doc44 - Logos
download 
Report Transcription
44 - Logos
LOGOS ISSN 0868-7692 2005/44 RELIGIJOS, FILOSOFIJOS, KOMPARATYVISTIKOS I R M E N O ÞU R N A L A S Dievas bus su jais. Jis nuðluostys kiekvienà aðarà nuo jø akiø; ir nebebus mirties, nebebus liûdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praëjo. Apr 21, 3-4 Gyvenanèius ne Lietuvoje ir norinèius uþsisakyti þurnalà LOGOS Praðome praneðti savo adresà ir laiðkus siøsti: LOGOS ÞURNALAS, LAISVËS PR. 60, LT-05120 VILNIUS, LITHUANIA Èekius uþ prenumeratà (vienas þurnalo numeris su prisiuntimu 20 USD) arba aukas siøsti adresais: KUN. KÆSTUTIS TRIMAKAS LOGOS 2830 DENTON CT. WESTCHESTER IL 60154 U.S.A. VIDA JANKAUSKIENË LIETUVIØ KATALIKØ RELIGINË ÐALPA 351 HIGHLAND BOULEVARD, BROOKLYN, NEW YORK 11207 U.S.A. Anksèiau iðleistus LOGOS þurnalo numerius galima nusipirkti redakcijoje: LOGOS ÞURNALAS, LAISVËS PR. 60, LT-05120 VILNIUS, TEL. (8~5) 2421963, FAKS. (8~5) 2429454 ÞURNALAS PLATINAMAS TIK GAVUS REDAKCIJOS LEIDIMÀ © PLATINIMO TEISËS PRIKLAUSO REDAKCIJAI LOGOS ÞURNALO KOLEGIJA dr. Edmundas ADOMONIS Kultûros, filosofijos ir meno institutas habil. dr. prof. Antanas ANDRIJAUSKAS Kultûros, filosofijos ir meno institutas dr. doc. Vaclovas BAGDONAVIÈIUS Kultûros, filosofijos ir meno institutas dr. doc. Jonas BALÈIUS Vilniaus pedagoginis universitetas dr. prof. Paul Richard BLUM Lojolos koledþas, Baltimorë, JAV tëv. Jonas Dominykas GRIGAITIS OP Dominikonø ordinas Lietuvoje dr. doc. Faustas JONÈYS Vytauto Didþiojo universitetas dr. prof. John F. X. KNASAS Dëkojame Suteikusiems þurnalo leidybai paramà Hiustono Ðv. Tomo universitetas, JAV dr. doc. Graþina MINIOTAITË Kultûros, filosofijos ir meno institutas habil. dr. prof. Romanas PLEÈKAITIS Vilniaus universitetas dr. doc. mons. Vytautas SIDARAS Vytauto Didþiojo universitetas dr. prof. Philippe SOUAL Spaudos, radijo ir televizijos rëmimo fondui Poitiers universitetas, Prancûzija dr. doc. Dalia Marija STANÈIENË Kultûros, filosofijos ir meno institutas dr. doc. Laima ÐINKÛNAITË Vytauto Didþiojo universitetas dr. prof. kun. Kæstutis TRIMAKAS JAV Vytauto Didþiojo universitetas Kun. Pranciðkui Giedgaudui OFM (JAV) Kun. Rapolui Krasauskui (JAV) P. Vytautui Musoniui (JAV) LOGOS bendradarbiai ir skaitytojai habil. dr. prof. kun. Pranas VAIÈEKONIS Vytauto Didþiojo universitetas VYR. REDAKTORË Dalia Marija STANÈIENË VYR. REDAKTOR ËS PAVADUOTOJAS Gintautas VYÐNIAUSKAS S TILISTË STILISTAS Aldona RADÞVILIENË (ANGLØ KALBOS) DIZAINERI S Joseph A. EVERATT Saulius JUOZAPAITIS REDAKCIJOS ADRESAS LAISVËS PR. 60 LT-05120 VILNIUS TEL. (5) 2421963 FAKS. (5) 2429454 ELEKTRONINIS PAÐTAS © LOGOS 44 EINA KETURIS KARTUS PER METUS DUOTA RINKTI 2005-11-18 PASIRAÐYTA SPAUDAI 2005-11-09 STEIGIMO LIUDIJIMAS NR. 239 FORMATAS 70×100/16 OFSETINË SPAUDA, 14 SP. L. TIRAÞAS 1000 EGZ. UÞSAKYMAS 272 SPAUDË UAB PETRO OFSETAS ÞALGIRIO G. 90 LT-09303 VILNIUS STRAIPSNIAI, PATEIKIAMI SKYRIAMS MOKSLINË MINTIS, KULTÛRA, MENAS, JAUNØJØ OPUSAI, RECENZUOJAMI DVIEJØ RECENZENTØ [email protected] PUSLAPIS INTERNETE http://www.litlogos.lt ÞURNALÀ GLOBOJA Kultûros, filosofijos ir meno institutas, Dominikonø ordinas Lietuvoje Autoriø nuomonë gali nesutapti su redakcijos nuomone. Uþ savo teiginius atsako autorius Pirmajame virðelyje: Stasys MOSTAUSKIS. Katinukas. 2002. Miðri technika, kartonas. 40 × 50 TURINYS Mokslinë mintis Bronislovas KUZMICKAS Dvasinis tautos naikinimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 6 Jonas BALÈIUS A. Maceina tautos ir tautiðkumo ugdymo filosofijos kûrëjas (pabaiga) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 17 Nijolë LOMANIENË Etika: tarp filosofijos ir psichologijos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 24 Dalia Marija STANÈIENË Pasaulis ir bendrieji dësniai pagal Malebrancheà . . . . . . . . . . . 32 Aivaras STEPUKONIS Idëjø istoriografijos gimimas: Arthur Oncken Lovejoy (pabaiga) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 42 Romualdas DULSKIS Trys hesychijos pakopos, vedanèios á autentiðkà krikðèioniðkojo maldingumo kokybæ (pabaiga) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 50 Juozas ÞILIONIS Aurelijus Augustinas: moralinio blogio genezë . . . . . . . . . . . . . . 59 Antanas ANDRIJAUSKAS Nomadinis màstymas ir estetika be teritorijø . . . . . . . . . . . . . . . 67 Virginija JAKIMENKO Racionalusis diskursas ir argumentacija . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 73 Aktualioji tema Christoph FLÜELER Klasika Tomas AKVINIETIS Menas Kultûra Tomas Akvinietis apie sapnus . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 80 Teologijos suma I, 48 klausimas apie ypatingà daiktø skirtingumà . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 96 Stasys MOSTAUSKIS. Tapyba . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 112 Aldona VASILIAUSKIENË Arkivyskupas Meèislovas Reinys. Jo idëjas ágyvendina Rietavo Auðros katalikiðka vidurinë mokykla . . . . . . . . . . . . . 124 Valdas PRUSKUS Antanas Kaupas: áþvalgos dël nacionalinio identiteto ir socialinës santarvës iðsaugojimo . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 131 Jaunøjø opusai Auðra MALKEVIÈIÛTË Sobornost sklaida Nikolajaus Berdiajevo filosofijoje (pabaiga) Asta MEÐKAUSKIENË 144 Orumo samprata ir orumo apsaugos bei ugdymo ypatumai demokratinëje visuomenëje . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 152 Auðra BIRGELYTË Sinergetika kaip nelinijinio màstymo ir veikimo modelis . . . . 158 Rima VALINÈIÛTË Pamaldumas Ðvè. Jëzaus Ðirdþiai XVIII a. Lietuvoje . . . . . . . . . 167 Tomas PABEDINSKAS Performatyvumo ir simuliacijos sàsajos postmodernioje atvaizdo sampratoje . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 184 Raimonda NORKUTË XVIIXVIII a. medþio skulptûra Ðiaulënø Ðv. Onos baþnyèioje . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 192 Lina KLUSAITË Teatrinio dialogo galimybës ir ribos kalbos aktø teorijos kontekste . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 200 Kamilë RUPEIKAITË Rago simbolika Ðventajame Raðte . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 211 Autoriai 223 CONTENTS Research Bronislovas KUZMICKAS The Spiritual Extermination of the Nation . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 6 Jonas BALÈIUS Antanas Maceina: Author of the Philosophy of Nationality and National Upbringing (end) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 17 Nijolë LOMANIENË Ethics: Between Philosophy and Psychology . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 24 Dalia Marija STANÈIENË The World and General Laws According to Malebranche . . . . . . . . . 32 Aivaras STEPUKONIS The Birth of the Historiography of Ideas: Arthur Oncken Lovejoy (end) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 42 Romualdas DULSKIS Three Stages of Hesychia Leading to the Authentic Quality of Christian Piety (end) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 50 Juozas ÞILIONIS Aurelius Augustinus: The Genesis of Moral Evil . . . . . . . . . . . . . . . . 59 Antanas ANDRIJAUSKAS Nomadology and the Changes in the Fields of Aesthetics . . . . . . . . 67 Virginija JAKIMENKO Rational Discourse and Argumentation . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 73 Selected Theme Christoph FLÜELER Thomas Aquinas on Dreams . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 80 Classics St. Thomas AQUINAS Art Culture Stasys MOSTAUSKIS. Paintings . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 112 Summa Theologica I, Question 48, The Distinction of Things in Particular . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 96 Aldona VASILIAUSKIENË Archbishop Meèislovas Reinys. The Auðra Catholic Secondary School in Rietavas Implements his Ideas (end) . . . . . . . . . . . . . . . . 124 Valdas PRUSKUS Junior Opus Antanas Kaupas: Foresights of the Preservation of National Identity and Social Concord . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 131 Auðra MALKEVIÈIÛTË The Unfolding of Sobornost in the Philosophy of Nikolai Berdiaev (end) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 144 Asta MEÐKAUSKIENË The Concept of Dignity and Peculiarities of its Preservation and Cultivation in Democratic Society . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 152 Auðra BIRGELYTË Sinergetics as Nonlinear Thinking and a Model of Activity . . . . . . . 158 Rima VALINÈIÛTË The Devotion to the Sacred Heart of Jesus in 18th Century Lithuania . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 167 Tomas PABEDINSKAS The Relationship between Performativity and Simulation in the Postmodern Concept of the Image . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 184 Raimonda NORKUTË Wooden Sculptures from the 17th and 18th Centuries in St Annes Church in Ðiaulënai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 192 Lina KLUSAITË Possibilities and Limitations of Theatrical Dialogue in the Context of the Theory of Speech Acts . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 200 Kamilë RUPEIKAITË The Symbolism of the Horn in the Bible . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 211 Contributors 223 BRONISLOVAS KUZMICKAS Gauta 2005-09-30 BRONISLOVAS KUZMICKAS Mykolo Romerio universitetas DVASINIS TAUTOS NAIKINIMAS The Spiritual Extermination of the Nation SUMMARY The article considers the question of the physical and spiritual extermination of Lithuanias population over the years of the Nazi and Soviet occupations. Lithuanians suffered particularly from the Soviet occupation. From the first days of it, the communist authorities carried out a policy of the denationalisation of the Lithuanian people, denying the main Lithuanian national values and introducing compulsory communist ideology. Materialism and atheism were an essential part of it, since the Soviet rulers considered religion to be a direct competitor of communist ideology. By means of ideological indoctrination, the regime tried to control minds, thus restricting the free development of the personality. On the other hand, due to the policy of social levelling and the limited opportunities for the realisation of private initiatives, people lost the motivation for social activity. Under slogans of internationalism, russification and Russian colonisation were carried out. Á moksliniø svarstymø darbotvarkæ pamaþu ateina tautinio tapatumo ir pilietiðkumo klausimai. Tai rodo, kad Lietuvos mokslo visuomenë domisi realiais ar numatomais iððûkiais, kuriuos mûsø tautai meta spartëjanti tarptautiniø ryðiø ir kitokiø atvirumo formø plëtra. Bet tai nereiðkia, kad galime pamirðti netolimà praeitá ir tuos iððûkius, kuriuos tauta patyrë totalitarinës okupacijos deðimtmeèiais ir kurie daugumos þmoniø sàmonëje paliko sunkiai nykstanèius pëdsakus. Tie pëdsakai gali bûti ávardijami kaip lig ðiol besitæsiantis pokomunistinis ðleifas, nors kai kuriose srityse, ypaè uþsienio politikoje, Lietuva jau neabejotinai yra iðëjusi ið pokomunistinës erdvës tai liudija mûsø ðalies narystë NATO ir ES. Taèiau daugelis vidaus gyvenimo reiðkiniø, liu- RAKTAÞODÞIAI: okupacija, dvasinis naikinimas, ateizmas, socialinë lygiava, rusifikacija. KEY WORDS: occupation, spiritual extermination, atheism, social levelling, russification. 6 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS MOKSLINË MINTIS dijanèiø visuomenës moraliná nuosmuká (tai, beje, bûdinga ir kitoms iðsivadavusioms ið komunistinës diktatûros ðalims), rodo sovietinio palikimo gajumà ir poveiká dabarèiai. Okupacijø deðimtmeèiais buvo paþeistas tautos tapatumas, ypaè tautinë, pilietinë ir moralinë savimonë, ir dabar tai pasireiðkia ávairiais negatyviais reiðkiniais, pradedant valdþios ir visuomenës tarpusavio susvetimëjimu, bendruomeniniø ryðiø silpnumu, baigiant politiniu ir teisiniu nihilizmu, ávairiomis korupcijos formomis. Tai, kà lietuviai patyrë per okupacijø deðimtmeèius, gali bûti ávardijama genocido terminu, nes tauta buvo naikinama fiziðkai ir dvasiðkai, nors ávairiais okupacijos deðimtmeèiais tai buvo daroma skirtingais bûdais. Tai akivaizdu, jeigu lyginsim, pavyzdþiui, stalininá ir breþneviná laikotarpius. Daugiau iðtyrinëtas, moksliðkai apraðytas ir ávertintas yra fizinis Lietuvos gyventojø nai- kinimas. Dvasinis ir moralinis tautos naikinimas nuðviestas palyginti maþiau, nes dvasiniai reiðkiniai yra sunkiau apibrëþiami ir patvirtinami faktais, nors kaip tik dvasinis genocidas labiausiai paþeidë tautos savimonæ ir moralæ, tai ir atsispindi dabarties gyvenime. Dvasinis genocidas, trumpai apibûdinant, yra þmogaus dvasios naikinimas jà deformuojant ir slopinant, daþniausiai vykdomas kartu su fiziniu genocidu arba kaip pastarojo tæsimas ir priemonë. Reikia paþymëti, kad þmogaus dvasià naikina ne tik totalitaristiniai reþimai, tokie kaip bolðevizmas ir nacizmas, bet ir kai kurie religiniai sektantiðki fundamentalizmai, reikalaujantys ið savo sekëjø vergiðko paklusnumo ir atsidavimo, prilygstanèio asmenybës paneigimui. Straipsnyje ketinama svarbesniais aspektais nuðviesti dvasiná mûsø tautos naikinimà, patirtà per sovietinës okupacijos deðimtmeèius. FIZINIS IR DVASINIS NAIKINIMAS Sovietø ir naciø okupacijø metais lietuviø tauta tiek etniniu, tiek ir pilietiniu poþiûriu buvo naikinama tiesiogine prasme fiziðkai naikinamos kai kurios Lietuvos gyventojø grupës. Nacistiniai okupantai ir vietiniai jø talkininkai 19411944 metais suðaudë ir badu numarino apie 200 000 þydø (apie 94 procentus Lietuvos þydø bendruomenës). Taip buvo sunaikinta sena ir garsi, savitumu pasiþymëjusi Lietuvos þydø (litvakø) kultûra. Koncentracijos stovyklose buvo kalinama ir naikinama daug lietuviø inteligentø, daugiausia antinacis- tinio pasiprieðinimo dalyviø, kitø tautybiø Lietuvos gyventojai. Pirmosios ir antrosios sovietinës okupacijos metais buvo planingai naikinama tremiant, represuojant ir þudant veikliausia ir sàmoningiausia tautos dalis ûkininkai, mokytojai, dvasininkai, kariðkiai, verslininkai, ástaigø vadovai, politiniø organizacijø nariai, þurnalistai, profesoriai. Per trumpà laikà buvo suardyta nepriklausomybës metais susiformavusi socialinë tautinio tapatumo sandara, sunaikinti tos sandaros kûrëjai ûkinis ir kultûrinis kaimo ir miesto eliLOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 7 BRONISLOVAS KUZMICKAS tas, sutraukyti bendruomeniðkumà palaikantys ryðiai. Tautos naikinimas nesiliovë ir vëliau, pasibaigus stalininiam laikotarpiui, reþimas ðvelnëjo, keitësi represijø pobûdis. Dauguma iðtremtøjø ir nuteistøjø, iðtvëræ vergiðko darbo, bado ir paþeminimø metus, buvo pradedami iðleisti á laisvæ. Bet tai buvo tariama laisvë, nes þmonës ir toliau buvo pusiau beteisiai. Daugumai buvusiø politiniø kaliniø ir tremtiniø nebuvo leidþiama gráþti á Lietuvà, o gráþusiems nebuvo leidþiama apsigyventi tëviðkëse, jie nebuvo priimami á darbà, jø vaikams ir giminaièiams buvo trukdoma stoti á aukðtàsias mokyklas. Gráþusieji rado jau nebe tà Lietuvà, kurià prisiminë ir apie kurià svajojo tremtyje, kaimuose neberado ûkininkø, o tik skurstanèius kolûkieèius. Fiziná þmoniø naikinimà nuo pat pirmøjø sovietinës okupacijos dienø lydëjo dvasinis naikinimas, pasireiðkæs pirmiausia tam tikros idëjinës pakraipos autoritetingø ir kûrybingø asmenybiø tautinës savimonës skleidëjø þudymu, trëmimu ir persekiojimu. Tuo neapsiribota, buvo stengiamasi naikinti bei slopinti materialias ir idëjines tautos sàmonës apraiðkas. Pirmiausia buvo draudþiama ir slopinama visa, kuo pasiþymëjo nepriklausomybës metais brendusi tautinë savimonë tautinës vienybës idëja, lietuvio kaip savos valstybës pilieèio sàmonë, istoriniø ávykiø, ypaè nepriklausomybës kovø, atmintis, vakarietiðka orientacija, religingumas. Buvo atmetamos ir neigiamos tos moralinës, religinës, kultûrinës vertybës, kurios buvo tautinës savimonës atrama. 8 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS Ðios vertybës buvo niekinamos kaip burþuazinis nacionalizmas, keliaklupsèiavimas prieð Vakarus ir pan. Naikinami ne tik tautos prisikëlimo ir nepriklausomos valstybës paminklai ir simboliai, bet ir visa tai, kas galëjo bûti ávardijama kaip burþuazinë kultûra iðtisi bibliotekø ir muziejø fondai, sudarinëjami draudþiamø knygø sàraðai, steigiami vadinamieji specialieji fondai, á kuriuos patekti buvo galima tik gavus specialø leidimà. Spaudoje, radijuje, knygø leidyboje taikyta grieþèiausia cenzûra. Buvo siekiama visiðkai atriboti þmones nuo viso to, kas galëjo bûti idëjinë atspara reþimo pastangoms perauklëti, kas prilygo siekiui pavergti protus. Visi protinio darbo darbuotojai, ar tai bûtø mokytojas, ar tarnautojas, norëdami eiti savo pareigas, neturëjo alternatyvø privalëjo besàlygiðkai pripaþinti komunistinæ ideologijà. Tautos sàmonë patyrë gilià ir skaudþià traumà, buvo staigai nutrauktas ir sustabdytas atgimusios tautos tapatumo sàmonës modernëjimas. Eilinis lietuvis atsidûrë prieð alternatyvà: bûti iðtikimam savo ásitikinimams, bet mokëti uþ tai galimybës iðlikti profesinëje veikloje praradimu, neretai rizikuojant ir savo bei ðeimos nariø laisve, arba ir toliau dirbti savo darbà, bet nerodyti savo ásitikinimø, o tai buvo tolygu jø atsisakyti ir buvo suvokiama kaip iðdavystë. Jokiø tarpiniø variantø, jokiø iðlygø. Bet to, kad þmogus ramiai dirbtø savo darbà ir neprieðtarautø reþimui, daþnai nepakako. Visø profesijø specialistai, o ypaè geresni ir pareigingesni, buvo raginami stoti á partijà, verbuojami slaptaisiais MOKSLINË MINTIS agentais, verèiami vieðai pasisakyti prieð kokias nors burþuazinës ideologijos ar nacionalizmo apraiðkas ir kitaip dvasiðkai prievartaujami. Kiekvienam tekdavo apsispræsti ir ne visada pagal savo sàþinës balsà. Taèiau tai buvo daugiau tik iðorinë, ideologinë dvasinës prievartos pusë. Totalitarinis dvasinis genocidas siekë daug giliau riboti, ideologiniais motyvais varþyti savarankiðkà màstymà apskritai, slopinti valià ir iniciatyvà, gniuþdyti asmens orumà ir savigarbà, kitaip tariant, naikinti tai, kas sudaro þmogaus kaip laisvos ir moralinæ atsakomybæ jauèianèios asmenybës branduolá. Tokià asmenybæ turëjo pakeisti naujasis þmogus ideologiðkai indoktrinuotas individas, kuriam bûdingi tam tikri màstysenos ir jausenos stereotipai, darantys já lengvai manipuliuojamu masës þmogumi. Vienas ið tokio perauklëjimo bûdø buvo visuotinio sekimo ir skundimo atmosfera. Bet ir toks individas buvo nuvertinamas pabrëþiant kolektyvo pirmumà jo atþvilgiu, nors kolektyvai taip pat nebuvo savarankiðki, bet akylai stebimi ið vidaus ir iðorës, manipuliuojami. Kolektyvizmo principas buvo tik papildomas individo kontrolës bûdas. Viena ið individo nuvertinimo sàlygø buvo privaèios nuosavybës nusavinimas visus sulyginant beteisiðkumo ir skurdo pagrindu. Dvasinis genocidas yra ne tik þmogaus kaip asmenybës, bet ir tautos kaip pilietinës visuomenës naikinimas paverèiant jà atomizuota ir beveide individø mase. Fiziðkai tauta buvo naikinama laikantis tam tikrø socialiniø ir politiniø kriterijø represuojami iðnaudotojai ir pan., o ideologinës dvasinio naikinimo priemonës buvo taikomos totaliai. OFICIALUSIS MATERIALIZMAS IR PRIEVARTINIS ATEIZMAS Akivaizdi dvasinio naikinimo iðraiðka buvo visiems sovietiniams pilieèiams privaloma oficialioji materialistinë pasaulëþiûra, tiksliau, sovietiðkai adaptuotas, t. y. sudogmintas marksizmas, pateikiantis vienpusiðkà pasaulio aiðkinimà, taip pat ir supaprastintà deterministiná istorijos aiðkinimà. Be perstojo propaguojamas marksizmas ilgainiui nusëdo daugelio þmoniø sàmonëje, nes, kaip teigë Nobelio premijos laureatas poetas Czeslawas Miloszas, ...visais laikais egzistavo poreikis supaprastintos pasaulëþiûros, kurià bûtø galima sutalpinti á katekizmà ar populiarià broðiû- rëlæ1. Ypatinga marksistinës pasaulëþiûros dalis buvo vadinamasis mokslinis ateizmas. Materializmas ir ateizmas, pakelti á savotiðkos valstybinës religijos rangà ir kalte kalami nuo pat vaikø darþelio, turëjo auklëti þmogø, atsikraèiusá religiniø prietarø ir iðpaþástantá materialistinæ pasaulëþiûrà kaip vienintelæ teisingà ir moksliðkai pagrástà. Moksliðkumo sàvoka ideologinës propagandos tikslais buvo itin aktyviai eksploatuojama. Buvo organizuotas platus ateistiniø bei mokslo populiarinimo paskaitø tinklas, sistemingai rengiamos ateizmo propagandai skirtos konferenLOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 9 BRONISLOVAS KUZMICKAS cijos, mokyklose steigiami ateizmo bûreliai ir pan. Tai nebuvo vien laisvamanybës tradicijas tæsianti ðvieèiamojo pobûdþio veikla. Sudëtinë ateistinës propagandos dalis buvo iðtisas represiniø priemoniø arsenalas, taikytas Baþnyèiai, tikinèiøjø bendruomenëms ir pavieniams tikintiesiems. Inteligentai, tarnautojai rizikuodavo sulaukti dideliø nemalonumø paaiðkëjus, kad jie lanko baþnyèià, krikðtija vaikus, su baþnytinëmis apeigomis tuokiasi, laidoja artimuosius. Mokytojai bûdavo ápareigojami priþiûrëti, kad vaikai neitø á baþnyèias, nelankytø ðventø miðiø. Buvo uþdarinëjamos baþnyèios (Vilniuje, uþdarytoje Ðv. Kazimiero baþnyèioje 1961 m. ásteigtas Ateizmo muziejus), varþoma veikusiø baþnyèiø ganytojiðkoji veikla siekiant jà kontroliuoti ir ja manipuliuoti. Panaðiai buvo elgiamasi ir su kitø konfesijø iðpaþinëjais. Ypatingø represijø imtasi prieð katalikø dvasininkus2. Nesitenkinant vien iðoriniu spaudimu, buvo stengiamasi Baþnyèià griauti ið vidaus, infiltruojant á tikinèiøjø bendruomenes agentus, bandant uþverbuoti kunigus. Naikinimo akcija apëmë ir tas kultûros sritis, kuriose bent kiek atsispindëjo krikðèionybës idëjos. Ið bibliotekø ir muziejø buvo iðiminëjama, naikinama arba suslepiama specialiuosiuose fonduose ne tik visokia konfesinë literatûra, bet ir tai, kas bylojo apie tikëjimà groþinëje, mokslinëje literatûroje, tapyboje. Ið vieðojo kultûrinio gyvenimo nyko tokios sàvokos kaip Dievas, malda, siela, nuodëmë, atgaila, atpirkimas, iðganymas, iðreiðkianèios krikðèionið- 10 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS kàjà þmogaus bûties dimensijà. Ateistinës pasaulëþiûros skiepijimas slopino idealiàjà þmoniø elgesio motyvacijà, buvo iðtrinamos ið þmoniø sàmonës tokios krikðèioniðkosios paskatos kaip gailestingumas, atleidimas, susitaikymas, artimo meilë. Panaðià funkcijà turëjo atlikti ir materializmas, prisiskiriantis sau teisæ mokslo vardu neigti dvasinæ tikrovæ kaip substanciná pradà, neigti idealizmà kaip pasaulëþiûrà3. Ateizmas buvo perdëm negatyvistinë ideologinë doktrina, kurios paskirtis árodinëti ir átikinëti, kad Dievo nëra, kad religija yra liaudies opiumas, o baþnyèia iðnaudojimo árankis. Nebuvo apsiribota tik argumentuojamais árodymais, bet stengtasi formuoti ir atitinkamas jausmines nuostatas, ádiegti neapykantà Baþnyèiai, kunigams, tikintiesiems. Kompartijos nutarimuose, raginanèiuose be paliovos stiprinti ateistinæ propagandà, bûdavo pabrëþiama, kad ateizmas turi bûti karingas, bûdavo reiðkiamas nepasitenkinimas dël to, kad daug inteligentø yra tik abejingi religijai, bet nëra jai prieðiðki, nëra nusiteikæ jos neapkæsti ir su ja kovoti. Atkaklus religijos neigimas ir ánirtingas Baþnyèios persekiojimas sunkiai paaiðkinami vien politiniais motyvais. Ar totalitarizmas ir religija yra ið principo vienas kità neigiantys dalykai svarstytinas klausimas, nes totalitarinë politinë valdþia gali paprasèiausiai nesikiðti á religijos dalykus arba stengtis pajungti religijà savo tikslams. Ðiø dienø realybë yra religinis totalitarizmas islamiðkojo fundamentalizmo pavidalu. Bolðevikai nesitenkino politiniu þmoniø pavergi- MOKSLINË MINTIS mu, jie siekë kur kas daugiau paneigti þmogaus dvasiná pradà, kartu ir nelygstamà asmens vertæ, kurià pabrëþia krikðèionybë, ir ðitaip stengtasi suardyti giliàjà asmenybës integracijà ir palauþti jos dvasiná atsparumà. Tikintis á Dievà þmogus yra moraliðkai tvirtesnis ir dvasiðkai atsparesnis, kartu ir laisvesnis politiniø institucijø atþvilgiu, o tai buvo visiðkai nepriimtina bolðevikinei valdþiai, siekusiai absoliutaus pilieèiø paklusnumo. Ðiuo poþiûriu katalikybë buvo komunizmui itin pavojingas varþovas. Sovietinis naujasis þmogus turëjo bûti toks, kuris tenkintøsi elementariais kûniðkais poreikiais, valstybine ideologija bei ideologizuota kultûra ir kuris neturëtø jokiø dvasiniø kerteliø, nesanèiø valdþios kontrolës akiratyje. Ne veltui áþvalgesni politologai nurodo, kad vienas ið komunizmo þlugimo veiksniø buvo tvirta moralinë popieþiaus Jono Pauliaus II laikysena. Sovietiniai ideologai taip pat gerai suprato, kad religija yra itin svarbus tautinio tapatumo savimonæ palaikantis veiksnys, kad tautiðkumas visur Europoje formavosi kurios nors religijos kontekste, kad ateizuoti þmonës lengviau pasiduoda rusifikacijai ir sovietizacijai. Todël ateistinë propaganda buvo skleidþiama kartu su burþuazinio nacionalizmo kritika ir proletarinio internacionalizmo idealais. Ta propaganda, kuriai buvo pajungta mokykla, spauda, radijas, televizija, nebuvo per daug veiksminga, beveik neturëjo poveikio kaime, kur dauguma þmoniø, kaip ir anksèiau, buvo praktikuojantys katalikai. Vis dëlto ateistinë propaganda, be perstojo diegta penkias- deðimt metø, paliko þmoniø sàmonëje þenklø pëdsakà. Tiksliau pasakius, poveiká darë tai, kad Baþnyèia buvo izoliuota nuo vieðojo gyvenimo ir tik labai ribotai galëjo plëtoti savo ganytojiðkà veiklà. Inteligentai, viduriniø ir aukðtøjø mokyklø jaunimas á ateistinius renginius þiûrëjo atsainiai, daþnai su ironija ir paðaipa, bet tuo pat metu nedaug kà teisingo galëjo iðgirsti apie krikðèionybæ, Baþnyèios ir dvasininkijos misijà. Tai ugdë religiná abejingumà. Vis dëlto universitetuose atsirasdavo dëstytojø, kurie sugebëdavo ateizmo intencijas neutralizuoti, paskaitas paversti savotiðku religijotyrinio pobûdþio ðvietimu ir net karingojo ateizmo kritika. Prievartinæ ateizacijà netiesiogiai palaikë ir Lietuvà pasiekusi per visà krikðèioniðkàjá pasaulá besiritanti savaiminës sekuliarizacijos banga, gerokai keièianti þmoniø vertybines orientacijas ir gyvenimo áprasminimo bûdus. Sekuliarizmas nëra tapatintinas su prievartine politizuota ateizacija, tai skirtingos kilmës dalykai, vis dëlto kai kuriais aspektais jø poveikis þmonëms sutapo. Ir vienas, ir kitas nusakralino pasaulá, matë já tik kaip vien materialià realybæ, teigë religijà esant socialinës kilmës reiðkiniu, propagavo vienokias ar kitokias socialines utopijas. Tarp jaunesniø þmoniø ásitvirtino tokie sekuliarizuotos màstysenos bruoþai kaip religinis indiferentizmas, moralinis reliatyvizmas, vartotojiðkumas, pragmatizmas, hedonizmas. Nureligëjimas plaèiai palietë ir tuos þmones, kurie nepripaþino ateistinës propagandos ir net palaikë Baþnyèià, bet daugiau dël politiniø motyvø, kaip vienintelæ institucijà, nepavaldþià valstybei, LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 11 BRONISLOVAS KUZMICKAS taip parodydami savo opozicinæ nuostatà. Ne tik valstybinis ateizmas, bet ir kitos, pasaulietiðko pobûdþio prieþastys lëmë, kad daugelis þmoniø prarado poreiká religiðkai áprasminti net tokias egzistencines realijas kaip mirtis, kanèia, nelaimë. Persekiojama Baþnyèia neturëjo galimybës atsiliepti á sekuliarizacijos mestus iððûkius, negalëjo pradëti su sekuliarëjanèiu pasauliu dialogo, kaip tai vyko atvirose demokratiðkose ðalyse. Ðitokiomis aplinkybëmis gausëjo þmoniø, kurie gyvenime orientavosi tik á tai, kas jutimiðka, medþiagiðka, daiktiðka, kuriems maþai kà reiðkë ar nieko nereiðkë idealieji motyvai. Tokià orientacijà palaikë ir gyvenimo sunkumai, nesibaigiantys buitiniai trûkumai, o tai skatino daiktø kultà, stûmë þmones vogti tai buvo plaèiai praktikuojama ir beveik toleruojama. Daug kam pagrindiniu gyvenimo orientyru tapo daugiau ar maþiau ásisàmonintas poþiûris, kad neturi prasmës tai, kas nëra medþiaginë gerovë, komfortas ir malonumai, nes reali yra tik amþinai judanti materija, nëra nieko aukðtesnio ir ðvento. Hedonistinë nuostata, neatsveriama aukðtesnës elgesio motyvacijos, buvo viena ið sparèiai plitusio alkoholizmo prieþasèiø, nors á ðià ydà þmones stûmë ne tik jø paèiø dvasinë tuðtuma, bet ir savaip suprantamas malonumø troðkimas. Aðtuntajame deðimtmetyje pradëta jausti ir vieðai pripaþinti, kad ne tik kul- tûroje, bet ir þmoniø santykiuose, visame gyvenime labai trûksta kaþko áprasminanèio, uþpildanèio ir uþbaigianèio. Tas kaþkas buvo ávardijamas kaip dvasingumas, atsvara buitiniam materializmui ir daiktø kultui. Tai akivaizdþiai bylojo apie materialistinës pasaulëþiûros, paneigusios dvasià, krizæ. Apie dvasingumo stokà prabilta raðytojø susirinkimuose, kritikø straipsniuose, etikø seminaruose, net komjaunimo konferencijose, þinoma, gavus tam sankcijà ið virðaus. Buvo bandoma, nors nelabai sëkmingai, diskutuoti ir aiðkintis, kas yra tas dvasingumas, kaip já suderinti su materialistine pasaulëþiûra, kaip já atgauti, jeigu jis prarastas. Poþiûriai smarkiai skyrësi. Vieniems dvasingumas tai gilûs jausmai, kitiems iðmintis ir dorovë, tretiems vaizduotë, dar kitiems rytietiðka kontempliacija ar net kokia nors materialistinë mistika. Tik nebuvo kalbama, kad dvasingumo ðaltinis yra sàþinë, melo atsikratymas, teisingumas. Vieni buvo linkæ ieðkoti dvasingumo mene, kiti moralëje, treti gamtoje. Tik nebuvo ieðkoma krikðèionybëje, o jei kas ir ieðkojo, vieðai apie tai nekalbëjo. Taèiau tikrasis dvasingumas tada gyvavo anapus oficialiojo gyvenimo, ten, kur iki pat Atgimimo slapta darbavosi disidentai, pogrindþio literatûros leidëjai ir platintojai, Baþnyèia. Ðiapus buvo tik bevaisis intelektualizmas, tik dvasingumo imitacijos. SOCIALINË LYGIAVA Didelá vaidmená vaidino ir visuomenës uþdarumas, gyvenimo reglamentavimas, galimybiø save realizuoti ribotu- 12 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS mas, socialinë lygiava. Kolûkietis ir darbininkas, tarnautojas ir inteligentas þinojo savo galimybiø ribas. Ryðkesnë indivi- MOKSLINË MINTIS duali saviraiðka, originalumas, iðsiskyrimas kuo nors ið aplinkos, ypaè materialinës gerovës poþiûriu, buvo sunkiai toleruojamas, nesiderino su valdiðko kolektyvizmo dvasia. Tiesa, tuo pat metu klestëjo ávairaus pobûdþio ðeðëlinë ekonomika, buvo pogrindiniø turtuoliø, kuriø gerovës ðaltinis daugiausia buvo valstybinës nuosavybës grobstymas bei korupcija, á kurià buvo ásitraukæ ir nomenklatûros sluoksniai. Taèiau daugumos þmoniø tuometiniø galimybiø ribos galëjo bûti apibûdinamos taip: darbas, nereikalaujantis didesniø pastangø, kuklus atlyginimas, toks pat kuklus butas, keletà metø stovëjus eilëje jam gauti, kolektyvinis sodas, taip pat gautas palaukus eilëje, ir kaip prabangos dalykas lengvasis automobilis, valdþios malone gavus paskyrà, o finalas kukli pensija senatvëje. Áprastas kasdienybës ritualas stovëjimas eilëse prie maisto produktø. Taigi gyvenimo galimybës buvo minimalios, bet beveik garantuotos, nors ir su sàlyga, kad esi lojalus valdþiai. Todël socialinis saugumas daugumai þmoniø nekëlë rûpesèio. Nomenklatûra, taip pat dalis mokslinio ir kûrybinio elito galëjo sau leisti daugiau, retkarèiais net iðvykti á uþsiená, bet tik árodþius, kad esi politiðkai raðtingas ir patikimas. O eilinis pilietis iðvykti á uþsiená, ypaè á kapitalistiná pasaulá, ten pasidairyti ir palyginti, praktiðkai neturëjo jokiø galimybiø. Akiraèio ribotumas buvo esminis politinio lojalumo bruoþas, pasaulio nematæs þmogus lengviau patiki propaganda, o tai valdþiai itin rûpëjo. Todël ir pasiekus palyginti aukðtesnæ materialinæ gerovæ (tai paprastai bûdavo áma- noma tik ðeðëliniais bûdais), gyvenimo kokybë nekilo, nes þmogus negalëjo atvirai naudotis savo turtu, buvo apribota jo iniciatyva, be to, nebuvo tikras, kad vienà dienà nebus demaskuotas ir apkaltintas. Daþnas individas jautësi atsidûræs savotiðkai prieðtaringoje situacijoje: iðoriðkai varginamas darbo ir buitiniø sunkumø, jis tuo pat metu jautë vidiná neuþimtumà, nuobodulá ir nepasitenkinimà, nes negalëjo produktyviai realizuoti savo jëgø, pagerinti savo materialinës padëties. Tokia prieðtaringa savijauta ilgainiui slopino asmenybës savarankiðkumà ir spontaniðkumà. Þmoniø asmeninës saviraiðkos ribotumà oficialioji propaganda teisino be paliovos skelbdama, kad partija ir vyriausybë dienà ir naktá rûpinasi darbo þmoniø gerove. Tai reiðkë, kad lojaliam pilieèiui dera pasyviai laukti ir tenkintis tuo, kà siûlo valdþia. Pilietinis aktyvumas buvo pageidautinas tik atsiliepiant á kokias nors valdþios skelbiamas akcijas. Savaiminis aktyvumas buvo nepageidaujamas ir varþomas. Formavosi sovietinis þmogus, manantis, kad jo gyvenimo gerove rûpinasi ir privalo rûpintis valstybë, visuomenë, kolektyvas, bet ne jis pats. Ið tikrøjø pats jis ir norëdamas nedaug kà galëjo padaryti. Nesavarankiðkumas, priklausomybë nuo valdþios, taip pat gyvenimo sunkumai ir baimë darë savo. Net ir suprantant ideologijos melà ir neprarandant kritiðko proto, buvo sunku rasti, kuo tà melà atsverti, beveik nebuvo galimybiø iðgirsti objektyvesniø vertinimø, nebuvo su kuo palyginti. Dirbtinio neveikluLOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 13 BRONISLOVAS KUZMICKAS mo sàlygomis negalëjo bûti ugdomos tokios individo savybës kaip savarankiðkumas, veiklumas, iniciatyvumas, atsakomybë, be kuriø sunkiai tegalima iðgyventi dabar, laisvos rinkos visuomenë- je. Neámanoma klasinës neapykantos ir aklo pasitikëjimo valdþia propagavimo suderinti su konstruktyvia asmenybës saviraiðka ir aukðtesnëmis vertybinëmis paskatomis4. RUSIFIKACIJA Destruktyvø poveiká dvasinei þmoniø bûklei darë ir sovietinë tautø maiðymo politika, dangstoma tautø draugystës ir internacionalizmo ugdymo lozungais. Su lozungø turiniu tai turëjo maþai kà bendro, nes tuo pat metu respublikose buvo ribojamas tautiniø kalbø vartojimas, varþoma kultûrinë raiðka, slopinama tautø savimonë, perraðinëjama jø istorija. Prieraiðumas gimtajam kraðtui ir jo tradicijoms buvo traktuojami kaip vietininkiðkumas, o jam buvo prieðinama tariama didþiøjø statybø romantika ir ðalies platybës tai puikiai iðreiðkë ir propagandinës dainos þodþiai: Mano adresas ne namas ir ne gatvë, mano adresas Sovietø Sàjunga. Ta politika buvo vykdoma per visà sovietiná penkiasdeðimtmetá ne vien propagandos, bet ir prievartos priemonëmis. Stalininiu laikotarpiu buvo deportuojamos iðtisos tautos, atðilimo ir sàstingio metais buvo plaèiai vykdomas industrinis kolonializmas, per visus okupacijos deðimtmeèius vadinamasis visasàjunginis jaunøjø specialistø skirstymas ir pan. Ir propagandos, ir faktiðko tautø maiðymo tikslas buvo silpninti tautø savimonæ, formuoti daugiatautæ, o tiksliau, savotiðkà betautæ visuomenæ, susidedanèià ið pamirðusiø savo etninæ kilmæ ir kultû- 14 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS rines ðaknis individø, t. y. sovietiðkø kosmopolitø, nors pats kosmopolitizmas buvo kritikuojamas. Daugiatautiðkumas nebuvo tapatus multikultûriðkumui, bûdingam demokratiðkoms daugiatautëms ðalims, visø sovietiniø tautø kultûroje turëjo bûti laikomasi tø paèiø ideologiniø stereotipø, visur buvo privalu laikytis materialistinës ateististinës pasaulëþiûros, marksistinio istorijos aiðkinimo. Atitrûkæs ar atitrauktas nuo gimtøjø ðaknø individas buvo ne toks atsparus valstybinei propagandai, lengviau tikëjo oficialiuoju melu, buvo ne toks atsparus ir rusifikacijai, kuri buvo reikðmingas sudëtinis sovietinio þmogaus formavimo aspektas. Internacionalizmas ið esmës buvo palenktas rusifikacijai, paprasèiau tariant, buvo tiesiog ideologinë rusifikacijos priedanga. Internacionalistu paprastai buvo laikomas rusiðkai kalbantis individas, o á pastangas kalbëti tik savo kalbomis buvo þiûrima kaip á smerktinà nacionalizmà. Rusø kalba, brukama per spaudà, radijà, kinà, mokyklas, diegiama kaip visiems suprantama tautø bendravimo priemonë, didþiosios rusø tautos kalba pamaþu darësi valstybine kalba, nors oficialiai tai nebuvo skelbiama. Ji vis labiau ásitvirtino vieðajame gyvenime. Daugelyje ámoniø ir ástaigø doku- MOKSLINË MINTIS mentacija buvo raðoma rusiðkai, tautiðkai miðriuose kolektyvuose oficialiai bendraujama taip pat paprastai buvo rusø kalba. Paskutiná deðimtmetá mokslo darbai, disertacijos, tarp jø ir lituanistine tematika, turëjo bûti raðomi rusø kalba arba verèiami á jà. Ja buvo bendraujama su kitø tautø þmonëmis, ne tik su rusais. Didelë dalis rusø imigrantø, ypaè einantys ámoniø vadovø pareigas, Lietuvoje jautësi ir elgësi kaip uþkariautojai, atvirai ignoravo ir niekino lietuviø kalbà, reikalaudavo kalbëti visiems suprantama arba tiesiog þmoniðka kalba. Lietuviø kalba atsidûrë silpnesniosios padëtyje, buvo pamaþu stumiama ið vieðojo gyvenimo ir daroma humanitarinës kultûros, privataus ir ðeimyninio bendravimo priemone. Dauguma lietuviø gerai kalbëjo rusiðkai, tapo dvikalbiais, lengvai pereidavo prie rusø kalbos. Be to, lietuviø kalba patyrë rusø kalbos poveiká, á jà skverbësi rusicizmai. Kalbinë rusifikacija vyko kartu su kultûrine. Varþant lietuviðkà spaudà ir groþinës bei mokslinës literatûros lietuviø kalba leidybà, paþintis su pasauline kultûra, kaip ir lietuviø kultûros iðëjimas á pasaulá, buvo ámanomi ið esmës tik per rusø kalbà. Prie to prisidëjo ir mokykliniai vadovëliai. Lietuvos istorija juose buvo nuðvieèiama tendencingai, kaip Rusijos istorijos dalis, negatyviai traktuojama visa, kas bylojo apie lietuviðkojo valstybingumo tradicijà. Buvo numatyta mokyklø rusifikacija, pradedant ir pleèiant kai kuriø dalykø dëstymà rusiðkai. Apibendrinant galima pasakyti, kad totalus ideologinis spaudimas kartu su kitais sovietinës tikrovës aspektais buvo gana veiksmingas dvasinës prievartos bûdas, kuriuo sovietinis reþimas stengësi ugdyti vadinamàjá naujàjá þmogø. Lietuvoje tai reiðkë pirmiausia pastangas iðtrinti ið þmoniø sàmonës tai, ko buvo turtinga nepriklausomoje Lietuvoje susiformavusi tautinë savimonë, ir ádiegti sovietinio tapatumo savimonæ. Konkreèiau kalbant, tai reiðkë pastangas vietoje lietuviðkos pilietinës sàmonës ádiegti sovietinio pilieèio sàmonæ, tautines vertybes pakeisti klasinëmis ir tautos istorijà traktuoti kaip klasiø kovos istorijà, lietuviðkàjá patriotizmà ir tautinæ iðtikimybæ pakeisti internacinalistiniu kosmopolitizmu ir sovietiniu patriotizmu, o religiná gyvenimo áprasminimà ateistine pasaulëþiûra ir t. t. Ið lietuviðkojo tautinio tapatumo geriausiu atveju turëjo likti tik iðorinë atributika. Iki galo pasiekti ðiø tikslø nepavyko, bet kelis deðimtmeèius nenukrypstamai vykdyta sovietizacija daugumos Lietuvos þmoniø sàmonëje paliko þenklius pëdsakus. Sovietizacijos poveikio sunkiai pavyko iðvengti net tiems, kurie sàmoningai stengësi jai atsispirti. Maþai kas ið lietuviø virto rusakalbiais internacionalistais, bet daug kas nulietuvëjo, tapo abejingi tautinëms vertybëms, o kai kas ir lietuviakalbiais rusais. Nedaug kas pasidarë iðtikimais okupacinës valstybës pilieèiais, bet daug kas ið esmës prarado pilietiðkumo apskritai sampratà, todël dabar sunkiai suvokia ir kà reiðkia bûti savos valstybës pilieèiu. Maþai kas tapo ásitikinusiais materialistais, juo labiau kaLOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 15 BRONISLOVAS KUZMICKAS ringais ateistais, bet daugelis nukrikðèionëjo, tapo religiniais indiferentais, buitiniais materialistais. Dauguma nepripaþino sovietinio propagandinio melo, bet vis dëlto prarado gebëjimà skirti já ir vertinti tiesà. Dauguma iðsaugojo savo asmeniná orumà ir savarankiðkumà, bet vis dëlto prarado veiklumà, iniciatyvà, asmeninæ atsakomybæ. Tai bruoþai, kurie bûdingi socialistinës nacijos atstovams. Literatûra ir nuorodos 11 12 13 14 Cz. Milosz. Gimtoji Europa. Vilnius, 2003, p. 109. Br. Kuzmickas. Totalitarizmas ir inteligentija // Logos, 2004, Nr. 41, p. 1213. Pr. Vytënas. Materialistinis nuþmoginimas // Tëviðkës þiburiai, 1986, Nr. 16, 17, 18, 19, 20. Visi mëginimai pakeisti religiná tikëjimà ir pa- triotizmà klasinës neapykantos instinktais, materialinës gerovës ir, kraðtutiniu atveju, asmeninës valdþios troðkimu, paskatino ne didvyriðkumà ir pasiaukojimà, bet bailaus átûþio ir begëdiðko grobimo veiksmus. À. Èçãîåâ. Ïîëîïûòíûé íàðîä // Íîâîå âðåìÿ, 1990, 44, ñ. 42. Stasys MOSTAUSKIS. Angelas. 2005. Akrilas, drobë. 110 × 70 16 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS MOKSLINË MINTIS Gauta 2005-03-28 Pabaiga. Pradþia Logos Nr. 42 JONAS BALÈIUS Kultûros, filosofijos ir meno institutas A. MACEINA TAUTOS IR TAUTIÐKUMO UGDYMO FILOSOFIJOS KÛRËJAS Antanas Maceina: Author of the Philosophy of Nationality and National Upbringing SUMMARY The author of the present article examines views expressed by Antanas Maceina (19081987), a famous Lithuanian philosopher of the interwar period and professor at Kaunas University, on the prerequisites and preconditions for the formation of nationality, national identity, and the national state. Maceina belongs to the group of Lithuanian philosophers who were raised as personalities and intellectuals in the independent Lithuanian Republic. After graduating from Kaunas University, he continued his studies abroad. After World War II, he settled in West Germany and took teaching positions in German universities. The theoretical analysis of this article focuses on the doctoral thesis by Maceina, subsequently published as an extensive 677-page study, The National Upbringing, which gives an exhaustive survey of the theoretical problems in question. V isø ðiø jausmø etiná ir estetiná pobûdá bei ðiø jausmø turiná þmogus galutinai ásisàmonina tik bûdamas jau suaugæs. Kartu tai tampa ir jo, kaip asmenybës, dorovinæ vertæ bei prasmæ turinèiais dvasiniais iðgyvenimais, tikruoju, o netetai ir vienineliu jo dvasios turtu. Vaikas labiau pergyvena savuosius fi- ziniu bûdu. Jaunuolis yra labiau su jais susiriðæs dël psichologinës átakos. Bet tik subrendæs þmogus pajauèia etiná ryðá (5, 8, p. 73). Tokio paties pobûdþio, t. y. per savuosius, tëvø namus, artimiausià jiems aplinkà, gamtà, kaimynus, paproèius ir t. t. tokio paties pietistinio pobûdþio ágy- RAKTAÞODÞIAI: tautiðkumas, tautinis tapatumas, patriotizmas, valstybë, nacija, nacionalizmas, kultûra. KEY WORDS: nationality, national identity, patriotism, state, nation, nationalism, culture. LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 17 JONAS BALÈIUS ja ir tëviðkë. Be ontologinio ir psichologinio ryðio, subrendæs þmogus dar jauèia moralinæ jungtá, kuri riða já su tëviðke. Tëviðkë ið esmës yra suriðta su tëvais. Kur nëra tëvø, ten nëra ir tëviðkës (5, 8, p. 73). Vadinasi, jeigu, anot A. Maceinos, etinis þmogaus santykiavimas su tëviðke atbaigia jo ryðá su ðia vertybe ir kartu atskleidþia josios esmæ (5, 8, p. 75), tai kas ir kaip tà patá sàlygoja ir lemia þmogaus santykiuose su tëvyne, valstybe, kultûra ir t. t.? Á tai A. Maceina atsako taip: Á tëvynæ einama tik per tëviðkæ. Tëviðkë darosi pagrindas ne tik þmogiðkajam asmeniui, bet ir Tëvynei (5, 8, p. 77). Mat, jeigu tëviðkë, pasak A. Maceinos, yra tik iðplëstas ðeimos namas, tai tëvynë iðplëstoji tëviðkë (5, 8, p. 77). Ið èia kylas ir trejopas þmogaus ryðys su tëvyne. Kitaip tariant, apie visa tai, kà màstytojas yra kalbëjæs ankstesniuose savo monografijos skyriuose, dabar yra suglaudþiama ir apibendrinama. Tai ir teritorija, ir gamta, ir tauta. Teritorija tëvynës sàvokon áeina kaip esminis elementas. Kur josios nëra, ten nëra ir tëvynës (5, 8, p. 7778). Kartu monografijos autorius pripaþásta, jog gamta arba þemë dar nëra pati tëvynë, kaip ji nëra në tëviðkë. Mes esame prisiriðæ prie ðalies gamtos tik dël to, kad joje gyvena ir veikia mûsø tauta (5, 8, p. 78). Vadinasi, tëvynë taip pat yra þemë, kurioje tauta yra susiradusi pastovià tëviðkæ, kuri ne tik ðimtameèio darbo yra perkeista ið laukinës bûties á begalinës vertës gërybæ, bet taip pat ankðtai suriðta su tautos is- 18 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS torija ir jausmø gyvenimu. ir dël to tapusi ne tik ekonomine, bet ir idealine vertybe (5, 8, p. 78). Negalima nesutikti ir su kita A. Maceinos mintimi, jog tik tautos gyvenimas ðalyje áprasmina gamtà ir palieka joje ðios didþios prasmës pëdsakø. Pilies griuvësiai, piliakaliniai, ðventovës, valdovø rûmai visa tai kalba apie tautos praeities þygius, o dabartiniai darbai toliau tæsia gamtos perkeitimà (5, 8, p. 7879). Remdamasis E. Dévaud mintimi, A. Maceina pritaria, kad Tëvynë yra gamtinë ir visuomeninë aplinka, kur tapo tai, kas yra, ir kur tampa tai, kas bus (5, 8, p. 79). Tëvynë tai toji erdvë, kurioje bûtuoju laiku veikë mûsø protëviai, erdvë, kuri sulaistyta jø krauju, kuris dabar pats veikia toje erdvëje, perduodamas tarsi brangiausià laiko estafetæ ið praeities á dabartá, ið mirusiøjø gyviesiems kaip Tëvynës istorijà per kalbà, religijà, paproèius ir þygdarbius. Tëvynë tuo bûdu, kaip yra pasakæs P. de Lagrandeas, tampa etine galybe (5, 8, p. 79). Kaip tik dël to ir mirtis uþ tëvynæ, jos laisvæ ir neprikausomybæ yra ðventas dalykas. Cituodamas graþià, vaizdingà G. Fichtes mintá, A. Maceina tai pat sako, kad tëvynë þmogui visada atrodanti kaip ,,þemiðkosios amþinybës laidas (5, 8, p. 80). Vadinasi, bûdama konkreti teritorija, kuri per ðimtmeèius, o gal ir per tûkstantmeèius, yra patyrusi visø joje gyvenusiø tautø arba vienos kurios nors tautos gyvenimo þygiø istorinæ svarbà ir prasmæ, kartu tampa ir visø ðiø ávykiø veiksmo bei laiko vieta, kurios kitos tokios nëra niekur visame likusiame pasaulyje. Dël tos paèios prieþasties ði vie- MOKSLINË MINTIS ta, ði teritorija kaip tik ir tampa ðalimi, kurioje visa tai galima ne tik prisiminti, atrasti, bet ir pratæsti, nes tik tautos gyvenimo þygiai iðskiria ðità ðalá ið visumos ir suteikia jai specifiniø bruoþø; tauta savo darbais duoda ðaliai rûðiná skirtumà ir tuo bûdu padaro jà tëvyne (5, 8, p. 81). O pastaroji, t. y. tëvynë, darosi nepakartojama ir nepakeièiama, kaip nepakartojama ir nepakeièiama yra ir pati tauta (5, 8, p. 81). Ðiuo teiginiu ið esmës galima bûtø A. Maceinos pateiktà tëviðkës ir tëvynës sàvokø analizæ ir uþbaigti. Taèiau tuo ðá straipsná uþbaigus, liktø neaiðki, neaptarta, neávardinta ir napibrëþta kita A. Maceinos veikale itin reikðminga ir nemaþai vietos jo monografijoje uþimanti sàvoka, kurià màstytojas ávardija kaip nacijà. Akivaizdu, kad nei A. Maceina, nei, tuo labiau, jo mokytojas ir ðio jo darbo vadovas prof. S. Ðalkauskis, niekada netapatino, neplakë á vienà vaizdiná ar sàvokà tautos, valstybës ir nacijos. Skirdamas labai daug vietos filosofinës pedagogikos, susijusios su tautinio ir dorovinio auklëjimo, patriotizmo ir þmoniðkumo ugdymo problemomis, A. Maceina vis dëlto ðiame savo darbe neapeina ir tokiø klausimø kaip nacijos kilmës, genezës, tautiðkumo ir nacionalumo ugdymo uþdaviniø bei su tuo susijusiø kitø problemø aptarimo. Visa tai vienokiu ar kitokiu aspektu atsispindi ir kaip aktualija keliama ketvirtojoje A. Maceinos monografijos dalyje, kuri taip ir pavadinta nacionalinis auklëjimas. Tautos iðsivystyme, raðo A. Maceina, galima pastebëti trejetà pagrin- diniø tarpsniø. Visø pirma tauta formuojasi. Rasë, gyvenamoji aplinka ir istorinis likimas jungia paskirus individus á vienà grupæ, kuri, ágijusi pastoviø bruoþø , virsta tauta (5, 8, p. 290). Taèiau èia pat autorius pabrëþia, jog tuo metu tam tikra prasme tautos dar nëra. Ðá laikotarpá A. Maceina apibrëþia kaip tautinio tapimo tarpsná; tarpsná todël, kad, jo nuomone, ðiuo laikotarpiu tauta yra susiformavusi tik ið virðaus, t. y. iðoriðkai, formaliai ir dël tos prieþasties intensyviai vis dar tebebræsta savo viduje. Ji ugdo savo individualybæ ir rengia jà kultûriniams þygiams; iðsivysto jos tautinës ypatybës, kyla tautinis susipratimas ir patriotinis nusistatymas, pabrëþia autorius (5, 8, p. 290). Tuo tarpu tautinio brendimo laikas, A. Maceinos nuomone, pasibaigia kaip tik tada, kai tauta apreiðkia tautinæ savo individualybæ kultûriniais þygiais. Ji sukuria aukðtos vertës mokslà ir menà; ji aktyviai dalyvauja þmonijos gyvenime ir vykdo tam tikrà savo uþdaviná (5, 8, p. 290). Ið tikrøjø, jeigu ðie A. Maceinos teiginiai yra moksliðkai pagrásti ir teisingi, tuomet reikia pripaþinti, jog lietuviø tauta Maþojoje Lietuvoje galutinai susiformavo tik nuo K. Donelaièio laikø, tuo tarpu Didþiojoje Lietuvoje ðis procesas, A. Maceinos akcentuojama prasme, vis dar nëra pasibaigæs, kadangi nieko panaðaus á K. Donelaièio didájá kûriná didaktinæ poemà Metai, áeinanèià á pasaulio tautø kultûros lobynà, mes vis dar neturime: visi kiti lietuviø tautos kultûriniai þygiai tebëra tik reikðmingesni ar ne tokie reikðmingi vietinës, o ne LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 19 JONAS BALÈIUS pasaulinës, veiklos stebuklai. Tiesa, á tam tikrà iðskirtiná reikðmingumà galëtø pretenduoti nebent A. Baranausko Anykðèiø ðilelis; tuo tarpu technikos, aukðtosios technologijos iðradimø srityje europiniu ir pasauliniu mastu bus iðgarsëjæs nebent tik buvæs þemaièiø bajoras LDK kariuomenës artileristas K. Simonavièius (apie 16001651), tikriau, jo veikalas Didysis artilerijos menas. Dailëje tokia garsenybë, be abejo, yra M. K. Èiurlionis. Kaip tik todël, atsiþvelgdamas á maksimalistinius A. Maceinos, kaip kultûrologo, reikalavimus, að ir siûlyèiau pasilikti ne prie A. Maceinos, o prie ðiame darbe mano keliamos nuomonës, jog tauta, ypaè baltai, savo istorinio vystymosi kelyje yra praëjusi keturis pagrindinius savo raidos etapus: etoso, apimantá ankstyviausiàjá visø baltø genèiø bei giminiø gyventàjá laikà bei jø teritoriná arealà; etnoso lietuviø genèiø ir giminiø gyventàjá laikà bei teritoriná arealà; lietuviø tautos LDK kaip valstybës, vëliau bajorø respublikos; ir pagaliau Lietuvos Respublikos, kurios egzistavimo metu ji kaip tik ir tapo nacija. Taèiau A. Maceina, remdamasis Vakarø autoritetais, laikosi prieðingos nuomonës: Pirmàjá tautos gyvenimo tarpsná galima pavadinti, Fr. Meineckës þodþiais ,,augaliniu ir neasmeniniu buvimu, antrà tautinio ,,Að suvokimu, kuris reikalauja iðvidinio subrendimo, ir treèià tautinio ,,Að apsireiðkimu. Pirmajame tarpsnyje vyrauja prigimtis, antrajame prigimtá papildo kultûra, treèiajame kultûra prigimtá apvalo (5, 8, p. 290291). 20 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS Tokiu bûdu, pasak A. Maceinos, nuo kûrimosi per brendimà tauta áþengianti ir á kûrybà, o ið rasinës individø grupës ji iðsivystanti á nacijà (5, 8, p. 291). Akivaizdu, jog bûtent taip traktuodamas etnosà, A. Maceina paneigia pamatinæ visoms þmogiðkosioms bûtybëms tiesiog neiðvengiamà ir neámanomà jø buities ir bûties, kaip grynai þmogiðkosios egzistencijos ypatybæ kultûrà ir su ja susijusià, jà atspindinèià, áprasminanèià vertybiø sistemà. Akivaizdu ir tai, jog nacionalumà, kaip ir paèià nacijos sàvokà, A. Maceina taip pat suvokia ir traktuoja kultûrologiðkai, o ne politiðkai ar sociologiðkai. Ir nors visiðko aiðkumo ir nuoseklumo visais ðiais klausimais nëra, nekyla abejoniø, jog nacija A. Maceinai reiðkia ne tautos pasiektà politiná, o kultûriná ir doroviná lygmená bei subrendimà. Þodis nacija ðiandien yra vartojamas dvejopa prasme. Vienu atveju juo vadinama tauta kaip politinis vienetas, kurio jungtimi yra valstybë. Ðiuo atþvilgiu kiekviena tauta, ágijusi nepriklausomumà, tampa nacija. Kitu atveju nacija reiðkia kultûriná vienetà, kurio jungtimi yra aukðta tautinë kultûra. Ðita pastaràja prasme ne kiekviena tauta yra nacija, nors kiekviena ja gali ir turi tapti. Pirmasis nacijos supratimas yra daugiau vartojamas politikø ir teisininkø, antrasis daugiau kultûros filosofø. Ðia pastaràja prasme ir mes ðità þodá vartosime (5, 8, p. 291). Vadinasi, kaip kultûrologui ir kaip pedagogui A. Maceinai ir ið tikrøjø yra parankesnis bûtent ðis pastarasis nacijos supratimas bei konceptualinis jos pa- MOKSLINË MINTIS grindimas, apibendrinimas. Taèiau ið tikrøjø bûtent toks ðios sàvokos suvokimas ir interpretavimas labai supainioja, supinklioja ir patá ðá reiðkiná, kadangi ðiuo pastaruoju atveju jis pasidaro vien tik subjektyviai apibrëþiamas bei ávardijamas. Pavyzdþiui: Nacija visø pirma yra subrendusi ir kultûringa tauta. Tauta taip santykiuoja su nacija kaip individualybë su asmenybe. Kiekviena tauta yra tautinë individualybë, bet ne kiekviena yra tautinë asmenybë (5, 8, p. 291). Taigi, kaip matome, psichologijos ir etikos terminø bei sàvokø vartojimas, kai kalbama apie tautà, o juo labiau apie nacijà, ið tikrøjø vargu ar yra kuo nors pagrástas, iðskyrus asmeninæ A. Maceinos, kaip kultûrologo ir kaip pedagogo, nuomonæ. Kad bûtø suprantamiau, kodël nacijos vis dëlto negalima tapatinti nei su kultûrologija, nei su etika ar pedagogika, palyginimui pateiksiu daug paprastesná negu kad tauta ir kultûra pavyzdá: kadangi A. Maceina, kaip ir jo mokytojas S. Ðalkauskis bei didesnioji dalis kitø tarpukario laikø Kauno universiteto profesoriø, laikësi nuomonës, kad tauta tai kolektyvinë individualybë, pabandykime nustatyti, kas tokiu atveju bûtø, pavyzdþiui, Leninas, Stalinas ir Hitleris: individai ar asmenybës? Atsakymas á ðá klausimà, be abejo, priklausys nuo to, kokias psichologines bei dorovines ðiø vadø ir þmogþudiø charakteriø ypatybes mes iðkelsime ir apibrëðime kaip pagrindines, svarbiausias, o kurias ne. Jeigu tik jø verþimàsi prie uþsibrëþto tikslo, nesirenkant priemoniø, tada taip, jie asmenybës. Jeigu dorovinius principus, kuriuos jie skelbë, laikësi ir kitus vertë tai daryti, tuomet ne. Su tautomis ir su nacijomis ðitaip þaisti ne tik kad negalima, bet ir labai pavojinga. Pavojinga todël, kad, pavyzdþiui, Kanto, Herderio, Goethes, Beethoveno ir kitø didþiøjø asmenybiø gyvenamà Vokietijà, pagal A. Maceinos koncepcijà, turëtume laikyti nacija, o Hitlerio laikø jau nebe. Kita vertus, bûtent Hitleris savo dvasios, intelekto ir dorovines orientacijas, atëjæs á valdþià, ne tik primetë savo tautai, bet ir ji pati, demokratiðkai já iðrinkdama Vokietijos kancleriu, visa tai patvirtino kaip savàsias, t. y. nacionalines, politines ir dorovines tuometinës vokieèiø tautos ir valstybës vertybes. Tà patá, beje, galima pasakyti ir apie bolðevikus, nors pastarieji á valdþià ir atëjo perversmo bûdu; problema èia tik ta, kad niekas Kerenskio vyriausybës tuo lemtinguoju momentu ne tik kad negynë kaip Rusijos demokratijos iðkovojimo, bet në neketino to daryti. Devintà valandà vakaro bolðevikø jûreiviai ið kreiserio ,,Aurora paleido tuðèiø sviediniø salvæ Þiemos rûmø link. Ið Petropavlovsko tvirtovës buvo iððauta apie 30 sviediniø; maþdaug 11 valandà du ið jø pataikë á Þiemos rûmus. Dauguma juos gynusiø vyriausybës kareiviø jau buvo pasitraukæ; minia plûstelëjo, pamaèiusi, kad pasiprieðinimo nëra. Jokio ,,Þiemos rûmø ðturmo neprisireikë tai vëliau sukurtas prasimanymas (2, p. 916). Pridursiu: yra þinoma, kaþkas minioje tuo metu paskleidë gandà, kad Þiemos rûmø rûsiuose tebëra pilna reèiausiø rinktiniø vynø. Liumpenø gauja ir LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 21 JONAS BALÈIUS surengë Þiemos rûmø pogromà, kurio rezultatai liumpenø pridergtos ir sudauþytos kriðtolo, kiniðko porceliano vazos, vertingø meno kûriniø vogimas ir naikinimas taip piktino M. Gorká. Taèiau bene baisiausia buvo tai, jog po ðios siautulingos nakties vadinamojo Þiemos rûmø ðturmo petrogradieèiai, kaip, beje, ir visa Rusija, pagiriojo dar labai ilgai ir sunkiai iðtisus 73 metus! Gráþtant prie analizuojamø A. Maceinos tekstø bei teiginiø analizës, reikia pasakyti, kad jo, kaip filosofo, supratimas apie nacijà ir valstybæ, jø tarpusavio sàveikà bei priklausomybæ neabejotinai yra sàlygojamas iðankstinio A. Maceinos koncepcijos turinio ir ið jo iðplaukianèiø edukologiniø, kultûrologiniø tikslø. Sava valstybë nëra bûtina nacijai bûti, bet ji yra bûtina nacijai tapti, pabrëþia filosofas, kalbëdamas apie nacijos ir valstybës tarpusavio santykius. Pasak A. Maceinos, tauta, syká tapusi nacija, gali gyventi ir be valstybës. Bet tauta negali tapti nacija be valstybës (5, 8, p. 295). Tokie ir á juos panaðûs teiginiai ið tikrøjø dekonceptualizuoja ir paèià ðià problemà, paverèia jà bei jos nagrinëjimà besaikiu tuðèiaþodþiavimu, vaizdingø apibrëþimø vaikymusi ir pan. Dar keisèiau yra tai, kad minëtajai savo minèiai patvirtinti, jog nacija galinti egzistuoti ir be valstybës, A. Maceina kaip istoriniu faktu bando pasiremti, pavyzdþiui, Graikijos istorija. Yra daug pavyzdþiø, kai nacijos neteko savo valstybës ir vis dëlto liko nacijomis (pvz., senovës graikai). Bet nëra në vieno pavyzdþio, kad tauta, neturëdama valstybës, bûtø tapusi nacija (5, 8, p. 295). 22 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS Taip teigdamas, A. Maceina ið tikrøjø ne pasiremia, o kaip tik prieðingai prieðtarauja istorijai ir jos logikai: juk jeigu tautos, kurios, pasak jo, kaip kad senovës graikai, kaþkada jau buvo nacijos ir toliau be savos nacionalinës valstybës gali jomis iðlikti, tuomet kuriems galams tiems patiems graikams arba, pavyzdþiui, kad ir lietuviams, nuolat per visà jø istorijà prisireikë kovoti dël savo nepriklausomybës? Kam tokiu atveju, pavyzdþiui, lietuviams, patekusiems á Rusijos imperijos glëbá, kaip, beje, ir A. Maceinos minëtiesiems graikams, po daugelio ðimtmeèiø vël dëti milþiniðkas pastangas, aukoti savo tautieèiø gyvybes siekiant iðsivaduoti ið ðiø imperijø jungo? Juk jeigu nacija, pasak A. Maceinos, syká jau yra buvusi sukurta, tai dabartinis nacionalinës valstybës praradimas nieko nereiðkia nacija vis tiek iðlieka. Taèiau vis dëlto nacionalinës valstybës praradimas, o kartu su ja ir politinio, ekonominio bei kultûrinio savarankiðkumo netekimas vis dëlto kaþkà reiðkia. O reiðkia jis tai, kad kartu su nacionalinës nepriklausomybës praradimu pamaþu, taèiau nenumaldomai ir neiðvengiamai imama prarasti ne tik turëtàjá nacionalumà, bet ir tautiðkumà. Glûdëjimas kitos tautos politinëje, administracinëje, kultûrinëje, ekonominëje ir teritorinëje priklausomybëje, ðiaip ar taip, yra kaþkuo itin panaðus á glûdëjimà krokodilo ar kurio nors kito baisaus ir didelio plëðrûno viduriuose; procesø analogiðkumas kaip plëðrûnai kad virðkina maistà, taip pavergtàsias tautas virðkina okupantai ir pavergëjai. Alternatyvos ðiam procesui nëra ir negali bûti, o ir pats procesas pernelyg jau aki- MOKSLINË MINTIS vaizdus, kad pavergtosios tautos kada nors apsiramintø ar su tuo susitaikytø, nustotø dëjusios visas pastangas ið ðio savo nelaisvës pilvo kaip nors iðtrûkti ir iðsivaduoti. Vadinasi, ið tikrøjø yra visiðkai kitaip, negu kad tà verèia daryti ar pripaþinti A. Maceinos pasirinktoji kultûrologinë ir edukologinë nacijos kilmës bei jos prigimties koncepcija ir joks pasaulëþiûrinis ar ideologinis autoriaus angaþuotumas, kuris tokiais atvejais daþniausiai pasirodo esàs tik paprasèiausias nekompetentingumas, nieko neárodo. Netiesa visada yra netiesa, kad ir kuo jà bandytume pagrásti ar pridengti net ir labai kilniais tikslais ar uþmojais vadovaudamiesi. Pamatinis nacijos, tautos nacionalumo, t. y. jos tapimo nacija, þenklas visada ir visuomet yra laisvë, o ji neámanoma be savarankiðkos, laisvos ir nepriklausomos nacionalinës valstybës. Vadinasi, ir tauta, neturinti ar praradusi savo valstybæ, ne- begali bûti laikoma nacija, kadangi ji jau nebeturi nei savo valios, nei galios savarankiðkai spræsti bûtent tuos klausimus, kurie jai, kaip tautai ir kaip nacijai, visada yra pirmaeilës, iðliekamosios svarbos. Problema, su kuria, bandydamas moderniai màstyti ir visas ðias problemas spræsti, A. Maceina ið tikrøjø susiduria, dar kitaip gali bûti ávardijama kaip onus probandi, t. y. kaip paties jø autoriaus ið anksto susikurta árodinëjimø naðta, kuri kuo toliau, tuo labiau darosi vis labiau nebepakeliama. Vis dëlto, vis giliau á ðià savo paties susikurtø problemø gelmæ pasinerdamas, A. Maceina galiausiai pradeda prieðtarauti pats sau ir todël pasidaro nebeádomus ir nekonceptualus ir kaip màstytojas, ir kaip pilietis. Taèiau to paties pasakyti apie jo idëjø pedagoginæ ir ugdomàjà idëjø svarbà nacijos formavimuisi, lygiai kaip ir ugdant savos tautos ir valstybës pilietá, patriotà jokiu bûdu negalima. Literatûra ir nuorodos 11. J. Anièas. Jonas Vileiðis (18721942). Gyvenimo ir veiklos bruoþai. Vilnius: Alma littera, 1995. 12. Davies Norman. Europa. Istorija. Vilnius: Vaga, 2002. 13. Br. Genzelis. Lietuvos filosofijos bruoþai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas, 1997. 14. M. Gimbutienë. Laimos palytëta. Straipsniai, recenzijos, pokalbiai, polemika, laiðkai, vertinimai, prisiminimai. Vilnius: Scena, 2002. 15. A. Maceina. Tautinis auklëjimas / Raðtai. T. 8. Vilnius: Mintis, 2002. 16. A. Maceina. Prof. Stasio Ðalkauskio pedagogi- 17. 18. 19. 10. 11. ka // Stasys Ðalkauskis. Raðtai. T. 6. Vilnius: Mintis, 1998. A. Maceina. Autoriaus þodis / Raðtai. T. 8. Vilnius: Mintis, 2002. A. Maceina. Kultûros filosofijos ávadas / Raðtai. T. 1. Vilnius: Mintis, 1991. A. Maceina. Prometëjizmo persvara dabarties kultûroje / Raðtai. T. 2. Vilnius: Mintis, 1992. S. Ðalkauskis. Pilnutinio ugdymo gairës / Raðtai. T. 6. Vilnius: Mintis, 1998. J. Vileiðis. Reikalingumas statistikos // Varpas, 1904, Nr. 5. LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 23 NIJOLË LOMANIENË Gauta 2005-04-14 NIJOLË LOMANIENË Vilniaus universitetas ETIKA: TARP FILOSOFIJOS IR PSICHOLOGIJOS Ethics: Between Philosophy and Psychology SUMMARY The article discusses the concept of philosophical ethics as a kind of therapy. The idea originates from the Hellenistic tradition and from the contemporary existential interpretation of ethics. The understanding of ethics as therapy was reinforced by the birth of humanistic psychology and various practices of existential psychotherapy, notably Maslows ideas of meta-needs and meta-counsellors. The theory and practice of Philosophical Counselling, which was born in the 1980s, is discussed as an interesting and presumably fruitful synthesis of philosophy and psychology. However, the author expresses several doubts in respect of that kind of practice. The critical arguments are mainly connected with the commercialisation of philosophy and the risk of turning philosophy into a kind of surrogate individual psychotherapy. S traipsnyje svarstoma etikos kaip terapijos samprata. Ji kildinama ið helenistinës filosofijos tradicijos bei ðiø laikø egzistencinës etikos interpretacijos, susiejama su humanistine psichologija bei egzistencine psichoterapija. Aptariama pastaruoju laiku besiplëtojanti filosofinio konsultavimo (FK) teorija ir praktika. Tyrinëjimas skatina teigti, kad etikos kaip terapijos samprata turi gerà praktiná uþtaisà, taèiau taikoma naujo- sios praktikos (FK), ji balansuoja ant rizikingos ribos tarp teorinio svarstymo ir filosofijos komercializacijos bei filosofijos pavertimo psichinio gydymo surogatu. Viena ádomesniø pastarojo meto Vakarø filosofø pastangø aktualizuoti filosofijà tai bandymas atgaivinti senà gerà filosofijos kaip terapijos idëjà ir suinstitucinti filosofinio konsultavimo praktikà. Toks filosofijos taikymas pirmiausia palieèia etikos sritá ir sutelkia egzisten- RAKTAÞODÞIAI: filosofija kaip terapija, egzistencinë tradicija, filosofinis konsultavimas. KEY WORDS: philosophy as therapy, existential tradition, philosophical consulting. 24 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS MOKSLINË MINTIS ciðkai orientuotø filosofø bei humanistiniø psichologø pastangas. Lietuvoje filosofinio konsultavimo praktikos idëja kol kas iðsamiau netyrinëta. Ar ðiandien vis dar vaisinga filosofijos kaip terapijos idëja ir, jeigu taip, tai kà tokiai filosofo nuostatai duoda filosofinio konsultavimo suinstitucinimas? Kokias problemas sprendþia ir su kokiais sunkumais susiduria filosofinis konsultantas? Svarstyti ðià temà paskatino prieð metus pasirodþiusi ir jau daug skaitytojø subûrusi J. Baranovos knyga mokytojams Etika: filosofija kaip praktika. Knygos autorë atvirai deklaruoja savàjà filosofijos (pirmiausia etikos) kaip terapijos sampratà: filosofinës mokyklos gali bûti ávairios, bet visø jø pamatinis tikslas... iðsklaidyti kanèias (1, 94). Man tai pasirodë nuostata, kuri, viena vertus, neabejotinai sukels skaitytojø (daþniausiai mokytojø) moterø, ið prigimties guodëjø, simpatijas, o antra vertus, labai dràsi nuostata, kuri vargu ar galëtø susilaukti didelio populiarumo akademiniø filosofø, kaip áprasta, iðdidþiai tûnanèiø savo dramblio kaulo bokðte, pritarimo. Kaip tik su ðia etikos kaip terapinimo prielaida J. Baranova leidþiasi á pokalbá su etikos klasikais ir, kaip jau esu raðiusi (7), deja, ne visus sëkmingai prakalbina. Suprantama, tokiai ðnekai nepasiduoda tie, kurie nelaiko ðio pasaulio aðarø pakalne, nerimasèio ðaltiniu ir pan., taip pat tie, kurie stoikø apatijos ar epikûriðkosios ataraksijos nelaiko filosofijos uþdaviniu. Tarp tø, kurie padarë didþiausià átakà atskiriant filosofinæ moralës teorijà nuo psichologiniø moralinio samprotavimo aspektø, pirmiausia minëtinas I. Kantas, konstravæs savàjá kategoriná imperatyvà bûtent kaip grynojo transcendentalinio, ne psichologinio proto principà. Kantas subjekto autonomijà, tokià svarbià filosofijos kaip praktikos idëjos ðalininkams, kaip tik kildina ið transcendentalinio proto nesusaistytumo, laisvumo nuo bet kokios empirikos. Kita argumentacijos linija sietina su E. Mooreo kritika, nukreipta prieð natûralistinæ klaidà moraliniø vertybiø redukcijà á natûralias psichologiðkai apraðomas savybes. Lietuvos akademiniame filosofiniame diskurse posakis etikos psichologizacija daþniausiai turi vien negatyvià konotacijà. J. Baranovos knyga paskatino plaèiau pasidomëti filosofo kaip terapeuto klausimu. Terapija dalykas, taikomas serganèiam, kenèianèiam þmogui, vadinasi, terapija lyg ir turëtø presuponuoti þmogaus nesveikumo prielaidà. Filosofijos istorijoje skirtini trys ryðkiausi ðios prielaidos pavidalai. Antikos filosofijoje egzistenciðkai þvelgiantys filosofai tikëjo, kad þmogus kenèia, nes yra blaðkomas aistrø, todël jam reikia uþsiiminëti filosofija stiprinti proto valdanèià galià. Pasak epikûrieèiø, laimingo gyvenimo tikslas yra sielos nesudrumsèiama ramybë, kurià jie vadino ataraxia, o stoikø laikysena nukreipta á apatijà troðkimø kaip varomosios jëgos nebuvimà. Jø manymu, filosofas yra terapeutas, iðmokantis kenèiantájá nepaisyti malonumo ir skausmo, ið esmës pasitraukti nuo kasdieniø varþytuviø, aistrø ir kanèios á vidinës laisvës prieglobstá. LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 25 NIJOLË LOMANIENË Krikðèioniðkoji viduramþiø filosofija (èia pirmiausia turima omenyje augustiniðkoji tradicija Tikëk, kad suprastum) taip pat matë þmogaus gyvenimà kaip kanèià, ið anksto nulemtà prigimtinës nuodëmës. Dël jos siela nesveikatà gauna ið pirmøjø þmoniø rankø ir tik tikëjimas, meilë bei dangiðkosios malonës, iðganymo viltis yra þmogui deranti laikysena. Pastaràjà geriausiai ákûnijàs religinis, ne filosofinis gyvenimas, nuoðirdi malda. XX a. filosofijoje toká terapijos uþdaviná sau këlë egzistencinë filosofija (e.g. gyvenimo filosofija, egzistencializmas, neofroidizmas), besiremianti prielaida apie kasdiená buvimà kaip neautentiðkà bûtá. Pastaroji esanti skausmo, absurdo, beprasmybës ðaltinis, ið kurio kyla egzistencinis nerimas; filosofija tampanti terapine tiek, kiek daro þmogø klausiantá, atsakingà, siekiantá autentiðkos bûties. Egzistencinës idëjos pokario Europoje buvo itin populiarios ir darë átakà daugeliui humanitarinës kultûros srièiø. Tiesiogiai ar netiesiogiai jos inspiravo ir vienà stipresniø psichologijos posûkiø humanistinæ psichologijà, kurios svarbiausi tekstai pasirodë septintojo deðimtmeèio pradþioje (10; 11; 18; 2). Dauguma Humanistinës psichologijos asociacijos (1962) nariø buvo ne teoretikai, o praktikuojantys psichoterapeutai, këlæ sau uþdaviná padëti þmogui tapti tuo, kuo jis pajëgus tapti, Maslow þodþiais tariant aktualizuoti save, o vartojant Franklio logoterapijos terminijà padëti þmogui surasti gyvenimo prasmæ. Susiformavo egzistencinë psichoterapija 26 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS psichoterapijos pakraipa, siekianti padëti klientui paþinti save ir tapti savo gyvenimo autoriumi bûti autentiðkai. Tradicija neabejotinai kildinama ið egzistenciniø màstytojø, tokiø kaip Kierkegaardas, Heideggeris, Sartreas, taip pat ið fenomenologijos idëjø. Filosofiniu poþiûriu bene didþiausià áspûdá daro Abrahamo Maslow metaporeikiø ir su jais susijusiø bûtiðkøjø vertybiø (B-values) idëja. Èia nesirengiu svarstyti jo siûlomo bûtiðkøjø vertybiø sàraðo (tiesa, groþis, gëris, tobulumas, paprastumas, visapusiðkumas, teisingumas, etc., ið viso keturiolika vertybiø) (11), svarbu, kad psichologas, taigi empirinio mokslo atstovas, konstatuoja jø buvimà ir reikðmingumà tam tikro tipo asmenybës gyvenimo pilnatvei. Tokio pobûdþio poreikius Maslow vadina metaporeikiais. Jø nepatenkinimas baigiasi metapatologija, kuriai gydyti reikià metakonsultantø, tad, pasak Maslow, turime tapti filosofiniais ar religiniais konsultantais, kurie parodytø þmogui, kad jis turi tokio pobûdþio poreikiø ir kad jø nedera slopinti lygiai taip pat, kaip pamatiniø, kuriuos iðlaisvinti jam padeda psichoanalitikas (11, 98). Ðiandien ðios idëjos jau nebëra labai naujos, taèiau jas ið naujo aktualizuoja prieð 20 metø filosofijos pasaulyje prasidëjæs procesas filosofinio konsultavimo (FK), aprëpianèio filosofinius ir psichologinius egzistencinio, taigi neiðvengiamai ir etinio (ne moralinio!), svarstymo aspektus, teorija ir praktika. Kol kas ðis filosofijos lauko procesas nëra labai plaèiai aptarinëjamas Lietuvoje, todël já apibûdinsime iðsamiau. Tai daryti skatina ir MOKSLINË MINTIS tas dalykas, kad kaip tik ðioje srityje ðiandien aiðkiausiai bei atviriausiai matyti ir pati filosofijos kaip terapijos, ir filosofo kaip terapeuto intencija. Trintá tarp filosofiniø konsultantø ir psichoterapeutø liudija ir tai, kad kai kurie filosofai konsultantai vadina save psichoterapeutais. Filosofinio konsultavimo idëjos krikðto tëvu laikomas vokieèiø filosofas G. B. Achenbachas, kuris filosofà ásivaizdavo kaip þmogø, dirbantá privaèiai individualiai besikalbantá su þmogumi, o ne pasislëpusá akademinës filosofijos dramblio kaulo bokðte. Filosofams bûdingà esmës, bendrybës, vienos ir visuotinës tiesos siekimà Achenbachas laiko nereikðmingu filosofiniam konsultavimui. Þinia, Achenbachas raðë tuo laiku, kai dar nebuvo ásisiautëjæ postmodernizmo skersvëjai, vienintelæ tiesà ar vienintelá Dievà nuraðæ kaip kintanèius tiesos reþimus ar konvencines racionalumo formas. Taèiau ið esmës jis ásitraukë á XX a. antrajai pusei bûdingà posûká nuo logocentrizmo á pragmatikà, o dar tiksliau á tiesioginæ filosofinæ praktikà: 1981 m. Achenbachas pradëjo privaèiai konsultuoti þmones, turinèius vadinamøjø gyvenimo problemø. 1982 m. Achenbachas ákûrë Vokietijos filosofinës praktikos ir konsultantø (counsellers) draugijà, o 1984 ir 1985 m. paskelbë savo pirmàsias knygas apie filosofijos praktikà, 1987 m. pradëtas leisti ðios srities þurnalas Agora, kurio pavadinimas vëliau buvo pakeistas á Zeitschrift für Philosophische Praxis. Veikiai filosofijos praktikos idëja iðplito visoje Europoje ir uþ jos ribø, ypaè giliai ðaknis áleido Nyderlanduose, Izraelyje, vëliau Norvegijoje, Danijoje, JAV ir Kanadoje. Nuo 1998 m. pradëtas leisti elektroninis þurnalas Practical Philosophy: A Journal of the Society for Philosophy in Practice (14), kurio redaktorius Timas LeBonas, vienos populiariausiø ðios srities knygø (6) autorius. O paskutiniajame XX a. deðimtmetyje pasirodë keletas knygø, jau apibendrinanèiø sukauptà FK patirtá (5; 8; 9; 15; 16; 17). Achenbachas, kaip ir vëlesni jo sekëjai, jautësi tæsiàs senà filosofijos tradicijà (plg. 3). Sokratas, Platonas, Descartesas, Lockeas, konsultavæ imperatorius ir karalius, tik keletas ryðkiausiø filosofinio konsultavimo pavyzdþiø ið nesuakademëjusios etikos laikø (Platonas Sirakûzø Dionisijus II, Descartesas Ðvedijos karalienæ Kristinà, Lockeas grafo Shaftesburyio namø mokytojas). Ne veltui filosofijos praktikai savo veiklà daþnai apibûdina kaip sokratiðkus dialogus. Atrodo, kad bene turiningiausiai Achenbacho idëjas pratæsë ir priminë J. Baranovos laikysenà Haifos universiteto (Izraelis) profesorius R. Lahavas (4). Pasak jo, filosofinis konsultavimas remiasi poþiûriu, kad filosofija yra dialogas su gyvenimu, o ne teorija apie gyvenimà. Þmonës dalyvauja tame dialoge ir filosofo uþdavinys padaryti tà dialogà sàmoningesná, iðsamesná, refleksyvesná. Filosofas kalbasi su þmogumi, kad padëtø jam suprasti giliàsias jo reikmes ir kelius á jas. Pasak Lahavo, FK tai pokalbis, kai konsultantas ir klientas filosofuoja. Lahavas vartoja ðá gerokai diskredituotà, akademiniø filosofø pasipiktinimà keliantá terminà norëdamas paþymëti, kad jie ne nesiaiðkina ir neplëtoja kokios nors LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 27 NIJOLË LOMANIENË konkreèios filosofinës teorijos, bet prisilieèia prie filosofø minèiø, kurios, pasak Lahavo, jei iðkyla pokalbyje, tai tik kaip tema diskusijai, kaip dar vienas galimas aspektas, bet ne kaip autoritetas. Remiamasi prielaida, kad nëra vienintelio teisingo atsakymo, konsultanto uþdavinys padëti klientui suprasti savo prielaidas ir tikslus, kritiðkai analizuoti savo poþiûrá ir gyvenimiðkà laikysenà. Prieðingai negu psichoterapeutai, filosofas klausinëja ne apie kliento jausmus ar vaikystës áspûdþius, o apie jo idëjas apie tai, kà jis mano. Svarstomos tokios temos kaip laisvës prigimtis, melo moralinë vertë, meilës reikðmë, gyvenimo prasmë, moralinës vertybës, emocijø ir proto vaidmuo bei vertë. Labai pabrëþèiau Lahavo tezæ, kad, FK tikslas ne pasiekti didesná pasitenkinimà gyvenimu ar laimæ, o siekti supratimo, asmeninio augimo. Tobulëjimas (edification), paþiûrø praturtinimas (enrichment), iðmintis (wisdom) daro poþiûrá á gyvenimà kritiðkesná ( galima aiðkiai suprasti savo poþiûrá, kuo jis remiasi ir kas ið jo kyla), platesná (daugiau aspektø), gilesná (daugiau apmàstytas poþiûris, gilesnis supratimas). Lahavas apraðo tokià filosofinio konsultavimo procedûrà 5 þingsniai (plg. 4, 67): 1. Iðklausoma autobiografija, pradinis variantas. Paprastai pradedama nuo þmogaus keblumø nuo to, dël ko þmogus atëjo. 2. Filosofinio klausimo iðkëlimas. Konsultantas sako, kad kliento pasakojime jis iðgirdo rimtà filosofiná klausimà (pvz., þmogus vienus dalykus 28 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS vertino kaip nereikðmingus, o kitus kaip svarbius, kyla klausimas: o kokius laikome reikðmingais?). Svarbu neprimesti klausimo, jis turi iðkilti natûraliai. Daþniausiai klausimas formuluojamas pirmos sesijos pabaigoje arba antros pradþioje. 3. Filosofinio klausimo gvildenimas. Klientai bijo pernelyg sudëtingø kalbø, todël reikia labai atsargiai, neskubant áþvelgti prielaidas, su kuriomis susijæs, kurias laiko garantuotomis klientas. Èia cituojami filosofai, bet kad jie netaptø primestais autoritetais, verta pateikti iðkart porà poþiûriø, kad tai paskatintø þmogø galvoti, paèiam spræsti. Tai gana abstrakti, teorinë fazë. 4. Aiðkinimasis, kaip kliento pasirinktas poþiûris dera su jo gyvenimiðka laikysena. Tikrai aptiksite gilesná supratimà. 5. Savo (kliento) poþiûrio formulavimas. Ið esmës tai naujoviðko poþiûrio á savo problemas formulavimas. Þinoma, jis nëra galutinis, tiesiog þingsnis, þengiamas á refleksyvesná buvimà. Atrodo, Lahavas puikiai supranta, kad iðmintis nëra vienadienis uþdavinys. FK, pasak jo, gali tik atverti tà kelià filosofuoti, t.y. refleksyviai màstyti apie savo gyvenimà. Taip iðdëstytos filosofø mintys naujàjá jø uþsiëmimà daro ið tiesø patrauklø, taèiau nuodugnesnis susipaþinimas kelia ne vienà klausimà ir abejonæ dël ðiø filosofiniø konsultacijø pobûdþio ir tikslø. Achenbachas filosofinæ praktikà apibrëþia negatyviai kaip ne-terapijà. MOKSLINË MINTIS Kaip svarbiausià skirtumà nuo psichiatrø ar psichoterapeutø, kurie taip pat orientuojasi á filosofiná pjûvá, jis paprastai nurodo tai, kad jo poþiûris nesàs klinikinis, t.y. jis nesiremiàs psichoterapijos modeliais ir tokiomis jai bûdingomis kategorijomis kaip diagnozë, normalumas, liga ir pan. Taèiau tenka paþymëti, kad humanistinës pakraipos psichoterapijoje ðiandien pakankamai populiarus Rogerso pradëtas perëjimas nuo paciento prie kliento kategorijos. Rogersas taip pat labai pabrëþë normalumo standartø nebuvimà bei orientacijà á kliento asmenybiná augimà. Rogersas ir jo pasekëjai ið esmës deklaravo tà patá tikslà kaip ir Achenbachas bei kiti filosofiniai konsultantai sukurti laisvà erdvæ, kurioje þmogus (filosofo ausiai netikëtai skamba klientas) kalbasi su psichoterapeutu filosofu, kad surastø savo poþiûrá ir savo problemø sprendimà. Ádomu tai, kad filosofiniai konsultantai nuolatos jauèia pareigà ginti savo filosofinio konsultavimo prerogatyvà egzistenciniø psichoterapeutø atþvilgiu, pabrëþti savo skirtingumà nuo jø. Tai daroma taip atkakliai, kad padidina skaitytojo budrumà. Pavyzdþiui, P. Raabe straipsnyje Trumpa filosofinio konsultavimo istorija (15) pripaþásta, kad tokiose psichoterapijos srityse kaip Carlo Rogerso á klientà orientuota terapija, Alberto Elliso racionali emotyvinë terapija, transakcinë analizë, egzistencinë analizë, humanistinë terapija ið tiesø esama stipraus filosofinio uþtaiso, taèiau iki FK pradþios neva në vienas psicho- terapeutas nevadinæs savæs filosofiniu konsultantu. Sakyèiau, ði mintis, atsiþvelgiant á tai, kas ankðèiau raðyta apie Maslow, rodo arba klaidinanèià pretenzijà bûti pirmaisiais, arba kovà dël þodþio, o ne dël dalyko esmës. Taigi, kaip minëta, riba tarp FK ir psichoterapijos ið tiesø nëra tokia aiðki, kaip to norëtø filosofiniai konsultantai. Manyèiau, kad FK reiðkia egzistencinës pakraipos filosofijos ir psichologijos suartëjimà, kuris atrodo vaisingas, bet kartu ir abiejø ðaliø poþiûriu rizikingas sumanymas. Pavyzdþiui, neaiðkumø kelia egzistenciniø psichoterapeutø ir filosofø konsultantø pateikiamø metodikø bendrumas. Bet kuri analizë, prasidedanti autobiografija ir klausimu, kodël klientas ieðkojo terapeuto, rizikuoja atverti tokius kliento nerimo ðliuzus, su kuriais apsieiti ið tiesø prireikia profesionalaus psichologo. Yra tø ðliuzø atvërimo ir yra uþdarymo technikos, tad imantis darbo su individualiu þmogumi (ne sokratiðko paðnekesio Atënø turgaus aikðtëje), jas reikia iðmanyti. Suprantama, galëtume tikëtis, kad filosofas konsultantas ágis psichologiná pasiruoðimà. Bet lygiai tiek pat galëtume tikëtis, kad filosofiná pasikaustymà gali ágyti ir psichologas. Jei jûsø draugo siela ðaukiasi psichologinës terapijos, ar numatydamas galimas rizikingas iðeitis, patartumëte eiti pas filosofà, savo þinojimà praturtinusá psichologinëmis þiniomis, ar pas psichologà, iðmanantá filosofijà? Bûèiau linkusi manyti, kad filosofai nebus pasirengæ padëtá kliento psichnës ligos atveju. Kas nors galëtø sakyti: taigi þmoLOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 29 NIJOLË LOMANIENË gus þino, kad eina pas filosofà! Deja, ne visada. Ðtai minëto Timo LeBono internetiniame puslapyje viena ið rubrikø tokia: Ieðkote terapeuto? Ir toliau smulkesnëmis raidëmis: Turiu dar vienà laisvà vietà penktadiená! (20) Smagus, reklamiðkai nuskambantis LeBono klausimukas skatina paminëti dar vienà filosofinio konsultavimo praktikos keliamà abejonæ. Filosofinis konsultavimas, prasidëjæs labai, atrodytø, sëkmingai ir dinamiðkai, susilaukë ir tokios pat gyvos, aktyvios kritikos. Ypaè tai palietë Marinoffo, APPA (American Philosophical Practicioners Association) prezidento, knyga Plato, not Prozac!, , kuri tik iðëjusi tapo bestseleriu. Tiesà sakant, Marinoffas, daugiausiai pastangø ádëjæs á tai, kad filosofiniai konsultantai bûtø aprobuojami (gautø specialø sertifikatà, geriausia Niujorko valstijoje, kur didþiausias guru bûtø pats Marinoffas), bene ryðkiausiai atstovauja filosofinei praktikai kaip filosofijos komercializacijai. Manau, kad ði idëja buvo paskutinis laðas, perpildæs akademiðkesniø skaitytojø kantrybës tauræ, ir Marinoffas susilaukë paèiø ávairiausiø epitetø (átartina filosofijos trivializacija, sofistikos sugráþimas, biznieriðkas eudaimonizmas ir pan.) (12; 13; 19). Tokiø ávykiø akivaiz- doje sunku iðvengti áspûdþio, kad naujoji filosofø iniciatyva ið esmës verèia filosofijà verslu: kuo trivialiau, tuo klientui patogiau, kuo patogiau, tuo klientø daugiau paprastas know how. Tikiu, kad filosofas gali susikurti savarankiðkà verslà, bet vargu, ar tokio verslo ðaltinis galëtø bûti pati filosofija. Diskusijose apie filosofiná konsultavimà nuskambëjo ne vienas pasisakymas, kad filosofinis konsultavimas neturëtø bûti individualus, veikiau tai turëtø bûti grupiniai paðnekesiai lygiai tas pats rûpimø klausimø sprendimas, taèiau su galimybe atsitraukti, pasislëpti, neatverti to, kas per sunku. Tas begalinis ieðkojimo kelias, kuriuo paskui save imtøsi vesti filosofas (kaip filosofas), neturi parengto metodo. Keliamø klausimø prigimties poþiûriu ir vedlys, ir vedamasis tik iðminties mylëtojai, o ne turëtojai, taigi vargu ar nors vienas ið jø galëtø ðiame santykyje tapti verslininku. Ir klausimas, kurá minëtas LeBonas suformuluoja savo internetiniame puslapyje, vargu ar galëtø vilioti klientus þodþiu terapija: filosofinës terapijos, jei vis dëlto vartotume ðá þodá, ypatumas yra tas, kad ji sielà iðjudina, paþadina, sukreèia, bet neiðsklaido kanèios, nebent iðverèia jà á kitokià kokybæ. IÐVADOS Teorinis FK praktikos pagrindas susiklostë ið dviejø ðaltiniø filosofinës tradicijos (stoikø bei epikûrieèiø filosofijos sampratos) ir egzistencinio màstymo tendencijø XX a. filosofijoje bei psi- 30 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS chologijoje. Minëtos tradicijos siûlo aktyvø, gyvybingà, dalyvaujantá, taigi vaisingà filosofo ir klausytojo santyká. FK, kaip individualaus konsultavimo praktikos, suinstitucinimas sukuria prie- MOKSLINË MINTIS laidas filosofijai balansuoti ant rizikingos ribos tarp teorinio svarstymo ir fi- losofijos komercializacijos bei filosofijos pavertimo psichinio gydymo surogatu. Literatûra ir nuorodos 11. J. Baranova. Etika: filosofija kaip praktika. Vilnius: Tyto Alba, 2002. 12. V. Frankl. The Will to Meaning, 1969. 13. P. Hadot. Philosophy as a Way of Life, Blackwell Publishers, 1995. 14. R. Lahav. The Efficacy of Philosophical Counselling: A First Outcome Study // Practical Philosophy, vol 4, No. 2, August, p. 5 14, 2001 // http://www.practical-philosophy.org.uk 15. R. Lahav, B. Tillmanns, eds. Essays on Philosophical Counselling, University Press of America, 1995. 16. T. LeBon. Wise Therapy: Philosophy for Counsellers, Sage Publications Ltd., 2001. 17. N. Lomanienë. Egzistencinio nerimo etika // Kultûros barai, Nr. 12, 2002. 18. L. Marinoff. Plato, Not Prozac!: applying philosophy to everydays problems, Harper Collins Publishers, 1999. 19. L. Marinoff. The Big Questions: How Philosophy Can Change Your Life. New York: Bloomsbury, 2003. 10. A. Maslow. Towards a Psychology of Being, 1962, 3rd. ed. New York: Wiley, 1998. 11. A. Maslow. Religions, Values and Peak Experiences, Penquin, 1964. 12. T. B. Munteanu. Review of Plato, not Prozac! // http://www.friesian.com/munteanu.htm 13. Ch. Phillips. Beware of the Sophist // Philosophy News //http://www.philosophynews.com/ philosopheye/ARCHIVED/pheye990821.htm 14. Practical Philosophy: Journal of the Society for Philosophy in Practice // http://www.practicalphilosophy.org.uk 15. P. Raabe. A brief history of philosophical counseling // http://www.interchange.ubc.ca/ raabe/Raabe_article2.html 16. P. Raabe. Philosophical Counseling: Theory and Practice. Westport, CT: Greenwood Publishing, 2001. 17. P. Raabe. Issues in Philosophical Counseling. Westport, CT: Greenwood Publishing, 2002. 18. C. Rogers. On Becoming a Person, Houghton Mifflin Company, 1961. 19. R. Scruton. Review of Plato, not Prozac! // http://pluto.mscc.huji.ac.il/~msshstar/Scruton.htm 20. Tim LeBons Philosophy & Counselling Pages // http://hometown.aol.com/timlebon Stasys MOSTAUSKIS. Auksinis gobelenas 1. 2005. Akrilas, drobë. 130 × 90 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 31 DALIA MARIJA STANÈIENË Gauta 2005-09-29 DALIA MARIJA STANÈIENË Vilniaus pedagoginis universitetas PASAULIS IR BENDRIEJI DËSNIAI PAGAL MALEBRANCHEÀ The World and General Laws According to Malebranche SUMMARY In the article the purpose of the created world and its general laws according to Malebranches understanding and interpretation are discussed. According to him, the purpose of minerals, plants and animals is to answer mans needs. The general purpose of man is to understand and adore God; his special divine purpose is to embody the Son of God. Malebranche treats this topic on the main parts of the world and their general functions relying on the fifth Cartesian Discourse on Method. In that discourse Descartes speaks about the functioning of mechanical laws. According to him, the first function of these laws is to put in order the primeval chaos; the second, to maintain the already established order. But Malebranche is not satisfied by such an unduly mechanistic explanation. He tries to enrich the Cartesian explanation by theological interpretations. PRATARMË Malebrancheas, siekdamas atskleisti sukurto pasaulio paskirtá, pirmiausia bando nusakyti, koká vaidmená jame vaidina bendrieji dësniai. Todël jis nagrinëja Descarteso penktàjà Samprotavimo apie metodà dalá1, kurioje trumpai iðdëstyta, kaip autorius Traktate apie pasaulá (jis nebuvo iðleistas suþinojus apie Ga- lilëjaus pasmerkimà), aiðkino pasaulio sukûrimà. Descartesas raðo, kad Dievas ið pradþiø pasauliui nedavæs kitos formos, o tik chaoso, bet, nustatæs gamtos dësnius, paliko já savaiminiam vystymuisi2. Vadinasi, ið bendrøjø judëjimo dësniø bûtø galima suprasti, kaip buvo sutvarkytas pirmykðtis chaosas, t. y. RAKTAÞODÞIAI: Malebrancheas, pasaulis, okazionalizmas, antropocentrizmas, kristocentrizmas. KEY WORDS: Malebranche, the world, occasionalism, anthropocentrism, Christ centrism. 32 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS MOKSLINË MINTIS tvarka nusistovi tarsi savaime, vien tik mechaniðkai veikiant ðiems dësniams. Bûtent ðá poþiûrá kritikavo Pascalis: Negaliu atleisti Descartesui! Visoje savo filosofijoje jis labai norëjo apsieiti be Dievo, bet negalëjo susilaikyti, neleisdamas Dievui sprigtu stuktelëti pasaulio, kad ðis pradëtø judëti. Tai atlikus, Dievas Descartesui tapo nebereikalingas3. Panaðiai Descartesas aiðkina ir gyvø bûtybiø sukûrimà. Vienuoliktame Malebrancheo Metafiziniame pokalbyje Aristas pareiðkia girdëjæs, kad ponas Descartesas pradëjo traktatà Apie gemalo susiformavimà, kuriame ketina paaiðkinti, kaip susimaiðius dviejø lyèiø sëklai atsiranda gyvûnai4. Taèiau Malebrancheas teigia, kad toks uþmojis tuðtybës þenklas: Ið ðio filosofo darbo apmatø gali paaiðkëti, kaip veikiant judëjimo dësniams gyvûno dalys pamaþu auga. Taèiau niekas niekada neárodys, jog tie patys dësniai jas suformuoja ir sujungia á vienà visumà. Ponas Descartesas ir pats tà netiesiogiai pripaþino, nes savo ámantriø prielaidø toliau neplëtojo5. Pats Descartesas apie tai raðë, kad vis dëlto ið ðito dëstymo nenoriu padaryti iðvados, kad ðis pasaulis bûtø buvæs sukurtas taip, kaip að apraðiau, nes visiðkai átikëtina, jog ið pat pradþiø Dievas já padarë toká, koks jis turëjo bûti6. Apie tai jis raðo ir Filosofijos praduose: Juk, atsiþvelgæ á Dievo visagalybæ, turime galvoti, kad visa, kà jis sukûrë, buvo tobula ið pat pradþiø7. Malebrancheas neabejoja Descarteso nuoðirdumu ir mano, kad ðis ðiek tiek pedagogiðkas nukrypimas, visumà paverèiantis fiktyviu besitæsianèiu procesu, geriau leidþia suprasti kûrimà: nors Dievas visas pasaulio dalis sukûrë vienu ypu, jis turëjo atsiþvelgti á gamtos dësnius, kuriø norëjo laikytis tam, kad jo kûrinys ágautø jo savybiø8. Mechanizmo funkcionavimas, pasak Malebrancheo, tampa aiðkesnis, kai yra þinoma ar spëjama, kaip jis buvo pagamintas. Taèiau jis visiðkai atmeta Descarteso idëjà, kad Dievas tik suteikë postûmá beformei materijai, nes tai reikðtø, jog Dievas savo sukurtame pasaulyje nedalyvauja. Bendrøjø dësniø veikimo, iðjudinanèio inertiðkà ir netvarkingà materijà, teigia Malebrancheas, nepakanka, kad pasaulyje atsirastø atskiri, tarpusavyje susijæ esiniai, ypaè gyvi organizmai. Tie dësniai veikia aklai, o organizmai akivaizdþiai rodo tam tikrà ketinimà, tikslà: Paþvelgus á organizuotus kûnus, kûrëjo tikslà ir iðmintá ið dalies atskleidþia maðinos konstrukcija. Aiðkiai matyti, kad tai ne atsitiktinumo padarinys. Viskas sukurta pagal tam tikrà ketinimà ir ypatingà norà. Viskas sukurta pagal tam tikrà ketinimà: ið akiø padëties ir konstrukcijos aiðkiai matyti, kad jos sukurtos regëti; visos gyvûnø kûnà sudaranèios dalys turi tam tikrà paskirtá. Ir viskas sukurta pagal ypatingà norà, nes organizuotø kûnø negali sukurti vien judëjimo sàveikos dësniai. Gamtos dësniai tik leidþia jiems po truputá augti9. Descartesas sutiko su mintimi, kad Dievas turëjo sukurti pasaulá ið karto baigtà, bet nieko nesakë apie kûrimo bûdà. Jis bandë plëtoti kûriniø evoliucijos teorijà remdamasis bendraisiais dësniais. Tuo tarpu Malebrancheas mëgino suprasti ir paaiðkinti patá sukurtà kûriná: Dievas ið LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 33 DALIA MARIJA STANÈIENË pradþiø sukûrë atskirus ir uþbaigtus esinius, judindamas materijà pagal tam tikrà ketinimà ir atsiþvelgdamas á kuriamøjø groþá; paskui, veikdamas kaip Dievas, jis pajungë juos bendriesiems dësniams, nes to reikalauja dieviðkas kûrimo bûdø paprastumas. Pirmasis judëjimas, kurá Dievas ið pradþiø suteikë materijai, neturëjo ir negalëjo bûti valdomas tam tikrø bendrøjø dësniø, jis turëjo paklusti tik esinio, kurá Dievas norëjo sukurti ir iðsaugoti pagal bendrøjø dësniø reikalavimus, groþiui. Taèiau to pirmojo iðmintingai paskirstyto judëjimo visiðkai pakako vienu ypu sukurti gyvûnams ir augalams, kurie yra patys nuostabiausi kûriniai, Dievo sukurti ið materijos, bei visam likusiam pasauliui10. Taigi, daro iðvadà Malebrancheas, bendrieji dësniai nekuria atskirø esiniø, jie juos iðsaugo. Kaip ir Descartesas, Malebrancheas mano, kad pasaulio veikimà valdo mechaniniai dësniai. Taèiau Descartesas tuos dësnius maksimaliai sureikðmina, o Malebrancheas, prieðingai, juos pajungia pradiniams Dievo ketinimams. Malebrancheas siekia kartezianizmà priversti tarnauti Dievo kuriamam pasauliui. OKAZIONALISTINË KÛRINIJOS SAMPRATA Fizinis ir biologinis pasaulis. 1. Tikslingumas. Malebrancheas, grásdamas sukurto pasaulio veikimà pagal bendruosius dësnius, remdamasis patirtimi teigia, kad kiekvienà kartà, kai kûnas A atsitrenkia á kûnà B, ðis pakeièia savo vietà, arba, kada nusprendþiame pakelti rankà, jà pakeliame. Ið tokiø ávykiø, pasak Malebrancheo, paprastai darome iðvadà, kad ankstenis ávykis ar prieþastis sukelia poveiká. Bet dël skubëjimo ar netikslaus màstymo þmonës, jeigu neþino tikrosios prieþasties, visada nusprendþia, kad koks nors dalykas sukelia koká nors poveiká, kai viena ir kita eina kartu11. Taèiau ið tikrøjø, teigia Malebrancheas, visi kûriniai patys savaime yra bejëgiai ir savyje neturi jokios paslaptingos jëgos. Vienintelë tikra jëga, dël kurios juda visos bûtybës, tai dieviðkoji jëga: Bet koks veiksmas, kad ir kokiu nereikðmingu já laikytume, yra kaþkas dieviðko ir beribio12. Pirmasis 34 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS ávykis, vadinamas antrine prieþastimi, yra ne kas kita, o proga dieviðkajai galybei sukelti, sukurti poveiká. Taigi, pasaulio iðsaugojimas yra nuolatinis kûrimas. Vadinasi, Dievas turëjo ið pat pradþiø nustatyti visus bendruosius ryðius tarp progos ir sukelto poveikio. Tokia yra okazionalizmo doktrina. Kûnø susidûrimas grynai fiziniame pasaulyje tai proga Dievui sukelti poveiká, kurá grieþtai apibrëþia susidûrimo situacija judëjimo dësniai. Kûnà judinanti jëga tëra já ávairiose vietose nuolatos iðsauganèios Dievo valios veiksmas.13 Malebrancheas ásitikinæs, kad vien aklai veikiantys judëjimo dësniai jokiu bûdu negali paaiðkinti, kaip susidaro gyvas organizmas: Galima manyti, kad bendrøjø judëjimo sàveikos dësniø pakanka, kad vystytøsi ir augtø organizuotø kûnø dalys. Taèiau neámanoma patikëti, kad jie kada nors galëtø sukurti tokià sudëtingà maðinà14. Vadina- MOKSLINË MINTIS si, prieð imant veikti judëjimo dësniams Dievas turëjo sukurti organizmus, o kadangi ðie dauginasi, ádëti á juos visø jø palikuoniø uþuomazgas: neiðvengiamai perðasi mintis, kad augalo gemale slypi kitas maþas augalas, gimsiantis ið jo, ir kad gyvûnas savo ásèiose turi kità, kuris ið jo gims15. Vaizduotë bejëgë, kai mëginame suvokti ir begaliná kûrinio sudëtingumà, ir nepaprastà protà, kurá jis suponuoja: Tam, kad pasaulis gyvuotø tûkstanèius amþiø, Dievas vienoje musëje sukûrë visas tas, kurios ið jos gims, ir taip iðmintingai nustatë paprastus judëjimo sàveikos dësnius, siekdamas, kad jos pamaþu augtø ir kiekvienais metais vis gimtø, tad jø rûðis niekada neiðnyks. Kiek nuostabiai sudëtingø kûriniø glûdi tokioje maþoje erdvëje vienos musës kûne! Juk, nebandant atspëti tiksliai neþinomo pasaulio amþiaus, aiðku, kad musës spieèiasi jau maþdaug ðeðis tûkstanèius metø! [musëmis Malebrancheas vadina bites. Aut.] Kaip manote, kiek pirmoji Dievo sukurta musë darant prielaidà, kad jis sukûrë tik vienà musæ, savo ásèiose turëjo kitø, jeigu jø yra ir ðiandien?16 Gamtos tokios, kokià jà sukûrë Dievas, tikslingumas ir naudotø bûdø paprastumas pripildo sielà susiþavëjimo: Pagal gamtos dësniø reikalavimus þmonës drëkina laukus tokiu paprastu dalyku kaip vanduo ir iðaugina ið þemës begalæ ávairiausiø augalø bei medþiø. Gyvûnas brutaliai ir maðinaliai poruojasi su kitu ir taip pratæsia savo giminæ. Þuvies patinas seka paskui patelæ ir apvaisina kiauðinëlius, kuriuos ði iðleidþia á vandená. Kruðos nusiaubtas kraðtas po kiek laiko visiðkai atsigauna, pasidengia augalais ir áprastomis gërybëmis. Vëjas pagauna sëklas ið nuostoliø nepatyrusiø kraðtø ir kartu su lietumi paskleidþia jas skurstanèiuose kraðtuose...17 2. Antropocentrizmas. Malebrancheas teigia, kad yra ir dar didesnæ nuostabà kelianèiø dalykø. Akivaizdu, kad fizinis augalø ir gyvûnø pasaulis negalëjo bûti kûrimo tikslas. Kam Dievui reikalingi sielos ir sàmonës neturintys esiniai, negalintys liudyti jo ðlovës? Pirmajame lygmenyje kûrimo tikslas yra þmogus, kuris gali suprasti ir skelbti jo ðlovæ. Taigi Dievui reikëjo pripildyti fiziná ir biologiná pasaulá numatant, kokià átakà jis darys kiekvienam atskiram þmogui: Ar ásivaizduojate, kad tà akimirkà, kai Dievas suteikë judëjimà tai materijos daliai, ið kurios jis visiems amþiams sukûrë bites ar kokius nors kitus vabzdþius, jis numatë, jog vienas ar kitas ið tø maþutëliø vabzdþiø, turintis tam tikrais metais gimti, taip pat tam tikrà dienà ir valandà, tam tikromis aplinkybëmis turi nukreipti þvilgsná á nusikalstamos aistros objektà arba neatsargiai pulti arkliui á ðnerves ir pabaidyti nuostabiausià pasaulio princà, kad ðis pargriûtø ir uþsimuðtø, taip sukeldamas tragiðkà mirtá, turinèià begalæ blogø padariniø18? Apvaizda nepalieka jokios vietos atsitiktinumui, ji viskà numato. Kiekvieno þmogaus iðgelbëjimas ar pasmerkimas glûdi pradiniame impulse. Á savo materialø kûriná Dievas ádëjo ne tik pradinæ nekaltumo bûsenà, bet ir antrinæ nuodëmës bûsenà, kuri buvo numatyta kûrimo metu. Be abejo, Dievas blusas þmogui sukûrë tam, kad ðios já kandþiotø ir baustø. Daugelis gyvûnø LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 35 DALIA MARIJA STANÈIENË turi savus kirminus. Taèiau þmogaus pranaðumas tas, kad jis vienas turi jø keletà rûðiø: tikra tiesa, kad Dievas viskà sukûrë jam. Jo kvieèiams naikinti Dievas sukûrë þiogus. Jo þemëms apsëti jis suteikë sparnus usnims19. 3. Kristocentrizmas. Aukðtesniame lygmenyje, pasak Malebrancheo, þmogus buvo sukurtas tam, kad jame ásikûnytø Dievo Sûnus. Kristus yra Kûrimo tikslas ir prasmë. Pasaulis buvo sukurtas þmogui, taèiau ne bet kokiam, o tam þmogui, kuriam Dievas viskà pajungë, tam apie kurá antrajame Laiðko þydams skyriuje kalba Ðv. Paulius. Dievas viskà sukûrë savo Sûnui, viskà savo Baþnyèiai, o savo Baþnyèià jam20. Dievas gali dþiaugtis savo kûriniu tik tada, jeigu visur mato savo numylëtàjá Sûnø, jeigu visa gamta byloja apie Jëzø Kristø. Todël visur pilna Jëzaus Kristaus. Nuostabiausias dalykas Apvaizdoje tai ryðys, kuriuo ji sujungia tai, kas gamtiðka ir antgamtiðka, tai, kas vyksta pasaulyje, ir tai, kas nutinka Jëzaus Kristaus Baþnyèioje21. Ðiam ryðiui parodyti Malebrancheas pateikia daug pavyzdþiø. Vienas ið jø: Kirminai ðliauþioja þeme. Jø gyvenimas þemas ir apgailëtinas. Taèiau jie iðsirausia kapà, ið kur pasirodo kupini ðlovës. Manau, kad taip Dievas norëjo pavaizduoti savo Sûnaus ir net visø krikðèioniø gyvenimà, mirtá ir prisikëlimà22. Akivaizdu, kad toks poþiûris visiðkai prieðtarauja Descartesui, kuris nebandë perprasti Dievo ketinimø: yra begalë dalykø, kuriø prieþastys perþengia mano proto ribas. Vien to pakanka ásitikinti, kad visø ðiø prieþasèiø, kurios paprastai 36 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS nustatomos, nurodant tikslà, negalima pritaikyti fiziðkiems ir natûraliems dalykams. Juk, man atrodo, nenorint pasirodyti akiplëða, negalima ieðkoti ir stengtis áminti nesuprantamus Dievo tikslus23. Þmogus. 1. Okazionalistinis sielos ir kûno vienybës aiðkinimas. Malebrancheui savaime suprantama, jog kûrimui prasmæ suteikia tik þmogus, protinga ir laisva bûtybë. Þmogus tai kûnas ir siela, tiksliau, jis yra siela, susijungusi su kûnu. Ði siela ið esmës yra susijungusi su Dievu, o jos vienybë su kûnu tëra atsitiktinë: Ði sàjunga [su Dievu] iðkelia þmogø virð visø dalykø, ir Ðv. Augustinas daugybëje savo kûriniø vietø mums kalba apie tà vienybæ kaip apie paèià natûraliausià ir svarbiausià dvasiai. Prieðingai, dvasios vienybë su kûnu þmogø be galo þemina, ir ðiandien ji pagrindinë visø jo paklydimø ir nelaimiø prieþastis24. Todël Malebrancheas kategoriðkai nesutinka su Descarteso mintimis, iðsakytomis Metafiziniuose apmàstymuose: Prigimtis ðiais skausmo, alkio, troðkulio ir kitais pojûèiais man rodo, jog að ne tik patalpintas savo kûne, kaip vairininkas laive, bet esu su juo taip glaudþiai susijæs, tiesiog sumiðæs, kad sudarau su juo lyg ir vienà visumà25. Descartesas netgi kalba apie kûno ir dvasios susijungimà ir deriná26, jis teigia, kad sielos ir kûno vienybë sudaro treèiàjà substancijà, o pirmosios dvi yra màstymas ir dydis. Malebrancheas piktinosi, jog tokiai doktrinai pritarë krikðèioniø filosofai. Jo nuomone, þmogaus siela ið esmës yra susijungusi su Dievu, o bûsenos, kai siela pernelyg daþnai privalo paklusti kûno MOKSLINË MINTIS dësniams, prieþastis yra gimtoji nuodëmë. Ði bûsena padiktuota þmogaus laisvës, todël ji atsitiktinis ávykis. Prieðingai, be vienybës su Dievu, pasak Malebrancheo, nebûtø ir þmonijos, nes nesant matymo Dieve, nëra ir màstymo. Okazionalizmas, aiðkindamas sielos ir kûno vienybæ, tvirtina, kad siela ir kûnas vienas kito negali veikti. Kûnas yra sudarytas ið dydþiu apibûdinamos substancijos, o siela ið substancijos, kuriai bûdingas màstymas, todël tarp jø nëra jokio sàlyèio, leidþianèio perduoti veiksmà. Fiziologiniai ar psichologiniai reiðkiniai patys savaime neveikia, teigia Malebrancheas, ir tëra tik proga reikðtis dieviðkajai galybei pagal bendruosius sielos ir kûno vienybës dësnius. Dievas ðiuos dësnius nustatë visiems laikams, kai pasaulá iðtraukë ið nebûties: Tas dësnis, arba ta bendra ir veiksminga Kûrëjo valia, egzistuoja apskritai, nesvarbu, ar pokyèiai tam tikroje smegenø dalyje bûtø lydimi sielos pojûèiø, ar tam tikri sielos troðkimai bûtø lydimi dvasiø srauto, judinanèio tam tikras jo kûno dalis27. 2. Pojûèiai. Kûno sujaudinimas (sudirginimas), aiðkina Malebrancheas, tai judesiø, kylanèiø ið materialaus objekto, perdavimo rezultatas, kurá lemia judëjimo dësniai. Kai smegenys suþadintos, Dievas turi progà sieloje sukelti pojûtá, kuris yra mûsø sielos pokytis lyginant su tuo, kas vyksta kûne, su kuriuo ji yra susijungusi28. Pojûtis susijæs su jausmais, su pirminiu sielos kaip savæs suvokimu, yra neaiðkus, kadangi pojûtis nëra paþinimas. Pojûèiai gali bûti keliø laipsniø: 1. Jauèiame stiprius skausmo arba malonumo pojûèius (dûrá, nudegi- mà, kutenimà ir t. t.). Malebrancheas nurodo, kad pojûtis bûna malonus, kai tai, kas vyksta kûne, skatina kraujo apytakà ar kitas gyvybines funkcijas, ir nemalonus, visai kitoks nei pirmasis, kai tai, kas vyksta kûne, já veikia neigiamai29. Siela tuètuojau supranta, kad joje yra tie pojûèiai, bet ji juos priskiria ir kûnui (man skauda kojà). 2. Mes taip pat jauèiame silpnus, beveik nejuntamus pojûèius, kuriuose patys beveik nedalyvaujame (spalvas, garsus ir t. t.). Siela juos priskiria objektams: mes perkeliame ðviesà ir spalvas ið savo sielos ir akiø á iðorës objektus, nors protas mums sako, kad jos tëra bûdingos mûsø turimai materijos idëjai30. 3. Jauèiame vidutiniðkus pojûèius (ðilumà, kvapà, skoná ir t. t.), kuriuos priskiriame ir sau patiems, ir daiktams. Kai silpnas arba vidutiniðkas pojûtis tampa stiprus, siela ima dvejoti ir nebeþino, kur já lokalizuoti. Vis dëlto pojûtis yra ne kas kita, o sielos bûsena. Lokalizacijos klaidø pagrindinë prieþastis siela apie save paèià neturi idëjos, o ið pojûèio tegali susikurti neaiðkø áspûdá. Kalbëdamas apie pojûèius, Malebrancheas nurodo ávairius jø laipsnius. Ðie laipsniai priklauso nuo tam tikrø prieþasèiø. Pavyzdþiui, veikiant ðalutinei prieþasèiai, susijusiai su kûno ir smegenø pluoðtø judinimu, pojûtis bus juo stipresnis, kuo didesnis bus judinimas. Taèiau tikroji prieþastis, kuri sukelia stiprø ir tikrà pojûtá, yra susijusi su tuo, kaip giliai Dievas ávedë á mûsø sielà objekto idëjà. Tuo pat metu, kai mûsø kûnà sujaudina objektø judëjimas, Dieve matome paþinø dydá. Ir Dievas tà idëjà dauLOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 37 DALIA MARIJA STANÈIENË giau ar maþiau giliai á mus áspaudþia (þr. sk. Idëjos poveikis sielai matant Dieve). Kai ði idëja áspausta nestipriai, ji ir lieka idëja; áspausta stipriau, ji tampa vaizdiniu, o labai stipriai áspausta idëja yra pojûtis. Pavyzdþiui, apskritimà matote trim bûdais. Jûs já suvokiate, ásivaizduojate, jauèiate arba matote. Jeigu já suvokiate, tai reiðkia, kad su jûsø dvasia santykiauja paþinus dydis, kurio ribos neturi apibrëþto dydþio, bet tame paèiame plane jos yra vienodai nutolusios nuo tam tikro taðko. Tada suvokiate apskritimà. Jeigu já ásivaizduojate, tai reiðkia, kad tam tikra apibrëþta to dydþio dalis, kurios ribos irgi vienodai nutolusios nuo tam tikro taðko, lengvai palieèia jûsø dvasià. O kai já jauèiate arba matote, tai tam tikra apibrëþta to dydþio dalis juntamai palieèia jûsø sielà ir jà pakeièia sukeldama kokios nors spalvos jausmà. Paþinus dydis tampa matomas ir atitinka tam tikrà kûnà tik per spalvà, nes tik pagal spalvø ávairovæ mes suprantame skirtumà tarp objektø, kuriuos regime.31 Ðis Malebrancheo aiðkinimas kelia nemaþai klausimø. Spalvos pojûtis tikrai ið esmës skiriasi nuo dydþio idëjos. Já sukelia ne smegenø sudirginimas, kuris neturi jokio poveikio dvasiai, ir ne pati dvasia, patirianti tà pojûtá, o Dievas, naudodamasis smegenø sudirginimu. Kadangi spalva suvokiama kaip dydis, vadinasi, Dievas turi ne tik mums suteikti spalvos pojûtá, bet ir tuo pat metu mûsø dvasioje giliai áspausti dydþio idëjà ir jai suteikti spalvoto objekto matmenis. Tiksliau tariant, tokius objekto matmenis, kurie atitiktø mus ir objektà skiriantá atstumà: saulë suvokiama daug maþesnë, ne- 38 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS gu yra ið tikrøjø, kaip tik todël, kad ji labai nutolusi. Taèiau èia ir susiduriame su problema: kaip dydþio idëja, kuriai kaip idëjai dydis nebûdingas, gali suteikti spalvai jusliná dydá, nes pojûèiui dydis irgi nebûdingas? Tokiu atveju intensyvumo skirtumas turëtø tapti kokybiniu skirtumu, o paþinø dydá reikëtø traktuoti ne kaip paprastà idëjà, bet kaip gebëjimà suteikti erdviðkumà. Panaðiai formà suvokë Kantas, taèiau kaip ta apriorinë forma gali egzistuoti dieviðkajame suvokime? Jei aiðkinsime, kad Dievas nesuvokiamas, tai reikð, kad nustojama filosofuoti. Kiekvienu atveju juslinius duomenis apdoroja ir perduoda natûralûs sprendimai (apie tai jau raðëme). Panaðu, kad Malebrancheas ið pradþiø natûralø sprendimà priskyrë þmogui, kuris, anot jo, juslinius duomenis koreguoja priklausomai nuo to, kaip jusliø organais suvokia situacijà. Pavyzdþiui, nustatant atstumà, akiø optinë geba pakoreguoja áspûdá, tad artëjantis ar tolstantis objektas didëja arba maþëja. Taèiau toks suvokimas yra labai neaiðkus, todël Malebrancheas natûralius sprendimus priskyrë Dievui, ir tada jie vyksta mumyse be mûsø paèiø valios. Dievas ðiuo atveju laikosi bendrøjø dësniø, kuriuos pats sau nustatë: pavyzdþiui, iðlaikyti tà patá objektyvaus dydþio suvokimà priklausomai nuo dydþio ir atstumo santykio. Juslës mums leidþia skirti objektus vienus nuo kitø ir nuo mûsø paèiø. Tai, kaip juos suvokiame, rodo, kokie jie svarbûs mûsø biologiniams poreikiams, apie kuriuos galima spræsti ið kûno sujaudinimo: Dievas mûsø sieloje veikia MOKSLINË MINTIS vienokiu ar kitokiu bûdu tik per mûsø kûne vykstanèius pokyèius. Jis joje veikia taip, tarsi visa, kas vyksta iðorëje, þinotø tik dël to, kad þino, kas vyksta mûsø organuose32. Taigi, pasak Malebrancheo, mes esame Dieve ne tik todël, kad matome idëjas, bet ir todël, kad paprasèiausiai suvokiame. Þmogus atmerkia akis ir supranta, kur jis yra, negalvodamas, kaip veikia jo akiø optika. Suvokimà sukelia ne pats kûnas ir ne smegenys, o já gauname ið Dievo. 3. Siela. Siela judinama ne tik tada, kai smegenys sudirginami, bet ji gali judëti ir pati savaime, pavyzdþiui, kai ji nusprendþia iðspræsti koká nors uþdaviná ar medituoti. Be to, teigia Malebrancheas, siela gali judinti kûnà, kai ji nusprendþia pakelti rankà ar bëgti. Panaðiai kaip ir Platonui, kuriam tarpininkas tarp þinojimo ir neþinojimo yra prisiminimas33, Malebrancheui kyla klausimas, kaip nuo neaiðkaus paþinimo, kuris pats savæs nesuvokia, pereinama prie aiðkaus paþinimo. Þmogus ið esmës protu, kuriame slypi visos tiesos, yra susijungæs su Dievu, bet, uþuot atsigræþæs á tiesas, þmogus pasiduoda jusliø vilionëms. Vis dëlto ði vienybë su Dievu negali visiðkai nutrûkti, nes tokiu atveju mes bûtume sunaikinti34, todël norint ið tikrøjø suþinoti, kà mes þinome patys neþinodami, kad tai þinome, tereikia, pasak Malebrancheo, atsigræþti á Dievà. Tarpininkas yra dëmesys, leidþiantis sielai atsiskirti nuo jusliniø dalykø ir visiðkai susikoncentruoti, kad galëtø priimti Dievo þodá: Sielos dëmesys ne kas ki- ta, o jos gráþimas ir atsigræþimas á Dievà, vienintelá tikrà mûsø mokytojà35. Kai stengiamës bûti dëmesingi, kitaip tariant, koncentruojame ir mobilizuojame visà sielà laukdami tiesos þodþio, Þodis mums atsiskleidþia. Dëmesys yra antrinë tiesos atskleidimo prieþastis. Sielos dëmesys tai natûrali malda, kurià skiriame vidinei tiesai, kad ði mums atsiskleistø36. Taèiau melstis reikia mokëti: ta aukðèiausioji tiesa ne visada duoda atsakà á mûsø troðkimus, nes nelabai teþinome, kaip reikia jos melsti37. Reikia mokëti klausyti, o tam bûtina mokëti atsiriboti nuo jusliø ir laukti patiriant savotiðkà aktyvià proto tuðtumà. Taigi, doktrinos esmë tokia: dëmesys yra bûsenos, kai pasiduodama juslëms ir imama svajoti, pabaiga. Dëmesys gali bûti nukreiptas tik á idëjà. Atrodytø, nesunku prieðtarauti ðiai minèiai: ið paèios paprasèiausios patirties matyti, kad galima kreipti dëmesá ir á kitus dalykus, ne vien tik á idëjas, galima atidþiai apþiûrinëti daiktus, klausytis muzikos... Be abejo, Malebrancheas dar pridurtø, kad reikia skirti susiþavëjimà, dël kurio ásiskverbia áspûdis, vaizdinys, ir tikrà dëmesá, leidþiantá suvokti jusliniø duomenø prasmæ ir apie juos màstyti. Descarteso fizika tai dëmesys jusliø duomenims, kurio tikslas nustatyti jø paþinius santykius. Þiûrëdamas á paveikslà, galiu juo þavëtis ir svajoti, taèiau tikras meno mylëtojas stengsis suvokti turinio prasmæ, suprasti, kaip buvo pasiekta paveikslo elementø pusiausvyra ir harmonija, ir jo susiþavëjimas didës augant suvokimui. LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 39 DALIA MARIJA STANÈIENË Dëmesys tai malda, vadinasi, laisvës aktas, troðkimas atsigræþti á Dievà, net jeigu daþniausiai Dievas suvokiamas neaiðkiai. Norint uþsiimti matematika, nereikia bûti tikinèiam, bet uþsiimti matematika reiðkia susijungti su Dievu, melstis. Dël to dëmesys vadinamas natûralia malda, o taip melstis, pasak Malebrancheo, ið prigimties sugeba visi þmonës. Kalbëdamas apie sielos poveiká kûnui, Malebrancheas teigia, kad valia yra antrinë judëjimo prieþastis: Mano ranka sunki, taèiau að jà pakeliu á dangø, nes to noriu. Þinoma, Dievas, apibrëþiantis gyvybës dvasiø judëjimà, kad galëèiau pakelti rankà to panorëjæs, veikia pagal bendràjá sielos ir kûno vienybës dësná, kuris man ir leidþia judinti savo kûnà38. Sielos troðkimas yra antrinë rankos judëjimo prieþastis, nes vienintelë tikroji prieþastis Dievas, patvirtinantis bendruosius sielos ir kûno vienybës dësnius, kuriuos jis pats sau nustatë. IÐVADOS Malebrancheas kûrimo procese áþvelgia du etapus, kurie dieviðkoje amþinybëje yra to paties laiko. Pirmajame kûrimo etape Dievo norai yra ypatingi, o jo kûrinys be trûkumø, be judëjimo, paprastas, neturintis jokiø elementø. Antrame kûrimo etape pradeda veikti bendrieji dësniai, apjungdami ir susiedami pa- prastus esinius, kurie sàveikaudami vienas kità gadina, ir ðitaip randasi neiðvengiama kûriniø degradacija. Taèiau kad Dievas pakeistø ar pataisytø tuos dësnius, Malebrancheui tokia mintis nekyla, nes kûrinio gerumo esmë ne tik rezultato groþis, bet ir bûdas, kuriuo buvo sukurtas esinys, t.y. paprastumas. Literatûra ir nuorodos 11 12 13 14 15 16 17 18 19 40 Renë Dekartas. Samprotavimas apie metodà (Penkta dalis) / Rinktiniai raðtai. Vilnius: Mintis, 1978, p. 126137. Ten pat, p. 129. Blaise Pascal. Mintys. Vilnius: Aidai, 1997, [77], p. 34. Nicolas Malebranche. Entretiens métaphysiques (11éme Entretien, articles 8) // uvres de Malebranche, France: Rodis-Lewis, NRF, Bibliothéque de la Pléiade, France: Rodis-Lewis, NRF, Bibliothéque de la Pléiade, 1979, t. II, p. 883. Ten pat. Renë Dekartas. Samprotavimas apie metodà (Penkta dalis), p. 128. Renë Dekartas. Filosofijos pradai, p. 304. Nicolas Malebranche. Entretiens métaphysiques (10éme Entretien, articles 17), p. 869. Nicolas Malebranche. Méditations chrétiennes et LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 métaphysiques (7éme méditation, art. 7) // uvres de Malebranche, p. 254255. Nicolas Malebranche. Entretiens métaphysiques (10éme entretien, articles 16), p. 868. Nicolas Malebranche. Recherche de la vérité, l. 3., 2 p., ch. 2 // uvres de Malebranche, p. 330. Nicolas Malebranche. Méditations chrétiennes et métaphysiques (9ére méditation, art. 7), p. 281. Nicolas Malebranche. Entretiens métaphysiques (7éme entretien, articles 11), p. 790. Ten pat, (10éme entretien, articles 4), p. 852. Ten pat. Ten pat, p. 852. Ten pat, p. 856. Ten pat, (11éme entretien, articles 3), p. 875. Ten pat, (11éme entretien, articles 11), p. 887. Ten pat, p. 886887. Ten pat (11éme entretien, articles 13), p. 892. MOKSLINË MINTIS 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31 Ten pat, p. 891. Renë Dekartas. Metafiziniai apmàstymai (Ketvirtas apmàstymas), p. 197. Nicolas Malebranche. Recherche de la vérité, préface, p. 3. Renë Dekartas. Metafiziniai apmàstymai (Ðeðtas apmàstymas), p. 218. Ten pat. Nicolas Malebranche. Recherche de la vérité (dernier éclaircissement ), p. 10861087. Ten pat, kn. 1, sk. 12, p. 107. Ten pat. Ten pat, p. 103. Nicolas Malebranche. Entretiens métaphysiques (1re entretien, articles 10), p. 684. 32 33 34 35 36 37 38 Ten pat (12éme entretien, articles 3), p. 900. Þr. Platonas. Faidonas. Vilnius: Aidai, 1999, [73b74a, c], p. 4648. Nicolas Malebranche. Entretiens métaphysiques, (préface), p. 8. Ten pat (préface), p. 10. Nicolas Malebranche. Conversations métaphysiques et chrétiennes (1re entretien) // uvres de Malebranche, p. 1132. Ten pat. Nicolas Malebranche. Traité de la nature et de la grâce (dernier éclaircissement) // uvres de Malebranche, p. 182. Stasys MOSTAUSKIS. Auksinis gobelenas. 2005. Akrilas, drobë. 30 × 20 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 41 AIVARAS STEPUKONIS Gauta 2005-04-25 Pabaiga. Pradþia Logos Nr. 42 AIVARAS STEPUKONIS Kultûros, filosofijos ir meno institutas IDËJØ ISTORIOGRAFIJOS GIMIMAS: ARTHUR ONCKEN LOVEJOY The Birth of the Historiography of Ideas: Arthur Oncken Lovejoy SUMMARY The introductory part of the article presents an account of the formative period of the historiography of ideas in which the historical beginnings and later developments of the discipline are discussed. The introductory part is followed by an analysis of the studies of one of the most renowned Western historiographers, Arthur Oncken Lovejoy, with special notice being paid to the methodological aspects of these studies. The three main themes under scrutiny are as follows: (1) the idea as the object of a historiographic study; (2) the methods of historiography in a practical and theoretical perspective; and (3) points of divergence between historiography and philosophy. IDËJØ ISTORIOGRAFIJOS IR FILOSOFIJOS TAKOSKYROS Arthuras Onckenas Lovejoyus vis uþsimena apie tam tikrus filosofinius lûkesèius, galimas filosofines iðvadas, filosofinius tikslus bei idealus, kuriuos jis norás patenkinti savo istoriografiniais tyrimais. Taèiau tikras filosofavimas istoriografo darbuose beveik neaptinkamas. Savaime toks stygius nëra joks trûkumas, svarbu, kad raðant istorijà, nebûtø galvojama, jog filosofuojama (taip pat svarbu, kad neatsitiktø ir atvirkðèiai, bet pastarasis klystkelis kur kas retesnis). Pateiksiu kelias pastabas apie filosofinio ir istoriografinio poþiûriø skirtybes, vëliau, ðios dalies pabaigoje, man leisianèias apibendrinti tam tikras esmines filosofijos ir istoriografijos takoskyras, kurios dabartinëse humanitarinëse disku- RAKTAÞODÞIAI: istoriografijos metodologija, idëjø istoriografija, filosofija. KEYWORDS: the methodology of historiography, the historiography of ideas, philosophy. 42 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS MOKSLINË MINTIS sijose pernelyg daþnai yra tuðuojamos, filosofijà paverèiant filosofiniø idëjø praeities tyrimu. Neliko vietos! taip glaustai bûtø galima apibûdinti lavdþojiðkø tyrimø santyká su filosofija. Lovejoyus nori filosofuoti, bet neranda vietos ir pristinga laiko. Jis, pavyzdþiui, ásitikinæs, kad idëjø junginio, kurá iðreiðkia frazë didþioji bûties grandinë, istorija jam yra pasufleravusi, jei ne parodþiusi, tam tikras filosofines iðvadas, kurias [jis] stengiàsis iðdëstyti paskutinës paskaitos priede.... Taèiau suprantàs, kad iðvados bus pateiktos labai netinkamai; taèiau norint jas iðplëtoti iki galo, knygà bûtø reikëjæ nesaikingai prailginti88. Ið tiesø, raðant knygas kaþkur reikia dëti taðkà, taèiau vieta, kurioje dedamas taðkas, byloja, kam mokslininkas teikia pirmenybæ, kas yra svarbiausia, o kas ne taip svarbu, ir kam galiausiai nelieka laiko, nors tai irgi kaþkuriuo atþvilgiu bent jau taip teigiama yra svarbu. Nuoðirdþiausi ir drauge kukliausi idëjø istoriografai jø gretoms priskirèiau ir Lovejoyø pripaþásta, kad istoriografinis santykis su idëja dël ávairiø praktinio ir teorinio pobûdþio kliûèiø tik labai retai ir tik fragmentiðkai galás peraugti á filosofiná. Paprastai atlikus sunkø istoriografiná triûsà filosofiniai apmàstymai baigiami daugtaðkiu, jiems paprastai nebeuþtenka laiko arba jø atsisakoma, kadangi jie uþima per daug vietos. Istoriografija kaip detektyvas. Skaitydamas istoriografinæ raðtijà, kaskart susiduriu su ádomia nuostata, iðryðkëjanèia praeities tyrëjø darbe. Ta nuostata daþniausiai nëra atvirai ávardijama, bet ji brëþia gana aiðkià ribà tarp istoriografijos ir filosofijos. Ðtai kà turiu galvoje: istorijos raðytojas, narpliodamas iðsikeltà klausimà, neretai elgiasi kaip seklys, tiriamus ávykius apgaubia paslaptingumo skraiste, o paèiam pasakojimui suteikia literatûrinæ detektyvo formà. Tyrëjo nuopelnai vertinami pagal tai, kaip labai paslëptas (padengtas praeities dulkëmis) buvæs jo objektas ir kaip iðradingai jis naudojæsis dokumentais bei kitomis praeities liekanomis kà nors iðsiaiðkindamas apie anà objektà. Istoriografo mokslinis objektas bûtovës slëpiniai. Antra vertus, jeigu kas nors apie istoriná ávyká bûtø plaèiai þinoma daugeliui þmoniø, istoriografas ne tik netektø darbo, bet ir pats darbas atrodytø maþne betikslis. Átampa, kuri sukuriama tarp istorinio objekto, apie kurá stokojama þiniø, ir istoriografo, kuris tà þiniø spragà mëgina uþpildyti, daþnai atsiranda dël paprasèiausio atsitiktinumo, dël to, kad amþiø tëkmëje kaþkas kaþkur nukiðo koká nors dokumentà, dël to, kad sudegë pastatas, kurio rûsiuose buvo saugojami daiktiniai árodymai, o daþniausiai dël to, kad tai, kà ðiandien laikome esant svarbiu ir norime iðsiaiðkinti, praeities kartos laikë bereikðmiu ir nugramzdino á uþmarðtá. Istoriografas praeities detektyvas, tiriantis faktines aplinkybes, su ávykiu susijusius asmenis ir kità bylos nagrinëjimui svarbià medþiagà. Tuo tarpu filosofui tik netiesiogiai rûpi, kà sako jo istoriniai paðnekovai kaip istoriniai paðnekovai. Ir apskritai filosofinio veiksmo vieta pats filosofas, visi kiti èia tik sveèiai! Tokios nuostaLOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 43 AIVARAS STEPUKONIS tos ne iðdidumo iðraiðka, o metodinë sàlyga. Filosofo santykis su þiniomis savo kilme ir iðtakomis yra subjektyvus ir asmeninis, o ne objektyvus ir visuomeninis: iðsikeltus klausimas jis gvildena ne todël, kad atsakymo á juos neþino visuomenë, o todël, kad atsakymo á juos neþino jis pats. Istoriografiniam poþiûriui artimesnës ne su reiðkiniø esme, o su jø kilme susijusios problemos, jam rûpi ávykiø ir aplinkybiø susiklostymo genealogija. Atsiverskime kelias iðtraukas ið Lovejoyaus raðtø, kuriose reikðmingas genealoginis tyrimo bûdas. Savo straipsnyje The supposed Primitivism of Rousseaus discourse on inequality (Tariamasis Rousseau samprotavimo apie nelygybæ primityvumas), kuris buvo iðspausdintas rinktinëje Essays in the History of Ideas, Lovejoy atkreipia dëmesá á tam tikrà màstymo tendencijø prieðprieðà, ar net tiesioginá prieðtaravimà, kuris aptinkamas minëtoje Rousseau apybraiþoje. Tyrëjas primena savo kolegoms, esà atskleisdamas toká minties prieðtaravimà ar nenuoseklumà idëjø istorikas atliko tik maþàjà dalá savo uþdavinio. Esminë uþduotis tæsia Lovejoyus yra pamatyti, ið kokiø átakø ir teiginiø autoriaus mintyje iðsirutuliojo prieðprieðinës srovës; pastebëti jø daþnai sudëtingà sàveikà; ásidëmëti, kuri tendencija buvo vyraujanti ir bûdingesnë; visø pirma nustatyti, kada autorius viso labo kartojo savo laikø banalybes ir kada iðsakë naujas áþvalgas, dar ne visiðkai iðpainiotas ið tradiciniø idëjø89. Kitame straipsnyje, kuriame nagrinëjamos dviejø prancûzø màstytojø-amþi- 44 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS ninkø Monboddo ir Rousseau átakos vienas kitam, Lovejoyus spëlioja: Galima pagrástai teigti, jog daug kas ið Monboddo mokymo ir dalis to, kas tame mokyme buvo tuo metu revoliucingiausia, yra iðplëtota ið grupës tarpusavyje susijusiø idëjø, randamø Rousseau Samprotavime apie nelygybæ, iðspausdintame dvideðimt metø prieð iðspausdinant Kalbos kilmæ ir paþangà. Ar panaðumas atsiradæs dël spontaniðko vienodø minèiø dingtelëjimo dviem tuo paèiu laiku gyvenusiems protams, ar dël tiesioginio poveikio, kurá padarë vieno autoriaus ankstesnieji veikalai kitam?90 Treèia iðtrauka paimta ið straipsnio, kuriame vienas europietiðkø romantizmø kildinamas ið Kinijos. Joje Lovejoyus priekaiðtauja ponui Hussey uþ tai, kad ðis savo veikale kiniðkajam sodininkystës stiliui viso labo skyræs tris ar keturis gyvybingus ir kartais áþvalgius puslapius, bet, deja, nenurodæs tikrøjø tos mados iðtakø, taip pat neiðskyræs istoriniø jos tarpsniø, be to, deramai nepabrëþæs jos istorinës svarbos91. Ðios iðtraukos parinktos tikslingai, kadangi jose suþaiþaruoja istoriografinio poþiûrio ir domesio savitumas. Vaizduotæ kaitina tokie klausimai: kaip konkretus istorinis X sàveikauja su konkreèiu istoriniu Y; kokios yra vieno ir kito atsiradimo prieðistorës (sprendþiant apie idëjø tradiciðkumà) ir galimos poistorës (spendþiant apie idëjø originalumà); kokie yra visi ar bent pagrindiniai istorinës raidos etapai ir kiek ðie prieþastingai svarbûs. Tai dar viena takoskyra tarp filosofijos ir idëjø istoriografijos. Pastaroji, nors ir ypatingu bûdu nagrinëdama mintinius darinius, ne itin domisi paèios MOKSLINË MINTIS minties kaip tam tikros tiesos, reiðkiamos apie pasaulá, turiniu. Uþuot teiravusis apie teiginio tiesà ar netiesà, èia teiraujamasi apie jo genealogijà. Lovejoyus istoriografas gali bûti atsidavæs romantizmo arba Rousseau darbø tyrëjas ir drauge kaip asmenybë nieko bendra neturëti su romantinëmis nuostatomis (nei simpatine, nei reakcine prasme), o Rousseau sampratas laikyti filosofinëmis atgyvenomis, nevertomis tiesioginio, kritiðko, egzistencinio apmàstymo. (Þinoma, að neteigiu, kad bûtent toks Lovejoyus ir buvo.) Iðgirdæs, kà Rousseau aiðkina apie bendruomeninæ þmogaus prigimtá, filosofas klaus, ar ið tikrøjø ði prigimtis yra tokia, kokià jà nutapæs Rousseau; o istoriografas teirausis, ar Rousseau tikrai taip aiðkinæs; ar dar kas nors tuo paèiu metu arba prieð Rousseau yra taip aiðkinæs; kuriuo savo gyvenimo tarpsniu Rousseau yra taip aiðkinæs; ar jo nuomonë vëliau pasikeitusi ir panaðiai. Istoriografinës ir filosofinës perspektyvø skirtumai akivaizdûs, þenkime prie kitos takoskyros. Pirmenybë tam, kas tipiðka. Kitas istoriografinio tyrimo akcentas tai dëmesys tokiems praeities reiðkiniams, kurie pasiþymi bendruomeniniu sklaidumu. Ekscentriðkos mintys, nukrypimai nuo elgesio normø, vienetiniai atsitikimai, jeigu jie tëra ekscentriðki, nukrypæ ir vienetiniai, nepatraukia Lovejoyaus dëmesio. Ir suprantama, kodël. Kas bûdinga tik vienam þmogui, kas nebyloja apie platesnës socialinës grupës iðgyvenimus, dorovæ, skoná, lûkesèius ir prielaidas, geriausiu atveju gali pretenduoti á biografijà, bet tikrai ne á istoriografijà, kurios taikiklyje visuomet figûravo tokie visuomeniniai telkiniai kaip tautos, kultûros, valstybës, imperijos, iðtisos geografijos ir dvasinës epochos. Istoriografija savo apibendrinimais yra kur kas ambicingesnë, ji siekia bendresniø þiniø ir todël ieðko to, kas tipiðka, áprasta, simptomiðka, kas leistø pasirinktus, plaèiai praeityje pasklidusius ir miðriai sàveikavusius reiðkinius suvokti kaip riðlø, kuopiná objektà. Lovejoyus cituoja Georgeà Herbertà Palmerá, kuris pristatydamas Georgeo Herberto Raðtus Pratarmëje áþvalgiai paþymi: Bet kuris amþius savo tendencijas ryðkiau parodo þemesnio rango raðytojø, o ne iðkiliø genijø kûriniuose. Pastarieji pasakoja apie praeitá ir ateitá, bet taip pat apie amþiø, kuriame gyvena. Jie yra visiems laikams. O jautriose, imliose, taèiau maþiau kûrybinës galios turinèiose sielose laikmeèio idealai ásiamþina aiðkiausiai.92 Sutikdamas ir drauge kartodamas taiklius Palmerio þodþius, Lovejoyus pratæsia mintá formuluodamas jà kaip metodinæ pastabà: Jûsø menkas raðytojas gali bûti toks pat svarbus daþnai ðiuo poþiûriu jis gali bûti daug svarbesnis uþ autorius kûriniø, kurie ðiandien laikomi ðedevrais93. Visiðkai suprantama, juk idëjø istoriografas mëgina formuluoti taisykles, tam tikru laikotarpiu nusistovëjusias elgesio, jautimo, vertinimo bei màstymo bendrybes, o ne iðimtis, kurios pasitelkus nuvalkiotà, bet ið tikrøjø labai iðkalbingà pasakymà iðkrenta ið konteksto94. Filosofui pati problema yra svetima. Vis dëlto rinkdamasis diskusijos paðnekovus jis paprastai LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 45 AIVARAS STEPUKONIS neieðkos tipiðkai galvojanèiø þmoniø todël, kad ðie jie galvoja tipiðkai, ir nesitikës, kad toks galvojimas galëtø nuskaidrinti filosofinës problemos turiná. Tiesa, Sokratas sëdëjo agoroje ir, matyt, mielai gaudydavo visokiausius gandus ir juokelius ið atëniðkos buities, taèiau nereikia pamirðti, kad Platono dialoguose tokie buitiniai vaizdeliai buvo tik meninis filosofiniø argumentacijø apipavidalinimas ir niekuomet neákûnijo paties dialogo tikslo, jie, kaip literatûrinio paðnekesio þanro stilistinës priemonës, veikiau padëjo pagyvinti jo dialektiðkumà. Idëjø istoriografo ir filosofo regësenos skiriasi panaðiai, kaip dailës istoriografo ir esteto. Rudolfas Wittkoweris (19011971), vienas garsiausiø praëjusio ðimtmeèio pirmosios pusës bei vidurio renesansinës ir barokinës dailës istoriografø, savo knygoje nagrinëdamas didþiøjø praeities civilizacijø vaizduojamuosiuose menuose atsikartodavusius archetipinius simbolius ir pasakodamas apie XVI amþiaus olandø tapytojà Johanesà Stradanusà, iðtaria tokius þodþius: tarp [ðio tapytojo] vëlyvøjø darbø... randame serijà graviûrø, kuriose ðlovinami Amerikos þemyno atradëjai: Kolumbas, Amerigo Vespucci ir Fernao de Magellanas. Nors ði serija neturi didesnës meninës vertës, ji patraukia mûsø dëmesá itin turtinga simboliniø smulkmenø sankaupa95. Dailës istoriografas nepaiso ar, tiksliau, susilaiko nuo sprendimo apie dailës meninæ vertæ (tai nëra objekto reikðmingumo kriterijus istoriografiniu poþiûriu), nes tiesiogiai jam rûpi ne pati dailë, o tai, kà ji kaip praeities liekana praneða apie vienà ar kità 46 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS istorinæ, taigi paminklinæ tikrovæ; lygiai taip idëjø istoriografas nepaiso ar, tiksliau, susilaiko nuo spendimo apie idëjø ir ið jø sudarytø teiginiø teisingumà (tai nëra idëjø reikðmingumo kriterijus istoriografiniu poþiûriu), nes tiesiogiai jam knieti ne paèios idëjos, o tai, kà jos kaip praeities liekanos praneða apie vienà ar kità istorinæ, taigi paminklinæ tikrovæ. Þinoma, tik nustaèius tai, kas tipiðka ir bendra, galima pagrástai kalbëti apie tai, kas originalu, nebûta, nauja. Taèiau ðie apibûdinimai neleidþia pasverti idëjos originalumo, jos gelmës, jie niekuo nepranoksta tokiø sociologinës statistikos terminø kaip retas ir daþnas ir filosofiniu poþiûriu prasilenkia su paèia idëjos esme pasakyti kaþkà apie vakardienos, nûdienos, rytojaus pasaulá ir (tai ne maþiau svarbu) sulaukti pritarimo arba nepritarimo. Trys iðminèiai, medituojantys tà paèià tiesà apie bûtá ir iðreiðkiantys jà panaðiais þodþiais, istoriografiniu poþiûriu nëra originalûs, o filosofiniu poþiûriu tai, jog jø yra trys, trylika ar trys ðimtai, në kiek nemenkina jø iðminties originalumo, vadinasi, neslopina ir to ypatingo dëmesio, kurio jie nusipelno ið filosofo. Ið tiesø reikia pripaþinti, kad Lovejoyus padaro gana intriguojanèià iðvadà, kuriai, kaip matysime vëliau, pritars ir Randallas Collinsas. Iðvados branduolys tam tikra pastoviø vienetø kintanèiø deriniø teorija. Remdamasis sukauptais istoriniais duomenimis apie filosofiniø ir ne tik idëjø, mokyklø, sistemø atsiradimus, kaitas ir pertvarkas ðimtametëje ir net tûkstantmetëje praeityje, Lovejoyus pateikia dràsø apibendrinimà, esà daugu- MOKSLINË MINTIS ma filosofiniø sistemø yra originalios ar savitos daugiau savo sudëtimi negu paèiais sandais. Istoriografo ásitikinimu, Menamas daugelio sistemø naujumas kyla ið vienintelio dalyko ið naujo senø elementø, kurie jas sudaro, pritaikymo ar iðdëstymo. Tiesa, Lovejoyus në nemano paneigti, kad ið tiesø intelektinëje istorijoje kartkartëmis suþimba viena kita tikrai originali ar savita samprata, taèiau istoriografas patikslina, kad absoliutaus naujumo prieaugiai [minties istorijoje], manding, yra daug retesni negu kartais manoma96. Istoriografiðkai tai ádomi ir blaivinanti áþvalga, kuri turëtø gerokai atvësinti ne vieno filosofo kunkuliuojanèias ambicijas ir vaikëziðkà pagyrûniðkumà (paimkite dvylika garsiausiø Vakarø filosofø nuo Immanuelio Kanto, perskaitykite jø þymiausiø veikalø áþangas ar pratarmes ir iðvysite, jog beveik kiekvienas jø svaigulingai krykðtavo apie jo ágyvendinamà koperniðkàjá perversmà, apie tai, ko iki jo niekas nebuvo sugalvojæs, apie tai, kad jis pirmutinis). Taèiau minties naujumas ar senumas, novatoriðkumas ar tradiciðkumas, retumas ar daþnumas neuþgauna filosofinio nervo, nes nepalieèia paèios minties turinio, neásiklauso á jos santyká su tikrove, nepaiso pirmykðèio minties reiðkëjo noro kaþkà teigti apie pasaulá ir sulaukti deramo atsako. Filosofijos istoriografija kaip filosofijos nufilosofëjimo istoriografija? Tai tik retorinis klausimas, kuriuo perteikiu vienà ásimintiniausiø ir filosofijos-istoriografijos santykiams lemtingiausiø Lovejoyaus iðvadø. Matëme, kad skirtinguose tekstuose ir kontekstuose istoriogra- fas apie intelektiná praeities pasaulá linkæs ðnekëti ne kaip apie kosmà, o kaip apie chaosà, ne apie loginio nuoseklumo, o apie intelektinës suirutës pasaulá. Prisiminkime, su kokiu liûdesiu Lovejoyus prabyla apie ilgà idëjø painiojimo grandinæ, kuri sudaro didþiumà þmogaus màstymo istorijos97. Kitoje vietoje aptardamas metodinæ bûtinybæ iðnagrinëti, kaip ir kodël atsiradusi tokia sumaiðtis romantizmø apibrëþimuose, Lovejoyus uþbëga savo tyrimui uþ akiø ir pareiðkia, kad toks nagrinëjimas galø gale parodysiàs, jog didþiulæ minties poslinkiø per pastaràjá [XIX] amþiø gausà... lëmë gryniausios þodinës painiavos98. Dar kitoje vietoje pabrëþdamas filosofinës semantikos svarbà idëjø istoriografijos metodikai, Lovejoyus pareiðkia stulbinamà dalykà, stulbinamà, tiesa, perðamomis iðvadomis: istorijoje paprasèiausi þodþiai [terminai, frazës, formulës] sugeba veikti savarankiðkai kaip jëgos bûtent dël savo dviprasmiðkumo99. Kol kas Lovejoyus dar nepaskelbë paties sunkiausio nuosprendþio, bet jau dabar pradedame suprasti, kad idëjø istoriografija turi atsisakyti tirti idëjas kaip tam tikras logiðkai aiðkias, apibrëþtas normines màstymo formas, kadangi tokios formos istoriografinëje praeityje beveik neaptinkamos. Veikiau susiduriama su klaidþiojanèia mintimi, klumpanèiu protu, nesusipratimais, nusiðnekëjimais, nenugirdimais, praþiûrëjimais, korektûros klaidomis, neretai paprasèiausiomis nesàmonëmis. Minëjau, kad vienetiniø idëjø bûriui priskiriama ir ta rûðis, kurià Lovejoyus vadina metafizinëmis patetikomis. GalLOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 47 AIVARAS STEPUKONIS voje turimos visokiausios jausminës ezoteriðkumo, miglotumo, amþinumo, ekstatiðkumo, laisvumo bûsenos, kurias sukelia filosofiniø tekstø skaitymas ir jø suvokimas kaip groþinës literatûros. Nedailindamas tikrosios padëties, Lovejoyus prabyla atvirai: Átariu, kad filosofinës knygos skaitymas paprastai yra ne kas kita, kaip estetinio iðgyvenimo forma...100 Ir èia pat priduria, jog toks filosofijos suvokimas neturi nieko bendra su filosofija kaip mokslu; taèiau turi daug bendra su filosofija kaip istorijos veiksniu, kadangi filosofija jos veiksniu bûna daugiausia ne kaip mokslas101. Ið visø tik kà cituotø iðtraukø matome, jog filosofija ágyja istoriná vaidmená dviem pagrindiniais pavidalais klaidos ir estetinio iðgyvenimo. Taip pat ásidëmime, jog abu ðie dalykai nëra filosofija kaip mokslas. Tiesà sakant, vartodamas ðià frazæ, Lovejoyus elgiasi apsukriai, nes juk prieðingybë filosofija ne kaip mokslas apskritai nëra filosofija. Vienu klaidø, nesusipratimø, þodinës painiavos, sàvokiniø netikslumø atveju susiduriame su intelektiniu broku, dël kurio vienà ar kità pareiðkimà atmetame kaip nefilosofiðkà, neatitinkantá filosofijos kaip mokslo reikalavimø lygiai taip, kaip gamtos mokslo puslapiuose ásivëlusias procedûrines klaidas ar faktinius neatitikimus laikome nemoksliðkais. Antru atveju filosofinio teksto skaitymà nefilosofiðkai, o svajokliðkai, estetiðkai vadinti filosofinio teksto skaitymu maþø maþiausiai yra netikslu, kadangi filosofiná tekstà galimà perskaityti tik filosofuojant, o visi kiti ámanomi to paties teksto skaitymai tereiðkia, jog viename kûriny- 48 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS je gali bûti susipynæ keli literatûriniai þanrai ir net prasminiai sluoksniai. Ðtai jums ir paradoksas, kurio masto Lovejoyus, regis, neapèiuopia: filosofija á tokià praeitá, kokià tiria istoriografas, prasiskverbia tik nefilosofiniais pavidalais! Kitaip tariant, filosofijos istorijoje tëra tiek, kiek jos ten nëra. Tæskime mintá: jeigu filosofijos poveikio istorija didþiàja dalimi yra jos nefilosofinio poveikio istorija, tuomet galima arba tyrinëti filosofijos bejëgiðkumo istorijà, arba filosofija pavadinti tuos nefilosofinius filosofijos padarinius, kuriuos filosofijai nenorom pavyksta sukelti, o paèiai filosofijai ieðkoti naujo pavadinimo, arba filosofijos turiná ið tiesø aiðkinti jos tikraisiais padariniais, vadovaujantis prielaida, jog negali bûti atotrûkio tarp filosofijos kaip mokslo ir filosofijos kaip istorinio veiksnio, kitaip tariant, kokie istoriniai padariniai, tokia ir filosofija, o tai, kas istorijoje neágyvendinta, laikyti nefilosofiðka. Visais atvejais tik þaidþiama þodþiais, objektas derinamas prie apibrëþimo, o filosofija kaip savarankiðkai apsibrëþianti praktika nustumiama á ðonà. Þinoma, yra ir treèia alternatyva, kada pripaþástama, kad galø gale filosofijà tirti yra vaisingiausia, galbût net bûtina jeigu, þinoma, norima ið tikrøjø tirti filosofijà skyrium nuo istoriografijos. Kaip tik toká poþiûrá asmeniðkai ginu èia. Svarbu ásidëmëti, kad toks poþiûris negrindþiamas jokia apriorine nuostata, veikiau gaunamas ið idëjø istoriografø surinktø ir apibendrintø faktø: a) filosofijos turinys (klausimai ir sprendimai), kurá apraðo istoriografija, ið esmës skiriasi nuo filosofijos vidinio, da- MOKSLINË MINTIS lykinio turinio, kurá iðreiðkia jos kûrëjai; b) filosofijos istoriografija yra padariusi empiriná atradimà, jog filosofija kaip filosofija praktiðkai yra nepajëgi prasismelkti á tikràjà þmonijos istorijà. Geriausiu atveju filosofijos istorija laikytina istorija tam tikros intelektinës maþumos, kurios kûryba ir mintys atsiveria tik filosofuojant, taigi sàmoningai vengiant istoriografiniø metodø perðamos perspektyvos. Susiduriame su paradoksu: þmonijos istorijoje dël ávairiausiø trukdþiø iðryðkëti pajëgia tik nefilosofiðkas filosofijos veidas. O patys filosofai buvo ir yra ásitikinæ, kad filosofijos veidrodis visuomet yra jos paèios rankose. Literatûra ir nuorodos 88 89 90 91 92 93 94 Arthur Oncken Lovejoy. The Great Chain of Being: A Study of the History of an Idea. New York: Harper & Row, Publishers, 1965, p. ix. Arthur Oncken Lovejoy. Essays in the History of Ideas. New York: Capricorn Books, G. P. Putnams Sons, 1960. Ten pat, p. 58. Ten pat, p. 101102. George Herbert Palmer. Preface to The English Works of George Herbert, 1905, p. xii. Arthur Oncken Lovejoy. The Great Chain of Being: A Study of the History of an Idea. New York: Harper & Row, Publishers, 1965, p. 19 20. Skaitant idëjø istoriografijos veikalus filosofiðkai tai yra tam tikra prasme nederamai, galima bûtø paðmaikðtauti, jog ið konteksto èia daþniausiai iðkrenta pats tekstas. 95 Rudolf Wittkower. Allegory and the Migration of Symbols: The collected Essays of Rudolf Wittkower. New York: Thames and Hudson, 1987, p. 94. 96 Arthur Oncken Lovejoy. The Great Chain of Being: A Study of the History of an Idea. New York: Harper & Row, Publishers, 1965, p. 34. 97 Arthur Oncken Lovejoy. Essays in the History of Ideas. New York: Capricorn Books, G. P. Putnams Sons, 1960, p. 241. 98 Ten pat, p. 234235. 99 Arthur Oncken Lovejoy. The Great Chain of Being: A Study of the History of an Idea. New York: Harper & Row, Publishers, 1965, p. 14. 100 Arthur Oncken Lovejoy. The Great Chain of Being: A Study of the History of an Idea. New York: Harper & Row, Publishers, 1965, p. 1011. 101 Ten pat, p. 13. LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 49 ROMUALDAS DULSKIS Gauta 2005-05-12 Pabaiga. Pradþia Logos Nr. 43 ROMUALDAS DULSKIS Vytauto Didþiojo universitetas TRYS HESYCHIJOS PAKOPOS, VEDANÈIOS Á AUTENTIÐKÀ KRIKÐÈIONIÐKOJO MALDINGUMO KOKYBÆ Three Stages of Hesychia Leading to the Authentic Quality of Christian Piety SUMMARY Prayer in Orthodox theology is understood as an essential and integral dimension of human existence. A human being, created according to the image of God, is called to form in him/herself divine features. The stages of Hesychia as a way towards a kinder and more intimate dialogue between God and people helps a person to seek for spiritual maturity and an authentic identity of him/herself. Hesychia was practised at the beginning by the desert Eremites. The Apophtegmata of the desert Fathers was later defined by Evagrius Ponticus and Diadochus of Photice as a way to a union with God through Hesychia, i.e. guarding the mind and/or heart and continual prayer. In the 14th century a method of regular prayer with the use of certain physical exercises started being practised in monasteries on Mount Athos. The movement acquired the name Hesychasm. On the one hand, the Hesychast praying method is of interest in the 21st century, as it resembles yoga; on the other hand, it remains unreachable because the practice of Hesychasm is complicated and not suitable for many people. Even Hesychast authorities themselves have warned believers not to practise physical exercises while praying without the guidance of an experienced spiritual teacher. Hesychasm is addressed to everybody, and the Prayer of the Heart pertains to monks as well as to lay people, both of whom can attain the same spiritual heights. The main point of Hesychasm is not in the praying method or spiritual techniques, but in its intensive and qualitative spiritual Christian life. The purpose of Hesychasm is the constant communion of the human being with God. This communion expresses life through prayer in three stages, and each of them reflects a certain level of Hesychia. As a method for a contemplative life, Hesychasm is not separated from liturgical and sacramental spirituality; on the contrary, teachers of Hesychasm underline the necessity for regular sacramental practice for the formation of inner spirituality. Participating in the liturgy supports and supplements Hesychastic piety and encourages the progress of the authentic quality of Christian piety, which is missing in the 21st century. RAKTAÞODÞIAI: malda, maldingumas, hesychazmas, staèiatikybë, ekumenizmas. KEY WORDS: prayer, piety, Hesychasm, Orthodoxy, ecumenism. 50 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS MOKSLINË MINTIS Þ mogus yra paðauktas bûti tobulu atvaizdu savo Kûrëjo, kuriame nëra negatyviø aistrø. Kadangi þmogus sukurtas pagal Dievo paveikslà, tai nuodëmës bei ydos nepriklauso þmogaus esmei, jos yra svetimos þmogaus prigimèiai. Nuodëmës griauna vidinæ sielos darnà, atneða susvetimëjimà tarp þmoniø, trikdo harmoningà þmogaus ir gamtos sugyvenimà, atitolina þmogø nuo Dievo ir iðkyla kaip grësmë þmogaus paðaukimui. Nuodëmës aptemdo ir sudarko Dievo paveikslà þmoguje, anot ðv. Grigaliaus Nisieèio, tarsi rûdys geleþá20. Jos sutrikdo þmogaus paðaukimo realizavimo procesà, neleidþia iðsiskleisti jo asmenybei. Þmogaus panaðumas á Dievà sumenksta, asmuo tampa savo paties ribotumo belaisviu. [Þmogaus] protas be Dievo tampa panaðus á gyvulá arba á demonà ir, atitolæs nuo savo [tikrosios] prigimties, geidþia to, kas jam svetima21, paþymi Grigalius Palamas. Apsivalydamas nuo ydø, krikðèionis savo sieloje iðryðkina Dievo paveikslà, tampa tarsi dievu, bet kartu tampa ir labiau savimi. Bûk savo ðirdies durininkas ir neáleisk jokios minties, jos neapklausæs. Apklausk kiekvienà mintá ir sakyk jai: Ar tu esi viena ið mûsiðkiø, ar ið mûsø prieðininkø? Ir jei ji priklauso namams, ji pripildys tave ramybës. O jei ji ið prieðo, ji piktumu tave sutrikdys arba geidulingumu sujaudins22, aiðkina Evagrijus Pontikas. Ar ðios mintys mus vargina, ar ne, tai nepriklauso nuo mûsø. Taèiau ar jos mumyse nusëda ir ðitaip uþdega mûsø aistras, ar ne, tai priklauso nuo mûsø.23 Tad stebint mintis, piktosios atmetamos, kadangi jos yra svetimos þmogui. Jos kyla ne ið tikrosios þmogaus ðirdies gelmës, bet bûna áteigiamos blogøjø aistrø arba demonø. Todël, jas atmesdamas, þmogus saugo savo asmens tapatumà ir integralumà. Sielos hesychijai priklauso ne tik piktø minèiø, bet ir piktø atsiminimø atmetimas. Juos reikia uþmirðti. Vanduo, kuriame pikta uþmirðtama, yra tikëjimo gelmë24, moko Diadochas Fotikietis. Jis èia turi omenyje graikø mità apie poþeminæ uþmarðties upæ Letà, ið kurios turi gerti mirusieji, idant pamirðtø praëjusá savo gyvenimà. Vandens ir uþmirðimo sàvokø susiejimas èia primena bei atspindi krikðto malonæ. Apatëjai pasiekti [ ] reikia daug laiko ir sunkaus darbo; reikia grieþto gyvenimo, pasninkavimo, budëjimo, maldos, krauju prakaitavimo, nusiþeminimo, pasaulio paniekinimo, nukryþiavimo, viniø ir ieties ðone, acto ir tulþies; reikia patirti visø apleidimà ir palikimà, drauge su mumis nukryþiuotø paikø broliø uþgauliojimus, praeiviø paðaipas, o po to prisikëlimà Vieðpatyje ir nemarias ðventàsias Velykas25, sako mûsø dienø Athos kalno vienuolis Theokletos Dionysiou. Nenugalëtos aistros suþadina piktas, egoistiðkas, tuðèiagarbiðkas mintis, o ðios iðvirsta daugiakalbyste ir tuðèiakalbyste. Plepumas visø pirma pasireiðkia gausiu nereikalingu kalbëjimu. Taèiau galima taip pat daug kalbëti mintyse, lûpoms tylint. Minèiø plepumas kyla ir yra palaikomas tuðèiakalbystës pamëgimo ir tuðèiagarbiðkumo. Iðganytojo raginimas teismo dienà þmonës turës duoti apyskaità uþ kiekvienà pasakytà tuðèià þoLOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 51 ROMUALDAS DULSKIS dá (Mt 12, 36), staèiatikiø dvasiniø mokytojø nuomone, nëra nei perdëtas, nei nerealus. Plepumas aptemdo þmogaus dvasià ir trukdo kontempliuoti dieviðkus dalykus, jis iðkyla kaip kliûtis intymiai þmogaus ir Dievo bièiulystei. Todël Rytø krikðèioniø dvasiniai mokytojai akina vengti nereikalingø kalbø, nes jos iðblaðko ir sunaikina geras mintis: Tylëjimas yra bûsimojo amþiaus slëpinys, o þodþiai ðio pasaulio ginklas26. Plepumas ir kontempliacija prieðingi vienas kitam kaip sudëtingumas (daugybë) ir paprastumas (vienis). Þodis tëra ribota minties iðraiðka, o Dievo karalystë yra ne kalboje, bet galybëje (1 Kor 4, 20). Þodis yra materialaus bei juslinio pasaulio dalis ir todël tik netobulai gali iðreikðti tiek dieviðkus dalykus, tiek juo labiau patá Dievà. Baþnyèios Tëvai ir vëlesniø laikø ðventieji nurodo daugiakalbystës (gr. polologia) daromà þalà dvasinei asmenybës brandai. Norint paþinti Dievà, reikia ne tiek diskusijø, kiek kontempliatyvumo. Diadochas paþymi bûtinybæ susilaikyti ne tik nuo blogø, bet ir nuo gerø nebûtinø kalbø: Jei pirties durys bus nuolat atviros, tai ðiluma ið vidaus greitai iðsklis laukan; lygiai taip yra ir su siela: jei ji nori daug kalbëti, nors ji ir vien tik gerus dalykus kalbëtø, per pokalbiø vartus ji iðleis Dievo atsiminimà. [ ] Gëris nuolat traukiasi nuo daugiakalbystës. Pagirtina tylëti deramu metu27; juk tylëjimas yra ne kas kita kaip iðmintingiausiø minèiø motina28. Daugiakalbis þmogus labai maþai tepalieka galimybës veikti jame Ðventajai Dvasiai. Vis dëlto tylëjimas nëra tikslas dël tikslo. Abatas Poimenas mokë: Kas 52 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS nors atrodo tylás, taèiau ðirdyje teisia kitus; tai reiðkia, kad jis nuolatos kalba. Kitas kalba nuo ryto iki vakaro, taèiau jis uþlaiko tylëjimo dësná, nes jis nekalba nieko nereikalingo29. Psalmiø kalbëjimà Evagrijus Pontikas vertina kaip daugiau iðorinæ maldà, parengianèià þmogø tikrajai, gelminei maldai. Psalmodijos þodþiø gausa, iðtariama su nuoðirdþiu dëmesingumu, yra vertinga Dievo akyse ir teigiamai veikia besimeldþiantájá. Tai lûpomis atliekama ir akustiðkai girdima malda, todël ji priklauso juslinës arba kûno maldos srièiai. Tad giedamos ar kalbamos psalmës yra tik pirminë arba þemesnioji maldos pakopa. Vis dëlto tai nereiðkia, kad psalmodija turëtø bûti apleista pasiekus tikrosios maldos pakopà. Psalmës visuomet bûna prasminga malda, kuri harmonizuoja sielà ir teikia pagrindà intymesniajai maldai. Taèiau bûtø labai nuostolinga besimeldþianèiajam, jei jis nesiektø gelminës maldos, o tenkintøsi vien tik psalmiø ar kitokiø þodiniø maldø kalbëjimu. Malda yra kokybiðkesnë bei tikresnë, kai ji kyla ið ðirdies þmogaus, ieðkanèio artimos draugystës ir tikros vienybës su Dievu. Toks asmuo netaria daug þodþiø, bet tai, kà sako, yra dalis jo ðirdies, yra tikra. Jei sieloje yra likusiø polinkiø kitus teisti, tuðèiai kalbëti ar bûti nesantûriam, jie trukdo tikram maldingumui. Nuolatinë malda kyla ið sielos hesychijos, kildinanèios meilæ Dievui. Kas myli Dievà, tas gali apie já màstyti dienà ir naktá; juk mylëti Dievà jokie darbai netrukdo30, teigia ðv. Siluanas. Jis paþymi, kad nors apaðtalai gyveno tarp þmoniø, MOKSLINË MINTIS tai jiems nesutrukdë mylëti Dievà visa ðirdimi. Kita vertus, daug atsiskyrëliø pasitraukë á vienumà, taèiau jie iðliko kur kas atviresni visuomenës problemoms uþ daugelá gyvenanèiø pasaulyje, nes Ðventoji Dvasia juos ákvëpë melstis uþ visus þmones. Anot ðv. Grigaliaus Palamo, nuolatinei maldai paðaukti ne tik vienuoliai bei kunigai, bet ir pasaulieèiai. Taèiau kà sako pasaulieèiai? Esame apsunkæ nuo darbø bei buitiniø rûpesèiø, tad kaip galime be paliovos melstis? Atsakau jiems, kad Dievas neásakë mums nieko neámanomo, o tik tai, kà pajëgiame atlikti. Kaip skelbia istoriniai uþraðai, labai daug buvo tokiø, kurie gyvendami pasaulyje buvo visiðkai atsidavæ vidinei maldai. Todël drauge su ðv. Jonu Auksaburniu ir að meldþiu jus, kad vardan savo sielø iðganymo neapleistumëte ðios maldos praktikos. Pradþioje tai gali pasirodyti labai sunku, taèiau bûkite tikri, sakau tai Visagalio Dievo vardu, kad jau pats mûsø Vieðpaties Jëzaus Kristaus vardas, kurio nuolatos ðauksitës, padës jums áveikti sunkumus, o ilgainiui jûs áprasite prie ðio dalyko ir patirsite, koks saldus Vieðpaties vardas.31 Palamas dràsina nuolat melstis paþymëdamas, kad jei ði praktika bûtø þmonëms neámanoma, jos nebûtø mokæs Iðganytojas. Jis primena ir ðv. apaðtalà Pauliø, kuris, paþinæs didá nuolatinës maldos teikiamà gërá, akino tikinèiuosius be paliovos melstis (plg. 1 Tes 5, 17). Ðv. Siluanas paþymi, kad á apatëjà veda ir jà ágytà palaiko nusiþeminimo dorybë. Norint neprarasti ágytos sielos hesychijos, bûtina suvokti nusiþeminimo reikðmæ. Galima gauti nuodëmiø atleidimà ir bûti pripildytam Ðventosios Dvasios maloniø gausa, taèiau uþmirðus tikrà ir gilø nuolankumà, galima visko netekti. Reikia sekti Kristaus nuolankumu ir melsti nusiþeminimo malonës. Tikras nusiþeminimas pasiekiamas tuomet, kai asmuo nebeieðko þmoniø teikiamos garbës, bet þvelgia vien á tai, kas jis yra Dievo akyse32. PROTO ARBA DVASIOS HESYCHIJA Dievo neámanoma aprëpti protu; jei tai bûtø ámanoma, jis nebûtø Dievas33, pabrëþia Evagrijus Pontikas. Proto hesychija yra visø ankstesniø hesychijos pakopø virðûnë ir tikslas. Protas, idant galëtø melstis tikràja arba grynàja malda, ne tik privalo bûti laisvas nuo piktø bei tuðèiø minèiø, bet ir turi atsisakyti ávairiø þmogiðkø Dievo vaizdiniø ir savo subjektyviø sampratø, kurie uþstotø tiesø ir tiesioginá ryðá su gyvuoju Dievu. Rusø teologas Pavelas Flo- renskis (18821937) paþymi, kad þmogus vien protu norëdamas suvokti Ðvenèiausiàjà Trejybæ, turëtø paneigti jos begalybæ ir didingumà. Protinis Dievo suvokimas visuomet yra ribotas, nepasiekiantis dieviðkumo pilnatvës34. Þmogiðki vaizdiniai ir þmogiðki mintijimai apie Dievà yra ið esmës geri ir neiðvengiami ankstesnëse maldos gyvenimo pakopose. Taèiau þengiant á tikràjà maldà, jie tampa kliûtimi Dievo malonei veikti. Besimeldþiantysis turi jø atsisakyti, kad LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 53 ROMUALDAS DULSKIS jo prote ir ðirdyje atsirastø vietos veikti Ðventajai Dvasiai. Dvasia ateina pagalbon mûsø silpnumui. Mes juk neþinome, ko turëtume deramai melsti, todël pati Dvasia uþtaria mus neiðsakomais atodûsiais (Rom 8, 26). Maldos esmë tai stovëti Dievo akivaizdoje su Dvasia ðirdyje ir nesiliaujant, nepertraukiamai, dienà ir naktá, taip prieð já stovëti ligi gyvenimo pabaigos, sako vyskupas Teofanas Atsiskyrëlis (1815 1894)35. Ði maldos kaip stovëjimo Dievo akivaizdoje dinamika gali bûti nusakyta Jono Krikðtytojo þodþiais: Jam skirta augti, o man maþëti (Jn 3, 30). Vis labiau sieloje bei prote ásivyraujant nutilimui ir vis maþiau maldoje reiðkiantis þmogaus prigimèiai, atsiveriama neþodiniam Dievo kalbëjimui ir Jo veikimui. Dievas, sukûræs þmogø pagal savo paveikslà ir panaðumà, veikia mumyse Ðventosios Dvasios ákvëpimais ir raginimais. Þmogaus maldos gyvenimo uþdavinys ásisàmoninti ðá Ðventosios Dvasios veikimà ir sàmoningai já priimti. Bizantinës Ðv. Miðiø liturgijos pradþioje diakonas prieina prie kunigo ir taria psalmës þodþiais: Jau metas veikti Vieðpaèiui (Ps 119, 126). Taip iðreiðkiama krikðèionio laikysenos esmë ne tik Ðv. Miðiø metu, bet ir maldos laikysena apskritai36. Su visas þemiðkas kategorijas pranokstanèiu Dievu sueiti á intymø kontaktà galima tik pasiekus visiðkà vidinæ tylà. Grynojoje maldoje nebelieka prasmës tarti kokius nors þodþius arba pateikti vienokius ar kitokius praðymus. Tai tik susiaurintø ir sumenkintø uþmegztà aukðèiausio atsivërimo ir atsidavimo dia- 54 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS logà, kuris gali bûti apibûdintas kaip labai kokybiðka ir drauge pilna paprastumo kontempliacija. Kadangi Dievo slëpinys yra anapus visø þmogiðkø þodþiø ir sàvokø, áþengiant á ðià kontempliacijà, þmogui bûtina palikti visus þodþius, sàvokas, diskursyviná màstymà bei vaizdinius. Þmogaus dvasia tuomet buvoja aukðèiausiame tylëjime nevartodama þodþiø ir nereikðdama minèiø, beribiame neþinojime. Tai yra laisvës nuo visø prisiriðimø ir vidinës tuðtumos bûklë, o drauge visiðko atvirumo, betarpiðkumo ir imlumo Dievui bûsena. Ði proto hesychija laiduoja ne tik tikràjà, grynàjà maldà, aukðèiausio lygio Dievo kontempliavimà, bet ir gelminá savæs paþinimà. Asmuo suvokia save kaip Dievo vietà, kaip sudievintà, á pirmykðtës vienybës su Dievu bûklæ sugráþusià, todël laimingà ir natûraliai dþiugià bûtybæ. Malda ir dieviðkø dalykø kontempliacija jam dabar yra natûralus, jokiø pastangø nereikalaujantis poreikis. Susilaikymas nuo nereikalingø kalbø bei vidinis minèiø tylëjimas sudaro sàlygas áþengti á ðirdá nuolatiniam Dievo atminimui. Taèiau visø minèiø atmetimu pasiekta vidinë tuðtuma bûtø netgi pavojinga, nes á jà vël imtø skverbtis neprasmingi arba pikti vaizdiniai ir mintys. Þmogui iðkiltø pavojus ákristi á vidiná kalbëjimà, beprasmá ir þalingà uþsiëmimà savo paties mintimis. Todël pasiekæs vidinæ tuðtumà, þmogus á savo protà bei ðirdá turi ásileisti Dievo atminimà. Diadochas rekomenduoja nuolatinæ Kristaus vardo, t.y. Jo asmens, kontempliacijà ðirdies gelmëje. Ðis nesiliaujàs Jëzaus asmens atminimas veda þmo- MOKSLINË MINTIS gø á didá ir nuostabø sielos paprastumà, kuris já glaudþiai sujungia su Kûrëju. Nesiliaujanti Kristaus asmens kontempliacija yra ne tik þmogaus pastangø, bet ir Ðventosios Dvasios veikimo rezultatas. Dievo Dvasia teikia ir palaiko minëtàjá sielos paprastumà. Ji moko maldininkà, kaip motina kûdiká, kuris pradþioje vapena neaiðkius skiemenis, kol pagaliau aiðkiai iðtaria tëti. Ko motina vaikà iðmoko per kalbà, tai Ðventoji Dvasia áskiepija besimeldþianèiajam neiðsakomais atodûsiais (Rom 8, 26) ðirdies slaptoje. LITURGIJA HESYCHIJOS ATRAMA Staèiatikiø mokymas visuomet pabrëþë, kad tikrasis krikðèioniðkas dvasingumas bei gilaus asmeninio maldingumo siekis yra glaudþiai susijæs su dalyvavimu Baþnyèios pamaldose. Hesychastinës maldos keliu turi bûti þengiama suvokiant save baþnytinës visuomenës nariu. Niekas neiðgelbëjamas vienas. Jei kas iðgelbëjamas, tai vyksta Baþnyèioje, jis iðgelbëjamas kaip Baþnyèios narys, bendrystëje su visais nariais. Jei kas tiki, jis esti tikëjimo bendrystëje; jei jis myli, jis esti meilës bendrystëje; jei jis meldþiasi, jis esti maldos bendrystëje37, sako rusø pasaulietis teologas Aleksejus Chomiakovas (1804 1860). Be abejo, yra þmoniø, kurie protu atmeta Kristø ir Baþnyèià arba beveik nieko nëra girdëjæ apie krikðèionybæ. Taèiau savo gyvenimo principais ir nuostatomis, patys to neþinodami, jie yra iðtikimi Dievo iðpaþinëjai. Dievas nuves juos iðganyman dël jø nuoðirdumo ir teisumo. Taèiau klaidinga bûtø manyti, kad krikðèionis, paþinæs Kristaus mokymà, gali be nuostolio savo sielai atsitolinti nuo Baþnyèios. Jei Evangelija uþdegë jo ðirdá Dievo priesakais, jam reikalingi Baþnyèios mokymas ir sakramentai kaip protinan- ti ir sutvirtinanti dvasinio gyvenimo atrama, idant jo þygis Dievo karalystës linkui bûtø sëkmingas. Todël Staèiatikiø Baþnyèia pareigà sekmadiená dalyvauti Miðiose laiko labai svarbia. Jei kas dël rimtø prieþasèiø negali nueiti á cerkvæ, turëtø namie Miðiø metu uþsidegti aliejinæ lempelæ (lampadà) arba þvakæ ir maldoje vienytis su cerkvëje vykstanèiomis ðventomis apeigomis38. Atsiskyrëliai vienuoliai dël Kristaus meilës pasitraukia nuo vieðojo gyvenimo verpeto, idant nuoðalioje tyloje tarnautø Dievui pasninkais ir maldomis. Taèiau jie labiau nei kiti krikðèionys brangina liturgijà ir sakramentus, o jø pasitraukimas ið pasaulio yra paþymëtas nuolatine malda uþ visus þmones. Atsiskyrëliai, gyvenantys dykumoje, negali taip daþnai priimti Eucharistijos kaip didmiesèio krikðèionys, taèiau tai nereiðkia, kad sakramentai atsiskyrëliui ne tokie reikðmingi. Tik jø sakramentinis gyvenimas turi kitoká ritmà. Savàja maldos tarnyste aprëpdami visà pasaulá, atsiskyrëliai iðgyvena didesnæ ir intymesnæ vienybæ su þmonëmis nei daugelis kitø, gyvenanèiø didmiesèiuose. Be to, ðiandienos pasaulyje beveik neámanoma, kad vienuolis atsiskyrëlis neturëLOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 55 ROMUALDAS DULSKIS tø nors minimaliø kontaktø su kitais þmonëmis. Daþniausiai ðie, nors ir negausûs ryðiai, nuspalvinti maldos gyve- nimo patirties bei gilaus Dievo paþinimo, pasiþymi ypatingu dvasiniu turiningumu ir bûna nepaprastai vaisingi. IDANT NELIKTUME AMORFIÐKI Sakramentø praktika ir vidinë malda ne atmeta viena kità, bet papildo. Niekas negali tikëtis pasiekti brandaus dvasingumo nepriimdamas sakramentø. Krikðèionybëje nëra elito, kurio nesaistytø eilinio Baþnyèios nario pareigos39, paþymi þymus ðiø dienø hesychazmo mokytojas Londono staèiatikiø vyskupas Kallistos Ware. Kita vertus, vien mechaniðkas sakramentø priëmimas, nesistengiant ásigilinti á visà sakramentiná slëpiná, taip pat negali subrandinti krikðèionio. Kiekvienas pakrikðtytasis krikðtu gauna Kristaus malonës pilnatvës saikà. Prie ðios dieviðkosios malonës nebëra ko bepridëti, tik savo krikðèioniðku gyvenimu mes galime jà vis geriau ásisàmoninti, leisti jai iðryðkëti ir iðsiskleisti. Kai matome þmogø, besivadovaujantá gyvenime Dievo priesakais, galime teigti, kad jis suvokë jame esanèià krikðto malonæ. Nors gana drastiðki gali pasirodyti Mikalojaus Kabasilo þodþiai, apibûdinantys krikðto prasmæ: mes nuþengiame á vandená kaip amorfiðka materija, kad apsivilktume groþiu40, jie vaizdþiai iðryðkina krikðèionio gyvenimo kryptingumà bei tikslingumà. Kas pasakyta apie krikðtà, tas pat tinka ir ðv. Eucharistijai. Visos mûsø asketinës ir maldos praktikos padeda pagilinti bei sustiprinti susivienijimà su Kristu- 56 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS mi, ávykstantá mums priimant Eucharistijà. Eucharistija teikia tikinèiajam panaðumo á Kristø, sudievinimo ir visokeriopø dvasios vaisiø. Ðiame Sakramente mes pasiekiame patá Dievà, o Dievas tampa viena su mumis tobuliausiame, koks tik gali bûti, susivienijime. Tai yra aukðèiausias slëpinys: nieko nëra aukðtesnio uþ já ir nieko èia nebegalima pridëti41, sako Mikalojus Kabasilas. Eucharistija nuolat atnaujina ir stiprina mûsø ðirdþiø gelmëse Dievo malonës pradëtà sudievinimo procesà suvienydama mus su Kristaus Kûnu, kuris yra nuolatiniø Sekminiø vieta42. Rytø Baþnyèia teikia Eucharistijà vaikams ið karto po jø krikðto. Tuo trokðtama, kad pirmieji tikinèiojo vaikystës atsiminimai bûtø susijæ su Baþnyèia ir Kristaus Kûno bei Kraujo priëmimu, kad visas vëlesnis jo gyvenimas bûtø paþymëtas daþnu Eucharistijos priëmimu ir pagaliau kad jo gyvenimo saulëlydis taip pat bûtø nuðviestas ðv. Komunijos. Susitaikinimo sakramentas iðreiðkia nuolatines tikinèiojo pastangas kas kartà tobuliau sekti Kristumi. Praktikuoti susitaikinimo sakramentà tai iðdrásti paþvelgti á savuosius trûkumus lyginant save ne su kitais þmonëmis, bet teisiant save pagal Evangelijos priesakus. Todël tikrosios atgailos esmë ne tiek apgailëjimas savo kalèiø, kiek siekis pakeisti MOKSLINË MINTIS màstymà, nusikratyti to nelemto snaudulio , to sapnavimo, ið kurio kyla apgaulingi svajojimai apie valdþià, turtus, malonumus, apie visas ðias ðmëklas, prie kuriø beprotiðkai puolasi þmonës, tapæ savo vaizduotës aukomis43. IÐVADOS Rytø Baþnyèios dvasingumo mokytojø doktrina papildo Vakarø Baþnyèios teologijà ir gali praturtinti praktiná katalikø maldingumà. Aprëpiant tiek Vakarø, tiek Rytø krikðèioniðkàjá paveldà, iðvengiama vienpusiðkumo ir labiau atsiskleidþia Kristaus Baþnyèios katalikiðkumas. Praktinæ krikðèioniðkojo maldingumo patirtá atspindinèios staèiatikiø áþvalgos gali bûti labai naudingos tiek Baþnyèios sielovadai, tiek ir krikðèioniðkai edukologijai. Dar daþnai vidinis krikðèionio gyvenimas ir paðaukimas maldingumui suvokiami pernelyg statiðkai. Todël labai aktualu neiðleisti ið akiø tos dvasinio gyvenimo paþangos, apie kurià taip aiðkiai kalba Baþnyèios Tëvai ir Baþnyèios Mokytojai. Ði paþanga turëtø paliesti kiekvienà tikintájá ir atsispindëti jo kelyje. Kita vertus, niekas negali manyti, neva jis jau galutinai áveikë pirmàjà pakopà ir nebegali patirti jai bûdingø pagundø. Daþnai trys pakopos neseka viena paskui kità, bet veikiau eina drauge. Dvasiná gyvenimà turime suvokti kaip tarpusavyje susietus ir drauge koegzistuojanèius lygmenis, kurie nurodo mums kelio kryptá á dvasinæ brandà. Staèiatikiø dvasinë tradicija áspëja teologus, pamokslininkus ir visus evangelizacijoje dirbanèius krikðèionis vengti pavirðutiniðkumo. Neturintis gilios dvasinio gyvenimo patirties neturëtø verþ- tis kitø mokyti. Kas nori kalbëti apie Dievà kitiems, visø pirma pats turëtø lavintis per askezæ, pasiekti sielos tyrumà, ágyti kontempliacinio gyvenimo patirties. Beje, ir patyrus dideles Ðventosios Dvasios malones, nereikia skubëti apie jas kitiems pasakoti, bet visø pirma dëkojant Dievui, paèiam ásisàmoninti, kà esi gavæs: Triûsianèiam þemdirbiui dera pirmam pasiimti vaisiø (2 Tim 2, 6). Primindamas ðiuos ðv. apaðtalo Pauliaus þodþius, Diadochas Fotikietis paþymi, kad malonë kartais bûna tokia gausi, jog asmuo net nepajëgia jos apibûdinti þodþiais44. Reikia, kad praeitø kuris laikas ir ið perspektyvos asmuo galëtø ávertinti gautà malonæ. Tuomet jis gebës iðmintingai apie jà prabilti kitiems. Trys hesychijos pakopos, skaistindamos tikinèiojo ðirdá, vis labiau atveria jà Dievo ir artimo meilei. Apsivalydamas nuo bet kokio savanaudiðkumo, asmuo iðgrynina savo meilës motyvus ir iðpleèia jos ribas. Kartu jis tampa vis imlesnis Ðventosios Dvasios veikimui. Maþëjant ydoms, Dievo malonë gali veiksmingiau pasireikðti þmogaus gyvenime. Áþengdamas á vis intymesná bendravimà su Kristumi, þmogus supanaðëja su Dievu (gr. #eosiV) ir vis labiau atranda ir savo paties þmogiðkàjà tapatybæ. Dievo artuma tampa nuolatine tikinèiojo bûsena, kuri dþiugina, ákvepia ir teikia gyvenimo pilnatvæ. LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 57 ROMUALDAS DULSKIS Literatûra ir nuorodos 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31 32 33 34 B. Sartorius. Die Orthodoxe Kirche. Genf: EditioService S.A., 1973, S. 180. B. Sartorius, p. 172. C. E. Kunz, p. 537. Evagrius Ponticus, Praktikos, sk. 6. Diadochus von Photike, sk. 22. K. Ware. Der Aufstieg zu Gott. Glaube und geistliches Leben nach ostkirchlicher überlieferung. FreiburgBaselWien: Herder, 1983, S. 175176. Æ. Ý. Ãîí÷àð, c. 138. Deramu metu, t.y. kai nëra bûtinybës kalbëti. Diadochus von Photike, sk. 70. Äîñòîïàìÿòíûå ñæàçàíèÿ î ïîäâèæíè÷åñòâå ñâÿòûõú è áëàæåííûõú îòöîâú, Ñâÿòî-Òðîèöêàÿ Ñåðãèåâà Ëàâðà, 1993, c. 138. Apxèìaíäpèò Coôpoíèé, c. 405. Äoápoòoëþáèe èçápaííoe äëÿ ìèpÿí, c. 147148. Plg. Apxèìaíäpèò Coôpoíèé, c. 406422. K. Ware. Der Aufstieg zu Gott. Glaube und geistliches Leben nach ostkirchlicher überlieferung, S. 21. Plg. J. Schelhas. Schöpfung und Neuschöpfung im theologischen Werk Pavel A. Florenskijs (1882 35 36 37 38 39 40 41 42 43 44 1937). MünsterHamburgLondon: LITVerlag, 2003, S. 6263. K. Ware, E. Jungclaussen. Hinfürung zum Herzensgebet. FreiburgBaselWien: Herder, 2004, S. 14. Plg. K. Ware, E. Jungclaussen. Hinfürung zum Herzensgebet, S. 1619. K. Ware. Der Aufstieg zu Gott. Glaube und geistliches Leben nach ostkirchlicher überlieferung, S. 145. Plg. T. Ðpidlik. Myúl rosyjska. Inna wizja czùowieka. Warszawa, 2000, s. 368369. K. Ware. Der Aufstieg zu Gott. Glaube und geistliches Leben nach ostkirchlicher überlieferung, S. 146. O. Këeìaí. Áåcåäû ñ Ïàòpèàpxoì Àôèíàãopoì. Ápþcceëü, 1993, c. 247. K. Ware. Der Aufstieg zu Gott. Glaube und geistliches Leben nach ostkirchlicher überlieferung, S. 148. O. Këeìaí, c. 248. O. Këeìaí, c. 250. Plg. Diadochus von Photike, sk. 8. Stasys MOSTAUSKIS. Langas. 1998. Aliejus, kartonas. 55 × 45 58 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS MOKSLINË MINTIS Gauta 2005-10-05 JUOZAS ÞILIONIS Vilniaus pedagoginis universitetas AURELIJUS AUGUSTINAS: MORALINIO BLOGIO GENEZË Aurelius Augustinus: The Genesis of Moral Evil SUMMARY Augustine was one of the most famous Church Fathers, who used his tremendous erudition and originality of thinking in building the bridges of Christian philosophy. Augustines philosophy was based on the idea of love and self-sacrifice; for it brings into being the best human exploits, service to neighbour and God. According to Augustine, man understands the world relying on criteria of reason and authority, and uses that understanding in solving the problem of good and evil. According to him, goodness comes with divine grace, but evil springs from immoral will. So the ability to choose between good and evil is determined by mans will, characterised by Augustine as the only real value which establishes the moral relations of the person with other people, communities and God. PRATARMË Augustino màstymui daugiausia átakos turëjo Platonas, su kurio darbais jis susipaþino ið neoplatonikø versijø, nes buvo vienintelis antikos lotynø filosofas, nemokëjæs graikø kalbos1. Ið graikø filosofijos Augustinas perëmë eudemonistinæ idëjà, kad filosofija, bûdama tikràja iðmintimi, padeda þmogui siekti tikslo, kuris yra laimë. Taèiau laimæ, pa- sak Augustino, þmogus pasiekia tik paþinæs Dievà ir savo sielà. Siekiant gërio, Dievas yra prieþastis ir tikslas, taigi Jis yra Augustino krikðèioniðko mokymo centras: kiekvienas gëris arba Dievas, arba ið Dievo2. Visa normatyvinë ir teorinë Augustino moralës sistema atskleista jo Iðpaþinimuose kartojamame kreipimesi á Dievà: Ir visa mano viltis RAKTAÞODÞIAI: gëris, moralinis blogis, paþinimas, protas, jausmai, geismas, geroji valia. KEY WORDS: good, moral evil, cognition, reason, senses, desire, goodwill. LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 59 J UOZA S Þ I LI ON I S tik be galo dideliame tavo gailestingume. Duok tai, kà ásakai, ir ásakyk kà nori3. Augustino etika pirmiausia yra meilës ir pasiaukojimo etika, nes tik ið meilës gimsta geriausi darbai, o labiausiai ið meilës aukðèiausiajam gëriui Dievui. Augustinas teigia, kad tik meile galima pasiekti laimæ, nes Dievas mylëdamas jas [sielas. Aut.] atgaivina... jis padaro,... kad mylinèios já bûtø laimingos4. Taip þmogaus prigimtá iðreiðkia ne protas, o jausmai arba ðirdis, arba aktyvi valia: tik per valià nusipelnome ir gyvename garbingà bei laimingà gyvenimà, tik per valià ir gëdingà bei nelaimingà5. Þmogaus prigimtis reiðkiasi ne tuo, kà þino, bet tuo, ko nori, aiðkina Augustinas ir ðia savo teorija jis átvirtina voliuntaristinæ kryptá tiek filosofijoje, tiek teologijoje. Jis ypaè akcentavo tikëjimo vaidmená paþinime, nes, jo nuomone, Dievà, kuris persmelkë þmogaus prigimtá ir kurio esmë yra valia, galima paþinti ne vien protu, o tikëjimu. Valia Augustino filosofijoje yra iðkeliama virð proto ir yra svarbiausia dvasinio gyvenimo apraiðka. Augustinas nurodo, kad þmogaus paþinimo procesà skatina du dalykai: protas ir autoritetas. Laiko atþvilgiu pirmesnis yra autoritetas, bet dalyko atþvilgiu protas. Autoriteto reiðkëjai pir- miausia yra tëvai, vëliau Baþnyèios vyresnieji ir Dievas. Pirmiausia autoritetas skatina studijuoti reikalingus dalykus, ir tik vëliau asmuo savo protu prieina iðvadà, kad studijuojami dalykai yra bûtini. Augustinas paþinimo motyvø hierarchijoje organiðkai prigimtus motyvus, kuriuos skatina protas, susieja su antgamtiniais motyvais, kuriuos skelbia autoritetas baþnytiniø tradicijø arba dieviðkojo Apreiðkimo forma. Paþinimo procese þmogus sprendþia gërio ir blogio problemà. Augustinas gërá kildino ið Dievo, o blogá ið þmogaus laisvos valios pasirinkimo. Tad gëris slypi Dievo malonëje ir jo kilmë yra metafizinë, o blogis þmogaus prigimtyje, jo kilmë antropologinë. Taèiau nenorëdamas pripaþinti savarankiðkos blogio kilmës, Augustinas aiðkina, kad Dievas kuria gerà prigimtá, tik nedora valia jà iðkraipo ir ji nebeatitinka tikrosios prigimties. Vadinasi, blogio ðaltinis yra neatitikimas prigimties6. Taip þmogus tampa atsakingas uþ blogá, o malonë yra Dievo dovana þmogui. Gëris priklauso tik nuo Dievo malonës. Vëliau ðià sampratà plëtojo kalvinistai. XVII a. jà atnaujino jansenistai. Augustino filosofija darë átakà savo sistemas kûrusiems Descartesui ir Malebrancheui. MANICHEIZMAS APIE BLOGÁ Augustinas moralinio blogio kilme susidomëjo gana anksti. Negalëdamas suprasti, kaip Dievas, bûdamas ne tik geras, bet ir pats gëris7, sukûræs gërio ir tiesos pasaulá, leido atsirasti blogiui, Augustinas klausia: ið kur ir kokiu keliu 60 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS [blogis] èion atðliauþë? Kokia jo ðaknis ir kokia jo sëkla? O gal jo visai nëra?8 Atsakymà á ðiuos klausimus Augustinas tikisi rasti manichëjininkø mokymuose, kurie aiðkina apie gërá ir blogá kaip apie du veikianèius ðviesos ir tamsos dievus. MOKSLINË MINTIS Manicheizmo pradininkà Maná (~216 ~277) skirtingai vaizduoja graikø, Rytø ir Vakarø tyrinëtojai9. Vakarø autoriø darbuose Manis vadinamas Suraiku Kubriku (Cubricus) ir teigiama, kad jis buvæs á laisvæ paleistas vergas. Rytø ðaltiniai tvirtina, kad Manis yra garsios þyniø (magø) giminës, susijusios su elkazaitais (judëjø krikðèioniø sekta), palikuonis, þinomas kaip mokslininkas ir menininkas. Teigiama, kad ið motinos pusës jis priklausë karaliðkai Arsakidø10 dinastijai. Tie patys ðaltiniai nurodo, kad, patyræs Mesopotamijoje dvasiná apreiðkimà, 240 m. jis pasiskelbë pranaðu ir paskutiniu apaðtalu. Religinio mokymo principus bei teorinæ koncepcijà jis sirø ir persø kalbomis iðdëstë teologiniuose ir etiniuose traktatuose. Naujojoje religijoje Manis susiejo zoroastrizmo, gnosticizmo, budizmo, krikðèionybës elementus atmesdamas visà Senàjá Ástatymà, nes, pasak jo, tai esanti þydø klastotë11. Valdant karaliui Ðapurui I (241 272 m.), kuris nepalankiai þiûrëjo á manicheizmà, Manis paliko Persijà ir misijose skelbë savo mokymà. Dirbdamas Turkestane, Kinijoje, Indijoje, Vakarø Kinijoje, jis ásteigë nemaþai savo ðalininkø bendruomeniø. Jo sukurta dogmatika buvo patraukli intelektualams, o suformuota grieþta ðio religinio judëjimo baþnytinë struktûra, sudaryta ið 12 apaðtalø, 72 vyskupø ir 360 kunigø, kuriems vadovavo vienas aukðèiausiasis mokytojas, t.y. pats Manis, imponavo tikintiesiems. 272 m. mirus karaliui Ðapurui I, Manis gráþo á Persijà. Jam palankus karalius Gormizda apgyvendino já vienoje ið piliø ir apsaugojo nuo zoroastristø dvasininkø. Mirus karaliui Gormizdai, sostà uþëmë Bahramas I, kuris smerkë manichëjininkus ir pritarë zoroastristø dvasininkams, apkaltinusiems Maná erezija. Apie 277 m. persø valdþia nuteisë Maná mirties bausme. Surakintas grandinëmis, jis buvo ámestas á kalëjimà ir pasmerktas lëtai mirèiai. Maniui mirus, jo lavonas buvo prikaltas vinimis prie miesto vartø, o jo sekëjams toks lavono iðniekinimas prilygo nukryþiavimui12. Krikðèionys ðá religiná judëjimà vadino sekta, taèiau, nors ir persekiojamas, misijinis manicheizmas paplito Persijoje, Azijos bei Europos kraðtuose ir iðsilaikë iki brandþiøjø viduramþiø. 296 m. Romos imperatorius Dioklecianas paskelbë ediktà prieð manichëjininkø sektà reikalaudamas jos vadovus sudeginti kartu su jø traktatais, o ið sekëjø konfiskuoti visà turtà. Vis dëlto 297m. Kartaginoje ásikûrë manichëjininkø bendruomenë, á kurià 373 m. ástojo Augustinas. Manicheizmas skelbë dualistinæ doktrinà, t.y. teigë, kad gëris, kaip ðviesa, ir blogis, kaip tamsa, kyla ið skirtingø pradø, be to, deklaravo mintá, jog egzistuoja gërio ir blogio dievai. Jie norëjo atskirti ðviesà nuo tamsos, teigë, kad þino þmogiðkosios prigimties paslaptá: tikrasis Að yra tik gëris (ðviesa), o kûnas, norai, aistros priklauso blogiui (tamsai). Tikrojo Að, teigë manichëjininkai, niekada nepalieèia blogis. Manichëjininkai, siekdami viskà apimanèio paþinimo, kuris turëjo pakeisti tikëjimà, studijavo kosmologijà, filosofijà, mitologijà, matematikà, logikà. Taip pat nemaþai dëmesio jie skyrë retorikos menui, gramatikai, muzikai ir kt. dalykams. Nuo krikðèioLOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 61 J UOZA S Þ I LI ON I S nybës manicheizmas skyrësi keturiais svarbiausiais dalykais: 1. Dualistiniu poþiûriu: egzistuoja dvi pirmosios substancijos, t.y. du pradai. Tokiu bûdu neigë krikðèioniðkàjá monoteizmà. 2. Materialus pasaulis manichëjams yra blogis. Toks jø teiginys prieðtarauja Ðv. Raðtui, kuris skelbia, kad sukurtas pasaulis yra pripildytas gërio. 3. Manichëjininkai aiðkino, kad gërio pradas yra pasyvus, o blogis aktyvi jëga. Taip jie neigë Dievo visagalybæ. 4. Kristus manichëjininkams tëra tik þmogaus regimybë, ðis teiginys kyla ið poþiûrio, kad materija yra blogis. Dar bûdamas studentas Kartaginoje Augustinas atsitiktinai perskaitë Cicerono dialogà Hortenzijus, paþadinusá jo meilæ filosofijai: að þavëjausi ðia knyga, nes ji ragino mane pasirinkti ne vienà ar kità filosofinæ mokyklà, bet paèià iðmintá13. Ðià iðmintá jis tikëjosi rasti manichëjø moksle. Ástojæs á manichëjininkø sektà, kurios nariu iðbuvo 9 metus 14, Augustinas taip ir negavo atsakymo á jam rûpëjusá klausimà, kas yra atsakingas uþ blogá, todël 382 metais15 ið jos pasitraukë. Jam tik pradëjus studijuoti manichë- jø tekstus, kilo abejoniø dël skirtingø ðviesos ir tamsos pasauliø, nes tai prieðtaravo graikø astronomø pateikiamiems duomenims: Jø [manichëjø. Aut.] knygos iðties pilnos nesibaigianèiø pasakø apie dangø, þvaigþdynus, saulæ ir mënulá: að jau nebemaniau..., kad jis [manichëjas, mokytojas Faustas. Aut.], palyginæs su skaitmeniniais árodymais, kuriuos buvau perskaitæs kur kitur, gali tiksliai paaiðkinti, ar veikiau yra taip, kaip raðoma Manio knygose16. Galutinai manichëjininkø paþiûrø klaidingumu ásitikinti Augustinui padëjo Cicerono studijos bei neoplatonikø darbai. Augustinas pradeda skeptiðkai vertinti manichëjininkø samprotavimus apie vienintelæ ir tikràjà tiesà, kurià tikrai galima paþinti, ir teigia, kad stengëmës suþinoti, kas yra tiesa. Taèiau nematau, kad ðiame daiktø miðke, iðvaikðèiojæ beveik visus takelius, ir dabar galëtume tai surasti17. Augustinui atrodo, kad geriausias bûdas ieðkoti tiesos yra kelti klausimus sau paèiam ir, Dievui padedant, á juos atsakyti: patogiausia Dievo padedamam ieðkoti tiesos, atsakinëjant sau á savo paties klausimus18. AUGUSTINIÐKOJI MORALINIO BLOGIO GENEZË Traktate Apie laisvàjá sprendimà (De libero arbitrio) Augustinas aiðkina, kad tikëjimas, o ne protas leido jam suprasti tikràjà blogio esmæ: Tas nuopuolis [pas eretikus. Aut.] taip mane sugniuþdë, uþgriuvo tokia bergþdþiø paistalø gausa, kad, jei troðkimas paþinti tiesà nebûtø suteikæs dieviðkos pagalbos, nebûèiau ástengæs iðsikapstyti ir atgauti paèià pirmàjà ieðkojimo laisvæ19. Teigda- 62 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS mas, jog Dievas ieðkojo mûsø dar iki tol, kol mes Jo pradëjome ieðkoti, Augustinas suformulavo garsiàjà taisyklæ, kad tikëjimas ir protas papildo vienas kità: Jei netikësite, jûs nesuprasite (Iz 7, 9)20. Augustiniðkoji tikëjimo ir proto papildymo koncepcija, atitikusi krikðèioniðkàjà dvasià, iðliko beveik visus viduramþius, kol ja XIII a. suabejojo lotynø averoininkai. MOKSLINË MINTIS Aiðkindamas moralinio blogio prigimtá, Augustinas sprendþia jam rûpimà klausimà, ar Dievas atsakingas uþ blogá. Jis nori parodyti, kad Dievas nëra nuodëmiø kûrëjas, nori paneigti priskiriamà Dievui, kaip þmogaus kûrëjui, atsakomybæ uþ þmogaus daromà blogá: ,,jeigu nuodëmës kyla ið Dievo sukurtø sielø, o tos sielos ið Dievo, tokiu bûdu per nemenkà nuotolá nuodëmës priskiriamos Dievui21. Ðá keblumà, tapusá vienu ið argumentø neigti krikðèioniø Dievà, Augustinas iðsprendþia remdamasis pasaulio tvarkos, t.y. bûties hierarchijos, principu, kuris vëliau buvo taikomas scholastinëje filosofijoje ir teodicëjoje. Egzistuojanti tvarka pasaulyje yra nekintamas dësnis, amþinasis ástatymas, pasireiðkiantis þmonëse kaip atspaudas ir vadinamas prigimtiniu ástatymu. Já Augustinas apibûdina taip: tai ástatymas, kuriuo teisingai pasiekiama, kad visa bûtø kuo tvarkingiausia22. Suvokæs, kad egzistuoja tvarka, þmogus supranta, kad privalo jos laikytis, o prigimtinis ástatymas liepia protui laikytis teisingumo. Tad geresnis turi valdyti blogesná, þemesnis paklusti aukðtesniam, o teisingumas pasireiðkia tuo, kad kiekvienas turi gauti tai, kas jam priklauso. Pati paprasèiausia hierarchijos principo iðraiðka þmoguje protas virðesnis uþ norà: þmogø reikëtø vadinti gerai sutvarkytu, kai visiems ðitiems sielos judesiams vadovauja protas23. Kada noras pradeda vadovauti protui, þmogus nebevaldo savæs, tampa geismø auka ir uþ tai yra baudþiamas: Argi maþa bausme reikia laikyti jau vien tai, kad jame vieðpatauja geismas, ir iðplëðæs [ið jo] dorybës turtus, tempia já, skurdø ir varganà, tai ðen, tai ten, ir jis netikrus dalykus ima laikyti tikrais; ...geismø valdþia tironiðkai ásisiautëja ir drumsèia visà þmogaus dvasià...24 Daugelyje savo traktatø Augustinas apmàsto pasidavimà geismui, t.y. þmogaus silpnumà, kuris baigiasi natûralios tvarkos paþeidimais. Tokie paþeidimai, pasak Augustino, yra tvarkos trûkumai arba, kitaip tariant, blogis. Taigi blogis atsiranda paþeidus prigimtinæ tvarkà, kai þemesnis tampa aukðtesniu, ir atvirkðèiai. Vadinasi, daro iðvadà Augustinas, blogis yra trûkumas ir negali bûti substancija, kaip teigia manichëjai. Todël norëdami atsakyti á klausimà, kas yra atsakingas uþ moraliná blogá, mes turime þinoti, kokia mûsø vieta hierarchinëje bûties tvarkoje. Augustinas aiðkina, kad þemesnis hierarchinëje struktûroje yra silpnesnis ir turi paklusti aukðtesniam: Ar manai, kad geismas yra galingesnis uþ protà, kuriam, kaip suþinojom, amþinasis ástatymas suteikia galià valdyti geismus? Að taip jokiu bûdu nemanau. Juk nebûtø teisingiausios tvarkos, jeigu silpnesni ásakinëtø stipresniems. Dël to, manau, bûtina, kad protas pajëgtø daugiau, nei troðkimas, nes [protas] teisëtai ir teisingai vieðpatauja troðkimui25. Krikðèionybë, interpretuodama gërá ir moraliná blogá, paneigë seksualumo ir dieviðkumo vienybæ. Oficialioji Baþnyèia prieðingai negu radikalios dualistinës gnostikø arba manichëjø teorijos tvirtai laikësi nuostatos, kad þmogaus lytinis instinktas, kaip ir visa, kà sukûrë Dievas, ið esmës yra gëris, taèiau negali bûti në kalbos, kad jis yra þmoguje veikianti dievybë arba dieviðka jëga, todël lytinis instinktas (kaip ir mirtingumas) traktuojamas kaip ir nuodëmës paLOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 63 J UOZA S Þ I LI ON I S darinys ir todël daþniausiai siejamas su moraliniu blogiu26. Galiausiai Augustinas, pasak kurio, seksualumas (ir asmeninëje þmogaus patirtyje, ir teologijoje) skausmingai prieðtarauja gerajai valiai, teigë já esant bausme uþ þmogaus nepaklusnumà ir taip já galutinai atskyrë nuo pirmapradës þmogaus prigimties ir nuo Dievo. Taip seksualumas galutinai prarado nekaltybæ, iðkrito ið Dievo kûrimo tvarkos (gërio) ir á pasaulá iðëjo su moralinio blogio antspaudu. Tik þmogaus protas gali ávertinti, ar asmuo pasiduos geismui ir pasirinks jo neatitinkanèià hierarchinëje struktûroje vietà, ar ne. Gebëjimas rinktis gërá ar blogá priklauso valiai, kuri yra þmogaus sieloje. Jà Augustinas vadina vienintele tikra gërybe. Pasirinkimas teisingø ir garbingø dalykø, pasak Augustino, priklauso nuo gerosios valios: kiekvienas, turás geràjà valià, iðties turi tai, kà reikëtø kelti smarkiai aukðèiau uþ visas þemiðkàsias karalystes bei visus kûno dþiaugsmus27. Þmogus, mylëdamas savo geràjà valià ir ja dþiaugdamasis, kaip teigia Augustinas, yra laimingas þmogus, nes jo valios galioje yra pagrindinës keturios dorybës: iðmintis, narsa, susilaikymas ir teisingumas, kuriø padedamas jis atsispiria blogiems dalykams. Taigi laimë yra susiejama su geràja valia ir protu. Valios ir proto padedamas, þmogus, vadovaudamasis amþinuoju ástatymu, sugeba atsisakyti þemiðkø malonumø, kurie, Augustino nuomone, nëra mûsø valioje. Asmuo, vadovaudamasis laikinuoju ástatymu, kuris kalba apie teises turëti þemiðkø dalykø, gali prie jø (fizinis groþis, garbë, pinigai, draugai ir kt.) per daug prisiriðti ir, bijodamas jø netekti, jaus baimæ, bus nelai- 64 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS mingas, já persekios blogis. Ðitaip dël þemiðkø gërybiø þmogus praras savo tikràjà laisvæ ir bus laikinojo ástatymo nubaustas: ðio ástatymo galia bausti apsiriboja ið baudþiamojo atimdama bei nusavindama vienà ar kità minëtà dalykà [turtas, ðlovë... Aut.]. Taigi nelaimingøjø sielas, kurioms valdyti yra skirtas, laiko baimëje ir kreipia jas prie trokðtamø dalykø28. Baimë netekti þemiðkøjø gërybiø, pasak Augustino, verèia susiburti á bendrijas, kurios, norëdamos iðsaugoti ðias gërybes, kuria valstybes. Ðios yra geros, jeigu siekia taikos ir teisingumo. Þmogus, gyvendamas ir veikdamas valstybëje, paklûsta jos ástatymams ir socialinio bei politinio gyvenimo sàlygoms. Tai neretai veda prie vergystës ir nelaimiø. Taèiau þmogus ið tikrøjø tëra laisvas ir laimingas mylëdamas tai, ko negali prarasti, tai þmogus, kuris dþiaugiasi aukðèiausiuoju gëriu29. Þmogus prieð savo valià negali prarasti paèios valios, nes norëdami turime valià; o galioje yra ne kas kita, kaip norintiems [jà] turëti30. Taèiau kada noras turëti þemiðkøjø dalykø nuo þmogaus nepriklausomu bûdu nugali, tada jo valia praranda gebëjimà valdyti save ir netenkama laisvës. Taip atsiranda blogis, kurá Augustinas apibûdina kaip þmogaus valios nusigræþimà nuo amþinojo prie laikinojo gërio, arba, kitaip tariant, blogis yra meilës perteklius dalykui, kuris gali bûti prarastas prieð mûsø valià: taèiau niekas nëra ramus dël gërybiø, kurias nenorom gali prarasti. O tiesos ir iðminties niekas nenorom nepraranda31. Taigi, pasak Augustino, laimingas gyvenimas yra susijæs su tiesa ir iðmintimi, o nelaimingas su laikinomis gyvenimo gërybëmis. MOKSLINË MINTIS IÐVADOS Augustino mokymas, kad blogis yra gërio trûkumas, panaikino gërio ir blogio sampratos dualizmà. Jis parodë, kad blogis nëra visuotinis ir sutinkamas tik atskirose bûties dalyse kaip jos trûkumas, o gëris yra proporcingas bûties pilnatvei. Grieþtai tariant, ðis aiðkinimas reiðkia, kad blogio nëra ir tik kai kurios prigimtys neturi joms priklausanèio gërio. Tokiu bûdu, teigia Augustinas, puolusi prigimtis (Adomo nuodëmë) yra blogis, kiek ji yra sugadinta nuodëmës, bet tiek, kiek ji yra prigimtis ji yra gëris, kurioje randasi blogis, be kurio ji negalëtø egzistuoti: Kiekviena prigimtis, galinti tapti maþiau gera, yra gera; ir kiekviena sugadinta prigimtis tampa maþiau gera. Mat gadinimas jai arba nekenkia, ir ji nesugadinama; arba jei sugadinama gadinimas jai kenkia; ir jeigu kenkia, kaþkà atima ið jos gërio, ir jà daro maþiau gerà. ...Todël teisingiausia bûtø pasakyti, kad kiekviena prigimtis, kiek yra prigimtis, yra gera32. Ðis aiðkinimas leido Augustinui pateisinti blogio buvimà Dievo sukurtame pasaulyje. Aiðkindamas moralinio blogio kilmæ, Augustinas parodë, kad jos prieþastis yra þmogaus laisva valia. Dievas yra atsakingas uþ þmogaus laisvà valià kaip sukurtà gërybæ, kuriai padedant pasirenkamos dorybës. Kada laisva valia pasirenka nekintamà ir bendràjá gërá kaip aukðèiausiàjà dorybæ, ji pati ásiðaknija nekintamame gëryje, ir bendrame, o ne jai priklausanèiame, ...tada þmogus turi laimingà gyvenimà33. Kai laisvoji valia renkasi asmeniná gërá, norëdama turëti sau galià, arba þemesnájá gërá dël kûniðkø malonumø, tai blogis yra ne tose gërybëse, teigia Augustinas, bet laisvosios valios nusigræþime nuo nekintamojo gërio ir atsigræþime á kintamàsias gërybes, uþ kà yra pelnytai baudþiama nelaimingumu34. Tad þmogus, turëdamas laisvà valià, tampa atsakingas uþ jos veiklà ir moraliná blogá. Literatûra ir nuorodos 11 12 13 14 15 16 17 18 P. Brown. Augustinas ið Hipono. Vilnius: Taura, 1997, p. 33. Aurelijus Augustinas. Dialogai. Apie laisvàjá sprendimà. Vilnius: Katalikø pasaulis, 1999, [III kn. 13], p. 335. Aurelijus Augustinas. Iðpaþinimai. Vilnius: Aidai, 2004, (X. XXIX 40), p. 242. Aurelijus Augustinas. Dialogai. Apie laisvàjá sprendimà, [III kn. 3, 56], p. 375. Ten pat, [I kn. 1, 28], p. 91. Ten pat, [III kn. 3, 48], p. 361. Aurelijus Augustinas. Iðpaþinimai, (VII. III 5), p. 136. Ten pat, (VII. III 5), p.138. 19 10 11 12 13 Þr. Ì. Ý. Ïîñíîâ. Èñòîðèÿ õðèñòèàíñêîé Öåðêâè (äî ðàçäåëåíèÿ Öåðêâåé 1054 ã.). Ìîñêâà: Âûñøàÿ øêîëà, 2005, c. 165169. Þr. J. Lenzenweger ir kt. Katalikø Baþnyèios istorija, d. I. Vilnius: Katalikø pasaulis, 1996, p. 69. Þr. Pr. Mantvydas. Didþios sielos istorija / Raðtai. Vilnius: Kultûros, filosofijos ir meno institutas, 2005, p. 272. Þr. J. Lenzenweger ir kt. Katalikø Baþnyèios istorija, d. I. Vilnius: Katalikø pasaulis, 1996, p. 69. Aurelijus Augustinas. Iðpaþinimai. Vilnius: Aidai, 2004, (III. IV 8), p. 49. LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 65 J UOZA S Þ I LI ON I S 14 15 16 17 18 19 20 21 Aurelijus Augustinas. Iðpaþinimai, (V. VI 10), p. 90. E. Gilson. History of Christian Philosophy in the Middle Ages. London: Sheed and Ward, 1989, p. 589. Aurelijus Augustinas. Iðpaþinimai, (V. VII 12), p. 92. Aurelijus Augustinas. Pokalbiai su savimi. Vilnius: Aidai, 1994, (II, XIV, 26), p. 173. Ten pat, (II, VIII, 14), p. 143. Aurelijus Augustinas. Dialogai. Apie laisvàjá sprendimà, [I kn. 1, 4], p. 27. Ten pat, p. 29. Ten pat. 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31 32 33 34 Ten pat, [I kn. 6, 15], p. 53. Ten pat, [I kn. 8, 18], p. 65. Ten pat, [I kn. 11, 22], p. 75. Ten pat, [I kn. 10, 20], p. 6971. Europos mentaliteto istorija. Sud. P. Dinzelbachen. Vilnius: Aidai, 1998, p. 57. Aurelijus Augustinas. Dialogai. Apie laisvàjá sprendimà, [I kn. 12, 26], p. 83. Ten pat, [I kn. 15, 32], p. 103. Ten pat, [II kn. 13, 36], p. 205. Ten pat, [III kn. 3, 8], p. 275. Ten pat, [II kn. 14], p. 207. Ten pat, [III kn. 13], p. 335. Ten pat, [II kn. 19, 52], p. 243. Ten pat, [II kn. 19, 53], p. 245. Stasys MOSTAUSKIS. Ligonis 2. 1998. Akrilas, drobë. 40 × 25 66 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS MOKSLINË MINTIS Prano Dovydaièio premijai Gauta 2005-11-27 ANTANAS ANDRIJAUSKAS Kultûros, filosofijos ir meno institutas NOMADINIS MÀSTYMAS IR ESTETIKA BE TERITORIJØ Nomadology and the Changes in the Fields of Aesthetics SUMMARY This study is dedicated to the discussion concerning the changes in the field of aesthetic inquiry which has manifested itself during the last decades in postmodern aesthetics. It concentrates on metamorphoses in the subject of aesthetic inquiry and the changes in the problematic of postmodern aesthetics caused by the influence of Eastern aesthetics traditions and the electronic media. All these changes initiate the manifest expansion of aesthetic theories and penetration of daily life culture by aesthetic phenomena. Such a penetration was significant to non-European aesthetic traditions but of no importance to Classical Western aesthetics. The limits of contemporary aesthetic science were considerably expanded and deprived of distinct determinations; the attitude to the subject of that science and to the field of its main problems changed. Aesthetic inquiry penetrates new territories previously treated as unaesthetic and includes them in the field of the significantly expanded field of aesthetic objects, the subjects of investigation of contemporary aesthetics. The rise of these new problematic fields is directly related to the rapid development of means of communication in the culture of super-civilisation, to the modification of aesthetic experience, to the disappearance of boundaries between different spheres of life. The most characteristic traits of contemporary aesthetic thinking are the intensification of the circulation of aesthetic ideas between different cultural worlds and the migration of various artistic symbols and aesthetic concepts to spheres previously regarded as unaesthetic. The new postmodern aesthetic experience surpasses the limits of aesthetics established by traditional Western metaphysics, enriching the content of aesthetic inquiry by the traditions of different cultures and their junctions, expanding its territory within the limits between the harmony of the Universe and the aesthetic topology of the body. These changes were caused by the rise of the problematic fields which were previously situated on the margins of academic studies. It looked as if a multitude of rivulets suddenly ran out of the integral, purified torrent of classic academic aesthetics, each of them claiming the uniqueness of the subject of RAKTAÞODÞIAI: neklasikinë estetika, postmodernistinë estetika, estetikos teritorijos, nomadologija. KEY WORDS: non-classic aesthetics, postmodern aesthetics, the fields of aesthetics, nomadology. LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 67 ANTANAS ANDRIJAUSKAS its aesthetic experience. The monolithic classic academic aesthetics were transformed and split into many local aesthetics and art philosophies, which interact with various, previously regarded as unaesthetic, spheres of culture, social and daily life: the aesthetics of atmosphere, landscape, forest, park, water, body, thing, city, daily life, technical design, detail, medicine, sport, advertisement, fashion, feminism, media, multimedia and many other local aesthetics which show the mobility, dynamism, manifoldness, fragmentariness and constant expansion of territories of aesthetics. S traipsnis skirtas pastaraisiais deðimtmeèiais postmodernioje estetikoje ir meno filosofijoje iðryðkëjusiø nomadologijos tendencijø ir estetikos tyrinëjimø laukø kaitai aptarti. Ðiandien, kai estetika skverbiasi á ávairias anksèiau buvusias marginalines ir kasdienybës sritis, svarbu pasiaiðkinti gelmines ðiø pokyèiø prieþastis ir pasekmes tolesnei estetinës minties raidai. Todël straipsnyje ávairiais aspektais gvildenamos filosofinës problematikos estetinimo tendencijos, teorinë naujø estetiniø ir meniniø realijø atsiradimo refleksija postmodernistinëje sàmonëje, tyrinëjamas dël globalizacijos procesø poveikio ryðkëjantis ávairiø civilizacijø estetikos ir meno filosofijos tradicijø suartëjimas ir naujø paþinimo teritorijø formavimasis. Ypatingas dëmesys skiriamas estetikos ir meno filosofijos tyrinëjimo objektuose atsiskleidusioms metamorfozëms, dabartinës problematikos pokyèiams. Dar septintajame XX a. deðimtmetyje terminui postmodernizmas skverbiantis á ávairias kultûros ir humanistikos sritis kartu ryðkëjo ir jo infliacija bei neapibrëþtumas. Taèiau jis atspindëjo konkreèias Vakarø estetinës savimonës slinktis ir apibûdino naujà màstymo, estetinio pasaulio suvokimo ir meninës kûrybos stiliø. Ðiame tekste daugiaprasmë ir plastiðka sàvoka postmodernizmas vartojama dviem pagrindinëmis prasmëmis: 68 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS plaèiàja istoriosofine ir siauràja stilistine. Pirmu atveju turime omenyje globaliniø kultûriniø ciklø kaità. Ðiuo poþiûriu postmodernizmà traktuojame kaip vienà svarbiausiø epochiniø lûþiø þmonijos civilizacijos istorijoje, susijusiø su perëjimu nuo lokaliø civilizacijø istorijos prie globalios metacivilizacijos. Teorinës refleksijos lygmenyje tai perëjimas nuo klasikinëje metafizinëje Vakarø estetikoje ir meno filosofijoje vieðpatavusios eurocentrinës prie postmodernistinëje ásigalëjusios policentrinës globalizuoto pasaulio vizijos. Siauràja prasme terminas postmodernizmas pasitelkiamas apibûdinant klasikiná modernizmà keièianèius naujus postmodernistinës estetikos, meno filosofijos ir meno bruoþus, kurie visa jëga iðsiskleidë septintajame devintajame XX a. deðimtmeèiais. Prieð pereinant prie platesniø teoriniø apibendrinimø, vertëtø patikslinti, kad daugiausia dëmesio skiriame toms vyraujanèioms estetikos ir meno filosofijos raidos tendencijoms, kurios pradëjo ryðkëti prieð tris deðimtmeèius postmodernistines madas diktavusioje Prancûzijoje: èia buvo formuluojamos pagrindinës originalios postmodernistinës filosofijos, estetikos, meno filosofijos, meno sàvokos ir idëjos, vëliau plaèiai pasklidusios kitose ðalyse. Ið tikrøjø bûtent Prancûzijoje nuo septintojo deðimtmeèio dienos ðviesà iðvydo pamatiniai teoriniai veikalai, gvildenæ modernizmo ideologijà ir konceptua- MOKSLINË MINTIS liai apibrëþæ naujos kultûros, màstymo, estetinio pasaulio suvokimo ir meninës kûrybos principus; vëliau jie buvo ávardyti postmodernizmu. Akivaizdu, kad kokybinis idëjø skirtumas tarp pirmos kartos ankstyvøjø postmodernizmo ideologø ir vëlesniø yra toks pat, kaip tarp originaliø teorijø kûrëjø ir jø idëjø komentatoriø bei interpretatoriø. Konceptualus naujo postmodernaus bûvio suvokimas bûtø buvæs neámanomas be M. Heideggerio ir átakingø prancûzø màstytojø R. Bartheso, M. Foucault, G. Deleuzeo, F. Guattari, J. Derrida, J. Lacano, J.-F. Lyotardo, P. Kùossowskio, J. Baudrillardo bei kitø atsigræþimo á S. Kierkegaardo ir F. Nietzsches nubrëþtà neklasikinæ estetikà, kuri atvërë naujus postmodernistinio màstymo ir kûrybos horizontus. Gelminiame pirmosios prancûzø postmodernizmo ideologø bangos màstysenos sluoksnyje neklasikinës estetikos ir meno filosofijos tradicijos poveikis buvo gyvybingas ir stiprus, o antros kartos interpretatoriø veikaluose jis tapo daugiau dekoratyvine schema, ornamentika. Svarbiausiais postmodernistinës estetikos ir meno filosofijos bruoþais tapo pabrëþtinas kritiðkumas, savitas poþiûris á ankstesnæ klasikinës metafizinës estetikos ir meno filosofijos tradicijà, estetiná diskursà, pamatines estetikos problemas, kategorijas, prioritetinius tyrinëjimo laukus, màstymo stiliø, kalbinës saviraiðkos formas, tyrinëjamø reiðkiniø paþinimo strategijas, procedûras ir kitus instrumentus. G. Deleuzeas taikliai paþymëjo, kad raðyti filosofines knygas senuoju akademinës filosofijos stiliumi jau nebegalima. O! Senasis stiliau... Naujø filosofinës saviraiðkos priemoniø pradëjo ieðkoti Nietzsche, ir tai turi bûti ðiandienà pratæsta siekiant atnaujinti kai kuriuos kitus menus, pavyzdþiui, teatro ir kino. Ðiuo poþiûriu jau ðiandien galime kelti klausimà, ar reikia pasitelkti istorijos filosofijà. Filosofijos istorija, kaip mums atrodo, turi atlikti daugeliu poþiûriø panaðø vaidmená kaip koliaþas tapyboje (lhistoire de la philosophie doit jouer un role assez analogue à celui dun collage dans une peinture) (Deleuze, 1968, p. 4). Ðioje citatoje ryðkëja visai postmodernistinei filosofijai bûdingos mintys apie meninës saviraiðkos formø aktualëjimà postmodernistiniame màstyme ir filosofinës problematikos estetinimà. Ásigilinus á átakingiausiø postmodernizmo ideologø tekstus, juose, kaip ir romantizmo filosofijoje, matyti stipri filosofinës problematikos estetinimo tendencija, o paskirais atvejais netgi akivaizdi filosofijos transformacija á estetikà arba jai artimà meno filosofijà. Átakingi postmodernistinës estetikos kûrëjai (vëlyvasis R. Barthesas, M. Foucault, J. Derrida, G. Deleuzeas, J.-F. Lyotardas) ið principo atmetë poþiûrá á filosofines disciplinas (vadinasi, ir á estetikà) kaip á reprezentatyvias nusistovëjusiø kanoniðkø poþiûriø sistemas. Jø kritiðkumas nukreiptas prieð dogmiðkus poþiûrius, ypaè eurocentrizmo, totalitarizmo apraiðkas, monopolizuojanèias kûrybos, estetinio pasaulio suvokimo, meno tendencijas. Akivaizdu, kad postmodernizmo estetikos ðalininkai keitë intelektinës veiklos stiliø, paèià intelektinio diskurso praktikà, jo sàvokø pasaulá, diskursui suteikë daug neklaLOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 69 ANTANAS ANDRIJAUSKAS sikiniø bruoþø, þaidybiniø nuostatø, sukûrë naujas konceptualaus diskurso erdves ir ásisavino naujas estetikos teritorijas. Iðskiriant svarbiausius postmodernistinës estetikos nuopelnus, pirmiausia turbût reikëtø paminëti jos kritiðkumà ir tai, kad ji atsisakë klasikinei Vakarø estetikai bûdingø eurocentriniø ir universaliø nuostatø, perdëm sureikðmintø racionalaus màstymo principø. Pasaulis, raðë Deleuzeas, yra begalinë kreivë, lieèianti gausybæ kreiviø gausybëje taðkø, kreivë, turinti vienintelá kintamà dydá, konvergencinë serija visø serijø (Deleuze, 1998, p. 45). Klasikinëje estetikoje ásivyravusioms universalijoms èia prieðprieðinamos unikalios kultûros, estetinës, meno ideomos, marginalumas, tradicijø skirtumai, protrûkiai, nelinijinë kultûros procesø raida, krizës; pasaulinës kultûros vienybës idëjai prieðinama lokalinës patirties svarba ir unikalumas. Tai skatina principiná postmodernistinës estetikos ðalininkø pliuralizmà, kuris suvokiamas kaip nekvestionuojama estetinë vertybë, todël atsiranda postmodernistinës estetikos daugiastiliðkumas, iðskirtinis dëmesys neklasikiniams kitose, neeuropinëse civilizacijose ir kultûrose susiformavusiems màstymo, estetikos, meninës kûrybos principams, nuolatinis naujø buvusiø marginaliniø paþinimo laukø ir kûrybos formø iðtraukimas á dienos ðviesà. Pastaraisiais deðimtmeèiais sparèiai iðryðkëjusios estetinës minties kaitos sàlygomis kalbëti apskritai apie dabartinës estetikos ir meno filosofijos tendencijas sudëtinga, nes skirtinguose pasaulio regionuose, priklausomai nuo tautiniø es- 70 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS tetinës minties tradicijø, instituciniø struktûrø plëtotës (specializuotø universitetiniø, mokslinio tyrimo centrø ir mokslinës produkcijos kokybës), regime asinchroniðkà raidà bei skirtingà ðiø mokslø padëtá. Akivaizdu, kad po universitetiniø estetikos ir meno filosofijos katedrø, skyriø mokslinio tyrimo institucijose spartaus steigimosi tarpsnio ðeðtajame septintajame XX a. deðimtmetyje ðios mokslinio paþinimo srities specialistams iðkilo kiti uþdaviniai, kurie pirmiausia siejosi su estetikos ir meno filosofijos tyrinëjimo teritorijø kaita, analizës principø, metodologiniø procedûrø, kategorijø sistemø, meno praktikos pokyèiø teoriniu apmàstymu. Á metacivilizacinæ kultûrà skverbiantis ávairioms neeuropiniø tautø estetinio pasaulio suvokimo formoms atsiskleidþia klasikinës metafizinës Vakarø estetikos nuostatø bei idealø ribotumas, blësta ðimtmeèiais vieðpatavæ màstymo stereotipai, ryðkëja esminiai estetikos mokslo objekto ir pamatiniø kategorijø sampratos pokyèiai. Dabartinë estetika jau neapsiriboja tik europinës kultûros tradicijos arealu, estetikos specialistas jau nebegali ignoruoti kitø, neeuropiniø tautø estetikos ir meno tradicijø, kurios áaugo á postmodernistinës estetikos konceptus ir tapo neatsiejama jø dalimi. Atkreiptas dëmesys á neeuropines estetikos tradicijas, anksèiau marginalizuotus estetikos istorijos tarpsnius, unikalias tautines estetikos apraiðkas, dël globalizacijos procesø skleidþiasi vartotojiðkos visuomenës sukeltos unifikuojanèios tendencijos, kurios niveliuoja vietiniø estetikos ir meno tradicijø savitumà. Dabar- MOKSLINË MINTIS tinë estetika radikaliai atmetë klasikinës metafizinës estetikos principus, susidûrë universalios ir lokalios tendencijos, neregëtai iðsiplëtë probleminiai laukai, suartëta su kasdienybës estetika ðie bruoþai bûdingi ðiuolaikiniam estetikos raidos etapui. Þvelgiant ið XXI a. pradþios perspektyvos ir dabartinës estetinës patirties aukðtumø á estetinës minties istorijà ir radikalias transformacijas patyrusias neseniai vieðpatavusios akademinës estetikos nuostatas, kurios revizuojamos ávairiais poþiûriais, itin svarbu suvokti gelmines ðiø estetinës minties pokyèiø prieþastis. Kodël postmodernios estetikos ir meno filosofijos ðalininkai atsiriboja nuo klasikinës Vakarø estetikos ir meno filosofijos tradicijos? Kodël per trumpà laikà ið esmës pasikeitë ðiø mokslø pobûdis, jø prioritetiniø interesø sritys, probleminiai laukai, tyrinëjimo strategijos bei metodai? Kuo galima paaiðkinti esmines pastaraisiais deðimtmeèiais ávairiose pasaulio ðalyse iðryðkëjusias estetinës minties slinktis? Tai sudëtingi, reikalaujantys iðsamios analizës klausimai. Gilinantis á straipsnio pavadinime iðkeltø problemø esmæ aiðkëja, kad á jas nëra ir negali bûti vienareikðmio atsakymo, nes objektyviø prieþasèiø yra daug. Ið plataus jø lauko iðskirsime ir vëliau iðsamiau aptarsime tik ðias, mûsø akimis þvelgiant, svarbesnes postmodernistinës estetikos esminiø metamorfoziø prieþastis: 1. Imanentinius pokyèius, iðryðkëjusius pastarøjø deðimtmeèiø filosofinëje ir estetinëje Vakarø sàmonëje, kurie tiesiogiai siejosi su eurocentrinës Vakarø racionalistinës metafizikos ribotu- mo suvokimu. Dël to imta atsisakyti pamatiniø klasikinei Vakarø metafizinei estetikai bûdingø etnocentriniø ir eurocentriniø nuostatø, kitø civilizaciniø pasauliø estetikos konceptai bei sàvokos átraukiamos á platëjanèià metaestetikos sampratà ir jos kategorijø sistemà. Tai paskatino susiformuoti naujà postmodernø, posteurocentriná, postkolonijiná poþiûrá á estetinës minties istorijà. 2. Klasikinëje Vakarø estetikoje vieðpatavusios svarbiausios kategorijos groþis palaipsnis iðstûmimas ið aktualiausioms dabartinëms estetikos problemoms skirtø diskusijø lauko ir vertybiniu poþiûriu neutralesnës metakategorijos estetiðkumas ásigalëjimas. Tai silpnino klasikinei Vakarø estetikai bûdingà hierarchiðkumo ir centravimo principø poveiká, padëjo jautriau atspindëti radikalius postmodernistinës estetinës ir meninës sàmonës poslinkius. 3. Konceptualus per pastaruosius kelis deðimtmeèius pasikeitusios postmoderniojo meno praktikos apmàstymas, kuris tiesiogiai siejosi su palaipsniu nutolimu nuo akademinës problematikos, taip pat pradëti gvildenti aktualûs estetikos ir meno raidos procesai. Paþymëtina, kad klasikinë akademinë estetika atsargiai ir nenoriai nagrinëjo naujausias meno apraiðkas. 4. Medijø ir vaizdo kultûros iðkilimas, kuris tiesiogiai siejosi su teksto kultûros recesija, degradacija ir ávairiø vaizdo kultûros formø bei ars media ir ars electronica atmainø plëtote, lëmë ið esmës naujø su vizualumu LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 71 ANTANAS ANDRIJAUSKAS susijusiø estetiðkumo apraiðkø atsiradimà dabartinëje estetikoje. Visus minëtus pokyèius vainikuoja akivaizdus estetikos teritorijø plëtimasis ir estetiðkumo apraiðkø skverbimasis á ávairias kultûros ir kasdienio gyvenimo sritis, kurios buvo svarbios kitoms neeuropinës estetikos tradicijoms, taèiau radosi klasikinës Vakarø estetikos periferijoje. Ði ávairiomis kryptimis besiskleidþianti estetinës analizës objektø, estetiðkumo ir meno sampratø kaita Vakarø kultûroje skatino vis didesnæ átakà ágaunanèià postmodernistinæ estetikà suartëti su tradicinëmis Rytø tautø estetinëmis teorijomis ir platesne kultûrologine problematika. Kaip informatyviai liudija pasauliniø kultûros, filosofijos, estetikos, menotyros kongresø rengimo vietos, dalyviø sudëtis, ávairiø ðaliø atstovavimo átakingiausiuose estetikos þurnaluose bei kituose leidiniuose dinamiðka kaita, akivaizdþiai keièiasi ne tik estetikos mokslo pobûdis, bet ir jo kûrimo geografija. Ðis veiksnys irgi daro poveiká dabartinës es- tetikos problematikos kaitai. Á lyderius jau iðsiverþë Japonija, prie jos ðliejasi vis aktyviau besireiðkiantys kitø Tolimøjø Rytø ir Azijos kraðtø mokslininkai, kurie pasauliniuose forumuose propaguoja savo estetines tradicijas ir skleidþia jas kituose kraðtuose. Pastaraisiais deðimtmeèiais irgi regimas akivaizdus estetinës minties pagyvëjimas Ðiaurës ir Lotynø Amerikos ðalyse. Dabartinio estetikos mokslo ribos þenkliai iðsiplëtë, prarado aiðkø apibrëþtumà, pasikeitë poþiûris á jo tyrinëjimo objektà ir pagrindiniø problemø laukà. Estetinis paþinimas skverbiasi á naujas, anksèiau nelaikytas estetinëmis, teritorijas ir jas átraukia á platesná, vos ne iki begalybës iðsiplëtusá dabartinës estetikos tyrinëjamø objektø laukà. Ðis naujø probleminiø mokslinio paþinimo laukø atsiradimas tiesiogiai siejasi su sparèia komunikacijø plëtote metacivilizacinëje kultûroje, estetinës patirties kaita, ribø tarp skirtingø gyvenimo srièiø nykimu, japonø kultûros tradicijai bûdingu ávairiø kasdienybës srièiø totaliniu estetinimu. Literatûra Barthes R. Lempire de signes. Paris, 1970. Baudrillard J. Oublier Foucault. Paris, 1977. Chalumeau J.-L., 1991, Lectures de lart. Paris, 1991. Deleuze G. Diférance et répétition. Paris, 1968. Deleuze G., Guattari F. Capitalisme et Schizoprénie. T. 1. LAnti-dipe. Paris, 1972. Deleuze G., Guattari F. Rhizome. Introduction. Paris, 1976. Derrida J. Marges de la philosophie. Paris, 1972. Derrida J. Eperons. Les styles de Nietzsche. Paris, 1978. 72 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS Didi-Huberman G. Dun ressentiment en mal desthétique, Lart contemporain en question. Paris, 1994. Foucault M. Theatrum philosophicum, Critique, Nr. 282 [Paris], 1970. Jimenez M. Questce que lesthétique? Paris, 1997. Rochlitz R. Subversion et subvention. Art contemporain et argumentation esthétique. Paris, 1994. Schaeffer J.-M. Plaisir et jugement, Lart sans compas. Paris, 1992. B. d. MOKSLINË MINTIS Gauta 2005-10-14 VIRGINIJA JAKIMENKO Mykolo Romerio universitetas RACIONALUSIS DISKURSAS IR ARGUMENTACIJA Rational Discourse and Argumentation SUMMARY The article deals with problems of rational discourse in science and everyday life, because reasoning evidently or at least the giving of reasons is pervasive in our society. We use language to persuade or convince one another, to exchange information, etc, but we do distinguish between instrumental and argumentative uses of language. By saying the argumentative use of language, we mean those utterances that succeed or fail only due to a so-called rational foundation the presence or absence of support by arguments, reasons, evidence. The modern theory of argumentation, developed in part by Stephen Toulmin, along with Chaim Perelman and Louise Olbrechts-Tyteca, accomplished an epistemological shift from formal, technical logic toward informal applied logic. It has revealed the possibility to see far beyond the limits of formal logic and understand better the complex and complimentary nature of human rationality. T ik XX a. aðtuntojo deðimtmeèio pradþioje pradëtas plaèiau vartoti terminas diskursas (pranc. discours, angl. discourse), kuris tradiciðkai reiðkë atskiro subjekto struktûruotà raðytiná ar ðnekamàjá praneðimà, t.y. tekstà. Bet pastaraisiais deðimtmeèiais diskurso sàvoka paplito ávairiuose moksluose ir ágijo daug naujø reikðminiø atspalviø, mat paaiðkë- jo, kad diskursas nëra apribotas tik raðytine ar ðnekamàja kalba, jis apima ir nekalbinius procesus, o vëliau buvo atskleistas diskurso prigimties interakciðkumas. Dabar diskurso sàvokà galima apibûdinti kaip vienareikðmiðkai neapibrëþiamà, todël neaiðkià ir iðsiliejanèià. Taèiau tà patá tektø pasakyti ir apie sàvokas kalba, visuomenë ar ideologija. RAKTAÞODÞIAI: paþinimas, diskursas, logika, ðiuolaikinë argumentacijos teorija. KEY WORDS: cognition, discourse, logic, modern theory of argumentation. LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 73 V I RGI N I J A J AK I M EN K O Filosofiná skambesá diskurso terminas ágavo M. Foucault dëka, kuris savo inauguracinëje kalboje prabilo apie diskurso formavimà visuomenëje, jo kontrolæ ir organizavimà bei tam skirtas procedûras. Ðiandien diskurso analizë yra jau tarpdalykinio þinojimo sritis, nes ið pradþiø kalba naudojama tik ypatingam mentalitetui (ar ideologijai) reikðti, o vëliau paèioje kalboje aktyvuojasi tam tikri bruoþai, susiformuoja specifinë gramatika ir leksika, kartu sukuriamas ypatingas mentalinis pasaulis, kuriame veikia savos teisingumo taisyklës ir savas etiketas. Bûtent todël diskurso ypatumai lemia ir konkreèius reikalavimus jo loginei analizei. Ignoruoti diskurso specifikà galëtume tik atsisakydami mûsø esminës prielaidos, jog kalba ir paþinimas yra neatskiriami. Be to, jei diskursas egzistuoja (pirmiausia ir daugiausia) tekstuose, kuriuose yra savos þodþiø vartojimo taisyklës, tai jis ir yra galimas alternatyvus pasaulis visa ðio loginio-filosofinio þodþio prasme. Taèiau daugybës diskursø egzistavimas taip pat suponuoja savas problemas: neaiðkus diskurso ribø (vadinasi, ir diskursø sàveikos) klausimas, konkreèios ribos kriterijaus galimumas ir kt. Patyrinëkime ðá ribø klausimà siauresniu aspektu tik paþinimo ir mokslo poþiûriu. Mokslas priklauso racionalaus diskurso srièiai, nes esminiai jo poþymiai yra objektyvumas, tikslumas, neprieðtaringumas, galimybë numatyti faktus ir reiðkinius, taip pat jo teiginiø ar teorijø pagrástumas. Taèiau jei teiginys pripaþástamas teisingu, kai tam yra pakanka- 74 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS mas pagrindas, tai ar galimas racionalus diskursas be argumentacijos? Paþinimo rezultatø patikimumo (tikrumo) ávertinimo problemà tyrinëjo daug màstytojø. Dar senovës Graikijos filosofai sugalvojo tam specialø áranká logikà. Logika tapo mokslu tik Aristotelio (384322 m. pr. Kr.) dëka, nes bûtent jis susistemino sofistø, Platono, Demokrito ir kitø màstytojø suformuluotas logines idëjas, sukûrë silogistikà bei árodymo teorijà. Nors jau pats formaliosios logikos sistemos sukûrimas yra tikrai ypatingas ávykis, tada Aristotelio atliktos samprotavimo proceso formalios struktûros analizës tikslas buvo labai konkretus sukurti mokslinio màstymo pagrindà. Ðioje srityje Aristotelis pasiekë tais laikais negirdëtà abstrakcijos ir tikslumo lygá, kuris padëjo suprasti mûsø màstymo bûdà, net sukûrë mokslo kalbos pagrindus. Kita vertus, formalioji logika ypaè akcentuoja specialias kalbines struktûras, vienareikðmá prielaidø bei iðvados ryðá, nesudëtingas samprotavimo schemas, todël loginëje analizëje visuomet slypi pavojinga galimybë supaprastinti ir suprastinti. Taigi argumentacijos teorija jos pradiniu pavidalu formavosi dar antikoje, kai Aristotelio pirmtakai atskyrë racionalø átikinimà nuo átikinimo per jausmus ar intuicijà. Pats Aristotelis eliminavo psichologinius argumentus kaip argumentacijos priemones, nes vieninteliu nepriekaiðtingu átikinimo bûdu laikë loginá árodymà. Anot R. Alexy, tik XX a. viduryje dar maþai teþinomas filosofas logikas S. E. Toulminas pasiprieðino galingai, Aristotelio laikus siekianèiai tra- MOKSLINË MINTIS dicijai, pasak kurios, logikos idealas yra matematika. Jis apkaltino tradicinæ logikà vienpusiðka orientacija á silogizmo paradigmà, kuri tëra viena ið galimø ir ne pati (praktiniu poþiûriu) reikðmingiausia argumentavimo forma1. Ðiuolaikinë argumentacijos teorija neapsiriboja vien tik árodymu, jos kûrëjai taip pat atmeta galimybæ konstruoti argumentavimo teorijà kaip psichologinæ. Jø tikslas ne pakeisti formaliàjà logikà kita teorija, o papildyti jà svarbiausiais argumentavimo loginiais principais. Ch. Perelmanas, L. Olbrecht-Tyteka, R. Grotendorstas, F. van Eemerenas ir kiti autoriai savo argumentacijos savitumo sampratà nusako pabrëþdami, kad ji nëra ir negali bûti nei árodymø teorija, nei mokslo metodologija, nes argumentacija tai veikla, vykstanti konkreèiame socialiniame kontekste. Ðios veiklos tikslai bûna ávairûs, bet daþniausiai siekiama tuo pat metu ir suteikti tam tikrø þiniø, ir átikinti auditorijà, kad tik ðie teiginiai yra priimtini, teisingi ar tinkami. Taèiau derëtø grieþtai atskirti átikinimà ir ákalbinëjimà, nes ákalbinëjimas yra orientuotas tik á vienà auditorijà siekiant tik jos pritarimo konkreèiam teiginiui. O átikinimui nepakanka vien retorikos priemoniø, nes skirtingos gyvenimo sritys lemia nevienodus reikalavimus formaliam protavimo pagrástumui2. Todël ðiuolaikinëje argumentacijos teorijoje auditorija yra laikoma viena pagrindiniø sàvokø ir pripaþástama, kad ir tiesa, ir gëris tëra tik tarpiniai tikslai, kurie bûtini siekiant pagrindinio tikslo átikinti. Dar vienà argumentacijos aspektà atskleidþia teiginio teisingumo árodymo ir átikinimo to teiginio teisingumu santykis. Ðie du veiksmai yra glaudþiai susijæ, nors ir nëra tapatûs juk átikinti klausytojus galima ne tik remiantis mokslo duomenimis, bet ir pasinaudojant jø neiðmanymu, iðkalbos menu, apeliuojant á klausytojø jausmus ar prietarus. O klausytojø nesuprastas árodymas nebegalës niekuo átikinti, nors vis tiek nepraras savo paþintinës vertës. Todël argumentacija gali bûti stipresnë ar silpnesnë, bet ji niekada nebûna uþbaigta: visada galima jà dar sustiprinti parinkus tinkamus argumentus. Be abejo, pagrindimo átikinamumas argumentuojant yra silpnesnis nei árodinëjant, bet átikinamumas niekada ir nebûna absoliutus Kuo gi skiriasi loginis árodymas nuo argumentacijos? Loginio árodymo teorija remiasi objektyvios tiesos sàvoka ir ignoruoja auditorijos specifikà bei átikinëjimo menà, nes jos svarbiausias kriterijus yra objektyvumas, dël kurio árodymas turi vertæ ne tik mums ir dabar, bet visai þmonijai ir net po daugelio amþiø. Todël loginis árodymas turi bûti formuluojamas kaip uþdara ir nedviprasmiðka sistema, ið kurios paðalinama bet kokia interpretacijos galimybë. Taèiau ði savybë neatskiria árodymo ir argumentacijos neáveikiama siena: ir pagrindimas, ir árodymas yra svarbios sudëtinës kiekvienos argumentacijos dalys, tik pagrindimas bûtina, o árodymas pageidautina. Ðios sàvokos daþnai painiojamos, nes árodymu pavadinama sistema samprotavimø, giminingø árodymui, bet su rinkiniu intuityviai reikðmingø argumentø, kuriø patikimumas yra daugiau laipsnio klausiLOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 75 V I RGI N I J A J AK I M EN K O mas. Tai ypaè matyti humanitariniuose ir socialiniuose moksluose, kur pati árodymo sàvoka yra gana paslanki. Juk bet koks pagrindimas reikalauja tam tikro apmàstymo, nes kai mes norime pateisinti ar paneigti kokià nors nuomonæ, iðdëstyti ar iðplëtoti poþiûrá, rasti ar pasirinkti sprendimà, mûsø protas pradeda aktyviai ieðkoti tam bûtinø argumentø. Vadinasi, pagrindimu gali tapti ir prieþasties nurodymas, ir indukcija ið fakto, ir loginis iðvedimas, ir kt. Taèiau hipotezes mokslinëmis tiesomis paverèia bûtent árodymai. Analizuodami árodymà mes negalime iðvengti ir paþinimo ribø problemos. Juk jei nepagrásti arba silpnai pagrásti teiginiai yra laikomi paþinimu, tai paþinimo ribos turëtø sutapti su hipoteziø formulavimo ribomis! Bet niekas negali nurodyti, kur yra tos hipoteziø kûrimo ribos: juk èia net sveiko proto kriterijus mums bûtø prastas patarëjas. Kita vertus, kai kurie tarsi jau pagrásti teiginiai tebëra hipotezës, nes kiekviename pagrindime neiðvengiamai glûdi akivaizdûs arba nesuformuluoti apribojimai. Taigi, loginio árodymo taikymo sritis yra labai ribota, o kalbant dar tiksliau, reikëtø pripaþinti, kad árodymas yra tik siektinas idealas, nes ne tik eksperimentiniuose moksluose, bet ir paèiame tiksliausiame moksle neámanoma visko árodyti, todël net matematikoje reikalingi neárodomi elementarûs teiginiai (aksiomos), padedantys iðvengti begalinio regreso. Bet jei logiðkumas pripaþástamas racionalumo kriterijumi, tai reikëtø pripaþinti ir tai, kad logika analizuoja árodinëjimà tik tam tikros teorijos ar sistemos pagrindu, o ne 76 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS universalø árodinëjimà apskritai. Taigi, logiðkumas ir racionalumas nëra tapatûs: jei samprotavimo taisyklingumas nustatomas logikos mokslo metodais, tai racionalumas yra tokia sritis, kurios nepavyktø apraðyti vien mokslo metodais. Bendroji argumentacijos teorija, kitaip dar vadinama Naujàja retorika, paskutiniaisiais deðimtmeèiais sparèiai plëtojasi logikos, psichologijos, retorikos, eristikos, lingvistikos, komunikacijos ir filosofijos mokslø sankirtoje, bet kol kas ji tebëra kiek chaotiðka, neturi bendros paradigmos. Ji analizuoja argumentacijos prigimtá ir ribas, struktûrà ir metodus, svarbiausias taisykles ir bando klasifikuoti galimas klaidas, tiria argumentacijos ypatumus skirtingose paþinimo ir veiklos srityse (nuo gamtos mokslø iki filosofijos, ideologijos ir propagandos) bei argumentacijos stiliaus pasikeitimus, vykstanèius keièiantis istorinëms epochoms, kultûroms ir màstymo stiliui. Argumentacijos teorijos aktualumà lemia tai, kad argumentacijos kultûra yra svarbus kiekvienos visuomenës gyvenimo faktorius: kuo menkesnis jos lygis, tuo daugiau visuomenëje prievartos. Beje, ðiuolaikinis pasaulinio garso teisës teoretikas ir filosofas Robertas Alexy tarp keliø ásidëmëtinø Ch. Perelmano teiginiø iðskiria tokià mintá, kad daþnai gautas argumentavimo rezultatas negali bûti apibûdintas kaip vienintelis ir visuomet teisingas. Tai ápareigoja mus bûti tolerantiðkus ir atvirus kritikai3. Prisimindami, kad racionalumas ir iracionalumas yra vienas kità papildantys mûsø gyvenimo aspektai, bet priskirdami mokslà racionalaus diskurso sferai, MOKSLINË MINTIS pamëginkime iðsiaiðkinti, ar gali mokslas bûti tik toks racionalus ir vien logiðkas, kaip mes esame ápratinti manyti? Klasikinio racionaliojo mokslo laimëjimai tikrai áspûdingi, o mokslo autoritarinë galia dabartinëje visuomenëje tebëra neprilygstama, nors Georgeas Berkleyis kadaise taikliai ir negailestingai demaskavo kai kurias paþinimà gaubianèias iliuzijas: Kadangi filosofija yra ne kas kita kaip iðminties ir tiesos ieðkojimas, pagrástai galima bûtø tikëtis, kad paskyrusieji jai daugiausia laiko ir pastangø turëtø jausti didesnæ dvasios ramybæ ir giedrumà, didesná þinojimo aiðkumà ir akivaizdumà ir bûti maþiau trikdomi abejoniø bei sunkumø negu kiti þmonës. Taèiau ið tikrøjø matome, kad neapsiðvietusiø þmoniø minia, þengianti tiesiu sveiko proto keliu ir pavaldi Gamtos liepimams, paprastai yra patenkinta ir rami. Visa, kas áprasta, atrodo jiems nesunkiai paaiðkinama ar suprantama. Jie nesiskundþia jokiø savo pojûèiø aiðkumo stoka, ir jiems negresia joks pavojus virsti skeptikais. Taèiau vos tik liaujamës vadovautis pojûèiais ir instinktu ir pasirenkame aukðtesnájá principà màstyti, svarstyti ir nagrinëti daiktø prigimtá, mûsø protus beregint apninka tûkstanèiai abejoniø, susijusiø su tais dalykais, kurie anksèiau atrodë mums visiðkai aiðkûs4. Ðios situacijos apmàstymai kartais verèia prisiminti þinomà pesimistinæ metaforà, savotiðkai apibûdinanèià paþinimo raidà: kuo daugiau suþinome, tuo akivaizdesnis yra mûsø þiniø menkumas palyginti su tuo, kas dar nepaþinta. Ar tikrai tik toks yra vienintelis galimas atsakymas? Gal abejoniø atsiradimà ar jo neiðvengiamumà visai nebûtina vertinti vien neigiamai? Juk, anot T. Brewino, tik akivaizdþiai primityvus màstymas pasitenkina vienu paaiðkinimu ir ignoruoja visus kitus, kurie vëliau gali pasirodyti taip pat esà teisingi5. O jei abejoniø nebuvimas nëra paþinimo neklaidingumo garantas, tai gal abejonë yra bûtinas paþinimo elementas? Negana to, gal abejonei skirtas ypatingas vaidmuo paþinime, juk bûtent ji verèia daug kartø tikrinti kiekvieno teiginio, teorijos pagrástumà. Laimë, mokslas nëra vienintelis ar svarbiausias þmonijos kultûros fenomenas, ir net mokslo gerbëjai ne visada gerai supranta ðios veiklos srities specifikà. Logikas J. Lukasiewiczius savo darbo Apie mokslà áþangoje labai taikliai paþymi, kad daugelis þmoniø yra ápratæ manyti, jog mokslo tikslas yra tiesa, o tiesa tai atitikimas to, kas màstoma, tam, kas egzistuoja. Todël þmonës linkæ tikëti, kad mokslo tikslas yra atkurti faktus naudojantis teisingais teiginiais. Poetas, dailininkas ar muzikas kuria, o mokslininko lemtis atrasti tiesà. Toks poþiûris ne tik skatino kai kuriuos menininkus nevertinti mokslo, bet ir atvërë prarajà tarp mokslo ir meno, dël kurios dingo supratimas tokio nepaprastai vertingo dalyko kaip kûryba moksle. Pasak J. Lukasiewicziaus, ...mokslas nëra tik intelektualus pasaulio atkûrimas ir tiesa nëra mokslo iðimtinis tikslas. Tiek menas, tiek ir mokslas yra þmogaus kûrybinë lemtis. Grieþtam, blaiviam mokslininkui tokia mintis gali atrodyti fantastiðka, ir vis dëlto prie jos mus nenumaldomai bûtinai veda tas þinojimas, kuris LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 77 V I RGI N I J A J AK I M EN K O yra vadinamas menø menu ir mokslø mokslu, logika6. Galø gale, jei þmonës renka faktus, jie nori suþinoti ir jø prieþastis, nustatyti ryðá tarp fakto ir tam tikro principo, visapusiðkai já suprasti bei numatyti jo pasekmes. Vadinasi, mokslas ir paþinimas suponuoja kûrybingumà, ir toká, kuriam svarbios ir juslës, ir emocijos, ir protas. Taigi, nors ðiuolaikinëje visuomenëje mokslas yra kur kas átakingesnis uþ menà, bet ar, kalbant apie paþinimà plaèiàja prasme, leistina ignoruoti menà ar religijà? Juk tai, kas nëra mokslas, galbût irgi yra paþinimas? XX a. pabaiga nustebino gausa publikacijø apie vadinamuosius kitokius paþinimo bûdus astrologijà, mistikà, chiromantijà, numerologijà ir kt. Visa ði literatûra apie neracionalø, nemoksliná paþinimà kartu atskleidþia ir tam tikrà naudojamos argumentacijos specifikà: tekstuose gausu nesuprantamø sàvokø, kurios geriausiu atveju labai miglotai teapibûdinamos; ryðkëja neginèijamø faktø ir nepaaiðkinamø fenomenø gausa, kuri tarsi turëtø patvirtinti autoriaus teiginius, nors kas neþino, kad pavieniai pavyzdþiai nieko neárodo. Ðie ir kiti argumentacijos ypatumai gali bûti reikðmingi, jei svarstytume mistiniø dalykø argumentacijà. Bet ðioje srityje situacijà lemia mistikos, kaip ypatingos iracionalumo srities, glaudus ryðys su empiriniu patyrimu: nëra lengva racionaliai pagrásti iracionalius patyrimus. Savaip á mistikos ir mokslo santyká paþvelgia filosofas B. Russellas savo darbe Misticizmas ir logika: Metafizika, arba siekimas mintimi aprëpti pasaulá, visada plëtojosi dviejø prieðingø þmo- 78 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS giðkøjø impulsø vienybës ir konflikto fone: vienas jø linko á misticizmà, kitas á mokslà. Kai kurie þmonës iðgarsëjo sekdami tik pirmuoju impulsu, kai kurie tik antruoju. Pavyzdþiui, D. Humeas vadovavosi vien tik moksliniu principu, o W. Blakeo panieka mokslui derëjo su gilia mistine áþvalga. Bet patys garsiausi þmonës, tie, kuriuos mes vadiname filosofais, vienu metu jautë poreiká ir mokslo, ir misticizmo: bandymas harmoningai sujungti vienà ir kità buvo jø gyvenimo tikslas. Bûtent sekinanèio ðios alternatyvos neapibrëþtumo áveikimas paverèia filosofijà kilnesniu uþsiëmimu negu mokslas ar religija7. Ir jei mokslui nereikia mistikos, o mistikai visai nereikia mokslo, tai gal paèiam þmogui reikia ir vieno, ir kito, nors ir nevienodai. Juk kûryba yra þmogaus lemtis, o kiekvienoje kûryboje yra tam tikros mistikos. Mes gyvename keistoje epochoje: ne visada atsakingai kalba politikai, laikraðèiai ir kitos informacijos priemonës nesivarþo interpretuoti informacijà, net karai prasideda ir baigiasi neaiðku kodël. Ðiomis sàlygomis informacija jau nebëra þinojimas (mes lengvai uþmirðtame gyvybiðkai svarbius dalykus) ar produktas, nes ji tapo stabu, garbinamu vien dël jos operacionalumo, o mes patys rizikuojame nusiristi iki tos momentinës informacijos priëmëjø lygmens. Tëra tik viena galimybë iðvengti tokio likimo gaunamà informacijà bûtina analizuoti ir vertinti. Tai ypaè nelengva ðiais visuotinio skubëjimo laikais, kai kasdienës informacijos srautas gerokai virðija galimo suvokimo ribas, o þmonës linkæ MOKSLINË MINTIS pamirðti jausmus atsisakyti sentimentø. Bet net ðiomis sàlygomis mes patiriame tà neátikimumà-nepatikimumà-netikrumà, kuris verèia susimàstyti apie patikimumo kriterijus, o bendroji argumentacijos teorija padeda surasti reikiamas priemones, kurios kinta atspindëdamos ávairiø gyvenimo srièiø ypatumus. Apibendrinant minëtas problemas galima bûtø suformuluoti kai kurias iðvadas: 1. Kadangi paþinimas ir kalba yra neatskiriami reiðkiniai, tai ir racionalus diskursas yra neámanomas be argumentacijos, nes argumentacija yra vienas svarbiausiø racionalaus diskurso poþymiø. 2. Pripaþindami argumentacijà veikla, vykstanèia konkreèiame socialiniame kontekste, mes privalome sutikti ir su teiginiu, kad kiekvieno diskurso savybës yra svarbus faktorius, lemiantis vieno ar kito argumentacijos modelio tinkamumà. 3. Taèiau svarbiausias reikalavimas màstymui, nepriklausantis nuo diskurso ypatybiø, yra bûtinybë kritiðkai analizuoti gaunamà informacijà. Informacijos analizë apima ne tik sugebëjimà atskirti faktà nuo nuomonës, atskleisti nesuformuluotas prielaidas, bet ir vertinimà (árodymø, prieþasèiø, ðaltiniø) atsiþvelgiant á savo màstymo ribotumà. Juk tik kritiðkas màstymas leidþia þmogui nebûti vien pasyviu informacijos priëmëju ir yra bûtina sëkmingo gyvenimo demokratijoje sàlyga. Literatûra ir nuorodos 11 12 13 14 R. Alexy. Teisinio argumentavimo teorija. Mokymas apie racionaløjá diskursà, arba Teisinio pagrindimo teorija. Vilnius: Teisinës informacijos centras, 2005, p. 102. S. Toulmin, R. Rieke, A. Janik. An Introduction to Reasoning. New York: Macmillan, 1984, p. 271. R. Alexy, op. cit., p. 194. Dþ. Berklis. Traktatas apie þmogiðkojo paþinimo principus. Vilnius, Mintis: 1988, p. 36. 15 16 17 Th. Brewin. Use of the Word Scientific. The Lancet, London, Feb. 12, 2000. Vol. 355, p. 586. J. Ùukasiewicz. O nauce // Poradnik dla samouków. Wydanie nowe. Tom I. Warszawa, 1915. B. Russel. Mysticism and Logic. London: Allen & Unwin, 1917. p. 1. LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 79 CHRISTOPH FLÜELER Gauta 2005-05-12 CHRISTOPH FLÜELER Fribourgo universitetas (Ðveicarija) TOMAS AKVINIETIS APIE SAPNUS Thomas Aquinas on Dreams SUMMARY Starting with the Freudian notice on ancient belief that dreams foretell the future, Christoph Flüeler runs briefly through a history of this topic, picking up as his central focus the very theory of Thomas Aquinas. Describing the medieval context of Thomas, he mentions several popular ideas on how this was viewed in some previous centuries. The fact that dream books widely known at these times might have helped the wise man Lizdeika to interpret Gediminas Dream, what urged him to set up Vilnius as the Lithuanian capital, might be interesting for Lithuanian readers. Following Aristotle, Thomas Aquinas was a bit more sceptical about the role of dreams in foretelling the future. The philosopher himself didnt take them very seriously, stating that it is absurd to combine the idea that the sender of such dreams should be God with the fact that those to whom he sends them are not the best and wisest, but merely people at random. < > For the mind of such persons is not given to thinking, but, as it were, derelict, or totally vacant. It is evident that Thomas, having in mind the importance of this kind of divination in the Bible, couldnt directly follow the aristocratic arrogance of Aristotle. Flüeler provides us with thorough statistics on a number of items related to an issue in the whole corpus of Thomas Aquinas writings. They are not numerous and, except for one philosophical notice, are present only in Thomas commentaries on the Old and New Testament. Yet it gives us a general idea on Thomas position. It might be summarised as following: 1. The two realms of dreams, the natural and spiritual, are clearly separated. 2. Speaking on natural dreams, he followed Aristotle and argued that they could predict the future in terms of knowing the corporal dispositions, which can evoke health or illness. 3. Distinguished from these natural dreams are dreams with a spiritual cause. The main authority here is the Bible, mainly the Old Testament. In the spiritual realm, the moral concern is mainly how to distinguish good dreams from evil dreams evoked by demons. Thomas even tries to explain the process of illumination in sleep, to explain how revelatory dreams actually happen: Good and evil angels can reveal what they know, namely by the application of their light on the (human) RAKTAÞODÞIAI: sapnininkai, pranaðiðki sapnai, kûniðkos ir dvasinës sapnø prieþastys. KEY WORDS: dream books, revelatory dreams, corporeal cause of dreams, spiritual cause of dreams. 80 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS AKTUALIOJI TEMA imagination, in a similar way that the light of the agent intellect is applied, and from those elicit intentions in the (human) intellect. This theory is developed in the Summa Theologiae (ST I 101.3) in the famous section on angels. The idea behind this is that angels cannot speak directly to human beings, so they have to influence our imagination, which is in an ordinary natural way affected by our sensations. People who are not subject to corporal affections are better disposed to divination in sleep, and, for Thomas, this proves that chastity is a virtue. ÁVADAS Uþbaigdamas legendiná savo darbà Interpretacijos, iðspausdintà paèioje praëjusio amþiaus pradþioje, Zigmundas Freudas iðkëlë klausimà, ar sapnai gali mums suteikti þiniø apie ateitá1. Kokia sapnø vertë mëginant praskleisti ateities skraistæ? Èia negali bûti jokiø abejoniø. Tiksliau bûtø sakyti, kad sapnai mums praneða apie praeitá. Vis dëlto senovinis tikëjimas, kad sapnai nuspëja ateitá, nëra visiðkai neteisingas. Tapydami mûsø lûkesèiø iðsipildymà, sapnai vienaip ar kitaip veda mus ateities link. Taèiau tokia ateitis, kurià sapnuose suvokiame kaip dabartá, buvo suformuota nesugriaunamo troðkimo bûti tobulai panaðiai á praeitá. Tai, kà Freudas vadina senoviniu tikëjimu, yra pagrindinë ðio darbo tema. Vizionieriðki arba apreiðkimo sapnai, kuriuos mums pateikia antikos ar viduramþiø ðaltiniai, ðiandien suprantami kaip legendos arba alegorijos. Savo sap- nus suprantame kaip savo asmeninio patyrimo ir asmeninës istorijos dalá ir paprastai nesame linkæ jø sureikðminti. Sutinkame, kad miegas yra fiziologinë bûtinybë, o sapnai svarbi jo dalis. Taèiau sapnø turiniui didelës reikðmës neteikiame, laikome juos savotiðka mûsø kasdienybës parodija ar karikatûra. Antikoje ir viduramþiais buvo manoma kitaip. Tada tikëta, kad sapnuose mes esame arèiau dieviðkumo ir kad sapnuose Dievas ar angelai gali áspëti apie ateities ávykius. Savo darbe mëginsiu parodyti, kad Tomas Akvinietis màstë panaðiai. Jis aiðkiai suvokë, kad ne visi sapnai turi pranaðiðkà galià, taèiau neabejojo, kad tokiø sapnø gali bûti ir bûna. Antikoje ir viduramþiais pranaðiðki sapnai buvo visuotinai suvokiami kaip tikri ávykiai. Jie buvo laikomi bendra patirtimi ir iki pat XIII a. maþai kas abejojo pranaðiðku kai kuriø sapnø pobûdþiu. PRANAÐIÐKI SAPNAI BIBLIJOJE Suprantama, tokià bendrà patirtá sàlygoja tai, kad tekstai buvo suprantami tiesiogiai. Biblija daþnai tai patvirtina. Visiems krikðèionims buvo þinomi pranaðingi sapnai. Jokûbas sapnavo kopëèias: Ir matë sapne kopëèias, stovinèias þemëje, o jø virðø siekiantá dangø; taip pat uþþengianèius ir nuþengianèius jomis Dievo angelus Ðios kopëèios atvërë Jokûbui ið jo praeities ateinanèià sëkmæ. Ir tavo palikuonys bus kaip þemës dulkës: iðsiplësi á vakarus ir rytus, LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 81 CHRISTOPH FLÜELER á ðiauræ ir á á pietus; ir palaimintos bus tavyje ir tavo palikuonyse visos þemës giminës (Pr 28, 1214). Juozapas sapnavo javø pëdus, besilenkianèius jo pëdui, ir papasakojo ðá sapnà savo broliams: Paklausykite mano sapno, kurá sapnavau! Man rodësi, kad mes riðame lauke pëdus, ir mano pëdas lyg kad atsikëlë ir stovëjo, o jûsø pëdai aplink stovëdami nusilenkë prieð mano pëdà (Pr 37, 6). Ir dar jis sapnavo ir pasakojo tai savo broliams: maèiau sapne, lyg kad saulë ir mënulis ir vienuolika þvaigþdþiø nusilenktø prieð mane (Pr 37, 9). Ir jo broliai uþ ðiuos jo sapnus ir þodþius dar labiau jo nekentë, o tëvas subarë tardamas: Kà reiðkia tas sapnas, kurá sapnavai? Argi að ir tavo motina, ir tavo broliai nusilenksime prieð tave iki þemei? (Pr 37, 10). Juozapas, pasak pranaðo Danieliaus (2, 145; 4, 116), buvo talentingas sapnø aiðkintojas, kaip matyti ið sapnø apie taurininkà ir kepëjà. Ákalintam taurininkui jis paaiðkino jo sapno prasmæ ir numatë, kad faraonas gràþinsiàs já tarnybon. Kepëjui jis iðpranaðavo, kad per tris dienas faraonas nukirs jam galvà ir pakabins ant kryþiaus. Viskas lygiai taip ir nutiko. Faraonas taurininkà sugràþino á jo vietà, kad vël jam padavinëtø tauræ, kità gi pakorë ant kartuviø, taip kad sapnø aiðkintojo tikrumas pasitvirtino (Pr 40, 2122). Taip pat Juozapas iðaiðkino ir vienà faraono sapnà. Tai þinomas sapnas apie septynias riebias ir sveikas karves ir septynias liesas kaulëtas. Jo prasmës negalëjo áminti jokie magai ar iðminèiai. Taigi valdovas pasiuntë Juozapo. Juozapo pasakojimas nuostabus literatûrinis ðedevras, 82 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS jis ákvëpë daugelá menininkø ir raðytojø, tarp jø ir Tomà Manà, Nidos miestelyje paraðiusá pagrindines trilogijos Juozapas ir jo broliai dalis. Paskaitykime dalá ðios nuostabios istorijos Pradþios knygoje (41, 1436): Karaliui ásakius, Juozapas buvo tuojau iðvestas ið kalëjimo ir, nukirpus plaukus bei apvilkus kitais rûbais, pastatytas prieð karaliø. Tasai jam tarë: Sapnavau sapnus, ir nëra kas juos iðaiðkintø; girdëjau, kad tu juos atspëji puikiai. Juozapas atsakë: Dievas, o ne að duos Faraonui palankø atsakymà. Faraonas tat papasakojo, kà buvo sapnavæs: Að tariausi stovás paupyje ir maèiau ið upës iðkopiant septynias labai graþias ir nutukusias karves, kurios besiganydamos ëdë pelkës þolæ. Ir ðtai ðias sekë kitos septynios karvës taip bjaurios ir liesos, kad niekuomet tokiø nesu matæs Egipto þemëje. Jos, prarijusios ir suvirðkinusios pirmàsias, neparodë jokio soties þenklo, bet pasiliko taip pat liesos ir bjaurios kaip pirma. Nubudæs ir vël miego nugalëtas, sapnavau kità sapnà: septynios pilnos ir graþios varpos iðdygo ant vieno ðiaudo. Taip pat iðþëlë ið ðiaudo kitos septynios menkos ir karðto vëjo nusvilintos varpos, kurios prarijo pirmøjø graþumà. Að papasakojau sapnà þyniams, ir nëra kas iðaiðkintø. Juozapas atsakë: Karaliaus sapnas yra vienas. Dievas parodë Faraonui, kà jis padarysiàs. Septynios graþios karvës ir septynios pilnos varpos yra septyneri gausybës metai ir turi tà paèià reikðmæ sapne. Taip pat septynios menkos ir liesosios karvës, po anø iðkopusios, ir septynios plonos ir deginanèio vëjo iðtiktos varpos yra septyneri bûsimojo bado metai. Tai ávyks ðitokia eile: ðtai ateis septyneri didelio derlingumo metai visoje Egipto þemëje, po kuriø eis kiti septyneri metai tokio nederliaus, kad bus uþmirðtas visas pirma buvusis ap- AKTUALIOJI TEMA stumas, nes badas sunaikins visà þemæ ir gausybës didumà praris stokos didumas. O kad antrà kartà sapnavai tà patá dalykà, yra tai tikrumo þenklas, kad Dievo þodis ávyks ir greitai iðsipildys. Dabar tai karalius tepasirûpina surasti iðmintingà ir veiklø vyrà ir já tepadaro Egipto þemës virðininku, kuris ástatytø uþvaizdus visose ðalyse ir po penktà javø dalá per septynerius derliaus metus, kurie jau tuojau bus, surinktø á kluonus ir kad visi javai bûtø supilti po Faraono valdþia ir laikomi miestuose, ir bûtø prirengti septyneriø bûsimø metø badui, kuris vargins Egiptà, idant kraðtas nebûtø sunaikintas stokos. Sapnai ir literatûrinë vaizduotë yra glaudþiai tarpusavyje susijæ. Jonas Solsberietis XII amþiuje pasakojo, kad sapnai uþdengia tiesos kûnà alegorijos uþuolaida (Polycraticus, II c. 15). Biblijoje apstu sapnø. Galime taip pat prisiminti Nabuchadenasoro (Dan 2, 117) ir Gedeono (Ts 7, 13-14) sapnus. Daþnai þmonëms sapnuose kalba angelai. Ma- rijos vyro Juozapo sapne Dievo angelas pataria jam nesiskirti su savo nëðèia þmona, nes tai, kas uþsimezgë joje, kilo ið Ðventosios Dvasios (Mt 1, 1821). Kartais þmonëms byloja pats Dievas. Jobo 33, 1418 sakoma: Dievas kalba vienà syká ir antrà nekartoja to paties dalyko. Sapne, nakties regëjime, kai ámygis apima þmones ir jie miega patale, tuomet jis atveria þmoniø ausis, kad nukreiptø þmogø nuo to, kà jis daro, ir iðlaisvintø já nuo puikybës, ir iðgelbëtø nuo sugedimo jo sielà Skaièiø knygos 12, 6 tai patvirtina: jei kas tarp jûsø yra Vieðpaties pranaðas, að jam apsireikðiu regëjime ar kalbësiu jam sapne. Taip jis kalba Abraomui (Pr 15, 1221), Samueliui (I Sam 3, 110), Saliamonui (I Kar 3, 5 15). Kai tiek daug liudijimø, panaðu, kad kiekvienam krikðèioniui bûtø sunku suabejoti svarbia sapnø prasme ar neigti, jog sapnuose þmonës bûna arèiau dieviðkumo. VADINAMØJØ REGËTOJØ SAPNUOSE IR SAPNØ AIÐKINTOJØ KRITIKA SENAJAME TESTAMENTE Taèiau dieviðkoji sapnø prigimtis yra tik viena medalio pusë. Biblijoje yra ir kitø daliø, kuriose sapnø aiðkintojai yra grieþtai kritikuojami. Pranaðas Jeremijas juos netgi pasmerkia: Girdëjau, kà sako pranaðai, skelbiantys melus mano vardu. Að sapnavau! ðaukia jie. Að sapnavau! Kaip ilgai tai tæsis? Ar turi mano vardà ðirdyje pranaðai, skelbiantys melus ir savo paèiø apgaulingas uþgaidas? (Jre 23, 2527) Ekleziastas daugelá sapnø laikë daugiau nei tuðtybe: Nes ið daugelio sapnø kyla tuðtybës ir daug þodþiø. Tu gi bijok Dievo (Koh 5, 6). Jëzus Siracidas buvo itin kritiðkas: Tuðèia viltis ir melas neprotingam þmogui, ir sapnai kelia neiðmintingus puikybën. Kaip kad kas gaudo ðeðëlá ir vejasi vëjà, taip ir kas þiûri melagingø regëjimø. Regëjimai sapne kaip dalyko atvaizdas, kaip þmogaus paveikslas ties jo paties veidu. Kas nesutepta gali ateiti ið sutepto? Ir kas tikra bus pasakyta melagio? Klaidingas þyniavimas, apgaulingi burtai ir pikta daranèiø tuðtybë (Sir 34, 15). LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 83 CHRISTOPH FLÜELER Pakartoto Ástatymo XIII knyga klaidinanèius sapnø aiðkintojus netgi myriop pasmerkia: kite jo balso; jam tarnaukite ir jo laikykitës; anas gi pranaðas ar sapnø prasimanytojas tegul bus uþmuðtas (Ást 13, 15). Jei tavo tarpe rastøsi pranaðas, ar kurs sakytøsi matæs sapnà ir paskelbtø ið anksto bet kurá þenklà ar stebuklà, ir ávyktø tai, kà yra kalbëjæs, ir jis tau sakytø: Eikime ir sekime svetimus dievus, kuriø tu neþinai, ir jiems tarnaukime, tu tokio pranaðo ar sapnuotojo þodþiø neklausysi, nes Vieðpats jûsø Dievas jus bando, kad iðeitø aikðtën, ar já mylite visa ðirdimi ir visa jûsø siela, ar ne. Sekite Vieðpatá, jûsø Dievà, ir jojo bijokite; sergëkite jo paliepimus ir klausy- Pasak Biblijos, pranaðingi sapnai egzistuoja, ir Dievas naudojasi ðiuo bûdu kreiptis á þmones, netgi, ko gero, ypaè á netikinèius, tokius kaip taurininkas, Faraonas Nabuchadenasoras ar Piloto þmona, krikðèioniø tradicijoje vadinama Klaudija Prokula (Mt 27, 19). Taèiau tuo pat metu ypaè pranaðai áspëjo pernelyg nepasikliauti sapnø aiðkintojais, nes dauguma sapnø yra beprasmiai. VYRAUJANTYS SAPNØ AIÐKINIMAI VIDURAMÞIAIS Tai, kad pranaðingø ar apreikðtø sapnø samprata yra bûdinga ne tik Senajam ar Naujajam Testamentams, nesunku parodyti remiantis istoriniais ir antropologiniais tyrimais2. Sapnai reikðmingi tiek krikðèioniðkoje, tiek þydiðkoje ar islamo kultûrose, taip pat ir daugelyje kitø, kurias, nerasdamas tinkamesnio þodþio, að vadinsiu pagoniðkomis. Reikðmingumà siûlyèiau suprasti dvejopai. Sapnai yra reikðmingi, nes jø turinys prasmingas, nes jie pataria ar kaþkà apreiðkia, kartais atvirai, kartais alegoriðkai, ir tada turi bûti aiðkinami sapnø þinovø. Taèiau senovës sapnai yra reikðmingi daug platesniu poþiûriu. Sapnai lëmë kultûrines vertybes ir orumà. Svarbus ðiuolaikinës ir senovinës sapnø reikðmës skirtumas yra tai, kad tada sapnai turëjo didþiulæ kultûrinæ ir socialinæ reikðmæ. Ðiuolaikiniai sapnai reikðmingi tik asmeniðkai, psichologiniu poþiûriu. Pasak Freudo, sapnai gali pa- 84 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS sakyti mums apie praeitá, kuri yra tik asmeninë. Senovës sapnai nors ne visi buvo reikðmingi ateities, pavyzdþiui, miesto, jo ðlovës perspektyvoje. Tokie sapnai daþnai tampa miesto istorijos dalimi, ir nors ðiandien jie laikomi legenda, ji vis kartojama, visi jà nuo maþumës þino ir su ja supaþindinamas kiekvienas turistas. Taip nutiko ir man, atvykusiam á Vilniø. Sunku bûtø rasti Vadovà po Vilniø, kuriame nebûtø pasakojama apie Gedimino sapnà ir geleþiná vilkà. Trumpai papasakosiu ðià istorijà ir paaiðkinsiu jà remdamasis senovës ir viduramþiðka sapnø aiðkinimo sampratomis. Vienà dienà Gediminas iðjojo medþioti pusës dienos atstu nuo Trakø. Ten jis uþtiko graþià kalvà Vilnios upës pakrantëj. Ties ta kalva jis susidûrë su dideliu þvërimi tauru ir já nukovë. Taigi po ðiai dienai ði kalva þinoma kaip Tauro kalnas. Diena jau ëjo á pabaigà, gráþti á Trakus bu- AKTUALIOJI TEMA vo per vëlu, tad jis apsistojo Ðventaragio slënyje, kur buvo laidojami ðiø vietø senovës valdovai. Jis ásirengë èia stovyklà nakèiai ir, kai uþmigo, susapnavo, kad ant kalvos, þinomos kaip Kreivasis kalnas, stovi milþiniðkas geleþinis vilkas. Tas vilkas staugë tarsi ðimtas vilkø. Gediminas pabudo ið sapno ir pasiðaukë iðminèiø Lizdeikà, vyrà, kurá maþà surado erelio lizde (todël pavadintas Lizdeika). Lizdeika buvo Gedimino þynys vyriausias visø pagoniø kunigas. Sapnavau keistà sapnà, pasakë Gediminas ir iðdëstë viskà, kà matë sapne. Þynys Lizdeika atsakë: Valdove, geleþinio vilko reikðmë yra tokia: ant ðios kalvos turi pastatyti sostapilá, grësmingas vilko staugimas reiðkia, kad jo ðlovë pasklis toli ir plaèiai. Taigi jau kità dienà Gediminas, negráþæs namo, ásakë savo vyrams pastatyti vienà pilá Ðventaragio slënyje tai buvo Þemutinë pilis, ir kità pilá ant paties Kreivojo kalno, ir pavadino ðias pilis Vilniumi. Ði istorija pasakojama XVI amþiaus Lietuvos Kronikose. Pati Gedimino sapno istorija, matyt, yra dar senesnë. Pirmasis raðtas, kuriame paminëtas Vilniaus miestas, paþymëtas 1323 metø data. 1323 metai laikomi Vilniaus ákûrimo data, tad mano gidas Vilniuje tiki, kad Gediminas sapnavo bûtent tais metais (dël keisto sutapimo tai yra ir Tomo Akvinieèio kanonizavimo metai). Gedimino sapnas atitinka visus þinomus bruoþus: þmogus sapnuoja, pabunda ir mano, kad jo sapnas reikðmingas. Mûsø pasakojime Gediminà jo sapnas sutrikdo. Jis sako Lizdeikai: sapnavau keistà sapnà. Toks sutrikimas yra sapno þenklas, ypaè jei sapnas yra alegorinis ir nelengvai suprantamas. Negalëdamas suprasti sapno prasmës, Gediminas ðaukiasi iðmin- èiaus þynio. Mûsø pasakojime sapno interpretatorius yra pagoniø kunigas, kuris þino, kaip já aiðkinti. Ðio pagoniø kunigo, vadinamo Lizdeika, sapnø aiðkinimo menas turi daug antikinei ir viduramþiø oneirokritikai bûdingø elementø, kuriø ðiandien dar galima rasti populiariuose sapnininkuose. Sapnininkai yra ypatingas literatûros þanras. Svarbiausias yra Artemidoro Oneirocritica3 II amþiaus sapnininkas, ir Oneirocriticum Achmeto ben Sirino sapnø aiðkinimas, kurá pirmà kartà ið graikø k. á lotynø k. iðvertë Leonas Tuskus (Leo Tuscus), vëlyvajame XIII amþiuje4. Somniale Danielis buvo viduramþiø bestseleris5. Ðis sapnininkas yra savotiðkas þinynas, keistas ir kartais painus sapnø turinys buvo suprantamas kaip alegoriðkas, kurá galima dekoduoti remiantis ðiais vadovais. Pateiksiu pavyzdá: Gediminas sapnavo vilkà6. Senovës sapnø aiðkintojai vilkà suvokdavo alegoriðkai. Oneirokritikos menas tai mokëjimas interpretuoti alegorijos prasmæ. Ðá darbà palengvindavo tokie sapnininkai kaip Somniale Danielis, kuriame iðvardinti dalykai alfabeto tvarka. Paþiûrëjæ á þodá vilkas viduramþiðkose Somniale Danielis versijose, mes matome: Lupas videre significant infirmitatem (sapnuoti vilkæ reiðkia ligà) arba Lupum videre significat securitatem ab inimicis (sapnuoti vilkà reiðkia apsaugà nuo prieðø)7. Neketinu teigti, kad Somniale Danielis darë tiesioginæ átakà lietuviø þyniui Lizdeikai, taèiau tai rodo, kaip ankstyvajame XIV amþiuje galëjo bûti interpretuojami sapnai. Gediminas sapnavo geleþiná vilkà: kai uþmigo, susapnavo, kad ant kalLOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 85 CHRISTOPH FLÜELER vos, þinomos kaip Kreivasis kalnas, stovi milþiniðkas geleþinis vilkas. Tas vilkas staugë tarsi ðimtas vilkø. Jeigu, pasak ðios Somniale, mes suvokiame vilkà kaip apsaugos nuo prieðø alegorijà, tai vieta, kur bûtø saugu, gali bûti aiðkinama kaip pilis ar miestas. Todël geleþinis vilkas, atrodo, reikðtø stiprià pilá (o grësmingas staugimas galëtø bûti alegoriðka ðlovingos ðio miesto ateities prasmë). SAPNØ PRASMË DOMINIKONØ VIENUOLIO TOMO AKVINIEÈIO VEIKALUOSE Gedimino sapnas leidþia mums priartëti prie viduramþiø ir Tomo Akvinieèio laikø. Nuo ankstyvojo XIV amþiaus Lietuvos mes gráðime atgal dar 50 metø, kai Tomas pluðëjo prie Summa Theologiae. Èia sapnams apskritai yra skirtas tik vienas argumentas. Tai 95-ojo Summa Theologiae Secunda Secundae klausimo 6-as argumentas. Vienas argumentas tarp ðios milþiniðkos viduramþiðkos 512 klausimø ir 2669 argumentø visumos atrodo gana silpnas pagrindas mûsø meditacijai. Ið tikrøjø tomizmas ir Tomo kûrybos tyrimai nerodë didelio susidomëjimo dominikonø sapnø teorija. Sapnai nebuvo pagrindinë vienuolio Tomo domëjimosi sritis. Viduramþiðkø sapnø teorijø istorijos tyrinëtojai domisi kitais autoriais, tokiais kaip Kalkidijus ir Makrobijus. XIII amþiuje sapnais labiau domëjosi kiti scholastai. Pagrindiniais ðaltiniais laikomi Albertas Didysis ir Aristotelio knygos Apie sapnus komentatoriai. Jie uþgoþia atsitiktiná Tomo susidomëjimà ðiuo klausimu. Svarbiame veikale Dreaming in the Middle Ages (Sapnavimas viduramþiais) Stevenas Krugeris mini Tomà tik du kartus. Thomas Ricklinas savo nuostabiame veikale Der Traum der Philosophie im XII Jahrhundert (Filosofijos sapnas XII amþiuje) keletà kar- 86 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS tø nurodo Albertà Didájá, o Tomà mini tik kartà. Netgi tie tyrinëtojai, kurie paprastai iðpuèia Tomo reikðmæ filosofijos ir teologijos istorijai, niekada nedaro to remdamiesi Tomo susidomëjimu sapnais. Jeigu sapnø teorijø tyrinëtojas nori paklaidþioti po lankas, ten jis tikrai ras progà pacituoti Tomà. Mano paties bibliografiniai tyrimai nebuvo sëkmingi. Antrinëje literatûroje apie Tomà Akvinietá nepajëgiau rasti jokiø straipsniø, skirtø Tomo sapnø teorijai. Vis dëlto Tomas raðë apie sapnus, ir plaèiau, negu gali atrodyti ið pirmo þvilgsnio. Suprantama, minëtas Secunda Secundae argumentas yra labai svarbus, taèiau Tomas dar prieð tai nagrinëjo sapnus Komentaruose Petro Lombardþio Sentencijoms. Septintame antros Komentarø knygos skirsnyje (2 Sent, II 7.2.2) Tomas nuodugniai nagrinëja klausimà, ar gali demonai kaip nors sukelti pranaðingus sapnus. Taèiau Tomo susidomëjimas sapnais buvo dar didesnis. Visus Tomo darbus talpinanèiame kompaktiniame diske Index Thomisticus þodis somnium (sapnas) sutinkamas 532 kartus, o 226 kartus já mini pats Tomas. Padarykime trumpà tyrimà: Komentaruose Sentencijoms Tomas vienuolika kartø kalba apie somnia, ið kuriø 6 AKTUALIOJI TEMA kartus jau minëtame klausime apie demonø pranaðavimus sapne. Sumoje prieð pagonis Tomas sapnais domisi maþiau. Èia jie minimi tik aðtuonis kartus. Daugiausia pastraipø apie sapnus randama Teologijos sumoje 72 kartus: 5 pirmoje dalyje, 4 Prima Secundae ir 57 Secunda Secundae. Treèioje dalyje þodis somnium vël ne toks svarbus ir minimas tik 6 kartus. Taip pat svarbûs ðiuo klausimu yra Questiones disputate de veritate (Klausimai apie tiesà), kur sapnas minimas 36 kartus, ypaè aptariant pranaðavimo klausimà. Kituose Questiones disputate sapnai minimi tik atsitiktinai (Questiones disputate de potentia 1, Questiones disputate de malo 3). Labai retai skaitomame traktate apie burtus De sortibus Tomas sapnus mini 6 kartus. Praleisiu Compendium Theologiae, kur sapnas minimas tik kartà. Nagrinëdami gausius Tomo komentarus, matome, kad, be vienos pastraipos Komentaruose Aristotelio Metafizikai, sapnai minimi tik komentuojant ávairias Biblijos knygas. Sapnø problema buvo gana svarbi Jobo knygos komentare (30 paminëjimø), Pranaðo Izaijo knygos komentare (12 kartø) ir Pranaðo Jeremijo knygos komentare (15 kartø). Pagaliau Catena aurea Tomo Naujojo Testamento komentare sapnai minimi 12 kartø. Likusios 29 pastraipos iðsibarsto tarp kitø Raðto komentarø: Laiðko Romieèiams komentare (1 kartas), Pirmo Pauliaus laiðko Korintieèiams komentare (1 kartas) ir daþniausiai pastabose Naujojo Testamento komentarams (26 kartai). Ðis sàraðas svarbus pats savaime ir rodo, kad tolesnë analizë negali bûti grindþiama vien tik vieno Summa Theologiae argumento nagrinëjimu. SAPNØ TEORIJOS ELEMENTAI VIENUOLIO TOMO VEIKALUOSE: ÁVAIRÛS SAPNØ TIPAI Tomo sapnø teorija yra sudëtingas tinklas, susimezgantis á nuoseklià viduramþiðkà sapnø teorijà. Tomas suformulavo pagrindinæ jo nagrinëjime vyraujanèià temà tai klausimas, ar sapnai gali pranaðauti ateitá. Beveik 80 nuoðimèiø Tomo kalbos apie sapnus yra susijusios su ðio klausimo svarstymu. Taèiau tai nereiðkia, kad Tomas sapnus suprato paprastai. Jis skiria pranaðingus sapnus ir bûrimà, kuris paprastai bûna susijæs su prietarais ir todël prieðtarauja religinëms vertybëms. Tomas taip pat nagrinëja prigimtinius sapnus ir mëgina paaiðkinti jø ðaltiná ir prasmæ. Matome, kad Tomas iðskiria keletà sapnø rûðiø. Paþiûrëkime, kaip jis tai daro. Pirmiausia mes panagrinësime jo pagrindiná straipsná, kuriame svarstoma, ko vertas bûrimas pagal sapnus (STh, IIII, 95.6). Pagrindinëje ðio straipsnio dalyje jis aiðkina: Atsakau, kad, kaip sakyta anksèiau (a 2, 6), bûrimas yra prietaringas ir neteisëtas, kai jis pagrástas klaidinga nuomone. Taigi mes turime iðsiaiðkinti, kas yra teisinga numatant ateitá pagal sapnus. Sapnai kartais bûna ateities ávykiø prieþastis. Pavyzdþiui, kai þmogaus protas sunerimsta dël to, kà jis matë sapne, ir tai skatina já kà nors daryti arba ko nors LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 87 CHRISTOPH FLÜELER vengti. Taip pat sapnai kartais bûna ateities ávykiø þenklai, kiek juos galima nurodyti kaip susijusius su bendra tiek sapnø, tiek ateities ávykiø prieþastimi, ir ðia prasme ateitis daþnai gali bûti þinoma ið sapnø. Taigi mes turime nagrinëti, kas sukelia sapnus ir ar tai gali bûti ateities ávykiø prieþastis arba bûti paþástama kaip bendra abiem. Atitinkamai galima suvokti, kad sapnø prieþastis kartais bûna mumyse, o kartais mûsø iðorëje. Vidinë sapnø prieþastis yra dvejopa. Viena siejasi su siela, kiek tie dalykai, kuriems þmogus skiria savo jausmus ir mintis bûdraudamas, iðkyla jo vaizduotëje miegant. Tokio pobûdþio sapnø prieþastis nesàlygoja ateities ávykiø. Taigi tokios rûðies sapnai su ateities ávykiais, net jei taip ávyksta, bûna susijæ tik atsitiktinai. Taèiau kartais vidinë sapnø prieþastis bûna susijusi su kûnu, nes vidinës kûno nuostatos veda prie vaizduotëje susidaranèio judëjimo, kuris atitinka ðià nuostatà, taip þmogus, kuriame gausu ðaltø skysèiø, sapnuoja, kad yra vandenyje ar sniege. Bûtent ðia prasme gydytojai teigia, kad, norëdami iðsiaiðkinti vidines prieþastis, mes turime atkreipti dëmesá á sapnus. Panaðiai dvejopa kûniðka ir dvasinë yra ir iðorinë sapnø prieþastis. Kûniðka ji tiek, kiek mieganèiojo vaizduotë paveikiama aplinkos oro ar dangaus kûnø ir mieganèiajam iðkyla tam tikri vaizdiniai, kurie atitinka ðá dangaus kûnø poveiká. Dvasinë prieþastis kartais nurodo Dievà, kuris, tarpininkaujant angelams, apreiðkia þmonëms sapnuose tam tikrus dalykus. Pasak Sk 12, 6: jei tarp jûsø yra Vieðpaties pranaðas, að jam apsireikðiu regëjime ar kalbësiu jam sapne. Taèiau kartais kai kurie vaizdiniai pasirodo þmonëms sapne dël demonø veikimo ir ðiuo bûdu jie kartais apreiðkia tam tikrus ateities dalykus tiems, kurie sudarë su jais neteisëtà sandërá. Taigi turime paþymëti, kad kai naudojamës sapnais paþindami atei- 88 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS tá, ðis bûrimas pagal sapnus nëra neteisëtas, kiek ðie sapnai kyla ið dieviðkojo apreiðkimo ar kokios nors prigimtinës vidinës ar iðorinës prieþasties ir jei prieþastis toliau veikia. Taèiau bûrimas bûtø neteisëtas ir prietaringas, jeigu já sukeltø apsireiðkimas demonø, su kuriais buvo sudarytas sandëris, ar jis bûtø sàmoningas, kai jie iðkvieèiami tikslingai, ar aklas, kai bûrimas vyksta sàmoningai nesuvokiant ribø (STh, IIII, 96.6). Ðiame straipsnyje sapnai skirstomi pagal juos sukëlusias prieþastis. Sapnai turi vidines ir iðorines prieþastis. Jei prieþastis yra vidinë, ji gali bûti dvejopa: Viena siejasi su siela, kiek tie dalykai, kurie uþima þmogaus jausmus ir mintis bûdraujant, iðkyla jo vaizduotëje miegant (ibid.). Kita su kûnu: nes vidinës kûno nuostatos veda prie vaizduotëje susidaranèio judëjimo, kuris atitinka ðià nuostatà, taip þmogus, kuriame yra gausu ðaltø skysèiø, sapnuoja, kad yra vandenyje ar sniege. Bûtent ðia prasme gydytojai teigia, kad norëdami iðsiaiðkinti vidines prieþastis mes turime atkreipti dëmesá á sapnus (ibid.). Vidiniø, su siela susijusiø sapnø pavyzdþio Tomas nepateikia. Prie ðiø sapnø sugráðime, kai kalbësime apie Aristotelio sapnø teorijà. Kitokie sapnai, negu ðie, vadinami iðoriniais, nes jø ðaltinis iðorëje. Iðorës sukeliamus sapnus galima skirstyti á kûniðkus ir dvasinius. Dvasiniai sapnai yra ne tik tie, per kuriuos mieganèiajam byloja Dievas, bet ir tie, kuriuose paþinti ateitá asmeniui padeda demonai. Ðios ið paþiûros tiesmukiðkos skirtys tarp vidaus ir iðorës ar sielos-kûno-dvasios, atidþiau paþvelgus, pasirodo esanèios daug sudëtingesnës. Tomas AKTUALIOJI TEMA taip pat skiria tikrà ateities numatymà nuo atsitiktinio. Atsitiktinis numatymas ðiame kontekste nëra paaiðkinamas, taèiau iðsimokslinæ tø laikø filosofai puikiai suprato, kà Tomas turëjo galvoje. Jei vaikðtinëdamas mënesienoje Kurðiø mariø pakrante að pamatau mënulio uþtemimà, bûtø klaidinga (iðsimokslinusio XIII amþiaus aristotelininko poþiûriu) matyti tarp ðiø dviejø dalykø prieþastiná ryðá. Ryðys tarp jø tik atsitiktinis. Tokio pobûdþio atsitiktinis ryðys daþnas sapnuose, kylanèiuose ið sielos. Pasak Tomo: Tai, kas valdo þmogaus jausmus ir mintis bûdraujant, vël iðkyla sapnuose. Norëèiau pabrëþti, kad tai, kas mums psichologiniu poþiûriu atrodo ádomiausia, Tomui visai nerûpi. Tomas aiðkiai sako: et talis causa somniorum non est causa futurorum eventuum (tokia sapnø prieþastis nëra ateities ávykiø c. intrinseca animalis Animalis interior c. intrinseca corporalis prieþastis). Visi kiti sapnai, ar juos sukeltø vidinë kûniðka ar iðorinë prieþastis, gali numatyti ateities ávykius, nors ir skirtingu bûdu. Kûniðkos prieþastys, atskleidþianèios kûniðkà þmogaus bûsenà sveikas jis ar ne, padeda suprasti vidinæ bûsenà ar santyká su iðore ir netgi nustatyti ligà. Visa tai leidþia Tomui padaryti iðvadà, kad sapnai bûna: a) ateities spëjimui nereikðmingi; b) reikðmingi ir aiðkinami teisëtai; c) reikðmingi, bet aiðkinami neteisëtai. Neteisëti yra tokie reikðmingi sapnai, kurie prisiðaukia velnius, teisëti dieviðkø sapnø aiðkinimai, kai mieganèiam þmogui byloja Dievas arba angelai; taip pat kûniðki sapnai, nes jie daþniausiai padeda kaip medicininë diagnozë ir kûno bûklës apibûdinimas. Pamëginsiu apibendrinti sapnø prieþasèiø skirstymà Summa Theologiae: naturalis corporalis c. extrinseca corporalis c. extrinseca spiritualis a deo praecognitio accidentalis praecognitio exterior spiritualis spiritualis c. extrinseca spiritualis operatione daemonum Komentare Sentencijoms, paraðytame daugiau nei deðimt metø anksèiau, Tomas ðiuos dalykus skyrë truputá kitaip (2 Sent, 7.2.2.). Dieviðkuosius apsireiðkimus sapnuose èia jis redukuoja á þenklus ir prieþastis. Galima iðskirti du tipus: vienà, kai ðaltinis yra sapnuojanèiojo viduje, kità kai iðorëje. Jei ðaltinis arba prieþastis yra viduje, já taip pat futurorum praecognitio accidentalis ad cognoscendum dispositiones praecognitio accidentalis divinatio licita revelatio divinatio illicita galima suvokti dvejopai, pats sapnas gali bûti (a) ateities ávykio prieþastis pabudæs galiu nutarti, kad tai, kà sapnavau, bûtø verta ágyvendinti, arba (b) sapnas þenklina tai, kas yra paèiame þmoguje (Sumos skirstymuose tai vadinama vidine kûniðka prieþastimi). Jei prieþastis yra iðorëje, sapno þenklus þmogus suvokia kaip iðorinës prieþasLOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 89 CHRISTOPH FLÜELER ties padarinius. Ðie sapnai taip pat gali bûti dvejopi, nes èia sapno suvokinius mums áspaudþia dangiðkieji kûnai. Ði sapno rûðis Tomui rûpi labiau nei vëliau paraðytoje Sumoje. Ankstyvuosiuose tekstuose Tomas aiðkina, kad netgi gyvûnai skruzdës ar þuvys gali patirti dangiðkøjø kûnø poveiká ir ðitaip nuspëti jiems svarbius ateities ávykius8. Pagaliau Tomas neatmeta to, kad iðorinëmis prieþastimis gali bûti atskirø substancijø Dievo arba angelø poveikis (ex influentia luminis substantiae separatae). Tai gali nutikti þmonëms, kuriø nekamuoja kûniðkosios godos, tad skaistybë yra paranki paþinimui. Þinoma, tarp ðiø dviejø skirstymø yra daug kas bendra. Taèiau kai kas skiriasi. Pavyzdþiui, èia minimi sapnai, galintys pastûmëti veikti, o vëlesniame skirstyme apie tokius jau nebekalbama. Tomas taip pat kalba apie atsitiktinius sapnus, kurie nu- tinka labai daþnai. Atsitiktiniais jie vadinami todël, kad tarp jø ir ateities ávykio nëra jokio prieþastinio ryðio, kaip kad bûna tada, kai að galvoju apie þmogø ir jis staiga pasirodo. Trumpai aptarkime treèià skirstymà, kurá Tomas pateikia Komentaruose Jobo knygai. Ketvirtajame skyriuje Tomas nurodo (a) sukeltus sapnus, (b) ramius sapnus ir (c) ið aukðtesnio ðaltinio ateinanèias vizijas. Kai kûne sujuda skysèiai, þmogus arba visai nesapnuoja, arba jam sukyla sapnai, kurie neturi jokio dvasingumo ir reikðmës. Kai sapnai ramûs, jie dvasingesni ir teisingesni, taèiau daþnai juos sàlygoja ankstesnis paþinimas ir tokiø sapnø reikðmë menka, mat jø ðaltinis yra mumyse ir su aukðtesne tikrove jie neturi nieko bendra. Pagaliau sapnuose nutinka pamatyti regëjimus, nors tarp pastarøjø teisingesni bûna tie, kurie regimi prieð pat pabundant9. APIE ARISTOTELINÆ DIEVIÐKO APREIÐKIMO SAPNE TEORIJÀ Tomo sapnø skirstymai rodo, kaip jis suvokë sapnus ir kokià jiems skyrë reikðmæ. Taèiau jo sapnø teorijà smarkiai veikë ankstesniø autoriø, ypaè Aristotelio, darbai. Kaip þinoma, Aristotelis paraðë tris nedidelius traktatus: Apie miegà, Apie sapnus ir Apie apreiðkimà sapne tris puikius ir labai turiningus veikalus, priklausanèius veikalø grupei, nuo XIII amþiaus vidurio þinomai kaip Parva naturalia. Ðie tekstai buvo iðversti jau XII amþiuje, taèiau tuomet jø beveik niekas neskaitë. Praëjus ðimtui metø, juos imta plaèiai nagrinëti universitetuose, pirmiausia Paryþiaus ir Oksfordo. 90 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS Tomas puikiai iðmanë ðiuos tekstus, ypaè maþàjá veikalà Apie apreiðkimà sapne, bet, iðskyrus jo komentarus veikalams Sense et Sensibilia ir Apie Atmintá, ðiø tekstø nekomentavo. Ðiuo konkreèiu klausimu sekti Aristoteliu buvo sudëtinga. Aristotelio sapnø teorija neatitiko krikðèioniðko poþiûrio. Aristotelis manë, kad apskritai... galima daryti iðvadà, kad Dievas nesiunèia sapnø ir jie nëra tam skirti. Jie turi paslaptingø bruoþø, nes pati prigimtis yra paslaptinga, taèiau nëra dieviðki (463b 1123). Panaðu, kad Aristotelis netgi kreivai þiûrëjo á tokius paslaptingus sap- AKTUALIOJI TEMA nus ir jø aiðkintojus. Jis paþymi: Juk be to, kad jie visai neprotingi, bûtø visiðkai absurdiðka manyti, kad Dievas siøstø tokius sapnus tiems, kurie nëra nei geriausi, nei iðmintingiausi, o tik atsitiktiniai þmonës. Mums puikiai þinoma aristokratiðka graikø filosofo arogancija, kuri aiðkiai matyti ðioje pastaboje. Traktato pabaigoje jis netgi sugrieþtina toká poþiûrá teigdamas: Ðis svarstymas taip pat paaiðkina, kodël tokias patirtis turi atsitiktiniai ir ne patys protingiausi þmonës. Jei juos siøstø Dievas, tokie regëjimai nutiktø ir dienos metu, ir iðmintingiems þmonëms, taèiau kai iðsiaiðkinome reikalo esmæ, nëra nieko nuostabaus, kad tik atsitiktiniai þmonës regi tokius pranaðiðkus sapnus. Juk tokiø asmenø protas skirtas ne màstyti, bet yra tartum apleistas arba visiðkai tuðèias. Aristotelis manë, kad sapnai yra tarytum judesiai sieloje, kai juslës bûna pasyvios. Iðliekantys vaizduotëje ikisuvokiniai sukuria fantazijas. Sapnai yra bûtent tokios fantazijos. Panaðu, kad kaip tik Aristotelis á filosofijà ádiegë vidinio ir iðorinio sapno ðaltinio skirtá 10. Pasak Aristotelio, sapnus visada sukelia juslinë, o ne intelektuali mûsø sielos dalis. Jie nepriklauso jusliniam patyrimui. Miegant juslës bûna pasyvios, taèiau juslinis patyrimas pasitelkia vaizduotæ ir tai sukelia sapnus. Traktatai Apie miegà, Apie sapnus ir Apreiðkimà sapne, paraðyti po traktatø apie Jusles ir juslinius suvokinius (Sense et Sensibilia) ir Apie atmintá, visiðkai nuosekliai tæsia mintá. Sapnai yra jusliniø dienos suvokiniø likuèiai, kurie suaktyvëja mûsø vaizduotëje, kai iðoriniai dirgikliai sapno metu neveikia. Kartais iðoriniai jude- siai gali paveikti sapnà, nes sapne netgi menkiausi krustelëjimai atrodo reikðmingi. Aristotelis paaiðkina: sapne atrodo, kad eini per ugná ir jauti didþiulá karðtá, kai tik truputis ðilumos veikia kai kurias mûsø kûno dalis. Trumpai tariant, sapnai yra natûralûs, taèiau nëra visiðkai nereikðmingi. Jie gali bûti pravartûs nuspëti ligà ir tam tikrus kûno pokyèius. Sapnø vertë apribojama medicinine diagnoze. Dieviðkø sapnø nebûna, net jei visi þmonës ar didþioji jø dauguma tikëtø, kad sapnai turi pranaðiðkà reikðmæ. Patikslinsiu: Aristotelis neteigë, kad visi sapnai yra tuðti. Jie turi tam tikrà reikðmæ ir netgi gali bûti panaudoti medicininei diagnozei nustatyti, nes sapne galima pajusti maþiausius judesius ir gydytojas gali pastebëti beprasidedanèià ligà. Gerà diagnozæ galima laikyti savotiðku nuspëjimu, nes gydytojas gali numatyti, kad tam tikri simptomai rodo artëjanèià ligà. Aristotelio traktatas Apie apreiðkimà sapne sukëlë skandalà, kai tik jis tapo þinomas ir buvo perskaitytas Paryþiaus Universitete XIII amþiaus pradþioje. Rogeris gyvenimo pabaigoje, 1271 metais, kaip tik tada, kai Akvinietis raðë savo 95à artikulà apie sapnus, prisiminë, kad Paryþiuje Aristotelio ir Averojaus raðtams ilgà laikà iki pat 1237-øjø grësë ekskomunikacija dël pasaulio ir laiko amþinumo sampratos ir dël knygos Apie apreiðkimà sapne...11, o garsiajame 1277 metø pasmerkime Paryþiaus vyskupas Etiennas Tempier uþdraudþia sakiná: Quod raptus et visiones non fiunt, nisi per naturam12 (regëjimai ir vizijos yra ne dvasinës, bet tik kûniðkos prigimties). LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 91 CHRISTOPH FLÜELER KAIP BROLIS TOMAS ATSAKO Á ARISTOTELIO SAPNØ TEORIJOS IÐÐÛKÁ? Kaip Tomas Akvinietis atsako á Aristotelio sapnø teorijos iððûká? Akivaizdu, kad savo ankstyvuosiuose komentaruose Petro Lombardo Sentencijoms jis buvo daug artimesnis Aristoteliui. Artikulo struktûra rodo, kad jis visiðkai neprieðtarauja Aristoteliui. Ið tikrøjø jis nuslepia pasmerktinà Filosofo klaidà. Jis, kaip ir Aristotelis, sutinka, kad sapnai gali pastûmëti valià ir paskatinti þmogø daryti tai, kà tas susapnavo. Tomas perima Aristotelio suformuluotà prieþasèiø ir þenklø bei vidiniø ir iðoriniø sapno prieþasèiø skirtá. Taèiau jis nuslepia tikrà Aristotelio ásitikinimà, kai Prieðtaravimo dalyje teigia, kad nagrinëjant anksèiau Sentencijose minëtà klausimà, negalima visiðkai paneigti, jog sapne galimas apreiðkimas. Ið tikrøjø Aristotelis jau paèioje veikalo pradþioje raðë: O dël Apreiðkimo sapne, kaip ir dël sapnø apskritai, negalime jø lengva ranka su pasidygëjimu atmesti arba visiðkai jais kliautis... Ið tiesø nëra neátikëtina, kad apreiðkimas sapne kai kuriø dalykø atþvilgiu gali bûti tikras, nes jis turi tam tikrø proto bruoþø (De div. somn. 462b 13-18). Taèiau ðis atsargiausias teiginys, kaip jau minëjau, jokiu bûdu nebuvo galutinë Aristotelio iðvada. Tomas, be abejonës, þinojo, kad jo krikðèioniðkas tikëjimas prieðtaravo Aristoteliui. Prieðtaravimo esmë buvo ne tai, kad Aristotelis nenagrinëjo atskirø substancijø (substantiae separatae) galimybës ir galimybës, kad angelai ar demonai gali atskleisti þmonëms ateities ávykius sapne. Problema buvo ta, kad Aristotelis labai aiðkiai ir nuosekliai tai neigë. 92 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS Todël Tomas labai nuodugniai analizuoja pirmà Aristotelio traktato Apie apreiðkimà sapne skyriø, taèiau visiðkai nutyli antrà. Aristoteliðkas ásitikinimas, kad tik atsitiktiniai þmonës patiria vadinamuosius vizionieriðkus sapnus, Tomo apverèiamas ir pateikiamas prieðtaravimo dalyje net neminint jam oponuojanèio poþiûrio. Pasak Tomo, þmonës, kuriø neveikia kûniðkos aistros, yra atviresni apreiðkimams sapne, ir tai didina skaistybës vertæ. Tai, kà padarë Tomas, buvo kartu nuostabu ir paprasta. Jis gana nuosekliai perëmë Aristotelio sapnø teorijà, taèiau apribojo jà prigimties sritimi. Prigimtiniai sapnai kyla ið vidiniø ir iðoriniø ðaltiniø. Tai, kad ne visi iðoriniai sapnai yra dvasingi, buvo kruopðèiai iðaiðkinta komentare Sentencijoms, taip pat Questiones disputate de veritate (Qd V 12.3). Tai, kad þuvis ir skruzdes veikia dangiðkø kûnø judëjimas, paimta ne ið Aristotelio, bet ið Cicerono ir Izidoriaus Sevilieèio. Panaðu, kad Tomui itin rûpëjo aiðkiai atskirti prigimtiná ir dvasiná poveiká sielai13. Tomas, kaip ir Aristotelis, mëgino atskirti tuðèius ir reikðmingus sapnus. Taèiau reikðmingø sapnø neapribojo vien tik dvasine sritimi. Prigimtiniai sapnai taip pat gali bûti reikðmingi, net jei didelë jø dalis, ypaè tie, kurie susijæ su siela, yra tuðti ar akcidentiðki (accidentalis), jei pavartotume filosofiná terminà. Suprantama, tokie sapnai këlë Tomui moraliniø rûpesèiø. Panaðu, kad artikulai, skirti naktinei poliucijai ar ejakuliacijai vadinamiesiems AKTUALIOJI TEMA ðlapiems sapnams (4 Sent, 9.1.4 ir STh, II-II, 154.5), buvo gana svarbûs teologiniu ir pastoraliniu poþiûriu, nes Treèioje dalyje jis vël klausia, ar sëklos iðsiliejimas sapne yra kliuvinys priimti komunijà (STh, III 80.7). Nuo ðiø prigimtiniø sapnø skiriasi dvasinës kilmës sapnai. Pagrindinis autoritetas èia yra Biblija, pirmiausia Senasis Testamentas. Tomas ir vël cituoja Skaièiø knygà 12, 6: jei kas tarp jûsø yra Vieðpaties pranaðas, að jam apsireikðiu regëjime ar kalbësiu jam sapne, taip pat Jobo 33, 1416: Dievas kalba syká ir antrà nekartoja to paties dalyko. Sapne, nakties regëjime, kai ámygis apima þmones ir jie miega patale, tuomet jis atveria þmoniø ausis, moko juos ir duoda nurodymø áspëjimais, Savo Komentare (Job, c. 33) Tomas kruopðèiai iðskleidþia ðá skirsná. Dvasinëje srityje moralës poþiûriu svarbiausia atskirti gerus sapnus ir piktus, demonø sukeltus sapnus. Tomas netgi mëgina paaiðkinti nuðvitimo sapne procesà, parodyti, kaip tokie apreiðkiantys sapnai nutinka: Geri ir blogi angelai gali atskleisti tai, kà jie þino, veikdami savo ðviesa þmogiðkà vaizduotæ, panaðiai kaip taikoma veikianèio intelekto ðviesa, ir taip sukelti þmogaus intelekte ketinimus14. Ði teorija iðplëtojama Summa Theologiae (STh, I, 101.3) ðiek tiek kitame kontekste, garsioje dalyje apie angelus. Pagrindinë mintis èia ta, kad angelai negali kalbëti þmonëms tiesiogiai, taigi jie turi veikti per poveiká mûsø vaizduotei, kuri paprastai ið prigimties bûna veikiama jusliø. Kitas akivaizdus jo moralizmo þenklas yra tai, kad pagrindiná veikalo artikulà Ar apreiðkimas sapne yra neteisëtas (STh, IIII, 95.6) jis nagrinëjo kartu su klausimais apie prietarus (STh, IIII, 92 96), astrologijà ir bûrimà kauliukais. IÐVADOS Leiskite apibendrinti mano pagrindinius argumentus: 1. Tomo veikaluose sapnai daþniausiai buvo nagrinëjami teologiniu ir moraliniu poþiûriu. Klausimas, ar sapnai gali iðpranaðauti ateitá, buvo pagrindinis. Todël nenuostabu, kad, iðskyrus vienà kartà, filosofiniuose komentaruose sapnai nëra nagrinëjami, o komentaruose Naujajam ir Senajam Testamentams jiems skiriama itin daug dëmesio. 2. Kalbëdamas apie prigimtinius sapnus, Tomas gana artimai sekë Aristoteliu ir, panaðiai kaip graikø filosofas, aiðkino, kad prigimtiniai sapnai gali nuspëti ateitá per paþinimà kûniðkø bûse- nø, galinèiø padëti iðgyti ar sukelti ligà. 3. Dvi sapnø sritys prigimtinë ir dvasinë aiðkiai atskiriamos. Ði grieþta skirtis, dar labiau iðryðkinta XIII amþiuje, palengvino Menø fakulteto filosofø dalià leisdama apsiriboti vien prigimtiniais sapnais ir nekvarðinti galvos dël senovinio tikëjimo, kad sapnai yra vertinga ateities paþinimo priemonë. Ði aiðki prigimtiniø sapnø koncepcija, neignoruojanti tam tikro tokiø sapnø reikðmingumo, nutiesë kelià radikaliai, netgi moderniai aristoteliðkos sapnø teorijos plëtotei, kurios ëmësi Menø fakulteto filosofas Boetijus ið Dakijos (miræs prieð 1284), tyrinëjæs vien tik prigimtinius sapnus15. LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 93 CHRISTOPH FLÜELER Literatûra ir nuorodos 11 12 13 14 15 16 94 Sigmund Freud. Traumdeutung. Freudo Interpretation ið tikrøjø buvo atspausdinta ir publikuota 1899 metais, bet knyga buvo iðleista vëlesne data, kad atrodytø naujojo amþiaus kûrinys. Kasia Maria Szpakowska. Behind Closed Eyes: Dreams and Nightmares in Ancient Egypt. Swansea, Oakville, 2003; Mark Holowchak. Ancient Science and Dreams: Oneirology in Greco-Roman Antiquity. Lanham, 2002; Jean-Marie Husser. Dreams and Dream Narratives in the Biblical World. Sheffield, 1999. Daldianus Artemidorus. The Interpretation of Dreams = Oneirocritica. Park Ridge, N.J., 1975; Daldianus Artemidorus. The Oneirocritica, vertimas ir komentarai J. Roberto, Ann Arbor, 1974. Steven M. Oberhelman. The Oneirocriticon of Achmet: a Medieval Greek and Arabic Treatise on the Interpretation of Dreams. Lubbock, TX, 1991; Achmet. Der Traumbuch des Achmet ben Sirin, Übersetzt und erläutert von Karl Brackertz. München, 1986. Steven R. Fischer. The Complete Medieval Dreambook. A Multilingual, Alphabetical Somnia Danielis Collation. Bern, Frankfurt a. M., 1982; Lawrence T. Martin. Somniale Danielis. An Edition of a Medieval Latin Dream Interpretation Handbook. Frankfurt a. M., Bern, 1981 (73 rankraðèiø, raðytø nuo devinto iki XV amþiaus, katalogas). Artemidoras ðioje Oneirokritikoje keturis kartus nurodë sapnuose pasirodanèià vilkæ. Skyriuje, kuriame kalbama apie ausis (I.24) jis paþymi, kad jei sapne matai (o ne girdi) liûto, vilko, panteros ar kito plëðraus þvëries ausimis, tai pranaðauja ðmeiþikiðkas apkalbas. Po keliø skyriø (I.37) jis teigia, kad jei sapne turi ne savo, bet vilko galvà, tai geras þenklas, nes sapnuojantysis ásitrauks á vaidà, kuris pranoks jo galias, taèiau iðeis ið jo nugalëtoju. Vilkas sapne gali reikðti metus (II.12), nes, pasak liaudiðkos etimologijos, graikiðkas þodis lybakas, reiðkiàs metus, kyla ið þodþio lykos (vilkas) ir bainein (vaikðèioti), ir dar vilkas gali reikðti brutalø asmená, vagiðiø ir piktadará; pagaliau paskutinëje, ketvirtoje, knygoje Artemidoras vël aiðkina, kad vilkas gali bûti siejamas su vagimis ir plëðikais. Bûtø keblu interpretuoti Gedimino sapnà remiantis Artemidoro sapnininku. Knyga, ypaè viduramþiø skaitytojui, buvo LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 17 18 19 gana sudëtinga: interpretacijos gana rafinuotos ir jas taikyti viduramþiø skaitytojui buvo dar sunkiau todël, kad rankraðèiø gale nebûdavo dalykinës rodyklës. Fischer. The Complete Medieval Dreambook, p. 160 (pagal Somnia Danielis, Rome: Bartholomaeus Guldenbeck, ca. 1475). Veikale Summa Theologiae ði pastaba yra pranaðystës kontekste, bûtent STh, IIII, 172.1 arg. 3: Sed quaedam animalia bruta habent praecognitionem futurorum ad se pertinentium, sicut formicae praecognoscunt pluvias futuras, quod patet ex hoc quod ante pluviam incipiunt grana in foramen reponere; et similiter etiam pisces praecognoscunt tempestates futuras, ut perpenditur ex eorum motu, dum loca tempestuosa declinant. Ergo multo magis homines naturaliter praecognoscere possunt futura ad se pertinentia, de quibus est prophetia. Est ergo prophetia a natura. Ðaltinius þr. toliau iðnaða Nr. 13. Labai panaði skirtis yra 33 skyriuje: Modum autem et ordinem somniorum consequenter exponit, primo quidem tangens naturalem causam cum dicit quando irruit sopor super homines, quod quidem fit immobilitatis exterioribus sensibus per vapores ascendentes ad principium sentiendi. Secundo ponit dispositionem ex parte voluntatis humanae cum subdit et dormiunt in lectulo, quia scilicet homines maxime ordinata et significativa somnia vident quando quiete dormiunt: unde infirmis propter inquietudinem apparent distorta somnia, unde signanter dicitur Dan. II 28 somnium tuum et visiones capitis tui in cubili tuo huiuscemodi sunt: tu rex coepisti cogitare in stratu tuo et cetera. Tertio ponit operationem divinam circa dormientem, quae quidem attenditur primo quantum ad hoc quod, immobilitatis exterioribus sensibus per soporem et homine in lectulo quiescente, datur divinitus homini facultas quaedam percipiendi divinam instructionem eo quod eius anima circa exteriora non occupatur, unde subdit tunc aperit aures virorum; et satis convenienter vim perceptivam divinae instructionis in somniis vocat aures, quia de huiusmodi instructione loquitur sicut de locutione quadam, eo quod non fit per inspectionem ipsarum rerum sed per signa quaedam sicut et locutio. AKTUALIOJI TEMA 10 11 12 13 Plg.: Artemidor, Oneirocriticon, I. 6. Roger Bacon. Compendium studii theologiae, c. 2, in: Roger Bacon. Compendium of the Study of Theology. Edition and translation with introduction and notes by Thomas S. Maloney. Leiden, 1988, p. 47. La condamnation parisienne de 1277. Nouvelle édition du texte latin, traduction, introduction et commentaire, par David Piché avec la collaboration de Claude Lafleur. Paris 1999, S 88, art. 33 (177). Pavyzdþiø Tomas rado Cicerono veikale De divinatione, II c.70, n. 145: Medici signa quaedam habent ex venis et ex spiritu aegroti multisque ex aliis futura praesentiunt; gubernatores, cum exsultantis lolligines viderunt aut delphinos se in portum conicientes, tempestatem significari putant. Haec ratione explicari et ad naturam revocari facile possunt, ea vero, quae paulo ante dixi, nullo modo. Isidor, Etymol. XII, c. 6 (PL 82: 452A): Quando autem 14 15 praeludunt in fluctibus, et undarum se molibus saltu praecipiti feriunt, tempestates significare videntur, taip pat (PL 82: 441C): Formica... Providet enim in futurum, et praeparat aestate quod hieme comedat. Sed angelus bonus vel malus aliter ea quae cognoscit revelare potst, scilicet per applicationem luminis sui ad phantasmata, sicut applicatur lumen intellectus agentis, ut ex eis quaedam intentiones in intellectu eliciantur; et quanto lumen fuerit fortius et perfectius, tanto plures et certiores cognitiones elicientur. Et ideo ex phantasmatibus illustratis lumine angelico resultat aliquorum cognitio in intellectu possibili hominis, ad quam eliciendam illustratio intellectus agentis humani non sufficeret, cum lumen ejus sit debilius lumine angeli (2 Sent, 7.2.2. co). Gianfranco Fioravanti. La scientia sompnialis di Boezio di Dacia, Atti della Accademia della Scienze di Torino, II. Classe di Scienze Morali, Storice e Filologiche, Vol. 101 (1966-67), 329369. Ið anglø kalbos vertë Vygantas ALEKSANDRAVIÈIUS Stasys MOSTAUSKIS. Dviese. 2000. Aliejus, kartonas. 55 × 50 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 95 TOM A S AK VI N I ET I S TOMAS AKVINIETIS TEOLOGIJOS SUMA PIRMOJI DALIS Ávadas AKVINIETIÐKOJI BLOGIO DEDUKCIJA Teologijos sumos traktatà Apie pasaulio sukûrimà (Questiones XLIVXLIX) Tomas Akvinietis pradeda pirmosios prieþasties nagrinëjimu ir remiasi aristoteline keturiø prieþasèiø teorija. Pasak Angeliðkojo Daktaro, pasaulá emanuojanti viena vienintelë pirmoji pasaulio prieþastis yra tikslo, veikianèiosios ir formaliosios prieþasèiø trejybë. Materialioji prieþastis prie jos prisiðlieja tarsi ðalutinis produktas: emanacijai priklauso net pirmoji materija, nors jos nëra pirmajame darymo bûde, teigia Akvinietis. Ðitaip pirmajai prieþasèiai jis priskiria visas keturias Aristotelio prieþastis, bûtinas norint paaiðkinti gaminimo ir naikinimo procesà1 . Pirmosios prieþasties veikimui apibûdinti Akvinietis vartoja emanacijos ir kûrybos terminus. Ið neoplatonikø pasiskolintam emanacijos terminui jis suteikia naujà prasmæ. Jo emanacija tai ne Plotino Vienio, tapataus Gëriui, pilnatvës nevalingas iðspinduliavimas, o sàmoningas darymas ið nieko, kurá jis dar vadina kûrimu, pabrëþdamas, kad kurti gali tik pirmoji visatos prieþastis, tai yra Dievas. Ar tas kûrimas kada nors prasidëjo, ar amþinai buvo? Ðá klausimà Tomas vadina filosofiniais argumentais neiðsprendþiama dialektine problema. Juk gali bûti, kad amþina pirmoji prieþastis amþinai daro savo padariná ir pasaulis yra tiek, kiek yra jo prieþastis. Tokiu atveju pasaulis ir laikas neturëtø pradþios. Apie pasaulio pradþià bûtø galima kalbëti tik kaip apie padarinio pradþià prieþastyje, bet ne laike arba drauge su laiku. Èia Akvinietis kalba kaip filosofas, bet kaip teologas jis teigia, kad Pradþios knygos pirmasis þodis Pradþioje þymi bûtent laiko pradþià. Apibûdinæs pasaulio prieþastá, jos veikimo pobûdá ir pradþià, Akvinietis atsako á klausimà, kodël viena visiðkai paprasta prieþastis sukuria daugybës ávairiausiø daiktø visatà. Atsakymà grindþia skirtingu gerumo buvimo bûdu toje prieþastyje ir jos padariniuose: pirmojoje prieþastyje gerumas yra vientisas ir paprastas, o padariniuose daugeriopas ir padalytas, todël joks pavienis kûrinys negali priimti viso Kûrëjo gerumo ir já parodyti. Norint, kad visas kûrëjo gerumas bûtø priimtas ir parodytas, bûtinas kûriniø daugis, ávairovë ir nelygybë, bûtina hierarchinæ struktûrà turinti kûriniø visata. Taèiau ðioje gerumo struktûroje kaþkaip atsiranda vietos tam, kà sunku suderinti su Kûrëjo gerumu, blogiui. Dail. Beato Angelico RAKTAÞODÞIAI: blogis, gëris, pasaulis, kaltë, bausmë. KEY WORDS: evil, goodness, the world, guilt, punishment. 96 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS K L AS IKA Anksèiau pateiktuose nagrinëjamo traktato Apie pasaulio sukûrimà skyriuose Tomas uþsimena apie blogá tik tris kartus. Pirmiausia, svarstydamas klausimà, ar tik Dievui pridera kurti, jis cituoja Augustino teiginá, kad nei gerieji, nei blogieji angelai negali sukurti jokio daikto (q. 45, a. 5). Toliau nagrinëdamas klausimà, ar daiktai buvo sukurti laiko pradþioje, uþsimena, jog kai kurie màstytojai teigë, kad yra du pasaulio kûrimo pradai: vienas gerasis, kitas blogasis (q. 46, a. 3). Galiausiai, nagrinëdamas bendrà kûrinijos struktûrà, jis kritikuoja Origeno siûlomà bûdà iðvengti gerojo ir blogojo kûrinijos pradø dualizmo (q. 47, a. 2). Ðià kritikà galima laikyti ávadu á blogio problemà ir jos sprendimà, pateikiamà kituose dviejuose nagrinëjamo traktato skyriuose (q. 48; q. 49). Tad á akvinietiðkàjà Origeno poþiûrio kritikà paþvelkime ið arèiau: Origenas, norëdamas paðalinti poþiûrá, kad daiktai yra skirtingi dël vienas kitam prieðingø gërio ir blogio [kursyvas mano. G. V.] pradø, teigë, kad visi Dievo sukurti kûriniai ið pradþiø buvo lygûs. Origeno siûlomà blogio kilmës teorijà, kad jis esàs ið pradþiø visiðkai lygiø kûriniø sielø laisvo apsisprendimo rezultatas, Tomas neigia cituodamas Ðv. Raðtà ir iðjuokia cituodamas Augustinà: Bet tokiu atveju [t.y. jeigu pripaþástame Origeno poþiûrá. Intarpas mano. G.V.] kûniðkø kûriniø visata bûtø ne tam, kad Dievas kûriniams skleistø savo gerumà, bet tam, kad baustø uþ nuodëmæ. O tai prieðtarauja ðiems Pradþios knygos þodþiams: Matë Dievas visumà, kurià padarë, ir ji buvo labai gera. Ir Augustinas knygos Apie Dievo valstybæ vienuoliktajame skyriuje klausia: Kà kvailesnio galima pasakyti negu tai, kad Dievas-menininkas ðià vienà saulæ vienam pasauliui skyrë ne todël, kad já papuoðtø arba duotø naudà kûniðkoms esybëms, o veikiau todël, kad viena siela taip nusidëjo? Taigi, jei ðimtas sielø bûtø taip nusidëjusios, tai ðis pasaulis turëtø ðimtà sauliø. Origeno teorija Tomui nepriimtina dël to, kad iniciatyva kurti bendràjà visatos struktûrà atimama ið Dievo ir atiduodama blogiui kûriniø nuodëmingumui. Origeno poþiûriu toji struktûra yra ne Dievo gerumo laisvos raiðkos forma, o priverstinis bausmës uþ nuodëmæ rezultatas. Pati savaime ji yra blogis. Jos Kûrëjà galima bandyti pateisinti vien tuo, kad jo geràjá kûriná visiðkà sielø lygybæ sugadino paèiø kûriniø nuodëmës. Tomas, prieðingai, bendrojoje pasaulio struktûroje nori matyti gërá kaip tiesioginæ Kûrëjo gerumo iðraiðkà. Ðtai svarbiausi jo argumentai: [...] Daiktø skirtingumas ir daugis atsirado dël pirmojo veiksnio, kuris yra Dievas, noro, nes jis iðvedë daiktus á esatá, kad kûriniams skleistø savo gerumà ir kad pastarieji já rodytø. Ir kadangi vienas kûrinys negali parodyti jo viso, tai Dievas padarë daugybæ skirtingø kûriniø, kad tai, ko ið dieviðkojo gerumo neparodo vienas kûrinys, parodytø kitas [...]. Visa [kûriniø] visata dieviðkajame gerume dalyvauja ir já rodo tobuliau, negu bet kuris kitas kûrinys; [...] Dieviðkoji iðmintis, kad visata bûtø tobula, yra daiktø nelygybës prieþastis taip, kaip ji yra daiktø skirtingumo prieþastis. Juk visata nebûtø tobula, jeigu joje bûtø tik vienas daiktø gerumo lygmuo. Á argumentà, kad jeigu Dievas bûtø visø geriausias, tai darytø vien tai, kas geriausia, ir visi Jo sukurti daiktai bûtø lygiai geri, Akvinietis atsako: [...] geriausiam veiksniui pridera daryti geriausià visà savo padariná, o kiekviena visumos dalis turi bûti geriausia ne be iðlygø, o geriausia tinkamumo visumai atþvilgiu [...]. Todël Dievas visà visatà padarë geriausià, kiek kûrinys gali bûti geriausias, bet atskirus kûrinius padarë vienà uþ kità geresnius. Gali atrodyti, kad pasakymas vienas uþ kità geresnis yra lygiavertis pasakymui vienas uþ kità blogesnis, nes jeigu yra geresnis uþ gerà, tai turi bûti blogesnis uþ gerà ir blogesnis uþ blogà. Tokiu atveju bendràjà visatos struktûrà bûtø galima aiðkinti ne tik kaip gërio, bet ir kaip blogio struktûrà. Aiðkinimo pobûdá lemtø þiûros taðko pasirinkimas. Taèiau atrodo, kad toks aiðkinimas Tomui bûtø nepriimtinas, nes blogá jis priskiria ne visiems, o tik kai kuriems kûriniams. Todël keturiasdeðimt septintajame traktato Apie pasaulio sukûrimà skyriuje, kuriame nagrinëjama bendra visatos struktûra arba daiktø skirtingumas apskritai, blogio klausimas tik palieèiamas, o iðsamiau nagrinëjamas kitame, keturiasdeðimt aðtuntajame skyriuje, kuriame aptariami ne visi, o tik tie kûriniai, kurie gali stokoti ir kartais ið tiesø stokoja jiems ið prigimties deramo gërio, trumpiau tariant, bûna blogi. Antrajame to skyriaus artikule jis raðo: [...] visatos tobulumas reikalauja, kad bûtø daiktø nelygybë ir taip bûtø uþpildyti visi gerumo lygmenys. Juk vienas gerumo lygmuo yra toks, kad jam priklausantis daiktas yra tiek geras, kad niekada negali stokoti. O kitas gerumo lygmuo yra toks, kad jam priklausantis daiktas yra tiek geras, kad gali stokoti gërio. Tokie patys lygmenys yra paèioje esatyje, nes yra tokiø [esiniø], kurie negali prarasti savo esaties, kaip [negali] bekûniai; bet yra ir tokiø, kurie gali prarasti savo esatá, kaip [gali] kûniðkieji. Ir kaip daiktø visatos tobulumas reikalauja, kad bûtø ne tik neirûs, bet ir irstantys esiniai, taip visatos tobulumas reikalauja, kad bûtø tokie, kurie galëtø stokoti gërio ir kartais jo stokotø. Taèiau blogio pras- LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 97 TOM A S AK VI N I ET I S mæ sudaro bûtent tai, kad kas nors stokoja gërio. Todël akivaizdu, kad daiktuose yra blogis. Kitaip tariant, visatos tobulumui blogis bûtinas. Juk ugnis nedegtø, jeigu nebûtø galima ardyti oro; ir liûtas negyventø, jeigu nebûtø galima þudyti asilo; ir kerðijantis teisingumas bei kenèianèiøjø kantrybë nebûtø ðlovinama, jeigu nebûtø neteisybës. Todël drauge su Tomu be iðlygø teigiame, kad blogis yra visatoje. Juk to ir patirtis moko, ir protas tai atskleidþia, nes, kaip Dionisijas árodo, blogis yra ne kas nors kita, kaip netobulas gëris2. Galbût ðiame tobuliausiame ið visø galimø pasauliø griaunama, þudoma, meluojama, kankinama todël, kad pastatø sprogdinimas, ákaitø þudymas, politikø melavimas, belaisviø kankinimas ir kiti panaðûs dalykai tai vis netobulas gëris? Blogio problemà Akvinietis tiesiogiai nagrinëja Petro Lombardo sentencijø komentare, abiejose Sumose, Teologijos kompendiume, traktatuose Apie tiesà ir Apie blogá, Jobo knygos komentare. Dabar skaitytojø dëmesiui pateikiame tik vienà ið dviejø Teologijos sumos skyriø apie blogá. Tad Jacqueso Maritaino þodþiais norime áspëti, kad Tomas yra sunkus autorius, kuris slepiasi ðviesoje ir niekada ið karto neiðsako visos savo minties. Tam, kad suprastume, kà jis màstë apie blogá, neuþtenka tik paskaityti, kà jis sako kaip tik ðiuo klausimu knygoje Summa Theologica, [...]3 . Neuþtenka ir neturi uþtekti, nes toji knyga buvo sumanyta kaip teologijos vadovëlis pradedantiesiems, kaip maksimaliai aiðkus ir paprastas sisteminis ávadas ir pagrindas iðsamesnëms teologijos studijoms. Raðydamas pirmàjà jos dalá, Tomas to sumanymo laikësi, todël atrinko ir pateikë, jo manymu, tik aiðkiausius argumentus, bûtinus bendram struktûriniam teologijos visumos vaizdui susidaryti. Tad dviejuose trumpuose Teologijos sumos skyriuose apie blogá (questio 48, 49) galima tikëtis ne iðsamios blogio teorijos, o tik jos santraukos. Jeigu skaitytojas paklaustø, kuriame veikale Tomas ðià savo teorijà iðsamiai iðdëstë, atsakymas bûtø jokiame. Mat kiekviename ið minëtø veikalø jis nagrinëja daugmaþ tuos paèius klausimus, taèiau svarsto juos ið skirtingos perspektyvos ir pasitelkdamas skirtingus terminus. Pavyzdþiui, klausimà kas yra blogis? Lombardo sentencijø komentare jis performuluoja á klausimà: ar blogis yra koks nors teigiamas esinys; Sumoje prieð pagonis atsakinëja á klausimà, ar blogis yra kokia nors esmë ir forma; Teologijos sumoje ar blogis yra kokia nors prigimtis; traktate Apie blogá ar blogis yra kas nors. Atrodo, kad ðitaip darydamas, jis tarsi siekia realizuoti traktate Apie esiná ir esmæ suformuluotà tyrimo programà. To traktato ávade jis raðo: esinys ir esmë yra tai, kas intelektu suvokiama pirmiausia, tad pirmajame savo dideliame veikale Sentencijø komentaras á blogá pirmiausia paþvelgia kaip á esiná. Pirmajame traktato Apie esiná ir esmæ skyriuje raðo: kadangi tai, dël ko daiktas priskiriamas atitinkamai giminei arba rûðiai, yra tas, kuris þymimas apibrëþimu, rodanèiu, kas yra daiktas, tai filosofai esmës vardà pakeitë kasybës vardu; ji yra ir tai, kà Filosofas daþnai vadina tas, kas buvo bûti, t.y. tas, per kà daiktas turi kas esatá. Taip pat ji vadinama forma [...] ir dar vadinama [...] prigimties vardu [kursyvai mano. G. V.]. Todël kituose veikaluose Tomas atitinkamai klausia, ar blogis yra esmë, forma, prigimtis, kasybë. Atrodo, kad norint gauti iðsamø atsakymà á klausimà, kas yra blogis, reikëtø surinkti ir susieti visas minëtas blogio traktuotes. Teologijos suma kaip vadovëlis pradþiamoksliams pataria ðá darbà pradëti þvelgiant á blogá pro prigimties prizmæ, nagrinëjant blogio ir prigimties santyká: juk pirmasis keturiasdeðimt aðtuntojo skyriaus artikulas svarsto klausimà, ar blogis yra kokia nors prigimtis. Kaip áprasta (nors ði taisyklë turi iðimèiø), Tomas pirmiausia pateikia jam nepriimtinus argumentus. Daþniausiai jø bûna trys, bet ðiuo atveju turime penkis, ginanèius teiginá, kad blogis yra tam tikra prigimtis. O tai rodo, kad svarstomas klausimas Tomui atrodo keblesnis negu áprasta. Neþinau, kaip ten bûdavo viduramþiø teologijos studentams, bet ðiuolaikiniams Teologijos sumos teksto skaitytojams papildomø keblumø kelia tai, kad èia nepateikiama termino prigimtis (natura) prasmë, o tik prabëgomis uþsimenama, kad prigimtis yra formos sinonimas. Tad norint aiðkiau suprasti blogio ir prigimties santyká, tenka ir vël atsiversti traktato Apie esiná ir esmæ pirmuosius puslapius, kuriuose raðoma: Ji [esmë] dar ir kitu vardu prigimtis vadinama, prigimtá suprantant pirmuoju ið keturiø Boetijaus knygoje Apie dvi prigimtis pateiktø [supratimo] bûdø: bûtent tuo [bûdu], kuriuo prigimtimi vadinama visa, kà intelektu kokiu nors bûdu galima pagauti, nes daiktas yra suprantamas tik per jo apibrëþimà ir esmæ; todël ir Filosofas Metafizikos penktoje knygoje raðo, kad kiekviena substancija yra prigimtis. Bet atrodo, kad ðituo bûdu suprastas prigimties vardas þymi daikto esmæ taip, kaip ji susijusi su tam daiktui bûdingu veikimu, nes joks daiktas nëra paliktas be jam bûdingo 98 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS K L AS IKA veikimo4. Trumpiau tariant, terminas prigimtis reiðkia determinuotà daikto esmës veiklà. Todël tirti daikto prigimtá tai tirti jo esmës ir veiklos sàsajà. Ir ið tiesø pirmieji du nagrinëjamo artikulo argumentai kalba apie blogio esmæ: pirmasis teigia, kad blogis yra giminë, antrasis kad rûðá sudarantis skiriamasis poþymis, rûðinis skirtumas arba skirtingybë. Jeigu abu argumentai teisingi, tai blogis turi esmæ, nes giminë ir skirtingybë sudaro jos apibrëþimà5. Ir jeigu jis turi esmæ, tai yra tam tikras daiktas (res). Du kiti argumentai, ketvirtas ir penktas, kalba apie ypatingà blogio veiklà: ketvirtas apie tai, kad blogis naikina, penktas kad blogis puoðia. Treèiasis argumentas, kuriame blogis prieðprieðinamas gëriui, tarsi iðkrenta ið paþymëto esmës veikimo kontekso, taèiau jo gnoseologinë svarba atsiskleidþia pirmuosiuose pagrindinës artikulo dalies sakiniuose: vienas ið prieðingø dalykø paþástamas per kità, kaip tamsa per ðviesà. Todël apie tai, kas yra blogis, reikia spræsti remiantis gërio samprata. Nagrinëjamame Sumos tekste Tomas remiasi bendruoju deskripciniu gërio kaip to, ko visi nori (appetunt), apibrëþimu, primindamas, kad iðsamesnæ gërio sampratos traktuotæ pateikë anksèiau. Pasak Tomo, vardas blogis þymi ne esiná, ne formà ir ne prigimtá, o tik gërio stokà. Todël blogis nëra nei giminë (nebent tik prieðingybës gëriui prasme), nei skirtingybë (nebent tik dorovës dalykuose). Ir naikina ne pats, o su juo susijusio gërio galia, ir pasaulá puoðia tik atsitiktinai to paties gërio galia. Atsakinëdamas á treèiàjá argumentà, blogio ir gërio prieðingumà Tomas galiausiai apriboja doroviniais dalykais. Apie itin svarbià metafizinæ ðio prieðingumo dimensijà jis kalbës kitame skyriuje. Pirmajame nagrinëjamo skyriaus artikule paaiðkinæs, jog blogis yra ne kokia nors prigimtis, o tik gërio stoka, antrajame nagrinëdamas klausimà, ar blogis yra daiktuose, Akvinietis pasakoja, kad blogis bûtinas Kûrëjo gerumui ir visatos tobulumui, kad daug gërio praþûtø, jeigu visagalis Dievas blogiui neleistø bûti. Pavyzdþiui, jeigu jis neleistø nepaisyti savo ásakymø, þmoniø visuomenës negalëtø egzistuoti: be melo ir apgaulës (aðtuntasis ásakymas) neámanoma politika ir diplomatija; be svetimo turto troðkimo, vogimo (deðimtas ir septintas ásakymai) ir iðnaudojimo neámanoma ekonominë veikla ir tai, kas vadinama paþanga; be galimybës þudyti (penktasis ásakymas) karas ir terorizmas vargu ar ámanomi. O sustabdþius ardymà, sustotø materijos formø apykaita, ir ta gamta, kurioje ir kuria mes esame gyvi, nustotø egzistavusi, nes ji yra nepaliaujamas ardymo ir gaminimo procesas, vaikus nuolatos gimdantis ir ryjantis Saturnas, ir mes patys, Hërakleito þodþiais tariant, esame kitø mirtimi gyvi, kitø gyvenimu miræ6. Norint, kad visa tai tæstøsi, bûtina, kad daiktuose bûtø blogis. Bet jeigu kûriniuose yra blogis, tai ar pati kûrinija, taigi ir jos kûrëjas, nëra blogis? Treèiasis artikulas uþkerta kelià teigiamai atsakyti á ðá nelemtà klausimà, nes Tomas jame árodo, kad blogio subjektas (pagrindas, turëtojas, neðiotojas) yra gëris. Kitaip tariant, ko nors esmingo stokojantis daiktas nëra blogis, tik jame esanti stoka yra blogis. Pavyzdþiui, akies aklumas yra blogis, bet pati akis nëra blogis; gal ji dar praregës? Net jokios formos neturinti pirmoji materija nëra blogis, nes ji yra aktualaus gërio galimybë ir ðia prasme yra gëris. Taigi, jau paèiuose materialaus pasaulio pamatuose glûdi gëris ir visas Dievo sukurtas pasaulis, kad ir kiek jame bûtø stokos, t.y. blogio, yra gëris. Parodæs, kad blogis tai daiktuose esanti stoka, Akvinietis ketvirtajame artikule aiðkina, kà blogis veikia ir kà gali, tiksliau, ko negali. Trumpai tariant, jis naikina gërá, taèiau negali sunaikinti jo viso, nes sunaikinæs netektø savo buvimo pagrindo (subjekto) ir veikimo galios (blogis veikia ne savo, o gërio galia). Ðiame artikule Tomas gërá suskirsto á tà, kurá blogis gali visiðkai sunaikinti; tà, kurio negali nei sunaikinti, nei sumaþinti; ir tà, kurá gali sumaþinti, bet negali sunaikinti. Kaip tik tokiai gërio rûðiai priklauso þmogaus sielos gebëjimas priimti Dievo malonæ. Nuodëmës gali já be galo maþinti, bet visiðkai sunaikinti negali, nes jis priklauso sielos prigimèiai, o siela yra nemirtinga. Ðiais teiginiais Tomas atveria naujà temà su protingø ir valingø esybiø veikla susijusio dorovinio blogio temà, kaltës ir bausmës temà, kuriai skiria du baigiamuosius skyriaus artikulus. Bausmæ jis apibrëþia kaip veikëjui kenkiantá ir jo valiai prieðtaraujantá deramos formos atëmimà, o kaltæ kaip veiklai kenkianèià stokà. Kaltë yra didesnis blogis negu bausmë, nes kaltë daugina blogá, o bausmë riboja: ji yra tam, kad blogio bûtø vengiama. Be to, kaltë yra tiesioginis pasiprieðinimas Dievo valiai ir meilei, o bausmë tik þemiðkojo ir dangiðkojo gërio atëmimas. Galiausiai Dievas nëra kaltës blogio kûrëjas, bet yra bausmës blogio kûrëjas: kiek dieviðkuoju teisingumu [Dievas] panaikino pirmapradá þmogaus proto tiesumà ir veiksmingumà, tiek juslumas, kuris já [þmogø] veda, turi ástatymo LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 99 TOM A S AK VI N I ET I S prigimtá tiek, kiek juslumas yra Dievo ástatymu skirta bausmë, atimanti ið þmogaus orumà7. Ði ið antrosios Teologijos sumos dalies paimta bausmës apibrëþimo iliustracija glumina ir skatina klausti: jeigu turëdamas tiesø ir veiksmingà protà ir juslingumo negundomas orus þmogus nesugebëjo nenusikalsti savo Kûrëjui, tai ar apraðytoji bausmë nëra þmogaus pasmerkimas kaltei? Ar gerasis Kûrëjas, bûdamas visaþinis, vis dëlto nëra ir kaltës autorius? Ar valios laisvës skelbimas nëra tik dieviðka ironija ir þmogiðka iliuzija? Gintautas VYÐNIAUSKAS Kultûros, filosofijos ir meno institutas Literatûra ir nuorodos 11 12 Tas procesas iðsamiai apraðytas Aristotelio traktate, kuris lotyniðkai vadinamas De generatione et corruptione, o lietuviðkai Apie atsiradimà ir iðnykimà. Tad atrodytø, kad ir minëtà procesà reikëtø vadinti atsiradimu ir iðnykimu. Taèiau ðie þodþiai procesà apibûdina ið vidaus: kaþkas tarsi pats ið savæs at-si-rado, kaþkas iðnyko, o juk mes drauge su Akvinieèiu dabar þvelgiame ne ið proceso rezultatø vidaus, o ið jo prieþasèiø perspektyvos. Kalbëdamas apie tà procesà, Akvinietis daþniausiai vartoja pasyviàjà veiksmaþodþiø generatur, corrumpitur formà, kuriø prasmæ tiksliau perteikia ne atsiradimas ir iðnykimas, o gaminimas ir naikinimas. Tiesa, gaminimà èia reikia suprasti ne tiek pramoninës gamybos prasme, kiek gimdanèios gamtos arba prigimties prasme: gam-ta gimdo, gam-ina. Thomas Aquinas. Scriptum super librum senten- 13 14 15 16 17 tiarum, liber secunda, distinctio 34, questio 1, articulus 1 in corpus. Þakas Maritenas. Ðventas Tomas Akvinietis ir blogio problema // Gërio kontûrai. Vilnius: Mintis, 1989, p. 358. Tomas Akvinietis. Apie esiná ir esmæ. Apie tiesà. Apie intelekto vienovæ prieð averoistus. Vilnius: Logos, 2000, p. 8. Vartojant ðiuolaikinæ terminijà, apibrëþimà gimine ir rûðiniu skirtumu galëtume vadinti apibrëþimu klase ir skirtumu tarp poklasiø. Taèiau ið pagarbos tradicijai tebevartojamas senasis ðios apibrëþimo rûðies pavadinimas. R.Pleèkaitis. Logikos ávadas. Vilnius: Mintis, 1978, p. 114. Hërakleitas. Fragmentai. Vilnius: Aidai, 1995, p. 41. Tomas Akvinietis. Apie ástatymus. Vilnius: Logos, 2005, p. 71. XLVIII KLAUSIMAS Apie ypatingà daiktø skirtingumà Á ÐEÐIS ARTIKULUS SUSKIRSTYTAS Toliau reikia svarstyti ypatingà daiktø skirtingumà (þr. kl. 44 ávadà). Pirmiausia gërio ir blogio skirtingumà, toliau dvasiniø ir kûniðkø kûriniø skirtingumà (kl. 50). Svarstant pirmàjá, reikia klausti apie blogá ir apie blogio prieþastá (kl. 49). Svarstant blogá, klausiama ðeðiø dalykø. Pirma: ar blogis yra kokia nors prigimtis. Antra: ar blogis yra daiktuose. Treèia: ar gëris yra blogio subjektas. Ketvirta: ar blogis visiðkai sunaikina gërá. Penkta: apie blogio suskirstymà á bausmæ ir kaltæ. Ðeðta: kas turi daugiau blogio bausmë ar kaltë. 100 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS K L AS IKA 1 ARTIKULAS AR BLOGIS YRA KOKIA NORS PRIGIMTIS Á PIRMÀJÁ ATSAKOME ÐITAIP. Atrodo, kad blogis yra tam tikra prigimtis. 1. Juk kiekviena giminë yra tam tikra prigimtis. O blogis yra tam tikra giminë, nes Predikamentuose sakoma, kad gëris ir blogis nëra giminëje, bet yra kitø giminës1. Vadinasi, blogis yra tam tikra prigimtis. 2. BE TO, kiekvienas kokià nors rûðá sudarantis skiriamasis poþymis yra tam tikra prigimtis. O dorovës dalykuose blogis yra rûðá sudarantis skiriamasis poþymis, juk blogas nusistatymas rûðiðkai skiriasi nuo gero, kaip dosnumas nuo ðykðtumo. Vadinasi, blogis reiðkia tam tikrà prigimtá. 3. BE TO, kiekviena ið dviejø prieðingybiø yra tam tikra prigimtis. O gëris ir blogis prieðprieðinami ne kaip stokojimas ir turëjimas, o kaip prieðingybës. Filosofas Predikamentuose tai árodo sakydamas, kad tarp gërio ir blogio yra tam tikras vidurys ir nuo blogio galima sugráþti prie gërio2. Vadinasi, blogis reiðkia tam tikrà prigimtá. 4. BE TO, tas, kurio nëra, neveikia. Bet blogis veikia, nes naikina gërá. Todël blogis yra tam tikras esinys ir tam tikra prigimtis. 5. BE TO, daiktø visatos tobulumui nepriklauso niekas, nebent jis bûtø koks nors esinys ir kokia nors prigimtis. O blogis priklauso daiktø visatos tobulumui: juk Augustinas Enchiridione (Vadovëlyje) sako, kad ið visø daiktø susideda nuostabus visatos groþis, kuriame net ir tai, kas vadinama blogiu, gerai sutvarkyta, ir á vietà padëta, labiau iðryðkina gërá. Vadinasi, blogis yra tam tikra prigimtis. BET PRIEÐINGAI raðo Dionisijas traktato Apie Dievo vardus ketvirtajame skyriuje: Blogis nëra nei egzistuojantysis, nei gëris. ATSAKAU, kad vienas ið prieðingø dalykø paþástamas per kità, kaip tamsa per ðviesà. Todël apie tai, kas yra blogis, reikia spræsti remiantis gërio samprata. O jau minëjome (kl. 5, a.1), kad gëris yra visa tai, ko norima; ir kadangi kiekviena prigimtis nori savo esaties ir savo tobulumo, bûtina teigti, kad bet kurios prigimties esatis ir tobulumas yra gëris. Todël negali bûti, kad blogis þymëtø kokià nors esatá, kokià nors formà arba prigimtá. Vadinasi, reikia pripaþinti, kad vardu blogis þymima kokia nors gërio stoka. Kaip tik todël sakoma, kad blogis nëra nei egzistuojantysis, nei gëris: kadangi esinys tiek, kiek jis yra, yra gëris, tai ðalinant vienà ið jø, ðalinamas ir kitas. Todël Á PIRMÀJÁ atsakytina, jog Aristotelis ten iðsako poþiûrá pitagorininkø, kuriems atrodë, kad blogis yra tam tikra prigimtis ir todël jie teigë, kad gëris ir blogis yra giminës3. Mat Aristotelis buvo ápratæs, ypaè logikos knygose, pateikti tuos pavyzdþius, kuriuos jo laikais tam tikri filosofai laikë tikëtinais. Arba reikia sakyti taip, kaip sako Filosofas Metafizikos deðimtoje knygoje, kad pirmoji prieðingybiø pora yra turëjimas ir stokojimas4, nes ji atrandama visose prieðingybiø porose, kadangi LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 101 TOM A S AK VI N I ET I S viena prieðingybë visada yra netobula kitos atþvilgiu, kaip juodumas baltumo ir kartumas saldumo atþvilgiu. Bûtent todël gëris ir blogis giminëmis vadinami ne be iðlygø, o kaip prieðingybiø [giminës], nes kiekviena forma turi gërio prasmæ, o kiekviena stoka tiek, kiek ji yra stoka, turi blogio prasmæ. Á ANTRÀJÁ atsakytina, kad gëris ir blogis nëra rûðá sudarantys skiriamieji poþymiai, nebent tik doroviniuose dalykuose, kurie gaunà rûðá ið tikslo, esanèio objektu valios, nuo kurios tie dalykai priklauso. Ir kadangi gëris turi tikslo prasmæ, tai gëris ir blogis yra doroviniø dalykø rûðis sudarantys skiriamieji poþymiai; gëris savaime, o blogis tiek, kiek jis atima deramà tikslà. Taèiau deramo tikslo atëmimas doroviniø dalykø rûðá sudaro tik susiedamas su nederamu tikslu: panaðiai gamtiniuose daiktuose nerandama tokios substancinës formos stokos, kuri nebûtø susijusi su kita forma. Todël blogis, kuris yra doroviniø dalykø [rûðá] sudarantis skiriamasis poþymis, yra tam tikras gëris, susijæs su kito gërio stokojimu: panaðiai kaip nesantûraus þmogaus tikslas yra ne proto praradimas, o protu netvarkomas juslinis malonumas. Todël blogis tiek, kiek jis yra blogis, nëra [rûðá] sudarantis skiriamasis poþymis, bet yra toks dël su juo susijusio gërio. Todël atsakymas Á TREÈIÀJÁ argumentà irgi aiðkus, nes ten Filosofas kalba apie gërá ir blogá doroviniuose dalykuose. Juk bûtent èia tarp gërio ir blogio atrandamas tam tikras vidurys, todël gëriu vadinama tai, kas sutvarkyta; o blogiu tai, kas ne tik netvarkinga, bet ir kitam þalinga. Todël Filososofas Etikos ketvirtoje knygoje sako, kad ðvaistûnas yra kvailokas, bet ne blogas5. Be to, nuo dorovinio blogio galima sugráþti prie gërio, be ne nuo kiekvieno blogio. Juk nuo aklumo negráþtama prie regëjimo, o aklumas yra tam tikras blogis. Á KETVIRTÀJÁ atsakytina: apie tai, jog kas nors daro, kalbama trejopai. Vienaip formaliai, ðitaip kalbant sakoma, kad baltumas daro baltà. Bûtent ðia prasme sakoma, kad blogis net kaip stoka naikina gërá, nes jis yra pats gërio naikinimas arba stokojimas. Kitaip kalbama sakant, kad kas nors daro veikdamas, kaip daþytojas sienà daro baltà. Treèiaip kalbama atsiþvelgiant á tikslo prieþastá: pvz., sakoma, kad tikslas veikia skatindamas veiksná. Pastaraisiais dviem bûdais blogis veikia ne pats savaime, t.y. ne tuo, kad jis yra tam tikras stokojimas, o tuo, kad su juo yra susijæs gëris: juk kiekvienas veiksmas vyksta per kokià nors formà, o kiekvienas dalykas, kurio norima kaip tikslo, yra tam tikras tobulumas. Todël Dionisijas traktato Apie Dievo vardus ketvirtajame skyriuje teigia, kad blogis neveikia ir nëra norimas, nebent tik su juo susijusio gërio galia; o pats savaime jis yra neapibrëþtas, esantis anapus valios ir siekiø. Á PENKTÀJÁ atsakytina, kad, kaip jau minëta (kl. 2, a. 3; kl. 19, a. 5 á 2; kl. 21, a. 1 á 3; kl. 44, a. 9), visatos dalys yra susijusios, nes viena kità veikia ir yra viena kitos tikslas bei pavyzdys. O tai, kaip jau sakyta (á 4), blogiui negali tikti, nebent tik dël su juo susijusio gërio. Todël blogis nepriklauso nei visatos tobulumui, nei yra visatos tvarkos dalis, nebent tik atsitiktinai, t.y. dël su juo susijusio gërio. 102 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS K L AS IKA 2 ARTIKULAS AR BLOGIS YRA DAIKTUOSE Á ANTRÀJÁ ATSAKOME ÐITAIP. Atrodo, kad daiktuose blogio nëra. 1. Juk daiktuose yra arba koks nors esinys, arba kokio nors esinio stoka, kuri nëra esinys. Taèiau Dionisijas traktato Apie Dievo vardus ketvirtajame skyriuje sako, kad blogis yra toli nuo to, kas egzistuoja, ir dar toliau nuo to, kas neegzistuoja. Todël blogio daiktuose niekaip negali bûti. 2. BE TO, esinys ir daiktas sukeièiami. Tad jeigu blogis bûtø esinys daiktuose, tai reikëtø pripaþinti, kad jis yra tam tikras daiktas. O tai prieðtarauja tam, kas jau pasakyta (a. 1). 3. BE TO, Aristotelio Topikos treèiojoje knygoje [119a27] paraðyta, kad baltesnis yra tas, kuriam maþiau ámaiðyta juodumo6. Todël geresnis yra tas, kuriam maþiau ámaiðyta blogio. O Dievas visada ir daug labiau negu gamta daro tai, kas geriau. Vadinasi, Dievo sukurtuose daiktuose nëra jokio blogio. BET yra PRIEÐINGAI, nes toks poþiûris paðalintø visus draudimus ir bausmes, kurie skirti tik blogiesiems. ATSAKAU, kad, kaip jau minëta (kl. 47, a. 2), visatos tobulumas reikalauja, kad bûtø daiktø nelygybë ir taip bûtø uþpildyti visi gerumo lygmenys. Juk vienas gerumo lygmuo yra toks, kad jam priklausantis daiktas yra taip geras, kad niekada negali stokoti. O kitas gerumo lygmuo yra toks, kad jam priklausantis daiktas yra taip geras, kad gali stokoti gërio. Tokie patys lygmenys yra paèioje esatyje, nes yra tokie [esiniai], kurie negali netekti savo esaties, kaip [negali] bekûniai; bet yra ir tokie, kurie gali prarasti savo esatá, kaip [gali] kûniðkieji. Ir kaip daiktø visatos tobulumas reikalauja, kad bûtø ne tik neirûs, bet ir irstantys esiniai, taip visatos tobulumas reikalauja, kad bûtø tokie, kurie galëtø stokoti gërio ir kartais jo stokotø. Taèiau blogio prasmæ sudaro bûtent tai, kad kas nors stokoja gërio. Todël akivaizdu, kad daiktuose yra blogis, kaip yra irimas, nes pats irimas yra tam tikras blogis7. Todël Á PIRMÀJÁ atsakytina, kad blogis yra toli tiek nuo to, kuris yra be iðlygø, tiek nuo to, kurio visiðkai nëra, nes jis yra ne kaip savybë ir ne kaip grynas neigimas, bet kaip stokojimas. Á ANTRÀJÁ atsakytina, kad, kaip raðoma Metafizikos penktojoje knygoje, esinys predikuojamas dvejopai8. Vienu bûdu predikuojamas jis reiðkia daikto esybæ ir dalijamas á deðimtá giminiø, todël sukeièiamas su daiktu. Ðitaip joks stokojimas nëra esinys, taigi ir blogis [nëra esinys]. Kitu bûdu esinys predikuojamas sakant, kad jis reiðkia tiesà teiginio, kuris sudarytas [ið subjekto ir predikato] ir kurio poþymis yra tas þodþis yra, o esinys yra tai, kuo atsakoma á klausimà, ar yra. Ðitaip kalbëdami sakome, kad aklumas yra akyje; arba apie bet kurá kità stokojimà. Ðitaip ir blogis vadinamas esiniu. Taèiau neþinodami ðio skirtumo kai kurie, atsiþvelgdami á tai, jog kai kurie daiktai vadinami blogais arba kad sakoma, jog blogis yra daiktuose, tikëjo, kad blogis yra tam tikras daiktas. LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 103 TOM A S AK VI N I ET I S Á TREÈIÀJÁ atsakytina, kad Dievas ir gamta, ir bet kuris kitas veiksnys daro tai, kas geriau visumai, o ne tai, kas geriau kuriai nors daliai, nebent to reikëtø visumai, kaip jau pasakyta (kl. 47, a. 2 á 1). Taèiau pati visuma, kuri yra kûriniø visata, yra geresnë ir tobulesnë, jei joje yra tai, kas gali stokoti gërio ir, Dievui leidus, kartais stokoja tiek todël, kad, pasak Dionisijo traktato Apie Dievo vardus ketvirtojo skyriaus, apvaizda siekia prigimtá ne sunaikinti, o iðsaugoti, bet pati daiktø prigimtis yra tokia, kad tie, kurie gali stokoti, kartais stokoja; tiek todël, kad, pasak Augustino Enchiridiono, Dievas yra toks galingas, jog gërá gali daryti ið blogio. Todël daug gerø dalykø nebûtø, jeigu Dievas jokiam blogiui neleistø bûti. Juk ugnis nedegtø, jeigu nebûtø galima ardyti oro; ir liûtas negyventø, jeigu nebûtø galima þudyti asilo; ir kerðijantis teisingumas bei kenèianèiøjø kantrybë nebûtø ðlovinama, jeigu nebûtø neteisybës. 3 ARTIKULAS AR BLOGIS YRA GËRYJE KAIP SUBJEKTE Á TREÈIÀJÁ ATSAKOME ÐITAIP. Atrodo, blogis nëra gëryje kaip subjekte. 1. Juk visos gërybës yra egzistuojanèios. O Dionisijas traktato Apie Dievo vardus ketvirtajame skyriuje sako, kad blogis nëra nei egzistuojantis, nei egzistuojanèiuose. Vadinasi, blogis nëra gëryje kaip subjekte. 2. BE TO, blogis nëra esinys, o gëris yra esinys. Bet neesinys nereikalauja esinio, kuriame bûtø kaip subjekte. Vadinasi, ir blogis nereikalauja gërio, kuriame bûtø kaip subjekte. 3. BE TO, viena prieðingybë nëra kitos subjektas. O gëris ir blogis yra prieðingybës. Vadinasi, blogis nëra gëryje kaip subjekte. 4. BE TO, apie tà, kuriame baltumas yra kaip subjekte, sakoma, kad jis yra baltas. Vadinasi, ir tas, kuriame blogis yra kaip subjekte, yra blogas. Tad jeigu blogis bûtø gëryje kaip subjekte, reikëtø pripaþinti, kad gëris yra blogas, bet tokiam teiginiui prieðtarauja tai, kas sakoma Izaijo knygoje: Vargas vadinantiems piktà geru, o gerà piktu (Iz 5, 20). BET PRIEÐINGAI Augustinas raðo Enchiridione, kad blogis yra tik gëryje. ATSAKAU, kad, kaip jau minëta (a.1), blogis reiðkia gërio paðalinimà. Bet ne kiekvienas gërio paðalinimas vadinamas blogiu. Mat gërio paðalinimà galima suprasti tiek atëmimo, tiek neigimo prasme. Neigiamai suprantamas gërio paðalinimas blogio prasmës neturi; prieðingu atveju reikëtø pripaþinti, kad tie, kuriø niekaip nëra, yra blogi; ir toliau, kad bet kuris daiktas yra blogas todël, kad neturi kito daikto gërio, pavyzdþiui, þmogus bûtø blogas todël, kad nëra toks greitas kaip stirna arba stiprus kaip liûtas. Taèiau gërio paðalinimas, suprantamas kaip atëmimas, vadinamas blogiu, kaip regëjimo stokojimas vadinamas aklumu. Taèiau stokojimo ir formos subjektas yra vienas ir tas pats, bûtent galimybëje esantis esinys: 104 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS K L AS IKA vis tiek ar jis galimybëje bûtø be iðlygø, kaip pirmoji materija, kuri yra substancinës formos ir jai prieðingos stokos subjektas; ar bûtø galimybëje tik tam tikru atþvilgiu, o akte bûtø be iðlygø, kaip skaidrus kûnas, kuris yra ðviesos ir tamsos subjektas. Taèiau akivaizdu, kad forma, kuria kas nors yra akte, yra tam tikras tobulumas ir tam tikras gëris: ðitaip kiekvienas akte esantis yra tam tikras gëris. Ir panaðiai kiekvienas galimybëje esantis, kaip ðitaip esantis, yra tam tikras gëris tiek, kiek linkæs á gërá: bûdamas galimybëje, jis yra gëris galimybëje. Todël tenka pripaþinti, kad blogio subjektas yra gëris9. Todël Á PIRMÀJÁ atsakytina, jog Dionisijas turi omeny, kad egzistuojanèiuose daiktuose blogio nëra kaip dalies arba kaip ko nors egzistuojanèio prigimtinës savybës. Á ANTRÀJÁ atsakytina, kad neigiamai suprantamas neesinys nereikalauja subjekto. Bet Metafizikos ketvirtojoje knygoje sakoma, kad stokojimas yra neigimas subjekte ir toks neesinys yra blogis10. Á TREÈIÀJÁ atsakytina, kad blogis kaip subjekte yra ne jam prieðprieðinamame gëryje, o kokiame nors kitame gëryje: juk aklumo subjektas yra ne rega, o gyvûnas. Bet atrodo, kad èia, pasak Augustino (cituotos vietos), neveikia dialektikø taisyklë, kuri sako, kad prieðingybës negali bûti kartu. Taèiau reikia turëti omeny, kad gëris ir blogis èia suprantamas apskritai, o ne kaip tas atskiras gëris ir anas atskiras blogis. Baltumas ir juodumas, saldumas ir kartumas, ir panaðios prieðingybës suprantamos tik kaip atskirybës, nes priklauso tam tikroms apibrëþtoms giminëms. Taèiau gëris apima visas gimines, todël vienas gëris gali bûti kartu su kito gërio stoka. Á KETVIRTÀJÁ atsakytina, kad Pranaðas linki praþûties tiems, kurie sako, kad gëris tiek, kiek jis yra geras, yra blogis. Bet tai neiðplaukia ið to, kas anksèiau pasakyta, kaip akivaizdu dël (pagrindinëje artikulo dalyje) pateikto paaiðkinimo. 4 ARTIKULAS AR BLOGIS SUNAIKINA VISÀ GËRÁ Á KETVIRTÀJÁ ATSAKOME ÐITAIP. Atrodo, kad blogis sunaikina visà gërá. 1. Juk viena prieðingybe visiðkai sunaikinama kita prieðingybe. O gëris ir blogis yra prieðingybës. Vadinasi, blogis gali sunaikinti visà gërá. 2. BE TO, Augustinas Enchiridione sako, kad blogis kenkia tiek, kiek atima gërá. O gëris yra pats sau tapatus ir vienodas. Vadinasi, blogiu visiðkai sunaikinamas. 3. BE TO, blogis tol, kol jis yra, kenkia gëriui ir já ðalina. O tas, ið kurio nuolatos kas nors paðalinama, kada nors sunaikinamas, nebent bûtø begalinis; bet to negalima pasakyti apie joká sukurtà gërá. Vadinasi, blogis visiðkai sunaikina gërá. BET PRIEÐINGAI sako Augustinas Enchiridione (cituotoje vietoje), kad blogis negali visiðkai sunaikinti gërio. LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 105 TOM A S AK VI N I ET I S ATSAKAU, kad blogis negali visiðkai sunaikinti gërio. Kad tai bûtø akivaizdu, reikia atsiþvelgti á tai, jog yra trejopas gëris. Toks, kuris blogiu visiðkai sunaikinamas: ir ðis gëris yra prieðingas blogiui; taip tamsa visiðkai sunaikina ðviesà, o aklumas regà. Bet yra toks gëris, kuris blogiu nei visiðkai sunaikinamas, nei sumaþinamas: bûtent tas gëris, kuris yra blogio subjektas; juk tamsos nesumaþina niekas, kas priklauso oro substancijai. Yra ir toks gëris, kuris blogiu tikrai sumaþinamas, taèiau visiðkai nesunaikinamas, ir tas gëris yra subjekto gebëjimas veikti. Taèiau to gërio [t.y. gebëjimo veikti] sumaþinimà reikia suprasti ne kaip atëmimà, panaðø á kiekybiná maþinimà, o kaip susilpninimà, panaðø á kokybës ir formos sumaþinimà. Taèiau to gebëjimo silpninimas turi bûti suprantamas kaip jo galios prieðingybë. Juk toks gebëjimas stiprinamas nuostatomis, kuriomis materija paruoðiama aktui; kuo subjekte jø daugiau, tuo labiau jis geba priimti tobulumà ir formà. Ir prieðingai, [tas gebëjimas] silpninamas prieðingomis nuostatomis: kuo materijoje jø yra daugiau ir kuo jos stipresnës, tuo labiau susilpnina [subjekto] galimybæ veikti. Taigi, jei prieðingos nuostatos gali bûti dauginamos ir stiprinamos ne be galo, bet kiekviena ið jø tik iki tam tikros ribos, tai minëtas gebëjimas irgi negali bûti be galo maþinamas ir silpninamas. Tai matyti aktyviøjø ir pasyviøjø elementø kokybiø atveju: juk ðaltumas ir drëgnumas, kuriais maþinamas arba silpninamas materijos gebëjimas priimti ugnies formà, negali bûti be galo didinami. Bet jeigu prieðingos nuostatos gali bûti be galo dauginamos, tai ir minëtas gebëjimas [gali bûti] be galo maþinamas ir silpninamas. Taèiau jis negali bûti visiðkai sunaikintas, nes visada iðlieka savo ðaknyje, t.y. subjekto substancijoje. Pavyzdþiui, jeigu tarp saulës ir oro iðdëstyti be galo daug tamsiø kûnø, tai oro gebëjimas ðviesai bûtø be galo sumaþintas, bet niekada jis nebus visiðkai sunaikintas tol, kol yra oras, kuris yra ið prigimties skaidrus. Panaðiai be galo gali bûti dauginamos nuodëmës, kuriomis vis labiau ir labiau maþinamas sielos gebëjimas priimti malonæ, nes nuodëmë yra tarsi tarp mûsø ir Dievo pastatyta kliûtis, kaip pasakyta Izaijo knygoje: Mûsø nuodëmës atskyrë mus nuo Dievo (Iz 59, 2)11. Vis dëlto, minëtas sielos gebëjimas nesunaikinamas visiðkai, nes jis priklauso jos prigimèiai. Todël Á PIRMÀJÁ atsakytina, kad tas gëris, kuris prieðprieðinamas blogiui, visiðkai sunaikinamas, taèiau kiti gëriai sunaikinami ne visiðkai, kaip pasakyta (pagrindinëje artikulo dalyje). Á ANTRÀJÁ atsakytina, kad minëtas gebëjimas yra ásiterpæs tarp subjekto ir veikimo. Todël toje pusëje, kurioje jis lieèia veikimà, blogiu sumaþinamas, bet toje pusëje, kurioje jis susijæs su subjektu, iðlieka. Vadinasi, nors gëris savyje yra sau tapatus, taèiau, siejant su ávairiais dalykais, jis sunaikinamas ne visiðkai, bet tik ið dalies. Á TREÈIÀJÁ atsakytina, jog kai kurie, ásivaizduodami, kad minëtas gërio maþëjimas yra panaðus á kiekybiná maþëjimà, teigë, jog kaip be galo dalijamas pagal tà paèià proporcijà (pavyzdþiui, pusæ dalijant per pusæ, arba treèiàjà dalá á tris dalis) 106 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS K L AS IKA maþëja tolydus dydis, taip maþëja gëris. Taèiau ðis argumentas èia neveikia, nes dalijime pagal tà paèià proporcijà atimama vis maþiau ir maþiau: juk pusës pusë yra maþesnë negu viso pusë. Taèiau antroji nuodëmë minëtà gebëjimà sumaþina nebûtinai maþiau negu pirmoji, bet kartais sumaþina arba tiek pat, arba daugiau. Todël reikia sakyti, kad, nors tas gebëjimas yra ribotas, vis dëlto jis gali bûti be galo maþinamas ne savaime, bet atsitiktinai; be galo dauginant prieðingas nuostatas, kaip minëta (pagrindinëje artikulo dalyje). 5 ARTIKULAS AR PAKANKAMAS BLOGIO SUSKIRSTYMAS Á BAUSMÆ IR KALTÆ Á PENKTÀJÁ ATSAKOME ÐITAIP. Atrodo, kad blogio suskirstymas á bausmæ ir kaltæ nëra pakankamas. 1. Juk atrodo, kad kiekvienas trûkumas yra tam tikras blogis. Taèiau visuose kûriniuose yra tam tikras trûkumas, dël kurio jie negali patys savæs iðaugoti esatyje, bet jis nëra nei bausmë, nei kaltë. Vadinasi, blogio suskirstymas á bausmæ ir kaltæ nëra pakankamas. 2. BE TO, proto neturinèiuose daiktuose nëra nei bausmës, nei kaltës. Bet juose yra nykimas ir stokojimas, o pastarieji priklauso blogio sampratai. Vadinasi, ne kiekvienas blogis yra bausmë arba kaltë. 3. BE TO, pagunda yra tam tikras blogis. Bet ji nëra kaltë, nes Antrojo laiðko korintieèiams (II Kor 12, 7)2 þodþius Glosa aiðkina taip: pagunda, kuriai nenusileidþiama, nëra nuodëmë, bet proga dorybei pasireikðti. Bausmë ji irgi nëra, nes pagunda yra anksèiau uþ kaltæ, o bausmë ateina vëliau. Vadinasi, blogio suskirstymas á bausmæ ir kaltæ nëra pakankamas. BET PRIEÐINGAI atrodo, kad tas suskirstymas nereikalingas, nes Augustinas Enchiridione raðo, kad kas nors vadinama blogu, nes kenkia. O tas, kuris kenkia, baudþia. Todël kiekvienas blogis priskiriamas bausmei. ATSAKAU, kad blogis, kaip jau minëta (a. 3), yra stokojimas gërio, pirmiausia ir savaime esanèio tobulume ir akte. Taèiau aktas yra dvejopas: pirmasis ir antrasis. Pirmasis aktas yra daikto forma ir visuma, o antrasis aktas yra veikimas. Todël ir blogis esti dvejopai. Vienaip dël formos arba kurios nors daikto visumai bûtinos dalies atëmimo; ðitaip aklumas arba organo stokojimas yra blogis. Kitaip dël deramo veikimo atëmimo; arba dël to, kad jo visiðkai nëra, arba dël to, kad jam trûksta deramo bûdo ir tvarkos. O kadangi gëris be iðlygø yra valios objektas, tai blogis, kuris yra gërio stokojimas, ypatingu bûdu esti protinguose kûriniuse, turinèiuose valià. Todël tas blogis, kuris yra dël daikto formos arba vientisumo atëmimo, suprantamas kaip bausmë; ypaè turint omeny tai, kas jau parodyta (kl. 22, a. 2), bûtent kad viskas priklauso dieviðkajai apvaizdai ir teisingumui, juk bausmës prasmë ta, kad ji yra prieLOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 107 TOM A S AK VI N I ET I S ðinga valiai. O tas blogis, kuris yra dël deramo veikimo trûkumo, valios dalykuose suprantamas kaip kaltë. Juk kas nors dël deramai neatlikto veiksmo kaltinamas tada, kai to veiksmo atlikimas priklausë nuo jo valios. Todël ðitaip svarstant, visas doroviniø dalykø blogis yra arba bausmë, arba kaltë. Todël Á PIRMÀJÁ atsakytina: kadangi, kaip jau minëta (a. 3), blogis yra gërio stokojimas, o ne grynas neigimas, tai ne kiekvienas gërio trûkumas yra blogis, o tik trûkumas to gërio, kurá ið prigimties bûtina turëti. Juk regëjimo stoka yra blogis ne akmenyje, o gyvûne, nes turëti regëjimà prieðinga akmens esmei. Panaðiai prieðinga kûrinio esmei, kad pats save iðsaugotø esatyje, nes esatá iðsaugo tas, kuris jà duoda. Todël tas trûkumas nëra kûrinio blogis. Á ANTRÀJÁ atsakytina, kad á bausmæ ir kaltæ skirstomas ne blogis apskritai, o tik valios dalykams priklausantis blogis. Á TREÈIÀJÁ atsakytina, kad gundymas, kadangi jis yra kurstymas blogiui, visada yra kaltës blogis gundanèiajame. O tame, kuris yra gundomas, tikrai nëra, nebent tik ta prasme, kad gundymas jame sukelia tam tikrus pakitimus, kaip veikianèiojo veiksmas patirianèiajame. Bet jeigu gundanèiajam pavyksta gundomàjá palenkti blogiui, tai pastarasis nusikalsta. Á KETVIRTÀJÁ (BET atrodo PRIEÐINGAI) atsakytina, kad bausmës esmë kenkti paèiam veikëjui. O kaltës esmë kenkti veikëjo veiklai. Ðitaip abi priklauso blogiui, nes abi turi kenkimo esmæ. 6 ARTIKULAS AR BAUSMË TURI DAUGIAU BLOGIO NEGU KALTË Á ÐEÐTÀJÁ ATSAKOME ÐITAIP. Atrodo, kad bausmë turi daugiau blogio negu kaltë. 1. Juk kaltë su bausme siejasi taip, kaip nuopelnas su apdovanojimu. O apdovanojimas turi daugiau gërio negu nuopelnas, nes yra pastarojo tikslas. Todël ir bausmë turi daugiau blogio negu kaltë. 2. BE TO, tas yra didesnis blogis, kuris prieðprieðinamas didesniam gëriui. Bet, kaip jau minëta (a. 5), bausmë prieðprieðinama veiksnio gëriui, o kaltë veiksmo gëriui. Kadangi veiksnys yra geresnis uþ veiksmà, tai atrodo, kad bausmë yra blogesnë uþ kaltæ. 3. BE TO, pats tikslo atëmimas yra tam tikra bausmë, vadinama palaimingojo regëjimo netektimi. O kaltës blogis yra nukreiptumo á tikslà atëmimas. Todël bausmë yra didesnis blogis negu kaltë. BET PRIEÐINGAI, iðmintingas meistras daro maþesná blogá, kad iðvengtø didesnio; taip gydytojas nupjauna galûnæ, kad ji nesunaikintø viso kûno. Bet Dievo iðmintis numato bausmæ, kad bûtø iðvengta kaltës. Vadinasi, kaltë yra didesnis blogis negu bausmë. 108 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS K L AS IKA ATSAKAU, jog kaltë turi daugiau blogio negu bausmë; ir ne tik juslinë bausmë, kurià sudaro kûniðkø gërybiø atëmimas, tokias bausmes dauguma paþásta, bet bausmæ suprantant plaèiau, bûtent kad malonës arba garbës atëmimas irgi yra tam tikra bausmë. Taip supratama dël dviejø prieþasèiø. Pirmoji ið jø yra ta, kad ið kaltës blogio, bet ne ið bausmës blogio, atsiranda kitas blogis; todël, pasak Dionisijo traktato Apie Dievo vardus ketvirtojo skyriaus: Ne bûti nubaustam yra blogis, bet tapti bausmës vertam. Taip yra todël, kad gëris be iðlygø priklauso aktui, bet ne galimybei, o galutinis aktas yra veikimas, arba naudojimasis kokiais nors turimais daiktais. Taèiau visais daiktais naudojamës valingai. Tad dël geros valios3, dël kurios þmogus gerai naudojasi turimais daiktais, þmogus vadinamas geru, o dël blogos blogu. Juk turintis blogà valià net tà gërá, kuris jam priklauso, gali blogai panaudoti; taip bûtø, jeigu gramatikas tyèia kalbëtø netaisyklingai. Kadangi kaltës turiná sudaro netvarkingas valios veiksmas, o bausmës atëmimas kai kuriø dalykø, kuriais valia naudojasi, tai kaltë yra didesnis blogis negu bausmë. Antràjà tokio supratimo prieþastá galima paimti ið to, kad Dievas yra bausmës blogio, bet ne kaltës blogio kûrëjas. Taip yra todël, kad bausmës blogis atima kûrinio gërá: tiek sukurtà kûrinio gërá, kaip apakimas atima regëjimà; tiek nesukurtà gërá, kaip atimant palaimingàjá regëjimà atimamas nesukurtas gëris. Bet kaltës blogis tiesiogiai prieðprieðinamas paèiam nesukurtajam gëriui: juk jis prieðtarauja dieviðkosios valios iðpildymui ir dieviðkai meilei, kuria dieviðkasis gëris mylimas dël jo paties, o ne vien dël to, kad kûrinys jame dalyvauja. Todël akivaizdu, kad kaltë turi daugiau blogio negu bausmë. Todël Á PIRMÀJÁ atsakytina, jog kaltë baigiasi bausme, kaip nuopelnas apdovanojimu, taèiau nusikalstama ne dël bausmës, kaip nusipelnoma dël apdovanojimo. Veikiau prieðingai, bausmë skatina vengti nusikaltimo. Taigi kaltë yra blogesnë uþ bausmæ. Á ANTRÀJÁ atsakytina, kad veikimo tvarka, kuri kalte sunaikinama, yra tobulesnis veikianèiojo gëris (nes jis yra antrasis tobulumas) negu tas gëris, kuris sunaikinamas bausme ir kuris yra pirmasis tobulumas. Á TREÈIÀJÁ atsakytina, jog kaltës negalima sieti su bausme taip, kaip tikslas siejamas su nukreiptumu á tikslà, nes ir vienà, ir kità tam tikru bûdu galima prarasti tiek dël kaltës, tiek dël bausmës. Dël bausmës todël, kad nuo tikslo ir nukreiptumo á tikslà atitraukiamas pats þmogus, o dël kaltës todël, kad stokà patiria veikimas, kuris nenukreipiamas á deramà tikslà. Literatûra ir nuorodos 11 Aiðku, kad prieðingybës ið prigimties glûdi dalykuose, kurie yra tapatûs arba rûðies, arba giminës atþvilgiu: liga ir sveikata ið prigimties glûdi gyvos bûtybës kûne, balta ir juoda ap- skritai kûne, o teisingumas ir neteisingumas þmogaus sieloje. Bûtina, kad visos prieðingybës priklausytø arba tai paèiai giminei, arba prieðingoms giminëms, arba paèios bûtø giminës: juo- LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 109 TOM A S AK VI N I ET I S 12 13 14 110 da ir balta priklauso tai paèiai giminei spalva èia yra giminë, teisingumas ir neteisingumas priklauso prieðingoms giminëms vienos ið prieðingybiø giminë yra dorybë, kitos nedorybë, o gëris ir blogis nepriklauso jokiai giminei jie patys yra giminë kitiems. Aristotelis. Rinktiniai raðtai. Vilnius: Mintis, 1990, p. 56. Panaðiai apie þmogø ir daugelá kitø dalykø sakoma gera ir bloga, bet viena ir kita nebûtinai turi bûti bûdinga tam, apie kà sakoma: juk ne visi yra arba blogi, arba geri tarp jø yra koks nors vidurys, antai tarp balto ir juodo pilkas, balkðvas ir kitos panaðios spalvos. Kitais atvejais bûna nelengva tarpiná dalykà pavadinti jis apibrëþiamas neigiant abu kraðtutinumus, pavyzdþiui, nei geras, nei blogas arba nei teisingas, nei neteisingas. Apie stokojimà ir turëjimà kalbama to paties dalyko atþvilgiu, pavyzdþiui, apie regëjimà ir aklumà akies atþvilgiu. Ir apskritai, kas ið prigimties turi vienà ið ðiø savybiø, to dalyko atþvilgiu ir kalbame apie stokojimà ir turëjimà. O stokojanèiu kokios nors savybës mes vadiname kiekvienà, galintá prisiimti tà savybæ, kai tos savybës visiðkai neturi tas, kas ið prigimties turëtø jà turëti, ir tuo metu, kai jà ið prigimties turëtø turëti. Aristotelis. Rinktiniai raðtai, p. 5152. Kiti tos paèios mokyklos atstovai teigia, kad yra deðimt pradø, kuriuos jie suporuoja ir sustato á du stulpelius riba ir neapibrëþtis, neporinis ir porinis, vienis ir daugis, deðinë ir kairë, vyriðkas ir moteriðkas pradas, rimtis ir judëjimas, tiesë ir kreivë, ðviesa ir tamsa, gëris ir blogis, kvadratinis ir pailgas. Atrodo, kad Alkmeonas ið Krotono taip pat suprato ðá reikalà. Tad arba jis paëmë ðá poþiûrá ið jø, arba jie ið jo, nes jis kalbëjo panaðiai kaip jie. Mat jis sako, kad dauguma þmogiðkø reikalø eina poromis, turëdamas omeny ne apibrëþtas prieðingybes, kokias iðsakë pitagorininkai, o visokias prieðingybes, pvz., baltas ir juodas, saldus ir kartus, geras ir blogas, didelis ir maþas. Jis iðsakë begalæ uþuominø apie kitas prieðingybes, bet pitagorininkai pakelbë ir savo prieðingybiø skaièiø, ir jø pavadinimus. Aristotelis. Metafizika, 986 a 2530. Pirminis prieðingumas yra tarp turëjimo ir stokojimo, ne bet kurio stokojimo (mat stokojimas turi keletà prasmiø), o to, kuris yra visiðkas. Ir kitos prieðingybës turi bûti taip pa- LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 15 16 17 18 19 vadintos atsiþvelgiant á jas [t.y. turëjimà ir stokojimà], vienos dël to, kad jos jas turi, kitos dël to, kad siekia jas padaryti, kitos kad jos yra gavimas arba praradimas tø ar kitø prieðingybiø. Ten pat, 1055 a 33-40. Ðitoks þmogus nëra blogo bûdo, nes virðyti saikà duodant ir neimti tai ne þemo ir nedoro þmogaus, o tik kvailoko bruoþas. Taigi, ðitoks ðvaistûnas yra geresnis uþ ðykðtuolá ir dël mûsø minëtø prieþasèiø, ir dël to, kad jis daug kam padeda, o ðykðtuolis niekam nepadeda, net pats sau. Aristotelis. Rinktiniai raðtai, p. 126. Tas, kuris maþiau sumaiðomas su jam prieðingu, labiau toks. Pavyzdþiui, baltesnis yra tas, kuris maþiau sumaiðytas su juodu. Aristotelis. Topika, 119 a 25. Blogis tik irstanèiam, o visatai gëris. Todël pasakyta tam tikras blogis, o ne blogis be iðlygø. Esinys predikuojamas kaip atsitiktinis poþymis ir kaip tai, kas yra savaime. Kaip atsitiktinis poþymis [esinys predikuojamas], pavyzdþiui, sakant teisingas yra muzikalus ir muzikantas yra þmogus, panaðiai sakoma muzikantas stato, nes pasitaiko, kad statybininkas yra muzikalus, arba muzikantas yra statybininkas, nes ðiuose pasakymuose vienas yra kitas reiðkia vienas yra kito atsitiktinis poþymis [akcidencija]. [...] Esinys predikuojamas savaime visiems tiems, kurie paþymëti predikavimo figûromis [t.y. predikamentais arba kategorijomis], nes esinio prasmiø yra tiek, kiek tø figûrø. O kadangi vienos predikavimo figûros iðsako, kas yra subjektas, kitos jo kokybæ, kitos kiekybæ, kitos santyká, kitos veikimà arba poveikio patyrimà, kitos jo kur, kitos kada, tai esinys turi jas atitinkanèias prasmes, nes þmogus yra sveikas nesiskiria nuo sveikas þmogus ir þmogus yra vaikðèiojantis arba pjaunantis nuo þmogus vaikðto, pjauna ir panaðiai visais kitais atvejais. Toliau esinys ir yra reiðkia, kad teiginys yra teisingas, o nëra kad jis yra ne teisingas, o melagingas tiek teigimo, tiek neigimo atveju; pvz., pasakymas Sokratas yra iðprusæs yra teisingas, arba pasakymas Sokratas nëra baltas irgi yra teisingas, o pasakymas ástriþainë nëra neproporcinga yra melagingas. Aristotelis. Metafizika, 1017 a 834. Atrodo, kad tas gëris yra tapatus blogiui. Juk pirmoji materija tai visiðkai neapipavidalinta medþiaga, kitaip tariant, ji absoliuèiai stokoja formos, o stokojimas yra blogis. Taèiau ma- K L AS IKA 10 terija, kaip bet kokios formos stokojanti medþiaga, kartu yra ir visø medþiaginiø formø galimybë, o bet kuri forma yra gëris. Taigi, ðia prasme materija yra gëris galimybëje, teikiantis pagrindà tapsmui, kuris bûtinas visatos tobulumui. Atrodo, kad materijos vertinimas kaip gërio arba kaip blogio priklauso tik nuo þiûros taðko. Daugiau apie materijos, gërio ir blogio tapatumà þr. Tomas Akvinietis. Apie gamtos pradus. Vilnius: Logos, 2003. Toliau, kadangi tirti prieðingybes dera vienam mokslui, o daugis prieðprieðinamas vieniui, ir vienam mokslui priklauso tirti neigimà ir stokojimà, nes abiem atvejais realiai tiriame kà nors vienà, kurio atþvilgiu yra neigimas arba stokojimas (nes arba be iðlygø sakome, kad to 11 12 13 vieno nëra, arba sakome, kad jo nëra kuriame nors daikte, arba tam tikroje rûðyje; pastarasis atvejis skiriasi nuo neigimo, nes neigimas þymi tik paprastà to vienio nebuvimà, o stokojimas þymi dar ir tai, kam stokojimas priskiriamas). Aristotelis. Metafizika, 1004 a 10-16. A. Rubðio vertime: Bet jûsø kaltës atskyrë jus nuo Dievo, jûsø nuodëmës uþdengë jo veidà, kad jûsø negirdëtø (Iz 59, 2). Taigi, kad neiðpuikèiau, man duotas dyglys ðone, ðëtono pasiuntinys, kad mane smûgiuotø ir neiðpuikèiau (2 Kor 12, 7). Turimas omeny ne paprastas geranoriðkumas juk gerais norais ir kelias á pragarà grástas, o Dievo valià atitinkanti teisinga þmogaus valia. Ið lotynø k. vertë ir ávadà paraðë Gintautas Vyðniauskas Versta ið: Sancti Thomae Aquinatis. Summa Theologiae I, La Editorial Catolica, S.A. Madrid, 1951 Stasys MOSTAUSKIS. Maþasis princas. 1998. Aliejus, kartonas. 40 × 30 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 111 STASYS MOSTAUSKIS Tapyba STASYS MOSTAUSKIS Stasys Mostauskis gimë 1968 m. spalio 29 d. Kauno rajone, Ringauduose. Baigæs mokyklà, 1986 m ástojo á VDI, kur studijavo menotyrà ir tobulinosi ávairiose dailës srityse. Baigæs institutà, ástojo á doktorantûrà, 2002 m. apgynë menotyros daktaro disertacijà Meno ir beprotybës santykiø problema (kompleksinë analizë). Nuo 1997 m. skaito praneðimus mokslinëse konferencijose, skelbia straipsnius ávairiuose mokslo þurnaluose ir straipsniø rinkiniuose. 1998 m. pradëjo dëstyti Kauno dailës institute, dalyvauja parodose, raðo ávairius scenarijus ir rengia animatorinius projektus televizijoje. Kaip tapytojas aktyviai reiðkiasi nuo 1990 m., dalyvauja tarptautiniuose pleneruose, rengia savo parodas Lietuvoje ir uþsienyje. Stasys Mostauskis was born in 1968 in Ringaudai, in the Kaunas region. In 1986 he entered Vilnius Art Institute, where he studied art criticism and various arts. Since 1990 he has exhibited his own paintings in various exhibitions in Lithuania and abroad. Since 1998 he has lectured at Kaunas Art Institute, participated in various exhibitions, written scenarios and prepared animation projects for TV. In 2002 he defended his doctoral thesis The Problem of Art and Insanity Relation (Integrated Analysis). STASIO MOSTAUSKIO PRARASTO ROJAUS NOSTALGIJA Stasys Mostauskis neabejojamai yra vienas intelektualiausiø dabartiniø lietuviø dailininkø, kurio jëga pirmiausia skleidþiasi átaigia ekspresija, koloritu ir muzikavimu abstrakèiomis formomis ir linijomis. Jo paveikslai iðsiskiria dideliu profesionalumu, tapybinës saviraiðkos formø ávairove. Ið daugybës srièiø, kuriose atsiskleidþia dailininko tapybinio màstymo rafinuotumas, nurodysiu tik kelias, mano akimis þvelgiant, svarbiau- 112 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS sias: 1) subtilaus kolorito tapybines abstrakcijas; 2) improvizacijas þydinèiø pievø temomis; 3) ávairiai nuo mistinio simboliðkumo iki galingos graþaus moters kûno ekspresijos traktuojamus aktus; 4) vadinamuosius personaþus tai subtilûs artimiausiø þmogaus draugø ðunø ir kaèiø stilizuoti ir sudvasinti psichologizuoti portretai. Dailininko ákvëpimo ðaltiniai ir meninës iðraiðkos priemonës labai ávairios. MENAS Tai, kad tapytojas paraðë ir apgynë menotyros daktaro disertacijà ir skelbia mokslinius darbus, aktyviai dalyvauja kultûrologijos, filosofijos istorijos, estetikos, meno filosofijos, meno psichologijos konferencijose, ruoðia ávairius scenaristo ir animatoriaus projektus televizijoje, neabejojamai turi poveiká jo tapybai, suteikia jai ypatingà intelektualinæ dimensijà. Taèiau kad ir kaip tai bûtø paradoksalu, vis dëlto intelektualios Mostauskio kûrybos iðtakø reikia ieðkoti jo vaikystëje ir ðeimos genealogijoje, ið kur sapnø ir svajø pavidalais ateina gelminiai, nuolatos pasikartojantys jo kûrybos leitmotyvai. Vëliau jie perkoðiami per sukultûrintos, rafinuoto estetinio skonio sàmonës prizmæ. Mano tëvai abu miðkininkai su aukðtuoju iðsilavinimu, baigæ Þemës ûkio akademijà. Mama buvo Kamðos miðko girininkë(viena ið nedaugelio tuo metu, o gal ir dabar girininkiø moterø Lietuvoje), grynakraujë þemaitë ið Meðkauskø, jos tëvas, beje, buvo eigulys netoli Kuliø. ...Mano tëvas ið á Sibirà iðtremto senelio paveldëjo tik pakoreguotà lenkiðkà pavardæ ir bajoriðkà kilmæ, kurià iðgëræs kaiðiojo po nosimi kiekvienam, kas tik netingëjo klausytis. Senelis buvo Lietuvoje gimæs lenkas, bent jau tokiu save laikë, o moèiutë tikra lenkaitë ið Varðuvos. Senelis dël jam vienam þinomø prieþasèiø jau tarybiniais metais pakeitë pavardæ ið Mostowski á Mostauskis, ir kai að gimiau, bajoriðka kilmë ir lenkø reikalas tebuvo atsainios autoironijos objektas nors kad ir kiek ðaipytumës ið savæs, kaþkur viduje ðiek tiek didþiavomës esà mëlyno kraujo. Mano vyresnë sesuo, að ir mano jaunesnis brolis jautëmës esà lietuviai, kita vertus, tëvo nuolat pabrëþiamos ðaknys, itin gausi namø biblioteka lenkø kalba ir tiems laikams itin liberali Lenkijos televizija privertë iðmokti lenkø kalbà ir lenkiðkà kultûrà priimti su pagarba, be daugumai kaunieèiø bûdingo prieðiðkumo. Ðis ðaknø ir nuo vaikystës supusios gamtinës aplinkos poveikis dailininko kûrybai buvo labai stiprus. Jo paveikslai tarsi gimsta ið pasàmonës gelmëse glûdinèiø spalvingø vaikystës vizijø, iracionalios sapnø stichijos, tiesioginio sàlyèio su þmogø supanèiu gamtos ir gyvûnijos pasauliu, jo garsais, spalvomis, linijomis, formomis, paties gyvenimo pateikiamomis temomis, netikëtai iðnyranèiomis jo paveiksluose ir ágaunanèiomis savità, tapybiniais simboliais uþðifruotà pavidalà. Vaikystæ, prisimena jis, praleidau miðke esanèioje vienintelëje sodyboje, kurià supo, kaip man tada atrodë, didþiuliai laukai ir ganyklos. Ðie laukai, atsiveriantys þvilgsniui iki pat neperþvelgiamos miðko juostos, buvo savotiðka Visata patys ankstyviausi prisiminimai, ið dalies susijæ su jaukumu ir saugumu, kurá duoda pasinërimas á aukðtà minkðtà þolæ. Kita prisiminimø grupë: pradëjæs eiti mokyklon, po treniruoèiø ar bûreliø kartais namo turëdavau gráþti sutemus, o reikëdavo áveikti apie pusantro kilometro miðku. Sunku bûdavo tol, kol nepamatydavau pro kamienus tolumoje þiburio. Sunku, nes tekdavo stoti akistaton su savo tamsos baime ir jos sutvertais demonais, lindinèiais uþ kiekvieno krûmo ar kamieno ir pan. Paþymiu: yra dvi emocijos, kurios ðiose prisiminimø grupëse svarbios jaukumas, saugumas, susijæs su pasinërimu á aukðtà pievos þolæ, ir jos prieðingybë tamsos baimë ir jà lydinti savikontrolës bûtinybë. Analizuojant dailininko kûrybà, be vyraujanèios emocinës nuostatos, ið karLOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 113 STASYS MOSTAUSKIS to á akis krinta tikram profesionalui bûdingas ypatingas dëmesys savo kûriniø formaliesiems aspektams: koloritui, formø, spalvø, faktûrø deriniams, siekiui perteikti sudëtingiausias nuotaikø ir vos ne taktiliniø pojûèiø moduliacijas. Jo paveiksluose keistai susipina impresionistinis susiþavëjimas gamtos spalvø gaivumu, siekis tiesiogiai perteikti þydinèiø pievø nuolatos besikeièiantá groþá su lyrinei abstrakcijai bûdingu meninës formos muzikalumu, plastiniø formø bei linijiniø struktûrø þaismu. Kartu èia regimas ir tragiðkam klasikinio modernizmo sparnui bûdingas bûties skauduliø, sàmonës skilimo, perteikiamø ribiniø situacijø dramatizmas, kuris keistai susipina su postmoderniam menui bûdingu konceptualumu, nerûpestingu þaismu ávairiomis postmodernios kultûros formomis, siekiu maksimaliai apriboti savo meniniø studijø objektà ir per maþà parodyti didelius dalykus. Todël konceptualûs ir atrodantys grynai formalûs þaidybiniai dailininko kûrybinës virtuvës dalykai èia artimai siejasi. Galima netgi tarti, sako jis, kad formali tapybinë kalba èia pakankamai autonomiðka, ir konceptualumo siûlomi turiniai jai visai nebûtini. Kai kam gali net pasirodyti, kad visas ðios tapybos konceptualizmas tëra vëlyvas antstatas ant formaliø bandymø pagrindo ar net paprasèiausia mistifikacija. Su tuo tikrai bûtø galima sutikti, bet tik su sàlyga, kad bus nutylëtos mano kaip autoriaus intencijos. Stasiui Mostauskiui labai svarbus emocinis santykis su tapomu objektu, já sudominusiø motyvø fizinis jusliðkumas. Ið èia kyla iðskirtinis dëmesys kolorito, atmosferø, apðvietimo, tarsi ið im- 114 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS presionistø paveikslø atkeliavusiai mirguliuojanèiø vaiskiø spalvø magijai, nuotaikø pokyèiams, faktûroms, spalvinëms dëmëms, jautriai tapymo manierai, abstrakèiø geometriniø, linijiniø, stilizuotø, þenkliniø formø santykiams. Vertinant tik formalià atlikimo manierà, galima sakyti, kad ji yra kaþkur tarp impresionizmo, tiksliau, vienos ið galimø jo variacijø, ir abstraktaus spalvø þaismo, kuris pasilieka sau teisæ vaizduoti tik pats save. Galima pasakyti ir kitaip: vizualiniai elementai, kuriø atkartojimu grástas pats kûrinio audinys, paprastai atsispiria nuo realiø augaliniø motyvø ir gravituoja abstrakcijos link. Jie tarsi patalpinti tarp ðiø dviejø poliø: vieni arèiau tikrovës, kiti arèiau abstrakcijos. Ir jei jau reiktø tikslinti abstrakcijos tipà, neabejotina, kad ji yra gamtinës organikos vedinys ir kaip tokia geometrinës krypties prieðingybë. Taèiau tai tik vienas ir, sakyèiau, iðvirðinis, racionalus apoloniðkasis dailininko kûrybos matmuo, kai kûrëjo dvasia tarsi laisvai ir þaismingai slysta pavirðiniu pasaulio sluoksniu, þavisi jo spalvomis, nuolatiniais atspalviø pokyèiais. Ðios pakraipos abstrakèiuose paveiksluose, kuriems nutapyti reikia daug neprofesionalui neregimo darbo ir gerai iðmanyti savo profesijos paslaptis, matyti akylaus menininko profesionalo kritinio ir analitinio darbo pëdsakai; ásitraukia jo iðlavintas estetinis skonis, kuris nuolatos kritiðkai vertina, atmeta, atrenka, derina, ieðko, ðlifuoja. Ið ðios intensyvios kûrybinës veiklos randasi viena kità papildanèiø abstrakèiø ir pusiau abstrakèiø kûriniø serijos, kuriose vieno paveikslo formalûs kompoziciniai ir spalviniai sprendimai papildomi kitais, MENAS atliktais kita spalvine gama, iðnaudojant muzikaliø formø, jautriausiø atspalviø, faktûrø teikiamas galimybes. Gamta girininko sodyboje augusiam vaikui visada, net po Kauno ir Vilniaus didmiesèiuose praleistø daugelio metø tebëra artima, globojanti, meilës ir ðilumos kupina, apgaubianti jaukumu stichija, kuri jam ákûnija saugumà, bûties pilnatvæ. Nors pats dailininkas prisipaþásta nemëgstàs gëliø, ir ypaè kultûriniø jø formø, taèiau konkreèiuose Mostauskio darbuose ðis santykis keièiasi ir tampa ypaè intymus. Èia reikëtø plaèiau aptarti jo itin svarbø, didelio formato, impresionistinio ir abstraktaus meno meistrø ákvëptà daugelio paveikslø ciklà Pievos, kurio atskira ir labai svarbi dalis yra gëlëtø pievø motyvai. Pievos savaime dailininkui nëra graþios (groþis kaip estetinë vertybë já menkai jaudina), taèiau jos kaip ið pasàmonës iðplaukiantis saldus ir giedras vaikystës prisiminimø ar svajø srautas uþlieja dailininkà, veikia jo jusles, pasaulëjautà. Ðtai kà jis pasakoja apie vienà giliai ástrigusá sapnà, kuris tarsi tapo gelminiu impulsu, pastûmëjusiu kurti ciklà Pievos: Rodos, stoviu að ant miðko kraðto, stingdamas nuo kà tik patirto vampyro ákandimo. Patirtà siaubà palengva iðstumia ðaltas pasmerktumo suvokimas: jauèiu savyje auganèià demono galià, jauèiu, kaip tampu kaþkuo sau svetimu, bet kartu iðsaugau ir ankstesnæ sàmonæ. Tas, kuris mane persekiojo ir suþeidë, vis dar stovi prieð mane. Jis nebeþvelgia man á akis, o kaþkur per petá, ir su netikëtu palengvëjimu suvokiu, kad jis man nebëra svetimas ir kad man nebëra, ko bijoti. Aplink naktis, prieð mane juoda miðko siena. Lëtai apsisuku, ir mano akims atsive- ria puikiai paþástamø vaikystës pievø vaizdai. Jie labai ryðkûs, tarsi nusidabruoti neþinia ið kur kylanèio ðvytëjimo, ir að suvokiu, kad nesu matæs nieko graþesnio. Mane tiesiog pripildo sakralus groþio pajautimas, ir jo visai negadina visiðkai blaivi mintis, kad visa tai matau ir gëriuosi jau ne savomis, o svetimomis, demono akimis. Ir tada mane uþvaldo keistas saldumo potyris potyris, kurio poveiká jutau dar kurá laikà nubudæs. Skaidrus apoloniðkasis pasaulio suvokimas èia kaþkaip keistai perauga á kità, jam oponuojantá dionisiðkàjá, kupinà susijaudinimo, iracionalios aistros, siautulingumo, stichinio kûrybiniø jëgø antplûdþio suvokimà. Ðis skatina perþengti savo fobijas, savàjá ribotà þmogiðkà, perdëm þmogiðkà pasaulio suvokimà ir pasakiðkos pabaisos ar demono akimis paþvelgti á kitiems neregimà paslëptà reiðkiniø esmæ. Esu beveik tikras, kad baimës faktas kûryboje tai savotiðkas natûralaus afrodiziako meilëje atitikmuo. Kad ði baimë yra galingas kûrybà inspiruojantis impulsas, ir tik paskui terapinë priemonë, leidþianti autoriui sublimuoti savo fobijas á iðorines formas. Ir kad baimë sunkiai atsiejama nuo susiþavëjimo kova, gelmine, be abejo, ir nuo savo galios pajautimo: juk vargu ar ámanoma kalbëti apie baimës patirtá be bûtinybës kovoti su ja. Baimë visada inspiruoja konfliktà, kuris grûdina ir verèia stoti akistaton su savàja pilnatve, su visu tuo, kas, matyt, neiðvengiamai tûno mûsø ðeðëliuose. Ir jei kalbëtume apie sveikatà ir patologijà, didesniu sveikumu ávardinèiau gebëjimà sàmoningai konfrontuoti su savo fobijomis nei patá atsiribojimo nuo fobijø faktà. Vadinasi, dailininkas meninës kûrybos procese iðkyla kaip nesàmoningas LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 115 STASYS MOSTAUSKIS mediumas, siekiantis perteikti gelminæ metafizinæ tapomø reiðkiniø esmæ, jis siekia harmonizuoti savo pasàmonës pasaulio kuriamas fobijas, netikëtai iðnyranèias ir tarsi vaiduokliai persekiojanèias kûrëjà. Èia ypaè svarbios tampa biologinës kûrybos prielaidos, galingø lytiniø instinktø sublimacija, ágyjanti ávairiausias formas jo tapomuose moters aktuose. Ðis dailininko kûrybos matmuo atsiskleidþia daugybëje skirtingai traktuojamø moters aktø, kuriuose sublimuojama ir skleidþiasi galinga aistra, fiziologija èia susipina su erotiðku moters kûno groþio poetizavimu. Áspûdingoje paveikslø serijoje Aktai vienà gelsvai þalsvame fone stovinèios moters su paukðèio snapu figûrà keièia kitos jaunos gulinèios vaisingumo deivës ávaizdis, o pastaràjà P. Picasso arlekinø stiliumi tapyta dar viena, agresyviai savo kûno groþá demonstruojanti grakðti jauna mergaitë, ir ðá moters kûno groþá ðlovinantá paradà tarsi vainikuoja puikiu linijiniu pieðiniu (artimu E. Degas) ið nugaros pavaizduotas ástabaus groþio moters kûno siluetas. Daugumoje ðios serijos paveikslø iðryðkinami erotiniai moters kûno aspektai pabrëþiant archetipiniø vaisingumo simboliø svarbà. Ávairiuose paveiksluose dailininkas tarsi siekia ið skirtingø þiûros taðkø atskleisti moters fiziologinës prigimties, ið gamtinës prigimties paveldëtø, taèiau po kultûriniu sluoksniu paslëptø fiziologiniø polëkiø nestabilumà, daugiaprasmiðkumà, nuolatines transformacijas ið vienos kûniðkos formos á kità. Tapytojà jaudina amþinojo moteriðkumo simbolio yang fiziologinës prigimties máslingumas, pa- 116 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS slankumas, minkðtumas, klampumas, nuolatiniai besikeièianèiø moters kûno formø pokyèiai ir ávairios vaisingumo fliuktuacijos formos bei pavidalai. Atskira ir labai savita dailininko kûrybos sritis ávairiø jo namø aplinkà supanèiø gyvûnø, ypaè artimiausiø þmogaus keturkojø draugø ðunø ir kaèiø vaizdavimas. Dailininkui rûpi ne tik grakðèiai perteikti jø judesiø plastikà, bet ir iðryðkinti jø individualybæ, vos ne suþmogintus psichologizuotus bruoþus. Manyèiau, toks ypatingas dailininko dëmesys gyvûnijos pasauliui neatsitiktinis, kadangi tai sudëtinë dalis tos harmoningos Visatos, kurios kontûrus jis intuityviai suvokë dar vaikystëje ir sugebëjo iðsaugoti iki dabar. Èia aptiksime daugybæ P. Klee, G. Rouault, primityvistø ir spontaniðkos tapybos maniera atliktø suþmogintø psichologizuotø kaèiø ir ðunø portretø, kuriuose iðryðkinamos konkreèios hipertrofuotos þmoniø savybës. Ðiuos paveikslus papildo groteskiðki pusiau gyvûnø, pusiau þmoniø vaizdiniai, kurie tarsi siekia parodyti mums gyvûnø ir þmoniø pasaulius skirianèiø ribø sàlygiðkumà, kai neretai per gyvûnà atsiskleidþia daugiau þmogiðkø savybiø, negu jas perteikia dvikojai padarai. Stasys Mostauskis dar tik áþengë á savo brandþiausià kûrybinës raidos tarpsná ir neabejojamai greit mus pradþiugins naujais paveikslais ir ciklais, kurie ne tik tæs jau iðryðkëjusias èia aptartas jo kûrybos tendencijas, taèiau ir atskleis daug naujø ðio talentingo dailininko saviraiðkos briaunø. Prof. Antanas Andrijauskas MENAS Stasys Mostauskis Nostalgia for the Paradise Lost There is no doubt that Stasys Mostauskis is one of the most intellectual contemporary Lithuanian painters. In his paintings he plays skilfully with colouring, abstract forms and lines. His works are expressive and persuasive. His artistic idiosyncrasy is especially noticeable in his subtle colourful abstractions; various pictures of meadows spread with flowers; robust and beautiful women; and humanised portraits of various animals, mostly cats and dogs. The sources of his artistic inspiration are various. His work as an art critic, as well as humanitarian studies, is one of them. But perhaps the most influential and profound source is his childhood memories and dreams. Both his parents were forestry officers; therefore, his childhood was surrounded by the beauties of nature and animals. Mostauskis is just at the beginning of his artistic maturity, and there is no doubt that he will develop further the mentioned, as well as new, creative tendencies, and will exhilarate us with his new paintings. Prof. Antanas Andrijauskas Stasys MOSTAUSKIS. Jaunas. 2002. Aliejus, kartonas. 50 × 35 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 117 STASYS MOSTAUSKIS Stasys MOSTAUSKIS. Lëlë. 1998. Aliejus, drobë. 55 × 35 118 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS MENAS Stasys MOSTAUSKIS. Ið ciklo Aktai. 1996. Aliejus, kartonas. 60 × 45 Stasys MOSTAUSKIS. Ið ciklo Aktai. 1996. Aliejus, kartonas. 60 × 40 Stasys MOSTAUSKIS. Ið ciklo Aktai. 2003. Aliejus, drobë. 130 × 90 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 119 STASYS MOSTAUSKIS Stasys MOSTAUSKIS. Ið ciklo Abstrakcijos. 2002. Miðri technika. Drobë. 100 × 60 Stasys MOSTAUSKIS. Liûtukas. 1997. Aliejus, kartonas. 75 × 65 120 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS MENAS Stasys MOSTAUSKIS. Stilingas I. 2003. Aliejus, kartonas. 40 × 25 Stasys MOSTAUSKIS. Stilingas II. 2003. Akrilas, kartonas. 40 × 21 Stasys MOSTAUSKIS. Apvalus. 2003. Akrilas, kartonas. 45 × 30 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 121 STASYS MOSTAUSKIS Stasys MOSTAUSKIS. Sapnuota 1. 2000. Aliejus, drobë. 80 × 40 Stasys MOSTAUSKIS. Sapnuota 2. 1999. Aliejus, medþio lenta. 50 × 25 Stasys MOSTAUSKIS. Sapnuota 3. 1993. Aliejus, kartonas. 40 × 25 Stasys MOSTAUSKIS. Sapnuota 4. 1990. Miðri technika, kartonas. 40 × 25 122 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS MENAS Stasys MOSTAUSKIS. Sapnuota 5. 1990. Aliejus, medþio lenta. 60 × 40 Stasys MOSTAUSKIS. Minotauras. 1996. Aliejus, medþio lenta. 60 × 50 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 123 A L DO N A VASI LI AU S K I E N Ë Gauta 2005-02-01 Pabaiga. Pradþia Logos Nr. 43 ALDONA VASILIAUSKIENË Vilniaus universitetas ARKIVYSKUPAS MEÈISLOVAS REINYS. JO IDËJAS ÁGYVENDINA RIETAVO AUÐROS KATALIKIÐKA VIDURINË MOKYKLA Archbishop Meèislovas Reinys. The Auðra Catholic Secondary School in Rietavas Implements his Ideas SUMMARY The Holy See started the process of the beatification of Archbishop Meèislovas Reinys (18841953), a martyr of Lithuania. In the multifarious activity of the archbishop, education occupies an important place. He disseminated his pedagogical ideas in many articles, and during his work with various organisations of Catholic youth. These ideas are still relevant. Many Catholic schools in Lithuania pay them great respect. Following the ideas of Reinys, the Auðra Catholic secondary school in Rietavas organises annual conferences for young historians. R ietavo Auðros katalikiðkoje mokykloje respublikinës jaunøjø istorikø konferencijos vyksta dvasingumo, tautiðkumo, dorovës ugdymo aplinkoje. Tad prisimename M. Reiná, kuris raðë: Neuþtenka lietuviams turëti mokyklà, reikia dar já vesti tinkamoje tautai dva- sioje. Istorija parodo ir gili psichologinë analizë patvirtina, kad tautos iðsigimëliai yra ne tik menkos dorinës vertës þmonës, bet neturi ir dvasios lakumo, taip didþiai reikalingo mokslinei bei kultûrinei tvërybai43. Á M. Reinio keltà dvasingumo svarbà nagrinëjamose kon- RAKTAÞODÞIAI: arkivyskupas Meèislovas Reinys, Rietavo Auðros katalikiðka mokykla, tikëjimas, dorovë. KEY WORDS: Archbishop Meèislovas Reinys, the Auðra Catholic school in Rietavas, faith, morality. 124 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS KULTÛRA ferencijose atsiliepia dvasininkija, savo dalyvavimu sukurdama tam tikrà aplinkà. Minëtini mokykloje kapelionais dirbæ kunigai Rimvydas Adomavièius, Edgaras Petkevièius, Vytautas Ðiaudvytis, Kæstutis Balèiûnas. Minëtini ir Rietavo Ðv. arkang. Mykolo klebonas Egidijus Jurgelevièius bei Tverø parapijos klebonas Egidijus Zulcas. Jie konferencijas pradeda maldomis, simbolinës þvakës uþdegimu, palaiminimu. Iðkilmingumà ir svarbà konferencijai teikia iðkilmingas valstybinës vëliavos áneðimas á salæ, visø dalyviø giedamas himnas. Arkivyskupui M. Reiniui bet kokia veikla, o ypaè pedagoginë, glaudþiai siejosi su dvasingumu, dorove, taèiau pirmiausia ji buvo neatsiejama nuo tikëjimo. Tik jis pats, turëdamas tokius iðugdytus ir iðsiugdytus bruoþus, galëjo paveikti ir kitus. Dvasininkijos dalyvavimas Rietave organizuojamose jaunøjø istorikø konferencijose tai arkivyskupo M. Reinio, mielai dalyvavusio jaunimo veikloje, (tarkim, ateitininkijoje)44 darbø tæsimas. Rietavo katalikiðka mokykla itin dëkinga iðeivijoje gyvenusiam dr. prel. Juozui Prunskui (1907 12 222003 04 26), Roþei Ðomkaitei, Juozui Kojeliui bei seserims Jautakaitëms, parëmusioms ne vienos konferencijos organizavimà. Be abejo, paramos susilaukta ir ið vietiniø rëmëjø. Juk kiekvienas dalyvis buvo ne tik pamaitintas, bet gavo ávairias knygas, o moksleiviai praneðëjai padëkø raðtus Padëkos raðtai áteikiami konferencijoje dalyvavusioms mokykloms. Uþ paramà ir pagalbà organizuojant jaunøjø istorikø konferencijas Rietavo ðvietimo, kultûros ir sporto skyriaus vedëja Lidija Rëkaðienë yra áteikusi Rietavo savivaldybës padëkos raðtus Rietavo katalikiðkajai vidurinei mokyklai, buvusiam jos direktoriui Vytui Rutkauskui ir dr. Aldonai Vasiliauskienei. Renginiø organizatoriai dþiaugiasi savivaldybës dëmesiu. Konferencijose aktyviai dalyvauja Rietavo ðvietimo, kultûros ir sporto skyriaus vedëja Lidija Rëkaðienë, Rietavo savivaldybës meras Antanas Èerneckis, Rietavo miesto seniûnas Kazimieras Valauskas bei kiti: taria sveikinimo þodþius, apdovanoja konferencijos dalyvius. Tarkim, meras A. Èerneckis ne kartà yra pasidþiaugæs jaunaisiais istorikais, tikëdamasis, kad gal ne vienas ið jø taps ir þymiu mokslininku, o ðio mokslo gyslelei átakos turës ir Rietavas. Neabejotina, konferencijø sëkmæ, mokiniø norà rengti praneðimus inicijuoja ir uþdega pedagogai. Be jau keliø minëtø pavyzdþiø, paminëtini istorikai Daiva Juðkienë, Lidija Rëkaðienë, Raimonda Katauskienë, Diana Ðadvilienë ir Virginija Þutautaitë (Rietavo mokyklos), Laima Gadeikytë, Renata Puotkalytë ir Algirdas Gedvilas (Kretingos pranciðkonø gimnazija), Algimantas Juðka (Tverø vidurinë mokykla), Romualda Zubavièienë ir Lilijana Simutienë (Klaipëdos Prano Maðioto vidurinë mokykla), Ona Balkevièienë, Juozas Brazauskas ir Antanas Vaièikonis (Panevëþio K. Paltaroko katalikiðka vidurinë mokykla), Vilija Vaserytë (Skuodo katalikiðka pagrindinë mokykla), Jurgita Monkuvienë ir Elena Ðidlauskienë (Telðiø V. Borisevièiaus vidurinë mokykla), Gintautë Kazlauskienë (Þemaièiø Kalvarijos vidurinë mokykla), LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 125 A L DO N A VASI LI AU S K I E N Ë Angelë Kuzminskienë (Labardþiø pagrindinë mokykla), Juozapas Navickas (Kauno jëzuitø gimnazija), Asta Jovaiðienë ir Aldona Vasiliauskienë (Vilniaus jëzuitø gimnazija) Juozas Malickas (Vilniaus Versmës vidurinë mokykla). Á konferencijas atvykæ Respublikos mokyklø ar gimnazijø istorijos mokytojai taupiai naudoja kiekvienà pertraukëlæ: aptaria opiausias pedagogines problemas, ugdymo klausimus, teikia pasiûlymus bûsimoms konferencijoms bei jø darbo efektyvumui didinti, diskutuoja apie bûtinø tyrinëti problemø aktualumà, svarbà ir pan. Ir kaip neprisiminti M. Reinio, raðiusio, kad tautos gerovë, aiðku, pareina labai þymioje dalyje nuo vaikø jaunimo auklëjimo, ásakmiau tariant, nuo pasirinktosios auklëjimo krypties, kurioje juk bûtinai turi pasireikðti pasirinktieji idealai bei tikslai45. Konferencijø metu moksleiviai aiðkinasi, kokia mûsø vieta suvokiant istorijà: ar reikia iðkalti faktus ir gauti gerà paþymá, ar brandinti savyje tautos iðlikimo, savasties mintá. Þiniø gausa, jei þmogus nëra dvasiðkai brandus, þalinga, net kenksminga. Tad bûtina brandinti harmoningà þinojimà, tautinæ savimonæ, nors tai dabartiniame globalizacijos procese tarsi jau ir nebepatogu. Pedagogai svarsto ir kità itin aktualø klausimà kaip paskleisti kuo platesnæ informacijà apie konferencijà. Kalba apie bûtinybæ iðleisti skaitytus praneðimus ir iðsiuntinëti juos po visas Lietuvos mokyklas tai bûtø nemaþa paskata tyrinëti savo kraðto istorijà, kaupti þinias, dalyvauti tokiuose renginiuose. Rietavo Auðros katalikiðkos vidurinës mokyklos organizuojamos, tradici- 126 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS nëmis tapusios jaunøjø istorikø konferencijos liudija, kà gali padaryti keli þmonës, besirûpinantys savo kraðto, tautos ir valstybës ateitimi. Mokytojai, konferencijoms parengdami vis naujus mokinius, leidþia kuo platesniam moksleiviø bûriui susipaþinti su naujais istoriniais faktais, suþinoti apie kraðtui nusipelniusias asmenybes, puoselëja tëvynës meilës idëjas, pagarbà ir atsakomybæ savo tautos istorijai, ugdo bûsimuosius mokslininkus. Konferencijos praturtina dalyvius ne tik mokslo þiniomis, ugdo dvasingumà, pleèia bendravimà bei bendradarbiavimà. Jos liudija, kad jaunimas, skatinamas patriotizmo bei meilës savo kraðtui, gali daug nuveikti Tëvynës labui, nes, pasak M. Reinio, auklëjimo iðmintis ir krikðèioniðkoji meilë reikalauja, kad auklëjime bûtø mielu noru pasitinkami geri ir kilnûs jaunimo pasiryþimai, kad jie bûtø auklëjami, kad jie bûtø sunaudojami kaipo motyvai tolimesniems pasiryþimams, pasiaukavimams ir lavinimams46. Tokios konferencijos itin svarbios moksleiviams: skaitydami savo darbus bei klausydami kitø praneðimø, pasisakymø, klausimø, jie mokosi vieni ið kitø, gali patikrinti savo gebëjimus, vertinti savo bei kitø darbus, pajusti savo darbo trûkumus bei vertæ, mokytis diskutuoti. Neatsitiktinai M. Reinys esminiu katalikiðkojo auklëjimo sistemos bruoþu laikë vitalizmà gyvybingumà. Ðv. Jono Bosco auklëjimo sistema jam buvo ryðkiausias auklëjimo pavyzdys. Salezieèiø sistemos gyvybingumà lemia kiekvieno vaiko dvasios galiø atskleidimas ugdant asmenybæ. Knygoje, skirtoje Don Bosco, jau minëtoje pratarmëje jis KULTÛRA iðkëlë Ðv. Jono Bosco asmenybës kûrybiðkumà, sumanumà, sugebëjimà derinti maldà su darbu, þodá su pavyzdþiu. Ðios konferencijos liudija, kad nepaisant sunkiø ekonominiø sàlygø, yra mokytojø, gebanèiø uþdegti mokinius kûrybine ir moksliniø tyrinëjimø ugnele, gauti lëðø atveþti juos á graþø, taèiau tolimà Þemaitijos miestelá, kad èia, pasisëmæ þiniø ir dvasinës stiprybës, galëtø jas skleisti tarp bendraamþiø, skatintø kiekvienà Tëvynës labui áneðti savàjà dalá Tad ðios tolimame Þe- maitijos mieste Rietave kasmet vykstanèios jaunøjø istorikø konferencijos paèios jau tampa savotiðka bûsimøjø mokslininkø kalve. Rietavo Auðros katalikiðkos mokyklos kolektyvas, organizuodamas jaunøjø istorikø konferencijas, atlieka didþiulá darbà ugdydamas ir brandindamas bûsimus mokslininkus, dvasingas asmenybes, sàmoningus katalikus, mylinèius ir gerbianèius savo gimtinës, valstybës istorijà, ágyvendina arkivyskupo Meèislovo Reinio keltas idëjas. IÐVADOS 1. Arkivyskupo Meèislovo Reino keltos problemos, ypaè tikëjimo, dorovës ir dvasingumo klausimai, aktualios ir ðiandienà. 2. Jaunimo brandà arkivyskupas áþvelgë plaèioje katalikiðkoje veikloje, kurià jis pats palaikë ir rëmë. 3. Rietavo Auðros katalikiðka vidurinë mokykla per jaunøjø istorikø konferencijas organizuotai átraukia ir kitø Respublikos mokyklø kolektyvus á plaèià ugdomàjà veiklà. 4. Per deðimtmetá organizatoriai sugebëjo iðplësti konferencijos dalyviø geografijà. 5. Pasikeitë konferencijø forma konkursinës konferencijos iðaugo á studijines: plenariniai posëdþiai, darbas sekcijomis ir kt. 6. Susiformavo vieninga tematika Tëvynës labui áneðu savàjà dalá (nuo V konferencijos 1999 m.). 7. Nusistovëjo konferencijø rengimo laikas pavasaris. 8. Auðros katalikiðkos vidurinës mokyklos veikla garsinama spaudoje, pirmøjø konferencijø praneðimø medþiaga parengta atskirais sàsiuviniais. 9. Konferencijø moksliná lygá padeda kelti studentø (Algirdo Èerniausko, Mindaugo Lingës) bei mokslininkø dalyvavimas bei skaitomi praneðimai, susitikimai su LKMA nariais (A. Damuðiu, J. Damuðiene, A. Liuima SJ, P. Gavënu SDB, A. Vasiliauskiene), kraðtieèiais. 10. Jaunøjø istorikø konferencijø metu ugdomos mokslinës pajëgos ágyjama pirminio mokslinio darbo patirties: ðaltiniø ieðkojimas, darbas su pirminiais ðaltiniais, medþiagos rinkimas ir kaupimas, sukauptos medþiagos analizë ir perteikimas, mokslinio darbo svarbiausiø klausimø akcentai, ugdomas mokslinis taktas, LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 127 A L DO N A VASI LI AU S K I E N Ë mokoma apibendrinti iðklausytus praneðimus, iðsakyti kritines pastabas, pateikti pageidavimus. 11. Konferencijø metu ugdomi meniniai gebëjimai: istorine tematika mokiniai rengia scenos vaizdelius, parodas, muzikinæ programà. 12. Katalikiðkø, tautiniø principø laikymasis: konferencijos pradedamos malda, vëliavos áneðimu, Tautos himnu. 13. Rietavo Auðros katalikiðkoji vidurinë mokykla, vienintelë Respublikoje jau deðimt metø kasmet organizuodama jaunøjø istorikø konferencijas ir jomis ágyvendindama M. Reinio keltas idëjas, yra graþus sektinas pavyzdys kitoms Lietuvos mokykloms. PRIEDAS RIETAVO AUÐROS KATALIKIÐKOS VIDURINËS MOKYKLOS ORGANIZUOJAMØ KONFERENCIJØ KAI KURIE FAKTINIAI DUOMENYS47 1995 m. vasario 1416 d. I jaunøjø istorikø konferencijos tema: Lietuvos valstybingumo raidos bruoþai, nepriklausomybës kovø idealai. Dalyvavo 7 mokyklø atstovai: Kretingos katalikiðka vidurinë mokykla, Plungës I vidurinë mokykla, Rietavo aukðtesnioji þemës ûkio mokykla, Rietavo katalikiðka vidurinë mokykla, Rietavo Lauryno Ivinskio vidurinë mokykla, Telðiø 7-oji katalikiðka vidurinë mokykla, Þemaièiø Kalvarijos vidurinë mokykla. Perskaityti 6 praneðimai. 1996 m. vasario 1416 d. II tarpmokyklinës jaunøjø istorikø konferencijos tema: Gimtasis kraðtas, jo ðvietëjai, kovotojai uþ laisvæ. Dalyvavo 8 mokyklø atstovai: Kretingos katalikiðka vidurinë mokykla, Kuliø vidurinë mokykla, Plungës I vidurinë mokykla, Rietavo aukðtesnioji þemës ûkio mokykla, Rietavo katalikiðka vidurinë mokykla, Rietavo Lauryno Ivinskio vidurinë mokykla, Telðiø 7-oji katalikiðka vidurinë mokykla, Þemaièiø Kalvarijos vidurinë mokykla. Perskaityti 7 praneðimai. 1997 m. vasario 1316 d. III jaunøjø istorikø konferencijos tema: 128 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS Baþnyèios átaka, asmenybiø veiklos atspindþiai mokyklø istorijoje. Dalyvavo 10 mokyklø atstovai: Kretingos katalikiðka vidurinë mokykla, Kuliø vidurinë mokykla, Laukuvos gimnazija, Plungës I vidurinë mokykla, Rietavo aukðtesnioji þemës ûkio mokykla, Rietavo katalikiðka vidurinë mokykla, Rietavo L. Ivinskio vidurinë mokykla, Telðiø 7-oji katalikiðka vidurinë mokykla, Tverø vidurinë mokykla, Þemaièiø Kalvarijos vidurinë mokykla. Perskaityta 10 praneðimø. 1998 m. vasario 13 d. IV tarpmokyklinës jaunøjø istorikø konferencijos tema: Lietuvos valstybingumo raidos bruoþai: praeitis, dabartis, perspektyva. Dalyvavo 11 mokyklø atstovai: Kauno jëzuitø gimnazija, Kretingos katalikiðka vidurinë mokykla, Kuliø vidurinë mokykla, Plungës I vidurinë mokykla, Rietavo aukðtesnioji þemës ûkio mokykla, Rietavo katalikiðka vidurinë mokykla, Rietavo Lauryno Ivinskio vidurinë mokykla, Telðiø 7-oji katalikiðka vidurinë mokykla, Vilniaus jëzuitø gimnazija ir Vilniaus Versmës vidurinë mokykla, Þemaièiø Kalvarijos vidurinë mokykla, Dalyvavo Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto II kurso studentas Algirdas Èerniauskas. KULTÛRA Iðklausyti 4 plenariniai (bendri) praneðimai ir 12 praneðimø sekcijose. 1999 m. balandþio 30 d. V jaunøjø istorikø konferencijos tema: Tëvynës labui áneðu savàjà dalá Dalyvavo 11mokyklø atstovai: Kauno jëzuitø gimnazija, Klaipëdos Prano Maðioto vidurinë mokykla, Kretingos katalikiðka vidurinë mokykla, Panevëþio K. Paltaroko katalikiðka vidurinë mokykla, Rietavo aukðtesnioji þemës ûkio mokykla, Rietavo katalikiðka vidurinë mokykla, Rietavo Lauryno Ivinskio vidurinë mokykla, Telðiø V. Borisevièiaus vidurinë mokykla, Tverø vidurinë mokykla, Vilniaus jëzuitø gimnazija, Vilniaus Versmës vidurinë mokykla. Iðklausyti 2 plenariniai praneðimai ir 14 praneðimø sekcijose (Su LKMA istorija supaþindino dr. A. Vasiliauskienë). 2000 m. balandþio 28 d. VI respublikinës jaunøjø istorikø konferencijos tema: Tëvynës labui áneðu savàjà dalá Dalyvavo 13 mokyklø atstovai: Kauno jëzuitø gimnazija, Klaipëdos Prano Maðioto vidurinë mokykla, Kretingos pranciðkonø gimnazija, Kuliø vidurinë mokykla, Panevëþio K. Paltaroko katalikiðka vidurinë mokykla, Rietavo Aukðtesnioji þemës ûkio mokykla, Rietavo katalikiðka vidurinë mokykla, Rietavo Lauryno Ivinskio vidurinë mokykla, Skuodo pagrindinë katalikiðka mokykla, Telðiø V. Borisevièiaus vidurinë mokykla, Tverø vidurinë mokykla, Vilniaus jëzuitø gimnazija, Þemaièiø Kalvarijos vidurinë mokykla. 13 moksleiviø praneðimø ið jø 4 skaityti plenariniame posëdyje ir 9 dvejose sekcijose. Kauno jëzuitø gimnazijos parengta vaidybinë pamoka Lietuvos kelias tai istorijos, literatûros, muzikos, dailës vaidybinë pamoka, skirta Lietuvos Nepriklausomybës atkûrimo deðimtmeèiui (mokytoja Ona Zut- kienë, reþisierë Audronë Remeikienë) nuo seniausiø laikø iki ðiø dienø. Dr. A. Vasiliauskienës praneðimas Prof. A. Damuðis ateitininkijos organizatorius ir vadovas, prof. A. Damuðio praneðimas Lietuvos rezistencijos sàlygos, aukos ir viltys. 2001 m. balandþio 27 d. VII respublikinës jaunøjø istorikø konferencijos tema: Tëvynës labui áneðu savàjà dalá Dalyvavo 15 mokyklø atstovai: Kauno jëzuitø gimnazija, Klaipëdos Prano Maðioto vidurinë mokykla, Kretingos pranciðkonø gimnazija, Labardþiø pagrindinë mokykla, Medingënø pagrindinë mokykla, Panevëþio K. Paltaroko vidurinë mokykla, Rietavo aukðtesnioji þemës ûkio mokykla, Rietavo Lauryno Ivinskio vidurinës mokyklos ir Rietavo katalikiðka vidurinë mokykla, Skuodo katalikiðka pagrindinë mokykla, Telðiø V. Borisevièiaus vidurinë mokykla, Tverø vidurinë mokykla, Þadvainø pagrindinë mokykla, Þemaièiø Kalvarijos vidurinë mokykla. Plenariniame posëdyje perskaityti 4 praneðimai ir po 5 praneðimus dvejose sekcijose. Dr. A. Vasiliauskienës praneðimas Nusipelniusios mokslininkës LKMA akademikës. 2002 m. kovo 8 d. VIII respublikinës jaunøjø istorikø konferencijos tema: Tëvynës labui áneðu savàjà dalá Dalyvavo 11 mokyklø atstovai: Kauno jëzuitø gimnazija, Klaipëdos Prano Maðioto vidurinë mokykla, Kretingos pranciðkonø gimnazija, Panevëþio K.Paltaroko vidurinë mokykla, Rietavo aukðtesnioji þemës ûkio mokykla, Rietavo Lauryno Ivinskio vidurinë mokykla, Rietavo Auðros katalikiðka vidurinë mokykla, Tverø vidurinë mokykla, Vilniaus jëzuitø gimnazija, Vilniaus Versmës vidurinë mokykla, Þadvainiø pagrindinë mokykla. LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 129 A L DO N A VASI LI AU S K I E N Ë Iðklausyti 9 praneðimai, 3 literatûrinës istorinës kompozicijos, Kretingos gimnazijos moksleiviø koncertas, dr. A. Vasiliauskienës praneðimas Prof. P. Dovydaitis ir jaunimas, pristatyta knyga, skirta P. Dovydaièiui Akmenuotas patrioto kelias. 2003 m. Lietuvos intelektualai minëjo arkivyskupo Meèislovo Reinio mirties Vladimiro kalëjime 50-àsias metines, tad jaunieji istorikai buvo supaþindinti su ðia asmenybe (praneðimà skaitë dr. Aldona Vasiliauskienë). 2003 m. balandþio 12 d. IX respublikinës jaunøjø istorikø konferencijos tema: Tëvynës labui áneðu savàjà dalá Dalyvavo 8 mokyklø atstovai: Kauno jëzuitø gimnazija, Klaipëdos Prano Maðioto vidurinë mokykla, Kretingos pranciðkonø gimnazija, Panevëþio K. Paltaroko katalikiðka vidurinë mokykla, Rietavo Auðros katalikiðka vidurinë mokykla, Rietavo Lauryno Ivinskio vidurinë mokykla, Telðiø vysk. V. Borisevièiaus vidurinë mokykla, Tverø vidurinë mokykla. Iðklausyti 8 praneðimai, 3 kompozicijos, mini spektaklis Þana DArk Dievo árankis. 2004 m. geguþës 13 d. X istorikø konferencijos tema: Tëvynës labui áneðu savàjà dalá Dalyvavo 7 mokyklø atstovai: Birþø r. Papilio pagrindinë mokykla, Labardþiø pagrindinë mokykla, Medingënø pagrindinë mokykla, Panevëþio K. Paltaroko vidurinë mokykla, Rietavo Auðros katalikiðka vidurinë mokykla, Rietavo Lauryno Ivinskio vidurinë mokykla, Tverø vidurinë mokykla. Iðklausyti 5 praneðimai, literatûrinë, etnografinë ir istorinë kompozicija bei dr. A. Vasiliauskienës praneðimas Rietavo Auðros katalikiðka vidurinë mokykla ágyvendina arkivyskupo M. Reinio idealus. Literatûra ir nuorodos 43 44 130 M. Reinys. Lietuvos mokyklø keliais // Lietuvos mokykla. 1918. I m. Nr. 56. P. 98. A. Vasiliauskienë. Vyskupas Meèislovas Reinys Ateities þurnalo puslapiuose // Logos. 2002. Liepa Rugsëjis. Nr. 30. P. 172182; Spalis gruodis. Nr. 31. P. 170184; A. Vasiliauskienë. Vyskupas Meèislovas Reinys Ateities þurnalo puslapiuose. Arkivyskupo Meèislovo Reinio istoriografinë apþvalga // Logos. 2003. Sausis Kovas. Nr. 32. P. 173183. LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 45 46 47 M. Reinys. Auklëjimo kryptis // Lietuvos mokykla. 1928. Nr. 1. P. 5. M. Reinys. Lavinimo bei auklëjimo kely // Lietuvos mokykla. 1925. Nr. 1. P. 5. Priede pateikiamos konferencijø datos, jø pavadinimai, mokyklø, siuntusiø atstovus á konferencijas pavadinimai, mokiniø praneðimø skaièius, kiti asmenys, dalyvavæ konferencijoje. KULTÛRA Gauta 2005-11-17 VALDAS PRUSKUS Vilniaus Gedimino technikos universitetas ANTANAS KAUPAS: ÁÞVALGOS DËL NACIONALINIO IDENTITETO IR SOCIALINËS SANTARVËS IÐSAUGOJIMO Antanas Kaupas: Foresights of the Preservation of National Identity and Social Concord SUMMARY The article deals with the standpoint of Antanas Kaupas (18701913), the famous active member of the Lithuanian Catholic movement of the beginning of the 20th century, a priest, and a sociologist, who emigrated to the USA because of persecutions from the tsarist authorities, on the preservation of national identity and social concord. According to Kaupas, the preservation of national identity is the guarantee of the survival of a nation and an individual and their genuineness. If the identity is lost, both the nation and the individual are lost. Kaupas considered the survival of a nation as a developing process with two striking dimensions: the first the ability to develop immunity to foreign hostile and negative influences, doubtful values and one-day ideas; the second the ability to accumulate new ideas stimulating social progress and not contradicting human nature, and after a critical evaluation of them to use them for the spiritual and material welfare of the nation. Only a nation trying to realise such abilities may advance towards the future with confidence to preserve its identity among other nations and present itself to the world. The best conditions for presentation to the world may be ensured only by the existence of an independent state. Lithuania, in aspiring to independence and total welfare, must follow its own way and not admire radical ideas which may be, according to him, destructive to the country. Only religion and faith are able to unite people spiritually in this noble deed. So, Lithuanians, according to Kaupas, must look for happiness on the Christian base. Of course, new values and forms of life shall also be accepted. Not always shall they correspond to the thinking and traditions of the nation. So it is necessary to be ready to evaluate critically and accept them, and also to perceive the price to be paid for this. This price must not be too high, an unbearable burden posing a serious danger to the identity of the nation, the preservation of its self-dependence, historical and cultural values and traditions. These ideas declared by Kaupas have not lost their actuality even today, and have even acquired new meanings. RAKTAÞODÞIAI: tautinis tapatumas, santarvë, socializmas, socialinë grupë, darbas, nuosavybë, teisingumas. KEY WORDS: national identity, solidarity, socialism, social group, work, property, justice. LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 131 VALDAS PRUSKUS ÁVADAS XIX a. pabaigoje nemaþai lietuviø kunigø, aktyviø tautinio atgimimo veikëjø, dël caro valdþios persekiojimø buvo priversti palikti tëvynæ. Daugelis iðvyko á JAV. Stengdamiesi èia iðlaikyti tautinæ savimonæ, steigë parapines mokyklas, statë baþnyèias, rûpinosi lietuviðkos spaudos leidimu. Þinoma, neliko abejingi ir naujoms socialinëms teorijoms, domëjosi Amerikos demokratija ir stengësi supaþindinti su jos principais bei tradicijomis savo tëvynainius ir taip moraliai bei idëjiðkai paremti tuos, kurie ryþosi iðsaugoti tautiná tapatumà, prieðintis socialinio radikalizmo idëjoms, XIXXX a. sandûroje vis labiau ëmusioms skverbtis á Lietuvà. Toks buvo ir Antanas Kaupas (18701913) iðkilus XX a. pradþios lietuviø katalikø veikëjas, palikæs þenklø pëdsakà ne tik iðeivijos visuomeniniame gyvenime, aktyviai puoselëjæs tautiðkumo iðsaugojimo idëjas, bet ir aktyvus spaudos darbininkas, intelektualiai oponavæs tuo metu gan populiariø socialinio radikalizmo bei socializmo idëjø propaguotojams. Ankstyva mirtis neleido iki galo atsiskleisti A. Kaupo asmenybei, taèiau jo nuveikti darbai kelia pagarbà, o palaikyti glaudûs ryðiai su garsiais Lietuvos þmonëmis (J. Basanavièiumi, A. JakðtuDambrausku ir kt.) þadina smalsumà. Iðlikæ J. Basanavièiaus raðyti A. Kaupui laiðkai rodo, kaip aukðtai jis vertino ðá iðeivijos lietuviø veikëjà uolø tautiðkumo puoselëtojà1. Apie A. Kaupà spaudoje raðyta nedaug. Apie já, minint 85àsias jo mirties metines raðë A. Buðkevièienë2, jis minimas jau mûsø laikais, 1997 m iðleistoje knygoje Ið Lietuvos Filosofijos, sociologijos ir teisës enciklopedijos3. Deja, iðsamesniø studijø apie ðio iðkilaus katalikø veikëjo veiklà ir jo socialines paþiûras ligi ðiol neturime. Turtingas A. Kaupo archyvas, iðlikæs JAV ir uoliai Èikagos kazimierieèiø saugomas, dar laukia tyrinëtojø. 1. A. KAUPO GYVENIMO IR VEIKLOS BRUOÞAI Antanas Kaupas gimë 1870 m. vasario 1 d. Gudeliuose (dabar Panevëþio r.), valstieèiø ðeimoje. Ið maþens buvo jautrus, nuovokus, imlus. Mokydamasis Ðiauliø gimnazijos penktoje klasëje, ástojo á draugijà, kurios nariai platino caro valdþios draudþiamà literatûrà. Ðeðtoje klasëje uþ lietuviðkø knygø platinimà ið gimnazijos buvo paðalintas. 1888 m. ástojo á Þemaièiø kunigø seminarijà, kuri 1864 m. buvo perkelta ið Telðiø á Kau- 132 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS nà. Nors joje, kaip teigia J. Stakauskas, ir vieðpatavo M. Valanèiaus ir Anykðèiø ðilelio autoriaus dvasia, taèiau vadovybë tvirtai laikësi prolenkiðkos orientacijos, pataikavo lenkø ðovinizmui ir jo kultûrinëms aspiracijoms4. Simpatijø lietuviðkajam sàjûdþiui nerodë ir tuometinis seminarijos rektorius (18881899) G. Cirtautas. Klierikø patriotizmà lietuviø kalbos paskaitomis stiprino kalbininkas Kazi- KULTÛRA mieras Jaunius. Tautiðkai nusiteikæ klierikai laikësi poþiûrio, kad kunigas, norëdamas gerai atlikti pareigas, turi bûti patriotas, jam turi rûpëti Lietuvos ateitis ir visuomeniniai reikalai. Tam jis turás rengtis ið anksto, kad pradëjæs kunigauti, galëtø rasti bendraminèiø. Seminarijoje besimokanèio J. Tumo-Vaiþganto iniciatyva 1888 m. èia ákuriama slapta organizacija, kuri po metø reorganizuojama á Ðv. Kazimiero draugijà. Jos nariu tapo ir A. Kaupas. Draugijos nariai skaitë ir platino Auðrà, Varpà, Tëvynës sargà, Þinyèià, domëjosi socialinio gyvenimo klausimais, rûpinosi lietuviðkos religinës spaudos reikalais. Seminarijos vadovybë nemëgo rizikuoti, buvo atsargi, todël ádëmiai stebëjo klierikus ir uþ menkiausius prasikaltimus ðalindavo ið seminarijos. Á nemalonæ pateko ir A. Kaupas. Po dvejø metø uþ susiraðinëjimà su seminarijos vadovybei átartinais gimnazijos laikø draugais ir uþ kratos metu aptiktà draudþiamà literatûrà jis ið seminarijos buvo paðalintas. A. Kaupas iðvyko á Peterburgà, aktyviai dalyvavo lietuviø studentø draugijos rengiamose diskusijose visuomeninio, kultûrinio bei dvasinio gyvenimo klausimais. Apie tà laikotarpá savo autobiografijoje A. Kaupas raðë: Mëgom daug filosofuoti apie viskà: evoliucijà, revoliucijà, socializmà <...>, prisiklausiau visko. Apie visokius izmus galëjau ðnekëti kaip ir kiekvienas studentas, nors jø ir gerai nesupratau5. Po metø gráþæs á Kaunà dirbo repetitoriumi ir savarankiðkai rengësi gimnazijos aðtuntos klasës kurso egzaminams. 1892 m. vasario mënesá bute, ku- riame A. Kaupas nuomojosi kambará, policija per kratà rado draudþiamos lietuviðkos literatûros. Buto ðeimininkas pateko á kalëjimà, o nuomininkui buvo patarta palikti Kaunà. A. Kaupas gráþo á tëviðkæ. Pastebëjæs, kad yra policijos sekamas, draugø patartas ir suðelptas emigravo á JAV. 1892 m. rugpjûèio 26 d. atvyko á Èikagà tuometiná didelá lietuviø emigrantø centrà. Kurá laikà dirbo gyvuliø skerdyklose. Netrukus gavæs vietos lietuviø paramà sutikimà mokëti uþ mokslà, ástojo á lenkø kunigø seminarijà Detroite. Seminarijos rektorius J. Buchaèevskis ávertino jaunuolio literatûrinius sugebëjimus ir ëmësi já globoti. Nors ið Þemaièiø kunigø seminarijos vadovybës buvo gauti neigiami atsiliepimai, A. Kaupas 1896 m. geguþës 6 d. buvo áðventintas kunigu. Beveik metus klebonavo Wiles-Barre mieste, o 1897 m. buvo paskirtas lietuviø parapijos Krentono mieste klebonu. 1907 m. persikëlë á Pitstonà. Áveikæs didelius finansinius sunkumus, èia pastatë mûrinæ baþnyèià ir ákûrë parapinæ mokyklà lietuviø vaikams. Èia ir pats dëstë tikybà, Lietuvos istorijà. 1912 m. gráþo á Èikagà. Iðsekintas sunkios ligos (gerklës vëþio) 1913 m. spalio 27 d. mirë. A. Kaupas buvo vienas þymiausiø to meto lietuviø veikëjø JAV. Jis gerai paþino Amerikos lietuviø gyvenimà ir visuomeninæ veiklà, padëjo steigti ávairias organizacijas ir draugijas. 1899 m. kartu su kunigu A. Miluku ákûrë Motinëlës draugijà, kurios tikslas gaivinti ir iðlaikyti lietuvybæ Amerikoje, padëti Lietuvai iðsikovoti þodþio, spaudos, tikëjimo laisLOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 133 VALDAS PRUSKUS væ, nepriklausomybæ. Vëliau ásteigë Katalikø tiesos draugijà, kuri rûpinosi katalikiðkos pasaulëþiûros gynimu ir skleidimu. 1910 m. kartu su kitais organizavo Amerikos lietuviø kunigø sàjungà. Nors buvo impulsyvaus bûdo, A. Kaupas turëjo autoritetà, buvo gerbiamas. J. Tumas-Vaiþgantas apie já yra taip atsiliepæs: Grynas, plaèiø nuomoniø liberalas, mokytas sociologas, su laisvamanybe ar bedievybe, kas tà patá reiðkia, kovoja institucijà statydamas prieð institucijà, organizacijà prieð organizacijà. Asmenis gerbia, jø neuþlieèia, nekolioja, neþemina6. A. Kaupo nuoðirdumas, geranoriðkumas, pastangos suprasti kitokiø paþiûrø þmones, neatstumti nuo Baþnyèios abejojanèiø, tas savotiðkas liberalizmas imponavo daugeliui, todël nenuostabu, kad jis net du kartus buvo renkamas Lietuviø katalikø susivienijimo JAV prezidentu, ávairiø draugijø valdybø nariu. Gyvendamas JAV, nesiliovë domëjæsis Lietuvos socialiniu, politiniu bei kultûriniu gyvenimu. 1909 m. tuomet dar kunigo Jurgio Matulaièio iniciatyva suorganizuotiems kunigø socialiniams kursams Kaune atsiuntë referatà Lietuviø iðeivystë Amerikon. Ðis praneðimas, kaip ir kiti skaitytieji praneðimai, buvo iðspausdintas Draugijoje7. Nuo 1910 m. A. Kaupas buvo Lietuviø mokslo draugijos Vilniuje narys ir aktyvus jos rëmëjas. Ið Amerikos lietuviø rinko lëðas Lietuviø mokslo ir Lietuviø dailës draugijoms8, Kaune ásteigtam katalikø knygynui siuntë literatûrà ir periodinæ spaudà. Ið to meto JAV lietuviø A. Kaupas iðsiskyrë ðviesiu protu, geru iðsilavinimu, 134 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS apsiskaitymu, gebëjo graþiai, sklandþiai ir visiems suprantamai raðyti. Veikiai, pasak Vaiþganto, pasidarë pirmuoju tarp lygiø. Nebuvo dogmatikas. Laikësi poþiûrio, kad ne tik Biblija, bet ir veikalai tokiø proto milþinø, kaip Aristotelis, Platonas, Dantë, Servantesas, Ðekspyras, Gëtë ir kiti klasikai, privalo bûti þinomi kiekvienam apsiðvietusiam inteligentui9. Taip pat ir kunigui. Verta dëmesio gali bûti ir kitokia nuomonë. Todël laiðke, raðytame Draugijos redaktoriui A. Jakðtui, jis siûlo spausdinti ne tik katalikiðkø, bet ir kitokias nuomones reiðkianèiø svarbiausiø laikraðèiø turinius10. A. Jakðtui sutikus, Draugijoje imta skelbti Lietuvos ûkininko ir Vilties apþvalgas. Savo ruoþtu ir pats A. Kaupas siuntinëjo Draugijai þymiausiø JAV laikraðèiø The Arena, The Independent, The literary digest apþvalgas, recenzavo garsiø to meto sociologø ir ekonomistø (J. Mackay, J. A. Dewe, W. Graham, J. Husslein) veikalus, raðë Laiðkus ið Amerikos. Èia jis supaþindino Lietuvos visuomenæ su JAV socialiniu ir politiniu gyvenimu, aiðkino demokratijos teigiamybes. Apie Amerikos lietuviø gyvenimà jis raðë ir Vilniaus þiniose, Viltyje, bendradarbiavo Vienybëje lietuvninkø, Þemaièiø ir Lietuvos apþvalgoje, Tëvynës sarge, Ryte, Tëvynëje, Dirvoje, Garse, Þvaigþdëje. Daþniausiai pasiraðinëdavo slapyvardþiais: A-as, A. K., A. A. K., An-Ka, A. K-as, Selimas, Karvojus, Patrimpas, Amerikos kunigas. Antra vertus, su Lietuvos reikalais stengësi supaþindinti ir amerikieèius. Raðë straipsnius apie tautos vargus po rusø valdþia á átakingus leidinius The North American Review ir The Independent. KULTÛRA Be to, straipsnius apie Lietuvà ir Amerikos lietuvius A. Kaupas raðë ir anglø kalba leidþiamai Katalikø enciklopedijai. Taip daryti ragino ir savo tëvynainius Lietuvoje11. Iðleido dvi publicistiniø straipsniø knygas: Pergyventos valandos. Karvojaus laiðkai (1906) ir Patrimpo laiðkai (1907). Iðvertë groþinës literatûros veikalø (H. Sienkevièiaus Tvanas, t. III, D. De- fo Robinzonas Krusius, arba pasekmës nepaklusnumo, R. Stivensono Iþdø sala), paraðë originaliø kûriniø. Þinoma jo apysaka Ieðkok aukso ðirdyje, paskelbta Tëvynës sarge (1901). 1907 m. redagavo Katalikø draugà, 19091913 m. Draugà. Neliko jis abejingas ir socialiniams klausimams, kurie tuo metu buvo plaèiai diskutuojami visuomenëje. 2. SOCIALINËS NUOSTATOS IR ÁÞVALGOS A. Kaupà labiausiai domino dvi problemos kaip pasiekti socialinæ santarvæ ir kaip iðsaugoti tautiná tapatumà. Joms ir skyrë daugiausia dëmesio pateikdamas savitas áþvalgas. Apie A. Kaupo socialines áþvalgas bei nuostatas galima spræsti ið veikalø Socializmo silpnos pusës (1903), Evoliucija, ne revoliucija (1907), Patrimpo laiðkai, taip pat ið straipsniø spaudoje. Pats A. Kaupas domëjimàsi socialine problematika aiðkina taip: Paþinau gyvenimà toká, koks jis yra, o ne toká, koks turëtø bûti. Buvau arti susitikæs su studentais, bedieviais, socialistais, anarchistais, teroristais, darbininkais, kapitalistais, inteligentais, tamsuoliais. Pats dirbau pjovyklose, maèiau, kaip kiti dirba dirbtuvëse ir kasyklose. Du kartus buvau seminarijoje, kurioje susipaþinau su Katalikø Baþnyèios mokslu, gyvenau tarp darbininkø, o dabar gyvenu ið darbininkø. Taigi tokios klasës pastangos pagerinti savo bûvá man ypatingai rûpi12. Stengdamasis suprasti, kokiais bûdais þmogus, pelnantis duonà savo rankø darbu, galëtø pasiekti socialiai saugesná ir geresná, þmogaus vertà gyveni- mà, A. Kaupas studijuoja ne tik tradicinës Katalikø Baþnyèios socialiná mokslà, bet ir tuo metu populiarias JAV socialines bei ekonomines koncepcijas. Autobiografijoje jis raðë: Pradëjau skaityti Bonaro, Gide, Seligman ir kitø ekonomistø veikalus. Pas Gide radau paminëtà socializmo doktrinà, kuri man patiko. Taèiau susipaþinæs arèiau, pamaèiau, kad be sociologijos paþinimo nieko nepadarysi. Tad griebiausi uþ Wardo, Rosso, Blackmaro, Gidingso ir kitø sociologø raðtø13. Didþiausià átakà A. Kaupo socialinëms nuostatoms padarë solidarizmo koncepcija, kurià tuo metu JAV propagavo psichologinës pakraipos sociologai A. Rosas ir F. Gidingsas, leidæ Èikagoje sociologijos darbø þurnalà (American Journal of Sociology). 1895 m. pasirodë garsusis F. Gidingso veikalas Sociologijos pagrindai, o po metø S. Pateno knyga Socialiniø jëgø teorija. Ðie sociologai savo darbuose rëmësi organinës mokyklos atstovo pozityvisto H. Spenserio idëjomis. Jo veikalas Sociologijos pagrindai (1876) buvo uoliai studijuojamas Vakarø Europos ðaliø universitetuose (ypaè LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 135 VALDAS PRUSKUS Vokietijoje), taip pat JAV. Kuo sociologus traukë H. Spenseris? Pirmiausia jis teigë, kad visuomenë panaði á biologiná organizmà. Visuomenës raidos dësniai neva tokie pat kaip gyvo organizmo. Kaip biologinio organizmo ávairûs organai darniai veikdami atlieka bûtinas organizmo raidos funkcijas, taip ir socialinio kûno, t.y. visuomenës, ávairios þmoniø grupës atlieka skirtingas socialines funkcijas ir, harmoningai tarpusavyje bendradarbiaudamos, lemia normalià visuomenës raidà. Ði H. Spenserio propaguojama socialinio solidarizmo idëja rado ypaè palankià dirvà JAV. XIXXX a. sandûroje JAV iðgyveno pereinamàjá laikotarpá ið agrarinës visuomenës á industrinæ. Individualus fermeris virto miestieèiu. Mokslo ir technikos laimëjimai ir jø praktinis diegimas këlë optimizmà visuotinës gerovës visuomenë pamaþu darësi realybe. Atrodë, kad Jungtinëse Valstijose ágyvendinama tai, kà skelbë socialistai. Tai patvirtino mintá, jog visuotinæ gerovæ galima pasiekti tik sutartinai dirbant, o ne kovojant. Gerovës garantas vidutinis pilietis, o ne viena kuri ið dviejø prieðiðkø klasiø. Kuo daugiau bus vidutiniø pilieèiø, tuo greièiau bus realizuotas socialinis idealas. Siekti gerovës nëra paprasta. Reikia pasiaukojamai dirbti ir gebëti rasti kompromisà. Taigi, ne tarpusavio kova, o ieðkant kompromisø galima eiti socialinës paþangos keliu. Gerai susipaþinus su ávairiomis socialinëmis grupëmis, jø poreikiais, galima valdyti ir visuomenëje vykstanèius procesus, o svarbiausia iðvengti dideliø so- 136 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS cialiniø sukrëtimø, revoliucijos, kurià, kaip neiðvengiamà klasiø kovos iðdavà, pranaðavo socialistai. Todël amerikieèiø sociologai (ypaè F. Gidingsas) daugiausia studijavo ávairiø socialiniø grupiø gyvenimo bûdo ypatumus, kurie gali bûti prieðtaravimø tarp jø prieþastis. A. Kaupui patiko JAV sociologø pastangos geriau paþinti ávairiø socialiniø grupiø nuotaikas, visuomenëje vykstanèius procesus, kad bûtø galima iðvengti prieðtaravimø, sukelianèiø socialinius konfliktus. Tik pripaþástant solidariðkumà visø draugijos sluoksniø, atsiras pasaulyje lygsvara, o drauge ir ramybë, teigë A. Kaupas14. Jis tapo karðtu solidarizmo idëjø propaguotoju ir gynëju. Juolab kad ðios idëjos buvo artimos ir popieþiaus Leono XIII enciklikos Rerum novarum (1891) dvasiai. Remdamasis amerikieèiø sociologø J. Dilio ir L. Vardo knygoje A test book of sociology iðdëstytais teiginiais, A. Kaupas toliau klausia: Argi nëra panaðumo tarp þmogaus kûno ir gerai organizuotos draugijos? Galva, akys, burna, rankos, pilvas, kojos ir t.t. juk turi analogijas draugijoje! Kaip kûno sànariai priklauso viens nuo kito ir viens be kito apsieiti negali, taip ir atskiri þmonës, sudarantys draugijà, nepaisant to, ar kurie màsto, ar kurie valdo, ar kurie dirba ir maitina visus kitus, visi jie viens be kito apsieiti negali, visi priklauso viens nuo kito15. Nors atskiros grupës visuomenëje atlieka skirtingas funkcijas, bet jos narius veikia tos paèios dvejopos jëgos fizinës ir dvasinës. Fizines jëgas A. Kaupas skirsto á ontogenetines ir filogenetines. Ontogenetinës neleidþia þmo- KULTÛRA gui numirti badu, nes reikalauja, kad jis dirbtø ir pelnytø sau duonà. Filogenetinës jëgos, pasak A. Kaupo, reikalauja, kad þmonës mylëtø vienas kità ir pratæstø rasës ir tautos gyvybæ. Prie dvasiniø jëgø jis priskiria sociogenetines. Svarbiausi poþymiai meilë, altruizmas ir uþuojauta, ðie jausmai riða þmones krûvon16, verèia siekti doros, gërio ir tiesos. Ypaè svarbi meilë, galinti keisti þmogø, jo orientacijas ir veiksmus. Fiziniø ir dvasiniø jëgø realizavimosi sàlyga darbas ir nuosavybë. Abi ðios jëgos, veikdamos viena kità þmoguje, kartu ir visuomenëje, sukuria tam tikrà pusiausvyrà ir tvarkà. Bet ði tvarka nëra amþina, nes visuomenei, kaip ir kiekvienam gyvam organizmui, bûdinga dinamika, kitimas, tobulëjimas. Visuomenë, bûdama socialinis organizmas, prisitaikydama prie naujø aplinkybiø, pamaþu keièia savo formà, bet ne paèià struktûrà, kurià lemia amþinos ir pastovios ontogenetinës, filogenetinës ir sociogenetinës jëgos. Vadinasi, visuomenë kisdama neturi griauti struktûrø, joje atsirandanèios naujovës turi ne griauti vietinius atsiekimus, bet juos tobulinti17. Taigi kiekvienoje visuomenëje slypi potencinës galimybës tobulëti, nes èia vieðpatauja amþina kova tarp ávairiø spëkø, kiekviena galybë susiduria su pasiprieðinimu ir, já áveikdama, juda á prieká. Tai procesas, kuris keièia visuomenës gyvenimo formas. Logiðkai kyla klausimas: nuo ko priklauso visuomenës evoliucijos procesas? Pasak A. Kaupo, socialinës struktûros gerumas ir tobulybë priklauso nuo draugijos spëkø iðsilavinimo18. Kitaip tariant, nuo þmoniø sàmonës tobulumo, kurá rodo tai, kaip suvokiami ir vykdomi Dievo ásakymai. Tobula þmoniø sàmonë skatins tobulinti visuomenës struktûrà priimant teisingus ástatymus, o jie maksimaliai sumaþins ávairiø socialiniø sluoksniø prieðtaravimus ir ágyvendins aukðèiausià socialinës darnos principà sinergijà, t.y. visiðkà prieðingø socialiniø grupiø tarpusavio supratimà, jø harmonijà. Taigi geresnio gyvenimo formos yra pasiekiamos ne akla kova vienø su kitais, bet bendru darbu, atsiþvelgiant á visø socialiniø grupiø interesus. Prieðtaravimai (konkurencija) tarp socialiniø grupiø yra natûralus dalykas. Ir netgi pageidautinas jie skatina visuomenæ þengti á prieká paþangos link. Taèiau ðie prieðtaravimai neturëtø bûti pernelyg dideli. Todël bûtina ieðkoti prado, kuris þmones jungtø, o ne skirtø. Tokiu pradu A. Kaupas laikë norà turëti nuosavybës. Tai esanti prigimtinë þmogaus teisë. Todël nuosavybës siekimà reikia gerbti. Remdamasis popieþiaus Leono XIII enciklika Rerum novarum, A. Kaupas teigia, jog nuosavybë þmogui pirmiausia reikalinga tam, kad jis galëtø aprûpinti ðeimà ir garantuoti sau ir savo vaikams socialiná saugumà. Be to, nuosavybë þmogui svarbi ir psichologiniu poþiûriu. Ji reikðmingas veiksnys, lavinantis ir individualizuojantis þmogaus charakterá, padedantis iðsiugdyti tokias savybes kaip pastovumas, iðmanymas, atsargumas, kadangi nuosavybæ reikia saugoti ir rûpintis jàja19. Taigi nuosavybæ, kaip ir gyvybæ, laikydamas prigimtine þmogaus teise, A. Kaupas teigë, kad valstybës pareiga yra jà visokeriopai ginti ir saugoti. Kartu pabrëþë, kad nuoLOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 137 VALDAS PRUSKUS savybë savininkui uþkrauna ir tam tikras pareigas visuomenës atþvilgiu. Bëda, kad ne visi jas dorai atlieka. A. Kaupas grieþtai skyrë smulkøjá verslininkà (kapitalistà savininkà) nuo stambaus monopolisto. Smulkusis verslininkas pats samdo darbininkus, organizuoja gamybà, rûpinasi produkcijos realizavimu. Kaip tik tai ir suteikia jam teisæ gauti pelno dalá. Ði dalis esanti teisëta, nes tai ið esmës yra mokestis uþ gamybos priemoniø amortizavimà, taip pat uþ gamybos organizavimà bei rizikà konkurencijos sàlygomis. Atvirkðèiai, pelno, kurá gauna monopolistas, pasak A. Kaupo, pateisinti negalima. Jo nuomone, monopolistas gauna pelnà neteisëtai, nes pats gamybos neorganizuoja (tai atlieka samdomi valdytojai). Svarbiausia, kad turëdamas tam tikrø prekiø gamybos monopolá, visuomenei ne tarnauja, o diktuoja savo sàlygas: verèia gaminius pirkti didelëmis kainomis. JAV ekonominiame gyvenime vis labiau ásigalint monopolijoms, A. Kaupas nurodë to proceso dvejopus padarinius visuomenei: viena vertus, jos leidþia palengvinti ir padauginti produkcijà naudingø daiktø ir per tai sumaþinti jø vertæ20, kita vertus, stiprina konkurencijà ir didina bedarbiø gretas. Taèiau ðiuos prieðtaravimus, pasak A. Kaupo, galima áveikti taikiu bûdu: valstybë ástatymais turi labiau kontroliuoti monopolijø veiklà, ypaè susijusià su darbininkø uþimtumu. Toliau jis priduria, kad JAV taip ir daroma: nesilaikantys ástatymø trestai persekiojami, geleþinkelio kompanijos baudþiamos, korporacijos varþomos21. Valstybës priemonës, kuriomis siekiama uþtikrinti efektyvesnæ darbininkø ekono- 138 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS minæ bei socialinæ saugà, maþinti socialinius prieðtaravimus didinant profesiniø sàjungø galià ir teises, rodanèios, kad prasidëjo taikus visuotinës gerovës visuomenëje kûrimasis. Jis vylësi, kad ir Lietuva galësianti pasiekti gerovæ vien evoliucijos, o ne revoliucijos bûdu. 1905 1907 m. revoliucija Lietuvoje A.Kaupui atrodë netinkama priemonë gyvenimui pagerinti. Socialistø revoliucinis optimizmas ir jø skelbtoji griaunamoji revoliucijos nuostata jam buvo nepriimtina. Joje jis nematë konstruktyvaus kuriamojo prado, o su griaunanèiais veiksniais sutarties negali bûti. Itin didelá nerimà A.Kaupui këlë tai, kad socialistai norá sugriauti ypatingas gyvenimo formas, susiklosèiusias ne ðimtmeèiais, o tûkstantmeèiais22, t.y. pirmiausia panaikinti privatinæ nuosavybæ. Gamybos priemoniø suvisuomeninimas (pagrindinis socialistø reikalavimas) socialiniam teisingumui ágyvendinti yra tik socialinis politinis aktas. Ir ðis aktas pats savaime nieko negali gaminti. Gali gaminti tik suinteresuotas laisvas þmogus. O socializmas nepripaþásta þmogui jokiø prigimtiniø teisiø, visos teisës, kokias þmogus gali turëti, pareina nuo valstybës23. Ji kiekvienam þmogui skirianti tam tikrà vaidmená ir vietà. Taigi þmogus yra visiðkai pavaldus valstybei. Esant tokiai situacijai, valstybë, aiðku, gali pristatyti darbininkà prie tokio darbo, kokio jai reikës24, bet ji negalës priversti þmogaus naðiai dirbti. Rodyti iniciatyvà neskatins ir socialistø skelbiamas darbo uþmokesèio lygiavos principas, nes þmogus nenorës iðradinëti maðinø, kai ið savo iðradi- KULTÛRA mo neturës jokio pelno25. Taigi socializmas, A. Kaupo nuomone, nors ir geba valdyti þmogø, taèiau bejëgis suþadinti jo kûrybines galias, asmeninæ iniciatyvà. O kai jos nëra, randasi monotonija ir stagnacija. Antra vertus, visuomenës gyvenimui reglamentuoti ir kontroliuoti reikës iðorinës prievartos didelio biurokratinio aparato. Priþiûrëdamas, kaip visuomenës nariai atlieka jiems pavestas pareigas, ir skirdamas atlyginimà uþ atliktà darbà, ðis biurokratinis aparatas valstybëje ágis vis didesnæ galià ir valdþià. Taip pamaþu ir visa valstybë, pasak A. Kaupo, taps valdoma biurokratø kastos26. Toks visuomenës sutvarkymo modelis, kai valstybës maðina mechaniðkai reguliuoja ne tik gamybà, bet ir þmoniø reikalus nepaisydama jø norø, demokratijos principus propagavusiam A. Kaupui, aiðku, buvo nepriimtinas. Taèiau kartu jis gerai suprato, kad socializmas, jo skelbëjø lûpomis þadantis greità rojø þemëje, randa ir savø ðalininkø. Tai parodë ir 19051907 m. revoliucijos ávykiai Lietuvoje. Todël jam rûpëjo nustatyti, kokià realià socialinæ bazæ ir visuomenës paramà turi socialistai (bolðevikai). Lietuvos bolðevikai (V. Kapsukas, Z. Angarietis), remdamiesi K. Marksu, teigë, kad pagrindinë visuomenës jëga, kuria galima remtis, esàs darbininkø luomas. O koks yra tas darbininkø luomas Lietuvoje? Pasak A. Kaupo, darbininkija silpna. Kauno gubernijoje gyvena 1,5 mln. gyventojø. Ið jø tik 8 tûkst. darbininkø, o ir tie patys daugiausia kitatauèiai lenkai ir rusai. Jie neatspindi visos visuomenës interesø, nes sudaro maþumà, o jø vardu skelbiami idealai dar nëra visos tautos idealai. Be to, juos skelbia nebaigæ mokslo studentai, gerai neiðmanantys darbininkø reikalø, gimnazistai ir jauni ûkininkai, o ne patys darbininkai27. Darbininkija tuo metu dar menkai suvokë savo luomo interesus, greièiau juos Lietuvos socialdemokratai (bolðevikai) átraukë á revoliucijà kaip priemonæ savo tikslams pasiekti. Kaip bolðevikams pavyko tai padaryti, A. Kaupas aiðkino remdamasis JAV sociologo A. Roso teorija, iðdëstyta knygoje Visuomenës psichologija. Pasak A. Roso, daugelis dalyvauja visuomeniniuose judëjimuose ne sàmoningai, o pasidavæ minios instinktui. Miniai neva daro átakà pavieniai demagogai, dël to minios sàjûdþiai yra visuomenei pragaiðtingi kaip ir kiekviena epidemija. Minia, sako A. Kaupas, pradeda jausti vienaip ne dël to, kad gerai suprastø, kà jauèia, bet dël to, kad yra uþsikrëtæ viens nuo kito. Minia neprotauja. Ji klauso tiktai tø, kurie ðneka jiems á ðirdá, o ne á protà28. Tokie ðnekëtojai miniai á ðirdá ir buvæ bolðevikai. Taèiau toji minia nebuvo stipri ir átakinga jëga. Darbininkai, sudaræ Lietuvos gyventojø maþumà, vaidino menkà vaidmená ðalies visuomenës gyvenime. Lietuva tuo metu buvo ið esmës valstieèiø tauta pramonë menkai iðplëtota, ji buvo daugiausia kitatauèiø savininkø rankose. Todël proletariato idealai, kuriuos darbininkø vardu skelbë bolðevikai, nebuvo visos lietuviø tautos idealai, kaip kad tikëjosi V. Kapsukas. Visos tautos idealas tuo metu buvo Lietuvos nepriklausomybës siekis. O bolðevikø strateginis tikslas privaèios nuosavybës panaikinimas pasauliniu mastu. Todël LieLOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 139 VALDAS PRUSKUS tuvos nepriklausomybës jie nelaikë svarbiu dalyku, nes ið esmës vadovavosi tik klasiniu poþiûriu, proletariato pasaulinio iðvadavimo idëja. Pasaulinës revoliucijos idëjà skelbë ir V. Kapsukas. Jam atrodë, kad, visiems Lietuvos gyventojams tapus proletarais ir iðnykus klasiø skirtumams, iðnyks ir skirtumas tarp lietuvio, þydo, lenko, ruso, t.y. tautos iðtirps pasauliniame internacionale. Neigdamas tautinio savitumo svarbà, jis ragino lietuviø darbininkus vadintis ne lietuviais, o tiesiog proletarais, kad galëtø greièiau ásijungti á pasaulinio proletariato gretas. Suprantama, kad tokià pozicijà grieþtai kritikavo lietuviø katalikø veikëjai, kovojæ dël Lietuvos nepriklausomybës. A. Kaupas savo ruoþtu nurodë, kad V. Kapsukas, prisiskaitæs K. Markso raðtø, aklai kartoja jø teiginius, Lietuvos reikalus vertina per dogmø prizmæ29, nors ðios dogmos prieðtarauja tikrovei. Tiesa, tautos bunda, bet jos nenori iðnykti internacionale. Atvirkðèiai, ir maþiausia tautelë ieðko lygiø teisiø su kitomis30. Tik to nenori suprasti bolðevikai, nes jiems rûpi ne tauta, o tik vienatinai socializmas. Taigi socializmas Lietuvai nepriimtinas ne tik kaip prieðtaraujantis þmogaus prigimèiai, pajungiantis já valstybei, prieðingas pagrindiniam lietuviø tautos nepriklausomybës, savarankiðkos valstybës atkûrimo siekiui, bet ir keliantis grësmæ tautos tapatumo iðsaugojimui. Tautinio tapatumo iðsaugojimo problema A. Kaupui ypaè rûpëjo. Tapatumo iðsaugojimas tautos ir individo iðlikimo pagrindas, jo autentiðkumo garantas. Praradus tapatumà, 140 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS nyksta ir individas, ir tauta. Tautos iðlikimà A. Kaupas suprato kaip procesà, kuriame ryðkûs du veiksniai: pirma, gebëjimas iðsiugdyti atsparumà svetimoms neigiamoms átakoms, abejotinoms vertybëms bei vienadieniams idealams ir, antra, gebëjimas akumuliuoti naujas idëjas, kritiðkai jas ávertinti ir panaudoti savo tikslams tautos dvasinës ir materialinës gerovës labui. Tik tauta, kuri ugdo ðiuos gebëjimus, gali dràsiai þvelgti á ateitá iðlikti ir teigti save pasauliui. Geriausias sàlygas teigti save pasauliui gali sukurti nepriklausoma valstybë. Todël kovà dël nepriklausomybës A. Kaupas laikë svarbiausiu tautos uþdaviniu. Jis jautë, kad ði kova bûsianti ilga ir nelengva. 1907 m. Patrimpo laiðkuose jis raðë: Að neabejoju, kad, atsiradus Maskolijoje pilnai liuosybei, rusai norës ir toliau bûti vieðpataujanèia tauta, o maþesnëms tautoms vis tiek reikës kovoti uþ savo bûvá ir uþ savo teises po senovei. Kiekviena tauta norës valdyti savo kraðte savaip, bet rusai tvirtins, kad paskirstymas Maskolijos á autonomiðkas respublikas susilpnins vieðpatijà, ir prieðinsis tokiam sutvarkymui31. (Ðios áþvalgos pasirodë pranaðiðkos.) A. Kaupas neabejojo, kad tikslas, kurio siekia lietuviai, atkurti tautinæ valstybæ yra realus, bet tam bûtina tautos vienybë. Bet kuris susiskaldymas ideologinis ar klasinis bûsiàs naudingas tik Lietuvos prieðams. Kartu jis pripaþino, kad Lietuva, siekdama nepriklausomybës ir visuotinës gerovës, turinti eiti nuosavais keliais, pernelyg nesiþavëti radikaliomis idëjomis, kurios tiktai pragaiðtá neða kraðtui. Tokiomis idëjomis KULTÛRA jis laikë liberalizmà, socializmà ir nihilizmà. Kilniam þygiui þmones gali dvasiðkai burti tik religija, tikëjimas. Todël, pasak A. Kaupo, lietuviai laimës privalo ieðkoti ant krikðèioniðko pamato. A. Kaupo manymu, lietuviai pirmiausia turëtø geriau paþinti savo kraðtà, jo þmoniø charakterá ir savitumus, suvokti vietà, kurià nori uþimti tarp civilizuotø tautø ir kraðtø. Þinoma, tautai teks priimti ir naujas vertybes, ir gyvenimo formas. Ne visada jos atitiks tautos màstysenà ir tradicijas. Todël reikia bûti pasirengusiems jas kritiðkai ávertinti ir gerai suvokti, kokià kainà uþ tai teks sumokëti. Toji kaina, kurià teks sumokëti uþ norà bûti ðalia ir kartu su kitomis ðalimis, neturinti bûti per didelë, nepakeliama naðta, kelianti didelæ grësmæ tautos tapatumo, jos savarankiðkumo, istoriniø, kultûriniø vertybiø bei tradicijø iðsaugojimui. Kita vertus, tautinio tapatumo praradimas, pasak A. Kaupo, atsiskyrimas nuo tautos (tiek priverstinis, tiek nepriverstinis) pavojingas ir paèiam individui. Pirmiausia jam sunkiau iðlaikyti tapatumà, atsispirti nutautëjimo pavojams. Be to, jis kenèia ne tik vienatvæ, bet màþta ir jo galimybës visapusiðkai tarnauti savo tautai, ið kurios yra kilæs. Todël A. Kaupas laikësi poþiûrio, kad lietuvis turi ieðkoti ir rasti savo vietà Lietuvoje, o ne emigracijoje. Turi daugiau rodyti iniciatyvos, stengtis ásitvirtinti ðalies ekonomikoje, palaikyti savus prekybininkus ir pramonininkus. Lietuvos ateitis kuriama èia. O tam bûtinos bendros visø socialiniø grupiø ir politiniø partijø pastangos. Suprantama, reikës ir kompromisø. A. Kaupas vylësi, kad vardan Lietuvos ir socialdemokratai turësià eiti iðvien, iðsiþadëti principø, skaldanèiø tautà á partijas. Turësià nusileisti ir dvarininkai, luomines privilegijas teks palaidoti kaip atgyvenusias savo amþiø, socialistai (bolðevikai. V.P.) turës iðsiþadëti klasiø kovos, o ponai daugelio nereikalingos þemës32. Taigi tik abipusës nuolaidos ir susiklausymas galësià garantuoti sëkmæ kovoje dël teisës patiems rûpintis savo ðalies reikalais. Gebëjimas tai padaryti geriausiai rodytø tautos brandà, jos krikðèioniðkas vertybes, apsisprendimà ir pasirengimà ne tik iðlikti autentiðka jëga tarp kitø tautø, bet ir teigti save pasauliui. IÐVADOS 1. A. Kaupas bene pirmasis ið lietuviø katalikø intelektualø aiðkindamas socialinius reiðkinius rëmesi ne tik popieþiø socialinëmis enciklikomis, bet ir þymiø to meto psichologinës pakraipos amerikieèiø sociologø A. Roso ir F. Gidingso, J. Dilio ir l. Wardo darbais, kuriuose grindþiamos socialinio solidariz- mo nuostatos, nukreiptos prieð socialiná radikalizmo ir socializmo idëjas. 2. Marksistinei revoliucinei (ðuolinei), per neiðvengiamà klasiø kovà vykstanèios visuomenës raidos koncepcijai A. Kaupas prieðprieðino evoliucinæ visuomenës raidos sampratà. Visuomenë esanti ne mechaninë individø visuLOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 141 VALDAS PRUSKUS ma, bet organinë visuma. Visuomenës paþangos variklis ne masë ar klasë, bet sàmoningai siekiàs ekonominës nepriklausomybës savarankiðkas ir atsakingas individas. Bûtent tokio individo ugdymas esàs Baþnyèios pagrindinis socialinis tikslas. 3. Laikydamas visuomenæ organine individø visuma, o ne beveide mase, su kuria galima eksperimentuoti, jis neigë socialistø propaguotà idëjà, kad galima sukurti tobulà socialistinæ visuomenæ pagal ið anksto parengtà vienintelá teisingà projektà ir nevengiant prievartos. Parodydamas, kad prievartinis visuomenës sukûrimo bûdas, neigiantis þmogaus prigimties ir visuomenës funkcionavimo dësnius, neperspektyvus, jis teoriðkai sukonstravo ir dekonstravo socializmo ûkio modelá atskleisdamas pagrindinius jo principus. Ðitaip jis atskleidë jo funkcionavimo neefektyvumà, kuris bûsiàs klaidingas þmogaus prigimties, jo veiklos motyvø rezultatas. A. Kaupo teigimu, socializmas Lietuvai nepriimtinas ne tik kaip prieðtaraujantis þmogaus prigimèiai, pajungiantis já valstybei, prieðingas pagrindiniam lietuviø tautos nepriklausomybës, savarankiðkos valstybës atkûrimo siekiui, bet ir keliantis grësmæ tautos tapatumo ir saviteigos iðsaugojimui. 4. A. Kaupas neabejojo, kad tikslas, kurio siekia lietuviai, atkurti nepriklausomà tautinæ valstybæ yra realus, taèiau tam bûtina saugoti ir stiprinti tautiná tapatumà ir vienybæ. Sëkmæ kovojant dël teisës patiems rûpintis savo ðalies reikalais galinèios laiduoti tik bendros visø socialiniø grupiø ir politiniø partijø pastangos, taip pat abipusës nuolaidos ir susisklausymas. 142 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 5. Þvelgiant ið laiko perspektyvos, A. Kaupo skelbtos idëjos ir nuostatos skamba aktualiai ir ðiandien. Juolab kad dabar vykstantys ekonominiai, socialiniai procesai labai panaðûs. Spartus visuomenës kapitalizacijos procesas, sàlygojantis didelius pokyèius visuomenës struktûroje, naujø socialiniø grupiø, turinèiø savus interesus ir jø reiðkimo bûdus, iðkilimas didina galimybes atsirasti ávairioms átampoms tarp individo ir visuomenës ir sudaro prielaidas plëstis socialiniam nestabilumui. Viena vertus, ir visuomenës demokratëjimas, atvirëjimas Vakarø Europai ir pasauliui neiðvengiamai provokuoja rastis naujas vertybes ir gyvenimo formas, nevienodai veikianèias tautos màstysenos transformavimàsi ir lemianèias ilgalaikius padarinius tautos ateièiai. Kita vertus, ðie pokyèiai naujas iððûkis dabarties Lietuvai, mûsø visuomenei ir Katalikø Baþnyèiai. Jis reikalauja naujø dràsiø áþvalgø ir konkreèiø veiksmø: ne tik atvirai ir kritiðkai ávertinti besiformuojanèius naujus socialinio bei ekonominio gyvenimo reiðkinius ir puoselëjamas vertybes (neretai abejotinas, vienadienes), bet ir apmàstyti jø adaptacijos galimybes bei ribas dinamiðkoje socialinëje kultûrinëje erdvëje, atskleisti jø poveiká ir vietà tautos iðlikimo prioritetø kontekste ir aktyvia laikysena padëti iðsaugoti tautos tapatumà, jos istorines bei kultûrines vertybes. 6. Kita vertus, atsiveriant pasauliui, ásitraukiant á Europos ekonomines bei politines struktûras, kyla svarbi krikðèionio moralinë priedermë padëti visuomenei áveikti deðimtmeèiais vykdytà vertybiø nuvertinimo þmoniø sàmonëje ir jø deformavimo procesà. Tai KULTÛRA ypaè svarbu ðiandien, nes norint kurti pilietinæ visuomenæ ir sëkmingai þengti civilizuotos rinkos kûrimo keliu, bûtina likviduoti kultûriná moraliná nuopuolá, gràþinti vertybëms jø tikràjà prasmæ. Juolab kad rinkos kûrimas susijæs ir su morale, etika: ekonominiame procese dalyvauja visas þmogus ne tik su ekonominëmis þiniomis, ágûdþiais (tai, be abejo, labai svarbu), bet ir su savo etinëmis vertybëmis, visu etnokultûriniu paveldu. Kaip niekada mûsø ekonomikai (verslui) ir jos plëtotei trûksta krikðèioniðkos antropologinës vizijos; ji padëtø aiðkiau suvokti ir ávertinti individo ir visuomenës ekonominio bei kultûrinio veikimo vertybines orientacijas bei galimybes iðsaugoti socialinæ santarvæ. Tik ðitaip galima teigti save pasauliui ir tikëtis bûti iðgirstiems ir priimtiems. A. Kaupas stengësi tà vizijà ne tik áþvelgti, nusakyti, bet ir apginti. Taigi jo skelbtos idëjos bei nuostatos neprarado savo aktualumo. Tik ðiandien jos ágyja naujø prasminiø akcentø ir spalvø. Literatûra ir nuorodos 11 12 13 14 15 16 17 18 19 10 11 J. Basanavièius. Dr. Jono Basanavièiaus laiðkai JAV lietuviø veikëjui kun. Antanui Kaupui/ [su Juozo Skiriaus prieraiðu] Faks Bibliogr.: 4 pavad. // Istorija. 2001, T. 49/50, p. 8387. A. Buðkevièienë. Vienas didþiausiø Lietuvos vyrø: kun. A. Kaupo 85-osioms mirties metinëms // XXI amþius. 1998, spal. 23, p. 9. Ið Lietuvos Filosofijos, sociologijos ir teisës enciklopedijos: Antanas Kaupas Port. // Lietuvos mokslas. 1997, T. 5, kn. 15, p. 2829, 39 41, 54, 68, 96, 120, 142167, 178181. J. Stakauskas. Lietuviðkos minties apsireiðkimas Þemaièiø vyskupijoje // Tiesos kelias. 1939, Nr. 5, p. 825. J. Senkus. Kun. Antanas Kaupas // Vairas. 1934. T. 10, p. 104. Vaiþgantas. Raðtai. Kaunas, 1929, t. 14, p. 137 138. A. Kaupo laiðkai J. Basanavièiui. 1913 m. liepos 23rugpjûèio 30 d. // Lietuviø literatûros ir tautosakos instituto rankraðtynas. F.1611. A. Dambrauskas. Kun. Antanas Kaupas // Draugija. 1913, Nr. 84, p. 380. A. Kaupo laiðkas Vilniaus þiniø redakcijai. A. Kaupas (Patrimpas). Evoliucija, ne revoliucija. Kaunas, 1908, p. 7. A. Kaupas (Patrimpas). Sociologija: vardas, historija, tikslas ir vieta tarp kitø mokslø // Draugija. 1908, Nr. 17, p. 16. 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31 32 Ten pat, p. 50. Ten pat, p. 26. Ten pat, p. 26. Ten pat, p. 79. A. Kaupas (Patrimpas). Visuomenës psichologija // Draugija. 1911, Nr. 60, p. 352. A. Kaupas. Socializmo silpnos pusës. Shenandoah, 1903, p. 40. A. Kaupas. Socializmo silpnos pusës. Shenandoah, 1903, p. 40 (3). A. Kaupas (Patrimpas). Evoliucija, ne revoliucija, p. 5 (4). Ten pat, p. 26. (1). A. Kaupas (Patrimpas). Visuomenës psichologija // Draugija. 1911, Nr. 60, p. 352. (2). A. Kaupas. Socializmo silpnos pusës. Shenandoah, 1903, p. 40. Ten pat, p. 79. A. Kaupas. Socializmo silpnos pusës, p. 15. Ten pat, p. 54. A. Kaupas (Patrimpas). Sociologija: vardas, historija, tikslas ir vieta tarp kitø mokslø, p. 16. A. Kaupas. Socializmo silpnos pusës, p. 15. Ten pat, p. 54. Ten pat, p. 5354. A. Kaupas (K.A.K.). Patrimpo laiðkai. Shenan doah, 1907, p. 55. Ten pat, p. 143144. Ten pat, p. 4750. LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 143 AUÐRA MALKEVIÈIÛTË Gauta 2005-08-25 Pabaiga. Pradþia Logos Nr. 43 AUÐRA MALKEVIÈIÛTË Mykolo Romerio universitetas SOBORNOST SKLAIDA NIKOLAJAUS BERDIAJEVO FILOSOFIJOJE The Unfolding of Sobornost in the Philosophy of Nikolai Berdiaev SUMMARY In his works Nikolai Berdiaev uses the language of symbols for the expression of the intuitive experience of being. The author of this article aims to reveal the irrational elements of Berdiaevs notion of the world by applying the hermeneutic method. One of the main symbols of Russian culture and philosophy, namely sobornost, is analysed, seeking to explain its various meanings. In the semantic field of this symbol, the author analyses the metaphysical, gnoseological ideas and the ideas of the philosophy of culture of the philosopher. It is concluded in the article that sobornost in the works of Berdiaev could be interpreted as a concentration of spiritual, physical and vital powers of the person for the formation of the culture of the world and the realisation of the eschatological goal of history. KULTÛRINIS FILOSOFINIS SOBORNOST ASPEKTAS Þmogus tampa þmonijos dalimi per nacijos kaip tautos individualumà, o ne kaip abstraktus asmuo. Þmogus, priklausantis nacijai, yra daugiau nei asmuo jame glûdi prigimtiniai bendrieji ir individualûs nacionaliniai bruoþai28, samprotauja N. Berdiajevas. Tautà màstytojas supranta kaip bendrai kûrybai susitelkusiø asmenø bendrijà, todël ði jam esanti dvasinës prigimties, neistoriðka. Tauta yra noumenas, iracionalus kosminis pradas, kuriam bûdingos moteriðkojo energetinio prado savybës: potenciali kûrybinë jëga, iðmintis. Valstybæ N. Berdiajevas traktuoja kaip istorinæ-empirinæ formà, kurioje realizuojama tautos dvasinë prigimtis. Naudodama tautos kûrybiná potencialà, dvasinës kultûros paveldà, valstybë formuoja ir organizuoja socialinës bûties formas. Remdamasis RAKTAÞODÞIAI: pasaulio dvasia, laisvë, kûrybiðkumas, moteriðkas ir vyriðkas kosminiai-energetiniai pradai, sobornost. KEY WORDS: spirit of the world, freedom, creativity, feminine and masculine origins of cosmic energy, sobornost. 144 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS JAUNØJØ OPUSAI O. Spenglerio kultûros evoliucijos idëja, N. Berdiajevas aiðkina tautos istorinës raidos pakopas. Barbariðkasis kultûros tarpsnis atspindi tautos protëviø tiesioginá sàlytá su gamta, o per jà su energetinëmis kosmoso galiomis bei Pasaulio dvasia. Nereflektuotà (iracionalø) santyká su bûtimi protëviai iðreiðkia per religinio kulto simbolius, kurie vëliau tampa religinës pasaulëþiûros, meno, filosofijos formavimosi pagrindu. Dvasinës kultûros plëtojimo tarpsnis filosofui yra pats dinamiðkiausias ir kûrybiðkiausias, kadangi jo metu harmoningai sàveikauja abu kosminiai pradai: iracionalus kaip laisvë ir racionalus kuriantis formas. Civilizacija liudija valstybës susiformavimà, èia atitolstama nuo tautos kosminës prigimties, o kultûrinis gyvenimas grindþiamas tik atvertais jos dvasios klodais. Pasak N. Berdiajevo, brandþiausias yra religinio tautos atgimimo tarpsnis. Jo metu tauta gráþta prie istorijoje sukauptø dvasinës kultûros vertybiø, kad pasirengtø savo istorinei misijai, kuri yra jos egzistavimo esmë. Nacionalumas slepia bûtiðkàjá pagrindà ir amþinà tikslà.29 Filosofo supratimu, tautos istorinë uþduotis kyla ið þmonijos istorijos eschatologinio tikslo. Kiekviena tauta atskleisdama savo kultûriná savitumà kartu materializuoja skirtingà Pasaulio Dvasios aspektà. Tad filosofas atmetë bolðevikø propaguotà internacionalizmà bei slavofilø iðkeltà Euroazijos idëjà. Jis solidarizavosi su S. Bulgakovu ir pabrëþë, kad internacionalinë kultûra slopina tautos kûrybiná potencialà ir sunaikina jos savitumà. Pasaulio istorijos kûrybinë-energetinë galia slypi tautos dvasinëje kultûro- je, jos unikalume kûryba nepakenèia lygybës, ji reikalauja pakylëjimo, tad neleidþia dairytis á kaimynus,30 raðo N. Berdiajevas. Þmonijos istorijà màstytojas suvokia kaip trijø pakopø moraliná bûvá. Manoma, kad ði idëja, bûdinga ne tik N. Berdiajevo, bet ir V. Solovjovo kûrybai, yra perimta ið italø vienuolio atsiskyrëlio Jokimo Fjorieèio (11321202). Senojo Testamento epochà N. Berdiajevas apibûdina kaip vergiðkà þmogaus santyká su Dievu, kadangi jis nesuvokë savo istorinës paskirties, tai Ástatymo laikësi ið baimës. Naujojo Testamento epocha Sûnaus epocha. Èia þmogus Jëzø Kristø priëmë kaip dvasiná vadovà, stengësi iðpaþinti jo mokymà ir moraliai tobulëti. Treèiasis istorijos tarpsnis pavadintas Dvasios. Ji simbolizuoja pasaulyje besireiðkianèià þmogaus kûrybinæ laisvæ, kurià sàlygoja sobornost sàmonë, liudijanti brandþià þmonijos (tautos, asmens) meilæ Dievui. Tai ávyksta tuomet, kai þmogus atpaþásta savyje Dieviðkumà, suvokia esàs mikrokosmosas, kûrëjas. Èia màstytojas áterpia A. Chomiakovo suformuotà tautø kultûrinio bendradarbiavimo idëjà. Jis analizuoja Rytø ir Vakarø krikðèioniðkàsias kultûras ir jose áþvelgia tam tikrus trûkumus. Staèiatikiø religinë pasaulëþiûra nesuteikë asmenybei tokio tvirtumo, savikontrolës bei vidinës kultûros, kurià gavo Vakarø þmogus per katalikiðkàjá auklëjimà. Todël rusams sunku susitelkti, jie laukia juos organizuojanèios jëgos ið ðalies31, teigia N. Berdiajevas. Taèiau filosofas pabrëþia, kad rusø sielai yra svetimas miesèioniðkumas, rusas yra atviLOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 145 AUÐRA MALKEVIÈIÛTË raðirdis ir geranoriðkas. Pasak màstytojo, Rytø Baþnyèia perteikia tikràjá, þmogaus proto neiðskaidytà Dievo þodá, lemia pilnakraujá, visapusiðkà bendruomenës nariø ryðá. Vakarø kultûroje N. Berdiajevas regi puikià valstybinæ sanklodà, technikos paþangà, taèiau dvasinë krikðèioniðkoji kultûra èia yra praradusi savo vertæ. Rusø kultûroje dominuoja iracionalus, o Vakaruose veikia racionalus pradas, todël ðiø kultûrø jungtis Krikðèioniø Baþnyèios mokymo pagrindu filosofui ákûnija sobornost istorinës þmonijos vienumo idëjà. Èia baþnyèià màstytojas aiðkina ne kaip institucijà, o kaip dvasinæ þmoniø sàjungà. Krikðèioniðkoji Logos ir Pasaulio Dvasios simbolika, Kristus ir Jo Baþnyèia byloja kosminæ mistikà, vyriðkàjá ir moteriðkàjá pradà bei jø susijungimà.32 Mistinis pasaulio patyrimas tikràja ðio þodþio prasme yra erotinis jo iðgyvenimas. Su lyties paslaptimi susijusi kiekviena jungtis, su lytimi susijæs pasaulio skilimas ir jo pilnatvës atkûrimas tokia bûties paslaptis33, samprotauja N. Berdiajevas. Màstytojo pasaulio modelyje kosminë-mistinë moteriðkojo ir vyriðkojo pradø jungtis (erosas) tampa Pasaulio Dvasios (kûrinijos) energetine galia, kuri savo potencija prilygsta Dievo energijai. Ði filosofo idëja pagrindþia jo nuostatà, kad pasaulio kûrimas nëra uþbaigtas Dievo kûrimo aktu. Þmogus visur turi iðskleisti savo kûrybinæ laisvæ ir, paþinæs savo prigimtá, pratæsti pasaulio kûrimà34, teigia N. Berdiajevas. Dvasios epochos metu sobornost turás pasireikðti visose grandyse nuo individualios dviejø asmenø kûrybinës raiðkos iki vieningos Baþnyèios ir jos mistinës jungties su kosmine þmonija. Kitaip nei kiti rusø màstytojai, N. Berdiajevas nepripaþásta beasmenës kûrybos, visuose þmogaus bûties lygmenyse jis regi individualø braiþà. Ne ávairiø kultûrø sintezë, o tautos kultûros savitumas, asmens kûrybinës raiðkos individualumas turi tapti þmonijos susivienijimo pagrindu, nes tik taip sukuriama þmogaus bûties harmonija, kuri prilygsta kosminiø-energetiniø jëgø kûrybinei sàveikai Visatoje. Nors pasaulio sklaidos energetinis principas, bûdingas XIXXX a. rusø metafizikø darbams, yra artimas neoplatonikø bûties sampratai (tai lëmë Rytø Baþnyèios Tëvø idëjos, kurias jie grindë neoplatonizmu), neoplatonikø darbuose nëra antropologinës koncepcijos ir þmogaus istoriðkumo tema nëra iðplëtota. Rusø istoriosofinë mintis, mesianizmo idëja formavosi ne tiek dël Naujojo, kiek dël Senojo Testamento daromos átakos. Þmogaus kaip pasaulio kûrëjo nuostata, kurià N. Berdiajevas ákûnija bûties sampratoje, glaudþiai susijusi su þydø ortodoksø religine pasaulëþiûra, kurioje randama analogiðka idëja. SOBORNOST PAÞINIMO TEORIJOJE Paþinimo aktas mums duotas kaip gyvenimo aktas ðtai, kà mes aptinkame [savo sàmonëje] betarpiðkai ir pir- 146 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS mapradiðkai35 , raðo N. Berdiajevas. Màstytojas, kaip ir vokieèiø fenomenologai, M. Heideggeris, teigia, kad bûtis JAUNØJØ OPUSAI yra realybë, egzistuojanti pirma paþinimo. N. Berdiajevui bûtis nëra nei subjektas, nei objektas, ji ávairialypë ir neapibrëþta. Kosminëje bei istorinëje erdvëje bûtis reiðkiasi kaip nenutrûkstantis energetinis judëjimas, todël þmogaus sàmonë nepajëgi priimti ir suvokti jos ávairumo. Bûtá ámanoma patirti per kûrybiná aktà, istoriná, kosminá vyksmà. Pirmiausia þmogus iðgyvena sàlytá su pasauliu, o tik vëliau maþytë patirties dalelë patenka á jo sàmonës laukà ir tampa analizës objektu. Pabrëþdamas, kad bûtis ið esmës þmogaus protui nepasiekiama, noumeniðka, N. Berdiajevas akcentuoja jos dinamiðkà prigimtá ir ðios prigimties sàlygotà gyvybingà, kûrybiðkà þmogaus gyvenimà. Dar viduramþiø filosofiniuose raðtuose aptinkama gyvo gyvenimo [æèâàÿ æèçíü] nuostata, kurios esmæ iðsakë filosofas Iljinas: tikrasis màstytojo kelias pirmiausia bûti, vëliau veikti ir tik po to filosofuoti. Pats gyvenimas skatina þmogø màstyti36. F. Dostojevskis ðiai nuostatai suteikë egzistenciná aspektà, jà pateikë kaip visavertiðko þmogaus gyvenimo principà. I. Kirejevskis, remdamasis gyvo gyvenimo idëja, suformulavo filosofinio màstymo metodà. Ði idëja kilusi ið rusø tautos paproèiø. Protëviai tikëjo, kad þmogus pats aktyviai dalyvauja kurdamas savo likimà. Jie manë, kad þmogaus gyvenimo pagrindà sudaro jo aktyvi socialinë veikla, nuoðirdi pagalba artimui. Tai leidþia spræsti apie asmens dorybingumà, jo gyvenimo vertæ. Paþinimo procesà N. Berdiajevas aiðkina kitaip nei Vakarø fenomenologai. Vakarø màstytojai teigia, kad nereflek- tuota medþiaga subjekto sàmonei perteikia pirminá jusliná patyrimà. Refleksijos procese jis ágauna apibrëþtà formà, kuri sàlygoja idëjø formavimàsi. Màstomo objekto visumà subjektas paþásta tik galutinio refleksijos akto metu. N. Berdiajevas kaip iðankstinæ paþinimo sàlygà teigia þmogaus intelektiniø, psichiniø ir vitaliniø galiø vienovæ. Jis subjektyvø bûties analizës procesà suvokia kaip antriná, o pirminá paþinimo aktà sudaro intuityvusmistinis jos ávairovës iðgyvenimas. Mistinis bûdas nëra chaotiðkas kelias tamsoje, teigia màstytojas. Mistika nuðvieèia sàmonæ, formuoja jos turiná.37 Minëti filosofai remiasi ne tik skirtingais màstymo metodais, bet ir filosofine nuostata, pagrindþianèia subjekto ir objekto santyká. Fenomenologø poþiûriu, subjektas tik sàmonëje atpaþásta ir suvokia bûtá kaip objektà. N. Berdiajevo supratimu, beformë bûtis pati atsiskleidþia tam, kuris yra pasiruoðæs jà priimti, t.y. susitelkæs savyje. Paþástantysis pirmiausia jà apèiuopia intuityviai pasàmonëje. Fenomenologinis metodas kilæs ið kantiðkosios paþinimo sampratos, N. Berdiajevas savo paþiûras grindþia I. Kirejevskio suformuluota gnoseologine nuostata. Filosofas kritiðkai vertina kantiðkàjà màstymo paradigmà, kuri þmogaus sàmonës iðskaidytà, diferencijuotà bûties dalelæ pripaþásta kaip tiesà apie bûtá, o þmogaus protà kaip teisingà jos nustatymo kriterijø. Racionali tiesa objektyvuota, t.y. proto suskaidyta á subjektà ir objektà, todël ji yra sàlygiðka. Socialiai adaptuota mokslinë, filosofinë ar kultûrinës idëja, pasak N. Berdiajevo, vertinLOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 147 AUÐRA MALKEVIÈIÛTË ga kaip socialinës komunikacijos sàlyga ir bûdas, bet ji nesako nieko tikra apie bûtá. Filosofas neneigia racionalaus pasaulio paþinimo bûdo, nes jo pagrindu þmonija kuria civilizacijà. Jis kritikuoja tik tai, kad Vakarø kultûroje, filosofijoje objektyvuota tiesa bei racionalus paþinimo metodas pripaþástami kaip vieninteliai teisingi, taip þmogus atsiriboja nuo realios bûties, kosmoso, savo iðtakø. Objektyvuota tiesa perteikia þmogui tai, kas bûtina, naudinga ir reikalinga visuomeniniam gyvenimui38. Psichologiðkai su ja susisaistæs asmuo yra nuo jos priklausomas, t.y. pavaldus socialinio màstymo modeliams bei tiems, kurie juos formuoja, ir ðitaip tampa moraliai neatsakingas. N. Berdiajevas mano, kad tiesa turi iðlaisvinti asmená ið gamtinës, socialinës bûtinybës, istorinio ribotumo. Pasaulio paþinimà màstytojas sieja su galutiniu þmogaus istorijos tikslu: þiniø galia þmonija turinti áveikti chaotiðkà istoriná bûvá39. Vadinasi, kiekvienas þmogus kaip universumo dalis, mikro-kosmosas turás asmeniðkai dalyvauti tiesos paþinimo ir pasaulio kûrimo procese, nes tik sutelktø þmonijos paþintiniø ir kûrybiniø galiø pastangomis ámanoma atkurti prarastà bûties pilnatvæ, jos ávairiapusiðkumà. N. Berdiajevas nëra skeptiðkai nusiteikæs þmogaus paþintiniø gebëjimø atþvilgiu. Jis teigia, kad nors visapusiðka tiesa neprieinama individualiam protui (filosofas já vadina maþuoju), kuris màsto tik diskursyviai, taèiau jà ámanoma pajusti intuicijos galia. Mistinio-intuityvaus patyrimo metu individualus protas susijungia su kosminiu protu Logos, 148 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS kurá màstytojas aiðkina kaip organiðkà, visuminá þmonijos protà. Logos iðlieka subjekto ir objekto tapatumas, [kadangi jis] sujungia bûtá ir màstymà. Logos veikia tik sutelktoje baþnyèios (kaip dvasinës þmoniø bendruomenës), visatos sàmonëje. Visuminis protas [ñîáîðíûé] áveikia racionalaus ir iracionalaus pradø prieðprieðà ir dalyvauja paþástant absoliuèià tiesà40, teigia N. Berdiajevas. Màstytojas samprotavimus grindþia ankstyvaisiais viduramþiais rusø filosofø suformuota metafizine nuostata apie antinomiðkà tikros tiesos [èñòèíà] prigimtá. Filosofinës, mokslo idëjos perteikia tik þmogaus proto gautà tiesà [ïðàâäà], o religinë-mistinë þmogaus patirtis leidþia suvokti ið Logos kylanèià Dieviðkà iðmintá. Todël N. Berdiajevas pabrëþia, kad intuityvus-mistinis patyrimas ir ið jo kilusi tiesa ne apriboja asmens paþinimà, o atvirkðèiai, iðlaisvina já nuo sàlygiðkos tiesos, kurià nulemia empirine patirtimi grástas racionalus paþinimo bûdas. Gnoseologija, kuri remiasi nominalizmu ar formaliàja logika, negali iðvesti jokios vertybiø filosofijos. Tik intuityvi gnoseologija vidujai neprieðtaringa41, teigia màstytojas. Kai individualus protas per bendruomeninæ maldà susivienija su kosminiu protu, asmens sàmonëje atsiskleidþia vidinë bûties struktûra. Kontempliacijos metu jis pajunta bûties ávairovæ, áþvelgia kosminiø jëgø darnos principà taip N. Berdiajevas formuluoja atsakymà, kurio jis pasigedo K. Jasperso bei M. Heideggerio filosofijoje. N. Berdiajevui religija ákûnija visapusiðkà tiesà, ji simbolizuoja iracionalø JAUNØJØ OPUSAI pasaulio pradà þmogaus laisvës ir iðminties ðaltiná, energetiniø vyriðkojo ir moteriðkojo pradø, racionalaus ir iracionalaus vienovæ, istoriná þmogø sujungia su kosminëmis jo iðtakomis (su Pasaulio Dvasia-Sofija). Paþinimo sampratà màstytojas vadina ontologine gnoseologija. IÐVADOS Rusø tautos dvasinë kultûra yra panaði á graikø helenistinæ tuo, kad jas formavo daug skirtingø etniniø grupiø, todël formuojantis nacionalinei kultûrai (XIX a.) èia buvo galima aptikti ávairiø pasaulëþiûros elementø: dualistiniø ir panteistiniø, krikðèioniðkos mistikos bei askezës. Jie darë átakà gausiai paplitusiems religiniams sàjûdþiams ir sektoms, politiniams idealams. Visà rusø kultûriná gyvenimà persmelkë mistinë-erotinë dvasia: nuo sakralios pagarbos simbolizuojanèiai motinà gimtajai þemei, poetinio-romantinio þavëjimosi jos nuostabiàja gamta, kuri ákûnijo amþinàjá moteriðkumà, iki erotinës magijos praktikos. Kultûriniø elementø gausoje iðsiskyrë du pasaulëþiûriniai modeliai: senasis slavø dualistinis-panteistinis, kuris slenkant amþiams ágavo krikðèioniðkos pasaulëþiûros elementø, ir mistinis-asketinis, atspindintis viduramþiø rusø vienuoliø idealus (Dievo meilëje susitelkusià bendruomenæ ir jos kontempliatyvià maldà, asmens inertiðkumà ir abejingumà savo istorinei bûèiai). Poliarizuota rusø kultûrinë tradicija nulëmë nacionalinës filosofijos uþdavinius, tematikà ir problematikà suvokti ir pagrásti prieðtaringà þmogaus bûtá, iðaiðkinti ðio reiðkinio kilmæ, áþvelgti jo istorinæ paskirtá, moralinæ bei egzistencinæ prasmæ. Nikolajus Berdiajevas pasaulio ávairialypið- kumà atskleidþia dviem aspektais bûtiðkuoju ir energetiniu. Pasaulio dvasia kaip bûtis ir Visata ið prigimties yra dvilypë, nes ji apima du skirtingus energetinius pradus, vyriðkàjá ir moteriðkàjá, apima ávairias galimas bei esamas jø raiðkos formas ir bûdus. Þmogø màstytojas traktuoja kaip Visatos centrà dël jo kûrybiniø gebëjimø, kurie pasaulyje iðsiskleidþia dviem bûdais kaip pozityvi galia ir kaip chaosà kurianti savivalë. Savivalë, uþvaldþiusi pirminio þmogaus protà ir kûrybines galias, nulëmë jo bûties (androgino, Pasaulio Dvasios) skilimà á dvi idealiàjà-kosminæ ir istorinæ-empirinæ. Prarastà bûties pilnatvæ N. Berdiajevas interpretuoja kaip kosminiø-energetiniø jëgø disbalansà, jo prieþastis nuo moteriðkojo energetinio, iracionalaus prado, kuris yra pasaulio gyvybës ðaltinis, atsiskyræs vyriðkasis energetinis, racionalus pradas. Atkurti kosminiø-energetiniø jëgø harmoningà, kûrybiðkà sàveikà tampa istorinës þmonijos tikslu bei uþdaviniu. Já màstytojas iðsprendþia per þmogaus kûrybinæ laisvæ, sàlygotà Dievo meilës. N. Berdiajevas þmogaus meilæ Dievui aptaria dviem jos raiðkos aspektais erotiniu ir sobornost. Erosas harmonizuoja dviejø prieðingos lyties asmenø kosminius-energetinius pradus ir kûrybines galias ir ðitaip duoda galimybæ atskleisti amþinojo moteriðLOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 149 AUÐRA MALKEVIÈIÛTË kumo, bûties sofiðkumo paslaptá. Jos esmë visapusiðka vyro meilë moteriaiMotinai-Iðminèiai iðlaisvina ið vergystës bûtinybei, kurià filosofas sieja su istoriniu-empiriniu þmogaus ribotumu, ir atveria jam kelius á galutiná istorijos tikslà. Erosà N. Berdiajevas supranta neatsiejamai nuo sobornost. Màstytojas ðá rusø dvasinës kultûros reiðkiná interpretuoja kaip Dievo meilës ðviesoje á vienà visumà sutelktus þmogaus bûties pradus. Dievo meilë atsiskleidþia þmoguje tiek per visapusiðkà meilæ konkreèiam asmeniui, tiek bendruomeninës kontempliatyvios maldos metu, kai þmogus patiria mistiná-intuityvø sàlytá su savo kosmine prigimtimi, o per jà su Dieviðkàja energija. Sobornost suprantu kaip kokybiná mano augimà, kai individuali patirtis iðsipleèia iki virðindividualaus, viskà apimanèio patyrimo.43 Èia sobornost màstytojas traktuoja ne kaip skirtingø pradø sintezæ, o kaip harmoningà dariná, kuris savyje iðlaiko prieðingø bûties pradø ir energetiniø jëgø prigimties savitumà. Sobornost filosofo kûryboje taip pat simbolizuoja metafizinës ir istorinës þmonijos vienumà krikðèioniðkos dvasinës kultûros, religinio tikëjimo pagrindu susitelkusi þmonija realizuos istorijos tikslà ir ágaus naujà ontiná statusà þmogus taps Dievaþmogiu. Paskutinë Dievo paslaptis Dieve gimstàs þmogus, paskutinë þmogaus paslaptis Dieve gimstàs þmogus44, raðo Nikolajus Berdiajevas. Didþiausias diskusijas sukëlusá filosofo teiginá (atsiþvelgdama á visà autoriaus filosofinæ koncepcijà) aiðkinu, kad naujos dvasinës kokybës þmogus gebës kûrybiðkai sàveikauti su Dieviðkàja energija ir formuos Visatà. 150 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS Nors Nikolajaus Berdiajevo filosofijoje ir galima aptikti vakarietiðkos pasaulio sampratos elementø, pavyzdþiui, þmogø jis traktuoja kaip Visatos centrà, pasaulio kûrëjà tai renesanso epochai bûdinga nuostata, filosofas nepripaþásta beasmenës veiklos. Tad individualumà (asmens, tautos savitumà) jis iðkelia virð bendruomeniðkumo. Taèiau ið esmës màstytojo filosofinës paþiûros atspindi rusø tautos tradicijoje susiklosèiusá rytietiðkà pasaulëvaizdá. Ðá teiginá norëèiau pagrásti V. Kavolio kûrinyje Civilizacijø analizë pateiktu aiðkinimu. Autorius akcentuoja, kad Rytø kultûrose pasaulá formuojantis principas yra energija, o Vakarø struktûra. Rytø þmogus mano, kad energija kaip kosminë jëga formuoja struktûras ir jas griauna priklausomai nuo jos sàveikos su kitomis energijos rûðimis, tad energija ir tampa pasaulio egzistavimo pagrindu. Þmogus save suvokia kaip begalinio kosminio vyksmo dalelæ ir atsiduoda viskà apimanèiai bûties tëkmei. Vakaruose bûtis aiðkinama kaip struktûra, pasireiðkianti per dësná, principà, ástatymà, kuris reguliuoja jos vidinæ kaità ir þmogaus paþinimo, veiklos ribas. Ðiame kontekste palyginsiu N. Berdiajevo ir G. Hegelio bûties sampratà, nes kritinëje literatûroje galima aptikti nuomonæ, esà rusø filosofø metafizinës paþiûros kilusios ið G. Hegelio idëjø. G. Hegelis bûtá kildina ið Vienio. Já màstytojas traktuoja kaip Absoliutø protà, kuris màsto save patá ir taip formuoja pasaulá. Tad bûtis G. Hegeliui yra save kuriantis protas, sàlygojantis savo paties bei pasaulio struktûrà, vidinius jos raiðkos principus. JAUNØJØ OPUSAI N. Berdiajevui bûtis kyla ið laisvës kaip Dieviðkos kûrybinës energijos. Ji sukuria kosmosà, kurio egzistencijà sàlygoja moteriðkas ir vyriðkas energetiniai pradai. Filosofui ne proto valdoma struktûra, o kûrybinë galia yra esaties pagrindas. Abiejø màstytojø filosofinëje pasaulëþiûroje atsispindi neoplatonikø bûties samprata, taèiau G. Hegelis perteikia struktûriná jø bûties modelá, o N. Berdiajevas energetiná pasaulio sklaidos principà. Ið to plaukia iðvada, kad ap- tariamø màstytojø filosofinë pasaulëþiûra grásta ið esmës skirtingu pasaulio suvokimu. Tad analizuojant panaðias filosofø idëjas, verta atsiþvelgti á kultûrinæ sanklodà, kurioje jos formavosi. Në viena ið kultûriniø ir filosofiniø tradicijø nëra pakankamas pagrindas suvokti kitai tradicijai priklausanèio kûrëjo mintis. Manau, Nikolajus Berdiajevas jautësi nesuprastas todël, kad jo idëjas interpretatoriai mëgino aiðkinti remdamiesi tik vakarietiðka pasaulio samprata. Literatûra ir nuorodos 28 29 30 31 32 33 34 35 Í. A. Áåðäÿåâ. Ñóäüáà Ðîññèè. Ìîñêâà: Ìûñëü, 1990, c. 85. Í. A. Áåðäÿåâ. Ðóññêîå çàðóáåæüå. Âëàñòü è ïðàâî. Ëåíèçäàò, 1991, c. 84. Ten pat, p. 13. Í. A. Áåðäÿåâ. Ðóññêîå çàðóáåæüå. Âëàñòü è ïðàâî. Ëåíèçäàò, 1991, c. 20. Í. A. Áåðäÿåâ. Ôèëîñîôèÿ òâîð÷åñòâà êóëüòóðû è èñêóññòâà. Ìîñêâà: Èñêóññòâî, 1994, c. 183. Í. A. Áåðäÿåâ. Ôèëîñîôèÿ ñâîáîäû. Ìîñêâà: Ïðàâäà, 1991, c. 217. Í. A. Áåðäÿåâ. Òâîð÷åñòâî è îáúåêòèâàöèÿ. Ìèíñê: Ýêîíîìïðåññ, 2000, c. 221. Í. A. Áåðäÿåâ. Ôèëîñîôèÿ ñâîáîäû. Ìîñêâà: Ïðàâäà, 1991, c. 97. 36 37 38 39 40 41 42 43 À. Ô. Çàìàëååâ. Ëåïòû. Èñcëåäîâàíèå ïî ðóññêîé ôèëîñîôèè. Ñàíêò Ïåòåðáóðã: èçä. Ñàíêò Ïåòåðáóðãñêîãî ó-òà, 1996, c. 84. Í. A. Áåðäÿåâ. Ôèëîñîôèÿ ñâîáîäû. Ìîñêâà: Ïðàâäà, 1991, c. 212. Í. A. Áåðäÿåâ. Òâîð÷åñòâî è îáúåêòèâàöèÿ. Ìèíñê: Ýêîíîìïðåññ, 2000. c. 278. Í. A. Áåðäÿåâ. Ôèëîñîôèÿ ñâîáîäû. Ìîñêâà: Ïðàâäà, 1991, c. 78. Ten pat, p. 84. Ten pat, p. 82. Í. A. Áåðäÿåâ. Ñàìîïîçíàíèå. Îïûò ôèëîñîôñêîé àâòîáèîãðàôèè. Ìîñêâà: Ìûñëü, 1990, c. 53. Í. A. Áåðäÿåâ. Ôèëîñîôèÿ ñâîáîäû. Ìîñêâà: Ïðàâäà, 1991, c. 46. LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 151 ASTA MEÐKAUSKIENË Gauta 2005-11-03 ASTA MEÐKAUSKIENE Vilniaus pedagoginis universitetas ORUMO SAMPRATA IR ORUMO APSAUGOS BEI UGDYMO YPATUMAI DEMOKRATINËJE VISUOMENËJE The Concept of Dignity and Peculiarities of its Preservation and Cultivation in Democratic Society SUMMARY The concept of dignity is a socio-ethical category, closely connected with the most essential and profound problem of human existence. That is why in the course of history thinkers were permanently occupied in the explication of its content. Kant constituted a new concept of morality which inspired a new interpretation of dignity, according to which human dignity was autonomous, independent of external factors and self-legislative. Kants ideas concerning human dignity play a significant role in the contemporary understanding of personal dignity and democracy. Contemporary psychology makes attempts to ascertain mechanisms and methods by means of which a dignified person could be educated. These attempts and their results are very important for contemporary educational theory and practice. Ð io straipsnio tikslas aptarti ðiuolaikinæ orumo sampratà ir atskleisti þmogaus orumo apsaugos bei ugdymo ypatumus demokratinëje visuomenëje. Tyrimo objektu pasirinkta orumo sklaida socialinëje-edukacinëje erdvëje. Keliamà tikslà bandoma pagrásti analitiniuinterpretaciniu metodu. Orumas yra pakankamai sudëtingas dalykas, todël já konceptualizuoti nëra paprasta. Tokià situacijà lëmë daugelis prieþasèiø bei aplinkybiø ir pirmiausia orumo sàvokos interpretacija. Dabartinës lietuviø kalbos þodynas ðià sàvokà ávardija ir jos sinonimikà apibrëþia taip: orus tai turintis vidinës pa- RAKTAÞODÞIAI: autonomija, demokratija, orumas, ugdymas, Kantas, dorovë. KEY WORDS: autonomy, democracy, dignity, education, Kant, morality. 152 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS JAUNØJØ OPUSAI garbos, iðkilnus, didus, solidus. Orumo pavyzdþiais nurodomos tokios formuluotës: orios iðvaizdos þmogus, oriai atrodo, graþi apranga teikia orumo ir t. t. (1, p. 469). Lotynø k þodis dignitas reiðkia orumà, savigarbà; vertingumà, reikðmingumà; aukðtà rangà, titulà, didingumà, didybæ, padorumà, netgi groþá, iðkilnumà, praðmatnumà, prabangà. Analogiðkai orumo sàvoka apibûdinama anglø, rusø, vokieèiø kalbomis, kuriose þodþiai dignity, Wurde, dostoinstvo turi maþdaug vienodà prasmæ. Vadinasi, orumo sàvokos ávardijimas, jos sinonimika perða nuomonæ, kad orumas yra tik þmogui bûdinga savybë, kuri atsiskleidþia arba gali bûti atskleista tiek asmenybës vidumi, jos dvasia, tiek ir iðore apranga, manieromis, poelgiais. Visa þmonijos istorija liudija, kaip keitësi þmogaus orumo samprata. Vienos epochos ðià savybæ pernelyg sureikðmindavo, kitos, atvirkðèiai nerodydavo jai jokio didelio palankumo. Mûsø laikø situacija rodo, kad savo paèiø orumui mes neteikiame per daug reikðmës, tarsi tai bûtø ðalutinis arba visiðkai nesvarbus dalykas, kuriuo tiesiog neverta uþsiimti ir juo pasirûpinti. Ðiuolaikinë orumo samprata remiasi I. Kanto filosofija. Ji ið esmës pagrindë moderniàjà þmogaus orumo koncepcijà, kildinamà ið þmogaus laisvës sampratos. Laisve I. Kantas laikë visø protingø bûtybiø galià veikti nepriklausomai nuo iðorës sàlygø ar prieþasèiø. Ið ðio negatyvaus laisvës momento, Kanto manymu, galinti bûti kildinama fundamentali þmogaus valios ypatybë jos auto- nomiðkumas. Autonomija tai protingos bûtybës bruoþas nepaklusti jokiam kitam dësniui, iðskyrus tà, kurá tuo paèiu metu ji pati sau nusistato (2, p. 70). Graikø k. þodis autonomia patiems graikams kadaise reiðkë savivaldà, politiná savarankiðkumà. I. Kantas ðiam þodþiui suteikë grieþtà paties asmens savivaldos prasmæ: valdantis pats save priklauso nuo savæs paties, tik ne nuo savo pojûèiø, o nuo savo proto nustatomø ástatymø. Kaip fizinë bûtybë þmogus priklauso jusliniam pasauliui ir yra jo sàlygojamas; ðiuo atveju jis heteronomiðkas, t. y. priklauso nuo kito. Kaip laisva valia, kaip protinga bûtybë jis priklausanti sau paèiam, ir ðitas pasaulis jau nëra juslinis, bet protinis, tiksliau sakant, tik protui prieinamas, protu suvokiamas (inteligibilus). Ið pirmo þvilgsnio atrodytø, kad Kantas sugràþina mus prie viduramþiðko sielos ir kûno dualizmo. Taèiau filosofas mano, kad ðitas dualizmas ir ið jo kylantis prieðtaravimas yra tik regimybë, nes ðiais dviem atvejais priklausymas (taigi ir laisvë) turi visai ne tà paèià reikðmæ. Vienu atveju þmogus yra juslinis reiðkinys, priklausomas nuo erdvës ir laiko, o kitu tik daiktas pats savaime, arba esmë, màstoma protu. Vienu atveju jis yra juslinis kûnas, objektas, kitu inteligencija, kuri naudojasi protu nepriklausomai nuo jutimø. Èia negalime nepaisyti to dalyko, kad Kanto teorijoje erdvë ir laikas nëra fizinës paèios gamtos charakteristikos, tik formalios, apriorinës reiðkiniø pasirodymo juslëms sàlygos. Vadinasi, kai mes sakome, kad þmogus yra juslinis reiðkinys, priklausomas nuo erdvës LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 153 ASTA MEÐKAUSKIENË ir laiko, tai reiðkia, kad pats reiðkinys yra priklausomas nuo þmogaus. Jo paþinimo teorija teigia, kad þmogus negali paþinti daiktø savaime, t. y. tokiø, kokie jie yra patys savaime, o paþásta tik reiðkinius, t. y. tik tokiu bûdu, kokiu jie pasirodo mûsø juslëms. Visi ástatymai, arba dësniai, kuriuos nustato þmogus, yra þmogaus ástatymai: tik vienus ástatymus jis nustato paèiai gamtai, kaip patyrimo objektui, o kitus sau paèiam: ðie yra pirmiausia dorovës ástatymai. Pirmieji yra taisyklës, pagal kurias viskas vyksta, o antrieji reikalavimai, pagal kuriuos viskas turi vykti. Pastarøjø daromà átakà Kantas nusako pasitelkdamas kategorinio imperatyvo sàvokà. Kategorinis imperatyvas tai dorovinë formulë, nurodanti, kad doroviniuose santykiuose þmogus turi paklusti tik savo paties nustatytiems ir vis dëlto visuotiniams dësniams (2, p. 67). Nuoroda, kad dorovës ástatymas yra visuotinis, remiasi principu protinga prigimtis egzistuoja kaip tikslas pats savaime (2, p. 62). Ðis principas pabrëþia, kad priklausymas protingø bûtybiø pasauliui reiðkia ne tik sugebëjimà kurti dorovinius ástatymus, bet ir ápareigoja kiekviename þmoguje matyti autonomiðkà bûtybæ, elgtis taip, kad niekad þmogaus nepanaudotum vien kaip priemonës, o visada kaip tikslà (2, p. 62). Autonomija ir laisvë suteikia þmogui orumo, daro já asmenybe. Þmogus nëra ir negali bûti apibrëþiamas kuria nors viena ar netgi keliomis jo dvasio ar elgsenos savybëmis. Toks þmogus bûtø dalinis ir apskritai vargu ar bûtø þmogus. Normalus þmogus ki- 154 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS tam tokiam pat, t. y. normaliam þmogui, visada yra faktiðkoji begalybë. Gebëjimas bûti tokia begalybe ir yra pagrindinë prieþastis, dël kurios þmonijos istorijoje vienos diktatûros keitë kitas ir visos jos buvo kaip nors motyvuojamos. Demokratija yra vienintelë dorovinë bei teisinë socialinë sistema, kuri ðià begalinæ formø ávairovæ numatanèià þmogaus prigimtá apriboja ástatymais, reikalaujanèiais jø atþvilgiu visø þmoniø lygybës ir jø virðenybës pripaþinimo. Vadinasi, demokratija kaip dorovinis ir teisinis principas yra tas asmenybës orumo apsaugos garantas, kuris ir juridiðkai, ir faktiðkai dalyvauja ðiame asmenybës apsaugos procese. Galima sakyti, kiek visuomenë yra demokratiðka, tiek joje yra ir þmogaus laisviø jo teisiø bei orumo. Taèiau nuo visø þmogaus teisiø, laisviø, orumo ir garbës paþeidimø apsaugoti negali net ir ðiuolaikiðkiausia, demokratiðkiausia visuomenë. Demokratija nëra nei apsauga, nei globa, ji negali bûti geleþinë uþdanga nuo iðorinio blogio, o tik tarpusavyje suderinta laisvø pilieèiø tvarkos palaikymo sistema. Taigi èia daug kas priklauso nuo individo, konkretaus þmogaus, asmenybës aktyvumo. Vadinasi, dorovinis bûsimos asmenybës, pilieèio ugdymas demokratinëje visuomenëje ne tik kad nepraranda savo vertingumo, bet netgi prieðingai neparastai iðauga. Vertindama save, asmenybë kartu vertina ir visà jai pavaldþià bûtá. Þmogus gyvena visuomenëje, vadinasi, tai, kà gali visuomenë, tam tikrais atvejais, nors ir ne visada, gali ir individas. O orumas sulaiko þmogø tiek nuo per di- JAUNØJØ OPUSAI delio savæs teigimo, tiek ir nuo neigimo. Doroviðkai ir emociðkai individui nepatogu iðsiðokti, pabrëþti savo iðskirtinumà tiek pasipûtimu, arogancija, pagyrûniðkumu, tiek ir savæs paties neávertinimu, savineiga, per dideliu menkinimu ar þeminimu. Tikrai ori, tai yra pagrástai, pamatuotai save gerbianti ir vertinanti asmenybë neleidþia to daryti nei savo, nei kitø atþvilgiu. Taèiau savæs vertinimas nëra visai paprastas dalykas. Neretai tiesiog neskiriama ar nepaisoma, kuo skiriasi savigarba ir savimeilë. Savigarba yra ne kas kita kaip savo paties reikðmingumo pripaþinimas. Tas reikðmingumas apima tiek asmens autonomijos, tiek ir jo nuopelnø vertæ. Savimeilë laikytina yda, kuri pasireiðkia pernelyg dideliu, daþniausiai nepagrástu, perdëtu savæs vertinimu, sureikðminimu. Ji gali peraugti á narcisizmà, egoizmà ir panaðias dorovinio asmenybës charakterio ypatybes. Pavyzdþiui, psichoanalitikë K. Horney narcisizme atranda labai daug tokios asmenybës charakterio trûkumø. Narcisistinis charakteris, pavyzdþiui, neleidþia laisvai plëtotis normaliems individo santykiams su aplinkiniais: nesulaukæs aplinkiniø pripaþinimo, narciziðkas þmogus prieðiðkai nusiteikia jø atþvilgiu, neretai izoliuojasi ir nuo pasaulio apskritai. Todël, anot K. Horney, narcisizmas yra ne tiek tikra savæs meilë, kiek nutolimas nuo savæs paties. Gerbdamas save, þmogus gerbia ir vertina ir visus kitus. Pagarba aplinkiniams pozityviai veikia þmoniø tarpusa- vio santykius, suteikia jiems nuoðirdumo, geranoriðkumo. Tokie þmonës daþniausiai bûna nesavanaudiðki, kilniaðirdþiai ir patraukia ðiomis savo charakterio bei dvasios savybëmis. Kilnumas ir orumas yra labai artimos sàvokos, ir dël to jos ilgà laikà ið esmës nebuvo skiriamos. Taèiau kilnumas yra labiau susijæs su kilmingumo tradicija. Bet kilmingas yra asmuo, turintis gerus protëvius ar tëvus, o kilnus yra tas, kuris pats savo dvasinëmis galiomis save iðugdo, ir tai regima jo veiksmuose, poelgiuose ir kûno raiðkoje. Orumas pirmiausia yra savo paties nepriklausomybës ir savarankiðkumo iðgyvenimas. Kilnus þmogus, ko gero, egzistuoja daugiau kitiems negu sau paèiam ir veikiau liudija nuopelnus ir charakterá negu asmens laisvæ, nepriklausomybæ, autonomijà, tai yra buvimà savo paties pagrindu, þmogumi, nustatanèiu sau paèiam gyvenimo taisykles. Kad pripaþintume þmogø oriu, jam nereikia pripaþinti kokiø nors nuopelnø, ðlovës, garbës, populiarumo ar prestiþo. Bet jis turi parodyti, kad nëra pastumdëlis, vergas, kieno nors árankis, kokio mechanizmo sraigtelis ar pan. Jis neleidþia kitam paþeisti tos autonomijos, nelieèiamumo. Pati prigimtis suteikia þmogui autonomijos prielaidas. Jis yra atskira, màstanti, apsisprendþianti ir galinti uþ savo poelgius atsakyti bûtybë. Ágijæs laisvæ, þmogus pajunta tos prigimties ðauksmà ir prieðinasi jos apribojimams. Taigi orumo sàvoka neatskiriama nuo asmenybës sàvokos. Pasak V. Þemaièio, vienas ið pagrindiniø asmenybës LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 155 ASTA MEÐKAUSKIENË poþymiø yra savimonë: savimonë suprantama kaip paties savæs savo fiziniø jëgø, protiniø sugebëjimø, poelgiø, elgesio motyvø bei tikslø, poþiûriø á tikrovæ, kitus þmones ir patá save ásisàmoninimas (5, p. 10). Asmenybe vadiname þmogø, turintá pozityvià vertybiø sistemà ir aktyviai jà ágyvendinantá bei átvirtinantá visuomenëje. Á tà sistemà áeina ir savo paties bei kito þmogaus orumo pripaþinimas. Toks pripaþinimas demokratinëje visuomenëje visuomet reiðkia asmenybës gerbimà, pagarbà þmogui apskritai. Orumas tai þmogaus autonomijos visavertis iðgyvenimas, tai iðgyvenimas savo paties vertingumo kaip þmoniðkumo tiek socialine, tiek ir bûtiðkàja prasme. Pasak A. Lobato, kiekvienas þmogus yra orus, taèiau ne kiekvienas iki galo realizuoja savo orumà. Galbût dël neþinojimo, o galbût todël, kad neteisingai já supranta (4, p. 208). Demokratijos ðá principà átvirtina konstitucijø nuostatomis, ástatymais ir jø vykdymo kontrole. Dël to ypaè svarbu, kad á vertybiniø orientacijø, doroviniø normø sistemà neásiskverbtø ir netaptø dominuojanèiais rasiniai, klasiniai, religiniai, tautiniai ir kitokie asmens þeminimo motyvai. Taèiau ir demokratinëse visuomenëse apstu ávairiausiø individo nuþmoginimo pagundø: tai galimybë nelegaliai prekiauti narkotikais, sekso paslaugomis, þodþiu, galimybë paversti þmogø paprasta priemone, paslauga, daiktu arba funkcija. Kaip tik dël to itin svarbu tampa ugdyti jaunà þmogø, bûsimà dorovinæ in- 156 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS dividualybæ, demokratinës visuomenës pilietá, formuoti teisingas dorovines ir vertybines orientacijas. Ðiuolaikinë psichologija bando iðsiaiðkinti mechanizmus, kurie padeda ugdyti þmogaus orumà. F. Kadol prie tokiø mechanizmø priskiria þmogaus Að vaizdo suvokimà ir objektyvø jo vertinimà bei doroviná poreiká ir vidiná siekimà elgtis pagal garbës ir orumo reikalavimus. I. Charlamov akcentuoja teigiamà ugdytinio reputacijà ir savigarbos jausmà, jo motyvacijos stiprinimà, paremtà áproèiu ir giliu vidiniu ásitikinimu, vedanèiu saviauklos link. Edukaciniu aspektu asmenybës orumo ugdymui turi bûti sudarytos tam tikros pedagoginës sàlygos. Prie tokiø sàlygø pedagogai linkæ priskirti kryptingà ugdytiniø veiklos organizavimà ir jos stimuliavimà, jaunuomenës rengimà sàmoningam profesijos pasirinkimui, doroviniø santykiø su kitu þmogumi ir adekvataus poþiûrio á save ugdymà, estetinës kultûros perëmimà ir doroviniø poelgiø bei elgesio ágûdþiø átvirtinimà, sveikos gyvensenos ir dorovinës saviauklos propagavimà. Visas ugdomasis procesas, taip pat ir orumo ugdymas bus sëkmingas tik tuo atveju, jei jis skatins asmens saviauklà, t. y. norà ir gebëjimà tobulinti save. Tam turëtø padëti ávairûs saviauklos bûdai: savæs stebëjimas tai galimybë ið ðalies paþvelgti á save analizuojant savo veiksmø ir poelgiø motyvus; savianalizë, jos pagrindu formuluojami tolesni gyvenimo tikslai; savikritika, skatinanti þmogø objektyviai suvokti savo privalumus ir trûkumus, ir savirefleksija, pagrásta JAUNØJØ OPUSAI samprotavimais ir apmàstymais apie save, galinèiais ágyti neverbalinæ, verbalinæ arba grafinæ formas. Apibendrindami dëstomas mintis, galime teigti, kad socialinës ir edukaci- nës orumo, kaip dorovinës savybës, dimensijos yra gan plaèios. Orumas ðiandieniniame asmens gyvenime nepraranda savo aktualumo, bet reikalingas platesnio bei nuodugnesnio tyrimo. IÐVADOS 1. Orumo samprata sudëtinga socialinë kategorija, glaudþiai susijusi su paèia esmingiausia ir giliausia þmogaus esybe. Tai árodo ir ðios problemos aktualumas, ir bandymai jà spræsti per visà þmonijos istorijà. 2. Ypatingà reikðmæ orumo samprata ágauna I. Kanto filosofijoje, kurioje akcentuojama visø þmoniø lygios teisës ir jø laisvës bei asmens autonomija, sàlygojanti demokratijos sam- pratà ir þmogaus orumo idëjà. 3. Ðiuolaikinës psichologijos mokslas bando nustatyti orumo ugdymo mechanizmus, kurie susijæ su þmogaus intelektualinës, emocinës ir valinës sferos vienove, jø tarpusavio ryðiais ir priklausomybe. 4. Edukaciniu aspektu orumo ugdymas susijæs su tam tikrø pedagoginio poveikio sàlygø sudarymu ir ugdytinio saviauklos paskatø þadinimu. Literatûra ir nuorodos 1. Dabartinës lietuviø kalbos þodynas. Vilnius: Mintis, 1972. 2. I. Kantas. Dorovës metafizikos pagrindai. Vilnius: Mintis, 1980. 3. I. Kantas. Praktinio proto kritika. Vilnius: Mintis, 1980. 4. A. Lobato. Þmogaus orumas ir likimas. Vilnius: Logos, 2001. 5. V. Þemaitis. Bendravimo prasmë. Vilnius, 1992. 6. Ô. Â. Êàäîë. Âîñïèòàíèå ÷åñòè è äîñòîèíñòâà ñòàðøåêëàñíèêîâ. Ìí.: Óíèâåðñèòýöêàå, 1998. LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 157 AUÐRA BIRGELYTË Gauta 2005-10-15 AUÐRA BIRGELYTË Vilniaus pedagoginis universitetas SINERGETIKA KAIP NELINIJINIO MÀSTYMO IR VEIKIMO MODELIS Sinergetics as Nonlinear Thinking and a Model of Activity SUMMARY Synergetics is being treated as a new scientific paradigm, a new nonlinear thinking and a new world scenery structured in complete sets. Its intense development due to scale, and its depth, is being compared with a scientific revolution. Synergetics is the science of self-arrangement (self-organisation), cooperation processes taking place in complex and open systems of various natures in a state of imbalance. It is a common operation, or operation in one direction, when the result is higher than the algebraic sum of the influence of functional elements. Synergetics is open to specific human and social processes. It reflects contemporary action directed towards energy enslavement, which becomes a moving force for the self-regulating system generating new structures. Any evolutionary process of a complex system exists between two extreme states implied order and unpredictable chaos. This situation may be equated to a creative process. Chaotic movement is the trail of a vector of creative thought replacing the old into a new one, linear action into nonlinear action into the generation of a new system structure influenced by self-determination, the process of self-organisation, in accordance with synergetic conception tendencies chosen by free will to ensure the action in each system in the human consciousness, culture, art and educational processes. This choice is the force directing the system to move towards the attractor the eternal aim. P asaulis iðgyvena nuolatiná judëjimà, kaità. Já sudaro begalybë sudëtingø sistemø, kurios nuolat randasi, plëtojasi, iðgyvena krizes, þlunga, kad iðkiltø kokybiðkai nauja forma. Taèiau taip spar- èiai besiplëtojantys mokslo ir technikos laimëjimai bei didëjantys informacijos srautai atitolina ,,prognoziø horizontà nuspëti sistemø raidà. Vis daþniau iðkyla problemø, procesø, reiðkiniø, kuriuos RAKTAÞODÞIAI: sinergetika, paradigma, fluktuacija, disipacija, bifurkacija, atraktorius, saviorganizacija. KEY WORDS: synergetics, paradigm, fluctuation, dissipation, bifurcation, attractor, self-organisation. 158 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS JAUNØJØ OPUSAI sunku moksliðkai paaiðkinti remiantis garsiomis teorijomis. Mokslas su ðia problema susidûrë seniai, tik ilgai nekreipë á tai dëmesio ir nebandë jos aiðkintis. Kaip paprastai mokslui buvo priskiriami jau paþinti ir paaiðkinti dalykai, o tai, kas dar ,,moksliðkai neapraðyta, vadinta tiesiog nemokslu arba chaosu. Mokslas ir paþanga vyko kryptingai, siekë absoliuèios tiesos, kuri bûtinai bûtø patvirtinta eksperimentais, gamtamoksliniais, matematiniais metodais. Ðá kelià ir metodus kopijavo (deja, ir tebekopijuoja) socialiniai ir humanitariniai mokslai, tarp jø ir pedagogika. Taèiau tas vienalytis judëjimas pradëjo byrëti, atsisakoma vienos tiesos ir universaliø metodø. Viena tai lëmusiø prieþasèiø buvo tai, kad atkreiptas dëmesys á objektus ir procesus, kurie iðkyla ir vyksta neapibrëþtai, negráþtamai, spontaniðkai, t.y. chaotiðkai. Jie dar buvo ávardinti kaip sudëtingi reiðkiniai. Tokius procesus tyrinëja ðiuo metu sparèiai besiplëtojantis mokslas sinergetika. SINERGETIKOS PARADIGMA Sinergetika formuoja naujà poþiûrá á pasaulá ir raidos procesus. Vieðpataujanèiam linijiniam sistemø raidos suvokimui prieðprieðinama nelinijinë jø samprata. Sinergetinë paradigma leidþia pasaulá interpretuoti kaip sudëtingà, nelinijinæ, atvirà, nepasikartojanèià (negráþtanèià) sistemà, kurioje svarbiausi ne jà sudarantys objektai, bet santykiai tarp jø, lemiantys sistemø kismà. Sinergetikos terminà (gr. sin bendras, kolektyvinis, energia vyksmas, jëga bendrai veikianti) 1969 m. pasiûlë Ðtutarto universiteto prof. H. Hakenas. Daug prie ðio mokslo radimosi prisidëjo Nobelio premijos laureatas I. Prigoþinas, tyrinëjæs savaiminius procesus chemijoje1. H. Hakenas mano, kad sinergetika labai atvira specifiniams þmogiðkiesiems ir socialiniams procesams. Terminà jis parinko toká, kad atspindëtø ðiuolaikiná vyksmà, nukreiptà á bendros energijos pavergimà, kuris tampa savireguliuojanèios sistemos varomàja jëga, kurianèia naujas struktûras. H. Hakeno sinergeti- ka tai kalba, kuria patogu ir paprasta kalbëti apie sudëtingas sistemas, apie specifiðkà struktûrø atsiradimà. Visà vyksmà stebint ið ,,virðaus á apaèià nuo sistemos prie detaliø, o ne ið ,,apaèios á virðø nuo detaliø prie visumos2. Ðiandien sinergetika daþnai minima kaip postmodernusis mokslas. Toká pavadinimà grindþia Margeret J. Wheatley savo knygoje Vadovavimas ir naujasis mokslas. Tvarkos atradimas chaotiðkame pasaulyje, kurioje ji atkreipia dëmesá á tai, kad daugelis neiðsprendþiamø problemø yra neiðsprendþiamos todël, kad jos iðkilo mechanistinio determinizmo terpëje3. M. J. Wheatley teigia, kad mes iki ðiol gyvename niutoniðkame pasaulëvaizdyje (paradigmoje). Mes iki ðiol skaidome objektus, reiðkinius á dalis, mes vis dar tikime, kad veiksmas lygus atoveiksmiui. Sinergetikoje implikuoto holistinio principo esmë yra suvokimas, kad ne vien dalys, elementai lemia (determinuoja visumà), kiek visuma sàlygoja sistemos elementø elgesá, ir bûtent á tai sinergetikoje kreipiama daugiausia dëmesio. LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 159 AUÐRA BIRGELYTË Sinergetikos universalumas pagrindas laikyti jà paradigma. Ðis universalumas siejamas ne tiek su tuo, kad joje implikuoti dësniai ir dësningumai randami paèiose ávairiausiose þmogiðkojo paþinimo srityse ir paèiuose ávairiausiuose pasaulio sandaros hierarchijos lygiuose, kiek su itin dideliu jos abstraktumo lygiu. Bûtø galima teigti, kad nëra tokiø sistemø bei jose vykstanèiø procesø, kuriø nebûtø galima nagrinëti, apraðyti paèiu abstrakèiausiu bûdu, ieðkant bent daliniø sprendimø, naudingø praktinei veiklai4. Ðiandienà daugelis mokslø naudojasi beveik tais paèiais metodais, principais. Kartais net skirtingø mokslø teorijos pasirodo panaðios, susipina tarpusavyje, grindþiamos tomis paèiomis universaliomis vertybëmis, tendencijomis. Tad apie sinergetikà jau diskutuojama kaip apie tarpdisciplininæ moksliniø tyrimø kryptá, bendramokslinæ metodologijà ir pasaulëþiûrà. Nelinijinio, naujo sinergetinio poþiûrio aktualizavimas susijæs su ðiandieninës tikrovës ypatumais, nes nuolatinë gyvenimo kaita, nestabilumas, tempas paradoksaliu bûdu tampa lyg ir paèia tikriausia ir stabiliausia ðiandiena. Vyksta intensyvi transformacija tarp visuomeniniø sistemø, jø socialiniø, kultûriniø gyvavimo aspektø, kuriø pokyèiø kontekste keièiasi þmogaus bûties vertybiø ir tikslø skalë. Sinergetika rodo mums pasaulio sudëtingumà per paprastus sistemø pokyèius, per nuolatiná tvarkos ir chaoso atsiradimà mûsø paèiø gyvenime, savæs paþinime, kûrime. O kûrybos procesas visada susijæs su tam tikru nepasitenkinimu, nestabilu- 160 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS mu, kuris daþniausiai atspindi chaotiðkà naujo gimimo pradþià. Visi, kurie susiduria su kûrybinio proceso daugiaplaniðkumu, yra vieningos nuomonës, kad tai, prieðingai, nei loginis màstymas, yra neðabloniðkas, nelinijinis, nestandartinis suvokimas, ir todël já prieðprieðina tradiciniam màstymui. Èia ir yra stiprioji kûrybos pusë kuriant visada randasi kaþkas naujo: naujos idëjos, vertingos sàvokos, produktyvios hipotezës, ádomiø problemø sprendimo bûdai, argumentø ieðkojimas. Visa tai gali bûti apraðyta ir traktuojama kaip perëjimas nuo informacinës netvarkos prie informacinës tvarkos5. Sinergetika turi pakankamai galimybiø nuðviesti ðiø procesø kelià. Sinergetikà galima laikyti chaoso arba tvarkos tapsmo ið chaoso mokslu, tirianèiu grandinæ: chaosas tvarka chaosas tvarka. Svarbiausia èia ryðys, perëjimas nuo chaoso prie tvarkos, ir atvirkðèiai. Chaosas ir tvarka visada eina ðalia, jø pradþia vienas kitame. Sinergetiðkai á pasaulá þiûrime kaip á saviorganizuojanèià Trejybæ: Gamta Visuomenë Þmonija. Esmë tai jø universalumas, sinchroniðkumas, áprastumas ir ávairovë. Todël sinergetikoje susiduriama su sistemø spontaniðkumu, savaiminiu susitvarkymu. Ðiuo poþiûriu sinergetika laikytina saviorganizacijos teorija. Jos patvirtinimui pasitelkiami pavyzdþiai ið aplinkos. Pasaulyje vienos gyvybës ir materijos formos pereina á kitas. Galime kalbëti apie sudëtingo pasaulio paprastumà ir paprasto sudëtingumà. Pateikti paveikslai (1 pav.) kaip tik ir iliustruoja pasaulio sandaros geometrijà. Detaliau per- JAUNØJØ OPUSAI 1 pav. Sinergetinës pasaulio sandaros pavyzdþiai þvelgus, èia galime matyti evoliucijos raidos potencijà. Pasak sinergetinio pasaulio suvokimo principo, didþioji dauguma gamtoje egzistuojanèiø sistemø yra atviro tipo, tarp jø nuolat vyksta informacijos, energijos apykaita. Medis sudëtingas gamtos kûrinys (sistema, kurios visa informacija uþkoduota kiekvienoje jos dalyje ðaknyse, ðakose, þievëje, lapuose, spalvoje ir t. t.). Belieka ðià informacijà paimti arba aktualizuoti. Sinergetinis poþiûris á pasaulá, apibûdinamas tokiomis kategorijomis6: Atviros sistemos pasaulis sudarytas ið atvirø sistemø, kurios ne vien gauna informacijà, energijà, bet ir paèios jas atiduoda. Sinergetika teigia, kad grieþtai uþdarø sistemø nëra. Uþdara sistema tik realios sudëtingos sistemos suprastinimas, idealizavimas, modelis. Netiesinës sistemos pasaulis paklûsta ,,dësningiems atsitiktinumams. Sistemos raidà lemia susidariusiø sàlygø ir prieþasèiø visuma. Fluktuacija nestabilumas, kurá galime ávardinti kaip sistemos chaotiðkos bûklës pradþià balansavimà tarp tvarkos ir chaoso, negráþtamai pasikeitusio seno ir menamo naujo. Bifurkacija iðsiðakojimas. Kiekviena sistema nepastovumo, kriziø ir chaoso metu bifurkacijos taðke turi galimybæ rinktis. Tam reikia þinoti galimybes, kurias suþadina mûsø norai. Kiekvienas pasirinkimas sukuria atsakomybæ ir pasekmes bei formuoja kokybiðkai naujas bifurkacijas. Bifurkacija apsisprendimo etapas. Disipacija tai kokybiðkai naujo sistemos (proceso) bûvio pasireiðkimas, atsirandanti tvarka, nulemta bifurkacinio pasirinkimo motyvacijos ir sistemos pradinës programos (tikslo atraktoriaus). Atraktorius bûsimø procesø ir tendencijø vidinis uþtaisas, sistemos evoliuciniai tikslai, galimybës (lot. attraho pritraukiu, vilioju). Greta netobulø, jau esanèiø formø kiekvienoje sistemoje kaip potenciali galimybë egzistuoja dar nerealizuotos idealios formos. Jø turi visos sistemos, terpës, organizacijos. Kiekviena forma turi ðansà bûti realizuota, jei sistema pasirinks bûtent jà atitinkanèius tikslus. Pasak sinergetinës sampratos kiekvienoje sistemoje þmogaus sàmonëje, kultûros, meno, ugdymo procesuose LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 161 AUÐRA BIRGELYTË 2 pav. Bifurkacinës diagramos vyksmà laiduoja laisva valia pasirinktos tendencijos, siekiai. Ðis pasirinkimas nukreipia sistemà judëti atraktoriaus link. Tai galima pailiustruoti bifurkacinëmis diagramomis7 (2 pav.). Bifurkacijos esmë: kiekvienai egzistuojanèiai sistemai ateina toks laikas (A), kai anksèiau buvæs linijinio pobûdþio veiksmas (B), paveiktas atsitiktinio faktoriaus (R), turi pasirinkti tolesnio veiksmo kryptá, formà. Taigi, jei ant tariamos vytelës mes uþdësime kad ir menkiausià svorá, ji pradës linkti. Kuo svoris didesnis (faktorius svaresnis, iðorinis poveikis stipresnis), tuo labiau linksta vytelë, tuo labiau sistema artëja prie momento A0, kai jai reikia pasirinkti, á kurià pusæ ji iðlinks á deðinæ ar á kairæ. Iðgyvenæs kritiná laikà A0, veiksmas taðke B0 ágauna jau visai kità formà ir pras- mæ. Sistemos evoliucijos raida vyks vienos ið ,,vytelës atðakø kryptimi. (Apsisprendimo motyvai darbe taip pat bus aptariami. Paveiksle iðtisinëmis linijomis paþymëtos stabilios, patvarios bûsenos, o punktyrinëmis nestabilios bûsenos.) Visos sistemos susideda ið posistemiø, kurios nuolat iðgyvena fluktacijos bûsenà. Kartais atskira posistemë (fraktalas, elementas) ar jø kombinacija gali tapti tokios stiprios (kaip teigiamas gráþtamojo ryðio tarp sistemø pasikeitimo/ jungties rezultatas), kad anksèiau gyvavusi organizacija, sistema neiðgyvena, griûva8. Iðgyvenamas bifurkacinis momentas, kuris nulemia tolesnæ sistemos raidà, daþnai hierarchiðkai aukðtesná lygá disipatyvià struktûrà. Taip apibûdiname suprastintà saviorganizacijos procesà. SISTEMØ SAVIORGANIZACIJOS PROCESAS Bet koks evoliucinis sudëtingos sistemos procesas egzistuoja ,,ant chaoso ribos tai dinamiðka, pereinamoji zona tarp dviejø ekstremaliø bûsenø numanomos tvarkos ir neprognozuoja- 162 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS mo chaoso. Ðiai situacijai galima prilyginti kûrybiná procesà. Chaotiðkas judëjimas tai kûrybinës minties vektoriaus nueitas kelias, keièiantis senà á naujà, linijiná veiksmà á nelinijiná, bûtent ap- JAUNØJØ OPUSAI 3 pav. Sinergetinës sistemos evoliucija9 sisprendimø nulemtà naujos sistemos struktûros radimàsi, saviorganizacijos procesà (3 pav.). Sistemø saviorganizacijos procese sudëtingas disipatines struktûras, kuriø tvarkos laipsnis yra aukðtesnis, keièia paprastesnës struktûros sistemos, atsiradusios bifurkacinio vyksmo metu, nulemtos aukðèiausio kismo prieþasties atraktoriaus (tikslo). Tikslai (kaip ir paèios sistemos) turi savo hierarchiðkumo laipsná. Gali bûti iðskirti bendriausi tikslai ir keli juos konkretinanèiø tikslø lygmenys10. Saviorganizacijos procese konkreti sistema juda konkretaus siekiamo atraktoriaus link, disipatyvi bûsena, pasiekusi savo judëjimo prieþastá tikslà, stabilizuojasi. Tà patá galima pastebëti ir bifurkacijø metu: sistemos dvejojimai, griuvimo etapas, baigiasi, kai pasirenkama kryptis siekiamo tikslo link. Èia pasireiðkia atraktoriø sudëtingumo arba hierarchiðkumo pobûdis. Kà galime laikyti aukðèiausiu socialinës ugdymo sistemos tikslu (superatraktoriumi), kurá pasiekus sistemos gyvavimas bûtø uþbaigtas? Atsakymas negali bûti vienareikðmis. Þmogaus tobulybës siekimas, kultûrinës þmonijos raida gali turëti tik menamà aukðèiausià pakopà (skirtingose sistemose bandoma sustruktûrinti tikslø pakopas), taèiau tikrai aiðku, kad ðios pakopos siekimas turëtø bûti begalinis (4 pav.). Sistemos evoliucinio vyksmo (y) logoritmine spirale per neapibrëþtà laikà (x) prie superatraktoriaus (A) yra sistemos judëjimas tikslo arba, sinergetikos kalba sakant, stabilios bûsenos link. Sinergetinis praktinis veikimo modelis ir jo taikymo galimybës gali bûti patikrinamos labai paprastais, universaliais klausimais. Pirmasis, kurá iðkelti galime nagrinëdami kiekvienos sistemos evoliucijos procesà, bûtø toks: kur mes einame? Atsakymas trumpas: superatraktoriaus (tikslo) link. Atsakant á klausimà, kodël vyksta ðis judëjimas, reikia pabrëþti 4 pav. Sistemos judëjimas begalybën logaritmine spirale supertikslo A link LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 163 AUÐRA BIRGELYTË paèios socialinës sistemos prieðtaringà prigimtá, kiekvienà kartà, kai áveikiamas vienas socialiniø prieðtaravimø barjeras, vietoj jo atsiranda naujas. Ir pagaliau atsakymas á klausimà kà daryti yra sudëtingas, daugiareikðmis: reikia ieðkoti esamai situacijai optimalios tvarkos ir laisvës (chaoso) sintezës formos. Pradedama ieðkoti optimaliø sintezës kriterijø. Tam, kad bûtø surastas ,,aukso vidurys, reikia þinoti kraðtutinumus. Jie ávairiose sistemose bûna labai ávairûs. Sinergetikoje tai tvarka ir chaosas, ugdymo sistemoje tai gali bûti kûrybinë laisvë ir jà diagnozuojanti teoriniø ir praktiniø teiginiø sistema didaktika. Darome iðvadà, kad sinergetika tai mokslas apie savaiminio susitvarkymo (saviorganizacijos), bendradarbiavimo procesus, vykstanèius ávairios prigimties sudëtingose atvirose sistemose, esan- èiose nepusiausviros bûsenos. Tai bendras veikimas arba veikimas viena kryptimi, kai gautas rezultatas yra aukðtesnis negu veikianèiø daliø poveikiø algebrinë suma11. Apibendrinant galima teigti, kad XX a. mokslo paþanga apskritai ir sinergetikos paradigma konkreèiai atskleidë paþinimo tiesø reliatyvumà, paskatino daugelio mokslø, tarp jø ir ugdymo, teorijø kritikà, kuri nukreipta prieð vadovëliná mokymà, mokiniø pasyvumà mokantis, turinio perkrovimà faktais, ugdytinio asmenybës laisvës slopinimà. Ðiuolaikinë ugdymo strategija orientuota sudaryti palankias sàlygas kiekvienos asmenybës saviraiðkai, savisklaidai ir saviraidai. Tokios strategijos ágyvendinimà laiduoja laisvojo ugdymo paradigmos sinergetiniame kontekste ásitvirtinimas moksle ir ugdymo praktikoje. SINERGETINIS POÞIÛRIS Á UGDYMO PROCESÀ Tradicinis ugdymo proceso modelis, kuris susiformavo per pastaràjá ðimtmetá Europos kultûroje, ðiandien pripaþástamas kaip per daug statiðkas, monologinis, orientuotas á grieþtai apibrëþtà informacijos saugojimà uþdarose sistemose. Sinergetika leidþia paþvelgti á ugdymo realybæ kaip á atvirà visus visuomenës sluoksnius apimanèià sudëtingà sistemà, kai ugdomoji informacija perduodama dinamiðkai, o perdavimo sàveika fiksuojama kaip ávykis, pedagoginis susitikimas, kuris niekada nebûna uþbaigtas. Svarbi sinergetikos nuostata prieðprieða vieðpataujanèiam linijiniam sistemø raidos suvokimui, jos nelinijinis po- 164 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS bûdis. Fluktuacijø (sistemos nestabilumo pradþios), disipaciniø bûsenø (sklaidos) ir bifurkacijø (apsisprendimo) procesai ið esmës yra naujos sistemos, naujo pasaulio vaizdo kûrëjai. Ðis pasaulis sudëtingai organizuotas. Jis atviras, tai yra ne tapæs, o tampantis, ne paprastai egzistuojantis, o nepertraukiamai atsirandantis pasaulis. Pasaulis kupinas daugybës netikëtø posûkiø, susijusiø su tolesniu raidos keliø pasirinkimu. Atsitiktinumas evoliuciniuose procesuose vaidina konstruktyvø vaidmená. Ávairovë yra nuolatinës ir dinaminës sistemos raidos pagrindas. Kaip tai siejasi su ugdymo procesu? Pirmiausia bûtina suvokti ir JAUNØJØ OPUSAI pripaþinti, kad ðvietimas ir ugdymo procesas priklauso sudëtingoms, nelinijinëms, atviroms, nepasikartojanèioms (negráþtanèioms) sistemoms. Pasitelkæ sinergetikà, galime teigti, kad keièiasi þmogaus padëtis paþintinës ir praktinës veiklos struktûroje. Èia tyrëjas ir tiriamasis nëra atskirti jie kartu veikdami ir veikiami (aplinkos, informacijos srautø, kultûros, visuomenës) taip pat ir keièiasi, ágaudami jau visai kità, kokybiðkai naujà santykiø formà. Ugdomàja situacija gali bûti kiekvienas, net trumpiausias ugdytojo ir ugdytiniø susitikimas, kuris gali pakeisti ugdymo proceso situacijà, suteikti jai kûrybiðkumo ir nelinijiðkumo poþymiø. Ðio proceso metu iðryðkëja unikalûs þmogaus gebëjimai ið aibës galimø pasirinkimø (ðià bûsenà galime laikyti suþadinta sistemos raidos bûsena arba ,,bifurkaciniu taðku) pasirinkti vienà, kuris bûtø tinkamiausias siekiant tolesnio sistemos gyvavimo, jos perëjimo á aukðtesná lygmená. Ugdomojoje veikloje sinergetika gali padëti kaip priemonë formuoti kompleksiná pasaulio suvokimà, o tai ne vien pretenzija á intelektualiná tobulëjimà, veikiau gyvenimiðka bûtinybë disponuoti sukaupta informacija, þiniomis kontekste, kuriame jos ir turi tikràjà prasmæ. Norint padëti ugdytiniams suvokti mokslà (pasaulá, aplinkà, gamtà, Visatà) kaip daugialypæ, taèiau bendrà struktûrà, neuþtenka vien formaliai sujungti, integruoti giminingus mokomuosius dalykus siekiant ugdyti ávairius moksleiviø gebëjimus. Poþiûris á disciplinas turëtø (galëtø) bûti grindþiamas sàveikos principu, kuriuo ir remiasi sinergetikos teorija. Sinergetika kuria apibendrintus tarpdisciplininius sistemø evoliucijos modelius, atskleidþia, kokie panaðûs yra þmogaus ir gamtos kûrybiniai tikslai, bei átikina, kad gyvosios ir negyvosios gamtos evoliucijos dësningumai yra universalûs, o savikûra bûdinga visokiai materijai. Ið tikrøjø ne vien gamtos mokslø, bet ir socialiniø bei humanitariniø mokslø ðiandieninës raidos tendencijos patvirtina faktà, kad tiesa gali bûti ne viena, paraleliai gali egzistuoti ir alternatyvios tiesos, ir keli poþiûriai á tà patá dalykà12. Tai ypaè aktualu dabartiniame informacijos amþiuje, kai þiniø ir informacijos srautas toks platus, kad vien patirties perdavimas ið kartos á kartà kaip vienas ið þmonijos ugdymo bûdø, svarbiausias kultûros gyvavimo pagrindas nepajëgus patenkinti ir uþtikrinti ðiandieninio iðsilavinusios, aktyvios asmenybës tapsmo. Sinergetika siûlo ugdymo procesà integruojanèiø idëjø bei principø. Nuo jos priklauso ne tik paèios ðvietimo sistemos kaip visumos kokybiðkas egzistavimas, bet ir kiekvieno jà sudaranèio elemento kryptinga plëtra, saugumas, teisingas savo reikðmingumo pajautimas. Visada vertintas individualumas ðiø dienø atviro pasaulio akivaizdoje virsta spontaniðkumo, atsitiktinumo kaip þmonijos tobulëjimo, vystymosi jëga. Tik atvirumu ir laisva mintimi pagrástas ugdymo procesas gali sudaryti sàlygas asmenybës individualumui atsiskleisti ir kartu gebëjimui suvokti pasaulio vientisumà. Kuriant tokiais principais paremtà ugdymo procesà, ieðkant tinkamiausio kelio, sprendþiant iðkylanèias problemas, propaguojant naujà LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 165 AUÐRA BIRGELYTË màstymo stiliø, svarbø asmenybës ugdymui, mums gali padëti sinergetikos paradigma. Ji atveria naujas ugdymo proceso galimybes, siekiant þiniø ir ugdant gebëjimus, konstruoja naujà ,,atvirà ugdymo modelá13. Sinergetinis poþiûris pabrëþia: viskas vyksta èia ir dabar. Pagrindinis stimulas veikti tikslas (,,atraktorius), kuris ir átraukia ateitá á dabartá. Mokslas atsisako pretenzijø á absoliuèià tiesà, o pedagogika á ateitá. Atsiranda erdvës, laiko kûrybingam ieðkojimui, prasmingiems santykiams su aplinka, kitais, savimi. Sinergetinis poþiûris kaip naujas màstymo modelis nepretenduoja tapti vienintele ,,gyvenimo mokykla, tai tik vienas ið pasirinkimø veikti, gebëti netradiciðkai màstyti. Suvokiant pasaulio kaip vientisos sudëtingos sistemos esmæ ir þinant, pagal kokius bendrus principus ji funkcionuoja, galima savo veiklà sëkmingai panaudoti universalioje saviorganizacijos grandinëje iðsaugant savo individualumà. Tai lyg harmoningas individualiø veiksmø ir globalios veiklos suderinimas þaidimu, kai bendras taisykles diktuoja pati gamta. IÐVADOS Sinergetika traktuojama kaip nauja mokslinë paradigma, svarbi sistemø evoliucijai savo metodologine, o ne doktrinine prasme ne vien kaip apskritai pasaulio suvokimo, bet ir kaip nestandartinio màstymo bei veikimo bûdas. Ði prielaida leidþia naujai paþvelgti á savæs realizavimo procesà, atskleidþia naujas galimybes já valdyti ir optimizuoti kryptingai siekiant aukðèiausiø tikslø. Sinergetinë paradigma ðvietimà ir ugdymo procesà leidþia interpretuoti kaip sudëtingas, nelinijines, atviras, nepasikartojanèias (negráþtanèias) sistemas, kai svarbiausia ne jas sudarantys objektai, bet santykiai tarp jø, kurie ir lemia sistemø kismà. Literatûra ir nuorodos 11 12 13 14 15 16 166 I. Prigoþin, I. Stengers. Poriadok iz chaosa. Novij dialog èelovieka s prirodoi. Moskva, 1986, p. 44. H. Haken, M. Standler. Synergetics of Cognition. Berlin, 1990, p. 3. M. J. Wheatley. Leaderschip and the New Science in a Chaotic World. San Fransisco: Berret Koher Publichers, 1999. S. Kaniðauskas. Filosofija ir psichologija: santykis ir pasaulëvaizdþio kontekstai. Vilnius, 2003, p. 152187. G. Vollmer. New Problems for an Old Brain Sinergetics, Cognition and Evoliutionary Epistemology // Synergetics From Mikroscopic Order. Berlin, 1984, p. 15, 251. H. Haken, M. Stadler, op. cit. LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 17 18 19 10 11 12 13 14 C. Ï. Êóðäþìîâ, Ñ. Ï. Êàïèöà. Ñèíåðãåòèêà è ïðîãíîçû áóäóùåãî. Ìîñêâà, 2003. I. Prigoþin, I. Stengers, op. cit. Â. Ï. Áðàíñêèé. Ñîöèàëüíàÿ ñèíåðãåòèêà êàê ïîñòìîäåðíèñòñêàÿ ôèëîñîôèÿ èñòîðèè // Îáùåñòâåííûå íàóêè è ñîâðåìåííîñòü, 6, 1999. B. Bitinas. Ugdymo filosofija. Vilnius, 2000. R. Rimkevièius. Karaliðkø keliø nëra // Dialogas, Nr. 33, 2003. G. Vollmer, op. cit. C. C. Øåâåëåâà. Ê ñòàíàâëåíèþ ñèíåðãåòè÷åñêîé ìîäåëè îáðàçîâàíèÿ. Ðÿçàíü, 1997, c. 125133. A. Äàíèëîâ. Ãåðìàí Õàêåí î ñèíåðãåòèêå // Ñèíåðãåòè÷åñêàÿ ïàðàäèãìà. Ìîñêâà, 2002, c. 23. JAUNØJØ OPUSAI Gauta 2005-06-01 Pabaiga. Pradþia Logos Nr. 43 RIMA VALINÈIÛTË Vytauto Didþiojo universitetas PAMALDUMAS ÐVÈ. JËZAUS ÐIRDÞIAI XVIII a. LIETUVOJE The Devotion to the Sacred Heart of Jesus in 18th Century Lithuania SUMMARY Relying on fresh sources, the author claims that the adoration of the Sacred Heart of Jesus had begun spreading in Lithuania at the beginning of the 18th century, i.e. long before the Sacred Heart feast day was officially introduced in 1765. The adoration was started by Visitation nuns in Vilnius and continued by the Jesuits and other orders. In this enterprise the brotherhoods of the Sacred Heart of Jesus were especially active. In the second part of the article, 18th-century images and emblems of the Sacred Heart as well as their prototypes are described and the reasons for their production analysed. D ominikonø ordino ðventovëse taip pat randame pamaldumo Ðvè. Jëzaus Ðirdþiai atgarsiø. Vilniaus Ðv. Dvasios dominikonø baþnyèioje iðlikæs XVIII a. aðtuntuojudevintuoju deðimtmeèiu datuojamas procesijose neðiojamas Vieðpaties Jëzaus su atverta Ðirdimi paveikslas, stovintis ant ðoninio ðv. Pijaus V altoriaus mensos (il. 5).41 Liðkiavos dominikonø baþnyèioje 1741 1770 m. árengtø ðoniniø altoriø virðutiniuose skyduose ákomponuotos kairë- je Nekalèiausios Marijos, deðinëje Saldþiausios Jëzaus Ðirdies reljefinës emblemos. Ðiame altoriuje iki 1860 m. kabëjo Nukryþiuotojo paveikslas42. Vilniaus Kalvarijø Ðv. Kryþiaus Atradimo baþnyèioje Jëzaus Ðirdies garbinimas tarp Arma Christi simboliø vaizduojamas didþiojo altoriaus treèiajame, iliuziniame tarpsnyje, iðtirpstanèiame dangaus skliaute (dail. Kristupas Polubinskis, 17721783 m.). Ikonografiðkai jis siejasi su pirmojo tarpsnio malonëmis gar- RAKTAÞODÞIAI: Ðvè. Jëzaus Ðirdis, XVIII a., Lietuva, ðv. Margarita Marija Alacoque, baþnytinë dailë. KEY WORDS: the Sacred Heart of Jesus, the 18th century, Lithuania, St Margarita Marija Alacoque, Church art. LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 167 RIMA VALINÈIÛTË Il. 5. Ðvè. Jëzaus Ðirdis. XVIII a. 89 deð. Vilniaus dominikonø Ðv. Dvasios baþnyèia sëjanèia Nukryþiuotojo skulptûra ir antrame tarpsnyje esanèiu Ðv. Kryþiaus Atradimo (ðv. Elenos) paveikslu ðitaip iðryðkinama Dievo gailestingumo ir meilës aukos prasmë43. Þemaièiø Kalvarijos dominikonø filijoje Gegrënuose Ðvè. Jëzaus Ðirdies brolija ákurta 1769 m.44 Ðiai brolijai turbût priklausë didþiojo altoriaus antrajame tarpsnyje, virð Jëzaus Ðirdies medinës emblemos kabëjæs Ðirdies atvaizdas. Ádomu tai, kad Ðvè. Sakramentas ðioje baþnyèioje garbinimui statomas buvo tik Ðvè. Jëzaus Ðirdies ir keturiø jos metø ketvirèiø iðkilmiø metu45. Kaip matome, dominikonø vienuolijos ðventovëse pamaldumas Ðvè. Jëzaus Ðirdþiai atsiskleidþia kiek kitu aspektu. Èia daþnesnë Ðirdies emblema, o ne antropomorfinis Jëzaus atvaizdas su meile liepsnojanèia ðirdimi. Toks Ðirdies su- 168 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS gretinimas su Nukryþiuotuoju arba jo kanèià simboliðkai atskleidþianèiais Arma Christi kyla, matyt, ið dominikonø itin iðplëtoto ir per Kryþiaus Kelio stotis skleidþiamo Kristaus Kanèios iðaukðtinimo. Svarbiausiu akcentas èia tenka ne Jëzaus Ðirdþiai, bet Kanèiai, nes bûtent ji yra begalinës Dievo meilës þmogui þenklas. Tiesa, Jëzaus Ðirdies gretinimas su Nukryþiuotuoju sutinkamas ne tik dominikonø, bet ir kitø vienuolijø bei parapinëse ar filinëse baþnyèiose. Mosëdþio parapinëje baþnyèioje 1756 m. rugpjûèio 6 dienà Ðvè. Jëzaus Ðirdies altarijà savo lëðomis ásteigë asmeniðkai pats Þemaièiø vyskupas Antanas Tiðkevièius, jai iðlaikyti skyrë þemiø ir lëðø46. Ant drobës tapytas titulinis Jëzaus Ðirdies altoriaus paveikslas kabëjo antrajame tarpsnyje, o pirmajame Nukryþiuotojo skulptûra. Ið altarijai paskirtø lëðø altoriui buvo parûpinta gausybë liturginiø reikmenø, kurie rodë ðioje parapijoje klestintá pamaldumà Ðvenèiausiai Jëzaus Ðirdþiai. Specialiai ðiam altoriui buvo skirta sidabrinë taurë ir miðiolas, baþnyèioje turëta viena nedidelë (choragwà) bei pora procesijose neðamø vëliavø (processye) su Jëzaus Ðirdies atvaizdais, taip pat bent vienas procesijø altorëlis47. Brolijos bei Jëzaus Ðirdies paveikslø bûta ir daugiau. Pavyzdþiui, Dusetø parapinei baþnyèiai Jëzaus Ðirdies brolijos ásteigimo indultà popieþius Benediktas XIV suteikë dar 1747 m. spalio 20 dienà, taèiau brolija iðkilmingai ávesdinta tik 1756 m. birþelio 26 dienà. Ji turëjo savo ðoniná Jëzaus Ðirdies altoriø su JAUNØJØ OPUSAI gerai tapytu atvaizdu48. Þinoma, kad Jëzaus Ðirdies brolijos veikë parapinëse Paðuðvio (nuo 1789 m.)49, Vandþiogalos (prieð 1795 m.), taip pat Rozalimo baþnyèiose. Yra iðlikæ net du XVIII a. IV ketvirèio procesijø altorëliai ið ðios parapijos, ir tai liudija pasklidusá pamaldumà Ðvè. Jëzaus Ðirdþiai50. Reikëtø paþymëti, kad brolijos indulto suteikimo ir brolijos ávesdinimo á baþnyèià datas kartais skiria net keli metai ar deðimtmeèiai, kaip matyti Dusetø ir Viðtyèio parapijose. Pamaldumo sklaidos atþvilgiu svarbios abi datos. Juk tam, kad popieþius ásteigtø konkreèià brolijà konkreèioje ðventovëje, kaþkas ið parapijos ar jà globojusios vienuolijos turëjo inicijuoti ðá procesà. Brolijos titulo pasirinkimas rodo ðio iniciatoriaus pamaldumo intencijas. Kita vertus, tikroji brolijos veikla ir pamaldumo sklaida faktiðkai prasidëdavo tik ávesdinus brolijà á ðventovæ. Brolijos nariø giedojimas pamaldø metu, dalyvavimas procesijose, atlaiduose ne tik stiprino asmeniná krikðèioniðkà tobulëjimà, bet ir prisidëdavo prie didesnës iðkilmës, o uþsakyti altoriai ir jø paveikslai, procesijø altorëliai, vëliavos, liturginiai indai padëjo formuoti konkreèios baþnyèios ikonografijà. Tad Ðvè. Jëzaus Ðirdies atvaizdai baþnyèiose atsirasdavo kaip brolijos veiklos, taip pat jos nariams ar baþnyèiai suteiktø atlaidø bei baþnytiniø ðvenèiø padariniai. Apibendrinant galima paþymëti, kad, prieðingai nusistovëjusiai nuomonei, pamaldumas Ðvè. Jëzaus Ðirdþiai Lietuvoje sklido nuo pat XVIII a. pradþios, dar gerokai iki oficialaus jo pripaþinimo ir Jëzaus Ðirdies ðventës paskelbimo 1765 m. Jo pradþia galima laikyti 1719 m., kai á Vilniaus vizitieèiø ðventovæ ávesdinta pirmoji þinoma LDK teritorijoje Ðvè. Jëzaus Ðirdies brolija. Tad Lietuva, kaip ir Lenkija, pagrástai gali didþiuotis ankstyvu ðio pamaldumo sklidimu, tuo pat metu jis sklido Prancûzijoje, Vokietijoje ir Italijoje. Pamaldumà Ðvè. Jëzaus Ðirdþiai Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje bei Lenkijoje, pirmiausia pradëjo skleisti vizitieèiø vienuolija, kuriai priklausë XVII a. pabaigoje regëjimus patyrusi ðv. Margarita Marija Alacoque. Taèiau gana greitai iniciatyvà ið jø perëmë gerokai gausesnis ir átakingesnis jëzuitø ordinas, dar XVII a. pasiþymëjæs asketiniais apmàstymais apie Ðvè. Jëzaus Ðirdá. Skleidþiant pamaldumà XVIII a. Lietuvoje, itin reikðminga buvo Ðvè. Jëzaus Ðirdies brolijø veikla, kurias steigë jëzuitai bei kitos vienuolijos. Vis dëlto XVIII a. pamaldumas nebuvo pasiekæs tokio masto kaip XIX a. II pusëjeXX a., kai sekant prancûzo jëzuito Henri Ramiére idëja, Ðvenèiausiajai Jëzaus Ðirdþiai atsiduodavo iðtisos ðeimos, bendruomenës ar net valstybës (Lietuva 1934 m.) ir ðio kulto platinimui buvo ákurta Maldos Apaðtalavimo sàjunga. Taèiau tokia pamaldumo Ðvè. Jëzaus Ðirdþiai kaitos tendencija moderniais laikais yra bûdinga visai Katalikø Baþnyèiai ir Lietuva èia nebevaidina svarbiausio vaidmens. LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 169 RIMA VALINÈIÛTË Pamaldumas Ðvè. Jëzaus Ðirdþiai XVIII a. Lietuvoje (lentelë) 170 Paminëta Baþnyèia Statusas Brolija Pav. Pastabos Ðaltinis 1719 VILNIUS Ðvè.Jëzaus Ðirdies vizitieèiø 1719 Buvo Brolija ásteigta ir ávesdinta 1719 m. Pav. padovanotas apie 1719 m. Brolijos knyga 1744 KRAÞIAI Ðvè. M. Marijos Ëmimo á dangø jëzuitø kolegija 1744 ? Baþnyèia neiðlikusi Jëzuitø enciklopedija, p. 332 1741 VIÐTYTIS jëzuitø misija, parapijos 1747 Buvo Brolija ásteigta 1741 m., ávesdinta 1747 m. Jëzaus Ðirdies atlaidai Ðon. Jëzaus Ðirdies a. su pav. XVIII a. III ketv. procesijø altorëlis Brolijos knyga 1817 m. inventorius R. Stankevièienë // LSDK I.II, p. 283 1747 DUSETOS parapijos 1756 Buvo Brolija ásteigta 1747 m., Brolijos steigiávesdinta 1756 m. mo nuoraðas Ðon. Jëzaus Ðirdies a. su pav. 1833 m. inventorius 1756 KAUNAS Ðv. Mikalojaus benediktiniø 1756 Buvo Brolija ákurta 1756 m. Lietuvos vienuoÐon. Jëzaus Ðirdies a. su pav. lynai, p. 86 1758 m. brolijai suteikti 1834 m. vizitacija Dievo Kûno atlaidai 1756 MOSËDIS parapijos Buvo 1756 m. (1762?) vysk. A. Tiðkevièius ásteigë altarijà Ðon. Jëzaus Ðirdies a. su pav. II t. M. Valanèius, p. 160 1821 m. vizitacija 1758 1769 SALAKAS parapijos Buvo Ðon. Jëzaus Ðirdies a. su Nukryþiuotojo skulptûra Brolijai 17581769 m. suteikti Jëzaus Ðirdies atlaidai 1783 m. vizitacija Po 1762 RASEINIAI pijorø ? Buvo Did. a. II t. pav. B. pastatyta 1762 m., neiðlikusi 1809 m. vizitacija 1769 GEGRËNAI dominiko- 1769 nø filija Buvo Did. a. II t. pav. 1776 m. inventorius 1821 m. vizitacija 1769 GEIDÞIAI kapiniø koplyèia Yra Procesijø a. su 1769 m. ir 1772 m. data Lietuviø liaudies menas, p. 270 1741 1770 LIÐKIAVA dominikonø Ðon. Nukryþiuotojo (?) a. II t. D. Klajumienë // Ðirdies emblema (reljefas) LSDK I.III, p. 197 18 a. VILNIUS Ðv. Jono Krikðtytojo jëzuitø akademijos kolegija Buvo Pastatomas pav. ðon. Ðv. Jono 1830 m. vizitacija Evangelisto a. LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS JAUNØJØ OPUSAI Lentelës tæsinys Paminëta Baþnyèia Pastabos Ðaltinis Prieð 1773 KAUNAS jëzuitø Ðv. Prancið- kolegija kaus Ksavero Yra Pastatomas pav. altoriuje 1782 m. vizitacija 1772 LAUKSODIS jëzuitø misija, parapijos 1773 Yra 1772 m. suteikta ðventë su atlaidais Ðon. Jëzaus Ðirdies a. su pav. I ir II t. 1812 m. inventorius Prieð 1774 PAÐIAUÐË Ðvè. Jëzaus Ðirdies ? Koplyèios titulas Ðon. Jëzaus Ðirdies a. 1774 m. inventorius 1772 1783 VILNIUS dominiÐv. Kryþiaus konø Atradimo Did. a. III t. Jëzaus Ðirdies emblema su Arma Christi (iliuzinë tapyba) R. Meldytë, p. 145146 D. Klajumienë, p. 148149 1786 ÐILUVA infulato prepozitûra Yra Ðon. Jëzaus Ðirdies a. su pav. 1796 m. inventorius 1789 PAÐUÐVYS parapijos 1789 Ðon. Jëzaus Ðirdies a. su Nukryþiuotojo pav. Proc. altorëlis su skulptûrine Ðirdies emblema Brolijos knyga 1821 m. vizitacija 18 a. 89 deð. VILNIUS Ðv. Dvasios dominikonø Yra Procesijø pav. ant ðon. Ðv. Pijaus V a. 1817 m. vizitacija M. Matuðakaitë, p. 20 18 a. 89 deð.? ÛDRIJA Yra Prieð 1933 m. atkeltas ið neþinomos baþnyèios R. Stankevièienë // LSD I.V, p. 495 497 18 a. II p. KALTANËNAI pranciðkonø, parapijos Yra 1830 dengë did. a. Marijos pav. Ðvè. Jëzaus Ðirdies ðventë 1830 m. vizitacija 18 a. II p. PLUNGË parapijos Yra 1821 m. senas altorinis Ðvè. Jëzaus Ðirdies pav., proc. a., vëliavos 1821 m. vizitacija Plungës dekanato..., p. 73 18 a. II p. MOLËTAI Yra Atkelta ið neþinomos Þemaitijos baþnyèios R. Stankevièienë // LSD I.V, p. 496 18 a. pab. TYTUVËNAI bernardinø Skulptûra prieangyje D. Klajumienë // Tytuvënø..., p. 267269 18 a. ROZALIMAS parapijos 4 ketv. Buvo? Yra Du procesijø altorëliai su Jëzaus Ðirdimi 1820 m. vizitacija M. Matuðakaitë, 48, 49 Prieð 1795 Buvo Buvo 1795 m. brolijai suteikti 1815 m. invenJëzaus Ðirdies atlaidai torius 1815 m. did. a. Nukryþiuo- 1967 m. apraðas tasis dengiamas nauju Jëzaus Ðirdies pav.; kitas pav. ant presbiterijos sienos VANDÞIOGALA Statusas jëzuitø kolegijos koplyèia parapijos Brolija Pav. LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 171 RIMA VALINÈIÛTË Lentelës tæsinys Paminëta Baþnyèia Statusas 18 a. II p. PARINGYS koplyèia 18 pab. 19 pr. VILNIUS trinitoriø Trinapolio Ðvè. Trejybës 18 pab. 19 pr. RUMBONYS parapijos 18 pab. 19 pr. KRAÞIAI benediktiniø Brolija Pav. Pastabos Ðaltinis ? Koplyèios titulas S. Litak, s. 574 Buvo Pav. ant presbiterijos ar za- V. Drëma, p. 203 kristijos sienos Yra Pastatomas pav. ðon. a., dabar ðon. a. II t. Buvo Ðon. Jëzaus Ðirdies a. su pav. R. Stankevièienë // LSD I.V, p. 284286 1820 m. inventorius II. ÐVÈ. JËZAUS ÐIRDIES ATVAIZDAI Kaip ir dauguma kristologiniø siuþetø, Ðvè. Jëzaus Ðirdies ikonografinio tipo atvaizdai mene atsirado vëliau negu apmàstymai ir teologiniai svarstymai ðia tema. Tad nors apie iðgananèià Vieðpaties meilæ raðë dar Baþnyèios Tëvai, Ðirdies atvaizdai mene atsirado tik viduramþiais, tiesa, kiek kitokia, negu dabar áprasta, forma. Tipinis viduramþiø pamaldumo pavyzdys galëtø bûti 1505 m. Lucaso Cranacho Vyresniojo (14721553) graviûra Ðvè. Jëzaus Ðirdies garbinimas51. Èia vaizduojamas Nukryþiuotasis, ákomponuotas á ðirdies formos rëmà, po kuriuo suklupæ já garbinantys ðventieji. Nukryþiuotojo ir Ðirdies vaizdavimas kartu gana daþnas viduramþiais, nes bûtent nukryþiavimo metu Vieðpaties Ðirdis pirmà kartà atsivërë þmonijai atskleisdama begaliná savo gailestingumà ir meilæ. Vis dëlto ðiø atvaizdø dar negalima priskirti Jëzaus Ðirdies kultui. Tai tarsi iliustracijos, papildanèios ir ávaizdinanèios mistiniø raðytojø meditacijø knygas. 172 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS XVI a. itin paplito Jëzaus Ðirdies emblema, kurioje ðirdis vaizduota su þaizda ðone, apjuosta erðkëèiø vainiku ir perverta trimis vinimis, visa spinduliuojanti dangiðkà ðviesà. Pamaþu ji pradëta komponuoti jëzuitø leidþiamø knygø tituliniuose puslapiuose, taip pat puoðë ðios vienuolijos baþnyèiø portalus ir skliautø tapybà. Tokià apreiðkimuose regëtà Iðganytojo Ðirdá savo uþraðuose nupieðë ir garsioji prancûzø vizionistë vizitietë ðv. Margarita Marija Alacoque. Tradicinæ emblemà papildo Ðirdies centre atsiradæs áraðas Charitas Gailestingumas, o vietoje ðlovës spinduliø jà ratu supa erðkëèiø vainikas (il. 6). Sekant sesers vizitietës pavyzdþiu, tokie atvaizdai jau 1685 m. kurti Paray-le-Monial vienuolyne ir neðioti prie ðirdies arba ásegti atlape52. XVIII a. atvaizdai nuo senesniøjø skiriasi bûtent meilës liepsnomis, besiverþianèiomis ið ðirdies virðutinëje dalyje. Seniausias Ðvè. Jëzaus Ðirdies atvaizdas LietuvosLenkijos valstybëje saugo- JAUNØJØ OPUSAI Il. 6. Ðv. Margaritos Marijos Alacoque pieðta Ðvè. Jëzaus Ðirdis. XVII a. 8 deð. Il. 7. Pompeo Battoni (17081787). Ðvè. Jëzaus Ðirdis. 1760 m. Romos Il Gesù baþnyèia, Italija mas Krokuvos vizitieèiø vienuolyno archyve ir mena paèios ðv. Margaritos Marijos laikus. Krokuvos vienuolëms já atsiuntë motina Eleonora de Ponsein ið Lijono vienuolyno. Tai pieðinys ant pergamento, kuriame Vieðpaties Ðirdá supa roþiø vainikas53. Nagrinëjant Lietuvoje iðlikusius XVIII a. kûrinius, norëtøsi juos suskirstyti á dvi pagrindines grupes. Pirmajai priklausytø atvaizdai, kuriuose Jëzaus Ðirdis vaizduojama viena, be fizinio Kristaus kûno. Tokia Ðirdis-emblema yra kilusi ið Penkiø Jëzaus Þaizdø ikonografinio tipo, todël kartais vaizduojama kartu su Arma Christi, kaip matyti Vilniaus Kalvarijø (Verkiø) Ðv. Kryþiaus Atradimo baþnyèios didþiojo altoriaus iliuziniame treèiajame tarpsnyje (17721783 m., dail. Kristupas Polubinskis). Apskritai toks embleminis Jëzaus Ðirdies kaip altoriaus pagrindinio paveikslo papildinio vaizdavimas vëlyvojo baroko altoriuose paplitæs daugiau, negu atskiras paveikslas. Sukurtas kaip tapybos kûrinys ar skulptûra vëlyvojo baroko altoriuose, jis neretai talpinamas virðutiniame, frontoniniame altoriaus tarpsnyje. Tokiø skulptûrø Ðirdþiø-emblemø taip pat buvo Liðkiavos dominikonø, Þieþmariø baþnyèiose54, Lauksodþio brolijos altoriuje ant drobës tapytas vienos Ðirdies atvaizdas gretinamas su antropomorfiniu Vieðpaties Jëzaus su atverta Ðirdimi paveikslu55. Ðiame kontekste itin unikalus seniausias Lietuvoje iðlikæs Jëzaus Ðirdies atvaizdas yra ið Viðtyèio baþnyèios, kuris LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 173 RIMA VALINÈIÛTË Il. 8. Ðvè. Jëzaus Ðirdis. Apie 1747 m. Ið Viðtyèio baþnyèios buvo pagrindinis Ðvè. Jëzaus Ðirdies brolijos altoriaus paveikslas (il. 8). Iðplëtotos ikonografijos kûrinyje galime iðskirti tris svarbiausias mintis, iðreiðkianèias vienà idëjà. Paveikslo centre esanèià Ðirdá Dievo meilës þmogui simbolá juosia erðkëèiø vainikas, virðuje iðkeltas kryþelis, o ið perverto ðono þaizdos verþiasi kraujas ir vanduo. Tai Iðganytojo kanèià ir mirtá ant kryþiaus primenantys þenklai. Likusi paveikslo dalis skirta paðlovinimui: paèià Ðirdá supa jos dangiðkà kilmæ pabrëþiantys spinduliai, o aplinkui jà adoruojantys angelai. Du didesnieji á indà renka ið Ðirdies plûstantá kraujà, o angelø chorai prilaiko praskleistà uþdangà simboliðkai mums at- 174 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS skleisdami Ðvè. Sakramento meile iðgananèio Kristaus Kraujo paslaptá. Ðis paveikslas turëjo bûti nutapytas maþdaug apie 1747 m., kai á Viðtyèio baþnyèià buvo ávesdinta Jëzaus Ðirdies brolija. Ko gero, dar XVIII a. jis buvo papuoðtas aptaisais, kurie buvo detaliai apraðyti 1817 m. inventoriuje: Ðirdá juosia erðkëèiø vainikas ir spinduliai, virð kuriø iðkyla kryþelis. Visa tai ir angelø sparneliai bei laikomas padëklas sidabriniai, kai kur paauksuoti. Prie paveikslo vienas votas56. Tai rodo nuoðirdø brolijos rûpestá ir gyvà pamaldumà Ðvè. Jëzaus Ðirdþiai. Kadangi toks embleminis Jëzaus Ðirdies vaizdavimo bûdas susiformavo pirmiausia, galima numanyti, kad panaðiai Ðirdis buvo vaizduojama ir neiðlikusiuose ankstyvuosiuose Vilniaus vizitieèiø (apie 1719 m.) ir Kraþiø jëzuitø baþnyèiø (apie 1744 m.?) atvaizduose. Jis buvo populiarus ir vëliau. Tai rodo XVIII a. paskutiniojo ketvirèio brolijø procesijø altorëliai ið Viðtyèio bei Rozalimo baþnyèiø57. Juose ikonografija nëra taip iðplëtota kaip altoriniame atvaizde ir artimesnë grafinei emblemai. Antrajai grupei priklausytø antropomorfiniai Jëzaus Ðirdies atvaizdai, kuriuose Ðirdis vaizduojama liepsnojanti Kristaus krûtinëje. Ðiuo metu tradiciniu laikomas antropomorfinis atvaizdas su Iðganytojo krûtinëje liepsnojanèia ðirdimi susiformavo bent pusæ ðimtmeèio vëliau negu embleminiai, maþdaug apie XVIII a. vidurá. Neabejojamai tam átakos turëjo ðv. Margaritos Marijos Alacoque patirtø vizijø, kuriose Vieðpats atvërë jai savo ðirdá, apraðymai. JAUNØJØ OPUSAI Plaèiausiai þinomas 1760 m. italø dailininko Pompeo Battonio (17081787) sukurtas Ðvè. Jëzaus Ðirdies atvaizdas, skirtas pagrindinei jëzuitø ðventovei Romos Il Gesa baþnyèiai (il. 7). Jame vaizduojamas Kristus kairëje rankoje laiko liepsnojanèià Ðirdá, o deðine rodo á jà. 1878 m. Ðventøjø apeigø kongregacija Battonio ir embleminius atvaizdus pripaþino netinkamais norint gauti indulgencijas. Jëzaus Ðirdá galima buvo vaizduoti tiktai ant Jëzaus krûtinës. 1891 m. paskelbtuose reikalavimuose leista vaizduoti Jëzaus Ðirdá vienà, be kûno, bet tik kûriniuose, skirtuose privaèiam pamaldumui, o ne vieðam garbinimui altoriuose58. Garsiojo Pompeo Battonio Jëzaus Ðirdies paveikslo XVIII a. sekiniø Lietuvoje rasti nepavyko, todël galima teigti, kad tuo metu jis dar nebuvo toks populiarus, kaip XIX a. AntrojojeXX a. pirmojoje pusëje, o gal net apskritai nebuvo þinomas. Kita vertus, átakos galëjo turëti ir minëtas 1878 m. draudimas puoðti altorius Battonio ir embleminio tipo paveikslais. Nors tokiø paveikslø naikinimo faktø ir nëra þinoma, taèiau jie galëjo bûti tiesiog pakeisti naujais, tinkamais atvaizdais. Lietuvoje iðlikæ XVIII a. antropomorfiniai atvaizdai yra gan vienodi. Daugumoje jø Kristus vaizduojamas taip pat stovintis kontrapostu arba puse figûros, galvà kiek pasukæs á deðinæ, abiem rankomis su iðryðkintomis þaizdomis rodantis á krûtinëje liepsnojanèià ir glorijoje spindinèià Ðirdá. Tarp ðiø atvaizdø galima áþvelgti vienà nedidelá skirtumà: vienuose Kristus delnais praskleidæs savo drabuþá taip apnuoginama krûtinë su liepsnojanèia Ðirdimi, o kituose ji ið- tapyta tiesiai ant drabuþio. Abiem atvejais rankø padëtis vienoda. Europoje yra dar bent keli garsûs XVIII a. Jëzaus Ðirdies atvaizdai, kurie vis dëlto veikiausiai yra ne lietuviðkø atvaizdø pirmavaizdþiai, bet tokie patys sekiniai. Dabartinëje Italijoje, istoriniame Tirolio regione, Bolzano miesto katedroje garbinamas Jëzaus Ðirdies atvaizdas, kurá apie 1770 m. nutapë dailininkas Johannas Carlas Henrici (17371823) (il. 9). Kaip ir LietuvosLenkijos valstybëje, pamaldumas Jëzaus Ðirdþiai ðiame regione suklestëjo dar XVIII a. Jo apogëjumi tapo Tirolio pasiðventimas Ðvè. Jëzaus Ðirdies globai 1796 m. birþelio 1 dienà, vykæs bûtent prie minëto paveikslo59. Kompoziciðkai ðiam atvaizdui labai artimi paveikslai ið Vilniaus dominikonø Ðv. Dvasios, Kauno jëzuitø ir Kaltanënø baþnyèiø. Bent keleriø metø tikslumu galima datuoti Kauno jëzuitø Ðv. Pranciðkaus Ksavero baþnyèioje buvusá atvaizdà, dabar saugomà Kauno arkikatedros zakristijoje (il. 4). Ið 1782 m. vizitacijos suþinome, kad panaikinus jëzuitus, jo malonybë kunigas Mikalojus Velièka, dabartinis Kauno mokyklos rektorius, [ðá paveikslà] kaip savo lëðomis ásigytà, perkëlë á Mergelës Marijos Sopulingosios altoriø tuometinëje parapinëje Kauno baþnyèioje60. Nors Kaune jëzuitai liko iki 1787 m., taèiau, kaip liudija ðaltinis, paveikslas ásigytas dar prieð ordino kasacijà 1773 m. Veikiausiai tai ávyko vos keleri metai prieð tai. Taigi jis yra beveik to paties laiko kaip ir Bolzano atvaizdas. Nors kauniðkiame paveiksle pakartotos net smulkiausios Bolzano paveikslo pieðinio klostës, jo schemiðka, sausoka LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 175 RIMA VALINÈIÛTË Il. 9. Johann Carl Henrici (17371823). Ðvè. Jëzaus Ðirdis. Apie 1770 m. Bolzano katedra, Tirolis, Italija tapyba liudija vietos meistro darbà ir galbût kopijavimà nuo grafinio pirmavaizdþio. Ryðá su grafika dar labiau sustiprina ðios technikos kûriniuose daþna banderolë su inskripcija. Áraðas liudija: Praebe fili mi cortuum mihi Mano vaike, duok man savo ðirdá, tesilaiko tavo akys mano keliø (Pt 23, 26). Tai Patarliø knygos eilutës pradþia, o kartu paskatinimas visiems tikintiesiems ne tik adoruoti Jëzaus Ðirdá, taèiau ir patiems atverti jà Vieðpaties meilei. Dalá Vilniaus dominikonø Ðv. Dvasios baþnyèios paveikslo dengia aptaisai, todël apie pieðiná kalbëti kiek sudëtingiau (il. 5). Vis dëlto ið to, kas maty- 176 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS ti, galima teigti, kad jis identiðkas aptartiesiems. Pakartotos net trys sudëtingais rakursais fone sklendþianèios angeliukø galvutës. Ðis atvaizdas tapytas subtiliai niuansuojant perëjimus, nëra toks schemiðkas kaip Kauno paveikslas, taèiau vis tiek juntama vietos dailininko ranka. Pagal paveikslo rëmà já galima datuoti XVIII a. aðtuntuojudevintuoju deðimtmeèiu61. Ið pranciðkonams priklausiusios senosios Kaltanënø baþnyèios iki ðiø dienø iðliko XVIII a. antrosios pusës Jëzaus Ðirdies paveikslas (il. 10). Kadaise jis galbût kabëjo atskirame altoriuje, nors jau 1830 m. juo dengiamas didþiajame altoriuje patalpintas Èenstochovos Dievo Motinos atvaizdas. Be kitø ðiai ðventovei suteiktø ðvenèiø, èia minima ir Jëzaus Ðirdies62 ðventë. Ðiame paveiksle nutapytas áprastinis Jëzaus Ðirdies atvaizdas, tik figûra apsukta pagal veidrodinës simetrijos principà. Ádomu tai, kad, pvz., angeliukai ir pati Ðirdis ðiai simetrijai nepaklûsta ir iðtapyti kaip anksèiau aptartuose kûriniuose. Atvaizdo apaèioje taip pat yra dailiai rokoko stiliumi árëmintas áraðas su eilute ið Ðvè. Jëzaus Vardo litanijos Iesu Amabilis Jëzau meilingasis. Jau minëtoje Rozalimo baþnyèioje yra ir antrasis procesijø altorëlis su Ðvè. Jëzaus Ðirdimi ðákart antropomorfine (il. 11). Ádomus jau pats faktas, kad èia bûta dviejø to paties laiko Jëzaus Ðirdies procesijø altorëliø, abiejø aptariamø tipø, kuriø vienas poroje su Ecce Homo, kitas su Pieta. Taigi abiejuose procesijø altorëliuose vyrauja kristologinë ikonografija, nors XVIII a. ðventovë- JAUNØJØ OPUSAI se dominuodavo Marijos ir ðventøjø atvaizdai. Neþinomo provincijos dailininko nutapytame paveiksle atsisakoma visø detaliø debesø, angeliukø, net ðirdá juosianèio erðkëèiø ir spinduliø vainiko, kryþelio bei þaizdø. Aktyvacija èia kuriama ne pieðiniu, bet koloritu bendrame mëlynos, baltos ir aukso altorëlio polichromijos bei rudame paties atvaizdo kolorite skaisèiu raudoniu deganti Ðirdis tampa ryðkiausiu ir pagrindiniu vaizdiniu bei idëjiniu akcentu. Kità dimensijà jam turëjo suteikti vëliau Ðirdá uþdengæs aptaisas. Kad jo bûta, matyti ið viniø paliktø þymiø. Jëzaus Ðirdies atvaizdai su Ðirdimi, vaizduojama ant drabuþio, taip pat turi atitikmenø Vakarø Europoje. Toks XVIII a. malonëmis garsëjantis atvaizdas yra Vienos Ðv. Stepono katedroje (il. 12). Panaðaus pieðinio atvaizdai iðlikæ Lauksodþio, Ðiluvos ir Rumboniø baþnyèiose. Kaip minëta, nuo 1773 m. filinëje Lauksodþio baþnyèioje, jëzuitø misijoje, veikë Ðvè. Jëzaus Ðirdies brolija. Tad, ko gero, apie 1773 m. nutapytame jai priklausiusio altoriaus paveiksle dominuoja beveik visa, kiek þemiau keliø uþbaigta Jëzaus figûra, abiem rankomis rodanti krûtinëje atvertà Ðirdá (il. 3). Detaliau apibûdinti menines priemones sudëtinga, nes visà Kristaus figûrà, iðskyrus galvà ir rankas, dengia balto metalo aptaisai, rodantys ypatingà parapijieèiø pagarbà ðiam atvaizdui. Pati paveikslo kompozicija gan tradicinë, bûdinga ðio ikonografinio tipo XVIIIXIX a. pavyzdþiams. Ádomus yra vienintelis tarp aptariamøjø visos figûros atvaizdas ið Ðiluvos Il. 10. Ðvè. Jëzaus Ðirdis. XVIII a. II p. Kaltanënø buv. pranciðkonø baþnyèia Il. 11. Ðvè. Jëzaus Ðirdis. XVIII a. IV ketv. Rozalimo baþnyèia LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 177 RIMA VALINÈIÛTË Il. 12. Ðvè. Jëzaus Ðirdis. XVIII a. II p. Vienos Ðv. Stepono katedra, Austrija Il. 13. Ðvè. Jëzaus Ðirdis. Prieð 1786 m. Ðiluvos baþnyèia infulato prepozitûros (il. 13). Jis turëjo bûti sukurtas XVIII a. aðtuntajamedevintajame deðimtmetyje, prieð 1786 m. ávykusá Ðiluvos Dievo Motinos paveikslo vainikavimà popieþiaus karûnomis. Ruoðiantis ðiam iðkilmingam ávykiui, ne tik sumûryta dabartinë Ðiluvos baþnyèia, bet ir joje árengti nauji altoriai su paveikslais bei kita liturgine áranga (skulpt. Tomas Podgaiskis, apie 1775 1786 m.). Praëjus porai dienø po paveikslo vainikavimo, rugsëjo 10 d. konsekruota pati ðventovë. Nuo tada Jëzaus Ðirdies paveikslas kabo ðoninio Kristaus altoriaus pirmajame tarpsnyje63. Kristaus figûra iðkyla rudais pustoniais tapytoje dangiðkoje erdvëje. Ji kompoziciðkai ir spalviðkai dominuoja visame atvaizde, o ðviesos efektais, kaip áprasta baroke, iðskirta svarbiausia ðio paveikslo vieta krûtinëje liepsnojantis Meilës simbolis. Kristø lydi ne tik danguje sklendþianèios sparnuotos angeliukø galvutës, bet ir aplink debesá susibûræ keturi putai, teatraliðkais gestais, maldai sudëtomis rankomis bei laikomu kryþiumi tarpininkaujantys ðio atvaizdo suvokimui: Adoruokite Ðvenèiausià Jëzaus Ðirdá, tai yra kelias, per kurá bûsite iðganyti! Kiek neáprastas savo atlikimo technika yra nedidelis paveikslëlis ið Rumboniø baþnyèios, ið pradþiø buvæs pastatomas ant mensos, o XIX a. pabaigoje iðkeltas á ðoninio altoriaus antràjá tarpsná. Visas atvaizdas atliktas siuvinëjimo technika, o Kristaus veidas, plaðtakos bei Ðirdis tapyti ant atskiro pagrindo. 178 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS JAUNØJØ OPUSAI Ypatingas yra ir paveikslëlio fonas èia jis ne neutralus ar vaizduojantis debesis, bet su iliuzine kolonada ir draperija taip sukuriamas erdvës áspûdis bei kûriniui suteikiama papildomø simboliniø prasmiø. Panaðu, kad ðis kûrinys buvo sukurtas jau egzistuojant ampyro dailei Vakarø Europoje paèioje XIX a. pradþioje ar pirmajame ketvirtyje (iki 1818 m.)64. Kaip matome, visi antrajam tipui priklausantys Jëzaus Ðirdies atvaizdai yra sukurti XVIII a. antrojoje pusëje ar vëliau. Juose ryðkus rokoko dailei bûdingas sentimentalumas, lyriðka, net melancholiðka nuotaika. Kompozicijos poþiûriu jie neávairûs, besiskiriantys tik fokusavimu, fonu bei meniniu atlikimo lygiu. Iðlikæ atvaizdai tarpusavyje susijæ ne originalokopijos santykiu, bet yra sekiniai keliø neþinomø pirmavaizdþiø. Jø nustatyti nepavyko, bet labiausiai tikëtina, kad tai buvæ dvasinæ literatûrà ar maldynus iliustruojantys grafikos darbai, galbût kilæ ið germanakalbiø katalikiðkø kraðtø (plg. Bolzano ir Vienos Ðvè. Jëzaus Ðirdies atvaizdus). Kaip paþymëjo ne vienas Lietuvos senosios dailës tyrinëtojas, vietos dailininkai maþiau improvizuodavo kurdami sudëtingo teologinio paaiðkinimo reikalaujanèias sampratas ir atvaizdus, kaip, pavyzdþiui, Ðvè. Trejybë, Dievo Apvaizda. Tai veikiausiai paaiðkina, kodël tokia nedidelë ir Ðvè. Jëzaus Ðirdies atvaizdø ikonografinë ávairovë. Tiesa, be ðiø XVIII a. kûriniø, yra ir keli ádomesnës, ne tokios tradicinës ikonografijos darbai. Juose atsiskleidþia ikonografinës formos ieðkojimas ir pastangos suteikti gilesnæ mintá plintan- Il. 14. Ðvè. Jëzaus Ðirdis. XVIII a. 89 deð.(?) Ûdrijos baþnyèia èiam pamaldumui. Tokie yra Jëzaus Ðirdies atvaizdai ið Ûdrijos, Plungës baþnyèiø bei Geidþiø koplyèios65. Á Ûdrijos baþnyèià paveikslas perkeltas XX a. pirmojoje pusëje ið neþinomos ðventovës (il. 14). Èia Kristus vaizduojamas sëdintis, iðkëlæs deðinæ rankà, rodo á dangø, kairë nuleista. Autentiðki dabar matyti tik veidas, rankos ir pëdos, kaip spëjama, tapyti XVIII a. viduryje ar aðtuntajamedevintajame deðimtmetyje profesionalaus Lietuvos dailininko. Likusià figûrà dengia XIX a. aptaisai, ant kuriø ties krûtine pritvirtinta metalinë Ðirdis. Ji, kaip ir pirminá fonà dengiantys debesys, jau XX a. kûryba. Kaip LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 179 RIMA VALINÈIÛTË Il. 15. Ðvè. Jëzaus Ðirdis. XIX a. II ketv. Plungës baþnyèia paþymi paveikslà nagrinëjusi R. Stankevièienë, kyla abejoniø, ar ðirdies motyvas apskritai buvo nutapytas66. Mat apie 1923 m. konsekruojant Ûdrijos baþnyèià, jai buvo suteiktas Ðvè. Jëzaus Ðirdies titulas, todël gali bûti, kad didþiajame altoriuje pakabintas paveikslas buvo tik pritaikytas reikalingai ikonografijai. Tai patvirtinti ir atskleisti pirminá ádomaus paveikslo vaizdà galëtø tik specialûs tyrimai. Kita vertus, gan panaðios kompozicijos yra jau XIX a. antruoju ketvirèiu datuojamas paveikslas ið Plungës baþnyèios (il. 15)67. Èia Kristus vaizduojamas stovintis kontrapostu, jo deðinë ranka tarsi kvieèia prie savæs, o kairë su iðkeltu rodomuoju pirðtu nukreipta á jo galvà apgaubusá áraðà ið jau minëtos Pa- 180 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS tarliø knygos, ðákart lietuviø kalba: Sunaw mana atadok Man ðirdi tawa [...]. Jëzaus Ðirdis vaizduojama krûtinëje, specialiai jai aptaisuose iðkirptoje ertmëje. Áraðas liudija, kad tai ne perdirbinys, bet bûtent Jëzaus Ðirdies atvaizdas. Ðvè. Jëzaus Ðirdies altorius 1797 m. pastatytoje naujojoje Plungës Ðv. Jono Krikðtytojo baþnyèioje buvo árengtas 1804 m. XIX a. antrajame ketvirtyje jame pakabintas aptariamas paveikslas. Taèiau XIX a. vizitacijose minimas ir ið senosios baþnyèios altoriaus perkeltas senas atvaizdas Ðvè. Jëzaus Ðirdies, taip pat senas nebenaudojamas procesijø altorëlis bei pora vëliavø su ðiuo siuþetu68. Tai leidþia teigti, kad pamaldumas Jëzaus Ðirdþiai ðioje baþnyèioje klestëjo nuo XVIII a., o nagrinëjamas paveikslas ðio pamaldumo simbolis69. Gausiø originalios ikonografijos kûriniø turtinga Geidþiø kapiniø koplyèia. Joje anksèiau buvo 1772 m. datuotas procesijø altorëlis su Ðvè. Jëzaus Ðirdies ir Ðvè. Mergelës Marijos Ðkaplierinës atvaizdais, funduotas Antano Geriko (Antoni Gieryk, dabar Þemaièiø Alkos muziejus, il. 16)70. Nors tapytas pusiau profesionalaus dailininko ir yra liaudiðkai stilizuotos meninës formos, jis iðsiskiria itin giliai suvokta teologine kûrinio mintimi. Ðiame altorëlio paveiksle Jëzus vaizduojamas ne pagal konkretø Biblijos ar tradicine tapusios ikonografijos siuþetà, bet taip, kad kuo aiðkiau bûtø atskleista svarbiausia idëja. Jëzus iðkyla tarsi kà tik nukryþiuotas: nuogas, tik susijuosæs perizonijumi, su erðkëèiø vainiku ir ryðkiomis, dar kraujuojanèiomis þaizdomis. Taèiau jis ne kaba ant kryþiaus, bet stovi jo fone, pëdomis vis dar JAUNØJØ OPUSAI prikaltas prie apatinës kryþmos pakopëlës, taèiau rankomis rodantis Ðirdá pradurto ðono vietoje. Kaip daþnai Nukryþiavimo scenoje, po kryþiumi parklupusi rauda Marija Magdalietë, o skausmo perverta Marija ir Jonas Evangelistas stovi ðalia jos. Uþ jø nugarø susibûrusios minios þmoniø pasaulieèiø ir dvasininkø, portretiðkø ir niveliuotø, kurie paskendæ maldoje viltingai þvelgia á Iðganytojà, á já nukreiptas ir Jono Evangelisto(?) rankos gestas. Visà prasmæ atskleidþia tarsi ið Kristaus lûpø einantys þodþiai: Co miaùem czyniã winnicy moiey a nie uczyniùæm / W sercu moim czytacie. Tai nuoroda á pranaðo Izaijo knygoje apraðytà giesmæ apie vynuogynà: derlingas, gerai iðdirbtas þemes apsëjæs rinktinëmis vynuogëmis, jas priþiûrëdavæs sodininkas tikëjosi sulaukti gero ir gausaus derliaus, taèiau priaugo ne saldþiø vynuogiø, bet rûgðtuogiø. Ðiuose þodþiuose atsispindi nuoskauda ir nusivylimas: Kà dar turëjau padaryti savo vynuogynui, ko að jame nepadariau? (Iz 5, 4) Ðiame atvaizde Kristus yra Vieðpaties vynmedis, ið kurio Aukos ant kryþiaus turëjo iðaugti geros vynuogës. Ir iðties, abipus kryþiaus stovintys þmonës atrodo tarsi dvi vynuogiø kekës! Taèiau ne visos vynuogës iðaugo tokios saldþios kai kurios ið jø rûgðtuogës, ir dël to Jëzaus Ðirdyje galima áskaityti ne tik meilæ, bet ir skausmà. Èia galima áþvelgti daug bendrumø su apreiðkimais ðv. Margaritai Marijai Alacoque jai Jëzus atskleidþia ne tik begalinæ meilæ þmonijai, taèiau ir skausmà, kurá jam kelia þmoniø abejingumas ir nedëkingas elgesys. Tokie sudëtingos, iðplëtotos ikonografijos kûriniai daþniau bûdavo randa- Il. 16. Nukryþiuotasis, atveriantis Ðirdá. 1772 m. Ið Geidþiø kapiniø koplyèios mi ne baþnyèiø altoriuose, bet vienuolynø galerijose, kur vienuoliai galëdavo atsidëti jø gilesniam apmàstymui bei gretinti su meditacijø skaitiniais. Taigi XVIII a. Ðvè. Jëzaus Ðirdies atvaizdus Lietuvoje galima skirstyti á dvi pagrindines grupes. Senesniojo tipo kûriniuose, ko gero, kilusiuose ið Penkiø Jëzaus Þaizdø, Jëzaus Ðirdis vaizduojama kaip emblema. Tokiø atvaizdø Lietuvoje bûta jau XVIII a. pirmojoje pusëje ir vëliau. Lietuvoje buvo paplitæ ne tik Jëzaus Ðirdies emblemos kaip altoriø atvaizdø papildiniai, bet ir kaip savarankiðki, iðplëtotos ikonografijos kûriniai. Bene pirmasis ðio tipo altorinis paveikslas priklausë Vilniaus vizitieèiø Jëzaus Ðirdies brolijai (apie 1719 m.), seniausias iðlikæs kûrinys apie 1747 m. paveikslas ið Viðtyèio baþnyèios. Maþdaug XVIII a. viduryje Europoje susiformavo kitas, antropomorfinis JëLOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 181 RIMA VALINÈIÛTË zaus Ðirdies tipas, kuris netrukus paplito ir Lietuvoje. Dauguma ðio tipo kûriniø yra ikonografiðkai neávairûs, sukurti bent pagal du nenustatytus pirmavaizdþius. Jie skiriasi tik neesminëmis detalëmis, kadruote bei meninio atlikimo lygiu. Maþiau tradiciniai, ikonografiðkai ádomesni atvaizdai yra ið Ûdrijos ir Geidþiø baþnyèiø. Reikia paþymëti, kad atvaizdø apraðymai iðlikusiuose inventoriuose ir vizitacijose yra nedetalûs, apibendrinti, todël pagal juos vargiai ámanoma paveikslus priskirti konkreèiam Jëzaus Ðirdies tipui. Dël tos paèios prieþasties sunku pasakyti, kada tiksliai ávyko perëjimas nuo embleminio prie antropomorfinio tipo. Apie tai galima spræsti tik pagal iðlikusius pavyzdþius. Pamaldumo prasme nëra principinio skirtumo, ar Jëzaus Ðirdis vaizduojama emblemiðkai, ar antropomorfiðkai. Teologinë mintis iðlieka ta pati: tai Vieðpaties meilës ir gailestingumo idëjos iðraiðka, o tokio atvaizdo patalpinimas altoriuje konkreèios parapijos ar vienuolijos pamaldumo ðia intencija apraiðka. Todël klaidinga bûtø teigti, kad Ðvè. Jëzaus Ðirdies atvaizdai Lietuvoje pasklido tik XVIII a. antrojoje pusëje. Altoriniai paveikslai, kaip ir pats pamaldumas Ðvè. Jëzaus Ðirdþiai, Lietuvoje plito nuo pat XVIII ðimtmeèio pradþios! Literatûra ir nuorodos 41 42 43 44 45 46 182 Tame paèiame altoriuje jis minimas ir 1817 m. vizitacijoje LVIA F. 694, ap. 1, b. 3660, l. 122. Þr. D. Klajumienë. Septyni altoriai ir sakykla (Liðkiava) // Lietuvos sakralinës dailës katalogas. T. I. Kn. III. Vilnius: Gervelë, 1998, p. 195 203; D. Klajumienë. Liðkiavos dominikonø baþnyèios interjero ikonografinë programa // Paveikslas ir knyga: LDK dailës tyrimai ir ðaltiniai. Dailë 25. Vilnius: VDA leidykla, 2002, p. 120. Þr. D. Klajumienë. XVIII a. iliuzinë retabulø tapyba Vilniaus sakralinëje architektûroje // Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtystës barokas: formos, átakos, kryptys. Dailë 21. Vilnius: VDA leidykla, 2001, p. 148149; R. Meldytë, p. 145146. Dëkoju dr. Skirmantei Smilingytei-Þeimienei uþ suteiktà informacijà. LVIA F. 1671, ap. 4, b. 335, l. 4v Gegrënø filijos 1776 m. inventorius; LVIA F. 669, ap. 2, b. 226, l. 457 v Gegrënø filijos 1821 m. vizitacija. LVIA F. 669, ap. 2, b. 226, l. 192 Mosëdþio baþnyèios 1821 m. vizitacija. M. Valanèius mini kità, 1762 m. datà. M. Valanèius. Raðtai. T. 2. Vilnius: Vaga, 1972, p. 160. Mosëdis tuo metu priklausë vyskupo stalui. LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 47 48 49 50 51 52 53 54 Ten pat, l. 178v186v. KAK B. 78 Dusetø baþnyèios Ðvè. Jëzaus Ðirdies brolijos steigimo dokumentø nuoraðas; LVIA F. 696, ap. 2, b. 23, l. 3132 Dusetø parapinës baþnyèios 1833 m. inventorius. VUB RS F. 20330, l. 61 Paðuðvio baþnyèios Ðkaplieriaus brolijos knyga, 17821832. 61 lape minima, kad 1789 metø birþelio 19 (12?) dienà pradëta áraðinëti á Jëzaus Ðirdies Brolijà. Dabar LNM. Þr. M. Matuðakaitë. Procesijø altorëliai Lietuvoje. Marijampolë: Ardor, 1998, p. 29, il. 48, 49; LVIA F. 669, ap. 2, b. 223, l. 576 1820 m. vizitacijos aktas. Þr. Krikðèioniðkosios ikonografijos þodynas / Sud. D. Ramonienë. Vilnius: VDA leidykla, 1997, il. p. 294. New Catholic Encyclopedia. Washington: The Catholic University of America, 1987. V. 12, p. 820. S. Modajewski, ks. Twemu Sercu czeúã skùadamy // http://www.wiara.pl/tematcaly.php?curr_ hit=8&idenart=1056701302 Vyskupo Ignoto Jokûbo Masalskio Kauno dekanato vizitacija 1782 m. / Sud. ir par. V. Jogëla // Lietuvos istorijos ðaltiniai. T. VI. Vilnius: Katalikø akademija, 2001, p. 192. JAUNØJØ OPUSAI 55 56 57 58 59 60 61 62 63 64 65 LVIA F. 696, ap. 2, b. 26, l. 1, 21 Lauksodþio filinës baþnyèios 1812, 1887 m. inventorius. MABR F 255883, l. 2 Viðtyèio parapinës baþnyèios 1817 m. inventorius. Þr. R. Stankevièienë. Procesijø altorëlis I (Viðtytis) // Lietuvos sakralinës dailës katalogas. T. I. Kn. 2. Vilnius: Gervelë, 1997, p. 281283, il. 172; M. Matuðakaitë. Procesijø altorëliai Lietuvoje. Marijampolë: Ardor, 1998, p. 29, il. 49 (dabar Lietuvos nacionalinis muziejus). Ten pat. Herz Jezu Fest // http://www.dioezese-innsbruck.at/aktuelles.asp?lfdnr=50000197 Vyskupo Ignoto Jokûbo Masalskio, p. 11. M. Matuðakaitë, p. 20. MAB RS F. 273143, l. 8 Kaltanënø pranciðkonø ir parapinës baþnyèios 1830 m. vizitacijos aktas. KAK B. 51, l. 3 Ðiluvos infulato prepozitûros 1796 m. inventorius. R. Stankevièienë. Paveikslas Ðvè. Jëzaus Ðirdis (Rumbonys) // Lietuvos sakralinë dailë. T. I. Kn. V. Vilnius: Savastis, 2003, p. 284286, il. 171. Ðiluvos baþnyèioje yra XVII a. II puse (?) datuojamas kontûrinis paveikslas Jëzus Kristus, kuris kartais ávardinamas kaip Ðvè. Jëzaus Ðirdies atvaizdas (þr. Tytuvënø Bernardinø baþnyèia ir vienuolynas. Vilnius: VDA leidykla, 2004, p. 207; LDM P. Gudyno restauravimo centro archyvas, rest. L. Lukoðevièius, 20022003 m.). Èia vaizduojamas klûpantis ilgaplaukis jaunuolis su pamaldþiai sukryþiuotomis rankomis ir iðpjauta ðirdies formos ertme krûtinëje, prie jo kojø klû- 66 67 68 69 70 po liûtas. Autorës nuomone, tai ne Jëzaus, bet Ðv. Vito atvaizdas. Ðis IV a. gyvenæs ðventasis itin gerbiamas Èekijoje ir yra jos globëjas, o Prahos Ðv. Vito katedroje saugomi jo palaikai. Ðv. Vitas itin karðtai tikëjo, ir tai simbolizuoja jo ðirdis, o jo kankinystës istorijoje minimas ámetimas á liûtø narvà. R. Stankevièienë. Paveikslas Ðvè. Jëzaus Ðirdis su aptaisais (Ûdrija) // Lietuvos sakralinë dailë. T. I.V. Vilnius: Savastis, 2003, p. 496, il. 332. Plungës dekanato sakralinë architektûra ir dailë. Plungë, Kuliai, Stalgënai, Pakutuvënai. Vilnius, 2004, p. 73, 81. LVIA F. 669, ap. 2, b. 226, l. 505 Plungës baþnyèios 1821 m. vizitacija; LVIA F. 669, ap. 2, b. 252, l. 538 Plungës baþnyèios 1841 m. vizitacija. Apie XVIII a. Plungës baþnyèios inventoriø nëra þinoma. Tai galbût paaiðkintø, kodël ðioje parapijoje dominuoja jëzuitiðka ikonografija: be Jëzaus Ðirdies atvaizdo, dar yra iðlikæ du Ðv. Ignoto Lojolos bei vienas Ðv. Pranciðkaus Ksavero paveikslas (XVIIIXIX a.). Buvusioje filinëje Kuliø baþnyèioje yra dar vienas Ðv. Ignoto Lojolos atvaizdas su 1777 m. data. Teigiama, kad Kuliai priklausë jëzuitams, taèiau istoriniai ðaltiniai to nepatvirtina. Tiesa, 1776 m. ásteigus Kuliø parapijà, jos klebonu tapo eksjëzuitas Antanas Rimkevièius. Kita vertus, á Plungæ paveikslai galëjo patekti ið kurios nors uþdarytos jëzuitø ðventovës. Lietuviø liaudies menas. Grafika. Tapyba. Vilnius: Vaga, 1968, p. 270, il. 213214. Iliustracijø ðaltiniai 11. Ið leidinio: ODonnell T. T. Heart of the Redeemer. Manassas: Trinity Communications, 1989, il. p. 103. 12. Devocinis paveikslëlis ið asmeninio dr. Laimos Ðinkûnaitës archyvo. 13. Kultûros paveldo centro Dailës paveldo instituto archyvas. 14. R. Valinèiûtës fotografija. 15. R. Valinèiûtës fotografija. 16. Ið leidinio: T. T. ODonnell. Heart of the Redeemer. Manassas: Trinity Communications, 1989, il. p. 138. 17. Ið asmeninio dr. Skirmantës Smilingytës-Þeimienës archyvo. 18. Kultûros paveldo centro Dailës paveldo instituto archyvas 19. Herz Jezu Fest // http://www.dioezese-innsbruck.at/aktuelles.asp?lfdnr=50000197 10. Kultûros paveldo centro Dailës paveldo instituto archyvas 11. Ið leidinio: M. Matuðakaitë. Procesijø altorëliai Lietuvoje. Marijampolë: Ardor, 1998, il. 48. 12. Devocinis paveikslëlis ið asmeninio R. Valinèiûtës archyvo. 13. R. Valinèiûtës fotografija. 14. Ið leidinio: Lietuvos sakralinë dailë. T. I. Kn. V. Vilnius: Savastis, 2003, il. 332. 15. Ið leidinio: Plungës dekanato sakralinë architektûra ir dailë. Plungë, Kuliai, Stalgënai, Pakutuvënai. Vilnius, 2004, p. 81. 16. Ið leidinio: Lietuviø liaudies menas. Grafika. Tapyba. Vilnius: Vaga, 1968, il. 213. LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 183 TOMAS PABEDINSKAS Gauta 2005-04-25 TOMAS PABEDINSKAS Vytauto Didþiojo universitetas PERFORMATYVUMO IR SIMULIACIJOS SÀSAJOS POSTMODERNIOJE ATVAIZDO SAMPRATOJE The Relationship between Performativity and Simulation in the Postmodern Concept of the Image SUMMARY The article concerns the most important aspects of the concept of performativity and reveal how they relate to the understanding of contemporary photography. Close attention is paid to performative principles of identity construction in everyday life and the ways it is represented and influenced by the media of photography. This interdisciplinary analysis is based on the notion of performative identity as defined in feminist and social theories, as well as on the postmodern interpretation of visual representation. Such a theoretical background opens up the possibilities of critical examination of the photographic media and contemporary (art) photography. P erformatyvumo sampratos susiformavimui átakà darë XX a. ðeðtojo ir septintojo deðimtmeèiø antropologijos ir sociologijos teorijos, performanso meno praktika ir postmoderni kultûrinë situacija. Tai lëmë tarpdiscipliniðkà jos pobûdá, leidþiantá performatyvumo sàvokà taikyti ávairiø kultûriniø ir meniniø reiðkiniø analizei. Vartojama ávairiuose kontekstuose, ji ágyja skirtingas prasmes, taèiau galima nurodyti tris pagrindines performatyvumo sampratas: veiksmas laikomas performatyviu, kai juo siekiama parodyti tam tikrus gebëjimus, ágûdþius; kai veiksmas yra vertinamas remiantis sëkmës kriterijumi; kai jis suvokiamas kaip elgesys, kuris yra suformuotas ir interpretuojamas pagal kon- RAKTAÞODÞIAI: performatyvumas, simuliacija, identitetas, atvaizdas, ðiuolaikinë fotografija. KEY WORDS: performativity, simulation, identity, image, contemporary photography. 184 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS JAUNØJØ OPUSAI kreèius kultûrinius kodus. Bûtent paskutiniuoju teiginiu ir bus vadovaujamasi ðiame straipsnyje siekiant atskleisti performatyvumo ir simuliacijos sàsajas postmodernioje atvaizdo sampratoje. Sociokultûriðkai suformuotø elgesio modeliø svarbà pabrëþë Judith Butler apibûdindama lytinio tapatumo performatyvumà. Ðios feminizmo teoretikës teigimu, þmogaus elgesys sukuria materialios lytiðkumo esmës áspûdá, taèiau jis remiasi vien iðorine kûno raiðka, kuri sugestijuoja jà lemianèiø tapatumo konstravimo principø veikimà, taèiau niekada jø neatskleidþia. Lytiná tapatumà nurodantys veiksmai, gestai, vaidinimai, apskritai aiðkinant, yra performatyvûs ta prasme, kad esmë ar tapatumas, kurá jie neva iðreiðkia, yra klastotës, sufabrikuotos ir palaikomos kûniðkais þenklais ir kitomis diskursyviomis priemonëmis1. Todël lytiðkumas, pasak J. Butler, nëra pastovi duotybë, o nuolat atliekamas, performatyvus þmogaus tapatumas. Kitaip tariant, lytinis tapatumas ir yra performansas, vykstantis kartojant tam tikrus veiksmus, kurie konkreèioje kultûroje yra suprantami kaip lytinio tapatumo þenklai ir bûna tos kultûros sàlygojami. Pasitelkiant performatyvumo teorijà, panaðiai gali bûti aiðkinamas ne tik lytinio, bet ir socialinio asmens tapatumo formavimas. Asmens socializacijos procesas, kurio metu jis prisitaiko prie socialinës struktûros ir mokosi joje efektyviai veikti, remiasi kultûriniø schemø iðmokimu. Kultûrine schema vadinama daþnai pasitaikanti, ásimintina, maþai besikeièianti kokiø nors reiðkiniø interpretacija, kuriai ávykti pakanka minimaliø nuorodø. Kultûrinë schema padeda atsirasti hipotezëms dël objektø, ávykiø, situacijø, veiksmø savybiø ir asmens tapatybës ir ðitaip leidþia interpretuojant pranokti informacijà, kurià suteikë jusliðkas suvokimas2. Panaðiu visumos atkûrimo ar sukûrimo ið daliø principu pagrásta ir teatrologo R. Schechnerio suformuluota atkurto elgesio samprata, plaèiai taikoma performatyvumo teorijoje. Sàvoka atkurtas elgesys akcentuoja kartojimà, nurodo nuolatiná originalaus veiksmo prisiminimà, kurio pagrindu rekonstruojamas dabartyje atliekamas veiksmas. Pasak R. Schechnerio, veiksmas, kuris yra suprantamas kaip apibrëþtà informacijà perteikiantis þenklas, susideda ið atskirø daleliø, kurios yra maþiausi sàmoningai kontroliuojamo atkurto elgesio vienetai3. Atskirtos nuo didesniø elgesio schemø, ðios dalelës gali bûti pertvarkomos panaðiai kaip kino filmo kadrai montaþo metu: ið jø gali bûti sukuriami nauji veiksmai. Taèiau ðis pertvarkymas nëra mechaniðkas, jis yra savireflektyvus ir priklauso nuo konkretaus kultûrinio konteksto. Be to, maþiausi sàmoningo atkurto elgesio vienetai, iðskirti ið vieno konteksto ir ið naujo atlikti kitame, ágyja naujà prasmæ, visada iðlaiko ir dalá ankstesniosios, suformuotos konkreèios sociokultûrinës terpës. Todël galima sakyti, kad ið jø sudaryti veiksmai interpretuojami pagal kultûrines schemas. Taigi, socialinæ þmogaus elgsenà, kuri laikoma bûdinga ir tinkama þmonëms, turintiems tam tikrà socialinæ padëtá, galima prilyginti atkurtam elgesiui. Jà apibrëþia ávairiø daromø átakø sàveika: socialiniai vaidmenys, iðmokstami socializacijos proceso metu, yra formuojami LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 185 TOMAS PABEDINSKAS socialiniø aparatø, instituciniø struktûrø ir þmoniø, priklausanèiø svarbioms visuomenës kategorijoms. Ðiuo teiginiu remiasi ir E. Goffmanas, kuris analizuoja socialiná þmogaus elgesá lygindamas já su teatriniais vaidybos ir iliuzijos kûrimo bûdais. Tam tikrà ekspresiniø priemoniø visumos panaudojimà kuriant stereotipinæ konkretaus socialinio vaidmens iðraiðkà jis vadina kolektyvine reprezentacija. E. Goffmano teigimu, socialinio vaidmens iðraiðka yra ne atlikëjo sukurta, o atliekama ákûnijant visuomenëje ásitvirtinusià to vaidmens kolektyvinæ reprezentacijà, kuri yra savarankiðkai egzistuojantis faktas. Kolektyvinë reprezentacija, anot E. Goffmano, leidþia sukurti ne tokià sudëtingà tapatumø ir atsakomøjø reakcijø sistemà4, padedanèià individui orientuotis sudëtingoje visuomenës socialinëje struktûroje. Asmens tapatumo formavimas, besiremiantis tam tikrais socialiai ir kultûriðkai suformuotais elgesio modeliais, atrodo, ypaè domina ðiuolaikinës fotografijos kûrëjus performatyvi asmenybës raiðka tapo viena svarbiausiø jø kûrybos temø. Fotografija, kuri priartina mus prie grynosios iðvaizdos, kartu tampa ypaè tinkama priemone tos iðvaizdos pagrindu tyrinëti reprezentuojamo asmens tapatumà. Fotoaparatas tampa uþmeninës tikrovës tyrimo árankiu menininko rankose, ir akcentas nuo nuosavos vizijos perkeliamas á pasirinktà nagrinëjimo objektà taip menininkas tampa etnografu, antropologu5, raðo Renata Dubinskaitë, nusakydama ðiuolaikinës fotografijos kûrëjo veiklos 186 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS pobûdá. Ðiuo poþiûriu performatyvumo tyrimø ir fotografijos santyká galima prilyginti jø sàsajoms su teatru. Kaip ir teatras ar konkretus spektaklis, fotografija leidþia analizuoti konkreèias reprezentacijos problemas [...]6. Bene geriausiai þinomus fotografijos, kaip sociokultûrinës tikrovës tyrimo priemonës, pavyzdþius sukûrë menininkai, analizavæ lyèiø vaidmenis. Kaip ir performatyvumo teorijoje, taip ir ðios krypties fotografijoje svarbios buvo feminizmo idëjos. Pavyzdþiui, fotografë Cindy Sherman XX a. aðtuntojo deðimtmeèio pabaigoje iðgarsëjo sukûrusi fotografijø serijà Sustabdyti filmo kadrai be pavadinimo (Untitled Film Stills). Ðiose nuotraukose pati C. Sherman atlieka stereotipiðkus, Amerikos kinui bûdingus jaunø moterø vaidmenis, kurie atspindi socialinius modelius, plaèiai paplitusá moters vaidmens visuomenëje supratimà7. Panaðiu laikotarpiu kûrë ir kitas garsus fotografas Robertas Mapplethorpeas. Savo nuotraukose jis analizavo homoseksualumo temà, problemiðkam nuotraukø turiniui suteikdamas tradicinæ Vakarø meno estetikà atitinkanèià vizualià formà. Vis dëlto ðiandien fotografija padeda analizuoti ne tik lytiná, bet ir ávairiais kitais aspektais apibrëþiamà asmens tapatumà fotografijà kurianèiø menininkø interesai pranoko kultûriðkai formuojamo lytiðkumo analizæ. Taèiau socialiai angaþuotos fotografijos kûrëjai savo darbuose ir toliau manipuliuoja visuomenëje ásitvirtinusiais stereotipais. Ðios tendencijos svarbios ir ðiandieninëje Lietuvos fotografijoje. Po 1990 m. Lietuvoje, kaip ir anksèiau Vakaruose, JAUNØJØ OPUSAI susiformavo specifinë fotografijà naudojanèiø menininkø kategorija. Realizuodami konceptualius projektus menininkai pasitelkia fotografijà kaip realybës reprezentacijà, kaip rankø darbo ir amato nereikalaujantá vaizdø gamybos ir dokumentacijos bûdà.8 Dalis tokios kûrybos skirta ne tik asmens tapatumo formavimo tyrimams, bet ir paèios fotografijos jame atliekamo vaidmens refleksijai. Puikûs tokios fotografijos pavyzdþiai yra Eglës Rakauskaitës fotografijø serija Vilniaus benamiai ar Ramunës Pigagaitës Mano miestelio þmonës, tam tikra prasme tokiai fotografijai artimi ir Tado Ðarûno darbai bei Linos Grincevièiûtës nuotraukos. Apibendrintai galima bûtø sakyti, kad fotografijoje manipuliacija socialiai ir kultûriðkai sàlygotais asmens tapatumo þenklais vyksta fiksuojant atkurtà elgesá, taèiau detaliau paaiðkinti, kokiu bûdu nuotraukose kuriamos asmenybës reprezentacijos, galima vartojant su atkurto elgesio samprata susijusius E. Goffmano terminus. Galima teigti, kad fotografuojant inscenizuojamos konkreèiø socialiniø vaidmenø kolektyvinës reprezentacijos. Reikëtø paaiðkinti, kad kolektyvinë reprezentacija kuriama pasitelkiant tam tikras ekspresines priemones, kuriø visumà E. Goffmanas vadina fasadu. Fasadas dar skirstomas á dekoracijas ir asmeniná fasadà. Pastarasis savo ruoþtu skirstomas á iðoræ, kuri apibûdina vaidmens atlikëjo socialiná statusà bei jo atliekamos veiklos pobûdá, ir raiðkos bûdà, t. y. laikysenà, manieras, nurodanèias interakciná vaidmená, kurá atlikëjas tikisi suvaidinti9. Bûtent asmeninis fasadas ir yra svarbiausias kuriant socialinio vaidmens reprezentacijos fotografiná atvaizdà. Derinant nuotraukose matomø þmoniø iðvaizdà su jø pozomis ir gestais, pasiekiamas atitikimas tarp dviejø asmeninio fasado daliø iðorës ir raiðkos bûdo. Nors toks idealus atitikimas, pasak E. Goffmano, realiame gyvenime neámanomas, taèiau kaip tik jo verèia tikëtis visuomenëje ásitvirtinusios socialiniø vaidmenø kolektyvinës reprezentacijos. Ðie tikrovëje sunkiai ágyvendinami lûkesèiai gali bûti lengvai iðpildomi per fotografijà ji suteikia galimybæ sukurti tobulà konkretaus socialinio vaidmens kolektyvinæ reprezentacijà, kurios tikrumu skatina tikëti fotografijos dokumentiðkumas. Viena vertus, tokiu meniniu veiksmu pabrëþiama, kad ámanoma, o galbût ir neiðvengiama, fotografuoti ne konkreèios asmenybës iðraiðkà, o tik fotografavimo momentu þmogaus atliekamà socialiná vaidmená. Kita vertus, taip parodoma, kad, naudojantis tam tikrais visuomenës atpaþástamais þmogaus iðvaizdos ir elgesio elementais, galima lengvai manipuliuoti asmens socialiniu tapatumu ir kurti já reprezentuojantá fotografiná atvaizdà. Tokià fotografijos teikiamà galimybæ klastoti tikrovæ savo darbuose reflektuoja ir patys menininkai jie atskleidþia tam tikras fotografijos konvencijas ir taip parodo, kad fotografijoje, kaip ir visuomeniniame gyvenime, asmens tapatumo iðraiðka turi bûti kuriama pagal sociokultûriniø veiksniø suformuotas taisykles, nes tik remdamasis jomis þiûrovas gali interpretuoti nuotraukà kaip tam tikrà socialiná statusà turinèio asLOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 187 TOMAS PABEDINSKAS mens atvaizdà. Fotografija nëra konkretaus socialinio vaidmens vaizdinis atitikmuo. Fotografinë technika fiksuoja tik vizualiàjà tikrovës dalá konkreèiu momentu, kurá iðskiria ið nepertraukiamos laiko tëkmës. Negana to, net ir tikrovës vaizdas nuotraukoje yra transkribuojamas á tam tikrus vizualinius þenklus, neatitinkanèius realios daiktø iðvaizdos. Ðiø þenklø panaudojimo ir interpretacijos bûdai yra sociokultûriðkai sàlygoti prasmingas bus tik toks atvaizdas, kuris atitiks tam tikras fotografijos konvencijas, kurios, anot Pierreo Bourdieu, aiðkiausiai matyti mëgëjiðkose nuotraukose, nes jose svarbiau uþ estetinæ formà yra tai, ar aiðkiai nuotraukos perteikia informacijà apie nufotografuotus asmenis10. Menininkai, kuriantys ðiuolaikinæ fotografijà, neretai sàmoningai pabrëþia fotografijos kanonø, kuriuos suformavo fotografijos socialinë paskirtis ir Vakarø kultûrinës vertybës, ásigalëjimà ir reflektuoja jø poveiká atvaizdo suvokimui. Pavyzdþiui, minëtose E. Rakauskaitës ir R. Pigagaitës fotografijø serijose matome frontaliai, ið tam tikro atstumo nufotografuotus stovinèius þmones. P. Bourdieu tokià vaizdavimo tradicijà sieja su asmens orumo sureikðminimu. Pasak jo, kultûrinës tradicijos reikalauja, kad bûtø fotografuojamasi tokia poza, kokia stovima prieð gerbiamà þmogø, ið kurio taip pat laukiama pagarbos, bûtent reikalaujama pozuoti atsigræþus veidu á fotokamerà, tam tikru pagarbiu atstumu nuo fotografo. Svarbu atkreipti dëmesá ir á tai, kad ðios menininkës fotografuoja þmones statiðkomis, nejudriomis pozomis, fiksuojama ne laiko tæstinumà su- 188 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS traukanti lemiama akimirka, kuri buvo tokia svarbi tradicinio fotomeno kûrëjams, o sutelkiamas þiûrovo dëmesys á fotografuojamøjø laikysenà, kuri reprezentuoja nuolat atliekamus socialinius vaidmenis, stereotipiðkà jø iðraiðkà. Tai sietina su bendru visos mëgëjiðkos fotografijos bruoþu vaizduoti ne keistas, þmogaus akiai nematomas akimirkas, o aiðkià socialinæ prasmæ turinèius gestus ar pozas. Vis dëlto ðiuolaikinës fotografijos kûrëjai minëtais kanonais naudojasi ne siekdami kurti tobulà tikrovës iliuzijà, o norëdami kritiðkai reflektuoti jø paèiø naudojamos medijos veikimà ðiandieninëje kultûrinëje terpëje stereotipinë asmens tapatumo reprezentacija, uþfiksuota laikantis fotografijos kanonø, tampa suvokiama kaip tikrovës faktas. Atskleisdami ðià fotografijos savybæ, menininkai kartu kvestionuoja ir fotografijos kuriamo tikrovës atvaizdo patikimumà, parodo, kad fotografija nëra objektyvi. Objektyvumo galimybæ paneigia ir fotografijoje fiksuojamos tikrovës ðiuo atveju asmens tapatumo performatyvus pobûdis. Performatyvumo sàvokà su postmodernizmu siejæs Jean-Francois Lyotardas teigia, kad postmodernus þinojimas remiasi ne modernizmui bûdingais metanaratyvais, padëdavusiais visø mokslo srièiø atradimus susieti su absoliuèiu ir universaliu þinojimu, o specializuotais kalbos þaidimais, kurie, paneigus universalias tiesas, negali bûti tarpusavyje suderinti. Ðiuolaikinëje visuomenëje ir kultûroje t.y. postindustrinëje visuomenëje ir postmodernioje kultûroje þinojimo legitimaci- JAUNØJØ OPUSAI jos problema formuluojama kitaip. Dabar pamatiniu pasakojimu nebepasitikima nesvarbu, kokiu bûdu pasireiðkia jo vienijanèios tendencijos ...11 Moderniu J. F. Lyotardas vadina mokslà, kuris save legitimuodamas, remiasi ðitokiu metadiskursu, aiðkiai pasitelkianèiu á pagalbà vienà ar kità pamatiná pasakojimà, o postmoderniu laikytinas nepasitikëjimas metapasakojimais12, kuriuos keièia kalbos þaidimai. Kalbos þaidimo terminas nurodo pasakymø kategorijà, kuri gali bûti apibrëþta tam tikromis taisyklëmis, nusakanèiomis jos ypatybes ir paskirtá13. Kadangi egzistuoja daugybë kalbiniø þaidimø, kuriø nesieja bendras metadiskursas, ypaè svarbûs tampa konkretûs kalbinio þaidimo pasakymai, leidþiantys vykti nuo tam tikros situacijos priklausanèiam improvizuotam eksperimentavimui já J.-F. Lyotardas ir vadina performatyvumu. Kitaip tariant, postmodernizmà su performatyvumu sieja konkretaus ávykio svarba, nes kaip tik jis tampa svarbiausiu paþinimo ðaltiniu, o bendros kultûrinës struktûros ir intelektinës sistemos ðiuo poþiûriu laikytinos modernizmo palikimu, negalinèiu funkcionuoti postmoderniame kontekste. Kartu neámanoma darosi ir ieðkoti universalios prasmës. Vadovaujantis postmoderniu poþiûriu, realu yra ne tai, kas gali bûti parodyta kaip apskritai tikra ar teisinga, bet paprasèiausiai tai, kas gali bûti parodyta14. Ðis teiginys patvirtina, kad fotografija fiksuoja tiktai konkreèiu laikotarpiu performatyviai kuriamà asmens tapatumà ir nenurodo jokios objektyviai egzistuojanèios jo esmës. Ne- gana to, jis leidþia manyti, kad tam tikra prasme performatyvi yra visa fotografija ji ne dokumentuoja tikrovæ, o jà kuria paèiu parodymo veiksmu. Pagaliau net ir tikint fotografijos dokumentiðkumu, kyla klausimas, kà ið tikrøjø reprezentuoja þmogaus atvaizdas? Jei postmoderniu poþiûriu asmens tapatumas yra performatyvus reiðkinys, kuriamas sociokultûriðkai suformuotais þenklais, kurie tiesiogiai nesusijæ su jokia asmenybës esme, tai koks gi referentinis ryðys su tikrove sieja ðá tapatumà fiksuojanèias fotografijas? Atvaizdo reikðmæ ðiuolaikinëje kultûroje nagrinëjusio Jeano Baudrillardo nuomone, pasaulis pats savaime nëra panaðus á niekà. Kaip sàvoka ir diskursas jis siejasi su daugeliu kitø dalykø kaip grynas objektas, jis yra neapibrëþiamas15. Taigi ir vël akcentuojamas performatyvus paþinimo pobûdis tikrovë patiriama tik atskirø ávykiø, objektø pavidalu, o ne kaip vientisa visuma. Kaip tik fotografijà J. Baudrillardas laiko tobuliausiu realybës fragmentavimo árankiu, nes kiekvienas nufotografuotas objektas yra pëdsakas, paliktas viso kito iðnykimo16. Kitaip tariant, kiekvienoje pasaulio detalëje akivaizdus jo, kaip visumos, nebuvimas. Ðiuo poþiûriu pasaulio suvokimo procesas primena bandymus apibrëþti poststruktûralistiðkai suprantamà þenklo reikðmæ pasaulio detalæ galima paþinti tik atskiriant jà nuo visø kitø tikrovës fragmentø, þenklo prasmæ suprasti tik pagal jo skirtingumà nuo kitø þenklø. J. Baudrillardo nuomone, toks mentalinis paþinimo ir prasmës suvokimo procesas, paremtas nebuvimu ir nykimu, LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 189 TOMAS PABEDINSKAS tikrovëje yra tobulai ágyvendinamas per fotografijà. Be to, fotografija neperteikia nei laiko tëkmës, nei judesio, ir todël yra ypaè nerealistiðka: vaizdo intensyvumo laipsnis atitinka to, kas tikra paneigimo laipsná, kitos scenos sukûrimà. Padaryti objekto atvaizdà reiðkia vienà po kito atimti visus jo matavimus: svorá, reljefà, kvapà, gylá, laikiðkumà, tæstinumà ir, þinoma, reikðmæ. J. Baudrillardo teigimu, bûtent fotografija labiausiai priartina mus prie pasaulio be vaizdiniø ar, kitaip tariant, prie grynos iðvaizdos. Todël fotografavimo procesà jis vadina automatiðku pasaulio akivaizdumo uþraðymu, pasaulio, kuris visai nëra akivaizdus17. Ðiuo poþiûriu fotografijos labiau primena ne tikrovës dokumentus, o þenklus, kurie atstoja paèià tikrovæ. Tokius þenklus J. Baudrillardas vadina simuliakrais ir teigia, kad áprasta tikrovë ðiandien nëra ámanoma, nes bet koká realø procesà atgraso jo operacionalus antrininkas, metastabili, programuojama, nepriekaiðtingai veikianti maðina, tiekianti visus tikrovës þenklus ir á uþdarà grandinæ sujungianti visas jos peripetijas. Ðá procesà J. Baudrillardas apibrëþia kaip tikrovës simuliacijà: simuliuojama nebe viena ar kita teritorija, referentinë bûtis, substancija. Dabar pasitelkus modelius generuojama tikrovë, neturinti nei kilmës, nei realybës: tai hipertikrovë18. Taigi, nors áprasta manyti, kad fotografija gali patvirtinti joje uþfiksuotos realybës tikrumà, J. Baudrillardas teigia, jog realybës, kurià galëtø nurodyti atvaizdas, tiesiog nëra pats atvaizdas ir yra realybë, kitaip tariant simuliakras, kuriuo simuliuojama ápras- 190 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS tà tikrovæ pakeitusi hipertikrovë. Panaðiai, remiantis J. Baudrillardo teorija, galima interpretuoti ir J.-F. Lyotardo performatyvø tikrovës paþinimo apibûdinimà. Galima sakyti, kad kà nors parodant nëra patvirtinamas rodomos realybës tikrumas, ji tiesiog simuliuojama. Esminis skirtumas tarp postmodernios performatyvumo sampratos ir J. Baudrillardo simuliakro teorijos yra tai, kad pastarojoje tampa neámanoma skirtis tarp þenklo ir jo nurodomos tikrovës, joje negali egzistuoti joks referentinis ryðys, nes hipertikrovëje yra vietos tik orbitiniam ratu sugráþtanèiø modeliø pasikartojimui ir simuliuojamam skirtybiø generavimui. Þenklas, niekados nebeiðkeièiamas á tikrovæ, o tik á save patá nepertraukiamoje grandinëje, neturinèioje nei referencijos, nei cirkumreferencijos (judëjimo ratu), tampa simuliakru. ... Kaip tik tuo simuliacija yra prieðinga reprezentacijai19. Taèiau ðiuolaikinëje fotografijoje skirtis tarp simuliacijos ir reprezentacijos nëra tokia aiðki. Viena vertus, kaip tik fotografijos (tariamas) dokumentiðkumas menininkams leidþia ja naudotis kaip socialinës tikrovës tyrimo priemone ar kaip tobulu performatyvaus tikrovës paþinimo árankiu. Kita vertus, pripaþinus, kad skirtingais aspektais apibrëþiamas asmens tapatumas, taip pat ir socialinis, yra performatyvus, fotografija tampa tik vienu ið þenklø, kuriais kuriama to tapatumo reprezentacija. Tad fotografija ima fiksuoti tai, kà pati kuria, ji tampa atvaizdo atvaizdu. Trumpai tariant, postmoderni asmens tapatumo samprata, akcentuojanti galimybæ já JAUNØJØ OPUSAI kurti vien diskursyviais þenklais ir nepripaþástanti jokios objektyviai egzistuojanèios jo esmës, kartu paneigia ir fotografijos nurodomos tikrovës egzistavimà bei átraukia jà á nesibaigiantá realybës simuliacijos procesà. Tokioje dviprasmiðkoje padëtyje atsiduria beveik visa ðiuolaikinë fotografija, kurios vertë daugiau nebepriklauso nuo meninës idëjos vizualizacijos estetinës kokybës ar iðskirtinio jos autoriaus kûrybinio brai- þo. Taèiau menininkai, ðiandien savo kûrybos árankiu pasirenkantys fotoaparatà, atrodo, jau taip pat nepasitiki jo objektyvumu ir atveriama galimybe kurti tikrovës dokumentus bei naudoti juos konceptualiems meniniams eksperimentams. Galbût kaip tik todël ðiuolaikinës fotografijos kûrëjai savo darbuose daþnai stengiasi reflektuoti ne tik socialinæ tikrovæ, bet ir paèios fotografijos funkcionavimà. Literatûra ir nuorodos 11 12 13 14 15 16 17 J. Butler. The Drag Act, Performance analysis. London, New York: Routledge, 2001, p. 73. John Porter Poole Fitz. Socialization, Enculturation and the Development of Personal Identity, Companion Encyclopedia of Anthropology. London, New York: Routledge, 1995, p. 834. R. Schechner. Performance Studies. An Introduction. London, New York: Routledge, 2002, p. 279. E. Goffman. Savæs pateikimas kasdieniame gyvenime. Vilnius: Vaga, 2000, p. 39. R. Dubinskaitë. Fotomenas versus ðiuolaikinë fotografija: dvi vaizdinio perspektyvos // Lietuvos fotografija: vakar ir ðiandien. Vilnius: Lietuvos fotomenininkø sàjunga, 2003, p. 15. J. Staniðkytë. Gyvenimo teatrai: disciplinos bûvis // Kultûros barai, 2002, Nr. 6, p. 53. Icons of Photography. The 20th Century. Ed. P. Stepan. Munich. London, New York: Prestel, 1999, p. 174. 18 19 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 A. Naruðytë. Nuobodulio estetika Lietuvos XX a. devintojo deðimtmeèio fotografijoje. Humanit. m. dr. disertacija, VDA, Vilnius, 2005, p. 9. E. Goffman, ten pat, p. 3337. P. Bourdieu. Photography: A Middle-brow Art. Cambridge: Polity press, 1990. J.-F Lyotard. Postmodernus bûvis. Ðiuolaikiná þinojimà aptariant. Vilnius: Baltos lankos, 1993, p. 93. Ten pat, p. 6. Ten pat, p. 28. M. Carlson. Performance: a Critical Introduction. London, New York: Routledge, p.139. J. Baudrillard. For the illusion isnt the opposite of reality http://www.egs.edu/faculty/baudrillard/baudrillard-photographies.html Ten pat. Ten pat. J. Baudrillard. Simuliakrai ir simuliacija. Vilnius: Baltos lankos, 2002, p. 79. Ten pat, p. 912. LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 191 RAIMONDA NORKUTË Gauta 2005-03-03 RAIMONDA NORKUTË Vytauto Didþiojo universitetas XVIIXVIII A. MEDÞIO SKULPTÛRA ÐIAULËNØ ÐV. ONOS BAÞNYÈIOJE Wooden Sculptures from the 17th and 18th Centuries in St Annes Church in Ðiaulënai SUMMARY The aim of this article is to present several wooden sculptures from the 17th and 18th centuries from St Annes Church in Ðiaulënai. Three sculptures (St Barbara, St John the Evangelist and St Catherine of Alexandria) were moved to the new church, which was built in 1869 by the architect Fulgentas Rimgaila. The sculptures of St John the Evangelist and St Catherine of Alexandria have been recognised as items of the art heritage of national importance. Nevertheless, they have never been analysed and published. Other sculptures, St Barbara and St John Nepomucen, are closer to Lithuanian folk art. The wooden sculptures in St Annes Church in Ðiaulënai reflect one of the earlier historical stages of this church, its artistic value. In the paper, the valuable wooden sculptures of Ðiaulënai church are presented, and corrections in their attribution are made on the basis of archives and analysis. The article is illustrated with photographs which are published here for the first time. It is based on the masters thesis under the title Recording and Estimation of the Sacral Art Heritage of St Annes Church in Ðiaulënai. M edþio skulptûra uþima svarbià vietà lietuviø tautos kultûriniame palikime, o nepaþinti ir neávertinti kûriniai skurdina kultûrà. Nors sakralinës dailës menotyriniai tyrimai pastaruoju metu suaktyvëjo, vis dëlto Lietuvos miesteliø ir kaimø baþnyèiose dar yra vertingø meno kûriniø, apie kuriuos ne daug kas þino ir vertina. Ne iðimtis ir Ðiaulënø Ðv. Onos baþnyèios sakralinës dailës paveldas. Dabartinius Ðiaulënø Ðv. Onos baþnyèios neobarokinius alto- RAKTAÞODÞIAI: Ðiaulënø Ðv. Onos baþnyèia, XVII a. medinës ðventøjø skulptûros, sakralinis menas. KEY WORDS: St Annes Church in Ðiaulënai, 17th-century religious sculpture, religious art. 192 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS JAUNØJØ OPUSAI rius, árengtus XIX a. II pusëje, puoðia gipso skulptûros. Taèiau galima pasidþiaugti, kad iki mûsø dienø iðliko senosios medþio skulptûros pavyzdþiø, atkeliavusiø ið ankstesniø mediniø baþnyèiø. Tiesa, ðios skulptûros jau nebepuoðia altoriø ir yra áspraustos á ðoniniø navø sienose esanèias niðas bei uþstatytos iki pusës klausyklomis. Ðiame straipsnyje norime pristatyti, iðanalizuoti bei atributuoti senàsias medines skulptûras (ðv. Barboros, ðv. Jono Evangelisto, ðv. Kotrynos Aleksandrietës ir ðv. Lauryno (?) /ðv. Vincento Saragosieèio (?)/, kurios yra Ðiaulënø Ðv. Onos baþnyèioje. Ðv. Barboros statula buvo trumpai apraðyta ir reprodukuota Laimos Ðinkûnaitës straipsnyje1. Kitos dvi skulptûros 1972 m. buvo átrauktos á respublikinës reikðmës dailës paminklø sàraðus, deja, klaidingai atributuotos: Ðv. Jonas Evangelistas kaip ðv. Barbora (Nr. 880), ðv. Kotryna (Aleksandrietë) kaip ðv. Kristina (Nr. 879) ir datuotos XVIII a.2 Pastarosios skulptûros iki ðiol nebuvo reprodukuotos. Povilas Spurgevièius neseniai pasirodþiusioje knygoje apie Ðiaulënus tik pamini, kad ðoniniø navø niðose yra skulptûrø ið senøjø baþnyèiø ir jas ávardija dar kitaip: ðv. Kotryna Sienietë, ðv. Teresë Avilietë, ðv. Barbora3. KELETAS ÐIAULËNØ ÐV. ONOS BAÞNYÈIOS ISTORIJOS FAKTØ Dievo namai ir baþnyèios titulas ðioje vietovëje turi senà istorijà. Pirmoji koplyèia Ðiaulënuose statyta Mikalojaus Kæsgailos jo þmonai Onai Manvydaitei pagerbti 1471 m.4 Nuo to laiko baþnyèios ðioje parapijoje perstatytos dar 5 kartus: 1514 m., 1518 m. fundatoriai Barbora ir Mikalojus Butrimavièiai, 1612 m. fundatoriai Merkelis ir Kristupas Ðemetos, 1731 m. fundatorius Liudvikas Sienickis. Dabartinë Ðiaulënø Ðv. Onos baþnyèia (1 pav.) buvo pastatyta 1869 m. pagal þymaus architekto Fulgento Rimgailos projektà, fundatoriaus Jono Ðemetos iniciatyva5. Apie ankstesniø baþnyèiø turëtà inventoriø bei numanomà aukðtà meniná lygá duomenø pateikia archyviniai ðaltiniai. Tokie duomenys nëra labai iðsamûs, taèiau analizuojant ðias pasirinktas skulptûras, svarbus yra 1677 m. vysku- po Kazimiero Paco generalinës vizitacijos apraðas6. Ið ðio archyvinio dokumen- 1 pav. Ðiaulënø Ðv. Onos baþnyèia. 1869 m. Arch. Fulgentas Rimgaila LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 193 RAIMONDA NORKUTË to galime susidaryti kiek iðsamesná vaizdà apie XVII a. buvusios baþnyèios interjerà. To meto medinëje baþnyèioje (prie jos dar buvo mûrinë koplyèia) ið viso buvo 5 droþtiniai altoriai. Ið apraðymo matyti, jog mediniai droþtiniai altoriai buvo barokiniai, dvitarpsniai, centruose esantys paveikslai buvo árëminti kolonomis ir medinëmis skulptûromis (kai kurie paveikslai). Altoriai buvo da- þyti polichromija, kolonos dengtos marmuro imitacija, droþyba ið dalies auksuota. Ið to paties vizitacinio akto þinomi vienuolikos mediniø skulptûrø pavadinimai7. Trys ið jø veikiausiai ir yra tos paèios skulptûros, dabar esanèios baþnyèioje. Kad skulptûros iðliko ið XVII a. baþnyèios patvirtina ir tai, kad á 1731 m. statytà baþnyèià buvo perkelti senieji barokiniai altoriai. ÐV. BARBOROS SKULPTÛRA Neþinomo meistro iðdroþta Ðv. Barboros skulptûra (2 pav.) iðlikusi ið senosios baþnyèios. Remiantis 1677 m. Kazimiero Paco vizitacijos apraðu, ji stovëjusi antrame Ðvè. Mergelës Marijos alto- 2 pav. Neþ. aut. Ðv. Barbora. XVII a. I p. Medis. H 138 cm 194 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS riaus tarpsnyje prie Trijø karaliø paveikslo8. Dabar skulptûra stovi ðoninës (kairëje) navos sienoje árengtoje pusapskritëje niðoje9. Ðv. Barboros skulptûrai niða ðiek tiek per þema, nors ji be pjedestalo, sulinkusi ðventosios karûna remiasi á niðà. Ðv. Barboros skulptûros iðskobta nugarinë pusë liudija statulos senumà. Ðventoji vaizduojama stovinti neþymiu kontrapostu, deðinëje rankoje laikanti tauræ su ostija tai ðv. Barboros ikonografijoje simbolizuoja Paskutinio patepimo sakramento suteikimà. Kairë ranka taip pat ðiek tiek iðtiesta á prieká, o jos plaðtakos vaizdas leidþia manyti, kad anksèiau ðventoji laikë ir kità savo atributà palmës ðakelæ arba kalavijà, kuriuo ðventoji kankinë buvo nukirsdinta. Panaudoti ikonografiniai atributai iðties bûdingi tradiciniam ðv. Barboros vaizdavimui lietuviø liaudies mene. Vakarø dailëje ði ðventoji kankinë daþniau vaizduota su bokðtu (trimis langais) bei kalaviju arba su palmës ðakele. Kaip áprasta ðv. Barboros ikonografijoje, ðventoji vaizduojama puoðnia ap- JAUNØJØ OPUSAI ranga: ilgos suknelës, liemenës bei apsiausto traktuotë bûdinga XVII a. I pusei. Ðventosios kankinës kaklà juosia reljefiniai karoliukai (tai ypaè mëgo þemaièiø liaudies meistrai), iðdroþti ið to paties medþio gabalo kaip ir skulptûra. Ðv. Barboros galvà puoðia didelë ið metalo iðkalstyta karaliðka aþûrinë karûna, kuri uþsibaigia bumbulu su Maltos kryþeliu ir paþymi kankinës kilmingumà. Kitaip negu tipiðkuose baþnytinës dailës pavyzdþiuose, èia ádomiai traktuojami iðdroþtos figûros plaukai ilgi, tiesûs, suriðti á dvi nesupintas kasas, besidriekiantys ant nugaros. Tai galima susieti su lietuviðko etnoso átaka. Origina- lûs plaukø suriðimai stambûs, iðdroþti reljefiniais gumbeliais. Rûpestingai sumodeliuotos rankos, drabuþiø klostës. Barboros veidas ðvelniø bruoþø, siauromis lûpomis ir iðsiðokusiais skruostikauliais. Dëmesá patraukia ástabus, sutelktas bei tauraus nuoðirdumo kupinas ðventosios mergelës þvilgsnis. Santûri jos veido iðraiðka ir ramûs judesiai skulptûrà pripildo dvasinës pusiausvyros. Ðv. Barboros skulptûros meninë raiðka yra labai savita, pakankamai profesionali, per liaudies dvasià perteikiama ðilta ir subtili personaþo traktuotë. Statulos datavimà XVII a. I p. pagrindþia ðiam laikotarpiui bûdinga ðventosios meninë raiðka bei apranga. ÐV. JONO EVANGELISTO SKULPTÛRA Ðv. Jono Evangelisto skulptûra (3 pav.) taip pat veikiausiai yra dar ið 1612 m. statytos senosios baþnyèios. 1677 m. vyskupo Kazimiero Paco vizitacijos apraðe minimos dvi ðv. Jono skulptûros. Viena ið jø stovëjo presbiterijoje prie krucifikso, o antroji Ðv. Jurgio Kankinio altoriuje10. Pastaroji skulptûra buvo átraukta á respublikinës reikðmës dailës paminklø sàraðà, kaip ir ðv. Barboros skulptûra11. Ðiuo metu skulptûra stovi ðoninës (deðinëje) navos sienos niðoje ant gana aukðto ketursienio pjedestalo12. Ðv. Jonas vaizduojamas kaip jaunas apaðtalas malonios veido iðraiðkos, su truputá banguotais plaukais, siekianèiais Evangelisto peèius. Jis pavaizduotas stovintis, smarkiai palenkta peties link galva, rankø judesiai bei drabuþiø klosèiø ritmas formuoja palyginti gyvà siluetà. 3 pav. Neþ. aut. Ðv. Jonas Evangelistas. XVII a. Medis. H 108 cm LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 195 RAIMONDA NORKUTË Kaip áprasta, ðv. Jonas Evangelistas vaizduojamas su atributais: deðine ranka priglaudæs prie krûtinës knygà, kuri simbolizuoja jo raðtus, iðaukðtinanèius dieviðkàjà Jëzaus prigimtá, o kairiojoje laiko suasmeninto tikëjimo atributà tauræ, kuri papuoðta reljefiniu augalø ornamentu. Tam tikrus meninës raiðkos savitumus, ðventojo dvasinæ bûsenà perteikia monochrominis skulptûros nudaþymas pilkðva spalva; taip tikriausiai norëta priderinti prie dabartiniuose altoriuose stovinèiø gipsiniø skulptûrø13. Profesionaliai iðdroþtos skulptûros modelis artimas baroko principams. Jauniausio Jëzaus mokinio statuloje nesunku áþvelgti romumà, susitaikymà bei nuolankø liûdesá. ÐV. KOTRYNOS ALEKSANDRIETËS SKULPTÛRA Ðiuo metu ðv. Kotrynos Aleksandrietës skulptûra (4 pav.) stovi ðoninës (deðinëje) navos sienos niðoje ant gana aukðto ketursienio, siaurëjanèio á virðø pjedestalo14, kurio apatiniame deðiniajame kampe pritvirtinta metalinë lentelë su uþraðu: dailës paminklas Nr. 87915. 4 pav. Neþ. aut. Ðv. Kotryna Aleksandrietë. XVII a. Medis. H 110 cm 196 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS Senajame dailës paminklø sàraðe skulptûra nurodyta kaip ðv. Kristina, taèiau tam nëra jokiø argumentø, nebent spëjimas, kad kairëje rankoje yra buvusios strëlës (ðv. Kristinos atributo) dalis. Skulptûros meninë raiðka rodo, kad ji taip pat atkeliavusi ið senosios baþnyèios, o to laiko archyviniø duomenø analizë leidþia daryti prielaidà, kad tai ðv. Kotrynos skulptûra, stovëjusi antrame Ðvè. Mergelës Marijos altoriaus tarpsnyje16. Neþinomo profesionalaus meistro droþtos skulptûros plastinës raiðkos principai bei dydis labai artimi apraðytajai ðv. Jono Evangelisto skulptûrai17. Tai leidþia teigti, jog tai to paties droþëjo sukurtos statulos. Ðv. Kotrynos Aleksandrietës statuloje galima áþvelgti orios, kilmingos bei dvasingos moters laikysenà. Ðventoji kankinë vaizduojama stovinti kontrapostu, kiek palinkusi á deðinæ, o tai jos judesiams suteikia barokinës dinamikos ir laisvumo. Skulptûra taisyklingø proporcijø, gerai pajaustos jos apimtys. Meninæ iðraiðkà paávairina tvarkinga ðukuosena, puoðni apranga ir ori poza. JAUNØJØ OPUSAI Monochrominë skulptûros spalva neabejotinai perteikia raiðkiø bruoþø veidà keturkampis, apvalainas su putliomis pravertomis lûpomis ir giliomis akiduobëmis. Iðraiðkinga ir ðventosios apranga, be to, stilistiðkai ji panaði á jau apraðytosios ðv. Barboros aprangà. Ðv. Kotryna Aleksandrietë vilki ilgà suknelæ, kurios klostës apaèioje kiek padrikos, smulkios; per drabuþius gerai matyti kûno apimtys. Ádomiai droþtos suknelës rankovës, tarsi koriukais. Pro suknelës apaèià kyðo bateliai. Ðv. Kotryna taip pat vilki liemenæ su iðryðkintu liemeniu, o rankovës ir liemenës apaèia uþbaigiama raukiniais. Gausiomis klostëmis drapiruotas apsiaustas perriðtas ant deðiniojo peties. Profesionali skulptûros modeliuotë parodo baroko meno átakà. Nors ið apraðytø skulptûrø pastarojoje labiausiai jauèiama judesiø dinamika ir laisvumas, ðv. Kotrynos Aleksandrietës statula labiau skleidþia vidinæ rimtá. Ði skulptûra perteikia pamaldþià, dvasingà ðventosios bûsenà. ÐV. LAURYNO (?) ÐV. VINCENTO SARAGOSIEÈIO (?) SKULPTÛRA Verta tyrinëtojø dëmesio taip pat yra ir nedidelë (78 cm aukðèio) apvali ið medþio iðdroþta skulptûra (5 pav.). Skulptûra straipsnio autorës surasta tarp nebenaudojamø ávairiø liturginiø reikmenø Ðiaulënø baþnyèios apsidës apëjime. Nëra tiksliai þinoma, ið kur ir kada ði skulptûra atsirado Ðiaulënø Ðv. Onos baþnyèioje. Archyviniuose ðaltiniuose apie ðià statulà duomenø kol kas nerasta, be to, nedideli skulptûros matmenys leidþia daryti prielaidà, kad skulptûra galëjo patekti á baþnyèià ið lauko koplytëlës. Kultûros paveldo centro archyvo negatyvø fonde yra saugomas ðios skulptûros negatyvas, darytas 1967 m. (fotografas J. Gramba). Ðiame fonde skulptûra ávardijama kaip ðv. Jonas Nepomukas18. Neþinomo autoriaus iðdroþtas ðventasis kankinys vaizduojamas visa figûra, su dvasininko drabuþiais. Ilgos baltos albos apaèia drapiruota negiliomis klostëmis, jos ilgø rankoviø galai puoðti (iðda- þyti) raudono atspalvio ornamentine juosta su keturlapiø stilizuotø gëlyèiø 4 pav. Neþ. aut. Ðv. Laurynas (?) Ðv. Vincentas Saragosietis (?). XVIII a. Medis. H 78 cm LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 197 RAIMONDA NORKUTË motyvu, primenanèiu graikiðkà kryþelá. Albos rankovës ir krûtinës dalis droþinëtos panaðiu bûdu (koriukais) kaip ir kitos Ðiaulënø baþnyèioje esanèios skulptûros ðv. Barbora ir ðv. Kotryna Aleksandrietë. Ðventasis ant albos vilki katalikø diakono drabuþá dalmatikà, kurios vidurinë juosta ir peteliai dangiðkai mëlynos spalvos, o ðonai rudai rusvi, ornamentuoti iðtapytomis tamsesnio atspalvio heraldinëmis lelijomis19. Ðventojo figûros siluetas kompaktiðkas ir uþdaras. Lakoniðka statulos modeliuote perteikiamos pagrindinës kûno proporcijos. Ramia poza stovintis ðventasis kaire ranka prie juosmens spaudþia palmës ðakelæ, kuri iðdroþta ið atskirø medþio gabaliukø. Deðinioji ranka nuleista þemyn, o jos plaðtakos modelis leidþia manyti, kad joje galëjo bûti laikomas kitas ðventojo atributas. Stambokas iðraiðkingø bruoþø veidas trimis ketvirèiais pasuktas kairiojo peties link20. Rûpestingai suðukuoti gana dekoratyviomis juostomis tamsûs plaukai atidengia netaisyklingø formø kaktà. Savitai iðryðkinta smakro duobutë, skruostai, lûpos, tiesi nosis. Didelës akys, á tolá þvelgianèios màsliu þvilgsniu, pripildo statulà nuoðirdaus dvasingumo ir parodo nuolankiai prisiimtos kankinystës dalià. Be to, visas statulos siluetas, nedaug modeliuotos pavirðiaus formos, þavi pirmapradþiu paprastumu. Kitaip negu anksèiau apraðytø statulø, ðios skulptûros, veikiausiai vietos meistro iðdroþtos, atribucija yra gana kebli, nes nëra þinoma jos kilmë bei kur ji buvo anksèiau. Vienintelis atributas palmës ðakelë, rodanti, kad tai ðventasis kankinys. Pagal ðventojo aprangà skulptûrà galima ávardinti kaip ðv. Laurynà ar ðv. Vincentà Saragosietá21. Abu ðventieji kankiniai dailëje vaizduojami jauni, ispaniðkø bruoþø bei diakono drabuþiais, t. y. dalmatika, kaip ir nagrinëjamoji skulptûra. Ðiø ðventøjø vaizdavimas taip pat yra paplitæs tradicinëje liaudies skulptûroje. IÐVADOS Straipsnyje apraðyti vertingi XVII XVIII a. apvaliosios medþio skulptûros pavyzdþiai yra vertingi tiek meniðkai, tiek istoriðkai, tiek ikonografiðkai. Ðie sakralinës dailës objektai atspindi vienà ið ankstyvesniø Ðiaulënø Ðv. Onos baþnyèios istorinës raidos tarpsniø, jo meninæ aplinkà. Archyviniø ðaltiniø, ikonografinë ir meninës raiðkos analizë leidþia patikslinti ðiø medþio skulptûrø, átrauktø á se- 198 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS nuosius kultûros paminklø sàraðus, ikonografijà, atribucijà: Skulptûra Nr. 879 ávardinti kaip ðv. Kotrynos Aleksandrietës ir skulptûrà Nr. 880 kaip ðv. Jonà Evangelistà. Skulptûras datuoti XVII a., o ne XVIII a. Ávertinus skulptûrø bûklæ, akivaizdu, kad ðv. Barboros statulà bûtina restauruoti. JAUNØJØ OPUSAI Literatûra ir nuorodos 11 12 13 14 15 16 17 18 19 L. Ðinkûnaitë. Keli ðtrichai Ðiaulënø baþnyèiai // Artuma, 2002, Nr. 10, p. 1112. Lietuvos TSR kultûros paminklø sàraðas. Vilnius: Pergalë, 1973, p. 517. P. Spurgevièius. Ðv. Onos baþnyèia // Ðiaulënai. Sud. A. Ðidlauskas. Vilnius: Baltijos kopija, 2004, p. 64. B. Kviklys. Lietuvos baþnyèios. Chicago, 1983, T, 3. p. 383; 1890 m. iðleistame geografiniame þodyne raðoma, kad 1474 m. Butrimavièiai Ðiaulënuose pastatë ðv. Onos baþnyèià. // Sùownik geograficzny Królestwa polskiego. Warszawa: Nakùadem Wùadystawa Walewskiego, 1890, T. XI, p. 811. Leidimas statyti naujà mûrinæ baþnyèià ið caro gautas dar 1857 m. // KAA. F. I-473, Ap. 1, b. 2902, lap. 12. Visitatio Generalis. KAKA. b. 139, lap. 342364. Ten pat, lap. 342364. <..> in Superiori Contignatione, Imago trium Regum, a Latenbus Statua dua deaurata S. Barbara <..>. Ten pat, lap. 345. Dabartinë skulptûros bûklë tokia, kad jà bûtina restauruoti. Skulptûra sutrûkinëjusi, ypaè stipriai átrûkæ bateliai. Iðlûþæ kairës rankos trys pirðtai (likæs nykðtys ir smilius), perlûþusi taurë. Karûna aplamdyta, pajuodavusi, ðiuo metu likæ penki karûnos lankeliai, kiti iðlûþæ (turëtø bûti 8). Skulptûra labai apdulkëjusi, 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 daþai ir auksavimas smarkiai nusitrynæ. Vizualiai atrodo, kad geriausiai iðlikæs veidas, taèiau matyti, jog tikràjá slepia ne vienas daþø sluoksnis. Ten pat, lap. 342(v), 344. Skulptûros numeris sàraðe Nr. 880. Lietuvos TSR kultûros paminklø sàraðas. Vilnius: Pergalë, 1973, p. 517. Vizualiai skulptûra atrodo gerai, átrûkimai neþymûs. Aplûþusi taurës pëda bei kojø pirðtai. Tiksliai nëra þinoma, ar anksèiau skulptûra buvo polichrominë. Skulptûra ðiek tiek sutrûkinëjusi, nulûþæs deðinës rankos maþasis pirðtas bei kairëje laikomo atributo dalis veikiausiai tai palmës ðakelës galas. Skulptûra 1973 m. buvo átraukta á Respublikinës reikðmës dailës paminklø sàraðà. Lietuvos TSR kultûros paminklø sàraðas, ten pat, p. 517. Visitatio Generalis, ten pat, p. 342-364. Ðv. Jono Evangelisto H 108 cm, ðv. Kotrynos Aleksandrietës H 110 cm. KPC. Negatyvø fondas. D 4011. Karaliðkos lelijos motyvais puoðta dalmatika paprastai vaizduojamas ðv. Leonardas. Veidas yra paþeistas, deðinysis skruostas suþalotas. Su dalmatika dar vaizduojamas kankinys ðv. Steponas. LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 199 LINA KLUSAITË Gauta 2005-08-18 LINA KLUSAITË Vytauto Didþiojo universitetas TEATRINIO DIALOGO GALIMYBËS IR RIBOS KALBOS AKTØ TEORIJOS KONTEKSTE Possibilities and Limitations of Theatrical Dialogue in the Context of the Theory of Speech Acts SUMMARY The article deals with theatrical dialogue in the context of the theory of speech acts. The specificity of intrinsic and extrinsic dialogue is analysed. The article also tries to present potentials and limitations of the operation of theatrical dialogue in the context given. It demonstrates that the theory of speech acts supposes the model of Classical dialogue, which is parallel to the speech situation in the intrinsic dialogue between the characters in a play and supposes the revelation of a dramaturges or a directors intentions in the process of perception in the extrinsic dialogue between a scene and the spectators. As a result, a performance takes the risk of becoming a scenic reconstruction of a drama. The article also shows that the theory allows us to speak about the selection of subjective means by which significance is created, but does not include a definition of performance as autonomous production and the ontological status of performance. Otherwise, the theory of speech acts enables us to treat dialogue as a type of social and communicative activity. ÁVADAS Straipsnyje aptariamas teatrinis dialogas, analizuojamas kalbos aktø teorijos kontekste. Nagrinëjamas vidinio ir iðorinio dialogo specifiðkumas bei siekiama nurodyti teatrinio dialogo funk- cionavimo galimybes ir ribas ðios teorijos kontekste. XIX a. pabaigoje iðsisëmus Vakarø metafizinës filosofijos studijoms, XX a. pradþioje radosi nauja analitinës filoso- RAKTAÞODÞIAI: performatyvas, vidinë ilokucija, iðorinë ilokucija, dialogas, þiûrovas. KEY WORDS: performative, intrinsic ilocution, extrinsic ilocution, dialogue, spectator. 200 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS JAUNØJØ OPUSAI fijos kryptis, aiðkinusi kalbà ne metafizikos, o logikos terminais. Ðios filosofijos pagrindu susikûrë ávairios lingvistinës reikðmës teorijos, kalbà labiau traktavusios ne kaip filosofavimo priemonæ tikrovei paþinti, o pavertusios jà savo teorijos tikslu. Siekdamos iðsiaiðkinti, kokias þinias kalba pateikia apie tikrovæ, ðios teorijos atsigræþë á kalboje tikrovæ atitinkanèià reikðmæ ir këlë kalbiniø iðraiðkø tiesos bei prasmingumo klausimà. Taèiau pastarasis buvo siejamas su teiginio teisingumo ar klaidingumo kriterijø ieðkojimu, apsiribojant deskriptyviniø (apraðomøjø) sakiniø, objektyviai atspindinèiø tikrovæ, teisingo formulavimo galimybëmis. Viena ið lingvistiniø reikðmës teorijø buvo Johno L. Austino XX a. penktajame deðimtmetyje sukurta kalbëjimo aktø (speech acts) teorija, iðplëtusi ankstesniø tyrinëjimø laukà ir tam tikra prasme tapusi opozicija minëtoms teorijoms. Ði teorija nuo ankstesniø skyrësi tuo, kad kalbos funkcionavimà nagrinëjo konkretaus kalbëjimo lygmenyje. Galima sakyti, kad J. L. Austinas perkëlë kalbà (pagal F. de Saussureo skirtá) ið abstrakèios langue sistemos á parole konkretaus praneðimo (diskurso), implikuojanèio pasakymo situacijà, laukà1. J. L. Austinas aiðkino, kad kiekvienas teigimas yra akto atlikimas, todël reikia kreipti dëmesá ne á sakiná, o á pasakymo iðtarimà konkreèioje situacijoje. Jo teiginys, kad kà nors pasakyti kartu yra ir kà nors padaryti, atvërë kelià performatyvo teorijai, kurioje, R. Bartheso þodþiais tariant, nuo grynojo konstatavimo ... siekiama pereiti prie performaci- jos, kai kalbëjimo prasmë reiðkiasi jà nusakanèiame veiksme2. Kalbos susiejimas su veiksmu (angl. performe atlikti koká nors veiksmà) formaliuosius teorijos akcentus leido perkelti á vartojimo sritá. Gràþinus kalbà á kasdienæ vartosenà, atsirado nuoroda á kalbëtojus, t. y. á komunikaciná pasakymo aspektà, kai performatyvas (kalbos aktas) traktuojamas kaip socialinis komunikacijos veiksmas. P. Ricoeuras, analizavæs kalbos vartojimo ávairovæ, teigë: Tai, kad egzistuoja pora kalbëtojas ir klausytojas ásteigia kalbà kaip komunikacijà3. Tad svarbiausias diskurso aspektas yra jo nukreiptumas á adresatà. P. Ricoeuro þodþiais tariant, kalbos aktas yra ávykis, kurio esminë struktûra dialogas leidþia sujungti kalbëjimo ir klausymosi ávykius. Performatyvo sàvoka darë átakà ir kûrinio sampratai. Kadangi spektaklis, kaip uþbaigtas vienetas, taip pat yra kûrinys, tai pastaràjà sàvokà vartosime ir spektakliui apibrëþti. Kalbos akto teorijos kontekste spektaklis suprantamas kaip diskurso akto realizavimas, kaip pasakymas per institucijà tam tikrà þanrà. Remiantis M. Bachtinu, spektaklio kûrimo aktà galima vadinti ávykiu, kuris reiðkiasi kaip pasakymas, galutiná pavidalà ágyjantis formoje. Kadangi kiekvieno konkretaus pasakymo ribos nuþymimos subjektams apsikeièiant kalbos aktais, tai spektaklis kaip diskursas suponuoja dialogo situacijà ir yra nukreiptas á kità4. Remiantis ðiomis dialoginëmis pozicijomis, esminiu spektaklá konstituojanèiu elementu galime vadinti pasakymo ávykio nukreiptumà á þiûrovus, kitaip tariant, dialoginá-komuniLOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 201 LINA KLUSAITË kaciná kalbos akto aspektà. P. Ricoeuro svarstymus pritaikant teatro srièiai, dialogas, kaip esminë diskurso struktûra, ásteigianti komunikacijà tarp kalbëtojo ir klausytojo, leidþia teatre atsirasti interlokucijos aktams, kai kiekviena ilokucija yra tam tikras klausimas, implikuojantis atsakymo-supratimo tikimybæ. Kalbos aktø teorijos ásitvirtinimas leido jos teiginius ir vëlesnius J. L. Austi- no sekëjø tyrinëjimus pritaikyti komunikacinei teatro teorijai. Pastarojoje paprastai iðskiriami du komunikacijos lygmenys: vidinë komunikacija, kuri vyksta dialogiðkai sàveikaujant fiktyviems personaþams, ir iðorinë, kuri vyksta tarp scenoje pateikto reginio ir þiûrovø. Remiantis ðiø dviejø komunikacijø skirtimi, bus kalbama ir apie ilokucinio dialogo raiðkà teatre. ILOKUCINIO DIALOGO RAIÐKA TEATRE Prieð pradëdami kalbëti apie vidinæ ilokucijà teatre, ið pradþiø pateiksime pagrindines kalbos aktø teorijos sàvokas ir aptarsime teatrinio dialogo, suprantamo remiantis kalbos aktø teorija, veikimo principà. J. L. Austino kalbos aktø teorijoje dialogas traktuojamas kaip keitimasis ðnekos aktais, konkreèiais pasakymais. Filosofas iðskyrë tris ðnekos akto tipus, kurie lokalizuoti viename pasakyme: lokuciná, ilokuciná ir perlokuciná. Lokuciná aktà J. L. Austinas suprato kaip iðtartà ar raðtu uþfiksuotà pasakymà, turintá tam tikrà informacijà ir atitinkantá tam tikrà reikðmæ, o ilokuciniam aktui priskyrë komunikacinio tikslo siekianèià jëgà. Ilokucijos aktu atliekamas neþodinis veiksmas ir ávedamas privaèios nuostatos faktorius: siekiama ásipareigoti, paþadëti, atsipraðyti ar pan. Tokie performatyvai reiðkiami tam tikra gramatine forma pavartotais ilokuciniais veiksmaþodþiais, pvz.: að paþadu arba eik ðalin. Perlokuciná aktà filosofas prilygino klausytojui daromam poveikiui, kai siekiama kà nors átikinti, suklaidinti, nustebinti ir t. t., kitaip tariant, 202 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS perlokucinis aktas yra efektas, kurá adresatui sukelia pasakymas5. Pagrindinæ vietà J. L. Austino teorijoje uþëmë ilokucinis aktas, kuris tapo bendruoju terminu, nusakanèiu veiksminá kalbos pagrindà. Ilokucinis aktas leidþia asmeniui ne vien teigti ar konstatuoti faktà, o teigiant atlikti ir konkretø veiksmà (pvz., pareikðti norà bûti priimtam á komandà realiai ávykdyti pareiðkimà). Nuo konstataciniø teiginiø ilokuciniai aktai (apskritai vadinami performatyvais) skiriasi tuo, kad jais ne konstatuojamas ir ne apraðomas koks nors ávykis ar faktas, o tas faktas èia ir dabar pasakymo veiksmu sukuriamas. Èia atsiskleidþia performatyvo teorijos santykis su tikrove: ilokuciniais-performatyviais pasakymais ne reflektuojama tikrovë, o èia ir dabar ji sukuriama. Tai, kad ilokuciniais pasakymais èia ir dabar kuriama tikrovë, leido kalbos aktø teorijai praplësti klasikinës dramos sampratà. Veiksminis kalbos pagrindas dramos teorijoje buvo akcentuojamas nuo antikos laikø. Aristotelis Poetikoje aiðkino, kad drama imituoja veikian- JAUNØJØ OPUSAI èius þmones6 (dran daryti, veikti), o draminio veiksmo pagrindà sudaro dialogas. Klasikinës teorijos, kurios remiasi Aristotelio dramos samprata, nurodo tris pagrindines dialogo funkcijas: dialogas dramoje sukuria charakterius, erdvëlaiká ir draminá veiksmà7. Pastaroji funkcija iðkeliama á pirmàjá planà: personaþams keièiantis replikomis, plëtojasi fabula, kuriamas konfliktas ir atmosfera, atskleidþiamos veikëjø santykiø peripetijos, t. y. dialogu formuojamas dramos veiksminis pagrindas ir kuriama fiktyvi draminio pasaulio tikrovë. Dialogà suprantant kalbos aktø teorijos kontekste, tradicinis þodþio ir veiksmo ryðys dramos teorijoje perkeliamas á teatro, t. y. á praktinio pritaikymo, sritá, nes kalbos aktas suponuoja dialogo atlikimà scenoje fiziná kalbëjimà konkreèioje situacijoje. Kitaip tariant, dialogas realizuojamas tik tada, kai yra atliekamas scenoje. Teatro semiotikas K. Elamas, nurodydamas performatyvøjá dialogo pobûdá, teigë: kad ir kokia bûtø dialogo stilistinë, poetinë, ar bendroji estetinë funkcija, pirmiausia jis yra praxis reiðkimosi vieta8. Nuo kalbos pereinant prie praxis (praktinio pritaikymo akto), dialogas suprantamas ne kaip draminës kalbos dalis, bet kaip teatrinio veiksmo dalis. Remiantis kalbos aktø teorija ir verbalinæ kalbà traktuojant tik kaip vienà ið teatro elementø, dialogas suprantamas kaip aktyvus veiksmas, konkretaus kalbëjimo ávykis, kurio metu èia ir dabar situacijoje þiûrovø akivaizdoje ilokuciniais-perlokuciniais aktais kuriamas ne fiktyvus dramos pasaulis, o scenoje regimas fiktyvus konkretaus sakymo kontekstas. Tai, kad performatyviais pasakymais kuriama tikrovë, leidþia dialogà traktuoti ne kaip reprezentuojantá tikrovæ, o kaip prezentuojantá: dialogo metu tikrovë pristatoma þiûrovø akivaizdoje ir taip sukuriamas interaktyvus santykis su publika. Draminio diskurso plotmëje K. Elamas, kuris savo darbuose daugiausia rëmësi kalbos akto teorija, ilokucinio pasakymo, sukurianèio veiksmà, aktyviàjà funkcijà nusakë deiksës terminu: tai, kas leidþia dialogui tam tikru laiku sukurti tarpasmeninæ dialektikà ir diskurso iðsidëstymà, yra deiksë9. Kitaip tariant, deiksë, veikdama per subjektyvius deiktinius rodiklius (að-tu, èiadabar), kuriø referentas gali bûti apibrëþiamas tik per santyká su paðnekovu konkretaus laiko ir erdvës atþvilgiu, teatre atstoja ilokucinio akto veiksminæ jëgà ir yra ne kas kita, kaip daiktø darymas ið þodþiø10. Panaðiai apie diskursyvø praneðimà samprotavo ir teatro semiotikas P. Pavis, teigdamas, kad diskursyvus praneðimas priverèia þiûrovà ið teksto konstruoti praneðimo objektà, kurio scenoje realiai nëra, bet kuris per kalbà ir ásivaizdavimà tampa èia esanèiu11. Ðia prasme deiksë atlieka praktinæ funkcijà ir draminiame diskurse tarp veikianèiøjø asmenø sukuria ilokuciná-perlokuciná þaismà, kuris leidþia rastis fiktyviai kalbinei tikrovei. Taèiau pagrindinë deiksës funkcija yra transgresinë. Galima sakyti, kad dramoje uþfiksuotà statiná dialogà deiksë paverèia aktyvia scenine að-tu interakcija, nes, K. Elamo teigimu, dramos, o tiksliau, teatro pagrindà sudaro ne deskriptyviLOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 203 LINA KLUSAITË nis apraðymas, bet að kreipiuosi á tave èia ir dabar principas. Bûtent ðis principas ilokuciná dialogà deiksës pa- galba nukelia á teatro sritá, t.y. á fizinio kalbëjimo laukà, be kurio neámanoma vidinë ilokucija. I. VIDINË ILOKUCIJA Dialogà suprantant kaip sceninæ realizacijà, t.y. ágimtà teatraliðkumà, keitimasis kalbos aktais pirmiausia apima vidinæ ilokucijà, vykstanèià tarp fiktyviø pjesës veikëjø. Vidinës ilokucijos iðskirtinumas yra tas, kad dialogas tarp veikianèiøjø asmenø suponuoja sakytinës kalbos raiðkà, kurios struktûra yra komunikacinë ir skiriasi nuo raðytinës naratyvinës kalbos struktûros. Anot R. Bartheso, raðytinë struktûra nëra bendravimo árankis, ji yra tvarus mechanizmas ir kuria gerai sukonstruoto kalbëjimo vaizdiná. R. Bartheso teigimu, raðytinë kalba sudaro tam tikrà uþdarà sistemà, kuri skiriasi nuo sakytinës kalbos tuo, jog pastaroji yra priversta save patikëti tëkmëje nuolat kintanèioms aproksimacijoms12. Raðytinë kalba ðiame darbe dar bus minima kituose kontekstuose, o dabar apsistosime prie sakytinës kalbos, kuri teatre suponuoja dialoginá kalbëjimo bûdà13. Dialogo sakytinës kalbos akto specifikà sudaro konkreèiu momentu vykstantis abipusio bendravimo ávykis, kai pokalbio dalyviai gali analizuoti tik laike skambantá pasakymà. Galime sakyti, kad ilokucinio dialogo raiðkà sudaro kalbos sklaida laike. Bûtent ði kalbos sklaida laike suponuoja draminio dialogo atlikimà scenoje: spektaklio metu aktoriai imituoja kalbanèiøjø asmenø tiesioginá bendravimà. Toks tiesioginis 204 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS bendravimas sudaro galimybes klausti ir atsakyti tuoj pat. Kad ávyktø abipusis bendravimas, reikia, jog klausytojas suprastø, kas ir kodël jam sakoma ir adekvaèiai reaguotø. Tokià adekvaèià reakcijà nagrinëja kalbos aktø teorija. Kad klausytojas teisingai suprastø, kas jam sakoma, reikia, jog jis (adresatas) atpaþintø adresanto komunikacinius ketinimus, t.y. ilokucinio akto vaidmená. O adresantas, norëdamas, kad jo komunikacinis tikslas pasiektø adresatà, turi turëti aiðkiai apibrëþtà ir ilokucinëje jëgoje atsispindinèià intencijà, kurià adresatas galëtø atpaþinti. Kitaip tariant, kalbëtojai turi elgtis adekvaèiai pagal situacijà ir laikytis tam tikrø konvencijø. Èia iðryðkëja pasakymo konteksto svarba: kas ir kam sako, kas sakoma, ar sakymui tinkamos aplinkybës, ar jis atitinka konvencinius modelius (pvz.: oficialus, neoficialus), kokie nekalbiniai veiksmai atliekami pasakymu (pvz.: uþuojautos, prieðiðkumo, dþiaugsmo), ar tie veiksmai ið tikrøjø atliekami, ar yra tik leksinë pasakymo dalis ir pan. M. Bachtino teigimu, jeigu dialogo replika yra uþbaigtas pasakymas, tai, atsidûræs kito pasakymo kontekste, jis reikalauja atsakymo. Anot P. Ricoeuro, kadangi kiekvienas ilokucijos aktas yra tam tikras klausimas, tai perlokucijos aktas skatina atsakà þadina klausanèiojo stimulà elgtis. Perlo- JAUNØJØ OPUSAI kucijos aktas suteikia galimybæ klausanèiajam apèiuopti ribà tarp lokucijos reikðmës bei ilokucinës jëgos ir ðitaip leidþia atpaþinti pasakymo ilokuciná-intenciná vaidmená14. Ilokucinës pasakymo jëgos atpaþinimà kalbos aktø teorijoje lemia ðnekamosios kalbos sintaksinës sandaros bei intonacinës ypatybës. Pastarosiomis teatre naudojasi aktorius atlikdamas sakytinës kalbos aktà. Sakytinës kalbos raiðkai svarbu tartis, akcentai, intonacija ir kitos paralingvistinës ðnekos reiðkimo priemonës, kurias lemia tiesioginis kontaktas su adresatu konkreèioje bendravimo situacijoje. P. Ricoeuras teigë, kad sakytinio diskurso ilokucijos galia priklauso nuo mimikos, gestø bei neartikuliuotø diskurso aspektø, kuriuos vadiname prozodija15. Panaðiai pasakymo raiðkos priemones suprato ir M. Bachtinas, ðalia techniniø, medþiaginiø þodþio aspektø áterpdamas ir sakytojo vertinamàjá momentà. Jo teigimu, pasakymo ryðá su situacija konstituoja intonacija, þodþiø parinkimas ir jø iðdëstymas bendroje diskurso visumoje, o jie lemia ekspresyviná pasakymo momentà, t.y. subjektyvø, emociná, vertinantá kalbanèiojo santyká su savo pasakymo objektu prasminiu turiniu16. Pastarasis, aktualizuotas per techninius, medþiaginius þodþio parametrus, virsta materija forma. M. Bachtinas nurodë penkis þodþio virtimo forma aspektus: Mes skiriame tokius þodþio (kaip medþiagos) aspektus: 1) garsinis þodþio pavidalas, muzikinis jo aspektas; 2) daiktinë þodþio reikðmë (visi jos niuansai ir variantai); 3) þodinio junglumo aspektas (visi grynai þodiniai santykiai bei koreliacijos); 4) intonacinis (psichologinëje plotmëje emocinis-valinis) þodþio aspektas, vertybinis þodþio intencionalumas, reiðkiantis kalbanèiojo vertinimø ávairovæ; 5) þodinio aktyvumo jutimas tariant reikðmingà garsà (visa motorika: artikuliacija, gestas, veido mimika ir kt. bei visas vidinis mano asmenybës, kuri þodþiu, pasakymu aktyviai uþima tam tikrà vertybinæ bei prasminæ pozicijà, intencionalumas)17. Remdamiesi ðiomis M. Bachtino nuostatomis18, galime kalbëti apie aktoriaus, atliekanèio mimetiná kalbos aktà, þodþio áforminimo bûdus, kurie lemia jo, kaip pasakymo autoriaus, vidujybës iðraiðkà, besiskleidþianèià per minëtus þodþio aspektus ir paralingvistines kalbos raiðkos ypatybes. Fiktyviame dramos pasaulyje ðnekamosios kalbos aktai yra pseudopasakymai, o teatre vaidinantis aktorius ðiuos pseudopasakymus ákûnija atlikdamas estetiná kalbos aktà. Estetinis kalbos aktas ágyvendinamas sàmoningai aktoriaus pasirinktomis stilistinëmis retorinëmis figûromis, kurios gali ne tik nesutapti su dramos pseudopasakymais, gali ne tik suprieðinti ilokucinæ pasakymo jëgà su veiksmu, leksiðkai ávardintu tame pasakyme, bet gali pasakyme uþkoduoti simbolines prasmes ir pateikti já kaip simboliná-ideologiná praneðimà. Kitaip tariant, dialogo dalyviai aktoriai gali kalbëti kuriant koduotas, simbolines pasakymo sistemas, turinèias vertybinæideologinæ reikðmæ tiek savo, tiek autoriaus (dramaturgo-reþisieriaus) atþvilgiu. Èia pasireiðkia aktoriaus ilokucinio vaidmens stiprumas, apibûdinamas siekiu átikinti, paveikti publikà. Ðia prasme LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 205 LINA KLUSAITË kiekvienas kalbos aktas spektaklyje reiðkia ne tik subjektyvius personaþø tikslus, bet apima ir globalius tikslus, artimus S. Stanislavskio virðuþdavinio koncepcijai. Apibendrindami galime pasakyti, kad kalbos aktø teorija, turint omenyje aktoriaus ilokuciná vaidmená, apie dialogà leidþia kalbëti estetiniø-vertybiniø pasakymo priemoniø pasirinkimo plotmëje, taèiau, turint omenyje patá kalbos aktà tarp fiktyviø pjesës veikëjø, kalbos aktø teorija suformuoja realistinës reakcijos mechanizmà, apimantá aiðkiai apibrëþtos intencijos ir jos atpaþinimo momentus, iðlaikant kalbinës situacijos atitikmená ir neátraukiant draminio dialogo modifikacijø. Ðiuo poþiûriu kalbos aktas suponuoja klasikinio dialogo sampratà, sakymo-atsakymo dialektikoje suformavusià adekvaèios reakcijos bei rezultatyvaus kalbëjimo modelá. Postmodernistinëse dramose toks dialogo su- pratimas yra praradæs savo ypatingà reikðmæ, taèiau asmenø interakcija vis dar yra dramos pagrindas, nuo kurio atsispiria ir ðiuolaikinis vizualusis Lietuvos teatras, iðlaikantis logocentrines pozicijas ir kartu integruojantis postdramines tendencijas. Turint omenyje dialogo modifikacijas postmodernistinëje dramoje, dialogo sàvokos vartojimas taip, kaip jis suprantamas klasikinëse dramos-teatro teorijose, tampa problemiðkas. Kalbos aktø teorija leidþia klasikinæ dialogo sampratà pakeisti maþiau pretenzijø kelianèiu pavadinimu traktuojant dialogà kaip keitimàsi kalbos aktais (arba verbaliniais kalbos aktais apskritai, neturint omenyje interakcinës situacijos), taip paliekant erdvës personaþø statiðkoms bûsenoms, kalbos automatizmui, ritminëms intonacijoms ir pan. Taèiau bûtent ði teorija, kaip jau minëjome, suponuoja klasikinio draminio dialogo modelá. II. IÐORINË ILOKUCIJA Tai, kad kalbos aktø teorija leidþia dialogà traktuoti ne kaip reprezentuojantá tikrovæ, o kaip prezentuojantá, dialogà nukreipia á iðoræ, kurioje jis sukuria interaktyvø santyká su publika: iðoriniame dialoge dalyvaujanti prezentacija ne atpasakoja istorijà, bet èia ir dabar sceniniu veiksmu bei teatrui bûdingomis poveikio priemonëmis jà sukuria. Ðia prasme iðorinë ilokucija yra komunikacijos tarp scenos ir þiûrovø sklaidos laukas, leidþiantis pasireikðti perlokuciniam aktui poveikiui publikai. Prieð aptardami perlokucinio akto veikimà teatre, sugráði- 206 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS me prie diskurso kaip uþraðyto kûrinio sampratos ir á teatriná vaidinimà paþvelgsime uþraðymo aspektu. Pastarasis teatriniam vyksmui leidþia taikyti suformuoto kûrinio kategorijà, nes, P. Ricoeuro þodþiais tariant, perkeltas á raðtogamybos sferà, kûrinys-spektaklis suprantamas kaip tai, kam reikia suteikti pavidalà. Perkeltas raðymo sferon, spektaklis atpaþástamas kaip kartotinis, mimetinis ávykis, atitinkantis konvencinius mimetinio þanro reikalavimus. Jis ágyja stabilià struktûrà ir atveria eksteriorizacijos momentà, kurá toliau ir aptarsime. JAUNØJØ OPUSAI EKSTERIORIZACIJOS MOMENTAS P. Ricoeuro teigimu, eksteriorizacijos procese, kalbos aktui pereinant á raðytiná diskursà, sugriaunama tiesioginio dialogo situacija, kuri perkeliama á netiesioginá dialogà19. Tiesioginiame dialoge kalbëtojo-klausytojo santykis uþraðymo ávykiu transformuojamas á kûrinioskaitytojo santyká, o turint omenyje teatro situacijà á draminio teksto ir reþisieriaus santyká (kûrinio uþraðymo procesas, suteikiantis pavidalà kalbai, virsta spektaklio kûrimo-darymo ávykiu, suteikianèiu pavidalà dramai) bei spektaklio ir þiûrovø santyká. Anot P. Ricoeuro, ðnekai persikeliant á raðtà, pirmiausia keièiasi praneðimo kontakto prigimtis. Sakytiniame kalbos akte komunikacinis kontaktas yra þmogaus balsas vox, kuris uþraðymo procese virsta medþiaginiu þenklu littera. O spektaklis apima ne tik abu ðiuos lygmenis dramos kûrinyje uþraðytas þodis-raidë (littera) perteikiamas balsu (vox), bet svarbiu elementu tampa visio (vaizdas). Èia iðryðkëja draminio ir teatrinio diskurso eksteriorizacijos problema, pasireiðkianti fiksuojant reikðmæ. Tiek kalba, tiek raðtas ávyksta eksteriorizacijos bûdu, t.y. vidinei ðnekos potencijai aktualizuojantis iðorine forma. Taèiau raðtas eksteriorizuojasi fiksuojant ne patá kalbos ávyká, o ðnekos iðtarà, t.y. reikðmës intencionaliàjà eksteriorizacijà. Pastaràjà atlieka dramaturgas uþraðydamas draminá diskursà. Taèiau atlikti draminá diskursà galima tik eksteriorizuojant dramà, ir tai ágyvendina reþisierius ir kiti spektaklio kûrëjai. Drami- niam diskursui suteikæ individuacijos momentà, jie fiksuoja reikðmæ per asmeninio suvokimo prizmæ ir tik teatrui bûdingomis garso ir vaizdo raiðkos priemonëmis. Tokiu bûdu spektaklio kûrëjai, pasitelkæ teatrines technikas bei konvencijas, teatrinës eksteriorizacijos procese leidþia atsirasti neiðvengiamoms dramos kûrinio reikðmës transformacijoms bei þiûrovø daugiareikðmëms interpretacijoms. Eksteriorizacijos procese transformuojasi ir praneðimo ryðys su kalbëtoju: konkretus kalbëtojas tampa paslëptu autoriumi. Sakytinio akto atveju subjekto pasakymas sugráþta atgal á kalbantájá ir atsimuða á jo lokucinio, ilokucinio bei perlokucinio aktø kontekstà, o uþraðytas diskursas (drama-spektaklis), nustûmus tikràjá kalbëtojà á antràjá planà, tampa semantinës teksto-spektaklio autonomijos matmeniu. Anot P. Ricoeuro, kai tekstas nebeatsako, jis jau turi nebe ðnekëtojà, o autoriø20, kurio subjektyvi intencija ir objektyvi teksto reikðmë ima nebesutapti, nes visi kalbos aktø lygmenys pasireiðkia ne kalbëtojo jis negali atsakyti, o teksto-spektaklio rodikliais. Turint omenyje verbalinæ dramos raiðkà, diskursas joje konstruojamas kvazikalbos aktais, kurie yra autoriaus sukurti performatyvai. Pasitelkiant M. Bachtino sàvokas, lokuciniø aktø iðdëstymas apibrëþtoje erdvëje dramaturgui suteikia galimybæ likti neþinomam ir pasislëpti uþ svetimø balsø-þodþiø (teatre reþisierius slepiasi uþ aktoriø-personaþø), o veikëjø subjektyviø balsø stilistinis apdoLOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 207 LINA KLUSAITË rojimas, paklûstantis autoriaus galutinës prasminës instancijos uþdaviniams, ágauna objektyvøjá matmená. R. Bartheso teigimu, kai diskurso siuntëjas iðtirpsta kaip subjektyvi asmenybë, jis tampa objektyviu subjektu, o pats objektyvumas pasakymo subjekto þenklø iðnykimas iðkyla kaip referentinës iliuzijos produktas, suteikiantis galimybæ kalbëti paèiam referentui21. Bûtent dël ðio objektyviojo referento diskursas nukreipiamas á universaløjá, neþinomà suvokëjà. Galime sakyti, kad spektaklá perkëlus á uþraðymo sritá, kalbëtojas dramaturgas ar reþisierius objektyvizuojasi, o suvokëjasþiûrovas universalizuojasi. Apskritai jø neatsiejamas ryðys dar vadinamas sakytojo ir kosakytojo santykiu. Taèiau tai nereiðkia, kad sakytojo ir kosakytojo santykis neimplikuoja bendro konteksto, kaip manë J. L. Austinas, atskyræs gyvàjà sakytinæ ir dirbtinæ literatûrinæ kalbas bei suponavæs poþiûrá, kad ðnekamosios kalbos aktai yra labai glaudþiai susijæ su sakytojais ir jø kontekstu ir dar nëra sugadinti mimetinës auros. D. Maingueneau teigimu, kiekvienas kûrinys jau vien savo pasirodymu sukuria situacijà, kurioje jis atsirado ir tuo laiku buvo perskaitytas. Anot jo, tai, kà sako tekstas, suponuoja tam tikrà kalbëjimo scenà, kurià tas tekstas privalo áteisinti savuoju sakymu22. Kûrinio sakymo kontekstà jis pavadino scenografija. Pasak D. Maingueneuo, scenografija, kaip kûrinio ásiraðymas, apima topografijà, chronografijà bei sakytojo ir kosakytojo santyká tai, á kà kûrinys kreipiasi, nes kiekvienas tekstas raðomas nujauèiant, anot W. Iserio, numanomà skaitytojà. 208 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS Kûrinys per reprezentuojamà pasaulá nejuèiomis áteisina scenografijà, kuri sàlygoja áëjimà á kûriná. Ðia prasme scenografija yra struktûra, leidþianti artikuliuoti tai, ið ko kûrinys kyla23. Kita vertus, scenografija yra sudëtinë kûrinio dalis, kuri áteisina visuomenëje priimtinas kalbëjimo reprezentacijas. Ðiuo poþiûriu scenografija turi atitikti vidinius tekstà organizuojanèius veiksnius turiná, formà ir potencialiø skaitytojø lûkesèius. Kaip teigia P. Ricoeuras, nors dël erdvës ir laiko nuotolio tarp autoriaus ir skaitytojø gali nebûti bendros situacijos, unikalus erdvëlaikio tinklas, ágalina visus teksto èia ir ten numanomai susieti su absoliuèiu skaitytojo èia ir ten24. Bûtent ðis skaitytojo èia ir ten teatre leidþia atsirasti bendram sakytojo-autoriaus ir kosakytojø-þiûrovø kontekstui. Interpretuodamas laike nutolusá literatûriná kûriná, skaitytojas neiðvengiamai susiduria su nekintanèios struktûros veikalu, kurá jis gali identifikuoti tik kaip tam tikros istorinës scenografijos laukà, áformintà tam tikro autoriaus. Tuo tarpu teatro srityje reþisierius, interpretuodamas laike nutolusá tekstà, gali já susieti su dabartiniu þiûrovø kontekstu. Bûtent reþisierius, kaip galutinis spektaklio autorius, jungia sakytojo/dramaturgo ir kosakytojø-þiûrovø kontekstus. Tas pats jo ir þiûrovo laikas suponuoja situacijos bendrumo momentà, implikuojantá dramos kûrinio ir suvokëjo kontekstualumà. Reþisieriaus balsas siejasi su apsisprendimu iðreikðti tiek savo vidujybæ, tiek savo laikotarpá, kurio prezentacijoje fiziðkai dalyvautø ir þiûrovas. Tad dramos diskursas ágyja naujà kûniðkumà, o ko- JAUNØJØ OPUSAI sakytojas, inkorporuodamas naujas kûrinio schemas, atranda sàsajø su savo laiku. Ðie du aspektai yra prielaida susiformuoti ásivaizduojamam bendrumui, siejanèiam visus, kurie mëgsta tà patá kûriná dramà ar spektaklá. Remiantis D. Maingueneu prielaidomis, spektaklis jau vien savo pasirodymu sukuria situacijà, kurioje jis atsirado ir yra vartojamas, t.y. þiûrimas. Tai, kà jis sako, suponuoja tam tikrà kontekstà kalbëjimo scenà, kuri apima topografijà, chronografijà bei tai, á kà reþisierius kreipiasi, þiûrovà. Spektaklis áteisina ir visuomenëje priimtinas kalbëjimo reprezentacijas, daugiau ar maþiau implikuoja vidinius metatekstà organizuojanèius veiksnius: vyraujanèius reikðmës kûrimo bûdus, stilius, technikas, temas, potencialiø þiûrovø lûkesèius. Todël net traktuojant spektaklá kaip á save nukreiptà reprezentacijà, jis pasirodo kaip struktûra, sàmoningai ar nesàmoningai implikuojanti iðoriná kontekstà. Ðia prasme spektaklis suprantamas ne kaip bûdas reprezentuoti iðorinæ tikrovæ, o kaip socialinës ir komunikacinës veiklos tipas, kur pasakymas ir jo sakymo aplinkybës padeda ávykti specifinës [teatrinës] kalbos makroaktui25. Ðis teatrinës kalbos makroaktas yra pasakymas, atitinkantis laikotarpio reikalavimus. Literatûra ir nuorodos 11 12 13 14 15 16 17 18 Diskursà, susietà su pasakymo situacija, savo teorijose nagrinëjo prancûzø mokslininkai E. Benvenisteas, G. Genette, O. Ducrot ir kiti. Diskurso sàvokà jie analizavo teksto lygmenyje ir vartojo jà kalbanèiø veikëjø pasisakymams teksto sistemoje apibrëþti. Rusø kalbos filosofas M. Bachtinas diskurso sàvokà papildë dialogiðkumo kategorija ir ja apibrëþë ne tik veikëjø tarpusavio pasisakymus, bet ir autoriaus skaitytojo santyká. R. Bartas. Teksto malonumas. Vilnius: Vaga, 1991, p. 254. P. Ricoeur. Interpretacijos teorija. Vilnius: Baltos lankos, 2000, p. 26. Ì. M. Áàõòèí. Ïðîáëåìà ðå÷åâûõ æàíðîâ // Ëèòåðàòóðíî êðèòè÷åñêèå ñòàòüè. Moñêâa: Õóäîæåñòâåííàÿ ëèòåðàòóðà, 1986, c. 441. J. L. Austin. How to do Things with Words. Oxford: Oxford University Press, 1962, p. 100-101. Aristotelis. Poetika // Rinktiniai raðtai. Vilnius: Mintis, 1990, p. 280. E. Aston and G. Savona. Theatre as Sign-System: A Semiotics of Text and Performance. London and New York: Routledge, 1991, p. 52. K. Elam. The Semiotics of Theatre and Drama. London and New York: Routledge, 1997, p. 159. 19 10 11 12 13 14 15 16 17 18 Ibid., p. 139. Ibid., p. 159. P. Pavis. From Page to Stage: A Dificult Birth // Theatre at the Crossroads of Culture. London and New York: Routledge, 1992. R. Bartas. Teksto malonumas, p. 30. Atsiþvelgdami á minëtà kalbos skirtá, negalime pamirðti, kad drama taip pat yra raðytinis tekstas, turintis patvarià struktûrà, tik pastarosios formà lemia dialogas, atspindintis kasdienës kalbos aktø imitavimà, pretenduojantis á sakytinës kalbos raiðkà. Bûtent ði pretenzija leidþia kalbëti apie dialogà kaip apie sakytinës kalbos iðraiðkà. P. Ricoeur. Interpretacijos teorija, p. 29. Ibid, p. 39. M. M. Áàõòèí. Ïðîáëåìà ðå÷åâûõ æàíðîâ // Ëèòåðàòóðíî êðèòè÷åñêèå ñòàòüè, c. 455. Ì. Ì. Áàõòèí. Ïðîáëåìà ñîäåðæàíèÿ ìàòåðèàëà è ôîðìû â ñëîâåñíîì õóäîæåñòâåííîì òâîð÷åñòâå // Ëèòåðàòóðíî êðèòè÷åñêèå ñòàòüè, ñ. 80. Versta: D. Kovzan, M. Bachtin. Autorius ir herojus. Estetikos darbai. Vilnius: Aidai, 2002, p. 378. Kalbëdamas apie ðiuos þodþio aspektus, M. Bachtinas turëjo omenyje pasakymo priemones, kuriomis naudojasi autorius kûrinio LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 209 LINA KLUSAITË 19 20 virtimo forma momentu. Autorius, atlikdamas pasakymà mimetiná atvaizdavimo veiksmà, þodþiu-medþiaga suformuoja prasminá turiná. Ðiame akte svarbus ne pats atvaizduojamas objektas, bet suformavimo bûdas kaip autoriaus vidujybës atspaudas, pasireiðkiantis per medþiagà-þodá. Þr. P. Ricoeur. Ðneka ir raðtas // Interpretacijos teorija. Ibid, p. 42. 21 22 23 24 25 Ð. Áàðò. Ñèñòåìà ìîäû: ñòàòüè ïî ñåìèîòèêå êóëüòóðû. Ìîñêâà: Èçäàòåëüñòâî èì. Ñàáàøíèêîâûõ, 2003. 432 ñ. D. Maingueneau. Literatûros kûrinio kontekstas. Vilnius: Baltos lankos, 1998, p. 122. Ibid, p. 133. P. Ricoeur. Interpretacijos teorija, p. 47. D. Maingueneau. Literatûros kûrinio kontekstas, p. 71. B. d. Stasys MOSTAUSKIS. Angelas 1. 2003. Freska, fragmentas 210 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS JAUNØJØ OPUSAI Gauta 2005-09-20 KAMILË RUPEIKAITË Lietuvos Muzikos ir teatro akademija RAGO SIMBOLIKA ÐVENTAJAME RAÐTE The symbolism of the Horn in the Bible SUMMARY Three names for the musical instrument that we call the horn are used in the Bible: shofar, qeren and yovel. The aim of this article is to take a look at the horn as a sacred symbol, revealing the world-view of the ancient Hebrews, and to specify the situation of the use of this instrument and its signification. Most attention is paid to the shofar, used for rituals and for signals. The shofar throughout the whole of Holy Scripture persists as a sound symbol of Gods being, His justice and judgement, and the only biblical instrument to be equated to the voice of God. S imbolikos pasaulá suformavo bûties slëpiniø atspindëjimas þmogui prieinamomis kategorijomis. Nuo seniausiø laikø muzikos instrumentai, bûdami sutartiniais kodais ir semantiniais þenklais, be tiesioginës komunikacinës funkcijos, iðreikðdavo ávairias kosmologines sampratas. Biblijoje, hebrajiðkai vadinamoje Tanach, muzikos instrumentas yra garsinis þenklas tarpininkas tarp materialiøjø ir nematerialiøjø sferø. Tokio tarpininko funkcija apima ir plëtoja savitos judëjø paþinimo ir bûties teorijos aspektus; toje plëtotëje glaudþiai susisieja reli- ginë patirtis, Apreiðkimas ir ið jo kylanti grieþta gyvenimo principø logika. Daugiasluoksnë Ðventojo Raðto mintis istoriniuose siuþetuose ar poetiniuose vaizdiniuose slepia savitas simbolines reikðmes suteikdama galimybæ rastis vis naujoms áþvalgoms. Þydø iðminèiai, aiðkindami Raðtus, daþnai vadovaudavosi Talmudo aforizmu: Toroje nëra nei prieð, nei po to1. Taigi ámanoma sujungti skirtingø istorijø esmines gijas ir svarbiø objektø prasmes interpretuoti ne laike. Biblijoje minimi trijø rûðiø muzikos instrumentai: styginiai, puèiamieji ir RAKTAÞODÞIAI: Biblija, Dievas, simbolika, ragas, shofar, geren, yovel. KEY WORDS: Bible, God, symbolism, horn, shofar, geren, yovel. LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 211 KA MI L Ë R U P EI K AI T Ë muðamieji. Puèiamøjø aerofonø grupei priklauso ragai ðofaras, jovelis ir kerenas, kuriø reikðmingiausias ðofaras yra vienas ryðkiausiø simboliø Biblijoje. Ðventojo Raðto autoriai, pasitelkæ bûdingiausià judëjø instrumentà (ragai ir trimitai kaip komunikacijos priemonë buvo itin svarbûs senajame pasaulyje), sukûrë didingà Dievo ir Jo tautos bendravimo paveikslà ir iðraiðkingai atskleidë senosios þydø tautos pasaulëvokos ypatumus. Ðofaro garsai, palydëdavæ Dievo veikimà lemtingais momentais, Biblijos knygose tapo neatskiriama teismo, teisingumo, ðventumo ávaizdþio dalimi. Kaip teigiama Ðventajame Raðte, ypatingas, sunkiai þodþiais apibûdinamas ðofaro garsas baugindavo priversdamas þmones pajusti savo menkumà ir priklausomybæ nuo Aukðtesnio uþ juos. Muzikologas J. Braunas pabrëþia, jog Biblijos autoriai iðskiria ðofarà kaip vienintelá dvigubà muzikiná simbolá, atspindintá þemiðkumà þmogiðkumà ir transcendentiðkumà dieviðkumà2. Ðofaras (sen. asirø k. laukinis oþys, sen. hebrajø k. tuðèias jautis, t. y. ragas, galëjo kilti ið akadø k. ðapparu, laukinis oþys) vienas seniausiø semitø genèiø instrumentø, gamintas ið natûralaus kalnø oþio, avino ar antilopës rago, bûtinai tuðèiavidurio. Manoma, kad senovës þydai já perëmë ið asirø3. Ðá apeiginá ir signaliná instrumentà pûsdavo, anot Ðventojo Raðto, skelbiant Naujuosius metus, Atgailos dienà, kitas metines ar mënesines ðventes, jubiliejiniø metø pradþià, karaliaus patepimà, pasninkà, pradedant ar baigiant kovà. Ðofaru iðgaudavo kelis (34) netikslios intonacijos, 212 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS natûralaus garsaeilio garsus. Ðofaro vizualiniai ypatumai Ðventajame Raðte nenusakomi. Informacijos apie tai suteikiama vëlesniø laikø ðaltinyje Talmude (sudarytame IIV a. po Kr.): skelbiant jubiliejinius ir Naujuosius metus veikiausiai signalizuota tiesiu kalnø oþio ar antilopës ragu, kurio pûstukas buvo paauksuotas, o pasninkà skelbdavo iðlenktu avino ragu, kurio pûstukas buvo pasidabruotas. Nepaaiðkinama, koks reikðminis skirtumas buvo tarp kalnø oþio (antilopës) ir avino rago, taèiau priimtini abu variantai: neva tiesus ragas susijæs su tiesiomis, ðvariomis þmogaus mintimis Dievo akistatoje, o lenktas su þmogaus sielos paslankumu (traktatas Roð Haðana, 3 skyrius, 26 b). Daug dëmesio Talmude skiriama ritualiniam ðofaro tinkamumui ir garso ðvarumui-natûralumui. Siekiant iðsaugoti garso originalumà, kaip raðoma toliau tame paèiame traktate, buvo draudþiama instrumentà taisyti (vienintelë iðimtis buvo leidþiama per daug ilgà ðofarà sutrumpinti), átrûkæs jis jau nebetikdavo naudoti. Dekoruoti iðraiþymais irgi ne visuomet buvo leidþiama (traktatas Roð Haðana 27 b). Pasak J. Koliados, bûdingas instrumento ilgis apie 40 centimetrø, taèiau pasitaikydavo ir miniatiûriniø (16 cm), ir gerokai didesniø (80 cm)4. Ðofaras yra daþniausiai minimas instrumentas Senajame Testamente 74 kartus5, jis vienodai reikðmingas visose Tanacho dalyse: ir Ástatyme, ir poetinëse bei istorinëse knygose. Tai liudija ðofarà buvus neatsiejamu ávairiø biblinio laikotarpio istoriniø periodø atributu. Norisi paprieðtarauti rusø muzikologës J. Kolia- JAUNØJØ OPUSAI dos teiginiui, kad ið pradþiø izraelitai, kaip ir kitos senosios tautos, rago skambëjimà siejo su gamtos stichijomis, taèiau palaipsniui atsisakë pagoniðkosios mistinës ðofaro traktuotës ir ilgainiui ðofaro garsas tapo dieviðkojo buvimo ir Jo ávairialypio (ðaukianèio, grësmingo, didingo, etc.) balso þenklu6. Jau pirmajame (Biblijos knygø iðdëstymo eiliðkumo prasme) ðofaro paminëjime Iðëjimo knygoje (19, 1319) ðis instrumentas aiðkiai siejamas su Dievo kalbëjimu, o þemës drebëjimas ir kiti þenklai tëra Dievo galybës vaizdiniai. Mozës penkiaknygë yra, kaip manoma, viena seniausiø Biblijos daliø, todël darytina iðvada, kad ið pat pradþiø ðofaras buvo suvokiamas kaip dieviðkasis atributas. Be to, jei þydams ir darë átakà aplinkiniø pagoniðkøjø kraðtø mitologija, tai toji átaka truko visais jø istorijos laikotarpiais ir bûdavo transformuojama atitinkamai pagal judaizmo poreikius. Todël apie esminá ðofaro reikðmiø pokytá kalbëti tikrai neverta, nors, be abejo, skirtingose Biblijos knygose, ypaè poetinëse, ðio instrumento reikðmës iðplëtojamos, ágauna ávairesniø charakteristikø. Ðofaras pirmà kartà paminimas itin reikðmingomis aplinkybëmis: jis tampa Dievo duodamu þenklu þydø tautai: ... treèià dienà Vieðpats nuþengs ant Sinajaus kalno visø þmoniø akivaizdoje .... Tik ragui sugaudus ilguoju gaudesiu [hebr. bimeðoch hajovel], jie galës lipti á kalnà ... Treèiàjà dienà ... rago [hebr. ðofar] gaudesys buvo toks skardus, kad visi esantieji stovykloje þmonës drebëjo ... Rago [hebr. ðofar] gaudesys darësi vis skardesnis. Mozei kalbant, Dievas atsakë jam perkûno griausmu [hebr. kol] (Ið 19, 1119)7. Ðiame fragmente vartojami du rago pavadinimai ðofaras ir jovelis. Hebrajø ir finikieèiø kalbø þodis jovel8 turi kelias reikðmes: avino arba oþio ragas, rago skambëjimas, jubiliejinis. Ðiame kontekste jovelis gali þymëti rago skambëjimà arba, pritaikant kità jo reikðmæ jubiliejinis, gali nurodyti tam tikrà sutartàjá kartà nuskambësiantá ðofaro signalà. Taigi joveliu Iðëjimo knygos istorijoje veikiausiai vadintas ne pats ragas, o jo garso charakteristika arba signalø skaièius, nors kai kurie mokslininkai, remdamiesi Talmudo traktatais, jovelá ðiomis aplinkybëmis charakterizuoja kaip didesná ir galingesnio garso ragà nei ðofaras9. Apibûdinant rago skambëjimà, vartojamas ne tik posakis bimeðoch hajovel (meðech reiðkia ilgà tæstiná garsà), bet ir þodþiø junginys kol haðofar, reiðkiantis ðofaro balsà, tarsi nusakant Dievo ar þmogaus balsà. Ðiose eilutëse griaustinio, ðofaro garsai ir Dievo balsas jungiami bendru þodþiu kol, tarsi norint iðreikðti stiprø emociná patyrimà. Áspûdá sustiprina ir kitame skyriuje uþraðytas posakis visa tauta regëjo griaustinio ir ðofaro balsus(Ið 20, 1810). Kaip ðià eilutæ interpretuoja þydø tradicijos tyrinëtojas B. I. Bermanas, toks regëjimas þymi sudëtingiausio lygio pranaðystæ, taip pat grësmæ ir baimæ, kuri iðtiko tautà iðgirdus visiðkai naujà Apreiðkimo þinià11. Þymus XX a. Biblijos komentatorius U. Cassuto ðioje istorijoje paminëtà ðofaro gausmà interpretuoja ne kaip instrumento garsà, o kaip stiprëjanèio vëjo ðvilpimo kalnø tarpekliuose metaforà12. Tai, kad ðioje istorijoje ðofaras simbolizuoja paties Dievo balLOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 213 KA MI L Ë R U P EI K AI T Ë sà, patvirtinama Pakartoto Ástatymo knygoje: Ðiuos þodþius ... Vieðpats galingu balsu tarë visai jûsø bendrijai prie kalno.... (Ást 5, 22). Pranaðo Izaijo knygoje ðofaras tiesiogiai prilyginamas balsui ir yra aiðkiai siejamas su teismu (Iz 58, 1): balso pakëlimas nurodant bedievystæ prilyginamas rago gausmui skelbiant Paskutinájá teismà. Suskambus ragui, kaip Dievo valios ðaukliui, ávairiuose kraðtuose iðsklaidyta tauta susirinks á Jeruzalæ garbinti Aukðèiausiàjá (Iz 27, 13). 47-ojoje psalmëje pakilioje ðlovinimo giesmëje Vieðpaties didybës ir jëgos paveikslas taip pat kuriamas ragø gausmo (hebr. kol ðofar) ávaizdþiu. Ðofaras, kaip Dievo pergalës prieð Judëjos prieðus þenklas, skelbiantis iðpirkimà teisiesiems, yra ryðkus Zacharijo knygoje: Pats Vieðpats Dievas duos þenklà rago gausmu (Zch 9, 14). Joelio knygoje ðofaro simboliu taip pat kuriama Didþiosios Vieðpaties dienos Paskutiniojo teismo atmosfera (Joel 2, 1 ir 15 eilutës). Tai toli graþu ne vienintelës Tanacho eilutës, kuriose ryðkus ðofaro vaizdinys. Pranaðø Ezechielio, Sofonijo, Amoso, Ozëjo knygose ðofaras minimas kaip áspëjimo, dvasinio pabudimo, atgimimo þenklas. Nepriklausomai nuo skirtingø Biblijos knygø uþraðymo periodø, ðofaro prasmës, kurios tikriausiai þodinës tradicijos bûdu buvo perduodamos ið kartos á kartà, buvo stabilios ir svarbios visø Biblijos autoriø sàmonëje. Biblijoje atskleidþiamos ir kitos ðofaro funkcijos: paskelbti pavojø (Neh 4, 12 19), kovà (Job 39, 24 25), atbaidyti prieðus (Ts 7, 8; 7, 22), suðaukti tautos susirinkimà (Ts 3, 27 ir 6, 34), garbinti Dievà 214 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS (2 Sam 6, 15; Ps 150, 3). 1 Samuelio knygoje skaitome: Saulius pûtë ðofarà visoje ðalyje, tardamas... (1 Sam 13, 3)13. Tikriausiai ðis posakis reiðkia, kad visa tauta iðgirdo apie Sauliaus pergalæ prieð filistinus, mat viena ið ðofaro pûtimo reikðmiø yra praneðti apie pergalæ (ragas Biblijoje daþnai iðreiðkia pergalæ, triumfà). Minëtasis kol nëra vienintelis pavadinimas rago garsui nusakyti. Keletoje Toros eiluèiø ávardijami ragø garsai terua (hebrajiðkai tai reiðkia ðauksmà, vibruojantá garsà). Nuo pat pirmøjø terua paminëjimø Kunigø ir Skaièiø knygose ðofaras susijæs su deginamàja auka, t.y. Dievo garbinimu, ir septintojo mënesio pirmàja diena ðabu (Kun 23, 24). Turint omenyje paèià ðabo koncepcijà Senajame Testamente (tai ðvento poilsio diena, skirta Dievui, prisimenamas Jo gailestingumas ir jëga, iðvedus izraelitus ið Egipto), matome, kad rago garsai padëdavo bendrauti su Juo, pagerbti Já atnaðaujant deginamàjà aukà, ir galëjo þenklinti paties Dievo balsà. Iðkilminga ir ðventa septintojo mënesio pirmoji diena, Skaièiø knygoje pavadinta jom terua rago gausmo diena (Sk 29, 1), ilgainiui tapo þinoma kaip Roð Haðana Naujøjø metø ðventë14. Metaforinis ðofaro paminëjimas ST pranaðø raðtuose, áspëjantis þmones dël nuodëmiø ir kvieèiantis atgailai, tikriausiai kilo ið jom terua rago gausmo ðventës, kai kasmet rago skardëjimas sukviesdavo tautà deðimties dienø atgailai ir apsivalyti prieð Iðpirkimo dienà15. Beje, jom terua ir Iðpirkimo diena, kitaip negu kitos masinës ðventës, nesietos su konkreèiu istoriniu ar nacionaliniu ávykiu, o veikiau buvo asmeniðkos, skir- JAUNØJØ OPUSAI tos atgailai ir individualiai kontempliacijai. Taigi ðiuo poþiûriu ðofaras susijæs su asmenine tikinèiojo atsakomybe Dievui. Keletoje psalmiø minint ðofaro garsus, primenanèius tikintiesiems Dievo vieðpatavimà ir Jo teisingumà, tikriausiai nurodoma bûtent jom terua ðventë (Ps 47, 6; 89, 16; 98, 6). Jubiliejiniø penkiasdeðimtøjø metø pradþià taip pat paskelbdavo ðofarø garsai (Kun 25, 9), ðioje ðventëje ágydavæ gailestingumo aspektà: jubiliejiniai jovel avino rago metai buvo malonës laikas, kai visi vergai atgaudavo laisvæ. Rago, kaip dieviðkojo atributo, reikðmë ryðki ir ðioje Toros eilutëje: Vieðpats, jø Dievas, yra su jais, ir karaliaus ðauksmas (hebr. teruat melech) girdimas tarp jø16 (Sk 23, 21). Tuo metu Izraelis dar neturëjo karaliaus institucijos, todël èia tikriausiai kalbama apie dangiðkàjá Valdovà, naudojant tà patá þodá terua, skirtà nusakyti rago garsams; ðie prilyginami Dievo ðauksmui, t. y. balsui. 1 Karaliø knygoje (1, 39) ðofaras minimas kaip iðkilmingas þenklas Saliamono karûnavimo ceremonijoje. Izraelyje ásigalëjus monarchijai (~1020 m. pr. Kr.), naujojo valdovo þengimà á sostà praneðdavo ðofaro garsai, o jom terua metu ðio instrumento garsai skelbdavo Dievà esant visos þemës, visos kûrinijos karaliumi. Jozuës knygoje pateikiama gerai þinoma istorija apie Jericho sienø griuvimà gaudþiant ragams. Garso poveikio galimybiø poþiûriu panaði istorija þinoma graikø mitologijoje. Dzeuso sûnus Amfionas, norëjæs pastatyti sienà aplink Tëbus, grojo kitara. Kitaros apolonið- kojo instrumento garsø darna padëjo suvaldyti materijà: akmenys ðoko aplink Amfionà ir patys sustojo á sienas. Septynios Tëbø sienos siejamos su septyniomis Amfiono kitaros stygomis. Èia ryðki sàsaja su skaièiaus 7 simbolika Jozuës knygoje: kariai septynias dienas þygiavo aplink Jerichà, septyni kunigai Sandoros skrynios priekyje neðë septynis ragus. Þmonës, vos iðgirdæ ragø gausmà, suriko galingu ðauksmu, ir siena griuvo (Joz 6, 20). Ðofaro garsai Biblijoje apibûdinami kaip gàsdinantys ir bauginantys (Am 3, 6) tikriausiai todël siekiant sugriauti Jericho sienas, buvo puèiami ðiurpø skambesá pajëgûs iðgauti instrumentai. Abiejose istorijose garsø reikðmë yra labai svarbi, lemia pergalæ prieð atitinkamas aplinkybes (Amfionas turëjo pastatyti, Jozuë nugriauti). Jozuës knygoje vienintelá kartà Biblijoje pavartojami ðie junginiai ragams apibûdinti: ðofarot ha jovelim (6 sk. 4 eil.) ir keren hajovel17 (5 eil.). Atsiþvelgiant á aukðèiau minëtà jovelio reikðmiø daugiaprasmiðkumà, galima daryti tokias prielaidas: 1) ankstyvuoju (Mozës Jozuës) þydø istorijos periodu nebuvo reikðminio skirtumo tarp ávairiø ragø pavadinimø, kadangi toje paèioje 5-oje eilutëje greta keren hajovel ta paèia prasme minimas kol haðofar; 2) jubiliejinis ðofaras ir jubiliejinis kerenas18, arba ðofaraskerenas ið avino rago galëjo bûti specifiniai ragai (pavyzdþiui, didesni uþ áprastus ðofarà ir kerenà arba stipresnio garso) ir naudoti ypatingomis progomis. Ádomu, kad 5 eilutëje greta keren hajovel minimas kol haðofar, ðofaro balsas taip pat, kaip Iðëjimo knygoje. Jericho LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 215 KA MI L Ë R U P EI K AI T Ë miesto uþëmimo istorijoje buvo puèiami septyni ragai, todël ðofaro paminëjimà vienaskaita, t.y. junginá kol haðofar Jozuës knygoje, galima traktuoti kaip bibliniø vaizdiniø kalba uþkoduotà simboliná slëpiná: kol haðofar ðioje istorijoje nurodo ne vien septyniø puèiamø ragø gausmà, bet visø pirma þenklina lemtingà Dievo ásikiðimà svarbiu istorijos momentu. Kaip Iðëjimo knygoje, iðgirdæ kol haðofar, izraelitai turëjo veikti prisiartinti prie Sinajaus kalno, taip ir Jozuës knygoje, skambant ðofaro balsui, jie turëjo garsiai ðaukti (hebr. terua gedola) siekdami þadëtos pergalës. Panaði ðofaro átaka atskleidþiama Teisëjø knygoje: uþpuolæ prieðø stovyklà, Gedeono vadovaujami kariai pradëjo vienu metu pûsti 300 ragø, sukeldami stovykloje sàmyðá (Ts 7, 1632). Abi istorijos Jozuës ir Teisëjø knygose turi pasikartojantá motyvà: Dievas paþadëjo atiduoti prieðus á izraelitø rankas prieð prasidedant kovai (þr. Joz 6, 2 ir Ts 7,7). Taèiau siekiant paþado iðsipildymo, Jozuës knygoje pûsti ðofarus buvo ásakyta paties Dievo, o Gedeonas savo iniciatyva iðrinktiems 300 vyrø ádavë ðofarus ir paliepë skardenti. Gedeono istorija byloja, kad jis gerai iðmanë ðofarø garsø reikðmæ: Vieðpaties Dvasia nuþengë ant Gedeono. Jis trimitu (hebr. ðofaru) suðaukë Abiezerio palikuonis, kurie susirinko pas já (Ts 6, 34). Ðofaras siejamas su Dievo Dvasia, atbaidanèia piktàsias jëgas, todël Gedeonas ðofarus, kaip Dievo Dvasios buvimo þenklus, ádavë savo kariams. Aptartas tris istorijas (Iðëjimo, Jozuës ir Teisëjø knygose), uþraðytas, kaip manoma, 1300900 m. 216 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS pr. Kr. laikotarpiu, sieja ðofaro, kaip lemtingo Dievo þenklo, svarba. Anot J. Koliados, Jericho sienø griuvimà gaudþiant septyniems ðofarams galima laikyti realiu faktu, nes atitinkama ðofarø garsø kombinacija su garsiu þmoniø riksmu sukelia unikalø akustiná efektà, kai galingas garso bangø sklidimas pajëgus sugriauti akmeniná statiná19. Deja, nëra archeologiniø árodymø, kad Jerichas 13 a. pr. Kr. buvo uþimtas þydø20. Taèiau net jei ir Jerichas niekuomet negriuvo nuo ðofarø gausmo, svarbiausia yra ta Biblijos autoriø ðofarui priskiriama jëga pakeisti realybæ. Tam tikros tiesos per ðimtmeèius tampa tokios tikros, kad visai nebesvarbu, ar tai ið tikrøjø ávyko, svarbiausia yra þodinës tradicijos bûdu perteikiama iðmintis. Ðofaro garsai ant Sinajaus kalno, simbolizuojantys Dievo balsà, ðventumà ir Jo aktyvumà, ðiose Jozuës ir Teisëjø knygø istorijose transformuojami á Dievo pagalbos þenklà tolesnëje þydø istorijoje. Ðofaro garbingà simbolikà þydø pasaulëþiûroje galëjo lemti tai, jog jis natûralus ragas (apie jo autentiðkumo svarbà, kaip minëta, uþsimenama Talmude), ne þmoniø rankomis padarytas, bet sukurtas Dievo kaip viso pasaulio sukûrëjo. Bûdamas gyvulio savigynos þenklu, ragas ir kituose senuosiuose kraðtuose (ypaè Mesopotamijoje) simbolizavo stiprybæ, dràsà, orumà ar net paèià dievybæ. Kai kuriose emocinæ átampà kurianèiose Ðventojo Raðto eilutëse ragas ðofaras minimas kartu su trimitu (hebr. chacocra) abu instrumentai simbolizuoja Dievo teismà, teisingumà, pavyzdþiui, JAUNØJØ OPUSAI Ozëjo pranaðystës veiksminëje ir emocinëje kulminacijoje: Pûskite ragà Gibëjoje, trimità Ramoje! Skelbkite pavojø BetAvene... (Oz 5, 18). Ádomià eilutæ randame 2 Kronikø knygoje. Atnaujindami sandorà su Dievu, izraelitai davë priesaikà Vieðpaèiui galingu balsu, dþiaugsmingu ðauksmu, trimitais ir avinø ragais (hebr. u vachacocrot u vaðofarot) (2 Kr 15, 14). Sudarant sandorà, instrumentai tarsi atstovavo ðventajai ðaliai Dievui, nes chacocra simbolizavo Jo ðventumà, o ðofaras Jo balsà. Ragas ir trimitas kartu minimi taip pat ir 98 psalmës 6 eilutëje: trimitais ir rago gaudesiu [hebr. bachacocrot vekol ðofar] kelkite dþiugøjá klegesá Karaliaus, Vieðpaties, Artume. Ðioje pakilioje psalmëje apdainuojama Vieðpaties pergalë, gerumas, iðgelbëjimas, tad simboliðka, kad joje minimi bûtent ðias savybes iðreiðkiantys instrumentai: chacocra, ðofaras ir kinoras (lyros tipo styginis, 5 eilutëje). Giminingumà tarp trimito ir rago reikðmiø taip pat nurodo þodþiai, apibûdinantys jø garso iðgavimo bûdà: sàvokos tekija, terua, tekija gedola vartojamas pakaitomis minint abu instrumentus. Talmude (Roð Haðana, 26 b) taip pat uþsimenama apie ðofarø ir chacocrø derinimà rituale: jeigu ðofaru pûsdavo ilgà garsà, tai chacocra iðgaudavo trumpus garsus, ir atvirkðèiai. Galima ir kitokia ðiø instrumentø santykio interpretacija: ragas jëgos, tvirtumo simbolis reprezentuoja vyriðkàjá pradà, o sidabrinis trimitas, simbolizuojantis skaistumà, maldingumà, gali atspindëti moteriðkàjá pradà (pati gramatika nesiprieðintø tokiai traktuotei: hebrajiðkai ðofar yra vyriðkos giminës, o chacocra moteriðkos giminës daiktavardis). Mûsø eros pradþioje ðofaras ágavo daugiau reikðmiø ir buvo naudojamas ávairesnëse situacijose. Já pûsdavo melsdami lietaus po ilgos sausros, taip pat epidemijø metu; ðofaro fanfaros buvo toliau naudojamos kovose su prieðais. Buvo áprasta paskelbti visuotiná pasninkà ir melstis palydint ðofarø garsams21. Taèiau galutinai sugriovus Ðventyklà, ðofaras teliko puèiamas tik per Roð Haðana Naujuosius metus; kaip moko þydø tradicija, skambanèio instrumento matyti nedera, galima girdëti tik jo garsà. Tai tarsi prilygina instrumentà paèiam judëjø Dievui, su kuriuo tikintieji bendrauja ne vizualiai, o garsais, t.y. balsu. Tiktai tas, kuris atidþiai klauso skambanèio ðofaro garso, laikomas ávykdanèiu religiná priesakà (Talmud Roð Haðana, 27b). Ðofaro, pagrindinio Roð Haðana ðventës simbolio, garsas rabinistinëje tradicijoje tapatinamas su ðirdies balsu: ðofaras pagamintas ið nemàstanèio gyvulio. Tai parodo, kad tiesa leidþia mums iðvengti gyvuliðkø veiksmø, skatinanèiø mus nusidëti. Kai atgailaujame, ðio pasaulio gyvuliðkumà paverèiame ðventumo bûsena. Taigi, savo kritimà galime paversti ðventumu. Gyvulio rago panaudojimas simbolizuoja kritimà, gyvuliðkà elgesá, kuris kartu ágalina siekti tokiø aukðtumø kaip atgaila22. Tokio pobûdþio simbolikà (aprëpianèià ir kitus biblinius instrumentus) viduramþiais ypaè iðplëtojo Baþnyèios Tëvai. Be ðofaro, Senajame Testamente svarbus ir kerenas, pasiþymintis keliomis reikðmëmis gyvulio rago, naudoto riLOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 217 KA MI L Ë R U P EI K AI T Ë tualiniais tikslais ar aukuro puoðybai, ir muzikos instrumento. Hebrajiðkas þodis keren reiðkia ir ragà, ir ðvytëjimà (spindëjimà), tad dël ðio dviprasmiðkumo kerenas Biblijoje siejamas su ðviesa, orumu, iðgelbëjimu. Jis daugiausia minimas Psalmëse, Danieliaus, Izaijo pranaðystëse. Nëra galutinai aiðku, koks buvo kereno ir ðofaro santykis. Kaip muzikos instrumentas kerenas minimas tik du kartus ir tik pasaulietiniame kontekste (minëtoje istorijoje apie Jericho uþëmimà Jozuës knygoje ir Danieliaus pranaðystëje, Babilono rûmø orkestre); Talmude (Roð Haðana, 26a) jis traktuojamas visø pirma kaip galvijo ragas, taip pat kaip natûralus muzikinis ragas apskritai (neiðvengta ir iðminèiø ginèø apie galimà ðofaro ir kereno sinonimiðkumà). Manoma, kad kerenas galëjo bûti viena seniausiø judëjø muzikinio rago atmainø23, taèiau tikëtina, kad tuomet archajiðkiausio instrumento muzikinë funkcija bûtø paminëta Mozës Penkiaknygëje (kaip ðofaro ir jovelio). Taigi jei ðofaras vienareikðmiðkai yra vienas ryðkiausiø simboliniø muzikos instrumentø Ðventajame Raðte, tai kerenà identifikuoti sudëtingiau ir jis reikðmingesnis Biblijoje ne kaip muzikos instrumentas, bet bûtent kaip gyvulio ragas. Pirmàkart kerenas paminimas Pradþios knygoje, Izaoko aukojimo scenoje (Pr 22, 13): Kai Abraomas pakëlë akis, jis pamatë avinà, ragais ástrigusá krûme. Abraomas tada priëjo, paëmë avinà ir paaukojo já kaip deginamàjà aukà vietoj savo sûnaus. Pasak þydø tradicijos, avino ragai ðioje istorijoje simbolizuoja Ab- 218 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS raomo paklusnumà Dievui, o kartu ir visos þydø tautos pasiaukojimà Jam. Galima graþi ðios istorijos sàsaja su ðofaro þenklinama Dievo apraiðka Iðëjimo knygoje: Abraomas pamatë avinà, ragais ástrigusá krûme kaip materialià atnaðavimui skirtà aukà, o tauta, gavusi Deðimt Dievo ásakymø, regëjo rago ðofaro balsà kaip kvietimà nematerialiajai, dvasinei aukai. Pranaðø Jeremijo ir Amoso knygose pavartotos specifinës frazës nukirstas ragas, nulauþtas ragas byloja, kad stiprieji bus nuteisti ir praras savo galybæ. Jobo knygoje poetiðkai ir vaizdþiai iðreiðkiamas gedulas ir pralaimëjimas naudojant kerenà kaip simbolá: Að savo kûnà apdengiau aðutine; savo ragà paslëpiau dulkëse (Job 16, 15)24. Ir atvirkðèiai, dþiaugsmà ir pergalæ iðreiðkia frazës iðkeltas ragas, iðaukðtintas ragas (Ps 75, 10; Ps 89, 17). Pats Dievas prilyginamas iðgelbëjimo ragui (2 Sam 22, 3; Ps 18, 2). Dþiaugsmà ir iðaukðtinimà kerenas iðreiðkia Onos giesmëje (1 Sam 2, 110): to paties simbolio rago kartojimas pirmojoje ir paskutinëje ðio poetinio teksto eilutëse tarsi árëmina visà pasakojimà. Tokie pakartojimai Ðventajame Raðte yra iðkalbingi, skirti áspûdþiui ir vaizdiniams sustiprinti. Dievo galià taip pat simbolizuoja ragai: Spinduliai [hebr. karnajim] ðvysèiojo ið jo rankos ið ten, kur slypi Jo galybë (Hab 3, 4). Ði eilutë, kurioje panaudojama kita kereno reikðmë spinduliavimas, ðvytëjimas primena istorijà Iðëjimo knygoje (34, 29 30), kur kerenas simbolizuoja Dievo ðlovæ: Mozës, nusileidþianèio nuo Sinajaus kalno su Deðimèia Dievo ásakymø, veidas vadina- JAUNØJØ OPUSAI mas spinduliuojanèiu (hebr. karan ðvytintis). Ði eilutë ákvëpë tokias interpretacijas kaip garsiojo Mikelangelo Mozës skulptûra èia þydø pranaðas pavaizduotas su dviem ragais. Menininkà tikriausiai inspiravo lotyniðkoji Biblijos tradicija (Vulgata), kur hebrajiðkasis karan iðverstas kita jo reikðme raguotas (lot. cornutam). Kerenas buvo svarbus kaip ritualinis indas, kurá pranaðai naudodavo patepimo aliejui laikyti (1 Sam 16, 13). 1 Karaliø knygoje apraðytoje karaliaus Saliamono patepimo ceremonijoje kerenas ir ðofaras minimi kartu: ...kunigas Zadokas, paëmæs ið Padangtës aliejaus ragà [hebr. keren], patepë Saliamonà. Paskui jie papûtë ragà [hebr. ðofar], ir visi þmonës suðuko: Tegyvuoja karalius Saliamonas! (1 Kar 1, 39). Ðioje eilutëje aiðkiai sugretinamos abiejø ritualiniø ragø kereno, kaip indo patepimo aliejui laikyti, ir ðofaro, kaip signalinio muzikos instrumento funkcijos. Ádomi kereno reikðmë pranaðo Danieliaus regëjimuose: èia avinø ir oþiø ragai simbolizuoja pagoniø valdovø ir jø karalysèiø galybæ, taigi neigiamà jëgà (Dan 78). Treèiajame pranaðystës skyriuje (Dan 3, 5) kerenas su dar keliais, aramëjiðkai vadinamais ir kitose Biblijos knygose neminimais instrumentais, minimas karaliaus Nebukadnezaro statulos garbinimo ceremonijoje kaip muzikinis instrumentas25: ðauklys garsiai paskelbë: O tautos ir gentys visø kalbø, jums ásakyta, kad, iðgirdæ balsà rago [aram. karna], dûdos, lyros, citros, arfos, bûgno ar bet kokio kito instrumento, turite parpulti ir pagarbinti aukso statulà, kurià pastatë karalius Nebukadnezaras (Dan 3, 45). Ðiam teksto fragmentui tiktø prielaida, kad kereno pavadinimas þenklino natûralius muzikinius ragus apskritai, taigi ir tuos, kurie babilonieèiø rûmø orkestre buvo puèiamieji instrumentai. Kita galima prielaida, jog kerenà kaip muzikinio rago tipà babilonieèiai perëmë ið judëjø tremties metu ir pritaikë savo apeigoms. Muzikologas J. Braunas pateikia kitokià versijà: karna ðiose eilutëse reiðkia metaliná arba moliná trimità, kurie Danieliaus knygos uþraðymo metu buvo plaèiai naudoti Naujojoje Babilono karalystëje ðventinëmis progomis26. Tokia interpretacija, netgi remiantis atitinkamais archeologiniais duomenimis, nëra galutinai átikinanti, kadangi etimologiðkai karna itin giminingas hebrajiðkajam kerenui, kuris buvo ne kas kita, kaip natûralus gyvulio ragas. Net ir Targumuose, aramëjiðkuose hebrajiðkojo Biblijos teksto vertimuose (IIII a. po Kr.) rago pavadinimas verèiant nesupainiojamas su trimitu; to negalima pasakyti apie Septuagintà (graikiðkàjá Tanacho vertimà27). Taigi net ir gerokai vëlesniais laikais negu buvo uþraðyta Danieliaus knyga, aramëjø kalba ragas nebuvo tapatinamas su trimitu. Gráþtant prie nemuzikiniø kereno prasmiø, iðkeltas, iðaukðtintas ragas yra dþiaugsmo, pergalës atributas, o paslëptas, t.y. nuleistas, ragas iðreiðkia kanèià, pralaimëjimà, tremtá. Iðkeltas iðgelbëjimo ragas randamas ir Naujajame Testamente, Luko evangelijoje uþraðytoje Zacharijo giesmëje (1, 69), kurioje ryðki Senojo Testamento poetiniø tekstø stilistika. Apreiðkimo Jonui knygoje apraðytà keturiø Dangiðkosios Jeruzalës auksiLOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 219 KA MI L Ë R U P EI K AI T Ë nio aukuro ragø vaizdiná galëjo lemti Ðventyklos apeigos, kuriuose kerenas buvo svarbus ritualinis objektas, aukuro puoðmena. Taigi nors kereno kaip muzikos instrumento statusas atsiskleidþia tik dviejuose Senojo Testamento pasakojimuose, jo kaip dþiaugsmo, pergalës ir spindesio simbolika labai ryðki poetiniuose Ðventojo Raðto tekstuose. Ankstyvojoje Baþnyèioje instrumentai nebuvo naudojami Dievo garbinimui, tikriausiai todël Naujajame Testamente jiems skiriama nedaug dëmesio. Ragas graikø romënø kultûroje nebuvo paplitæs, tad Naujajame Testamente vietoj Senajame tokio reikðmingo ðofaro daþniausiai minimas trimitas (gr. salpinge), kuris visoje Romos imperijoje buvo naudojamas ðventovëse ir kovose. NT autoriai ypaè plëtoja eschatologinæ ðio instrumento reikðmæ. Paskutiniojo teismo áspûdis sustiprinamas Dievo ar angelø puèiamo trimito garsais (Mt 24, 31; 1 Tes 4, 16). Pirmajame Apreiðkimo knygos skyriuje Jëzaus Kristaus balsas apibûdinamas kaip galingas balsas, tarsi trimitas (1, 10); èia ryðki paralelë su Dievo balso nusakymu Iðëjimo knygoje, Dievui kalbant rago gausmu ant Sinajaus kalno (Ið 19). 8 skyriuje septyniø angelø trimitavimas simbolizuoja Paskutinájá teismà. ST jom terua reikðmë NT iðplëtojama iki paskutinio, áspëjamojo Dievo ðauksmo þmonijai, raginanèio pasiruoðti Paskutiniojo teismo dienai, kuri taip pat bus rago gausmo diena, tik jau nebe ðventiðka, o ágavusi rûstybës atspalvá. Laiðke Þydams, primenant Dievo susitikimà su Moze ant Sinajaus kalno, ðo- 220 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS faras taip pat pakeièiamas trimitu (12, 19) laiðko autorius neskyrë didelës reikðmës originaliems hebrajø instrumentams. Mato evangelijoje minimas trimitavimas gatvëse ir sinagogose (6, 2), o juk yra þinoma, kad sinagogose skambëdavo tik ðofaras. Ði eilutë gali paskatinti daryti prielaidà, kad NT autoriai galëjo turëti omenyje ðofarà, tiesiog jo ir trimito pavadinimø neskyrë. Arba ðià eilutæ derëtø suprasti tik metaforiðkai: neva trimituoti reiðkia girtis siekiant vieðo pripaþinimo. Pirmaisiais krikðèionybës amþiais ir ypaè viduramþiais, kai instrumentø simbolika buvo itin iðplëtota, ji nutolo nuo pirminiø, judëjams aktualiø reikðmiø ir praktiniø instrumentø funkcijø, jø svarbos apeigose. Baþnyèios Tëvai dël graikø filosofijos átakos veikiau transformavo vieni kitø iðsakytas mintis, negu ieðkojo pirminiø instrumentø prasmiø komentuodami jau paèias Ðventojo Raðto interpretacijas, o ne autentiðkà tekstà. Skirtumà lëmë ir tai, kad ankstyvojoje Baþnyèioje instrumentai nebuvo naudojami, taigi Baþnyèios Tëvø svarstymai buvo kilæ ne ið praktiniø poreikiø, o veikiau ið teoriniø apmàstymø atsiþvelgiant á graikø ir romënø muzikoje naudojamus Biblijoje minimø instrumentø atitikmenis. Ðofaro tuose komentaruose nebeliko; Baþnyèios Tëvai daþniausiai interpretuodavo trimito reikðmes. Apibendrinant rago bûtá Ðventajame Raðte galima pavadinti simboliniu garsiniu þydø tautos istorijos atspindþiu. Ragas savo pavidalu bei skambesiu simbolizuoja atskaitos taðkà þydø tautos istorijoje protëvio Abraomo bendrystæ JAUNØJØ OPUSAI su Dievu. Ðofaro gausmas ant Sinajaus kalno Aukðèiausiojo þenklas, skambantis kartu su Deðimèia Dievo ásakymø, itin reikðmingo þydø istorijos etapo pradþia: tuomet buvo suformuotas kertinis judaizmo dvasinis kodeksas. Galima teigti, kad ðofaras, kaip garsinë ávykiø ant Sinajaus kalno atmintis, judëjams tiesiogiai primindavo ir tebeprimena Deðimt Dievo ásakymø. Ir pagaliau Jericho miesto uþëmimo istorija: izraelitams uþkariaujant Paþadëtosios þemës valdas, muzikiniams ragams, kaip dvasiniams pergalæ lëmusiems ginklams, skiriama ypatinga reikðmë. Ðofaras visame Ðventajame Raðte yra garsinis Dievo veikimo, Jo teismo ir teisingumo simbolis bei vienintelis ið instrumentø yra tiesiogiai prilyginamas Dievo balsui. Ðis ragas tebëra vienintelis bûdingas judëjø instrumentas praëjus beveik 2000 metø po Jeruzalës Ðventyklos sugriovimo. Kereno ir jovelio, kaip muzikos instrumentø, simbolika neprilygsta tokioms iðplëtotoms ðofaro prasmëms. Kerenas þenklino gyvulio ragà apskritai, turëjo ritualinio objekto funkcijà, galëjo simbolizuoti ir neigiamas jëgas bei iðdidumà, o kaip muzikinis ragas minimas Biblijoje tik du kartus. Antroji kereno reikðmë spindesys, ðvytëjimas rado platø atgarsá poetiniuose Biblijos tekstuose, kuriuose simbolizuoja pergalæ, orumà ir dþiaugsmà. Tik dviejose Ðventojo Raðto istorijose (Iðëjimo ir Jozuës knygose) minimas jovelis, kaip ir kerenas, pasiþymi daugiareikðmiðkumu: þymi avino ragà, jo skambëjimà, taip pat jubiliejø. Dël ávairialypës semantikos ir santûraus paminëjimo Biblijoje sudëtinga nusakyti tikràjà jovelio muzikinæ charakteristikà, taèiau galima prielaida, kad jubiliejinis ragas buvo ðofaro tipo instrumentas, naudotas ypatingomis aplinkybëmis. Rago paminëjimo Ðventajame Raðte aplinkybës atskleidþia jo simbolikos daugiasluoksniðkumà: ragas, turëjæs signalinækomunikacinæ funkcijà, tiek sakraliniame, tiek pasaulietiniame kontekstuose iðreiðkë þydø etniná tapatumà; ragas, kaip universalus gyvulio jëgos þenklas, simbolizavo valdþià, stiprybæ, pergalæ, dþiaugsmà; ragas, bûdamas Dievo balso, Jo veikimo ir lemties neiðvengiamumo þenklu, turëjo didelæ reikðmæ ritualø bei ðvenèiø metu. Literatûra ir nuorodos 11 12 13 14 15 Ed. Barry W. Holtz. Back to the Sources. Reading the Classic Jewish texts. New York, 1992, p. 35. J. Braun. Music in Ancient Israel/Palestine. Archeological, written, and comparative sources, Cambridge, 2002, p. 11. J. Koliada. Muzykalnyje instrumenty v Bibliji. Moskva, 2003, p. 154. Ten pat, p. 154. J. Braun, p. 26. Anot muzikologës J. Koliados 16 17 skaièiavimø, 72 kartus. Tikriausiai J. Braunas galëjo priskaièiuoti ir tokias vietas, kur minimas tiktai terua, t.y. rago-trimito garsas, bet ne pats instrumentas. J. Koliada, p. 159. Jei kitaip nenurodoma, cituojamas Ðventasis Raðtas. Senasis ir Naujasis Testamentas. Lietuvos Katalikø vyskupø konferencija. Vilnius, 1998. Cituojant Ðventojo Raðto fragmentus, LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 221 KA MI L Ë R U P EI K AI T Ë 18 19 10 11 12 13 14 15 16 222 skliausteliuose pateikiami instrumentø pavadinimai originalo kalba, kadangi vertime jie neatsispindi. Su ðiuo þodþiu siejamas Kaino palikuonio Jubalo, muzikos instrumentø iðradëjo (Pr 4, 21), vardas. J. Koliados apibendrinimas, Muzykalnyje instrumenty v Bibliji, p. 48 Mano paþodinis vertimas (bei pabrëþimas) ið: Hebrew - English Tanach. Jewish Publication Society. Philadelphia, 2003. B. I. Berman. Biblejskyje smysly. Moskva, 1997, p. 174. U. Cassuto. A commentary on the Book of Exodus. Jerusalem, 1983, p. 231232 Mano paþodinis vertimas. Ji ðvenèiama septintàjá mënesá (po Babilono tremties þinomà kaip Tiðri), pagal mus rugsëjá. Tiðri buvo pirmasis mënuo pagal Babilono kalendoriø, tad þydai pirmàjà Tiðri dienà pavadino Roð Haðana hebr. metø galva. Ði ðventë þymi Deðimties Atgailos dienø pradþià ruoðiantis Jom Kipur (Iðpirkimo) Dienai, kuri ðvenèiama deðimtà septintojo mënesio dienà. Pagal senesnájá þydø kalendoriø metai prasidëdavo pavasará Pesacho ðvente Nisano mënesá, pagal mus kovà-balandá, þr. Ið 12, 2 (þr. S. Bacchiocci. Gods Festivals in Scripture and History, V. 2: The Fall Festivals. Michigan, 1996). A. P. Bloch. The Biblical and Historical Background of Jewish Customs and Ceremonies. New York, 1980, p. 21. K. Burbulio parengtas Biblijos vertimas. Vilnius, 1996. Intarpas mano. LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 Ha yra þymimasis artikelis. Apie kerenà þr. tolesniame tekste. J. Koliada, p. 156. Archeologija nepalaiko Paþadëtosios þemës uþëmimo modelio tuo laikotarpiu, apie kurá kalba Biblija. J. R. Bartlett. Archeology and Biblical Interpretation. London, 1997, p. 23. A. Shiloah. Jewish Musical Traditions. Detroit, 1992, p. 42. Þr. www.aish.com/holidays/The_High_Holidays/graphics/hh00_header_rosh_hashana. J. Koliada, p. 5657. Kaip teigia muzikologë, kerenas veikiausiai buvo maþesnis nei ðofaras (apie 20 cm. ilgio) ir labiau iðlenktas. K. Burbulio parengtas Biblijos vertimas. Lietuvos Katalikø vyskupø konferencijos iðleistame Ðventojo Raðto vertime (1998) ði eilutë skamba taip: Uþsivilkau aðutinæ ant odos, sëdþiu èia dulkëse nugalëtas, o angliðkajame Tanacho vertime (Jewish Publication Society, 2003) kerenas ðioje eilutëje prilyginamas ðlovei: apsivilkau aðutine, ir palaidojau savo ðlovæ dulkëse. Taigi, vertëjai skirtingais vaizdiniais iðreiðkia tà paèià kereno simbolizuojamà idëjà. Danieliaus 2, 47, 28 fragmentas buvo uþraðytas aramëjiðkai. Kiti instrumentai, iðvardinami statulos garbinimo ceremonijoje kartu su karna, yra maðrokita, katros, sabcha, pesanterin, sumponeja. J. Braun, p. 33. Septuagintoje (apie 250 m. pr. Kr.) instrumentø pavadinimai kelia painiavà. Hebrajiðki rago pavadinimai ðofaras, kerenas, jovelis daugelyje fragmentø pakeisti trimitu (gr. salpinge). MÛSØ AUTORIAI Antanas ANDRIJAUSKAS, habilituotas humanitariniø mokslø daktaras, profesorius. Gimë 1948 m. Kaune. VDA profesorius. Kultûros, filosofijos ir meno instituto skyriaus vadovas, Lietuvos estetikø asociacijos prezidentas. 1973 m. Maskvos M. Lomonosovo universitete baigë filosofijos studijas. 1978 m. apgynë filosofijos daktaro, 1990 m. habilituoto daktaro disertacijas. 19811982 m. staþavosi Sorbonos universitete ir Collége de France. Vizituojanèio profesoriaus teisëmis skaito paskaitas ávairiose ðalyse. Yra paskelbæs 11 monografijø ir per 360 mokslo darbø. Moksliniø tyrimø sritys: filosofijos istorija, estetika, meno filosofija, menotyra, orientalistika, kultûrologija. 2003 m. uþ darbø ciklà Lyginamieji kultûros, filosofijos, estetikos ir meno tyrimai apdovanotas Valstybine mokslo premija. El. paðtas: [email protected] Jonas BALÈIUS, humanitariniø mokslø daktaras, docentas. Gimë 1943 m. Kultûros, filosofijos ir meno instituto vyresnysis mokslo darbuotojas, Vilniaus pedagoginio universiteto Etikos katedros vedëjas. 1986 m. apgynë disertacijà tema Prano Dovydaièio visuomeninës ir filosofinës paþiûros. Domisi etikos istorijos, filosofijos istorijos, lietuviø etinës minties klausimais. Rengia monografijà Dorovinë lietuviø identiteto problema. El. paðtas: [email protected] Auðra BIRGELYTË, magistrë. Gimë 1975 m. Marijampolës rajone. Baigë Vilniaus pedagoginio universiteto Gamtos mokslø fakultetà, ágijo geografijos magistro laipsná. Studijavo vokieèiø kalbà. Ðiuo metu Vilniaus pedagoginio universiteto edukologijos doktorantë. El. paðtas: [email protected] Romualdas DULSKIS (g. 1957), kunigas, teologijos daktaras, docentas. Vytauto Didþiojo universiteto Katalikø teologijos fakulteto dëstytojas. Europos katalikø teologø draugijos narys. Knygø Ekumeninë teologija (2001 m.) ir Paðaukimø teologija ir pastoracija (2004 m.) autorius. Moksliniø interesø sritis þmogaus paðaukimas ekumeninëje ir tarpreliginio dialogo perspektyvoje. El. paðtas: [email protected] Christoph FLÜELER, habilituotas humanitariniø mokslø daktaras. Gimë 1957 m. Stans (Ðveicarija). Fribourgo universiteto profesorius, skaito paleografijos ir kodikologijos kursus, dësto viduramþiø lotynø kalbà. Moksliniø interesø sritys: viduramþiø politinës filosofijos istorija, aristotelinës filosofijos recepcija viduramþiais, Petras Overietis, viduramþiø manuskriptø kodifikacija. El. paðtas: [email protected] Virginija JAKIMENKO, humanitariniø mokslø daktarë, docentë. Gimë 1956 m. Vilniuje. 1979 m. baigë filosofijos studijas Maskvos M. Lomonosovo universitete. 1988 m. apgynë filosofijos daktaro disertacijà. Dirbo Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto prodekane, Filosofijos ir politologijos katedros vedëja. Nuo 2000 m. Mykolo Romerio universiteto Filosofijos katedros docentë. Moksliniø tyrimø sritys: socialinë filosofija, logika, mokslo metodologija. El. paðtas: [email protected] Lina KLUSAITË, magistrë. Gimë 1971 m. Kaune. Baigë Kauno aukðtesniàjà meno mokyklà. Vytauto Didþiojo universitete ágijo teologijos bakalauro laipsná. 2005 m. VDU baigë teatrologijos studijas ir ágijo menotyros magistro laipsná. Nuo 2005 m. VDU doktorantë. El. paðtas: [email protected] Bronislovas KUZMICKAS, habilituotas humanitariniø mokslø daktaras, profesorius, Mykolo Romerio universiteto Filosofijos katedros vedëjas. Gimë 1935 m. Prienø rajone. 1960 m. baigë Vilniaus universitetà, 1966 m. apgynë filosofijos daktaro, 1984 m. habilituoto daktaro disertacijas. Dëstë filosofijà aukðtosiose mokyklose, dirbo moksliná darbà. Mokslinio darbo sritys: filosofijos istorija, katalikybës filosofija, etika. Paraðë septynias knygas, paskelbë apie 200 moksliniø, mokslo populiarinimo ir publicistiniø straipsniø. El. paðtas: [email protected] Nijolë LOMANIENË, humanitariniø mokslø daktarë, docentë. Gimë 1953 m. Palangoje. 1976 m. baigë Vilniaus universiteto Istorijos fakultetà, psichologijos specialybæ, filosofijos specializacijà. 1991 m. apgynë humanitariniø mokslø daktaro disertacijà. Dirbo Aukðtojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijoje, Vilniaus pedagoginiame universitete, nuo 1998 m. Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Filosofijos istorijos ir logikos katedros docentë. Moksliniø interesø sritys: logikos filosofija, aktualios moralës filosofijos problemos. El. paðtas: [email protected] Auðra MALKEVIÈIÛTË, magistrë. Gimë 1971 m. Rokiðkio rajone. 1995 m. Vilniaus universitete ágijo filosofijos bakalauro, o 1997 m. VDU filosofijos magistro laipsná. Ðiuo metu dirba Mykolo Romerio universiteto Filosofijos katedros lektore. Moksliniø tyrimø sritys: moralës filosofija, fenomenologija, hermeneutika. Tel. + (370 5) 2714628 Asta MEÐKAUSKIENË, magistrë. Gimë 1963 m. Ignalinoje. 1987 m. apgynë istorijos bakalauro, 2000 m. socialiniø mokslø (etikos) magistro laipsná. 2004 m. baigë edukologijos doktorantûros studijas Vilniaus pe- LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 223 MÛSØ AUTORIAI dagoginiame universitete. Dirbo Vilniaus S. Daukanto vidurinës mokyklos etikos mokytoja, VPU Etikos katedros asistente. Nuo 2005 m. VPU Etikos katedros lektorë, Pedagogikos ir psichologijos fakulteto prodekanë. Moksliniø tyrimø sritys: etikos teorija ir dëstymo istorija, edukologijos metodologija. El.paðtas: [email protected] Raimonda NORKUTË, magistrë. Gimë 1981 m. Radviliðkyje. 2003 m. Vytauto Didþiojo universitete ágijo menotyros bakalauro laipsná. 2005 m. baigë magistrantûros studijø Kultûros vertybiø apsaugos programà (VDU, Menø institutas). Magistro teziø tema: Ðiaulënø Ðv. Onos baþnyèios sakralinës dailës paveldo apskaita ir ávertinimas. El. paðtas: [email protected] Tomas PABEDINSKAS, magistras. Gimë 1980 m. Kaune. 2005 m. Vytauto Didþiojo universitete ágijo menotyros magistro laipsná. Ðiuo metu VDU Menø instituto doktorantas. Tyrinëjimø sritis: atvaizdo reikðmë socialiniame ir kultûriniame kontekste, jo santykis su regimàja tikrove; fotografijos teorija ir praktika. El. paðtas: [email protected] Valdas PRUSKUS, habilituotas socialiniø mokslø daktaras. Gimë 1950 m. Vilniuje. Studijavo Vilniaus universitete, Lietuvos filosofijos, sociologijos ir teisës instituto aspirantûroje. 1985 m. apgynë filosofijos, 1997 m. habilituoto socialiniø mokslø daktaro disertacijas. Dirba Vilniaus Gedimino technikos universiteto Filosofijos ir politologijos bei Vilniaus pedagoginio universiteto Socialiniø mokslø katedrø profesoriumi. Lietuviø katalikø mokslo akademijos narys, Tarptautinës konferencijos, globojamos Ðventojo Sosto Verslo efektyvumas ir solidarumas: vertybiø konfliktas dalyvis ir prelegentas (Italija, 1998). Moksliniø interesø sritys: religijos, politikos, verslo etikos, tarpkultûrinës komunikacijos ir ðvietimo sociologija. Yra paskelbæs 6 monografijas ir per 130 moksliniø straipsniø. Tel.: +370 5 2695677 Kamilë RUPEIKAITË, magistrë. Gimë 1973 m. Kaune. 1999 m. baigë Lietuvos muzikos ir teatro akademijà ir ágijo muzikologijos magistro laipsná. Nuo 1999 m. yra Lietuvos Muzikos ir teatro akademijos doktorantë. Tyrinëjimø sritis muzikos instrumentø prasmës Ðventajame Raðte. 1997 m. staþavosi Lundo universitete, 20042005 m. mokësi judaikos studijoms skirtame Paideia institute Stokholme. El. paðtas: [email protected]; [email protected] Dalia Marija STANÈIENË, humanitariniø mokslø daktarë, docentë. Gimë 1948 m. Palangoje. 1971 m. baigë Vilniaus universiteto Fizikos fakultetà, 1983 m. apgynë filosofijos daktaro disertacijà. 19761988 m. dirbo Vilniaus universiteto Filosofijos katedroje vyr. dëstytoja. Kultûros, filosofijos ir meno instituto vyresnioji mokslo darbuotoja, VPU Etikos katedros docentë, Logos þurnalo vyr. redaktorë, Tarptautinës Tomo Akvinieèio asociacijos (SITA) Lietuvos skyriaus direktorë. 1993 m. staþavosi Ðv. Tomo Akvinieèio kolegijoje Los Andþele (JAV), 1999 m. Ðv. Tomo universitete Hiustone (JAV). 2001 m. gavo Prancûzijos vyriausybës stipendijà ir staþavosi Poitiers universitete (Prancûzija). El. paðtas: [email protected] Aivaras STEPUKONIS, humanitariniø mokslø daktaras. Gimë 1972 m. Kaune. 1991 m. baigë Juozo Gruodþio konservatorijà. 1995 m. Stiubenvilio pranciðkonø universitete (JAV) baigë filosofijos ir teologijos bakalauro studijas. Nuo 1995 m. filosofijos studijas tæsë Tarptautinëje filosofijos akademijoje Lichtenðteino kunigaikðtystëje, kur 1997 m. apgynë magistro laipsná, 2005 filosofijos daktaro disertacijà. Ðiuo metu Kultûros, filosofijos ir meno instituto mokslo darbuotojas. El. paðtas: [email protected] Rima VALINÈIÛTË, doktorantë. Gimë 1977 m. Vilniuje. 1999 m. Vytauto Didþiojo universitete ágijo menø bakalauro, 2001 m. dailëtyros magistro laipsná. Nuo 2001 m. VDU Menø instituto doktorantë. Nuo 1999 m. dirba Kauno arkivyskupijos muziejuje. Moksliniø interesø sritys: Lietuvos senoji dailë, baþnytinë dailë, muziejininkystë. Tel.: +(370 680) 81 751 Aldona VASILIAUSKIENË, humanitariniø mokslø (istorija) daktarë. Gimë 1945 m. Anykðèiø rajone. Nuo 1975 m. dirba Vilniaus universitete vyr. mokslo darbuotoja. 1990 m. apgynë daktaro disertacijà. Nuo 1992 m. LKMA Istorijos mokslø sekcijos pirmininkë. Tyrinëja Katalikiðkàjá intelektualiná sàjûdá Lietuvoje ir Lietuviø katalikø mokslo akademijos bei jos nariø veiklà. Ðia tematika paraðë per 300 mokslo populiarinimo ir per 20 moksliniø straipsniø, 10 ávairios apimties knygø, yra dviejø bibliografijø autorë. Vadovauja 2000 m. susikûrusiai Lietuviø, ukrainieèiø istorikø asociacijai. Tel +(370 5) 265 1268 Juozas ÞILIONIS, socialiniø mokslø daktaras, docentas. Gimë 1949 m. Lazdijø rajone. 1971 m. baigë Vilniaus pedagoginio instituto Lietuviø kalbos ir literatûros fakultetà. 1984 m. Sankt-Peterburgo A. Gerceno valstybiniame pedagoginiame institute apgynë daktaro disertacijà. Nuo 1985 m. dirba Vilniaus pedagoginiame universitete, Edukologijos katedroje. Nuo 1997 m. Pedagogikos ir psichologijos fakulteto dekanas. El. paðtas: [email protected] 224 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS MÛSØ AUTORIAI LOGOS 44 ISSN 0868-7692 0 0 LOGOS 44 2005 SPALIS GRUODIS 225
Similar documents
Sveika šeima - Šilokarčema
regiono atliekø tvarkymo centro
RATC eksploatuojama stambiagabarièiø atliekø surinkimo aikðtelë,
savo darbà pradëjusi ðiø metø sausio 2 dienà.
Sveèius pasitiko ir apie ðià aikðtelæ papasakojo èia d...
Frascati vadovas
pripaþástama svarbiausiu veiksniu, uþtikrinanèiu suderintà ðalies plëtrà, svarbiausia priemone, padedanèia pasiekti materialinës ir dvasinës gerovës. Þinios, gebëjimas pasinaudoti naujausiais atrad...
10 - PLBE
vykti arba gydytis, arba ilsėtis, arba
gyventi, arba susitikti su artimaisiais.
–Ar į Lietuvą iš Kazachstano yra grįžę daug lietuvių, buvusių
tremtinių ir politkalinių?
–Kiekviena šalis stengiasi a...