docMokslo darbų apžvalga - Lietuvos edukologijos universitetas
download 
Report Transcription
Mokslo darbų apžvalga - Lietuvos edukologijos universitetas
VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS Libertas Klimka Etnožinija ir tiksliųjų mokslų genezė Lietuvoje Mokslo darbų apžvalga Humanitariniai mokslai (05H, 07H) Vilnius, 2010 © Libertas Klimka, 2010 © Vilniaus pedagoginis universitetas, 2010 ISBN 978-9955-20-536-4 Įvadas Vykdant Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto Baltų proistorės katedros mokslinio darbo programą tema „Baltų visuomenė ir jos raida“ per pastaruosius septynerius metus autoriaus tyrinėjimai daugiausia plėtoti dviem kryptimis. Pirmoji – etnologinė, nagrinėjant esminius etnožinijos dalykus – ikimokslinių žinių apie gamtą sisteminimą, pasaulio sandaros mitinį modeliavimą ir kalendorinių sistemų formavimą. Tai apibendrinama remiantis etnokosmologijos sąvoka. Archajiškosios pasaulėžiūros bruožai ryškėja, tiriant tradicinių kalendorinių švenčių semantiką bei interpretuojant kai kuriuos archeologijos duomenis. Tai pirmoji tyrinėjimų kryptis, iš dalies pagrindžianti ir tolimesnę. Natūrali etnokosmologijos tąsa – mokslinė kosmologija. Vilniaus jėzuitų kolegijoje, įkurtoje 1570 m., kosmologija buvo dėstoma kaip gamtos filosofijos dalis. Kolegiją 1579 m. pakėlus į akademijos-universiteto rangą, šios disciplinos gamtamokslinis turinys vis plėtėsi. Gamtos filosofijos kurse subrendo ir atskiros tiksliųjų mokslų disciplinos. Jų genezė ir raida senajame Vilniaus universitete, nulemta tiek vidinių priežasčių, tiek užsienio mokslo centrų įtakų ir idėjų adaptacijos, – antroji tyrinėjimų kryptis. Tradicinių kalendorinių švenčių giluminės prasmės suvokimas svarbus ne tik etnologijos mokslui; šiandieninėje kultūros sklaidoje šventės laikomos pagrindiniu veiksniu, formuojančiu tautinę tapatybę. Neabejotinai tautiškumo spalvos svarbios ir ugdymo įstaigų pedagogikoje. Todėl darbo rezultatai gali būti pravartūs ne tik etninės kultūros specialistams, bet ir renginių organizatoriams, bendrojo lavinimo ir meno mokyklų mokytojams, folkloro ansamblių vadovams ir dalyviams, taip pat visiems, kurie domisi mūsų senosios kultūros ištakomis bei jų refleksija šiuolaikinėje žmogaus savivokoje. Tyrinėjimus šiomis kryptimis aktualizuoja ir Lietuvos etnokosmologijos muziejaus poreikiai; šios unikalios kultūros įstaigos ekspozicijų ir veiklos plėtra neįmanoma be teorinio problemos nagrinėjimo. Apžvalgoje aptariamas išimtinai autoriaus pastarųjų septynerių metų indėlis į paminėtų etnologijos bei mokslo istorijos krypčių tyrinėjimus, tad ir cituojant apsiribota L. Klimkos arba kartu su bendraautoriais atliktais darbais. I. Kalendorinių švenčių semantikos ir jų sistemų tyrinėjimai Šios krypties darbo rezultatai apibendrinti etnologijos monografijoje apie lietuvių tradicinės kultūros reiškinių jungiančiąją ašį – kalendorines šventes, atskleidžiant jų pagrindą – laiko skaičiavimo sistemas, suformuotas pagal dangaus šviesulių (Mėnulio, Saulės, Sietyno žvaigždžių spiečiaus, Veneros-Aušrinės) judėjimo dėsningumus. Tyrimas atliktas taikant kompleksinę metodologiją, jungiant senosios azimutinės astronomijos, istorinės žemdirbystės technologijos, archeologijos ir mitologijos duomenis; tai leidžia kalbėti apie rezultatų bei interpretacijų pagrįstumą. Leidinio turinys sudarytas chronologiniu principu; iš pradžių nagrinėjami archajiškojo mėnulinio kalendoriaus reliktai, paskui – saulinio žemdirbiškojo kalendorinio rato sistema, praktiniai kalendorinių matavimų metodai, bandymai derinti pagal kalendorines sistemas, pasitelkiant žvaigždžių ir Veneros stebėjimus. Apžvelgiamos viso metų rato šventės, tiek išlikusios gyvajame kaimo kultūros pavelde, tiek žinomos iš istoriografinių šaltinių. Kalendoriaus poreikis atsirado pirmykštėje bendruomenėje, tikėtina, kad pirmiausia atšiauraus klimato juostoje. Tik labai atidžiai stebėdami gamtą, palaipsniui imdami suvokti jos vidinius ritmus, žmonės gebėjo čia išgyventi, apsiginti nuo bado ir šalčio. Keičiantis pragyvenimo ar ūkininkavimo būdui, kito ir kalendorinė sistema. Akmens amžiuje laiką skaičiuoti Klimka L., Tradicinių kalendorinių švenčių semantika: monografija, Vilnius: VPU leidykla, 2009, 196 p. Straižys V., Klimka L., The Cosmology of the Ancient Balts, Journal for the History of Astronomy: Archeoastronomy, 1997, no 22, p. 59–81. pakakdavo pagal mėnulį – jo fazės nuolatinę kaitą labai lengva sekti. Mėnulio kalendoriaus algoritmas išreiškiamas trejų devynerių formule: per siderinį mėnesį (27,3 paros) prabėga trys atmainos – priešpilnis, pilnatis, delčia. Taip susiformuoja devyniadienė savaitė, minima dar ir S. Daukanto raštuose. Lietuvių tradicinės kultūros reiškiniuose nemaža šio archajiškojo skaičiavimo aidų: skaičių 3, 6, 9 seka dažnai skamba dainose arba minima mįslėse, sakmėse, pasakose, papročiuose. Atsiradus žemdirbystei (Baltijos šalyse tai įvyko antrąjį tūkstantmetį prieš Kr.), laikas pradėtas skirstyti į metų ketvirčius pagal saulėgrįžas ir lygiadienius. Žemdirbystės datas galima lengvai nustatyti azimutinės astronomijos metodais – stebint saulės tekos ar laidos vietas horizonte. Tačiau mėnulinis kalendorius nebuvo visiškai užmirštas: jo fazių stebėjimo pagrindu laikas ir toliau skirstomas į savaites ir mėnesius. Saulės ir Mėnulio skirtingos padėtys vienas kito atžvilgiu lemia milžiniškas potvynio bangas vandenynuose ir jūrose. Taip pat periodiškai kinta ir kosminių dalelių srautas į Žemės paviršių. Todėl mėnulio atmainas jaučia kiekviena biologinė sistema – nuo jų priklauso žemės syvų tekėjimas skaidulomis. Šitai buvo pastebėta tūkstantmetėje žemės per ūkio darbų patirtį, įtvirtinta tam tikromis darbų taisyklėmis, ilgainiui tapusiomis tradiciniais papročiais. Lietuvių kultūros pavelde, tradiciniuose kalendoriniuose papročiuose aptinkami ir archajiškojo mėnulio kalendoriaus reliktai, ir vėlesni žemdirbių saulės kalendoriaus sezonų ciklai. Istoriografiniuose šaltiniuose baltų genčių kalendorinės sistemos nebuvo užfiksuotos, todėl galima tik spėlioti, kaip kitados būdavo derinami tarpusavyje nedalūs Saulės ir Mėnulio periodai, kokie dar dangaus šviesuliai būdavo stebimi, norint palengvinti keliamųjų metų atskaitą. Tai tolimesnio tyrinėjimo užduotys. Klimka L., Tradicinių kalendorinių papročių jungtys, Kultūrų sąveika Baltijos regione, Vilnius: Mokslo aidai, 1995, p. 179–186. Klimka L., Straizys V., Die Rhytmen der Natur und der baltische Kalendar, Astroblobus, 1995, Nr. 1, S. 29–30. Po Lietuvos krikšto pradėtas naudoti kalendorius, susiformavęs Vidurinėje Azijoje ir Romoje, taigi atitinkantis kitokį klimatą, visai nepritaikytas mūsų krašto žemdirbystei. Tačiau kaimo tradicijos ir poreikiai tokio kalendoriaus rėmus palaipsniui pripildė gamtos reiškinių refleksijomis ir žemės ūkio darbų terminais – įvyko kalendoriaus inkultūrizacija. Kiekviename Lietuvos regione žemdirbystės papročiai yra kiek skirtingi: nelygu kokia dirva, žemės ūkio naudmenų rūšys, žemės įdirbimo tradicijos, padargai ir kt. Čia tam tikros įtakos galėjo turėti ir labai tolimas, netgi gentinės bendruomeninės sanklodos papročių paveldas. Analizuojant papročius struktūriškai ir semantiškai, autoriaus metodologinės nuostatos išreiškiamos logine schema (priedų 1 iliustr.). Mėnulio kalendoriaus paveldas. Kaime ir šiandien gerai atmenama, kad praktiškai visi ūkio darbai, ypač sėja, daržų sodinimas, atsargų žiemai ruošimas, būdavo derinami su tinkama mėnulio faze. Pastaraisiais dešimtmečiais Kraštotyros draugijos organizuojamose ekspedicijose į šią etnožinijos sritį buvo atkreiptas ypatingas dėmesys; pavyko surinkti dar nemažai medžiagos. Dalis jos jau interpretuota ir paskelbta kraštotyros lokalinėse monografijose. Apibendrinus per pastaruosius dešimtmečius surinktą nemažą masyvą atsakymų (per 3000) į apklausos anketą bei pirmųjų tyrinėtojų medžiagą, skirtą žemdirbystės papročių ryšiui su mėnulio fazių kaita nagrinėti, monografijoje teikiama jų semantinė diferenciacija. Žmogus – gyvosios gamtos dalis, tad daug kas gyvenime priklauso nuo jos ritmų. Lietuvių etninės kultūros formantėse šitai pabrėžiama gana išraiškingai. Gamtos reiškinių dėsningumai ekstrapoliuojami į socialinį gyvenimą. Derinant žmogaus gyvenimo įvykius su mėnulio fazių kaita, tikimasi tokios pat sėkmės, kaip ir atliekant žemės ūkio darbus. Kita vertus, šiuos tikėjimus sustiprina mėnulio mitologizavimo atmintis. Kaime nevienodai vertinamas skirtingų mėnulio fazių poveikis žmogaus sveikatai. Pasveikinus neomeniją – jauno pjautuviuką – tikimasi fiziškai sustiprėti, atsikratyti kokių varginančių sveikatos sutrikimų. Žymiai sudėtingiau traktuojamas pilnaties poveikis; sutinkami jo įvaizdžiai yra prieštaringi. Mėnulio pilnatis apskritai laikoma palankiu metu užbaigti ūkio darbus, taip pat atšvęsti įkurtuves, vestuves, krikštynas. Tačiau pilnaties mėnesiena esanti labai kenksminga miegančiajam; ypač jautrus esąs nekrikštytas kūdikis. Jeigu į jauną kreipiamasi tik eufemizmais, tai pilnačiai priskiriami ir neigiami personažai. Blogio lokalizavimas mėnulyje, tikėtina, kilo iš to, kad senojo tikėjimo įvaizdžiai bei apeigos po Lietuvos krikšto turėjo būti paneigtos. Principinis etnologinis klausimas yra susijęs su užrašytų papročių ir tikėjimų kilme. Jis formuluojamas taip: ar tikėjimai mėnulio poveikiu yra kilę iš etnožinijos vertės pajautimo, ar jie yra archajiškojo mėnulio kalendoriaus paveldas? Jeigu tikėjimai savo ištakomis yra senesni už etnožinias, juos galima laikyti atsiradusius iš medžiotojų mėnulinio kalendoriaus apeigų arba derinimo su sauliniu kalendoriumi procedūrų. Šias alternatyvas galima pavaizduoti schematiškai (priedų 2 iliustr.). Surinktąja anketomis medžiaga verifikavus šią schemą, gaunamos pirminės išvados apie tikėjimų kilmę. Tradicinių kalendorinių švenčių ratas. Žemdirbiškojo kalendoriaus pagrindą sudaro metų skirstymas į sezonus lygiadieniais bei saulėgrįžomis. Žemės ūkio darbai trukdavo daugiausia dešimt mėnesių, toliau – žiemos poilsis. Tokio skirstymo – dešimties mėnesių arba nepilnojo kalendoriaus – reliktu galima laikyti griežtą paprotinį draudimą dirbti žiemos tarpušvenčiu. Lygiadienių švenčių nuotrupomis galima laikyti kai kuriuos Velykų papročius bei šv. Mato (Alutinio) dienos apeigas. Metų laiko struktūrizavimas saulėgrįžomis ir lygiadieniais atsispindi įvairių tautodailės artefaktų dekore. Klimka L., Kai naktis paveja dieną, Šiaurės Atėnai, 1995 m. rugsėjo 23 d., Nr. 37. Klimka L., Vasiliauskas E., Neįprastas kultuvės dekoras, Etnografija: metraštis. Lietuvos nacionalinis muziejus, 2006, Nr. 13–14, p. 108–113. Tokių ciklų, susijusių ir su darbais, ir su gamtos reiškiniais, yra ir daugiau. Pavyzdžiui, atkreiptinas dėmesys į įdomias datų priešpriešas: ganiavos laiką rodo šv. Jurgio (balandžio 23-oji) ir šv. Martyno (lapkričio 11-oji) dienos; gandrų buvimą Lietuvoje – Gandrinė (Blovieščiai, kovo 25-oji) ir šv. Baltramiejus (rugpjūčio 24-oji); maudynių laiką, kai šiltas vanduo, – Sekminės ir šv. Matas (Mataušas, rugsėjo 21-oji); rūpinimosi linais kraštinės datos yra Grabnyčios (vasario 2-oji) ir šv. Laurynas (rugpjūčio 10-oji) ir kt. Žvaigždžių spiečiaus Sietyno heliakinė teka, laida ir kulminacija – rugių auginimo ciklo reperiai. Visa tai struktūrizuoja laiką ir, be abejo, atspindi įvairių laikų kalendorinius algoritmus. Neabejotinai jie būdavo siejami su dievybėmis ir mitologinėmis būtybėmis, globojusiomis atskirus darbus. Šių ciklų chronologijos tyrinėjimai būtų reikalingi norint išsamiau suvokti baltiškojo kalendoriaus raidą. Žinoma, galima daryti hipotetinę prielaidą, kad kai kurie papročiai yra kilę iš skirtingų genčių paveldo. Bendrais bruožais apžvelgus baltų kalendoriaus istorinės raidos etapus, būtina aptarti ir tradicinės papročių sanklodos santykį su krikščioniškuoju kalendoriumi, priimtu kartu su Lietuvos krikštu. Susiformavęs Mažojoje Azijoje ir Romos imperijoje, jis visiškai netiko nei mūsų krašto klimatui, nei vyraujančiam ūkininkavimo būdui. Ilgainiui jo praktiškoji funkcija privalėjo būti atkuriama, į naujojo kalendoriaus struktūrą įtraukiant reikalingiausius ūkininkavimui dalykus. Gamtos virsmų ir žemės ūkio darbų terminai tapo susieti su krikščioniškaisiais vardadieniais. Akivaizdu, kad iš krikščioniškojo kalendoriaus vardyno buvo iškelti ir sureikšminti būtent tie vardai, kurių dienos atitiko senojo kalendoriaus atskaitos taškus. Žmogaus veiksmuose švenčių metu taip pat atsispindi tradicinė ir krikščioniškoji nuostatos. Žinoma, tradicinei jau nebeteikiama sakralinė prasmė, o apeigos atliekamos iš pagarbos tradicijai, senolių atminimui arba net kaip žaismė. Klimka L., Žmogaus kosminė aplinka: atspindžiai lietuvių tautos tradicijose, papročiuose, kultūroje, Žmogaus ir gamtos sauga. Tarptautinės konferencijos darbai. 1-oji dalis, Kaunas: LŽŪU, 2008, p. 181–189. Žvelgiant į baltiškojo kalendoriaus tyrinėjimų perspektyvą, derėtų pabrėžti švenčių tarpusavio priklausomybės tolesnę paieškų svarbą. Taip pat itin svarbi kai kurių švenčių apeiginių veiksmų ar stebėjimų orientacija į ateitį, tarkime, į būsimąjį derlių, pavasario orus ir t. t. Archeologiniai etnokosmologijos objektai. Baltų kultūros arealo pavelde išskiriami dviejų rūšių paleoastronominiai objektai – kalendorinių matavimų stebyklos bei laidojimo paminklai. Iš pirmųjų geriausiai ištyrinėtas XV a. pr. įrenginys ant legendinio Birutės alko kalno Palangoje. Šio alko pirmtakais galima laikyti akmenų sistemas šalia senųjų gyvenviečių. Keletą jų laikas išsaugojo, – astronominę paskirtį bus turėję akmenų sistemos ant Vyžuonų ozo, Stabinės kalvos (Tauragės r.), prie Purmalių piliakalnio (Klaipėdos r.), Tryškiuose (Telšių r.), Jonionių kaimo ribose ant Nemuno kranto (Merkinės apylinkėse) ir kitur. Akmenys, kaip ir Birutės alko stulpai, poromis nurodo kryptis į pasaulio šalis ir saulės tekos ar laidos vietas horizonte per lygiadienius bei saulėgrįžas. Tokie kosminio pasaulio sandaros „modeliai“ žinomi ir prie archeologinių kapinynų. Kai kuriuose išskirtinio dydžio akmenyse yra iškalinėta daug mažyčių duobučių, jų išdėstymas kartais primena dangaus skliauto žvaigždynus10. Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugomi du mediniai runų rašmenų kalendoriai, datuojami XVII a. pirmąja puse. Jų analizė pagal žemės ūkio darbų terminus bei gamtos fenologinių reiškinių datas patvirtino vietinę kilmę11. Klimka L., Jovaiša E., Paleoastronomija ir etnokosmologija Lietuvoje, IX pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumas. Tezės, Vilnius, 1995, p. 310. Klimka L., Mįslingieji „astronominiai“ akmenys. Lietuvos dangus’1995, Vilnius: TFAI, 1995, p. 80–87. 10 Klimka L., Vaitkevičius V., Laukagalio apeiginis akmuo. Paparčių ir Žaslių apylinkės: kraštotyros monografija, Kaišiadorys, 1997, p. 343–350. 11 Klimka L., Mediniai runų kalendoriai, Etnokosmologija, Nr. 2, 2008, p. 44–48. II. Tiksliųjų ir taikomųjų mokslų genezė Lietuvoje Šios mokslo istorijos tyrinėjimų krypties tikslas – išryškinti visuomenės poreikius ir istorines aplinkybes, suformavusias atskirų aukštojo mokslo disciplinų užuomazgas krašte, taip pat atskleisti mokslininkų pastangas diegti mokslo laimėjimus ir naujausias technologijas Lietuvoje, tų procesų reikšmę krašto ekonomikos plėtrai ir socialiniams visuomenės pokyčiams. Daugiausia dėmesio skirta tiksliesiems ir taikomiesiems mokslams, tiesiogiai veikusiems gamybą, taip pat naujų ekonominių idėjų sklaidai. Tai apibendrinta monografijoje, autoriaus parašytoje kartu su Rasa Kivilšiene12. Atskirų išsamiau išnagrinėtų klausimų rezultatai daugiausiai publikuoti Vilniaus Gedimino technikos universitete rengiamų kasmetinių mokslo ir technikos istorijos konferencijų darbuose. Ekonominis ir intelektinis nedidelės ar periferinės valstybės potencialas paprastai esti nepakankamas, kad būtų galima tolygiai plėtoti visas mokslo kryptis. Todėl ypač svarbūs yra tamprūs moksliniai ryšiai su kitomis šalimis, – jie sudaro prielaidas sparčiai adaptuoti mokslo naujoves. Esant palankiai geopolitinei padėčiai, net ir nedidelės valstybės patirtis gali turėti akivaizdžią įtaką didelio regiono mokslo ir švietimo plėtrai. Keturis šimtmečius Lietuvos mokslo švyturiu buvo Vilniaus universitetas; jo istorija – tautos dvasinių aspiracijų ir nepalankių istorinių aplinkybių priešprieša. Lietuvos mokslo raiškos istorijoje išsiskiria trys kilimo, natūralios raidos etapai, užsibaigiantys katastrofiškais politiniais įvykiais: 1655 m. Vilniaus okupacija, 1795 m. valstybės žlugimu, 1832 m. universiteto uždarymu. Mokslo draugijų, Archeologijos komisijos, Astronomijos observatorijos veikla uždarius Vilniaus universitetą nebeįstengė kiek žymiau paveikti bendrojo krašto švietimo ir kultūros lygmens. Todėl apžvelgiamojo laikotarpio chro- Klimka L., Kivilšienė R. Fizikos ir taikomųjų mokslų pradžia Lietuvoje: monografija, Vilnius: VPU, 2005, p. 75–94. 12 10 nologiniai rėmai iš esmės sutampa su senojo Vilniaus universiteto veiklos metais (1579–1832 m.). Vilniaus universiteto filosofijos kurso gamtamokslinės žinios. Iki XVII a. vidurio universitete buvo tenkinamasi scholastine filosofija. Pirmieji mokslinės ir mokslo taikomosios veiklos iš tiksliųjų mokslų srities požymiai sietini su profesoriaus Osvaldo Kriugerio (O. Krüger, 1598–1665) vardu. Jo auklėtiniai parengė pirmuosius Lietuvoje originalius gamtamokslinius leidinius. Išsamiausia tarp jų yra Jono Mykolo Rudaminos – Dusetiškio (1615–1651) knyga „Garsiausios teoremos bei problemos...“ (lot. Illustriora Theoremata et Problemata…), išleista 1633 m. ir dedikuota Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vladislovui Vazai IV. Valdovas išties domėjosi mokslo naujovėmis: yra žinoma apie jo korespondenciją su G. Galilėjumi, dalyvavimą demonstruojant Vilniuje E. Toričelio eksperimentus ir kt.13 Knygoje aptariami optikos, praktinės geometrijos, geodezijos pagrindų, karinės statybos, balistikos ir astronomijos klausimai – visa tai apibrėžia O. Kriugerio ir jo mokinių mokslinių interesų ratą. Tai reikšmingas mūsų mokslo minties paminklas, Lietuvos intelektualių laimėjimų reprezentacija, tikrai verta faksimilinio leidimo14. Inžinerijos pradmenys Vilniaus universitete. Kai kurie praktinės mechanikos klausimai, ypač iš statybinės mechanikos ir mašinų taikymo srities, buvo nagrinėjami jau pirmajame Vilniaus universiteto raidos etape. Empirizmo dvasios nestokota ir kitų profesoriaus O. Kriugerio mokinių darbuose. Mykolo Kazimiero Belkovskio (1600–?) knygoje „Teorecentrika...“ gvildenamas svirties ir polispasto veikimas, įvairios formos kūnų svorio (masių) centro nustatymas. Kitas O. Kriugerio mokinys Adomas Klimka L., Alberto Vijūko-Kojelavičiaus darbai fizikos srityje, Albertas Vijūkas-Kojelavičius iš 400 metų perspektyvos. Pranešimų santraukos, Vilnius: LLTI, 2009, p. 5–6. 14 Klimka L., Pirmoji fizikos ir astronomijos knyga – reikšmingas Lietuvos mokslo paminklai, Fizikų žinios, 1998, Nr. 14, p. 15–17. 13 11 Kochanskis (1631–1700) išgarsėjo horologijos – laikrodininkystės teorijos ir praktikos – darbais. Jam kartu su didžiaisiais fizikais G. Galilėjumi ir K. Hiuigensu priklauso tikslaus švytuoklinio laikrodžio išradimo prioritetas15. Kasparo Šoto (G. Schott) knygoje „Technica curiosa“, išleistoje 1664 m. Viurcburge, A. Kochanskis pateikė net devynis techninius sprendimus, kaip švytuoklę pritaikyti laikrodžiui. Gražiai Vilniaus universitete pradėtą O. Kriugerio tiksliųjų mokslų mokyklos veiklą nutraukė per 1655 m. nesėkmingą karą su Maskva įvykusi Vilniaus okupacija. Po jos prasidėjo gana ilgas universitetinio mokslo ir švietimo nuosmukis, kurį dar padidino įsigalėjusi kontrreformacija. Empirizmo moksle pradžia. Tik XVIII a. viduryje Vilniuje atgijo mokslinė veikla, o dėstant filosofiją susiformavo dvi naujos kryptys. Radikaliosios krypties profesoriai reikalavo visai atsisakyti aristotelizmo. Persvarą akademijoje vis dėlto gavo kompromisinės krypties atstovai. Jie, supažindindami studentus su gamtos mokslų laimėjimais, tradiciškai spraudė juos į scholastikos rėmus. Tačiau svarbiausia, kad fizikos kurso apimtis jau sudarė vos ne pusę filosofijos disciplinos. 1752–1755 m. gamtos filosofiją universitete dėstė profesorius Antanas Skorulskis (1715–1780), pirmasis universitete nagrinėjęs Niutono mechanikos dėsnius, pagal juos aiškinęs trauką, įcentrines ir išcentrines jėgas. Platesnė buvo profesoriaus Bernardo Dobševičiaus (1722–?) kurso, išdėstyto 1760 m. veikale „Dabartinių filosofų pažiūros“, apimtis. Aiškindamas gamtos kūnų savybes, profesorius jau plačiau naudojo I. Niutono fiziką; nagrinėjo pagal jo veikalus inerciją, trintį, trauką, įcentrines ir išcentrines jėgas. Dar iš naujosios fizikos pozicijų čia aiškinami įvairūs kūnų agregatiniai būviai, aprašomi E. Toričelio ir D. Marioto bandymai. Įdomu pažymėti, kad, kalbant apie skystį, vartojama molekulės sąvoka. Profesoriaus Klimka L., A. Kochanskio (1631–1700) tiksliosios mechanikos darbai, Technikos mokslų raida Lietuvoje, Vilnius: VGTU, 2000, p. 57–64. 15 12 B. Dobševičiaus kursas – aiškus posūkis nuo scholastinės gamtos filosofijos į naujųjų laikų mokslą. Empirinę metodologiją į universiteto studijas po stažuotės Prahoje ryžtingai įvedė Tomas Žebrauskas (1714–1758). Apie profesoriaus dėstytą mechanikos kursą yra žinoma iš 1754 m. parengtos viešųjų egzaminų programos. Kalbama apie rimties ir judėjimo, jėgos ir masės sąvokas, masių centro skaičiavimą, nuožulniosios plokštumos taikymą, švytuoklės dėsningumus, kūnų deformaciją, dūžių teoriją, judėjimą apskritimu, aplinkos pasipriešinimą, trintį; taip pat apie svertą, pleištą, veleną, skrysčius bei sudėtingesnes mechanikos mašinas. Matematikos disciplinoje T. Žebrauskas pirmasis įvedė integralinio ir diferencialinio skaičiavimo dėstymą. Didžiulis šio profesoriaus nuopelnas Lietuvos mokslui – suprojektuota ir pastatyta astronomijos observatorija. Nuo 1761 m. Vilniaus universitete jau buvo skaitomas ir eksperimentinės fizikos kursas. Jį dėstė emigrantas iš Prancūzijos Žanas Flerė (Fleret), pagrįsdamas matematika16. Fizikos kabineto įkūrimas ir plėtotė. Dėstant eksperimentinės fizikos pagrindus, tapo akivaizdu, kad universitete tiesiog būtina turėti prietaisų rinkinį – tik tada aiškinamieji dalykai bus lengvai įrodomi, įsimintini. Toks Fizikos kabinetas, tuomet vadintas Matematikos muziejumi, buvo įkurtas 1752 m. profesoriaus T. Žebrausko iniciatyva. Vietinių cechų meistrai pagamino pirmuosius prietaisus – elektrinę ir „pneumatinę“ mašinas. Edukacinei komisijai dar daugiau sureikšminus tiksliųjų mokslų dėstymą ir ypač jų taikomąjį aspektą, Fizikos kabinetas buvo padarytas atskiru padaliniu. Jo vadovu būdavo skiriamas fizikos profesorius; 1775–1806 m. 16 Klimka L., Makariūnienė E., Fizikų ir astronomų sąvadas, Vilnius: FD, 2001, p. 52. 13 kabinetą tvarkė Juozapas Mickevičius17, 1806–1814 m. – Steponas Stubelevičius18, 1814–1819 m. – Kajetonas Krasovskis, o 1819–1840 m. – Feliksas Dževinskis19. Nuolat papildant kabinetą, buvo siekiama neatsilikti nuo pasaulinių fizikos laimėjimų. XVIII a. antroje pusėje pasikliaujama anglų meistrų darbais, o XIX a. pirmame ketvirtyje daugiausia prietaisų buvo užsakyta Paryžiuje. Uždarius Vilniaus universitetą, kabinetas atiteko Medicinos ir chirurgijos akademijai; uždarius 1841 m. ir šią, prietaisai, kurių sąraše išvardyta 555, buvo išvežti į Kijevo šv. Vladimiro universitetą. Edukacinės komisijos idėjų keliu. XVIII a. antroje pusėje subrendo būtinybė bei susidarė sąlygos reformuoti krašto švietimo sistemą iš esmės: dirvą keisti mokymo turinį jau buvo paruošusi Pijorų ordino mokyklų reforma, o poreikis stiprinti krašto ekonomiką kylančios iš Rusijos agresijos akivaizdoje reikalavo gerų specialistų. 1773 m. spalio 14 d. Seimas įkūrė Edukacinę komisiją; perdavė jai tvarkyti ir panaikinto Jėzuitų ordino turtus. Pertvarkos tikslai buvo šie: centralizuoti švietimo valdymą, įvedant vientisą hierarchinę švietimo įstaigų sistemą, sukurti akademinį luomą; supasaulietinti ir modernizuoti mokymo programas, suteikiant joms aukštesnį teorinį lygmenį bei plačiau nagrinėjant praktinį mokslo taikymą; artinti dėstomųjų dalykų turinį prie pasaulinio mokslo lygmens. Faktiškai Komisija gavo švietimo ministerijos funkcijas; tai pirmas toks atvejis Europos švietimo istorijoje. Lietuvoje prie švietimo reformos sėkmės daugiausia prisidėjo eksjėzuitai Vilniaus universiteto rektoriai M. Počobutas ir A. Skorulskis, profesoriai J. Nakcijonavičius, P. Norvaiša ir J. Mickevičius. Dideli ir pijorų Klimka L., Kivilšienė R., Gabinet fizyczny pod rządami profesora Jozefa Mickiewicza (Materialy do historii nauczania w Uniwersytecie Wilenskim), Analecta. Studia i materialy z dziejow nauki. R. XII, 2003, z. 1–2, s. 25–67. 18 Klimka L., Kivilšienė R., Mokslinis Vilniaus universiteto fizikos profesoriaus S. Stubelevičiaus (1762–1814) paveldas, Istorija. Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai, 2000, t. 45, p. 28–34. 19 Klimka L., Mokslo naujovių ir technologijų adaptacija Lietuvoje bei jos įtaka visuomenei ir valstybingumo raidai XVI–XIX a., Mokslas, technologija ir visuomenė: harmoningos raidos paieškos, Kaunas: Technologija, 2002, p. 45–86. 17 14 nuopelnai: rektoriaus J. Strojnovskio, taip pat Vadovėlių draugijoje intensyviai dirbusio K. Narbuto. Lietuviškųjų žemių apygardinėms mokykloms mokytojus iš pradžių rengė Krokuvos aukštojoje mokykloje įsteigtas mokytojų institutas, o 1783 m. toks institutas buvo įkurtas ir Lietuvos vyriausioje mokykloje20. Iš aukštųjų mokyklų profesorių buvo tikimasi, kad jie šviestų visuomenę, leisdami knygas bei įsitraukdami į projektus kelti krašto ekonomiką. XIX a. pirmoje pusėje ši nuostata buvo įgyvendinama leidžiant periodinį leidinį „Dziennik Wileński“. Nagrinėjant Edukacinės komisijos dokumentus galima išskirti tai, kas buvo laikyta svarbiausiais dalykais tiksliųjų mokslų dėstymo metodikoje21. Lyginant mokymo sistemas iki ir po Edukacinės komisijos reformų, itin nauja buvo glaudaus ryšio siekimas ugdant dvasines ir fizines žmogaus savybes, o metodikoje teikiant pirmenybę indukcijai bei akcentuojant gamtos mokslų reikšmę. Edukacinės komisijos nurodytomis gairėmis darbas vyko Vilniaus universitete ir po Lietuvos inkorporacijos į Rusijos imperiją. Taikomųjų mokslų genezė Vilniaus universitete. XVIII a. viduryje vakarų Europos šalyse įsivyraujant kapitalistiniams darbo santykiams, pradedamos kurti ir šią sistemą atitinkančios ekonominės teorijos. Gana didelę politinę įtaką turėjo fiziokratų mokykla, laikanti, kad valstybės ekonominį augimą lemia žemės ūkis, o pramonė tėra žemės ūkio produktų perdirbėja, nesukurianti pridėtinės vertės. Žymiausias fiziokratinių idėjų skleidėjas Lietuvoje buvo Vyriausiosios mokyklos profesorius, o 1799–1806 m. ir rektorius Jeronimas Strojnovskis (1752–1815). Edukacinės komisijos pirmininkas vyskupas I. Masalskis ir vienas įtakingiausių narių J. L. Chreptavičius buvo įsitikinę fiziokratai, teigę baudžiavos iracionaluKlimka L., Mokytojų rengimas senajame Vilniaus universitete, Pedagogika, 2002, Nr. 62, p. 152–155. 21 Kivilšienė R., Klimka L., Fizyka pod wpływem Komisji Edukacji Narodowej na dawnym uniwersytecie Wilenskim, Kwartalnik historii nauki i techniki, Warszawa, 2001, nr 4, s. 61–76. 20 15 mą. Vilniaus aukštosios mokyklos mechanikos modelių rinkinys XVIII a. pabaigoje buvo kaupiamas vadovaujantis pagrindine fiziokratų idėja – kelti žemės ūkio našumą 22. XIX a. pradžioje laiko dvasią jau atitiko Adamo Smito (A. Smith) sukurtoji kapitalistinė valstybės valdymo ir ekonominės politikos teorija. Vokietijoje stažavęs adjunktas Janas Znoska (1772–1833) Vilniaus universitetui atvežė nemažai veikalų, atspindinčių šio mokslo tapsmą. 1811 m. jis išleido vadovėlį „Politinės ekonomijos mokslas“, A. Smito teorijos komentatoriaus G. Sartorijaus knygos vertimą. Mechaniką dėstyti Vilniaus universitete buvo nutarta dar prieš Edukacinės komisijos įvykdytą reformą 23. Šis kursas 1764 m. buvo pavestas K. Naruševičiui (1730–1803). Vėliau mechaniką dėstė profesorius M. Sienickis, tačiau apie jo kurso turinį žinių neišliko. 1780 m. buvo įkurta Taikomosios matematikos katedra, kurią užėmė profesorius Tadas Kundzičius (1747–1829). Jo kurse dėstyta hidrostatika ir hidraulika, dujų mechanika, statybinių medžiagų atsparumas. T. Kundzičius 1786–1787 m. skaitė ir civilinės bei karinės architektūros kursą. XIX a. pradžioje universitete porą metų dirbo įžymus mechanikos profesorius Karolis Kristianas Langsdorfas (1757–1834). Su šio mokslininko veikla sietinas faktas, kad Vilniaus universitete pradėta rengti inžinierius24. 1802 m. stažuotei į Paryžiaus Politechnikos mokyklą, tuometinį stipriausią tiksliųjų mokslų centrą, buvo pasiųsti universiteto adjunktai Zacharijus Niemčevskis (1766–1820) ir Steponas Stubelevičius (1762–1814). Z. Niemčevskis, 1808 m. grįžęs į Vilnių, dėstė taikomąją matematiką ir mechaniką. Kivilšienė R., Klimka L., Mechanikos modelių kabinetas senajame Vilniaus universitete, Technikos mokslų raida Lietuvoje, Vilnius: Technika, 1999, p. 119–139. 23 Klimka L., Mechanikos mokslo ištakos Lietuvoje, Inžinierių rengimas Lietuvoje. II, Vilnius: Technika, 1995, p. 92–101. 24 Klimka L., Tikslieji mokslai Lietuvoje. Istorinė apžvalga, Kaunas, 1994, p. 110. 22 16 Praktika rengti dėstytojus užsienyje buvo atgaivinta 1817 m.; tais metais į stažuotę buvo išsiųsti adjunktai Mykolas Polinskis-Pelka (1785–1848) ir Valerijonas Gurskis (1790–1874). Atskira disciplina teorinė mechanika tapo 1822 m.; šį M. Polinskio-Pelkos kursą sudarė materialiojo taško, standžiojo kūno ir jų sistemos statika bei dinamika, o dalis programos buvo skiriama hidrodinamikai. V. Gurskis praktinės mechanikos kursą universitete skaitė nuo 1822 m. Jis pakeitė Mechanikos kabineto rinkinių formavimo principą ir ėmė kaupti įvairių pramonės šakų mechanizmų modelius. Nuo1825 m. praktinė mechanika jau laikyta pagrindiniu kursu, o naujai įvedamas mokslas apie kelius, tiltus, kanalus ir uostus – papildomu. Tiksliųjų ir inžinerinių disciplinų dėstymo lygis Vilniaus universitete tikrai buvo aukštas. Universiteto auklėtiniai M. Jastržembskis, J. Heidetalis, J. Zaržeckis, S. Kerbedis ir kt., išvykę po universiteto uždarymo 1832 m. studijuoti ir dirbti į Rusiją, tapo ten žymiais inžinieriais25. Klimka L., Žmonės ir likimai: XIX a. inžinieriai iš Lietuvos, Mokslo ir technikos raida Lietuvoje, Vilnius: Technika, 2001, p. 15–21. 25 17 Pagrindinės išvados I tyrinėjimų krypties: 1. Tradicinių kalendorinių švenčių papročiai ir tikėjimai atspindi labai gilią žemdirbiškojo etnoso patirtį. Juose galima įžvelgti archajiškojo mėnulio kalendoriaus reliktus bei vėliau susiformavusių sezoninių darbų ciklų agrarinės magijos elementus. Kalendoriniais papročiais įtvirtintoje kolektyvinėje patirtyje apibendrinti šimtmečiais kaupti gamtos stebėjimai, subtilios fenologinių reiškinių sąsajos. Tai svarbi etnožinijos dalis, sudariusi tradicinės gyvensenos pagrindą, dariusi poveikį kitiems tautinės kultūros reiškiniams. 2. Tradicinio kalendoriaus bruožų, kitados buvusių žemdirbystės ir gyvulininkystės taisyklėmis, gero išlikimo priežastis – objektyvus jų pobūdis, išreiškiantis dangaus šviesulių periodinio judėjimo įtaką augmenijos ir gyvūnijos bioprocesams. Tai ne tik pagarbos duoklė protėvių paveldui, bet ir praktiškai vertingos ūkininkavimo žinios. Atodairos į mėnulio fazę tebepraktikuojamos kai kuriuose pavasario bei rudens darbuose ir šiandien. 3. Įvardydami mėnulio fazes, kaimo žmonės išskiria daugiau jo atmainų nei ketvirčiai. Tai lemia etnografiniai papročiai, labai tiksliai reglamentuojantys žemės ūkio darbų derinimą su šviesulio faze. Manyta, kad jaunas mėnulis skatina augimą, vešėjimą; tačiau esant šiai fazei besiformuojanti biomasė neturi tvirtumo, ilgaamžiškumo. Delčios metas apsaugo ją nuo irimo, degradacijos, yra pražūtingas kenkėjams. Netinkamiausios dienos darbams pradėti – astronominė jaunatis. 4. Mėnulio sureikšminimas tradicinėje kultūroje bus turėjęs ir mitologinį atspalvį. Iš neomenijos sveikinimo formulių ryškėja jo antropomorfizmas; tai laikytina archajiškuoju tikėjimų lygmeniu. Sakmėse mėnulis tėra personažų pasireiškimo vieta; šie formantai – vėlesnių laikų. Krikščionybės įtaka galėjo lemti prieštaringą mėnulio šviesos poveikio žmonių sveikatai vertinimą; pasveikinus jauną, tikimasi lūkesčių išsipildymo, pilnaties šviesa laikoma kenksminga, ypač kūdikiams. 18 5. Apibendrinus per pastarąjį dešimtmetį surinktą nemažą masyvą atsakymų (per 3000) į apklausos anketą, skirtą agrarinių papročių ir tikėjimų sąsajoms su astronominiais reiškiniais (mėnulio fazių kaita) tyrinėti, galima teikti tokią jų semantinę diferencijaciją: 5.1. Mėnulio fazių įtakos agrokultūrai žinios priskirtinos praktinės etnožinijos sričiai. 5.2. Tikėjimai mėnulio poveikiu žmogaus gyvenimo įvykiams priskirtini similinei magijai; kartu tai yra įsišaknijusio tradicinėje kultūroje paralelizmo tarp gamtos reiškinių ir žmogaus gyvenimo įvykių išraiška. 6. Archeologiniai, istoriografiniai ir folkloriniai šaltiniai patvirtina mėnulio kalendoriaus naudojimą baltų kultūroje. Nors šį archajiškąjį kalendorių įsivyravus žemdirbystei pakeitė saulės kalendorius, jo reliktai išliko, tapę praktinės etnožinijos dalimi bei tikėjimais. Mėnulio kalendoriaus paveldu galima laikyti tokius dalykus: 6.1. Labai gausius tikėjimus nakties dangaus šviesulio įtaka metafiziniams reiškiniams; tai priskirtina su šiuo kalendoriumi susijusių religinių ritualų atminčiai. 6.2. Mėnulio mitologizavimą, ypač jo antropomorfinį įvaizdį, išryškėjantį neomenijos sveikinimo formulėse bei pilnaties baimėje. 6.3. Įvairiuose papročiuose pasikartojančią trejų devynerių formulę bei skaičių 3, 6, 9, 40 seką, kuriuos galima laikyti archajiškojo savaitės, mėnesio ir metų skaičiavimo algoritmu. Jokios metafizinės priežastys negali sureikšminti vieno ar kito skaičiaus; jis atrandamas realaus pasaulio reiškinių dėsningumuose. 7. Keturiasdešimties dienų intervalas tarp svarbiausių tradicinių švenčių, būdingas ir kitoms indoeuropietiškos kilties kultūroms, susidarė derinant kalendorinius mėnulio ir saulės ciklus. Derinimo procedūrai galėjo būti taikomi Aušrinės (Vakarės) stebėjimai, paprastai suformuojantys oktoeteridės taisyklę. 19 8. Iš krikščioniškojo kalendoriaus buvo iškelti ir sureikšminti būtent tie vardadieniai, kurių datos atitiko tradicinio kalendoriaus atskaitos taškus – fenologinius ar žemės ūkio darbų terminus. Taip Lietuvoje susiformavo tradicinis vyriškų ir moteriškų vardų vardynas. 9. Tam tikro komplekso papročių, ypač praktikuojamų pavasario darbų metu, sklaida po įvairias datas yra nulemta dviejų Lietuvoje naudotų kalendorinių stilių – Julijaus ir Grigaliaus, o ypač Rusijos primesto senojo stiliaus sugrįžimo XVIII a. pabaigoje. 10. Senosios religijos kalendorinių švenčių ritualų, darbų pradėtuvių ir pabaigtuvių apeigos po Lietuvos krikšto, palaipsniui netekdamos sakralumo, virto tradiciniais papročiais ir liaudiškais tikėjimais. Kalendorinės šventės kaime turi dvilypumą: pirmoji fazė – bažnyčios lankymas ir kitos katalikiškos priedermės, antroji – gyvulių globos ir agrarinės magijos veiksmai. 11. Runų rašmenų mediniai kalendoriai, būdami bendru Baltijos jūros šalių kultūros paveldu, buvo žinomi ir mūsų krašte. Ištyrinėjus Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugomas jų kopijas, datuojamas XVII a. pradžia, galima teigti vietinę kalendorių kilmę. 12. Tolimesnė tyrinėjimų, siekiančių tradicinio kalendoriaus genezės ir raidos išsamesnio atskleidimo, švenčių semantikos suvokimo, numatoma perspektyvi eiga turėtų būti prasminių grandžių tarp švenčių datų ir žemės ūkio darbų terminų paieška bei analizė; taip pat lokalinių kalendorinių papročių išryškinimas ir nagrinėjimas. Kalendoriaus rekonstrukcijos reikšmė nėra vien akademinė; tradicinių papročių ir tikėjimų šiandieninis žaismingas taikymas – lengviausias kelias etninei kultūrai sugrįžti į viešąjį gyvenimą, švietimo sistemą, stiprinant tautinę tapatybę ir pilietiškumą. II tyrinėjimų krypties: 1. Originalių mokslo idėjų daigai Vilniaus akademijoje – universitete pastebimi XVII a. pirmojoje pusėje, profesoriaus Osvaldo Kriugerio studentų paskelbtuose tiksliųjų bei taikomųjų mokslų veikaluose. 1633 m. išleista 20 pirmoji gamtamokslinė J. Rudaminos – Dusetiškio knyga „Garsiausios teoremos ir problemos...“ atskleidžia šios mokslinės mokyklos interesų ratą (praktinė mechanika, optika, astronomija, geodezija, fortifikacijų teorija) bei nagrinėjamų klausimų atitiktį to meto pasauliniam kontekstui. Vilniuje tuokart buvo gerai žinomi Vakarų Europos jėzuitų mokslininkų darbai, diskutuojama apie M. Koperniko, G. Galilėjaus ir jo mokinių idėjas. Vilniaus universiteto auklėtinių A. Kochanskio ir K. Semenavičiaus darbai turėjo nemažą įtaką Vakarų Europos inžinerinės minties raidai. 2. Mokslų sekuliarizacija Lietuvą pasiekė vėliau nei išplėtotos pramonės šalis. Tik XVIII a. viduryje gamtos filosofija tapo suskaidyta į tiksliuosius mokslus. Esminis lūžis įvyko dėl pijorų mokyklų reformos bei Tomo Žebrausko veiklos Vilniaus universitete. Profesoriaus pastangomis 1752 m. čia įkurti svarbūs eksperimentinio mokslo padaliniai – Astronomijos observatorija bei Fizikos kabinetas. 3. Fizikos kabineto raida 1752–1832 m. rodo ypatingą Vilniaus mokslininkų dėmesį empirinei metodologijai, fizikos praktiniams taikymams. Nuolat papildant kabineto rinkinį, pavyko neatsilikti nuo pasaulinio mokslo laimėjimų. XVIII a. antroje pusėje buvo pasikliaujama anglų meistrų darbais, o XIX a. pirmame ketvirtyje daugiausia prietaisų ir instrumentų buvo užsakyta Paryžiaus dirbtuvėse. Gana sudėtingus prietaisus Fizikos kabinetui pagaminti gebėjo ir Vilniaus cechų meistrai. 4. Edukacinė komisija, vykdžiusi radikalią švietimo reformą valstybingumo praradimo grėsmės šešėlyje XVIII a. pabaigoje, savo koncepcijose vadovavosi fiziokratų mokyklos ekonominėmis idėjomis, adaptuotomis profesoriaus Jeronimo Strojnovskio. Komisija iškėlė šiuos naujus tiksliųjų mokslų mokymo principus: 1) mokymo procesas turi būti grindžiamas eksperimentais bei demonstracijomis; 2) studentams turi būti aiškinama, kaip taikyti mokslo žinias praktikoje; 3) dėmesys turi būti skiriamas ne tik dėstomo kurso turiniui, bet ir žinių pateikimo metodologijai; 4) pedagogai privalo sekti pasaulinio mokslo raidą, paskaitose pateikti mokslų ir 21 menų istorijos duomenų bei skleisti mokslo žinias visuomenėje. Komisijos nubrėžtomis gairėmis švietimo plėtra vyko ir XIX a., Vilniaus universitetą pavertus imperatoriškuoju. Technikos ir mokslo žiniasklaidai plačiai naudoti leidinio „Dziennik Wileński“ puslapiai. 5. Mašinų mechanizmų teorijos dalykus į Vilniaus universiteto studijų programas įtraukė profesorius Tadas Kundzičius, 1780 m. įkūrus Taikomosios matematikos katedrą. Inžinerinių magistrinių studijų pradžia 1804 m. sietina su įžymaus profesoriaus K. K. Langsdorfo veikla. Praktinės mechanikos ir naujai įvesto Mokslo apie kelius, tiltus, kanalus ir uostus kursus nuo 1825 m. skaitė stažuotes Vakarų Europoje atlikęs adjunktas Valerijonas Gurskis. 6. Komplektuojant Mechanikos kabinetą, įsteigtą 1815 m., siekta įsigyti modelius naujausių mašinų, kurios būtų pravarčios krašto ūkiui. Iš pradžių modelių sąraše vyravo žemės ūkio padargai ir produktų perdirbimo mašinos, sunkių darbų mechanizavimo įrenginiai, hidrotechniniai statiniai, energetiniai agregatai. Kabineto vedėjo V. Gurskio pastangomis vėliau rinkinių formavimo principas buvo pakeistas, – imta kaupti įvairių pramonės šakų mechanizmų modelius. 7. Vilniaus universiteto adjunktų ir profesorių stažuotės svarbiausiuose Vakarų Europos mokslo centruose padėjo pagrindus mokslo plėtrai antruoju ir trečiuoju XIX a. dešimtmečiais, kai buvo sukurti produktyviausi senojo universiteto istorijoje mokslo darbai, parašyti itin modernūs S. Stubelevičiaus ir F. Dževinskio fizikos vadovėliai. Tačiau suformuoti stiprią fizikos ar mechanikos mokyklą senajame Vilniaus universitete dar nepavyko; nebuvo atlikta ir tikrai originalių mokslo darbų ar atradimų. 8. Tolimesni šios krypties tyrinėjimai turėtų būti nukreipti į atskirų praeities mokslininkų indėlio į mokslo raidą Lietuvoje išsamesnę analizę, jų ryšių su užsienio mokslo centrais atskleidimą; taip pat Vilniaus universiteto kabinetų, muziejų, observatorijos priemonių komplektavimo vertinimus. Mokslo istorijos pažinimas padeda formuoti ir šiuolaikinę mokslo plėtotės strategiją, įprasmina nūdienos mokslininko darbų vietą krašto švietimo ir mokslo raidoje. 22 VILNIUS PEDAGOGICAL UNIVERSITY Libertas Klimka Ethnic Knowledge and Genesis of Exact Sciences in Lithuania Review of Research Papers The Humanities (05H, 07H) Vilnius, 2010 © Libertas Klimka, 2010 © Vilnius Pedagogical University, 2010 ISBN 978-9955-20-536-4 Introduction The author has spent seven recent years developing his research in two major directions, which serve as part of the research programme on the topic “Baltic Society and its Development” implemented at the Department of Baltic Prehistory, Faculty of History at Vilnius Pedagogical University. The first – ethnological – deals with fundamental aspects of ethnic knowledge, i.e. the systemisation of pre-scientific knowledge on nature, the mythical modelling of the composition of the Universe and the development of calendar systems. That can be summarised within the borders of the concept of ethnocosmology. The traits of archaic world-views emerge in the study of semantics of traditional calendar festivals and the interpretation of certain archaeological data. That is the first direction of research, which partially grounds the other. Scientific cosmology is a natural continuity of ethnocosmology. The course of cosmology at Vilnius Jesuit College, established in 1570, was taught as part of the discipline of natural philosophy. When the college was awarded the status of academy/university in 1579, the part of the discipline related to natural sciences was gradually expanded. The Astronomical Observatory established at the university in 1753 functioned until 1882; a number of scientific achievements significant to the universal development of the science of astronomy characterises the history of its existence. Individual disciplines of exact sciences gradually separated from the course of natural philosophy. Their genesis and development in the old Vilnius University stimulated by internal factors, the influences of foreign scientific centres and the adaptations of their ideas make up the second research direction. The understanding of the deep-rooted meanings of traditional calendar festivals is not only significant to the science of ethnology; festivals become the major factor, shaping the national identity in contemporary dissemination of culture. National shades play a significant role in the pedagogical 25 practices of educational institutions as well. Therefore, not only the specialists of ethnical culture can take advantage of research results; they are relevant to event organizers, teachers of general education and art schools; leaders and members of folklore ensembles and everyone interested in the origins of our ancient culture and its reflections in the self-awareness of contemporary man. The needs of the Lithuanian Museum of Ethnocosmology also define the relevance of research in these directions; the development of expositions and activities of this unique cultural institution highly depend on the theoretical studies of this issue. The review discusses the scientific contribution to the studies of the afore-mentioned directions of ethnology and science of history made by the author exclusively during the recent seven years. Therefore, any quotations used in this review refer to the research papers of Libertas Klimka and co-authors. I. Research of Semantics of Calendar Festivals and their Systems The results of research in this direction are summarised in the ethnological monograph on the major link between the phenomena of traditional Lithuanian culture – calendar festivals – by revealing their principal aspects – the systems of time measurement based on the regular patterns of movement of celestial bodies (the Moon, the Sun, the Pleiades star cluster, the Venus – the Morning Star). The research was accomplished by means of complex methodology joining the data of the old azimuth astronomy, technology of historical agriculture, archaeology and mythology; that enables to speak about the validity of results and interpretations. The content of the publication is based on the principle of chronology; first – the Klimka L., Tradicinių kalendorinių švenčių semantika: monografija, Vilnius: VPU leidykla, 2009, 196 p. 26 relics of the archaic lunar calendar are analysed; this analysis is followed by the discussion on the system of the solar agricultural calendar cycle, practical methods of calendar measurements (a comprehensive analysis of the observation post on the Birutė Hill in Palanga is provided), attempts to combine calendar systems by means of stellar and Venus observations. The festivals of the full annual cycle are discussed – those that remained part of the living legacy of rural culture and those, which left traces in historiographic sources. The need for a calendar originated in the primeval community, most likely in the zone of harsh climate. It was only through careful observations of nature and gradual awareness of its internal rhythms that people managed to survive and protect themselves from hunger and cold. The calendar system changed along with the changing source of living or type of agricultural activities. The autochthons of the Iron Age limited with the measurement of time by the Moon – the continuous alterations of lunar phases are very easy to follow. The algorithm of a lunar calendar is expressed in the formula of three nines: three phases – increscent, full and waning moon – change within the siderial month (27.3 days and nights). That is how a nine-day week is formed, which was mentioned as far back as the writings of Simonas Daukantas. A number of echoes of such an archaic time measurement can be found in the Lithuanian traditional culture: the sequence of digits 3, 6, 9 is often heard in the songs or mentioned in riddles, legends, fairy tales and customs. After the rise of agriculture (2000 BC in what is now the Baltic countries), time was already divided into quarters of the year based on solstices and equinoxes. The dates of agriculture can be easily determined by the methods of azimuth astronomy – by observing the locations of rising and Straižys V., Klimka L., The Cosmology of the Ancient Balts, Journal for the History of Astronomy: Archeoastronomy, 1997, no 22, s. 59–81. Klimka L., Tradicinių kalendorinių papročių jungtys, Kultūrų sąveika Baltijos regione, Vilnius: Mokslo aidai, 1995, p. 179–186. 27 setting of the Sun. Nevertheless, the lunar calendar had not been totally forgotten: the time was further divided into weeks and months based on the observation of its phases. The positions of the Sun and the Moon in respect of one another determine large-scale tidal waves in oceans and seas. The flow of cosmic particles to the surface of the Earth periodically changes as well. Therefore, each biological system can feel the effects of the phases of the moon – they determine the flow of earth juice in fibres. That was observed in the thousand-year experience of agricultural activities and recorded in certain rules of agricultural works, which gradually evolved to traditional customs. Lithuanian cultural heritage and traditional calendar customs feature the relics of archaic lunar calendars and subsequent agricultural seasonal cycles of solar calendars. Historiographic sources do not include references to the calendar systems of the Baltic peoples, thus, we may only guess how the solar and lunar periods, which are hardly compatible, could be combined and which celestial bodies were observed to ease the measurement of intercalary year. These are the tasks for future studies. The calendar introduced after the Christianization of Lithuania was developed in Central Asia and Rome, thus, it was relevant to different climatic conditions and was hardly applicable to the agriculture of our lands. Nevertheless, rural traditions and needs gradually filled the frame of such a calendar with the reflections of natural phenomena and the terms of agricultural activities – this process is called calendar inculturisation. This ambivalence is easy to observe in the analysis of the content of calendar customs, especially at the time of the major festivals lasting for two or more days: the first – church attendance and other Christian obligations; the second – actions of agrarian magic and animal protection. Each region of Lithuania feature slight differences in agricultural customs: depending on Klimka L., Straizys V., Die Rhytmen der Natur und der baltische Kalendar, Astroblobus, 1995, Nr. 1, S. 29–30. 28 the soil, types of agricultural land, soil cultivation traditions, agricultural implements, etc. These processes could have been influenced by remote legacy of the customs dating back to the tribal communal way of life. The author provides a logical scheme (illustration 1 in Annexes) expressing his methodological position in the analysis of structural and semantic aspects of customs. Lunar calendar legacy. The residents of the countryside still remember that nearly all agricultural works, especially sowing, vegetable planting, preparation of resources for winter, were combined with appropriate phases of the moon – this custom was observed in all the regions of Lithuania. It is clear that the long-lived practice confirmed the impact of the lunar phases on vital processes. The expeditions of recent decades organized by the Society of Regional Studies paid special attention to this field of ethnic knowledge; considerable data was collected. Part of this data has already been interpreted and published in local monographs on regional studies, , 10 , , , . Regional differences are highlighted in several articles11 12. Another portion of data is stored in the Lithuanian Museum of Ethnocosmology and author’s archive. Klimka L., Seliukaitė I., Kalendoriniai papročiai Adutiškio apylinkėse, Adutiškio kraštas: kraštotyros monografija, Vilnius: Diemedis, 2003, p. 403–417. Seliukaitė I., Klimka L., Kalendorinių papročių pabiros, Kuršėnai: kraštotyros monografija, Klaipėda: S. Jokužio leidykla. 2003, p. 177–183. Seliukaitė I., Klimka L., Vasaros darbai ir šventės: papročių kaita, Šiaulėnai: kraštotyros monografija, Vilnius: LKD, 2004, p. 346–355. Seliukaitė I., Klimka L., Vieškeliu nubėgęs gyvenimas. Raudėnų kraštas: kraštotyros monografija, Vilnius: Diemedis, 2007, p. 147–158. Klimka L., Seliukaitė I., Iš senolių žemdirbystės patirties. Daugailių kraštas ir žmonės: kraštotyros monografija, Utenos Indra, 2008, p. 194–201. 10 Klimka L., Seliukaitė I., Darbų ir švenčių rate. Meteliai: kraštotyros monografija, Marijampolė: Piko valanda, 2008, p. 100–113. 11 Klimka L., Mėnulis kalendoriniuose papročiuose Pašvitinio apylinkėse, Žiemgala, 2008, Nr. 2, p. 4–7. 12 Klimka L., Kalendorinių papročių rate, Prie Piršeno ir Alaušų: Balninkai: kraštotyros monografija. Molėtų krašto leidinys, 2008, p. 343–352. 29 Following the synthesis of a solid collection of answers to the questionnaire of the survey (over 3000) accumulated within recent decades and the material collected by the first researchers in this field related to the analysis of the link between agricultural customs and the alterations of the lunar phases, their semantic differentiation has been presented in the monograph. The information on the impact of lunar phases on agriculture is attributed to the field of ethnic knowledge since this information is believed to be of objective type. The beliefs in the effect of the moon on the events of human life are attributed to the field of sympathetic magic; it is also the expression of the deep-rooted parallelism between natural phenomena and human life events in the ethnical Lithuanian culture. Though the archaic lunar calendar should have been replaced by the solar calendar after the rise of agriculture in the latitudes inhabited by the Balts (temperate climate zone), its relics have nevertheless remained as part of practical ethnic knowledge and beliefs. The analysis have shown that the following phenomena of ethnical culture can be considered the legacy of the lunar calendar: first, widely spread beliefs in the impact of the celestial body on metaphysical phenomena; that is attributed to the memory of the rituals of the ancient Baltic religion related to this calendar; second, the mythologization of the moon, especially expressed in the formulas of welcoming its neomenia phase; third, the formula of three nines and the sequence of digits 3, 6, 9, 40, which make up the archaic algorithm of week, month and year measurement and which often repeat in different ethnocultural phenomena. A human being is part of the living nature; therefore, many things in life depend on its rhythms. The formants of the Lithuanian ethnic culture highlight this aspect with considerable explicitness. The regularities of natural phenomena are extrapolated to the social life. The combination of the changing phases of the moon and the events of human life is expected to bring a success similar to that related to agricultural works. On the other hand, the beliefs are strengthened by the memory of lunar mythologization. 30 The principal ethnological question is related to the origins of the written customs and beliefs. The question is as follows: did the beliefs in the effect of the moon originate from the awareness of the value of ethnic knowledge or they are the legacy of the archaic lunar calendar? It should be noted that one or another rule could have been highlighted to achieve its greater suggestion or deeper memory. If the origins of beliefs trace back to older times than the ethnic knowledge, they can be treated the legacy of the lunar calendar rituals of hunters or their combination with the solar calendar. The aforementioned alternatives can be presented schematically (illustration 2 in Annexes). The verification of the scheme by the data collected in the form of questionnaires led to primary conclusions on the origins of beliefs. The answer enables the conclusion about the age of customs – the origins of the lunar calendar can be traced back to the Neolithic Age. First of all, it should be born in mind that the beliefs in the effect of the moon on human health differ in respect of different lunar phases. The greeting of neomenia – a thin crescent of the new moon – is believed to bring physical strength, success at work, getting rid of any torturing health disorders, e.g. teeth pain, skin rash, hand warts, etc. Traditional formulas of greeting were the following: “A young man, the prince of Heaven, the sky and the earth for you, health and good luck for me”. The words of the formula were later replaced by crossing oneself and three consecutive prayers of “Hail Mary”. The appeal to the Holy Virgin Mary is believed to have originated from iconographic depiction of the radiant Virgin Mary standing on the new moon. A particularly interesting custom is related with the greeting of the new moon – showing a newborn child to the moon. Residents of the Punsk region still remember that following the emergence of neomenia at the end of the calendar month it used to be called by the name of the following month13. That is clearly a relic of the lunar calendar. Klimka L., Seliukaitė I., Archajiškųjų kalendorinių sistemų paveldas papročiuose. Punsko ir Seinų krašto lietuviai: etninio ir kultūrinio tapatumo bruožai, Punskas: Aušra, 2006, p. 223–237. 13 31 The understanding of the impact of the full moon is considerably more complex; its prevailing images are controversial. Where the new moon is addressed in euphemisms, the full moon features negative characters as well. The full moon is generally considered a favourable period for completing agricultural works, housewarming, wedding or christening celebrations. However, the light of the full moon is particularly harmful to sleepers. Children are particularly vulnerable to the effect of the moonlight: affected by the moon, a child can start sleepwalking, get epilepsy or suffer greencolour diarrhoea; it takes longer time for the teeth to grow and for the mind to develop. Unbaptised children are especially vulnerable. If the moon “overlooked” the child, various treatment methods were applied. They provide a considerable amount of data highlighting the images of the moon, thus, it is important to mention the most characteristic of them. One way of treatment was the following: a knife used to be placed on the windowsill – the moonlight was believed to make it dull; thus, it could no longer make any harm to a child. The following day a dolly used to be put into a child’s shirt and thrown across the roof of the house. In this way, the moon was deceived by diverting its harmful effect to the robe of the child, i.e. his previous being. Thus, the treatment invoked such means of redirection magic. Adversative actions were also used for treatment believing that the impact of the reflection of the real moon in water is reverse. Therefore, it was believed that a bowl filled with water and put on the windowsill could “drown” the moon and its light became harmless. Other prohibitions related to the full moon are worth mentioning as well: horses could not be combed in the light of the full moon; food could not be left on the table; split potatoes ready for planting could not get into contact with the full moon. The controversial character of images of the full moon can be well illustrated by a prohibition to point a finger at the moon. Children used to get the following explanation: “You will put God’s eye out”. The naming of the moon by “the prince”, which 32 has been preserved in South-Eastern Dzūkija is exceptionally interesting. However, other anthropomorphic shapes of the moon often bear negative connotations or are associated with punishment. For blasphemy, the moon is said to have drawn in the woman with a water-carrying yoke or a young girl, who went out from a bathhouse to scoop up some water. Legendary characters seen in the full moon were the sorcerer Tvardauskas, Cain and Abel, devil pierced by a fork or a hang-man. These images should definitely be considered the formants of the later times. A single motif from a legend makes up the exception to the evil manifestations of the moon - the moon saves a young girl from the prosecutors or provides shelter to an orphan girl. The location of evil in the moon is believed to have originated from the rejection of the images and rituals of the ancient faith after the Christianization of Lithuania. The process of desacralization took a considerable period of time – that is why such contradictory and multi-layered beliefs can be witnessed. It used to be thought that the fate of man highly depended on the phase of the moon during his birth. It not only determined the character but body composition and health. Those born during the phase of the new moon had “a fear of eyes” – they were vulnerable to “overlooking”; sensitive and weak but good-natured. Those born during the phase of the waning moon were capricious and difficult-natured. Nevertheless, the fate of a newborn could be guided to a good path by organizing a christening ceremony during the full-moon. The phase of the full moon was believed to be best for weddings and matchmaking. The importance attached to the days of the week at the time of birth comes from a belief in the effect of the moon as well. “A child born on Monday will be an idler, on Tuesday – a talented musician, on Wednesday and Thursday – good-natured, hard-working and eloquent; on Friday – fortunate; on Saturday – neat and tidy; on Sunday – good-natured and devotional”. 33 The lunar rule of three nines had spread in the customs of different fields. Following this rule, healing herbs taken from the nine wreathes on the feast of the Corpus Christi were prepared; the cake of Dziedai used to be baked by adding three spoons of grain from each of the nine cups; a prayer “for the bread” against the incantation of the cattle used to be said nine times each for three times, etc. The word “nine” in folklore describes the highest limit, fullness, exclusive abundance. The calendar cycle of nine phases is believed to have influenced the subsequent calendar systems based on the solar year and designed for the regulation of agricultural works. The significance attached to the number 40 proves that as well – that is the interval between the major festivals in the tradition of the Indo-European nations. Among the abundance of the Lithuanian calendar festivals, at least several illustrating the interval of 40 days between them can be distinguished: from the ultimate autumn festival (St. Martin’s Day; 11 November) to midwinter; from Christmas to Candlemas (2 January); from the Day of Saint Agatha (5 February) to the spring equinox; from the Forty Birds Day (10 March) to Saint George’s Day (23 April); from the Stork Day (25 March) to the Cuckoo’s Day (first week of May); from Easter to the Ascension Day; from St. Ann’s Day (26 July) to the Day of the Birth of the Virgin Mary/the Sowing Day (8 September); from St. Michael’s Day (29 November) to St. Martin’s Day. Besides, there is an interval of 40 days in the Lithuanian ethnic culture between the day of giving birth to a child to the day of woman’s ritual bringing to a bath-house; four weeks of mourning, etc. The mentioned feast days are meaningful both in the Christian and traditional calendar. It used to be thought that such a rhythm of feast days was determined by the need of a human body for changes or the growing psychological tiredness of monotonous daily life. However, a different hypothesis can already be raised: the interval of 40 days formed by combining the lunar and the solar cycles. The lunar calendar used by the tribes of hunters highlighted the importance of the cycle of 34 nine months. That is the period from the first signs of autumn – through the frost of winter – to midsummer. Its duration corresponds to the period of waiting for a new life to come. It is believed that a cycle of 9 stages was preserved in the following times, when time was already measured by solar years and the seasons of agricultural works. Bearing the importance of the digit nine in mind, the year was divided into 9 intervals – each consists of nearly 40 days. The intervals distinguished between the major feasts now serve as the relics of this division. Circle of traditional calendar festivals. The division of the year into seasons by equinox and solstice makes up the basis of the agricultural calendar. The amber discs found by archaeologists in the Neolithic settlements, the surfaces of which feature the division of dot rows into quarters, may be considered a symbol of such a calendar. The works of agriculture used to last for ten months at most and were later replaced by winter rest, when the time used to freeze until the new spring toils. The relic of such a division – ten months or the incomplete calendar – may be treated a strict customary prohibition to work during the period between winter feast days. It is possible that the digits – one hundred and two hundred – mentioned in some labour songs are also the echoes of this incomplete calendar. It was part of the cultures of many world nations. The fragments of equinox feasts may be considered certain Easter customs and the rituals of the Day of St. Matthew (The Beer Day)14. It would not take long to prove that Easter had a fixed day in the calendar of our ancestors, which corresponded to astronomical equinox (21 March). That is proven by the custom of Easter morning to wash oneself in a stream flowing from the east. The sun rises at true east azimuth on equinox day only; therefore, there should be no doubt that a true spring was welcomed by exercising 14 Klimka L., Kai naktis paveja dieną, Šiaurės Atėnai, 1995 m. rugsėjo 23 d., Nr. 37, 35 this ritual. St. Matthew’s Day (21 September) is very close to the autumn equinox (22 or 23 September). Before festive eating, all the corners of the house, including windows and doors, were sprinkled with beer – that was the sacrifice to home deities. That was the first autumn ritual at home; we may presume that it was also the first autumn feast. The understanding of the year structure in terms of solstices and equinoxes reflect in the decorations of various folklore artefacts15. There are even more cycles related to works and natural phenomena. For instance, attention should be paid to interesting oppositions between dates: the time of putting the cattle out to open pastures is framed by the days of St. George (23 April) and St. Martin (11 November); the presence of storks in Lithuania is marked by the Stork Day (25 March) and St. Bartholomew’s Day (24 August); the time span of swimming in warm water lasted from Pentecost to St. Matthew’s Day (21 September); flax cultivation works were accomplished between Candlemas (2 February) and St. Lawrence’s Day (10 August), etc. The heliacal rising, setting and the climax of the Pleiades star cluster are the benchmarks of the grain cultivation cycle16.All the intervals provide structure to the time and reflect the calendar algorithms of different times. They were definitely associated with the deities and mythical creatures responsible for individual activities17. The chronological studies of these cycles would enable a better understanding of the development of the Baltic calendar. Certain cycles, for instance, a flax cycle, resemble a calendar of the ten months. We may presume that they have preserved the memory of transitional calendars – between the lunar calendar of hunters and the solar Klimka L., Vasiliauskas E., Neįprastas kultuvės dekoras. Etnografija: metraštis. Lietuvos nacionalinis muziejus, 2006, Nr. 13–14, p. 108–113. 16 Klimka L., Žmogaus kosminė aplinka: atspindžiai lietuvių tautos tradicijose, papročiuose, kultūroje, Žmogaus ir gamtos sauga. Tarptautinės konferencijos darbai. 1-oji dalis, Kaunas: LŽŪU, 2008, p. 181–189. 17 Klimka L., Baltų religijos ir mitologijos struktūriniai bruožai, Istorija. Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai, 2001, t. 49–50, 2001, p. 56–65. 15 36 calendar of farmers. Some extraordinary things can also be observed. For instance, it is hard to understand why the special days of cattle protection and agricultural works are strictly separated from one another, even if their cycles nearly overlap. For instance, it is forbidden to move soil or even stick a pole into it on St. George’s Day, though the Day of St. Marcus two days later marks the beginning of vegetable cultivation as if the two days would mark the feasts of totally different ethnical groups or social layers. Of course, we may suppose that the customs originated from the legacy of different tribes18. The general review of historical stages of development of the Baltic calendar allows a more thorough discussion on the ratio between the traditional collection of customs and the Christian calendar adopted along with the Christianization of Lithuania. The calendar was developed in Asia Minor and the Roman Empire; therefore, it neither reflected the climate nor the dominant way of agriculture. Thus, we can observe two-fold consequences of introducing the new calendar. It enabled a faster Lithuanian integration to the community of Christian countries and strengthened its links with the European culture; however, all the links with the local nature were discontinued; the calendar lost the role of rules regulating the sequence of periods for work and rest. Gradually, its practical function had to be restored by supplementing the structure of the new calendar with the most significant matters of agriculture. The terms of natural transformations and agricultural works were associated with the Christian name-days. It is obvious that only those names that coincided with the key dates of the old calendar were elevated and highlighted. Traditional and Christian views reflect in the activities at the time of festivals. Of course, sacral meaning was no longer attached to traditional views. Traditional activities were preserved as the high esteem of traditions, the Klimka L., Liaudies papročiai ir tikėjimai: semantinis diskursas, Lokalios bendrijos tarpdalykiniu požiūriu, Vilnius: VPU, 2004, p. 54–58. 18 37 memory of ancestors or even as an entertaining activity. The episodes from the lives of saints may become a sign of a name-day; they acquire the aspects of naïve actualization by bringing them closer to the peasant toils. For instance, the Day of St. Bartholomew is associated with the time of sheep slaughtering; St. Lawrence’s Day refers to the opportunity to fry ripe apples and potatoes. The importance of the further studies of inter-dependence of feast days should be highlighted in the prospective research of the Baltic calendar19. We should analyze structural links of meaning composed of the customs of exceptional days. The orientation of certain rituals of feast days towards the future, for instance, the expected harvest, spring weather, etc, is especially important. Besides, certain ethnological aspects reflect in the first written Lithuanian calendars20. Tangible objects of ethnocosmology. The archeoastronomical objects of two types can be distinguished among the legacy of the Baltic cultural area – calendar measurement posts and burial monuments21. Among the objects of the first type, the observation post on the legendary Hill of Birutė in Palanga dating back to the late 14th century – the early 15th century has been best explored. The observation post consisted of the circle of eleven poles located on the horse-shoe shaped mound oriented towards the sunset. The directions of shadows at the time of sunrise or sundown used to indicate calendar dates corresponding to feasts or natural transformations. The nine-day week of the lunar calendar was measured by the same method of azimuth astronomy, thus, the observations were oriented towards a mixed calendar system. Seliukaitė I., Klimka L., Wiosna na pograniczu Łotwy, Białorusi i Litwy, Studia Angerburgica, 2004, t. 9, Węgorzewo, s. 43–47. 20 Klimka L., Lietuviškųjų kalendorių leidyba spaudos draudimo metais: kultūrinė ir šviečiamoji reikšmė, Lietuvių raštijos istorijos studijos, Vilnius: VPU, 2005, t. 1, p. 56–62. 21 Klimka L., Jovaiša E., Paleoastronomija ir etnokosmologija Lietuvoje, IX pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumas. Tezės, Vilnius, 1995, p. 310. 19 38 Stone systems next to the ancient settlements may be considered the predecessors of the sacred Hill of Birutė. Time preserved several of them, – the stone systems on the Vyžuonos Esker, the hills of Stabinė (Tauragė District), near the Purmaliai Mound (Klaipėda District), in Tryškiai (Telšiai District), Janionys village on the bank of the Nemunas (in the vicinity of Merkinė) and elsewhere definitely had astronomical designation22. The pairs of stones, similar to the poles of the Birutė Hill, indicate the directions to the cardinal points and the locations of rising and setting of the sun on the horizon at the time of equinoxes and solstices. Such “models” of the composition of the cosmic world are known near archaeological burial sites, for instance, in Užpelkiai (Kretinga District). Legends often tell stories about large stones carried by the devil to smash the church. This act features the opposition between two different systems of worldviews – the old natural and the Christian. The devil (Lith. velnias) originated from a former mythical ruler of the souls referred to as Velinas. Therefore, burial sites used to be encircled by stones, which marked a symbolic division between the worlds of the living and the dead. A totally different meaning is rendered if a stone is referred to as Mokas. The name itself indicates that the stone served as a place of providing knowledge to the young generation. Such exceptional stones were even used as places for treatment23. For instance, it used to be thought that the dew accumulated in the dimples of stones had miraculous powers. Other stones feature a number of the carved tiny dimples – sometimes their arrangement reminds of constellations24. Klimka L., Mįslingieji „astronominiai“ akmenys. Lietuvos dangus’1995, Vilnius: TFAI, 1995, p. 80–87. 23 Klimka L., Mokslo pradmenys ir baltų Pasaulio modelis. Lietuva iki Mindaugo (CD-ROM), Vilnius: Elektroninės leidybos namai, 1999. 24 Klimka L., Vaitkevičius V., Laukagalio apeiginis akmuo, Paparčių ir Žaslių apylinkės: kraštotyros monografija, Kaišiadorys, 1997, p. 343–350. 22 39 The National Museum of Lithuania stores two wooden calendars in runic characters, which date back to the first half of the 17th century25. Their analysis on the basis of the terms of the agricultural works and the dates of phenological natural phenomena confirmed their local origins, the creative character of symbols and the manifestation of the spirit of our folk art. It is obvious that the compilers of calendars had certain astronomical knowledge; they could make generalizations of the centuries-long national experiences and the observations of natural phenomena. Due to picturesque symbols, the calendars had to be understood by illiterate people as well. That may be one of the reasons behind a long tradition of their use. It is important to note that the afore-mentioned two calendars were compiled following the Gregorian calendar introduced in 1582. That is another argument testifying their local origins since the neighboured areas of the protestant culture – the Scandinavian countries and a number of Germanic lands – did not adopt the reform until the early 18th century. II. Genesis of Exact and Applied Sciences in Lithuania The goal of research in this field of the science of history is to highlight the public needs and historical circumstances, which shaped the origins of individual disciplines of higher education in the country and to reveal the attempts of the scientists to implement the scientific achievements and new technologies to Lithuania, the importance of these processes for the economic development of the region and the social changes of the society. Most attention is paid to exact and applied sciences, which made direct impact on production, as well as the spread of the modern economic ideas. These processes have been summarized in the monograph written by the author 25 Klimka L., Mediniai runų kalendoria, Etnokosmologija, Nr. 2, 2008, p. 44–48. 40 of the review along with Rasa Kivilšienė26. The results of the comprehensive analysis of individual issues have been mostly published in the annual publications of the conferences on the history of science and technology of Vilnius Gediminas Technical University. Economic and intellectual potential of a small and peripheral country is usually insufficient for adequate development of all scientific fields. Therefore, close scientific relations with other countries are of crucial importance – they create preconditions for a rapid adaptation of scientific innovations. Under the circumstances of favourable geopolitical situation, the experience of a small country may have a considerable impact on the development of science and education within a large region. Vilnius University has been a benchmark of the Lithuanian science for four centuries; its history is shaped by the opposition between the national aspirations and unfavourable historical conditions. The rudiments of science could be found elsewhere as well: regional colleges, magnates’ estates – the so called “invisible colleges”. However, it was only the scientific developments of the university and the activities of its students that made a more significant impact on the development of the society and the country. The history of the scientific expression in Lithuania was affected by three stages of rising and natural development interrupted by the final catastrophic political events: the occupation of Vilnius in 1655, the collapse of the country in 1795 and the closure of Vilnius University in 183227. The activities of the societies of science, the Commission of Archaeology and the Astronomical Observatory after the closure of Vilnius University could no longer make a significant impact on the educational and cultural level of the region. Therefore, the chronological limits of the period under analysis essentially coincide with the years of activities of the old Vilnius University (1579–1832). Klimka L., Kivilšienė R., Fizikos ir taikomųjų mokslų pradžia Lietuvoje: monografija, Vilnius: VPU, 2005, p. 75–94. 27 Klimka L., Mokslo raida Lietuvoje XVI–XIX a.: europinis kontekstas, Lituanistika šiuolaikiniame pasaulyje. I. Lietuva Europos istorijos ir kultūros kontekste, Vilnius, 2004, p. 74–84. 26 41 Natural science in the course of philosophy at Vilnius University. The course of philosophy at Vilnius Academy/University established in 1579 was made up of four consecutive parts: logic, natural philosophy, metaphysics and ethics. The second part also referred to as physics (Latin philosophia naturalis seu physica) was most significant among them. The term adopted from the ancient philosophers meant natural theory in most general sense. Until mid-17th century, the course was limited to scholastic philosophy taught in authoritarian method. The first signs of scientific and applied activities in the field of exact sciences are associated with the name of Professor Oswald Krüger (1598-1665). His students prepared the first original treatises on the natural sciences in Lithuania in the first half of the 17th century. Among them – the book “Famous Theorems and Problems of Mathematics, Optics, Geometry and Spherical Astronomy” (Latin Illustriora theoremata et problemata…) by Rudomina Joannes Dusiatski (1615–1651). The scope of the publication is rather large – 126 pages, large format, illustrated, nice layout; published in the printing house of the Academy in 1633. Its endpaper was decorated by a creative baroque dedication to the Grand Duke of Lithuania Wladyslaw IV Vasa. The ruler of the country expressed his genuine interest in scientific innovations: there is data on his correspondence with Galileo Galilei, participation in the session of experiments by Evangelista Torricelli in Vilnius, etc.28 The book discusses the issues of optics, applied geometry, basics of geodesy, military construction, ballistics and astronomy – all that corresponds to the circle of scientific interests of Oswald Krüger and his students. In general, the publication is not a consistent description of the physical world but a publication for educational purposes providing the most up-to-date data from the afore-mentioned fields. The form of instruction – the analysis of separate issues (theorems and problems) – also confirms the textbookKlimka L., Alberto Vijūko-Kojelavičiaus darbai fizikos srityje, Albertas Vijūkas-Kojelavičius iš 400 metų perspektyvos. Pranešimų santraukos, Vilnius: LLTI, 2009, p. 5–6. 28 42 type of the publication. The topical issues of those times are presented in the chapter on optics: lenses, view formation, telescope composition, human eye composition, the phenomenon of vision, eye sensitivity to light and illusion of perspective. The chapter on practical geometry is of great interest as well, which consists of the basics on geodesy, descriptions on the use of measurement tools, such as a quadrant, plane-table, the so called Latin stick; the principles of metrology – area and volume calculation, the selection of fortification forms. The chapter also provides the information on statistics, whereas the kinematics of movement is discussed in relation to the application of measurement tools in artillery. The chapter on astronomy discusses the heliocentric cosmology formulated by Nicolaus Copernicus. The general tendency of the book shows that the most cutting edge scientific innovations of that time used to reach Lithuania; they were known and discussed. More biographical information on the author of this pioneer book on exact sciences has been found during the recent years29. “Illustriora Theoremata et Problemata...” by Rudomina Joannes Dusiatski is a significant monument of our scientific thought and the presentation of Lithuanian intellectual achievements, which definitely deserves a facsimile edition. Basic principles of engineering in Vilnius University. Certain issues of practical mechanics, especially those from the field of civil engineering and machine application, were already analyzed as far back as the first stage of development of Vilnius University. The empirical spirit was also characteristic of the works of other students of Prof. Oswald Krüger. The professor himself was good at practical matters of construction; he even administered the reconstruction works of the fortresses in Danzig and Hrodna. The book “Theorecentricity, or Mathematical Reasoning on Points and Centres” by his student Michal Casimir Bialkowski (1600–?) analyses the functioning Klimka L., Pirmoji fizikos ir astronomijos knyga – reikšmingas Lietuvos mokslo paminklas, Fizikų žinios, 1998, Nr. 14, p. 15–17. 29 43 of the lever and the polyspast (block system), the estimation of the gravity (mass) centre of the bodies of different shapes. The works on horology – the theory and practice of clockmaking – brought fame to another student of Oswald Krüger Adam Kochanski 631–1700). Kochanski was a professor at the universities of Mainz, Florence, Würzburg and other universities and became a royal mathematician and librarian at Vilanov Estate. Along with the great physicists Galileo Galilei and Christian Huygens, he shares the merits of the invention of the precise pendulum clock. Kochanski determined the pendulum isochronism even before 1655 by means of independent experiments. He formulated the results of his observations in five strict postulates. When a rare inventor’s talent came into light, the professor applied his theoretical knowledge to actual clock constructions. He published the results of his work in the book of his friend Caspar Schott “Technica Curiosa” published in 1664 in Würzburg. Kochanski is the author of Chapter IX “Mirabilis Chronometrica” (Miraculous Chronometry). That is the first review of clockmaking, which at that time was a very young field of exact mechanics. It provides as many as nine technical solutions proposed by the author on how a pendulum can be applied to the clock. The most original idea exceeding its time was the idea on a magnetic pendulum. Around 1672, Kochanski improved his pocket watch by developing the idea that its pendulum – balance-beam – can be moved by a tiny steel spiral, which watch-makers call a hairspring. Traditionally, the priority of this invention is attributed to Huygens and Hook. The activities of the first school of exact sciences initiated by Krüger were undermined by the occupation of Vilnius during the unfortunate war with Moscow in 1655. It was followed by a considerably long period of decline of university science and education, which was enhanced by the movement of the Counter-Reformation30. Klimka L., Tikslieji mokslai senajame Vilniaus universitete: mokyklos ir įtakos (rusų k.), Baltic Science between the West and the East, Tartu, 1993, p. 56–57. 30 44 Origins of empiricism in science. The universal science underwent significant changes at the turn of the 17th and 18th centuries: the medieval authorities were discrowned; the obsolete scholastic dogmas were rejected. The methodological motto of science asserted: “Theoria cum practis” (Theory along with practice). Affected by the ideas of the Enlightenment of Western Europe, the rulers and influential nobility of the Polish-Lithuanian Commonwealth realized that it was only education that could slow down the economic and political decline of the country. Therefore, the idea of reforms reached Vilnius University as well. The would-be professors of the academy and more talented students were sent on internships to the centres of education abroad. Thus, in the mid-18th century Vilnius witnessed more intense scientific activities, whereas the teaching of philosophy developed into two new directions. The professors of the most radical views supported the refusal of Aristotelism and the instruction of philosophy and natural sciences of the modern era only. Nevertheless, the supporters of the compromising direction outweighed the radical position31. Through the introduction of the achievements of the natural sciences, they imposed a traditional scholastic frame. Nevertheless, the scope of the course on physics developed and made up nearly half of the discipline of philosophy taught around the mid-18th century. From 1752 to 1755 physics at university was taught by the professor Antoni Skorulski (1715–1780). The introduction to the philosophical systems of the ancient thinkers used to be followed by a comprehensive presentation of the works of the scientists of the modern era, such as Pierre Gassendi, René Descartes, Gottfried Leibniz, Christian Wolff and others32. Most interesting experiments were also discussed, such as Torricelli’s experiments, the Magdeburg hemispheres designed by Otto von Guericke, Robert Boyle’s heat measurements. It is important to note that Antoni Skorulski was the first 31 32 Klimka L., Tikslieji mokslai Lietuvoje, Kaunas: Šviesa, 1994, p. 44–46. Klimka L., Iš fizikos istorijos Lietuvoje, Vilnius, 1990, p. 19. 45 to analyze Newton’s laws on mechanics and to explain the pull, centripetal forces and centrifugal forces in the Newtonian framework. However, by providing extensive information on Newton’s treatises, he nevertheless used to stress at the end of the course that modern theoretical systems were useless and it was better to follow the old philosophy of peripatetics (Aristotle’s followers). A belated arrival of Newtonian mechanics to our lands should not be very surprising – the works of this English scientist were not very popular in other Western European countries at that time as well. The reasons behind a certain opposition were mostly political: the glory of the British Empire irritated the countries of the Old Continent. The course of the natural philosophy delivered by Prof. Bernardas Dobševičius (1722–?), which was also published in the treatise “Placita recentiorum philosophorum”, 1760, was considerably more developed. According to the author, the discipline of physics consists of cosmology, which studies the overall composition of the world; uranology, which studies the natural bodies and their movement; stechiology, which studies the composite elements of the Universe; meteorology – the science of atmospherical phenomena; geology, which studies the Earth; hydrology – the science of sea-waters, origins of rivers and springs; phytology – the science of flora; zoology – the science of fauna; anthropology – the science of man. When the professor comes to the discussion on the characteristics of natural bodies, he provides a broader presentation of Newton’s physics; following Newton’s treatises, he analyses inertia, friction, pull, speed, acceleration, invariant mass, centripetal and centrifugal forces. He relies on the modern physics explaining different states of matter; he describes the experiments of Torricelli and Mariotte. It is interesting to note that in the discussion on liquids, the concept of molecule is used. The book elaborates on the phenomena of light and the laws of its fracture, the peculiarities of sound dissemination. Considerable attention is paid to astronomy: the movement of the planets is defined by Kepler’s laws; constellations are described and the distances 46 of stars from the Earth are estimated. The principles of calendar compilation are also discussed; the surface of the Moon is described in great detail; finally, all three cosmology systems are provided – based on the views of Claudius Ptolemaeus, Nicolaus Copernicus and Tycho Brahe. The course of Prof. Dobševičius illustrates a clear turn from scholastic natural philosophy to the science of the modern era. Tomas Žebrauskas (1714–1758) was the first to introduce empirical methodology to university studies after his internship in Prague33. The programme of public examinations, which consists of the general questions, 60 theorems and 22 tasks, drawn up to the student G. Lenkevičius in 1754, provides information on the course of mechanics taught by the professor. The concepts of the stillness and the movement, force and mass, the calculation of the mass centre, the application of the inclined plane, pendulum regularities, deformation of bodies, the trajectory of the body cast in the angle of inclination to the horizon, the beat trajectory, the movement in circle, environmental resistance and friction are explained; lever, wedge, axle, polyspast and more complex mechanical machines are also discussed. Even though the name of Isaac Newton is not mentioned in the programme, it is essentially based on his concepts. In the discipline of mathematics, Žebrauskas was the first to introduce the training on integral and differential calculation. A remarkable professor’s merit for the Lithuanian science is the design and construction of astronomical laboratory34. From 1761 onwards, the course of experimental physics was already delivered at Vilnius University. It was taught by a French emigrant Jean Fleuret, who grounded his statements on mathematics35. Klimka L., Eksperimentinei fizikai Vilniaus universitete – 250 metų, Mokslas ir gyvenimas, 2008, Nr. 1, p. 14–15. 34 Klimka L., Overview of the History of the Astronomical Observatory of Vilnius University, Stellar Photometry: Past, Present and Future, Vilnius, 2003, p. 649–656. 35 Klimka L., Makariūnienė E., Fizikų ir astronomų sąvadas, Vilnius: FD, 2001, p. 52. 33 47 Establishment and development of the Cabinet of Physics. The instruction on the basics of experimental physics made it clear that the collection of the tools of physics was essential to the university – that was the only way to prove and thus memorize the introduced aspects of science. Such a cabinet of physics, then referred to as the Museum of Mathematics, was established by the initiative of Professor Tomas Žebrauskas in 1752. The local craftsmen manufactured the first instruments – electrical and “pneumatic” machines. The most interesting instruments of the cabinet were the cutting edge electroforetic machines. A larger machine of local production was constructed and improved by Žebrauskas himself based on the systems of Gericke. The inventory of the university provides evidence to another smaller electrical machine, which was probably based on the Newtonian system36. The advantage was made of 70 “Leyden Jars” – condenser’s battery and electrometer – used for demonstrations and experiments of the phenomena of electricity. The force of atmospherical pressure was demonstrated by means of the “pneumatic” machine and the Magdeburg hemispheres. Two concave mirrors and a catoptric instrument were acquired to illustrate the optical phenomena. Tomas Žebrauskas used to organize public demonstrations of the experiments by the tools of the Cabinet of Physics – that soon became a popular activity of entertainment among the nobles in the city. Such interest of the city magnates in scientific innovations was also useful to the university and contributed to collecting financial support for the acquisition of scientific instruments. Upon the establishment of the Commission of National Education in 1773, more importance was attached to the instruction of exact sciences, especially the aspect of their application, and the Cabinet of Physics became a separate division. Therefore, further development of experimental physics Lustracia Collegium... 1773–1774. VUB Rankraščių skyrius (RS). F. 2. DS 6, p. 251–368 ; Inwentarz... 1798. VUB RS. KC. 19, p. 101–208. 36 48 in Vilnius University was closely related to the development of this cabinet. A professor of physics used to be appointed its administrator; from 1775 to 1806, Juozapas Mickevičius was in charge of the cabinet37; between 1806 and 1814, it was led by Steponas Stubelevičius38; from 1814 to1819 Kajetonas Krasovskis was head of the cabinet; from 1819 to 1840, it was administered by Feliksas Dževinskis39. Through continuous development of the cabinet, the physicists tried to keep pace with the universal achievements of physics. The instruments produced by English craftsmen were mainly acquired in the second half of the 18th century, whereas in the first quarter of the 19th century most instruments were ordered in Paris. After the closure of Vilnius University, the cabinet of physics went into the disposition of the Medical and Surgical Academy; when this academy was closed in 1841, the total of 555 instruments enumerated in the list, were brought to St. Vladimir’s University in Kiev. On the ideological road of the Commission of National Education. The second half of the 18th century witnessed a growing need and favourable conditions for radical reforms of the educational system in the country: the road for changing the content of instruction was already paved by the school reform implemented by the Order of Piarists, whereas the need to strengthen the economy of the region in the face of the growing Russia’s aggression required good specialists. On 14 October 1773, the Parliament adopted a decision establishing the Commission of National Education; the assets of the abolished Jesuit Order went into Commission’s disposition. The idea of Klimka L., Kivilšienė R., Gabinet fizyczny pod rządami profesora Jozefa Mickiewicza (Materialy do historii nauczania w Uniwersytecie Wilenskim), Analecta. Studia i materialy z dziejow nauki. R. XII, 2003, z. 1–2, s. 25–67. 38 Klimka L., Kivilšienė R. Mokslinis Vilniaus universiteto fizikos profesoriaus S. Stubelevičiaus (1762–1814) paveldas, Istorija. Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai, 2000, t. 45, p. 28–34. 39 Klimka L., Mokslo naujovių ir technologijų adaptacija Lietuvoje bei jos įtaka visuomenei ir valstybingumo raidai XVI–XIX a., Mokslas, technologija ir visuomenė: harmoningos raidos paieškos, Kaunas: Technologija, 2002, p. 45–86. 37 49 the reform originated in Lithuania, therefore, the bishop of Vilnius Ignacy Massalski (1726–1794) was appointed chairman of the Commission. The goals of the reform were the following: to centralize the management of education by introducing a single hierarchical system of educational institutions; to establish the academic layer; to make study programmes more mundane and modern by raising them into higher theoretical level and introducing a more comprehensive practical application of science; to bring the content of disciplines closer to the level of the universal scientific developments. A separate fund designed for the needs of education exclusively was formed of the Jesuit assets. This aspect provided the advantage to the educational reform of the Commission of National Education over those implemented in France, Austria and Prussia at that time, which were poorly financed by the government. In practice, the Educational Commission served the functions of the Ministry of Education; that was the first such instance in the history of European education. The reform was implemented by a joint effort of the laymen and the clergy, especially the Piarists and the former Jesuits40. The former Jesuit rectors of Vilnius University M. Poczobutt and A. Skorulski, professors J. Nakcyanowicz, P. Norvaiša and J. Mickevičius made most significant contributions to the success of the educational reform in Lithuania. The piarist rector J. Stroynowski deserves special merits, while the piarist Narbutt was working hard in the Society of Textbooks41. According to the principal position of the Commission of National Education, “the training and education of youth is the sole condition for continuous development of wellbeing in the country”. The concept of education manifested in the modernized content of education in terms of the new attitude towards the natural sciences and a new – pedagogical rather Klimka L., Kivilšienė R., Panevėžio pijorų mokykla XIX a. pirmoje pusėje, Iš Panevėžio praeities: švietimo istorijos puslapiai. Konferencijos pranešimai. Panevėžio kraštotyros muziejus, 2008, p. 8–18. 41 Klimka L., Kivilšienė R., Edukacinė komisija ir fizikos mokslas senajame Vilniaus universitete, Istorija. Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai, 1999, t. 42, p. 31–41. 40 50 than authoritarian – ratio between a teacher and a student. The children of nobility and peasants earned equal rights in education institutions. County (voivodeship) schools were directly subordinate to Vilnius University and at the same time they were superior to sub-county (parish) schools. From 1780 to 1783, the teachers of county schools in Lithuania were trained in the Institute of Teachers under the Cracow Higher School, whereas in 1783 such an institute was established under the Principal School of Lithuania42. The analysis of documentation of the Educational Commission enables the distinction of the most important aspects in the methodology of instruction of exact sciences43: 1. The process of learning has to be based on demonstrations and experiments. The provisions of the link between theory and practice and the necessity to demonstrate physical experiments were laid down in “The Statute of County Schools” in 1774. In general, the Commission of National Education often highlighted the importance of laboratory experiments in the learning process and the faculty of students to perform them independently; 2. The training process has to highlight the application of scientific knowledge to practice. The key condition of the competition for textbooks announced in 1775 was the following: “The textbook on physics has to first of all cover the general physics and the properties of tangible objects by elaborating on its actual advantage in daily life”. The instruction to principal and other schools published in 1791 described the practical purposes of mechanical and physical education: “...following the understanding of its inherent laws, all the science intends to teach the processes of construction of houses, mills, sawmills, fulling-mills, melting-houses, paper and metallurgy factories. To that end, a cabinet of numerous instruments and Klimka L. Mokytojų rengimas senajame Vilniaus universitete, Pedagogika, 2002, Nr. 62, p. 152–155. 43 Kivilšienė R., Klimka L., Fizyka pod wpływem Komisji Edukacji Narodowej na dawnym uniwersytecie Wilenskim, Kwartalnik historii nauki i techniki, Warszawa, 2001, nr 4, s. 61–76. 42 51 mechanical models shall be established”. The necessity of mechanical training is separately discussed; 3. Appropriate attention has to be paid to the methodology of instruction. Methodological consistency was sought by instructing the voivodeship schools to teach only the major laws of physical sciences, whereas the Principal School had to provide comprehensive knowledge using the cabinets of physics and natural history. The teachers had to follow the global scientific developments on continuous basis. In 1791, the requirement was laid down to teach the history of science and arts at principal schools. To develop the capacities of thinking and to provide a better understanding of the discipline, the Commission established that the students had to write individual papers in the field of personal choice. According to the “Provisions on Academic Layer and Schools” published in 1783 and 1790, the professors of higher education institutions were expected to educate the society by publishing books and contributing to the projects designed for the economic development of the country. This provision was implemented in the first half of the 19th century through a periodical publication “Dziennik Wileński”44. The comparison of the training systems before and after the reforms of the Commission of National Education revealed a new tendency of seeking to establish a close link between the development of spiritual and physical capacities, while the priority in methodology was given to induction and the importance of natural sciences. When Lithuania became part of the Russian Empire, Vilnius University continued to follow the guidelines provided by the Commission of National Education. The educational reform implemented by the Russian government in 1802–1803 changed only the administration procedure by establishing the People’s Ministry of Education. The implementation of administrative reforms and the establishment of educational districts significantly reduced Klimka L., Kivilšienė R., Tiksliųjų mokslų ir technologijų naujienos „Vilniaus dienraštyje“, Mokslo ir technikos raida Lietuvoje, Vilnius: Technika, 2001, p. 55–69. 44 52 the autonomy of the institution of higher education. A special commission was set up to draw up the new statute of the university in 1804, which consisted of the curator A. Czartoryski, S. Potocki and Rector J. Strojnowski. In the report of 1810, A. Czartoryski maintained that the courses of practical mechanics, agriculture and technologies were essential to use properly trained specialistspractitioners for the benefit of the country to the best degree possible. Genesis of applied sciences in Vilnius University. The developing capitalist labour relations in the mid-18th century in Western Europe triggered the development of economic theories corresponding to this new system of relations. The school of physiocrats made a considerable impact on the political history of Europe. According to its founding father François Quesnay, the major business activity, which determines the economic development of the country, is agriculture, whereas industry is solely a processor of agricultural products, which does not create the added value. The most well-renown promoter of physiocratic ideas in Lithuania was the professor and rector of the Principal School (1799–1806) Hieronim Strojnowski (1752–1815). His treatise “Natural and Political Laws, Economy and the Law of Nations” published in 1785 provides the basic principles of the physiocratic economic theory. The chairman of the Commission of National Education Ignacy Massalski and one of the most influential members Joachim Chretowicz were devoted physiocrats, who promoted the idea of the irrationality of serfhood. The purpose, according to which science had to contribute to the development of the economy of the country, reflected in the type of the collection of mechanical models at Vilnius Principal School. The collection was accumulated in the late 18th century following the principal physiocratic idea – to raise the efficiency of agriculture. Thus, it was dominated by modern and more efficient agricultural implements45. Kivilšienė R., Klimka L., Mechanikos modelių kabinetas senajame Vilniaus universitete, Technikos mokslų raida Lietuvoje, Vilnius: Technika, 1999, p. 119–139. 45 53 At the outset of the 19th century, a number of adjunct professors were sent on internships to foreign countries. Young lecturers used to bring back both new knowledge of exact and applied sciences and modern economic and political ideas. Physiocratism had already quit the stage in Western Europe at that time and was replaced by the capitalist theory of government and political economics developed by Adam Smith, which better corresponded to the spirit of the times. The lecturer of political economics Jan Znosko (1772–1833), who went on the internship to Germany, brought back a number of treatises reflecting the developments of the science. In 1811, he published a textbook “Science of Political Economy”, a translation of the book written by the Smith’s commentator Gerardus Sartorius. The instruction of mechanics at Vilnius University was decided even before the reform of the Commission of National Education46. The course was assigned to the student of Tomas Žebrauskas K. Naruševičius (1730–1803) in 1764. Mechanics was later taught by Professor M. Sienicki, however, no information has remained on the content of this course. In 1780, the Department of Applied Mathematics was established; it was administered by Prof. Tadeusz Kundzicz (1747–1829). Elements of theoretical and practical mechanics could already be observed in his course – the study programme included the beat theory, the elaboration on the operation principles of ordinary mechanisms (lever, wedge, winch), the calculation of the centre of mass of different bodies. The issues of dynamics were also analyzed: movement in circle and swings. Tadeusz Kundzicz also taught hydrostatics and hydraulics, basic principles of gas mechanics, resistance of construction materials and fortification constructions. However, few students selected this optional course. For instance, in 1801 only eight students were enrolled in the course, the would-be author of a nine-volume History of Lithuania Teodor Narbutt among them. In addition to this, during 1786/1787 academic Klimka L., Mechanikos mokslo ištakos Lietuvoje, Inžinierių rengimas Lietuvoje. II, Vilnius: Technika, 1995, p. 92–101. 46 54 year, the professor Kundzicz also delivered a course in civil and military architecture. However, some years still had to pass for the speciality of architecture to be introduced to university programmes when the department of architecture was established in 179347. Kundzicz was replaced by a famous professor of mechanics Carl Christian von Langsdorf (1757–1834), who arrived from Erlangen University in 1804 and lectured for two years. The fact that in the early 19th century the speciality of an engineer was introduced to Vilnius University should probably be associated with the activities of this scientist48. The agreement between Carl Christian von Langsdorf and the rector Hieronim Strojnowski stipulated that the professor had to deliver two courses – applied mathematics and technology. A large collection of different mechanical instruments and machine models was accumulated at the university after the stay of Langsdorf. Langsdorf used to give lectures to the masters – would-be engineers; his course was entitled “Technology and its Theory along with the Application to the Practice of Machines”. In 1806, the professor published the treatise “Technological Machinery” printed in Vilnius, which discusses the machinery and manufacture technology of mills, sawmills, oil-mills, factories of textile, paper and gunpowder, brickyards and limekilns. His textbook “Introduction to Mechanics of Solid Bodies and Liquids” was published the same year. Unfortunately, in 1806 professor left Vilnius and went back to Germany to take up the position of the rector of Heidelberg University. In 1802, adjunct professors of the university Zacharijus Niemčevskis (1766–1820) and Steponas Stubelevičius (1762–1814) were sent on the internship to Paris, which at that time was the most developed centre of exact sciences in Europe. The reports on their internships in the famous Klimka L., L.Gucevičiaus inžinierinė veikla ir sukonstruotos statybinės mašinos, Acta academiae artium Vilnensis, 2004, t. 32, p. 85–89. 48 Klimka L., Tikslieji mokslai Lietuvoje. Istorinė apžvalga, Kaunas, 1994, p. 110. 47 55 Polytechnic College were preserved in the archives. Admitted by the right of exception, they could attend the usual two-year course of the college delivered by most well-renown specialists: professor of mathematical analysis D. Poisson, professor of applied mathematics G. Prony, professor of the drawing geometry G. Monge, professor of astronomy J. Lalande, professor of physics J. Charles. In summer, Z. Niemčevskis visited the factory of guns in Versailles, the factory of glass and china in Deux-Sèvres; he took interest in textile and leather technology. He admired the efforts of the French Government in the promotion of inventions, the implementation of the innovations in the tools and processes of manufacture and the organization of industrial exhibitions. Z. Niemčevskis went back to Vilnius in 1808 and started giving lectures on mathematics and mechanics. In 1810, attempts were made to raise the training of engineers at Vilnius University to a higher level. Curator A. Czartoryski appealed to the Ministry of Education asking for a permit to establish the department of technology. Practical mechanics was to be taught as the major discipline, whereas the professor of this discipline would administer the Cabinet of Mechanical Models. However, Napoleon’s military campaign of 1812 in Russia forced to postpone the plans for the future. The practice of training lecturers abroad was again revived in 1817 in the rectorship of S. Malevski49. Adjunct professors Michał Poliński Pełka (1785–1848) and Waleryjan Górski (1790–1874) were sent on internship that year. Theoretical mechanics became an individual discipline in 1822; the course of Michał Poliński Pełka consisted of statics and dynamics of the material point, the solid body and their systems, whereas part of the programme was devoted to hydrodynamics. From 1826 to 1827, the lectures on mechanics were attended by 60 students; practical mechanics used to Klimka L., Kivilšienė R., Mokslinis bendradarbiavimas su Vakarais XIX a.: Vilniaus universiteto partneriai ir garbės nariai, Mokslo ir technikos raida Lietuvoje, Vilnius: Technika, 2002, p. 133–140. 49 56 attract fewer students - only 15 that year. The number of students oriented towards engineering activities gradually increased: during the academic year 1827/1828 the lectures on applied mathematics were attended by as many as 150 people; the course of practical mechanics attracted 30 listeners. W. Górski came back to Vilnius in the autumn of 1821 after visiting Germany, France, England and the Netherlands. He developed his knowledge in the factory system of manufacturing, hydraulic work, construction of bridges and channels; he had a chance to broaden his knowledge on economic principles, which shaped the European industry of that time. W. Górski delivered the course on practical mechanics from 1822. He changed the principle of forming the collections of the Cabinet of Mechanics by accumulating the models of mechanisms from different industrial sectors. On 9 September 1825, the protocol of the meeting of the Division of Physics and Mathematics indicated that from that year onwards practical mechanics and the administration of the Cabinet of Mechanical Models were considered the major course, whereas a newly introduced science of roads, bridges, channels and ports was considered auxiliary. The plan of lectures proves the high qualification that the adjunct professor acquired on the internship abroad. The course consisted of five parts: I. science of rampart construction (soil surface levelling; design of construction area; estimates of construction costs); II. materials science (resistance of materials and physical properties, production of lime and concrete mixtures); III. science of road building (different methods of road building in respect of relief and the intended purpose of roads); IV. science of design of brick, wooden and iron bridges; V. works of river navigation (exploitation of rivers for shipping and construction of ports). The second cycle of lectures was devoted to the analysis of constructions and mechanisms of mills, sawmills, threshing mills. W. Górski distinguished by his practical engineering works: he designed a quay near the Békés Hill (1821–1822 m.); he designed and constructed the hanging bridge over the Vilnia River (1828). Unfortunately, 57 destiny was not very merciful to his constructions: the quay was destroyed by the landslide of the Békés Hill, whereas the bridge was destroyed during the construction of the facilities of the nearby fortification system. The level of instruction of exact and engineering disciplines at Vilnius University was really high. After the closure of the university in 1832, its students M. Jastržembskis, J. Heidetalis, J. Zaržeckis, S. Kerbedis and others went to study and work in Russia and became the acknowledged engineers50. Klimka L., Žmonės ir likimai: XIX a. inžinieriai iš Lietuvos, Mokslo ir technikos raida Lietuvoje, Vilnius: Technika, 2001, p. 15–21. 50 58 Major Conclusions 1st research direction: 1. The customs and beliefs of traditional calendar festivals reflect a deep-rooted experience of the agricultural ethnos. They feature both the relics of the archaic lunar calendar and the elements of agrarian magic of the cycles of seasonal works developed in later times. The collective experience enshrined in calendar customs summarizes the observations of nature and subtle links between phenological phenomena accumulated through centuries. That is an important part of ethnical knowledge, which made up the core of traditional way of life and influenced other phenomena of the national culture. 2. The reason behind a good survival of the properties of the traditional calendar, which served as the rules of agriculture and stock-raising, is their objective character expressing the impact of the periodical movement of celestial bodies on the bioprocesses of flora and fauna. That is not only a tribute of respect to the legacy of our ancestors but practically applicable knowledge of farming. The ancient tradition, which established the link between the terms of agricultural works and lunar phases, has remained very viable in the memory of the Lithuanian villagers. Attention to the phase of the moon is to this day paid in certain spring and autumn agricultural works. 3. The residents of the countryside distinguish more of its phases than quarters. That is determined by ethnographical customs, which provide very strict regulations to the combination of agricultural works and the phase of the moon. It used to be thought that the young moon fosters growth and prosperity; however, the biomass growing during this phase has no strength and permanence. The period of the wading moon protects it against decay and degradation; it is harmful to pests. The worst days to start agricultural works are during the astronomical new moon. 4. Archaeological, historiographycal and folklore sources speak about the use of the lunar calendar in the Baltic culture. The combined investigation 59 confirms the information provided by Simonas Daukantas on the nine-day week in the calendar practice. 5. The importance attached to the Moon in traditional culture had mythological shades as well. The formulas of greeting neomenia reveal the anthropomorphic character of the moon; that is considered the archaic level of beliefs. The moon in folklore stories is solely the setting of characters; these formants were determined by subsequent times. The impact of Christianity could determine the controversial impact of moonlight on people’s health; the young moon is related to the fulfilment of expectations, whereas the light of the full moon is considered harmful, especially to newborns. 6. The summary of a considerable collection of answers to the questionnaire on the links between agrarian customs and beliefs and astronomical phenomena acquired during the recent decade (over 3000) prompts the following semantic differentiation: 6.1. The impact of lunar phases on agriculture is associated with the field of ethnical knowledge; 6.2. The beliefs in the effect of the moon on the events of human life are attributed to the field of sympathetic magic; it is also the expression of the deep-rooted parallelism between natural phenomena and human life events in the traditional Lithuanian culture. 7. Though the archaic lunar calendar was replaced by the solar calendar after the rise of agriculture in the latitudes inhabited by the Balts (temperate climate zone), its relics remained and have become part of practical ethnic knowledge and beliefs. The following aspects can be considered relics of the lunar calendar: 7.1. Widely spread beliefs in the influence of the celestial body on metaphysical phenomena; that is attributed to the memory of religious rituals related to this calendar; 7.2. The mythologization of the moon, especially its anthropomorphic image, which is best expressed in the formulas of greeting neomenia and the fear of the full moon; 60 7.3. The formula of three nines and the sequence of digits 3, 6, 9, 40 repeating in different customs may be considered the archaic algorithm of measuring weeks, months and years. No metaphysical reasons can explain the importance attached to one or another number; it is found in the regularities of the real world phenomena. 8. The interval of forty days between the most important traditional festivals, which is characteristic of other Indo-European cultures as well, formed by combining the calendar cycles of the Sun and the Moon. The observations of the Morning Star (the Evening Star), which usually form the rule of octoeterides, might have been applied to the procedure of the combination of calendars. 9. Only the name-days the dates of which corresponded to the key points of the traditional calendar – terms of phenological or agricultural dates – were borrowed from the Christian calendar and meaning was attached to them. That is how the traditional collection of male and female names developed in Lithuania. 10. The dispersion of a certain set of customs, especially those practiced at the time of springtime jobs, across different dates has been determined by two calendar types used in Lithuania – the Julian calendar and the Grigalian calendar, especially the return of the old calendar type in the late 18th century imposed by the Russian regime. 11. After the Christianization of Lithuania, the rituals of the calendar festivals of the old religion and those related to the beginning and completion of works gradually lost their sacral character and evolved into traditional customs and folk beliefs. Calendar festivals in the countryside are two-fold: the first phase consists of visiting the church and other Catholic obligations, whereas the second phase is related to the actions of cattle protection and agrarian magic. The erosion of the ancient customs was to a large extent influenced by the arrangement of villages into isolated farmsteads, service at estates and small town jobs. 12. Being a common cultural heritage of the Baltic countries, wooden calendars of runic characters were also known in our lands. The analysis of 61 the copies stored in the National Museum of Lithuania, which date back to the early 17th century, enables to assert the local origin of the calendars. 13. The projected research aimed at a more comprehensive revelation of the genesis and development of the traditional calendar and the understanding of festival semantics should be conducted in the form of the search and analysis of the meaningful links between the dates of festivals and the terms of agricultural; local calendar customs should also be highlighted and conducted. The meaning of the calendar reconstruction is not solely academic; the present-day application of traditional customs and beliefs in the form of entertainment is the easiest way for the ethnical culture to return to public life and educational system by strengthening the national identity and the civic spirit. 2nd research direction: 1. The origins of the novel scientific ideas at Vilnius Academy date back to the first half of the 17th century and the treatises on exact and applied sciences published by the students of Oswald Krüger. The first book on the natural science “Illustriora theoremata et problemata ...” published by Rudomina Joannes Dusiatski in 1633 reveals the circle of interests of this school of science (practical mechanics, optics, geodesy, fortification theory) and the correspondence of the issues under analysis to the global context of that time. The scientists in Vilnius were well aware of the treatises of the well-renown Jesuit scientists of Western Europe; discussions were held on the ideas of Nicolaus Copernicus, Galileo Galilei and their students. The treatises of the graduate of Vilnius University A. Kochanski made a considerable impact on the development of engineering in Western Europe. 2. The secularization of science emerged in the developed countries prior to its first manifestations in Lithuania. The natural philosophy split into exact sciences in the mid-18th century only. The key turning-point was determined by the school reform implemented by the Piarists and the activities of Tomas Žebrauskas at Vilnius University. By the efforts of the 62 professor, important divisions of experimental science were established in 1752 – the Astronomical Observatory and the Cabinet of Physics. 3. The development of the Cabinet of Physics from 1752 to 1832 shows the special attention of the scientists of Vilnius paid to empirical methodology and practical application of the laws of physics. Through continuous development of the cabinet, the physicists tried to keep pace with the universal achievements of physics. The instruments produced by English craftsmen were mainly acquired in the second half of the 18th century, whereas in the first quarter of the 19th century, most instruments were ordered in the workshops of Paris. Rather complex instruments for the Cabinet of Physics were produced by the craftsmen of guilds in Vilnius. 4. In the face of losing the nationhood at the end of the 18th century, the Commission of National Education implemented a radical reform of education guided by the economic ideas of the physiocratic school adjusted by Prof. Hieronim Strojnowski. The commission raised the following objectives related to the instruction of sciences: 1) the process of learning has to be based on demonstrations and experiments; 2) the training process has to elaborate on the application of scientific knowledge to practice; 3) Appropriate attention has to be paid to both the content of the discipline and the methodology of instruction; 4) the teachers have to follow the universal scientific developments, provide new data of sciences and art history and disseminate the scientific knowledge within the society. Followed by the guidelines established by the Commission, the development of education continued in the 19th century, when Vilnius University was granted the title of imperial university. The paper “Dziennik Wileński” was used to disseminate the information on technology and science. 5. Professor Tadeusz Kundzicz introduced the theoretical knowledge on machine mechanisms to the study programmes of Vilnius University after the establishment of the Department of Applied Mathematics in 1780. The beginning of master-degree studies in engineering in 1804 is associated with 63 the activities of the famous professor Carl Christian von Langsdorf. From 1825, the course on practical mechanics and a newly introduced course on roads, bridges, channels and ports were delivered by the adjunct professor Waleryjan Górski, who was previously sent on internships to Western Europe. 6. The major goal of accumulating the collections for the Cabinet of Mechanics, which was established in 1815, was to acquire the models of the most innovative machines, which could be applied to the economy of the country. The list of the models was dominated by agricultural implements, product processing machines, hard work mechanization machinery, hydrotechnical structures and energy plants. By the effort of the head of the cabinet Waleryjan Górski, the principle of accumulating the collection was later changed – the models of mechanisms of different industrial sectors were accumulated. 7. The internships of adjunct professors and professors of Vilnius University in the most important educational centres of Western Europe laid the foundations for the development of science in the 1810s and 1820s, which witnessed the creation of the most productive works of science in the history of the old university, especially modern textbooks on physics were written by S. Stubelevičius and F. Dževinskis. However, the goal of developing a strong school of physics and mechanics at Vilnius University had not yet been achieved; exceptionally original scientific works and inventions had not yet been accomplished. 8. Further research in this direction has to be oriented towards a more comprehensive analysis of contribution of individual scientists of the past to the development of science in Lithuania, the revelation of their links with the scientific centres in foreign countries; the assessments of the cabinets, museums, collection of instruments of the observatory. The knowledge of the history of science helps to shape contemporary strategy of scientific development and locate the works of contemporary scientists in the development of education and science of the country. 64 Apžvelgiamos mokslo publikacijos Scientific Publications Referred to in the Review Mokslo monografijos / Scientific monographs: 1.Klimka L., Tradicinių kalendorinių švenčių semantika, Vilnius: VPU leidykla, 2009, 196 p. (24,5 sp. l.). ISBN 978-9955-20. 2.Klimka L., Tautos metai, Vilnius: Etninės kultūros globos taryba, 2008, 374 p. (21,5 a. l.) ISBN 978-9955-9468-6–1. 3.Klimka L., Kivilšienė R., Fizikos ir taikomųjų mokslų pradžia Lietuvoje, Vilnius: VPU leidykla, 2005, 194 p. (24,25 sp. l.). ISBN 9955-20-008-1. 4. Ažusienis A., Klimka L., Matulaitytė S., Bernardas Kuodaitis ir Lietuvos astronomija, Vilnius: VPU leidykla, 2007, 178 p. (22,2 sp. l.). ISSBN 9789955-20-198-4. Straipsniai periodiniuose ir tęstiniuose mokslo leidiniuose referuojamose LMT patvirtintose duomenų bazėse / Articles in periodical and serial scientific publications in the reviewed databases approved by the Research Council of Lithuania Lietuvos / Lithuanian – periodiniuose / periodicals: 1.Klimka L., Varnių katedros laikrodis ir varpai, Istorija, t. 64, 2006, p. 65–70. ISSN 1392-0456. Duomenų bazėse: ABC-CLIO Historical abstracts; CEEOL; CSA: Sociological abstracts; EBSCO Publishing: academic Search complete. 2.Klimka L., XIX a. vidurio gimnazijų fizikos kabinetas Lietuvoje, Istorija, t. 66, 2007, p. 41–45. ISSN 1392-0456. Duomenų bazėse: ABC-CLIO Historical abstracts; CEEOL; CSA: Sociological abstracts; EBSCO Publishing: academic Search complete. 65 Straipsniai kituose recenzuojamuose mokslo leidiniuose / Articles in other reviewed scientific publications Lietuvos / Lithuanian – periodiniuose / periodicals: 1.Klimka L., Kalendorių kultūrinė ir šviečiamoji reikšmė spaudos draudimo metais, Gimtoji kalba, 2004, Nr. 5, p. 5–9. 2.Klimka L., Vilniuje pirmą kartą pavartotas žodis – „metras“, Fizikų žinios, 2005, Nr. 28, p. 19–21. ISSN 1392-5253. 3.Klimka L., Jono Bretkūno žinios apie sūduvių mitologiją, Lietuviai ir lietuvininkai. Etninė kultūra, t. V, TILTAI, Priedas: mokslo darbai, Nr. 32, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2006, Nr. 32, p. 16–23. ISSN 1648-3979. 4.Klimka L., Etninės kultūros raiška šiandien, Kultūros aktualijos, 2008, Nr. 1 (60), p. 33–35. 5.Klimka L., Mėnulis kalendoriniuose papročiuose Pašvitinio apylinkėse, Žiemgala: istorijos ir kultūros žurnalas, 2008, Nr. 2, p. 4–7. ISSN 13923781. – tęstiniuose / serial: 1.Klimka L., L.Gucevičiaus inžinierinė veikla ir sukonstruotos statybinės mašinos, Acta academiae artium Vilnensis, 2004, t. 32, p. 85–89. ISSN 1392-0316. 2.Klimka L., Vilniaus cechų istoriografija, Vilniaus istorijos metraštis / Annales historiae Vilnensis, 2007, t. 1, p. 179–184. ISSN 1822-8828. 3.Klimka L., Brošiūra „Prūsai – ketvirtasis Baltijos narys“ (1934 m.) ir jos atgarsiai, Res humanitariae, 2007, t. 1, p. 31–41. ISSN 1822-7708. 4.Klimka L., Apie tautinės valstybės ateitį Europoje: nuomonių sankirtose, Etnokultūra, 2009, Nr. 8, p. 4–5. ISSN 1648-6072. 5.Klimka L., Apie tikrąją pagonybę, Etnokultūra, 2009, Nr. 8, p. 46–48. ISSN 1648-6072. 66 6.Klimka L., Vasiliauskas E., Neįprastas kultuvės dekoras, Etnografija. Metraštis, Nr. 13–14, 2003–2004, p. 108–113. ISSN 1648-4835. - kituose / other: 1.Klimka L., Liaudies papročiai ir tikėjimai: semantinis diskursas, Lokalios bendrijos tarpdalykiniu požiūriu, Vilnius: VPU, 2004, p. 54–58. ISBN 9955-516-64-X. 2. Seliukaitė I., Klimka L., Vasaros darbai ir šventės: papročių kaita, Šiaulėnai: kraštotyros monografija, Vilnius: LKD, 2004, p. 346–355. ISBN 9955-568-13-5. 3.Klimka L., Seliukaitė I., Tautiškumo raiška Lietuvos kraštotyros sąjūdyje, Tautinės tapatybės dramaturgija, Vilnius: VPU, 2005, p. 329–339. ISBN 9955-20-025-1. 4.Klimka L., Lietuviškųjų kalendorių leidyba spaudos draudimo metais: kultūrinė ir šviečiamoji reikšmė, Lietuvių raštijos istorijos studijos: mokslinių straipsnių rinkinys: t. 1: Iš spaudos draudimo istorijos, sud. Aivas Ragauskas, Daiva Vaišnienė, Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas, 2005, p. 56–62. ISBN 9955-516-96-8. 5.Klimka L., Seliukaitė I., Archajiškųjų kalendorinių sistemų paveldas papročiuose, Punsko ir Seinų krašto lietuviai: etninio ir kultūrinio tapatumo bruožai, Punskas: Aušra, 2006, p. 223–237. ISBN 83-87604-94-1. 6. Seliukaitė I., Klimka L., Vieškeliu nubėgęs gyvenimas, Raudėnų kraštas: kraštotyros monografija, Vilnius: Diemedžio leidykla, 2007, p. 147–158. ISBN 978-9986-200723-134-9. 7.Klimka L., Pilietiškumas ir tautiškumas: laiko dimensijos ir aktualijos, Tautiškumas ir pilietiškumas. Atskirtis ar dermė?: monografija, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2007, p. 127–142. ISBN 9789955-20-173-1. 8.Klimka L., Mįslingieji Vyžuonų akmenys, Vyžuonos. Kraštas ir žmonės: kraštotyros monografija, 2007, p. 95–98. 67 9.Klimka L., Laužikas R., Lietuvis ir visata, Sietuvos, 2007, Nr.1, p. 7–16. ISSN 1822-9077. 10.Klimka L., Užgavėnių prasmė, Užgavėnės Kurtuvėnuose. The Shrove Tuesday in Kurtuvėnai, Kurtuvėnų regioninio parko direkcija, 2008, p. 6–12. ISBN 978-9955-881-00-1. 11.Klimka L., Kalendorinių papročių rate, Prie Piršeno ir Alaušų: Balninkai. Molėtų krašto muziejaus leidinys, 2008, p. 343–352. ISBN 978-99559906-2-8. 12.Klimka L., Netikėti kraštotyros ekspedicijų radiniai, Meteliai: kraštotyros monografija, Marijampolė: Piko valanda, 2008, p. 114–118. 13.Klimka L., Seliukaitė I., Darbų ir švenčių rate, Meteliai: kraštotyros monografija, Marijampolė: Piko valanda, 2008, p. 100–113. ISBN 9789955-642-76-3. 14.Klimka L., Seliukaitė I., Iš senolių žemdirbystės patirties, Daugailių kraštas ir žmonės, Utenos Indra, 2008, p. 194–201. ISBN 978-9955-67686-7. 15.Lietuviškų žirgų istorija: žirgas ir arklys lietuvių papročiuose, Lietuviški žirgai, Vilnius: Baltos lankos, 2008, p. 53–57. ISBN 978-9955-23-180-6 (tas pats tekstas angliškai – ISBN 978-9955-23-181-3). 16.Klimka L., Apie istorinę Kristupo Manvydo veikalo „Hipika“ reikšmę, Kristupas Mikalojus Manvydas Dorohostaiskis. Hipika arba knyga apie arklius, Šiauliai: Saulės delta, 2008, p. 6–9. ISBN 978-9955-732-34-1. 17.Klimka L., Laužikas R., Iš mokslo pradmenų istorijos, Sietuvos, 2008, Nr. 2, p. 5–7. ISSN 1822-9077. 18.Klimka L., Ąžuolo mitologiškumas, Tautos Ąžuolynas, Vilnius: Versus aureus, 2009, p. 58–62. ISBN 978-9955-34-165-9. 19.Klimka L., Naujienos iš Etnokosmologijos muziejaus, Santara, 2009 žiema, Nr. 56/57, p. 28–35. ISSN 1392-0979. 20.Klimka L., Kaziuko mugė. Kaziukas‘ Fair, Vilnius: VEKC, 2009, p. 3–26. ISBN 978-9955-9308-1-5. 68 21.Klimka L., Amatai Vilniuje: tradicijos ir šiandiena. Craft in Vilnius: Traditions and the Present, Vilnius: Amatų gildija, 2009, 40 p. ISBN 978-9955-505-80-8. Užsienio / Foreign - periodiniuose / periodicals: 1.Klimka L., Kivilšienė R., Gabinet fizyczny pod rządami profesora Jozefa Mickiewicza, Analecta, XII, Warszawa, 2004, z. 1–2, s. 25–67. ISSN 1230-1159. 2.Klimka L., Lithuanian ethno pedagogy: persistent value of educational traditions, The management of Education and Culture / Bildungs-und kulturmangement / Gwrd-Bodo von Carlsburg (Hrsg./ed), vol. 15, Frankfurt am Main: Peter Lang, 2008, p. 275–284. ISBN 978-3-63157817-9. Recenzuota spausdinta mokslinių konferencijų pranešimų medžiaga / Reviewed printed material of reports in scientific conferences – tarptautinių konferencijų / international conferences: 1.Klimka L., Seliukaitė I., Obrzędowość prac wiosennych w okolicach Puńska i Sejn, Studia Angerburgica, Węgorzewo, 2004, t. 9, s. 39–42. ISBN 83-87604-19-4. 2. Seliukaitė I., Klimka L., Wiosna na pograniczu Łotwy, Białorusi i Litwy, Studia Angerburgica, Węgorzewo, 2004, t. 9, s. 43–47. ISBN 83-8760419-4. 3. Seliukaitė I., Klimka L., Pavasaris paribyje tarp Latvijos, Gudijos ir Lietuvos, Velykų papročiai ir tradicijos. Tarptautinės mokslinės konferencijos pranešimai, Punskas, 2005, p. 7–10. ISSN 1426–2134. 4.Klimka L., Medis mitinėje baltų pasaulėjautoje, Human and Nature Safety. Proceedings of Scientific Conference, Kaunas: Akademija, 2006, p. 237–242. ISSN 1822-1823. 69 5.Klimka L., Didieji vandenys lietuvio pasaulėjautoje ir mitologijoje, Žmogaus ir gamtos sauga. Tarptautinės konferencijos darbai, Kaunas: LŽŪU, 2007, p. 139–142. ISSN 1822-1823. 6.Klimka L., Linas tradicinėje kultūroje, Žmogaus ir gamtos sauga. Tarptautinės konferencijos darbai, Kaunas: LŽŪU, 2007, p. 278–281. ISSN 1822-1823. 7.Klimka L., Žmogaus kosminė aplinka: atspindžiai lietuvių tautos tradicijose, papročiuose, kultūroje, Žmogaus ir gamtos sauga: tarptautinės mokslinės – praktinės konferencijos medžiaga: 1-oji dalis: 2008: Human And Nature Safety: Proceedings of the internacional scientific conference: Part 1: Akademija (Kauno r.), 2008, p. 181–189. ISSN 1822-1823. – nacionalinių konferencijų / national conferences: 1.Klimka L., Apie laiko sąvokos raidą ir daugiareikšmiškumą, Laikas lietuvio sąmonėje. Pranešimų tezės, Klaipėda, 2004, p. 4–10. ISBN 995518-065-X. 2.Klimka L., Mokslo raida Lietuvoje XVI–XIX a.: Europinis kontekstas, Lituanistika šiuolaikiniame pasaulyje: Lietuva Europos istorijos ir kultūros kontekste: Senoji / naujoji lietuvių kultūra: šiuolaikinės koncepcijos: 7–8, Pasaulio lituanistų bendrijos [tarptautinių konferencijų medžiaga], Vilnius, 2004, p. 74–84. ISBN 9955-475-78-1. 3.Klimka L., Gražulevičius R., Istorija ir kultūra – kaip rekreacinės vertybės, Žmogus ir gamtos sauga, Respublikinės mokslinės konferencijos medžiaga, Kaunas: Akademija, 2004, p. 216–218. 4.Klimka L., Laiko sąvokos raida ir daugiareikšmiškumas, Laikas lietuvio sąmonėje, Klaipėda, 2005, p. 11–24. ISBN 9955-18-065-X. 5.Klimka L., „Sūduvių knygelė“– svarbus senosios mitologijos šaltinis, Etnokultūrinė vertybės ugdymo procese integruojantis į Europos sąjungą. Konferencijos pranešimų medžiaga, Marijampolė, 2005, p. 24–26. ISBN 9955-645-05-9. 70 6.Klimka L., Lyčių skirtumai baltų laidosenoje (archeologijos duomenimis), Lyčių samprata tradicinėje kultūroje. Konferencijos medžiaga, Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras, 2005, p. 118–123. ISBN 9986-529-57-3. 7.Klimka L., Lietuvos etnografinių kaimų išlikimo ilgalaikės programos įgyvendinimo problemos, Lietuvos medinis paveldas, 2006, p. 105–108. ISBN 9955-624-39-6. 8.Klimka L., Frazės „Alų midų gėriau“ pėdsakais, Alus lietuvių kultūroje, Šiauliai: Lucilijus, 2007, p. 11–16. ISBN 978-9955-655-99-2. Nerecenzuota spausdinta mokslinių konferencijų pranešimų medžiaga / Non-reviewed printed material of reports in scientific conferences – tarptautinių konferencijų / international conferences: 1. Klimka L., On the Posibilities of the Reconstruction of the Old Baltic Calendar System, Time and Astronomy in Past Cultures, Torun, 2005, p. 24–25. – nacionalinių konferencijų / national conferences: 1.Klimka L., Amatininkai Vilniuje: cechų įtaka miesto raidai, Mokslo ir technikos raida Lietuvoje: 11-osios mokslo istorikų konferencijos, įvykusios Vilniuje 2007 m. gruodžio 6 d., pranešimai, Vilnius: Technika, 2007, p. 67–75. ISBN 978-9955-28-195-5. 2.Klimka L., Žirgininkystės veikalas „Hippika“ (1603 m.) ir jo autorius K. M. Manvydas, Mokslo ir technikos raida Lietuvoje: 12-osios mokslo istorikų konferencijos, įvykusios Vilniuje 2008 m. gruodžio 11 d., pranešimai, Vilnius: Technika, 2008, p. 21–26. ISSN 2029-1566. 3.Klimka L., Kivilšienė R., Panevėžio pijorų mokykla XIX a. pirmojoje pusėje, Iš Panevėžio praeities: švietimo istorijos puslapiai: konferencijos pranešimai, Panevėžys: Petro ofsetas, 2008, p. 8–18. ISBN 978-99559643-9-1. 71 4.Klimka L., Lietuviškojo namo vidaus mitologemos, Žmogus ir gyvenamoji aplinka. Konferencijos medžiaga, Vilnius: LLKC, 2007, p. 141–154. ISBN 978-9986-529-69-9. 5.Klimka L., Pilietiškumas ir tautiškumas: santykio aktualizacija, Kaimo plėtra ir jaunimo etnokultūrinės vertybės, seminaro-konferencijos medžiaga, Kaunas: Akademija, 2007, p. 49–53. ISBN 978-9955-760-13-9. 6.Klimka L., Pilietiškumas ir tautiškumas: dermės prielaidos, Klasės vadovas nūdienos mokykloje. Mokslinės konferencijos pranešimų medžiaga, Vilnius: Vilniaus Žvėryno gimnazija, 2006, p. 17–19. 7.Klimka L., Apie valstybės politiką etninės kultūros srityje, Etninės kultūros mokymo problemos ir aktualijos šiuolaikiniame ugdymo procese. Respublikinės mokslinės konferencijos pranešimų medžiaga, Kaunas, 2006, p. 3–5. 8.Klimka L., Etninės kultūros ugdymas: problemos ir aktualijos, Tarptautinė konferencija „Kultūros tradicijos Estijos, Latvijos ir Lietuvos jaunimo meninio ugdymo sistemoje“, Vilnius, 2006. Taikomojo mokslo darbai / Works of applied science 1.Klimka L., tekstai kompaktinėje plokštelėje Lietuvių etninė kultūra. Gyvūnijos pasaulis etninėje kultūroje, Vilnius: Elektroninės leidybos namai, 2004. ISBN 9955-606-04-5. 2.Klimka L., Tautinės tapatybės dramaturgija: lietuvių tautinis identitetas ir integralumas kintančiame pasaulyje: monografija, sud. R. Grigas, L. Klimka, Vilnius: VPU leidykla, 2005, 394 p. ISBN 9955-20-025-1. 3.Klimka L., įvadinis straipsnis kompaktinėje plokštelėje Lietuvių etninės kultūros vertybės: aktyvus mokymas(is), Vilnius: Elektroninės leidybos namai, 2007. 4.Klimka L., straipsniai vadovėlyje: Lietuvos dangus: Saulė ir mėnulis; Lietuvos dangus: žvaigždės; Archajiniai tikėjimai, Gimtoji istorija. 7 klasė, sud. E. Jovaiša, Vilnius: Elektroninės leidybos namai ir Versus Aureus leidykla, 2008, p. 18–20, 21–24, 53–55. ISBN 9955-9613-9-2. 72 5.Klimka L., Senasis baltų tikėjimas ir jo raida, Amatų ir prekybos savivalda – straipsniai kompaktinėje plokštelėje Įdomioji Lietuvos istorija: Visuomenės istorija nuo seniausių laikų iki mūsų dienų, Vilnius: Elektroninės leidybos namai, 2007. ISBN 978-9955-606-07-9. 6.Klimka L., Saulės ratu, mėnulio taku: Lietuvių kalendorius, Vilnius: Mintis, 2008, 144 p. ISBN 9986-34-211-3. 7.Klimka L., Lietuviškų švenčių rate, Vilnius: Žara, 2009, 200 p. ISBN 978-5-417-00968-6. 8.Klimka L., Tėviškės metai, Vilnius: Danielius, 2008, 116 p. (tekstų autorius, p. 7–87; taip pat sudarytojas kartu su I. Birontaite). ISBN 9789955-476-57-3. 9.Klimka L., Apie liaudies pedagogiką, Mokyklinė kraštotyra, Vilnius: Presvika, 2007, p. 39–52 ISBN 978-9955-22-151. 10.Klimka L., Modulio „Studento ir dėstytojo bendravimas (etniniai, kultūriniai, edukologiniai aspektai)“ aprašas: II dalis, Aukštosios mokyklos dėstytojų pedagoginių kompetencijų bei gebėjimo taikyti šiuolaikines studijų technologijas tobulinimo inovatyvi modulinė programa. 1 knyga, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2007, p. 78–83. ISBN 978-9955-668-85-5. 11.Klimka L., Modulio „Studento ir dėstytojo bendravimas (etniniai, kultūriniai, teisiniai, psichologiniai ir edukologiniai aspektai)“ mokomoji medžiaga: II dalis, Aukštosios mokyklos dėstytojų pedagoginių kompetencijų bei gebėjimo taikyti šiuolaikines studijų technologijas tobulinimas. 2 knyga, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2007, p. 176–189. ISBN 978-9955-668-85-5. 12.Klimka L., Modulio„Studento ir dėstytojo bendravimas (etniniai, kultūriniai, teisiniai, psichologiniai ir edukologiniai aspektai)“ moderniųjų studijų technologijų aprašai, Inovatyvių šiuolaikinių studijų technologijų kriterijai ir aprašas. 3 knyga, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2007, p. 108–119. ISBN 978-9955-668-90-9. 73 74 1 iliustr. Tradicinės kalendorinės šventės struktūra ir susidarymo įtakos Illustration 1. Structure of Traditional Calendar Festival and Influences of its Development PRIEDAI / ANNEXES 75 Saulơs kalendoriaus sistema Solar calendar system Gyvenimo bnjdo kaita Changes in the way of living Mơnulio kalendoriaus sistema Lunar calendar system Kalendoriniǐ apeigǐ reliktai (?) Relics o f calendar rituals (?) Etnožinija Ethnic knowledge Gamtos stebơjimas Observation of Nature 2 iliustr. Paproþiǐ ir tikơjimǐ alternatyvos 2 iliustr. Papročių ir tikėjimų alternatyvos Illustration 2. Alternatives of Customs and Beliefs Illustration 2. Alternatives of Customs and Beliefs Tikơjimai mơnulio faziǐ Ƴtaka socialiniams reiškiniams Beliefs in the impact of lunar phases on social phenomena Teiginiǐ sureikšminimas (?) Attribution of significance to assertions (?) Žemơs njkio darbǐ taisyklơs ir patarimai Rules and pieces of advice to agricultural works Patirtis Experience Žinios apie mơnulio faziǐ Ƴtaką augmenijai, orǐ permainoms Knowledge on the impact of lunar phases on flora, climate changes Patirtis Experience Libertas Klimka Etnožinija ir tiksliųjų mokslų genezė Lietuvoje. Mokslo darbų apžvalga. Humanitariniai mokslai (05H, 07H), Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas, 2010, 76 p. ISBN 978-9955-20-536-4 Redagavo Reda Asakavičiūtė Maketavo Laura Barisienė SL 605. 4,75 sp. l. Tir. 30 egz. Užsak. Nr. 10-068 Išleido ir spausdino Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla T. Ševčenkos g. 31, LT–03111 Vilnius Tel. +370 5 233 3593, el. p. [email protected] www.leidykla.vpu.lt
