docLietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro žurnalas
download 
Report Transcription
Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro žurnalas
ISSN 1822-3001 Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro žur nalas Nr. 7–8/2013/2014 LAPKRITIS/GRUODIS/SAUSIS (76/77) Turinys RAMPOS ŠVIESOJE Skaidrė Baranskaja Naujoji Carmen. Pokalbis su Didy Veldman ĮVYKIS Eglė Ulienė Lietuvos baletai didžiojoje Varšuvos scenoje Beata Baublinskienė Echoes of Time. Lenkijos nacionalinio baleto gastrolės 6 8 10 VIS-À-VIS Vaida Urbietytė-Urmonienė Tadas Girininkas: tiesiog dirbu, o sėkmė nusišypso arba ne Dalia Sverdiolienė Regina Šilinskaitė: esu laiminga, kad mano jubiliejus tikras PO PREMJEROS Moteris iš paveikslo. Ernanio premjera Ernanis. Diskutuoja kritikai OPERISSIMO Laūra Karnavičiūtė Sopranas Sigutė Stonytė. Balso sielos atspindžiai PASAULYJE 12 34 15 16 19 Giulia Vannoni Kas yra Verdi šių dienų Italijoje? 22 LIETUVOS NACIONALINĖ FILHARMONIJA 24 KAUNO VALSTYBINIS MUZIKINIS TEATRAS Asta Mikelevičiūtė Čigonų barone naujas Čigonų baronas. Pokalbis su Kęstučiu Alčauskiu TEMA Paolo Patrizi Atminties rizika: kelios neįprastos Verdi Rigoleto interpretacijos BALETO DIENORAŠČIAI Skaidrė Baranskaja Šedevro sargyboje II: baletas Gulbių ežeras LNOBT scenoje MENU AKIMIRKĄ ŽAVINGĄ Edmundas Gedgaudas Prieškariniai Verdi spektakliai pokario Kaune CODA Kryžiažodis 26 28 30 32 39 Viršelyje: Regina Šilinskaitė – Elvyra Giuseppe’s Verdi operoje Ernanis. Kostiumas Agnės Kuzmickaitės, Martyno Aleksos nuotrauka 3 2013-ieji jau artėja link pabaigos. Metai buvo ypatingi – šventėme dviejų operos genijų Richardo Wagnerio ir Giuseppe’s Verdi 200-ąsias gimimo metines. Pavasaris buvo skirtas Wagneriui, ruduo – Verdi. Be kita ko jo tikrąją gimimo dieną, spalio 10-ąją, teatre vyko VIII tarptautinis operos kritikų seminaras Didysis Verdi Lietuvoje. Jis tapo svariu intelektualiu kompozitoriaus jubiliejaus minėjimo akcentu. Be to, kad buvo aptarta naujausia teatro premjera, opera Ernanis, jame siekta įvertinti, kiek šiandien Verdi kūryba reikšminga ir aktuali Lietuvoje ir pasaulyje. Buvo pakviesti pasisakyti autoritetingi operos žinovai – italų kritikai Paolo Patrizi ir Giulia Vannoni, vokiečių kritikas Borisas Kehrmannas, latvių operos žinovas Mikusas Čežė, bene autoritetingiausias Lietuvos operos kritikas Edmundas Gedgaudas ir muzikologė, rinkodaros specialistė, LNOBT vadovo pavaduotoja Laima Vilimienė. Tad lietuviškoji Verdi problematika, nušviesta keletu aspektų, gausiai ir įvairiai seminaro publikai buvo pateikta plačiame tarptautiniame kontekste. Pirmasis seminaro pranešimas – Giulios Vannoni Kas yra Verdi šių dienų Italijoje? – atvėrė tarptautinį kontekstą. Paolo Patrizi pranešime Atminties rizika: kelios neįprastos Verdi Rigoleto interpretacijos susitelkė 4 į konkrečios operos problematiką ir savotiškai parengė seminaro dalyvius tą patį vakarą rodytai operai Rigoletas. Borisas Kehrmannas pateikė išsamią ir įdomią Eimunto Nekrošiaus režisuotos operos Otelas analizę. Antroje seminaro dalyje Edmundas Gedgaudas prisiminė prieškariu statytas ir po karo Kaune rodytas Verdi operas, o Laima Vilimienė pranešime Giuseppe Verdi kaip prekės ženklas į kompozitoriaus kūrybą pažvelgė kiek kitokiu aspektu. Artimiausių kaimynų Verdi tradicijas atskleidė Mikusas Čežė pranešime Kaip keitėsi požiūris į Traviatą Latvijoje. Baigiamojoje didžiojoje diskusijoje seminaro dalyviai aptarė naujausią LNOBT pastatymą – operą Ernanis. Į baigiamąją diskusiją įsitraukė ir kiti seminaro dalyviai, atėjusieji pasiklausyti pranešimų aktyviai uždavinėjo pranešėjams klausimus ir diskutavo su jais. Užsienio kritikai turėjo galimybę pamatyti Ernanį (spalio 9 d.) ir paskutinį LNOBT jubiliejinės Verdi savaitės spektaklį Rigoletas (spalio 10 d.), vėliau jų įspūdžiai sugulė į recenzijas. Reiktų pažymėti, kad renginį iš dalies paremė Lietuvos kultūros ministerija. Su trimis iš seminare skaitytų pranešimų bei išsamia kritikų diskusija apie naująjį Ernanį siūlome susipažinti ir Bravissimo skaitytojams. Gražių švenčių ir laimingų Naujųjų metų linkėdama, nuoširdžiai, Beata Baublinskienė Verdi Giuseppe’s Verdi opera Ernanis. Martyno Aleksos nuotrauka Įvairenybės 200-asis gimtadienis LNOBT Minėdamas 200-ąjį didžiojo kompozitoriaus gimtadienį Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras surengė šventinę Giuseppe’s Verdi (1813– 1901) savaitę. Spalio 4–10 d. parodyti spektakliai Traviata, Otelas, Ernanis ir Rigoletas. Prieš Otelo spektaklį solistui Virgilijui Noreikai iškilmingai suteiktas LNOBT emerito garbės vardas, o valandą prieš kiekvieną spektaklį Raudonojoje fojė vyko susitikimai su žiūrovais. Spalio 4 d. prieš Irenos Ylienės jubiliejui skirtą spektaklį Traviata praeitų dešimtmečių lietuvių Violetas prisiminė muzikologas Edmundas Gedgaudas. Spalio 5 d. prieš Otelą publika susitiko su maestro Noreika. Spalio 9 d. vyko pokalbis su tą vakarą pirmą kartą Ernanio spektaklį dirigavusiu Martynu Staškumi. Spalio 10 d. prieš operą Rigoletas prisiminimais pasidalijo Regina Šilinskaitė, kuri šioje operoje dainavo Džildą. Beje, Verdi gimimo dieną rodytas Rigoletas pateikė staigmenų. Susirgus pagrindiniams solistams Rigole- tą dainavo baritonas Robertas Hymanas (JAV, Švedija), Hercogą – tenoras iš Kosovo Rame Lahajus. Džildą taip pat dainavo kviestinė solistė Anna Siminska (Lenkija). Paskutinį kartą turė- tas rodyti spektaklis taip sužavėjo publiką, kad nuspręsta Rigoletą rodyti ir kitą sezoną. Tris spektaklius iš keturių dirigavo Martynas Staškus, Traviatą – svečias iš Italijos Pieras Carlo Orizio. Šventinę Giuseppe’s Verdi savaitę iš dalies parėmė Lietuvos kultūros ministerija. Virgilijui Noreikai – LNOBT emerito garbės vardas Spalio 5 d. prieš spektaklį Otelas didžiojoje teatro scenoje operos solistui Virgilijui Noreikai iškilmingai suteiktas LNOBT emerito garbės vardas. Toks vardas Lietuvos teatrų istorijoje teikiamas pirmą kartą. „Virgilijus Noreika – išskirtinė Lietuvos operos figūra“, – sakė LNOBT vadovas Gintautas Kėvišas. Emerito garbės vardo suteikimas teatrų bendruomenėje – retas reiškinys, tačiau emeritų menininkų – ne tik solistų, bet ir dirigentų, režisierių, net vadybininkų – pasaulio teatruose esama. LNOBT buvo sukurtos ir patvirtintos emerito garbės vardo suteikimo nuostatos. Remiantis jomis, šis vardas teikiamas teatro profesionalams, kurių meninė ir sceninė veikla paveikė Lietuvos kultūros raidą, prisidėjo prie LNOBT misijos ir kūrybinių tikslų įgyvendinimo. 5 Rampos šviesoje Carmen Naujoji Skaidrė Baranskaja 6 Kultinė Georges’o Bizet muzika, jaudinanti Prospero Mérimée sukurta istorija įkvepia kūrėjus ir žavi viso pasaulio žiūrovus. Bizet Karmen yra dažniausiai pasaulyje statoma opera. Nepakartojama, specialiai Majai Pliseckajai sukurta Rodiono Ščedrino Karmen siuita pagal Bizet muziką anuomet tapo tikra bomba baleto pasaulyje. O dabar LNOBT scenoje turėsime unikalų spektaklį – baletą Carmen pagal Bizet operos muziką. Drąsu? Intriguoja. Šio drąsaus ir unikalaus spektaklio autorė yra šiuolaikinio šokio pasaulyje gerai žinoma choreografė Didy Veldman (Olandija). Ji pati buvo modernaus baleto šokėja Scapino Ballet trupėje, Ženevos didžiajame teatre, Rambert Dance trupėje (Didžioji Britanija). Šokdama dirbo su garsiais choreografais Jiri Kylianu, Matsu Eku, Ohadu Naharinu, Christopferiu Bruce’u ir kt. Kurti choreografiją Veldman pradėjo 1987 m., o jau 1993 ir 1994 m. pelnė pirmuosius solidžius tarptautinius apdovanojimus – Dance Exchange International ir Prix Romand des Spectacle Independent. 2000 m. Didy nutraukė šokėjos karjerą ir atsidėjo kūrybai. Nuo tada ji stato įvairios apimties darbus. Teatrai – Didysis Kanados baletas (Les Grands Ballets Canadiens de Montreal), Gulbenkiano baletas (Portugalija), Rambert šokio trupė (Didžioji Britanija), Karališkasis Naujosios Zelandijos baletas (Royal New Zealand Ballet), Berno baletas (Šveicarija), Komische Oper Berlin (Vokietija) – žymi geografiškai platų Veldman kūrybos kelią. Iš didesnių choreografės darbų minėtini Mažasis princas, Momo, Pelenė, See Blue Through, Les Noces (Svadebka) ir kt. Baletas Carmen – pirmas ilgo metražo Veldman baletas, sukurtas 1999 m. Northen Ballet (Didžioji Britanija) teatrui. Vėliau šis spektaklis buvo pastatytas Kanadoje ir net dukart – Karališkajame Naujosios Zelandijos balete. Spektaklio atsiradimo istorija, jo koncepcija, darbo su LNOBT Baleto trupe ypatumai ir choreografės linkėjimai Lietuvos publikai – specialiame Veldman interviu Bravissimo. Georges’o Bizet Karmen – dažniausiai statoma opera pasaulyje. Kas paskatino imtis šios temos? 1998 m. garsus britų šokėjas, choreografas ir aktorius Christopheris Gable’as, tuo metu vadovavęs Northem Ballet teatrui, pasiūlė sukurti šiai scenai baletą Carmen. Tai turėjo būti pirmas mūsų bendras darbas. Daug kalbėjomės apie tai, kaip sukurti vientisą reginį, kad judesys nuosekliai su- Didy Veldman. Asmeninio archyvo nuotrauka Kuo originalus, kitoks Jūsų baletas Carmen? Šis pastatymas labai žemiškas, šokamas basomis. Norėjau išryškinti lengvabūdiškus temos aspektus, kad pabrėžčiau dramatiškas scenas ir ši priešprieša leistų sukurti emocinę spektaklio dramaturgiją. Siekiau sukurti šiuolaikišką Carmen, artimą ir suprantamą įvairaus amžiaus žmonėms, kad jie galėtų tapatintis su pagrindiniais herojais, pajausti Karmen ir Chosė dramą. Ar balete skambės originali Bizet partitūra? O gal muzika kaip nors pritaikyta, aranžuota, papildyta? Daugiausia skamba originali kompozitoriaus muzika, aranžuota Johno Longstaffo. Esu kai ką sumaniusi dėl garsiųjų Toreadoro kupletų, tačiau tebus tai žiūrovams siurprizas. Regis, spektaklis vizualus ir spalvingas. Gal pristatytumėte ir kūrybinę komandą? Išgryninti vaizdinę spektaklio koncepciją pakviečiau dailininkę Kimie Nakano – Londone gyvenančią japonų dizainerę. Specialiai Vilniaus pastatymui ji sukūrė originalią scenografiją ir kostiumus. Keliasluoksnis Kimie scenovaizdis asociatyviai perteikia laiką ir vietą – tai XX a. Rio de Žaneiras, tačiau reikiama atmosfera kuriama be perdėto realizmo. Jos kostiumai nuostabūs ir kartu paprasti, pabrėžiantys judesį. Su šia dailininke dirbau ir Kanados didžiajame balete Monrealyje, kur stačiau Mažąjį princą. Nuostabi kūrėja. Taip pat pakviečiau šviesų dailininką iš Didžiosios Britanijos Beną Ormerodą. Kartu dirbame jau nuo 1998 m. ir puikiai suprantame vienas kitą. Tai puikus apšvietimo meistras, maža to, dar ir nepaprastai muzikalus. Tai taip reta ir svarbu kuriant baletus. Dirbote daugelyje pasaulio teatrų. Ar lietuvių Baleto trupė pajėgi įgyvendinti Jūsų choreografinius užmojus? Be abejo, taip! Man pačiai atsiveria visai kitokia patirtis – pirmą kartą dirbu su klasikinio baleto trupe. Labai įdomu stebėti, kaip klasikos šokėjai puikiai įvaldo modernų stilių. Dauguma artistų noriai bando jėgas, nors tai ir nelengva. Jie turi šokti žemiškais judesiais, šokio išraiškai pasitelkti net grindis, jų rankos ir kojos turi atlikti organiškus, su klasikinėmis pozicijomis nesusijusius judesius. Mačiau daug nubrozdintų kelių ir alkūnių, bet net neabejoju, kad Lietuvos artistai sugebės šokti šį meile ir aistra alsuojantį spektaklį. Ko palinkėtumėte Lietuvos publikai, kuri ateis pamatyti baleto Carmen? Ateikite atvira širdimi ir mėgaukitės. Tikiuosi, Jums pavyks mintimis nusikelti į aistringą Karmen pasaulį. Iš tiesų galbūt atmeskime visas abejones, skepsį ir pasimėgaukime šokyje įprasminta nuostabia Bizet muzika. Pamirškime niūrų lietuvišką rudenį ir pasišildykime karštoje XX a. Rio de Žaneiro saulėje, atgaivinkime savo jausmus ir laisvės polėkį kartu su nemariąja Karmen! Martyno Aleksos nuotraukose – Anastasija Čumakova ir Genadijus Žukovskis jungtų dramaturgines scenas su šokio padalomis, kad neliktų skirties tarp šokio ir pantomimos. Imtis šios temos Gable’ą įkvėpė viena teatro balerina, kuri, jo manymu, buvo subrendusi įkūnyti Karmen, – jis tikėjo šios šokėjos persikūnijimo įtaiga ir sėkme. Deja, Gable’as mirė prieš pat prasidedant repeticijoms, nors ir spėjo parašyti scenarijų, kurį iki šiol naudoju. 7 Įvykis Lietuvos baletai didžiojoje Varšuvos scenoje Barbora Radvilaitė Varšuvoje: Martynas Rimeikis – Žygimantas, Olga Konošenko – Barbora Lapkričio 8–9 d. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Baleto trupė viešėjo Varšuvos didžiajame teatre (Teatr Wielki). Eglė Ulienė 8 Kai Lietuvos baleto trupei pradėjo vadovauti Krzysztofas Pastoras, vadovaujantis ir Lenkijos nacionaliniam baletui, natūraliai kilo mintis apsikeisti abiejų baleto trupių gastrolėmis. Bet niekas tada nemanė, kad ši idėja išaugs į tokį svarbų kultūrinių mainų projektą, kurio garbės globėjais tapo abiejų Respublikų Prezidentai Dalia Grybauskaitė ir Bronisławas Komorowskis. Lietuvos baletas buvo pakviestas dalyvauti svarbiame šokio festivalyje Šokio meno dienos. Penktą kartą Lenkijos nacionalinio baleto organizuojamas festivalis pristato geriausias savo šalies baleto trupes, taip pat pakviečia nors vieną tokią užsienio trupę, kuri, pasak Pastoro, įnešė svarų įnašą į pasaulinę baleto raidą. Šiemet tai buvo Cullberg baletas iš Švedijos. Tačiau vis dėlto festivalio ašimi tapo Lietuvos baleto spektakliai. Rodėme du baletus, šokome pagrindinėje didžiojoje scenoje, mums buvo skirtas geriausias laikas – penktadienio ir šeštadienio vakarai. Lenkų visuomenei lietuvių baleto viešnagė tapo įvykiu. Tai jautėme nuo pat pirmųjų akimirkų – sulaukėme ir lenkų baleto trupės, ir viso teatro kolektyvo, ir publikos nuoširdumo, paslaugaus dėmesio. Į Varšuvą LNOBT vežė choreografės Anželikos Cholinos baletą Barbora Radvilaitė, o antrąjį vakarą buvo rodomas kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus ir choreografo Roberto Bondaros baletas Čiurlionis. Teatr Wielki – didžiulis teatras, gerokai erdvesnis už mūsiškį, puikiai sutvarkytas, jaukus ir patogus dirbti. Scena tokių pat matmenų kaip ir Vilniuje, tad didesnių sunkumų trupė nejuto, scena šokėjams netrukus tapo sava. Galbūt tik specialios baleto grindys mūsų teatre minkštesnės ir patogesnės šokti. Vis dėlto režisieriaus padėjėja Skaidra Siparienė, nuo kurios darbo priklauso visa spektaklio eiga, nustėro išvydusi režisieriaus pultą – iš jo visiškai nematyti scenos. Mat kai kuriuose teatruose yra tokia tradicija – scenos vaizdas rodomas per specialius monitorius, viskas puikiai matyti. Užkulisiai didžiuliai, šonuose galima iš anksto sumontuoti spektaklio dekoracijas, nereikia gaišti keleto dienų. O netoli scenos yra mažulytė salė specialiai primabalerinai apšilti... Nors teatro įranga moderni ir patogi, kulisai ir dekoracijos keliami rankiniu būdu! Varšuvoje įvyko ir debiutas – mūsų naujojo garso režisieriaus Viliaus Narvilo pastangomis pirmą kartą skambėjo spektaklio fonograma. O juk tai visada gerokai sudėtingiau nei orkestro atlikimas, juolab kad šalia įrašo abiejuose spektakliuose dalyvavo ir choras. Beje, spektakliuose dalyvavo ir lenkų mimanso artistai. Trupė jaudinosi – gastrolės itin atsakingos, lenkų baleto lygis aukštas, publika išprususi... Kaip mus priims? Šviesos gęsta, pradedam. Publika laukė Barboros Radvilaitės. Galbūt šis vardas, istorija, sava ir lenkams, ir lietuviams, legenda tapusi meilės istorija lėmė, kad į šį spektaklį bilietai buvo išpirkti gerokai iš anksto. Salė buvo pilnutėlė, 1. tarp žiūrovų – Lenkijos Respublikos kultūros ministras Bogdanas Zdrojewskis, Lietuvos Respublikos ambasadorė Loreta Zakarevičienė, ambasados darbuotojai, rėmėjai, Teatr Wielki direktorius Waldemaras Dąbrowskis, LNOBT vadovas Gintautas Kėvišas. Spektaklis pavyko, solistų Olgos Konošenko ir Martyno Rimeikio duetai pribloškė publiką jautrumu. Didžiulės ovacijos, šūksniai bravo... Barboros mirtis sugraudino net teatro direktorių – iš salės išėjo su ašaromis akyse. Po spektaklio rėmėjai – įmonės Trakcja ir Kauno tiltai – surengė didžiulį priėmimą. Kalbėtojų buvo nemažai – Lenkijos kultūros ministras Zdrojewskis, įmonės Trakcja vadovybė, Teatr Wielki direktorius Dąbrowskis, baleto vadovas Pastoras. Aplodismentais buvo pasitikti mūsų teatro direktorius Kėvišas, baleto direktorė Rūta Butvilienė, solistai Konošenko, Rimeikis. Ko gero, gražiausia vakaro staigmena buvo vieno iš Trakcja įmonės vadovų kalba. Jis kalbėjo apie daugelį bendrų dalykų, siejančių lietuvių ir lenkų tautas, apie bendrą istoriją, apie tai, kaip po pergalės Žalgirio mūšyje prieš 600 metų 47 lietuvių bajorų šeimos gavo iš karaliaus herbus, kuriais kai kurios tebesididžiuoja iki šių dienų. Šio kalbėtojo vardas – Maciejus Radziwiłłas. Koks turėtų būti jausmas žiūrint spektaklį apie Barborą Radvilaitę, kurią kiekvienas lenkas žino kaip Barbara Radziwiłłówna?.. Antrasis lietuvių baleto vakaras – naujausia mūsų premjera Čiurlionis. Ir šis baletas apie kūrėją, gyvenusį ir savo skonį, menines pažiūras bei stilių formavusį meninėje Varšuvos aplinkoje, viešnagei buvo pasirinktas neatsitiktinai. Spektaklį sukūrė lenkų baleto trupės artistas, chore- 2. ografas Robertas Bondara. Spektaklyje viešėjo baleto kompozitorius ir libreto autorius Giedrius Kuprevičius. Maksimalios šokėjų pastangos, susikaupimas ir įsijautimas sukūrė tobulą reginį! Waldemaras Dąbrowskis: „Mačiau Čiurlionio premjerą Vilniuje, dabar žiūrėjau vėl. Spektaklis labai išaugęs, trupė tiesiog įsigyveno, susistygavo...“ Didžiulis krūvis teko Rimeikiui, abiejuose spektakliuose šokusiam pagrindinius vaidmenis. Čiurlionio antrininką šoko Marius Miliauskas, Sofiją – Anastasija Čumakova. Jie buvo tobuli! Pasak kompozitoriaus Kuprevičiaus, „nebuvo nieko, ką galima būtų padaryti geriau. Galbūt tik gyvas orkestro skambėjimas būtų suteikęs spektakliui dar daugiau įtaigos...“ Mūsų ambasadorė susigraudinusi negalėjo ištarti žodžio, tegalėjo padėkoti trupei ir perduoti pačius geriausius linkėjimus, pažadėdama kiekviena proga garsinti Lietuvos baletą. Publikos šurmulys po spektaklio džiugino – įspūdingas, labai įtaigus kūrinys, puikūs šokėjai... Daug kas buvo atėję žiūrėti abiejų spektaklių. Tarp Varšuvoje gyvenančių lietuvių buvo ir dailininkas Stasys Eidrigevičius. Po abiejų spektaklių į sceną buvo įneštos didžiulės Prezidento, teatro ir ambasados gėlių puokštės. Waldemaras Dąbrowskis, Teatr Wielki direktorius: „Teatr Wielki, Lenkijos nacionalinį baletą, ir LNOBT sieja įvairūs ryšiai. Pirmiausia – bendros mūsų teatrų šaknys, siekiančios Abiejų Tautų Respublikos laikus, Lenkijos karalių ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių laikus. Nuo pat Vladislovo Vazos teatro iki Stanisławo Augusto Poniatowskio, kuris atsivežė į Varšuvą jaunų šokėjų iš Lietuvos, norėdamas juos išmokyti, kad pasiektų Jo Karališkosios Di- 3. denybės teatro šokėjų lygį. Bendradarbiavimui svarbi ir mano ilgametė draugystė su LNOBT direktoriumi, ir meninė abiejų trupių unija, kurią įkūnija bendras baleto vadovas Krzysztofas Pastoras, taip pat daugybė darbinių ryšių. Tad šie kultūriniai mainai yra natūralus daugelio metų bendradarbiavimo rezultatas.“ Krzysztofas Pastoras, LNOBT baleto ir Lenkijos nacionalinio baleto vadovas: „Bendradarbiavimas visada labai svarbus, jis leidžia augti. Kuo platesnis šokėjų akiratis, kuo daugiau jie gali pasitikrinti svetur, tuo daugiau galimybių tobulėti. Kadangi jaučiuosi atsakingas ne vien už Lietuvos, bet ir už Lenkijos baletą, džiaugiuosi ne vien šiomis Lietuvos baleto gastrolėmis, bet ir Lenkijos nacionalinio baleto gastrolėmis Vilniuje gruodžio pradžioje.“ Rūta Butvilienė, LNOBT baleto direktorė: „Nors visos gastrolės – didžiulė atsakomybė, šios buvo ypač atsakingos. Įpareigoja ir abiejų Prezidentų globa, ir tai, kad gastrolės vyko Lietuvai pirmininkaujant Europos Sąjungos Tarybai, mūsų Prezidentės viešnagės Lenkijos Respublikoje išvakarėse. Gastrolės sėkmingos ir labai naudingos trupei. Gastrolės – ne vien spektakliai. Specialiai mums pamoką vedė žymi baleto pedagogė, garsiosios Permės baleto mokyklos auklėtinė, buvusi šokėja, dabar gyvenanti ir dirbanti Vokietijoje, Natalija Hoffmann. Gastrolės priverčia pasitempti, pasitikrinti. Smagu, kad jos buvo labai sėkmingos.“ Belieka laukti Lenkijos nacionalinio baleto gastrolių Vilniuje gruodžio 4–5 d. Bus rodomas trijų vienaveiksmių baletų spektaklis Laiko aidai (Echoes of Time). 4. Viešnagė Varšuvoje: 1. Čiurlionio choreografas Robertas Bondara, kompozitorius Giedrius Kuprevičius ir Čiurlionį šokęs Marius Miliauskas, 2. Dailininkas Stasys Eidrigevičius ir LNOBT vadovas Gintautas Kėvišas, 3. Lenkijos nacionalinio baleto ir LNOBT baleto meno vadovas Krzysztofas Pastoras su LNOBT baleto trupės direktore Rūta Butviliene, 4. Varšuvos didysis teatras. Martyno Aleksos nuotraukos 9 Echoes Beata Baublinskienė Echoes of Time Lenkijos nacionalinio baleto gastrolės Gruodžio 4–5 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre – Lenkijos nacionalinio baleto vienaveiksmių baletų vakaras Echoes of Time (Laiko aidai). Tai dalis LNOBT ir Varšuvos didžiojo teatro kultūrinių mainų programos, kurios garbės globėjai yra Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir Lenkijos Respublikos Prezidentas Bronisławas Komorowskis. 10 Kaip ir LNOBT Varšuvoje, Lenkijos nacionalinis baletas Vilniuje rodo vieną iš naujausių savo pastatymų. Echoes of Time premjera įvyko lygiai prieš metus – 2012 m. lapkritį. Pasak Lenkijos nacionalinio baleto vadovo Krzysztofo Pastoro, „Echoes of Time – tai ypatingas baleto vakaras, kur susitinka trys XX ir XXI a. sandūros choreografijos darbai.“ Pirmasis vakaro veikalas – britų choreografo Ashley’aus Page’o Century Rolls – buvo sukurtas specialiai Lenkijos nacionaliniam baletui 2012 m. Kūrinio pavadinimą Page’as pasiskolino iš garsaus nūdienos amerikiečių kompozitoriaus minimalisto Johno Adamso Koncerto fortepijonui Century Rolls (Šimtmečio ritiniai, 1997), kuris ir skamba šokant. Choreografiją lėmė muzikos pobūdis. Kompozitorių sukurti šį koncertą inspiravo XX a. pradžioje paplitusių mechaninių pianinų skambesys – vieną naktį Adamsas išgirdo grojant pianolą. Pasak kompozitoriaus, žodis „šimtmetis“ pavadinime kreipia į „XX amžiaus pradžios energiją ir muzikinę vaizduotę“, o „ritiniai“ – į pianolos ritinius: juose būdavo išmušamos skylės, pagal kurias judėdavo klavišai. „Šviesią, kampuotą ritminio judėjimo kokybę“ Adamsas perkėlė ir į savo Koncertą fortepijonui, o Page’as, savo ruožtu remdamasis muzikos ritmika, choreografijoje sukūrė „nepretenzingų gyvųjų figūrų“ ir pianolinio mechaniškumo junginį. Echoes of Time. Ewos Krasuckos nuotraukos Įvykis Century Rolls scenografijos ir kostiumų dailininkė britė Tatyana van Walsum, šviesų dailininkas Bertas Dalhuysenas (Olandija). Antrasis baletas – tai paties Krzysztofo Pastoro Moving Rooms (Judančios erdvės), 2008 m. pastatytas Nyderlandų nacionaliniame balete. Kaip po Moving Rooms premjeros Lenkijoje 2012 m. rašė vienas įtakingiausių lenkų kritikų Jacekas Marczyńskis, šiame kūrinyje Pastoras išgavo stulbinamą sintezę: „Sujungė subtilią, šaltą Hanso van Maneno eleganciją su Maurice’o Béjart’o aistringumu. Gimė vizualiai patrauklus ir emocijomis pulsuojantis baletas. Berto Dalhuyseno apšvietimo dėka iš tamsos nuostabiai išnyrančios figūros intriguoja, o visas bale- tas yra Góreckio Koncerto klavesinui kūrybiško panaudojimo pavyzdys“ (Rzeczpospolita, 2012 11 19). Iš tiesų choreografas remiasi dviem kultinėm XX a. antrosios pusės partitūrom – minėtuoju Henryko Mikołajaus Góreckio Koncertu klavesinui (1980) ir Alfredo Schnittke’s Concerto grosso Nr. 1 (1977), beje, prasidedančiu paruošto fortepijono garsais (savotiška sąsaja su pianoliniais Page’o Century Rolls). Spektaklio kostiumų dailininkas – vokiečių menininkas Oliveris Halleris. Ir pagaliau ambicingiausia Echoes of Time dalis – žymaus amerikiečių choreografo Williamo Forsythe’o Artifact Suite (Artefaktų siuita, 2004). Pasak Lenkijos nacionalinio baleto vadovo, tai „darbas, padaręs nepaprastai stiprų poveikį amžių sandūros baleto raidai“. Artifact Suite yra pirmas Forsythe’o baletas, pastatytas Lenkijos scenoje. Pasak to paties kritiko Marczyńskio, „jei su mūsų aktoriais sukurtų filmą Scorsese arba Coppola, tai būtų tokios pat svarbos įvykis, nes baleto pasaulyje Forsythe’o vieta panaši į minėtų režisierių kine“. Pats Forsythe’as Artifact Suite vadina ode baletui. Kritikai – drąsiu, net įžūliu dialogu su klasika (anot Marczyńskio), konkrečiai – su Gulbių ežeru. Choreografija šokėjams nėra lengva, ypač daug užduočių turi kordebaletas. Spektakliui būtinas paties aukščiausio lygio virtuoziškumas. Muzikinis baleto pagrindas – Johanno Sebastiano Bacho ir ilgametės Frankfurto baleto pianistės bei keleto Forsythe’o baletų kompozitorės amerikietės Evos Crossman-Hecht kūriniai. Scenografijos, kostiumų ir šviesų dailininkas taip pat yra Williamas Forsythe’as. Taigi trys baletai per vieną vakarą – suestetinta, šiuolaikiška, jaudinama, aktualu. Tai iš tiesų yra Laiko aidai. 11 Vis-à-vis Tadas Girininkas – Karalius Richardo Wagnerio operoje Lohengrinas. Frydrichas – Dainius Stumbras Vaida Urbietytė -Urmonienė 12 Girininkas: Tadas tiesiog dirbu, o sėkmė nusišypso arba ne Tadas Girininkas, rodos, dar visai neseniai tik didžiausiems operos aistruoliams žinomas solistas, šiandien jau mėgstamas plataus būrio klausytojų. Jis jau yra atlikęs daug įvairių vaidmenų pagrindiniuose Vilniaus, Klaipėdos ir Kauno teatruose. Nacionaliniame operos ir baleto teatre jis sužibėjo šių metų pavasarį sukurdamas Karaliaus vaidmenį Richardo Wagnerio operoje Lohengrinas, o rudenį – Silvos vaidmenį Giuseppe’s Verdi operoje Ernanis, kur balso valdymu ir aktoriniu meistriškumu nenusileido kviestiniams užsienio atlikėjams. Bravissimo skaitytojams siūlome pažintį su sparčiai meistriškumo aukštumų link žengiančiu solistu. Visi keliai veda į Vilnių Esate gimęs Šiauliuose, mokėtės Klaipėdoje, dabar gyvenate Vilniuje. Kur ir kaip prasidėjo Jūsų muzikinis kelias? Taip susiklostė, kad, gimęs Šiauliuose, dar visai mažas su tėvais išsikrausčiau gyventi į Palangą. Pirmieji gabumai turbūt ir atsiskleidė Palangos vaikų darželyje, kur buvo žaidžiama, rengiami koncertai tėvams ir pan. Anuomet gabiausius vaikus atrinkdavo ir kviesdavo į muzikos mokyklas. Tėvų išleistas, išvažiavau į Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnaziją, kur, drąsiai galiu teigti, ir pradėjo klostytis mano muzikinis kelias. Baigiau saksofono specialybę. Saksofoną pūčiau ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Baigęs saksofono studijas, įstojau į dainavimą. Kas paskatino pasukti į vokalą? Dar studijuodamas saksofoną dainavau chore ir papildomai lankiau vokalo pamokas. Sekėsi visai neblogai, atsiskleidė daugiau balso galimybių, tad dainavimo mokytoja pasiūlė pasiprašyti pas profesorių Vladimirą Prudnikovą. Profesorius mane priėmė ir ilgainiui dainavimas tapo pagrindine specialybe. Labai norėjau dainuoti. Likimo ironija – mokykloje dievagojausi, kad niekada gyvenime nedainuosiu, o štai tapau dainininku. O saksofoną dar prisimenate, retkarčiais pagrojate? Net nežinau, kur dabar yra mano saksofonas... Tada pakalbėkime apie Jūsų vokalinį kelią. Pirmieji išbandymai turbūt buvo konkursai? Mano vokalinis kelias neilgas. Dainavimą pradėjau studijuoti 2003 m. Taigi dešimt metų nėra daug. Žinoma, daugelis dainininkų iki studijų lanko dvejų metų parengiamuosius kursus, dainuoja choruose, ansambliuose. Ir aš dainavau chore, bet įstojęs mečiau. Iš pradžių, kaip ir daugeliui, buvo sunku, neišvengiau persidainavimo, pertempimo. Taip jau būna – nežinai, kaip tiksliai reikia, o norisi padaryti kuo daugiau. Tos didelės pastangos kartais nieko gero neduoda. Tačiau iš visko gyvenime mokomės. Konkursų nebuvo daug. Rinkausi tik laikomus prestižiniais. Juk atlikėjui svarbu būti pastebėtam, išgirstam. 2007 m. dalyvavau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje vykusiame Stasio Baro konkurse. Tai tenorų konkursas, pirmoji vieta visada skiriama tenorui. Man atiteko antroji vieta – džiaugiuosi šiuo laimėjimu. 2009 m. Estijoje, Klaudijos Taev tarptautiniame konkurse, pelniau finalininko diplomą. 2011 m. dainavau Vokietijoje, viename prestižiškiausių pasaulio konkursų Neue Stimmen. Dar vienas tarptautinis konkursas vyko Olandijoje. Buvo du atrankiniai turai, kurių pirmasis rengiamas Rygoje, Latvijoje. Pradėjęs gauti daugiau vaidmenų, dažniau dalyvauju Europos teatrų perklausose, tad konkursams tiesiog nebelieka nei laiko, nei finansų. O kuris konkursas padarė didžiausią įspūdį? Turbūt Neue Stimmen. Jis patenka į geriausių pasaulio konkursų dešimtuką ar gal net penketuką ir yra tokio pat lygio kaip Kardifo, Placido Domingo ar Piotro Čaikovskio konkursai. Į Neue Stimmen buvo atrinkta vos 30 atlikėjų iš viso pasaulio. Taigi vien patekti į jį – didžiulis laimėjimas. Varžytis buvo nelengva, suvažiavo ypač stiprūs dainininkai, bet pasirodžiau visai neblogai, buvau pakviestas atvykti į Magdeburgo teatro perklausą, gavau įvairių agentūrų pasiūlymų. Į Olandijos konkursą taip pat vyko rimta atranka, bet patekusiųjų buvo daugiau. Sėkmingai žengiau iki pusfinalio, kur koją pakišo jaudulys. Tačiau agentūrų nelikau nepastebėtas, taigi pasirodymą galima laikyti sėkmingu. Reikšminguose konkursuose verta pasirodyti, tačiau laimėti labai sunku. Todėl manau, kad nebūtinai reikia nugalėti, svarbu kaupti patirtį. Bel canto nėra paprasta Kaip prasidėjo Jūsų profesionalus kelias teatre? 2007 m. dalyvavau Claudio Monteverdi operos Orfėjas pastatyme Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Iškart po premjeros atvykau į „bohemiečių“ perklausą. Gavau Šventiko vaidmenį Wolfgango Amadeus Mozarto operoje Užburtoji fleita. Vaidmuo nedidelis, bet gana sunkus. Taip tapau šios trupės – anuomet dar jaunos ir nepatyrusios – nariu. Tai fantastiškas ko- lektyvas, kur visi – dirigentas, režisierius, scenografas, atlikėjai – lyg viena šeima. Kiekvienas stengiasi ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų. Čia labai tiktų posakis: „Akis už akį, dantis už dantį“. Jeigu tau blogai, tikrai neliksi vienas. Nors esate nuo pajūrio, regis, trumpiausiai dirbote Klaipėdos muzikiniame teatre? Iš ryškesnių darbų – vaidmenys Monteverdi operose Orfėjas, Popėjos karūnavimas ir Audronės Žigaitytės fantasmagorijoje Frank’Einšteinas. Klaipėdoje (beje, ir Kaune) dar dainavau Giacomo Puccini operoje Džanis Skikis, kurią statė režisierė Yana Ross, dalyvavau koncertiniame Giuseppe’s Verdi Rigoleto atlikime. Iki šiol nesu palikęs Klaipėdos, čia atlikau visai nemažai partijų. Aišku, Kaune ir Vilniuje veikla aktyvesnė, nes Klaipėdoje dėl teatro specifikos daugiau statoma operečių, miuziklų. Tačiau repertuaras čia išties labai įvairus. Antai neseniai Klaipėdoje pastatytas Gaetano Donizetti Meilės eliksyras. Beje, Klaipėda turi fantastišką Muzikinio pajūrio festivalį. Ko Klaipėdai palinkėčiau – tai daugiau vokiško repertuaro. Juk kadaise šis miestas buvo vokiečių kultūros oazė, ir šiandien atvyksta daug turistų iš Vokietijos. Šią vasarą dalyvavote bendrame Kauno valstybinio muzikinio teatro ir tarptautinio operos festivalio PromFest projekte Estijoje... Nikolajaus Rimskio-Korsakovo opera Caro sužadėtinė buvo parodyta Pernu ir Taline – tarptautiniame Birgittos festivalyje. Muzika labai graži, pastatymas šiuolaikinis, orientuotas į Vakarus, gal net artimesnis vokiečių publikai. Tai nėra senovinis rusų pastatymas su didžiuliais chorais, realistinėmis dekoracijomis. Viskas labai minimalistiška, daug šviesos, kostiumai šiuolaikiniai, vyrauja kosminė atmosfera. Šiek tiek primena Kaune pastatytą Verdi Atilą. Kaune atlikote pagrindinį Atilos vaidmenį. Įdomu, kaip šį neįprastą pastatymą įvertino publika? Nemanau, kad mūsų, šiuo atveju Kauno, publikai toks spektaklis būtų labai artimas. Atila pastatyta kosmine tematika, tokia pankiška, o juk siužetas – ne apie tai... Spektaklis buvo parodytas vos keletą kartų kaip bendras Kauno muzikinio ir Estijos menininkų projektas. Matyt, panašiai bus ir su Caro sužadėtine: keletą kartų parodyta, vėliau galbūt bus atliekama koncertiškai, nes muzika išties labai graži. LNOBT pavasarį sužibėjote operoje Lohengrinas, kur atlikote Karaliaus vaidmenį. Ką Jums šis vaidmuo reiškė, ką davė? Dainuoti Wagnerį norėjau visada. Tai vienas iš mano svajonių kompozitorių, bet maniau – ne dabar, vėliau, gal po dešimties metų. Tačiau taip susiklostė, kad teko dainuoti šiemet. Klausiau keleto žmonių, jie sakė – o kodėl ne? Lohengrinas man nėra sudėtinga opera: Karaliaus vaidmenį reikia tiesiog gražiai padainuoti, tad ėmiausi ir padariau viską, ką galėjau. Kiti Jūsų vaidmenys LNOBT – Verdi operose Ernanis ir Rigoletas. Kuo skiriasi Wagnerio ir Verdi operų atlikimas? Nelyginčiau šių kompozitorių muzikos. Nors gyveno tuo pačiu metu, jų stiliai visiškai skirtingi. Ankstyvoji Wagnerio kūryba gana lengva, kitaip nei ankstyvoji Verdi kūryba, kuri beprotiškai sunki dainuoti. Geriausias pavyzdys – pagrindinės Ernanio partijos: Silvos, Don Karlo, Ernanio, Elvyros vaidmenys. Wagnerio Lohengrinas dainavimo požiūriu tikrai lengvesnis. Galbūt dėl 13 Vis-à-vis to, kad čia mažiau bel canto, o daugiau rečitatyvinio dainavimo, paties teksto. Verdi Ernanyje labai daug bel canto. Paneigčiau paplitusį teiginį, kad bel canto dainuoti lengva. Kita vertus, dažnai užmirštamas ir tikras rečitatyvas. Kai kuriems atlikėjams atrodo, kad rečitatyvai lengviausia, juos padainuoti – vieni juokai. Nieko panašaus. Kaip pavyzdį paminėčiau Mozarto operas, jose labai daug rečitatyvų, ir tai, ko gero, vienas iš sunkiausių dalykų. Nemenkas iššūkis padainavus kelių puslapių rečitatyvą atlikti ariją. Sparafučilės partija Rigolete nėra sunki, nes tikrai patogiai parašyta. Verdi Rigoletą kūrė jau būdamas įgudęs meistras, todėl ir paties Rigoleto partija atlikėjui gana palanki. Taip pat ir Hercogo, kitos partijos, palyginti su Ernaniu ar Nabuku, gana patogios. Jei šiandien statytų Nabuką, labai pagalvočiau, ar imtis Zakarijo partijos, nes ji beprotiškai sunki. Tai man būtų išties didelis iššūkis, kuriam dar reikia subręsti. klausimo: „Ką tu čia veiki?“ Gali dainuoti labai gerai, bet vis tiek nepateksi. Pats esu su tuo susidūręs: pasakė, kad puikiai pasirodžiau, bet dėl nelabai žinomos agentūros nepatekau. Gal buvo ne tas laikas, neatsidūriau tinkamu laiku tinkamoje vietoje. Gal kada ateityje. Dabar niekur neskubu, turiu darbų ir siekių Lietuvoje, ir tikrai nemažai. O kuris vaidmuo Jums buvo mieliausias, labiausiai norėtas? Visi vaidmenys labai svarbūs ir ypatingi, bet jei jau turiu nurodyti maloniausius, sakyčiau, tai Atila ir Silva. Žinoma, dar daug vaidmenų norėčiau padainuoti, bet tebūnie tai paslaptis... Bet ar norėtumėte išvykti svetur? Jeigu pasitaikytų galimybė, žinoma. Didžioji dalis dainininkų stengiasi neužsibūti vienoje vietoje, išvažiuoti. Šiuo metu man labai svarbi patirtis Lietuvoje, o išvykus sugrįžti irgi galima – žinai, kad tavęs lauks. Netikiu, kad išvažiavus savoje šalyje jau durys užsidaro. Reikia išvažiuoti, tai duoda patirties, užgrūdina, suteikia žinių, kuriomis parvažiavęs gali pasidalyti su kitais. Du tūkstančiai procentų darbo Varikliukas – šeima Ar pradėjęs studijuoti vokalą tikėjotės, kad po keleto metų jau būsite atlikęs šitiek vaidmenų, sulaukęs pripažinimo? Nesitikėjau. Sceninio kelio pradžioje 2007 m. mano vaidmenys buvo visai mažiukai. Manau, kad ėjimas į priekį ir prasideda nuo tokių vaidmenų. Labai daug dirbu savarankiškai, neapleidžiu darbo, kitaip gerų rezultatų pasiekti būtų sunku. Atiduodu net ne šimtą, bet tūkstantį, gal ir visus du tūkstančius procentų darbui. Jei bent kiek apsileisi, vėliau bus sunku. Dainavimas – kaip ir sportas: keletą mėnesių nesitreniravęs, prarasi formą, paskui bus dvigubai sunkiau ją atgauti. Sėkmė – laikinas dalykas. Ji arba nusišypso, arba ne. Vienas vaidmuo pasiseka, kitas gali ir nepasisekti. Viena diena būna tavo, kita – ne. Be abejo, norėtųsi, kad visos dienos būtų sėkmingos. Sakykite, o gal ir nemuzikinėje srityje esate pelnęs apdovanojimų? Vieną esu... Iš policijos. Tiesą sakant, turbūt kiekvienas tokiu atveju būtų pasielgęs kaip aš. Tiesiog padėjau sugauti vagį, palaukiau, kol atvažiuos policija, surašys protokolą, ir viskas. O paskui netikėtai įteikė padėkos raštą. Kaip manote, ar Lietuvoje daug gerų atlikėjų? Nuo ko priklauso jų sėkmė? Lietuvoje tikrai labai daug gerų dainininkų, bet nemažai jų išvažiuoja. Daug priklauso ir nuo mokytojo, pas kurį tobuliniesi. Daugybė atlikėjų nepakliūva į tas rankas, į kurias turėtų. Juk sakoma: geras meistras iš medžio gali išdrožti nuostabią skulptūrą, o prastas iš gražios skulptūros gali padaryti medžio gabalą. Viskas priklauso nuo meistro – kokių žinių suteikia, kaip reguliuoja darbą, kaip dirba su tavimi. Aišku, yra tokių, kuriems paprasčiau, kuriems duota iš gamtos, regis, viskas sekasi be pastangų. Vis dėlto nedirbdamas gerų rezultatų nepasieksi. Labai daug gerų atlikėjų išvyksta svetur. O kodėl Jūs pasilikote? Labai gerai, kad išvažiuoja. Ir aš buvau išvažiavęs, bet viskas ne taip paprasta. Niekas išskėstomis rankomis nelaukia. Pasaulyje yra labai gerų dainininkų. Perklausose esu girdėjęs tokių bosų, kad sunku patikėti. Net ir, regis, į tokius nedidelius teatrus kaip Bylefeldo (Vokietija) ar Berno (Šveicarija) suvažiuoja tokių balsų, kad kartais atrodo – ką aš ten veikiu. Daug veiksnių lemia galimybę patekti į teatrą, net ūgis, svoris, atrodymas scenoje. Labai svarbu ir kokiai agentūrai priklausai. Jeigu agentūra pagal reitingus patenka į geriausiųjų penketuką ar dešimtuką, jokių problemų nekils, nes ji už tave laiduoja. O kai nuvažiuoji su mažai žinoma agentūra, gali sulaukti ir 14 Tadas Girininkas – Silva operoje Ernanis, Marcas Helleris – Ernanis, Laura Zigmantaitė – Džiovana. Martyno Aleksos nuotraukos Norėtųsi šį tą sužinoti apie Jūsų asmeninį gyvenimą. Dažnai galima išgirsti, kad reikia pasirinkti arba karjerą, arba šeimą. O Jūs suderinate viską. Ar užtenka laiko? Taip, man pirmoje vietoje yra šeima. Dažnai sakau, kad turiu dvejus namus – šeimos namus ir teatrus. Manau, geriausia, kai žmogus geba abu dalykus su- derinti, nes jei esi tik darbo fanatikas, gali būti, kad gerai nebus niekur. Šeima – tai varikliukas, kuris padeda, palaiko, stumia į priekį ir skatina. Būna, kad nepasiseka perklausa ar kitkas, bet visada sulaukiu tik gerų žodžių ir paskatinimo. Tai suteikia didesnį stimulą eiti į priekį. Nemanau, kad šeima – karjeros trukdis. Aišku, būna ir tokių, kurie viską atiduoda arba šeimai, arba darbui. O kas Jums suteikia didžiausią stimulą? Nedvejodamas galiu atsakyti, kad žmona ir sūnus. Na ir pabaigoje papasakokite apie ateities planus. Nenoriu labai daug tikėtis, bet galbūt pavyks išvažiuoti į kelis operų pastatymus užsienyje. Antai Rygoje esu įtrauktas į Verdi operos Trubadūras vaidmenų sąrašus, bet Latvijos nacionalinėje operoje yra įvykę didelių permainų, todėl kol kas dar neaišku, kaip viskas bus. Kad ir kaip būtų, Trubadūras bus statomas balandį, o iki tol čia, LNOBT, laukia Onutės Narbutaitės operos Kornetas premjera. Galbūt šioje scenoje dalyvausiu ir Gioachino Rossini operos Sevilijos kirpėjas pastatyme. Neseniai dalyvavau minėtos Caro sužadėtinės premjeroje Kaune. Vilniuje su „bohemiečiais“ dainavau operoje Visos jos tokios. Labai įdomu buvo dalyvauti roko ir operos sintezės projekte VCO ROCK – tai buvo šiek tiek kitokia patirtis. Nacionalinėje scenoje neseniai parengiau Bartolo vaidmenį operoje Figaro vedybos. Tai septintoji mano premjera šiemet. Manau, kad septynios vaidmenų premjeros per metus – neblogas rezultatas, juk kelios iš šių partijų buvo tikrai labai sudėtingos. Dėkoju už pokalbį. Po premjeros 1. Moteris iš paveikslo. Ernanio premjera Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras savo 94-ąjį sezoną rugsėjo 14 ir 15 d. pradėjo su Giuseppe’s Verdi operos Ernanis premjera. Retai pasaulyje statomas bene gražiausias Verdi bel canto veikalas į Lietuvos sceną atkeliavo Verdi 200-ųjų metinių proga. Operą scenoje įprasmino statytojų komanda iš Prancūzijos ir Italijos: retai statomais veikalais besidomintis dramos ir operos režisierius Jeanas-Claude’as Berutti (1) ir jo ilgametis bendradarbis, iš Egipto kilęs scenografas Rudy Sabounghi (1) bei jaunas italų dirigentas Gianluca Marciano, pakeitęs operą repetuoti Vilniuje pradėjusį Giampaolo Bisanti. Kostiumus kūrė Agnė Kuzmickaitė (1). Spektaklio šviesų dailininkas – Levas Kleinas, choro meno vadovas – Česlovas Radžiūnas, pastatyme taip pat dirbo dirigentai Martynas Staškus ir Dainius Pavilionis. Rugsėjo 14 d. dainavo Silvia Dalla Benetta (Italija, 3) – Elvyra, Marcas Helleris (JAV, 2, 4, 6) – Ernanis, Arūnas Malikėnas – Don Karlas (2), Tadas Girininkas – Silva (2, 4, 5), Laura Zigmantaitė – Džiovana, Rafailas Karpis – Rikardas, Arvydas Markauskas – Jagas. 15 d. publika išvydo Sandrą Janušaitę (4) – Elvyrą, Marcą Hellerį – Ernanį, Dainių Stumbrą – Don Karlą, Tadą Girininką – Silvą, Eugeniją Klivickaitę – Džiovaną, Mindaugą Jankauską – Rikardą, Vladą Bagdoną – Jagą. Premjeras dirigavo Gianluca Marciano (Italija), spalio 9 d. spektaklį – Martynas Staškus. 2. 3. 4. 5. 6. 15 Po premjeros noro partijoje. Kita vertus, dar nežinia, kaip atrodys eilinis (ne reprezentatyvus, koks buvo vakar) spektaklis, kai nusistovės atlikėjų ansamblis. Bet mūsų publikai gali būti patraukli reginio pusė. Ernanis. Diskutuoja kritikai Scenoje apsigyvenus naujam spektakliui visad smalsu, ką apie jį mano žinovai. Ypač intriguoja nuomonių susidūrimas. Tad jūsų dėmesiui – spalio 10 d. VIII tarptautinio operos kritikų seminaro metu įvykęs naujausio teatro operos pastatymo, Ernanio, aptarimas. Prie diskusijų stalo susėdo Mikusas Čežė (Latvija), LNOBT generalinio direktoriaus pavaduotoja Laima Vilimienė, Edmundas Gedgaudas, diskusiją vedusi Beata Baublinskienė, Paolo Patrizi (Italija), vertėja Laūra Karnavičiūtė, Giulia Vannoni (Italija) ir Borisas Kehrmannas (Vokietija) Beata Baublinskienė 16 Vakar matėte naujausią mūsų teatro operos pastatymą, Ernanį, sukurtą prancūzų režisieriaus Jeano-Claude’o Berutti. Pagrindinius vaidmenis atliko Marcas Helleris (Ernanis), Sandra Janušaitė (Elvyra), Tadas Girininkas (Silva), Arūnas Malikėnas (Don Karlas), spektakliui dirigavo Martynas Staškus. Įdomu būtų išgirsti jūsų nuomonę apie jį. Paolo Patrizi. Pirmas pastebėjimas susijęs su pagrindinio vaidmens atlikėju. Man įdomu, kad vakarykščiame spektaklyje Ernanio vaidmenį atliko dramatinis tenoras. Norėčiau šiek tiek paaiškinti. Mat ilgainiui susiformavo tradicija, kad šį vaidmenį atlieka tiek lyrinis, tiek dramatinis tenoras. Pagal tai šiek tiek keičiasi visos operos interpretacija. Pavyzdžiui, praeito amžiaus šeštajame–septintajame dešimtmetyje ryškiausi šios partijos atlikėjai buvo Mario Del Monaco ir Franco Corelli – dramatiniai tenorai. Bet vėliau turime žinomą Claudio Abbado ir Luciano Pavarotti įrašą, kuriame pateikiamos rečiau atliekamos Verdi arijos. Ten Ernanio ariją girdime atliekant tenore di grazia – labiau lyrinio tenoro – manie- ra. O vienas naujausių darbų – dirigento Riccardo Muti parengtas Ernanis su lyriniu tenoru Francesco Meli. Taigi šiandieninės Italijos kontekste sprendimas Ernanio vaidmenį skirti dramatiniam tenorui galėtų pasirodyti kiek senamadis. Tačiau čia, Vilniuje, buvo įdomu pajusti praėjusių laikų dvelksmą. Galima brėžti paralelę. Mirtos medis operos finale virsta kiparisu: mirta simbolizuoja vedybas, kiparisas – laidotuves. Tai iš libreto ateinantis ženklas, nes Ernanis žūva savo vestuvių dieną. Galima sakyti, kad Ernanio interpretacijose dramatiniai tenorai taip pat išnyksta ir jų vietą užima lyriniai tenorai. Borisas Kehrmannas. Dirigentas vakar stengėsi diriguoti Verdi lyriškai, nors scenoje girdėjome dramatinius balsus. Čia įžvelgiu šiokią tokią priešpriešą. Gal padiskutuotume apie tai? Edmundas Gedgaudas. Tiesą sakant, nežinodamas šios krypties į lyrinę tradiciją, vakar ne kartą apie tai galvojau klausydamasis muzikos ir mintyse ją labiau priskyriau lyriniam planui te- Mikusas Čežė. Visada esama objektyvių priežasčių, dėl ko vienos operos statomos dažnai, o kitos – retai. Ernanis priklauso prie pastarųjų. Man pirmieji du veiksmai muzikos ir dramaturgijos požiūriu – silpna muzika. Jei šiai operai taikytume šiuolaikinio dramos teatro kriterijus, režisieriai iškupiūruotų labai daug to, ką girdime ir matome pirmame ir antrame veiksmuose, arba pastatytų kaip Sprechtheater – tiesiog prakalbėtų tas vietas, o ten, kur Verdi pagauna įkvėpimas, trečiame veiksme, jau inscenizuotų kaip muzikinį teatrą. Kitas aspektas: suprantu, su kokiais objektyviais sunkumais susiduria režisierius, kai pirmas ir antras veiksmai gerokai silpnesni už trečiąjį. Vis dėlto turiu pasakyti, kad režisieriaus darbo šiame spektaklyje nesupratau. Manau, kad režisieriaus užduotis – padaryti, kad tai, kas painu, taptų aišku. O čia režisierius dar labiau komplikavo tai, kas ir taip painu. Ernanio siužete per daug politikos, įvykis veja įvykį pernelyg greitai. Tai ne Traviata ar Karmen, kurias automatiškai suprantame iš žmogiškų pagrindinių veikėjų santykių. Todėl režisieriaus užduotis Ernanyje – suderinti, sutvarkyti tai, kas netvarkinga. To pritrūko. Sykiu suprantu, kad galbūt jis norėjo parodyti skirtingus laiko sluoksnius, nes dabar gyvename tokiu metu, kai viskas – ir senasis, ir naujausias sluoksnis – vienalaikiai. Tuo gali būti paaiškintas sprendimas parodyti viską lyg sapne. Turiu pasakyti, kad pirmame ir antrame veiksmuose visiškai nieko nesupratau ir tik iš mielos kolegės Beatos Baublinskienės sužinojau, jog veiksmas suvoktinas tarsi vykstantis tarp sapno ir tikrovės, kas, pasirodo, rašoma programėlėje. Tačiau iš to, ką mačiau scenoje, nesupratau, kad tai sapno logika. Kitaip nei kolegos iš Italijos ir Vokietijos, labiau domėjausi režisūra ir mažiau dėmesio kreipiau į vokalo subtilybes. Kita vertus, gerai, kad ši opera pastatyta, bent jau dėl to, kad Latvijos scenoje Ernanio nėra ir artimiausioje ateityje greičiausiai nebus. Taigi tie, kurie labai nori šią operą pamatyti, gali atvažiuoti iš Rygos į Vilnių. Giulia Vannoni. Spektaklis įdomus, bet norėčiau pažymėti, kad vokalinė dainininkų kultūra buvo marga, ir kai jie visi dainavo vienoje scenoje, tai ypač buvo justi. Trūko dainininkų ir dirigento pusiausvyros. Dėl pastatymo. Be abejo, scenoje labai daug grožio, tai labai gražus spektaklis, bet man pritrūko gelmės ir Victoro Hugo bei Giuseppe’s Verdi tekstų analizės. Tai gana intelektualus spektaklis, jame yra įvairių meninių ir kultūrinių citatų, vis dėlto šiuo požiūriu jis neprilygsta Eimunto Nekrošiaus stiliui1. Nekrošiaus operose matome, kad režisūrinė ir kompozitoriaus mintis eina išvien ir labai raiškiai, jautriai atliepia muziką. Čia man to pritrūko. Spektaklis pasirodė perdėm nutolęs nuo pirminės Verdi idėjos. Verdi – pavojingas kompozitorius: pernelyg nutolti nuo jo nubrėžtų idėjų režisieriui pavojinga. Pavyzdžiui, Rossini operas galima traktuoti šiek tiek laisviau, bet Verdi, vos žengus žingsnį į šalį, jau kelia iššūkius. Esu mačiusi radikalių Grahamo Vicko, Roberto Carseno – šiuo metu labai žymių operos režisierių – interpretacijų, kurios, būdamos nutolusios nuo pirminės Verdi idėjos, manęs neįtikino. Panašų nutolimą mačiau ir vakar Jeano-Claude’o Berutti spektaklyje. Šioje kritikoje išgirdau du teigiamus momentus. Pirma, kad nors dramatiniai tenorai lyg ir tampa nykstančia rūšimi, vis dėlto savo scenoje dar jų turime; antra, labai malonu girdėti, kad svetur yra tiek Eimunto Nekrošiaus operos apologetų, nes pas mus, Lietuvoje, ne visi gerai atsiliepia apie šio režisieriaus pastatytas operas. Norėčiau pasiteirauti Laimos Vilimienės. Edmundo Gedgaudo žodžiais, vakarykštis Ernanis buvo reprezentacinis – tik trečiasis premjerinės operos parodymas. Kokią jūs kaip LNOBT rinkodaros vadovė matote šio spektaklio ateitį? Ar jis padės didinti mūsų teatre kultūrinį Verdi kapitalą2? Laima Vilimienė. Be abejo, taip. Apskaičiuoti spektaklių lankomumą ir pajamas iš bilietų yra mano darbas. Remdamasi turimais duomenimis, tvirtai sakau, kad šį sezoną tai tikrai didelis kapitalas. Bilietai į Ernanį išpirkti arba rezervuoti iki sezono pabaigos, tikiuosi, kad panašiai bus per artimiausius penkerius metus. 1 2 Galbūt savo nuomonę norėtų išsakyti ir kiti seminaro dalyviai? Živilė Ramoškaitė. Norėčiau svečiams pasakyti, kad dainininkus surinko italų dirigentas Giampaolo Bisanti. Jis rengė operą, turėjo diriguoti premjerą, bet susižeidė, todėl jį pavadavo kitas italų dirigentas Gianluca Marciano. Šie muzikos vadovai lėmė dainininkų pasirinkimą. O vakar matėte diriguojant mūsų maestro Martyną Staškų. Mūsų teatre, kaip ir kitur, esama problemos, kurią turbūt pastebėjote, – trūksta tenorų. Todėl iš Amerikos buvo pakviestas dainininkas Marcas Helleris. Mes turime Kristianą Benediktą, kurį girdėjote Otele, bet jis yra laisvai samdomas ir mūsų teatras – kaip ir koks nors Vokietijos teatras – turi jį pasamdyti, kad padainuotų. B. K. Žinote, Vokietijoje (galbūt ir Italijoje) daug diskutuojama, kad lyriškesni balsai labiau įsigilina į dramaturginius veikalo aspektus ir geba atskleisti daugiau poetinių spalvų, slypinčių librete. Pasaulyje regiu dvi kryptis. Pirmoji – mažieji balsai, kurie neturi jėgos, bet dainuoja intelektualiai, poetiškai interpretuoja. Kita kryptis – tie, kurie vadovaujasi principu „kuo garsiau, tuo geriau“. Ši kryptis dabar daug populiaresnė ir prie to smarkiai prisideda to reikalaujantys dirigentai. Pavyzdžiui, Christianas Thielemannas. Kai jis diriguoja, gali dainuoti tik tokie galingi balsai kaip Deborah Voigt; jis tiesiog skatina solistą forsuoti, interpretacijai erdvės nelieka. Nuo 1933 m. matome orkestro didėjimo, papildymo naujais instrumentais tendenciją, tad dainininkams darosi vis sunkiau prasiveržti pro orkestro faktūrą. Bet, mano nuomone, dirigentas visada turi dirbti su dainininku. Jei balsas lyriškesnis, dirigentas turėtų prie to prisitaikyti, o ne nurašyti dainininką ir ieškoti dainuojančio garsiau, atseit geriau. Manau, problema ne ta, kad nėra tenorų. Jų yra, bet trūksta dirigentų, kurie tinkamai su jais dirbtų ir atsižvelgtų į kompozitoriaus reikalavimus. Dažnai kalbama, kad Vokietijoje spektakliai režisūriškai labai radikalūs. Bet aš sakyčiau kitaip: radikalumas dabar persikėlė į orkestro duobę, ir solistus labiau kankina ne drastiški režisūriniai, o drastiški muzikiniai sprendimai. Seminaro metu buvo nuodugniai analizuojami Eimunto Nekrošiaus režisūriniai simboliai operoje Otelas. Laima Vilimienė seminare pasisakė apie Verdi kaip prekės ženklą ir paaiškino kultūrinio kapitalo sąvoką. E. G. Šiandien man buvo labai įdomu klausytis išsamios režisūrinės Otelo analizės. Nekrošiaus teatrą pažįstu ir nors neslėpsiu, kad kur kas labiau vertinu jo ankstyvąjį laikotarpį, jis yra įdomus ir šiuo spektakliu. Tačiau pirmą kartą klausydamasis Otelo aš tiek pastangų dėjau tam, kas čia šiandien buvo analizuojama (režisūrinė simbolika, jos prasmės), kad daug muzikos tiesiog praslinko pro šalį. Man buvo gaila šito. Į teatrą ateinu muzikos. Nemanau, kad viskas privalo būti logiškai sukabinta, motyvuota, viena išplaukti iš kito. Svarbiausia, kad viskas turėtų dar kokių nors prasmių, kad viskas eitų gilyn. Kur yra tas „gilyn“? Nežinau. Kartais matome Vokietijos teatrų režisūros rezultatus. Ar galima tai laikyti pažanga? Gal pažanga einant atbulom?.. O dabar grįžtu prie Ernanio. Ne viską galėjau suprasti, bet nesu prieš tam tikros sapno antilogikos, sapno pradmenų, kurių negalima paaiškinti, įsivyravimą operoje. Muzikoje nebūtina visko aiškinti. Ji užburia kitaip. Dideli meistrai šitai sugeba, ir muzikos esmė, taip užburdama, pasirodo esanti gilesnė už tą, kuri labai intelektuali, labai režisieriaus išmąstyta. Manau, kad Ernanio laukia sėkmė ne tik dėl efektingo vizualiojo sprendimo. Pritariu, kad dainininkai buvo labai įvairių mokyklų, tai jautėsi. Vakar man patiko choras ir tas sapno pradmuo, manau, kad žmonės jį suvoks. Žmonės, o ypač mūsų operos publika, per daug nelinkę gilintis. Kai kurie kompozitoriai prie jų negali, o gal jau ir nebando prisibelsti. Turiu minty didžiuosius XX a. kūrėjus. Nežinia, kada ateis jų laikas ir ar iš viso kada nors toks laikas Vilniuje jiems bus palankus. Tas laikas artėja, nes artėja Onutės Narbutaitės operos Kornetas premjera – ji vyks vasario pabaigoje... Ž. R. Kadangi vakarykščiam spektakliui buvo išsakyta daug kritikos, norėčiau palaikyti priešingą nuomonę. Labai pritariu Edmundui ir jo geram spektaklio įvertinimui. Vakar Ernanį mačiau pirmą kartą. Išdrįsiu visiškai nesutikti su gerbiamu Čeže, kad pirmi du operos veiksmai muzikos požiūriu nevykę. Man atrodo, jog kaip tik ši muzika užkabina tuo, kad yra mažai pažįstama. Mes jos nemokame atmintinai, kaip kad mokame Traviatą ar kitas operas, kurių jau negalime klausyti šviežia ausimi. Ernanį klausiau ištempusi ausis, nes to laikotarpio Verdi man labai įdomus. Nesvarbu, kad ši opera sukurta po Nabuko. Labai gražūs chorai. Sužavėjo ir iš karto užkabino net ta nedidelė įžangėlė, kurią orkestras vakar labai gražiai pagrojo. Į šį pastatymą pažvelgsiu pastarųjų mūsų teatro pastatymų kontekste. Iš naujesnių turėjome Eugenijų Oneginą, kuris nepatrauklus, suveltas. Nors spektaklis pastatytas visai neseniai, 2012 m., prieš savaitę teatro salė buvo nepilna. Ernanio matėme tik trečią spektaklį, bet aš būtiniausiai veršiuosi ir į kitus sezono spektaklius, nes tai, ką vakar pamačiau visiškai atvira širdimi, ta spektaklio švara man labai patiko. Šimtu procentų pritariu Edmundui, kad iš karto visko neišnagrinėsi. Otelas nuo pat pirmo spektaklio man buvo suprantamas nuo pradžios iki pabaigos: vaizdas, judesiai, ką režisierius nori tuo pasakyti. O šičia dar yra paslapčių, ir man jos patinka. Patinka, kad jų liko, yra didelė erdvė kaskart ką nors atrasti. Operos menas tuo ir grįstas, kad žmogus negali operos, kurios nepažįsta, pamatyti tik vieną kartą. Jis eina į tą patį spektaklį daug kartų ir kaskart randa naujų sluoksnių. Kalbu ne apie specialistus, o apie publiką. Juolab kad scenoje yra Velasquezas, nesvarbu, kad čia paveikslų kopijos, bet tai nuostabus, visų mėgstamas dailininkas. Pamačius šį Prado muziejaus vaizdą, iš karto kyla viena mintis: kuo greičiau į Madridą! 17 Po premjeros M. Č. Trumpai paaiškinsiu mielai kolegei, kodėl taip puoliau du pirmuosius operos veiksmus. Galbūt man trukdė žinojimas, kad šią operą Verdi kūrė vadinamuoju darbo katorgininkų galerose laikotarpiu, kai operas kepė lyg fabrike. Dažnai jis tiesiog neturėjo laiko pernelyg gilintis į libreto situacijas. Mano nuomone, atskirų arijų (pavyzdžiui, Ernanio), kurios pačios savaime yra gražios, taip pat ansamblių ir chorų seka rodo, kad Verdi dirbo tarsi jau su gatavais modeliais. Kad chorai panašūs į ankstesnių operų chorus. Tarkim, Wagneris parašė perpus mažiau, bet galbūt dėl to dukart ilgiau mąstė apie galutinį rezultatą. Verdi daugiau žaidė su publika, jam, kaip žinome, labai svarbus buvo ir finansinis aspektas, todėl – gal tai mano subjektyvi nuomonė – jo individualybė prabyla tik trečiame veiksme, kur instrumentuotė staiga pasidaro įdomi, juntamas įkvėpimas. Operos Traviata, Rigoletas, Trubadūras turi daugiau, sakykime, bestselerio savybių, nes iš karto lengvai suvokiame jų medžiagą. Galbūt iš tiesų esama objektyvių priežasčių, dėl ko pagal atlikimo dažnumą Traviata pirmauja, o Ernanio nėra netgi pirmajame dvidešimtuke. Operos istorija gana žiauri. Taip, yra šedevrų, kurie ilgai buvo neatliekami, todėl nesame jų girdėję. Bet Ernanis kartkarčiais įvairiose šalyse statomas, tačiau ir išbandyta laiko – praėjus penkiasdešimčiai ar daugiau metų – ši opera taip ir nepakilo skalėje labai aukštai. Vadinasi, kaip minėjau, ji turi minusų. Tai nereiškia, kad teatras neturi jos statyti, nes kiekvienas patikrinimas geras, bet manęs kaip subjekto ši opera nesujaudino. Tačiau labai džiaugiuosi dėl jūsų, kad pamėgote Ernanį ir žiūrėsite jį, atliekamą kitų dainininkų. B. K. Norėčiau patikslinti, kad Ernanis – penktoji Verdi opera. Žymiausia buvo Nabukas, trečioji jo opera, tada buvo sukurti Lombardiečiai, po jų – Ernanis. Ernanis 1844 m. buvo atliekamas visur, net mažiausiame Italijos teatre. Nesutinku, kad tai prastas kūrinys. M. Č. Ernanis ir Nabukas buvo labai populiarios operos, bet laikui bėgant skonis keitėsi. Vieną dešimtmetį didelę vertę gali turėti ir publikos susidomėjimo sulaukti, pavyzdžiui, politinis aspektas, kaip tai buvo Nabuke ir Ernanyje. Vėliau jis susilpnėjo, ir tada iškilo muzikiniu požiūriu stiprios operos, atitinkančios laiko skonį. Nesistebiu, kad Ernanis buvo labai populiarus XIX a. penktajame dešimtmetyje, galbūt vėliau. Bet jo populiarumas blėso, nes svarbesnės darėsi lyrinės savybės, iškilo Traviata. Kaip žinome, ji padarė įtaką prancūzų lyrinei operai. Ir kuo labiau buvo vertinamos lyrinės savybės, tuo populiaresnis darėsi, tarkim, Charles’is Gounod, vėliau Bizet ir t. t. Tai nereiškia, kad viena ar kita opera, vėl keičiantis padėčiai, negali sugrįžti. Pavyzdžiui, Beethoveno Fidelijas irgi nėra pati populiariausia opera, bet kai 1989 m. Vokietijoje keitėsi politinė padėtis, ji tapo labai aktuali. Taigi kartais operos kyla į viršų, kartais leidžiasi, bet yra ir stabilių operų, tokių kaip Traviata, Rigoletas, Aida, nes kai kurie dalykai – asmeniniai santykiai, meilė ir t. t. – išlieka visada. Taigi operos, kuriose šie dalykai antrajame plane arba muzikiniu požiūriu neraiškiai parodyti, ne visada gali džiaugtis populiarumu. Todėl man įdomu, kaip Ernaniui seksis kitą ar dar kitą sezoną, nes tai parodys, ar ši opera Lietuvos publikai svarbi. Įdomu, ar ji išlaikys laiko patikrinimą. Taip, yra šedevrų. Bet gyvuoja ir tendencija prikelti retas operas. Kita vertus, svarbios ir konkrečios aplinkybės, laikas ir vieta. Tad jei pažvelgtume į mūsų teatrą šiandien, akivaizdžiai pamatytume, kad dabar Ernanis yra susidomėjimo viršūnėje, o Traviata truputėlį žemiau. Norėčiau paklausti užsienio kolegų, ar tokį spektaklį, kokį išvydote Vilniuje, galima būtų pamatyti Italijoje, Vokietijoje, Latvijoje? P. P. Italijoje galbūt ne, nes mūsų kritikai konformistai. Paprastai jie vertina netradicines interpretacijas, bet tik sukurtas madingų režisierių. Jeanas-Claude’as Berutti Italijoje nėra madingas režisierius. Jei tai būtų Roberto Carseno pastatymas, visi sakytų – nuostabu... Beje, šiame pastatyme yra Lucos Ronconi 1982 m. La Scaloje pastatyto Ernanio citata: antrame veiksme Elvyra rodoma tarsi madona. La Scaloje Elvyra buvo Mirela Freni – panaudotas tiesiog tas pats įvaizdis. B. K. Vokietijoje panašų pastatymą galima būtų pamatyti, nes mūsų publika dvejopa – tradicionalistai ir modernistai. Tradicionalistai eina į teatrą pamatyti spektaklio tokio, koks jis buvo premjeros vakarą, tarkim, 1844 m., – su tokiais pat senoviniais kostiumais ir pan. Operos teatrų direktoriai kviečia modernius arba net avangardinius režisierius kurti pastatymų, tačiau kviečia ir išskirtinai konservatyvius statytojus. O ką mes matėme vakar? Aš iš viso nemačiau režisieriaus. Mačiau scenografo, kostiumų dailininko darbą – nuostabūs kostiumai. Bet režisūriškai tenoro, baritono ir boso, įsimylėjusių sopraną, istorija nebuvo papasakota. Aš taip pat labai mėgstu operos uvertiūrą, bet negalėjau jos klausytis, nes stebėjau, kas vyksta scenoje. Norėčiau oponuoti Mikusui. Jei skaitote knygą ir jos nesuprantate, dar nereiškia, kad knyga prasta. Jūs matėte nekokį pastatymą, bet tai dar nereiškia, kad Ernanis – prasta opera. M. Č. Per pastaruosius septyniolika metų, kai Latvijos operai vadovavo Andrejas Žagaras, tokios režisūros spektaklio pas mus nebūtumėte galėję išvysti. Nes pirmiausia jis būtų paklausęs, ką visi tie žmonės naktį muziejuje veikia, kaip jie ten pateko. Jeigu jie įsimylėję paveikslą, kodėl tada tas paveikslas taip ir lieka kaboti, kai herojė, iš jo jau išlipusi, tarsi šizofreniškai susidvejinusi, kažką dainuoja. Tačiau jei kalbėtume apie Ernanio vizualumą, tai ryškus, su prabangiais kostiumais ir pan. spektaklis Rygoje tikrai galėtų atsirasti, nes mūsų publika tokius taip pat mėgsta. Dėkoju visiems už pasisakymus ir nuomones. Opera Ernanis: Marcas Helleris – Ernanis, Tadas Girininkas – Silva, Sandra Janušaitė – Elvyra 18 Operissimo Kompaktinė plokštelė Sopranas Sigutė Stonytė. Balso sielos atspindžiai „Muzika – tai menas, kuris švelniausiai prisiglaudžia prie ašarų ir prisiminimų“ Oscaras Wilde’as Laūra Karnavičiūtė Unikalusis kompozitorius Richardas Straussas žmogaus balsą kitados pavadino gražiausiu muzikos instrumentu, ir, ko gero, retas išdrįstų tam paprieštarauti. Nenuostabu, kad užsienyje vis gausiau ir dažniau pasirodo kompaktinių plokštelių, kuriose skamba vieno operos solisto balsas. O štai Lietuvoje ši praktika beveik nepaplitusi, todėl kiekvienas konkrečiam operos balsui dedikuotas įrašas tampa šiokiu tokiu įvykiu. Kompaktinė plokštelė Sopranas Sigutė Stonytė. Balso sielos atspindžiai – tai ištisa moterų – viltingų, nurimusių, kenčiančių skausmą, ugningai įsimylėjusių, tyliai mylinčių – muzikinių portretų galerija. Visos jos dainuoja ir atskleidžia savo širdį padedamos Sigutės Stonytės, ypatingos Lietuvos operos primadonos. Solistė sako: „Ši kompaktinė plokštelė man kelia gana keistą trapumo pojūtį: vaidmenys joje surinkti tokie, kurie lydėjo visą gyvenimą, įvairiais pavidalais žengė koja kojon drauge su manimi, bet įrašas buvo padarytas vos per kelias dienas. Štai tada ir suvoki, kad scena dainininko gyvenime yra kaip viena akimirka. Atrodo, dainuoji sau žmogus jau būdamas brandus, nuėjęs ilgą kūrybos kelią, priartėjęs prie jo pabaigos, ir aiškiai pamatai, kad viskas tėra vienas mirksnis.“ Biografijos faktai Pelniusi tarptautinį pripažinimą, Sigutė Stonytė yra ir viena žymiausių šiandienos solisčių Lietuvoje. 1982 m. baigusi Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (prof. Zenono Paulausko klasė), 1985 m. Tatjanos vaidmeniu Piotro Čaikovskio operoje Eugenijus Oneginas debiutavo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Nuo tol čia dainuoja visas pagrindines soprano partijas. Tarp ryškiausių vaidmenų – Ledi Makbet Giuseppe’s Verdi operoje Makbetas, Abigailė Verdi Nabuke, Leonora Verdi Likimo galioje, Aida to paties pavadinimo operoje, Dezdemona Otele, Toska Giacomo Puccini operoje, Grafienė Wolfgango Amadeus Mozarto Figaro vedybose, Zenta Richardo Wagnerio Skrajojančiame olande, Salomėja Richardo Strausso operoje ir daugelis kitų. Solistė yra sukaupusi ir didžiulį koncertinį repertuarą, dažnai dainuoja soprano partijas oratorinio žanro kūriniuose, yra pirmoji daugelio muzikos kūrinių atlikėja Lietuvoje ir pripažinta kamerinės vokalinės muzikos interpretuotoja. Gastroliavo daugelyje Europos valstybių, Japonijoje ir JAV. 1984 m. laimėjo Rygos tarptautinį dainininkų konkursą, 1991 m. tapo antrosios vietos (pirmoji nebuvo skirta) laimėtoja pirmajame tarptautiniame Marian Anderson vokalistų konkurse Merilande (JAV). Už kūrybinę veiklą Sigutė Stonytė apdovanota daugeliu apdovanojimų. Iš jų svarbiausi: Lietuvos teatro sąjungos Kristoforo prizas už Ledi Makbet vaidmenį (1996), Geriausios metų solistės titulas ir Kipro prizas (1999), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinas (2000), Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos premija (2003), Estijos Respublikos Marijos žemės kryžiaus ordinas (2004), Nacionalinė kultūros ir meno premija (2004), Operos švyturių apdovanojimas Geriausia metų operos solistė (2005 ir 2011), Auksinis scenos kryžius už Grafienės vaidmenį operoje Figaro vedybos (2011). Nuo 1992 m. Sigutė Stonytė ugdo būsimus solistus Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Dainavimo katedroje, nuo 2010 m. – profesorė, nuo 2012 m. – Dainavimo katedros vedėja. Solistė yra daugelio respublikinių ir tarptautinių vokalistų konkursų žiuri narė. ________________________________________________ Sigutės Stonytės Balso sielos atspindžiai – tai dvylika operų arijų, kurias dainininkė įrašė palydima maestro Roberto Šerveniko diriguojamo LNOBT simfoninio orkestro. Plokštelę pradeda Almirenos arija Lascia ch’io pianga – baroko muzikos perlas iš Georgo Friedricho Handelio operos Rinaldas, o užbaigia Dalios arija iš Balio Dvariono operos Dalia. Tarp šių dviejų polių – auksinis operos repertuaras: dvi Liu arijos iš Giacomo Puccini Turandot, Mimi pasakojimas iš Bohemos, garsioji Toskos arija Vissi d’arte, Dezdemonos Daina apie gluosnį ir malda iš Giuseppe’s Verdi operos Otelas, Leonoros arija Pace, mio Dio iš Likimo galios, pragaro liepsnomis alsuojanti Ledi Makbet arija iš operos Makbetas ir Tatjanos laiško scena iš Piotro Čaikovskio Eugenijaus Onegino. Kompaktinės plokštelės leidybą parėmė Lietuvos kultūros fondas. Viršelio maketas Vaidos Bakienės. 19 L I E T U V O S N A C I O N A L I N I S O GRUODIS / SAU LAPKRITIS / November PREMJERA 29 d., penktadienis, 18.30 30 d., šeštadienis, 18.30 CARMEN, 2 v. baletas pagal Georges’o Bizet muziką Choreografė Didy Veldman (Olandija) Muzikos vadovas ir dirigentas Modestas Barkauskas Dailininkė Kimie Nakano (Didžioji Britanija) Šviesų dailininkas Ben Ormerod (Didžioji Britanija) CARMEN, a ballet 45, 55, 65, 75, 90, 200 Lt GRUODIS / December 1 d., sekmadienis, 12.00–14.15 Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrius Sergej Prokofjev PELENĖ, 3 v. baletas vaikams Choreografas Enno Suve Dirigentas Alvydas Šulčys CINDERELLA, a ballet for children 12, 18, 25, 30, 40, 45 Lt 4 d., trečiadienis, 18.30 5 d., ketvirtadienis, 18.30 Lietuvos ir Lenkijos teatrų kultūriniai mainai Lenkijos nacionalinio baleto gastrolės ECHOES OF TIME, vienaveiksmių baletų vakaras/ ballet evening of the Polish National Ballet Garbės globėjai: Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, Lenkijos Respublikos Prezidentas Bronisław Komorowski 6 d., penktadienis, 18.30–21.40 10 d., antradienis, 18.30–21.40 Johann Strauss VIENOS KRAUJAS, 3 v. operetė Libretą vertė Antanas Gailius ir Eduardas Astramskas Režisierė Monika Wiesler Dirigentas Julius Geniušas WIENER BLUT, an operetta 30, 40, 50, 60, 70, 130 Lt 11 d., trečiadienis, 18.30–21.00 ŽYDRASIS DUNOJUS, 2 v. baletas pagal Johanno Strausso muziką Choreografas Andrej Melanjin Dirigentas Martynas Staškus THE BLUE DANUBE, a ballet 30, 40, 50, 60, 70, 130 Lt 12 d., ketvirtadienis, 18.30–21.30 30, 40, 50, 60, 70, 130 Lt 28 d., šeštadienis, 18.30–21.30 100, 150, 200, 250, 300, 450 Lt Johann Strauss ŠIKŠNOSPARNIS, 2 d. operetė Libretą vertė Vlada Mikštaitė ir Antanas Gailius Režisierius Gediminas Šeduikis Dirigentas Martynas Staškus DIE FLEDERMAUS, an operetta 18 d., trečiadienis, 18.30–21.45 Giuseppe Verdi ERNANIS, 4 v. opera Režisierius Jean-Claude Berutti Dirigentas Martynas Staškus ERNANI, an opera 35, 45, 55, 65, 80, 180 Lt 19 d., ketvirtadienis, 18.30–21.20 Piotr Čaikovskij GULBIŲ EŽERAS, 2 v. baletas Choreografija Mariuso Petipa, Levo Ivanovo Dirigentas Robertas Šervenikas SWAN LAKE, a ballet 30, 40, 50, 60, 70, 130 Lt 20 d., penktadienis, 18.30–21.40 Franz Lehár LINKSMOJI NAŠLĖ, 3 v. operetė Libretą vertė Ramutė Skučaitė Režisierė Monika Wiesler Dirigentas Julius Geniušas DIE LUSTIGE WITWE, an operetta 30, 40, 50, 60, 70, 130 Lt 14 d., šeštadienis, 18.30–21.00 Giuseppe Verdi TRAVIATA, 2 d. opera Režisierius Chen Shi-Zheng Dirigentas Robertas Šervenikas Alfredas – Edgaras Montvidas LA TRAVIATA, an opera 35, 45, 55, 65, 80, 180 Lt 45, 55, 65, 75, 90, 200 Lt 20 Aistra Kasos dirba 10–19 val., šeštadienį Jei sekmadienį vakare rodomas spekta Informacija ir bilietų užsakymas tel.: (8 5) 262 07 *Informacija teisinga P E R O S I R B A L E T O T E A T R A S 21 d., šeštadienis, 18.30 CARMEN, baletas / a ballet Dirigentas Juozas Mantas Jauniškis 35, 45, 55, 65, 80, 180 Lt 31 d., antradienis, 19.00 NAUJŲJŲ METŲ GALA VAKARAS iškilmingas teatralizuotas koncertas NEW YEAR’S GALA EVENING, a concert 110, 150, 200, 250, 300, 500 Lt 16 d., ketvirtadienis, 18.30–21.30 GULBIŲ EŽERAS / SWAN LAKE Dirigentas Robertas Šervenikas Režisierė Francesca Zambello Dirigentas Stefan Soltesz (Vokietija) Olandas – Almas Švilpa (Vokietija) 30 d., ketvirtadienis, 18.00–22.15 DER FLIEGENDE HOLLÄNDER, an opera 20, 30, 40, 50, 60, 100 Lt 17 d., penktadienis,18.30–21.30 SAUSIS / January 4 d., šeštadienis, 18.30–21.30 Operos solistės Reginos Šilinskaitės jubiliejui ŠIKŠNOSPARNIS / DIE FLEDERMAUS Dirigentas Julius Geniušas 30, 40, 50, 60, 70, 130 Lt 8 d., trečiadienis, 18.30–21.45 Ludwig Alois Minkus BAJADERĖ, 3 v. baletas Choreografija Mariuso Petipa Dirigentas Martynas Staškus LA BAYADÈRE, a ballet 30, 40, 50, 60, 70, 130 Lt 18 d., šeštadienis, 18.30–21.40 10 d., penktadienis, 18.30–21.00 30, 40, 50, 60, 70, 130 Lt Laisvės gynėjų dienai Ludwig van Beethoven MISSA SOLEMNIS Dirigentas Juozas Domarkas 30, 40, 50, 60, 70, 130 Lt Piotr Čaikovskij SPRAGTUKAS, 2 v. baletas Choreografas Andrej Melanjin THE NUTCRACKER, a ballet in 2 acts 23 d., ketvirtadienis, 18.30–20.45 Gruodžio 7 d., šeštadienis, 18.30–20.50 13 d., penktadienis, 18.30–20.50 15 d., sekmadienis, 18.00–20.20 22 d., sekmadienis, 18.00–20.20 27 d., penktadienis, 18.30–20.50 29 d., sekmadienis, 18.00–20.20 Sausio 3 d., penktadienis, 18.30–20.50 5 d., sekmadienis, 18.00–20.20 9 d., ketvirtadienis, 18.30–20.50 19 d., sekmadienis, 18.00–20.20 RAUDONOJI ŽIZEL, 2 v. baletas Choreografas Boris Eifman Dirigentas Martynas Staškus RED GISELLE, a ballet 24 d., penktadienis, 18.30 CARMEN, baletas / a ballet Dirigentas Modestas Barkauskas 30, 40, 50, 60, 70, 130 Lt 25 d., šeštadienis, 18.30–21.30 OTELLO, an opera 30, 40, 50, 60, 70, 130 Lt a spausdinimo dieną TRISTANAS IR IZOLDA, 2 v. baletas 20, 30, 40, 50, 60, 100 Lt Režisierius Eimuntas Nekrošius Dirigentas Martynas Staškus 10–18.30 val., sekmadienį 10–15 val. aklis, kasos dirba iki spektaklio pradžios. 7 27, (8 612) 46 614, (8 615) 51000, www.opera.lt 31 d., penktadienis, 18.30–20.40 CARMEN, an opera Giuseppe Verdi OTELAS, 2 d. opera tobulumui 30, 40, 50, 60, 70, 130 Lt Dirigentai Martynas Staškus, Alvydas Šulčys 20, 30, 40, 50, 60, 100 Lt 12 d., sekmadienis, 18.00 LOHENGRIN, an opera 30, 40, 50, 60, 70, 130 Lt Georges Bizet TRAVIATA / LA TRAVIATA Dirigentas Robertas Šervenikas Elza – Jolana Fogašova (Slovakija) TRISTAN AND ISOLDE, a ballet KARMEN, 2 d. opera Režisierius Arnaud Bernard Dirigentas Martynas Staškus 11 d., šeštadienis, 18.30–21.00 Richard Wagner LOHENGRINAS, 3 v. opera Režisierius Andrejs Žagars Dirigentas Robertas Šervenikas 30, 40, 50, 60, 70, 130 Lt Dirigentas Julius Geniušas 22 d., trečiadienis, 18.30–21.45 30, 40, 50, 60, 70, 130 Lt Dirigento Jono Aleksos (1939–2005) jubiliejui pagal Richardo Wagnerio muziką Choreografas Krzysztof Pastor Dirigentas Modestas Pitrėnas 30, 40, 50, 60, 70, 130 Lt / THE BLUE DANUBE Dirigentas Martynas Staškus 35, 45, 55, 65, 80, 180 Lt VIENOS KRAUJAS / WIENER BLUT ERNANIS / ERNANI Dirigentas Martynas Staškus ŽYDRASIS DUNOJUS 29 d., trečiadienis, 18.30–21.20 Richard Wagner SKRAJOJANTIS OLANDAS, 3 v. opera Baletas Carmen. Martyno Aleksos nuotrauka USIS / 2013-2014 30, 40, 50, 60, 70, 130 Lt Gruodžio 8 d., sekmadienis, 12.00–14.20 15 d., sekmadienis, 12.00–14.20 22 d., sekmadienis, 12.00–14.20 29 d., sekmadienis, 12.00–14.20 Sausio 5 d., sekmadienis, 12.00–14.20 19 d., sekmadienis, 12.00–14.20 26 d., sekmadienis, 12.00–14.20 20, 30, 40, 50, 60, 100 Lt 21 1. 2. Verdi Kas yrašių dienų Italijoje? Giulia Vannoni 3. Ar Giuseppe Verdi vis dar yra nacionalinis Italijos herojus, kaip buvo XIX a., kai šūkis Viva Verdi! reiškė šalies susivienijimo viltį? Apie besikeičiantį italų santykį su savuoju genijumi kalbėjo VIII tarptautinio operos kritikų seminaro Didysis Verdi Lietuvoje dalyvė, operos kritikė Julia Vannoni iš Romos. Jūsų dėmesiui – šis įdomus, netikėtų įžvalgų pateikiantis pranešimas. XX a. pradžios Italijoje Giuseppe Verdi buvo ne tik muzikos mėgėjų, bet visų plačiai žinoma asmenybė. Garsusis filmas Novecento (Dvidešimtas amžius), režisuotas Bernardo Bertolucci (1976 m. parodytas Kanų festivalyje), prasideda 1901 metų sausio 27 dienos epizodu, kuriame vyras Rigoleto kostiumu šaukia: „Verdi mirė!“ Jis mirė 1901 m., bet jo šlovė gyvavo dar ilgai. Aptarsiu tris šios temos aspektus. Italijos Risorgimento herojus XIX a. Italijoje melodrama (itališkas operos terminas. – Red. past.) tapo viena iš priemonių siekti politinio susivienijimo ir puoselėti tautinį tapatumą – beveik kaip ir Vokietijoje, krašte, kurį suvienyti taip pat užtruko. Tačiau Vokietijoje Durchkomponierte Form aprėpė visuminę operos viziją: meninė kohezija atspindėjo politinę. Italijoje, priešingai, melodramos struktūra neatspindėjo tokios turinio ir formos vienovės: politinė žinutė priklausė tik libretui. Pažvelkime į XIX a. politinę padėtį. Italija susiskaldžiusi į atskiras valstybes (Sardinijos, Lombardijos-Venecijos, Toskanos, Abiejų Sicilijų karalystę, Popiežiaus valstybę), Milane turtingasis luomas 22 (aristokratai ir pasiturintieji buržua) pasisako už Italijos pusiasalio suvienijimą. Šiame kontekste politinė melodramos reikšmė buvo akivaizdi dar prieš Verdi įžengiant į operos sceną, bet kaip tik jo vardas yra glaudžiai susijęs su Risorgimento (Italijos atgimimo ir suvienijimo sąjūdžiu. – Red. past.). Iš pradžių patriotas ir filosofas Giuseppe Mazzini Risorgimento ir Italijos suvienijimo „steigiamąja opera“ laikė 1835 m. sukurtą Donizetti Marin Faliero, kurios siužetas remiasi valdžios konfliktu ir sąmokslu siekiant laisvės. Muzikos filosofijoje (1836) Mazzini rašė, kad ši jo knyga skiriama „viename iš šalies kampelių galbūt gyvenančiam nežinomam jaunuoliui, kuris savo muzika sužadins tiek kilmingųjų, tiek paprastų žmonių meilę savo kraštui“. Žvelgiant retrospektyviai aišku, kad šis jaunas žmogus buvo ne Donizetti, – taip buvo išpranašautas Giuseppe’s Verdi, kuris karjerą pradėjo trejais metais vėliau, 1839-aisiais, vaidmuo. Verdi įsitraukti į politiką padėjo jo operos, kurias Italijos suvienijimo entuziastai laikė galinga sklaidos priemone, padedančia įtvirtin- ti laisvę, nepriklausomybę ir vienybę, priemone, raginančia sukilti prieš tironiją išvengiant cenzūros, būdu perteikti šias idėjas visiems žmonėms. Tokiame politiniame kontekste Verdi operos ir ypač jų chorai greitai buvo pripažinti kaip suvienijimo viltis. Šie chorai – tai Va pensiero iš Nabuko (1842), O Signore, dal tetto natio iš operos Lombardiečiai pirmajame kryžiaus žygyje (1843), Si ridesti il Leon di Castiglia iš Ernanio (1844), Patria oppressa iš Makbeto (1847) ir Viva Italia! operoje Lenjano mūšis (1849). Taigi Verdi netrukus tapo patriotinių jausmų simboliu. Jis buvo ne tik kompozitorius, bet Tėvas, Patriarchas. Verdi ir Italija pastarąjį šimtmetį iki iškylant komercinei televizijai: moraliniai konfliktai ir muzika Ilgainiui Verdi vardas po truputį prarado Patriarcho reikšmę, kompozitorius buvo mėgstamas pirmiausia dėl muzikos. Publika mėgo jo operas, mielai lankė spektaklius, žmonėms buvo suprantami moraliniai jo libretų konfliktai, su jais buvo galima tapatintis: tai vyrų ir moterų santykiai; tėvo ir sūnaus arba dukters konfliktas; dviejų vyrų, mylinčių vieną moterį (ir dviejų moterų, mylinčių tą patį vyrą) antagonizmas; jausmų ir pareigos priešprieša. XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje Verdi operos buvo tokios populiarios, kad žiemos vakarais ūkininkai su šeimomis ir draugais burdavosi dideliuose klojimuose (Emilijos-Romanijos regione, kur gimė Verdi) atlikti pačių žymiausių jo arijų ir operų, žinoma, be orkestro, pritariami paprastų liaudiškų instrumentų. Įdomu, kad Verdi renesansas prasidėjo Vokietijoje, kur 1926 m. buvo pastatyta jo Likimo galia (dirigentas Fritzas Buschas, libretą adaptavo Franzas Werfelis), ir truko apie 20 metų. Italijoje – kompozitoriaus gimtinėje – į Verdi atgimimą žiūrėta arogantiškiau, nes niekas nelaikė to būtinu reikalu. Taigi Makbetas, Simonas Bokanegra ir Don Karlas išpopuliarėjo, palyginti su Vokietija, gerokai vėliau. Šiuos šedevrus šeštajame dešimtmetyje plačiai išgarsino tik intelektualinis kai kurių dirigentų smalsumas ir kai kurie entuziastingi dainininkai (verta prisiminti Boriso Christoffo ir Tito Gobbi įkūnytą Pilypo II Pasaulyje ir Markizo Pozos konfrontaciją: šis duetas esminius Don Karlo bruožus atskleidžia kur kas geriau nei išsamiausios muzikologų analizės). Taigi žiūrovai pagaliau galėjo klausytis daugelio operų ir žavėtis jų siužetais. Gimė vadinamųjų Verdi našlių karta – labai išpopuliarėjo jo operų veikėjų vardai. Antai vadinamojoje baby boomer, t. y., padidėjusio gimstamumo kartoje (baby boomer – žmogus, gimęs demografinio sprogimo laikotarpiu po Antrojo pasaulinio karo – 1946–1964 m. – Red. past.) galėtume rasti daugybę moterų, vardu Amneris, – daugiausia EmilijojeRomanijoje (Verdi gimtinėje). Be abejo, daug dėmesio buvo skiriama muzikos atlikimui – labiau balsams nei dirigentui. Savitas italų operos mėgėjų bruožas tas, kad jie nuolat yra pasidaliję į dvi stovyklas: praeito šimtmečio pradžioje baritono Titto Ruffo gerbėjai kovojo su vyresniosios kartos dainininko Mattio Battistini gerbėjais; po Antrojo pasaulinio karo Marios Callas talento aistruoliai kovojo su Renatos Tebaldi dainavimo mėgėjais. Tiesą sakant, pasidalijimas į besivaržančias stovyklas Italijai buvo būdingas visada – nuo Guelfi ir Ghibellini laikų, Dante’s amžiaus. Taigi aptariamu laikotarpiu Verdi ir jo garsiąsias operas pažinojo visi. Tenorai ir sopranai taip pat buvo populiarūs ir žinomi net tik operos mėgėjams. Verdi vaizdų ir reginių kultūroje Melodrama Italijoje jau nebėra populiari: šeštajame–septintajame dešimtmetyje ją pakeitė kinas, o šiandien operą, be abejo, pribaigė televizija. Gyvename vaizdų kultūros pasaulyje, ir žmonėms, kurie eina į teatrą, pirmiausia įdomus reginys ir pastatymas. Intelektualai atrado Regietheater – režisūrinį teatrą operoje (laimei, Italijoje vis dar nėra dramaturgų – asmenų, kurie bendradarbiaudami su režisieriumi perrašo operų siužetus, ne visada atsižvelgdami į muziką ir originalų libretą). Taigi mūsų dienų operos mėgėjams svarbiau režisierius ir jo operos interpretacija, o ne dirigentas ir dainininkai. Šiandien, mano manymu, galima išskirti keturis režisavimo būdus: 1) grynoji tradicija laikantis libreto (geriausias pavyzdys – Franco Zeffirelli); 2) tradicijos paisoma, bet keičiami, šiuolaikinami veiksmo vieta ir laikas (pavyzdys – prieš keletą metų Lenkijoje režisieriaus Michało Znanieckio staty- tas Ernanis ar Italijoje Walterio Pagliaro inscenizuotas Lenjano mūšis); 3) visiškas sušiuolaikinimas (režisieriai Grahamas Vickas, Robertas Carsenas, bet Italijoje daug pavyzdžių nėra); 4) grynasis teatras (Italijoje – Luca Ronconi, tuo tarpu anapus Italijos pagrindinis grynojo teatro operoje pavyzdys, žinoma, yra Eimuntas Nekrošius; Italijoje esame matę jo Makbetą ir Otelą, jei apsiribosime Verdi operomis). Kaip jau užsiminiau, Ernanis ir Lenjano mūšis – tai operos, vaizduojančios kovą prieš tironiją ir už nepriklausomybę. Verdi ir jo libretistai susitelkė į du ypatingus istorijos momentus (Ispanija Karolio V karūnavimo laikais Ernanyje ir sukilimas Milane prieš Federico Barbarossą Lenjano mūšyje), kad susietų šias operas su Risorgimento sukilimais. Panašiai režisieriai Znanieckis ir Pagliaro pasitelkia metaistorinį metodą. Znanieckio spektaklyje panaudoti istoriniai kostiumai susiję su įvairių laikotarpių Lenkijos nepriklausomybės kovomis. Tuo tarpu Pagliaro veiksmą perkelia į 1943–1945 m. Italiją ir taip sukuria Risorgimento sukilimų ir antifašistinio pasipriešinimo judėjimo sąsają. Nedidelėje ištraukoje iš šio Lenjano mūšio pastatymo (Katanija, 2001) minint Verdi mirties šimto metų sukaktį matyti, kad režisierius Pagliaro perkėlė siužetą į partizaninių kovų laikus – operoje grupė antifašistų vaidina dramą Lenjano mūšis. Šiandien negalėčiau tvirtinti, kad kiekvienas Italijoje žino, kas yra Giuseppe Verdi: daugeliui žmonių tai tėra garsaus italų kompozitoriaus vardas, jie nežino jo operų pavadinimų, nėra girdėję jo muzikos. Nereikia pamiršti, kad Italijos aukštosiose mokyklose nėra muzikos disciplinų. Šiuo metu net išsilavinę žmonės gali nežinoti garsiųjų Verdi melodramų, retai vaikšto į operos teatrą. Tik senjorams, taip pat negausiems įvairaus amžiaus ir socialinės padėties operos entuziastams jis yra svarbi figūra. Tiesa, šie operos fanatikai kraštutiniais atvejais gali net pridaryti Verdi žalos: iki šiol jie buvo labiau susitelkę į vokalinį dainininkų virtuoziškumą nei į libretuose rutuliojamą dramą, todėl jų Verdi supratimas gali būti neteisingas. Suklestėjus komercinėms televizijoms, pastarųjų trisdešimties metų Italijos politinė padėtis labai skiriasi nuo XIX a.: šiandien šalyje, kurioje nepaisoma eti- 1. Paminklas Giuseppe’i Verdi jo vardo aikštėje Busete. Skulptorius Luigi Secchi, 2. Scena iš Lorenzo Ferrero operos Risorgimento! 3. Giuseppe’s Pellizzos da Volpedo paveikslą Il Quarto Stato filme Novecento naudojo Bernardo Bertolucci. Nuotraukos iš Wikipedia (autoriai Panser Born, Lorenzo Gaudenzi) ir Associazione Pellizza da Volpedo kos normų, žmonėms jau nebėra svarbūs elgesio modeliai, užfiksuoti Verdi libretuose. Deja, politinė klasė Italijoje puoselėja toli gražu ne etišką visuomeninių reikalų viziją. Verdi operų ir šių dienų mentaliteto skirtumą nesunku įžvelgti kad ir operos Du Foskariai siužete: dožas, žinodamas, kad jo sūnus nekaltas, vis dėlto sutinka jį paaukoti, nes taip elgtis jam liepia pagarba įstatymams, net jeigu jie neteisingi. Tokio požiūrio į valstybę šiandien nebėra, bent jau Italijoje. Galime teigti, kad Verdi laikų moralumas visiškai kitoks nei šių dienų: eiliniai žmonės, žiūrovai šiandien nebegali tapatintis su juo – tai jiems jau nebepasiekiama, galioja tik praeičiai. Patriotizmas dabar taip pat kitoks nei Verdi laikais. Pavyzdžiui, Nabuke vaizduojama žydų tautos tragedija anuomet žadino žmonėms patriotinius jausmus. Tuo tarpu prieš dvejus metus švenčiant Italijos susivienijimo (1861) 150-ąsias metines, kai daugelis teatrų statė įvairias Verdi operas, nesunku buvo pastebėti, kad interpretuotojus ir publiką labiau domina bibliniai šios operos aspektai, o ne patriotinė tematika. Kad ir kaip būtų, geriausias ateities tendencijų rodiklis yra jaunimo stebėjimas. Italijoje tarp jaunų žmonių Mozartas yra populiaresnis už Verdi – jie jaučiasi Mozartui artimesni. Manyčiau, tai visiškai suprantama: kolektyvinėje sąmonėje Mozartas yra lyg amžinas vaikas, tuo tarpu Verdi – tarsi tėvas, kurio kartais bijoma, kurį, kaip dažnai būna, norisi pranokti. Vis dėlto pabaigti norėčiau su trupučiu humoro, tad pateiksiu nedidelį epizodą iš italų filmo Mi permette babbo? (Ar galiu, tėti?), kurį 1956 m. režisavo Mario Bonnard’as. Alberto Sordi, žymiausias pokario italų kino komikas (ir ne tik komikas), jame vaidina bosą. Šis labai smagus pavyzdys padeda suprasti skirtumą tarp praeities ir dabarties Italijos operos pasaulių: epizodas aiškiai parodo, kad dar šeštojo dešimtmečio komedijose galėjo būti specifinių operinių nuorodų, kurias puikiai suprato publika. Jūs žinote, kad teoriškai Traviatos libretas baigiasi daktaro Grenvilio sudainuotu sakiniu „È spenta!“ (Ji mirė!), bet paprastai ši paskutinė eilutė kupiūruojama ir spektaklis baigiasi mirštančios Violetos šūksniu „Oh, gioia!“ (O džiaugsme!). Tačiau kine Sordi, vaidinantis Grenvilį, trokšdamas šlovės akimirkos, griausmingu balsu išdainuoja paskutinę frazę, visiškai nekreipdamas dėmesio į dirigentą. Epizodas, kai dainuojantis Sordi prieš akis regi ne dirigentą, bet Verdi, drąsinantį jį atlikti šią paskutinę frazę, išties žavus. Spektaklio pabaigoje kažkas iš publikos sušunka: „Sei un cannone!“ (Tu esi geriausias!), ir dainininkas pamano, kad tai jo triumfas... Filme Mi permette babbo? Alberto Sordi vaidina operos solistą, atliekantį Daktaro vaidmenį Traviatoje 23 koncertai L I E TU V O S N AC I O N A 2013 M . L A P K R I Č I O – G R U 73-iasis koncertų sezonas LAPKRITIS GRUODIS Lapkričio 16–30 d. III Vilniaus fortepijono muzikos festivalis 1 d., sekmadienį, 12 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje Koncertas visai šeimai „Gloria in excelsis“ LIETUVOS KAMERINIS ORKESTRAS Berniukų ir jaunuolių choras ĄŽUOLIUKAS Meno vadovas ir dirigentas VYTAUTAS MIŠKINIS Solistės: ASTA KRIKŠČIŪNAITĖ (sopranas) NORA PETROČENKO (mecosopranas) G. F. Händel, A. Vivaldi, G. Giordani, W. A. Mozart 16 d., šeštadienį, 19 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje Festivalio pradžios koncertas Krzysztofo Pendereckio 80-mečiui LIETUVOS NACIONALINIS SIMFONINIS ORKESTRAS Solistė MŪZA RUBACKYTĖ (fortepijonas) Dirigentas MAXIMIANO VALDES K. Penderecki, R. Schumann 20 d., trečiadienį, 19 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje Edith Fischer. Fantazija ir variacijos EDITH FISCHER (fortepijonas) J. S. Bach, L. van Beethoven 23 d., šeštadienį, 19 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje Guoda Gedvilaitė. Inspiracijos GUODA GEDVILAITĖ (fortepijonas) M. Ravel, C. Schumann, A. Ginastera, S. Rachmaninov ir kt. 24 d., sekmadienį, 16 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje Ateities vardai LIETUVOS NACIONALINIS SIMFONINIS ORKESTRAS Solistai – Tarptautinio Balio Dvariono pianistų ir stygininkų konkurso laureatai: DANIILS BULAJEVS (smuikas) RŪTA MAŽOLYTĖ (smuikas) YUKINE KUROKI (fortepijonas) Dirigentas DAINIUS PAVILIONIS M. Bruch, S. Prokofjev, C. Saint-Saëns 27 d., trečiadienį, 19 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje Karalienės Elžbietos pianistų konkurso nugalėtoja Plamena Mangova PLAMENA MANGOVA (fortepijonas) L. van Beethoven, J. Brahms, F. Chopin, F. Liszt, I. Albéniz 24 30 d., šeštadienį, 19 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje Festivalio pabaigos koncertas LIETUVOS NACIONALINIS SIMFONINIS ORKESTRAS Solistė GÜLSIN ONAY (fortepijonas) Dirigentas ROBERTAS ŠERVENIKAS F. Mendelssohn-Bartholdy, E. Grieg 1 d., sekmadienį, 16 val. Taikomosios dailės muziejuje Armonų trio koncertas ARMONŲ TRIO Dalyvauja JONĖ KALIŪNAITĖ (altas) V. Germanavičius, A. Schnittke, O. Balakauskas, R. Groba 1 d., sekmadienį, 16 val. Trakų pilies Didžiojoje menėje Svečiuose pas Verdi Iš ciklo „Muzika Trakų pilyje“ Styginių kvartetas METTIS Solistas LIUDAS MIKALAUSKAS (bosas) G. Verdi, C. Debussy 4 d., trečiadienį, 19 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje Čiurlionio kvarteto 45-mečiui ČIURLIONIO KVARTETAS VESTARDS ŠIMKUS (fortepijonas) I. Stravinskij, B. Bartók, R. Schumann 5 d., ketvirtadienį, 19 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje Kalbos vakaras Lietuvos Seimo institucijos 500-osioms metinėms paminėti 2013 metų Kalbos premijos įteikimas Lietuvos valstybinis pučiamųjų instrumentų orkestras TRIMITAS KAUNO VALSTYBINIS CHORAS, aktoriai Klasikinė muzika 7 d., šeštadienį, 19 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje Jashos Heifetzo koncerto Filharmonijoje 100-mečiui LIETUVOS NACIONALINIS SIMFONINIS ORKESTRAS Solistė JUSTINA AUŠKELYTĖ (smuikas) Dirigentas JUOZAS DOMARKAS P. Čaikovskij, N. Rimskij-Korsakov, A. Skriabin 8 d., sekmadienį, 12 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje Teatralizuota muzikinė pasaka visai šeimai „Ant ledo atsirado rožė...“ Pagal Ramutės Skučaitės knygą LINA BAUBLYTĖ (fleita) POVILAS JARAMINAS (fortepijonas) Aktoriai: LINA BUDZEIKAITĖ, PIJUS GANUSAUSKAS Dalyvauja LIEPAIČIŲ jaunučių choras (vadovė ir dirigentė Edita Jaraminienė) Režisierė JURGA ŠURNAITĖ Dailininkė JŪRATĖ RAČINSKAITĖ Lietuvių kompozitorių kūriniai 8 d., sekmadienį, 16 val. Taikomosios dailės muziejuje Kamerinės muzikos koncertas „Moters meilė ir gyvenimas“ VALSTYBINIS VILNIAUS KVARTETAS SIGUTĖ STONYTĖ (sopranas) F. Schubert, R. Schumann, L. van Beethoven 11 d., trečiadienį, 19 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje „Serenada panelei Europai“ LIETUVOS KAMERINIS ORKESTRAS Solistas PAVEL GIUNTER (mušamieji) Dirigentas ROBERTAS ŠERVENIKAS D. I. Wirén, B. Bartók, A. Martinaitis, A. Šenderovas 14 d., šeštadienį, 19 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje R. Wagnerio gimimo 200-osioms metinėms Lietuvos pirmininkavimo EuroposSąjungosTarybaipabaigai Renginio globėjas – LR Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius LIETUVOS NACIONALINIS SIMFONINIS ORKESTRAS Solistai: IAN STOREY (tenoras, Tristanas), NOMEDA KAZLAUS (sopranas, Izolda; idėjos autorė), MARIA MAKSAKOVA (mecosopranas, Brangenė), MINDAUGAS JANKAUSKAS (tenoras, Melotas, Kurvenalis), LIUDAS NORVAIŠAS (bosas, Karalius Markas) Dirigentas WALTER ATTANASI R. Wagnerio operos „Tristanas ir Izolda“ II veiksmas L I NĖ koncertai F I L HA R MO NI J A O D Ž I O M Ė N . K O N C E R TA I 73-iasis koncertų sezonas 15 d., sekmadienį, 12 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje Teatralizuotas koncertas visai šeimai „Kalėdoms artėjant“ Artūro Noviko džiazo mokyklos vokalinis ansamblis JAZZ ISLAND ir kiti mokyklos meno kolektyvai (vadovas Artūras Novikas) Dalyvauja multiinstrumentininkas SAULIUS PETREIKIS Kalėdų giesmės, lietuvių liaudies dainos, klasikinė ir džiazo muzika 15 d., sekmadienį, 16 val. Taikomosios dailės muziejuje Solisto Igno Misiūros koncertinės veiklos 20-mečiui Ansamblis MUSICA HUMANA Solistas IGNAS MISIŪRA (bosas-baritonas) J. S. Bach, G. F. Händel, J. Kern, D. Ellington ir kt. 15 d., sekmadienį, 16 val. Trakų pilies Didžiojoje menėje Čiurlionio kvartetas ir Irena Milkevičiūtė Iš ciklo „ Muzika Trakų pilyje“ ČIURLIONIO KVARTETAS IRENA MILKEVIČIŪTĖ (sopranas) Gražiausi Lietuvos ir Vakarų Europos kompozitorių vokaliniai opusai 18 d., trečiadienį, 19 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje Tarptautinė programa „Kultūrų dialogas“ Kalėdinis festivalis Fortepijono rečitalis FILIPP KOPAČEVSKIJ (fortepijonas) R. Schumann, F. Chopin, J. Brahms 21 d., šeštadienį, 19 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje Solisto Vytauto Juozapaičio 50-mečiui LIETUVOS KAMERINIS ORKESTRAS Solistai: VYTAUTAS JUOZAPAITIS (baritonas) ASTA KRIKŠČIŪNAITĖ (sopranas) IEVA JUOZAPAITYTĖ (sopranas) ALGIRDAS BAGDONAVIČIUS (kontratenoras) TOMAS PAVILIONIS (tenoras) VLADIMIRAS PRUDNIKOVAS (bosas) PETRAS GENIUŠAS (fortepijonas) Dirigentas MODESTAS BARKAUSKAS 22 d., sekmadienį, 16 val. Taikomosios dailės muziejuje Tamsiai mėlyna Karibų naktis KAUNO FORTEPIJONINIS TRIO SolistėRITANOVIKAITĖ(mecosopranas) E. Lecuona, Z. Bružaitė, E. F. Arbós, E. Colón, A. Piazzolla Gruodžio 26–28 d. KALĖDŲ MUZIKOS SAVAITĖ 26 d., ketvirtadienį, 12 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje Teatralizuotas koncertas visai šeimai „Suspindo Betliejaus žvaigždė...“ Berniukų ir jaunuolių choras ĄŽUOLIUKAS Meno vadovas ir dirigentas VYTAUTAS MIŠKINIS Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos fleitų orkestras (vadovas Marius Pupkovas) Aktorius GIEDRIUS ARBAČIAUSKAS J. Naujalis, V. Miškinis, V. Augustinas, K. Vasiliauskaitė, G. Venislovas ir kt. 26 d., ketvirtadienį, 19 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje „Kalėdų oratorija“ LIETUVOS KAMERINIS ORKESTRAS KAUNO VALSTYBINIS CHORAS Solistai: JOANA GEDMINTAITĖ (sopranas) ASTA KRIKŠČIŪNAITĖ (sopranas) JOVITA VAŠKEVIČIŪTĖ (altas) MINDAUGAS ZIMKUS (tenoras) IGNAS MISIŪRA (baritonas) ROBERTAS BEINARIS, VIDAS LUBAUSKAS, EUGENIJUS PAŠKEVIČIUS (obojai) Solistas ir dirigentas SERGEJ KRYLOV T. von Schacht, W. A. Mozart, C. Saint-Saëns 27 d., penktadienį, 19 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje Baltijos gitarų kvartetas „Tradición nuevo“ BALTIJOS GITARŲ KVARTETAS P. Roux, Ch. Ruebens, A. Piazzolla, A. Schnittke 28 d., šeštadienį, 19 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje Ansamblio „Musica humana“ kalėdinė mozaika Ansamblis MUSICA HUMANA Solistai: SIMONA LIAMO (sopranas) RENATADUBINSKAITĖ(mecosopranas) SAULĖ ŠERYTĖ (mecosopranas) IGNAS MISIŪRA (bosas) ALGIRDAS VIZGIRDA (fleita) ROBERTAS BEINARIS (obojus) Dirigentas ALGIRDAS VIZGIRDA A. Vivaldi, J. S. Bach, G. F. Händel, B. Crusell ir kt. NAUJAMEČIAI KONCERTAI 31 d., antradienį, 18 ir 20 val. Šv. Jonų bažnyčioje „Atsisveikinimo simfonija“ palydint senuosius LIETUVOS KAMERINIS ORKESTRAS Solistas ROBERTAS BEINARIS (obojus) Dirigentas ir solistas SERGEJ KRYLOV W. A. Mozart, J. S. Bach, J. Haydn 31 d., antradienį, 19 val. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Didžiojoje salėje Naujametis vakaras su Valstybiniu Vilniaus kvartetu VALSTYBINIS VILNIAUS KVARTETAS JURGIS KARNAVIČIUS (fortepijonas) ARNOLDAS GURINAVIČIUS (kontrabosas) F. Schubert, R. Schumann 31 d., antradienį, 19 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje Simfoninė salvė Naujiesiems metams LIETUVOS NACIONALINIS SIMFONINIS ORKESTRAS Solistai: LAURYNA BENDŽIŪNAITĖ (sopranas) LIUDAS MIKALAUSKAS (bosas) Dirigentas JUOZAS DOMARKAS LIETUVOS NACIONALINĖ FILHARMONIJA. Aušros Vartų g. 5, 01304 Vilnius Bilietus galima įsigyti Lietuvos nacionalinės filharmonijos kasoje. Bilietų užsakymas tel.: (8 5) 266 5233, 266 5216, mob. 8 698 52 075, el. p. [email protected], interneto svetainėje www.filharmonija.lt. Likus valandai iki koncerto pradžios, bilietai parduodami koncerto vietoje ir tik į tą koncertą. Taikomos nuolaidos. 25 Čigonų barone naujas Čigonų baronas Asta Mikelevičiūtė 26 Kauno valstybiniame muzikiniame teatre 2012 m. pastatyta operetė Čigonų baronas gerokai skiriasi nuo ankstesnių šio veikalo pastatymų. Operetė intriguojanti ir šiuolaikiška, jos statytojai – režisierius Gediminas Šeduikis, scenografas Andu Dumitrescu (Rumunija), kostiumų ir grimo dailininkas Juozas Statkevičius – tesėjo savo pažadą ne tik provokuoti, bet ir pabėgti nuo operetės žanro kanonų, neįprasta scenografija ir vaizdo priemonėmis kontrastuoti su prabangiais Statkevičiaus kostiumais. Žiūrovų pamėgta operetė šį sezoną pasiūlė intrigą – gruodžio 5 d. lyrinio tenoro Kęstučio Alčauskio debiutą Barinkajaus vaidmeniu. Jis savo kuriamą personažą piešia visai kitomis spalvomis nei ankstesni atlikėjai. Tad nenuostabu, kad kitaip skamba ir pagrindinio herojaus kupletai. Kauno muzikiniame teatre, kur jaučiama senoji prieškario teatro dvasia, kūrybinga, šilta atmosfera, pirmas Jūsų vaidmuo buvo Fredis miuzikle Mano puikioji ledi. Vėliau sukūrėte daugiau nei 30 įvairiausių įdomių vaidmenų, tarp kurių vos vienas kitas pirmaplanis... Nebūna blogų vaidmenų, būna tik blogi artistai. Puikiai jaučiuosi atlikdamas antraeilius vaidmenis, o pirmaeilius – dar geriau. Profesionalūs charakterinių vaidmenų atlikėjai gali parengti nemažai spalvingų personažų, kuriuos kurdami laimi labai daug – juk kiekvienas vaidmuo smarkiai praplečia aktoriaus galimybes. Todėl man spektaklyje visi vaidmenys vienodai svarbūs, net ir patys mažiausi, nes jie, kruopščiai nugludinti, gali sužibėti ryškiausiomis spalvomis. Kita vertus, kaip tik charakterinių vaidmenų artistai sukuria ypatingą spektaklio atmosferą. Nemenka dozė humoro, sarkazmo, sveikos ironijos, puikiai derančios su žaidimu ar šokiu scenoje, visada sulaukia griausmingų žiūrovų aplodismentų. O jei dirbi atmestinai, ir iš paties svarbiausio gali nieko įdomaus neišeiti... Vieniems fortūna šypsosi, kitiems ne, tretiems ji tiesiog nukrinta iš dangaus. Šį sezoną Jums teko charizmatiškojo Barinkajaus vaidmuo operetėje Čigonų baronas. Kokį baroną išvys žiūrovai, atėję pasižiūrėti spektaklio? Manau, kad šį kartą operetė Čigonų baronas suskambės kiek kitaip, nei Repetuojant Čigonų baroną: Kęstutis Alčauskis ir Gitana Pečkytė. Laimučio Brundzos nuotrauka Kauno valstybinis muzikinis teatras skambėjo iki šiol. Siekiu, kad kitoks nei piešiamas aprašymuose ir charakteristikose būtų ir Barinkajus. Esu tikras, kad Čigonų baronas nebūtinai turi būti triukšmadarys, storžievis ir stačiokas. Kalbant apie dainuojamą partiją, mano kuriamas personažas lyriškesnis, o gal ir spalvingesnis. Stengiuosi laužyti vis dar labai gajų stereotipą, kad Čigonų baronas yra rėksnys. Nors Barinkajus – su cirku pusę pasaulio apkeliavęs perėjūnas, jis šmaikštus, mėgstantis humorą, o kartu doras ir sąžiningas. Be to, šis gyvenimo vėtytas ir mėtytas vyras labai jautrios širdies, priverčiantis kitaip pažvelgti į romų tautą. Taigi mano kuriamas personažas labiau atitinka mano balso tembrą – juk esu lyrinis tenoras. Sunku patikėti, kad kas nors būtų negirdėjęs Barinkajaus arijos refreno Taip, mielieji draugai – tokio šlagerio nepavyko sukurti nė vienam operečių kompozitoriui. Ir tai ne vienintelė puiki Čigonų barono melodija. Ar viskas ėjosi lyg per sviestą ir ar buvo sunku parengti tokios apimties vaidmenį? Dėl išplėtotos muzikinės dramaturgijos ir operos kanonų paisymo šis sceninis Johanno Strausso kūrinys dažnai vadinamas komiškąja opera. Kiekviena Čigonų barono melodija – perliukas. Įdomiai suręstas ir operetės siužetas. Jis romantiškai komiškas, kupinas nuotykių, netikėtų įvykių ir su laiminga pabaiga. Nors operetė neilga, bet pati dainavimo apimtis labai didelė. Operetėje tikrai visko labai daug – ir čigonų, ir vengrų, ir husarų, meilės trikampių, neįtikėtinų nuotykių, laimingų finalų, todėl išlaviruoti ir sudėlioti logiškus ir įsimintinus akcentus nelengva. Kita vertus, dirbant su visa operete atsiveria didžiulė improvizacijos erdvė, kur ir prapuola aktoriniai štampai. O apie vokalinę Barinkajaus partiją galiu pasakyti, kad ji gana patogiai parašyta, tačiau vis tiek labai sudėtinga: reikia balso lengvumo, didžiulė apimtis – arijos, ansambliai. Visur daugybė puošmenų, su kuriomis reikia ypač daug dirbti, kad lyrinis, stiprus, gražaus tembro tenoras vienodai gražiai skambėtų visuose registruose. Operetėje daug drama- kur kas gilesnis ir dinamiškesnis, jame daugiau ieškojimo, analizės. Svarbu dar ir tai, kad darbe nėra diktatūros ir formalumo, tiksliai sudėlioti baigiamieji taškai. Dėl to ir spektaklis turi žavesio, įdomus ir išskirtinis, jame galima rasti kai ką pažįstama ir miela sau ir pasimokyti ko nors naujo, dar nepatirto net ir tokiam scenos senbuviui kaip aš. Barinkajaus vaidmuo vokaliniu, režisūriniu, filosofiniu požiūriu man labai artimas. Pagaliau jis atspindi ir mano gyvenimo būdą – esu klajoklis, nuolat migruojantis tarp Vilniaus ir Kauno, o kartais dar ir Talino. Todėl ir šis personažas man labai artimas beveik visomis prasmėmis. Beje, operetėje yra ir keletas akrobatinių numerių, kuriuos atliekant būtina išlaikyti pusiausvyrą ir koordinaciją, – va čia ir pravertė mano mėgstamas slidžių ir snieglenčių sportas. tinių vietų, todėl norėdamas perteikti Strausso muzikos grakštumą ir žaismingumą turi pasitelkti visą žinių bagažą, muzikalumą, vokalinę techniką ir meistriškumą. Vaidybos požiūriu vaidmuo taip pat ne ką lengvesnis, todėl dirbau labai uoliai. Gerai, kad nebuvo jokių stresų ir ant galvos stovint dainuoti tikrai nereikėjo. Tai puiku, nes manau, kad stresas nepadeda kurti meno: tik laisvas, nevaržomas žmogus gali atsiduoti kūrybai. Operetė teatro scenoje sėkmingai gyvuoja jau antrą sezoną. Kaip jaučiatės debiutuodamas susidainavusiame kolektyve ir kuo šis vaidmuo artimas Jums? Su visais kolegomis tikrai malonu dirbti. Jie labai geranoriški, atidūs. Visiems rūpi ne tik spektaklis, bet ir tavo nuotaika, emocinė būsena, kuo tu gyveni. Kai tokia puiki darbo atmosfera, kūrybinis procesas 1. 2. 3. Kęstutis Alčauskis: 1. Kamilis Rosiljonas Franzo Leháro operetėje Linksmoji Našlė, Živilė Lamauskienė – Valensjena, 2. Ivanas Lykovas Nikolajaus Rimskio-Korsakovo operoje Caro sužadėtinė, Elina Shimkus – Marfa, 3. Eduardas Milfortas Gioachino Rossini operoje Vedybų vekselis, Raimondas Baranauskas – Slukas, Živilė Lamauskienė – Fanė. Martyno Aleksos nuotraukos 27 Paolo Patrizi Italų muzikos kritikas, operos žinovas Paolo Patrizi pateikia įdomų žvilgsnį į Giuseppe’s Verdi Rigoletą. Spalio 10 d. VIII tarptautiniame operos kritikų seminare skaitytas pranešimas tapo puikiu pasirengimu tą pat vakarą scenoje rodytam LNOBT Rigoletui, kuris užbaigė šventinę Giuseppe’s Verdi savaitę. Rigoleto Atminties rizika: kelios neįprastos Verdi interpretacijos 1978 m. Emi Records išleido operos Rigoletas įrašą (dirigentas Juliusas Rudelis, pagrindinius vaidmenis atliko Sherrillas Milnesas, Alfredo Krausas ir Beverly Sills), kurio išskirtinė ypatybė – papildoma Madalenos arija. Šis įrašas nebuvo deramai įvertintas kritikų. Vis dėlto jis suteikia gerą atspirties tašką dramaturginei šios operos analizei. Šiame įraše (ir ne tiek svarbu, ar taip buvo sumanyta, ar pasirinkimą lėmė atsitiktinumas) Monteronę ir Sparafučilę dainuoja tas pats dainininkas – tada dar neišgarsėjęs Samuelis Ramey’us. Prasminis to padarinys – tas pats balsas ištaria prakeiksmą ir prabyla realaus jo vykdytojo lūpomis. Pastaraisiais metais keletas teatrų šiuos du personažus pavedė atlikti vienam atlikėjui. Tai įdomu mažiausiai dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia, toks personažų sutapatinimas ženklina vieną Rigoleto ypatybę – tai opera, kurioje visi slepiasi už kaukių. Taigi Hercogas yra palaidūnas, bet dedasi įsimylėjęs; Džovana apsimeta gera namų šeimininke, bet iš tiesų yra vulgari 28 Baritonas Renato Capecchi. Nuotrauka iš Wikipedia sąvadautoja; grobdami Džildą, dvariškiai užsidėję kaukes; Džilda apsimeta vyru. Ir, žinoma, visas Rigoleto gyvenimas yra maskaradas: grįždamas namo jis kaskart nusimeta juokdario drabužius. Bet yra ir kita įsivaizduojamo Monteronės ir Sparafučilės sutapatinimo priežastis: jis atskleidžia platų simetrijų ir atspindėtų vaizdų tinklą šioje operoje. Pirmoji simetrija atsiranda kaip Rigoleto ir Monteronės santykis: abu yra įskaudinti tėvai ir jų abiejų susidūrimo scenoje vokalinėse partijose atraminė nata yra baritono vidurinė c, atliekanti tam tikrą vokalinės ir psichologinės transferencijos funkciją. Negana to, šis žaidimas atspindžiais susijęs ir su scenovaizdžiu – toje pat scenoje kaitaliojama veiksmo vieta viduje ir lauke (pavyzdžiui, akligatvis ir Rigoleto namas, upės krantas ir Sparafučilės smuklė). Kodėl Rigolete toks stiprus sąsajų – dramaturginių, vokalinių ir vaizdinių – tarp įvairių operos elementų poreikis? Galbūt dėl to, kad paskiri veikėjai yra bejėgiai užmegzti tarpusavio ryšį. Rigoleto ir Džil- Sherrillas Milnesas – Rigoletas ir Maddalena Bonifaccio – Džilda Buenos Airių Colón teatro Rigolete 1973 m. Nuotrauka iš Wikimedia Tema dos, Džildos ir Hercogo, Hercogo ir Rigoleto ryšiai labai glaudūs, bet apriboti „čia ir dabar“ aplinkybių: gyvenimas amžinoje dabartyje, kur nėra vietos atminčiai. Galimas daiktas, kad veiksmą perkėlus iš prancūziškos Victoro Hugo aplinkos į itališką Pianura Padana – Po lygumą – veikėjai įgijo konkretumo. Ir galbūt šis praeities ištrynimas truputį susijęs su paties Verdi biografija: kurdamas Rigoletą kompozitorius išgyveno santykių su savo tėvu krizę, nes senasis Verdi nepritarė sūnaus meilės romanui su laikyta ne itin moralia moterimi Giuseppina Strepponi. Kad ir kaip būtų, atmintis operoje ištrinta. Vienintelis momentas, kai Hercogas atsigręžia atgal, – arija Parmi veder le lagrime (Regis, regiu, kaip byra ašaros iš jos akių) – visiškai prieštarauja tikrajai veikėjo prigimčiai: trumpam Hercogas prisiima tradicinį įsimylėjusio tenoro amplua ir atsikrato savo tikrojo – patrauklaus mergišiaus – veido (gana neįprasto tenorui). Tuo tarpu vienintelis personažas, kuris gebėtų atsigręžti atgal, yra Džilda, tačiau ji – personažas be praeities, paauglė, nepažįstanti gyvenimo nei vyrų: kai ji išmoks juos pažinti, atmintį atstos negalėjimas pamiršti, kas ją atvedė į mirtį. Šiuo požiūriu puikiai dera Džildos arija Caro nome (Mielas vardas) su jos ornamentiškuoju bel canto: Verdi pasiūlo akivaizdžiai senamadį aniems laikams kūrinį, nes tai vienas iš nedaugelio atsigręžimo į praeitį momentų. Taigi atsiminimų žybsniai šioje operoje be atminties susiejami su tradiciniu stiliumi (tenoro partijoje) arba su senamadžiu dainavimu (soprano partijoje). Negana to, libretas pateikia ne vieną, taip sakant, užmaršumo frazę. Beveik pačioje operos pradžioje dvarininkas Marulas šaukia: „Gran nuova! Gran nuova!“ (Didi žinia! Didi žinia!), ir tai rodo, kad ir dvarininkai, čia atstovaujami vieno veikėjo, vengia praeities ir domisi tik naujienomis. O viena pirmųjų pagrindinio veikėjo frazių „Che coglier mi puote? Di loro non temo“ (Kas gali mane pričiupti? Aš jų nebijau) rodo, kad operoje nėra vietos net ir ateičiai. Ateitis iš tiesų baugina Rigoletą labiau nei praeitis: tai aiškiai parodoma skausmingu klausimu „Mi coglierà sventura?“ (Manęs tyko nelaimė?) jo didžiojo monologo Pari siamo pabaigoje. Tai kančia, kurios Rigoletas bando dar kartą atsikratyti, finaline fraze „Ah, no! È follia!“ (O ne, tai paistalai!) staiga sugrįždamas į dabartį. Kartais Rigoleto praeities atsisakymas įgauna maldavimo formą. Kai dukra teiraujasi apie savo mirusią motiną, Rigoletas Džildai sako: „Deh, non parlare al misero del suo perduto bene“ (Vai nekalbėk vargšui apie jo prarastą meilę) ir iš karto po to sugrįžta prie dabarties konkretumo griežtai nutraukdamas dukrą: „Padre ti sono e basti“ (Esu tavo tėvas, ir to pakanka). Taip praeities pojūčio stoka tampa realybės pojūčio stoka: tėvas, atsisakantis pasakyti savo vardą, kaip kad Rigoletas – Džildai, yra gana patologiškas. Beje, ir kitas dramos tėvas – Monteronė, idealusis Rigoleto atspindys, – antrąkart trumpai pasirodydamas paneigia praeitį, atsisakydamas savo ankstesnio prakeiksmo. Taigi galiausiai vienintelė atminties pastanga kyla iš hedonisto Hercogo, kai šis Madalenai sako: „Un dì se ben rammentomi, o bella, t’incontrai“ (Vieną dieną, jei gerai pamenu, gražuole, tave buvau sutikęs). Galbūt tai tik įsivaizduojama praeitis, bet kuriuo atveju atmintis atgaivinama tik norint paflirtuoti, tačiau bent jau padeda nutraukti tą patologinį buvimą nuolatinėje dabartyje. Prarastas realybės pojūtis lemia, kad Rigoletas, nors nepaprastai sumanus, patenka į dvariškių, paduodančių jam kopėčias, spąstus. Bet šio farsinio pokšto panaudojimą lemia ir aplinkybė (galbūt per mažai pabrėžiama), kad Rigoletas prasideda kaip opera buffa. Arba tiksliau, jos niūrusis preliudas pranašauja dramą; jo reikia kaip tam tikro priminimo, būtino aptartam personažų užmaršumui. Tačiau kai uždanga pakyla, girdime muziką ir matome situacijas, būdingas komedijai; reikia laiko susivokti, kad pagrindinis veikėjas yra juokdarys. Taigi vienas iš pačių tragiškiausių visoje italų operos istorijoje veikėjų yra profesionalus linksmintojas. Šiuo požiūriu verta paminėti nedidelę, bet svarbią italų baritonų grupę – šie dainininkai daugiausia dainavo komiškosiose operose, bet kartais atlikdavo ir Rigoletą. Per pastarąjį šimtmetį dainininkų Mariano Stabile (mėgstamiausias Toscanini Falstafas), Afro Poli, Giuseppe Taddei, Sesto Bruscantini, Renato Capecchi, Rolando Panerai, Angelo Romero (nežinau, ar visi šie vardai žinomi Lietuvoje) interpretacijos buvo reikšmingos tik dėl to, kad jie paisė opera buffa bruožų, Verdi išryškintų jau pradinėse Rigoleto minutėse ir suteikiančių pagreitį tolesnei tragedijai. Bet čia yra ir kitas aspektas: baritonai komikai dažnai labiau pabrėžia blogąją Rigoleto pusę. Pavyzdžiui, Renato Capecchi atliekama arija Cortigiani, vil razza dannata. Tai labiau komiškojo plano baritonas, karjeros pabaigoje tapęs basso buffo. Galima būtų pasiklausyti ištraukos iš 1959 m. daryto operos Rigoletas įrašo, kuris anuomet nebuvo deramai įvertintas vien dėl komiškojo Capecchi amplua. Tačiau jo dvariškiams tariami užgauliojimai įtaigūs kaip tik tuo, kad girdime Rigoletą – pagiežingą klouną, kurio žodžiai skamba netikrai, nenuoširdžiai, kai jis nuolankiai prašo. Jis dedasi verkiąs, bet iš tiesų išlieka žiaurus ir pasitikintis. Todėl iš tiesų gali sukrėsti nuoširdus minėtų žymiųjų baritonų susijaudinimas tariant garsiąją frazę „Ebben, piango…“ (Taigi verkiu…). Tačiau atkreipkime dėmesį į kitą frazę iš monologo Pari siamo, kai Rigoletas apie save sako: „Il retaggio d’ogn’uom m’è tolto… il pianto!“ (Kiekvieno žmogaus palikimą – verksmą – iš manęs atėmė!). Ji padeda mums suvokti Capecchi interpretacijos intelektualumą ir modernumą. Taip pat verta atkreipti dėmesį į ilgą kvapą tęsiant paskutinį žodį „Pietà!“ (Pasigailėkite!), pabrėžiantį grėsmingos klounados pojūtį. Laikui bėgant interpretacinė tradicija sumenkino velniškąją Rigoleto charakterio pusę, jo beprotiškumo žymę. Priešingai, imtas labiau pabrėžti jo tėviškas švelnumas. Tai yra tam tikras charakterio sutaurinimas, panašus į Lukrecijos Bordžijos – taip pat Victoro Hugo personažo ir iš tiesų labai tamsaus charakterio – sutaurinimą Donizetti muzikoje. Vis dėlto Lukrecijos Bordžijos sutaurinimą (ją išteisina motiniška meilė) iš dalies pagrindžia Donizetti vokališkumas. Tuo tarpu būtų sunku teigti, kad Rigoleto žiaurumas yra tik kaukė, o švelnumas – jo tikrasis veidas. Tačiau tai sena problema, susijusi ne tik su Rigoletu. Juk, pavyzdžiui, žinome, kad panaši ir kito žymaus tėvo personažo – Žermono iš Traviatos – interpretacinė tradicija. Žinome daugybę garsių baritonų, atliekančių Žermono partiją, taip sakant, „bel canto stiliumi“, t. y. tauriai, minkštai, švelniai. Tačiau taurumas, minkštumas ir švelnumas – tai tik išoriniai šio personažo bruožai, juk iš tiesų kaip tik Alfredo tėvo sprendimas lemia Violetos mirtį. Taigi ar Rigoletas tampa monstru dėl tragiškai susiklosčiusių įvykių? Ar jis yra baisūnas iš prigimties? Atsakymą galime rasti monologe Pari siamo, o tiksliau – frazėje „Ma in altr’uomo qui mi cangio“ (Bet čia kitu žmogum tampu), kai Rigoletas paaiškina savo radikalų pokytį grįžus namo: šį pasikeitimą Verdi pabrėžia pasažu registre nuo b iki e frazės pradžioje. Šiuos du skirtingus Rigoleto sieloje sugyvenančius vyrus puikiai parodo Sesto Bruscantini arijoje Pari siamo operos įraše, darytame Italijos radijuje 1963 m. Bruscantini pradėjo savo karjerą kaip bosas, o po kelerių metų perėjo į baritoną; nepaisant šio fakto, jo balsas ne toks tamsus kaip Capecchi ir turi tipišką spalvą – šviesią ir ne tokią sodrią, kokia pasižymėjo buffo balsai pirmojoje praeito amžiaus pusėje. Dramatinius veikėjus Bruscantini atliko daug rečiau už Capecchi; bet – keista – jis nevengė tradicinės puntatura kūrinio pabaigoje (turiu minty partitūroje įrašytos e pakeitimą atletiškesne g) – tai sprendimas, tinkamesnis dramatiniam baritonui. Kad ir kaip būtų, Bruscantini buvo įvaldęs puikią tartį ir frazavimo meną, tipišką didiesiems komedinio plano atlikėjams. O tai bene svarbiausia atliekant tokį vidines mintis atskleidžiantį monologą kaip Pari siamo – klausytojų vaizduotėje gyvai praplaukia įvairūs arijoje minimi personažai (Sparafučilė, Monteronė, Hercogas, dvariškiai). Sesto Bruscantini atskleidžia dvilypį Rigoleto veidą – dvilypumu Verdi žaidė su didele dramaturgine meistryste. Tiesą sakant, kompozitorius siekė muzikinio dvilypumo iš pat pradžių: šiuo požiūriu orkestro ir ansamblio užkulisiuose sąšauka pirmojoje scenoje yra reikšmingas signalas. Dualumas puikiai parodomas ir kai prieraišumas bei ilgesio kupina Rigoleto širdis atskleidžiama tauriu ir švelniu dainavimu naudojant daug legato; tuo tarpu jo monstriškoji ir keršto siekianti charakterio pusė išreiškiama grubia deklamacija, kapotu recitar cantando, kuris galbūt labiau tinka komediniam, o ne klasikiniam baritonui. Rezultatas – grotesko ir taurumo sintezė, kompozitoriaus virtuoziškai pateikta iš pat pradžių, o vėliau plėtojant įgaunanti nuožmumo. Taigi Rigoletas yra opera be atminties, kurioje visi slepiasi nuolatiniame veikėjų simetrijų žaisme. Tai opera, skirta baritonui, kuris dainuoja gerai, interpretuoja labai gerai, turi tragiko laikyseną ir įgimtą komiko talentą. Ir tai viskas, ką norėjau pasakyti. Bet galbūt geriau būtų užbaigti Rigoleto balsu. Tiksliau – Giuseppe’s Taddei balsu. Šis dainininkas savo labai ilgoje karjeroje sudainavo daugybę tiek dramatinių, tiek komiškųjų personažų. Verta pasiklausyti, kaip Taddei interpretuoja paskutinio operos veiksmo akistatą su baisiąja akimirka, kai Rigoletas tikisi sulaukti Hercogo kūno, nežinodamas, kad gaus Džildos lavoną. Turiu minty fragmentą iš operos įrašo, daryto 1953 m. Tai pats nedainingiausias operos momentas – skamba deklamacija, jau pranašaujanti Falstafo kalbą. Beje, Falstafą Taddei dainavo gerokai dažniau. Tiesą sakant, atrodo, kad dainininkas siunčia mums žinią, jog nėra didelio skirtumo tarp nuskurdusio didiko sero Džono Falstafo ir Mantujos hercogo juokdario. Galbūt Falstafas – tai išėjęs į pensiją Rigoletas su dideliu pilvu vietoj kupros. Bet šią mintį jau reikėtų plėtoti kitame pranešime. Rigoletas LNOBT: Robertas Hymanas – Rigoletas, Rame Lahajus – Hercogas. Martyno Aleksos nuotrauka 29 Anastasija Čumakova – Odeta, Genadijus Žukovskis – Zygfrydas Baleto dienoraščiai Gulbių ežeras Šedevro sargyboje II: baletas Manau, nėra pasaulyje baleto, kuris būtų žinomesnis, labiau paplitęs ir lengviau atpažįstamas nei Piotro Čaikovskio Gulbių ežeras. Jis yra kiekvieno save gerbiančio akademinio teatro repertuare. Įvairių, dažniausiai Rusijoje susikūrusių trupių pagrindinė gastrolių duona uždirbama taip pat šokant Gulbių ežerą. Impresarijai ir prodiuseriai žino, kad nesvarbu, koks šokėjų meninis lygis, komercinė projekto Gulbių ežeras sėkmė ir publikos susidomėjimas juo visada garantuoti. Matyt, ši šlovė ir buvo viena iš priežasčių, kad Gulbių ežeras sulaukė galybės transformacijų, redakcijų ir net aiškiai modernių šiuolaikinių pastatymų. Daugelį šiuolaikinių choreografijos kūrėjų įkvėpė mergelių gulbių idėja ir dramatiškai geniali Čaikovskio partitūra. Ir vis dėlto šis XIX a. šedevras labiausiai žavi savo pirminiu, dar Mariuso Petipa ir Levo Ivanovo sukurtu pavidalu. Paradoksalu, bet kuo Gulbių ežero pastatymas autentiškesnis, tuo artimesnis ir paveikesnis šiuolaikinei publikai – tuo daugiau filosofinės minties ir prasmių ji linkusi jame įžvelgti. Lietuvoje Gulbių ežero tradicijos taip pat gana turtingos – nuo 1927 m. buvo nuolat statomos įvairios jo redakcijos. Iš lietuviškų pastatymų verta išskirti Elegijaus Bukaičio 1974 m. sukurtą variantą, labiausiai priartėjusį prie pirminio. Esminis skirtumas tarp ikirevoliucinio ir porevoliucinio baleto variantų – tragiškos pabaigos virsmas laimingu finalu (naujoji ideologija buvo linkusi nekreipti dėmesio į tokias feodalines atgyvenas kaip riterio priesaikos sulaužymas). Bukaičio pastatymo filosofiniai akcentai ėjo išvien su Čaikovskio muzika ir todėl tragiška pabaiga rodėsi logiška. Tuo tarpu pačioje Rusijoje baletmeisterio Aleksandro Gorskio naujos Gulbių ežero interpretacijos (1920 m.) pagrindu susiformavo nepajudinama laimingos pabaigos tradicija, todėl visos bent kiek autentiškos 30 LNOBT scenoje redakcijos pasižymėjo neautentiška filosofine prasme. Palyginimui galima pateikti Richardo Wagnerio Lohengriną. Čia figūruoja tos pačios gulbės, priesaika ir t. t. Kažin kaip žiūrėtume ir klausytume šį Wagnerio šedevrą, jei kam nors šautų į galvą mintis gilų filosofinį konfliktą užbaigti laiminga pabaiga. Vis dėlto Gulbių ežeras pirmiausia yra šokio simfonijos šedevras, kerintis neapsakoma romantinių įvaizdžių ir muzikos derme, todėl vizualusis ir muzikinis aspektai išlieka patys svarbiausi ir neginčijamai paveikiausi. 2004 m. buvo padėtas taškas visiems vietinių baletmeisterių ieškojimams ir į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą importuota Konstantino Sergejevo 1950 m. redakcija, kuri rodoma ir Sankt Peterburgo Marijos teatre. Ši redakcija iš esmės yra geriausias gyvojo paveldo pavyzdys, rodantis nenutrūkusį tiesioginį kūrėjo ir jo kūrinio, tradicijos perdavėjo ir perėmėjo ryšį. Juolab kad pats Sergejevas, šokęs dar porevoliuciniu laikotarpiu, laikomas geriausiu visų laikų Zygfrydu, o Lietuvoje pastatymą konsultavusios buvusios balerinos Liu- bovė Kunakova, Ninella Kurgapkina, Liudmila Kovaliova ir Henrieta Melnikova pačios šoko Sergejevo pastatyme. Taigi jau beveik dešimtmetį LNOBT savo repertuare turi šį unikaliu būdu perduotą XIX a. paveldo perlą. Ar dar galime gėrėtis nemariu šedevro grožiu, ar nenubluko jo spalvos? Rugsėjo 25-oji, eilinis Gulbių ežero spektaklis, jokių gastrolierių, premjerų ar kitokių intrigų. Didžiausia intriga – kaip LNOBT Baleto trupė įveiks akademinę aukštumą – Gulbių ežerą. Pagrindinių vaidmenų kūrėjai Anastasija Čumakova (Odeta-Odilija ) ir Genadijus Žukovskis (Zygfrydas) tikrai nenuvylė, jų kūrybinis aktas scenoje nusipelno atskiro pagiriamojo žodžio ir išsamesnės analizės. Iš pradžių užtektų paminėti tiesiog labai akademišką sudėtingų choreografinių užduočių atlikimą be kokių nors kupiūrų, fantazijų ir kitų svetimkūnių, taip mėgstamų dažno baleto solisto. Puikus akademinis pasirengimas ir gerąja prasme tradicinis medžiagos suvokimas – tai komplimentas solistų mokykloms ir pedagogams (Rusijos ir Baltarusijos choreografijos mokyklos). Juolab kad Gulbių ežero kaip meno kūrinio turinyje esama gana slidžių momentų ir kiekvienas nukrypimas ar perdėm asmeniška traktuotė gali tuoj pat suteikti veikalui vulgarumo. Odetos-Odilijos įvaizdžio kaita – tik vienas iš pavyzdžių, kai net patyrusios baleto solistės praranda gero skonio orientyrus. Arba, tarkim, muzikinė ir dramaturginė spektaklio dinamika Gulbės Princesės išėjimą į sceną visada pateikia kaip tam tikrą kulminaciją, stebuklingą apsireiškimą. Žiūrovai laukia kažin ko ypatingo, vizualiai efektingo ir emociškai paveikaus. Šiame epizode dažnai persistengiama, ieškoma perdėm individualaus prisistatymo žiūrovams būdo arba mėginama kopijuoti vienos ar kitos garsios balerinos atradimus. Tuo tarpu primadonos Čumakovos pasirodymas rėmėsi pačiomis geriausiomis rusų tradicijomis, buvo muzikaliai jautrus, plastiškas, be nereikalingo blaškymosi ir todėl didingas, įtaigus. Be kitų akivaizdžių privalumų, balerina disponuoja nepaprasto grožio rankų plastika ir šiandien retai pasitaikančiu korektišku, akademiškai organišku šio privalumo demonstravimu. Visi Čumakovos porte de bras galėtų būti individualumo ir akademiškumo jungties etalonu mūsų baleto mokyklos auklėtinėms. Nuostabusis antrojo veiksmo adagio, atliekamas Čumakovos ir Žukovskio dueto, įgavo tokį intymų, nuoširdų ir beveik erotišką atspalvį, kad ši mergelių gulbių misterija atrodė reali ir įmanoma šiuolaikiniame visomis ateizmo spalvomis pražydusiame pasaulyje. Leisiu sau pasakyti, kad, norint klasikiniame balete pasiekti tokį efektą, reikia nepaprastai gerai valdyti klasikinio baleto techniką ir gebėti kurti vaidmenį scenoje čia ir dabar. „Kaltas“, žinoma, ir tą vakarą dirigavęs Robertas Šervenikas, kuris sugebėjo priversti publiką ne tik žiūrėti, bet ir įsiklausyti į muzikinio pasakojimo niuansus. Smuiko solo buvo taip pat nepakartojamas, gaila, kad jį griežiantis orkestro artistas visada lieka inkognito, nes neminimas programėlėje. Manau, palaikant spektaklio gyvybę, orkestras Gulbių ežere ne mažiau svarbus ir pagrindiniai jame grojantys solistai turi būti nurodyti ir įvertinti žiūrovų. Meniniai Čumakovos atradimai nustebino ir per trečiojo veiksmo (veiksmų žymėjimas čia santykinis, paremtas senąja keturių veiksmų koncepcija) pas des deux. Odeta tapo Odilija visiškai nepastebimai ir galėjo suklaidinti ne tik princą, bet ir žiūrovus. Solistė atsisakė perdėtai demonizuoti įvaizdį ir suteikė papildomų, logiškai derančių su filosofiniu legendos pagrindu prasmių. Čumakovos Odilija – ne vulgari gatvės mergina, bet rami, santūri salonų liūtė, pajėgi sužavėti ne tik princą, bet ir visą aukštuomenę su karaliene motina priešakyje. Pakinta tik detalės, tačiau kaip skiriasi nuo jausmingosios, pakylėtos meilės kupinos Odetos! Kaip teisingai sudėlioti dramaturginiai akcentai! Baltoji gulbė, jos meilė svarbiausia Čaikovskiui ir viduramžių legendos kūrėjams, o Odilija – tik siužeto casus belli. Garsieji 32 fouetté (mūsų teatre retai kam įkandamas triukas) galutinai pavergė žiūrovus. Žukovskis – dar jaunas solistas, bet jau akivaizdžiai puikus partneris ir gerai temą jaučiantis klasikinio baleto šokėjas. Kiek sunkoko šuolio įspūdį užglaistė lengvai įveikiami pirouettes ir kiti sudėtingos technikos iššūkiai. Galbūt elegantiškumu solistas dar neprilygsta primarijui Aurimui Paulauskui (deja, mūsų teatre jis jau nebedirba), bet jo jaunatviškas gaivališkumas, organiški, sykiu akademiški rankų mostai ir gestai, galų gale nepriekaištingas klasikinės technikos valdymas įrodo, kad jo vieta pelnytai yra tarp primarijų. Kol kas LNOBT baleto trupėje jam lygių, galinčių įveikti sudėtingą klasikinį repertuarą, nėra. Perspektyvių jaunųjų solistų frontą spektaklyje laikė Kristina Gudžiūnaitė ir Kipras Chlebinskas, padėdami Ingos Cibulskytės (pirmojo veiksmo pas de trois). Paprastai gana nuobodus choreografinis opusas skambėjo gyvai, jaunatviškai ir energingai. Techniniai pas de trois iššūkiai buvo įveikti korektiškai, tarsi visai nesunkiai ir įrodė, kad trupė turi puikų rezervą. Igorio Zaripovo Juokdarys nugvelbė visas publikos simpatijas, bet toks jau jo darbas šiame balete. Tuo tarpu Gedimino Bubelio Rotbarui ne visada pavyko atlaikyti tą antagonistinį krūvį, kurį šiam demoniškam veikėjui suteikė spektaklio kūrėjai. Blogio demonas buvo perdėm trafaretinis ir beveidis. Vis dėlto visas technines užduotis solistas įvykdė ir nusipelno atskiro Gulbių ežero žinovų prizo už sparnų plėšymo paskutiniame veiksme sceną. Šį pelėsiais atsiduodantį epizodą šiuolaikiniam Rotbaro vaidmens kūrėjui paprastai sunku įveikti su pagarba visoms paveldo apraiškoms – dažnai ji kelia juoką ne tik žiūrovams, Kipras Chlebinskas šoka pas de trois. Martyno Aleksos nuotraukos bet ir artistui. Bubelis sugebėjo garbingai išeiti iš keblios padėties ir oriai pralaimėti, t. y. leisti Zygfrydui apipešioti sparnus su ganėtinai rimta veido išraiška ir kūno plastika. Be abejo, XIX a. sukurtas spektaklis gali mums pasirodyti kupinas neteiktinų vizualiųjų įprasminimų. Šiandien valdome įvairias vaizdo technikas, tad butaforinių gulbių pasiplaukiojimas kelia sumaištį mūsų estetinių pojūčių erdvėje, tačiau pažvelkime į tai kaip į deus ex machina parafrazę. Ano meto žmonėms tai atrodė priimtinas ir galbūt net stebuklingas reiškinys. Postmoderniojo meno epocha tuo ir žavi, kad jos visuotinio pliuralizmo jūroje yra vietos visoms meno apraiškoms, o laiko atstumas suvokiamas kaip privalumas, nors galbūt tik pasąmonės lygmens. Kad ir ką sakytume, XIX a. baletai – tai tie banginiai, ant kurių laikosi akademinio baleto teatras. Todėl dėmesys šiems kūriniams turi būti net perdėtai įdėmus. Ta proga leisiu sau pasakyti, kad mizanscenos to laikotarpio baletuose ne mažiau svarbios ir vertingos meniniu požiūriu nei sudėtingi pas de deux. Gaila, kad mūsų scenoje šiuo požiūriu siaučia tikra bakchanalija. Jei ne neblėstanti Voldemaro Chlebinsko (princo Auklėtojas, Ceremonmeisteris) charizma, padėtis būtų išvis beviltiška. Mizanscenų dalyviai (taip pat ir solistai) dažnai iškrinta iš muzikinio teksto, švaistosi nieko nereiškiančiais gestais, ne visada sugeba perteikti nuoseklų personažo paveikslą. Akivaizdus tarpusavio nesusiklausymas kelia apgailėtino kurčiųjų dialogo įspūdį. Galbūt taip susiklostė dėl per menko šios redakcijos statytojų dėmesio tiems epizodams, o galbūt tai tiesiog spektaklio repetitorių ir pačių artistų aplaidumas. Pradžiugino pagausėjęs ir gana profesionalus kordebaletas. Seniai mūsų scenoje bemačiau visą mergelių gulbių sudėtį. Galų gale šedevras sušvito visomis savo spalvomis. Kas paneigs, kad Ivanovo sukurtas baleto kūno (corps de ballet) choreografinis opusas ir yra tai, kas daro šį baletą išskirtinį tarp kitų to meto baletų? Galiu regėti ir kontempliuoti Lucaso Cranacho Vyresniojo Madoną su Kūdikiu po obelimi, galiu grožėtis Jadvygos Jogailaitės brangenybių skrynutės brangakmeniais, džiaugiuosi, kad galiu Lietuvoje išvysti ir XIX a. baleto meno perlą Gulbių ežerą. Šio kritinio komentaro tikslas ir yra atkreipti dėmesį į vieną iš nematerialiojo paveldo apraiškų mūsų aukštosios kultūros erdvėje, įvertinti dabartinę jo būklę, pagerbti absoliučiai unikalios baleto artistų profesijos kasdienį taurų darbą – kūrybą. Skaidrė Baranskaja 31 Valstybės teatras Kaune 1921 m. Adomo Kliučinskio nuotrauka. Šaltinis Wikipedia Edmundas Gedgaudas Kaune Prieškariniai Verdi spektakliai pokario Nemažai kas yra girdėjęs pasakojimą, kaip ankstyvą 1944 m. rudenį dirigentas Mykolas Bukša Kauno miesto sode kasdien lūkuriuodavo nepasitraukusių į Vakarus artistų, kaip juos, atėjusius į teatrą, užrašydavo. Mat ką žinai – kitas gal priėjęs prie durų apsigalvos ir pasuks atgal. Pasidairys į senais draugais tapusius medžius, dirstelės į lyg niekur nieko besišypsantį fasadą ir pagalvos: „Pradžiai pakaks, gal verčiau rytoj...“ O tą rytojaus prasmę prabėgusi vasara buvo smarkiai pakoregavusi. Maestro budėjo, daugybės metų patirtimi suvokdamas, ką reiškia teatras gyvenimą su juo susiejusiam žmogui. Bet reikia žvilgsnio, kuris pasakytų: „Teatras ištvers, o drauge ir mes...“ Bežodžio dialogo kibirkštis. Artistai jos galią pažįsta. Dabar mes nežinome, kada ir kaip vienas ar kitas kolektyvo narys teatrui pranešė, kad tebėra Kaune. Manytina, rugsėjo mėnesį jų susitelkė tiek, kad su papildytomis iš konservatorijos pajėgomis buvo galima tomis neįprastomis sąlygomis planuoti naująjį sezoną. Šiandien, kategoriškai to netvirtindami, neatmeskime minties, kad į 75-uosius savo gyvenimo metus įžengęs valdingasis Bukša nujautė galimybę susigrąžinti ir įtvirtinti abejonių nekeliantį svarbiausio teatro asmens statusą. Ryškiai suspindusi labiau nei perpus jaunesnio vyriausiojo dirigento Vytauto Marijošiaus žvaigždė nutolo, dingdama kažkur už vakarų horizonto, o dviem dešimtmečiais už Bukšą jaunesnis Juozas Tallat-Kelpša vis dažniau jautėsi pasiligojęs. Tad sezoną spalio 21 d. pradėjo Jurgio Karnavičiaus opera Gražina, beje, prieškariu nuo pat Bukšos padiriguoto pirmojo jos spektaklio buvusi gana populiari. Spalio 29-ąją į teatro sceną sugrįžo Traviata – spektaklis, kuriuo paskutinę 1920 m. dieną Lietuvos operos scena pradėjo savo kelią. Tada ją dirigavo Tallat-Kelpša, tad prasminga, 32 kad ir dabar, siekiant teatrą atgaivinti po sunkių traumų, jis stovėjo prie dirigento pulto. Bandydamas nors bendrais bruožais prisiminti ano meto Traviatos vaizdą, patyrinėjau senas programas. Violetos vaidmuo 1944 m. rudenį skirtas net keturioms dainininkėms. Tarp jų aptikau Liuciją Jakevičiūtę, kurią man prieš porą metų gyrė Rimas Geniušas, kad buvusi tikrai gera Sevilijos kirpėjo Rozina jam debiutuojant operos dirigentu. Senasis maestro prisiminė ir jos dainuotą Violetą. Neeilinė koloratūra! Bet Jakevičiūtę anuomet spektaklyje mačiusiai (irgi neeilinei) dainininkei atrodydavo, kad jos koloratūrą scenoje stelbia pernelyg akivaizdi aktorinių duomenų stoka. Ir nors Kipras Petrauskas Traviatos Alfredą dainuodavęs tik su šia dainininke, per vieną jos kolegės matytą spektaklį ji net du kartus, vilkėdama prašmatnų krinoliną, scenoje parvirto. Mano pašnekovė taip pat neįsivaizdavo Violetą kuriančios Marijos Dambravičiūtės-Bručkienės, nors programoje ir jai šis vaidmuo buvo skirtas. Aš, ponią Bručkienę mažumėlę vėliau matęs ope- retės scenoje, šiai nuomonei neabejodamas pritariau. Programoje dar įrašyta ir Adelė Galaunienė, pirmojo Traviatos spektaklio Violeta. Ar ji scenoje pasirodė ir aną ar kitą sezoną? Šį gana keblų klausimą pasvarstę, abu apsistojome prie „kažin“. O Justina Jasaitytė? Na, ji išties nestokojo ir gražaus balso, ir temperamentingo aktoriškumo, nuoširdumo. Nebent toji Justinos išvaizda, figūra... Bet išmoningesnis už Antaną Zauką režisierius ir čia būtų radęs išeitį. Mandagiai pritariu, nors bent kiek ryškesnių tokio kūrybos polėkio rezultatų neįsivaizduoju. O jos sceninį (podraug ir muzikinį) nuoširdumą pamenu. Ypač sceną su Alfredo tėvą tebedainavusiu Antanu Sodeika – kiek daug įvyksta tame permainingame epizode! Jausmų tiesa publiką įtraukdavo, operos personažų peripetijos jaudindavo, ir būdavo nesvarbu, kad dekoracijos parinktos teatro sandėlyje, kaip kad daryta carų laikais. Zauka buvo ketvirtasis šios mūsų scenai itin reikšmingos operos režisierius. Pirmąją lietuvišką Traviatą režisavo (o gal tiksliau – rikiavo?) Konstantinas Glinskis, aktyviai tame procese dalyvaujant e Kiprui Petrauskui. Vėliau ją savaip pertvarkė Teofanas Pavlovskis, o premjerinė 1940 m. gruodžio 31 d. programa nurodo režisierių Juozą Stumbrą. Gal jis tik gaivino jau mirusio Pavlovskio spektaklį, šį bei tą pritaikydamas prie tai premjerai Olgos Dubeneckienės sukurtų kostiumų, prašmatnių krinolinų? Neatmestina mintis, kad dekoracijas teatro sandėlyje ji parinko savo nuožiūra. Kodėl buvo atsisakyta itin kruopštaus Jono Gregorausko scenovaizdžių, sunku besužinoti (gal kad jo būta labiau amatininko negu menininko, tad lyg ir per menko Dubeneckienei partnerio?). Panašiai nelengva pasakyti, kaip tokį muziejinį, įvairių teatralų pirštų atspaudus sutelkusį spektaklį 1944 m. rudenį gaivino Zauka. 1924 m. Rigoleto premjerą taip pat dirigavo Tallat-Kelpša. Tada irgi būta Gregorausko dekoracijų, vėliau gal sudegusių per nelemtąjį 1931 m. gaisrą. Sutrikusi teatro vadovybė anuomet nedelsdama Berlyne parūpino „parenkamų dekoracijų“, tuo didžiai papiktindama Mstislavą Dobužinskį. Tad ir pokariu žiūrėdavome jomis aprengtą Rigoletą, kuo gal visai būdavo patenkintas Bukša. Anot Liudo Truikio, pasukusio itin netradicinės operų scenografijos link, Bukša jo scenovaizdžius sunkiai priėmė. Mat jam turėję būti aišku – čia štai miškas, o čia rūmų salė. Kam kvaršinti galvas? 1945 m. gegužę irgi Zaukos atnaujintame Rigolete karaliavo Sodeikos sukurtas Mantujos kunigaikščio rūmų juokdarys. Vokalo galybė, ryški retro vaidyba. Nepamirštama! O kaip tokį personažą vertinčiau šiandien, tai jau atskiras klausimas. Tik man kartais atrodo, kad dabartiniai operos spektakliai dažnokai stokoja nesuvaidinto artistų nuoširdumo, žmogiško pradmens (imitacija, pozos, įmantriausiai surežisuotos mizanscenos jo nepakeičia). Ši aplinkybė kliudo scenos tikrovei įžengti į žiūrovų širdis ir jose ilgam įsikurti. Anų metų programose randame ketvertą Rigoletą interpretavusių dirigentų – Tallat-Kelpšą, Geniušą, Bukšą ir Algimantą Kalinauską. Tai būta labai skirtingų asmenybių, kurių tarpusavio santykiuose irgi įžvelgtini teatro pradai. Kaip ir platesniame kontekste, nuo seno vadinamame teatro užkulisiais. Klausydamasis su jais susijusių atsiminimų, ne sykį pasijusdavau taip, tarsi žiūrėčiau Federico Fellini filmą. Beje, pasakojimai apie tuos pačius faktus retokai skambėdavo unisonu. Savo senstelėjusios estetikos pavidalą įvairinusių Traviatos ir Rigoleto spektaklių kontrastas – dvi monumentalios, kūrybiškai prieškariu pastatytos Giuseppe’s Verdi operos. Aidos premjera Kaune įvyko 1927 m. lapkričio 10 d., dar ir mėnesiui nepraslinkus po Nikolajaus Tichomirovo parengtos Piotro Čaikovskio Pikų damos. Šis kviestinis režisierius sutiko imtis ir Aidos, laiko, matyt, turėdamas ne per daugiausia. Abi premjeras dirigavo neseniai Kaune apsigyvenęs Bukša. Gerokai vėliau jo mokinys Geniušas rašė: „Visi atkreipė dėmesį, kad ir orkestras, ir choras skamba kur kas geriau, kad žymiai sustiprėjo kolektyvo ansambliškumas. Aiškiai buvo jaučiamas tvirtas ritmas, sodrus niuansavimas ir savitas, įdomus Aidos supratimas. M. Bukša dirigavo atmintinai, ramiai, valdingai, taupiu gestu, nesivaikydamas pozų, nesistengdamas pasirodyti prieš publiką.“ O štai keli žodžiai iš Balio Sruogos įspūdžių, kur jis, atkreipęs dėmesį į išskirtinį Radameso vaidmens stilingumą, toliau rašo: „Šitokiu psichologišku teisingumu ir įtikinamu nuosaikumu vaizduodamas žmogaus pergyvenimus, iš lyrizmo pereinančius į tragizmą, Kipras Petrauskas jau yra „šaliapiniško“ operos meno reiškėjas.“ Cituodamas šias nuomones stebiuosi, nes 1947 m. birželį atnaujintai Aidai būtų visiškai tikę šie prieš dvidešimt metų įvykusiai jos premjerai skirti žodžiai. Ir džiugu, kad teatras išsaugojo ryškaus latvių dailininko Liudolfo Liberto scenografiją, nedidelėje scenoje sukūrusią ne tik stilingus, bet ir didingus reginius. Jie man, paaugliui, visam gyvenimui atvėrė tiesą, kad monumentalumas nematuojamas tiesmuku, metrais išsakomu dydžiu, nes jis – vidinis ir šiek tiek paslaptingas muzikos, dailės arba architektūros dėmuo. Man regis, kad mažumėlę art deco stiliumi parafrazuoti egiptietiški Liberto motyvai rado atgarsį režisieriaus vaizduotėje, o ši – solistų („Egipto didikų“) laikysenoje, minčių ir jausmų raiškoje. Aidos vaidmuo atnaujintame spektaklyje teko Veronikai Dagelytei, faraono dukters Amneris – Salomėjai Vaidžiūnaitei, kuri Radameso teismo epizode tapo tikra scenos karaliene (tokios šiam vaidmeniui ieškojo ir pats operos autorius). Abi jos buvo vertos – bent man anuomet taip atrodė – senojo spektaklio žvaigždėms skirtų pagyrimo žodžių. Antras iš dviejų išskirtinių Verdi spektaklių buvo 1938 m. rampos šviesą išvydusi Antanas Sodeika – Rigoletas, 1921 m. Nuotrauka iš LNOBT archyvo opera Otelas. Ir jos premjerą režisavo, ir 1947 m. atnaujino Petras Oleka. Scenovaizdžiuose – dar akivaizdesnė scenos matmenų nepaisančio sudvasinto monumentalumo apraiška. Gal netgi nelygintina su tuo, ką Libertas sukūrė Aidai. Mat Truikys jau buvo pakeliui į tai, ką po sovietinių ideologų jam skirtos dešimties metų pertraukos, kai buvo nušalintas nuo darbų teatre, atvėrė iki genialumo lygmens pakilusiais scenovaizdžiais Vilniaus scenose. Atnaujintam prieškario Otelui labai tiko tikslus, intensyvus jauno dirigento Kalinausko muzikos ir teatriškumo pojūtis. O Kipras Petrauskas čia subrandino bene geriausią savo vaidmenį – lyriniai ir dramatiniai pradai jame susipynę taip, kaip gal tik jis sugebėjo padaryti. Iš 1938 m. premjeros išliko Sodeikos sukurtas Jagas, Petronėlė Zaniauskaitė, kuri pakeitė Antaniną Dambrauskaitę, tą spektaklį irgi dainuodavo stipriai paveikta operos teatro magijos. Nuotrauka iš biblioteka.ktu.edu Menu akimirką žavingą Dirigentas Mykolas Bukša P. S. O magijų, sakoma, būna visokių. Baltoji, juodoji... Gal ir pilkoji? Iki 1948 m., kai buvo perkelta į Vilnių, opera iš Miesto sodo savo slėpiningu šypsniu sklaidydavo anuomet virš Kauno tirštėjančias ir už visokias magijas nykesnes sutemas... 33 Regina Šilinskaitė – Rozalinda Johanno Strausso operetėje Šikšnosparnis Regina Šilinskaitė Esu laiminga, kad mano jubiliejus tikras Dalia Sverdiolienė Operos solistė, Auksinio scenos kryžiaus dama gruodį švenčia savo pirmąjį tikrą jubiliejų. Tad jūsų dėmesiui – „jubiliejinis“ interviu apie kūrybą ir gyvenimą. Gruodžio 18 d. pirmą kartą Elvyrą Giuseppe’s Verdi operoje Ernanis dainuos Regina Šilinskaitė. 34 Miela Regina, kiekvienas nueinantis spektaklis gramzdina praeitin savo istoriją, palikdamas ne vien prisiminimus ar muzikos įrašus, bet ir neįkainojamą profesinę patirtį. Savo jubiliejinį sezoną atsisveikinote su Eudoksijos vaidmeniu Jacques’o Fromentalio Halévy Žydėje. Šiame spektaklyje žibėjote devynerius metus. Ką mąstote ir jaučiate prisimindama šį laikotarpį, kokia buvo jo pradžia? Tai buvo labai gražus laikas, ir gaila, kad jis pasibaigė. Kai sužinojau, kad šis veikalas bus statomas, pasiklausiusi įrašo labai norėjau jį dainuoti. Bet man nepasisekė: maestro Jonas Aleksa jau buvo surinkęs atlikėjus ir paskyręs vaidmenis. Jo sąraše man vietos neatsirado... Prašiau maestro, kad leistų bent lankytis repeticijose, bet buvo gana griežtai atsakyta, kad žmonės jau pasirinkti ir nėra prasmės to vaidmens rengti. Bet aš vis tiek pateikiau prašymą tuomečiam Operos trupės vadovui Vladimirui Prudnikovui. Nežinau, kas ten nutiko, bet atvykus režisieriui Günteriui Krämeriui visas atlikėjų sąrašas subiro. Tada buvo paskirta papildoma perklausa. Ėjau į ją nieko nesitikėdama. Turėjo būti sunku – rengiate partiją, prašote būti išklausyta, bet nesitikite gauti vaidmens? Jei prašome vaidmens, vadinasi, turime vilties. Konkurencinis pradas visada bus, jis ir turi būti. Taip gavau Eudoksijos vaidmenį. Krämeris atrodė laimingas, tik priėjęs paklausė: „Ar galėtum tą ariją padainuoti kitaip?“ Jis mėgo žaisti nuotaikomis, psichologinėmis būsenomis, nes Eudoksijos tekstas ir muzika kalba viena, o jis paprašė parodyti visai ką kita, norėdamas pamatyti, kaip valdau kūną, balso aparatą. Liepė dainuoti visai kita nuotaika, nei girdėti muzikinėje faktūroje: dainuojant ariją staiga liepdavo suktis, šokti valsą, paskui polką... Įveikiau šiuos ir kitus sceninio judesio testus, nes jau anksčiau buvau išėjusi tam tikrą mokyklą. Viena Jūsų jaunesnė kolegė teigė, kad spektaklio režisierius yra dievas. Regis, ji rado savo santykio su statytojais raktą. Ar Jūs su tuo sutiktumėte? Tikrai ne. Man svetimas ko nors sudievinimas. Galiu tik įsiklausyti, stengtis įsigilinti, pateisinti tai, ką sako režisierius, kartais bandyti jo sprendimus pakeisti. Juk režisierius turėtų leisti aktoriui atsiskleisti, ir tokių asmenybių tikrai yra. Pavyzdžiui, Eimunto Nekrošiaus statomoje Valkirijoje rengiau Zyglindos vaidmenį – tiesa, padainuoti jo neteko, nes laukiausi kūdikio, bet repeticijose dalyvavau iki paskutinės dienos. Turim pripažinti, kad Nekrošius – genialus režisierius, tačiau jis aktoriams leido kurti, suteikė laisvę. Visada sakau, kad mes – solistai, aktoriai – esame įrankis, molis režisieriaus rankose. Bet jei man primes ką nors labai svetima, negalėsiu besąlygiškai paklusti. Kitas pavyzdys – Halévy Žydė. Krämeris – kontroversiškas režisierius, sukėlė teatre didžiulį sąmyšį. Kai kurie jį vadino diktatoriumi, bet jo labai gera psichologinė mokykla – įžvelgė, kas svarbiausia, ir leido vaidinti patiems, kartu kreipdamas mus reikiama linkme. Tame spektaklyje vaidyba giliai psichologiškai pagrįsta, vidinis procesas labai ryškus. Nei režisieriai, nei dirigentai, nei atlikėjai nėra dievai. Siekiant muzikos, dramos ir judesio sintezės, reikia stengtis vieniems kitus suprasti. Kartais atlikėjų įžvalgos būna gana kategoriškos, bet teisingos, mūsų nuojauta labai stipri. Norėtųsi, kad dirbdami visi žvelgtume į vieną pusę. Kada, kuriais atvejais manote, kad režisierius gali būti neteisus? Skeptiškai vertinu, kai režisierius renkasi artistus vien pagal išorę, gražų vaizdą. Mažai paisoma artisto gebėjimų, individualumo, balso savybių. Kas tuomet yra artistas, atlikėjas, žmogus? Labai gaila, kad jaunoji dainininkų karta verčiama pataikauti šiai režisierių diktuojamai madai. Kita vertus, o ką gi jiems daryti? Manyčiau, visapusiškai pasirengęs solistas gali įgyti pranašumų. Minėjote scenos judesio mokyklą. Kokia tai mokykla, kur ją išėjote, kas buvo Jūsų scenos mokytojai? Kai įstojau į Muzikos akademiją, buvau labai smalsi žinių, tai man būdinga iki šiol. Labai rūpėjo daug daugiau nei paskaitos: eidavau pas aktorius, lankiau įvairius papildomus kursus, kur tik įsileisdavo. Klausiausi Aleksandro Alekseičiko psichologijos paskaitų, iš jų gavau labai daug naudos. Arba pantomimos pradininkas Lietuvoje Modris Tenisonas – jam buvo surinkta grupė studentų aktorių, o dainininkams jo užsiėmimų neleista stebėti. Tąsyk mes, keletas vokalistų, vis tiek įsipiršome, nes mums labai rūpėjo! Tenisonas buvo labai stipri asmenybė, tokį katarsį salei įvarydavo... Vien žiūrėti, kaip jis visomis kryptimis valdo savo kūną, buvo didžiulė nuostaba ir malonumas. Dabar ypač gerai suvokiu, kokios svarbios mums buvo jo pamokos. Ar tarp studijų draugų radote bendraminčių? Kas iš bendrakursių, kaip ir Jūs, troško tobulėti? Mums kaip oro stigo žinių ir informacijos. Mūsų studijų laikais Lietuva buvo uždara teritorija, mažai ką girdėjom, tik Akademijos fonotekos įrašus. Atrodė, reikia kažko įkvėpti. Jei kas atvažiuodavo iš užsienio, būtinai turėdavom pamatyti. Taip norėjom visko išmokti – ir fechtavimą lankėm, gimnastiką, viską, buvome labai smalsūs, svajojome ką nors ypatinga nuveikti. Norėjau apversti pasaulį ir pasakyti, kad daininin- Vis-à-vis kas nėra statiškas, jam svarbu ne vien vokalas! Visur vaikščiojom su Vytautu Juozapaičiu, jo žmona Egle, taip pat su Algirdu Janutu. Jis buvo tikras eruditas. Parvežė iš Minsko daug įrašų, plokštelių, turėjo didžiulę savo fonoteką. Taip pat ir Giedrė Juknevičiūtė, dabar dainuojanti Kauno muzikiniame. Tokia buvo mūsų karta. Apie ką svajojote, ko siekėte, kai galų gale atėjo į teatrą. Šių dienų teatro scenoje jau beveik nebeišvysi statiškų solistų. Ko gera, Jūsų karta nemažai prisidėjo, kad „apverstų pasaulį“? Kad kūnas paklustų, turi išmokti labai gerai valdyti vokalą. Studijavau pas prof. Vladą Mikštaitę – ji buvo mano vokalo pedagogė ir Operos studijos mokytoja. Ši asmenybė netikrumo, statiško dainavimo niekad nepraleisdavo – teatre apie ją iki šiol sklando legendos. Apie jos energijos klodus kalbėdavo: jai dirbant, žiežirbos lekia į šalis. Mikštaitės ir Aleksos duetas – irgi tikra mokykla. Į Operos studiją niekad neateidavome ramūs, nes nežinojome, kas mūsų laukia. Juodu rasdavo įvairiausių būdų, kaip mus, jaunuosius, išjudinti. Maestro Aleksa turėjo mažą baltą teniso kamuoliuką, kurį diriguodamas mesdavo vienai iš mūsų. Reikėdavo jį pagauti ir nuo tos vietos pradėti dainuoti. Tada atrodė – ką jis čia išdarinėja, kodėl taip su mumis elgiasi, tarsi tyčiotųsi. Mes juk Handelį dainuojam, o jis mums kamuoliuką mėto... Prisiminimai, profesorės posakių apmąstymai nuolat sugrįžta. Dažnai pagalvoju: ak štai ką ji turėjo omeny... Ir dabar manau: turime mokytis ir mokytis. Net ir pabaigę karjerą suprasime, kad dar ne viską žinom. Lietuvoje turėjote puikių mokytojų – garsių menininkų. Ar ieškojote galimybių studijuoti, tobulintis užsienyje? Neturėjau tiek drąsos. Studijuoti užsienyje tada ryžosi vos vienas kitas: Violeta Urmanavičiūtė, Gintaras Vyšniauskas. Tai buvo perversmas. Pirmosios išvykos buvo labai rizikingos, o mes, likusieji čia, laikėme tai stebuklu. Aš baigiau Muzikos akademiją aukščiausiu įvertinimu, įgijau operos ir kamerinės dainininkės kvalifikacijas. Mes pirmieji negavome paskyrimo, patekome tiesiai į konkurencinę erdvę – kaip sugebi, taip ir kapstykis. Jaučiausi neprastai, dainavau Kauno muzikiniame Džildą – viskas atrodė gerai, tad tuoj po valstybinio egzamino dalyvavau Lilijos Šukytės meistriškumo kursuose. Bet ten patyriau tokį sukrėtimą, lyg pamatą iš po kojų būtų išspyrusi. Ji mano balsui ilgai ieškojo aiškaus apibūdinimo: mecosopranas ar sopranas, o gal spinto sopranas? Dramatinis ar koloratūrinis?.. Galų gale nutarė, kad mano balsas niekur nepritampa. Tada smarkiai susimąsčiau – ar galiu toliau dainuoti? Grįžau namo labai prislėgta... Kam eikvoti laiką, gadinti aplinkinių klausą, jei pati nežinau, ką turiu daryti su savo balsu? Tačiau vieną gražią dieną paskambino režisierius Nerijus Petrokas ir pakvietė į Kauną dainuoti Adelės Šikšnosparnyje. Na ir prasidėjo nauji mokslai. Šalia visad buvo ir tebėra koncertmeisterė Birutė Šernaitė – su ja mokiausi ir stengiausi, kad tik būtų gerai. Kažin ar būčiau pati atvėrusi kurias nors duris... Nemokėjau savęs pateikti, tuomet ir nebuvo kur. Todėl šiandien esu dėkinga Petrokui už tą skambutį... ...kuris epochų sandūroje padėjo įveikti profesinę krizę! Jums ir Jūsų kartos menininkams teko prisitaikyti prie naujų darbo santykių, kad nepražūtumėt laisvojoje rinkoje. Kaip toliau klostėsi Jūsų karjera? Tuo pat metu gavau pasiūlymą Vilniuje: Rimas Geniušas subūrė jaunų solistų grupę – norėjo atnaujinti Karmen spektaklį. Ten gavau Fraskitą, mažą vaidmenuką. Visi jautėmės laimingi ir reikalingi. Dabar visada sakau, kad reikia sudaryti sąlygas jauniems dainininkams skleistis. Jei neatsiras žmonių, padedančių jaunimui, neteksime gerų dainininkų. Aišku, dabar jie stiprūs, tobulinasi ir tobulėja patys, bet turi būti, kas jiems padeda. Mūsų specialybėje įsitvirtinti nėra paprasta. Kaip Jūs, brandžiosios kartos solistė, dabar galite padėti jauniems kolegoms? Tarkim, viena jauna mergaitė dainuoja vietoje manęs Vienos kraują – geranoriškai patariau, padėjau jai įeiti į spektaklį. Mūsų teatro scena nėra lengva, turime tai pripažinti. Čia atsidūręs pirmąkart, jaunas žmogus ar užsienio atlikėjas sutrinka. Kad priprastum prie jos erdvių, akustikos, atstumų, negana poros repeticijų, vieno spektaklio. Kuo galima jauniems žmonėms padėti? Pirmiausia – pritaikytu repertuaru. Mums, Rimo Geniušo grupei, buvo sudarytos ypatingos sąlygos: pasamdytas dirigentas, kuris labai daug dirbo su mumis kaip su viščiukais... Spektaklyje Karmen svarbus ansamblinis dainavimas, precizika, švarumas. Pagrindinis dirigentas tam neturi laiko. Rimo Geniušo buvo pasakyta: turite būti tvirti ir parengti, tada viskas atsivers. Iš tiesų, anuomet gerai įvaldę muzikinį tekstą, daug tvirtesni jautėmės scenoje. Dabar gyvename žiauraus kapitalizmo sąlygomis, kai kiekvienas privalo į sceną ateiti jau pasirengęs. Bet išsyk scenoje gerai nebūna. Jaunieji turi būti nuosekliai rengiami debiutui didžiojoje scenoje. Atėjus laikui, ryžotės palikti jaukų ir širdžiai mielą Kauno muzikinį teatrą. Troškote naujų iššūkių? Kaune buvo gera ir smagu, bet ilgainiui man ėmė klijuoti operetės dainininkės etiketę: paslanki, lanksti, žaisminga, balsas lengvas, skrajus... To aš kaip tik nenorėjau. Nors man patinka operetė, šį žanrą valdau gana gerai, bet tikrai neketinau juo apsiriboti. Pagrindinis mano tikslas buvo opera, rimti vaidmenys daug platesnėje erdvėje. Tai sakote iš savo patirties. Viena vertus, ir pati labai stengėtės, tačiau laiku ištiesta pagalbos ranka nulėmė tolesnę sėkmę. Kas Jus palaikė, suprato ir paskatino dirbant teatre? Teatre buvo labai daug brandžių kolegų, tokių kaip Sofija Jonaitytė, kuri – dabar tai suprantu – padėjo geru žodžiu, paskatinimu. Kai kas galbūt mane mylėjo, kai kas – ne. Tie, kurie nemylėjo, dar labiau spyrė tobulėti, judėti į priekį. Kartos keičiasi, jos turi keistis, nes jei jaunieji nepakeis vyresniųjų, atsiras tuštuma. Nemanau, kad kartų kaita – kažkas klaikaus, tai yra natūralu. Regina Šilinskaitė ir operos Žydė režisierius Günteris Krämeris 35 Martyno Aleksos nuotraukos Vis-à-vis Regina Šilinskaitė koncerte Opera J. Basanavičiaus gatvėje Jūsų kūrinių sąraše – Mozartas ir Verdi, Kutavičius ir Halévy... O kur dar vaikiški spektakliai. Gal tik Wagnerio nebuvo? Ką galite pasakyti apie dainininko universalumą? Buvo ir Wagneris – paruošiau Zyglindos partiją Valkirijoje. Vis dėlto manau, kad dainininkas neturėtų dainuoti visko. Pasaulyje yra besispecializuojančių dainininkų, vadinamųjų Wagnerio, Verdi atlikėjų. Jei būčiau galėjusi rinktis – dainuočiau bel canto. Patikėkit, buvo sunku pradėti nuo Mozarto Konstancos (Pagrobimas iš seralio). Kai mano kelyje atsirado šis vaidmuo, Mozarto dar nemokėjau gerai dainuoti. Mano amplitudė nemažo diapazono, bet ją valdyti buvo gana sunku. Tačiau neturėjau pasirinkimo – arba sutinki, arba ne. Jeigu tuo metu Lietuvoje, kaip visame pasaulyje, būtų veikusi agentų sistema, kai tavo agentas būtų rūpinęsis, kad gautum sau tinkamų vaidmenų... O aš buvau viena, laukiau skambučio, pasiūlymo arba pati beldžiausi... Pagaliau gavęs pasiūlymą, imiesi jo kaip iššūkio. Konstancą vertinu kaip gerą spyrį, galimybių patikrinimą. Kokią reikšmę teikiate sėkmingai karjerai? Kaip derinate ją su šeima ir namais? Nors daug dirbau ir man neblogai sekėsi, vis dėlto karjera netapo vieninteliu gyvenimo tikslu. Nesu iš tų menininkų, kuriems daugiau niekas neegzistuoja. Visą laiką rūpinausi šeima, taip pat ir tąja, iš kurios esu kilusi. Taip jau susiklostė, kad kartu su nauju pasiūlymu visada gaudavau rimtų asmeninių užduočių. Darbas teatre, nauji vaidmenys ir šeimos narių ligos, mirtys ėjo išvien. Juk balso, savo instrumento, negali atidėti į šalį – turėdavau dainuoti lydima skausmo ar širdgėlos, o tai kerta per balsą, nutrina atspalvius. Tokių laikotarpių, kai dainavau pro ašaras, buvo ne vienas. Dešimtį metų artimųjų ligos ir netektys pynėsi su naujais vaidmenimis ir karjera. Tačiau visada stengiausi niekam nekelti problemų, laiku atsirasdavau repeticijoje ar spektaklyje. Manau, kad karjera nieko verta, jei neturi artimų žmonių ir jais nesirūpini. Juk ji anksčiau ar vėliau pasibaigia. Aš žaviuosi artistais, kurie pasiekia tarptautinę šlovę, gauna didelius honorarus, 36 yra patenkinti savo specialybe. Tačiau tai – ne man. Man malonu nuvažiuoti į savo namus Molėtuose – ten gyvenimas ne toks žiaurus, ne toks sudėtingas kaip mūsų darbas, kuris labai labai sunkus. Jei galėčiau, atkalbėčiau tą, kuri jo imasi. Čia niekam nepasakysi, kad tau sunku. Negalėčiau neturėti kuo rūpintis, būti vieniša – mano charakteris visiškai kitoks. Jausdama būtinybę rūpintis kitais, pasirūpinate ir teatro žmonėmis: rengiate senjorų susitikimus, padedate tiems, kurie čia dirba, – esate teatro profesinės sąjungos pirmininkė. Ar dažnai pas Jus ateina pagalbos ieškančių žmonių? Ar Jums žinomos teatro problemos? Esu susipažinusi su įstatymais, kurie susiję su kultūros darbuotojais. Kitaip nesuprasčiau, kas kalbama, pavyzdžiui, apie atlyginimų grąžinimą. O su žmonėmis bendrauju kasdien. Šį darbą palyginčiau su psichologine, socialine tarnyba. Ar vestumėte teatro darbuotojus piketuoti, streikuoti? Nesu kraštutinių priemonių šalininkė. Profsąjungų veiklą reglamentuoja įstatymas. Ši veikla labai apribota, dėl to jos ganėtinai silpnos. Bet profsąjunga gali kalbėtis, diskutuoti ir derėtis su darbdaviais, kelti, viešinti problemas. Kitas dalykas, kurį matau Lietuvoje, – tai labai didelis žmonių supriešinimas ir suskaldymas. Kodėl žmonės priešinami? Dėl socialinės nelygybės. Kiršinami net skirtingos profesinės grupės – taip lengviau valdyti. Tai plati tema, daug galima apie tai kalbėti. Pačios profsąjungos nevienalytės ir suskilusios. Bet jeigu jos tarpusavyje nesusikalbės, reikalai negerės. Kokią regite savo užduotį, misiją? Gal kam nors teatre atrodo, kad profsąjunga yra trukdis, bet taip nėra. Šiuo metu mano pagrindinis uždavinys – įtikinti, kad profsąjunga yra ne tik viso kolektyvo, bet ir darbdavio pagalbininkė. Visada sakiau ir sakysiu, kad profsąjunga negina nenorinčių dirbti, ji gina norinčius gerai dirbti žmones ir siekia, kad būtų sudaromos tinkamos darbo sąlygos. Į šį postą atėjau ne savo noru, o susiklosčius aplinkybėms. Neketinu jame ilgai būti, bet šiuo metu nėra kas mane pakeistų. Galima pasamdyti profsąjungos lyderį iš šalies, tačiau esu tikra, kad toks neperprastų teatro sistemos. Mūsų darbo santykiai labai painūs, specifiniai. Kitas mano uždavinys – pastūmėti rentų įstatymo rengimą, pasiekti, kad atlikėjams būtų padidintos kompensacinės išmokos. Be to, dalyvauju Kultūros ministerijos projektuose – ne kaip menininkė, o kaip stebėtoja, kad būtų laikomasi Darbo kodekso. Taigi mano užduotis anaiptol nėra vien gesinti konfliktus, nors būna ir jų. Šiame darbe nuolat mokausi ir psichologijos, ir diplomatijos, ir teisės. Teatre ne kartą yra blykstelėję konfliktų. Ko tokiu atveju galima tikėtis iš profesinės sąjungos? Pirmiausia – paramos. Civilizuotoje visuomenėje profsąjunga veikia kaip tarpininkė, kuri kalbasi, derasi su darbdaviu. Tada kolektyvui kur kas lengviau pasiekti tikslą. Pas mus ši sistema dar silpna, nes profsąjungos narių mažiau nei darbuotojų. Dialogas būtų veiksmingesnis, jei darbdavys galėtų kalbėtis su pirmininku, o šis patikslintų, išaiškintų ir išgvildentų informaciją. Daugeliu atvejų konflikto būtų išvengta. Kaip aukštos pareigos profesinėje sąjungoje dera su kasdienėmis repeticijomis, dainavimu spektakliuose? Nelengva išlaikyti takoskyrą. Dažnai turiu įspėti pašnekovus, kad štai dabar kalbėsiu kaip solistė – prašau manęs išklausyti kaip dainininkės. Nebeturiu asmeninio laiko, laisvadienių. Jei žmogus mane sustabdo kalbindamas, negaliu sau leisti jo atstumti. Šiame darbe daug niuansų, o aiškių taisyklių nėra. Eidama į sceną stengiuosi pamiršti savo pareigas, o atidariusi savo namų duris palieku viską už durų. Ar jaučiatės solidari su kitais kultūros darbuotojais? Koks Jūsų ryšys su platesniais kultūrinės visuomenės sluoksniais? Labai glaudus: esu įtraukta į Kultūros komitetą prie trišalės tarybos, visą informaciją gaunu tiesiogiai. Kultūra, profesionali ar ne, turi būti vienalytė, kitaip žlugs. Visada sakau: Lietuva, lietuviai sugebėjo išsaugoti kultūrą penkiasdešimt sovietmečio metų. Jeigu dabar leisim išbarstyti visa, ką turime sukaupę, būsimos kartos mums nedovanos. Visą dešimtmetį paskyriau festivalio Molėtuose organizavimui – žmonės suvažiuodavo į jį iš visų pakraščių. Mačiau iš vidaus, kaip jiems sunku: lėšų nėra, finansavimo nėra, visi dirba altruistiniais pagrindais – bažnyčia sau, kultūros centras sau, ir galiausiai žmonės išsenka. Vasarą teko lankytis Baku, Azerbaidžane, kur pinigai byra iš naftos gavybos: ten miestas tiesiog dega atvira šviesa, ir tu kone alpsti nuo jos eidamas vakare gatve. Tai tik metafora: šviesus miestas yra gyvas miestas. Lietuvoje regioninį miestelį atvažiavęs randi skendintį tamsoje. Tamsa reiškia mirtį, sąstingį. Jei dar uždarysim bibliotekas, muziejus, kultūros centrus – kas tada? Šviesos skleidėjai – ne tos užgesusios lemputės, o žmonės, kurie ten gyvena ir pasiaukojamai dirba. Bet ir jie tvers tik iki tam tikros ribos... Susitikome pakalbėti apie jubiliejų, ar ne? O kalba pakrypo į kultūros padėtį. Tai plati ir skaudi tema, jai reikėtų skirti disputą platesniame rate, galbūt ir Bravissimo žurnale. O jubiliejai ateina ir praeina. Ar kartais nepasijuntate bejėgė kultūros baruose? Vienas žmogus, žinoma, bejėgis. Kitąsyk norisi bėgti į Labanoro girią, pasidaryti namelį medyje ir gyventi jame negirdint ir nematant jokių problemų. Bet esu maksimalistė, mano šeima patvirtins: jei ko imuosi, turiu pabaigti ir padėti tašką. O šioje veikloje aš nematau pabaigos, jos nebus. Čia mane apima neviltis – tikrai to taško neprieisiu! Kaip Don Kichotas su vėjo malūnais, turiu prisiversti ir suprasti, kad ši mane įsukusi veikla yra begalinė. A. a. Antanas Valuckas turbūt mane ruošė, kad jam išėjus likčiau tęsti jo darbo. Jis jau mirties patale kreipėsi į mane. Kaip galėjau jam atsakyti? Pats gyvenimas mane meta į tą verpetą. Dukrą Elzę irgi taip auklėjate? Elzė irgi tokia. Jai šešeri su puse, bet savo ryškiu charakteriu mamą pralenks. Ji – Dievo dovana. Ji atėjo, kai išėjo mano mama. Mes visi ja taip džiaugiamės. Mes tiesiog nespėjam gyventi – kaip būtų gera sustabdyti laiką! Dievo keliai nežinomi – niekad nežinai, kaip jis tave apdovanos. Apdovanojo artėjant jubiliejui... Ką dar norėtumėte tarti skaitytojams? Noriu pasakyti, kad su karjera atsisveikinsiu lengvai. Turiu labai daug spektaklių, naujų vaidmenų, dar kurį laiką būsiu reikalinga. Manęs laukia Ernanis, kur dainuosiu Elvyrą, Onutės Narbutaitės opera Kornetas. Rengiu ir kamerinės muzikos programą su latvių pianistu Mariu Skuja. Joje dainuosiu naują Menotti kūrinį, Poulenco, Prokofjevo miniatiūras, kurias stengsiuos paversti žodžio ir balso teatru. Nors esu dainavusi daug kamerinės muzikos, dar norėčiau su ja pabūti. Prireiks laiko, atskirų studijų, susikaupimo, nes ją dainuoti daug sunkiau nei operą – nepasislėpsi nei už dekoracijų, nei už scenos partnerių. Tai toks mano jubiliejinis projektas. Esu laiminga, kad mano jubiliejus tikras, nes labai daug dirbu ir nejuntu metų naštos. Atėjus laikui pasitrauksiu, ir kas ten žino, kur vėjas mane nuneš. Linkėdama palankių vėjų ir gražaus artėjančio jubiliejaus, nuoširdžiai dėkoju už pokalbį. Solistės sukakčiai skiriamas 2014 m. sausio 4 d. operetės Šikšnosparnis spektaklis, kuriame Regina Šilinskaitė atlieka pagrindinį Rozalindos vaidmenį. 37 Trumpai Sveikinimai mecenatei! Operos reveransas primadonai Irena Milkevičiūtė su dukra Asmik Grigorian ir Gehamu Grigorianu Lapkričio 16 d. teatre vykęs koncertas buvo ypatingas – dedikuotas vienai ryškiausių visų laikų Lietuvos operos dainininkių Irenai Milkevičiūtei. Scenoje greta primadonos pasirodė jos buvusios studentės, dabar – ryškios operos žvaigždės Asmik Grigorian, Joana Gedmintaitė, Aušrinė Stundytė (Vokietija), ilgamečiai scenos partneriai Gehamas Grigorianas (Armėnija) ir Badri Maisuradzė (Gruzija). Griežė LNOBT simfoninis orkestras, dirigavo Robertas Šervenikas. Vakarą vedė muzikologas Viktoras Gerulaitis. Koncerte skambėjo gražiausios solistų repertuarų arijos ir duetai – Verdi, Puccini, Rossini, Čaikovskio, Wagnerio, Dvořáko ir kitų autorių kūriniai. Konstantino Stašio premijos teikimas: Raminta Kuprevičienė su LNOBT baleto trupės direktore Rūta Butviliene ir meno vadovu Krzysztofu Pastoru Lapkričio 15 d., prieš spektaklį Čiurlionis, LNOBT baleto trupė pasveikino savo mecenatę p. Ramintą Kuprevičienę jos 75 metų jubiliejaus proga. P. Kuprevičienė kadaise neišsipildžiusią svajonę šokti baletą įgyvendina remdama savo mėgstamą meno rūšį. Jau daugiau kaip dešimtmetį jos svari ir tyli parama padeda LNOBT trupės šokėjams tobulėti, įgyvendinti savo svajones. P. Kuprevičienė yra savo senelio, Vilniaus burmistro Konstantino Stašio, premijos steigėja. Tarp premiją pelniusių solistų – Rūta Juodzevičiūtė, Igoris Zaripovas, Nerijus Juška, Olga Konošenko, Rasa Taučiūtė, Nailia Adigamova, Inga Cibulskytė ir daugelis kitų. Taip pat remiamos solistų stažuotės, repetitorių atvykimas, knygų apie baletą leidyba, prieš metus p. Kuprevičienė padėjo iš esmės atnaujinti baleto repeticijų salių garso ir vaizdo aparatūrą. Kitame Bravissimo numeryje spausdinsime pokalbį su mecenate, kurį ji užbaigia raginimu remti meną. Prisidedame prie šio raginimo ir sveikiname jubiliatę! Startavo LNOBT operos solistų stažuotojų programa Figaro vedybos. Martyno Aleksos nuotraukos Veiklioji Orfėjaus lyros taryba: Nerija Kasparienė, fondo pirmininkė Birutė Vizgirdienė, Daiva Maurukė, Nijolė Galinienė Paramos fondas Orfėjaus lyra mini veiklos 10-metį Spalio 20 d. įvyko jubiliejinis LNOBT paramos fondo Orfėjaus lyra pokylis. Nuo 2003 m. gyvuojantis fondas remia menininkus. Pasak fondo vadovės Birutės Vizgirdienės, per veiklos dešimtmetį Orfėjaus lyra labdarai ir paramai surinko daugiau kaip 500 tūkst. litų. Buvo paremtos solistų stažuotės, 22 jauniesiems menininkams skirtos stipendijos, nupirkti aštuoni pučiamieji instrumentai LNOBT orkestrui, choro moterims – koncertiniai kostiumai, paremta knygos apie dirigentą Joną Aleksą leidyba, operų Karmen, Lietuviai, Otelas pastatymai. Be to, nuo 2009 m. Operos švyturių apdovanojimuose teikiamos Orfėjaus lyros įsteigtos premijos geriausiam antraeilio vaidmens atlikėjui ir Metų debiutantui. 38 Lapkričio 8–9 d. Wolfgango Amadeus Mozarto operos Figaro vedybos spektakliuose debiutavo trys jauni dainininkai – LNOBT operos stažuotojai. Mecosopranas Vilija Mikštaitė (ji atliko Marcelinos vaidmenį), bosas Raimundas Juzuitis (sodininkas Antonijus) ir sopranas Monika Sakalauskaitė (dainavo sodininko dukrą Barbariną) nuo šio rudens yra LNOBT operos stažuotojai. Tai nauja teatro programa, kurios tikslas – ugdyti jaunus operos solistus ir suteikti jiems galimybę dalyvauti LNOBT spektakliuose. Dar viena šios programos dalyvė – pianistė koncertmeisterė Kristina Siomka. LNOBT operos solistų stažuotojų programos nuostatuose numatyta, kad joje gali dalyvauti solinio dainavimo specialybės absolventai ir savarankišką karjerą pradedantys jauni atlikėjai, jau dainuojantys muzikiniame teatre ir norintys patobulinti sceninius įgūdžius. Ši programa, kiekvienam stažuotojui sukuriant individualią ugdymo strategiją, turėtų tapti pradedančiųjų operos solistų profesinio gyvenimo atspirties tašku. Stažuotės metu lavinama vokalinė technika, interpretacija, aktorinis meistriškumas, vaidybos, dainavimo lietuvių ir užsienio kalbomis įgūdžiai, muzikinio stiliaus suvokimas. Kandidatai į solistus stažuotojus buvo atrinkti 2013 m. kovo pradžioje vykusioje didžiojoje solistų perklausoje. Tokias perklausas LNOBT užsibrėžė rengti kasmet. Programai vadovauja teatro generalinio direktoriaus pavaduotoja Laima Vilimienė, menine kokybe rūpinasi teatro muzikos vadovas Robertas Šervenikas, o eigą koordinuoja Meninės veiklos tarnybos vadovė Audronė Juozauskaitė. Coda 1 KRYŽIAŽODIS Sudarė Viktoras Paulavičius 7 2 4 2 9 KLAUSIMAI 3 3 5 6 10 8 9 14 15 8 10 11 12 13 16 4 14 18 19 20 12 6 7 17 1 5 13 11 1. Dirigento Geniušo vardas. 2. Po trečiojo skambučio ... į salę neįleidžiami. 3. Kompozitorius, pasistatęs teatrą savo operoms. 4. Nedidelė pjesė ar scena tarp spektaklio veiksmų. 5. Ir paukštis, ir mergina iš Zdeněko Fibicho operos. 6. Franzo Leháro operetė Šypsenų ... . 7. Operos Mefistofelis autorius. 8. Personažas iš Georges’o Bizet operos. 9. Vokiečių muzikologas, funkcinės muzikos teorijos autorius. 10. Vienas populiariausių Richardo Wagnerio kūrybos puslapių – Valkirijų ... . 11. Šalis, kuriai atstovauja operos Mediumas autorius. 12. 1600 m. sukurta opera. 13. Kompozitoriaus, parašiusio operą vaikams Nykštukas Nosis, vardas. 14. Personažas Amilcare's Ponchielli Džokondoje. 15. Juliaus Juzeliūno opera. 16. Vyriausiasis dievas iš Reino aukso. 17. Jį savo dainoje žada papuošti Ūdrys. 18. Tokią operą sukūrė ir JeanasBaptiste’as Lully ir Christophas Willibaldas Gluckas. 19. Kūno dalis, ypač svarbi dirigentui. 20. Didžiausias emocinis pakilimas atskiroje kūrinio dalyje. Teisingą atsakymą sužinosite paeiliui surašę sunumeruotas raides. Atsakymą siųskite redakcijos adresu. Galite rašyti ir el. paštu. Burtais išrinksime skaitytoją, kuris dovanų gaus teatro įsteigtą prizą. GEGUŽĖS–BIRŽELIO NUMERYJE SPAUSDINTO KRYŽIAŽODŽIO ATSAKYMAI: 1. Raimonda, 2. Erodas, 3. Atėnai, 4. Krikščiūnaitė, 5. Don, 6. Staiga, 7. Gintaro, 8. Kanada, 9. Amačiai, 10. Antraktas, 11. Laisvasis, 12. Verizmas, 13. Jautis, 14. Perlai, 15. Beatos, 16. Mirela, 17. Bis, 18. Liuksemburgas, 19. Mažoras. TEISINGAS ATSAKYMAS: KOLORATŪRA. Pakvietimus į spektaklius laimėjo: Eglė Janušonytė, Benigna Tvarijonienė ir Lina Prunskaitė. Dėl pakvietimų prašome kreiptis tel. (8 5) 2610493 arba el. paštu [email protected]. Bravissimo ISSN 1822-3001 Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro leidžiamas žurnalas 2013/2014 m. Lapkritis/Gruodis/Sausis Nr. 7/8 (76/77) Redakcinė kolegija: Laima Vilimienė (pirmininkė) Beata Baublinskienė Leonidas Donskis Edmundas Gedgaudas Živilė Ramoškaitė Rūta Stanevičiūtė Janina Stankevičienė Helmutas Šabasevičius Eglė Ulienė Žurnalo redaktorė Beata Baublinskienė Dizainerė Vaida Bakienė Kalbos redaktorė Danutė Ulčinskaitė Fotografas Martynas Aleksa Vadybininkas Nerijus Masevičius Spausdino UAB Indigo Print Redakcijos adresas: A. Vienuolio g. 1, 01104 Vilnius Tel. 261 04 93 [email protected] http://www.opera.lt Tiražas 1650 egz. 39
Similar documents
Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro žurnalas
kviečiame žiūrovus išvysti amžinąjį meilės mitą apdainuojantį baletą Tristanas
ir Izolda pagal Richardo Wagnerio muziką. Spektaklio choreografas – LNOBT
Baleto trupės meno vadovas Krzysztofas
Pasto...
