Žurnalas „Dailė“

ISSN 0130-6626
dailë ’2014/2
art
Eglė Čėjauskaitė-Gintalė. Segė Kryptys. 2012
3-ioji Lietuvos šiuolaikinio meno kvadrienalė „Dailė ant vėliavos stiebo (Q14)“
dailë ’2014/2
art
artseria
Vilnius, 2014
Lietuvos dailininkų sąjungos žurnalas / Art Review of Lithuanian Artists’ Association (64)
www.ldsajunga.lt www.artseria.lt
Redakcinė taryba / Editorial Board
dr. Lolita Jablonskienė, dailėtyrininkė, Nacionalinės dailės galerijos vadovė
dr. Ingrida Korsakaitė, dailėtyrininkė
dr. Viktoras Liutkus, dailėtyrininkas, VDA muziejaus direktorius
dr. Ramutė Rachlevičiūtė, dailėtyrininkė, Tarptautinės dailės kritikų asociacijos
(AICA) Lietuvos sekcijos prezidentė
Diana Stomienė, Lietuvos meno galerininkų asociacijos prezidentė
Edita Utarienė, Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkė
Sudarytoja / Editor in Chief
dr. Danutė Zovienė
Dizainerė / Designer
Ramunė Januševičiūtė
Fotografas / Photographer
Kęstutis Stoškus
Kalbos redaktorė / Lithuanian Language Editor
Asta Stirbytė
Vertėja / Translator
Aldona Matulytė
Žurnalą remia /
This publication was made possible through subsidiary of:
Iš SRTRF 2014 m. projektui „Dailės analizė ir sklaida žurnale Dailė“ skirta 90 tūkst. Lt.
Žurnale „Dailė 2014/2“ (apimtis – 22 spaudos lankai) projektui „Dailės analizė ir sklaida
žurnale Dailė“ SRTRF parama skirta 12 spaudos lankų
© artseria, Dailininkų sąjungos leidykla, 2014
Leidžiamas nuo 1960 m., atnaujintas 1997 m.
Nuo 1999 m. eina du kartus per metus
Meninio apipavidalinimo idėja – Eugenijaus Karpavičiaus (1953–2010)
Nr. 64
ISSN 0130-6626
Prenumeratos indeksas 5288
Žurnale spausdinamų straipsnių autorių nuomonė nebūtinai sutampa
su redakcijos nuomone – Red.
Dailininkų sąjungos leidykla artseria
Vokiečių g. 4/2, LT-01130 Vilnius, www.artseria.lt
tel. (8 5) 262 4959; el. paštas: [email protected]; [email protected]
Tiražas 700 egz.
Spausdino / Printed by UAB BALTOprint
Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius
I viršelio p.: Mikalojus Povilas Vilutis. Mėlynas riteris. 1990, serigrafija, 33 × 40 cm.
Iš Mikalojaus Povilo Vilučio kūrybos parodos, spalio 30–lapkričio 29 d.
vykusios VDA ekspozicijų salėse „Titanikas“. Kuratorės Jurga Minčinauskienė ir
Kristina Kleponytė-Šemeškienė.
IV viršelio p.: Remigijus Kriukas. Žydėjimas. 2008, karšto stiklo formavimas, pjaustytas,
šlifuotas, poliruotas stiklas, akmuo, h 20 cm
Dėkojame Lietuvos dailės muziejui, Nacionalinei dailės galerijai, Lietuvos meno
galerininkų asociacijai, galerijoms „Arka“, „Meno parkas“, „Kairė–dešinė“, „Laiptai“, KKKC
ir visiems dailininkams už suteiktą galimybę pasinaudoti iliustracine medžiaga.
Sudarant žurnalą talkino dailėtyrininkė Aistė Paulina Virbickaitė.
Žurnale panaudotos Vaidoto Aukštaičio, Jurio Bergins, Laimos Buivydaitės,
Evaldo Ivanausko, Ramunės Januševičiūtės, Tomo Kapočiaus, Vytauto Karčiausko,
Aistės Kisarauskaitės, Kristinos Laidauskaitės, Antano Olbuto, Dalios Truskaitės,
Simonos Radzevičiūtės, Aleksandro Sidorenkos, Gintauto Trimako, Monikos Urbutytės,
Arturo Valiaugos, Aliaus Vogėlos, Arvydo Žalpio nuotraukos.
t u r i n y s
/
c o n t e n t s
te­ma: kūrybinės industrijos / theme: creative industries
5
Sonata Baliuckaitė
Kada ateis laikas pirkti šiuolaikinį meną? Ar šiuolaikinis menas palauks? /
When will the time to buy contemporary art come? Or will contemporary art have to wait?
parodos / exhibitions
15
28
36
42
48
52
56
Kristina Stančienė
Q14: kintančios idėjų ir ekspozicijų erdvės / Q14: changing spaces of ideas and expositions
Meno mugė „ArtVilnius ’14“ spaudos puslapiuose / Press coverage of Art Fair ArtVilnius ’14
Nijolė Nevčesauskienė
Baltijos šalių vienybės simboliai parodoje „Kelias / Ceļš / Kett“ /
Symbols of unity of the Baltic States at the exhibition Kelias / Ceļš / Kett
Rita Mikučionytė
Peizažo viražai keramikoje / Turns of a landscape in ceramics
Marius Burokas
Rekonstruktoriaus žaidimai. Mindaugo Navako retrospektyvinė paroda Nacionalinėje dailės galerijoje /
The Reconstructor’s games
Iveta Jaugaitė
Stasio Žirgulio erdvės filosofija ir vaizdinių archetipai /
Stasys Žirgulis’ retrospective: space philosophy and image archetypes
Aldona Žemaitytė-Petrauskienė
Sidabrinis gobelenų šnabždesys / Silver whisper of tapestries
procesas / process
61
65
72
76
82
Ignas Kazakevičius
Kūrybinės industrijos: Klaipėdos atvejis / Creative industries: Klaipėda’s case
Jurgita Ludavičienė ir Eglė Ganda Bogdanienė
Tekstilė: aistringa ir absoliuti / Textile: passionate and absolute
Kristina Genevičė
Atgal į ateitį: senoji ir šių dienų keramika / Back to the future: old and present-day ceramics
Žydrūnas Mirinavičius
Stiklo erdvės / Spaces of glass
Miglė Morkūnaitė
„Vitrum Balticum ’14“ – stiklo grynumo keliu / Vitrum Balticum ’14 – along a pure way of glass
personalijos / portraits
87
96
106
112
118
124
Erika Grigoravičienė
Ramunė Vėliuvienė: laiko formos, arba Menas – būdas ištverti gyvenimą /
Ramunė Vėliuvienė: time forms, or Art is a way to endure life
Raimonda Kogelytė-Simanaitienė
Gyvenimą susieję su stiklu... / Life devoted to glass: Remigijus Kriukas and Indrė Stulgaitė-Kriukienė
Rūta Taukinaitytė-Narbutienė
Rimantas Dūda: raidė ir oda / Rimantas Dūda: the letter and leather
Mindaugas Klusas
Vytautas Karčiauskas: „Idėja vertingesnė už kūrinį“ /
Vytautas Karčiauskas: “The idea is more valuable than an artwork”
Eglė Dean
Antanas Olbutas: unikalus plastikos estetas / Antanas Olbutas: a unique aesthete of plastic art
Aistė Kisarauskaitė
Aido Bareikio Skudurinės Onutės, Frankenšteinai ir kiti atstumtieji /
Aidas Bareikis’ Raggedy Anns, Frankensteins and other outcasts
pasaulis / world
131
134
138
Sandra Skurvida
Lietuviški sodiniai Niujorke / Lithuanian Plantings in New York City
Aistė Paulina Virbickaitė
Berlyno bienalė keičia veidą? / Is the Berlin Biennale changing its face?
Arvydas Žalpys
Singapūro mugė MIA&D / MIA&D Singapore 2014
palikimas / heritage
143 Aušra Rožankevičiūtė
Litvakų kultūros ir meno proveržiai Lietuvoje: chronologinė apžvalga /
The outbursts of Litvaks’ culture and art in Lithuania: a chronological review
146 Vida Mažrimienė
Žodžio maestro Aleksis Rannitas: tarp Wiiralto, Čiurlionio, Jonyno ir kitų... /
Aleksis Rannitas – Maestro of the Word
150 Aldona Dapkutė
Kūryba kaip prigimties šauksmas
152 Paroda dviem
kronika / chronicle
155
t e ­m a :
k ū r y b i n ė s
i n d u s t r i j o s
Mindaugo Navako parodos „Šlovė buvo ranka pasiekiama“, vykusios Nacionalinėje dailės galerijoje, lauko ekspozicijos fragmentas
4
t e­m a
Sonata Baliuckaitė
Kada ateis laikas pirkti šiuolaikinį meną?
Ar šiuolaikinis menas palauks?
Pastaraisiais metais Lietuvos valstybės kultūros politikoje
vyko ženklių pokyčių. Vienas ryškiausių – Kultūros ministerijos
projektų finansavimo funkcijų perdavimas biudžetinei įstaigai
Lietuvos kultūros tarybai. Nuo 2005 m. iki 2013 m. kasmet
muziejinėms vertybėms įsigyti buvo skiriama nuo 300 tūkst.
iki 500 tūkst. litų. Lėšos būdavo paskirstomos ministerijai
pavaldiems nacionaliniams ir respublikiniams muziejams.
Pagal Kultūros ministerijos pateiktus duomenis, dėl vykusios
pertvarkos 2013 m. konkursas dėl muziejinių vertybių įsigijimo
neįvyko, o 700 tūkst. litų suma buvo perkelta į 2014-uosius,
kuriais toliau disponuoja Lietuvos kultūros taryba. Taigi 2013 m.
valstybės finansavimo muziejinėms vertybėms įsigyti nebuvo.
Galima teigti, kad 2013 m. dabar kuriančių menininkų
darbus pirko tik privatūs kolekcininkai, meno fondai, kai
kuriuos menininkus palaikė valstybės stipendijos. Ne paslaptis,
kad vienas svariausių buvo kolekcininkų Viktoro ir Danguolės
Butkų palaikymas: formuodami Modernaus meno centro
kolekciją, jie per kelerius metus surinko maždaug 3 tūkstančių
profesionalaus meno kūrinių kolekciją, iki šiol perka naujausius
kūrinius iš menininkų bei galerijų.
Pokalbio apie šiuolaikinio meno kolekcijas Lietuvos dailės
muziejuje, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje,
kūrinių įsigijimo strategijas pakvietėme Lietuvos dailės
muziejaus direktorių Romualdą Budrį, Nacionalinės dailės
galerijos vadovę dr. Lolitą Jablonskienę, Nacionalinio
M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorių Osvaldą Daugelį.
Šiuo metu viešojoje erdvėje gana aktyvią kolekcionavimo
veiklą vykdo Lietuvos išeivijos dailės fondas ir „Lewben
Art Foundation“. Apie jų veiklą, kolekcijų viešinimo būdus
mintimis dalinasi investicijų bendrovės „Enercom Capital“ (EC)
valdybos pirmininkas, dabar EC įsteigtų fondų – Lietuvos
išeivijos dailės (LIDF) bei „Lewben Art Foundation“ (LAF)
įkūrėjas, Tate’o muziejaus kolekcijos įsigijimo komiteto
narys Vilius Kavaliauskas. O apie antrinės meno rinkos
platformą Lietuvoje – septynerius metus veikiančio Vilniaus
aukciono galerijos „Kunstkamera“ vadovė menotyrininkė
dr. Simona Makselienė.
Kitas svarbus kūrybinių ir kultūrinių industrijų katalizatorius –
tarptautinė meno mugė „ArtVilnius“. Į klausimus, ar valstybė turi
remti dabar jau šeštą kartą vyksiančią tarptautinę šiuolaikinio
meno mugę „ArtVilnius“, kas perka šiuolaikinius meno kūrinius,
atsako Lietuvos meno galerininkų asociacijos prezidentė,
meno mugės „ArtVilnius“ bei galerijos „Meno niša“ vadovė
Diana Stomienė.
Kokia Lietuvos dailės muziejaus (LDM) šiuolaikinių meno kūrinių
įsigijimo sistema?
Lolita Jablonskienė: Lėšų, gaunamų už parduotus bilietus
ir kitas paslaugas, muziejaus bendrajame biudžete yra labai mažai, o struktūrinio finansavimo šiuolaikiniams meno kūriniams
įsigyti nėra. Lietuvos dailės muziejaus kaupiamas XX–XXI a. Lietuvos dailės rinkinys yra skirstomas pagal rūšis (tapyba, grafika,
fotografija, medijų menai, skulptūra), o atskiro šiuolaikinio meno
rinkinio nėra.
Kūrinių įsigijimas vykdomas šiomis pakopomis: Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG) ir kituose LDM padaliniuose dirbantys rinkinių saugotojai bei parodų kuratoriai pateikia siūlymus
muziejuje veikiančiai Rinkinių komisijai. Ši įvertina realias kūrinių
įsigijimo galimybes. Galiausiai, apsvarstęs Rinkinių komisijos siūlymus, žodį taria muziejaus direktorius Romualdas Budrys. Reikėtų pabrėžti, jog muziejaus statute įtvirtinta, kad muziejus perka
įvairaus pobūdžio kūrinius pagal kiekvieno muziejaus padalinio
profilį. Tai ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės menas, ir XIX a.
Lietuvos dailė, gintaras, laikrodžiai, ir XX–XXI a. dailė etc. Direktoriaus pasirašytas prašymas finansuoti kūrinių įsigijimą pateikiamas Lietuvos kultūros ministerijai, dabar – Kultūros tarybai, kurios
ekspertai svarsto visų muziejų pateiktas paraiškas. Kadangi lėšų,
skiriamų visiems muziejams, yra apgailėtinai mažai, šiuolaikinio
meno kūrinių įsigyjame nedaug.
O kaip tvarkosi Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus?
Osvaldas Daugelis: Keletą pastarųjų metų valstybės šiuolaikinio meno finansavimas buvo nulinis, tad kasmet iš savo biudžeto kūriniams įsigyti mes skiriame 20 tūkst. litų. Žinoma, brangių
ir vertingiausių kūrinių neįperkame, tačiau stengiamės įsigyti
tiražuojamus darbus arba archyvinę medžiagą.
Šiuo metu ypač stipri motyvacija pirkti lūžio kartos menininkų kūrinius. Atsižvelgiame į esamą ekspoziciją, kurių menininkų
kūrinius turime, o kurių – ne. Stebime dabar aktyviai kuriančius
menininkus ir stengiamės turėti jų kūrinių. Pastaraisiais metais
įsigijome Eimučio Markūno, Eglės Velaniškytės, Eugenijaus Varkulevičiaus, Naglio Ryčio Baltušniko, Evaldo Pauzos, Edmundo
Saladžiaus, Gintaro Kamarausko ir kitų menininkų darbų. Taip pat
pildome Jurgio Mačiūno kabinetą, perkame Kaune veikusios grupės „Post Ars“ kūrybą.
Kokius šiuolaikinio meno kūrinius Lietuvos dailės muziejus įsigijo pastaraisiais metais?
Lolita Jablonskienė: Rengdamiesi NDG atidarymui, aktyviau
pirkome XX a. pabaigoje pradėjusių kurti ir pokytį meno istorijoje lėmusių menininkų darbus. Įsigijome Eglės Rakauskaitės,
5
t e­m a
Mindaugo Navako ankstesnių ir vėlesnių darbų, Artūro Railos,
Deimanto Narkevičiaus, Česlovo Lukensko kūrinių – visus juos
galima pamatyti mūsų nuolatinėje ekspozicijoje. Taip pat esame įsigiję kelis svarbius XX–XXI a. lūžio laikotarpio menininkų
kūrinius, kurie saugomi fonduose. Tai ir Gedimino bei Nomedos
Urbonų kompleksinė tarpdisciplininė instaliacija „Transakcija“, ir
Artūro Railos kūrinys „Tai yra didelis ir sunkus darbas menininkui
įgarsinti motociklą“, pristatantis institucijų kritikos ir menininko
bendradarbiavimo su bendruomenėmis kryptį. Turime „Akademinio pasiruošimo grupės“ skaidrių instaliaciją „Sugautas Lietuvoje“,
analizuojančią imigracijos ir imigrantų Lietuvoje temą, Audriaus
Novicko, Dainiaus Liškevičiaus, Dariaus Žiūros ankstyvųjų kūrinių.
Kai kuriuos meno kūrinius, ypač fotografijas, mums padovanojo patys menininkai, daugiausia tie, kurie gavo valstybės
stipendijas. Pavyzdžiui, mes vieni pirmųjų parodėme Algirdo
Šeškaus fotografijų archyvą „Vilnius. Pohulianka“; vėliau fotografijas menininkas padovanojo LDM. Taip pat gavome Aleksandro
Macijausko, Algimanto Kunčiaus, Rimaldo Vikšraičio, Remigijaus
Treigio ir kt. fotografijų. Tikimės, kad tokiu būdu pavyks praplėsti
bent jau tiražuojamų kūrinių kolekciją.
Kas stabdo meno kūrinių įsigijimą? Ar valstybės skiriamų lėšų trūkumas yra pagrindinė problema? Kokie galimi jos sprendimo būdai?
Lolita Jablonskienė: Viena iš problemų, yra mano jau minėtoji kūrinių įsigijimo procesą valdanti grandinė, kuri ne visada veikia
be trukdžių. Kai pradėjome pirkti šiuolaikinio meno kūrinius, Kultūros ministerijos ekspertų komisija ne visuomet įvertindavo šiuolaikinio meno svarbą. Stigo informacijos, pažinimo. Todėl mums
nepavyko įsigyti šiuolaikinių menininkų kūrinių, kurių iš tikrųjų
norėjome. Vėliau jų tiesiog nebeliko meno rinkoje, nes buvo nupirkti žymių pasaulio muziejų, privačių kolekcininkų. Kartais būna
trukdžių ir muziejaus viduje, nes pirkimas, kaip jau minėjau, vyksta
plačiu mastu: įsigyjama ir senosios Lietuvos dailės, ir Vakarų, ir
vaizduojamosios, ir taikomosios dailės, gintaro objektų ir t. t. Lėšų,
kurios skiriamos visiems Lietuvos muziejams, yra nedaug; kai LDM
Nacionalinė dailės galerija, salės „Tarp mito ir kasdienybės“ ekspozicijos fragmentas
6
Rinkinių komisija formuoja perkamų darbų sąrašą, brangesniems
šiuolaikinio meno kūriniams įsigyti dažnai nepakanka pinigų.
Mažėjant kultūros finansavimui Europoje, atsiranda ir kitokių
kolekcionavimo formų – muziejai perka meno kūrinius (ypač
tiražuojamus) bendrai. Žinoma, tuomet turi būti apibrėžiamas
disponavimas tokiu kūriniu: kaip rodyti, kokios autoriaus teisės
etc. Manau, tokio malonaus laikotarpio, koks buvo Lietuvoje
10-ajame dešimtmetyje, kai valstybė skyrė specialų dėmesį šiuolaikinio meno kūrinių įsigijimui, dar teks ilgai laukti, todėl NDG,
kaip LDM padaliniui, reikia galvoti ir apie mišrias kūrinių rodymo
bei įsigijimo galimybes.
Osvaldas Daugelis: Jau ne kartą esu minėjęs, jog už pinigus,
skirtus valstybės premijoms, reikėtų pirkti jų laureatų kūrinius.
Manau, valstybė privalo turėti Nacionalinės premijos laureatų
kūrinių, kurių dabar tiesiog neišgalima nupirkti. Tai būtų paskata
menininkui kurti naujus darbus, jis gautų finansinį palaikymą,
jam būtų suteikta garbė. Nauda būtų abipusė ir menininkui, ir
valstybei.
Diana Stomienė: Prieš 15 metų vyko diskusija, ar reikalinga
Lietuvoje Nacionalinė dailės galerija. Džiugu, kad ši idėja materializuota. Tuomet buvo keliami tikslai, kad muziejus įsigytų
daugiau šiuolaikinių menininkų kūrinių. Gaila, kad šis įsigijimas vyksta tikrai ne taip, kaip turėtų. Manau, esant sudėtingai
ekonominei padėčiai, ne vien valstybė turėtų prie to prisidėti.
Ekonomika atsigauna labai lėtai ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Muziejai turi įvairių galimybių įsigyti kūrinių: galima ieškoti investuotojų, kolekcininkų, rėmėjų, kurie nupirktų muziejui
darbą. Labai svarbu, jog tarp menininkų, meno kolekcininkų,
verslininkų susiformuotų tradicija dovanoti kūrinius muziejui ir
tai jiems būtų prestižo reikalas.
Kurie šiuolaikiniai menininkai arba kūriniai turėtų būti muziejaus
rinkiniuose?
Lolita Jablonskienė: Kai buvo rengiama nuolatinė NDG ekspozicija, peržiūrėjusi, pavyzdžiui, sovietmečio rinkinį, įsitikinau,
t e­m a
jog jis labai įvairus. Jame yra ir svarbių, ir mažiau reikšmingų to
paties menininko kūrinių, yra menininkų, kurie galbūt vieną kartą pasirodė, sukūrė kažką įdomaus ir reikšmingo, o paskui tarsi
pasitraukė iš meninio gyvenimo. Man patinka tame rinkinyje atsiveriantis vaizdas, nes jis parodo įvairovę.
Formuojant XX–XXI a. LDM meno kūrinių rinkinį, taip pat verta
pamąstyti, kaip perteikti mene atsiradusį susisluoksniavimą, atspindėti laikotarpį bei pristatyti tarptautinį pripažinimą pelniusius
populiarius ar mažiau žinomus, tačiau Lietuvoje aktyviai kuriančius menininkus. Tikrai svarbu įsigyti menininkų, kurie dalyvauja
Venecijos bienalėse, šiuolaikinio meno parodoje „Documenta“,
kituose prestižiniuose pasauliniuose renginiuose, kūrinių. Kad į
juos patektų, jie pereina kompetentingų kuratorių atranką. Kita
vertus, manau, svarbu kaupti ir menininkų, prasmingai kuriančių
tik Lietuvos kontekste, kūrybą. Vyraujanti šio laikotarpio įvairovė
turėtų atsispindėti muziejaus kolekcijoje.
Romualdas Budrys: Muziejaus misija pirmiausia yra rinkti,
saugoti paveldą bei atspindėti istorinį spektrą. Neapsiribojame
vien šiuolaikiniu menu, perkame plačiai: liaudies, taikomąjį meną,
gintarą etc. Laikas patikrina ir pamatuoja meną, tikrasis produktas
išlieka, todėl šiuolaikiniai menininkai dar sulauks savo laiko. Dabar jie turi puikių galimybių savo kūrybą rodyti meno galerijose,
parodose. Pagal dabartinę valstybės rėmimo sistemą menininkai
gauna stipendijas, iš kurių gali gyventi ir kurti. Jų kūrinius perka
kolekcininkai, privatūs asmenys. Meno rinka dabar tikrai stipresnė
nei, tarkime, prieškario laikotarpiu.
Tačiau ar valstybei, muziejui nereikia kūrinių, kuriuos jau įvertino pasaulinio lygio ekspertai, menininkų, kurie dalyvavo tarptautiniuose renginiuose? Juk nemažai tokių kūrinių jau pateko į privačias
kolekcijas.
Romualdas Budrys: Tokie renginiai kaip Venecijos bienalė
ar institucijos, pavyzdžiui, Šiuolaikinio meno centras Vilniuje,
labiau yra laboratorija, atliekanti edukacinę funkciją. Jie mano,
kad atrenka geriausius, bet taip tikrai nėra. Beje, pasaulinė praktika rodo, kad dauguma garsiausių muziejų, tarp jų ir Luvras
Paryžiuje, radosi privačių kolekcijų pagrindu. Taigi puiku, kad
kūrinius perka privatūs kolekcininkai. To tikrai nereikėtų bijoti,
tik skatinti.
Ar muziejus turi privačių rėmėjų?
Lolita Jablonskienė: Prieš penkerius metus pradėjusi veikti
NDG negalėjo tikėtis išsyk įgyti tokią reputaciją, kad privatūs rėmėjai mumis pasitikėtų ir skirtų lėšų. Tačiau pamažu formuojasi
žmonių, su kuriais bendradarbiaujame, tiesa, daugiausia rengdami parodas, būrys.
Apskritai bendradarbiavimas su kolekcininkais muziejui yra labai svarbus, nes, valstybei neskiriant pakankamai lėšų kūriniams
įsigyti, turi būti galimybė pasiskolinti kūrinius iš privačių asmenų.
Mes tai darome labai dažnai.
Osvaldas Daugelis: Mūsų meno rinka, deja, dar neprilygsta
tarptautinei rinkai. Dažnai Lietuvoje turtingi meno kolekcininkai
būna pirmesni už mus, todėl vertingi meno kūriniai nepatenka į
muziejus. Tačiau labai džiaugiamės turėdami privačių rėmėjų, kurių
indėlis labai svarbus pildant muziejaus kolekciją. Bendradarbiaujame su „Lewben Art Foundation“, Lietuvos išeivijos dailės fondu, kuris dovanojo vertingą Jono Rimšos kūrinių kolekciją, rėmėjų dėka
papildėme „Fluxus“ kabinetą. 150 tapybos ant popieriaus kūrinių
kolekciją padovanojo Eva Kentler; iš Janinos Monkutės-Marks gavome popmeno kūrinių rinkinį; padeda Magdalena Stankūnaitė iš
Vokietijos ir kt. Esame gavę Elvyros Kairiūkštytės kūrinių kolekciją iš
jos šeimos. Taigi tokių pavyzdžių tikrai nemažai.
Kaip muziejus gali pritraukti privačių rėmėjų?
Osvaldas Daugelis: Muziejui dovanojantys kolekcininkai
žino, kad kūriniai bus gerai eksponuoti, kad su jais bus elgiamasi
pagarbiai; dažnai jie patys neturi sąlygų eksponuoti ar saugoti
kūrinius. Tačiau svarbiausia – atviras bendravimas. Nemažai lemia žmogaus asmeninės savybės, turimi kontaktai, aktyvumas.
Bendradarbiaujame su Japonijos, Vokietijos ir kitų šalių ambasadomis, meno fondais, privačiais kolekcininkais, menininkais ir
meno rėmėjais.
Puikių atsiliepimų, profesionalų vertinimų sulaukė Mindaugo Navako paroda „Šlovė buvo ranka pasiekiama“, kurią NDG kuravo dr.
Elona Lubytė. Ar muziejus svarstė galimybę įsigyti šio menininko kūrinių ir galbūt pradėti formuoti muziejaus lauko teritorijos ekspoziciją?
Romualdas Budrys: Visų pirma, muziejus neturi patalpų
sandėliuoti tokio masto kūrinius. Antra, Neries krantinė yra labai
subtili erdvė, kurią reikia saugoti. Joje negali stovėti atsitiktiniai ar
tik vieno menininko kūriniai. Norint kurti ekspoziciją lauke, reikėtų veikti keliomis pakopomis: sudaryti atrankos komisiją, sukurti
lauko ekspozicijos planą, apsvarstant visus kūrinius, kurie galėtų
ten stovėti.
Valstybei stingant lėšų kūriniams įsigyti, vis aktyviau ima veikti privatūs kolekcininkai ir įvairūs fondai. Kodėl verta pirkti meno
kūrinius, investuoti į meną? Kodėl valstybė turi remti meno mugę
„ArtVilnius“?
Diana Stomienė: Valstybė remia kino pramonę, knygų muges, festivalius, investuoja į švietimą, dailės mokyklas, akademijas,
tad visiškai logiška, kad ji turėtų remti ir tarptautinę meno mugę.
Užauginti menininką ir visapusiškai išsilavinusį žmogų kainuoja
tikrai daug.
„ArtVilnius“ sudaro galimybę jauniems menininkams patekti
į tarptautinę meno rinką. Mugė tikrai nėra vien komercinis renginys, ji atlieka didelę šviečiamąją funkciją. Juk daug kas vis dar
nesupranta, kas yra šiuolaikinis menas, žmonės nedrįsta užeiti į
Šiuolaikinio meno centrą ar galerijas, bijodami pasirodyti neišmanėliais. Taip pat nuo seno žinoma, jog menas yra geresnė investicija nei investicija į nekilnojamąjį turtą. Bet tam reikia ugdyti
žiūrovą, nudirbti didžiulį darbą supažindinant ir aiškinant.
„ArtVilnius“ turėtų būti dar labiau remiama, nes mugė skatina
šalies kultūrinį turizmą. Užsienio svečiai, mugės dalyviai aplanko
kitus kultūrinius šalies taškus, vėliau grįžta jau kaip turistai. Tai –
puiki valstybės reklama, nes nėra geresnio būdo pristatyti šalį
kaip per kultūrą.
Į kokį pirkėją orientuota meno mugė „ArtVilnius“?
Diana Stomienė: „ArtVilnius“ – jauna mugė, kurios tikslas yra
pasiekti ne tik jau esamus kolekcininkus, bet ir jaunus, naujus meno
pirkėjus. Vieni lankytojai ateina žinodami, ko nori, o kiti – susipažįsta, atranda. Mugei „ArtVilnius“ svarbios visos kategorijos: ir jaunas
kolekcininkas, ir meno mėgėjas, ir koorporatyvinės kolekcijos atstovas, ir, žinoma, verslininkas. Gyvendami dideliu tempu, didžioji
dalis meną kolekcionuojančių žmonių tikrai neturi laiko aktyviai
7
t e­m a
Šiuolaikinio meno mugė „ArtVilnius ’14“
sekti parodų gyvenimą, todėl „ArtVilnius“ suteikia platų pasirinkimą,
leidžia pamatyti, kaip lietuvių menas atrodo tarptautiniame kontekste. Mugės turinį formuoja meno ekspertai, todėl kolekcininkai
gali būti ramūs, jog įsigis profesionalų sukurtą kokybišką darbą.
Ar teisinga nuomonė, esą Lietuvos kolekcininkai daugiausia perka lietuvių menininkų kūrinius?
Simona Makselienė: Lietuviai daugiausia kolekcionuoja Lietuvos menininkų kūrinius arba tai, kas susiję su Lietuva (litvakų,
išeivijos dailė, lituanistika ir pan.). Tai yra natūralu, logiška ir būtų
itin keista, jei būtų kitaip.
Diana Stomienė: Šių metų „ArtVilnius“ rezultatai byloja, kad
situacija keičiasi: mugėje buvo perkami ir užsienio, ir Lietuvos
galerijų kūriniai. Žinoma, pripratinti lankytojus, įtikinti juos, kad
meno kūrinius pirkti verta, reikėjo laiko. Tam reikia sugebėti kokybiškai pateikti meną, profesionaliai paaiškinti ir įrodyti jo vertę.
Pirmaisiais metais į „ArtVilnius“ meno mėgėjai ėjo labiau kaip į
parodą, tačiau, mugei vykstant penktą kartą, žmonės suprato, jog
tai yra puiki vieta nusipirkti meno kūrinį. Šių metų mugėje buvo
įsigyta Slovakijos, Baltarusijos, Olandijos, Rusijos, Ukrainos, Italijos
ir kitų šalių galerijų kūrinių.
Kaip manote, kokia šiuolaikinio meno ateitis valstybės kultūros
politikos, muziejų politikos kontekste?
Simona Makselienė: Valstybė, manau, turėtų įvertinti, kad
meno paveldo saugojimo funkciją vykdo ne tik valstybės ar savivaldos muziejai, bet ir privatus sektorius: kolekcininkai, privatūs
8
muziejai ar investiciniai fondai. Istoriškai žvelgiant, privatus
kolekcionavimas atsirado kur kas anksčiau nei valstybinis (apskritai dabartinė valstybinio muziejaus koncepcija užgimė labai
neseniai, vos XIX a., formuojantis tautinėms valstybėms). Iki tol
ištisus šimtmečius meno vertybės būdavo saugomos privačiose
kolekcijose, pvz., dvaruose. Todėl valstybė turėtų būti supratinga
privataus kolekcionavimo fenomenui ir bent jau netrukdyti įvairiais suvaržymais jam plėtotis.
Vis daugiau kalbama apie meno rinkos Lietuvoje augimą. Kaip
manote, ar Vilniaus aukcionas turi tam įtakos? Ar tai – stiprėjančios
ekonomikos atspindys?
Simona Makselienė: Aukcionas veikia kaip antrinės meno
rinkos dėmuo, t. y. platforma, kurią pasitelkdami kolekcininkai, o
nebe pats autorius perleidžia meno kūrinius naujiems savininkams. Vilniaus aukcionas sistemiškai, rengdamas 4–6 aukcionus
per metus, funkcionuoja jau 7-eri metai, tuo paliudijama, kad ta
antrinė meno rinka Lietuvoje tikrai gyva. Gal ne tokios apimties,
kaip norėtume, bet turime atsižvelgti ir į objektyvias istorines
aplinkybes, kurios lėmė, kad kolekcijos Lietuvoje yra mažesnės
apimties nei tose šalyse, kurių istorinė situacija buvo palankesnė.
Stiprėjanti ekonomika veikia meno rinką, kadangi meno kūriniai,
kaip atspindima poreikių hierarchijos teorijos autoriaus Abrahamo Haroldo Maslowo piramidėje, tenkina ne bazinius, o aukštesniuosius poreikius ir yra perkami bei kaupiami jau po to, kai
sutvarkyta buitis, investuota į vaikų mokslus ir pan.
t e­m a
Kodėl verta pirkti meno kūrinius, investuoti į meną?
Simona Makselienė: Tai – klausimas, į kurį atsakymą kiek­
vienas turėtų atrasti pats. Gal kai kam net neverta lįsti į šią sritį.
Perfrazuojant pasakymą apie rašytojus: jei gali nerašyti – nerašyk
(kitaip tariant: rašyk tik tuomet, jei negali nerašyti). Taip ir čia: jei
gali nekolekcionuoti ir nepirkti meno – valio, ir nepirk, vadinasi,
tai – ne tau. Būtų itin gerai, jei šioje srityje liktų tik tie, kurie iš tiesų
negali be meno gyventi.
Vilius Kavaliauskas: Investuoti į meną verta, tačiau retas
kolekcininkas į tai žiūri tik kaip į investiciją. Vis dėlto kolekcionavimas yra ir emocija. Meno kūrinių rinkimą vertinant tik kaip
investiciją, šiandien prasmingiau būtų rinkti jau žinomų, tačiau
dar nelabai brangių tarptautinio šiuolaikinio meno atstovų darbus. Rimti šalies kolekcininkai labiausiai domisi XIX–XX a. žinomų
Lietuvos ar jai priskiriamų dailininkų darbais. Šiuolaikinio meno
rinka taip pat po truputį formuojasi. Rimti kolekcininkai domisi ir
įsigyja vis daugiau jaunų dailininkų kūrinių.
Kada ir kodėl nusprendėte kolekcionuoti meną?
Vilius Kavaliauskas: Kadangi dauguma žymių menininkų
(V. Vizgirda, N. Arbit Blatas, J. Rimša, K. Žoromskis, P. Kiaulėnas ir
kt.) darbų atkeliavo iš už Atlanto, kilo mintis įsteigti Lietuvos išeivijos dailės fondą, kuris rinktų ir grąžintų iškilių menininkų, kurie
gyveno ir kūrė užsienyje, darbus. Taip pat renkame menininkų,
gyvenusių bei dirbusių Lietuvoje, kūrinius nuo XIX a. iki šių dienų.
Pradedame domėtis ir tarptautiniu šiuolaikiniu menu.
Kokiais kriterijais vadovaujatės formuodami savo kolekciją? Ar
kviečiatės ekspertus?
Vilius Kavaliauskas: Privačios kolekcijos dažniausiai formuojamos remiantis asmeniniais kriterijais. Kiekviena kolekcija
atspindi individualaus asmens vertybes, supratimą, simpatijas,
antipatijas. Tačiau visi savo kolekcijoje nori turėti žinomo dailininko geriausius darbus. Taigi, manyčiau, kokybinis aspektas yra
labai svarbus. Mums – taip pat. Antra vertus, surinkę nemažą dalį
Lietuvos klasikų ir jaunųjų menininkų darbų, svarstome pasukti
į tarptautinius šiuolaikinio meno vandenis. Ten kriterijai išlieka
tie patys, tačiau menininkų gausa ir jų darbų įvairovė, jų vertė
verčia nusistatyti tam tikrus ribojimus. Todėl pasitelkiame profesionalius šiuolaikinio meno žinovus. Esame nusprendę ne pulti
stačia galva, o iš lėto susipažinti su šiuolaikiniu menu ir įsigyti
tik jau žinomų bei pripažintų menininkų kūrinių, kurių vertė dar
nelabai išaugusi. Pagrindinis kriterijus būtų menininkų kūrybos,
darbų išliekamoji vertė, t. y. kūriniai turi būti įdomūs ir vertinami
ne tik šiandien, bet ir ateityje. Tai lemia kūrinių apdovanojimai, jų
buvimas skirtingose viešose ir privačiose kolekcijose, muziejuose
ir pan. Nesame apsiriboję tradicine raiška, domimės tiek instaliacijomis, tiek fotografija ar videomenu.
Kaip manote, ar privačios kolekcijos turėtų būti viešos?
Vilius Kavaliauskas: Nebūtinai. Kiekvienas renkasi. Tačiau
tikrai kiekvienas kolekcininkas nori savąją kolekciją parodyti, nebūtinai visiems, gal kokiam nors žiūrovų ratui, tačiau uždaryti ją ir
niekam nerodyti nėra jokios prasmės. Mes pasirinkome kolekcijų
viešinimo strategiją, nes norime atlikti ir tam tikrą socialinį, edukacinį darbą. Lietuvoje kolekcijų viešinimo kultūra tik formuojasi, o
užsienyje tai – įprastas dalykas: statyti galerijas, muziejus, viešinti
savo kolekcijas, organizuoti įvairius su menu susijusius renginius,
dovanoti ar skolinti muziejams savo kolekcijas ir pan. Be jokios
abejonės, rinkinio vertė susijusi ir su jo žinomumu. Kalbant apie
šiuolaikinį meną, daugumos kūrinių, pvz., įvairių instaliacijų ar
audiovizualinių darbų, nepakabinsi ant sienos ar nepastatysi savame interjere. Tam, kad darbu, idėja galėtum pasigrožėti, reikia
didelių erdvių. Taigi tam pasitarnauja viešosios erdvės.
Šią vasarą parodą organizavote Nacionalinėje dailės galerijoje,
Jono Meko vizualiųjų menų centre, dalį kolekcijos pristatėte meno
mugėje „ArtVilnius“.
Vilius Kavaliauskas: Taip, tiek Kęstučio Zapkaus retrospektyva Nacionalinėje dailės galerijoje, tiek „Lewben Art Foundation“
prisistatymas meno mugėje „ArtVilnius ’14“ sulaukė didžiulio
visuomenės susidomėjimo. Parodos NDG atidarymo renginyje
apsilankė rekordinis skaičius žmonių. Zapkus Lietuvoje, priešingai
nei Niujorke – ten, kur gyvena ir kuria, iki šiol buvo menkai žinomas. Šiandien po parodos ir išleistos monografijos šis menininkas
garsus ir Lietuvoje.
Tapote Tate’o muziejaus Didžiojoje Britanijoje regioninio kolekcijos įsigijimo komiteto nariu. Koks bus Jūsų vaidmuo, pozicija formuojant būsimą kolekciją?
Vilius Kavaliauskas: Taip, mane pakvietė tapti REEAC (Russia
and Eastern European Acquisition Committe) nariu. Komiteto kuratoriai susirinko išsamią informaciją apie mūsų fondų nuveiktus
darbus, mūsų kolekciją, taip pat pasirūpino rekomendacijomis iš
kitų šaltinių (pvz, Lietuvos Respublikos ambasados Londone). Komiteto nariai du kartus per metus renkasi svarstyti siūlomų dovanoti arba įsigyti darbų. Tate’o muziejaus kūrinių įsigijimo procesas
gana ilgas ir sudėtingas. Siūlomi darbai atrenkami į stebėsenos
grupes, dirba daug įvairių sričių kuratorių, tada svarstymas vyksta
Kolekcijos grupėje, kuri sprendžia, ar pasiūlymą teikti svarstyti
Kolekcijos įsigijimo komitetui. Pastarojo uždavinys – nuspręsti
dėl įsigijimo, dovanos ar paskolos priėmimo ir padėti Patikėtinių
tarybai su muziejaus kolekcija susijusiais klausimais. Regioniniai
komitetai, kaip ir REEAC, svarsto rekomendacijas, teikti ar ne kolekcijos papildymo pasiūlymą prieš pateikiant jį Kolekcijos įsigijimo komitetui ir galų gale Tate’o muziejaus patikėtiniams.
Tate’o muziejus neturi specialios šiuolaikinių kūrinių įsigijimo
politikos – tai traktuojama taip pat kaip ir visi kiti įsigijimai, pavyzdžiui, moderniojo meno. Pagrindinis tikslas – pristatyti visuomenei reikšmingiausius moderniojo ir šiuolaikinio meno kūrinius iš
viso pasaulio. Formuojant išties globalią visuotinę kolekciją, žvelgiama už Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos perspektyvų. Tate’o
muziejaus įsigijimo komitetai (pvz., Rusijos ir Rytų Europos įsigijimo komitetas) padeda tai įgyvendinti, vykdo kitą strategijoje
numatytą konkrečią veiklą. Pavyzdžiui, stebėdamas besiformuojančią kūrybą ir siūlydamas papildyti rinkinius didžiųjų menininkų
darbais bei kūriniais iš svarbiausių istorinių laikotarpių, REEAC pataria stiprinti Tate’o kolekcijos dalį, susijusią su pokario laikotarpio
darbais. Šių strategijų uždavinys – įgyvendinti Tate’o muziejaus,
kaip viešosios įstaigos, misiją skatinti visuomenės supratimą ir
mėgavimąsi Britanijos moderniuoju ir šiuolaikiniu menu.
Kalbant apie naudą Lietuvos menui, tai aš, kaip Lietuvos atstovas, turėsiu galimybę pristatyti vienus ar kitus mūsų šalies
menininkus, atkreipti į juos dėmesį, siūlyti įtraukti juos į Tate’o
kolekciją ir pan.
9
t e­m a
Kaip manote, ar Lietuvos dailės muziejaus kolekcija, pristatoma
Nacionalinėje dailės galerijoje, atspindi nūdienę dailės būklę, tendencijas? Kokie kūriniai turėtų būti valstybės kolekcijoje?
Vilius Kavaliauskas: Labai sunku atsakyti, nesigilinau į LDM
ar NDG įsigijimų koncepciją ir nežinau visos turimos jų moderniojo ar šiuolaikinio meno kolekcijos. Taip pat sunku pasakyti, ką
mūsų muziejai laiko šiuolaikiniu menu. Mano galva, NDG kolekcija pakankamai išsamiai atspindi Lietuvos XX a. dailės istoriją,
jos kaitą ir transformacijas keičiantis šalies istoriniam kontekstui.
Deja, panašu, kad mažai vietos skirta šiuolaikinio meno situacijai
apžvelgti. Trūksta stiprių dabartinę Lietuvos dailės būklę formuojančių menininkų darbų, pavyzdžiui, Žilvino Kempino „Kolonų“
(2006), kuri yra „Lewben Art Foundation“ kolekcijoje, ar Ugniaus
Gelgudos audiovizualinės instaliacijos „Žalgiris“ (2006), kurią įsigijo Modernaus meno centras.
Tačiau džiaugiuosi, jog LDM po truputį papildo ekspoziciją
naujais kūriniais (po Kęstučio Zapkaus retrospektyvos Lietuvos
išeivijos dailės fondas į nuolatinę NDG ekspoziciją deponavo jo
kūrinį „Merfis“). Šiuolaikiniu menu, atrodo, domisi labiau privatūs kolekcininkai. Turiu galvoje įsigijimus. Muziejai turbūt labiau
užsiima tiriamuoju, analizės, tendencijų sekimo ir menininkų
vertinimo darbu. Biudžetai jų maži, todėl, be jokios abejonės, pinigai naudojami iškiliausių Lietuvos moderniojo meno atstovų
darbams įsigyti.
Pokalbio pradžioje minėta, kad muziejai dėl nepakankamo valstybės finansavimo neįperka šiuolaikinio meno kūrinių.
Ar šiuolaikinio meno ateitis daugiausia – privačių kolekcininkų
rankose?
Vilius Kavaliauskas: Šiandien valstybė nėra pajėgi pakankamai finansuoti muziejų. Privatus kapitalas taip pat nėra linkęs
skirti daug lėšų (o gal net išvis neskiria) muziejų įsigijimams. Dažniausiai paramos lėšos skiriamos parodų organizavimui ar patalpų remontui. Kitaip yra Tate’o arba Niujorko MoMa (Moderniojo
meno) muziejuose, kurie daugiausia remiami privataus kapitalo.
40 proc. Tate’o muziejaus biudžeto finansuojama valstybės lėšomis, 60 proc. biudžeto sudaro savos ir privataus kapitalo ar kitos
paramos lėšos. „Tate Modern“ stato modernų naują pastatą ir didžioji dalis biudžeto jau būna surinkta iš privačių rėmėjų. Nereikia
pamiršti, kad Tate’o muziejuje kasmet apsilanko apie 5 milijonus
lankytojų, taigi pajamos iš bilietų pardavimo yra pakankamai
didelės. Palyginimui: Lietuvos muziejus per metus vidutiniškai
aplanko apie 200 tūkst. lankytojų.
Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas mintis, nemanau, kad šiuolaikinio meno ateitis Lietuvoje turėtų būti privačių kolekcininkų
rankose, tačiau kol muziejai bus valdomi valstybės, kol nebus skiriamas pakankamas finansavimas, nebus programų ir iniciatyvų
rinkti lėšas tiksliniams įsigijimams, kol nebus aktyviai viešinami muziejaus kolekcijų rinkimo kriterijai, tikslai, ilgalaikės programos, kol
privatūs asmenys nebus įtraukiami į šiuos procesus, nebus taikomi
objektyvūs įsigijimo kriterijai, tol šiuolaikinio meno ateitis iš dalies
bus kolekcininkų, menininkų ir galerijų rankose.
Dėkojame už pokalbį.
Patricija Jurkšaitytė. Leonardo da Vinci. Paskutinė vakarienė. 2014, aliejus, drobė, 88 × 178 cm.
„Lewben Art Foundation“ kolekcija
10
t e­m a
Pranas Gailius. Iš ciklo Sielrankšluosčiai. Apie 1980, kartonas, akrilas, 120 × 80 cm.
Galerija „Kunstkamera“
11
t e­m a
When will the time to buy contemporary art come? Or will contemporary art have to wait?
by Sonata Baliuckaitė
Significant changes have taken place in the cultural policy of the Lithuanian State
recently. One of the most marked changes was giving over the project funding
functions of the Ministry of Culture to the budgetary institution Lietuvos kultūros
taryba [Lithuanian Cultural Council]. From 300 thousand to 500 thousand litas was
allocated to acquiring museum values during the period between 2005 and 2013.
The funds were allocated to the national and republican museums subordinate
to the Ministry. According to the data presented by the Ministry of Culture, due to
the reorganisation that was carried out in 2013, the tender for acquiring museum
values failed to take place, and the amount of 700 thousand litas was carried over
to the year 2014 and the Lithuanian Cultural Council continues to dispose of it.
Hence, in 2013, no funds were allocated to acquiring museum values.
It can be stated that in 2013, only private collectors and art foundations bought
the works by the currently creating artists; some artists were granted state scholarships. It is not a secret that support provided by collectors Viktoras and Danguolė
Butkai was especially important: in building up the collection of the Contemporary Art Centre they amassed a collection of about three thousand works of professional art within several years and have been buying the latest works from the
artists and galleries up to the present day.
We invited the Director of the Lithuanian Art Museum Romualdas Budrys, the
Head of the National Art Gallery Dr. Lolita Jablonskienė and Osvaldas Daugelis,
Director of the Čiurlionis National Art Museum to have a talk about the collections
of contemporary art in the Lithuanian Art Museum, the Čiurlionis National Art Museum and about the strategies on acquiring works of art.
At the present time the Lithuanian Expatriate Art Foundation and Lewben Art
Foundation carry out a rather intense activity in collecting works of art. The Chairman of the Board of the investment company Enercom Capital (EC), the founder
of the foundations currently established by EC – the Lithuanian Expatriate Art
Foundation (LEAF) and Lewben Art Foundation (LAF), a member of the Collection
Committee of TATE Museum Vilius Kavaliauskas shared his opinion about their
activities and the ways of publicising the collections. The Directress the Gallery
Kunstkamera of Vilnius Auction that has been in existence for seven years, art critic
Dr. Simona Makselienė spoke about the platform of a secondary art market in
Lithuania.
Another important catalyst for creative and cultural industries is the international
art fair ArtVilnius. The President of the Lithuanian Art Gallerists’ Association, Director of Art Gallery Meno niša [The Niche of Art] Diana Stomienė answers to the
questions about whether the state has to support the International Contemporary
Art Fair ArtVilnius to be held for the sixth time, and about who buys works of contemporary art
Ugnius Gelguda. Audiovizualinė instaliacija Žalgiris. 2006.
Modernaus meno centras
12
***
Lolita Jablonskienė: The collection of the Lithuanian art of the 20th–21st centuries being amassed by the Lithuanian Art Museum is divided into different
categories (painting, graphic arts, photography, media arts, sculpture), however,
there is no separate collection of contemporary art. When getting ready for the
opening of the National Art Gallery, we started buying the works of the artists
who began to create at the end of the 20th century and who marked a significant change in the history of art. Some works of art, especially photographs,
were presented to us by the artists themselves, mainly by those who were
granted the state scholarships.
When building up the collection of works of the Lithuanian Art Museum of the
20th–21st centuries, it is also worth considering how to convey the stratification that appeared in art, to reflect the time period and present the popular
artists who have won international recognition, as well as those who are not
so well-known, but who create actively in Lithuania. It is really important to acquire the works of the artists who participate in Venice Biennales, Documenta,
and other prestigious events all over the world. To ensure that the artists
should have the possibility to participate in them, a selection of competent
curators is carried. On the other hand, I think that it is important to accumulate
creative work of the artists who create meaningfully within the Lithuanian
context only. The prevailing variety of the period should reflect itself in the collection of the Museum.
Romualdas Budrys: The mission of a Museum, first of all is to collect, store
heritage and to reflect the historical spectrum. We do not limit ourselves to
contemporary art alone, we buy widely: folk, applied art, amber. Time tests and
measures art, the real product survives therefore contemporary artists are sure
to live to see their works of art to be appreciated and valued. Now they have
excellent opportunities to display their creative work in art galleries and exhibitions. According to the current state support system, the artists receive scholarships, which help them make a living and create. Collectors, private individuals
buy their works, and at the present time the art market is really stronger than,
say, during the pre-war period.
Osvaldas Daugelis: During several recent years financing of contemporary art by
the state was zero; hence every year we allocate 20 thousand litas from our budget
to acquiring works of art. Of course, we cannot afford buying expensive and valuable works of art; however, we do our best to acquire printed works or archival material. We take into consideration the present exposition, what works we already
have and whose works we would like to acquire. We observe the artists who are
working especially efficiently at present and try to obtain their works.
t e­m a
I have mentioned more than once that the money allocated by the state to pay
prizes should be used to buy works of those artists. To my mind, the state must
have the works by the National Prize laureates whose works are really expensive
and are hardly affordable. That would be an incentive to the artist to create new
works; he/she would get financial assistance and honour. The benefit would be
mutual, both the artist and the state would benefit from that.
Diana Stomienė: The state supports cinema industry, book fairs, festivals, invests into education, art schools, academies, thus it is quite logical that it has to
support the international art fair. It really costs a lot to bring up an artist and a
well-roundedly educated individual.
ArtVilnius creates possibilities for young artists to get into an international art
market. The fair is not a merely commercial event; it fulfils an important function
of education. Many people do not understand yet what contemporary art is,
people do not dare to enter the Contemporary Art Centre or galleries because
they are afraid to be looked on as simpletons. Also, since olden times it is known
that art is a better investment than the immovable property. However, for this
purpose a connoisseur is to be trained, a great work should be done explaining
things to the people.
ArtVilnius should be supported more generously since the fair encourages
cultural tourism of the country. Foreign guests, the participants in the Fair visit
other cultural objects and later come back as tourists. This is an excellent advertisement of the state because the country can be presented best through
its culture.
Simona Makselienė: In my opinion, the state should understand that it is not
only the state or municipal museums that carry out the function of preserving
artistic heritage but also the private sector: collectors, private museums or
investment funds. Looking at it from the historical point of view, it can be said
that private collecting came into existence much earlier than the state one
(on the whole, the current conception of a state museum developed quite
recently, in the 19th century only, with the nation state forming). Before that,
for entire centuries, art treasures were stored in private collections, e.g. in the
estates. Therefore the state should be understanding towards the collecting
phenomenon and at least should not inhibit its development by imposing different restrictions on it.
Vilius Kavaliauskas: It is worth investing into art; however, few collectors treat
it as an investment. Nonetheless, collecting is an emotion. If collecting works of
art is treated as an investment only, today it would be more reasonable to collect
the works of already known though not too expensive representatives of international contemporary art. Serious Lithuanian collectors are mainly interested in
the works of well-known artists of Lithuania of the 19th–20th centuries or works
attributed to them. The market of contemporary art, however, is also gradually
being formed. Serious collectors take interest in and acquire an ever greater
number of works of art by the young painters.
Private collections most often are formed on the basis of personal criteria. The
major criterion is the enduring value of the creative work of artists, that is, the
works must be interesting and valued not only today but also in the future. This
is determined by their awards, their acquisition by different public and private
collections, museums and the like. We have not limited ourselves to the traditional expression; we also take interest in video or photography art.
Every collector wants to show his collection, not necessary to everybody;
perhaps to a certain circle of spectators, however, it makes no sense to shut
it and not to show it to anybody. We took the road of publicising the collection because we want to do certain social and educational work. Culture of
publicising the collections in Lithuania is at the stage of formation, however,
abroad this is a usual thing: to build galleries, museums, to publicise one’s own
collections, to organise different events related to art, to donate or lend one’s
own collections to the museums, etc. There is no doubt that the value of the
collection is determined by the degree it is known. Speaking about contemporary art, the majority of works can neither be hung on a wall nor placed in our
interior. Let us take, for example, different installations or audio-visual works.
In order to admire the work, the idea, large spaces are needed. Hence, public
spaces serve this purpose.
Today the state is unable to finance the Museum adequately. Private capital is
not inclined to allocate many funds (or perhaps it does not allocate any funds
at all) to the museum acquisitions. Most often the support funds are directed
towards organising exhibitions or repairing the premises. Differently from TATE
or MOMA Museum of New York, which are mainly supported by private capital;
40% of TATE is financed from the sate funds, and 60% of the budget consists of
one’s own and private capital or other support funds.
Taking into consideration the above-presented ideas, I think that the future
of contemporary art in Lithuania should be in the hands of private collectors,
however, as long as the museums are state-owned, no adequate financing is
allocated, there are no programmes and initiatives to raise funds for targeted
acquisitions, as long as the criteria, goals, long-term programmes of amassing
museum collections have not been actively publicised, no private individuals
have been drawn into these processes, the objective criteria for acquisition have
not been applied, the future of contemporary art will be concentrated partly in
the hands of the ollectors, artists and galleries.
13
p a r o d o s
15
Kristina Stančienė
Q14: kintančios idėjų ir ekspozicijų erdvės
28
Meno mugė „ArtVilnius ’14“ spaudos puslapiuose
36
Nijolė Nevčesauskienė
Baltijos šalių vienybės simboliai parodoje „Kelias / Ceļš / Kett“
42
Rita Mikučionytė
Peizažo viražai keramikoje
48
Marius Burokas
Rekonstruktoriaus žaidimai. Mindaugo Navako retrospektyvinė
paroda Nacionalinėje dailės galerijoje
52
Iveta Jaugaitė
Stasio Žirgulio erdvės filosofija ir vaizdinių archetipai
56
Aldona Žemaitytė-Petrauskienė
Sidabrinis gobelenų šnabždesys
Įėjimas į šiuolaikinio meno kvadrienalę „Q14“ Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje
14
p a r o d o s
Kristina Stančienė
Q14: kintančios idėjų
ir ekspozicijų erdvės
2014 m. lapkričio–gruodžio mėnesiais Vilniuje vyko Lietuvos
dailininkų sąjungos (LDS) organizuota 3-ioji Lietuvos šiuolaikinio meno kvadrienalė „Dailė ant vėliavos stiebo (Q14)“. Virtualaus katalogo ir trijų parodų meno vadovas Vaidotas Žukas,
kuratorė Ieva Ščervianinaitė. Liepos pradžioje „Q14“ prasidėjo
elektroninėje svetainėje www.q14.lt. Čia buvo atrinkta 150
Lietuvos ir užsienio lietuvių menininkų – nuo Vilniaus, Kauno,
Alytaus, Panevėžio, Klaipėdos iki Paryžiaus ir Niujorko. Apie
šimtą iš jų pateko į tris „Q14“ parodas: Vilniaus gynybinės sienos
bastėjoje, LDS galerijoje „Arka“ ir LDS galerijoje DSG.
Pirmoji ir didžiausia ekspozicinė „Q14“ erdvė – po penkerių
metų restauracijos duris atvėrusi Vilniaus gynybinės sienos bastėja (Bokšto g. 20). Vien čia eksponuojami 75 autoriai su 250 kūrinių: arti šimto tapybos ir grafikos, 35 skulptūros, 25 instaliacijos
ir 11 videomeno darbų, 30 juvelyrikos, 20 keramikos pavyzdžių,
35 koliažai, stiklo ir skaitmeninės spaudos darbai. Lietuvos dailininkų sąjungai pasirašius bendradarbiavimo sutartį su Lietuvos
nacionaliniu dailės muziejumi, bastėja taps ir kitų LDS projektų
parodine erdve.
Antroji kvadrienalės dalis eksponuota LDS galerijoje „Arka“
(Aušros Vartų g. 7). Trečioji „Q14“ dalis rodyta galerijoje DSG (Vokiečių g. 2). Čia pristatytas Raimondos Sereikaitės didelio formato objektas „Žvaigždė–bomba“ ir „Q14“ „Meno kinas“, sudarytas
iš 700 šiuolaikinių Lietuvos ir užsienio lietuvių menininkų naujausių kūrinių kadrų.
Lapkričio 5 d. per kvadrienalės atidarymą paskelbti „Q14“ lau­
reatai. Kauniečiui dailininkui Edmundui Saladžiui įteiktas kvadrienalės mecenatų Kristinos ir Vidūno Mekšrūnų šeimos prizas „Už
šiuolaikinių menininkų pilietinį aktyvumą“ (1000 eurų), o Varšuvoje gyvenančiam Stasiui Eidrigevičiui – LDS (pirmininkė Edita Utarienė) ir įmonės „Baltic adventure“ (vadovas Donatas Dūda) prizas
„Ryškiausiems užsienio lietuvių kūrėjams“ (1000 eurų).
Šiemet Lietuvos dailininkų sąjunga trečią kartą pasiryžo tęsti didelių ir ambicingų meno forumų – Lietuvos šiuolaikinio meno
kvad­rienalių tradiciją, pradėtą dar 2005-aisiais. Šiųmetė kvad­rienalė
„Dailė ant vėliavos stiebo“, arba tiesiog „Q14“, pasisėmusi patirties
iš pirmųjų dviejų ir pasinaudodama šiuolaikinėmis ryšių ir sklaidos priemonėmis, siekė perteikti mobilų sparčiai kintančio meno
pasaulio vaizdą. Juk ši paroda, palyginti su pirmosiomis, ypač su
premjerine 2005-ųjų kvadrienale, akivaizdžiai demonstruoja šiuolaikinių medijų įsigalėjimą dailėje ne tik kūrybos technologijų požiūriu, jos tampa patogia, operatyvia bendravimo, idėjų apykaitos
priemone. Jei šiandien interneto tyruose ieškotume medžiagos
apie pirmąją Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalę, jos rastume
visai nedaug. Šiųmetis Lietuvos dailės forumas pirmiausia startavo
specialioje internetinėje svetainėje, kuri veikė ir kaip virtuali ekspozicija arba parodos katalogas (ne visų čia pristatytų autorių kūriniai
vėliau pasirodė parodų salėse), ir kaip kvadrienalės idėjų sklaidos
erdvė. Taigi 3-iosios kvadrienalės įvykiai ėmė rutuliotis dar gerokai
prieš oficialiuosius atskirų jos parodų atidarymo renginius. Internetiniame kataloge galima susipažinti su kvadrienalės dalyvių darbais,
fotoreportažuose pamatyti menininkus privačioje dirbtuvių aplinkoje, kūrybos proceso metu, perskaityti lakoniškus kūrybos devizus.
Galbūt idėjos sklando ore – panašius reportažus „transliavo“ ir prieš
keletą metų Šiuolaikinio meno centre surengta bendra ŠMC ir LDS
tapybos paroda „LT00tapyba“, tik šie sklido ne internetinėje, o popierinėje erdvėje – kataloge, bukletuose.
2014-ųjų kvadrienalės metu prasiplėtė ir realios, „fizinės“, sostinės dailės parodų erdvės. Pagrindinė „Q14“ paroda surengta viename seniausių istorinių sostinės pastatų – Vilniaus gynybinės sienos
bastėjoje. Parodos atidarymas sutapo su gynybinio komplekso
rekonstrukcijos darbų pabaiga, taigi ta proga surengta dviguba –
miesto istorijos atgaivinimo ir šiuolaikinės dailės šventė, simbolizuojanti tradicijų tąsą ir jų samplaiką su dabarties ieškojimais.
Meno sklaidos laukas, realios ir virtualios parodų erdvės – vienas įdomesnių šiųmetės kvadrienalės aspektų, kartu komentuojantis ir dviprasmišką nūdienos sostinėje rengiamų šiuolaikinės
dailės parodų situaciją. Akivaizdu, kad jau ne vieną dešimtmetį
lietuvių dailė yra pajėgi žengti koja kojon su pasauliniais meno
kontekstais, bent jau idėjų lygmeniu. Tą įrodė ir lietuvių dalyvavimas ne viename svarbiame tarptautiniame meno forume (pvz.,
Venecijos bienalėje). Kita vertus, Vilniuje, nepaisant tariamos
institucinių ir privačių galerijų, muziejų gausos, seniai juntamas
rimtas didesnių parodinių erdvių stygius. Galinčios tuo pasigirti
institucijos (Šiuolaikinio meno centras, „Vartų“ galerija, VDA pa­
rodų erdvės „Titanikas“) telkia aplink save tam tikrą menininkų
ratą ir spėjo suformuoti daugiau ar mažiau aiškią savo veiklos
kryptį, tam tikrą parodų politiką. Verta paminėti Eglės Ridikaitės
kūrybos atvejį: 2013 m. gavusi individualią Lietuvos Respublikos
kultūros ministerijos stipendiją ir sukūrusi puikų naujų darbų
ciklą, menininkė sostinėje tiesiog nerado kur jį eksponuoti. Tik
per laimingą atsitiktinumą šiuos kūrinius pamatė sostinės žiūrovai – jį 2014 m. tarptautinėje mugėje „ArtVilnius“ pristatė VDA
galerija „Artifex“. Taigi gal Vilniaus bastėja „Q14“ dėka taps nauja
šiuolaikinės dailės eksponavimo sostinėje erdve? Beje, šiųmetė
kvadrienalė, skirtingai nuo dviejų pirmųjų, tarsi ambicingą politinį-socialinį lozungą iškėlė ir konkretų pavadinimą „Dailė ant
vėliavos stiebo“, kurio potekstė įdomiai atliepia ir istorinę Vilniaus
bastėjos paskirtį – įtvirtintas žemių ir mūro fortifikacinis statinys,
skirtas miesto gynybai, susidedantis iš bokšto bei pasagos formos
dalies ir juos jungiančio tunelio, buvo pastatytas po dramatiškų
XVI–XVII a. politinių ir karinių įvykių. Pasaulyje didėjant politinei,
karinei įtampai, tokia seno ir naujo jungtis taip pat prašosi perskaitoma kaip „būtinosios ginties“, susitelkimo metafora...
Tęsiant apmąstymus apie eksponavimo erdves, atsiveria dar
vienas svarbus problemos aspektas. Prisiminkime, pirmoji Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalė, kuruota žinomo parodų kuratoriaus, seno Lietuvos bičiulio Krzysztofo Stanisławskio iš Lenkijos,
15
p a r o d o s
plačiai išsiskleidė ne tik sostinės parodinėse (Šiuolaikinio meno
centras, Lietuvos dailininkų sąjungos galerijos, galerija-dirbtuvės „Vitražo manufaktūra“, keramikos dirbtuvė-galerija „Amatų
gildija“, „Meno nišos“, „Lietuvos aido“, „Vartų“, Savicko paveikslų
galerijos), bet ir įvairiausiose viešosiose erdvėse: geležinkelio ir
autobusų stotyse, tarptautiniame oro uoste ir net toli nuo sostinės – Dzūkijoje, Kuršių kaime, kur vykdytas Piekurų šeimos projektas „Keturiese be sienų. III“. Antroji buvo nepanaši į pirmąją,
nes jos ekspozicija buvo sutelkta Lietuvos parodų ir konferencijų
centre „Litexpo“. Trečioji Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalė,
nors ir paliko pėdsakų viešumoje – ryškiaspalvius tūrinius ženklus
sostinės senamiestyje, tentą su Stasio Eidrigevičiaus sukurtu sarkastišku žymiausio XXI amžiaus antiherojaus Vladimiro Putino atvaizdu ant sostinės Mokslininkų namų fasado (dėl kai kurių tentų
rengėjai nerado bendros kalbos su Vilniaus miesto savivaldybe) ir
čia pat, po atviru dangumi, surengė spaudos konferenciją, viešosiose miesto erdvėse savo idėjų plačiau nepaskleidė. Menas, kaip
vėliava, plazdėjo tik už uždarų durų, t. y. parodų erdvėse.
Viešąsias sostinės erdves neseniai paženklino gatvės meno
festivalis „Street art“, ėmęsis politinių žingsnių – „perrašyti“ ir kai
kurių sovietinių pastatų istorijas. Ar „Q14“ siekė (privalėjo) atlaikyti šią konkurenciją, ar ne – tolesnių diskusijų objektas. Tačiau
akivaizdu, kad plačiai auditorijai matomi meno kūriniai turi ir
atitinkamai didesnį poveikį visuomenei. Telieka tikėtis, kad bent
jau turistų ir sostinės gyventojų uoliai lankomoje bastėjoje eksponuoti kvadrienalės kūriniai tapo atradimu net ir tiems, kurie ėjo
apžiūrėti istorinio objekto, nežinodami apie čia eksponuojamus
meno kūrinius. Kiek apmaudu, kad parodose trūko ir paprasčiausios informacijos lankytojams – bent jau lankstinukų, bukletų su
bendru renginio pristatymu, nekalbant jau apie autorių kūrybą.
Kitas klausimas – ar kvadrienalės parodos ekspozicija pateisino pavadinime užkoduotą kovos ir meno priešakinėse gretose
troškimą? Socialiai ir politiškai angažuotų kūrinių „Q14“ nebuvo
daug, o meninės išraiškos požiūriu didžioji eksponuotų kūrinių
dalis atstovauja tradicinei molbertinei tapybai, grafikai su vienu
kitu skulptūros, erdvinių menų, juvelyrikos, keramikos intarpu.
Galbūt rengėjų poziciją galėtų sutvirtinti dalyvių kartų ir plačiai
po pasaulį pasklidusios lietuvių dailės geografijos įvairovė ir užtektų pasitenkinti pristatyto pastarųjų ketverių metų šiuolaikinės
lietuvių dailės paveikslu, kurio naujumas – ne medijos, o nauji ar
nuo Lietuvos kiek nutolę vardai.
Kvadrienalės „vėliavnešiu“ tapo Stasys Eidrigevičius, kurio
kūryboje apstu politinių-socialinių konotacijų, o vienu iš dviejų
lygiaverčių apdovanojimų įvertintas Edmundas Saladžius už necenzūrine leksika pakrikštytą ironišką grafikos ciklą, apeliuojantį
į mūsų okupacijos istoriją ir dabarties Rytų Europos įvykius. Pažymėtini ir kiti užsienyje kuriantys lietuvių menininkai – Svajonė
ir Paulius Stanikai, Kęstutis Zapkus bei daugelis kitų. Be to, kvadrienalėje dalyvavo daug jaunų menininkų, kai kurių pavardės
dar menkai žinomos. Lietuvos dailininkų sąjunga, rengdama
kvadrienalę, bendradarbiavo su Lietuvos išeivijos dailės fondu
bei „Lewben Art Foundation“. Bendra renginio statistika byloja,
kad vien į virtualų „Q14“ katalogą pateko per 150 menininkų iš
Lietuvos ir kitų šalių. Iš jų apie 100 autorių su 300 darbų pateko į galutinę kūrinių atranką, dauguma jų eksponuota Vilniaus
16
gynybinės sienos bastėjoje, LDS galerijoje „Arka“ ir Dailininkų
sąjungos galerijoje. Tad žiūrėti ir nagrinėti tikrai buvo ką...
Laukiant pagrindinės parodos atidarymo Vilniaus bastėjoje,
buvo smalsu, kokie kūriniai ir kaip bus eksponuojami – tarsi erd­
vinė instaliacija ar aštraus kontrasto su autentiška istorine erdve
principu. Kvadrienalės rengėjai pasirinko pastarąjį variantą – kadangi ekspozicijoje dominuoja „paveikslai“, iš esmės dvimatėje
erdvėje besiplėtojantys vaizdiniai pasakojimai, dauguma jų tiesiog kybojo ant sunkių mūro sienų – pasitiko iškart įėjus į bastėją,
lydėjo besileidžiant laiptais, nuolat kaustė žvilgsnį žingsniuojant
puslankiu besitęsiančiame bastėjos požemyje. Kai kuriems kūriniams parinktas fonas – ryškiaspalviai stendai, lyg ir turintys
pabrėžti kontrastą tarp seno ir naujo, tačiau vietomis santykis
atrodė pernelyg šaižus.
Kokie įdomiausi ir labiausiai intriguojantys bastėjoje eksponuojami kūriniai? Tai, žinoma, istorinė Žygimanto Augustino ironija ir
(auto)parodija, Edmundo Saladžiaus grafika, seniai regėta „kitokia“
Patricija Jurkšaitytė su 2004–2014 metų kūrinių kolekcija, kurioje
atsiveria kita, ekspresionistinė, greitų potėpių šėlsme skęstanti autorės asmenybės pusė, labai paprastas, tačiau kartu slėpiningas,
bastėjos romantikai atitariantis, tik kitos, vėlesnės istorinės epochos formas bylojantis Egidijaus Varkulevičiaus-Varkalio ciklas su
Pažaislio motyvais, naujai atgimęs Jonas Maldžiūnas su ekspresyviomis fotografijų ir piešinio dermėmis, Svajonė ir Paulius Stanikai, tarsi tikri kito, tolimo magiško pasaulio šamanai su fatališku
gimimo ir mirties šokiu... Paroda atskleidė ir chameleonišką (gerąją
prasme) Kęstučio Grigaliūno prigimtį – autoriaus grįžimą prie dekoratyvios ironiškos poparto manieros, leido maloniai pabendrauti
su nutrūktgalviškais Lino Katino tapybos viražais.
Tačiau įdėmiau žvelgiant ne į paveikslus, o į erdvinius – tūrinius objektus, akivaizdu, kad jų prigimtis bastėjoje atsiskleidžia
kur kas geriau. Toks buvo lakoniškas ir įtaigus Ryto Jono Belevičiaus „Archyvas“, jaunosios kartos atstovo Rafalo Pesliako skulptūrinis objektas, šviečiančios Povilo Ramanausko formos. Taip
pat keramikių darbai ir juvelyrių kolekcijos, tūnančios akmeninių
sienų nišose: Jurgitos Erminaitės-Šimkuvienės „Detoksikuojantys horizontai“, „karališka“ Eglės Čėjauskaitės-Gintalės kolekcija su
menamomis valdovų įkapėmis, spalvoti Sandros Malaškevičiūtės
objektėliai, trapūs Jovitos Pukštaitės-Bružės augalai, tarsi pasiekę
mus iš karališko herbariumo. Gerai pasirodė ir Sigita Dackevičiūtė – ši autorė yra viena iš tų tyliai dirbančių menininkų, kurių
galbūt ir nelydi griausminga šlovė, tačiau vyriškai sprendžiami
formos uždaviniai jos metalinių galvų kolekcijoje rodo, kad kūrėja turi ką pasakyti žiūrovui. Žavėjo ir ironiški Gitenio Umbraso
„Monumentaliukai“, kuriuos galima traktuoti kaip nepastatytus
paminklus arba viešųjų erdvių meno atžvilgiu išsakytą sarkazmą.
Rimanto Sakalausko plytos – lyg praėjusių epochų radiniai, atsitiktinai pabirę arba suverti į keistus vėrinius... Net ir griežta juodo–balto linoraižinio ritmika Tado Gindrėno estampuose atrodė
pajėgesnė užvaldyti erdvę ir, kitaip nei spalvoti tapybos kūriniai,
kiek nutildė senuosius mūrus. Taigi, retorinis klausimas – gal būtų
buvę tikslingiau, norint geriau išnaudoti kvadrienalės parodų erdves, imtis „rūšinio“ kūrinių skirstymo?
Šiuo požiūriu kvadrienalės ekspozicija LDS galerijoje „Arka“
atrodė net tolygesnė (tradiciškesnė?) ir kelianti mažiau „erdvinių“
p a r o d o s
klausimų, juolab kad kai kurie parodos fragmentai puikiai pavyko. Štai kad ir mažesnioji „pereinama“ galerijos salė su achromatiniais Alisos Mulinos piešiniais ant sienų ir Roberto Antinio
„daikčiukais“ ant žemos pakylos, įgavusi kažkokio keisto dvelksmo, pulsuojančios gyvybės. Ir dar – galerijoje „Arka“ daugybė
žinomų menininkų kūrinių, iš kurių nebūtinai lauki stulbinančių
naujovių, greičiau kokybiškų atpažįstamo braižo variacijų. Tai –
Ina Budrytė, Ričardas Bartkevičius, Eglė Gineitytė, Ramūnas Grikevičius, Jūratė Kazakevičiūtė, Sigita Maslauskaitė, maištingoji
Marta Vosyliūtė. Beje, kūriniai ir menininkai kvadrienalėje „migruoja“ – daug tų pačių autorių darbų matėme ir bastėjoje, ir „Arkos“ galerijoje. O kur dar daugybė jaunų vardų: jau tarptautiniu
mastu spėjusi pagarsėti Kristina Ališauskaitė, mąslūs, tarsi rūke
paskendę kasdieniai daiktai ir interjerai Rosandos Sorakaitės
tapyboje, jautrūs Mykolės Ganusauskaitės peizažai, Ievos Prūsaitės animalistiniai įvaizdžiai, ekspresyvūs, kažkuo mūsų senąją
tapybos „deromantizatorių“ kartą primenantys Donaros Manukian tapiniai, dekoratyvūs, „animaciniai“ Evelinos Paukštytės paveikslai bei daugelis kitų. Jaunajai skulptorių kartai kvadrienalėje
atstovavo ir Raimonda Sereikaitė, kurios instaliacija pristatyta
Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje. Šios galerijos erdvėse
žiūrovai galėjo išvysti ir projektą „Meno kinas“ – pasak parodos
kuratorės Ievos Ščervianinaitės, tai į vieną skaidrių rinkinį („slide
show“) sujungti visų kvadrienalės parodų dalyvių bei siūliusių
savo kūrinius autorių kūriniai, kad išvystume visą šio meno forumo kūrinių margumyną.
Dera pažymėti, kad, nepaisant talentingų menininkų ir gerų
kūrinių gausybės, kalbant apie abiejų parodų eksponatus, sunku
pateikti vienalytį pasakojimą. Be reikalo klimpstama ir į silpnesnių
autorių „liūną“. Štai žvelgiant kad ir į abėcėlinį autorių sąrašą kvadrienalės tinklalapyje, jis mirga kontrastais – dailūs, atpažįstamai
stilizuoti dekoratyvūs saloniniai Rolanos Čečkauskaitės darbeliai
ir bekompromisiai „Cooltūrisčių“ politiniai gestai (kaip tik šios
grupės performansas ir tapo kvadrienalės atidarymo pagrindiniu
akcentu). Tokių priešpriešų yra ir kur kas daugiau. Jos kai kuriems
menininkams labai nenaudingos ir tik pabrėžia siaurą „taikomąjį“
jų kūrybos pobūdį.
Vis dėlto, apibendrinant 3-iosios Lietuvos šiuolaikinės dailės
kvadrienalės rezultatus, galima nurodyti daug gerų ir teigiamų
dalykų. Štai, grįžtant prie eksponavimo erdvių klausimo, akivaizdu,
kad kvadrienalė atvėrė dar vieno savito istorinio sostinės komplekso duris meno kūriniams, sugebėjo parodyti daug jauno
Lietuvos meno, taigi pamėgino pasižvalgyti ir po naujas meninių idėjų erdves. Sugebėjusi išnaudoti internetinį eterį, ji galbūt
kiek sutriko realių, „fizinių“ erdvių akivaizdoje. Kita vertus, galbūt
kritikų tokioms parodoms prikišama eklektika ir pernelyg švelni
autorių atranka kaip tik ir yra didžioji parodos stiprybė? Kaip čia
neprisiminsi tebevykstant kvadrienalės atrankoms gatvėje sutiktos Martos Vosyliūtės, kuri kalbėjo, kad dalyvaus parodoje, nes tai
viena iš nedaugelio progų pasirodyti įvairiems menininkams – ne
tik „sušukuotiems“ ir pateisinantiems komercinius lūkesčius, bet ir
sunkiai telpantiems į kokį nors miesčionišką „formatą“...
Raimonda Sereikaitė. S-6. Erdvėlaikis, arba Žvaigždė-bomba. 2013, metalinis karkasas, audinys, polichromija. 220 × 500 cm
17
p a r o d o s
Vita Pukštaitė-Bružė. Segės Pieva. 2012–2013, sidabras, varis, emalis, 12 vnt. po 11 × 4 cm
Rimas Sakalauskas. Plytos, Verbos. 2013–2014, keramika, stiklas, metalas, marmuras, glazūros, 25 × 35; 38 × 20 cm
18
p a r o d o s
Vidmantas Jackevičius. Grybai. 2010–2012, juodalksnis, aliejus, 110 × 110 cm; 110 × 110 cm
19
p a r o d o s
Stasys Eidrigevičius (Lietuva / Lenkija). Hommage Caravaggio. Nežudyk. 2012, koliažas, 29,5 × 21 cm
20
p a r o d o s
Edmundas Saladžius. Kremlius, Mauzoliejus iš ciklo „Nuodėmės altorius“. 2011, spalvoti linoraižiniai, 60 × 60 cm
Milda Dainovskytė. Lombardas. 2013, ofortas, akvatinta, sausa adata, 38 × 39 cm
21
p a r o d o s
Ina Mindiuz (Ispanija). La Mujer. Moteris. 2013, drobė, koliažas, aliejus, 30 × 30 cm
Dovilė Bilkštienė. Vaikai. 2014, drobė, aliejus, 70 × 70 cm
22
p a r o d o s
Ramūnas Grikevičius. Nuolatinė būsena. 2013, drobė, aliejus, 140 × 150 cm
23
p a r o d o s
Linas Katinas. Homage-a-Piet-Mondrian. 2014, drobė, aliejus, 100 × 60 cm
24
p a r o d o s
Christian Narkiewicz-Laine (JAV). Bizantiška mozaika. 2013, lipni juosta, medis, 90 × 90 cm
Milena Liutkutė-Grigaitienė. Intencija. Įkvėpimas. 2013, cianotipija, monotipija, 30 × 70 cm
25
p a r o d o s
Šarūnas Nakas. Ziqquratu-3. 2012, CD/DVD. Projektas, vizualizuotas drauge su Aurelija Maknyte,
nufilmavus Beno Šarkos performansą su daugiasluoksne elektronika
Kristina Sereikaitė. Terra Humana VIII. 2011, skaitmeninė spauda, 60 × 60 cm
26
p a r o d o s
Roma Auškalnytė (Suomija). Kita teksto pusė II. 2013, 24pt tekstas, veidrodis, 15 × 15 cm
Q14: changing spaces of ideas and expositions
by Kristina Stančienė
In November–December 2014, the third quadrennial of Lithuanian contemporary
art Dailė ant vėliavos stiebo [Art on the Flagpole], or simply Q14, organized by
the Lithuanian Artists’ Association was held. The Artistic Director of the virtual
catalogue and three exhibitions was Vaidotas Žukas and the curator was Ieva
Ščervianinaitė.
Having gained experience from the first two events and with the help of modern
means of communication and dissemination, Q14 sought to convey a mobile image of the rapidly changing art world. This exhibition, as compared with the first
ones, especially with the premier quadrennial in 2005, demonstrates clearly the
establishment of contemporary media in art, not only from the point of view of
creative technologies but also as convenient, efficient ways of communication
and exchange of ideas. At first it started on a special Internet website (www.q14.
lt), which also operated as a virtual exposition or a catalogue of an exhibition
(not all the works of the authors presented there were displayed in exhibition
halls) and as a space of dissemination of the ideas of the quadrennial. During
the 2014 quadrennial real “physical” spaces of art galleries of the capital were also
extended. The main exhibition of Q14 was mounted in one of the oldest historical
buildings of the capital – in the Bastion of Vilnius City Wall. Hence, the field of art
dissemination, real and virtual spaces of exhibitions constitute one of the most
interesting aspects of this year’s quadrennial that simultaneously comments on
an ambiguous situation of the exhibitions of contemporary art being organised in
the present day capital.
This year’s quadrennial, contrary to the first two ones, advanced the specific title Art
on the Flagpole as though an ambitious political-social slogan whose implied sense
interestingly repeats the historical purpose of Vilnius Bastion – the consolidated defensive structure of earth and bricks intended to defend the city was built following
the dramatic political and military events in the 16th – 17th centuries. With political
and military tension in the world increasing this link between old and new also asks to
be read and understood as a metaphor of concentration and “necessary defence”…
There are not many socially-politically engaged artworks at Q14, and from the
point of view of the artistic expression, the largest part of the works on display
represent traditional easel painting, graphic art with one or another insertion of
sculpture, spatial arts, jewellery and ceramics. Perhaps one should look for a firm
position of the organisers in the variety of generations of the participants, the
Lithuanian art geography that is spread far and wide in the world and contents
itself with the picture of contemporary Lithuanian art of the past four years whose
novelty is concealed in the new or somewhat remote from Lithuania names
rather than in the media. Stasys Eidrigevičius became the “standard-bearer” of the
quadrennial whose creative work contains plenty of political-social connotations,
and Edmundas Saladžius was presented with the major award for the ironical
cycle of graphic works whose title contained obscene words and appealed to our
occupation history and the current events taking place in Eastern Europe. Other
Lithuanian artists working abroad also deserve mention – Svajonė and Paulius
Stanikai, Kęstutis Zapkus and many others. Moreover, many young artists took
part in the quadrennial. The names of some of them are not well-known yet. The
Lithuanian Artists’ Association, in organising the quadrennial, cooperated with the
Lithuanian Expatriate Art Foundation and with Lewben Art Foundation. The overall statistics of the quadrennial shows that more than 150 artists from Lithuania and
other countries were included in the virtual Q14 catalogue. About 100 authors out
of that number with 300 works were included in the last selection of works, and
the majority of them are displayed in the Bastion of Vilnius City Wall, the galleries
of the Lithuanian Artist’s Association Arka and DSG. There was really much to see
and analyse. One could see many good and positive things there: the quadrennial
opened the door to another original historical complex of the capital, managed to
show artworks of many Lithuanian young artists, hence, tried to look around the
new spaces of artistic ideas.
27
p a r o d o s
Meno mugė „ArtVilnius ’14“
spaudos puslapiuose
Vasarą Vilniuje, „Litexpo“ parodų centre, jau penktą kartą vyko
šiuolaikinio meno mugė „ArtVilnius ’14“. Šį kartą renginyje dalyvavo kiek didesnis dalyvių skaičius nei pernai – 65 galerijos iš 18
pasaulio šalių. Komercine prasme rezultatai nuo 2013-ųjų skiriasi nežymiai, organizatorių teigimu, mugės metu parduota per
140 kūrinių už daugiau kaip 600 tūkst. litų. Pirmą kartą renginio
istorijoje (vyksta nuo 2009 m.) kūrybos direktoriumi tapo užsienietis – Rusijoje dirbantis prancūzų kuratorius Ericas Schlosseris.
Geriausia mugės galerija vertinimo komisija pripažino galeriją
„Wolkonsky Galerie“ iš Miuncheno (Vokietija), geriausiu jaunuoju
menininku – skulptorių Andrių Pukį (nominaciją įsteigė ir 1000
eurų premiją skyrė mugės mecenatas advokatų kontora „Raidla
Lejins & Norcous“), geriausia mugės menininke tapo Eglė Ridikaitė. Žiūrovai (iš viso mugėje apsilankė apie 18 000 lankytojų)
balsuodami geriausiu menininku išrinko Saulių Vatiekūną, kuris
pristatė didžiulio mastelio kūrinį „Žalia giria, balta jūra“, o geriausia galerija žiūrovai pripažino jaunąją „Post“ iš Kauno. Šių metų
mugės išskirtinumas buvo dėmesys fotografijai kaip palyginti
nebrangiai ir šiuolaikiškai medijai; fotografiją savo stenduose
pristatė 26 galerijos.
***
Ryškiausius mugės akcentus ir jos kontekste kilusias diskusijas
trumpai apžvelgsime šio renginio atgarsiams spaudoje skirtame
tekste.
Itin daug dėmesio „ArtVilnius ’14“ skyrė oficialus mugės informacinis rėmėjas „Lietuvos rytas“ ir jo žurnalistė Rūta Mikšionienė. Būtent ji renginiui pasibaigus pateikė ir kiek daugiau konkrečios informacijos apie mugės prekybą. Iš straipsnio „ArtVilnius ’14“ uždarymą
aptemdė sunaikintas kūrinys“1 sužinome, jog „brangiausiai mugėje
nupirktas kūrinys – Olandijos „Unlimited Grain Gallery“ stende už
9,5 tūkst. eurų (33,25 tūkst. litų) parduota Anne Berry fotografija. Ši
galerija pardavė dvi fotografijas. Pigiausiai galima buvo įsigyti grafikos darbą. Pavyzdžiui, Lietuvos dailininkų sąjungos galerija Lauros
Grybkauskaitės kūrinį pardavė už 350 litų. <...> Daugiausia – po
aštuonis darbus pardavė Kauno galerija „Aukso pjūvis“ ir Minsko
(Baltarusija) galerija „Y“. Geriausiu „ArtVilniaus“ fotografu pripažinto
Igorio Savčenkos šešis nedidelius darbus po 600 eurų įsigijo kolekcininkas iš Ukrainos. Kauniečiai aštuonis Adomo Galdiko paveikslus
po 8,5 tūkst. litų pardavė keliems Lietuvos kolekcininkams.“
Dažnas spaudos reportažų herojus – mugės kuratorius Ericas
Schlosseris ir jo itin palankios Lietuvai bei Vilniaus mugei įžvalgos:
„Meno mugė „ArtVilnius“ rado savo nišą – ji nedidelė, kokybiška,
1 Prieiga internete: www.kultura.lrytas.lt/daile/artvilnius-14-uzdaryma-aptemdesunaikintas-kurinys.htm
28
nebrangi. Vis daugiau žmonių pavargsta nuo Bazelio ar Londono
mugių pompastikos“, – sakė dienraščiui „Lietuvos rytas“ mugės kūrybos direktorius ir tikino esąs maloniai nustebintas čia pristatytų
darbų meninio lygio2. Prieš mugę E. Schlosserį ir mugės iniciatorę
bei vadovę Dianą Stomienę kalbino ir portale „Bernardinai“ interviu
publikavo dailės kritikė Birutė Pankūnaitė3. Pokalbyje akcentuota,
kad savo vaidmenį mugės kūrybos direktorius matė kaip jos tarptautiškumo pakėlimą (šių metų renginyje dalyvavo net 6 galerijos
iš Rusijos, taip pat atsirado galerijų iš Olandijos, Švedijos, Gruzijos).
Trumpos ar kiek išsamesnės žinutės apie meno mugę pasirodė bene visuose pagrindiniuose portaluose: „Delfi.lt“, „15 min.“,
„Diena“, „Veidas.lt“ ar net stiliaus ir gyvenimo būdo portale „Posh.
lt“, dienraščiuose „Lietuvos rytas“, „Lietuvos žinios“. Nesunku pastebėti, jog kritinio ar bent jau savarankiško žvilgsnio visose šiose publikacijose nedaug. Absoliuti dauguma rašiusiųjų remiasi
mugės organizatorių išplatintais pranešimais spaudai, savaip
perkonstruodami pavadinimą ir akcentus. Suprantama, tai labiau
žiniasklaidos apskritai nei mugės organizatorių problema, tačiau
pranešimus apie renginį sekančiam skaitytojui turėtų būti kiek
nuobodu ir įtartina: ar tikrai mugė tokia jau puiki, be priekaištų?
Nuomonių monotonija niekada ir niekam nėra geras ženklas, o
kritika yra ne tik įdomi bei skatinanti diskusijas, bet kartais ir naudinga. Deja, įvairiomis temomis rašantys žurnalistai nedrįsta reikšti
savo nuomonės apie jiems svetimą meno lauką, o dailėtyrininkai
pastabomis bei įžvalgomis linkę dalytis privačiuose pokalbiuose.
Tiesa, esama išimčių.
Šiuolaikinio meno kritiko, kuratoriaus Konstantino Dorošenkos
iš Kijevo (Ukraina) straipsnis buvo įdomus dėl dviejų priežasčių: tai –
ne tik autentiškas, bet ir užsieniečio žvilgsnis4. Šių metų renginyje
lankęsis kritikas apie Lietuvą bei mugę kalba atsispirdamas nuo
savo patirčių ir, žinoma, politinės padėties. „Kodėl būtent Vilnius
gali tapti meno traukos vieta mūsų nepopuliarioje teritorijoje? Išlikdamas miestu legenda, sostine valstybės, davusios Europai vieną
garsiausių ir galingiausių Jogailaičių dinastiją, Vilnius nežadina asociacijų su grobikiškais karais ir tautų pavergimu kaip Maskva, Viena,
Varšuva ar Belgradas. Be to, regioninės rinkos negali orientuotis į
centrus su kur kas didesniais pinigų srautais; meno kainos Maskvoje
ar Vienoje, žiūrint iš Rytų Europos vartotojo perspektyvos, gerokai
išpūstos. <...> „ArtVilnius“ leidžia būti pastebėtiems ir įvertintiems
menininkams, kurių raiška pernelyg subtili, kad galėtų priešintis
triukšmui glamūrinių megapolių tuštybės mugėse“, – rašoma labai pozityviame Lietuvos atžvilgiu straipsnyje. Taip pat įdomus ir
mėginimas apibendrinti Lietuvos dailės braižą: „Menas, kurį rodė
Lietuvos galerijos mugėje, nepaisant žanrų ir priemonių įvairovės,
iš tiesų leidžia kalbėti apie tam tikrą bendrą intonaciją. Tai – vidaus, interjero menas. Visų pirma jis teikia dėmesį daiktui. Lietuvos
dizainas Sovietų Sąjungoje dešimtmečius buvo estetinė atgaiva
ideologija persismelkusio patoso jūroje. Mes stebėjome jį žurnale
„Dekoratyvinis menas“ (Dekoratyvnoje iskustvo) ir vaikėmės jo pavyzdžių tam, kad bespalvei sovietinei buičiai suteiktume atspalvį kažko
2 Prieiga internete: www.kultura.lrytas.lt/meno-pulsas/uzduotis-ateiciai-issaugoti-muges-artvilnius-jaukuma.htm
3 Prieiga internete: www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-06-16-arteja-artvilnius14-zodis-organizatoriams/118793
4 Prieiga internete: www.izin.com.ua/vilnus-part-one/
p a r o d o s
asmeninio, žmogiško. Dizainas buvo teritorija, leidusi menininkui
neveidmainiauti, nepasiduoti socrealizmo dogmai, išei­ti į individualų pasaulį. Tačiau už to slepiasi ir kažkas gilesnio: lietuvių dailė susikoncentravusi į vidinį pasaulį, intymų išgyvenimą. Jai nebūdingas
demonstratyvumas, ekspansiškumas. Ji kviečia žiūrovą vidun – į
sielos interjerą.“ Toliau kalbant apie užsienio spaudą – straipsniai
apie mugę pasirodė Latvijos dienraštyje „Latvijas diena“, tinklalapiuose „Fotokvartals.lv“, „Artteritory.com“, Rusijos radijo stoties
„Komersant“ tinklalapyje, laikraštyje „The Art Newspaper“ ir kt. Atrodo, kad organizatorių pastangos ieškoti kontaktų bei dėmesio
užsienio spaudoje po truputį duoda rezultatų.
Itin pozityvi, net entuziastinga Virginijos Januševičienės mugės apžvalga straipsnyje „ArtVilnius ’14. Sex ir politika? Daugiau
ir giliau“5. Tai savotiškas mugės lankytojo dienoraštis, parašytas
negailint komplimentų konkretiems menininkams, kūriniams ar
pačiai mugei („Šiuolaikinio meno mugė „ArtVilnius ’14“, jau penktą
kartą surengta Lietuvos sostinėje, galėtų būti apibūdinta daugybe žodžių, bet įvardyčiau vienu – STIPRU“). Taigi toks autentiškas ir
gyvas pokalbis apie įspūdžius bei patirtis yra įdomiau nei ramus
oficialių faktų dėstymas.
Menotyrininkė Monika Krikštopaitytė straipsnį „Galerijų „dainų šventė“ savaitraštyje „7 meno dienos“ pradeda teiginiu, kad
„Vilniaus mugė – tai toks siurrealistinis renginys, kurio svarbą ir
funkcijas, net sėkmės matus kiekvienas savaip įsivaizduoja, todėl bevaikščiodamas tarp tirštais kūriniais aplipintų sienelių
jauti, kaip susilieja dalyvių ir žiūrovų, nors jie beveik sutampa,
realybės“6. Straipsnio autorė kritiškai aptaria skirtingas mugės
metu taikomas galerijų strategijas, kai vienos čia tiesiog prisistato, kitos siekia reprezentuoti save ir formuoti gerą vardą, trečioms svarbiausia – parduoti. Apžvalga užbaigiama ir praėjusiais
metais girdėtais klausimais apie tai, ko siekia meno mugė ir į ką
5 Prieiga internete: www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-06-25-virginijajanuseviciene-artvilnius-14-sex-ir-politika-daugiau-ir-giliau/119145
6 Monika Krikštopaitytė, „Galerijų „dainų šventė“, 7 meno dienos, 2014, Nr. 5, p. 1, 7.
orientuojasi – vakariečius ar lietuvius ir kaip tai galėtų atsispindėti organizacinėje veikloje. „Mugės kokybė palengva auga, nes
galerijos įgauna patirties, vis geriau perpranta, kaip sudominti ir
įtraukti žiūrovą“, – gana kritiško tono straipsnį užbaigia M. Krikštopaitytė. Šioje vietoje norisi paminėti dar vieną spaudos puslapiuose ryškėjančią su muge susijusią tendenciją.
Spaudą skaitantys lietuviai puikiai žino – su Knygų muge ar
„Kino pavasariu“ susijusios informacijos viešinimas prasideda likus
keliems mėnesiams iki šių renginių pradžios. Pamažu, viena po
kitos skelbiamos programos detalės, garbių svečių vardai. Vėliau
pasipila autorių pristatymai ir prisistatymai, o atidarymo datai artėjant – geriausių kritikų ar mėgėjų penketukai, dešimtukai. Visa tai
neabejotinai prisideda prie šių kasmečių renginių populiarumo. Iš
tekstų meno rinkos tema paminėtini Ernesto Parulskio prieš mugę
publikuoti rašiniai „Verslo žiniose“, taip pat šiais metais iniciatyvos
ėmėsi pačios galerijos ar net menininkai ir prieš mugę pasirūpino
savarankiškais pranešimais žiniasklaidoje. Pavyzdžiui, „Panevėžys.lt“
į mugę kvietė žiūrėti panevėžiečio, Nacionalinės kultūros ir meno
premijos laureato, fotomenininko Algimanto Aleksandravičiaus kūrybos. Kauno fotografijos galerijos pranešimą apie pristatomą Vytauto V. Stanionio fotografinį projektą „Nuotraukos dokumentams.
Seirijai, 1946“ platino naujienų agentūra ELTA, o BNS dalinosi Dailininkų sąjungos galerijos išsamiu pristatymu apie galerijos stendo
menininkus ir trumpu galerijos „Arka“ pranešimu. „Alfa.lt“ mugės
proga publikavo žurnalistės Snieguolės Dovidavičienės pokalbį su
savo stendą mugėje turėjusia grafike Kristina Norvilaite, „Lrytas.lt“ –
Rūtos Mikšionienės interviu su Antanu Sutkumi. Tą patį menininką
kalbino ir Vygantas Švoba savaitraštyje „Literatūra ir menas“. Informacija apie mugę ir kvietimais čia apsilankyti galerijos aktyviai
dalinosi ir socialiniame tinkle „Facebook“. Šie ženklai skatina tikėtis,
kad ilgainiui informavimas apie renginio galerijas gerės, įvairės ir
bus naudingas tiek galerijoms ir jų pristatomiems menininkams,
tiek pačiai mugei. Juk gerą rezultatą visada lemia bendras darbas.
Parengė Aistė Paulina Virbickaitė
Press coverage of Art Fair ArtVilnius ’14
In summer, the international contemporary art fair ArtVilnius ’14 has been held for the fifth time at Lithuanian Exhibition and Congress Centre LITEXPO. This time a somewhat larger number of participants took part in the event than last year – 65 galleries from
18 countries of the world, though from the commercial point of view the results did not differ greatly from the last year’s ones:
according to the organisers over 140 artworks at more than 600 000 litas were sold. The photograph was the main attraction of this
year’s Fair. The text reviews the responses to the Art Fair and the discussions that arose within its context on the pages of the press.
Brief or somewhat more detailed reports about the Art Fair appeared in almost all the main portals or even in the publications on
style and the way of life, as well as in the major newspapers. It is not difficult to notice that those publications contained little critical or at least independent attitude. Their absolute majority was based on the press releases disseminated by the organisers of the
Fair with the titles and accents being reconstructed in their own way. True, several exceptions are worth mentioning.
The article by the contemporary art critic, curator Konstantin Doroshenko (Константин Дорошенко) from Kiev (Ukraine) was interesting for two reasons: that was not only an authentic attitude but also that of a foreigner. The art critic who visited this year’s Art
Fair spoke about Lithuania and the Fair isolating himself from his experience and, of course, the political situation. A different, especially positive and even enthusiastic review of the Fair by Virginija Januševičienė was as though a diary of a visitor to the Fair written without grudging compliments to separate artists, artworks or the Fair itself. The article by the art critic Monika Krikštopaitytė
published in the weekly 7 meno dienos [7 Art Days] was much more critical. Her review ended with the questions heard last year
about what the Art Fair sought and who it was oriented to – the western or Lithuanian people and how that could be reflected in
the organisational activity.
It has been noticed that this year the galleries themselves or even artists took initiative and saw to it that independent reports
should appear in the media. Such things encourage us to hope that in the long run gallery communication will improve, become
more versatile and will be of use both to the galleries and the artists they present and the Fair itself, since good results are always
determined by joined work.
29
p a r o d o s
Eglė Ridikaitė. Palikimas. Babutas skarelas. 2011–2012, drobė, aerozoliniai dažai, silikonas, 160 × 163 cm.
VDA tekstilės galerija „Artifex“
Udo Rutschmann. Osciliatorius. 2014, lituotos plieninės spyruoklės, 0,5 mm.
Galerija „Wolkonsky Galerie“, Miunchenas, Vokietija
30
p a r o d o s
Andrius Pukis. Instaliacija Publika. 2014, plienas, gipso plokštė, saugos diržai, kėdės, stiklas, kintantis dydis.
Projektas „Takas“
Galerijos „Post“ ekspozicija, Kaunas
31
p a r o d o s
Galerijos „Ý“ ekspozicija, Minskas, Baltarusija
Žilvinas Kempinas. Ciklas Žvaigždės. 2012, spalvoti siūlai, sintetinė derva; instaliacija Fontanas. 2011, magnetinės juostelės, ventiliatorius.
„Lewben Art Foundation“ kolekcija
32
p a r o d o s
Ray Bartkus. Išklotinė II. 2008, popierius, mišri technika, 630 × 630 cm.
„Lewben Art Foundation“ kolekcija
Paulius ir Svajonė Stanikai. Instaliacija, fotografijos. 2014, 400 × 1250 cm
33
p a r o d o s
Saulius Vaitiekūnas. Žalia giria, balta jūra. 2014, medis, dujokaukės,
statybinė montavimo puta, metalas, 450 × 350 × 1000 cm
34
p a r o d o s
35
p a r o d o s
Nijolė Nevčesauskienė
Baltijos šalių vienybės simboliai parodoje
„Kelias / Ceļš / Kett“
Rugsėjo 2–27 d. Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje „Arka“
Vilniuje vyko bendra Lietuvos, Latvijos ir Estijos paroda „Kelias /
Ceļš / Kett“, skirta Baltijos kelio 25-mečiui paminėti. Paroda tapo
svarbiu įvykiu tiek meniniu, tiek pilietiniu aspektais ir priminė
jaudinančias Baltijos šalių vienybės akimirkas bei mūsų nepriklausomybės priešaušrį.
Parodos sumanytoja ir kuratorė Dovilė Tomkutė-Veleckienė, siekdama akcentuoti šalių vienybės liudijimą Baltijos kelyje,
dalyvauti projekte pasitelkė minėtų šalių menininkus. Renginiu
norėta pabrėžti, kad vienybė svarbi ir šiandien. Bendrame projekte atspindėti sudėtingi laikotarpio pokyčiai, skirtinga Baltijos
šalių ekonominė, politinė ir kultūrinė padėtis. Parodoje pasitelktos visuomenei ir kūrėjams aktualios laisvės, nepriklausomybės,
valstybingumo, tautinės savimonės idėjos buvo apibrėžtos „kelio“ – kaip ėjimo į priekį, žmogaus gyvenimo kelio, nūdienos aktualijų meninės išraiškos metafora.
Šiame kontekste verta prisiminti, kad kelio samprata mitologijoje ir įvairiose religijose yra daugiaprasmė, reiškianti ne tik atkarpą
tarp dviejų taškų erdvėje, bet įvardijama ir dangaus, kalno, pasaulio medžio viršūnės simboliais. Nors šių ženklų parodos dalyvių
darbuose nebuvo daug, simboliška, kad kelionės tikslas – tai kelio
pabaiga, atspindinti ir svarbiausias sakralines vertybes, o Baltijos
kelio tikslas ir pabaiga – tai Nepriklausomybės pradžia. Šis kelias
kiekvienos valstybės įgyvendintas bei išgyvenamas skirtingai ir
šiandien. Kaip šį daugiaprasmį laisvės siekio procesą analizuoja,
supranta, permąsto skirtingų šalių įvairių meno sričių kūrėjai?
Parodoje pakviesti dalyvauti profesionalūs menininkai iš Lat­
vijos, Estijos ir Lietuvos tarsi pakartojo Vilniaus tapybos trienalių
idėją – vienyti ir atskleisti šalių meninius procesus, parodyti menininkų unikalius atradimus. Latvijos ir Estijos dailininkų sąjungų
kuratoriai savarankiškai suformavo kolekcijas, abiem šalims atstovavo po dvylika autorių. Didžiausią parodos dalį sudarė lietuvių
kolekcija – 36 autorių darbai. Ji surinkta laisvu kandidatavimo
būdu, kai kurie menininkai darbus sukūrė specialiai parodai. Spalio mėnesį paroda buvo perkelta į Rygą ir eksponuota Latvijos
dailininkų sąjungos galerijoje, vėliau – į Naujojo meno muziejų
Pernu ir Estijos nacionalinės bibliotekos galeriją Taline.
Estijos dailininkų sąjungos kolekcija (kuratorė Inga Heamägi)
šioje ekspozicijoje yra lyderė – pasirinkti skirtingų kartų žymūs
menininkai. Todėl joje matyti įvairios idėjinės ir plastinės pozicijos, apžvelgiančios nūdienos globalios visuomenės gyvenimą. Žmogaus ir aplinkos santykis, visuomenės ir individo būtis
atsiskleidžia pasitelkiant raiškos būdų įvairovę. Tarp tradicinių
tapybos, grafikos ir skulptūros formų įsiterpia instaliacijos ir videokūriniai. Jie kuria neapibrėžtus, ekstremalius kelio, judėjimo
36
ir kovos pavidalus. Naujas abstrakcijos priemones pasirinkęs vienas ryškiausių šiuolaikinės estų tapybos atstovų Jaanas Elkenas
išsiskiria šiuolaikinės realybės liudijimais: ženkliška juodų ir baltų
tonų tapyba, skleidžiančia gatvės grafičių, kompiuterinių atspaudų energiją. Nervingai agresyviais juodais ir baltais potėpiais jis
kurią stilių, dažnai vadinamą „grafičių abstrakcionizmu“. Stebina
masyvios „Johnson & Johnson“ formos. Vano Allsalu ekspresionistiniai tapybos kūriniai atsiveria gaivališka energija. Fragmentiški Siimo Tanelio Annuso atspaudai atskleidžia statiškas metalo
raižinių fotografines formas. Ryškias savimonės paieškas įkūnija
Tanjos Muravskajos videokūriniai.
Latvijos dailininkų sąjungos kolekcijoje (kuratoriai Igoris
Dobičinas, Inesė Baranovska) pristatomos taip pat įvairių kartų
autorių skirtingos meninės raiškos modernios idėjos bei patirtys. Čia vyrauja tapybos darbai, išsiskiriantys plastine įvairove,
nūdienos aktualijomis. Latvijos menininkai akcentuoja svarbiausią pasirinkimo laisvę – būti menininku. Tai reiškia galimybę
puoselėti ir tikėjimo laisvę, t. y. laisvę laužyti stereotipus, laisvę
būti savimi. Baltijos kelio samprata atskleidžiama ir fotografiškai, ir dekoratyviai vizualiai (Patrīcija Brektė, Rihardas Delveras),
ir netiesiogiai (Ansis Butnoras), tapybiškų metaforų pavidalais
(Sigita Daugulė), hiperrealistiniais ir popmeno aspektais (Neonilla Medvedeva, Rihardas Delveras, Laura Ozola). Ypač įdomūs
Jurio Utāno kūriniai, pasižymintys netikėta menine raiška, atskleidžiantys visuomeninį dialogą. Anksčiau kūręs alegorinius
žinomų politikų portretus, menininkas ir šioje parodoje įtaigiai
pabrėžė asmeninių ir globalių idėjų ryšį. Kārlis Siliņis atskleidžia
sulėtintą tapybinės kalbos ir kelio vizualumo susiliejimą. Igorio
Dobičino metalo plastikos skulptūros – įtaigi emocijų ir idėjų
medžiaginė išraiška.
Lietuvos dailininkų sąjungos kolekcijoje (sudarytoja Dovilė
Tomkutė-Veleckienė) dominuoja tapyba, bet įtraukta ir juvelyrikos, keramikos kūrinių, kurie papildo konceptualią, dekoratyvią
visos kolekcijos kryptį. Tebėra ryški ir ekspresyvi linija, kūriniuose naudojamasi realiais motyvais bei abstrakcijomis. Turinio
požiūriu lietuvių kolekcija subtilesnė, be deklaracijų, iššūkių ir
kontrastų, niuansuotai akcentuojamas filosofinis žmogaus ir
kelio santykio aspektas, tad beveik kiekvienas autorius vertas
atskiro apibūdinimo.
Dalis menininkų kuria plastiškai ir vizualiai įtaigius transformuotus pavidalus. Žmogaus kančios kelio idėją įtikinama tapybine raiška įkūnija Aleksandras Vozbinas, tęsiantis skambios,
energingos tapybos kalbos paieškų tradiciją. Daugiaprasmės
gyvybinės energijos sklidina Dainiaus Trumpio tapyba, kaskart
atsiskleidžianti naujai. Spalvomis ir ironizuojančia plastine forma
p a r o d o s
paveikūs Vilmanto Marcinkevičiaus veidažmogiai. Simbolinių
prasmių ieškantis Algimantas Biguzas įtikina savo tapybos raiška,
Michelangelo Antonioni filmų nuotaiką skleidžia Gintaro Palemono Janonio tapyba.
Kita autorių grupė pasitelkia suabstraktintus vaizdinius, multimedijos poveikio kalbą. Dekoratyvumu ir plastiniu įvairiapusiškumu pasižymi Jolantos Kyzikaitės kompozicijos, teigiančios
šių dienų aplinkos aktualijų svarbą. Ričardas Bartkevičius kelio
idėją plastiškai apriboja kelio–kopėčių–bėgių transformacijomis.
Mindaugas Breiva įtaigiai kinematografiškai paliečia laiko ir erdvės aspektus. Pirmapradžiu būties pulsu dvelkia ekspresyvūs
Monikos Furmanavičiūtės darbai. Nenustelbiama abstrakcijų įtaiga ryški Dalios Kasčiūnaitės kūriniuose, kuriuose atskleidžiamos
įvairiapusiškos tapybos kalbos gelmės. Abstrakčia ir tapybiškai
daugiaplane kalba kelio idėją įtikinamai plėtoja Arūnė Tornau,
Simonas Skrabulis. Lyriškos intonacijos ryškios Ričardo Garbačiausko, Lionės Grigaliūnaitės, Irenos Breivienės kūriniuose. Įtaigią daiktiškąją pusiausvyrą abstrakcijų stilistikoje pasirinko Loreta
Zdanavičienė, tapybiškai grafiškos Jūratės Mitalienės kompozicijos. Hiperrealistinės ir estetizuotos formos skleidžiasi Miglės
Kosinskaitės numanomose istorijose, Andriaus Miežio kūriniams
nestinga plastinės įvairovės, Dovilės Tomkutės atspauduose perteiktos nostalgiškos kelio idėjos, Daliutė Ivanauskaitė nepaliauja
stebinti grafinės kalbos šviežumu ir fantazija.
Pirmoji Baltijos „Kelio“ paroda neturi tradicijų. Dėta daug pastangų, kad renginys tiesiog įvyktų. Tačiau unikalu tai, jog meninė
veikla tampa universali, geri norai bei idėjos galų gale reikšmingai
įprasmina istorinę datą ir tampa svarbiu šių šalių meninio gyvenimo atspindžiu. Nepriklausomybė meno erdvėje reiškia individualias idėjų paieškas, atskleidžia svarbius kaitos procesus. Tačiau
svarbiausia yra tai, jog Estija, Latvija ir Lietuva pagaliau iš naujo
atrado viena kitą Baltijos regiono erdvėje. Spaudos konferencijoje
šių šalių dailininkų sąjungų pirmininkai atskleidė skirtingus pa­
rodos motyvus, pavyzdžiui, latviai Ukrainos Maidano įvykių fone
pasiūlė rengti parodas ne Maskvoje, o pačiose Baltijos šalyse.
Tikėtina, kad tokios parodos, inicijuojamos Lietuvos, Latvijos ir
Estijos dailininkų sąjungų, vyks ir toliau. Jos padės atskleisti bei
palyginti, kas mes esame ir meno erdvėje. Baltijos kelias – tai nuolatinis procesas, jis generuoja atsinaujinimą, meninės bendrystės
ir kūrybiškumo idėjas.
Elken Jan (Estija). I’m the funky abstract brotha, girls love the Jim. 2011, drobė, akrilas, 300 × 195 cm; 300 × 195 cm
37
p a r o d o s
Neonilla Medvedeva (Latvija). Trauka. 2014, popierius, anglis, pastelė, 115 × 110 cm
38
p a r o d o s
Jolanta Kyzikaitė. Vainikas. 2013, drobė, akrilas, 114 × 149 cm
Aleksandras Vozbinas. Atminimui. 2012, drobė, aliejus, 100 × 110 cm
39
p a r o d o s
Igors Dobičins (Latvija). Paukštis I. 2010, aliuminis, h 110 cm
40
p a r o d o s
Gintaras Palemonas Janonis. Praeiviai. 2014, drobė, aliejus, 40 × 130 cm
Symbols of unity of the Baltic States at the exhibition Kelias / Ceļš / Kett
by Nijolė Nevčesauskienė
The joint exhibition of Lithuania, Latvia and Estonia Kelias / Ceļš / Kett devoted to the 25th anniversary of the Baltic Way was mounted
at Gallery Arka in Vilnius. It became an important event both from the artistic and civic aspects, brought back the moving moments
of the Baltic States’ unity and the dawn of our independence. The ideas of freedom, independence, statehood, national awareness
that are of great importance to society and the creators were defined by the metaphor of the artistic expression of the “way” signifying a movement forward, the way of man’s life and everyday topical issues.
Professional artists from Latvia, Estonia and Lithuania who were invited to take part in the exhibition as though repeated the idea of
Vilnius painting triennials – to unite and reveal the artistic processes of the countries, to show the unique discoveries of the artists.
The curators of the Artists’ Associations of Latvia and Estonia formed the collections independently, with each country being represented by twelve authors.
The collection of the Estonian Artists’ Association (the curator Inga Heamägi) was the leader in that exposition – the works of the
famous artists of different generations were chosen. Therefore ideological and plastic positions of different, sometimes absolutely
opposite poles, reviewing the life of current global society came to light in the exhibition. The relationship between man and the environment, the existence of society and the individual revealed itself in a variety of ways of expression. Installations and video works
were inserted between traditional forms of paintings, graphics and sculpture. They created undefined, extreme shapes of the way,
movement and fight.
The collection of the Latvian Artists’ Association (curators Igors Dobičins, Inese Baranovska) presented modern ideas and experiences
of the authors of different generations and a different artistic expression. Painting works distinguishing themselves in plastic diversity,
everyday topical issues prevailed there. The Latvian artists accentuated the most important freedom of choice – to be an artist. This
meant the possibility to uphold religious freedom, that is, freedom to break stereotypes, freedom to be oneself. The conception of
the Baltic Way was revealed both photographically and in a visual decorative way, as well as indirectly, in the shapes of painterly
metaphors, from hyper-realistic and pop art aspects.
The Lithuanian collection constituted the largest part of the exhibition. The works of 36 authors were on display. The exhibition was
arranged by way of candidacy, some artists created their works especially for the exhibition. Painting prevailed in the collection of
the Lithuanian Artists’ Association (the curator Dovilė Tomkutė-Veleckienė) but works of jewellery, ceramics, which supplement the
conceptual, decorative trend of the entire collection, have also been included. From the point of view of the contents the Lithuanian
collection was more stable, without declarations, challenges and contrasts, the philosophical aspect of the relation between man
and the way was accentuated.
The first exhibition of the Baltic “Way” has no traditions yet; however, the unique thing about it is that the artistic activity is becoming
universal and good will and ideas eventually meaningfully actualise the historical date and become a reflection of the artistic life of
the countries. The most important thing is that at last Estonia, Latvia and Lithuania found one another anew in the space of the Baltic
Region. From Vilnius the exhibition will travel to Riga and Tallinn.
41
p a r o d o s
Rita Mikučionytė
Peizažo viražai keramikoje
Šiandien turbūt galima drąsiai teigti, kad 3-ioji Vilniaus keramikos
meno bienalė Lietuvos dailės parodų panoramoje įsitvirtino kaip
tam tikras tradicijas puoselėjantis renginys.
Pirmiausia reikėtų pabrėžti, jog greta Panevėžyje ir Kaune
rengiamų tarptautinių keramikos simpoziumų ši kas dveji metai organizuojama apžvalginė paroda išsiskiria kameriškumu ir
nuosaikumu. Čia nepamatysime nei fabrikinėse krosnyse išdegtų
monumentalių keraminių objektų, nei itin gausios technologinių
eksperimentų sklaidos.
Viena vertus, turėtume kalbėti apie ribotas mūsų keramikų
galimybes įgyvendinti didelio mastelio sumanymus, juk dažnas
lietuvių autorius savuosius kūrinius išdega mažutėse individualiose krosnelėse. Tad jei ateityje svajotume Vilniaus keramikos
meno bienalėse išvysti įspūdingų matmenų darbus, turėtume iš
anksto numatyti, kur ir kaip galingas molio formas galima būtų
išdegti. Antra vertus, išmoningi autoriai didesnes kompozicijas
nuovokiai sudėlioja ir iš mažesnių detalių. Tarp tokių šiųmetės
bienalės „diplomuotų“ dėlionių – kelių metrų ilgio Onutės Petkevičiūtės „Kelionė“ ir ryškiaspalvis vienoje „Arkos“ galerijos sienoje
vos išsitenkantis Jolantos Kvašytės pano „Subačiaus žiedas“.
Gerąja bienalės patirtimi, mano manymu, ir šįmet vadintinos
dvi parodoje veikusios specialios ekspozicijos. Tai praėjusios bienalės Liudviko Strolio premijos laureatės Laimutės MatijošaitytėsMartinkienės ir Dailės akademijos Vilniaus bei Kauno keramikos
katedrų absolventų kūryba.
Nepaprastai vientisa stilistika, subtilia erdvės pajauta pasižymėjo L. Matijošaitytės-Martinkienės personalinė ekspozicija
„Empirija“. Keramikės demonstruotos ažūrinės siurrealistinės vizijos, organiški „marmuriniai“ paviršiai turėjo ir tiesioginių sąšaukų
su šioje bienalėje dominavusiu peizažo leitmotyvu. Fenomenalu,
bet keramikės kūryba iki šiol nepraranda aktualumo, atrodo šiuolaikiška, o daugeliui žiūrovų yra itin artima ir patraukli. Iš keliolikos
atskirų kūrinių susidedanti „Empirija“ tapo savotiška instaliacinio
pobūdžio nedaloma visuma, pastelinių tonų apgaubta asociacijų
migla, išlipdytų žemiškų potyrių prisodrintu lauku. Tad, žiūrint
į šios menininkės užburiančius darbus, net nekilo įprastoje keramikos kūrinių apžvalgoje kankinančių klausimų: vardan ko ir
kam to reiktų.
VDA Vilniaus bei Kauno keramikos katedrų pristatytuose dip­
lominiuose darbuose išryškėjusį konceptualumą turbūt lengvai
pagrįstume ir jaunatvišku absoliučios laisvės troškimu, ir neįkainojama vadovaujančių dėstytojų patirtimi. Profesoriaus Ryto
Jakimavičiaus vadovautuose Godos Daugirdaitės ir Mingailės
Mikelėnaitės kūriniuose ryškus dėmesys žaidybinei formų kaitai,
42
intriguojančiai idėjos ir funkcijos sandūrai. Keistos konfigūracijos traukia prieiti ir jų detales iš arti atidžiai patyrinėti. Docento
Remigijaus Sederavičiaus diplomančių Rūtos Paulauskaitės ir
Eglės Šidlauskaitės kompozicijose dominuoja neįprastas indų
dekoravimas spalvų šviesa ir specialiais garso įrašais. Tai liudija
apie besiplečiantį mokslo principų taikymą šiuolaikiniuose keraminiuose projektuose.
Vis dėlto dauguma konkursinės parodos eksponatų ne itin
nustebino ar sujaudino, labiau nuteikė kritiniams apmąstymams.
Visų pirma, kodėl bienalės kuratoriaus ir nenuilstančio entuziasto Gvido Raudoniaus, kuris kaskart siekia šį renginį paįvairinti ir
pagyvinti, pasiūlytos „Improvizacijos peizažo tema“ pasiteisino
tik iš dalies?
Atrenkant kūrinius konkursinei parodai, pasirodė, kad nemažai autorių, norėdami dalyvauti 3-iojoje Vilniaus keramikos meno
bienalėje, sąlyginai simuliavo, t. y. bandė tendencingai pervadinti
jau sukurtus darbus, užuot įgyvendinę naujus sumanymus, kurie tiesiogiai atlieptų temą. Todėl galėtume manyti, kad bienalė
tampa vis reikšmingesniu prestižiniu įvykiu, kuriame bet kuria
kaina trokšta dalyvauti kiekvienas Lietuvos keramikas. Antra vertus, galbūt tokių apžvalginių specializuotų parodų vis dar trūksta, mūsų keramikai sunkiai vaduojasi iš specialybės amato rėmų,
todėl dažnai nepajėgia dalyvauti kitokio, ne cechinio, pobūdžio
šiuolaikinio meno parodose. Be abejo, yra ir išimčių – pavyzdžiui,
šįmet antrąja bienalės premija apdovanotas Audrius Janušonis,
kurio kūrinius matėme ir tiesiogiai su keramika nesusijusiose konceptualiose dailės ekspozicijose.
Bienalėje rodytos keraminės peizažo interpretacijos atskleidė
dar vieną paradoksą – stiprų žanro stereotipo poveikį. Ne vieną
autorių užvaldė kraštovaizdžio paveikslo vizija, tad dauguma
atsisakė erdvinių formų ir kūrė keramines kompozicijas plokštumoje. Vis dėlto laimėjo skulptūrinės erdvinės plastikos keramikos
„stovykla“. Pagrindine Liudviko Strolio premija už ypatingu konstruktyvumu pasižyminčius „Laivus vaiduoklius“ buvo apdovanota
Danutė Jazgevičiūtė. Tikėtina, kad po poros metų pamatysime ne
mažiau įspūdingą personalinę šios keramikės ekspoziciją.
Visiškai nedaug trūko, kad ne antrosios, o pagrindinės premijos laureate būtų tapusi Milena Pirštelienė, kurios darbuose ypač
svarbi savitos technikos ir keraminių technologijų jungtis. Be to,
jos sukurti „Kelionės peizažai“ įkūnijo ir kitas parodoje peizažo
temos variacijas atspindėjusias tendencijas. Tai – nelaukti gamtos
ir žmogaus sukurto pasaulio vaizdai, natūralių organinių ir urbanistinių struktūrų įvairovė. Šiuo požiūriu charakteringi Jovitos
Laurušaitės „Miesto motyvai“ ir Lidos Kuzmienės „Ugnies lelijos“.
p a r o d o s
Tai, kad rankų darbas ir technologinis įgyvendinimas keramikams iki šiol labai aktualus, rodo ir bienalės diplomai, skirti vertinimo komisijos narių – Juozo Adomonio, Jurio Bergino, Jolantos
Lebednykienės, Ritos Mikučionytės, Gvido Raudoniaus ir Danutės
Zovienės – atrinktiems autoriams.
Ne kartą nominuoti Konstancijos Dzimidavičienės darbai
nuolat sudomina unikalios lipdytos detalės ir gatavo daikto ar
jo atliejos deriniu. Šią idėją savitai plėtoja ne vienas keramikas.
Tačiau bienalės vertinimų kontekstas man atskleidė dar vieną
paradoksą. Nieko nebestebino rankomis iš izoliacinių plytų konstruojamos Egidijaus Radvensko struktūros, tačiau Rūtos Šipalytės
savaip perkomponuoti pramoniniai indai sulaukė nevienareikšmės reakcijos.
Diplomu pažymėtas Justinos Kildišytės porcelianinis „Miestas
prie jūros“ pasirodė patrauklus vaizduojamo objekto ir jo funkcijos požiūriu. Iš tikrųjų bienalėje matėme ne vieną kūrinį, kuriame
tikslingai siekiama suderinti konceptualią idėją ir konkrečią daiktiškąją paskirtį. Manau, puiki šios tendencijos iliustracija – Sauliaus Jankausko „Dygimas“.
Daugelį sudominę Kristinos Ancutaitės darbai atskleidė, kad
keramikoje gali būti labai savitai pritaikytos grafikos, skulptūros
ir tapybos raiškos priemonės. Šiuolaikišku požiūriu – jungiant
lipdytas formas ir skaitmeninį vaizdą – išsiskyrė Živilės Bardzilauskaitės-Bergins ir Eglės Einikytės-Narkevičienės darbai, kurių
konceptualūs sumanymai gerokai pranoko vien amato tradicijų
suformuotą keramikos įvaizdį. Galbūt skirtingos meninės raiškos
priemonių jungtis galėtų tapti ir būsimos Vilniaus keramikos
meno bienalės ašimi...
Renginio žiuri įvertino Dalios Laučkaitės-Jakimavičienės kompoziciją, kuri pasižymėjo ypatingu įgyvendinimo preciziškumu.
Labai džiugu, kad „Arkos“ galerijoje dar tebeveikiant bienalės ekspozicijai vienoje VDA „Titaniko“ parodų salių buvo atidaryta šios
menininkės kuruota paroda „Keramika + spauda / spausdintas
vaizdas keramikoje“.
Šie vienu metu surengti renginiai prasmingai atspindėjo plačią dabartinės mūsų keramikos panoramą. Iš tikro labai įdomu
buvo atrasti abiejose parodose dalyvaujančių autorių – Dalios
Laučkaitės-Jakimavičienės, Jurgitos Jasinskaitės, Rasos Justaitės-Gecevičienės, Rūtos Šipalytės, Jolantos Kvašytės, Valdo Pukevičiaus, Mingailės Mikelėnaitės, Godos Daugirdaitės, Justinos
Kildišytės, Indrės Aleksiejūnienės ir kt. – kitą kūrybos kontekstą.
Tokia tuo pat metu veikiančių skirtingų keramikos parodų
patirtis taip pat galėtų tapti būsima Vilniaus keramikos meno
bienalės tradicija.
Laimutė Matijošaitytė-Martinkienė. Krūmynų šnekučiai. 2014, 5 dalys, molis, lipdymas, 83 × 51 × 15 cm
43
p a r o d o s
Danutė Jazgevičiūtė. Laivai vaiduokliai. 2014, molis, lipdymas, glazūros, 46 × 39 × 16; 45 × 40 × 14 cm, 1000°C
44
p a r o d o s
Justina Kildišytė. Miestas prie jūros. 2014, porcelianas, 120 × 15 × 25 cm
Milena Pirštelienė. Kelionės peizažai. 2014,
mišri technika, akmens masė, porcelianas,
raku degimas, medis, 50 × 40 cm
45
p a r o d o s
Audrius Janušonis. Vakaras. Kvadratinė saulė leidžiasi. 2014, porcelianas, glazūros, 80 × 28 × 25 cm
46
p a r o d o s
Eglė Einikytė-Narkevičienė. Gyvenimo spalvos II. 2014, akmens masė, raugo technika, fotografija, 90 × 60 cm
Turns of a landscape in ceramics
by Rita Mikučionytė
The Third Vilnius Ceramic Art Biennial has become established in the panorama of Lithuanian art exhibitions as an event cherishing certain traditions. Alongside the international symposiums of ceramics organised in Panevėžys and Kaunas, this retrospective
exhibition mounted every two years distinguishes itself for its chamber-like character and relative moderation. We shall see neither
monumental ceramic objects baked in factory kilns nor especially abundant dissemination of technological experiments there.
On the one hand, we should have to speak about our ceramicists’ limited possibilities of implementing artworks of a large size,
as many Lithuanian authors bake their articles in small individual kilns. On the other hand, quick-witted authors masterfully put
together larger compositions from smaller parts. In my opinion, this year again two special expositions on display at the exhibition
were referred to as good experience of the biennial. They were creative work of Laimutė Matijošaitytė-Martinkienė, the last year’s
laureate of the award of Professor Liudvikas Strolis, and works of the graduates of the Departments of Ceramics of Vilnius Academy
of Art and Kaunas Art Faculty.
Nonetheless, the largest part of the exhibits of the competitive exhibition predisposed one to critical considerations. First of
all, why did “The Theme of the Landscape Improvisation” offered by the curator of the Biennial and tireless enthusiast Gvidas
Raudonius who every time seeks to enliven and add variety to this event, justify itself only in part? While selecting the artworks
for the competitive exhibition it turned out that many authors who wished to take part in the Third Vilnius Ceramic Art Biennial
relatively simulated, that is, tendentiously tried to rename the already created works instead of implementing new conceptions,
which would be directly in line with the theme. Therefore we could think that each time the Biennial is becoming an ever more
significant prestigious event in which every Lithuanian ceramicist seeks to participate at any cost. On the other hand, most probably there is still a shortage of such retrospective specialised exhibitions because our ceramicists find it difficult to free themselves
of the framework of craft of their speciality and therefore they are often unable to take part in the exhibitions of contemporary art
that are of other than workshop character. Without doubt there are exceptions, for example, this year Audrius Janušonis whose artworks were displayed at conceptual art expositions, which were not directly related to ceramics, was awarded the Main Prize.
Interpretations of the landscape shown at the Biennial revealed another paradox too – a strong impact of the genre stereotype.
Many authors were obsessed with the vision of the picture of a landscape, so the majority of them refused spatial forms and created ceramic compositions on a plane. Nonetheless, the “camp” of sculptural spatial plastic ceramics won.
47
p a r o d o s
Marius Burokas
Rekonstruktoriaus žaidimai
Mindaugo Navako retrospektyvinė paroda Nacionalinėje dailės galerijoje
Jeigu žodis netapo kūnu – reiškia, kažkas buvo netvarkoj,
Mindaugas Navakas
gal žodis buvo neteisingas.1
Seniai nebuvau patyręs balto lapo baimės, bet dabar sėdžiu ir
baiminuosi: kaip fikcijomis ir vaizduotės žaismo priemonėmis aprašyti Mindaugo Navako „realybę“? Ar realybę? Nesibaiminu, kad
šis mano žodis taps kūnu (o jei netyčia ir taptų, tikriausiai primintų aplink vieną iš šio menininko skulptūrų pabarstyto keramzito
granulių krūvelę). Tą Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG) keletą
mėnesių stovėjusią, gulėjusią ir kabojusią „realybę“ pabandysiu
apibūdinti man geriausiai pažįstamais vaizduotės žaismo, literatūros, kalbos palyginimais.
Retrospektyvinė paroda „Šlovė buvo ranka pasiekiama“ labiausiai man primena pikniką šalikelėje. Tą, Arkadijaus ir Boriso Strugackių aprašytąjį. NDG erdvės trumpam buvo tapusios žaidimo
zona. Įspūdingo savo mastais, nelengvai suvokiamo savo keista
logika, spalvingo ir net truputį pavojingo žaidimo. Tiesa, iš karto
noriu atsiriboti nuo aliuzijų į Andrejaus Tarkovskio „Stalkerį“. Ne, į
jį tai nepanašu. Ne todėl, kad nėra filosofinės gelmės, niūrumo
ar panašiai. Nėra tragiško personažo. Personažai – mes visi, besisukiojantys po linksmąją Navako „zoną“. Ir anaiptol ne tragiški.
Iš pažiūros šie daiktai atrodo palikti ne susiremontuoti savo
lėkštės ar suvalgyti savo kosminių sumuštinių atskridusių ateivių, o tiesiog išmesti kažkokio mąstančio vandenyno. Pasąmonės atoslūgio palikti objektai. Kolektyvinės nežinios artefaktai. Jie
kartu įžūlūs ir organiški. Tai – fosilijos, savo nestandartine forma
ir neaiškia vieta darnioje pasaulio klasifikacijos sistemoje griaunančios mūsų taip, regis, ilgai ir kruopščiai kurtą suvokimą, kaip
turėtų VISKAS atrodyti. Kaip mįslinga Strugackių „zona“, taip ir
Navako kūriniai šaiposi (kai kurie – kandžiai, kiti – klouniškai, iš
pažiūros šiurkščiai, bet subtiliai). Regis, galėtum kabintis į iš pirmo žvilgsnio atpažįstamą kai kurių kūrinių išvaizdą: štai telefonas,
štai baidarė... Ar tikrai? Gal kosminis laivas (medis, fanera, lakas)?
Gal moters kojos išlinkis? Štai krosnelė. Štai vaza. Štai keturi ilgi
pavidalai. Štai kolona. Vaza ir skėtis.
Kalbant apie Navako vazas, reikėtų priminti, kad yra tokia rusų
liaudies grafikos rūšis „лубок“. Šie vaizdai-pasakojimai su prierašais pasižymi paprastumu, lakoniškumu, vaizdingumu, ryškumu.
Kai kurie Navako darbai – toks industrinis „lubokas“. Skulptūrinis jo atitikmuo. Ypač tai pasakytina apie vazas. Pigios masinės
1 Straipsnio epigrafas ir toliau tekste pateikiamos citatos imtos iš: Menininkas Mindaugas Navakas: „Šlovė buvo“ (M. Navaką kalbino Birutė Pankūnaitė). Kalba netaisyta.
Prieiga internete: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-07-31-menininkas-mindaugas-navakas-slove-buvo/120269
48
gamybos kiniškos vazos (pašaipus reveransas masinei pasaulį
apėmusiai šlamšto, meno-šlamšto, pseudoantikvaro gamybai)
ironiškai pakeičiamos pasitelkiant šiek tiek kičinį pasakojimą. Ne
veltui ant jų išrašyti nešvankūs eilėraštukai. Bet čia aš vis kalbu
apie smulkesnius, mažesnius darbus. Monumentalieji „perjungia“
mąstymą kita linkme. Nors tas jų monumentalumas apgaulingas.
Turėtų priblokšti savo dydžiu, bet ne pribloškia, o trikdo.
Visi šie kūriniai atrodo it savotiškas gūdžios praeities ir poindustrinės distopijos derinys. Kita vertus, ta pati distopija dažniausiai yra sugrįžimas į gūdžią praeitį. Tiesiog vietoj kuokos
naudojiesi aprūdijusios armatūros gabalu ar kokio mechanizmo
metaliniu manipuliatoriumi ir tiek. Ta pati prie įėjimo stovinti „Pastogė G“, pasak katalogo, yra „monarchų rūmų sargybinio būdelės
kartotė“. Bet kas ją trukdo laikyti akmens amžiaus teleportacijos
įrenginiu? Niekas. Šios skulptūros panašios į idėjų ir minčių pradines konstrukcijas, gigantiškus industrinio ar urbanistinio sakinio
taškus, daugtaškius ir kablelius. Tą mintį tik sustiprina „Vilniaus
sąsiuvinis“, kurio cinkografijos lakštuose miesto sintaksė sulaužoma it eksperimentinis eilėraštis. Kartais tie piešiniai atrodo lyg
Eduardo Mieželaičio odės atominei bombai iliustracija, o kartu
ir tarsi niūriojo fantasto Howardo P. Lovecrafto aprašytieji senųjų
civilizacijos statiniai.
Vaikščiodamas po retrospektyvą akies krašteliu tarsi matai,
ką iššliauždamas arba pasitraukdamas paliko didmiestis: gamyklų kiemų, statybviečių, balkonų, laiptinių, pramoninių atliekų
geo­metriją. O kai kur ir ironiškai perkeistą XX amžiaus pabaigos
nomenklatūrinių butų erdvę. Bet būtų vienašališka Navako darbuose matyti tik industrinius ar „santechninius“ perdirbinius. Ir
gamta pakliūva į tą patį žaidimo lauką. Silikonu apruošti (koks
gražus žodis!) šaukščio ar varnalėšų lapai, ant sienos kabantys
kokonai, „Kiškis/lapė“, net truputį gamtiškai nešvankios kai kurios kolonos ar aplėpęs tentas atrodo it bandymas atkurti seniai
užmirštą gamtą, žmogaus rankų darbu prasibrauti prie esminių
jos formų. O gal taip kiek ironiškai demonstruojama (tą kalba ir
medžiagos), kad visos mūsų civilizacijos ir urbanistikos gudrybės
yra tik kartotė. Todėl tą kartotę reikia paryškinti iki absurdiškumo.
„Vienas iš foninių parodos ekranų ir yra ideologinis. Nežiūrint
to, kad aš į tai žiūriu skeptiškai, pats to labai vengiu, nuo to negali
pabėgti, kontekstas įstumia į tokią situaciją“, – sako menininkas.
Plika akimi man, ideologiškai nepasikausčiusiam, tas matyti tik
vienoje vietoje. „Įstrižas cilindras“ atrodo kaip milžiniškos garsiosios Juozo Mikėno skulptūros „Pirmosios kregždės“ įkapės.
Transportuoti neskirtas šviesios socialistinio realizmo ateities
karstas. Arba ironiškas jo baigties komentaras. Daug smagiau tą
p a r o d o s
ideologinę plotmę liudija iš išardytų odinių sovietmečio valdininkų portfelių pasiūtos dvi minkštosios skulptūros – karūna ir telefonas („Minkštas 1“ ir „Minkštas 2“). Nors dabartiniams ideologijos
kariams turbūt reikėtų siūti mobiliaką ir balsadėžę. Su silikonu apdorotais referendumo lapeliais viduje. NDG informacinėje švieslentėje buvo galima pamatyti dar vieną Navako kūrinį – „RND“.
Ekrane tam tikromis nustatytomis valandomis mirgėjo Vilnių nuo
pamatų iki stogų aprašinėjusių garsiausių „piešėjų“ tagai (parašai).
Sukonservuoti į elektroninę talpyklę it kokie meniniai agurkai, tie
tagai atrodė gana patetiškai. Saldus ir mielas menininko „kerštas“
jo „Kablį“ aprašinėjusiems asmenims...
Apibendrinant galima pasakyti, kad Navakas – ne dekonstruktorius, o rekonstruktorius. Surinkėjas to, kas išmėtyta. Struktūrinis kietųjų statybinių medžiagų lingvistas. Gidas po žaismingą ir
smagų civilizacijos „šlovės“ muziejų. Viename interviu menininkas
teigė, kad „svarbiausia kūryboje yra sukelti katarsį. Katarsis išvertus būtų – „nušvitimas“, tai yra būsena, emocinė būsena, nieko
daugiau. Su protu tas nieko bendra neturi. Tai yra tam tikras smūgis, kurį gauna žiūrovas.“ Tas patiriamas Navako parodoje katarsis
yra emocinis. Išėjęs jautiesi taip, lyg būtum apsilankęs pasirodyme ar vaidinime, kur tave kiek palinksmino, trupučiuką apgavo,
šiek tiek pasišaipė, bet likai patenkintas. Lyg žioplys viduramžių
mugėje. Tiesa, intelektualinis malonumas didesnis. Jau seniai
nebuvau parodoje, kuri man sukeltų tokią aliuzijų, kontekstų ir
spėjimų griūtį.
Svarbiausia tai, kad ši retrospektyva skatina žaisti, o tai mūsų
socialinių „piktžaizdžių“ knebinėjimu užsiėmusiame ar į konceptualius brūzgynus panirusiame mene (kur aprašas svarbiau nei tai,
kas rodoma) yra daug. Bet žaisti reikia rimtai. Taip, kaip rimtai žaidžia vaikas, kuriam žaidimas yra ir kūryba, ir pažinimas, ir mokslas,
na, ir tas pats socialinis bendravimas. Žaisti taip, kaip į mįslingąją
„Pikniko šalikelėje“ paliktą zoną einantys stalkeriai. Mėtai varžtus
į priekį, statai koją ir nežinai, kur pataikysi...
P. S. Praėjus gal savaitei po parodos, ėjau sostinės Pilies gatve ir
praregėjau: vienoje gatvės pusėje stovėjo dvi kuo puikiausios
Navako skulptūros. Atrodė kaip iš akies traukta vidiniame NDG
kieme eksponuota „Pašluostė“. Gal ir dabar tebestovi. Tai – Vilniaus atsakas menininkui (juk nesinori tikėti, kad tie du metaliniai
stendų strypai su nukabusiomis medžiaginio stogo klostėmis yra
koks nors neįvykusio šiuolaikinio merijos skulptoriaus kūrinys).
Gal ir dabar kokiame nors skersgatvyje iš mūrinės sienos dygsta
„Balkonas 2“, o apleistoje statybos aikštelėje iš geležų ir cemento
kiaušinio kalasi linksmas ryškiai geltonas cilindras.
Mindaugo Navako retrospektyvinė paroda Šlovė buvo ranka pasiekiama. Vidaus ekspozicijos fragmentas
49
p a r o d o s
Mindaugo Navako retrospektyvinė paroda Šlovė buvo ranka pasiekiama. Lauko ekspozicijos fragmentas
Mindaugas Navakas. Kablys ir žiedai. 1992–1994, suvirinti plieno lakštai, rūdys. 350 × 160 × 120 cm; 170 × 150 × 55 cm; 210 × 40 × 160 cm; 190 × 170 × 65 cm
50
p a r o d o s
Mindaugas Navakas. Petasites. 2004, silikonu apruošti šaukščio lapai, bambukas, virvės,
garso stiprinimo įrenginys, garsas, 30 min. trukmės CD, keičiami matmenys
The reconstructor’s games
Mindaugas Navakas’ retrospective exhibition at the National Art Gallery
by Marius Burokas
The poet and literary critic Marius Burokas describes Mindaugas Navakas’ retrospective exhibition Glory was within Reach hosted at
the National Art Gallery using the comparisons of the play of imagination, literature and the language. The author notes that during
the time the exhibition was on view, spaces of the National Art Gallery were tuned into the zone of the game that was impressive
in its scope, strange in its logic that was not easily perceived, colourful and even a bit dangerous. In this respect the exhibition
reminded the visitors of the novel Roadside Picnic by the brothers Arkady and Boris Strugatsky. Like the mysterious “zone” of the
Strugatskies, Navakas’ artworks mock at us (some of them tartly, others, though rudely by appearance but actually in a subtle way).
Meantime when speaking about Navakas’ “vases” on display at the exhibition, the author recalls the type of Russian folk graphic
лубок (a cheap popular print) in which images-narratives with inscriptions are noted for simplicity, laconism, picturesqueness, and
vividness. Some of Navakas’ works are namely this industrial lubok, to be more exact, its sculptural equivalent.
Navakas’ large, monumental sculptures seem to the author similar to the initial constructions of ideas and thoughts, gigantic full
stops, dots and commas of an industrial or urban sentence. The works are treated not only as industrial or “plumbing” remakes;
nature is drawn into the same playfield too. In summing up it is stated that Navakas is a constructor rather than a de-constructor.
A collector of what has been thrown about; a structural linguist of hard building materials; a guide showing you around a playful
and enjoyable museum of the “glory” of civilisation. The most important thing is that this retrospective is creative work, knowledge,
science and social communication all in one. To play like stalkers play when entering the mysterious zone left in Roadside Picnic. You
throw bolts forward, put your foot and do not know where it will land.
51
p a r o d o s
Iveta Jaugaitė
Stasio Žirgulio
erdvės filosofija ir
vaizdinių archetipai
Rugsėjo mėnesį Vilniuje, Dailininkų sąjungos galerijoje ir Bernardinų sode, buvo pristatyta skulptoriaus Stasio Žirgulio kūrybos
retrospektyva, sudaryta iš dviejų parodų. Galerijos erdvėje – mažosios plastikos grynuoliai, o Bernardinų sode – monumentaliosios skulptūros, kurios organiškai įsiliejo į miesto viešąją erdvę
ir imponavo didingumu bei skulptoriaus meistryste (paroda
„Epochų aidas“).
Šio Lietuvos skulptūros grando retrospektyva tarsi patvirtino,
kad modernizmas, kaip kūrybinio mąstymo sistema, autoriaus
pasirinkta dar 8-ajame dešimtmetyje ir nuosekliai plėtota, tebėra
aktualus. Žirgulis yra menininkas mąstytojas, esminis jo kūrybos
bruožas – humanistinių, filosofinių idėjų įkūnijimas apibendrintoje ir abstrakčioje formoje. Autoriui labai svarbūs ir pirmavaizdžiai
simboliai: vizualiai atskleisdamas idėją, jis leidžia medžiagai ir
formai „kalbėti“ atpažįstamais archetipais. Kūryboje ieškodamas
esmės, o ne vienadienio efekto ir vengdamas banalumo (arba
blefo, kaip pats sako), skulptorius tarsi bylinėjasi su laiku.
Mažųjų formų skulptūrų parodoje buvo galima pamatyti svarbiausius Žirgulio kamerinius kūrinius, sukurtus nuo studijų laikų
iki šių dienų. Išskirčiau vieną naujausių ir galbūt iškalbingiausių:
„Išdavystės skraistė“ – pustrečio metro ilgio švinu apklota Paskutinė
vakarienė. Siužetas bei kompozicija – universalūs: lengvai atpažįstamas Kristus, Leonardo da Vinci freska. Tačiau spėliojant, kur Judas,
paaiškėja, kad jis šioje skulptūroje yra visur. Užmesdamas sunkų
švininį šydą ant gerai žinomo vaizdinio, Žirgulis sukuria universalią
ir kartu apibendrintą išdavystės alegoriją. Pasak menotyrininko ir
filosofo Algio Uždavinio (1962–2010), „skulptūrą galima suvokti kaip
ženklą arba ženklų visumą, tačiau meninė struktūra nėra pažodinė
minties iliustracija, veikiau emocinį santykį su tikrove palaikanti
improvizacija – išgrynintas ir sustyguotas simbolis“1. Toks simbolių
gryninimas tampa esminiu Žirgulio kūrybos tikslu – ar tai būtų
bronzinė „Globa“, kurią įkūnija nėščios moters figūra, ar šmaikštusis
„Konsiliumas“, kur paukščių pasitarime diskutuoja trys išminčiai. Jo
kūryba nestokoja ir kultūrinių nuorodų bei citatų, tačiau visada
palieka vietos žiūrovo vaizduotei, viltį, kad instinktyviai jas atpažins
ir permąstys, galbūt užkoduos sava semantika.
Lauko skulptūrų kolekcijoje „Epochų aidas“ gvildenamos
tos pačios idėjos kaip ir kamerinėje skulptūroje, tačiau plastinė forma, mastelis, erdvė ir medžiaga čia kuria kitus dialogus.
Vaikštinėdama po Vilniaus Bernardinų sodą, mąstydama apie
akmens amžinumą, grubumą, paveldo reikšmę ir Kitus Svarbius
Dalykus, nugirdau: „Leonardai, nevalgyk akmenuko, jis nešvarus!“
1 A. Uždavinys, Stasys Žirgulis. Šiuolaikiniai lietuvių dailininkai, Vilnius: Dailininkų
sąjungos leidykla artseria, 2004, p. 5.
52
Nudžiugusi atsisukau ieškoti akmenis ryjančio Žirgulio gerbėjo –
keturmetis susiraukęs spjovė dulkes iš burnos ir, įsikabinęs į „Konsiliumo“ paukščio snapą, prisėdo prie jų stalo. Jaunasis išminčius
puikiai iliustravo šios ekspozicijos gyvastį viešojoje erdvėje, kai
skulptūros mezga pokalbį su žiūrovu – be tarpininkų ar vertėjų.
Būtent todėl Žirgulio, kaip autoriaus, figūra čia tarsi išnyksta – jo
tyliai santūrus, beasmenis menas stebina bemaž fizine trauka:
taip ir maga prisimatuoti išriektą „Prokrusto lovą“, sudalyvauti
„Konsiliumo“ pasitarime, pirštais perčiuožti „Kolonos“ paviršiumi.
Ar galime sakyti, turėdami omeny šį meistrišką (autoriaus) nebylumą, kad Žirgulio akmuo „suvaldytas“? Jis iškeltas ir išskeltas,
išgremžtas ir išlupinėtas. Tačiau toks kalbėjimas tėra bedimas
pirštu į medžiagos dominavimą. Pasak legendos, Michelangelo
savo „Dovydą“ išlukšteno ir išlaisvino iš gigantiško marmuro luito,
o Žirgulis išlaisvino akmenį iš skulptūros. Atidžiau žvelgiant į jo
„Koloną“, akivaizdu, kad grubaus, skilusio rausvo akmens luitas
tėra kolonos griaučiai. Tuščia erdvė, kurioje slypėjo kolona, savo
nebuvimu tampa tikroviškesnė nei jos kiautas. Įvyksta medžiagos ir prasmės sukeitimas: natūralus akmuo virsta civilizacijos
įvaizdžiu. Tokia skulptūros bei medžiagos santykio inversija pasikartoja ir kituose kūriniuose: „Prokrusto lovoje“ išpjautas akmens
luitas tarsi pats Prokrusto kūnas paliktas šalia kaip nedalomas
skulptūros tęsinys.
Skulptoriui pavaldus ne tik akmuo, bet ir metalas. Metalas rūdija, suyra, gali būti lopomas, bet jis neišnyksta. Skulptūra „Godo“
ir mažojoje plastikoje, ir ypač monumentaliojoje versijoje įkūnija
beprasmį laukimą. Sulinkusi figūra, kurios galvoje-kibire ir tuščiaviduriame kūne ryškėja trafaretinis žmogaus siluetas, atspindi
gyvenimo laikinumą, kur net figūros metamas šešėlis primena
saulės laikrodį. Samuelio Becketto pjesės idėjos įvaizdinimas
skulptūroje, regis, įtaigesnis nei teatre – formoje įkūnytas laikas iš
tiesų yra beviltiškai amžinas. Čia ir slypi Žirgulio homocentrizmas:
žmogiškumo archetipas jam yra ne tobulas idealas a la „Dovydas“, bet Becketto ironiškai belaikė būtis. Tai išlaisvina skulptorių
iš kanoniškos tobulumo kartografijos (kaip ir „Jaunystė“ paverčia
Vitruvijaus žmogų ištįsusia, mažagalve figūra), primenant, kad
abstrakti tiesa meta iššūkį paviršutinei polemikai. Diskusija apie
kūrinio prasmę tampa filosofine diskusija apie gyvenimą.
Žirgulio suvokiamas humanizmas paremtas tobulu platonizmo archetipu ir jungtine Jungo pasąmone, deriniu, kuris reiškia,
kad idėjos yra kuriančios ir perkuriamos, bet niekada netampa
universaliais absoliutais. Galbūt todėl skulptorius nesibaido radikaliai vertybinės kalbos (gėris, blogis, tiesa), o postmodernaus
cinizmo neigimas tampa humanistine siekiamybe. Tai, pasak literatūros teoretiko Terry Eagletono, yra vienintelis būdas dekonstrukciniame teorijos amžiuje judėti pirmyn2.
Savistabos kupinas pasivaikščiojimas po abi Stasio Žirgulio
skulptūrų parodas leido geriau suvokti jo estetinį požiūrį į simbolinę formų kalbą. Menininko kūriniuose formų, medžiagų, erdvių
ir simbolių sąsajos suteikia neišsemiamų vaizdinio ir jutiminio
patyrimo galimybių. Mąstydami apie intensyviai jausmišką ir konceptualią Žirgulio kūrybą, suvokiame, kad tai – belaikis menas,
atspindintis ne menininką, bet patį žiūrovą.
2 T. Eagleton, After Theory. New York: Basic Booksm, 2003.
p a r o d o s
Stasys Žirgulis. Atviras. 2013, granitas, 250 × 140 × 80 cm
Stasys Žirgulis. Vakaras. 2014, granitas, ketus, 300 × 120 × 110 cm
53
p a r o d o s
Stasys Žirgulis. Amžių archyvai. 2014, granitas, 180 × 170 × 110 c
Stasys Žirgulis’ retrospective: space philosophy and image archetypes
by Iveta Jaugaitė
The retrospective of Stasys Žirgulis creative work consisting of two exhibitions was presented in Vilnius in September. Nuggets of
small plastic art were on display at the Gallery of the Artists’ Association and monumental sculptures, which organically merged
into the space of the city and were impressive in their majesty and the sculptor’s skills, were exhibited in a public space (the exhibition Epochų aidas [The Echo of Epochs]).
Žirgulis is an artist – thinker and the main feature of his creative work is the embodiment of humanistic, philosophical ideas in a
generalised and abstract form. The author finds prototype symbols of great importance: in revealing the idea visually it allows the
material and form “to speak” in recognisable archetypes. Looking for essence rather than for a one-off effect and avoiding banality,
the sculptor as though is litigating with time. His creative work does not lack cultural references and quotations either, however,
there is always some room left for the spectator’s imagination so that the latter could instinctively recognise and reconsider them,
perhaps, encode them in his own semantics.
The retrospective of this great master of Lithuanian sculpture as if confirms the fact that modernism as a system of cultural thinking chosen by the author as far back as the 70s and consistently developed is still relevant today. It is not only stone but also
metal that yields to the sculptor. The same ideas as in chamber sculpture are conveyed in the collection of the outdoor sculptures
Epochų aidas, however, the plastic form, the scale and the material create other dialogues there. Humanism perceived by Žirgulis
is based on a perfect archetype of Platonism and Jung’s collective subconscious, the combination, which means that ideas are
created and recreated but they never become universal absolutes. Perhaps for this reason the sculptor does not radically avoid the
language of values (good, evil, the truth) and the negation of post-modern cynicism becomes a humanistic aspiration.
The walk of introspection around both sculpture exhibitions of Stasys Žirgulis’ enabled his aesthetic attitude to the symbolic language of form to be understood much better. Links between forms, materials, spaces and symbols in the works of the artist create
inexhaustible possibilities for visual and sensual experience. Thinking about Žirgulis’ intensely sensual and conceptual creative
work, we understand that this is timeless art reflecting the spectator himself rather than the artist.
54
Stasys Žirgulis. Paukščio kelionė.
2013, poliruotas granitas, bronza,
170 × 60 × 125 cm
p a r o d o s
55
p a r o d o s
Aldona Žemaitytė-Petrauskienė
Sidabrinis
gobelenų šnabždesys
Naujausioji Zinaidos Vogėlienės paroda „Du viename“, šių metų
rugsėjo 4–24 dienomis eksponuota Lietuvos dailės akademijos
parodų salėse „Titanikas“, turbūt palietė slapčiausias kiekvieno
parodos lankytojo širdies kerteles. Tuo labiau kad vienoje iš
dviejų salių kūriniai buvo dedikuoti prieš porą metų mirusiam
skulptoriui Stanislovui Kuzmai atminti. Šiedu menininkai buvo
kaimynai: jų kūrybinės studijos buvo greta, jie nuo seno gyveno
viename kieme Vilniaus Krivių gatvėje. Manau, kad ši kaimynystė
ir bičiulystė turėjo įtakos menininkų kūrybiniam augimui, meninių priemonių plėtotei, naujojo modernizmo, pasiekusio atgimusios Lietuvos dailės atstovus, pagavai ir meno kūrybos turtinimui.
Taigi Z. Vogėlienės „Du viename“... Dalis pirmoje „Titaniko“ salėje eksponuotų darbų jau buvo matyti prieš porą metų sostinės
Pamėnkalnio galerijoje (tuomet kartu su Lidos Kuzmienės keramika). Jau tada parodos lankytojus jie stebino savo gaivumu, subtilia
gobelenų kūrimo technika. „Titanike“ rodyta vėlesnioji (2011–2014
metų) kūryba pasižymi dar tobulesne darbų atlikimo technika.
Atsisakiusi anksčiau gobeleno meistrų mėgtos vilnos, dabar Z. Vogėlienė varijuoja, panaudodama tik liną, medvilnę ir šilką. Šių siūlų
derinys suteikia gobelenui glotnaus tankumo ir elegantiško blizgesio. Ramios gelsvų, rusvų ir pilkų tonų spalvos primena tapybą.
Gobelenas – kaip tapyba. Tai kažkas nauja ir netikėta.
Z. Vogėlienės kūrybinis išskirtinumas šiuokart pasireiškė ir tuo,
kad gobelenus ji sujungė su fotografijomis, jų ciklą pavadinusi
„Nykstančio Užupio koloritas“. Daugelio parodos lankytojų nuomone, tokia sąjunga itin vykusi, nes fotografijos savo koloritu,
formatu ir užupiška dvasia su gobelenais sudaro neišskiriamą
vienovę. Reikia manyti, kad aptrupėjusių Užupio sienų fragmentų
nuotraukos ir davė toną būtent sidabriniams kosmoso šnabždesiams bei sapniškoms nuojautoms, verčiančioms žiūrovus ilgam
sustoti ties dažnu kūriniu ir... medituoti.
Parodos lankytojų meditacinį nusiteikimą dar sustiprino labai
taktiškai parengta ekspozicija, nes eksponuojant buvo kūrybiškai
apmąstyta kiekvieno kūrinio vieta ir jo santykis su kitais darbais.
Iš salėje prislopintos šviesos išnyra emocijomis kibirkščiuojantys
darbai, turintys stiprų intelektinį užtaisą. Emocijos ir intelektas
šios parodos kūriniuose sukabinti taip tvirtai, lyg būtų neperskiriami dvyniai.
„Sidabrinis šnabždesys“, „Sidabrinė rasa“, „Skrydis virš...“ – kūriniai, kupini simbolių ir keistų ženklų, kuriuos kiekvienas gali mėginti perskaityti pagal savo patirtį. Dažname iš jų ryškėja žmogaus,
kuriame atsispindi nuostaba, veidas. Kuo stebisi tos iš kosmoso
gelmių išnirusios neiššifruojamų raidžių, Zodiako ir kitokių keistų ženklų apsuptos akys? Kokia neįspėjama prasmė užkoduota
tame veide, lyg kokioje Turino drobulėje, kurios paslaptį jau daug
šimtmečių spėja ir vis dar neatspėja jos tyrinėtojai? Gal tas veidas
56
išplėstomis akimis tai – mūsų pasąmonės karštligiško šauksmo
aidas, gailestis dėl praėjusių metų, kurių nesugrąžinsi, pasiilgimas
namų šilumos, kuri išblėso tolimos vaikystės horizontuose... Gal
mylimų ir artimų žmonių prarastis?
Lyg iš kosminių sidabriškų dulkių išnyrančias figūras (moteriskentaurė ir kt.) ir paslaptingus rašmenis geriausiai gali paaiškinti
tik pats jų kūrėjas, apdovanotas turtingos vaizduotės galia. Bet šis
menas savo daugiaprasmiškumu jaudina kiekvieną, verčia bent
trumpai sustoti ir permąstyti savo gyvenimo vertybes, pasverti
kūrybines galias. Tyrinėdama šiuos kūrinius ir stengdamasi įspėti
jų paslaptį, atsipeikėjau, jog čia net ne monotipijos, o gobelenai,
ir suvokiau išskirtinį Z. Vogėlienės universalumo talentą.
Šalia užkoduotųjų darbų ant salės sienų kabo ir tapybiški abstraktai, kuriuose aukščiausios prabos meistrystę liudija nuotaikų
blyksniai (gobelenai „Žiema žiema“, „Saulėtekio rasa“, „Mėnesienos
šviesa“ ir kt.). Neperdėtai galima pasakyti, kad ši kūryba yra nelyginant tapyba siūlais. Už meistrystę parodos autorė šiais metais pelnė Auksinės šaudyklės apdovanojimą, o prieš keletą metų buvo
apdovanota Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) auksiniu ženkleliu.
Dar noriu sugrįžti prie fotografijų, kurios, pasitelkus skaitmeninę techniką, apgaulingai įgavo savotiško tūriškumo, masindamos
prieiti arčiau, paliesti ranka jų paviršių. Tos nuotraukos kelia trimatiškumo įspūdį. Jau minėjau, kad šis fotografijų ciklas, pavadintas
„Nykstančio Užupio koloritu“, galbūt inspiravo ir gobelenų idėjinę
kryptį. Užupio senųjų pastatų mūro sienų fragmentai labai talpūs
pažintinės ir estetinės informacijos tirštumu. Nutrupėjusios kelių
sluoksnių tinko atodangos atveria mūrą, sužalotą kulkų, liudijantį
per miestą praūžusius karus. Žiūri į juodo dažo patina padengtą
sienos fragmentą ir mąstai, ar čia – praūžusių gaisrų pasekmė, ar
šiuolaikinio grafičių mėgėjo „menas“.
Fotografijos leidžia pamatyti senamiestį amžių slinktyje ir susimąstyti apie praėjusių laikų miestiečių gyvenimą. Juk tos Vilniaus
sienos – lyg istorijos pamokos po atviru dangumi, o nuotraukose jos tampa filosofiniais apmąstymais apie mūro irimą laikų
tėkmėje, apie žmonių gyvenimo baigtinumą ir laiko begalybę.
Fotografijos prasmingos ir estetiniu požiūriu, gobelenų rikiuotę
jos tarsi suriša į vientisą pasakojimą. Pagaliau tai yra ir autorės
meilės Užupiui išraiška. Užupiui, kuriame ji gyvena jau daugelį
metų, stebėdama romantiško ir jos poetizuojamo miesto kampelio kintantį veidą...
Vėl grįžtu į pirmąją salę, kurioje buvo eksponuojami ankstesniųjų metų darbai, sukurti 2000–2009 metais („Paveldėta pieva“,
„Kanoja“, „Dzūkija“, „Mano ežero žydrynė“ ir kt.). Subtilu, elegantiška... Tarsi girdi, kaip švelniai gaudžia tyla. Virpanti audinio linija ir
prislopintos spalvos. Jas netikėtai perskrodžia vertikali skaudi raudona ar ilgesinga violetinė. Gobelene „Pokalbis“ raudonis atlieka
ne tik išryškinantį, bet ir personalizuotą vaidmenį, kuris, matyt,
itin brangus pačiai autorei. Gobelenuose mainosi platus emocijų
spektras, išreiškiantis tylų gėrėjimąsi gamtos grožiu, apmąstomi
praėjusio gyvenimo etapai, kuriuos lydėjo džiaugsmas ir liūdesys,
vienatvė ir ilgesys... Visi šie išgyvenimai ištirpsta susitaikymo su
gyvenimu rimtyje. Siūlai švelnia spalvų palete kyla į viršų, išgrodami visą gamą spalvų ir jų niuansų – nuo šokoladinės rudos iki
švelniai rusvos, žalsvos, gelsvos... O turtingos atspalvių sidabriškai pilkos ir jos daugiasluoksniškumo paslaptį tikriausiai mėgins
įspėti dar ne vienas profesionalus menotyrininkas.
p a r o d o s
Zinaida Vogėlienė. Anonimas. 2011, gobelenas, linas, medvilnė, šilkas, 110 × 140 cm
Zinaida Vogėlienė. Užupio fragmentas. 2014, gobelenas, linas, medvilnė, šilkas, 110 × 140 cm
57
p a r o d o s
Zinaida Vogėlienė. Užklota žemė. 2010, gobelenas, linas, medvilnė, šilkas, 102 × 132 cm
58
p a r o d o s
Zinaida Vogėlienė. Nykstantis Užupio koloritas VI–VII. 2013, autorinė fotografija, 110 × 127 cm
Silver whisper of tapestries
by Aldona Žemaitytė-Petrauskienė
Zinaida Vogėlienė’s exhibition Du viename [Two in One] surprised the spectators by its freshness, subtle technique of creating tapestries. Having refused wool that earlier was so popular with the masters of tapestries, now Zinaida used only flax, cotton and silk.
The combination of these threads renders smooth thickness and elegant lustre to the tapestries. Quiet colours of yellow, brownish
and grey shades resemble painting. The works are full of symbols and strange signs, among which a human face revealed itself as
if in some Shroud of Turin. Figures emerge as if out of cosmic silver dust (a woman-centaur) and mysterious characters.
Vogėlienė’s creative exceptionality manifests itself in this exhibition in that her tapestries are combined with photographs. With
the help of digital technique they deceitfully acquire a peculiar volume. The photographs are meaningful from the aesthetic point
of view too, since they as though bind the tapestries into an integral narrative.
59
p r o c e s a s
61
Ignas Kazakevičius
Kūrybinės industrijos: Klaipėdos atvejis
65
Jurgita Ludavičienė ir Eglė Ganda Bogdanienė
Tekstilė: aistringa ir absoliuti
72
Kristina Genevičė
Atgal į ateitį: senoji ir šių dienų keramika
76
Žydrūnas Mirinavičius
Stiklo erdvės
82
Miglė Morkūnaitė
„Vitrum Balticum ’14“ – stiklo grynumo keliu
Menų inkubatorius „Kultūros fabrikas“, Klaipėda
60
p r o c e s a s
Ignas Kazakevičius
Kūrybinės industrijos:
Klaipėdos atvejis
Pastaruoju metu sparčiai besikuriantys kūrybinių industrijų inkubatoriai formuoja kiek kitokią meno kūrybiškumo ir bendradarbiavimo sampratą nei tradiciniai meno mainai ir kūrybos sklaida.
Ar tai keičia visuomenę? Ir kaip? O gal koreguoja tik vadinamosios
meno publikos – menininkų, kuratorių, vadybininkų, galerininkų,
meno renginių lankytojų, rėmėjų – santykius?
Patyrinėkime, kaip kūrybinės industrijos veikia Klaipėdoje. Ar
tai gali tapti panacėja nuo ekonomikos, miesto įvaizdžio, kūrybiškumo, socialinio sąmoningumo ir kitokio sąstingio? Tai domina
visus, kai kalba pakrypsta apie kuriamą Klaipėdos „Kultūros fabriką“ (toliau – KUFA) ir kūrybines industrijas uostamiestyje (toliau –
KI) apskritai. Įdomu, ar, pradėjus veikti KUFA, uostamiestis taps
tikru KI miestu, ar bus jaučiamas koks nors šių pokyčių poveikis.
Šiems klausimams visada turiu paruoštą retorinį analogą: „Ar, pastačius didžiausią pasaulyje žuvies konservų fabriką Klaipėdoje,
Lietuva taptų didžiausia jūrine valstybe?“. Kitaip tariant, naujai iškeptų meno ir kultūros vadybininkų, KI verslininkų būrys be kontraktų su didelėmis verslo įmonėmis nėra pajėgus pakeisti miesto
„socialinį peizažą“. KI funkcionavimas yra grandininė reakcija, apimanti „sužadinimo“, arba edukacinį, periodą, kai būsimas rinkos
dalyvis apčiuopia KI teikiamą naudą, atsirenka aktualius dalykus,
„būrimosi“ stadiją, kai ieškoma kur, su kuo ir kaip bendradarbiauti,
„eterio“ fazę, kai startuojama, pristatomas verslo modelis.
Šiame straipsnyje apžvelgsiu galimas kūrybinių industrijų
veikimo taktikas ir pateiksiu vieną esamą ir vieną būsimą uostamiesčio KI pavyzdžius.
Kultūros fabrikas
KI kelias Lietuvoje klojamas jau beveik dešimtmetį. Prie KI priskirtini amatai, architektūra, dizainas, kinas ir videomenas, leidyba,
vaizduojamasis, taikomasis menas, muzika, programinė įranga ir
kompiuterinės paslaugos, radijo ir televizijos programų kūrimas
bei transliacija, reklama, scenos menas ir kitos sritys, kuriose dera
kultūros ir ūkinės veiklos aspektai.
Klaipėdos „Kultūros fabrikas“ – tai šiuolaikinio scenos meno
ir naujųjų kūrybinių verslų inkubatorius, kūrybingos bendruomenės eksperimentų ir edukacijos centras, kūrybinių produktų pristatymo ir pardavimo vieta (tarpinis variantas tarp „Menų
spaustuvės“ Vilniuje ir būsimo menų inkubatoriaus Kaune).
Kai skaitysite šį tekstą, KUFA jau veiks, todėl logiška kalbėti
apie jį esamajame laike. Pagrindiniai šio kūrybinio inkubatoriaus
tikslai – vienoje vietoje sutelkus įvairių rūšių meno kūrėjus, jų grupes ir su menu susijusius verslus (kūrybines industrijas) plėtojančius asmenis, sukurti modernią kūrybinę infrastruktūrą, sudaryti
palankias sąlygas steigti smulkiojo ir vidutinio verslo subjektus
(SVV), didinti jų gyvybingumą, skatinti miesto bendruomenę akyviau dalyvauti kultūros gyvenime. Trumpai tariant, Klaipėda įgyja
galimybę meno inkubatorių paversti gyvybinga, aktyvia miesto
erdve, kuri taptų ne tik kūrybininkų prieglobsčiu, bet ir svarbiausiu miesto kultūros ir kūrybinių verslų židiniu.
KUFA kuruos šiuolaikinio scenos meno (teatro, šokio, vaizdo, kino, muzikos), dizaino ir architektūros, skaitmeninį inter­
aktyvų produktą kuriančius rezidentus (kolektyvus, grupes ir
menininkus). Pagrindinis uždavinys – padėti įkurti 30 naujų
SVV subjektų per pirmuosius trejus veiklos metus. Galima rezidavimo „Kultūros fabrike“ trukmė – iki 5 metų, atsižvelgiant
į veiklos pobūdį ir rezidavimo poreikį. Vertingiausia, ko galima
tikėtis iš KUFA, – kompleksinės patalpų ir įrangos nuomos bei
pagrindinių informacinių, techninių, konsultacinių paslaugų
teikimo rezidentams lengvatinėmis sąlygomis (visiems rezidentams pagal jų poreikius planuojama per mėnesį suteikti iki 4 val.
individualių verslumo konsultacijų, įskaičiuotų į bendrą kainą)
mažesne negu rinkos kaina.
Verslo ir meno sinergija
Menininkams, siekiantiems kūrybingumą sujungti su komercine
sėkme, kyla klausimų: ar sunku pradėti kūrybinį verslą? ar galima
gyventi iš kūrybos? ar pavyks tai padaryti įsikūrus po KUFA stogu?
Tikrojo nevienadienio pelno neįmanoma uždirbti be pridėtinės
vertės kūrimo, o ši sąvoka daugelį kūrėjų varo į neviltį. Klaipėdos
meno inkubatoriaus steigėjai – miesto savivaldybei – taip pat
„skauda galvą“. Ar tokį objektą turi finansuoti miesto biudžetas,
jei taip, tai kokia dalimi? Todėl 60 proc. inkubatoriaus ploto turi
būti skirta rezidentams, o 40 proc. – komercinėms reikmėms
(kavinei, dizaino parduotuvei ar kitiems nuomininkams). Šiemet
uostamiesčio savivaldybė „Kultūros fabrike“ kūrybinių industrijų
projektus įgyvendinantiems menininkams skiria 8 stipendijas (stipendijos dydis – 10 bazinių socialinių išmokų per mėnesį). Per
metus numatoma skirti iki 10 stipendijų ir mokėti jas nuo 6 mėn.
iki 2 metų.
„Kultūros fabrike“ užgimsiantys kūriniai – tai Klaipėdos veidas,
todėl centras duris atveria siekiantiems legalumo, profesionalumo ir prestižo. Tiems, kurie nori absoliučios laisvės, lieka asmeninės dirbtuvės, o gyvenimui mene ir šalia jo – loftai. Kurie tikėjosi,
kad, įkūrus „Kultūros fabriką“, miestas „dykai patalpas dalys“ arba
atsiras erdvių stichiškai pristatyti savo meną, tenka nusivilti.
Tiems, kurie burba, „kodėl nedavė pastato tokio, koks yra,
būtume patys susitvarkę“, dera priminti, kad jei ne šis projektas,
fabrikas greičiausiai būtų buvęs parduotas, o stichiškas, „loftinis“
variantas griuvėsiuose pridėtinės vertės, be malonumo turkštis
mene, nesuteikia. Skeptikai dažniausiai nesuvokia, kad grynasis
menas nėra kūrybinės industrijos, kaip ir grynasis mokslas ar
technologijų inovacijos nėra IT apskritai.
Menas ir pinigai
Pastebėjau, kad, diskutuojant apie kūrybines industrijas ir su
menu susijusius verslus, kalba visada pakrypsta į meną ir pinigus.
Kai šios sąvokos („menas“, „pinigai“) suprantamos tiesiogiai, tarp
jų neįmanoma dėti lygybės ženklo. Pažodinis jų suvokimas, egzaltuotas ar „aksominis“ jų traktavimas, kai priešingose barikadų
61
p r o c e s a s
pusėse vėliavomis mosuoja tie, kurie įsitikinę, jog „tikras menas – neparduodamas“, arba „menas yra taip pat parduodamas
produktas“, diskusijose apie inkubatorius tik skaldo visuomenę.
Pasvarstykime, ar gali meno, kūrybos veikla būti plėtojama pagal verslo modelius? Kūrėjai, save identifikuojantys visų pirma
menininkais, pelną iš kūrybos dažniausiai gauna labai tiesiogiai,
t. y. iš pirmojo pridėtinės vertės sluoksnio (pavyzdžiui, nutapę
paveikslą), jie beveik neinvestuoja į savo kūrybos tęstinumą, užmegzdami sąsajas su kitų sferų projektais (šmaikščiai tariant, pagal jų kūrinius dar nekuriami kompiuteriniai žaidimai).
Pasikartosiu primindamas, jog kūrybinėms industrijoms labiau paklūsta scenos menai, muzika, dizainas, kinas, reklama,
jau nekalbant apie šiuolaikinių medijų produktus (informacines
technologijas ir pan.). Vizualiesiems menams, t. y. gryniesiems,
pavyzdžiui, tapybai, grafikai, skulptūrai, KI iš principo yra svetimos
dėl vienos paprastos priežasties – kūrybinių industrijų išraiška yra
„produktas“, kurį galima parduoti, t. y. daiktas kaip serijinis dizaino
gaminys, mobilioji programėlė, kompiuterinis žaidimas.
Teatro ar kino pasaulyje plačiai vartojama ir prigijusi „industrijos“
sąvoka daug ką pasako – produktas turi atsipirkti. Turėtų atsipirkti
investicijos į jo kokybę, kurią kuria tiek projekto autoriai, tiek projekte dirbantys menininkai, tiek bendradarbiaujantys dailininkai,
režisieriai, scenografai ir pan., tiek techninis personalas, tiek samdomos viešųjų ryšių ir reklamos kompanijos. Industrijoje viskas
svarbu. Moderniajame šokyje ar teatre parduodama „atmosfera“,
cikliškas, tačiau laiko prasme niekada ne toks pat tarpsnis, per kurį
įvyksta meninis veiksmas scenoje (juk, laikui bėgant, spektaklyje
gali keistis aktoriai ar šokėjai, scenografija ir pan.).
Grynojoje dailėje nėra atskirties tarp meno ir gaminio. Profesionalaus amato subtilybės, autorinė technika, stilius, koncepcija,
t. y. nematerialūs, „neapskaitiniai“, o labiau pojūtiniai ir estetiniai
dalykai, neretai yra tapatinami tiek su konkrečiu meno kūriniu (turinys), tiek su jo fizinėmis savybėmis (porėmis, drobė, dažai, rėmai
etc.). Sąvoka „meno kūrinys“ peržengia paveikslo fizinių savybių
ribas. Pavyzdžiui, spektaklio bilieto kainą galima sukalkuliuoti iš
salės šildymo, elektros sąnaudų, valytojų, budėtojų valandinio
atlygio, atlikėjų honoraro, logistikos ir kitų išlaidų, o paveikslo
kaina dažniausiai nusakoma jo menine verte, autoriaus „žinomumo laipsniu“. Menininkas juk nepasakoja pirkėjui, kiek kainuoja
aliejiniai dažai, dirbtuvės išlaikymas ir kitos gyvenimiškos išlaidos.
Taigi spektaklio kaina subtiliai atsiejama nuo esminės meno kūrinio vertės, o paveikslo, deja, – ne, t. y. paveikslo sudaiktinimas,
sutapatinimas su statistiniu parduodamu vienetu ir menininkui, ir
dažnam kultūros vartotojui kelia jei ne siaubą, tai dvasinį diskomfortą, kai parduodama tai, kas neįkainojama; nebent pats tapytojas mikliai tiražuoja savo kūrybą ir nesuka galvos, ar parduoda
meno kūrinį, ar „meno gaminį“.
Kitas esminis rinkos skonį veikiantis, paklausą bei poreikį formuojantis veiksnys yra medijų ir informacinių technologijų (KI
verslų pagrindas) pritaikymas šiuolaikinėje kasdienybėje ir prisitaikymas prie vartotojo poreikių. Jos formuoja madą, t. y. diktuoja tai, ko vartotojas gali norėti. Tapyba šiuo atveju tėra grynai
estetinė sfera, labai priklausanti nuo žmogaus veiksnio – nuo
kuriančio asmens savybių. Individualumas yra kūrybinių industrijų ir jas pagimdžiusios ekonominio liberalizmo strategijos
62
bei susikompromitavusio politinio korektiškumo priešas. Juk
kiekvienas potencialus individualistas iš statistinės rinkos atima
vieną statistinį statistinio produkto vartotoją arba tai, kas daro
mus individualius ir iš esmės griauna demokratinės visuomenės
vienalytiškumą. Kadangi tikrų individualistų, pasižyminčių itin
skirtingais poreikiais ir aplinkos suvokimu, yra mažai, jie niekada
nesukels realaus pavojaus kūrybinėms industrijoms, kurios yra
labai lanksčios ir kiekvieną revoliucingą „vipinę“ naujovę bemat
apdoroja, pritaiko masinam vartojimui.
Išlikti šioje mėsmalėje gali ne grynoji estetika (tapyba), bet
technologinis ir išmanusis dizainas, kuris rinkoje gyvuoja dėl tarpdisciplininių, šiuo atveju – dizaino ir technologijų jungties. Pastaroji labai svarbi tiražuojamo „gaminio“ kūrybos procese. Jame
dalyvauja daug specialistų: įvairių sričių dizaineriai, kompiuterinės grafikos specialistai, technologai, inžinieriai, rinkodarininkai ir
pan. Todėl toks produktas, užtikrinantis kūrybos ir pragyvenimo
galimybę ne vienam kūrėjui, o jų komandai, kuri gali veikti grandininės reakcijos principu ir permesti savo idėjas į dar kitus, galbūt
iš pažiūros nesusijusius – mados, vaikiškų žaislų, maisto pramonės sektorius, yra kūrybinių industrijų sistemos stuburas. Lieka
dar vienas tarpinis rinkos prasme variantas – tai projektinės kultūros išlaikomi kūrybinių industrijų produktai: kinas, šokis, teatras,
šiuolaikinis menas. Tam, kad išliktų, eksperimentuotų, tobulėtų
ir evoliucionuotų, būtų pristatomi tarptautinėse meno rinkose,
jie turi užsitikrinti projektinę Kultūros ministerijos, ES programų
ir fondų paramą.
Dizaino manufaktūra
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (KKKC) išbandė įvairius
kūrybinių industrijų etapus (amatininkų antreprenerystę, ilgos
trukmės įvairių meno sferų kursus „Senamiesčio akademijos“ projekte etc.), savo patirtį pritaikydamas ne standartinei kūrybinių
industrijų projektų bei inkubatorių „mėsai“ – startuoliams, menininkams ar dizaineriams, bet „žmonėms iš gatvės“, kurie domisi
menu ir turi pakankamai su profesionalių dizainerių pagalba
įgyvendintinų, nors ir nedideliu tiražu, idėjų. KKKC „Dizaino manufaktūra“ skirta tiems, kurie studijuoja dizainą, semiasi praktinės
patirties dirbdami, arba tiems, kurie tiesiog nori išmėginti ką nors
nauja turimų darbo kompiuteriu įgūdžių pagrindu.
Tarpsektorinio bendradarbiavimo projektas skirtas naujų inovacijomis ir informacinėmis technologijomis paremtų kūrybos
produktų ir paslaugų, kurie didintų kultūros ir meno prieinamumą, sukūrimui. „Dizaino manufaktūros“ strategija grindžiama tuo,
jog siekiama sudaryti sąlygas jaunajam menininkui generuoti
savo kūrybinę viziją nuo pirminio „proto šturmo“ iki gamybos,
nuo kūrybinės žaliavos iki objekto, kurį pagamins bendrovės –
projekto partneriai. „Dizaino manufaktūros“ veiklos tikslas – nuosekliai formuoti, Lietuvoje pristatyti Šiaurės ir Vakarų Europos
šalyse populiarią craft and design tendenciją, kurioje nėra tokios
ryškios atskirties tarp profesionalaus amato, dizaino ir technologijų, vizualiojo ar naujųjų medijų meno, kokia egzistuoja Lietuvoje.
Tai itin demokratiškos kūrybinių industrijų dirbtuvės, kurių
metu vyksta kūrybinių seminarų ir paskaitų, ekskursijų į gamybos įmones ciklai. „Dizaino manufaktūroje“ remiamasi principu,
kai prie skirtingų produkcijos idėjų kūrimo ir gamybos etapų
p r o c e s a s
prisideda darbuotojai (šiuo atveju – kūrybinių dirbtuvių dalyviai),
besispecializuojantys atskiruose darbo baruose (dizaineriai, gamybininkai, rinkodaros specialistai, vizualistai). Konkrečios srities
profesionalas ir koordinatorius dalyviams suteikia žinių apie labai
įvairius dalykus: kaip pasirinkti temos formatą, kaip sukurti gaminį, kaip konceptualiai sukurti reklamos taktikas ir jas įgyvendinti.
Išvykose į gamybos vietas „Dizaino manufaktūros“ dalyviai supažindinami su gamybos procesu, šiuolaikinio meno ir dizaino
jungtimis bei formų įvairove, jų funkcionalumu, medžiagos estetika, pasirinktos technikos savybėmis, t. y dalyviai akivaizdžiai
mato, kaip pakinta pirminė idėja, kol gaminys tampa tiražui
tinkamu šablonu. Tada prasideda temos analizė: teorinėse paskaitose supažindinama su medžiagiškumo samprata ir medžiagos estetika, projektavimo pagrindais, kompiuterine grafika, 3D
vizualizacija, reklamine fotografija – su tuo, ką reikia labai gerai
žinoti, mokėti, valdyti, norint įsilieti į kūrybinių industrijų rinką.
Pabaigoje dalyvių laukia vienas svarbiausių etapų – sukurtų gaminių parodos, kuriose peržiūrimi dalyvių eksperimentai, vyksta
geriausio kiekvienos grupės kūrinio atranka gamybai.
KKKC vykdomo šio originalaus KI projekto („Dizaino manufaktūra“) metu nesiekiama pradedančiajam KI rinkos dalyviui padėti
sukurti juridinio subjekto, tiesiog parodoma, ko jis galėtų norėti,
ko jam gali prireikti, jei rimtai susidomėtų KI.
Violeta Paukštienė. Plakatas Ar nepametei?
„Dizaino manufaktūros“ projektas, kūrybinės dirbtuvės „Socialinė
reklama: fotografija plakatuose“, vadovai grupės „Mamaika“
dizaineriai Eglė ir Darius Petreikiai
Monikos Nagytės plakatas „Pažymėjai visus kampus?“ Klaipėdos viešojoje erdvėje
63
p r o c e s a s
„Dizaino manufaktūros“ projektas. Pakuotė
Creative industries: Klaipėda’s case
by Ignas Kazakevičius
Incubators of creative industries that have been rapidly appearing in recent years
form a somewhat different conception of creativity and cooperation than do traditional art exchanges and a creative dissemination. Does that change society and
how? Or does that only correct the relations between the so-called art audience –
artists, curators, managers, gallerists, visitors to different events, and sponsors?
Functioning of cultural industries is a chain reaction encompassing the period
of “excitation” or education when a future market participant feels the benefit provided by these industries, selects the things of importance to him, the stage of “rallying” when it is sought where, with whom and how to cooperate, and the phase
of “air” when the start is made, and the business model is presented.
It is almost for a decade that the road of creative industries has been built in Lithuania. Crafts, architecture, design, cinema and video art, publishing, fine arts, music,
software and computer services, creation of radio and television programmes and
broadcasting them, advertising, stage arts and other spheres in which aspects of
culture and economic activity unite, are attributed to creative industries.
Kultūros fabrikas [Factory of Culture] established in Klaipėda is the incubator of
contemporary stage arts and new creative businesses, the centre of experiments
and education for a creative community, the place of presenting and selling creative products. The main objectives of this creative incubator are, having rallied
creators of different kinds of art, their groups and persons who develop businesses
related to art (cultural industries), to create in a single place a modern creative
infrastructure, to create favourable conditions for founding objects of small and
medium-sized business, to increase their vitality, to encourage the community of
the city to take an active part in its cultural life. In short, Klaipėda acquires the possibility to turn the art incubator into a viable, active space of the city, which would
64
become not only a creative shelter but also the most important centre of culture
and cultural businesses.
Klaipėda Cultural Communication Centre tried different stages of creative industries, applying its experience to the “people from the street” who are interested in arts and have enough ideas that can be put into action and presented
to the market though to a small degree, beginning with professional designers
rather than to standard “body” of cultural industries and incubators – starters,
artists or designers. The project Dizaino manufaktūra [Design Manufacture]
of Klaipėda Cultural Communication Centre is intended for those who study
design, amass practical experience or simply want to try something new basing themselves on the acquired skills of working with a computer. These are
especially democratic workshops of creative industries during which cycles
of creative seminars and lectures, excursions to industrial enterprises are organised. The principle of the manufacture operation when separate stages of
the creation of the idea and manufacture of products are carried out by the
employees (in this case by the participants in the workshops) specialising in
separate fields of work (designers, industrial workers, marketing specialists, visualists) is applied in Dizaino manufaktūra [Design Manufacture]. A professional
and a coordinator in a specific field impart knowledge of very different things
to the participants: how to select the “format’ of the theme, how to create a
product, how to conceptually design advertising tactics and to employ them.
However, in the course of this original project of cultural industries it is not
sought to create a legal object for the starting market participant, it is simply
shown what he/she might desire and what he might need if he/she becomes
seriously interested in cultural industries.
p r o c e s a s
Jurgita Ludavičienė ir Eglė Ganda Bogdanienė
Tekstilė: aistringa ir absoliuti
Jurgita Ludavičienė: Apie tekstilę daugiau nei Jūs tikriausiai
niekas Lietuvoje nežino ir su tokia aistra apie ją nekalba.
Eglė Ganda Bogdanienė: Tai galėčiau priimti nebent kaip
komplimentą, nes pasižvalgius atrodo, kad Lietuvoje tokių profesinę priklausomybę turinčių menininkų yra nemažai. Nueini į parodą
ir matai, pavyzdžiui, Jurgos Šarapovos darbus – net nežinau, kaip
pavadinti tą jos profesinį atsidavimą. Jie atrodo iš tiesų beprotiški,
matai, jog žmogus atsisako bet ko, iš šalies galėtų atrodyti – netgi
savęs, kad galėtų kurti tuos darbus. Tokie žmonės tiesiog ištirpsta
savo profesijoje. Čia tai aistra, susitapatinimas, prisirišimas!
J. L.: Įtariu, kad žmonės, kurie renkasi tekstilę, turi turėti tam
tikrų ypatingų savybių.
E. G. B: Tikrai taip. Tekstilės šaknys yra labai gilios. Kai kalbi su
studentais, pradžioje jiems primeni apie dievybes ir deives, kurios
susijusios su tekstile. Pavyzdžiui, moiras – tris likimo ir mirties
deives graikų mitologijoje. Jos prižiūrėjo kiekvienos gyvos ir nemirtingos būtybės metaforinį gyvenimo siūlą nuo pat gimimo iki
mirties. Netgi dievai bijodavo moirų, nes jos bet kada galėjusios
nutraukti jų gyvenimą (romėnų mitologijoje moiras atitinka parkos). Skandinavų mitologijoje taip pat yra trys deivės – nornos,
lemiančios žmogaus likimą gimstant: Urdė (likimas), Verdanti
(tapsmas) ir Skulda (pareiga). Slavų (lenkų) mitologijoje – šie
analogai: Rodzanice, Narecznice ir Sudice; latvių – Laima, Dēkla ir
Karta. Visų tautų – tiek indų, tiek lotynų amerikiečių, tiek afrikiečių
mitologijose – visur yra deivės, o kai kuriais atvejais – ir dievai
(Indra), susiję su tekstile. Tai natūralu, juk tekstilė – išlikimo būdas,
tai – ir rūbas, ir palapinė, ir maišas, ji esmiškai susijusi su išlikimu.
Žodžiu, tekstilė ir moteris buvo tapatūs dalykai, nes iš esmės ja
daugiausia užsiimdavo moterys. Kita vertus, dabar darosi akivaizdu, kad tekstilė, kildinama iš lotyniško žodžio texere (austi), nyksta.
Tekstilės ateitis, tikėtina, bus siejama ne su audimu, bet su
inovatyviomis nanotechnologijomis. Jos padeda rastis naujiems
tekstilės gamybos procesams: elektriniam verpimui, nanomedžiagų formavimui naudojant žemos temperatūros plazminę
polimerizaciją ir kt. Pluošto gijos atomai programuojami pagal
pageidaujamas savybes, nanotechnologija elektriniu, magnetizmo ar cheminiu būdu manipuliuoja molekulėmis, kad jos galėtų
pačios susijungti. Ateityje pramoninės tekstilės medžiagų gamyba, tikėtina, bus programuojama. Kol kas tai masiškai nediegiama
dėl didelių gamybos sąnaudų, bet kai technologinių atradimų
taip gausėja, nenustebkime, jog vieną dieną suprasime, kad didžioji dalis mūsų dėvimų ir buityje naudojamų tekstilės gaminių
yra išausti. Juk jau šių dienų tekstilė naudojama namų statyboje:
karkasiniai pastatai aptraukti membranomis – išskirtinio atsparumo poliesteriniais pluoštais, iš tekstilės gaminami automobilių
variklių gaubtai ir ortopediniai įtvarai. Lietuvoje šios inovacijos
tyrinėjamos daugiausia teoriniu lygmeniu, menininkams eksperimentatoriams nepakanka naujų technologijų laboratorijų. Bet
meno, mokslo ir technologijų mugėse galima pamatyti neįtikėtinų atradimų. Pavyzdžiui, nugarinėje drabužio dalyje įmontavus
mikroskopines kameras, iš priekio žiūrėdamas į rūbą, matai, kas
vyksta už nugaros. Nematomo žmogaus stebuklas jau egzistuoja,
o ir pats drabužis gali keisti spalvą, formą, būti-nebūti. Kauno
technologijos universiteto tekstilės technologijų laboratorijoje
yra nanotekstilės pluoštų kūrimo aparatas. Teko matyti, kaip juo
buvo pagamintas audinys, kuris, palaikytas šiltose rankose, per
kelias minutes išnyko. Audinys gali atlikti savo funkciją kaip tekstilinė medžiaga, o būti utilizuotas paprasčiau nei popierius.
J. L.: Klausantis Jūsų ir galvojant apie kitas dailės šakas, susidaro
įspūdis, kad tekstilė per pastaruosius 20 metų labai išsiveržė į priekį.
E. G. B.: Iš tiesų, susidomėjimas tekstile didžiulis. Kaip minėjau, ji naudojama net karkasinių pastatų statyboje, aviacijoje,
kosmoso tyrimuose, medicinoje. Gal netikslu šiuos naujus pluoštus vadinti tekstile, turint galvoje, kad tradiciškai tai – audinys, o
šiuo atveju tai – greičiau yra paviršiai. Tokią tekstilę galima plačiai
taikyti kūrybinėse industrijose. Statant namus, naudojamos vadinamosios membraninės struktūros, poliesterinis pluoštas, kuris
užtempiamas ant karkaso. Lietuvoje tai retai taikoma dėl vėjuoto
klimato, nes reikia bent kelių savaičių (atsižvelgiant į statinio dydį)
ramaus oro, kad tuos tūkstančius kvadratinių metrų medžiagos
užtemptum ant paruošto karkaso. Skandinavijoje tokie pastatai
jau senokai statomi. Pavyzdžiui, medicinoje iš specialių pluoštų
neriamos kraujagyslės – juokinga, bet per mikroskopą jos atrodo
kaip nerta kojinė... Arba per medžiagoje integruotus plonyčius
laidus gali eiti elektros impulsai, reguliuojantys širdies ritmą....
J. L.: Skamba labai įspūdingai. O kur greta šių svaiginančių
perspektyvų tekstilės menas?
E. G. B.: Geras klausimas, nes iki šiol mes kalbėjome apie tekstilės technologijas. Tiesą sakant, visos šios galimybės gali praversti mene. Tai dar vienas priemonių arsenalas, kuriuo galima
įgyvendinti savo idėjas. Į klausimą, ar tekstilė – menas ar dizainas,
žmonės mėgina atsakyti seniai ir, mano manymu, bergždžiai. Esu
įsitikinusi, kad tekstilė – tarpdisciplininis menas. Nors tekstilininkams dažnai priekaištaujama, kad jie neįsilieja į multimodernistinę aplinką, yra pernelyg prisirišę prie medžiagos.
J. L.: Tačiau mene juk svarbu medžiaga. Prisirišimas prie medžiagos, kuri iš prigimties tokia transformatyvi, savaime lemia kaitą.
E. G. B.: Būtent. Tekstilė gali būti visokia, ir tai yra didžiulis jos
privalumas. Viskas priklauso nuo to, kaip į ją žiūrėsi: jeigu kaip į
pluoštų visumą, tada gali tą pluoštą formuoti, kurti skulptūras,
statyti namus – darai, ką nori. O pas mus vis dar populiarus požiūris, kad „grynojo“ menininko rankose tekstilė yra medija, tekstilininkas apsiriboja technologinėmis galimybėmis. Nesąmonė. Štai
dabar Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė į Lenkiją vežė puikią
parodą, kurios tema – tekstilė tarp meno ir dizaino. Ji surinko
kolekciją, kurioje buvo vien konceptualūs darbai, tačiau galimi
dėvėti ir naudoti. Pavyzdžiui, Linos Jonikės audiniai, išmarginti
pomidorų sulčių raštais. Abstraktūs ornamentai, tarsi Pollocko
tapyboje. Tik tekstilininkų atveju tai vadinama marginimu, o
tapytojų – tapymu. Apskritai požiūris, kad dizaino užduotis yra
65
p r o c e s a s
Eglė Ganda Bogdanienė. Instaliacija TEKS(X)TILE parduoti II. 2007–2014, vilna, popierius, taftingas, spauda, 300 × 130 cm
Žydrė Ridulytė. Kelyje. 2009–2014, medvilnė, šilkografija, spausdinimas ant metmenų, audimas staklėmis, 85 × 190 cm
66
p r o c e s a s
sukurti daiktą, pasenęs. Yra tokia samprata: fabrikai laukia, kad
galėtų sukurtą produktą tiražuoti ir parduoti. Tačiau ir tas produktas turi būti orientuotas į naują mąstymą, naują filosofiją. Be
to, būtinos naujos idėjos, naujas supratimas. Taigi dizainas be
naujos, kūrybiškos idėjos, be susiliejimo su menu yra vakarykštis
dizainas. Darai šaukštą, kėdę, šakutę. Lempą. Bet jei pretenduoji
į inovatyvaus dizainerio poziciją, tai tavo kuriamas daiktas turi
būti visiškai kitoks nei tie, kurie buvo kurti vakar ar prieš metus.
J. L.: Tačiau daiktas, kad ir kokia būtų svarbi jo forma ar dizainas, privalo turėti ir turinį. Tas pat pasakytina ir apie procesų
valdymą. Jei kalbėsime apie tekstilę, pavyzdžiui, tekstilės bienalės
organizavimas prieš dešimt metų buvo tam tikra naujo etapo
pradžia, naujo turinio sukūrimas.
E. G. B.: Iš tiesų mūsų noras buvo suformuoti tam tikrą kūrybos lauką lietuviams. Bienalė vyksta kas dveji metai: vienais
metais – Kauno bienalė, kitais – Vilniaus. Tačiau mes norėjome
ir tebenorime pažiūrėti, kas per dvejus metus įvyksta lietuvių
tekstilėje (ir ne tik tekstilėje). Todėl Vilniuje nenorėjome daryti
kuratorinės parodos, kokia, pavyzdžiui, yra Kauno bienalė. Šiuo
atveju mūsų uždavinys buvo atversti poros metų knygą – pažiūrėti, kas per dvejus metus buvo padaryta Lietuvoje, ir pamėginti
surasti „perliukus“. Nebuvo taip svarbu sukurti griežtą koncepciją
ir priversti autorius tiksliai jos laikytis, nes yra menininkų, kurie visiškai nenori dirbti pagal pasiūlytas gaires. Tai turėjo būti tekstilės
pokyčio skerspjūvis, kurį akivaizdžiai galima pamatyti parodoje.
Todėl ir šių bienalių pavadinimai gana sąlygiški. Antra vertus, norėjome išvengti ir Pilies gatvės turgelio, kur sunešama viskas. Reikėjo išlaviruoti tarp šių dviejų kraštutinumų. Svarbiausia mums
buvo autorius, pagarba jam, tačiau stengėmės nepamiršti ir visos
parodos meninės kokybės. Taigi vienas Vilniaus tekstilės bienalės
tikslų – padėties profesiniame lauke tyrimas. O drauge tai – ir
bandymas suburti profesinę bendruomenę, įtraukiant kūrėjus iš
kitų cechų. Man vis atrodo, kad tekstilininkų užduotis – naikinti sustabarėjusias ribas; šiuo atveju mane labai žavi skulptorius
Andrius Erminas, dalyvaujantis mūsų bienalėje. Jo darbai – nei
tekstilė, nei ne tekstilė, tiesiog meno kūriniai, ir tiek. Juk visai nesvarbu, iš ko darai darbus, svarbu, kad pasakai tai, kas tau rūpi.
J. L.: Pradėjome nuo tikslų ir nuo pradžios. Dabar jau praėjo
dešimt metų nuo pirmojo bandymo suformuoti tekstilės lauką ir
suburti bendruomenę. Ar galima kalbėti apie rezultatus, pokyčius,
padėties kaitą?
E. G. B.: Situaciją iš dalies būtų galima įvertinti: „yra, kaip yra“.
Viena vertus, aiškiai matyti, kaip keičiasi bendras šalies ekonominis
fonas, kuris mūsų specialybei nėra palankus. Dar svarbu, su kuo
lyginsi; jei pažvelgsime į padėtį užsienyje, jokios dramos nėra. Jei
lyginsime su sovietmečiu, kai į pastato sąmatą iš anksto būdavo
įskaičiuojamas atitinkamas procentas pastato estetinio vaizdo kūrimui, tai dabar tekstilininkai, vitražistai, monumentalistai išgyvena
didžius nuopuolio laikus. Man, tiesą sakant, ši pozicija visiškai neatrodo patraukli, bet visuotinio zyzimo fonas egzistuoja. Be abejo,
galimybė metų pradžioje nueiti ir gauti užsakymą, o po to metus
ramiausiai dirbti, kartais pasirodant meno tarybose ir puikiai iš to
pragyvenant, – net labai viliojanti. Piniginė to užsakymo išraiška
taip pat būdavo labai solidi. Taikomosios dailės kūrėjai ausdavo
dešimtimis kvadratinių metrų užsakomųjų darbų arba kurdavo
parodinius... Taikomosios dailės muziejuje pilna didžiulių gobelenų,
nupirktų iš parodų. Sunku net įsivaizduoti geresnį gyvenimą: darai,
kas tau patinka, ir žinai, kad kažkam tavo produkcijos reikia, oriai iš
to gyveni. Dabar situacija visiškai pasikeitė: juk visi menininkai, dalyvaujantys bienalėse, ne tik neužsidirba iš to, bet dirba papildomai,
kad galėtų finansuoti savo kūrybą. Investuoja į tuos darbus, kurių
dauguma – nerealizuojami. Pažymėtina, kad per šios nepriklausomybės laikotarpį Lietuvos muziejai yra įsigiję tik kelis šiuolaikinės
tekstilės kūrinius, rodančius pastarojo meto suformuotą naują
požiūrį ir tekstilės meno pokyčius, todėl pastarųjų dešimtmečių
šios meno šakos raida nėra dokumentuota, išgvildenta, įvertinta
ir pristatyta visuomenei, dėl to gali būti prarasta informacija apie
dešimtojo XX a. dešimtmečio–XXI a. pradžios profesionaliosios
tekstilės raidą. Visi kūriniai yra menininkų dirbtuvėse, kaip kartais
juokaujame – „po menininkų lovomis“ arba iškeliavę į užsienį. Iš
esmės tai – dingusi tekstilė. Žinoma, galėčiau sakyti ir kitaip: kokie
mes įdomūs ir kaip visiems mūsų reikia. Ir tai taip pat bus tiesa.
Pernai Filadelfijoje vykusi Lietuvos tekstilės paroda buvo parengta
būtent bienalių pagrindu, padaryta puiki kolekcija. Taigi šių bienalių nauda – prestižas, reprezentacija, bet iš esmės tai – ir viskas.
Kita vertus, juk mūsų kultūra turėtų būti įdomiausia mums patiems,
juk mes važiuojame atstovauti Lietuvos kultūrai. Kitos šalys gali
mus priimti, pasidžiaugti, kad tai – puikūs darbai, profesionalūs
menininkai, ir tiek. Bet mums patiems turėtų būti svarbu sukaupti
nacionalinę kolekciją.
J. L.: Nacionalinės meno kolekcijos formavimas turėtų būti
valstybės kultūros politikos dalis. Dabar atrodo, kad tai, ką darote,
svarbu tik jums patiems, tai – tik jūsų pačių reikalas. Kita vertus, šitas „auksines“ kolekcijas galima vertinti kaip apčiuopiamą
tekstilės bienalių rezultatą, konstatuoti, kad suformuotas lietuvių
tekstilės aukso fondas.
E. G. B.: Be abejo. Dabar Taikomosios dailės muziejuje, Naujajame arsenale, mano rengiama paroda „Absoliuti tekstilė“ šių
bienalių pagrindu atsidurs greta istorinių Lietuvos dailės muziejui priklausančių kūrinių. Bienalių darbai buvo parodyti Lietuvoje,
pervažiavo pusę pasaulio, buvo premijuoti tarptautinėse parodose, grįžo atgal – ir čia jie niekam nereikalingi, nors menininkus visi
pažįsta, gerbia ir vertina. Todėl „Absoliuti tekstilė“ bus tarsi priminimas, kad reikia turėti nacionalinę kolekciją. Parodoje numatyta
rodyti tekstilės kūrinius pradedant nuo XVII amžiaus, vertinant,
kaip vietos padėtis, vietos erdvė veikė lietuvių tekstilę. Tą, kuriai
kartonus dažniausiai kurdavo užsienio dailininkai, bet ausdavo
vietos audėjai; kartais negrabią, kuri, žinoma, skyrėsi nuo Paryžiuje ir Briuselyje kurtų tapiserijų. Gali jausti vietos kvapą ir skonį: mes
esam lakoniškesni, šiurkštesni, paprastesni, bet tai – mes. Paro­da
„Absoliuti tekstilė“ – tai tekstilės virsmai istorijoje ir istorijos atvaizdas tekstilėje, siekis įvertinti Lietuvos tekstilės meną galvoje
turint istorinius, socialinius, ekonominius ir kultūrinius pokyčius.
Parodoje siekiama pristatyti ne pavienius fragmentus, o vientisą
audinį, kontekstualią profesionaliosios tekstilės retrospektyvos
ekspoziciją, rodančią pagrindinius XVII–XXI a. raidos laikotarpius,
kurie atsirado dvejopai – kaip darni evoliucijos seka arba kaip
kritiško požiūrio rezultatas. Žvelgdami į šiuos laikus, pereiname
prie Anastazijos ir Antano Tamošaičių, sukūrusių tarpukario lietuvių tautinės tekstilės stilių. Besiruošdama parodai, pasidomėjau,
67
p r o c e s a s
kiek aukščiausių apdovanojimų Tamošaitis yra pelnęs visame pasaulyje. (Mano studijų metu Tamošaitis nebuvo laikomas labai
žymiu ar novatorišku, tačiau dabar, žiūrint profesionaliai, galima
matyti, jog tarptautiniu lygiu jo darbai buvo geriausiai įvertinti.)
Perfrazuotos lietuviškų audinių žvaigždutės, tulpės iš suvalkiečių
prijuosčių tarptautiniame kontekste atrodė labai naujai ir moderniai. Jis sukūrė lietuvių stiliaus dizainą, įkūrė audimo bendrovę
„Marginiai“, sugebėjo suformuoti ir poreikį, parodyti tautai, ko jai
reikia. Sugebėjo įtikinti, kad kiekvienas lietuvis savo namuose
privalo turėti kilimą, prisiminti tautinį identitetą.
Kita parodos „Absoliuti tekstilės“ dalis, žiūrint chronologiškai,
tai – potrauminė karta, kur tos tulpės ir žvaigždutės derinamos
su kūju ir pjautuvu etc. 51-ojoje Venecijos bienalėje 2005 m. Afganistano paviljone pristatytoje šiuolaikinio menininko Rahimo
Walizados instaliacijoje buvo eksponuojami šiuolaikiniai Afganistano moterų austi kilimai. Jų kompozicija remiasi tradiciniais kilimų
komponavimo kanonais, tačiau tradicinius raštus papildo tankų,
automatų ir kitos karo technikos motyvai. Kilimų raštai tiesiogiai
vaizdavo 2001 m. prasidėjusį Afganistano karą. Ekspozicija bienalės
lankytojams darė didžiulį įspūdį. Lietuvos dailės muziejuje yra pakankamai gausi ir nė kiek ne mažiau įspūdinga darbų su pokarinio
laikotarpio vadų portretais ir herbais kolekcija. Parodoje norėčiau
parodyti ir juos – kaip gyvenamojo meto rezultatą. Buvo formuojamas toks estetikos, turinio supratimas. Ir menininkai tą darė; tai
jokiu būdu ne politinės santvarkos ar laikotarpio garbinimas, veikiau dramatiški išgyvenimai ir būdas prisitaikyti. Nors technikos
požiūriu tie kilimai padaryti puikiai, sovietinė simbolika užkoduota taip, kad žiūrovas matytų lietuvių liaudies raštus ir spalvas, o
ne sovietų simboliką, kurią pastebi tik vėliau. Menininkai tekstilės
raiškos priemones valdė puikiai. Toliau ekspozicijoje – brandusis
modernizmas: grįžta tekstilės, kaip kilimo, samprata, vėl kuriami
didžiuliai gobelenai („šiltos sienos“). Vyksta kova siekiant įrodyti,
kad tekstilė – tikras menas, grynas, monumentalus menas. Koks
skirtumas – dabar galvoju. Žiūrint iš laiko perspektyvos, aiškiai matyti, kurie darbai turi meninę vertę, o kurie – ne.
J. L.: Dabar situacija visai kita. Kaip Jums atrodo, kokie svarbiausi šiuolaikinės tekstilės bruožai?
E. G. B.: Atvirumas. Atvirumas, vertinant tekstilę su visu jos
istoriniu, mitologiniu gyliu, taktiliškumu, technologijomis. Nors
galima išvardyti labai daug bruožų, vienas svarbiausių – pagarba medžiagai. Ne prisirišimas prie jos, o būtent pagarba, ir net
ne medžiagai, o tekstilei. Nes kurdamas gali permąstyti tekstilės
istoriją, remtis įvairiausiom legendom. Gal žmonėms atrodo, kad
mes – bepročiai, atsidavę tekstilei, tačiau, mano supratimu, tas
prisirišimas ir pagarba tikri. Tekstilė turi kažkokio giluminio kerėjimo, giluminės magijos.
J. L.: O jaunoji karta? Ar ji tą magiją jaučia?
E. G. B.: Be abejo, taip. Vienas iš bienalės tikslų, kad ateitų
jaunimas atsinešdamas savo požiūrį. Man atrodo, edukacijoje,
kaip ir mene, turi būti gyvas tas dalybų ir derybų principas. Tu
atiduodi tai, ką turi, ir pasiimi tai, ką tau duoda. Ne veltui sakoma,
kad geriausia daugyba yra dalyba. Bendraujant su studentais tai
visą laiką egzistuoja. Studentams, žinoma, ne visada patinka tai,
ką duodi, ir tada prasideda derybos. Tas procesas, man atrodo, yra
vienas svarbiausių: derybos, dalybos ir dialogas – trys D.
68
Šiuolaikinės tekstilės technologijos siejamos su NASA tyrimais,
karo pramone, medicinos inovacijomis. Juk be tekstilės, tiksliau
be pluoštų, kurie formuoja erdves, neapsieinama – jų reikia tiek
namui, tiek kosminiam laivui ar skafandrui. Atsiveria plačiausios kūrybinių industrijų perspektyvos. Tam tikra prasme tampi
mokslininku-menininku. Ir tai taip įdomu! Neri į absoliučios nežinomybės šulinį ir savo idėjai randi kokią nors anksčiau nebūtą
priemonę, kurią panaudojęs gali ją įgyvendinti.
Priemonių arsenalas be paliovos plečiasi: interaktyvumas, programavimas, kai pluoštus galima suprogramuoti ir jie pradeda
elgtis kaip gyvi organizmai. Gali suprogramuoti daiktą, kad jis
pats susilopytų, įdiegti atsinaujinimo programą – kad atsinaujintų kaip driežas, kuriam užauga nutraukta uodega ar koja. Tai
galima įkoduoti ir į pluošto sandarą. Rūbas gali būti su maitinimo
elementu ir reikiamu momentu sušilti. Gali keisti spalvą. Nors tai
kol kas Lietuvoje, deja, dar labai sunkiai pritaikoma.
Taigi galima teigti, kad lietuvių tekstilė orientuota į savirealizaciją, naujų idėjų ir technologijų paieškas. Bet ar iš viso to kas nors
išsirutulios – sunku pasakyti. O kol kas akivaizdu, kad tekstilė – tai
viena iš priemonių patikrinti kūrybiškumą. Tiek individualų, tiek
kolektyvinį (pavyzdžiui, tekstilė – kaip terapija). Tekstilė vienija,
mus vienija atvirumas ir kūrybiškumas, kūrybiškas požiūris į savo
specialybę. Ir tas siūlelis, kuris vis atveda atgal į bendruomenę, į
savo namus, savo lizdą, vadinamas tekstile. Tame lizde yra visa
filosofija, ideologija su visomis šaknimis. Tačiau būnant jame privalu suprasti, kas esi, ką darai ir kam. Negalima tupėti ir rūgti, nes
tada vieną dieną pajusi, kad tupi pelkėje.
J. L.: Ačiū, ir tegyvuoja besikeičianti tekstilė!
Jurga Šarapova. Dubens dugnas. 2014, medvilnė, sintetika, h 16 cm, Ø 8 cm
p r o c e s a s
Lina Ringelienė. Minčių gaudyklė. 2013, gyvulių žarnos, žuvų ašakos, lava, oniksas, pleistras, autorinė technika, h 9 cm, Ø 9 cm
Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė. Objektai palyginimui. 2009, lygintuvų pagrindai, medvilnė, siuvinėjimas kryželiu, 25 × 12 × 2 cm; 25 × 12 × 2 cm
69
p r o c e s a s
Renata Laurinavičienė. 4284. 2012, autorės plaukai, poliamidas, autorinė technika, 95 × 93 cm
Jūratė Kazakevičiūtė. Geroji naujiena. 2003, sintetika, viela, nailonas, 20 × 20 × 13 cm
70
p r o c e s a s
Ieva Baltrėnaitė , Emilė Sidaravičiūtė, Justina Krupavičiūtė, Toma Kisieliūtė, Mariana Fediuk. Instaliacija Atvirai.
2013, vilna, linas, tapiserija, 178 × 55 cm; 180 × 50 cm; 180 × 59 cm; 170 × 60 cm; 176 × 56 cm
Textile: passionate and absolute
The art critic Dr. Jurgita Ludavičienė talks to the textile artist, Professor at Vilnius
Academy of Art Eglė Ganda Bogdanienė who has been organizing international
textile symposia and exhibitions both in Lithuania and abroad, delivers lectures,
heads creative workshops in the international events, participates in international
conferences.
During the talk Eglė Ganda Bogdanienė shares her ideas about the deep roots
of textile art and new technologies. According to Bogdanienė, textile is directly
related to the survival of man: it is attire, a tent and a sack. “Textile and a woman
have been two identical things since olden times because in essence it was
mainly women who engaged in textile” On the other hand, when we come to
think of textile today, it becomes obvious that textile, which is derived from
the Latin word texere (to weave), is disappearing. Though interest in textile is
great, its future is likely to be related to innovative nanotechnologies rather
than to weaving. Due to them such new processes of textile manufacture as
electric weaving, the formation of nanomaterials using low temperature plasma
polymerisation and others appear. Atoms of fibre threads are programmed
according to the desired features, nanotechnology manipulates molecules by
way of electricity, magnetism or chemistry so that molecules of the fabric could
combine by themselves. In the future, manufacture of industrial textiles is likely
to be programmed. Thus far it has not been implemented en mass due to high
production costs but with the number of technological discoveries increasing, it would not be surprising if some day we shall understand that the largest
part of the clothes we wear and textile items used in everyday life are woven.
Today textile is already used in building of houses: framed buildings are covered
with membranes – polyester fibres of exceptional resistance, engine hoods of
motor-vehicles and orthopaedic callipers are made of textile. These innovations are studied in Lithuania mainly at a theoretical level. There are not enough
laboratories of new technologies for artists experimenters. However, one can
see the most incredible discoveries at the technology fairs.
When assessing present-day textile Eglė Ganda Bogdanienė distinguished openness as its most important feature, with its all historical, mythological depth, tactility and technologies. “Though it is possible to name many more of its features,
the most important one is respect for material. Namely respect for it rather than
attachment to it, and even to textile rather than to material. Because when creating the artist can reconsider the history of textile, base himself/herself on various
legends. Textile has a certain deep magical spell, a touch of magic.
In 2014, the Sixth Republican Biennial of Textile Art Tekstilė X was held in Vilnius.
The Biennial has been organised for ten years by the same group of executors
since the very beginning – by its curator Žydrutė Ridulytė, Prof. Eglė Ganda
Bogdanienė, art critic Lijana Šatavičiūtė-Natalevičienė and Gallery Arka of the Lithuanian Artists’ Association. According to Bogdanienė, one of the objectives of the
Biennial is to achieve that the youth come to it with a new point of view. “Speaking
about modern textile technologies it should be said that the arsenal of devices
is constantly increasing: interactivity, electronics, programming. Unfortunately,
it is difficult to apply all that in Lithuania therefore it can be said that Lithuanian
textile is oriented towards self-realisation, a search for new ideas and technologies.
However, it is difficult to say whether anything will come out of it. Thus far it has
been clear that textile is one of the means to test creativity, both individual and
collective one (for example, textile as therapy). Textile unites, and at the same time
we are united by openness and creativity, as well as by a creative attitude to our
speciality. And that thread, which leads us again and again back to the community,
to our home, to our nest, is called textile. That nest harbours entire philosophy, ideology with all its roots. However, being in that nest it is obligatory to understand
what you are, what you do and what you do all that for. One must not just sit and
do nothing because then he will find himself in a quagmire some day.
71
p r o c e s a s
Kristina Genevičė
Atgal į ateitį: senoji ir šių dienų keramika
Baltų kultūros ir keramikos sąsaja – būtent ją galima įžvelgti
tęstinėse parodose „Pavasaris“ ir „Redukcija“, kurias kasmet rengia Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Kauno skyriaus keramikai.
Daugiausia tam dėmesio skiria šių parodų kuratorius, LDS garbės
ir Ženevos tarptautinės akademijos narys, katalogų sudarytojas ir
leidėjas keramikas Juris Bergins. Kartu su žmona keramike Živile
Barzdilauskaite-Bergins ieškodami sąsajų su senosios keramikos
ženklais, sekdami baltų kultūros ir religijos pėdsakais aplankę ne
vieną šalį, jie ir parodose bando praskleisti tą atminties šydą, kuriame užkoduota daug mūsų tapatybės apraiškų.
„Pavasaris“ ir „Redukcija“ vyksta jau netrumpą laikotarpį (nuo
2007 m). Pradžioje mėginta orientuotis į temines nuorodas (viena pirmųjų – „Ornamentas“, anot Ž. Bergins, neturėjo didelio
pasisekimo; apskritai ankstesnės keramikų parodos sulaukdavo kritikos dėl senų darbų rodymo, naujų nesukūrimo ir pan.).
Tačiau organizatoriai turėjo didesnį tikslą – kūrybiškai skatinti
kolegas, gaivinti keramikos meną, susidomėjimą juo, dalytis
patirtimi. Ilgainiui tai pavyko.
Pavasaris
Ne visi menininkai pritaria teminėms parodoms. Pasak Ž. Bergins,
„keramikai – ne banda, kurią varytų į kažkokį aptvarą, įdomiausia,
kai jie sava kalba pasakoja tai, kas jiems aktualiausia“. Tačiau kiti
priešingai – pasigenda konkretesnės temos, „kuri susietų visą
bendrą parodos koncepciją“ (Konstancija Dzimidavičienė). Dar
kiti kasmetes parodas patys „apaugina“ metaforiškomis temomis
ir idėjomis. Pavyzdžiui, keramikė Dalia Ivanauskaitė teigia, kad
„Pavasaris“ – tai tarsi pabudimas. „Specialiai šioms parodoms nesiruošiu, man tai – spontaniška veikla. Tačiau keramikos technologija spontaniškumą sulėtina... Šios parodos yra ypatingos, nes
ekspozicijoje susitinka labai įvairios asmenybės. Paroda panašėja
į istorijų mugę ir laimėtojas joje – menininkas su stipriausiu balsu“, – sako dailininkė.
Iš tiesų „istorijų mugės“ apibrėžimas gana tikslus. Pradžioje
susibūrė 35 autoriai iš Lietuvos, antroje tarptautinėje parodoje
jau dalyvavo net 90 autorių iš įvairų šalių. Pamažu susiklostė
principas – ne didinti dalyvių skaičių, bet suburti Baltijos šalių
keramikus, užmegzti glaudesnius ryšius su kaimynais, o ypač lietuvių ir latvių dailininkus supažindinti su baltų kultūros šaknimis,
senosios keramikos ypatybėmis, tūkstančius metų naudojamais
ženklais ir tradicijomis. „Daug galėtume prisikviesti svečių iš viso
pasaulio. Kai kas mus ir skatina taip daryti: būtų svarbesnis pasaulinis renginys, gautume didesnį finansavimą ir pan. Tačiau norime
savo keramiką – baltų keramiką – pristatyti ir pamatyti. Mums
patiems reikia susivokti, kas esame, ištiesti stuburą, įrodyti, kokia
72
sena mūsų istorija, kokia keramikos istorija. Tada ir būtų pasiektas
tikslas. Šaknis būtina surasti, nes augalas negali be šaknų...“ – apibrėžia savo pasirinkimą organizatoriai.
Šalia tokių siekių galima pajusti ir tęstinumo naudą – tradiciškai rengdami parodas Keramikos muziejuje, tuo pačiu sezonu
kasmet išleisdami darbų informacinį katalogą, kuratoriai sukuria
pastovumo, stabilumo ir komforto jausmą keramikų bendruomenei (konkursas skelbiamas tik ne LDS nariams, o nariai priimami visi norintys). Tokiose parodose vis dažniau dalyvauja ne tik
brandaus amžiaus menininkai, bet ir jauni, ką tik baigę mokslus
keramikai. Taip jie skatinami nebijoti viešai pristatyti pirmuosius
savarankiškus darbus.
Redukcija
Kitas tęstinis Kauno keramikų renginys – simpoziumas „Redukcija“,
išaugęs iš bendrų parodų „Mes“. Simpoziumas skirtas redukciniam
degimui ir šios nepelnytai primirštos keramikos technologijos
istorijos viešinimui. Simpoziumas neatsitiktinai pradėtas rengti
Kaune: nuo 1930 metų Kaunas ir ši technika, kurią naudojo žymūs keramikai – prof. Liudvikas Strolis, Valdemaras Manomaitis,
Vaclovas Miknevičius, neatsiejami. Kauno keramikai mielai cituoja
žinomo keramiko Mykolo Vrubliausko kažkada ištartus žodžius:
„Kaunas be redukcijos – ne Kaunas.“
Nepaisant ilgametės istorijos, maždaug XX a. 8–9-uoju dešimtmečiais redukcijos technika tapo nebe tokia populiari, jai
imta klijuoti neigiamas etiketes, pavyzdžiui, „pigus blizgesys“ ir
pan. Redukcinio degimo technika atliktų darbų parodose mažėjo, nors LDS Kauno skyriaus dirbtuvių keramikės šios technikos
nepamiršo. Pastaruosiuose „Redukcijos“ simpoziumuose taip pat
neapsieinama be jų, puikiai išmanančių šią sudėtingą techniką
(Daiva Ramoškaitė, Elžbieta Lengvinaitė ir kt.)
„Idealu būtų, kad tokio pobūdžio simpoziumas vyktų ne trumpiau nei mėnesį“, – sako vienas iš renginio pradininkų J. Bergins. –
Tačiau finansų užtenka tik medžiagoms, katalogui ir dar trims
dienoms, kol džiūsta glazūros“. Pasirodo, ir šis trumpas etapas,
kol bendrai dirbama, liejamos glazūros ir kol laukiama rezultato,
keramikams yra naudingas ir mėgstamas. Dažnas dalyvis, vertindamas simpoziumo specifiką, pažymi, kad tai gera proga pasidalinti patyrimu, įspūdžiais, pristatyti savo kūrybą. Į redukcijos
istoriją taip pat dauguma žvelgia ne formaliai, o su ilgesiu. Pvz.,
K. Dzimidavičienė, prisiminusi keramiko V. Manomaičio stilių ir
temas (jis lipdė animalistines skulptūrėles, piešė dekoratyvines
lėkštes su figūriniais siužetais), siūlo simpoziumų metu kolegoms
pagalvoti apie vieno ar kito iškilaus keramiko atminimą, permąstyti jų gvildentas temas, suteikti joms aktualumo.
p r o c e s a s
Redukcijos istorija susidomėjęs J. Bergins pasakoja kone detektyvines situacijas, kaip jis atrado ir iš naujo susidomėjo šia
technika. Atidžiau į redukcijos degimą pirmą kartą jis pažvelgė
apie 2006 metus, kai rinko darbus keramikų kolekcijai: „Komisija
iškart atmetė vieno dalyvio puodą, bet aš paėmiau jį, apžiūrėjau.
Pamatęs, kad jis padarytas redukcijos principu, supratau, jog čia
kažkas daugiau nei paprastas puodas.“ Tada keramikai tarsi prisiminė, kad redukcijos centras buvęs ne kur kitur, o būtent Kaune.
2007 metais surengę pirmąjį redukcijos degimui skirtą renginį
ir parodą, dabar J. Bergins ir Ž. Bardzilauskaitė-Bergins kas antri
metai jį tęsia.
Juris nuolat papildo savo žinias apie redukcijos – vienos iš
seniausių keramikos technologijų – istoriją. Pavyzdžiui, kai 2012 m.
Kauno karo muziejuje vyko paroda, skirta archeologo Petro Tarasenkos 120-ųjų gimimo metų sukakčiai paminėti, joje jis aptiko
keletą puodų, degtų redukcijos technika. „Jeigu išsiaiškintume,
kad tai – tikrai redukcija, tai būtume pirmieji, turintys tokių senų,
gal net pačių seniausių redukcijos pavyzdžių. Tas puodas gali būti
vertingesnis už visą muziejų...“ – įtaigiai pasakoja keramikas. Tačiau dėl biurokratinių trukdžių neatlikus detalesnės analizės, kol
kas galima kelti tik hipotezes.
„Redukcijos“ simpoziume gali dalyvauti ne tik profesionalūs keramikos ir ypač redukcijos degimo paslaptis išmanantys
dailininkai. Redukcija domisi ir tapytojai, ir grafikai, kurie šiame
simpoziume bando kurti kartu su keramikais. Sąlygos labai patrauklios: keramikai simpoziumui jau būna paruošę keraminius
„biskvitus“ (maždaug 30 × 30 cm) ir kiekvienas dalyvis savaip jį
dekoruoja, deda spalvotų glazūrų sluoksnius ir pan. Gali būti,
kad toks kitų sričių menininkų susidomėjimas redukcija yra dėl
anksčiau visai be reikalo nuvertinto blizgesio, t. y. dėl spalvų
dominavimo molio plokštumoje. Galbūt keraminis „biskvitas“ tapytojams ar grafikams yra tam tikras rėmas, lakštas, vieta, kurioje
jie pasijunta kaip savo erdvėje. Todėl vis daugiau autorių domisi
redukcija ne formaliai, o nuoširdžiai bando įsivaizduoti jos ypatingą procesą, kur svarbu ne tik laikas bei erdvė, bet ir pagrindiniai žemės elementai: ugnis, oras (tiksliau jo trūkumas), metalas ir
kt. Nors pradžioje niekas tokio ilgo redukcijos tęsinio neplanavo
(„Norėjom bent vieną parodą su redukcijos degimu padaryti, bet
atsirado tęstinumas, tradicija“, – teigia Ž. Bergins), dabar jau visi
galvoja apie ateinančių metų 5-ąjį redukcijos simpoziumą.
Atrodo, kad ir toliau keramikai neišvengs diskusijų, ar jiems
reikia teminių parodų. Kai kuriems jų kasmečiai pasirodymai – tai
ne tik džiuginantys pasibuvimai su kolegomis, bet kartu ir pasirengimas naujiems iššūkiams. Pasak organizatorių, „keramika – tai
ne puodas, kur buvo galima supilti grūdus, tai – rašytiniai šaltiniai,
seniausias raštas su motinos žemės juosta ir kitais ženklais, atėjęs iki mūsų. Indai, kurie buvo naudojami ne buityje, o šventose
vietose, yra dekoruoti tokiais simboliais, kurie tūkstančius metų
nepasikeitė. Jie perteikia tą pačią reikšmę, suteikia tą pačią informaciją tūkstančius metų. Ir nors dabar mes nebesuprantame
to, bet kai pradedame kurti, piešti, brėžiame tuos pačius ženklus. Tuos pagrindinius ornamentus atsinešame tarsi su motinos
pienu. Ką jie reiškia, dar ne visada žinome, kartais nemokame
išsiaiškinti, bet kūryboje pajuntame iškart“.
Konstancija Dzimidavičienė. Aukso veršis. 2014, akmens masė, oksidai,
glazūra, auksas, h 97 cm
73
p r o c e s a s
74
Aldona Visockienė. Įkalintas. 2013,
terakota, akmens masė, angobas, h 20 cm
Algimanats Patamsis. Pavasaris. 2013,
kristalinė glazūra, porcelianas, 1300 ºC, h 35 cm
Raminta Polikšienė. Pasaulio sutvėrimas.
2014, molis, angobas, h 29 cm
Sigita Lukošiūnienė. Vaisius.
2014, molis , glazūra, h 329 cm
Aušra Kirkutytė-Kučinskienė. Dekoratyvinės vazos. 2013,
kaulinis porcelianas, glazūra, kobaltas, auksas, h 22 cm
Daiva Ložytė. Bučinys. 2013,
šamotas, glazūra, h 38 cm
p r o c e s a s
Agnė Šemberaitė. Noktiurnas.
2013, molis, glazūra, h 25 cm
Regina Lisauskienė. Gamtos pradas. 2013,
ateliermasse weis, glazūra, Ø 25 cm
Nomeda Jakūnienė. Tau ir jai.
2013, molis, glazūros, h 12 cm
Daiva Ramoškaitė. Redukcija.
2013, molis, glazūra, h 17 cm
Back to the future: old and present-day ceramics
by Kristina Genevičė
Baltic culture and ceramics are two things that can be discovered in the continuous exhibitions Pavasaris [The Spring] and Redukcija
[Reduction] to be held by the ceramicists of Kaunas on an annual basis. The curator of these exhibitions, the honorary member of
the Lithuanian Artists’ Association and a member of the International Academy of Ceramics in Geneva, the compiler and publisher of
catalogues Juris Bergins and his wife ceramicist Živilė Barzdilauskaitė-Bergins devote undivided attention to that.
Pavasaris and Redukcija have been taking place since 2007. At first attempts were made to orient oneself towards thematic references,
however, the organisers had a greater objective – to creatively encourage their colleagues, to revive the art of ceramics, interest in it
and to share experience. In the long run the following principle was formed – not to increase the number of the participants but to
rally the ceramicists of the Baltic States, to establish close contacts with the neighbours, and especially with the Lithuanian and Latvian artists, to acquaint them with the roots of the Baltic culture, the peculiarities of old ceramics, the symbols and traditions that have
been in use for thousands of years. Alongside these aspirations the benefit of continuity can be felt – when traditionally mounting
exhibitions at the Museum of Ceramics, in the same season, publishing the information catalogue of works every year, the curators
create a feeling of stability, permanence and comfort for the ceramicists’ community.
The symposium Redukcija is devoted to reduction firing and publicising the history of the undeservedly forgotten technology of
ceramics. In approximately the 70s-80s of the 20th century, the reduction technology became less popular, and negative labels were
often applied to it, for example, “cheap lustre” and the like. Juris Bergins who became interested in the history of reduction constantly
supplements his knowledge of the history of reduction, which is one of the oldest technologies of ceramics. It is not only professional
ceramicists but also people who understand the secrets of reduction firing that can take part in the symposium Redukcija.
75
p r o c e s a s
Žydrūnas Mirinavičius
Stiklo erdvės
Šiais metais Lietuvoje įvyko trys svarbūs stiklo meno renginiai:
Kaune surengta VI stiklo meno trienalė „Vitrum Balticum“, Vilniuje – antroji bienalė „2D→“, Panevėžyje – simpoziumas „Glass Jazz“.
Iš pirmo žvilgsnio šios parodos atrodo panašios savo tikslais (siekiama atskleisti pastarųjų metų Pabaltijo regiono meninio stiklo
tendencijas), kūrinių pobūdžiu (eksponuojami kameriniai, nedidelio formato stiklo kūriniai), dalyvių sąrašu (tie patys autoriai
dalyvauja poroje iš minėtų ar net visose trijose parodose; toks
yra ilgametis lietuvių stiklių bičiulis estas Ivo Lillis, latvė Anda
Munkevica, lietuvė Julija Pociūtė), tačiau šie renginiai yra gana
skirtingi. Iš jų išsiskiria Remigijaus ir Indrės Kriukų surengtas stiklo
simpoziumas „Glass Jazz“: 29 stiklo menininkai iš 12 šalių (ne tik
iš Pabaltijo, bet ir iš Ukrainos, Izraelio, Olandijos, Liuksemburgo,
Baltarusijos) savaitę dirbo studijoje „Glasremis“, o sukurtus darbus
eksponavo Panevėžio miesto dailės galerijoje. Tuo tarpu į Vilniuje
ir Kaune vykusias parodas autoriai suvežė savo pastarųjų metų
kūrinius, retas jų buvo kurti konkrečiai šioms parodoms. „Vitrum
Balticum“ parodai, kuruojamai dr. Raimondos Simanaitienės, būdinga aiškiai suformuluota konceptuali idėja. Šios trienalės šūkiu
tapo „Optical Outlook“ (optinė perspektyva, požiūris, vaizdas), juo
siekta atkreipti dėmesį į stiklo, kaip meninės medžiagos, išskirtines ypatybes: skaidrumą, blizgumą ir optiškumą. Kuratorės suformuluotas motto atskleidžia medžiagos svarbą, požiūrį į stiklo
kūrinį kaip į taikomojo meno objektą.
„2D→“ paroda, kuruota Dalios Truskaitės (Estijos kolekciją parengė Kati Kerstna, latvių – Barbala Gulbė, skandinavų – Päivi
Kekäläinen), atspindėjo požiūrį į stiklo kūrinį kaip į erdvę formuojantį veiksnį. Pasak D. Truskaitės, siekta pristatyti iš lakštinio
stiklo kuriančių menininkų kūrinius, taip aktualizuojant savitas
per dešimtmečius susiklosčiusias Vilniaus stiklo mokyklos tradicijas. Kaip ir ankstesnėje, 2012 m. vykusioje parodoje, šiemetėje
eksponuojamų darbų kūrybinis išeities taškas – plokštuma bei
įvairios jos transformacijos erdvėje, kuriančios tiek dvimačius, tiek
trimačius objektus. Parodoje eksponuojamos stiklo instaliacijos,
stiklo plastika, konceptualūs objektai, stiklo plaketės, vitražai. Kūriniai atlikti naudojant įvairių rūšių lakštinį stiklą, šalto ar karšto
stiklo formavimo technikas.
Taigi, apibūdinant šių trijų parodų specifiką, galima apibendrintai tarti, kad Panevėžio stiklo simpoziumas atstovauja studijinio stiklo judėjimui, Kauno paroda – stiklo kūrinio, kaip taikomojo
meno objekto, sampratai, Vilniaus – stiklo (tiksliau tariant – vitražo), kaip vaizduojamojo, architektūros meno, sampratai.
Toks ryškus meninio stiklo sampratos skirstymas į vaizduojamajį ir taikomajį buvo nulemtas XX a. viduryje. Lietuvoje
nuo ketvirtojo dešimtmečio dominavo vitražo tradicija, išlikusi
76
pokariu ir patyrusi dar didesnį pakilimą septintuoju ir aštuntuoju
dešimtmečiais. Šalia vitražo iš lėto, tarsi antrame plane plėtojosi
dekoratyvinis, taikomojo pobūdžio stiklas. Vilniaus dailės institute vitražo specialybė buvo priskirta prie vaizduojamojo meno,
dėstoma Monumentaliosios tapybos katedroje, kurioje tie patys
piešimo ar tapybos dalykų dėstytojai dirbo ir su studentais vitražininkais, ir su freskininkais, ir su būsimais scenografais. Vitražas
buvo suvokiamas kaip architektūros meno rūšis. Tokia vitražo,
kaip monumentalaus vaizduojamojo meno, samprata atitiko
sovietinio ideologiškai angažuoto meno idealą, todėl buvo itin
palaikoma. Be to, monumentalioje modernistinėje XX a. architektūroje sau vietą natūraliai rado monumentaliojo meno rūšys –
freska, vitražas, skulptūra.
O štai tokios politizuotos reikšmės neturėjęs taikomasis, funkcionalus stiklas atsidūrė antrame plane. Dekoratyvinio stiklo
pozicijos sustiprėjo tik devintajame dešimtmetyje, kai Vilniaus
dailės instituto Kauno taikomosios dailės skyriuje (dabar – Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakultetas) buvo įteisintos
aukštosios meninio stiklo specialybės studijos, įkurta profesionali
stiklo studija su plačia technologine baze, kurioje studentai galėjo kurti įvairiomis stiklo apdirbimo technikomis: pūtimo, liejimo
į formą, moliravimo, pâte de verre, prikepinimo, šalto apdirbimo
(graviravimo, nuodijimo, šlifavimo, poliravimo). Šis laikotarpis
tapo lemiamu lūžio tašku abiem stiklo mokykloms: ideologiškai angažuota vitražo samprata nuėjo istorijos užmarštin kartu
su griuvusia sovietine imperija, vitražą priglobusi modernistinė
architektūra užleido vietą savaime išraiškingai postmodernistinei architektūrai, galingi stiklo fabrikai (vienas jų – „Raudonoji
aušra“ Vilniuje gamino vitražinį stiklą) užgesino brangiomis dujomis kūrenamas krosnis, o vitražo studijos Dailės akademijoje
paniro į sąstingį, naujovių vengiančią saviizoliaciją. Klasikinis vitražas pasirodė besąs su laiko tempais nespėjantis sunkiasvoris
menas. O nei nuo konkrečios architektūros, nei nuo ideologijos
nepriklausantis dekoratyvinis stiklas savo nedideliais masteliais
ir kameriniu, dizainerišku pobūdžiu, įvairesnėmis technologinėmis galimybėmis, – kurioms dažnai nereikia didelių investicijų į
technologinę bazę, – užėmė lyderiaujančias pozicijas Lietuvos
meninio stiklo judėjime.
Paskutinė solidi tarptautinė vitražo paroda, pristačiusi novatoriškas vitražo idėjas, įvyko 1995 m. Paradoksalu, bet šiame pastate
įsikūrusi Nacionalinė dailės galerija išbraukė vitražą iš vaizduojamojo meno gretų ir šios meno rūšies nepristato savo kolekcijose.
Iš viešumos dingo ir unikali vitražo kolekcija, kadaise eksponuota
Vitražo galerijoje Kaune – jos eksponatai nugulė Nacionalinio
M. K. Čiurlionio dailės muziejaus fonduose.
XXI a. pirmajame dešimtmetyje LDS surengtos architektūrinės dailės parodos paliko oficiozinį – ataskaitinį įspūdį, nes buvo
pristatoma retrospektyvi kolekcija, atstovaujanti modernistinio
vitražo tradicijai, kuri tuo metu jau ėjo užmarštin kartu su modernistine epocha; be to, buvo eksponuojami tik lietuvių dailininkų kūriniai, nepažvelgta į monumentaliojo meno tendencijas
platesniu mastu. Antra vertus, tuo pat metu užgimė tarptautinė
trienalė „Vitrum Balticum“, pristačiusi naujausias meninio stiklo
tendencijas. Paradoksalu ir tai, kad ne vilnietiškoje vitražininkų
aplinkoje, o Kauno stiklių draugėje – 2002 m. įvykusioje II trienalės
p r o c e s a s
parodoje – parodinius vitražus eksponavo legendinis Albinas Elskus. Ilgainiui Vilniaus vitražo mokyklos atstovai ėmė kurti konceptualius, kamerinius stiklo kūrinius ir lygia greta dalyvauti stiklo
meno parodose. Tai atspindi tendenciją, kad abi stiklo sampratos
suartėja, kad dailininkai ima nepaisyti cechinės priklausomybės.
Pavyzdžiui, vitražus sakralioje architektūroje kuria Kauno stiklo
mokyklos atstovas Artūras Rimkevičius, ryški šios mokyklos atstovė Sigita Grabliauskaitė yra daugiametė tiek Vilniaus, tiek Kauno
stiklo parodų dalyvė, o su konceptualia stiklo plastika kauniečių
rengiamose parodose dalyvauja vitražo studijas Vilniuje baigusi
Dalia Truskaitė, kaip ir būrys jaunosios kartos šios mokyklos atstovų. Simptomiška ir tai, kad būtent Kauno stiklo mokyklos atstovas
Remigijus Kriukas Panevėžyje įkūrė stiklo studiją, žengiančią koja
kojon su pasaulinėmis studijinio stiklo judėjimo tendencijomis.
Grįžtant prie stiklo parodų, reikėtų akcentuoti, jog „Vitrum
Balticum“ visada pasižymėjo aiškiai suformuluota koncepcija,
kiekviena trienalė turėjo savo šūkį. O šiemet ir prieš dvejus metus įvykusios „2D→“ parodos kvietė išeiti iš plokštumos. Turbūt
yra simptomiška, kad paribiuose atsidūręs tradicinis vitražas, tapatinamas su architektūrine plokštuma, tradiciškai gaminamas
iš lakštinio stiklo, stengiasi vaduotis iš ribotos, naujų lūkesčių
neišpildančios plokštumos, kurioje nurimo ryškūs spalvingi raibuliai (in memoriam Kaziui Morkūnui). Tiesa, pastangų ištrūkti iš
plokštumos būta ir tradicinio vitražo klestėjimo laikotarpiu: tai
ne tik radikalūs erdviniai Algimanto Stoškaus eksperimentai su
tūriniu stiklu, bet ir bandymai klasikiniam plonastikliam vitražui
suteikti trimatį efektą (Eglės Valiūtės vitražai Miestų statybos ir
projektavimo institute 1989 m., Konstantino Šatūno vitražai Alytaus sporto rūmuose 1977 m. bei „Vargonai“ Palangos muzikos
mokykloje). Tik tai buvo daroma remiantis parodos koncepcija,
vaduojantis iš plokštumos, siekiant naudoti lakštinį stiklą – kaip
Vilniaus mokyklos palikimą ir medžiagišką atributą. Ne visi autoriai pakluso šiai nuostatai, todėl parodoje matėme radikaliai
skirtingus kūrinius – nuo klasikinio plonastiklio Rasos Grybaitės
vitražo ar suprematistinės, modernizmo aušros kompozicijas atliepiančios latvio Dainio Gudovskio kompozicijos iki danės Karin
Mørch skulptūrinės stiklo plastikos ar jos tautietės Marios Bang
Esperssen koceptualios instaliacijos. Šiuo požiūriu „Vitrum Balticum“ kolekcija gerokai vienalytiškesnė – tai, matyt, lėmė parodos
rengėjų taikytas kūrinių atrankos principas. Tačiau kiek nuvylė
šios parodos eksponavimas, priminęs muziejinės kolekcijos ekspoziciją; čia kūriniai demonstruoti vorele – vienas paskui kitą pasieniui, dalis jų – stiklinėje vitrinoje. Oficialiai. Prabangiai.
Šiuo požiūriu „2D→“ ekspozicija „Arkos“ galerijoje iš esmės
kitokia: kūriniai laisvai pasklido galerijos erdvėje, kiekvienas jų
rado sau vietą. Nedidelė dalis tradiciškai buvo išeksponuoti ant
langų (lakštinio stiklo kūriniai, pavyzdžiui – latvės Barbalos Gulbės „Lašai“), kiti jų rado vietas, nebūdingas įprastai šviesos reikalaujančiam stiklui – ant sienų, grindų, įvairaus formato pakylų.
Kai kuriems kūriniams neįprasta eksponavimo vieta padėjo išryškėti – ant galerijos grindų prie įėjimo eksponuota D. Truskaitės
stiklo lakštų kompozicija „Neparašyti...“ raiškiai įvaizdino parodos
koncepciją, pakylėjo ir įvedė į ekspozicijos salę (o panašios plastikos šios autorės kūrinys „Vitrum Balticum“ ekspozicijoje pranyko
dėl prasto eksponavimo). Galerijos laiptų prieblanda estės Kati
Sigita Grabliauskaite. Angelų ženklai iš ciklo Pokalbis su praeitimi ir ateitimi.
2009–2012, sulydytas stiklas, varis, auksas, sidabras, autorinė technika,
49 × 22 cm
77
p r o c e s a s
Kerstnos „Būgnams“ suteikė tamsų foną, kuriame išryškėjo subtilūs balzgano, drumsto stiklo reljefai. Tiesa, Eimučio Markūno
noras savo kūriniui turėti atskirą erdvę, regis, šiam nepadėjo –
atskiroje patalpoje uždaryta instaliacija izoliavosi ne tik fiziškai,
bet ir konceptualiai, neteko grupinei parodai būdingo konteksto.
Bene labiausiai Vilniaus mokyklos tradiciją atspindėjo Ievos
Paltanavičiūtės kūriniai – ant lakštinio stiklo išdegtos politiškai
korektiškai santūrios, dekoratyvios, abstrakčios kompozicijos. Kiti
plokštumą įprasminantys kūriniai atskleidė radikaliai skirtingas
stiklo savybes: latvė Ramona Pēkšēna atsisakė unikalios stiklo savybės – skaidrumo – ir eksponavo mozaiką, kurioje šviesa slopsta stikle, įklampintame gipso masėje. O Neringa Vasiliauskaitė,
priešingai, eksponavo kūrinį iš dichrojinio stiklo, pasižyminčio
prigimtinėmis šviesos savybėmis – šviesa, regis, sklinda iš paties
stiklo; beje, šio stiklo estetines, optines, konstrukcines savybes
jau prieš keletą dešimtmečių „įdarbino“ Vakarų šalių vitražo ir architektūrinio stiklo kūrėjai, pritaikę naujojoje karkasinių struktūrų
ir atvirų stiklinių erdvių architektūroje, o Lietuvoje šis stiklas vis
dar tebėra nedrąsiai vietą randanti naujovė. Savitai plokštumą
traktavo autoriai, kūriniams panaudoję veidrodinį stiklą, veidrodiniais atspindžiais atvėrę erdvę (konceptualiai išėjimą anapus
įrėminanti Julijos Pociūtės „Tarp“ durų stakta; plastiškai daugiasluoksnė, scenografiškai architektūriška estės Tiinos Sarapu kompozicija „Didieji vartai“). Dar vieną tendenciją atskleidė suomių
Liisos Ikävalko, Outi Turpeinen, estės Maret Sarapu, danės Ingrid
Nord kūriniai, kuriuose ant stiklo įvairiomis technikomis perkelti
fotografiniai atvaizdai – šeimos fotoalbumų fragmentai, intymūs
vaikystės įspūdžiai. Fotografinius vaizdus dabar naudoja kone visi
dailininkai – juos eksploatuoja grafikai, tapytojai, keramikai; tad
nenuostabu, kad fotovaizdai ilgainiui užvaldė ir stiklą. Tokiame
kūrinyje vyrauja atvaizdas, o stiklas, kaip medžiaga, netenka reikšmės (beje, fotografijos ir stiklo jungčiai įprasminti buvo skirta
V „Vitrum Balticum“ trienalė). Švedės Lottos Söder, S. Grabliauskaitės stiklo plaketėse regimi atvaizdai, archetipiniai simboliai ir
motyvai klimpo, skendo stiklo sluoksniuose, susilydė į vientisą
daugiasluoksnį ir įvairiaprasmį kūrinį.
Kalbėti apibendrintai apie šalių stiklo mokyklas šioje parodoje
nėra lengva. Ieškodami Vilniaus mokyklos palikimo, šalia tradicinių darbų matome besiformuojančią naują kartą, žvelgiančią
į stiklą kaip į konceptualią, ypatingomis optinėmis savybėmis
pasižyminčią medžiagą. Bene vienalytiškiausia yra skandinavų
stiklo kolekcija (estai taip pat stovi šioje gretoje, atstu nuo lietuvių
ir latvių), kuriai būdingos autorinio, studijinio stiklo savybės: aiški
kūrinio koncepcija, techniškai preciziškai įgyvendinta stikle. Dažnai tai – mažosios tūrinės plastikos objektai, nedidelio formato
kameriniai, laisvai eksponuojami atviroje erdvėje kūriniai.
Kyla klausimas – ar pavyko aktualizuoti vilnietiškąją stiklo
mokyklą antrojoje „2D→“ bienalėje, kurioje kūrinius eksponuoja
tarptautinis kolektyvas, o darbai veržiasi iš plokštumos, esančios
išskirtiniu šios mokyklos, kuri atskleidžia monumentalaus, architektūrinio stiklo sampratą, bruožu? Kūriniai tolsta nuo architektūros, įgauna autorinio, kamerinio kūrinio pobūdį. Dalis jų turi
potencijos plėtotis iki architektūrinių mastelių, dalis jų – tai eksperimentai su medžiaga, jos plastinėmis ir optinėmis savybėmis,
78
Rasa Grybaitė. La Couture. 2014, tapyba ir graviravimas ant stiklo,
tiffany stiklas, 115 × 55 cm
kiti – didesnės idėjos užfiksavimas mažu, kameriniu masteliu.
Klausimas – kiek architektų apsilankė šioje parodoje ir įžvelgė
meniniame stikle glūdinčias galimybes? Ir apskritai – ar stikliams
tebėra aktualu siekti monumentalių architektūrinių mastelių?
Klausimai, regis, lieka retoriniai. Susilieja skirtingos stiklo mokyk­
los, technologijos, tie patys menininkai kuria kameriniu ir monumentaliu masteliais, dalį idėjų įgyvendindami parodiniuose
kūriniuose, dalį – architektūros erdvėse. Procesas vyksta.
p r o c e s a s
Eglė Rakauskaitė. Sraigtas. 2014, smėliasrove ėsdintas lakštinis stiklas, šilkografija, oksidas, 45 × 31,5 × 0,5 cm
79
p r o c e s a s
Valmantas Gutauskas. The Best. 2014, veidrodis, optinis lęšis, matinimas, 50 × 50 cm
Linas Labanauskas. Ieškok kontakto. 2014, spalvoto stiklo sukepinimas, 45 × 40 cm
80
p r o c e s a s
Dalia Truskaitė. Neparašyti. 2014, lenktas, matintas stiklas, 110 × 320 cm
Spaces of glass
by Žydrūnas Mirinavičius
Three important glass events have taken place in Lithuania this year: the Sixth Triennial of Glass Art Vitrum Balticum was held in
Kaunas, the Second Biennial 2D→ was organised in Vilnius and the symposium GlassJazz took place in Panevėžys. At first glance
these exhibitions seemed similar in their aims (it was sought to reveal trends in glass art in the Baltic Region during the recent
years), in nature of their works (chamber glass works of a small format were exhibited) in the list of the participants (the same
authors took part in two or even in all three exhibitions); however, these glass events were really quite different. The glass symposium GlassJazz organised by Remigijus and Indrė Kriukai stood out from the other two: 29 glass artists from 12 countries (not only
from the Baltic Region but also from Ukraine, Israel, Netherlands, Luxembourg and Belarus) worked at the studio Glasremis for a
week, and displayed the works they created at the art gallery of the town of Panevėžys. Meantime the authors brought the works
created during the recent years to the exhibitions mounted in Vilnius and Kaunas, just a few of the works were created especially
for those exhibitions. The exhibition Vitrum Balticum whose curator was Dr. Raimonda Simanaitienė was characterised by a clearly
formulated conceptual idea. The slogan of that triennial was Optical Outlook (optic perspective, attitude and the image) thereby
it was sought to draw attention to the exceptional features of glass as artistic material – transparency, lustre and its optical properties. The motto formulated by the curator revealed the importance of the material, the attitude to a glass work as an object of
applied art. The exhibition 2D→ whose curator was Dalia Truskaitė (the Estonian collection was prepared by Kati Kerstna, and the
Latvian one – by Barbala Gulbe, the Scandinavian collection was prepared by Päivi Kekäläinen) reflected the attitude towards glass
work as a factor forming space. Glass installations, glass plastics, conceptual objects, glass plaquettes and stained glass were on
display at the exhibition. The works were created using glass of different kinds, cold or hot process methods.
Hence, distinguishing in essence the specificity of these three exhibitions, it can be said that the glass symposium held in
Panevėžys represented the movement of studio glass, the exhibition mounted in Kaunas represented the conception of a glass
work as an object of applied art and the exhibition in Vilnius represented the conception of glass (to be more exact that of stained
glass) as visual, architectural art.
81
p r o c e s a s
Miglė Morkūnaitė
„Vitrum Balticum ’14“ –
stiklo grynumo keliu
Šiandien stiklo menas pripažįstamas lygiaverte su tapyba ar
skulptūra kūryba, nes darbai iš stiklo „kalba“ apie tas pačias globalias ar lokalias problemas, gvildena žemiškas ar filosofines idėjas
bei suteikia erdvę atsiskleisti kūrėjų asmenybei. Tačiau taip buvo
ne visada. Savarankiška meno šaka stiklininkystė tapo tik XX a.
7-ajame dešimtmetyje, kai Amerikoje kilo studijinis stiklo menininkų judėjimas, siekęs kūrėjus išlaisvinti iš pramoninės stiklo
gamybos ir suteikti stiklininkystei deramą vietą meno istorijoje.
Šis judėjimas menininkams iškėlė tikslą: atsiskirti nuo fabrikinės
gamybos erdvės ir kurti meno kūrinius, savarankiškai gilinantis į
technines jo apdirbimo paslaptis, atskleidžiant bei išgryninant
autorių idėjas, o kartu ir braižą.
Lietuvos stiklo menas neturi senų kūrybinių tradicijų. Tam
įtaką darė įvairūs veiksniai – politiniai, kultūriniai, socialiniai.
Vienas jų, pasak šią sritį Lietuvoje nuodugniai tyrinėjančios dailėtyrininkės Raimondos Simanaitienės, – edukacinės plotmės
spragos. XX a. pirmojoje pusėje dekoratyvaus stiklo studijų Lietuvoje nebuvo, o sovietmečiu ši specialybė įsteigta tik 8-ajame
dešimtmetyje. Tiesa, tyrinėjant lietuviškų stiklo dirbinių istoriją,
matyti, jog bandymų kūrybiškiau pažvelgti į stiklo medžiagą
būta, bet didesnių laimėjimų čia nepasiekta (gal tik išskyrus
vazų dekoravimo ar šviestuvų sritį). Stiklo menas vaizduojamosios sampratos link Lietuvoje pasuko tik XX a. paskutiniame dešimtmetyje, o svarbesnės tarptautinės parodos pradėtos rengti
dar visai neseniai – tik nuo 2000 metų. Galima būtų teigti, jog
aktyvesnis vyksmas pastebimas būtent šiuo metu. Nemažai to
vyksmo tenka ir Kaunui – miestui, kuris vadinamas Lietuvos stik­
lininkystės lopšiu. Čia susiformavo ir kūrybiškai subrendo jau
kelios stiklo menininkų kartos.
Būtent 2000-aisiais Kaune pradėtas rengti projektas „Vitrum
Balticum“, kurio idėja parsivežta iš Danijos1. Mėginant šį projektą
pristatyti kuo glausčiau, būtų galima teigti, kad tai – tarptautinė
trienalės principu rengiama paroda, demonstruojanti naujausias ir
ryškiausias stiklo meno tendencijas. Tai – įvykis, svarbus ne tik Kauno, bet ir visos Lietuvos meniniame gyvenime, nes pritraukia didelį
būrį stiklo kūrėjų, šios srities studentų, tyrinėtojų, o ekspozicijai
darbus pateikia dailininkai ne tik iš Lietuvos ar kaimyninių Europos
šalių, bet ir iš gerokai tolimesnių kraštų – JAV ar net Japonijos.
Verta paminėti, jog Kaune apskritai vyksta nemažai projektų,
skirtų meno sritims, kadaise laikytoms ne tiek kūrybos kiek amato
sfera, kur estetikos ir techninės kokybės argumentai buvo svaresni
nei koncepcijos ar meninės idėjos. Tarp jų žinomiausia – Tekstilės
1 2000 m. Danijoje vyko Šiaurės ir Baltijos šalių paroda „Nordic Glass – without
boundaries“, kuri paskatino Lietuvos stiklininkus autorinio stiklo meno parodas rengti ir Lietuvoje.
82
bienalė, sutraukianti didžiulį šiuolaikinių menininkų būrį ir propaguojanti konceptualiąją kūrybą. Keramikos dailininkai Kaune
taip pat nuolat stengiasi rengti simpoziumus ir įvairias keramikos technikas demonstruojančias parodas2. Akivaizdžiai atgijusi
ir stik­lo kūrybos sritis pristato nemažai autorinių bei jungtinių
parodų. Vis dėlto ryškiausiu, didžiausios apimties stiklo meno
projektu pastaraisiais metais išlieka „Vitrum Balticum“.
Nuo 2000 metų įvyko jau šešios „Vitrum Balticum“ stiklo meno
parodos3. Rengiant ketvirtąją, nutarta kiekvienai parodai sugalvoti jos idėją atskleidžiantį šūkį, kuris lemia ir koncepciją, ekspozicijos pobūdį. Parodos devizai – skambūs, nuteikiantys iššūkiams.
Pavyzdžiui, 2008 m. šūkis New and young jaunosios kartos stiklo
dailininkus kvietė atskleisti savo kūrybinį potencialą, siekti naujo,
konceptualaus mąstymo; 2011 m. Image memory siekta parodyti
stiklo kūrinių ir fotografijos sąveiką. Šiemet pasirinkta tema – Optical Outlook, t. y. optinio matymo / regėjimo vizija, telkianti dviejų
krypčių kūrinius. Vienų menininkų darbai buvo labiau orientuoti
į simbolinį, semantinį arba konceptualųjį parodos temos suvokimą4. Iš pastarųjų parodos autorių neabejotinai galima išskirti
intelektualų Julijos Pociūtės darbą, kuriam inspiracijų dailininkė
sėmėsi iš XIX a. išradimo – stereoskopo. Stiklas jos kūrinyje tarsi lęšis, skirtas regai transformuoti, o kūriniui pasirinktas pavadinimas
„Tarp“ yra nuoroda į regėjimo ribotumą5. Kiti autoriai įvairiausiais
būdais mėgino „žaisti“ su esminėmis stiklo medžiagos savybėmis – skaidrumu, blizgumu ir optiškumu.
Šiųmetėje „Vitrum Balticum“ ekspozicijoje atsiskleidė daugeliui menininkų būdinga tendencija, kurią būtų galima pavadinti
medžiagos grynumo siekiu. Tai pasireiškė itin išryškinama natūralia stiklo savybe – skaidrumu. Viktorija Anskaitienė, Viačeslavas
Gibovskis, Rima Mulevičiūtė, Artūras Rimkevičius, latvių dailininkės Ilze Dūdiņa bei Vineta Groza, lenkas Kazimierzas Pawlakas,
čekas Ondřej Novotný ir daugelis kitų savo darbuose nenaudojo
jokių papildomų elementų, spalvų ar kitokių medžiagų, tik gryną
skaidrų stiklą. Galbūt dėl to nemažą dalį parodos kūrinių norisi
priskirti prie minimalistinės meninės raiškos darbų. Chaotiškame
šiandienos pasaulyje esame priversti gaudyti milžiniškus informacijos ir vaizdų srautus. Stresas, rutina, skubėjimas – nūdienos
žmogaus gyvenimo palydovai. Todėl neretai tenka siekti atsiribojimo nuo pasaulio „netvarkos“, triukšmo ir kitų nestabilių dalykų.
Kai kurie parodos kūrėjai aiškumo ir paprastumo kvietė ieškoti
gamtoje. Tokias mintis kėlė latvės Agnesės Gedulės darbas „Saugant rasą“, kuriame nedideli žalsvo stiklo trikampėliai, sujungti į
visumą, atrodė lyg atskiros saugyklos kiekvienam rasos lašui ir
žiūrovui poveikį darė savo minimalistine kalba. Nemažai parodos
autorių, kurdami darbus, pasinaudojo vienos iš XX a. modernistinio meno krypčių – optinio meno raiškos galimybėmis. Regėjimo
2 Pažymėtini „Idėjos“ simpoziumai, skirti porceliano eksperimentams, parodos
„Redukcija“, skirtos redukcijos technikai etc.
3 „Vitrum Balticum“ lydi ir teorinis seminaras, kuriame skaitomi pranešimai įvairiomis stiklo meno temomis. Taigi žiūrovas gali pamatyti ne tik kūrybos rezultatą – parodinius meno kūrinius ir taip patenkinti vizualinius poreikius, bet ir gauti teorinių
bei istorinių stiklo meno žinių.
4 Tarptautinės stiklo meno parodos „Vitrum Balticum. Optical Outlook“ katalogas,
įvadinis straipsnis dr. Raimondos Kogelytės-Simanaitienės, Kaunas, 2014, p. 3.
5 Raimonda Kogelytės-Simanaitienė, „Optinis žaismas stikle“, Nemunas, 2014-0522, p. 5.
p r o c e s a s
pojūčius ypač dirgino estų kūrėjo Ivo Lillio kūrinys, pavadintas
„Iliuzija“, Eglės Rakauskaitės dinamiškas „Sraigtas“, Lino Labanausko darbas „Ieškok kontakto“, sukuriantis trečiojo matmens efektą.
Kai kurių autorių (Audronės Andrulevičienės, Valmanto Gutausko,
Pauliaus Rainio ar Viačeslavo Gibovskio) kūriniuose išreikšti optines iliuzijas padėjo išgaubtas lęšis.
Projektas „Vitrum Balticum“ yra mobilus, jį įgyvendinant, kaskart pasitelkiamos įvairios Kauno kultūrinės erdvės6. Šių metų
parodos ekspozicija buvo suskaidyta į dvi dalis: viena eksponuota Nacionalinėje M. K. Čiurlionio dailės galerijoje, antra – itin
gerai su stiklo meno kūriniais derančioje patalpoje – stiklinėje
galerijos „Aukso pjūvis“ erdvėje. Abiejų projektą priėmusių ekspozicinių erdvių (muziejaus ir galerijos) aplinka yra kontrastinga.
Muziejuje vyravo prietema, apšviesti meno kūriniai tarsi išnirdavo iš tamsos. „Aukso pjūvio“ galerijoje saulės šviesos nutvieksta
erdvė lėmė visiškai kitokį kūrinių optiškumo poveikį bei suvokimą: buvo juntamas sterilumo įspūdis, vyravo tyla, kurią ritmiškai,
tačiau švelniai drumstė menininkės Irinos Peleckienės sukurtas
objektas „Reliatyvumas“, primenantis sieninį namų laikrodį su
švytuokle. Buitinėje erdvėje jo tarsi nebepastebime ir nebegirdime, o parodoje atrodė savas ir pažįstamas. Kita vertus, šis daiktas
nebuvo visai įprastas: jis tiksėjo, bet laiko nerodė (jo švytuoklė
atspindėjo stebėtoją, pasaulio vaizdą) „Tai – lyg akistata su laiku, bandant suvokti save čia ir dabar“, – savo kūrinį komentavo
dailininkė. Reliatyvumas tapo savotišku parodos „įžaidėju“ – tik
6 Kartais tai būna susieta su parodos tema, pavyzdžiui, 2011 m. dėl fotografijos
ir stiklo sąsajų kūriniai rodyti Kauno fotografijos galerijoje. Kartais didesniems darbams, tarkime, 2008 m. parodoje eksponuotoms stiklo instaliacijoms, prireikia senamiesčio kiemelių erdvės.
įžengus į ekspoziciją, kaustė dėmesį, siūlė stabtelėti, įsiklausyti į
aplinką, apmąstyti ne tik tai, ką šiandienos kūrėjai nori pasakyti
mums, bet ir ką norime pasakyti patys sau.
„Vitrum Balticum ’14“ atskleidė, jog spalvinėmis stiklo galimybėmis labiau domisi užsienio autoriai. Japonas Ito Takeshi
savo kompozicijoje „Melskis“, britė Georgia Redpath objekte
„Revoliucija“ pasitelkė kraujo raudonumo atspalvius. Kolorito
ryškumas dominavo ir italo Gianmarios Potenzos triptike „Saulės gimimas“ (beje, šis menininkas kilęs iš Venecijos, kur stiklo
menas ir amatas turi senas tradicijas). Spalvingi, linksmi ar prabangūs belgo Edwardo Liebovitzo ir amerikiečio Johno Hogano
darbai. Kolorito aktyvumą arba saikingumą galbūt nulėmė ir
kultūriniai skirtumai, juolab kad šiame projekte dalyvavo net
62 autoriai iš 18 valstybių. Beje, projektas „Vitrum Balticum“ turi
ir savo „senbuvius“, kurie jame dalyvauja nuo pat pradžių. Tai –
lietuvių menininkai Valmantas Gutauskas, Arūnas Daugėla, Remigijus Kriukas, Sigita Grabliauskaitė, Artūras Rimkevičius, Irina
Peleckienė, latviai Ilze Dūdiņa, Dainis Gudovskis ir kiti. Vis dėlto
kiekvienais metais į šį projektą įsitraukia daug naujų ir ypač
jaunų menininkų, kurie kaskart papildo parodą originaliomis
idėjomis ir vizualiniais sprendimais.
Išties, tiek praeityje, tiek ir dabar stiklas asocijuojasi su kokybe, ilgaamžiškumu ir net prabanga, nors, kita vertus, jis buvo ir
yra kasdienio gyvenimo dalis. Šių dienų technologijų amžiuje
ši medžiaga jau nebeatrodo tokia trapi – stiklo plokštės dengia
milžiniškų pastatų sienas, statomi didžiulių matmenų stikliniai
tiltai, liftai, apšvietimo įrenginiai. Tad nūdien labai norisi matyti
šią medžiagą ir kitokiame – meniniame kontekste. Tam labiausiai
ir pasitarnauja „Vitrum Balticum“.
Viačeslavas Gibovskis (Lietuva). Akiniai, 2013, karštas stiklo apdirbimas, 50 × 40 cm
83
p r o c e s a s
Verena Schatz (Austrija). Alter Ego. Fragmentas. 2013, pūtimas, Ø 45 cm
Ondřej Novotny (Čekija). Privati žvaigždė. 2013, karštas stiklo formavimas, 16 × 24 × 24 cm
84
p r o c e s a s
Georgia Redpath (Didžioji Britanija). Revoliucija. 2013, karštas stiklo formavimas, šlifavimas, poliravimas, ~14 × 19 × 4,5 cm; 2 vnt.
Vitrum Balticum ’14 – pure way of glass
by Miglė Morkūnaitė
A short time ago such fields as textile, ceramics and art of glass were regarded more as a craft than arts (technical and aesthetical
arguments were more important than the artistic concept). Today the situation is different: there are many projects aimed at presenting the latest artistic/creative trends in these art fields. Many of these projects are carried out in the city of Kaunas. One of them
is the international glass art project called Vitrum Balticum.
Vitrum Balticum is an exhibition held on the international triennial principle. It presents the latest trends in glass art and is a truly remarkable event in the cultural life of Kaunas. This year the exhibition has been held for the sixth time. Each year a different motto for
Vitrum Balticum is chosen. It gives the authors clear guidelines on the topics to be followed in their creative work. This year’s motto is
Optical Outlook. The slogan encourages the artists to express themselves in two ways: their artistic works are either more orientated
towards a symbolic/semantic understanding of this motto or towards the transparent, glittering and optical features of glass.
One of the main trends of this exhibition is to achieve pureness of glass. This ambition is clearly visible in the works of Lithuanian
artists, as well as the artists from our neighbouring and the Nordic countries. Some works can be attributed to minimalism, however,
the majority of them represent the modern art field – opart. Artists from more remote countries such as Japan, the USA and Italy
were more interested in colorimetric glass opportunities. Hence, we can see that it was not only the slogan of this year by also the
peculiarities and culture of the countries represented that inspired the artists to create the works on display at the exhibition.
The exhibition Vitrum Balticum. Optical Outlook was mounted in M. K. Čiurlionis Art Gallery and in art gallery Aukso pjūvis. The principle of contrast underlay the display of the exhibits. One of the halls was shaded; hence, the works emerged as though from darkness.
Meantime in the hall of art gallery Aukso pjūvis artworks were displayed in a glass showcase, which was directly lit through three
glass walls. It had an effect on the perception of the optical features of different works.
Vitrum Balticum is a project that attracts a great number of people – not only artists but also students and researchers in this area.
This year, works created by 62 artists from 18 countries were displayed at the exhibition. Glass is an increasingly frequent attribute of
our daily life, so it is very important that it should be visible not only within the domestic context but also in the intellectual one.
85
p e r s o n a l i j o s
87
Erika Grigoravičienė
Ramunė Vėliuvienė: laiko formos, arba Menas – būdas ištverti gyvenimą
96
Raimonda Kogelytė-Simanaitienė
Gyvenimą susieję su stiklu... Remigijus Kriukas ir Indrė Stulgaitė-Kriukienė
106
Rūta Taukinaitytė-Narbutienė
Rimantas Dūda: raidė ir oda
112
Mindaugas Klusas
Vytautas Karčiauskas: „Idėja vertingesnė už kūrinį“
118
Eglė Dean
Antanas Olbutas: unikalus plastikos estetas
124
Aistė Kisarauskaitė
Aido Bareikio Skudurinės Onutės, Frankenšteinai ir kiti atstumtieji
Ramunė Vėliuvienė. Tangomanija. Iš triptiko Įkyrios mintys. 2006, šilkas, skaitmeninė spauda, 200 × 300 cm
86
p e r s o n a l i j o s
Erika Grigoravičienė
Ramunė Vėliuvienė: laiko formos, arba
Menas – būdas ištverti gyvenimą
RAMUNĖ ANTANINA VĖLIUVIENĖ
Gimė 1949 m. balandžio 29 d.. Rudnioje, Varėnos r.
1966 baigė M. K. Čiurlionio meno mokyklą
1972 baigė Lietuvos valstybinio dailės instituto
(dabar – Vilniaus dailės akademija) grafikos
specialybę
Nuo 1978 Lietuvos dailininkų sąjungos narė
Buvo ilgametė LDS tarybos narė, Vilniaus grafikos skyriaus pirmininkė
Nuo 1994 tarptautinio moterų klubo „Zonta“ narė
1996–2013 Lietuvos radijo ir televizijos komisijos narė
2000–2004 Etninės kultūros globos tarybos narė
Sauliaus Paukščio nuotr., Audriaus Puipos idėja
Grafikos studijas Dailės institute baigusi 1972-aisiais, Ramunė Vėliuvienė priklauso tai Lietuvos grafikų kartai, kurios kūryboje XX a. 7-ajame dešimtmetyje madingą grubų linoraižinį
pakeitė sudėtingesnės, tikslaus piešinio estampo technikos, kaimo folkloro interpretacijas – profesionaliosios dailės ir miesto kultūros istorijos apmąstymai, formų patvarumą –
nerimas, primityvumą – paslaptis, naujumo siekį – sąmoningas retrospektyvumas. XXI a.
pradžioje Vėliuvienė, kaip ir daugelis amžininkų, išbandė ir šiuolaikines raiškos formas –
ready-made, skaitmeninį vaizdą, taip pat – tapybą1, bet tikroji jos kūrybos stichija – ofortas.
Giliaspaudės technikų amato žinios ir patirtis, ilgas cinko ploštės raižymo ir ėsdinimo procesas dailininkei kartais net svarbesnis už rezultatą, tad ji nuolat prie to sugrįžta.
Kritikai seniai pastebėjo Vėliuvienės estampams būdingą siužeto svarbą ir masinės
kultūros įvaizdžių naudojimą. Eglė Kunčiuvienė 1999 m. rašė: „Siužeto vaidmuo Vėliuvienės kūriniuose didelis, kartais net lemiamas <...>. Kūrinio sumanymas literatūrinis,
tačiau pateikiamas savitai <...>. Daiktus, augalus, figūras, <...> peizažo fragmentus <...>
Vėliuvienė <...> išdėsto tarsi natiurmortą arba koliažą. <...> jie prasmiškai susiję, bet ne
viename laike ir erdvėje <...>. Kūrinį reikia skaityti, net šifruoti kaip kokią šaradą ... <...>
jai įdomu viskas. Ir kas aukšta, kilnu, harmoninga, gražu, ir kas žema, banalu, <...> neskoninga. Nevengia viso šito rodyti. Daro netikėčiausius, <...> šokiruojančius sugretinimus.
Įveda kičo, subkultūros elementų, sidabrinį oforto paviršių perrėžia šaižių spalvų inkliuzais. Visa tai <...> stipru, tačiau trikdo. Traukia ir atstumia kartu. Neretai sukelia nesmagų
disharmonijos jausmą.“2
Alfonsas Andriuškevičius dar anksčiau dailininkės ofortuose įžvelgė įdomų santykį su
praeitimi ir dvejopą šviesos reikšmę: „Ramunės Vėliuvienės ofortai pagrįsti dvarų kultūros atmintimi. <...> sovietmečiu valdžia dėjo pastangas ne tik ją sugriauti, bet ir ištrinti
jos atmintį iš žmonių sąmonės. <...> Vėliuvienės kūriniuose dvarų kultūros fenomenas
iškyla iš atminties gelmių kiek vaiduoklišku (bet nebauginančiu) pavidalu. Labiausiai
1 2009 m. asmeninėje parodoje Vilniaus „Arkos“ galerijoje Ramunė Vėliuvienė eksponavo tapybos darbus –
kompozicijas gėlių motyvais.
2 Eglė Kunčiuvienė, „Kūrybinio azarto galo nematyti“, Kultūros barai, 2000, Nr. 2, p. 35.
Personalinės parodos
1991 Dailės parodų rūmai, Vilnius
1994 Medalių galerija, Vilnius
1997 Valmieros muziejus, Latvija
Bonhoeffer-Haus, Berlynas, Vokietija
galerija KRAM, Halmstadas, Švedija
1998 M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Kaunas
Nacionalinė M. Mažvydo biblioteka, Vilnius
1999 Menininkų rūmai, Vilnius
galerija „Arka“, Vilnius
Lietuvos misija prie ES, Briuselis, Belgija
2000 Kultūros centras, Varėna
Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija, Vilnius
Dzūkijos nacionalinio parko centras, Merkinė
2001 galerija „Schlosstadel“, Koičachas, Austrija
galerija „Kairė–dešinė“, Vilnius
Lietuvių dailės muziejus, Čikaga, JAV
2002 galerija „Mon ami“, Veimaras, Vokietija
Hermanno Hesse muziejus, Kalvas, Vokietija
Medicinos biblioteka, Vilnius
LR Vyriausybės rūmai, Vilnius
Kultūros centras, Varėna
2003 Vilniaus rotušė, Vilnius
F. Bajoraičio viešoji biblioteka, Šilutė
2005 Lietuvos rašytojų sąjunga, Vilnius
2007 Kultūros centras, Varėna
Nacionalinė M. Mažvydo biblioteka, Vilnius
2008 V. K. Jonyno galerija, Druskininkai
2009 galerija „Arka“, Vilnius
2010 galerija „Juozas Art“ Vilnius
Svarbiausios bendros parodos
Parodose dalyvauja nuo 1973 m.
2000 „Tradicija ir ateitis“, Šiuolaikinio meno centras,
Vilnius
2001 „Moterys moterims“, Kongresų rūmai, Vilnius
2001–2006 metinės estampo parodos, galerija „Kairė–
dešinė“, Vilnius
2003 „Lietuvos grafika 2003“, Šiuolaikinio meno cent­
ras, Vilnius (projekto kuratorė)
2004 „Didžiausia galerija“, Vilniaus m. savivaldybė,
Vilnius
2005 „Tarsi žaidimas“, galerija „Kairė–dešinė“, Vilnius
1-oji Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalė,
Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
2006 „Erdvė, plokštuma, kūnas“, Šiuolaikinio meno
centras, Vilnius
Argentinos ir Lietuvos grafikos paroda „Kartu“,
galerija „Kairė–dešinė“, Vilnius
2007 6-oji tarptautinė mažosios grafikos trienalė,
galerija „Arka“, Vilnius
87
p e r s o n a l i j o s
jaudinantis jos ofortų elementas – šviesa. Drauge ir dvasinė, ir natūrali, ji brėkšta tarp
šmėkliškų griuvėsių bei augalų formų.“3
Klasikinei naujųjų amžių Vakarų dailei būdingas naratyvumas ir tikroviškų objektų
simbolika, romantizmo peizažuose įkūnytas vaiduokliškas kultūros laikas, siurrealistų
ištobulintas nejudančio vaizdo montažas ir atstumiantis keistų sugretinimų žavesys –
ne atsitiktinės Vėliuvienės darbų savybės, o veikiau racionaliai pasirinktos, apgalvotos
kūrybos strategijos. Jos šiandien iš dalies būdingos ir jaunosios kartos menui, be to – susijusios su tam tikrais praeities (pasi)rodymo būdais, atminties pavidalais, laiko formomis.
Žodžių valioje
Pirmą reikšmingą darbą Vėliuvienė sukūrė 1978-aisiais, jau ūgtelėjus vaikams4. Litografijų
ciklas „Kalendorinės lietuvių šventės“ Respublikinėje jaunųjų dailininkų parodoje buvo
įvertintas pagiriamuoju raštu. Keturiems metų laikams ir jų svarbiausioms tradicinėms
šventėms skirtuose estampuose („Užgavėnės“, „Joninės“, „Pavasario lygiadienis“, „Derliaus
šventė“) dailininkė stengėsi perteikti „cikliško laiko idėją, naujųjų krikščioniškų švenčių užsisluoksniavimą ant senųjų baltiškų papročių“5. Besiūlio montažo kompozicijose matyti
jau beveik išnykę, tik iš pasakojimų ar rašto šaltinių žinomi simboliniai ritualai ir liaudies
dainų motyvai.
Vaizduojant papročius – ne sykį kur nors kada nors pasireiškusius, o su tam tikromis
variacijomis pasikartojančius apeiginius veiksmus, – apsiribojama trumpais it Claude’o
Levi-Strausso mitemos sakiniais nusakoma esme. Tokia „mitema“ neturi vizualaus atitik­
mens, įprastos vaizdo schemos, tad ją tenka išrasti. Ritualų ir juose naudojamų artefaktų
paslėpta prasmė savaime nelemia simbolinės vaizdo vertės, o ši reikalinga: žiūrovams
aiškinantis, ką toks kūrinys reiškia, kultūros paveldas gyvuoja toliau.
Papročius tuo metu tyrinėjo ir Petras Repšys, nuo 1974 m. kūręs freskos „Metų laikai“
Vilniaus universitete kartonus. Tačiau jo darbai nuo Vėliuvienės kūrinių skiriasi ir žodžiais
nusakomu turiniu („Joninės: deganti stebulė – saulės galybės simbolis, stebuklingos
burtų vaistažolės, plukdomi vainikėliai, apeiginis maudymasis, apsivalymas“6; „Arkoje“ –
Joninės, čia medyje įkelta valtis, žmonės voliojasi po rasą, deginami seni baldai“7), ir
regimąja sandara. Repšys akiai neįdomias ar pernelyg sudėtingas švenčių apeigas rodė
sukurdamas tam tikrą formos tvarką, sąlygiškame fone veikiančių nuogų figūrų judesių
žodyną. Vėliuvienės estampų svarbiausi motyvai kilo iš dainų metaforų ir įkūnija fantastinius stebuklingų būtybių vaizdinius: „Užgavėnės“ gimė iš liaudies dainos „Atbėga elnias
devynragis ir atneša saulę ant ragų“. Čia visi būtini personažai – elnias ir saulė, mitinės
būtybės, kaukės: ožiai, gervė, velniai, žydai, bet centre yra Morės figūra, kuri deginama
<...>. Norėjosi į vieną lakštą sudėti viską: čia ir apeiginis važinėjimasis su rogėmis, ir valgymas 12 kartų per dieną. Apibendrinta forma stengiausi sujungti viską į vieną karnavalinį
renginį, kad būtų justi, jog tikrovė yra giliaprasmė, pilna paslapčių ir mistiško poveikio.“8
Devyniaragio elnio sprandas „Užgavėnėse“ virsta apsnigtu kalnu apeiginiam čiuožinėjimui, o ritualiniai veiksmai, kaukių personažų įvaizdžiai ir dainų žodžių vaizdiniai
susilieja į vientisą, judrų, gyvai būtybei artimą pavidalą – apčiuopiamai tikrą, nors realybėje neįmanomą, esantį menamai trimatėje, bet nežemiškoje, ne žmogaus akimis matomoje erdvėje. Nejaukiai žavios „Kalendorinės lietuvių šventės“ turi mažai ką bendra su
XX a. 7-ajame dešimtmetyje lietuvių grafikoje paplitusia vaikiškai primityvia tautosakos
interpretacija, iš liaudies raižinių nusižiūrėtomis sustingusiomis formomis, dainorėlių figūromis ir išraižytais dainų žodžiais. Vėliuvienei svarbu, kad tie žodžiai audrina vaizduotę
ir yra mįslingai susiję su tikrove.
3 Alfonsas Andriuškevičius, „Lietuvių dailė: 1975–1995“, Vilnius: VDA leidykla, 1997, p. 264.
4 Ramunės ir Norberto Vėlių duktė Rūta (g. 1967) – dailininkė, sūnus Gintautas (g. 1971) – archeologas.
5 „Kurti – tai pasinerti į gyvenimą“ (pokalbis su Ramune Vėliuviene), Draugas, 2001-12-01.
6 Ten pat.
7 „Piešimas buvo tarsi durys“ (Petrą Repšį kalbina Aurimas Švedas), Vilnius, Aidai, 2013, p. 171.
8 „Magiškoji realybės trauka“ (pokalbis su grafike Ramune Vėliuviene), in: Leonarda Jekentaitė, De profundis: psichoanalitinės filosofijos žvilgsniu apie mąstytojus ir menininkus, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2008, p. 430.
88
2007 Skaitmeninės grafikos paroda, galerija „Kairė–
dešinė“, Vilnius
2008 „Nidos ekspresija“, galerija „Arka“, Vilnius
Respublikinė estampo paroda, galerija „Kairė–
dešinė“, Vilnius
2012 Knygos meno paroda, galerija „Arka“, Vilnius
Svarbiausios tarptautinės parodos
1976, 1978, 1981, 1986, 1987, 1989 estampo parodos,
Maskva, Rusija
1977–1995 Talino estampo trienalės, Estija
1983, 1990 mažosios grafikos trienalės, Ryga, Latvija
1987, 1988 „Menas šiandien“ Budapeštas, Vengrija
1988, 1991 mažosios grafikos parodos, Torontas, Kanada
1991 grafikos paroda, Krokuva, Lenkija
1992 Baltijos šalių grafikos trienalė, Gdanskas, Lenkija
Tionde grafikos trienalė, Stokholmas, Švedija
1993 Baltijos grafikos bienalė, Faliunas, Švedija
tarptautinė grafikos bienalė, Liubliana, Slovėnija
tarptautinė grafikos paroda, Mastrichtas, Nyderlandai
1994 tarptautinė mažosios grafikos paroda, Belgradas, tuom. Jugoslavija
tarptautinė grafikos paroda, Magdeburgas, Vokietija
1995 tarptautinė grafikos paroda, Kanagava, Japonija
1996 tarptautinė estampo paroda „Nord grafia“, Got­
landas, Švedija
1996, 1998 tarptautinės mažosios grafikos bienalės,
galerija „Arka“, Vilnius
1997 tarptautinė grafikos paroda, Šamaljeras, Prancūzija
1997 „Lietuvos menas“, Šardžos meno muziejus,
Jungtiniai Arabų Emyratai
1998 tarptautinė grafikos paroda, Sarselis, Prancūzija
2000 Lietuvos meno paroda, Pekinas, Kinija
2003 „Šiuolaikinė lietuvių grafika“, Ankara, Turkija
„Skraidantis kilimas“, Šveicarija
2004 „Vilnius–Varšuva“, Lenkija
„Grafika 14“, Buenos Airės, Argentina
2005 Lietuvos meno paroda, Kaliningradas, Rusija
2006 „Šiuolaikinė Argentinos, Lietuvos, Japonijos
grafika“, Buenos Airės, Argentina
Taip pat įvairios lietuvių meno parodos Lenkijoje, Indijoje, Vokietijoje, Jugoslavijoje, Suomijoje, Švedijoje
Stipendijos, apdovanojimai
1978 diplomas, Respublikinė jaunųjų dailininkų pa­
roda, Kaunas
1981 diplomas, Sąjunginė estampo paroda, Maskva,
Rusija
1996 diplomas, Tarptautinė mažosios grafikos bienalė, Vilnius
1997–1998 LR valstybinė stipendija meno ir kultūros
kūrėjams
1999 LR kultūros ministerijos stažuotė Franso Mazarelio grafikos centre, Belgija
2000–2001 LR valstybinė stipendija meno ir kultūros
kūrėjams
Kūrinių yra įsigiję: Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Puškino dailės
muziejus (Maskva, Rusija), Tretjakovo galerija (Maskva,
Rusija), Moderniojo meno muziejus (Kelnas, Vokietija),
Dailės galerija ir Lietuvių dailės muziejus (Čikaga, JAV),
Benediktinų universiteto muziejus (Čikaga, JAV), Hermanno Hesse muziejus (Kalvas, Vokietija)
Svarbiausi estampų ciklai: „Šventės“ I–IV (1978), „Vasaros natiurmortai“ (1981), „Moterys“ I–VI (1982–1983),
„Žaidimai“ I–VI (1988), „Metų laikai“ I–VI (1984), „Mitologija“ I–XXIV (1986), „Vilnius“ I–XVI (1985), „Vilnius“ I–XII
(1988), „Žiemos sodai“ I–VI (1987), „Nykstanti tėvynė“
I–III (1989), „Dievukai“ I–IV (1989), „Parkai“ I–III (1990),
„Evangelijos skaitymai“ I–XII (1991–1994), „Pavasaris“ I–
III (1993), „Tankmėje“ I–II (1995), „Improvizacijos“ I–IV
(1995), „Puolusių angelų skrydžiai“ I–III (2001), „Laiko
pelenai“ I–II (2001), „Laiko parkai“ I–XXI (2000–2009),
p e r s o n a l i j o s
Susidomėjimas folkloru ir etnografija 7-ajame dešimtmetyje buvo juntamas ir sostinės Čiurlionio meno mokykloje, kurioje dailininkė tuo metu mokėsi. Ten buvo įkurtas
Etnografijos muziejus, mokytojai su mokiniais švęsdavo Jonines ir Užgavėnes, rengdavo
kraštotyros ekspedicijas. Dar būdama moksleivė, vienoje ekspedicijoje Ramunė susipažino su jaunu mokslininku ir, vos baigusi mokyklą, už jo ištekėjo. Norbertas Vėlius
(1938–1996), ilgainiui tapęs žymiausiu Lietuvos etnologu, dailininkei buvo „nepralenkiamas autoritetas senosios baltų mitologijos, pasaulėžiūros, papročių ir liaudies meno
simbolikos klausimais“9. Aiškintis ikonografijos problemas jis padėjo ne tik žmonai, bet ir
kitiems dailininkams, tarp jų ir Repšiui. Vėliuvienės diplominiai darbai mokykloje ir Dailės
institute susiję su mitologinėmis sakmėmis. Ji sukūrė iliustracijas ir Vėliaus sudarytam
lietuvių liaudies sakmių rinkiniui „Sužeistas vėjas“ (1987) – šiurpias, bauginančias, skirtas
ne vaikams, kaip ir sakmių tekstai.
Dailininkė iliustravo keletą poezijos knygų, taip pat mįslių ir pasakų rinkinius, bet
paskui ėmė vengti užsakomųjų darbų, nes lemiamas sprendimas ir paskutinis žodis
kūryboje privaląs būti jos pačios (kad nereikėtų spaustuvės meistro pagalbos, atsisakė
ir litografijos). Vis dėlto gera literatūra ją įkvepia. Kai 2002 m. Hermanno Hesse’s gimtajame Kalvo mieste buvo minimos 125-osios rašytojo gimimo metinės, ten surengtoje
parodoje Vėliuvienė pristatė dvi darbų serijas: romanui „Sidharta“ skirtus skaitmeninius
atspaudus su indiškais motyvais Dzūkijos medžių kamienų fone („Gyvybės medis“) ir
spalvotus ofortus pagal „Stepių vilką“ – su magiškojo teatro uždanga, epizodų užuominomis, veidrodžio atspindžiais, paminklais vientisai asmenybei. „Stepių vilką“, kultinę sovietmečio knygą, dailininkė pirmąsyk perskaitė jaunystėje lenkų kalba, ir ją, regis, paveikė
ne vien magiški vaizdiniai, bet ir Hesse’s meno filosofija. Montažinė estampų sandara
ir juos perskrodžiantys fotografijos citatų svetimkūniai – tai lyg peilio dūrio ir „tikrovės
dėmių“10 inversija. Laikas virsta erdve ir dailėje, ne vien per muziką, kaip rašo Hesse, bet
svarbiausia, kad daiktų pasaulis gali būti „plastinė meilės, magijos, žavėjimosi medžiaga“,
o gyvenimas – žaidimas ir simbolis, „vienu matmeniu daugiau, viena reikšme giliau“11.
Šiomis idėjomis, regis, paremti pačios dailininkės kuriami pasakojimai. Nemažai jų –
apie praeities ir dabarties moteris. Oforto „Istorinis romanas“ (iš serijos „Moterys“, 1983)
herojė – Barbora Radvilaitė, Renesanso laikais esą rašiusi gražiausius Europoje laiškus12.
Kranacho sukurtas portretas, biografijos tomas lenkų kalba, pasvirusi nuodų taurė ir kiti
motyvai tarsi emblemos simboliai čia išdėstyti sąlygiškoje erdvėje, bet kartu tai – pasaulio be žemės traukos akimirka. „Švelni žiema“ pasakoja apie brandžią meilę: poros žmogiška šiluma tirpdo varveklius, prie jų glaustosi katė – aistros simbolis, ant stalo stovintis
„Chanel“ kvepalų buteliukas byloja ir apie meilę, ir apie klastą (9-ajame dešimtmetyje Nr. 5
dažniausiai būdavo klastotė). Daiktai dailininkę įkvepia ne mažiau nei žodžiai13, nors iš
jų sudėlioti natiurmortai („Metų laikai“, 1984) veikiau atrodo logiški, išmintingi, gal net
pamokomi teiginiai. Juslinio pasaulio objektai, atsiskleisdami nepakartojamu grožiu, čia
reiškia ir abstrakčias sąvokas, idėjas.
Daugelis Vėliuvienės estampų priklauso žodžio valdžios tradicijai, kai dailės kūrinys prasideda nuo pasakojimo šaltinio ar ikonografinės programos teksto ir galiausiai
sužadina žiūrovų disputą. Vakarų dailėje ši tradicija įsitvirtino anksčiau, nei kardinolo
Salviati dvaro ikonografas Cesare Ripa išleido žinyną „Ikonologija“, ir jos nesunaikino
modernistinė savitikslio raiškos grynumo dogma. Arši socialistinio modernizmo kova
su dailės literatūriškumu 9-ajame dešimtmetyje Lietuvoje sukėlė būtent siužetiškumo
ir senamadės raiškos bangą, tik dažniausiai tai buvo atmiešta ironijos doze. Vėliuvienės
kūryboje tradicija yra rimta santykio su praeitimi forma, o kas galėtų būti tradiciškiau
nei skaityti Šventąjį Raštą.
9 Ten pat, p. 429.
10 „... badei peiliais ir teršei žavų mūsų paveikslų pasaulį tikrovės dėmėm“. Hernann Hesse, Stepių vilkas, Vilnius,
2014, p. 206.
11 Ten pat, p. 135, 158.
12 „Magiškoji realybės trauka“ (pokalbis su grafike Ramune Vėliuviene), in: Leonarda Jekentaitė, De profundis: psichoanalitinės filosofijos žvilgsniu apie mąstytojus ir menininkus, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2008, p. 431.
13 „Patys daiktai įkvepia idėją, kuriai pavadinimą tenka sugalvoti jau po to, kai baigi darbą.“ Ten pat, p. 427.
„Magiškasis teatras“ I–VI (2000), „Stepių vilkas“ I–IV
(2001), „Sidharta. Gyvybės medis“ I–XII (2002), „Sena
daina“ I–II (2005), „Įkyrios mintys“ I–III (2006).
Tapyba: „Gyvybės fragmentai“ I–XX (2008–2009).
Iliustruotos knygos
„Du kiškeliai pagiry“ (mįslės), Vyturiukas, 1981
„Sužeistas vėjas“ (lietuvių liaudies mitologinės sakmės),
Vyturys, 1987
„Kelionė“, Vaga, 1989
„Cvetok paporotnika“, Vaga, 1989
„Litauskija narodnija skazki“, Junatstva, Minskas, 1993
Marcelijus Martinaitis, „Atrakinta“, Lietuvos rašytojų
sąjungos leidykla, 1996
Norbertas Vėlius, „Tikras karalius, kuris bijojo mašinų ir
elektros“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999
Laima Bloznelytė, „Esu“, Infopolis, 2009
Ramunė Vėliuvienė. Istorinis romanas.
Iš ciklo Moterys. 1983, ofortas, minkštas lakas,
akvatinta, 42 × 33 cm
Ramunė Vėliuvienė. Švelni žiema. Iš ciklo Moterys.
1983, ofortas, minkštas lakas, akvatinta, 42 × 33 cm
89
p e r s o n a l i j o s
Ramunė Vėliuvienė. Mišių vynas. Iš ciklo Evangelijos skaitymai. 1992, minkštas lakas, rezervažas, akvatinta, 32 × 39 cm
Ramunė Vėliuvienė. Keturios vinys. Iš ciklo Evangelijos skaitymai. 1994, minkštas lakas, rezervažas, akvatinta, 32 × 39 cm
90
p e r s o n a l i j o s
Ramunė Vėliuvienė. Paskutinė vakarienė. Iš ciklo Evangelijos skaitymai. 1991, minkštas lakas, rezervažas, akvatinta, 32 × 39 cm
Ramunė Vėliuvienė. Bėgimas į Egiptą. Iš ciklo Evangelijos skaitymai. 1991, minkštas lakas, rezervažas, akvatinta, 32 × 39 cm
91
p e r s o n a l i j o s
„Evangelijos skaitymai“ (1991–1994)14 – 12 ofortų ciklas Naujojo Testamento siužetais
dailininkei yra svarbiausias darbas. Tai nuosekliai pasakojama Jėzaus gyvenimo istorija
nuo Apreiškimo Marijai iki Prisikėlimo, tik nematyti žmonių – vien daiktai, krikščionių
simboliai ir veikėjų atributai paslaptingoje aplinkoje. Ant stalo gulinti angelo Gabrieliaus lelija, dubuo su Jono Krikštytojo galva tarp dviejų šaltinių15, nuo šventyklos laiptų
krintantys indai su gėrybėmis, lyg užklotas karstas tuščias Paskutinės vakarienės stalas,
niekieno nelaikoma Veronikos drobė, keturios vinys ant širdies formos audeklo prie kryžiaus ar drobulė virš prasivėrusio kapo atrodo lyg pasikartojančios, laike neapibrėžtos
dramos rekvizitas. Įprastų figūrinių kompozicijų priedams pagrindinis vaidmuo tenka
neatsitiktinai – jie yra sąvokų simboliai, tad ir Biblijos tekstui artimiausi ženklai, o figūros dailės kūriniuose dažniausiai turi įvairių papildomų emocinės išraiškos konotacijų.
„Evangelijos skaitymų“ žiūrovui nesuteikiama galimybė mėgautis jau pavaizduotomis
kitų kančiomis. Dramos rekvizitas, regis, laukia būtent jo. Viskas tiesiai prieš mus, tereikia ištiesti ranką ir paimti Mišių vyno taurę. Kvietimą įžengti į sceną rodo kompozicijos
simetrija ir artimas žiūros taškas, kai iš dalies matomi menamos erdvės tūriai tęsiasi
žiūrovo erdvėje. Gausios užuolaidos ir draperijos sustiprina tvyrančio laukimo įspūdį,
sužadina būsimo įvykio nuojautą. Balti ir lengvi, krintantys minkštomis klostėmis ar
sunkūs raštuoti audeklai tarsi kažką slepia ir ragina atskleisti uždangą, ieškoti slapto
įėjimo, stebuklingai atsiveriančio aptrupėjusio kalkakmenio sienoje. Ir patys estampų
vaizdai atrodo lyg uždangos, filmo vinjetės, kurioms plyšus pasigirstų minios šurmulys.
Jie – lyg knygos puslapiai, kaskart priverčiantys vaizduotėje išgyventi aprašytus įvykius.
Jų pakraščiai skendi tamsoje, tad ji supa ir žiūrovą. Todėl žmogų dar stipriau akina
kryžiaus pavidalo dieviškosios šviesos blyksniai. Šviesokaitos dramaturgija16 struktūriškai susieja siužetą ir grafikos techniką. Gili tamsa išgaunama daugybę kartų nuodijant
plokštę, vaiski šviesa – kruopščiai ją poliruojant, kol ima spindėti lyg veidrodis. Materiali
transcendentinio švytėjimo laikmena oforte yra dažų ir piešėjo rankos nepaliestas, tyras
ir nekaltas plokštės bei atspaudo popieriaus paviršius17. Sidabro indo, gyvo gėlės žiedo,
šilko ir senovinio brokato ar grubiai tašyto seno akmens medžiagiškumas sukurtas
kruopščiu darbu, derinant ofortą, akvatintą ir minkštą laką, leidžiantį atspausti tikrų
paviršių faktūrą. Kūrybos procesas, svarbesnis už paveikslą ir „panašus į mistinį išgyvenimą“, pagarba daiktams simboliams, medžiagoms ir juslinio pasaulio grožiui visiškai
atitinka krikščioniškosios vaizdo teologijos dvasią.
„Evangelijos skaitymai“, išties brandus kūrinys, Vėliuvienei, deja, buvo ir savotiškas
pasiruošimas skaudžioms netektims. Pasak dailininkės, ilgainiui „menas atsiveria kaip
būdas ištverti gyvenimą“18.
Nuostabūs radiniai
Parodoje „Erdvė, plokštuma, kūnas“ (ŠMC, 2006) Vėliuvienė eksponavo erdvės instaliaciją
„Penktoji pašto dėžutė“, sudarytą iš 16 neaiškių schemų brėžinių, trimatės kompozicijos
įstiklintoje dėžutėje ir metalo skritulių su įspėjamaisiais ženklais. Kaip ir daugelis menininkų, dirbtuvę įsirengusi buvusios gamyklos patalpose (T. Ševčenkos g., Vilniuje), ji
nepraleido progos kartu įsigyti išparduodamo inventoriaus. Sovietmečiu tai buvo slapta,
su karo pramone susijusi gamykla, vadinamoji „pašto dėžė“, o įsigytoje spintoje rasti
brėžiniai, anot vieno darbuotojo, tada rūpėjo visiems šnipams. Imtis ready made įkvėpė
14 Vėliuvienės ofortų serija „Evangelijos skaitymai“ kaip savarankiškas kūrinys publikuota Marcelijaus Martinaičio
eilėraščių knygoje „Atrakinta“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla 1996).
15 Pasak Vėliuvienės, šaltiniai čia simbolizuoja krikšto prasmės permainą. Čia ir toliau cituojamas 2014 m. liepos
15 d. pokalbis su dailininke.
16 „Kelių tūkstantmečių senumo metaforom ir simboliais grįsta Šventraščio kalba paskatino atsisakyti veikėjų ir
siužetinių scenų vaizdavimo, susikaupiant ties šviesokaitos dramaturgija. Bandžiau išreikšti giluminę šviesą. <...>“
In: Erika Grigoravičienė, „Ketvirtoji vinis“ (pokalbis su Ramune Vėliuviene), 7 meno dienos, 1994-05-20.
17 „Aš jaučiu šventą pagarbą medžiagai, cinko ar popieriaus lakštui, jie savaime gražūs kaip tarpininkai ir kaip
intarpai, kaip veidrodis, kurį man būtų sunku bet kaip subraižyti, sugadinti“. In.: Leonarda Jekentaitė, De profundis:
psichoanalitinės filosofijos žvilgsniu apie mąstytojus ir menininkus, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas,
2008, p. 427.
18 Ten pat, p. 423.
92
Ramunė Vėliuvienė:
time forms, or
Art is a way to endure life
by Erika Grigoravičienė
Ramunė Vėliuvienė belongs to the generation of
Lithuanian graphic artists in whose creative work
fashionable rough linocuts were replaced by more
complicated engraving techniques that required
an exact drawing, considerations of professional art
and the history of urban culture replaced interpretations of rural folklore, anxiety replaced the stability
of forms, primitivism was replaced by a mystery and
a striving for novelty was replaced by conscious retrospectiveness in the 60s of the 20th century. At the
beginning of the 21st century Vėliuvienė, like the majority of her contemporaries, tried modern forms of
expression too – ready-made, a digital image, as well
as painting; however, the main sphere of her creative
work was etching. Knowledge and experience of the
trade of deep printing techniques, a long process of
zinc plate cutting and etching are sometimes more
important to the artist than the result, so she returns
to it constantly.
A mysterious phenomenon of the history of culture
and the life of images in particular, which is close to
the survival of an involuntary recollection (anamnesis), its further existence, is one of the themes of
Vėliuvienė’s etchings. At the same time the artist
reflects on the survival of graphic art. The artist likes
digital technologies too because the latter “enable
her to illustrate any verbal idea without great trouble
of redrawing”. Visual quotations are closely related
to a technical side of graphic art and to its historical
assignment as the media – to reproduce painting. By
acquiring a critical distance, the transfer, remaking,
repetition and multiplication of images become the
method of creation – appropriation.
The majority of Vėliuvienė’s etchings belong to
the tradition of the word power when an artwork
begins with the source of a story or the text of an
iconographic programme and eventually provokes
a dispute between the spectators. The tradition
in Vėliuvienė’s creative work is a serious form of a
relation with the past, and what could be more
traditional than reading the Holy Scripture? The
cycle of 12 etchings on the theme of the New Testament Evangelijos skaitymai [Readings from the Holy
Gospel] (1991–1994) is the most significant work to
the artist. This is really a mature artwork, which was a
peculiar preparation for painful losses to Vėliuvienė.
According to the artist, in the long run “art opens as a
way to endure life”.
p e r s o n a l i j o s
savitą praeitį turintis naujas dailininkės „savas kambarys“, ne toks patogus svečiams kaip
ankstesnis Pilies gatvėje. Stiklo ir metalo spinta, gamyklos laikais stovėjusi medicinos kabinete, buvo reikalinga kolboms, smėlio laikrodžiams ir kitoms su klišių ėsdinimo chemija
susijusioms priemonėms sudėti, bet jų prisikaupė tiek, kad sykį Vėliuvienė pabandė tuos
indus, vamzdelius, stiklo burbulus sujungti į vieną daiktą. Dėl pasirinktos netinkamos
technologijos kitą rytą rado jį subyrėjusį, dalį indų – sudužusių. Po to objektų iš radinių ar
pramonės gaminių nebekūrė, nes juose esą per daug atsitiktinio žaidimo. Nepanaudotą
turtą galiausiai išdalijo kolegoms.
Kitokius radinius dailininkė naudoja skaitmeniniams atspaudams. Dviejų dalių kūrinyje „Sena daina“ (2005) svarbiausias kompozicijos elementas – vaikystės laikų piešinukai ant languoto sąsiuvinio lapo iš močiutės girdėtų liaudies dainų temomis. Trys
žvaliai žingsniuojantys broleliai su dalgiais atsidūrė suvalkietišką ornamentinę juostą
simbolizuojančio žalčio, trys grėbliais nešinos aukštakulnius avinčios seselės – verpstę
puošiančio gyvybės medžio ir liaudmeistrių išdrožtų chimerų draugijoje. Piešinukai –
apibendrintos kelių figūrų kompozicijos su dainų citatomis – paveikti tuomet grafikoje
paplitusių tautodailės ir tautosakos interpretacijų, bet nekartoja joms būdingų naiviai
supaprastintų, stilizuotų formų. Jie vaikiški, nes piešti vienuolikametės.
Nepamainomas idėjų šaltinis dailininkei yra XIX a. pabaigos–XX a. pradžios atvirukų
rinkinys, pradėtas kaupti dar jaunystėje. Sovietmečiu jų už pusrublį būdavo galima įsigyti
antikvariatuose, niekas to ideologiškai netikrino. Aktorių portretai, filmų ir spektaklių
scenos, meilė ir aistra, erotika, vaikai, tolimi kraštai, egzotiškos tautos, Paryžiaus salono
paveikslų reprodukcijos – kuklus ir nostalgiškas naujaisiais amžiais klestėjusios pramoginės reginių kultūros pėdsakas. Europos didmiesčių ir kurortų vaizdai, paplūdimiai ir
ežerų pakrantės, arkos, bokštai, tiltai, oranžerijos, parkai ir sodai turėjo apmalšinti viliojančio nepasiekiamo pasaulio ilgesį. „Tada maniau, kad niekada ten nebūsiu, bet daug
kur buvau“, – sako dailininkė.
Atvirukus Vėliuvienė naudoja negailestingai, skaidydama vaizdus į smulkiausius elementus. Talino trienalei (Romantical Political) skirtas, bet ten neišsiųstas triptikas „Įkyrios
mintys“ (2006), jausmaženkliais ir kitokiomis kompiuterinėmis piktogramomis nusėti
skaitmeniniai atspaudai ant 200 × 300 cm dydžio audeklo, pasakoja apie meilės ryšius,
kadaise perdėtai romantizuotus, dabar – pernelyg greitus. Merginų galvelės su drugelių
sparnais kaip plaštakės į šviesą skrieja baloje tupinčio Afrikos genties vyro link („Ištekėti
už užsieniečio“), Vilmos Banky ir Rudolpho Valentino įkūnytą įsimylėjėlių porą gaubia
sproginėjančių muilo burbulų aureolė ir sergsti akmeniniai liūtai („Ar meilė amžina“),
poros šoka tango tarp sparnuotų nimfų Viduržemio jūros pakrantėje („Tangomanija“).
Populiarių įvaizdžių dėlionėse ironiją, panieką banaliam sentimentalumui lydi susižavėjimas jausmų galia ir senomis fotografijomis.
Dailininkė mėgsta skaitmenines technologijas, nes jos „leidžia iliustruoti bet kokią
verbalinę mintį be didelių perpaišymo kančių“. Vizualios citatos glaudžiai susijusios su
technine grafikos puse, piešiniui ant klišės perkelti reikalingu mechaniniu kopijavimu19
ir istorine jos, kaip medijos, užduotimi – reprodukuoti tapybą. Įgydamas kritinį nuotolį,
vaizdų perkėlimas, perdirbimas, kartojimas ir dauginimas tampa kūrybos metodu – apropriacija. Šiandien tai turbūt populiariausia vaizdo laiko forma.
Gamtos ir kultūros laikas
Parodai „Žmogus ir aplinka“ (ji buvo skirta Sąjūdžio laikais itin aktualiai gamtosaugos
temai ir stebino publiką į Dailės parodų rūmų salę atvestu gyvu baltu arkliu) sukurtame ofortų triptike „Nykstanti tėvynė“ (1989) Vėliuvienė reprodukavo Čiurlionį. Simbolistiniai jo peizažai čia įterpti it šventieji paveikslai, tik šias gyvą, personifikuotą, įsielintą
gamtą reprezentuojančias ikonas vietoj rožių vainiko supa mirštančios gamtos vaizdai:
„Jūros“ bangą su MKČ inicialais lydi banga su pro didinamąjį stiklą rodomais teršalais,
19 „Griežtai atskiriu sumanymą – baigtą piešinį, projektą nuo atlikimo. Piešinys būna baigtas po ilgo darbo,
daugybės įvairių eskizų, kai jis visiškai atitinka pirminę idėją ir nuotaiką... Ant cinko plokštės stengiuosi tiksliai
pakartoti sumanytą piešinį be jokių improvizacijų.“ In: Erika Grigoravičienė, „Ketvirtoji vinis“ (pokalbis su Ramune
Vėliuviene), 7 meno dienos, 1994-05-20.
Ramunė Vėliuvienė. Triptikas Nykstanti tėvynė.
1989, minkštas lakas, rezervažas, akvatinta,
60 × 45 cm
93
p e r s o n a l i j o s
Ramunė Vėliuvienė. Iš ciklo Laiko parkai. 2002, rezervažas, akvatinta, 32 × 60 cm
„Raigardą“ – sprogimas Jonavos azoto gamykloje, „Ramybę“ – Nemunu plaukiantys negyvi paukščiai. Perkelti Čiurlionio tapybą į ofortą – alinantis, bet apeiginę prasmę turintis
darbas: ji gali bet kada išnykti, yra trapi ir kartu galinga, reikalinga globos ir ją teikianti –
kaip ir tėvynė bei jos gamta.
Vaikystėje dailininkė grožėjosi ne tik Čiurlionio paveikslais20, bet ir vaizdais nuo aukšto
piliakalnio į Merkio, Nemuno ir Stangės santaką motinos tėviškėje Merkinėje. Ramunės
tėvas buvo botanikas, ir ji iki šiol labai mėgsta augalus, bet dar labiau jai patinka „kurti
būtent nenatūralias, teatralizuotas erdves: alėjų perspektyvas, arkas, žiemos sodus“ 21.
Gamtos ir kultūros susidūrimo temą Vėliuvienė plėtojo ofortų serijoje „Žiemos sodai“
(1987) – rizominiuose vaizduose su oranžerijomis ir geležinkeliais, augalais už stiklo
ir suledėjusiais fontanais, taip pat serijose „Parkai“ (1990), „Pavasaris“ (1993), „Tankmėje“
(1995), darbuose monotipijos ir koliažo technika „In memoriam žiemos sodams“ (1997)
bei 21 oforto ir rezervažo estampe „Laiko parkai“.
Pražuvusios dvarų kultūros liekanos, griuvėsiai ir sodų fragmentai, užakę šuliniai ir
išdžiūvę fontanai, pranykstantys takai ir reti augalai tarp suvešėjusių kemsynų parkų
20 Mokyklą visada puošė M. K. Čiurlionio paveikslų reprodukcijos, o aktų salėje vietoj SSRS vadų kabojo dėstytojų pieštas Čiurlionio portretas.
21 Leonarda Jekentaitė, De profundis: psichoanalitinės filosofijos žvilgsniu apie mąstytojus ir menininkus, Vilnius:
Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2008, p. 434.
94
p e r s o n a l i j o s
peizažuose atsiveria kaip metafizinis reginys – be žmonių, nenusakomo paros ir metų
laiko, sustingęs ir skendintis tolygioje ne šio pasaulio šviesoje. Bet, įsižiūrėjus atidžiau,
ima vaidentis medžių tankmėje knibždančios gyvos būtybės ar griuvėsius naikinantys
mikroorganizmai. Kadaise gamtos laiko, ciklinės augimo, žydėjimo ir nyksmo kaitos
modelį bandyta taikyti kultūros procesų raidai, tačiau ilgainiui filosofai atrado, kad
kultūros laikas kitoks, rizominis ir vaiduokliškas, kai daugelis reiškinių sugrįžta ir gyvuoja toliau po mirties. Sukultūrinta gamta tampa šio vaiduokliško laiko laikmena,
jos gyvybingumas ir vešėjimas kaip tik yra praeities ir apleistumo ženklas. Pomirtinė
gamtos gyvastis puikiai perteikta vokiečių romantizmo peizažuose, o jie Vėliuvienei
yra vienas svarbiausių įkvėpimo šaltinių22. Kurdama „Laiko parkus“, dailininkė naudojosi
eskizais iš natūros, darytais sovietmečiu lankantis suniokotuose dvaruose, ir, žinoma,
savuoju vaizdų archyvu. Optinėmis savybėmis ofortai neatsitiktinai primena stereoskopinius kaizerio panoramų gamtovaizdžius. Mįslingas kultūros istorijos ir ypač vaizdų
gyvenimo reiškinys – nevalingam prisiminimui (anamnezei) artimas išlikimas, tolesnis gyvavimas – tampa Vėliuvienės ofortų tema. Kartu dailininkė apmąsto ir grafikos
meno išlikimą.
22 „Labai mėgstu vokiečių romantizmą – su griuvėsiais, su medžiais <...> ir dėl maišto dvasios, ir dėl atsigręžimo
į savo istoriją.“ Ten pat, p. 430.
95
p e r s o n a l i j o s
Raimonda Kogelytė-Simanaitienė
Gyvenimą susieję su stiklu...
Bendros Remigijaus ir Indrės parodos
2009 „Pokalbiai“, J. Baltrušaičio namai, Maskva, Rusija
2010 meninio stiklo paroda, Galerie Loes Reek, Alkmaras,
Nyderlandai
2012 „Stiklo poezija“, Kaliningrado meno galerija, Rusija
meninio stiklo paroda, Dusetų dailės galerija
meninio stiklo paroda, galerija „Patro“, Olomoucas,
Čekija
2012–2013 meninio stiklo paroda, Vilniaus pirklių klubas
2013 meninio stiklo paroda, Lietuvos ambasada Rusijoje; J. Vachtangovo teatras, Maskva, Rusija
paroda iš ciklo „Šviesos poezija“, Dizaino institutas,
Kelcai; Stiklo ir keramikos galerija, Vroclavas, Lenkija
paroda iš ciklo „Šviesos poezija“, Stiklo muziejus,
Lvovas; Ukrainos meno akademija, Kijevas
2013–2014 meninio stiklo paroda, galerija „BB“, Krokuva,
Lenkija
2014 paroda iš ciklo „Šviesos poezija“, J. MonkutėsMarks muziejus-galerija, Kėdainiai
Kartu dalyvauta:
2009 I tarptautinis meninio stiklo festivalis „Olimpinis
Sočis“, Sočis, Rusija
2010 projektas „Meninis stiklas virtualiojoje / viešojoje
erdvėje“, Kaunas
VIII tarptautinis karšto stiklo simpoziumas „Stiklo
poezija“, Evaldo Okaso muziejus, Hapsalu, Estija
VIII tarptautinis pūsto stiklo simpoziumas, Lvovas,
Ukraina
2011 IV tarptautinis meninio stiklo festivalis, Liuksemburgas
2013 tarptautinis meninio stiklo simpoziumas, Nikolskas, Rusija
tarptautinis karšto stiklo simpoziumas „Impression“, Evaldo Okaso muziejus, Hapsalu, Estija
V tarptautinis meninio stiklo festivalis, Liuksemburgas
tarptautinis meninio stiklo festivalis „GlassНавіга­
цыя“, Minskas, Baltarusija
IX tarptautinis pūsto stiklo simpoziumas, Lvovas,
Ukraina
2014 tarptautinis meninio stiklo simpoziumas „Glass
Jazz“ , meninio stiklo studija „Glasremis“, Panevėžys
REMIGIJUS KRIUKAS
1980–1985 mokėsi Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija)
Nuo 1992 Lietuvos dailininkų sąjungos narys
1993 stažavosi meninio stiklo meistrų Charlie Meakerio
ir Pete Hunnerio studijose, Bornholmas, Danija
1993–2000 dirbo dizaineriu AB „Panevėžio stiklas“
2000 įkūrė meninio stiklo studiją „Glasremis“, Panevėžys
2014 surengė tarptautinį meninio stiklo simpoziumą
„Glass Jazz“, meninio stiklo studija „Glasremis“, Panevėžys
Mintyse tam tikras Lietuvos vietoves siejant su įvairiomis kūrybos sritimis, Panevėžys gali
būti pavadintas keramikų ir stiklo dailininkų miestu. Tarp stiklininkų čia neabejotinai ryškiausi yra Remigijus Kriukas ir Indrė Stulgaitė-Kriukienė. Šie menininkai nuolat atstovauja
mūsų stiklo menui tarptautinėse parodose, organizuoja simpoziumus savame mieste1,
o jų parodos visada sulaukia didelio dėmesio tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.
Remigijus
Rašant apie šią dailininkų porą, pirmiausia derėtų aptarti Remigijaus kūrybą. To priežastis
paprasta: šio menininko stilių jau neabejotinai gerai atpažįstame, o jo įkurtą meninio
stiklo studiją galime laikyti unikaliausia stiklo kūrybos baze Lietuvoje.
Dailininko kūrybos kelias prasidėjo 1985 metais, kai buvusio Valstybinio dailės instituto Kauno fakultete jis įgijo tuo metu naujai įsteigtą stiklo meno specialybę. Grįžęs
į gimtąjį miestą, Remigijus įsidarbino dizaineriu Panevėžio stiklo gamykloje. Čia dirbdamas neapsiribojo masinės gamybos produkcija, ėmė kurti ir autorinį stiklą, nuolat
eksperimentavo technologijomis. Taigi galima teigti, kad dar ankstyvosios kūrybos etapu
Remigijus, kaip ir kiti jo kartos stiklo dailininkai – buvę mokslo draugai Valmantas Gutauskas, Arūnas Daugėla, Vygantas Paulauskas, Sigita Grabliauskaitė, Artūras Rimkevičius2,
1 Kaip pavyzdį galima paminėti šių metų rugpjūtį Kriukų dirbtuvėje vykusį tarptautinį simpoziumą „Glass Jazz“.
2 Šie stiklo menininkai bei dar keletas autorių ir šiandien yra ryškiausi vidurinės kartos atstovai Lietuvos stiklininkų bendruomenėje.
96
Personalinės parodos
1993 galerija „Arka“, Vilnius
2005 Evaldo Okaso muziejus, Hapsalu, Estija
2006 studija „Glasshouse“, Sietlas, JAV
galerija „Stiklo gyvenimas“, Maskva, Rusija
2007 galerija „Baltijas stikls“, Ryga, Latvija
2011 Suomijos stiklo muziejus, Ryhimekis, Suomija
Panevėžio miesto dailės galerija (autorinių darbų albumo pristatymas)
„Stiklo poezija“, Kaliningrado meno galerija, Rusija
2012 Dusetų dailės galerija, Dusetos
Svarbesnės bendros parodos
Parodose dalyvauja nuo 1985 m.
1989–1991 tarptautinės meninio stiklo parodos „Baltijos
stiklas“, Vilnius, Lietuva; Ryga, Latvija
1993–1994 Baltijos ir Skandinavijos dizaino ir kūrybos
pa­roda „Nuo svajonių iki realybės“, Talinas, Estija;
Vilnius, Lietuva; Ryga, Latvija; Geteborgas, Švedija
1995 1-oji meninio stiklo paroda, Maskva, Rusija
1998 2-oji meninio stiklo paroda, Maskva, Rusija
tarptautinė meninio stiklo paroda, Ryga, Latvija
2000 tarptautinė meninio stiklo paroda „Vitrum Balticum I“, Keramikos muziejus, Kaunas
2001 tarptautinė meninio stiklo paroda, Taikomosios
dailės galerija, Vilnius
2002 tarptautinė meninio stiklo paroda „Nordic Glass“,
Danija, Suomija, Švedija, Latvija, Estija, Norvegija
tarptautinė meninio stiklo paroda „Vitrum Balticum II“, Keramikos muziejus, Kaunas
2003 tarptautinė meninio stiklo paroda, Maskva, Rusija
2004 tarptautinė meninio stiklo paroda „Taurės“, Siet­
las, JAV
LDS Panevėžio skyriaus dailininkų kūrybos apžvalginė paroda, galerija „Meno parkas“, Kaunas
„Vitražai“, galerija „Vitražo manufaktūra“, Vilnius
p e r s o n a l i j o s
susidomėjo individualia stiklo raiška, atspindinčia vaizduojamosios dailės pakraipą ir
ypač skulptūrinės plastikos galimybes. Beje, šis posūkis atitiko pasaulines meninio stiklo
raidos tendencijas: iš užsienio į Lietuvą, kad ir pavėlavusi, atėjo skulptūrinio stiklo kryptis,
XX a. pabaigoje išsiskleidusi dviem raiškos būdais – figūriniu realistiniu ir abstrakčiuoju3.
Pastarasis pasireiškė ir Remigijaus darbuose.
Meninė dailininko veikla Panevėžio stiklo gamykloje sutapo ir su kintančia XX a.
paskutinio dešimtmečio šalies politine-ekonomine padėtimi: Lietuvos stiklo fabrikai
mažino darbų apimtis, nutrūko ryšiai su Sovietų Sąjungos stiklo centrais4. Šie pokyčiai
skatino ieškoti naujų ryšių: imta bendrauti su tvirtas stiklininkystės tradicijas turinčiomis
Vakarų šalimis5, dalyvauti užsienio simpoziumuose bei parodose. Taigi svarbiu stiklo
plastikos atsinaujinimo pretekstu tapo intensyvėjantis tarptautinis parodinis gyvenimas, dar labiau inspiravęs vaizduojamojo meno principais pagrįstų kūrinių atsiradimą.
XX a. pab., Lietuvoje reorganizavus fabrikinę stiklo gamybą, atsirado galimybė ir poreikis steigti individualias privačias dirbtuves6. Derėtų prisiminti, jog istoriškai stiklininkai
visuomet priklausė nuo asmeninę kūrybą varžančių fabrikų sąlygų, tad „studijinio stiklo“
sąjūdžio esmė pasireiškė tuo, jog menininkai sąmoningai siekė įsirengti individualią
kūrybos aplinką, padedančią atsikratyti stereotipinės pramoninės stiklo paskirties ir formos sampratos.
Tinkamai susiklosčius aplinkybėms, 2000 m. Remigijus Panevėžyje įkūrė savą stiklo
studiją „Glasremis“, kuri tapo tikru vakarietiškų dirbtuvių analogu, atitinkančiu pasaulinius
stiklo gaminimo standartus. Čia vyksta nedidelio tiražo meninio stiklo dirbinių gamyba,
kuriami savito dizaino popieriaus prispaudikliai, vardinės verslo dovanos, prizai, interjero
bei eksterjero detalės, dekoratyvinės stiklo formos. Studijoje Remigijus dabar jau kartu
su žmona Indre įgyvendina ir savo kūrybinius parodoms skirtus darbus. Galima drąsiai
teigti, jog nuosava studija ir geros darbo sąlygos (nepaprastai svarbios stiklo kūrėjui)
lėmė dar spartesnę bei produktyvesnę dailininko kūrybos raidą.
Sudėtingų stiklo technikų įvaldymas, amato ištobulinimas, stiklo ir įvairių medžiagų
deriniai, sodrus kūrinių koloritas leido formuotis individualiam menininko kūrybos braižui. Taigi, įkūrus studiją „Glasremis“, baigėsi pirmasis Remigijaus kūrybos etapas – nuo
2000-ųjų prasidėjo jo brandžios meninės veiklos periodas. Šią slinktį pastebėjo ne vienas
apie dailininko kūrybą rašęs menotyrininkas. Beje, specialistai pabrėžė ir tai, kad visiems
darbams – tiek gamybiniams, tiek parodinei kūrybai jis kelia itin aukštus reikalavimus.
Šią poziciją atspindi tokie kriterijai kaip stiklo medžiagos kokybė, skaidrumas, „švarumas“,
techninio atlikimo preciziškumas, kolorito „skambumas“, dėmesys tiek esminei kūrinio
formai, tiek subtilioms detalėms. Menininkas naudoja ir derina įvairias sudėtingas technikas: karšto stiklo apdorojimą (pūtimas, liejimas į formą, sukepinimas), šaltą apdirbimą,
3 Ankstesnė lietuvių stiklininkystės plėtra siejama su XX a. pab. kūrybiniais ir edukaciniais pokyčiais: šiuo
laikotarpiu Lietuvoje pagaliau susiformavo akademinės stiklo mokyklos pagrindai, grindžiami ne tik vietos tradicijomis, bet ir užsienio (ypač skandinavų, čekų, slovakų) mokyklų įtaka, išsiskyrė dailininkų kartų prioritetai,
išryškėjo vizualumo tendencijos ir orientyrai, ilgainiui pakeitę stiklo plastikos meninį vaizdą. In: Raimonda Simanaitienė, XX a. Lietuvos stiklo plastikos meninio vaizdo raida. Humanitarinių mokslų daktaro disertacija, VDU,
Kaunas, 2003, p. 86.
4 Įvairiose buvusios Sovietų Sąjungos šalyse (Baltarusijoje, Latvijoje, Ukrainoje) daugelis lietuvių stiklo dailininkų dar mokydamiesi ėjo praktiką, vėliau važinėjo atlikti vieno ar kito sudėtingesnio užsakymo, kuriam įgyvendinti
Lietuvoje nepakakdavo techninių galimybių.
5 Aktyviau reikštis tarptautinėje erdvėje R. Kriukas pradėjo XX a. paskutiniame dešimtmetyje. Iki šių dienų jis
tai daro itin intensyviai, pastaruoju metu kartu su žmona įsitraukdamas į tarptautinius stiklo festivalius, parodas,
plenerus.
6 Darbas studijoje tapo rimta stiklininko vaizduojamosios kūrybos, unikalios stilistinės raiškos ir autorinių užsakymų paskata. XX a. 6–7 deš. JAV prasidėjusi studijinio stiklo gamybos banga pamažu išplito Vakarų ir Šiaurės
Europoje, o paskutiniame dešimtmetyje pasiekė ir Baltijos šalis. Lietuvoje studijinio stiklo principai buvo susiję
su menininkų siekiu nepriklausyti nuo tuo metu vis dar veikusių, bet jau bankrutuojančių Vilniaus, Kauno ar Panevėžio stiklo gamyklų. Stiklo studijų poreikis ryškiai iškilo ir edukaciniame procese: pirmiausia Kaune, kur net
dviejose institucijose (VDA Kauno fakultete ir Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fakultete) dėstoma meninio
stiklo specialybė. Čia pasistengta įkurti solidžias studentams mokyti tinkamas dirbtuves. Tačiau privačių iniciatyvų,
pavienių dailininkų, kurie imtųsi steigti meninio stiklo studijas, surastų tam reikiamų nemažų finansinių išteklių,
pas mus stokota. Panevėžietis dailininkas R. Kriukas žinomas kaip pirmasis iš tų, kurie studijinio stiklo principus
Lietuvoje pagrindė ne institucijos, o individualios veiklos terpėje. In: Raimonda Kogelytė-Simanaitienė, „Meninio
stiklo studija. Panevėžys“, Archiforma, 2007, Nr. 4, p. 107.
2004 stiklo paroda, Dizaino salonas, Kaunas
2005 „Panevėžiečiai Vilniuje“, galerija Arka“, Vilnius
„Panevėžio dailės dienos 2005“, Panevėžio miesto dailės galerija
stiklo meno paroda, galerija „Techno-etno“, Mask­
va, Rusija
1-oji Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalė, Vilnius
tarptautinė paroda „Rytai pasitinka Vakarus“,
Briugė, Belgija
tarptautinė stiklo paroda „Vitrum Balticum III“,
Keramikos muziejus, Kaunas
2006 „Panevėžys–Jelgava“, Istorijos ir meno muziejus,
Jelgava, Latvija
tarptautinė stiklo paroda „Stiklų pasaulis“, Marie
Christin Marschalek galerija, Viena, Austrija
tarptautinė paroda „Stikla balss“, Taikomosios
dailės ir dizaino muziejus, Ryga, Latvija
tarptautinė paroda „Stiklo sodas“, galerija „XX“,
Panevėžys
2007 meninio stiklo paroda, skirta Lietuvos stiklo pramonės 460-mečiui, Parlamento galerija, Vilnius
meninio stiklo paroda, Gallery Van Loon & Simons,
Viugtas, Nyderlandai
tarptautinė meno bienalė „Kūrybos evoliucija –
giliai ir lėtai“, Čongdžu, Pietų Korėja
2008 „Lietuva: Panevėžio menas“, Valstybinis istorijos
ir meno muziejus, Kaliningradas, Rusija
LSD Panevėžio skyriaus jubiliejinė paroda, Panevėžio miesto dailės galerija
tarptautinė paroda „Humoras ir politika, žmonės
ir energija: transkripcija stikle“, Stavanger Kunstforening galerija, Stavangeris, Norvegija
2008–2009 tarptautinė stiklo paroda „Vitrum Balticum
IV. New and Young“, Keramikos muziejus, Kaunas; Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras;
Janinos Monkutės-Marks muziejus-galerija, Kėdainiai; Alytaus kraštotyros muziejaus galerija
„Skrydis“; Telšių dailės parodų salė
2009 tarptautinė meninio stiklo paroda „Spring Collonade“, Karlovi Varai, Čekija
„Panevėžio dailės dienos 2009“, Panevėžio miesto dailės galerija
2-oji Lietuvos šiuolaikinio meno kvadrienalė,
„Lit­expo“ rūmai, Vilnius
Stiklo dailininkų kūrybos paroda, skirta profesionalios stiklo meno edukacijos Lietuvoje
30-mečiui, Keramikos muziejus, Kaunas
2010 meninio stiklo paroda „R. e V. I. z i J. A“, galerija
„XX“, Panevėžys; Telšių dailės parodų salė
„Gloria“, Latvijos dailininkų sąjungos galerija,
Ryga, Latvija
10-asis stiklo meno festivalis, galerija „Minea“,
Karlovi Varai, Čekija
tarptautinė stiklo meno paroda „Glass connections 2010“, Centre Culturel Schongfabrik, Tetanžas, Liuksemburgas
„Aukštaitijos menas 2010. Ženklai“, Panevėžio
miesto dailės galerija
2011 tarptautinė meninio stiklo paroda „Voice of
Glass“, Latvijos dailės akademija, Ryga, Latvija
11-asis stiklo meno festivalis – šiuolaikinio stiklo
meno paroda, galerija „Minea“ Karlovi Varai, Čekija
tarptautinė meninio stiklo paroda, galerija
Konschthaus Beim Engel, Liuksemburgas
„Panevėžio dailės dienos 2011“, galerija „XX“
2011–2012 tarptautinis stiklo meno projektas „Vitrum
Balticum VI. Image Memory“, Kauno fotografijos
galerija; Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro
Parodų rūmai
2011–2012 5-oji Rusijos stiklo meno trienalė „Glass 2011“,
Rusijos dekoratyvinės-taikomosios dailės ir liaudies meno muziejus, Maskva, Rusija
2012 tarptautinė meninio stiklo paroda „Tervitades, Teie
/ Sincerely, Yours“, Pernu naujojo meno muziejus,
Estija
Dusetų krašto menininkų kūrybos paroda „Galerijai – 17“, Dusetų dailės galerija
12-asis stiklo meno festivalis – šiuolaikinio stiklo
meno paroda, galerija „Minea“, Karlovi Varai, Čekija
tarptautinė meninio stiklo paroda „Cvyzelio stik­
lo dienos“, Cvyzelis, Vokietija
tarptautinė meninio stiklo paroda, Jūrmalos
meno muziejus, Latvija
2013 „Kontrastai“, Rusijos dekoratyvinės-taikomosios
dailės ir liaudies meno muziejus, Maskva, Rusija
13-asis stiklo meno festivalis – šiuolaikinio stiklo
meno paroda, galerija „Minea“, Karlovi Varai, Čekija
10-oji tarptautinė paroda „Stiklas ir keramika peizaže“, Sankt Peterburgas, Rusija
Dusetų krašto menininkų kūrybos paroda „Galerijai – 18“, Dusetų dailės galerija
97
p e r s o n a l i j o s
Remigijus Kriukas. Ledo gėlė. 2013, optinis stiklas, lietas stiklas,
šlifavimas, poliravimas, 24 × 22 × 19 cm
98
p e r s o n a l i j o s
archajinius stiklo gavybos metodus. Visa tai neabejotinai lemia įtaigų ir originalų kūrinių
meninį vaizdą. Žymus stiklo dailininkas Fidailis Ibragimovas apie Remigijaus kūrybą yra
pasakęs: „Aukšto lygio profesionalumas, stiklo gamybos technologijų išmanymas atveria
jam kūrybinės saviraiškos galimybę, padeda darbuose įkūnyti vidinį pasaulį – filosofiją ir
apmąstymus, aistras, kovą ir prieštaravimus.“7
Kaip jau minėta, pastarojo dešimtmečio parodinius Remigijaus darbus galime priskirti
prie abstrakčiosios skulptūrinės pakraipos, nors menininko kūrinių pavadinimai neretai
randasi iš konkrečių daiktiškos aplinkos įspūdžių („Tiltas“, „Langai“, „Siena“) arba tikrovės
ir gamtos reiškinių apmąstymų („Pavasario melancholija“, „Vėjas“, „Į saulę“). Pavyzdžiui,
sukurti trijų dalių kompoziciją „Riedantys akmenys“ (2011) dailininką įkvėpė kalvota ir
atšiauri Norvegijos gamta, o svajingas secesinių skulptūrinių formų ciklas „Sužydėjimas“
natūraliai gimė įkvėptas išsiskleidusių žiedų, augalijos estetikos. Kartais darbų pavadinimai atskleidžia dailininko nuojautas, pojūčius ar pomėgius („Laisvė“, „Smegenų audra“,
„Rokas“). Ir nors meninis vaizdas skleidžiasi simbolinėmis temomis bei metaforomis, formos nenutolsta nuo abstraktaus geometrinio pavidalo arba yra stipriai apibendrintos;
su kūrinį inspiravusiu motyvu jos turi vos regimas sąsajas. Dailininko darbuose ryškėja
naujai suvokto dekoratyvumo apraiškos: koncentruojamasi į optinių lūžių, medžiagos
skaidrumo ar matiškumo, skirtingų stiklo masių derinių paieškas. Akivaizdus technikų
eksperimentais išgautas efektingas dekoras8. Remigijus derina skaidraus ir spalvoto stiklo
tūrius, elementus, detales, dažniausiai pasitelkia ryškius, bet spalviškai itin gerai parinktus kolorito derinius. Spalva, jos įtaiga jo darbuose yra nepaprastai svarbi, kartais net
pranokstanti skulptūriškos formos reikšmę.
Kaip pažymi menotyrininkai, parodose eksponuojant stiklo kūrinius, Remigijui Kriukui
(kaip ir I. Stulgaitei-Kriukienei) itin aktualu darbų pateikimas. Akivaizdu, kad, demonstruojant stiklo skulptūras, papildoma vizualinio poveikio priemone tampa apšvietimas:
šviesos atspindžiai, krintantys ant matinių ar optiškai blizgių, skaidrių stiklo paviršių, pakoreguoja objektų formas, išryškina jų glotnumą arba reljefiškumą, papildo kompozicijas,
dar geriau atskleidžia medžiagiškąsias stiklo savybes. Pristatydami savo kūrinius parodose, dailininkai visuomet pasitelkia apgalvotus, galima sakyti, net surežisuotus šviesos
sprendimus. Tuomet tokios fizinės stiklo savybės kaip šviesos difrakcija, lūžis, atspindys
menininkams suteikia galimybę išgauti daugialypį objektų ir aplinkos santykį9. Pasitelkiant šviesą, kuriama parodinės erdvės estetika, atskleidžiamos esminės stiklo ypatybės,
konstruojamos papildomos kūrinio reikšmės, interpretavimo galimybės10.
Norimam įspūdžiui perteikti ar sustiprinti Remigijus taip pat pasitelkia stiklo derinius
su kitomis medžiagomis, dažniausiai metalu ar akmeniu. Šios medžiagos kūriniuose
neabejotinai yra svarbios: metalas ar akmuo preciziškai stiklo skulptūroms suteikia apibendrinimo, savotiško svarumo ir estetikos; tvirtas metalas ar akmuo yra tarsi kontrastas
trapiai stiklo materijai. Natūralu, jog šių medžiagų derinius matome daugelyje dailininko
darbų. Dažniausiai metalas ar akmuo stiklo kūrinyje naudojamas kaip postamentas ar
kūrinio detalė. Bet ypač įdomios tos kompozicijos, kur pati stiklo forma metalizuojama,
kur stiklo paviršių lyg oda aptraukia metalo plokštelė („Geltona ir raudona kriauklės“,
„Nepastovus debesuotumas“ ir kt).
Nuo 2006 m. Remigijaus kūryboje pagausėjo darbų iš optinio stiklo: šią prabangią
ir ypač efektingą medžiagą autorius naudoja iki šiol. Iš pastarųjų skulptūrų norėtųsi
išskirti vieną pirmųjų optinio stiklo darbų „Akivaras“ (2006). Šiame kūrinyje išgaubtas
optinio stik­lo paviršius tarsi klampina, sugeria žiūrovo žvilgsnį, sukelia vidun įtraukiančios mistinės erdvės pojūtį. Rusų stiklo tyrinėtoja dr. Liudmila Kazakova, parašiusi įvadinį
straipsnį menininko kūrybos albume, teigia, jog Remigijaus optinio stiklo kūriniai įkūnija
7 Stiklo menininkas Remigijus Kriukas [autorinių darbų albumas], Vilnius: Pro Omnia, 2011, p. 67.
8 Raimonda Simanaitienė, XX a. Lietuvos stiklo plastikos meninio vaizdo raida. Humanitarinių mokslų daktaro disertacija, VDU, Kaunas, 2003, p. 94.
9 Stiklo menininkas Remigijus Kriukas [autorinių darbų albumas], Vilnius: Pro Omnia, 2011, p. 8.
10 Tokie sprendimai išryškėjo ne kartą, tačiau itin profesionalų stiklo kūrinių apšvietimą matėme Panevėžyje
2011 m. dailininko 50-mečio proga surengtoje personalinėje Remigijaus Kriuko parodoje, taip pat R. Kriuko ir I.
Stulgaitės-Kriukienės 2012 m. autorinėje parodoje Vilniuje, Pirklių klube.
2014 tarptautinis stiklo meno projektas „Vitrum Balticum VI. Optical Outlook“, Nacionalinis M. K.
Čiurlionio dailės muziejus; galerija „Aukso pjūvis“,
Kaunas
Dusetų krašto menininkų kūrybos paroda „Galerijai – 19“, Dusetų dailės galerija
meninio stiklo paroda „Odė stiklui“, Kuskovo rūmai, Maskva, Rusija
tarptautinė meninio stiklo paroda „Cvyzelio stik­
lo dienos“, Cvyzelis, Vokietija
Simpoziumai, plenerai, festivaliai
1993, 1994, 1995 tarptautiniai stiklo simpoziumai, Bardudvarnokas, Vengrija
1995 tarptautinis stiklo simpoziumas, Frauenau, Vokietija
3-iasis tarptautinis stiklo simpoziumas, Lvovas,
Ukraina
1998 4-asis tarptautinis stiklo simpoziumas, Lvovas,
Ukraina
2003 Meninio stiklo asociacijos konferencija, Sietlas,
JAV (darbo technikos demonstravimas)
tarptautinis stiklo simpoziumas „Ugnis ir vanduo“, Hapsalu, Estija
2004 6-asis tarptautinis stiklo simpoziumas, Lvovas,
Ukraina
2005 tarptautinis karšto stiklo simpoziumas „Balto
stiklo dienos“, Hapsalu, Estija
stiklo pleneras „Stiklo sodas“, Kartanų sodyba,
Linkės kaimas, Panevėžio r.
2006 stiklo pleneras „Stiklo sodas“, Kartanų sodyba,
Linkės kaimas, Panevėžio r.
2007 meninio stiklo simpoziumas „Šviesos objektai“,
Hapsalu, Estija
II tarptautinis meninio stiklo festivalis, Liuksemburgas
2009 X tarptautinis stiklo simpoziumas (IGS), Novy
Boras, Čekija
VII tarptautinis karšto stiklo simpoziumas, Evaldo Okaso muziejus, Hapsalu, Estija
stiklo karolių simpoziumas „Archajinės stiklo
technologijos“, Kunilepos sodyba, Estija
III tarptautinis meninio stiklo festivalis, Liuksemburgas
tarptautinis stiklo festivalis „Sofia 2010“, galerija
„Sklada“, galerija „Vitra“, Nacionalinė šv. Luko taikomojo meno mokykla, Sofija, Bulgarija
2012 tarptautinis stiklo simpoziumas, Lednicke Rovnė,
Slovakija
Europos stiklo festivalis „Play with Glass“, Vroclavas, Lenkija
2013 37-oji Filadelfijos meno muziejaus šiuolaikinio
meno ir amatų mugė, Filadelfija, JAV
Apdovanojimai, stipendijos
1993 pagrindinis tarptautinio stiklo simpoziumo apdovanojimas, Bardudvarnokas, Vengrija
2003 edukacinė valstybės stipendija
2006 edukacinė valstybės stipendija
2009 nominacijos „Už kūrybinę brandą“ laureatas, pa­
roda „Panevėžio dailės dienos 2009“
2010 Ukrainos nacionalinės meno akademijos sidabro medalis „Už kūrybinius laimėjimus“
2011 apdovanojimas „Metų panevėžietis“ už reikšmingą eksporto didinimą, įspūdingas kūrybines
parodas, nuolat veikiančias meno ekspozicijas,
aktyvų Panevėžio verslo ir meno bendruomenės interesų atstovavimą nacionaliniu ir tarptautiniu lygmenimis
2012 Rusijos Federacijos kultūros ministerijos, Rusijos dekoratyvinės-taikomosios dailės ir liaudies
meno muziejaus diplomas „Už šiuolaikinį vizualinį sprendimą“
2013 suteiktas Rusijos meno akademijos garbės nario
vardas
2014 Lietuvos dailininkų sąjungos auksinis ženkliukas
(Nr.43) už aktyvią kūrybinę veiklą, šiuolaikinio
stik­lo meno propagavimą Lietuvoje ir užsienyje
suteiktas Ukrainos meno akademijos užsienio
menininko nario vardas
Kūrinių yra įsigiję: Lietuvos dailės muziejus, Budapešto meno muziejus (Vengrija), Frauenau stiklo muziejus
(Vokietija), Lvovo dailės muziejus (Ukraina), Lvovo stiklo
muziejus (Ukraina), Hapsalu Evaldo Okaso muziejus (Estija) , Rusijos dekoratyvinės-taikomosios dailės ir liaudies meno muziejus (Maskva, Rusija), Penzos apskrities
K. Savickio galerijos filialas Stiklo ir krištolo muziejus
(Nikolskas, Rusija), Rygos stiklo muziejus (Latvija), Suomijos stiklo muziejus (Ryhimekis, Suomija).
99
p e r s o n a l i j o s
absoliučiai „švarią“ formą, išgaunamą geometrijos ir plastikos kontrastais arba susiliejimais, derinant abstrakcijas ir vaizdinius, realybę ir iliuziją. Optinio stiklo skaidrumas,
šviesos efektai generuoja didžiulę energiją, poveikio jėga užkariaudami erdvę. Pačios
medžiagos grožis sukuria ypatingos emocinės įtampos lauką11.
Kai kuriuose dailininko kūriniuose itin svarbia menine priemone tampa grakštus formos siluetas. Neabejotinai galime gėrėtis lanksčia, elegantiška ir vingria stiklo skulptūrų
„Kalnai“, „Dviese“, „Šokis“ plastika. Taip pat derėtų prisiminti ir dvi 2003 bei 2004 m. sukurtas
kompozicijas „Burės“, kur trikampės stiklo formos lengvai pasvirusios, primindamos tikrąsias vėjo skrodžiamas bures. Šias asociacijas sustiprina ir kūrinių koloritas, melsvo stiklo
ir sidabrinio metalo dermė12. Tačiau kartkartėmis dailininkas tarsi nusprendžia pažaisti:
gręžiasi nuo savo tobulų skulptūrų ir leidžiasi į konceptualaus meno paieškas. Jas geriausiai iliustruoja gatavų objektų (ready-made) panaudojimo principu sukurta kompozicija
„Laiptai į dangų“ (2006), kurioje pabrėžiamas tikrų medinių kopėčių ir jų stiklo pakopų
kontrastas. Šis darbas buvo įgyvendintas simpoziume „Stiklo sodas“, gamtos prieglobstyje, kūrybiškai išnaudojant sodybos aplinką.
Indrė
Pastaraisiais metais Lietuvos stiklo panoramoje vis labiau pastebima ir jaunesnės kartos
stiklo menininkės Indrės Stulgaitės-Kriukienės kūryba. Vilniaus dailės akademijos Kauno
fakultete ji baigė stiklo bakalauro ir magistro studijas, 2009 m. įgijo meno licenciato
laipsnį. Ir nors šios autorės darbai taip pat tarpsta skulptūrinio stiklo kontekste, vis dėlto
dailininkės kūrinių tematika, plastiniai sprendimai, kūrinio visumos ir apibendrinimo
paieškos pasižymi kitokiomis ypatybėmis. Žvelgdami į Indrės darbus, suvokiame, kad
idėjų lygmeniu autorei labiausiai rūpi egzistencinės problemos, moralinės bei dvasinės
vertybės.
Gimimo ir mirties, būties ir nebūties, tapsmo ir išnykimo temas dailininkė pradėjo
gvildenti dar studijų metų darbuose („Skausmas“, „Ilgesys“, „Įšalęs“). Ši tematika aktuali
išliko ir nūdien. Kartais šie reiškiniai atskleidžiami pasitelkus sudėtingas ansambliškas
kompozicijas, instaliacinius sprendimus („Stand’art“, „Žemėtvarka“), o kartais, regis, paprasčiausius daiktus, pavyzdžiui, itin išdidintą lošimo kauliuką ar stiklinių siūlų rites. Visiems šiems kūriniams ir jų suponuojamoms idėjoms perteikti parenkamos sudėtingos
meninės raiškos priemonės bei technikos. Stiklas Indrės darbuose paprastai kelia daugybę asociacijų: skaidrus, optinis – giedrų jausmų išraišką (serija „Laivai“), šiurkštus, prigesęs,
faktūriškas – nykstančios, žūstančios materijos nuojautą („Civilizacija“)13.
Pastaruoju metu menininkė dažniau pateikia skaidrias, perregimo stiklo vizijas, bet
ir čia papildomi spalvos, techninio apdorojimo efektai kūriniams suteikia mįslingumo,
estetizuoja ir sudvasina Indrės darbus. Tai akivaizdžiai matyti stiklo skulptūrėlių – namelių
serijoje „Namų dvasia“. Šis darbas, tiksliau darbų ciklas, kuriamas jau ketverius metus. Jis
demonstruoja autorės pomėgį plėtoti pasirinktą temą, kiekvienoje parodinėje ekspozicijoje ją atspindėti vis kitaip, išvengiant vizualinės monotonijos ir atskleidžiant skirtingus
menininkės pojūčius bei nuotaikas. Bet kuriuo atveju ciklas „Namų dvasia“ žiūrovui tarsi
primena abiejų dailininkų – Remigijaus ir Indrės – surastą bendrą vardiklį: stiklo reikšmę
jų abiejų gyvenime ir nuoseklią kūrybos plėtotę mėgstamoje meno srityje.
11 Stiklo menininkas Remigijus Kriukas [autorinių darbų albumas], Vilnius: Pro Omnia, 2011, p. 9.
12 Burių tema menininkui, regis, yra labai artima. Šis meninių siekių, laisvės, veržlumo įvaizdis kartojasi ir 2011 m.
sukurtoje skulptūroje „Mėlynoji burė“. Efektingą jūros ir dangaus poezijos kupiną pojūtį autorius čia pasiekė remdamasis skaidraus ir matinio stiklo priešprieša, panaudodamas lygaus ir grubaus stiklo paviršius, šviesos blyksnius
ir tonus.
13 Raimonda Kogelytė-Simanaitienė, „Jaunieji VDA talentai. Stiklo meno studijos Kaune“. In: straipsnių rinkinys
Talentas būti reikalingam [sudaryt. Liudvikas Gadeikis], Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2009, p. 68.
100
INDRĖ STULGAITĖ-KRIUKIENĖ
2001–2005 Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakultetas, meninio stiklo specialybė, meno bakalauras
2005–2007 Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės
fakultetas, meninio stiklo specialybė, meno magistras
2007–2009 Vilniaus dailės akademija, meno aspirantūros studijos, meno licenciato laipsnis
Nuo 2009 Lietuvos dailininkų sąjungos narė
2013 Rusijos meno akademijos garbės narė
Personalinės parodos
2007 „Skaidrūs“, Vlado Statkevičiaus muziejus, Šilalė
2011 meninio stiklo paroda, Suomijos stiklo muziejus,
Ryhimekis, Suomija
Svarbiausios bendros parodos
2005 tarptautinė stiklo paroda „Vitrum Balticum III“,
Keramikos muziejus, Kaunas
2006 parodų ciklas „Mo-mozaika“, Stikla galerija, Ryga;
galerija „Metras Maja“, Aizputė; galerija „Klints“,
Liepoja, Latvija
tarptautinė studentų stiklo darbų paroda „Discovery“, galerija „Kullo“, Talinas, Estija
Pabaltijo šalių šiuolaikinio stiklo meno parodų ciklas „Stiklo sodas“, galerija „XX“; Panevėžio miesto
dailės galerija, Panevėžys; Tekstilininkų gildijos
galerija „Balta“, Kaunas
2007 VDA KDF Stiklo katedros studentų diplominių
darbų paroda, Keramikos muziejus, Kaunas
Lietuvių menininkų paroda, galerija „Verkaranta“,
Tamperė, Suomija
2008 tarptautinė miniatiūrų paroda „Degtukų dėžutė“,
Porceliano muziejus, Ryga, Latvija
paroda iš ciklo „Atradimai“, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras, Meno kiemas, Klaipėda
meninio stiklo paroda, Mentzendorffo namaimuziejus, Ryga, Latvija
tarptautinė meninio stiklo paroda „Humoras ir
politika, žmonės ir energija: transkripcija stikle“,
Stavanger Kunstforening galerija, Stavangeris,
Norvegija
Europos šiuolaikinio stiklo bienalė „European
Glass Context 2008“, Bornholmas, Danija
2008–2009 tarptautinė stiklo meno paroda „Vitrum
Balticum IV. New and Young“, Nacionalinio M. K.
Čiurlionio dailės muziejaus Keramikos muziejus,
Kaunas; Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras; Janinos Monkutės-Marks muziejus-galerija,
Kėdainiai; Alytaus kraštotyros muziejaus galerija
„Skrydis“; Telšių dailės parodų salė
2009 VDA aspirantų paroda „Pusė ½“, galerija „Akademija“, Vilnius
3-iasis tarptautinis stiklo meno festivalis, Aselbornas, Liuksemburgas
„Panevėžio dailės dienos 2009“, Panevėžio miesto dailės galerija
2-oji Lietuvos šiuolaikinio meno kvadrienalė, „Litexpo“ rūmai, Vilnius
Stiklo dailininkų kūrybos paroda, skirta profesionalios stiklo meno edukacijos Lietuvoje
30-mečiui, Keramikos muziejus, Kaunas
2009–2010 „Meno kūrinys lietuvių pasakų motyvais“,
galerija „Menų centras“, Kaunas
2010 meninio stiklo paroda „R. e V. I. z i J. A“, galerija „XX“,
Panevėžys
„Maskas. Karnevāla laiks“, Stikla galerija, Ryga, Lat­
vija; Telšių dailės parodų salė
„Gloria“, Latvijos dailininkų sąjungos galerija,
Ryga, Latvija
10-asis stiklo meno festivalis, galerija „Minea“, Karlovi Varai, Čekija
tarptautinė stiklo meno paroda „Glass connections 2010“, Centre Culturel Schongfabrik, Tetanžas, Liuksemburgas
„Aukštaitijos dailė 2010. Ženklai“, Panevėžio miesto dailės galerija
tarptautinis stiklo festivalis „Sofia 2010“, galerija
„Sklada“; Nacionalinė šv. Luko taikomojo meno
mokykla, Sofija, Bulgarija
2011 tarptautinė meninio stiklo paroda „Voice of Glass“,
Latvijos dailės akademija, Ryga, Latvija
11-asis stiklo meno festivalis – šiuolaikinio stiklo
meno paroda, galerija „Minea“, Karlovi Varai, Čekija
tarptautinė meninio stiklo paroda, galerija
Konschthaus Beim Engel, Liuksemburgas
„Panevėžio dailės dienos 2011“, galerija „XX“, Panevėžys
„Šiuolaikinė Lietuvos dailė 2011“, Energetikos ir
technikos muziejus, Vilnius
p e r s o n a l i j o s
Indrė Stulgaitė-Kriukienė. Skeveldra. 2008, optinis stiklas, šlifavimas, poliravimas, 53 × 8 × 6 cm
Indrė Stulgaitė-Kriukienė. Skausmas. 2006, karšto stiklo liejimas, 12 × 12 × 14 cm
2011–2012 5-oji Rusijos stiklo meno trienalė „Glass 2011“,
Rusijos dekoratyvinės-taikomosios dailės ir liaudies meno muziejus, Maskva, Rusija
2012 tarptautinė meninio stiklo paroda „Tervitades,
Teie / Sincerely, Yours“, Pernu naujojo meno muziejus, Estija
Dusetų krašto menininkų kūrybos paroda „Galerijai – 17“, Dusetų dailės galerija
12-asis stiklo meno festivalis – šiuolaikinio stiklo
meno paroda, galerija „Minea“, Karlovi Varai, Čekija
tarptautinė meninio stiklo paroda „Cvyzelio stik­
lo dienos“, Cvyzelis, Vokietija
tarptautinė meninio stiklo paroda, Jūrmalos
meno muziejus, Latvija
2013 „Kontrastai“, Rusijos dekoratyvinės-taikomosios
dailės ir liaudies meno muziejus, Maskva, Rusija
13-asis stiklo meno festivalis – šiuolaikinio stiklo
meno paroda, galerija „Minea“, Karlovi Varai, Čekija
10-oji tarptautinė paroda „Stiklas ir keramika peizaže“, Sankt Peterburgas, Rusija
Dusetų krašto menininkų kūrybos paroda „Galerijai – 18“, Dusetų dailės galerija
2014 tarptautinis stiklo meno projektas „Vitrum Balticum VI. Optical Outlook“, Nacionalinis M. K.
Čiurlionio dailės muziejus; galerija „Aukso pjūvis“,
Kaunas
Dusetų krašto menininkų kūrybos paroda „Galerijai – 19“, Dusetų dailės galerija
meninio stiklo paroda „Odė stiklui“, Kuskovo rūmai, Maskva, Rusija
tarptautinė meninio stiklo paroda „Cvyzelio stik­
lo dienos“, Cvyzelis, Vokietija
Konferencijos, konkursai, simpoziumai
2002 kraštotyros konkursas „Kryždirbystė Lietuvoje ir
jos meistrai“, Lietuva
2005 meninis-socialinis projektas „Stiklo pano Kauno
zoologijos sode“, Kaunas
2006 Europos stiklo mokyklų konferencija „Meeting
Point I – Tallinn“, KUMU, Talinas, Estija
projektas „Instaliacijos – performansai“, galerija
„Meno parkas“, Kaunas
stiklo karolių simpoziumas „Archajinės stiklo
technologijos“, Kunilepos sodyba, Estija
simpoziumas „Days of white glass“, Evaldo Okaso
muziejus, Hapsalu, Estija
2007 praktinis seminaras „Stiklo šukavimo (combing)
technologija“, Kauno kolegijos J. Vienožinskio
menų fakultetas, Kaunas
Europos stiklo meno mokyklų ir menininkų konferencija-simpoziumas (Meeting point of European schools in glass arts, artists and craftmen), Van
le Šatelis, Prancūzija
2008 kūrybinis seminaras „Stiklo mozaika“, Klaipėdos
kultūrų komunikacijų centras, Meno kiemas, Klaipėda
tarptautinis bendrovės „Tiffany Glas Kunst“ rengiamas konkursas „Vorsicht Glas-Glass Handle with
care“ („Dėmesio, stiklas. Būkite atsargūs“), Vokietija
2009 projektas „Meno kūrinys lietuvių pasakų motyvais“, Vilnius
stažuotė Vladimiro Kleino studijoje, Novy Boras,
Čekija
VII karšto stiklo simpoziumas „Catch of the Day“,
Hapsalu, Estija
stiklo karolių simpoziumas „Archajinės stiklo
technologijos“, Kunilepos sodyba, Estija
2010 tarptautinis bendrovės „Tiffany Glas Kunst“ rengiamas konkursas „Licht und Schatten“ („Šviesa
ir šešėlis“), Vokietija
2013 tarptautinis bendrovės „Tiffany Glas Kunst“ rengiamas konkursas „Fun with Colours“(„Spalvų
malonumas“), Vokietija
2014 tarptautinis stiklo simpoziumas, Lednicke Rovnė,
Slovakija
Kūrinių yra įsigiję: Lvovo dailės muziejus (Ukraina), Lvovo stiklo muziejus (Ukraina), Hapsalu Evaldo
Okaso muziejus (Estija), Suomijos stiklo muziejus (Ryhimekis, Suomija), Rusijos dekoratyvinėstaikomosios dailės ir liaudies meno muziejus
(Maskva, Rusija), Penzos apskrities K. Savickio
galerijos filialas Stiklo ir krištolo muziejus (Nikolskas, Rusija).
Indrė Stulgaitė-Kriukienė. Civilizacija I. 2007, karšto stiklo liejimas, 39 × 24 × 3 cm
101
p e r s o n a l i j o s
Remigijus Kriukas. Tiltas. 2002, metalas, karšto stiklo formavimas, h 35 cm, 15 × 58 cm
Remigijus Kriukas. Marso akmenys. 2012, laisvas karšto stiklo formavimas, šlifavimas, poliravimas, h 23 cm, Ø 31 cm; h 9 cm, Ø 11 cm
102
p e r s o n a l i j o s
Remigijus Kriukas. Besidraikstanti burė. 2013, optinis stiklas, lietas stiklas, šlifavimas, poliravimas, 54 × 40 × 7 cm
103
p e r s o n a l i j o s
Indrė Stulgaitė-Kriukienė. Nameliai. 2010–2014, karšto stiklo liejimas, 7 × 9 × 8 cm; 10 vnt.
104
p e r s o n a l i j o s
Indrė Stulgaitė-Kriukienė. Vienišius. 2011, akmuo, karšto stiklo formavimas, 2011, h 14 cm, 14 × 50 cm
Life devoted to glass: Remigijus Kriukas and Indrė Stulgaitė-Kriukienė
by Raimonda Kogelytė-Simanaitienė
Remigijus’ creative career began in 1985 when he graduated from the newly established speciality of glass art at Kaunas Faculty of Lithuanian State Institute of Arts. Having returned to his native town of Panevėžys, he got a job as a designer at the Glass factory. When working
there he did not limit himself to manufacturing mass production but started creating author’s glass, and constantly experimented with new
technologies. Remigijus’ artistic activity coincided with the changing political-economic situation of the country in the last decade of the
20th century: glass factories of Lithuania decreased the scope of work, and relations with the glass centres in the Soviet Union broke. These
changes encouraged the artists to look for new contacts: contacts with Western countries that had deep traditions of glass art started to
be established, artists began to take part in symposia and exhibitions organised abroad. In 2000, Remigijus founded his own glass studio
Glasremis in Panevėžys, which became an exact analogue of western workshops and met the world glass manufacturing standards. Working
together with his wife Indrė, Remigijus implements his creative works intended for exhibitions in his studio.
Mastering complicated glass techniques, perfection of the craft, combinations of glass and different materials, as well as rich colouring enabled individual style of Remigijus’ creative work to be formed. He uses and combines different complicated techniques: hot glass processing
(blowing, casting into moulds, sintering of glass), cold processing, archaic glass producing methods. Remigijus’ exhibition works of the past
decades can be attributed to the abstract sculptural dimension. And though the artistic image reveals itself by means of symbolic themes
and metaphors, the forms move away from the abstract geometrical shape, or are strongly generalised; they have hardly visible links with
the motive that inspired the work. Manifestations of newly perceived decorativeness reveal themselves in the artist’s works: he focuses on
a search for optical fractures, transparency or haze of the material, combinations of different glass masses. The effective décor produced by
the experiments of the techniques is obvious. Remigijus combines volumes of transparent and coloured glass, elements, details, most often
uses bright, however, very well chosen combinations of colours. Colour, as well as its suggestion, is of paramount importance in his works,
sometimes it even surpasses the significance of a sculptural form. To convey and strengthen the desired impression Remigijus also uses
combinations of glass and other materials, most often metal or stone.
Indrė graduated from the Bachelor and Master studies of Kaunas Faculty of Vilnius Academy of Arts, and in 2009 she was awarded a degree
of an art licensee. Though the works by this author also thrive within the context of sculptural glass, the themes of the artist’s works, plastic
solutions, searches for the entirety and generalisation of an artwork are distinguished for other features. When looking at Indrė’s works we
understand that at the level of ideas the author is more concerned with existential problems, as well as moral and spiritual values. Of late
the artist has most often presented clear visions of transparent glass, but here additional effects of colours, technical processing render enigmatic character to her works, aestheticise and spiritualise Indrė’s works.
When displaying their works in exhibitions Remigijus and Indrė always use well-considered and even directed solutions of light. Then such
physical properties of glass as diffraction of light, a fracture, and a reflection provide the artists with the possibility to produce a multiple
relationship between the objects and the environment. With the help of light aesthetics an exhibition space is created, essential properties
of glass are revealed, additional meanings and interpretation possibilities of the artwork are created.
105
p e r s o n a l i j o s
Rūta Taukinaitytė-Narbutienė
Rimantas Dūda: raidė ir oda
Rimanto Dūdos kūrybos raidai įtakos turėjo ir estų mokyklos, ir Lietuvos dailė. Nepaisant
to, jo darbų autorinis braižas yra ryškus ir išskirtinis. Toks buvo nuo pat pirmų žingsnių. Tai
vienas įdomiausių ir produktyviausių odos meno kūrėjų, kuris aktyviai ir nepertraukiamai
darbuojasi šioje srityje visa gyvenimą. Dūda yra Lietuvos dailininkų sąjungos ir Vilniaus
knygrišių gildijos narys, dalyvauja bene visose Lietuvoje vykstančiose knygrišystės bei
odos meno parodose, taip pat kai kuriose solidžiose tarptautinėse knygrišystės meno
parodose užsienyje („Scripta manent“ parodos Estijoje, pasaulinė knygrišystės meno
bienalė Prancūzijoje, II tarptautinė knygrišystės meno paroda Italijoje), kur varžosi šimtai
knygrišių iš viso pasaulio.
Daugiausia Rimas kuria odinius knygų ir albumų viršelius, dėžutes ir dėklus, smulkius
suvenyrinius odos gaminius arba didelius sieninius odos meno objektus. Jo kūrybą nesunku būtų suskirstyti į kelis labai skirtingus etapus, kurių kiekvienas savaip įdomus ir
vertingas. Nesvarbu, kaip keitėsi naudojamos technikos, temos ar plastinė raiška, Rimo
darbuose visada išlikdavo ta pati aukšta meninė kokybė, lengvai atpažįstamas lakoniškumas, savitumas, humoras ir išradingumas.
Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, kai Rimantas Dūda išvyko studijuoti į
Taliną, Lietuvoje odininkų darbuose dominavo masyvios formos, vešlios aukšto reljefo
augalinės, figūrinės, rečiau abstrakčios ar ritminės kompozicijos. Tuo tarpu Rimantas (neabejotinai tą lėmė ir grafikos mokslai M. K Čiurlionio meno mokykloje), grįžęs po studijų,
imasi naujos estetikos – atsisako reljefo ir naudoja grafines raiškos priemones. Estampui
ir knygų grafikai artimos dekoratyvios, subtilios, dažnai dinamiškos, bet neperkrautos
linijinės kompozicijos suteikė knygai prancūzų itin vertinamą eleganciją. Nesvarbu, kokia
technika atliktas – degintas, spaustas kliše ar pieštas, – tas fragmentiškas linijinis piešinio tinklas gaubė viršelį neįverždamas jo, lyg atsitiktinai užkliuvęs voratinklis. Tokios yra
knygelės „Zodiako ženklų motyvais“, Talino regatai skirtos suvenyrinės knygutės, viršeliai
Vilniaus tema, užrašų knygutės su aktais. Pastarieji, beje, nors autorius nelinkęs jų sureikšminti, įdomūs dėl dviejų priežasčių: pirma, erotika tam tikrame kontekste – tarybiniais
laikais ir dar taikomajame dekoratyviniame mene buvo gana drąsus ir netikėtas žingsnis;
antra, kupini tikro jaunystės gaivalo ir moteriško natūralumo, šiandien jie patrauklūs ir
dėl savo grakštaus romantizuoto naivumo bei nuoširdumo.
Vėliau, 9-ojo dešimtmečio viduryje, Dūdos darbuose išryškėjo nauji stiliaus pokyčiai –
sukurta dekoratyvių ir spalvotų, šviesiu kontūru, smulkiomis plokštumomis skaidytų
siužetinių kompozicijų (knygučių su dėžute komplektas „Užgavėnių kaukių motyvais“,
užrašų knygelės „Žuvis“, „Paukštis“). Spalvingumas ir dinamika puikiai tiko žaismingam
ir šmaikščiam siužeto turiniui – tik geriau įsižiūrėjęs pamatai, kad paukštis turi lėktuvo
uodegą, o žuvis – povandeninio laivo periskopą. Arba Užgavėnės su miestietiškos kultūros elementais ir jose dalyvaujantis velniūkštis, linksmybių įkarštyje lenktu įnagiu tarsi
lupantis (fiziškai realią, o ne vaizduojamą) tos pačios dėžutės sagtį, tokiu būdu dekorą
tiesiogiai susiejant su pačiu daiktu.
Vėliau buvo mėginimų atsisakyti linijos, imtis tapybiškų priemonių, tad kai kurie tuo
laiku sukurti monochrominiai batikos bei liejimo technikomis atlikti darbai įgijo sentimentalaus lyrizmo. Apie 1990-uosius pasirodė dar viena serija darbų, kuriuose mažiau
figūrinių ar ornamentinių elementų, griežtesnės formos, atsisakoma spalvų, o tuščiame odos plote sklendžiantis vos vienas kitas aklasis ar auksuotas geometrinių formų
su runomis įspaudas, oponuojantis ir pabrėžiantis dinamišką odos tekstūrų kuriamą
106
p e r s o n a l i j o s
erdvę, priartino prie egzistencialistinių nuotaikų. Tuo laiku Rimas pradeda kurti ir dideles
dekoratyvines odos plokštes, triptikus, širmas. Kurdamas šiuos stambius objektus, odą
dažniausiai derina su medžiu (kita natūrali medžiaga). Keliais įspaudais dekoruotas storos
odos lakštas, įtemptas mediniuose rėmuose arba prikaltas ar pririštas prie apsitrynusios
senos lentos, atrodo gana organiškai, nes asociatyviai siejasi su tradiciniu odos džiovinimu, naudojamu odos apdirbimo procese.
Verta paminėti, kad keli 8-ajame dešimtmetyje kūrybinį kelią pradėję odininkai (Elga
Boči, Dalia Marija Šaulauskaitė ir kt.), tarp jų ir Dūda, įteisino naują požiūrį į medžiagą.
Autorinį piešinį keičia autorinis medžiagos parinkimas, pateikimas ar išdėstymas, kitaip
tariant, medžiaga iš pasyvaus pagrindo virsta ganėtinai aktyviu veiksniu, neretai diktuojančiu meninį sprendimą. Siekiama atsisakyti tapybai ar skulptūrai būdingų meninės
raiškos priemonių ir ieškoma savitų, kurios būdingos tik šitai medžiagai ir jokiai kitai. Tad
odos darbuose plinta minimalistinė formų ir faktūrų raiška, odą stengiamasi kuo mažiau
dekoruoti, taip akcentuojant unikalių odos tekstūrų grožį ir autentiką, nebeslėpti „blogosios pusės“, jungti tik su natūraliom medžiagom, naudoti tokias technikas ir priemones,
kurios geriausiai pabrėžtų specifines odos ypatybes – elastingumą, minkštumą, tvarumą,
šilumą. Ji raukiama, klostoma, sluoksniuojama, pinama, paliekami nepaslėpti neapipjauti,
neapdoroti odos kraštai, netaisyklingas kontūras, išlindusios besidriekiančios ar besiplaikstančios dalys, rudų atspalvių odos koloritas. Dūdos darbuose ši pabrėžtinė odos
plastikos estetika įsišaknijo bene tvirčiausiai ir buvo kiek įmanoma išgryninta.
Tad galiausiai 10-ojo dešimtmečio pabaigoje išsirutuliojo savitas, labai lakoniškas, bet
kartu iškalbingas Rimanto stilius, kurį matome iki šiol. Sieniniams odos meno objektams
naudojęs storą diržinę odą, netrukus pradėjo ją taikyti ir knygų įrišimuose. Meistriškai
suvaldyta grubi oda pati tampa viršeliu, o nėra medžiaga, kuri pasyviai aptraukia kiet­
viršį. Akcentuojamas natūralus medžiagos unikalumas, raukšlių ritmas, jos paviršiuje
atsiverianti kosminė tuštuma, atspalvių ir tekstūrų ūkai, o joje įsirėžusios patirtys bei laiko
žymės – skylės, randai, įbrėžimai, sutrūkinėjimai tik dar labiau puošia, suteikia papildomą
tiek plastinę, tiek semantinę dimensiją.
Knygų viršeliuose autorius beveik atsisako dekoro, kompozicijas kuria vien tipografinėmis priemonėmis, daug dėmesio teikdamas knygos pavadinimo užrašui bei šriftui ir
taip knygrišystės meną priartindamas prie pačios knygos (spaudinio) apskritai. Tad knygų viršeliuose lieka tik oda ir raidė. Juose šiuolaikinė apipavidalinimo forma sėkmingai
sujungiama su senovinėms knygoms būdingu archajiškumu. Tokie yra „Šarūno Saukos“
meno albumo, Michelio Foucault „Seksualumo istorijos“, Jeano François Lyotard’o „Post­
modernaus būvio“, Kristijono Donelaičio, Pierre’o Loti, Jaano Kaplinskio tekstų įrišimai.
Ir to užrašo išdėstymas nėra tik tuščias kompozicinis žaidimas – santykis su knygos
turiniu čia labai svarbus: sumaniai išrikiuotos raidės skatina tai šnabždančią, tai romią,
tai didingą frazės tartį. Užrašas neretai papildomas kitomis subtiliomis nuorodomis į
įrišamos knygos turinį ar teksto atsiradimo laikotarpį – panaudojant tam tikrą to meto
ornamentų fragmentą, iš teksto atrinktas ir viršelyje įspaustas kai kurias teksto citatas ar
RIMANTAS DŪDA
Gimė 1953 m. liepos 26 d. Biržų rajone
1972 baigė M. K.Čiurlionio vidurinę meno mokyklą
(dabar – Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla)
1977 baigė Estijos valstybinį dailės institutą (dabar –
Estijos dailės akademija), studijavo meninį
odos apdirbimą
Nuo 1975 dalyvauja parodose
Nuo 1981 Lietuvos dailininkų sąjungos narys
Nuo 2003 Vilniaus knygrišių gildijos narys
Parodos
1983, 1985 Baltijos šalių taikomosios dailės trienalės,
Talinas, Estija
1997 paroda, skirta Estijos dailės instituto jubiliejui,
Talinas, Estija
1998 paroda „Žmogus ir jo daiktai“, Pamėnkalnio galerija, Vilnius
1999 I tarptautinio meninės odos simpoziumo paro­
da „Knyga“, galerija „Arka“, Vilnius
2000 Baltijos šalių knygų mugė, Ryga, Latvija
respublikinė taikomosios dailės paroda „Jūra
taikomajame mene“, skirta Jūros šventei, LDS
Klaipėdos galerija
tarptautinė knygrišystės meno ir kaligrafijos
paroda „Scripta manent II“, Talinas, Estija
paroda „Tradicija ir ateitis“, Šiuolaikinio meno
centras, Vilnius
2001 Tarptautinė knygrišystės meno bienalė, Iriūnė,
Prancūzija
2002 II tarptautinė knygrišystės meno paroda, Ankona, Italija
paroda „Autorinė knyga“, Frankfurto knygų
mugė, Vokietija
II tarptautinė knygrišystės meno bienalė, Asyžius, Italija
2003 tarptautinė knygrišystės meno paroda „Knyga
IV“, galerija „Arka“, Vilnius
paroda „Paleotipai“, Vilniaus knygų mugė, „Lit­
expo“ rūmai, Vilnius
2004 Lietuvos taikomosios dailės paroda „Crafting
the future“, Kilkenis, Airija
2005 tarptautinė knygrišystės meno paroda „Scripta
manent III“, Talinas, Estija
2006 šeimos paroda „Dūda“, Šv. Jono gatvės galerija,
Vilnius
2010 tarptautinė knygrišystės meno paroda „Scripta
manent IV“, Talinas, Estija
2014 personalinė kūrybos paroda, galerija „Kairė–
dešinė“, Vilnius
Apdovanojimai
1976 parodos „Molodost strany“ diplomas, Maskva,
Rusija
1997 I vieta už Jeano François Lyotard’o knygos
„Postmodernus būvis“ įrišimą, „Baltų lankų“ leidyklos knygrišystės paroda-konkursas, Vilnius
2000 diplomas už autorinio rišimo knygas (Doris Karevos „Armuaeg“ ir Jaano Kaplinski „Kui üldse
olla“), tarptautinė knygrišystės meno ir kaligrafijos paroda „Scripta manent II“, Talinas, Estija
Rimantas Dūda. Knygos „Šarūnas Sauka“
(sudarytojas Rimantas Dichavičius, galerija
„Maldis“, 2001, Vilnius) autorinis įrišas. 2001,
oda, aklasis ir auksuotas įspaudas
107
p e r s o n a l i j o s
raktinius žodžius, siužeto motyvą ir pan. Pranciškaus Asyžiečio „Kūrinijos giesmės“ viršelį
puošia rankraščio kopijos įspaudas, o viduramžiais taip populiarios prie diržo nešiojamos
kabinamos knygos (angl. girdle book) įkvėpė padaryti savitą dėklą su skylute viršuje,
kuria pasinaudojant knyga gali būti pakabinta ne tik prie diržo, bet ir ant vinies sienoje.
Beje, vienokį ar kitokį dėklą turi beveik visos Rimanto Dūdos įrištos knygos. Tas dėklas,
suderintas su knygos viršeliu, ne tik yra neatsiejama kompozicijos dalis, bet ir svarbus,
funkcionalus knygos apsaugos elementas.
Jau minėtos ironijos, netikėto pokšto ar sąmojo, valiūkiško tvarkos griovimo ar paprasto žaismingumo rasime kone kiekviename Rimo kūrinyje. Ir visada tie pokštai būna ne
tik šmaikštūs, bet ir taiklūs, juk geram humorui būtinas įžvalgumas. Tai nusvirę bokštai,
tai klišė su tekstu „nuslydo“, tai raidė „parvirto“, tai auksuojant baigėsi auksas, tai netikėtas
žodis šmėstelėjo. Šis subtilus ir neįkyrus sąmojis, lydintis visą Rimanto kūrybą, nėra vien
siekis kandžiai ironizuojant pašiepti vienokias ar kitokias neteisybės, tai – žaismingas
kvietimas žvelgti į pasaulį paprasčiau, pozityviau ir linksmiau. Visa tai atskleidžia jautrų
ir nuoširdų žmogaus santykį su pasauliu. Štai šiuolaikinių vaikų pasakų ir eilėraščių knygos viršelyje įspaustas populiarios kramtomosios gumos prekės ženklo vardas. O antai
Donelaičio „Metų“ įrišo apatiniame kietviršyje įspaustos sumaniai parinktos citatos tarsi
suardo rimtį, supančią solidų šio lietuvių literatūros klasikos kūrinio įvaizdį, priartina
prie nūdienos žmogaus, vėl patraukia skaitytoją atrasti, kad Donelaitis galbūt ne toks
jau tolimas ir nesuprantamas. Tad to paties leidinio viršutiniame kietviršyje įspaustas ne
kūrinio pavadinimas, o pirmos eilutės pradžia „Jau saulelė vėl..“, kurią kiekvienas skaitantysis mintyse prasitęsia ir netikėtai atranda, kad jis jau žino, kas yra knygos viduje, ir kad
Donelaitis galbūt yra kur kas arčiau nei atrodė, kažkur kraujyje.
Atidesnio žvilgsnio verta ir autorinė dailininko knyga (savotiškas kūrybinės biografijos
archyvas), kurios lapai papuošti kongrevo įspaudais, panaudojant visas sukauptas savo
darbų klišes. O ne iki galo aptrauktas viršelis, kuriame matosi apnuoginta kartono dalis,
ir skirtingi kaptalai (vienas pintas, lininis, kitas – „auksinės“ odos) lyg kokie skirtingi batai
akcentuoja ir kitas amato subtilybes.
Rimanto sukurti odos meno objektai įgyja vis daugiau konceptualumo, greta odos
ir medienos kartais naudojami ir gatavi (ready-made) daiktai (medinė dėžė, paveikslo
rėmų fragmentai). Pavyzdžiui, nuimtas nuo knygos, t. y. atskirtas nuo funkcijos ir turinio, ir
prikaltas prie lentos viršelis („Prikaltos knygos“) tampa savarankišku konceptualiu meno
kūriniu, kuris akimirką trikdo, akimirką žavi, o galiausiai suponuoja klausimus apie knygos
ir jos viršelio santykį, apie knygrišystės meną, apie iš praeities atklystančių knygų likučius.
Šis darbas apibendrina daugelį dalykų. Viena vertus, kaip byloja ir autorius, ir jo darbai,
kūrybiniame procese svarbiausia jam – kontaktas su medžiaga, tad nieko keisto, kad
odinis viršelis galbūt kartais svarbiau už pačią knygą. Gal todėl, aplinkui plintant atviriems
įrišimams, Rimantas nemėgino perprasti tos visos naujų įrišimo būdų įvairovės, iškeisti
odą į netradicines, šiuolaikiškas medžiagas ar imtis radikalių formos eksperimentų. Antra
vertus, ilgametėje Rimo kūrybinėje praktikoje galime aiškiai stebėti ir tam tikrus bendrus
meninei knygrišystei būdingus bruožus, pvz., tai, kad sovietmečiu odininkai dažniausiai įrišdavo ir dekoruodavo tik tuščias knygas (be teksto), viršelį kurdami pagal norimą
pasirinktą temą. Nuo 1990 metų, veikiant pasaulinei parodų praktikai, vis labiau ima
dominuoti spausdintų leidinių įrišimai. Tai svarbus žingsnis atgal prie esmės – meninei
knygrišystei buvo sugrąžintas knygos turinys. O ir šie autoriniai odos viršeliai suskamba
visai kitaip ir įgauna kitą (ne tik meninę, bet ir bibliofilinę) vertę bei prasmę, kai gaubia
mokslinę monografiją, literatūros klasiką, meno albumą ar prancūzišką bibliofilinį leidinį,
nei tuomet, kai gaubia nebylias knygas be raidžių.
Tad, žvelgdami į Rimanto Dūdos keturiasdešimties metų kūrybą, galime stebėti, kaip
vyko perėjimas nuo formalistinių ieškojimų prie konceptualių, nuo dekoratyvių raiškos
formų prie minimalistinių, nuo knygų tuščiais lapais iki bibliofilinių leidinių. Nekito tik
pagarbus santykis su medžiaga, pozityvus žvilgsnis į pasaulį. Ir kai eini į Dūdos parodą ar
akimis ieškai jo darbo bendroje parodoje, tikrai žinai, kad neišvysi nei plastiko, nei silikono, nei „mėtinių“ spalvų – tik gryną nepažeistą odos taurumą. Tai stabilu lyg šimtametis
ąžuolas, kuris negali nei pasitraukti porą metrų, nei tapti beržu.
108
Rimantas Dūda. Martyno Mažvydo knygos „Katetizmas“ (Baltos lankos, 1997, Vilnius) autorinis įrišas.
2000, oda, aklasis ir auksuotas įspaudas
Rimantas Dūda. Mikalojaus Husoviano „Raštų“
(Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas,
2007, Vilnius) autorinis įrišas. 2007, oda, aklasis ir
auksuotas įspaudas
p e r s o n a l i j o s
Rimantas Dūda. J. F. Lyotard’o knygos „Postmodernus būvis:
šiuolaikinį žinojimą aptariant“ (Baltos lankos, 1993, Vilnius)
autorinis įrišas. 1999–2000, oda, aklasis ir auksuotas įspaudas
109
p e r s o n a l i j o s
Rimantas Dūda. Prikalta knyga. 1999, medis, oda, aklasis įspaudas, 100 × 30 cm
110
p e r s o n a l i j o s
Rimantas Dūda. Triušio namas. Fragmentas. 2008, medis, oda, aklasis įspaudas, autorinė technika, 65 × 65 cm
Rimantas Dūda:
the letter and leather
by Rūta Taukinaitytė-Narbutienė
The personal development of the artist is intertwined with the influences of the Estonian school and local art in
Rimantas Dūda’s creative work. Despite this fact, the style of his works is distinctive and exceptional. It has been
like that since the very first steps of his creative career. He is one of the most interesting and prolific creators
of leather art who has worked hard and uninterruptedly in this sphere all his life. Rimantas is a member of the
Lithuanian Artists’ Association and Vilnius Bookbinders Guild, takes part in almost all the exhibitions of bookbinding and leather art, which are hosted in Lithuania, as well as in some important international exhibitions of
bookbinding art organised abroad (Scripta manent exhibitions in Estonia, the world biennial of bookbinding art
in France, the Second International Bookbinding Art Exhibition in Italy) where hundreds of bookbinders from all
over the world compete.
When looking at Rimas Dūda’s forty-year-old creative work one can notice how the transition from formalistic
searches to conceptual ones, from decorative forms of expression to minimalistic ones, from books containing
blank pages to bibliographic publications took place. It was only a respectful relation with the material and a
positive attitude to the world that remained unchanged.
For the most part Rimas creates leather covers for books and albums, boxes and cases and small souvenir leather
items, and large wall leather art objects. It is not difficult to distinguish several very different stages in his creative work each of which is interesting and valuable in its own way. Despite the way the techniques used, themes
and plastic expression changed the same high artistic quality, easily recognised laconism, originality, humour
and resourcefulness always remain in his works. The author almost always refuses décor in the book covers, and
creates compositions merely with typographic tools paying much attention to writing the title of the book and
the print thus bringing bookbinding art to the book (publication) itself on the whole. Hence, only leather and
the letter are left on the book covers.
111
p e r s o n a l i j o s
Mindaugas Klusas
Vytautas Karčiauskas:
„Idėja vertingesnė už kūrinį“
VYTAUTAS KARČIAUSKAS
Gimė 1954 m. birželio 30 d. Šiaulių r.
1978 baigė Estijos valstybinį dailės institutą
Nuo 1986 Lietuvos dailininkų sąjungos narys
1991 įkūrė meno galeriją „Pėda“, Klaipėda
1999 įsteigė savo skulptūrų parką „Meno sodas“, Klaipėdos r.
2001 įsteigė kasmetį Garbės apdovanojimą Klaipėdos krašto medikams „Iš visos širdies“ (partneris Klaipėdos jūrininkų ligoninė)
2004 įsteigė kasmetį apdovanojimą „Tolerancija“,
skirtą iškiliausiam Vakarų Lietuvos šviesuoliui
(partneris dienraštis „Klaipėda“)
įsteigė „Klasco“ apdovanojimą-skulptūrėlę iškiliems Klaipėdos universiteto veikėjams
2005 suteiktas Lietuvos meno kūrėjo statusas
2007 organizavo dainuojamosios poezijos festivalį ir
dovanojo šią šventę Klaipėdos miestui
2010 apdovanotas Klaipėdos apskrities Garbės
ženklu už įžymių Lietuvos žmonių pasiekimų
įamžinimą bei aktyvų dalyvavimą Klaipėdos
regiono kultūriniame gyvenime
2014 apdovanotas LTOK Mažuoju olimpiniu kryžiumi už olimpizmo įdėjų kultūrinę sklaidą tarptautinėse erdvėse
Vytautas Karčiauskas. Mobili kompozicija Noriu būti... 2010, h 315 cm.
Pasaulinė paroda „Expo“, 2010, Šanchajus, Kinija
„Dabar gyvenu tuo, ko pasaulyje dar nebuvo kurta“, – intriguoja klaipėdietis dailininkas
Vytautas Karčiauskas. Skulptoriaus, juvelyro kūrybos kelyje nesunku įžvelgti tam tikrą
nuoseklumą. Sumanymai, jau virtę darbais, skatina jį imtis naujų. Pastarieji iš anų perima
formas, paveldi energetiką. Ir vis didėja, didėja...
Akivaizdu, mažosios plastikos kūrėjo talentas puikiai dera su skulptoriaus išmone.
O pastarųjų metų užmojai siekia ir architektūrinių aukštumų, gniaužia amą. Net maga
įsižiūrėti į dailininko akis – ar nežybtelės jose beprotybės ugnelės? Ne, kūrybinius skrydžius nuo žemės valdo racionalus, pragmatiškas protas. V. Karčiausko, regis, nebaugina
vizionieriaus, svajotojo epitetai. Kūriniais ir sumanymais „išmėginęs“ Klaipėdą, šiuo metu
jis žengia į sostinę. Statosi dirbtuvę ir prie savo idėjų pamažu pratina „naujos teritorijos“
miesto vyresnybę. Gal aplankys sėkmė ir vieną kitą impozantišką projektą pavyks įgyvendinti?.. Tačiau apie viską iš pradžių, nuosekliai – kaip būdinga Vytautui.
Ketverius metus V. Karčiauskas mokėsi Telšių taikomosios dailės technikume (dabar –
Vilniaus dailės akademijos Telšių dailės fakultetas), įgijo metalo menininko specialybę.
Tačiau jaunojo kūrėjo vertybes ir meninę raišką labiausiai paveikė studijos Estijos valstybiniame dailės institute (dabar – Estijos dailės akademija). Ypač svarbūs autoritetai studentui
iš Lietuvos buvo Metalo katedros profesorė Leili Kuldkepp ir kurso vadovas grafikas Raulis
Köikas. Studijų pradžioje šis davė auklėtiniams anoniminę užduotį piešti kompoziciją ir
tikino iš darbų atspėsiąs, kokios tautybės yra jų autoriai. Nėkart nesuklydo. „Jūs, lietuviai,
atvažiuojate „sulaužyti“, sugadinti. Atmintinai žinau jūsų motyvus, kaip jūs komponuojate, –
protinęs mūsiškius estų profesorius. – Tempiate savąjį etnosą lyg akmenį. Tegul jis būna
jūsų sielos pagrindas, bet ne daugiau. Atstovaujate nuostabiai kultūrai, tačiau negalima šį
turtą kabintis ant kaklo ir plaukti. Primirškite jį, būkite šiuolaikiški, kylantys, veržlūs“.
112
Parodos
Nuo 1976 dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje
1998 personalinė paroda „Kelias“, Klaipėdos parodų
rūmai
2000–2001 personalinės parodos, Prancūzų kultūros
centras, Vilnius
2012 personalinė paroda (kartu su Laura Potet) Pa­
ryžiaus dizaino savaitėje, Prancūzija
2013 paroda „Kuršių nerija – kultūros, istorijos ir
gamtos ženklai“, Briuselis, Belgija
Kūriniai viešosiose erdvėse
1979 erdvinė kompozicija, 16 × 8 × 9 m, Tartu projektavimo institute, Estija (bendraautorė L. Svarčevska)
1981 dekoratyvinis pano „Energija“, h 6,5 m, Klaipėda
metalo kompozicija-pano „Žinia“, 1,7 × 0,7 m,
Maskva, Rusija
1982–1984 interjero ir eksterjero erdvinės metalo
kompozicijos. „Balandžių paštas“, Klaipėda
1996 mobili kompozicija „Skrydis“, h 2,5 m. TEO centrinis pastatas, Vilnius
2002 mobili skulptūra „Tauras“, h 2 m. Atėnai, Graikija
mobili kompozicija „Evoliucija“, h 2,3 m. Viešbutis „Amberton“, Klaipėda
2007 metalo ir vandens kompozicija „Legenda“,
h 4,2 m, Klaipėda (dovana miestui)
2008 kompozicija „Mūsų sąjūdis“, granitas, bronza,
0,55×2×1 m. Skirta Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Klaipėdoje dvidešimtmečiui
2009 skulptūra „Banga“, plienas, granitas, 2,3 × 5 × 1,5 m,
Klaipėdos universiteto miestelis (archit. G.
Reisgys)
2010 mobili kompozicija „Noriu būti...“, h 3,15 m. Pasaulinė paroda „Expo 2010“, Šanchajus, Kinija
p e r s o n a l i j o s
Tokios nuostatos V. Karčiauskas paiso iki dabar. Prisipažįsta labai mėgstąs šiuolaikinį
meną, stengiasi kurti šiuolaikiškai, nėmaž nesibaimindamas dėl nacionalinių šaknų. „Jos
visada išliks manyje“, – tvirtina dailininkas.
Milžinišką kūrybinį postūmį po Talino studijų Vytautas jautęs beveik dešimtmetį. Į
Klaipėdą grįžo kupinas idėjų. Tiesa, brežnevinio sąstingio laikas nebuvo joms palankus.
Sumanymų apimtis ir mastelius teko gerokai sumažinti. Vis dėlto integruotis pavyko.
Tarkime, 1982–1984 metais kurtas senojo „Balandžių pašto“ interjeras ir eksterjero reklama
iki šiol atrodo moderniai.
1991-aisiais V. Karčiauskas įkūrė vieną pirmųjų privačių Lietuvos meno galerijų. Po
kelerių metų ją perkėlė į originaliai atstatytą slėptuvę Turgaus gatvėje, pavadindamas
„Pėda“. Juvelyras ypač didžiuojasi šeimos papuošalais, o smagiausia jam kurti sutuoktinių
žiedus. V. Karčiauskas geba piešinyje atskleisti ir susieti jaunavedžių charakterio savybes.
„Mano žieduose poros atpažįsta save, artimus vaizdus, drauge lankytas vietas“, – teigia
juvelyras. Dirbinio eskizą „piešia“ kartu su užsakovais. Klausinėja ir užrašo jų mintis. „Užsakomus kūrinius turi padaryti geresnius, nei tikisi klientas“, – dar mena estų profesoriaus
pamokymus V. Karčiauskas. Neseniai jį aplankė Lietuvos muzikos pasaulio garsenybė.
Misteris Iksas prašęs juvelyro jo mylimajai nukalti sužadėtuvių žiedą. Klausantis užsakovo pasakojimo, V. Karčiauskui sugulė trieilis, kuris kompozitoriui suskambo lyg dainos
žodžiai. „Sakiau jam: „Skambės ne tik muzika. Ir meile degsi!“ – klientą patikinęs autorius.
Dailininkas sako iki 2009-ųjų dirbdinęs dailius, modernius kūrinius. Viskas pasikeitė, kai
susimokiusios šeimos moterys nupirko jam kelionę į Paryžių. Čia lankėsi šiuolaikinio meno
mugėje FIAC (Foire internationale d’art contemporain), kaip tikras vidurio europietis pasigrožėjo bronzos skulptūromis, nusistebėjo palyginti maža jų kaina. Tada dairėsi šiuolaikinio meno.
Ir nustebo dar labiau. Darbai iš visokių plastikinių dėžių ir klijuotų popierių buvo įkainoti
dešimtimis kartų brangiau. Patiko. „Tada mane persmelkė mintis, kad pinigai mokami ir menas vertinamas už idėją, o ne medžiagas ar išlaidas. Jaučiausi išmaudytas tikrąja šio žodžio
prasme“, – prisimena dailininkas. Kitą dieną padarė tai, ko niekada nedarydavo: „Atsikėliau
penktą ryto ir ėmiau rašyti projektus.“ Regis, į Lietuvą grįžęs ne lėktuvu, o savais sparnais.
Pirmiausia atsirado projektas „Ecolympic“, skirtas buvusių olimpinių žaidynių sostinėms.
Dailininko sumanytos interaktyvios kompozicijos veikia kaip informacijos centrai. Jų ekranuose rodomi žaidynių fragmentai, lankytojai gali įsiamžinti šalia kompozicijos arba tapti
jos dalele. Po to 2010 metais pasaulinėje parodoje „Expo“ Šanchajuje iškilo mobili V. Karčiausko kompozicija „Noriu būti...“. Kūrinys, įkvėptas Leonardo da Vinci „Vitruvijaus žmogaus“,
tapo svarbiausiu Lietuvos paviljono akcentu. Renginio dienomis kompozicijoje „pabuvo“
pusantro milijono lankytojų. Parodos rengėjų prašymu autorius kūrinį padovanojo pasauliniam „Expo“ muziejui Šanchajuje. Dailininkas dalyvavo ir 2012 metų pasaulinėje „Expo“
parodoje Pietų Korėjos Josu mieste. Sukūrė interaktyvią energetinę kompoziciją „Amber O“.
Jos idėją pakuždėjo po „Pėdos“ pamatais rastas autentiškas pagonybės laikų gintaro žiedas.
Abi V. Karčiausko skulptūras sieja interaktyvi žaismė. Žiūrovas viliojamas užeiti į jų vidų,
iškelti rankas, „atgaivinti“ kompoziciją. Ir galbūt įamžinti save nuotraukoje. „Be žmogaus
šie kūriniai – tik pusė sumanymo, nepilni“, – teigia dailininkas.
Atradimas Paryžiuje pakreipė V. Karčiausko kūrybos raidą. Jis pratrūko fantastiniais sumanymais. Šanchajaus „Expo“ Lietuvos paviljone greta „Noriu būti...“ atsirado virš Sudžou
upės iškilusio 110 metrų aukščio interaktyvios skulptūros-statinio „EcoVitruvian“ projektas.
Simboliniame penkių aukštų statinyje veikia reprezentaciniai atstovybių biurai, yra teatro,
operos ir koncertų scena. Pastatui elektra gaminama iš saulės ir vėjo energijos. Per šventes
ar koncertus pastatas atgyja šviesų, muzikos, dūmų, ugnies, garų ir vandens efektais. Lietuvoje toks pastatas vargiai galėtų iškilti, tačiau menininkas vertina pačią idėją ir svajoja apie
turtingesnius kraštus. „Menas yra didelė jėga. Galbūt nesame turtingi, tačiau idėjų nestokojame – galime jų padovanoti kitiems. Svarbu, kad garsėtų Lietuvos vardas“, – teigia V. Karčiauskas. Nesunku pastebėti, jog pastato projektas įkvėptas kompozicijos „Noriu būti...“.
Laikydamasis nuostatos „idėja vertingesnė už kūrinį“, V. Karčiauskas nesustojo. Po
„Pėda“ rastas pagoniškas žiedas, iš pradžių virtęs „Amber O“, vėliau išaugęs iki šešių metrų
(kompozicija „Nidos žiedas“), galiausiai įgijo logišką tęsinį ir... neįtikimą matmenį – tapo
kilometro ir dviejų šimtų metrų aukščio architektūrine kompozicija. Tiesa, kol kas tik
2012 interaktyvi energetinė kompozicija ,,Amber O“.
Pasaulinė paroda „Expo 2012“, Josu, Pietų Korėja (archit. M. Valevičius)
2013 kompozicija „Simfonija“, skirta Neringos merui
Stasiui Mikeliui atminti (1 × 1,1 m), bronza, stiklas, šviesos sistema (bendraautorė L. Potet)
Konkursai
1980 tarptautinis konkursas Maskvos olimpinių žaidynių suvenyrui sukurti, Maskva, Rusija
2009 tarptautinis konkursas pasaulinės regatos „The
Tall Ship’s Races Baltic 2009“ prizui sukurti
(bendraautorė L. Potet)
2011 Lietuvos aplinkos ministerijos konkursas Lietuvos paviljono įrengimo koncepcijai pasaulinėje parodoje „Expo 2012“ sukurti. 5-oji vieta už
kūrinį ,,Lietuva – Gyvasis medis“ (archit. N. Jadela)
2014 Lietuvos aplinkos ministerijos tarptautinis konkursas Lietuvos paviljono ir ekspozicijos koncepcijai sukurti pasaulinėje parodoje „Expo
2015“ Milane (11-oji vieta už projektą ,,Chromosoma LT“ (bendraautorė L. Potet, archit. S. Kasteckas)
113
p e r s o n a l i j o s
dailininko vaizduotėje ir brėžiniuose. „Mąstau apie aukščiausią planetos statinį kaip monumentą žmonijai, – teigia projekto autorius. – Pastatėme daugybę paminklų žymiems
asmenims, svarbiems įvykiams, istorinėms datoms. O sau – nė vieno“.
Projektą V. Karčiauskas pavadino „Žemė – visatos perlas“. Autorius sako kompozicijoje
mėginąs atkurti Saulės sistemos modelį. Didžiuliame žiede lyg perlai įsegami keli „dangaus
kūnai“ – Žemė, Mėnulis ir Marsas. Rutulio formos kybantys pastatai gali suktis apie savo
ašį. Įdomu, jog, V. Karčiausko sumanymu, žiedas taptų milžinišku ekranu. Jo „drobe“ virstų
pustomas smėlis, vanduo. Ant jų būtų galima projektuoti vaizdus. Pastato viduje lankytojai judėtų liftais. Maža to, aerodinaminių jėgų veikiamose kapsulėse žmonės „plaukiotų“
ekrano plokštuma. Kuriant šį projektą, V. Karčiauskui talkino jaunas vilnietis architektas
Sigitas Kasteckas. „Nebijokime pasauliui pasakyti, jog turime tokį sumanymą. Jeigu jo neįgyvendinsime, gal pavyks kitiems. Tačiau skelbkim, jog esame ne tik artojai, bet ir puikūs,
išradingi skulptoriai. Juk tokį projektą galime kam nors padovanoti“, – svarsto autorius.
Lietuvoje, ko gero, tokie užmojai būtų pavadinti utopija, nesąmone. O štai Paryžiuje,
kur V. Karčiauskas parodė „meninių tyrinėjimų“ rezultatą, vienas fizikas pasivedėjo dailininką į šalį ir pašnibždomis kvotė: „Kur skaitėte apie tai? Jau šešiolika metų dirbame prie
panašaus projekto. Darome tyrimus, bandymus. Trūksta penkerių, šešerių metų ir visa
tai taps tikrove. Jūs mane stulbinate.“
Kaip ir dera juvelyrui, dailininkas tvirtina, esą Vilnius jam – lyg gražus perliukas. Istorinis,
legendinis. Istorijos ženklų mieste užtektinai, o štai legendų neaptiksi nė žymės. „Dairomės
po senąsias Vilniaus gatves bei kiemus ir net neįtariame stovį kokioje legenda apipintoje
vietoje. Knygose apie Vilnių ir internete jų tiesiog knibžda, o išeik į miestą – nė vienos.
Nesugebame panaudoti to, ką mums padovanojo praeitis“, – apmaudauja V. Karčiauskas.
Todėl jis sumanė kultūros paveldo projektą – mieste ir virtualiojoje erdvėje pažymėti
įdomiausias Vilniaus legendas. Maža to, nutiesti „Gyvųjų legendų“ kelią per visą Europą –
nuo Vilniaus iki Paryžiaus. Prancūzijos sostinėje vienas projekto entuziastas jau yra. Tai –
iš Bretanės kilęs istorikas, legendų tyrinėtojas, dvarų paveldo puoselėtojas Laurent’as
Duvalis. Bretoną sužavėjo „sarmato“ V. Karčiausko idėja, priminusi jam legendinį karalių
Artūrą – Karalių Drakoną. Pasak bretonų legendos, karalius Artūras į jų kraštą atkeliavęs
iš Sarmatijos. „Dabar tu po tiek šimtmečių pasirodai iš Sarmatijos su ta legendų idėja. Esu
sužavėtas jos unikalumo ir paprastumo“, – sakęs dailininkui istorikas. L. Duvalis vasarą
Bretanėje ketina įamžinti vieną vietos legendą ir ragina Vytautą pasiskubinti su projektu,
savo ruožtu imtis rimtų žingsnių Lietuvoje.
Pasak V. Karčiausko, tose Vilniaus vietose, apie kurias byloja legendos, reikėtų pakabinti plaketes su glaustu pasakojimu ir kodu išmaniajam telefonui. Juo būtų galima gauti
žemėlapį ir informaciją apie kitose šalyse atgaivintas legendų vietas. Reikėtų sukurti
internetinį puslapį ir telefono taikomąją programėlę turistams, panūdusiems keliauti
per Europą legendų keliu. „Taip atsirastų visiškai naujas turistų maršrutas, nauja keliavimo mada. Garsintume europinės kultūros, kalbos ir istorijos paveldą, pasitarnautume
turizmo plėtrai. Galėtume būti pradininkai“, – sako V. Karčiauskas. Projektui įsibėgėjant,
šalia plakečių atsirastų legendas vaizduojančios skulptūrinės kompozicijos, instaliacijos.
Pirmasis žingsnis jau žengtas. Menininkas su žmona Eugenija įsigijo neišvaizdų „pavargusį“ statinį Subačiaus gatvės nuostabiame vidiniame kiemelyje ir jį originaliai renovavo
bei integravo į senamiesčio aplinką. Dailininką masino perskaityta Subačiaus kalno legenda apie slibiną Siaubūną, skaisčiąją mergelę Uogelę ir ją išvadavusį drąsų jaunikaitį.
Panūdo ją atgaivinti meninėmis priemonėmis. Pamažu atsiranda „Žaliasis“ – šešių metrų
ilgio slibinas, spjaudantis lietaus vandenį, ugnį, dūmus. O per šventes – ir vyną.
Projekto „Gyvosios Vilniaus legendos“ centrinė kompozicija būtų „Legendų vartai“, kurie
galėtų iškilti kuriame nors miesto parke ar skvere. „Iš visos Europos lyg paukščiai suskrenda
legendos ir tupia vartuose“, – svajingai pasakoja projekto sumanytojas. Vartuose veiktų
nemokamas telefoninis ryšys su kitose šalyse prie tokių vartų stovinčiu žmogumi. Galima
būtų net matyti pašnekovą. O svarbiausia susipažinti su iš kompozicijos sklindančiomis
senosiomis Lietuvos legendomis (keliomis kalbomis). „Taip sukurčiau traukos centrą, priviliočiau žmones lankytis naujoje interaktyvioje zonoje“, – sako V. Karčiauskas. Skulptūrai
būtų naudojama saulės ir vėjo energija, šviestų lazeriai.
114
Vytautas Karčiauskas. Ecolympic. 2010, rūdintas
plienas, titanas, emalis, telekomunikacijų sistemos,
integruoti ekranai, išmanieji šviesos efektai, saulės
energija, h 12 m. Lozana, Šveicarija
p e r s o n a l i j o s
115
p e r s o n a l i j o s
Vytautas Karčiauskas. Interaktyvi kompozicija Žemė – visatos perlas. 2013, nerūdijantysis plienas, grūdintas betonas,
stiklas, tekstilė, saulės ir vėjo energija, smėlis, vanduo, ugnis, magnetinės šviesos ir lazerių efektų sintezė, h 1200 m.
Archit. Sigitas Kasteckas, Abu Dabis, Jungtiniai Arabų Emyratai
116
p e r s o n a l i j o s
Vytautas Karčiauskas. Interaktyvi kompozicija Žemė – visatos perlas. 2013, nerūdijantysis plienas, grūdintas betonas,
stiklas, tekstilė, saulės ir vėjo energija, smėlis, vanduo, ugnis, magnetinės šviesos ir lazerių efektų sintezė, h 1200 m.
Archit. Sigitas Kasteckas, Abu Dabis, Jungtiniai Arabų Emyratai
Vytautas Karčiauskas: “The idea is more valuable than the artwork”
by Mindaugas Klusas
Vytautas Karčiauskas attended Higher School of Applied Arts in Telšiai (currently Telšiai Faculty of Arts of Vilnius Academy of Art),
acquired the speciality of a metal artist. However, studies at Estonian State Institute of Art (currently Estonian Academy of Arts) had
the greatest impact on the values and artistic expression of the young creator. Having completed his studies in Tallinn, Karčiauskas
felt a huge creative incitement for nearly a decade. He returned to Klaipėda full of ideas, in 1991 Karčiauskas founded one of the first
Lithuanian private art galleries Pėda.
Until 2009, Vytautas Karčiauskas created fine modern jewellery items. A trip to Paris changed everything. There the creator understood that art was valued for the idea rather than for materials or costs. This understanding turned the development of Vytautas
Karčiauskas’ creative work in another direction. His head was full of fantastic and magnificent conceptions. The project Ecolympic
devoted to the capitals of the former Olympic Games was born. Interactive compositions designed by the artist function as information centres. Fragments of the games are shown on their screens, and the visitors can perpetuate themselves next to the
composition or become its part. The mobile composition Noriu būti... [I want to be…] was erected in the world exhibition Expo in
Shanghai in 2010. The work inspired by the Vitruvian Man by Leonardo da Vinci became the highlight of the Lithuanian pavilion.
The artist took part in the world exhibition Expo in South Korea, the city of Yeosu, in 2012. He created an interactive energy composition Amber O. The authentic amber ring of the pagan times found under the fundamentals of Pėda prompted its idea. Later Amber O
grew into the six-meter-high composition Nidos žiedas [The Ring of Nida], and eventually it acquired a logical “continuation” and an
incredible dimension – it became a one-kilometre- two-hundred-meter high architectural composition Žemė – visatos perlas [The
Earth is the Pearl of the Universe] where the author tried to recreate the model of the solar system.
As befits a jeweller, the painter claims that Vilnius for him is like a beautiful pearl. Historical and legendary. That is why he designed
a project of cultural heritage – to mark the most interesting legends of Vilnius in the city and in virtual space. And what is more, to
build the way of Live Legends through the whole of Europe – from Vilnius to Paris. According to Vytautas Karčiauskas, plaquettes
bearing a concise story and the code of a smart telephone should be hung in those places of Vilnius, which are described in
the legends. The smart telephone would provide one with a map and information about the revivified places mentioned in the
legends in other countries. The talent of Vytautas Karčiauskas, the creator of small plastics, goes hand in hand with the sculptor’s
reason. And lofty aspirations of the recent years reach architectural heights.
117
p e r s o n a l i j o s
Eglė Dean
Antanas Olbutas: unikalus plastikos
estetas
Antanas Olbutas – įvairiapusis kūrėjas: dailėtyrininkas, medalininkas, skulptorius, grafikas,
tapytojas, poetas, įvairių parodų simpoziumų bei konkursų organizatorius. Jo kūrybos
neįmanoma su niekuo sumaišyti. Menininkas turi savitą braižą – lengvai atpažįstamos
stilizuotos, išilgintų proporcijų figūros, komponuojamos dažniausiai tuščioje erdvėje,
atmetus visas nereikalingas detales. Olbuto kūriniai žiūrovą tarsi perkelia į abstrahuotą
pasaulį, tolimą nuo realistinio meno suvokimo.
Perfrazuotą tikrovę pateikianti ženklų sistema yra kur kas paveikesnė nei detalizuotą
realybę kopijuojanti kūryba. Toks kūrimo metodas paprastai grindžiamas intuicija, kuri,
kaip teigė meno teoretikas Rudolfas Arnheimas, yra lyg dovana iš niekur ir kartais gali
būti priskiriama antžmogiškam įkvėpimui. Intuityvios įžvalgos, palyginti su intelektu,
kuris ieško linijinių, matematinių formulių, nepasiduoda analizei ir jos nereikalauja. O kad
suvoktum potekstes ar teiginius, reikia tam tikrų pastangų; objektas, atrastas po kovos,
visuomet malonesnis nei tas, kuris yra akivaizdus. Olbuto kūriniai taip pat, pritaikant
intuityvų pažinimą, leidžia suvokti objekto visumą, suteikia jiems papildomą realybės dimensiją. Dailininkas tikrovę transformuoja ieškodamas esminės objekto charakteristikos.
Formos stilizavimas Olbuto kūriniuose nėra savitikslis. Stilizuotomis formomis jis pavaizduoja esminius objekto bruožus, sukurdamas visumą, įkūnijančią formos ir turinio
daugiasluoksniškumą, prieštaravimus ir kaitą. Vokiečių sociologas ir filosofas Theodoras
Adorno rašė, kad tik atsiskyręs nuo empiriškos realybės meno kūrinys gali tapti aukštesnio lygio buvimu. Ar tai reiškia, kad menas turi būti paprastas? Išties, Antano Olbuto
kūryba yra būdinga postmodernizmo epochai, kai menas grįžta prie pirmapradžių šaknų.
Medaliai ir skulptūros
Pirmiausia Antanas žinomas kaip medalininkas, sukūręs daugybę šio žanro darbų. Dauguma jo medalių dienos šviesą išvydo įvairios tematikos simpoziumų metu, tačiau Olbutas
kaskart geba išlikti originalus. Kai 1984 metais savo medalius jis pristatė I respublikinėje
medalių parodoje, dėl neįprastai žemo jų reljefo į autorių buvo žiūrima gana kreivai.
Tačiau tuomet dailininkas pelnė laureato vardą ir tokio tipo medaliai tapo populiarūs.
Antano Olbuto medaliai yra tarsi ekslibrisai metale. Jie skirti rašytojams, poetams,
kultūros veikėjams – ne tik lietuvių, bet ir švedų, suomių. Kai kurie sudaro savotiškus
ciklus: pavyzdžiui, japoniškasis, švediškasis, suomiškasis, rašytojų, tremties, Čiurlionio ir kt.
O serija medalių, skirtų Kristijonui Donelaičiui, nuolat papildoma naujais darbais. Išsiskiria
neįprastos aštuoniakampės formos medaliai, sukurti poemos „Metai“ tema. Sudėtingos
jų kompozicijos skatina žiūrovus ieškoti atitikmenų Donelaičio tekste (juose vaizduojami
ne tik žmonės, žvėrys, bet ir įvairūs metų laikų darbai). Šie jautriai modeliuoti medaliai lyg
ir nėra būdingi Olbuto kūrybai – jie gana realistiniai, kiek realistiniai apskritai gali būti jo
kūriniai, tačiau aptakios reljefo formos, glotnus paviršius – neatsiejamos nuo autoriaus
kūrybos braižo. Nauja juose – ekspresija, reiškiama figūrų išdėstymu ir jų judesiais.
Kitas išskirtinis medalių ciklas sukurtas moters tema. Juose dominuoja moters grožio apoteozė ir motinystės išaukštinimas. Šie medaliai pasižymi nugludintais paviršiais,
aiškiomis formomis. Nors Motinos Žemės įvaizdis abstrahuotas, kaip ir kituose Olbuto
kūriniuose, neprarandamas monumentalumas. Ir tik keli šios temos medaliai spinduliuoja ekspresiją. Vienas tokių – „Moteris su paukščiu“. Nors moters figūra išlieka statiška,
ekspresijos suteikia drabužio klostės, paukščio siluetas, faktūra.
118
ANTANAS OLBUTAS
Gimė 1943 m. spalio 18 d. Vilkijoje
1969 baigė Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą
1974 baigė Valstybinio dailės instituto (dabar – Vilniaus
dailės akademija) meno istorijos ir teorijos spe­
cialybę
Nuo 1984 dalyvauja parodose
Nuo 1986 Lietuvos dailininkų sąjungos narys
Nuo 1990 LDS medalininkų sekcijos pirmininkas
Nuo 1990 Tarptautinės medalininkų federacijos (FIDEM)
narys ir jos atstovas Lietuvoje
1991–2002 LDS Medalių galerijos direktorius
1982–2014 daugelio dailės komisijų narys, ekspertas, pa­
rodų kuratorius ir simpoziumų vadovas
Personalinės parodos
1991 Kauno paveikslų galerija
1993 LDS Medalių galerija, Vilnius
1998 LDS Medalių galerija, Vilnius
2003 LDS Medalių galerija, Vilnius
2004 Šv. Jono gatvės galerija, Vilnius
2005 Šv. Jono gatvės galerija, Vilnius
2006 Šv. Jono gatvės galerija, Vilnius
2008 Šv. Jono gatvės galerija, Vilnius
2013 jubiliejinė kūrybos paroda, Šv. Jono gatvės galerija, Vilnius
Bendros parodos
1982 „Lietuvos medaliai“, Lenkija
1984 I respublikinė medalių trienalė, Vilnius
1986 „Medalio menas“, Suomija; Švedija
I Baltijos medalių trienalė, Vilnius
Respublikinė vaizduojamosios dailės paroda, Vilnius
ekslibrisų paroda „G.Petkevičaitei-Bitei 125“, Vilnius
1987 II respublikinė medalių trienalė, Mokslo muziejus,
Vilnius
„Mūsų jūra“, Klaipėda
„Lietuvos medaliai“, Maskva, Rusija
medalių paroda „Lietuvos rašytojai“, Vilnius
Respublikinė vaizduojamosios dailės paroda, Vilnius
„Visata ir žmogus“, Vilnius
1989 II Baltijos medalių trienalė, Vilnius
I tarptautinė ekslibrisų trienalė, Vilnius
„Lietuvos ekslibriso kūrėjai“, Italija
1990 FIDEM medalių paroda, Helsinkis, Suomija
I pasaulio žemaičių dailės paroda, Klaipėda; Vilnius
1991 III respublikinė medalių trienalė, Medalių galerija,
Vilnius
tarptautinė ekslibrisų paroda „Eros“, Belgija
1992 FIDEM medalių paroda, Londonas, Didžioji Britanija
p e r s o n a l i j o s
Įdomūs medalių ciklai, skirti kultūros veikėjams (pvz., medalis suomių skulptoriui
Kimmo Pyykkö). Šie medaliai yra daugiaplaniai, suvokiami keliais lygmenimis, jie padeda suprasti atitinkamas situacijas bei procesus. Tiesa, yra ir medalio menui nebūdingų
kompozicijų, pavyzdžiui, skirta Immanueliui Kantui. Šie darbai pasižymi itin subtiliomis
detalėmis, smulkiu reljefu.
Olbuto skulptūros stilistiškai artimos medaliams – figūros, tarsi išplėštos iš reljefo,
taip pat nedetalizuotos, akcentuojamas stilizuotos formos grožis, silueto aptakumas.
Tačiau skulptūrose daugiau faktūrų žaismės, o tai kelia asociacijų su primityviųjų kultūrų
menu, ypač Afrikos ar Okeanijos. Dažniausiai dailininkas vaizduoja moterį arba motiną
su kūdikiu. Ši tema – viena svarbiausių menininko kūryboje.
Ekslibrisai ir tapyba
Antano Olbuto ekslibrisai labai panašūs į medalius. Tas pats formų lakoniškumas, stilizavimas, siluetai tuščioje erdvėje, taupiai išreikšta mintis. Ekslibrisuose vyrauja juodos ir
baltos spalvų kontrastai. Stebėtina, kaip keliomis linijomis dailininkas sukuria žmogaus
portretą. Nesvarbu, ar ekslibrisai skirti Lietuvos, ar užsienio inteligentijai, jie visada individualūs, juose taikliai pagauti giluminiai personažo charakterio bruožai. Iš dalies Olbuto
ekslibrisai yra savotiškas šio žanro etalonas – taupiomis priemonėmis atskleisti charakterį
ir tapti savarankišku meno objektu. Kita vertus, jie itin poetiški. Pavyzdžiui, Rūtai Marcinkevičiūtei skirtas ekslibrisas, kuriame pavaizduotas padebesiuose skraidantis žmogus, yra
lyg ir paties Olbuto dvasios būsena...
Ne mažiau svarbi menininko kūrybos dalis – tapyba. Sausu teptuku nutapyti paveikslai – taip pat abstrahuotų formų, tačiau čia žiūrovui palikta daugiau erdvės interpretacijai.
Jie sukurti tarsi vienu prisėdimu, spontaniškai, paveikti momento nuotaikos. Dailininkas
tapo be eskizų, kartais – iš natūros, kartais – iš atminties. Dukslios spalvos ir energingi
teptuko potėpiai primena japonų kaligrafiją, tačiau su aiškiu Europos mokyklos prieskoniu. Tapyboje formos požiūriu Olbutas nėra toks taupus kaip medaliuose ar ekslibrisuose,
nors minties apibendrinimai ir čia daugiaprasmiai, teikiantys žiūrovui įvairių interpretacijų galimybę. Pasak filosofo Meisterio Eckharto, medituojant pasaulis transformuojamas,
jis tampa simboliniu patyrimu, atsietu nuo įprastų nuorodų, tuomet patyrimas tampa
išaukštintu estetiniu potyriu. Tokią patirtį atskleidžia ir Olbuto tapyba.
Dar viena menininko kūrybos sritis – piešiniai. Nors šie darbai gali būti skulptūrų ar
medalių eskizai, jie turi ir savarankiško kūrinio statusą: kartais kaligrafiški, kartais kelia
asociacijų su primityviųjų kultūrų menu. Daugelio piešinių tema – moterys, paukščiai,
grupinės kompozicijos, abstrakcijos. Jie taip pat stilizuoti ir lakoniški, atlikti spontaniškai,
tarsi vienu atokvėpiu, veikiant nuotaikai, akimirkos emocijai.
Antanas Olbutas – savito braižo, savitos pasaulėžiūros menininkas, kuriantis savo
pasaulio modelį. Jo kūrybos procesą galima apibūdinti kaip nesibaigiantį pasaulio tyrinėjimą, kuriame svarbią vietą užima poezija. Prigimtinis poetiškumas juntamas visose
menininko kūrybos srityse, kaip ir darni visuma, lengva linija, ritmas, formos įtampa bei
elegancija.
1992
1993
1994
1995
1996
1997
1998
I tarptautinė medalių paroda, Klaipėda
„Lietuvos ekslibrisai“, Paryžius, Prancūzija
tarptautinė ekslibrisų paroda, Belgija
II pasaulio žemaičių dailės paroda, Plungė
IV respublikinė medalių trienalė, Medalių galerija,
Vilnius
XXIV FIDEM medalių paroda, Vengrija
tarptautinė ekslibrisų paroda „Lago Maggiore“,
Italija
III Baltijos medalių trienalė, Medalių galerija, Vilnius
ekslibrisų paroda „Enzo Pellai“, Medalių galerija,
Vilnius
„Lietuvos ekslibrisai“, Italija
tarptautinė ekslibrisų bienalė, Belgija
tarptautinė ekslibrisų paroda, Praha, Čekija
XXV FIDEM medalių paroda, Šveicarija
ekslibrisų paroda „Catechizmus – 450“, Medalių
galerija, Vilnius
V respublikinė medalių trienalė, Medalių galerija,
Vilnius
X tarptautinė ekslibrisų bienalė, Medalių galerija,
Vilnius
IV Baltijos medalių trienalė, Medalių galerija, Vilnius
Mažosios plastikos paroda, Vengrija
FIDEM medalių paroda, Nyderlandai
XV Lietuvos ekslibrisų paroda, Medalių galerija,
Vilnius
Tarptautinė Vilniaus ekslibrisų bienalė, Medalių
galerija, Vilnius
„Lietuvos nepriklausomybės 80-metis“, Kaunas
Šv. Jono gatvės menininkų kūrybos paroda, Medalių galerija, Vilnius
tarptautinė medalių ir skulptūros paroda, Vengrija
Antanas Olbutas. Medalis poetui Kiprijonui Nezabitauskiui-Zabičiui. 1988, varis, galvanoplastika, Ø 9 cm
Antanas Olbutas. Medalis tapytojui Henrikui Natalevičiui. 1988, varis, galvanoplastika, Ø 8 cm
119
p e r s o n a l i j o s
Antanas Olbutas. Ekslibrisas, skirtas Enzo Pellai.
1993, mišri technika, 10,3 × 7,7 cm
Antanas Olbutas. Ekslibrisas, skirtas Raffaele Porrecai. 1997, mišri technika, 12,5 × 8 cm
Antanas Olbutas. Ekslibrisas, skirtas Mykolui Karčiauskui. 2008, mišri technika, 9,5 × 8,2 cm
Antanas Olbutas. Ekslibrisas, skirtas Valerijonui
Juciui. 2000, mišri technika, 10 × 10 cm
Antanas Olbutas. Ekslibrisas, skirtas Janiui Strupuliui. 2010, mišri technika, 10 × 7,8 cm
Antanas Olbutas. Ekslibrisas, skirtas Kostui Katkui.
1998, mišri technika, 12,5 × 8 cm
120
1999 III pasaulio žemaičių dailės paroda, Plungė
„Skulptoriai Vilniaus miestui“, Medalių galerija,
Vilnius
„Vilniaus žemaičių dailininkai“, Vilnius
paroda iš ciklo „Nežinoma XX amžiaus paskutinio
dešimtmečio Lietuvos dailė“, Medalių galerija, Vilnius
2000 VI respublikinė medalių trienalė, Medalių galerija,
Vilnius
paroda iš ciklo „Nežinoma XX amžiaus paskutinio
dešimtmečio Lietuvos dailė“, Medalių galerija, Vilnius
„Mažųjų formų skulptūra“, Medalių galerija, Vilnius
„Skulptoriai Vilniaus miestui“, Medalių galerija, Vilnius
2001 VI Baltijos medali trienalė, Medalių galerija, Vilnius
jubiliejinė paroda „Medalių galerijai – 10“, Medalių
galerija, Vilnius
„Bronzos amžiaus lobis“, Medalių galerija, Vilnius
2002 FIDEM medalių paroda, Paryžius, Prancūzija
„Lietuvos medaliai“, Ryga, Latvija
paroda iš ciklo „Nežinoma XX amžiaus paskutinio
dešimtmečio Lietuvos dailė“, Medalių galerija, Vilnius
2003 IV pasaulio žemaičių dailės paroda, Plungė
XIII tarptautinė Vilniaus ekslibrisų bienalė, Vilnius
VII respublikinė medalių trienalė, Medalių galerija,
Vilnius
2004 VI Baltijos medalių trienalė, Šv. Jono gatvės galerija, Vilnius
ekslibrisų paroda „Lietuvos medicina“, Vilnius
XVIII Lietuvos ekslibrisų paroda, Šv. Jono gatvės
galerija, Vilnius
2005 1-oji Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalė, Vilnius
Lietuvos FIDEM narių medalių paroda, Šv. Jono
gatvės galerija, Vilnius
„Mažoji plastika“, Klaipėda; Vilnius
„Šv. Jono gatvės dailininkai“ ,Šv. Jono gatvės galerija, Vilnius
XIV tarptautinė Vilniaus ekslibrisų bienalė,
Šv. Jono gatvės galerija, Vilnius
2006 „Joninės“, Šv. Jono gatvės galerija, Vilnius
VIII respublikinė medalių trienalė, Šv. Jono gatvės
galerija, Vilnius
„Vilniaus skulptoriai“, Čekija; Lenkija
medalininkų simpoziumo dalyvių kūrinių paroda,
Telšiai
XIX Lietuvos ekslibrisų paroda, Šv. Jono gatvės
galerija, Vilnius
2007 „Vilniaus skulptoriai“, Ryga, Latvija
XV tarptautinė Vilniaus ekslibrisų bienalė, Šv. Jono
gatvės galerija, Vilnius
ekslibrisų paroda, Kaunas
V pasaulio žemaičių dailės paroda, Plungė
VII Baltijos medalių trienalė, Šv. Jono gatvės galerija, Vilnius; Jelgava, Latvija
XXX FIDEM medalių paroda, JAV
XXI ekslibrisų bienalė, Malborkas, Lenkija
2008 ekslibrisų paroda „ŠUNF – 50“, Šiauliai
XX Lietuvos ekslibrisų paroda, Šv. Jono gatvės
galerija, Vilnius
ekslibrisų paroda „La Bicicletta“, Italija
tarptautinė medalio paroda, Tartu, Estija
medalių meno paroda, Palanga; Vilnius
2009 medalininkų simpoziumo dalyvių kūrinių paroda,
Telšiai
XVI tarptautinė Vilniaus ekslibrisų bienalė, Šv.
Jono gatvės galerija, Vilnius
IX respublikinė medalių trienalė, Šv. Jono gatvės
galerija, Vilnius
2010 XXXI FIDEM medalių paroda, Suomija
tarptautinė dailės paroda, Ryga, Latvija
VIII Baltijos medalių trienalė, Šv. Jono gatvės galerija, Vilnius; Jelgava, Latvija
XXI Lietuvos ekslibrisų paroda, Šv. Jono gatvės
galerija, Vilnius
VI pasaulio žemaičių dailės paroda, Plungė
XXVI medalininkų simpoziumo dalyvių kūrinių
paroda, Telšiai; Vilnius
XXXIII tarptautinė ekslibrisų paroda, Turkija
VIII tarptautinė ekslibrisų paroda, Glivicės, Lenkija
2011 medalių paroda „Mažosios Lietuvos raštijos veikėjai“, Šv. Jono gatvės galerija, Vilnius
p e r s o n a l i j o s
Antanas Olbutas. Moteris su paukščiu. 1996,
varis, galvanoplastika, 12 × 7 cm
Antanas Olbutas. Maitinanti kūdikį. 2013,
varis, galvanoplastika, 13 × 9 cm
XXVII medalininkų simpoziumo dalyvių kūrinių
paroda, Telšiai; Vilnius
XVII tarptautinė Vilniaus ekslibrisų bienalė, Šv.
Jono gatvės galerija, Vilnius
2012 X respublikinė medalių trienalė, Šv. Jono gatvės
galerija, Vilnius
XXXII FIDEM medalių paroda, Glazgas, Škotija
XXVIII medalininkų simpoziumo dalyvių kūrinių
paroda, Telšiai; Vilnius
„K. Donelaičio „Metai“ medaliuose“, Šv. Jono gat­
vės galerija, Vilnius
2013 XVIII tarptautinė Vilniaus ekslibrisų bienalė, Šv. Jo­
no gatvės galerija, Vilnius
IX Baltijos medalių trienalė, Vilnius; Jelgava. Lat­
vija
paroda „Šimtmečio portretas“, skirta K. Donelaičio
300 metų jubiliejui, Kaliningradas, Rusija; Vilnius
XIX medalininkų simpoziumo dalyvių kūrinių pa­
roda, Telšiai; Vilnius
2014 XXXIII FIDEM medalių paroda, Bulgarija
XXX medalininkų simpoziumo dalyvių kūrinių
paroda, Telšiai; Vilnius
paroda „Metai atveria vartus, skirta K. Donelaičio
300 metų jubiliejui, VDA parodų erdvė „Titanikas“,
Vilnius
paroda „Šimtmečio portretas“, skirta K. Donelaičio
300 metų jubiliejui, Minskas, Baltarusija
Ekslibrisų paroda, skirta literatūros vertėjams,
Šv. Jo­no galerija, Vilnius
ekslibrisų paroda „Medicina“, Vilnius
tarptautinė medalių paroda „Ophthalmology“,
JAV
Kūrybinės stovyklos, simpoziumai
1985–2014 Lietuvos ir tarptautinės medalio kūrėjų stovyklos, Telšiai
1988 tarptautinės kūrybinės grupės stovykla, Dzintariai,
Latvija
1990 kūrybinės grupės stovykla, Palanga
1992 tarptautinis medalininkų simpoziumas, Klaipėda
1998 mažosios plastikos simpoziumas, Vengrija
medalio kūrėjų simpoziumas, Nyderlandai
2002 medalio kūrėjų simpoziumas, Šventoji
2007 tarptautinis mažosios plastikos simpoziumas, Palanga
2014 tarptautinis bronzos liejimo simpoziumas, Lenkija
Antanas Olbutas. Atsirėmęs. 1999,
varis, galvanoplastika, 15 × 13 cm
Antanas Olbutas. Polėkis. 2013, varis, galvanoplastika, 14 × 12 cm
Antanas Olbutas. Kristijonas Donelaitis 1714–1780. 1989, varis, galvanoplastika, 26 × 36 cm
Apdovanojimai, stipendijos
1984 I respublikinės medalių trienalės laureatas
1987 II respublikinės medalių trienalės laureatas
1989 III premija, medalio Pauliui Galaunei konkursas
1990 premija ekslibrisų konkurse „Priekulei – 450“
prizas ekslibrisų konkurse „Žalgiriui – 580“
medalis, ekslibrisų konkursas „Stasys Ušinskas“
1991 Lietuvos kultūros ministerijos premija III respub­
likinėje medalių trienalėje
prizas ekslibrisų konkurse „Gediminui – 650“
ekslibrisų konkurso „Juozas Zikaras“ laureatas
1992 ekslibrisų konkurso „Skaudvilė“ laureatas
premija ekslibrisų konkurse „Klaipėdai – 740“
1993 II premija, medalių konkursas „Vilniui – 670“
1994 I premija, medalių konkursas „Baltijos asamblėja“
LDS premija IV respublikinėje medalių trienalėje
1995 prizas III Baltijos medalių trienalėje
1997 LDS premija V respublikinėje medalių trienalėje
1998 IV Baltijos medalių trienalės laureatas
1999 III premija, ekslibrisų konkursas „Lietuvos rašytojai“
XI tarptautinės Vilniaus ekslibrisų bienalės diplomas
2004–2006 individuali LR kultūros ministerijos stipendija
2007 XXIII Lietuvos medalio kūrėjų stovyklos „Istorijos
atspindžiai Vakarų Lietuvos teatre“ laureatas
2008 I premija, skulptūrų konkursas „Kraštovaizdis“
2009 medalis, XVI tarptautinė Vilniaus ekslibrisų bienalė
Kūrinių yra įsigiję: Lietuvos nacionalinis muziejus,
Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Zig­
mo Gėlės-Gaidamavičiaus muziejus, Tretjakovo
galerija (Maskva, Rusija), Puškino dailės muziejus
(Maskva, Rusija), Britų muziejus (Londonas, Didžioji Britanija), JAV, Italijos, Suomijos, Vengrijos
muziejai
121
p e r s o n a l i j o s
122
p e r s o n a l i j o s
Antanas Olbutas. Einanti prieš vėją. 2011, kartonas, akvarelė, 30 × 42 cm
Antanas Olbutas: a unique aesthete of plastic art
by Eglė Dean
Antanas Olbutas. Laukianti. 2003,
bronza, granitas, 17 × 11 cm
Antanas Olbutas is a versatile creator: an art expert, a medallist, a sculptor, a graphic artist, a painter, a poet and
an organiser of different symposia of exhibitions and competitions. His artworks as though transfer the spectator to the abstract world, which is far away from the perception of realistic art. The artist transforms the reality
searching for the essential characteristic of the object. The artist has formed his original style – easily recognised
stylised figures of elongated proportions are combined most often in an empty space, having rejected all unnecessary details.
First of all, Olbutas is known as a medallist who has created many works of this genre. His medals are as though
ex libri in metal. Some of his works form peculiar series: for example, the Japanese, Swedish, Finnish, the series of
writers, deportation, Čiurlionis, Donelaitis. The exception at cycle of medals has been created on the theme of a
woman. The apotheosis of beauty and praise of motherhood prevail in them.
The sculptures created by the artist are stylistically close to his medals – the figures are as though “torn out” of
the relief, they are not elaborated, the beauty of the stylised form and the streamline of the silhouette are accentuated. However, there is more playfulness of textures in his sculptures, which forms associations with the art of
primitive cultures, those of Africa and Oceania in particular.
Olbutas’ ex libri is a peculiar sample of this genre. He seeks to reveal the character with the help of laconic forms,
stylisation, contrasts of black-white colours, and a concisely expressed poetical thought.
In his paintings Olbutas’ forms are more versatile than those in his medals or ex libri though generalisations of
the idea are polysemantic and provide the spectator with the possibility of different interpretations. Another
sphere of the artist’s creative work is drawings. Though they can be sketches for sculptures or medals, they also
have the status of independent artworks: they sometimes remind one of Japanese calligraphy, and sometimes
they have associations with the art of primitive cultures.
Antanas Olbutas is an artist of original style who has an original world outlook and creates the model of his own
world. The process of his creative work can be characterised as an endless study of the world in which poetry
occupies an important place.
123
p e r s o n a l i j o s
Aistė Kisarauskaitė
Aido Bareikio Skudurinės Onutės,
Frankenšteinai ir kiti atstumtieji
Užaugau su vienu nedideliu Algimanto Kuro paveikslu, kuriame, kaip ir daugelyje šio
menininko kūrinių, prietemoje plyti neaiškūs šiukšlynai, o pirmame plane stypso laiko
ar žmogaus rankų suniokotas dviračio ratas. O gal vaikiško vežimėlio, kas dabar atsakys. Bet visai nesvarbu, nes nei dabar, nei vaikystėje, žiūrint į šį motyvą, žvilgsnis prie
rato ilgai nesustodavo, traukdamas mane tolyn, gilyn, kažkur ten, kur eidavau paklaidžioti, praleisdama ilgas kažkokio nesamo laiko valandas tose „Stalkerio“ prieblandoje
skendinčiose dykvietėse. Taip, šį filmą pamačiau daug vėliau, pirmiausia buvo A. Kuras,
kurio paveikslai man yra vieni iš nedaugelio, leidžiantys iškeliauti kažkur ten, už paties
paveikslinio pasaulio.
Kartą, nežinia kurio atvykimo į Lietuvą metu, savo kūrinius Aidas Bareikis apibūdino
kaip šiukšlynus, kurie pamažu suyra. Prisipažinsiu, tuomet net nepasidomėjau, neieškojau internete, kaipgi tie A. Bareikio šiukšlynai atrodo. Nebuvau mačiusi jų fotografijų, tad
vaizduotė ilgai turėjo ką veikti. Galėjau taip pat smagiai vaikščioti po irstančių ir bemaž
neatpažįstamų objektų laukus, stebėdama jų savitą gyvenimą. Nors šiukšlių naudojimas,
destrukcijos, irimo tyrinėjimai mene nėra jokia naujiena jau ne vieną dešimtmetį, ši strategija nuolat atgyja naujais pavidalais, o mane asmeniškai tiesiog žavi. Net vėliau, pamačiusi
A. Bareikio kūrinių fotografijas, į jas žvelgdama, galėjau patirti tų yrančių pasaulių poveikį,
nors puikiai suprantu, kad juose daug daugiau sluoksnių, kuriuos irgi visai malonu lukštenti.
„Tas pasakymas, manau, išėjo iš „triukšmistų“ teorijų, atseit, tiriant periferinius nuo autostradinių dėsnius, galima rast keistų parodymų. Pavyzdžiui, atitrauki staiga spintą, kuri
stovėjo sau nejudinama 20 metų, ir staiga ten – visiškai nepriklausomas kosmosas:
kažkokios dulkės, centai, šisbeitas, kažkokie kačių žaislai and what not... Šis užkampis nebuvo kontroliuotas 20 metų, ką jis gali paliudyti? Budistai turėjo tokią praktiką – „100 000
daiktų vartai į dangų...“. Atitrauki spintą, o ten – vartai į dangų... Populiari yra (tiksliau
buvo) entropinė interpretacija, atseit viskas neišvengiamai susiję su destrukcija, vien
malda apie būsimą stebuklą yra iš dalies destruktyvi, vien prisilietimas – jau destruktyvus, todėl visi objektai iš esmės yra jau šiukšlės, va, žiūrėk, mersedesas <...> , tik tikros
šiukšlės yra „gilesniame pažinimo lygyje“. Aišku, čia iš dalies – nieko naujo: Duchamp’o
„dulkių kolekcijos“, Barry Le Va parodos atidarymas (pasikelia garažo vartai, o ten stovi
didžiulis stiklo gabalas, maždaug grindų formato, Barry Le Va jį pastumia į vidų <...>
ir prasideda atidarymas). Smithsonas filmavo sunkvežimio dulkes, kurias jis palieka
važiuodamas per dykumą ir t. t. (čia vos ne žymusis W. Benjamino „Istorijos angelas“,
keliaujantis atbulai į ateitį, todėl matydamas tik praeities dulkes). Aišku, visi šitie reikalai
rišami su konsumerizmu <...>, ok. Buvo čia tokie pamąstymai apie „beverčius objektus“,
atseit tokia kūryba, kai iš esmės nevartoji nei „medžiagų“, nei „darbo“ – kažkas panašaus į
trainspoting, – bet kažkaip gaunasi objektas <...>, bet apie tai – kitą kartą, have to go. Iki.“
(Iš Aido Bareikio 2014 m. rugsėjo 10 d. laiško)
Iš tiesų, rašyti apie kažką nežinant, nepatyrus, nepajutus konteksto, tik rankiojant studentiškų prisiminimų nuotrupas ir jas lyginant su brandžia autoriaus kūryba, suformuota
kitur, patyrusia kitas įtakas, yra tikrai nelengva. Ypač kai tenka pristatyti menininką, ilgus
metus gyvenantį Niujorke. Gali mėginti nujausti iš kūrinių arba siuntinėti klausimus
elektroniniu paštu ir tikėtis tokiu būdu megzti dialogą, suteikiantį daugiau informacijos,
nes net ir neilga viešnagė Jungtinėse Amerikos Valstijose ar pačiame Niujorke tikrai
neatskleis to, kas sudaro nematomą socialinį ir kūrybinį šio miesto lauką. Taigi gavau
uždavinį – atitraukti ilgai nejudintą spintą ir pažiūrėti už jos, kas gi visa tai paliko. O ten,
124
Aidas BAREIKIS
Gimė 1967 m. Vilniuje
1987–1993 studijavo tapybą Vilniaus dailės akademijoje (VDA)
1992 lankė Kęstučio Zapkaus paskaitas VDA
1993 gavęs Fulbrighto stipendiją, išvyko į Niujorką
1993–1997 mokėsi Hunterio koledže Niujorke
1997 Hunterio koledže baigė magistro studijas
Šiuo metu gyvena ir kuria JAV
Personalinės parodos
1999 Leo Koenig Inc. galerija, Niujorkas, JAV
2000 Šiuolaikinio meno centras, Berlynas, Vokietija
2001 „Silence Before the Curve“, Leo Koenig Inc. galerija, Niujorkas, JAV
2002 „Malonu girdėti“, Šiuolaikinio meno centras,
Vilnius
2003 „Le Charme de la Vie“, Leo Koenig Inc. galerija,
Niujorkas, JAV
2004 „IBID Projects“ galerija, Londonas, Didžioji Britanija
„The World Belongs to Nobody But Me, The
Happy Lion“, Miller Durazo Gallery, Los Andželas, JAV
„Rise Up, Solitude“, Leo Koenig Inc. galerija, Niujorkas, JAV
2005 „Straight to the Top, I’ll Take…“, Kunsthalle,
Viena, Austrija
2006 „The Guard of Sorry Spirit“, Grand Arts, Kanzasas,
JAV
2007 „Fancy Meetings“, Locust Projects, Majamis, JAV
2008 „Easy Times“, Diethardt Collection, Gracas, Austrija
„Easy Times“, Leo Koenig Inc. galerija, Niujorkas,
JAV
„Fancy Meetings“, Leo Koenig Inc. galerija, Niujorkas, JAV
2014 piešinių paroda „Kitokie orai / Other weather“
(kartu su Billu Sayloru), galerija „Artifex“, Vilnius
„Aido kondicionierius / Echo Conditioner“, galerija „Vartai“, Vilnius
p e r s o n a l i j o s
aišku, – Narnija. Visa didžiulė, pilna keistų paslaptingų būtybių į kaukoles panašiais veidais, primenančiais Meksikos liaudies meno tradiciją, tokią svetimą mūsų katalikiškai
versijai. Tegaliu tarti, kad visa tai susiformavo jau menininkui išvykus. Žinoma, atmintis
kužda, kad sovietinių laikų „Lėlės“ teatre gyveno ne mažiau baugūs vaikų spektaklių personažai, arba gali prisiminti Valentino Antanavičiaus asambliažus, Mindaugo Skudučio
tapybą. Antra vertus, tas klausimas „iš kur“ nėra pats svarbiausias. Narnija yra Narnija, ten
gali gyventi bet kas, kaip sako pats Aidas:
„Bėgikai“ (tie, kurie negali sustot), „mėgėjai pasišokti ant bedugnės krašto“, „žiūrėtojai
į save“ (kurių akys nukreiptos į vidų) arba jų kombinacijos.“
(Iš Aido Bareikio 2014 m. rugsėjo 13 d. laiško)
Čia pats Aidas išsitaria apie dar vieną itin svarbų savo herojų aspektą – jie visi tėra tam tikros
nuorodos į veiksmą: bėgikai, mėgėjai šokti, žiūrėtojai ir pan. Kaip ir patys kūriniai, būdami
nežinia kokių jėgų suneštų buities daiktų, tiesiog šiukšlių, detalių, audinio skiaučių, vaikų
žaislų ir begalės kitų objektų rinkinys. Kiekviena atskira dalis garsiau ar tyliau murma savo
atsiradimo, suradimo, kelionės iki kūrinio istoriją. Tam tikra prasme ne tik personažai, bet ir
visos kūrinio detalės yra ėjikai iki kūrinio ir jame. Kai kurie objektai atskleidžia ir medžiagų
savybes, kurios įvairiai transformuojasi laikui jas veikiant. Jungimosi, kolaboravimo, dalinimosi procesai – lyg gamtos mokslo pavyzdžiai, kai per mikroskopą matome gyvų audinių
struktūras: įvairių ląstelių funkcijas, judėjimą ar žūtį. O ir audinio kita prasme čia tikrai nemažai – tekstilė, tapusi smulkiomis juostomis, supjaustyta ar suplėšyta, siūlai, juostos, kai
kur dar visai atpažįstami žmogaus drabužiai, viskas supinta su plastiku, klijais, papjė mašė,
įvairiais daiktais. Plastikas kartais atrodo lyg gyvų organizmų išskirti skysčiai, taukai. Iš siūlų ir audinių išlindusi arklio galva, išsišiepusi kaukė kaukoline šypsena, irstantys zombiai,
mumijos, klounai ir kiti iš siaubo filmų atėję personažai. Puikiai derėtų ir Vilniaus gatvėse
pinigų prašanti Rožytė savo aptriušusiais ryškiaspalviais apdarais, benamiai, beprotiškus
šūksnius leidžiantis Kunigaikštis Vilgaudas, taip pat Paryžiaus klašarai, stoties prostitučių
veido išraiškos. Padugnės, patiltės, net jei tai – blizgaus aukso ar prabangios baltos spalvos,
juodųjų vudu ritualų, žemojo pasaulio grimasos... Tačiau tuo viskas nesibaigia – garsiai,
perrėkdami vieni kitus, daiktai šūkčioja apie autoriaus rankas, kūrimo procesą. Tiesa, nors
Aidas rašo apie tai, kad jo kūriniuose tarsi nematomas autoriaus darbas, ilgos prie kūrinio
praleistos valandos, aš tam prieštaraučiau. Kiekvienas daiktelis, atsidūręs šiame pasaulyje,
yra pasirinktas menininko, jo rastas ar įsigytas, išsaugotas ir pritaikytas.
– Kaip susirenki kūriniui reikalingus objektus? – klausiu Aido, ir jis pasakoja apie dėžes,
stovinčias ant jo namų Niujorke stogo, kur guli ir laukia savo eilės įvairūs daiktai – žiemą
ir vasarą, veikiami atmosferos pokyčių, savaip kisdami jau ten, laukimo būsenoje.
– Kai kuriuos turiu jau ne vienerius metus, – sako jis.
Objekto kitimas, virsmai neišvengiamai kuria ir laiko diskursą. Kaip ir objektų laukimas
dar iki kūrinio. Bijau, kad tos paslaptingos dėžės ant stogo man tapo dar vienu vaizduotės
paveikslu – kartais, kai neužmigsiu, galėsiu mintimis nukeliauti ten ir smagiai pasirausti.
Taigi A. Bareikio kūriniai lyg tie gyvi organizmai, atsirandantys iš įvairių tarsi atsitiktinių
jungčių, užaugantys iki gyvų būtybių ir vėl išsidalinantys jau mūsų vaizduotėje, vos atidžiau juos panagrinėji. Skudurinės Onutės ir Frankenšteinai, trumpam atėję į parodinę
erdvę. Pikti, agresyvūs, pasiruošę kovoti su, jų nuomone, sustabarėjusiomis formomis.
Iš pirmo žvilgsnio gali susidaryti įspūdis, kad čia atsiskleidžia pasąmonės srautai, tačiau,
pakalbėjus su autoriumi, vis labiau ryškėja, kad tai – socialinė kritika arba tiesiog maištas
prieš patogiai įsitaisiusias ir nebegyvybingas meno formas. Taigi mažytės atstumtųjų
armijos kovai su švariais, patogiais pasauliukais, užvaldžiusiais meną ir mus.
Bendros parodos
1995 III Soroso šiuolaikinio meno paroda, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
Spring Gallery, Niujorkas, JAV
1996 „SoHo Annual“, Niujorkas, JAV
„Update“, Kopenhaga, Danija
1998 „Po tapybos“, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
1999 „Generation Z“, P.S.1 Contemporary Art Center
(MoMa), Niujorkas, JAV
„The Leo Koenig Project“, John Weber Gallery,
Niujorkas, JAV
„Machine Gun Etiquette“, Spencer Brownstone
Gallery, Niujorkas, JAV
„US Exchange“, Naujosios Škotijos meno ir dizaino mokykla, Halifaksas, Kanada
2000 „Greater New York“, MoMa, Niujorkas, JAV
2001 Galerie Eleni Koroneou, Atėnai, Graikija
„Crossing the Line“, Kvinso muziejus, Niujorkas,
JAV
„Come on Feel the Noise“, Asbaek Gallerie, Kopenhaga, Danija
„Escape Velocity“, Miller Durazo Gallery, Los Andželas, JAV
2002 „Leo Koenig Las Vegas“, kompleksas „Neonopolis“, Las Vegasas, JAV
2003 „Aidas Bareikis, Deimantas Narkevičius“,
šiuolaikinio meno centras „Zacheta“, Varšuva,
Lenkija
2004 „Artspace“, Oklandas, Naujoji Zelandija
2005 „Self-Preservation Society“, Leo Koenig Inc. galerija, Niujorkas, JAV
„When Humor Becomes Painful“, Migros Museum, Ciurichas, Šveicarija
2007 I bienalė „Easy Times“, Atėnai, Graikija
„Pie in the Face“, The Jail Gallery, Los Andželas,
JAV
„The Harder You Look“, Eleni Koroneou Gallery,
Atėnai, Graikija
2008„Apocalypse“, Bonelli Arte Contemporanea, Milanas, Italija
„Faxination“, Galleri Loyal, Stokholmas, Švedija
2010 „In There Out Here“, Leo Koenig Inc. galerija, Niujorkas, JAV
„Lietuvos dailė 2000–2010. Dešimt metų“, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
2011 „Free Soil“ (Aidas Bareikis, Huma Bhabha, Jeffas Davisas, Anya Kielar, Lily Ludlow, Keithas
McCullochas, Robinas Peckas), Canada Gallery,
Niujorkas, JAV
„Dirt Don’t Hurt“, Jolie Laide Gallery, Filadelfija,
JAV
2012 „Aidas Bareikis, Bill Saylor“, Martos Gallery, Niujorkas, JAV
2014 tarptautinė šiuolaikinio meno mugė „ArtVilnius“, „Litexpo“ rūmai, Vilnius
„Tais laikais pagrindinis maištas buvo prieš minimalizmą (originalųjį). Tai, ką mes nujautėm tada ir kas vėliau (ypač per krizę ir po) pasitvirtino – būtent, kad minimalizmas
(šiom dienom algoritminis, ne originalusis) geriausiai įkūnija visa, ką galima būtų pavadint „bond“. Bond tai yra tam tikras istoriškumo indeksas (tai, kas turi išliekamąją vertę).
Aišku, atėjusį iš finansų pasaulio bond būtų galima pailiustruoti taip: įsivaizduok, kad
tam tikro dydžio (ne per didelis, ne per mažas) baltas kubas yra vertės koeficientas
(taip kaip, sakykime, auksas arba elektrorublis, bitcoin) ir visa meno rinka ant jo paremta
125
p e r s o n a l i j o s
(kas, ironiška, yra teisybė). Idėja buvo destabilizuoti bond, kurio įsikūnijimas, kaip mums
atrodė, buvo minimalizmas, nepaisant visų dzenbudistinių įtaigų, totalitaristinių pozų,
pretenzijų į absoliučią tiesą, pagaliau marksistinės tiesiog materijos meilės ir t. t. Taigi,
buvo mestasi į viską, kas buvo nefiksuota, pvz., scatter art (Bary La Va); laikina, pvz.,
teatrališkumą (ankstyvosios feministės Lynda Benglis, Eva Hesse ir t. t.), horror (Grand
Guignol) (horror buvo taip pat laikomas punk tęsiniu, kuris dar išlaiko socialinės kritikos
statusą), siekiama vadinamosios ground zerro democracy (tyčinis „pačių prasčiausių“ prekių vartojimas), dar tai, ką geriausiai apibūdina rusiškas pavadinimas „bezotchodnaja
technologija“, bad art tendencijos, darbo metafizika (viskas, ką darai, yra gerai, jeigu tai
darai toliau, t. y. repeticija sutirština realybę), ir t. t. Čia tiek trumpai.“
(Iš Aido Bareikio 2014 m. rugsėjo 6 d. laiško)
„Bėgikais“ (tais, kurie negali sustot) ar mėgėjais pasišokti ant bedugnės krašto galima
pavadinti ir pačias Aido instaliacijas, gal todėl visai nenustebino ir kai kurių iš tų kūrinių
likimas. Kartą, paklaustas, kur yra vienas ar kitas darbas, jis atsakė nežinąs.
Kaip gali autorius nežinoti, kur yra jo kūriniai, – sakysite.
„Tarkim, yra tokia situacija: galerija padaro gerą parodą. Kolekcionierius sako galeristui:
– Žiūrėk, čia labai gera paroda, aš viską perku.
Galeristas:
– Puiku! Iškart nuima tą ar kitą darbą (kad nereikėtų mokėti už sandėliavimą). Kūriniai
tarsi ir parduoti, galeristas kūrinio neberegistruoja. O tada kolekcionieriaus pažadas
staiga užsitęsia ir vis tęsiasi tol, kol pasidaro nebeaišku, kas ką pirko ir kas ką turi
mokėti, kas kam skolingas ir t. t. Ratelis užsidaro... Pavyzdžių yra daug ir labai įvairių.
Todėl sunku yra kažką pasakyti apie tuos darbus. Gali būti, kad jie kažkur yra, bet
(Iš Aido Bareikio 2014 m. rugsėjo 6 d. laiško)
niekas nieko nežino <...>.“
Taigi „bėgikai“, vaiduokliai, Frankenšteinai yra ne tik išardomi, bet ir traukia savo nežinoma
kryptimi be jokios autoriaus žinios. Ką jie veikia dabar? Kur žiūri į save? Kas žiūri į juos?
O gal guli vėl kokiose nors dėžėse, laukdami pasirodymo?
„Čia mane užgriuvo „dėžės“, sorry“, – rašo Aidas Bareikis rugsėjo 13 d. elektroniniame
laiške, o aš niekaip nesuprantu, kaipgi jos gali užgriūti menininką, kol sužinau, kad dėžės, pilnos keistų objektų desanto, keliauja į Vilnių, kur lapkričio 11 d. „Vartų“ galerijoje
atidaroma šio menininko personalinė paroda „Aido kondicionierius / Echo Conditioner“.
– Būkit geros, – sakau toms dėžėms, – bent jau jūs neišsibėgiokit pakeliui. Nes jose patalpinti iš pirmo žvilgsnio agresyvoko chaoso dariniai, pažiūrėjus atidžiau, pasirodo besą
efemeriški ir trapūs, lengvai pažeidžiami ir nuviliojami... O Aidas Bareikis toliau ir atkakliai
kuria savo baubukų armijas. Kiek nejaukių, kaip ir viskas, kas gyvena už spintos, bet skirtų
kovai su popkultūra, ypač įžymybių kultu, su meno konformizmu, seklumu ir kitomis mūsų
pasaulio „blogybėmis“.
Aidas Bareikis. Instaliacija Straight to the Top, 2002–2004, mišri technika
126
Aidas Bareikis. Instaliacija „Aido kondicionierius / Echo Conditioner“, 2014,
galerija „Vartai“, Vilnius
p e r s o n a l i j o s
127
p e r s o n a l i j o s
128
p e r s o n a l i j o s
Aidas Bareikis. Instaliacija Atkakliai įsiėdęs. 2006, mišri technika, 152,4 × 243,8 cm
Nuotraukos iš „ArtVilnius ’14“
Aidas Bareikis’ Raggedy Anns, Frankensteins and other outcasts
by Aistė Kisarauskaitė
Aidas Bareikis once defined his artworks as scrapheaps, which gradually decompose. Then I did not ask what they looked like, so in
my imagination I could walk across the fields of the decomposing and unrecognisable objects observing their peculiar life. Though
the use of litter, investigations into destruction in art is not anything new, this strategy constantly comes back to life again and is still
effective. Thus, having seen photographs of the artworks by Aidas Bareikis, I can still experience the effect of those decomposing
worlds though I found more layers in the works, and those layers were quite pleasant to be studied.
To my mind, that saying has been derived from the “noise-makers” and one can find strange things there. For example, to suddenly
remove the wardrobe that has not been moved for 20 years, and to find an absolutely independent cosmos there: some dust, centas,
šisbeitas, the cat’s toys and what not... That out-of-the-way place has not been controlled for 20 years, what can it testify to? The Buddhists had the following practice – the gate of 100 000 things to heaven. You remove the wardrobe and there is a gate to heaven
there… The entropic interpretation is popular (to be more exact was popular), that is to say, everything is inevitably related to destruction, a prayer about a future miracle alone is destructive in part, a mere touch is already destructive therefore all the objects in
essence are already litter…. (…). Of course, in part there is nothing new here: Marcel Duchamp’s “collections of dust”, the opening of
an exhibition of Barry Le Va, dust of the truck filmed by Robert Smithson, which he leaves behind when driving across a desert, and
so on (…). These were certain considerations about “worthless objects”, that is to say, such creative work when in essence neither
“materials” nor “work” is used – something similar to train spotting, however, the object somehow turns out... (From Aidas Bareikis’ letter
of 10 September 2014).
To write about something when you do not know the context is not easy, especially having in mind the fact that the artist lives in
New York. Thus, I was given an assignment to remove the wardrobe that has not been moved for a long time and have a look at what
is behind it, without an answer to who has left all that there. And there is Narnia full of creatures with skull faces reminding one of the
traditions of the Mexican folk art. The memory also offers characters of the Soviet times of “Lėlė” Theatre or Valentinas Antanavičius’ assemblages, Mindaugas Skudutis’ paintings, but this is not important; anyone can live in Narnia, as Aidas himself says: “runners” (those
who cannot stop), “those who are fond of dancing on the edge of an abyss”, “spectators who look at themselves” (whose eyes are
directed inwards) and so on and so forth, and their combinations. (From Aidas Bareikis’ letter of 13 September 2014).
We see that they are clear references to the action: runners, lovers of dancing, etc. as the artworks themselves are a collection of
everyday things brought together, litter, pieces of fabric, toys and other objects. Each separate part has a history of its journey to an
artwork. As though samples of natural science under a microscope – structures of living tissues, functions, movements and the death
of cells. Plastic seems to be as though liquids, fat of the living organisms. Decomposing zombies, mummies, clowns, and characters
of horror films. Dregs of society, places under the bridge, even if it is the colour of glittering gold or white colour, voodoo, grimaces of
the bottom world… Things announce another action out loud too – about the hands and the creative process of the author.
Aidas Bareikis’ artworks are as though living organisms that appeared as though from random linkages and have grown to be living
beings and again, divided themselves in the imagination upon starting to study them. Raggedy Anns and Frankensteins. Angry, aggressive, ready to fight against, in their opinion, rigid forms. Having talked to the author, it becomes clearer and clearer that this is
social criticism or simply a revolt against comfortably established and lifeless forms of art. Hence, these are small armies of bogeymen
that are somewhat scary, as everything that lives behind the wardrobe but is intended for a fight against routine and art conformism,
shallowness and other evils of our world.
129
p a s a u l i s
131
Sandra Skurvida
Lietuviški sodiniai Niujorke
134
Aistė Paulina Virbickaitė
Berlyno bienalė keičia veidą?
138
Arvydas Žalpys
Singapūro mugė MIA&D
Mindaugas Navakas. Apsiaustas 3 (fragmentas). 2013, tentas, plastikas, virvė, aliuminis
130
p a s a u l i s
Sandra Skurvida
Lietuviški sodiniai Niujorke
„Ar turi cigaretę?“ – klausimas pažįstama, bet retai girdima kalba paskatina sufokusuoti žvilgsnį į galimą šių žodžių tarėją. Ne
iš karto galiu ją išskirti iš kokio tuzino žmonių galerijos „Art in
General“ lifte – šiuolaikinio meno parodų publika gana panaši
visur, o Niujorko kalbų įvairovė neretai susigrūda į vieną liftą. Ieškau ne panašumo, o skirtumo. Tik pasitelkusi etninio stereo­tipo
filtrą, įžiūriu keletą nepažįstamų „lietuviškų“ veidų. Grupė dvidešimtmečių, sprendžiant iš išvaizdos, priklausančių „Bruklino
hipsterių“ stereotipui, eina parūkyti, tuo atlikdami socialinės „nepriklausomybės“ gestą šiame rūkymui nepalankiame mieste. Iš jų
sužinau apie Vilniaus nepriklausomos meno erdvės „The Gardens“
kuratorių Inesos Pavlovskaitės-Brašiškės ir Gerdos Paliušytės organizuojamą parodų seriją nekomercinėje Niujorko galerijoje „Art
in General“, vykusią 2013 m. rugsėjį–2014 m. spalį.
„Art in General“, įsteigta 1981 metais, priklauso gerbtinai Niujorko meno institucijų kartai (tarp jų – El Museo del Barrio, MoMa PS1,
„Artists Space“), kurios, įkurtos menininkų menininkams, ištvėrė
laiko ir komercijos išbandymus tiek jų eksponuojamo meno, tiek
miesto valdžios ar privačių rėmėjų dovanotų patalpų dėka. Niujorke menas klesti nuolatinių įplaukų iš kitur sąskaita, kadangi menininkai iš viso pasaulio, kad ir kaip lokaliai angažuoti, nevengia
pasirodyti šiame meno centre dėl keleto priežasčių: viena vertus,
šiuolaikinis menas apskritai yra „kilnojamasis“ reiškinys; antra vertus, kuo didesnė meno koncentracija, tuo didesnis tą sukauptą
dėmesį patraukiančių reiškinių pagreitis ir traukos jėga. Centrinės
institucijos aktyviai siekia kitakilmio meno.
„Art in General“ savo ruožtu bendradarbiavo kuruojant Latvijos
paviljoną 55-ojoje Venecijos bienalėje ir drauge užmezgė pasikeitimo parodomis iniciatyvą su Vilniaus galerija „The Gardens“.
Tai neįprastas žingsnis Niujorko tarptautinių parodų geografijoje,
kurios poslinkiai tiesiogiai priklauso nuo politinės ekonomikos interesų – Niujorko meno žemėlapyje pastaruoju metu dominuoja
Artimieji Rytai, Pietų Amerika, Kinija ir Indija; o Lietuvos, Latvijos ir
Estijos paribinė geopolitinė pozicija ir nelengvai identifikuojama
meno kalba netenkina meno importui būtinos reprezentacinės
funkcijos. Reprezentacijos klausimas nėra visiškai nepagrįstas,
kadangi tarptautinės parodos priklauso informacijos mainų sferai, o šie reikalauja tam tikros fiksuotos vertės arba jos vertimo.
Persodinimas į kitą kontekstą arba prigyja, arba ne (beje, Vilniaus
„The Gardens“ („Sodai“) nuo pat pradžių buvo pasirengę tokiam
persodinimui, kaip liudija jų svetimkalbis pavadinimas).
Grįžtu į parodą spintos dydžio galerijos „Art in General“ projektų erdvėje The Musée Minuscule. Viena vertus, šios erdvės mažumas atitinka Gilles’io Deleuze’o „šalutinės istorijos“ idėją su jos
individualiomis reikšmėmis, glūdinčiomis istorijos ir meno pasaulio pakraščiuose, kuriuose galima rasti tai, ko labiausiai trūksta
oficialioje sferoje; kita vertus, tai – duoklė chroniškam vietos trūkumui mieste, kuriame kvadratinis metras reiškia daugiau nei jo
plotas. Antano Gerliko „Piknikas“ sudėtas ant stalo iš dviejų objektų: vieno metalinio skulptūrinio ir kito – kaligrafiško popierinio.
Meistriškai atliktas metalinis „ragelis“ primena tiek instrumentą,
tiek skulptūrą, bet nėra nei viena, nei kita. Tai taip pat nėra Donaldo Juddo sąlyginumas „tarp skulptūros ir daikto“, kuris buvo
apibrėžtas industrinėje modernizmo sferoje. Gerliko postindustrinis, bet vis dėlto simbolinis daiktiškumas pretenduoja į konceptualumą, bet nevengia dekoratyvumo – tipinė šiuolaikinio meno
dilema. Grafinė popierinio objekto inskripcija taip pat neįskaitoma.
Santykiu tarp šių dviejų eksponatų užsimenama apie santykį tarp
objekto ir etiketės, reikšmės ir signifikanto, bet jie vienas kito nepatvirtina – jų prasminė funkcija galiausiai lieka neaiški, drauge
tarsi paneigiant jų parodinę funkciją, nebent tai būtų hermetinė
neraiškos funkcija. Tokio meno „nepermatomumas“ balansuoja
ant nereikšmingumo ribos, kurios vienoje pusėje plyti estetinio
grožio sodai, o kitoje – nežinia. Sunku pasakyti, ar riba tarp vadinamojo grožio ir nieko išryškės šio jauno menininko kūryboje vėliau, bet jos nebuvimas čia ir dabar, regis, atitinka konservatyvaus
institucinio elitizmo tendencijas šiuolaikiniame mene. Gerliko
instaliacija ir paroda „Cimetière d’Ixelles“ pagrindinėje galerijoje
buvo tolygiai užsisklendę koncepto kriptoje, tad, regis, meninė
kriptografija nėra nei atsitiktinis, nei išskirtinai lietuviškas bruožas,
o bendra liberaliojo kapitalizmo tendencija.
Šiai tendencijai priešinga buvo Mindaugo Navako instaliacija
„Apsiaustas 3“, rodyta nuo 2014 m. vasario 24 iki kovo 15 d. Šios
parodos potyris, kaip ir pirmosios atradimas, susijęs su specifinių
reikšmių atpažinimu. Įžengusi į minėtąją miniatiūrinę galeriją,
pajunti keistą, bet pažįstamą kvapą – tai „prarasto laiko“ kvapas,
tiksliau senos sovietinės gumos, iš kurios buvo gaminamos palapinės, pripučiamos valtys, guminiai batai ir panašūs buities
daiktai, primenantys nesibaigiančias šlapias vasaros atostogas,
kvapas. Navako „Apsiaustas“, iš išorės beveik nematomas, apsiaučia galeriją iš vidaus, drauge „aprengdamas“ ir publiką. Navako
darbai (per)ne­ša istorinio modernizmo naštą – jų konkreti medžiaginė forma reiškiasi per pojūčius ir jų keliamas asociacijas –
asmeninę atmintį, galbūt susijusią su istoriškumu ir šiuo atveju
netgi literatūriniu turiniu. Tokie darbai, mano nuomone, turi
specifinį poveikį, bet jų specifiškumas neretai (ir paradoksaliai)
pateikiamas kaip „universalumas“. Ši ekspozicija, kurioje nepasitikima specifiškumo komunikabilumu, vengia tiesmukų istorinių
131
p a s a u l i s
nuorodų – „Apsiaustas“ (tiksliau milinė) tampa tiesiog „paltu“
(į anglų kalbą išverstas kaip coat). Nikolajaus Gogolio apsakymo
pavadinimo standartinis vertimas į anglų kalbą – Overcoat – sukeltų (nepageidaujamų?) literatūrinių asociacijų, bylojančių apie
asmeninės erdvės praradimą valstybinės biurokratijos akivaizdoje. Mano galva, šis istorinis specifiškumas ir jo prasminė kaita
istorijos tėkmėje yra darbų, kurie išlieka aktualūs nepaisant kintančių socialinių ir politinių aplinkybių, teikiama pridėtinė vertė.
Šis vertimo neatitikimas signalizuoja sąmoningą ar nesąmoningą
norą nusimesti konkrečios istorijos naštą, jos vietą užima istorijos vaizdiniai – tai Gogolio personažo, praradusio savo naują
apsiaustą, šmėkla apsakymo pabaigoje, kuri vėl pasirodo „Komunistų partijos manifesto“ įžangoje. Gogolis šią šmėklą pranašingai vadina „lavonu“. „Lavonas“ yra materialus, o „šmėkla“ – bekūnė.
Niujorko šiuolaikinio meno pasaulis daug svetingesnis šaltojo
karo „šmėkloms“ nei jo „numirėliams“ – turiu galvoje įvaizdinę,
katatonišką sovietų retorikos apropriaciją tokiuose posovietinės
Lietuvos menininkų kartos darbuose kaip Deimanto Narkevičiaus
„Vieną kartą XX amžiuje“ (Once in the XXth Century; 2004) ar Dainiaus Liškevičiaus „Muziejus“ (2012) – tai vis šmėklos, išlėkusios iš
Gogolio ir Navako „Apsiausto“. Šios retorinės apropriacijos gerai
pažįstamos Vakaruose ir joms nereikia vertėjų, jos mielai priimamos reprezentacinėse parodose, taip buvo Niujorko Naujojo muziejaus „Ostalgijoje“ ar Lietuvos paviljone Venecijos bienalėje. „The
Gardens“ veikiau siekia kultivuoti nei reprezentuoti.
Gerliko ir Navako parodų sugretinimas gali sukelti įspūdį, kad
šios galerijos parodų serija Niujorke buvo dialektiška, ideologiška
ar kaip kitaip konceptualiai angažuota. Priešingai – Marijos ir Pet­
ro Olšauskų dviguba paroda (šviesos instaliacija rodyta 2013 m.
lapkričio 7–gruodžio 21 d. ir videoprojekcija „Panelė Bird“, kuri eksponuota 2014 m. balandžio 19–gegužės 31 d.), taip pat baigiamoji
Gedimino Akstino akvarelių paroda sumaišė kortas tarpgeneracinio pliuralizmo naudai. Šių menininkų dėmesį traukia kasdieniai atsitikimai, o ne politiniai perversmai ar istorijos. Kuratorės
gretina skirtingas kartas ir jų patirtis, taip pat menines kalbas – jų
manymu, nesant esminių pokyčių, kurie sukeltų tarpgeneracinius
ar ideologinius antagonizmus, dialogas ir bendra(darbia)vimas
tampa meno ir kuravimo prielaida. Tai tipiškas XXI a. kartos malonus požiūris į save ir savo aplinką, nutolusią nuo revoliucijų, karų
ir kitų radikalių perversmų.
Ši penkių Lietuvos menininkų (ir tik vienos menininkės) paro­
dų serija atliepia bendrą specifiškumo tendenciją šiuolaikinio
meno kontekste, kuriam būtinas lokalizuotas suvokimas ar skaitymas. Tai, be abejo, ne visuomet pasiekiama, nepaisant kritinių
pastangų lokalizuoti meno suvokimo niuansus (kuratorės savo
ruožtu to nesiekė, teigdamos, kad jų karta „nėra lokali“). Bet globaliai lokalizuotas šiuolaikinis menas siekia tarpnacionalinės
publikos. Šių partikuliarinių pozicijų gausybė sudaro globalaus
meno pliuralistinį daugialypiškumą, kuris kartais išbyra kaip smėlis pro pirštus, o kartais įkrinta į akis. Kiekviena paroda projektuoja
ir kartais sukuria savo publiką. Po dvejų su puse veiklos Vilniuje
metų „The Gardens“ kuratorės nusprendė pakeisti savo veiklos
laukus – tai puikus sprendimas, žadantis naujų ir hibridinių kultūrų augimą tarpnacionalinėje dirvoje.
132
Antanas Gerlikas. Muzikos instrumentas. 2013, žalvaris, 18,5 × 8,5 × 6,5 cm
Lithuanian Plantings in New York City
by Sandra Skurvida
As part of a curatorial residency at the project space of Art in General, Musée
Minuscule, in New York City, Inesa Pavlovskaitė-Brašiškė and Gerda Paliušytė, who
co-founded and c0-directed an independent art space The Gardens in Vilnius from
2012 to 2014, presented a series of five exhibitions by Lithuanian artists, including
Antanas Gerlikas, Mindaugas Navakas, Marija and Petras Olšauskai, and Gediminas
Akstinas. This inter-generational selection of the emerging and established artists
reframed changing social identifications in Lithuanian contemporary art, and
created an opportunity to interrogate this art’s communicability within another
context. An installation Coat 3 by Navakas was evocative of Gogol’s story Overcoat,
out of which came the ghosts of Soviet and post-Soviet histories, equally recognizable both in Vilnius and New York City. The emerging artists, such as Gerlikas,
do not connote this recent history, which is no longer personal to them—his
language remains metaphorical, yet specific references are eschewed. In today’s
transnational art world, specificity is key thing. Transmission of specific contents
from one context to another may accrue value of the meaning in the translation.
Alternatively, unintelligibility of an individual’s visual language or its reluctance to
communicate may coalesce into a minuscule unreadable plot in the global stream
of art information. p a s a u l i s
Mindaugas Navakas, Apsiaustas 3. 2013, tentas, plastikas, virvė, aliuminis
Marija ir Petras Olšauskai. Kėdė. 2014, medis, 48,26 × 63,5 × 89 cm
Marija ir Petras Olšauskai. Muzikinis vaizdo klipas. 2014, 8 min. 19 s, spalvotas, su garsu, 16mm perkeltas į skaitmeninį formatą
Parodos surengtos bendradarbiaujant su „Trust for Mutual Understanding“ fondu. Fotografas Steven Probert
133
p a s a u l i s
Aistė Paulina Virbickaitė
Berlyno bienalė keičia veidą?
Šią vasarą vyko jau 8-oji Berlyno šiuolaikinio meno bienalė. Organizatorių teigimu, per du mėnesius čia apsilankė 75 000 lankytojų,
iš kurių – apie 1300 žurnalistų iš viso pasaulio. Šiemet bienalėje
dalyvavo 58 menininkai, kurių kūriniai eksponuoti trijose erdvėse.
Bienalės metu greta parodų vyko apie 50 renginių: paskaitos, pokalbiai, koncertai, spektakliai, performansai ir ekskursijos (pastarųjų metu bienalėje apsilankė apie 900 žmonių). Nors papildomi
renginiai tampa vis svarbesniais parodų palydovais, vis dėlto ir
publika, ir žurnalistai visų pirma kalba apie parodas, koncepcijas
ir konkrečius kūrinius.
2014 metų Berlyno bienalės kuratorius Juanas A. Gaitánas – Toronte gimęs kolumbietis, studijavęs Britų Kolumbijos universitete
Vankuveryje, dėstęs Kalifornijoje, kuravęs parodas Olandijoje, Norvegijoje, – pateko į dviprasmišką padėtį, į kurią jį įstūmė praėjusių
metų bienalė. Šios kuratorius Arturas Żmijewskis (kartu su bendrakuratoriais Joanna Warsza ir grupe „Voina“) teigė, kad „šiandien
menui neužtenka tik rašyti projektus fondams ir dalyvauti ekonominės naudos dalybose kuriant ir parduodant“. Jis mėgino įrodyti,
kad šiandien prasmingas tik visuomeniškai aktyvus ir politiškas
menas, generuojantis konkrečius rezultatus. Trumpai tariant, 7-oji
Berlyno bienalė buvo radikali, kandi ir sulaukė nemažai kritikos.
Dalis rašiusiųjų aštriai kritikavo, kita dalis – diskutavo su kuratoriumi,
likusioji – stebėjosi. Natūralu, kad tokiame kontekste darbą pradėjęs 8-osios bienalės kuratorius turėjo „pristabdyti arklius“ ir daugiau
nebeerzinti publikos rizikingais pareiškimais.
Tačiau kaprizinga publika, pasirodo, galvojo kitaip.
Dauguma rašiusiųjų apie šios vasaros bienalę neapsiėjo be
palyginimų su 2012 metų renginiu ir darė tai Gaitáno nenaudai.
Žurnalistai ir dailės kritikai skundėsi tradiciniais, saugiais sprendimais, aiškaus naratyvo nebuvimu ir net neslėpė nuobodulio,
ankstesniais metais kritikuotą renginį prisimindami kaip provokuojantį ir todėl įdomų. Antraštės šių metų bienalę vadino
„ramia“, „tylia“ ar net „banalia“. Vokiškame „Frieze“ žurnale kritikas
Dominikus Mülleris taip pat lygina praėjusią ir šiųmetę bienales negailėdamas pastabų pastarajai: „Ji be tikslo svyruoja tarp
visa apimančio konceptualumo ir jo trūkumo. Joje atsisakoma
stiprios kuratoriaus rankos, bet nepasitikima menu tiek, kad būtų
atsisakyta neaiškių apologetiškų rėmų: postkolonijinių sankirtų ir
muziejų reprezentacinės politikos.“ Alexanderis Forbesas portale
„Artnet“ vertino: „Šiais metais Gaitánas sukuravo perdėm saugią
parodą, kuri pernelyg susijusi su kritikų išgirtomis temomis, tokiomis kaip archyvas ar marginalizuotos meno praktikos, ką jau
matėme Carolyn Christov-Bakargiev kuruotoje parodoje „Documenta“ ir Massimiliano Gioni Venecijos bienalėje.“ Žodžiu, praėjus
dvejiems metams, kritikuotas renginys virto puikiu, o mėginimas
134
sugrąžinti bienalę į lygesnes vėžes buvo sutiktas žiovuliu. Żmijewskis valtį siūbavo pernelyg rizikingai, o Gaitáno laivelis apskritai stovėjo vietoje. Išties smalsu, kuria kryptimi nuspręs žengti
bienalės organizatoriai kitais metais. Tuo, kad bienalė vyks, neabejojama. Organizatoriai skelbia, jog Vokietijos federalinis kultūros rėmimo fondas jau patvirtino bienalės 2016 ir 2018 metų
2,5 milijono eurų biudžetus. Beje, šiais metais oficialiu renginio
partneriu tapo BMW grupė, anksčiau buvusi tarp bienalės rėmėjų.
Maršrutai ir temos
Suprantama, nuosaikus bienalės charakteris – neatsitiktinis.
Gaitánas apie savo strategijas portalui „Berlin Art Link“ pasakojo:
„Bienalė neturi konkrečios temos. Savo, kaip kuratoriaus, darbą
traktuoju kaip rėmus, kuriuose menininkams suteikiama kūrybinė
laisvė plėtoti savo meninę veiklą ir keisti nustatytas ribas. Kiekvieną menininką siekiau įtraukti į intelektualų diskursą apie istorinę
miesto vaizduotę ir būdus, kuriais miestas, ypač – Berlynas, XXI
amžiuje yra formuojamas XVIII ir XIX amžių palikimo. Man regis,
šios idėjos yra itin aiškiai matomos žvelgiant į miesto architektūrinę programą ir kelia klausimų, kodėl XIX amžius šiandien vaidina
tokį svarbų vaidmenį. Diskusijos apie tai su menininkais darė įtaką
Berlyno bienalėje eksponuojamiems kūriniams ir pačiam renginiui apskritai. Tačiau negalima teigti, jog meno kūriniai tiesiogiai
atliepia šias idėjas. Priešingai, meno kūriniai yra intelektualinių
diskursų išraiška ir atspindi skirtingas idėjas. Svarbiausia savo kuratorine veikla laikydamas atvirą dialogą, leidau procesui būti nuolat keičiamam ir perkeičiamam pačių menininkų.“ Taigi, nors dar
prieš bienalę žinojau, jog šių metų renginys bus skirtas Berlynui ir
istorijai, o tiksliau – dideliems istoriniams įvykiams mažų žmonių
gyvenimuose, kolonializmui, politikai, miestų ar kultūros kaitai, ko
konkrečiai laukti – neįsivaizdavau. Ir gerai, kad nepuoliau skaityti
apie XIX amžiaus Berlyną ir miesto kaitą – šią temą tarp parodos
eksponatų galima buvo įžvelgti nebent „tarp eilučių“. Tačiau apie
miesto istoriją nebyliai, bet vaizdingai pasakojo parodų maršrutas.
Įprasta, kad pagrindinė Berlyno bienalės erdvė yra ją organizuojančios institucijos KW Institute for Contemporary Art pastate, buvusiame margarino fabrike, centriniame Mitės rajone.
Paprastai pagrindinę ekspoziciją lydinčios parodos sukasi kažkur aplink, centre. Šį kartą kuratorius bienalės parodą išskaidė
į tris dalis. Pirmoji, jau minėtoji – centre, antroji – toli nuo centro, miesto pietvakariuose esančio Dalemo rajono Etnologijos
ir Azijos meno muziejuje, trečioji – dar toliau į pietus, Haus am
Waldsee muziejuje, įsikūrusiame idiliškame privačių namų rajone.
Pastarieji du taškai – miestelėnų pamirštos ir turistų nelankomos
parodinės erdvės. Reikia pažymėti, jog šis kuratoriaus sprendimas
p a s a u l i s
pasiteisino – po miestą išmėtytas erdves apie bienalę rašę kritikai
dažniausiai nurodė kaip renginio privalumą. Aplinkos pakeitimas
išties buvo naudingas žiūrovams, juo labiau kad kiekviena erdvė
turėjo savo charakterį, kurį formavo ir atrinktų kūrinių stilistika, ir
eksponavimas. Tad dabar – apie kiekvieną jų iš eilės.
Beieškant istorijos
Nors kuratorius rekomendavo bienalės peržiūrą pradėti nuo tolimiausio taško, pasielgiau priešingai ir pradėjau nuo centrinės
dalies, kuri neabejotinai buvo pagrindinė bienalės erdvė, – nuo
KW instituto. Čia eksponuojami kūriniai patvirtino tai, jog šiuo
metu Vakarų meno pasaulyje vyrauja archyvų ir socialinių tyrimų
mada. Įdomu, ar iki kitų metų vasaros, kai Venecijos bienalėje
Dainius Liškevičius pristatys savo „Muziejų“, ši kryptis jau nebus
visiems nusibodusi? Kad ir kaip ten būtų, kai kurie Berlyno bienalėje rodyti projektai buvo neabejotinai įdomūs.
Ekspozicijos pradžioje radau Havanoje gimusio, Vankuveryje
gyvenančio menininko, dailės istoriko ir karikatūristo Tonelio instaliaciją iš 48 piešinių, objektų ir autorinių knygų. Karikatūriškais
piešiniais dėmesį patraukusi instaliacija pasakojo apie šaltojo
karo laikotarpį. Viena jos dalis skirta Kubai, kita – Sovietų Sąjungai.
Sąmojingi, prie absurdo artėjantys užrašai ir piešiniai vaizdavo
utopinius kosmoso užkariavimo, užsienio prekybos planus, keistus grafikus. Ant sienos iškabinti Ekonominės savitarpio pagalbos
tarybai 1949–1991 metais priklausiusių didžiųjų socialistinių Rytų
bloko šalių lyderių portretai. Menininkas laisvai supina faktus ir
fikciją. Minėtieji portretai ir datos tikri, o vienoje iš eksponuojamų
autorinių knygų minimas lietuvis, Vilniuje 1929 metais gimęs ir
2010-aisiais Kuboje miręs Adonis Galbatis Muskeetas – neabejotinai išgalvotas personažas. Jis pristatomas kaip emigrantas iš
Lietuvos, kuris atvyko į Kubą ir greitai tapo komunistų partijos
nariu, patarėju ekonomikos klausimais ir knygos „Neišvystytas
komunizmas ir paralelinės vertybinių popierių biržos poreikis“
autoriumi. Toks faktų ir fantazijos mišinys ne tik sukelia įtampą,
versdamas žiūrovus Tonelio instaliaciją vertinti atidžiai ir kritiškai,
bet ir puikiai atspindi tą laikotarpį, kuriame kartais buvo taip pat
nelengva atskirti tikrovę nuo propagandos.
Kitas įdomus projektas – Shilpos Guptos atliktas tyrimas. Iš
Mumbajaus menininkė keliavo į anklavus Indijos ir Bangladešo
pasienyje, stebėjo politikų geopolitinius žaidimus ir fiksavo ten
gyvenančių žmonių kasdienybę. Nuolat kintanti situacija, įstatymų absurdiškumas, politikų negebėjimas susitarti tarpusavyje ir
to nulemtas sudėtingas žmonių gyvenimas. Sh. Guptos kūrinyje
tai rodoma negraudinant – tema atskleidžiama nuotraukomis,
piešiniais, kuriuose dabar kažkur toli nuo mūsų vykstantis gyvenimas atrodo kaip keistas, absurdiškas šachmatų žaidimas. Įeinantį
žiūrovą pasitinka ant grindų gulinti akmeninė plokštė su nubrėžta linija ir užrašu, kad nuo to, kurioje linijos pusėje esi, priklausys,
ar galioja tavo pasas, ar galėsi patekti į ligoninę savo vardu, ar į
tavo namus bus tiekiama elektra, nepaisant to, kad tavo tėvai ir
seneliai čia gyveno per amžius.
Taip pat vertėtų paminėti kiek kitokio pobūdžio menininkės
iš Portugalijos Leonor Antunes erdvinę instaliaciją, kurios objektai sukurti remiantis kuikurų genties, gyvenančios nacionaliniame parke Brazilijoje, amatais. Įmantrūs virvių mazgai, pynimai ir
tinklai, kurti pagal senovines technikas, atrodo kaip šiuolaikinės
skulptūros. Per amžius tobulinti, kadaise išlikimui būtini daiktai
šiandien tapo smalsuoliams skirtais suvenyrais.
Nors lakoniški paaiškinimai šalia kūrinių ne visada padėdavo
suprasti, ką norėjo papasakoti menininkas ir ko jis tikisi iš žiūrovo,
dauguma parodos kūrinių buvo įdomūs ir net turėjo paveikią
vizualinę išraišką, nors aiškesnės tam tikrus kūrinius siejančios
istorijos taip ir nepavyko perskaityti. Vyraujantys žanrai: piešiniai,
objektai, fotografija, tekstilė, videomenas.
Pakeitusi, rodos, 5 metro maršrutus, atsidūriau atokiame Berlyno Dalemo rajone, Etnologijos ir Azijos meno muziejuje. Nors
muziejus užima nemažą plotą, ekspozicija vis dar atspindi konservatyvias XX amžiaus muziejines tradicijas. Personalas akivaizdžiai
nebuvo pratęs prie tiek dėmesio, tačiau visi dantis sukandę kantriai kentė lankytojų gausą. Dauguma kūrinių čia buvo rodomi
atskiroje erdvėje, tik pora darbų lyg atsitiktinai eksponuoti tarp
muziejaus rinkinių. Susidarė įspūdis, kad šiai erdvei kuratorius
parinko daugiau „lengvesnių“ kūrinių. Čia paminėtinas juokingas lenkų menininkės Goshkos Macugos natūralaus dydžio koliažas „Paruošiamieji užrašai Čikagos komedijai“, sukurtas pagal
1896 metų dailės istoriko Aby Warburgo komediją apie tradicinio
ir avangardinio meno šalininkų kovą. Menininkė kūrė scenografiją šiandieninei komedijai: meno kolekcininko namų interjere
susipynę iš kartono it popierinės lėlės iškirpti Laokoontas su sūnumis, telefonas (meno pirkimas telefonu), į meno skandalus vis
įsiveliantis Rusijos oligarchas Romanas Abramovičius bei daug
kitų personažų. Šalia – per visą sieną išpieštas iš PAR kilusio Kemango Wa Lehulere dienoraštis, kuriame fragmentiškus vaizdus
lydi taiklios frazės.
Tegu ir liūdnai ar ironiškai, bet vis viena nusišypsoti kvietė
Gordono Bennetto (Australija) karikatūros su ironiškais užrašais
(„Kaip išgelbėti du anglosaksus, skęstančius nuodingų atliekų jūroje? Kam tai rūpi? Jiems – ne!”). Įdomūs, nesunkiai suprantami ir
Davido Chalmerso Aleswortho kūriniai: jis rodė kolonijinių šalių
florą realistiškai vaizduojančias akvareles, o ant grindų – senus
persiškus kilimus (įprastai traktuojamus kaip simbolinius sodus),
ant kurių raštų menininkas tarsi naujasis sodininkas išsiuvinėjo
šiuolaikinio miesto žemėlapius. Vėl – nors dalis kūrinių kalba apie
kolonializmą ar istoriją, vientiso pasakojimo užčiuopti nepavyko.
Gal atsakymas – trečiajame bienalės taške?
Nedidukas ir jaukus Haus am Waldsee muziejus įkurtas tarpukariu emigravusio žydo verslininko viloje. Nuo 1946-ųjų iki Berlyno sienos griuvimo ši vieta buvo gana populiarus Vakarų Berlyno
meno centras. Vėliau ji visiškai „pralaimėjo“ centrinio Berlyno
šurmuliui ir atsidūrė periferijoje. Tiesą sakant, dabar net sunku
įsivaizduoti aktyvų meninį gyvenimą šiame ramiame rajone. Pro
muziejaus balkoną atsiveria puikus vaizdas į ežerą, ramiai prisėsti
kviečia kuklūs staliukai ant plačios vejos. Aplink – privatūs namai
su išpuoselėtais gėlynais. Jei lyginsime su Vilniumi – šis rajonas
galėtų priminti Žvėryną, tik yra daug toliau nuo centro. Beje, kur
kas didesnį įspūdį paliko pats muziejus ir jo idiliška aplinka nei čia
rodyta bienalės ekspozicija. Galėčiau paminėti tik puikiai prie šios
vietos pritaikytą kūrinį – argentinietės menininkės Carlos Zaccagnini instaliaciją „Quintor des Negres“ – 1809 metais sukurto ir
tik iš dalies išlikusio Johanno Nepomuko Hummelio baleto „Paul
135
p a s a u l i s
et Virginie“ naujai atliktą įrašą, sklindantį iš medinio muziejaus
balkono. Kiti kūriniai neturėjo nieko bendra nei su kitomis dviem
bienalės parodomis, nei su jų temomis. Patricko Alano Banfieldo dviejų kanalų videoinstaliacija iš vienos pusės rodė urbanistinius mieto vaizdus, iš kitos – vešlios augalijos pasaulį. Mattsas
Leiderstamas demonstravo muziejuose esančias senų paveikslų
reprodukcijas, kurių kitoje pusėje galima matyti paprastai žiūrovams nerodomas paveikslų nugarines dalis su įvairiais muziejų
darbuotojų ir ekspertų paliktais užrašais bei atspaudais. Atskirai
įdomūs, nors ir konceptualiai pabirę kūriniai taip ir neatskleidė
bienalės kuratoriaus tikslų.
Nepaisant visko, Berlyno bienale nenusivyliau. Ne tik dėl čia
parodytų įdomių kūrinių – jų visada būna tokio lygio renginiuose. Pagaliau apibendrinusi šios bienalės įspūdžius, supratau, jog
pasitaikančios klaidos taip pat svarbios ir ne mažiau įdomios nei
puikiai atlikti darbai. Šių metų Berlyno bienalės kuratoriui tekę
iššūkiai, jo priimti sprendimai, jų rezultatas ir publikos reakcija
skatina atkreipti dėmesį į kuratoriaus vaidmenį šiais laikais ir
sudėtingą situaciją, kai atsiduri kažkur tarp institucijos reikalavimų, kritikų lūkesčių ir menininkų interesų. Kita vertus, galbūt
atviresnė, nuosaikesnė ir radikalumo atsisakiusi šių metų bienalė rodo organizatorių norą judėti kita kryptimi, nei jau esame
pripratę tikėtis iš šio renginio. Deja, tai sužinosime negreitai – tik
po dvejų metų.
David Chalmers Alesworth. Instaliacijos Haid parkas. Kašanas fragmentas. 2011,
atkurtas senovinis kilimas, siuvinėtas dažyta avies vilna (1862), 350,5 × 238,8 cm.
Fotografas Anders Sune Berg
Tonel. Instaliacijos Komercija fragmentas. 2014. Fotografas Anders Sune Berg
Is the Berlin Biennale changing its face?
by Aistė Paulina Virbickaitė
The author discusses the 8th Berlin Biennale for Contemporary Art that took place
in the summer of 2014. The strategies and the results of its curator Juan A. Gaitán
are compared with those of the last year’s biennale whose curator was Artur
Żmijewski. The event of 2012 was noted for a radical attitude to contemporary art
and therefore it was criticised. This year the curator chose a more moderate and
open nature. Its result was that the majority of international critics could not do
without comparing the biennale with the last year’s event and did that in favour of
Gaitán. Journalists and art critics complained about the traditional, safe solutions,
absence of a clear narrative and even could not conceal boredom; at the same
time they remembered the event criticised last year as a provocative and therefore
quite interesting.
According to the curator, the main themes of this year’s biennale were as follows: great historical events in the life of small people, colonialism, politics, and a
change in the cities or culture. The routes of the biennale chosen by the curator
conveyed the theme of a changing city effectively. The exhibitions were held on
the premises of KW Institute for Contemporary Art centrally located in Berlin’s trendy
Mitte district, also far from the centre in the Museum of Asian Art and the Ethnological Museum located in Berlin’s Dahlem district in the southwest of the city and
further southwards, at the House am Waldsee Museum located in an idyllic district
of private houses. The latter two are exhibition spaces that are forgotten by the
city-dwellers and are not visited by tourists. This solution of the curator turned out
to justify itself – spaces located in different parts of the city are regarded to be one
of the most interesting solutions of this biennale.
The author, when discussing each exhibition states that she somewhat missed the
curator’s clearer position and conceptual link between the artworks on display at the
biennale. On the other hand, this year’s biennale, which was somewhat more open,
more moderate and which has refused radicalism, showed the organisers’ wish to
move in a different direction from what we are used to expect from this event.
136
Goshka Macuga. Performanso Paruošiamieji užrašai Čikagos komedijai dokumentacija. 2014. Fotografė Tova Rudi-Lundell
Judy Radul. Instaliacijos Žiūrėk. Žiūrėk šen. Žiūrėk ten fragmentas. 2014.
Fotografas Anders Sune Berg
p a s a u l i s
Leonor Antunes. Instaliacijos Nuošali ir maloni žemė. Čia norėčiau apsistoti fragmentas. 2014, ąžuolas, kanapių lynai, bambukas, medvilnė, linas, nailoniniai siūlai, oda
Kemang Wa Lehulere. Instaliacijos Žingsnis į kapą fragmentas. 2014, juoda lenta, kreida, įvairios medijos
137
p a s a u l i s
Arvydas Žalpys
Singapūro mugė MIA&D
Europa žengia į Singapūrą. Taip sąlyginai galima pristatyti pirmąją fotografijos, videomeno ir dizaino mugę, spalio 23–26 dienomis
vykusią Singapūre. Turėdamas omenyje Europą, kalbu ne vien
apie dalyvius, bet ir apie organizatorius.
Šiuolaikinio meno mugių gausybėje MIA (Milan Image Art Fair),
Milane vykusi dar tik keturis kartus, jau spėjo išsikovoti deramą
vietą ir yra gerai žinoma. Būtent šios mugės rengėjai žengė ryžtingą žingsnį į Singapūrą, šiais metais (2014 m. balandžio 10–13 d.
mugė vyko Milane) surengdami jau antrą mugę. Kaip teigia jie
patys, „įkvėpta Milano mugių sėkmės, spalio mėnesį MIA nusileidžia Singapūre, praturtindama Pietų Ramiojo vandenyno šalių
meno pasaulį ir paversdama jį Rytų ir Vakarų susitikimo tašku“.
Beje, spalio mėnuo pasirinktas neatsitiktinai. Tuo metu Singapūre vyko 4-asis tarptautinis Singapūro fotografijos festivalis. Tad
MIA mugė papildė tuo laiku virš Singapūro tvyrojusią fotografijos
meno atmosferą.
Turėdami lyg ir ne per didžiausią mugių organizavimo patirtį,
palyginti su Londono „Frieze“, „Art Basel“, „Art Basel Miami Beach“,
„Art Cologne“ ar „Affordable Art Fair“, vykstančiomis penkiolikoje
pasaulio šalių, Milano mugės organizatoriai drąsiai ieško naujovių.
Ir pirmoji tokia naujiena buvo pateikta Singapūre. Visos Milane
organizuojamos mugės buvo skirtos vien fotografijai ir videomenui, o Singapūro mugėje atsirado nauja pakraipa – dizaino
sekcija, tiesiogiai susieta su fotografija ir apimanti dizaino bei
fotografijos dialogą.
Kaip ir visose šiuolaikinio meno mugėse, didžiausią jos dalį sudarė žiuri atrinktų galerijų stendai, kviestiniai projektai, kviestinių
galerijų ar menininkų ekspozicijos (MIA Proposal), knygų leidyklų
bei žiniasklaidos sekcijos. Ir, žinoma, kultūrinė programa, kurioje
rengtos kolekcininkų, menotyrininkų, kuratorių diskusijos šiuolaikinės fotografijos, meno kolekcionavimo temomis.
Singapūro simboliu tapusiame komplekso „Marina Bay Sands“
ekspozicijų ir konferencijų centre greta vieno įspūdingiausių
pasaulyje viešbučių ir ne mažiau įspūdingo parodų centro „Art
Science Museum“ 3500 kvadratinių metrų plotą savo ekspoziciniais stendais užpildė 50 galerijų iš 30 pasaulio šalių. Išankstinė
nuostata, kad didžiuma dalyvių bus iš Singapūro, nepasitvirtino.
Iš 50 galerijų Singapūrui atstovavo tik septynios. Taigi MIA buvo
galima pamatyti galerijas iš Italijos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos, Šveicarijos, Honkongo, Lenkijos, Rusijos, JAV,
Malaizijos ir kitų šalių.
Vaikštant po stendus, juose eksponuoti kūriniai stebino
didžiule temų ir žanrų įvairove: pradedant portreto žanru ir
138
baigiant istorinių ar buitinių temų interpretacijomis, abstrakčiais ar tiesiog surežisuotais siužetais, reportažais urbanistikos
motyvais, technikų, formatų ir kūrinių pateikimo formų įvairove.
Keturios mugėje praleistos dienos leido gana išsamiai susipažinti su eksponuojamais darbais, pasikalbėti su galerijų atstovais
ar menininkais. Kelis kartus apžiūrėjus ekspozicijas, ėmė dėliotis
„tikrasis“ vaizdas. Videomeno ir fotografijos santykis akivaizdžiai
bylojo fotografijos naudai. Tai šiek tiek nuvylė, nes Lietuvos dailininkų sąjungos galerijos „Meno parkas“ prioritetas buvo video­
menas (noriu priminti, jog mugės organizatoriai „Meno parką“
atrado mugėje „Art14 London“, kur rodėme didelį susidomėjimą
sukėlusius Patricijos Gilytės videokūrinius).
MIA mugės kontekste geriausią įspūdį paliko galerijos „Sundaram Tagore Gallery“ (Singapūras/Honkongas/JAV), „Mizuma
Gallery“ (Japonija/Singapūras), „Fost Gallery“ (Singapūras) ir „29
Arts in Progress“ (Didžioji Britanija). Renginio lankytojus pasitiko
„Sundaram Tagore Gallery“ stendas (čia jau, matyt, organizatorių
nuopelnas), kuris iš karto patraukė dėmesį tiek vaizduojamais
siužetais (Didžiosios Britanijos karalienės portretas, didelio formato Indijos miesto gatvės vaizdas), tiek kūrinių kokybe ir jų
pateikimu. Galerija pristatė jau seniai tarp pasaulyje pripažintų
fotomenininkų deramą vietą užėmusius autorius: Annie Leibovitz, Edwardą Burtynski, Robertą Polidori, Sebastiao Salgado ir
Steve’ą McCury.
Galerijos „Mizuma Gallery“ stende laukė maloni akistata su
Yamanoto Masao „tikrąja“ fotografija, o šalia esančiame „Fost Gallery“ stende eksponuotos solidžios nespalvotos Rodney Smitho
fotografijos. Čia pat buvo galima peržiūrėti, išsirinkti ir, žinoma,
nusipirkti riboto tiražo R. Smitho fotoatspaudų. Įsigyta fotografija
siunčiama į Los Andželą, kur autorius ją pasirašo ir tuomet atspaudas išsiunčiamas pirkėjui.
Pažįstamos, artimos fotografijos dvasią pajunti galerijos „29
Arts in Progress“ stende. Kvepiančios nostalgiška praeitimi, supoetintos, nespalvotos Italijoje gimusio menininko Gianio Paolo
Barbieri nuotraukos pulsuoja mados fotografijos meno stipriąja dvasia. Pasaulinio garso menininkas Yves’as Saint Laurent’as
1988 m. apie G. P. Barbieri rašė, jog yra stipriai sužavėtas šio menininko juslios, humanistinės, švelnios ir aristokratiškos kūrybos.
Įsiminė italų galerijų „Guidi & Schoen“ (eksponavo garsaus
italų menininko Giacomo Costos, Venecijos bienalės, Romos
kvad­rienalės dalyvio kūrybą), „Studio Akka“ (pristatė konceptualią Bohnchang Koo kūrybą), „Sabrina Raffaghello Contemporary Art“ (Luciano Romano ir Michaelo Kennos darbai), galerijos
p a s a u l i s
„Podbielski Contemporary“ iš Berlyno (rodė didelio formato, mistifikuoto siužeto, įspūdingos „C-print“ spaudos kokybės Francesco
Jodice ir Won Seoung Won fotografijas), galerijos iš Singapūro
„Visionairs Gallery“ (didelio formato skaitmeninės spaudos Park
Seung Hoono fotografijos) ekspozicijos.
Nors videomeno „formatas“, kaip minėjau, mugėje nebuvo
toks išsamus, kaip laukta, vis dėlto turėjo savo svorį. Milano galerija „Galleria Blanchaert“ eksponavo Iyvone Khoo videodarbus.
Singapūre gimusi ir Londone gyvenanti menininkė, pasitelkdama
lęšius (kamera veikia kaip surogatinės akys), savo kūryboje siekia
užfiksuoti, išsiaiškinti patirtų vaizdų trumpalaikiškumą, atskleisti
savo, kaip menininkės, pasaulio suvokimą. Ekspozicijoje videokūriniai pateikiami tiek naudojant televizorius, tiek objektus, į
kuriuos įmontuoti vaizdo monitoriai. Formų, kai videokūrinys
rodomas vienoje jungtyje su tam tikrais objektais ir demonstruojamas „per juos“, buvo ir daugiau. Prancūzų galerija „Clair Gallery“
pristatė šiuolaikinio rusų menininko Petro Lovigino videokūrybą.
Italų galerija „Arione Arte Contemporanea“ rodė garsios menininkės, daugelio tarptautinių projektų, tarp jų ir Venecijos bienalės,
dalyvės Rosselos Pezzino De Geronimo videomeno ir objekto
instaliaciją „Ologrammi“, didelę ir labai plačią videoprogramą pateikė „Flux labaratory“, socialiai aktualūs videokūriniai demonstruoti „JavaArts“ projekte.
Įspūdį paliko kviestinis mugės projektas „The Mekong Platform. Water/Life Line: The Mekong River“, parengtas nepriklausomos kuratorės Loredanos Pazzini Paracciani (ji daugiausia
dirba su Tailando, Singapūro menininkais). Didžiulis ir meninės informacijos prasme turtingas videomeno ir fotografijos
projektas (dalyvavo Kambodžos, Laoso, Mianmaro, Tailando
ir Vietnamo menininkai) kūrė vientisą vaizdinių gausų ir labai
socialiai angažuotą pasakojimą apie kasdienį gyvenimą prie
vienos ilgiausių pasaulyje Mekongo upės. Išskirtinio dėmesio
šiame projekte sulaukė menininkės Anidos Yoeu Ali (Kambodža)
videomeno ir fotografijos darbas „The Buddhist Bug“. Menininkė, kurios šeima buvo priversta emigruoti, užaugo JAV. Grįžusi
į gimtinę, savo kūrybą ji skiria Kambodžos gyvenimui. Savo
darbe Anida Yoeu Ali ieško Kambodžos tapatybės, analizuoja
budizmo ir islamo santykius, jų poveikį kasdieniam Kambodžos
gyvenimui.
„MIA Proposal“ kategorijoje, kur organizatoriai pristato nepriklausomus menininkus, išsiskyrė viena žymiausių Azijos fotografių portretisčių Sealey Brandt, nespalvotų fotografijų cikle
pasakojanti apie kasdienį Azijos gyvenimą. Jos sukurta „Mongolijos serija“ eksponuota beveik visame pasaulyje.
Kaip šioje fotografijos šventėje atrodė galerija „Meno parkas“
ir jos eksponuojamų menininkų kūryba?
„Meno parkas“ pristatė menininkų Gintauto Trimako kūrinius iš ciklų „Persislinkimai“, „SUSI_matymai. Atsakymai. Spalvos
paieška“ (2014) bei „Pasisveikinimas“; Rimo Sakalausko videokūrinį „Sinchronizacija“ (2009) ir du Patricijos Gilytės videodarbus:
„Lakeside_finish“ (2013) bei naujausią videokūrinį, rodomą trijuose ekranuose arba pasitelkiant tris projekcijas, „tri-galaxian L4116“
(2014). Žinant, jog nėra lengva vertinti save, galima drąsiai sakyti,
jog „Meno parko“ ekspozicija buvo viena konceptualiausių ir
geriausiai vertinamų. Apie tai bylojo ir susidomėjimas stendu, ir
profesionalų menininkų vertinimai, ir noras užmegzti kontaktus,
gauti informacijos apie galerijos vykdomus projektus. Ne vienas lankytojas prašė leidimo filmuoti galerijos stendą, dėmesio
sulaukė visi eksponuojami kūriniai. Beje, galerija „Meno parkas“
buvo vienintelė, greta fotografijos pristačiusi tokią plačią videoprogramą. Du videofilmai buvo demonstruojami su projekcijų
pagalba, o P. Gilytės trijų dalių videokūriniui „tri-galaxian L4116“
pristatyti televizorius galerija įsigijo Singapūre. Konceptualios G.
Trimako fotografijos „reikalavo“ nuolatinio gyvo bendravimo su
lankytojais, aiškinant tiek sumanymo koncepciją, tiek atlikimo
techniką.
Reikia aiškiai pasakyti, jog galerijos dalyvavimas mugėje
„MIA & D“ Singapūre labai skyrėsi nuo pasirodymo „Art14 London“
šių metų pavasarį. Tai nebuvo tik Lietuvos šiuolaikinio meno
blyksnis didžiuliame šio krašto meno pasaulyje, Singapūro mugė
pasitarnavo mūsų šalies vardo garsinimui. Tad nenuostabu, jog
nemažas atvirukų su eksponuojamų menininkų kūrinių reprodukcijomis tiražas ir galerijos katalogai tiesiog ištirpo.
Singapūro mugėje „Meno parkas“ buvo ryški videomeno citadelė, ir susidomėjimas lietuvių kūriniais tikrai buvo didžiulis.
Taip pat reikia paminėti, jog kelias į Singapūro mugę buvo kiek
ilgesnis ir neįprastesnis nei į kitus panašius renginius (filmų kopijos turėjo būti išsiųstos specialiam žiuri 45 dienos iki mugės
pradžios). Singapūras turi nemažai griežtų savo tvarkos, elgesio,
kultūros taisyklių, tad reikėjo gauti specialius leidimus rodyti filmus. Mugės metu greta etiketės su filmo pavadinimu kabojo
organizatorių patvirtinimas, kad šis kūrinys gali būti demonstruojamas Singapūre viešai.
Kaip ir kiekviename tokio lygio meno forume, dalyvavimas
renginyje naudingas užmezgant naujus ryšius, įgaunant naujos
patirties. Tad papasakosiu apie vieną pažintį, užsimezgusią mugėje. Ženevoje įsikūrusi plataus profilio organizacija „Flux Laboratory“ vienija ir skatina visų medijų kūrybą (šokis, menas ir pan.),
viešina projektus, menui ir verslui padeda rasti „bendrus interesus“. Keliaudama su savo „Pink box“ (rožinės spalvos konteineris),
„Flux Laboratory“ įvairiuose projektuose, tarp jų ir šiuolaikinio
meno mugėse, naudodama vaizdo įrašą, pristato įvairius projektus ar menininkus. Organizacijos atstovui Paurent’ui Cottier galerijos „Meno parkas“ ekspozicija ir pristatyti kūriniai padarė tokį
įspūdį, kad lietuvių stende jis lankėsi kasdien. Tikėtina, jog tam
tikri galerijos projektai ar menininkai atsiras ir „Flux Laboratory“
projektuose.
P. S. Noriu padėkoti Gintautui Trimakui už jo „gyvą interviu“
(pasivaikščiojimą) po mugę analizuojant ir aptariant galerijų
stendus bei eksponuojamus kūrinius. Ne viena jo, profesionalaus fotomenininko, mintis ar komentaras pagelbėjo rašant
straipsnį.
139
p a s a u l i s
Fotomenininko Pino Musi (Milanas/Paryžius) kūrinių ekspozicija
„Sundaram Tagore Gallery“ (Singapūras/Honkongas/JAV)
ekspozicijos fragmentas
„Design Gallery Milano“ ir „Spazioborgogno“ (Italija) ekspozicijos fragmentai
140
„Shtager Gallery“ (Rusija) stendas
Knygų leidyklų ir žiniasklaidos sekcija
p a s a u l i s
Lietuvos dailininkų sąjungos galerijos „Meno parkas“ ekspozicija
MIA&D Singapore 2014
by Arvydas Žalpys
Europe is marching to Singapore. This is how the first photography, video art and
design Fair that was held in Singapore on 23-26 October can be conditionally
presented. Having in mind Europe, I am speaking not only about the participants
but also about the organisers. The Milan Image Art Fair (MIA) that has taken place
in Milan only four times has already managed to win a proper place among the
abundance of today’s art fairs and become well known. It was the organisers of
that Fair that took a decisive step to Singapore organising a second fair this year
(the Fair was held in Milan on 10-13 April 2014) All the Fairs organised in Milan were
devoted to photography and video art, and a new trend – “The Design Section” –
appeared in Singapore Fair, which was directly related to photography and designated a dialogue between design and the photograph.
As in all contemporary art fairs, the stands of the galleries selected by the jury, the
invited projects, expositions of the works by the invited galleries or artists (MIA
Proposal), sections of book publishers and the media, and, of course, the cultural
programme during which discussions between collectors, art critics and curators
took place and ideas on the themes of the contemporary photograph and art collecting were expressed, occupied the greatest part of the Fair. At Marina Bay Sands
Expo and Convention Centre, next to one of the most impressive hotels in the
world and none the less impressive ArtScience Museum, 50 galleries from 30 countries of the world filled an area of 3500 square metres with their expositions. The
preconception that Singapore galleries will occupy the largest part of the Fair did
not justify itself. Out of 50 galleries only seven represented Singapore. Hence, one
could see galleries from Italy, Great Britain, France, Germany, Switzerland, Honk
Kong, Poland, Russia, the USA, Malaysia and other countries at MIA.
When walking among the stands of the galleries the works displayed there surprised people by the enormous varieties of their themes and genres – beginning
with a portrait genre and ending with the interpretations of historic or everyday
themes, abstract or simply “directed” plots, reportages on urban motifs, as well as
the forms of presenting techniques, formats and works. The galleries Sundaram
Tagore Gallery (Singapore–Hong Kong–USA), Mizuma Gallery (Japan–Singapore),
Fost Gallery (Singapore), 29 Arts in Progress (Great Britain) left the strongest
impression within the context of MIA Fair. The expositions of Italian galleries
Guidi & Schoen (displayed the works by a famous Italian artist Giacomo Costa, a
participant in such art forums as Venice Biennial, Rome Quadriennale), Studio
Akka (presented Bohnchang Koo’s conceptual creative work), Sabrina Raffaghello
Cintemporary Art (works by Luciano Romano and Michael Kenna), galleries
Podbielski Contemporary from Berlin (displayed large-format photographs by
Francesco Jodice and Won Seoung Won of a mystified plot and impressive C-print
quality), galleries from Singapore Visionairs Gallery (expositions of Seung Hoon
Park’s large-format digital photographs) were also memorable.
The invited project The Mekong Platform Water/Life Line: The Mekong River
prepared by the independent curator Pazzini Paracciani (she works mainly with
the artists from Thailand and Singapore) was really impressive. The portraitphotographer Sealey Brandt, one of the most distinguished photographers of
Asia, who told about everyday life of Asia in the cycle of her black-and-white
photographs, stood out in MIA Proposal category where the organisers presented independent artists.
What did gallery Meno parkas look like at this festival of the photograph? The gallery presented works by the following artists: Gintautas Trimakas’ works from the
cycle Persislinkimai [Shifts], SUSI_matymai. Atsakymai. Spalvos paieška [Meetings.
Answers. In Search of Color] (2014 m.) and Pasisveikinimas [Greeting]; Rimas Sakalauskas’ video work Sinchronizacija [Synchronisation] (2009) and two video works
by Patricija Gilytė Lakeside_Finish created in 2013, and her latest video work shown
on three screens, or with the help of three projections “tri-galaxian L4116” (2014).
Knowing that it is not easy to assess oneself, we can say with confidence that the
exposition of Meno parkas was one of the most conceptual ones and received the
highest evaluations. Both the interest that has been shown in the stand and the
evaluations of professional artists who visited the stand, as well as the desire to establish contacts testified to that. As in every art forum of such a level, participation
is useful in establishing new contacts, acquiring new experience. I want to tell you
about one contact that has been established. The organisation of a broad profile
Flux Laboratory is situated in Geneva. It unites and encourages creative work of all
media (dance, art, etc.), publicises projects, helps find “common interests” between
art and business. The exposition of the gallery Meno parkas and the art works presented by it made such a deep impression on the representative of the organisation Laurent Cottier that he visited the stand of the gallery every day. It is believed
that certain projects of the gallery or artists will find themselves in the projects of
Flux Laboratory.
141
p a l i k i m a s
143
Aušra Rožankevičiūtė
Litvakų kultūros ir meno proveržiai Lietuvoje: chronologinė apžvalga
146
Vida Mažrimienė
Žodžio maestro Aleksis Rannitas: tarp Wiiralto, Čiurlionio, Jonyno ir kitų...
150
Aldona Dapkutė
Kūryba kaip prigimties šauksmas
152
Paroda dviem
Parodos „Arbit Blatas. Sugrįžimas į tėvynę“ ekspozicijos fragmentas. Nacionalinė dailės galerija, 2011
142
p a l i k i m a s
Aušra Rožankevičiūtė
Litvakų kultūros ir meno proveržiai Lietuvoje:
chronologinė apžvalga
„Grįžtantis litvakų paveldas“, „Lietuva atranda litvakų menininkus“ –
šios ir panašios antraštės jau keletą metų mirga pranešimuose
spaudai, prie apžvalginių ir mokslinių straipsnių. Žodis „litvakai“, ilgą
laiką buvęs kone egzotinis terminas, žinomas saujelei akademikų
ir žinovų ar kartkartėmis nedrąsiai ištariamas negausioje Lietuvos
žydų bendruomenėje, nūnai mažai ką stebina. Padidėjęs dėmesys litvakų kultūrai ir menui, atsiskleidžiantis per lankytojų gausiai
lankomas muziejų parodas, konferencijas ar publikacijose, kalba
apie laisvėjančią, pasauliui atsiveriančią ir pasauliu besidominčią
Lietuvos visuomenę. Tačiau pats reiškinys gerokai vėluoja.
Šiandien galima tik hipotetiškai spėlioti: jei tokios aktyvios
pastangos pristatyti toje pačioje žemėje klestėjusią ir pražudytą
kultūrą, meną bei kasdienybę būtų buvusios parodytos prieš kelis
dešimtmečius ir anksčiau pažadinusios empatiją ar paprasčiausią
susidomėjimą bendruomene, kažkada gyvenusia tėvų ar senelių
kaimynystėje, gal tuomet būtų visiškai kitoks požiūris į skaudžius
istorijos klausimus, kurie kaip lavina po ilgų dešimtmečių tylos
netikėtai užgriuvo tam nepasirengusią Lietuvos visuomenę. Jau
seniai pastebėta, kad natūraliai pažadinta empatija greičiau ir veiksmingiau nei politiniai (dažniausiai deklaratyvūs) gestai pažadina
atsakomybės, drauge ir istorinės atsakomybės, jausmą...
Pirmasis litvakų kultūrinės atminties proveržis po ilgų tylos
ir cenzūros dešimtmečių kilo praėjusio amžiaus devintajame
dešimtmetyje, kai vienas po kito pasirodė rašytojo Grigorijaus
Kanovičiaus romanai ir jų motyvais pastatyti spektakliai, kuriuose
itin paveikiomis meninėmis priemonėmis buvo perteikta XIX a.
pabaigos–XX a. vidurio litvakų miestelio – štetlo – kultūra. Pavyzdžiui, turbūt ne vienas pamena itin charakteringą aktoriaus
Vytauto Šapranausko vaidmenį Rimo Tumino spektaklyje, pastatytame remiantis rašytojo G. Kanovičiaus romanų „Nusišypsok
mums, Viešpatie“ ir „Ožiukas už porą skatikų“ motyvais. Ne ką
mažiau paveikios buvo ir grafikės Adasos Skliutauskaitės sukurtos iliustracijos G. Kanovičiaus romanams, įdomios ir šiandien.
1988 m. vienu rezonansinių Sąjūdžio laikotarpio reiškinių tapo
Žydų kultūros draugijos pastangomis Kaune organizuota žydų
dailei skirta paroda. Vyresnės kartos vilniečiai šiandien pamena,
kaip jie masiškai vyko iš Vilniaus į Kauną specialiai pasamdytais
autobusais. Vėliau paroda buvo atidaryta ir Vilniuje. Dar po metų
po įvairius Lietuvos muziejus išblaškytos litvakų dailės ir paveldo
vertybės ėmė grįžti į atkurtą Žydų muziejų (nuo 1996 m. – Valstybinį Vilniaus Gaono žydų muziejų). Naujai atrastas Lietuvos žydų
menas ne vienam sukėlė ir skausmingą maudulį kaip reiškinys,
staiga kilęs tarsi iš vakuumo tuomet, kai beveik nebeliko jo gyvųjų liudininkų. Vienas pirmųjų lietuvių intelektualų, apibendrinusių šį dviprasmišką jausmą, buvo Vaidotas Daunys, savo esė
„Proveržiai ir atradimai“1 atkreipęs dėmesį į dygų tuštumos jausmą,
apimantį žvelgiant į Lietuvos žydų meno palikimą.
Kaip ir daugelis gražių Sąjūdžio idėjų, litvakų istorinės atminties atgaivinimo, kultūros ir meno pažinimo proveržis, nepaisant
gražių iniciatyvų, neįgijo didesnio pagreičio. Taip, vyko parodos,
leidinių pristatymai, konferencijos, bet visa tai nesukėlė rezonansinio atgarsio Lietuvos visuomenėje. Dažniausiai šie renginiai likdavo
įdomūs tik „patiems žydams“, Lietuvoje reziduojantiems užsienio
diplomatams ir dar grupelei akademikų, kolekcininkų bei mėgėjų, žurnalistų, keliems entuziastingiems pedagogams. Taip, buvo
apgintų ir publikuotų disertacijų, miestelių kraštotyros muziejai
pradėjo ieškoti žymių litvakų, savo kraštiečių, šaknų. Būta ir įdomių
vietos iniciatyvų, kaip antai entiuziastingų menininkų Druskininkuose keletą metų iš eilės organizuoti skulptūros simpoziumai,
dedikuoti iš šio miesto kilusiam pasaulinio garso skulptoriui Žakui
Lipšicui (Jacques Lipchitz). Tačiau šios pavienės iniciatyvos neišsivystė į bendrą akumuliuojantį reiškinį. Tarp to priežasčių – jau
minėtos politizuotos istorinės aukų ir budelių svarstyklės, ne vienam potencialiam parodų lankytojui tapusios vidine užkarda, taip
pat prasta viešųjų ryšių vadyba ir kitos priežastys, lėmusios litvakų
meno sklaidos Lietuvoje vangumą kelis dešimtmečius.
Antruoju litvakų meno sklaidos proveržiu galima laikyti 2011
metus. Tuomet visuomenei buvo pristatytos didelio rezonanso
sulaukusios parodos: „Arbit Blatas. Sugrįžimas į tėvynę“ ir „Samuelis Bakas. Gyvenimo stotys“, surengtos Nacionalinėje dailės galerijoje ir Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje. Vos po
pusmečio pastarajame muziejuje buvo atidaryta dar viena ne
mažesnį visuomenės susidomėjimą sukėlusi paroda „Leidžiama
išvežti: Rafaelio Chwoleso Vilnius“. Kitu rakursu dar kartą pristatytas Arbit Blatas: „Arbit Blato Paryžius ir Venecija“ (Nacionalinė
dailės galerija, 2013). Skirtingomis meninės raiškos priemonėmis
perteikta įvairių nuotaikų amplitudė: nuo rezignacinių pamąstymų žydų tautai tekusių išbandymų tema, gimtojo miesto reminiscencijų iki įvairių pasaulio miestų vaizdų ir miestietiškojo
gyvenimo būdo, kaip litvakų tapatybės vienos iš kertinių dalių,
perteikimo. Be abejonės, didelį susidomėjimą parodomis nemažai lėmė ir jas lydinčios menininkų kolekcijų, atgabentų iš
Niujorko, Paryžiaus galerijų, taip pat šeimos archyvų dovanojimo Lietuvai ceremonijos. Žvelgiant į parodų atsiliepimų knygas,
kuriose senosios kartos vilniečiai dalinasi prisiminimais apie daugiakultūrį Vilnių, ir girdint, kaip mokiniai parodą vertina, tarsi ji
būtų labai įdomi istorijos pamoka, nebekyla abejonių: empatija
1 Vaidotas Daunys, „Proveržiai ir atradimai“ (kalba, pasakyta 1991 m. rugsėjo 3 d.
Druskininkuose, minint 100-ąsias skulptoriaus Ž. Lipšico metines), Krantai. 1991,
Nr. 11/12, p. 66–69.
143
p a l i k i m a s
pažadinta. Pamažu ima byrėti vidinės užkardos ar istoriniai kompleksai, iki tol trukdę pažinti toje pačioje žemėje, šalia mūsų klestėjusią kultūrą.
2014-uosius galime vadinti École de Paris metais Lietuvos
muziejuose ir galerijose. Kauno Mykolo Žilinsko dailės galerija
ir Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, bendradarbiaudami
su Lietuvos išeivijos fondu, visuomenei pristatė parodas „Sveikas, Paryžiau! Litvakų dailininkų keliais“ ir „Prancūzijos spalvos ir
formos“. Vilniaus paveikslų galerijoje ką tik duris užvėrė lankytojų dėmesio sulaukusi paroda „Paryžiaus mokyklos dailininkai
iš Baltarusijos“, kuri buvo suformuota ir į Vilnių atvežta iš vieno
Baltarusijos banko bei privačių asmenų kolekcijų. Šios parodos
liudija ne tik tolydžio augantį visuomenės susidomėjimą litvakų
menu, bet ir atskleidžia naują muziejų bendradarbiavimo su privačiais kolekcininkais ar jų fondais praktiką. Iš šio bendradarbiavimo laimi abi pusės: muziejai sutaupo lėšas, kurios būtų išleistos
žymiems kūriniams atgabenti iš užsienio, joms apdrausti ir pan.,
o kolekcininkai gali stebėti, kaip didėja susidomėjimas vienu ar
kitu kūriniu arba autoriumi. Ypač tai aktualu atrandant mažiau
žinomus litvakų menininkus. Apie pasiteisinantį bendradarbiavimą su muziejais kalba ir didėjantis susidomėjimas jų kūryba
Vilniaus aukcione bei tolydžio kylanti litvakų darbų rinkos vertė.
O didžiausias laimėtojas – Lietuvos muziejų lankytojas, kuris už
vis dar juokingai mažą bilieto kainą gali išvysti pasaulinio garso
dailininkų Chaimo Soutine’o, Marco Chagallo, Michelio Kikoïne’o
ir kitų litvakų meno žvaigždžių kūrinių originalus.
Sėkmingą litvakų meno sklaidos iniciatyvą perima ir regioniniai
muziejai. Antai veiklios Zarasų krašto muziejaus direktorės Ilonos
Vaitkevičienės dėka visuomenė turėjo puikią progą susipažinti su
Zarasuose gimusio, vėliau šaknis Vitebske įleidusio dailininko ir
Max Band. George Tobias portretas. Drobė, aliejus. Lietuvos išeivijos dailės
fondo dovana Valstybiniam Vilniaus Gaono žydų muziejui
©VVGŽM
144
pedagogo Yjegudos Peno, M. Chagallo mokytojo, kūryba. Aktyvi
direktorė puoselėja užmojus pristatyti ir Marco Chagallo kūrybą.
Chagallas prie Zaraso ežero? Kodėl gi ne. Puiki proga meno gerbėjams aplankyti vaizdingomis panoramomis ir kultūros paveldu
garsėjantį miestelį. Juolab kad netoliese, vos už 25 kilometrų, yra
ir Daugpilis su įspūdingu litvakų menininko Marko Rothko garbei
pavadintu meno centru. Originalių M. Rothko darbų ten tik šeši,
tačiau ambicijų atsivežti eksponatų iš Vašingtono ir kitų žymių pasaulio muziejų – daug. Išmoningos vadybos dėka Marko Rothko
meno centras turi ką pasiūlyti įvairaus amžiaus ir skirtingoms kultūrinėms bei socialinėms grupėms: šiuolaikinio meno mėgėjams
ir atsitiktiniams lankytojams, profesionaliems kūrėjams ir amatininkams, verslininkams, vaikams.
Grįžtant prie École de Paris temos šių litvakų kūrybos sklaidoje,
norisi tikėtis, kad šis rezonansas sukels susidomėjimo bangelių ir
Paryžiuje. Galbūt tai taps paskata Prancūzijos meno centrams ir
muziejams aktyviau pasidomėti savo fonduose ir ekspozicinėse
erdvėse esančių meno korifėjų litvakiškomis šaknimis, kūriniais
ir užmegzti glaudesnį bendradarbiavimą su Lietuvos muziejais.
O gal kultūros mainai pastūmės į dar įdomesnes iniciatyvas? Pavyzdžiui, Monmartre – menininkų kolonistų mekoje, kur XX a.
pradžioje iš dirbtuvių ir kavinių sklido atvykėlių iš istorinės Litos
ar net to paties štetlo (kaip antai Paryžiuje susipažino iš tų pačių
Smilovičių kilę dailininkai Chaimas Soutine’as ir Schraga (Sam)
Zarfinas) pašnekesiai jidiš kalba, kur emancipavęsi dailininkai
Jakobai (pvz., Lipchitzas, Balgley) virsdavo Žakais, – kada nors
atsiras vietos ir litvakų vardu pavadintai gatvelei ar skersgatviui?
Kaip Lietuvoje toliau sklis litvakų menas, parodys netolima
ateitis. Galbūt sulauksime ir trečiojo proveržio, kai duris lankytojams Vilniuje atvers Litvakų kultūros ir meno centras?
Max Band. Mokinys. Drobė, aliejus. Lietuvos išeivijos dailės fondo
dovana Valstybiniam Vilniaus Gaono žydų muziejui ©VVGŽM
p a l i k i m a s
Arbit Blatas. Campo Bandiera e Moro. Drobė, aliejus. Lietuvos dailės muziejus
The outburst of Litvaks’ culture and art in Lithuania:
a chronological review
by Aušra Rožankevičiūtė
The word “Litvaks” was an exotic term for a long time known to a handful of academicians and experts only. It
is obvious that today attention to Litvaks’ culture and art has increased considerably. Following long decades
of silence and censorship the first outburst of cultural memory of Litvaks occurred in the 80s, after Grigorijus
Kanovičius’ novels had been published. Nonetheless, during the time of the Reform Movement (Sąjūdis), the
first outburst of the revival of Litvaks’ cultural memory that was just starting did not gain speed. The year 2011
can be regarded as the second outburst of the dissemination of Litvaks’ art. The year 2014 can be referred to
as the year of Ėcole de Paris at the museums and galleries of Lithuania; the initiative of dissemination of Litvaks’
art was taken over by the regional museums too. Going back to the theme of Ėcole de Paris in the process of
the dissemination of Litvaks’ creative work, we expect this resonance to excite interest in Paris too. The immediate future will show us the way interest in Litvaks’ art is going to develop.
145
p a l i k i m a s
Vida Mažrimienė
Žodžio maestro Aleksis Rannitas:
tarp Wiiralto, Čiurlionio, Jonyno ir kitų...
Lietuvių kultūros ir meno istorijoje yra asmenybių, kurios, nebūdamos tiesiogiai susijusios su Lietuva, didžiąją ar bent dalį
gyvenimo yra jai paskyrę. Toks buvo kultūrologas medievistas
Levas Karsavinas, iš Šveicarijos į Lietuvą atkeliavęs Juozas Eretas,
filosofinių knygų autorius, Aristotelio traktato „Apie sielą“ vertėjas
Vosylius Sezemanas, Vytauto Didžiojo universiteto prancūzų kalbos dėstytojas, Lietuvos ir Prancūzijos draugijos narys Raymond’as Schmittleinas, lietuvių meno puoselėtojas estų kultūrologas
Aleksis Rannitas (1914–1985).
Baigęs Tartu universitetą, be meno istorijos, studijavęs archeo­
logiją ir rusų literatūrą, Rannitas susipažįsta su Vincu MykolaičiuPutinu ir Liudu Gira, estų žurnaluose ir laikraščiuose išspausdina
per 100 lietuvių autorių eilėraščių vertimų, parašo daugiau kaip
200 straipsnių lietuvių meno tema. Apsigyvenęs Lietuvoje, jis
dirba vertėju Valstybės teatre, estų teatrams išverčia Kazio Binkio „Atžalyną“, Stasio Santvaro „Žvejus“, Petro Vaičiūno „Prisikėlimą“. Mokėdamas septynias kalbas ir dar išmokęs lietuviškai, rašo
meno kritikos straipsnius į „Naująją Romuvą“, „Vairą“, „Lietuvos
aidą“, „Židinį“. Po vedybų su operos soliste Gražina Matulaityte,
įžymaus Lietuvos finansininko dukterimi ir Lozoraičių giminaite,
koncertavusia Kauno, Vilniaus, Paryžiaus, Berlyno, Romos, Kopenhagos, Stokholmo, Prahos scenose, galutinai apsigyvena Kaune.
Šeimai pasitraukus į Vakarus, Rannito žmona koncertuoja pabėgėlių stovyklose. Vytautas Kasiulis nutapė Gražinos Rannit portretą, Jurgis Baltrušaitis kūrė jai eiles. Dvasinga šių dviejų žmonių
sąjunga, primenanti profesoriaus Pauliaus Galaunės ir operos dainininkės Adelės Galaunienės sielų giminystę, apie 1960-uosius
nutrūko. Tolesnį gyvenimo etapą Gražina praleido Putname (JAV),
o 2000-ųjų birželio 15 d. urna su dainininkės palaikais, atsisveikinimui pašarvota Kauno muzikiniame teatre, palydėta į Petrašiūnų
kapines. Antroje santuokoje, gyvendamas JAV, intelektualinį bei
dvasinį bendrumą Rannitas atrado ir su Tatjana Rannit.
Menotyrininko, poeto Rannito veikla nesutelpa į vienos šalies
„rėmus“. Estija, Lietuva, Vokietija, vėliau Jungtinės Amerikos Valstijos – tai neaprėpiami meridianai, kuriems išnagrinėti reikėtų atskirų studijų. Lietuvai tapus antrąja tėvyne, Rannitas, artėjant rusų
tankams, kartu su šalies pabėgėliais pasitraukė į Vakarus. Antrojo
pasaulinio karo pabaigoje daugelis išeivių iš Lietuvos glaudėsi
Austrijoje, Vokietijoje – Hanau, Kaselio, Miuncheno, Augsburgo
stovyklose, daugiausia jų apsigyveno Freiburge. 1946 m. šiame
mieste, padedant Jungtinių Tautų pagalbos administracijai (UNRRA) ir prancūzų okupacinės zonos Vokietijoje švietimo komisarui
Raymond’ui Schmittleinui, įkuriama V. K. Jonyno vadovaujama
Dailės ir amatų mokykloje (Écolle des Arts et Métiers), kur šalia
146
dėstyti atvykusių Viktoro Vizgirdos, Telesforo Valiaus, Alfonso
Valeškos, Aleksandro Marčiulionio, Adolfo Vaičaičio ir kitų meno
istorijos paskaitas skaito Rannitas.
Tarptautinį statusą turinčioje mokykloje mokėsi Albinas Elskus,
Antanas Mončys, Romas Viesulas, Elena Urbaitytė ir kiti. Gyvenant
svetimoje žemėje, dar aktyviau buvo stengiamasi įrodyti tautinį
identitetą: vyko parodos, vyravo kūrybos atmosfera. 1946 m. surengus didelę Baltijos šalių parodą, žurnalo „Das Kunstwerk“ redaktorius Valdemaras Kleinas pakviečia Rannitą bendradarbiauti.
Dvylikoje žurnalo numerių galima aptikti jo straipsnių apie M. K.
Čiurlionį, Adomą Galdiką, V. K. Jonyną, Vytautą Kasiulį, Viktorą Pet­
ravičių, Juozą Bakį, Paulių Augių-Augustinavičių, Adolfą Vaičaitį,
Telesforą Valių... Populiarindamas lietuvių kūrybą, Rannitas rašo
tekstus monografijoms, parodų katalogams, tampa Prancūzų
aukštosios meno reikalų komisijos Vokietijoje moksliniu sekretoriumi. Ypač daug menotyrininko dėmesio sulaukia V. K. Jonynas
ir M. K. Čiurlionis. Beje, dėl Čiurlionio Rannitas ryžtasi poleminiam
pranešimui 1949 m. meno kongrese Paryžiuje, išjudinusiam standartines abstrakčiojo meno pradmenų skales, įkuria Tarptautinę
meno kritikų sąjungą. 1953-iaisiais apsigyvenęs JAV, baigia meno
istorijos studijas Kolumbijos universitete Niujorke, dėsto Yale’io
universitete.
Regis, tiek nuveikusiam lietuvių kultūros tyrinėtojui turėjo atsirasti vietos chrestomatiniuose lietuvių dailės istorijos puslapiuose, jo pavardę turėtų žinoti dailę ir meno istoriją studijuojantys
studentai. Rannitui skiriama vietos Bostono „Lietuvių enciklopedijoje“, Rasos Andriušytės-Žukienės, Vidos Mažrimienės, Birutės
Masionienės, Stasio Santvaro, Bronio Railos, Petronėlės Orintaitės,
Kazimiero Pūro, Viktoro Aleknos, Silvijos Vėlavičienės publikacijose.
Išeivijos poetė Elglė Juodvalkė negali atsistebėti tarybinės encik­
lopedijos žinių šykštumu: trylikatomiame leidinyje apie Rannitą
pateikiamos vos kelios eilutės, o tritomiame jis visai nepaminėtas.
Ligi šiol Lietuvoje apie jį neišleista monografija, kuri būtų aktuali
įvairiom prasmėm. „Tiek lietuvių, tiek estų kultūra pasižymi individualia išraiškos jėga ir didesnės tautos galėtų su pasididžiavimu
priimti kai kuriuos mūsų menininkus bei rašytojus, prilygstančius
jų meistrams Europoje. Tai Renesanso tapytojas Michael Sittow,
iškilieji graveriai Kristjan Raud ir Eduard Wiiralt, poetai Marie Under,
Betti Alver ir Uku Masing; Lietuvoje – poetai Donelaitis, Baltrušaitis,
Putinas ir Radauskas, dailininkai Čiurlionis, Galdikas ir Petravičius“, –
pasakojo „Akiračių“ redakcijai Aleksis Rannitas1.
1 „Apie Čiurlionį, poeziją ir nepriklausomybę“ (pokalbis su Aleksiu Rannitu), in: Pokalbių akiračiai. „Akiračių“ interviu su išeivių kultūros veikėjais (1969–1989), sudarytojas
Liūtas Mockūnas. Vilnius: Vaga, 1991, p. 428.
p a l i k i m a s
Rannitui padedant, 1942 m. Kaune ir 1943-iaisiais Vilniuje
surengtos įspūdingos estų grafiko Eduardo Wiiralto kūrybos
parodos. Tais pačiais metais Vilniaus dailės muziejaus lietuvių ir
vokiečių kalbomis išleista Rannito knyga apie Wiiraltą (ją dovanų gavo ir profesorius Paulius Galaunė), užsienyje publikuotas
leidinys „Eduard Wiiralt, Genius and Demon“ (1945), „Aiduose“
(1948) išspausdintas straipsnis „Eduard Wiiralt“ rodė meno kritiką
esant dideliu Wiiralto gerbėju. Vitališka grafiko asmenybė Rannitą traukė ne šiaip sau. Garsas apie estų menininko meistriškumą sklido toli už tėvynės ribų. Jo darbų parodos surengtos
Norvegijoje, Lenkijoje, Suomijoje, Vokietijoje, JAV. Jis lyginamas
su Düreriu, Cranachu, Holbeinu, Stieglitzu. Tartu „Pallas“ meno
mokyklos absolventas, 1937 m. Wiiraltas buvo tituluotas pirmuoju
pasaulio graveriu, o, tapęs Britų karališkosios draugijos nariu, ne
vienerius metus praleido Paryžiuje, Marakeše, Stokholme. Meno
vertintojai – nuo Pierre’o Mornand’o iki Boriso Bernsteino bandys suvokti Wiiralto kūrybos esmę. Geriausiai tai pavyks Rannitui:
„<...> Wiiraltą įvertino ne už „šiaurietiškus egzotizmus“, matomus
Akseli Gallen-Kallelos ir Eduardo Muncho kūryboje bei galinčius
lengviau pavergti Europos publiką, o už europinį jo meistrystės mastą“, – rašė Rannitas2. Yale’io universiteto dailės galerijoje
1974–1975 m. vyko paroda „Poetas Aleksis Rannitas ir raižytojas
Eduardas Wiiraltas“. Katalogui įžangą parašė Normanas Holmesas
Pearsonas, vėliau ją pakartojo Suzana S. Pearson estų poezijos
leidinyje „Cantus Firmus“ (1978). Rannito pavardė vėl buvo prisiminta 1998-aisiais, kai į Kauną, Mykolo Žilinsko galeriją, iš Tartu
atkeliavo Wiiralto paroda.
„<...> Rannitas buvo darbštus, disciplinuotas ir pareigingas,
kiek uždaras ir santūrus. Viešumoje nekalbus, daugiau linkęs
stebėti aplinką nei joje reikštis. Tarp draugų, siaurame ratelyje
mielai dalyvaudavo diskusijose. Savo nuomonę reiškė tik tada,
kai diskutuojamam klausimui galėjo pritarti. Kalbos daugiausiai
liesdavo menus. Įvairios praktiškojo gyvenimo problemos, politika ar skirtingų meninių pažiūrų ginčai jo buvo palydimi jam
būdinga santūria šypsena. <...> Draugystę palaikė gyvą, įvairiomis progomis lankydamas jam artimus asmenis su dovanėlėmis
rankose. Buvo mėgstamas mišriose kompanijose, kur skirdavo
moterims savo dėmesį ir glėbius komplimentų“, – rašo V. K. Jonynas3. Rannito portretui reikėtų dar kelių štrichų. Polinkį į poeziją jis
pajuto susirašinėdamas su Salomėja Nėrimi, Liudu Gira, tuomet
redagavusiu „Literatūros naujienas“ ir paskelbusiu straipsnį „Entuziastingas Lietuvos vardo skelbėjas Estuose – A. Rannitas“4. Gira
vienas pirmųjų įžvelgė daugiasluoksnį Rannito talentą, o 1935 m.
jam rašytuose laiškuose išryškėja mažai kam žinomas faktas, kad
tikroji estų kultūrologo pavardė (pagal tėvą) – Aleksejus Dolgoševas, Rannitas tesąs jo pseudonimas. Jaunystės metais dėl noro
pasipuikuoti poeto gebėjimais Rannitas neatsispyrė plagijavimo
pagundai. 1932 m. išspausdintas Aleksejaus Dolgoševo eilėraštis
„Leningrad“ pasirodė besąs rusų simbolistės Zinaidos Gippius „Peterburg“ kopija. Poetės jis atsiprašė, tačiau 1936-aisiais vėl įklimpo į nemalonią istoriją. Laikraštis „Ulus Esti“ išspausdino atvirą
2 A. Rannit, „Eduard Wiiralt“, Aidai, 1948, Nr. 14, p. 208.
3 V. K. Jonynas, „Bičiulis Aleksis Rannit“, Santara, 1992, žiema, p. 47.
4 B. Masionienė, „Du estų rašytojai – Lietuvos bičiuliai“, Pergalė, 1990, Nr. 12, p. 86.
Aleksis Rannitas
su Gražina
Matulaityte
Bungardo Lindės laišką Rannitui, kuriame pastarasis kaltinamas
iš straipsnių rinkinio „Lietuva“ nugvelbęs dvidešimt keturias eilutes. Jauną poetą apgina Lietuvos rašytojų sąjunga, paties Lindės
rašinius pavadindama kompiliatyviais5.
Atsikratęs jaunystės lengvabūdiškumo, Rannitas studijuoja
Valery, Verlaine’ą, Pindarą, Simonidą, žavisi Hölderlino, Rilke’s poezijos perlais, eiliuoja estų, vokiečių, anglų, prancūzų kalbomis.
Į rusų kalbą jo posmus verčia vienas populiariausių rusų poetų Igoris Severianinas, nuo bolševikų persekiojimo pasitraukęs
į Estiją. Kaune Adelės ir Pauliaus Galaunių namuose saugoma
Rannito poezijos knygelė „Via Dolorosa. Severnyje ogni“ (1940,
Stokholmas) su autografu profesoriui Galaunei6. Estų literatūros
kritikas Antsas Orasas, pristatydamas Rannito knygą „Rinktinės
eilės“ (1985, Niujorkas), pažymi plastišką jo žodžio vaizdingumą:
„Jo lyriką veikė M. K. Čiurlionio menas, rusų simbolizmas, XX a.
pradžios ir vėlesnioji – išeivijos lietuvių lyrika, estų moderniosios
poezijos tradicija. <...> Šie įkvėpimo gūsiai palaikė Rannito kūrybiškumą, jo dvasios energiją. Jis liko savitas poetas, kurio veiklos
ir kūrybos vaisiai dar turėtų grįžti į Lietuvą.“7
2004 m. į Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus biblio­
teką pateko bibliofilinis 130 egz. tiražu leistas Rannito poezijos
rinkinys „Kaljud“ („Uolos“) su abstrakčiomis minkšto pieštuko
iliustracijomis, poezijos rinktinė „Sormus“ („Žiedai“), poezijos albumas „Cantus Firmus“, išleistas Martino Mardersteigo 750 egz.
tiražu. Šimtas sunumeruotų, autoriaus, dizainerio ir vertėjo pasirašytų egzempliorių nebuvo parduodami. Tekstas atspaustas
presu „Monotype Bembo“, iliustracijos reprodukuotos ofsetu
5 „Džentelmenai“ iš liet. Rašytojų dr-jos ir mažas skandaliukas“, Literatūra, 1936,
Nr. 2, p. 22–23.
6 Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus A. ir P. Galaunių namų archyvas,
124-PGL-1635.
7 B. Masionienė, „Du estų rašytojai – Lietuvos bičiuliai“, Pergalė, 1990, Nr. 12, p. 88.
147
p a l i k i m a s
nuo originalių, privačiame Rannito rinkinyje saugomų Wiiralto
graviūrų atplaišiniame popieriuje „Stamperia Valdonega“ spaustuvėje, Veronoje. Pastarasis leidinys tapo išskirtiniu muziejaus
spaudiniu, jį ženklino Mardersteigo pavardė. Martinas Mardersteigas – garsiojo italų spaustuvininko ir dailininko, mokslininko,
Gutenbergo premijos laureato Giovanni Mardersteigo sūnus.
Giovanni 1962 m. buvo apdovanotas aukso medaliu, išleido
šimtus preciziškai apipavidalintų leidinių, reprezentuojančių
Gabriele D’Annunzio, Dante’s, Felice Feliciano, Veronese’s ir kitų
kūrybą. Po jo mirties Britų biblioteka Londone 1978 m. surengė
didžiulę spaustuvės „Officina Bodoni“ (rankų darbo spaudos)
leidinių parodą. Penkiasdešimties metų triūsą, jau mirtinai sirgdamas, katalogavo pats Giovanni, užbaigė sūnus Martinas, paveldėjęs spaustuvę „Stamperia Valdonega“.
Taline, Berlyne, Helsinkyje studijavęs taikomąją dailę, šriftą ir
kaligrafiją, Rannitas buvo profesionalus knygų spaudos žinovas.
Jis, anot V. K. Jonyno, su didele atida ir jautrumu išglostydavęs
kiekvieną išleistą knygą, gėrėdamasis leidiniu, smaguriaudamas
šriftais, studijuodamas grafines iliustracijas. Rannito išmintimi ir
profesionalumu kliaudavosi ne vienas lietuvių išeivijos menininkas.
Juliaus Kaupo knygos „Daktaras Kripštukas pragare“ iliustratorius
Adolfas Vaičaitis, įkvėptas Rannito padrąsinamo žodžio, Vokietijoje
ryžosi išleisti autorinį litografijų aplanką „Vaičaitis: sieben original
Lithograpien“8. „Rannitas mums buvo didis autoritetas, jo profesinis įžvalgumas ir talentas skatino ieškoti optimaliausių spaudos
variantų. Atitraukdamas nuo savęs duonos kąsnį, kaupiau lėšas
albumo leidybai. Buvau nesuprastas savo tautiečių – daugumai
atrodė, kad geras popierius ir tobula spauda sunkiais emigracijos
laikais – nepasiekiami ir tušti dalykai“, – pasakojo Australijoje gyvenantis grafikas, kurio preciziškai parengtas leidinys su Rannito tekstu, parodytas Australijoje emigrantų apžiūros gydytojui, išgelbėjo
nuo privalomų sunkių fizinių darbų stiklo fabrike9.
V. K. Jonyno monografijos, lydimos Aleksio Rannito tekstų10,
V. K. Jonyno kūrybos prezentacija „Žiburiuose“11, J. W. Goethe’s romano „Jaunojo Verterio kančios“ iliustracijų analizė, publikacijos
apie dailininką vokiečių spaudoje12 – toli gražu ne visa Rannito
tyrinėjimų apie kultūros bendražygį paletė.
Netrūksta taiklių komentarų ir kitiems dailininkams. „Honore
Daumier, sarkazmo ir baisios ironijos pagautas, kvatojo visa burna,
Kasiulio juokas yra ramesnis. <...> Jo veikalai yra persunkti gilaus
grotesko pajautimo“, – rašė Rannitas apie ankstyvąją menininko
tapybą13. Kasiulio ir Rannito bendradarbiavimo ženklų galima
aptikti Vytauto Kasiulio muziejuje Vilniuje: čia eksponuojama
Aleksio Rannito knyga „Vytautas Kasiulis; un peintre lithuanien“
(Baden Badenas: Woldemar Klein, 1947), studija „Kaesurre: teine
8 „Vaičaitis: sieben original Lithographien“ (teksto aut. Aleksis Rannit; Englische
Ubersetzung von Thomas Sommer), Freiburg, 1948.
9 Iš A. Vaičaičio kalbos, pasakytos atidarant autorinę parodą „Preliudija saulės žemynui“ V. K. Jonyno galerijoje Druskininkuose. 2008-06-24.
10 A. Rannit, „V. K. Jonynas: a Lithuanian Wood-Engraver“, Baden-Baden: Verlag fur
Kunst und Wissenschaf, 1947; A. Rannit, „V. K. Jonynas: ein litauischer Holzschneider“,
Baden-Baden: Verlag fur Kunst und Wissenschaft, 1947.
11 A. Rannit, „V. K. Jonynas lietuviškas „Maitre du livre“, Žiburiai, 1946-11-30.
12 A. Rannit, „Ein Meister der Holzschneidekunst: der Litauer V. K. Jonynas ein
Kunstler von internationalem Ruf und Ansehen“, Im Ausland, 1947-09-06.
13 A. Rannit, „Vytautas Kasiulis“, Aidai, 1947, Nr. 7, p. 18.
148
kogu Inuletusi“ (Flensburgas: Verlagshaus Christian Wolf, 1946) su
Kasiulio viršeliu, epistolinės dokumentikos fragmentai.
Daugiausia dėmesio Rannitas skiria M. K. Čiurlioniui. 1946–
1947 m. žurnalo „Das Kunstwerk“ numeryje išspausdinamas trijų
puslapių straipsnis apie Čiurlionį. 1949 m. dailininko kūrybą jis
pristato Antrajame tarptautiniame menotyros kongrese Pa­
ryžiuje, įrodinėdamas, jog Čiurlionis, o ne Vasilijus Kandinskis
buvo abstrakčiojo meno pradininkas. Sukeldamas diskusijų
bangas bei užrūstindamas dailininko našlę Niną Kandinskają,
jis priverčia vakariečius taisyklingai ištarti Čiurlionio pavardę 14.
Drąsi šiauriečio kalba – tarsi akibrokštas įsisenėjusioms nuomonėms, paskatinęs atidžiau pažvelgti į Čiurlionio kūrybą. Rannito
pranešimą lydėjo kongresui parengtas iliustruotas 20 puslapių
leidinys su aplanku, kurio viršelyje puikavosi didelė „Rex“ reprodukcija. „Trečiame puslapyje patalpinome Čiurlionio portretą,
atspaustą nuo medžio raižinio klišės, kurią šiai progai specialiai
padariau. Be Rannito paskaitos teksto, buvo taipogi patalpinta
16 vienspalvių darbų reprodukcijų ir platus bibliografinių žinių
sąrašas“, – prisimena V. K. Jonynas15. Knygelė buvo išspausdinta Freiburge 400 egz. tiražu, 25 knygelės buvo numeruotos,
V. K. Jonyno ir Rannito pasirašytos16.
Tarptautinių konferencijų dalyvis, keliomis kalbomis rašantis
Vakarų Europos meno spaudai, Rannitas akcentavo Čiurlionio
reikšmingumą. Kritikuodamas Marko Etkindo knygą dėl politinio konformizmo, tragikomišku vadino Willio Grohmanno požiūrį. Mat pastarasis, matęs tik Čiurlionio darbų reprodukcijas,
pavadino menininką diletantu. Yale’io universitete skaitytame
pranešime Rannitas palankiai atsiliepia apie Valerijaus Ivanovo
mokslinę studiją, analizuojančią lietuvio kūrybą kartu su Levo
Baksto, Kostantino Somovo kūryba: „Čiurlionis mane pakerėjo
maždaug prieš penkiasdešimt metų <...>. Jo mene derinasi atviros formos meistriškumas, naivus lyrizmas ir grakštus filosofinis
turiningumas. Savo įžanginėse pastabose Pirmajame tarptautiniame Čiurlionio simpoziume, kuris prieš dvejus metus įvyko
Vakarų Berlyne, panaudojau Baudelaire’o metaforą apie Leonardo
da Vinci (beje, pasiskolintą iš paties Leonardo) ir sulyginau Čiurlionio paslaptį su Leonardo paslaptimi. <...> Man labiausiai rūpi
rasti Čiurlioniui deramą vietą šalia kitų modernistų – Art Nouveau
atstovų, abstrakcionistų, siurrealistų metafizikų, fantastų ir kosmikalistų“, – sakė Rannitas17. Jo monografija anglų kalba apie M. K.
Čiurlionį pasirodė JAV 1985 m. (1984 m. data). Iki pat gyvenimo
pabaigos Rannitas skelbė Čiurlionio kūrybą pasauliui, įtraukė jį
į tarptautinį meno kontekstą. Keliuose žemynuose liko šūsnis
svarbių Lietuvos kultūrai iškilių darbų. Žodžio Maestro intencijos
Lietuvos labui įpareigoja. Tikėtina, šimtmečio jubiliejus paskatins
labiau pažinti ir įvertinti Aleksio Rannito palikimą.
14 R. Andriušytė, „Skaitykite Tschürljönis“. Kaip Aleksis Rannitas privertė vakariečius
išmokti ir įsiminti lietuvišką pavardę“, Kultūros barai, 2004, Nr. 8/9, p. 55–56.
15 V. K. Jonynas. „Bičiulis Aleksis Rannit“, Santara, 1992, p. 48.
16 Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje saugoma Vytauto Landsbergio dovanota Paryžiuje 1949 m. išleista knygelė: A. Rannit. M. K. Čiurlionis1875–1911:
pionier de l’art abstrakt. Diccours prononce au 2-eme Congres international des
critiques d’art.
17 „Apie Čiurlionį, poeziją ir nepriklausomybę“ (pokalbis su Aleksiu Rannitu), in: Pokalbių akiračiai. „Akiračių“ interviu su išeivių kultūros veikėjais (1969–1989), sudarytojas
Liūtas Mockūnas. Vilnius: Vaga, 1991, p. 422.
p a l i k i m a s
Vytautas Kazimieras Jonynas ir Aleksis Rannitas. 1949, Freiburgas. Druskininkų V. K. Jonyno galerijos archyvas
Aleksis Rannitas – Maestro of the Word
by Vida Mažrimienė
There are personalities in the history of Lithuanian culture and history who, without being directly related to Lithuania, devoted
the greatest part, or at least some part, of their lives to it. The culturologist, medieval historian Lev Karsavin, Joseph Ehret, the author of books on philosophy who came to Lithuania from Switzerland, the translator of Aristotle’s treatise On the Soul Wassily Sezemann, the lecturer of the French language at Vytautas Magnus University, a member of the Lithuanian-French Society Raymond
Schmittlein, and the promoter of Lithuanian art, Estonian culturologist Aleksis Rannit (1914–1985) deserve mention.
The activity of the art critic and poet Aleksis Rannit was not limited to one country. Estonia, Lithuania, Germany, later the United
States are boundless meridians the study of which require separate studies. Rannit who studied applied arts, print and calligraphy
in Tallinn, Berlin and Helsinki was a professional book printing connoisseur.
After Lithuania had become a second motherland to him, with Russian tanks approaching it, Rannit and other Lithuanian refugees fled to the West. In 1946, the School of Fine Arts and Crafts (Écolle des Arts et Métiers) was established in Freiburg headed by
Vytautas Kazimieras Jonynas where Aleksis Rannit delivered lectures on the history of art. In 1946, when a large exhibition of the
Baltic States was arranged, the Editor-in-Chief of magazine Das Kunstwerk Valdemar Klein invited Rannit to cooperate in it. One
can find articles about Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Adomas Galdikas, Vytautas Kazimieras Jonynas, Vytautas Kasiulis, Viktoras
Petravičius, Juozas Bakis, Paulius Augius-Augustinavičius, Adolfas Vaičaitis, Telesforas Valius and others written by Aleksis Rannit
in 12 issues of the magazine. In popularising Lithuanian creative work Rannit wrote texts for monographs, exhibition catalogues,
became Scientific Secretary of the French Supreme Commission on Art Affairs in Germany. The art critic devoted especially great
attention to Vytautas Kazimieras Jonynas and Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (in 1946–1947, Rannit’s article about Čiurlionis was
published in magazine Das Kunstwerk). In 1949, he presented the creative work of Čiurlionis at the Second International Congress
of Art Critics in Paris arguing that Čiurlionis rather than Wassily Kandinski was the initiator of abstract art. Provoking stormy discussions and making the artist’s widow Nina Kandinskaja wrathful, he made the westerners pronounce Čiurlionis name in the right
way. His bold utterance was as though a disgrace to the opinions that had been established for a long time, however it encouraged the world of art to look at Čiurlionis’ work more carefully. Rannit’s monograph on Čiurlionis in the English language appeared
in the USA in 1985 (the date of 1984). Right to the very end of his life Rannit propagated Čiurlionis creative work in the world, and
introduced him into the context of international art. Heaps of prominent works, which are of significance to Lithuanian culture,
have survived on several continents.
149
p a l i k i m a s
Aldona Dapkutė
Kūryba kaip prigimties šauksmas
Spalio 21–lapkričio 10 d. Parlamento galerijoje Lietuvos Respublikos Seime vyko Rimanto Dauginčio
(1944–1990) skulptūrų paroda, skirta dailininko
70-mečiui (kuratorė Dalia Matulaitė).
Rimanto Dauginčio kūryboje tvyro įtampa tarp
dviejų polių: tarp žemės, žmogaus būties ir buities,
tarp skausmo, dramatizmo, netekties ir gyvenimo
jėgos, noro gyventi, išlikti, tarp laisvės ir prievartos, patriotizmo ir nelaisvos visuomenės. Įtampa
ir dramatizmas juntamas beveik kiekviename
skulptoriaus kūrinyje. Norint suprasti, iš kur šis dramatizmas, reikia turėti galvoje keletą dalykų. Pirma,
tai – asmeninė dailininko biografija: gimė karo
metais, tėvas, kurį tematė iki trejų metų, partizanas,
žuvęs neaiškiomis aplinkybėmis, mama – ilgiems
metams tremtinė. Augo be tėvų, tikriausiai didelėje
nežinioje ir vis laukė mamos (tik vienuolikos sulaukė). Per vieno žmogaus patirtį lūžta visa Lietuvos
pokario istorija. Antra ryški kūrybos linija – kaimo
gyvenimas, neišardomas ryšys su žeme, tėviške,
gamta, jos etnokultūra. Nors vėliau gyveno Vilniuje,
laukinis vidinis vyras išliko prisirišęs prie šaknų, prie
Motinos žemės – išsaugojo stiprius emocinius saitus su gimine ir tauta. R. Daugintis buvo romantikas,
bekompromisis, laisvas, vitališkas, spontaniškas.
Dainos, raudos, sakmės, liaudies gyvenimas – iš
čia simboliai ir metaforos. Visa organiškai trykšta iš
kūrinių – begalinis vitališkumas, išlikimo troškulys.
Trečias svarbus dalykas – nevienaprasmis laikotarpis,
kuriame gyveno ir kūrė; socialistinio realizmo laikai,
kaip tada vadinta, jau ėjo į praeitį. Jau aušo Atgimimas. Priešaušris, bet dar ne pati aušra. R. Daugintis
visomis aplinkybėmis liko ištikimas savo prigimčiai.
Laikas nesuluošino jo kūrybos – priešingai, suteikė
ekspresijos, minėtos įtampos. Antra vertus, į dailę
jis atėjo, kai lietuvių skulptūra patyrė permainas,
vadavosi iš dekoratyvumo, romantizmo, kilo modernizmo kalbos banga. Tad visa jau budo. Kiek erdviau
tapo laisvai minčiai. Tačiau nei modernizmo principai, nei madingos tendencijos negalėjo iškreipti jo
prigimties. Jis labai daug dirbo ir darė tai, kuo tikėjo.
Daug padarė, daug ko neužbaigė. Nes taip anksti
išėjo.
Rimantas Daugintis. Gulago madona. 1991, bronza, medis, 36,5 × 15 × 15 cm
150
p a l i k i m a s
Rimantas Daugintis. Džiaukis, žmogeli, kol šviečia saulelė (Daina saulei ir duonai).
1981, terakota, galvanizuota nikeliu, granitas, 64 × 40 × 32 cm
Rimantas Daugintis. Autoportretas su Omaro Chajamo poezija.
1975, tonuota terakota, medis, 44 × 40 × 16,5 cm
Rimantas Daugintis. Nenupenėkite svajonių paukščio.
1984, terakota, galvanizuota nikeliu, granitas, 52 × 25 × 20 cm
Rimantas Daugintis. Senas parkas.
1980, bronza, granitas, 61,5 × 46 × 25
151
p a l i k i m a s
Paroda dviem
Šiais metais, prasidedant rudeniui, žinią apie tapytojo Klaudijaus Petrulio mirtį (1951–2014) visi jį pažinojusieji priėmė labai
skaudžiai. Tai buvo nepaprastas, ypatingas žmogus. Sąžiningas,
kultūringas ir labai branginantis meną. Tokie žmonės šioje žemėje neužsibūna, kaip ir daugelis neeilinių asmenybių, perdega ir
užgęsta gerokai per anksti. Klaudijus Petrulis buvo didelis Šiaulių
„Laiptų“ galerijos draugas. Čia buvo surengtos šešios jo personalinės parodos, taip pat ne viena paroda drauge su tėčiu, lietuvių
tapybos guru, dukart Lietuvos nacionalinės premijos laureatu Algirdu Petruliu (1915–2010). Prisimenant šiuos išėjusius dailininkus,
spalio 17 d. „Laiptų“ galerija pakvietė į jų parodą „In Memoriam“.
Abu dailininkai – spalvų virtuozai, todėl galima pamanyti,
kad ir jų gyvenimai buvo labai žaismingi. Iš tiesų taip nėra – šių
kūrėjų kasdienybėje vyravo ramuma, tik jiems būdingas susikaupimas. Jų kūryboje jei ir yra spalvinių pustonių, tai ne tiek daug –
visa dega spalvų liepsnomis. Metro Algirdo Petrulio meną drąsiai
galima pavadinti „paryžietišku“, artimu garsiajai École de Paris. O
jis pats kritikų apibūdinamas kaip „gyvas klasikas“, „lietuviškojo
modernizmo korifėjus“. Klaudijaus Petrulio kūriniai provokuoja
mąstyti, yra kupini energijos. Jo siekis – atskleisti tai, kas slypi
už rodomo fasado. Klaudijaus tapyba – griežtų formų, jas lemia
spalvos ir naudojamų daiktų pavidalai. Algirdo ir Klaudijaus
Petrulių paroda Šiaulių „Laiptų“ galerijoje dar kartą paliudija, jog
abu dailininkai lietuvių dailės padangėje liks neeiliniai šviesuliai.
Klaudijus Petrulis „Laiptų“ galerijoje. 2009
Algirdas Petrulis parodos „Laiptų“ galerijoje atidaryme. 2008
Ričardas Jakutis
Algirdas Petrulis. Ratilai. 2009, drobė, aliejus, 70 × 50 cm
152
Algirdas Petrulis. Dryžiai. 2005, drobė, aliejus, 55 × 38 cm
p a l i k i m a s
Klaudijus Petrulis. Mechanizmas Z. 2001, drobė, aliejus, 70 × 50 cm
Klaudijus Petrulis. Skraidyklė. 2014, drobė, aliejus, 92 × 73 cm
Klaudijus Petrulis. Kelionė II. 2014, drobė, aliejus, 60 × 100 cm
153
k r o n i k a
155
Parodos
166
Simpoziumai, plenerai, konkursai,
projektai, konferencijos Lietuvoje
170
Lietuvos meno reprezentacija užsienyje
173
Kūriniai viešosiose erdvėse
In memoriam
174
Premijos, apdovanojimai, stipendijos
176
2014 m. LDS narių jubiliejai
Spalio 10 d. ir lapkričio 28 d.
Vilniuje, Dailininkų sąjungos galerijoje
(Vokiečių g. 2), vyko labdaringi dailės kūrinių aukcionai, skirti nuo Rusijos agresijos
nukentėjusių Ukrainos karių ar civilių galūnių amputavimo bei odos regeneravimo
operacijoms. Į aukcioną menininkai sunešė
124 meno kūrinius.
Renginio iniciatorius Petras Auštrevičius,
renginio globėjas Prezidentas Valdas
Adamkus, rėmėjai: Lietuvos dailininkų
sąjunga, UAB „Pirmas žingsnis“, informacinis
rėmėjas – Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija. Aukcionus vedė Jogaila Morkūnas.
154
k r o n i k a
Parodos
Muziejai
Vilniaus paveikslų galerija (Didžioji g. 4, Vilnius)
2013
10 29–2014 01 19 paroda „Mikalojui Vorobjovui – 110“,
skirta dailės istorikui ir kritikui Mikalojui Vorobjovui
(1903–1954). Kuratorė Giedrė Jankevičiūtė.
11 21–2014 04 13 paroda „Nuostabioji žemė. Dailininkai
Rytų Prūsijoje“. XIX–XX a. I pusės tapyba iš Aleksandro
Popovo rinkinio.
2014
03 18–06 29 paroda „ Oršos mūšis“, skirta Oršos mūšio
500-osioms metinėms.
04 17–05 31 poeto Marcelijaus Martinaičio margučių
kolekcijos paroda „Marcelijaus Martinaičio margučiai“.
04 24–09 04 gydytojos Stasės Mielytės dailės kolekcijos paroda „Pilnaties langai“.
09 11–11 09 paroda „Paryžiaus mokyklos dailininkai iš
Baltarusijos“ iš AB „Belgazprombank“ kolekcijos, muziejų ir privačių rinkinių.
Nacionalinė dailės galerija (Konstitucijos pr. 22, Vilnius)
2013
12 06–2014 02 15 paroda „Siūlau naują pasaulį. Vito
Luckaus (1943–1987) fotografijos retrospektyva“. Kuratorė Margarita Matulytė.
12 06–2014 02 15 paroda „Vaizdų vieta. Lietuvos fotografija iliustruotuose žurnaluose XX a. 7–8 dešimtmečiais“. Kuratorė Ieva Mazūraitė-Novickienė.
12 06–2014 02 15 paroda „90 × 60. Lietuvos fotografijos
parodų plakatai. 1970–1987“. Kuratorė Živilė Etevičiūtė.
2014
04 11–06 01 Kęstučio Zapkaus retrospektyvinė kūrybos
paroda. Kuratorės Laima Kreivytė ir Eglė Mikalajūnė.
04 11–06 01 paroda „Šviesos“ (Aidas Bareikis, Patricija
Jurkšaitytė, Žilvinas Kempinas). Kuratorės Laima Kreivytė ir Eglė Mikalajūnė.
06 27–09 14 Mindaugo Navako kūrybos paroda „Šlovė
buvo ranka pasiekiama“. Kuratorė Elona Lubytė.
06 27–09 14 Baltijos šalių ir Šveicarijos menininkų kūrinių paroda „Istorijų pasakojimas“. Dalyvavo Eglė Karpavičiūtė, Petra Elena Köhle, Nicolas Vermot Petit-Outhenin,
Laurent Kropf, Paulis Liepa, Dainius Liškevičius, „Lutz
&Guggisberg“, Marge Monko, Katrīna Neiburga, Sandrine Pelletier, Liina Siib. Kuratorė Felicity Lunn (Kunsthaus
CentrePasquArt, Bylis, Šveicarija).
10 10–11 09 tarptautinė judančių vaizdų ir šiuolaikinio
meno objektų paroda „Judančios raidės“.
10 10–11 09 paroda „Pirmavaizdžiai: idėjos, eskizai, modeliai ir instrukcijos“, sudaryta iš įvairių kartų lietuvių
menininkų archyvų.
11 14–2015 02 01 paroda „Teodoras Kazimieras Valaitis
(1934–1974)“. Kuratorė Giedrė Jankevičiūtė.
11 26–2015 02 01 Kazimieros Zimblytės (1933–1999)
ankstyvosios kūrybos paroda. Kuratorė Milda Žvirblytė.
Radvilų rūmai (Vilniaus g. 24, Vilnius)
2013
10 17–12 15 Ivano Marčuko (Ukraina) kūrybos paroda
„Už horizonto – kiti horizontai“.
2014
04 29–2015 04 26 paroda „Senųjų ikonų paslaptys.
Andrejaus Balykos ikonų kolekcija: pagrobta, grąžinta,
papildyta“. Kuratorė Dalia Tarandaitė.
06 12–09 14 Andrijaus Cholomeniuko (Ukraina) batalinių kūrinių paroda. Oršos mūšio 500-ųjų metinių
minėjimo 2014 m. programos paroda.
Taikomosios dailės muziejus (Arsenalo g. 3A, Vilnius)
2014
01 16–03 02 Lenkijos fotografijos ir dizaino paroda
„Materia prima: peizažas ir dizainas“. Kuratorė Agnieszka
Jacobson-Cielecka.
03 28–06 08 Leonardo Tuleikio retrospektyvinė paroda
„Tapybos atspindžiai“. Kuratorė Nijolė Nevčesauskienė.
09 04–2015 05 10 paroda „Maištas buduare. XX a. aštuntojo dešimtmečio mada“ iš Aleksandro Vasiljevo
kolekcijos.
09 04–2015 05 10 paroda „Trys mados dešimtmečiai“
iš Aleksandro Vasiljevo kolekcijos.
Vytauto Kasiulio dailės muziejus
(A. Goštauto g. 1, Vilnius)
2013
11 05–12 08 paroda „Mykolo Raubos Vilnius“. Antroji
paroda iš 2013 m. trijų parodų ciklo „Europos miestai“.
2014
05 15–09 14 XX a. pirmosios pusės dailininkų grafikos,
piešinių, pastelių ir akvarelių paroda „Vilniaus ženklai“.
Kuratorė Ilona Mažeikienė.
10 16–2015 01 18 paroda „Telesforas Valius (1914–
1977). Grafika“. Kuratorė Regina Urbonienė.
Prano Domšaičio galerija (Liepų g. 33, Klaipėda)
2013
10 25–10 08 Karlo Eulensteino tapybos paroda „Karlas
Eulensteinas, ekspresionistas iš Klaipėdos“. Rengė Liuneburgo Rytprūsių krašto muziejus (Vokietija). 2014
05 08–2015 12 15 paroda „Taikomoji dekoratyvinė
dailė – mūsų namams“ iš Lietuvos dailės muziejaus
rinkinių.
05 08–2016 05 08 paroda „Nuostabioji žemė. Dailininkai Rytų Prūsijoje“. XIX a.–XX a. I pusės tapyba ir grafika
iš Aleksandro Popovo rinkinio.
05 29–09 14 Klaipėdos miesto moksleivių kūrybos
darbų paroda.
09 05–12 31 paroda „Paskutinis taikos pavasaris“, skirta
parodos „Kuršių nerija moksle ir mene“ (Karaliaučius,
1914) šimtmečiui.
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus
(Vilniaus g. 41, Vilnius)
2013
10 24–11 28 Marcino Zalewskio (Lenkija) tapybos paro­
da. Festivalis „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose“.
12 18–2014 11 25 paroda „Viva Verdi!“, skirta italų
kompozitoriaus Giuseppe Verdi 200-osioms gimimo
metinėms paminėti.
2014
01 09–02 08 paroda „Šešėlių teatras“.
02 12–03 08 Gražinos Marijos Masytės-Baskienės akvarelių paroda „Spalvų šviesa“.
03 13–04 12 paroda „Prancūzijos šedevrai“. Pirmą
kartą Lietuvoje pristatyti originalūs André Deraino
(1880–1954), Raoulio Dufy (1877–1953), Jeano Carzou
(1907–2000) ir Leonor Fini (1908–1996) darbai.
04 15–05 31 paroda „Materialusis siurrealizmas“.
06 05–06 30 Enrico Ingenito (Italija) tapybos paroda.
Festivalis „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose“,
7-asis sezonas.
09 04–09 29 Rūtos Eidukaitytės kūrybos paroda.
09 10–10 31 Egidijaus Virbašiaus lietuvių liaudies muzikos instrumentų paroda.
10 02–10 20 Saré (Evgenia Sarkisian, Prancūzija) tapybos paroda.
10 29–2015 01 17 Alionos Bondarenko fotografijos
paroda „Gyvenimas – akimirka“.
Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejus
(Pilies g. 40, Vilnius)
2013
12 09–12 31 operos solisto Vaclovo Daunoro tapybos
darbų paroda „Jei širdin žmogaus aš galėčiau pažvelgt...“.
2014
01 08–01 31 Dainiaus Labučio fotografijų paroda
„Garsų vaizdai“, skirta YAMAHA muzikos mokyklos Lietuvoje 20-mečiui.
03 06–03 20 Keturių medikų kūrybos paroda (Vidos
Domarkienės ir Giedriaus Uždavinio tapyba, Stepono
Bagdono fotografijos, Juozapo Butkaus poezija).
03 22–04 12 Gaivos Paprastosios (Lietuva / Nyderlandai) tapybos paroda „Kitoks pasaulis“.
05 29–06 19 Giedrės Gučaitės paroda „Imu ir skaitau“.
07 01–07 16 architektų Sigitos Dagelienės, Sauliaus
Dagelio ir Stasio Pūtvio tapybos darbų paroda „SSS“.
08 15–09 20 paroda iš Rokiškio krašto muziejaus fondų
„Ornamento melodija juostoje ir medyje“. Palmiros Damijonaitienės juostos ir Jono Vizbaro drožiniai.
09 22–09 30 socialinio projekto „Matau pasaulį kitaip“
paroda. Projekto autorės Nomeda Marčėnaitė ir Eglė
Jokužytė.
10 01–10 21 paroda „Cooltūristės. Pogrindžio antropologija“.
10 09–10 21 Genutės Burbaitės tapybos paroda „Laimės kodas“.
10 22–11 05 Viktoro Paukštelio tapybos paroda.
11 14–12 02 Paulinos Pukytės kūrybos paroda „Mergaitės ir berniukai“.
Bažnytinio paveldo muziejus (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius)
2014
Iki 09 27 senosios liturginės tekstilės paroda „Šilkas ir
auksas“.
Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus
(V. Putvinskio g. 55, Kaunas)
2013
12 19–2014 03 02 Vladimiro Dubeneckio paroda „Architektas gyvenimo ir kūrybos teatre“, skirta dailininko
ir architekto 125-osioms gimimo metinėms. Kuratorė
Violeta Krištopaitytė.
2014
03 07–04 06 Telesforo Valiaus (1914–1977) kūrybos
paroda „Paskutinis rytas“, skirta dailininko 100-osioms
gimimo metinėms. Kuratorė Aušra Vasiliauskienė.
05 08–08 31 tarptautinė stiklo meno paroda „Vitrum
Balticum VI. Optical Outlook“. Kuratorės dr. Raimonda
Simanaitienė, Julija Pociūtė, organizatorės Audronė
Andrulevičienė, Valda Verikaitė.
09 12–10 26 senosios fotografijos paroda „Egzotikos
estetika Sebah fotografijose: Artimųjų Rytų ir Afrikos
šalių gyvenimas XIX a. pab.–XX a. pr.“ iš Jano Bortkiewicziaus kolekcijos ir Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Fototekos ir dokumentacijos skyriaus fotografijos rinkinių. Kuratorė Vaida Sirvydaitė-Rakutienė.
11 06–2015 01 18 fotografijų paroda „Iš nežinios į
nežinią: Antrojo pasaulinio karo atbėgėliai Lietuvoje“.
Kuratorė Vaida Sirvydaitė-Rakutienė.
Mykolo Žilinsko dailės galerija
(Nepriklausomybės a. 12, Kaunas)
2014
01 31–04 13 paroda „Sveikas, Paryžiau! Litvakų dailininkų keliais“ iš Lietuvos išeivijos dailės fondo, „Lewben Art
Foundation“ ir Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinių. Eksponuoti Maxo Bando (1900–1974), Emmanuelio Mané-Katzo (1894–1962), Pinchaus Krémègne
(1890–1981), Michelio Kikoïne’o (1892–1968), Jokūbo
Mesenbliumo (Jacques Missene, 1894–1933), Ossipo
Zadkine’o (1890–1967), Simono Glatzerio (1890–1945),
Žako Lipšico (Jacques Lipchitz) (1891–1937), Neemijos
Arbit Blato (1908–1999), Theo Tobiasse’o (1927–2012) ir
Marco Chagallo (1887–1985) kūriniai. Kuratorės dr. Vilma
Gradinskaitė ir Inga Jonikienė.
02 05–02 23 Zivo Koreno (Izraelis) fotografijų paroda
„Tel Avivo akimirkos“.
04 02–08 31 paroda „Art deco mada“, sudaryta iš Aleksandro Vasiljevo rinkinių.
04 24–08 24 italų skulptoriaus Gianmarios Potenzos
paroda „Venecijos ritmai“. Kuratorius Enzo Fornaro.
05 17–08 31 fotografijos meno festivalio „Kaunas Photo 2014“ pavasario programos paroda „Muziejų dienos
ir naktys“.
09 04–10 12 fotografijos meno festivalio „Kaunas
Photo 2014“ paroda „Generation ’74“ („74-ųjų karta“).
Kuratorius Mindaugas Kavaliauskas.
155
k r o n i k a
09 04–10 12 fotografijos meno festivalio „Kaunas
Photo 2014“ paroda „Kryžiaus krašto paroda („Cross
Country Show“). Šiuolaikinė Šveicarijos fotografija“.
Kuratorius Mindaugas Kavaliauskas.
10 01–2015 01 25 paroda „Nuo fjordų iki Alpių viršukalnių: Europos peizažai iš Mykolo Žilinsko (1904–1992)
kolekcijos“, skirta kolekcininko ir meno mecenato Mykolo Žilinsko 110-osioms gimimo metinėms.
10 16–11 23 VI tarptautinio šiuolaikinio meno festivalio
„Kaunas mene“ projektas „Andrzej Wajda. Kaunas–Vilnius“. Kuratorius Krzysztof Stanisławski.
10 17–11 16 paroda „20 prancūzų dizaino ikonų“. Rengė Prancūzų institutas Lietuvoje.
Kauno paveikslų galerija (K. Donelaičio g. 16, Kaunas)
2014
01 09–03 23 Rolando Karaliaus kūrybos paroda „Būsena“
iš ciklo „Lūžio kartos vardai“. Kuratorė Kristina Civinskienė.
01 18–02 23 kasmetė Kauno dailininkų paroda „Geriausias metų kūrinys“.
02 28–04 13 paroda „Jonui Vaičiui – 110“. Kuratorė Violeta Krištopaitytė.
02 28–04 20 paroda „Leonardas Vaitys. Architektūra:
kūrybos faktai“. Kuratorė Violeta Krištopaitytė.
03 27–04 27 keramikių Lilijos Olšauskienės ir Augustės
Olšauskaitės paroda „Abi“.
04 25–05 25 Raimondo Gailiūno kūrybos paroda „Atviras langas“.
05 06–06 29 Aušros Andziulytės paroda „Beveik apčiuopiama, beveik neapčiuopiama“ iš ciklo „Lūžio kartos vardai“. Kuratorė Kristina Civinskienė.
05 30–06 29 Henriko Čerapo tapybos paroda „Vienas
kelyje“.
07 10–08 24 Almyros Weigel (Vokietija / Lietuva) kūrybos paroda „Debesuota su pragiedruliais“.
07 10–09 14 Juditos Budriūnaitės tapybos paroda „Iš
Lakūnų plento“ iš ciklo „Lūžio kartos vardai“. Kuratorė
Kristina Civinskienė.
09 05–09 28 paroda „Išpuoselėję tradicijos sparnus: Jadvygos Mozūraitės-Klemkienės ir Vytauto Klemkos kūryba“. Kuratorės Aistė Paškevičiūtė ir Milda Gasiūnaitė.
09 18–11 09 Jūračio Zalenso kūrybos paroda iš ciklo
„Lūžio kartos vardai“. Kuratorė Kristina Civinskienė.
10 02–10 31 5-osios tarptautinės akvarelės bienalės
„Baltijos tiltai“ pagrindinė konkursinė atrankinė paroda
„Rezonansas“. Kuratorius Eugenijus Nalevaika. Dalyvavo
Eglė Lipeikaitė, Elma Šturmaitė ir kt.
11 14–2015 01 11 d. Lietuvos tekstilės paroda „Laiko
drobulė“.
Keramikos muziejus (Rotušės a. 15, Kaunas)
2013
11 07–12 01 Virginijos Užusenytės ir Jūratės Višinskienės keramikos paroda „Inspiracija... Moteris... Augalas“.
12 06– 2014 01 25 Konstancijos Dzimidavičienės jubiliejinė kūrybos paroda „Amžinybės ratas“.
2014
01 31–05 15 Aldonos Jonuškaitės-Šaltenienės kūrybos
paroda „Kelias...“. Kuratorė Vaida Ščiglienė.
03 06–05 15 8-oji Baltijos šalių šiuolaikinės keramikos
paroda „Pavasaris 2014“. Rengėja LDS Kauno skyriaus
Keramikų sekcija.
03 06–05 15 Estijos, Latvijos ir Lietuvos menininkų keramikos darbų paroda „Creanature“. Dalyvavo Urmas
Puhkan, Aigi Orav, Remigijus Sederevičius, Giedra Petkevičiūtė, Gitis Bertulis-Čerkelis, Maris Grosbahs, Ieva
Bertašiūtė-Grosbaha, Sergei Isupov, Kadri Parnamets,
Andris Vītoliņš, Alise Šaburova, Natali Kuhi, Kulli Koiv,
Kart Seppel. Kuratorius Darius Straigis.
05 23–07 06 Sergejaus Isupovo (JAV / Estija) kūrybinių
dirbtuvių „Figūrinė skulptūra ir dekoras“ paroda. Koordinatorius Remigijus Sederevičius.
05 23–07 06 Vilniaus dailės akademijos Keramikos katedros studentų darbų paroda.
07 10–10 26 Audronės Dambrauskienės keramikos
paroda „Akmens veidai“.
156
07 11–09 28 Aldonos Keturakienės instaliacija „Tyrai sielai“ (XVII tarptautinis kaulinio porceliano simpoziu­mas).
07 11–10 26 XVII tarptautinio kaulinio porceliano simpoziumo paroda. Dalyvavo VDA keramikos dėstytojai
doc. Remigijus Sederevičius, prof. Aldona Keturakienė,
lekt. Lilija Mogylienė, taikomosios keramikos studentai
Tomas Zlotnikovas, Gabija Gataveckaitė, jaunieji menininkai Eglė Šidlauskaitė, Monika Gedrimaitė, Justė
Kildišytė ir Giedra Petkevičiūtė, Andris Vēzis, Maris
Grosbahs, Ieva Bertašiūtė-Grosbaha, Dainis Lesiņš, Inesė Križanovska (Latvija), Kaie Pungas (Estija). Projekto
vadovas doc. Remigijus Sederevičius.
Adelės ir Pauliaus Galaunių namai
(Vydūno al. 2, Kaunas)
2013
11 29–2014 01 31Mildos Mildažytės-Kulikauskienės
darbų paroda „Kūrybinių išvykų „M. K. Čiurlionio keliais“
kai kurie atspindžiai“.
2014
03 14–04 18 paroda „Hitiso salynas lietuvių akimis“.
05 28–06 15 Kauno tautodailininkų, dalyvavusių tapybos konkurse Lidos Meškaitytės premijai laimėti (2013),
kūrinių paroda.
06 19–08 29 Algimanto Mikėno (1929–2006) scenografijos paroda „Scenos viražai“, skirta dailininko
85-osioms gimimo metinėms.
09 26–11 28 Akvilinos Kripaitytės autorinė keramikos
ir tapybos paroda.
A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejus
(V. Putvinskio g. 64, Kaunas)
2013
11 14–12 31 scenografo, grafiko ir tapytojo Ramazano Krinicko (1904–1983) ir skulptorės Natalijos Luščinaitės-Krinickienės (1903–1998) paroda „Šimtmečiui
prabėgus...“.
2014
01 17–02 09 Evaldo Mikalauskio personalinė paroda
„Dar kartą beveik apie žmogų“.
02 14–03 16 paroda „Stasys Sčesnulevičius: šešėlyje
likusi kūryba“. Rengė galerija „Aukso pjūvis“.
03 20–04 27 Mildos Gailiūtės personalinė kūrybos
paroda „Sugrįžinėjimai“.
04 30–05 25 Rolando Rimkūno, Benignos Kasparavičiūtės, Kęstučio Šapokos kūrinių paroda „Rūpesčiai ir
lūkesčiai“. Kuratorius Kęstutis Šapoka.
05 30–08 17 Jūratės Pikčilingytės kūrybos paroda „Lėta
eiga“.
08 26–09 21 Jovitos Aukštikalnytės-Varkulevičienės
tapybos paroda „Čia ir ten“.
10 04–10 31 Osvaldo Jablonskio jubiliejinė retrospektyvinė akvarelių paroda „Geltonas gandras“.
11 07–12 07 Antano Gudaičio (1904–1989) piešinių
ir estampų paroda „Žmonės žiūri į žvaigždes“, skirta
dailininko 110-osioms gimimo metinėms.
Istorinė LR prezidentūra (Vilniaus g. 33, Kaunas)
2014
Iki 2015 06 20 paroda „Inteligentų šeima Pirmojoje
Lietuvos Respublikoje“. Organizatoriai Istorinė Lietuvos Respublikos prezidentūra Kaune, Nacionalinis
M. K. Čiurlionio dailės muziejus.
04 01–07 31 paroda „Lietuvos žydų organizacijos
dokumentuose iki Holokausto“ iš Michailo Duškeso
judaikos kolekcijos.
04 05–06 20 paroda „Varnas varnui akies nekerta? Lietuvos politikai ir visuomeninis gyvenimas Adomo Varno
(1879–1979) kūryboje“. Kuratorė Ingrida Jakubavičienė.
04 15–04 30 fotografijų paroda „Maidano veidai: Kijevas, 2013–2014“.
05 01–10 31 fotografijų paroda „Pirmojo pasaulinio
karo ženklai Kaune“.
06 26–06 30 paroda „Tango su Mirtimi. Pirmasis pasaulinis karas Louiso Raemaekerso karikatūrose“. Kuratorė
Jovita Jankauskienė.
07 04–07 24 istorinės dokumentikos paroda „Į jūrą,
visa Lietuva!“. Projekto koordinatorė Violeta Ulevičienė.
08 07–2015 02 22 paroda „Gyvename viltimi: Prezidentas Antanas Smetona egzilyje“, skirta Prezidento Antano Smetonos 140-osioms gimimo ir 70-osioms mirties
metinėms. Kuratorė Ingrida Jakubavičienė.
Ryšių istorijos muziejus (Rotušės a. 19, Kaunas)
2013
12 06–2014 01 20 Arūno Daujoto (1963–2012) tapybos
paroda.
2014
05 10–06 02 festivalio „Menas senuosiuose Lietuvos
dvaruose“ 7-ojo sezono pirmoji paroda. Saré (Evgenia
Sarkisian, Prancūzija) tapybos paroda.
07 01–07 11 festivalio „Menas senuosiuose Lietuvos
dvaruose“ tapybos plenero ir pirmosios Kauno vizualiųjų menų rezidencijos, įsteigtos tarptautinio kultūros
ir meno projekto „CreArt“, dalyvių darbų paroda. Dalyvavo Rūta Eidukaitytė, Jūratė Mitalienė, Linas Gelumbauskas, Natalija Janekina, Hans Keuls (Olandija), Zurab Janiashvili (Gruzija), Agata Borowa (Lenkija), Adrian
Rata (Rumunija), Francisco Mota (Portugalija), Enrico
Ingenito (Italija), Melita Matovic Fligler (Kroatija), Alice
Caracciolo (Italija), Petter Solberg (Norvegija).
09 12–10 06 Vytauto Kauno tapybos paroda (festivalis
„Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose“).
11 07–12 08 Agnės Juškaitės tapybos paroda (festivalis
„Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose“).
M. K. Čiurlionio memorialinis muziejus
(M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkai)
2014
01 18–03 20 Adomo Varno (1879–1979) tapybos paroda „Tarp figūros ir gamtos“ iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinių. Kuratorė Vida Mažrimienė.
04 15–08 28 Magdalenos Birutės Stankūnienės (JAV)
kūrybos paroda „Žemynos pasaka“.
09 04–12 01 Petro Kalpoko tapybos darbų paroda „Villa
d’Este“. Kuratorė Vida Mažrimienė.
Vytauto Kazimiero Jonyno galerija
(M. K. Čiurlionio g. 41, Druskininkai)
2013
10 12–12 04 Juzės Katiliūtės (Šveicarija) kūrybos paroda „Po tolimu nežinomu dangum...“.
2014
01 18–04 12 paroda „Viktoras Vizgirda: nuo Višakio Rūdos iki Atlanto“, skirta dailininko 110-osioms gimimo
metinėms. Kuratorė Vida Mažrimienė.
04 12–05 12 Elmos Šturmaitės akvarelių paroda „Laiko
piramidė“.
05 16–08 25 Telesforo Valiaus (1914–1977) jubiliejinė
grafikos paroda „Paskutinis rytas“.
07 27–08 10 Aloyzo Stasiulevičiaus tapybos paroda iš
ciklo „Žvaigždynai“.
08 12–10 05 Leono Striogos medžio skulptūrų paroda
„Šviesos laiku“. Kuratorė Vida Mažrimienė.
11 15– 2015 03 30 Natalijos Luščinaitės-Krinickienės
(1903–1998) ir Ramazano Krinicko (1904–1983) kūrybos paroda „Šimtmečiui prabėgus... “.
Janinos Monkutės-Marks muziejus-galerija
(J. Basanavičiaus g. 45, Kėdainiai)
2013
12 13–2014 02 15 teminė atrankinė paroda „Juoda
šviesa 2. Eksperimentai“.
2014
02 21–04 12 Indrės Stulgaitės-Kriukienės ir Remigijaus
Kriuko meninio stiklo kūrinių paroda „Šviesos poezija“.
04 18–06 07 Peterio Millerio fotograviūrų, Hisako Kobayashi ir Romano Kamešo tapybos paroda.
06 13–07 13 Justino Vienožinskio dailės mokyklos dėstytojų tapybos darbų paroda.
07 16–08 30 Janinos Monkutės-Marks tekstilės, tapybos ir grafikos darbų paroda.
k r o n i k a
09 05–10 18 Vilniaus tapytojų paroda ,,Laisvės spalvos“.
Kuratorė Arūnė Tornau, dalyvavo Giedrė Riškutė-Kariniauskienė, Meda Norbutaitė, Jūratė Mitalienė ir kt.
10 24–11 30 VI Lietuvos tekstilės bienalės paroda
„Tekstilė X“.
12 05–2015 01 02 tarptautinė lėlių paroda.
Antano Mončio namai-muziejus
(S. Daukanto g. 16, Palanga)
2014
03 28–04 30 Riho Toomros paroda „Nuo siūlo iki meno“. 05 16–06 04 Vaidoto Janulio kūrybos paroda „Sausas
mūrijimas / Dry masonry“.
06 06–07 13 paroda „Talpyklos“.
07 17–08 09 XXXIII Vilniaus aukciono ekspozicija ir
aukcionas.
08 11–09 10 Lietuvos jūrų muziejaus paroda „Klaipėdos burinis laivynas“.
08 11–09 10 delfinų piešinių paroda „Vandens ženklai“.
09 12–09 13 muziejaus plakatų paroda „Per 15 metų“.
09 14–10 03 paroda „Benas Šarka. Silkeborgas–Balis–
Klaipėda“.
10 19–11 04 paroda „Gyvenimas po gyvenimo“.
Šiuolaikinio meno centras (Vokiečių g. 2, Vilnius)
2013
11 15–12 13 paroda „Anne“, skirta 100-osioms ready
made sukūrimo ir 10-osioms Maurice’o Blanchot
(1907–2003) mirties metinėms. Dalyvavo Vsevolod
Kovalevskij, Monika Kalinauskaitė, Elena Narbutaitė,
Artūras Bumšteinas, Stasys Purys, Žilvinas Danys, Lina
Zaveckytė, David Bernstein, Nicholas Matranga, Valentinas Klimašauskas, Robertas Narkus, Audrius Pocius,
Tomas Sodeika, Antanas Gerlikas, Laura Kaminskaitė
ir Antanas Dombrovskij. Kuratorius Auridas Gajauskas.
11 19–2014 01 12 Davido Maljkovićiaus (Kroatija) paro­
da „Naujos reprodukcijos“. Kuratorė Jurga Daubaraitė.
11 22–2014 01 18 paroda „Jaunojo tapytojo prizas“. Dalyvavo Adomas Danusevičius, Atis Jakobsons (Latvija),
Darius Jaruševičius, Elo Mai Mikelsaar (Estija), Klavs Loris
(Latvija), Kristi Kongi (Estija), Kristina Ališauskaitė, Kristina Kurilionok, Kristine Kvitka (Latvija), Mihkel Maripuu
(Estija), Mykolė Ganusauskaitė, Paavo Käämbre (Estija),
Rodion Petrov, Rūtenė Merkliopaitė, Zane Tuča (Latvija).
11 23–2014 01 18 paroda „Agentūra: veikėjų kuriamas
scenarijus“.
2014
01 31–03 16 Sebastiano Diazo Moraleso (Argentina)
projektas „Ficcionario“.
01 31–03 16 Melvino Moti (Olandija) projektas „Hipererdvė“.
04 10–05 18 Arūno Gudaičio darbų paroda „Dalys ir
gabalai“. Kuratorė Asta Vaičiulytė.
04 10–05 18 Vlado Urbanavičiaus darbų paroda „Standartiniai rezervuarai“. Kuratorė Elona Lubytė.
04 10–05 18 Dariaus Žiūros paroda „SWIM“. Kuratoriai
Anders Kreuger ir Virginija Januškevičiūtė.
06 13–08 03 Rosos Barbos personalinė paroda „Fikcinė
biblioteka – gyvai“.
06 20–08 17 Steinaro Hagos Kristenseno paroda „Balastas“. Kuratorius Valentinas Klimašauskas.
06 20–08 17 „Dexter Sinister“ (Stuart Bailey ir David
Reinfurt) paroda „Nebaigto kūriniO“.
06 26–08 17 Ugniaus Gelgudos ir Neringos Černiauskaitės paroda „Bėgiko metafizika“. Kuratorė Inesa Pavlovskaitė.
09 12–10 19 Melanie Smith (Didžioji Britanija / Meksika) kūrybos paroda „Krokodilai ir keltuvai“. Kuratorė
Asta Vaičiulytė.
09 24–10 19 paroda „Jaunojo tapytojo prizas“. Dalyvavo Kristina Ališauskaitė, Leonid Alekseiko, Dovilė
Bilkštienė, Darius Jaruševičius, Eglė Butkutė, Dalia
Juodakytė, Agnė Juodvalkytė, Ieva Juršėnaitė, Galintas Laurišas, Joana Kairienė, Justė Svirskaitė, Donara
Manukian, Akvilė Misevičiūtė, Rodion Petrov, Rasa
Vilčinskaitė (Lietuva), Raitis Hrolovič, Kristaps Priede,
Krista Dzudzilo, Dārta Hapanioneka, Alise Medina, Ella
Mežule, Einārs Timma, Zane Veldre (Latvija), Igor Filjushin, Marie Kõljalg, Liisa Kruusmägi, Joakim Kuusemaa,
Diana Lõhmus, Mart Vainre (Estija).
10 17–12 31 eksperimentinis XII Baltijos trienalės projektas „Prototipai“. Kuratorė Virginija Januškevičiūtė.
11 04 Kristinos Inčiūraitės šiuolaikinio meno projektas
„Fragmentas kaip priežodis“. Sukurtas bendradarbiaujant su švilpautoja Mariko Takagi (Japonija) ir Vilniaus
chorinio dainavimo mokyklos „Liepaitės“ moksleivėmis. Garso režisierius Alius Bareckas.
11 14–2015 01 04 Dainiaus Liškevičiaus paroda „Labyrinthus“.
11 21–2015 01 paroda „Kitas matymas“. Kuratorė Julija
Čistiakova.
Galerijos
Galerija „Arka“ (Aušros Vartų g. 7, Vilnius)
2013
12 10–2014 01 10 Loretos Abucaitės-Hornall (JAV) kūrinių parodą „Entropija“.
12 12–2014 01 11 paroda „Provanso spalvos“. Kuratorius Edvidas Žukas, dalyvavo Rimas Zigmas Bičiūnas,
Bronius Gražys, Paulius Juška, Vytenis Lingys, Patricija
Jurkšaitytė, Dalia Kasčiūnaitė, Eglė Gineitytė, Eglė Kurkaitė, Jonas Daniliauskas.
2014
01 21–02 11 paroda „Baltas lapas. Devyniasdešimtųjų
vaikai“. Dalyvavo Jonas Aničas, Algimantas Černiauskas, Aurimas Eidukaitis, Indrė Ercmonaitė, Andrius Gailiūnas, Lina Itagaki, Joana Kairienė, Kristina Kurilionok,
Petras Lincevičius, Simonas Nekrošius, Mykolas Sauka,
Andrėja Šaltytė.
02 13–03 08 Algimanto Patamsio jubiliejinė keramikos
paroda „Paprasta. Sudėtinga“.
02 18–03 11 Christiano Narkiewicziaus-Laine’o (JAV /
Lietuva / Suomija) paroda „Imperatoriaus laivynas dega“.
02 18–03 11 Ioannio Karaliaso (Graikija) tapybos paro­
da „Dreamworks“.
02 18–03 11 Algimanto Kezio (JAV / Lietuva) fotografijų paroda, skirta autoriaus 85-mečiui.
03 18–04 05 Algimanto Stanislovo Kliaugos tapybos
paroda „Širdies šviesoj...“.
03 18–04 05 paroda „Platus kampas. Laiko limitas“ iš cik­
lo „Tapybos anatomija“. Dalyvavo Harald Burger, Andreas Claviez, Chris Engels, Konstantinas Gaitanži, Audrius
Gražys, Evaldas Jansas, Židrija Janušaitė, Andrus Joonas,
Eglė Karpavičiūtė, Lutz Benno Kracke, Linas Liandzbergis, Aurelija Maknytė, Rustam Mirzoev, Angelika Neumann, Julius Pileckas, Katažyna Sokolovska, Arturas
Valiauga, Vytautas Vasiliūnas, Andris Vītoliņš, Konrad
Zander, Arvydas Žalpys. Kuratorius Linas Liandzbergis.
04 15–05 02 Dalios Genovaitės Mažeikytės grafikos
paroda „Laiko slinktys“.
04 15–05 02 metinė apžvalginė Vilniaus tapytojų paro­
da „Laisvės spalvos“. Kuratorė Arūnė Tornau, dalyvavo
Giedrė Riškutė-Kariniauskienė, Meda Norbutaitė, Jūratė Mitalienė ir kt.
05 13–05 31 tarptautinė stiklo meno paroda „2D→“.
Dalyvavo 38 menininkai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos,
Suomijos, Švedijos, Norvegijos, Danijos ir Islandijos.
Kuratoriai Dalia Truskaitė (Lietuva), Kati Kerstna (Estija), Barbala Gulbe (Latvija), Päivi Kekäläinen (Suomija).
05 13–05 31 čekų grafiko Oldřicho Kulháneko (1940–
2013) darbų paroda. Organizatoriai Čekijos Respublikos ambasada ir galerija „Arka“.
06 10–06 28 VI Lietuvos tekstilės bienalė „Tekstilė“. Kuratorės Žydrė Ridulytė, Eglė Ganda Bogdanienė, Lijana
Natalevičienė, koordinatorė Ilona Janušauskienė.
06 10–06 28 VI Lietuvos tekstilės bienalės „Tekstilė“ lydinčioji paroda „Šiuolaikinės Japonijos pluošto meno
miniatiūros“.
07 08–07 26 Alfonso Čepausko jubiliejinė grafikos ir
skulptūros paroda „Istorinės interpretacijos“.
07 08–07 26 Miglės Kosinskaitės ir Andriaus Miežio
tapybos paroda „No problem“.
07 08–07 26 Ričardo Garbačiausko tapybos paroda
„Anapus sociumo“.
08 12–08 23 lietuvių kilmės prancūzų dailininko Prano
Gailiaus paroda „Ešerio noras“.
08 12–08 23 Vytenio Lingio tapybos paroda „Šviesa
šviesoje“.
09 02–09 27 Lietuvos, Latvijos ir Estijos dailininkų sąjungų paroda „Kelias / Ceļš / Kett“, skirta Baltijos kelio
25 metų sukakčiai.
10 07–10 29 3-ioji Vilniaus keramikos meno bienalė
„Improvizacijos peizažo tema“.
10 07–10 29 2-osios Vilniaus keramikos meno bienalės
Pagrindinės premijos laureatės Laimutės Matijošaitytės-Martinkienės paroda „Empirija“.
11 05–12 31 LDS šiuolaikinio meno kvadrienalės „Dailė
ant vėliavos stiebo (Q14)“ paroda.
Šv. Jono gatvės galerija (Šv. Jono g. 11, Vilnius)
2014
01 09–02 08 Liucijos Šulgaitės (1933–2013) kūrinių
paroda „In memoriam Liucijai Šulgaitei „Širdies stebuk­
linga versmė“. Kuratorė Danutė Skromanienė.
02 13–03 08 tapytojo Pauliaus Šliaupo kūrinių paroda
iš ciklo „Jaunųjų prisistatymai“.
03 13–04 05 Juozo Adomonio edukacinė keramikos
darbų paroda ,,Dariniai / deriniai“.
04 09–04 26 Martyno Gaubo, Dano Aleksos ir Kazio
Venclovo mažosios plastikos, objektų, instaliacijų ir
video­meno paroda „Dream team“ („Svajonių komanda“).
04 29–05 17 tarptautinio plenero „Magnus Ducatus
Artis – Frumušika Nova 2010“ (Ukraina) paroda, skirta
Ukrainos demokratijai palaikyti. Dalyvavo Arturas Valiauga, Kęstutis Vaiginis, Gabrielė Žaidytė, Linas Liandzbergis, Audrius Gražys, Henrikas Gulbinas, Vladas
Braziūnas, Alis Balbierius, Ula Šimulynaitė.
05 21–06 07 Eriko Varno (1924–1991) darbų paroda
„Štrichas ir forma: In Posterum“.
06 16–07 05 Sigitos Dackevičiūtės skulptūrų paroda
„Anatomija“.
06 16–07 05 Gedimino Piekuro skulptūrų paroda
„Plokštumos“.
08 14–08 30 Lolitos Rūgytės tapybos paroda „Erdvė
kitapus tilto“.
09 02–09 20 Ryto Jono Belevičiaus skulptūrų paroda
„Bar bar į vartus“.
09 19–10 25 tarptautinė mainų paroda „Vilnius–Berlynas“
(skulptūra, objektai, instaliacijos). Dalyvavo grupės „Meta“
nariai Katharina Bach, Karl Menzen, Susanne Ruoff, Tatjana Schülke, Ona Tav, Renate Wiedemann (Vokietija), Kazys Venclovas, Gediminas Piekuras, Rytas Jonas Belevičius,
Marius Zavadskis, Mindaugas Junčys, Arvydas Ališanka.
09 24–10 11 Vaclovo Krutinio (1948–2013) kūrybos
paroda „Skulptūros ir narstiniai“ (mažoji plastika, narstiniai, instaliacija). Kuratorė dr. Danutė Zovienė.
10 15–11 01 tęstinio projekto (2014–2018) paroda
„Laisvės ribos“ (objektai, skulptūros), skirta Lietuvos
nepriklausomybės paskelbimo 100 metų jubiliejui
paminėti. Dalyvavo 2014 m. konkurso laimėtojai Rytas
Jonas Belevičius, Gediminas Piekuras, Dalia Matulaitė ir
Gintaras Mykolaitis. Kuratorius Rytas Jonas Belevičius.
10 15–11 01 jaunųjų skulptorių bronzos liedinimo simpoziumo paroda „Gurgutis – 2014“. Projekto kuratorė
Regina Šimulynienė.
11 05–11 22 Lietuvos ekslibriso 23-ioji paroda-konkursas „Literatūros vertėjai ir ryškiausi jų išverstų kūrinių
personažai“. Koordinatorė Nora Jazbutytė.
11 05–11 22 Lietuvos medalio kūrėjų stovyklos paroda
„Via Baltica“. Projekto kuratorė Neringa Garkauskaitė.
Galerija „Kairė–dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius)
2013
12 03–12 21 Kęstučio Grigaliūno piešinių, tapybos ir
objektų paroda „Baseinas“.
2014
01 21–02 08 paroda „Povilas Ričardas Vaitiekūnas. Piešiniai“.
157
k r o n i k a
02 12–03 01 Lino Blažiūno kūrybos paroda „Paukščio
akimis“.
03 11–03 29 Petro Repšio ofortų ir piešinių paroda
„Atvaizduotos istorijos“. Kuratorė Giedrė Jankevičiūtė.
04 01–04 19 Vlado Urbanavičiaus piešinių paroda
„Juodraščiai“.
04 23–05 10 paroda „Okupacijos realijos. I ir II pasaulinių karų Lietuvos plakatai“. Kuratorės Giedrė Jankevičiūtė, Laima Laučkaitė-Surgailienė. Koordinatorės
Kristina Kleponytė-Šemeškienė, Jurga Minčinauskienė,
parodos dizainas Gedo Čiuželio.
05 13–05 31 Rimanto Dūdos meninės knygrišystės
paroda. Kuratorė Rūta Taukinaitytė-Narbutienė.
05 13–05 31 Rasos Dočkutės (1938–2012) kūrybos
paroda „Pavasaris“.
06 03–06 21 Rolando Rimkūno kūrybos paroda „Banalybės“.
06 06–06 28 Marguerite de Merode fotografijų paroda
„Voyage autour de leur chambre / Kelionė po jų kambarį“ (III a. ekspozicijų salė).
06 25–07 12 suomių grafikos paroda „Ratamo 6 pack“.
07 15–08 01 Manto Kniubo kūrybos paroda „Persekiojantys motyvai“ (spalvoti paveiksliukai, plagiatai,
asmeniškai svarbūs darbai).
09 09–09 27 Alfredos Venslovaitės-Gintalienės grafikos
paroda „Pilnaties miestai“.
09 09–09 27 Tado Gindrėno kūrybos paroda „Portretas.
Miesto veidai ir kaukės / socialiniai miestovaizdžiai“.
09 30–10 18 paroda „Grafikos žvilgsnis – menas iš
Zalcburgo“.
10 21–11 08 Laisvydės Šalčiūtės kūrybos paroda
„(Melo)dramos. Ledo dienoraščiai“.
11 12–11 29 tarptautinės grafikos meno bienalės
„Splitgraphic“ (Kroatija) laureatų paroda „Dešimt bienalės „Splitgraphic“ metų 2003–2013: ilgalaikė retro­
spektyva“.
Pamėnkalnio galerija (Pamėnkalnio g. 1/13, Vilnius)
2014
02 07–03 07 paroda „FC Jazz“.
03 12–04 01 Jolantos Kvašytės keramikos paroda „Kinija – Azijos tigrė“.
04 04–04 28 Nacionalinės premijos laureato Arvydo Stanislovo Každailio jubiliejinė grafikos paroda „Patyrimai“.
05 07–05 31 jaunųjų menininkų paroda „Sezonas
’4“. Dalyvavo Linas Blažiūnas, Monika Dirsytė, Laura
Grybkauskaitė, Algirdas Jakas, Eglė Karpavičiūtė, Monika Požerskytė, Shaltmira, Vidmina Stasiulytė, Isaiah
Urken. Kuratorė Dovilė Daunoravičiūtė, idėjos autorė
Laura Grybkauskaitė.
06 06–06 24 Sauliaus Dastiko kūrybos paroda „Civilizacija vs Kultūra“.
06 27–07 15 Martyno Martišiaus ir Mariaus Zavadskio
kūrinių paroda „Nuobodulys“.
06 27–09 30 16-ojo keramikos simpoziumo „Harmonija 2014“ paroda „Metai“. Organizatorė Ona KreivytėNaruševičienė.
07 17–08 07 Indrės Ercmonaitės-Jakucevičienės kūrybos paroda „Jie“.
08 12–09 01 Aistės Gabrielės Černiūtės tapybos paroda „Vyšnios kauliukas“.
09 05–09 30 Almyros Weigel objektų ir instaliacijų pa­
roda „Debesuota su pragiedruliais“.
10 17–11 08 Martos Vosyliūtės kūrybos paroda „Lietuvos dailės istorija paveikslėliuose“.
11 14–12 05 Jūratės Jarulytės kūrybos paroda „0, 1, 2,
3, 4, 5“.
Dailininkų sąjungos galerija (Vokiečių g. 2, Vilnius)
2014
02 26–03 17 paroda „XXI a. batikos menas. Maskvos
batikos mokykla“.
03 26–03 29 Monikos Dirsytės performansas „Meilė ir
menas – ta pati liga“.
04 01–04 20 karikatūrų konkurso „Žengia pulkas linksmai: 10 metų NATO“ paroda.
158
04 23–05 07 Guðrún Gísladóttir (Islandija / Danija)
fotografijų paroda „Skausmas ir aš“.
05 05–05 11 interaktyvi Evos Baliul drabužių kolekcijos
„#TBT“ ekspozicija (Dizaino savaitė).
05 15–06 04 Vilmanto Marcinkevičiaus tapybos paroda „Der Traum: neliesk mano sapnų“.
06 06–06 20 Alexo Novitski (Kanada) grafikos paroda.
06 21–07 11 tarptautinio tarpdisciplininio meno projekto „BiteVilnius“ paroda „Pasivaikščiojimas Šiaurės garsais“.
08 01–08 15 tapytojo Raimondo Talačkos (1966–2008)
kūrybos paroda „Nemiga“.
08 18–09 01 Audronės Petrašiūnaitės kūrinių paroda
„Grafika“.
09 04–09 Stasio Žirgulio mažosios plastikos kūrinių
paroda „Retrospektyva“.
10 02–10 22 paroda „Pinigai karikatūroje II. Pinigai
keičiasi, humoras lieka“, skirta euro įvedimui Lietuvoje 2015 m. Rengė Lietuvos banko Pinigų muziejus ir
Nacionalinė karikatūristų asociacija „Humor Sapiens“.
10 02–10 26 II tarptautinė šiuolaikinio metalo meno
bienalė „METALOfonas: asmeniškai“.
10 24–10 31 projekto „Jaunojo tapytojo prizas 2014“
finalininkų kūrinių paroda.
11 04–11 17 Grigorijaus Bosenkos (1947–2013, Moldova) kūrybos paroda „Atminties puslapiai“.
11 08–11 22 Daivos Ložytės skulptūrinių kompozicijų
paroda „Jausenos“ (galerijos vitrina).
11 19–12 30 LDS šiuolaikinio meno kvadrienalė „Dailė
ant vėliavos stiebo (Q14)“.
Galerija „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas)
2014
02 14–03 04 paroda „10 metų Šilavoto plenerams“.
Dalyvavo Valentinas Ajauskas, Aušra Andziulytė, Jovita Aukštikalnytė-Varkulevičienė, Ausma Bankauskaitė,
Rebeka Bruder, Rimantė Butkuvė, Kristina Jatautaitė,
Agnė Jonkutė, Edvardas Krapaitis, Petras Lincevičius,
Simona Lukoševičiūtė, Eimutis Markūnas, Auksė Miliukaitė, Artūras Mitinas, Ričardas Nemeikšis, Arvydas
Palevičius, Rymantas Penkauskas, Darius Rakauskas,
Sigitas Straigis, Danielė Streikutė, Albertas Švenčionis,
Remigijus Treigys, Gintarė Uogintaitė, Arūnas Vaitkūnas, Vidas Valentas, Alfonsas Vilpišauskas (kuratorius).
03 06–03 26 tapytojo Jono Maldžiūno ir fotomenininko Igno Maldžiūno paroda „La ma yu ru“.
03 27–04 12 Arvydo Martinaičio tapybos paroda „Spalvų zona II“.
04 16–05 05 Jolantos Kyzikaitės kūrybos paroda
„Šventė“.
05 07–05 23 Jono Jurciko paroda „Susitikimo pradžia“.
05 27–06 01 performanso ir gyvo meno festivalis „CREATurE. Live Art“.
06 04–06 25 Justynos Kabalos paroda „Įsivaizduojami
koliažai“ (projektas „Jaunieji. Žalia sąmonė-4“).
06 26–07 22 šiuolaikinio meno festivalio „Kaunas
mene. Sklaida. Pažintys“ pirmoji dalis.
06 27–07 22 Louise Tremblay grafikos paroda „Gamta
ir medžiai“ ir André Jolivet paroda „Tiesiog koliažai“
(tarptautinis tęstinis šiuolaikinio meno mainų projektas „Meno linija“).
07 23–08 13 Dainiaus Trumpio tapybos paroda „Identitetas“.
10 16–11 23 menininkų iš Prancūzijos „Zwann Eï Collective“ performansas „Apnėja“ (VI tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis „Kaunas mene“).
10 19–11 14 Steve’o Yateso (JAV) specifinės vietos instaliacija „Pagamintos būti fotografija“ (VI tarptautinis
šiuolaikinio meno festivalis „Kaunas mene“).
11 05–11 26 Latvijos menininko Kasparo Podnieko
projektas „Rommelio pieninė“ (kuratorė Ilze Žeivate;
VI tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis „Kaunas
mene“).
11 18–12 03 šiuolaikinio bulgarų videomeno projektas
„Gyvenant post-socializme“ (kuratorius Neno Belchev; VI
tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis „Kaunas mene“).
11 24–12 17 Mildos Gailiūtės kūrybos paroda „Viena“.
Klaipėdos galerija (Bažnyčių g. 4/Daržų g. 10, Klaipėda)
2014
02 06–03 06 tarptautinio ketaus liejimo simpoziumo
(Gdanskas, Lenkija) paroda. Dalyvavo VDA Telšių fakulteto dėstytojai ir studentai.
03 06–04 03 Jono Grundos skulptūrų paroda „Mama,
neik į darbą“.
04 03–05 08 Romualdo Radzevičiaus tapybos paroda.
04 11–05 01 Valdimaro Kalninio (1952–2013) grafikos
kūrinių paroda.
05 06–06 04 skulptūros simpoziumo „Lietuvos didžiojo
kunigaikščio Algirdo pergalei prie Mėlynųjų Vandenų –
650 metų“ paroda. Dalyvavo Arvydas Ališanka, Rytas
Jonas Belevičius, Valdas Bubelevičius, Romualdas Inčirauskas, Tamara Janova, Asta Vasiliauskaitė.
05 15–05 23 respublikinė tapybos paroda „Moterys –
moterims“. Dalyvavo Angelina Banytė, Miglė Kosinskaitė, Dalia Skridailaitė, Dalia Kirkutienė, Irmina Viningienė, Ina Lukauskaitė, Diana Rudokienė ir kt.
06 04–07 03 tarptautinis keramikos projektas „Pavasaris 2014“.
07 04–07 24 Valdo Bubelevičiaus skulptūros paroda.
07 25–08 28 Miglės Kosinskaitės ir Andriaus Miežio
tapybos darbų paroda „No problem“.
08 07–09 10 Ugnės Žilytės grafikos paroda „Suvenyrai“
ir tapybos paroda „Geri daiktai“.
09 11–10 09 Daivos Ložytės keramikos paroda „Jausenos“.
10 09–11 06 grupės „Penkios erdvės“ taikomojo meno
paroda „Ruduo“.
Klaipėdos galerijos filialas „Herkaus“ galerija
(H. Manto g. 22, Klaipėda)
2014
01 29–02 27 Liudviko Natalevičiaus tapybos paroda.
02 29–03 27 Saulės Želnytės tapybos paroda „Laiko
ženklai“.
03 29–04 24 Aurimo Eidukaičio tapybos paroda „Nauja
tikrovė“.
04 29–05 22 Jūratės Rekevičiūtės grafikos paroda
„Graži suknelė“.
05 22–06 19 Kristinos Norvilaitės kūrybos paroda „Savistaba“.
06 26–07 25 Raimondo Dailidavičiaus tapybos paroda
„Sugrįžimai“.
09 18–10 16 Algirdo Taurinsko tapybos paroda „Aš
dabar“.
10 16–11 13 Lilijos Puipienės ir Editos Rakauskaitės
tapybos paroda „Apie tą patį kitaip“.
Galerija „XX“ (Laisvės a. 7, Panevėžys)
2013
11 22–12 11 Algirdo ir Remigijaus Gataveckų socialinio
meno projekto „Poveikis“ piešinių paroda.
2014
01 17–02 05 Monikos Furmanavičiūtės tapybos pa­
roda „Žaidimai“.
02 07–02 27 Arūno Uoginto tapybos darbų paroda
„Moters širdis“.
02 28–03 19 Dianos Rudokienės tapybos paroda „Auksinis vanduo“.
03 21–04 09 Nugzaro Paksadzės (Latvija) tapybos pa­
roda „Ekspresija“.
04 11–04 25 Egidijaus Radvensko keramikos darbų
paroda „Kultūrų sankirta“.
04 25–05 08 Gintarės Auštrevičienės ikonų tapybos
paroda „Sugrįžus į praeitį“.
05 09–05 28 Barbaros Gulbės (Latvija) stiklo darbų
paroda „Saulė, vėjas ir lietus“.
05 30–06 18 Agnės Juršytės tapybos paroda „Veidai“.
06 20–07 09 Girmanto Rudoko koliažų paroda „Dėlionės“.
09 18–10 08 Ričardo Garbačiausko tapybos paroda
„Anapus sociumo“.
10 10–11 04 Lino Liandzbergio tapybos paroda „Ikaro
kronikos“.
k r o n i k a
11 07–11 26 Andriaus Kviliūno paroda-videoinstaliacija
„Kadagys“ (autorius ją skyrė savo tėvams ir draugams).
Galerija „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius)
2013
11 29–2014 01 18 paroda „Mindwalk“. Kūriniai iš privačių „Lewben Art Foundation“, Lietuvos ir Latvijos
verslininkų Vilmos Dagilienės, Boriso Symulevičiaus,
Rolando Valiūno, Audronės ir Mariaus Vaupšų, Irinos
ir Mario Vytulių šiuolaikinio meno kolekcijų. Eksponuoti Žilvino Kempino, Gintaro Didžiapetrio, Jonathano
Monko, Svajonės ir Pauliaus Stanikų, Erwino Wurmo,
Ştefano Constantinescu kūriniai.
2014
02 04–03 15 Andriaus Zakarausko kūrybos paroda
„Vardan“.
03 25–05 10 Julijono Urbono paroda „Stovint / krentant / levituojant“ ir Vadimo Fishkino (Slovėnija) paroda „Ligth Matters“. Projektas „Art scape“.
05 20-06 20 Franzo Westo ir Barbaros Kapustos (Aust­
rija) paroda „Sleepwalking III“.
06 26–07 26 Antano Sutkaus fotografijų paroda „Be
pavadinimo“.
09 09–10 24 Deimanto Narkevičiaus kūrybos paroda
„Skamba lyg XX amžiuje“.
11 11–12 18 Aido Bareikio (JAV) kūrybos paroda „Aido
kondicionierius / Echo Conditioner“.
Galerija „Aidas“ (Trakų g. 13, Vilnius)
2013
11 15–11 30 Šalvos Alchanaidzės (1927–1987, Gruzija)
fotografijų paroda „Kelyje į Tušetiją“.
12 12–2014 01 02 Salomėjos Jastrumskytės tapybos
paroda „Sėdintis Euklidas“.
2014
01 03–01 22 Lino Katino tapybos paroda „Samanos“.
01 23–02 12 Lilijos Valatkienės paroda „Mažoji Lietuva.
Fotorefleksijos“.
02 14–03 04 Deimos Katinaitės tapybos paroda „Spalviniai eksperimentai“.
03 05–03 22 Galiaus Kličiaus tapybos paroda „Iš S...
gyvenimo“.
03 25–04 12 Beso Margiani (Gruzija) tapybos paroda
„Už horizonto“.
04 15–04 29 Kristinos Danilevičienės koliažų paroda
„Daiktai iš jūros“.
04 30–05 17 Adasos Skliutauskaitės tapybos paroda
„Pavasario atspalviai“.
05 21–06 03 Neringos Žukauskaitės grafikos paroda
„Asmeniška“.
06 04–06 18 Gabrielės Šermukšnytės tapybos paroda
„(At)Spindėjimas“.
06 19–07 03 Virginijaus Viningo tapybos paroda.
07 04–07 16 Rūtos Jusionytės tapybos paroda.
07 17–07 31 Sigitos Dagelienės fotografijų paroda
„Bangraštis“.
09 17–10 01 Algio Skačkausko piešinių ir tapybos pa­
roda „Atsiskyrėliai, keistuoliai, vieniši“.
10 02–10 16 Olgos Wielogórskos (Lenkija) tapybos
paroda „Kaip danguje, taip ir žemėje...“.
10 17–11 03 Gusto Jagmino tapybos bei piešinių pa­
rodos „Dykinėjimai“.
11 06–11 22 Vytauto Vanago tapybos paroda.
11 25–12 12 Ričardo Vyšniausko tapybos paroda „Kai
angelai ateina medžių viršūnėmis“.
Galerija „Akademija“ (Pilies g. 44/2, Vilnius)
2013
12 16–2014 01 04 Elenos Kniūkštaitės tapybos paroda.
2014
01 06–01 18 keramikės Rūtos Junutytės personalinė
paroda/instaliacija „Somnambulas letargiškai“.
02 03–02 15 Monikos Furmanavičiūtės tapybos paroda „Fuck identity. It’s all about sex“.
02 17–03 01 Vinco Kisarausko (1934–1988) tapybos
paroda „Prieblandos valandos“.
02 17–03 01 Eglės Ulčickaitės tapybos paroda „Kažkur
kasdienybėje“.
03 31–04 05 paroda „The Figure and its Figuration“.
VDA Architektūros katedros paroda- laboratorija. Vedė
Daniel Koler ir Rasa Navasaitytė.
03 24–04 05 Janio Maleckio (Latvija) tapybos paroda.
04 07–04 12 Danieliaus Rusio ir Nojaus Petrausko tapybos paroda „Du monologai“.
04 14–04 26 Jūratės Petruškevičienės kūrybos paroda
„Iš būtojo laiko“.
04 14–04 26 Andriaus Surgailio fotografijų paroda
„Vilniaus bestiarijus“.
04 28–05 10 Oskaro Zvejsalnieko (Latvija) tapybos
paroda.
05 12–05 24 Sergejaus Isupovo (JAV / Estija) kūrybos
paroda „Ten ir čia“.
05 12–05 24 Ievos Prūsaitės ir Simonos Lukoševičiūtės
tapybos paroda „Miesto erdvės“.
06 30–07 18 VDA baigiamųjų darbų gynimas. „Leili
and Mejnun“ (scenografija marionečių operai pagal
M. Fizuli poemą „Leili ir Medžnunas“, kuratorė Julija
Skuratova).
09 15–09 27 Kunigundos Dineikaitės tapybos paroda
„Visi sakytų, jog tai mėlyna“.
10 01–10 11 grafinio dizaino paroda. Dalyvavo Jolanta
Klišionytė, Martyna Bikulčiūtė, Gintarė Kvedarauskaite,
Eglė Ruibytė, Gražina Eitmanavičiūtė.
10 13–10 26 Kinijos ir Baltijos šalių dailininkų paroda
„Me­no gairės“ (Benchmarks of Art). Kuratorius Tomas
Daunora.
10 27–11 08 paroda „Milžinai suvenyrai“. Dalyvavo
Arūnas Gudaitis, Juozas Laivys, Konstantinas Bogdanas, Laura Stasiulytė, Petra Koehle ir Nicolas Vermot
Petit-Outhenin (Šveicarija), Sarah Hendrickx (Belgija).
11 20–12 05 tarptautinio veltinio meno simpoziumo
„Veltinis 2014“ metu sukurtų darbų paroda.
VDA tekstilės galerija-dirbtuvės „Artifex“
(Gaono g. 1, Vilnius)
2013
11 24–12 14 Jono Stankevičiaus ir Sigitos (Emilės) Stankevičiūtės paroda „Aš toks. Aš tokia“.
12 18–2014 01 11 Paulinos Pukytės ir Lino Jablonskio
darbų paroda.
2014
01 22–02 15 tarptautinė jaunųjų kūrėjų paroda „Žaismingi tyrimai sumaniojoje tekstilėje“. Dalyvavo Viktorija Sokolovskaja (Lietuva), Kristi Kuusk (Olandija),
Marjan Kooroshnia (Švedija), Eunjeong Jeon (Olandija),
Tonje Kristensen Johnstone (Švedija), Delia Dumitrescu (Švedija), Linnéa Nilsson (Švedija), Martin (M.) ten
Bhömer (Olandija), Jyoti Kalyanji (Naujoji Zelandija),
Karen Marie Hasling (Danija).
02 19–03 01 kvapų kūrėjo Aisčio Mickevičiaus („PHp
Creative Lab.“) paroda/degustacija „Kvapai>­kelionės>­
įkvėpimai“.
03 05–03 15 VDA Aukštųjų studijų fakulteto dekano
doc. Romualdo Kučinsko fotografijų paroda „Ribos“.
03 19–04 05 Džinos Jasiūnienės kūrybos paroda „Aukso vidurys“.
04 09–04 25 Jurgos Šarapovos kūrybos paroda „Dubens dugnas“.
04 29–05 10 tekstilės menininkės ir dizainerės Teijos
Puranen (Suomija) kūrybos paroda.
05 14–05 31 VDA Tekstilės katedros prof. Reginos
Sipavičiūtės kūrybos paroda „Praėjusio amžiaus siuvinėjimai“.
06 11–06 18 VDA Tekstilės katedros studentės Dovilės
Gudačiauskaitės magistro studijų baigiamojo darbo
„Balta balta diena“ paroda.
06 19–06 28 paroda „Gėlės apgavikės / Phony Flowers“.
Rengė kūrybinė komanda „PHp Creative Lab.“: Aistis
Mickevičius (kvapų kūrėjas, aktorius, fotografas, tekstų
autorius), Dovilė Džervutė (grafikos dizainerė, tekstų
autorė), Povilas Laurinkus (režisierius, aktorius, videomenininkas, tekstų autorius).
07 02–07 12 VDA Telšių fakulteto Aprangos ir mezgimo dizaino studijos vadovės ir dėstytojos Žydrūnės
Kriūkaitės paroda „Manochromija“.
07 15–07 26 Linos Ringelienės kūrybos paroda „Marškiniai Juditai“.
09 12–09 27 Londono karališkojo koledžo profesorės
Freddie Robins kūrybos paroda „Fikcija ir funkcija“.
10 02–10 11 VDA Tekstilės katedros studentų bendra
paroda „VELtinys jaunai ir nerūpestingai“.
10 15–10 31 Aistės Kisarauskaitės kūrybos paroda
„Baltųjų ėjimai“.
11 10–12 06 Niujorko menininkų Aido Bareikio ir Billo
Sayloro piešinių paroda „Kitokie orai / Other weather“.
Kuratorė Radvilė Nakaitė.
VDA ekspozicijų salės „Titanikas“
(Maironio g. 3, Vilnius)
2013
12 13–2014 01 11 šiuolaikinio lenkų plakato dizaino
paroda „Faces of polish poster“. Dalyvavo Gdansko dailės akademijos dėstytojai prof. Tomaszas Bogusławskis
ir prof. Jacekas Staniszewskis bei jų studentai. Kuratorius Saulius Jusionis, projekto koordinatorius Andrzejus Kerulis (Lenkijos institutas).
2014
01 16–02 01 LDS paroda „Šimtmečio portretas“ (tapyba, grafika, skulptūra, medaliai), skirta Kristijono Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms.
01 23−02 08 VDA studentų 2013 m. rudens semestro
darbų paroda. Architektūra ir dizainas.
02 06–02 22 VDA Fotografijos ir medijų meno katedros
studentų darbų paroda „Re(z)ginys“.
02 13–03 01 VDA Telšių fakulteto studentų darbų
paroda.
02 27–03 22 Aistės Kirvelytės kūrybos paroda „Davaite
liubit drug druga“. Kuratorius Kęstutis Šapoka.
03 06–03 22 Vinco Kisarausko (1934–1988) ankstyvosios tapybos ir grafikos kūrinių paroda „Nėra menui
taisyklių“. Kuratorius Viktoras Liutkus.
03 25–04 15 Vilniaus dailės akademijos ir Paryžiaus
meno mainų organizacijos „Caravansaraï“ tarptautinio
bendradarbiavimo projekto paroda „Stotelė: Vilnius“.
Projekte dalyvavo VDA studentai Rūta Zlatkauskienė,
Olesė Kekienė, Odeta Šiukšterytė, Sandra Mockutė, Ilja
Grabar, Virginija Valeišaitė, Giorgi Rodionov ir Kamilė
Peleckytė, Dovilė Karvelytė, Inga Laužonytė, Laima
Motiejūnaitė, Teklė Ūla Pužauskaitė, Lina Svarauskaitė,
Edma Sapragonaitė.
03 25–04 15 Šomono (Prancūzija) grafikos centro pa­
roda „Plakatų apsuptyje“.
04 22–04 23 „Performatyvaus meno laboratorija“. Dalyvavo Monika Furmanavičiūtė, Shaltmira, Simonas
Nekrošius, Julija Linkutė, Valda Juodzevičiūtė ir Dovilė
Bilkštienė, Donata Minderytė, Saulius Kmieliauskas,
Greta Bernotaitė, Vytautas Lukšas, Agota Zdanavičiūtė,
Tadas Šlajus, Mikas Simulskis, Dovilė Karvelytė, Barbora
Gudelytė, Ieva Gudmonaitė, Milda Simonavičiūtė, Eglė
Šidlauskaitė, Saulė Gimžūnaitė, Goda Lukaitė, Adelė
Liepa Kaunaitė, Iwona Ogrodzka, Agnė Vaiciukevičiūtė,
Vygintas Orlovas, Tadas Kanapinskas, Vitalijus Strigunovas ir kviestiniai svečiai: Mindaugas Tendziagolskis,
Ramūnas Jaras, Daina Pupkevičiūtė, Linas Liandzbergis.
04 30–05 21 VDA meno doktorantų apžvalginė paroda
„Išklotinė“. Meno projektus pristatė Akvilė Anglickaitė,
Žygimantas Augustinas, Marius Bartkus, Rūta Būtėnaitė, Adomas Danusevičius, Monika Furmanavičiūtė, Aurimas Gaižauskas, Algirdas Gataveckas, Deima Katinaitė,
Edvardas Kavarskas, Jolanta Kyzikaitė, Agnė Kuzmickaitė, Žilvinas Landzbergas, Ignas Lukauskas, Renata Maldutienė, Viktorija Sokolovskaja, Rūta Spelskytė, Laisvydė
Šalčiūtė, Renata Tamošiūnaitė, Eglė Ulčickaitė, Inga Valentinienė, Darius Žiūra. Kuratorė Danutė Gambickaitė.
07 31–08 23 Igorio Piekuro (1935–2006) kūrybos paroda „Laiko negatyvai“. Kuratorė Laima Kreivytė.
08 07–08 30 Šarūno Surblio (1988–2013) paroda „Sveiki atvyšvykę“.
159
k r o n i k a
09 04–09 24 Zinaidos Vogėlienės paroda „Du viename“.
09 25–10 18 paroda „Zenonas Varnauskas (1923–2010) –
Kauno meno mokyklos ir Vilniaus dailės akademijos
maestro“.
10 01–10 25 Tarptautinė scenografijos studentų darbų paroda, skirta Lietuvos scenografijos mokyklos 85
metų sukakčiai. Dalyvavo Vilniaus dailės akademijos
scenografijos studentai, Prahos muzikos akademijos
Teatro fakulteto alternatyvaus ir lėlių teatro studentai
(DAMU), Poznanės menų universiteto Scenografijos ir
interjero dizaino fakulteto studentai.
10 23–11 15 paroda „Keramika + spauda“ (spausdintas
vaizdas keramikoje). Kuratorė Dalia Laučkaitė-Jakimavičienė.
10 30–11 29 Mikalojaus Povilo Vilučio kūrybos paroda. Kuratorės Kristina Kleponytė-Šemeškienė ir Jurga
Minčinauskienė.
Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos galerija
(Šv. Jono g. 11, Vilnius)
2013
12 04–2014 01 12 Tomašo Zahradničeko (Čekija) fotografijų paroda „Du dešimtmečiai Prahos gatvėse ir
aikštėse“.
2014
01 15–03 12 Virgilijaus Jankausko fotografijų paroda
„Donelaitis“.
03 13–03 31 retrospektyvinė pirmojo Europos komiksų žurnalo „Le Journal de Spirou“ paroda, skirta
Tarptautinei frankofonijos dienai. Rengė Lietuvos
nacionalinė UNESCO komisija, Belgijos ambasada
Lietuvoje, Valonijos atstovybė Varšuvoje ir Belgų komiksų centras.
04 02–04 21 Ernesto Fidelio Romero Baytero (Kolumbija) tapybos paroda „Extracomunitario“.
04 23–05 06 VDA Grafinio dizaino katedros studentų
(vad. A. Lisauskienė) tipografinių plakatų paroda „E-Metai“, skirta Tarptautinei knygos ir autorių teisių dienai ir
Kristijono Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms.
05 22–06 16 Thaddeuso Romerio (Kanada) fotografijų
paroda „Malibâ“, skirta Tarptautinei Afrikos dienai.
07 17–08 28 Sauliaus Dastiko tapybos paroda „Nėra
pabaigos kelionei“.
09 03–09 29 Frederico Grimaud (Prancūzija) fotografijų paroda „Athinganos. Ūsuoti vyrai“.
09 22–09 29 Lietuvos centrinio valstybės archyvo
paroda „Romain Gary ir jo šeima archyviniuose dokumentuose“.
10 01–10 27 Vilmos Samulionytės ir Sugar Magnolios
Wilson (Naujoji Zelandija) kūrybos paroda „Rua da
Alegria“.
Darijaus galerija (Dominikonų g. 7, Vilnius)
2013
10 17–11 19 Petronėlės Gerlikienės tapybos paroda
„Moteris – atiduodanti save gyvenimui“.
10 24–11 24 Lino Cicėno ir Ramsi paroda „Waydownthecorner“.
11 28–2014 01 04 Elos Pavinskienės juvelyrinių dirbinių
paroda „Boubbles“.
2014
01 16–02 15 Elenos Janovskajos juvelyrikos paroda
„Blusų turgus“.
02 21–03 23 Pauliaus Arlausko tapybos paroda „Aš tik
žuvis“.
05 06–05 11 Dizaino savaitei skirta paroda „Kambalėnai 20“.
05 06–07 12 jungtinė juvelyrinio emalio paroda „Emalis
lėkštėje“. Dalyvavo Tadas Deksnys, Rūta Jurkūnaitė-Bruožienė, Dalius Razauskas, Ramunė Juodaitė-Misevičienė.
05 12–05 20 Viktorijos Venclovaitės juvelyrikos paroda.
05 22–06 14 Vikos Paknytės-Trečiokienės juvelyrikos
ir Gedimino Trečioko fotografijų paroda „Metų laikai“.
06 20–07 12 tapybos ir keramikos paroda „Įspūdžiai“.
Dalyvavo Tania Serket (tapyba), Natalie Levkovska (tapyba), Domantė Olekaitė (keramika).
160
06 20–09 12 Tanios Serket tapybos, Natalie Levkovskos tapybos ir Domantės Olekaitės keramikos jungtinė
paroda „Įspūdžiai“.
09 19–10 18 Lilianos Žutautienės tapybos paroda
„Akimirkos“.
Galerija „Juškus Gallery“
(Barboros Radvilaitės g. 6B, Vilnius)
2014
01 28–03 07 Raimondo Martinėno tapybos paroda
,,Tirštas Raimondo Martinėno kūrybos spalvingumas“.
04 18–05 30 Lietuvos dailininkų kūrinių paroda „Figūra, figūros, figūrai…“. Dalyvavo Žygimantas Augustinas, Saulius Dastikas, Monika Furmanavičiūtė, Dalia
Kasčiūnaitė, Vilmantas Marcinkevičius, Raimondas
Martinėnas.
07 07–08 08 paroda „Juškus Gallery“ vasaros kolekcija.
10 02–11 15 jaunųjų menininkų paroda „Peizažo mimikrija“. Dalyvavo Monika Furmanavičiūtė, Indrė Ercmonaitė, Mykolė Ganusauskaitė, Laura Grybkauskaitė,
Petras Lincevičius, Algirdas Jakas.
Auksakalių gildijos galerija „Meno niša“
(J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius)
2013
11 20–12 06 Alono Štelmano tapybos ir pastelių pa­
roda „Fėjai“.
12 10–12 17 paroda „Cloisonne emalis iš Gruzijos“. Dalyvavo Marina Babunadze, Nino Jgenti, Maia Jikia, Tamar
Grigorashvili, Nino Tadiashvili, Tea Gurgenidze, Paata
Paatashvili, Jimi Lominadze, Nino Tadiashvili, Levan
Ninua, Tea Gurgenidze, Tamar Grigorashvili.
2014
01 16–02 08 Arvydo Brazdžiūno-Dusės tapybos paroda „Grobuonis ir kiti“.
02 11–02 22 Šarūno Leonavičiaus iliustracijų, sukurtų
K. Donelaičio poemai „Metai“, paroda.
02 26–03 18 Jolantos Kyzikaitės tapybos paroda „Me(a)
no žaidimai“.
03 20–04 12 Adolfo Šaulio (Lietuva / Estija) kūrybos
paroda „Grand free“.
04 24–05 13 Inos Budrytės tapybos paroda „Be paltuko“.
05 15–06 03 Mariaus Jonučio paroda „Tradicinė“.
06 13–07 08 Konstantino Gaitanži tapybos paroda
„Sala“.
09 19 II tarptautinio emalio meno simpoziumo metu
sukurtų emalio meno kūrinių paroda.
09 25–10 18 Rūtos Petronytės kūrybos paroda „Frag­
mentai“.
10 22–11 08 Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės tapybos paroda „Varnų bažnyčia“.
11 10–11 15 Vlado Braziūno fotografijų paroda „Šaligreta“.
Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokyklos galerija
(Vilniaus g. 39, Vilnius)
2014
02 27–03 29 Jūratės Rekevičiūtės paroda „Graži suk­
nelė“.
04 03–05 17 menininkų vaikystės piešinių ir dabartinės kūrybos paroda „Kai aš mažas buvau 2“. Dalyvavo
Rimas Zigmas Bičiūnas, Eglė Ganda Bogdanienė, Rūta
Katiliūtė, Aistė Kirvelytė, Sigita Maslauskaitė, Jūratė
Stauskaitė, Laisvydė Šalčiūtė, Arvydas Šaltenis, Saulius
Valius, Mikalojus Povilas Vilutis.
05 15–06 15 XX Lietuvos vaikų dailės olimpiados kūrybinių darbų paroda „Mažosios Lietuvos kultūrinis
palikimas“.
05 22–06 22 vaikų piešinių paroda „Ką aš žinau apie
Norvegiją“.
09 03–10 04 tradicinė X dailės mokyklos mokytojų –
dailininkų paroda „Vizitinė kortelė“.
Galerija „AV17“ (Aušros Vartų g. 17, Vilnius)
2013
11 19–12 08 Edvardo Racevičiaus (Lietuva / Vokietija)
personalinė darbų paroda „Medžio skulptūra“.
12 12–2014 01 05 Nerijaus Ermino skulptūrų ir objektų
paroda.
2014
01 09–02 07 Tauro Kensmino skulptūrų paroda „Tarp“.
02 11–03 09 Jono Aničo skulptūrų paroda „Procese“.
04 16–05 15 Kęstučio Svirnelio kūrinių darbų paroda
„Motoras, lateksas ir oras“.
05 20–06 10 Francine Oeyen (Argentina) paroda „Kartono juvelyrika“.
10 02–10 26 II tarptautinė šiuolaikinio metalo meno
bienalė „METALOfonas: asmeniškai“.
Galerija „Kunstkamera“ (Ligoninės g. 4, Vilnius)
2014
01 24–03 01 Vitolio Trušio tapybos paroda „Sutemų
šviesa“.
03 20–04 26 Stasio Eidrigevičiaus kūrinių paroda „Pratęsti paveikslai“.
05 02–05 24 paroda „Įvadas į žalią“.
07 01–08 01 Arvydo Gurevičiaus kūrybos paroda „Meditacija“.
09 02–09 27 Prano Gailiaus grafikos paroda „Eagle lake
story (Erelio ežero istorija)“.
10 14–10 31 Antano Mončio (1921–1993) piešinių
paroda „Spalvų vokalizės“.
Parlamento galerija (Gedimino pr. 53, Vilnius)
2013
12 10–2014 01 06 paroda „Šimtmečio portretas“
(skulptūra, tapyba, grafika), skirta Kristijono Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms. Dalyvavo Meda
Norbutaitė, Sigita Dackevičiūtė ir kt.
2014
05 07–05 20 Petro Gintalo medalių, skirtų istorinėms
asmenybėms, paroda „Meno ženklai Žemaitijos sostinėje“. Kuratorius Ramūnas Banys.
09 10–10 06 Henrikos Bartkutės autorinės tapybos
paroda.
10 06–10 29 Jūratės Bučmytės ir Alberto Krajinsko tapybos paroda „Mūsų turtas“, skirta UNESCO saugomo
Kuršių nerijos paveldo 15-osioms metinėms.
10 09–10 20 Vytauto Poškos tapybos paroda „Takas“.
10 21–11 10 Rimanto Dauginčio (1944–1990) skulptūrų paroda.
11 12–11 24 paroda, skirta K. Donelaičio 300-osioms
gimimo metinėms, sudaryta iš 2010–2014 m. bronzos
liedinimo simpoziumuose „Skulptoriai skaito Donelaitį“
sukurtų darbų. Dalyvavo Mindaugas Jurėnas, Vytautas
Tallat-Kelpša, Valdas Bubelevičius, Rytas Jonas Belevičius, Sigita Dackevičiūtė, Marius Zavadskis, Tamara
Janova, Jonas Gencevičius, Arvydas Ališanka, Jolanta
Balkevičienė, Liutauras Griežė, Romualdas Inčirauskas,
Kęstutis Lanauskas, Mindaugas Junčys, Dalia Matulaitė,
Mindaugas Aučyna, Evaldas Pauza, Asta Vasiliauskaitė,
Daumantas Kučas, Darius Šidlauskas, Aušra Jasiukevičiūtė, Kęstutis Dovydaitis, Algis Kasparavičius, László
Kova ( Vokietija), Paweł Łęski (Lenkija), Bronisław
Krzysztof (Lenkija), Thomas Helbing (Vokietija), Piotr
Toropov (Rusija), Liudmila Bogatova (Rusija). Kuratorė
Dalia Matulaitė, projektą vykdė Šv. Jono gatvės galerija.
Galerija „Aukso pjūvis“
(K. Donelaičio g. 62 / V. Putvinskio g. 53, Kaunas)
2014
01 14–03 01 Aido Ryčio Vasiliausko kūrinių paroda
„Trečioji diena“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre.
01 17–04 01 Alberto Švenčionio fotografijų paroda
„Lietuvos piliakalniai“ Kauno klinikose.
01 31–03 03 tarptautinio dailės plenero „Kaunas –
Hanzos miestas“ paroda.
02 10–03 16 tapybos paroda „Stasys Sčesnulevičius:
šešėlyje likusi kūryba“ (Nacionalinis M. K. Čiurlionio
k r o n i k a
dailės muziejus, A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejus).
02 14–03 02 Alio Balbieriaus fotografijų paroda „Ledo
inkliuzai“ (Lietuvos Respublikos ambasada Berlyne,
Vokietija).
02 16–04 04 Laimos Dzigaitės kūrinių paroda „Žolynų
grafika“.
02 17–03 18 Andriaus Aleksandravičiaus fotografijų
paroda Nacionaliniame Kauno dramos teatre.
03 03–03 25 Dangirutės ir Rimgaudo Maleckų paroda
„Fotografikos abstrakcijos“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Kuratorė Gabrielė Kuizinaitė.
03 07–03 24 stiklo kursų paroda „Sukurk pats sau“.
03 07–04 07 Sigitos ir Ričardo Lukošiūnų keramikos
paroda „Molio dėlionė dviem“.
03 14–05 15 Dalios Stalauskienės kūrinių paroda „Šviesi diena abipus lango“.
03 18–05 01 paroda „Dailininkas Stasys Sčesnulevičius:
šešėlyje likusi kūryba“ Nacionaliniame Kauno dramos
teatre.
04 08–05 07 Leono Striogos skulptūrų paroda „Angelai
žemėje“.
04 09–05 09 parodų ciklas „Duetai“: Marijonos Sinkevičienės ir Virginijos Kirvelienės tekstilės kūrinių paroda
„Reminiscencijos“.
04 14–09 30 Lietuvos laukinės gamtos fotografijų konkurso „Gintarinis žaltys 2011“ geriausių darbų paroda
Kauno klinikose.
05 08–06 22 tarptautinė stiklo meno paroda „Vitrum
Balticum VI. Optical Outlook“. Kuratorės dr. Raimonda
Simanaitienė, Julija Pociūtė, organizatorės Audronė
Andrulevičienė, Valda Verikaitė.
05 13–06 11 parodų ciklas „Duetai“: Renatė Lūšis ir Irina
Novokreščionova.
06 13–07 27 tarptautinė dailės disciplinų dėstytojų
kūrybos paroda „Kvadratas VII“.
08 04–09 31 galerijos „Aukso pjūvis“ vasaros kolekcija.
08 29–09 21 Lietuvių keramikos paroda Italijoje.
09 11–10 11 Eglės Šidlauskaitės keramikos paroda
„Prakalbintos puodynės“.
09 25–11 30 Daigos Alisės Freimanės tapybos paroda
„Kelias namo“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre.
10 02–10 21 paroda „Dailininkas Stasys Sčesnulevičius:
šešėlyje palikta kūryba“ Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultete.
10 03–10 31 Dainio Gudovskio akvarelių paroda (tarptautinės akvarelės bienalės „Baltijos tiltai“ dalis).
10 08–10 31 tarptautinė menininkų paroda „Fiarte“.
Kuratorė Ina Mindiuz.
10 10–11 16 Lietuvių keramikos paroda Turine (Italija).
10 14–12 05 Rūtos Bartkevičiūtės keramikos paroda
„Švęskime gyvenimą“.
Irenos Mikuličiūtės dailės galerija
(I. Kanto g. 5, Kaunas)
2013
10 01–10 30 vasaros plenerų darbų paroda „Tapyba“.
Dalyvavo Aušra Andziulytė, Romanas Averincevas, Irena Mikuličiūtė, Algirdas Šakalys, Sigitas Straigis.
10 07–10 16 festivalio „Iš arti“ paroda. Kuratorė kompozitorė Zita Bružaitė, dalyvavo Romanas Averincevas,
Raimundas Majauskas, Gintautas Vaičys, Auris Radzevičius, Irena Mikuličiūtė.
11 08–11 30 Irenos Mikuličiūtės ir jos dailės studijos
vaikų darbų paroda „Žiema Šiaurėje“, skirta Šiaurės
šalių bibliotekų savaitei, Vaikų literatūros muziejuje
Kaune.
12 01–2014 01 15 Antano Martinaičio dailės mokyklos
ir Irenos Mikuličiūtės dailės studijos mokinių kūrybos
paroda, skirta vaikų rašytojo Prano Mašioto 150-osioms
gimimo metinėms (Vaikų literatūros muziejuje).
2014
02 15–03 15 Inesos Kationės tapybos paroda.
02 16–03 30 vaikų kūrybos paroda „Lietuvos kūrėjų
portretai“ Vaikų literatūros muziejuje. Kuratorė Irena
Mikuličiūtė.
03 21–04 30 Romano Averincevo tapybos paroda
„Dekalogas“.
04 26 akcija „Kaunas Jazz 2014 ant grindinio“. Kuratorė
Irena Mikuličiūtė.
05 28–06 22 Irenos Mikuličiūtės-Mikos tapybos paroda
Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos Pakuonio filiale.
06 19–06 21plenero, skirto rašytojo Vlado Kalvaičio
85-mečiui, dalyvių darbų paroda Tytuvėnų regioniniame parke. Kuratorė Irena Mikuličiūtė.
07 16–08 16 Birštono plenero, skirto Liudo Truikio
110-osioms gimimo metinėms, dalyvių darbų paroda.
Kuratorė Irena Mikuličiūtė, dalyvavo Aušra Andziulytė, Romanas Averincevas, Irena Mikuličiūtė, Sigitas
Straigis, Algirdas Šakalys (Birštono sakralinio meno
muziejuje).
08 18–08 24 plenero, skirto Šarūnui Šimulynui atminti,
dalyvių darbų paroda. Kuratorė Irena Mikuličiūtė, dalyvavo Aušra Andziulytė, Gasparas Aleksa, Romanas
Averincevas, Rima Mačiulytė, Sigitas Straigis, Algirdas
Šakalys, Juozas Žukas (Veliuonos muziejuje „Ars Terra“).
09 02–09 30 2014 m. vasaros plenerų dalyvių paroda.
Galerija „Meno forma“ (Savanorių pr. 166, Kaunas)
2013
12 17–2014 01 25 šiuolaikinio meno paroda „Pirma“.
Dalyvavo Robertas Antinis, Jonas Gasiūnas, Kęstutis
Grigaliūnas, Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė, Aušra
Barzdukaitė-Vaitkūnienė, Agnė Jonkutė, Eimutis Markūnas, Linas Liandzbergis ir Arturas Valiauga.
2014
01 30–02 28 Eugenijaus Markulevičiaus-Varkalio kūrybos paroda „Smėlis, molis ir akmuo“.
03 14–04 05 paroda „Kartos (nesi)kartoja“. Dalyvavo
Ingrida Bagdonaitė, Konstantinas Gaitanži, Jonas Gasiūnas, Eglė Karpavičiūtė, Petras Lincevičius, Jolanta
Kyzikaitė, Donata Minderytė, Saulius Kmieliauskas,
Ričardas Nemeikšis, Rasa Vilčinskaitė, Eglė Ulčickaitė.
04 09–05 09 paroda „Kurk“. Dalyvavo Aistė Dabkevičiūtė,
Milda Gailiūtė, Ignas Gleixner, Julija Jakilaitytė, Laurynas
Leonaitis, Julija Pociūtė, Povilas Ramanauskas, Rosanda
Sorakaitė, Saulius Tamaševičius, Karolis Vaivada, Alma
Veiverytė, Andrius Zakarauskas, Giedrius Zaura.
04 09–05 09 paroda „Kurk“. Dalyvavo Viola Tycz, Julia
Curyło, Berenika Kowalska, Justyna Kabala, Sylwia
Górak, Tomasz Karabowicz, Małgorzata Wielek-Mandrela, Agnieszka Żak-Biełowa, Joanna Karpowicz,
Marta Julia Piórko. Kuratorius Krzysztof Stanisławski
(Lenkija).
06 09–07 05 projekto „Menamos istorijos“ paroda
„Transliacija. Part 1“. Dalyvavo Ritums Ivanovs (Latvija),
Linas Liandzbergis, Vilmantas Marcinkevičius, Andris
Vītoliņš (Latvija).
07 10–07 27 tarptautinės menininkų grupės „KaNiBaL’HoPoX“ simpoziumo paroda. Dalyvavo Benxamín
Álvarez, Aušra Andziulytė, Bruno d’Abrigeon, Jovita
Aukštikalnytė-Varkulevičienė, Frederique Fleury, Christine Foulché, Claus Dieter Geissler, Zahra Hassanabadi,
Tom Horn, Elisabeth Krotoff, Giedrė Legotaitė, Judith
Lesur, Xesco Mercé, Eugenijus Nalevaika, MarieFrançoise Prost-Manillier, Povilas Ramanauskas, Airida
Rekštytė, Martine Saurel, Rosanda Sorakaitė, Lina Šniraitė, Diego Tampanelli, Hilde Wilms, Arvydas Žalpys.
09 05–09 27 Konstantino Žardalevičiaus paroda „Raštai, T.1“.
10 02–10 31 5-osios tarptautinės akvarelės bienalės
„Baltijos tiltai“ paroda „Ženklas: akvarelė“. Dalyvavo
Asdis Arnardottir (Islandija), Voldemaras Barakauskas
(Lietuva ), Ina Budrytė (Lietuva), Trond Einar Solberg
Indsetviken (Norvegija), Irida Lazdina (Latvija), Liisa
Malkamo (Suomija), Eugenijus Nalevaika (Lietuva), Tiiu
Pallo-Vaik (Estija), Morten Paulsen (Norvegija), Gunilla
Rosenberg (Danija), Girmantas Rudokas (Lietuva), Ieva
Spalviņa (Latvija), Jānis Spalviņš (Latvija), Maarit Suomi
Väänänen (Suomija), Edita Sūdžiūtė (Lietuva), Áslaug
Thorlacius (Islandija), Vidmantas Zarėka (Lietuva).
11 07–11 29 VI tarptautinio šiuolaikinio meno festivalio „Kaunas mene“ projektas „Duona, vynas, laikmena“.
Dalyvavo Linas Liandzbergis, Arturas Valiauga ir Rokas
Valiauga.
Tekstilininkų ir dailininkų gildijos galerija „Balta“
(M. Valančiaus g. 21, Kaunas)
2014
01 31–02 29 Giedros Purlytės tapybos paroda.
03 01–03 28 aprangos dizainerės Vilmos Marės paroda
„Madinga Nepriklausomybė“.
03 17–04 07 fotografijų paroda „Už tekstilės“.
04 04–04 24 Antano Obcarsko tapybos paroda „Akriliniai rašmenys“.
04 30–05 11 VDA Kauno fakulteto Tekstilės katedros
studenčių darbų paroda „Kalnieriukas“.
05 05–05 20 Dominyko Gutausko kūrybos paroda
„Iškyla“.
05 14–05 21 VDA Kauno fakulteto Tekstilės katedros
bakalaurės Monikos Beniulytės mini tekstilės tapiserijų paroda.
06 16–07 04 Linos Morkūnaitės-Vilkelienės tapybos
paroda „Pusės“.
07 11–08 11 Dariaus Bulanavičiaus kūrybos paroda
„Gelažiniai vyrukai“.
08 12–09 01 Virgilijaus Trakimavičiaus kūrybos paroda
„Paris–Vienna“.
09 16–10 01 Mstislavo Dobužinskio kultūros ir estetinio lavinimo centro jubiliejinio ciklo paroda „Ant kūrybos sparnų“, skirta centro 25-mečiui.
09 26 fotografo Romualdo Rakausko vieno vakaro
paroda „Nespalvota baltoje“.
10 01–10 31 Mall Paris (Estija) akvarelių paroda (5-oji
tarptautinė akvarelės bienalė „Baltijos tiltai“).
10 18–10 31 Loretos Stankutės kūrybos paroda „Piešiniai. Tapyba. Tekstilė“.
VDU menų galerija „101“ (Laisvės al. 53, Kaunas)
2013
12 03–12 20 tapytojų Aistės Dabkevičiūtės tapybos
paroda „Būsenos“ ir Gitos Balžekaitės tapybos paroda
„Taika“.
2014
01 21–02 07 Rimanto Plungės fotografijų paroda „Po
laiko“.
02 11–02 28 Kitso Lynn Lelliott (Pietų Afrikos Respublika) kūrybos videoinstaliacija „Transatlantic Saudades“.
03 04–03 21 tapybos paroda-projektas „Tas pats ma(ąs)
tymo būdas“.
03 25–04 11 Adomo Danusevičiaus tapybos paroda
„Kamufliažinis vyriškumas“.
04 17–05 09 menininkų grupės „Konsortium“ (Vokietija) paroda.
05 20–05 30 Matthew Andrew fotografijų paroda „Mimesis“. Medijų dienų festivalis (VDU Menų fakulteto
erdvės, Muitinės g. 7).
08 26–09 03 d. Kimvi Nguyen (Didžioji Britanija) projektas „Trumpalaikiai komponentai“.
Panevėžio miesto dailės galerija
(Respublikos g. 3, Panevėžys)
2013
11 14–11 17 socialinio meno projekto „Menas sveikatai ir gerovei“ dalyvių tapybos ant šilko darbų paroda
„At[si]radimai“.
11 20–12 15 paroda „Nerutės Čiukšienės keramikos
retrospektyva“.
12 19–2014 01 14 paroda „Wiesław Szamocki. Grafika“.
2014
01 15–02 15 paroda „Kinų menas Baltijos šalyse“ iš ciklo „Paslaptingoji Kinija“.
02 18–03 02 Sadao Mino tradicinio japoniško popieriaus (washi) darbų paroda „Popierius įvairiai“.
02 18–03 02 paroda „Haiku ritmai Makoto Hatori, Norio
Shibatos, Itsue Ito keramikoje“ iš Panevėžio tarptautinių keramikos simpoziumų kūrinių kolekcijos.
161
k r o n i k a
03 05–03 23 Grenlandijos meno paroda „Tarp tirpstančių ledynų (Klimato kaita Grenlandijoje. Poveikis
žmonijai)“.
03 28–04 26 Panevėžio krašto tautodailės paroda.
05 28–06 22 paroda „Juozas Kaminskas (1898–1957).
Tapyba, grafika, fotografija“.
06 02–06 25 paroda „Aukštaitijos dailė 2014. Quo vadis?“.
06 02–06 25 Norvegijos ir Švedijos keramikių Eve Lis
Eikrem, Kirsti Grotmol, Astrid Heimer, Editos Rydhag
darbų iš Panevėžio tarptautinių keramikos simpoziumų kolekcijos paroda „Tau spręsti“.
08 01–08 31 XX Panevėžio tarptautinio keramikos
simpoziumo dalyvių darbų paroda. Dalyvavo Yauheni
Adzinochanka (Baltarusija), Arina Ailincai (Rumunija),
Ciprian Ariciu (Rumunija), Eugenijus Čibinskas, Rojhane Hosseini (Iranas), Audrius Janušonis, Heidi Preuss
Grew (JAV), Carme Riu de Martín (Ispanija), Anthony
Stellaccio (JAV), Mercê Tiana (Ispanija). Kuratorė Jolanta Lebednykienė.
09 24–10 07 Remigijaus Venckaus fotografijų paroda
„Belyno dienoraštis“.
10 08–11 02 tarptautinio simpoziumo „Veltinis 2014“
kūrinių paroda „Dinamiška tekstilė“. Dalyvavo Eglė
Ganda Bogdanienė, Dovilė Gudačiauskaitė, Karolina
Kunčinaitė, Kęstutis Litvinas, Havva Halaceli Metlioglu
ir Mehmet Metlioglu (Turkija), Lukas Motiejūnas, CleioAnastasia Papaioannou (Graikija), Lina Rukevičiūtė-Raišienė, Vytautas Tumėnas, Austė Jurgelionytė-Varnė ir
Artūras Varnas. Parodos garbės svečiai: Kristina Aas
(Norvegija), Miglė Lebednykaitė, Rasa Leonavičiūtė,
Laura Pavilonytė-Ežerskienė, Julija Vosyliūtė.
11 05–11 23 Rimvydo Pupelio tapybos paroda „Pabudimas“.
Baroti galerija (Aukštoji g. 1/2, Klaipėda)
2014
01 24–02 28 Jūratės Mykolaitytės tapybos paroda.
02 28–03 28 Lino Liandzbergio grafikos kolekcija.
03 28–04 18 Vaidoto Janulio objektų paroda.
04 18–05 09 Lauros Guokės instaliacija.
05 09–05 30 Kęstučio Grigaliūno tapybos, objektų ir
piešinių paroda.
06 05–06 25 paroda „Džiazuojanti tapyba“.
06 27–07 23 tapybos paroda „Klaipėda 40“.
07 25–08 21 George Tabliashvili (Gruzija) tapybos
paroda.
08 21–09 18 tarptautinio menų festivalio „Platforma“
Maios Flore (Prancūzija) fotografijų paroda „Įsivaizduojama Prancūzija“.
09 19–10 15 Monikos Furmanavičiūtės tapybos paroda.
10 17–11 05 Šarūno Leonavičiaus iliustracijų Kristijono
Donelaičio poemai ,,Metai“ paroda.
11 07–11 27 Dalios Čistovaitės tapybos paroda „Pakrantės labirintai“.
11 28–12 30 kalėdinė Lietuvos dailininkų darbų paroda.
Galerija „Si: said“ (Galinio Pylimo g. 28, Klaipėda)
2013
11 15–11 30 skulptoriaus Erdvardo Racevičiaus ir fotografo Eckarto Pscheidlio-Jeschke (Vokietija) paroda
„Arb“.
12 04–12 11 Viktorijos Dambrauskaitės komiksų pa­
roda „X Y Z“.
12 17–12 31 Gintarės Radvilavičiūtės paroda „Šalia:
judančios lėlės“.
2014
04 14–05 25 Valdo Simučio tapybos paroda „Portretas“.
05 30–07 06 Povilo Ramanausko tapybos paroda „Horizontai“.
07 09–08 01 tapytojos Rosandos Sorakaitės „Paroda
be pavadinimo“.
08 08–08 31 menininkų grupės OOAG (Andrew
Hewish, Darius Verbickas, Mouez Hamdi, Will Peck,
Michael Robertson) iš Londono paroda „Daiktas. Skirtis. Kartotė“.
162
09 26–11 02 Gyčio Skudžinsko paroda „Kelios fotografijos tiesos“.
11 07–12 07 skulptoriaus Juozo Budzinausko paroda
„Pavogta žvaigždė“.
Šiaulių dailės galerija (Vilniaus g. 245, Šiauliai)
2013
11 27–12 16 festivalio „Virus ’18“ teminė paroda „Post­
idėja“. Dalyvavo Jurga Barilaitė, Ina Budrytė, Giedrė
Lilienė, Karla Gruodis, Cooltūristės, Laura Garbštienė,
Eglė Gineitytė, Aistė Kisarauskaitė, Paulina Eglė Pukytė,
Eglė Ridikaitė, Laisvydė Šalčiūtė, Marta Vosyliūtė, Laura
Zala, Shaltmira ir Beatričė Vanagaitė. Vyko grupės „Bad
Rabbits“, Broniaus Rudžio, Simonos Drakulos performansai.
2014
01 17–01 17 dviejų valandų trukmės Dainiaus Trumpio
kūrybos paroda „Mutacijos“.
04 10–05 03 jubiliejinė Dalvio Udrio tapybos paroda
„50 + 1“.
04 18–05 03 Vaidos Markevičiūtės ir Simo Kazlausko
paroda „Tu(š)čia“.
05 08–05 10 medijų meno festivalis „Enter ’12“.
05 15–06 14 XX Lietuvos mokinių dailės olimpiados
,,Mažosios Lietuvos kultūrinis palikimas“ miesto etapo
darbų paroda.
05 22–06 28 53-ioji Šiaulių miesto dailininkų paroda.
06 09–06 13 edukacinė programa vaikams ir jaunimui
„Menopolis“.
07 10–08 09 Alekso Felikso Steponavičiaus (1949–
2013) kūrybos paroda „Nemoku, kad medis tylėtų“.
07 24–08 09 fotografės Ramunės Pigagaitės (Lietuva /
Vokietija) kūrybos paroda „Žmogus. Teatras. Portretas“.
08 14–09 06 Jono Vaicekausko skulptūrų paroda.
08 14–09 06 Jono Nekrašiaus fotografijų paroda „Ekspedicija: Indijoje ir Andamanuose“.
08 20–09 01 teminė paroda „Lašišų bėgimas“. Dalyvavo
Dainius Trumpis ir kt.
09 13–10 11 tradicinė paroda „Šiaulių meno faktorius“,
skirta Šiaulių miesto dienoms. Dalyvavo Martynas
Gaubas, Laura Guokė, Karolina Vilkončiūtė, Virginijus
Kinčinaitis, Andrius Grigalaitis, Vilmantas Dambrauskas,
Martynas Juras, Radvilė Juozapaitytė, Roberta Liakikė,
Andrius Navakauskas, Edgaras Bekeris, Sigitas Prancuitis, Antanas Šeronas, Tomas Andrijauskas, Ugnius Rat­
nikas, Bronislovas Rudys, Gediminas Beržinis, Vitalija
Kurtinaitienė, Benas Alejūnas.
10 15–11 11 Larso Strando (Norvegija) tapybos darbų
paroda „Už horizonto“.
10 23–11 15 Lietuvos architektūros paroda „Paralelės:
Lietuvos architektūra: trys dešimtmečiai, trys veidai“.
11 20–12 15 XIX šiuolaikinio meno festivalis „Virus“.
Galerija „Laiptai“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai)
2013
10 03–10 29 Šiaulių dailės mokytojų kūrybos paroda,
skirta Mokytojo dienai.
10 04–11 14 Šarūno Saukos tapybos paroda „Pragaras“.
10 30–11 12 Sigito Prancuičio tapybos paroda „Regėjimai išėjusiems atminti“.
11 08–11 21 Ligitos Stalevičienės akvarelių paroda,
skirta autorės 85-mečiui.
11 15–11 28 Ilzės Volontės ir Mario Čačkos (Latvija) kūrybos paroda, skirta Latvijos nepriklausomybės dienai.
11 22–12 05 Vidmanto Petraičio tapybos paroda.
11 29–01 04 Žibunto Mikšio grafikos paroda „Tėvynė
ten, kur laisvė“ (in memoriam).
12 05–01 08 21-oji respublikinė kalėdinių miniatiūrų
paroda „Jau atvažiuoja šv. Kalėda“.
2014
01 06–01 14 Leono Katino tapybos paroda iš Edmundo Armoškos kolekcijos.
01 10–01 30 Augustino Našlėno (Didžioji Britanija)
fotomontažų paroda „Rekviem posovietiniam sapnui“.
01 17–02 05 Ilonos Daujotaitės-Janulienės ir Jono Ščepono tapybos paroda.
01 31–02 19 Remigijaus Venckaus fotografijų paroda
„Tušti ekranai“.
02 07–02 26 Audronės Petrašiūnaitės tapybos paroda.
02 21–03 15 Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos dailės
studijos „Koloritas“ ir draugų kūrybos darbų paroda
„Marionetės“.
02 28–03 19 Marytės Ruzgytės tapybos paroda „Akimirka“.
03 04–03 07 Emily Wiessner (Olandija) fotografijų pa­
roda „Trys mėlynos moterys“.
04 03–05 05 Rimo Bičiūno tapybos paroda „Po penkerių metų“.
05 07–06 04 Ričardo Ničajaus tapybos paroda „Regėjimai“.
05 09–05 20 Antano Stugio karikatūrų paroda.
05 22–06 01 Martyno Gaubo skulptūros paroda „Apie
emigraciją“.
06 06–07 02 III Šiaulių miesto plakatų paroda „Šiaulių
afiša“.
06 12–06 25 Simonos Umaraitės fotografijų paroda
„Shanti“.
06 27–08 07 paroda „F generacija“ (Valerijos Zalansienės, Leono Lino Katino, Petro Lukošiaus, Augustino
Savicko, Vinco Norkaus, Neemijos Arbit Blato, Česlovo
Znamierovskio tapyba iš Edmundo Armoškos kolekcijos).
07 04–07 31 Bonaventūro Šalčio tapybos paroda „Jau...“.
08 06–08 22 Aleksandro Vozbino tapybos paroda „Tarp
matomo ir nematomo“.
08 09–09 08 tarptautinio plenero „Šiaulių Monmartro
respublika 2014“ dalyvių sukurtų darbų paroda „Pirmųjų obuolių aromatas“.
08 23–10 11 Virgilijaus Burbos grafikos paroda „Kalbėjimas juoda balta“, skirta Kristijono Donelaičio metams.
09 11–10 01 Siglos Ščeponavičiūtės fotografijų paroda
„Karalienės Sabos žemė“.
09 12–10 01 Arūno Vasiliausko akvarelių ir Sigito Prancuičio objektų paroda „Vapsva“.
10 02–10 16 Šiaulių dailės mokytojų kūrybos paroda
„IX“, skirta Mokytojo dienai.
10 03–10 28 Viktorijos Iljinos (Baltarusija) tapybos pa­
roda „Provincija“.
10 17–11 06 Klaudijaus ir Algirdo Petrulių tapybos pa­
roda (in memoriam).
10 30–11 17 Antano Obcarsko tapybos paroda „Akriliniai rašmenys“.
11 07–11 19 Jūratės Balčiūnaitės-Stankevičienės kūrybos paroda.
11 18–12 03 Ilgvaro Zalano (Latvija) tapybos paroda,
skirta Latvijos nepriklausomybės dienai.
11 21–12 04 Zigmanto Rimgailos kūrybos paroda.
12 05–2015 01 03 22-oji respublikinė kalėdinių miniatiūrų paroda „Jau atvažiuoja šv. Kalėda“.
12 16–2015 01 03 Šarūno Leonavičiaus iliustracijų,
sukurtų Kristijono Donelaičio poemai „Metai“, paroda.
Molėtų dailės galerija (Inturkės g. 4, Molėtai)
2013
12 18–2014 01 15 tapybos paroda „Molėtai įkvepia
dailininkus“. Dalyvavo Joanna Rusinek (Lenkija), Jūratė
Mitalienė, Arvydas Kašauskas, Rebeka Bruder, Rūta Eidukaitytė, Aistė Gabrielė Černiūtė, Lina Dieninė,Vidas
Poškus, Marius Mindaugas Danys, Aleksandras Vozbinas, Vaclovas Vilūnas, Juozas Pranckevičius.
2014
01 22–02 15 Juliaus Kelero fotografijų paroda „Vilniaus
šaligatviai. Vilniaus haiku“.
02 17–03 10 paroda „Kinų menas Baltijos šalyse“.
03 11–04 09 Molėtų rajono XVI dailės ir fotografijos
premijos konkurso paroda. Dalyvavo Ona Petkevičiūtė
ir kt.
04 11–05 01 Molėtų menų mokyklos Dailės skyriaus
mokinių baigiamųjų darbų paroda.
05 02–06 10 Antano Rimvydo Kalvelio jubiliejinė
75-mečio kūrybos paroda.
06 12–07 26 Ryto Jurgelio tapybos paroda „Uždangos“.
k r o n i k a
07 29–09 08 Reginos Pečiulytės tapybos paroda „Lytėjimai“.
09 08–10 16 Arvydo Kašausko tapybos paroda.
10 29–12 05 Elvyros Katalinos Kriaučiūnaitės grafikos
objektų paroda „Virsmas“.
Parodų rūmai ir salės
LDS parodų salė (Vokiečių g. 4/2, Vilnius)
2013
12 12–2014 01 06 Valės Vaitkuvienės tapybos paroda
„Šv. Kalėdų giesmė“.
2014
01 07–01 27 „Slaptosios piešiančiųjų draugijos“ narių
piešinių paroda.
01 28–02 17 Filomenos Linčiūtės-Vaitiekūnienės tapybos paroda „Medžiai ir bokštai“.
02 20–03 17 LDS auksinių ženkliukų laureatų Augustino Virgilijaus Burbos, Laimos Drazdauskaitės, Remigijaus Kriuko kūrinių paroda.
03 25–04 07 Alytaus dailininkų darbų paroda „Uogos“.
Kuratorius Evaldas Grinius. Dalyvavo Danutė Garlavičienė, Evaldas Grinius, Arūnas Vaitkus, Jolita Jasevičienė, Vytautas Kolesnikovas, Vytautas Remeika, Arvydas
Švirmickas, Vitas Zabita, Vidmantas Jankauskas, Petras
Tunaitis.
04 09–04 30 Gintaro Kraujelio kūrybos paroda „Tapyba – fotografija“.
05 05–05 30 Mindaugo Breivos ir Irenos Breivienės
darbų paroda „Sugrįžimai“.
06 03–07 01 naujų Lietuvos dailininkų sąjungos narių
kūrinių paroda.
07 02–07 25 fotografijų paroda „Senasis ir naujasis
Baku“ (Azerbaidžanas).
08 07–09 10 Eglės Gelažiūtės-Petrauskienės grafikos
paroda „Piešiniai iš toli“.
09 10–10 06 Elmos Šturmaitės akvarelių paroda „Laiko
žingsniai“.
10 08–11 07 Vilniaus dailininkų grupės ,,A“ narių darbų
paroda, skirta Ignui Budriui (1933–1999) atminti. Dalyvavo Vladas Lisaitis, Elena Šaltytė-Lisauskienė, Vija
Tarabildienė, Vida Norkutė, Živilė Liugailaitė.
11 11–12 05 Jono Maldžiūno kūrybos paroda ,,Mano
jantros“.
12 08–2015 01 08 tęstinė „Slaptosios piešiančiųjų draugijos“ narių darbų paroda.
Vilniaus rotušė (Didžioji g. 31, Vilnius)
2013
12 04–12 12 festivalio „Menas senuosiuose Lietuvos
dvaruose 2013“ baigiamoji paroda. Vyko Sauliaus Rudziko videofilmo apie 2013 m. tapybos plenerą Mažosios Lietuvos paveikslų sode peržiūra.
2014
06 03–06 29 Augustino Savicko (1919–2012) jubiliejinė kūrybos paroda „95 paveikslai iš Savicko paveikslų
galerijos kolekcijos“.
07 04–08 04 tarptautinio kultūrinio bendradarbiavimo
projekto „CreArt“ paroda „White noise, Black words“.
09 25 vienos dienos Eugenijaus Raugo tapybos pa­
roda-dialogas bei kompaktinio kūrybos disko pristatymas.
10 08–10 31 tapytojo Sauliaus Dastiko kūrybos paroda
„Vietos“.
LTMKS meno projektų erdvė (Malonioji g. 6, Vilnius)
2014
02 01–02 22 Gedvilės Bunikytės kūrybos paroda „Dvi
tvarkos rūšys“.
03 01–03 08 Evaldo Janso paroda-projektas „Per ilgai
ant pakylos“.
03 22 Dano Aleksos vieno vakaro performansas „Norvegiška utopija“.
04 12–05 10 Algimanto Palucko kūrinių paroda-pardavimas „Ko aš nežinau“. Kuratorius Kęstutis Šapoka.
05 14–05 28 Tomo Martišauskio kūrybos paroda „ar /
arba“.
07 16–07 30 Evelinos Kerpaitės projektas „Nefunkcionalus standartas“.
08 12–08 19 projektas ir paroda „Kodėl loja šuo? / Why
does the Dog bark?“. Dalyvavo Kenny Wollesen, Sean
Francis Conway, Giuseppe Zevola, Dalius NaujokaitisNaujo, Laima Griciūtė, Ainė Bunikytė, Agota Zdanavičiūtė, Kristė Krupovisovaitė, Milda Laužikaitė ir grupė.
08 22–08 27 Mildos Laužikaitės ir Sauliaus Leonavičiaus paroda „Tu taip gražiai atrodai dabar. 2012 08 22“.
09 13–09 17 Andriaus Svilio kūrybos paroda „Daiktai
sandėlyje“. Kuratorė Neringa Bumbulienė.
09 20–09 30 Mindaugo Gapševičiaus kūrybos paroda
„0.30402944246776265“.
10 03–10 08 paroda „Die Individualisten: Rolandas
Rimkūnas, Benigna Kasparavičiūtė, Kęstutis Šapoka“.
11 05 menininkų ir kuratorių pokalbių vakaras „Evaldas
Jansas kviečia vakarienės“.
11 08–11 15 Tomo Daukšos projektas „3“.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro
Dailės parodų rūmai (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda)
2013
11 29–12 31 šeštoji baigiamoji šiuolaikinio meno projekto „Pažadas. Pirma triuko dalis“ paroda / epizodas
„Praeitą kartą“.
12 13–2014 01 19 šiuolaikinio meno paroda „Sakmės
apie Baltiją“ („Telling the Baltic“). Dalyvavo Danil Akimov, Oleg Blyablyas, Aleksej Čebykin, Aleksandr Liubin,
Vasilij Kolesnik, Konstantin Traščenkov, Anton Zabrodin (Rusija), Johan Thurfjell, Anna Brag, Astrida Göransson (Švedija), Henrik Lund Jörgensen (Danija), Gintaras
Makarevičius (Lietuva), Łukasz Szałankiewicz, Patrycja
Orzechowska, Anna Steller, Agnieszka Wołodźko, Iwona Zając, Anna Zaradny ir Szymon Rogiński, Marek
Zygmunt (Lenkija), Paetrick Schmidt, Michael Soltau
(Vokietija). Kuratorės Torun Ekstrand (Švedija), Elena
Tsvetaeva (Rusija), Agnieszka Wołodźko (Lenkija).
2014
01 23–02 28 Salvadoro Dali (1904–1989) kilnojamoji kūrinių paroda iš privačių kolekcijų. Rengė fondas
„SARL Amiencom“ (Prancūzija).
01 24–03 13 Adomo Danusevičiaus tapybos paroda
„Kamufliažinis vyriškumas“.
01 24–03 13 Eamono O’Kane (Airija) piešinių ir instaliacijų paroda „And Time Begins Again“.
03 21–04 24 tarptautinės šiuolaikinio meno bienalės
„Jaunieji Europos kūrėjai 2013–2015“ paroda.
04 25–05 25 tarptautinė šiuolaikinio meno mainų
projekto „Pažink svetimšalį“ („Close Stranger“) paroda.
Bienalėje Lietuvai atstovavo Jonas Aničas, Rūta Butkutė, Vilma Samulionytė, Tadas Šarūnas, Raimonda
Sereikaitė, Andrius Svilys.
06 06–07 06 Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus fotografijų paroda „Kiti 5“. Dalyvavo Jurga
Luca, Laura Vansevičienė, Vilija Visockienė. Kuratorius
Darius Vaičekauskas.
06 06–07 06 Witosławo Czerwonkos (Lenkija) video­
instaliacijų, piešinių ir fotografijų paroda „Trys sapnai.
1990–2010 m. kūrybos retrospektyva“. Tarptautinio
projekto „Pažink svetimšalį“ („Close Stranger“) renginys.
06 06–07 06 paroda „Klaipėdos architektūra 2013“.
06 06–07 06 KKKC rezidentų Jurijaus Štapakovo ir
Aleksandros Gart (Sankt Peterburgas, Rusija) grafikos
kūrinių paroda „Gyva ir negyva“ (projektas „Kelionių
agentūra“).
07 18–08 18 tęstinė piešinio paroda „Emocija I“. Kuratorius Simas Žalkauskas.
07 18–08 18 5-oji Lietuvos rašto meno ir kaligrafijos
paroda. Kuratorė Lidija Kuklienė, kūrybinė grupė –
menotyrininkė Goda Giedraitytė, Mindaugas Petrulis
(ekspozicijos autorius). Dalyvavo Marija MarcelionytėPaliukė ir kt.
07 18–08 17 Anahitos Bathaie (Prancūzija) kūrybos
paroda „Paieškos užklausa“.
08 14–08 18 KKKC rezidentės Verenos Issel (Vokietija)
kūrybos paroda „Neringa“.
08 22–09 21 KKKC rezidentės, tekstilės menininkės
Nino Kvrivishvili (Gruzija) kūrybos paroda „Tremtinio
lagaminas“.
08 24–10 19 meno rezidentūros projekto „Kelionių
agentūra“ dalyvės Silke Müller (Austrija) paroda „Saugaus uosto paieškos“.
08 29–09 28 tradicinė Lietuvos dailininkų sąjungos
Klaipėdos skyriaus paroda „Vakarų vėjai“, skirta Kristijono Donelaičio 300 metų jubiliejui.
08 29–09 28 Artūro Šeštoko fotografijų paroda „Nutylėtos istorijos“.
10 10–11 09 tarptautinio projekto „Pažink svetimšalį“
(„Close Stranger“) paroda „9000 km“.
10 24–11 23 meno rezidentūros projekto „Kelionių
agentūra“ dalyvės Christin Wilcken(Vokietija) paroda
„Klaipėda. Piešiniai“.
11 14–12 10 Anatolijaus Klemencovo kūrybos paroda
„P.S.“.
11 14–12 14 Liudviko Natalevičiaus tapybos paroda
„Pradžiapabaiga“.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro
Meno kiemas (Bažnyčių g. 4, Klaipėda)
2014
02 14–03 14 tapybos kursų suaugusiesiems dalyvių
paroda „Art Mix. Nuėjome toliau negu manėme“.
03 31–04 17 Thedos Schillmöller (Vokietija) fotografijų
paroda „Autentiška vieta“ („The Authentic Place“).
05 06–06 06 Eglės Mineikaitės fotografijų paroda
„Mano pasauliai“.
Parodos
įvairiose ekspozicinėse erdvėse
2013
09 11–10 13 Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje jungtinė dailininkų pa­
ro­da „Hedonizmas.lt“. Dalyvavo Meda Norbutaitė ir kt.
10 01–11 03 Kaune, dizaino parduotuvėje „Būk pasipuošus“, Birutės Sarapienės tapybos ant šilko paroda
„Lotosai“.
10 02 Vilniuje, Centriniame pašte, atidaryta Antano
Rimanto Šakalio suvenyrinių vokų paroda, skirta dailininko 75-mečiui.
10 02–10 31 Kauno menininkų namuose Vladimiro
Beresniovo iliustracijų paroda „Margi knygos rūbai“.
10 07–12 07 Panevėžio savivaldybės viešojoje bibliotekoje „Židinys“ Aušros Čapskytės-Šarauskienės iliustracijų paroda „Andersenas ir kiti jį lydintys asmenys“.
10 08–11 04 Utenos kraštotyros muziejuje Irenos Meištaitės akvarelių paroda „Kur bakūžė samanota“.
10 25–12 23 Kėdainiuose, UAB „K2 Lt“ parodų salėje,
Algimanto Patamsio kristalinės glazūros vazų paroda
„Ugnies snaigės“.
10 25–12 31 Svėdasų (Anykščių r.) bibliotekos meno
galerijoje Irenos Meištaitės paroda „Akvarelės“.
11 27–12 24 Vilniuje, galerijoje „Rotunda“, Tatjanos Diščenko grafikos paroda „Murakami manija 2“ (projekto
„Murakami manija“ baigiamoji dalis – autorinė knyga „7
eilėraščiai“, miniatiūros, estampai).
11 28 Vilniuje, „Litexpo“ rūmuose, vykstant 3-iajam
Rytų partnerystės viršūnių susitikimui Vilniuje, atidaryta Lietuvos dailininkų tapybos paroda.
12 03–12 30 Vilniaus viešojoje Adomo Mickevičiaus
bibliotekoje Irenos Meištaitės akvarelių paroda „Kur
bakūžė samanota“.
12 10 Trakų rajono apylinkės teisme atidaryta Mariaus
Mindaugo Danio tapybos darbų paroda.
12 13–2014 01 08 Šiaulių universiteto dailės galerijoje
Vaivos Kovieraitės paroda „Metamorfozės“.
12 14–10 24 Kernavėje, galerijoje „Šulinys“, Medos Norbutaitės, Gintarės Uogintaitės ir Arvydo Gurevičiaus
kūrinių paroda „Šventės nuojauta“.
12 20–2014 01 17 Jurbarko krašto muziejuje vykusioje
parodoje „Sinchronija: šiuolaikinė Lietuvos dailė tradicijų kontekste“ dalyvavo Kristina Norvilaitė ir kt.
163
k r o n i k a
12 20–2014 02 14 Vilniaus Fabijoniškių senelių namuose Irenos Meištaitės akvarelių paroda „Gėlės“.
2014
01 03–03 30 Vilniuje, Kongresų rūmuose, Ievos Bunokaitės kūrybos paroda „Prisiminimai“.
01 06–01 31 Vilniaus technikos bibliotekoje Laimutės
Tamoševičienės akvarelių paroda.
01 10–02 10 Kaune, galerijoje „Urbana“, Antano
Obcarsko kūrybos paroda „27 horizontai“.
01 11 Kauno valstybinėje filharmonijoje (L. Sapiegos
g. 5) atidaryta tapytojų plenero „Čiurlionio keliais“, vykusio 2013 m. spalio 12–25 dienomis Kryme (Ukraina),
dalyvių darbų paroda. Dalyvavo Ausma Bankauskaitė,
Lina Diržiūtė, Violeta Juodzevičienė, Modestas Malinauskas, Ewa Pohlke, Gintautas Vaičys.
01 15–02 28 Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos ekspozicijų erdvėse
(Respublikos g. 14) Audriaus Gražio tapybos darbų
paroda „Paralelės“.
01 15–04 20 Vilniaus Karoliniškių muzikos mokykloje
Vytenio Lingio tapybos paroda.
01 21–02 21 Kauno menininkų namų parodų salėje
paroda „Šnabždesys“ II, skirta Mstislavui Rostropovičiui.
Dalyvavo Aušra Andziulytė, Aistė Juškevičiūtė, Ewa
Pohlke, Jolanta Galdikaitė, Gintautas Vaičys.
01 23–02 14 Vilniuje, LRT televizijos patalpose (S. Konarskio g. 49), tapytojos ir fotografės Mykolės Ganusauskaitės kūrinių paroda „Fragmentuotas pasivaikščiojimas“.
01 24–02 10 Kauno miesto muziejaus P. Stulgos lietuvių tautinės muzikos instrumentų skyriuje (L. Zamenhofo g. 4) Irinos Peleckienės meninio stiklo paroda
„Šviesos ir stiklo aritmetika“.
01 31-02 09 Vilniuje, galerijoje „RA“ (Pranciškonų g. 8),
Vido Poškaus paroda „Vytauto jaunystė“ (tapyba, akvarelės, piešiniai).
02 05–02 21 Vilniuje, Lietuvos edukologijos universiteto galerijoje „Verdenė“, Vaivos Kovieraitės paroda „Laiko
tylos (v)IRSMAS“.
02 08–03 07 Klaipėdos valstybiniame muzikiniame
teatre Henriko Cipario kūrybos paroda „Nuo...iki“.
02 11–06 11 Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos
ligoninėje (Parko g. 15) Aušros Čapskytės-Šarauskienės iliustracijų paroda „Andersenas ir kiti jį lydintys
asmenys“.
02 14–02 27 Šiaulių universiteto dailės galerijoje vykusioje parodoje „Edeno sodai“ dalyvavo Vaiva Kovieraitė
ir kt.
02 14–03 18 Kėdainių daugiakultūriame centre Emilijos Taločkienės tapybos paroda „Mano Lietuva“.
02 14–05 15 Vilniaus Fabijoniškių senelių namuose
Irenos Meištaitės akvarelių paroda „Akvarelės“.
02 18–03 30 Kauno miesto muziejaus „Rūsio“ galerijoje
Sigitos Grabliauskaitės autorinė stiklo paroda „Myliu ×
I love you × Люблю × Amo × Ich liebe“.
02 19–03 18 Anykščiuose, Sakralinio meno muziejuje,
Leonoro Striogos skulptūrų paroda „Angelai žemėje“.
02 20–03 25 Klaipėdoje, „Parko“ galerijoje, paroda „Moters portretas šiuolaikinėje Lietuvos dailėje“. Dalyvavo
Meda Norbutaitė ir kt.
02 21 Vilniaus dailės akademijos Telšių galerijoje
(Kęstučio g. 3) atidaryta menotyrininko ir medijų
menininko Remigijaus Venckaus fotografijų paroda
„Dienoraščių vietos...“.
02 21–03 22 Ukmergės kultūros centro parodų salėje
Jolantos Kyzikaitės tapybos paroda „Kauliukas“.
02 27–03 31 Vilniuje, Virginijos ir Kazimiero Mizgirių
gintaro muziejuje-galerijoje (Šv. Mykolo g. 8), R. Mėnulio Katino paroda ,,Miesto istorijos“.
02 28–03 20 Šiaulių universiteto dailės galerijoje vykusioje parodoje „Aš“ dalyvavo Vaiva Kovieraitė.
03 01–03 31 Vilniuje, VDA galerijoje „ARgenTum“, vyko
Vinco Kisarausko (1934–1988) miniatiūrų paroda „Kitokios „kamėjos“. Kuratorė Vaidilutė Brazauskaitė-L.
03 01–04 01 Vilniaus viešojoje Antakalnio bibliotekoje
Laimutės Tamoševičienės akvarelių paroda.
03 01–05 01 Vilniuje, Karininkų ramovėje, vykusioje
164
Vilniaus akvarelininkų sekcijos metinėje parodoje dalyvavo Eglė Lipeikaitė ir kt.
03 07–03 28 Gargždų krašto muziejuje (Sodo g. 5) pa­
ro­da „Kelionė į istorinę XVIII a. Prūsiją“, skirta Kristijono
Donelaičio jubiliejiniams metams paminėti.
03 14–03 30 Kaune, galerijoje „Post“, Agnės Jonkutės
kūrybos paroda „Mano namai maži, ir jei kas iš jų išėjo
vieną kartą, nebegali sugrįžti. Aukojimo giesmė“.
03 18–04 04 Kauno menininkų namuose Gintaro Kušlio kūrybos paroda „Paviršiai“.
03 20–04 10 Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje Emilijos Taločkienės
akvarelių paroda „Po Paryžiaus dangumi“.
03 25–04 30 Vilniuje, Mykolo Romerio universitete,
Kristinos Norvilaitės kūrybos paroda „18 gyvenimo
aprašymų“,
03 27–04 26 Šiauliuose, Trakų gatvės galerijoje, Henriko Cipario kūrybos paroda „Praeitis, dabartis, ateitis“.
04 02–04 15 Vilniuje, galerijoje „RA“, tapybos miniatiūrų
paroda „Spiečius 2014“. Dalyvavo Gintaras Palemonas
Janonis, Eugenijus Cukermanas, Neringa Žukauskaitė,
Adasa Skliutauskaitė, Mindaugas Skudutis, Vidas Poškus, Lilija Puipienė, Regina Pečiulytė, Jolanta Krivickaitė,
Živilė Jasutytė, Romualdas Balinskas, Airida Rekštytė,
Arvydas Kašauskas, Rebeka Bruder, Andrius Zakarauskas, Agnė Kulbytė, Raimonda Jatkevičiūtė, Aleksandras Vozbinas, Giedrė Riškutė, Paulius Arlauskas,
Jūratė Mitalienė, Elena Balsiukaitė, Lina Laucevičiūtė,
Rasa Vilčinskaitė, Aurimas Švedas, Raimondas Savickas, Ramunė Savickaitė-Meškėlienė, Mantas Meškėla,
Ugnė Žilytė, Arūnas Žilys, Rytas Jurgelis, Ieva Skauronė,
Bronius Gražys, Lina Zavadskė, Deima Katinaitė, Jonas
Valatkevičius, Vytautas Tomaševičius, Rūta Eidukaitytė, Aistė Gabrielė Černiūtė, Rolandas Bilinskas, Marius
Mindaugas Danys, Linas Gelumbauskas.
04 05 Kaune, „Girstučio“ kultūros ir sporto centre, 36ojo teatrų festivalio „Lietuvos teatrų pavasaris“ metu
atidaryta Lietuvos akvarelės paroda „Avanscena“. Projekto vadovas Eugenijus Nalevaika, dalyvavo 28 autoriai (Albertas Krajinskas, Elma Šturmaitė ir kt.)
04 10–05 01 Vilniuje, galerijoje „Šofar“, Vytauto Poškos
tapybos paroda „Nutapyta svajonė“.
04 11–05 03 Gargždų krašto muziejuje (Sodo g. 5)
Beno Šarkos medžio skulptūrų paroda „Paukščiai“.
04 15–04 26 Vilniuje, „Domus galerijoje“, paroda „Menas
namams“. Kuratorė Ramutė Rachlevičiūtė, dalyvavo
daugiau nei 110 Lietuvos menininkų (Ugnė Žilytė, Agnė
Juršytė, Jūratė Mitalienė, Kęstutis Grigaliūnas, Miglė
Kosinskaitė, Nomeda Marčėnaitė, Arūnė Tornau, Jūratė
Stauskaitė, Vaidotas Žukas, Kristina Norvilaitė, Jūratė
Mykolaitytė, Klaudijus Petrulis, Algirdas Petrulis ir kt.).
04 15–06 15 Druskininkuose, M. K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje (M. K. Čiurlionio g. 35), Magdalenos
Birutės Stankūnienės (JAV) kūrybos paroda „Žemynos
pasaka“.
04 20–12 31 Vilniuje, Užsienio reikalų ministerijoje,
grupės dailininkų paroda. Dalyvavo Meda Norbutaitė
ir kt.
04 25–05 20 Alytuje, miesto kultūros centre, Respublikinė pedagogų kūrybos darbų paroda. Dalyvavo Elma
Šturmaitė ir kt.
04 25–05 22 Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės
viešosios bibliotekos Muzikos skyriuje (Herkaus Manto g. 9A) Egidijos Brinkytės tapybos paroda „Variacijos
rūke“.
04 30–05 23 Kauno menininkų namų parodų salėje
(V. Putvinskio g. 56) Danutės Valentaitės ir Birutės
Sarapienės tekstilės darbų paroda „Tikėjimas tekstile“.
05 07–05 22 Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų
fakulteto galerijoje (A. Mackevičiaus g. 27) Gražvydos
Andrijauskaitės grafikos darbų paroda.
05 07–05 31 Vilniuje, Lietuvos medicinos bibliotekoje,
Vladimiro Nesterenkos tapybos paroda „Laivelis plaukia...“.
05 09–06 03 Anykščių koplyčioje Rūtos Eidukaitytės
kūrybos paroda.
05 15–05 29 Vilniuje, Mokytojų namų Mažojoje salėje,
Audrio Deringo kūrybos paroda „3 BE“.
05 15–10 15 Vilniuje, galerijoje „Židinys“ (restoranas
„Teranno“, Pilies g.), Sauliaus Kruopio tapybos paroda
„Nuo Nidos iki Vilniaus“.
05 22–07 05 Vilniuje, galerijoje „Elysium“, Arvydo Pakalkos kūrybos paroda „Tapybos ir tekstilės kontrapunktai“.
05 22 Gargždų krašto muziejuje atidaryta Daliaus Ilginio autorinė juvelyrikos darbų paroda „Žiedas“.
05 24–06 26 Dusetų (Zarasų r.) dailės galerijoje Stasio
Aukštuolio (1957–2011) kūrybos paroda „Piešiniai iš
stalčiaus. Dėliojimai.Grafika“.
05 25–10 25 Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakultete Kristinos Norvilaitės paroda „Tiek
daug prisiminimų“.
05 27–06 21 Jonavoje, galerijoje „Homo Ludens“, Povilo Ramanausko paroda „Tapyba“.
05 30–07 01 Kauno rajono viešojoje bibliotekoje (Vytauto g. 21, Garliava, Kauno r.) projekto „Kitokia tekstilė“
keliaujanti paroda „Simbolių kalba šiuolaikinėje tekstilėje“. Dalyvavo Liucija Banaitienė, Danguolė BečelytėČachavičienė, Inga Betuža-Bertuža, Eglė Ganda Bogdanienė ir Algirdas Mikutis, Danguolė Brogienė, Zinaida
Dargienė, Danutė Ona Jonelienė, Virginija Karvelienė,
Laimutė Kozlovienė, Liucija Kudžmienė, Vilma Marė,
Rūta Marija Tarvydienė, Irena Piliutytė, Birutė Sarapienė, Genovaitė Kasnauskienė, Aušra Sedlevičiūtė, Marijona Sinkevičienė, Danutė Valentaitė, Valda Verikaitė.
Projekto vadovė Birutė Sarapienė.
06 03 Kauno pilyje (Pilies g. 17) atidaryta Virginijaus
Kašinsko paroda „Saulės takas“.
06 10 Birštone, miesto savivaldybės salėje, atidaryta
Stasio Žirgulio skulptūrų paroda.
06 13–08 31 Vilniuje, Genocido aukų muziejuje, Henriko Cipario kūrybos paroda „Raudoni laikai“.
06 15–07 30 Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės
viešosios bibliotekos „A galerijoje“ Aušros ČapskytėsŠarauskienės iliustracijų paroda „Andersenas ir kiti jį
lydintys asmenys“.
06 21 Užutrakio dvare (Trakų r.) atidaryta projekto „Menamos istorijos“ paroda „Transliacija. Antra dalis“. Kuratoriai Linas Liandzbergis ir Vilmantas Marcinkevičius.
06 21–08 31 Užutrakio dvaro (Trakų r.) parko vežiminėje vyko paroda „Oranžerija (Žiemos sodas)“. Dalyvavo
Gediminas Akstinas, Vėjas Aliukas, Marie Sophie Aly,
Arūnas Baltėnas, Morgan Betz, Donatas Budreika, Ina
Budrytė, Eglė Budvytytė, Šalnė Bučiūtė, Domas Burnickis, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Kipras Dubauskas, Nerijus Erminas, Ignė Grikevičiūtė, Christian Henkel, Tor Göran Henriksson, Donatas Jankauskas-Duonis,
Marija Kėkštaitė, Wojciech Kolacz, Axel Linderholm,
Dainius Liškevičius, Kalin Lindena, Vitalijus Lukošaitis,
Mantas Maziliauskas, Justinas Mikulskis, Mykolas Sauka, Deividas Sereičikas, Algimantas Stankevičius-Stankus, Povilas Ričardas Vaitiekūnas, Kristijonas Zakaras.
06 22–06 30 Zapyškyje (Kauno r.), Šv. Krikštytojo bažnyčioje, Henrikos Bartkutės autorinės tapybos paroda.
06 28–07 03 Kaune, Rotušės aikštėje, Stasio Žirgulio
skulptūrų paroda „Epochos aidas“.
07 01–08 01 Lietuvos aklųjų bibliotekos Kauno filiale
Eglės Petraitytės-Talalienės akvarelių paroda „Ilgiuosi
plenerų“.
07 01–08 14 Raudonės pilyje (Jurbarko r.) Rūtos Eidukaitytės kūrybos paroda.
07 03–08 31 Žemaičių muziejuje „Alka“ Leonardo Tuleikio (1939–2014) jubiliejinė retrospektyvinė paroda
„Tapybos atspindžiai“.
07 04–08 31 Trakų salos pilyje vyko 2008–2013 metais
pleneruose sukurtų darbų paroda „Grunwald–Žalgiris–
Art“, skirta pergalei Žalgirio mūšyje paminėti. Dalyvavo
Antanas Obcarskas, Konstantinas Žardalevičius, Gintautas Vaičys, Linas Domarackas.
07 05–08 08 Tauragės krašto muziejuje Laimutės
Kozlovienės kūrybos paroda „Susitikimai“.
07 06–07 31 Vilniuje, Valdovų rūmų vestibiulyje, eksponuotas Broniaus Leonavičiaus triptikas „Žalgiris“.
k r o n i k a
07 09–09 03 Rokiškio krašto muziejuje Jūratės Mykolaitytės ir Klaudijaus Petrulio tapybos darbų paroda.
07 10–08 14 Vilniuje, Finansinių nusikaltimų tyrimų
tarnyboje, Laimutės Tamoševičienės akvarelių paroda.
07 10–08 21 Jurbarko krašto muziejuje (Vydūno g. 21)
projekto „Kitokia tekstilė“ keliaujanti paroda „Simbolių
kalba šiuolaikinėje tekstilėje“. Dalyvavo Liucija Banaitienė, Danguolė Bečelytė-Čachavičienė, Inga BetužaBertuža, Eglė Ganda Bogdanienė ir Algirdas Mikutis,
Danguolė Brogienė, Zinaida Dargienė, Danutė Ona
Jonelienė, Virginija Karvelienė, Laimutė Kozlovienė,
Liucija Kudžmienė, Vilma Marė, Rūta Marija Tarvydienė,
Irena Piliutytė, Birutė Sarapienė, Genovaitė Kasnauskienė, Aušra Sedlevičiūtė, Marijona Sinkevičienė, Danutė Valentaitė, Valda Verikaitė. Projekto vadovė Birutė
Sarapienė.
07 22–10 07 Druskininkuose, SPA „Vilnius SANA“, vykusio tarptautinio meno festivalio „Druskininkų vasara
su Čiurlioniu“ metu Janinos Marijos Mačiokaitės-Pleškūnienės (1920–2010) tapybos paroda „Dvasingumo
skambėjimas“.
07 25–08 11 Druskininkuose, Mažojoje galerijoje, Stasio Aukštuolio (1957–2011) kūrybos paroda „50 piešinių“ (1998 m. piešinių ciklas).
07 26 Palangoje, viloje „Vitalija“, atidaryta tapybos paro­
da „Gintarinė vasara“. Kuratorius Marius Mindaugas Danys. Dalyvavo Giedrė Riškutė-Kariniauskienė, Juozas
Pranckevičius, Marius Mindaugas Danys, Gražvyda
Andrijauskaitė, Ginta Stavrovska, Mārtiņš Krūmiņš,
Ziedonis Safronovs (Latvija), Arvydas Kašauskas, Joana
Plikionytė-Bružienė, Nijolė Šaltenytė, Elvyra Katalina
Kriaučiūnaitė, Arvydas Kašauskas.
08 01–08 29 Jurbarko krašto muziejaus parodų ir
koncertų salėje tarptautinė stiklo ir vitražo paroda „Iš
plokštumos“ arba „2 D→“. Projektą Lietuvoje, Estijoje ir
Latvijoje kuruoja tarptautinė kuratorių komanda: Dalia
Truskaitė (pagrindinis kuratorius), Kati Kerstna (Estija),
Barbala Gulbe (Latvija), Päivi Kekäläinen (Suomija),
Rasa Grybaitė (parodos kuratorė Jurbarke).
08 04–08 31 Palangos viešojoje bibliotekoje (Vytauto
g. 6) Aušros Čapskytės-Šarauskienės iliustracijų paroda
„Andersenas ir kiti jį lydintys asmenys“.
08 06–09 06 Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje Henriko Mazūro jubiliejinė kūrybos paroda „Grafikos ženklų tiltas“. Buvo
pristatyta to paties pavadinimo knyga.
08 12 Spengloje (Varėnos r.), privačioje erdvėje, eksponuoti Stasio Aukštuolio (1957–2011) mini objektai
„Plunksnos“.
08 13–09 06 Vilniuje, Centriniame pašte, Antano Rimanto Šakalio paroda, skirta Baltijos kelio 25-osioms
metinėms.
08 14–09 21 Panemunės pilyje (Jurbarko r.) projekto
„Kitokia tekstilė“ keliaujanti paroda „Simbolių kalba
šiuolaikinėje tekstilėje“. Dalyvavo Liucija Banaitienė,
Danguolė Bečelytė-Čachavičienė, Inga Betuža-Bertuža, Eglė Ganda Bogdanienė ir Algirdas Mikutis, Danguolė Brogienė, Zinaida Dargienė, Danutė Ona Jonelienė, Virginija Karvelienė, Laimutė Kozlovienė, Liucija
Kudžmienė, Vilma Marė, Rūta Marija Tarvydienė, Irena
Piliutytė, Birutė Sarapienė, Genovaitė Kasnauskienė,
Aušra Sedlevičiūtė, Marijona Sinkevičienė, Danutė
Valentaitė, Valda Verikaitė. Projekto vadovė Birutė
Sarapienė.
08 15–10 15 Juodkrantėje, Vėtrungių galerijoje, Sauliaus Kruopio tapybos paroda „Kuršių nerijos simbolis – kurėnas“.
08 18–09 23 Veliuonoje, galerijoje „Arsttera“ (Vytauto g.
38), Šarūno Šimulyno (1939–1999) grafikos darbų pa­
roda „Sugrįžimas“, skirta 75-osioms dailininko gimimo
metinėms. Šalia parodinės erdvės įrengtas memorialinis dailininko kambarys.
08 29–09 14 Vilniuje, galerijoje „Beepart“, Dainiaus
Trumpio tapybos paroda „Identitetas#2“.
09 01–10 01 Vilniuje, Stasio Vainiūno namuose-muziejuje, dailininkų Janinos Marijos Mačiokaitės-Pleškūnienės,
Danutės Karaškaitės-Brusokienės, Ramūnės Lebedytės,
Irenos Beniušienės, Egilio Skujos, Rūtos Kučinskaitės, Jūragio Burkštaičio, Živilės Vasiliauskienės ir kitų dovanotų
paveikslų paroda.
09 03–09 29 Kaune, Senamiesčio bibliotekoje (A. Ma­
pu g. 18), Relitos Mielės kūrybos paroda „Knyga ir
forma“.
09 04–09 29 Raudondvario dvare (Kauno r.) Laimutės
Kozlovienės kūrybos paroda „Pėdsakai laike“.
09 05–11 20 Vilniuje, Valstybės kontrolės pastate (Pamėnkalnio g. 27), Aušros Čapskytės-Šarauskienės iliustracijų paroda „Andersenas ir kiti jį lydintys asmenys“.
09 12 Raudondvario pilies rūsio galerijoje atidaryta
tekstilininkės Linos Jonikės darbų paroda „Jai patinka
pomidorai“.
09 12–10 08 Klaipėdoje, Rūtų galerijoje, Romualdo
Radzevičiaus tapybos paroda „Mini retro“.
09 12–10 08 Kaune, „Parko“ galerijoje (Vilniaus g. 35)
Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės tapybos darbų
paroda.
09 12–10 12 Birštono sakraliniame muziejuje Birutės
Sarapienės kūrybos paroda „Faktūrų žaismas“.
09 13–09 28 Vilniaus universiteto Botanikos sodo
gamtos muziejuje Laimutės Tamoševičienės akvarelių paroda „Įspūdžiai“.
09 16–10 05 Anykščių meno centre (Vilniaus g. 36)
Juozo Adomonio keramikos ir stiklo darbų paroda
„Varsų kerai“.
09 18–10 08 Žemaičių muziejuje „Alka“ Lietuvos, Lat­
vijos, Lenkijos, Rusijos dailininkų paroda „Medalio kūrėjų stovykloms – 30 metų“. Kuratoriai Petras Gintalas
ir Remigija Vaitkutė.
09 19–10 03 Druskininkuose, galerijoje „Sofa“ (Vilniaus
al. 10), Antano Balkės mažosios plastikos skulptūros ir
fotografijų paroda.
09 22–10 10 Kauno menininkų namuose Alvydo Bulakos tapybos paroda „Spalviniai monologai“.
09 25–10 15 Marijampolėje, M. B. Stankūnienės meno
galerijoje (Vilkaviškio g. 2), projekto „Kitokia tekstilė“
keliaujanti paroda „Simbolių kalba šiuolaikinėje tekstilėje“. Dalyvavo Liucija Banaitienė, Danguolė BečelytėČachavičienė, Inga Betuža-Bertuža, Eglė Ganda Bogdanienė ir Algirdas Mikutis, Danguolė Brogienė, Zinaida
Dargienė, Danutė Ona Jonelienė, Virginija Karvelienė,
Laimutė Kozlovienė, Liucija Kudžmienė, Vilma Marė,
Rūta Marija Tarvydienė, Irena Piliutytė, Birutė Sarapienė, Genovaitė Kasnauskienė, Aušra Sedlevičiūtė, Marijona Sinkevičienė, Danutė Valentaitė, Valda Verikaitė.
Projekto vadovė Birutė Sarapienė.
09 26–11 26 Panevėžyje, Kultūros centro bendruomenių rūmuose, Dainiaus Trumpio tapybos paroda.
09 26–11 26 Panevėžyje, Kultūros centro bendruomenių rūmuose, Vaivos Kovieraitės kūrybos paroda
„Rūkas ID“.
09 30–10 19 Vilniuje, galerijoje „Juozas Art“, Vlado Lisaičio kūrybos paroda „Formų pasaulis“.
10 08–12 05 Vilniuje, Lietuvos Respublikos užsienio
reikalų ministerijoje, Vilniaus akvarelininkų sekcijos
akvarelinės tapybos paroda „Gaivūs potėpiai“. Dalyvavo Eugenija Pilypaitienė, Adulis Medžiūnas, Irena
Breivienė, Ona Gražina Kamblevičiūtė, Jurga Sidabrienė, Romanas Borisovas, Alvydas Stauskas, Eugenija
Pilypaitienė, Česlovas Polonskis, Laimutė Tamoševičienė, Egilis Skuja, Viačeslavas Sokoleckis, Vladimiras
Panaskovas, Juozas Gecevičius, Ariadna Čiurlionytė,
Irina Panaskova, Ina Budrytė, Jaunius Ranonis Mirnabalis, Dalia Makaraitienė, Gražina Marija Baskienė, Eglė
Lėckaitė-Kuprėnienė, Kazys Kęstutis Šiaulytis, Albinas
Petras Pūrys.
10 09–11 09 Kaune, „Parko“ galerijoje, Medos Norbutaitės tapybos paroda „Minčių natiurmortai“.
10 10–11 10 Raseinių krašto istorijos muziejuje Marijonos Sinkevičienės tekstilės darbų paroda „Prikelta į būtį“.
10 13 Vaškonių laisvalaikio centre (Kauno r.) atidaryta
Laimos Mačiulaitytės keramikos darbų paroda „Angelai“.
10 17 Jurbarko krašto muziejuje atidaryta akvarelininkų plenero „Mituva.2014“ dalyvių darbų paroda. Dalyvavo Rita Kišonienė, Eugenijus Nalevaika, Eglė Petraitytė-Talalienė, Bangutis Prapuolenis, Marija Rastenienė,
Elma Šturmaitė, Vidmantas Valentas.
10 17–11 07 Kaune, galerijoje „Post“ (Laisvės al. 51A)
Patricijos Gilytės (Lietuva / Vokietija) trijų projekcijų
videomeno kūrinys„tri-galaxian L4116“, tarptautinio
videomenininkių kolektyvo „Femlink“ 24 videodarbų
koliažas „Gyvybinis“ (kuratorė Véronique Sapin, Prancūzija), Agnės Matulevičiūtės ir Tobiaso Gundorffo
Boeseno (Danija) projektas „Magiškas prisilietimas“ bei
Rimanto Milkinto projektas „X“ (VI tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis „Kaunas mene“).
10 23–11 20 Raseinių rajono kultūros centre (Vytauto
Didžiojo g. 10) projekto „Kitokia tekstilė“ keliaujanti
paroda „Simbolių kalba šiuolaikinėje tekstilėje“. Dalyvavo Liucija Banaitienė, Danguolė Bečelytė-Čachavičienė, Inga Betuža-Bertuža, Eglė Ganda Bogdanienė ir
Algirdas Mikutis, Danguolė Brogienė, Zinaida Dargienė,
Danutė Ona Jonelienė, Virginija Karvelienė, Laimutė
Kozlovienė, Liucija Kudžmienė, Vilma Marė, Rūta Marija Tarvydienė, Irena Piliutytė, Birutė Sarapienė, Genovaitė Kasnauskienė, Aušra Sedlevičiūtė, Marijona Sinkevičienė, Danutė Valentaitė, Valda Verikaitė. Projekto
vadovė Birutė Sarapienė.
10 29–2015 01 05 Vilniuje, Gerontologijos ir reabilitacijos centre, Irenos Meištaitės akvarelių paroda „Peizažai“.
11 13– 2015 010 6 Vilniuje, Lietuvos advokatūroje
(Sporto g. 12), Rūtilio Algirdo Slavėno tapybos darbų
paroda „Improvizacijos, 2013“.
11 18–12 16 Vilniuje, Lietuvos edukologijos universiteto galerijoje ,,2003“, vyko LEU Dailės katedros
dėstytojų paroda ,,Kosmoso gėlės“. Kuratorė Giedrė
Riškutė-Kariniauskienė, dalyvavo Ričardas Bartkevičius, Linas Liandzbergis, Jurga Sidabrienė, Rasa Jonė
Šataitė-Rudėnienė, Saulė Urbonavičiūtė, Giedrė Riškutė-Kariniauskienė.
11 18–12 31 Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje
(Kalvarijų g. 325) tapybos paroda, skirta Kristijono Donelaičio 300-ųjų gimimo metinių jubiliejui paminėti.
Dalyvavo Arvydas Baltrūnas, Genovaitė Skrabulienė,
Jolanta Teišerskytė-Stoškienė, Sigita Maslauskaitė, Eglė
Gineitytė, Loreta Zdanavičienė, Giedrė Riškutė, Ričardas Bartkevičius, Emilija Gaspariūnaitė-Taločkienė,
Andrius Giedrimas, Kunigunda Dineikaitė, Gražina
Vitartaitė, Saulė Želnytė, Valdas Gurskis, Vidmantas
Gerulaitis, Ina Budrytė, Monika Furmanavičiūtė. Organizatoriai Lietuvos dailininkų sąjunga, partneriai
Lietuvos Respublikos Seimas, Vilniaus šv. Juozapo
kunigų seminarija, Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija.
11 19 Vilniuje, Gariūnų verslo parko ,,B” korpuso antrame aukšte, atidaryta Alfonso Čepausko grafikos ir
skulptūra paroda ,,Istorinės interpretacijos“.
11 22 Vilniuje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje
(Gedimino pr. 42), Juozo Karoso salėje, atidaryta Lilijos
Valatkienės fotografijų paroda „Oginskio genas“.
11 22–12 07 Kauno valstybinėje filharmonijoje (L. Sapiegos g. 5) tapytojo Arūno Daujoto (1963–2012) nerodytų piešinių paroda.
11 24–12 22 Kauno įgulos karininkų ramovėje Paberžės
tapybos plenero kūrinių paroda, skirta 1863–1864 m.
sukilimui Lietuvoje. Rengė Saulius Kruopis.
12 13–2015 01 13 Vilniuje, Karininkų ramovėje, menininkų klubo „Plekšnė“ narių kūrinių paroda. Dalyvavo
Irena Meištaitė ir kt.
165
k r o n i k a
Simpoziumai, plenerai, konkursai,
projektai, konferencijos Lietuvoje
2013
Lapkričio 20 d. Vilniuje, Lietuvos technikos bibliotekos (Šv. Ignoto g. 6) Konferencijų salėje, vyko meno
kritikės ir parodų kuratorės Jolantos MarcišauskytėsJurašienės parengto kultūrinio gido apie skulptūras
ir Vilnių „Vilniaus skulptūrų kelias“ (MMC, 2013) pristatymas.
Lapkričio 21 d. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje Vilniuje (Žygimantų g. 1) pristatyta Vilniaus knygrišių gildijos veikla bei knygrišystės amatas
ir knyga „Knygrišiai apie knygas ir knygrišystę“ (sudarytoja menotyrininkė Rūta Taukinaitytė-Narbutienė),
atidaryta fotografijų paroda.
Lapkričio 22 d. Sostinės Šiuolaikinio meno centre
vyko konkurso „Jaunojo tapytojo prizas 2013“ apdovanojimų ceremonija ir surengtas katalogo pristatymas.
2013 m. konkurse dalyvavo 92 Baltijos šalių menininkai.
Pagrindinis prizas (2500 eurų ir dviejų mėnesių rezidencija „Nordic Artists’ Centre“ Norvegijoje) atiteko
Zanei Tučai (Latvija), dvi antrosios premijos (po 300
eurų) – Mykolei Ganusauskaitei (Lietuva) ir Elo Mai Mikelsaar (Estija), Publikos prizo laimėtoja tapo Kristina
Ališauskaitė (Lietuva).
Lapkričio 27–30 d. Šiaulių dailės galerijoje vyko
šiuolaikinio meno festivalis „Virus’18“. Festivalio metu
(lapkričio 28 d.) vyko menotyrininkės ir parodų kuratorės Laimos Kreivytės paskaita „Mis(s)apropriacija
šiuolaikiniame mene“.
Lapkričio 28 d. Panevėžio miesto dailės galerijoje
vyko dr. Giedrės Jankevičiūtės paskaita „Lietuvos bažnytinė dailė 1941–1944 m.“ iš paskaitų ciklo „Dailės ir
kultūros metamorfozės amžių sandūroje“.
Gruodžio 5 d. Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje,
vyko parodų kuratoriaus, tarpdisciplininių meno sveikatai programų rengėjo ir iniciatoriaus, Mančesterio
metropolijos universiteto Meno sveikatai katedros vadovo, vieno iš Nacionalinio meno, sveikatos ir gerovės
aljanso steigėjų ir Jungtinės Karalystės meno, sveikatos ir gerovės tyrimų tinklo nario Clive’o Parkinsono
paskaita iš ciklo „Menas sveikatai“. Mokymų programą
„Menas sveikatai“ įgyvendina VšĮ „Socialiniai meno
projektai“, Nacionalinė kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija; partneriai: Britų taryba, Vilniaus dailės
akademija, Vilniaus universiteto Onkologijos institutas,
Mančesterio metropolijos universitetas.
Gruodžio 5 d. Panevėžio miesto dailės galerijoje vyko
Virginijaus Kinčinaičio paskaita „Sakraliniai simboliai
šiuolaikiniame mene“ iš ciklo „Kultūros ir meno metamorfozės amžių sandūroje“.
Gruodžio 6 d. Vilniuje, VDA Dizaino inovacijų centre,
vyko Čikagos šiuolaikinio meno muziejaus kuratoriaus,
filosofo ir meno teoretiko Dieterio Roelstraete’o paskaita „Aistra realybei“ (A Passion for the Real) iš ciklo
„Naujasis realizmas šiuolaikiniame mene“.
Gruodžio 6 d. Šiaulių dailės galerijoje vyko dailininkės,
televizijos laidų vedėjos, rašytojos Nomedos Marčėnaitės paskaita „Nesusisiekiantys indai. Kūrėjo dilema: tarp
dailininko dirbtuvių ir televizijos ekrano“.
Gruodžio mėn. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka parengė virtualią parodą „Žibuntas
Mikšys. Elegantiški atminties ženklai“, skirtą dailininko
Žibunto Mikšio (1923–2013) 90-osioms gimimo metinėms paminėti.
2014
Sausio 16 d. Vilniaus dailės akademijos ekspozicijų
salėse „Titanikas“ vyko teatralizuota muzikos, poezijos
ir dailės šventė „Metai atveria vartus“, skirta Kristijono
Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms (režisierė
Birutė Mar). Vyko LDS parengta grafikos, skulptūros,
tapybos ir medalių paroda. LDS išleido specialų leidinį „Kristijonas Donelaitis (1714–1782). Renginį organizavo Lietuvos kompozitorių sąjunga, rėmė Asociacija
166
LATGA, globėja – LR kultūros ministerija, partneriai:
Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, Vilniaus dailės akademija, Lietuvos dailininkų sąjunga, Lietuvos
rašytojų sąjunga.
Sausio 25 d. Kaune, Ryšių istorijos muziejuje (Rotušės a. 19), vyko knygos „Elena Jakutytė (1911–1999).
Grafikos pasaulio suvokimas ir darna“ pristatymas. Išleido LDS Kauno skyrius, bendradarbiaujant su Nacionaliniu M. K. Čiurlionio dailės ir Lietuvos dailės muziejais.
Knygos pristatyme dalyvavo teksto autorė ir sudarytoja
Kristina Budrytė-Genevičė, knygos dizainerė Milda Kairaitienė, Elenos Jakutytės mokiniai Vidmandas Miliūnas,
Laima Drazdauskaitė, Edmundas Saladžius ir kt.
Sausio 30 d. Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje
(Vilniaus g. 39/6) vyko dokumentinio filmo „Dailininkė
Sigita Maslauskaitė“ (režisierius Juozas Matonis) iš ciklo
„Menininkų portretai“ premjera.
Vasario 5 d. Panevėžio miesto dailės galerijoje (Respublikos g. 3) vyko renginys „Kinų kaligrafija“ iš ciklo
„Paslaptingoji Kinija“ ir kūrybinės dirbtuvės su menininke Dalia Dokšaite.
Vasario 14 d. Panevėžio miesto dailės galerijoje (Respublikos g. 3) vyko edukacinė kūrybinė programa –
keraminių mozaikų kūrimas tema „Pasaulio tautų simbolika. Kinija“. Programos vadovas Girmantas Rudokas.
Vasario 18–kovo 2 d. Panevėžyje vyko Japonijos kultūros savaitės renginiai. Vasario 21 d. Panevėžio miesto
dailės galerijoje (Respublikos g. 3) vyko kūrybinė edukacinė programa „Pasaulio tautų simbolika. Japonija”.
Programos vadovas Girmantas Rudokas.
Vasario 19 d. Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje,
vyko parodų kuratorės dailėtyrininkės dr. Mildos Žvirblytės paskaita „Vinco Kisarausko kūryba Vidurio ir Rytų
Europos meno kontekste“.
Vasario 21 d. VDA Telšių galerijoje (Kęstučio g. 3) vyko
menotyrininko ir medijų menininko Remigijaus Venckaus paskaita „Transhumanistinės kultūros diskursas:
technologijos, kūnas, psichologija, meninė saviraiška“.
Vasario 22 d. Vilniaus knygų mugės metu vyko UAB
„Papyrus Lietuva“ konkurso „2013 metų knyga, prakalbinusi popierių“ nugalėtojos Aldonos Keturakienės
knygos „Porcelianas Lietuvoje“ apdovanojimas. Knygos dailininkė Aušra Lisauskienė, išleido VDA leidykla.
Vasario 24–kovo 7 d. Vilniuje, „Karolinos“ viešbutyje, vyko 3-iasis tarptautinis Vilniaus tapybos pleneras
„Vilniaus pavasaris – 2014“, dalyvavo 11 šalių tapytojai.
Kuratorius Saulius Kruopis.
Kovo 1 d. Vilniuje, klube „Kablys“ (Kauno g. 5), vykusiame renginyje „Armageddon Descends II“ surengtoje
parodoje dalyvavo Agnė Juršytė.
Kovo 10 d. Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje, vyko Pitsbergo universiteto (JAV) meno istorijos
profesoriaus Terry Smitho paskaita „Galvojant apie
šiuolaikinį meną, kuruojant šiuolaikybę“ iš ciklo, skirto
šiuolaikinio meno teorijos problemoms. Renginio organizatorė Inesa Pavlovskaitė.
Kovo 14 d. Vilniuje, LMA Vrublevskių bibliotekoje (Žygimantų g. 1), vyko susitikimas su dailininku Augustinu
Virgilijumi Burba. Vakaro metu pristatyti naujausi dailininko grafikos kūriniai iš ciklo „Kalbėjimas juoda balta“,
skirto Kristijono Donelaičio jubiliejui.
Kovo 22 d. Vilniuje, Lietuvos kultūros tyrimų institute (Saltoniškių g. 59), vyko XII respublikinė estetikos
ir meno filosofijos konferencija „Meno psichologijos
sąlyčiai su estetika ir meno filosofija“. Organizatoriai
prof. habil. dr. Antanas Andrijauskas (pirmininkas), dr.
Žilvinė Gaižutytė, dr. Valdas Jaskūnas, dr. Salomėja Jastrumskytė, dr. Naglis Kardelis, prof. Algis Mickūnas, dr.
Stanislovas Mostauskis, prof. habil. dr. Juozas Mureika,
dr. Loreta Poškaitė, dr. Vytautas Rubavičius, dr. Aivaras
Stepukonis, dr. Kęstutis Šapoka, dr. Odeta Žukauskienė.
Konferencijos koordinatorė Ona Gaidamavičiūtė.
Kovo 27 d. Vilniuje, Valstybinio Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre (Naugarduko g. 10/2), vyko
Rafaelio Chwoleso dailės albumo „Rafaelis Chvolesas.
Jeruzalės ieškojimas“ pristatymas. Albumo autorė ir
sudarytoja dr. Laima Laučkaitė, dailininkė Jūratė Razumienė, išleido Valstybinis Gaono žydų muziejus.
Kovo 29–30 d. Klaipėdoje vykusioje Baltijos dizaino
mugėje dalyvavo Henrika Bartkutė.
Balandžio 2 d. Sostinėje, Vilniaus universiteto Mažojoje Auloje (Universiteto g. 3), vyko Kristijono Donelaičio poemos „Metai“, išleistos ispanų kalba, pristatymas. Poemą vertė Carmen Caro, iliustravo Šarūnas
Leonavičius.
Balandžio 2–gegužės 11 d. Vilniuje, Šiuolaikinio
meno centro kino salėje (Vokiečių g. 2), rodytas apdovanojimais įvertintas 68 dokumentinių filmų ciklas
„Menas XXI amžiuje“, kurį sudarė dvi programos: „100
menininkų“ ir „Niujorkas iš arti“. Ciklą 2001–2012 m.
sukūrė Niujorko šiuolaikinio meno dokumentavimo
ir edukacijos organizacija „Art21“, su kuria bendradarbiaujant ši unikali pažintinė filmų programa ŠMC kino
salės žiūrovams buvo pristatoma nemokamai.
Balandžio 3–12 d. Palangoje, LDS kūrybos namuose
„Palangos dailė“, vyko tarptautinis tapybos pleneras
,,5/5+1“. Kuratorius Marius Mindaugas Danys, dalyvavo
Giedrė Riškutė-Kariniauskienė, Jordi NN (Ispanija), Juta
Policja (Latvija), Mara Ozola Brishka (Latvija), Mārtiņš
Krūmiņš (Latvija), Aivars Kleins (Latvija), Dalia Skridailaitė, Feliksas Jackevičius, Vitalija Petraitytė, Marius
Mindaugas Danys.
Balandžio 9 d. Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji
g. 4) vyko Lietuvos kultūros tyrimų institute parengto
leidinio „Lietuvos dailininkų žodynas, t. III: 1918–1944“
sutiktuvės. Sudarytoja dr. Lijana Šatavičiūtė-Natalevičienė, biogramas rašė Lietuvos kultūros tyrimų instituto Dailės istorijos skyriaus dailėtyrininkės dr. Giedrė
Jankevičiūtė, dr. Laima Laučkaitė, dr. Jolita Mulevičiūtė, dr. Jolanta Širkaitė, šio skyriaus ilgametė mokslo
darbuotoja dr. Ingrida Korsakaitė ir tomo sudarytoja
L. Šatavičiūtė-Natalevičienė. Žodyną redagavo ir pildė redakcinės kolegijos narės Lina Balaišytė, dr. Erika
Grigoravičienė, Aistė Paliušytė. Prie žodyno rengimo
prisidėjo Lietuvos dailės muziejaus darbuotojai Irena
Dobrovolskaitė, Vladas Gasiūnas (1933–2008), Ilona
Mažeikienė, Rima Rutkauskienė, dailėtyrininkai Vid­
mantas Jankauskas, Skirmantė Smilingytė-Žeimienė,
dr. Vaida Ščiglienė ir kiti.
Balandžio 10 d. Vilniuje, galerijoje „Kunstkamera“
(Ligoninės g. 4), vyko susitikimas su dailininku Stasiu
Eidrigevičiumi jo parodoje „Pratęsti paveikslai“. Susitikimo metu buvo pristatyta Dailininkų sąjungos leidyklos
„Artseria“ išleista knyga „Stasys. Piešiniai / fotografijos /
plakatai / paveikslai / simboliai / saitai / paslaptys /
žvilgsnis“ (2011).
Balandžio 16 d. Kaune, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55), vyko tapytojos,
2014 m. Justino Vienožinskio premijos laureatės Aušros
Barzdukaitės-Vaitkūnienės katalogo „4 istorijos ar daug
daugiau? Four stories or many more?“ pristatymas.
Balandžio 18 d. Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre,
vyko Dariaus Žiūros filmo „Veidai“ peržiūra ir knygos
pristatymas.
Balandžio 25 d. Vilniuje vyko Lietuvos dailininkų sąjungos visuotinė konferencija, kurioje buvo išklausyta
ir patvirtinta LDS pirmininkės Editos Utarienės metinės veiklos ataskaita ir 2013 m. finansinė atskaitomybė.
Taip pat patvirtinta audito atlikta LDS finansinės veiklos peržvalga. Konferencijoje nutarta naują LDS įstatų
redakciją parengti iki LDS rinkimų konferencijos, kurioje jie bus tvirtinami, taip pat nutarta palikti galiojančius
LDS mokesčius (stojamąjį įnašą – 100 Lt, metinį nario
mokestį – 50 Lt ir Tarptautinio dailininko bilieto mokestį – 25 Lt), įpareigoti LDS tarybą parengti projektą
dėl LDS įvaizdžio gerinimo visuomenėje ir viešosiose
erdvėse, parengti rezoliuciją LR Seimui ir LR kultūros
ministerijai, kad būtų išaiškintas LR autorinių ir gretutinių teisių įstatymo 33 straipsnis, kodėl nemokamas
autorinis atlyginimas už viešą dailės kūrinių rodymą
rengiamose parodose. Nutarta, kad, ruošiant dailės
kūrinių parodas, jų organizatoriai į parodų sąmatas
k r o n i k a
įkalkuliuotų autorinį atlyginimą kūrinių autoriams
(parodų dalyviams) už viešą jų kūrinių rodymą.
Balandžio 25 d. Kaune, M. Žilinsko dailės galerijoje
(Nepriklausomybės a. 12), vyko Enrikos Striogaitės filmo „Neužtikrintas saugumas“ apie Rokiškyje gyvenantį
tapytoją Raimondą Gailiūną premjera.
Balandžio 29 d. Panevėžio miesto dailės galerijoje (Respublikos g. 3) vyko tarptautinės programos
„Grundtvig“ projekto „Žmonės ir vietos“ renginys-pokalbis ir paroda „Kūryba: žmogus, laikas, vieta“. Dalyvavo
Antanas Beinaravičius, Raimondas Gailiūnas, Ramūnas
Grikevičius, Emilija Taločkienė, Sigitas Laurinavičius,
Juozas Lebednykas, Girmantas Rudokas, Anatolijus
Stiško, Gražina Vitartaitė, Algimantas Vytėnas. Rengė
„A“ galerija ir Panevėžio miesto dailės galerija. Kuratorius Albinas Vološkevičius, moderatorius Sigitas Laurinavičius.
Balandžio 30 d. Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22), vyko antrasis paskaitų ciklo,
skirto šiuolaikinio meno teorijos problemoms, renginys – Michaelo Sanchezo (Kolumbijos universitetas,
Niujorkas) paskaita „Sezonai retrospektyviai“.
Gegužės 2 d. Vilniaus kūrybinėse dirbtuvėse „Commune ART“, įsikūrusiose buvusioje Žvėryno spaustuvėje (Paribio g. 12), vykusioje audiovizualinėje parodoje
„Off Setas“ dalyvavo Agnė Juršytė.
Gegužės 8–10 d. Šiaulių dailės galerijoje vyko medijų meno festivalis „Enter’12“. Šių metų festivalio
tikslas – reaguoti į pokyčius, t. y. skaitmeninę tikrovę
interpretuojančias ir ją perkuriančias medijas. Trys kuratorės (Elaine Tam ir Judith Nezri (Londonas) kartu su
Londone mokslus baigusia Geiste Marija Kinčinaityte) specia­liai šiam festivaliui parengė teminę parodą
„(De)Tour“, kurioje pristatomi įvairių šalių menininkai,
vienijami aplinkkelio (détournement) idėjos. Festivalio
metu vyko medijų menininko Tomo Daukšos paroda
„Point of return“, demonstruota Audriaus Šimkūno ir
Jurgitos Žvinklytės instaliacija. Surengtas judančių
vaizdų seminaras, kuriame diskutuota apie jaunimo
kino edukacijos problemas. Edukacinėje festivalio
programoje vyko tradicinės fotografavimo, dizaino,
robotų kūrimo pamokos, peržiūrose pristatytos Lietuvos animacinio meno naujovės.
Gegužės 9 d. Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“ vyko paskaita-diskusija „Okupacijos
realijos. I ir II pasaulinių karų Lietuvos plakatai“. Diskusijoje dalyvavo dailės istorikės dr. Giedrė Jankevičiūtė,
dr. Laima Laučkaitė-Surgailienė, dr. Rasa Žukienė bei
istorikai Jurgita Verbickienė, Arūnas Bubnys, Nerijus
Šepetys ir Aurimas Švedas.
Gegužės 10 d. Vilniuje, Meno ir edukacijos centre
„Rupert“, vyko susitikimas „Nuo meno mėgėjo iki kolekcininko“ su meno patarėja iš Italijos Francesca Ferrarini. Tai ketvirtasis projekto „Art Mantica“ susitikimas,
organizuotas bendradarbiaujant su galerija „Vartai“.
Gegužės 10–18 d. Mindūnuose, „Vilkasalės“ sodyboje
(Molėtų r.), vyko tarptautinis tapybos pleneras „Molėtai įkvepia dailininkus“. Dalyvavo Mindaugas Skudutis,
Adasa Skliutauskaitė, Arvydas Kašauskas, Aleksandras
Vozbinas, Edita Mali, Jūratė Mitalienė, Rūta Eidukaitytė,
Aistė Gabrielė Černiūtė, Susana Vier, Wiebke Loseries
(abi – iš Vokietijos), Joanna Rusinek (Lenkija), Filip
Kalkowski ( Lenkija). Kuratorė Aistė Gabrielė Černiūtė,
koordinatorė Rūta Eidukaitytė.
Gegužės 11 d. Vilniuje, Taikomosios dailės muziejuje,
vykusiame meno projekte „Dailės ir muzikos kūrėjų vizijos“ („Vytautas Kasiulis Paryžiuje“) Albertas Krajinskas
sukūrė vaizdo projekciją.
Gegužės 12–25 d. Kernavėje, sodyboje „Kernavės bajorynė“, vyko tapytojų pleneras ,,Kernavės paslaptys“.
Dalyvavo Giedrė Riškutė-Kariniauskienė, Dalia Kasčiūnaitė, Onutė Debesytė, Arvydas Kašauskas, Valentinas
Ajauskas, Giedra Purlytė-Mažrimienė, Loreta Zdanavičienė, Elena Griščenko.
Gegužės 13 d. Vilniuje, ŠMC skaitykloje, pristatyta
Dainiaus Liškevičiaus knyga ir projektas „Muziejus“,
atstovavęs Lietuvai 56-ojoje Venecijos bienalėje. Knyga išleista lietuvių ir anglų kalbomis.
Gegužės 15 d. Vilniuje, Estijos Respublikos ambasadoje, vyko knygos „Tiju Enė Vaivadienė“ pristatymas
(sudarytoja dr. Pillė Veljataga). Knygos sutiktuves rengė Estijos Respublikos ambasada Vilniuje ir Lietuvos
estų draugija. Vyko dailininkės Tiju Enės Vaivadienės
(1933–2005) kūrinių paroda.
Gegužės 15 d. Vilniuje, Lietuvos teatro, muzikos ir
kino muziejuje, vyko Iljos Bereznicko knygos „Animacijos menas“ pristatymas. Dalyvavo autorius, VDA
Fotografijos ir medijos meno katedros vedėjas prof.
Alvydas Lukys, dr. Ona Biveinienė ir kt.
Gegužės 18–30 d. Palangoje, viešbutyje „Prie parko“,
vykusiame tarptautiniame dailininkų plenere „Žvaigždė ir jūra“ dalyvavo Meda Norbutaitė.
Gegužės 25–31 d. Veisiejuose (Lazdijų r.) vyko pleneras „Veisiejų pavasaris“. Dalyvavo 22 menininkai – tapytojai, medžio drožėjai, kalviai ir skulptoriai (Antanas
Balkė ir kt.).
Gegužės 26–birželio 2 d. VDA Nidos meno kolonijoje
ir Nidos istorijos muziejuje vyko projektas „Tapant jūrą“.
Kuratorė Živilė Jakutytė, dalyvavo Živilė Jasutytė, Gied­
rė Riškutė-Kariniauskienė, Sigita Šulnienė.
Gegužės 29 d. LDS tarybos nutarimu į Lietuvos dailininkų sąjungą priimti nauji nariai: Evaldas Grinius,
Indrė Ercmonaitė, Aistė Kirvelytė, Povilas Ramanauskas, Saulė Želnytė, Jonas Grunda, Daumantas Kučas,
Liutauras Griežė, Sigita Dackevičiūtė, Marius Norkus,
Agnė Dautartaitė-Krutulė, Lina Dūdaitė, Indraja Raudonikytė, Eglė Bičkienė, Vaiva Kovieraitė, Irena Breivienė, Laimutė Tamoševičienė, Rokas Berčiūnas, Kristina
Danilevičienė, Laura Lešinskaitė, Rūta Biliūnaitė, Darius
Petrulis, Jūratė Veiss, Violeta Krištopaitytė, Džina Jasiūnienė, Elzė Sakalinskaitė, Irena Piliutytė, Vita Tracevičienė, Agnė Kondrotaitė, Martynas Masiulis, Giedrius
Mazūras, Eglė Bacevičiūtė, Sniegė Naku.
Birželio 1–21 d. Šventojoje vykusiame tarptautiniame skulptorių simpoziume dalyvavo Todd Frahm
(JAV), Antanas Balkė, Donatas Dovydavičius, Vytautas
Tallat-Kelpša. Simpoziumą rengė sveikatos centras
„Energetikas“.
Birželio 3 d. Vilniuje, ŠMC skaitykloje, vyko trečiasis
paskaitų ciklo, skirto šiuolaikinio meno teorijos problemoms, renginys – Kolumbijos universiteto Barnardo
koledžo (Niujorkas, JAV) meno istorijos profesoriaus
Alexanderio Alberro paskaita „Šiuolaikinis menas, žiūrovas ir pasaulis“.
Birželio 3 d. Vilniaus rotušėje Augustino Savicko jubiliejinės parodos „95 paveikslai iš Savicko paveikslų
galerijos kolekcijos“ atidarymu prasidėjo II tarptautinis simpoziumas, skirtas Augustinui Savickui atminti.
Dalyvavo Aleksandr Ganelin (Izraelis), Ela Morgulis
(Izraelis), Katserina Sumarava (Baltarusija), Andrij Chomeniuk (Ukraina), Rūta Eidukaitytė, Arūnė Tornau, Lilija
Valatkienė, Agnė Verksnytė, Ričardas Bartkevičius, Linas Lianzdbergis, Raimondas Savickas. Plenero dalyvių
darbų paroda atidaryta birželio 19 d. Savicko paveikslų
galerijoje (J. Basanavičiaus g. 11/Teatro g. 1).
Birželio 6 d. Vilniuje, Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26), pristatytas Gyčio Skudžinsko projektas „Albumas“, kurį sudaro 18 fotografinių objektų,
autorinis bibliofilinis leidinys ir Ričardo Šileikos esė,
parašyta specialiai šiai publikacijai. Išleido „Noroutine
Books“.
Birželio 9–19 d. Sudeikiuose vyko XVI tapytojų pleneras „Alaušas-2014“. Dalyvavo Catherine Drouin-Goutal
(Prancūzija), Konstantin Poliakov (Rusija), Vilija Kisieliūtė-Jonušienė, Lena Chvičija, Vytautas Poška, Vaida
Andrašiūnaitė, Marius Mindaugas Danys.
Birželio 18–21 d. Vilniuje vykusioje tarptautinėje
meno mugėje „ArtVilnius ’14“ galerija „Vėjas“ pristatė
Mariją Marcelionytę-Paliukę.
Birželio 19 d. Vilniuje, Lietuvos tarpdisciplininio meno
kūrėjų sąjungos projektų erdvėje (Malonioji g. 6), vyko
skandinavų kuratorių, meno kritikų ir tyrėjų grupės
(Jacquelyn Davis, Power Ekroth, Stefanie Hessler, Alida
Ivanov, Lars Erik Hjertström Lappalainen) susitikimas
„Beveik pusė tuzino / Almost Half a Dozen“. Dalyvavo
lietuvių kūrėjai Kristina Inčiūraitė, Evaldas Jansas, Laima Kreivytė, Julius Balčikonis, Saulius Leonavičius, Vytautas Michelkevičius, Vsevolod Kovalevskij.
Birželio 20–29 d. Vilniuje vyko tarptautinis meno festivalis „Anima Mundi 2014“. Festivalio temos: harmonija Žemėje, smurto atsisakymas, sugyvenimas priimant
kultūrų skirtingumą; konfliktų sprendimas ir ekspresijos laisvė. Festivalyje dalyvavo ir darbus eksponavo
25 menininkai iš 11 šalių: Dadang Pribadi, Debronzes,
Rudy Murdock, Rayo Denanda (visi – iš Indonezijos),
Saulius Kruopis, Saulius Jankauskas, Edmundas Birgėla,
Ellis Oyekola (Nigerija), Stan Litz (JAV), Soli Madsen
(Prancūzija / Danija), Kent Wahlbeck (Švedija), Alex Lomadze (Gruzija), Isao Tomoda (Japonija), Elmira Shokr
Pour (Iranas), Ohioma Pogoson (Nigerija), Piotr Kostin
(Ukraina / Lietuva), Emine Tokmakkaya (Turkija), Zuhre
Ozkaraman (Turkija), Sahin Ceylan (Turkija), Vakhtang
Janiashvili, Badri Mikatadze (abu – iš Gruzijos), Giedrius
Bagdonas, Skaidrė Butnoriūtė, Anna Talanova (Rusija),
Joseph Kolawole Ogunsunlade (Nigerija), Zita Vilutytė. Tarptautinė vertinimo komisija (Elmira Shokr Pour,
Isao Tomoda, dr. Ohioma Pogoson ir Piotr Kostin) iš
daugiau kaip 120 festivaliui pateiktų darbų atrinko 25.
Įteikti trys prizai: pagrindinis metų menininkės titulas
atiteko Prancūzijai ir Danijai atstovaujančiai dailininkei
Soli Madsen, antrasis – tapytojui ir fotografui Sauliui
Jankauskui, o trečiasis – dailininkui grafikui iš Indonezijos Rudy Murdockui.
Birželio 25 d. Europos parke (Vilniaus r.) vyko skulptoriaus Gintaro Karoso naujo dailės kūrinio, skirto poeto
Kristijono Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms,
pristatymas.
Birželio 28 d. Kaune, Rotušės aikštėje, paminėta Dailininkų diena.
Liepos 1 d. Panevėžyje prasidėjo XX Panevėžio tarptautinis keramikos simpoziumas. Dalyvavo Yauheni
Adzinochanka (Baltarusija), Arina Ailincai (Rumunija),
Ciprian Ariciu (Rumunija), Eugenijus Čibinskas, Rojhane Hosseini (Iranas), Audrius Janušonis, Heidi Preuss
Grew (JAV), Carme Riu de Martín (Ispanija), Anthony
Stellaccio (JAV), Mercê Tiana (Ispanija). Simpoziumo
vadovė – Tarptautinės keramikos akademijos narė, Panevėžio miesto dailės galerijos direktorė Jolanta Lebednykienė. Simpoziumo dalyviai kūrinius iš šamoto
kūrė keramikos įmonėje „Midenė“. Simpoziumo metu
galerijoje vyko keramikų kūrybos vakarai. Liepos 22–
23 d. surengta konferencija „Keramikos meno tendencijos“. Pirmąją konferencijos dieną miesto gyventojai
ir svečiai buvo kviečiami į akciją „Lipdo visas miestas“.
XX Panevėžio tarptautinio keramikos simpoziumo
paroda Panevėžio miesto dailės galerijoje atidaryta
rugpjūčio 1 d.
Liepos 1–10 d. Kaune vyko pleneras „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose“. Dalyvavo Rūta Eidukaitytė,
Jūratė Mitalienė, Linas Gelumbauskas, Natalija Janekina, Hans Keuls (Olandija), Zurab Janiashvili (Gruzija),
Agata Borowa (Lenkija), Adrian Rata (Rumunija), Francisco Mota (Portugalija), Enrico Ingenito (Italija), Melita Matovic Fligler (Kroatija), Alice Caracciolo (Italija),
Petter Solberg (Norvegija).
Liepos 1–12 d. Bikuškyje (Utenos r.) vykusiame plenere dalyvavo Valentinas Antanavičius, Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė, Eugenijus Cukermanas, Linas
Gelumbauskas, Adasa Skliutauskaitė, Aistė Gabrielė
Černiūtė, Vytautas Poška, Meda Norbutaitė, Skaidra
Savickas, Arturas Savickas, Jurga Lazdanienė, Virginijus Viningas.
Liepos 6–16 d. Bistrampolio dvare (Panevėžio r.)
vyko XII tapytojų pleneras „Panevėžys 2014“, skirtas
Kazimierui Naruševičiui (1920–1999) atminti. Plenere
dalyvavo menininkai iš Lietuvos, Vokietijos, Olandijos ir
Rusijos. Rengė Lietuvos dailininkų sąjungos Panevėžio
skyriaus galerija galerija „XX“.
167
k r o n i k a
Liepos 7–rugpjūčio 30 d. Vilniuje, „Pylimo“ galerijoje,
vyko tapybos konkursas, skirtas A. Gudaičio premijai
laimėti. Dalyvavo Meda Norbutaitė, Rūta Eidukaitytė
ir kt.
Liepos 8 d. Klaipėdoje vykusiame tarptautiniame projekte-konkurse „Kaligrafija ant burių“ dalyvavo Marija
Marcelionytė-Paliukė.
Liepos 15 d. Nacionaliniame muziejuje, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmuose (Katedros a.
4), LR krašto apsaugos ministerija, Švietimo ir mokslo
ministerija, įmonė TYPOART pristatė vieno ryškiausių
vyresniosios kartos knygos bei plakato meno meistrų
Lietuvoje, Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureato, LDK Gedimino ordino Riterio kryžiaus kavalieriaus dailininko Broniaus Leonavičiaus kūrinį – triptiką
„Žalgiris“.
Liepos 18–27 d. Vyžuonėlių dvare (Utenos r.) vyko
pirmasis tarptautinis tapybos pleneras „Arbata pas
Marianą Veriovkiną“ (kuratorės Sandra Dastikienė,
Laima Laučkaitė-Surgailienė). Renginiui pavadinimą
davė tai, kad šiame dvare kūrėjo kelią pradėjo žymi
rusų kilmės vokiečių avangardo tapytoja Mariana
Veriovkina (1860–1938). Plenere dalyvavo Romualdas
Balinskas, Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė, Ričardas
Bartkevičius, Saulius Dastikas, Mantas Maziliauskas,
Jūratė Mitalienė, Jonas Pleckevičius, Andrius Surgailis
(Lietuva); Edmunds Lucis, Vladimirs Serkovs, Oskars
Zvejsalnieks (Latvija), Ameret (Annette Vahle) ( Vokietija), Vladimir Mackevič (Rusija). Iš plenero metu
sukurtų kūrinių pradėta formuoti būsimo Marianos
Veriovkinos fondo kolekcija. Plenero proga liepos 22
d. Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje vyko
susitikimas su knygos „Ekspresionizmo raitelė Mariana Veriovkina“ autore dr. Laima Laučkaite-Surgailiene,
buvo rodomas dokumentinis filmas „Marianne von
Werefkin“ (Vokietija). Plenerą rengė asociacija Lietuvos ir Vokietijos forumas. Plenero paroda vyko liepos
27–rugpjūčio 31 d. Utenos dailės mokykloje.
Liepos 21–31 d. Klaipėdoje vykusiame 40-ajame
tarptautiniame akvarelės plenere „Gyvenimas po gyvenimo“ dalyvavo Laimutė Tamoševičienė, Jurga Sidabrienė, Anders Hjuler (Danija), Jolanta Vitkutė, Ariadna
Čiurlionytė ir kt. Kuratorė Liuda Liaudanskaitė.
Liepos 21–rugpjūčio 1 d. Šiauliuose vyko 3-iasis tarptautinis grafikos pleneras „Šiauliai – Saulės miestas. Visada geras oras“. Kuratorius Vaidotas Janulis, dalyvavo
Vaiva Kovieraitė ir kt.
Liepos 30–rugpjūčio 10 d. Trakų Vokėje vyko tarptautinis Serbijos ir Lietuvos pleneras. Rengė galerija
„Juozas Art“. Dalyvavo Saulius Kruopis, Svajūnas Armonas, Juozas Pranckevičius, Antanas Beinoravičius ir kt.
Rugpjūčio 1–8 d. Girdžiuose (Jurbarko r.) vyko Kauno
akvarelininkų grupės pleneras. Kuratorius Eugenijus
Nalevaika, dalyvavo Elma Šturmaitė, Eglė PetraitytėTalalienė, Bangutis Prapuolenis, Marija Rastenienė,
Vidmantas Valentas.
Rupjūčio 11–23 d. Druskininkuose, sanatorijoje „Eglė“,
vyko tradicinis IV dailininkų pleneras, surengta darbų
paroda. Dalyvavo Valentinas Antanavičius, Vaidotas
Janulis, Povilas Anikinas (plenero koordinatorius),
Danutė Gražienė, Romualdas Balinskas, Genovaitė
Skrabulienė, Bronius Gražys, Rimas Zigmas Bičiūnas,
Mindaugas Skudutis.
Rugpjūčio 16–31 d. Kaune, Pažaislio vienuolyno
komplekse, vyko XXI tarptautinis tapytojų pleneras
Antanui Samuoliui atminti. Kuratorius Gintautas Vaičys,
dalyvavo Oleksij Apollonov (Ukraina), Oleksij Beliusenko (Ukraina), Akhra Ajinjal (Ukraina), Violeta Juodzevičienė, Borys Firtsak (Ukraina), Ewa Pohlke (Lenkija),
Olena Pryduvalova (Ukraina), Modestas Malinauskas,
Matvij Vaisberg (Ukraina), Gintautas Vaičys.
Rugpjūčio 17–26 d. Padubysio kaime, Zalensų sodyboje (Kauno r.), vyko tarptautinis dailės pleneras
,,Dubysa 2014“. Kuratorius Marius Mindaugas Danys,
dalyvavo Giedrė Riškutė-Kariniauskienė, Arvydas Kašauskas, Anna Bulkina (Ukraina), Marius Mindaugas
168
Danys, Diana Zviederienė, Gražvyda Andrijauskaitė,
Ausma Bankauskaitė, Vitalija Petraitytė, Dalia Skridailaitė, Feliksas Jackevičius.
Rugpjūčio 18 d. Veliuonoje (Jurbarko r.), galerijoje
„Arsttera“ (Vytauto g. 38), šalia parodinės erdvės atidarytas naujai įrengtas memorialinis Veliuonoje gimusio
ir augusio dailininko Šarūno Šimulyno (1939–1999)
kambarys, kurio ekspozicijoje pristatyti svarbiausi
menininko biografijos faktai ir daugialypė kūryba. Čia
gyvenantys rašytojai Violeta Šoblinskaitė ir Gasparas
Aleksa pakvietė LDS Šv. Jono gatvės galeriją surengti
dailininko grafikos darbų parodą ir padėti įrengti autoriaus memorialinį kambarį.
Rugpjūčio 18 d. Telšiuose prasidėjo 30-oji Lietuvos
medalio kūrėjų stovykla „Via Baltica“, kurią organizavo
Vilniaus dailės akademijos (VDA) Telšių fakultetas ir
Žemaičių muziejus „Alka“. Dalyvavo 25 kūrėjai, 4 VDA
Telšių fakulteto absolventai ir studentai bei svečiai iš
Lenkijos, Latvijos, Kaliningrado (Rusijos Federacija).
Stovykloje dalyvavo Skaistė Žilienė, Petras Repšys, Antanas Olbutas, Petras Gintalas, Algirdas Bosas, Romualdas Inčirauskas, Saulius Bertulis, Tamara Janova ir kt.
Rugpjūčio 18–24 d. Šventojoje vyko pleneras-simpoziumas „Šventosios žemės atminties ženklai“. Kuratoriai
Audronė Bukauskienė ir Petras Baronas. Dalyvavo Dalia Čistovaitė ir kt.
Rugpjūčio 18–29 d. Panemunės pilyje (Jurbarko r.)
vyko tarptautinis veltinio meno simpoziumas „Veltinis
2014“. Dalyvavo tekstilės, grafikos, videomeno, tarpdisciplininių menų atstovai iš Lietuvos, Turkijos bei
Graikijos: Eglė Ganda Bogdanienė, Dovilė Gudačiauskaitė, Karolina Kunčinaitė, Kęstutis Litvinas, Havva Halaceli Metlioglu ir Mehmet Metlioglu (Turkija), Lukas
Motiejūnas, Cleio Anastasia Papaioannou (Graikija),
Lina Rukevičiūtė-Raišienė, Vytautas Tumėnas, Austė
Jurgelionytė-Varnė ir Artūras Varnas. Simpoziumo
metu sukurtų darbų paroda vyko Panemunės pilyje
rugpjūčio 29–rugsėjo 30 d.
Rugpjūčio 21 d. Žemaičių muziejuje „Alka“ Leonardo Tuleikio (1939–2014) jubiliejinės retrospektyvinės
parodos „Tapybos atspindžiai“ proga pristatytas dailėtyrininkės, Lietuvos dailės muziejaus Vaizduojamosios dailės rinkinio saugotojos-tyrinėtojos Nijolės
Nevčesauskienės parengtas dailininko kūrybos albumas-katalogas „Leonardo Tuleikio tapybos atspindžiai“
(išleido Lietuvos dailininkų sąjunga ir Lietuvos dailės
muziejus).
Rugpjūčio 21–26 d. Klaipėdoje vyko IX tarptautinis
menų festivalis „PLArTFORMA“, subūręs šokio ir teatro,
dailės, multimedijos projektų, naujojo cirko ir kino kūrėjus bei jų grupes iš Lietuvos ir užsienio. Festivalio
prodiuserė Goda Giedraitytė.
Rugpjūčio 26–rugsėjo 3 d. Panevėžyje, meninio
stiklo studijoje „Glasremis“, vyko tarptautinis meninio stiklo simpoziumas „Glass Jazz“ (organizatorius
Remigijaus Kriukas). Simpoziumo metu galerijoje „XX“
vyko Andrijaus Bokotejaus (Andriy Bokotey; Ukraina)
ir Aleksandro Fokino (Rusija) kūrinių paroda. Rugsėjo
3 d. simpoziumo metu sukurtų darbų paroda atidaryta
Panevėžio miesto dailės galerijoje.
Rugsėjo 2 d. Vilniuje, Šv. Jono gatvės galerijoje, pristatyta Alberto Donato Belevičiaus (1934–2002) „Atminimo knyga“, kurioje publikuojami dailininko eilėraščiai,
skulptūros, kolegų atsiminimai, nuotraukos iš asmeninio archyvo. Knygą parengė skulptoriaus duktė Vilda
Belevičiūtė, rėmė Tadas Pūkšta.
Rugsėjo 2–11 d. Juodkrantėje, Liudviko Rėzos kultūros centre, vyko I tarptautinis Preilos dailininkų pleneras „Septyni vėjai“. Dalyvavo Jūratė Bučmytė, Albertas
Krajinskas, Gerardas Raitas Šatūnas, Valentinas Varnas,
Justina Puidokaitė, Vaida Kunigėlytė, Sejben Lajos,
Marosi Kata, Gal Lehel, Felhazi Agnes, Csaki Robert,
Aranyi Sandor.
Rugsėjo 4 d. VDA parodų salėse „Titanikas“ (Maironio
g. 3) kuratoriai Ignas Kazakevičius ir Vidas Poškus pirmą
kartą Lietuvoje pristatė „Meno terminalą“, žaismingai
apžvelgiantį Lietuvos šiuolaikinį meną per šešiolika jo
stereotipų – fenomenų ir menininkų. Tai pirmoji „Meno
terminalo“, iki šiol eksponuoto užsienyje, paroda Lietuvoje. Ironiškus Lietuvos meno stereotipus – nuo rūpintojėlio iki traukinio, nuo linijos iki suknelės – „Meno
terminale“ savo kūryba ir asmeninėmis savybėmis
įkūnija Žygimantas Augustinas, Jurga Barilaitė, Violeta
Bubelytė, Henrikas Čerapas, Laura Garbštienė, Arūnas
Gudaitis, Kristina Inčiūraitė, Giedrius Jonaitis, Patricija
Jurkšaitytė, Linas Jusionis, Bronė Sofija Gideikaitė, Eglė
Rakauskaitė, Eglė Ridikaitė, Julijonas Urbonas, Mikalojus Povilas Vilutis ir Marius Zavadskis.
Rugsėjo 4–25 d. Nidoje ir Juodkrantėje vyko XX
tarptautinis tapybos pleneras „Nidos ekspresija 2014“.
Kuratorius Saulius Kruopis, dalyvavo Arvydas Kašauskas, Kristina Daniūnaitė, Džiuljeta Raminta Čabatoraitė,
Henrikas Čerapas, Jonas Maldžiūnas, Arturas Savickas,
Juozas Pranckevičius, Gintautas Vaičys, Gediminas Beržinis, Silvija Drebickaitė.
Rugsėjo 6 d. Vilniuje, Bernardinų sode, pristatyta
skulptoriaus Stasio Žirgulio kūrybos retrospektyva –
laikinoji lauko skulptūrų ekspozicija „Epochų aidas“.
Rugsėjo 6 d. Vilniuje, LTMKS projektų erdvėje (Malonioji g. 6), prasidėjo kūrybinių dirbtuvių ciklas pagal pasaulyje garsius nuo 2000-ųjų vykstančius „Dorkbot“ renginius. Grupės „Dorkbot“ kūrėjai susitikinėja Londone,
Niujorke ir kituose pasaulio miestuose, kviesdami menininkus, inžinierius, dizainerius, mokslininkus, kuriems
aktualus elektroninis menas. Vilniuje panašius renginius
„Institutio media“ bei „Jutempus“ organizavo dar prieš
2000-uosius. Seminarus dirbtuvėse vedė užsienio menininkai Brian Degger, Martin Howse, Luis Bustamante ir
Rüdiger Trojok. Dirbtuves Vilniuje rengia Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga, bendra­darbiaudama
su „Institutio media“.
Rugsėjo12–14 d. Palangoje, Antano Mončio namuose-muziejuje, vyko mokslinė konferencija „15 metų: ką
darom toliau?“, skirta šio muziejaus veiklos 15-mečiui.
Kuratorė Loreta Birutė Turauskaitė, moderatorė dr.
Danutė Zovienė. Dalyvavo Lietuvos memorialinių
muziejų atstovai: Jolanta Paškevičienė (Marijos ir
Jurgio Šlapelių namas-muziejus, Vilnius), Dalia Minkevičienė-Jazdauskienė (Janinos Monkutės-Marks muziejus-galerija, Kėdainiai), Vida Mažrimienė (Vytauto
Kazimiero Jonyno galerija, Druskininkai), Kristina Jokubavičienė (Lietuvos dailės muziejaus Prano Domšaičio galerija, Klaipėda), dr. Vidas Poškus (Kazio Varnelio
namai-muziejus, Vilnius), dr. Viktoras Liutkus (Vilniaus
dailės akademijos muziejus), laikraščio „Palangos tiltas“ žurnalistė Livija Gradauskienė. Apibendrindami
konferencijos darbą, jos dalyviai priėmė kreipimąsi,
adresuotą valstybinėms institucijoms ir žiniasklaidai,
dėl Antano Mončio namų-muziejaus išsaugojimo ir
tolesnės veiklos perspektyvų. Išleistas leidinys „Antano Mončio namų-muziejaus penkiolikos veiklos metų
aktualizavimas“.
Rugsėjo 13 d. Šiaulių miesto dienos proga viešosiose erdvėse integruoti Martyno Gaubo, Gintauto
Lukošaičio ir Redos Uogintienės kūriniai, sukurti ta
pačia proga vykusiame plenere. Skulptūrų pleneras
organizuotas Šiaulių miesto savivaldybės ir Šiaulių
dailės galerijos iniciatyva, siekiant pagyvinti miestą
patraukliais meniniais akcentais.
Rugsėjo 16 d. Vilniuje, galerijoje „Meno niša“, prasidėjo
antrą kartą organizuojamas tarptautinis emalio meno
simpoziumas, kuriame dalyvavo dailininkai iš Lietuvos,
Lenkijos, Latvijos ir Baltarusijos. Simpoziume kūrė ir
savo kūrybą pristatė Nikolai Kuzmich (Baltarusija), Dina
Dubinia (Latvija). Simpoziumo metu vyko atviros kūrybinės emalio meno dirbtuvės, susitikimai su menininkais Maryte Dominaite-Gurevičiene, Tadu Deksniu, Rūta
Jurkūnaitė-Bruožiene, Daliumi Razausku ir kt. Dirbtuvėms vadovavo juvelyrė Marytė Dominaitė-Gurevičienė.
Rugsėjo 20–25 d. Mindūnų amatų centre (Molėtų r.)
vyko simpoziumas „Mitologinių žuvies simbolių ekspozicijos kūrimas“. Pirmojoje simpoziumo rudens sesijoje
k r o n i k a
dalyvavo ir mitologinius žuvies simbolius vizualizavo
tekstilininkių grupės „Baltos kandys“ narės Rasa Leonavičiūtė, dr. Miglė Lebednykaitė, doc. Laura Pavilonytė
bei Julija Vosyliūtė, taip pat keramikės Lina Dieninė,
Rasa Balčiūtė-Šaltenienė, VDA studentas Pijus Čeikauskas ir skulptoriai Vidas Steponavičius bei Donatas
Dovidavičius. Šių skulptorių kūriniai „Lašas“ ir „Purslas“
papildė Molėtų krašto šiais metais rekonstruoto Skulptūrų parko ekspoziciją. Pirmosios projekto kūrybinės
sesijos uždarymas vyko rugsėjo 25 d. „Vilkasalėje“.
Rugsėjo 23–spalio 3 d. Druskininkuose vyko 15-asis
tarptautinis tapybos pleneras „Raigardas“. 2000 m. jį
sumanė trys druskininkiečiai dailininkai – Saulius Rudzikas, Darius Joneika ir Vidmantas Vėlyvis, norėdami
paminėti M. K. Čiurlionio gimtadienį ir ta proga nutapyti po triptiką, vaizduojantį mistiškąjį Raigardo slėnį.
Ilgainiui plenero „Raigardas“ organizatoriumi tapo
LDS narys, Druskininkų dailininkų asociacijos vadovas Saulius Rudzikas. 2014 m. plenero paroda „Ruduo
yra moteris“ vyko Druskininkų Mažojoje galerijoje
(M. K. Čiurlionio g. 37). Joje savo darbus eksponavo
Kachaber Gogochija (Gruzija), Aliaksandr Silvanovich,
Aliaksandr Grishkevich (abu – iš Baltarusijos), Madara Gulbis (Latvija), Martinas Jankus, Vytautas Kaunas,
Saulius Rudzikas, Valdas Gilius, Adelė Liepa Kaunaitė,
Goda Lukaitė, Kazimieras Brazdžiūnas. Retrospektyvinė plenero paroda „Rojaus miesto ieškotojai“ buvo
atidaryta gruodžio 5 d. Panevėžio apskrities Gabrielės
Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje.
Spalio 2 d. Vilniuje, Lietuvos dailininkų sąjungos pa­
rodų salėje (Vokiečių g. 4/2), vyko Algimanto Švažo
(1933–2003) albumo pristatymas. Renginyje prisiminimais dalinosi dailėtyrininkė Aldona Dapkutė (teksto
autorė), grafikas Rimantas Dichavičius (knygos sudarytojas ir dailininkas), istorikė Vida Girininkienė, tapytojas
Aloyzas Stasiulevičius, vitražo dailininkas Konstantinas
Šatūnas, dailėtyrininkas Gytis Vaitkūnas, grafikas Jonas
Gudmonas, keramikė Teresė Jankauskaitė, grafikas Vladas Lisaitis, grafikė Irena Guobienė, dizainerė Kristina
Krulienė.
Spalio 2–10 d. Kaune vyko 5-oji tarptautinė akvarelės
bienalė „Baltijos tiltai“. Kuratorius Eugenijus Nalevaika.
Bienalės parodos aprėpė visą miestą: ankstesnių bienalių laureatų darbai eksponuoti galerijoje „Meno forma“ (Savanorių pr. 166), atrankinė-konkursinė paroda
„Rezonansas“ vyko Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16), 4-osios bienalės Grand prix laimėtojos
Suzanos Möller (Švedija) personalinė paroda „Išvirkščia“ – galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27), latvių
dailininko Dainio Gudovskio personalinė paroda – galerijoje „Aukso pjūvis“ (K. Donelaičio g. 62 / V. Putvinskio g. 53), šiauliečio Vidmanto Zarėkos paroda „Tylos
retorika“ – Kauno valstybinėje filharmonijoje (L. Sapiegos g. 5), kauniečio Osvaldo Jablonskio jubiliejinė
paroda „Geltonas gandras“ – Antano Žmuidzinavičiaus
kūrinių ir rinkinių muziejuje (V. Putvinskio g. 64), estų
dailininkės Mall Paris personalinė paroda „Vizija“ – galerijoje „Balta“ (M. Valančiaus g. 21).
Spalio 9 d. Vilniuje, Prospekto fotografijos galerijoje
(Gedimino pr. 43), vyko Stanislovo Žvirgždo paskaita
„Mikalojus Konstantinas Čiurlionis – fotografas“.
Spalio 10 d. Klaipėdoje baigiamuoju tarptautinio kultūros mainų projekto „Pažink svetimšalį“ („Close Stranger“ ) akcentu tapo menininkų iš Lietuvos, Lenkijos
bei Kaliningrado srities (Rusija) sukurtų viešojo meno
objektų ekspozicija uostamiesčio erdvėse.
Spalio 10 d. Vilniuje, Dailininkų sąjungos galerijoje
(Vokiečių g. 2), vyko labdaringas dailės kūrinių aukcionas, skirtas nuo Rusijos agresijos nukentėjusių Ukrainos karių ar civilių galūnių amputavimo bei odos regeneravimo operacijoms. Į aukcioną menininkai sunešė
124 meno kūrinius. Pirmajame aukciono etape buvo
parduodama apie 60 darbų, surinkta 44 tūkstančiai litų
(antrasis aukciono etapas vyko lapkričio 28 d.) Renginio iniciatorius Petras Auštrevičius, renginio globėjas
Prezidentas Valdas Adamkus, rėmėjai: Lietuvos dailininkų sąjunga, UAB „Pirmas žingsnis“, informacinis
rėmėjas – Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija.
Aukcioną vedė Jogaila Morkūnas.
Spalio 16–gruodžio 3 d. Kaune vyko VI tarptautinio
šiuolaikinio meno festivalio „Kaunas mene“ antros dalies
renginiai: Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus
M. Žilinsko dailės galerijoje pristatytas projektas „Andrzej
Waida. Kaunas–Vilnius“ (kuratorius Krzysztof Stanisławski, Lenkija). M. Žilinsko dailės galerijos kino salėje ir ŠMC
kino salėje vyko ilgo metražo Andrzejaus Wajdos filmų
seansai. Galerijoje „Meno parkas“ pristatytas menininkų
iš Prancūzijos „Zwann Eï Collective“ performansas „Apnėja“, menininko iš JAV Steve’o Yateso instaliacija „Pagamintos būti fotografija“, Latvijos menininko Kasparo Podnieko projektas „Rommelio pieninė“ (kuratorė Ilze Žeivate),
projektas apie šiuolaikinį bulgarų videomeną „Gyvenant
post-socializme“ (kuratorius Neno Belchev, Bulgarija);
galerijoje „Post“ eksponuotas Patricijos Gilytės (Lietuva
/ Vokietija) trijų projekcijų videomeno kūrinys„tri–galaxian L4116“, tarptautinio videomenininkių kolektyvo
„Femlink“ 24 videodarbų koliažas „Gyvybinis“ (kuratorė
Véronique Sapin, Prancūzija), Agnės Matulevičiūtės ir
Tobiaso Gundorffo Boeseno (Danija) projektas „Magiškas
prisilietimas“ bei Rimanto Milkinto projektas „X“; Kauno
fotografijos galerijoje vyko austrų menininkės Lenos
Lapschinos paroda „Medžiai ir poetai, miestietiškumas.
(Urbanisto abėcėlė)“; galerijoje „Meno forma“ vykdytas
projektas „Duona, vynas, laikmena“ (Linas Liandzbergis,
Arturas Valiauga ir Rokas Valiauga).
Spalio 22 d. Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4)
vyko knygos-katalogo „Leonardo Tuleikio tapybos atspindžiai“ pristatymas. Dalyvavo Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, dailininkas Aloyzas
Stasiulevičius, Vita Tuleikienė, projekto meno vadovė ir
knygos sudarytoja Nijolė Nevčesauskienė.
Spalio 23 d. Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje
(Konstitucijos pr. 22), vyko albumo „Rūta Katiliūtė“ pristatymas. Dalyvavo tapytoja Rūta Katiliūtė, knygos dizaineris Tadas Gindrėnas, jos sudarytoja Laima Kanopkienė,
pokalbį moderavo Almantas Samalavičius.
Spalio 23 d. Vilniuje, Prospekto fotografijos galerijoje
(Gedimino pr. 43), menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis
skaitė pranešimą „Biometrija ir selfiai“.
Spalio 24 d. Vilniuje, Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1), vyko Vytauto Švarlio albumo
„Vitražas” pristatymas.
Spalio mėn. Vytauto Kazimiero Jonyno galerijos
Druskininkuose fondus papildė iš JAV atkeliavę du
monumentalūs (h 2,5 m) eksponatai: V. K. Jonyno
(1907–1997), dirbusio Lietuvoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir JAV, sienų mozaikų modeliai „Rūpintojėlis“ ir „Šv.
Kazimieras“. Originalioje architektūroje jie turi užrašus
„Iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia“ ir „Apsaugok,
Aukščiausiasis, tą mylimą šalį“. V. K. Jonyno galerijai
mozaikų projektus padovanojo Indianoje (JAV) gyvenanti Irena Jonynienė, dovaną dedikuodama savo
vyro Vytenio Jonyno atminimui.
Lapkričio 3 d. Vilniuje, Bažnytinio paveldo muziejuje,
vyko mokslinė konferencija „Pažaislio vienuolyno 350
metų istorija“.
Lapkričio 3 d. Vilniuje, Visų Šventųjų bažnyčioje, buvo
aukojamos šv. mišios už mirusius Lietuvos dailininkų
sąjungos narius ir darbuotojus.
Lapkričio 5–26 d. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio
viešojoje bibliotekoje (Aušros al. 62) vyko menotyrininko Virginijaus Kinčinaičio viešų paskaitų ciklas
„Meno visuomenė“: „Menas ir mada“, „Menas ir politika“,
„Menas ir pinigai.“
Lapkričio 5–gruodžio 31 d. Vilniuje vyko Lietuvos
dailininkų sąjungos organizuojama kvadrienalė „Dailė ant vėliavos stiebo“ (meno vadovas Vaidotas Žukas). Tai jau trečioji kvadrienalė, kas ketverius metus
kviečianti menininkus pristatyti savo naujausią kūrybą. Pagrindinė kvadrienalės kolekcija buvo rodoma
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20),
LDS galerijoje „Arka“ ir Dailininkų sąjungos galerijoje
(Vokiečių g. 2).
Lapkričio 7 d. Vilniuje, VDA Dizaino inovacijų centre
„Titanikas“ (Maironio g. 3), vyko 5-oji Tarptautinės dailės
kritikų asociacijos (AICA) Lietuvos sekcijos konferencija „Mano teritorija: moteriškoji kūrybos erdvė“.
Lapkričio 11 d. Vilniuje, Bažnytinio paveldo muziejuje
(Šv. Mykolo g. 9), vyko renginys, skirtas restauruoto
„Sapiegų Madonos“ paveikslo istorijai.
Lapkričio 13 d. Panevėžio miesto dailės galerijoje
vyko Virginijaus Kinčinaičio paskaita „Šiuolaikinis Jungtinės Karalystės menas“.
Lapkričio 22–30 d. Kaune, Paminklinės Kristaus Prisikėlimo bažnyčios parapijos namuose (Žemaičių g.
31A) ir viešbutyje „Babilonas“ (Žalioji g. 38 / Raseinių
g. 25), vyko tarptautinis pleneras „Prisikėlimo šviesa“,
skirtas Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios 80 metų
ir 10 metų konsekracijos iškilmėms. Dalyvavo Lietuvos,
Ukrainos, Baltarusijos, Lenkijos, Armėnijos dailininkai:
Skaistė Butnoriutė, Jūratė Sidabrienė, Rimas Paulauskas, Vija Tarabildienė, Rimtas Tarabilda, Antanas
Visockis, Rimas Mulevičius, Asta Vasiliauskaitė, Sigita
Adomavičienė, Gediminas Beržinis, Kazys Bimba, Ramūnas Dagys, Arturas Savickas, Juozas Pranckevičius,
Arvydas Kašauskas, Kazys Kęstutis Šiaulytis, Dalia
Genovaitė Mažeikytė, Kateryna Rudakova (Ukraina),
Tetyana Myalkovska (Ukraina), Anatolij Kazmieruk
(Ukraina), Oksana Arakčeeva (Baltarusija), Ryhor Sitnitsa (Baltarusija), Ewa Pohlke (Lenkija), Gagik Parsamian
(Armėnija), Eugenijus Varkulevičius, Ina OrinauskaitėRūkė, Jovita Aukštikalnytė, Gintautas Vaičys. Kuratoriai
Saulius Kruopis, Germanas Balkus.
Rugsėjo 23–spalio 3 d. Druskininkuose vyko 15-asis tarptautinis tapybos pleneras „Raigardas“
169
k r o n i k a
Lietuvos meno
reprezentacija užsienyje
2013
Rugsėjo 19–lapkričio 30 d. Briuselyje (Belgija), „Lex“
pastate, vyko paroda „Gražiausios 2012 metų lietuviškos knygos“. Dalyvavo Rimantas Rolia ir kt.
Rugsėjo 21–spalio 3 d. Mechuve (Lenkija) vykusiame
tarptautiniame tapybos plenere „Farby Malopolski“ dalyvavo Saulius Kruopis, Skaidrė Butnoriutė.
Spalio 1–20 d. Sofijoje (Bulgarija), galerijoje „Paris“,
vyko Rolanos Čečkauskaitės-Gkagkos tapybos ir keramikos paroda „Very beautiful…“.
Spalio 5–15 d. Darso Prėrove (Vokietija) vykusiame
2-ajame tarptautiniame tapybos plenere „Baltische
Brücken 2013“ dalyvavo Saulius Kruopis, Arturas Savickas, Juozas Pranckevičius.
Spalio 9–14 d. Daugpilyje (Latvija), Latgalių centrinėje
bibliotekoje, vykusioje 2-ojo tarptautinio grafikos simpoziumo parodoje „Visit Card“ dalyvavo Vaiva Kovieraitė.
Spalio 12–lapkričio 1 d. Ruojos muziejuje (Latvija),
lapkričio 8–23 d. Taline (Estija), studijoje „Asuurkeraamika“, gruodžio 5–26 d. Kaune, „Žalgirio“ arenoje, vykusiame tarptautiniame kultūrinio bendradarbiavimo
projekte „Creanature“ dalyvavo Meda Norbutaitė.
Spalio 16–lapkričio 13 d. Vašingtone (JAV), Martino Lutherio Kingo memorialinėje bibliotekoje, vyko
paroda „Šiuolaikinės Lietuvos vaikų knygų iliustracijos“.
Dalyvavo Rimantas Rolia, Ieva Babilaitė, Lina Dūdaitė,
Stasys Eidrigevičius, Eglė Gelažiūtė-Petrauskienė, Rasa
Joni, Marius Jonutis, Kęstutis Kasparavičius, Nomeda
Marčėnaitė, Karolis Strautniekas, Laisvydė Šalčiūtė.
Spalio 20–lapkričio 15 d. Darso Prėrove (Vokietija),
Istorijos ir dailės muziejuje, vyko paroda „Baltische
Brücken 2013“. Dalyvavo Saulius Kruopis, Arturas Savickas, Juozas Pranckevičius.
Spalio 22–27 d. Taškente (Uzbekistanas), Uzbekistano
valstybiniame dailės muziejuje bei Kultūros ir sporto
ministerijos parodų rūmuose, vykusioje VII Taškento
bienalėje „Different cultures – one world“ dalyvavo
Rolana Čečkauskaitė-Gkagka.
Spalio 23–lapkričio 30 d. Kaliningrade (Rusija), kultūros ir verslo komplekse „Herkules“, vyko Henrikos
Bartkutės tapybos paroda.
Spalio 28–lapkričio 24 d. Sankt Peterburge (Rusija),
galerijoje „Molbert“, vykusioje VII tarptautinėje akvarelės bienalėje „Menas–Tiltas–Akvarelė“, dalyvavo Eglė
Lipeikaitė ir Elena Pilypaitienė.
Lapkričio 1–21 d. Liuksemburge, Europos Komisijos
pastate, vyko Gintaro Kraujelio tapybos paroda.
Lapkričio 5–30 d. Taline (Estija), Estijos nacionalinėje bibliotekoje, vykusioje Talino iliustracijų trienalėje
dalyvavo Rimantas Rolia, Ieva Babilaitė, Lina Dūdaitė,
Lina Žutautė.
Lapkričio 12 d. LR ambasadoje Berlyne (Vokietija)
vyko Ulos Šimulynaitės iliustracijų paroda „Kotonai ir
bičiuliai“. Autorė skaitė ištraukas iš savo knygos „Kotonų brolija“ ir pristatė dvi pačios animuotas bei įgarsintas elektronines noveles apie Privatų Vaiduoklį.
Lapkričio 14–gruodžio 1 d. Minske (Baltarusija), galerijoje „Y“, vykusioje parodoje „Sinchronizacija“ dalyvavo Jolanta Kyzikaitė, Konstantinas Gaitanži, Rimas
Sakalauskas, Algis Kasparavičius.
Lapkričio 14–gruodžio 20 d. Salonikuose (Graikija),
Makedonijos kultūros ir istorijos studijų centro pinakotekoje, vykusioje SKETBE dailininkų parodoje „30 years
SKETBE“ dalyvavo Rolana Čečkauskaitė-Gkagka.
Lapkričio 14–gruodžio 31 d. Floridoje (JAV), galerijoje „Vargas“, vykusioje tarptautinėje parodoje „Allegory:
Beyond depiction, banalities & cultural statements“
dalyvavo Vaiva Kovieraitė.
Lapkričio 18–gruodžio 3 d. Salonikuose (Graikija),
Vafopoulo pinakotekoje, vyko Rolanos Čečkauskaitės-Gkagkos tapybos, keramikos ir skulptūros paroda
„Mūsų gyvenimo grožis“.
Lapkričio 20–26 d. Tokijuje (Japonija), dangoraižio „Takanawa Civic Center“ galerijoje, vyko Aušros
170
Čapskytės-Šarauskienės spalvotos grafikos paroda
„Netikėta kelionė“.
Lapkričio 25–30 d. Salonikuose (Graikija), Makedonijos moderniojo meno muziejuje, vykusioje kalėdinėje
parodoje „Bazaart“ dalyvavo Rolana ČečkauskaitėGkagka.
Lapkričio 29–2014 m. sausio 19 d. Maskvoje (Rusija) Šiuolaikinio meno centras pristatė parodą „Vilniaus
pavėsinė“ (kuratorė Julija Fomina). „Vilniaus pavėsinė“ – tai laikinas lietuvių šiuolaikinio meno paviljonas,
pristatantis menininkų, kurie gyvena, svečiuojasi arba
anksčiau gyveno Lietuvos sostinėje, darbus. Dalyvavo
Liudvikas Buklys, Antanas Gerlikas, Gintaras Didžiapetris, Mark Geffriaud, Laura Kaminskaitė, Juozas Laivys,
Nicholas Matranga, Mindaugas Navakas, Elena Narbutaitė, Deimantas Narkevičius, Marija Olšauskaitė, grupė
„Coro Collective“.
Gruodžio 2–7 d. Tokijuje (Japonija), Japonijos dailininkų asociacijos galerijoje „Ginza“, vykusioje 4-ojoje
tarptautinėje šilkografijos bienalėje „NBC Meshtec
Tokyo“ dalyvavo Vaiva Kovieraitė, Antanas R. Šakalys,
Simona Bagdonaitė, Dalia Grybauskaitė, Vladimiras
Panaskovas, Vaidotas Janulis.
Gruodžio 3 d. Varšuvoje (Lenkija), šiuolaikinio meno
centre „Zamek Ujazdowski“, vykusioje diskusijoje „Dialogues and Interventions. V Meeting“ dalyvavo Stasys Eidrigevičius ir lenkų menininkai Jacek Grudzień,
Zygmunt Konieczny, Wojciech Michniewski, Andrzej
Strumiłło. Moderatorius Lech Dzierżanowski.
Gruodžio 4–30 d. Niujorke (JAV), Lietuvos Respublikos generaliniame konsulate, vyko Virginijo BabušytėsVenckūnienės skulptūrų paroda „Sentimentali kelionė.
La route sentimentale. Sentimental Journey“.
Gruodžio 4–2014 m. sausio 4 d. Berlyne (Vokietija),
Lietuvos Respublikos ambasadoje, vyko personalinė
Jūratės Kazakevičiūtės objektų paroda „Transformacijos. Tarp čia ir ten“.
Gruodžio 10–2014 m. sausio 1 d. Bulgarijoje vykusiame 4-ajame tarptautiniame galerijos „Lessedra“
rengiamame tapybos ir mišrios technikos konkurse
dalyvavo Laimutė Kozlovienė.
Gruodžio 12–20 d. Bahale (Indija) 3-iajame tarptautiniame simpoziume ir parodoje „The International Art
Meet, 2013“ dalyvavo Antanas Obcarskas.
Gruodžio 16–2014 m. sausio 16 d. Minske (Baltarusija), galerijoje „Knygų salonas“, vyko Eglės Lipeikaitės
personalinė paroda „Rudens etiudai“.
2014
Sausio 9–12 d. Londone (Didžioji Britanija), DRAF
(David Roberts Art Foundation) galerijoje, vyko Linos
Lapenytės performansų, instaliacijų ir videodarbų pa­
roda „Everything I Do, I Do It Big“.
Sausio 9–21 d. Liubline (Lenkija), galerijoje „Zajezdnia“, vyko medijų menininko, menotyrininko Remigijaus Venckaus fotografijų paroda „Kitas“.
Sausio 20–vasario 2 d. „Saatchi“ internetinėje galerijoje „Glorious colours“ vykusiame konkurse, atrenkant
kūrinius „Textile link“ leidžiamai knygai „Textile art
around the world“, dalyvavo Laimutė Kozlovienė. Jos
kūriniai publikuojami šioje knygoje.
Sausio 24–kovo 15 d. Niujorke (JAV ), šiuolaikinio
meno institucijos „Art in General“ projektų erdvėje
„Musée Miniscule“, vyko personalinė Mindaugo Navako
kūrybos paroda. Joje pristatyta M. Navako skulptūrainstaliacija „Apsiaustas 3” (2013), sukurta atsižvelgiant
į specifinę parodų ir projektų erdvės „Musée Miniscule“
architektūrą.
Vasario 7–kovo 1 d. Kaliningrado (Rusija) miesto
bibliotekoje Nr. 4 vyko Romano Borisovo kūrybos
paroda ,,Taip aš žiūriu“.
Vasario 7–birželio 1 d. Taline (Estija), dailės muziejuje KUMU, vykusioje 16-ojoje Talino grafikos trienalėje
„Literacy / Illiteracy“ („Raštingumas / Neraštingumas“)
dalyvavo Marija Marcelionytė-Paliukė, Viktorija Rybakova, Arnas Ankstaitis, Eglė Budvytytė, Jurgis Paškevičius, Rūta Spelskytė, Eglė Vertelkaitė.
Vasario 16 d. Bergene (Norvegija), meno kolekcininko Hilmaro Reksteno rezidencijoje įkurtoje galerijoje,
atidaryta Algimanto Stanislovo Kliaugos tapybos
paroda.
Vasario 20–kovo 11 d. Gardino (Baltarusija) parodų rūmuose vyko LDS paroda „Šimtmečio portretas“ (skulptūra, tapyba, grafika), skirta K. Donelaičio
300-osioms gimimo metinėms. Dalyvavo Meda Norbutaitė, Sigita Dackevičiūtė, Emilija Taločkienė, Giedrė
Riškutė-Kariniauskienė, Jūratė Bogdanavičiūtė, Arūnė
Tornau, Romualdas Balinskas, Aloyzas Stasiulevičius,
Mantas Maziliauskas, Aleksandras Vozbinas, Gražina
Janina Vitartaitė, Arvydas Baltrūnas, Ričardas Zdanavičius, Simonas Skrabulis, Genovaitė Skrabulienė, Ieva
Skauronė, Živilė Jasutytė, Monika Furmanavičiūtė, Giedra Purlytė, Vytautas Kaunas, Valentinas Ajauskas, Loreta Zdanavičienė, Dalia Genovaitė Mažeikytė, Jolanta
Teišerskytė-Stoškienė, Algimantas Biguzas, Vidmantas
Gerulaitis.
Vasario 21–kovo 21 d. Taline (Estija), Rusų muziejuje,
vykusioje tarptautinėje parodoje „Akvarelės pasaulis“
dalyvavo Laimutė Tamoševičienė, Eugenija Pylipaitienė, Saulė Urbonavičiūtė.
Vasario 26–kovo 31 d. Marakešo (Marokas) šiuolaikinio meno bienalės paralelinėje programoje Lietuvai
atstovavo Robertas Narkus ir parodų kuratorė Justė
Kostikovaitė, kurie pristatė projektą „Half Hotel“.
Vasario 27 d. Rygoje (Latvija) vyko Baltijos šalių gražiausių knygų konkursas, kuriame dalyvavo Latvijos,
Lietuvos ir Estijos knygos meno konkursų knygos
laureatės (organizatorius – Latvijos leidėjų asociacija).
Tarptautinė vertinimo komisija, kurią sudarė Lietuvos
ekspertas Vilniaus dailės akademijos leidyklos vadovas Marius Iršėnas, Latvijos ekspertė Arta Ozola-Jaunarāja ir Estijos ekspertas Martas Andersonas, išrinko
po tris gražiausiai apipavidalintas Lietuvos, Latvijos ir
Estijos leidyklų knygas. Šių metų Lietuvos laureatai:
Sigutė Chlebinskaitė įvertinta už Gitano Nausėdos
ir Vilijos Gerulaitienės knygą „Chronik der Schule zu
Nidden“ (išleido ir spausdino UAB „Petro ofsetas“),
Karolis Strautniekas – už Jurgos Minčinauskienės ir
Kristinos Kleponytės-Šemeškienės sudaryto lietuvių
grafikos 1980–2013 m. katalogo „Kūnas“ apipavidalinimą (išleido Vilniaus grafikos meno centras, spausdino
UAB „Petro ofsetas“) ir Tomas Mrazauskas – už Gintaro Česonio sudarytą Vytauto V. Stanionio fotografijų
albumą „Nuotraukos dokumentams. Photographs for
Documents“ (išleido Lietuvos fotomenininkų sąjungos
Kauno skyrius, spaustuvė „Kopa“). Knygų dailininkams
buvo įteikti Baltijos šalių knygos meno konkurso Garbės diplomai.
Vasario 28–kovo 9 d. Maskvoje (Rusija), Centriniuose dailininkų namuose, vykusiame XVII tarptautiniame
dailės salone „CDX–2014. Laikų ryšys“ dalyvavo LDS
galerija „Arka“. Penktą kartą šiame renginyje dalyvaujanti galerija „Arka“ pristatė žinomų Lietuvos grafikų
Leono Lagausko (1928–2010), Adasos Skliutauskaitės,
Audriaus Puipos (1960–1997), Egidijaus Rudinsko ir
Augusto Bidlausko kūrinius. Ekspozicijos kuratorė Dovilė Tomkutė-Veleckienė.
Kovo 1–21 d. Glazge (Škotija), galerijoje „Lillie“, vyko
Domicėlės Tarabildienės (1912–1985) tarpukariu
sukurtų fotografijų „Nosis laikui“ bei trijų šiuolaikinių
Lietuvos fotografų – Vilmos Samulionytės, Arturo Valiaugos ir Vytauto Pletkaus darbų paroda.
Kovo 4–25 d. Mursijoje (Ispanija), centre „Agua y
la Luz“, vykusioje tarptautinėje moterų menininkių
kūrybos parodoje dalyvavo Aušra Andziulytė, Birutė
Sarapienė, Danutė Valentaitė.
Kovo 7–balandžio 26 d. Filadelfijoje (JAV) vykusioje
9-ojoje tarptautinėje tekstilės bienalėje dalyvavo Eglė
Ganda Bogdanienė, Miglė Lebednykaitė ir Laura Pavilonytė (eksponuoti kūriniai iš serijos „Velti sodai“).
Kovo 8 d. Londone (Didžioji Britanija), galerijoje
,,Tenderpixel“, pristatytas Roberto Narkaus projektas
,,Turbulence 3“.
k r o n i k a
Kovo 10–25 d. Prahos kultūros centre (Čekija) vykusioje parodoje „Europos tiltai“ dalyvavo Saulius Kruopis,
Arturas Savickas, Skaidrė Butnoriutė, Juozas Pranckevičius, Bronius Leonavičius, Gintas Vaičys, Giedrius
Bagdonas, Rimantas Dichavičius, Arvydas Kašauskas,
Gediminas Beržinis ir kt.
Kovo 11–21 d. Liuksemburge, galerijoje „MediArt“,
vyko Ugnės Žilytės ir Egidijaus Rudinsko grafikos pa­
ro­da „Akistata“.
Kovo 19–balandžio 20 d. Prahoje (Čekija), galerijoje
„NoD mini“, vykusioje parodoje „Folkloras / Národopis“
dalyvavo Jolanta Kyzikaitė.
Kovo 24–27 d. Bolonijoje (Italija) vykusioje 51-ojoje
tarptautinėje Bolonijos vaikų knygų mugėje dalyvavo
Rimantas Rolia, Karolis Strautniekas, Kęstutis Kasparavičius, Marius Zavadskis, Sigutė Chlebinskaitė ir kt.
R. Rolia buvo atrinktas į kasmetę konkursinę mugės
parodą „Illustrators exhibition“.
Kovo 26 d. Londone (Didžioji Britanija) vyko Paulinos
Eglės Pukytės knygos ,,Bedalis ir labdarys. Dialogai ir
monologai“ (Vilnius: Apostrofa, 2013) pristatymas.
Kovo 27–gegužės 7 d. Varšuvoje (Lenkija), Lietuvos
kultūros centre prie LR ambasados, vyko LDS jungtinė
skulptūros ir tapybos paroda „Šimtmečio portretas“,
skirta Kristijono Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms. Dalyvavo Žygimantas Augustinas, Ričardas
Bartkevičius, Romualdas Balinskas, Ina Budrytė, Artūras Braziūnas, Kunigunda Dineikaitė, Vytautas Dubauskas, Eglė Gineitytė, Andrius Giedrimas, Bronius Gražys,
Martinas Jankus, Viačeslavas Jevdokimovas-Karmalita,
Paulius Juška, Dalia Kasčiūnaitė, Aistė Kirvelytė, Meda
Norbutaitė, Emilija Taločkienė, Giedrė Riškutė-Kariniauskienė, Jūratė Bogdanavičiūtė, Arūnė Tornau,
Aloyzas Stasiulevičius, Mantas Maziliauskas, Gražina
Janina Vitartaitė, Arvydas Baltrūnas, Ričardas Zdanavičius, Simonas Skrabulis, Ieva Skauronė, Živilė Jasutytė,
Monika Furmanavičiūtė, Aleksandras Vozbinas, Giedra
Purlytė, Vytautas Kaunas, Valentinas Ajauskas, Loreta
Zdanavičienė, Genovaitė Skrabulienė, Dalia Genovaitė
Mažeikytė, Jolanta Teišerskytė-Stoškienė, Algimantas
Biguzas, Vidmantas Gerulaitis, Petras Gintalas, Saulius
Kruopis, Linas Jankus, Jūratė Mykolaitytė, Vytautas Tallat-Kelpša, Valdas Bubelevičius, Rytas Jonas Belevičius,
Sigita Dackevičiūtė, Marius Zavadskis, Tamara Janova,
Jonas Gencevičius, Arvydas Ališanka, Jolanta Balkevičienė, Liutauras Griežė, Romualdas Inčirauskas, Kęstutis
Lanauskas, Mindaugas Junčys, Daliutė Ona Matulaitė,
Mindaugas Aučyna, Evaldas Pauza, Asta Vasiliauskaitė,
Daumantas Kučas, Thomas Helbing, Paweł Łęski, Bronisław Krzysztof, Liudmila Bogatova.
Kovo 27–gegužės 18 d. Hiuvinkės (Suomija) dailės
muziejuje vykusioje parodoje „Miniprint Finland 2014“
dalyvavo Ugnė Žilytė.
Kovo 28–balandžio 27 d. Gdansko (Lenkija) šiuolaikinio
meno centre „Łaźnia“ vyko Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) parengta šiuolaikinio meno paroda
„Susitikimas. Pavogta praeitis“, kurioje dalyvavo Kristina
Inčiūraitė ir menininkių grupė „Cooltūristės“. Kuratorė
Laima Kreivytė. Paroda – tarptautinio kultūrinių mainų
projekto „Pažink svetimšalį“, kurį įgyvendina Gdansko
šiuolaikinio meno centras „Łaźnia“ (Lenkija), Nacionalinio šiuolaikinio meno centro Kaliningrado filialas (Rusija)
ir KKKC (Lietuva), dalis. Renginio metu buvo pristatytas
keturiomis kalbomis išleistas parodos katalogas.
Balandžio 1–25 d. Jasų (Rumunija) galerijoje „Mihai
Eminescu“ vykusioje 3-iojoje tarptautinėje tekstilės
meno trienalėje „Texpoart“ dalyvavo Virginija Degenienė.
Balandžio 4–17 d. Sankt Peterburge (Rusija), viešbutyje „Trezzini Art Hotel“, vykusioje tarptautinėje akvarelės parodoje „Suomių įlankos vėjas“ dalyvavo Eglė
Lipeikaitė ir Eugenija Pilypaitienė.
Balandžio 8–19 d. Berlyne ( Vokietija), galerijoje
„Showraum Trofejas“, vyko Laimos Oržekauskienės, Monikos Žaltauskaitės-Grašienės ir Linos Jonikės tekstilės
darbų paroda „Užklotai“.
Balandžio 8–26 d. Berlyne (Vokietija), Lietuvos Respublikos ambasadoje, vyko dailininko Vaidoto Žuko
tapybos paroda „Japoniška taika“.
Balandžio 9–30 d. Turku (Suomija), grafikų asociacijos galerijoje „Joella“, vyko lietuvių grafikos paroda
,,Natura“ (kuratorės Kristina Kleponytė-Šemeškienė,
Jurga Minčinauskienė). Dalyvavo Linas Blažiūnas, Lida
Dubauskienė, Kęstutis Grigaliūnas, Rolandas Rimkūnas, Eglė Vertelkaitė, Birutė Zokaitytė.
Balandžio 19–gegužės 31 d. Niujorke (JAV), šiuolaikinio meno institucijos „Art in General“ projektų erdvėje „Musée Miniscule“, vyko Marijos ir Petro Olšauskų
paroda „Ponia Bird“. Eksponuota 2013–2014 m. specialiai šio muziejaus erdvei sukurta instaliacija ir metų pradžioje Niujorke 16 mm kino kamera nufilmuotas filmas.
Balandžio 22–25 d. Briuselyje (Belgija) vykusioje
meno mugėje „Art Brussels“ galerija „Vartai“ pristatė
menininkus Ugnių Gelgaudą, Neringą Černiauskaitę
ir Žilviną Kempiną.
Balandžio 22–28 d. Taragonoje (Ispanija), galerijoje „Vila-seca“, vykusioje XXXV tarptautinėje ekslibrisų
kongreso parodoje „Catalunya-2014“ dalyvavo Henrikas Mazūras.
Balandžio 22–birželio 1 d. Otavos (Kanada) meno
mokyklos galerijoje „Main Campus“ vykusioje 5-ojoje
tarptautinėje mažosios grafikos bienalėje dalyvavo
Kristina Norvilaitė.
Balandžio 25 d. Stokholme (Švedija) tarptautiniame
performansų festivalyje „PALS 2014“ Lietuvai atstovavo
Vaida Tamoševičiūtė su performansu „One more try“.
Gegužės 7–30 d. Šiaurės Airijoje (Didžioji Britanija),
Šiuolaikinės grafikos centre, vykusioje tarptautinė grafikos miniatiūrų parodoje dalyvavo Kristina Norvilaitė.
Gegužės 9–11 d. Niujorke (JAV ) vykusioje NADA
(New Art Dealers Alliance) meno mugėje galerija
„Vartai“ pristatė menininkus Ugnių Gelgudą ir Neringą
Černiauskaitę.
Gegužės 11–rugpjūčio 3 d. Niujorke (JAV), „Socrates“
skulptūrų parke, eksponuota Žilvino Kempino instaliacija „Scarecrow“. Tai didžiausia instaliacija, eksponuota
šiame parke per pastaruosius 28 metus.
Gegužės 14–birželio 13 d. Berlyne (Vokietija), Lietuvos Respublikos ambasadoje, vyko Vokietijoje gyvenančio lietuvių skulptoriaus Edvardo Racevičiaus
personalinė paroda „Skulptūra“.
Gegužės 14–birželio 15 d. Rygoje (Latvija), Latvijos
dailininkų sąjungos galerijoje, vyko Sauliaus Kruopio
tapybos paroda „Baltija, jūra, Lietuva“.
Gegužės 16 d. Kaliningrade (Rusija), Šiuolaikinio
meno centre, lietuvių parodų kuratoriai Ignas Kazakevičius ir Vidas Poškus meno projekte „Remake“ pristatė
informacinį meno terminalą, žaismingai apžvelgiantį
Lietuvos šiuolaikinį meną ir šešiolika jo stereotipų –
fenomenų bei menininkų.
Gegužės 16–liepos 11 d. Liuksemburge, Europos
Sąjungos Teisingumo Teisme, vyko Vytenio Lingio
tapybos ir piešinių paroda „Lumiére dans la Lumiére“.
Gegužės 17–rugpjūčio 30 d. Kompjenėje (Prancūzija),
André François vaikų literatūros ir iliustracijos centre,
vyko lietuvių iliustruotojų paroda „Lithuania & Stasys
L’Homme Cent têtes“, kurioje išskirtinis dėmesys buvo
skiriamas dailininko Stasio Eidrigevičiaus kūrybai. Parodos atidaryme dalyvaujant Stasiui Eidrigevičiui parodytas filmas „Les Sept Mystères d’après Stasys“ („Septynios
Stasio paslaptys“). Antroje parodos dalyje eksponuoti
Ievos Babilaitės, Linos Dūdaitės, Eglės Gelažiūtės-Pet­
rauskienės, Rasos Joni, Mariaus Jonučio, Kęstučio Kasparavičiaus, Laisvydės Šalčiūtės, Rimanto Rolios, Nomedos Marčėnaitės ir Karolio Strautnieko darbai.
Gegužės 28–birželio 22 d. Bratislavoje (Slovakija),
galerijoje „Umelka“, vykusioje 16-ojoje tarptautinėje
mini tekstilės parodoje „Textile over Gold“ dalyvavo
Virginija Degenienė.
Gegužės mėn. Europos leidėjų federacijos (FEP) naujienlaiškis „Book’s face“ („Knygos veidas“) buvo skirtas
knygos dailininkei Sigutei Chlebinskaitei.
Birželio 4–liepos 4 d. Stambule (Turkija), galerijoje „Seli Art Project“, vykusioje tarptautinėje parodoje
„Bridge“ dalyvavo Rolana Čečkauskaitė-Gkagka.
Birželio 6 d. Varšuvoje (Lenkija), šiuolaikinio meno galerijoje „Stalowa“, atidaryta jaunųjų Lietuvos dailininkų
darbų paroda „The Other Thinking“. Kuratoriai Giedrė
Legotaitė, Airida Rekštytė ir Arvydas Žalpys. Dalyvavo
Konstantinas Gaitanži, Ainė Jacytė, Židrija Janušaitė,
Jonas Jurcikas, Jolanta Kyzikaitė, Petras Lincevičius,
Povilas Ramanauskas, Rosanda Sorakaitė, Gabrielė
Tamoliūnaitė, Eglė Ulčickaitė, Alma Veiverytė, Rasa
Vilčinskaitė.
Birželio 8–31 d. Norvilke (JAV), Šiuolaikinės grafikos
centre, vykusioje 4-ojoje tarptautinėje grafikos bienalės konkursinėje parodoje „Pėdsakas“ dalyvavo Kristina
Norvilaitė.
Birželio 11–spalio 1 d. Briuselyje (Belgija), Lietuvos
nuolatinėje atstovybėje ES, vyko Kristinos Norvilaitės kūrybos paroda „Istorijos, kurias noriu Jums pa­
pasakoti“.
Birželio 12–liepos 20 d. Minske (Baltarusija), Lietuvos
Respublikos ambasadoje, vyko paroda, skirta 1863 m.
sukilimo vadui Konstantinui Kalinauskui atminti. Dalyvavo Saulius Kruopis, Asta Vasiliauskaitė, Antanas Visockas, Silvija Drebickaitė, Gediminas Beržinis, Skaidrė
Butnoriutė, Rimvydas Markeliūnas, Arturas Savickas,
Asta Jančiauskaitė, Gintautas Vaičys ir kt.
Birželio 13 d. Vadstenoje (Švedija), galerijoje „Bonne
Idea“, atidaryta Eglės Česonytės-Straigienės porceliano darbų paroda „Lietuviškas porcelianas Vadstenoje“.
Birželio 14 d. Berlyne (Vokietija), Lietuvos Respublikos ambasadoje, Vaikų literatūros salone, vyko susitikimas su vaikų rašytoju ir knygų iliustruotoju Pauliumi
Juodišiumi. Rengė Lietuvos Respublikos kultūros atašė tarnyba Vokietijoje ir šeštadieninė Berlyno lietuvių
mokyklėlė.
Birželio 14–spalio 14 d. Vokietijoje vykusioje parodoje „NordArt“ dalyvavo Algis Griškevičius, Antanas
Obcarskas, Laura Guokė, Vladas Oržekauskas, Elena
Balsiukaitė-Brazdžiūnienė, Evelina Velkaitė, Monika
Furmanavičiūtė, Vaida Andrašiūnaitė, Laura Guokė.
Birželio 18–28 d. Chersone (Ukraina) 10-ojoje tarptautinėje šiuolaikinio meno bienalėje „Scythia“ dalyvavo Virginija Degenienė.
Birželio 20–liepos 2 d. Sankt Peterburge (Rusija), Pavlovske, vyko tapybos pleneras „Baltosios naktys“. Dalyvavo Saulius Kruopis, Skaidrė Butnoriutė, Gediminas
Beržinis. Plenero dalyvių darbų paroda vyko birželio
25–30 d. Pavlovske, Gorčiakovo name-viloje.
Birželio 20–rugsėjo 28 d. Mikone (Graikija), galerijoje „The big white“, vykusioje tarptautinėje parodoje
„Summer 2014“ dalyvavo Rolana Čečkauskaitė-Gkagka.
Birželio 26– rugpjūčio 2 d. Varšuvoje (Lenkija), Lietuvos kultūros centre prie LR ambasados, vyko Prano
Gailiaus kūrybos paroda „Ešerio noras“.
Birželio 26–rugsėjo 14 d. Londone (Didžioji Britanija),
galerijoje „South London“, vykusioje tarpdisciplininio
meno parodoje „Last seen Entering the Biltmore“ („Paskutinįkart žengęs į Biltmorą“) dalyvavo Darius Mikšys.
Birželio 27–29 d. Berlyne (Vokietija), meno erdvėje
„G.A.S Station“, vyko tarptautinių trumpametražių ir
ilgametražių filmų dienos, kuriose rodytas Patricijos
Gilytės videoperformansas „Lakeside_Finish“.
Birželio 28–liepos 31 d. Estijoje vykusiame tarptautiniame akvarelininkų plenere ir Palamusės muziejuje
surengtoje parodoje dalyvavo Laimutė Tamoševičienė,
Eugenija Pylipaitienė, Saulė Urbanavičiūtė, Jurga Sidabrienė, Ariadna Čiurlionytė.
Liepos 1–rugpjūčio 30 d. Kretos mieste Chanijoje
(Graikija) vykusioje tarptautinėje parodoje „Xaniaart
2014“ dalyvavo Rolana Čečkauskaitė-Gkagka.
Liepos 4–20 d. Jūrmalos (Latvija) miesto muziejuje
vykusioje tarptautinėje marinistikos parodoje „Marina
2014“ dalyvavo Skaidrė Butnoriutė, Saulius Kruopis,
Juozas Pranckevičius, Arvydas Kašauskas, Giedrius
Mazūras, Henrikas Mazūras.
171
k r o n i k a
Liepos 5–rugpjūčio 17 d. Tokijuje (Japonija), Itabašio
meno muziejuje, vykusioje Bolonijos knygų iliustruotojų parodoje dalyvavo Rimantas Rolia.
Liepos 7–12 d. Liepojoje (Latvija) vykusiame tarptautiniame plenere „Liepājas marīna 2014“ dalyvavo Giedrė Riškutė-Kariniauskienė, Marius Mindaugas Danys,
Arvydas Kašauskas.
Liepos 10–rugsėjo 10 d. Kidonijoje (Turkija), meno
projektų erdvėje „La manchia soul room“, vykusioje
tarptautinėje parodoje „Bridge II“ dalyvavo Rolana
Čečkauskaitė-Gkagka.
Liepos 14–24 d. Ordine (Andora) vykusioje UNESCO
tarptautinėje meno stovykloje „Colors of the Planet“
dalyvavo Agnė Juršytė.
Liepos 17–20 d. Kuneo (Italija), Giardini Fresia, vykusiame tarptautiniame šiuolaikinio meno festivalyje
„Zooart. Itinerari Artistici“ dalyvavo Vaiva Kovieraitė.
Liepos 18–rugpjūčio 18 d. Minske (Baltarusija), galerijoje „Menų rūmai“, vyko LDS paroda „Šimtmečio portretas“ (skulptūra, tapyba, grafika), skirta K. Donelaičio
300-osioms gimimo metinėms. Dalyvavo Meda Norbutaitė, Sigita Dackevičiūtė, Emilija Taločkienė, Giedrė
Riškutė-Kariniauskienė, Jūratė Bogdanavičiūtė, Arūnė
Tornau, Romualdas Balinskas, Aloyzas Stasiulevičius,
Mantas Maziliauskas, Aleksandras Vozbinas, Gražina
Janina Vitartaitė, Arvydas Baltrūnas, Ričardas Zdanavičius, Simonas Skrabulis, Ieva Skauronė, Živilė Jasutytė,
Monika Furmanavičiūtė, Giedra Purlytė, Vytautas Kaunas, Valentinas Ajauskas, Loreta Zdanavičienė, Genovaitė Skrabulienė, Dalia Genovaitė Mažeikytė, Jolanta
Teišerskytė-Stoškienė, Algimantas Biguzas, Vidmantas
Gerulaitis, Petras Gintalas, Saulius Kruopis, Dalia Kasčiūnaitė, Linas Jankus, Jūratė Mykolaitytė ir kt.
Liepos 18–rugpjūčio 29 d. Zalcburgo (Austrija) dailininkų sąjungos galerijoje „Berchtoldvilla“ vyko dvi pa­
rodos: „Kūnas. Lietuvių grafika 1980–2013“ (kuratorės
Kristina Kleponytė-Šemeškienė ir Jurga Minčinauskienė) ir „Šiuolaikinės Lietuvos vaikų knygų iliustracijos“.
Knygų iliustracijų parodoje eksponuoti Kęstučio Kasparavičiaus, Stasio Eidrigevičiaus, Laisvydės Šalčiūtės,
Mariaus Jonučio, Eglės Gelažiūtės-Petrauskienės, Rimanto Rolios, Ievos Babilaitės, Linos Dūdaitės, Rasos
Joni, Karolio Strautnieko ir Nomedos Marčėnaitės
darbai. Ekspozicija parengta Bolonijos vaikų knygų
mugėje 2011 metais rodytos parodos „Illustrarium“
pagrindu, papildyta naujausiais kūriniais.
Liepos 23–30 d. Vokietijoje, rezidencijoje „Europlenair
Four Europa“, dirbo Antanas Obcarskas.
Liepos 26–lapkričio 9 d. San Chosė (JAV) Tekstilės
muziejuje vykusioje 3-iojoje tarptautinėje tekstilės
bienalėje (ITAB; International TECHstyle Art Biennial)
dalyvavo Danguolė Brogienė.
Liepos 29 d. Mogiliavo (Baltarusija) dramos teatre
pastatytai N. Gogolio pjesei „Vedybos“ (rež. Saulius
Varnas) Jūratė Račinskaitė sukūrė kostiumus.
Rugpjūčio 1–8 d. Vengrijoje, Kiškunmaišos istorijos
muziejuje, vyko Valentino Varno tapybos ir Rimanto
Zinkevičiaus medžio skulptūrų paroda.
Rugpjūčio 8–15 d. Lione (Prancūzija) vykusiame plenere dalyvavo Arvydas Pakalka.
Rugpjūčio 8–rugsėjo 5 d. Jegevos (Estija) miesto
bibliotekoje vyko Laimutės Tamoševičienės akvarelių
paroda „Nuotaikos“.
Rugpjūčio 8–rugsėjo 6 d. Varnoje (Bulgarija), galerijoje „Largo Art Gallery“, vykusiame tarptautiniame ekslibrisų konkurse dalyvavo Aušra Čapskytė-Šarauskienė.
Rugpjūčio 10–spalio 7 d. Gdansko (Lenkija) Senamiesčio rotušėje, Pabaltijo kultūros centro galerijoje,
vykusioje tarptautinėje parodoje „Oda do wody“ dalyvavo Elma Šturmaitė.
Rugpjūčio 11–18 d. Radžastane (Indija) vykusiame
simpoziume ir parodoje „The International Art Meet
2014“ dalyvavo Giedrė Riškutė-Kariniauskienė, Saulius
Rudzikas, Erika Drungytė.
Rugpjūčio 12–rugsėjo 1 d. Taline (Estija), galerijoje
„Kastellaanimaja“, vyko Nidos tapybos plenerų lietuvių
172
autorių kolekcijos paroda „Baltiškasis ekspresionizmas“.
Kuratorius Saulius Kruopis, dalyvavo Skaidrė Butnoriutė, Saulius Kruopis, Giedrė Riškutė-Kariniauskienė ir kt.
2013–2014 m. ši kolekcija buvo eksponuojama Delyje
(Indija), Prahoje (Čekija), Rygoje (Latvija).
Rugpjūčio 15–rugsėjo 7 d. Estemburge (Belgija)
vykusioje tarptautinėje akvarelės bienalėje „Biennale
Internationale d’Aquarelle – Eau en Couleurs“ dalyvavo Albertas Krajinskas.
Rugpjūčio 22–rugsėjo 1 d. Tenerifėje, galerijos „Balta“
meno rezidencijoje, vykusioje parodoje „Baltas vilnijimas“
dalyvavo Gaila Akelienė, Lina Drižiūtė-Malinauskienė,
Lina Jonikė, Margarita Taurinskienė ir Jolanta Šmidtienė.
Rugpjūčio 22–rugsėjo 19 d. Krosne (Lenkija), galerijoje „Bureau for Artistic Exhibitions Gallery“, vykusioje
8-ojoje tarptautinėje lino audimo bienalėje „Z krosna
do Krosna“ dalyvavo Virginija Degenienė.
Rugpjūčio 23–rugsėjo 28 d. Nišinomijoje (Japonija),
Otani memorialiniame muziejuje, vykusioje Bolonijos
knygų iliustruotojų parodoje dalyvavo Rimantas Rolia.
Rugpjūčio 26–spalio 17 d. Berlyne (Vokietija), Hedwigshöhe ligoninėje, vyko Mildos Gailiūtės tapybos paroda.
Rugpjūčio 29–rugsėjo 20 d. Zagrebe (Kroatija), galerijoje „Ring“, vykusioje tarptautinio projekto „CreArt“
parodoje „White noise, Black words“ eksponuotos Remigijaus Venckaus fotografijos iš ciklo „Žvilgsnis“.
Rugpjūčio 29–rugsėjo 21 d. Kastelamontėje (Italija)
vykusioje 54-ojoje keramikos ir 11-ojoje taikomųjų
menų parodoje dalyvavo Aldona Jonuškaitė-Šaltenienė, Remigijus Sederevičius, Rytas Jakimavičius,
Konstancija Dzimidavičienė, Sigita Lukošiūnienė, Dalia Laučkaitė-Jakimavičienė, Virginija Ridikaitė-Laužadienė, Ričardas Lukošiūnas, Valdas Kurklietis, Kristina
Paulauskaitė, Agnė Šemberaitė, Aldona Keturakienė,
Andrius Janulaitis, Juozas Lebednykas, Rūta Šipalytė,
Jolanta Kvašytė.
Rugpjūčio 30–rugsėjo 25 d. Goluchuvo (Lenkija) pilyje-muziejuje vykusioje tarptautinio tapybos plenero
parodoje dalyvavo Saulius Kruopis.
Rugpjūčio mėn. Kuhmoineno (Suomija) bibliotekoje
vyko Jūratės Kačinskaitės iliustracijų paroda.
Rugsėjo 2–6 d. Sofijoje (Bulgarija), Nacionalinėje
meno galerijoje, vykusiame XXXIII pasauliniame medalio meno FIDEM kongrese dalyvavo Petras Gintalas,
Antanas Olbutas, Dainius Drulys, Romualdas Inčirauskas, Saulius Bertulis.
Rugsėjo 4–7 d. Gdanske (Lenkija) vykusio festivalio
„Wilno w Gdansku“ („Vilnius Gdanske“) metu šiuolaikinio meno centre „Łaźnia“ veikė Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės kuruota paroda „Sztuka vs.
Design?“ („Menas prieš dizainą?“), o Gdansko miesto
galerijoje – Eglės Ridikaitės tapybos paroda „Dziedzictwo. Babcina chusta“ („Palikimas. Senelės skarelė“).
Rugsėjo 6 d. Didžiosios Lenkijos Ostruve (Lenkija),
miesto muziejuje, atidarytoje 15-ojoje tarptautinėje
mažosios grafikos ir ekslibrisų bienalėje „Ostrów Wielkopolski 2014“ dalyvavo Ugnė Žilytė, Rasa Prišmontienė.
Rugsėjo 7–spalio 5 d. Frechene (Vokietija), galerijoje
„Stadtsaal“, vykusioje XVII Vokietijos tarptautinėje grafikos trienalėje dalyvavo Kristina Norvilaitė.
Rugsėjo 13–spalio 31 d. Londono (Didžioji Britanija)
menų universiteto Komunikacijos koledže vykusioje
parodoje „50 Years of Illustration” („50 iliustracijos
metų“) dalyvavo Stasys Eidrigevičius.
Rugsėjo 15–spalio 15 d. Salonikuose (Graikija) vykusioje tarptautinėje akvarelės parodoje „Watercolor
International II“ dalyvavo Jūratė Bučmytė.
Rugsėjo 17–25 d. Paryžiuje (Prancūzija), galerijoje
„Slow galerie“, vykusioje parodoje „Faites vos voeux!
Mail art“ dalyvavo Dainius Trumpis, Vaiva Kovieraitė.
Rugsėjo 18 d. Berlyne (Vokietija), galerijoje „Nord“,
buvo atidaryta tarptautinė mažosios plastikos, objektų ir instaliacijų paroda „Vilnius–Berlynas“. Tai vienas
kasmet vykstančios meno savaitės „ArtBerlin Contemporary“ renginių. Bendrą lietuvių ir vokiečių menininkų projektą sumanė Lietuvos dailininkų sąjungos
Skulptūros sekcija ir nepriklausoma Berlyno vizualiojo
meno kūrėjų grupė „Meta“ (Katharina Bach, Karl Menzen, Susanne Ruoff, Tatjana Schülke, Ona Tav, Renate
Wiedemann). Lietuvai atstovavo skulptoriai Kazys Venclovas, Gediminas Piekuras, Rytas Jonas Belevičius, Marius Zavadskis, Mindaugas Junčys ir Arvydas Ališanka.
Rugsėjo 18–20 d. Stokholme (Švedija) vykusioje
tarptautinėje konferencijoje-seminare, kurio tema
buvo teisingas vizualiojo meno dailininkų, fotografijos menininkų apmokėjimas už darbą, dalyvavo LDS
pirmininkė Edita Utarienė.
Rugsėjo 18–21 d. Čikagoje (JAV), Tarptautinėje šiuolaikinio ir moderniojo meno parodoje, VDU menų galerija „101“ ir Meno fondas pristatė Rimo Čiurlionio ir
Laimos Oržekauskienės kūrybą.
Rugsėjo 18–spalio 20 d. Tartu (Estija) universiteto
Narvos kolegijoje vyko Laimutės Tamoševičienės
akvarelių paroda „Nuotaikos“.
Rugsėjo 19 d. Malmėje (Švedija), Moderniojo meno
muziejuje, atidarytoje Šiaurės ir Baltijos šalių meno
parodoje „Society Acts – The Moderna Exhibition“ dalyvavo Ugnius Gelguda ir Neringa Černiauskaitė, Gintaras Didžiapetris ir Elena Narbutaitė, Laura Kaminskaitė,
Algirdas Šeškus, Eglė Budvytytė, Jonas Mekas.
Rugsėjo 19–21 d. Niujorke (JAV), Gallery Sensei, vyko
tarptautinė feminisčių paroda „Milk and Night“, kurioje
dalyvavo Virginija Babušytė-Venckūnienė. Parodą lydėjo performansai.
Rugsėjo 19–29 d. Perudžoje (Italija), Villa Poggiolo,
vykusiame plenere dalyvavo Vytenis Lingys, Rimas
Zig­m as Bičiūnas, Jonas Daniliauskas, Paulius Juška,
Dalia Kasčiūnaitė. Kuratoriai Nijolė Tumėnienė, Edvidas Žukas.
Rugsėjo 24–spalio 24 d. Glivicėse (Lenkija) vykusiame X tarptautiniame grafikos ir ekslibrisų konkurse
„Gliwice 2014“ dalyvavo Aušra Čapskytė-Šarauskienė.
Rugsėjo 26–28 d. Stambule (Turkija) vykusioje bienalėje „Art International Istanbul“ galerija „Vartai“ pristatė
Žilviną Kempiną bei Svajonę ir Paulių Stanikus.
Rugsėjo 29–spalio 9 d. Rumunijoje prie Mrakonijos
įlankos vykusiame tarptautiniame tapybos simpoziume „Dunare Art“ dalyvavo Jūratė Mitalienė ir Rūta
Eidukaitytė.
Spalio 1–26 d. Narbone (Prancūzija) vykusiame akvarelės konkurse „The 2014 World Watercolour Competition“, kuriame dalyvavo apie 2000 akvarelininkų iš
82 šalių, Lietuvai atstovavo Jūratė Bučmytė, Albertas
Krajinskas ir Eglė Lipeikaitė. A. Krajinskas ir E. Lipeikaitė
pateko tarp 290 originaliausių dailininkų, pastaroji dar
tapo ir viena iš 23 konkurso finalininkų.
Spalio 2–5 d. Vienoje (Austrija) 10-ojoje tarptautinėje
šiuolaikinio meno mugėje „Viennafair“ galerija „Vartai“
pristatė Žilviną Kempiną, Julijoną Urboną ir Andrių
Zakarauską.
Spalio 2–lapkričio 29 d. Berlyne (Vokietija), District
Kunst-und Kulturförderung, vykusioje parodoje „The
Forgotten Pioneer Movement“ Lina Albrikienė pristatė
instaliaciją „From Lazdynai to Paneriai“.
Spalio 2–gruodžio 19 d. Lidse (Didžioji Britanija), paviljone buvusiuose „Grand Arcade“ apartamentuose,
vizualiojo meno organizacija „Pavilion“ pristatė Gintaro
Didžiapetrio projektą-parodą „Audi Fantasy“, kuri parengta bendradarbiaujant su Vigo (Ispanija) šiuolaikinio meno muziejumi (MARCO).
Spalio 3–lapkričio 3 d. Tartu (Estija) universiteto Narvos kolegijoje vykusioje tarptautinėje akvarelės paro­
doje „Promenada“ dalyvavo Laimutė Tamoševičienė,
Eugenija Pilypatienė.
Spalio 7–14 d. Daugpilyje (Latvija), Marko Rothko
meno centre, vykusioje III Latgalos grafikos meno
simpoziumo parodoje dalyvavo Vaiva Kovieraitė.
Spalio 8–12 d. Frankfurte prie Maino (Vokietija) vyko
66-oji Frankfurto knygų mugė, kurioje dalyvavo 7100
leidyklų, lankėsi apie 270 000 lankytojų ir 9000 žurnalistų, organizuota 4000 renginių knygų leidybos
specialistams ir svečiams. Lietuvos leidėjų asociacijos
k r o n i k a
stende (salė 5.0) savo išleistas knygas eksponavo ir Dailininkų sąjungos leidykla „Artseria“. Pasaulio gražiausių
knygų stende (salė 4.0) eksponuota Dailininkų sąjungos leidyklos „Artseria“ išleista knyga „Audrius Puipa.
Gyvenimo ir meno virtuozas“ (2012).
Spalio 10–lapkričio 3 d. Rygoje (Latvija), Latvijos
dailininkų sąjungos galerijoje, vyko Lietuvos, Latvijos
ir Estijos dailininkų sąjungų paroda „Kelias / Ceļš / Kett“,
skirta Baltijos kelio 25 metų sukakčiai paminėti. Dalyvavo Jūratė Mitalienė, Dainius Trumpis ir kt.
Spalio 10–lapkričio 16 d. Turino (Italija) dailės akademijos pinakotekoje vyko Lietuvos keramikos paroda. Dalyvavo Aldona Jonuškaitė-Šaltenienė, Remigijus
Sederevičius, Rytas Jakimavičius, Konstancija Dzimidavičienė, Sigita Lukošiūnienė, Dalia Laučkaitė-Jakimavičienė, Virginija Ridikaitė-Laužadienė, Ričardas Lukošiūnas, Valdas Kurklietis, Kristina Paulauskaitė, Agnė
Šemberaitė, Aldona Keturakienė, Andrius Janulaitis,
Juozas Lebednykas, Rūta Šipalytė, Jolanta Kvašytė.
Spalio 14–lapkričio 10 d. Derbyje (Didžioji Britanija),
studijoje „Banks Mill Studios“, vykdytoje tarptautinėje
grafikos mainų programoje dalyvavo Kristina Norvilaitė.
Spalio 15–lapkričio 15 d. Darso Prėrovo (Vokietija) istorijos ir dailės muziejuje vykusioje parodoje „Baltische
Brücken 2014“ dalyvavo Saulius Kruopis.
Spalio 17–19 d. Gdanske (Lenkija) IX tarptautiniame
festivalyje „Baltijos iliustruotojų susitikimai“ dalyvavo
Sigutė Chlebinskaitė, Marius Jonutis ir Rimas Driežis.
Spalio 18–lapkričio 5 d. Geteborge (Švedija), galerijoje „Grafik i Vast“, vyko Vaivos Kovieraitės kūrybos
paroda „Fairy-tale after Sleep“.
Spalio 24–26 d. Singapūre, ekspozicijų centre „Marina Bay Sands“, vykusioje meno mugėje „Milan Image
Art & Design“ dalyvavo galerija „Meno parkas“, kurioje
pristatė Patricijos Gilytės, Rimo Sakalausko ir Gintauto
Trimako kūrinius.
Spalio 27–lapkričio 21 d. Londone (Didžioji Britanija),
„Rudolf Steiner House“, vyko Gedvilės Bunikytės paroda
„Unity – Inner and Outer Aspects of Reality“.
Spalio 28–29 d. Kaliningrade ir Kaliningrado srityje
(Rusija) vyko Kristijono Donelaičio 300-ųjų gimimo
metinių jubiliejiniai renginiai. Kartu su LR Seimo, Vyriausybės nariais renginiuose dalyvavo visuomeninių
ir kūrybinių organizacijų atstovai. Lietuvos dailininkų
sąjungai atstovavo jos pirmininkė Edita Utarienė.
Spalio 30 d. Londone (Didžioji Britanija), „Christie’s“
aukcionų namuose, leidykla „Thames & Hudson“ pristatė leidinį „100 Painters of Tomorrow“, skirtą susipažinti
su talentingiausiais šių dienų tapytojais iš viso pasaulio. Tarp jų – ir lietuvių tapytoja Kristina Ališauskaitė,
rengianti parodas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Dailininkę pristatė galerija „Gaidys“. Lapkričio 7 d. ši knyga
pristatyta Niujorke, o lapkričio 27–2015 m. sausio 17
d. Londono galerijoje „Beers Contemporary“ – speciali
tapytojų, patekusių į šį leidinį, kūrinių paroda.
Spalio mėn. Gdanske (Lenkija) tarptautiniame kultūrinių mainų projekte „Close Stranger“ („Pažink svetimšalį“) dalyvaujančio klaipėdiečio dizainerio Romano
Klemencovo instaliacija „Dialogas“ pristatyta miesto
viešojoje erdvėje. Mobili kompozicija saulėtomis dienomis veikia kaip spalvų terapija. Instaliaciją sudaro
dvylika 3,3 m aukščio erdvinių piramidžių kompozicija,
pagrindinis akcentas – plastiko lęšiai, kurie, apšviesti
saulės spindulių, meta spalvotus šešėlius ir nuspalvina
aplinką rožine, raudona ar mėlyna spalvomis. Instaliacija „Dialogas“ Gdanske eksponuota iki gruodžio 31 d.
Lapkričio 4 d. Briuselyje (Belgija), Lietuvos nuolatinėje atstovybėje ES, atidaryta grafiko bei tapytojo
Ryčio Valantino darbų paroda „Vienu tapybos darbu
daugiau“.
Lapkričio 5–12 d. Miuncheberge (Vokietija) vykusiame II tarptautiniame iliustruotos vaikų ir jaunimo
literatūros festivalyje „Das Duestere und das Heitere“
(„Gūdus ir giedras“) dalyvavo Sigutė Chlebinskaitė,
Kęstutis Kasparavičius ir Lina Dūdaitė.
Lapkričio 7–gruodžio 14 d. Nanao (Japonija), Išikavos meno muziejuje, vykusioje Bolonijos knygų iliustruotojų parodoje dalyvavo Rimantas Rolia.
Lapkričio 11–gruodžio 6 d. Kohtla Jervės (Estija)
tarptautinėje akvarelės parodoje „Promenada“ dalyvavo Laimutė Tamoševičienė, Eugenija Pilypaitienė.
Lapkričio 13–gruodžio 9 d. Londone (Didžioji Britanija), galerijoje „Unit 24“, vykusioje tarptautinėje
parodoje „State of Origin“ dalyvavo Kristina Sereikaitė.
Gruodžio 20–2015 m. sausio 25 d. Nagašimos (Japonija) meno muziejuje vykusioje Bolonijos knygų
iliustruotojų parodoje dalyvavo Rimantas Rolia.
Kūriniai viešosiose erdvėse
2013
Spalio 11 d. Juodkrantės Liudviko Rėzos kultūros
centro fojė Saulius Kruopis įgyvendino kūrinį (tapybos
kompoziciją), skirtą Liudvikui Rėzai.
Spalio 15 d. Neringos miesto savivaldybės priimamajame Saulius Kruopis įgyvendino kūrinį (tapybos
kompoziciją-triptiką) „Nida“.
Sudeikiuose (Utenos r.), ant seniūnijos fasado, Vytautas Poška sukūrė Sudeikių miestelio herbą (sgrafitas,
2,25 × 2 m).
2014
Vasario 17 d. Kaune, Laisvės alėja 101, atidengta
skulptoriaus Danieliaus Sodeikos sukurta atminimo
lenta vertėjui, poetui, mokytojui Vaclovui Šiugždiniui.
Gegužės 31 d. Lazdijuose, prie Kultūros centro, pastatyta Antano Balkės akmens skulptūra „Sąlytis“, sukurta Veisiejuose (Lazdijų r.) vykusio plenero „Veisiejų
pavasaris“ metu.
Birželio 10 d. Birštone, Kęstučio g., Stasys Žirgulis
pristatė skulptūrą „Gimtadienis“.
Spalio 31 d. Kauno Petrašiūnų panteone atidengtas
skulptoriaus Stasio Žirgulio sukurtas paminklas Kauno
valstybinio muzikinio teatro režisieriui ir vadovui Gintautui Juozui Žiliui (poliruotas granitas).
In memoriam
Architektas Julius Masalskis
(1930 04 16–2013 12 13)
Odininkė Rūta Zaturskienė
(1945 03 02–2014 01 02)
Scenografas Naglis Karvelis
(1961 10 12–2014 01 19)
Vitražininkas Kazys Morkūnas
(1925 03 04–2014 01 22)
Rūbų modeliuotoja Aldona Viktorija Purienė
(1943 10 08–2014 01 23)
Skulptorius Kazimieras Kisielis
(1926 03 26–2014 02 28)
Tekstilininkas Medardas Šimelis
(1938 07 05–2014 03 23)
Tapytojas Vladimiras Karatajus
(1925 07 28–2014 04 19)
Tapytojas Leonardas Tuleikis
(1939 01 25–2014 04 20)
Grafikė Lidija Glinskienė
(1938 04 01–2014 05 19)
Keramikas Algimantas Butvila
(1943 05 25–2014 05 20)
Skulptorius Vytenis Antanavičius
(1964 06 19–2014 06 19)
Tapytojas Linas Julijonas Jankus
(1946 06 29–2014 07 13)
Akvarelininkė Renatė Lūšis
(1942 10 05–2014 07 27)
Tapytojas Klaudijus Petrulis
(1951 11 30–2014 09 03)
Dailėtyrininkė Sigita Julija Samuolienė
(1942 07 14–2014 09 24)
Grafikė Giedrė Gučaitė
(1948 01 21–2014 09 29)
Keramikas Juozas Vaičionis
(1926 09 03–2014 11 03)
Dizaineris Stasys Leonas Makaraitis
(1938 02 28–2014 11 10)
Skulptorius Pranas Bartulis
(1928 01 30–2014 11 23)
Tekstilininkė Emilija Pleškytė
(1932 05 05–2014 11 24)
Tapytojas Alfredas Šatas
(1948 10 06–2014 11 25)
Grafikas Kostas KAtkus
(1937 04 14–2014 11 26)
Dailėtyrininkė Nijolė LUKŠIONYTĖ (TOLVAIŠIENĖ)
(1954 04 30–2014 11 28)
Keramikė Aušra Kučinskienė
(1958 07 06–2014 12 04)
Spalio 31 d. Kauno r., Romainių kaime (Upės g.), šalia
nugriauto senojo Raudondvario tilto per Nevėžį, atidengtas skulptoriaus Marijaus Petrausko paminklas
Lietuvos laisvės armijos (LLA) vadui, brigados generolui Kaziui Veverskiui „Laisvės paukštis“ (plienas, nerūdijantysis plienas, šlifuotas betonas, h 730 cm).
173
k r o n i k a
Premijos, apdovanojimai, stipendijos
2013
Rimantas Rolia pelnė Talino iliustracijų trienalės Didįjį prizą. Trienalė vyko lapkričio 5–30 d. Taline (Estija),
Estijos nacionalinėje bibliotekoje.
Algimantas Stanislovas Kliauga apdovanotas Rokiškio miesto savivaldybės padėka už indėlį į gimtojo
krašto meninę veiklą.
2014
Vyriausybės kultūros ir meno premija. Už nuopelnus Lietuvos Respublikos kultūrai ir menui premija
paskirta fotomenininkei Violetai Bubelytei, poetui,
eseistui Liutaurui Degėsiui, dailininkui Algirdui
Griškevičiui, dailės istorikei ir kritikei Giedrei Jankevičiūtei, operos solistei Sandrai Janušaitei-Iljoitienei, baleto artistei Olgai Konošenko, muziejininkei
Margaritai Matulytei, kino kritikei Živilei Pipinytei,
kompozitoriui Algimantui Vincentui Raudonikiui,
tapytojui Arvydui Šalteniui, režisieriui Henrikui Vancevičiui, pianistei Veronikai Vitaitei.
Daliutė Ona Matulaitė Valstybės (Lietuvos karaliaus
Mindaugo karūnavimo) dienos proga apdovanota
ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi, o
Sigitas Staniūnas – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“
medaliu.
Petrui Repšiui už nuopelnus grafikos ir monumentaliųjų menų srityse įteiktas apdovanojimas „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“, kurio steigėjai yra Marijos ir
Jurgio Šlapelių namas-muziejus, Krašto apsaugos
bičiulių klubas, Vilniaus rotušė, Vilniečių ainių klubas
ir Nevyriausybinių organizacijų koordinacinė taryba.
LDS auksiniai ženkliukai. Lietuvos dailininkų sąjungos tarybos nutarimu LDS auksiniai ženkliukai už
2013 m. kūrybinę veiklą skirti dailininkams Augustinui
Virgilijui Burbai (Nr. 41 – už ilgametę kūrybą grafikos
srityje, kuri remiasi tradicijų pamatu, per kūrybos metus
įgyta meistryste, už tvirtas estetines ir etines nuostatas);
Laimai Drazdauskaitei (Nr. 42 – už personalines parodas, už neišsenkantį gamtos paslapčių transformavimą
į jautriai tylią, egzistencinę tapybą); Remigijui Kriukui
(Nr. 43 – už aktyvią kūrybinę veik­lą, šiuolaikinio stiklo
meno propagavimą Lietuvoje bei užsienyje).
LDS padėkos raštai ir premijos. Lietuvos dailininkų
sąjungos tarybos nutarimu jos skirtos Linai Koncevičienei – už ilgametį, nepriekaištingą ir nuoširdų darbą,
už svarų indėlį į Lietuvos dailininkų sąjungos galerijos
veiklą ir gerovę; Jurgai Minčinauskienei ir Kristinai
Kleponytei-Šemeškienei – už itin profesionalų menotyros darbą ir 2013 m. surengtą 10 parodų ciklą „Kūnas.
Lietuvių grafika 1980–2013“, už išskirtinį pasirodymą
tarptautinėje meno mugėje „ArtVilnius ’13“, už sėkmingai vykdomą tęstinį tarptautinį meno projektą „Ryšiai“,
už tęstinę jaunųjų grafikos menininkų skatinimo programą; Violetai Jusionienei – už įkvepiantį darbštumą,
kūrybiškumą organizuojant ir vykdant LDS Klaipėdos
skyriaus veiklą. Apdovanojimo ceremonija vyko kovo
13 d. Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2).
Lietuvos dailininkų sąjungos 3-iosios šiuolaikinio
meno kvadrienalės „Dailė ant vėliavos stiebo
(Q14)“ premijos: Lietuvos dailininkų sąjunga (pirmininkė Edita Utarienė) ir „Baltic adventure“ (vadovas
Donatas Dūda) premiją (1000 eurų) skyrė Lenkijoje
gyvenančiam menininkui Stasiui Eidrigevičiui, mecenatai Kristina ir Vidūnas Mekšrūnai premiją (1000
eurų) skyrė Edmundui Saladžiui už kūrinių ciklą
„Nuodėmės altorius“.
Viktorija Rybakova pelnė Talino grafikos trienalės „Raštingumas / Neraštingumas“ Grand Prix už autorinę dailininko knygą „Pasidalintas žinojimas“. Arnas Ankstaitis
pelnė specialų diplomą už kūrinį „The Ambassadors“.
Knygos meno konkurso apdovanojimai. Metų premija įvertintas dailininkas Alfonsas Žvilius už Povilo
Ričardo Vaitiekūno knygos „Algimantas Julijonas Stankevičius-Stankus. Žaliasis sąsiuvinis“ apipavidalinimą.
Lietuvos dailininkų sąjungos premija (savaitės poilsis dviem LDS kūrybos namuose Palangoje) atiteko
174
Gedui Čiuželiui už Dalios Vasiliūnienės knygos „Jėga
ir grožis jo šventovėje...“ apipavidalinimą. Premija teminių knygų kategorijoje vaikams ir jaunimui skirta Kęstučiui Kasparavičiui. Konkurso diplomais apdovanoti
LDS nariai Ramūnas Čeponis, Jokūbas Jacovskis,
Marius Zavadskis, Alfonsas Žvilius. Diplomus taip
pat gavo Dailininkų sąjungos leidykla „Artseria“
už Erikos Grigoravičienės knygą „Žibuntas Mikšys“
(dailininkas Jokūbas Jacovskis) ir Vilniaus grafikos
meno centras už katalogo „Kūnas. Lietuvių grafika
1980–2013“ (dailininkas Karolis Strautniekas) leidimą.
Sigutė Chlebinskaitė, Karolis Strautniekas ir Tomas Mrazauskas tapo Baltijos šalių gražiausių knygų
konkurso laureatais.
Apdovanojimai „Geriausias metų kūrinys“. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ir VDU Menų
fakulteto ekspertų komisijos sprendimu apdovanoti
Lina Jonikė (nominacija „Už jautrias skaudžios istorijos
reminiscencijas“ už kūrinį „Senis I–II“; jai atiteko ir žiūrovų prizas); Evaldas Pauza (nominacija „Už mažą didelę
skulptūrą“ už skulptūrą „Vėliava“); Augustinas Kluodas
(nominacija „Už galingą proveržį“ už skulptūrą „Vienas
iš vienkartinių“; Pranas Griušys (nominacija „Už naujai
permąstytą patriotizmą“ už paveikslą „Klaipėdos kraštas.
1923“); Monika Požerskytė (nominacija „Už Lietuvos
meno istorijos įprasminimą“ už fotografiją „Keturi: R. Požerskis, R. Rakauskas, A.Sutkus, A. Macijauskas“); Andrius
Valius (nominacija „Už neblėstančią klasikinio modernizmo tradiciją“ už tekstilės kūrinį „Iliuzija VII“). Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus diplomai įteikti Rasai
Vilčinskaitei už kūrinį „Laiko ratu“ ir Auriui Radzevičiui
už kūrinį „Mėnvoris“. Kauno lėlių teatro prizas atiteko tapytojai Miglei Kosinskaitei už kūrinį „Lost in translation“,
Kauno valstybinės filharmonijos prizas – Andriui Valiui
už darbą „Iliuzija VII“, bendrovės „Kauno švara“ specialusis
prizas – tekstilininkei Linai Jonikei (už darbą „Senis I–II“),
kavinės „Kultūra“ prizas – tapytojai Ausmai Bankauskaitei už darbą „Mano kambarys“. Apdovanojimai įteikti
vasario 16 d. Kauno paveikslų galerijoje.
Kauno miesto savivaldybės premijos. VDA Kauno
dailės fakulteto docentei Aušrai Barzdukaitei-Vaitkūnienei įteikta Justino Vienožinskio premija; galerijos
„Meno forma“ įkūrėjui Eugenijui Nalevaikai – už naujų
erdvių parodoms steigimą, kūrybinių idėjų sklaidą ir
šiuolaikinio meno puoselėjimą bei populiarinimą; galerijos „Post“ įkūrėjui Andriui Pukiui – už naujų erdvių
parodoms steigimą, kūrybinių idėjų sklaidą ir šiuolaikinio meno populiarinimą; dailininkei Vitai Gelūnienei – už bendruomeniškumo puoselėjimą, dialogus
su Šančių visuomene ir pamėgtų zonų sukūrimą. Apdovanojimai įteikti Kauno valstybinėje filharmonijoje
balandžio 17 d. Tarptautinės kultūros dienos proga.
Šiuolaikinio meno mugės „ArtVilnius“ laureatai.
Geriausias menininkas – Eglė Ridikaitė (pristatė VDA
galerija „Artifex“, Vilnius); geriausia galerija – „Wolkonsky gallerie“, Miunchenas, Vokietija; geriausia fotografija – Igor Savchenko (pristatė galerija „Y“, Minskas,
Baltarusija); geriausias jaunasis menininkas – Andrius
Pukis („Raidla Lejins & Norcous“ 1000 eurų premija);
geriausia galerija, išrinkta žiūrovų, – „Post“ galerija
(Kaunas), geriausias menininkas, išrinktas žiūrovų, –
Saulius Vaitiekūnas.
3-iosios Vilniaus keramikos meno bienalės apdovanojimai: pagrindinė prof. Liudviko Strolio premija
paskirta Danutei Jazgevičiūtei, dvi 2-osios premijos –
Audriui Janušoniui ir Milenai Pirštelienei, diplomais
pažymėti Dalia Laučkaitė-Jakimavičienė, Jolanta Kvašytė, Konstancija Dzimidavičienė, Eglė Einikytė-Narkevičienė, Kristina Ancutaitė, Živilė Bardzilauskaitė-Bergins, Onutė Petkevičiūtė, Justina Kildišytė.
5-osios tarptautinės akvarelės bienalės „Baltijos tiltai“ apdovanojimai: Grand Prix pelnė Maria
Schleiner (Vokietija), diplomas ir festivalio „Kaunas
Jazz“ specialusis Jaunojo menininko prizas skirtas
Rosandai Sorakaitei (Lietuva), diplomais įvertinti:
Rimvydas Mulevičius (Lietuva), Ekkehard Neumann
(Vokietija), Rauni Sipilä (Suomija), Line Bergseth (Norvegija), Christine Foulché (Prancūzija).
„Jaunojo tapytojo prizas 2014“. Laureatai Agnė Juod­
valkytė (Lietuva); Darius Jaruševičius (Lietuva); Eglė
Butkutė (Lietuva); Einārs Timma (Latvija); Ella Mežule
(Latvija); Galintas Laurišas (Lietuva); Joakim Kuusemaa
(Estija); Krista Dzudzilo (Latvija); Kristaps Priede (Latvija); Leonid Alekseiko (Lietuva); Liisa Kruusmägi (Estija);
Marie Kõljalg (Estija); Raitis Hrolovičs (Latvija); Rodion
Petrov (Lietuva); Zane Veldre (Latvija).
Šarūno Šimulyno žodžio ir vizualiojo meno premijos pirmuoju laureatu tapo tapytojas, juvelyras, poetas
Gvidas Latakas.
Antano Gudaičio tapybos II konkurso laureate tapo
Rūta Eidukaitytė, o Gražina Vitartaitė, Bronius Gražys,
Aleksandras Vozbinas ir Galius Kličius įvertinti diplomais.
Kęstučio Lanausko ir Luko Šiupšinsko kūrinys pripažintas geriausiu rugpjūčio 11 d. Raudondvaryje
vykusiame tarptautiniame žemės meno festivalyje
„Land Art 2014“.
Sauliui Kruopiui Vilniuje balandžio 29 d. įteiktas
Neringos savivaldybės Garbės ženklas ir Diplomas
už meninės kultūros puoselėjimą, tradicijų tęstinumą Neringoje, o rugsėjo 15 d. Nidoje įtekta Neringos
savivaldybės premija ir Diplomas už 20 metų Nidoje
organizuojamus tarptautinius tapybos plenerus.
Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė 8-ojoje tarptautinėje tekstilės bienalėje „From Lausanne to Beijing“
(Kinija) pelnė bronzos medalį už darbą „Rožėmis klotas
kelias“, Feliksas Jakubauskas premijuotas už meistriškumą – jam skirtas Excellent Award apdovanojimas už
triptiką „Riksmai ir šnabždesiai“.
Henrikui Mazūrui skirta 2014 m. Panevėžio miesto
savivaldybės meno stipendija.
Šeštoji Martyno Liudviko Rėzos kultūros ir meno
premija už Kuršių nerijai reikšmingą, aktyvią ir kūrybingą veiklą skirta Nacionalinės premijos laureatui, skulptoriui, Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus
pirmininkui Arūnui Sakalauskui.
Menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis tapo Lietuvos
fotomenininkų sąjungos Skirmanto Valiulio premijos
laureatu.
Kovo 14 d. įteiktos Vyriausybės kultūros ir meno premijos
k r o n i k a
2013 m gruodžio
4 d. Niujorke (JAV),
Lietuvos Respublikos
generaliniame
konsulate, atidaryta
Virginijos BabušytėsVenckūnienės
skulptūrų paroda
„Sentimentali
kelionė. La route
sentimentale.
Sentimental
Journey“.
Gegužės 30 d. Garliavoje, Kauno rajono viešojoje bibliotekoje, atidaryta projekto „Kitokia tekstilė“ keliaujanti paroda „Simbolių kalba šiuolaikinėje tekstilėje“.
Projekto vadovė Birutė Sarapienė.
Kovo 10–25 d. Prahos kultūros centre (Čekija) vyko paroda „Europos tiltai“,
kurioje dalyvavo Saulius Kruopis, Arturas Savickas, Juozas Pranckevičius ir kt.
Rugpjūčio 11–23 d. Druskininkų sanatorijoje „Eglė“ vyko tradicinis IV dailininkų
pleneras, surengta darbų paroda. Plenero dalyviai ir organizatoriai (iš kairės):
Valentinas Antanavičius, Vaidotas Janulis, plenero koordinatorius Povilas
Anikinas, Danutė Gražienė, sanatorijos vyriausiasis gydytojas Arvydas Balčius,
Romualdas Balinskas, sanatorijos direktorius Romualdas Domarkas, Genovaitė
Skrabulienė, Bronius Gražys, Rimas Bičiūnas, Mindaugas Skudutis.
Rugpjūčio 16–31 d. Kaune, Pažaislio vienuolyno komplekse, vyko
XXI tarptautinis tapytojų pleneras Antanui Samuoliui atminti.
Kuratorius Gintautas Vaičys.
Rugpjūčio 1–8 d. Girdžiuose (Jurbarko r.) vyko Kauno akvarelininkų grupės
pleneras. Kuratorius Eugenijus Nalevaika, dalyvavo Elma Šturmaitė, Eglė Petraitytė-Talalienė, Bangutis Prapuolenis, Marija Rastenienė, Vidmantas Valentas.
Birželio 20–29 d. Vilniuje vyko tarptautinis meno festivalis „Anima Mundi 2014“,
kuriame dalyvavo ir darbus eksponavo 25 menininkai iš 11 šalių.
Rugsėjo12–14 d. Palangoje, Antano Mončio namuose-muziejuje, vyko
mokslinė konferencija „15 metų: ką darom toliau?“, skirta šio muziejaus veiklos
15-mečiui. Kuratorė Loreta Birutė Turauskaitė.
175
k r o n i k a
2015 m. LDS narių jubiliejai
Sausis
01 01 Vytautas Vanagas 01 01 Eglė Marija Kuzaitė
01 01 Donatas Stasys Lukoševičius
01 02 Jūratė Armonavičiūtė
01 02 Gražina Kuprevičienė
01 02 Juozas Slivinskas
01 04 Algimantas Leonardas Patašius
01 07 Laima Sakalauskienė
01 08 Algimantas Jonas Kuras
01 14 Rūta Birutė Jokūbonienė
01 15 Povilas Ričardas Vaitiekūnas
01 16 Vidas Kazimieras Gibavičius
01 17 Vytenis Rimkus
01 20 Albertas Gurskas
01 24 Skaistė Jūratė Žilienė
01 24 Juozas Kalinauskas
01 27 Bronius Rutkauskas
01 28 Romualdas Terleckas
01 30 Jonas Venskūnas
01 31 Skirmantas Petraitis
65
75
80
60
65
65
75
65
75
85
75
75
85
80
75
80
60
65
70
70
Vasaris
02 01 Marius Jonutis
02 01 Kazimieras Sigitas Straigis
02 01 Leonoras Vytautas Strioga
02 02 Simonas Gutauskas
02 03 Danutė Gražienė
02 03 Daiva Antinytė
02 05 Regina Naravienė
02 10 Nomeda Marčėnaitė
02 13 Kazimieras Paškauskas
02 14 Judita Budriūnaitė
02 14 Valerijan Dombrovskij
02 16 Gintaras Špokas
02 18 Aldona Snitkuvienė
02 20 Juozas Vosylius
02 20 Alma Mirzienė
02 22 Nijolė Ošurkovienė
02 25 Janina Malinauskaitė
50
70
85
50
65
80
65
50
60
60
80
50
70
65
65
65
80
Kovas
03 02 Rokas Cvirka
03 04 Eglė Jokūbonytė
03 09 Aldona Keturakienė
03 09 Valerija Purlytė
03 15 Alvydas Stauskas
03 16 Algė Varnaitė
03 17 Gintė Pinkutė
03 17 Arvydas Žalpys
03 20 Mariana Bruni
03 24 Virginijus Kinčinaitis
03 27 Juozas Zenevičius
50
60
70
65
50
50
60
60
75
50
70
Balandis
04 01 Virginija Degenienė
04 02 Vytautas Mončys
04 04 Ilona Keršulytė
04 06 Algimantas Ramanauskas
04 13 Irina Panaskova
04 13 Milda Janušauskienė
04 15 Tomas Jurgis Daunora
04 15 Pranciškus Gerlikas
04 23 Petras Gintalas
04 25 Rūta Marija Purvinaitė
04 30 Sigitas Staniūnas
04 30 Astrida Margarita Žilinskaitė
176
65
65
50
60
50
75
50
75
70
70
50
80
Gegužė
05 02 Linas Liandzbergis
05 04 Vilija Balčiūnienė
05 04 Dalia Dokšaitė
05 04 Pranciška Birutė Grybauskienė
05 07 Juozas Gecevičius
05 08 Stanislovas Rolandas Bulavas
05 08 Vytautas Giraitis
05 10 Galius Kličius
05 12 Sofija Rinkevičiūtė
05 13 Klaudijus Pūdymas
05 15 Virginijus Kašinskas
05 18 Jūratė Kačinskaitė
05 19 Marija Žuklienė
05 23 Pranas Grušys
05 23 Marija Nijolė Tumėnienė
05 24 Vanga Galkuvienė
05 25 Ramutė Rachlevičiūtė
05 27 Kęstutis Vaičiulis
05 27 Nijolė Sivickas de Mockus
05 31 Gražina Vanagienė
50
50
60
80
85
65
75
65
65
60
60
60
90
60
75
80
60
65
90
75
Birželis
06 02 Janina Grasilda Žilytė
06 05 Solveiga Krivičienė
06 06 Jonas Vencevičius
06 09 Alfonsas Vilpišauskas
06 09 Liudvika Rusteikienė
06 10 Jonas Daniliauskas
06 12 Aldona Skudraitė
06 16 Edmundas Saladžius
06 20 Sofija Kanaverskytė
06 28 Ramunė Staškevičiūtė
06 28 Viktoras Liutkus
06 29 Rasa Žmuidienė
06 29 Jonas Jagėla
85
50
50
70
80
65
70
65
80
50
65
50
70
Liepa
07 01 Jonas Vasilkevičius
07 03 Jurga Stulgienė
07 07 Liucija Jūratė Kryževičienė
07 10 Monika Sigita Jakobsen
07 15 Rasa Mačiulienė
07 16 Virginija Jurašienė
07 17 Vytautas Tallat-Kelpša
07 20 Vladimir Panaskov
07 21 Danutė Žalnieriūtė
07 22 Gintautėlė Laimutė Baginskienė
07 23 Ramutė Noreikienė
07 24 Andrius Surgailis
07 25 Eugenijus Raugas
95
50
75
60
60
65
60
75
65
75
65
60
50
Rugpjūtis
08 01 Kristina Jokubavičienė
08 03 Aurijus Radzevičius
08 10 Arvydas Karvelis
08 12 Živilė Jakutytė
08 12 Danius Drulys
08 13 Žilvinas Bautrėnas
08 13 Rimas Zigmas Bičiūnas
08 14 Miglė Kosinskaitė
08 14 Marytė Švažienė
08 21 Gintautas Švedas
08 25 Liudvikas Pocius
08 28 Romualdas Inčirauskas
08 31 Marija Biržytė
60
50
50
50
65
60
70
50
85
70
75
65
75
Rugsėjis
09 01 Liudmila Vėgėlienė
09 03 Saulius Rudzikas
09 09 Antanas Vytautas Šatas
09 09 Gražutė Ragauskienė
09 11 Jonas Noras Naruševičius
09 14 Renė Petrulienė
09 18 Vida Regina Sevrukienė
09 19 Eugenijus Antanas Cukermanas
09 26 Petras Repšys
09 27 Vytautas Tumėnas
09 27 Irena Vabalienė
09 29 Algirdas Kyzikas
60
50
80
75
85
65
50
80
75
50
80
65
Spalis
10 04 Audronė Adomavičienė
10 05 Laimutė Ona Ramonienė
10 06 Osvaldas Daugelis
10 10 Elvyra Teresė Petraitienė
10 14 Aušra Paulauskienė-Gilliusson
10 14 Zita Gustienė
10 14 Marija Anortė Mackėlaitė
10 20 Anicetas Jonutis
10 25 Valdas Bubelevičius
10 27 Dalia Ona Truskaitė
10 27 Liudvika Žeruolytė
10 28 Violeta Skirgailaitė
10 31 Ona Naruševičienė
60
80
60
75
50
60
85
80
60
50
65
80
80
Lapkritis
11 01 Virginija Karvelienė
11 01 Aleksandra Jacovskaja
11 03 Taida Balčiūnienė
11 07 Vladimir Bogatyriov
11 09 Alvydas Jonas Pakarklis
11 12 Gintarė Bielskienė
11 18 Alfonsas Andriuškevičius
11 20 Violeta Laužonytė
11 20 Genorata Razmienė
11 20 Vladimiras Kančauskas
11 21 Ignas Meidus
11 22 Jovita Dovydėnienė
11 24 Valdas Pumputis
11 27 Genovaitė Skrabulienė
11 27 Vladas Vizgirda
11 30 Ramutė Aleksandra Jasudytė
60
70
90
70
65
60
75
60
85
70
65
60
65
65
80
85
Gruodis
12 02 Džiuljeta Raudonienė
12 04 Eugenijus Survila
12 06 Irena Ambrozienė
12 10 Raimondas Savickas
12 18 Valerijonas Vytautas Jucys
12 20 Dalia Marija Paulauskaitė
12 22 Henrikas Šurkus
12 24 Virginija Babušytė-Venckūnienė 12 26 Stanislava Aldona Gedvilaitė
12 27 Gintautas Vaičys
12 31 Vaidilutė Keinienė
65
90
65
60
85
60
65
65
80
50
75
XX Panevėžio tarptautinis
keramikos simpoziumas
Panevėžio tarptautinis keramikos simpoziumas rengiamas nuo 1989 metų. Nuo 1990 m. jį organizuoja miesto Dailės galerija, bendradarbiaudama su Panevėžio
stiklo fabriku, o nuo 2006 m. – su keramikos įmone
,,Midenė“.
Panevėžio tarptautinis keramikos simpoziumas
užima išskirtinę vietą tarp keramikai skirtų renginių.
Tai – ilgiausiai, nepertraukiamai ir kryptingai šiuo
metu Lietuvoje veikianti keramikų kūrybinė ,,laboratorija“, kurioje kuriama aukšto degimo temperatūros
skulptūrinė keramika.
Dvidešimtyje simpoziumų dalyvavo 157 menininkai
iš 35 valstybių: Australijos, Austrijos, Airijos, Baltarusijos,
Danijos, Didžiosios Britanijos, Čekijos, Estijos, Graikijos,
Ispanijos, Italijos, Irano, Izraelio, Japonijos, JAV, Kanados, Korėjos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Meksikos,
Naujosios Zelandijos, Norvegijos, Olandijos, Prancūzijos, Rumunijos, Rusijos, Suomijos, Švedijos, Šveicarijos,
Taivano, Turkijos, Ukrainos, Vengrijos, Vokietijos.
XX Panevėžio tarptautiniame keramikos simpoziume dirbo 10 dailininkų: Yauheni Adzinochanka
(Baltarusija), Arina Ailincai (Rumunija), Ciprian Ariciu
(Rumunija), Eugenijus Čibinskas (Lietuva), Rojhane
Hosseini (Iranas), Audrius Janušonis (Lietuva), Heidi
Preuss Grew (JAV ), Carme Riu de Martín (Ispanija),
Anthony Stellaccio (JAV), Mercê Tiana (Ispanija).
Simpoziumo organizatorių tikslas – aktyviai funkcio­
nuojantis tarptautinis keramikos centras bei visiems
meno mėgėjams prieinama sukauptos keramikos
kolekcijos ekspozicija. Dailės galerijoje saugoma per
600 šamotinės keramikos kūrinių, sukurtų Panevėžio
tarptautinių keramikos simpoziumų metu.
Eugenijus Čibinskas (Lietuva). Kita galimybė I.
Akmens masė, oksidai, 110 × 90 × 50 cm
Yauheni Adzinochanka (Baltarusija).
Konfliktas I–II. 2014, akmens masė,
angobai, 98 × 48 × 42; 50 × 33 × 32 cm
Rojhane Hosseini (Iranas). Apoteozė.
2014, akmens masė, 130 × 40 × 39 cm
Jolanta Lebednykienė
Tarptautinės keramikos akademijos narė
Panevėžio miesto dailės galerijos direktorė
Panevėžio tarptautinių keramikos simpoziumų vadovė
Anthony Stellaccio (JAV). Koplytstulpis.
2014, akmens masė, angobai, metalas,
165 × 74 × 75 cm
Carme Riu de Martín (Ispanija).
Instaliacija Gerai žinomas subjektas.
2014, akmens masė, 35 × 200 × 200 cm
Arina Ailincai (Rumunija).
Žmogaus gyvenimo knyga.
2014, akmens masė,
170 × 48 × 54 cm
artseria