meilės deivės mildos autentiškumo klausimu

meilės deivės mildos autentiškumo klausimu

K U LT Û R A
Gauta 2009 05 06
Pabaiga. Pradþia „Logos“ Nr. 59
RIMANTAS BALSYS
Klaipëdos universitetas
MEILËS DEIVËS MILDOS
AUTENTIÐKUMO KLAUSIMU
On the Authenticity of the Love Goddess Milda SUMMARY
Milda was first mentioned by Teodor Narbutt in Lietuviø tautos istorija (A History of the Lithuanian Nation)
published in 1935. Milda was a goddess of love and matchmaking. Her temples were said to have
been in Aleksotas (Kaunas), another on the present site of St. Peter and St. Paul’s Church in Vilnius,
and one more near Seda, Maþeikiai, according to P. Tarasenka. Mythologists - romanticists of the late
19th - early 20th C, such as J. I. Kraszewski, A. H. Kirkor, D. Poðka, L. A. Jucevièius, J. Totoraitis,
P. Tarasenka, and P. Dundulienë, had no doubts about the authenticity of goddess Milda and continued
disseminated the information presented by T. Narbutas. In the late 19th - 20th C the legends of goddess Milda were used in the works of J. I. Krazsewski, S. Moniuszko, P. Vaièiûnas, B. Sruoga, and
P. Abelkis. Over the last decade, folklore literature and periodicals have increasingly featured Milda,
called the Lithuanian goddess of love. Rural tourism homesteads have been erecting sculptures of Milda,
and pagan communities in different places of Lithuania celebrated Milda’s festival in May. SANTRAUKA
Pirmà kartà deivë Milda paminëta Teodoro Narbuto 1835 m. iðleistoje Lietuviø tautos istorijoje. Teigiama, jog Milda (dar vadinama ir Aleksota) yra meilës ir pirðlybø deivë, kurios viena ðventykla buvusi
Aleksote, o kita stovëjusi Antakalnyje, dabartinës Ðv. Petro ir Povilo baþnyèios vietoje. Dar vienà deivës Mildos ðventvietæ (Maþeikiø raj., ðalia Sedos) 1928 m. apraðë P. Tarasenka. XIX a. antrosios pusës –
XX a. pradþios mitologai-romantikai J. I. Kraðevskis, A. H. Kirkoras, D. Poðka, L. A. Jucevièius, J. Totoraitis, P. Tarasenka, P. Dundulienë në kiek neabejojo deivës Mildos autentiðkumu, daugiau ar maþiau perpasakodami jau T. Narbuto paskleistà informacijà. XIX a. pab. – XX a. legendas apie deivæ Mildà savo
kûryboje panaudojo J. I. Kraðevskis, S. Moniuðka, P. Vaièiûnas, B. Sruoga, P. Abelkis. Pastaràjá deðimtmetá
kraðtotyrinëje literatûroje bei periodinëje spaudoje vël pagausëjo informacijos apie lietuviø meilës deive vadinamà Mildà, jos skulptûromis puoðiasi kaimo turizmo sodybos, senojo tikëjimo bendruomenës
ávairiose Lietuvos vietose geguþës menesá rengia deivës Mildos ðventæ.
RAKTAÞODÞIAI: Teodoras Narbutas, Milda, meilës deivë, ðventykla.
KEY WORDS: Teodoras Narbutas, Milda, love goddess, temple.
LOGOS 60
2009 LIEPA • RUGSËJIS
149
R I M A N TA S B A L S Y S
2. MËNESIØ MILDÞIUS IR MILDVINIS
PAVADINIMØ KILMË
Jau minëtas T. Narbutas pirmasis pavartojo ðiuos mënesio pavadinimus teigdamas, jog „Balandis, Karwilis, kitaip
Baùan, kadangi deivë Milda, kuriai skirtas ðis mënuo, taip pat vadinosi Balande (Baùandzie). Dël to ðá mënesá vadindavo Mildþiu (Mildziu) arba Mildwinis“41. A. L. Jucevièius 1846 m. iðleistame
veikale Litwa pod wzglædem staroþytnych
zabytków, obyczajów i zwyczajów, matyt,
sekdamas T. Narbutu, balandþio mënesá taip pat pavadina Mildwiniu42. Kraðevskio Vitolio raudoje Mildos garbei paskirtas balandþio–geguþës laikotarpis:
„Kai tik Karvelis nubudina gojus,
Kai gëlynai naujus apdarus rengia,
Pievos geguþio groþybëmis rëdos,
Minios ið Kauno èia plaukia kas metai.
Kai Lietuva Mildos ðventæ apvaikðto,
Tad ir èionai maldininkø netrûksta“43
Pastebëtina, jog XVI–XIX a. raðtuose,
kuriuose yra minimi lietuviðki mënesiø
pavadinimai (pradedant rankraðtiniu
XVII a. vokieèiø-lietuviø kalbø þodynu
Lexicon Lithuanicum ir baigiant 1894 m.
leistu M. Mieþinio þodynu Lietuviszkailatviszkai-lenkiszkai-rusiszkas þodynas), niekur daugiau (be minëtø T. Narbuto ir
A. L. Jucevièiaus) Mildþio ar Mildvinio
vardais nei balandþio, nei geguþës mënesiai neávardijami. Balandis vadinamas
þiedø, karvelio, velykø mënesiu arba tiesiog geguþis, geguþinis, sultekis, berþelis, balandis, aprilis, o geguþës mënuo –
berþelis, mojinis, sultekis, sëmenis, berþis, geguþinis, geguþis, mojus, þiedø, sëtinis, militis44.
150
LOGOS 60
2009 LIEPA • RUGSËJIS
Pr. Skardþius 1930 m. raðytame
straipsnyje Mënesiø pavadinimai lietuviø
kalboje tarp kitø raðytiniuose ðaltiniuose
randamø balandþio mënesio vardø fiksuoja ir Mildviná, taèiau pastebi, jog ðio
mënesio pavadinimas, nors ir gretintinas su lietuviø meilës dievaite Milda,
bet „veikiausiai yra kieno nors pramonë“45. Panaðiai Mildvinio mënesio pavadinimà vertino ir Jucevièiaus Raðtams
komentarus raðæ M. Lukðienë bei Z. Slaviûnas, teigdami, jog „lietuviø mitologijoje deivë Milda ið patikimø ðaltiniø neþinoma, todël vargu ar galëjo bûti jai
skirtas mënuo“46. Nepaisant ðiø mokslininkø pastabø, ið jau aptartø ðaltiniø geguþës mënesio pavadinimas Mildvinis
pasklido po kitø XX a. tyrinëtojø darbus,
vartojamas ir ávairiø kalendoriø sudarinëtojø47. Apibendrinant pastebëtina, kad
mënesio pavadinimas Mildvinis arba
Mildþius laikytinas tiek pat autentiðku,
kiek ir pati meilës deivë Milda.
Kita vertus, atkreiptinas dëmesys á
M. Jankaus ir J. Mikðo 1885 m. Bitënuose
leistà kalendoriø Lietuwiszkas Auszros Kalendorius ant metu 1885. Bitënai, kuriame
greta geguþës pateikiami ir kiti liaudyje
þinomi ðio mënesio pavadinimai – Þiedis,
Majus ir Militis48. Ðis geguþës mënesio
pavadinimas (Militis) greièiausiai radosi
ið prûsø milijt (mylëti), giminingo lietuviø
mylëti, latviø mîlet, lenkø miùowaã49. Tad
net ir atmetus (kaip pramanytus) Mildvinio/Mildþiaus mënesio pavadinimus,
geguþës mënuo vis tiek laikytinas meilës
mënesiu. Juolab, kad pavasará garbintos
K U LT Û R A
ir graikø meilës arba „amþinojo pavasario“ deivë Afroditë bei jà atitinkanti romënø meilës (sodø) deivë Venera, kurios
paprastai vaizduojamos tarp þiedø; graikø nimfa Maja, kurià romënai identifikavo su italø deive Maija (Maijeste), þemës
derlingumo saugotoja, ið kurios vardo
kildintinas geguþës mënesio pavadinimas romëniðkame kalendoriuje50.
Regis, kad Katalikø Baþnyèia, kovodama su, jos manymu, ne visai padoria
pagoniðkàja tradicija balandþio pabaigoje – geguþës pradþioje ðvæsti pavasario,
gamtos atbudimo ðventæ, kurioje, kaip
þinia, netrûko ir erotiniø elementø, pa-
sirûpino, kad visoje Lietuvoje bûtø ávestos geguþinës pamaldos. Jø tikslas, pasak A. Motuzo, – kovoti su pavasará atbundanèiomis aistromis, auklëti jaunimà, ugdyti dorà51. Nors katalikiðkoje
Europoje geguþës mënuo Marijos pagarbinimui paskirtas dar XIII a. (teigiama,
jog pirmasis ðià idëjà paskelbë Ispanijos
karalius Alfonsas X (1239–1284) savo
poemoje Cantegas de S. Maria), tik apie
1853 m. geguþinës pamaldos ávestos ir
Seinø katedroje, o 1898 m. geguþinës
pamaldos vyskupo A. Baranausko rûpesèiu ávestos ir suvienodintos visose
Lietuvos baþnyèiose52.
3. DEIVËS MILDOS SKULPTÛRËLIØ AUTENTIÐKUMAS
Informacijà, jog Kaune buvo rasta ir
sudauþyta deivës Mildos skulptûrëlë,
T. Narbutas teigia gavæs ið profesoriaus
Laurinavièiaus. Jo laiðke perpasakota
buvusio Kauno klebono Pranckevièiaus
istorija, kurioje teigiama, jog darbininkai, ardydami plytinæ sienà, „aptiko kadaise ámûrytà cinkinæ deivës Veneros
statulëlæ“. Kunigas vikaras „ásakë tà antikà sudauþyti ir nucinkuoti prikaistuvus bei puodus“. T. Narbutui ði istorija
yra „apèiuopamas árodymas, jog kadaise buvo deivës Mildos stabai, kuriuos
lietuviai itin garbino“53. Nors profesoriaus Laurinavièiaus laiðkas (skirtingai
nei legendos apie ðventvietes) iðlikæs ir
saugomas Mokslø akademijos bibliotekos rankraðtyne, taèiau jame, kaip jau
cituota, minima deivës Veneros, o ne
Mildos skulptûrëlë.
Taèiau tai ne vienintelis dievei Mildai
priskiriamas jos atvaizdas. P. Tarasenka
1928 m. leistoje Lietuvos archeologijos medþiagoje teigia, jog 1855 m. ásteigus Vilniuje Archeologijos muziejø, visi rinkiniai buvo suskirstyti á skyrius bei poskyrius, o viename Archeologijos skyriø, kuris á poskyrius buvo sutvarkytas priþiûrint A. Kirkorui, buvæs ir jo paties, t.y.
Kirkoro 526 daiktø rinkinys, tarp kuriø –
ir deivei Mildai priskiriama statula54. Ðis
tariamas deivës Mildos atvaizdas ádëtas
ir á Dundulienës knygø Pagonybë Lietuvoje (1989) bei Senovës lietuviø mitologija ir
religija 1990 m. leidimà. Priskirti deivei
Mildai vienà ar kità skulptûrëlæ galëjo
paskatinti ir jau minëto V. Smakausko
medþio raiþiniø atspaudai, kuriais iliustruotas antrasis (1846 m.) Vitolio raudos
leidimas. Regis, kad sekant Smakausko
raiþiniø stilistika deivë Milda tautodailininkø (medþio droþëjø) vaizduojama ir
ðiandien (pvz., deivës Mildos koplytëlë
Bilvinø sodyboje, Kauno raj., þr. 7 pav.).
LOGOS 60
2009 LIEPA • RUGSËJIS
151
R I M A N TA S B A L S Y S
4. VARDO MILDA KILMË
Jau uþsiminta, jog Milda, P. Ðmito
teigimu, yra senas vokiðkas krikðto vardas (vok. die Milde) ir baltø kalbose nesutinkamas55. Lietuviø vardø kilmës þodyno sudarytojai taip pat pastebi, kad
Mildos vardas priskirtinas prie naujøjø
vardø, atëjusiø ið romantinës istorinës
literatûros tik XX a. pradþioje. Tiesa, èia
pat pripaþástama, jog ðis ir kiti panaðûs
vardai galëjo bûti paimti ið dabar jau
neþinomø ðaltiniø56. Regis, jog Mildos
vardo iðtakos galëtø bûti suiejamos su
G. Gerulio þodyne uþfiksuotais vandenvardþiais Mildio, Mildie, Mildeyn, Mildyge (minimi 1314 m.), Milde (1398 m.),
Mylditen (1405 m.)57. Matyt, tas pats
upës pavadinimas paminëtas ir 1315 m.
rugpjûèio 3 d. didþiojo magistro Karlo
van Triero dokumente: „...ið ten iki ribos, kur Milda áteka á Senjà ir prie dviejø pievø: viena vadinama Pilaine anapus Mildos...“58. Su asmenvardþiu Milda greièiausiai gretintinas ir netoli Perlojos ið Aðarinio eþero iðtekanèio upeliuko Mildupio pavadinimas59. Dar minëtinas paslaptingojo lenkø-jotvingiø þody-
5 pav. Meilës akmuo. Maþeikiø raj., Viekðniø
seniûnijoje, Þibikø miðke
152
LOGOS 60
2009 LIEPA • RUGSËJIS
no nuoraðas, kuriame uþraðytas þodis
miùdat – mylëti. Jo ðaknis, Z. Zinkevièiaus
teigimu, bûtø tokia pat kaip ir teonimo
Milda ir sietina su lietuviø veiksmaþodþiu melsti, meldþia60. Galop teigiama lietuvius nuo seno þinojus ir þodá mildingai (draugiðkai), kuris, jau minëtø K. Kuzavinio ir B. Savukyno liudijimu, uþraðytas Marcinkoniø apylinkëse61.
Nors deivë Milda tyrinëtojø vertinama ir prieðtaringai, vargu ar kas galëtø
nuginèyti pavasará atbundanèios gamtos, o kartu ja ir þmogaus jausmø proverþio galià, kuri tradiciniu laikotarpiu
jaunimo buvo realizuota imituojant vestuves „rytelninkø“ apeigose ar þaidþiant
A. L. Jucevièiaus apraðytà „geguþës“
þaidimà. O kur dar „meilës magija“
ávairiø kalendoriniø ðvenèiø metu, vaisingumà skatinanèios apeigos bei simboliai vestuviø, gimtuviø, krikðtynø paproèiuose; su meile, vedybomis susijusiø ðventvieèiø gausa (pvz., Meilës kalnas Ðvenèioniø rajone62, Meilës akmuo
Maþeikiø rajone, þr. 5 pav.). Galbût ið
dalies ir galima sutikti su L. Klimka, teigianèiu, jog senosios meilës ir pirðlybø
deivës vardo „tautos atmintis nebeiðsaugojo“63. Taèiau kita vertus, nereikëtø pamirðti ir J. Lasickio paminëtø su vedybomis susijusiø dievybiø (Gondus ir Pizius), kuriø autentiðkumo naudai, kaip
jau minëta, rasta nemaþai argumentø64.
Dar prisimintina, jog ir daugelis kitø
tautø turi meilës, vedybø ar bent vaisingumo dievybes. Minëtini Babilono-Asirijos Iðtarë, Egipto Izidë, graikø mitologijoje Afroditë ir Erotas, kuriuos romënai tapatino su Venera ir Kupidonu
K U LT Û R A
6 pav. Romuvieèiø sukurtas deivës Mildos þenklas
7 pav. Arûnas Snieðkus. Deivë Milda Bilvinø sodyboje (Kauno rajonas)
(Amoru); skandinavams vaisingumo,
meilës ir groþio deivë yra Frëja, moterø
dievybë Mokoð, kuri, galimas dalykas,
rûpinosi iniciacijø, vedybø, nuotakø vaisingumo reikalais, þinoma ir slavams;
falo pavidalu (arba falas yra vyraujantis atributas) vaizduojami graikø dievas
Priapas, skandinavø Freiras65.
Kaip ten bebûtø, t.y. kiek deivës Mildos autentiðkumui paremti arba atvirkðèiai – paneigti – besurastume argumentø, vis tiek pastaràjá deðimtmetá galime
vadinti meilës deivës Mildos renesanso
laikotarpiu. Antai kaunieèiø bendruomenë Alka prieð keletà metø susidomëjo legendomis apie deivæ Mildà ir jai skirtas
apeigas. Taip pradëta ðvæsti Mildos
ðventë Aleksoto ðlaite, kurià knygelëje
Sugráþtant á alkus glaustai apraðo Egidija
Ramanauskaitë: „Aleksoto ðlaituose ieðkojome ir meilës deivës Mildos ðventyk-
los. <...> Pratæsdami ðventæ atlikome
apeigà prie dvikamienio seno àþuolo ir
akmens, o uþbaigëme ðventæ sesers Sofijos Roþanskaitës sklypelyje, kuris prisiglaudæs Mildos kalne prie aukuro. Ðiame sklypelyje yra ne tik aukuras, bet ir
tautodailininko A. Foko iðdroþta Mildos
ir Dangiruèio skulptûra“66. Yra ir daugiau kaunieèiø, susirûpinusiø Mildos
ðventës atkûrimu. Stasys Þvelgaitis
straipsnyje Ar pasirodys deivë Milda? samprotauja, jog Mildos ðventë galëtø bûti
ne masinë, ne minios ir ne komercinë, o
„to jaunimo ir senimo, kuris màsto erdviau, gyviau“ ðventë. Autoriaus manymu, tiktø ne tik poezijos, muzikos ir ðokiø vakaras, bet ir „diskusijos apie meilæ senovëje ir dabar“. Nuo 2006 m. senojo
tikëjimo bendruomenë Þemaièiø alka taip
pat visus kvieèia ðvæsti deivës Mildos
ðventæ Ðventosios alkavietëje67. ÐiuolaikiLOGOS 60
2009 LIEPA • RUGSËJIS
153
R I M A N TA S B A L S Y S
8 pav. Loretos Klebonaitës atvirukas
næ Mildos ðventæ Dvarciðkiø kaime
Ðvenèioniø rajone jau ne pirmus metus
organizuoja Lietuvos jaunimo ramuva
(þr. 6 pav.)68. Deivës Mildos skulptûromis puoðiamos kaimo turizmo (ypaè
nuomojamos vestuvëms, krikðtynoms)
sodybos (þr. 7 pav.), leidþiami atvirukai
(þr. 8 pav.), kalendoriai, o tarptautinë
astronomø sàjunga 1991 m. Mildos kalnu (t.y. lietuviø meilës deivës vardu) pavadino Veneros kalnà69.
Literatûra ir nuorodos
41
42
43
44
45
46
47
48
49
50
154
Þr.: Teodoras Narbutas. Lietuviø tautos istorija. –
Vilnius, t. 1, 1998.
Ludwik Jucewicz. Litwa pod wzglædem staroêytnych zabytków, obyczajów i zwyczajów skresiona
przez Ludwiga z Pokiewia. – Wilna, 1846, p. 306.
J. I. Kraðëvskis. Giesmës ið Lietuvos padavimø. Vitolio rauda. Pirmosios giesmës pirmoji dalis. Ið lenkø kalbos vertë Faustas Kirða. – Kaunas, 1924,
p. 12.
L. Pearce. The Lithuanian months names. //
Studi Baltici II. – Firenze, 1952, p. 134–139.
Pranas Skardþius. Mënesiø pavadinimai lietuviø kalboje. // Archivum Philologicum. – Kaunas,
1930, t. 1, p. 105–106, p. 112.
Laurynas Adomas Jucevièius. Raðtai. – Vilnius,
1959, p. 637.
L. Matulevièius. Kaip vadinome mënesius? //
Mokslas ir gyvenimas, 1969, nr. 6, p. 44–45; Pranë Dundulienë. Senovës lietuviø mitologija ir religija. – Vilnius, 1990, p. 114; http://day.lt/sventes/straipsniai/meilesdiena.
Lietuviszkas Auszros kalendorius ant metu 1885
turincziu 365 dienas, visai Lietuvai ir Þemaitijai
pritinkas. Bitënai, p. III.
Zigmas Zinkevièius. Lenkø – jotvingiø þodynëlis? // Baltistica, nr. 21, 1985, p. 76; Vytautas
Maþiulis. Prûsø kalbos etimologinis þodynas. –
Vilnius, 1996, t. 3, p. 138.
Mitologijos enciklopedija. – Vilnius, 1997, t. 1,
p. 163, p. 240; Mitologijos enciklopedija. – Vilnius, 1997, t. 2, p. 401; Eigminas Kazimieras.
Kas yra bachuras?: þodþiø istorijos etiudai. – Vilnius, 2002, p. 76.
LOGOS 60
2009 LIEPA • RUGSËJIS
51
52
53
54
55
56
57
58
59
60
61
62
Alfonsas Motuzas. Katalikø liaudies pamaldumo
praktikos Lietuvoje. – Kaunas, 2005, p. 72–74.
Ten pat, p. 72–74.
Teodoras Narbutas. Lietuviø tautos istorija. –
Vilnius, 1998, t. 1, p. 135.
Teigiama, jog Archeologijos skyriuje buvo saugomi ir Kernavëj rasta Perkûno statula, T. Narbuto rasta deivës Praurimës statula, L. Kondratavièiaus rasta Kovo dievaièio statula ir daugelis kitø, „kurios, spëjama, vaizdavo senovinius lietuviø dievaièius“ (þr.: Petras Tarasenka. Lietuvos archeologijos medþiaga. – Kaunas,
1928, p. 15–16).
Pëteris Ðmitas. Latviø mitologija. – Vilnius, 2004,
p. 117.
Kazys Kuzavinis, Bronys Savukynas. Lietuviø
vardø kilmës þodynas. – Vilnius, 1994, p. 41–42,
p. 44.
Georg Gerullis. Die altpreussischen Orstamen. –
Berlin und Leipzig, 1922, p. 98–99; dar þr.: Vilius Pëteraitis. Maþoji Lietuva ir Tvanksta prabaltø, pralietuviø ir lietuvininkø laikais. – Vilnius,
1992, p. 124.
Kryþiuoèiø valstybës santvarkos bruoþai. – Kaunas, 1948, p. 257.
Aleksandras Vanagas. Lietuviø hidronimø etimologinis þodynas. – Vilnius, 1981, p. 215.
Zigmas Zinkevièius. Lenkø – jotvingiø þodynëlis? // Baltistica, nr. 21, 1985, p. 76.
Kazys Kuzavinis, Bronys Savukynas. Lietuviø
vardø kilmës þodynas. – Vilnius, 1994, p. 271.
Ðis kalnas yra á ðiauræ nuo Bëlio eþero, maþdaug uþ pusës kilometro. Pasakojama, kad
K U LT Û R A
63
64
65
stabmeldystës laikais èia galëjo bûti meilës deivës Mildos alkas arba tuoktuviø vieta.
Libertas Klimka. Gervelë meta plunksnà. //
Ðiaurës Atënai, nr. 684, p. 20.
Rimantas Balsys. Lietuviø vedybø, ðeimos vaisingumo, seksualiniø santykiø dievybiø autentiðkumo klausimu. // Logos, nr. 53, 2007 spalisgruodis, p. 142–150.
Mitologijos enciklopedija. – Vilnius, 1997, t. 1,
p. 126, p. 268–269; Mitologijos enciklopedija. –
Vilnius, 1997, t. 2, p. 385, p. 393; Juozas Bal-
66
67
68
69
dþius. Rinktiniai raðtai. Etnologijos ir tautosakos
baruose. – Vilnius, 2005, p. 362; Claude Lecouteux. Germanø mitologijos þodynas. – Vilnius,
2006, p. 67; Bronislava Kerbelytë. Padavimai
apie akmenis mokus ir jø analogijas. // Tautosakos darbai. T. XIII(XX). – Vilnius, 2000, p. 32–33.
Egidija Ramanauskaitë. Sugráþtanti á alkus Lietuvos Romuva. – Kaunas, 2002, p. 10.
Þr.: Vakarø ekspresas, 2006 geguþës 12, 17 d.
Þr.: http://www.zebra.lt/lt/aktualijos/kultura.
Þr.: http://astronomija.lt/enciklopedija.
LOGOS 60
2009 LIEPA • RUGSËJIS
155