kas leistina ir kas draudžiama islame

Transcription

Dr. Jusuf Al-Karadawi
KAS LEISTINA IR
KAS DRAUDŽIAMA
ISLAME
„The Lawful and Prohibited in Islam“
Dr. Yusuf Al-Qaradawi
„‫“الحلل والحرام في السلم‬
‫الدكتور يوسف القرضاوي‬
(Al-Halal wal Haram fil Islam)
Lietuvos Musulmonų Jaunimo Bendrija
‫إدارة الوقاف‬
‫المصارف الوقفية‬
‫إدارة الشؤون السلمية‬
" ‫طبع على نفقة إدارة الوقاف " المصارف الوقفية‬
" ‫" إدارة الشؤون السلمية – دولة قطر‬
(Q‫)يوزع مجانا‬
" Printed at the expense of Awqaf Department "
" Islamic Affairs Department - Qatar"
(For free distribution)
Leidinys išspausdintas Kataro Aukaf ir
Islamo Reikalų Departamento lėšomis
(Leidinys platinamas nemokamai)
ISBN 983-9154-29-X
2
Allaho vardu, Gailestingojo,
Maloningojo
﴾Sakyk: kas uždraudė Allaho
puošmenas, kurias Jis suteikė savo
tarnams, ir visus Jo teikiamus
gerus dalykus? Sakyk: Jie yra,
Prisikėlimo Dieną, išimtinai tik
tiems, kurie tikėjo, kol gyveno
šiame pasaulyje. Taip ar mes
aiškiname ženklus tiems, kurie
žino. Sakyk: mano Viešpats
uždraudė
gėdingus
poelgius,
atvirus ar slėpiamus, ir nuodėmę,
ir maištą be teisėtos priežasties, ir
(uždraudė)
priskirti
Jam
bendrininkų, nors tam Jis nedavė
paliepimo, ir sakyti apie Allahą
tai, ko jūs nežinote.﴿
(Šv. Koranas 7:32-33)
3
ĮVADAS
Allaho vardu, Gailestingojo, Maloningojo
Al-Azhar‘o universiteto Generalinis Islamo kultūros
institutas paprašė manęs dalyvauti akademiniame projekte –
lengvai suprantamų knygų ir brošiūrų rašyme, kurios, išvertus
jas į anglų kalbą, pristatytų Islamą ir jo mokymą Europai ir
Amerikai, šviečiant ten gyvenančius musulmonus ir patraukiant
į Islamą ne musulmonus.
Neabejotinai šis knygų rašymo ir leidimo projektas
turi ir didį tikslą, ir platų užmojį. Jis turėjo būti inicijuotas
žymiai anksčiau, nes daugybė musulmonų Europoje ir
Amerikoje turi labai mažai žinių apie islamą, ir netgi tos
nedidelės žinios nėra saugios nuo iškraipymų ir supainiojimų.
Neseniai Al-Azhar‘o draugas, kuris buvo išsiųstas į vieną iš
Jungtinių Amerikos valstijų, rašė mums: Daug musulmonų
šioje valstijoje laiko barus ir užsidirba pragyvenimui
pardavinėdami alkoholinius gėrimus, netgi nenutuokdami, kad
tai yra didelė nuodėmė islame.“ Jis priduria: „Musulmonai
vyrai veda krikščiones, judėjes ir kartais mušrik1 moteris,
nekreipdami dėmesio į moteris musulmones, kurios lieka
netekėjusios ir turi rūpintis pačios savimi.“
Jei tokie yra musulmonai, tai ką galima pasakyti apie
nemusulmonus? Žmonės Vakaruose turi susidarę labai
iškreiptą ir bjaurų islamo, jo Pranašo (telydi jį Allaho ramybė ir
palaiminimas) ir jo pasekėjų vaizdą, suformuotą krikščionių
misionierių ir imperialistinių jėgų atstovų. Jie naudojo visus
jiems žinomus propagandos būdus šmeižti islamui ir iš anksto
nuteikti žmonių protus prieš jį, kol mes tuo metu buvome
neatidūs ir apsileidę kovoje su šita pagiežinga propaganda.
Jau tikrai pats laikas ryžtingai imtis edukacinio
projekto tam, kad taisytume šią situaciją, informuotume
žmones apie islamo tiesą ir pakviestume žmones į jį. Mes
1
Priskiriantys partnerius ar kolegas Allahui. (Vert.)
4
sveikiname šį palaimintą žingsnį, girdami tuos atsidavusius AlAzhar‘o žmones; mes prašome jų padvigubinti pastangas šioje
srityje ir meldžiame Allahą visada laiminti ir padėti jiems.
Islamo kultūros institutas pavedė man užduotį rašyti
leistino (al-halal) ir draudžiamo (al-haram) islame tema,
prašydami, kad aš pristatyčiau temą paprasta ir lengvai
suprantama maniera, įtraukiant palyginimus su kitomis
religijomis ir kultūromis.
Iš pirmo žvilgsnio leistino ir draudžiamo tema atrodo
lengvai rašoma, tačiau iš tikro ji nepaprastai sudėtinga. Joks
autorius prieš tai (nei ankstyvasis, nei modernusis) nėra sudaręs
knygos, specialiai nagrinėjančios šią temą. Studijuojantis ras su
šia tema susijusios medžiagos, išbarstytos įvairiuose islamo
teisėtyros knygų skyriuose, tarp eilučių - Korano komentaruose
ir Pranašo hadisų knygose.
Tokia tema priverčia rašytoją būti galutinai
apsisprendusiu dėl daugybės dalykų, dėl kurių ankstesnių
mokslininkų nuomonės skirdavosi, ir dabartiniai mokslininkai
yra supainioti. Dėl šios priežasties pirmenybės teikimas vienai
nuomonei prieš kitą dalykuose, susijusiuose su halal ir haram
islame, reikalauja kantrybės, kruopštumo tyrime bei
intelektualinių tyrėjo pastangų – viskas po to, kai jis išgrynina
širdį nuo visų troškimų, išskyrus prašymą Allaho Švenčiausiojo
ir Aukščiausiojo ir tiesos siekimą.
Pastebėjau, kad daugelį dabartinių tyrinėtojų ir
rašytojų apie islamą galima suskirstyti į dvi grupes. Vienos
grupės žvilgsnis yra apakintas kerinčios Vakarų civilizacijos.
Įbauginti šio didingo stabo, jie garbina jį, maldaujamai
priartina ir stovi prieš jį kukliai, nuleistomis akimis, priimdami
Vakarų principus ir papročius kaip neginčijamus ir neabejotinai
įrodytus. Atitinkamai, jei kai kurie islamo aspektai sutinka su
tais principais ir papročiais, jie garbina ir liaupsina juos, tuo
tarpu jei kiti aspektai prieštarauja jiems, tai jie bando surasti
panašumų ir sutikimų, siūlo pateisinimus ir atsiprašymus ar
5
griebiasi toli nuklystančių aiškinimų ir iškraipymų, taip
nepalikdami islamui jokio šanso netapti Vakarų civilizacijos
filosofijos ir papročių belaisviu. Kai mes nagrinėjame jų
nuomonę, pamatome, kad jie leidžia dalykus, kuriuos islamas
yra uždraudęs, tokius kaip statulos, loterijos, materialinė nauda,
privatumas su ne mahrem moterimi, vyrų nešiojamas auksas ir
dėvimas šilkas ir t.t. Jie raukosi prieš dalykus, kuriuos islamas
leidžia – tokius kaip ištuoka ar daugpatystė, jų nuomone, kas
tik yra legalu Vakaruose, tas yra halal, o kas nelegalu yra
haram. Jie pamiršta, kad islamas yra Allaho žodis, ir kad Jo
žodis yra visada svarbiausias. Islamas atsirado, kad būtų
sekamas, o ne tam, kad sektų; būti viešpataujančiu, o ne
pavaldžiu. Kaip gali žmonių Viešpats sekti žmonėmis ir kaip
gali Kūrėjas paklusti savo kūrinių užgaidoms?
Jei tikrovė būtų pagal jų troškimus, dangus ir žemė,
ir viskas, kas tik yra juose, būtų gedime...
Koranas 23:71)2
(Šv.
Sakyk: ar yra tarp jūsų partnerių (kuriuos jūs
jungete su Allahu) tokių, kurie veda į tiesą? Sakyk:
Allahas veda į tiesą. Tai sakyk tada, kuris yra labiau
vertas pasekti: tas, kuris gali vesti jus į tiesą, ar tas,
kuris pats vesti negali, kol jo kas nors (į Tiesą)
neišves? Tai kas yra negerai su visais jumis? Kaip jūs
teisiate? ( Šv. Koranas 10:35)
Kita grupė yra sukaustyta savo nekintamos nuomonės
svarstant klausimus apie halal ir haram, sekant konstatavimus
Korano skyrių ir eilučių numeracija, naudojama šitoje knygoje, yra
standartinė numeracija, naudojama visuose Korano leidimuose.
Vienintelė išimtis yra susijusi su Surah al-Maidah, penktąja Surah,
kurios numeracija šiek tiek skiriasi tarp A. Yusuf‘Ali vertimo ir kitų
vertėjų. Kur yra cituojamos eilutės iš šitos Surah, A. Yusuf‘Ali
naudojama numeracija yra pateikiama pirma, o kitų vertėjų (tokių kaip
Picthall, Maudusi, M.Asad ir kt.) naudojama numeracija yra pateikema
sekančiai skliausteliuose. (Vert.)
2
6
tekste, kurį jie laiko islamu. Jie nė per plauką nepajuda iš savo
pozicijų, nebando pasverti savo nuomonę su kitų argumentais ir
prieiti tiesą po kritiško ir palyginamojo visų nuomonių
įvertinimo. Jei vieno iš jų paprašytų pasidalinti nuomone apie
muziką, dainavimą, šachmatus, moterų išsilavinimą, moterų
veido ir rankų rodymą ir panašius dalykus, labiausiai tikėtina,
kad jų liežuvis ištartų – Haram. Šita grupė pamiršo atsargumą,
išlavintą mūsų teisėtų protėvių, kurie niekada netaikė žodžio
haram bet kam, nebent žinojo, kad tai yra aiškiai draudžiama.
Jei būtų bent menkiausia abejonė svarstant kokį dalyką, jie tik
ištartų „mes tam nepritariam“ ar „mums tai nepatinka“, ar kokį
kitą panašų švelnų pareiškimą.
Aš siekiu nebūti nė vienoje iš grupių. Aš negaliu
kompromituoti savo religijos priimant Vakarus kaip savo dievą,
po to, kai priėmiau Allahą kaip Viešpatį, islamą kaip religiją ir
Mohammedą (ramybė jam) kaip Pasiuntinį. Tuo pačiu aš
negaliu kompromituoti savo intelekto, sekdamas viena
teisėtyros mokykla su visais jos nutarimais, geri ar blogi jie
bebūtų, suvarjudėjamas savo paties sugebėjimą protauti ir
įžvelgti. „Aklas pasekėjas, Ibn al-Jawzi žodžiais, neturi
pasitikėjimo tame, ką seka. Imituoti reiškia pristabdyti
intelekto veiklą, tuo tarpu kai intelektas yra sukurtas mąstyti ir
protauti. Kvaila, kai žmogui yra duota šviesa rasti kelią, o šis ją
užgesina ir klaidžioja tamsoje.“ 3
Štai kodėl aš neapribojau savęs nė viena iš teisėtyros
mokyklų (mazahib, vienaskaita mazhab), paplitusių islamo
pasaulyje, nes tiesa nėra nė vienos mokyklos monopolis. Toms
mokykloms vadovaujantys žinovai niekada netvirtino esą
neklystantys; iš tiesų jie buvo tyrinėtojai, ieškoję tiesos
pažinimo. Jei jie klydo, jie gaus atpildą, jei buvo teisūs – jų
atlygis bus dvigubai didingesnis.
3
Talbis Iblis, p. 81
7
Imamas Malik sakė: „Bet kokio asmens, išskyrus
Pranašą (ramybė jam), žodis kartais yra priimamas, o kartais –
atmetamas.
“Ir Imamas Šafi‘i komentavo: „Mano nuomonė yra
teisinga, paliekant galimybę, kad ji gali būti klaidinga.
Nuomonė, kuri skiriasi nuo manosios, yra klaidinga, paliekant
galimybę, kad ji gali būti teisinga.“
Nesvarbu, ar musulmonas specialistas yra gerbiamas,
galintis lyginti ir susieti save su viena teisėtyros mokykla ar
pritarti konkretaus teisės žinovo nuomonei, jis turi pateikti
svarius argumentus ir įrodymus. Teisės žinovas, turintis stiprius
argumentus ir pagrįstus įrodymus, nusipelno būti sekamas, tuo
tarpu kitas su silpnais argumentais ir neteisingais įrodymais turi
būti atmestas, kad ir kas jis bebūtų. Šiuo klausimu imamas ‘Ali
sako: „Tiesa neišmokstama autoritetų pagrindu. Išmok tiesą, ir
tada tu žinosi, kurie yra teisieji.“
Aš bandžiau, kiek tik leido mano galimybės, sekti
Islamo kultūros instituto nurodymais. Taigi aš pristačiau
medžiagą, paremtą argumentais, įrodymais ir palyginimais,
panaudodamas paskutines mokslines idėjas ir šiuolaikines
žinias. Alhamdulillah, islamas yra tarsi spinduliuojanti saulė,
kurios šviesa gimdo įrodymą, kad ji yra amžinoji religija visai
žmonijai.
Spalva (mokymas), suteikta Allaho – ir kas gali būti
geresnis už Allahą, suteikiantį spalvą? (Šv. Koranas
2:138)
Leistino ir draudžiamo koncepcija buvo žinoma
kiekvienam žmogui nuo senovės. Tačiau žmonės skyrėsi
apibrėžiant apimtį, įvairovę, tabu ir draudimų pagrindus, iš
kurių dauguma yra jų primityvių įsitikinimų, prietarų ir
mitologijos produktas. Tada atsirado dieviškai atskleistos
8
religijos4 su savais įstatymais ir įsakymais dėl halal ir haram,
pakylėjusios žmogų iš prietarų, mitologijos ir gentinės
santvarkos lygio į orumo lygį, priderantį žmogui.
Tačiau religijose, atskleistose anksčiau negu islamas,
buvo draudimų ir leidimų, kurie buvo išleisti laikinam periodui,
atsižvelgiant į specifines žmonių sąlygas ir jų aplinką.
Pavyzdžiui, Allahas uždraudė keletą gerų dalykų Izraelio
vaikams kaip bausmę už jų maištingą požiūrį, po to Jėzus
(ramybė jam) sakė žmonėms, kad jis atėjo ...patvirtinti tiesą
to, kas buvo prieš mane Taurat, 5 ir įteisinti tai, kas jums buvo
uždrausta...
(Šv. Koranas 3:50)
Galų gale, kada žmonija pasiekė intelektualinės
brandos stadiją ir buvo pasirengusi priimti paskutinę žinią iš
Allaho Švenčiausiojo ir Aukščiausiojo, islamas atėjo su savo
išbaigta, visapusiška ir amžina Šariatas (teise) visai žmonijai.
Apie tai, paminėjęs, ką Jis uždraudė kaip maistą, Allahas sako:
...Šią dieną aš ištobulinau jums jūsų religiją ir
padidinau jums savo malonę, ir išrinkau jums islamą
kaip religiją... (Šv. Koranas 5:3)
Islamiška nuomonė apie halal ir haram yra labai
paprasta ir aiški. Tai dalis didžio Allaho pasitikėjimo, kuris
Pagal Koraną, buvo tik viena tiesa, autentiškas tikėjimas, Al-Islam.
Islamas reiškia ramybės pasiekimą per sąžiningą ir mylintį paklusimą
Allaho valiai ir vadovavimui, tokia buvo visų pranašų ir pasiuntinių
misija žmonijos istorijoje. Tai tas pats fundamentalus tikėjimas, kuris
buvo atskleistas Mozei, Jėzui ir Mohammedui (ramybė jiems). Originalus
atskleidimas, duotas Mozei ir Jėzui, nebėra prieinamas jų išbaigtoje,
originalioje ir neiškraipytoje formoje. Koranas yra vienintelis dieviškas
atskleidimas, kuris buvo smulkmeniškai išlaikytas savo išbaigtoje,
originalioje ir neiškraipytoje formoje. Būdamas toks, jis naudojamas kaip
kriterijus spręsti apie ankstesnių atskleidimų dabartinių formų
autentiškumą.
5
Taurat nurodo į originalų Šventąjį Raštą, Dievo atskleistą pranašui
Mozei.
4
9
buvo pasiūlytas dangui, žemei, kalnams, kurio jie nepriėmė, bet
žmogus priėmė. Šis pasitikėjimas reikalauja iš žmogaus
vykdyti pareigas, skirtas jam Allaho, kaip Jo viceregentui
žemėje, ir prisiimti neišmatuojamą rūpestį jomis. Ši
atsakomybė yra pagrindas, kuriuo kiekvienas žmogus bus
individualiai teisiamas Allaho, ir bus skiriama bausmė ar
apdovanojimas. Dėl šio pasitikėjimo Allahas suteikė žmogui
intelektą, valios jėgą ir pasirinkimų laisvę, dėl šios priežasties,
Jis atsiuntė Savo pasiuntinius ir atskleidė Savo knygas. Ne
žmogui klausti: „Kodėl yra halal ir haram? Kodėl man
nepalikta laisvai elgtis kaip pats pageidauju ?“ Tai būtent yra
testas pasirinkimų laisvei ir veiksmams. Dar daugiau – žmogus
nėra grynai dvasinė būtybė kaip angelas, nei paprasta
instinktyvi būtybė kaip gyvūnas. Tiksliau, jis užima poziciją
tarp dviejų: jis gali pasiekti ar net pranokti dvasinius angelų
aukščius arba gali nusileisti iki gyvulių lygio, ar netgi žemiau.
Iš kitos perspektyvos, halal ir haram yra visiškai
legalios islamo sistemos dalis, jo Šariatas, sistemos, kurios
pirminis tikslas yra žmonijos gerovė. Islamiškas Šariatas
išvaduoja žmogų nuo žalingų, apsunkinančių įpročių ir
prietarų, paprastesnės ir lengvesnės kasdienybės vardan. Jo
principai sumanyti apsaugoti žmogų nuo blogio ir būti
naudingais visuose gyvenimo aspektuose. Ir jie yra sumanyti
būti naudingais visiems bendruomenėje – ir turtingiems, ir
vargšams, valdantiems ir valdomiems, vyrams ir moterims –
lygiai taip pat vykusiai kaip ir visai žmonijai visoje žemėje
įvairiose šalyse ir kraštuose su jų grupuočių mase bet kokiam
laiko periode per kartų kartas.
Šita religija atsirado kaip Allaho malonė atvesti visus
Savo tarnus į finalinę žmogaus stadiją tarp įvairių kitų žmonių
stadijų. Per Savo pasiuntinį (ramybė jam) Allahas sako:
Mes siuntėme tave (pranaše) ne dėl ko nors kito, tik
kaip malonę visiems pasauliams.
21:107)
10
(Šv. Koranas
Pranašas pats (ramybė jam) sako:
„Aš esu maloningoji dovana“.6
Vienas šios malonės aspektas yra toks, jog Allahas
pašalino iš musulmonų ummah (tautos ar bendruomenės) visus
fanatizmo ir perdėto uolumo ženklus taip pat gerai kaip visas
reikšmes dalykų, kurie paskelbti halal ir haram; priešingai
negu stabmeldžių ir Knygos žmonių (judėjų ir krikščionių)
atveju, kurių dvasininkai uždraudė gerus dalykus ir leido
neleistinus. Allahas sako:
...Mano malonė apima viską. Taigi Aš paskirsiu ją
tiems, kurie yra dievobaimingi, duodą apvalančią
išmaldą (zakat), ir tiki mūsų apreiškimais.
(Šv.
Koranas 7:156)
Islamiški kriterijai, susiję su halal ir haram, yra
įkūnyti sekančiose dviejose eilutėse, kurias mes patalpinome
šios knygos pradžioje:
Sakyk: kas uždraudė Allaho puošmenas, kurias Jis
suteikė savo tarnams, ir visus Jo teikiamus gerus
dalykus? Sakyk: Jie yra, Prisikėlimo Dieną, išimtinai
tik tiems, kurie tikėjo, kol gyveno šiame pasaulyje.
Taip ar mes aiškiname ženklus tiems, kurie žino.
Sakyk: mano Viešpats uždraudė gėdingus poelgius,
atvirus ar slėpiamus, ir nuodėmę, ir maištą be teisėtos
priežasties, ir (uždraudė) priskirti Jam bendrininkų,
nors tam Jis nedavė paliepimo, ir sakyti apie Allahą
tai, ko jūs nežinote. (Šv. Koranas 7:32-33)
Turint omenyje faktą, kad halal ir haram yra tokia
svarbi tema, aš tikiu kad ši knyga, nepaisant jos kuklaus
dydžio, užpildys spragą šiuolaikinio musulmono bibliotekoje;
kad tai išspręs daugelį problemų, su kuriomis jis susiduria
Pranešta al-Hakim pagal Abu Hurairah autorystę; al-Dhahabi
klasifikuoja šitą Hadis kaip autentišką.
6
11
asmeniniame, šeimos ir visuomeniniame gyvenime; ir kad tai
padės atsakyti į daugybę tokio tipo klausimų: „Kas man yra
leistina? Kas yra man uždrausta? Kokia yra to šito leidimo, o
ano uždraudimo priežastis?“
Baigdamas šį įvadą, norėčiau išreikšti padėką AlAzhar‘o mokslininkams ir Islamiškos kultūros institutui už
pasitikėjimą manimi nagrinėjant tokią gyvybiškai svarbią temą.
Aš tikiuosi, kad įrodžiau esąs vertas jų pasitikėjimo ir pasiekiau
jų tikslą.
Aš meldžiu Allahą Švenčiausiąjį ir Aukščiausiąjį
praturtinti žmones, kurie skaito šią knygą, suteikti mums
teisingumo visame, ką mes sakome ir darome, apsaugoti mūsų
mintis ir rašiklius nuo išsiblaškymo ir lydėti mus visuose mūsų
reikaluose. Jis yra Vienintelis, Kuris išklauso maldavimų.
Dr. Jusuf Al-Karadawi
Safar 1380/ Rugpjūtis 1960
12
REDAKTORIAUS ŽODIS
Šioje knygoje daugybei esančių temų nagrinėti
naudojama unikali metodologija. Tiesą sakant, šeichas Yusuf
al-Karadawi yra pionierius, pirmasis šiai temai narplioti
naudojantis tokį ypatingą būdą. Jis pasistengė, sėkmingai
panaudodamas arabišką originalo kalbą, surinkti ir apibendrinti
žinias apie svarstomą problemą tiek iš senovinių, tiek iš
dabartinių islamiškų šaltinių. Pats būdamas islamo tyrinėtojas,
jis turėjo apsispręsti rinkdamasis tokius požiūrio taškus,
kuriuos aiškiai jautė atitiksiančius musulmonų poreikius,
atsižvelgiant į besikeičiančias aplinkybes.
Tačiau tai be abejonių pristato visus su kiekviena
svarstoma problema susijusios diskusijos aspektus, kuriuos tik
įmanoma atskleisti tokios kuklios apimties knygoje. Nors
dabartis yra labai svarbi, ji negali pati savaime užpildyti spragų,
priimti iššūkius ar atsakyti į daugybę klausimų, su kuriais
susiduria musulmonų bendruomenė, gyvenanti Vakarų
pasaulyje. Dabar yra toks metas, kada nuoširdūs ir
kompetentingi islamo tyrinėtojai, kurie gyveno Vakaruose ir
kurie išmano islamo fikh, angliškai pristato fikh, kuri atitiks
toje pasaulio dalyje gyvenančių musulmonų poreikius, kuri
pademonstruos islamo galimybę, kaip galutinę Allaho žinią
žmonijai, deramai pasitikti besikeičiančius žmonių visuomenės
poreikius. Mes tikimės, kad šis brolių ir seserų kvietimas
nepražus, bet nemusulmoniškų kraštų musulmonai perims
įsipareigojimus, kurie juos suburs į galingą ir dinamišką srovę.
Inša‘Allah netoli ta diena, kada dauguma šaltinių, kurie yra
prieinami islamo kalbomis – arabų, urdu, persų, turkų ir t.t. - ,
bus kruopščiai išversti į kitas kalbas, suteikiant jomis
kalbantiems musulmonams privilegiją patiems padaryti išvadas
apie daugybę ginčytinų klausimų, kurie iškyla šiomis dienomis.
Mes meldžiame Allaho atleisti mums ir palaiminti
mūsų darbą.
Šeichas Ahmad Zaki Hammad
13
APIBRĖŽIMAI
Al-Halal, Al-Haram, Al-Makruh
Al-Halal (leistina): Tai, kas leidžiama
apribojimų neegzistavimo atžvilgiu, ką Įstatymų
Kūrėjas, Allahas, leido daryti.
Al-Haram (uždrausta ar neleistina): Tai, ką
Įstatymų Kūrėjas absoliučiai uždraudė, bet kuris,
užsiimantis tuo, gali užsitraukti Allaho nemalonę
pomirtiniame gyvenime lygiai taip, kaip ir būti
nubaustas šiame pasaulyje.
Al-Makruh (nepageidautina): Tai, į ką
Įstatymų Kūrėjas žiūri nepalankiai, tačiau nelabai
stipriai. Makruh yra mažesnio laipsnio negu haram, ir
bausmės už makruh yra mažesnės negu už haram,
išskyrus atvejį, kai makruh yra daromas nesaikingai ir
maniera, vedančia į individualų artėjimą prie to, kas
yra haram.
14
PIRMAS SKYRIUS
ISLAMO PRINCIPAI, SUSIJĘ SU HALAL IR HARAM
1. Pagrindinis asl7 yra daiktų leidžiamumas.
2. Tik Allahas turi teisę leisti ar drausti.
3. Halal draudimas ar haram leidimas yra tolygus širk8
įvykdymui
4. Daiktai būna draustini dėl jų netyrumo ir žalingumo.
5. Halal yra pakankamas, o haram – nereikalingas.
6. Bet kas, palankus haram, pats savaime yra haram.
7. Klaidinantis haram pristatymas kaip halal yra uždraustas.
8. Geri ketinimai nedaryti haram yra priimtini.
9. Abejonių keliantys dalykai yra vengtini.
10. Haram yra uždraustas visiems vienodai.
11. Būtinybė diktuoja išimtis.
Asl, daugiskaita usul, reiškia šaltinį, ištaką, pamatą, pagrindą, esmę ar
pradmenį. (Vert.)
8
Širk – priskirti Allahui partnerius arba asocijuoti Jį su kuo nors.
7
15
Klausimas, kas turėtų būti halal (leistina) ir haram
(uždrausta), buvo vienas iš tų, kuriuose žmonės prieš
atsirandant islamui buvo labai paklydę ir visiškai pasimetę,
leisdami daug netyrų ir žalingų dalykų ir uždrausdami tuos,
kurie buvo geri ir tyri.
Jie didžiai klydo tiek eidami tolyn kairėn, tiek ir
eidami tolyn dešinėn. Pačioje dešinėje buvo asketiškasis Indijos
brahmanizmas ir pasiaukojantis krikščionių vienuoliškumas.
Be šių dviejų, dar buvo ir kitų religijų, kurių pagrindas buvo
kūno marinimas, susilaikymas nuo gero maisto ir vengimas
kitų gyvenimo malonumų, kuriuos Allahas suteikė žmogui.
Krikščionių
vienuoliškumas
pasiekė
savo
viršūnę
Viduramžiais, kada tarp tūkstančių vienuolių gerų ir tyrų
dalykų vengimas pasiekė tokį lygį, jog kojų plovimasis buvo
laikomas nuodėme, o išsimaudymas vonioj buvo kažkas tokio,
dėl ko reiktų apgailestauti ir atgailauti. Pačioje kairėje,
mazdakų filosofija pasirodė Persijoje, propaguodama
absoliučią laisvę ir leisdama žmonėms daryti viską, ko jie tik
nori ar pageidauja, netgi raginant juos sudrumsti tai, kas
natūraliai yra laikoma neliečiama žmogaus.
Arabai priešislaminiame periode pateikė vertą
dėmesio visiško pasimetimo pavyzdį, sietiną su leistino ir
draudžiamo paskyrimo kriterijumi. Jie leido alkoholio gėrimą,
palūkanų ėmimą lupikiškais procentais, moterų atskyrimą ir
kankinimą ir daugelį kitų panašių veiksmų. Tie, kurių protus
užvaldė šėtonas, padarė daugumai viliojančiu savo pačių vaikų
žudymą, kol, nuslopindami savo natūralius tėviškus jausmus,
jie paklusdavo jiems. Kaip Allahas Švenčiausiasis ir
Aukščiausiasis sako:
Taigi jo partneriai padarė savo pačių vaikų žudymą
viliojantį daugybei stabmeldžių tam, kad sunaikintų
juos ir paklaidintų juos jų religijoje.
6:137)
16
(Šv. Koranas
Tie „partneriai“ per stabų sergėtojus išgalvojo
daugybę įspūdingų argumentų įtikinti tėvus žudyti savo vaikus;
tarp jų buvo tikras ar numatomas skurdas, gresianti dukters
gėda ar artimumo su dievais įgijimas paaukojus sūnų.
Keista, kad tie patys žmonės, kurie leido žudyti savo
vaikus perpjaunant jiems gerkles ar sudeginant gyvus, uždraudė
sau valgyti tam tikras agrokultūras ir galvijų mėsą. Iki šiol
keista, kad jie tokius draudimus laikė savo religijos dalimi,
priskirdami juos Allaho įsakymui 9. Bet Allahas atmetė jų
klaidingą tvirtinimą:
Ir jie sako, „Šitie galvijai ir javai yra šventi; niekas
nederėtų jų valgyti išskyrus tuos, kuriems mes
norėsime leisti“, - taigi jie pareiškia – „ir galvijai,
kurių nugaros yra uždraustos (nešti sunkumus), taip
pat kaip ir galvijai, kurių (skerdimas) Allaho vardu
nėra paminėtas yra klasta prieš Jį.“ Jis įtikinamai
atlygins jiems už tai, ką jie klastojo. (Šv. Koranas
6:138)
Be to, Koranas atskleidžia suklydimą tų, kurie
padarė halal tą, kas turėtų būti uždrausta, ir padarė haram tą,
kas turėjo būti leistina:
Prapuolę yra tie, kurie kvailai žudo savo vaikus,
neturėdami išmanymo ir uždraudę tai, ką Allahas
teikia jiems, vykdydami klastą (apgaudinėdami)
Allahą. Jie iš tikrųjų paklydo ir nėjo teisingu keliu.
(Šv. Koranas 6:140)
Kada atėjo islamas, klaidos, pasimetimai ir
nukrypimai halal ir haram klausimo atžvilgiu buvo plačiai
paplitę. Todėl pradinis islamo tikslas buvo nustatyti tam tikrus
Turi būti pažymėta, jog garbindami ir priskirdami galią daugybei
vyriškų ir moteriškų dievybių, priešislaminio laikotarpio arabai, pagonys
turėjo aukščiausios Dievybės, Allaho, idėją, priskirdami Jam daug
neteisingų savybių ir įstatymų. (Vert.)
9
17
teisėtus principus ir matus tam, kad atitaisytų šį svarbų reikalą;
tie principai ir apibrėžė kriterijų, kuris buvo halal ir haram
klausimo pagrindas. Taigi šitas gyvybiškai svarbus aspektas
buvo apibrėžtas pagal teisingą perspektyvą, ir taisyklės,
susijusios su halal ir haram reikalu, buvo nustatytos teisingumo
principo pagrindu. Taigi islamo ummah (tauta) užėmė poziciją
tarp ekstremistinių nukrypimų į kairę ir dešinę, kurią Allahas
Aukščiausiasis apibūdina kaip
vidurio ummah, geriausią
ummah, kokia tik kada yra buvusi žmonijoje.
3:110)
(Šv. Koranas
1. PAGRINDINIS ASL10 YRA DAIKTŲ
LEIDŽIAMUMAS
Pirmasis asl, ar principas, nustatytas islamo, kalba apie
tai, kad daiktai, sukurti Allaho, ir nauda gauta iš jų, yra būtina
naudoti žmogui, vadinasi, tai yra leistina. Niekas nėra haram,
išskyrus tai, kas uždrausta Įstatymų Kūrėjo, Allaho
Švenčiausiojo ir Aukščiausiojo, patikimai ir aiškiai išdėstyta
nas11. Jei nas nėra patikima, kaip, pavyzdžiui, silpno Hadis
atveju, arba ji nėra aiškiai išdėstyta draudimo formuluotėje,
taikomas originalus leidžiamumo principas.
Islamo mokslininkai išvedė šį natūralų daiktų
panaudojimo ir leidžiamumo principą iš aiškių Korano eilučių.
Pavyzdžiui, Allahas sako:
Tai Jis, kuris sukūrė viską, kas yra jums žemėje...
(Šv. Koranas 2:29)
Asl, daugiskaita usul, reiškia šaltinį, ištaką, pamatą, pagrindą, esmę ar
pradmenį.
11
Nas apibrėžiama arba kaip Korano eilutė, arba kaip suprantama,
autentiška, aiškiai išdėstyta pranašo Mohammedo sunnah (praktika ar
pasakymas). Jos abi yra pagrindinis islamo teisės šaltinis, kitaip tariant, jo
Šariatas.
10
18
Jis padarė jums pavaldžiu viską, ką sukūrė danguje
ir žemėje...
Negi nematote, kad Allahas sutvėrė jums viską, kas
yra danguje ir žemėje, ir Savo malone jums parodė
abu, ir matomą ir neregimą? (Šv. Koranas 31:20)
Negali taip būti, kad Allahas, tebūna Jis pašlovintas,
būtų sukūręs visus šiuos dalykus, pavedęs žmogui kontroliuoti
juos, suskaičiavęs juos Savo malone jam, o vėliau informavęs
jį, kad jų naudojimas yra uždraustas; kaip taip gali būti, jei Jis
sukūrė visa tai žmogaus naudojimui ir naudai? Iš tikrųjų, Jis
uždraudė tik keletą dalykų dėl specifinių priežasčių, sprendimo išmintingumas dar bus aptartas vėliau.
Uždraustų dalykų sfera islame yra labai siaura, tuo
tarpu, kai leidžiamų dalykų sąrašas yra nepaprastai platus. Yra
tik mažas skaičius patikimų ar aiškiai išdėstytų tekstų apie
draudimus, kai tuo tarpu viskas, kas yra nas, nepaminėta kaip
leistina ar uždrausta, patenka po pagrindinio daiktų
leidžiamumo principu ir Allaho malonės valda. Apie tai
Pranašas (ramybė jam) sakė:
„Ką Allahas paskelbė leistina Savo knygoje yra halal ir ką Jis
uždraudė yra haram, o viskas, ko Jis nepaminėjo, yra laikoma
leistina kaip Jo malonė. Taigi priimkit iš Allaho malonę, nes
Allahas niekur nėra užmaršus (Šv. Koranas 19:64)12
Salman al-Farsi pranešė, kad kai Allaho Pasiuntinys
(ramybė jam) buvo paklaustas apie gyvulinius riebalus, sūrį,
kailį, jis atsakė:
„Ką Allahas paskelbė leistina Savo knygoje yra halal ir ką Jis
uždraudė yra haram, o viską, ko Jis nepaminėjo, Jis leido jums
kaip malonę.“13
Šis Hadis yra praneštas al-Hakim, klasifikuojamas kaip sahih
(patikimas) ir cituotas al-Bazzar.
13
Pranešta al-Tirminidhi ir Ibn Mažah.
12
19
Taigi vietoj specifiško atsakymo į tai, ko klausiantysis
teiravosi, Pranašas (ramybė jam) geriau nurodė į pagrindinį
halal ir haram apibrėžimo kriterijų. Atitinkamai mums yra
pakankama žinoti, ką Allahas padarė haram, kadangi viskas,
kas nėra į tai įtraukta, yra tyra ir leistina. Pranašas (ramybė
jam) taip pat yra pasakęs:
„Allahas jums nurodė tam tikrus įsipareigojimus, taigi
neapleiskite jų; Jis nubrėžė tam tikras ribas, taigi neperženkite
jų, Jis uždraudė tam tikrus dalykus, taigi nedarykite jų; ir Jis
nepaminėjo kitų dalykų, suteikdamas jums malonę, o ne dėl
užmaršumo, taigi neklausinėk apie juos.“14
Aš norėčiau šioje vietoje pabrėžti, kad natūralaus
leidžiamumo principas yra skirtas ne tik daiktams ir objektams,
bet taip pat apima ir žmonių veiksmus ir elgesį, nesusijusį su
garbinimo aktais, kurie gali būti kaip gyvenimiški įpročiai ar
kasdieniai reikalai. Taip pat pagal principą tie veiksmai yra
leidžiami be jokių apribojimų, su išimtimi keleto dalykų,
kuriuos aiškiai uždraudė Įstatymų Kūrėjas, Allahas
Švenčiausiasis ir Aukščiausiasis, Kuris sako:
Jis (Allahas)
paaiškino jums, ką Jis padarė haram jums...
6:119) apimant ir objektus, ir veiksmus.
(Šv. Koranas
Kitoks pavyzdys, tačiau susijęs su garbinimo aktais.
Tokie yra grynai religiniai veiksmai, kurie gali būti priimti tik
iš to, ką pats Allahas atskleidė. Apie tai mes turime patikimą
Hadis:
„Bet kokia naujovė mūsų reikale (garbinime), kuri nėra jo
dalis, turi būti atmetama.“15
Bet kuris, išrandantis ar duodantis pradžią savitai
garbinimo formai, yra paklydęs ir turi būti atstumtas, nes tiktai
pats Įstatymų Kūrėjas gali duoti pradžią garbinimo aktams, per
Pranešta al-Darkutni ir klasifikuojama kaip hasan (geras) al-Nawawi.
Šitas Hadis yra klasifikuojamas kaip muttafak 'alayh (pagal du didžius
mokslininkus al-Bukhari ir Muslim kaip „bendrai sutartas“).
14
15
20
kuriuos žmonės gali ieškoti suartėjimo su Juo. Tačiau
gyvenimiški papročiai ir kasdieniai reikalai nebuvo sukurti
Įstatymų Kūrėjo, jie buvo sukurti ir įgyvendinami pačių
žmonių. Taigi Įstatymų Kūrėjas įsikiša tiktai atitaisant juos,
darant saikingesniais ar sutaurinant juos, ir retkarčiais parodant
įpročius, kurie yra žalingi ir gali vesti į nesantaiką.
Žymus islamo mokslininkas Ibn Taimyjah teigia,
„Žmonių posakiai ir veiksmai yra dviejų rūšių: garbinimo aktai,
kurių pagrindu yra įkurta jų religija ir įprastiniai veiksmai,
kurie yra reikalingi kasdieniame gyvenime. Pagal Šariato
principus, mes žinome, kad garbinimo aktai yra tokie veiksmai,
kuriuos nurodė Allahas ar kurie buvo Jo patvirtinti; niekas nėra
patvirtinta, išskyrus tai, kas yra Šariatas. Tačiau, jei kalbėtume
apie žmonių pasaulietinę veiklą, ji yra reikalinga kasdieniame
gyvenime. Čia yra veiksmų laisvės principas, niekas negali būti
apribota šiuo atžvilgiu, išskyrus tai, ką Allahas Švenčiausiasis
ir Aukščiausiasis apribojo. Taip yra, nes ir įsakinėjimas, ir
uždraudimas yra Allaho rankose. Jei kalbėtume apie garbinimą,
tai turi būti Jo įsakas ir apie tai. Taigi kai kažkam įtvirtinti
reikalingas įsakas (Allaho), kaip mes galime sakyti, kad kažkas
yra apribota be Jo įsako?“
Todėl Ahmad (bin Hanbal) ir kiti teisininkai, kurie savo
nuosprendžius grindžia aHadis16, sako: viskam, kas susiję su
garbinimo veiksmais, galioja apribojimo principas, niekas
negali būti įteisinta šiuo atžvilgiu, išskyrus tai, ką Allahas pats
įteisino. Elgtis kitaip yra pavojus būti įtrauktam į tai, apie ką
yra ajatas:
Ar jie turi partnerių (Allahui), kurie nurodinėjo
religijoje, nors tam Allahas nesuteikė jokio leidimo?
Bet jei kalbėtume apie gyvenimiškus įpročius, tai jų
principas yra laisvė, nes niekas negali būti apribota šiuo
16
Hadis daugiskaita.
21
atžvilgiu, išskyrus tai, ką Allahas pats uždraudė. Šiuo atveju
elgtis kitaip reiškia pakliūti į Jo pasakymo reikšmę:
Sakyk: ar matot, ką jums Allahas atsiuntė
pragyvenimui?Jūs jau padarėt dalį jo halal ir dalį jo
haram. (Šv. Koranas 10:59)
Tai yra puikus ir geraširdiškas principas, kurio pagrindu
galime sakyti, kad pirkimas, pardavimas, nuomojimas,
dovanojimas ir kiti tokie veiksmai yra reikalinga žmonių
veikla, tokia kaip ir valgymas, gėrimas, drabužių dėvėjimas. Jei
Šariatas sako ką nors apie šią žemišką veiklą, tai yra idant gero
elgesio pamokymo. Atitinkamai, jis uždraudė viską, kas veda į
nesantaiką, ir padarė privalomu tai, kas yra esminga; nepritarė
tam, kas yra tuščia, ir pritarė tam, kas naudinga. Visa tai buvo
padaryta dėl įtrauktos veiklos rūšių apsvarstymo, jos
reikšmingumo ir ypatybių.
Nuo tada, kai įsigaliojo Šariatas, žmonės yra laisvi
pirkti, parduoti ir nuomoti viską, ką tik nori, taip pat kaip jie
yra laisvi valgyti ar gerti tai, ką jie mėgsta, tol, kol tai nėra
haram. Nors kai kurie dalykai gali būti nepritartini, tačiau jie
yra laisvi šiuo atžvilgiu, iki kol Šariatas nelaiko juos
reikalingais
uždrausti;
taigi
pagrindinis
principas
17
(leidžiamumo) išlieka.
Šis principas taip pat yra palaikomas patikimu Pranašo
palydovo, Jabir bin 'Abdullah Hadis‘u. Jis sako: „Mes įpratome
naudoti 'azl (coitus interruptus, ar ištraukimas prieš ejakuliaciją
lytinių santykių metu) Korano atskleidimo periodu. Jei veikla
būtų draudžiama, Koranas ją uždraustų. “Jis pabaigė, „jog jei
dieviškasis apreiškimas apie kažko nepaminėjo, tai buvo leista,
ir žmonės galėjo laisvai tai daryti.“ Neabejotinai Pranašo
Al-Kawa'id al-Nuraniyah al-Fikhiyah pagal Ibn Taimyjah, p. 112-113.
Remiantis šiuo principu, Ibn Taimyjah, jo mokinys Ibn al-Kayyim ir
Hanbali teisininkai apskritai manė, kad jų sudarytos sutartys ir sąlygos
yra iš esmės leidžiamos, kaip bet kokia sutartis, neapimanti jokio dalyko,
kuris yra raštiškai įtvirtintas kaip haram, yra galiojanti.
17
22
palydovai (te Allahas būna patenkintas jais) turėjo tobulą
Šariato supratimą. Atitinkamai, šis didis principas – kad joks
garbinimas negali būti įteisintas išskyrus Allaho įsaką, ir jokia
veikla negali būti uždrausta išskyrus Jo uždraudimą – yra tvirtai
įrodytas.
2. TIK ALLAHAS TURI TEISĘ
LEISTI AR DRAUSTI
Antras principas yra toks, kad islamas apribojo
įstatymų apie haram ir halal leidimo galią, atimdamas ją iš
žmonių rankų, nepaisant jų religinių ar pasaulietiškų postų, ir
atiduodamas ją tik žmonių Viešpačiui vienam. Nei rabinai ar
kunigai, nei karaliai ar sultonai neturi teisės ką nors ilgam
uždrausti Allaho tarnams; jei kas nors uždraudžia, tai
neabejotinai peržengia savo ribas, užgrobdamas aukščiausią
valdžią, kuri, su pagarba leisti įstatymus žmonėms, priklauso
tik Vienam Allahui, Švenčiausiajam, Aukščiausiajam. Kiti,
kurie tylėdami sutinka su tokiu grobikų nusižengimu ir vykdo
tai, ką jie tokiu būdu įteisino, pakelia juos iki Allaho partnerių:
Ar jie turi partnerių (Allahui), kurie nurodinėjo
religijoje, nors tam Allahas nesuteikė jokio leidimo?
Jie priėmė savo rabinus ir kunigus kaip viešpačius
šalia Allaho, ir Mesiją, Marijos sūnų, nors ir buvo
įsakyti nieko negarbinti išskyrus Allahą Vieną Patį.
Nėra kitų dievų tik Jis, Jis aukščiau visų tų, kuriuos jie
priskiria Jam partneriais. (Šv. Koranas 9:31)
Koranas kritikuoja Knygos žmones, t.y. krikščionis ir
judėjus, už jų galios leisti ir uždrausti daiktus ir veiksmus
perleidimą savo rabinams ir kunigams.
'Adi bin Hatim, kuris buvo krikščionis prieš
priimdamas islamą, kartą atėjo pas Pranašą (ramybė jam). Kai
23
jis išgirdo Pranašą deklamuojantį aukščiau esantį ajatą, tarė:
„Bet jie negarbina jų.“ Pranašas (ramybė jam) atsakė: „Taip,
bet jie uždraudžia žmonėms tai, kas yra halal, ir leidžia tai, kas
yra haram, ir žmonės paklūsta jiems. Tai tikrai yra jų
garbinimas.“18
Krikščionys vis dar tvirtina, kad Jėzus (ramybė jam),
prieš žengdamas į Dangų, suteikė Savo apaštalams valdžią
paskirti daiktus leistinus ar draudžiamus, jei jie mato juos
tinkamus tokiais, kaip yra išdėstyta Mato Evangelijoje 18:18.
„Sakau jums: viskas, ką jūs uždrausite žemėje, bus uždrausta ir
danguje, ir viskas, ką jūs leisite žemėje, bus leista ir danguje.“
Koranas taip pat kritikuoja pagonis (politeistus) už
daiktų įteisinimą ir uždraudimą be jokios Allaho įtakos:
Sakyk: Ar matot, ką jums Allahas atsiuntė
pragyvenimui? Jūs jau padarėt dalį jo halal ir dalį jo
haram.
Ir nesakykit apie melagystę, kurią jūsų liežuviai
byloja, „tai yra halal, o šitai yra haram“, tam, kad
neišsigalvotumėte melo prieš Allahą; neabejotinai tie,
kurie išsigalvoja melą prieš Allahą, neklestės. (Šv.
Koranas 16:116)
Iš šitų aiškiai išdėstytų Korano eilučių ir iš aiškiai
suprantamų Pranašo (ramybė jam) Hadisų, islamo teisininkai
užtikrintai suvokė, kad Allahas Švenčiausiasis Aukščiausiasis
ir yra Vienintelis, kuris turi teisę uždrausti ar leisti per Savo
knygą, ir Jo Pasiuntinio (ramybė jam) paliepimus. Teisininkų
užduotis nesiekia toliau aiškinimo, ką Allahas pareiškė esant
halal ar haram ﴾ kada Jis detaliai jums paaiškino, ką jums
padarė haram.﴿ (Šv. Koranas 6:119) Aiškiai tai yra ne jų
užduotis spręsti, kas turėtų būti leista ar uždrausta žmonėms.
Taigi didieji teisininkai, nepaisant jų erudicijos ir idžtihad
18
Pranešta Klasifikuojama kaip hasan pagal al-Tirmizi ir kitus.
24
sugebėjimo (dedukcija iš analogijų), atsisako skambių
sprendimų apie tai, kas yra halal ir haram, perduodami
problemą vieni kitiems be baimės suklysti pripažįstant halal
tai, kas faktiškai yra haram ir t.t.
Savo knygoje Al-Umm, imamas Šafi‘i pasakojo, kad
vyriausiasis teisėjas (kadi) ir Abu Hanifah bandražygis Abu
Yusuf sakė:
„Aš žinau, kad mūsų nusimanantys mokytojai vengė
posakio „tai yra halal, o tai yra haram“, išskyrus tai, ką jie rado
aiškiai konstatuotą be jokių interpretacijų Allaho knygoje. Ibn
al-Saib mums pasakojo, kad al-Rabi‘ bin Khaytham, vienas
didžiausių antros kartos musulmonų, sakė: „Saugokitės, kad nė
vienas iš jūsų nesakytų: "Allahas padarė tai leistina ar pritaria
tam", nes Allahas gali tada pasakyti, kad Jis to nepadarė
leistina ir nepritaria tam, ir jei tu sakai: "Allahas tai uždraudė",
Allahas gali tada pasakyti: „Tu meluoji! Aš nei uždraudžiau tai,
nei nepritariu tam.“ Kai kurie Ibrahim al-Nakh‘i, didžio Kufah
teisininko tarp antrosios kartos musulmonų, bendražygiai
papasakojo mums, kad jis yra minėjęs, jog jo kolegos, kai
pateikdavo sprendimus apie ką nors, geriau vartojo frazes „Tai
nepatartina“ ar „Tame nėra jokios žalos“ vietoj „Tai haram“ ar
„Tai halal“, nes halal ir haram terminai yra žymiai didesnės
prasmės.19
Čia pateikiame tai, ką Abu Yusuf pranešė apie mūsų
teisingus protėvius ir kiek al-Šafi‘i pacitavo jį, sutikdamas su jo
požiūriu. Panašiai Ibn Muflih pasakojo apie didį mokslininką
Ibn Taimyjah, kaip sakiusį, kad ankstyvųjų islamo dienų
teisininkai nieko neapibrėždavo kaip haram, kol aiškiai nebuvo
žinoma taip esant20. Ta pačia dvasia, didysis imamas Ahmad
Al-Umm, 7 tomas, p.317.
Tai grindžiama faktu, kad Kompanionai nenustojo gerti alkoholio po
Korano eilutės atskleidimo, „Jie klausia tavęs apie vyną ir lošimus.
Sakyk: juose yra didelė nuodėmė ir truputis naudos žmonėms.“ (2:219)
iki kol ši eilutė aiškiai uždraudė gėrimą dar prieš Surah al-Maida eilučių
19
20
25
ibn Hanbal, paklaustas apie kokį nors dalyką, atsakys, „aš
nepritariu tam“ ar „tai man neatrodo patrauklu“, ar „man tai
nepatinka“, ar „aš neteikiu tam pirmenybės“. Panašių
pranešimų yra ir apie Malik, Abu Hanifah bei visus kitus
imamus (tebūna Allahas patenkintas jais) 21.
3.HALAL DRAUDIMAS AR HARAM LEIDIMAS
YRA TOLYGUS ŠIRK ĮVYKDYMUI
Kol islamas peikia visus, kurie, savo pačių valdžios
dėka, skelbia, kas yra leistina ir kas yra uždrausta, žymiai
griežčiau yra su tais, kurie išreiškia draudimus, norėdami
draudimo
rezultatais
sukelti
žmonėms
negandas,
nepateisinamai siaurindami tai, ką Allahas padarė erdvų Savo
kūriniams. Be to, ši tendencija yra vyraujanti tarp kai kurių iš
tų, kurie linkę į kraštutinumus religiniuose dalykuose ir privalo
būti patikrinti. Pranašas (ramybė jam) kovojo prieš šį perdėtą
pamaldumą ir fanatizmą visomis prasmėm, įspėdamas visus,
kurie įsitraukę į tai, žodžiais „fanatikai pražus“, pakartodamas
juos tris kartus.
Pranašas (ramybė jam) charakterizavo Savo žinią
sakydamas:
„Aš buvau atsiųstas su tuo, kas yra tiesu ir lengva“. 22
Jo žinios tiesumas susideda iš tikėjimo tawheed
(Allaho vienumas) ir jos lengvumo praktikoje ir įstatymuose,
priešingai širk ir gerų šio gyvenimo dalykų uždraudimui.
Pranašas (ramybė jam) visa tai paminėjo Hadis‘e
kudsi23, pranešdamas Allaho Aukščiausiojo pasakymą:
atskleidimą. (5:93-94 (90-91))
21
Tai yra pamoka sekėjams tokių imamų, kurie laisvai vartoja žodį
„haram“ neturėdami įrodymų, ar net kažko panašaus į įrodymus.
22
Pagal Ahmad.
23
Hadis, kurį Pranašas (ramybė jam) nurodo kaip Allaho pasakymą,
pačiam Pranašui esant tik pasakotojui. Skirtingai nuo Korano, bet kas
negali sakyti dėl Hadis kutsi, kad „Allahas pasakė tai.“ Hadis kudsi
26
„Jie uždraudė žmonėms tai, ką padariau jiems leistina, nors Aš
sukūriau žmones dorais (hunafah). Tada blogieji atėjo pas juos
ir paklaidino juos jų religijoje. Jie uždraudė žmonėms tai, ką aš
jiems esu padaręs leistina, ir įsakė jiems sieti su Manim tai,
kam Aš nesuteikiau jokių įgaliojimų.“ 24
Ko nors, kas yra halal, uždraudimas yra tolygus širk
įvykdymui, ir todėl Koranas smerkia Arabijos stabmeldžius už
jų politeizmą, stabus, uždraudimą sau valgyti ir naudoti tam
tikrų rūšių produktus ir galvijus, neturint jokių Allaho
įgaliojimų. Tarp uždraustų gyvulių buvo ir tokių, kuriuos
priešislaminiamiu džahilyja25 periodu jie vadino bahirah,
saibah, wasilah ir ham. Bahirah (įkirptaausė) buvo vadinama
kupranugario patelė, atsivedusi penkis jauniklius, iš kurių
paskutinis buvo patinas. Tokios kupranugarės ausis būdavo
įkerpama, o ji pati paleidžiama laisvai klajoti, ja nebuvo galima
joti, jos nebuvo galima melžti ar skersti, jai buvo leidžiama be
jokių kliūčių gerti ir valgyti, kur tik ji norėjo. Saibah vadinta
kupranugarių patelė ar patinas, paleistas klajoti laisvai dėl
priesaikos, dažniausiai duotos dėl sėkmingo grįžimo iš
kelionės, ligos išgydymo ar kokios nors kitos priežasties. Jei
ožkos pirmagimis būdavo patinas, tai politeistai paaukodavo jį
savo dievams, o jei būdavo patelė, tai pasilikdavo ją sau. Jei
palikuonys būdavo dvyniai, kurių vienas patinas, o kita patelė,
jie sakydavo: „Jis yra jos brolis“ ir vietoj to, kad jį paaukotų,
paleisdavo jį laisvai klajoti, jis būdavo žinomas kaip wasilah. Ir
jeigu antros kartos kupranugarių palikuonis patinas sugebėdavo
nešti raitelį, jie paleisdavo senesnįjį kupranugarį keliauti sau
sakydami: „Jis išsaugojo savo kuprą“ ir pavadindami al-ham.
Nors yra ir kitokių šių keturių terminų interpretacijų, jie visi
atveju, reiškmė yra iš Allaho, bet žodžiai yra Pranašo, perduoti jam arba
per viziją, arba per atskleidimą.
24
Pranešta Musulmono.
25
Gyvenimo sąlygų ir proto stadija prieš islamo atėjimą,
charakterizuojama nuklydimu iš Allaho kelio ir priėmimu
nedievobaimingų gyvenimo būdų ir sistemų.
27
yra panašios prigimties. Koranas atmetė šiuos uždraudimus ir
nepaliko jokio pasiteisinimo tiems, kurie praktikavo juos
sekdami savo protėvių klaidomis:
Allahas neįvedė terminų bahirah ar saibah, ar
wasilah, ar ham; bet netikintys meluoja Allahui, ir
daugelis jų nesinaudoja savo supratimu. Kada jiems
yra pasakyta: „ateikit į tai, ką Allahas atskleidė ir
ateikit pas Pranašą“, jie sako: „Ką mes žinome darius
mūsų protėvius, to mums pakanka“. Ką! Net jeigu jūsų
tėvai nieko nežinojo ir nebuvo vedami teisingai? (Šv.
Koranas 5:103-104)
Surah al-An‘am'e yra pateiktas detalus aptarimas to,
ką tokie žmonės tvirtino apie kupranugarius, jaučius, avis ir
ožkas esant haram. Šiame kontekste Koranas naudoja ironišką
retorinių klausimų stilių įtikinti juos klystant:
Aštuonios poros (galvijų), dvi avių ir dvi ožkų.
Sakyk: ar jis uždraudė du patinus ar dvi pateles arba
tai, kas yra dviejų patelių įsčiose. Pateikit man žinių,
jei esate teisūs. Ir dvi (poros) kupranugarių ir dvi
jaučių. Sakyk: ar jis uždraudė du patinus ar dvi
pateles? (Šv. Koranas 6:143-144)
Kitame aptarime, patalpintame Surah al-A‘raf,
Allahas Švenčiausiasis ir Aukščiausiasis atmeta visų draudėjų
tvirtinimus, pateikdamas galutinį kriterijų, nulemiantį
uždraudimus:
Sakyk: kas uždraudė Allaho puošmenas, kurias Jis
suteikė savo tarnams, ir visus Jo teikiamus gerus
dalykus? Sakyk: Jie yra, Prisikėlimo Dieną, išimtinai
tik tiems, kurie tikėjo, kol gyveno šiame pasaulyje.
Taip ar mes aiškiname ženklus tiems, kurie žino.
Sakyk: mano Viešpats uždraudė gėdingus poelgius,
atvirus ar slėpiamus, ir nuodėmę, ir maištą be teisėtos
priežasties, ir (uždraudė) priskirti Jam bendrininkų,
28
nors tam Jis nedavė paliepimo, ir sakyti apie Allahą
tai, ko jūs nežinote. (Šv. Koranas 7:32-33)
Reikšmingas šių aptarimų aspektas yra tas, kad jos
buvo apreikštos Mekoje. Mekos apreiškimai nekintamai
nagrinėjo tikėjimą, vienintelį Allaho Aukščiausiojo, ir
pomirtinį gyvenimą. Dėl to galime daryti išvadą, Allaho
akivaizdoje, daiktų paskelbimas draudžiamais be jokio Jo
įgaliojimo nebuvo antraeilis dalykas, bet vienas iš tų, kurie yra
susiję su fundamentaliais ir pagrindiniais tikėjimo principais.
Medinoje tam tikri musulmonai rodė tendencijas į
asketizmą, neigdami sau keletą leidžiamų malonumų. Tada,
norėdamas išlaikyti juos Savo nustatytose ribose ir grąžinti juos
atgal į tiesų islamo kelią, Allahas atskleidė žemiau esančias
stipriai pasakytas eilutes:
Jūs, kurie tikite! Nepadarykite haram gerų daiktų,
kuriuos Allahas padarė jums halal, ir neperženkit
ribų; iš tikrųjų Allahas nemėgsta pažeidėjų. Ir
valgykite tai, ką Allahas jums teikia leistiną ir gerą, ir
bijokite Allaho, kurį jūs tikite.
4. DAIKTAI BŪNA DRAUSTINI DĖL JŲ
NETYRUMO IR ŽALINGUMO
Allaho teisė, Vienintelio sukūrusio žmones ir suteikusio
jiems nesuskaičiuojamą galybę dovanų, įteisinti ar uždrausti
tai, ką jis mano esant reikiama, ir nustatyti įsipareigojimus ir
atsakomybę už tai, ką Jis mato esant tinkama. Būdami Jo
kūriniai, jie neturi teisės nei klausinėti, nei nepaklusti Jam. Bet
Allahas Švenčiausiasis ir Aukščiausiasis nėra despotiškas savo
įsakymuose. Kadangi jis yra gailestingas Savo tarnams, Jis
padaro daiktus halal ir haram turėdamas omeny žmonių
gerovę. Atitinkamai Jis nei ką nors leido, išskyrus tai, kas yra
tyra, nei ką nors uždraudė, išskyrus tai, kas yra žalinga.
29
Tiesa, kad Allahas Švenčiausiasis ir Aukščiausiasis
uždraudė tam tikrus gerus dalykus judėjams, bet tik kaip
bausmę už jų maištingumą ir Jo nustatytų ribų peržengimą.
Taigi Jis sako:
Judėjams Mes uždraudėme visus gyvūnus, turinčius
nagus, o iš galvijų ir avių Mes uždraudėme jiems
riebalus, išskyrus tai, kas yra jų nugarose ir
viduriuose, ar kas yra susieta su kaulais; taigi Mes
atlyginome jiems už jų maištingumą, ir iš tikrųjų Mes
kalbame tiesą (Šv. Koranas 6:146)
Kitur Korane Allahas apibūdina kitas šio maištingo
požiūrio apraiškas:
Dėl judėjų įstatymų pažeidimų, Mes uždraudėme
jiems keletą gerų dalykų, kurie anksčiau buvo leisti
jiems, ir dėl jų gilaus išklydimo iš Allaho kelio, ir dėl
jų lupikavimo, nors jiems buvo uždrausta tai daryti, ir
jų neteisėto žmonių turto naikinimo... (Šv. Koranas
4:160-161)
Kada Allahas atsiuntė Savo galutinį Pasiuntinį (ramybė
jam) su nekintama išbaigta religija žmonijai po to, kai ją
išvystė iki brandžios stadijos, Jis pademonstravo savo
gailestingumą nuimdamas tuos draudimus, kurie buvo laikina
bausmė maištingiems, užsispyrusiems žmonėms 26. Ir Pranašo
(ramybė jam), kuris palengvins jų naštą, atėjimas išpranašavo
judėjams ir krikščionims, kurie, pasak Korano:
Jie rado atsakymus savo pačių šventraščiuose Taurat ir Indžyl 27. Jis įsako jiems tai, kas yra teisinga
ir uždraudžia jiems tai, kas yra blogis; Jis padaro
Žiūrėti, pavyzdžiui, Išėjimo 32:9 (Vert.)
Taurat nurodo į originalų Šventraštį, Dievo atskleistą Pranašui Mozei,
o Indžyl į tai, ką Jis atskleidė Pranašui Jėzui. Tačiau tai neturėtų būti
maišoma su egzistuojančia Tora ar Senuoju Testamentu, ar keturiomis
Naujojo Testamento Evangelijomis.
26
27
30
leistina tai, kas yra gera, ir padaro neleistina tai, kas
yra klaidinga; Jis išlaisvino juos nuo naštos ir jungo,
kuris buvo jiems uždėtas... (Šv. Koranas 7:157)
Islame buvo kitų gerų dalykų uždraudimas Allaho
nurodytų būdų nuodėmėms išnaikinti: nuoširdus gailėjimasis,
kuris nuvalo nuodėmes kaip vanduo purvą, geri darbai, kurie
kompensuoja blogus, labdaros suteikimas, kuris užgesina ugnį,
bei išbandymai ir kančios, kurios išsklaido nuodėmes kaip
žiemos vėjas sausus lapus. Atitinkamai mes žinome, kad islame
daiktai būna uždraudžiami tik dėl to, kad jie yra netyri ar
žalingi. Jei kas nors yra vien tik žalinga, tai yra haram, o jei kas
nors yra vien tik naudinga, tai yra halal jei kieno žala persveria
naudą, tai yra haram, tuo tarpu jei nauda persveria žalą, tai yra
halal. Šis principas yra paaiškintas Korane kalbant apie vyną ir
lošimus:
Jie klausia tavęs apie vyną ir lošimus. Sakyk: juose
yra didi nuodėmė ir truputis naudos žmonėms, bet
nuodėmė yra didesnė nei nauda... (Šv. Koranas
2:219)
Remiantis ta pačia logika, jei yra klausiama, kas islame
yra halal, atsakymas yra geri dalykai. Geri dalykai yra tokie,
kuriuos žmonės pripažįsta sveikais ir kurie yra žmonių
patvirtinti nesiejant jų su tam tikros grupės įpročiais. Allahas
Jie klausia tavęs, kas yra leistina jiems (kaip
maistas). Sakyk: viskas, kas yra gera, jums leistina...
(Šv. Koranas 5:4)
Jis taip pat sako:
Šiandien viskas, kas yra gera, yra padaryta leistina
jums... (Šv. Koranas 5:5)
Iš musulmonų nėra reikalaujama tiksliai žinoti, kas yra
nešvaru ar žalinga tame, ką Allahas uždraudė tai gali būti
31
paslėpta nuo vieno, bet pasirodyti kitam, arba žala gali būti
neatrasta vienam gyvenimo laikotarpyje, bet suvokta
vėlesniame periode. Iš musulmonų yra reikalaujama tik
paprastai pasakyti: ﴾ mes girdėjome ir mes turime paklusti﴿ .
Argi mes nepastebime, kad Allahas uždraudė valgyti kiaulieną,
palikdamas musulmonus neinformuotus apie uždraudimo
priežastis išskyrus faktą, kad kiaulė yra nešvarus gyvulys?
Šimtmečiai praėjo, ir moksliniai tyrimai atskleidė parazitų ir
mirtinų bakterijų buvimą jos mėsoje. Net jeigu moksliniai
tyrimai nieko nebūtų atskleidę, ar atradę dar daugiau negu
dabar, musulmonai vis vien tikėtų kiaulieną esant nešvaria.
Kitas to pavyzdys yra Pranašo pasakyme:
„Venkite trijų pasibjaurėtinų veiksmų (tokių, kuriuos padaręs
yra prakeikiamas Allaho ir žmonių): išsituštinimo tekančiame
vandenyje, išsituštinimo keliuose ir išsituštinimo pavėsiuose.“ 28
Ankstesnių laikų žmonės paprasčiausiai žinojo, kad šie
veiksmai buvo purvini ir nesuderinami su civilizuotu stiliumi ir
viešumos manieromis. Pažengus mokslui, mes sužinojome, kad
tie „trys pasibjaurėtini veiksmai“ yra pavojus visuomenės
sveikatai, būdami tokių pavojingų ligų kaip nematodija
(ankylostoma) ir bilharciozė (schistosomiasis) sklidimo
priežastis.
Taigi žinių šviesai skverbiantis vis gilyn ir padarius
naujus atradimus, naudingi islamo įstatymų leidimo apie tai,
kas leistina ir uždrausta, aspektai – tiesą sakant, visų jo teisėtų
įstatymų nauda – tampa akivaizdi mums. Kaip kitaip gali būti,
jei jie yra Išmintingojo, Visažinio ir Gailestingojo Dievo?
...Allahas žino tą, kuris skleidžia gedimą iš savęs, ir
tą, kuris sutvarko, jeigu Allahas būtų panorėjęs, Jis
būtų jus išbandęs sunkumais, iš tikrųjų, Allahas yra
Visagalis, Išmintingas...
Pranešta Abu Doud, Ibn Mažah ir al-Hakim, ir klasifikuojama Baihaki
kaip sahih.
28
32
5. HALAL YRA PAKANKAMAS, O HARAM –
NEREIKALINGAS
Vienas gražiausių islamo bruožų yra tas, kad jis
uždraudė tik tuos dalykus, kurie yra nereikalingi ir neesminiai,
tuo tarpu pateikdamas alternatyvas, kurios yra geresnės ir
suteikia žmonėms daugiau lengvumo ir komforto. Tai
paaiškino Ibn al-Kayyim:
„Allahas uždraudė ieškoti pranašingų ženklų nubrėždamas
likimą, bet suteikė istikhara29 alternatyvą, kuri yra Allaho
vedimo maldavimas.
Jis uždraudė lupikavimą, bet paskatino pelningą
prekybą. Jis uždraudė lošimus, bet leido varžytis tokiose
varžybų formose, kurios naudingos jų (musulmonų) religiniams
siekiams, tokiose kaip arklių ar kupranugarių lenktynės arba
taiklaus šaudymo varžybos.
Jis uždraudė (vyrams) dėvėti šilką, bet suteikė galimybę
rinktis iš kitų medžiagų, tokių kaip vilna, lininė drobė ir
medvilnė.
Jis uždraudė neištikimybę, nesantuokinius santykius ir
homoseksualizmą, tačiau paskatino teisėtas vedybas.
Jis uždraudė svaigiuosius gėrimus tam, kad jie galėtų
mėgautis kitais gardžiais gėrimais, kurie yra naudingi ir kūnui,
ir protui.
Jis uždraudė nešvarų maistą, bet teikia alternatyvų
sveiką maistą.“30
Taigi, kada apžvelgiame islamiškų įstatymų visumą,
matome, jog jei Allahas apriboja Savo tarnams ko nors
Islamas moko, kad jei musulmonas susiduria su problema, jis turėtų
konsultuotis su kitais ir ieškoti Allaho vedimo. Istikhara reikšmė yra
prašyti Allaho vedimo pasirenkant tarp dviejų prieštaraujančių
sprendimų. Tam yra salat ir du‘a (maldavimas).
30
Rawdah al-Muhibeen, p.10, ir A‘alam al-Muwakk‘in, 2 tomas, p.111
29
33
pasirinkimą, Jis pateikia jiems dar platesnę sritį naudingų
alternatyvų, susijusių su panašiais dalykais.
Allahas tikrai netrokšta padaryti žmogaus gyvenimą
sunkiu, siauru ir apribotu, priešingai, Jis trokšta jiems
lengvumo, gerovės, pamokymų ir malonės, Jo žodžiais tariant:
Allahas trokšta jums paaiškinti, vesti jus keliais
žmonių, ėjusių anksčiau negu jūs, ir atsigręžti į jūsų
malonę; ir Allahas yra Žinantis, Išmintingas... Ir
Allahas trokšta palengvinti jums (žemiško gyvenimo)
naštą, juk žmogus sukurtas silpnu.
4:26-28)
(Šv. Koranas
6. BET KAS, PALANKUS HARAM,
PATS SAVAIME YRA HARAM
Kitas islamo principas teigia, jog jei kas nors yra
uždrausta, bet koks dalykas, vedantis į tai, taip pat yra
uždraustas. Šia prasme islamas nori užblokuoti visus kelius,
vedančius į haram. Pavyzdžiui, kai islamas uždraudė
nevedybinį seksą, jis taip pat uždraudė viską, kas veda į jį ar
padaro jį patrauklų: gundančius drabužius, privačius
susitikimus ir atsitiktinę vyrų ir moterų maišatį, nuogybės
vaizdavimą, pornografinę literatūrą, nešvankias dainas ir t.t.
Atitinkamai musulmonų teisininkai nustatė kriterijų,
pagal kurį viskas, kas yra palankus ar veda į haram, pats
savaime yra haram. Panašus principas teigia, jog haram
nuodėmė neapsiriboja vien tuo asmeniu, kuris ją padarė, bet
apima ir kitus, kurie palaikė jį tame materialiai ar morališkai;
kiekvienam yra priskaičiuojama pagal jo dalį. Pavyzdžiui,
svaiginančių gėrimų vartojimo atveju, Pranašas (ramybė jam)
prakeikė ne tik tą, kuris juos geria, bet ir tą, kuris gamina juos,
tiekia, tą, kuriam jie yra patiekiami, tą, kuriam yra už juos
sumokama ir t.t. Tai aptarsime dar vėliau. Taip pat ir
lupikavimo atveju, Pranašas (ramybė jam) prakeikė tą, kuris
34
užmoka, tą, kuriam yra užmokama, tą, kuris parašo sutartį, bei
tą, kuris būna tame liudininkas. Atitinkamai mes išvedame
taisyklę, jog bet kas, kas pagelbėja haram daryme, pats
savaime yra haram, ir kiekvienas, kuris padeda kitam asmeniui
tai padaryti, dalijasi to nuodėme.
7. KLAIDINANTIS HARAM PRISTATYMAS KAIP
HALAL YRA UŽDRAUSTAS
Kaip islamas uždraudė bet ką, kas veda į haram, taip
pat jis uždraudė griebtis techninių teisėtumų daryti haram
prisidengiant suktomis prasmėmis ir pasiteisinimais, įkvėptais
Šėtono. Islamas peikė judėjai už tokios veiklos griebimąsi.
„Nedarykite taip, kaip judėjai darė norėdami (techniškai)
legalizuoti Allaho uždraudimus nepagrįstais pasiteisinimais.“ 31
Tai atsiliepimas apie faktą, kad Allahas uždraudė
judėjams medžioti per Šabą (šeštadienį). Jie bandė išvengti šio
draudimo užmesdami tinklus penktadienį, kad žuvis, patekusi į
juos šeštadienį, būtų sugauta sekmadienį. Tie, kurie griebėsi
racionalizacijų ir pasiteisinimų pagrindžiant savo veiksmus,
laikė tokią veiklą leidžiama, bet islamo teisininkai laiko ją
haram, kadangi Allaho tikslas buvo uždrausti jiems medžioti
per Šabą ir tiesiogine, ir netiesiogine prasme.
Haram daikto vadinimas kitu vardu ar jo formos
keitimas išlaikant esmę yra sukta taktika, kadangi akivaizdus
daikto vardo ar formos keitimas neturi jokios reikšmės tol, kol
daiktas ir jo esmė lieka nepakitusi. Taigi jei kažkokie žmonės
sukuria naujų terminų lupikavimui ar alkoholio vartojimui,
lupikavimo ir gėrimo nuodėmės išlieka. Kaip mes skaitome
aHadis grupėje:
Tai yra Ibn al-Kayyim knygoje Ighathat al-Lahfan, 1 tomas, p.308.
Autorius sako: „Tai buvo pranešta ‘Abdullah bin Battah pagal gerą
autorystę, ir al-Tirmizi klasifikuoja panašų Hadis kaip sahih.“
31
35
„Grupė žmonių padarys svaiginimąsi halal pavadindami jį
kitais vardais.32
Ateis laikas, kai žmonės paskęs lupikavime, vadindami
jį „verslu“.“33
Tarp keistų šių laikų fenomenų yra ir toks, kad žmonės
gundančius šokius apibrėžia „menu“, alkoholinius gėrimus
„tauriais gėrimais“, o lupikavimą „pelnu“.
8. GERI KETINIMAI NEDARYTI HARAM YRA
PRIIMTINI
Visuose įstatymuose ir draudimuose islamas teikia
didelę reikšmę jausmų taurumui, tikslų aukštumui ir ketinimų
tyrumui. Pranašas (ramybė jam) sakė:
„Veiksmai bus vertinami pagal ketinimus, ir kiekvienam bus
atlyginta pagal tai, ką jis ketino daryti.“34
Iš tikrųjų islame kasdienė veikla ir žemiškieji reikalai
yra transformuojami į Allaho garbinimą ir atsidavimą Jam gerų
norų pagalba. Atitinkamai, jei kas nors valgo norėdamas
pagerinti savo gyvenimą ir sustiprinti savo kūną tam, kad jis
galėtų atlikti savo įsipareigojimus Kūrėjui ir kitiems žmonėms,
tai jo valgymas ir gėrimas yra laikomi garbinimu ir atsidavimu
Allahui Aukščiausiajam. Taipogi, jei kas nors mėgaujasi
seksualiniu intymumu su žmona, trokšdamas vaiko ar
siekdamas išlikti pats ir išlaikyti žmoną skaisčiais, nusipelno
atlygio Pomirtiniame Gyvenime. Apie tai Pranašas (ramybė
jam) yra pasakęs:
„Kada tu patenkini savo troškimus su savo žmona, tai
skaičiuojama tau kaip aktas, vertas atlyginimo. Tie, kurie jo
klausėsi, sakė: Allaho Pasiuntiny, kaip taip gali būti, kad kas
Pranešta Ahmad.
Pranešta al-Bukhari ir Musulmono.
34
Pranešta al-Bukhari.
32
33
36
nors patenkinęs savo troškimą, bus už tai apdovanotas?
Pranašas (ramybė jam) atsakė: Negi jis nenusidėtų, jei
patenkintų troškimą uždraustu būdu? Dėl šios priežasties, jei jis
patenkina jį leistinu būdu, jam bus atlyginta.“ 35
Jis taip pat sakė:
„Kiekvienas, kuris trokšta iš pasaulio leistino, laikosi atokiai
nuo nuodėmių, dirbdamas šeimos labui ir rūpindamasis
kaimynais, susitiks su savo Viešpačiu šviečiančiu kaip pilnatis
veidu.“36
Tokiu būdu, kada tik bet koks leistinas veiksmas yra
lydimas gerų ketinimų, jis tampa garbinimo veiksmu. Bet
haram atveju yra visiškai kitaip: jis išlieka haram, kad ir kokie
geri būtų ketinimai, kad ir koks garbingas rezultatas ar aukštas
tikslas bebūtų. Islamas niekada nesutiks pritaikyti haram kokią
nors prasmę tam, kad būtų pasiekta pagirtina pabaiga. Iš tikrųjų
jis primygtinai reikalauja, kad ne tik tikslas būtų garbingas, bet
ir jam pasiekti pasirinkti būdai būtų tyri. Nei „pabaiga pateisina
priemones“ nėra Šariatas aforizmas, nei „pasiek savo teisybės
net klaidingai elgdamasis“. Taip niekada negali būti, nes
Šariatas reikalauja, kad teisybė būtų pasiekiama tik teigiamais
būdais.
Jei kas nors kaupia turtą lupikaudamas, klastodamas,
lošdamas uždraustus žaidimus ar kokiu nors kitu haram būdu
tam, kad pastatytų mečetę, įsteigtų labdaringą fondą ar atliktų
kokį kitą gerą darbą, kaltė už haram padarymą jam nebus
panaikinta dėl jo tikslo gerumo, islame geri tikslai ir ketinimai
neturi jokio efekto mažinant haram nuodėmingumą. Tą
Pranašas (ramybė jam) mus išmokė sakydamas:
„Allahas yra geras ir priima tik gėrį, ir Allahas įsako
tikintiesiems, kaip jis įsakė Savo pasiuntiniams, sakydamas:
35
36
Hadis, papasakoto al-Tabarani, tekstas.
37
O, pasiuntiniai! Valgykite viską, kas yra gera, ir
dirbkite dorai. Iš tikrųjų, Aš žinau, ką jūs darote.
Jis taip pat sakė:
37
O tikintieji! Valgykite gerus dalykus, kuriuos Mes
jums teikiame. 38
Pranašas (ramybė jam) tada pasakė:
Žmogus toli keliauja, susivėlęs ir dulkėtas (hadž, umrah ar
panašiai), iškėlęs rankas į dangų (ir sakydamas): „O Viešpatie!
O Viešpatie!“, tuo pat metu valgydamas tai, kas yra haram,
gerdamas tai, kas yra haram, dėvėdamas tai, kas yra haram, ir
puoselėdamas sau haram mintis. Kaip tuomet jo maldos gali
būti priimamos?“39
Jis taip pat sakė:
„Jei kas nors kaupia turtą haram būdais ir teikia labdarą iš jo,
tai tam nėra jokios pagarbos ir nuodėmių našta išlieka.“ 40
Taip pat jis sakė:
„Jei asmuo užsidirba nuosavybę haram būdais ir tada teikia
labdarą, ji nebus priimama (Allaho), ir jei jis uždarbį išleidžia
tam, kam nėra jokio palaiminimo, ir jei uždarbį užmiršta
(būdamas mirties patale), tai bus jo manta Ugnyje. Iš tikrųjų,
Allahas Aukščiausiasis neištrina vieno blogo poelgio kitu, bet
Jis neutralizuoja blogą poelgį geru poelgiu. Nešvarūs dalykai
nenušluosto kitų nešvarių dalykų.“41
Koranas 35:31.
2:172.
39
Pranešta Musulmono ir al-Tirmidhi pagal Abu Hurairah.
40
Pranešta Ibn Khazimah, Ibn Hibban ir al-Hakim pagal Abu Hurairah.
41
Pranešta Ahmad ir kitų pagal Ibn Mas‘ood.
37
38
38
9. ABEJONIŲ KELIANTYS DALYKAI
YRA VENGTINI
Allaho malonė žmonėms yra ta, kad Jis nepaliko jų
nežinojime apie tai, kas yra leistina, o kas uždrausta. Iš tikrųjų,
Jis padarė aiškų tai, kas yra halal, ir paaiškino, kas yra haram,
kaip Jis sako:
...Jis paaiškino jums, ką Jis padarė haram jums...
Atitinkamai, bet kas gali daryti tai, kas yra leistina, ir
privalo vengti to, kas yra uždrausta, tiek, kiek tik leidžia jo
pasirinkimas. Tačiau tarp aiškaus halal ir aiškaus haram yra
pilka sritis. Tai sritis to, kas yra abejotina. Kai kurie žmonės
gali būti nepajėgūs nuspręsti, ar konkretus dalykas yra leistinas
ar uždraustas, toks pasimetimas kyla ir dėl abejotino pagrindo
ar dėl abejonės apie teksto tinkamumo konkrečioms
aplinkybėms ar klausimams.
Turėdamas omeny tokius reikalus, islamas ko nors
abejotino vengimą tam, kad aiškiai išliktum nepadarius haram,
laiko pamaldumo išraiška. Tai panašu į tai, kas buvo aptarta
anksčiau kalbant apie kelių, vedančių į haram, blokavimą. Be
to, toks atsargus požiūris treniruoja musulmonus būti įžvalgiais
planuojant ir didinant žinių bagažą apie veiksmus ir žmones.
Šio principo esmė yra Pranašo (ramybė) pasakyme:
„Halal yra aiškus ir haram yra aiškus. Tarp tų dviejų yra
abejotinų dalykų, apie kuriuos žmonės nežino, halal ar haram
jie yra. Tas, kuris vengia to tam, kad apsaugotų savo religiją ir
garbę, yra saugus, tuo tarpu jei kiti užsiima tuo, jis gali daryti
haram, kaip tie, kurie gano savo gyvulius arti hima (žemės,
skirtos karaliaus gyvuliams, kurie yra atriboti nuo kitų gyvulių),
todėl gan tikėtina, kad keletas gyvulių gali nuklysti į ją. Iš tiesų,
kiekvienas karalius turi hima, o Allaho hima yra tai, ką Jis yra
uždraudęs.“42
Pranešta al-Bukhari, Musulmono ir kitų; pasakojimas yra paimtas iš alTirmizi.
42
39
10. HARAM YRA UŽDRAUSTAS
VISIEMS VIENODAI
Islamo Šariate haram yra universaliai tinkamas, čia
nėra nei tokių dalykų, kurie būtų uždrausti ne arabams, bet
leistini arabams, nei tokių, kurie būtų apriboti juodiesiems, bet
leidžiami baltiesiems. Islame nėra jokių privilegijuotų klasių ar
individų, kurie religijos vardu gali daryti viską, ko tik
užsigeidžia. Musulmonai neturi jokios privilegijos ką nors
padaryti haram kitiems, kol tai yra leistina jiems patiems – taip
negali būti, nes iš tiesų Allahas yra Viešpats visiems, ir islamo
Šariatas yra visų vedlys. Viskas, ką Allahas įteisino Savo
Šariate, yra leistina visiems žmonėms, ir viskas, ką jis
uždraudė, yra uždrausta visiems žmonėms iki Prisikėlimo
dienos.
Kaip pavyzdys būtų vagystė, yra haram tiek
musulmonams, tiek ir ne musulmonams, bausmė už ją yra
vienoda nepriklausomai nuo vagies šeimos ar kilmės. Pranašas
(ramybė jam) stipriai pabrėžė šią taisyklę, skelbdamas:
Allaho vardu, jei Fatima, Mohammedo duktė būtų vogusi,
būčiau nukirtęs jos ranką.“43
Vagystės atvejis buvo pateiktas prieš Pranašui (ramybė
jam) išklausant du įtariamuosius: vieną judėją, o kitą
musulmoną. Kai kurie musulmono giminaičiai pateikė išsamius
įrodymus tam, kad mestų abejonės šešėlį ant judėjo, norėdami
apsaugoti savą žmogų, nors jis iš tiesų buvo kaltas. Pranašas
(ramybė jam) beveik buvo įtikintas patikėti, kad musulmonas
yra nekaltas. Tada buvo atsiųstas apreiškimas, atskleidęs
sąmokslą, išteisinęs judėją ir nukreipęs Pranašą (ramybė jam)
įrodyti teisingumą be jokių šališkumų:
Iš tikrųjų, Mes atsiuntėme tau Knygą, kupiną tiesos,
kad tu galėtumei teisti žmonių tarpe kaip Allahas yra
parodęs, tuomet nebūk klastingųjų advokatu ir siek
43
40
Allaho atleidimo; iš tikrųjų, Allahas yra Atleidžiantis,
Gailestingas. Ir neužtark tų, kurie apgaudinėja save, iš
tikrųjų, Allahas nemėgsta to, kuris yra klastingas ir
nuodėmingas. Jie gali tai nuslėpti nuo žmonių, bet
negali nuo Allaho, Jis yra su jais net tada, kai jie
būdami nakty reiškia nepasitenkinimą Juo, ir Allahas
apima viską, ką jie daro. Ak! Jūs užtariate juos šio
pasaulio gyvenime, bet kas juos užtars Allahui
Prisikėlimo dieną ar kas bus jų sergėtojas? (Šv.
Koranas 4:105-109)
Iškraipytame judėjų Šventajame Rašte yra nepagrįstai
teigiama, jog nors judėjams lupikavimas ar palūkanos yra
uždraustas, kai yra skolinami pinigai broliui judėjui, nėra nieko
blogo lupikauti iš ne judėjų, kaip yra konstatuota Pakartoto
įstatymo knygoje. 23:19-20:
„Jūs negalite skolinti ko nors broliui už palūkanas, nesvarbu, ar
skolinami būtų pinigai ar maistas, ar kas nors kitas, nuo ko
galima skaičiuoti palūkanas. Tu gali reikalauti skolos palūkanų
iš svetimšalio, bet negali reikalauti jų iš savo brolio, dėl to
Jahvė, tavo Dievas, gali tave palaiminti visame kame žemėse,
kurias tu paveldėji ir pasisavini.“
Koranas taip pat kalba apie panašią tendenciją tarp
judėjų, kad apgaudinėjime tų, kurie nepriklauso jų rasei ar
tikėjimui, nėra nieko blogo. Koranas sako:
Tarp Knygos žmonių yra toks, kuriam patikėjęs
skrynę auksinių monetų, ją lengvai atgausi, bet yra ir
tokių, kuriems patikėjęs vieną sidabrinę monetą,
sunkiai įstengsi ją susigrąžinti. Taip yra todėl, kad jie
sako: Mes nesam niekuo įsipareigoję ne judėjams 44,
bet jie kalba melagystes apie Allahą, ir jie tai žino.
(Šv. Koranas 3:75)
„Ne judėjams“ čia vadinami arabai, kurie prieš islamą neturėjo nei
religijos, nei dieviškai atskleisto Šventraščio.
44
41
Jie neginčijamai klydo tame, ką jie priskyrė Allahui,
nes Allaho įstatymas nediskriminuoja vienų ar kitų žmonių, ir,
jei kalbėtume apie apgaudinėjimą, tai Allahas pasmerkė jį visų
savo pasiuntinių ir pranašų kalbos pagalba.
Vardan pateisinimo mes galime sakyti, jog šita
tendencija naudoti dvigubą standartą, vienokį „broliui“ ir kitokį
„svetimtaučiui“, yra primityvios etikos charakteristika. Ji
niekada negali būti priskirta dieviškai apreikštai religijai, nes
aukšta moralė, t.y. tiesos moralė, atskiriama pagal jos
universalumą ir visapusiškumą ir pagal dvigubų standartų
nebuvimą. Skirtumas tarp mūsų ir primityvių žmonių yra ne
moralės kodekso stoka ar turėjimas, bet jo pritaikymo sferos
dydyje. Pavyzdžiui, tokie žmonės dorumą taip pat laikė
vertinga savybe, bet jie apsiribojo pritaikydami ją tik savo
genties žmonėms. Kai jie turėdavo reikalų su žmonėmis,
nepriklausančiais jų genčiai ar klanui, jie nieko blogo
nematydavo apgaudinėdami juos, o kartais ir rekomenduodami
ar net reikalaudami to.
„Civilizacijų istorijos“ autorius rašo: „Beveik visos
grupės laikė kitas grupes menkesnėmis už save. Amerikos
indėnai žiūrėjo į save kaip į išrinktuosius, specialiai Didžiosios
Dvasios sukurtus kaip pamokančius pavyzdžius žmonijai.
Viena indėnų gentis save vadino „Vieninteliai žmonės“, kita
save vadino „Žmonių žmonės“, Karibų salų gyventojai sako:
„Mes vieninteliai esame žmonės“. Eskimai tikėjo, kad
europiečiai atvyko į Grenlandiją išmokti gerų manierų ir
dorybių. Todėl retai primityviam žmogui pavykdavo išplatinti
kitose gentyse moralinius įsitikinimus, kuriuos jis įgijo
bendraudamas su savais, jis nuoširdžiai įsivaizduodavo moralės
funkciją kaip suteikimą jėgos ir darnumo pranašumą savo
grupei prieš kitas grupes. Įsakymai ir tabu galiodavo tik genties
žmonėms, su kitais, išskyrus svečius, jis galėjo elgtis kaip
išmanydamas.“45
Will Durant, Civilizacijų istorija, Simon and Schuster, Niujorkas, 1935,
1 tomas, p. 54-55.
45
42
11. BŪTINYBĖ DIKTUOJA IŠIMTIS
Nors islamas susiaurino uždraustų dalykų sritį, jis tuo
pačiu yra labai griežtas atsižvelgiant į tai, kad jo draudimai yra
nustatyti. Atitinkamai jis užblokavo kelius, matomus ir
paslėptus, vedančius į tai, kas yra uždrausta. Taigi, kas yra
palankus haram, pats savaime yra haram, kas padeda įvykdyti
haram yra haram, bet kokia racionalizacija haram vykdymui
yra haram ir t.t. iki pat paskutinio principo, kuriuos mes
išsiaiškinome. Tuo pačiu islamas nėra nekreipiantis dėmesio į
gyvenimo poreikius, į jų svarbą, ar į žmogaus silpnumą ir
sugebėjimus susidūrus su jais. Musulmonams yra leidžiama
valgyti uždraustą maistą verčiant būtinybei tokiais kiekiais, kad
pašalintų būtinybę ir išvengtų mirties.
Šiame kontekste, sudaręs sąrašą uždrausto maisto
nugaišusių gyvulių, kraujo ir kiaulienos formose, Allahas
Jei kas nors yra priverstas būtinybės, bet ne
geisdamas ar savavališkai nusižengdamas, tai nėra
jam jokios nuodėmės; iš tikrųjų, Allahas yra
Atleidžiantis, Gailestingas. (Šv. Koranas 2:173)
Tai yra pakartota keturiose Korano vietose po
kiekvieno uždrausto maisto paminėjimo.
Šitų ir panašių Korano eilučių pagrindu islamo
teisininkai suformulavo svarbų principą, skambantį taip:
„būtinybė panaikina suvaržymus“. Tačiau pažymėtina, kad
individui susidūrus su būtinybe leidžiama valgyti haram maistą
tik su išlyga, jog jis „nei geidžia, nei savavališkai nusižengia“.
Tai interpretuota ta prasme, kad jis neturėtų valgyti tam, kad
pasimėgautų, ar nusižengti suvalgydamas daugiau negu tiek,
kiek reikia alkiui numalšinti. Iš šios išlygos teisininkai išvedė
kitą principą, teigiantį jog „leistinas kiekis priklauso nuo
būtinybės dydžio“. Čia pabrėžtina idėja yra ta, jog net
būtinybės priverstas, asmuo turi nepasiduoti jai ar neįsitraukti į
43
ją su užsidegimu, tiksliau sakant, jis turi gyventi su tuo, kas
neabejotinai yra halal, ir ieškoti kelio atgal prie jo tam, kad
nepriprastų prie haram ar nepradėtų mėgautis juo būtinybės
pretekstu. Leisdamas naudoti haram spaudžiant būtinybei,
islamas ištikimas savo dvasiai ir pagrindiniams principams. Ši
dvasia, prasiskverbianti per įstatymus, lengvina slegiantį
gyvenimą žmonėms, pakelia naštą ir jungą, uždėtą ankstesnių
sistemų ir religijų. Tiesa yra Visagalio Allaho pasakyme:
...Allahas trokšta lengvumo jums, Jis netrokšta
vargo jums...
...Allahas netrokšta užkrauti jums naštos, bet Jis
nori išgryninti jums ir išbaigti savo malonę jums, kad
galėtumėte būti dėkingi.
(Šv. Koranas 5:6)
...Allahas trokšta palengvinti jums naštą, nes
žmogus buvo sukurtas silpnas.
44
(Šv. Koranas 4:28)
ANTRAS SKYRIUS
HALAL IR HARAM PRIVAČIAME MUSULMONŲ
GYVENIME
1.Maistas ir gėrimai
Islamiški skerdimo metodai
Medžioklė
Svaiginimasis
2.Drabužiai ir puošmenos
Auksas ir šilkas
Musulmonų apranga
Dirbtinis išvaizdos keitimas
3.Namai
Aukso ir sidabro naudojimas
Statulos
Fotografijos
4.Darbas
Muzika ir šokiai
Statulų ir kryžių darymas
Svaiginimasis
Uždrausta prekyba
45
1.MAISTAS IR GĖRIMAI
Nuo senų laikų žmonės skyrėsi savo valgymo ir gėrimo
įpročiais, atsižvelgiant į tai, kas yra leidžiama, o kas yra
vengtina, ypač dėl gyvulinės kilmės maisto.
Jei kalbėtume apie augalinės kilmės maistą, tai Žemės
žmonės yra daugmaž bendros nuomonės. Islamas nėra
uždraudęs daržovių, išskyrus prarūgusias, ar tai būtų vynuogės,
datulės, miežiai, ar kitokia substancija, taip pat islamas
uždraudė viską, kas svaigina, paveikia smegenų funkcionavimą
ar žaloja kūną, kaip mes pamatysime vėliau. Tačiau dėl maisto,
pagaminto iš gyvulinės kilmės produktų, žmonės ir tautos turi
labai skirtingus požiūrius.
Brahmanų požiūris į gyvulių skerdimą
ir mėsos valgymą
Brahmanai ir grupė filosofų, besimaitinantys
vegetarišku maistu, sau uždraudė žudyti ir valgyti gyvūnus. Jie
tvirtina, kad gyvulių skerdimas yra žiaurumas, primetamas
padarams, kurie yra tokios pat gyvos būtybės kaip ir žmonės, ir
kad jie negali atimti gyvūnų teisės į gyvenimą.
Tačiau kai mes apmąstome kūrimą, suvokiame, kad tie
gyvuliai nebuvo sukurti patys savaime gyventi sau, nes jie
nebuvo apdovanoti intelekto galiomis ar pasirinkimo laisve,
mes taip pat matome, jog jų natūrali pozicija yra tokia, kad jie
yra linkę tarnauti žmogui. Todėl nėra jokios abejonės, kad
žmogus turėtų pasinaudoti jų mėsa po skerdimo lygiai taip,
kaip jis naudojasi jų tarnavimu tol, kol jie yra gyvi.
Taip pat mes suvokiame, kad tai, jog žemesnės rūšys
yra pašvęstos nešti naudą aukštesnėms, yra Allaho kūrimo
įstatymas. Taigi žalieji augalai yra nuskinami ir sušeriami
gyvuliams, gyvuliai yra paskerdžiami žmogaus maistui, o
žmogus taip pat kovoja ir rizikuoja savo gyvenimu grupės
labui. Be to, jei žmogus susilaiko nuo gyvulio skerdimo, jis tuo
46
būdu neišgelbės jo nuo mirties ar sunaikinimo, o taps kitų
gyvūnų grobiu, arba mirs kokiu kitokiu būdu, greičiausiai
žymiai skausmingesniu negu mirtų nuo staigaus aštraus peilio
kirčio.
Gyvūnai, uždrausti judėjams ir krikščionims
Tarp žmonių, išpažįstančių religiją, turinčią dieviškai
atskleistą Šventraštį, Allahas uždraudė judėjams valgyti
daugybę žemės ir jūros gyvūnų, jų aprašymas yra pateikiamas
Senojo Testamento Kunigų (Levitų) knygoje, vienuoliktame
skyriuje. Koranas mini keletą dalykų, uždraustų jiems, kaip
mes jau minėjome anksčiau, tam, kad juos nubaustų už
nusižengimus ir nuodėmes:
Judėjams Mes uždraudėme visus gyvūnus, turinčius
nagus, o iš galvijų ir avių Mes uždraudėme jiems
riebalus, išskyrus tai, kas yra jų nugarose ir
viduriuose, ar kas yra susieta su kaulais; taigi Mes
atlyginome jiems už jų maištingumą, ir iš tikrųjų Mes
kalbame tiesą. (Šv. Koranas 6:146)
Šitie draudimai buvo skirti judėjams, ir galime manyti,
jog krikščionys taip pat galėjo jų laikytis, iki kol Indžyl
paskelbė, jog Jėzus (ramybė jam) atėjo ne panaikinti Mozės
įstatymų, bet įvykdyti juos. Tačiau krikščionys padarė leistinais
tuos dalykus, kurie buvo uždrausti Toroje, nors ir nepanaikinti
Evangelijoje ar Šventraštyje atskleistame Jėzui (ramybė jam).
Krikščionys sekė Pauliaus mokymu, kuris paskelbė visą maistą
ir gėrimus leistinais su vienintele išimtimi dėl stabams
paaukotų gyvulių mėsos46, nes „tyram viskas yra tyra“ 47.
Atitinkamai krikščionys leido sau valgyti kiaulieną, nepaisant
fakto, jog Tora tai draudžia iki pat šių dienų.
46
47
1 Kor. 8:4-10, 10:19-29; Kol. 2:13-14; 1 Tim. 4:4-5. (Vert.)
Rom. 14:14-17; Tit. 1:15. (Vert.)
47
Priešislaminių arabų požiūris
Priešislaminiai arabai uždraudė kai kuriuos gyvulius,
kaip esančius nešvarius kartu su kitais gyvūnais, kurie buvo
laikomi šventais ir skirtais jų dievams, mes jau minėjome
bahirah, saibah, wasilah ir ham, kurie tinka paskutiniajai
kategorijai. Priešingai šiam faktui, jie leido daugybę rūšių
netyro maisto, tokio kaip nugaišusių gyvūnų mėsa ar tekantis
kraujas.
Islamas leidžia tai, kas yra sveika
Toks buvo požiūris į valgomą maistą pasaulyje islamo
pasirodymo momentu. Viename kraštutinume visa mėsa buvo
leidžiama, kitame kraštutinume visa mėsa buvo uždrausta.
Tada Allahas adresavo žmonėms pasakymą:
O žmonija! Valgykite tai, kas yra leistina ir gera
žemėje, ir nesekite Šėtono pėdomis; iš tiesų jis yra
atviras jūsų priešininkas. (Šv. Koranas 2:168)
Taigi jis kalba visiems žmonėms globaliai, kviesdamas
juos valgyti gerus daiktus, kuriuos Jis gausiai teikia,
apskleisdamas stalus ir Žemę, ir nesekti Šėtono keliais, kurie
suviliojo kai kuriuos žmones uždrausti sau įvairius sveikus
dalykus, kuriuos Allahas padarė halal, taigi pastūmėjo juos į
spąstus ir savęs naikinimą. Tada Allahas adresavo tikintiesiems
konkretų pasakymą:
Jūs, kurie tikite! Valgykite gerus dalykus, kuriuos
Mes jums teikiame, ir būkite dėkingi Allahui, jei Jis
yra vienintelis, kurį garbinate. Iš tikrųjų, ką Jis
uždraudė jums, yra nugaišusių gyvūnų mėsa ir
kraujas, ir kiaulės mėsa, ir viskas, kas buvo paaukota
bet kam kitam negu Allahui. Bet jei kas nors yra
priverstas būtinybės, bet ne geisdamas ar savavališkai
nusižengdamas, tai nėra jam jokios nuodėmės; iš
48
tikrųjų, Allahas yra Atleidžiantis, Gailestingas. (Šv.
Koranas 2:172-173)
Šioje konkrečioje žinutėje tikintiesiems, Allahas
Švenčiausias ir Aukščiausias liepia jiems valgyti gerus dalykus,
kuriuos Jis tiekia, ir dėkoti Jam už Jo malonę. Tada Jis
paaiškina, kad nėra jokio haram maisto, išskyrus tų keturių
rūšių, paminėtų ajate. Tos pačios keturios rūšys, su keliomis
kitomis detalėmis, yra paminėtos ir kitose Korano vietose:
Sakyk: aš nerandu nieko man uždrausta valgyti
tame, kas man atskleista, nebent tai būtų (mėsa) kieno
nors negyvo, ar tekantis kraujas, ar kiaulės mėsa, nes
tai iš tikrųjų purvina, ar auka, kuri buvo skirta kam
nors kitam negu Allahas. Bet jei kas nors yra
priverstas būtinybės, bet ne geisdamas ar savavališkai
nusižengdamas, tada, iš tikrųjų, Viešpats yra
Atleidžiantis, Gailestingas.
Ir netgi detaliau:
Jums uždrausta yra nugaišusių gyvūnų mėsa bei
kraujas ir kiaulės mėsa, ir tai, kas buvo skirta kam
nors kitam negu Allahas, ir tai, kas buvo nužudyta
smaugimu ar mušimu, numetimu ar subadymu ragais,
ir tai, kas buvo suėsta (dalinai) laukinių žvėrių, ir tai,
kas buvo paaukota stabams, išskyrus tai, ką jūs
padarėt leistina skerdimo dėka (prieš jo mirtį)... (Šv.
Koranas 5:3)
Nėra jokių prieštaravimų tarp šios eilutės, kurioje
pateikta dešimt uždraustų kategorijų, ir ankstesnės eilutės,
kurioje pateiktos keturios, nes gyvūnai, kurie buvo nužudyti
smaugimu, smūgiu, kritimu ar buvo subadyti, ar dalinai suėsti
laukinių žvėrių, visi priklauso nugaišusių gyvūnų kategorijai.
Taip pat tai, kas yra paaukota stabams, patenka į kategoriją to,
kas yra skirta bet kam kitam negu Allahui. Atitinkamai,
49
uždraustas maistas patenka į keturias plačias kategorijas, kurios
gali būti perklasifikuotos į dešimt detalesnių kategorijų.
Draudimas valgyti tai, kas negyva,
ir to išmintis
(1) Pirmas dalykas, paminėtas eilutėse apie uždraustą maistą,
yra mėsa „nugaišusių gyvūnų“, t.y. žvėrių ar paukščių, kurie
mirė dėl natūralių priežasčių, o ne paskersti ar sumedžioti
žmogaus. Yra akivaizdžios šio draudimo priežastys:
a) Nugaišusių gyvūnų mėsos valgymas yra bjaurus
civilizuotam skoniui ir mąstančių žmonių visose
visuomenėse yra laikomas priešybe žmogaus orumui.
Mes taip pat pastebime, kad visi žmonės, turintys
dieviškai atskleistą Šventraštį, yra uždraudę tai ir
nevalgo gyvūnų mėsos, nebent ji būtų skerdiena.
Tačiau skerdimo metodai gali būti įvairūs.
b) Kad ir ką musulmonai daro, jie turi tikslą ir ketinimą;
jie nei naudoja daiktą, nei sulaukia iš jo naudos,
nenukreipę savo ketinimų, tikslo ir pastangų į jį.
Prasmė skerdimo, kuris yra tikslingas veiksmas, kurio
ketinimas yra atimti gyvybę gyvūnui tam, kad
panaudoti jį maistui, yra pašalinti paskerstą gyvūną iš
kategorijos „negyvi gyvūnai“. Allahas Švenčiausias ir
Aukščiausias netrokšta, kad žmogus turėtų valgyti tai,
ko jis neketino ar nemanė valgysiąs, kaip būtų
nugaišusių gyvūnų atveju, atvirkščiai, gyvūno
skerdimas ar jo medžiojimas kaip pramoga - abu
reikalauja ketinimo, po kurio seka pastangos ir tolesni
veiksmai.
c) Jei gyvūnas mirė natūralia mirtimi, tai panašu, kad jis
mirė dėl kokios nors ūminės ar chroniškos ligos,
suvalgęs nuodingą augalą, ar nuo kokios kitos panašios
priežasties, vadinasi, valgymas jo mėsos gali būti
50
žalingas. Tas pats yra tuo atveju, kai mirties priežastis
yra senas amžius ar badavimas.
d) Uždrausdamas nugaišusių gyvūnų mėsą žmonėms,
Allahas iš Savo malonės tiekia maisto šaltinį žvėrims ir
paukščiams, kurie, Korano žodžiais, kaip ir žmonės
sudaro savo ummah. Kad tai tiesa, mes matome iš
fakto, jog atvirai gulinti dvėseliena būna suėdama
žvėrių ir paukščių.
e) Šis draudimas paskatina gyvulio savininką saugoti jį
nuo ligų ir prasto maitinimo, kad jis nemirtų ir
nesublogtų. Atitinkamai ligos atveju, jis greitai ieškos
vaistų ar skubiai paskers gyvulį.
Tekančio kraujo uždraudimas
(2) Antras uždraudimas yra susijęs su tekančiu ar skystu krauju
48
. Ibn Abbas buvo paklaustas apie blužnį ir atsakė: „Jūs galite
tai valgyti.“ Klausiantysis tarė: „Bet tai yra kraujas.“ 49 Jis
atsakė: „Tik tekantis kraujas yra jums uždraustas.“ Šio
uždraudimo priežastis yra ta, jog kraujo gėrimas yra
nesuderinamas su padoria žmogaus elgsena bei ta, kad tai taip
pat gali būti žalinga sveikatai.
Per džahilyja periodą žmogus, kuris jautėsi alkanas,
galėjo įsmeigti kaulą ar aštrų daiktą į savo gyvulio mėsą ir
sukaupti bei išgerti tekantį kraują. Taip atsitikdavo, nes poetas
al‘Aši sakė:
„Niekada nesiartink prie negyvo gyvūno, ir nečiupk aštraus
kaulo perverti gyvojo.“
Taigi, kadangi gyvo gyvūno mėsos pervėrimas
sužaloja ir susilpnina jį, Allahas Švenčiausias ir Aukščiausias
uždraudė tai daryti.
Nėra uždrausta valgyti kraują, kuris lieka skerdienoje, po to, kai kas
nors iš visų jėgų stengėsi pašalinti jį.
49
Ankstyvaisiais laikais buvo tikima blužnį esant sustingusiu krauju.
48
51
Kiauliena
(3) Trečiasis uždraustas maistas yra kiauliena, t.y. kiaulės
mėsa. Kadangi kiaulė mėgaujasi purvu ir atmatomis, jos mėsa
yra bjauri padorų skonį turintiems asmenims, be to, paskutinieji
medicininiai tyrimai parodė, jog valgyti kiaulieną yra žalinga
sveikatai visuose klimatuose, ypač karštuose. Moksliniai
tyrimai taip pat parodė, kad kiaulienoje be kitų yra ir mirtinų
parazitų (trichinelių), ir niekas negali pasakyti, ką mokslas
ateityje dar atras, kas paskleis šviesos ant šio draudimo
išminties. Visagalis Allahas kalbėjo tiesą apibūdindamas Savo
Pasiuntiniui Mohammadui, kaip tas, kuris
jums tai, kas yra nešvaru.
padaro neleistinu
Be to, yra keletas mokslininkų, kurie sako, jog dažnas
kiaulienos valgymas sumažina žmogaus gėdos jausmą
nepadoriuose dalykuose.
Tai, kas skirta kam nors kitam negu Allahas
(4) Ketvirta uždrausta kategorija nurodo į gyvūnus, kurie yra
paskirti kam nors kitam negu Allahas, t.y. tokie, kurie yra
paskersti su kreipimusi į kitą vardą negu Allaho – pavyzdžiui,
su kreipimusi į stabo vardą. Kada skersdavo gyvulį, arabų
politeistai šaukdavosi savo stabų vardų, tokių kaip al-Lat ar alUzza. Tokia veikla yra religinis aktas, adresuotas kam nors
kitam negu Allahas, ir yra garbinimo forma, kurioje Jo
garbingas vardas nėra paminimas. Šiuo atveju draudimo
priežastis yra visiškai susijusi su tikėjimu: apsaugoti tikėjimą į
Vienintelį Allahą, apvalyti garbinimą ir kovoti su širk ir
politeizmu, kad ir kokia forma jie būtų išreikšti.
Iš tikrųjų, Allahas yra tas, kuris sukūrė žmogų ir davė
jam kontrolę viskam, kas yra žemėje, pajungdamas gyvūnus jo
galiai ir leisdamas jam atimti jiems gyvybę maistui su sąlyga,
kad Jo vardas bus skelbiamas skerdimo metu. Allaho vardo
skelbimas skerdžiant gyvulį yra pareiškimas, kad kažkas atima
52
gyvam padarui gyvybę su jo Kūrėjo leidimu, tuo tarpu kas nors,
besišaukiantis kokio kito vardo, atmeta šį leidimą ir turi būti
neleistas vartoti gyvulio mėsą.
Nugaišusių gyvūnų tipai
Pirmiau paminėtos buvo keturios uždrausto gyvulinės
kilmės maisto kategorijos. Kaip yra atskleista Sura al-Maidah
(5:4 (3)) eilutėje, prie šių keturių dar yra pridėtos penkios
kategorijos, kurioms priklauso tolimesnė „nugaišusių gyvūnų“
klasifikacija:
(5) Pasmaugtieji: gyvūnai, kurie buvo pasmaugti, pavyzdžiui,
virve aplink kaklą, ar uždusinti, ar atskiru atveju įkišant gyvūno
galvą į ką nors, kas sukelia dusinimą.
(6) Užmuštieji: gyvūnai, kurie buvo mirtinai uždaužyti kuoka
ar panašiu daiktu.
(7) Nukritusieji: gyvūnai, mirę dėl nukritimo iš aukštos vietos,
ar įkritimo į gilią daubą ar tarpeklį.
(8) Subadytieji: gyvūnai, mirę subadyti kito gyvūno ragų.
(9) Suėstieji (dalinai) laukinių žvėrių: gyvūnai, kurie buvo
dalinai suryti laukinių žvėrių, ir dėl to mirę.
Įvardijęs šias penkias kategorijas, Allahas padaro
išimtį:
tam, ką jūs padarėt leistina skerdimo dėka ,
turėdamas omeny jei kas nors aptinka tokį gyvūną, kol jis vis
dar yra gyvas, skerdimas paverčia halal kaip maistą. Teisingas
supratimas „vis dar gyvo“ yra toks, jog jame dar yra išlikę
gyvybės ženklų. 'Ali ibn Abu Talib sakė: „Jei tu gali paskersti
sumuštą, nukritusį ar subadytą gyvūną, kol jis (vis dar) gali
judėti savo kanopomis ar kojomis, tu gali jį valgyti.“ Al-Dahak
pakomentavo: „Žmonės džahilija laikais buvo įpratę juos
(nugaišusius gyvūnus) valgyti, tada Allahas islame uždraudė
juos valgyti, išskyrus tai, kas yra paskersta. Jei gyvūnas būna
paskerstas kol jis (vis dar) judina koją, uodegą ar akį, jis yra
halal.“50
Kai kurie teisininkai sakė, kad tame privalo būti gyvybė, kurios ženklai
yra tekantis kraujas ir refleksiniai judesiai.
50
53
Anksčiau paminėtų kategorijų
uždraudimo priežastys
Mums nėra poreikio kartoti priežastis, konstatuotas
ankstesniame aptarime apie nugaišusius gyvūnus, su išimtimi
dėl pavojaus sveikatai, kuris nėra aiškus tokiais atvejais. Tačiau
mes norėtume pabrėžti dar kartą 5-9 draudimo svarbą.
Visažinis Įstatymų Kūrėjas nori išmokyti žmones būti
maloniais gyvūnams ir apsaugoti pastaruosius nuo žalos.
Niekas neturėtų taip neprižiūrėti jų, kad šie pasismaugtų,
nukristų iš aukštų vietų ar būtų subadyti kovoje su kitais
gyvūnais, nei kankinti jų smarkiu mušimu, galinčiu pasibaigti
mirtimi, kaip žiaurūs kerdžiai, dažniausiai pasamdytieji, kartais
daro, kartais netgi varydami gyvulius, tokius kaip du jaučiai ar
avinai, kovoti vienas su kitu tol, kol vienas kuris sužeidžia ar
subado kitą iki mirties.
Tiktai dėl šios priežasties islamo teisininkai uždraudė
valgyti mėsą gyvulio, kuris buvo subadytas iki mirties, netgi
jeigu jis buvo tik sužeistas kito gyvulio ragų ir jam tekėjo
kraujas; šis draudimas galioja net jei kraujas tekėjo iš įprastos
skerdimui vietos – gerklės. Pagal mano supratimą, tikslas,
slypintis už to, yra nubausti savininką gyvūnų, paliktų be
priežiūros badyti vienas kitą iki mirties, jis neturėtų būti
apdovanotas už savo aplaidumą leidžiant naudoti jų mėsą
maistui.
Priežastis draudimo valgyti gyvūnus, dalinai suėstus
laukinių žvėrių, yra išlaikyti žmogiškąjį orumą – musulmonas
nežemins savęs valgydamas gyvūnų likučius. Žmonės džahilija
laikais buvo įpratę valgyti tai, kas likdavo nuo laukinių žvėrių,
nesvarbu ar nuo avių, ar nuo kupranugarių, ar nuo karvių, bet
vėliau Allahas tikintiesiems tai uždraudė.
Gyvūnų aukojimas
(10) Dešimta uždrausto gyvūninio maisto kategorija apima tai,
kas buvo paaukota stabams. Per džahilija periodą akmeniniai
54
altoriai stovėdavo priešais stabus aplink Ka‘aba, ir politeistai
skersdavo gyvulius ant jų ar arti jų tam, kad surastų artumą su
savo dievybėmis, kurioms būdavo tie altoriai skirti.
Toks aukojimas yra tas pats kaip „skirtas kam nors
kitam negu Allahas“, nes abu apima netikrų dievybių
šlovinimą. Skirtumas yra tik toks, kad „skirto kam nors kitam
negu Allahas“ atveju, skerdimas neįvyksta netoliese stabo, o tik
jo vardas yra paminimas virš aukojimo objekto, tuo tarpu kitu
atveju aukojimas yra atliekamas priešais stabą ar ant altoriaus,
skirto tam stabui, todėl yra nebūtina paminėti jo vardo.
Kadangi tie altoriai būdavo arti Ka‘aba, galima
įsivaizduoti, kad tos aukos reiškė pagarbą Šventiems Namams.
Koranas aiškiu pareiškimu pašalino ši galimumą iš žmonių
protų, priskirdamas tokią veiklą tai pačiai kategorijai kaip ir
skirtą kam nors kitam negu Allahui.
Jūrų maisto ir skėrių išskirtinumas
Islamo Šariatas išbraukė žuvis, banginius ir kitus jūros
būtybes iš „nugaišusių“ kategorijos. Kada Pranašas (ramybė
jam) buvo paklaustas apie jūrą, jis atsakė:
„Jos vanduo tyras ir mirę jos gyvūnai yra halal.“51
Allahas Aukščiausiasis sako:
Jūros medžiojamieji jums yra leisti kaip ir jos
maistas... (Šv. Koranas 5:96)
Ir 'Umar paaiškino: Jūros medžiojamieji yra tai, kas
sugauta joje, o jos maistas yra tai, kas yra iš jos išmetama,“ o
Ibn 'Abbas sakė: „Jos maistas yra jos negyvi (gyvūnai).“
Dviejuose al-Bukhari ir Musulmono Sahihs‘uose pagal
autoritetingąjį Jabir yra pranešta, kad Pranašas (ramybė jam)
kartą išsiuntė keletą savo Palydovų į ekspediciją. Jie rado
negyvą banginį prie jūros ir maitinosi juo daugiau nei
51
Pranešta Ahmad ir kitų Sunnah sudarytojų.
55
dvidešimt dienų. Grįžę į Mediną, jie apie tai papasakojo
Pranašui (ramybė jam) ir jis pasakė:
„Valgykite maistą, kurį Allahas jus apdovanojo, ir pamaitinkite
mus, jei jo dar liko.“
Tada jie atgabeno jam šiek tiek banginio mėsos ir jis
valgė ją.52
Be to, ir skėriai yra išbraukti iš „nugaišusių gyvūnų“
kategorijos. Pranašas (ramybė jam) davė leidimą valgyti
negyvus skėrius, nes klausimas dėl jų skerdimo nekyla. Ibn
Abu Awfa sakė: „Mes keliavome su Pranašu (ramybė jam)
septyniose ekspedicijose ir mes valgėme skėrius su juo.“ 53
Gyvūnų odos, kaulų ir plaukų panaudojimas
Draudimas apie nugaišusius gyvūnus yra apribotas iki
jų mėsos valgymo. Kiekvienas gali – o tiesą sakant ir turėtų –
panaudoti jų odą, kaulus ir plaukus, nes jų išmetimas yra
švaistymas, o švaistymas nėra leistinas. Apie tai Ibn 'Abbas
papasakojo:
„Laisvai Pranašo žmonos tarnaitei Maymunah buvo duota avis,
kuri nugaišo. Pranašas (ramybė jam) praėjo jos palaikus ir
pasakė: „Kodėl tu nenulupai jos odos išrauginti ir panaudoti?“
Jos atsakė: „Bet ji yra nugaišusi.“ Pranašas (ramybė jam)
pasakė: „Uždrausta yra tik valgyti ją.““54
Pranašas (ramybė jam) aiškiai pareiškė, kad būdas
apvalyti nugaišusio gyvulio odą yra išdžiovinti ją. Yra pranešta,
kad jis yra sakęs:
„Odos išdžiovinimas yra jos skerdimas“ 55, turėdamas omeny
tai, kad kaip skerdimas padaro avies ar karvės mėsą halal, taip
išdžiovinimas padaro odos naudojimą halal. Jis taip pasakė:
Pranešta visų autentiškų aHadis rinkinių, išskyrus Ibn Mažah.
54
Pranešta visų autentiškų Hadisų rinkinių, išskyrus Ibn Madžah.
55
Pranešta Abu Daoud ir al-Nisai.
52
53
56
„Džiovinimas pašalina netyrumą“56 ir „Jei oda yra išdžiovinta,
ji yra apvalyta.“57
Paskutiniojo Hadiso pritaikymas yra gan bendras,
apimantis ir šuns ar kiaulės odą. Bet tokia yra tik Zahiri
mokyklos teisininkų, Abu Yusuf, mokinio Abu Hanifah, ir alŠawkani nuomonė.
Sawdah, Pranašo (ramybė jam) žmona, sakė: „Kartą
mūsų avis nugaišo, taigi mes išdžiovinom jos odą ir
panaudojome ją kaip [odinį vandens maišą], dėdami į jį datules
vandeniui pasaldinti. Mes naudojome jį tol, kol jis susidėvėjo.“
58
Būtinybė diktuoja išimtis
Visi prieš tai paminėti draudimai tinka situacijoms,
kuriuose žmogus turi pasirinkimą. Tačiau būtinybės atveju
tinka kitokia taisyklė, kuri buvo aptarta anksčiau. Allahas
Allahas paaiškino, ką Jis padarė jums haram,
išskyrus tai, dėl ko jūs esat priversti... (Šv. Koranas
6:119)
Ir paminėjęs nugaišusių gyvūnų mėsos, kraujo ir t.t.
draudimus, Jis sako:
Bet jei kas nors yra priverstas būtinybės, bet ne
geisdamas ar nusižengdamas, tai nėra jam jokios
nuodėmės; iš tikrųjų, Allahas yra Atleidžiantis,
Gailestingas. (Šv. Koranas 2:172-173)
Teisininkai sutaria, jog būtinybė šiuo atveju reiškia
maisto poreikį alkiui numalšinti, kada joks kitas negu
uždraustas maistas nėra prieinamas, kai kurie teisininkai laikosi
Pranešta al-Hakim.
Pranešta Muslim ir kitų.
58
Pranešta al-Bukhari ir kitų.
56
57
57
nuomonės, kad mažiausiai viena diena ir naktis turi būti
praleista be maisto. Tokioje situacijoje asmuo gali valgyti tik
tiek, kad numalšintų savo alkį ir išvengtų mirties. Imamas
Malik sakė: „maisto kiekis turi būti toks, kad tik numalšintų
alkį, ir jis neturėtų valgyti daugiau negu reikia, kad išliktų
gyvas.“ Tokia tikriausiai, yra Allaho žodžių
ne geisdamas ar
nusižengdamas prasmė – t.y. nei trokšdamas, nei valgydamas
daugiau negu reikia. Toks alkis gali būti priverstinis poreikis,
taikliai paminėtas Korano ajate:
...Bet jei kas nors yra alkio priverstas, be jokio
polinkio į nuodėmę, tada iš tikrųjų Allahas yra
Atleidžiantis, Maloningas.
(Šv. Koranas 5:3)
Medicininė būtinybė
Yra skirtingų teisininkų nuomonių klausimu, ar gali kai
kurio uždrausto maisto medžiagos būti naudojamos kaip
medicina. Kai kurie teisininkai nelaiko mediciną priklausant
priverstinės būtinybės kategorijai, kaip maistas priklauso, ir
savo pozicijai palaikyti cituoja Hadis:
„Neabejotinai Allahas neteikia vaistų tame, ką Jis yra tau
uždraudęs.“59
Kiti laiko medicinos poreikį lygiavertį maisto poreikiui,
kadangi abu jie yra reikalingi gyvenimui išsaugoti. Palaikydami
savo poziciją, kad uždrausto maisto medžiagos gali būti
naudojamos kaip vaistai, jie argumentuoja, kad Pranašas
(ramybė jam) leido 'Abd al-Rahman bin 'Awf ir al-Zubair bin
al-'Awwam dėvėti šilką, nes jie kentėjo nuo niežų. 60
Tikriausiai paskutinysis požiūris yra arčiausiai islamo
dvasios, kuri visuose įstatymuose ir pamokymuose orientuojasi
Pranešta al-Bukhari pagal Ibn Mas‘ood.
Šio Hadis tekstas yra cituojamas šios knygos paragrafe, pavadintame
„Apranga ir papuošalai“.
59
60
58
į žmogaus gyvenimo išsaugojimą. Tačiau naudoti mediciną,
turinčią kokių nors haram medžiagų, yra leidžiama tik esant
žemiau pateiktoms sąlygoms:
1. Paciento gyvybei grės pavojus, jei jis nenaudos tokių
vaistų.
2. Nėra jokios alternatyvos ar vaistų pakaitalo, pagaminto iš
grynai halal šaltinių.
3. Vaistai yra priskirti gydytojo musulmono, kuris yra tiek
kompetentingas, tiek ir dievobaimingas.
Tačiau mes galime pridurti, remdamiesi savo pačių
pastebėjimais ir gydytojų ekspertų nuomone, kad mes priėjome
išvadą, jog vargu ar egzistuoja tokia medicininė reikiamybė,
kuri reikalautų praryti tai, kas yra haram, pavyzdžiui, išgerti
vaistus. Nepaisant to, mes suformuluojame tokį principą, jei
atsitiktų taip, kad musulmonas atsidurs tokioje situacijoje,
kurioje jis negalės rasti kitokių vaistų išskyrus tokius, kurie turi
haram medžiagų.
Būtinybė neegzistuoja, jei visuomenėje
yra maisto perteklius
Apsvarstykime situaciją, kai individas neturi ko valgyti,
bet kiti žmonės, musulmonai ir zimmi61, jo bendruomenėje turi
maisto perteklių. Tokiu atveju jis neišpildo būtinybės sąlygos,
todėl haram maistas netampa jam leistinu, nes islamiška
bendruomenė yra kaip vienas kūnas, palaikantis savo narius,
arba kaip sutvirtinta siena, kurioje kiekviena plyta stiprina kitą.
Socialinio solidarumo koncepcija yra labai galingai
išreikšta teisininko imamo Ibn Hazm, kuris sakė:
„Musulmonas nėra būtinybės stadijoje, tokioje, kurioje būtų
leistina valgyti nugaišusių gyvūnų ar kiaulės mėsą, tol, kol kas
nors, musulmonas ar zimmi, turi maisto perteklių. Asmeniui,
Zimmi: nemusulmonai, gyvenantys saugomi islamiškos vyriausybės.
(Vert.)
61
59
turinčiam maisto, yra privaloma pamaitinti tą, kuris yra
alkanas, ir tokiu atveju alkanas asmuo nėra priverstas griebtis
kiaulės ar nugaišusių gyvūnų mėsos. Jei asmuo, turintis maisto
perteklių, jo neduoda alkanajam, šis turi teisę dėl jo kovoti. Jei
jis (alkanas asmuo) būna užmuštas, tai žudikas yra kaltas dėl
žmogžudystės, todėl sulauks kysas (atpildo), tuo tarpu jei jis
užmuš atsisakantįjį duoti maisto, jis pribaigs jį kaip Allaho
prakeiktąjį, nes šis nepripažino jo teisės ir buvo vienas iš
maištaujančių. Allahas Aukščiausiasis sako:
Ir jei vienas iš jų nusižengia kitam, kovokite prieš
nusižengusįjį tol, kol jis laikysis Allaho įsako. (Šv.
Koranas 49:9)
Kiekvienas, kuris nepripažįsta savo brolio teisių, yra
maištininkas prieš Allahą. Todėl Abu Bakr al-Siddik kovojo
prieš tuos, kurie atsisakė mokėti zakat (nors atvirai reikšdavo
esą musulmonai).“
Islamiškas skerdimo būdas
Visi jūrų gyvūnai yra halal
Priklausomai nuo jų gyvenamosios vietos, visi gyvūnai
yra dviejų rūšių: jūrų ir sausumos. Jūrų gyvūnai, t.y. tokie,
kurie gyvena vandenyje ir negali ne jame išgyventi, yra visi
halal. Nesvarbu, kokiu būdu jie yra pasiekti: ar jie yra ištraukti
iš vandens gyvi ar nugaišę, ištisi ar dalimis, žuvys ar jūrų
gyvūnai bebūtų, jūrų šunys ar katės besivadintų, sugauti
musulmono ar ne musulmono bebūtų. Kilniaširdiškiausias
Viešpats atvėrė Savo dosnumą Savo tarnams leisdamas valgyti
visus jūros gyvūnus, be kraujo nuleidimo reikalavimo, žmogus
buvo paliktas laisvas gaudyti juos bet kokiu būdu, kokiu tik jis
sugeba, kiek galima vengiant bereikalingo žiaurumo.
Primindamas mums Savo paslaugą, Allahas Aukščiausiasis
sako:
60
Ir tai Jis, Kuris padarė jūrą jums pavaldžią tam, kad
jūs galėtumėt valgyti šviežią mėsą iš jos...
Koranas 16:14)
(Šv.
maistas, apsirūpinimas jums ir keliaujantiems jūra...
(Šv. Koranas 5:96)
Šlovė turi Jam būti, nes Jis viską įtraukė, nes
Ir Tavo Viešpats yra neužmaršus.
19:64)
(Šv. Koranas
Uždrausti sausumos gyvūnai
Jei kalbėtume apie sausumos ar žemės gyvūnus,
Allahas uždraudė tik valgyti kiaulieną bei mėsą tokių gyvūnų,
kurie patys nugaišo ar buvo paaukoti kam nors kitam negu
Allahas, ir gerti kraują. Šie draudimai yra aiškiai minimi
Korano tekstuose, sudarydami, kaip mes matėme, keturias
plačias ir dešimt siauresnių kategorijų.
Tuo pačiu metu Koranas apie Pasiuntinį (ramybė jam)
sako:
Jis padaro leistina jiems tai, kas yra gera, ir padaro
neleistina tai, kas yra purvina... (Šv. Koranas 7:157)
Purvini dalykai yra tokie, kuriuos žmonės bendrai laiko
šlykščiais, nors atskiri individai juos gali ir mėgti. Pavyzdžiui,
Khaibar‘o konfrontacijos dienomis Pranašas (ramybė jam)
uždraudė valgyti prijaukintų asilų mėsą. 62
Pranešta al-Bukhari. Kalbant apie šį Hadis, yra pasakyta, kad
draudimas valgyti asilus buvo laikinas ir kad jis buvo dėl kritiškos
padėties, kadangi asilai buvo reikalingi jojimui. Tai yra panašu į situaciją,
kurioje dėl mėsos trūkumo, vyriausybė gali uždrausti jaunų gyvūnų
skerdimą, kad jie užaugtų didesni, ar elnių medžioklę tam tikru sezonu ir
t.t.
62
61
Kitas to pavyzdys yra pateikiamas Hadis‘e,
papasakotame al-Bukhari ir Muslim, kurie teigia, jog Pranašas
(ramybė jam) „uždraudė valgyti bet kokius laukinius žvėris su
iltiniais dantimis ir bet kokius paukščius su nagais.“
„Laukiniais žvėrimis“ laikomi tokie, kurie gaudo kitus ir ryja
juos suplėšydami, pvz., liūtai, leopardai, vilkai ir panašiai,
paukščiai su nagais yra tokie kaip sakalai, ereliai, vanagai ir t.t.
Pagal Ibn 'Abbas, niekas nėra haram, išskyrus keturias
kategorijas, paminėtas Korane, tuo tarpu tie, ką Pranašas
(ramybė jam) uždraudė, tokie kaip plėšrūs žvėrys, yra laikomi
makruh (nepageidaujamais) labiau negu pasiekiantys haram
laipsnį. Ibn 'Abbas sakė:
„Džahilija laikų žmonės pagal savo užgaidas valgė tam tikrą
maistą ir tam tikro vengė. Tada Allahas atsiuntė Savo Pranašą
(ramybė jam) ir atskleidė Savo Knygą, ir Jis įsakymais nurodė,
kas yra leistina, o kas yra uždrausta. Atitinkamai, tai, ką Jis
leido, yra halal, o tai, ką Jis uždraudė, yra haram, o apie ką Jis
tylėjo yra leistina.“
Ibn 'Abbas dar padeklamavo:
Sakyk: aš nerandu nieko man uždrausta valgyti
tame, kas man atskleista. (Šv. Koranas 6:145)63
Remdamasis šiuo ajatu, Ibn 'Abbas įrodinėja, kad
prijaukintų asilų mėsa yra leistina. Imamas Malik sutinka su
juo šiuo klausimu, laikydamas plėšriuosius žvėris labiau
makruh negu haram.
Teisininkai sutinka, kad gerklės perpjovimas
uždraustam gyvūnui nepadaro jo halal. Tačiau tada tampa
leidžiama naudoti jo odą be išdžiovinimo.
63
Pranešta Abu Daoud kaip Ibn ‘Abbas pasakymas.
62
Islamiško skerdimo būdo reikalavimai
Žemės gyvūnai, kurie yra leistini kaip maistas, yra
dviejų rūšių. Pirmajai priklauso tokie gyvūnai, kurie yra
naminiai ar prijaukinti, tokie kaip kupranugariai, karvės, ožiai,
naminiai ir kitokie paukščiai, kurie yra išauginami fermoje ar
namie, tuo tarpu neprijaukinti ir laukiniai gyvūnai yra kito tipo.
Tam, kad jų mėsa pavirstų halal, islamas reikalauja, kad
pirmos kategorijos gyvūnai būtų paskerdžiami islamo nurodytų
būdu.
Islamiško skerdimo sąlygos
Pagal Šariatą, teisėtas gyvūno mėsos apvalymas
reikalauja, kad būtų išpildytos šios sąlygos:
1. Gyvūnas turėtų būti skerdžiamas aštriu daiktu, su
kuriuo būtų galima sukelti kraujavimą perkirtus kraujagysles,
net jei aštrus daiktas yra akmuo ar medžio gabalas. 'Adi bin
Hatim pasakojo, kad jis pasakė Pranašui (ramybė jam): „O
Allaho Pasiuntiny, mes einame medžioti ir ne visada su savimi
turime peilį. Mes galėtume rasti aštrų akmenį ar medžio gabalą,
ar nendrę.“ Pranašas (ramybė jam) atsakė: „Tikslas yra sukelti
kraujavimą bet kuo, ką turi, ir paminėti virš jo Allaho vardą.“ 64
2. Skerdimas turi būti atliekamas perpjaunant gerklę ar
perduriant gerklės duobelę, tuo sukeliant mirtį. Geriausias
būdas yra perpjauti trachėją, stemplę ir dvi jungo venas. 65
Pranešta Ahmad, Abu Daoud, Nisai, Ibn Mažah, al-Hakim ir Ibn
Hibban.
65
Kai kurie teisininkai citavo tokias sąlygas, bet mes jas praleidome, nes
neradome aiškių tekstų, mininčių jas. Gyvūno skerdimas yra instinktyviai
žinomas visiems žmonėms, ir gilintis ir detalizuoti to nedera islamui,
kuris laiko reikalus lengvais ir paprastais. Kuo daugiau detalių tie
teisininkai būtų pasistengę surašyti, tuo daugiau painiavos jie būtų sukėlę;
pavyzdžiui, ar yra būtina perpjauti visas keturias dalis - trachėją, stemplę
ir dvi jungo venas – ar tik vieną jų? Ar peilis turėtų būti nukreiptas žemyn
ar aukštyn? Ar gali ranka būti pakeliama, prieš baigiant skerdimą, ar ne?
Ir taip toliau, be galo, su kiekvienu alternatyviu atsakymu į šiuos
64
63
Tačiau jei tampa neįmanoma paskersti gyvūną
reikalaujamu būdu, antra sąlyga yra atšaukiama. Pavyzdžiui,
gyvūnas gali būti įkritęs į šulinį galva į priekį, todėl jo gerklė
gali būti nepasiekiama, arba jis gali pasiusti ir imti spardytis ir
bėgti. Tokiais atvejais yra elgiamasi kaip medžiojant gyvūną ir
yra pakankama sužeisti jį bet kur, priverčiant kraujuoti. Pagal
autoritetingąjį Raf‘i ibn Khadidž, abu al-Bukhari ir Muslim
praneša sudarytoją pasakojus:
„Mes keliavome su Pranašu (ramybė jam), kada vienas iš
kupranugarių pasileido bėgti. Kadangi žmonės neturėjo arklių,
tai iššovė strėlę, kuri pataikė į kupranugarį ir sužeidė jį.
Pranašas (ramybė jam) pasakė:
„Kai kurie šių gyvūnų yra kaip laukiniai žvėrys. Jei kuris nors
iš jų taip elgiasi, tai ir su juo elkitės tokia forma.“ 66
3. Joks kitas vardas negu Allaho neturėtų būti
paminimas virš gyvūno skerdimo metu, dėl šios sąlygos sutinka
visi teisininkai. Džahilija laikų žmonės siekė suminkštinti savo
dievybių ir stabų širdis aukodami gyvulius jiems, tiek
šaukdamiesi jų vardų skerdimo metu, tiek ir aukodami ant
altorių, skirtų jiems. Kaip buvo minėta anksčiau, Koranas visa
tai uždraudė žodžiais:
Uždrausta tau yra tai, kas paskirta bet kam kitam
negu Allaho. Ir tai, kas buvo paaukota stabams. (Šv.
Koranas 5:3)
4. Allaho vardas turėtų būti paminimas skerdžiant
gyvūną67. Tai yra aišku iš Korano tekstų ir Hadisų. Allahas
klausimus randant palaikimą tarp kai kurių teisininkų.
66
67
Teisingas Allaho vardo paminėjimas skerdžiant yra „Bismillah, Allahu
akbar“ (Vardan Allaho, Allahas yra Didžiausiais). Šia proga žodžiai alRahman al-Raheem (Užjaučiantis, Maloningas) neseka Bismillah kaip jie
įprastai seka, kadangi skerdimas nėra gailestingumo veiksmas. (Vert.)
64
Tad valgykite tai, virš ko Allaho vardas buvo
paminėtas, jei jūs tikite Jo ženklais.
6:118)
(Šv. Koranas
Nevalgykite to, virš ko Allaho vardas nebuvo
paminėtas, nes iš tiesų tai yra nepagarba...
Koranas 6:121)
Ir Allaho Pasiuntinys sakė:
(Šv.
„Jei kraujas yra nuleistas (gyvūno), ir Allaho vardas buvo
paminėtas virš gyvūno, tu gali jį valgyti.“68
Kita sąlyga toliau yra palaikoma kito žinomo Hadiso,
kuris teigia, jog Allaho vardas privalo būti ištartas medžioklėje
prieš iššaunant strėlę ar paleidžiant šunį vytis. Apie šią mintį
dar bus diskutuojama vėliau, medžioklės skyriuje.
Kai kurie mokslininkai turi nuomonę, jog nors Allaho
vardas privalo būti paminimas, nėra reikalinga jį paminėti
skerdžiant gyvūną, žmogus gali jį paminėti valgydamas, nes
tokiu atveju negali būti laikoma, jog mėsa buvo suvalgyta be
Allaho vardo paminėjimo virš jos. Al-Bukhari Sahih‘e mes
randame Hadis, papasakotą 'Aiša, kuri sakė:
„Keletas žmonių, neseniai tapusių musulmonais, pasakė
Pranašui (ramybė jam): „Žmonės atnešė mums mėsos ir mes
nežinome, ar jie paminėjo Allaho vardą virš jos ar ne. Ar
turėtume ją valgyti, ar ne?“ Pranašas (ramybė jam) atsakė:
„Paminėkite Allaho vardą (virš jos) ir valgykite.“ 69
Teisingas kreipimasis, kai kas nors pradeda valgyti ar gerti yra
Bismillah ar-Rahman ar-Raheem, „Vardan Allaho Maloningojo,
Gailestingojo“ poroje su tokiu maldavimu: Allahumma, barik lana fi ma
razaktana wa kina azab an-nar, „Mūsų Viešpatie, palaimink mus tame,
ką Tu mums suteikei, ir apsaugok mus nuo Ugnies bausmės.“ (Vert.)
68
69
65
Islamiško skerdimo būdo išmintis
Islamiško skerdimo taisyklių išmintis yra atimti gyvūno
gyvybę greičiausiu ir mažiausiai skausmingu būdu; su tokia
pabaiga yra susijęs aštraus įrankio naudojimo ir gerklės
perpjovimo reikalavimas. Yra uždrausta draskyti gerklę
dantimis ir nagais, nes tai sukels gyvūnui skausmą, ir tai yra
panašu į jo smaugimą. Pranašas (ramybė jam) rekomenduoja
išgaląsti peilį ir nuraminti gyvūną, sakydamas:
„Allahas įvedė įstatymu gerumą (ar meistriškumą) visame
kame. Jei reikia žudyti, žudykite geriausiu būdu, ir kai
skerdžiate, darykite tai geriausiu būdu pirmiausia išgaląsdami
peilį ir nuramindami gyvūną.“70
Kitame Hadis, papasakotame Ibn 'Umar, Pranašas
(ramybė jam) sako:
„Kada vienas iš jūsų skerdžia, tegu jis tai padaro išbaigtai“ 71
turėdamas omenyje, kad žmogus turėtų gerai išgaląsti savo
peilį ir pamaitinti, pagirdyti ir nuraminti gyvūną, prie
užmušdamas jį.
Ibn 'Abbas pranešė, kad kartą Pranašas (ramybė jam)
pamatė vyrą, kuris galando savo peilį, paguldęs avį skerdimui.
Pranašas (ramybė jam) papriekaištavo jam sakydamas:
„Ar tu ketini priversti mirti ją du kartus? Kodėl
neišgalandai savo peilio prieš paguldydamas ją?“ 72
Kartą 'Umar pamatė vyrą, už kojos velkantį avį
skerdimui. Jis pasakė: „Vargas tau, Palydėk ją į mirtį tinkamu
būdu.“73
Taigi pagrindinis ketinimas čia yra būti geru
nelaimėliui gyvūnui ir kiek tai yra įmanoma, išlaisvinti jį nuo
Pranešta Muslim pagal Šaddad bin Aus.
Pranešta Ibn Madžah.
72
Pranešta al-Hakim, kuris klasifikuoja tai kaip „patikima“ pagal alBukhari standartą.
73
Pranešta ‘Abd ur-Razzak.
70
71
66
bereikalingų kančių. Džahilija laikų žmonės mėgo nupjauti
kupras gyviems kupranugariams ir riebias uodegas gyvoms
avims tam, kad jas suvalgytų. Tam, kad sustabdytų šią
barbarišką veiklą, Pranašas (ramybė jam) uždraudė valgyti bet
kokią dalį, pasiektą tokiu būdu, sakydamas:
„Bet kokia dalis, nupjauta gyvūnui esant gyvam, yra gaišena.“ 74
Allaho vardo paminėjimo prasmė
Allaho vardo paminėjimas išgryninti skerdimo aktui
turi subtilią prasmę, kurią mes turime gerai apmąstyti.
Pirmiausia, tokia veikla yra opozicija stabmeldžių ir džahilija
laikų žmonių veiklai, kurie skersdami gyvulius minėdavo savo
neegzistuojančių dievybių vardus. Kadangi politeistas mini
klaidingos dievybės vardą, kaip gali tikintysis nepaminėti
tikrojo Dievo vardo?
Antra, tie gyvūnai, kaip ir žmonės, yra Allaho kūriniai,
ir, kaip ir jie, turi gyvenimą. Kaip tuomet žmogus gali
kontroliuoti juos ir atimti jų gyvenimą, kol pirmiausia negauna
leidimo iš paties ir jų bendro Kūrėjo, Kuriam viskas priklauso?
Allaho vardo paminėjimas skerdžiant gyvūną yra šio dieviško
leidimo pareiškimas, tarsi tas, kuris žudo gyvūną, sakytų: „Šis
aktas nėra agresijos aktas prieš pasaulį, nei šios būtybės
engimas, bet Allaho vardu aš skerdžiu, Allaho vardu aš
medžioju ir Allaho vardu aš valgau.“
Gyvūnai, paskersti Knygos žmonių
Mes matėme, jog islamas akcentuoja, jog gyvūnai
privalo būti paskersti paskirtu būdu. Arabijos ir kitų tautų
politeistai padarė gyvūnų aukojimą garbinimo aktu ar labiau
neatskiriama savo tikėjimo sistemos dalimi ir savo religijos
šulu, siekdami suminkštinti savo dievybių širdis aukodami
jiems gyvūnus tiek ant specialių altorių, tiek ir minėdami jų
74
Pranešta Ahmad, Abu Daoud, al-Tirmidhi ir al-Hakim.
67
vardus virš gyvūnų. Islamas panaikino šias pagoniškas apeigas
ir įstatymais nustatė, jog joks kitas vardas, išskyrus Allaho,
nebūtų minimas skerdžiant, ir uždraudė viską, kas buvo
paaukota ant altoriaus ar paskirta bet kam kitam negu Allahui
Švenčiausiajam ir Aukščiausiajam.
Dabar nors Knygos žmonės – judėjai ir krikščionys – iš
esmės yra vieno Dievo tikintieji, vis dėlto kai kurie
musulmonai laiko, jog dalykuose, susijusiuose su maistu, su
knygos žmonėmis reiktų elgtis taip pat kaip su stabmeldžiais.
Dėl to Allahas Aukščiausiasis suteikė specialų leidimą
musulmonams valgyti su Knygos žmonėmis bei vesti jų
moteris. Al-Maidah Suroje, paskutinėje atskleistoje Korano
Suroje, Allahas sako:
Šiandien viskas, kas yra gera, yra padaryta leistina
jums. Ir maistas tų, kuriems yra duotas Šventraštis
(anksčiau nei jums), yra jums leistinas ir jūsų maistas
yra leistinas jiems... (Šv. Koranas 5:5)
Trumpai tariant, šių eilučių reikšmė yra ta, kad visi
geri, tyri ir sveiki dalykai jums, musulmonai, yra leidžiami,
todėl nebegali būti daugiau bahirah, saibah, wasilah ar ham.
Kadangi Allahas to neuždraudė, tai judėjų ir krikščionių
maistas jums yra leistinas, remiantis originaliu leidžiamumo
principu, taip pat ir jūs galite dalintis savo maistu su jais.
Atitinkamai jūs galite valgyti mėsą gyvūnų, kuriuos jie
paskerdė ar sumedžiojo, ir jie gali valgyti tai, ką jūs paskerdėte
ar sumedžiojote.
Nors islamas turi bekompromisį požiūrį į politeistus, jis
yra atlaidesnis į Knygos žmones, nes jie yra artimesni
musulmonams
savo
tikėjimu
dievišku
atskleidimu,
pranašystėmis ir kitais fundamentaliais religijos principais.
Islamas leidžia mums valgyti su jais, vesti jų moteris ir
apskritai turėti socialinių ryšių su jais. Gali būti, kad
bendraudami su musulmonais islamiškoje aplinkoje ir sekdami
68
musulmonų įsitikinimus, veiklą ir asmenybes, jie gali suvokti,
kad islamas yra jų pačių religijos tiesa, tik aukštesniame
dvasiniame lygmenyje, tobulesniame Šariate, autentiškesnėse75
knygose, taip pat laisvomis nuo pagonybės įtakos, žmogaus
sukurtų koncepcijų ir melo.
Frazės „maistas tų, kuriems yra duotas Šventraštis“
pritaikymas yra bendrinis, apimantis jų mėsą, produktus ir
kitokį maistą. Visa tai yra halal, išskyrus tai, kas pats savaime
yra haram, t.y. nugaišusių gyvūnų mėsa, kiauliena ar tekantis
kraujas, nes jie yra haram nepaisant to, ar jie yra įsigyti iš
krikščionių, judėjų ar musulmonų.
Dabar mes atsigręšime į įvairius klausimus, kurie yra
pakankamai svarbūs musulmonams ir kurie turi būti atsakyti
čia.
Gyvūnai, paskersti bažnyčioms
ir krikščionių šventėms
Jei žmogus negirdėjo skerdimo metu krikščionį ar
judėją paminint kitą vardą negu Allaho, tokį kaip Jėzaus ar
šventojo, tai jų siūloma mėsa yra halal. Tačiau jei jis sako, kad
kitas vardas negu Allaho buvo paminėtas, ji yra haram pagal
nuomonę kai kurių teisininkų, kurie įrodinėja, kad tai papuola
po antrašte to, kas buvo paskirta kam nors kitam negu Allahui.
Kiti laikosi nuomonės, kad Knygos žmonių maistas yra mums
leistas Allaho, kuris žino, ką jie sako, kai skerdžia gyvulius.
Kažkas paklausė Abu al-Darda, ar jis galėtų valgyti
mėsą ėriuko, paskersto Šv. Jurgio bažnyčiai, kuri buvo jam
duota. Abu al-Darda atsakė: „O Allahai, dovanok mums! Negi
jie nėra Knygos žmonės, kurių maistas yra halal mums, o mūsų
jiems?“ Tada jis liepė jam valgyti.76
T.y. Šventas Koranas, AHadis knygos ir Pranašo Sirah (biografija)
(Vert.).
76
Pranešta al-Tabari.
75
69
Imamas Malik kartą buvo paklaustas apie mėsos
gyvūnų, paskerstų krikščionių šventėms ir bažnyčioms,
valgymą. Jis atsakė:
„Aš klasifikuoju ją kaip makruh, bet ne kaip haram: makruh,
nes aš bijau, kad ji nebūtų paskirta kam nors kitam negu
Allahas, bet ne haram, nes galbūt, su pagarba Knygos
žmonėms, frazės „tai, kas paskirta kam nors kitam negu
Allahas“ reikšmė tinka tik tiems gyvūnams, kuriuos jie
paskerdžia siekdami malonių iš savo dievybių 77, bet ne valgiui.
Dėl to tai, ką jie paskerdžia valgiui, yra jų maistas, o Allahas
sako:
Maistas tų, kuriems buvo duotas Šventraštis, yra
leistinas jums.
78
(Šv. Koranas 5:5)
Gyvūnai, paskersti elektros
šoku ir kitais metodais
Kitas klausimas yra toks: ar reikalinga tai, kad gyvūno
skerdimo metodas, taikomas Knygos žmonių, nes yra halal jų
religijoje, būtų toks pat kaip mūsų, kuris yra gerklės
perpjovimas? Dauguma teisininkų nustato tai kaip sąlygą, tuo
tarpu keletas Maliki teisininkų nusprendė, jog tai nėra sąlyga.
Kadi Ibn al-Arabi, aiškindamas Surah al-Maidah
eilutę,
maistas tų, kuriems buvo duotas Šventraštis, yra
leistinas jums..
(Šv. Koranas 5:5), sako:
Tai gali nurodyti į Jėzų, Mariją ar į kitus šventuosius.
Šis imamo Malik nutarimas demonstruoja jo nuolankumą, pamaldumą
ir atsargumą religijoje. Jis nedarė skubotos išvados, kad tai yra haram,
kaip kai kurie teisininkai šiandien, bet apsiribojo teiginiu, kad tai yra
makruh. Kaip mes galime matyti, susidūręs su dviejų prieštaraujančių
pagrindinių kategorijų, tai, kas skirta bet kam kitam negu Allahas, ir
Knygos žmonių maisto leidžiamumas, derinimu, jis buvo atsargus ir
apdairus.
77
78
70
„Tai yra įtikinantis įrodymas, kad Knygos žmonių medžioklė ir
maistas yra tarp gerų dalykų, kuriuos Allahas mums leido. Jis,
Aukščiausiasis, tai pakartojo du kartus tam, kad sumažintų
abejones ir užčiauptų burnas tų, kurie kelia klausimus ir
pratęsia diskusiją. Aš buvau paklaustas: jei krikščionis užmuša
viščiuką, nupjaudamas jam galvą, ir tada išverda jį, ar yra
leistina valgyti su juo ar pasivaišinti jo maistu?“ Aš atsakiau:
„Valgyk jį, nes jis yra jo maistas ir maistas jo kunigų ir
vienuolių. Nors tai ir nėra mūsų gyvūnų skerdimo būdas, tačiau
Allahas leido jų maistą mums besąlygiškai, ir kitus dalykus jų
religijoje išskyrus tuos, apie kuriuos Allahas sako, kad jie juos
iškreipė.“ Mūsų mokslininkai yra pasakę: Jie duoda mums vesti
jų moteris ir yra leistina užsiimti lytiniais santykiais su jomis.
Halal ir haram dalykuose lytiniai santykiai yra žymiai
svarbesni negu valgymas, tai kaipgi tuomet galima sakyti, kad
jų maistas nėra halal?“
Tokia yra Ibn al-Arabi nuomonė. Kita proga jis sako:
„Tai, ką jie valgo be ketinimo padaryti tą valgį leistinu,
pavyzdžiui, smaugdami gyvūnus ar suknežindami jiems galvas,
yra haram.“ Nėra jokio prieštaravimo tarp šių dviejų teiginių.
Čia turėta omenyje, jog tai, ką jie laiko religiškai leistina
valgyti, yra mums halal, net jeigu jų gyvūnų žudymo metodai
jų religijoje gali būti kitokie negu mūsų, ir tai, kas jiems nėra
religiškai leistina, yra mums haram. Gyvūno žudymas jų
religijoje reiškia jo žudymą su ketinimu padaryti jį leistinu kaip
maistą pagal jų religiją. Tokia yra grupės Maliki teisininkų
nuomonė.
Šio nutarimo šviesoje mes žinome, kad importuota
mėsa, tokia kaip vištiena ar konservuota jautiena, pagaminta
Knygos žmonių, yra mums halal, net jei prieš gyvūno
užmušimą buvo naudotas elektros šokas ar panašiai. Tol, kol jie
laiko tai leistina savo religijoje, tai yra halal mums. Toks yra
aukščiau pateiktos Surah al-Maidah eilutės pritaikymas.
71
Zaratustros sekėjų ir panašių į juos mėsa
Skirtingos nuomonės tarp teisininkų egzistuoja dėl
gyvūnų, paskerstų Zaratustros sekėjų ir Persėjo sekėjų, mėsos.
Dauguma draudžia ją valgyti, nes jie yra politeistai, tuo tarpu
kiti sako, jog ji yra halal, nes Pranašas (ramybė jam) yra
pasakęs:
„Elkitės su jais taip, kaip elgtumėtės su Knygos žmonėmis.“ 79
Pranašas (ramybė jam) priėmė džizyah (mokestis) iš
Hajaro Zaratustros sekėjų80. Ibn Hazm‘o knygos Al-Muhalla81,
skyriuje apie skerdimą autorius sako: „Jie taip pat yra Knygos
žmonės; vadinasi visos taisyklės, susijusios su Knygos
žmonėmis, galioja jiems.“82 Panašiai kaip sabijai, pagal Abu
Hanifah yra klasifikuojami kaip priklausantys Knygos žmonių
kategorijai.83
Taisyklė: tai, ko mes nematome,
neturėtų būti išklausta
Iš musulmonai nėra reikalaujama teirautis apie tai, ko
jie nematė. Pavyzdžiui: kaip gyvūnas buvo užmuštas? Ar
Pranešta Malik ir al-Šafi‘i. Tai, kas yra šio Hadis pabaigoje, „Neveskite
jų moterų, nei valgykite jų mėsą,“ nėra laikoma autentiška aHadis
sudarytojų.
80
81
7 tomas, p.456.
82
Ibn Hazm nuomonė neabejotinai turi didžiulio svorio. Jis buvo labai
smulkmeniškas Korano ir Hadis tekstų pritaikyme, taip pat išmanantis
tautų istoriją ir jų papročius. Al-Baghdadi savo knygoje Al-Fark Bayn alFirak teigia: „Magai (Zaratustros pasekėjai) tvirtino, kad Zaratustra buvo
pranašas.“ Kai kurie dabartiniai mokslininkai, kurie vadovavo senovinių
kultūrų tyrimams, tokie kaip Abul Kalam Azad, palaiko šį požiūrį.
83
Kai kurie mūsų laikų mokslininkai stengėsi praplėsti Knygos žmonių
ratą įtraukdami stabmeldžius, tokius kaip induistai ar budistai, nutęsė
reikalą pernelyg toli. Pažiūrėkime, pavyzdžiui, Tafsir al-Manar, 6 tome,
ajatas „Maistas tų , kuriems buvo duotas Šventraštis, yra leistinas tau,“
interpretacijoje skyriuje, nagrinėjančiame stabmeldžių maistą ir
tuokimąsi su jų moterimis.
79
72
skerdimo būdas atitiko islamiškas sąlygas? Ar skerdžiant buvo
paminėtas Allaho vardas ar ne? Jei gyvūnas buvo paskerstas
musulmono, kad ir neišprususio ar nuodėmingo, ar kieno nors
iš Knygos žmonių, tai jo valgymas yra mums halal.
Mes jau esame papasakoję Hadis, kuriame buvo
Pranašui (ramybė jam) pasakyta: „Žmonės atnešė mums mėsos
ir mes nežinome, ar jie paminėjo Allaho vardą virš jos, ar ne.
Ar turėtume ją valgyti, ar ne?“ ir Pranašas (ramybė jam) atsakė:
„Paminėkite Allaho vardą (virš jos) ir valgykite.“ Apie šio
Hadis pritaikymą mokslininkai sako: „Tai įrodymas, kad
žmonių veiksmai ir praktika yra paprastai laikoma teisinga ir
tinkama, tuo tarpu nukrypimai ir klaidos turi būti įrodytos.“
Medžioklė
Daugybė arabų ir kitų tautų žmonių anksčiau gyveno iš
medžioklės, vadinasi, Koranas ir Sunnah nukreipė juos į šį
dalyką. Musulmonų teisininkai visada medžioklės objektą
traktavo kaip atskirą temą, aiškindami, kas yra leistina ir kas
yra uždrausta, kas yra privaloma ir kas yra pagirtina, nes
daugybė gyvūnų ir paukščių, kurių mėsa yra sveika, yra nei
prijaukinti, nei pavaldūs žmogui.
Tam, kad paverstų jų valgymą halal, islamas
nereikalauja, kad tokioms būtybėms gerklė būtų perpjaunama
ar gerklės duobutė perduriama, kaip tai yra reikalaujama
skerdžiant naminius ar prijaukintus gyvūnus. Yra pakankama
padaryti ką nors tokio tipo veiksmų, bet mažesniame laipsnyje,
kiek medžioklės aplinkybės leidžia. Žmonės visada
medžiodami sekdavo savo instinktais, ir islamas nesipriešina
tam, kas yra natūralu ir instinktyvu, bet paprasčiausiai prideda
keletą sąlygų tam, kad atvestų medžioklę, kaip atveda visus
kitus musulmonų reikalus, į harmoniją su pagrindine tikėjimo
sistema. Kai kurios iš tų sąlygų yra taikomos medžiotojui, kitos
73
– medžiojamiesiems ir galiausiai dar kitos – medžioklės
įrankiams.
Natūralu, kad šios sąlygos tinka tik žemės
medžiojamiesiems. Nes jūros medžiojamuosius Allahas leido
visus be jokių apribojimų, kaip jau buvo minėta anksčiau:
maistas, apsirūpinimas jums ir keliaujantiems jūra...
(Šv. Koranas 5:96)
Sąlygos, taikomos medžiotojui
Sąlygos, taikomos medžiotojui, yra tokios pat kaip tos,
kurios yra susijusios su mėsininku: kad jis turėtų būti
musulmonas, judėjas, krikščionis, Zaratustros sekėjas ar
Persėjo sekėjas.
Islamas moko medžiotoją, kad šis neturėtų medžioti
tiktai dėl sporto, atiminėdamas gyvūnų gyvybes be ketinimo
juos suvalgyti ar kitaip jais pasinaudoti. Pranašas (ramybė jam)
sakė:
„Jei kas nors užmuš žvirblį dėl sportinio intereso, žvirblis verks
Teismo Dieną: „O Viešpatie! Tas asmuo bergždžiai mane
užmušė! Jis neužmušė manęs dėl kokios nors naudingos
priežasties.“84
Jis dar kartą pasakė:
„Kas beužmuštų žvirblį ar ką nors didesnį už jį be pagrįstos
priežasties, Allahas laikys jį atsakingu Teismo Dieną.
Klausytojai paklausė: „O Allaho Pasiuntiny, kokia yra
pateisinama priežastis? Jis atsakė: „Tokia, kad jis užmušė jį
valgiui, o ne tam, kad paprasčiausiai nukirstų jam galvą ir tada
numestų jį šalin.85“
Pranešta al-Nisai ir Ibn Hibban savo Sahih.
Pranešta al-Nisai ir al-Hakim, kuris sako, kad to perdavimas yra
patikimas.
84
85
74
Kita sąlyga yra tokia, kad musulmonas neturėtų būti
ihram86 dėl hadž ar 'umrah būsenoje, nes tuo metu jis yra
visiškos ramybės būsenoje, sferoje, kuri nusitęs paukščiams ir
gyvūnams aplink jį. Net jeigu keletas medžiojamųjų staiga
pasirodytų priešais jį taip, kad jis galėtų juos pagauti ar nudobti
ietimi, jam neleidžiama taip elgtis. Tai yra tikinčiojo testas ir
treniruotė tam, kad padarytų jį stipriu ir kantriu. Kaip Allahas
O jūs, kurie tikite! Nežudykite medžiojamųjų tol, kol
esate ihram būsenoje...
(Šv. Koranas 5:96)
...ir medžiojimas jums yra haram tol, kol esi ihram
būsenoje...
(Šv. Koranas 5:1)
Sąlygos, taikomos medžiojamiesiems
Viena iš sąlygų, taikomų medžiojamiesiems, yra tokia,
kad tai turėtų būti gyvūnas, kurį žmogus nėra pajėgus užvaldyti
tam, kad prideramai paskerstų, nes pagal principą jeigu galima
jį paskersti, tuomet privaloma tai padaryti, joks kitas
pasirinkimas neišlieka.
Taip pat jei kas nors iššauna strėlę į gyvūną ar jo
medžioklės šuo gyvūną pargriauna, ir jis pasiekia gyvūną, kol
dar jame yra gyvybės požymių, jo gerklė privalo būti
perpjaunama. Tačiau, nors geriau yra gerklę perpjauti, jei
gyvūnas yra vos gyvas ir medžiotojas palieka jį mirti
neperpjovęs gerklės, nėra jokios žalos tame. Pagal dvi alBukhari ir Muslim Sahih, Pranašas (ramybė jam) yra sakęs:
„Kada tu paleidi savo šunį (persekioti), paminėk Allaho vardą.
Jei jis sugauna medžiojamąjį, ir tu pasieki jį, kol jis dar yra
gyvas, perpjauk jo gerklę.“
Ihram vadinama įšventinimo, fizinio ir dvasinio, stadija musulmono,
kuris atlieka hadž, privalomą kelionę, ar ‘umrah, mažesnę ar savanorišką
kelionę. (Vert.)
86
75
Sąlygos, taikomos įrankiui
Medžioklės įrankiai yra dviejų rūšių:
a) Ginklai, tokie kaip kardai, strėlės ir ietys, kaip sakoma
ajatas‘e:
...Medžiojamieji, kuriuos jūs paimsite savo rankomis
ir ietimis... (Šv. Koranas 5:94)
b) Medžioklės gyvūnai, kurie gali būti išdresiruoti – tokie,
kaip šunys ar leopardai tarp žvėrių, ir sakalai ar vanagai
tarp paukščių. Allahas Aukščiausiasis sako:
Sakyk: Bet kas, kas yra gera, yra leistina jums. Ir
valgykit tai, kas yra sugauta jūsų tų, kuriuos
išdresiravote kaip medžioklės gyvūnus, mokydami kaip
Allahas yra jums liepęs...
(Šv. Koranas 5:4)
Medžioklė su ginklais
Dvi sąlygos turi būti išpildomos, jei medžiojamieji yra
užmušti ginklais. Pirma, ginklas turėtų perdurti gyvūno kūną,
padarydamas žaizdą, mirtis nuo vien tik smūgio nepadaro
gyvūno halal. 'Adi bin Hatim papasakojo: „Aš paklausiau
Allaho Pasiuntinio (ramybė jam) apie medžiojamuosius,
užmuštus ginklu (m‘irad). Jis atsakė:
„Jei tu sviedi ginklą, ir šis perduria medžiojamąjį, valgyk jį, bet
jei jis yra užmuštas ginklo šono smūgiu, nevalgyk jo.87“
Šis Hadis yra įrodymas, kad tai, kas paverčia
medžiojamąjį halal, yra gyvūno kūno perdūrimas, net jeigu
ginklas yra bukas. Atitinkamai medžiojamieji, užmušti šautuvu
ar pistoletu, ar panašiu įrankiu yra halal, nes kulka prasiskverbs
į jo kūną netgi žymiai giliau negu strėlė, ietis ar kardas.
Ryšium su Hadisu, paskelbtu Ahmad‘o, „Nevalgykite
to, kas yra užmušta su bandukah tol, kol nepaskerdžiate to.“Ir
87
76
vienu, praneštu al-Bukhari‘o pagal autoritetingąjį Ibn 'Umar,
kuris teigia, kad gyvūnai užmušti su bandukah yra kaip gyvūnai
užmušti smūgiu, turėtų būti pažymėta, kad bandukah čia reiškia
molinį rutulį, o ne modernią kulką. Pranašas (ramybė jam) taip
pat uždraudė mėtyti akmenis į medžiojamus gyvūnus,
sakydamas:
„Mėtomi akmenys nesumedžios medžiojamųjų ar neužmuš
priešo, bet jie gali sulaužyti dantį ar išmušti akį.“
Antra sąlyga, kuri turi būti išpildyta medžiojant su
ginklu, yra tokia, kad sviedimo ar smogimo metu Allaho vardas
privalo būti paminimas, kaip Pranašas (ramybė jam) apmokė
'Adi bin Hatim, kurio pranešimai Hadis‘ų yra medžiagos
šaltinis šiai temai.88
Medžioklė su šunimis ir panašiai
Jei medžiojama su šunimi ar sakalu, ar panašiai,
reikalavimai yra tokie: pirmiausia, tai turi būti išdresiruotas
gyvūnas, antra, kaip nurodo Koranas, jis turi pagauti
medžiojamąjį savo šeimininkui, o ne pats sau, ir trečia, Allaho
vardas privalo būti paminimas jį paleidžiant persekioti. Šių
sąlygų šaltinis yra ši ajatas:
Jie klaus tavęs (Mohammadai), kas yra leistina
jiems (kaip maistas). Sakyk: Bet kas, kas yra gera, yra
leistina jums. Ir valgykit tai, kas yra sugauta jums tų,
kuriuos išdresiravote kaip medžioklės gyvūnus,
mokydami kaip Allahas yra jums liepęs, paminėjęs
Allaho vardą virš jo... (Šv. Koranas 5:4)
1.
„Išdresiravimo“ sąvoka yra gerai žinoma. Ji reiškia, kad
gyvūnas yra taip išdresiruotas paklusti savo šeimininkui, kad
kai šis pašaukia, jis atsiliepia; kai šeimininkas jį pasiunčia
paskui medžiojamąjį, jis medžioja jį; ir kai jis sulaiko jį, stovi
Aukščiau esantys nurodymai taip pat tinka ir medžiojimui su ginklu.
(Vert.)
88
77
ramiai. Teisininkai nustatė tam įvairių kriterijų, tačiau
paprastas jausmas yra geresnis vedlys sprendžiant, ar
medžioklės gyvūnai yra išdresiruoti, ar ne.
2.
„Sugauna medžiojamąjį savo šeimininkui“ sąvoka yra
tai, kad jis pats neėda medžiojamojo. Pranašas (ramybė jam)
sakė:
„Jei tu pasiuntei šunį paskui medžiojamąjį, ir jis suėdė dalį jo,
tu neturėtum jo valgyti, nes šuo sumedžiojo jį sau, o ne tau, bet
jei tu pasiuntei šunį, ir jis užmušė medžiojamąjį jo neėdęs, tu
gali jį valgyti, nes šuo jį sugavo savo šeimininkui.“ 89
Kai kurie teisininkai skiria medžioklę su gyvūnais kaip
šunimis nuo medžioklės su paukščiais kaip sakalai. Jų
nuomone, medžiojamo, kuris dalinai buvo sulestas paukščio,
valgymas yra leistinas, tuo tarpu jei šuo jo neėdė, valgymas
nėra leistinas.
Šių dviejų sąlygų nustatymo priežastis yra pirmiausia
pabrėžti, jog medžioklės šunys turėtų būti gerai išdresiruoti,
visada paklusti savo šeimininkui ir antra, išlaikyti žmogiškąjį
orumą, neleidžiant žmogui valgyti gyvūnų likučius. Galiausiai
mes pastebime, kad gerai išdresiruotas šuo, kuris gaudo
medžiojamuosius savo šeimininkui, yra labai panašus į negyvą
ginklą jo rankose, tokį kaip strėlė.
3.
Allaho vardo paminėjimas siunčiant šunį yra kaip Jo
vardo paminėjimas iššaunant strėlę, sviedžiant ietį ar smogiant
kardu. Korano įsakymas paminėkit Allaho vardą virš jo
taip pat yra pabrėžiamas Hadise, tokiame kaip 'Adi bin Hatim.
Šios sąlygos būtinumo esmė yra taip pat
pademonstruojama faktu, kad jei šuo, kitas negu šeimininko,
randamas prie medžiojamojo, jo valgymas nėra leistinas. 'Adi
pasakė Pranašui (ramybė jam): „Tarkim, aš pasiunčiau savo
89
Papasakota Ahmad; taip pat pranešta al-Bukhari ir Muslim.
78
šunį, bet radau dar ir kitą šunį prie medžiojamojo, ir aš nežinau,
kuris šuo jį sugavo?“ Pranašas (ramybė jam) atsakė:
„Nevalgyk jo, nes kai tu paminėjai Allaho vardą virš savo šuns,
nepaminėjai jo virš kito šuns.“
Tačiau, jei kas nors pamiršo paminėti Allaho vardą
paleisdamas savo ginklą ar medžioklės gyvūną, jis gali
kompensuoti tai paminėdamas jį valgymo momentu, nes
Allahas atleido musulmonų ummah už klaidas, įvykdytas dėl
užmaršumo ar suklydimo. Kaip jau buvo minėta anksčiau, tai
taip pat tinka ir tuo atveju, kai yra užmirštama paminėti Allaho
vardą skerdžiant.
Nėra reikalo pakartoti Allaho vardo paminėjimo virš
gyvūno reikšmę dar kartą, nes ji buvo paaiškinta kalbant apie
skerdimą.
Kada medžiojamasis yra randamas nugaišęs
Taip gali atsitikti, nes nors medžiojamasis ir yra
pakirstas strėlės, jis vis dėlto gali pasprukti, medžiotojas gali
rasti jį po kurio laiko – galbūt net po kelių dienų – vėliau
nugaišusį. Tokiu atveju medžiojamasis yra leistinas kaip
maistas esant tokioms sąlygoms:
1. Jeigu jis yra rastas ne vandenyje. Pranašas (ramybė jam)
sakė:
„Jei tu iššovei strėlę, ir ji užmušė gyvūną, tu gali jį valgyti. Bet
jei jis yra rastas vandenyje, tu nežinai, ar jo mirtį sukėlė
skendimas ar strėlė.“90
2. Jei jame nėra jokių kitų žaizdų, išskyrus padarytą strėlės.
'Adi bin Hatim paklausė Pranašo (ramybė jam): „Kas jeigu
aš iššoviau strėlę ir radau medžiojamąjį kitą rytą su mano
strėle jame?“ Pranašas (ramybė jam) atsakė:
90
Pranešta al-Bukhari ir Muslim.
79
„Jeigu tu žinai, kad tavo strėlė užmušė jį, ir tu nerandi jokių
žaizdų, padarytų žvėrių, tai tu gali jį valgyti.“91
3. Jeigu medžiojamasis nepasiekė irimo stadijos. Žmonėms,
pasižymintiems nesugedusiu skoniu, supuvusi mėsa
natūraliai sukelia šleikštulį ir pasibjaurėjimą, o ir jos
valgymas gali būti žalingas. Muslim Sahih‘e yra
papasakota, kad Pranašas (ramybė jam) pasakė Abu
Th‘alabah al-Khašini:
„Tu iššauni strėlę, bet medžiojamasis dingsta trims dienoms.
Jei tada tu jį aptinki, tu gali valgyti tai, kas nepradėję irti.“
Svaiginamieji Gėrimai
Arabiškas žodis khamr reiškia bet kokį alkoholinį
gėrimą, sukeliantį apsvaigimą. Mes teigtume tai, kas akivaizdu,
jeigu diskutuotume apie žalingą alkoholio poveikį individo
protui, jo sveikatai, jo religijai ir jo darbui; arba jeigu mes
diskutuotume apie nelaimes, kurias jis atneša savo šeimai
nesirūpindamas jų poreikiais ir nepildydamas savo
įsipareigojimų, kaip šeimos galva, savo žmonai ir vaikams;
arba jei mes plėtotume mintį apie dvasinį, materialinį ir
moralinį blogį, kuris plinta visuomenėse ir tautose dėl plačiai
paplitusio alkoholio vartojimo.
Šios problemos tyrinėtojas teisingai konstatavo, kad:
„Žmonija dar nėra kentėjusi nuo tokios didelės nelaimės, kurią
atnešė alkoholio naudojimas. Jei būtų surinkta pasaulinė
statistika apie visus pacientus ligoninėse, kurie dėl alkoholio
kenčia nuo psichinių sutrikimų, delerium trepens, nervinio
išsekimo ir virškinamojo trakto negalavimų, prie kurių
pridėtume savižudžių, žudikų, bankrotų, turto išpardavimų ir
iširusių šeimų atvejų, susijusių su alkoholio vartojimu,
statistiką, tai skaičius būtų toks sukrečiantis, kad palyginus su
91
Pranešta al-Tirmidhi, kuris klasifikuoja tai kaip sahih.
80
juo, visi raginimai ir pamokslai prieš gėrimą atrodytų per
maži.“
Arabai džahilija periodu buvo pamėgę vyną ir gėrimo
vakarėlius. Jų meilė vynui atsispindi jų kalboje, kuri turi arti
šimto pavadinimų jam, ir jų poezijoje, kurioje iškilmingai yra
minimas vyno, taurių, gėrimo vakarėlių ir t.t. šlovinimas.
Kad šį besismelkiantį blogį išrautų iš visuomenės su
šaknimis, Allahas Švenčiausiasis ir Aukščiausiasis priėmė
išmintingą ugdymo ir mokymo kursą, uždrausdamas alkoholį
pamatuotomis pakopomis. Pirma, Jis paaiškino jiems, kad vyno
gėrimo žala yra didesnė negu nauda; toliau Jis liepė jiems
neateiti į maldą apsvaigusiems; ir galiausiai Jis atskleidė Surah
al-Maidah eilutę, kuri visiškai ir įtikinamai uždraudė alkoholį:
O jūs, kurie tikite! Iš tiesų, svaiginimasis ir lošimas,
ir ateities būrimai strėlėmis yra Šėtono veiklos
bjaurastis: venkite to tam, kad jums pasisektų.
Neabejotinai Šėtonas trokšta pasėti nesantaiką ir
neapykantą tarp jūsų per svaiginimąsi ir lošimus, ir
atitraukti jus nuo Allaho minėjimo ir maldos. Ar tada
jūs nesiliausite? (Šv. Koranas 5:90-91)
Šiose dviejose eilutėse Allahas griežtai uždraudė vyną
ir lošimus, siedamas juos su stabais ir pranašingų ženklų
ieškojimu, pasinaudodamas ateities būrimu strėlėmis, ir
paskelbdamas juo esant ridžs (pasibjaurėtinais ir purvinais),
terminu, kurį Koranas yra paskyręs itin nepadoriems ir
blogiems dalykams. Jis priskiria juos Šėtono darbui, kuris iš
tikrųjų susideda iš nešvankumo ir blogio, ir įsako tikintiesiems
susilaikyti nuo jų, kaip vienintelį kelią sėkmei pasiekti. Allahas
Aukščiausiasis tada pamini žalingą vyno ir lošimų poveikį
visuomenei, įvardindamas iširusius santykius ir iš to
išplaukiančią nesantaiką ir neapykantą, pridurdamas žalą, kurią
jie padaro žmogaus sielai, sukeldami jam nesirūpinimą
religiniais Allaho prisiminimo įsipareigojimais ir maldos
81
vykdymu. Eilutės baigiasi labai griežtu perspėjimu susilaikyti:
„Ar tada jūs nesiliausite?“ Ir kada Pranašas (ramybė jam) baigė
deklamuoti šias eilutes pirmą kartą, klausytojai atsakė karšta
rauda: „Mes liovėmės, o Viešpatie! Mes liovėmės!“
Musulmonų reakcija į šias eilutes iš tiesų buvo
nepaprasta. Tuo metu kai kurie žmonės gėrė iš pusiau
pripildytų puodukų savo rankose. Kai tik jie išgirdo kažką
skelbiant „Vynas iš tikrųjų buvo uždraustas“, jie išliejo likusį
gėrimą ant žemės ir sudaužė didžiulius molinius puodus,
kuriuose kiti gėrimai buvo rauginami.
Daugybė dabartinių vyriausybių visame pasaulyje yra
įsitikinusios žalingu alkoholio poveikiu individams, šeimoms ir
visuomenei. Kai kurios vyriausybės, tokios kaip JAV, netgi
bandė panaikinti alkoholį leisdami įstatymus (ir stengdamiesi
priversti jų laikytis), draudžiančius alkoholio gėrimą. Bet tik
islamui pasisekė kovojant ir naikinant jį.
Dvasininkai laikosi skirtingų nuomonių dėl alkoholio
pozicijos krikščionybėje. Kai kurie teigia, jog Biblijos tekstas
leidžia gerti mažais kiekiais, nes tai yra gerai virškinimui 92. Bet
jeigu tai būtų tiesa, netgi jeigu nors truputis vyno būtų
naudinga, ir tas truputis turėtų būti uždraustas, nes mažas kiekis
veda į didelį, ir viena stiklinė į kitą, kol žmogus tampa nuo to
priklausomas. Dėl šios priežasties islamo laikysena alkoholio
uždraudimo ir visų kelių, vedančių į gėrimą, blokavimo
klausimu yra labai aiški ir nedviprasmiška.
Viskas, kas svaigina, yra haram
Pirmas Pranašo (ramybė jam) pareiškimas apie šį
dalyką buvo toks, kad ne vien vynas yra uždraustas, bet khamr
apibrėžimas prasitęsia bet kokiai svaiginamai medžiagai, kad ir
kokia forma ar pavadinimu ji bepasirodytų. Taigi alus ir
panašūs gėrimai yra haram.
92
Žiurėti, pavyzdžiui, 1 Tim. 5:23.
82
Pranašas (ramybė jam) kartą buvo paklaustas apie tam
tikrus gėrimus, daromus iš medaus, kviečių ar miežių juo
rauginant tol, kol jie tampa alkoholiniai. Allaho Pasiuntinys
(ramybė jam), palaimintas, nes turėjo geriausios kalbos dovaną,
glaustai atsakė:
„Kiekvienas svaiginantis gėrimas yra khamr, o kiekvienas
khamr yra haram.93“
Ir 'Umar paskelbė iš Pranašo pamokslo:
„Khamr yra tai, kas aptemdo protą.“94
Bet kas, kas svaigina dideliame kiekyje, yra haram bet
kokiame kiekyje
Islamas
laikosi
bekompromisės
laikysenos
svaiginamųjų gėrimų uždraudimo klausimu, nesvarbu, ar jų
kiekis būtų didelis ar mažas. Jeigu individui bus leista žengti
bent vienintelį žingsnį šiuo keliu, seks kiti žingsniai, jis pradės
eiti, o vėliau bėgti, ir nebesustos jokioje stotelėje. Štai kodėl
„To, kas svaigina dideliame kiekyje, mažas kiekis yra
haram.“95
Ir dar kartą:
„Jei pilnas kibiras svaigina, jo gurkšnis yra haram.“96
Prekiavimas alkoholiu
Pranašas (ramybė jam) nesustojo ties draudimu gerti
alkoholį, nesvarbu, daug ar mažai, bet jis taip pat uždraudė ir
prekiauti juo, ypač su ne musulmonais. Musulmonams nėra
leidžiama importuoti ar eksportuoti alkoholinius gėrimus,
95
Pranešta Ahmad, Abu Daoud ir al-Tirmidhi.
96
Pranešta Ahmad, Abu Daoud ir al-Tirmidhi.
93
94
83
valdyti ar dirbti vietoje, kuri jais prekiauja. Pranašas (ramybė
jam) prakeikė dešimties kategorijų žmones, susijusius su
alkoholiu, sakydamas:
„Iš tiesų, Allahas prakeikė khamr ir prakeikė tą, kuris teikia jį,
tą, kuriam jis yra teikiamas, tą, kuris jį geria, tą, kuris jį
patiekia, tą, kuris jį neša, tą, kuriam yra nešama, tą, kuris jį
parduoda, tą, kuris uždirba iš jo pardavinėjimo, tą, kuris jį
perka ir tą, kuriam jis yra perkamas.“ 97
Kada viršuj esanti Surah al-Maidah eilutė buvo
atskleista, Pranašas (ramybė jam) paskelbė:
„Iš tiesų, Allahas uždraudė khamr. Todėl kiekvienas, kuris
išgirsta šią eilutę ir turi kiek nors šios medžiagos, neturėtų nei
gerti, nei parduoti jos.“
Šio Hadis pasakotojas sako: „Žmonės sugriebė viską,
ką jie turėjo, ir išpylė į Medinos gatves.“98
Kadangi islamiškas metodas yra blokuoti visus kelius,
kurie veda į haram, tai musulmonui haram yra vynuogių
pardavimas asmeniui, kurį jis žino darysiant khamr iš jų. Hadis
teigia:
„Jei kas nors sukaupia vynuogių derliaus nuėmimo metu ir
laiko jas tam, kad parduotų jas judėjui, krikščioniui ar kam nors
kitam (net jei jis būtų musulmonas), kas gamina khamr, tai tas
šoks į ugnį atmerktomis akimis.“99
Alkoholis negali būti dovanojamas
Kaip alkoholio pardavinėjimas ar pelno už tai gavimas
yra haram musulmonams, taip ir jo dovanojimas kam nors,
tokiems kaip draugui krikščioniui ar judėjui, yra haram.
Pranešta al-Tirmidhi ir Ibn Madžah pagal patikimą šaltinį.
Pranešta Muslim.
99
Pranešta al-Tabarani Al-Awsat‘e, ir al-Hafiz Bulugh al-Mram‘e
klasifikuojama kaip sahih.
97
98
84
Alkoholiniai gėrimai negali būti musulmonų priimti ir duodami
kaip dovanos, nes musulmonai yra tyri ir nieko nei duoda, nei
priima, išskyrus tai, kas yra tyra.
Yra pranešta, kad vyras atnešė vyno statinaitę Pranašui
(ramybė jam) kaip dovaną. Pranašas (ramybė jam) informavo
jį, kad tai yra uždrausta Allaho.
„Ar galiu jį parduoti?“ paklausė vyras. „Tas, Kuris
uždraudė gerti jį, taip pat uždraudė ir pardavinėti jį.“ Atsakė
Pranašas (ramybė jam). „Ar galiu jį padovanoti judėjui?“
paklausė vyras. „Tas, Kuris uždraudė jį, taip pat uždraudė jį
dovanoti judėjams.“ Atsakė Pranašas (ramybė jam). „Ką
tuomet turiu su juo daryti?“ paklausė vyras. „Išpilk jį ant
žemės“ atsakė Pranašas.100
Gėrimo vakarėlių vengimas
Ta pačia dvasia musulmonai yra įsakyti likti nuošalyje
nuo gėrimo vakarėlių ar susirinkimų, kuriuose yra patiekiama
gėrimų. 'Umar papasakojo, kad jis girdėjo Allaho Pasiuntinį
(ramybė jam) sakant:
„Visi, kas tiki Allahu ir Paskutiniąja Diena, privalo nesėsti prie
stalo, prie kurio khamr yra vartojamas.“101
Nors musulmono pareiga yra išrauti su šaknimis blogį,
kurį jis mato, jeigu jis yra nepajėgus tai padaryti, jis privalo
laikytis nuošalyje nuo jo, palikdamas vietą, kurioje žmonės
užsiima tokiais dalykais.
Yra pranešta, kad teisingai valdęs kalifas 'Umar ibn
‘Abdul-'Aziz naudojo plakimą ne tik tiems, kurie gėrė, bet ir
tiems, kurie sėdėjo kartu, net jeigu jie patys negėrė. Kada kartą
jam buvo pranešta apie žmonių grupę, kuri dalyvavo gėrimo
vakarėlyje, jis liepė, kad visi jie būtų nuplakti. Jam buvo
100
101
Pranešta al-Hameedi savo Musnad.
Pranešta Ahmad; al-Tirmidhi taip pat praneša kažką panašaus.
85
pranešta, kad asmuo, kuris pasninkavo, buvo tarp jų. „Pradėkite
nuo jo“ jis pasakė. „Ar tu negirdėjai Allaho pasakymo:
Ir Jis jums atskleidė knygoje, kad kada jūs girdite
Allaho atskleidimą atmetant ar išjuokiant, nesėdėkit su
jais tol, kol jie pakeis temą; nes jeigu jūs sėdėsit,
būsite tokie pat kaip ir jie...
Alkoholis, pats būdamas liga, negali būti vaistu
Iš visų aiškių Korano tekstų ir Hadis‘ų, pacituotų
aukščiau, mes matome, kad islamas laikosi labai griežtos
pozicijos kovoje su alkoholiu, lygiai kaip ir saugoja
musulmonus nuo jo iškeltais barjerais, nepaliekant jokių
spragų, nei plačių, nesi siaurų, jiems vartoti ar paliesti alkoholį.
Musulmonui nėra leistina jo gerti nei mažais, nei dideliais
kiekiais; jam nėra leista nei pirkti, nei parduoti, nei gaminti, nei
dovanoti jo; jam nėra leista parsinešti jį namo ar į parduotuvę;
jam nėra leista patiekti jį susirinkimuose, džiaugsmingomis
progomis arba kitaip, ar patiekti jį svečiui ne musulmonui; ir
jam nėra leista maišyti jo į maistą ar gėrimus.
Kai kurių žmonių iškeltas klausimas apie alkoholio
naudojimą kaip vaistą vis dar išlieka atsakytinas. Šį klausimą
atsakė Pranašas (ramybė jam), kada vyras jam pasakė, jog
vartojo alkoholį kaip vaistą. Pranašas (ramybė jam) pasakė:
„Jis ne vaistas, o liga.“102
Jis dar pridūrė:
„Allahas atsiuntė ligų ir vaistų, ir kiekvienai ligai yra vaistas.
Taigi vartokite vaistus, bet nenaudokite nieko, kas yra haram,
kaip vaisto.“103
102
103
Pranešta Musulmono, Ahmad, Abu Doud ir al-Tirmidhi.
Pranešta Abu-Daoud.
86
Apie svaigiuosius gėrimus Ibn Mas‘ud sako: „Allahas
nepadarė tau vaistų tame, ką Jis tau uždraudė.“ 104 Todėl nieko
keisto, kad islamas draudžia alkoholio ir kitų uždraustų
medžiagų vartojimą kaip vaistus. Kaip Ibn Kayyim paaiškino,
dalyko uždraudimas reiškia vengimą ir laikymąsi nuošaliai nuo
jo visomis prasmėmis, kadangi jo kaip vaisto vartojimas
pavirsta į jo troškimą ir poreikį turėti jo po ranka, o tai
prieštarauja Įstatymų Kūrėjo tikslui. Ibn Kayyim sakė: „Jei
alkoholis būtų leistas kaip vaistas, tada žmonėms, kurie yra ir
taip jau linkę į jį, tai būtų kaip pasiteisinimas gerti jį
malonumui ir pomėgiui, ypač jei žmonės turėtų įspūdį, jog tai
naudinga jų sveikatai, palengvins negalavimus ir išgydys ligas.“
105
Kas nors gali paminėti, jog paciento požiūris į geriamus
vaistus turi didelį poveikį pagreitinant ar sulėtinant gydymą.
Ibn Kayyim, kuris turi didelį įžvalgumą žmogaus
psichologijoje, išplėtoja šią mintį tokiu būdu:
„Viena iš sąlygų vaisto veiksmingumui yra ta, kad pacientas
tiki jo veiksmingumu ir tuo, kad Allahas palaimino vaisto
gydomąsias savybes. Dabar pacientų musulmonų tikėjimas, kad
konkreti medžiaga, tokia kaip alkoholis, yra haram, apsaugo jį
nuo tikėjimo, kad jis tuo pačiu metu gali būti naudingas ar
palaimintas. Taigi jis nepasitikės juo ir nežiūrės į jį palankiai.
Atvirkščiai! Kuo stipresnis bus musulmono tikėjimas, tuo bus
didesnis pasibjaurėjimas ir nepasitikėjimas juo. Ir jeigu tada jis
nenoromis vartos tai, ko jis nekenčia ar nenori, tai bus jam ne
vaistas, o liga.106“
Tai pasakę, mes turėtume dar kartą paminėti pavyzdinį
reikiamybės atvejį; islamiškas Šariatas turi skirtingas taisykles
šiam atvejui. Jeigu žmogaus gyvybė yra pavojuje ir joks
pakaitalas vaistams, kuriuose yra alkoholio, neprieinamas, tai
Pranešta al-Bukhari kaip komentaras ankstesniam Hadis.
Zad al-Ma‘ad, 3 tomas, p.115-116.
106
Adaptuota iš aptarimo Zad al-Ma‘ad‘e, 3 tomas.
104
105
87
daktaras musulmonas, kuris kartu yra ir savo srities ekspertas ir
uolus religinių įsakymų vykdytojas, neturi jokios kitos
alternatyvos, kaip tik paskirti vaistus, kuriuose yra alkoholio.
Kadangi jo tikslai visada yra žmonių gerovė, tokiu atveju
Šariatas leidžia tokių vaistų vartojimą. Tačiau kiekvienas turi
suprasti, kad ši nuolaida yra griežtai apribota tokios giliai
esmingos savybės:
Bet jei kas nors yra priverstas būtinybės, bet ne
geisdamas ar savavališkai nusižengdamas, tada, iš
tikrųjų, Viešpats yra Atleidžiantis, Gailestingas
Koranas 6:145)
(Šv.
Narkotikai
„Khamr yra tai, kas aptemdo protą.“ Šitie žodžiai
pasakyti 'Umar ibn al-Khattab iš Pranašo (ramybė jam)
pamokslo, pateikia mums aiškų kriterijų apibrėžiant tai, kas
papuola į khamr kategoriją. Nelieka vietos jokioms abejonėms
ar klausimams: bet kokia medžiaga, kurios poveikis aptemdo
protą, silpnina sugebėjimą mąstyti, suvokti ir įžvelgti, yra
uždrausti Allaho ir Jo Pasiuntinio (ramybė jam) iki Prisikėlimo
Dienos.
Narkotikai, tokie kaip marihuana, kokainas, opiumas ir
pan., neabejotinai patenka į uždraustą khamr kategoriją. Yra
gerai žinoma, kad tokių narkotikų vartojimas paveikia sensorinį
suvokimą, kai tai, kas yra arti, atrodo toliau, o tai, kas yra
toliau, atrodo arti; kad jų naudojimas sukelia iliuzijas ir
haliucinacijas, tokias, kai realybė atrodo dingstanti, o tai, kas
yra įsivaizduotina, atrodo realiai esant; ir kad apskritai
narkotikų vartojimas susilpnina sugebėjimą samprotauti ir
priimti sprendimus. Tokie narkotikai yra vartojami kaip
priemonė pabėgti nuo vidinės jausmų realybės ir išorinių
gyvenimo realijų bei religijos į fantazijų ir vaizduotės karalystę.
Prie šių psichologinių faktų yra ir fizinis poveikis: fizinis
88
nuovargis, atbukę nervai ir bendras sveikatos nuosmukis.
Moralinės pasekmės, moralinis nejautrumas, valios jėgos
silpnumas ir nesirūpinimas pareigomis taip pat yra plačiai
žinomi. Galiausiai priklausomybė nuo narkotikų paverčia
asmenį liguistu visuomenės nariu. Be to, priklausomybė nuo
narkotikų gali būti šeimos iširimo ar kriminalinio gyvenimo
padarinys. Kadangi narkotikų įsigijimas siejasi su didžiulėmis
pinigų išlaidomis, narkomanas gali atimti šeimos būtinybes
tam, kad nusipirktų narkotikų, ir gali imtis nelegalių priemonių
užmokėti už juos.
Kada mes prisimename principą, kad netyrūs ir žalingi
dalykai yra padaryti haram, mums negali kilti jokios abejonės
dėl uždraudimo tokių bjaurių medžiagų kaip narkotikai, kurie
sukelia tiek daug fizinės, psichologinės, moralinės, socialinės ir
ekonominės žalos.
Musulmonų teisininkai buvo vieningi uždraudžiant tuos
narkotikus, kurie atitinkamai buvo aptinkami tais laikais ir tose
vietose. Įžymiausias iš jų buvo islamo šeichas Ibn Taimyjah,
kuris sakė:
„Ši tvirta žolė (hašišas) yra haram, nepaisant to, ar ji svaigina,
ar ne. Nuodėmingi žmonės rūko ją, nes mano ją teikiant
ekstazę ir malonumą bei poveikį, panašų į girtumą. Nors vynas
jį geriantįjį padaro aktyviu ir priekabiu, hašišas teikia apatiją ir
mieguistumą; be to, jo rūkymas sutrikdo protą ir temperamentą,
sužadiną seksualinį troškimą ir veda į begėdišką
paleistuvavimą, o tai yra didesnis blogis negu sukelia
girtavimas. Jo naudojimas paplito tarp žmonių po totorių
atėjimo. Hadd bausmė107 už hašišo rūkymą, nesvarbu, mažo ar
didelio kiekio, yra tokia pat kaip ir už vyno gėrimą, tai yra
aštuoniasdešimt ar keturiasdešimt kirčių.“
Koranas tiksliai nustatė bausmes už tam tikrus nusikaltimus, tokius
kaip mušimas už alkoholio gėrimą ir lygus atsimokėjimas ar
kompensacija žmogžudystės ar sužalojimo atveju. Šios bausmės yra
vadinamos hadd (dgs., hudud), reiškiant „ribą, nustatytą Allaho.“ (Vert.)
107
89
Jis paaiškino hadd paskyrimą už hašišo rūkymą tokiu
būdu:
„Islamiško Šariato taisyklė yra tokia, kad už kiekvieną
uždraustą dalyką, trokštamą žmonių, tokį kaip vynas ir neteisėti
lytiniai santykiai, turi būti baudžiama paskiriant hadd, tuo tarpu
pažeidimas uždraustų dalykų, kurie nėra trokštami, tokie kaip
(valgymas) nugaišusio gyvūno mėsos, prašosi ta‘zir108. Dabar
hašišas yra tai, kas yra trokštama, ir yra sunku pripratusiam
atsižadėti jo. Atitinkamai, Korano tekstų ir Sunnah pritaikymas
hašišui yra panašus kaip ir vynui.“109
Žalingų dalykų vartojimas yra haram
Pagrindinė taisyklė islamiškame Šariate yra ta, kad
haram yra musulmonams valgyti ar gerti bet ką, kas gali sukelti
jo mirtį, tiek greitą ar palaipsniui ateinančią, tokius kaip
nuodus, ar medžiagas, kurios žeidžia sveikatą ar yra žalingos
kūnui. Taip pat haram yra valgyti ar gerti ką nors dideliais
kiekiais, jeigu jie gali sukelti ligą. Nes musulmonas nėra
visiškai pats sau ponas; jis taip pat yra vertybė savo religijai ir
savo ummah (musulmonų tautai), ir jo gyvybė, sveikata, turtai
ir visa tai, ką Allahas suteikė jam, yra jam patikėta neleidžiant
pakenkti. Allahas Švenčiausiasis ir Aukščiausiasis sako:
Nesižudykite; iš tiesų, Allahas yra Maloningas
jums. (Šv. Koranas 4:29)
Jis taip pat sako:
Ir savo rankomis nemeskite savęs į pražūtį...
Koranas 2:195)
(Šv.
Už nusikaltimus, už kuriuos jokios tiksliai nustatytos bausmės nėra
paminėtos Korane ar Hadisuose, musulmonų vyriausybė gali paskirti
savo bausmes, tokias kaip baudos ar įkalinimas. Tokios bausmės yra
vadinamos ta‘zir. (Vert.)
109
Fatawa Ibn Taimyjah, 4 tomas, p.262. Taip žiūrėti į jo knygą ALSiyasah al-Šar‘iyyah.
108
90
Ir Jo Pasiuntinys (ramybė jam) sakė:
„Nežalokite savęs ir kitų.“110
Kaip priedą šitam principui, mes galime pasakyti, kad
yra įrodyta, jog tabako naudojimas yra žalingas sveikatai, jis
yra haram, ypač asmeniui, kurio daktaras patarė jam mesti
rūkyti. Net jeigu jis ir nėra žalingas sveikatai, jis vis vien yra
pinigų iššvaistymas, išleidžiant juos ne religinei ir ne
pasaulietinei naudai, o Pranašas (ramybė jam) uždraudė
nuosavybės švaistymą111. Tai tampa dar rimčiau, kada pinigai
yra reikalingi kokio nors žmogaus ar šeimos išlaikymui.
110
111
Pranešta Ahmad ir Ibn Madžah.
91
2. DRABUŽIAI IR PUOŠMENOS
Islamas leidžia, tiesą sakant, net reikalauja, kad
musulmonas rūpintųsi savo išvaizda, padoriai rengtųsi,
išlaikytų savo orumą ir mėgautųsi tuo, ką Allahas sukūrė
rengimosi ir puošimosi tikslams.
Pagal islamišką požiūrį, rengimasis turi dvi priežastis:
apdengti kūną ir pagražinti išvaizdą. Allahas Švenčiausiasis ir
Aukščiausiasis laiko aprangos ir puošmenų suteikimą žmonėms
kaip vieną iš Savo paslaugų žmonijai:
O Adomo vaikai! Iš tikrųjų Mes jums suteikėme
drabužių prisidengti gėdai lygiai taip, kaip ir
pasipuošti... (Šv. Koranas 7:26)
Kas nesirūpina bet kuriuo iš tų dviejų aspektų, pasuka
iš islamo kelio į Šėtono takelį. Atitinkamai, Allahas įspėja
žmones dėl nuogumo ir nesirūpinimo gera išvaizda, nes jie yra
Šėtono žabangos, tokiomis eilutėmis:
O Adomo vaikai! Neleiskite Šėtonui sugundyti jus
tuo pačiu būdu, kokiu jis išvarė jūsų tėvus (Adomą ir
Ievą) iš Rojaus, atimdamas jų drabužius tam, kad
atidengtų jų gėdą...
(Šv. Koranas 7:27)
O Adomo vaikai! Dėvėkite gražius drabužius
kiekvienoje garbinimo vietoje, ir valgykite bei gerkite,
bet nebūkite švaistūnai... (Šv. Koranas 7:31)
Islamas padarė privaloma musulmonams prisidengti jų
slaptas vietas, kurias atidengdamas kiekvienas natūraliai jaučia
gėdos jausmą, tam, kad jie skirtųsi nuo nuogų gyvūnų; tiesą
sakant, jis apmoko juos vengti atidengti šias kūno vietas, netgi
jei yra vieni patys, tam, kad jie galėtų pasiekti tobulumą
moralėje ir religijoje.
Bahaz ibn Hakim, remdamasis savo seneliu, pranešė
tokį pasakymą:
92
„Aš paklausiau: „O Allaho Pasiuntiny! Ką mes turėtume slėpti
ir ką galime rodyti iš mūsų slaptų vietų?“ Jis atsakė: „neleiskite
jų matyti niekam, išskyrus savo žmoną ar vergę.“ Tada aš
paklausiau: „Kas, jeigu keletas žmonių gyvena kartu (kelionėje
ar stovykloje)?“ Jis atsakė: „Jei tu gali tai padaryti, stenkis, kad
niekas jų nematytų.“ Aš tada pasakiau: „O jeigu nieko nėra
(reikšme jeigu aš esu vienas)?“ Jis atsakė: „Allahas
Švenčiausias ir Aukščiausias yra labiausiai nusipelnęs tavo
drovumo.112“
Švarumas ir pasigražinimas yra
Islamui būdingi bruožai
Prieš nukreipdamas savo dėmesį į puošimosi ir geros
išvaizdos klausimus, islamas nukreipia save į klausimo apie
švarumą gelmę, nes švarumas yra geros išvaizdos ir kiekvienos
puošmenos grožio esmė.
Yra pranešta, kad Pranašas (ramybė jam) sakė:
„Apsivalykite save, nes islamas yra švarumas.“ 113 „Švarumas
kviečia į tikėjimą, o tikėjimas veda jo turėtoją į Rojų.“114
Pranašas (ramybė jam) skyrė didžiulį dėmesį kūno,
drabužių, namų ir gatvių švaros palaikymui, ir jis ypač
akcentavo dantų, plaukų ir rankų plovimąsi. Šis švarumo
pabrėžimas neturi nieko stebinti religijoje, kurioje švarumas
yra raktas į principinę garbinimo formą, maldą, nes musulmono
malda nėra priimama tol, kol jo kūnas, apranga ir vieta, kurioje
jis atlieka malda, yra nešvarūs. Be šių reikalavimų, dar yra
privalomų apsivalymo rūšių, tiek visam kūnui ghusl forma
(visiškas prausimasis), tiek ir toms kūno dalims, kurios yra
veikiamos purvo, wudu (apsiplovimas salat‘ui) forma.
Arabijos dykumos ir klajokliškas jos žmonių gyvenimo
būdas nebuvo labai palankus švarinimuisi ir valymuisi, ir
Pranešta Ahmad, Abu Dawud, al-Tirmizi ir Ibn Madžah.
Pranešta Ibn Hayyan.
114
Pranešta al-Tabarani.
112
113
93
dauguma jų nesirūpino šiais aspektais. Pranašas (ramybė jam),
panaudodamas savo gyvą apmokymą ir taiklius perspėjimus,
palaipsniui padėjo jiems atsikratyti šiukščių įpročių ir išmokė
juos valymosi ir mandagių manierų. Kartą vyras prisiartino prie
Pranašo (ramybė jam) susitaršiusiais plaukais ir barzda.
Pranašas (ramybė jam) parodė jam keletą gestų, prašydamas
susišukuoti plaukus. Jis susišukavo, ir kada sugrįžo prie
Pranašo (ramybė jam), šis pasakė jam:
„Argi taip ne geriau negu kai žmogus ateina sutaršytais
plaukais, atrodydamas kaip velnias?“ 115
Kita proga Pranašas (ramybė jam) pamatė vyrą su
neprižiūrėtais plaukais ir pažymėjo:
„Ar jis neturi kuom susišukuoti savo plaukų?“ 116
Vėliau pamatęs kitą vyrą su nešvariais drabužiais, jis
pažymėjo:
„Ar jis negali rasti nieko, su kuo galėtų išsiskalbti savo
drabužius?“117
Vyras atėjo pas Pranašą (ramybė jam) dėvėdamas pigiai
atrodančius drabužius. „Ar turi nuosavybės?“ Pranašas (ramybė
jam) paklausė jo. „Taip“ atsakė vyras. „Kokios rūšies
nuosavybės?“ paklausė Pranašas (ramybė jam). „Allahas man
davė visų rūšių turto“ atsakė jis. Pranašas (ramybė jam) tada
pasakė jam:
„Kadangi Allahas davė tau turto, leisk Jam pamatyti Jo
dovanos ir dosnumo poveikį.“118
Pranašas primygtinai reikalavo, kad žmonės ateitų į
visuotinius susirinkimus, tokius kaip penktadienio ir 'Eid
pamaldos, gražiai apsirengę ir gerai prisižiūrėję. Jis sako:
Pranešta Malik Al-Muwatta‘e.
Pranešta Abu Dawud.
117
118
Pranešta al-Nasai.
115
116
94
„Jeigu tu gali sau leisti, tai penktadienio pamaldoms derėtų
dėvėti kitokius nei darbo drabužius.“119
Auksas ir grynas šilkas vyrams yra haram
Gražinimasis ir elegancija yra ne tik paprasčiausiai
leistina, bet ir reikalaujama islamo, ir apskritai jis atsisako bet
kokių pastangų uždrausti tai.
Sakyk: kas uždraudė Allaho puošmeną, kurią Jis
savo suteikė tarnams, ir visus Jo teikiamus gerus
dalykus? (Šv. Koranas 7:32)
Tačiau Islamas uždraudė dviejų rūšių puošmenas
vyrams, tuo tarpu leisdamas jas moterims. Tai auksiniai
papuošalai ir drabužiai, pagaminti iš gryno šilko. 'Ali pranešė,
kad Pranašas (ramybė jam) paėmė šilko į dešinę ranką ir aukso
į kairę, skelbdamas:
„Šitie du yra haram vyriškosios lyties musulmonams.“120
'Umar pranešė, kad jis girdėjo Pranašą (ramybė jam)
sakant:
„Nedėvėkite šilko, nes tie kurie jį dėvi šiame gyvenime,
nedėvės jo Pomirtiniame gyvenime.“121
Kita proga minint šilkinius drabužius jis sakė:
„Tai drabužis vyrui, neturinčiam charakterio.“122
Pranašas (ramybė jam) kartą pamatė auksinį žiedą ant
vyro rankos. Jis staigiai jam numovė jį ir metė žemėn
sakydamas:
Pranešta Ahmad, Abu Dawud, al-Nasai, Ibn Hayyan ir Ibm Madžah,
kuris praneša papildomą frazę „bet halal yra moteriškosios lyties
atstovėms.“
121
Pranešta al-Bukhari ir Musulmono. Panašus Hadis yra praneštas jų
pagal Anas.
122
119
120
95
„Ar asmuo gali pakelti liepsnojančios anglies gabaliuką ir
laikyti jį savo rankoje?“ Po to, kai Pranašas (ramybė jam) išėjo,
kažkas paklausė vyro: „Kodėl tu jo nepakeli ir nepasipelnai iš
jo?“ Jis atsakė: „Ne, Allaho vardu! Aš nekelsiu jo po to, kai
Allaho Pasiuntinys jį numetė šalin.“123
Toks pat uždraudimas, kuris taikomas auksiniam
žiedui, panašiai taikomas ir į akį krintantiems išlaidūnams,
kurie pasipuikavimui naudojasi auksiniais parkeriais, auksiniais
laikrodžiais, auksinėmis cigarinėmis ir žiebtuvėliais, auksiniais
dantimis ir t.t.
Tačiau Pranašas (ramybė jam) leido vyrams nešioti
sidabrinius žiedus. Pagal Ibn 'Umar autorystę, al-Bukhari
pranešė pasakymą: „Allaho Pasiuntinys (ramybė jam) nešiojo
sidabrinį žiedą. Po jo, Abu Bakr ir tada 'Umar ir 'Uthman
nešiojo jį, kol jis nuslydo nuo jo piršto į Arees šulinį.“ 124
Tokiems metalams kaip geležis nėra jokių garsiai išreikštų
draudimų. Priešingai, al-Bukhari‘o Sahih mes randame, jog
Allaho Pasiuntinys (ramybė jam) pataria vyrui, norinčiam vesti
moterį:
„Padovanok jai dovaną, net jei tai būtų žiedas, padarytas iš
geležies.“
Šio al-Bukhari Hadis pagrindas reiškia geležinių žiedų
leidžiamumą.
Pranašas (ramybė jam) darė nuolaidų šilkinių drabužių
dėvėjimui dėl medicininių priežasčių, duodamas 'Abd alRahman bin 'Auf ir al-Zubayr bin al-'Awwam, abiem
kenčiantiems nuo niežų, leidimą dėvėti šilką. 125
Pranešta al-Bukhari skyriuje „Apranga“ (Al-libas).
125
123
124
96
Šių dviejų uždraudimų vyrams išmintis
Pasinaudojant šiais dviem uždraudimais vyrams,
Islamas siekia patenkinti tam tikrus kilnius mokomuosius ir
moralinius siekius. Kadangi jis yra džihad (siekių) ir tvirtumo
religija, islamas privalo saugoti vyriškąsias vyrų savybes nuo
bet kokio silpnumo, pasyvumo ar apatijos rodymo. Allahas
padarė vyro fizinius duomenis skirtingus nuo moters, ir netinka
vyrui dėvėti drabužius, pasiūtus iš švelnios medžiagos ar puošti
savo kūną brangiais papuošalais.
Tačiau šiuose uždraudimuose slypi ir paslėptas
socialinis tikslas. Aukso ir šilko uždraudimas vyriškajai lyčiai
yra platesnės islamo kovojimo su prabangiu gyvenimu
programos dalis. Iš Korano požiūrio taško, prabangus
gyvenimas veda į tautų silpnumą ir į jų galimą žlugimą;
prabangos buvimas taip pat yra socialinio neteisingumo
išraiška, nes tik mažytė dalis žmonių išgali įsigyti prabangius
daiktus skurstančios žmonių masės sąskaita.
Be to, prabangus gyvenimas yra priešas kiekvieno
šauksmo į tiesą, teisingumą ir socialinę reformą. Koranas sako:
Kai Mes norėjome sunaikinti kaimą (už mirtinas jo
gyventojų nuodėmes), Mes siuntėme įsaką tiems iš jų,
kurie buvo apdovanoti gėrybėmis, bet vis tiek darė
blogus darbus. Tada Žodis įrodys tiesą, ir Mes tada jį
visiškai sunaikinome.
Ir dar kartą:
Ir nebuvo atsiųstas pasiuntinys į jokį kaimą be to,
kad
turtingieji
jo
gyventojai
nepasakytų:
„neabejotinai mes netikime tuo, su kuo esate mums
atsiųsti.“ (Šv. Koranas 34:34)
Palaikydamas Korano dvasią, Pranašas (ramybė jam)
uždraudė musulmonams bet kokį piktnaudžiavimą krintančiu į
akį vartojimu. Jis ne tik uždraudė aukso ir šilko naudojimą
97
vyrams, bet taip pat ir vyrams bei moterims vienodai auksinius
indus.
Galiausiai ekonominės aplinkybės čia irgi turi svorio.
Kadangi auksas yra universali mainų priemonė, jo naudojimas
gaminant namų apyvokos reikmenis ir papuošalus vyrams
neturi prasmės ekonominiu požiūriu.
Kodėl auksas ir šilkas yra leistinas moterims
Moterys buvo atleistos nuo šio uždraudimo moteriškos
prigimties sumetimais, kadangi moterims meilė brangenybėms
ir papuošalams yra gana natūrali ir derama. Tačiau moteriai
nereikėtų naudoti savo papuošalų patraukti vyrams ir sukelti
jiems seksualinį troškimą. Pagal Hadis:
„Kada moteris pasikvėpina ir išeina tarp žmonių tam, kad
kvapas pasiektų juos, ji yra svetimautoja, ir akis, kurią ji
patraukia, yra svetimautojo.“126
Ir Allahas Aukščiausiasis įspėja moterį:
...tegu jos nekaukši kojomis tam, kad atsiskleistų jų
grožybės (kurios paslėptos rūbais)...
24:31)
(Šv. Koranas
Moters musulmonės apranga
Islame moterims yra haram dėvėti drabužius, kurie
neuždengia kūno ir kurie yra permatomi, atskleisdami tai, kas
yra po jais. Taip pat haram yra dėvėti aptemptus drabužius,
kurie išryškina kūno dalis, ypač tas, kurios yra seksualiai
patrauklios. Abu Hurairah papasakojo, kad Allaho Pasiuntinys
(ramybė jam) sakė:
„Aš nebūsiu liudytoju dviems tipams žmonių, kurie yra paskirti
Ugniai: žmonėms su botagais, panašiais į karvių uodegas, kurie
Pranešta al-Nasai, ir taip pat Ibn Khazimah ir Ibn Hayyan jų
atitinkamose Sahih.
126
98
muša žmones (t.y. tironiškiems valdovams, kurie yra žmonių
priešai) ir moterims, kurios nors ir dėvi drabužius, vis vien yra
nuogos, gundančios ir sugundytos, jų šukuosenos yra kaip
pavirusios kupranugarių kupros. Šie neįžengs į Rojų, ir nė jo
aromatai nepasieks jų, nors jo aromatai toli sklinda.“ 127
Pranašas (ramybė jam) apibūdina tokias moteris kaip
apsirengusias, bet vis vien nuogas, kadangi jų apranga, būdama
permatoma ir švelni, neatlieka kūno paslėpimo darbo, bet
greičiau netgi parodo jį; tokia yra mūsų laikų moters apranga.
Pranašas (ramybė jam) palygino jų šukuosenų stilių su
specialios veislės kupranugarių (bakht) kupromis, kurios yra
labai didelės, nes jie sukelia savo plaukus į aukštą šukuoseną
galvos viduryje. Atrodo, kad Pranašas (ramybė jam) būtų
žiūrėjęs pro amžius į dabartį, kai moterų plaukų puošimas ir
įvairių šukuosenų formavimas tapo dominuojančia profesija
vyrų, kurie uždirba didžiules sumas už savo darbą. Ir tai dar ne
viskas. Daugybė moterų, nepatenkintų Allaho duotais
natūraliais plaukais, perka dirbtinių plaukų perukus pridėti prie
savų plaukų tam, kad padidintų jų apimtį, grožį ir patrauklumą,
įsivaizduodamos, kad tai padarys jas gražiau atrodančiomis ir
labiau seksualiai patraukliomis.
Stebinantis dalykas šiame Hadis yra politinės
priespaudos ryšys su moraliniu pasileidimu. Ryšys yra
patvirtinamas faktais, nes yra toks valdymo būdas, kai žmonės
laikomi užvaldyti jų asmeninių troškimų ir geidulių, kadangi
tada jie neturi laiko galvoti apie visuomeninius reikalus.
Apie moteris, imituojančias vyrus ir atvirkščiai
Pranašas (ramybė jam) paskelbė, kad nei moteris
neturėtų dėvėti vyriškos aprangos, nei vyras moteriškos. Jis
prakeikė vyrus, imituojančius moteris, ir moteris, imituojančias
vyrus128. Tokio imitavimo aspektai apima kalbėjimo, eisenos,
aprangos, judesių manieras ir t.t.
127
128
Pranešta Muslim.
99
Tokios elgsenos blogis, kuris paveikia tiek asmeninį,
tiek ir visuomeninį gyvenimą, yra tai, kad ji kelia maištą prieš
natūralią daiktų tvarką. Pagal šią tvarką, yra vyrai ir yra
moterys, ir kiekviena iš šių dviejų lyčių turi sau būdingas
charakteristikas. Tačiau jei vyras taps sumoteriškėjęs, o moteris
suvyriškėjusi, ši natūrali tvarka bus apversta ir suirs.
Tarp tų, kurie yra prakeikti Allaho ir Jo angelų, tiek
šiame pasaulyje, tiek ir Pomirtiniame gyvenime, Pranašas
(ramybė jam) paminėjo vyrus, kuriuos Allahas sukūrė
vyriškosios giminės, bet kurie sumoteriškėjo imituodami
moteris, ir moteris, kurias Allahas sukūrė moteriškosios
giminės, bet kurios suvyriškėjo imituodamos vyrus129.
Dėl šios priežasties Pranašas (ramybė jam) uždraudė
vyrams dėvėti audinius, dekoruotus dideliais, ryškiais ir
drąsiais raštais. Savo Sahih Muslim pranešė 'Ali sakius:
„Allaho Pasiuntinys (ramybė jam) uždraudė man nešioti
auksinį žiedą, šilkinę aprangą ir ryškių raštų drabužius.“
Musulmonas taip pat praneša Ibn 'Umar Hadis, kuris
sako: „Allaho Pasiuntinys (ramybė jam) pamatė mane dėvintį
du drabužius, turinčius ryškių raštų, ir pasakė:
„Tą dėvi netikintieji. Nedėvėk tokių dalykų.“
Apranga puikavimosi ir išdidumo labui
Pagrindinė gerų gyvenimo dalykų, tokių kaip maisto,
gėrimo ir aprangos, naudojimo taisyklė yra tokia, kad jie turėtų
būti naudojami be ekstravagancijos ir išdidumo.
Ekstravagancija susideda iš ribų viršijimo to, kas yra
naudinga halal naudojime, o išdidumas yra kažkas, labiau
susijęs su intencija ir širdimi, nei su tuo, kas yra akivaizdu.
Išdidumas yra noras atrodyti aukščiau už kitus ir
nemyli jokio išdidaus pagyrūno.
129
100
Allahas
„Prisikėlimo dieną, Allahas nepažvelgs į asmenį, kuris vilko
savo mantiją už savęs iš išdidumo.“130
Tam, kad išvengtų net įtarimo dėl išdidumo,
(ramybė jam) uždraudė musulmonams dėvėti
drabužius“, t.y. drabužius, kurie yra dėvimi tam, kad
įspūdį kitiems, ir kurie sukelia beprasmį varžymąsi
vaikymąsi. Pagal Hadis:
Pranašas
„šlovės
padarytų
ir tuščią
„Prisikėlimo Dieną Allahas aprengs pažeminimo drabužiais tą,
kuris dėvi šlovės drabužius.“131
Vyras paklausė Ibn 'Umar‘o, „Kokius drabužius
turėčiau dėvėti?“ Ibn 'Umar atsakė: „Tokius, kurie
neprisišaukia nei silpnapročių paniekos (nes yra pigūs ir
negražūs), nei išmintingųjų kaltinimų (nes yra besaikiai
brangūs)132.“
Polinkis į kraštutinumus gražinime keičiant tai,
ką Allahas sukūrė
Islamas smerkia nesaikingą kieno nors gražinimąsi kaip
keitimą fizinių savybių, kurias Allahas yra sukūręs jiems.
Koranas laiko tokius pasikeitimus kaip įkvėptus Šėtono, kuris
...įsako jiems (jam atsidavusiems) pakeisti tai, ką Allahas yra
sukūręs...
Tatuiravimosi, dantų šlifavimo ir plastinių
operacijų dėl gražinimosi draudimas
Tarp tokių nesaikingumų yra tatuiravimasis ir dantų
sutrumpinimas133.
Sutinkama Bukhari ir Musulmono.
Pranešta Ahmad, Abu Dawud, al-Nasai ir Ibn Madžah.
132
133
Ikiislaminių arabų gražinimosi praktika.
130
131
101
„Allaho Pasiuntinys (ramybė jam) prakeikė tatuiruočių
darytojus ir tuos, kurie yra išsitatuiravę, tuos, kurie trumpina
dantis ir tuos, kurių dantys yra sutrumpinti. 134“
Kalbant apie tatuiravimąsi, jis ilgam subjauroja veidą ir
kitas kūno dalis mėlynu pigmentu ir atstumiančiais piešiniais.
Kai kurie arabai, ypač moterys, turėjo įprotį išsitatuiruoti
dideles kūno dalis, o tam tikrų religinių sektų žmonės
tatuiruodavosi savo dievybių ar religinių ritualų piešinius ant
rankų ir krūtinių. Prie šių bjaurasčių dar prisideda agonija ir
skausmas, kuriuos tatuiruojamas asmuo turi iškęsti badomas
adatomis. Dėl viso šito tiek darantis tatuiruotes, tiek tas, kuris
tatuiruojasi, buvo prakeikti.
Kalbant apie dantų šlifavimą ir trumpinimą, Pranašas
(ramybė jam) prakeikė tiek vyrus, tiek moteris, kurie daro tai, ir
moteris, kurios to reikalauja. Jei tai daro vyras, jis nusipelno
netgi didesnio prakeikimo. Panašiai Pranašas (ramybė jam)
uždraudė tarpų tarp dantų platinimą ir jis prakeikė „...moteris,
kurios platina tarpus tarp savo ar kitų dantų grožio labui,
keisdamos tai, ką Allahas sukūrė.“
Allahas akivaizdžiai sukūrė vienas moteris su tarpais
tarp dantų, o kitas be jų. Kai kurios moterys, kurios neturi tokių
tarpų, trokšta susikurti juos dirbtinai, tiek šlifuodamos, tiek ir
išsipjaudamos besiliečiančių dantų dalis. Islamas tai laiko
apgavystės forma ir besaikiu pasinėrimu į asmeninį grožį, iš
kurių nė vieno jis neskatina.
Iš šitų Pranašo (ramybė jam) Hadisų mes taip pat
sužinome islamiško Šariato nutarimą dėl plastinių operacijų.
Gražinimosi operacijos yra madingos šiandien kaip rezultatas
materialistinio Vakarų civilizacijos požiūrio, civilizacijos,
akcentuojančios kūną ir jo troškimus. Vyrai ir moterys išleidžia
šimtus ir tūkstančius dolerių naujų nosies ir krūtinės formų
įgijimui, ar bet kam, ką jie laiko deformuotu. Toks elgesys
134
102
labiausiai priskirtinas nesaikingo gražinimosi kategorijai,
bereikalingai keičiant tai, ką Allahas sukūrė, ir tai nusipelno
Allaho ir Jo Pranašo (ramybė jam) prakeikimo. Jis taip pat
įtraukia kančią, skausmą ir pinigų švaistymą tiktai dėl
išvaizdos; be to, tai yra individualaus susirūpinimo labiau
forma negu medžiaga ir labiau kūnu negu dvasia išraiška.
„Gali taip būti, kad asmuo turi neįprastą fizinį defektą,
kuris patraukia kitų dėmesį, sukeldamas fizinį ir psichologinį
skausmą kiekvieną kartą sutikus žmones. Tokiu atveju, jis gali
ištaisyti savo defektą ir taip sumažinti savo varžymąsi, kuris
daro jo gyvenimą apgailėtinu. Allahas Pats Maloningiausias
neskyrė mums jokių nepatogumų religijoje...“135
Šis teiginys galbūt yra palaikomas Hadis‘o apie dantų
tarpų platinimą grožio labui, nes tai, į ką ten yra nepalankiai
žiūrima, yra to darymas vien tiktai tam, kad būtų pasiekta gera
išvaizda ir dirbtinis grožis. Tačiau jeigu tai reikalinga skausmo
ar sielvarto pašalinimui, tame nėra nieko blogo; bet Allahas
žino geriausiai.
Antakių pešiojimas
Tarp gražinimosi kraštutinumų, uždraustų islame, yra ir
al-nams, kuris apibrėžiamas kaip antakių plaukų pašalinimas
pešiojant tam, kad suploninti ar suformuoti juos. Pranašas
(ramybė jam) prakeikė tiek moteris, kurios atlieka pešiojimą,
tiek moteris, kurios siekia tai pasidaryti 136. Į tokią veiklą ypač
piktai žiūrima, nes įprastai ją atlieka prostitutės.
Pagal kai kuriuos Hanbali mokslininkus, jei vyras
pritaria tam, tai veido plaukų šalinimas (kitų negu antakių) ir
pudrų, kremų ir kitokių pagalbinių grožio priemonių
naudojimas yra leidžiamos moteriai kaip moteriško puošimosi
Al-Bahee al-Khooly, Al-Mara‘h Bain al-Bait wal-Mujtama, antras
leidimas, p.105
136
Papasakota Abu Dawud pagal gerą šaltinį.
135
103
dalis. Al-Nawawi yra griežtesnis, laikydamas veido plaukų
šalinimą kaip al-nams – vadinasi, uždraustu. Priešingai jo
nuomonei, mes galime paminėti Abu Dawud‘o teiginį jo
“Sunan” rinkinyje, kad „al-nams yra antakių pešiojimas tam,
kad suploninti juos“, iš kurio mes galime padaryti išvadą, kad
al-nams neapima veido plaukų šalinimo.
Al-Tabari pranešė pasakojimą apie Abu Ishak‘o žmoną,
kuri labai mėgo gražinti save. Kartą ji aplankė 'Aiša ir
paklausė: „Kas, jeigu moteris pašalina plaukus nuo kaktos tam,
kad patiktų savo vyrui?“ 'Aiša atsakė: „Pašalinkit tai, kas
žalinga, iš savęs, kai tik tai yra įmanoma 137.“
Perukai ir šinjonai
Moteriškosios giminės atstovių puošimosi kategorijoje
plaukų prisidėjimas – tikrų ar dirbtinių – prie tikrų plaukų, t.y.
perukų ir šinionų nešiojimas – taip pat yra uždraustas.
Tai yra pranešta al-Bukhari‘o pagal 'Aiša autorystę, jos
sesers Asma, Ibn Mas‘ood, Ibn 'Umar ir Abu Hurairah, kad
„Allaho Pasiuntinys (ramybė jam) uždraudė al-wasilah ir almustawsilah,“ wasilah apibrėžiama moteris, kurios profesija
yra šinionų ir perukų darymas, o mustawsilah moteris, kuri juos
naudoja.
Vyrams šie dalykai yra uždrausti dar didesniu laipsniu,
nesvarbu, ar jie būtų wasil (šukuosenų darytojai ar kirpėjai), ar
mustawsil, kaip šiandieniniai hipių šablono sumoteriškėję,
ilgaplaukiai vyrai.
Pranašas (ramybė jam) buvo labai griežtas kovodamas
su tokiomis suktybėmis, taip labai, kad net jei moteris
netekdavo savo plaukų dėl kokios nors ligos, jis neleisdavo jai
dėlto užsidėti kitų plaukų ant galvos, net jei turėdavo netrukus
ištekėti. Al-Bukhari praneša 'Aiša pasakojimą apie Ansar
Fath al-Bari, aiškinant Ibn Mas‘ood Hadis skyriuje, pavadintame
„Antakių pešiojimas,“ Aprangos knygoje.
137
104
mergaitę, kuri ištekėjo ir staigiai susirgo, netekdama plaukų.
Kai kurie žmonės norėjo jai pridėti kitų plaukų prie jos plaukų,
bet kada jie paklausė Pranašo (ramybė jam) apie tai, jis atsakė:
„Allahas prakeikė wasilah ir mustawsilah“138
Al-Bukhari taip pat praneša Asma pasakojimą apie
moterį, kuri pasakė Pranašui (ramybė jam): „O Allaho
Pasiuntinį, kadangi mano dukra sirgo tymais, jai nuslinko
plaukai, o aš rengiuosi ją ištekinti. Ar galiu jai pridurti keletą
plaukų sruogų prie jos plaukų?“ ir Pranašas (ramybė jam)
atsakė:
„Allahas prakeikė wasilah ir mustawsilah.“139
Sa‘id ibn al-Musayab papasakojo, kad Mu‘awiyah
pasakė viešą kalbą per savo paskutinį vizitą Medinoje. Jos
metu jis paėmė plaukų sruogą sakydamas: „Aš nemačiau nė
vieno naudojančio tai judėjų tarpe. Iš tikrųjų, Pranašas (ramybė
jam), kalbėdamas apie plaukų pridėjimą prie kieno nors plaukų,
pavadino tai klastote.“ Pagal kitą pranešimą, jis sakė Medinos
žmonėms: „Kur yra jūsų mokslininkai? Aš girdėjau Pranašą
(ramybė jam) uždraudžiant to naudojimą ir sakant: „Izraelio
vaikai buvo sunaikinti, kada jų moterys pradėjo tai naudoti.“
Pranašo apibrėžimas „klastotė“, netikrų plaukų
nešiojimui nurodo šio uždraudimo priežastį. Tiesą sakant, tai
yra apgaulė, falsifikacija ir apgavystė, ir islamas pasmerkia
apgavystę ir atskiria save nuo tų, kurie praktikuoja tai tiek
materialiomis, tiek ir psichologinėmis prasmėmis, kadangi
„Tas, kuris apgaudinėja mus, nėra mūsiškis.“ 140
Khattabi sakė:
„Griežtos bausmės yra pažadėtos Pomirtiniame gyvenime už
tokias praktikas, nes jos įtraukia apgavystę ir apgaulę. Jei bet
Pranešta al-Bukhari jo knygoje Apranga, skyriuje, pavadintame
‚Pridėjimas prie plaukų.‘
139
140
Pranešta keleto sahabah (Pranašo Kompanionų).
138
105
kokios iš jų yra leidžiamos, durys atsiveria kitoms klastočių
rūšims. Be to, tai įtraukia Dievo duotų savybių pokytį, kaip yra
paminėta Ibn Mas‘ood Hadis‘e apie „Allaho kūrybos
keitėjus141““.
Šiuose Hadis‘uose yra uždraustas kitų plaukų,
nesvarbu, natūralių ar dirbtinių, pridėjimas prie kitų plaukų,
nes tai yra apgavystės ir apgaulės forma. Šiame uždraudime
nėra įtrauktas naudojimas medžiagos, kitokios negu plaukai,
tokios, kaip siūlai ar audiniai, kuri gali būti įpinama į plaukus.
Pagal Sa‘id ibn Jubair autorystę mes turime Pranašo (ramybė
jam) pasakymą:
„Nieko blogo nėra su tawamil,“142 turint omenyje šilko ar
vilnos naudojimą kasoms pinti. Imamas Ahmad bin Hanbal taip
pat komentavo to leidžiamumą. 143
Plaukų dažymas
Kitas gražinimosi aspektas yra susijęs su žilų barzdos ar
galvos plaukų dažymu. Yra žinoma, kad judėjai ir krikščionys
susilaiko nuo plaukų dažymo, laikydami tokį gražinimąsi ir
puošimąsi pamaldumo ir atsidavimo priešingybe ir
nepriderančiu rabinams, kunigams ir asketams. Pranašas
(ramybė jam) neleido musulmonams imituoti tuos žmones ar
sekti jų keliais, nes musulmonai turi išplėtoti savitas ir
nepriklausomas išvaizdos ir elgesio charakteristikas.
Al-Bukhari, pagal Abu Hurairah autorystę, pranešė
Allaho Pasiuntinį sakius:
„Judėjai ir krikščionys nesidažo savo plaukų, todėl būkite
kitokie nei jie.“144
Fath al-Bari, skyriuje, pavadintame „Pridėjimas prie plaukų.“
Paminėta Fath al-Bari pagal Abu Dawud.
143
Fath al-Bari.
144
Pranešta al-Bukhari skyriuje „Plaukų dažymas“ jo knygoje Apranga.
141
142
106
Tačiau tai yra ne įsakas, o tik rekomendacija, kaip yra
aišku iš veiksmų sahabah, tokių kaip Abu Bakr ir 'Umar, kurie
dažydavo savo plaukus, tuo tarpu kiti, tokie kaip 'Ali, Ubay ibn
Ka‘b ir Anas nesidažė.
Išlieka klausimas, kokio tipo dažai turėtų būti
naudojami. Ar jų spalva turėtų būti juoda, ar galimos ir kitos
spalvos? O gal juoda spalva turėtų būti vengtina? Jei vyras yra
labai senyvo amžiaus, su balta barzda ir plaukais, kažin ar jam
tiktų naudoti juodus dažus. Mekos užkariavimo dieną Abu
Bakr pasiėmė kartu savo pasenusį tėvą Abu Kahafah, nešdamas
jį tol, kol pasodino prieš Pranašą (ramybė jam). Žiūrėdamas į
Abu Kahafah‘o sniego baltumo plaukus, Pranašas (ramybė
jam) pasakė:
„Pakeisk juos, bet venk juodos spalvos.“145
Tačiau jeigu vyras nėra toks pagyvenęs ar paliegęs kaip
Abu Kahafah tada buvo, nėra nieko blogo, jei jis naudoja
juodus dažus. Apie tai al-Zuhri sako: „Mes dažome savo
plaukus juodai, kada veidas atrodo jaunas, bet atsisakome to,
kada veidas susiraukšlėja ir dantys sugenda. 146“
Kai kurie ankstyvieji musulmonai, įskaitant ir kai
kuriuos sahabah, tokius kaip Sa‘d ibn Abi Wakkas, 'Ukbah ibn
'Amr, al-Hassan, al-Hussain, Jarir ir kt., leido naudoti juodus
dažus. Kita vertus, kai kurie mokslininkai nelaiko juodų plaukų
dažų leistinais, išskyrus karo metu, kada priešui gali padaryti
įspūdį faktas, kad visi musulmonų kariai atrodo jauni. Abu Zarr
papasakojo Hadis:
„Geriausias dalykas žiliems plaukams dažyti yra chna ir
katm.“147
Fath al-Bari, aiškinant aukščiau paminėtą Hadis (skyriuje „Plaukų
dažymas“).
146
Pranešta Ibn Abu ‘Asim knygoje „Plaukų dažymas.“
147
Paminėta Fath al-Bari.
145
107
Chna nudažo plaukus raudonai, o katm, Jemeno
augalas, nudažo juos juodai su raudonu atspalviu. Anas sakė:
„Abu Bakr nusidažė savo plaukus su chna ir katm, o 'Umar
nusidažė juos vien tik su chna.“
Barzdos auginimas
Barzdos auginimas taip pat yra susijęs su mūsų tema.
Al-Bukhari, pagal Ibn 'Umar‘o autorystę, pranešė Pranašą
(ramybė jam) sakius:
„Būkite skirtingi nuo politeistų (mušrikyn): leiskite barzdai
augti ir pakirpkite ūsus.“
Tikslas yra, kaip Hadis teigia, būti skirtingiems nuo
politeistų, kurie konkrečiai pateiktame pavyzdyje yra
Zaratustros sekėjai, ugnies garbintojai, kurie tiek kirpdavo, tiek
skusdavo savo barzdas. Pranašo įsakas būti skirtingiems nuo jų
yra skirtas mokyti musulmonus nepriklausomos asmenybės
formavimo, atskirai tiek vidinėje realybėje, tiek ir išorinėje
išvaizdoje, tiek medžiagoje, tiek ir formoje. Tuo pačiu barzdos
skutimas yra įžeidimas vyriškos prigimties, nes yra pastanga
būti panašiam į moterį, kadangi barzda yra neatskiriama
vyriškumo dalis ir atskiras vyriškosios lyties bruožas.
Tačiau leidimas barzdai augti nereiškia leidimo jai
augti netvarkingai ar tokio ilgio, kad ši tampa nebepatogi.
Žinoma, vyras turėtų apkarpyti ją tiek iš ilgio, tiek iš pločio.
Tai yra rekomenduojama Hadis‘e, praneštame al-Tirmizi; be
to, pirmos kartos musulmonai taip darė. 'Ayyad 148 sakė:
„Makruh yra skusti barzdą ar drastiškai ją kirpti ar trumpinti,
bet yra mustabah (pagirtina) pašalinti kai ką iš ilgio ir pločio,
jei ji užauga didelė.“
Abu Šamah išreiškė skundimąsi, jog „kai kurie žmonės
pradėjo skusti savo barzdas, ir tai yra žingsnis už Zaratustros
Gerai žinomas dvidešimtojo amžiaus knygų apie Pranašo bruožus
autorius.
148
108
sekėjų, kurie yra įpratę tik apsikirpti jas. 149“ Mano nuomone,
yra apgailėtina, jog dabartiniais laikais dauguma musulmonų
skutasi savo barzdas imituodami kitataučių elementus,
okupavusius jų žemes. Tai yra nelaimingas faktas, kad
užkariautieji visada imituoja savo užkariautojus. Nūdienos
musulmonai ignoruoja Pranašo įsaką būti skirtingiems nuo
netikinčių ir vengti imituoti juos. Iš tikrųjų, kiekvienas, kuris
„imituoja žmogų, yra vienas iš jų.“150
Didelis skaičius teisininkų laiko barzdos skutimąsi
haram Pranašo įsako pagrindu. Šis įsakas leisti barzdai augti
virsta pareiga, ypač todėl, kad tai yra dėl tikslo būti
skirtingiems nuo ne musulmonų, kadangi skirtumo nuo tų,
kurie netiki, išlaikymas yra musulmonams privalomas.
Nėra jokių duomenų, kad kas nors iš ankstesnių kartų
musulmonų būtų apleidęs šią pareigą. Tačiau kai kurie
dabartiniai mokslininkai leidžia skusti barzdą, dėl atsiliepiančių
į viešąją nuomonę įvykių įtakos, įrodinėdami, jog barzdos
auginimas buvo asmeninė Pranašo (ramybė jam) pirmenybė,
kuri nėra susijusi su religine praktika, todėl nėra būtina ja sekti.
Bet tiesa šioje temoje yra ta, kad barzdos auginimas yra
reikalaujamas ne vien tiktai dėl to, kad Pranašas (ramybė jam)
ją turėjo, bet todėl, jog jis aiškiai įsakė tai tam, kad išlaikyti
skirtumą nuo netikinčių. Ibn Taimyjah įtikinančiai įrodinėjo,
kad padaryti musulmonus skirtingais nuo netikinčiųjų buvo
Įstatymų Kūrėjo tikslas, nes išvaizdos panašumas sužadina
meilės, draugystės ir bendrumo jausmus, taip, kaip meilė
širdyje teikia panašumus išorinėje išvaizdoje. Šis psichologinis
faktas išplaukia iš patirties ir pastebėjimų. Ibn Taimyjah sakė:
„Koranas, Sunnah ir musulmonų mokslininkų sutarimas moko
musulmonus būti skirtingiems nuo netikinčiųjų ir apskritai
vengti panašumų su jais. Bet kas, kas tikėtinai gali sukelti
gedimą paslėptu ar išsklaidytu būdu, yra susijęs su šia tema ir
149
150
Fath al-Bari, skyriuje, pavadintame „Barzdų auginimas.“
Hadis, praneštas Abu Dawud pagal Ibn ‘Umar.
109
yra taip pat uždraustas. Netikinčiųjų išvaizdos imitacija ves į jų
amoralaus elgesio ir blogų savybių imitaciją – iš tiesų, netgi į jų
įsitikinimų imitaciją. Tokia įtaka nėra nei valdoma, nei lengvai
aptinkama, ir galiausiai tampa sudėtinga ar net neįmanoma
išnaikinti ją. Atitinkamai, viskas, kas yra gedimo priežastis, yra
uždrausta Įstatymų Kūrėjo151.“
Taigi mes pastebime, kad yra trys nuomonės apie
barzdos skutimąsi: viena, kad tai, yra haram, tokia yra Ibn
Taimyjah ir kitų nuomonė; antra, kad tai yra makruh, tokia yra
'Ayyad nuomonė, kaip paminėta Al-Fatah al-Bari‘e, bet
niekieno daugiau; ir trečia, kas tai yra leistina, tokia yra kai
kurių dabartinių mokslininkų nuomonė. Galbūt antroji
nuomonė, kad tai yra makruh, yra arčiausiai tiesos ir labiau
saikinga. Kadangi konstatuota priežastis barzdos auginimui yra
būti skirtingiems nuo netikinčiųjų, tai, yra panašu į reikalą dėl
žilų plaukų dažymo tam, kad galima būtų skirtis nuo judėjų ir
krikščionių; yra žinoma, kad kai kurie sahabah nesidažė savo
žilų plaukų, tuo parodydami, kad tai yra labiau pagirtina negu
privaloma. Panašiai, barzdos auginimas gali būti laikomas
pagirtinu, bet ne privalomu, ir, atitinkamai, barzdos skutimas
turėtų būti klasifikuojamas kaip makruh labiau negu haram.
Tiesa, kad nėra žinoma, jog kas nors iš sahabah būtų
nusiskutęs savo barzdą. Galbūt nebuvo jokio poreikio skustis, o
galbūt barzdos auginimas buvo įpročiu tarp jų.
151
Nurodoma į Kitab Iktida al-Sirat al-Mustakeem.
110
3. NAMUOSE
Namai yra vieta, kurioje individas apsaugo save nuo
stichijų, ir kurioje jis randa laisvę nuo visuomenės apribojimų
ir spaudimo. Tai yra vieta kūno poilsiui ir minčių
atsipalaidavimui. Todėl Allahas Aukščiausiasis, minėdamas
Savo malonę Savo tarnams, sako:
Ir Allahas padarė jums jūsų namus vieta poilsiui...
Pranašas (ramybė jam) labai mėgo erdvumą namuose ir
laikė tai elementu, prisidedančiu prie laimės šiame gyvenime,
sakydamas:
„Laimė turi keturis elementus: gerą žmoną, erdvų namą, gerą
kaimyną ir patogias susiekimo priemones.“152
Jis dažnai karštai melsdavosi:
„Mūsų Viešpatie, atleisk man mano nuodėmes, padaryk mano
namus erdviais, ir palaimink mane mano pragyvenime.“ Jis
buvo paklaustas: „O Allaho Pasiuntiny, kodėl tu taip dažnai
meldiesi šiais žodžiais?“ Jis atsakė: „Ar ką nors užmiršau?“ 153
Pranašas (ramybė jam) ragino žmones valyti savo
namus, nes tai yra gyvybiškai svarbi išraiška islamo, švaros
religijos. Švara yra atskira musulmonų charakteristika. Allaho
Pasiuntinys (ramybė jam) sakė:
„Neabejotinai Allahas Aukščiausiasis yra geras ir myli gerumą,
yra švarus ir myli švarą, yra kilnus ir myli kilnumą, yra
svetingas ir myli svetingumą. Todėl laikykite savo kambarius ir
kiemus švarius, ir nebūkite tokie kaip judėjai.“ 154
Pranešta Ibn Habban savo Sahih.
Pranešta al-Nasai ir Ibn al-Sunni su patikima perdavimų grandine.
154
Pranešta al-Tirmizi.
152
153
111
Prabangaus gyvenimo ir pagonybės elementai
Musulmonai gali puošti savo namus daugelio rūšių
gėlėmis, dekoruoti audiniais ir kitais leistinais dekoratyviniais
objektais:
Sakyk: kas uždraudė Allaho puošmeną, kurią Jis
suteikė savo tarnams? (Šv. Koranas 7:32)
Musulmonai yra tikrai laisvi trokšti grožio savo
namams ir elegancijos savo drabužiams, batams ir kitiems
elementams, susijusiems su jų asmenine išvaizda. Kartą
„Bet kuris, turintis išdidumo atomą savo širdy, neįeis į Rojų.“
Žmogus paklausė: „O kaip su tais, kurie mėgsta dėvėti gražias
mantijas ir gerus batus?“ Pranašas (ramybė jam) atsakė: „Tikrai
Allahas yra gražus ir myli grožį.“155
Kitoje šio Hadis versijoje gražus vyras atėjo pas
Pranašą (ramybė jam) sakydamas: „Aš myliu grožį ir man jo
buvo duota, kaip matai, ir aš nemėgstu, kai kas nors turi
geresnę sandalų porą negu aš. Ar tai yra išdidumas, o Allaho
Pasiuntiny?“ Pranašas (ramybė jam) atsakė:
„Ne. Išdidumas yra atmesti tiesą ir žiūrėti į kitus žmones su
panieka.“156
Tačiau islamas nepalankiai žiūri į perteklių, ir Pranašas
(ramybė jam) nemėgo musulmonų, kurie pripildo savo namus
prabangos ir ekstravagancijos elementų, bruožų, pasmerktų
Korano, ar su pagonybe susijusių elementų – tai dalykas, prieš
kurį Vienintelio Dievo religija kovoja kiekvienu ginklu.
Auksiniai ir sidabriniai indai
Remdamasis tuo, kas jau buvo konstatuota anksčiau,
islamas uždraudė naudoti auksinius ir sidabrinius indus ir gryno
155
156
Pranešta Muslim.
112
šilko užtiesalus musulmonų namuose. Pranašas (ramybė jam)
įspėjo, kad kiekvienas, kuris nuklys iš šio kelio, gali užsitraukti
sunkią bausmę Pomirtiniame gyvenime. Pagal Umm Salmah
autorystę, Muslim pranešė savo Sahih‘e Pranašo pasakymą:
„Kiekvienas, valgantis ar geriantis iš auksinių ar sidabrinių
indų, iš tikrųjų pildo savo skrandį pragaro ugnimi.“ 157
Al-Bukhari pranešė pagal al-Huzaifah autorystę, kad
„Allaho Pasiuntinys (ramybė jam) uždraudė mums gerti ir
valgyti iš auksinių arba sidabrinių indų ar dėvėti šilkinius
drabužius, ar sėdėti ant šilkinės drobės. Jis pasakė:
„Jie skirti jiems (netikintiesiems) šiame pasaulyje ir mums
Pomirtiniame gyvenime.“158
Be to, tai, kas yra uždrausta praktiškai naudoti, taip pat
yra uždrausta ir dovanoti ar naudoti kaip ornamentą.
Šių indų, užtiesalų ir panašių dirbinių uždraudimai
taikomi tiek vyrams, tiek moterims, nes šio įstatymo tikslas yra
išvalyti namus nuo nesaikingai prabangių elementų. Ibn
Kudamah išreiškia šią idėją aiškiais terminais:
„Šiuo atveju vyrai ir moterys yra lygūs dėl Hadis bendrumo ir
dėl to, kad šio uždraudimo priežastis viena vertus yra
ekstravagancijos ir išdidumo rodymas, o kita vertus –
neturtingųjų jausmų įžeidimas. Aukso ir šilko dėvėjimas yra
leistas moterims todėl, kad jos gali gražintis dėl savo vyrų; tai
yra lengvata, kuri nesitęsia kitų dalykų naudojimui. Jei yra
sakoma: „Jeigu priežastis, kurią tu teigi, yra teisinga, tada
indai, padaryti iš rubinų ir kitų vertingų medžiagų taip pat
turėtų būti uždrausti, nes jie yra brangesni (negu auksas ar
sidabras)“, tai į tai mes atsakome: „Vargšai nėra susipažinę su
tokiais daiktais, ir jų jausmai nebus įžeisti, kai jie pamatys
turtinguosius naudojant juos.“ Be to, tokių daiktų retenybė
157
158
Pranešta Muslim.
113
savaime padaro juos draustinais, taigi reikiamybė juos
uždrausti ekstravagancijos pagrindu tampa nereikalinga.“ 159
Anksčiau mes paminėjome ekonomines uždraudimo
vyrams naudoti auksinius papuošalus priežastis. Dabartiniu
atveju ši priežastis yra netgi svaresnė ir labiau akivaizdi.
Auksas ir sidabras yra universalus piniginis standartas, kuris
palengvina kainų nustatymą ir per sandorius keliauja tarp tautų,
taigi skatina verslą ir komerciją. Allaho malonė yra tai, kad Jis
veda žmones naudotis jais kaip valiuta. Taigi tikrasis
ekonominis aukso ir sidabro naudojimas yra jų laisva
cirkuliacija; jie yra ne tam, kad būtų kaupiami namuose monetų
pavidalu ar dar blogiau – įšaldyti namų apyvokos daiktuose ir
dekoratyviniuose objektuose.
Imamas al-Ghazzali gražiai išdėstė šį reikalą savo
knygos Ihya al-'Ulum al-Din skyriuje „Al-Šukr“ (Dėkingumas):
„Bet kuris, lydantis auksines ir sidabrines monetas tam, kad
padarytų vazas ir dėžutes, yra nedėkingas už Allaho dosnumą ir
yra dar blogesnis už tą, kuris kaupia jas. Tai kaip naudoti
miesto merą gatvių šlavimui ar drabužių siuvimui, ar darbams,
kurie normaliai yra atliekami žemesnių žmonių. Įkalinti jį būtų
mažiau užgaulu. Dabar medžiagos, tokios, kaip porcelianas,
geležis, švinas ir varis, gali pakeisti auksą ir sidabrą vazų ir
dėžučių daryme, bet jie negali pakeisti jų kaip pinigai ar kaip
valiutos standartas. Jeigu asmuo nesuvokia šios vietos (savo
paties mąstymu ir žiniomis), mes pasakysime jam, ką
kalbantysis Allaho vardu paaiškino: „Kiekvienas, valgantis ar
geriantis iš auksinių ar sidabrinių indų, iš tikrųjų pildo savo
skrandį pragaro ugnimi.“ 160
Tegul niekas nemano, kad šis uždraudimas sudaro
griežtą apribojimą musulmonams jų namuose, nes tarp vertingų
ir leistinų daiktų yra didžiulė pasirinkimo įvairovė. Kokios
159
160
Al-Mughni, 8 tomas, p.323.
Ihya al-‘Ulum al-Din. Žiūrėti 4 tomą, Dėkojimas ir Gyrimas.
114
gražios vazos, dėžutės ir puodai yra padaryti iš stiklo,
porceliano, vario ir daugybės kitų medžiagų! Taip pat gražios
lovatiesės, pagalvės ir staltiesės yra pasiuvamos iš medvilnės,
lino ir įvairių kitų medžiagų.
Islamas draudžia statulas
Islamas uždraudė laikyti statulas musulmonų namuose.
Statulos reiškia užbaigtus, solidžius atvaizdus, kurios nėra
subjaurotos ar kaip kitaip sugadintos. Jų buvimas namuose yra
laikomas pakankamu, kad išvaranti angelus, kurie atstovauja
Allaho malonei ir Jo malonumui. Kaip Allaho Pasiuntinys
pasakė:
„Neabejotinai angelai neįeina į namus, kuriuose yra statulų (ar
atvaizdų).“161
Pagal mokslininkų komentarus, asmuo, laikantis statulas
namie, yra toks pat kaip ir netikintieji, kurie praktikuoja laikyti
ir pagarbiai žiūrėti į stabus savo namuose. Angelai taip yra
atbaidomi; jie neįeina į tokius namus ir apleidžia juos.
Musulmonams taip pat yra uždrausta užsiimti statulų
darymu, net jeigu jie jas daro ne musulmonams. Pranašas
„Tarp žmonių, gausiančių griežčiausias bausmes Prisikėlimo
Dieną, bus atvaizdų gamintojai.“ Ir pagal kitą versiją: „Allaho
kūrybos imitatoriai.“162
Jis taip sakė:
„Prisikėlimo dieną atvaizdų darytojas bus paprašytas įpūsti
dvasią į ją, o jis niekada negalės to padaryti,“ 163 turėdamas
omeny tai, kad jis bus paprašytas suteikti gyvybę jai tam, kad ji
galėtų papriekaištauti ir pažeminti jį.
Pranešta al-Bukhari ir Muslim; formuluotė yra Muslim.
163
161
162
115
Statulų uždraudimo išmintis
(A) Viena iš priežasčių šiam uždraudimui, nors ir ne
vienintelė, kaip kai kurie žmonės gali pamanyti, yra apsaugoti
Vienintelio Dievo tikėjimą ir būti toli pasitraukusiam nuo
stabmeldžių veiklos, kurie daro statulas ir stabus savo pačių
rankomis ir tada pašventina juos, stovėdami prieš juos
pagarboje.
Islamo jautrumas Vienintelio Dievo tikėjimo saugojime
yra labai aštrus, ir neabejotinai toks atsargumas ir rūpestis yra
pakankamai pagrįstas. Galutinėje analizėje stabų garbinimas
atsirado, kada žmonės pradeda daryti savo mirusių ar
dievobaimingų protėvių statulas tam, kad prisimintų juos.
Palaipsniui jie pradėjo šventinti jas, kol truputis prie trupučio
jie pavertė jas dievų statulomis, garbindami jas šalia Dievo,
prašydami jų pagalbos, baimindamiesi jų pykčio ir maldaudami
jų palaiminimo. Taip atsitiko su ankstesnių bendruomenių
žmonėmis, tokių kaip Wadd, Suwwa, Yaghuth, Ya‘uk ir Nasra.
164
Nieko keista, kad religija, siekianti sulaikyti visus
gedimus, turėtų blokuoti visas plyšius, pro kuriuos širk
(politeizmas), atviras ar paslėptas, gali įslinkti į žmonių protus
ir širdis. Tarp tokių plyšių yra ir stabmeldžių imitavimas ar
sekimas kitų religijų, kurios perdėtai gerbia savo šventuosius.
Be to, islamo įstatymas nėra vien tiktai vienai ar dviems
kartoms, bet visai žmonijai tol, kol ji egzistuos šioje planetoje.
Kas yra nepatrauklu vienoje aplinkoje, gali tapti priimtina
kitoje, ir kas atrodo neįmanoma vienu metu, gali
materializuotis į realybę kitu.
(B) Kita šio uždraudimo priežastis apima patį statulų
gamintoją, skulptorių. Skulptoriai yra linkę didžiuotis savo
darbais, kadangi jie sukūrė kažką iš nieko ar suteikė gyvenimą
Pagonių senovės dievybių vardai, kurie yra paminėti Korane (17:23).
Dėl paaiškinimo žiūrėkite, pavyzdžiui, komentarą Yusuf ‘Ali Švento
Korano vertime, XIII papildyme, po Surah Nuh (71) (Vert.)
164
116
akmeniui ar moliui. Skulptorius kartą pabaigė figūrą po
sunkaus triūso; ji buvo tokia puiki ir graži, kad jis atsistojo
prieš ją, pasimetė susižavėjime jos linijomis ir bruožais,
apimtas išdidumo ir pakilios nuotaikos, tarė jai: „Kalbėk!
Kalbėk!“ Štai kodėl kilnusis Pasiuntinys (ramybė jam) sakė:
„Tie, kurie daro atvaizdus, bus nubausti Prisikėlimo dieną.
Jiems bus liepta: „Suteik gyvybės tam, ką sukūrei. 165““
Ir Hadis‘e kudsi Allahas Aukščiausiasis sako:
„Kas daugiau klysta negu tas, kuris trokšta kurti, kaip aš
kūriau? Leiskite jiems sukurti atomą! Leiskite jiems sukurti
miežio grūdą!“166
(C) Tie, kurie užsiima tokiu menu, nieko nepeša,
gamindami nuogas ar erotiškas figūras ir kitų religijų dievybes
ir šventuosius. Musulmonams nėra leista įsigyti ko nors,
susijusio su tokia veikla.
(D) Galiausiai, statulos buvo ir tebėra aristokratiško ir
prabangaus gyvenimo simboliai. Aukštų postų žmonės užpildo
savo rūmus, sales ir kambarius statulomis, pagamintomis iš
daugybės medžiagų. Nieko keista, kad religija, kuri skelbia
karą visoms prabangos apraiškoms, turėtų uždrausti
musulmonams turėti statulų savo namuose.
Islamiškas didybės įamžinimo būdas
Dabar kas nors gali paklausti: „Argi tai ne žmonių
lojalumo jų herojams, kurių didingi žygdarbiai yra įrašyti
istorijos analuose, atminčiai išraiška, kai jie stato statulas jų
garbei kaip priminimą jų pasiekimų ir didingumo ateinančioms
kartoms? Žmonių atmintis yra trumpa, ir laiko tėkmė privers
juos užmiršti praeitį.“
165
166
117
Atsakymas yra tai, kad islamas neapkenčia perdėto
žmonių šlovinimo, nesvarbu, kokie jie „didingi“, gyvi ar mirę,
bebūtų. Pranašas (ramybė jam) sakė:
„Nešlovinkite manęs taip, kaip krikščionys šlovina Jėzų,
Marijos sūnų, bet sakykite: „Jis yra Allaho vergas ir Jo
Pasiuntinys.“167“
Kada jo kompanionai atsistojo pagarbiai jį pasveikinti,
jis sudraudė juos sakydamas:
„Nesistokite kaip persai stojasi, vieniems žmonėms pagerbiant
kitus.168“
Ir jis įspėjo savo pasekėjus dėl jo perdėto liaupsinimo
po jo mirties sakydamas:
„Nepaverskite mano kapo švenčių vieta. 169“
Ir jis meldė savo Viešpaties:
„O mano Viešpatie, neleisk mano kapo paversti stabu
garbinimui.“170
Kartą keletas žmonių atėjo pas Pranašą (ramybė jam) ir
skyrė jam tokius žodžius: „O Allaho Pasiuntiny, geriausiasis iš
mūsų, ir sūnau, geriausio iš mūsų, mūsų vadove ir mūsų sūnų
vadove.“ Jis pasakė:
„O žmonės, sakykite, ką sakėte anksčiau ar dalį to, ir neleiskite
Šėtonui suklaidinti jūsų. Aš esu Mohammadas, Allaho vergas ir
Jo Pasiuntinys. Aš nemėgstu, kad jūs iškeliate mano statusą
virš statuso Allaho, kurį Galingasis ir Šlovingasis, suteikė
man.“171
Pranešta Abu Dawud ir Ibn Madžah.
169
170
Pranešta Malik Al-Muwatta‘oje.
171
Pranešta al-Nasai pagal gerą šaltinį.
167
168
118
Religija, kurios mokymai netgi apie Allaho Pasiuntinį
yra tokio nuosaikumo, niekada negali toleruoti stabmeldiškų
kai kurių individų statulų statymo, įtraukiant tūkstančius
dolerių siekiančias išlaidas, kad žmonės galėtų parodyti pirštu į
jas su susižavėjimu ir pagarba. Daugybė pretendentų į didybę ir
save garsinusių istorinių asmenybių įslinko į garbės salę pro jos
atvertas duris, kadangi kiekvienas, kuris gali, statosi statulas ar
paminklus pats sau, ar leidžia juo besižavintiems taip padaryti,
todėl žmonės yra klaidinami vertinant tuos, kurie iš tikro yra
didingi.
Tikintieji siekia tik tokio tiesos nemirtingumo, kuris
gali būti suteiktas tik Allaho vieno, Kuris žino paslaptis ir tai,
kas paslėpta, Kuris nei klysta, nei užmiršta. Jo nemirtingumo
sąraše yra daugybės asmenų vardai, kurių didingumas išlieka
nepripažintas žmonių. Iš tikrųjų Aukščiausiasis myli tas
dievobaimingas ir religingas sielas, kurios atsimena Jį savo
širdžių slaptume, kurie atlieka didžius darbus be fanfarų, kurių
buvimas yra nejuntamas žmonių susirinkimuose ir kurių
nebuvimas nėra pastebimas.
Kada kai kurių šių kilnių sielų didingumas yra
pripažįstamas žmonių, jų amžinumas ateinančioms kartoms
nėra pasiekiamas statant statulas jiems. Teisingas islamiškas
būdas įamžinimui yra laikyti jų atminimą gyvą širdyse ir
protuose, kalbant apie jų gerus žygdarbius, idėjas ir
pasiekimus.
Allaho Pasiuntinys (ramybė jam), kalifai, vadovai ir
islamo imamai niekada nebuvo įamžinti atvaizdais ar
statulomis. Šiame tikėjime tėvai pasakoja tokių žmonių
pasiekimų ir idėjų istorijas vaikams, kurie jas perduoda savo
vaikams. Susitikimuose ir susirinkimuose tokios istorijos yra
kaip gaivaus oro gurkšniai, užpildantys musulmonų širdis ir
protus be jokių piešinių ar statulų.
Čia aš pacituosiu dalį paskaitos, profesoriaus
Mohammad al-Mubarak, Šariato kolegijos, Damasko
119
universiteto dekano pavadintos „ Naujo islamo supratimo link “
ir skaitytos Al-Azhar universitete. Sekcija, cituojama čia,
apima aštrią viso klausimo, kaip įamžinti didingųjų atminimą,
analizę.
„Mes susidūrėme su situacija, jog daugybė naujų
modelių, sistemų ir įpročių, kurie yra nesuderinami su mūsų
teisingais įsitikinimais ir įtvirtintais moraliniais principais, rado
kelią į mūsų socialinį gyvenimą. Tarp jų yra ir būdas, kuriuo
europiečiai ir amerikiečiai įamžina savo herojus statydami
statulas jiems. Jeigu mes išnagrinėsime šią temą atviru protu,
laisvu nuo pataikavimo viskam, kas ateina iš Vakarų, ir
apgalvosime aukštų didingųjų pasiekimų įamžinimo būdus,
mes pamatysime, kad arabai ypatingai neįamžino nieko,
išskyrus savo kilnius žygdarbius ir geras savybes, tokias kaip
ištikimybė, kilnumas ir drąsa. Jų atsiminimų įamžinimo būdas
buvo smulkiai papasakoti jų herojų legendas, perduodant jas iš
kartos į kartą, ir kurti bei deklamuoti panegirikas poezijos
forma. Tuo būdu Hatim‘o kilnumas ir 'Antarah drąsa tapo
priežodžiais dar prieš islamą.
Kada islamas atėjo, jis akcentavo šį metodą
pabrėžiančią reikšmę. Jis skelbė, kad geriausias Allaho kūrinys
ir paskutinis iš Jo Pasiuntinių (ramybė jam) buvo mirtingas
žmogus:
Sakyk: Iš tiesų, aš esu žmogus (mirtingas) kaip ir
jūs; Jis apreiškė man, kad jūsų dievas yra Dievas
Vienas. (Šv. Koranas 18:110)
Jis pabrėžė, kad žmonių vertė slypi jų darbuose, o ne
fizinėje formoje; jis padarė Pasiuntinį (ramybė jam) sektinu
pavyzdžiu visai žmonijai; ir jis uždraudė tokią išpūstą pagarbą
vyrams ir šventinimą, kurie yra panašūs į garbinimą, ir kurie
netiesiogiai reiškia likusios žmonijos juodinimą.
Kada Allaho Pasiuntinys (ramybė jam) išėjo susitikti su
savo Viešpačiu, pirmas kalifas nukreipė žmonių dėmesį į šį
120
faktą sakydamas: „Jei kas nors garbino Mohammadą, tai (žino,
kad) Mohammadas mirė, bet jei kas nors garbina Allahą, tai
Allahas Gyvas ir Nemirštantis.“ Tada jis pacitavo Allaho
Aukščiausiojo žodžius:
Mohammadas yra tik pasiuntinys, prieš kurį buvo
daug kitų. Tai jeigu jis miršta ar yra nužudomas,
nejaugi jūs nusisuksite? (Šv. Koranas 3:144)
Islamas įamžina žmonių atminimą dėl jų gerų ir
naudingų žygdarbių; jų atsiminimas išlieka musulmonų širdyse.
Taigi raštingi ir neraštingi, jauni ir seni, žino apie 'Umar‘o
teisę, Abu Bakr‘o tvirtumą ir išmintį, 'Ali pamaldumą ir drąsą.
Nereikėjo jokių akmeninių statulų įamžinti jiems, nes jų
žygdarbiai ir savybės yra įrašyti žmonių širdyse.
Įamžinimas statant statulas yra reali regresija į tolimą
praeitį, nusileidimas iš aukštesnio lygio; toks buvo graikų ir
romėnų metodas, kuris buvo perimtas europiečių...
Žmogaus prigimties sąvokos ir jo tiesos vertės
atžvilgiu, jie yra žymiai žemesni už musulmonus, netgi už
priešislaminius arabus, dėl jų nesugebėjimo suvokti teisingo
žmogaus lygio ir jo potencialumo, jie gali tik įsivaizduoti
didvyrius kaip dievus, o savo dievus įsikūnijusius žmonėse.
Mes norime atkreipti dėmesį į tai, kad mums nepridera
imituoti šios svetimos praktikos, kuri yra žemesnė už mūsų
pačių, ir mes privalome nenukrypti nuo Šariato nutarimo, jog
statulų darymas yra haram ir žalingas žmonių psichologijai ir
moralei.
Lengvata vaikų žaislams
Jeigu yra kokių nors trimačių atvaizdų, kurie nėra skirti
teikti pagarbą ar rodomi kaip aukšto gyvenimo išraiška, tada
aukščiau esantys perspėjantys teiginiai netinka. Islamas nei
užveria savo išmintį jiems, nei mato kokios nors žalos jų
naudojime.
121
Vaikų žaislai, tokie kaip lėlės, žmonių, gyvūnų formų ir
panašiai, patenka į šią kategoriją. Pranašo žmona 'Aiša (tebūna
Allahas ja patenkintas) sakė:
„Aš žaisdavau su lėlėmis Allaho Pasiuntinio (ramybė jam)
namuose ir mano draugai užėjo pažaisti su manimi. Jie būtų
pasislėpę, kada pamatė Allaho Pasiuntinį (ramybė jam)
besiartinant, bet jis, tiesą sakant, buvo labai laimingas
matydamas juos su manimi, todėl mes žaidėme kartu.“172
'Aiša taip pat pranešė:
„Kartą Allaho Pasiuntinys (ramybė jam) paklausė manęs: „Kas
tai yra?“ „Mano lėlės“ aš atsakiau. „Kas yra tas viduryje?“ jis
paklausė. „Arklys“ atsakiau. „O kas yra tie daiktai ant jo?“ jis
paklausė. „Sparnai“ aš pasakiau. „Arklys su sparnais?“ jis
paklausė. „Negi tu negirdėjai, kad Saliamonas, Dovydo sūnus,
turėjo arklių su sparnais?“ aš pasakiau. Tuoj po to Allaho
Pasiuntinys (ramybė jam) nusikvatojo taip nuoširdžiai, kad aš
galėjau matyti jo krūminius dantis.“173
Lėlės, paminėtos Hadis‘e aukščiau, yra tokios lėlės, su
kuriomis žaidžia vaikai, nes 'Aiša buvo gan jauna, kada ji
ištekėjo už Pranašo (ramybė jam). Al-Šawkani sako, kad šitie
Hadis yra pakankamas leidimo vaikams žaisti su į statulas
panašiais trimačiais atvaizdais (t.y. žmonių ar gyvūnų formos
lėlėmis) įrodymas. Yra pranešta, kad kartą imamas Malik
pamatė vyrą, perkantį lėlių savo dukteriai ir jam tai nepatiko,
bet Kadi 'Ayyad sako, kad yra leistina mergaitėms žaisti su
lėlėmis.174
Šis leidimas taip pat tinka figūroms, padarytoms iš
saldainių šventinėms progoms, kadangi jos yra naudojamos tik
maistui.
174
Kadangi mergaitės yra labiau linkusios žaisti su lėlėmis, tai tik
mergaitės buvo paminėtos čia. Tačiau tai nereiškia jokio uždraudimo taip
daryti ir berniukams. (Vert.)
172
173
122
Neužbaigtos ar sudarkytos statulos
Yra pranešta Hadis knygose, kad angelas Gabrielius
(Jibril) kartą atsisakė įžengti į Allaho Pasiuntinio (ramybė jam)
namus, nes prie durų buvo statula. Kitą dieną jis vėl neįžengė,
tačiau Pranašui (ramybė jam) pasakė: „Liepk, kad statulos
galva būtų nulaužta, kad ji pati taptų panaši į medžio kamieną.“
175
Remdamiesi šiuo Hadis, kai kurie mokslininkai teigia,
jog haram yra užbaigtos statulos, o jeigu kokios nors dalies
joms trūksta, be kurios žmogus negalėtų išgyventi, jos yra
leistinos. Tačiau tikra ir teisinga Gabrieliaus prašymo, kad
galva būtų nulaužta tam, kad statula atrodytų kaip medžio
kamienas, interpretacija yra ne ta, kad be galvos gyvenimas yra
neįmanomas, o ta, kad tuomet statula sudarkoma ir staigiai
pažvelgus ji nesukels pagarbos jai jausmų.
Paveikslai ir vieno matavimo ornamentai
Mes paaiškinome islamišką poziciją dėl trimačių
atvaizdų, kuriuos mes apibrėžiame kaip „statulas“, bet kaip yra
su atvaizdais ir dailės darbais, sukurtais ant plokščių paviršių
tokių, kaip popierius, audiniai, užuolaidos, sienos, monetos,
popierinė valiuta ir panašiai?
Kalbėdami apie šį dalyką, mes sakome, kad joks
bendras nutarimas nėra įmanomas, ir kiekvienas atvejis turėtų
būti svarstomas individualiai. Kas yra paveiksle nupiešta? Kur
jis pakabintas? Kam jis yra naudojimas? Kokiu tikslu autorius
jį nutapė? Tai yra klausimai, kurie privalo būti išnagrinėti.
Jeigu paveikslai tampa garbinimo objektai, kaip,
pavyzdžiui, karvės induistams, kiekvienas, kas juos daro šiuo
tikslu, yra ne kas kitas, kaip netikintysis, propaguojantis širk ir
nuodėmes. Taip pat ir Pranašas (ramybė jam) grasino tokiems
175
Pranešta Abu Dawud, al-Nasai, al-Tirmizi ir Ibn Hibban.
123
žmonėms baisiomis
sakydamas:
bausmėmis
Pomirtiniame
„Prisikėlimo dieną
gamintojams.“176
sunkiausios
bausmės
bus
gyvenime
atvaizdų
Al-Tabari, aiškindamas šio Hadiso reikšmę, sako: „Čia
turimi omenyje tie atvaizdų gamintojai, kurie gamina atvaizdus
tam, kad jie būtų garbinami šalia Allaho, o tai yra netikėjimas
(kufr). O tie, kurie daro juos ne tuo tikslu, bus kalti tik dėl
vaizdavimo (suar).“ Panašiai, jeigu kas nors pakabina
paveikslus ant sienos tam, kad pagarbiai į juos žiūrėtų, jo
veiksmas nėra musulmoniškas, kadangi islamas dingo iš jo
širdies.
Toliau mes išnagrinėsime atvejį, kai asmuo tapo
paveikslus ne tam, kad jie būtų garbinami, bet tam, kad jie būtų
panašūs į Allaho kūrybą; jis jaučia pasididžiavimą, kad sukūrė
kaip ir Allahas, Kilnus ir Galingas. Toks individas maištauja
prieš tawheed įsitikinimą, ir apie jį Pranašas (ramybė jam) yra
pasakęs:
„Griežčiausiai tarp žmonių (Prisikėlimo dieną) bus nuteisti tie,
kurie bando kurti kažką panašų į tai, ką Allahas yra sukūręs.“
Tai susiję tiesiogiai su kuriančiojo ketinimais. Galbūt
Hadis kudsi, cituotas anksčiau:
miežio grūdą!“
Tai gražiai patvirtina. Dar kartą, tai, apie ką čia buvo
kalbėta, yra ketinimai tokių menininkų, kurie nori imituoti
Allaho kaip Kūrėjo ir Pradininko bruožus. Allaho iššūkis jiems
sukurti atomą ar miežio grūdą nurodo faktą, kad jų meniški
darbai reiškia norą sūkurti kažką panašaus į tai, ką Jis sukūrė.
176
Pranešta Muslim.
124
Tam, kad susigėstų už tai Prisikėlimo dieną, jiems bus viešai
liepta tai:
„Suteikite gyvybę tam, ką sukūrėte,“, ko jie niekada, žinoma,
negalės padaryti. Yra uždrausta tapyti ar įsigyti portretus
individų, kurie tiek yra gerbtini religijoje, tiek gerbiami už jų
pasaulietinę padėtį.
Pirmos kategorijos pavyzdžiai yra atvaizdai pranašų,
tokių kaip Abraomas, Izaokas, Dovydas ar Jėzus; angelų, tokių
kaip Gabrielius ir Mika‘eel (Michaelis); ir šventųjų ir teisingųjų
individų, tokių kaip Maryam (Marija) ir panašiai. Tai yra
judėjų ir krikščionių paprotys. Deja, kai kurie musulmonai,
norėdami įnešti naujovių į religiją ir imituodami Knygos
žmones, pradėjo tapyti ir įsigyti 'Ali, Fatimah ir kitų portretus.
Kita kategorija apima karalių, vadovų ir menininkų
portretus mūsų laikais. Nors šiuo atveju yra mažiau blogio, vis
dėlto privalome akcentuoti tą blogį, ypač jei portretai yra
netikinčiųjų, tironų, nusikaltėlių, tokių kaip valdovai, kurie
nesivadovauja tuo, ką Allahas atskleidė, vadovai, kurie šaukia
žmonėms kitokią žinią, negu Allaho Švenčiausiojo ir
Aukščiausiojo žinia, ir menininkai, kurie šlovina melą ir
propaguoja gašlumą ir amoralumą tarp žmonių.
Atrodo, kad daugelis portretų, nutapytų Pranašo
(ramybė jam) laiku ir vėliau, buvo personažus šlovinančio tipo;
greičiausiai jie buvo nutapyti graikų ar persų, ir todėl niekada
nebuvo laisvi nuo jų įsitikinimų žymių ir nuo jų šventųjų ir
valdovų pašventinimų. Muslim pranešė, kad Abu Duha sakė:
„Aš buvau su Masrook namuose, kuriuose buvo statulų.
Masrook paklausė manęs: Ar tai Khosrau 177 statulos? Aš
pasakiau: „Ne, šios statulos yra Marijos“. Masrook pamanė,
kad jos yra Magian rankų darbas, nes Magian vaizduodavo
savo karalius netgi ant ąsočių, bet kai paaiškėjo, kad jos yra
krikščionių darbo, jis pasakė: „'Abdullah ibn Mas‘ud sakė, kad
177
Persijos valdovas.
125
girdėjo, Allaho Pasiuntinį (ramybė jam) sakantį: „Tarp žmonių,
gausiančių griežčiausias bausmes Prisikėlimo dieną, bus
atvaizdų darytojai.“
Piešimas, tapymas ir įsigijimas augalų, medžių ir
negyvų objektų, tokių kaip ežerų, vandenynų, laivų, kalnų,
saulės, mėnulio, žvaigždžių ir panašių gamtos scenų yra
leistinas. Šiuo atveju nėra jokių nuomonių skirtumų. Be to, jei
kas nors nori padaryti paveikslą gyvos būtybės be noro varžytis
su Allahu kaip kūrėjas, ar ne dėl paveikslo šlovinimo ar
pagarbos jam, tai tam nėra jokio draudimo; yra gausiai
patikimų Hadisų šiam atvejui.
Muslim praneša savo Sahih‘e, pagal Basr ibn Sa‘id‘o
autorystę, kuris išgirdo tai iš Zayd ibn Khalid, kuris išgirdo tai
iš Ibn Talha, Pranašo kompaniono, kad Allaho Pasiuntinys
(ramybė jam) sakęs:
„Angelai neįžengia į namus, kuriuose yra atvaizdų.“ 178
Basr sakė: „Po to Zayd susirgo ir nuėjome jo aplankyti.
Ten buvo paveikslas ant jo durų užuolaidos. Aš pasakiau savo
kompanionui 'Ubayd Allah al-Khulani, kuris buvo Pranašo
žmonos Maymunah tarnas: „Ar ne Zayd mums pasakojo apie
paveikslus anądien?“ 'Ubayd Allah atsakė: „Negi tu negirdėjai,
kada jis sakė: „Išskyrus jei jie yra padaryti iš audinio?“
Al-Tirmidhi pranešė pagal 'Utbah autorystę, kad kartą
neseniai jis nuėjo aplankyti Abu Talhah al-Ansari, kuris sirgo,
ir jis sutiko Sahl ibn Hanif (kitą kompanioną) ten. Abu Talhah
pašaukė ką nors ateiti ir sudraskyti paklodę, kuri buvo po juo.
„Kodėl sudraskyti?“ Sahl paklausė. „Ant jos yra piešinių, o tu
žinai, ką apie tai Pranašas (ramybė jam) sakė.“ Abu Talhah
atsakė. „Negi jis taip pat nesakė: „Išskyrus jeigu jis padarytas iš
audinio?“ Sahl paklausė. „Taip, bet aš jausiuos geriau.“ Abu
Talhah atsakė. Al-Tirmidhi klasifikuoja šį Hadis kaip gerą ir
patikimą (hasan wa Sahih).
178
126
Negi šie du Hadisai neįrodo, jog atvaizdai, kurie yra
uždrausti, yra tokie, kurie yra trimačiai, t.y. statulos?
Atvaizdams, nupieštiems ar atspausdintiems ant medžio,
popieriaus, audinių, patiesalų ir kilimų, sienų ir panašiai, nėra
jokio garsiai išreikšto, aiškaus ir tiesmukiško teksto, įrodančio,
kad jie yra uždrausti. Tiesa, yra patikimas Hadisas, kuris tiktai
parodo Pranašo antipatiją tokio tipo paveikslams, kadangi jie
yra primenantys tuos, kurie prabangiai gyvena ir myli
menkesnės vertės daiktus.
Muslim praneša remdamasis Zayd ibn Khalid al-Juhani,
kuris citavo Abu Talhah al-Ansari sakius:
„Aš girdėjau Allaho Pasiuntinio teiginį: „Angelai neįeina į
namus, kuriuose yra šuo ar statulų.“ Aš nuėjau aplankyti 'Aiša
ir paklausiau jos: „Ar tu žinai, kad Allaho Pasiuntinys (ramybė
jam) sakė: „Angelai neįeina į namus, kuriuose yra šuo ar
statulų?“ Ar girdėjai Allaho Pasiuntinį (ramybė jam) minėjus
tai?“ Ji atsakė: „Ne, bet aš tau pasakysiu, ką jis padarė. Kartą
jam išvykus į ekspediciją, aš apdengiau duris užuolaida, ant
kurios buvo piešinių. Kada jis sugrįžo ir pamatė tai, aš įžiūrėjau
jo veide, kad jam tai nepatiko. Jis nutempė ją žemyn ir suplėšė
sakydamas: „Allahas neliepė mums apkloti akmens ar molio.““
Ji pasakė: mes sukarpėme ją ir pasisiuvome iš medžiagos dvi
pagalves, prikimšę jas palmių pluošto. Jis nekritikavo manęs už
tai.“
Jokios kitos išvados negalime padaryti iš šio Hadiso,
išskyrus tai, kad į sienų ir panašių daiktų dekoravimą yra
švelniai nepalankiai žiūrima. Al-Nawawi sakė: „Hadis‘e nėra
nieko, kas reikštų uždraudimą. Tiesą sakant, kritiški žodžiai yra
„Allahas neliepė mums apkloti akmens ar molio“. Tai rodo,
kad tokie dalykai yra neprivalomi ar neverti pagyrimo, tačiau
tai jokiu būdu nereiškia uždraudimo.
Musulmonas taip pat praneša 'Aiša sakius: „Mes
turėjome užuolaidą su paukščio atvaizdu ant jos. Kada Allaho
Pasiuntinys (ramybė jam) įėjo į namus, jis pamatė ją priešais
127
save ir pasakė: „Patraukite ją iš čia. Kada aš įžengiu ir pamatau
ją, man primenamas šis pasaulis.““
Pranašas (ramybė jam) neliepė 'Aiša‘ai suplėšyti
užuolaidos, bet tik patraukti iš vietos, kurioje ji kabo priešais
įėjimą; jis nenorėjo to matyti, nes tai priminė jam pasaulį ir jo
viliojimus. Nekeista, kadangi Pranašas (ramybė jam)
vykdydavo Sunnah ir nafil (savanorišką) maldą namuose.
Užuolaidos ir užtiesalai ar statulos galbūt būtų blaškę jo
koncentraciją į maldą ir visišką dėmesį meldimuisi. Al-Bukhari
taip pat pranešė Anas sakiusį: „Aiša uždengė dalį savo
kambario audeklu. Allaho Pasiuntinys (ramybė jam) liepė jai:
„Patrauk jį man iš akių, nes jo vaizdai mane blaško mane
maldoje.“
Pakankamai aišku iš aukščiau esančio Hadiso, kad
Pranašas (ramybė jam) nežiūrėjo nepalankiai į užuolaidų su
paukščių piešiniais ir audeklų su atvaizdais turėjimą savo
namuose. Šio ir panašių Hadis‘ų pagrindu ankstesnių laikų
mokslininkai komentavo: „Yra uždrausti atvaizdai, metantys
šešėlį (turint omeny tuos, kurie yra trimačiai), bet ne tie, kurie
nemeta šešėlių (turint omeny plokščius paviršius). 179“
Tolimesniam šios pozicijos palaikymui, mes dar kartą
pacituosime Hadis kudsi, kuriame Allahas Aukščiausiasis sako:
miežio grūdą!“
Yra akivaizdu, jog Allaho kūryba nesusideda iš
dvimačių piešinių ant plokščių paviršių, kadangi jis padarė
trimates kūniškas būtybes. Kaip jis sako:
Al-Nawawi mini šią nuomonę savo Šarh Muslim, bet atmeta ją
sakydamas, kad pristato neteisingą poziciją. Fah al-Bari‘e al-Hafiz
susiejo šią nuomonę pagal patikimą šaltinį su al-Kasim ibn Mohammd
ibn Abu Bakr, kuris buvo Medinos teisininkas ir geriausias savo laiku.
179
128
Tai Jis, Kuris padarė jus įsčiose tokiais, kokiais tik
pageidavo... (Šv. Koranas 3:6)
Yra tik vienas Hadis, papasakotas al-Bukhari ir
Musulim pagal 'Aiša autorystę, kuris kelia šiokių tokių
sunkumų. 'Aiša sakė, kad ji nusipirko pagalvėlę su piešiniu ant
jos. Kada Allaho Pasiuntinys (ramybė jam) pamatė ją, jis
sustojo prie durų ir neįžengė į kambarį. Ji pamatė
nepasitenkinimo ženklus jo veide ir tarė: „O Allaho Pasiuntiny,
aš kreipiuosi į Allahą ir Jo Pasiuntinį su atgaila. Ką blogo aš
padariau?“ Jis pasakė: „Kas ta pagalvėlė?“ Ji atsakė: „Aš
nupirkau ją tau atsisėsti ar pailsinti galvai.“ Allaho Pasiuntinys
(ramybė jam) tada pasakė:
„Tokių atvaizdų darytojai bus nubausti ir liepti: „Suteikite
gyvybę tam, ką sukūrėte.“ Jis tęsė: „Angelai neįeina į namus,
kuriuose yra tokių atvaizdų.““
Muslim versijoje dar pridedama: „'Aiša sakė, kad tada
ji sukarpė ją ir padarė dvi pagalves atsilošimui.“
Tačiau šis Hadis yra nemalonus keliais atžvilgiais:
1. Šio Hadis turinys perduotas daugybe versijų, kurios
pasirodo esančios abipusiškai prieštaringos. Kai kurios iš jų
sako, jos Pranašas (ramybė jam) naudojo užuolaidą su
piešiniais po to, kai ji buvo sukarpyta ir padarytos
pagalvėlės. Kitose versijose jau iš pradžių nebuvo jokios
užuolaidos.
2. Pagal kai kurias versijas, tik jo nepritarimas dengti sienas
atspaustomis užuolaidomis yra nustatytas, o jo nepritarimo
priežastis buvo ta, jog jos yra prabangos ženklas.
Musulmono versijoje yra pranešta, kad jis sakė: „Allahas
neliepė mums apdengti akmens ar molio.“
3. Yra ir pačios 'Aiša Hadis‘as, perduotas Musulmono, apie
užuolaidą su paukščio piešiniu ant jos ir Pranašo pasakymu:
„Patraukite ją iš čia. Kada aš įžengiu ir pamatau ją, man
129
primenamas šis pasaulis.“ Šis teiginys nieko nesako apie
uždraudimą.
4. Taip pat yra Hadis apie 'Aiša audeklą, kuris blaškė Pranašo
dėmesį jo maldose, todėl jis nurodė jai jį nukabinti. AlHafiz sako: „Yra problema derinant šį Hadis su Hadis apie
pagalvėlę, kurių abu yra priskiriami 'Aiša‘ai. Šis Hadis
parodo, kad Pranašas leido audeklui likti namie tol, kol jis
neblaškys jo dėmesio maldose; jis neturėjo konkretaus
protesto prieš piešinius ant audeklo.“ Al-Hafiz tada bando
palyginti du Hadis sakydamas, kad pagalvėlė turėjo gyvos
būtybės piešinį, o tuo tarpu ant audeklo buvo negyvų
objektų piešinių. Tačiau jo lyginimo pastangos žlunga
Hadis‘o apie užuolaidas su paukščio atvaizdu atžvilgiu.
5. Hadis apie pagalvėlę prieštarauja Hadis, praneštam Abu
Talhah, kuriame audinio atvaizdai yra atleidžiami. AlKurtabi sako: „Palyginimas galimas tarp dviejų (Hadisų),
kadangi 'Aiša‘os Hadis parodo Pranašo (ramybė jam)
nepritarimą, tuo tarpu Abu Talhah‘o Hadis nurodo
absoliutų leidžiamumą, ir tie du nėra prieštaraujantys.“ AlHafiz ibn Hajar sutiko su šiuo teiginiu.
6. Hadis apie pagalvėlę perdavėjas iš 'Aiša buvo jos sūnėnas
al-Kasim ibn Mohammad ibn Abu Bakr. Pats Al-Kasim
leido piešinius ant plokščių paviršių. Ibn 'Awn sakė: „Aš
įėjau į al-Kasim namus, kurie buvo Mekos pakraštyje, ir aš
pamačiau medžiaginį baldakimą su bebro ir fenikso
atvaizdais.“180 Al-Hafiz paaiškina: „jis tikriausiai tvirtai
laikėsi bendro Pranašo teiginio „išskyrus jei jis padarytas iš
audinio“ ir suprato Pranašo laikyseną dėl 'Aiša‘os
užuolaidos kaip specialų atvejį. Taigi Pranašas (ramybė
jam) nepalankiai žiūrėjo į sienų apdengimą ir į audinius,
turinčius piešinių. Tai yra palaikoma tokios pastabos:
„Allahas neliepė mums apkloti akmens ar molio.““ AlFath al-Bari, pranešta pagal Ibn Abi Šaybah, kuris cituoja al-kasim ibn
Muhhammad ibn Abu Bakr. Perdavėjai yra patikimi.
180
130
Kasim ibn Mohammad ibn Abu Bakr buvo vienas iš
septinių Mekos teisininkų ir geriausias savo laiku; jis buvo
tas, kuris perdavė Hadis apie pagalvėlę. Logiška, jei nebūtų
įsitikinęs to medžiaginio baldakimo leistinumu, jis nebūtų
jo turėjęs181.
Yra ir kitas būdas palyginti šiuos Hadisus. Tikriausiai
ankstyvojo islamo periode Pranašas (ramybė jam) buvo labai
griežtas draudžiant visus paveikslus, kadangi musulmonai
neseniai tebuvo išėję iš politeizmo ir stabų garbinimo stadijos,
ir buvo linkę į atvaizdų ir statulų šventinimą. Kada Vienintelio
Allaho tikėjimas tapo giliai įsišaknijęs jų širdyse ir protuose, jis
leido jiems dvimačius atvaizdus, t.y. piešinius ir antspaudus. Jis
pats nemėgo turėti užuolaidų ar audeklų su atvaizdais ir
piešiniais savo namuose, neatleisdamas netgi piešinių ar
antspaudų ant audinių, popieriaus ar sienų.
Vienas žymiausių Hanafi teisininkų al-Tahawi sako:
„Pradžioje Pranašas (ramybė jam) uždraudė visų tipų atvaizdus,
netgi jei jie buvo dvimačiai, kadangi musulmonai buvo ką tik
atsivertę iš vaizdinių garbinimo. Atitinkamai, bet kas,
priklausantis tam tipui, buvo uždrausta. Vėliau jis nuėmė
draudimą nuo audinių su antspaudais dėl drabužių dėvėjimo
būtinumo. Jis taip pat leido atvaizdus, kurie nėra pagarbiai
traktuojami182, kadangi nebuvo jokio pavojaus, kad neišprusėlis
garbins tai, kas buvo nužeminta. Atvaizdams, kurie nebuvo
nužeminti, draudimas niekada nebuvo nuimtas 183.“
Pažemintų atvaizdų leidžiamumas
Bet koks atvaizdo pakeitimas, kuris sulaiko jį nuo
buvimo pagarbiai žiūrimu ir paverčia nužemintu, perkelia jį iš
nepageidautinumo sferos į leidžiamumo. Yra pranešta Hadis‘e,
Žiūrėti skyriuje „Atvaizdai ir meninikai“ Fath al-Bari‘e.
Kaip įrodymas iš šių Hadis, tai apimtų atvaizdus, kurie yra ant
pagalvių ar pagalvėlių, ant kurių sėdima ar į kurias atsilošiama, atvaizdai
ant patiesalų ir kilimų, kurie yra užminama, ir pan. (Vert.)
183
Tai buvo pranešta šeicho Baksit Al-Jawab al-Šafi‘e.
181
182
131
kad Gabrielius laukė Pranašo (ramybė jam) leidimo įeiti; kada
jis pakvietė jį įeiti vidun, Gabrielius tarė: „Kaip aš galiu įeiti,
kol tavo namuose yra užuolaida su atvaizdais? Jeigu tau jų
nereikia, nukarpyk galvas (atvaizdams) ar sukarpyk ją į gabalus
ir padaryk pagalvėlių, ar panaudok ją kaip grindų kilimėlį.“ 184
Tai paaiškina kodėl, pastebėjusi Pranašo nepasitenkinimą
pagalvėle su piešiniais, 'Aiša pakeitė ją mažesnėmis
pagalvėlėmis atsilošimui tam, kad taip naudojant nebebūtų
menko pagarbos šešėlio tam, kas buvo nupiešta.
Mes parodėme, kad ankstyvos musulmonų kartos
naudojo objektus su piešiniais ant jų, bet tik tokiu būdu, kuris
nereiškė pagarbos. 'Urwah naudojo pagalvėles rankoms su
paukščių ir žmonių piešiniais. 'Ikrimah sakė: „Mes nepalankiai
žiūrime į stačius atvaizdus, bet nekreipiame dėmesio, jei jie yra
ant patiesalų ar kilimėlių, kadangi užminimas ant jų juos
nužemina.“
Fotografijos
Taigi žodis paveikslas (suar) buvo naudojamas tuo
atveju, kai kas nors yra nupiešta, nutapyta ar atspausta ant
plokščio paviršiaus. Fotografija yra nesenas išradimas, kuris
akivaizdžiai neegzistavo Pranašo (ramybė jam) ir ankstyvų
musulmonų kartų laikais. Taigi klausimas natūraliai iškyla, ar
islamiški nutarimai apie paveikslus ir menininkus tinka
fotografijoms ir fotografams.
Tie teisininkai, kurie laiko, kad draudimas apriboja
tiktai vien statulas, nemato nieko smerktino nuotraukose, ypač
jeigu jos nėra pilnų atvaizdų. Kiti kelia daugybę klausimų. Ar
fotografijos yra panašios į piešinius? Argi ne tiesa, kad
priežastis, konstatuota Hadis‘e apie atvaizdų darytojų bausmę,
būtent už Allaho kaip Kūrėjo bruožų imitavimą, tinka ir
fotografiškų paveikslų atveju? Argi uždraudimo priežasties
nebuvimas anuliuoja uždraudimą?
184
Al-Nasai, kaip ir Ibn Hibban savo Sahih.
132
Velionis šeichas Mohammadas Baksit, Egipto
teisininkas, nusprendė, jog kadangi fotografija tiktai užfiksuoja
realaus objekto atvaizdą fotoaparato pagalba, nėra jokios
priežasties uždraudimui šiuo atveju. Uždrausti paveikslai yra
tokie, kurių objektai nėra dabartyje ir kurie yra sukurti
menininko, kurio noras yra imituoti Allaho gyvūnų kūrimą, o
tai netinka fotografuojant fotoaparatu. 185
Netgi tie, kurie yra labai griežti klasifikuojant visų
rūšių atvaizdus, įtraukiant ir fotografijas kaip nepageidautinas,
atleidžia, atsižvelgiant į būtinumą, nuotraukas, padarytas
identifikavimo kortelėms, pasams, įtariamųjų ir nusikaltėlių
įrašams, nuotraukas dėl mokomųjų tikslų ir t.t. su išlyga, kad
nėra jokio ketinimo gerbti ar šventinti tas nuotraukas, kurios
gali paveikti islamiškus įsitikinimus. Tokių nuotraukų poreikis
yra žymiai didesnis negu „antspaudų“ ant audinių, kurie buvo
atleisti Pranašo (ramybė jam).
Fotografijos subjekto klausimas
Atitinkamai, jei bet kokia fotografijos rūšis gali būti
draustina, subjekto klausimas bus lemiamas faktorius. Joks
musulmonas nesutiks dėl leidimo tokių fotografuojamų
subjektų, kurių atvaizdas yra prieštaraujantis islamo
įsitikinimams, moralei ir įstatymams. Taigi negali būti jokios
abejonės dėl uždraudimo nuogų ar pusiau nuogų tų vyro ar
moters kūno dalių, kurios sužadina geismą, fotografijų, piešinių
ir paveikslų, ar nuotraukų, kuriose vyrai ir moterys yra
seksualiose pozose, tokių, kurias galima pamatyti įvairiuose
žurnaluose, laikraščiuose ir skelbimų lentose, kino teatruose.
Yra haram daryti tokias nuotraukas, publikuoti jas, pirkti jas,
neštis jas į namus, ofisus ir parduotuves ar kabinti jas ant sienų.
Tai tinka ir tironų nuotraukoms. Iš musulmonų yra
reikalaujama bjaurėtis tokiais žmonėmis ir jausti jiems
priešiškumą vardan Allaho. Musulmonams neleidžiama daryti
185
Žiūrėti brošiūrą Al-Jawab al-Šafi fi Ibahat al-Taswir al-Fotografi.
133
ar įsigyti nuotraukų „didžių“ vyrų ar vadovų, kurie yra ateistai
ir neigia Dievo egzistavimą; stabmeldžių, kurie garbina karves,
ugnį ar ką nors kitą; judėjų ar krikščionių, kurie neigia
Mohammado pasiuntinystę; ar išpažįstančių musulmonų, kurie
nesprendžia reikalų pagal tai, ką Allahas yra atskleidęs. Taip
pat musulmonams nederėtų daryti ar įsigyti nuotraukų amoralių
individų, kurie propaguoja nepadorumą ir gašlumą
visuomenėje, tokių kaip dainininkų, aktorių ir kitų šou verslo
veikėjų.
Panašiai yra nuotraukų, kuriose vaizduojami
politeistiniai ritualai ar kitų religijų, nesuderinamų su islamišku
mokymu, simboliai, tokie kaip stabai, kryžiai ir panašiai,
atveju. Tikriausiai Pranašo (ramybė jam) laiku didžioji
dauguma patiesalų, užuolaidų ir pagalvėlių turėjo tokio tipo
piešinius. Al-Bukhari pranešė, kad Pranašas (ramybė jam)
sudaužė viską savo namuose, kas buvo kryžiaus formos. 186
Ibn Abbas papasakojo, kad per Mekos užkariavimą
Allaho Pasiuntinys (ramybė jam) neįžengė į Šventuosius
Namus (Ka‘aba) kol visi atvaizdai nebuvo sunaikinti. 187 Nėra
jokios abejonės, kad tos figūros ir vaizdiniai simbolizavo
stabmeldišką mekiečių veiklą ir buvo netikėjimo ir nuodėmių
kartų palikimas.
'Ali ibn Abu Talib papasakojo:
„Allaho Pasiuntinys (ramybė jam) dalyvavo laidotuvėse ir
pasakė: „Kuris iš jūsų yra sugebantis nukeliauti į Mediną ir
nepalikti jokio stabo nesulaužyto, jokio kapo nesulyginto ir
jokio paveikslo nesubjauroto.“ Vienas vyras tarė: „O Allaho
Pasiuntiny, aš galiu tai padaryti.“ Jis išėjo, po kurio laiko grįžo
ir pranešė: „O Allaho Pasiuntiny, aš nepalikau jokio stabo
nesulaužyto, jokio kapo nesulyginto ir jokio paveikslo
nesubjauroto.“ Tada Allaho Pasiuntinys paskelbė: „Kiekvienas,
186
187
134
kuris grįš prie tokios rūšies praktikos, atmes tai, ką
Mohammadas atskleidė.“188
Kokie turi būti tie paveikslai, kuriuos Pranašas (ramybė
jam) liepė subjauroti ir sudarkyti, jei ne vaizduojantys džahilija
periodo stabmeldystę? Pranašas (ramybė jam) buvo pasiryžęs
išvalyti Mediną nuo stabmeldystės liekanų, štai kodėl jis
apibūdina grįžimą prie tokios praktikos kaip žinios, atskleistos
jam, atmetimą.
Nutarimų dėl atvaizdų ir jų gamintojų santrauka
Mes čia apibendriname nutarimus dėl atvaizdų ir jų
gamintojų.
1. Griežčiausiai uždrausti atvaizdai yra tie, kurie yra sukurti
garbinti vietoj arba kartu su Allahu Švenčiausiuoju ir
Aukščiausiuoju. Jei kas nors juos daro tyčia, jis linksta į
netikėjimą (kufr). Labiausiai pasibjaurėtini tarp tokių
vaizdinių yra statulos. Kiekvienas, kuris prisideda prie jų
propagavimo ar šlovinimo, nusideda atitinkamai nuo savo
dalies.
2. Antri pagal nuodėmingumą yra atvaizdai, kurie nėra
padaryti garbinimui, tačiau kuriais ketinta imituoti Allaho
kūrimą. Jei menininkas tvirtina, kad jis duoda pradžią ir
kuria kaip Allahas, jis yra netikintysis. Šis dalykas
priklauso tiktai nuo menininko ketinimo.
3. Po šių toliau seka statulos, kurios yra pastatytos viešose
vietose didžių asmenybių, tokių kaip karalių, vadovų ir
šventųjų atminimui; tai tinka tiek viso ūgio statuloms, tiek
biustams.
Pranešta Ahmad. Al-Mondhari komentavo: „Tai turėjo inša‘Allah
gerus perdavėjus.“ Muslim pranešė pagal Hayyan ibn Hasein, kad
pastarasis sakė: „'Ali sakė man: „Aš pasakysiu tau, ką Allaho Pasiuntinys
(ramybė jam) pasakė man: „Nepalikite nė vieno atvaizdo nesudarkyto ar
nė vieno kapo nesulyginto.“
188
135
4. Toliau yra gyvų būtybių statulos, kurios nėra nei
garbinamos, nei gerbiamos. Bendru sutarimu jos yra
haram, išskyrus tas, kurios nėra traktuojamos maniera,
nurodančia pagarbą. Šokoladinės lėlės ir figūros yra aiški
išimtis.
5. Toliau yra didžių žmonių, tokių kaip valdovų ar politinių
lyderių, portretai, ypač jei jie yra rodomi ar kabinami ant
sienų. Tarp jų griežtai yra uždrausti tironų, ateistų ir
amoralių individų portretai, nes gerbti juos reiškia žeminti
islamą.
6. Toliau yra žmonių ar gyvūnų paveikslai, kurie nekelia
pagarbos, bet parodo prabangą ir aukštą gyvenimo lygį,
kada, pavyzdžiui, uždengia sienas ir panašiai. Jie yra
klasifikuojami tik kaip nepageidautini.
7. Darymas ir įsigijimas medžių, ežerų, laivų, kalnų ir tokios
rūšies peizažų piešinių ar paveikslų yra leistinas. Tačiau jei
jie blaško garbinimą ar veda į ekstravagantišką gyvenimą,
jie yra nepritartini.
8. Fotografijos yra iš esmės leidžiamos. Jos tampa haram tik
tada, kada jų subjektas yra haram, kaip, pavyzdžiui, atveju
stabų, individų, kurie yra gerbiami tiek už religinius, tiek už
pasaulietinius statusus, ypač stabmeldžių, komunistų ir kitų
netikinčiųjų vadovų, ar amoralių individų, tokių kaip
aktoriais ar šou verslo atstovai.
9. Galiausiai, jei uždraustos statulos ar paveikslai yra
subjaurojami ar pažeminami, jų naudojimas tampa leistinu;
pavyzdžiu gali būti atvaizdai ant patiesalų ar kilimų, nes ant
jų yra vaikštoma.
Šunų laikymas nesant būtinybei
Šunų laikymas namuose nesant būtinybei, vien tiktai
kaip naminius gyvūnėlius buvo uždraustas Pranašo (ramybė
jam). Kada mes pamatome, kaip dosniai turtingieji vaišina savo
136
šunis, tuo tarpu niekindami savo gimines, ir kiek dėmesio jie
skiria savo šunims, tuo tarpu nesirūpindami savo kaimynais,
mes suvokiame šio uždraudimo išmintį. Be to, šuns buvimas
daro namų apyvokos reikmenis nehigieniškais dėl jų
palaižymo. Pranašas (ramybė jam) sakė:
„Jei šuo palaižo lėkštę (ar puodą), išvalyk ją septynis kartus,
kurių vienas turėtų būti su smėliu (ar žeme).“ 189
Kai kurie mokslininkai laikosi nuomonės, kad
uždraudimo laikyti šunį priežastis gali būti ta, kad jie loja ant
svečių, atbaido vargstančius, kurie ateina prašyti labdaros,
gainiojasi ir bando įkasti praeiviams.
„Gabrielius atėjo pas mane ir pasakė: „Aš buvau atėjęs pas tave
vakar, bet mane nuo įėjimo sulaikė statula prie durų, užuolaida
su atvaizdais ant jų ir šuo namuose. Taigi įsakyk, kad statulos
galva būtų nulaužta, jog ji pati taptų panaši į medžio kamieną,
kad užuolaida būtų sukarpyta ir iš jos padarytos pagalvėlės
atsilošimui, ir kad šuo būtų išvestas.““ 190
Šis draudimas apriboja šunų laikymą be reikiamumo ar
naudos.
Leidimas laikyti medžioklinius ir sarginius šunis
Šunys, kurie yra laikomi su tikslu, tokiu kaip
medžioklė, galvijų ar javų saugojimas ir panašiai, yra
atleidžiami nuo minėto nutarimo. Hadis‘e, praneštame alBukhari ir Musim, Pranašas (ramybė jam) sako:
„Kiekvienas, laikantis šunį, išskyrus medžioklei arba javų ar
gyvulių saugojimui, praras didelę dalį (kirat) savo atlyginimo
kiekvieną dieną.“
189
190
Pranešta Abu Dawud, al-Nasai, al-Tirmizi ir Ibn Hibban jo Sahih.
137
Remdamiesi šiuo Hadisu, kai kurie teisininkai teigia,
kad šunų kaip naminių gyvūnėlių laikymas gali būti
klasifikuojamas labiau kaip makruh negu haram, kadangi
haram yra absoliučiai uždraustas, nepaisant to, ar yra atlygio
mažėjimas ar ne.
Tačiau uždraudimas laikyti šunis namie nereiškia, kad
su šunimis gali būti elgiamasi žiauriai, ar kad jie turėtų būti
išnaikinti. Remdamasis šiomis Korano eilutėmis:
Nėra nei gyvūno žemėje, nei skrendančio viršuj
dviem sparnais, iš kurių nebūtų sudarytos tautos kaip
ir iš jūsų. (Šv. Koranas 6:38)
„Jei šunys nebūtų tauta (ummah) tarp tautų, aš liepčiau, kad jie
būtų išžudyti.“191
Pranašas (ramybė jam) papasakojo savo Palydovams
istoriją apie žmogų, kuris dykumoje rado šunį, švokščiantį ir
laižantį dulkes iš troškulio. Žmogus nuėjo prie šulinio, pripildė
savo batus vandeniu ir numalšino šuns troškulį. Allaho
Pasiuntinys pasakė:
„Allahas įvertino tai ir atleido jam visas jo nuodėmes.“ 192
Mokslinių tyrimų atradimai, susiję su šunų laikymu
Kai kurie Vakarų mylėtojai musulmoniškose šalyse
tvirtina esantys pilni meilės ir užuojautos visoms gyvoms
būtybėms, ir jie stebisi, kodėl islamas perspėja dėl „geriausių
žmogaus draugų“. Jų labui, mes čia pacituosime gana ilgą
ištrauką iš vokiečių mokslininko dr. Gerard Finstimer 193
Pranešta Abu Dawud ir al-Tirmizi. (Tai buvo pasakyta Pranašo po
Gabrieliaus pastabos, kad angelai neįžengia į namus, kuriuose yra šuo.
(Vert.))
192
193
Išversta iš vokiečių žurnalo Kosinos.
191
138
straipsnio, kuriame autorius nušviečia pavojus žmonių
sveikatai laikant šunis ar kontaktuojant su jais. Jis sako:
„Pastaruoju metu daugelio žmonių parodytas augantis
susidomėjimas šunų kaip naminių gyvūnėlių laikymu privertė
mus atkreipti visuomenės dėmesį į dėl to kylančius pavojus,
ypač todėl, jog naminiai šunys yra apkabinami ir bučiuojami, ir
leidžiami laižyti jaunesniųjų ir vyresniųjų rankas, ir kas
blogiausia, laižyti lėkštes ir rakandus, kurie yra naudojami
žmonių valgymui ir gėrimui.
Be to, kad yra nehigieniška ir neišauklėta, tokia
praktika yra blogų manierų ir nesuderinama su geru skoniu.
Tačiau mes nesidomime tokiais dalykais, palikdami juos
užsiimti etiketo gero skonio mokytojams.
Šis straipsnis labiau yra skirtas pristatyti keletui
mokslinių pastebėjimų.
Žvelgiant iš medicininės pusės, kuri čia yra svarbiausia,
pavojai žmogaus sveikatai ir gyvybei dėl šunų laikymo ir
žaidimo su jais negali būti ignoruojami. Daugelis žmonių
skaudžiai sumokėjo už savo nežinojimą, kadangi kaspinuotis,
pernešamas šunų, yra sukėlėjas chroniškos ligos, kuri kartais
baigiasi mirtimi.
Ši kirmėlė yra randama žmonėse, galvijuose ir kiaulėse,
bet pilnai išsivysčiusioje formoje ji randama tik šunyse,
vilkuose ir rečiau katėse. Šios kirmėlės nuo kitų skiriasi tuo,
kad yra smulkutės ir nematomos, todėl buvo tik neseniai
atrastos.“
Jis tęsia: „Biologiškai šios kirmėlės vystymosi procesas
turi unikalių bruožų. Jų sukeltuose pažeidimuose viena kirmėlė
suteikia gyvybę daugybei galvų, kurios formuoja kitus
pažeidimus ir pūlinius. Kitos galvos išsivysto į visiškai
užaugusias kirmėles tik šuns tonzilėse. Žmonėse ir kituose
gyvūnuose jos pasirodo pažeidimais ir pūliniais visiškai
kitokioje formoj negu pats kaspinuotis. Gyvūnuose pūlinio
139
dydis gali pasiekti obuolio dydį, tuo tarpu užkrėsto gyvūno
kepenys gali padidėti nuo penkių iki dešimties kartų. Žmonėse
pūlinys gali pasiekti sugniaužto kumščio dydį ar net kūdikio
galvos dydį; jis pilnas geltonų skysčių, sveriantis nuo dešimt iki
dvidešimt svarų. Užkrėstam žmogui jis gali sukelti įvairių rūšių
plaučių, raumenų, blužnies, inkstų ir smegenų uždegimus, ir
pasirodyti tokiomis skirtingomis formomis, kad iki šiol
specialistai turėjo sunkumų jį aptinkant.
Bet kuriuo atveju, kad ir kur uždegimas yra randamas,
jis kelia didžiulį pavojų paciento sveikatai ir gyvybei.
Blogiausia yra tai, kad nepaisant mūsų žinių apie šių kirmėlių
gyvenimo istoriją, kilmę ir vystymąsi, mes negalime surasti
vaistų nuo jų, išskyrus keletą atvejų, kai parazitai išmirdavo,
greičiausiai dėl žmogaus kūne besigaminančių antikūnių. Deja,
atvejai, kada tokie parazitai išmiršta nesukeldami žalos, iš
tikrųjų yra reti. Be to, chemoterapija neduoda jokios naudos, ir
įprastas gydymas yra chirurginis supūliavusios kūno vietos
pašalinimas. Dėl visų šių priežasčių mes turime naudoti visus
įmanomus resursus kovai su šia baisia liga ir apsaugoti žmogų
nuo jos pavojų.
Profesorius Noeller, skrosdamas mirusių žmonių kūnus
Vokietijoje, išsiaiškino, kad užsikrėtimų šunų kirmėlėmis
paplitimas sudaro mažiausiai vieną procentą. Kai kuriose
vietose, tokiose kaip Dalmatija, Islandija, pietrytinė Australija
ir Olandija, kur šunys yra naudojami rogių tempimui,
kaspinuočio paplitimo tarp šunų skaičius siekia 12 procentų.
Islandijoje skaičius žmonių, kenčiančių nuo uždegimų, sukeltų
šios kirmėlės, pasiekė 43 procentų ribą. Jeigu prie šito dar
pridedame žmogaus kančias, mėsos praradimą dėl užkrėstų
galvijų ir pastovų pavojų žmogaus sveikatai dėl kaspinuočių
buvimo, mes negalime būti pernelyg patenkinti šia problema.
Turbūt geriausias būdas kovoti su šia problema yra
apriboti kirmėles šunims ir neleisti joms plisti, kadangi realiai
mums reikia laikyti tam tikrą kiekį šunų. Mes turėtume
140
pasirūpinti gydyti šunis, kada yra reikalinga, atsikratant
kaspinuočiais iš jų tonzilių, ir galbūt kartojant šį procesą
periodiškai aviganiams ir sarginiams šunims.
Žmogus gali apsaugoti savo sveikatą ir gyvybę
laikydamasis saugaus atstumo nuo šunų. Jis neturėtų apkabinti
jų, žaisti su jais ar leisti jiems būti arti prie vaikų. Vaikai turėtų
būti išmokyti nežaisti su šunimis ar neglostyti jų. Šunims
neturėtų būti leista laižyti vaikų rankų ar atbėgti į tas vietas, kur
vaikai žaidžia. Deja, šunys yra leidžiami klajoti visur, ypač tose
vietose, kur žaidžia vaikai, ir šunų kamuoliai yra išmėtyti po
visus namus. Šunys privalo turėti savo atskirus kamuolius, ir
jiems neturi būti leista laižyti kamuolius ir lėkštes, naudojamas
žmonių. Jie neturėtų būti įleidžiami į bakalėjos parduotuves,
restoranus ar prekybos centrus. Apskritai turėtų būti skiriamas
didžiulis rūpestis, kad jie nekontaktuotų su bet kuo, kuo
naudojasi žmogus valgydamas ir gerdamas.
Mes jau žinome, kad Pranašas (ramybė jam) uždraudė
maišytis su šunimis ir kad jis įspėjo dėl lėkščių laižymo ir šunų
laikymo be būtinybės. Kaip tai gali būti, kad neišsilavinusio
arabo Mohammado mokymai sutampa su paskutiniais
moksliniais atradimais? Iš tiesų mes nieko negalime pasakyti,
tik pakartoti Korano žodžius:
Jis kalba ne savo troškimu. Tai ne kas kita, kaip
atsiųstas apreiškimas.
141
4. DARBAS IR UŽDARBIS PRAGYVENIMUI
Tai Jis, Kuris padarė žemę paklusnią jums; taigi
išvaikščiokit jos takus ir valgykit tai, ką Jis teikia
Fundamentalus islamo požiūris į žmogaus padėtį
pasaulyje yra toks, kad Allahas Švenčiausiasis ir
Aukščiausiasis padarė žemę naudingą žmogui, kuriam Jis
patikėjo jos kontrolę. Žmogaus pareiga yra naudotis šia malone
ir savo pastangomis siekti Allaho dosnumo žemėje.
Darbas yra kiekvieno galinčio pareiga
Musulmonams neleistina vengti darbo, kadangi šiaip
sau auksas ir sidabras iš dangaus nekrenta. Jiems taip pat
neleistina būti išlaikomiems labdaros, jeigu jie gali užsidirbti
tiek, kad būtų pakankama jo ir jo šeimos poreikiams, savo
pastangomis. Šiuo atžvilgiu Pranašas (ramybė jam) sakė:
„Labdara nėra halal nei turtingiesiems, nei darbingiems.“ 194
Pranašas (ramybė jam) padarė haram musulmonams
prašyti išmaldos iš kitų be skaudžios būtinybės, prarandant
garbę ir orumą. Jis sakė:
„Tas, kuris bereikalingai prašo išmaldos, yra asmuo, laikantis
degančią anglį savo rankoje.“195
Jis taip pat sako:
„Kiekvienas, prašantis išmaldos iš žmonių tam, kad padidintų
savo turtą, bus subraižytu veidu Prisikėlimo dieną, ir valgys
degančius akmenis iš pragaro; taigi leiskite jam sumažinti tai
(jo bausmę) ar padidinti tai, kaip jis to prašo.“ 196
Dar kartą jis sako:
Pranešta al-Bayhaki ir Ibn Khazimah jo Sahih.
196
Pranešta al-Tirmizi. (Čia turima omeny tai, kad jam pačiam apsispręsti,
ar sumažinti savo bausmę nustojant maldauti, ir atvirkščiai. (Vert.))
194
195
142
„Asmuo prašinėja išmaldos, kol sutinka Allahą (Prisikėlimo
dieną) be mėsos ant savo veido.“197
Tokiais stipriais perspėjimais Pranašas (ramybė jam)
ketino treniruoti musulmonus saugoti savo orumą, vystyti
pasitikėjimą savimi ir būti nutolus nuo priklausymo nuo kitų.
Kada išmaldos prašymas yra leistinas
Tačiau Pranašas (ramybė jam) žinojo apie būtinybės
situacijas. Jei kas nors, esant būtinybei, yra priverstas prašyti
finansinės paramos iš vyriausybės ar individų, jis yra nekaltas.
Allaho pasiuntinys sakė:
„Išmaldos prašymas yra tas pats, kas plėšimas mėsos nuo savo
veido; taigi jei kas nors nori išsaugoti savo veidą, turėtų vengti
to, išskyrus prašymą iš valdovo ar prašymą esant skaudžiai
būtinybei.“198
Savo Sahih, Muslim pranešė Abu Bišr Kubaysah ibn alMakharaf sakius: „Aš sutikau mokėti himlah (pinigų kiekis,
mokamas dviem besiginčijamoms grupėms joms sutaikyti) ir
atėjau pas Allaho Pasiuntinį (ramybė jam) prašyti pagalbos.
Tada Pranašas (ramybė jam) tarė:
„Palauk, kol išmalda bus mums atnešta, ir tada mes duosime
tau iš jos. Kubaysah, jis tęsė, pinigų prašymas nėra leistinas,
išskyrus tris atvejus: žmogui, kuris juos pasiima sau sumokėti
himalah, jis gali prašyti žmonių pagalbos tol, kol nustatytas
kiekis yra surenkamas, o tada jis turi liautis prašinėti. Žmogui,
kuris iškentėjo katastrofą ir prarado savo turtą, jam yra
leidžiama prašyti tol, kol jis sugeba atsistoti ant kojų. Žmogui,
kuris badauja, tol, kol trys patikimi asmenys iš bendruomenės
pasako: „Tas žmogus yra privestas prie bado; jam leidžiama
prašyti, kol jis bus pajėgus atsistoti ant kojų.“ Išskyrus šiuos,
197
198
Pranešta Abu Dawud ir al-Nasai.
143
Kubaysah, išmaldos prašymas yra ugnis, tai yra ugnies
valgymas.“199
Darbo kilnumas
Kai kurie žmonės tam tikros rūšies darbus ar profesijas
laiko niekingomis. Tačiau Pranašas (ramybė jam) paneigė šios
minties pagrįstumą. Jis pasakė savo Palydovams, kad visas
žmogaus kilnumas yra susijęs su jo darbu – bet kokios rūšies
darbu – ir kad tikra negarbė ir pažeminimas susideda iš buvimo
kito žmogaus išlaikomu. Jis sakė:
„Geriau, kad asmuo imtų virvę ir atsineštų ryšulį malkų
parduoti, kad Allahas išlaikytų jo garbę, negu kad jis prašytų
išmaldos iš žmonių, (nepaisant to) duotų jie jam ar nepriimtų
jo.“200
Musulmonas gali užsidirbti pragyvenimui žemdirbyste,
prekyba ar industrija, ar bet kokia profesija bei tarnyba tol, kol
tai neapima bet ko haram darymo, palaikymo ar propagavimo.
Uždarbis iš žemdirbystės
Korane, nurodant Jo dosnumą ir malones žmogui,
Allahas Aukščiausiasis pamini principus, reikalaujamus
užsiimant žemdirbyste. Jis paskleidė žemę ir padarė ją tinkama
ir derlinga įdirbimui ir produkcijai; tai yra dosnumas žmonėms,
kurį jie turėjo prisiminti ir būti už jį dėkingi:
Ir Allahas paskleidė žemę jums, kad jūs galėtumėt
praminti sau takus per jos erdvius kelius.
Koranas 71:19-20)
(Šv.
Ir Jis paskleidė žemę (savo) kūriniams. Joje yra
vaisių, datulių, ir išlukštentų javų, ir kvepiančių
199
200
Pranešta Abu Dawud ir al-Nasai.
144
žolelių. Tai kurią iš savo Viešpaties malonių
paneigsite? (Šv. Koranas 55:10-13)
Jis taip pat gausiai pateikė vandens. Jis siunčia jį į žemę
kaip lietų ir priverčia jį tekėti srovėmis atgaivinti žemei, kai ji
miršta.
Tai Jis, Kuris siunčia vandenį iš dangaus. Su juo
Mes išauginame visokių rūšių augmenijos; iš kai kurių
mes davėme pradžią žaliems (javams), kurie duoda
pradžią grūdams, kuriuos sukaupiame derliaus
nuėmimo metu...
(Šv. Koranas 6:99)
Tegul pažvelgia žmogus į savo maistą. Kad galėtų
jis jo turėti, Mes gausiai pilame vandens ir padarome
žemėje įtrūkimus, kad sudygtų grūdai, vynuogės ir
maistingieji augalai. (Šv. Koranas 80:24-28)
Toliau Jis atsiunčia vėjus su „gera naujiena“ išsklaidyti
debesis ir išbarstyti sėklas:
Ir Mes išlyginome žemę ir suformavome tvirtas
kalvas , ir davėme pradžią visoms rūšims daiktų dėl
pusiausvyros. Ir Mes sukūrėme būdus jums pragyventi
iš jos ir tiems, kam jūs neesate teikėjai. Ten nieko
nėra, tik jos šaltiniai yra su Mumis, ir Mes
atsiunčiame tik nustatytus kiekius. Ir Mes siunčiame
tręšiančius vėjus, ir mes atsiunčiame lietų iš dangaus
ir duodame jums atsigerti, nors jūs ir neesate Jo
atsargų saugotojai. (Šv. Koranas 15:19-22)
Visose šiose Korano eilutėse yra padrąsinimas žmogui
užsiimti žemdirbyste, nes tai buvo sukurta lengva jam kaip
dieviška malonė.
„Kai musulmonas pasodina augalą ar pasėja javą, joks paukštis
ar žmogus nesuvalgo jo vaisių tuo pačiu nepriskaičiuojant jam
(sodintojui) atlygio už geraširiškumą.”
145
Jis taip pat sako:
„Kada musulmonas pasodina augalą, bet kas suvalgyta ar
pavogta iš jo, yra suskaičiuojama kaip geraširdiškumas jam iki
Prisikėlimo dienos.“201
Šių Hadisų reikšmė yra ta, kad atlygis žmogui, kuris
pasodina medį ar javą, tęsiasi tol, kol to medžio ar javo vaisiai
yra suvalgomi ar panaudojami, net jei jis parduoda juos kam
nors kitam. Mokslininkai pasakė:
„Tai yra Allaho kilnumas, kad Jis tęsia atlygio kaupimą
asmeniui netgi po jo mirties, lygiai taip, kaip ir jam gyvam
buvus, už šešis dalykus: už labdarą, kurios nauda tęsiasi, už
panaudotas žinias, už teisingus vaikus, kurie meldžiasi už jį, už
medžius, kuriuos jis pasodino, už javus, kuriuos jis pasodino ir
už teritorines ribas, kurias jis saugojo.“
Kartą žmogus praėjo Abu al-Darda, kai šis sodino
riešutmedį. Žmogus pasakė: „Kodėl tu tai sodini, nors esi labai
senas vyras? Šis medis dar nebrandins vaisių daugelį metų.“
„Na ir kas?“ Abu al-Darda atsakė. „Kiti valgys jo vaisius, ir
atlygis bus mano.“
Vienas iš Pranašo (ramybė jam) Palydovų sakė, kad
girdėjo Allaho Pasiuntinį sakius:
„Jei kas nors pasodina medį, kantriai saugo jį ir prižiūri jį, kol
jis pradeda brandinti vaisius, Allahas Galingasis ir Šlovingasis
suskaičiuos tai kaip geraširdiškumą jam, už viską, kam vaisiai
bus naudojami.“202
Šių Pranašo (ramybė jam) pasakymų pagrindu kai kurie
mokslininkai teigė, kad žemdirbystė yra geriausias užsiėmimas
203
. Kiti sako, kad gamyba ir darbas rankomis yra geriausia, kol
tuo tarpu kiti laiko prekybą geriausia. Stengiantis palyginti šias
Pranešta Muslim.
Pranešta Ahmad.
203
Žiūrėti al-Kastalani komentarą pagal al-Bukhari.
201
202
146
pozicijas, kai kurie tyrinėtojai sako, kad viskas priklauso nuo
aplinkybių: jei yra maisto trūkumas, žemdirbystė yra geriausia;
jei žmonėms reikia prekių, prekyba yra geriausia; jei reikia
pagamintų prekių, tai industrija yra geriausia. Šis sąlyginis
pirmumas atrodo esąs arčiausiai sutarimo su dabartinio mokslo
mintimis.
Uždrausti augalai
Haram yra kultivuoti augalus, tokius kaip hašišas ir
panašiai, kurie yra haram valgymui ir kuriems nežinomas joks
kitas, išskyrus žalingą, pritaikymas. Tabakas yra tokio
pobūdžio; kad ir kokia būtų rūkymo klasifikacija, haram ar
makruh, tabako auginimas yra panašiai klasifikuojamas. Mes
patys linkę klasifikuoti rūkymą kaip haram.
Musulmonui sakyti, kad jis augina haram augalus tam,
kad parduotų juos ne musulmonams, nėra svarus
pasiteisinimas, kadangi musulmonui niekada nėra leidžiama
būti dalimi propagavimo to, kas yra haram. Tai yra panašu į
musulmonų kiaulių auginimą tam, kad parduotų jas
krikščionims, kas yra aiškiai neįstatymiška. Kaip mes matėme,
net halal dalykai, tokie, kaip vynuogės, negali būti
parduodamos, jei yra žinoma, kad jie iš jų darys vyną.
Industrijos ir profesijos
Žemdirbystė yra esminė, ir islamas įtikinėja žmones
užsiimti ja nurodydamas jos naudą šiame pasaulyje ir atlygį už
ją Pomirtiniame gyvenime. Tačiau iš islamiškos pusės būtų
labai nepageidautina, jei žmonės apribotų savo ekonomines
pastangas vien tik žemdirbyste, analogiška situaciją būtų, jei
neišsenkantys vandenynai neturėtų jokio kito panaudojimo kaip
tik perlų ištraukimas iš jų gelmių. Įspėdamas musulmonus, kad
veiklos apribojimas vien tik žemdirbyste ir kaimo vaikymųsi
leistų paveikti juos įvairiems pavojams, tokiems, kaip
147
pralaimėjimams, pažeminimui ir religinės laisvės praradimui,
Pranašas (ramybė jam) sako:
„Jei tu lupikauji, vadindamas tai kitu vardu, ir esi įsikibęs į
karvių uodegas, būdamas patenkintas kultivavimu ir jihad204
liovimusi, Allahas paskirs tau nemalonę, kuri nebus nuimta, kol
tu negrįši į savo religiją.“205
Taigi prie žemdirbystės, musulmonas turi vystyti tokias
industrijas, amatus ir profesijas, kurios yra esminės gyvenant
bendruomenėje, dėl laisvos ir galingos nacijos stiprybės ir dėl
būsimųjų kartų ir šalies turto. Kaip didūs mokslininkai ir
teisininkai paaiškino, esminės industrijos ir profesijos yra ne tik
leistinos pagal islamišką Sahih, bet iš tikro yra bendrai kaip
pareiga musulmoniškoje bendruomenėje. Tokios pareigos yra
apibrėžiamos kaip „pakankamumo pareigos“ (fard kifajatas);
t.y. musulmonų bendruomenė turi įtraukti tarp savo narių
žmones, kurie užsiima esminiais mokslais, industrijomis ir
profesijomis, tiek, kiek yra reikalinga patenkinti jos
poreikiams. Jei yra kvalifikuotų žmonių trūkumas kokioje nors
esminėje mokslo šakoje ar industrijoje, visa musulmonų
bendruomenė yra peiktina, ypač valdžios postai. Imamas alGhazzali sako:
„Mokslai, kurių žinios yra laikomos fard kifajatas, sudaro
kiekvieną sritį, kuri yra būtina šio pasaulio gerovei – tokias,
kaip medicina, kuri yra reikalinga kūno gyvenimui, aritmetika,
kasdieniams sandoriams ir palikimo ir paveldo padalinimui ir
daugelį kitų. Tokie yra mokslai, be kurių, dėl jų nebuvimo,
bendruomenė būtų privesta prie siauros, sunkios padėties. Bet
jei kas nors, galintis užsiimti jais, pasirodytų bendruomenėje, to
pakaktų, ir pareiga įgyti žinias nustotų buvus kankyne likusiai
visuomenei.“
Niekas neturėtų būti nustebęs, kada mes sakome, jog
medicina, kaip ir aritmetika, yra mokslai, kurie yra fard
204
205
Skiekimas ar kovojimas Allaho vardan. (Vert.)
148
kifajatas, kaip pagrindinės industrijos, tokios kaip žemdirbystė,
audimas, politika ir netgi taurių darymas ir siuvinėjimas.
Kadangi jei miestui trūks taurių darytojo, trūkumas užvaldys jo
žmones ir jie bus privesti pastatyti save į pražūtį. Negi Jis,
Kuris atsiuntė negalavimus, taip pat neatsiunčia vaistų,
neparodo, kaip jais naudotis, ir neparuošia būdus jiems
tvarkyti? Todėl nėra leistina statyti savęs į pražūtį nesirūpinant
vaistais.206
Koranas pamini daugybę industrijų, apibrėžtų kaip
Allaho malonė ir dosnumas. Allahas Aukščiausiasis sako apie
Dovydą (Daoud) (ramybė jam):
...Ir Mes padarėme geležį minkštą jam (liepdami):
Pasidaryk šarvus ir grandines...
11)
(Šv. Koranas 34:10-
...Ir Mes išmokėme jį aprangos (šarvų) darymo
meno apsaugoti jus nuo jūsų žiaurumo. Ar jūs esate
dėkingi? (Šv. Koranas 21:80)
Jis sako apie Saliamoną (ramybė jam):
...Ir Mes privertėme lydyto vario fontaną tekėti jam;
iš džinų buvo tie, kurie dirbo prieš jį jo Viešpaties
paliepimu. Ir jei kuris jų pasisuktų be Mūsų komandos,
Mes priverstume jį paragauti karštos ugnies bausmės.
Jie dirbo jam kaip jis troško, (statydami) sinagogas ir
statulas, dubenis, didelius kaip rezervuarai, ir katilus,
įstatytus į žemę. Padėkokite, Dovydo namai... (Šv.
Koranas 34:12-13)
Ir Jis sako apie Zul-Karnayn ir jo brangaus tvenkinio
statymą:
Jis atsakė: „Galybė, kurią man Viešpats suteikė yra
geriausia iš dovanų. Todėl (jei jūs) padėsite man savo
Ihya ‘Ulum al-Din, 1 tomas (Žinių knyga) išverstas Nabih Amin Faris,
Š. Muhhamad Ašraf, Lahore, Pakistanas, 1966, p.37
206
149
jėga, aš pastatysiu užtvarą tarp jūsų ir jų. Duokite
man geležies blokų.“ Kada jie užpildė tarpą tarp
dviejų uolų, jis pasakė: „Pūskite (dumples)“. Kai
geležis įkaito kaip ugnis, jis tarė: „Duokite man lydyto
metalo.“ Taigi jie negalėjo nei perkopti per jį, nei pro
jį prasikasti. (Šv. Koranas 18:95-97)
Allahas mini Nojaus (Nuh) istoriją ir arkos
konstrukciją, ir Jis taip pat pamini didžiulius laivus kalnų
dydžio, kurie plaukiojo jūromis:
Ir tarp Jo ženklų yra laivai jūroje, kaip kalnai.
Koranas taip pat pamini medžioklę visomis jos
įvairiomis formomis, pradedant žuvies gaudymu ir sausumos
gyvūnų persekiojimu, baigiant nėrimu į gelmes perlų, koralų ir
panašiai.
Be to, Koranas mus informuoja apie geležies vertę
tokiais ryškiais terminais, kurie yra tinkami panaudoti
ankstesnėse knygose, religinėse ir pasaulietiškose. Po pranašų
siuntimo žmonėms ir šventraščio atskleidimo paminėjimo,
...Ir Mes atsiuntėme geležį, kurioje glūdi didi
stiprybė ir nauda žmonijai... (Šv. Koranas 57:25)
Nieko stebėtino, kad Surah‘ai, talpinančiai šią eilutę,
buvo duotas Al-Hadid (Geležies) pavadinimas.
Bet kokio pobūdžio darbas, kuris patenkina visuomenės
poreikį ar atneša realios naudos, yra laikomas geru, jei tik
asmuo užsiima juo tinkama maniera, kaip yra reikalaujama
islamo. Islamas suteikė kilnumo daugeliui profesijų, kurias
žmonės laikė žemomis ir žeminančiomis – pavyzdžiui,
piemens. Nors žmonės paprastai į piemenis nežiūri su pagarba
ar garbe, Pranašas (ramybė jam) sakė:
150
„Allahas nesiunčia pranašo be jo turėjimo prižiūrėti avis.“ Jie
paklausė „Ar tu taip pat, o Allaho Pasiuntiny?“ Jis atsakė:
„Taip, aš prižiūriu avis už užmokestį Mekos žmonėms. 207“
Mohammadas (ramybė jam), Allaho Pasiuntinys ir
Didysis iš Pranašų, prižiūrėjo avis! Dar daugiau – jos buvo ne
jo avys, bet priklausančios Mekos žmonėms, ir jis prižiūrėjo jas
už fiksuotą užmokestį. Jis pasakojo tai savo Bendražygiams
tam, kad išmokytų juos, kad garbė priklauso tam, kuris dirba, o
ne tiems, kurie dykai sėdi ir yra parazitai.
Koranas pasakoja Pranašo Mozės (Musa) (ramybė jam)
istoriją, kuris dirbo aštuonerius metus kaip pasamdytas žmogus
tam, kad pasiektų senio dukters rankos. Mozė buvo puikus
darbininkas ir samdinys; senio dukra parodė tikrą įžvalgumą jo
charakteriui. Ji pasakė:
O mano tėve, samdyk jį; iš tiesų, geriausia tau
pasamdyti stiprų ir patikimą. (Šv. Koranas 28:26)
Ibn 'Abbas sakė: „Dovydas buvo šarvų ir skydų
darytojas, Adomas buvo ūkininkas, Nojus dailidė, Idris
siuvėjas, o Mozė piemuo.208“ Kadangi kiekvienas Allaho
pranašas turėjo kokį nors užsiėmimą, musulmonai turėtų jausti
pasitenkinimą savo užsiėmimu ar profesija. Hadis teigia:
„Niekas geriau neužsidirba sau maisto kaip tas, kuris dirba savo
rankomis, ir Allaho pranašas Dovydas užsidirbo maistą
dirbdamas savo rankomis.“209
Islamo smerkiamos industrijos ir profesijos
Islamas uždraudė tam tikras profesijas ir industrijas
savo sekėjams, nes jos yra žalingos įsitikinimams, moralei,
garbei ar geroms visuomeninėms manieroms.
Pranešta al-Hakim.
209
207
208
151
Prostitucija: Prostitucija yra legalizuota daugelyje
Vakarų šalių; išduodami leidimai ir licenzijos tiems, kurie
užsiima šiuo verslu, ir prostitutės turi teises panašias kaip kitų
specialybių profesionalai. Islamas absoliučiai atmeta ir smerkia
tokią veiklą ir draudžia vyrams ir moterims, laisviems ar
vergaujantiems, užsidirbti pinigų pardavinėjant seksualumą.
Džahilija periode kai kurie žmonės reikalaudavo
kasdienės duoklės iš savo vergių nesirūpindami, kokiu būdu jos
uždirba tuos pinigus savo šeimininkams. Dauguma jų buvo
priverstos griebtis prostitucijos; kai kurie šeimininkai netgi
versdavo verges mergaites užsiimti prostitucija tam, kad
uždirbtų menką mokestį. Kai islamas atėjo, jis nuėmė šią
žeminančią naštą nuo savo sūnų ir dukterų. Allahas
Aukščiausiasis atskleidė:
...Neverskite savo vergių mergaičių užsiimti
prostitucija, jei jos trokšta skaistybės, tam, kad jūs
galėtumėt pasiekti šio pasaulio gyvenimo malonumų...
Ibn 'Abbas papasakojo, kad Ibn Ubayy, Medinos
šventeivų šefas, atėjo pas Pranašą (ramybė jam), atsivesdamas
kartu su savimi laibai gražią vergę mergaitę vardu M‘uadhah ir
sakydamas: „O Allaho Pasiuntiny! Ji priklauso tokiems ir
tokiems našlaičiams. Ar leisi jai užsiimti nesantuokiniais
lytiniais santykiais, kad ji galėtų gauti jų kainą?“ „Ne!“ atsakė
Pranašas (ramybė jam).210
Taigi Allaho Pasiuntinys (ramybė jam) uždraudė šią
pasibjaurėtiną profesiją, nepaisant tų, kurie gali gauti iš to
naudos, atmesdamas bet kokius tvirtinimus apie poreikį, vargą
ar kitokius vertus tikslus tam, kad musulmonų visuomenė
išliktų tyra nuo tokios žeminančios veiklos.
Šokiai ir kiti erotiniai menai: Panašiai islamas neleidžia
seksualiai jaudinančių šokių ar kitokių erotiškų užsiėmimų,
210
Fakhr al-Deen al-Razi Tasfir, 23 tomas, p.320.
152
tokių kaip dviprasmiškų ar nešvankių dainų, provokuojančių
vaidinimų, ir bet kurio tipo šlamšto, kurį žmonės šiandien
apibrėžia kaip „meną“ ar „progresą“.
Iš tikro islamas draudžia bet kurios rūšies nevedybinius
seksualinius kontaktus ir seksualinius santykius. Tai yra
paslaptis už reikšmingų Korano žodžių, draudžiančių
nevedybinius seksualinius santykius ir neištikimybę (abu yra
žinomi kaip zina arabų kalboje):
Nepriartėkite prie zina; iš tiesų tai yra bjaurasties ir
blogio kelias. (Šv. Koranas 17:32)
Tai parodo, kad ne tik zina yra uždrausta, bet taip pat ir
viskas, kas priartina žmogų prie to. Viskas, ką mes minėjome
anksčiau, kadangi žmonės yra gerai žinantys, pavyzdžiui,
provokuojantys šokiai ir dainos, sudaro „priartėjimą prie zina“;
tokie dalykai neabejotinai skirti vilioti, jaudinti ir vesti žmogų į
tokią nuodėmę. Ir kokią sumaištį jos paskleidžia žmonių
gyvenimuose!
Statulų ir panašių dirbinių darymas: Kaip mes jau
matėme, islamas draudžia statulų įsigijimą ir dar griežčiau – jų
darymą. Al-Bukhari pagal Sa‘id ibn Abu al-Hasan autorystę,
kad šis sakęs: „Aš buvau su Ibn 'Abbas, kada priėjo žmogus ir
tarė jam: „O Ibn 'Abbas, aš užsidirbu pragyvenimui savo paties
rankomis. Aš dirbu šiuos atvaizdus.“ „Aš galiu tau papasakoti,“
pasakė Ibn 'Abbas, „tiktai tą, ką aš išgirdau iš Allaho
Pasiuntinio (ramybė jam). Aš girdėjau jį sakant:
„Allahas nubaus kiekvieną, kuris daro atvaizdus, kol jis neįpūs
dvasios jiems, ko jis niekada negalės padaryti.”
Matydamas gilų žmogaus nusiminimą, Ibn 'Abbas
pridūrė: „Kas tave kankina? Jeigu tu turi daryti atvaizdus, tai
daryk medžių ar ko nors kito atvaizdus, kas neturi sielos.“ 211
Tas pats akivaizdžiai tinka ir stabų gamintojams bei panašiai.
211
153
Jei kalbėtume apie piešimą, tapymą ar fotografavimą,
mes anksčiau konstatavome, jog jie gali būti tiek leistini, tiek
smarkiausiai nepritariami, priklausomai nuo to, kas yra
arčiausiai islamiškos teisės dvasios. Žinoma, kaip mes jau
aiškinome anksčiau, jų subjektai neturėtų būti seksualiai
provokuojantys, kaip, pavyzdžiui, erotiškos moters kūno dalys
ar vyrai bei moterys intymiose būsenose, ar šventi arba
gerbtini, tokie, kaip angelai ar pranašai.
Svaiginančių gėrimų ir narkotikų gamyba: Anksčiau
mes matėme, kad islamas draudžia bet kokį dalyvavimą
alkoholinių gėrimų skatinime, nesvarbu, ar gaminant, ar
platinant, ar vartojant, ir kiekvienas, kuris dalyvauja šiose
veiksmuose, yra prakeiktas Allaho Pasiuntinio (ramybė jam).
Kitų svaiginančių gėrimų ir narkotikų, tokių kaip hašišas,
kokainas ir panašiai, atveju yra taip pat; jų gaminimas,
platinimas ar vartojimas yra haram. Trumpiau tariant, islamas
draudžia musulmonams dirbti bet kokiose industrijose,
versluose ar profesijose, kurios užsiima ar skatina bet ką, kas
yra haram.
Verslas
Koranas ir Pranašo (ramybė jam) Hadis ragina
musulmonus užsiimti verslu ir komercija, bei keliauti
komerciniais tikslais, ką Koranas laiko kaip „Allaho dosnumo
siekimą“. Iš tiesų, Allahas mini tuos, kurie keliauja verslo
tikslais greta tų, kurie dėl Jo kovoja:
...Kiti keliauja žemėmis, siekdami Allaho dosnumo,
o kiti kovoja dėl Allaho... (Šv. Koranas 73:20)
Allahas pamini pirklių laivus, kurie iš principo reiškia
prekių transportavimą po visą pasaulį, kaip vieną iš Savo
malonių žmonijai, drąsindamas žmones užsiimti importu ir
eksportu. Jis sako:
154
...Ir jums yra laivai, skrodžiantys bangas, kad jūs
galėtumėte pasiekti Jo dosnumą ir kad jūs būtumėte
dėkingi. (Šv. Koranas 35:12)
Kitose vietose jis apibūdina vėjus, siedamas juos su
laivų judėjimu:
Ir tarp Jo ženklų yra tai, kad jis siunčia vėjus kaip
gero bangavimo šauklius, tam, kad jūs galėtumėt
paragauti Jo malonės, ir kad laivai galėtų plaukti
pagal Jo įsakymą, ir kad jūs galėtumėt pasiekti Jo
dosnumą, ir tam, kad jūs būtumėte dėkingi. (Šv.
Koranas 30:46)
Koranas mini tai kitose vietose kaip Allaho galios ir
išminties priminimą:
Iš tiesų, dangaus ir žemės sutvėrimas, bei dienos ir
nakties kaita, ir laivai, kurie plaukioja po vandenynus
su tuo, kas yra naudinga žmonijai, ....yra ženklai...
Ir tarp jo ženklų yra laivai jūroje kaip kalnai. (Šv.
Koranas 42:32)
Allahas primena Mekos žmonėms, kad Jo dėka jų
miestas tapo Arabijos pusiasalio komerciniu centru:
...Negi
Mes
neįsteigėme
jiems
patikimo
prieglobsčio, į kurį yra gabenama visokių rūšių
produkcija, Mūsų parūpinimas...?
(Šv. Koranas
28:57)
Taigi buvo atsakyta Abraomo maldoje:
Mūsų Viešpatie! Aš apgyvendinau kai kuriuos iš
savo palikuonių nekultivuojamame slėnyje, prie Tavo
Šventojo Namo. Kad jie, o mūsų Viešpatie, atliktų
reguliarią maldą. Tada palenki kai kurių žmonių širdis
su meile jiems, ir aprūpink juos vaisiais tam, kad jie
galėtų būti dėkingi.
155
Allahas skaičiavo tai kaip Savo malonę Kuraišams, kad
Jis palengvino jiems dvi jų komercines keliones per metus,
kelionę į Jemeną žiemą ir į Siriją vasarą; jie keliavo saugiai,
nes Namai (Ka‘aba) juos saugojo. Atitinkamai jie turėjo rodyti
savo dėkingumą Namų Viešpačiui pripažindami ir garbindami
Jį vienintelį:
Dėl Kuraišų saugumo, jų saugumo keliaujant žiemą
ir vasarą, leisk jiems garbinti Namų Viešpatį, Kuris
teikia jiems maisto apsisaugoti nuo bado ir daro juos
saugius nuo baimės. (Šv. Koranas 106:1-4)
Islamas suteikė puikią progą tarptautinei prekybai
kiekvienais metais. Kasmetinis Hadž sezonas surinkdavo į
vieną vietą milijonus musulmonų iš viso pasaulio:
...Jie atvyks pas tave (Meka) kojomis ir kiekvienos
(rūšies) liesais kupranugariais; jie atvyks iš kiekvieno
gilaus tarpeklio tam, kad jie būtų liudininkais naudos
(teikiamos) jiems ir aukštintų Allaho vardą... (Šv.
Koranas 22:27-28)
Komercinė veikla yra neginčijamai viena iš tos naudos
dalių. Al-Bukhari pranešė, kad musulmonai nenoriai
užsiiminėjo verslu per hadž, bijodami, kad tai gali statyti į
pavojų jų ketinimų nuoširdumą ir garbinimo tyrumą. Tada
buvo atskleisto Korano eilutės, aiškiai ir ryškiai teigiančios,
kad:
Nėra jokios nuodėmės siekti jūsų Viešpaties
dosnumo (per hadž)... (Šv. Koranas 2:198)
Koranas giria tuos, kurie dažnai eina į mečetes,
šlovindami savo Viešpatį ryte ir vakare:
Vyrai, kurių nei reikalai, nei prekyba negali
nukreipti nuo Allaho prisiminimo, ar maldos
reguliarumo ar zakat davimo...
156
Islamo požiūriu teisingi tikintieji yra ne tie, kurie lieka
mečetėse, ir ne tie, kurie yra slapti ar atsiskyrę savo nuošaliose
vietose. Teisingi tikintieji yra veiklūs vyrai, kurių išskirtinė
savybė yra ta, kad užimto pasaulio reikalai nepriverčia jų
pamiršti pareigų savo kūrėjui. Tokie yra keletas Korano
mokymų apie verslą ir komerciją.
Pranašas (ramybė jam) savo žodžiais ir darbais apibrėžė
verslo taisykles, drąsindamas, iš tikrųjų, ragindamas
musulmonus užsiimti tuo. Tarp keleto jo pasakymų yra ir šis:
„Sąžiningas ir patikimas pirklys bus su šahid’ais (žuvę kovoje
vardan Allaho) Prisikėlimo Dieną.“212
„Sąžiningas ir patikimas pirklys bus su pranašais,
teisingaisiais ir šahid’ais.“213
Nekeista, kad Pranašas (ramybė jam) laikė, jog
sąžiningo pirklio statusas yra lygus kario ar kankinio dėl
Allaho. Jo vertė yra patvirtinama gyvenimo patirtimi, kadangi
kovojimas dėl Allaho nėra apribotas tik mūšio lauku, bet taip
pat tęsiasi ir ekonominiame fronte.
Pranašas (ramybė jam) pažadėjo pirkliams aukštą
statusą su Allahu ir didelį atlygį Pomirtiniame gyvenime. Mes
pastebime, kad motyvacinė jėga už daugumos prekybinių
užsiėmimų yra gobšumas ir pelno gavimas visomis prasmėmis;
„Pinigai daro pinigus“ ir „Biznis gimdo biznį“ yra motyvai
daugelio prekybinių užsiėmimų. Kiekvienas pirklys, kuris
išlieka garbės ir švarių reikalų ribose, tokioje atmosferoje yra
kovotojas su savo troškimais, nusipelnęs kario dėl Allaho
statuso.
Verslo pagunda yra didelė, ir ji gali nukreipti
verslininko dėmesį tik į skaičius, skaičiuojant savo kapitalą ir
verslo pelną. Netgi paties Pranašo (ramybė jam) gyvenimo
Pranešta Ibn Madžah ir al-Hakim, kuris klasifikuoja tai kaip
„patikima“.
213
Pranešta al-Hakim ir al-Tirmizi, su gerais perdavėjais.
212
157
metu įvyko toks incidentas: kol Pranašas (ramybė jam) kalbėjo
susitikime, atsklido žinia, kad atvyko pirklių karavanas.
Žmonės išskubėjo kas sau, palikę Pranašą (ramybė jam), dėl ko
Allahas Aukščiausiasis perspėjo juos:
Bet kai jie pamato verslą ar pramogą, jie išsisklaido
ir palieka tave stovintį. Sakyk: Kas yra su Allahu, tas
yra geriau už pramogą ir už verslą; Allahas yra
geriausias iš tiekėjų. (Šv. Koranas 62:11)
Atitinkamai asmuo, kuris komercinės veiklos sūkuryje
gali išlikti tvirtas, su Allaho baime savo širdyje ir Jo minėjimu
lūpose, labiausiai nusipelno būti kompanijoje Allaho
mėgstamųjų: pranašų, tiesos liudytojų ir kankinių dėl Jo.
Pranašo (ramybė jam) pavyzdys, siejant su verslu ir
prekyba, yra pats savaime užtenkamas. Viena vertus, jis buvo
trokštantis ugdyti dvasinius aspektus; taigi, jis pamaldumo ir
Allaho malonės siekimo pagrindu pastatė mečetę Medinoje
kaip susirinkimo vietą garbinimui, kaip universitetą mokymui
ir mokymuisi, kaip štabą šaukimui į islamą ir kaip valdžios
būstinę. Kita vertus, jis lygiai tiek pat troško vystyti
ekonominius aspektus; taigi, jis įsteigė islamišką turgų,
kuriame judėjai neturėjo valdžios, kokią jie anksčiau turėjo
Banu Kaynuka turguje. Pranašas (ramybė jam) pats
suorganizavo verslo sandėrių taisykles, aiškindamas ir
mokydamas įvairių aspektų. Nebuvo nei sukčiavimų, nei
neteisingų parodymų, nei skelbimų lentų, nei pardavinėjimo
mažesnėmis kainomis ir panašiai. Šios temos suformuos
aptarimo subjektą „Žmonių reikalai“ skyriuje, pavadintame
„Halal ir haram kasdieniame musulmonų gyvenime“.
Tarp Pranašo (ramybė jam) kompanionų mes randame
talentingų prekybininkų kaip ir amatininkų, ūkininkų ir kitokių
rūšių profesionalių asmenų ir darbininkų. Jų viduryje buvo
Allaho Pasiuntinys, kuriam buvo apreikštas Allaho Žodis, kuris
buvo aplankytas Gabrielio, Patikimos Dvasios, atnešusio
158
Allaho apreškimo, ir kuris vedė žmones remdamasis šių
dangiškų žinių Šviesa. Kiekvienas iš kompanionų mylėjo tą
kilnų Pasiuntinį (ramybė jam) savo buvimo gilumoje; jis
nenorėjo nieko daugiau kaip tik būti jo kompanijoje ir nemėgo
nieko labiau negu būti atskirtam nuo jo. Dabar mes jau
matome, kad kiekvienas jų buvo užsiėmęs savo darbu, šis
keliavo po žemę verslo reikalais, anas darbavosi palmių
auginime ir ūkyje, o dar kitas buvo užsiėmęs savo amatu.
Kiekvienas, kuris praleisdavo kokią nors Pasiuntinio (ramybė
jam) mokymų dalį, klausinėdavo savo draugų ko tik galėjo, ir
Pranašas (ramybė jam) liepdavo tiems, kurie klausydavosi jo,
skleisti jo nurodymus visiems nebuvusiems. Tarp jo
Bendražygių Padėjėjai (Ansar, arba Medinos žmonės) buvo
smulkūs ir stambūs ūkininkai ir datulių augintojai, o dauguma
Imigrantų iš Mekos (Muhažiryn) užsiiminėjo prekyba ir verslu.
Čia yra 'Abdur Rahman ibn 'Auf, Muhažir, o čia yra
Sa‘d ibn al-Rabi‘, Ansar, kurie buvo Pranašo (ramybė jam)
padaryti broliais Allaho vardu, kada Mekos musulmonai
migravo į Mediną. Sa‘d pasiūlė 'Abdur Rahman pusę savo
turto, vieną iš dviejų namų ir paprašė išsirinkti vieną iš dviejų
žmonų, kad galėtų su ja išsiskirti. Ši kilni auka buvo dėkingai
atsisakyta kilniu atsiprašymu. „Te Allahas palaimina tave, tavo
turtą ir tavo šeimą,“ pasakė 'Abdur Rahman Sa‘d‘ui. „Man jų
nereikia. Tik pasakyk man, kuriame turguje labiausiai klesti
prekybinė veikla.“ „Bani Kaynuka turguje.“ Pasakė Sa‘d.
'Abdur Rahman nuėjo į turgų su šiek tiek sūrio ir sviesto,
praleido visą dieną pirkdamas ir parduodamas. Jis tęsė savo
prekybinę veiklą, kol tapo vienu iš turtingiausių žmonių tarp
musulmonų, palikęs milžinišką turtą, kada jis mirė.
Abu Bakr al-Siddik buvo prekybininkas. Netgi dieną,
kada jis buvo išrinktas musulmonų kalifu, jis planavo eiti į
turgų. 'Umar, kuris apie save sakė: „Ėjimas į turgų sulaiko
mane nuo Allaho Pasiuntinio (ramybė jam) Hadis klausimo“. Ir
'Osman ir daugybė kitų, kurie užsiiminėjo prekyba ir
komercija.
159
Uždrausto verslo rūšys
Islamas nedraudžia jokio verslo, išskyrus tuos, kurie
apima neteisybę, sukčiavimą, lupikiško pelno darymą ir ko
nors, kas yra haram, skatinimą.
Yra
haram
verstis
alkoholiniais
gėrimais,
svaiginančiais gėrimais, narkotikais, kiauliena, stabais,
statulomis ar bet kuo iš tų rūšių, kurių vartojimą ir naudojimą
islamas uždraudė. Bet koks uždarbis iš tokių prekybinių reikalų
yra nuodėmingas uždarbis, ir tikėtina, kad Ugnis degs dėl
tokios mėsos, kuri bus maitinama iš tokio uždarbio.
Sąžiningumas ir patikimumas tokiame versle nebus
skaičiuojamas kaip pagirtinas, kadangi islamas atėjo kovoti su
tokia veikla ir naikinti ją.
Tačiau nėra jokios abejonės vertimesi auksu ir šilku,
kadangi jie yra leistini moterims, išskyrus tai, kas yra padaryta
iš jų tik vyrams naudoti.
Netgi nors verslas yra tarp visiškai halal dalykų, pirklys
vis vien privalo tvirtai laikytis daugybės moralinių sumetimų
tam, kad neįsijungtų į nedorųjų gretas, kadangi
Iš tiesų,
nedorėliai bus pragare. (Šv. Koranas 83:14). Vieną dieną
kada Pranašas (ramybė jam) ėjo į mečetę, jis pamatė keletą
žmonių, užsiimančių prekyba. „O pirkliai,“ jis sušuko jiems. Ir
jie atgręžė savo veidus į jį, kai kurie iš jų ištiesė kaklus, kad
išgirstų, ką jis nori pasakyti, jis tarė:
„Pirkliai bus prikelti Prisikėlimo dieną kaip nedorėliai, išskyrus
tuos, kurie bijo Allaho, teisingai elgiasi ir yra teisingi.“ 214
Vaithelah ibn al-Aska‘ pasakė: „Mes buvome
verslininkai. Staiga atėjo Pranašas (ramybė jam) ir tarė:
„Pirkliai, saugokitės melo.““215
214
215
Pranešta al-Tirmizi, Ibn Madžah, Ibn Hibban ir al-Hakim.
160
Taigi jis įspėjo juos dėl melo prekiavime, kadangi tai
yra pirklių silpnybė. Melas veda į blogą elgesį, o tai veda į
Ugnį. Pranašas (ramybė jam) perspėjo dėl prisiekinėjimo melu
bendrai ir atskirai, sakydamas:
„Prisikėlimo dieną Allahas nei pažvelgs į tris (kategorijas)
asmenų, nei išgrynins juos. Vieni iš jų yra asmenys, kurie
prisiekia, nors tuo tarpu meluoja prekiaudami.“ 216
Abu Sa‘id papasakojo: „Arabas su avimi praėjo pro
mane, ir aš tariau: „Ar parduosi ją už tris dirhamus?“ Jis atsakė:
„Ne, Allaho vardan!“ bet vėliau jis ją pardavė man. Aš
paminėjau tai Allaho Pasiuntiniui (ramybė jam), kuris
pastebėjo:
„Jis pardavė savo Pomirtinį gyvenimą šiam pasauliui.““ 217
Pirklys turėtų saugotis sukčiavimo, kadangi sukčius yra
už islamo bendruomenės ribų; jis turėtų saugotis kišti pirštus
prie skalių, kai sveria; saugotis kaupimo, kad neprarastų Allaho
ir Jo Pasiuntinio (ramybė jam) apsaugos; ir saugotis lupikavimo
ir palūkanavimo (riba), kadangi Allahas uždraudė tai, ir
„Riba dirhamas, kurį jis vartoja žinodamas, yra blogiau negu
zina įvykdymas 36 kartus.“218
Šiuos visus reikalus detaliau
prieisime prie „Žmogaus reikalų.“
išdėstysime,
kada
Apmokama tarnyba
Musulmonas yra laisvas siekti tarnybos vyriausybėje,
organizacijose ar individualioje veikloje tiek, kiek jis yra
sugebantis dirbti savo darbą patenkinamai ir vykdyti savo
pareigas. Tačiau jam neleistina siekti darbo vietos, kuriai jis yra
Pranešta Muslim ir kitų.
Pranešta Ibn Hibban jo Sahih.
218
Pranešta Ahmad pagal patikimus šaltinius.
216
217
161
netinkamas, ypač jei darbas yra teisminės ar vykdomosios
valdžios srityje. Abu Hurairah praneša Pranašą (ramybė jam)
sakius:
„Vargas valdovams, vadovams ir patikėtiniams! Prisikėlimo
dieną kai kurie žmonės norės, kad jie būtų pakabinti tarp
dangaus ir žemės labiau negu prieš jų turėti įsipareigojimų
naštos.“219
Abu Zarr papasakojo: „Aš tariau: „Allaho Pasiuntiny!
Ar nepaskirsi manęs?“ Pranašas (ramybė jam) patapšnojo man
per petį ir tada pasakė: „Abu Zarr, tu esi silpnas asmuo, o tai
yra atsakomybė; ir Prisikėlimo dieną tai bus gailėjimosi ir
gėdos priežastis, išskyrus tam, kuris yra kompetentingas tame ir
išpildo savo įsipareigojimus.““220
„Yra trys teisėjų klasės, iš kurių viena bus Rojuje, o kitos dvi –
Ugnyje. Tas, kuris bus Rojuje, yra žmogus, kuris žinojo tiesą ir
teisė pagal ją. Tas, kuris žinojo tiesą, bet neteisingai teisė, ir
tas, kuris teisė žmones nemokšiškai, bus ugnyje.“221
Musulmonui geriau netrokšti aukšto posto, net jei jis
gali būti tinkamas jam, ir siekti ko nors kito; kadangi
kiekvienas, kuris laiko postą kaip viešpatavimo kitiems būdą,
yra to posto vergas, ir kiekvienas, kuris atsuka savo veidą į
žodines liaupses, negaus dangaus vadovavimo. 'Abdur Rahman
ibn Samrah papasakojo: „Allaho Pasiuntinys (ramybė jam)
pasakė man:
Abdur Rahman, neprašyk valdžios, kadangi jei tu būsi paskirtas
į ją be prašymo, tau bus padėta, tuo tarpu jei būsi paskirtas į ją
savo reikalavimu, tu būsi paliktas vienas nešti atsakomybę.“ 222
Pranešta Ibn Hibban jo Sahih, ir al-Hakim, kuris patvirtinino to
perdavėjus.
220
Pranešta Muslim.
221
Pranešta Abu Dawud, al-Tirmizi ir Ibn Madžah.
222
219
162
Anas’ papasakojo, kad Pranašas (ramybė jam) sakė:
„Jis, kuris siekia teisėjo ofiso rinkdamasis rekomendacijas, bus
paliktas vienas pats su savimi, bet tam, kuris yra priverstas
priimti tai, Allahas siunčia angelą patarinėti jam.“ 223
Tačiau jei asmuo žino, kad nėra nė vieno
kompetentingo dirbti konkretų darbą išskyrus jį patį, ir jei jam
nepasisiūlius visuomenės interesai bus pažeisti, jis turėtų
pasisiūlyti. Koranas pasakoja istoriją apie pranašą Juozapą
(ramybė jam), kurioje Juozapas (ramybė jam) patikina valdovą:
Paskirk mane į žemės sandėlius; aš tikrai esu gerai
nusimanantis saugotojas. (Šv. Koranas 12:55)
Tokios yra islamiškos gairės siekiant valdžios postų, ir
panašiai.
Uždrausti tarnybos tipai
Tai, ką mes sakėme aukščiau apie leidžiamumą dirbti
tarnautoju valdžioje, organizacijoje ar individualiai, neįtraukia
tų darbų, kurie kenkia islamo pagrindui ar yra žalingi
musulmonams. Atitinkamai, musulmonui neleidžiama būti
pareigūnu ar kariu armijos, kovojančios prieš musulmonus, nei
dirbti korporacijoje ar fabrike, kuris gamina ginkluotę, kuri bus
naudojama prieš musulmonus, nei organizacijoje, kuri yra
priešiška islamui ir kovoja su jo šalininkais.
Panašiai bet kokia tarnyba, palaikanti neteisingumą ar
skatinimą to, kas yra haram, pati savaime yra haram.
Pavyzdžiui, musulmonui yra uždrausta būti organizacijos, kuri
užsiima palūkanomis, baro ar alkoholinių gėrimų parduotuvės,
naktinio klubo, šokių salės ir panašiai, darbuotoju.
Nėra svarus pasiteisinimas tas, kad žmogus nei vartoja
haram, nei tiesiogiai nėra įtrauktas į tai. Kaip mes jau
konstatavome anksčiau, pagrindinis islamo principas yra toks,
223
Pranešta Abu Dawud ir al-Tirmizi.
163
jog viskas, kas padeda ir pagelbėja haram, pats savaime yra
haram. Dėl šios priežasties Pranašas (ramybė jam) prakeikė
asmenis, kurie rašo palūkanų dokumentus, ir asmenis, kurie
paliudija tai, lygiai taip, kaip ir asmenis, kurie naudoja tai.
Panašiai prakeikti yra asmenys, kurie atgabena vyno, ir tie,
kurie patiekia jį, lygiai taip pat, kaip tie, kurie jį geria.
Ir vėl, priverstas neišvengiamos būtinybės, musulmonas
gali siekti laikinos tarnybos tokioje veikloje, tęsiant tai, kas yra
reikalaujama, bet jis turėtų tuo tarpu ieškoti kitų apmokamų
tarnybų, kol Allahas atvers kelią jam, kadangi Allahas iš tikrųjų
atveria duris tiems, kurie nuoširdžiai siekia išvengti to, kas yra
haram.
Musulmonas visada turi saugotis nuo pagundų, kurios
gali jį vesti į abejotinus užsiėmimus, kartu silpnindamos jo
tikėjimą ir statydamos į pavojų jo religiją, nesvarbu, koks
didelis pelnas ar nauda būtų jose. Pranašas (ramybė jam) sakė:
„Palikite tai, kas jums kelia abejonių ir imkitės to, kas jums
abejonių nekelia.“224
„Asmuo nepasiekia (muttakyn) dievobaimingumo laipsnio, kol
jis neatsisako to, kas yra nežalinga, iš baimės, kad tai gali būti
žalinga.“225
Pagrindinė taisyklė pragyvenimo užsidirbimui
Pagrindinė taisyklė pragyvenimo užsidirbimo atžvilgiu
yra ta, kad islamas neleidžia savo sekėjams užsidirbti pinigų
bet kokiu būdu, koks tik jiems patinka, verčiau jis
diferencijuoja tarp leistinų ir neleistinų metodų, pagrįstų
visaapimančios visuomenės gerovės kriterijumi. Kas nors gali
suformuluoti kaip pagrindinę taisyklę tai, kad bet kokia
operacija, kurioje kas nors pasiekia rezultatų kito praradimu,
yra neleistina, tuo tarpu bet kokia operacija, kuri yra sąžininga
224
225
Pranešta Ahmad,al-Tirmizi,al-Nasai, al-Hakim ir Ibn Hibban jo Sahih.
164
bei naudinga visoms pusėms ir kuri yra atlikta abipusiu
susitarimu, yra leistina.
O jūs, kurie tikite, neeikvokite savo turto tarp savęs
neteisėtai, bet leiskite, kad verslas vyktų abipusiu
susitarimu, ir nežudykite savęs; iš tiesų, Allahas bet
kada yra jums Maloningas. Ir kiekvieną, kuris taip
daro nesantaikoje ir neteisybėje, Mes įmesime į Ugnį;
tai Allahui yra lengva. (Šv. Koranas 4:29-30)
Ši eilutė padeda pamatus dviems operacijų sąlygoms:
pirma, operacija turėtų būti apibusiu dviejų pusių susitarimu;
antra, vienos pusės nauda neturėtų būti kitos praradimas.
Aiškindami
ir nežudykite savęs
reikšmę, mokslininkai
pateikia dvi interpretacijas, kurių abi yra bendrai čia
pritaikomos. Pirma yra „nežudykite vienas kito“, o kita yra
„nežudykite savęs savo pačių rankomis“. Abiem atvejais,
asmuo, kuris priverčią kitą kentėti dėl jo naudos, yra, tiesą
sakant, liejantis savo kraują ir atveriantis duris kitiems daryti tą
patį su juo, taigi yra vedantis į savo paties pražūtį. Vagystė,
kyšininkavimas, lošimas, sukčiavimas, apgaulė, klaidingas
pristatymas ir palūkanos, nors kai kurie iš jų ir gali būti
atliekami abipusiu susitarimu, netenkina antros sąlygos, turėtos
omeny Allaho Aukščiausiojo pasakyme:
ir nežudykite savęs.
226.
Žiūrėti į Abdul ‘Ala Maudusi knygą Asas al-Iktisad (Ekonominiai
principai) p.152.
226
165
TREČIAS SKYRIUS
HALAL IR HARAM SANTUOKOJE IR ŠEIMYNINIAME
GYVENIME
1. Fiziniai potraukiai
2. Santuoka
3. Santykiai tarp vyro ir žmonos
4. Kontracepcija
5. Skyrybos
6. Santykiai tarp tėvų ir vaikų
166
1.FIZINIAI POTRAUKIAI
Allahas Švenčiausiasis ir Aukščiausiasis sukūrė žmogų
kaip Jo vietininką žemėje tam, kad šis galėtų apgyvendinti ir
valdyti ją. Akivaizdžiai ši priežastis negali būti realizuota, kol
žmonių giminė neįamžina savęs, gyvenimo, klestėjimo,
kultivavimo, gamybos, statymo ir savo Kūrėjo garbinimo.
Atitinkamai Kūrėjas patalpino tam tikrus potraukius ir
impulsus žmoguje tam, kad šis būtų skatinamas užsiimti įvairia
veikla, kuri garantuotų giminės išlikimą.
Tarp tokių potraukių, kuriuos individas privalo
patenkinti dėl savo asmeninio išlikimo, yra maistas ir gėrimas.
Tačiau seksualinio potraukio paskirtis yra giminės išlikimas.
Seksas yra stipri varomoji jėga žmonėse, kuri reikalauja
patenkinimo ir įvykdymo. Žmonės reaguoja į seksualinio
potraukio reikalavimus trimis skirtingais būdais:
1. Vienas iš būdų yra tenkinti seksualinius poreikius laisvai su
bet kuo, kas tik papuola ir su kuo kas pageidauja, be jokių
religijos, moralės ir pan. suvaržymų. Tokia yra laisvo sekso
šalininkų pozicija, kadangi jie netiki jokia religija. Šitokia
filosofija pažemina žmogų iki gyvulio lygio ir, jei visur
praktikuojama, gali baigtis šeimos struktūros ir visos
visuomenės, kokią mes žinome, sugriovimu.
2. Kitas požiūris yra malšinti, bandyti nugalėti seksualinį
impulsą; šis požiūris yra propaguojamas asketiškų religijų
ir nežemiškų filosofijų, požiūrių, kurie veda į
vienuoliškumą ir pabėgimą nuo pasaulio. Toks natūralaus
potraukio malšinimo palaikymas, ar labiau jo
funkcionavimo griovimas, yra kontrastas Allaho planui ir
tikslui, ir konfliktuoja su natūralios tvarkos eiga, kuri
reikalauja šio potraukio naudojimo gyvenimo pratęsimui.
3. Trečias požiūris yra reguliuoti šios paskatos patenkinimą,
leidžiant jai operuoti tam tikrose ribose, nei malšinant, nei
atleidžiant vadeles. Tokia yra atskleistų religijų laikysena,
167
kurios yra įsteigusios santuoką ir uždraudusios
nesantuokinius lytinius santykius ir neištikimybę.
Konkrečiai islamas deramai pripažįsta seksualinės paskatos
rolę, palengvina jos patenkinimą teisėtomis vedybomis, ir
kaip jis griežtai draudžia nesantuokinį seksą ir netgi tai, kas
yra palanku jam, taip pat jis draudžia celibatą ir priešingos
lyties atsovų vengimą.
Tai teisinga ir tarpinė pozicija. Jei santuoka nebūtų
leistina, seksualinis instinktas nevaidintų savo rolės žmonių
giminės pratęsime; tuo tarpu jei nesantuokiniai lytiniai
santykiai ir neištikimybė nebūtų uždrausta, šeimos kūrimas
būtų suardytas. Neginčijamai, tik stabilios šeimos paunksmėje
laimė, meilė, švelnumas ir sugebėjimas aukotis dėl kitų vystosi
žmoguje, emocijos, be kurių darni visuomenė negali egzistuoti.
Taigi jeigu nebūtų jokios šeimos sistemos, nebūtų jokios
visuomenės, per kurią žmonija galėtų progresuoti į tobulybę.
Priartėjimo prie zina uždraudimas
Nieko stebėtina, kad visos atskleistos religijos uždraudė
nesantuokinius lytinius santykius ir neištikimybę (zina) ir
kovojo su šiais nusikaltimais prieš visuomenę. Islamas,
paskutinioji iš dieviškai atskleistų religijų, labai griežtai
draudžia zina, kadangi tai veda į giminystės linijos sumaišymą,
piktnaudžiavimą vaikais, šeimų griovimą, pyktį santykiuose,
venerinių ligų plitimą ir bendrą moralės palaidumą; be to, ji
atveria duris geidulių ir savęs patenkinimų lavinai. Tikrai,
Allaho Aukščiausiojo įsakymas:
Nepriartėkite prie zina; iš tiesų, tai bjaurasties ir
blogio kelias. (Šv. Koranas 17:32)
Kaip mes žinome, kai islamas draudžia ką nors, jis
užtveria visus kelius į priartėjimą prie to. Tai galima pasiekti
draudžiant kiekvieną žingsnį ir priemonę, vedančią į haram.
Atitinkamai, viskas, kas sužadina aistrą, atveria kelius į
168
neteisėtus seksualinius santykius tarp vyro ir moters ir skatina
nepadorumą bei nešvankumą, yra haram.
Khulwah227
Islamas draudžia khulwah tarp vyro ir moters, kurie
nėra mahrem228 santykių laipsnyje. To priežastis yra ne vieno ar
abiejų atsakomybės nebuvime; o labiau apsaugoti juos nuo
blogų minčių ir seksualinių jausmų, kurie natūraliai kyla tarp
vyro ir moters, kada jie lieka vieni patys, be baimės, kad trečias
asmuo įsibraus. Pranašas (ramybė jam) sakė:
„Visi, kas tiki Allahą ir Paskutiniąją Dieną, privalo niekada
nebūti vienumoje su moterimi nesant mahrem su ja, kadangi
kitaip Šėtonas bus trečias asmuo tarp jų.“ 229
Allahas Aukščiausiasis liepė Pranašo (ramybė jam)
palydovams:
...Ir kai ko nors prašysite jų (Pranašo žmonų),
prašykite jų uždangą, taip yra tyriau ir jūsų širdims, ir
jų širdims... (Šv. Koranas 33:53)
Aiškindamas šią eilutę, imamas al-Kurtabi sako: „tai
reiškia tokias mintis, kurios kyla vyrui dėl moters, ir moteriai
dėl vyro. Tai pašalins įtarimo ir apkaltinimo galimybę ir
apsaugos (jų) garbę. Šis įsakymas reiškia, kad nė vienas
neturėtų pasitikėti savimi būti vienumoje su ne-mahrem
Privatumas arba khulwah žymi vyro ir moters buvimą kartu vieniems
vietoje, kurioje nėra jokios baimės, kad įsibraus kas nors kitas, todėl
egzistuojant seksualinio intymumo galimybei, tokiai kaip lietimas,
bučiavimasis, apsikabinimas ar netgi lytiniai santykiai.
228
Mahrem žymi tiek santuokos, tiek artimos tokio laipsnio kraujo ryšio
santykius, kai santuoka yra nuolatos draudžiama. Siejant su moterimi,
mahrem yra tiek jos vyras, tiek bet koks giminaitis, su kuriuo jai tuoktis
yra nuolatos draudžiama, tokie kaip jos tėvas, senelis, brolis, sūnus, dėdė
ar sūnėnas. Šio aptarimo tikslu, visi kiti santykiai bus vadinami kaip „ne
mahrem“.
229
Pranešta Ahmad pagal ‘Amir ibn Rabi‘ah.
227
169
moterimi; tokių situacijų vengimas yra geriau kiekvieno širdies
tyrumui, sielos tvirtumui, ir skaistumo tobulinimui.“ 230
Pranašas (ramybė jam) ypatingai perspėjo moteris apie
khulwah su giminaičiais iš vyro pusės, tokiais kaip vyro brolis
ar pusbrolis, kadangi žmonės yra gan neatsargūs šiuo atžvilgiu,
ir kartais tai baigiasi pražūtingomis pasekmėmis. Akivaizdu,
kad giminaitis turi lengvesnį priėjimą negu nepažįstamas į
moterų patalpas, niekam nesukėlus įtarimo. Tokia pati tiesa yra
ir apie žmonos ne-mahrem gimines, ir yra uždrausta bet kuriam
iš jų būti khulwah su ja. Pranašas (ramybė jam) sakė:
„Saugokitės įėjimo ten, kur yra moterų.“ Vyras iš Ansar
paklausė: „O Allaho Pasiuntiny, kaip su giminaičiais? 231“ Jis
atsakė „Giminaičiai yra mirtis.“ 232
Jis turėjo omeny, kad yra būdingų pavojų ir netgi
pražūtis tokioje vienumoje: religija yra sugriaunama, jei jie
padaro nuodėmę; žmona yra pražudyta, jei jos vyras išsiskiria
su ja iš pavydo; ir socialiniai santykiai yra suskaldomi, jei
giminės pradeda įtarinėti vieni kitus.
Pavojus glūdi ne vien tik seksualinės pagundos
galimybėje. Jis netgi didesnis dėl galimybės apkalbų apie tai,
kas yra privatu ir asmeniška tarp vyro ir žmonos, tų, kurie
negali išlaikyti paslapčių ir mėgaujasi plepėdami apie kitus;
tokios kalbos išardė daugybę santuokų ir sunaikino daugybę
namų. Aiškindamas „giminaičiai yra mirtis“ reikšmę, Ibn alAtheer sako: „Tai yra arabų kalbos stiliaus figūra kaip „Liūtas
yra mirtis“ ar „Karalius yra ugnis“, kurie reiškia, jog liūto
susitikimas yra panašus į susidūrimą su mirtimi, o
Al-Kurtabi Tafsir, 14 tomas, p.228
Al-Nawawi paaiškina, „Giminaičiai čia reiškia vyro giminaitį, kitą
negu jo tėvas ir sūnūs (kurie yra mahram jo žmonai), tokie kaip jo brolis,
sūnėnas ir pusbroliai, ir t.t., su kuriais santuoka būtų leidžiama jai, jei ji
būtų išsiskyrusi ar našlė.“ Al-Mazari yra nuomonės, kad tai apima ir vyro
tėvą. Žiūrėti Fath al-Bari, 11 tomas, p.344.
232
230
231
170
konfrontacija su karaliumi yra kaip buvimas ugnyje. Taigi
vienuma tarp giminaičio ir moters yra žymiai pavojingesnė
negu nepažįstamojo atveju, kadangi jis gali įtikinti ją elgtis
prieš jos vyro norus, pavyzdžiui, prašyti jo daiktų, kurių jis
neišgali, neduoti jam ramybės ir panašiai.“
Žiūrėjimas į priešingą lytį su troškimu
Tai, ką islamas uždraudė sekso sferoje, apima ir
žiūrėjimą į priešingos lyties asmenį su troškimu; kadangi akis
yra raktas į jausmus, ir žvilgsnis yra troškimo pasiuntinys,
nešantis nesantuokinių lytinių santykių ar neištikimybės žinią.
Senų laikų poetas rašė:
„Žvilgsnis – pradžia visų reikalų;
O kibirkštėlė – audringų liepsnų.“
Tuo tarpu dabartinis poetas skelbia:
„Žvilgsnis, šypsena, linktelėjimas galvos,
Tada pokalbis ir pažadas lovos šiltos.“
Todėl Allahas Švenčiausiasis ir Aukščiausiasis liepė
tikintiems vyrams ir tikinčioms moterims vienodai nuleisti
spoksančius žvilgsnius, jo įsakymu saugoti savo seksualias
dalis:
Pasakyk tikintiems vyrams, kad jie nuleistų savo
spoksančius žvilgsnius ir saugotų savo lytinius
organus; taip yra tyriau jiems. Iš tiesų, Allahas gerai
žinantis, ką jie daro. Ir pasakyk tikinčioms moterims,
kad jos turėtų nuleisti savo spoksančius žvilgsnius ir
saugoti savo lytinius organus, ir nedemonstruotų savo
puošmenų, išskyrus tai, kas paprastai turi matytis, ir
kad jos turėtų apgaubti savo krūtines galvos
apdangalu, ir nedemonstruoti savo puošmenų, išskyrus
savo vyrams, ar savo tėvams, ar jų vyrų tėvams, ar
savo sūnums, ar savo vyro sūnums, ar savo broliams,
171
ar brolių sūnums, ar jų seserų sūnums, ar savo
draugėms ir tarnaitėms, ar tiems, kuriuos valdo
dešinioji ranka (vergams), ar tarnams vyrams, kurie
neturi seksualinio troškimo, ar vaikams, kurie
nesupranta moters nuogumo; ir kad jos netrepsėtų
kojomis tam, kad atsiskleistų puošmenos, kurias jos
slepe po drabužiais... (Šv. Koranas 24:30-31)
Keletas dieviškų įsakymų yra patalpinta šiose dviejose
eilutėse. Du iš jų yra skirti tiek vyrams, tiek moterims, būtent
spoksančių žvilgsnių nuleidimas ir seksualių organų
saugojimas, tuo tarpu kiti yra adresuoti išimtinai tik moterims.
Skirtumas, pažymėtinas čia, yra tarp išsireiškimų
„nuleisti savo spoksančius žvilgsnius“ ir „saugoti savo lytinius
organus“, pabrėžiant, kad kol lytiniai organai privalo būti
visiškai saugomi be jokių nukrypimų, spoksančių žvilgsnių
nuleidimas yra dalinis, nes būtinybė ir bendras žmonių
interesas reikalauja, kad kažkiek žvelgimo į priešingą lytį būtų
leista.
Nuleisti spoksančius žvilgsnius
nereiškia, kad
susidūrus su priešingos lyties asmeniu akys turėtų būti
užmerkiamos ar galva nulenkiama į žemę, kadangi tai būtų
neįmanoma; kitoje Korano vietoje pasakyta:
Pritildykite
savo balsus
(Šv. Koranas 31:19), tai nereiškia burnos
užčiaupimo. Čia „nuleisti spoksančius žvilgsnius“ reiškia
nukreipti spoksantį žvilgsnį nuo praeivių veidų ir akimis
neglamonėti priešingos lyties atstovų patrauklių bruožų.
Pranašas (ramybė jam) liepė 'Ali ibn Abu Talib:
„Ali, neleisk antram žvilgsniui sekti po pirmojo. Pirmas
žvilgsnis yra tau leistinas, tačiau ne antras.“ 233
Pranašas (ramybė jam) laikė alkanus ir geidulingus
žvilgsnius į priešingos lyties asmenis kaip „akių zina“, pagal jo
pasakymą:
233
Pranešta Ahmad, Abu Daud ir al-Tirmizi.
172
„Akys taip pat vykdo zina, ir jų zina yra geidulingas
žvilgsnis.“234
Jis apibūdino geidulingą žvilgsnį kaip zina, nes jis
teikia seksualinį malonumą ir pasitenkinimą neleistinu keliu.
Tą yra pasakęs ir Jėzus (ramybė jam) Mato Evangelijoje:
„Jūs esate girdėję, kad buvo pasakyta: „Nesvetimauk“. Bet aš
jums sakau, kad kiekvienas, kuris žiūri į moterį su bjauriu jos
troškimu jau buvo neištikimas su ja savo širdyje.“ (Mato 5:2728)
Iš tikrųjų, alkani ir geidulingi žvilgsniai yra ne tik
pavojus skaistybei, bet taip pat ir proto susijaudinimo ir
sutrikdytų minčių rezultatas. Poetas rašo:
„Jeigu leisi savo žvilgsniui klajoti, kur nori,
daugybė žavingų vaizdų vers tavo širdį ilgėtis.
Tas, kurį matai, negali priklausyti tau visiškai,
Nė tavo širdis nebus patenkinta trupučiu, ko matei.“
Draudimas žiūrėti į kitų ‘aurat235
Žiūrėjimas į kito asmens ‘aurat privalo būti vengiama.
Pranašas (ramybė jam) uždraudė, kad joks asmuo neturėtų
žiūrėtų į kito ‘aurat, tiek tos pačios, tiek priešingos lyties, tiek
su troškimu ar be jo, sakydamas:
„Vyras neturėtų žiūrėti į kito vyro ‘aurat, nei moteris į moters,
nei vyras su kitu vyru neturėtų apsidengti vienu drabužiu, nei
moteris su moterimi.“236
‘aurat (lit. Kas turėtų būti slepiama) žymi tas kūno dalis, kurias
islamas reikalauja prisidengti prieš kitus, nesvarbu, ar jie būtų tos pačios,
ar priešingos lyties. (Vert.)
236
Pranešta Muslimo, Abu Dawud ir al-Tirmizi. Mokslininkai iš to išvedė,
kad du vyrai ar dvi moterys neturėtų būti po vienu apdangalu nuogi taip
kad jų kūno dalys liestųsi.
234
235
173
Vyro ‘aurat, nurodytas šiame Hadis, yra nuo jo bambos
iki jo kelių, nors kai kurie mokslininkai, tokie kaip Ibn Hazm ir
keletas Maliki teisininkų, kelių neįtraukia. Vyrui, kuris nėra
moters mahrem, jos ‘aurat yra visas jos kūnas išskyrus tik
veidą ir plaštakas, o mahrem, tokiems kaip jos tėvas ar brolis,
yra kitaip. Tai mes aptarsime vėliau.
Kas yra haram žiūrėti, tas, žinoma, yra haram ir liesti
su rankomis ar bet kokiomis kitomis kūno dalimis.
Tai, ką mes pasakėme apie draudimą žiūrėti ir liesti
kūno dalis, kurios privalo būti uždengtos, tampa negaliojančiu
būtinybės atveju, tokiu, kaip pirmoji pagalba ar medicininis
gydymas. Tuo pačiu, ką mes pasakėme apie leidimą žiūrėti,
tampa negaliojančiu geismo atveju, nes keliai, vedantys į
nuodėmę, privalo būti užblokuoti.
Kas gali būti matoma pas vyrą ir moterį
Iš ankstesnio aptarimo aišku, kad moteris gali žiūrėti į
vyro kūną, išskyrus jo ‘aurat, kuris yra nuo bambos iki kelių,
su sąlyga, kad jos žiūrėjimas yra be geidulio ir kad nėra
pagrindo būgštauti dėl jokios pagundos. Pranašas (ramybė jam)
leido 'Aišai stebėti Abisiniečius, kol jie vaidino Pranašo
mečetės kieme; ji stebėjo jų pasirodymą, kol jai pakako ir ji
pasišalino.237
Panašiai vyrui yra leista žiūrėti į moters veidą ir rankas,
kadangi jos nėra jos ‘aurat dalis, su sąlyga žiūrėjimas yra be
geidulio ir kad nėra pagrindo būgštauti dėl jokios pagundos.
'Aiša papasakojo, kad jos sesuo Asma kartą atėjo pas Pranašą
(ramybė jam) apsirengusi permatomais drabužiais, kurie
atskleidė jos kūną. Pranašas (ramybė jam) nukreipė žvilgsnį ir
pasakė:
„Asma, nuo tada, kai moteris pradeda sirgti mėnesinėmis
(subręsta), niekas neturi būti matoma išskyrus tai ir tai,“ jis
parodė į jos veidą ir rankas.238
237
238
Pranešta al-Bukhari ir Muslimo.
174
Šis Hadis yra laikomas silpnu, tačiau yra kitų patikimų
Hadisų, kurie palaiko tezę, kad tik veidas ir rankos gali būti
matomos, nes jos gali būti apžiūrimos be pagundos.
Apibendrinant, nekaltas žvilgsnis į tai, kas yra kita negu
vyro ar moters ‘aurat, yra leistina tol, kol tai netampa įdėmiu
žvilgsniu ar yra pakartojama su malonumo ar geidulio žyme.
Islamiškos Šariatas supratingumas yra tai, kad žvilgtelėjimas,
netyčia užkliuvęs už ko nors, kas yra neleistina matyti, yra
atleistinas. Jarir ibn 'Abdullah papasakojo: „Aš paklausiau
Allaho Pasiuntinio (ramybė jam) apie netikėtą žvilgtelėjimą. Jis
atsakė: „Nukreipk savo akis,“ turėdamas omeny, sąmoningai
neatsakyk žvilgsniu atgal.“239
Moters puošmenų rodymas:
Kas yra leistina, o kas ne
Taigi toliau mes aptarėme spoksančio žvilgsnio
nuleidimą, kuris yra įsakytas tiek vyrams, tiek moterims
dviejose cituotose eilutėse. Šios eilutės taip pat turi savyje kitų
dieviškų nurodymų. Allahas Švenčiausiasis ir Aukščiausiasis
sako:
Jos neturėtų demonstruoti savo puošmenų, išskyrus
tai, kas yra aiškiai matoma. (Šv. Koranas 24:31)
Moters puošmenos apima tiek natūralius bruožus,
tokius kaip veidas, plaukai ir kitos patrauklios kūno dalys, tiek
dirbtinius grožio padidinimus, tokius, kaip apranga, papuošalai,
makiažas ir panašiai. Šiame kilniame ajatas Allahas
Aukščiausiasis įsako moteriai nerodyti savo puošmenų,
„išskyrus tai, kas aiškiai matoma“.
Yra keletas skirtingų nuomonių tarp mokslininkų apie
šios išimties platumą. Ar turima omeny tai, kas yra rodoma dėl
būtinybės ir be ketinimo, pavyzdžiui, jei vėjas atidengia kokią
239
Pranešta Ahmad, Abu Dawud, Muslimo ir al-Tirmizi.
175
dalį? O gal tai reiškia tai, kas yra įprasta, ar instinktyvu, ar kas
yra tikrai natūraliai matoma?
Dauguma ankstyvųjų musulmonų teisininkų priima
paskutinę reikšmę. Ibn 'Abbas interpretuoja „išskyrus tai, kas
yra aiškiai matoma“ kaip kohl240 ir žiedo reikšmę, ir Anas
panašiai kalbėjo; leidimas rodyti veidą ir plaštakas yra
numanomas leidime rodyti kohl ir žiedą. Sa‘id ibn Jubayr, 'Ata
ir al-Awzai aiškiai konstatavo, kad veido ir plaštakų rodymas
yra leistinas. 'Aiša, Katadah ir kiti pridėjo apyrankes prie to,
kas gali būti rodoma iš puošmenų; ši interpretacija duoda
suprasti, kad dalis rankos taip pat gali būti rodoma. Įvairūs
mokslininkai leido apatinės rankos dalies atidengimą, nuo
keturių colių iki pusės rankos.
Kita vertus, kiti, teisininkai, kaip 'Abdullah ibn Mas‘ud,
apribojo pareiškimą „kas yra aiškiai matoma“ į tai, kas
neišvengiamai pasirodo, tokie kaip išoriniai papuošalai (abaya,
jilbab, chaddor, burka ir panašiai). Mano pirmenybė priklauso
tai Bendražygių grupei ir jų artimiausiems pasekėjams 241, kurie
į Korano frazės pareiškimą „išskyrus tai, kas yra aiškiai
matoma“ įtraukia veidą, plaštakas ir jų kasdienes puošmenas,
tokias kaip kohl ar žiedas.
Tačiau šis leidžiamumas neįtraukia tokios kosmetikos,
kurią šiandienos moterys naudoja savo skruostams, lūpoms ir
nagams. Mes laikome šią kosmetiką perdėta, ir ji negali būti
naudojama, išskyrus pačios moters namuose, kada nėra nemahrem vyrų. Moters tikslas tokios kosmetikos naudojime
išeinant iš namų akivaizdžiai yra patraukti vyrų dėmesį, kas yra
haram. Tačiau tuo pačiu metu interpretacija „to, kas yra aiškiai
matoma“ kaip išorinių papuošalų ar apdangalų nėra priimtina,
kadangi tai nėra kažkas, kas galbūt gali būti maskuojama, todėl
specialus smulkus smėliukas, naudojamas paryškinti akis.
Tokiai nuomonei teikia pirmumą al-Tabari, al-Kurtabi, al-Zamakhšari,
al-Razi ir kiti iš Korano interpretuotojų; galima remtis jų aiškinimais šios
Surah al-Nur eilutės.
240
241
176
atleidimas turi būti padarytas; panašiai, vėjo gūsiai negali būti
sukontroliuojami, nepaisant to, yra atleidimas ar ne. Ateina į
galvą, kad atleidimo tikslas buvo pateikti šiek tiek nuolaidų
tikinčiai moteriai leidžiant jai rodyti kažką, kas yra įmanoma
slėpti. Priežastis nurodytų, kad tai yra veidas ir plaštakos,
kurios yra atleistos nuo apdengimo.
Neabejotinai moteriai yra leistina rodyti savo veidą ir
rankas, nes jų dengimas keltų jai sunkumų, ypač jei ji privalo
išeiti kokiais nors leistinais reikalais. Pavyzdžiui, našlei gali
reikėti dirbti tam, kad išlaikytų savo vaikus, ar moteriai, kuri
nėra pasiturinti gali reikėti pagelbėti vyrui darbe; jei veido ir
plaštakų dengimas būtų privalomas, tai sukeltų tokiai moteriai
sunkumų ir vargo. Al-Kurtabi sako:
„Galimas daiktas, kad atleidimas (minimas Surah al-Nur
eilutėse) pritinka veidui ir plaštakoms, kadangi jos įprastai yra
neapdengtos, o be to, yra reikalaujama, kad jos būtų
neuždengtos tokių garbinimo aktų kaip salat ir hadž metu.
Tokia išvada yra palaikoma to, ką Abu Daoud perdavė pagal
'Aiša autorystę. Ji sakė, kad 'Asma, Abu Bakr duktė, kartą atėjo
pas Pranašą (ramybė jam) apsivilkusi permatomus drabužius.
Pranašas (ramybė jam) nusuko savo veidą nuo jos ir pasakė jai:
„Asma, kada moteris pradeda sirgti mėnesinėmis (subręsta),
niekas neturi būti matoma išskyrus tai ir tai,“ jis parodė į jos
veidą ir rankas.““
Be to, mes galėtume padaryti išvadą iš Allaho žodžių
Pasakyk
tikintiems
vyrams,
kad
jie
turėtų
nuleisti
spoksančius žvilgsnius , kad moterų veidai Pranašo laikais
nebuvo uždengti šydu. Jei visas kūnas, įtraukiant ir veidą, būtų
buvęs dengiamas, tai nebūtų jokios prasmės įsakyti jiems
nuleisti spoksančius žvilgsnius, kadangi niekas nebūtų buvę
matoma.
Tačiau nepaisant viso šito, dėl ištvirkimo ir islamiškų
įsakymų vykdymo aplaidumo paplitimo, geriausia moteriai
177
musulmonei yra slėpti visas savo puošmenas, įskaitant ir jos
veidą, jei yra galimybė. Akivaizdu, kad daugiau apdairumo
šiuo atžvilgiu reikia moteriai, kuri yra graži. Allahas
...kad jos turėtų nusileisti savo galvos apdangalus
ant savo krūtinių... (Šv. Koranas 24:31)
Moteriai musulmonei pareiga yra visiškai apdengti
galvą, krūtinę ir kaklą, kad niekas nebūtų matoma stebėtojams.
Be to, Allahas Aukščiausiasis sako:
...Nedemonstruoti savo puošmenų, išskyrus savo
vyrams ar tėvams... (Šv. Koranas 24:31)
Šis įsakymas draudžia moteriai rodyti savo slėptinas
puošmenas, tokias kaip ausis, plaukus, kaklą, krūtinę ar
kulkšnis, vyrams, kurie yra už mahrem ribų, prieš kuriuos joms
yra leista būti atidengus tik veidą ir rankas („tai, kas aiškiai
matoma“).
12 kategorijų asmenų, kurie yra atleisti nuo šio
draudimo:
1. „Jų vyrai“: vyras ir žmona vienas kitame gali žiūrėti, į ką
tik pageidauja. Hadis teigia:
„Saugok savo nuogumą (‘aurat), išskyrus prieš savo žmoną.“
2. „Jų tėvai“: taip pat įtraukiant senelius tiek iš vyro, tiek iš
moters pusių.
3. „Jų vyrų tėvai“: kadangi jie yra laikomi kaip moters tėvai.
4. „Jų sūnūs“: kaip ir anūkai tiek iš sūnų, tiek iš dukterų.
5. „Jų vyrų sūnūs (posūniai)“: būtinybė normaliam
bendravimui, kadangi moteris yra laikoma jų mama.
6. „Jų broliai“: įskaitant įbrolius.
7. „Jų brolių sūnūs“: kadangi santuoka nuolatos yra
draudžiama tarp vyro ir jo tetos iš tėvo pusės.
178
8. „Jų seserų sūnūs“: kadangi santuoka nuolatos yra
draudžiama tarp vyro ir jo tetos iš motinos pusės.
9. „Jų moterys“: turima omeny giminaitės ir tikėjimo seserys,
t.y. moterys musulmonės. Ne musulmonėms moterims nėra
leista matyti kitokių musulmonės moters puošmenų, negu
yra leista ne-mahrem vyrams, o šios nuomonės teisingumas
yra patvirtintas.
10. „Tie, kuriuos valdo dešinioji ranka“: nurodo į priklausomus
tarnus, nes jie islame yra laikomi šeimos nariais. Kai kurie
mokslininkai apriboja šį leidimą iki vien tik priklausomų
tarnaičių.
11. „Vyrai tarnai, neturintys seksualinio troškimo“: nurodo į
pasamdytus namų ruošos tarnus, kurie dėl kokių nors
fizinių ar psichinių sąlygų yra neturintys seksualinio
troškimo. Tai yra pritaikoma tik esant dviem sąlygoms: kad
jie yra iš tokių tarnų, kuriems yra suteiktas leidimas įeiti į
namus, ir kad jie neturi seksualinio troškimo.
12. „Vaikai, kurie nesupranta moters nuogumo“: Tokie yra
maži vaikai, kurių lyties suvokimas dar nėra išsivystęs. Bet
jei seksualinio potraukio požymis yra pastebimas juose, tai
moteris turėtų su jais elgtis kaip su ne-mahrem vyrais, net
jei jie dar nėra pasiekę lytinio brandumo.
Ši eilutė nemini dėdžių iš motinos ir tėvo pusių, nes jie
įprastai užima tokį pat statusą kaip tėvas. Hadis teigia:
„Vyro dėdė yra kaip jo tėvas.“242
Moters ‘aurat
Viskas, kas moters kūne nėra leista rodyti, sudaro jos
‘aurat. Jis privalo būti uždengtas, nes jo rodymas yra haram.
Vadinasi, ne-mahrem vyrams ir ne musulmonėms
moterims moters ‘aurat yra visas jos kūnas, išskyrus veidą ir
242
Pranešta Muslimo.
179
plaštakas, remiantis interpretacija, kurią mes pateikėme. Mes
sutinkame su al-Razi argumentu, kad islamas leido jai atidengti
tas kūno dalis, veidą ir plaštakas, kurios yra reikalingos
atidengti tam, kad atlikti kasdienius reikalus bei ką nors duoti
ar imti; jis jai įsakė uždengti tai, kas nėra būtina atidengti, ir
atleido jai atsitiktinius, neapdairius atidengimus ar tokius
atidengimus, kurie yra reikalaujami būtinybės. Visa tai yra
remiantis islamo lankstumu. Al-Razi sako: „kadangi veido ir
plaštakų rodymas yra reikalingas, teisininkams nelieka nieko
kito kaip tik sutikti, kad jos nėra ‘aurat, o kadangi pėdų
rodymas nėra reikalingas, jie vienodai sutaria svarstant yra jos
‘aurat ar ne.“243
Anksčiau minėtų 12 kategorijų mahrem giminių
atžvilgiu, moteriai yra leista atidengti savo plaukus, ausis,
kaklą, viršutinę krūtinės dalį, rankas ir kojas. Kitos jos kūno
dalys, tokios, kaip nugara, pilvas, šlaunys ir dvi privačios dalys,
neturi būti atidengtos prieš nieką, išskyrus jos vyrą.
Ankstesnė ajatas interpretacija yra artimesnė jos tikslui
negu kai kurių kitų mokslininkų, kurie sako, kad,
muharramah244 ir kitų musulmonių moterų atžvilgiu, moters
‘aurat yra plotas tarp jos bambos ir kelių. Atrodo, kad labiau
ajatas tikslas palaikytų kai kurių mokslininkų nuomonę, kurie
sako, kad muharramah atžvilgiu moters ‘aurat yra ta dalis, kuri
nėra atidengta jai atliekant namų ruošą; t.y. viskas, kas yra
atidengta namų ruošos metu, gali būti matoma vyro, kuris yra
jos muharramah.
Todėl Allahas Švenčiausiasis ir Aukščiausiasis liepia
tikinčioms moterims apsigaubti save laisvu viršutiniu rūbu,
kada tik jos išeina lauk, kadangi tokiu būdu jos skirsis nuo
netikinčių ir palaidų moterų. Allahas Aukščiausiasis liepė Savo
Pranašui (ramybė jam) perteikti visai islamo ummah šią
dievišką žinią:
243
244
Fakhr al-Deen al-Razi Tafsir, 20 tomas, pp.205-206.
Mahrem daugiskaita.
180
O Pranaše! Pasakyk savo žmonoms ir dukroms ir
tikinčioms moterims, kad jos turėtų vilktis savo
išorinius drabužius (Žalabeebihinna) 245; tai yra
tinkamiausia, tam kad jos būtų atpažįstamos (kaip
musulmonės) ir nebūtų pasikėsintos ištvirkinti. (Šv.
Koranas 33:59)
Džahilija periodu kai kurios moterys išeidinėdavo lauk
su atidengtomis patraukliomis kūno dalimis, tokiomis kaip
kaklas, viršutinė krūtinės dalis ir plaukai, ir dykinėtojai bei
ištvirkėliai sekiodavo paskui. Todėl šis kilnus ajatas buvo
apreikštas, liepdamas tikinčiai moteriai taip apsidengti
drabužiu, kad jokia provokuojanti kūno dalis nebūtų matoma;
tada joks ištvirkėlis ar veidmainis nedrįs prie jos lįsti, nes iš jos
aprangos bus aišku, kad ji yra skaisti, tikinti moteris.
Iš šios eilutės aišku, kad šio įsakymo priežastis nėra
moterų netinkamo elgesio baimė ar nepasitikėjimas jomis, kaip
kai kurie žmonės tvirtina, bet pavojus, gresiantis joms dėl
ištvirkėlių ir blogų žmonių; nes moteris, kuri išsipuošia, vaikšto
viliojančiai ar kalba patraukliai, visada pritraukia vyrus, kurie
jos geidžia. Tai patvirtina Korano eilutė:
..tada nebūkite pernelyg malonios kalbose, kad tas,
kurio širdyje liga, nepajustų troškimo (jums)... (Šv.
Koranas 33:32)
Todėl, islamas primygtinai reikalauja, kad moterys
musulmonės apsidengtų ir taip apsaugotų save; jokių nuolaidų
tame nėra padaryta, išskyrus šiokį tokį sumažinimą senyvo
amžiaus moterims. Allahas Aukščiausiasis sako:
Ir tarp pagyvenusių moterų, kurios yra netekėjusios
(ir neketinančios tekėti) – nėra jokios kaltės joms, jei
jos atideda savo (išorinius) drabužius be savo
T.y. bet kada, kai jos yra namuose ar už jų ribų, kai yra ne-mahrem
vyrų.
245
181
puošmenų rodymo; bet joms geriau būti kuklioms. Ir
Allahas yra Girdintis, Žinantis. (Šv. Koranas 24:60)
„Tarp pagyvenusių moterų“ – turima omeny tokios
moterys po menopauzės, kurios visiškai netrokšta santuokos ar
sekso, ir kurioms vyrai nėra patrauklūs. Allahas padarė joms
tokią nuolaidą, kad jos gali atidėti į šalį savo dengiančius
drabužius, tokius kaip čadrą, abaya, burka, džilbab ir panašiai.
Tačiau Koranas kelia sąlygą, kad tai būtų daroma ne savo
puošmenų rodymo tikslu, bet tiktai dėl lengvumo ir komforto.
Nepaisant šios nuolaidos, tinkamiau ir geriau joms yra būti
kilnesnėms ir nutolusioms nuo bet kokių įtarimų:
bet joms yra geriau būti kuklioms.
24:60)
(Šv. Koranas
Apie moterų ėjimą į viešąsias pirtis
Turėdamas omeny islamo rūpestį dėl moters ‘aurat ir
jos tinkamą uždengimą, Pranašas (ramybė jam) įspėjo moteris
musulmones dėl viešųjų pirčių lankymo ir nusirengimo prieš
kitas moteris, kurios gali staigiai paversti jos fizines savybes
apkalbų ir vulgarių komentarų tema.
Panašiai Pranašas (ramybė jam) įspėjo musulmonus
vyrus dėl viešųjų pirčių lankymo be juosmens apsivyniojimo.
Džabir papasakojo, kad Allaho Pasiuntinys (ramybė jam) sakė:
„Visi, kas tiki Allahą ir Paskutiniąją Dieną, privalo nesilankyti
viešosiose pirtyse be apatinių drabužių (apdengti jo privačias
dalis), ir visi, kas tiki Allahą ir Paskutiniąją Dieną, privalo
neleisti savo žmonoms eiti į viešąsias pirtis.“ 246
Ir 'Aiša sakė:
„Pirmiausia Allaho Pasiuntinys (ramybė jam) uždraudė
žmonėms eiti į viešąsias pirtis, bet vėliau leido vyrams jas
lankyti dėvint apatinius drabužius.“247
Al-Mondari Al-Targheeb sako, kad tai buvo pranešta al-Nasai ir alTirmizi, kuris klasifikuoja tai kaip „gera“. Al-Hakim praneša tai ir
pavadina „patikima.“
246
182
Išimtis šiam draudimui yra padaryta moterims, kurios
kenčia nuo kai kurių ligų, ir karštos pirtys yra joms naudingos,
ir neseniai pagimdžiusioms moterims. 'Abdullah ibn 'Amr
papasakojo, kad Pranašas (ramybė jam) sakė apie viešąsias
pirtis, kad „vyrai privalo neįžengti į jas be apatinių drabužių.
Neleisti moterims įeiti į jas, išskyrus jei jos serga ar yra po
gimdymo.“ 248
Yra silpnumų šio Hadis perdavime, bet jis yra
palaikomas Šariatas taisyklių, kurios daro išimčių garbinime ir
kitose pareigose sergančiam asmeniui, bei gerai žinomo
principo, kad tai, kas yra uždrausta kaip atsargumo priemonė,
tampa leistina reikiamybės ar naudos atveju. Tai taip pat yra
palaikoma Hadis, pranešto al-Hakim pagal 'Abdullah ibn
'Abbas, kuris papasakojo, kad Pranašas (ramybė jam) sakė:
„Saugokitės pastato, vadinamo Viešoji Pirtis.“ Kai kurie
žmonės sakė: „O Allaho Pasiuntiny, tai tikrai pašalina
nešvarumus ir palankiai veikia negalavimus.“ Tada jis tarė:
„Tada bet kas, kuris įžengia, turi prisidengti savo nuogumą“. 249
Jei moteris įžengia į viešąją pirtį be pagrįstos
priežasties ar poreikio, ji įvykdo haram aktą ir nusipelno
Pranašo (ramybė jam) pasmerkimo. Abul Malih al-Hadhali
pranešė, kad kai kurios moterys iš Homso ar Damasko atvyko
aplankyti 'Aiša ir ji pasakė: „Ar jūs esate iš vietovės, kur
moterys eina į viešąsias pirtis? Aš girdėjau Allaho Pasiuntinį
(ramybė jam) sakantį:
„Moteris, kuri nusivelka drabužius (t.y. apsinuogina) ne savo
vyro namuose, suplėšo šydą tarp savęs ir savo Viešpaties.“ 250
Formuluotė yra iš Abu Dawud pranešimo; taip pat pranešta al-Tirmizi
ir Ibn Madžah.
248
Pranešta Ibn Madžah ir Abu Dawud. Vienas iš pardavėjų yra AbdurRahman Ziyadah ibn ‘An‘anam al-Ifriki.
249
Pranešta al-Hakim, kuris klasifikuoj tai kaip „patikima.“
250
Pranešta su tokia formuluote al-Tirmizi; taip pat pranešta Abu Dawud,
Ibn Madžah ir al-Hakim, kuris klasifikuoja tai kaip „patikima“ (al247
183
Ir Umm Salmah papasakojo, kad Pranašas (ramybė
jam) sakė:
„Jei moteris nusirengs ne savo pačios namuose, Allahas
suplėšys jai savo uždengimą.“
Jei islamas turi tokį griežtą požiūrį į moterų lankymąsi
viešosiose pirtyse, kurios yra, šiaip ar taip, pastatai su
keturiomis sienomis, į kuriuos yra įleidžiamos tik moterys,
įsivaizduokite jo nutarimus apie beveik nuogų moterų gulėjimą
paplūdimiuose ir baseinuose, rodant savo nuogumą alkanoms ir
geidulingoms kiekvieno praeivio akims be jokio gėdos pojūčio.
Neabejotinai jos nuplėšė kiekvieną šydą tarp jų ir jų labiausiai
Maloningo Viešpaties. Ir jų vyrai yra partneriai jų nuodėmėje,
kadangi jie yra atsakingi savo moterų saugotojai. Jei tik jie
žinotų!
Moters patrauklumo demonstravimo uždraudimas
Moterų musulmonių moralė ir manieros yra gan
skirtingos nuo ne musulmonių moterų ar džahilija periodo
moterų. Musulmonė moteris yra skaisti, ori, save gerbianti ir
kukli, tuo tarpu moterys, kurios ignoruoja dievišką
vadovavimą, gali būti pasipūtusios, ryškios ir nekantraujančios
pademonstruoti savo patrauklumą. Toks demonstravimas
apima patrauklių kūno dalių atidengimą, vaikščiojimą ar
kalbėjimą viliojančia maniera, demonstruojant savo
papuošalus, dėvint atskleidžiančius ir seksualius drabužius ir
panašiai.
Kelių, kuriais moterys demonstruoja savo patrauklumą,
įvairovė nėra jokia paslaptis žmonėms, tiek senovės, tiek ir
dabartiniams. Komentuodamas eilutę apie Pranašo aplinkos
moteris:
targheeb).
184
Ir būkite savo namuose, ir nedemonstruokite savęs
džahilija demonstravimo būdu...
(Šv. Koranas
33:33)
Mužahid pastebi: „Moterys įpratusios vaikščioti aplink
vyrus.“ Katadah sako: „Jos yra įpratusios vaikščioti viliojančia
ir jausminga maniera“, tuo tarpu Makatil sako: „Patrauklumo
demonstravimas reiškia apdangalo užsidėjimą ant galvos
neprisirišant jo, ir žaidimą su vėriniais, auskarais ir kitais
provokuojančios mados papuošalais.“
Būdai, kuriais moterys parodydavo save priešislaminiu
džahilija periodu, apima laisvą sukinėjimąsi vyrų draugijoje,
viliojantį vaikščiojimą ir dėvėjimą galvos apdangalų tokiu
būdu, kuris atidengia galvos ir kaklo papuošalus bei grožybes.
Bet dabartiniu dieviško vadovavimo ignoravimo periodu
moteriško patrauklumo demonstravimas nukrypo į tokias
vulgarias kraštutinybes, kad priešislaminės eros moterys
palyginus pasirodytų skaistumo ir orumo modeliai!
Kaip musulmonė moteris turėtų elgtis
Teisingas islamiškas elgesys, reikalaujamas iš moterų
musulmonių, kuris sulaiko jas nuo beprasmiško savo
patrauklumo demonstravimo, yra taip charakterizuojamas:
(A) Spoksančio žvilgsnio nuleidimas. Iš tikrųjų, vertingiausias
moters papuošalas yra kuklumas, o geriausia kuklumo išraiška
yra žvilgsnio nuleidimas, nes Allahas Švenčiausiasis ir
...ir pasakyk tikinčioms moterims, kad jos turėtų
nuleisti spoksančius žvilgsnius...
(Šv. Koranas
24:31)
(B) Nesusimaišyti su vyrais taip, kad jų kūnai kontaktuotų ar
kad vyras paliestų moterį, kaip šiandieną dažnai atsitinka kino
teatruose, universitetų klasėse, auditorijose, autobusuose,
185
tramvajuose ir panašiai. Makal ibn Yasar papasakojo, kad
Allaho Pasiuntinys (ramybė jam) sakė:
„Geriau yra vienam iš jūsų būti durtam į galvą su geležiniu
kirtikliu negu paliesti moterį, kuri yra neleistina liesti.“ 251
(C) Jos apranga privalo atitikti islamiškos Šariatas standartus,
kurie yra:
1. Jos apranga privalo dengti visą jos kūną, išskyrus tai, „kas
yra aiškiai matoma.“ Tai, pagal tinkamiausią interpretaciją,
nurodo į veidą ir plaštakas.
2. Jie privalo būti nepermatomi, neatskleidžiantys, kas yra po
jais. Pranašas (ramybė jam) informavo mus, kad „tarp
pragaro gyventojų yra tokių moterų, kurios beveik nuogai
rengėsi, viliojo ir buvo suviliotos. Jos neįžengs į Rojų, nei
(netgi) jo aromatas nepasieks jų.“
Čia „rengėsi beveik nuogai“ reikšmė yra ta, kad jų
lengvi, ploni, permatomi drabužiai neslėpė to, kas yra po jais.
Kartą keletas Bani Tamim moterų, kurios buvo apsirengusios
permatomais drabužiais, atėjo pamatyti 'Aiša, ir ši pastebėjo:
„Jeigu jūs esate tikinčiosios, tai nėra drabužiai, tinkantys
tikinčioms moterims.“ Kita proga, kada nuotaka, dėvinti ploną
ir permatomą galvos apdangalą, buvo atvesta jai, ji
pakomentavo: „Moteris, kuri taip rengiasi, netiki Surah alNur.“252
1. Jos apranga privalo būti ne perdaug aptempta, kad
neišskirtų jos kūno dalių, ypač jo išlankų, net jei ji ir būtų
nepermatoma. Tai apibūdina daugybę rengimosi stilių
dabartinėje jausminėje, materialistinėje Vakarų pasaulio
civilizacijoje, kurios mados dizaineriai varžosi vienas su
kitu išrandant aprangą moterims, kuri gundančiai pabrėžia
Al-Mondhari sako: „tai (šis Hadis) yra praneštas al-Tabarani ir alBayhaki, ir al-Tabarani perdavėjai yra autentiški ir patikimi.“
252
24 Surah, kuri kartu su 33 Surah (al-Ahzab) talpina daugybę nutarimų
dėl tyrumo ir padorumo, vyrų-moterų santykius ir aprangą. (Vert.)
251
186
biusto liniją, juosmenį, šlaunis ir t.t. tam, kad sukeltų
geidulingą vyrų susižavėjimą. Moterys, kurios dėvi tokius
drabužius taip pat patenka po definicija „rengėsi beveik
nuogai“, kadangi tokia apranga yra dažnai labiau
provokuojanti negu ta, kuri yra permatoma.
2. Ji privalo nedėvėti drabužių, kurie yra specialiai vyrams,
tokių, kaip kelnės mūsų laikais. Pranašas (ramybė jam)
prakeikė moteris, kurios bandė būti panašios į vyrus, ir
vyrus, kurie bandė būti panašūs į moteris, ir uždraudė
moterims dėvėti vyrišką aprangą ir atvirkščiai.
3. Savo aprangos pasirinkimu ji neturėtų imituoti ne
musulmones, nesvarbu, ar jos būtų judėjės, ar krikščionės,
ar pagonės, nes islamas nepritaria panašumui su
neislamiška mada ir trokšta, kad jo sekėjai vystytų savo
pačių savitus išvaizdos bruožus, taip kaip įsitikinimus ir
požiūrius. Todėl musulmonai buvo paprašyti skirtis nuo ne
musulmonų daugybe aspektų, ir todėl Pranašas (ramybė
jam) sakė: „kiekvienas, kuris imituoja žmogų, yra vienas iš
jų.“
(D) Musulmonų moterys vaikšto ir šneka oria ir dalykiška
maniera, vengiant flirtavimo veido išraiškose ir judesiuose.
Flirtuojantis ir viliojantis elgesys yra klaidingai mąstančios
moters bruožai, ne musulmonės. Allahas Aukščiausiasis sako:
...tad nebūkite pernelyg malonios kalbose, kad tas,
kurio širdyje liga, nepajustų troškimo (jums)... (Šv.
Koranas 33:32)
(E) Ji neatkreipia vyrų dėmesio į savo paslėptas puošmenas
naudodamos kvepalus ar žvangėdamos bei žaisdamos su savo
papuošalais ar kitais tokiais dalykais. Allahas sako:
...jos neturėtų trypti kojomis tam, kad padarytų
matoma tai, kas yra paslėpta už jų puošmenų...
Koranas 24:31)
187
(Šv.
Džahilija laikų moteris trypdavo kojomis, kada
praeidavo pro vyrus, tam, kad jų kulkšnių apyrankių
žvangėjimas būtų girdimas. Koranas uždraudė tai, tik dėl to,
kad tai gali sukelti pagundą ištvirkusiam vyrui sekti įkandin
jos, tik dėl to, kad tai demonstruoją blogą moters ketinimą
stengtis atkreipti vyro dėmesį į save. Panašus yra islamiškas
nutarimas dėl aromatingų kvepalų naudojimo, kadangi čia taip
pat ketinimas yra pritraukti vyrus sužadinus jų troškimus.
Hadis teigia:
„Moteris, kuri pasikvėpina ir pereina per susirinkimą, yra
svetimautoja.“253
Iš viso šito mes žinome, kad islamas nereikalauja, kaip
kai kurie žmonės tvirtina, jog moteris turėtų tūnoti savo
namuose, kol mirtis nusineš ją į kapus. Priešingai, ji gali išeiti
lauk dėl salat, dėl studijų, ir dėl kitų savo leistinų poreikių, tiek
religinių, tiek pasaulietinių, kaip buvo įprasta tarp Bendražygių
šeimų moterų ir vėlesnių kartų moterų. Be to, tas ankstyvas
islamo periodas visų musulmonų yra laikomas geriausiu ir
pavyzdingiausiu periodu islamo istorijoje. Tarp tų laikų moterų
buvo tokių, kurios dalyvavo kovose paties Pranašo (ramybė
jam) kompanijoje, o po to ir kalifų bei jų aukšto rango
pareigūnų. Allaho Pasiuntinys (ramybė jam) sakė savo žmonai
Saudah:
„Allahas tau leido išeiti savais poreikiais.“ 254
Jis taip pat sakė:
„Jei kieno nors žmona prašo leidimo išeiti į mečetę, jis neturėtų
atmesti jos prašymo.“255
Al-Mondhari sako: „Tai yra pranešta Abu Dawud ir al-Tirmizi, kuris
kalsifikuoja tai kaip gera ir patikima.“ Tai taip pat buvo pranešta alNasai, Ibn Khazimah ir Ibn Hibban tokiais žodžiais: „Bet kokia moteris,
kuri pasikvėpina ir praeina per grupę žmonių taip, kad jos kvapas juos
pasiekia, yra svetimautoja.“ Al-Hakim taip pat tai praneša ir sako: „Tai
turi patikimus perdavėjus.“
254
Pranešta al-Bukhari jo knygoje Santuoka skyriuje, pavadintame
„Moteris gali išeiti dėl savo poreikių“, pagal ‘Aiša.
255
Pranešta al-Bukhari pagal ‘Umar.
253
188
Kita proga jis sakė:
„Nekliudykite Allaho tarnaitėms eiti į Allaho mečetes.“
256
Kai kurie labai griežti mokslininkai laikosi nuomonės,
kad moteriai nėra leista matyti kokią nors ne-mahrem vyro dalį.
Jie remiasi nutarimu Hadis‘o, kurį pranešė al-Tirmidhi pagal
Nabhan, Umm Salmah vergo autorystę, kad Pranašas (ramybė
jam) liepė Umm Salmah ir Maymunah, savo žmonoms,
užsidengti save šydu, kada Ibn Umm Maktum įėjo. „Bet jis yra
aklas“, jos tarė. Pranašas (ramybė jam) atsakė:
„Bet ar jūs taip pat aklos? Ar nematote jo?“
Tačiau tyrinėtojai sako, kad būdas, kuriuo šis Hadis
buvo perduotas, paverčia jį nepatikimu. Nors pasakotoja čia yra
Umm Salmah, perdavėjas yra jos vergas Nabhan, kuris neturėjo
susidomėjimo įvykiu ar poreikio jį pranešti. Netgi jei Hadis yra
patikimas, jis paprasčiausiai rodo, kad Pranašas (ramybė jam)
buvo labai griežtas savo žmonų atžvilgiu, nes jų išskirtinis
statusas reikalavo didesnio kuklumo; Abu Daoud ir kiti žymūs
mokslininkai komentavo šią išskirtinę Pranašo (ramybė jam)
žmonų poziciją. Bet kuriuo atveju, sekančio tvirto ir patikimo
Hadis reikšmingumas išlieka neginčytinas: Pranašas (ramybė
jam) apmokė Fatimah bint Kais praleisti reikalaujamą
izoliavimo ('iddah) laiką po jos vyro mirties Umm Šarik
namuose. Bet vėliau jis apsigalvojo, sakydamas:
„Mano Bendražygiai susirinko jos namuose. Eik ir pasilik su
Ibn Umm Maktum, kadangi jis yra aklas žmogus. Jei tu
neprisidengsi, jis tavęs nematys.“257
Moteris, aptarnaujanti vyriškosios lyties svečius
Moteris gali aptarnauti savo vyro svečius jo akivaizdoje
tol, kol ji tvirtai laikosi islamiškų standartų savo aprangoje,
judesiuose ir kalboje. Jie natūraliai matys ją ir ji matys juos, ir
256
257
Pranešta Muslimo.
Al-Kurtabi Tafsir, 11 tomas, p.228
189
nėra jokios žalos tame tol, kol nėra jokio pavojaus dėl abiejų
pusių painiavos.
Al-Bukhari, Muslim ir kiti pranešė Sahl ibn Sa‘d alAnsari sakius:
„Abu Usayd al-sa‘adi pakvietė Pranašą (ramybė jam) ir jo
Bendražygius į savo vestuves. Maistas buvo ruošiamas ir
patiekiamas tik jo žmonos Umm Usayd. Ji išmirkė šiek tiek
datulių piene akmeniniame puode per naktį. Kada Pranašas
(ramybė jam) baigė valgyti, ji sutrynė datules ir atnešė atsigerti
jam.“
Islamo šeichas Ibn Hajar komentavo: „Iš šio Hadis mes
darome išvadą, kad moteriai yra leistina aptarnauti savo vyrą ir
jo vyriškosios giminės lankytojus, lygiai kaip ir vyrui yra leista
aptarnauti savo žmoną. Akivaizdu, kad lankytojų aptarnavimas
yra leistinas tik tada, jei nėra jokios gundymo baimės, ir jeigu ji
yra tinkamai apsirengusi; jei žmona nėra tinkamai apsirengusi
(kaip yra daugumos moterų atveju mūsų laikais), jos
pasirodymas prieš vyrus yra haram.“
Seksualinis iškrypimas: Didžioji nuodėmė
Mes privalome žinoti, kad reguliuodamas seksualinį
potraukį, islamas uždraudė ne tik neteisėtus seksualinius
santykius ir visus kelius, kurie veda į juos, bet taip pat ir
seksualinį nukrypimą, žinomą kaip homoseksualizmas. Šis
iškreiptas aktas yra natūralios gamtos tvarkos apvertimas, vyro
seksualumo iškraipymas ir nusikaltimas prieš moterų teises. 258
Šios ištvirkusios praktikos paplitimas visuomenėje
sugriauna jos natūralaus gyvenimo struktūrą ir paverčia tuos,
kurie praktikuoja tai, savo geidulių vergais, atimdamas jų
padorų skonį, padorią moralę ir padorų gyvenimo būdą.
Pranašo Lut (Loto) žmonių istorija, papasakota Korane, gali
būti pakankama mums. Lut žmonės buvo įpratę prie šio
258
Tas pats tinka ir moterų homoseksualizmo atveju.
190
begėdiško ištvirkimo, atsisakę natūralių, tyrų, teisėtų santykių
su moteris besivaikydami tos nenatūralios, klaidingos ir
neteisėtos praktikos. Todėl jų pranašas Lut (ramybė jam) tarė
jiems:
Ką! Iš visų būtybių, ar jūs meilinatės vyriškajai
giminei ir paliekate sutuoktines, kurias Viešpats jums
sukūrė? Iš tiesų, jūs esate žmonės, peržengiantys
(visas ribas)! (Šv. Koranas 26:165-166)
Keisčiausias
tų
žmonių
gamtos
iškraipymo,
vadovavimo stokos, moralės ištvirkimo ir skonio nuklydimo
išreiškimas buvo jų požiūris į pranašo Lut (ramybė jam)
svečius, kurie buvo bausmės angelai žmogiškame pavidale
atsiųsti Allaho išbandyti šiuos žmones ir parodyti jų iškrypimą.
Taigi Koranas pasakoja istoriją:
Ir kada Mūsų pasiuntiniai atvyko pas Lut, jis
sielvartavo dėl jų ir nežinojo, kaip juos apsaugoti. Jis
tarė: „Tai sielvarto diena.“ Ir skubiai susirinko pas jį
jo tauta. Juk ir iki tol jie užsiiminėjo bjaurastimi. Jis
tarė: „O mano tauta, čia yra mano dukterys, jos tyriau
jums. O jūs, baiminkitės Allaho! Ir neužtraukite man
gėdos prieš mano svečius (įžeidinėdami juos mano
namuose). Ar tarp jūsų nėra nė vieno protingo vyro?“
Jie sakė: „Tu gerai žinai, kad mes neturime jokio
poreikio į tavo dukteris ir tikrai gerai žinai, ko mes
norime.“ Jis tarė: „Jei tik turėčiau stiprybės atsispirti
jums ar turėčiau kokį galingą palaikymą!“ Tarė
(angelai): „O Lut, mes iš tiesų esame Tavo Viešpaties
pasiuntiniai; jie nepasieks tavęs...
(Šv. Koranas
11:77-81)
Islamo teisininkai laikėsi skirtingų nuomonių apie
bausmę už šią nukrypusią veiklą. Ar ji bus tokia, kaip už
nesantuokinius lytinius santykius, ar bus tiek aktyvūs, tiek
pasyvūs dalyviai pasmerkti mirčiai? Nors tokios bausmės gali
191
atrodyti žiaurios, jos buvo pasiūlytos išlaikyti islamo
visuomenės tyrumui ir išvalyti jai nuo iškrypusių elementų.
Nutarimas dėl masturbacijos
Spaudžiantis poreikis sumažinti seksualinę įtampą gali
pastūmėti jaunuolį į masturbaciją.
Dauguma mokslininkų laiko tai haram. Imamas Malik
grindžia savo sprendimą eilute:
Tie, kurie saugo savo lytinius organus, išskyrus su
savo sutuoktiniais ar tais, kuriuos valdo jų dešinioji
ranka, nes Mes jų nekaltinsim. Bet tie, kurie siekia
kažko daugiau, yra priešiškai nusiteikę prieš Allaho
įstatymą. (Šv. Koranas 23:5-7)
Įrodinėdamas, kad besimasturbuojantieji yra tie, kurie
„siekia kažko daugiau.“
Kita vertus, yra pranešta, kad imamas Ahmad Ibn
Hanbal laikė spermą kūno išskyra tokia pat, kaip kitos išskyros
ir leido jos išsiliejimą, kaip kraujo leidimas yra leistinas. Ibn
Hazm laikėsi tokio pat požiūrio. Tačiau Hanbali teisininkai
leido masturbaciją tik esant dviem sąlygoms: pirma, baimė dėl
nesantuokinių lytinių santykių ar neištikimybės įvykdymo, ir
kita, lėšų neturėjimas vesti.
Mes esame linkę priimti imamo Ahmad nuomonę
situacijoje, kurioje yra seksualinis susijaudinimas ir pavojus
įvykdyti haram. Pavyzdžiui, jaunuolis išvyko studijuoti ar
dirbti į užsienį, taigi dėl nesuskaičiuojamos daugybės pagundų,
kurioms jis bijo, kad neatsilaikys, gali griebtis šio metodo
sumažinti seksualinę įtampą, su sąlyga, kad jis nedarys to be
saiko ar kad tai netaptų įpročiu.
Dar geriau negu tai yra Pranašo patarimas musulmonui
jaunuoliui, negalinčiam vesti, būtent, kad jis siektų pagalbos
dažnai pasninkaudamas, nes pasninkas ugdo valios jėgą, moko
192
troškimo kontrolės ir stiprina Allaho baimę. Pranašas (ramybė
jam) sakė:
„Jaunuoliai, tie, kurie iš jūsų gali išlaikyti žmoną, turėtų vesti,
nes tai saugos jus nuo žiūrėjimo į moteris (nuleis jūsų
žvilgsnius) ir išlaikys jūsų skaistumą; bet tie, kurie negali,
turėtų pasninkauti, nes tai yra priemonė atšaldyti seksualinę
aistrą.“259
259
193
2.SANTUOKA
Islame jokio vienuoliškumo
Islamo pozicija, viena vertus, yra prieš seksualinį
palaidumą; todėl jis draudžia nesantuokinius lytinius santykius
ir neištikimybę ir blokuoja visus kelius, vedančius į tai. Kita
vertus, islamas taip pat yra prieš seksualinio potraukio
slopinimą; atitinkamai, jis kviečia žmones tuoktis,
uždrausdamas išsižadėjimą ir kastraciją. 260
Tol, kol jis turi lėšų vesti, musulmonui nėra leista
susilaikyti nuo santuokos remiantis tuo, kad jis paskyrė savo
gyvenimą Allaho tarnystei ar garbinimui ir vienuoliškam
gyvenimui bei pasaulio išsižadėjimui.
Pranašas (ramybė jam) pastebėjo polinkį į
vienuoliškumą tarp kai kurių savo Bendražygių. Pareikšdamas,
kad tai yra nuklydimas iš tiesaus islamo tako ir jo Sunnah
(rekomenduojamos veiklos) atmetimas, jis išvadavo abstrakčią
islamo sandarą nuo tokios krikščioniškos išmonės. Abu
Kalabah papasakojo, „kai kurie Pranašo (ramybė jam)
Palydovai nusprendė išsižadėti pasaulio, apleisti savo žmonas ir
tapti vienuoliais. Pranašas (ramybė jam) tarė jiems šiurkščiai:
„Žmonės prieš jus kentėjo dėl savo asketizmo; jie kėlė sau
besaikius reikalavimus, kol Allahas užkrovė jiems vargo: jūs
vis dar galite matyti vieną kitą iš jų kalinčius vienuolynuose ir
šventyklose. Tad garbinkite Allahą ir nieko Jam nepriskirkite,
atlikite hadž ir 'umrah, būkite teisingi, ir visi reikalai bus jums
gerai nukreipti.““261
Abu Kulabah sakė, kad sekanti eilutė buvo atskleista
apie juos:
Išsižadėjimas reiškia išlikimą viengungiu ir atsisakymą pasaulietiškų
veiklų atsiduodant Dievo garbinimui. Kastracija žymi seksualinio
troškimo numalšinimą pašalinant sėklides.
261
Pranešta ‘Abdur Razzak, Ibn Jarir ir Ibn al-Mundhir.
260
194
Jūs, kurie tikite! Nepadarykite haram gerų daiktų,
kuriuos Allahas padarė jums halal, ir neperženkit
ribų; iš tikrųjų Allahas nemėgsta pažeidėjų. (Šv.
Koranas 5:87)
Mudžahid papasakojo, „kai kurie žmonės, įtraukiant
'Osman ibn Maz‘un ir 'Abdullah ibn 'Umar, ketino atsižadėti
savo žmonų, išsikastruoti ir dėvėti šiukščią aprangą. Tada
aukščiau esanti eilutė ir po jos sekanti eilutė buvo atskleistos.“
262
Yra pranešta al-Bukhari ir kitų, kad trys žmonės atėjo
pas Pranašo žmonas ir paklausė, kaip Pranašas (ramybė jam)
veda savo garbinimą. Kai jiems buvo apie tai papasakota, jie,
atrodo, pasvarstė, bet tik truputį, sakydami: „Koks yra
skirtumas tarp mūsų ir Allaho Pasiuntinio (ramybė jam), kurio
praeities ir ateities nuodėmės yra Allaho atleistos jam!“ Vienas
iš jų tarė: „Aš visada melsiuos per naktį.“ Kitas tarė: „Aš nieko
nedarysiu su moterimis ir niekada nevesiu.“ Kada Pranašas
(ramybė jam) išgirdo apie tai, jis paaiškino jiems jų klaidas ir
nuklydimą iš tiesaus tako, sakydamas:
„Aš esu tas, kuris labiausiai bijo Allaho tarp jūsų, tačiau aš
pasninkauju ir pertraukiu savo pasninką, aš meldžiuosi ir
miegu, ir aš vedu moteris. Tas, kuris nusigręžia nuo mano
Sunnah, neturi su manimi nieko bendro.“
S‘ad ibn Abi Wakkas sakė:
„Allaho Pasiuntinys (ramybė jam) prieštaravo 'Osman ibn
Maz‘un gyvenimui laikantis celibato. Jei jis būtų davęs jam
leidimą (taip daryti), mes (kiti) būtume išsikastravę.“ 263
Kreipdamasis į visų laikų jaunuolius, Pranašas (ramybė
jam) sakė:
262
263
Pranešta Ibn Jarir jo Tafsir‘e.
195
„Jaunuoliai, tie, kurie iš jūsų gali išlaikyti žmoną, turėtų vesti,
nes tai saugos jus nuo žiūrėjimo į moteris ir išlaikys jūsų
skaistumą.“264
Iš šio teiginio kai kurie mokslininkai išvedė, kad
santuoka yra pareiga musulmonui, kuris gali išlaikyti žmoną, ir
kad to vengimas nėra leistinas, nors kai kurie mokslininkai
prideda papildomą sąlygą privalomumui, kad jis turėtų bijoti
pulti į nuodėmę.
Tiesą sakant, nėra tinkama, kad musulmonas
susilaikytų nuo santuokos dėl skurdo baimės ar dėl baimės, kad
nesugebės susidoroti su visomis pareigomis. Jis turėtų dėti
visas įmanomas pastangas susirasti darbą, siekdamas pagalbos
iš Allaho, nes Jis pažadėjo padėti tiems, kurie veda tam, kad
apsaugotų savo skaistumą ir tyrumą. Allahas Aukščiausiasis
sako:
Ir vesk tas, kurios aplink tave yra vienišos, ir doras
iš vergių. Jei jie skurde, Allahas praturtins juos iš
Savo dosnumo... (Šv. Koranas 24:32)
Ir Allaho Pasiuntinys (ramybė jam) sakė:
„Yra trys, kurie turi teisę į Allaho pagalbą: tas, kuris veda dėl
troškimo gyventi skaistų gyvenimą, vergas, kurio šeimininkas
sutiko su jo laisvės išsipirkimu, kada jis nori sumokėti sumą, ir
tas, kuris kovoja dėl Allaho.“265
Matymas moters, kuriai yra pasiūlyta tuoktis
Musulmonui yra leistina matyti moterį, kuriai jis ketina
pasiūlyti tuoktis, prieš tolimesnius žingsnius tam, kad jis galėtų
tapti santuokos nariu žinodamas, kas jo laukia. Priešingu
atveju, jei jis nematys jos prieš santuoką, jis gali neišsiaiškinti,
ar jos išvaizda atitinka jo skonį ir gali gailėtis ją vedęs.
264
265
Pranešta Ahmad, al-Nasai, al-Tirmizi, Ibn Madžah ir al-Hakim.
196
Akis yra širdies pasiuntinys; kada akys susitinka,
moterų ir vyrų sielos ir širdys taip pat susitinka. Musulmonas
praneša Abu Hurairah sakius, kad vyras atėjo pas Pranašą
(ramybė jam) ir papasakojo jam, jog jis sutarė vesti moterį iš
Ansar. „Ar tu ją matei?“ Pranašas (ramybė jam) paklausė.
„Ne“, jis atsakė:
„Tada eik ir paželk į ją“ tarė Pranašas (ramybė jam), „nes yra
kažkas Ansar akyse.“
Turėdamas omeny, kad kai kurios iš jų turi defektą savo
akyse.
Al-Mughira ibn Šu‘bah sakė:
„Aš pasipiršau moteriai, ir Allaho Pasiuntinys (ramybė jam)
paklausė manęs, ar aš esu į ją pažvelgęs. Kai aš atsakiau, kad
ne, jis tarė: „Pažvelk į ją, tai gali įžiebti meilę tarp jūsų.“ Aš
nuėjau pas jos tėvus ir informavau juos apie Pranašo patarimą.
Jie atrodė nepritariantys idėjai. Jų dukra girdėjo pokalbį iš savo
kambario ir pasakė: „Jei Pranašas (ramybė jam) liepė tau
pažvelgti į mane, tada pažvelk.“ Aš pažvelgiau į ją ir vėliau
vedžiau ją.“ 266
Pranašas (ramybė jam) tiksliai nenurodė tiek Mughirah,
tiek kitiems vyrams, kiek moters jiems yra leista matyti. Kai
kurie mokslininkai laikosi nuomonės, kad žiūrėjimas yra
apribotas iki pamatymo veido ir plaštakų. Tačiau kiekvienam
yra leista matyti veidą ir rankas tol, kol nėra įpainiojamas joks
troškimas; todėl jei pasipiršimas moteriai yra atleidimas,
akivaizdu, kad besiperšantis vyras turėtų galėti pamatyti žymiai
daugiau moters. Pranašas (ramybė jam) sakė:
„Kai vienas iš jūsų peršasi, jei jis gali pažvelgti į tai, kas įtikins
jį vesti ją, jis turėtų taip padaryti.“ 267
266
267
Pranešta Ahmad, Tirmidhi, Ibn Madžah, Ibn Hibban ir Darimi.
197
Kai kurie mokslininkai nukrypo į vienus ar kitus
kraštutinumus, susijusius su šiuo leidimu, bet geriausia kryptis,
atrodo, yra vidurinioji. Vienas tyrinėtojas laiko, kad gan
būdinga mūsų laikams, jog vyrui, kuris peršasi, turi būti leista
pamatyti moterį kaip ji normaliai atrodo prieš savo tėvą, brolį ir
kitus muharramah. Jis sako:
„Aukščiau pateikto Hadis kontekste jis gali netgi palydėti ją,
kartu su jos tėvu ar keletu kitokių mahrem kaip palydovas, į jos
įprastinius vizitus pas gimines ar į viešas vietas, kol apranga
yra pilnai Hižab268. Tokiu būdu jis turės galimybę susidaryti
supratimą apie jos mąstymą, elgesį ir asmenybę. Tokia yra
dalis reikšmės Hadis‘o, „...pažvelgti į tai, kas įtikins jį vesti
ją.““269
Jei vyro santuokos ketinimas yra nuoširdus, jam yra
leistina pamatyti moterį be jos ar jos šeimos žinios. Jarir ibn
'Abdullah sakė apie savo žmoną: „(Prieš santuoką) Aš
pasislėpdavau už medžio, kad matyčiau ją.“
Iš Hadis apie al-Mughira mes suprantame, kad
mergaitės tėvas negali, iš pagarbos papročiams ir tradicijoms,
kliudyti gerbėjui, kuris rimtai žiūri į ją, nes papročiai ir
tradicijos privalo būti valdomos Šariato. Kaip taip gali būti,
kad Dieviškas Įstatymas būtų pavaldus žmonių užgaidoms?
Tačiau kita vertus, nei tėvas, nei gerbėjas, nei sužadėtinis
negali ištęsti šio leidimo tiek, kad jauni vyrai ir moterys,
prisidengę sužadėtuvių pretekstu, vaikšto į kino teatrus, klubus
ir prekybos vietas kartu be jos mahrem palydos, iki veiklos,
kuri tapo įprastine šiandiena tarp musulmonų, kurie mėgsta
imituoti Vakarų civilizaciją ir jos papročius.
268
269
Hižab žymi tinkamą islamo aprangą.
Al-Bahee al-Khooly, Al-Mar‘ah Bain al-bayn al-bait wal-Mujtamah‘.
198
Uždrausti pasipiršimai
Haram yra musulmonui vyrui pirštis išsiskyrusiai ar
likusiai našle moteriai jos 'iddah metu (t.y. laukimo periodu,
per kurį jai nėra leistina susituokti antrą kartą), nes šis laukimo
periodas yra dalis ankstesnės santuokos ir negali būti pažeistas.
Nors vyras gali šiuo periodu išreikšti savo troškimą tuoktis per
netiesiogines užuominas ir pasiūlymus, tai negali būti padaryta
per aiškų pasipiršimą. Allahas Aukščiausiasis sako:
Ir nėra jokios kaltės jums tame, ką jūs liudijate ar
slepiate savo galvoje apie sužadėtuves su moterimi.
Panašiai musulmonui yra uždrausta pirštis moteriai,
kuri jau yra susižiedavusi su broliu musulmonu; tas, kurio
pasipiršimas jau yra priimtas ir turi įgijęs teisę, kuri privalo būti
apsauga atsilyginant už gerą norą ir švelnumą tarp žmonių,
ypač tarp jo brolių musulmonų. Tačiau jei pirmas gerbėjas
nutraukia sužieduotuves ar suteikia antram gerbėjui savo
leidimą, nėra jokios žalos to eigoje.
Musulmonas pranešė, kad Allaho Pasiuntinys sakė:
„Tikintysis yra brolis kitam tikinčiajam. Todėl neleistina jam
varžytis su savo broliu ką nors perkant ar pirštis moteriai, kai jo
brolis jau yra taip padaręs, nebent jis duotų jam leidimą.“
Ir al-Bukhari pranešė, kad Pranašas (ramybė jam) sakė:
„Vyras privalo nesipiršti kito vyro sužadėtinei, nebent šis
nutraukia sužadėtuves ar suteikia jam leidimą.“
Merginos sutikimas
Merginos teisė yra priimti sprendimą dėl savo
santuokos, ir jos tėvui ar globėjui nėra leista nepaisyti jos
nesutikimo ar ignoruoti jos norus. Pranašas (ramybė jam) sakė:
199
„Moteris, kuri buvo anksčiau ištekėjusi, turi daugiau teisių dėl
savo asmens negu jos globėjas, o nekaltosios turi būti jos
atsiklaustas sutikimo,o jos tyla yra jos sutikimas.“ 270
Ibn Mažah ir kiti perdavėjai praneša tokį Hadis:
„Mergina atėjo pas Pranašą (ramybė jam) ir informavo jį, kad
jos tėvas sutuokė ją su savo pusbroliu prieš jos norą, tuoj po to
Pranašas (ramybė jam) leido jai įgyvendinti jos pasirinkimą.
Tada ji tarė: „Aš esu susitaikiusi su tuo, ką mano tėvas padarė,
bet aš noriu, kad kitos moterys žinotų, jog tėvai neturi teisės
galutinai nuspręsti tokiuose reikaluose.“
Merginos tėvas privalo neatidėlioti savo dukters
santuokos, jei piršimasis yra gautas iš tinkamo statuso vyro,
kuris yra patikimos religijos ir charakterio. Pranašas (ramybė
jam) sakė:
„Trys dalykai negali būti atidėti: salat, kai ateina jos laikas,
laidojimas, kai vyksta gedulinga eisena, ir vienišos moters
santuoka, kada tinkamo statuso vyras pasiperša.“ 271
Toliau jis sako:
„Kai kas nors, kieno religija ir charakteriu tu esi patenkintas,
pasiperša tavo dukrai, sutik su jo reikalavimais. Jei taip
nepadarysi, tai bus gedimas ir didžiulis blogis žemėje.“ 272
Moterys, su kuriomis santuoka yra uždrausta
Nuolatos yra haram musulmonui vesti moterį, kuri
priklauso vienai iš šių kategorijų:
1. Tėvo žmona, nesvarbu, ar ji būtų išsiskyrusi, ar tapusi
našle. Džahilija periodu tokios santuokos buvo leidžiamos.
Tada islamas uždraudė jas, nes jei kartą moteris išteka už
vyro tėvo, ji įgyja jo motinos statusą, ir šis uždraudimas
272
270
271
200
kyla iš orumo ir pagarbos tėvui. Be to, kadangi šis
nesulaužomas uždraudimas nepalieka vietos seksualiniam
potraukiui tarp sūnaus ir jo įmotės, jie įgalinami vystyti
orumo ir pagarbos santykius.
2. Motina, įtraukiant močiutes iš abiejų pusių.
3. Dukra, įtraukiant anūkes iš sūnaus ar dukters.
4. Sesuo, įtraukiant pusiau seseris ir įseseres.
5. Teta iš tėvo pusės, nesvarbu, ar ji yra tikra tėvo sesuo, ar
pusiau, ar įseserė.
6. Teta iš motinos pusės, nesvarbu, ar ji yra tikra motinos
sesuo, ar pusiau, ar įseserė.
7. Brolio duktė, t.y. jo dukterėčia.
8. Sesers duktė, t.y. jo dukterėčia.
Visos šio kraujo giminės yra vyro muharramat ir jis yra
mahrem atitinkamoms savo moteriškosios lyties giminaitėms.
Santuoka su bet kokiu mahrem taip pat yra nuolatos
draudžiama. Šio uždraudimo priežastys yra šios:
Linksminimasis bet kokiomis seksualinėmis mintimis
apie tokias artimas gimines kaip mama, sesuo ar dukra yra
instinktyviai nesuderinama su žmogaus prigimtimi; yra netgi
konkrečių gyvūnų, kurie vengia poruotis su tokiais artimai
susijusiais gyvūnais. Vyro pagarba, jaučiama savo tetai yra
panaši į tą, kurią jis jaučia savo mamai, ir panašiai dėdės yra
laikomi kaip tėvai.
Kadangi šeima privalo gyventi artumoje ir privatume,
bet be kraujomaišos santykių, Šariatas ketina nukirsti iš
pašaknų bet kokį seksualinį potraukį tarp tokių artimų giminių.
(A) Kadangi yra natūrali meilė ir švelnumas tarp tokių artimų
kraujo giminių, Šariatas ketinimas yra išplėsti meilės ratą
ir giminystę uždrausdama kraujomaišą ir nukreipdama
vyro ieškojimą žmonos už šeimos ribų. Taigi kiekviena
201
santuoka praplečia meilės sferą, įpindama naujus žmones
į šį visada besiplečiantį švelnumo tinklą:
Ir Jis paskleidė meilę ir malonę tarp jūsų.
Koranas 30:21)
(Šv.
(B) Natūralūs meilės jausmai ir švelnumas tarp vyro ir
anksčiau paminėtų moteriškosios lyties giminių privalo
būti išlaikomi stiprūs amžinai. Jei santuoka būtų leistina
tarp tokių giminių, tai sukeltų pavydo, nesutarimų ir
šeimų ardymo, naikinančių tikrus meilės jausmus ir
švelnumą, kuris suteikia darną ir nekintamumą šeimos
struktūrai.
(C) Tokių artimų kraujo giminaičių santuokų palikuonys
greičiausiai būtų su defektais ir silpni. Be to, jei šeimos
nariai turi fizinių ar psichinių defektų, jie tampa ryškesni
tokių sutuoktinių vaikuose.
(D) Moteriai reikia ko nors, kas gintų jos teises ir palaikytų ją
prieš jos vyrą, ypač kai santykiai judviejų tampa įtempti.
Jei tos moterys, kurios galėtų ją apginti taps priešininkės,
tai kaip tai galėtų būti leidžiama?
Santuokos, uždraustos dėl globojimo priežasčių
9. Netikra mama: Haram yra musulmonui vesti moterį, kuri jį
žindė jo kūdikystės metu, nes žindymas padarė ją kaip tikra
jo motina, kadangi pienas buvo panaudotas jo mėsos ir
kaulų augimui. Slaugymas sąmoningai ar nesąmoningai
sukelia moteriai motiniškus jausmus ir švelnumą vaikui, ir
nors tie jausmai gali išnykti, kai vaikas užaugs ir taps vyru,
jie išlieka paslėpti pasąmonėje.
Tačiau santuokos uždraudimas dėl auklėjimo yra
efektyvus tik jei, žindymas vyksta prieš atjunkimo laiką; t.y.,
kai pienas yra pirminis maisto šaltinis. Kitą sąlyga yra ta, kad
vaikas turi būti žindęs iki soties penkiomis atskiromis
202
progomis, iki soties apibrėžiama tai, kai vaikas baigia žįsti savo
paties nutarimu. Po visų Hadisų šia tema santraukos,
mažiausiai penkių žindimų fiksavimas atrodo esantis priimtinas
požiūris.
10. Netikros seserys. Taip, kaip moteris tampa mama vaikui
dėl žindymo veiksmingumo, taip ir jos dukterys tampa jo
seserimis, jos seserys jo tetomis ir t.t. Pranašas (ramybė
jam) sakė:
„Tai, kas yra haram dėl genealoginės priežasties, yra haram dėl
žindymopriežasties.“273
Taigi netikros seserys, netikros tetos ir netikros
dukterėčios yra visos muharramat, ir santuoka su jomis yra
nuolatos draudžiama.
Santykiai su giminaitėmis iš vyro/žmonos pusės
11. Uošvė. Santuoka su žmonos motina nuolatos yra draustina
nuo laiko, kai vyras pasirašo vedybų sutartį su moterimi,
nepaisant to, ar jis ir jo turėjo lytinių santykių, ar ne.
Santuokos aktas pats savaime suteikia uošvei tokį pat
statusą kaip motinos.
12. Podukra. Vyras negali vesti savo podukros (žmonos dukters
iš ankstesnės santuokos), jei jis turėjo lytinių santykių su
jos motina, savo žmona. Tačiau jei vyras išsiskiria su savo
žmona, neturėjęs lytinių santykių su ja, yra leidžiama jam
vesti jos dukterį iš ankstesnės santuokos.
13. Marti. t.y. tikro sūnaus žmona, o ne įvaikinto. Tiesą sakant,
islamas panaikino leidžiamumą legalaus, formalaus
įvaikinimo sistemos, dėl jos prieštaravimo tiesai ir tikrovei,
kuri baigiasi draudimu to, kas yra iš esmės halal, ir leidimo
to, kas iš esmės yra haram. Allahas Aukščiausiasis sako:
273
203
...Jis nepadarė jūsų įvaikintus sūnus jūsų (tikrais)
sūnumis; tai tik paprasčiausi žodžiai iš jūsų burnos...
(Šv. Koranas 33:4)
Turėdamas omeny tai, kad tai tik kalbos išraiška, kuri
nekeičia realybės ir paverčia pašaliečio šeimai kraujo gimine.
Šių trijų tipų giminaitės yra uždraustos santuokai tam,
kad taikūs santykiai galėtų būti išlaikomi tarp giminių.
Seserys kaip bendros žmonos
14. Priešingai džahilija periodo praktikai, islamas uždraudė
imti dvi seseris kaip bendras žmonas tuo pačiu metu, nes
meilės jausmas ir seseriškumas, kuriuos islamas nori
išlaikyti tarp seserų, būtų sunaikinimas, jei viena seserų
taptų bendra to paties vyro žmona. Nors Koranas minėjo
dvi seseris, Pranašas (ramybė jam) pridūrė:
„Vyras neturėtų vesti moters ir jos tetos iš tėvo pusės (tuo pačiu
metu), nei moters ir jos tetos iš motinos pusės.“ 274
Ir jis sakė:
„Jei taip darysite, jūs nutrauksite giminystės saitus,“ 275 o kaip
galėtų islamas leisti nutraukti tokios giminystės saitus, kai jis
suteikia tiek svarbos jiems?
Susituokusi moteris
15. Tol, kol moteris yra susituokusi, jai draudžiama ištekėti už
kito vyro. Ji gali tekėti už kito vyro tik tada, kai dvi sąlygos
yra išpildomos:
a. Jos santuokos saitai yra nutraukiami dėl jos vyro mirties ar
dėl skyrybų;
274
275
Pranešta Ibn Hibban.
204
b. Ji pabaigė laukimo periodą ('iddah), nustatytą Allaho.
Nėščiai moteriai šis periodas baigiasi, kai ji pagimdo
kūdikį. Jei ji tampa našle, bet nėra nėščia, 'iddah periodas
yra keturi mėnesiai ir dešimt dienų, tuo tarpu jei ji išsiskiria
ir nėra žinoma, ar ji yra nėščia, 'iddah yra trys
menstruaciniai ciklai. Šis 'iddah tinka moteriai, kuri turi
menstruacinius periodus; moteriai,
kuri neserga
mėnesinėmis, 'iddah yra trys mėnesiai. Allahas
Išsiskyrusi moteris turėtų laukti tris mėnesinių
periodus. Ir nėra leistina joms slėpti tai, ką Allahas
sukūrė jų įsčiose, jei jos tiki Allahą ir Paskutiniąją
Dieną.
Toms iš jūsų moterų, kurios jau nebesitiki
menstruacijų, jei jūs abejojate, laukimo periodas yra
trys mėnesiai lygiai tiek, kiek ir moterims, kurios dar
neserga mėnesinėmis. Toms, kurios yra nėščios,
laukimo periodas trunka tol, kol jos pagimdo savo
kūdikius.
(Šv. Koranas 65:4)
Tiems iš jūsų, kurie miršta ir palieka našlių, dėl jūsų
jos turi laukti keturis mėnesius ir dešimt dienų... (Šv.
Koranas 2:234)
Iš šitų penkiolikos giminaičių, su kuriomis draudžiama
tuoktis, kategorijų keturiolika yra paminėta Surah al-Nisa:
Ir neveskite tų moterų, kurias jūsų tėvai buvo vedę,
išskyrus tai, kas buvo anksčiau (prieš šio apribojimo
apreiškimą); iš tikrųjų, tai buvo nepadorumo ir
bjaurasties, ir blogio takas. Uždraustos jums yra jūsų
motinos ir jūsų dukros, ir jūsų seserys, ir jūsų tėvo
seserys, ir jūsų motinos seserys, ir jūsų brolių
dukterys, ir jūsų seserų dukterys, ir jūsų žindymo
mamos, ir jūsų žindymo seserys, ir jūsų žmonų
motinos, ir jūsų podukros, kurias jūs globojate, dukros
205
žmonų, su kuriomis esate turėję lytinius santykius – jei
nesate turėję su jomis lytinių santykių, nėra jokios
kaltės jums (jas vesti); ir jūsų sūnų, kilusių iš jūsų
strėnų, žmonos; ir uždrausta vesti dvi seseris vienu
metu, išskyrus tai, kas buvo anksčiau; iš tikrųjų,
Allahas yra Atleidžiantis, Maloningas. (Šv. Koranas
4:22-23)
Draudimas vesti moterį ir bet kurią jos tetą vienu metu
yra išvedamas iš Hadis, cituoto anksčiau.
Mušrik moterys276
16. Moteris, kuri yra mušrik, t.y. kuri garbina stabus ar priskiria
kitų dievybių Allahui, taip pat yra iš tų, kurios yra
uždraustos. Allahas Aukščiausiasis sako:
Neveskit mušrik moterų, kol jos nepradės tikėti, nes
tikinti tarnaitė yra geriau negu mušrik moteris, netgi
jeigu jūs žavitės ja. Ir neišleiskite (savo dukrų) už
mušrik vyrų, kol jie nepradės tikėti, nes tikintis tarnas
yra geriau negu mušrik, netgi jei jūs žavitės juo. Jie
(mušrikeen) kviečia jus į Ugnį, bet Allahas kviečia jus
į Rojų ir atleidimą per Savo malonę... (Šv. Koranas
2:221)
Ši eilutė byloja, kad musulmonas vyras neturėtų vesti
mušrik moters, nei musulmonė moteris neturėtų tekėti už
mušrik vyro, nes yra didžiulė nesujungiama bedugnė tarp
dviejų tikėjimo sistemų. Islamas kviečia žmones į Rojų, tuo
tarpu širk (stabmeldystė ir politeizmas) veda juos į Pragaro
Ugnį. Musulmonai tiki Dievą, Jo pasiuntinius ir Pomirtinį
Gyvenimą, o mušrikeen priskiria kitus Dievui, atmeta Jo
pasiuntinius ir neigia Pomirtinį Gyvenimą. Santuoka reiškia
gyvenimą po vienu stogu harmonijoje ir meilėje; tada kaip tai
Mušrik žymi kiekvieną, kuris įvykdo širk, ar priskiria partnerių Allahui
savo politeistiniais įsitikinimais ar stabmeldiška praktika. (Vert.)
276
206
galėtų būti įmanoma tokiems prieštaraujantiems įsitikimams ir
praktikoms kartu taikiai egzistuoti viename būste?
Santuoka su Knygos žmonių moterimi
Islamas padarė santuoką su judėja ar krikščione leistiną
musulmonui vyrui, kadangi jos yra Ahl al-Kitab, t.y. Knygos
žmonės, ar žmonės, kurių tradicijos yra pagrįstos dieviškai
atskleistu Šventraščiu. Nors jie iškraipė ir pakeitė jį, jie turi
dieviškos kilmės religiją, ir todėl islamas padarė kai kurių
išimčių jų atžvilgiu. Koranas sako:
Maistas tų, kuriems yra duotas Šventraštis
yra leistinas jiems. Ir (leistinos jums tuoktis yra)
skaisčios moterys iš tikinčiųjų ir skaisčios moterys iš
tų, kuriems buvo duotas Šventraštis anksčiau negu
jums, kai jūs duotate joms priklausančius kraičius,
trokšdamas tyrumo, o ne geidulingumo ar slaptų
intrigų... (Šv. Koranas 5:5)
Tokio laipsnio tolerancija yra islamo bruožas, kuris yra
sunkiai randamas kituose tikėjimuose ir tautose. Nepaisant
fakto, kad islamas kritikuoja Knygos žmones už jų netikėjimą
ir klaidas, jis leidžia musulmonams vesti krikščionę ar judėją
moterį, kuri gali, kaip jo karalienė, jo namų šeimininkė, jo
vaikų motina, jo ramybės šaltinis ir jo gyvenimo palydovė,
išlaikyti savo pačios tikėjimą – visa tai, nors Koranas sako apie
santuoką ir jos mistiką:
Ir tarp Jo ženklų yra tai, kad Jis sukūrė jums
partnerius tarp jūsų pačių, kad jūs galėtumėte
apsigyventi ramybėje, ir Jis paskleidė meilę ir malonę
tarp jūsų... (Šv. Koranas 30:21)
Tačiau tam čia yra įspėjimas. Dėl pirmumo, tikinti,
praktikuojanti musulmonė moteris, kuri myli savo religiją, yra
207
tinkamesnė už formalią musulmonę moterį, kuri paveldėjo
islamą iš savo tėvų. Pranašas (ramybė jam) sakė:
„Imk tą, kuri yra religinga ir palanki.“ 277
Yra akivaizdu, kad musulmonė moteris, nepaisant to,
kieno ji yra, labiau tinka musulmonui vyrui negu krikščionių ar
judėjų tikėjimo moteris, nepaisant jos nuopelnų. Jei
musulmonas vyras turi bent menkiausią įtarimą, kad
nemusulmonė žmona gali paveikti jo vaikų įsitikinimus ir
požiūrius, tampa pareiga jam būti atsargiam.
Jei musulmonų skaičius šalyje yra mažas – pavyzdžiui,
jei jie yra imigrantai, pastoviai gyvenantys nemusulmoniškoje
šalyje – jų vyrams turėtų būti uždrausta vesti nemusulmones
moteris, nes, kadangi musulmonų moterims yra uždrausta
tekėti už nemusulmono vyro, jų santuokos su nemusulmone
moterimi reiškia, kad daugybė musulmonių merginų liks
netekėjusios. Kadangi tokia situacija yra žalinga musulmonų
visuomenei, šios žalos galima išvengti laikinai sulaikant šį
leidimą.
Draudimas musulmonei moteriai
tekėti už nemusulmono vyro
Haram yra musulmonei moteriai tekėti už
nemusulmono vyro, nepaisant to, ar jis būtų Knygos žmogus, ar
ne. Mes jau minėjome Allaho Aukščiausiojo pasakymą:
...Ir neišleiskite (savo mergaičių) už stabmeldžių,
kol jie nepradės tikėti... (Šv. Koranas 2:221)
Ir apie imigrantes musulmones moteris Jis sakė:
...Tad jei jūs žinote jas esant tikinčiomis, nesiųskite
jų atgal pas netikinčius. Jos nėra halal jiems (kaip
277
208
žmonos), nei jie yra halal joms (kaip vyrai). (Šv.
Koranas 60:10)
Neegzistuoja joks tekstas, kuris darytų išimtis Knygos
žmonėms; todėl, remiantis aukščiau esančiomis eilutėmis, yra
sutarimas tarp musulmonų dėl šio uždraudimo.
Taigi nors musulmonui vyrui yra leistina vesti
krikščionę ar judėję moterį, musulmonų moteriai nėra leistina
ištekėti už krikščionio ar judėjo vyro. Yra daugybė patikimų
priežasčių šiam skirtumui. Pirma, vyras yra šeimos galva, tas,
kuris išlaiko šeimą, ir jis yra atsakingas už savo žmoną. Ir nors
islamas garantuoja įsitikinimų ir praktikos laisvę krikščionei ar
judėjei musulmono žmonai, saugodamas jos teises pagal jos
pačios tikėjimą, kitos religijos, tokios kaip judaizmas ar
krikščionybė, negarantuoja kito tikėjimo žmonai įsitikinimų ir
praktikos laisvės, nei saugo jų teises. Kadangi taip yra, kaip
islamas gali rizikuoti savo dukterų ateitimi, atiduodamas jas į
rankas žmonių, kurie nei gerbia jų religijos, nei rūpinasi
apsaugoti jų teises?
Santuoka tarp skirtingų tikėjimų vyro ir moters gali būti
grindžiama tik vyro pagarba savo žmonos įsitikinimams;
priešingu atveju geri santykiai gali niekada neišsivystyti.
Musulmonas tiki, kad tiek judaizmo, tiek krikščionybės šaknys
yra dieviškas atskleidimas, nors vėliau iškraipymų buvo įvesta į
juos. Jis taip pat tiki, kad Dievas atskleidė Taurat Mozei ir
Indžyl Jėzui278, ir kad tiek Mozė, tiek Jėzus (ramybė jiems)
buvo iš Allaho pasiuntinių, kurie išsiskyrė savo nepajudinamu
pasiryžimu. Atitinkamai, krikščionė ar judėja musulmono
žmona gyvena saugoma vyro, kuris gerbia pagrindines jos
tikėjimo dogmas, jos Šventraštį ir jos pranašus, tuo tarpu
priešingai tam, judėjas ar krikščionis nepripažįsta nei dieviškos
Taurat nurodo į originalų Šventraštį, Dievo atskleistą Pranašui Mozei,
o Indžyl į tai, ką Jis atskleidė Pranašui Jėzui. Tačiau tai neturėtų būti
maišoma su egzistuojančia Tora ar Senuoju Testamentu, ar keturiomis
Naujojo Testamento Evangelijomis. (Vert.)
278
209
islamo kilmės, jo Knygos ar jo Pranašo (ramybė jam). Kaip
tada musulmonė moteris galėtų gyventi su tokių vyru, kol jos
religija reikalauja iš jos priežiūros tam tikriems garbinimams,
pareigoms ir įsipareigojimams lygiai taip, kaip ir tam tikriems
uždraudimams. Būtų neįmanoma musulmonei moteriai išlaikyti
pagarbą savo įsitikinimams lygiai taip, kaip ir tinkamai
praktikuoti savo religiją, jei jai šiuo atžvilgiu būtų nepritariama
namų šeimininko kiekviename žingsnyje.
Iš to suvokiame, kad islamas yra pastovus drausdamas
musulmonui vyrui vesti mušrik moterį, nes kadangi islamas yra
visiškai priešingas širk, akivaizdžiai būtų neįmanoma dviems
žmonėms gyventi kartu harmonijoje ir meilėje.
Paleistuvės
17. Čia “paleistuvės” (al-zaniyah) reiškia moteris, kurios
užsidirba pinigus užsiimdamos prostitucija. Yra pranešta, kad
Marhad ibn Abu Marthad prašė Pranašo (ramybė Jam) leidimo
vesti prostitutę vardu ‘Anak su kuria jis turėjo ryšių per iki
islamišką laikotarpį. Pranašas (ramybė Jam) neatsakė, kol
Allahas atskleidė, kad:
Paleistuvis negali vesti nieko kito, išskyrus
paleistuvę arba stabmeldę, ir paleistuvė negali ištekėti
už nieko kito kaip tik už paleistuvio arba stabmeldžio
ir (jas vesti) yra haram Tikintiesiems. (Šv. Koranas
24:3)
Tada Pranašas (ramybė Jam) padeklamavo šią eilutę Marthad ir
pasakė:
“Nevesk jos.”279
Allahas Švenčiausiasis ir Aukščiausiasis leido
musulmonams vesti skaisčias moteris arba skaisčias Knygos
Žmonių moteris. Tuo pačiu Jis padarė santuoką teisėtą vyrams
279
Ši istorija yra pranešta Abu Dawud, al-Nasai ir al-Tirmizi.
210
su sąlyga, kad jie jos siekia
sąžiningoje santuokoje, o ne
geisme (Šv. Koranas 4:24) Todėl jei kuris nors nepripažįsta
šio įsakymo iš Allaho Knygos nei įsipareigojančiai atsižvelgia į
jį, tai jis yra mušrik, ir niekas nesutiks už jo ištekėti, išskyrus
kitą mušrik280. Jei kuris nors pripažįsta šį įstatymą kaip
privalomą, bet nepaisant to, veda paleistuvę, su kuria santuoka
yra uždrausta, jis pats tampa paleistuvis.
Šis ką tik paminėtas ajatas eina po ajato, nurodančio
bausmę plakimu paleistuviams: 281
Plakite moterį ir vyrą, kaltus dėl nesantuokinių
lytinių santykių, kiekvieną po šimtą kirčių... (Šv.
Koranas 24:2)
Ši bausmė yra fizinė, o bausmė, paminėta 24:3, yra
pilietinė bausmė, atimanti sugulovų teisę vesti skaisčias
moteris, taip kaip pilietybės, tautybės atėmimas būna bausmė
už padarytą nusikaltimą.
Ibn al-Kayyim, paaiškinęs anksčiau cituotas eilutes,
tęsė toliau sakydamas:
„Šis aiškus Korano įsakymas reikalingas žmogiškai prigimčiai
ir protui, nes Allahas Aukščiausiasis draudžia savo vergui
(musulmonui) vyrui tapti sąvadautoju savo neklusniai žmonai,
nes Jis sukūrė vyro prigimtį su instinktyviu bjaurėjimusi ir
panieka dėl elgimosi kaip sąvadautojui. Štai kodėl, kai žmonės
nori užgauti ką nors pačiu nepagarbiausiu būdu – jie pavadina
Kaip mes matėme pirmo skyriaus aptarime apie vienintelio Allaho
teisę įteisinti kas yra halal ir kas yra haram Jo tarnams, kiekvienas, kuris
nepaklūsta ar nepaiso šio aiškaus Allaho Aukščiausiojo įsakymo, yra
laikomas mušrik ar prisikiriančiuoju.
281
Ši bausmė būdavo paskiriama neištekėjusiai paleistuvei ir jos
partneriui, tuo tarpu mirties bausmė užmėtant akmenimis, jei nusikaltimas
yra įrodomas tiek keturių suaugusių liudininkų arba prisipažinus, būdavo
paskiriama susituokusiai svetimautojai ir jos partneriui. (Vert.)
280
211
jį “ištvirkėlės vyru”, o Allahas neleidžia musulmonui tokiu
būti.
Tolimesnis paaiškinimas žvelgia į šį draudimą kitu
aspektu – kaip į moters nusikaltimą vyrui ir visuomenei. Ji
išniekina savo vyro lovą ir iškreipia giminystės liniją, kurią
Allahas reikalauja išsaugoti vardan dorumo ir sklandaus
visuomenės funkcionavimo, kurį Jis laiko svarbia ir viena iš Jo
malonių žmonijai. Neištikimybė veda į supainiojimą ir
abejojimą dėl tėvystės. Taigi viena iš Islamiško Šariato
nuostabių pusių yra ta, kad jis draudžia vedybas prostitutei, kol
ji neatgailauja ir neįrodo, kad ji nėra nėščia (tai yra, kol ji
nesuserga menstruacijomis, kad būtų galima įsitikinti, jog ji
nesilaukia vaiko)282.
Be to, prostitutė yra begėdė ir degradavusi moteris.
Allahas įvedė įstatymu, kad santuoka yra meilės, prisirišimo ir
malonės šaltinis sutuoktiniams. Kaip tada begėdė moteris gali
būti doro vyro meilės objektas, kai tapę sutuoktiniais privalo
būti artimi, panašūs savo idėjomis, nuostatomis ir būdu, jei
tikra meilė ir supratimas plėtotųsi tarp jų. Taip kaip
begėdiškumas ir dorybė yra kontrastiški vienas kitam savo
prigimtimi ir moraline reikšme, taip negali būti nei simpatijos,
o tuo labiau meilės ir prisirišimo tarp jųdviejų.
Iš tikrųjų teisingai pasakė Allahas savo ajate:
Begėdės moterys yra begėdžiams vyrams ir
begėdžiai vyrai yra begėdėms moterims; doros
moterys yra doriems vyrams ir dori vyrai yra doroms
moterims.
Laikina santuoka (Mut’ah)
Santuoka Islame yra įpareigojanti sutartis, tvirti saitai,
grindžiami abiejų partnerių tikslu gyventi kartu nuolatos tam,
kad kiekvienas asmeniškai sulauktų ramybės, meilės,
282
Ighathat al-Lahfan, 1 tomas, pp.66-67
212
prisirišimo ir malonės, kurie paminėti Korane, ir taip pat, kad
įgyvendintų visuomeninį reprodukcijos ir žmonių giminės
išlikimo tikslą:
Ir Allahas davė jums sutuoktinius iš jūsų pačių, ir iš
jūsų sutuoktinių davė jums sūnų ir anūkų.
(Šv.
Koranas 16:72)
Laikinoje santuokoje (arabiškai mut’ah), kuri yra
sudaroma dviejų asmenų ir tęsiasi tam tikrą laikotarpį mainais į
tam tikrą tiksliai nustatytą sumą pinigų, nėra įgyvendinami
anksčiau paminėti santuokos tikslai.
Pranašas (ramybė Jam) davė leidimą laikinai santuokai
kelionių ir karo žygių metu, iki Islamo įstatymų leidimo
procesas buvo užbaigtas, vėliau Jis uždraudė tai ir padarė tai
amžinai haram.
Priežastis, kad laikinos santuokos buvo leistos
pradžioje, yra ta, kad musulmonai pergyveno periodą, kurį būtų
galima pavadinti pereinamuoju laikotarpiu nuo džahilija į
Islamą. Nesantuokiniai santykiai buvo visiškai įprasti ir plačiai
paplitę tarp ikiislamiškų arabų. Po Islamo pasirodymo, kai
jiems buvo būtina vykti į karines ekspedicijas, jie jautė didelę
įtampą kaip ilgo nebuvimo kartu su savo žmonomis pasekmę.
Tarp Tikinčiųjų buvo ir tokių, kurie buvo stiprūs tikėjime ir
tokių, kurie buvo silpni. Silpnesnieji baiminosi, kad gali būti
sugundyti tapti neištikimais, o tai didelė nuodėmė ir blogio
kelias, o tuo tarpu stiprūs tikėjime buvo pasiruošę išsikastruoti,
kaip pranešta Ibn Mas’ud:
„Mes buvome ekspedicijoje su Allaho Pasiuntiniu (ramybė
Jam) ir nebuvo kartu su mumis mūsų žmonų, tad mes
paklausėme Allaho Pasiuntinio (ramybė Jam): “Ar mes
neturėtume išsikastruoti?” 283. Jis uždraudė mums taip padaryti,
bet davė leidimą sudaryti santuoką su moterimi iki tam tikros
Priežastis šiam buvo troškimas išlaikyti proto ir kūno tyrumą, kuriam
grėsė pavojus būti paveiktam jų nepatenkintų troškimų.
283
213
tiksliai nustatytos datos, duodant jai kaip kraitį drabužių,
apdarų.“284
Tokiu būdu laikina santuoka buvo kaip dilemos
sprendimas, padėjęs tiek silpnesniems tiek ir stipriems. Tai taip
pat buvo žingsnis link galutinio pilnatviško santuokinio
gyvenimo įteisinimo, kuriame būtų įgyvendinti pastovumo,
santūrumo, prisirišimo, malonės ir reprodukcijos siekiai bei
giminystės rato gausėjimas santuokos dėka.
Mes galime prisiminti, kad Koranas priėmė laipsnišką
kelią, uždraudžiant svaigalus ir lupikavimą, nes šios dvi
blogybės buvo plačiai paplitusios ir giliai įsišaknijusios džahili
visuomenėje. Tuo pačiu būdu Pranašas (ramybė Jam) pritaikė
laipsnišką kelią sekso klausimu, pirmiausia leisdamas laikinąją
santuoką kaip žingsnį, atitolinantį nuo nesantuokinių santykių
ir svetimavimo, ir tuo pačiu artinantį prie ilgalaikių, pastovių
santuokinių ryšių. Po to Jis visiškai jas uždraudė, kaip praneša
‘Ali ir daugelis kitų Bendražygių. Muslim tai pranešė savo
Sahih, paminėdamas, kad al-Džuhani buvo kartu su Pranašu
(ramybė Jam) Mekos užkariavimo metu ir kai Pranašas
(ramybė Jam) davė keliems musulmonams leidimą sudaryti
laikinas santuokas. Al-Džuhani sakė: “Prieš paliekant Meką
Allaho Pasiuntinys (ramybė Jam) uždraudė tai”. Kitoje Hadis
versijoje mes randame tokius paties Pranašo (ramybė Jam)
žodžius:
“Allahas padarė tai haram iki Prisikėlimo Dienos”.
Tada lieka klausimas – ar laikina santuoka (mut’ah) yra
visiškai haram, taip kaip santuoka su savo motina ar dukterimi,
ar tai yra kaip draudimas valgyti kiaulieną ar pastipusio gyvūno
mėsą, kas yra leidžiama esant būtinybei, būtinybė, šiuo atveju,
bijant įvykdyti zina nuodėmę?
Dauguma Bendražygių laikėsi nuomonės, kad po
Islamo įstatymų leidimo užbaigimo, laikina santuoka buvo
284
214
visiškai uždrausta (haram). Ibn’Abbas, vis dėlto, laikėsi
kitokios nuomonės, leisdamas ją, esant būtinybei. Vienas
asmuo paklausė jo apie laikinąją santuoką ir jis tai leido. Tada
jo tarnas paklausė: “Ar tai nėra pagal griežtas sąlygas, kada yra
moterų mažuma ir panašiai?” ir jis atsakė “Taip” 285. Vėliau, vis
dėlto, kai Ibn’Abbas pamatė, kad žmonės tapo aplaidūs ir
sudarydavo laikinas santuokas be jokios būtinybės – jis atšaukė
savo sprendimą, pakeisdamas savo nuomonę. 286
Susituokimas su daugiau nei viena moterimi
Islamas yra gyvenimo būdas, kuris yra harmoningas su
prigimtimi, numatantis sprendimus žmonėms painiose
situacijose ir išvengiantis kraštutinumų. Ši Islamo ypatybė gali
būti aiškiausiai pastebėta jo pozicijoje dėl turėjimo daugiau nei
vieną žmoną. Islamas leidžia musulmonams vesti daugiau negu
vieną žmoną, kad išspręstų kai kurias neatidėliotinas žmonių
individualias ir visuomenines problemas.
Daugelis tautų ir religijų prieš Islamą leido santuoką su
daugybe moterų, kurių skaičius siekė dešimtis, o kartais ir
šimtus, be jokių sąlygų ar apribojimų. Islamas, kita vertus,
nustatė tikslius apribojimus ir sąlygas poligamijai. Apribojimų
atžvilgiu, jis žmonų, kurias gali vesti vienas vyras, skaičių
apribojo iki keturių. Kada Ghailam al-Thakafi priėmė Islamą,
jis turėjo dešimt žmonų.
“Pasirink keturias iš jų, o su kitomis išsiskirk” 287 –
pasakė jam Pranašas (ramybė Jam). Taip pat, keliems vyrams,
kurie priimant Islamą turėjo aštuonias 288 ar penkias289 žmonas,
Pranašas (ramybė Jam) paliepė pasilikti tik keturias.
Zad al-Mi‘ad, 4 tomas, p.7 Bayhaki jį perdavė, kaip ir Muslim.
287
Pranešta al-Šafi‘i, Ahmad, al-Tirmizi, Ibn Madžah, Ibn Abi Šaybah, alDarkutni ir Bayhaki.
288
Pranešta Abu Dawud jo Musnad.
289
Pranešta Ahmad, al-Darimi, Ibn Hibban, al-Hakim ir Sunan sudarytojų
(Abu Dawud, al-Nasai ir Ibn Madžah).
285
286
215
Pranašas (ramybė Jam), kuris pats turėjo devynias
žmonas, buvo atleistas nuo šių apribojimų Allaho dėl da’wah
(Islamo žinios skleidimas) per jo gyvenimo laikotarpį ir dėl
reikalingumo Musulmonų ummah po jo mirties.
Teisingumas tarp žmonų – sąlyga
Sąlyga, kurią nustato Islamas, leisdamas vyrui turėti
daugiau negu vieną žmoną, yra užtikrinimas iš jo pusės, kad jis
pajėgs pasidalinti teisingai su savo dviem ar daugiau žmonų
maistu, gėrimais, gyvenamaisiais namais, apranga ir išlaidomis,
taip pat pajėgs teisingai paskirstyti joms savo laiką.
Kiekvienam, kuris stokoja pasitikėjimo, kad galės įvykdyti
visus šiuos įsipareigojimus su teisingumu ir lygybe yra Allaho
Aukščiausiojo uždrausta vesti daugiau nei vieną moterį, nes
Bet jei jūs baiminatės, kad nesate pajėgūs
įgyvendinti teisingumą (tarp jų), tada (veskit) tik
vieną... (Šv. Koranas 4:3)
Ir Pranašas (ramybė Jam) sakė:
„Kiekvienas, kuris turi dvi žmonas, bet nesielgia su jomis
vienodai, ateis Prisikėlimo Dieną vilkdamas vieną savo kūno
dalį, kuri karos.“290
Vienodas elgesys, paminėtas čia, siejasi su žmonų
teisėmis, o ne su meile, kurią joms jaučia vyras, meilės
padalijimo lygybė yra virš žmonijos gebėjimų ir bet koks
pusiausvyros nebuvimas šiuo atžvilgiu yra atleidžiamas Allaho
Aukščiausiojo, kuris sako:
Ir jūs nepajėgsite išlaikyti teisingumo tarp žmonų,
kad ir kaip jūs norėtumėt. Bet nenusigręžkit (nuo
vienos iš jų) visiškai...
290
Pranešta Sunan sudarytojų ir Ibn Hibban bei al-Hakim.
216
Štai kodėl Pranašas (ramybė Jam) dalindavo savo laiką
žmonoms, sakydamas:
„O Allahai, toks yra mano padalinimas to, ką aš galiu
kontroliuoti. Tad nebark manęs už tą, ką Tu kontroliuoji, o aš
nekontroliuoju.“291
Nurodydamas atsidavimą ir prisirišimą, kurį jautė
vienai iš žmonų. O kada ruošdavosi į kelionę, Allaho
Pasiuntinys (ramybė Jam) mesdavo burtus tarp savo žmonų ir
viena, kuri buvo pasirinkta burtų keliu – lydėdavo Jį. 292
Kodėl santuoka su daugiau nei viena
žmona yra leidžiama Islame
Islamas yra paskutinis ir galutinis Allaho Švenčiausiojo
ir Aukščiausiojo žodis, užbaigiantis Jo Žinių žmonijai seriją.
Todėl paskelbtas bendras įstatymas, tinkantis visiems laikams
ir vietovėms bei visai žmonijai. Šis įstatymas nėra skirtas tik
miesto gyventojams tuo tarpu nepaisant klajoklių, neskirtas tik
šaltiems kraštams ignoruojant karštuosius kraštus, nei skirtas
tam tikram laikotarpiui, užmirštant ateisiančius laikus ir kartas.
Islamas suvokia poreikius ir interesus visų žmonių –
tiek individų tiek ir grupių. Juk tarp žmonių atsiras toks asmuo,
kuris trokš turėti vaikų, bet jo žmona bus nevaisinga,
chroniškai serganti ar turės dar kitokių problemų. Ar nebūtų
taktiška iš jos pusės ir geriau jam, jei jis vestų antrą žmoną,
kuri galėtų pagimdyti jam vaikų, tuo pačiu išlaikydamas pirmą
žmoną, garantuodamas jai visas teises?
Taipogi gali būti atvejis, kai vyro lytinis potraukis yra
stiprus, o jo žmonos lytinis potraukis yra silpnas arba ji
chroniškai serga, jos menstruacijų periodai ilgi, o tuo tarpu
vyras nepajėgia nuslopinti savo seksualinio potraukio. Ar
291
292
Pranešta Sunan sudarytojų.
217
neturėtų būti jam leidžiama vesti antrą žmoną, vietoj to, kad jis
ieškosis kitų mylimųjų?
Taip pat būna laikų, kai moterys skaičiumi viršija
vyrus, pavyzdžiui – po karų, kurie dažnai sumažina vyrų gretas.
Tokioje situacijoje yra ir visuomenės ir pačių moterų interesas,
kad jos taptų vienomis iš kelių žmonų negu gyventų visą
gyvenimą neištekėjusios, atskirtos nuo santuokinio gyvenimo
teikiamos ramybės, prisirišimo, globos bei nepatirtų motinystės
džiaugsmo, kurio jos natūraliai trokšta visa savo širdimi.
Yra tik trys įmanomi pasirinkimai tokioms moterims,
kurios netapo pirmosiomis žmonomis:
1. praleisti visą savo gyvenimą karčiame nepritekliuje,
2. tapti sekso objektais ir ištvirkusių vyrų žaisliukais arba
3. tapti viena iš kelių žmonų vyro, kuris pajėgs aprūpinti
daugiau negu vieną žmoną ir kuris elgsis su jomis maloniai.
Neabejotinai, paskutinioji alternatyva yra teisingas
sprendimas, gydantys vaistai šiai problemai, ir tai yra islamo
sprendimas:
Ir kas yra geresnis už Allahą teisiant žmonėms,
kurie tiki neabejodami? (Šv. Koranas 5: 50)
Tam yra Islame “poligamija”, kurią žmonės Vakaruose
laiko tokia atstumiančia ir į kurią reaguoja su tokiu
priešiškumu, nors tuo tarpu jų pačių vyrai jaučiasi laisvi ir
galintys turėti bet kiek mylimųjų, be jokio suvaržymo ir be
jokios juridinės ar moralinės atsakomybės, tiek moters ar vaikų
atžvilgiu, jie gali taip elgtis dėl tų bedieviškų ir amoralių
daugybės nesantuokinių ryšių.
Sugretinkime du pasirinkimus – daugybė žmonų ar
daugybė neteisėtų meilės ryšių ir leiskime žmonėms paklausti
savęs pačių, kuris elgesys yra teisingesnis, ir kuri iš dviejų
grupių yra teisingai vedama!
218
3. SANTYKIAI TARP VYRO IR ŽMONOS
Koranas akcentuoja dvasinius santuokos siekius,
padarydamas juos santuokinio gyvenimo pamatais. Šie siekiai
įgyvendinami dvasios ramybėje, kuri ateina per naudingą
seksualinę patirtį su sutuoktiniu, kurį myli, meilės ir prisirišimo
tarp dviejų žmonių, sujungtų santuoka, didėjime ir mylinčių
tėvų švelnumo ir prisirišimo savo vaikuose ugdyme.
Štai siekiai, paminėti paties Allaho Aukščiausiojo:
Ir tarp Jo ženklų yra tai, kad Jis sukūrė jums
partnerius iš jūsų pačių, kad jūs galėtumėte gyventi
ramybėje, ir Jis paskleidė meilę ir malonę tarp jūsų. Iš
tikro tame yra ženklai tiems, kurie mąsto.
Koranas 30:21 )
(Šv.
Seksualiniai santykiai
Tuo pačiu metu, Koranas atsižvelgia ir į kūnišką
aspektą bei fizinius santykius tarp vyro ir žmonos, Jis veda
žmones geriausiu keliu, teikiančiu seksualinio potraukio
patenkinimą, tuo pačiu išvengiant žalingos ar iškrypusios
praktikos.
Yra pranešta, kad judėjai ir Zaratustros sekėjai puldavo
į kraštutinumus, vengdami bet kokio fizinio kontakto su
sergančia menstruacijomis moterimi, tuo tarpu krikščionys
tęsdavo seksualinius santykius su moterimis menstruacijų
metu, nepaisydami kraujo tekėjimo. Džahilija periodu arabai
nevalgė, negėrė ir nesėdėjo šalia moterų, kurios sirgo
menstruacijomis ir siųsdavo jas atskirai apsigyventi lygiai taip
kaip tai darė judėjai ir Zaratustros sekėjai.
Todėl keli musulmonai paklausė Pranašo (ramybė Jam)
apie tai, kas yra leidžiama ir kas yra draudžiama santykiuose su
sergančiomis menstruacijomis moterimis. Sekanti eilutė buvo
atskleista:
219
Ir jie klausia tavęs apie menstruacijas. Sakyk: tai
yra negalavimas, tad susilaikykite nuo moterų per jų
menstruacijas ir nesuartėkite su jomis, kol jos
neapsivaliusios. O kai jos apsivalys, jūs galite įeiti į
jas Allaho nustatytu būdu. Iš tikrųjų Allahas myli tuos,
kurie atsisuka į Jį ir Jis myli tuos, kurie prisilaiko
švaros. (Šv. Koranas 2:222)
Kai kurie žmonės suprato frazę “susilaikykite nuo
moterų” kaip liepimą negyventi kartu su jomis viename name
per jų menstruacijų periodą. Tada Pranašas (ramybė Jam)
paaiškino teisingą šios eilutės reikšmę, sakydamas:
„Aš liepiau jums tik susilaikyti nuo lytinių santykių su
sergančiomis menstruacijomis moterimis ir nesakiau išsiųsti jas
iš namų kaip daro svetimšaliai.“
Kada Medinos judėjai išgirdo tai, jie sakė: “Šis vyras
nenori palikti jokios dalies to, ką mes darome nepakeisto, bet
daro priešingai”.293
Tokiu būdu musulmonas gali glamonėti ir mėgautis
savo žmona menstruacijų metu, vengdamas tik lytinių organų.
Islamo pozicija šiuo atžvilgiu, kaip visada, yra vidurinė tarp
vieno kraštutinumo, išvarant sergančią menstruacijomis moterį
iš namų ir tarp kito kraštutinumo – turėjimo lytinių santykių su
ja.
Paskutinieji medicinos tyrėjai atskleidė, kad
menstruacijos išskyrose yra nuodingos medžiagos, kuri, jei nėra
pašalinama, gali būti žalinga kūnui. Taip pat jie ištyrė priežastį,
kodėl reikia vengti lytinių santykių per šį laikotarpį.
Dauginimosi organai priplūsta kraujo, o nervai yra labai jautrūs
dėl vidinių liaukų sekrecijos, dėl šios priežasties lytiniai
santykiai gali dirginti juos, o tai gali trukdyti menstruacijų
ištekėjimui ir sukelti lytinių organų uždegimą. 294
293
Al-Razi Tafsir, 6 tomas, p.66.
220
Uždrausti santykiai
Tokie Allaho žodžiai buvo atskleisti apie kūniškus
santykius:
Jūsų žmonos yra dirva jums, taigi įeik į savo dirvą
kaip nori; ir paruoškite savo sieloms gėrį; ir bijokite
Allaho ir žinokit, kad (vieną dieną) susitiksite su Juo,
ir paskelbk džiugią žinią tikintiesiems. (Šv. Koranas
2:223)
Indų mokslininkas, Waliulah Dehlavi, aiškindamas šio
ajato atskleidimo progą ir jos reikšmę, sako:
„Judėjai bereikalingai apribojo lytinių santykių pozas be jokių
dieviškų įgaliojimų. Ansar (iš Medinos), būdami jų draugais,
sekė jų praktika ir sakydavo: „Jei vyras lytiškai santykiauja su
savo žmona per vaginą, kol jis yra ant jos nugaros, vaikas gims
žvairas.“ Todėl eilutė įeik į savo dirvą kaip nori buvo
atskleista; t.y. nesvarbu, ar vyras yra ant žmonos priekio, ar ant
nugaros santykiaujant per vaginą, kuri yra dirvą. Taip yra todėl,
kad tokie reikalai neturi nieko bendra su religija ar socialine
politika, bet yra grynai asmeninio skonio reikalai. Tokie
posakiai buvo vieni iš judėjų absurdų, ir Allahas Aukščiausiasis
panaikino juos.“295
Religijos funkcija nėra apibrėžti lytinių santykių pozas.
Tačiau musulmonas, kuris bijo Allaho santykiuose su savo
žmona ir yra tikras, kad jis susitiks su Juo, vengia išeinamosios
angos, nes Pranašas (ramybė jam) sakė:
„Nesuartėkite su moterimis per išeinamąją angą.“ 296
Dar kartą jis nurodė į tokį aktą kaip „mažoji sodomija 297“.
Ansar moteris paklausė jo apie vaginalinius santykius iš
nugaros; jis tada pacitavo jai:
Žiūrėti velionio ‘Abdul ‘Aziz Isla‘il Al-Islam wal-Tibb al-Hadis
(Islamas ir šiuolaikinė medicina).
295
Hujjat Allah al-Baligah, 2 tomas, p.134.
296
Pranešta Ahmad, al-Tirmizi, al-Nasai ir Ibn Madžah.
297
Pranešta Ahmad ir al-Nasai.
294
221
„Tavo žmonos yra dirva tau, taigi įeik į savo dirbamą žemę
kaip nori“, bet tik su viena talpykla. 298
'Umar atėjo pas jį vieną dieną sakydamas: „O Allaho
Pasiuntiny! Aš pražudytas!“ „Kas pražudė tave?“ paklausė
Pranašas (ramybė jam). Jis atsakė: „Praeitą naktį aš apverčiau
savo žmoną,“ turėdamas omeny, kad jis lytiškai santykiavo su
ja per vaginą iš nugaros. Pranašas (ramybė jam) nieko nesakė
jam, iki kol eilutė, cituota anksčiau, buvo atskleista. Tada jis
tarė jam:
„Iš priekio ar nugaros, bet venk analinės angos ir santykių per
menstruacijas.“299
Paslapčių tarp vyro ir žmonos saugojimas
Koranas giria doras žmonas:
...Kurios yra paklusnios, saugodamos kaip paslaptį,
ką Allahas saugojo... (Šv. Koranas 4:34)
Tarp tokių paslapčių, kurios privalo būti saugojamos,
yra ir intymūs santykiai su sutuoktiniu, kurie galėtų būti
neteisingai aptariami susirinkime ar draugų kalbose. Pranašas
„Tarp tų, kurie užims blogiausią poziciją Allaho akyse
Prisikėlimo Dieną, yra vyrai, kurie santykiavo su savo žmona,
ir ji su juo, ir tada jis paskleidė jos paslaptį.“ 300
Abu Hurairah papasakojo:
„Allaho Pasiuntinys (ramybė jam) vedė mus maldoje, ir kada
jis pabaigė, jis atsisuko į mus ir tarė: „Likite sėdėti. Ar yra tarp
jūsų vyrų, kurie ateina pas savo žmoną, uždaro duris, užtraukia
užuolaidas, ir tada išeina lauk ir kalba apie tai sakydami: „Aš
dariau taip ir anaip su savo žmona?“ Jie tylėjo. Tada jis
Pranešta Ahmad.
Pranešta Ahmad ir al-Tirmizi.
300
Pranešta Ahmad, Abu Dawud ir al-Bazzar.
298
299
222
atsisuko į moteris ir paklausė: „Ar yra tarp jūsų tokių, kurios
pasakojo tokius dalykus?“ Mergaitė pakilo ant savo kelių taip,
kad Allaho Pasiuntinys (ramybė jam) galėtų matyti ją ir išgirsti,
ką ji sako. Ji tarė: „Taip, Allaho vardu, vyrai šneka apie tai ir
moterys taip pat.“ Tada Pranašas (ramybė jam) tarė: „Ar žinote,
į ką tie, kurie taip daro, yra panašūs? Tie, kurie taip daro, yra
kaip vyriškosios ir moteriškosios lyties velniai, kurie susitinka
kelyje ir patenkina savo troškimą, kol žmonės į juos žiūri.“ 301
Toks empatiškas temos išraiškos būdas turėtų būti
pakankamas musulmonui atsisakyti tokio neapgalvoto ir žemo
elgesio, kuris daro jį ar ją panašius į velnią!
301
Pranešta Sunan sudarytojų.
223
4. KONTRACEPCIJA
Žmonių giminės išsaugojimas yra neginčijamai
pirminis santuokos tikslas, ir toks giminės išsaugojimas
reikalauja tęsti dauginimąsi. Atitinkamai, islamas skatina
daugiavaikes šeimas ir palaimino tiek vyriškos, tiek moteriškos
lyties palikuonis. Tačiau jis leidžia musulmonui planuoti savo
šeimą dėl pagrįstų priežasčių ir suvokiamų būtinybių.
Bendras kontracepcijos metodas Pranašo (ramybė jam)
laiku buvo coitus interruptus, ar penio ištraukimas iš vaginos
prieš pat ejakuliaciją, taip sukliudant patekti į ją sėklai. Pranašo
(ramybė jam) Bendražygiai užsiėmė šia praktika laiku, kada
Koranas buvo atskleidžiamas jam. Džabir pasakojo:
„Mes praktikavome coitus interruptus Allaho Pasiuntinio
(ramybė laiku) laiku. Jis apie tai žinojo, tačiau jis to mums
neuždraudė.“302
Vyras atėjo pas Pranašą (ramybė jam) sakydamas: „Aš
turiu merginą vergę. Aš trokštu, ko vyras trokšta, bet nenoriu,
kad ji taptų nėščia, todėl aš praktikuoju coitus interruptus su ja.
Judėjai sako, kad tai yra mažesnioji savo vaikų gyvų laidojimo
forma.“ Pranašas (ramybė jam) tarė:
„Judėjai yra neteisūs. Jei Allahas nori sukurti vaiką, tu negali
tam sukliudyti.“303
Turėdamas omeny tai, kad nepaisant coitus interruptus,
šiek tiek sėklos nesąmoningai gali patekti į vaginą ir ją
apvaisinti.
Susirinkime, kuriame buvo 'Umar, kažkas pažymėjo:
„Kai kas sako, kad coitus interruptus yra mažesnioji savo vaikų
gyvų laidojimo forma.“ 'Ali tada tarė: „Taip nėra be septynių
stadijų užbaigimo: buvimas žemės vaisiumi, tada sėklos
išmetimas, tada gumulėlis, tada mažas audinio gniužulas, tada
302
303
Pranešta Abu Dawud, Ibn Madžah, al-Nasai ir al-Tirmizi.
224
kaulai, tada kaulai apdengti mėsa, kurie tada tampa panašiu į
kitą kūrinį.“304 „Tu esi teisus,“ tarė 'Umar. „Te Allahas
prailgina tau gyvenimą.“
Pagrįstos kontracepcijos priežastys
Pirmoji pagrįsta priežastis kontracepcijos naudojimui
yra baimė, kad nėštumas ar gimdymas gali kelti grėsmę
motinos gyvybei ar sveikatai; paskutinė patirtis ar patikimų
gydytojų nuomonė yra gidas apibrėžant šią galimybę. Allahas
..Ir neveskite savęs į pražūtį savo paties rankomis..
...Ir nežudykite savęs; iš tiesų, Allahas visada yra
jums Maloningas. (Šv. Koranas 4:29)
Kita priežastis yra baimė, kad vaikų našta gali suvaržyti
šeimos sąlygas taip labai, kad žmogus gali priimti ar daryti ką
nors haram tam, kad patenkintų jų poreikius. Allahas sako:
...Allahas trokšta lengvumo jums, ir Jis netrokšta
vargo jums...
...Ne Allaho troškimas yra užkrauti tau naštą...
(Šv. Koranas 5:6)
Taip pat baimė, kad vaikų sveikata ar auklėjimas gali
nukentėti, yra pagrįsta priežastis. Usama ibn Zayd autoryste
Muslimas savo Sahih praneša, kad vyras atėjo pas Allaho
Pasiuntinį (ramybė jam) sakydamas: „Aš praktikuoju coitus
interruptus su savo žmona.“ „Kodėl taip darai?“ paklausė
Pranašas (ramybė jam). Jis atsakė: „Aš bijau dėl jos vaiko“
arba jis galėjo pasakyti „dėl jos vaikų“. Allaho Pasiuntinys
(ramybė jam) tada tarė:
'Ali perfrazavo Korano 23:12-14, apie Adomo sukūrimą iš drėgnos
žemės kaip pirmą žmogaus embriono vystymosi stadiją.
304
225
„Jei tai (maitinančios motinos nėštumas) būtų žalingas, jis būtų
pakenkęs persams ir graikams.“
Kita pagrįsta priežastis yra baimė, kad naujas nėštumas
ar naujas kūdikis gali pakenkti ankstesniam žindomam vaikui.
Pranašas (ramybė jam) pavadino santykius su maitinančia
motina, ar labiau santykius, kurie baigiasi nėštumu, kol motina
vis dar tebežindo kūdikį, „gheelah“, galvodamas, kad nėštumas
sugadins pieną ir susilpnins žindomą kūdikį. Kadangi jis buvo
didžiai susirūpinęs savo ummah gerove, jis atkalbinėjo juos nuo
to, kas yra žalinga. Tarp jo asmeninių nuomonių yra posakis: 305
„Nežudykite slapta savo vaikų, nes gheelah užvaldo raitelį ir
numeta jį nuo arklio.“306
Tačiau Pranašas (ramybė jam) nenuėjo taip toli, kad
uždraustų santykius su maitinančia motina, kadangi jis pabrėžė,
kad persai ir graikai, dvi jo laikų galingiausios tautos,
praktikavo tai be jokių žalos rezultatų jų vaikams. Be to, jis
bijojo, kad būtų didelis vargas vyrams susilaikyti nuo žmonų
per žindinimo periodą, kuris gali tęstis iki dviejų metų. Jis
sakė:
„Aš norėjau uždrausti gheelah, pagalvojau apie graikes ir
perses ir pamačiau, kad jos žindžia savo vaikus nėštumo
periodu be jokios žalos, sukeltos jų vaikams kaip to rezultatas.“
Ibn al-Kayyim, diskutuodamas apie šio Hadis ryšį su
cituotų prieš jį, „Nežudykite slapta savo vaikų...“ sako:
„Pranašas (ramybė jam) matė, kad nėštumas žaloja žindomą
kūdikį taip, kaip nukritimas nuo arklio sužaloja raitelį: tai
žalinga, bet ne tiek, kad kūdikį nužudytų. Jis patarė jiems
vengti santykių, vedančių į nėštumą, kol moteris žindžia
kūdikį, bet neuždraudė to. Tada jis ketino uždrausti tai tam, kad
Pranašas kartais išreikšdavo asmeninę nuomonę apie pasaulietiškus
reikalus, kuriuos jis skyrė nuo savo įpareigojančių sprendimų religijos
reikaluose. (Vert.)
306
Pranešta Muslimo.
305
226
saugotų žindomo kūdikio sveikatą, tačiau suvokė, kad iš to
išplaukiantis vargas vyrams, ypač jauniems, būtų dar labiau
žalinga visuomenei. Atsižvelgęs į viską, jis teikė pirmenybę
neuždraudimui. Be to, jis matė, kad dviejų galingiausių ir
gausiausių jo laikų tautų moterys žindė savo vaikus nėštumo
periodu be poveikio jų stiprumui ar skaičiui, ir atitinkamai jis
susilaikė nuo to uždraudimo.“307
Mūsų laikų nauji kontracepcijos metodai yra galimi tie,
kurie atitinka Pranašo (ramybė jam) tikslą apsaugoti žindomą
kūdikį nuo bet kokios galimos žalos, kuri gali kilti dėl jo
motinos308 nėštumo, tuo pačiu išvengti vargo vyrui susilaikant
nuo seksualinių santykių su savo maitinančia žmona. Iš to mes
galime padaryti išvadą, kad iš islamiško požiūrio taško idealus
tarpas tarp dviejų vaikų yra 30 mėnesių, ar, jei kas nors nori
žindyti kūdikį dvejus pilnus metus 309, 33 mėnesiai.
Imamas Ahmad ibn Hanbal yra nuomonės, kad
kontracepcija reikalauja žmonos sutikimo, nes ji turi teisę tiek į
seksualinį malonumą, tiek į apsisprendimą, nori ji vaiko, ar ne.
Yra pranešta, kad 'Umar uždraudė coitus interruptus praktiką
be žmonos sutikimo. Tai buvo, iš islamo pusės, pažymėtinas
žingsnis į moterų teisių įsteigimą amžiuje, kuriame jos neturėjo
jokių teisių.
Abortai
Nors islamas leidžia saugotis nuo nėštumo dėl pagrįstų
priežasčių, jis neleidžia žiauriai elgtis su nėštumu, jei jis
pasitaikė.
Musulmonų teisininkai vieningai sutaria, kad po to, kai
embrionas yra galutinai susiformavęs ir jam buvo suteikta siela,
Ibn al-Kayyim Miftah Dar al-Sa‘adah, p.620; taip žiūrėti Zad alMi‘ad, 4 tomas, p.26 ir t.t.
308
Nors pirminė problema čia aptarti yra vaiko gerovė, motinos sveikata
ir gera būklė taip pat yra reikalo objektas.
309
Dveji pilni metai yra maksimalus kūdikio žindymo periodas islame.
307
227
abortas yra haram. Tai taip pat yra nusikaltimas, įvykdymas to,
kas yra musulmonams uždrausta, nes tai yra nusižengimas prieš
užbaigtą, gyvą žmogų. Teisininkai tvirtina, kraujo pinigų
užmokestis (diya) tampa neveiksniu, jei kūdikis buvo
abortuotas gyvas ir tada mirė, tuo tarpu mažesnio kiekio bauda
turi būti sumokėta, jei jis buvo abortuotas miręs.
Tačiau yra viena išimtinė situacija. Jei, pasak
teisininkų, po to, kai kūdikis yra galutinai susiformavęs, yra
patikimai nustatyta, kad nėštumo tęsimas būtinai baigsis
motinos mirtimi, tada, remiantis pagrindiniu Šari‘ah principu
rinktis iš dviejų blogybių mažesnę, abortas privalo būti
padarytas.
„Nes mama yra vaisiaus šaknys; be to, ji yra įsikūrusi
gyvenime su pareigomis ir atsakomybėmis, ir ji taip pat yra
šeimos ramstis. Būtų neįmanoma paaukoti jos gyvenimą už
gyvenimą vaisiaus, kuris dar nėra įgijęs asmenybės ir kuris
neturi išpildyti jokių atsakomybių ar įsipareigojimų.“ 310 Imamas
al-Ghazzali parodo aiškų skirtumą tarp kontracepcijos ir
abortų: „Kontracepcija yra nepanaši į abortą. Abortas yra
nusikaltimas prieš egzistuojančią būtybę. Egzistavimas turi
stadijas. Pirmoji stadija yra sėklos nusėdimas gimdoje ir jos
susimaišymas su moters sekrecijomis. 311 Tada yra pasiruošta
priimti gyvybę. Trukdymas yra nusikaltimas. Kada tai vystosi
toliau ir tampa gemalu, abortas yra dar didesnis nusikaltimas.
Kada jis įgyja sielą ir jo kūrimas yra baigtas, nusikaltimas
tampa dar labiau sunkesniu. Nusikaltimas pasiekia maksimalų
rimtumą, kada tai įvykdoma po to, kai jis (vaisius) atskirtas nuo
motinos gyvas.“312
Šeiko Šaltut Al-Fatawa, p.164
Tada buvo tikima, sėklos susimaišymas su moters sekrecijomis
gimdoje sukelia nėštumą. (Vert.)
312
Al-Ihya, „Al-Nikah“ (Santuoka) knyga, p.74.
310
311
228
5. SKYRYBOS
Santuoka, kaip jau teigėme anksčiau, yra stiprus ryšys,
kuriuo Allahas sujungia vyrą ir moterį. Nors jie yra „vieni“
kaip individualūs žmonės, po santuokos jie apibrėžiami kaip
„pora“. Santuoka padaro iš jų porą, taigi vieno liūdesys ir
džiaugsmas yra lygus kito liūdesiui ir džiaugsmui. Koranas
apibūdina šį ryšį gražia ir vaizdinga kalba:
...Jos (žmonos) yra jūsų apranga, ir jūs esate jų
(apranga)... (Šv. Koranas 2:187)
Turėdamas omeny tai, kad kiekvienas jų yra kito
apsauga, uždanga, palaikymas ir puošmena. 313
Kiekvienas iš dviejų sutuoktinių turi teises kito
atžvilgiu, kurios turi būti suvokiamos ir kurios negali būti
sumenkintos. Šios abipusės teisės yra ekvivalenčios išskyrus
dėl to, kas yra konkretu vyrams pagal jų natūralios pozicijos
savybę, kadangi Allahas sako:
Ir jos (moterys) turi (teises), panašias į tas (vyrų)
virš jų garbingoje manieroje, bet vyrai turi laipsnį virš
jų.
Šis „laipsnis“ (daražah) yra susijęs su vyro kaip šeimos
galvos ir išlaikytojo role.
Vyras paklausė Pranašo (ramybė jam): „O Allaho
Pasiuntiny, kokių teisių gali žmona reikalauti iš savo vyro?“ Jis
atsakė:
„Kad tu turėtum maitinti ją (tokiu pačiu standartu) kaip maitini
save, aprengti ją kaip aprengi save, kad tu niekada neturėtum
Al-Tirmizi perdavė, kad Abu Hurairah pranešė Allaho Pasiuntinį
(ramybė jam) sakius: „Tikintieji, kurie rodo tobulą tikėjimą, yra tie, kuri
turi geriausią charakterį, o geriausi iš jūsų yra tie, kurie yra geriausi savo
žmonoms.“ Hadis‘e, papasakotame ‘Aiša, paskutiniai žodžiai yra
„maloniausi savo šeimoms,“ kaip perduota al-Tirmizi. (Vert.)
313
229
jai suduoti per veidą ar pažeminti jos, ar atsiskirti nuo jos iki
kol tai pasitaiko namuose.“314
Atitinkamai, musulmonui vyrui nėra leistina nesirūpinti
maisto ir drabužių tiekimu žmonai. Hadis teigia:
„Išlaikytinių pragyvenimo švaistymas yra rimta nuodėmė
vyrui.“315
Sudavimas jai per veidą taip pat yra uždraustas,
kadangi tai yra jos žmogiško orumo įžeidimas lygiai taip, kaip
ir pavojus gražiausiai jos kūno daliai. Ir jei musulmonas yra
priverstas paauklėti savo žmoną atviro maišto atveju, kada visi
kiti metodai nepadėjo, jam nėra leistina mušti ją tokiu būdu,
kuris sukelia skausmą ar sužalojimus, o labiausiai neleistina
liesti jos veido ar kitos lengvai pažeidžiamos kūno dalies.
Panašiai musulmonui nėra leistina plūsti, prakeikti ar sakyti
žeidžiančius žodžius savo žmonai.
Apie vyro teises Pranašas (ramybė jam) sako:
„Nėra leista moteriai, kuri tiki Allahą, įleisti ką nors į jos vyro
namus, kol jis nepageidauja to. Ji neturėtų išeiti iš namų, jei
jam tai nepatinka, ir ji neturėtų paklusti bet kam, kas
prieštarauja jo nurodymams. Ji neturėtų atsisakyti dalintis jo
lova316. Ji neturėtų jo mušti (net tokiu atveju, kai ji yra stipresnė
už jį). Jei jis yra neteisus labiau nei ji, ji turėtų prašyti jį, kol jis
susitaikys. Jei jis priima jos prašymą, gerai ir gražiai, ir jos
prašymas bus priimtinas Allaho; tuo tarpu jei jis nesitaiksto su
ja, jos prašymas pasieks Allahą bet kokiu atveju.“ 317
Pranešta Abu Dawud ir Ibn Hibban jo Sahih.
Pranešta Abu Dawud, al-Nasai ir al-Hakim.
316
Turima omeny, kad ji turėti jam leisti seksualinį suartėjimą, kai jis to
trokšta.
317
Pranešta al-Hakim.
314
315
230
Abipusė tolerancija tarp vyro ir žmonos
Vyras privalo būti kantrus savo žmonai, jei jis mato
kažką joje, kam jis nepritaria ir ko jis nemėgsta. Jis turėtų
suvokti, kad turi reikalų su žmogumi, kuris turi natūralių
trūkumų, ir turėtų sugretinti jos geras savybes su jos trūkumais.
„Neleiskite tikinčiam vyrui nemėgti tikinčios moters. Jei kuo
nors joje jis yra nepatenkintas, kita savybė gali būti patraukli.“
Ir Allahas Aukščiausiasis sako:
...ir bendraukite su jomis švelniai, nes jei jūs
nemėgsite jų, gal būti taip, kad jūs nemėgsite kažko,
kame Allahas patalpino daug gero. (Šv. Koranas
4:19)
Nors viena vertus, islamas reikalauja iš vyrų būti
tolerantiškiems ir kantriems tam, ko jie nemėgsta savo
žmonose, kita vertus, jis liepia žmonoms bandyti prašyti savo
vyrą kiek tik jos sugebėjimai ir žavesys leidžia, ir įspėja ją
neleisti praeiti nakčiai, per kurią vyras išliktų supykęs ant jos.
Hadis teigia:
„Yra trys (asmenys), kurių salat nepakyla nė per sprindį virš jų
galvų: vyras, vedantis parapijos salat, nors žmonės nekenčia jo,
moteris, praleidžianti naktį, kol jos vyras yra supykęs ant jos ir
du besiginčijantys broliai.“318
Maištavimas ir nesantaika
Vyras yra namų ir šeimos galva dėl savo natūralių
sugebėjimų ir dėl atsakomybės už šeimos aprūpinimą. Jis turi
teisę reikalauti žmonos paklusnumo ir bendradarbiavimo, ir dėl
to jai nėra leista maištauti prieš jo valdžią, keliant žlugimą.
Laivas kapitono svyruos ir nuskęs. Jei vyras pajunta, kad
nepaklusnumo ir maišto jausmai kyla jo žmonai, jis iš
318
Pranešta Ibn Madžah ir Ibn Hibban jo Sahih.
231
paskutiniųjų turi stengtis atitaisyti jos požiūrį maloniais
žodžiais, švelniu įtikinėjimu ir aiškinimu jai. Jei tai nepadeda,
jis turi miegoti atkirai nuo jos, bandydamas pažadinti jos
prieraišią moterišką prigimtį tam, kad ramumas būtų atkurtas,
ir ji galėtų pasiduoti jam harmoninga maniera. Jei toks
bandymas suartėti žlunga, yra leidžiama jam lengvai suduoti jai
plaštakomis vengiant jos veido ir kitų jautrių vietų. Jokiu atveju
jis neturėtų griebtis lazdos ar kokio kito įnagio, kuris galėtų
sukelti skausmo ir sužalojimų. Labiau šis „mušimas“ turėtų
būti iš švelnumo, kurį kartą Pranašas (ramybė jam), supykęs ant
savo tarno, paminėjo jam sakydamas:
„Jei nebijočiau atpildo Prisikėlimo Dieną, primuščiau tave su
šiuo miswak (šakele dantims valytis)“. 319
Pranašas (ramybė jam) įspėjo vyrus apie savo žmonų
mušimą sakydamas:
„Nė vienas negalite mušti savo žmonos kaip vergas mušamas ir
tada turėti santykių su ja dienai baigiantis.“ 320
Pranašui (ramybė jam) buvo pranešta, kad kai kurie iš
jo Bendražygių muša savo žmonas, todėl jis sakė:
„Tikrai tie nėra geriausi iš jūsų.“321
Imamas al-Hafiz ibn Hajar sako:
„Pranašo (ramybė jam) pasakymas „Geriausi iš jūsų nemuša“
gali duoti suprasti, kad iš esmės mušti žmoną yra leidžiama. Jei
būtume konkretūs, tai kas nors gali mušti tik tam, kad išsaugotų
islamišką elgesį ir jei jis (vyras) mato nukrypimą tame, ką ji
privalo ar neprivalo daryti klausydama jo. Yra tinkamiau įspėti
(ją), ar kažką panašaus, o kol yra įmanoma ko nors pasiekti
įspėjimais, joks jėgos panaudojimas nėra leistinas, nes prievarta
Pranešta Ibn Sa‘d jo Tabakat.
Pranešta Ahmad; al-Bukhari turi kažką panašaus į tai.
321
Pranešta Ahmad, Abu Dawud ir al-Nasai. Ibn Hibban ir al-Hakim
klasifikuoja tai kaip patikima, kaip papasakojo Iyas ibn ‘Abdullah ibn
Abu Dhiab.
319
320
232
gimdo neapykantą, kuri yra priešiška harmonijai, kurios
tikimasi santuokoje. Jėga tinka tik tada, kai bijoma nuodėmės
prieš Allahą Aukščiausiąjį (masiyah). Al-Nisai pranešė, 'Aiša
sakius: „Pranašas (ramybė jam) niekada nemušdavo nė vienos
iš žmonos ar tarno; iš tikrųjų, jis nedaužė plaštaka niekam
išskyrus Allaho vardan ar kai Allaho uždraudimai buvo
sulaužyti, ir jis atlygino Allaho vardu.“322
Jei visi šie bandymai žlunga, ir nesantaika tarp vyro ir
žmonos gilėja, tai problemos sprendimas yra pervedamas
islamiškai visuomenei. Du geros valios ir patikimų sprendimų
asmenys, vienas iš žmonos, kitas iš vyro pusės, turėtų susitikti
su pora tam, kad pabandytų išspręsti jų nesutarimus. Galbūt jų
pastangų nuoširdumas duos vaisių, ir Allahas sukels
susitaikymą tarp dviejų sutuoktinių. Šie įvairūs bandymai
suartėti yra Allaho konstatuoti šioje ajate:
...o dėl tokių moterų, iš kurių pusės jūs bijote
užsispyrimo, (pirmiausia) paaiškinkit joms; (jei tai
nepadės) tada atsisakykite dalintis su jomis lova; ir
(galiausiai) suduokite joms (švelniai). Tada, jei jos vėl
tampa paklusniomis, neieškokite priekabių prieš jas; iš
tiesų, Allahas yra Aukščiausias, Kilniausias. Ir jei jūs
bijote ryšių nutraukimo tarp dviejų iš jų, paskirk
arbitrą iš jo šeimos ir arbitrą iš jos šeimos. Jei jie
trokšta išspręsti
problemas, Allahas sukels
susitaikymą tarp jų; iš tiesų, Allahas yra Žinantis,
Informuotas.
Kada skyrybos tampa leistinomis
Jei visos pastangos neduoda vaisių, ir kiekvienas
pasirinktas veikimo būdas patvirtina nesant jokios naudos,
vyras gali griebtis galutinio sprendimo, leistino pagal islamo
Šariatas. Atsakant į karčias gyvenimo realijas, kada sunkumai
negali būti išspręsti kitaip negu garbingu dviejų pusių
322
Fath al-Bari, 9 tomas, p.249
233
išsiskyrimu, islamas nustatė skyrybų sąlygas. Islamas nenoriai
leido skirtis, nei norėdamas to, nei rekomenduodamas tai.
„Tarp leistinų dalykų, skyrybos yra labiausiai nekenčiamos
Allaho.“323
Jei dalykas yra leistinas, nors ir neapkenčiamas Allaho,
reiškia, kad jis yra leistinas tik esant neišvengiamom
aplinkybėm, kada gyvenimas kartu tampa kančia, abipusė
neapykanta yra įsišaknijusi, ir tampa sunku dviems pusėms
laikytis Allaho ribų ir pildyti savo santuokines atsakomybes.
Tokioje situacijoje skyrybos yra geriau, ir Allahas
Bet jei jie išsiskiria, Allahas tieks kiekvienam iš
jųdviejų iš Savo gausos...
Skyrybos priešislaminiu periodu
Islamas nėra vienintelė religija, leidžianti skirtis. Prieš
jo atėjimą, išskyrus kelias visuomenes, skyrybos buvo leistinos
visame pasaulyje. Tai buvo bendras atvejis, kai vyras
susipykdavo su savo žmona, jis išvarydavo ją iš namų, esant ar
nesant teisingoms priežastims, ir žmona neturėdavo jokios
legalaus atgalinio reikalavimo iš jo teisės, nei jokių pretenzijų į
jo turtą, netgi nei teisės į palaikymą pinigais ar kompensaciją.
Besąlygiškos ir nesuvaržytos skyrybos buvo leistinos
tarp senovės graikų, kada jų civilizacija buvo dominuojanti.
Pagal romėnų teisę, teisėjas turėjo galią anuliuoti santuoką
netgi jei dvi pusės buvo įtraukę nuostatą prieš skyrybas savo
vedybinėje sutartyje. Ankstyvuoju romėnų periodu religinė
santuoka nesudarė jokių sąlygų skyryboms, tačiau tuo pačiu
vyrui būdavo suteikiama absoliuti valdžia prieš žmoną;
pavyzdžiui, esant tam tikroms aplinkybėms, jam buvo
323
234
leidžiama užmušti ją. Laikui bėgant, religinė teisė susiderino su
civiline teise, kuri leido skyrybas.
Skyrybos judaizme
Judaizmas pagerino žmonos statusą, bet jis taip pat
praplėtė skyrybų galimybes. Religinė teisė reikalauja, kad vyras
skirtųsi su žmona, jei moralinių prasižengimų yra patvirtintų
prieš ją, netgi jei jis būtų linkęs atleisti jai; panašiai yra
reikalaujama jo skyrybų su žmona, jei ji nepagimdo jam vaikų
per dešimties vedybinių metų periodą.
Skyrybos krikščionybėje
Krikščionybė stovi viena tarp religijų, kurias mes
paminėjome, atskira netgi nuo judaizmo, drausdama tiek
skyrybas, tiek santuoką išsiskyrusiems vyrams ir moterims. Yra
pranešta, kad Jėzus (ramybė jam) sakė: „Taip pat buvo
pasakyta: „Kas išsiskiria su žmona, tegul išduoda jai skyrybų
raštą.“ Bet aš jums sakau: kiekvienas, kuris išsiskiria su žmona,
išskyrus neištikimybės atveju, skatina ją svetimauti; ir jei kas
veda išsiskyrusią moterį, svetimauja. 324“ (Mt. 5:31-32) „Ir sakė
jiems: „Kas išsiskiria su savo žmona ir veda kitą, tas nusikalsta
neištikimybe pirmajai. Ir jei moteris išsiskiria su savo vyru ir
išteka už kito, ji svetimauja.““ (Mk. 10:11-12)
Priežastis tam yra duota Evangelijoje žodžiais: „Ką
Dievas sujungė, žmogus teneišskiria.“325 Šis teiginys yra
teisingas tuo atžvilgiu, kadangi vyras ir žmona yra susituokę
pagal Dievo leidimą ir įstatymus, galima sakyti, kad Dievas
sujungė juos, nors yra žmogus, kuris įregistruoja vedybų sutartį.
Panašiai, kadangi Dievas leido ir įteisino skyrybas tam tikrų
priežasčių ir aplinkybių atveju, galima sakyti, kad Dievas juos
išskyrė, nors žmogus įvykdo skyrybas. Taigi tampa aišku, kad
joks žmogus neišskiria to, ką Dievas sujungė, nes jungimas ir
324
325
Farid Wajdi Al-Islam Din ‘Am Khalid, p.172.
Mt 19:6, Mk 10:9.
235
perskyrimas yra Visagalio Dievo rankose, ir argi ne Pats Dievas
išskiria juos dėl seksualinio amoralumo priežasties?
Skirtumai tarp krikščionių denominacijų dėl skyrybų
Naujojo Testamento Evangelijos daro išimtį skyrybų
uždraudimui seksualinio amoralumo atveju. Tačiau kai kurie
katalikai bando paaiškinti šią išimtį sakydami: „Čia turima
omeny ne tai, kad neištikimybė yra išimtinis atvejis, kada
skyrybos yra leistinos, nes krikščioniškoje teisėje nėra jokių
skyrybų. Frazė „išskyrus dėl neskaistumo“ reiškia, kad pati
santuoka anuliuojama, kadangi jos teisėtumas ir teisingumas
buvo sulaužyti; taigi, nors tai yra tariamai santuoka, tikrovėje
tai yra svetimavimas. Vadinasi, tokiu atveju yra leidžiama
vyrui, ar labiau priklauso, palikti moterį.“ 326
Protestantai leidžia skyrybas svetimavimo, vyro
išdavystės ir kai kurių kitų specifinių priežasčių pretekstu, be
tų, kurios yra paminėtos Evangelijos tekstuose. Tačiau kai
kurie iš šių denominacijų draudžia antrąją išsiskyrusių vyro ir
žmonos santuoką.
Ortodoksų bažnyčios Egipte taryba leidžia savo
sekėjams teisę skirtis neištikimybės pretekstu, kaip yra
numatyta Evangelijose, ir dėl keleto kitų priežasčių, tokių kaip
nevaisingumas, besitęsiantis daugiau kaip tris metus,
chroniškos ligos ir užsitęsusi nesantaika, kuri atrodo esanti
neišsprendžiama.
Krikščioniškos pozicijos dėl skyrybų padariniai
Dėl šios bekompromisinės krikščionybės pozicijos
skyrybų atžvilgiu, žmonės Vakarų šalyse buvo priversti griebtis
civilinių įstatymų tam, kad legalizuotų jas. Deja, dauguma jų,
pavyzdžiui amerikiečiai, nuklydo į kraštutinumus leisdami
skirtis, todėl tai yra pateisinama dėl visai nereikšmingų
326
Evangelijos pagal Matą komentare, Koptų Katalikų Tyrimų Institutas.
236
priežasčių. Kai kurie Vakarų filosofai įspėjo, kad toks skyrybų
lengvumas susilpnins vedybinių ryšių šventumą ir suardys
tikrus šeimyninio gyvenimo pamatus. Gerai žinomas
teisininkas pareiškė, kad netoli toks laikas, kai Vakarų šalyse
santuoka bus pakeista laisvais ir silpnais ryšiais tarp vyro ir
moters, panašiais į komercinį sandorį, kuris gali būti
sulaužomas dėl menkiausių priežasčių. Kadangi nebebus jokių
religinių saitų ar meilės tarp tokios poros, jie bus jungiami tik
jų geidulių ir troškimo patirti įvairių malonumų, tokio tipo
santykių, kurie prieštarauja bet kokios religijos mokymui:
„Šis asmeninių reikalų reguliavimo per civilinę teisę
fenomenas prieštarauja kiekvienos religijos mokymams ir nėra
aptinkamas niekur kitur pasaulyje, tik tarp žmonių
krikščioniškuose Vakaruose; netgi induistai, budistai ir
Zaratustros sekėjai laikosi religinių nutarimų tvarkant savo
asmeninius reikalus. Nors tarp jų mes galėtume rasti tokių,
kurie atnaujino savo religijų mokymus apie viešuosius reikalus,
tokios inovacijos neapima asmeninių reikalų, kitaip sakant,
santuokos, skyrybų ir to, kas yra susiję su šeimos gyvenimu.“ 327
Krikščioniška pozicija dėl skyrybų: laikinas nutarimas,
bet ne nuolatinė teisė
Rimti Evangelijos studentai negali išvengti išvados, kad
tai, ko mokė Jėzus (ramybė jam), buvo skirta ištaisyti
nesaikingumus, judėjų įvestus į dievišką teisę. Jo mokymai,
įskaitant jo teiginius apie skyrybas, niekada nebuvo skirti būti
priimti kaip nuolatinė teisė visai žmonijai.
Evangelijoje pagal Matą mes randame tokį dialogą tarp
Jėzaus ir fariziejų:
„Tada atėjo pas jį fariziejų ir spęsdami pinkles paklausė: „Ar
galima vyrui dėl kokios nors priežasties atleisti žmoną?“ Jis
Kaip cituota 'Abd al-Wahid Hukuk al-insan fil-Islam (Žmogaus teisės
islame) p.88.
327
237
atsakė: „Negi neskaitėte, jog Kūrėjas iš pradžių juos sutvėrė
kaip vyrą ir moterį ir pasakė: „todėl vyras paliks tėvą ir motiną
ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu.“? (Gen. 1:27,
2:24) Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Tad ką Dievas
sujungė, žmogus teneperskiria. Jie tarė jam: „O kodėl tuomet
Mozė (mums) liepė duoti skyrybų raštą atleidžiant žmoną?“
(Pak.Įst. 24:1-4) Jis atsakė jiems: „Mozė leido jums atleisti
savo žmonas dėl jūsų širdžių kietumo; bet pradžioje taip
nebuvo. Aš jums sakau: kas atleidžia žmoną, išskyrus dėl
svetimavimo, ir veda kitą, svetimauja.“ Mokiniai tarė jam: „Jei
tokie yra vyro ir moters reikalai, tuomet nei verta, nei patartina
tuoktis.“ (Mt 19:3-10)
Iš šito dialogo tampa aišku, kad apribodamas skyrybų
leidžiamumą iki vien tik neskaistumo atvejo, Jėzus norėjo
ištaisyti judėjų nesaikingumus sumaišytame skyrybų
pritaikyme, kuris buvo leistas Mozės teise. Tai buvo
akivaizdžiai laikina priemonė, panaikinta nuolatinės ir
universalios islamo teisės, atneštos Pranašo Mohammado
(ramybė jam).
Manyti, kad Jėzus (ramybė jam) norėjo padaryti tai
amžina teise, neatitinka priežasties. Mes matome, kad jo
apaštalai, labiausiai nuoširdūs jo sekėjai, buvo apstulbinti tokio
griežto įsako, sakydami: „Jei tokie yra vyro ir moters reikalai,
tuomet nei verta, nei patartina tuoktis.“, t.y. momentu, kada
vyras veda moterį, jis įkinko save į jungą, kurio neįmanoma
nusimesti, nepaisant to, kokiu apgailėtinu jų gyvenimas kartu
gali pavirsti dėl abipusės neapykantos ir charakterių
neatitikimo. Kaip išmintingas žmogus yra tinkamai pasakęs:
„Didžiausias plyšys gyvenime yra kompanionas, kuris nei
sutaria su tavimi, nei palieka tave ramybėje.“
Islamiškos ribos, reguliuojančios skyrybas
Islamiška Šariatas pastatė kliūčių skyrybų kelyje tam,
kad apribotų jas, paliekant mažiausią galimybę jas pasiekti.
238
Skyrybos be teisėtos būtinybės ir be pirmiau išnaudojimo visų
kitų anksčiau paminėtų būdų išspręsti konfliktą yra neteisėtos ir
uždraustos islame. Kai kurie teisininkai tvirtina, kad tai yra
žalinga tiek vyrui, tiek žmonai, bereikalingas kenkimas dviejų
interesams, kuris, kaip ir turto švaistymas, yra haram.
„Nekenkite sau ar kitiems,“ 328 Pranašas (ramybė jam)
mus mokė:
Žmonės, kurie išsiskiria su savo sutuoktiniais ir tuokiasi su
kitais tam, kad pasimėgautų seksualinių partnerių įvairove, yra
nemėgstami nei Allaho, nei Jo Pasiuntinio (ramybė jam).
Pranašas (ramybė jam) vadino juos „degustatoriais“
sakydamas:
„Aš nemėgstu degustatorių, tiek vyrų, tiek moterų. 329“
„Allahas nemėgsta degustatorių, nei vyrų, nei moterų.“ 330
'Abdullah bin 'Abbas sakė: „Skyrybos yra (tik) būtinybės
atveju“.
Draudimas skirtis per mėnesines
Kada skyrybos tampa būtinos, musulmonui neleidžiama
realizuoti jas bet kokiu laiku, kada tik jis pageidauja; jis privalo
laukti tinkamo meto. Pagal Šariatas, toks tinkamas metas yra
tada, kada moteris yra švari po jos menstruacinio periodo ar
pogimdyvinių išskyrų periodo po vaiko gimimo ir prieš tai, kai
jos vyras atnaujino lytinius santykius su ja, arba kai ji yra
nėščia ir jos vyras žino apie nėštumą.
Draudimo skirtis per mėnesines ar pogimdyvinių
išskyrų periodu priežastis yra ta, kad, kadangi per tokius
periodus seksualiniai santykiai yra haram, idėja skirtis gali
Ibn Kadamah Al-Mughni, 7 tomas, p.77. Šis Hadis yra perduotas Ibn
Madžah ir al-Darkutni.
329
Pranešta al-Tabarani ir al-Darkutni.
330
Al-Tabarani al-Kabir‘e, pagal gerų pardavėjų šaltinį.
328
239
šauti vyrui į galvą dėl seksualinės frustracijos ir nervinės
įtampos. Dėl to jam patariama palaukti, kol jo žmona bus švari
ir tada su ja skirtis, jei jis atkakliai siekia skirtis, prieš
vedybinių santykių atnaujinimą.
Kaip skyrybos per mėnesines yra haram, panašiai yra
haram tarp menstruacinių periodų (t.y. „švarumo periodu“), jei
vyras turėjo santykių su savo žmona po jos ankstesnio periodo
užbaigimo. Nes yra įmanoma, kad ji galėjo tapti nėščia nuo tos
sąjungos, ir vyras gali apsigalvoti dėl skyrybų, kada jis žinos,
kad jo žmona nešioja vaiką, trokšdamas likti susituokęs
embriono jos gimdoje labui. Tačiau, kada žmonai yra švarumo
periodas, bet jis neturėjo lytinių santykių su ja po jos mėnesinių
pabaigos, arba jei ji yra nėščia ir jis tai žino, jis galės įsitikinti,
kad jo ketinimas skirtis su ja yra giliai įsišaknijusios antipatijos
rezultatas, ir atitinkamai yra leistina įvykdyti skyrybas. AlBukhari Sahih yra perduota, kad 'Abdullah bin 'Umar išsiskyrė
su savo žmona per jos menstruacinį periodą. Kai 'Umar
paminėjo tai Allaho Pasiuntiniui (ramybė jam), šis supyko
sakydamas:
„Jis privalo ją susigražinti. Jei jis vis dar nori su ja skirtis, jis
gali taip padaryti, kada ji bus švari nuo menstruacinių išskyrų
prieš santykiavimą su ja, nes tai yra laukimo periodas, kurį
Allahas priskyrė skyryboms, remiantis ajatas:
O Pranaše, kai jūs skirsitės su moterimis, skirksitės
su jomis per priskirtus periodus. (Šv. Koranas 65:1)
Kita šio Hadis versija aiškina:
„Liepk jam susigražinti ją ir tada išsiskirti su ja, kada ji bus
švari nuo menstruacijų ar (kitu atveju) yra nėščia.“
Dabar išlieka klausimas: jei asmuo išsiskiria su savo
žmona per tuos uždraustus periodus, ar skyrybos įsigalioja ar
ne? Vyraujanti nuomonė yra ta, kad tai jos įsigalioja, nors vyras
bus laikomas nuodėmingu. Tačiau kai kurie teisininkai laiko,
kadangi Allahas neįteisino to, tai skyrybos neįsigalioja, o kas
240
nėra įstatymiška, tas negali būti nei teisinga, nei priversta
vykdyti. Abu Daoud pagal patikimą autorystę, perdavė, kad kai
'Abdullah bin 'Umar buvo paklaustas: „Ką tu pasakytum, jei
vyras išsiskirtų su savo žmona per mėnesines?“, jis papasakojo
savo paties skyrimosi su žmona per jos periodą istoriją ir
Pranašo liepimą jam susigražinti ją atgal, nepaisant jo nutarimo
dėl skyrybų.
Skyrybų priesaikos priėmimas
Musulmonui neleistina priimti skyrybų priesaiką,
pasižadant, kad jei konkretus įvykis neatsitiks, jis išsiskirs su
žmona, ar grasinti jai sakant, kad jei ji padarys šį ar kitą
konkretų dalyką, su ja bus išsiskirta. Islame priesaika gali būti
išreikšta tik specifiniu būdu, t.y. Allaho vienintelio vardu;
neskaitant to, jokia kita priesaikos priėmimo forma nėra
leistina. Pranašas (ramybė jam) sakė:
„Bet kuris prisiekiantis (bet kuo) kitu negu Allahu, įvykdo
širk.“331
„Bet kuris, norintis priimti priesaiką, turėtų priimti ją Allaho
vardu arba tylėti.“332
Kur išsiskyrusioji gyvena per laukimo periodą
Islamiška Šariatas reikalauja, kad išsiskyrusi moteris
liktų savo namuose, kitaip sakant, savo vyro namuose, kol
tęsiasi jos 'iddah (laukimo periodas). Nėra leistina jai kraustytis
į kitus namus, kaip panašiai nėra leistina jos vyrui iškeldinti jos
be teisingos priežasties. Šis reikalavimas palieka atvirą kelią,
per 'iddah periodą po pirmo ar antro skyrybų paskelbimo 333,
Pranešta Abu Dawud, al-Tirmizi ir al-Hakim.
Pranešta Muslimo.
333
Islamiškoje Šariatas vyro skyrybų paskelbimas savaime sudaro pilną
skyrybų aktą, po kurio seka reikalaujamas ‘iddah ar laukimo periodas.
Tam, kad supaprastinti situaciją, žodis skyrybos čia yra naudojamas
pažymėti skyrybų paskelbimui, t.y. pačiam skyrybų aktui. (Vert.)
331
332
241
vyrui sugrįžti prie žmonos be antros santuokos reikalavimo. Jos
buvimas tuose pačiuose namuose su juo padaro visai įmanoma
tai, kad abipusė simpatija ir meilė tarp jų gali būti vėl
sužadinta, o jei ji yra nėščia, tie keli mėnesiai padarys jos
nėštumą akivaizdžiu, kas gali tapti tolimesne paskata jam
apsigalvoti. Bet kuriuo atveju, pakankamai laiko yra jiems
pergalvoti visą situaciją. Dėl gydančio laiko efekto, antipatijos
jausmai gali užleisti vietą švelnumui ir susitaikymui, ir gali
įvykti jų meilės atgaivinimas.
...ir bijokite Allaho, savo Viešpaties. Neiškeldinkite
jų iš jų namų, nei nepalikite jų, kol jos neįvykdo
aiškaus amoralumo; tokios yra ribos, nustatytos
Allaho. Ir bet kas, kuris peržengia Allaho ribas iš
tikrųjų skriaudžia savo paties sielą. Ir jūs nežinote,
Allaho valia gali viskas pasikeisti. (Šv. Koranas
65:1)
Ir jei tada jie privalo išsiskirti, tai turėtų būti padaryta
su orumu ir geranoriškumu, be abipusio plūdimosi, žalos,
kaltinimų ar teisių pažeidimo. Allahas Aukščiausiasis sako:
...Išsaugokite jas garbingai ar išsiskirkite su jomis
garbingai...
(Šv. Koranas 65:2)
...Tada išsaugokite (santuokinius ryšius) garbingai
ar paleiskite ją su geranoriškumu...
2:229)
(Šv. Koranas
Išsiskyrusiai moteriai aprūpinimas (turėtų būti
tiekiamas) geranoriškai, pareiga tiems, kurie yra
dievobaimingi.
Pakartotinos skyrybos
Musulmonui yra leistini trys šansai, kitaip sakant, trys
skyrybų paskelbimai ar aktai trimis skirtingomis progomis su
242
sąlyga, kad kiekvienos skyrybos yra paskelbiamos laiku, kada
žmona yra švarumo periode, ir jis nesantykiavo su ja.
Vyras gali išsiskirti su savo žmona kartą ir leisti 'iddah
praeiti. Per 'iddah periodą pora turi pasirinkimą susitaikyti be
pakartotinės santuokos būtinybės. Tačiau jei laukimo periodas
baigiasi be susitaikymo, jie tada tampa pilnai išsiskyrę.
Kiekvienas jų yra laisvas susituokti su kuom nors kitu ar
susituokti vienas su kitu antrąkart; jei jie norėtų susituokti
antrąkart, reikalaujama nauja vedybinė sutartis.
Jei po pirmųjų skyrybų vyras susitaiko su savo žmona,
bet vėliau priešiškumas ir konfliktai vėl prasideda, o visos
pastangos susitaikyti ir arbitražas baigiasi nesėkme, jis gali su
ja išsiskirti antrą kartą tuo pačiu aukščiau apibūdintu būdu.
Taip pat šiuo atveju jis gali grįžti pas ją 'iddah periodu be
pakartotinės santuokos, ar po 'iddah pasibaigimo,
pasinaudojant nauja vedybine sutartimi.
Bet gali taip nutikti, kad nors jis susitaiko su savo
žmona po antrųjų skyrybų, jis gali vėliau su ja išsiskirti trečią
kartą. Tada tai būtų aiškus įrodymas, kad priešiškumas tarp
jųdviejų yra labai gilus, ir kad jie nesugeba gyventi kartu. Jei
trečiosios skyrybos įvyksta, nėra leidžiama vyrui sugrįžti pas
savo žmoną nei per jos 'iddah, nei pakartotinai vesti ją po
'iddah, nebent ji susituoktų su kitu vyru gyventi su juo kaip
nuolatinė ir tikra žmona, o jis vėliau su ja išsiskirtų. Tačiau
absoliučiai uždrausta kitam vyrui vesti ir išsiskirti su ja vien tik
tam, kad padarytų ją halal pirmajam vyrui.
Tie musulmonai, kurie išleidžia tris skyrybų
paskelbimus vienu metu ar vienu teiginiu, yra maištininkai
prieš Allaho teisę ir yra klystantys iš tiesaus islamo kelio. Kartą
Pranašas (ramybė jam) buvo informuotas apie vyrą, kuris
paskelbė apie tris skyrybas vienu metu. Jis pašoko supykęs,
sakydamas:
243
„Ar jūs juokus darote iš Allaho knygos, kol aš esu (vis dar) tarp
jūsų?“ Tai išgirdęs, vyras atsistojo ir tarė: „O Allaho
Pasiuntiny, ar neturėčiau jo nužudyti?“ 334
Garbingas susitaikymas ar geranoriškas išsiskyrimas
Kai vyras išsiskiria su savo žmona ir 'iddah periodas
eina, jis turi dvi alternatyvas: arba garbingai su ja susitaikyti –
t.y. grįžti pas ją su ketinimu gyventi ramybėje ir harmonijoje,
bet ne tam, kad kankintų ar žalotų ją – arba geranoriškai
išsiskirti ir suteikti jai laisvę, leisdamas 'iddah pasibaigti be
ginčų ar aštrių žodžių, ir be bet kurios abipusės teisės
atidėjimo.
Nėra leistina jam grįžti pas ją tik prieš baigiantis 'iddah
tam, kad kankintų ją prailginant laukimo periodą, taigi atimant
iš jos galimybę ištekėti už ko nors kito. Taip buvo daroma
džahilija periodu. Tada Allahas Aukščiausiasis uždraudė tokį
moters žalojimą labai griežta maniera, naudodamas tokį
išsireiškimo stilių, kuris verčia žemę drebėti.
Ir kai jūs išsiskiriate su moterimis, ir jos išpildo
terminą (savo 'iddah), arba garbingai sulaikykite jas,
arba garbingai paleiskite jas; bet nesulaikykite jų tam,
kad žalotumėte jas, nes tai yra nusižengimas, ir
kiekvienas taip besielgiantis klaidina savo paties sielą.
Nepriimkite Allaho atskleidimų pašaipiai, bet
atsiminkite Allaho jums suteiktą malonę ir tai, ką Jis
jums atsiuntė per Knygą ir Išmintį, kad išvesti jus į
teisingą kelią. Ir baiminkitės Allaho, ir žinokite, kad
Allahas žino apie viską. (Šv. Koranas 2:231)
Mažytis apmąstymas šio kilnaus septynių frazių ajatas,
apimančio įspėjimą po įspėjimo, priminimą po priminimo,
turėtų būti pakankamas bet kuriam, turinčiam nors menkiausią
jausmą širdy ar klausą, kai tai yra cituojama.
334
Pranešta al-Nasai.
244
Išsiskyrusios moters laisvė pakartotinai tuoktis
Po išsiskyrusios moters 'iddah pasibaigimo, nei jos
buvęs vyras, globėjas, nei kas nors kitas negali jai sukliudyti
ištekėti už ko nors kito, ką ji pasirenka. Kol ji ir vyras, kuris jai
pasiperša, seka procedūra, reikalaujama Šariato, niekas neturi
teisės trukdyti. Tai, ką kai kurie šiandienos vyrai daro
stengdamiesi sukliudyti savo buvusioms žmonoms pakartotinai
susituokti, įbaugindami jas ir jų šeimas, yra iš esmės tai, kas
būdavo daroma džahilija; panašiai, ką kai kurios išsiskyrusių
žmonų šeimos ar globėjai daro norėdami sukliudyti joms grįžti
pas savo vyrus, kada jie nori susitaikyti, nes iš tikrųjų
taika
geriau (Šv. Koranas 4:128), yra taip pat kaip buvo džahilija.
Ir kai jūs išsiskiriate su moterimis, ir jos išpildo
terminą (savo 'iddah), nekliudykite joms ištekėti už jų
vyrų, jei jie tarp savęs sutaria garbinga maniera. Tai
yra pamokymas tiems, kurie tiki į Allahą ir
Paskutiniąją Dieną. Tai yra labiau dorovynga ir tyra
jums; ir Allahas žino, o jūs nežinote.
2:232)
(Šv. Koranas
Moters teisė reikalauti skyrybų
Moteris, kuri negali pakelti gyvenimo su savo vyru, turi
teisę išsivaduoti nuo vedybinių saitų gražindama savo vyrui
mahr (reikalaujamą vedybų dovaną) ir dovanas, kurias jis jai
padovanojo, ar daugiau mažiau tiek pagal abipusį susitarimą.
Tačiau yra labiau pageidautina, kad jis neprašytų daugiau negu
yra davęs jai. Allahas Aukščiausiasis sako:
...Ir jei jūs (arbitrai) bijote, kad pora gali neišlaikyti
ribų, nustatytų Allaho, nėra jokios kaltės jiems abiems,
jei ji išsipirks save (iš vedybinių ryšių gražindama visą
ar dalį mahr)...
245
Thabit bin Kais žmona atėjo pas Pranašą (ramybė jam)
ir tarė: „O Allaho Pasiuntiny, aš neturiu nieko prieš Thabit bin
Kais charakterio ir religijos atžvilgiu, bet aš nenoriu būti kalta
dėl pykčio parodymo jam335.“ Pranašas (ramybė jam) paklausė
jos apie tai, ką ji gavo iš jo. Ji atsakė: „Rojų.“ Jis paklausė: „Ar
gražinsi jam sodą?“ „Taip“ atsakė ji. Pranašas (ramybė jam)
tada liepė Thabit: „Priimk sodą ir paskelbk apie skyrybas. 336“
Nėra leistina moteriai siekti skyrybų su vyru, nebent ji
nepakėlė jo žiauraus elgesio ar nebent ji turi priimtiną priežastį,
kuri reikalauja jų išsiskyrimo. Pranašas (ramybė jam) sakė:
„Jei kuri nors moteris prašo savo vyro skyrybų be kokios nors
stiprios priežasties, Rojaus aromatai jai bus uždrausti.“ 337
Žiauraus elgesio draudimas
Haram yra vyrui kankinti ir žiauriai elgtis su savo
žmona tam, kad priverstų ją siekti skyrybų dėl to, kad ji
gražintų jam visą ar dalį turto, kurį jis jai buvo davęs. Tik jei
žmona yra kalta dėl aiškaus amoralumo, jos vyras gali
reikalauti gražinti dalį mahr. Šiuo atžvilgiu Allahas
...Nei jūs turėtumėte žiauriai su jomis elgtis tam,
kad galėtumėte atimti dalį to, ką jūs buvote davę joms
(nes jūs negalite atsiimti to atgal), nebent jos yra
kaltos dėl atviro pasileidimo. (Šv. Koranas 4:19)
Taip pat haram yra vyrui atsiimti bet ką iš žmonos, jei
jis nekenčia jos ir nori skirtis su ja, kad galėtų vesti kitą moterį.
Nes Visagalis Allahas sako:
Bet jei jūs nuspręsite imti vieną žmoną vietoj kitos,
netgi jei būsite jai davę aukso krūvą, nieko iš to
Ji turėjo omeny, kad nors Thabit buvo geras vyras, ji negalėjo su juo
sutarti ir todėl negalėjo jam rodyti pagarbos kaip sutuoktiniui.
336
Pranešta al-Bukhari ir al-Nasai.
337
335
246
nesusigražinkite; ar susigražintumėte tai šmeižtu ir
neteisingu pareiškimu? Ir ar galėtumėte tai atsiimti,
kai abudu jūs buvote privačiai vienas su kitu, ir kai jos
(žmonos) priėmė iškilmingą pasižadėjimą iš jūsų?
Apleidimo priesaikos draudimas
Vienas iš islamo rūpesčių dėl moterų teisių aspektas yra
tas, kad jis draudžia vyrui būti tokiam piktam savo žmonai, kad
net nutrauktų seksualinius santykius su ja tokiam periodui,
kurio ji negalėtų pakelti. Jei toks seksualinių santykių
atsisakymas yra palydėtas priesaikos iš jo pusės, jam yra
duodamas keturių mėnesių limitas nusiraminti ir sugrįžti pas ją.
Jei jis ateis į protą ir atnaujins lytinius santykius prieš keturių
mėnesių pasibaigimą, yra įmanoma, kad Allahas gali atleisti
jam už jo nesaikingumą ir atverti atgailos duris jam; tačiau jis
vis dar privalo atlikti atgailą, priskirtą jam dėl priesaikos
sulaužymo. Jei, kita vertus, šis periodas baigiasi, ir jis
nesugrįžta pas ją, jo žmona yra išskiriama su juo kaip teisinga
bausmė už jos teisių neigimą.
Kai kurie teisininkai laiko, kad skyrybos yra
automatiškos pasibaigus keturiems mėnesiams ir kad nereikia
jokio teismo nuosprendžio. Tačiau kiti reikalauja, kad periodo
pabaigoje šis klausimas būtų perleistas teisminei valdžiai, kuri
tada suteiks jiems susitaikymo ar skyrybų pasirinkimą.
Tokia abstinencijos nuo žmonos priesaika yra formaliai
žinoma Šariate kaip ilia. Apie tai Allahas Aukščiausiasis sako:
Tiems, kurie priima abstinencijos nuo savo žmonų
priesaiką, keturių mėnesių laukimo periodas (yra
nustatytas); jei jie sugrįžta, iš tikrųjų, Allahas yra
Atleidžiantis, Maloningas. Bet jei jų ketinimas skirtis
yra tvirtas, tada, iš tikrųjų, Allahas yra Girdintis,
Žinantis.
(Šv. Koranas 2:226-227)
247
Šis keturių mėnesių periodas buvo specialiai apibrėžtas
duoti vyrui pakankamai laiko nusiraminti ir atkurti santykius
savo noru. Be to, keturi mėnesiai yra normaliai laikoma
maksimaliu periodu, kurį moteris gali iškęsti be savo vyro.
Korano komentatoriai papasakojo tokį incidentą palaikantį šią
nuomonę:
Vieną naktį savo valdymo lakotarpiu, kol 'Umar vaikštinėjo po
Mediną, jis išgirdo moterį dainuojant:
„Naktis ilga, tamsa aplink mane;
Aš negaliu užmigti, nes aš neturiu draugo pažaisti.
Prisiekiu Allahu, kad jei nebūtų Jo baimės,
Šis gultas linguotų iš vienos pusės į kitą.“
Pasidomėjęs 'Umar išsiaiškino, kad tos moters vyras
buvo išvykęs į karinę ekspediciją ilgam laikui. Jis tada
paklausė savo dukters Hafsah, Pranašo (ramybė jam) našlės:
„Kiek ilgai gali moteris iškęsti išsiskyrimą su savo vyru?“ Ji
atsakė: „Keturis mėnesius“. Vėliau tikinčiųjų kalifas
nusprendė, kad nesiųs vedusių vyrų toli nuo jų žmonų
ilgesniam nei keturių mėnesių laikotarpiui.
248
6. TĖVAI IR VAIKAI
Giminystės linijos saugojimas
Vaikas yra savo tėvo tęsėjas ir jo bruožų nešėjas. Per
savo gyvenimą jis yra tėvo akių džiaugsmas, o po jo mirties
vaikas atstovauja jo egzistencijos tęsimuisi ir jo nemirtingumo
įkūnijimui. Jis paveldėja ypatybes ir klasę, lygiai kaip ir
psichines savybes ir bruožus, tiek gerus, tiek blogus, tiek
gražius, tiek bjaurius, iš savo tėvo. Vaikas yra dalis tėvo širdies
ir gabalėlis jo kūno.
Allahas Aukščiausiasis ir Švenčiausiasis įšventino
santuoką ir uždraudė svetimavimą, kad tėvystė būtų nustatoma
be abejonių ar dviprasmiškumo, ir kad vaikas galėtų būti
laikomas savo tėvo vaiku, o tėvas – savo sūnų ir dukterų tėvu.
Vedybomis moteris yra paskiriama vienam vyrui; haram yra jai
būti jam neatsidavusiai ar leisti kam nors kitam pasiekti tai, kas
priklauso išimtinai tik jam. Taigi kiekvienas vaikas, gimęs jai
santuokoje, bus jos vyro vaikas, be jokio atpažinimo ar jo viešo
fakto skelbimo, ar sutampančio tvirtinimo iš motinos pusės
poreikio.
„Vaikas yra priskiriamas tam, kurio lovoje jis gimė, 338“
skelbė islamo Pranašas (ramybė jam).
Tėvystės neigimo draudimas
Nėra leistina vyrui neigti savo tėvystę bet kokiam
vaikui, kuris gimė jo žmonai, kol jie yra susituokę vienas su
kitu. Toks neigimas užtrauktų bjauriausią gėdą, kokią tik
galima įsivaizduoti, tiek žmonai, tiek vaikui. Todėl jam nėra
leidžiama žengti tokio žingsnio, remiantis paprastu įtarimu,
staigiu pastebėjimu ar blogais gandais. Tačiau jei įrodymo,
kuris patraukė jo dėmesį, pagrindu jis tvirtina, kad žmona jį
išdavė, islamo Šariatas neturi jokio troškimo versti jį išauginti
vaiką, kurį jis tiki esant ne jo, ar leisti vaikui būti jo
Pranešta al-Bukhari ir Muslimo. Literatūriškai: „Vaikas priklauso
lovai.“
338
249
paveldėtoju, ar – galiausiai – leisti jam kentėti nuo įtarimo ir
abejonių visą gyvenimą.
Kelias iš šios dilemos, žinomas islamo teisės moksle
kaip li‘an, yra pateikiamas Šariate. Jei vyras yra rimtai
įsitikinęs ar stipriai įtaria, nors ir neturėdamas įrodymo, kad jo
žmona turėjo lytinių santykių su kitu vyru ir nešioja šio vaiką,
jis gali perduoti bylą musulmonų teisėjui (kadi). Kadi paprašys
vyro ir jo žmonos melsti Allaho prakeikimo vienas kitam būdu,
nurodytu Surah al-Nur:
Tiems, kurie kaltina savo žmonas, bet neturi jokių
liudininkų, išskyrus save, tegu savo liudijimus keturis
kartus patvirtina Allaho vardu apie tai, kad jis sako
tiesą ir penktasis liudijimas – tegu jam būna Allaho
prakeiksmas, jei jis meluoja. Ir bus panaikinta jos
bausmė, jie ji keturis kartus Allaho vardu paliudys,
kad jis meluoja, o penktą kartą – tebunie Allaho pyktis
ant jos, jei jos vyras sako teisybę. (Šv. Koranas
24:6-9)
Po šito pora turi būti išskirta visam laikui, o vaikas
identifikuojamas pagal jo ar jos motinos vardą.
Legalaus įvaikinimo draudimas
Kaip yra haram vyrui neigti savo tėvystę vaikui,
gimusiam jo žmonai santuokoje, panašiai yra haram jam
legaliai įsivaikinti sūnų, kuriam jis nėra tikras tėvas. Kaip ir
kurių visuomenių žmonės istorijos eigoje, džahilija arabai
pridurdavo ką nors, ko jie pageidaudavo, prie savo giminės
linijos ir šeimos įsivaikindami. Vyras galėdavo įsivaikinti
(tabanna, „padaryti kieno nors sūnumi“) bet kurį patinkantį
berniuką kaip sūnų (mutabanna), viešai paskelbdamas šį faktą,
ir berniukas tapdavo kaip sūnus jam, besidalinantis įvaikinusios
šeimos atsakomybėmis bei teisėmis ir gaudamas jos vardą.
Įvaikinimas buvo efektyvus, nepaisant to, kad įvaikintas sūnus
galėjo turėti žinomą tėvą ir ateiti iš žinomos giminės linijos.
250
Tokia praktika buvo plačiai paplitusi arabų
visuomenėje islamo atėjimo laikotarpiu. Prieš gaudamas
apreiškimą, Pranašas (ramybė jam) pats buvo įsivaikinęs Zaid
ibn Harithah, kuris buvo paimtas į nelaisvę kaip vaikas vieno iš
jo genties, kuri buvo įprastas reiškinys džahilija periodu, reido
metu. Hakim bin Hizam atvedė jį savo tetai Khadižah, o po
santuokos su Pranašu (ramybė jam), Khadižah pristatė jį jam.
Kada Zaid tėvas ir dėdė sužinojo jo buvimo vietą, jie atėjo pas
Pranašą (ramybė jam) reikalauti sugrąžinti Zaid. Pranašas
(ramybė jam) suteikė Zaid pasirinkimą, ir jis pasirinko pasilikti
su Pranašu (ramybė jam), o ne su savo tėvu ir dėde. Tada
Pranašas (ramybė jam) suteikė jam laisvę ir įsisūnijo,
pristatydamas jį kitiems. Nuo to laiko jis buvo vadinamas Zaid
ibn Mohammad ir tapo pirmu iš išlaisvintų vergų, priėmusių
islamą.
Koks yra islamo nutarimas dėl tokios įvaikinimo
sistemos? Islamas teisingai žiūri į tokio tipo įvaikinimą kaip į
natūralios tvarkos ir realybės falsifikaciją. Svetimo priėmimas į
šeimą kaip vieno iš jos narių ir leidimas jam vienumos su
moterimis, kurios nėra jo muharrmat, nei jis jų, yra apgaulė,
kadangi vyro žmona nėra įvaikinto sūnaus motina, nei jo
dukterys berniuko seserys, nei jo seserys yra jo tetos, kadangi
visos jo yra ne-mahram jam. Be to, įvaikintas sūnus įgyja teisę
į vyro ir jo žmonos palikimą, atimdamas iš teisėtų,
nusipelniusių giminių jų palikimą.
Tokia situacija sukelia tikrųjų giminių pyktį prieš
įsiveržėlį, kuris įsibrovė tarp jų ir užgrobė jų teises, atimdamas
iš jų pilną palikimą 339. Dažnai toks pyktis veda į barnius ir
santykių tarp giminaičių ardymą. Todėl Koranas panaikino šią
Kadangi islamo Šariatas tiksliai nustato individo nuosavybės dalį, į
kurią turi teisę kiekvienas artimas kraujo giminaitis, legalus įvaikinimas
vaiko, kuris nėra iš štokių giminių, bet kuris, dėl įvaikinimo privalumo,
yra vienas iš paveldėtojų, natūraliai sukeltų pyktį ir priešiškumą tarp
teisėtų paveldėtojų. (Vert.)
339
251
džahili sistemą, visiškai ją uždrausdamas ir išnaikindamas visas
jos pasekmes. Allahas Aukščiausiasis sako:
...Nei Jis padarė jūsų įvaikintus sūnus jūsų (tikrais)
sūnumis; tai tik paprasčiausias posakis iš jūsų burnos.
Bet Allahas kalba tiesą ir Jis veda jus (teisingu keliu).
Vadink juos (vardais) jų tėvų; taip yra teisingiau
Allaho akyse. Bet jei nežinote jų tėvų, jie yra jūsų
tikėjimo broliai ir jūsų globotiniai... (Šv. Koranas
33:4-5)
Leiskite mums gerai apgalvoti Korano žodžius: „Nei Jis
padarė jūsų įvaikintus sūnus jūsų (tikrais) sūnumis; tai tik
paprasčiausias posakis iš jūsų burnos“. Tai rodo, kad
įvaikinimo paskelbimas susideda iš žodžių, kurie neturi jokio
atitikimo su tikrove. Paprastas paskelbimas nekeičia tikrovės,
faktų, nepadaro svetimo gimine, ar įvaikinto sūnumi.
Paprasčiausia žodinė išraiška ar kalbos figūra negali priversti
tekėti vyro kraujo įvaikinto sūnaus venose, sukelti tėviškos
simpatijos jausmų vyro širdyje ar sūnaus emocijų berniuko
širdyje, ar perkelti genetinių charakteristikų ar fizinių, psichinių
ar psichologinių bruožų.
Islamas išnaikino visus šios įvaikinimo sistemos
efektus, kurie yra susiję su paveldėjimu ir santuokos su
našlaujančia ar išsiskyrusia įvaikinto sūnaus žmona
uždraudimu. Dėl paveldėjimo reikalų, Koranas nepripažįsta
jokios pretenzijos, išskyrus tą, kuri yra paremta kraujo ryšiais ir
santuoka:
...Bet kraujo giminės yra artimesni vieni kitiems
pagal Allaho Knygą... (Šv. Koranas 8:75).
Vedybų atžvilgiu Koranas paskelbė, kad tik kieno nors
tikrų sūnų žmonoms,
žmonoms jūsų sūnų, kurie yra kilę iš
jūsų (pačių)
(Šv. Koranas 4:24), o ne įvaikintų sūnų
žmonoms, yra nuolatos draudžiamos santuokai. Atitinkamai,
252
yra leidžiama vyrui vesti išsiskyrusią įvaikinto sūnaus žmoną,
kadangi ji buvo, tiesą sakant, „svetimo“ žmona, o ne susijusio
krauju.
Praktinis legalaus įvaikinimo panaikinimo pavyzdys
Sūnų vaikinimosi praktika buvo labai giliai įsišaknijusi
ikiislaminės Arabijos visuomenėje, ir nelengva žmonėms buvo
tai mesti. Bet Allahas Aukščiausiasis norėjo išnaikinti ją ir jos
efektus, ne tik žodžiais, bet ir darbais. Tam, kad visos abejonės
šiuo klausimu būtų išsklaidytos, kad tikintieji galėtų ramiai
jaustis santuokų su įvaikintų sūnų buvusiomis žmonomis
atžvilgiu, ir, dar svarbiau, kad jie tikrai žinotų, kad halal yra
tai, kas yra leista Allaho, o haram yra tai, kas yra uždrausta Jo
vienintelio, Allahas Aukščiausiasis pasirinko patį Pranašą
(ramybė jam) šiai sudėtingai užduočiai.
Taigi Zaid bin Harithah, kuris buvo žinomas kaip Zaid
ibn Mohammad, vedė Pranašo pusseserę Zainab bint Džahš.
Zaid ir Zainab nebuvo laimingi kartu, dažnai skųsdavosi
Pranašui (ramybė jam). Nors Pranašas (ramybė jam) žinojo per
dievišką atskleidimą, kad Zaid išsiskirs su Zainab, ir kad jis
vėliau ves ją pats, žmogiškas silpnumas atsitiktinai nugalėjo jį,
ir jis bijojo susitikti su žmonėmis. Taigi, kuomet Zaid
skųsdavosi jam savo žmona, Pranašas (ramybė jam)
atsakydavo: „Laikykis savo žmonos ir bijok Allaho.“ Tada
Allahas Švenčiausiasis ir Aukščiausiasis atskleidė keletą
Korano eilučių, įspėdamas Pranašą (ramybė jam) ir tuo pačiu
sustiprindamas jo norą susitikti su visuomene sugriauti šios
senovinės sistemos liekanas, šiuo atveju, įteisinti praktiką, kuri
draudė vyrui santuoką su buvusia svetimo, kuris buvo
įsivaikintas kaip sūnus, žmona. Allahas Aukščiausiasis sako:
Ir kai tu pasakei jam, kuris gavo Allaho malonę ir
tavo paslaugą: „Išlaikyk savo žmoną ir bijok Allaho,“
tu slėpei savyje tai, ką Allahas norėjo paskelbti,
bijodamas žmonių; bet Allahas turi daugiau teisių, ir
253
tu turėtum Jo bijoti. Tada, kai Zaid atliko būtinus
formalumus (skyrybų), Mes tave su ja sutuokėm, kad
nebūtų sunkumų tikintiesiems vesti savo įvaikintų sūnų
žmonas, po to kai šie įvykdo būtinus formalumus
(skyrybų); ir Allaho įsakymas privalo būti išpildytas.
Koranas tęsia Pranašo (ramybė jam) palaikymą šioje
akcijoje, patvirtindamas jos teisėtumą ir pašalindamas bet
kokią gėdą, priskirtą jai:
Nėra jokios Pranašo kaltės tame, ką Allahas
paskyrė. Tai yra Allaho kelias kaip ir toms tautoms,
kurios buvo prieš tai. Ir Allaho įsakymas yra įstatymas
tiems, kurie skelbia Allaho apreiškimus ir Jo
baiminasi, nesibaimindami nieko kito, tik Allaho;
Allahas yra geriausias apskaitininkas. Mohammadas
nebuvo tėvu, nei vienam iš jūsų vyrų, jis yra Allaho
Pasiuntinys ir Pranašų Anspaudas; ir Allahas yra visų
dalykų Žinovas.
Vaiko įsivaikinimas išauginimui ir išauklėjimui
Kaip jau buvo paaiškinta aukščiau, įsivaikinimo tipas,
kuris buvo panaikintas islamo, yra toks, kuris padaro berniuką
šeimos nariu su visomis paveldėjimo teisėmis, leidžiamumu
laisvai maišytis su kitais namiškiais, santuokos draudimu ir
panašiai.
Bet žodis „įvaikinimas“ yra taip pat naudojamas ir kita
prasme, kuria jis nėra uždraustas islamo – t.y., kai vyras į
namus parveda našlaitį ar pamestinuką išauginti, išauklėti ir
elgtis su juo kaip su savo tikru vaiku. Tačiau jis nei priskiria
vaiką sau, nei suteikia jam teises, kurias Šariatas saugo
tikriems vaikams. Tai yra vertas pagyrimo aktas Allaho
religijoje, ir vyras, kuris tai daro, bus apdovanotas priėmimu į
Rojų. Pranašas (ramybė jam) sakė:
254
„Aš ir tas, kuris užaugina našlaitį, būsime kaip tie du Rojuje,“
ir jis parodė į savo vidurinįjį pirštą ir smilių su mažyčiu tarpu
tarp jų.
Pamestinukas (lakyt) yra laikomas kaip našlaitis
(yatym), ir gali tikti terminui keliautojas (ibn al-sabyl)340,
vienas iš tų, kuriais privaloma būti pasirūpinta.
Jei vyras neturi savo vaikų, ir trokšta padėti tokiam
vaikui savo turtu, jis gali jam duoti, ką nori, savo gyvenimo
metu ir taip pat gali testamentu palikti jam trečdalį savo turto
prieš mirtį.
Dirbtinis apvaisinimas
Islamas saugo giminės liniją drausdamas zina ir legalų
įvaikinimą, taigi laikydamas šeimos liniją nedviprasmiškai
nustatytą, be jokių svetimų elementų, įeinančių į ją. Panašiai jis
draudžia tai, kas yra žinoma kaip dirbtinis apvaisinimas, jei
donoro sėkla yra kieno nors kito nei vyro (santuokos). Šeichas
Šaltun, kaip gerai žinomas profesorius, apie tokį atveją sako:
„Tai niekingas nusikaltimas ir didelė nuodėmė, klasifikuojama
toje pačioje kategorijoje kaip ir neištikimybė. Abu (tiek
neištikimybė, tiek dirbtinis apvaisinimas kieno nors kito negu
vyro sėkla) yra panašios prigimties ir poveikio; t.y., abiem
atvejais dirva, kuri priklauso išimtinai tik vyrui, yra tyčia
apsėklinama pašaliečio. Kadangi tokio nusikaltimo forma
negali būti mažesnio laipsnio, toks apvaisinimas turėtų būti
baudžiamas tokia pat hadd bausme, kaip yra paskirta už
neištikimybę.
Tačiau nėra jokių abejonių, kad apvaisinimas donoru,
kitu negu vyras, yra žymiai rimtesnis nusikaltimas ir šlykštus
„Keliautojas“ čia yra vienas iš keleto kategorijų žmonių, paminėtų
įvairiose Korano eilutėse kaip nusipelnęs labdaros, ypač aiškiai 2:176 ir
9:60. Pamestinukas ar našlaitis gali būti laikomas priklausiančiu šiai
kategorijai ir todėl dvigubai nusipelnęs gauti pagalbos ir labdaros.
340
255
nusižengimas negu įvaikinimas, nes vaikas, gimęs iš (tokio)
apvaisinimo, apima savyje įvaikinimo rezultatą – svetimo
elemento į giminės liniją įvedimą – bendrai su neištikimybės
nusižengimu, kuris yra nesuderinamas tiek su dieviškai
atskleistais įstatymais, tiek su žmogaus prigimties pagrindu.
Tokiu veiksmu žmogus nusileidžia iki gyvulio lygio, kuris
neturi jokio suvokimo apie kilnius ryšius (moralę ir giminės
liniją), kurie egzistuoja tarp visuomenės narių.“ 341
Vaiko priskyrimas kitam nei vaiko tėvas vyrui
Kaip islamas draudžia tėvui neigti savo paties vaiko
tėvystę be teisminės priežasties, taip jis draudžia vaikui
pretenduoti į giminės liniją, kitą negu jo paties, ar tvirtinti esant
jo tėvą ką nors kitą, negu jo tikras tėvas. Pranašas (ramybė jam)
įtraukė šią praktiką tarp tokių pasibjaurėtinų blogybių,
nusipelnančių tiek Kūrėjo, tiek Jo kūrinių prakeikimo. Kartą
'Ali, kalbėdamas iš sakyklos, skaitė iš kai kurių lapų, ant kurių
buvo užsirašęs įvairius aHadis. Vienas iš Pranašo teiginių buvo
toks:
„Tas, kuris pretenduoja į kieno nors kito negu jo (tikras) tėvas
kilmę, ir vergas, kuris priskiria save kam nors kitam negu savo
(tikram) šeimininkui, yra prakeikti Allaho, Jo angelų ir žmonių.
Allahas nepriims nei atgailos, nei išpirkos iš tokių žmonių
Prisikėlimo Dieną.“342
Ir Sa‘d ibn Wakkas papasakojo, kad Pranašas (ramybė
jam) sakė:
„Jei kas nors tvirtina asmenį esant jo tėvu žinodamas, kad jis
nėra jo tėvas, Rojus bus jam uždraustas.“ 343
Šeicho Šaltut Al-Fatwa (Islamiški legalūs sprendimai) p. 300.
343
341
342
256
„Nežudykite savo vaikų“
Po giminės linijos saugojimo tokiu būdu, islamas
paskyrė tam tikras abipuses teises, kurios natūraliai kyla iš
tėvų-vaikų santykių tiek tėvams, tiek vaikams, padarydamas
tam tikrus dalykus haram jiems tam, kad apsaugotų jų teises.
Vaikas turi teisę gyventi. Nei tėvas, nei motina neturi
teisės atimti vaikui gyvybę, nei berniukui, nei mergaitei,
nužudydami juos ar palaidodami juos gyvus, kaip buvo
padaryta kai kurių džahilija arabų. Allahas Aukščiausiasis
sako:
Ir nežudykite savo vaikų iš skurdo baimės; Mes
išmaitinsime juos ir jus. Iš tiesų, vaikų žudymas yra
didžiulė nuodėmė.
...Kai mergaitė, kuri buvo palaidota gyva, yra
paklausiama, už kokį nusikaltimą ji buvo nužudyta.
Nesvarbu, koks bebūtų motyvas šiam nusikaltimui, ar
ekonominis, toks kaip skurdo ir apsirūpinimo trūkumo baimė,
ar neekonominis, toks gėdos dukters atveju baimė, islamas
absoliučiai draudžia šį barbarišką aktą, kuris yra ne kas kitas,
kaip tyčinė žmogžudystė ir silpnų, bejėgių žmogučių
priespauda. Todėl, kai Pranašas (ramybė jam) buvo paklaustas:
„Kokia yra didžiausia nuodėmė?“, jis atsakė:
„Priskirti dieviškumą kam nors kitam negu Allahas, kai Jis yra
Vienas, Kuris tave sukūrė.“ „O kas eina toliau?“ jis buvo
paklaustas. „Nužudyti vaiką iš baimės, kad jis dalinsis tavo
maistu“, jis atsakė.344
Pranašas (ramybė jam) ėmė lojalumo priesaiką tiek iš
vyrų, tiek iš moterų tuo metu, kai jie priimdavo islamą. Ši
lojalumo priesaika apėmė ir sąlygą, kad jie nežudys savo vaikų
ir išlaikys tai absoliučiai uždraustu nusikaltimu:
344
257
...Kad jie nei vogs, nei įvykdys zina, nei žudys savo
vaikus... (Šv. Koranas 60:12)
Vaiko teisė jo tėvų atžvilgiu yra ta, kad jie turėtų duoti
jam gerą vardą, ne tokį, kuris sukeltų jam nepatogumų, kai šis
užaugs didesnis. Haram yra duoti jam vardą, kuris nurodo į
vergą ar kieno nors kito negu Allahas garbintoją, kaip
pavyzdžiui, 'Abd al-Nabi345, 'Abd al-Masih346 ir panašiai.
Vaikas turi teisę į išlaikymą, išsilavinimą ir tinkamą
priežiūrą. Tėvams nėra leista nei nesirūpinti vaiko poreikiais,
nei piktnaudžiauti jais. Pranašas (ramybė jam) sakė:
„Kiekvienas iš jųdviejų yra prižiūrėtojas (ra‘iy) ir atsakingas už
tuos, kuriais rūpinasi.“347
„Jam priklausančio išlaikymo švaistymas yra rimta nuodėmė
vyrui.“348
„Allahas paklaus kiekvieno prižiūrėtojo (ra‘iy) apie žmones,
kuriais jis rūpinosi, ir vyras bus paklaustas apie jo namiškius.“
349
Lygus elgesys su visais vaikais
Yra privaloma tėvui elgtis su visais vaikais lygiai, ypač
dovanų klausimu. Atitinkamai jam draudžiama suteikti daugiau
paslaugų kai kuriems iš vaikų negu kitiems be jokios būtinybės
ar pagrįstų priežasčių, kadangi tai sukelia pavydą ir gali netgi
sužadinti nesantaiką ir neapykantą tarp jų. Tai tinka lygiai taip
pat ir motinai. Pranašas (ramybė jam) sakė:
„Vykdykite teisingumą savo sūnums,“ ir pakartojo tai tris
kartus.350
Pranašo vergas (vert. past.)
Mesijo vergas (vert.past.)
347
348
Pranešta Abu Dawud, al-Nasai ir al-Hakim.
349
Pranešta Ahmad, al-Nasai ir Abu Dawud.
350
Pranešta Muslimo, Ahmad ir Abu Dawud.
345
346
258
Istorija už šio Hadis slepiasi tokia, kad Bašir bin Sa‘d
al-Ansari žmona primygtinai prašė savo vyro padovanoti sodą
ar vergą jos sūnui, al-Nu‘man bin Bašir. Ji paprašė Bašir eiti
pas Pranašą (ramybė jam) ir paprašyti jo būti liudininku. Bašir
nuėjo pas jį sakydamas: „Tokia ir tokia dukra – turėdamas
omeny savo žmoną – paprašė manęs duoti vergą jos sūnui.“
„Ar jis turi brolių?“ Pranašas (ramybė jam) paklausė. „Taip,“
jis atsakė. „Ar davei kiekvienam jų tą patį?“ pasiteiravo
Pranašas (ramybė jam). „Ne,“ tarė Bašir. Pranašas (ramybė
jam) tada tarė:
„Tai neteisinga, ir aš niekada nebūsiu liudininku bet kam
kitam, negu kas yra teisinga.“351
Kai kurie kiti aHadis šiuo atžvilgiu yra tokie:
„Neprašyk manęs būti liudininku neteisingumui. Tavo vaikai
turi teisę į vienodą elgesį, nes tu turi teisę į jų pagarbą.“ 352
„Bijok Allaho ir elkis su savo vaikais lygiai teisingai.“ 353
Imamas Ahmad bin Hanbal sakė, kad elgesys teikiant
pirmenybę vaikui gali būti leistinas, jei jis ar ji yra neįgalus, o
kiti ne.354
Laikymasis Allaho ribų paveldėjimo atžvilgiu
Haram tėvui yra atimti savo vaikams palikimą, kaip
pavyzdžiui, atimti dukroms ar vaikams žmonos, kuri nėra jo
favoritė. Panašiai haram yra vienam giminaičiui atimti kitų
turinčių teisę giminaičių palikimą juos apgaunant. Allahas
353
354
Al-Mughni‘e, 5 tomas, p.605 yra teigiama, kad specialus elgesys su
vaiku yra leistinas dėl būtinybės, trūkumo, aklumo, jos ar jo buvimo iš
gausios šeimos, studijavimo ar kažko panašaus, kaip taip pat yra leistina
sulaikyti nuo vaiko, kuris išleistų tai, kas jam buvo duota,
nuodėmingiems ir blogiems dalykams.
351
352
259
Švenčiausiasis ir Aukščiausiasis, Kuris, remdamasis savo
žiniomis, išmintimi ir teisingumu, įteisino palikimo dalybas
tam, kad kiekvienam turinčiam teisę asmeniui duoti jo ar jos
dalį, ir liepė žmonijai likti Jo įstatymų ribose; taigi kiekvienas,
kuris išklysta iš Jo dalybų sistemos, įžeidžia savo Viešpatį.
Allahas
Aukščiausiasis
paminėjo
paveldėjimo
klausimus trijose Korano eilutėse. Pirmos eilutės pabaigoje Jis
sako:
...Jūsų tėvai ir jūsų sūnūs: Jūs nežinote, kurie iš jų
yra artimesnė jums nauda. Tai yra įsipareigojimas,
įšventintas Allaho; iš tiesų, Jis yra Žinovas,
Išmintingas. (Šv. Koranas 4:11)
Po antros tokios eilutės jis sako:
...kuris nėra žalingas (teisingiems įpėdiniams):
mokestis iš Allaho, o Allahas yra Žinantis, Pakantus.
Tai yra Allaho ribos, ir tą, kuris paklūsta Allahui ir Jo
Pasiuntiniui, Jis įleis į Rojų, kuriuose teka upės, ir jis
gyvens ten amžinai, ir tai yra aukščiausias pasiekimas.
Bet kiekvieną, nepaklūstantį Allahui ir Jo Pasiuntiniui,
ir peržengiantį Jo ribas, Jis patalpina į Ugnį amžinai,
ir jam - žeminanti bausmė. (Šv. Koranas 4:12-13)
Ir kitame ajate Jis sako:
...Allahas paaiškino jums (savo įstatymus) tam, kad
jūs neklystumėte; ir Allahas turi žinių apie viską.
Atitinkamai, kiekvienas, nepaklūstantis Allaho
įstatymui dėl palikimo, klysta iš teisingo kurso, Allaho
padaryto tiesaus, peržengdamas Jo ribas; ir privalo tikėtis
bausmės, pažadėtos jam:
į Ugnį amžinai, ir jam - žeminanti bausmė.
Koranas 4:13)
260
(Šv.
Nepaklusnumas tėvams: didžioji nuodėmė
Tėvų teisė yra, kad vaikai elgtųsi su jais su švelnumu,
paklusnumu ir pagarba. Atsidavimas tėvams yra natūralus
instinktas, kuris privalo būti stiprinamas apgalvotais veiksmais.
Motinos teisės yra labiau pažymėtinos, dėl jos nėštumo ir
gimdymo kančių, jos vaiko žindymo, ir jos vaidmens jį
auginant. Allaho Aukščiausiojo žodžiais tariant:
Ir Mes paliepėm elgtis su tėvais geraširdiškai. Jo
motina nešiojo jį su sunkumu, pagimdė jį su sunkumu,
ir (periodas) nuo jo nešiojimo iki atjunkinimo yra
trisdešimt mėnesių... (Šv. Koranas 46:16)
Kartą vyras atėjo pas Pranašą (ramybė jam) ir paklausė:
„Kas yra labiausiai nusipelnęs mano geros draugijos?“ „Tavo
motina,“ atsakė Pranašas (ramybė jam). „Kas sekantis?“
paklausė vyras. „Tavo motina,“ atsakė Pranašas (ramybė jam).
„Kas kitas?“ paklausė vyras. „Tavo motina,“ atsakė Pranašas
(ramybė jam). „Kas kitas?“ paklausė vyras. „Tavo tėvas,“
atsakė Pranašas (ramybė jam)355.
Pranašas (ramybė jam) paskelbė nepaklusnumą tėvams
esant didžiąja nuodėme, antra tik po partnerių priskyrimo
Allahui, kaip buvo konstatuota Korane. Al-Bukhari ir
Muslimas praneša jo pasakymą:
„Ar turėčiau jus informuoti apie tris didžiąsias nuodėmes?“
Tie, kurie tada buvo, atsakė: „Taip, O Allaho Pasiuntiny.“ Jis
tarė: „Partnerių Allahui priskyrimas ir nepaklusnumas tėvams,“
ir atsilošdamas tęsė: „ir melavimas, ir neteisingas liudijimas;
saugokitės to.“
355
261
Jis taip pat sakė:
„Trys asmenys neįžengs į Rojų: tas, kuris nepaklūsta tėvams,
sąvadautojas ir moteris, mėgdžiojanti vyrą.“356
„Allahas atidėjo (bausmes) už visas nuodėmes prisikėlimo
Dienai, išskyrus nepaklusnumą tėvams, už kurį Allahas baudžia
nusidėjėlį šiame gyvenime prieš mirtį.“ 357
Be to, islamas pabrėžia švelnų elgesį su tėvais, ypač
kada jie pasensta. Kadangi juos apleidžia jėgos, jie reikalauja
daugiau dėmesio ir priežiūros, ir dar didesnio atidumo jų dar
jautresniems jausmams. Apie tai Koranas sako:
Jūsų Viešpats įsakė, kad jūs garbintumėte tik Jį
Vieną, ir kad jūs būtumėte malonūs tėvams. Jei vienas
iš jų ar abudu sulaukė senatvės, netarkite jiems
susierzinimo žodžio358 nei atstumkite juos, bet
kalbėkite su jais maloniais žodžiais ir gailestingai
nuleiskite jiems kuklumo sparną ir sakykite, Mūsų
Viešpatie, suteik jiems malonę, panašią į tą, su kuria
jie mane mažą išaugino... (Šv. Koranas 17:23-24)
Aiškindamas šią eilutę, komentatorius sako: „Jei
mažesnis dalykas negu „Uff“ ištarimas būtų žinomas Allahu,
Jis būtų (netgi) tai uždraudęs.“
Tėvų įžeidimas: didžioji nuodėmė
Prie viso šito, Pranašas (ramybė jam) ne tik uždraudė
įžeisti ar keikti kieno nors tėvus, bet ir paskelbė tai didžiąja
nuodėme. Jis sakė:
„Tarp didžiųjų nuodėmių yra ir savo tėvų prakeikimas.“
Pranešta al-Nasai, al-Bazzar pagal labai gerų perdavėjų šaltinį, ir alHakim.
357
Pranešta al-Hakim pagal patikimų pardavėjų šaltinį.
358
Literatūriškai: „Nesakykite Uff! (susierzinimo išreiškimas) jiems.“
(Vert.)
356
262
Žmonės, kurie buvo tada, stebėjosi, kaip sveiko proto ir
tikintis asmuo galėtų prakeikti savo pateis tėvus, ir pasiteiravo:
„Kaip tai įmanoma, kad žmogus prakeiktų savo paties tėvus?“
Pranašas (ramybė jam) atsakė:
„Jis įžeidžia kito žmogaus tėvą, o kitas įžeidžia jo tėvą, ir jis
įžeidžia kito motiną, ir kitas atsilygina įžeisdamas jo motiną.“
359
Tėvų sutikimas dėl Džihad
Ko nors tėvų prašymas yra laikomas tokiu svarbiu
islame, kad sūnui yra draudžiama eiti savanoriu į džihad be jo
tėvų leidimo, nepaisant fakto, kad kovojimas Allaho vardan
(džihad fi sabeel Allah) užsitarnauja tokį didelį nuopelną
islame, kad nuopelnas asmens, kuris paleidžia naktis
besimelsdamas, o dienas pasninkaudamas, neprilygsta
jam.'Abdullah bin 'Amr bin al-'As papasakojo: „Vyras atėjo pas
Pranašą (ramybė jam) ir paklausė jo leidimo vykti į džihad.
Pranašas (ramybė jam) paklausė: „Ar tavo tėvai gyvi?“ „Taip,“
jis atsakė. Pranašas (ramybė jam) tada tarė: „Tada stenkis jiems
tarnauti,““360 turėdamas omeny, kad rūpinimasis tėvais yra
didesnė pareiga nei džihad Allaho vardan.
'Abdullah taip pat papasakojo:
„Vyras atėjo pas Pranašą (ramybė jam) ir tarė: „Aš priimu
lojalumo priesaiką tau dėl hidžrah (emigracijos į Mediną) ir
džihad, siekdamas Allaho atlygio.“ Pranašas (ramybė jam)
pasiteiravimo, ar abu jo tėvai yra gyvi. Išgirdęs jo atsakymą,
kad abu buvo gyvi, Pranašas (ramybė jam) tarė: „Ar tu (tikrai)
sieki Allaho atlygio?“ „Taip,“ tarė vyras. Pranašas (ramybė
jam) tada tarė: „Grįžk pas savo tėvus ir būk jiems geras
kompanionas.““361
361
Pranešta Muslimo.
359
360
263
'Abdullah toliau pasakojo:
„Vyras atėjo pas Pranašą (ramybė jam) ir tarė: „Aš atėjau
prisiekti lojalumą tau dėl hidžrah ir aš palikau savo tėvus
verkiančius.“ Pranašas (ramybė jam) tarė jam: „Grįžk pas juos
ir prajuokink juos, taip, kaip tu juos pravirkdei.“ 362
Abu Sa‘id pranešė, kad „Vyras iš Jemeno migravo į
Mediną būti su Pranašu (ramybė jam). Pranašas (ramybė jam)
paklausė jo: „Ar turi kokių nors giminių Jemene?“ Jis atsakė:
„Savo tėvus.“ „Ar gavai jų leidimą?“ Pranašas (ramybė jam)
paklausė. Jam atsakius, kad ne, Pranašas (ramybė jam) liepė
jam: „Grįžk pas juos ir paprašyk jų leidimo. Jei jie sutiks, eik į
džihad. Kitu atveju pasilik ir tarnauk jiems.“ 363
Ne musulmonai tėvai
Viena iš islamo grožybių yra ta, kad elgesio su tėvais
atžvilgiu jis draudžia musulmonui būti nepagarbiam jiems,
netgi jei jie būtų ne musulmonai, kurie fanatiškai su juo
ginčijasi ir daro spaudimą atsižadėti islamo. Allahas
...Aš tau įsakau būti man dėkingu ir pagarbiu ir
dėkingu savo tėvams; Pas Mane jūs sugrįžtate. Bet jei
jie vers priskirti man bendrininkus, apie ką tau iš
apreiškimo nežinoma, nepaklusk jiems; ir elkis su jais
šiame gyvenime švelniai, bet sek keliu tų, kurie
atsigręžia į Mane. Nes pas Mane jūs sugrįšite ir tada
Aš pranešiu jums apie tai, ką jūs darėte.
(Šv.
Koranas 31:14-15)
Šiais dviem ajatais musulmonui liepta nepaklusti savo
tėvams tame, ką jie bando liepti daryti jam šiuo atžvilgiu,
kadangi negali kūrinys negali nepaklusti savo Kūrėjui – ir
kokia nuodėmė galėtų būti didesnė negu priskirti Allahui
362
363
264
partnerių? Tuo pačiu jam yra liepta elgtis su jais garbingai
šiame pasaulyje, nepaisant jų pozicijos prieš jo tikėjimą, ir
sekti taku tų teisingų tikinčiųjų, kurie atsigręžė į Allahą, ir
palikti nutarimą tarp jo paties ir jo tėvų Teisingiausiajam iš
Teisėjų Dienai, kada nei tėvai negalės padėti vaikams, nei
vaikai tėvams. Iš tikrųjų, tokių tolerantiškų ir naudingų
mokymų nerasi jokioje kitoje religijoje.
265
KETVIRTAS SKYRIUS
HALAL IR HARAM KASDIENIAME MUSULMONO
GYVENIME
1. Įsitikinimai ir papročiai
2. Sandėriai
3. Žaidimai ir rekreacija
4. Socialiniai santykiai
5. Ryšiai su ne musulmonais
266
1. ĮSITIKINIMAI IR PAPROČIAI
Tikėjimas (iman) yra islamiškos visuomenės pagrindas,
o tauheed (tikėjimas Dievo egzistavimu ir vienybe) yra esmė
šio tikėjimo ir islamo šerdis. Šio iman ir šio tauheed
saugojimas yra pirminis visų islamiškų mokymų ir įstatymų
tikslas. Tam, kad išlaikyti musulmonų visuomenę gryną nuo
visų širk pėdsakų ir klydimų liekanų, besitęsiantis karas turi
būti kariaujamas prieš visas tikėjimo sistemas, kurių šaknys yra
žmogaus dieviško vedimo ignoravimas ir stabų garbinimo
klaidos.
Pagarba Allaho įstatymams Visatoje
Vienas iš fundamentalių įsitikinimų, kurį islamas diegia
į musulmonų sielas yra tas, kad nei didžiulė visata negyvuoja
savaime, nei ji seka klaidingais, aklais, prieštaringais ir
nesuderinamais žmonių ar kokių nors kitų kūrinių, gyvenančių
joje, troškimais. Koranas sako:
Jei Realybė būtų pagal jų troškimus, dangus ir
žemė, ir viskas, kas yra juose, būtų gedime...
Koranas 23:71)
(Šv.
Priešingai, visata juda pagal nuolatinius įstatymus, nes
Koranas kitur konstatuoja:
Nerasi jokių pasikeitimų Allaho Sunnah (praktikoje
ir taisyklėse), nei rasi Allaho Sunnah kokių nors
nukrypimų.
Musulmonai išmoko iš savo Viešpaties Knygos ir iš
savo Pranašo (ramybė jam) praktikos gerbti šiuos visatos
įstatymus, suprasti ir naudoti reikalus ir santykius, kuriuos
Allahas įteisino tarp dalykų, ir atmesti tariamus, mažai kam
suprantamus reikalus, propaguojamus dvasininkų, šarlatanų ir
apgavikų.
267
Karas prieš prietarus ir mitus
Apgavikų, žinomų kaip žyniai ar pranašautojai, klasė
egzistavo arabų visuomenėje Pranašo laikais; jie dėdavosi žiną
praeities ir ateities įvykius per kontaktą su džinais ar per kitus
paslaptingus šaltinius. Tada Pranašas (ramybė jam) paskelbė
karą šiai apgavystei, kuri nesiremia jokiomis žiniomis, dievišku
vedimu ar atskleistu Šventraščiu. Jis padeklamavo jiems tai, ką
Allahas atskleidė jam:
Sakyk: niekas danguje ir žemėje nežino Nematomo,
išskyrus Allahą... (Šv. Koranas 27:65)
Atitinkamai, nematoma nėra žinoma nei angelams, nei
džinams, nei žmonėms. Atlikdamas savo Viešpaties įsakymą,
Pranašas (ramybė jam) liudijo:
...Jei aš turėčiau žinią apie Nežinomą, aš
padaryčiau daugiau gėrio, ir joks blogis manęs
nepaliestų. Iš tiesų, aš esu tik įspėjantis ir atnešantis
geras žinias tiems, kurie tiki. (Šv. Koranas 7:188)
Apie džinus, kurie dirbo Saliamonui, Allahas
...Tapo akivaizdu džinams, jog jei jie žinotų
nežinomą, jie ne būtų nevykdę žeminančios bausmės.
Atitinkamai, kiekvienas, kuris tvirtina žinąs, kas
priklauso Nematomam, išreiškia melą prieš Allahą ir tiesą,
apgaudinėdamas žmones.
Kartą delegacija atvyko pas Pranašą (ramybė jam) ir,
laikydami jį vienu iš tų, kurie tvirtina turį žinių apie
Nematoma, jie paslėpė kažką rankose, prašydami Pranašo
(ramybė jam) pasakyti, kas ten buvo. Pranašas (ramybė jam)
pasakė jiems tiesiais žodžiais:
268
„Aš nesu pranašautojas. Pranašautojai, (tai, kas priklauso)
pranašavimui, žyniai – visi bus Ugnyje.“
Tikėjimas tais, kurie pranašauja ateitį, sudaro kufr
Islamo kampanija nebuvo apribota vien žyniais ir
pranašautojais, bet apėmė visus, kurie ėjo pas juos, prašė jų
pagalbos ir tikėjo jų prietarais ir klydimais. Pranašas (ramybė
jam) sakė:
„Kieno nors, kas eina pas žynį, prašo jo ko nors ir tiki tuo, ką
jis sako, salat nebus priimama keturiasdešimt dienų.“ 364
Jis taip pat sakė:
„Kiekvienas, einantis pas žynį ir tikintis tuo, ką jis sako, neigia
tai, kas atskleista Mohammadui,“ 365 nes tai, kas buvo atskleista
Mohammadui (ramybė jam), įrodo, kad žinios apie Nematomą
priklauso tik Allahui vienam ir kad Mohammadas (ramybė
jam) neturėjo žinių apie tai, daugiau mažiau kaip visi kiti:
Sakyk: Aš nesakau jums, kad Allaho turtai yra su
manimi ar kad aš žinau Nematomą; nei aš sakau, kad
esu angelas; aš seku tik tuo, kas yra atskleista man...
(Šv. Koranas 6:50)
Jei po šio aiškaus ir detalaus Korano teiginio įspėjimo
musulmonas tiki, kad kai kurie žmonės gali išpranašauti
ateities įvykius ir žino Nematomo paslaptis, jis iš tikrųjų neigia
tai, kas buvo atskleista Allaho Pasiuntiniui (ramybė jam).
Būrimas su strėlėmis
Dėl priežasties, paminėtos aukščiau, būrimas strėlėmis
buvo uždraustas islamo. Džahilija arabai naudodavo tris strėles
būrimui; ant vienos buvo parašyta „mano Viešpats liepė man“,
ant kitos „mano Viešpats uždraudė man“, o trečia buvo palikta
364
365
Pranešta Muslimo.
Pranešta al-Bazzar iš gerų ir stiprių perdavėjų.
269
švari. Jei jie planuodavo išvykti į kelionę, tuoktis, vykdyti reidą
ir t.t., jie eidavo į šventyklą, kur šios strėlės būdavo laikomos.
Viena strėlė būdavo pasirenkama atsitiktinai. Jei jie
išsirinkdavo „liepiančią“ strėlę, jie vykdydavo planą; jei jie
pasirinkdavo „draudžiančią“ strėlę, jie nevykdydavo jo; jei
švari strėlė būdavo ištraukiama, jie pakeisdavo ją ir kartodavo
procesą, kol jie gaudavo aiškų nurodymą.
Sprendimo priėmimo remiantis tuo, kas yra pastebima
smėlyje, jūros kriauklėse, arbatos lapuose, kortose, delnuose,
atverstoje atsitiktinai knygoje ir panašiai, praktikos mūsų
visuomenėje yra panašios į šią praktiką 366. Islamas uždraudė
visas tokias praktikas laiko jas nuodėmingomis. Po uždrausto
maisto paminėjimo Allahas Švenčiausiasis ir Aukščiausiasis
sako:
...ir (taip pat uždrausta) yra išpranašauti ateitį
pranašaujančių strėlių pagalba, nes tai yra
bedieviškumas... (Šv. Koranas 5:3)
Ir Pranašas (ramybė jam) sakė:
„Jis, kuris konsultuojasi su žyniais ar pranašaujančiomis
strėlėmis ar grįžta iš kelionės dėl liguisto pranašingo ženklo,
negaus aukšto rango (Rojuje).“367
Magija
Panašia maniera islamas smerkia magiją ir tuos, kurie
ja užsiima. Apie tuos, kurie mokosi magijos, Koranas sako:
...Jie išmoko (tik) to, kas yra žalinga jiems, ir kas
jiems neatnešė naudos...
Tai taip pat nurodo į astrologijos praktiką, tikėjimą horoskopais ir su
tuo susijusius dalykus. Pranašas (ramybė jam) sakė: „Jei kas nors įgyja
astrologijos žinių, jis įsigyja magijos kamieną.“ (Ahmad, Abu Dawud ir
Ibn Madžah). Jis taip pat sakė: „Astrologas yra pranašautojas,
pranašautojas yra magas, o magas yra netikintysis.“ (Razi).
367
Pranešta al-Nasai.
366
270
Pranašas (ramybė jam) laikė magijos praktiką tarp tų
didžiųjų mirtinų nuodėmių, kurios sunaikina tautas prieš
sunaikindamos individus ir kurios pažemina tuos, kurie jomis
užsiima šiame pasaulyje prieš Pomirtinį Gyvenimą. Jis sakė:
„Venkite septynių naikintojų.“ Klausytojai paklausė: „O Allaho
Pasiuntiny, kas jie yra?“ Jis tarė: „Priskyrimas (partnerių)
Allahui (širk), magija, gyvybės atėmimas, kurią Allahas padarė
šventa išskyrus teisingumo eigoje, užvaldantis lupikavimas,
našlaičio turto pasisavinimas, pabėgimas iš mūšio lauko ir dorų
tikinčių moterų apšmeižimas, kurios yra santūrios.“ 368
Kai kurie teisininkai laiko magiją kaip netikėjimą (kufr)
ar kaip vedančią į netikėjimą, ir kai kurie netgi propagavo, kad
tie, kurie užsiima ja, turėtų gauti mirties bausmę tam, kad
išvalyti visuomenę nuo jų blogio. Koranas išmokė mus siekti
prieglobsčio nuo magijos praktikuotojų blogio pas Allahą 369:
...nuo blogio tų, kurie pučia į mazgus (užkalbėtojų) (Šv.
Koranas 113:4) kadangi užsiėmimas burtais yra vienas iš
metodų, naudojamų tokių žmonių.
Pranašas (ramybė jam)
sakė:
„Kiekvienas, kas užsiima burtais, tas praktikuoja magiją, o
kiekvienas, praktikuojantis magiją, yra mušrik (politeistas).“370
Taip, kaip haram yra musulmonui konsultuotis su
pranašautojais ar būrėjais apie Nematomo paslaptis, taip pat
yra haram jam ieškoti pagalbos iš magijos ar tų, kurie užsiima
ja, išgydyti ligą ar pašalinti sunkumą. Allaho Pasiuntinys
(ramybė jam) atsižadėjo tokių asmenų sakydamas:
„Tas nėra iš mūsų, kuris ieško pranašingų ženklų ar tų, kurie
mato pranašingus ženklus, kurie spėja ateitį, ar tie kuriems tas
Magija turėtų būti suprantama kaip raganavimas, būrimas ir visos
giminingos praktikos. (Vert.)
370
Pranešta al-Tabarani per dvi grandines pardavėjų, kurių viena yra
patikima.
368
369
271
spėjimas yra skirtas, kurie užsiima magija ar prašo kieno nors
užsiimti magija dėl jų.“371
'Abdullah bin Mas‘ud sako:
„Kiekvienas, kuris eina pas pranašautoją, magijos
praktikuotoją, ar žynį, prašydamas ko nors ir tikėdamas tuo, ką
jis sako, neigia tai, kas buvo atskleista Mohammadui.“ 372
„Alkoholikas, tikintis magija ir tas, kuris nutraukia giminystės
ryšius, neįžengs į Rojų.“373
Nuodėmė už tokius dalykus nėra apribojama vien
magijos praktikuotojui, bet apima ir tuos, kurie tiki jos magija,
padrąsina jį ir pasitiki tuo, ką jis sako. Nuodėmė tampa didesne
ir baisesne, jei magija yra panaudojama tikslams, kurie savaime
yra haram, tokie kaip nesantaikos sėjimas tarp vyro ir žmonos,
sukėlimas fiziškų sužeidimų ir kitokios blogybės, kurios yra
populiarios tarp tų, kurie užsiima magija.
Talismanai ir amuletai
Tokioje pačioje kategorijoje yra talismanų, jūros
kriauklių pasikabinimas ir panašiai tikint, kad jie išgydys ligą
ar apsaugos nuo jos. Dvidešimtame amžiuje vis dar yra žmonių,
kurie kabina arklio pasagą ant durų. Be to, mes šiandien vis dar
randame įvairiose šalyse šarlatanų, kurie pasinaudoja paprastų
žmonių nemokšiškumu parašydami jiems amuletus ir kerus,
nupiešdami jiems linijas ir talismanus ir deklamuodami keistus
užkalbėjimus, tvirtindami, kad šios praktikos apsaugos klientą
nuo piktųjų dvasių agresijos, demonų įtakos, blogos akies,
pavydo ir t.t.
Pranešta al-Bazzar pagal gerą šaltinį.
Pranešta al-Bazzar ir Abu Y‘ala pagal gerą šaltinį.
373
371
372
272
Kiek tik prevencija ir ligų gydymas yra reikalinga,
islamas priskyrė priemones, kurios yra gerai žinomos,
smerkdamas tuos, kurie nusigręžė nuo jų į apgaulingus sukčių
metodus. Pranašas (ramybė jam) sakė:
„Ieškok vaistų, nes Jis, Kuris sukūrė ligas, taip pat sukūrė ir
vaistus joms.“374
Jis taip pat sako:
„Vaistai yra trijuose dalykuose: medaus gėrime, kraujo
nuleidime ir prideginime ugnimi.“ 375
Mūsų laikais šie trys tipai apima, su analogijomis ir
papildymais, visus vaistus, kurie yra imami į burną, chirurginę
intervenciją ir terapijas, panaudojant karštį ar elektrą.
Kalbant apie karolių, jūros kriauklių, talismanų ir
amuletų nešiojimą ar deklamavimą tam tikrų užkalbėjimų
išgydyti ar apsisaugoti nuo ligų, tokios praktikos yra visiškas
nemokšiškumas ir klydimas, yra priešingybė Allaho
Aukščiausiojo įstatymams, ir yra tauheed neigimas.
'Ukba bin 'Amir papasakojo, kad jis atėjo pas Pranašą
(ramybė jam) su dešimties asmenų grupe. Pranašas (ramybė
jam) priėmė lojalumo priesaiką (bay‘ah) iš devynių iš
dešimties, susilaikydamas nuo dešimtojo. „O kaip jis?“ jie
paklausė. „Yra amuletas ant jo rankos.“ Pranašas (ramybė jam)
atsakė. Vyras sudraskė amuletą ir Pranašas (ramybė jam) tada
priėmė jo priesaiką sakydamas:
„Tas, kuris tai dėvi, yra politeistas.“376
Pranašas (ramybė jam) taip pat sakė:
Pranešta Ahmad.
376
Pranešta Ahmad ir al-Hakim; žodžiai yra al-Hakim. Ahmad perdavėjai
yra patikimi.
374
375
273
„Te Allahas neišpildo vilčių to, kuris nešioja talismanus; te
Allahas neapsaugo to, kuris pasikabina jūros kriauklių.“ 377
'Umar bin Hasin papasakojo, kad Pranašas (ramybė
jam) pamatė vyrą, dėvintį žalvarinę apyrankę ant savo rankos ir
tarė jam: „Vargas tau, kas čia?“ Jis atsakė: „Tai saugo mane
nuo silpnumo.“ Pranašas (ramybė jam) tarė:
„Iš tiesų, tai tik padidina tavo silpnumą. Išmesk jį, nes jei mirsi
jį nešiodamas, niekada nepasieksi sėkmės.“ 378
Tokie Pranašo (ramybė jam) mokymai įsiskverbė į jo
kompanionų protus, ir jie atsisakė tokių klaidingų ir apgaulingų
praktikų, nei priimdami jas, nei tikėdami jomis. 'Isa bin
Hamzah papasakojo: „Aš aplankiau 'Abdullah bin Hakim, kuris
karščiavo. Aš tariau: „Kodėl tu nedėvi talismano?“ Jis atsakė:
„Aš ieškau išsigelbėjimo iš Allaho.“ Kitoje versijoje jis sako:
„Mirtis yra geresnis pasirinkimas negu tai.“ Allaho Pasiuntinys
„Kiekvienas, nešiojantis amuletą, bus paliktas priklausyti nuo
jo.“379
'Abdullah bin Mas‘ud kartą pamatė savo žmoną dėvint
užmegztą siūlą apie kaklą. Jis pripuolė ir nutraukė jį
sakydamas: 'Abdullah šeima yra laisva nuo priskyrimo Allahui
bet ko, kam Jis neatsiuntė jokios valdžios.“ Tada jis tarė: „Aš
girdėjau Allaho Pasiuntinį sakius:
„Užkalbėjimai, amuletai ir apžavai yra širk.“
Kažkas kartą tarė jam: „Abu 'Abdur-Rahman (kaip jis
buvo bendrai šaukiamas), mes esame susipažinę su
užkalbėjimais ir amuletais, bet kas yra apžavai?“ Jis tarė: „tai,
Pranešta Ahmad, Abu Y‘ala su gerais perdavėjais, ir al-Hakim, kuris
klasifikuoja tai kaip patikima.
378
Pranešta Ahmad, Ibn Hibban jo Sahih ir Ibn Madžah be „Išmesk tai...“
gale.
379
377
274
ką moterys naudoja priversti savo vyrus mylėti jas. 380“
Atitinkamai, apžavai apibrėžiami kaip magiška veikla.
Mokslininkai sako, kad jei užkalbėjimai yra užsienio
kalba tam, kad niekas nesuprastų, kas yra sakoma, jie yra
uždrausti iš baimės, kad jie gali būti primaišyti netikėjimo ir
magijos. Tačiau jei tai, kas yra sakoma, gali būti suprantama ir
tame yra paminimas Allaho vardas, tai yra pagirtina, nes tada
tai yra Allaho maldavimas ir tai nėra laikoma išgydymu ar
vaistais. Džahilija užkalbėjimai buvo sumaišyti su magijos
formuluotėmis, politeistinėmis frazėmis ir beprasmiškais
išsireiškimais.
Yra pranešta, kad 'Abdullah bin Mas‘ud uždraudė savo
žmonai tarti tokius džahili užkalbėjimus. Ji tarė jam: „Aš išėjau
vieną dieną lauk ir pamačiau tokį ir tokį asmenį. Tada viena
mano akis pradėjo ašaroti (turima omeny, kad tai buvo blogos
akies ir pavydo efektas). Bet kai aš padeklamavau užkalbėjimą,
ji nustojo ašaroti, ir kai aš sustojau jį deklamuoti, akis vėl
pradėjo ašaroti“ Ibn Mas‘ud sakė: „Tai Šėtonas. Kada tu
paklūsti jam, jis palieka tave ramybėje, bet kai tu nepaklūsti
jam, jis baksnoja į tavo akį su savo pirštu. Bet jei darysi taip,
kaip Pranašas (ramybė jam) darė, bus geriau tau ir labai
tikėtina, kad išgydys tavo akį. Nuplauk savo akį vandeniu ir
sakyk:
„Pašalink sužalojimą, o žmonijos Viešpatie. Išgydyk
mane; Tu esi Gydytojas. Nėra jokių vaistų, išskyrus Tavo
vaistus, kurie nepalieka neišgydytos jokios ligos.“ 381
Pranešta Ibn Hibban jo Sahih. Al-Hakim turi trumpesnę versiją, ir jis
sako, kad tai turi patikimus perdavėjus.
381
Tai yra Ibn Madžah formuluotė; Abu Dawud turi trumpesnę šio Hadis
versiją, o al-Hakim trumpesnę negu abi ankstesnės.
380
275
Ženklai
Piešimas blogio ženklų iš tam tikrų daiktų, vietų, laikų,
individų ir panašiai buvo ir vis dar tebėra paplitęs prietaras.
Senovėje Pranašo Salih (ramybė jam) žmonės sakė jam:
Mes laikome tave blogu ženklu ir tuos su tavimi...
Kai tik katastrofa smogė jiems, Faraonas ir jo žmonės
...priskyrė tai blogio ženklams, susijusiems su Moze
ir tais su juo. (Šv. Koranas 7:131)
Daugybę kartų, kai Allahas Aukščiausiasis bandė
netikinčiuosius atsiųsdamas katastrofas, jie sakydavo Allaho
pasiuntiniams (ramybė jiems visiems):
...Iš tiesų, mes pranašaujame, kad blogio ženklai yra
iš jūsų. (Šv. Koranas 36:18)
Pranašų atsakymas būdavo:
Jūsų pranašaujamas blogis yra su jumis pačiais...
Turint omeny, „Blogio ženklų priežastis yra jūsų pačių
požiūryje, kylančiame iš netikėjimo, užsispyrimo ir arogancijos
Allaho ir Jo pasiuntinių atžvilgiu.“
Džahilija arabai turėjo ilgą tokių praktikų, siejamų su
įsitikinimų įvairove, kurių atkakliai laikėsi iki atėjo islamas,
kuris panaikino visus tokius pastebėjimus ir sugrąžino žmones
atgal į patikimų priežasčių kelią, istoriją. Pranašas (ramybė
jam) priskyrė blogio ženklus pranašavimui ir magijai savo
pasakyme:
„Tas nėra iš mūsų, kuris ieško blogio ženklų ar kuriems blogio
ženklai yra matomi, kuris pranašauja, ar kuriam pranašavimai
yra skirti, kuris užsiima magija ar dėl kurio magija užsiima
kažkas kitas.“382
382
Pranešta al-Tabarani pagal Ibn ‘Abbas per gerus perdavėjus.
276
„Pranašavimas iš linijų piešimo smėlyje, iš paukščių skrydžio ir
iš mėtomų akmenų priklauso širk.“383
Blogio ženklų pranašavimas neturi jokio mokslinio ar
realybės pagrindo, bet yra tik proto silpnumas ir prietaras. Kaip
gali sveiko proto žmogus tikėti, kad tam tikras žmogus ar vieta,
paukščio giesmė, mirktelėjimas ar tam tikro žodžio išgirdimas
gali lemti kokį nors blogį? Netgi jei yra žmogaus, linkusio
ieškoti blogio ženklų iš tam tikrų dalykų aplinkoje, silpnumo,
jis neturėtų pasiduoti tam silpnumui, ypač kai reikia priimti
sprendimą ar ką nors veikti. Yra teigiama Hadis‘e, kad „Nė
vienas nėra laisvas nuo trijų dalykų: nuojautos, blogio ženklų
pranašavimo ir pavydo. Taigi jei nujauti, nesek įkandin to; jei
tu matai blogą ženklą, neatsisuk; ir jei tu esi pavydus,
nepersistenk.“384
Tokiu būdu šie trys dalykai išliks paprasčiausiomis
mintimis, kurios perskros protą be poveikio aktualiam elgesiui,
ir Allahas Aukščiausiasis atleis jiems. Ibn Mas‘ud pranešė
Pranašą (ramybė jam) sakius tris kartus:
„Blogio ženklų pranašavimas yra širk (politeizmas).“
Ir Ibn Mas‘ud pridūrė: „Nė vienam iš mūsų nepasiseka
išlikti to nepaveiktiems, bet Allahas pašalina tokį poveikį per
mūsų pasitikėjimą Juo,“385 turėdamas omeny tai, kad nors tarp
mūsų nėra nė vieno, kuris būtų nepaveiktas šio silpnumo vienu
ar kitu metu, šis silpnumas yra pašalinamas iš asmens, kuris
atsigręžia į Allahą, pasitikėdamas Juo ir neleisdamas tokioms
idėjoms užvaldyti jo širdies.
Pranešta Abu Dawud, al-Nasai ir Ibn Hibban jo Sahih.
385
383
384
277
Karas prieš džahili papročius
Viena vertus, islamas ryžtingai ėmėsi atakos į džahili
įsitikinimus ir prietarus, kurie buvo grėsmė supratimui, moralei
ir manieroms, o kita vertus, į džahili papročius, kurie buvo
šovinizmo produktas: gyrimasis, išdidumas ir genties
šlovinimas.
Jokio šovinizmo islame
Islamo pirmas žingsnis šia kryptimi buvo sumalti bet
kokios rūšies šovinizmą į dulkes, uždraudžiant musulmonui
atgaivinti bet kokius tokio šovinizmo disputus ar sukviesti kitus
į tai. Pranašas (ramybė jam) paskelbė save laisvu nuo
atsakomybės už kiekvieną, kuris tuo užsiima, sakydamas:
„Tas, kuris kviečia kitus į šovinizmo grupę, nepriklauso mums;
tas, kuris kovoja šovinizmo grupės vardan, nepriklauso mums;
ir tas, kuris miršta palaikant šovinizmo grupę, nepriklauso
mums.“386
Nėra ypatingo skirtumo tarp tam tikrų odos spalvų,
konkrečių žmonijos rasių ar ypatingų žemės regionų.
Musulmonui draudžiama būti vienos rasės partizanu prieš kitą
rasę, vienu žmogumi prieš kitą, ar viena šalimi prieš kitą. Nėra
leistina tikinčiajam Allahą ir Paskutiniąją Dieną palaikyti savo
žmones bet kokiu atžvilgiu, nepaisant to, teisūs jie ar ne,
teisėtai elgiasi ar neteisėtai.
Wathilah bin al-Ask‘a papasakojo: „Aš paklausiau: „O
Allaho Pasiuntiny, kas yra šovinizmas?“ ir jis atsakė:
„Tai, kad tu padedi savo žmonėms klysti.“‘‘ 387
Ir Allahas Aukščiausiasis sako:
386
387
278
O jūs, kurie tikite, būkite nepajudinami teisingume
kaip Allaho liudytojai, net jei tai būtų prieš jus pačius,
tėvus ar vaikus.
...ir neleiskite neapykantai (kitų) žmonių priversti
jus išklysti iš teisingumo. (Šv. Koranas 5:8)
„Padėk savo broliui, nepaisant to, ar jis yra engėjas, ar
engiamas,“ buvo gerai žinomas priežodis ikiislaminiame
džahilija laikotarpyje, kuriame žmonės buvo įpratę priimti
viską pažodžiui. Pranašas (ramybė jam) pakeitė to reikšmę
subtilia maniera. Po to, kai tikėjimas buvo tvirtai įaugęs į
Kompanionų širdis, jis kartą pakartojo šį priežodį jiems. Jie
buvo šokiruoti ir sakė: „O Allaho Pasiuntiny, mes žinome kaip
padėti engiamiems, bet kaip mes galime padėti engėjui?“ Jis
atsakė:
„Sulaikyk jį nuo klydimo; tokia yra pagalba jam.“ 388
Mes žinome iš šitų teiginių, kad kvietimas į
nacionalizmą ir rasizmą yra džahilija kvietimas, ir islamas, jo
Pranašas (ramybė jam) ir jo Knyga visiškai jį atmetė. Islamas
nepripažįsta jokio lojalumo kam nors kitam negu jo tikėjimui,
bet kokiem santykiams, kitokiems negu jo brolystės, ar jokios
diferenciacijos tarp žmonių, kitokios negu remiantis tikėjimu ir
netikėjimu. Net jei jis būtų tėvynainis, giminaitis ar kieno nors
tikras kraujo brolis, netikintis, kuris demonstruoja priešiškumą
islamui, yra priešas musulmonui. Allahas Aukščiausiasis sako:
Tu (Pranašas Mohammadas (ramybė jam)) nerasi
jokių žmonių, kurie tiki Allahą ir Paskutiniąją Dieną,
mylinčių tuos, kurie priešinasi Allahui ir Jo
Pasiuntiniui, net jei jie būtų jų tėvai ar jų sūnūs, ar jų
broliai, ar jų giminaičiai.
388
279
O jūs, kurie tikite, nelaikykite savo tėvų ar brolių
globėjais, jei jie myli netikėjimą labiau negu
tikėjimą...
(Šv. Koranas 9:23)
Giminės linija be reikšmės
Al-Bukhari pranešė, kad Abu Dharr ir Bilal, abisinai,
kurie abu buvo tarp ankstyvųjų musulmonų, kartą susibarė ir
įžeidė vienas kitą. Vedamas savo pykčio, Abu Dharr pasakė
Bilal: „Tu sūnus juodos moters!“ Bilal pasiskundė apie tai
Pranašui (ramybė jam), kuris atsisuko į Abu Dharr sakydamas:
„Ar tu šaipaisi iš jo dėl jo motinos? Tavyje vis dar yra džahilija
įtakos!“389
Abu Dharr papasakojo, kad Pranašas (ramybė jam) sakė
jam:
„Pažiūrėk! Tu esi ne geresnis už baltą ar juodą vyrą, kol
nepasižymi Allaho baime.“390
„Jūs esate Adomo vaikai, o Adomas buvo sukurtas iš dulkės.“
391
Taigi islamas padarė haram musulmonui girtis apie
savo genealogiją ir giminystę, minint savo protėvius ir sakant:
„Aš esu to ir to sūnus,“ ar „Aš esu baltas, o tu juodas, aš esu
arabas, o tu ne arabas.“ Kokia yra giminystės ir genealogijos
vertė, kai visi žmonės kilo iš vieno šaltinio? Ir netgi palaikant,
kad genealogija turi vertės, kaip ji priduria reputacijos ar
debeto asmeniui, kuris gimė tokiam ir tokiam tėvui? Pranašas
391
Pranešta Ahmad.
389
390
280
„Tokios jūsų genealogijos nėra priežastis užgaulioti kitus. Jūs
esate Adomo vaikai. Niekas neturi viršenybės kitam, išskyrus
religijoje ir takwa (Allaho baimė)“392
„Žmonija yra kilusi iš Adomo ir Ievos... Prisikėlimo Dieną
Allahas neklaus jūsų apie jūsų genealogiją ir gimines.
Garbingiausi tarp jūsų Allaho akyse yra tie, kurie labiausiai
bijo Dievo (mutakki).“393
Pranašas (ramybė jam) ryžtingai ėmėsi nuožmios
atakos prieš tuos, kurie giriasi savo tėvais ir seneliais,
sakydamas:
„Priverskite nutilti žmones, besigiriančius protėviais, kurie
mirė, kurie paprasčiausiai yra pragaro kuras, arba jiems bus
priskaičiuota mažiau negu vabalui, kuris suka mėšlą savo
nosimi. Allahas pašalino nuo jūsų džahilija išdidumą ir jos
gyrimąsi apie protėvius. Kiekvienas yra arba dievobaimingas
tikintysis, arba nedoras nusidėjėlis. Visi žmonės yra Adomo
vaikai, o Adomas buvo sukurtas iš dulkių.“394
Žmonės, kurie giriasi savo tolimais protėviais tarp
faraonų ar hosrų (senovės Persijos valdovai) ir panašiai, turėtų
atkreipti dėmesį į šį Hadis. Kaip Allaho Pasiuntinys (ramybė
jam) konstatavo, tokie jų protėviai, arabai ar ne arabai, ar
ikiislaminiai džahilija, yra niekas kitas, kaip tik Pragaro kuras.
Per Atsisveikinimo Kelionę, kai tūkstančiai musulmonų
susirinko į šventą vietą per šventą mėnesį, Pranašas (ramybė
jam) pasakė paskutinę savo viešą kalbą, pabrėždamas
pagrindinius principus:
„O žmonės, Jūsų Viešpats yra Vienas. Žinokite, kad nėra jokios
viršenybės arabui prieš ne arabą, ar ne arabui prieš arabą, nei
Pranešta al-Bazzar.
Pranešta Ahmad.
394
Pranešta Abu Dawud ir al-Tirmizi; formuluotė yra pastarojo, kuris
klasifikuoja tai kaip gera. Tai taip pat pranešė al-Bayhaki per gerus
perdavėjus.
392
393
281
baltam prieš juodą, nei juodam prieš baltą, išskyrus per
dievobaimingumą (takwa). Iš tiesų, garbingiausi tarp jūsų bus
Allaho akyse tie, kurie turi didžiausią takwa.395“
Gedėjimas dėl mirusiojo
Tarp džahilija papročių buvo toks, kuris islamo buvo
apibrėžiamas kaip aimanavimo, dejavimo ir išskirtinės
širdgėlos dėl mirusiojo rodymo praktika.
Islamo mokymas apie mirtį yra toks, kad tai nėra
individo sunaikinimas, padarantis jį neegzistuojančiu, bet tai
yra kelionė iš vieno pasaulio į kitą, ir kad joks gedulo kiekis
nesugrąžins mirusiojo atgal ar nepakeis Allaho Švenčiausiojo ir
Aukščiausiojo įsako. Tikintysis turėtų priimti mirtį, kaip jis
priima kitas dideles nelaimes, kurios gali atsitikti jam, su
kantrybe ir orumu, kartojant ajatas:
Allahui mes priklausome ir pas Allahą grįšime.
Ikiislamiškas gedėjimo dėl mirusiojo būdas yra griežtai
draudžiamas musulmonui. Pranašas (ramybė jam) paskelbė:
„Tas, kuris pliaukši sau per veidą, drasko savo drabužius ir
šūkauja džahilija būdu, nėra vienas iš mūsų.“396
Musulmonui nėra leistina dėvėti gedulo raiščio, išmesti
savo puošmenas ar pakeisti savo įprastus drabužius tam, kad
išreikštų liūdesį ir širdgėlą. 397 Tačiau žmona turi laikytis keturių
mėnesių ir dešimties dienų gedulo periodo ('iddah) dėl velionio
vyro iš lojalumo šventiems santuokos saitams; islame šis
periodas laikomas pratęsimu jos buvusios santuokos, ir jai nėra
leistina priimti jokių naujų pasipiršimų šiuo periodu. Taigi iš
jos yra reikalaujama susilaikyti nuo puošimosi tuo laiku, tiek
Pranešta Ahamad.
397
Juodos aprangos dėvėjimas kaip gedulo ženklas yra uždraustas islame,
netgi našlei, gedinčiai savo vyro. (Vert.)
395
396
282
kaip gedulo ženklo, tiek tam, kad apsaugotų ją ir jos
potencialius gerbėjus nuo minties tuoktis antrąkart. Tačiau jei
velionis yra kas nors kitas negu jos vyras, pavyzdžiui, jos tėvas,
brolis ar sūnus, yra haram jai gedėti daugiau nei tris dienas. AlBukhari pranešė apie Umm Habeebah ir Zainab bint Džahš,
kurios abi buvo Pranašo (ramybė jam) žmonos, kad mirus
Umm Habeebah tėvui, Abu Sufyan bin Harb ir Zainab brolis,
kiekvienas iš jųdviejų pakvėpino ją, jai sakant: „Allaho vardu,
man nereikia kvepalų, bet aš girdėjau Allaho Pasiuntinį
(ramybė jam) sakius:
„Haram yra moteriai, kuri tiki Allahą ir Paskutiniąją Dieną
gedėti dėl velionio asmens daugiau nei tris naktis, išskyrus dėl
vyro (dėl kurio gedėjimo periodas yra) keturi mėnesiai ir
dešimt dienų.“398
Gedėjimo periodas dėl velionio vyro yra pareiga, ir jis
neturėtų būti pažeistas. Moteris atėjo pas Pranašą (ramybė jam)
ir tarė: „Mano dukters vyras mirė, ir jos akys užsikrėtė. Ar jai
naudoti juodų dažų akių vokams?“ 399 Pranašas (ramybė jam)
tarė: „Ne,“ ir pakartojo tai du ar tris kartus 400. Tai rodo, kad
puošimasis ar gražinimasis priskirtu iddah periodu yra našlei
uždraustas. Kadangi širdgėla ir jos išraiška yra natūrali, ji gali
gedėti ir raudoti, bet be aimanavimo ir klykimo. Mirus Khalid
bin Walled, 'Umar išgirdo kažkokias moteris aimanuojant. Kai
kurie žmonės norėjo jas nuo to sustabdyti, tačiau 'Umar tarė:
„leiskite joms raudoti dėl Abu Sulayman (vardas, kuriuo
Khalid buvo kviečiamas) tol, kol jos nemėto dulkių (smėlio)
ant savo galvų ir nepradeda šūkauti.“
Pranešta al-Bukhari Sahih‘e, „Laidotuvių“ knygoje.
Be to, kad yra puošmena, kohl taip pat turi gydomųjų savybių akims.
(Vert.)
400
Pranešta al-Bukhari Sahih, Skyrybų Knygoje. Čia yra Umm Habeebah
pasakojimas, o Zainab pasakoja panašiai.
398
399
283
2. VERSLO SANDĖRIAI
Allahas Švenčiausiasis ir Aukščiausiasis sukūrė žmogų
priklausomybės vienas nuo kito stadijoje. Kiekvienas individas
neturi vienas pats visų jam reikalingų dalykų; asmuo turi
kažko, ko jis turi atliekamo, tuo tarpu jam gali reikėti ko nors,
ką turi atliekamo kiti. Allahas nukreipė žmones į prekių ir
paslaugų keitimąsi perkant ir parduodant, nes tokie sandėriai
daro socialinio ir ekonominio gyvenimo funkciją sklandžia ir
skatina žmones būti produktyviais.
Įvairūs sandėrių ir nuosavybės keitimosi tipai buvo
paplitę tarp arabų Pranašo misijos aušroje. Jis pritarė ir
patvirtino tokius sandėrių tipus, kurie nesikirto su Šariatas
principais, ir nepalankiai žiūrėjo į tokius verslo užsiėmimus,
kurie buvo prieš Šariatas tikslus ir siekius. Uždraudimai buvo
dėl specifinių priežasčių, tokių kaip, pavyzdžiui, prekiavimas
haram prekėmis, sandėriai, apimantys apgaulę ar lupikišką
pelną, ar neteisingumą kuriai nors vienai besitariančių pusių.
Draudimas pardavinėti haram prekes
Prekiavimas prekėmis, kurios paprastai yra naudojamos
darant nuodėmei, yra haram. Tokių dalykų pavyzdžiai yra
kiauliena, alkoholiniai gėrimai ir apskritai visas uždraustas
maistas, lygiai taip, kaip ir stabai, kryžiai, statulos ir panašiai.
Tokių daiktų verslo ar prekybos leidimas reiškia jų skatinimą ir
propagavimą tarp žmonių, ir todėl jų drąsina daryti tai, kas yra
haram, tuo tarpu jų pardavimo uždraudimas reiškia jų
apribojimą ir atmetimą, todėl užkerta kelią žmonėms
kontaktuoti su jais. Pranašas (ramybė jam) sakė:
„Neabejotinai, Allahas ir Jo Pasiuntinys uždraudė prekiavimą
vynu, nustipusių gyvūnų mėsa, kiauliena ir stabais.“ 401
Ir taip pat:
„Kai Allahas uždraudžia daiktą, Jis taip pat uždraudžia (davimą
ir gavimą) jo vertę.“402
401
402
Pranešta Ahmad ir Abu Dawud.
284
Neaiškios prekybos draudimas
Pranašas (ramybė jam) uždraudė bet kokio tipo
sandėrius, kurie galėtų vesti į barnius ar bylinėjimąsi dėl tam
kokio nors neaiškumo403, ar kurie apima neapibrėžtą keitimosi
ar pristatymo kiekį. Tai apima sandėrių rūšį, kurioje nėra jokių
garantijų, kad pardavėjas gali pristatyti prekes, už kurias jis
gavo užmokestį. Atitinkamai Pranašas (ramybė jam) uždraudė
pinigų ėmimą už eržilo ar kupranugario kergimą, už žuvis
vandenyje ir paukščius ore, kurių niekas nėra pagavęs, ar už
kupranugarės palikuonį, kuris vis dar tebėra gimdoje, kadangi
yra neaiškumo elementų kaip pasekmių visuose tokiuose
sandėriuose.
Pranašas (ramybė jam) pastebėjo, kad žmonės
pardavinėjo neprinokusius vaisius, kurie vis dar tebebuvo
laukuose ar soduose; jei javai būtų sunaikinami sausros ar
kokios nors kitos natūralios katastrofos, pirkėjas ir pardavėjas
susiginčytų, kuris prisiims nuostolius. Todėl Pranašas (ramybė
jam) uždraudė prekiavimą vaisiais, kol jie netampa aiškiai
puikios kondicijos404, kol jie nėra surenkami ten pat vietoje.
Panašiai jis uždraudė javų varpų pardavimą, kol jie nesubręsta
ir nėra apsaugoti nuo sausros405, sakydamas:
„Pasakykite man, kodėl, jei Allahas neduoda vaisiaus, kuris
nors turėtų imti savo brolio turto?“ 406
Tačiau ne kiekvienas pardavimas, apimantis ką nors
nežinomą ar nekonkretų, yra uždraustas; pavyzdžiui, asmuo
gali pirkti namą, nežinodamas jo pastatymo sąlygų ar kas yra
tarp jo sienų. Yra uždraustas pardavinėjimas to, kas gali vesti į
disputus ir konfliktus, ar gali baigtis neteisėtu pasisavinimu
kitų žmonių pinigų. Taip pat jei netikrumo rizika yra maža – ir
Žiūrėti Muslim ir „al-Gharar uždraudimas“ (Sandėriai, turintys
neaiškumo) skyrių ir kitų.
404
405
Pranešta Muslimo.
406
403
285
tai yra patvirtinta patirtimi ir papročiu – pardavinėjimas nėra
draudžiamas. Pavyzdžiui, kas nors gali pardavinėti šaknines
daržoves, tokias kaip morkos, svogūnai ar ridikėliai, kol jos vis
dar yra žemėje, ar agurkų, arbūzų laukus ir panašiai. Imamo
Malik nuomone, visi tokie reikalingų prekių, kurių rizikos
laipsnis yra pakenčiamas, pardavinėjimai yra leistini. 407
Manipuliacija kaina
Islamo rinka yra laisva ir leidžianti reaguoti į natūralias
paklausos ir pasiūlos taisykles. Taigi kai kainos tapdavo
aukštos Pranašo laikais, ir žmonės prašydavo jo nustatyti kainas
jiems, jis atsakydavo:
„Allahas yra Vienas, Kuris nustato kainas, Kuris sulaiko, Kuris
dosniai duoda, ir Kuris tiekia, ir aš tikiuosi, kad kai aš
susitiksiu su Juo, nė vienas iš jūsų neturės pretenzijų prieš
mane dėl kokios nors neteisybės kraujo ar turto atžvilgiu.“ 408
Šiais žodžiais islamo Pranašas (ramybė jam) paskelbė,
kad bereikalingas kišimasis į individų laisvę yra neteisėta, ir
kad kiekvienas turėtų susitikti su Allahu laisvas nuo kaltės už
tokį dalyką. Tačiau jei kokios nors apsimestinės jėgos, tokios,
kaip kaupimas arba pirklių manipuliacija kainomis, braunasi į
laisvą rinką, viešasis interesas turi viršenybę prieš tokių
individų laisvę. Tokioje situacijoje kainos kontrolė tampa
leidžiama tam, kad patenkintų visuomenės poreikius ir
apsaugotų ją nuo godžių prisitaikėlių ardant jų planus, nes
aukščiau esantis Hadis neturi omeny to, kad kainų kontrolė yra
uždrausta nepaisant aplinkybių, net jeigu tai pašalintų žalą ar
sukliudytų akivaizdžiam neteisingumui. Tyrinėtojai tarp
Al-kawa‘id al-nuraniyyah, p.118, Ibn Taimiyyah sako: „Principai apie
pardavimus, sudaryti (imamo) Malik, yra geresni už kitų, nes jis juos
paėmė iš Sa‘id ibn al-Musayyib, kuris yra geriausias pardavimų figh
(teisėtyros) šaltinis.“ Imamo Ahmad bin Hanbal nuomonė yra artima
Malik nuomonei.
408
Pranešta Ahmad, Abu Dawud, al-Tirmizi, Ibn Madžah, al-Dari ir Abu
Y‘ala.
407
286
mokslininkų padarė išvadą, kad atsižvelgiant į aplinkybes,
kainų kontrolė gali vienu laiku būti neteisėta ir uždrausta, o
kitu laiku – teisėta ir leistina.
Jei kainų kontrolė priverčia žmones pardavinėti savo
prekes kaina, kuri nėra jiems priimtina ar neduoda jiems
deramo pelno, leisto Allaho, tai yra haram. Tačiau kita vertus,
jei kainų kontrolė įtvirtina teisingumą tarp žmonių, pavyzdžiui,
priverčiant pardavėjus priimti kainą, lygią tai, kuri yra nustatyta
kitų panašių prekių, ir apribojant juos nuo ėmimo daugiau negu
tiek, tai yra leidžiama – iš tikrųjų būtina.
Hadis, cituotas aukščiau, siejasi su pirmu situacijos
tipu. Atitinkamai, jei pirkliai pardavinėja prekes įprastiniu
būdu be jokios neteisėtos veiklos iš savo pusės, ir kaina paskui
auga dėl prekių trūkumo ar dėl populiacijos padidėjimo
(duodant ženklą pasiūlos ir paklausos taisyklės operacijai), ši
aplinkybė yra iš Allaho, tokiu atveju versti juos pardavinėti
prekes fiksuota kaina būtų neteisinga prievarta.
Antros situacijos atžvilgiu, prekių savininkai turėtų
sutikti parduoti jas, nepaisant fakto, kad yra jų poreikis
žmonėms, kol jie laikosi kainų didesnių negu prekių žinoma
vertė, tol jie privalo būti priversti pardavinėti jas už kainą, lygią
ekvivalenčių prekių kainai. Prekių kontrolė čia nereiškia nieko
daugiau kaip tik panašių kainų už ekvivalenčios prekes
įtvirtinimą, ir tai yra remiamasi Allaho Aukščiausiojo
reikalaujamo teisingumo standartu. 409
Kaupimo smerkimas
Laisvė individui ir natūralus varžymasis rinkoje yra
garantuojamas islamo. Nepaisant to, islamas griežtai smerkia
tuos, kurie, vedami ambicijų ir gobšumo, kaupia turtą kitų
sąskaita ir tampa turtingi maisto ir kitų būtinybių kainų
Remiamasi Ibn Taimiyyah Risalat al-hisbah lygiai kaip ir Ibn alKayyim Al-turuk al-hikmiyyah p.214, ir t.t.
409
287
manipuliacijos dėka. Todėl Pranašas (ramybė jam) pasmerkė
kaupikus labai griežtais žodžiais, sakydamas:
„Jei kas nors sulaiko grūdus keturiasdešimčiai dienų
trokšdamas aukštesnės kainos, Allahas nepripažins jo.“ 410
Jis taip pat sakė:
„Jei kas nors sulaiko prekes, kol kaina išauga, jie yra
nuodėmingieji.“411
Terminas „nusidėjėlis“ čia neturėtų būti priimamas
švelniai. Tai yra toks pat epitetas, kurį Allahas taiko kai
kuriems didiesiems istorijos tironams, pavyzdžiui:
...Neabejotinai Faraonas, ir Hamanas, ir jų kariai
buvo nuodėmingieji. (Šv. Koranas 28:8)
„Žmogus, kuris kaupia prekes, yra blogas. Jei kainos krenta, jis
sielvartauja, o jei kyla, jis yra laimingas,“ 412 tuo būdu
parodydamas savanaudišką ir godų kaupikų mentalitetą. Jis taip
pat sakė:
„Tas, kuris atneša prekes į rinką, yra palaimintas dosnumu, bet
tas, kuris sulaiko jas, yra prakeiktas.“ 413
Yra du būdai gauti pelno versle. Vienas yra sulaikyti
prekes iš rinkos, kol jų pradeda trūkti ir tie, kuriems jų reikia,
negali jų surasti; tada, spaudžiami savo poreikio, jie eina pas
kaupiką ir moka jam kainą, kurios šis reikalauja, nors ji būna ir
nesaikingai aukšta. Kitas būdas yra paleisti prekes į rinką,
parduoti jas gaunant deramą pelną, nusipirkti daugiau prekių ir
parduoti jas panašiu būdu ir t.t. Kadangi pastaroji veikla
tarnauja viešajam interesui, pirklys, kuris užsiima tuo, bus tiek
Pranešta Ahmad, al-Hakim, Ibn Abu Šaybah ir al-Bazzar.
Pranešta Muslimo.
412
Razi paminėjo šį Hadis savo Jami‘ah.
413
Pranešta Ibn Madžah ir al-Hakim.
410
411
288
palaimintas Allaho, tiek gerai už tai aprūpintas, kaip tolimesnis
Hadis teigia.
Labai svarbus Hadis apie kaupimą ir manipuliaciją
kainomis buvo papasakotas M‘akal bin Yassar, Pranašo
(ramybė jam) kompanionas. Umayyad gubernatorius
'Ubaidullah bin Ziyad atėjo aplankyti M‘akal, kai mirtina liga
paguldė jį į patalą. Pasiteiravęs jo būklės, 'Ubaidullah paklausė
jo: „Ar tu žinai kokį nors mano pavyzdį, kai aš neteisingai
praliejau kieno nors kraują?“ M‘akal atsakė, kad nežino. „Ar tu
žinai kokį mano pavyzdį,“ tęsė 'Ubaidullah, „kuriame aš
trukdžiau musulmonų prekių kainoms?“ M‘akal atsakė dar
kartą, kad nežino. Tada M‘akal paprašė žmonių padėti jam
atsisėsti, ką jie ir padarė. Tada jis tarė: „Klausyk, o 'Ubaidullah,
aš tau papasakosiu kai ką, ką aš girdėjau iš Allaho Pasiuntinio
(ramybė jam). Aš girdėjau Allaho Pasiuntinį sakant:
„Kiekvienas, kliudantis musulmonų prekių kainoms tam, kad
pakeltų jas, nusipelno, kad Allahas pasodintų jį į Ugnį
Prisikėlimo Dieną.“
„Ar tu tai girdėjai iš Allaho Pasiuntinio (ramybė jam)?“
paklausė 'Ubaidullah, ir M‘akal atsakė: „Daugiau nei kartą ar
du.“414
Remiantis tekstu ir turiniu šių aukščiau paminėtų
aHadis, mokslininkai išvedė, kad kaupimas yra draudžiamas
esant dviems sąlygoms: viena, kad kaupimas tuo laiku yra
žalingas tos šalies žmonėms, ir antra, kad kaupiko tikslas yra
priversti kainą išaugti tam, kad gauti daugiau pelno.
Kišimasis į laisvą rinką
Kita veikla, susijusi su kaupimu, kuri buvo uždrausta
Pranašo (ramybė jam), buvo miestiečių pardavinėjimas vyrų iš
dykumos labui. Mokslininkai paaiškino situaciją tokiu būdu:
nepažįstamas atgabendavo prekių parduoti į miestą einama
414
Pranešta Ahmad ir al-Tabarani.
289
rinkos kaina. Miestietis prisiartindavo prie jo sakydamas:
„Palik jas kuriam laikui pas mane. Aš jas parduosiu, kai kaina
bus geresnė.“ Jei nevietinis žmogus pats būtų pardavinėjęs
prekes, jis būtų tai padaręs žemesne kaina, taip suteikdamas
naudos žmonėms, tuo tarpu pats gautų deramą pelną.
Tokios rūšies veikla buvo labai įprasta arabų
visuomenėje, kai atėjo islamas. Anas sako: „Vietinio prekyba
dykumos gyventojo labui buvo mums uždrausta, net jei jis būtų
kraujo brolis.“415 Iš šito mes sužinome, kad musulmonui
viešasis interesas turėjo pirmenybę prieš asmeninius santykius.
„Vietinis (miesto) privalo nepardavinėti žmogui iš dykumos.
Jei žmonės yra paliekami patys sau, Allahas duos jiems
aprūpinimą iš vienas kito.“416
Reikšmingas Pranašo išsireiškimas „Jei žmonės yra
paliekami patys sau, Allahas duos jiems aprūpinimą iš vienas
kito,“ įtvirtina pagrindinį principą verslo lauke: kad rinka, jos
kainos ir pardavimai turi būti paliekami laisvai pasiduodantys
vidiniams ekonominiams veiksniams ir natūraliam varžymuisi
be manipuliacijų. Kai Ibn 'Abbas buvo paklaustas apie reikšmę
„Vietinis privalo nepardavinėti žmogui iš dykumos“, jis atsakė:
„Vietinis neturėtų būti tarpininku jam.“ 417 Iš to mes
suprantame, kad jei kas nors informuotų dykumos žmogų apie
kainas, pasiūlydamas jam gerą patarimą ir papasakodamas jam
apie dominuojančias rinkos kainas be komisinių ėmimo, nebūtų
jokios žalos tame, nes gero patarimo davimas yra religijos
dalis; iš tikrųjų, patikimas Hadis teigia:
„Religija dalija gerus patarimus,“418 ir „Jei kas nors klausia
tavęs patarimo, patark jam.“419
Pranešta Muslimo.
417
418
Pranešta Muslimo.
419
Pranešta Ahmad.
415
416
290
Tačiau, tarpininko atžvilgiu, yra gan tikėtina, kad
tokioje situacijoje, kaip apibūdinta aukščiau, jis gali nepaisyti
viešojo intereso savo paties pelno labui.
Maklerystės leidimas
Su išimtimis tokiais atvejais, maklerystė yra leidžiama,
kadangi tai yra tarpininkavimo ir sąsajos tarp pirkėjo ir
pardavėjo rūšis, kuri daugeliu atveju palengvina pelningus
sandėrius mažiausiai vienai ar abiems pusėms.
Dabartiniais laikais, tarpininkai tapo reikalingesni negu
praeityje dėl prekybos ir verslo sudėtingumo, kuris apima visų
rūšių importą ir eksportą, didmeninę prekybą ir mažmeninę
prekybą bei pirkimus; makleriai vaidina labai svarbią rolę
palaikant šių dalykų judėjimą. Todėl nieko blogo nėra maklerių
komisinių už jų paslaugas ėmime. Komisiniai gali būti
fiksuotas kiekis arba proporcingas kiekis nuo pardavimo, ar bet
kiek, kiek yra susitarta besitariančių pusių. Al-Bukhari teigia
savo Sahih:
„Ibn Sirin, 'Ata, Ibrahim ir Halsan nematė nieko blogo
komisiniuose, imamuose maklerių. Ibn 'Abbas sakė: „Nėra
jokios žalos, jei vienas asmuo sako kitam: „Parduok šią
mantiją, ir jei tu ją parduosi daugiau negu už tiek ir tiek, tu gali
pasilikti atsargą.“ Ibn Sirin sakė: „Nieko blogo, jei vienas
asmuo sako kitam: „Parduok tai už tokią kainą ir pasilik pelną,
arba pelnas bus padalintas tau ir man.“ Pranašas (ramybė jam)
sakė: „Musulmonai privalo tvirtai laikytis savo žodžių.“ 420
Išnaudojimas ir apgavystė
Tam, kad sukliudytų manipuliaciją rinkoje, Pranašas
(ramybė jam) tai pat uždraudė tai, kas yra apibrėžiama kaip
Šis Hadis yra praneštas al-Bukhari su perdavėjų grandine, kuri
nepasiekė Pranašo (ramybė jam) atgal; tačiau Ahamad, Abu Dawud, alHakim ir kiti turi užbaigtą perdavėjų grandinę.
420
291
nadžaš.421 Ibn 'Umar paaiškino, kad nadžaš reiškia kieno nors
besaikį kainos siūlymą varžytinėse neturint jokio aktualaus
ketinimo pirkti ją, bet tik tam, kad paskatinti kitus siūlyti dar
aukštesnę kainą. Daugybę kartų tai būna iš anksto
suorganizuojama tam, kad apgauti kitus.
Tarp priemonių, kurias Pranašas (ramybė jam) priėmė
išlaikyti verslui kiek tik įmanoma toliau nuo visų išnaudojimo
ir apgavysčių būdų, įvairovės buvo ir draudimas žmonėms eiti
lauk iš miesto nusipirkti prekių, kurios buvo pakeliui į rinką,
liepdamas jiems palaukti, kol jos bus atgabentos į turgų 422. Šio
uždraudimo priežastis yra ta, kad turgus, kur pasiūlos ir
paklausos veiksniai nulemia kainas, yra geriausia vieta
prekybiniams sandėriams. Jei kas nors keliauja iš miesto pirkti
iš prekybininko, kuris gabena prekes, yra tikimybė, kad
pardavėjas, nežinodamas einamos prekės kainos, gali būti
apgautas. Jei kas nors perka jo prekių tokiu būdu, pardavėjas
turi pasirinkimą atšaukti sandėrį po atvykimo į turgų. 423
„Tas, kuris klaidina mus, nėra vienas iš mūsų“
Islamas draudžia bet kokio tipo apgavystes ir
klaidinimus, nesvarbu, ar perkant, ar parduodant, ar kokiame
kitokiame reikale tarp žmonių. Visose situacijose musulmonas
privalo būti garbingas ir teisingas, laikydamas savo tikėjimą
brangesniu už bet kokią pasaulietišką naudą. Pranašas (ramybė
jam) sakė:
„Abi verslo sandėrio pusės turi teisę jį atšaukti tol, kol jos nėra
išsiskyrusios. Jei jie sako tiesą ir daro viską aiškiai, jie bus
palaiminti savo sandėryje, bet jei jie meluoja ir slepia viską,
palaiminimas bus nubrauktas.“424
Jis taip pat sakė:
Pranešta Muslimo, Ahmad ir Ibn Madžah.
423
Pranešta Muslimo.
424
421
422
292
„Nėra leidžiama parduoti daiktą nepadarius visko (apie jį)
aiškaus, nei leidžiama kam nors, kuris žino (apie jo defektus),
susilaikyti nepaminėjus jų.“425
Kartą, praeinant pro parduodamus grūdus, Pranašo
smalsumas buvo sužadintas. Jis įkišo savo ranką į grūdų krūvą
ir pajuto drėgmę. „O pirkly, kas tai?“ jis paklausė. „Tai dėl
lietaus,“ atsakė vyras. Pranašas (ramybė jam) tada tarė jam:
„Tai kodėl tada tu neiškeli jų ant viršaus, kad žmonės galėtų
matyti tai? Tas, kuris klaidina mus, nėra vienas iš mūsų.“ 426
Kitame pranešime sakoma, kad jis ėjo pro javų krūvą,
kuri pirklio buvo gražiai sutvarkyta. Pranašas (ramybė jam)
įkišo savo ranką į juos ir pajuto esant juos blogais. Jis liepė
pirkliui:
„Pardavinėk gerus ir blogus atskirai. Tas, kuris klaidina mus,
nėra vienas iš mūsų.“427
Ankstesnių laikų musulmonai griežtai laikėsi to, ką
pardavinėja, defektų rodymo, tiesos sakymo ir gero patarimo
davimo praktikų. Kada Ibn Sirin pardavė avį, jis pasakė
pirkėjui: „Aš norėčiau pasakyti tau apie defektą, kurį ji turi: ji
spardo pašarą.“ Ir kai al-Hassan bin Salih pardavė vergę
mergaitę, jis pasakė pirkėjui: „Kartą ji spjaudėsi krauju.“ Nors
ji tik kartą taip darė, al-Hassan‘o musulmoniška sąmonė
reikalavo, kad jis paminėtų faktą, netgi jei jis tapo mažesnės
kainos gavimo padariniu.
Dažnas prisiekinėjimas
Klaidinimo nuodėmė būna dar didesnė, kai pardavėjas
palaiko tai klaidingai prisiekdamas 428. Pranašas (ramybė jam)
Pranešta al-Hakim ir al-Bayhaki.
Pranešta Muslimo.
427
Pranešta Ahmad.
428
Turima omeny prisiekimą, kad kažkas yra tiesa, Allaho vardu. (Vert.)
425
426
293
liepė pirkliams apskritai vengti prisiekinėjimų, o ypač palaikant
melą, sakydamas:
„Prisiekimas teikia
palaiminimą.“429
greitą
pardavimą,
bet
nubraukia
Jis nepalankiai žiūrėjo į dažną prisiekinėjimą verslo
sandėriuose, nes pirma, tai dažniausiai yra daroma, kad
suklaidintų žmones, ir antra, nes tai mažina pagarbą Allaho
vardui.
Viso kiekio nedavimas
Vienas iš būdų suklaidinti pirkėją yra neteisingai
pamatuoti ar pasverti. Koranas pabrėžia šį verslo sandėrių
aspektą ir įtraukia jį tarp dešimties įsipareigojimų, apibūdintų
paskutinėje al-An‘am Surah:
...ir duokite pilną kiekį ir (pilną) svorį teisingai;
Mes neapsunkiname jokios sielos daugiau negu ji gali
ištverti... (Šv. Koranas 6:152)
Ir kitur Korane Allahas Aukščiausiasis sako:
Ir duokite pilną kiekį, kada matuojate, sverkite su
teisingomis svarstyklėmis; tai yra labiausiai tinkama
ir geriausia galutiniu sprendimu.
17:35)
Jis taip pat sako:
(Šv. Koranas
Vargas apgavikams – tiems, kurie, kai ima kiekį iš
žmonių, ima pilną, bet kai patys matuoja jiems ar
sveria jiems, duoda jiems mažiau. Negi jie nesuvokia,
kad jie bus prikelti dar kartą didžią Dieną, Dieną,
kada žmonija stovės prieš pasaulių Viešpatį?
Koranas 83:1-6)
429
294
(Šv.
Musulmonas turi stengtis teisingai matuoti ir sverti kiek
tik tai yra įmanoma žmogui, nors ir absoliutus tikslumas šiuo
atžvilgiu yra nepasiekiamas. Todėl, po įsakymo duoti pilną
kiekį, Koranas priduria:
Mes neapsunkiname jokios sielos daugiau negu ji
gali ištverti. (Šv. Koranas 6:152)
Istorija yra papasakota Korane apie žmones, kurie buvo
nesąžiningi savo verslo reikaluose, nuklysdami nuo teisingumo
sveriant ir matuojant, ir būnant šykščiais vienas kitam. Allahas
Švenčiausiasis ir Aukščiausiasis nusiuntė pasiuntinį sugrąžinti
juos atgal į teisingumą ir sąžiningumą, taip pat kaip ir į
tikėjimą. Tie žmonės buvo pranašo Šu‘aib (ramybė jam), kuris
kaip įspėjantysis ir pamokslininkas kvietė juos:
Duokite pilną kiekį, ir nebūkite tie, kurie duoda
mažiau (negu kiek priklauso). Ir sverkite su
teisingomis svarstyklėmis, ir nesulaikykite nuo žmonių
to, kas jiems teisėtai priklauso, nei darykite bloga
žemėje, skleisdami piktadarystes.
(Šv. Koranas
26:181-183)
Kas yra teisinga svėrimo ir matavimo atžvilgiu, tas yra
teisinga visų kitų žmogiškų reikalų ir santykių atžvilgiu.
Musulmonui nėra leista turėti du standartus, vieną sau ir vieną
kitiems žmonėms, šį artimiesiems ir brangiems, o tą
visuomenei, pilnai reikalaujant savo teisių ir teisių tų, kurie
palaiko jį, bet kai tai siejasi su kitais, mažinant ar apribojant
jiems jų teises.
Draudimas pirkti vogtą turtą
Tam, kad kovotų su nusikalstama veikla ir įkalintų
nusikaltėlius labai siauroje veiklos sferoje, islamas uždraudė
musulmonui pirkti daiktus, kuriuos jis žino esant užgrobtais,
pavogtais ar neteisėtai paimtais iš savininko; kiekvienas, kuris
taip daro, padeda grobikui, vagiui ar kam nors, vykdančiam
295
neteisingumą savo žeminančiuose nusikaltimuose. Pranašas
„Tas, kuris perka vogtą turtą, turėdamas žinių, kad jis vogtas,
dalinasi vogimo nuodėme ir gėda.“430
Laiko tėkmė nepaverčia vogtos ar neteisėtai
pasisavintos nuosavybės leistina, nes islame vien tik laiko
tėkmė nepakeičia haram į halal ir neatima tikrojo savininko
teisių į tai.
Palūkanų draudimas
Islamas leidžia didinti kapitalą per prekybą. Allahas
Švenčiausiasis ir Aukščiausiasis sako:
O jūs, kurie tikite: nevartokite savo turto tarp savęs
neteisėtai, bet leiskite būti prekybai abipusiu
sutarimu... (Šv. Koranas 4:29)
Tuo pačiu islamas blokuoja kelią bet kam, kuris bando
pasididinti savo kapitalą per skolinimą už palūkanas ar
procentus (riba), nesvarbu, ar žemas ar aukštas, peikdami
judėjus už lupikavimą, nors jiems ir buvo uždrausta taip daryti.
Tarp paskutinių atskleidimų yra ir tokios Surah al-Bakarah
eilutės:
O jūs, kurie tikite, bijokite Allaho ir meskite tai, kas
lieka sumokėta tau už palūkanas, jei iš tikrųjų esate
tikintieji. O jeigu nesate, tai būkite įspėti dėl Allaho ir
Jo Pasiuntinio karo (prieš jus), tuo tarpu jei jūs
atgailausite, jūsų kapitalas pasiliks jums. Nesielkite
neteisingai ir jūs neturėtumėte būti neteisūs. (Šv.
Koranas 2:278-279)
Pranašas (ramybė jam) paskelbė karą palūkanavimui ir
tiems, kurie jas ima; jis nurodė to pavojus visuomenei,
sakydamas:
430
Pranešta al-Bayhaki.
296
„Kada palūkanavimas ir nesantuokinis sanguliavimas pasirodo
bendruomenėje, tos bendruomenės žmonės paverčia save
nusipelniusiais Allaho bausmės.“431
Tarp atskleistų religijų judaizmas, ankstesnis negu
islamas, taip pat uždraudė palūkanavimą. Senajame Testamente
mes skaitome:
„Jei jūs paskolinsite pinigų bet kuriam iš Mano žmonių su
jumis, kuris yra vargšas, tu neturėtum būti jam kaip kreditorius,
nei turėtum reikalauti palūkanų iš jo.“ (Iš 22:25)
Kalbant apie krikščionybę, Evangelijoje pagal Luką
skaitome:
„Duokite kiekvienam, kuris prašo jūsų, ir iš to, kuris paima
jūsų prekių, nereikalaukite grąžinti jų atgal dar kartą.“ (Lk
6:30)
Todėl liūdna matyti, kad Senasis Testamentas buvo taip
iškraipytas, kad „Mano žmonės“ reikšmė, kuri iš pradžių turėjo
platesnį pritaikymą, vėliau apsiribojo vien judėjais, kaip mes
skaitome Pakartoto Įstatymo knygoje:
„Tu gali skolinti imant palūkanas svetimam, bet savo broliui tu
neturėtum skolinti imant palūkanas.“ (Deut. 23:20)
Palūkanų uždraudimo išmintis
Griežtas palūkanų uždraudimas islame yra rezultatas jo
gilaus rūpesčio dėl moralinės, socialinės ir ekonominės
žmonijos gerovės. Islamo mokslininkai pateikė patikimų
argumentų aiškinant šio uždraudimo išmintį, o paskutinieji
tyrinėjimai patvirtino jų nuomones su keletu jų argumentų
papildymų ir praplėtimų.
Mes apsiribokime tuo, ką imamas al-Razi sako savo
Korano Tafsir‘e:
Pranešta al-Hakim; Abu Y‘ala pranešė kažką panašaus pagal gerą
šaltinį.
431
297
Pirma: palūkanų ėmimas reiškia kito asmens
nuosavybės pasisavinimą be ko nors davimo jam mainais, nes
tas, kuris paskolina vieną dirhamą už du dirhamus, gauna vieną
papildomą dirhamą už nieką. Šiais laikais žmogaus nuosavybė
yra (tikslu) jo poreikių tenkinimui, ir ji turi didelę
neliečiamybę, remiantis Hadis „žmogaus turtas yra tiek
šventas, kiek jo kraujas.“432 Tai reiškia, kad ėmimas iš jo be
davimo jam ko nors mainais yra haram.
Antra: Priklausomumas nuo palūkanų kliudo žmogui
dirbti tam, kad užsidirbti pinigų, kadangi asmuo su dirhamais
gali užsidirbti papildomą dirhamą per palūkanas, tiek iš anksto,
tiek ir vėliau, be dirbimo už jį. Darbo vertė bus sumažinta jo
suvokime ir jis nesivargins prisiimti sunkumo užsiimti verslu ar
rizikuoti savo pinigais prekyboje ar industrijoje. Tai ves į
naudos žmonėms netekimą, o pasaulio verslas negali gyvuoti
be industrijos, prekybos ir komercijos, statymo ir konstravimo,
visa tai reikalauja kapitalo rizikos. (Tai, žvelgiant iš
ekonomikos pusės, yra neginčijamai svarus argumentas.)
Trečia: Leidimas imti palūkanas atima žmonėms norą
daryti prekes vieni kitiems, kaip islamas reikalauja. Jei
palūkanavimas bus uždraustas visuomenėje, žmonės skolins
vieni kitiems su gera valia, įskaitant grąžinimą ne daugiau,
negu jie paskolino, tuo tarpu jei palūkanavimas bus leistinas, iš
nepasiturinčio asmens bus reikalaujama grąžinti daugiau (negu
jis pasiskolino), silpninant jo geros valios jausmus ir
draugiškumą skolintojui (tai yra moralinis palūkanų
uždraudimo aspektas).
Ketvirta: Skolintojas dažniausiai būna pasiturintis, o
besiskolinantis neturtingas. Jei palūkanavimas bus leistinas,
turtingieji piktnaudžiaus vargšais, o tai yra prieš gailestingumo
ir geraširdiškumo dvasią. (Tai yra socialinis palūkanavimo
uždraudimo aspektas.)433
432
433
Perduota Abu Na‘eem Al-hilbab‘e.
al-Fakhr al-Deen al-Razi Tafsir, 7 tomas, p.4.
298
Taigi, visuomenėje, kurioje palūkanavimas yra
leistinas, stiprieji pelnosi iš kenčiančių silpnųjų. Taip turtingieji
tampa dar turtingesniais, o neturtingieji – skurdesniais, ir tai
dalina visuomenę į socio-ekonomines klases, tarp kurių būna
plati praraja. Natūraliai tai sukelia pavydą ir neapykantą
turtingiesiems tarp vargšų, ir panieką bei beširdiškumą
skurdiesiems tarp turtuolių. Kyla konfliktai, socio-ekonominė
struktūra susiskaldo, gimsta revoliucijos, ir kyla grėsmė
socialinei tvarkai. Pastarųjų laikų istorija gausiai iliustruoja
pavojus taikai ir tautų stabilumui, gimusius palūkanavimu
besiremiančiose ekonomikose.
Besiskolinantysis už palūkanas
ir akto surašytojas
Neginčijamai pinigų skolintojas, kuris gauna palūkanas,
gaudamas daugiau iš besiskolinančio negu jo kapitalas, yra
prakeiktas Allaho ir žmonių akyse. Bet islamas savo
charakteringu elgesio su haram metodu neapriboja nuodėmės
skolintojui už palūkanas vienam pačiam; jis laiko
besiskolinantį, kuris moka jam palūkanas, vekselio rašytoją ir
liudininką jo bendrais. Hadis sako:
„Allahas prakeikė tą, kuris ima palūkanas, tą, kuris jas moka,
tą, kuris rašo sutartį, ir tą, kuris paliudija sutartį.“ 434
Tačiau jei asmuo yra priverstas skolintis pinigus už
palūkanas dėl kokios nors spaudžiančios būtinybės, nuodėmė
bus tik skolintojui vienam. Tam, kad įrodyti tokią spaudžiančią
būtinybę, tam tikros sąlygos turi būti išpildytos:
1.
Būtinybė privalo būti tikra, o ne vien tik kieno nors
poreikių ir prabangos troškimo užmojo pratęsimas. Ji turi būti
tokia esminė, kad gyvenimas būtų neįmanomas be jos,
pavyzdžiui, maistas, drabužiai ir medicininis gydymas.
Pranešta Ahmad, Abu Dawud, al-Nasai, Ibn Madžah ir al-Tirmizi,
kuris vadina tai patikima.
434
299
2.
Ši nuolaida yra apribota iki tikslaus reikalingo kiekio.
Todėl, pavyzdžiui, jei užtenka devynių dolerių, skolinimasis
dešimties nėra leistinas.
1. Besiskolinantysis privalo toliau ieškoti būdų ištrūkti iš savo
nemalonios padėties, ir jo broliai musulmonai turėtų padėti
jam tame. Jei nerandama jokių kitų būdų, jis gali griebtis
skolinimosi už palūkanas be jokio polinkio tam ar noro
peržengti ribas, ir tikėtis Allaho atleidimo, nes iš tikrųjų Jis
yra Atleidžiantis ir Maloningas.
2. Jis privalo ir toliau nekęsti ir gailėtis darant taip, kol
Allahas atvers jam kelią išeiti iš to.
Pranašo prašymas Allaho
apsaugoti nuo skolų
Musulmonas privalo būti informuotas, kad jo religija
liepia jam būti saikingu savo gyvenimiškuose įpročiuose ir
taupiam savo finansiniuose reikaluose:
...Ir nebūkite pernelyg išlaidūs; iš tiesų, Jis
nemėgsta tų, kurie yra pernelyg išlaidūs.
Koranas 6:141)
(Šv.
...Ir nešvaistykite savo turto beprasmiškai; iš tiesų,
tie, kurie švaisto, yra šėtono broliai. (Šv. Koranas
17:26-27)
Kada Koranas prašo musulmonų leisti turtą Allaho
būdu, jis neprašo jų išleisti visą, bet tik dalį turto. Jei asmuo
išleistų tik dalį to, ką uždirba, nepanašu, kad jis taptų skurdžiu;
taigi, su saiku savo gyvenimiškuose įpročiuose ir savo išlaidų
kontrole, musulmonas priverstas skolintis. Pranašas (ramybė
jam) nemėgo musulmonų buvimo skoloje, nes skola yra
nerimavimas naktį ir pažeminimas dieną. Jis visada prašė
Allaho apsaugos nuo įsiskolinimo sakydamas:
300
„O Allah, aš siekiu Tavyje išsigelbėjimo nuo skolos naštos ir
nuo vyrų pykčio.“435
Jis taip pat sakė:
„Aš siekiu Tavyje išsigelbėjimo nuo netikėjimo ir skolos.“
Vyras paklausė jo: „Ar tu sulygini skolą su netikėjimu?“ Jis
atsakė: „Taip.“436 Savo maldose jis dažnai sakydavo:
„O Allahai, aš siekiu Tavyje išsigelbėjimo nuo nuodėmės ir
skolos.“ Jis buvo paklaustas: „Kodėl tu taip dažnai sieki Allaho
apsaugos nuo skolos?“ Jis atsakė: „Tas, kuris yra skoloje,
meluoja ir laužo pažadus.“437
Iš šių teiginių tampa aišku, kad skolinimasis gali
pakenkti moralei.
Pranašas (ramybė jam) neatlikdavo laidotuvių maldos
asmeniui, kuris mirdavo būdamas įsiskolinęs, nepalikęs
pakankamai turto grąžinti skoloms; jis taip elgėsi tam, kad
atbaidytų kitus nuo tokios pabaigos. Vėlesniais metais, kada
Allahas praturtino jį karo grobiu, jis sumokėdavo tokių asmenų
skolas ir vesdavo jų laidotuvių maldas 438. Jis sakė:
„Viskas bus atleista šaheed (kankiniui Allaho vardan) išskyrus
skolą.“439
Musulmonas, kuris yra informuotas apie šiuos Hadisus,
niekada nesigriebs skolinimosi, išskyrus baisios būtinybės
atveju, ir jei jis skolinsis, visada liks rūpestingas grąžinimo
įsipareigojimui. Hadis teigia:
„Jei žmogus skolinasi iš žmonių su ketinimu atsiskaityti su jais,
Allahas padės jam grąžinti, tuo tarpu jei jis skolinasi be
ketinimo atsiskaityti su jais, Allahas sužlugdys jį.“ 440
Pranešta al-Nasai ir al-Hakim.
437
438
Tai yra iš to, ką papasakojo Jabir ir Abu Hurairah.
439
Pranešta Muslimo.
440
435
436
301
Atitinkamai, jei musulmonas nėra linkęs skolintis tokiu
būdu, kuris yra leistinas (t.y. be palūkanų), neverčiamas
būtinybės, tai ką mes galime pasakyti apie jo skolinimąsi
pinigų už palūkanas?
Pardavimas atidedant užmokestį (kreditu)
Nors geriausia yra pirkti daiktą mokant grynais, taip pat
yra leistina pirkti jį kreditu esant abipusiam susitarimui.
Pranašas (ramybė jam) pirko šiek tiek javų iš judėjo, susitaręs
už juos sumokėti tam tikru laiku, įsipareigodamas atsiuntimą
laikyti paslaptyje.441
Dėl to, ar pardavėjas turėtų padidinti kainą, jei pirkėjas
prašo atidėti užmokestį, kaip yra bendra perkant išsimokėtinai,
grupė teisininkų yra tokios nuomonės kad kainos diferencialas
dėl laiko atidėjimo yra panašus į palūkanas, kurios yra kaip
laiko kaina; atitinkamai, jie skelbia tokius pardavimus esant
haram. Tačiau dauguma mokslininkų leidžia tai, nes
pagrindinis principas yra daiktų leidžiamumas, ir joks aiškus
tekstas, draudžiantis tokį sandėrį, neegzistuoja. Be to, apskritai
nėra jokio panašumo į palūkanavimą tokiame sandėryje,
kadangi pardavėjas yra laisvas padidinti kainą kiek jis mano
esant tinkama tol, kol tai nėra akivaizdus išnaudojimas ar
aiškus neteisingumas, kurio atveju tai yra haram. Al-Šawkani
sako: „Remiantis teisėtomis priežastimis, Šafi‘i ir Hanafi
mokyklų sekėjai Zaid bin 'Ali, al-Muayyaid Billah ir dauguma
kitų mokslininkų laiko tai leistina.“ 442
Išankstinis apmokėjimas
Musulmonui yra leista padaryti išankstinį tiksliai
nustatytos kainos už tiksliai nustatytą prekių kiekį, kuris bus
Nayl al-awtar, 5 tomas, p.153 Al-Šawkani sakė: „Mes sudarėme
traktatą šia tema ir pavadinome jį „Šifa al‘ilalfi hukumziyadat al-thamam
li mujarrad al-ajal“ (Priežastis didinti kainą dėl laiko praradimo), ir
nuodugniai ją ištyrėme.“
441
442
302
pristatytas nustatytu laiku ateityje, apmokėjimą. Tokio tipo
sandėriai buvo paplitę Medinoje, kai Pranašas (ramybė jam)
atvyko, ir jis įvedė tam tikrų pasikeitimų ir sąlygų į tokių
sandėrių tipą tam, kad suderintų tai su islamiška Šariatu. Ibn
'Abbas papasakojo: „Kai Allaho Pasiuntinys (ramybė jam)
atvyko į Mediną, jie mokėjo iš anksto už vaisius metams ir
dviems į priekį, bet tada jis tarė:
„Tie, kurie moka už ką nors iš anksto, privalo tai daryti už
tiksliai nustatytą kiekį ir svorį, fiksuojant tiksliai nustatytą
laiką.“443
Ši tikslaus matavimo ar svėrimo ir laiko išlyga pašalina
neaiškumą ir nesusipratimus. Panaši į tai buvo praktika mokėti
iš anksto už tam tikro skaičiaus palmių vaisius, kurią Pranašas
(ramybė jam) uždraudė dėl nenumatyto praradimo galimybės
pasitaikius sausrai. Tinkamesnė išankstinės prekybos forma yra
tiksliai matuojant svorį, labiau negu tam tikro skaičiaus medžių
vaisių ar tam tikro apsėto lauko ploto grūdų pardavinėjimas.
Tačiau tokie sandėriai yra haram, jei medžių ar dirbamos
žemės savininkas aiškiai daro todėl, kad jam reikia pinigų.
Partnerystė tarp kapitalo ir darbo
Gali būti teigiama, kad Allahas Švenčiausiasis ir
Aukščiausiasis išdalino talentus ir turtą tarp žmonių pagal
išmintingą paskirstymo planą. Mes matome daugybę talentingų
ir patyrusių individų, kurie nevaldo daug turto ar iš viso jo
neturi, tuo tarpu kiti turi didžiulį kiekį pinigų, bet mažai arba iš
viso neturi talento. Tad kodėl neturėtų turtingas žmogus
perduoti tam, kuris turi talentų, šiek tiek savo turto investuoti į
pelningą verslą, kad du galėtų būti naudingi vienas kitam ir
pasidalintų pelną pagal susitartą formulę? Didelio masto verslo
sumanymai reikalauja daugybės investuotojų kooperacijos.
Populiacijoje mes randame didelį skaičių žmonių, kurie turi
santaupų ir atliekamo kapitalo, bet kuriems trūksta laiko ar
443
Pranešta al-Bukhari, Muslimo ir kitų.
303
sugebėjimų investuoti tai. Kodėl tie pinigai neturėtų būti
sujungti ir perduoti valdymui gabių žmonių, kurie investuos
juos į reikšmingus, plataus masto projektus?
Mes tvirtiname, kad islamiška Šariatas neuždraudė
kooperacijos tarp kapitalo ir vadybos, ar kapitalo ir darbo, kai
šie terminai yra suprantami islamiška teisėta prasme. Tiesą
sakant, Šariatas įteisino tvirtą ir nešališką pagrindą tokioms
kooperacijoms: jei kapitalo savininkas nori tapti partneriu su
darbininku, jis privalo sutikti dalintis visomis šios partnerystės
pasekmėmis. Šariatas nustato sąlygą, kad tokioje partnerystėje,
kuri yra vadinama al-mudaribah ar al-kirad, abi pusės turėtų
sutarti, kad jos dalinsis pelnu, jei bus pelno, ir praradimu, jei
bus praradimų, pagal iš anksto susitartą proporciją. Ši
proporcija gali būti vienas prie dviejų, vienas prie trijų, viena
prie keturių ar bet kokia kita proporcija vienai pusei ir likusi
kitai. Taigi partnerystė tarp kapitalo ir darbo yra tokia, kad abi
pusės su bendra atsakomybe, kiekviena turinti savo dalį, tiek
pelne, tiek praradime, ir tiek dideliame, tiek ir mažame. Jei
atsižvelgus į viską, praradimai viršija pelną, skirtumas tarp jų
būna priskiriamas sumokėti kapitalui. Toks susitarimas nėra
stebinantis, kadangi kapitalo savininkas patyrė turto praradimą,
o dirbantysis partneris prarado laiko ir pastangų.
Toks yra islamo įstatymas dėl partnerystės sutarčių.
Priešingai, jei kapitalo savininkas būtų garantuotas, kad gaus
fiksuotą pelną nepaisant pliuso ar minuso dydžio, tai būtų
aiškus teisingumo pažeidimas ir šališkumas kapitalo atžvilgiu
prieš investavimo patirtį ir darbą; tai taip pat būtų priešinga
investavimo tikrovei, kurioje visada yra rizikos elementų.
Garantija asmeniui, kuris nepluša ar neprisiima jokios rizikos,
yra tikra pasibjaurėtino lupikavimo esmė.
Pranašas (ramybė jam) uždraudė tokį kultivuojamos
žemės partnerystės tipą, kuris buvo žinomas kaip al-muzara‘ah
(„užsėjimas dalinantis“)444, kurio sutartimi vienam partneriui
444
Pranešta Muslimo.
304
yra duodamas tiksliai nustatyto ploto lauko derlius ar fiksuotas
kiekis grūdų, toks kaip viena ar dvi tonos. Jis uždraudė tai, nes
toks sandėris yra panašus į lupikavimą ar lošimą; kadangi jei
ūkis užaugina mažiau nei tiksliai nustatytą kiekį ar iš viso nieko
neužaugina, vienas partneris vis viena gauna savo dalį, tuo
tarpu kitas patiria visišką praradimą, kas prieštarauja
teisingumui.
Aiškus Hadis, padarantis negaliojančiu „pasėlių
dalijimąsi“ dėl šios sąlygos, yra, mano nuomone, grindžiamas
susitarimu tarp teisininkų, kad jokia partnerystė nėra pagrįsta,
kuri paskiria fiksuotą pelną vienam iš partnerių bet kuriuo
atveju, nepaisant to, ar buvo investicija pelninga, ar ne. Jie
sako: „Darykime prielaidą, kad vienas iš partnerių kelia sąlygą,
kad jis turi gauti tiksliai nustatytą pinigų kiekį. Jei pelnas
neviršys to kiekio, jis gaus visą kiekį, ir netgi jei nebus jokio
pelno, jis vis tik gaus tiek pat; kita vertus, jei pelnas bus didelis,
jis bus nuskriaustas sąlygos gauti tik tiksliai nustatytą kiekį.“ 445
Šis samprotavimas dera su islamo dvasia, kuri grindžia visus
žmonių reikalus aiškiai apibrėžtais teisingumo ir skaidrumo
principais.
Partnerystė tarp kapitalo savininkų
Kaip yra leistina musulmonui naudoti savo paties turtą
dėl kokios nors leistinos priežasties ar duoti jo gabiam,
patyrusiam asmeniui investuoti į bendrą projektą, taip yra
leistina jam ir sujungti savo kapitalą su kitų kapitalu
investicijai į prekybą ar į bet kokius kitokius leistinus verslo
projektus.
Dr. Muhhamad Yusuf Musa savo traktate Al-Islam wa muškilatina almu‘asirah (Islamas ir šiuolaikinės problemos) cituoja šeichą Muhmmad
‘Abduh ir šeichą Abdul Wahhab kaip nesutinkančius su teisininkų
nuomone dėl partnerystės kontraktų. Jie teigia, kad jie neturi jokio
pagrindo Korane ir Sunnah. Su pagarba jų nuomonėms, aš tvirtinu, kad
analogija užsėjimui dalinantis yra pakankama pritaikyti ją kitoms
partnerystėms. Bet Allahas žino geriausiai.
445
305
Yra visokių rūšių veiklos ir projektų, kai kurie
reikalauja intensyvaus darbo, kiti protinių sąnaudų, o dar kiti
didelio kapitalo. Individai savo jėgomis gali nesugebėti daug
nuveikti, bet kada jie susijungia su kitais, jie gali pasiekti
daugelį dalykų. Allahas Aukščiausiasis sako:
..ir
padėkite
vieni
kitiems
teisingume
ir
dievobaimingume. (Šv. Koranas 5:2)
Bet koks poelgis, kuris atneša gerų rezultatų individui
ar visuomenei, ar pašalina kiek nors blogio, yra teisingumas, o
teisingi poelgiai tampa pamaldumu, jei gera valia yra prie to
priduriama. Islamas nepasitenkina vien tik tokių bendrų
pastangų leidimu, bet skatina ir laimina jas, pažadėdamas
Allaho pagalbą šiame pasaulyje ir Jo atlygį Pomirtiniame
Gyvenime tol, kol tos pastangos būna sferoje to, ką Allahas
padarė halal, nutolusios nuo bet kokios formos lupikavimo
(palūkanų), dviprasmybių, neteisingumo, apgavysčių ir
sukčiavimo. Apie tai Allaho Pasiuntinys (ramybė jam) sako:
„Allaho ranka yra virš dviejų partnerių tol, kol vienas iš jų
neapgaudinėja kito, bet kai jis apgauna savo partnerį, Jis
pasitraukia nuo abiejų.“446
„Allaho ranka“ nurodo į Jo pagalbą, įkvėpimą ir palaiminimą.
Pranašas (ramybė jam) taip pat konstatavo Hadis‘e kudsi, kad
Allahas, Didysis ir Šlovingasis, sako:
„Aš esu trečias dviem partneriams tol, kol vienas iš jų
neapgaudinėja kito, bet kai jis apgauna jį, Aš pasitraukiu nuo jų
abiejų.“447 Razin versija priduria: „ir Šėtonas ateina.“ 448
Draudimo kompanijos
Dabar mes atsigręžkime į svarbų klausimą, susijusį su
dabartinėmis kompanijomis, kurios siūlo gyvybės draudimą ir
Pranešta al-Darkutni.
Pranešta Abu Dawud ir al-Hakim, kuris vadina tai patikima.
448
Pranešta Razi jo Džami‘ah‘e.
446
447
306
draudimą nuo pavojų bei nelaimingų atsitikimų. Kokia yra
islamiška pozicija ir nutartis dėl tokių kompanijų?
Prieš atsakydami į šį klausimą, mes pirmiausia
privalome patyrinėti tokių kompanijų pobūdį ir santykių tarp
apdraustojo ir draudžiančios firmos pobūdį; kitais žodžiais
tariant, ar apsidraudęs individas yra partneris firmos
savininkams? Šiuo atveju, kiekvienas individas, apdraustas
firmos, turėtų turėti savo dalį pelno ar praradimų, kadangi tokia
yra partnerystės prasmė islame.
Draudimo nuo pavojų atžvilgiu, besidraudžiantis
individas moka tiksliai nustatytą draudimo įmoką per metus.
Jei joks tokio tipo nelaimingas atsitikimas, koks yra tiksliai
apibūdintas
draudimo
polise,
neištinka
nuosavybei
(parduotuvei, gamyklai, laivui ir t.t.) per metus, kompanija
pasilieka gautas draudimo įmokas ir nieko negrąžina
apsidraudusiajam. Kita vertus, jei kokia nors baisi nelaimė
atsitinka, apsidraudusiajam yra išmokama susitarta suma. Toks
sandėrio tipas yra labai nutolęs tiek nuo prekybos, tiek nuo
partnerystės.
Gyvybės draudimo atžvilgiu, jeigu asmuo įsigyja
draudimą dvidešimčiai tūkstančių dolerių ir miršta netrukus po
pirmos draudimo įmokos sumokėjimo, tai jo paveldėtojai turi
teisę į visą dvidešimties tūkstančių dolerių sumą. Jei tai būtų
verslo partnerystė, jie turėtų teisę tik į tą draudimo įmokos
kiekį, kuris buvo sumokėtas, plius pelnas iš jo. Bet jei
apsidraudęs asmuo nebemoka savo draudimo įmokų,
sumokėjęs tik kelias iš jų, pagal draudimo sutarties sąlygas jis
praranda visą ar didžiąją dalį to, kiek jis jau yra sumokėjęs.
Mažiausiai, ką gali kas nors apie tai pasakyti, kad tai
islamiškos legalios sistemos kontekste yra nepagrįsta sąlyga.
Argumentas, kad abi pusės: besidraudžiantis ir
draudimo kompanija noriai pasirašo šią sutartį remdamiesi
savo atitinkamu savanaudiškumu, neturi jokio svorio; taip daro
ir skolintojas bei besiskolinantis už palūkanas ar du lošėjai.
307
Abipusis dviejų pusių susitarimas neturi jokio svarumo
sandėryje, kuris nėra paremtas teisingumu ir nešališkumu, ir
kuris turi kokį nors dviprasmiškumo ar išnaudojimo pėdsaką.
Be to, kadangi teisingumas, be jokio žalos tiek vienai, tiek kitai
pusei, čia yra pagrindinis kriterijus, sandėris yra nepagrįstas, jei
kelia sąlygą, kad tam tikroje situacijoje viena pusė pasiima
viską, be jokios garantuotos naudos kitai.
Ar draudimo kompanijos sudaro kooperatyvus?
Mums yra aišku, kad santykiai tarp apdraustojo ir
draudėjo nesudaro partnerystės. Tada kyla klausimas: koks yra
šių santykių pobūdis? Ar tai kooperaciniai santykiai? Ar gali
draudimo firmos būti laikomos kaip kooperatyvai, kurie yra
suorganizuoti jų narių padėti vieni kitiems, kiekvienam nariui
mokant tam tikrą kiekį kaip savo dalį?
Tam, kad įteisinti kooperatyvų sistemą patikimu
pagrindu bet kokioje grupėje, kuri trokšta padėti savo nariams
atsitinka nenumatytai katastrofai, tokios sąlygos privalo būti
išpildytos surinktų pinigų atžvilgiu:
1. Kiekvienas narys, kuris moka paskirtą pinigų dalį, moka ją
kaip auką brolystės dvasia. Iš šitų surinktų aukų yra
teikiama pagalba tiems, kuriem jos reikia.
2. Jei kuri nors tų pinigų dalis yra investuojama, ji turėtų būti
investuojama tik į halal verslą.
3. Nėra leistina nariui aukoti savo dalį su sąlyga, kad jis gaus
iš anksto apibrėžtą kiekį įvykus nenumatytai katastrofai.
Geriau, jei jam būtų išmokama toks kiekis, kuris
kompensuotų jo praradimus ar dalį jų, priklausomai nuo
grupės resursų, iš surinktų pinigų.
4. Tai, kas buvo paaukota, yra dovana iš donoro, ir jos
atsiėmimas atgal yra haram.449
Paimta iš Mohammad al-Ghazzali knygos Al-Islam wal-manahij alištirakiyyah (Islamas ir Socializmas), p.131.
449
308
Neskaitant kai kurių musulmonų kooperatyvų ir
asociacijų, kuriose individai moka tam tikrą sumą kartą per
mėnesį kaip auką be teisės ją atsiimti atgal ir be sąlygos, kad jis
gaus iš anksto nustatytą kiekį, šiuo atveju atsitikus nenumatytai
katastrofai, tos sąlygos nėra išpildomos. Jei kalbėtume apie
draudimo kompanijas – ypač gyvybės draudimo – šios sąlygos
nėra patenkinamos bet kuriuo atžvilgiu, nes:
1. Apsidraudę individai nemoka draudimo įmokų kaip aukų;
tokia mintis niekada jiems nešauna į galvą.
2. Draudimo firmos investuoja savo pinigus į verslus, kurie
operuoja ar skolina pinigus už palūkanas. Visa tai yra
haram ir musulmonui yra uždrausta dalyvauti tokioje
veikloje; griežčiausi ir daugiausiai leidžiantys teisininkai
panašiai visi sutinka su šia mintimi.
3. Tuo atveju, kai apsidraudęs išgyvena sutarties terminą, jis
atgauna visas draudimo įmokas, kurias jis sumokėjo, plius
kažkokią papildomą sumą, kuri yra ne kas kitas kaip
palūkanos.
Be to, draudimas prieštarauja visai kooperavimosi tarp
žmonių koncepcijai. Nors kooperavimosi principas reikalauja,
kad skurdiems ir vargstantiems būtų išmokama daugiau negu
turtingiesiems, turtingieji, kurie gali leisti aukštesnes draudimo
įmokas, gauna atgal mirties ar nelaimingo atsitikimo atveju
žymiai daugiau negu skurdieji.450
Modifikacija
Mano požiūriu, draudimas nuo pavojų galėtų būti
modifikuotas būdu, kuris jį priartintų prie islamiško principo,
sutarties prasme „aukojimas su kompensacijos sąlyga.“
Apsidraudęs aukotų savo įmokas kompanijai su sąlyga, kad
Šeštame dabartinio tomo leidime, dr. Al-Kardawi citavo tris
papildomas nuorodas apie draudimą, publikuotas 4 ir 5 dešimtmečiuose.
(Vert.)
450
309
kompanija kompensuos jam, jei jį ištiktų baisi nelaimė, tokį
kiekį, kuris padėtų jam ir sumažintų jo praradimų naštą. Tokio
tipo sandėris yra leidžiamas kai kurių islamiškų teisėtyros
mokyklų. Jei tokia modifikacija turi poveikį, ir jei kompanija
yra laisva nuo lupikiško verslo, kas nors gali paskelbti
draudimą nuo pavojų esant leistinu sandėriu. Tačiau jei
kalbėtume apie gyvybės draudimą, aš matau jį esant labai
nutolusį nuo islamiškų verslo sandėrių.
Islamiška draudimo sistema
Mūsų pastebėjimas, kad dabartinė draudimo kompanijų
forma ir jų paplitusios praktikos yra islamiškai atgrasios,
nereiškia, kad islamas yra prieš pačią draudimo koncepciją; nė
trupučio – jis tiktai nepritaria priemonėms ir metodams. Jei
kitokios draudimo praktikos būtų vykdomos, kurios
nekonfliktuoja su islamiškais verslo sandėriais, islamas
sveikintų jas.
Bet kuriuo atveju, islamiška sistema jau apdraudė
musulmonus, gyvenančius po jos valdžia jai būdinga maniera,
kuri persmelkia visos jo mokymus ir įstatymus. Šis
aprūpinimas yra užbaigtas tiek per abipusę pagalba tarp
žmonių, tiek per valdžią ir jos iždą, kadangi iždas, žinomas
kaip bait al-mal, yra universali draudimo kompanija visiems,
kurie gyvena islamiškoje teritorijoje.
Islamiškame Šariate mes randame draudimą
individams prieš pavojus ir aprūpinimą, padedant jiems įveikti
nelaimes, kurios gali juos užgriūti. Anksčiau mes paminėjome,
kad asmeniui, kuris tampa nuskurdusiu dėl baisios nelaimės,
leidžiama prašyti finansinės paramos, ypač iš administracinių
valdžių, kol jam yra pilnai kompensuojama ar kol jis gali vėl
atsistoti ant kojų.451
Žiūrėti Hadis iš Kubaisah šios knygos sekcijoje „Darbas ir Uždarbis
pragyvenimui“, p.127
451
310
Mes taip pat randame draudimo koncepciją velionių
paveldėtojams Pranašo pasakyme:
„Aš esu arčiau kiekvieno musulmono negu jis pats. Jei jis
palieka po savęs kokio nors turto, jis priklauso jo
paveldėtojams, o jei jis palieka po savęs skolą ar šeimą su
mažais vaikais, jis palieka juos man, ir jie yra mano
atsakomybė,“452 turėdamas omeny, kad jie yra islamiškos
valdžios atsakomybė.
Puikiausia draudimo forma, kurią islamas įteisino savo
pasekėjams, tiems, kurie nusipelnė gauti zakat lėšų, susijusiems
su gharimeen kategorija (tiems, kurie skoloje). Kai kurie
ankstyvieji žodžio gharim aiškintojai sako: „Tai žymi tą, kurio
namas sudegė ar kurio nuosavybė ar prekyba buvo sunaikinta
potvynio ar kitokios stichinės nelaimės.“ Kai kurie teisininkai
laiko, kad tokiam asmeniui gali būti duodamas iš zakat fondo
toks kiekis, kuris atkurtų jo ankstesnę finansinę poziciją, net jei
tas kiekis siektų tūkstančius dolerių.
Dirbamos žemės nauda
Jei musulmonas turi dirbamos žemės sklypą, jis privalo
išnaudoti ją pasodindamas javų ar medžių. Nesiderintų su
islamu, jei tokia žemė nebūtų panaudojama kultivavimui,
kadangi tai prilygsta Allaho dosnumo atmetimui ir turto
švaistymui, kurį Pranašas (ramybė jam) uždraudė.
Šiuo atžvilgiu yra daugybė galimų pasirinkimų žemės
savininkui:
1. Kultivuoti žemę pačiam. Pirmas pasirinkimas, galimas
žemės savininkui, yra toks, kad jis pats kultivuotų žemę.
Tai yra pagirtina, ir savininkas bus apdovanotas Allaho už
viską, ką žmonės, gyvūnai ir paukščiai valgo iš jo ūkio ar
sodo produkcijos. Kaip mes jau minėjome anksčiau, Ansar
452
311
tarp Pranašo Palydovų (tebūna Allahas patenkintas jais
visais) buvo ūkininkai.
2. Žemės skolinimas kitiems kultivuoti. Jei žemės savininkas
negali kultivuoti žemės pats, jis gali paskolinti ją kitam
asmeniui, kuris gali ją kultivuoti, naudodamas šio įrangą,
padėjėjus, sėklas ir gyvulius. Tokiu atveju žemės
savininkas yra labai trokštamas islame. Abu Hurairah
papasakojo, kad Pranašas (ramybė jam) sakė:
„Jei kas nors turi žemės, jis turėtų ją kultivuoti ar paskolinti ją
savo broliui.“453
Džabir sakė: „Pranašo (ramybė jam) laikais mes
sodindavome sklype ir atsilyginant mes gaudavome tai, kas
lieka varpose po jų iškūlimo.“ Tokiu atveju, kaip Pranašas
„Jei kas nors turi žemės, jis turėtų ją kultivuoti ar paskolinti ją
savo broliui kultivuoti, ar priešingu atveju, išlaisvinti ją nuo
savo nuosavybės teisės.“454
Kai kurie ankstyvieji mokslininkai, remdamiesi
akivaizdžia šio Hadis reikšme, laikėsi nuomonės, kad dirbama
žemė gali būti panaudojama vienu iš dviejų kelių: arba
savininkas pats kultivuoja ją, arba jis ją paskolina kam nors
kitam kultivuoti, be jokio atlyginimo jam. Pastaruoju atveju,
sklypas išlieka savininko turtu, bet produkcija priklauso tam,
kuris ją kultivuoja.
Ibn 'Abbas nuomone, Pranašo įsakas skolinti dirbamą
žemę kitiems, jei kas nors neūkininkauja joje pats, nebuvo
numatytas kaip įsakymas, kuriam privaloma paklusti, bet tik
kaip pagirtino akto rekomendacija. Al-Bukhari pranešė, kad
'Amr bin Dinar sakė: „Aš tariau Tawus (vienam iš artimiausių
Ibn 'Abbas bendražygių): „Aš norėčiau, kad tu nustotum sėti
Pranešta Ahmad ir Muslimo. „Skolinimas jos savo broliui kultivacijai“
reiškia be ko nors gavimo už tai atgal.
453
454
312
dalinantis, kadangi žmonės tvirtina, kad Pranašas (ramybė jam)
uždraudė tai.“ Tawus atsakė: „Daugiausiai žinantis iš jų (t.y.
Ibn 'Abbas) informavo mane, kad Pranašas (ramybė jam)
neuždraudė to, bet tik pasakė:
„Laisvas jos skolinimas savo broliams yra geriau negu
prašymas fiksuotos sumos iš jos.“455
3.
Javų proporcijos ėmimas. Trečia alternatyva žemės
savininkui yra išnuomoti ją asmeniui, kuris kultivuos ją,
naudodamas savininko įrankius, sėklas ir gyvulius su sąlyga,
kad jis gaus tiksliai nustatytą procentą, tokį kaip pusė ar
trečdalis, ar kiek yra susitariama, nuo viso žemės derliaus;
savininkas taip gali padaryti kultivatoriui leistinas jo paties
sėklas, įrankius, gyvulius ar kitokią pagalbą. Toks susitarimas
yra apibrėžiamas kaip užsėjimas dalinantis.
Al-Bukhari ir Muslimas pranešė pagal 'Umar, Ibn
Abbas' ir Jabir bin 'Abdullah autorystę, kad Pranašas (ramybė
jam) davė Khayber žmonėms žemės dirbti ir kultivuoti, mainais
jie gaudavo pusę to, kas būdavo užauginama.
Palaikydami jų poziciją, mokslininkai, kurie laiko
užsėjimą dalinantis leistinu, sako:
„Yra įtvirtinta ir gerai žinoma, kad Pranašas (ramybė jam)
praktikavo tai iki savo mirties, ir kad po jo teisingai vadovavę
kalifai praktikavo tai iki savo mirčių, kaip panašiai ir tie, kurie
atėjo po jų. Pranašo žmonos (tebūna Allahas jomis patenkintas)
tęsė šią praktiką po Pranašo (ramybė jam) mirties iki kol
paskutinė jų mirė, ir taip toliau. Ši praktika negali būti laikoma
naikintina, nes naikinimas yra pagrįstas tik tuo atveju, jei tai
buvo vykdoma paties Pranašo (ramybė jam) per savo
gyvenimą. Taigi jei jis praktikavo tai iki savo mirties ir po to jo
įpėdiniai ir visi Palydovai (tebūna Allahas patenkintas jais)
veikė tame ir nė viena iš jų nesipriešino tam, tai kaip tada gali
kas nors turėti teisę pripažinti tai negaliojančiu?“ Ir jei tai (tiesą
455
313
sakant) buvo panaikinta Pranašo (ramybė jam) gyvenimo
laikotarpiu, tai kodėl jis tęsė užsiėmimą tuo po to panaikinimo?
Ir kaip tai gali būti įmanoma, kad artimiausi jo Bendražygiai ir
įpėdiniai liktų ignoruojantys to panaikinimą, nors Khayber
istorija plačiai plito ir jie (patys) elgėsi pagal ją? Ir kur buvo to
panaikinimo (pranešimo apie jį) pasakotojas, kad nė vienas iš
jų nežinojo jo ar nebuvo girdėjęs apie jį? 456
Uždrausta užsėjimo dalinantis forma
Pranašas (ramybė jam) uždraudė savo Bendražygiams
užsiimti kita užsėjimo forma, kuri buvo gan paplitusi tuo laiku.
Žemės savininkas išdalindavo savo žemę su sąlyga, kad jis
pasiims derlių iš vienos dalies, o kultivatorius – derlių iš
likusios dalies ar galbūt pusės, arba kad jis gaus tiksliai
nustatytą svorį ar kiekį užaugintų grūdų, o kultivatorius
likusius. Bet kartais vienoje žemės dalyje užaugdavo javų, tuo
tarpu kitoje – ne, todėl vienas iš jų negaudavo nieko ar labai
mažai, tuo tarpu kitas pasiimdavo viską. Panašiai, jei visas
derlius neviršydavo nustatyto svorio ar kiekio, savininkas
pasiimdavo viską, o kultivuotojas negaudavo nieko.
Toks sandėris aiškiai apima didelį netikrumą ir riziką,
ir yra aiškiai prieštaraujantis teisingumo dvasiai. Pranašas
(ramybė jam) matė, kad teisingumas reikalauja, kad būtų
dalinamasis visas derlius, nepaisant to, ar jis didelis, ar mažas,
pagal susitartą santykį. Viso derliaus proporcijos privalo būti
tiksliai nustatytos, todėl jei javai yra gausūs, jie yra gausūs
abiems; jei jie skurdūs, jie skurdūs abiems, ir jei niekas
neuždera, nė vienas iš jų nieko negauna. Toks yra teisingas
padalinimas abiems pusėms.
Al-Bukhari praneša, kad Rafi‘ bin Khadij sako: „Mes
turėjom derlingiausią žemę Medinoje, ir vienas iš mūsų
išnuomodavo savo žemę, pasiskirdamas dalį jos sau. Kartais
nelaimės smogdavo į tą dalį, tuo tarpu likusi dalis išlikdavo
456
Ibn Kudadmah Al-mughni, 5 tomas, p.384
314
saugi, o kartais atvirkščiai. Dėl tos priežasties Pranašas
(ramybė jam) uždraudė mums taip daryti.“
Muslimas pranešė, Rafi‘ bin Khadij sakęs: „Žmonės
nuomodavo žemę Pranašo (ramybė jam) laiku mainais į tai, ką
jie užaugindavo prie upeliukų ar sklypo pakraščių, ar į fiksuotą
derliaus kiekį. Kartais taip atsitikdavo, kad tokia nuošali vieta
būdavo sunaikinama, tuo tarpu kitos būdavo saugios, ir kartais
priešingai, ir žmonės neturėjo jokių kitokių investicijų negu ši.
Todėl Pranašas (ramybė jam) uždraudė tokią praktiką.“
Taip pat Al-Bukhari praneša iš Rafi‘ bin Khadij, kad
Pranašas (ramybė jam) paklausė: „Ką jūs darote su savo
dirbamomis žemėmis?“ Žmonės atsakė: „Mes jas išnuomojame
už (derliaus) ketvirtį nuo viso ploto ar už miežių ar datulių
kiekį.“ Jis tarė: „Nedarykite taip.“ Čia turima omeny, kad
žemės savininkas pasiimdavo tą fiksuotą kiekį kaip „išlaidas“ ir
taip pat dalindavosi tam tikra proporcija likusius, pavyzdžiui,
visas nustatytas derlius buvo viena ketvirtoji lauko ir pusė
likusių trijų ketvirtųjų ploto derliaus.
Iš to pastebime, kad Pranašas (ramybė jam) buvo
trokštantis įtvirtinti tobulą teisingumą savo visuomenėje ir
pašalinti kiekvieną konfliktų ir nesantaikos šaltinį iš tikinčiųjų
bendruomenės. Zaid bin Thabit papasakojo, kad du žmonės
atėjo pas Pranašą (ramybė jam), besiginčydami dėl kažkokios
žemės, ir jis tarė:
„Jei taip jums nutinka, nenuomokite savo ūkių.“ 457
Žemės savininkas ir kultivuotojas dėl to privalo būti
kilniaširdiški ir dosnūs vienas kitam; žemės savininkas neturėtų
reikalauti per didelės sklypo dalies, ir darbininkas turėtų
tinkamai prižiūrėti lauką. Ibn 'Abbas sakė, kad Pranašas
(ramybė jam) neuždraudė užsėjimo dalinantis, bet patarė
savininkui ir kultivuotojui būti dėmesingiems vienas kitam 458.
457
458
Pranešta al-Tirmizi, kuris vadina tai patikima.
315
Ir kai kažkas Tawusui pasakė: „O Abu 'Abdur Rahman, kodėl
tu neatsisakai užsėjimo dalinantis, nors jie tvirtina, kad
Pranašas (ramybė jam) uždraudė tai?“ jis atsakė: „Aš padedu
jiems (kultivuotojams) ir aprūpinu juos.“ 459 Jo rūpestis nebuvo
vien toks, kad tik jis uždirbtų kiek nors iš savo žemės nepaisant
to, ar tie, kurie dirba joje, gauna kiek nors, ar kenčia alkį;
tikriau sakant, jis padėjo jiems ir rūpindavosi jais. Tokia buvo
teisinga musulmonų visuomenė.
Gali būti tokių žemės savininkų, kurie teikia pirmenybę
dykos žemės laikymui, nesodinant jokių javų ar vaismedžių
joje, labiau negu jos nuomojimui ūkininkui už nedidelę
derliaus dalį, kadangi jis gali laikyti atlygį per mažu.
Turėdamas tai omeny, 'Umar bin 'Abdul-Aziz išleido įsaką
visiems su tuo susijusiems, sakydamas: „Išnuomokite savo
žemę už vieną trečiąją, vieną ketvirtąją, vieną penktąją iki
vienos dešimtosios derliaus, bet nepalikite žemės
nekultivuotos.“
4.
Žemės nuomojimas už pinigus. Ketvirtas pasirinkimas,
galimas musulmonui žemės savininkui yra išnuomoti žemę
kultivuotojui už fiksuotą pinigų, aukso ar sidabro kiekį. Kai
kurie gerai žinomi teisininkai paskelbė tai esant leistina, tuo
tarpu kiti tai laiko haram, remdamiesi patikimu Pranašo
(ramybė jam) Hadis, kuris uždraudė žemės nuomojimą už
pinigus. Tarp šių aHadis pasakotojų yra ir du Bendražygiai,
kurie dalyvavo Badro mūšyje, lygiai taip, kaip ir Raf‘i bin
Khadij, Džabir, Abu Sa‘id, Abu Hurairah ir Ibn 'Umar; visi jie
praneša, kad Pranašas (ramybė jam) absoliučiai uždraudė
žemdirbystinės žemės nuomojimą už pinigus.460
Išimtis iš šio draudimo yra užsėjimas dalinantis už
tiksliai nustatytą viso derliaus dalį, kas yra pademonstruota
Pranašo sandėriu su Khayber žmonėmis. Jis perdavė žemę
jiems kultivuoti už pusę viso derliaus, ir jis taip darė iki savo
459
460
Žiūrėti Al-muhallah, 8 tomas, p.212.
316
mirties‘ po jo mirties, teisingai vadovavę kalifai tęsė užsėjimo
dalinantis proporcijos pagrindu praktikavimą.
Tas, kuris studijuoja šios problemos įstatymišką
vystymą, susiduria su aiškiu Ibn Hazm išdėstymu, kuris teigia:
„Kai Pranašas (ramybė jam) atvyko (į Mediną), žmonės
nuomodavo savo ūkius, kaip yra pranešta Raf‘i ir kitų. Tokia
praktika neabejotinai buvo paplitusi tarp jų prieš Pranašo
(ramybė jam) laiką, ir tai tęsėsi po to, kai jis tapo Pasiuntiniu;
nėra leistina nė vienam sveiko proto asmeniui tuo abejoti.
Tada, kaip yra patikimai perduota Džabir Abu Huraiah, Abu
Sa‘id, Zahir al-Badri ir Ibn 'Umar, Pranašas (ramybė jam)
visiškai uždraudė žemės nuomojimą, taip anuliuodamas šią
praktiką; tai yra neabejotinai teisinga ir nėra jokios abejonės
dėl šio reikalo. Tas, kuris pareiškia, kad tai, kas buvo uždrausta
(t.y. žemės nuomojimą), buvo atkurta, ir kad anuliavimo
tikrumas nėra įteisintas, yra melagis ir neigia kitų žmonių
pasakymų teisingumą, ko pats nežino. Pagal Koraną, toks
tvirtinimas yra haram, kol kas nors pateikia įrodymų jam. Ir jis
niekada neras įrodymų tam, išskyrus pavyzdį, kuriame žemė ir
perduodama už proporcijos gavimą (tokios kaip viena trečioji
ar viena ketvirtoji) nuo viso derliaus, nes yra patikimai
pranešta, kad Pranašas (ramybė jam) taip elgėsi su Khayber
žmonėmis po uždraudimo to keletui metų, ir jis duodavo jiems
žemės remiantis užsėjimu dalinantis iki savo mirties.“ 461
Grupė ankstyvųjų teisininkų laikėsi tokios pat
nuomonės. Tawus, Jemeno teisininkas ir vienas puikiausių
antros kartos musulmonų mokslininkų, nepalankiai žiūrėjo į
žemės nuomojimą už auksą ar sidabrą, bet nematė nieko blogo
nuomojime jos už trečdalį ar ketvirtadalį derliaus. Kai kažkas
ginčijosi su juo, sakydamas, kad Pranašas (ramybė jam)
uždraudė tai, jis atsakė: „Mu‘ad bin Džabal, Jemeno vadovas,
paskirtas Pranašo (ramybė jam), atvyko čia ir išnuomojo žemę
už vieną trečiąją ar vieną ketvirtąją (jos derliaus), ir mes
461
Al-muhallah, 8 tomas, p.224.
317
tęsiame šią praktiką iki šios dienos.“ Taigi, jo nuomone, žemės
nuomojimas už auksą ar sidabrą buvo nepritartinas, bet
užsėjimas dalinantis buvo leistinas.
Samprotavimas, remiantis analogijomis, leidžia suprasti,
kad nuomojimas už pinigus yra neleistinas
Teisingas samprotavimas, remiantis analogijomis
(kiyas), pagrįstomis islamiškais principais ir patikimais bei
aiškiais tekstais, leidžia daryti išvadą, kad dirbamos žemės
nuomojimas už pinigus yra haram:
(A) Pranašas (ramybė jam) uždraudė žemės nuomojimą už
fiksuotą derliaus kiekį, tokį kaip viena ar dvi tonos, ir leido
užsėjimą dalinantis tik proporcijos, tokios kaip viena
antroji, viena trečioji ar viena ketvirtoji, pagrindu – kitaip
tariant procentų pagrindu. Toks pagrindas yra teisingas ir
nešališkas, nes abu partneriai dalinasi pelną, jei žemė yra
derlinga, ir praradimus, jei sausra smogia javams. Tačiau
jei vienai pusei yra garantuojamas pelnas, o tuo tarpu kita
turi prisiimti riziką baigti neturint nieko kišenėje už savo
pastangas ir triūsą, visas sandėris primena lošimą ar
lupikišką sutartį. Jei mes pamąstytumėme žemės
nuomojimo už pinigus klausimu tokioje šviesoje, kokį
skirtumą mes rastume tarp paskutinės minėtos veiklos ir
uždrausto užsėjimo dalinantis tipo? Abiem atvejais žemės
savininkui yra garantuojama jo dalis, tuo tarpu
nuomininkas privalo rizikuoti savo pastangomis ir darbu,
nežinodamas, ar jis uždirbs, ar praras.
(B) Kai daikto savininkas paskolina jį kitam asmeniui ir prašo
nuomos mokesčio už jo naudojimą, jis turi teisę į ši
nuomos mokestį, turint omeny tai, kad jis paruošė daiktą
nuomotojo naudojimui; kadangi daiktas naudojant dėvisi ir
per laiką netenka savo vertės, savininkas nusipelno
kompensacijos. Bet jei kalbėtume apie žemę, kokiu būdu
savininkas paruošė ją nuomotojo naudojimui, kadangi iš
318
tikrųjų Allahas, o ne savininkas padaro žemę paruoštą
kultivavimui. Taip pat kaip žemė tampa nudėvėta ar
nuvertėjusi dėl kultivavimo, kadangi žemė – tai ne pastatas
ar mechanizmas, kuris per laiką nuvertėja ar susidėvi nuo
naudojimo?
(C) Asmuo, kuris nuomojasi namą gyventi, gauna tiesioginę
naudą, taip pat ir žmogus, kuris nuomojasi mechanizmų,
naudoja juos ir taip turi tiesioginės naudos. Bet žmogus,
kuris nuomojasi žemės, neturi naudos iš jos iškart, nei
nauda jam yra garantuota. Kada jis nuomojasi ją, jis
negauna jokios tiesioginės naudos iš jos, kaip namo
nuomojimosi atveju, bet sunkiai dirba, ardamas ir
sodindamas, tikėdamas pasipelnyti iš to kada nors ateityje.
Jo viltys gali išsipildyti arba neišsipildyti; todėl bet kokia
analogija tarp žemės nuomojimosi ir namo nuomojimosi ir
panašiai, yra klaidinga.
(D) Dviejose al-Bukhari ir Muslim Sahih yra pranešta, kad
Allaho Pasiuntinys (ramybė jam) uždraudė prekybą
vaisiais, kol jie nėra akivaizdžiai puikios kondicijos, ir
prekybą javų varpomis, kol jos nėra subrendusios ir
apsaugotos nuo sausros. Jis pateikė priežastį šiam
uždraudimui sakydamas:
„Pasakykite man, kodėl, jei Allahas neduoda vaisių, bet kuris iš
jūsų turėtumėte imti savo brolio nuosavybę.“
Jei tai yra pozicija, atitinkanti prekybą vaisiais, kurie
pasirodė, bet kurių saugumas nėra garantuotas, todėl jei jie būtų
pakertami kokios nors baisios nelaimės, jų prekyba būtų
anuliuota, kaip yra įmanoma asmeniui imti pinigus už
naudojimąsi dirbamos žemės sklypu, kuris dar nėra išartas ar
apsodintas? Nieko tinkamesnio nebuvo pasakyta, kaip tik
„pasakykite man, kodėl, jei Allahas neduoda vaisių, bet kuris iš
jūsų turėtumėte imti savo brolio nuosavybę?“
319
Aš pats buvau liudininku to, kaip tam tikrus medvilnės
laukus apniko vikšrai, žinomi kaip doodah, ir nieko nebeliko,
išskyrus nudžiūvusius stiebus. Nepaisant to, žemės savininkai
reikalavo nuomos mokesčio, ir nuomininkai neturėjo kito
pasirinkimo, kaip tik sumokėti jį, priversti sutarties, kurią jie
pasirašė spaudžiami svarios būtinybės, sąlygų. Kur tada yra
lygybė ir teisingumas, taip trokštami islamo?
Dėl tos priežasties, nėra jokio paneigimo faktui, kad
teisingumas negali būti pasiekiamas išskyrus per užsėjimą
dalinantis proporcijos pagrindu, pagal kurį įgijimas ar
praradimas atitenka abiems pusėms vienodai. 462
Nors islamo šeichas Ibn Taimyjah laikė žemės
nuomojimą esant halal, jis vis dėlto pažymi, kad užsėjimas
dalinantis yra artimesnis Šariatui ir jos principų teisingumui,
sakydamas: „Užsėjimas dalinantis turi pirmumą prieš
nuomojimą ir yra arčiau teisingumui ir Šariato principams,
kadangi tuo atveju abu pusės dalinasi pelnu ar praradimais,
priešingai negu nuomojimui už mokestį, kuriame žemės
savininkas pasiima savo nuomos mokestį, tuo tarpu nuomotojas
gali gauti arba negauti derliaus.“463
Kitas didis mąstytojas, Ibn al-Kayyim, komentuodamas
valdovų ir karinio personalo vykdomą ūkininkų engimą jo
laiku, sako:
„Jei kareiviai ir valdovai pasikliautų tuo, ką Allahas ir Jo
Pasiuntinys (ramybė jam) įteisino, ir sektų Pranašo ir teisingai
vadovavusių kalifų praktika savo reikaluose su ūkininkais,
Allahas apipiltų Savo palaiminimais juos iš dangaus ir žemės;
jiems būtų duota valgyti iš to, kas yra virš jų galvų, ir iš to, kas
yra žemiau jų pėdų, ir iš vienos ketvirtosios nuo užsėjimo
Kalbant apie šį reikalą, remiamasi tuo, kas buvo pasakyta Ibn Hazm
Al-muhallah, 8 tomas, Ibn Taimyjah Al-kawaid al-nuraniyyah; Abdul
‘Ala Maududi Milkiyyat al-ard fil-Islam ir profesoriaus Abu Sa‘ud jo
straipsnyje „Istighlal al-ard fil-Islam“, publikuotame Al-Muslimoon.
463
Iš Ibn Taimyjah traktato Al-hasbah fi al-Islam, p.21.
462
320
dalinantis, kurį jie gautų daug kartų daugiau negu gauna po
priespauda ir tironija. Bet jų nemokšiškumas ir godumas kliudo
jiems daryti ką nors kitą negu vykdyti priespaudą ir
neteisingumą, ir todėl Allahas sulaiko Savo palaiminimus ir
Savo aprūpinimą jiems. Be Allaho palaiminimų atėmimo šiame
pasaulyje, jie gaus Jo bausmę Pomirtiniame Gyvenime. Jei yra
klausiama: „Kokie yra Allaho ir Jo Pasiuntinio (ramybė jam)
įstatymai ir Bendražygių veikla, kad šiuo atžvilgiu reiktų jais
sekti?“ Atsakymas yra toks: nešališka užsėjimo dalinantis
forma yra tokia, kai tiek žemės savininkas, tiek kultivuotojas
turi vienodas sąlygas, nė vienas iš jų neturi jokių privilegijų.
Tie papročiai, kuriuos jie (kareiviai ir valdovai) įdiegė, yra
griaunantys šalį, gadinantys žmones, ir nutolino Allaho pagalbą
ir laiminimus. Daugybė valdovų ir kareivių vartoja tai, kas yra
haram, o jei kūnas yra maitinamas tuo, kas yra haram, Ugnis
yra jam tinkama buveinė. Tokia nešališkas musulmonų
užsėjimas dalinantis buvo praktika Pranašo (ramybė jam)
laikais ir teisingai vadovavusių kalifų laikais. Tokia buvo
praktika Abu Bakr, 'Umar, 'Uthman, 'Ali šeimų ir palikuonių
praktika bei praktika kai kurių kitų emigrantų (muhažireen)
šeimų. Didieji Pranašo (ramybė jam) Bendražygiai, tokie kaip
Ibn Mas‘ud, Ubay bin Ka‘b, Zaid bin Thabit ir kiti, išreiškė
palankią nuomonę apie tai, ir tokia taip pat buvo nuomonė
teisininkų, kurie pasikliovė Hadis, tokių kaip Ahmad bin
Hanbal, Išak bin Rahawait, Mohammad ibn Isma‘il al-Bukhari,
Daoud bin ‘Ali, Mohammad bin Išak bin Khazimah ir Abu
Bakr bin Nasr al-Maruzi. Kiti puikūs musulmonų mokslininkai,
tokie kaip al-Laith bin Sa‘d, Ibn Abu Laila, Abu Yusuf,
Mohammad bin al-Hasan ir kiti, visi išreiškė tokią pat
nuomonę. Pranašas (ramybė jam) padarė susitarimą su Khayber
žmonėmis, kad jie dirbs žemę už pusę vaisių ir javų derliaus,
leisdami savo pinigus žemės paruošimui ir sėklai. Toks
susitarimas išliko efektyvus per jo gyvenimą ir vėliau, kol
‘Umar ištrėmė juos iš Khayber. Atitinkamai, mokslininkai,
kurie sako, kad sėklos gali būti tiekiamos tiek darbininko
321
vieno, tiek abiejų partnerių, yra visiškai teisūs. Al-Bukhari savo
Sahih pamini, kad ‘Umar ibn al-Khattab pasamdė žmones su
sąlyga, kad jei jis (‘Umar) tieks sėklas, jo dalis bus pusė, o jei
jie atsigabens sėklas patys, tai jų dalis bus daugiau nei pusė.“ 464
Visuose pranešimuose, kurie pasiekė mus iš Pranašo
(ramybė jam) ir jo Bendražygių laikų, mes matome, kad
kultivuotojo dalis niekada nėra mažesnė negu viena antroji, o
kai kuriais atvejais ir daugiau. Šis dalijimasis, pagal kurį
kultivuotojo dalis negali būti mažesnė nei pusė, kaip buvo
Pranašo (ramybė jam) paskirta Khayber 465 judėjams, yra
patrauklus protui, nes būtų tinkama, jei žemės, kuri yra negyvas
daiktas, dalis būtų didesnė už žmogaus, kultivuotojo, dalį.
Partnerystė auginant gyvūnus
Partnerystė auginant gyvūnus yra gan paplitusi
musulmonų šalyse, ypač kaimuose. Vienas iš partnerių moka
visą ar dalį gyvojo inventoriaus ir galvijų kainos, o kitas
partneris užaugina juos; tada abi pusės pasidalija šios bendros
avantiūros pelną.
Tam, kad susiformuotume nuomonę apie tokią
partnerystę, mes pirmiausia turime pažvelgti į įvairias jos
formas:
1.
Pirmoje tokio verslo formoje, partnerystė pradedama
grynai finansiniais tikslais, pavyzdžiui, veršiukų auginimas
jautienai ir karvių bei vandens buivolų auginimas pieno
produkcijai.
Čia laikoma, kad vienas partneris padengia gyvūnų
kainą, o kitas padengia pastangų, kitaip tariant, valdymo ir
prižiūrėjimo; šėrimo, girdimo ir panašios išlaidos yra
Ibn Kayyim Al-turuk al-hikmiyah fil-Islam, p.248-250.
Remiamasi tuo, kas buvo pasakyta Ibn Hazm Al-muhallah, 8 tomas;
Abdul ‘Ala Maudusi Milkiyyat al-ard fil-Islam ir Mahmoud Abu Sa‘ud jo
straipsnyje „Istighlal al-ard fil-Islam“, publikuotame Al-Muslimoon.
464
465
322
prisiimamos bendros partnerystės, o ne vieno partnerio. Kai
pardavimas būna atliktas, maitinimo išlaidos yra išskaitomos iš
pajamų prieš dalinantis pelną pagal sutartą proporciją.
Neteisinga, jei iš vieno kurio partnerio reikalaujama padengti
visas šėrimo išlaidas be atitinkamo atlygio gavimo, nors pelnas
ir yra dalinamas abiems pusėms; ši vieta yra gan aiški.
1. Kita tokio verslo forma yra tokia pat kaip pirma, išskyrus
tai, kad partneris, kuris valdo verslą, taip pat padengia
šėrimo išlaidas ir mainais gauna naudos iš pieno arba
panaudoja gyvulius sklype arimui, drėkinimui ar sodinimui;
tokia yra situacija, kai kalbama apie didelius gyvūnus. Mes
nematome tokioje sutartyje nieko blogo. Kadangi kas nors
gali nesugebėti subalansuoti šėrimo išlaidas su nauda, gauta
iš melžimo ar gyvūno atlikto darbo, ir todėl tame yra
neaiškumo elementas, mes vis viena teikiame pirmenybę
laikymui, kad toks susitarimas yra halal. Rizikos elementas
yra nereikšmingas, ir yra kitų šitokių sutarčių pavyzdžių,
leistų Šariatas. Patikimame aHadis apie užstatus Pranašas
(ramybė jam) suformuluoja gyvūno, kuris yra užstatomas
už melžimą ar jodinėjimą, leidžiamumą sakydamas:
„Užstatytas gyvūnas gali būti naudojamas jojimui ar melžimui
asmens, kuris padengia jo šėrimo išlaidas.“ 466
Šiame Hadis Pranašas (ramybė jam) prilygino gyvūno
šėrimo išlaidas jo naudojimui jodinėti ir melžti. Atitinkamai,
jei tokio tipo užstatymas yra leistinas pagal abipusę naudą su
galimybe, kad šėrimo išlaidos gali būti didesnės arba mažesnės
už naudą, gautą iš gyvūno naudojant jį jojimui ir melžimui, mes
nematome jokios žalos leidime panašaus susitarimo
partnerystės auginant gyvūnus atveju, nes žmonių poreikiai yra
šiuo būdu geriau patenkinami. Tokia yra mano paties padaryta
išvada iš šio Hadis, ir aš tikiuosi, kad ji yra teisinga.
466
Pranešta al-Bukhari pagal Abu Hurairah.
323
Tačiau jei partnerystė yra auginant veršiukus, kurie
negali būti naudojami darbui ar pienui, su sąlyga, kad kainą turi
sumokėti vienas partneris ir šėrimo išlaidas kitas, islamo
taisyklės neleidžia tokio susitarimo. Partneris, kuris padengia
šėrimo išlaidas yra vienintelis pralaimėtojas, negaunantis jokio
atlyginimo darbo ar pieno forma, tuo tarpu kitas partneris turi
aiškų pranašumą. Toks susitarimas prieštarauja teisingumui,
kurį islamas siekia įtvirtinti kiekviename sandėryje. Tačiau jei
abu partneriai dalinasi gyvūno šėrimo ir jo auginimo, kol jis
pasiekia naudingumo stadiją, išlaidomis, toks susitarimas yra,
mūsų požiūriu, halal.
324
3. REKREACIJA IR ŽAIDIMAI
Islamas yra praktinė religija, jis nesklando
įsivaizduojamų idealų stratosferoje, bet išlieka su žmogumi ant
realybės žemės ir kasdieniuose reikaluose. Jis nelaiko žmonių
angelais, bet priima juos kaip mirtinguosius, kurie valgo maistą
ir vaikšto į prekyvietes. Islamas nereikalauja iš musulmonų,
kad jų kalbos susidarytų vien iš dievobaimingų pareiškimų, kad
jų tyla turėtų būti meditacija, kad jie neturėtų klausytis nieko
kito kaip tik Korano deklamavimo, nei kad jie turėtų praleisti
visą savo laisvalaikį mečetėje. Jis labiau pripažįsta, kad Allahas
sukūrė žmones su poreikiais ir troškimais, todėl, kaip jiems
reikia valgyti ir gerti, jiems taip pat reikia atsipalaiduoti ir
pasilinksminti.
„Viskam savas laikas“
Kai kurie Pranašo (ramybė jam) Bendražygiai pasiekė
didelius dvasinius aukščius. Jie tikėjo, jog tam, kad išliktų
tokiame dvasiniame lygmenyje, jie visada turi būti rimti,
užsiėmę pastoviu garbinimu, atsukdami savo nugaras visiems
gyvenimo malonumams ir geriems pasaulio dalykams, nei
žaisdami, nei ilsėdamiesi, bet koncentruodami savo akis ir
mintis į Pomirtinį Gyvenimą ir susirūpinimą dėl jo, atsitraukę
nuo įprasto gyvenimo ir jo pramogų.
Paklausykime, ką toks didis Bendražygis ir Pranašo
(ramybė jam) užrašinėtojas Hanzalah al-Usaidi, pasakojo apie
save:
„Abu Bakr sutiko mane ir paklausė: „Kaip laikaisi, Hanzalah?“
Aš atsakiau: „Hanzalah tapo veidmainiu.“ Jis tarė: „Allah
Švenčiausiasis! Ką tu sakai?“ Aš atsakiau: „Kai mes būname su
Allaho Pasiuntiniu (ramybė jam), jis mini Ugnį ir Rojų tol, kol
mes galime juos matyti. Bet kai mes paliekame Pranašo
kompaniją ir žaidžiame su savo žmonomis ir vaikais ar daug
dirbame su savo nuosavybe, mes daug ką pamirštame.“ Abu
Bakr tarė: „Allaho vardu, aš patyriau tą patį.“ Jis ir aš tada
325
išėjome aplankyti Allaho Pasiuntinio (ramybė jam) ir aš tariau:
„O Allaho Pasiuntiny, Hanzalah tapo veidmainiu.“ Jis
paklausė: „Kaip tai?“ Aš atsakiau: „O Allaho Pasiuntiny, kai
mes esame su tavimi, tu kalbi apie Ugnį ir Rojų, kol mes juos
galime matyti. Tada mes išeiname lauk ir žaidžiame su savo
žmonomis ir vaikais ir užsiimame savo nuosavybe, ir mes daug
užmirštame.“ Allaho Pasiuntinys (ramybė jam) tada tarė:
„Jo, Kurio rankose yra mano siela, vardu, jeigu jūs
pasiliktumėte tokiame lygyje, kuriame jūs būnate su manimi, ir
Allaho prisiminime, angelai spaustų jums rankas, kai jūs
ilsėtumėtės ir kai jūs vaikštinėtumėte, bet, o Hanzalah, viskas
turi savo laiką.“ Jis pakartojo šią frazę tris kartus.“ 467
Allaho Pasiuntinio humaniškumas
Allaho Pasiuntinio (ramybė jam) gyvensena yra tobulas
pavyzdys kiekvienam žmogui. Kada jis būdavo vienas, jis
garbindavo Viešpatį su tokiu stipriu atsidavimu, stovėdamas
ilgas valandas salat, kad jo pėdos ištindavo; reikaluose,
susijusiuose su tiesa ar teisingumu, jis nepaisydavo niekieno
nuomonės, siekdamas tik pasitenkinimo Allahui. Bet savo
gyvenimiškuose papročiuose ir kontaktuodamas su žmonėmis
jis buvo žmogiška būtybė, mėgstanti gerus dalykus,
dalyvaujanti mažuose būreliuose, besišypsanti ir juokaujanti,
bet niekada nenuklystanti nuo tiesos. Pranašas (ramybė jam)
mėgo linksmumą ir nemėgo širdgėlos; jis ieškojo prieglobsčio
pas Allahą nuo sunkumų ir bėdų, kurios sukelia liūdesį,
maldaudamas:
„O Allah, aš siekiu prieglobsčio Tavyje nuo susikrimtimo ir
širdgėlos.“468
Jei kalbėtume apie jo humoro jausmą, yra pranešta, kad
karta pas jį atėjo senutė, sakydama: „O Allaho Pasiuntiny,
467
468
Pranešta Muslimo.
326
melsk Allahą, kad Jis priimtų mane į Rojų.“ Pranašas (ramybė
jam) tarė: „O to ir to motina, jokia senutė neįžengs į Rojų.“
Moteris neišlaikė ir pravirko, manydama, kad ji neįžengs į
Rojų. Tada Pranašas (ramybė jam) paaiškino jai, kad jokia
senutė neįžengs į Rojų kaip senutė, nes Allahas sugrąžins jos
jaunystę ir priims ją kaip jauną merginą. Tada jis padeklamavo
jai ajatą:
Mes sukūrėme jas kaip (naują) kūrinį, ir padarėme
jas vienmetėmis nekaltomis merginomis, mylinčios
savo vyrus469.
Proto atpalaidavimas
Kaip aišku iš Pranašo pavyzdžio, jo kilniems ir doriems
Bendražygiams taip pat patikdavo humoras ir kvatojimas,
žaidimai ir sportas, kurie atpalaiduodavo jų kūnus ir protus ir
paruošdavo juos tinkamesniais keliauti ilgu, reikalaujančiu
daug pastangų siekimo keliu tiesos ir teisingumo labui. ‘Ali bin
Abu Talib sakė: „Protai pavargsta, kaip pavargsta kūnai, taigi
gydykite juos humoru,“ ir „atgaivinkite savo protus laikas nuo
laiko, nes pavargęs protas tampa aklu.“ Ir Abu al-Darda sakė:
„Aš pradžiuginu savo širdį kuom nors nereikšmingu tam, kad
sustiprinčiau ją tarnauti tiesai.“
Atitinkamai,
nėra
jokios
žalos
musulmono
linksminimęsi tam, kad atpalaiduotų savo protą ar atgaivintų
save kokio nors leistino sporto pagalba ar žaidimu su savo
draugais. Tačiau malonumų vaikymasis neturėtų tapti
gyvenimo tikslu taip, kad jis atsiduotų tam, pamiršdamas savo
religinius įsipareigojimus. Taip pat jis turėtų juokauti apie
rimtus dalykus. Buvo taikliai pasakyta: „Pagardink savo
pokalbius humoru tiek pat, kiek pagardini savo sriubą druska.“
Musulmonui yra uždrausta juoktis ir juokauti apie kitų
žmonių vertę ir garbę. Allahas Aukščiausiasis sako:
469
Pranešta ‘Abd bin Humaid ir al-Tirmizi.
327
O jūs, kurie tikite, neleiskite vieniems vyrams
išjuokti kitų vyrų; gali būti, kad jie yra geresni už
jus... (Šv. Koranas 49:11)
Nėra tinkama musulmonui pasakoti ir juokus, paremtus
tuo, kas yra neteisinga, tam, kad priversti žmones juoktis.
Pranašas (ramybė jam) įspėjo apie tai sakydamas:
„Vargas tam, kuris sako ką nors neteisingo tam, kad
prajuokintų žmones! Vargas jam, vargas jam!“ 470
Leidžiami sportiniai žaidimai
Yra daugybė žaidimų ir sporto rūšių, kurias Pranašas
(ramybė jam) rekomendavo musulmonams kaip pramogų ir
rekreacijos šaltinius, kurie tuo pačiu paruošia juos garbinimui
ir kitiems įsipareigojimams. Tokie sportai, kurie reikalauja
įgūdžių ir ryžto, ir kurie taip pat apima fizinius pratimus ir
kūno formavimo veiklą, yra susiję su karo menais,
treniruojančiais musulmonus džihad mūšiams Allaho vardan.
Tarp jų yra tokie:
Lenktyniavimas bėgant
Pranašo Bendražygiai (tebūna Allahas patenkintas jais
visais) lenktyniaudavo bėgant, ir Pranašas (ramybė jam)
palaikė juos tame. Yra pranešta, kad ‘Ali buvo greitas bėgikas.
Pranašas (ramybė jam) lenktyniavo su savo žmona ‘Aiša tam,
kad suteiktų jai džiaugsmo, pasilinksmintų pats ir pateiktų
pavyzdį savo Bendražygiams. ‘Aiša sakė:
„Aš lenktyniavau su Pranašu (ramybė jam) ir nugalėjau jį
lenktynėse. Vėliau, kai aš priaugau šiek tiek svorio, mes
lenktyniavome dar kartą ir jis laimėjo. Tada jis tarė: „Tai
atšaukia tą,471“ nurodydamas į ankstesnį kartą.“
470
471
Pranešta Ahmad ir Abu Dawud.
328
Imtynės
Pranašas (ramybė jam) kartą ėjo imtynių su vyru,
vadinamu Rakanah, kuris buvo pagarsėjęs savo jėga,
permesdamas jį daugiau nei kartą 472. Kitame šio atsitikimo
pranešime, Pranašas (ramybė jam) pradėjo imtis su juo. Kada
kova įsiliepsnojo, Rukanah pasiūlė „Avis už avį.“ 473 Pranašas
(ramybė jam) tada permetė jį. Vyras tarė: „Tas pats dar kartą.“
Pranašas (ramybė jam) permetė jį dar kartą, ir vyras tarė: „Tas
pats dar kartą.“ Pranašas (ramybė jam) permetė jį trečią kartą.
Vyras tada tarė: „Ką aš pasakysiu savo žmonai? Viena avis
buvo suėsta vilko, viena pabėgo, bet ką daryti su trečia?“ Tada
Pranašas (ramybė jam) tarė:
„Mes neketiname tavęs sužlugdyti ir atimti iš tavęs ką nors
lygiai taip pat. Pasiimk savo avis!“
Iš šių pranešimų apie Pranašą (ramybė jam), teisininkai
padarė išvadą dėl lenktynių bėgant leidžiamumo, nesvarbu ar
tai būtų tarp vyrų, ar tarp vyrų ir moterų, kurios yra
muharammat ar žmonos. Jie taip pat nusprendė, kad
lenktyniavimas bėgant, imtynės ir tokio tipo sportiniai žaidimai
nekompromituoja erudicijos orumo, pamaldumo ar amžiaus.
Pranašui (ramybė jam) buvo daugiau kaip penkiasdešimt metų,
kai jis lenktyniavo su ‘Aiša.
Šaudymas iš lanko
Tarp leidžiamų sportinių žaidimų yra šaudymo iš lanko
ar kito ginklo varžybos.
Pranašas (ramybė jam) kartą ėjo pro grupę savo
Bendražygių, kurie rungtyniavo šaudydami iš lanko. Jis
padrąsino juos sakydamas:
Tai turėjo vykti prieš lošimo uždraudimą, arba galbūt Pranašas
(ramybė jam) nepriėmė lažybų objekto ir todėl nesulaužė sąlygų.
472
473
329
„Šaudykite, aš esu su jumis.“474
Jis suvokė, kad šaudymas iš lanko nėra tik hobis ar
sportas, bet, dar svarbiau – laikė tai jėgos rūšimi, kurią Allahas
įsakė laikyti sutelktą:
Ir laikykite parengtyje visą savo jėgą kovai prieš
juos... (Šv. Koranas 8:60)
„Skraidančiosios (strėlės) yra jėga,“ pakartodamas tai tris
kartus.475
Jis taip pat sakė:
„Praktikuokite šaudymą iš lanko; tai yra gerai jums.“ 476
Tačiau Pranašas (ramybė jam) įspėjo lankininkus dėl
viščiukų ir kitokių gyvūnų naudojimo kaip taikinių pratyboms,
kaip džahilija arabai buvo įpratę daryti. Kartą ‘Abdullah bin
‘Umar pamatė grupę žmonių darančių taip, ir jis tarė jiems:
„Pranašas (ramybė jam) prakeikė tą, kuris naudoja taikiniui ką
nors, turintį gyvybės.“477
Jis prakeikė tokius individus, nes tokios rūšies aktas
įtraukia kankinimą ir bereikalingą gyvūno žudymą, ir žmonės
neturi jokios teisės turėti pramogos ar sporto gyvos būtybės
kaina. Dėl tos pačios priežasties Pranašas (ramybė jam)
uždraudė vertimą gyvūnams kautis tarpusavyje 478. Kai kurie
arabai juokdavosi ir laikė tai linksminančiu dalyku matyti du
kovojančius avinus ar bulius, kol vienas iš jų būdavo mirtinai
subadomas. Mokslininkai sakė, kad vertimo gyvūnus kautis
uždraudimas pripažino, kad tokia praktika sukelia jiems
bereikalingų kančių vien tik pramogai, be jokios naudos.
Pranešta Muslimo.
476
Pranešta al-Bazzar ir al-Tabarani pagal gerą šaltinį.
477
478
474
475
330
Žaidimas ietimis
Žaidimas ietimis yra panašus į šaudymą iš lanko.
Pranašas (ramybė jam) leido kai kuriem savo draugams
pademonstruoti savo sugebėjimus su ietimis mečetėje; jis leido
savo žmonai ‘Aiša stebėti jų pasirodymą ir padrąsino juos
sakydamas: „Tęskite, o Bani Arfidah,“ (taip abisinai buvo
žinomi tarp arabų). ‘Umar, būdamas labai rimto charakterio,
norėjo juos sustabdyti, bet Pranašas (ramybė jam) sulaikė jį nuo
to. Yra pranešta dviejose al-Bukhari ir Musulmono Sahih iš
Abu Hurairah, kad kol abisinai atlikinėjo savo pasirodymą su
ietimis esant Pranašui (ramybė jam), 'Umar įžengė. Jis čiupo
akmenukų ir pradėjo mėtyti į juos, bet Pranašas (ramybė jam)
tarė: „Palik juos ramybėje, O 'Umar.“
Šis nuolaidžiavimas iš Pranašo (ramybė jam) pusės
leidžiant ir paskatinant šį sportinį žaidimą savo mečetėje buvo
galimybė pademonstruoti, kad mečetė tarnauja tiek
pasaulietiniams, tiek ir religiniams tikslams. Musulmonai
susirinkdavo į mečetę ne tik garbinti, bet taip pat ir žaisti.
Tačiau tas žaidimas neturi būti vien dėl smagumo, bet turėtų
apimti fizines užduotis ir tam tikros rūšies treniravimąsi.
Komentuodami šį Hadis, mokslininkai sakė, kad mečetė yra
musulmonų bendruomenės reikalų centras, ir bet kokia veikla,
kuri jungia naudą religijai ir naudą musulmonams, gali būti
atliekama joje. Dabartinių laikų musulmonai turėtų atkreipti
dėmesį, kokios šiandieninės mečetės yra be gyvybingumo ir
jėgos, dažnai tampančios senukų ir tinginių prieglaudomis.
Anksčiau minėti atsitikimai taip pat pateikia Pranašo
rūpinimosi dėl savo žmonos pramogų ir rekreacijos pavyzdį.
'Aiša, jo žmona sakė: „Allaho Pasiuntinys (ramybė jam)
apgaubė mane savo apsiaustu, kol aš stebėjau abisinų
pasirodymą mečetėje. Jis tada stovėjo (savo vietoje), kol aš
pavargau, taip jauna mergina, trokštanti pramogų, jų palauktų.
“479
479
331
Ji taip pat sakė: “Aš žaisdavau su lėlėmis Allaho
Pasiuntinio namuose (ramybė jam), ir mano draugės ateidavo
pažaisti su manimi. Jos slėpdavosi, kai pamatydavo Allaho
Pasiuntinį (ramybė jam) besiartinantį, bet iš tikrųjų jis buvo
laimingas, matydamas jas su manimi, todėl mes žaisdavom
kartu.“480
Jodinėjimas arkliais
Ir (Jis sukūrė) arklius, mulus ir asilus jums jodinėti
ir kaip puošmeną... (Šv. Koranas 16:8)
„Yra palaiminimas arklių sruogose.“481
Jis taip pat sakė:
„Praktikuokite šaudymą iš lanko ir jodinėjimą arkliais.“ 482
Ir taip pat:
„Bet koks veiksmas be Allaho prisiminimo yra tiek diversija,
tiek nerūpestingumas, išskyrus keturis veiksmus: vaikščiojimas
nuo taikinio prie taikinio (per šaudymo iš lanko praktiką),
arklių treniravimas, žaidimas su šeima ir mokymasis plaukti.“
483
Sakė ‘Umar: „Mokykite savo vaikus plaukti ir šaudyti
iš lanko, ir liepkite jiems užšokti ant arklio nugaros.“ Ibn
‘Umar pranešė, kad Pranašas (ramybė jam) organizavo arklių
lenktynes ir davė prizą laimėtojui 484. Visa tai buvo Pranašo
Pranešta Ahmad.
482
Pranešta Muslimo.
483
Pranešta al-Tabarani pagal gerą šaltinį.
484
Pranešta Ahmad.
480
481
332
(ramybė jam) padaryta paskatinti sporto, apimančio fizines
užduotis ir discipliną, varžybas.
Anas buvo paklaustas: „Ar lažindavaisi Pranašo
(ramybė jam) laiku? Ar Pranašas (ramybė jam) lažindavosi?“
„Taip,“ Anas atsakė. „Allaho vardu, jis statė už arklį, vadinamą
Subnah. Arklys laimėjo varžybas, ir Pranašas (ramybė jam)
buvo labai tuo patenkintas.“485
Statymas už arklius yra leistinas, jei tas, kuris moka
pinigus, nėra vienas iš varžybų dalyvių, ar jei pinigai nėra
sumokėti vieno iš varžybų dalyvių; tačiau jei kiekvienas asmuo
stato pinigų kiekį su sąlyga, kad nugalėtojas pasiima viską, tai
yra lošimas ir todėl tai yra draudžiama. Pranašas (ramybė jam)
apibrėžė lenktyninį arklį, už kurį yra statoma, „Šėtono arkliu“
ir laikė jo kainą, pašarą ir jojimą juo nuodėmingais 486
sakydamas:
„Arkliai yra trijų rūšių: al-Rahman (Labiausiai Maloningas, t.y.
Allahas) arklys, žmogaus arklys ir Šėtono arklys. Labiausiai
Maloningo arklys yra paskirtas džihad Allaho vardan, todėl jo
šėrimas, jo šlapimo ir mėšlo valymas, ir viskas, kas susiję su
juo, yra priskaičiuojami kaip geri darbai. Jei kalbėtume apie
Šėtono arklį, tai jis yra tas, už kurį žmonės stato ir lošia. Jei
kalbėtume apie žmogaus arklį, jis yra tas, kuris skirtas
veisimuisi, ir jis yra apsauga nuo skurdo.“487
Medžioklė
Medžioklė yra tarp naudingų sportinių užsiėmimų,
kurie yra skatinami islamo. Tai yra sportas, pratybos, ir taip pat
pragyvenimo būdas, nepaisant to, ar ji yra atliekama su
ginklais, ar su medžioklės gyvūnais, tokiais, kaip šunys ir
sakalai. Mes jau aptarėme islamiškas medžioklės sąlygas ir
nutarimus jau ankstesniame skyriuje.
Pranešta Ahmad.
Pranešta Ahmad.
487
485
486
333
Tačiau islamas draudžia medžioklę dviejose situacijose.
Pirma yra ta, kai asmuo yra šventoje pašventinimo dėl hadž ar
'umrah atlikimo stadijoje, nes tai yra absoliučios ramybės
stadija, kurioje nėra leista žudyti ar pralieti kraujo, kaip yra
įsakyta Allaho:
O jūs, kurie tikite, nežudykite medžiojamųjų, kol
esate ihram‘e...
(Šv. Koranas 5: 95)
...Bet medžioti sausumoje yra uždrausta jums tol,
kol jūs esate ihram‘e... (Šv. Koranas 5: 96)
Kita situacija egzistuoja, kai asmuo yra šventos Mekos
teritorijos ribose. Islamas paskelbė tai esant ramybės ir
saugumo regionu, prieglobsčiu kiekvienai gyvai būtybei,
nesvarbu, ar žvėriui, ar paukščiui, ar augalui, kadangi Pranašas
(ramybė jam) uždraudė medžioti jo medžiojamuosius, pjauti jo
medžius ar trikdyti jo oro erdvę.488
Žaidimas su kauliuku: trik trak (bekgemonas)
Bet kokios rūšies žaidimas, žaidžiamas su pinigais,
kuris turi lošimo elementų yra haram. Koranas priskiria lošimą
tai pačiai kategorijai kaip gėrimą, stabmeldystę ir būrimą su
strėlėmis. Pranašas (ramybė jam) sakė:
„Tas, kuris sako savo draugui: „Eime, palošime,“ privalo duoti
labdaros (sadakah),“489 turėdamas omeny, kad vien jau kieno
nors pakvietimas lošti yra nuodėmė, reikalaujanti atgailos.
Trik trak žaidimas lažinantis iš pinigų yra aiškiai
haram. Kai kurie mokslininkai laiko tai haram, net jei joks
lažinimasis nėra įtraukiamas, tuo tarpu kiti laiko tai makruh
labiau negu haram. Tie, kurie laiko tai haram, grindžia savo
nuosprendį Hadis‘u, perduotu Baraidah, kuriame Pranašas
488
489
334
„Tas, kuris žaidžia su kauliuku, yra panašus į tą, kuris liečia
kiaulės mėsą ir kraują.“490
Tie patys mokslininkai cituoja Hadis iš Abu Musa alAšari, kuriame Pranašas (ramybė jam) sakė:
„Tas, kuris žaidžia su kauliuku, nepaklūsta Allahui ir Jo
Pasiuntiniui.“491
Šie du Pranašo (ramybė jam) pasakymai yra aiškiai
tinkami visiems trik trak žaidėjams, nepaisant to, ar jie lošia
žaisdami, ar ne.
Al-Šawkani sako, kad Ibn Mughaffal ir Ibn alMusayyib leido žaidimą su kauliuku, jei jis neapimdavo
lošimo, aiškiai interpretuojant, kad aukščiau esantis Hadis
nurodo į tuos, kurie žaidžia iš pinigų.
Žaidimas šachmatais
Šachmatai yra labai populiarus žaidimas, ir teisininkų
nuomonės dėl jo skiriasi. Kai kurie laiko tai halal, kiti makruh,
ir likusieji haram. Tie, kurie laiko tai haram, cituoja kai
kuriuos aHadis, palaikančius jų poziciją, bet tyrinėtojai įrodė,
kad šachmatai nepasirodė iki Pranašo (ramybė jam) mirties,
todėl visi tokie aHadis turėjo būti išgalvoti.
Patys Pranašo Bendražygiai (tebūna Allahas
patenkintas jais) laikėsi skirtingų požiūrių apie žaidimą
šachmatais. Ibn ‘Umar sakė, kad tai yra blogiau negu trik trak
ir ‘Ali laikė tai kaip lošimą (galbūt turėdamas omeny, kai jais
buvo žaidžiama iš pinigų), tuo tarpu kiti vis tik išreiškė
nepritarimą jiems.
Tačiau kai kurie Bendražygiai ir kai kurie antros kartos
mokslininkai leido juos. Tarp tokių buvo Ibn ‘Abbas, Abu
Hurairah, Ibn Sirin, Hišam bin ‘Umrah ir Sa‘id bin al490
491
Pranešta Muslimo, Ahmad ir Abu Dawud.
Pranešta Ahmad, Abu Dawud, Ibn Madžah ir Malik jo Al-muwatta.
335
Musayyib. Mes sutinkame su šiais didžiais teisininkais, kadangi
originalus principas yra veiksmų leidžiamumas ir jokio teksto,
draudžiančio tai, nėra rasta. Be to, kad šachmatai yra žaidimas
ir rekreacija, jie taip pat yra protinės pratybos, kurios reikalauja
mąstymo ir planavimo. Šiuo atžvilgiu jie yra priešingi trik trak,
kadangi trik trak yra atsitiktinumo žaidimas, todėl lygintinas su
būrimu strėlėmis. Šachmatai yra įgūdžių ir strategijos, kuri gali
būti palyginta su šaudymu iš lanko, žaidimas.
Tačiau žaidimas šachmatais yra leistinas tik tuomet, kai
tokios trys sąlygos yra išpildomos:
1. Žmogus neturėtų taip įsitraukti į juos, kad jis atidėtų savo
salat; šachmatai yra gerai žinomas laiko vagis.
2. Neturi būti įtraukta jokio lošimo.
3. Žaidėjai neturėtų kalbėti nešvankybių ir vulgarybių.
Jei kuri nors iš šių sąlygų nėra išpildoma, tai žaidimas
šachmatais turėtų būti laikomas kaip haram.
Dainavimas ir muzika
Tarp pramogų, kurios gali nuraminti sielą, pamaloninti
širdį ir atgaivinti ausį, yra dainavimas. Islamas leidžia dainuoti
su sąlyga, kad tai jokiu būdu nebus nešvanku ar žalinga
islamiškai moralei. Nėra jokios žalos jo akomponavime
muzika, kuri neegzistuoja.
Tam, kad sukurti džiaugsmo ir laimės atmosferą,
dainavimas yra rekomenduojamas švenčių progomis, tokiomis
kaip ‘Eid dienos, vestuvės ir vestuvių puota, gimtadieniai,
'akikat (kūdikio gimimo šventimas paskerdžiant avį) ir
keliautojo sugrįžimas.
'Aiša papasakojo, kad kai moteris susituokė su Ansari
vyru, Pranašas (ramybė jam) tarė:
336
„'Aiša, ar jie turi kokių pramogų? Ansar myli pramogas.“ 492
Ibn ‘Abbas sakė: „'Aiša davė mergaitę iš jos giminės
vesti Ansar vyrui. Pranašas (ramybė jam) atėjo ir paklausė: „Ar
išsiuntei dainininkę su ja?“ „Ne,“ tarė ‘Aiša. Allaho
Pasiuntinys tada tarė: „Ansar yra žmonės, kurie myli poeziją.
Tu turėtum išsiųsti kartu ką nors, kas dainuotų: „Štai mes
atvykome, pas jus mes atvykome, pasveikinkite mus kaip mes
sveikiname jus.“493
'Aiša papasakojo, kad per Mina dienas, 'Eid al-Adha
dieną, dvi mergaitės buvo su ja, dainuodamos ir mušdamos
plaštaka būgną. Pranašas (ramybė jam) buvo namie ir klausėsi
jų, apsisiautęs galvą skara. Abu Bakr tada įžengė ir išbarė
mergaites. Pranašas (ramybė jam), atsidengdamas savo veidą,
tarė jam: „Leisk joms būti, Abu Bakr. Tai 'Eid dienos.“ 494
Savo knygoje, „Ihya ulum al-deen“495, imamas alGhazzali mini aHadis apie dainuojančias mergaites, abisinų
pasirodymą su ietimis Pranašo Mečetėje, Pranašo padrąsinimą
jiems sakant: „Tęskite, o Bani Arfidah, jo paklausimą savo
žmonos 'Aiša: „Ar norėtum pažiūrėti?“ ir stovėjimą ten su ja,
iki kol ji pavargo ir išėjo, ir 'Aiša žaidimą su lėlėmis su savo
draugėmis. Tada jis sako:
Visi šitie aHadis yra pranešti al-Bukhari ir Muslimo dviejose
Sahih, ir jie aiškiai įrodo, kad dainavimas ir žaidimas nėra
haram. Iš jų mes galime padaryti tokias išvadas:
PIRMA: žaidimo leidžiamumas; abisinai buvo pripratę dainuoti
ir žaisti.
ANTRA: To darymas mečetėje.
494
495
Ketvirtyje „Įpročiai“, Klausymosis ir dainavimo knygoje.
492
493
337
TREČIA: Pranašo pasakymas „Tęskite, o Bani Artifad,“ buvo
įsakymas ir reikalavimas, kad jie žaistų; tai kaipgi tada jų
žaidimas gali būti laikomas haram?
KETVIRTA: Pranašas (ramybė jam) sulaikė Abu Bakr ir
‘Umar nuo žaidėjų ir dainininkų trukdymo ir barimo. Jis sakė
Abu Bakr, kad ‘Eid yra džiaugsminga proga, ir kad dainavimas
yra džiaugimosi išraiška.
PENKTA: Abiem progom jis pasiliko ilgam laikui su ‘Aiša,
leisdamas jai stebėti abisinų pasirodymą ir klausydamasis su ja
mergaičių dainavimo. Tai įrodo, kad yra žymiai geriau būti
geraširdiškam, suteikiant malonumo moterims ir vaikams
žaidimų būdu, negu reikšti nepritarimą tokioms pramogoms
siekiant griežto dievobaimingumo ir asketizmo.
ŠEŠTA: Pats Pranašas (ramybė jam) padrąsino ‘Aiša
paklausdamas jos: „Ar norėtum stebėti?“ 496
SEPTINTA: Leidžiamumas dainuoti ir groti būgnu...“
...Ir taip toliau, iki pat al-Ghazzali aptarimo apie dainavimą.
Yra pranešta, kad daugelis Pranašo Bendražygių
(tebūna Allahas patenkintas jais visais), lygiai kaip ir antros
kartos musulmonų mokslininkai, klausydavosi dainavimo ir
nematė nieko blogo tame. Jei kalbėtume apie aHadis, kurie
buvo pranešti prieš dainavimą, jie visi yra silpni ir buvo
parodyti tyrinėtojų kaip nepatikimi. Teisininkas Abu Bakr alArabi‘ sako: „Nėra jokio patikimo Hadis apie dainavimo
uždraudimą“, tuo tarpu Ibn Hazm sako: „Viskas, kas yra
pranešta šiuo klausimu, yra neteisinga ir išsigalvota.“
Tačiau kadangi dainavimas daugeliu atveju asocijuojasi
su gėrimo vakarėliais ir naktiniais klubais, daugybė
mokslininkų paskelbė jį esant haram arba mažiausiai makruh.
Jie teigia, kad dainavimas yra tokios rūšies tuščias kalbėjimas,
koks yra paminėtas ajatas:
496
338
Ir tarp žmonių yra toks, kuris neturėdamas žinių
perka tuščius žodžius tam, kad klaidintų (žmones) iš
Allaho kelio, laikydamas tai pajuokos objektu; tokiems
bus žeminanti bausmė.
Ibn Hazm sako:
(Šv. Koranas 31:6)
„Ši eilutė pasmerkia tam tikrą elgesį, kai yra kas nors daroma
pajuokti Allaho keliui. Kiekvienas, kuris tai daro, yra
netikintis; net jei jis nusipirktų Korano kopiją, padarydamas tai
tam, kad paverstų jį savo pajuokos objektu ir taip klaidindamas
žmones, jis būtų netikintis. Tai yra elgesio tipas, pasmerktas
Allaho, ir ne tuščias kalbėjimas, kuriuo kas nors gali
pasimėgauti vien tik atsipalaidavimui, neketinant klaidinti
žmones iš Allaho kelio.“
Ibn Hazm taip pat atmeta argumentą tų, kurie sako, jog
kadangi dainavimas nėra „tiesos“, tai privalo būti „klydimo“,
nurodydami eilutę:
Ir kas yra už tiesos be klydimo?
Jis komentuoja:
„Allaho Pasiuntinys (ramybė jam) sakė: „Poelgiai bus teisiami
pagal ketinimus, ir kiekvienas gaus, ko norėjo.“ 497 Atitinkamai,
tas, kuris klausosi dainavimo su ketinimu panaudoti jį
nuodėmės palaikymui, yra nusidėjėlis, ir tai sulaiko (lygiai taip)
bet ko kito negu dainavimas tiesą, tuo tarpu tas, kuris klausosi
dainavimo su ketinimu atgaivinti savo sielą tam, kad įgytų jėgų
atlikti savo pareigas Allahui Aukščiausiajam ir daryti geriems
darbams, yra geras ir paklusnus Allaho tarnas, ir jo veiksmas
yra tiesos. Ir tas, kuris klausosi dainavimo, nei norėdamas
paklusti, nei nepaklusti, daro kažką neutralaus ir nežalingo, kas
yra panašu ėjimui į parką ir vaikštinėjimui, stovėjimui prie
lango ir žiūrėjimui į dangų, dėvėjimui žalių ar medynų
drabužių ir taip toliau.“
497
339
Tačiau yra keletas apribojimų, nustatytų dainavimui:
1. Dainų subjektas neturėtų prieštarauti islamo mokymams.
Pavyzdžiui, jei daina šlovina vyną, o tai kviečia žmones
gerti, dainavimas ar klausymasis yra haram.
2. Nors pats subjektas gali nebūti prieštaraujantis
islamiškiems mokymams, dainavimo maniera gali paversti
jį haram; tai būtų tuo atveju, pavyzdžiui, jei dainavimas
būtų palydimas dviprasmiškais seksualiais judesiais.
3. Islamas kovoja prieš nesaikingumą ir ekstravaganciją bet
kokiame dalyke, netgi garbinime; tai kaip jis gali toleruoti
nesaikingą įsitraukimą į pramogas? Neturėtų būti per daug
laiko iššvaistoma tokiems užsiėmimams; pagaliau kas yra
laikas, jei ne pats gyvenimas? Niekas negali nuginčyti
fakto, kad laiko leidimas užsiimant leistina veikla naudoja
laiką, kuris galėtų būti paliktas religinių įsipareigojimų
vykdymui ir gerų darbų darymui. Tinkamai yra pasakyta:
„nėra jokio nesaikingumo, išskyrus apleistos pareigos
sąskaita.“
4. Kiekvienas individas yra geriausias savęs teisėjas. Jei tam
tikras dainavimo tipas sukelia jam aistrą, vedą jį į
nuodėmę, sužadina gyvuliškus instinktus, ir atbukina
dvasingumą, jis privalo vengti jo, taip uždarydamas duris
pagundoms.
5. Vienbalsis argumentas yra toks, kad jei dainavimas yra
atliekamas prijungiant haram veiklą – pavyzdžiui, gėrimo
vakarėlyje, ar yra sumaišomas su nešvankybėmis ir
nuodėme – jis yra haram. Pranašas (ramybė jam) įspėjo dėl
griežtos bausmės žmonėms, kurie dainuoja ar klausosi
dainavimo tokioje situacijoje, kai jis sakė:
„Kai kurie mano ummah žmonės gers vyną, vadindami jį kitu
vardu, tuo tarpu klausydamiesi dainininkų, kuriems
akomponuos muzikiniai instrumentai. Allahas palieps žemei
340
praryti juos ir pavers kai kuriuos iš jų beždžionėmis ir
kiaulėmis.“498
Tai nereiškia, kad jie bus fiziškai transformuoti į
beždžionių ir kiaulių kūnus ir išorinę formą, bet labiau jie bus
tokiomis širdyje ir sieloje, nešiodami beždžionės širdį ir kiaulės
sielą savo žmogiškuose kūnuose.
Lošimas, gėrimo kompanionas
Nors ir leisdamas žaidimų ir sporto rūšių įvairovę,
islamas draudžia bet kokį žaidimą, kuris apima statymą, t.y.
kuris turi lošimo elementų. Mes jau citavome Pranašo
pasakymą:
„Tas, kuris sako savo draugui: „Eime, palošime“, privalo duoti
labdaros.“
Nėra leistina musulmonui ieškoti atsipalaidavimo ir
rekreacijos lošime, nei leistina jam įsigyti pinigų tokiu būdu.
Čia slypi daug patikimų ir kilnių tikslų už šio griežto
lošimo uždraudimo:
1. Islamiški mokymai ragina musulmoną sekti Allaho
nurodytais būdais užsidirbti pragyvenimui, naudoti
natūralius įstatymus ir tiesius būdus jo tikslų pasiekimui, ir
naudoti tokius motyvus trokštamiems efektams sukelti.
Kita vertus, lošimas, kuris apima ir loteriją, padaro žmogų
priklausomą nuo šanso, „sėkmės“ ir tuščių svajonių,
atitraukdamas jį nuo sąžiningo darbo, rimto užsiėmimo ir
produktyvių pastangų. Asmuo, kuris priklauso nuo lošimo,
praranda pagarbą priežastingumo įstatymams, kuriuos
Allahas įkūrė ir liepė žmonėms naudoti.
2. Islame individo nuosavybė yra šventa; ji negali būti imama
iš jo, išskyrus per leistinus mainus ar nebent jis duotų jos
498
341
laisva valia kaip dovaną ar labdarai. Atitinkamai, jos
ėmimas iš jos lošiant yra neleistina.
3. Todėl nieko keisto, kad lošėjai įgyja neapykantos ir
priešiškumo vienas kitam, nors jie tvirtina, kad
pralaimėjimas nesukelia jiems bėdų. Visada būna
laimėtojas ir pralaimėjęs. Pralaimėjęs gali atrodyti ramus,
bet už jo santūrumo slepiasi frustracija, pyktis ir
apgailestavimas: frustracija dėl nusivylimo, pyktis dėl
praloštų pinigų ir apgailestavimas, kad nesužaidė
laimėjusio partijos.
4. Lošimas turi savo paties maniją. Pralaimėjęs žaidžia dar
kartą tikėdamasis laimėti kitame žaidime tam, kad atgautų
savo ankstesnius pralošimus, tuo tarpu laimėtojas žaidžia
dar kartą pasimėgauti laimėjimo malonumu, skatinamas
gobšumo. Natūraliai sėkmė pakeičia rankas, ir pralaimėjęs
tampa laimėtoju, o laimėtojas pralaimėjusiuoju, ir
laimėjimo džiaugsmas pasikeičia į pralaimėjimo kartėlį.
Taip lošėjai gali toliau lošti, negalėdami liautis; tokia yra
priklausomybės nuo lošimo paslaptis.
5. Dėl šios priklausomybės lošimas yra pavojingas
visuomenei lygiai taip, kaip ir individui. Toks įprotis grobia
lošėjo laiką ir energiją, paversdamas juos neproduktyviais
dykinėtojais ir visuomenės parazitais, kurie ima, bet
neduoda, kurie vartoja, bet negamina. Be to, dėl savo
pasinėrimo
į
lošimą,
lošėjas
nesirūpina
savo
įsipareigojimais Kūrėjui ir savo pareigomis bendruomenei.
Dažnai atsitinka, kad priklausantysis nuo lošimo parduoda
savo garbę, religiją ir šalį lošimo stalo labui, kadangi jo
atsidavimas tam stalui atbukina jo vertybių pojūtį ir nužudo
visus kitus atsidavimus.
Koks teisingas Koranas yra minėdamas lošimą ir
gėrimą kartu savo eilutėse, kadangi jų žalingi poveikiai
individui, šeimai ir visuomenei yra labai panašūs. Kas yra
labiau panašu į alkoholizmą nei priklausomybė nuo lošimo?
342
Štai kodėl vienas dažniausiai nėra randamas be kito. Taip pat
koks teisingas Koranas yra, kada moko mus, kad tiedu, gėrimas
ir lošimas, yra įkvėpti šėtono, kad jie yra giminingi
stabmeldystei ir būrimui su strėlėmis, ir kad jie yra purvini ir
pasibjaurėtini įpročiai, kurių privalo būti saugomasi:
O jūs, kurie tikite, iš tiesų alkoholiniai gėrimai ir
lošimas, ir būrimas strėlėmis yra Šėtono veiklos
bjaurastis; venkite jų tam, kad jūs galėtumėte būti
laimėtojai. Neabejotinai Šėtonas trokšta pasėti
priešiškumą ir neapykantą tarp jūsų, naudodamasis
alkoholiniais gėrimais ir lošimu, ir sutrukdyti jums
prisiminti Allahą ir salat. Ar tada jūs nesiliausite?
(Šv. Koranas 5: 90-91)
Loterija, lošimo forma
Kas yra žinoma kaip loterija, yra panašu į lošimo
formą. Neturėtų būti jokio netvirtumo ar leidžiamumo tam,
prisidengiant „labdaringos organizacijos“ ar „humanitarinės
priežasties“ vardais. Tie, kurie laiko tai leistinu tokiais atvejais,
yra panašūs į žmones, kurie įkuria fondus dėl tokių priežasčių
pasinaudodami haram šokiais ar „meniniais“ pasirodymais.
Abiems tokioms grupėms mes sakome: „Allahas yra skaistus ir
nepriima nieko išskyrus tai, kas yra skaistu.“
Žmonės, kurie griebiasi tokių pinigų surinkimo būdų,
mano, kad visuomenės nariai pasidarė be gerumo širdyse ir be
labdaros, užuojautos ir gailestingumo jausmų, ir kad neliko
jokio kito būdo gauti iš jų pinigų išskyrus per lošimą ir
jausmingas pramogas. Bet islamas nelaiko savo visuomenės
tokia. Jis tiki gera žmogaus prigimtimi ir apeliuoja į tą gerumą,
nesiekdamas nieko kito kaip tik tyrų būdų kilnioms
priežastims. Islamiškas būdas surinkti pinigų yra pakviesti į
teisingumą, apeliuoti į žmogaus užuojautą ir grąžinti į žmonių
protus tikėjimo Allahu Švenčiausiuoju ir Aukščiausiuoju bei
Pomirtiniu Gyvenimu prasmę.
343
Filmai
Daugybė musulmonų klausia apie islamo laikyseną dėl
filmų, dramatiškų vaidinimų ir panašių dalykų žiūrėjimo.
Leistina tai ar ne?
Nėra jokios abejonės, kad filmai yra svarbios
apmokymo ir rekreacijos priemonės. Jų situacija yra panaši į
bet kokio kito įrankio, kuris pats savaime yra neutralus ir
nežalingas, ir bet koks nutarimas dėl jo priklausys nuo to, kaip
jis bus panaudotas.
Vadinasi, filmai gali būti laikomi leistinais ir gerais –
tiesą sakant, troškiamais – jei tokios sąlygos yra išpildomos:
PIRMA: Turinys turi būti be nuodėmės ir amoralumo – iš
tikrųjų, be nieko, kas prieštarauja islamo įsitikinimams,
moralei ir manieroms. Vaizdai, kurie sužadina seksualinį
troškimą ar godumą, šlovina nusikaltimus ar propaguoja
iškrypusias idėjas, neteisingus įsitikinimus ir panašiai, yra
haram, ir jie nėra leistini musulmonui žiūrėti ar skatinti juos.
ANTRA: Filmų žiūrėjimas neturėtų baigtis religinių
įsipareigojimų ar pasaulietiškų atsakomybių apleidimu.
Penkios kasdienės maldos sudaro pirmiausią religinį
įsipareigojimą; todėl haram yra musulmonui praleisti kokią
maldą – pavyzdžiui salat al-Maghrib – tam, kad pažiūrėti
filmą. Allahas Aukščiausiasis sako:
Vargas besimeldžiantiems, kurie neatsakingai žiūri į
savo maldas. (Šv. Koranas 107:4-5)
Nurodydamas į tuos, kurie atidėlioja maldą, kol jos
laikas baigiasi. Taip pat viena iš svarbiausių priežasčių yra
paminėta Korane dėl uždraudimo gerti ir lošti yra ta, kad
trukdo žmonėms prisiminti Allahą ir salat.
TREČIA: Laisvas fizinis susimaišymas tarp vyrų ir moterų kino
teatruose turi būti vengtina tam, kad būtų užkirstas kelias
seksualiems atspalviams ir pagundoms, ypač dėlto, kad filmo
344
demonstravimas reikalauja
minėjome Hadis:
pritamsintos
salės. Mes jau
„Geriau yra bet kuriam iš jūsų būti nudurtam į galvą su
geležiniu kirtikliu negu paliesti moterį, kuri yra neleistina
liesti.“499
499
Pranešta al-Bayhaki ir al-Tabarani pagal patikimą šaltinį.
345
4. SOCIALINIAI SANTYKIAI
Santykiai tarp islamiškos visuomenės narių yra
grindžiami dviem fundamentaliais principais: pirma, stiprių
brolystės saitų, kurie sieja vieną individą su kitu, supratimu, ir
antra, individo teisių apsauga ir jo gyvybės, garbės ir
nuosavybės neliečiamumu, kaip yra garantuota islamo Šari‘ah.
Bet kokie žodžiai, darbai ar elgesys, kuris pažeidžia ar
kelia grėsmę tiems dviems principams, yra uždraustas islamo;
uždraudimo laipsnis priklauso nuo medžiagos ar moralinio
sužalojimo, kuris gali būti to rezultatas, didumo. Ajatas, kurią
mes pateiksime vėliau, mes randame kai kurių šių uždraustų
veiksmų, kurie yra žalingi brolystei ir žmonių neliečiamumui,
pavyzdžių. Allahas Aukščiausiasis sako:
Iš tiesų, tikintieji yra broliai. Taigi įveskite
teisingumą tarp savo brolių ir baiminkitės Allaho,
galbūt tada Allahas bus jums maloningas. O jūs, kurie
tikite, neleiskite vyrams šaipytis iš kitų vyrų, kadangi
jie gali būti geresniais nei jie patys, nei (leiskite)
moterims (šaipytis) iš moterų, kurios gali būti
geresnės nei jos pačios. Ir neįžeidinėkite vieni kitų, nei
plūskitės
(įžeidžiančiomis)
pravardėmis;
nes
pravardžiuoti tą, kuris patikėjo yra nedora; ir
kiekvienas, kuris nesiliovė (tai daręs), yra nusidėjėlis.
O jūs, kurie tikite, venkite dažno įtarumo; iš tiesų, šiek
tiek įtarumo yra nuodėmė. Ir nešnipinėkite ar
neapkalbinėkite vienas kito; ar kuris nors iš jūsų
norėtumėte valgyti negyvo savo brolio mėsą? Jūs
bjaurėtumėtės tuo. Ir baiminkitės Allaho; iš tikrųjų,
Allahas yra Pasigailintis, Maloningas. (Šv. Koranas
49:10-12)
Čia Allahas byloja apie tai, kad tikintieji iš tikrųjų yra
broliai vienas kitam, jungiami islamo brolystės be to, kad jie
yra broliai kaip žmonės bendrąja prasme. Šie broliški santykiai
reikalauja, kad jie susipažintų vienas su kitu ir nevengtų vienas
346
kito, kad jie įtvirtintų ryšius ir nenutrauktų jų, kad jie mylėtų ir
neturėtų neapykantos, kad jie būtų nuoširdūs ir
nepaviršutiniški, ir kad jie eitų kartu ir nesiskirtų vienas su kitu.
Ir Pranašas (ramybė jam) sako:
„Ir nepavydėkite vienas kitam, nei apkalbėkite, nei nekęskite
vienas kito, bet tapkite broliais tarnystėje Allahui.“ 500
Ryšių su draugu musulmonu
nutraukimo neteisėtumas
Haram yra musulmonui vengti brolio musulmono,
nutraukti ryšius su juo, ar nusigręžti nuo jo. Jei du musulmonai
susiginčija vienas su kitu, jiems yra leistinas trijų dienų
„ataušimo“ periodas, po kurio jie privalo surasti susitaikymo ir
taikos būdų, nugalėdami savo išdidumą, pyktį ir neapykantą.
Vienas iš išaukštintų Korane tikinčiųjų bruožų yra tas, kad jie
nuolankūs tikintiesiems.
(Šv. Koranas 5: 54) Pranašas
„Nėra leistina musulmonui laikytis atokiai nuo savo brolio
daugiau negu tris dienas. Jei trys dienos praeina, jis turėtų
susitikti su juo ir pasveikinti jį, ir jei jis atsako į pasveikinimą,
jie abu pasidalins atlygiu, tuo tarpu jei jis neatsako, jis prisiims
savo nuodėmę, o musulmonas (kuris su juo pasisveikino) bus
atleistas nuo laikymosi nuošaliai nuodėmės.“501
Ryšių nutraukimo uždraudimas yra netgi ryškesnis negu
kraujo giminių atveju. Islamas padarė tai įsipareigojimu
musulmonams tam, kad sustiprintų santykių saitus 502,
laikydamas juos šventais. Allahas Aukščiausiasis sako:
...ir baiminkitės Allaho, Kurio vardu jūs vienas į
kitą pretenduojate, ir saugokite giminingus ryšius; iš
502
Literatūriškai „gimdos saitai.“ (Vert.)
500
501
347
tikrųjų, Allahas yra jūsų Stebėtojas. (Šv. Koranas
4:1)
Naudodamas vaizdingą kalbą, Pranašas (ramybė jam)
pabrėžia šių santykių vertę Allaho akyse sakydamas:
„Giminingų ryšių palaikymas yra susietas su Sostu (Allaho) ir
tai sako: „su tuo, kas bus vieningas su manimi, Allahas
palaikys ryšį, bet su tuo, kuris atsiskiria nuo manęs, Allahas
nutrauks ryšį.“503
Jis taip pat sako:
„Tas, kuris nukerta, neįžengs į Rojų.“504
Aiškinant šito reikšmę, kai kurie mokslininkai sako,
kad tai reiškia „tas, kuris nukerta santykių saitus,“ tuo tarpu kiti
sako, kad tai reiškia „tas, kuris nukerta kelius,“ t.y. kelių
plėšikas. Pranašo pasakymas duoda suprasti, kad abu priklauso
tai pačiai kategorijai.
Santykių saitų sujungimas nereiškia vien tik atsakymo
vizitu už vizitą ar vieno gero pakitimo už kitą, kadangi tai yra
gan natūralu ir tikėtina; labiau tai reiškia draugiškų santykių
išlaikymą netgi su tais giminaičiais, kurie vengia tavęs.
„Tas, kuris sujungia santykių saitus, nėra tas, kuris vien tik
atsilygina tuo pačiu kitiems, bet yra tas, kuris sujungia saitus
(netgi), kai jie yra nutraukiami kitų.“505
Tai tinka tol, kol vengimas ir boikotavimas nėra Allaho
labui, kadangi jei tai yra Allaho labui ir teisingumo vardan,
šitie įsakymai netinka. Stipriausi ryšiai tarp tikinčiųjų yra
įtvirtinami per mylėjimą Allaho labui ir neapykantą Allaho
labui.
505
503
504
348
Penkiasdešimt dienų Pranašas (ramybė jam) ir jo
Bendražygiai boikotavo tris vyrus, kurie nedalyvavo Tabuko
mūšyje. Šis boikotas buvo toks absoliutus, kad tie trys
nežinojo, ką daryti ar kur pasisukti, ir pajuto, kad žemė,
nepaisant jos platumo, tapo jiems kalėjimu. Niekas jų nelankė,
nekalbėjo su jais ir nesisveikino su jais. Šis boikotas tęsėsi tol,
kol Allahas priėmė jų atgailą ir atskleidė Pranašui (ramybė
jam), kad Jis atleido jiems 506. Kita proga Pranašas (ramybė jam)
vengė kai kurių savo žmonų keturiasdešimt dienų.
'Abdullah bin 'Umar boikotavo vieną iš savo sūnų visą
likusį savo gyvenimą, nes jo sūnus negyveno pagal Hadis,
papasakotą jam jo tėvo, kuriame Pranašas (ramybė jam)
uždraudė vyrams kliudyti moterims eiti į mečetę. 507
Nutolimas ir priešiškumas tarp musulmonų privalo
niekada nebūti dėl kokios nors pasaulietiškos priežasties,
kadangi Allaho ir musulmonų akimis, visas pasaulis yra tokia
maža vertybė, kad nėra verta santykių su broliu musulmonu
atsisakymo ir ardymo. Kaip kitaip galėtų būti, kai bausmė už
tokią pagiežą yra Allaho Švenčiausiojo ir Aukščiausiojo
atleidimo ir malonės netekimas? Pranašas (ramybė jam) sakė:
„Rojaus vartai yra atviri pirmadieniais ir trečiadieniais, ir
Allahas atleidžia kiekvienam asmeniui, kuris nieko nepriskiria
Allahui, išskyrus vyrą, tarp kurio ir jo brolio yra priešiškumo.
Tris kartus bus duotas įsakymas: „Palikite juos, kol jie
susitaikys.“508
Turėtų pakakti įžeistam asmeniui to, kad jo brolis
ateina ir atsiprašo jo; tada jis privalo priimti atsiprašymą ir
susitaikyti. Haram yra jam atstumti savo brolį nepriimant jo
atsiprašymo. Pranašas (ramybė jam) perspėjo dėl šito
Pranešta Ahmad. Al-Suyuti parašė straipsnį, pavadintą „Al-zajar lei alhajar“ („Baudimas boikotu“), remdamasis keletu aHadis ir Pranašo
Palydovų veiksmais.
508
Pranešta Muslimo.
506
507
349
sakydamas, kad tas, kuris taip daro, nesutiks jo, Pranašo, prie
Rojaus Fontanų Prisikėlimo Dieną.509
Disputų sutaikymas
Nors disputo dalyviams priklauso suderinti savo
nesutarimus brolišku būdu, musulmonų bendruomenė taip pat
turi atsakomybę šiuo atžvilgiu. Kadangi musulmonų
bendruomenės pagrindas yra abipusis globėjiškumas ir
kooperacija, ji negali pasyviai stebėti bediskutuojančius ir
besiginčijančius savo narius, leisdama konfliktui išaugti. Tai
atsakomybė tiems, kurių įsakymo gerbimas ir valdžia
bendruomenėje yra tam, kad įvesti teisingumą, su absoliučiu
nešališkumu ir be leidimo sau tapti emociškai susijusiu su
viena ar kita grupe. Allahas Aukščiausiasis sako:
Iš tiesų, tikintieji yra broliai. Taigi įveskite
teisingumą tarp savo brolių ir baiminkitės Allaho,
galbūt tada Allahas bus jums maloningas.
(Šv.
Koranas 49:10)
Pranašas
(ramybė
jam),
aiškindamas
tokio
tarpininkavimo vertingumą ir konflikto bei priešiškumo pavojų,
sakė:
„Argi neturėčiau jūsų informuoti apie kai ką puikesnio negu
pasninkavimas, labdara ir salat?“ Gavęs atsakymą „žinoma“,
jis tarė: „Tai yra teisingumo įvedimas tarp žmonių, nes
kurstymas žmones disputuoti yra kaip skustuvas. Aš neturiu
omeny, kad jis nuskuta plaukus, bet skrodžia religiją.“ 510
„Neleiskite žmonėms šaipytis iš kitų“
Šv. Koranas 49:10-12 eilutėse Allahas nurodė keletą
dalykų, susijusių su brolystės išsaugojimu, ir ką tai leidžia
suprasti atžvilgiu to, kas turėtų būti laikoma šventa tarp
509
510
Pranešta al-Tirmizi ir kitų.
350
žmonių. Pirmas iš jų yra šaipymosi, išjuokimo ir tyčiojimosi iš
kitų uždraudimas. Tikintysis, kuris bijo Allaho ir tikisi pasiekti
Rojų Pomirtiniame Gyvenime, nesityčios iš jokio individo, nei
vers žmones savo juokelių, paniekos, sarkazmo ar pašaipos
objektais, nes tai yra ne kas kitas, kaip išdidumas, arogancija ir
kitų niekinimas, lygiai kaip ir skalės, pagal kurią Allahas
matuoja gerumą, nežinojimas. Allahas Švenčiausiasis ir
O jūs, kurie tikite, neleiskite vyrams šaipytis iš kitų
vyrų, kadangi jie gali būti geresniais nei jie patys, nei
(leiskite) moterims (šaipytis) iš moterų, kurios gali
būti geresnės nei jos pačios. (Šv. Koranas 49:11)
Allaho skalėje gerumas yra matuojamas pagal tikėjimą,
nuoširdumą ir santykių su Allahu Aukščiausiuoju kokybę, o ne
pagal fizinę išvaizdą, turtą ar galią. Pranašas (ramybė jam)
sakė:
„Allahas nežiūri į jūsų fizines savybes ar jūsų turtą, bet Jis žiūri
į Jūsų širdis ir jūsų darbus.“511
Kaip tada gali būti leistina asmeniui juoktis iš kieno
nors fizinių trūkumų, išsigimimų ar skurdo? Yra pranešta, kad
‘Abdullah ibn Mas‘ood turėjo plonas, silpnas kojas. Kartą,
pamatę jo kojas neuždengtas, kai kurie žmonės pradėjo juoktis,
tuoj po to Pranašas (ramybė jam) tarė:
„Ar jūs juokiatės iš jo kojų silpnumo? Jo, Kurio rankose yra
mano siela vardu, pagal Allaho skalę jie yra sunkesni negu
Uhudo kalnas.“512
Koranas kalba, kaip nusikaltėliai stabmeldžiai
juokdavosi iš ištikimų musulmonų, ypač iš silpnų ir prislėgtų
kaip Bilal ir ‘Ammar, ir kaip bus atsimokėta tuo pačiu
Atsiskaitymo Dieną, kai besišaipantys taps pašieptais:
511
512
Pranešta Muslimo.
Pranešta al-Tiyalisi ir Ahmad.
351
Iš tikrųjų, nusikaltėliai juokdavosi iš tų, kurie tikėjo
ir mirkčiojo vienas kitam, kai jie eidavo pro juos, kai
jie sugrįždavo į savo šeimas, jie pasakodavo juokus
(apie juos). Ir kai jie pamatydavo juos, sakydavo:
„Tikrai šie žmonės yra paklydę.“ Bet jie nebuvo
atsiųsti kaip jų akylūs stebėtojai. Taigi tą dieną tie,
kurie tiki, juoksis iš netikinčiųjų.
(Šv. Koranas
83:29-34)
Nors tai jau buvo nurodyta pirmojoje eilutės 49:11
dalyje, vis tiek ši ajatas pratęsia aiškų teiginį, kad ir moterys
neturėtų šaipytis iš kitų moterų. Toks pabrėžimas yra dėl fakto,
kad šaipymasis iš kitų yra gan paplitęs tarp moterų.
„Neįžeidinėkite“
Antras iš tų uždraudimų yra dėl lamz, kas literatūriškai
reikštų „perdūrimas ir persmeigimą.“ Čia jis yra vartojamas
trūkumų suradimo prasme, nes asmuo, kuris randa trūkumų
kituose, daro kažką panašaus į perdūrimą kardu ar persmeigimą
durklu – ir galbūt žaizda, sukelta liežuviu, gali ilgiau neužgyti.
Poetas rašė:
„Užgis vieną dieną žaizda ašmenų, bet liežuvio žaizda? Kada
nors. Bet vargu...“
Uždraudimo forma, išreikšta toje eilutėje yra labai
subtili, sakant „neįžeidinėkite“, t.y. vienas kito. Kadangi
Koranas laiko, kad musulmonų bendruomenė yra vienas kūnas
savo rūpesčiais ir atsakomybėmis, todėl kiekvienas, kuris
įžeidinėja savo brolį, tiesą sakant, įžeidinėja save.
„Nesiplūskite pravardėmis“
Viena iš įžeidinėjimo formų yra vadinti kitus
žeminančiomis pravardėmis, kurios akcentuoja kokį nors
defektą ir yra naudojamos pasišaipyti ir išjuokti asmenį.
Musulmonas neturėtų vadinti savo brolio vardu, kuris yra
352
įžeidžiantis jį, taip sukeldamas jam skausmo ir todėl trypdamas
islamiškos brolystės jausmus.
Įtarinėjimas
Islamo tikslas yra įtvirtinti savo visuomenėje sąmonės
aiškumą ir abipusį pasitikėjimą, o ne abejones, įtarimus,
apkaltinimus ir nepasitikėjimą. Todėl šis ajatas mini ketvirtą
uždraudimą, kuriuo apsaugoma tai, kas turėtų būti laikoma
šventa tarp žmonių:
O jūs, kurie tikite, venkite didelio įtarimo; iš tiesų,
šiek tiek įtarimo yra nuodėmė. (Šv. Koranas 49:12)
Įtarinėjimo rūšis, kuri yra nuodėmė, yra blogų motyvų
priskyrimas, ir nėra leistina musulmonui kaltinti tokiais
motyvais savo brolį be pateisinančių aplinkybių ir aiškaus
įrodymo. Kadangi pagrindinė prielaida apie žmones yra ta, kad
jie yra nekalti, vien tik įtarimas neturėtų būti leistas baigtis
nekalto žmogaus apkaltinimu. Apie tai Pranašas (ramybė jam)
sako:
„Venkite įtarinėjimo, nes įtarimo paskelbimas yra
melagingiausia kalbos forma.“513
Žmoniškas silpnumas jau yra toks, kad nė vienas nėra
laisvas nuo įtarimų ir neteisingų minčių ypač apie tuos, su
kuriais santykiai nėra geri. Tačiau niekas neturėtų pasiduoti
tokioms mintims, nei pereiti nuo minčių prie darbų, kaip yra
išdėstyta Hadis:
„Jei įtariate, nevykdykite to.“514
Šnipinėjimas
Viduje nepasitikėjimas kitais kelia blogas mintis prote,
o išorėje veda asmenį į šnipinėjimą. Bet islamas įtvirtina savo
visuomenėje tiek skaistumą išorėje, tiek ir viduje. Todėl kaip
513
514
353
šnipinėjimas seka po įtarinėjimo, taip šnipinėjimo uždraudimas
eina iš karto po įtarinėjimo uždraudimo.
Kišimasis į kitų žmonių asmeninius reikalus ir jų
paslapčių šnipinėjimas nėra leistinas, netgi jei jie užsiima
nuodėmėmis, tol, kol jie tai daro privačiai, o ne atvirai.
Abu Haitham, 'Ukbah bin 'Amir raštininkas, Pranašo
(ramybė jam) Bendražygis papasakojo: „Aš tariau 'Ukbah bin
'Amir: „kai kurie iš tavo kaimynų geria vyną, aš iškviesiu jiems
policiją, ir juos areštuos.“ Jis tarė: „Nedaryk taip, bet patark
jiems ir įspėk juos.“ Aš tariau: „Aš liepiau jiems liautis, tačiau
jie manęs neklausė. Todėl aš pakviesiu policiją, ir juos
areštuos.“ 'Ukbah tada pasakė: „Vargas tau! Nedaryk taip, nes
aš girdėjau Allaho Pasiuntinį sakius:
„Jei kas nors slepia kitų asmeninius reikalus, tai yra panašu į
mergaitės, kuri buvo palaidota gyva, atgaivinimą iš jos kapo.“
515
Pranašas (ramybė jam) priskiria tuos, kurie ieško
žmonių kalčių, prie veidmainių, kurie patvirtina savo tikėjimą
žodžiais, tačiau jų širdys nepatvirtina to, ką jie sako. Jis viešai
pasmerkė tokius žmones. Ibn ‘Umar papasakojo: „Allaho
Pasiuntinys (ramybė jam) užkopė į sakyklą ir sušuko garsiu
balsu:
„O jūs, kurie skelbiate islamą savo liežuviais, bet kurių širdys
nebuvo pasiektos tikėjimo, neerzinkite musulmonų, nei
ieškokite jų kalčių, kadangi to, kuris ieško savo brolio
musulmono kaltės, bus pamatytos Allaho, o kada Allahas
suranda kieno nors kalčių, Jis parodo jas, netgi jei jis būtų savo
namo viduje.“516
Tam, kad apsaugotų žmonių privatumą, Pranašas
(ramybė jam) griežtai uždraudė bet kam užeiti į kitų žmonių
Pranešta Abu Dawud, al-Nasai, Ibn Hibban jo Sahih ir al-Hakim.
Formuluotė yra iš Ibn Hibban.
516
Pranešta al-Tirmizi, ir Ibn Mažah pranešė kažką panašaus.
515
354
namus be jų leidimo ir atleido gyventojams bet kokius
sužalojimus, kuriuos jie gali sukelti tam, kuris taip užeina.
Jis sakė:
„Jei kas nors žvilgteli į žmonių namus be jų leidimo, tampa
jiems leistina išlupti jam akį.“ 517
Panašiai jis uždraudė slapčia klausytis žmonių pokalbių
be jų žinios ar pritarimo, sakydamas:
„To, kuris slapčia klausosi žmonių pokalbių prieš jų norą,
ausys bus pripiltos lydyto švino Prisikėlimo Dieną.“518
Allahas Švenčiausiasis ir Aukščiausiasis padarė tai
privaloma asmeniui, kuris nori aplankyti ką nors jo namuose,
neįžengti į namą, kol leidimas nėra duotas, ir jis turi
pasisveikinti su gyventojais:
O jūs, kurie tikite, neįženkite į ne savo namus tol,
kol nepaklausite leidimo ir neištarsite salam
(pasisveikinimą) jo žmonėms; taip yra geriau jums,
kad jūs galėtumėte būti dėmesingi vieni kitiems. Ir jei
nieko nerasite jame, neįženkite, kol leidimas jums
nebus duotas. Ir jei jums pasakoma: „Pasitrauk,“ tai
taip ir padarykite; tai yra tyriau jums; ir Allahas žino,
ką jūs darote. (Šv. Koranas 24:27-28)
„Tas, kuris pratraukia užuolaidas ir užeina į namą prieš jam
suteikiant leidimą įeiti, įvykdo nusižengimą.“ 519
Tekstai, draudžiantys šnipinėjimą ir žmonių kalčių
ieškojimą, tinka lygiai tiek valdžiai, tiek individams.
Mu‘awiyah pranešė, kad Pranašas (ramybė jam) sakė:
519
Pranešta Ahmad ir al-Tirmizi.
517
518
355
„Jei tu surasi žmonių kalčių, tu sugadinsi juos, arba privesi juos
arti sugedimo.“520
Ir Abu Imamah pranešė, kad Pranašas (ramybė jam)
sakė:
„Valdovas, kuris sėja įtarimus tarp žmonių, sugadina juos.“ 521
Apkalbos
Šeštas blogis, paminėtas eilutėse, cituotose aukščiau,
yra apkalbos (gheeba).
... ir neapkalbinėkite vienas kito. (Šv. Koranas
49:12)
Pranašas (ramybė jam) norėjo priversti savo Palydovus
įsisąmoninti apkalbų prasmę per klausimus ir atsakymus. Jis
paklausė jų:
„Ar žinote, kas yra apkalbos?“ Jie atsakė „Allahas ir Jo
Pasiuntinys žino geriausiai.“ Jis tarė: „Tai yra ko nors sakymas
apie savo brolį, kuom jis būtų nepatenkintas.“ Kažkuris
paklausė: „O jei aš pasakyčiau ką nors, kas yra tiesa?“ Pranašas
(ramybė jam) atsakė: „Jei tai, ką tu sakai apie jį, yra tiesa, tai
yra apkalbos, o jei tai yra netiesa, tu įžeidi jį.“ 522
Kada asmuo nemėgsta ko nors, jis greičiausiai randa
trūkumų jo išvaizdoje, elgesyje, giminės linijoje ir bet kur kitur,
kas yra susiję su juo. 'Aiša papasakojo, kad ji sakė Pranašui
(ramybė jam): „Ar matei, kad Safiyyah (kita Pranašo žmona)
yra tokia ir tokia?“, turėdama omeny tai, kad ji buvo žema.
„Tu ištarei tokius žodžius, kad jei jie būtų įmaišyti į vandenyno
vandenį, patamsintų jį.“523
Pranešta Abu Dawud ir Ibn Hibban jo Sahih.
522
Pranešta Muslimo, Abu Dawud, al-Tirmizi ir al-Nasai.
523
Pranešta Abu Dawud, al-Tirmizi ir al-Bayhaki.
520
521
356
Apkalbos yra ne kas kita, kaip troškimas sumenkinti
žmones, įžeisti jų garbę, ir išjuokti jų manieras jiems nesant.
Kadangi tai yra smeigimas į nugarą, tai yra silpnaprotystės ir
bailumo išraiška. Apkalbėjimas yra neigiama savybė, ir tik tie
tuo užsiima, kurie patys nėra pirmaujantys. Tai naikinimo
ginklas, kadangi kiekvienas, kuris yra pripratęs prie to,
nepalieka nė vieno, kuriam jis nebūtų sviedęs strėlės ir
nesužeidęs jo.
Tad nieko keista, kad Koranas piešia tokį atstumiantį
šio žemo įpročio paveikslą tam, kad žmonės pasitrauktų nuo to
į garbę:
Ir neapkalbinėkite vienas kito; ar kuris nors iš jūsų
norėtumėte valgyti negyvo savo brolio mėsą? Jūs
bjaurėtumėtės tuo. (Šv. Koranas 49:12)
Kadangi bloga vien pagalvojus apie žmogaus mėsos
valgymą, kaip žymiai yra bjauriau galvoti apie savo negyvo
brolio mėsos valgymą!
Kada tik bepasitaikydavo proga, Pranašas (ramybė jam)
pabrėždavo ši Korano paveikslą tam, kad jis įstrigtų žmonių
širdyse ir protuose. Ibn Mas‘ood papasakojo: „Mes sėdėjome
su Pranašu (ramybė jam). Tada vienas vyras atsistojo ir išėjo,
tuoj po to kitas vyras blogai apie jį atsiliepė. Pranašas (ramybė
jam) liepė jam: „Išsikrapštyk dantis.“ Vyras atsakė: „Kodėl? Aš
nevalgiau mėsos.“ Pranašas (ramybė jam) atsakė:
„Tu valgei savo brolio mėsą.“524
Džabir papasakojo: „Kol mes sėdėjome su Pranašu
(ramybė jam), vėjas atpūtė blogą kvapą į mūsų pusę, tuoj po to
Pranašas (ramybė jam) tarė:
„Ar žinote, kas tai per kvapas? Tai tas, skleidžia tokį kvapą,
kuris apkalba tikinčiuosius.“525
524
525
Pranešta al-Tabarani pagal patikimą šaltinį.
Pranešta Ahmad pagal patikimą šaltinį.
357
Visos šios tekstinės citatos demonstruoja šventumą ir
kilnumą, kas yra kaip viena islame. Tačiau mokslininkai sudarė
sąrašą keleto išimčių, neišvengiamai apribotų tam tikrų
aplinkybių, kada kalbėjimas apie asmenį jam nesant yra
leistinas. Tarp tokių išimčių yra atvejis asmens, kuris buvo
nuskriaustas ir kuris skundžiasi skriaudėju. Nors jis privalo
tada kalbėti apie tai, ko kitas nemėgtų, tai yra jo teisė taip
daryti tam, kad apsaugotų teisingumą; vadinasi, jam yra
suteiktas leidimas apibūdinti skriaudą, kurią jis iškentėjo.
Allahas nemėgsta blogio skelbimo viešoje kalboje,
išskyrus kalboje to, kuris buvo nuskriaustas; ir Allahas
yra Girdintis, Žinantis. (Šv. Koranas 4:148)
Jei kas nors nori ištirti reputaciją ar tinkamumą asmens,
su kuriuo jis nori pradėti partnerystę, kuris pasipiršo jo
dukteriai ar kuris siekia dirbti su juo, yra leistina tiems, kurie
buvo paklausti, pateikti savo nuoširdžią ir sąžiningą nuomonę.
Tai yra konfliktas tarp dviejų įsipareigojimų: vienas, duoti gerą
patarimą asmeniui, kuris ieško informacijos, ir antras,
apsaugoti garbę asmens, apie kurį nuomonės yra prašoma. Bet
pirmas ima viršų prieš antrą, nes tai yra labiau svarbu ir šventa.
Fatimah bint Kais paklausė Pranašo (ramybė jam) apie du
vyrus, kurie paprašė jos rankos. Pranašas (ramybė jam) pasakė
apie vieną iš jų: „Jis niekam tikęs ir neturi jokios nuosavybės,“
o apie kitą: „Jis nenusiima ir nepadeda lazdelės nuo pečių,“
turėdamas omeny tai, kad jis dažnai muša savo šeimynos
moteris.
Taip pat yra leistina kalbėti apie asmenį be jo žinios, jei
teisėta nuomonė ar religinis nutarimas yra reikalaujamas apie
jį, arba jei reikia pagalbos kovai su kokiu nors blogiu, kurį jis
gali kelti, ar nurodyti į jį vardu, titulu ar bruožu, kurio jis
nemėgsta, bet be jo negalėtų būti identifikuotas, kaip
pavyzdžiui, „luošas asmuo“ ar „asmuo su viena akimi.“
358
Panašiai yra leistina kryžmiškai apklausti liudininkus ar
kritikuoti aHadis ir žinių pranešėjus.526
Pagrindinė kalbėjimo apie ką nors jam nesant
leidžiamumo taisyklė yra nulemta dviejų aplinkybių: (1)
būtinybės ir (2) ketinimo.
1. Kai nėra jokios spaudžiančios būtinybės paminėti trečią
asmenį maniera, kurios jis nemėgtų, žmogus privalo
susilaikyti nuo jo asmenybės neliečiamumo ir garbės
sudrumstimo. Jei yra poreikis paminėti jį, bet jis gali būti
patenkinamas netiesioginiu paminėjimu, žmogus neturi būti
detalus. Jei pakanka bendros diskusijos, konkretaus asmens
minėjimas privalo būti vengtinas. Pavyzdžiui, siekiant
juridinės nuomonės, kas nors gali formuluoti klausimą kaip
„Kokia būtų tavo nuomonė, jei kas nors padarytų tokį ir
tokį dalyką?“ geriau negu „Tas asmuo daro tai ir tai. Ką tu
apie tai manai?“ Taip pat, jei kas nors privalo identifikuoti
asmenį, jis privalo minėti tik tai, kas yra tiesa, kadangi bet
ko neteisingo jam priskyrimas yra haram.
2. Bet kuriuo atveju, ketinimas yra lemiamas faktorius.
Kalbėtojas žino savo paties motyvus geriau nei kas nors
kitas – ar jie sudaro nuoširdų nusiskundimą skriaudėju ar
vien tik pagiežą, teiravimąsi apie problemą ar įžeidimą,
mokslišką kritiką ar pavydžias apkalbas, gero patarimo
pavyzdį ar gandų skleidimą. Yra pasakyta, kad tikintysis
yra griežtesnis savęs teisėjas negu tironiškas valdovas ar
godus partneris galėtų būti.
Islamas pareiškė, kad klausytojas yra partneris to, kurio
nėra, ir jis privalo apginti savo nesantį brolį atmetant kalbamus
įžeidimus.
Žiūrėti al-Ghazzali aptarimą apie kalbos panaudojimą ir
piktnaudžiavimą jo Ihya; al-Nawawi Musulmono Sahih komentarai; ir alŠawkani traktatą apie tai, kas yra leistina ir kas yra uždrausta, kalbėjime
už kitų nugarų.
526
359
„Jei kas nors apgina savo brolį, kuris yra įžeidinėjamas jam
nesant, tai išlaisvinimas iš Ugnies bus (jo) atlyginimas iš
Allaho.“527
Ir dar kartą:
„Jei kas nors apginate savo brolio garbę šiame pasaulyje,
Allahas apsaugos jo veidą nuo Ugnies Prisikėlimo Dieną.“ 528
Jei asmuo neturi pakankamai drąsos atvirai pasisakyti
ginant savo brolį prieš piktus liežuvius, mažiausia, ką jis gali
padaryti, tai pasišalinti iš tokios kompanijos, kol jie nenukryps
į kitą temą; priešingu atveju eilutė
panašūs į juos.
Iš tiesų, tad jūs būtumėte
(Šv. Koranas 4:140) tiktų jam.
Paskalų skleidimas
Kitas blogas įprotis, kuris dažniausiai lydi apkalbas ir
yra griežtai uždraustas islamo, yra liežuvavimas. Tai
perdavimas kitiems, ką tu girdėjai iš ko nors tokiu būdu, kad tai
sukels nesutarimą tarp žmonių, apkartins jų santykius ar
paaštrins jau egzistuojantį pyktį tarp jų.
Iš labai ankstyvo Mekos apreiškimų periodo, Koranas
pasmerkia šią savybę:
Ir nepakluskite jokiam niekingam žmogui, greitam
prisiekti, įžeidinėtojui, einančiam per žmones su
apkalbomis. (Šv. Koranas 68:10-11)
„Tas, kuris skleidžia paskalas, kurias jis atsitiktinai nugirdo,
neįžengs į Rojų.“529
„Blogiausi iš Allaho vergų yra tie, vaikštinėja
skleisdami paskalas, skirtas tiems, kurie myli vienas kitą, ir
trokšdami apšmeižti tuos, kurie yra nekalti.“ 530
Pranešta Ahmad pagal gerą šaltinį.
Pranešta al-Tirmizi pagal patikimą šaltinį.
529
530
Pranešta Ahmad.
527
528
360
Tam, kad skatintų taiką ir susitaikymą, islamas leidžia
tarpininkui nutylėti blogus žodžius, pasakytus vieno asmens
apie kitą, ir leidžia jam pridurti jam keletą gerų žodžių, kurių iš
tikrųjų nė vienas nesakė. Tai nėra laikoma melu, nes Pranašas
„Tas nėra melagis, kuris atneša taiką tarp dviejų asmenų,
sakydamas tai, kas yra gera, ar pridurdamas ką nors gero.“ 531
Islamo pyktis ypač yra nukreiptas prieš tuos žmones,
kurie, kai tik išgirsta ką nors blogo, skuba smulkiai nupasakoti
tai “meškos paslaugos” labui ar vien tik iš meilės problemų ar
nesutarimų kėlimui. Iš tiesų, daugelis žmonių nepasitenkina
vien tik paprastai pakartodami tai, ką girdėjo, bet ko nors patys
prideda ar išgalvoja. Kaip poetas rašė:
„Jei jie išgirsta gerą žodį, jie paslepia jį,
o jei blogą žodį, jie šaukia jį,
o jei nieko neišgirsta, jie sukuria melą.“
Vyras atėjo pas ‘Umar bin ‘Abd al-‘Aziz ir papasakojo
jam kažką apie kitą asmenį, kas pastarajam nebūtų patikę. Tuoj
po to ‘Umar tarė jam: „Išnagrinėkime tavo atvejį: jei tu
meluoji, esi vienas iš tų, kurie yra paminėti ajatas,
jei
nedoras žmogus atneša jums žinių, ištirkite jas. (Šv. Koranas
49:6), o jeigu tu sakai tiesą, tu esi vienas iš tų, kurie yra
paminėti ajatas
Įžeidinėtojas, einantis per žmones su
apkalbomis. (Šv. Koranas 68:11) Bet jei tu nori, mes tau
atleisime.“ Vyras atsakė: „Prašau atleisti man, o Ameer alMu‘mineem (tikinčiųjų vadovas). Aš niekada taip
nebedarysiu.“
531
361
Garbės neliečiamumas
Mes jau pažymėjome, kas islamiški mokymai saugo
žmogaus orumą ir garbę, laikydami juos iš tikro neliečiamais ir
šventais. Kartą, žiūrėdamas į Ka‘aba, ‘Abdullah bin ‘Umar
pastebėjo: „Kokia didinga ir šventa tu esi! Bet tikinčiojo
neliečiamumas yra didesnis už tavo,“ – o musulmono
neliečiamumas apima jo gyvybės, jo garbės ir jo nuosavybės
neliečiamumą.
Per Atsisveikinimo kelionę Pranašas (ramybė jam)
kreipėsi į musulmonų asamblėją sakydamas:
„Jūsų gyvybė, jūsų garbė ir jūsų nuosavybė yra tiek šventos
vieni kitiems, kaip šios jūsų dienos šventumas šitame jūsų
mėnesyje ir šitame jūsų mieste.“532
Islamas saugo asmens garbės neliečiamumą nuo
apkalbų, netgi jei tai, kas yra sakoma apie jį, yra tiesa. Kaip
žymiai bjauriau yra kai tai, kas yra sakoma, yra neteisinga ir
nepagrįsta; tai yra gryna skriauda ir didžiulė nuodėmė. Pranašas
„Jei kas nors sako ką nors apie asmenį, kas yra netiesa, tam,
kad apšmeižtų jį, Allahas laikys jį Ugnyje tol, kol išnyks jo
pasakymai.“533
'Aiša pranešė, kad Pranašas (ramybė jam) sakė savo
Bendražygiams:
„Ar žinote, kokia yra blogiausia lupikavimo forma Allaho
akimis? Jis sakė: „Allahas ir Jo Pasiuntinys žino geriausiai.“
„Blogiausia lupikavimo forma yra musulmono asmeninės
garbės suteršimas.“ Tada jis pacitavo:
532
533
Pranešta Muslimo.
362
Tie, kurie nepelnytai žaloja tikinčius vyrus ir
tikinčias moteris, jie meluoja ir daro didelę nuodėmę.
(Šv. Koranas 33:58)534
Niekšiškiausia ataka į asmens garbę yra doros tikinčios
moters kaltinimas ištvirkimu. Toks kaltinimas ne tik sugriauna
jos ir jos šeimos reputaciją, sunaikina jos ateitį, bet taip pat
paskleidžia skandalų musulmonų visuomenėje. Štai kodėl
Pranašas Mohammadas (ramybė jam) įtraukė tai tarp septynių
baisiausių nuodėmių ir Koranas grasina nusidėjusiems ja
skausmingomis bausmėmis:
Tie, kurie kaltina skaisčias, bet nerūpestingas (ar
nesantūrias) tikinčias moteris, bus prakeiktas šiame
pasaulyje ir Pomirtiniame Gyvenime, ir jų bausmės
bus skausmingos Dieną, kai jų liežuviai, jų rankos ir jų
pėdos liudys prieš juos dėl to, ką jie padarė. Tą Dieną
Allahas atlygins jiems, kiek jie teisingai užsitarnavo, ir
jie parodys, kad Allahas iš tikrųjų yra akivaizdžiai
Teisus.
Iš tikrųjų, tie, kuriems patinka, kada tarp tikinčiųjų
plinta nešvankybės, gaus skausmingą bausmę šiame
pasaulyje ir Pomirtiniame Gyvenime; ir Allahas žino,
o jūs nežinote.
Gyvybės neliečiamumas
Islamas padarė žmogaus gyvybę šventa ir saugojo jos
išlaikymą. Pagal jo mokymus, agresija prieš žmogaus gyvybę
yra antra didžiausia nuodėmė Allaho akimis, antra tik po Jo
neigimo. Koranas skelbia:
...Jei kas nors nužudė asmenį dėl kokios nors kitos
priežasties negu už asmens (nužudymą) ar už gedimo
534
Pranešta Ibn Abu Hatim, Ibn Murdavai ir al-Bayhaki.
363
sėjimą žemėje, tai bus taip, tarsi jis būtų išžudęs visą
žmoniją...
(Šv. Koranas 5: 32)
Kadangi žmonių rasė sudaro vieną šeimą, nusikaltimas
prieš vieną iš jos narių iš tikro yra nusikaltimas prieš visą
žmoniją. Nusikaltimas yra dar rimtesnis, jei žuvusysis yra
Allaho tikintysis.
Ir to, kuris nužudo tikintįjį tyčia, atpildas yra
Pragaras, gyventi jame; Allaho rūstybė yra virš jo
galvos ir Jo prakeikimas, ir siaubinga bausmė jam
paruošta. (Šv. Koranas 4:93)
„Pasaulio pabaiga Allahui reikštų mažiau negu žmogaus
musulmono nužudymas.“535
Jis taip pat sakė:
„Tikintysis tol išlieka savo religijos akiratyje, kol nenužudo
kokio žmogaus neteisėtai.“536
Ir dar kartą:
„Allahas gali atleisti kiekvieną nuodėmę, išskyrus atvejį, kai
tas, kuris miršta būdamas mušrik, ir kai kas nors tyčia užmuša
tikintįjį.“537
Remdamasis šiomis eilutėmis ir aHadis, Ibn ‘Abbas
padarė išvadą, kad atgaila už žmogžudystę nebus Allaho
priimama. Jis teigia, jog kadangi nusikaltimo prieš kitą individą
atveju skriaudėjo atgaila yra nepriimama, kol padaryta skriauda
nėra atlyginima ar jų atsiteisimas nėra užtikrintas, klausimas
iškyla, kaip žmogžudystės atveju kas nors gali grąžinti
nužudytam asmeniui gyvybę ar užtikrinti jo atsiteisimą. Kiti
sako, kad nuoširdi atgaila yra priimama Allaho; jei yra
Pranešta Muslimo, al-Nasai ir al-Tirmizi.
537
Pranešta Abu Dawud, Ibn Hibban ir al-Hakim.
535
536
364
panaikinama netgi didesnė nuodėmė, tokia kaip širk ar
partnerių Allahui priskyrimas, tai kodėl negalėtų būti mažesnė
nuodėmė? Allahas Aukščiausiasis sako:
...Tie, kurie kartu nesikreipia į kokią kitą dievybę
kreipdamiesi į Allahą, nei atima gyvybę, kurią Allahas
padarė šventa išskyrus teisingumo (eigoje), nei įvykdo
zina. O kas taip padaro, sumokės kainą (savo
nuodėmės). Bausmė padvigubės jam Prisikėlimo
Dieną, ir jis gyvens joje negarbėje, išskyrus tą, kuris
atgailauja ir tiki, ir daro gerus darbus. Jiems Allahas
pakeis jų blogus darbus gerais, ir Allahas yra
Atleidžiantis, Gailestingas.
„Žudikas ir nužudytasis bus Pragare“
Pranašas (ramybė jam) laikė musulmono kovą su kitu
musulmonu durimis į netikėjimą veiksmu, susijusiu su
ikiislamišku džahilija, kuriuo metu žmonės kariaudavo ir
praliedavo kupranugario ar arklio kraują. Jis sakė:
„Musulmono įžeidimas yra blogas poelgis ir kova su juo yra
netikėjimas.“538
„Netapkite netikinčiais, kai aš atsisveikinsiu su pasauliu,
žudydami vienas kitą.“539
Jis toliau sakė:
„Kai du musulmonai išsitraukia ginklus vienas prieš kitą, jie
yra ant Pragaro krašto. Jei vienas iš jų nužudo kitą, jie kartu į jį
įžengia.“ Kažkas paklausė: „O, Allaho Pasiuntiny, vienas buvo
žudikas, bet kokia nužudytojo kaltė?“ Jis atsakė: „Jis troško
nužudyti kitą.“540
540
538
539
365
Todėl Pranašas (ramybė jam) uždraudė bet kokį aktą,
kuris gali vesti į žmogžudystę ar kovą, netgi ginklo nukreipimą,
sakydamas:
„Nė vienas iš jūsų neturėtų nukreipti ginklo į savo brolį. Galbūt
Šėtonas gali priversti jo ranką sujudėti, ir tada jis įkris į Ugnies
duobę.“541
Jis taip pat sakė:
„Jei kas nors nukreipia geležies gabalą į savo brolį, angelai
keikia jį, kol jis nustoja taip daryti, netgi jei jis yra tikras jo
brolis.“542
Jis netgi mąstė taip giliai, kad pabrėžė:
„Musulmonui nėra leistina gąsdinti savo brolį.“ 543
Žmogžudystės nuodėmė nėra apribota tik žudikui
vienam. Kiekvienas individas, kuris dalyvauja nusikaltime
veiksmu, žodžiu, bus Allaho bausmės gavėjas proporcingai
savo daliai tame; netgi asmuo, kuriam pasitaikė būti
žmogžudystės vietoje, gaus nuodėmės dalį. Hadis teigia:
„Nė vienas iš jūsų neturėtų likti vietoje, kurioje žmogus
žudomas neteisingai, nes (Allaho) prakeiksmas krenta ant
kiekvieno, kuris buvo ir neapgynė jo.“544
Sąjungininkų ir nuolatinių gyventojų nemusulmonų
gyvybių neliečiamumas
Kol kas mes citavome tuos tekstus, kurie įspėja
musulmonus dėl žudymo ar kovojimo draugų musulmonų. Bet
tegul niekas nesusidaro įspūdžio, kad nemusulmono gyvybė
nėra saugi musulmonų visuomenėje, nes Allahas paskelbė
kiekvieno žmogaus gyvybę esant šventa, ir jis saugo Ją.
Pranešta Muslimo.
543
Pranešta Abu Dawud lygiai kaip ir al-Tabarani pagal patikimą šaltinį.
544
Pranešta al-Tabarani ir al-Bayhaki pagal gerą šaltinį.
541
542
366
Tai tinka tol, kol nemusulmonas nekovoja prieš
musulmonus; jei jis taip daro, kraujo praliejimas yra leistinas.
Tačiau jei musulmonas yra iš žmonių, su kuriais yra pasirašytas
susitarimas, arba jis yra zimmi (nemusulmonas islamiškos
valstijos nuolatinis gyventojas), jo gyvybė yra šventa, ir
musulmonui neleistina atakuoti jo. Šiuo atžvilgiu Pranašas
(ramybė jam) yra pasakęs:
„Kiekvienas, kuris nužudo asmenį iš žmonių, su kuriais yra
pasirašytas susitarimas, neužuos Rojaus aromatų, nors jo
aromatai siekia distanciją, nueinamą per keturiasdešimt metų.“
545
„Kiekvienas, kuris nužudo zimmi, neužuos Rojaus aromatų.“546
Didžioji bausmė
Allahas Švenčiausiasis ir Aukščiausiasis sako:
...Neatimkite gyvybės, kurią Allahas padarė šventa,
išskyrus teisingumo (eigoje)... (Šv. Koranas 6:151)
Allahas paminėjo tris nusikaltimus, už kuriuos mirties
bausmė yra pateisinama:
1. Neteisinga žmogžudystė. Žmogžudystė, kuri buvo įrodyta,
reikalauja atpildo atimant gyvybę žudikui – gyvybė už
gyvybę, atsakymas tuo pačiu už įvykdytą blogį, nes žudymo
iniciatorius yra nuskriaudimo iniciatorius. Kaip Koranas
teigia:
Kisas (atpildo) įstatyme yra gyvybė jums, o
supratimo žmonės... (Šv. Koranas 2:179)
2. Viešas zina įvykdymas su asmeniu, kuris nėra sutuoktinis,
jei mažiausiai keturi dori žmonės buvo liudininkai
lytiniams santykiams vykstant ir davė parodymus prieš
545
546
Pranešta al-Nasai.
367
teismą, kad jie matė tai. Mirties bausmė tinka bet kuriam iš
susituokusių. Prisipažinimas, svetimautojo ar svetimautojos
pakartotas keturis kartus prieš teismą, yra ekvivalentus
keturių liudininkų parodymams.
3. Atsimetimas nuo islamo po savanoriško jo priėmimo ir
vėlesnis atviro maišto prieš jį skelbimas tokiu būdu, kuris
kelia grėsmę musulmonų bendruomenės solidarumui, yra
nusikaltimas, baudžiamas mirtimi. Niekas nėra verčiamas
priimti islamo, bet tuo pačiu niekam nėra leista su juo
pokštauti, kaip kai kurie judėjai darė Pranašo laiku:
Ir Knygos žmonių tarpe yra tokių, kurie sako: „Tiki
tuo, kas buvo atskleista tikintiesiems, dienos pradžioje
ir atmeta tai jos pabaigoje tam, kad jie galėtų
atsigręžti. (Šv. Koranas 3:72)
Pranašas (ramybė jam) apribojo didžiąją bausmę tik už
tuos tris musulmonus, sakydamas:
„Musulmono kraujo praliejimas nėra leistinas, išskyrus už
vieną iš trijų priežasčių: gyvybė už gyvybę, vedęs asmuo, kuris
įvykdo zina, ir tas, kuris atsitraukia nuo savo religijos ir
atsisako bendruomenės.“547
Bet kuriuo iš šių atvejų, mirties bausmė gali būti
įvykdyta tik deramos valdžios po atitinkamo teismo proceso,
nustatyto Šariatas; individai negali paimti teisės į savo rankas,
tapdami teisėjais ir budeliais, kadangi tai baigtųsi absoliučia
netvarka. Tačiau teisėjas gali perduoti žudiką aukos
artimiausiam giminaičiui, kad jam būtų įvykdyta mirties
bausmė jo akivaizdoje, kad taip jiems palengvėtų širdyse, ir
keršto troškimas išnyktų. Tai yra pagal Allaho Aukščiausiojo
pasakymą:
...ir kiekvienam, kuris yra nužudytas neteisėtai, Mes
suteikėme įgaliojimą įpėdiniui; bet neleiskite jam
547
368
nuklysti į saiko praradimą žudant (atsilyginant),
kadangi iš tikrųjų jam (Allaho teisė) jau padėjo.
Koranas 17:33)
(Šv.
Savižudybė
Kas tinka žmogžudystės nusikaltimui, panašiai tinka
savižudybės įvykdymui. Kiekvienas, kuris atima sau gyvybę bet
kuriuo būdu, visiškai neteisingai atėmė gyvybę, kurią Allahas
padarė šventa. Kadangi jis nesukūrė savęs, nė vienos savo kūno
ląstelės, tai individo gyvybė nepriklauso jam; tai yra viltis,
suteikta jam Allaho Švenčiausiojo ir Aukščiausiojo. Jam nėra
leista žeminti jos, jau nekalbant apie jos žalojimą ar
sunaikinimą. Allahas Aukščiausiasis sako:
...Ir nesižudykite; iš tikrųjų Allahas yra maloningas
jums. (Šv. Koranas 4:29)
Islamiški mokymai reikalauja iš musulmono būti tvirtu
susidūrus su sunkumais; jam nėra leista pasiduoti ir bėgti nuo
gyvenimo netikėtumų, kai ištinka tragedija ar kai kurios jo
viltys sužlunga. Iš tikrųjų, tikintysis yra sukurtas siekimui, o ne
sėdėjimui ramiai; kovai, o ne pabėgimui. Jo tikėjimas ir
charakteris neleidžia jam bėgti iš gyvenimo mūšio lauko, ir jis
turi ginklą, kuris niekada neapvilia, ir amunicijos, kuri niekada
neišsenka: savo nepalaužiamo tikėjimo ginklą ir savo moralinio
nepajudinamumo amuniciją.
Pranašas (ramybė jam) įspėjo, kad kiekvienas, kuris
įvykdys savižudybės nusikaltimą, bus atskirtas nuo Allaho
malonės ir neįžengs į Rojų; jis nusipelnys Allaho rūstybės ir
bus įmestas į Ugnį. Pranašas (ramybė jam) sakė:
„Kartą vienas vyras buvo sužeistas. Jo žaizdos taip jį kamavo,
kad jis čiupo peilį ir persipjovė sau riešus, ir mirtinai
nukraujavo. Dėl to Allahas tarė: „Mano vergas paskubėjo
gyventi,“ todėl jis bus atskirtas nuo Rojaus.“548
548
369
Jei asmuo yra atskiriamas nuo Rojaus, nes jis negalėjo
pakelti savo žaizdų skausmo ir todėl nusižudė, tai ką sakyti
apie tą, kuris atėmė sau gyvybę, nes jis patyrė praradimų,
nesvarbu, didelių ar mažų, savo versle, susikirto egzamine, ar
buvo atstumtas moters. Tegul silpnavaliai žmonės atkreipia
dėmesį į šį Hadis:
„Tas, kuris nušoka nuo uolos ir įvykdo savižudybę, šokinės į
Pragaro ugnį; tas, kuris išgeria nuodų ir nusižudo, turės savo
rankoje nuodų, gers juos per amžius Pragaro ugnyje; ir tas,
kuris nusižudo su ginklu, turės tą ginklą savo rankoje, amžinai
badydamas save Pragaro ugnyje.“549
Nuosavybės neliečiamumas
Musulmonui leidžiama įgyti turto tiek, kiek jis trokšta,
tol, kol jis įgyja jo teisėtais būdais ir didina jį per teisėtas
investicijas. Nors kitoje religijoje yra pasakyta: „Lengviau yra
kupranugariui pralįsti pro adatos skylutę, negu turtuoliui įžengti
į Dievo Karalystę,“550 islame yra pasakyta:
„Koks puikus dalykas yra teisėtai uždirbtas turtas esantis gero
žmogaus rankose.“551
Kadangi islamo Šariatas ratifikuoja teisę į asmeninę
nuosavybę, ji saugo ją, tiek moraliniu skatinimu, tiek įstatymais
nuo apiplėšimų, vagysčių ir apgavysčių. Pranašas (ramybė jam)
paminėjo nuosavybės neliečiamumą tame pačiame sakinyje
kaip ir gyvybė, ir vogimą laikė prieštaraujančiu tikėjimui,
sakydamas:
„Vagis nėra tikintysis, kol jis užsiima vogimu.“ 552
Autorius čia remiasi citata, kad Naujasis Testamentas priskiriamas
Jėzui (pbuh). Tai dar nereiškia, kad tai yra pakankamas įrodymas, kad jis
iš tikrųjų taip sakė.
551
Pranešta Ahmad.
552
549
550
370
Vyrams ir moterims vagims nukirskite plaštakas, tai
atlyginimas to, ką jie uždirbo, Allaho bausmė; ir
Allahas yra Visagalis, Išmintingas.
5:41 )
(Šv. Koranas
„Haram yra musulmonui paimti (tiek daug, kiek) lazdelė be jos
savininko sutikimo.“553
Taip pabrėždamas tai, ką Allahas
musulmonui kitų žmonių nuosavybės atžvilgiu.
uždraudė
Allahas Didis ir Šlovingas sako:
O jūs, kurie tikite, neeikvokite savo nuosavybės tarp
savęs neteisėtai, bet leiskite vykti prekybai abipusiu
sutarimu...
(Šv. Koranas 4:29)
Kyšininkavimo uždraudimas
Kyšio paėmimas yra vienas iš kieno nors kito turto
eikvojimo neteisėtų būdų. Kyšiu vadinama bet kokios rūšies
nuosavybė, kuri yra pasiūloma teisėjui ar visuomenės tarnui
tam, kad būtų pasiektas sprendimas kieno nors naudai ar prieš
konkurentą, paspartinti savo paties reikalus, ar kad būtų atidėti
konkurento, ir t.t.
Islamas uždraudė musulmonams artintis prie oficialių
valdžios pareigūnų ar jų pavaldinių su tikslu pasiūlyti jiems
kyšį; jis uždraudė pastarąjį paimti; ir uždraudė kokiam nors
trečiam asmeniui organizuoti reikalus tarp kyšio davėjo ir
ėmėjo. Allahas Aukščiausiasis sako:
Ir neeikvokite savo nuosavybės tarp savęs
neteisėtai, nei siekite prieiti prie teisėjų tokiomis
priemonėmis tam, kad galėtumėte nuodėmingai
553
371
sunaudoti dalį žmonių turto, nors jūs žinote (ką
daryti). (Šv. Koranas 2:188)
„Allaho prakeiksmas krenta ant to, kuris siūlo kyšį, ir ant
teisėjo, kuris priima jį.“554
Thawban sakė:
„Allaho Pasiuntinys (ramybė jam) prakeikė tą, kuris siūlo kyšį,
tą, kuris jį gauna, ir tą, kuris tai suorganizuoja.“ 555
Jei kyšio gavėjas priima jį tam, kad pasielgtų
neteisingai, jo nuodėmė yra didesnė, tuo tarpu, jei jis ketina
elgtis teisingai, tai paprasčiausiai yra jo pareiga, už kurią joks
mokestis nereikalingas.
Pranašas (ramybė jam) pasiuntė ‘Abdullah bin
Rawahah pas žydus nustatyti, kiek mokesčių jie yra skolingi už
savo palmes. Žydai pasiūlė jam šiek tiek pinigų kaip dovaną.
Jie tarė jiems: „Tai, ką jūs pasiūlėte kaip kyšį, yra haram ir mes
nepriimame to.“556
Nieko keista, kad islamas uždraudė kyšininkavimą, ir
kad jis yra griežtas tiems, kurie tame dalyvauja. Kyšininkavimo
plitimas visuomenėje veda į korupciją ir priespaudą: neteisingi
sprendimai
yra
priimami
ir
teisingi
blokuojami,
nenusipelniusiems asmenims yra suteikiamos progos, o
nusipelniusieji ignoruojami, ir godumo dvasia prasiskverbia į
pareigingumo dvasios vietą.
Dovanos oficialiems pareigūnams
Islamo Shari’ah tikslas yra uždrausti kyšininkavimą bet
kokiame pavidale ar formoje. Todėl kyšio vadinimas „dovana“
neperkelia jo iš haram srities į halal sritį. Hadith teigia:
Pranešta Ahmad, al-tirmidhi ir Ibn Hibban jo Sahih.
Pranešta Ahmad ir al-Hakim.
556
Pranešta Malik.
554
555
372
„Kai mes (Pranašas) paskiriame asmenį į postą, mes rūpinamės
jo išlaikymu. Jei jis be to ima dar ką nors, tai yra draudžiama
nuodėmė.“557
Kalifui ‘Umar bin ‘Abd al-‘Aziz buvo duota dovana,
kurios jis atsisakė. Kai jam pasakė, kad Pranašas (ramybė jam)
priimdavo dovanas, jis tarė: „Jam tai buvo dovana, bet mums
tai yra kyšis.“
Pranašas (ramybė jam) pasiuntė vyrą surinkti zakat iš
Azd genties. Grąžindamas tai Pranašui (ramybė jam), jis
pasiliko šiek tiek sau, pasakydamas Pranašui (ramybė jam):
„Tai yra tau, o šitai yra man kaip dovana.“ Tuoj po to Pranašas
(ramybė jam) supyko ir tarė:
„Jei tai, ką tu sakai, yra teisinga, ar šios dovanos būtų
pasiekusios tave, jei būtum pasilikęs savo tėvo ar motinos
namuose?“ Jis tęsė: „Kodėl turėtų mano pasamdytas asmuo
sakyti: „Tai yra tau, o šitai yra man kaip dovana?“ Ar dovanos
pasiekė jį, kol jis gyveno savo motinos namuose? Jo, Kurio
rankose yra mano siela, vardu, niekas nepaims ko nors
neteisėtai be Allaho privertimo nešti tai Prisikėlimo Dieną.
Taigi neleiskite nė vienam iš jūsų ateiti į Prisikėlimo Dieną
nešant rėkiantį kupranugarį, mūkiančią karvę ar mekenantį ožį
(kuriuos jis gavo tokiu būdu).“ Tada jis iškėlė aukštyn
maldaujamai rankas ir tarė: „O Allah, ar aš perteikiau žinią?“ 558
Imamas al-Ghazzali sakė:
„Turėdamas omeny šiuos perspėjimus, teisėjas ar valdininkas,
ar kas nors, esantis valdžios poste, turėtų įsivaizduoti save
sėdintį savo tėvo ar motinos namuose. Jei jis mano, kad netgi
metus darbą, jis vis viena gautų tą dovaną, nors ir sėdėdamas
savo motinos namuose, jis gali priimti jam siūlomą dovaną.
Kita vertus, jei dovana jam yra pasiūloma dėl jo valdžios posto,
jis privalo jos nepriimti. Jei jam sunku apsispręsti dėl dovanų iš
557
558
Pranešta Abu Daoud.
373
savo draugų, ar dovanotų jie jas, jei jis nebūtų tam poste,
tuomet tai yra abejotina situacija ir verčiau yra vengti jų
priėmimo.“559
Kyšis skriaudai atlyginti
Jei kas nors atsiduria situacijoje, kurioje visi jo
padarytos skriaudos atlyginimo ar jo teisių, kurios buvo
atimtos, susigrąžinimo keliai yra užblokuoti išskyrus kyšio
sumokėjimą, verčiau reikėtų kantriai palaukti, kol Allahas
atvers jam geresnį kelią žalos atlyginimui ar jo teisių
susigrąžinimui. Vis dėlto jis turėtų griebtis kyšio, to nuodėmė
nebus jam numatyta, jei jis išbandė visus kitus leistinus kelius,
ir taip darydamas jis atgavo savo teises be kitų teisių
pažeidimo; tokiu atveju nuodėmės našta užguls vien tik kyšio
gavėjo pečius.
Kai kurie scholastai tai išvedė iš aHadis, pranešančio,
kad Pranašas (ramybė jam) davė labdaros kai kuriems
žmonėms, kurie atkakliai to maldavo, nors, tiesą sakant, jie
nebuvo nusipelnę gauti labdaros. 'Umar pranešė, kad Pranašas
„Vienas iš jūsų ima labdarą iš manęs ir nešasi po savo ranka, ir
tai yra (Pragaro) ugnis jam.“ 'Umar paklausė: „O Allaho
Pasiuntiny, kaip tu gali jam tai duoti žinodamas, kad tai yra
ugnis jam?“ Pranašas (ramybė jam) atsakė: „O ką man daryti?
Jie atkakliai prašė manęs, ir Allahas uždraudė man būti
šykščiu.“560
Jei atkaklaus prašymo spaudimas įtraukė Pranašą
(ramybė jam) duoti gudruoliui tai, ką jis žinojo būsiant jam
Pragaro ugnimi, tai ką mes galime pasakyti apie būtinybės kam
nors apsiginti nuo neteisingumo ar atgauti teises spaudimą?
Ihya ‘ulum al-deen, knygoje „Al-halal wa al-haram“, skyriuje,
pavadintame „Al-adat“ (Papročiai), p.137
560
Pranešta Abu Y‘ala pagal gerą šaltinį; Ahmad pranešė kažką panašaus
pagal patikimą šaltinį.
559
374
Švaistymas
Taip, kaip kitų turtas yra šventas ir bet koks to
pažeidimas, nesvarbu, didelis slaptas ar atviras, yra uždraustas,
taip panašiai asmens turtas yra šventas jo paties atžvilgiu; jis
neturėtų jo švaistyti pernelyg didelėmis išlaidomis, mėtant juos
į kairę ir dešinę. Taip yra todėl, kad musulmonų ummah, kuri
pati yra tarsi atskiras savininkas be visų kitų savininkų, turi
teisę į individų turtą. Dėl šios priežasties islamas suteikė teisę
ummah tvarkyti silpnapročių, kurie tuščiai leidžia savo turtą,
nuosavybę. Koranas sako:
Neduokite savo turto, kurį Allahas padarė tavo
pragyvenimo lėšomis, silpnapročiams, bet maitinkite
ir aprenkite juo iš jo, ir kalbėkite jiems švelnius
žodžius. (Šv. Koranas 4:5)
Šiame ajat Allahas Švenčiausiasis ir Aukščiausiasis
kalba apie silpnapročių turtą kaip „jūsų turtą“, kadangi individo
turtas taip pat yra ir ummah turtas.
Islamas yra teisingumo ir saikingumo religija, ir islamo
ummah yra „vidurio tauta.“ Musulmonas privalo būti teisingas
visuose savo reikaluose. Todėl Allahas uždraudė tikintiesiems
švaistymą ir pernelyg dideles išlaidas, nes taip pat jis uždraudė
jiems būti gobšiems ir šykštiems: Allahas Aukščiausiasis sako:
O Adomo vaikai! Dėvėkite gražius drabužius
kiekvienoje garbinimo vietoje, ir valgykite bei gerkite,
bet nebūkite švaistūnai; iš tikrųjų, Jis nemėgsta
švaistančių. (Šv. Koranas 7:31)
Švaistyti turtą reiškia leisti jį dideliais ar mažais
kiekiais tam, ką Allahas yra uždraudęs, pavyzdžiui,
alkoholiniams gėrimams, narkotikams, auksiniams ir
sidabriniams rakandams ir panašiai, ar tuščiai jį leisti daiktams,
kurie nėra naudingi nei jam, nei kitiems, kadangi Pranašas
375
(ramybė jam) uždraudė tuščiai leisti turtą 561. Davimas tiek
labdaros, kad pačiam nebeliktų nieko gyvenimui būtiniems
dalykams, taip pat yra turto švaistymas.
Aiškindamas ajat ...Jie klausia tavęs, ką jie turėtų
išleisti (labdarai). Sakyk (leiskite) tai, kas yra už jūsų
poreikių...
(Šv. Koranas 2:219), imamas al-Razi komentuoja:
„Allahas Aukščiausiasis pasakė žmonėms, kaip leisti savo
turtą. Jis pasakė Savo Pranašui (ramybė jam):
Duok
giminaičiui, kiek jam priklauso, ir vargšui, ir keliautojui, bet
neeikvok (savo turto) beprasmiškai; iš tiesų, švaistytojai yra
broliai blogiečių. (Šv. Koranas 17:26) Jis taip pat sako:
Neleiskite savo rankai būti (šykštumo) pririštai prie tavo kaklo,
nei tieskite ją, kiek tik išeina
sakė:
(Šv. Koranas 17:29), Jis taip pat
Ir tiems, kurie, kai leidžia, nėra nei pernelyg išlaidūs,
nei pernelyg šykštūs.
„Jei kuris nors iš jūsų turi ko nors išleidimui, jis turėtų pradėti
nuo savęs, tada tiems, kuriuos jis išlaiko, ir t.t.“ 562 Jis taip pat
sakė: „Geriausia labdara yra ta, kuri palieka tave finansiškai
nepriklausomą.“563
Jabir bin ‘Abdullah papasakojo: „Kartą, kai mes
buvome su Allaho Pasiuntiniu (ramybė jam), vyras atėjo su
aukso gabalu, kuris buvo kiaušinio dydžio, ir tarė: „O Allaho
Pasiuntiny, priimk tai kaip labdarą; Allaho vardu, tai viskas, ką
aš turiu.“ Pranašas (ramybė jam) nusisuko nuo jo. Vyras
pasirodė priešais Pranašą (ramybė jam), tuoj po to Pranašas
(ramybė jam) supykęs tarė: „Duok jį man,“ ir paėmęs gabalėlį
aukso iš jo, metė į jį taip, kad jam tai būtų skausminga. Tada
Pranešta Muslimo.
563
Pranešta al-Tabarani pagal gerą šaltinį.
561
562
376
jis tarė: „Vienas iš jūsų atneša man savo turto, nors nieko
daugiau nebeturi, ir tada atsisėda ir prašinėja iš žmonių.
Labdara yra tai, kas palieka tave finansiškai nepriklausomą.
Pasiimk jį atgal; mums nereikia jo.“564
Pranašas (ramybė jam) pranešė, kad laiko maisto
atsargų savo šeimai, kurių užtektų metams laiko 565. Išmintingas
žmogus yra pasakęs: „Optimaliausia kryptis yra tarp dviejų
kraštutinybių. Daug leisti yra tuščias eikvojimas, tuo tarpu
mažai leisti yra gobšumas, o saikingumas yra geriausia. Tai yra
Allaho žodžių: Sakyk (leiskite) tai, kas yra už jūsų poreikių
(Šv. Koranas 2:219) prasmė, ir saikingumas yra Shari’ah,
atneštos Mohammado, pamatas. Žydų teisės pamatas yra
kraštutinis grubumas, o krikščionių – kraštutinis išglebimas,
tuo tarpu Mohammado (ramybė jam) Shari’ah yra visų tokių
dalykų viduryje. Štai kodėl ji yra puikiausia iš visų teisės
sistemų.566
Pranešta Abu Daoud ir al-Hakim.
566
Al-Fakhr al-Deen al-Razi Tafsir, 6 tomas, p.51 su kai kuriais
sutrumpinimais.
564
565
377
5. MUSULMONŲ SANTYKIAI
SU NEMUSULMONAIS
Kai mes apsvarstome islamo mokymų apie elgesį su
nemusulmonais halal ir haram atžvilgiu apibendrinimą, mes
matome, kad sekančios dvi Korano eilutės suteikia išsamių
nurodymų šiuo klausimu. Allahas Švenčiausiasis ir
Allahas nedraudžia tau su tais, kurie nekovoja prieš
tave dėl tavo religijos, nei veja tave iš tavo namų,
elgtis gerai ir būti teisingais jiems; iš tiesų, Allahas
myli tuos, kurie yra teisingi. Iš tikrųjų, Allahas
draudžia tau (tik) atžvilgiu tų, kurie kovoja prieš tave
dėl tavo religijos ir varo tave iš tavo namų, ir padeda
(kitiems) varyti tave lauk, kreiptis į juos (draugiškai);
ir visi, kurie kreipiasi į juos (draugiškai), yra
nusidėjėliai. (Šv. Koranas 60:8-9)
Pirma iš šių eilučių ne tik kviečia teisingumui ir
nešališkumui elgiantis su nemusulmonais, kurie nei kovoja
prieš musulmonus religijos pagrindu, nei varo juos iš namų –
t.y. su tais, kurie nei kariauja, nei yra musulmonų priešai – bet
taip pat ir ragina musulmonus būti jiems maloniais. Žodis Birr
ar „gerumas“, panaudojamas šitoje eilutėje, yra labai išsamus
terminas, žymintis tą švelnumą ir kilnumą, kuris yra virš
teisingumo; tai yra tas pats žodis, kuris naudojamas apibūdinti
musulmono pareigą savo tėvams.
Mes sakėme, kad ši eilutė kviečia teisingumui; kaip
Allahas sako: Allahas myli tuos, kurie yra teisingi (Šv.
Koranas 60:8), o tikintysis visada neriasi iš kailio stengdamasis
daryti taip, ką Allahas myli. Taigi, nėra jokio prieštaravimo
tarp Allaho pasakymo:
Allahas jums nedraudžia
(Šv.
Koranas 60:8) ir mūsų „kvietimo“ ir „raginimo“ teisingumui
interpretacijos. Naudodamas šį išsireiškimą, Allahas
Aukščiausiasis nori pašalinti iš žmonių protų klaidingas idėjas,
378
kad visi nemusulmonai yra panašūs ir kad jie nenusipelno gero
elgesio ir švelnumo iš musulmonų. Taip Allahas paaiškino
faktą, kad Jis bendrai nedraudžia švelnumo nemusulmonams,
tik tiems, kurie kariauja su musulmonais ir yra jiems priešai.
Panašu į tai, ką Allahas sakė dėl al-Safa ir al-Marwah 567, kada
kai kurie žmonės susilaikė nuo ėjimo tarp jų dėl kai kurių
Žahiliyyah papročių:
...Tiems, kurie daro hadž ar ‘umrah (šventiems)
Namams, nėra jokios kaltės ėjime tarp jų.
(Šv.
Koranas 2:158)
Kadangi ėjimas tarp dviejų kalvų – sa‘i ritualas – tiesą
sakant, yra privalomas kaip hadž ir ‘umrah, kaltės paneigimas
yra tam, kad būtų panaikintas klaidingas Žahiliyyah požiūris.
Specialus aptarimas dėl Knygos žmonių
Nors islamas nedraudžia musulmonams būti maloniems
ir kilniems su kitų religijų žmonėmis, netgi jei jie yra
stabmeldžiai ar politeistai, kaip pavyzdžiui, Arabijos politeistai,
apie kuriuos anksčiau minėtos eilutės buvo atskleistos, jis
ypatingai pagarbiai žiūri į Knygos žmones, t.y. į žydus ir
krikščionis, nesvarbu, ar jie gyventų musulmonų visuomenėje,
ar už jos ribų.
Koranas niekada į juos nesikreipia be pasakymo
„Knygos žmonės“ ar „Jūs, kuriems buvo duota Knyga“, taip
parodydamas, kad jie iš pradžių buvo atskleistos religijos
žmonės. Dėl šios priežasties egzistuoja malonės ryšiai ir
dvasinis artumas tarp jų ir musulmonų, visiems turint bendrus
vienos teisingos religijos, atsiųstos Allaho ir Jo pranašų
(ramybė jiems visiems), principus:
Dvi mažos kalvos Mekoje, greta Šventos Mečetės, turinčios Ka‘arba,
tarp kurių musulmonai eina septynis kartus kaip atlikdami dalį hadž ir
‘umrah ritualo. (Vert.)
567
379
Jis įvedė (musulmonams) tokią pat religiją, kurią Jis
įsakė Nojui, ir kurią jis atskleidė tau (Mohammadui) ir
kuri buvo įsakyta Abraomui, Mozei ir Jėzui: kad jūs
turėtumėte įsteigti tikėjimą ir nepridarytumėte jokių
sugalvojimų jame. (Šv. Koranas 42:13)
Iš musulmonų yra reikalaujama tikėti visomis Allaho
atskleistomis Knygomis ir visais Jo atsiųstais pranašais;
priešingu atveju jie nėra tikintieji.
Sakykit: Mes (musulmonai) tikime Allahu ir tuo, ką
Jis mums atskleidė, ir tuo, ką Jis atskleidė Abraomui ir
Ismaeliui, Izaokui ir Jokūbui, ir gentims (Izraelio), ir
tuo, kas buvo duota Mozei ir Jėzui, ir tuo, kas buvo
duota visiems pranašams Jų Viešpaties. Mes
nedarome jokio skirtumo tarp bet kurių iš jų, ir Jam
mes paklūstame. (Šv. Koranas 2:136)
Vėliau, jei Knygos žmonės skaitys Koraną, jie ras
pagyrimų dėl savo Knygų, pasiuntinių ir pranašų.
Jei musulmonai diskutuoja su Knygos žmonėmis, jie
turėtų vengti tokio požiūrio, kuris sukeltų pyktį ar sužadintų
priešiškumą:
Nediskutuokite su Knygos žmonėmis išskyrus (tokiu
būdu), kuris yra geriausias, nebent tai būtų su vienu iš
jų kaip su pažeidėju, ir sakykite: „Mes tikime tuo, kas
buvo atsiųsta mums ir atsiųsta jums, ir mūsų Dievas ir
jūsų Dievas yra vienas, ir Jam mes paklūstame. (Šv.
Koranas 29:46)
Mes jau matėme, kaip islamas leidžia valgyti su
Knygos žmonėmis, dalintis jų skerdiena, ir tuoktis su jų
moterimis, santuokai esant abipusės meilės ir malonės sąryšiui.
Kaip Allahas Aukščiausiasis sako:
380
Maistas tų, kuriems yra duotas Šventraštis
yra leistinas jiems. Ir (leistina jums tuoktis yra)
skaisčios moterys iš tikinčiųjų ir skaisčios moterys iš
tų, kurioms buvo duotas Šventraštis anksčiau negu
Tai iš esmės sieja Knygos žmones. Tačiau būtent
krikščionims Koranas suteikė specialų statusą ir jie yra laikomi
žymiai artimesniais tikinčiųjų širdims.
Nuolatiniai nemusulmonai gyventojai
musulmoniškoje valstybėje
Aukščiau esantys nutarimai apima visus Knygos
žmones, kur jie bebūtų. Tačiau tie žmonės, kurie gyvena
saugomi islamiškos valdžios, turi specialių privilegijų. Jie yra
nurodomi kaip „apsaugoti žmonės“ (ahl al-zimmaah ar
zimmies), turint omeny, kad Allahas, Jo Pasiuntinys (ramybė
jam) ir musulmonų bendruomenė sudarė sutartį su jais, kad jie
galėtų užtikrintai ir saugiai gyventi po islamiška valdžia.
Pagal šiuolaikinę terminologiją, zimmies yra islamiškos
valstybės „piliečiai“. Nuo ankstyvojo islamo periodo iki šių
dienų, musulmonai vieningai sutaria, kad jie turi tokias pat
teises ir atsakomybes kaip patys musulmonai, leidžiant jiems
praktikuoti savo pačių tikėjimus.
Pranašas (ramybė jam) pabrėžė musulmonų pareigas
zimmies, grasindamas kiekvienam, kuris niekina juos, Allaho
rūstybe ir bausme. Jis sako:
„Tas, kuris skriaudžia zimmi, skriaudžia mane, o tas, kuris
skriaudžia mane, erzina Allahą.“568
568
Pranešta al-Tabarani Al-awsat pagal gerą šaltinį.
381
„Kiekvienam, kuris skriaudžia zimmi, aš esu priešininkas, ir aš
būsiu priešininku jam Prisikėlimo Dieną.“ 569
„Prisikėlimo Dieną aš disputuosiu su kiekvienu, kuris engia
asmenį iš Sutarties žmonių, ar pažeidžia jo teises, ar užkrauna
atsakomybę, kuri yra ne jo jėgoms, ar paima ką nors iš jo prieš
jo valią.“570
Pranašo įpėdiniai, kalifai, saugojo šias nemusulmonų
piliečių teises ir neliečiamumus, ir islamo teisininkai, nepaisant
jų nuomonių dėl daugelio kitų dalykų skirtingumo, yra vieningi
pabrėžiant šias teises ir neliečiamumus.
Maliki teisininkas, Shaha al-Deen al-Qafari sako:
„Apsaugos sutartis paskiria mums tam tikrų įsipareigojimų ahl
al-zimmah. Jie yra mūsų kaimynai, po mūsų stogu ir apsauga,
garantuota Allaho, Jo Pasiuntinio (ramybė jam) ir islamo
religijos. Kiekvienas, kuris pažeidžia šiuos įsipareigojimus
prieš kurį nors iš jų bent piktu žodžiu, apšmeiždamas jo
reputaciją, padarydamas jam bet kokios žalos ar padėdamas
tame, sulaužo Allaho, Jo Pasiuntinio (ramybė jam) ir islamo
religijos garantiją.“571
Ir Zahiri teisininkas, Ibn Hazm, sako: „Jei žmogus yra
zimmi, ir priešas ateina jėga jį paimti, mūsų pareiga yra kovoti
su priešu kariais ir ginklais ir aukoti savo gyvybes už jį, taip
pagerbiant Allaho ir Jo Pasiuntinio (ramybė jam) garantiją.
Perduoti jį priešui reikštų negerbti šios garantijos.“ 572
Draugystės su nemusulmonais reikšmė
Klausimas, kuris vargina kai kuriuos žmones ir kuriuo
kartais yra atvirai diskutuojama, yra toks: Kaip mes galime
rodyti gerumą, švelnumą ir gerą elgesį nemusulmonams, jei
Pranešta al-Khatib pagal gerą šaltinį.
Pranešta Abu Daoud.
571
Iš al-Karafi knygos Al-furuk.
572
Iš Ibn Hazm knygos Maratib al-ijma‘.
569
570
382
Pats Allahas Aukščiausiasis draudžia musulmonams priimti
netikinčiuosius kaip draugus, sąjungininkus ir šalininkus
tokiose eilutėse:
O jūs, kurie tikite, nepriimkite žydų ir krikščionių
kaip draugų; jie yra draugai (tik) vienas kitam. Ir
kiekvienas, kuris kreipiasi į juos (dėl draugystės)
neabejotinai yra vienas iš jų; iš tikrųjų, Allahas
neveda žmonių, kurie elgiasi neteisingai. Bet tu
pamatysi tuos, kurių širdyse yra liga, įsišaknijusi į
juos... (Šv. Koranas 5:51-52)
Atsakymas į tai yra toks, kad šios eilutės nėra
besąlygiškai tinkamos kiekvienam žydui, krikščioniui ar
nemusulmonui. Jų interpretavimas tokia maniera prieštarauja
Korano įsakymams, kurie reikalauja švelnumo ir gerumo
kiekvienos religijos geriems ir taiką mylintiems žmonėms,
lygiai taip, kaip ir eilutės, kurios leidžia santuoką su Knygos
žmonių moterimis, su visu tuo, ką Allahas sako apie santuoką –
ir Jis paskleidė meilę ir malonę tarp jūsų
30:21) – ir eilute apie krikščionis:
(Šv. Koranas
...Ir tu pajusi tuos, kurie sako: „neabejotinai mes
esame krikščionys,“ esant arčiausiai jų (musulmonų)
meilėje. (Šv. Koranas 5:82)573
Eilutės, cituotos aukščiau, buvo atskleistos tų žmonių
atžvilgiu, kurie buvo priešiški islamui ir kariavo su
musulmonais. Atitinkamai, nėra leistina musulmonui palaikyti
ar padėti jiems – t.y. būti jų sąjungininku – nei patikėti jiems
paslaptis savo religijos ir bendruomenės sąskaita. Ši vieta yra
paaiškinta kitose eilutėse, kuriose Allahas Aukščiausiasis sako:
Terminai krikščionis ir krikščionybė nepasirodo krikščionių
Šventraščiuose, nei juos galima priskirti pačiam Jėzui (pbuh). Jėzaus
pasekėjai buvo žinomi kaip Nasara (padėjėjais) ir tai yra žodis,
naudojamas arabiškuose Korano tekstuose; vardas „krikščionis“
originaliai buvo panaudotas tų, kurie žiūrėjo į pasekėjus su panieka.
573
383
Jie nieko nepagailės, kad pražudytų jus; jie siekia
to, kas verčia jus kentėti. Neapykanta buvo išreikšta jų
burnomis, bet tai, kas slepiasi jų širdyse, yra dar
daugiau. Todėl mes jums aiškiai atskleidėme (ženklus),
jei jūs turite supratimo. Ak! Jūs mylite juos, bet jie
nemyli jūsų... (Šv. Koranas 3:118-119)
Ši ajat nušviečia tokių žmonių charakterį, kurie slepia
didžiulį priešiškumą ir neapykantą musulmonams savo širdyse,
ir tų, kurių liežuviai išreiškia tokio priešiškumo padarinius.
Jūs nerasite jokių žmonių, kurie tiki Allahą ir
Paskutiniąją Dieną, mylinčių tuos, kurie priešinasi
Allahui ir Jo Pasiuntiniui, net jei jie būtų jų tėvai ar jų
sūnūs, ar jų broliai, ar jų giminaičiai. (Šv. Koranas
58:22)
Priešinimasis Allahui nėra paprasčiausias tikėjimas, bet
apima priešiškumą islamui ir musulmonams.
Allahas taip pat sako:
O jūs, kurie tikite, nepriimkite Mano priešų ir jūsų
priešų kaip draugų, siūlydami jiems meilę, net jeigu jie
nepatikėjo tuo, kas atėjo tau iš tiesos, išvarydami
Pasiuntinį ir jus pačius, nes jūs tikite Allahu, savo
Viešpačiu... (Šv. Koranas 60:1)
Šita eilutė buvo atskleista Mekos pagonių atžvilgiu,
kurie paskelbė karą Allahui ir Jo Pasiuntiniui (ramybė jam),
išvarydami musulmonus iš jų namų vien tik todėl, kad jis sakė:
„Mūsų Viešpats yra Allahas.“ Su tokio tipo žmonėmis
draugystė ir sąjunga negali būti leistina. Bet nepaisant to,
Koranas neatmetė vilties, kad vieną dieną gali įvykti
susitaikymas; jis nepaskelbė visiško nusivylimo jais, bet
384
padrąsino musulmonus puoselėti geresnių aplinkybių
pagerėjusių santykių viltį, nes toje pačioje Surah Allahas sako:
Gali būti, kad Allahas sukels meilę tarp jūsų ir tų,
kurie iš jų yra jūsų priešai. Ir Allahas yra Visagalis, ir
Allahas yra Atleidžiantis, Maloningas. (Šv. Koranas
60:7)
Šis Korano teiginys patikina, kad piktas priešiškumas ir
gili neapykanta praeis, nes taip pat yra konstatuota hadith:
„Nekęskite savo priešo švelniai; jis gali tapti tavo draugu vieną
dieną.“574
Uždraudimas susidraugauti su islamo priešais yra netgi
dar ryškesnis, kai jie yra stipresni negu musulmonai,
gniuždydami viltis ir keldami baimę žmonių protuose. Tokioje
situacijoje tik veidmainiai ir tie, kurių širdyse yra liga, skuba
susidraugauti su jais, padėdami jiems šiandien tam, kad rytoj
gautų iš jų naudos. Allahas Aukščiausiasis taip apibūdina šią
situaciją:
Bet tu pamatysi tuos, kurių širdyse yra liga,
įsišaknijusi į juos (islamo priešus), sakančius: „Mes
bijome, kad sėkmė gali nuo mūsų nusigręžti.“ Bet gali
taip būti, kad Allahas duos (tau) pergalę ar kokį
nutarimą iš Savęs, ir tada jie gailėsis už tai, ką jie
slaptai savyje galvojo.
Ir dar kartą:
(Šv. Koranas 5:52)
Perduok veidmainiams naujienų, kad jų laukia
skausminga bausmė. Ar tie, kurie priima
netikinčiuosius kaip draugus vietoj tikinčiųjų, siekia
Pranešta al-Tirmidhi. Al-Bayhaki praneša tai Shi‘ag al-iman‘e iš Abu
Hurairah. Al-Suyuti vadino tai „gera“, perduodamas pirmą dalį kaip
„Mylėkite savo draugą švelniai, vieną dieną jis gali tapti tavo priešu.“
574
385
garbės tarp jų? Nes iš tikrųjų visa garbė priklauso
Allahui vienam.
(Šv. Koranas 4:138-139)
Pagalbos ieškojimas pas nemusulmonus
Nėra padaroma jokios žalos jei musulmonas, tiek
privačiame, tiek vyriausybiniame lygyje, ieško pagalbos pas
nemusulmonus techniniuose dalykuose, kurie neturi jokio ryšio
su religija – pavyzdžiui medicinoje, industrijoje ar
agrokultūroje. Tuo pačiu, žinoma, ypač trokštama to, kad
musulmonai taptų nepriklausomi visose tokiose srityse.
Mes matome iš Pranašo (ramybė jam) gyvenimo, kad
jis pasamdė ‘Abdullah bin ‘Uraiqit, politeistą būti jo gidu savo
atsitraukime (Hižrah) iš Mekos į Mediną. Scholastai iš to
padarė išvadą, kad asmens netikėjimas dar nereiškia, kad jis yra
iš esmės nepatikimas, nes kas gali būti rizikingiau negu patikėti
gidui rodyti maršrutą, ypač atsitraukiant iš Mekos į Mediną?
Žengdami žymiai toliau už to, scholastai sako, kad yra
leistina musulmonų vadovams ieškoti pagalbos pas
nemusulmonus, ypač pas Knygos žmones, kariniuose
reikaluose, ir duoti jiems lygią su musulmonais grobio dalį. AlZuhri pranešė, kad Allaho Pasiuntinys (ramybė jam) ieškojo
pagalbos pas kai kuriuos žydus karo metu ir davė jiems dalį
grobio, ir kad Safwan bin Umayyah kovojo Pranašo (ramybė
jam) pusėje, nors buvo stabmeldys575. Sąlyga pagalbos
ieškojimui pas nemusulmoną yra ta, kad jis būtų patikimas
musulmonams; priešingu atveju pagalbos pas jį neturėtų būti
ieškoma. Kadangi yra uždrausta ieškoti pagalbos pas
nepatikimus musulmonus, pas tokius kaip tie, kurie skleidžia
gandus ir neramumus, teisingiau yra ieškoti pas
netikinčiuosius.576
575
576
Pranešta Sa‘id jo Sunan.
Al-mughni, 8 tomas, p.41.
386
Musulmonui yra leistina duoti dovanų nemusulmonams
ir priimti dovanas iš jų. Pakanka čia paminėti, kad Pranašas
(ramybė jam) priimdavo dovanas iš nemusulmonų karalių 577.
AHadis scholastai teigia, kad yra daug aHadis, kurie praneša,
kad Pranašas (ramybė jam) priimdavo dovanas iš
nemusulmonų, ir Umm Salmah, Pranašo žmona, papasakojo,
kad Pranašas (ramybė jam) pasakė jai:
„Aš nusiunčiau al-Najashi‘ui 578 mantiją ir šiek tiek šilko.“579
Iš tikrųjų, islamas gerbia žmogų vien už tai, kad jis yra
žmogus; ir kiek tada daugiau, jei jis yra Knygos žmogus, ir dar
daugiau, jei jis yra zimmi? Kartą laidotuvių procesija praėjo pro
Pranašą (ramybė jam) ir jis atsistojo. Tuoj po to kažkas
pastebėjo: „O Allaho Pasiuntiny, tai žydo laidotuvės.“ Pranašas
(ramybė jam) atsakė:
„Argi jis neturėjo sielos?“580
Todėl iš tiesų islame kiekvienas žmogus turi orumo ir
vietos.
Islamo visapusiško gailestingumo
pratęsimas gyvūnams
Islamo visapusiškas gailestingumas apima ne vien tik
žmones, tiek netikinčiuosius, tiek Knygos žmones, tiek
musulmonus, bet ir visus Allaho gyvus kūrinius lygiai taip pat.
Atitinkamai, islamas draudžia žiaurų elgesį su gyvūnais.
Tūkstantis trys šimtai metų prieš pirmosios draugijos
prevencijai žiauriam elgesiui su gyvūnais įkūrimą islamas
padarė gerumą gyvūnams savo tikėjimo dalimi, o žiaurų elgesį
su jais – pakankama priežastimi asmeniui būti įmestam į Ugnį.
Pranešta Ahmad ir al-Tirmidhi.
Abisinijos krikščionių valdovas, kuris slaptai priėmė islamą.
579
Pranešta Ahmad ir al-Tabarani.
580
577
578
387
Pranašas (ramybė jam) papasakojo savo Bendražygiams
istoriją apie vyrą, kuris rado šunį švokščiantį iš troškulio. Vyras
nusileido į šulinį, pripildė savo batus vandeniu, kurį davė
šuniui, ir taip darė tol, kol šuns troškulys buvo numalšintas.
„Tada Allahas buvo dėkingas jam ir atleido jam jo nuodėmes.“
Bendražygiai paklausė: „Ar yra mums atlygis gyvūnų atžvilgiu,
o Allaho Pasiuntiny?“ Jis atsakė: „Yra atlygis kiekvienos
gyvybės atžvilgiu.“581
Greta šio spinduliuojančio Allaho pomėgio ir atlaidumo
paveikslo, Pranašas (ramybė jam) nupiešė kitą paveikslą,
pavaizduodamas Allaho pyktį ir bausmę. Jis sakė:
„Moteris buvo pasiųsta į Pragarą dėl katės. Ji įkalino ją ir nei
maitino jos, nei išleido atsipenėti žemės graužikais.“ 582
Pagarba Allaho gyviems kūriniams pasiekė tokį laipsnį,
kad kai Pranašas (ramybė jam) pamatė asilą su įdegintu veidu,
jis pasmerkė tokią praktiką sakydamas:
„Aš neįdeginčiau ženklo gyvūnui išskyrus jo kūno dalyje,
tolimiausioje nuo jo veido.“583
Kitame pranešime jis praėjo pro asilą įdegintu veidu ir
tarė:
„Negi jūs negirdėjote, kad aš prakeikiau kiekvieną, kuris
įdegina ženklą gyvūnui veide ar kuris suduoda jam į veidą?“ 584
Mes jau minėjome, kad kai Ibn ‘Umar pamatė keletą
žmonių, šaudančių iš lanko naudojant vištą kaip taikinį, jis tarė:
„Pranašas (ramybė jam) prakeikė kiekvieną, kuris paverčia
gyvą daiktą taikiniu.“
583
Pranešta Muslimo.
584
Pranešta Abu Daoud ir al-Tirmidhi.
581
582
388
Ir Ibn ‘Abbas sakė, jog Pranašas (ramybė jam)
uždraudė, kad gyvūnai būtų verčiami kovoti vienas prieš kitą,
kadangi žmonės skatindavo gyvūnus kovoti vienas su kitu, kol
vienas iš jų būdavo mirtinai perkirstas ar perdurtas, ar arti to.
Ibn ‘Abbas taip pat pranešė, kad Pranašas (ramybė jam) stipriai
prakeikė gyvūnų kastraciją.585
Koranas prakeikė Žahiliyyah arabus už jų gyvūnų ausų
įpjovinėjimus, vadindamas tai praktika, įkvėpta Šėtono. (4:119)
Gyvūno skerdimo metodo atžvilgiu, mes jau
paaiškinome, kad islamas reikalauja, jog skerdimo būdas turėtų
būti toks, kuris yra mažiausiai skausmingas aukai, ir jis
reikalauja, kad peilis būtų išgalandamas, bet ne prieš gyvūną.
Islamas taip pat draudžia skersti vieną gyvulį priešais kitą.
Niekada, prieš islamą, pasaulis nematė tokio rūpinimosi
gyvūnais, rūpinimosi, kuris buvo už jo vaizduotės ribų.
585
Pranešta al-Bazzar pagal patikimą šaltinį.
389
BAIGIAMASIS ŽODIS
Šios knygos tikslas nesiekia toliau už aptarimo to, kas
yra halal ir haram veiksmuose ir už elgesio ribų. Jei kalbėtume
apie halal ir haram proto veiksmuose ir sielos judesiuose, tai
mūsų tikslas nebuvo nagrinėti juos šioje knygoje, nors tokios
sielos ligos, kaip pavydas ir godumas, išdidumas ir arogancija,
veidmainystė ir puikavimasis, gobšumas ir geidulys yra tarp
didžiųjų nuodėmių. Islamas skelbia negailestingą karą joms, ir
Pranašas (ramybė jam) įspėjo dėl jų blogų pasekmių,
apibūdindamas kai kurias iš jų kaip „ankstyvųjų tautų ligos“ ir
vadindamas jas “skustuvu“, kuris pjauna ne plaukus, bet
religiją.
Kiekvienas, kuris studijuoja Koraną ir Pranašo (ramybė
jam) Sunnah, žino, kad širdies tvirtumas ir sielos dorumas yra
laikomi sėkmės pagrindu tiek individui, tiek visuomenei, tiek
šiame pasaulyje, tiek Pomirtiniame Gyvenime:
Iš tikrųjų, Allahas nekeičia žmonių būsenos, kol jie
nepakeičia to, kas yra juose...
Dieną, kurią (nei) turtas, nei sūnūs nebus naudingi,
išskyrus tam, kuris atneša Allahui nesugedusią širdį.
Todėl Pranašas (ramybė jam) sakė:
„Halal yra aiškus ir haram yra aiškus. Tarp tų dviejų terminų
yra abejotinų dalykų, apie kuriuos žmonės nežino, halal ar
haram jie yra. Tas, kuris vengia to tam, kad apsaugotų savo
religiją ir garbę, yra saugus, tuo tarpu jei kiti užsiima tuo, jis
gali padaryti haram, kaip tie, kurie gano savo gyvulius arti
hima (žemės, skirtos karaliaus gyvuliams, kurie yra atriboti nuo
kitų gyvulių); todėl gan tikėtina, kad keletas gyvulių gali
390
nuklysti į ją. Iš tiesų, kiekvienas karalius turi hima, o Allaho
hima yra tai, ką Jis yra uždraudęs.“586
Tada jis paaiškino širdies vertę, šaltinio emocijų,
polinkių ir ketinimų, kurie yra viso žmogaus elgesio pagrindas,
sakydamas:
„Žmogaus kūne yra gabaliukas mėsos, kuris jei yra geras, tai
visas kūnas yra geras, tuo tarpu jei jis yra sugedęs, tai visas
kūnas yra sugedęs, ir tas gabaliukas yra širdis.“
Nes širdis yra svarbiausias kūno organas ir valdo jį. Jei
valdovas yra geras, pavaldiniai yra geri, bet jei valdovas
sugenda, pavaldiniai irgi tampa sugedę.
Pagal Allaho skalę, svorio turi širdis ir ketinimai, o ne
veidas ir liežuvis:
„Allahas nežiūri į jūsų fizinius bruožus, bet Jis žiūri į jūsų
širdis.“
„Poelgiai yra teisiami pagal ketinimus, ir kiekvienas bus
nuteistas pagal tai, ką jis ketino daryti.“
Tokia yra širdies veiksmų ir sielos reikalų vieta islame.
Tačiau kadangi jie siejasi su individo charakteriu labiau negu
su tuo, kas yra leistina, ir tuo, kas yra uždrausta, mes
nenagrinėjome jų šioje knygoje. Šie vidiniai islamo aspektai
buvo giliai ir detaliai aptarti kitų scholastų ir Muslim. Jie
nurodė į moralines ir dvasines nuodėmes, tokias kaip „širdies
ligos“, diagnozavo jų priežastis ir paskyrė vaistų joms Allaho
Knygos ir kilnios Pranašo (ramybė jam) Sunnah šviesoje.
Imamas al-Ghazzali paskyrė ketvirtadalį savo enciklopedinio
darbo apie islamą Ihya ‘ulum al-deen šiai temai, apibrėždamas
jas „mirtinomis ligomis“, kadangi jos veda asmenį į
degradaciją šiame pasaulyje ir į Ugnį Pomirtiniame Gyvenime.
Pranešta al-Bukhari, Muslimo ir kitų; pasakojimas paimtas iš alTirmidhi.
586
391
Kitas pažymėtinas punktas yra tai, kad nagrinėjome čia
tik „įgaliojimo“ nuodėmes, o ne „apleidimo“ nuodėmes, nors ir
nuodėmės yra dviejų rūšių: darymas to, kas yra uždrausta, ir
nedarymas to, kas yra privaloma. Antro tipo nuodėmės nebuvo
šios knygos tyrimo objektas, nors mes prisilietėme prie jų tai
šen, tai ten aptarimo eigoje. Jei mes būtume siekę apleidimo
nuodėmių apibūdinimo, mes būtume aptarinėję visiškai
skirtingą objektą; mes tada būtume aptarinėję visas pareigas,
kuriuos Allahas paskyrė musulmonui, nes neginčytinai jų
nedarymas ar jų apleidimas yra haram. Pavyzdžiui, žinių
siekimas yra pareiga kiekvienam musulmonų vyrui ir moteriai.
Jei musulmonas laikys save neišprusimo tamsoje, jis darys
nuodėmes dėl žinių trūkumo ir todėl nevykdys savo religinių
įsipareigojimų, tokių kaip salat, zakat, pasninkavimas ir hadž,
kurie yra islamo ramsčiai. Nėra leistina musulmonui apleisti
juos be pagrįsto pasiteisinimo, kadangi jų nevykdymas yra
didžioji nuodėmė, tuo tarpu pažeminti jų vertę ir jų nepaisyti
reiškia atsisakyti islamo.
Kitas pavyzdys: prievolė musulmonų ummah yra
sutelkti karinę jėgą didžiausiu jos pajėgumo mastu tam, kad
apginti save ir neprisileisti Allaho ir islamo priešų. Tokia yra
pagrindinė prievolė visai islamo bendruomenei, ir ypač tiems,
kurie yra prie reikalų vairo; atitinkamai, apleidimas tokios
svarbios pareigos yra didžioji nuodėmė ir didžiulė gėda. Mes
galėtume pateikti daugiau pavyzdžių, kadangi visų kitų pareigų
atveju, tiek individualių, tiek kolektyvinių, yra panašiai.
Mes netvirtiname, kad atskleidėme visą sritį to, kas yra
halal ir kas yra haram. Šiuose puslapiuose mes tiktai
nušvietėme svarbiausius dalykus, kurie yra leistini ar uždrausti
asmeniniame, šeimos ir socialiniame musulmono gyvenime,
ypač tuos dalykus, kuriuos žmonės apleidžia ar laiko
nereikšmingais dėl draudimo ar leidimo priežasčių nežinojimo.
Mes stengėmės parodyti gilią islamo Shari’ah išmintį jos
įstatymuose dėl halal ir haram tam, kad kiekvienas, kuris turi
dvi akis, galėtų pastebėti, kad Allahas Aukščiausiasis nėra
392
despotiškas Savo įsakymuose, nei leidžiantis dalykus tam, kad
pataikautų žmonėms, nei uždrausdamas juos tam, kad padarytų
jų gyvenimus varganais. Labiau Jis įteisino jiems tai, kas jiems
patiems yra geriausia, saugodamas jų gyvybes, intelektą,
nuosavybę, moralę ir garbę, ir vesdamas juos į sėkmę šiame
pasaulyje ir Pomirtiniame Gyvenime.
Visi žmonių išleisti įstatymai yra iš prigimties netobuli
ir neišbaigti, kadangi įstatymų leidėjai, nesvarbu, ar jie būtų
individai, valdžia ar įstatymų leidžiamasis organas, apsiriboja
nagrinėti tik materialinius apsvarstymus, nesirūpindami
religijos ar moralės reikalavimais. Jie amžinai uždaro save
siaurose nacionalizmo ribose ir kurio nors žmonijos sektoriaus
interesuose, mažai kreipdami dėmesio pasauliui kaip visumai ir
platesniems žmonijos rūpesčiams; jie leidžia įstatymus tik
dabarčiai, nenutuokdami, kas vyks ateityje, nei koks bus jų
įstatymų poveikis. Neskaitant šito, įstatymų leidėjai yra
žmonės, pavaldūs savo silpnumui, troškimams ir išankstiniams
nusistatymams
Iš tikrųjų, jis (žmogus) yra neteisingas,
neišmanantis (Šv. Koranas 33:72). Todėl nieko keista, kad
žmonių išleisti įstatymai yra trumparegiški, paviršutiniški,
pakrypę į visuomenės materialinius interesus, ir kad jie teikia
tik laikinas priemones. Neturėtų stebinti, jei žmonių įstatymai
apie tai, kas yra teisėta ar neteisėta, yra labai paveikti viešosios
nuomonės, lobistų ir to, kas yra populiaru ar nepopuliaru;
atitinkamai, dalykai dažnai yra paverčiami teisėtais, netgi kai
yra žinoma, jog jie yra ypač pavojingi ir blogai besibaigiantys.
Vieno pavyzdžio tam pakanka. Jungtinių Valstijų
vyriausybė legalizavo gėrimą, panaikindama ankstesnius
įstatymus, kurie draudė tai. Uždraudimo anuliavimas buvo
priimtas nepaisant gausių žinių apie blogį ir žalą, kurią
alkoholio vartojimas sukelia individams, šeimoms ir
visuomenei. Priešingai tam, islamo Shari’ah yra laisva nuo visų
tokių defektų. Kaip kitaip galėtų būti, jei ji buvo išleista
393
Visažinio Kūrėjo, Kuris žino Savo kūrybą, kas jai tinka, ir kam
ji yra pasiduodanti?
...Allahas žino tą, kuris skleidžia gedimą iš savęs, ir
tą, kuris sutvarko...
Negi Jis nežinos, Kuris sukūrė (viską)? Ir Jis yra
Sumanus, Žinantis. (Šv. Koranas 67:14)
Tai yra Visažinio Dievo įstatymai. Jis bereikalingai
nieko nedraudžia, nei aklai leidžia. Jo kūryba yra pamatuota ir
Jo įstatymai yra harmoningi.
Tai Visiems gailestingo Viešpaties įstatymai. Jis trokšta
lengvumo žmonėms ir netrokšta vargų jiems. Kaip gali būti
kitaip, kai Jis yra labiau užjaučiantis savo tarnus negu motina,
kuri juos pagimdė?
Tai yra Visagalio Karaliaus įstatymai. Jis yra
nepriklausomas nuo savo tarnų ir nėra šališkas vienai rasei ar
vienai kartai, leisdamas ko nors, ką Jis uždraudžia, kitiems.
Kaip tai galėtų būti, jeigu Jis yra visų būtybių Viešpats?
Tai yra tai, kuo musulmonas tiki, ką Allahas padarė
halal ar haram ir ką Jis įteisino kitų aspektų atžvilgiu. Todėl jis
priima tai įsitikinusiu protu, patenkinta širdimi ir su stipriu
pasiryžimu įvykdyti tai. Iš tikrųjų, jis tiki, kad jo laimė šiame
pasaulyje ir sėkmė Pomirtiniame gyvenime priklauso vien tik
nuo jo laikymosi ribų, nustatytų Allaho, sekimo Jo įsakymų ir
laikymosi Jo uždraudimų. Tam, kad apsaugotų savo laimę ir
sėkmę abiejuose pasauliuose, jis privalo susilaikyti nuo tų ribų
peržengimo.
Tam, kad pademonstruotume, kokie prisilaikantys ribų,
nustatytų Allaho, buvo pirmos kartos musulmonai ir kaip
sunkiai jie stengėsi įvykdyti Jo įsakymus, mes paminėsime du
pavyzdžius iš jų gyvenimų.
394
Pirmas pavyzdys
Aptarime apie alkoholio uždraudimą, mes paminėjome,
kaip giliai arabai mylėjo vyno gėrimą ir kaip jie mėgo gėrimo
vakarėlius. Tada Allahas Aukščiausiasis palaipsniui nugręžė
nuo gėrimo, kol galiausiai Jis atskleidė aiškią eilutę, visiškai ir
amžinai jį uždraudžiančią, pavadindamas jį
Šėtono veiklos
bjaurastimi (Šv. Koranas 5:90). Tuoj po to Pranašas (ramybė
jam) uždraudė musulmonams gerti alkoholį, pardavinėti jį ar
dovanoti jį nemusulmonams.
Kai musulmonai išgirdo apie khamr uždraudimą, iš
karto išėmė savo vyno atsargas ir išpylė jas į Medinos gatves
kaip paskelbimą, kad jie atsisakė gėrimo. Netgi dar labiau
pabrėžtinas išreiškiant savo visišką paklusimą tam, ką Allahas
įteisino, buvo veiksmas tų, kurie gėrė vyną, kai eilutė
Ar
tada jūs nesiliausit? (Šv. Koranas 5:91), pasiekė juos. Nė
akimirkai nesuabejoję, jie išpylė ant žemės gėrimus, kurių buvo
likę jų stiklinėse, sušukę: „O Viešpatie, mes liovėmės.“
Kai mes palyginame šio manifesto sėkmę kovojant ir
naikinant alkoholį iš islamo visuomenės su siaubinga Jungtinių
Valstijų vyriausybės nesėkme587, kuri nusprendė vieną dieną
kovoti su šiuo blogiu įstatymų ir jėgos priemonėmis, mes
negalime nepadaryti akivaizdžios išvados, kad žmonės
nepasitaiso patys be Allaho Shari’ah priemonių, kurios pasitiki
tikėjimu ir sąmoningumu žmonių prieš stengiantis pritaikyti
valdžią ir jėgą.
Antras pavyzdys
Jis yra apie pirmos kartos musulmonių moterų
reagavimą į Allaho uždraudimą moterims demonstruoti savo
puošmenas ir kuklumo bei jų ‘awrah uždengimo reikalavimą.
Detalesnis šio palyginimo aptarimas yra pateiktas mūsų knygoje
Al-‘akidah dururat li al-hayat (Tikėjimo rolė gyvenime), po pavadinimu
„Tikėjimas ir moralė.“
587
395
Žahiliyyah periodu moterys vaikščiodavo su neapdengtais savo
plaukais, kaklais ir krūtinėmis, demonstruodamos papuošalus,
kuriuos jos dėvėjo, tokius kaip auskarai ar vėriniai. Tada
Allahas Aukščiausiasis uždraudė moterims musulmonėms tokį
prašmatnų demonstravimą Nežinojimo periodu, įsakydamas
joms būti skirtingoms ir atskiriamomis nuo Žahiliyyah moterų
laikantis kuklumo ir nuleidžiant savo galvos apdangalus ant
plaukų, kaklų ir krūtinių tam, kad paslėptų tai.
Sekantys pasakojimai yra tikinčiųjų Motinos, ‘Aishah
(tebūna Allahas patenkintas ja), apie tai, kokiu būdu Muhažir ir
Ansar moterys priėmė dievišką įsakymą, kuris reikalavo
didžiulių pasikeitimų jų gyvenimo stiliuje, paliesdamas jų
išvaizdą, aprangą ir puošimąsi. Ji sakė: „Te Allahas apipila
Savo malone ankstyvąsias Muhažir moteris. Kai eilutė ...kad
jos turėtų nusileisti savo galvos apdangalus ant savo krūtinių...
(Šv. Koranas 24:31) buvo atskleista, jos suplėšė savo
drabužius apsidengti save.“588
Kartą, kai keletas moterų buvo ‘Aishah kompanijoje,
jos paminėjo Quraish moteris ir jų nuopelnus. 'Aishah
pastebėjo: „Quraish moterys iš tikrųjų buvo geros, bet, Allaho
vardu, aš nesu matęs nė vienos geresnės už Ansar moteris
Allaho Knygos pritaikyme ir tikėjime atskleidimu. Kai Surah
al-Noor ajat „kad jos turėtų nusileisti savo galvos apdangalus
ant savo krūtinių,“ buvo atskleista, jų vyrai grižo į savo namus
ir pacitavo ją joms. Vos tik vyras pacituodavo tai savo žmonai,
savo dukrai, savo seseriai ar bet kuriai giminaitei, ji užsirišdavo
bet kokį medžiagos gabalą, esantį jai po ranka, kad ir iš
užuolaidos, turinčios piešinių, (prie savo galvos) todėl kai jos
atvyko melstis už Pranašo (ramybė jam), atrodė tarsi varnos
būtų tupėjusios ant jų galvų. 589
Tokia buvo tikinčių moterų reakcija į tai, kokius
įstatymus Allahas išleido joms. Jos skubėjo įvykdyti tai, ką Jis
588
589
Ibn Kathir pamini tai savo šio ajat pagal Ibn Abi Hatim aptarime.
396
įsakė, ir atsisakyti to, ką Jis uždraudė, be delsimo, sustojimo
pagalvoti apie tai ar laukimo. Jos neatidėjo to nė vienai ar
dviems dienoms tam, kad galėtų gauti tinkamą, švelnų audeklo
gabalą ir pasisiūti jį priderantį jų galvoms ir apdengiantį jų,
labiau bet koks audeklo gabalas, buvęs po ranka, nepaisant to,
ar jis šiurkštus, šviesių spalvų ar turintis piešinių, buvo
pakankamai švelnus ir tinkantis. Jei nebuvo surastas joks kitas
audeklas, jos paprasčiausiai suplėšė drabužius, kuriuos jos
dėvėjo ir susirišo ruožus prie savo galvų, nesukdamos galvos
dėl išvaizdos, kuri, kaip tikinčiųjų Motina apibūdino ją, buvo
panaši į tokią, lyg varnos būtų tupėjusios ant jų galvų.
Čia mes norėtumėme pabrėžti, kad vien akademinių
žinių apie halal ir haram ir jų ribas nepakanka. Nors didžiosios
nuodėmės ir principinės įsipareigojimai yra žinomi kiekvienam
musulmonui, vis dėlto mes rasime daugelį jų įsitraukusius į šias
nuodėmes ir apleidusius tas pareigas bei skubančius į Ugnį
atmerktomis akimis.
Jei musulmonas yra gerai nusimanantis apie savo
religiją ir jos Shari’ah, ir tuo pačiu turi pilnai pasirengusią
sąmonę, kuri saugo ribas taip, kad jos negalėtų būti
peržengiamos, jis iš tikrųjų yra turtingas visomis gerosiomis
savybėmis. Pranašas (ramybė jam) kalbėjo tiesą, kai sakė:
„Kai Allahas nori gero asmeniui, Jis padaro jo paties sielą jo
prižiūrėtoju.“590
Mes pabaigsime mūsų knygą tokia maldavimu,
pasiekusiu mus iš ankstyvųjų musulmonų:
„O Allahe, padaryk mus nepriklausomais nuo Tavo haram su
Tavo halal, nuo nepaklusnumo Tau su paklusnumu Tau, nuo
bet ko kito negu Tu su Tavo dosnumu.“
Visi pagyrimai yra Allahui Švenčiausiajam ir
Aukščiausiajam, Kuris vedė mus į tai; jei jis nebūtų mums
suteikęs vedimo, mes nebūtume buvę vesti.
Al-Iraki sakė: „Al-Dailami pranešė tai Musnad al-firdaus pagal gerą
šaltinį.
590
397
PAAIŠKINIMAI
• ‘aurat - žymi tas kūno dalis, kurias islamas reikalauja
•
•
•
•
•
•
•
•
•
•
•
•
•
•
•
•
•
•
•
•
prisidengti prieš kitus, nesvarbu, ar jie būtų tos pačios, ar
priešingos lyties;
aHadis - Hadis daugiskaita;
'akikat - kūdikio gimimo arba keliautojo sugrįžimo šventimas
paskerdžiant avį.
Al-Halal - ką Įstatymų Kūrėjas, Allahas, leido daryti;
Alhamdulillah – dėkojimas Dievui;
Al-Haram - ką Įstatymų Kūrėjas absoliučiai uždraudė;
Allahu akbar - Allahas yra Didžiausias;
Allahumma, barik lana fi ma razaktana wa kina azab annar - Mūsų Viešpatie, palaimink mus tame, ką Tu mums
suteikei, ir apsaugok mus nuo Ugnies bausmės;
Al-Makruh - Tai, į ką Įstatymų Kūrėjas žiūri nepalankiai;
al-mudaribah arba al-kirad – partnerystė (abi pusės turėtų
sutarti, kad jos dalinsis pelnu, jei bus pelno, ir praradimu, jei
bus praradimų, pagal iš anksto susitartą proporciją.);
al-muzara‘ah - užsėjimas dalimis;
al-nams - antakių plaukų pašalinimas pešiojant;
Al-Nikah – santuoka;
al-Rahman al-Raheem - Užjaučiantis, Maloningas;
al-zaniyah – paleistuvė;
Asl - daugiskaita usul, reiškia šaltinį, ištaką, pamatą,
pagrindą, esmę ar pradmenį;
'azl - (coitus interruptus), ar ištraukimas prieš ejakuliaciją
lytinių santykių metu;
Bahirah (įkirptaausė) - kupranugario patelė, atsivedusi
penkis jauniklius, iš kurių paskutinis buvo patinas ir paskirtas
Dievui;
bakht - kupranugario kupra;
bandukah – gabalėlis grunto;
bay‘ah - lojalumo priesaika;
398
• Birr – gerumas;
• Bismillah - Vardan Allaho;
• Bismillah ar-Rahman ar-Raheem
•
•
•
•
•
•
•
•
•
•
•
•
•
•
•
•
•
•
•
•
•
-
Vardan
Allaho
Maloningojo, Gailestingojo;
Chna - raudoni plaukų ir kūno dažai;
da’wah - Islamo žinios skleidimas;
daradžah – laipsnis;
diya – pinigai sumokami už kūdikių žudymą;
doodah – vikšrai;
Džahilyja – gyvenimo ir proto stadija prieš islamo atėjimą;
džalabeebihinna - viršutinai drabužiai;
džihad - siekimas ar kovojimas Allaho vardan;
Džizyah - mokestis;
Eid – švenčių dienos;
fard kifaja - pakankamumo pareigos t.y. musulmonų
bendruomenė turi įtraukti tarp savo narių žmones, kurie
užsiima esminiais mokslais, industrijomis ir profesijomis, tiek,
kiek yra reikalinga patenkinti jos poreikiams;
Fikh – supratimas, žinios apie islamą;
gharim – auka; (Tai žymi tą, kurio namas sudegė ar kurio
nuosavybė ar prekyba buvo sunaikinta potvynio ar kitokios
stichinės nelaimės.);
gharimeen – dgs. Gharim;
gheelah - santykiai su maitinančia motina;
Hadd - bausmė už tam tikrus nusikaltimus;
Hadis‘e kudsi - Hadis, kurį Pranašas (ramybė jam) nurodo
kaip Allaho pasakymą, pačiam Pranašui esant tik
pasakotojui.
Hadž ir ‘umrah - Hadž privaloma kelionė ir ‘umrah, mažesnė
ar savanoriška kelionė;
Hasan - Hadis klasifikuojamas kaip (geras);
Hidžab – galvos apdangalas;
hidžrah – atsitraukimas (migracija į Mediną);
399
• hima - žemė, skirta karaliaus gyvuliams, kurie yra atriboti
•
•
•
•
•
•
•
•
•
•
•
•
•
•
•
•
•
•
•
•
•
•
•
nuo kitų gyvulių;
himlah - pinigų kiekis, mokamas dviem besiginčijančioms
grupėms, joms sutaikyti;
hunafah - žmonių dorumas;
ibn al-sabyl – keliautojas;
'iddah - laukimo periodas po skyrybų arba po vyro mirties
(gedėjimo laikas);
idžtihad - dedukcija iš analogijų;
Ihram - vadinama musulmono įšventinimo stadija, fizinio ir
dvasinio, kuris atlieka hadž;
ilia – abstinencijos priesaika žmonai;
iman – tikėjimas;
Istikhara - reikšmė yra prašyti Allaho vedimo pasirenkant
tarp dviejų prieštaraujančių sprendimų;
Ka‘aba – šventa mečetė Mekkoje (kubo formos);
kadi - teisėjas;
Katm - Jemeno augalas, kuris dažo juodai su raudonu
atspalviu;
Khamr- bet koks alkoholinis gėrimas, sukeliantis apsvaigimą;
Khulwah - žymi vyro ir moters buvimą kartu vieniems
uždaroje patalpoje;
Kohl - specialus smulkus smėliukas, naudojamas paryškinti
akis;
kufr – netikėjimas Allahu;
kysas - atpildas;
lakyt – pamestinukas;
Lamz – įžeidinėjimai;
m‘irad – ginklas;
mahr - vedybų dovana;
Mahrem - žymi tiek sutuoktinį, tiek artimąjį susietą su
moterim pirmo laipsnio kraujo ryšiumi;
masiyah - nuodėmė;
400
•
•
•
•
•
•
•
•
•
•
•
•
•
•
•
•
•
•
•
•
•
•
•
•
•
•
•
Mazahib - vienaskaita mazhab;
miswak - šakelė dantims valytis;
muhadžireen – migrantai;
Muharramah - Mahrem daugiskaita.
Mušrik - priskiriantys partnerius ar kolegas Allahui;
Mušrikyn - politeistai;
Mustabah - pagirtina;
mustawsil – vyrai mustawsilah;
mustawsilah - moteris, kuri perukus naudoja;
mut’ah - laikina santuoka;
mutabanna – įvaikinimo paskelbimas;
Muttafak 'alayh - Hadis klasifikuojamas kaip („bendrai
sutartas“);
muttakyn - žmogus, kuris bijo Dievo;
nadžaš - manipuliacija rinkoje;
nafil – savanoriškas;
Nas - apibrėžiama arba kaip Korano eilutė, arba kaip
suprantama,
autentiška,
aiškiai
išdėstyta
pranašo
Mohammedo sunnah (praktika ar pasakymas). Jos abi yra
pagrindinis islamo teisės šaltinis, kitaip tariant, jo Šariatas.
ra‘iy – prižiūrėtojas;
riba - palūkanavimas;
ridžs – bjaurus, purvinas;
sa‘i – ritualas;
sadakah – labdara;
Sahabah - Pranašo Kompanionai;
šahid’ais - žuvę kovoje vardan Allaho;
Šariatas – Islamo teisė
Sahih - Hadis klasifikuojamas kaip (patikimas);
Saibah - kupranugarių patelė ar patinas, paleistas klajoti
laisvai dėl priesaikos;
Salat - malda;
401
• Salat ir du‘a – maldavimas;
• Sirah - Pranašo biografija;
• Širk - priskirti Allahui partnerius arba asocijuoti Jį su kuo
•
•
•
•
•
•
•
•
•
•
•
•
•
•
•
•
•
nors;
suar – paveikslai, vaizdavimai;
Šariatas – Islamo teise;
Šv. Koranas #:# - Korano skyrių ir eilučių numeracija;
Ta‘zir – bausmė žodžais;
tabanna – įvaikinimas;
takwa - Allaho baimė;
Taurat ir Indžyl - Taurat; - nurodo į originalų Šventraštį,
Dievo atskleistą Pranašui Mozei, o Indžyl; į tai, ką Jis
atskleidė Pranašui Jėzui;
tawheed - tikėjimas Dievo egzistavimu ir vienybe;
Ummah - tauta.
Wadd, Suwwa, Yaghuth, Ya‘uk ir Nasra - pagonių senovės
dievybių vardai;
wasil - apibrėžiama moteris, kurios profesija yra šinionų ir
perukų darymas,
Wasilah - laisvai klajojantys gyvūnai;
wasilah - moteris, kuri daro šinionus ir perukus;
yatym – našlaitis;
zakat – Kiekvienas musulmonas, vyras ar moteris, kuris per
vienerius mėnulio metus turėjo 672 gramus ar daugiau
sidabro arba pastarojo vertę atitinkančio aukso, turi paskirti
zakat mažiausiai 2,5% atiduoti vargšams.
Zimmi - nemusulmonai, gyvenantys saugomi islamiškos
vyriausybės;
zina – neištikimybė;
402
TURINYS
ĮVADAS....................................................................................................4
REDAKTORIAUS ŽODIS....................................................................13
APIBRĖŽIMAI......................................................................................14
Al-Halal, Al-Haram, Al-Makruh.......................................................14
PIRMAS SKYRIUS...............................................................................15
ISLAMO PRINCIPAI, SUSIJĘ SU HALAL IR HARAM..................15
1. PAGRINDINIS ASL YRA DAIKTŲ LEIDŽIAMUMAS..........18
2. TIK ALLAHAS TURI TEISĘ LEISTI AR DRAUSTI..............23
3.HALAL DRAUDIMAS AR HARAM LEIDIMAS YRA TOLYGUS ŠIRK ĮVYKDYMUI....................................................................26
4. DAIKTAI BŪNA DRAUSTINI DĖL JŲ NETYRUMO IR ŽALINGUMO...........................................................................................29
5. HALAL YRA PAKANKAMAS, O HARAM – NEREIKALINGAS................................................................................................33
6. BET KAS, PALANKUS HARAM, PATS SAVAIME YRA
HARAM..............................................................................................34
7. KLAIDINANTIS HARAM PRISTATYMAS KAIP HALAL
YRA UŽDRAUSTAS........................................................................35
8. GERI KETINIMAI NEDARYTI HARAM YRA PRIIMTINI..36
9. ABEJONIŲ KELIANTYS DALYKAI YRA VENGTINI.........39
10. HARAM YRA UŽDRAUSTAS VISIEMS VIENODAI...........40
11. BŪTINYBĖ DIKTUOJA IŠIMTIS...........................................43
ANTRAS SKYRIUS..............................................................................45
HALAL IR HARAM PRIVAČIAME MUSULMONŲ GYVENIME 45
1.MAISTAS IR GĖRIMAI...............................................................46
Brahmanų požiūris į gyvulių skerdimą ir mėsos valgymą........46
Gyvūnai, uždrausti judėjams ir krikščionims............................47
Priešislaminių arabų požiūris......................................................48
Islamas leidžia tai, kas yra sveika...............................................48
Draudimas valgyti tai, kas negyva, ir to išmintis.......................50
Tekančio kraujo uždraudimas....................................................51
Kiauliena.......................................................................................52
Tai, kas skirta kam nors kitam negu Allahas............................52
Nugaišusių gyvūnų tipai...............................................................53
Anksčiau paminėtų kategorijų uždraudimo priežastys............54
Gyvūnų aukojimas.......................................................................54
Jūrų maisto ir skėrių išskirtinumas............................................55
Gyvūnų odos, kaulų ir plaukų panaudojimas............................56
Būtinybė diktuoja išimtis.............................................................57
Medicininė būtinybė.....................................................................58
403
Būtinybė neegzistuoja, jei visuomenėje yra maisto perteklius.59
Islamiškas skerdimo būdas..........................................................60
Visi jūrų gyvūnai yra halal.......................................................60
Uždrausti sausumos gyvūnai....................................................61
Islamiško skerdimo būdo reikalavimai....................................63
Islamiško skerdimo sąlygos......................................................63
Islamiško skerdimo būdo išmintis............................................66
Allaho vardo paminėjimo prasmė............................................67
Gyvūnai, paskersti Knygos žmonių..........................................67
Gyvūnai, paskersti bažnyčioms ir krikščionių šventėms.........69
Gyvūnai, paskersti elektros šoku ir kitais metodais................70
Zaratustros sekėjų ir panašių į juos mėsa...............................72
Taisyklė: tai, ko mes nematome, neturėtų būti išklausta........72
Medžioklė......................................................................................73
Sąlygos, taikomos medžiotojui.................................................74
Sąlygos, taikomos medžiojamiesiems......................................75
Sąlygos, taikomos įrankiui.......................................................76
Medžioklė su ginklais...............................................................76
Medžioklė su šunimis ir panašiai.............................................77
Kada medžiojamasis yra randamas nugaišęs..........................79
Svaiginamieji Gėrimai.................................................................80
Viskas, kas svaigina, yra haram..............................................82
Bet kas, kas svaigina dideliame kiekyje, yra haram bet
kokiame kiekyje........................................................................83
Prekiavimas alkoholiu..............................................................83
Alkoholis negali būti dovanojamas..........................................84
Gėrimo vakarėlių vengimas.....................................................85
Alkoholis, pats būdamas liga, negali būti vaistu.....................86
Narkotikai.....................................................................................88
Žalingų dalykų vartojimas yra haram.....................................90
2. DRABUŽIAI IR PUOŠMENOS..................................................92
Švarumas ir pasigražinimas yra Islamui būdingi bruožai........93
Auksas ir grynas šilkas vyrams yra haram................................95
Šių dviejų uždraudimų vyrams išmintis.....................................97
Kodėl auksas ir šilkas yra leistinas moterims............................98
Moters musulmonės apranga......................................................98
Apie moteris, imituojančias vyrus ir atvirkščiai........................99
Apranga puikavimosi ir išdidumo labui...................................100
Polinkis į kraštutinumus gražinime keičiant tai, ką Allahas
sukūrė..........................................................................................101
Tatuiravimosi, dantų šlifavimo ir plastinių operacijų dėl gražinimosi draudimas.......................................................................101
404
Antakių pešiojimas.....................................................................103
Perukai ir šinjonai......................................................................104
Plaukų dažymas..........................................................................106
Barzdos auginimas.....................................................................108
3. NAMUOSE..................................................................................111
Prabangaus gyvenimo ir pagonybės elementai........................112
Auksiniai ir sidabriniai indai.....................................................112
Islamas draudžia statulas..........................................................115
Statulų uždraudimo išmintis.....................................................116
Islamiškas didybės įamžinimo būdas........................................117
Lengvata vaikų žaislams............................................................121
Neužbaigtos ar sudarkytos statulos..........................................123
Paveikslai ir vieno matavimo ornamentai................................123
Pažemintų atvaizdų leidžiamumas............................................131
Fotografijos.................................................................................132
Fotografijos subjekto klausimas...............................................133
Nutarimų dėl atvaizdų ir jų gamintojų santrauka..................135
Šunų laikymas nesant būtinybei................................................136
Leidimas laikyti medžioklinius ir sarginius šunis....................137
Mokslinių tyrimų atradimai, susiję su šunų laikymu..............138
4. DARBAS IR UŽDARBIS PRAGYVENIMUI..........................142
Darbas yra kiekvieno galinčio pareiga.....................................142
Kada išmaldos prašymas yra leistinas......................................143
Darbo kilnumas..........................................................................144
Uždarbis iš žemdirbystės...........................................................144
Uždrausti augalai.......................................................................147
Industrijos ir profesijos.............................................................147
Islamo smerkiamos industrijos ir profesijos............................151
Verslas.........................................................................................154
Uždrausto verslo rūšys...............................................................160
Apmokama tarnyba...................................................................161
Uždrausti tarnybos tipai............................................................163
Pagrindinė taisyklė pragyvenimo užsidirbimui.......................164
TREČIAS SKYRIUS...........................................................................166
HALAL IR HARAM SANTUOKOJE IR ŠEIMYNINIAME
GYVENIME.........................................................................................166
1.FIZINIAI POTRAUKIAI............................................................167
Priartėjimo prie zina uždraudimas...........................................168
Khulwah.......................................................................................169
Žiūrėjimas į priešingą lytį su troškimu.....................................171
Draudimas žiūrėti į kitų ‘aurat..................................................173
Kas gali būti matoma pas vyrą ir moterį.................................174
405
Moters puošmenų rodymas: Kas yra leistina, o kas ne...........175
Moters ‘aurat..............................................................................179
Apie moterų ėjimą į viešąsias pirtis..........................................182
Moters patrauklumo demonstravimo uždraudimas...............184
Kaip musulmonė moteris turėtų elgtis......................................185
Moteris, aptarnaujanti vyriškosios lyties svečius....................189
Seksualinis iškrypimas: Didžioji nuodėmė...............................190
Nutarimas dėl masturbacijos....................................................192
2.SANTUOKA.................................................................................194
Islame jokio vienuoliškumo.......................................................194
Matymas moters, kuriai yra pasiūlyta tuoktis.........................196
Uždrausti pasipiršimai...............................................................199
Merginos sutikimas....................................................................199
Moterys, su kuriomis santuoka yra uždrausta........................200
Santuokos, uždraustos dėl globojimo priežasčių.....................202
Santykiai su giminaitėmis iš vyro/žmonos pusės.....................203
Seserys kaip bendros žmonos....................................................204
Susituokusi moteris....................................................................204
Mušrik moterys...........................................................................206
Santuoka su Knygos žmonių moterimi.....................................207
Draudimas musulmonei moteriai tekėti už nemusulmono vyro
......................................................................................................208
Paleistuvės ..................................................................................210
Laikina santuoka (Mut’ah)........................................................212
Susituokimas su daugiau nei viena moterimi...........................215
Teisingumas tarp žmonų – sąlyga.............................................216
Kodėl santuoka su daugiau nei viena žmona yra leidžiama
Islame...........................................................................................217
3. SANTYKIAI TARP VYRO IR ŽMONOS...............................219
Seksualiniai santykiai.................................................................219
Uždrausti santykiai....................................................................221
Paslapčių tarp vyro ir žmonos saugojimas...............................222
4. KONTRACEPCIJA....................................................................224
Pagrįstos kontracepcijos priežastys..........................................225
Abortai........................................................................................227
5. SKYRYBOS.................................................................................229
Abipusė tolerancija tarp vyro ir žmonos..................................231
Maištavimas ir nesantaika.........................................................231
Kada skyrybos tampa leistinomis.............................................233
Skyrybos priešislaminiu periodu...............................................234
Skyrybos judaizme.....................................................................235
Skyrybos krikščionybėje............................................................235
406
Skirtumai tarp krikščionių denominacijų dėl skyrybų...........236
Krikščioniškos pozicijos dėl skyrybų padariniai.....................236
Krikščioniška pozicija dėl skyrybų: laikinas nutarimas, bet ne
nuolatinė teisė.............................................................................237
Islamiškos ribos, reguliuojančios skyrybas..............................238
Draudimas skirtis per mėnesines..............................................239
Skyrybų priesaikos priėmimas..................................................241
Kur išsiskyrusioji gyvena per laukimo periodą.......................241
Pakartotinos skyrybos................................................................242
Garbingas susitaikymas ar geranoriškas išsiskyrimas............244
Išsiskyrusios moters laisvė pakartotinai tuoktis......................245
Moters teisė reikalauti skyrybų................................................245
Žiauraus elgesio draudimas.......................................................246
Apleidimo priesaikos draudimas...............................................247
6. TĖVAI IR VAIKAI.....................................................................249
Giminystės linijos saugojimas...................................................249
Tėvystės neigimo draudimas.....................................................249
Legalaus įvaikinimo draudimas................................................250
Praktinis legalaus įvaikinimo panaikinimo pavyzdys.............253
Vaiko įsivaikinimas išauginimui ir išauklėjimui......................254
Dirbtinis apvaisinimas...............................................................255
Vaiko priskyrimas kitam nei vaiko tėvas vyrui.......................256
„Nežudykite savo vaikų“...........................................................257
Lygus elgesys su visais vaikais...................................................258
Laikymasis Allaho ribų paveldėjimo atžvilgiu........................259
Nepaklusnumas tėvams: didžioji nuodėmė..............................261
Tėvų įžeidimas: didžioji nuodėmė.............................................262
Tėvų sutikimas dėl Džihad.........................................................263
Ne musulmonai tėvai..................................................................264
KETVIRTAS SKYRIUS.....................................................................266
HALAL IR HARAM KASDIENIAME MUSULMONO GYVENIME
...............................................................................................................266
1. ĮSITIKINIMAI IR PAPROČIAI...............................................267
Pagarba Allaho įstatymams Visatoje........................................267
Karas prieš prietarus ir mitus...................................................268
Tikėjimas tais, kurie pranašauja ateitį, sudaro kufr...............269
Būrimas su strėlėmis..................................................................269
Magija.........................................................................................270
Talismanai ir amuletai...............................................................272
Ženklai.........................................................................................276
Karas prieš džahili papročius....................................................278
Jokio šovinizmo islame ..............................................................278
407
Giminės linija be reikšmės.........................................................280
Gedėjimas dėl mirusiojo............................................................282
2. VERSLO SANDĖRIAI...............................................................284
Draudimas pardavinėti haram prekes......................................284
Neaiškios prekybos draudimas..................................................285
Manipuliacija kaina...................................................................286
Kaupimo smerkimas...................................................................287
Kišimasis į laisvą rinką..............................................................289
Maklerystės leidimas..................................................................291
Išnaudojimas ir apgavystė.........................................................291
„Tas, kuris klaidina mus, nėra vienas iš mūsų“.......................292
Dažnas prisiekinėjimas..............................................................293
Viso kiekio nedavimas................................................................294
Draudimas pirkti vogtą turtą....................................................295
Palūkanų draudimas..................................................................296
Palūkanų uždraudimo išmintis..................................................297
Besiskolinantysis už palūkanas ir akto surašytojas.................299
Pranašo prašymas Allaho apsaugoti nuo skolų.......................300
Pardavimas atidedant užmokestį (kreditu)..............................302
Išankstinis apmokėjimas............................................................302
Partnerystė tarp kapitalo ir darbo...........................................303
Partnerystė tarp kapitalo savininkų.........................................305
Draudimo kompanijos................................................................306
Ar draudimo kompanijos sudaro kooperatyvus?..................308
Modifikacija............................................................................309
Islamiška draudimo sistema......................................................310
Dirbamos žemės nauda..............................................................311
Uždrausta užsėjimo dalinantis forma.......................................314
Samprotavimas, remiantis analogijomis, leidžia suprasti, kad
nuomojimas už pinigus yra neleistinas.....................................318
Partnerystė auginant gyvūnus..................................................322
3. REKREACIJA IR ŽAIDIMAI..................................................325
„Viskam savas laikas“................................................................325
Allaho Pasiuntinio humaniškumas............................................326
Proto atpalaidavimas.................................................................327
Leidžiami sportiniai žaidimai....................................................328
Lenktyniavimas bėgant...........................................................328
Imtynės....................................................................................329
Šaudymas iš lanko..................................................................329
Žaidimas ietimis......................................................................331
Jodinėjimas arkliais...............................................................332
Medžioklė................................................................................333
408
Žaidimas su kauliuku: trik trak (bekgemonas).......................334
Žaidimas šachmatais..................................................................335
Dainavimas ir muzika................................................................336
Lošimas, gėrimo kompanionas..................................................341
Loterija, lošimo forma...............................................................343
Filmai...........................................................................................344
4. SOCIALINIAI SANTYKIAI.....................................................346
Ryšių su draugu musulmonu nutraukimo neteisėtumas.........347
Disputų sutaikymas....................................................................350
„Neleiskite žmonėms šaipytis iš kitų“.......................................350
„Neįžeidinėkite“..........................................................................352
„Nesiplūskite pravardėmis“......................................................352
Įtarinėjimas.................................................................................353
Šnipinėjimas................................................................................353
Apkalbos......................................................................................356
Paskalų skleidimas......................................................................360
Garbės neliečiamumas...............................................................362
Gyvybės neliečiamumas.............................................................363
„Žudikas ir nužudytasis bus Pragare“.....................................365
Sąjungininkų ir nuolatinių gyventojų nemusulmonų gyvybių
neliečiamumas.............................................................................366
Didžioji bausmė..........................................................................367
Savižudybė..................................................................................369
Nuosavybės neliečiamumas........................................................370
Kyšininkavimo uždraudimas.....................................................371
Dovanos oficialiems pareigūnams.............................................372
Kyšis skriaudai atlyginti............................................................374
Švaistymas...................................................................................375
5. MUSULMONŲ SANTYKIAI SU NEMUSULMONAIS........378
Specialus aptarimas dėl Knygos žmonių..................................379
Nuolatiniai nemusulmonai gyventojai musulmoniškoje valstybėje...........................................................................................381
Draugystės su nemusulmonais reikšmė....................................382
Pagalbos ieškojimas pas nemusulmonus..................................386
Islamo visapusiško gailestingumo pratęsimas gyvūnams ......387
BAIGIAMASIS ŽODIS.......................................................................390
PAAIŠKINIMAI....................................................................................398
409
IŠLEISTOS KNYGOS:
1. ĮŽANGA Į ISLAMĄ „elektroninė versija“
2. ISLAMO MOTERIS.
(Ko dar geresnio ji laukia?)
3.
4.
5.
6.
ŠV. KORANAS IR ŠIUOLAIKINIS MOKSLAS
KUR YRA ALLAH?!
PASNINKAS ISLAME
ISLAMO PAGRINDAI
(Garbinimas Ir Malda Islame)
7. KETURIASDEŠIMT HADISŲ
8. PRANAŠO MISIJOS YPATYBĖS
9. TIKĖJIMO KELIAS
10. ŠV. KORANO DALIES "MARIJA"
(Paaiškinimas) „elektroninė versija“
11. PRANAŠŲ ISTORIJOS MAŽIAUSIEMS
12. ŠV. KORANAS YRA DIEVO ŽODIS
13. ŽVILGSNIS Į ISLAMĄ
14. KAS LEISTINA IR KAS DRAUDŽIAMA
ISLAME
15. MOTERYS ISLAME
(Lyginant Su Moterimis Žydų-Krikščionių
Tradicijoje: Mitai Ir Realybė)
16. ISLAMAS: DIEVO KELIAS
17. MOKSLINIAI FAKTAI, ATSKLEISTI
ŠLOVINGAJAME ŠV. KORANE
18. BENDRAS ĮVADAS Į ISLAMĄ
19. ATRASTI ISLAMĄ
(Yra Tavo Prigimtinė Teisė)
20. ISLAMO FAKTAI
(Paneigiantys Nepagrįstus Teiginius Prieš Islamą)
21. MUHAMMADAS, DIEVO PASIUNTINYS
(Te Dievas paaukština jo paminėjimą)
410
IŠLEISTI LANKSTINUKAI:
• KAS YRA ISLAMAS? Visuminis vaizdas
• MUHAMMEDAS: Elgesio pavyzdys naujam
tūkstantmečiui
• ŠV. KORANAS: Knyga, kuria galite tikėti
• MOTERYS ISLAME
‫جمعية الشباب المسلم في ليتوانيا‬
Lietuvos Musulmonų Jaunimo Bendrija
Lithuanian Muslim Youth Society
Totorių g. 6, Kaunas, Lithuania
www.musulmonai.lt
[email protected]
[email protected]
411

kas leistina ir kas draudžiama islame

Transcription

Similar documents

žvilgsnis į islamą

Moterys islame - musulmonai.lt

kokybiška laivyba, saugesnės jūros, švaresni vandenynai

Šv.Koranas ir šiuolaikinis mokslas