Šoktonas" 2010 gegužė, Nr.6

š ktonas
„Šviesos“ ir „Alma litteros“ leidyklų nemokamas laikraštis mokyklos bendruomenei
2010 GEGUŽĖ, Nr. 6
Sveiki!
kasdienybė ir lūkesčiai
Kaip ir kiekviena naujovė, Bendrosios programos vis dėlto kelia
abejonių ir klausimų, kaip visa tai įgyvendinti mokykloje, konkrečioje klasėje. Mokytojams svarbu pritaikyti ugdymo turinį atsižvelgiant į savo mokyklos situaciją: prioritetinius tikslus, mokymosi
aplinką, klasės pasiekimų lygį ir konkretaus mokinio poreikius.
4 p. Duok mokiniui sparnus...
Kai taikomas projekto metodas, mokytojas ir mokiniai
tampa lygiaverčiais ugdymo proceso dalyviais. Skatinami
prasmingi ugdytinių sumanymai, lavinamas gebėjimas bendrauti
ir bendradarbiauti, vaikų tarpusavio santykiai grindžiami
pasitikėjimu. Atsižvelgiama į skirtingus mokymosi stilius,
siūloma rinktis priimtiniausią veiklą, veikimo priemones,
savarankiškai daryti sprendimus.
5 p. Vadovėlių komplektai –
priemonė kompetencijoms ugdyti
Visi serijos „Šok“ vadovėlių komplektai rengiami bendradarbiaujant autorių komandoms, laikantis bendrų principų ir
susitarimų. Ypatingas dėmesys visuose šios serijos vadovėliuose
skiriamas mokėjimo mokytis kompetencijai ugdyti.
6 p. Tėvų ir ugdymo įstaigų partnerystė
Ugdymo įstaiga – tėvų namų papildas. Ne pakaitalas, bet papildas.
Čia, kaip ir namuose, jauni žmonės tampa mūsų visuomenės dalimi. Tačiau... visų pirma jie yra savo tėvų vaikai. O tie tėvai turi
savo politinius, religinius ir kitokius įsitikinimus...
7 p. Rimvydas Stankevičius.
Diktantai sielai
Gal pasakyti apie tai, kad jau kuris laikas virpu ir trykštu energija,
beveik nemiegu bijodamas, kad galiu prasnausti pavasario šventės
apogėjų, nepamatyti paties spalvingiausio drugelio, neišgirsti pirmosios
kvarkiančios varlės, į atželiančią pievą nulėkti vėliau už vieversį...
Knyga laisvalaikiui.
Džoudi Pikou (Jodi Picoult) „Kitas gyvenimas“
Knygos autorė Džoudi Pikou kritikų ir skaitytojų labiausiai vertinama dėl sugebėjimo subtiliai atskleisti sudėtingus žmogaus jausmus,
žmonių tarpusavio santykius.
8 p. Grožinės literatūros sąrašas
V–VI klasės mokiniams
Šviesių atradimų keliu riedančios vasaros!
Svetlanos Baturos nuotrauka.
2–3 p. Permainų metai: mokytojų
Džiugu, kad jau antrą gegužę sveikinamės su jumis. Gegužė –
gamtos prabudimo, atgimimo mėnuo. O mokykloje tai „derliaus“
metas – laikas, kai įsivertiname pasiekimus, svarstome, kaip mokysimės, dirbsime, gyvensime kitąmet.
Dvi pagrindinės šio numerio temos: aptariame, kaip mokytojams
sekasi įgyvendinti Bendrąsias programas, ir kalbame apie tėvų ir ugdymo įstaigų bendradarbiavimą.
Šie metai parodė, kad mokytojams pritaikyti atnaujintas Bendrąsias programas savo mokykloje, konkrečioje klasėje nėra paprasta.
Daug patarimų mokytojui, ką ir kaip reikėtų daryti, dalija tam parengti konsultantai, deja, ne visada tie patarimai yra tinkami ir
svarūs. Mokytojams gana sudėtinga suprasti, atsirinkti...
Spręsti apie sėkmingą programų įgyvendinimą tik pagal visų metų „reikalingus popierius“ neturėtume. Todėl viceministro Vaido
Bacio kvietimas vertinti (ir įsivertinti) konkrečios pamokos rezultatus ir dažniau apie tai diskutuoti – vertas dėmesio.
Skyrelyje Aktualu ir naudinga mokytojai ir švietimo ekspertai dalijasi nuomone apie tai, kas skatina keisti ir keistis. Gal siekiant sėkmingai įgyvendinti programas ir įvertinti pasiektus rezultatus reikia
bendrų pastangų? Bendrų – švietimo politikų, mokytojų ir tėvų?
Gal turima patirtis diegiant Bendrojo ugdymo programas galėtų
praversti atnaujinant Vidurinio ugdymo programas? Visais atvejais
kalbėtis būtina. O vieniems kitus išklausius ir išgirdus būtina ir
veikti drauge.
Tradiciškai du laikraščio puslapiai skiriami skyreliui Su „Šok“
ženklu.
Pirmame straipsnyje pradinių klasių mokytojos rašo apie tai, kaip
serijos „Šok“ vadovėliai tampa akstinu naujoms idėjoms, naujiems
projektams. Jeigu gerai pažįstame savo mokinius, jeigu žinome, ką
norime pasiekti ir kaip norime dirbti, neturėtų būti sunku ir „persisiūti“ parengtas mokomąsias priemones pagal savo „dydį“ – pritaikyti jas savo klasei.
Antrame straipsnyje aptariamos priemonės mokymosi mokytis
kompetencijai ugdyti, šios kompetencijos sudedamosios dalys ir jų
raiška vadovėliuose. Bet vadovėlis, kad ir kaip puikiai jis būtų parengtas, yra tik priemonė, padedanti ugdyti vaiką. Svarbiausia
vaikui visada buvo ir lieka mokytojų ir artimiausių žmonių pavyzdys, gyvas žodis.
Mums gana dažnai tenka bendrauti su mokiniais, mokytojais ir
mokinių tėvais. Kartais susidaro toks įspūdis, kad kuo sunkiau tėvams sutarti su vaikais, kuo prasčiau jiems sekasi spręsti iškilusias
problemas, tuo geriau jie „žino“, kad tas problemas už juos turėtų
išspręsti mokytojas, mokykla. Antra vertus, kai mokytojas neranda
bendros kalbos su mokiniu, paprastai tvirtina, kad tokio nesusikalbėjimo priežastis – netinkamas auklėjimas šeimoje. Apie susikalbėjimą skaitykite Atspindyje.
Kavos pamokėlėje pateikiami „Diktantai sielai“. „Neslėpsiu, vienas
didžiausių mano norų, kad šia knyga iš tiesų būtų naudojamasi mokyklose kaip „Diktantų knyga“ (jei tik lituanistėms pasirodys mano
kūriniai bent kiek įdomiai keblūs gramatiškai). Noriu, kad mano
užrašytos mintys pasiektų jaunąją kartą. Noriu, kad jie užrašytų jas
savo puslapiuose. Nes tai, ką skelbiu, tėra humanizmas“, – rašo
Rimvydas Stankevičius, šių diktantų autorius. Kviečiame paskaityti.
Naršyklėje penktos ir šeštos klasės mokiniams siūlome knygų
sąrašą – ir saulėtai, ir lietingai vasarai.
Šiame numeryje taip pat rasite ir atnaujintą priedą Apie vadovėlių
seriją „Šok“.
Jūsų atsiliepimai, vertinimai, padėkos ir siūlymai leisti tokį laikraštį kas mėnesį mus labiausiai skatina rengti naujus numerius.
Rašykite mums. Bendraudami patys pasitikrinsime ir patarsime
vieni kitiems.
Edita Linkevičiūtė,
Vadovėlių rengimo metodikos grupės vadovė
Leidykla „Šviesa“
1
AKTUALU IR NAUDINGA
Permainų metai: mokytojų
kasdienybė ir lūkesčiai
„
“
Kaip, Jūsų nuomone, mokytojams sekasi dirbti pagal atnaujintas
Bendrąsias programas: kas juos džiugina, skatina keisti ir keistis, su
kokiomis problemomis jie susiduria, kokios pagalbos jiems reikia?
Dirbdami su mokytojais, lankydamiesi mokyklose dažnai
pasikalbame apie tai, kaip jiems sekasi dirbti pagal atnaujintas Bendrąsias programas. Manyčiau, kad sekasi įvairiai. Tai nėra paprastas,
greitai įgyvendinamas procesas. Labai gerai, kad buvo skirti metai
pasirengti – mokytojai galėjo susipažinti su programomis, dalyvauti
mokomuosiuose seminaruose, kuriuose buvo aptariami programų
tikslai, struktūra, ugdymo turinio planavimo principai, bet, be
jokios abejonės, laiko buvo per maža. Tiems, kurie jau prieš metus
pradėjo taikyti Bendrąsias programas, šiemet kiek lengviau.
Pradedantieji susiduria su sunkumais, o laiko išsiaiškinti, pasitikslinti beveik nėra. Pagrindinis klausimas – kaip suderinti bendrųjų
kompetencijų ir dalykinių gebėjimų bei žinių ugdymą, kaip tai
planuoti, bandyti įgyvendinti pamokoje, vertinti? Mokytojams
sunku atsakyti į klausimus, kas yra svarbiau – bendrosios ar dalykinės kompetencijos? Dažnai bendrųjų kompetencijų ugdymas lyg ir
„nukeliamas“ vėlesniam laikui, popamokinei veiklai arba tiesiog
tikimasi, kad jos susiformuos savaime, o pamokoje tradiciškai visas
dėmesys skiriamas dalykinių gebėjimų ugdymui. Labai svarbu per
kiekvieną pamoką ugdyti ir bendrąsias, ir dalykines kompetencijas
mokomąjį dalyką suvokiant kaip bendrųjų kompetencijų ugdymo
kontekstą.
Už bendrųjų kompetencijų ugdymą atsako ne vienas mokytojas.
Darbas su atnaujintomis programomis reikalauja labai daug bendrų
visų mokytojų pastangų. Ugdant bendrąsias kompetencijas ypač
svarbu mokytojams kartu aiškintis jų ugdymo svarbą, skirtingų
kompetencijų sandus, perprasti jų raiškos požymius, mokytis juos
išreikšti kuo paprastesniais terminais – kitaip tariant išsiversti į savo
kalbą. Ypač svarbu, kad vienoje klasėje ar koncentre dirbantys mokytojai tai aiškintųsi ir planuotų kartu ir tam specialiai skirtų laiko.
Juk bendrosios kompetencijos ugdomos per visų dalykų pamokas, ir
mokytojai turėtų susitarti, kaip tai daryti, nes visi kartu moko tuos
pačius mokinius. Ne mažiau svarbu su mokiniais aptarti bendrųjų
kompetencijų tikslingumą, pasiaiškinti, kaip jie jas supranta, susitarti dėl vertinimo kriterijų ir tvarkos. Viskam reikia laiko.
Marina Vildžiūnienė
Mokyklų tobulinimo centro programų direktorė
Bendrosios programos, kaip ir pasaulis, nuolat kinta ir kaskart
atsižvelgia vis į naujus iššūkius. 2008 m. atnaujintame dokumente
toliau plėtojami ankstesnių metų programose suformuluoti į kompetencijas orientuoto ugdymo turinio pagrindai ir atsižvelgiama į
naujus švietimui iškilusius iššūkius – sparčią mūsų šalies socialinio
ir ekonominio gyvenimo kaitą ir besiplečiančias galimybes diegti
švietimo naujoves.
Nuvilnijus gausiam Bendrųjų programų sklaidos seminarų maratonui tikriausiai neliko mokytojo, kuris nebūtų apie jas girdėjęs, su
jomis susipažinęs ir jas nagrinėjęs. Po susitikimų su mokytojais galima teigti, kad nemaža jų dalis laukia naujovių ir teigiamai vertina
atnaujintas Bendrąsias programas. Mokytojai pritaria, kad šiuo-
Šo k t o n a s , N r. 6
2
laikinei visuomenei reikia ugdyti tokias asmenybes, kurios sugebėtų
prisitaikyti prie įvairių situacijų, spręsti netikėtai iškilusias problemas, tyrinėti ir stebėti tikrovę, kelti hipotezes ir jas tikrinti, būtų
savarankiškos, iniciatyvios, puoselėtų vertybes – pagarbą kitiems ir
toleranciją kultūriniams skirtumams, sąžiningumą, mokėtų ginti
savo nuomonę, o reikalui esant ją keisti. Mokytojai ypač palankiai
vertina Bendrosiose programose pateikiamas ugdymo gaires, nurodančias, ko ir kaip mokyti, taip pat vertinimą ir turinio minimumą.
Naujai parengtas dokumentas leidžia mokytojui mažinti mokymo(si) krūvius, ugdyti kūrybiškumą, skatinti mokinius analizuoti
įvairias situacijas, pažinti save ir aplinką.
Kaip ir kiekviena naujovė, Bendrosios programos vis dėlto kelia
abejonių ir klausimų, kaip visa tai įgyvendinti mokykloje, konkrečioje klasėje. Mokytojams svarbu pritaikyti ugdymo turinį atsižvelgiant į savo mokyklos situaciją: prioritetinius tikslus, mokymosi
aplinką, klasės pasiekimų lygį ir konkretaus mokinio poreikius.
Dažnai mokytojai seminaruose klausia, kaip dirbti klasėje, kurioje
mokosi skirtingų gabumų, poreikių, mokymosi stilių mokiniai, kaip
greičiau ir objektyviau juos įvertinti ir kt. Tradicinės mokyklos požiūris į mokymą – pasyvus mokinys ir aktyvus mokytojas – šiuolaikinei mokyklai tikrai netinka, nes sudėtinga sudominti ir išmokyti
mokinį vien tik pasakojimu ar naujos dalyko medžiagos diktavimu.
Ieškoti atsakymų į minėtus klausimus mokytojams gali padėti Bendrųjų programų pritaikymo metodinės rekomendacijos, kuriose
pateikiama konkrečių ilgalaikių ir trumpalaikių pamokų planų ir
mokinių darbų vertinimo pavyzdžių. Tačiau metodinės rekomendacijos kol kas atsako tik į dalį mokytojų klausimų, jos bus pildomos,
nes švietimo naujovės atveria plačią erdvę išbandyti, kaupti ir skleisti
gerąją mokytojų patirtį.
Dažnai susitikimuose su mokytojais aptariamos mokomosios priemonės, klausiama, kaip dirbti pagal atnaujintas Bendrąsias programas
su dabartiniais vadovėliais, atsargiai vertinamos naujai išleistos
priemonės. Mano manymu, kūrybingas mokytojas gali taikyti įvairias
mokomąsias priemones, bet siekiant tobulinti ugdymo kokybę
norėtųsi gerų, tinkamai parengtų vadovėlių, IKT priemonių, pratybų
sąsiuvinių. Mokytojai su džiaugsmu priima įvairią metodinę medžiagą, tačiau jos pasiūla kol kas nėra didelė. Ypač palankiai vertinamos
mokytojo knygos, kuriose nubrėžtos gairės, ko ir kaip mokyti, siūloma įvairių darbo formų, aprašomi vertinimo pavyzdžiai.
Be kūrybingų mokytojų, pačios Bendrųjų programų naujovės, atkeliavusios į mokyklą, nebus įgyvendintos ir netaps savastimi. Antra
vertus, tiesiogiai jas diegdami, neatsižvelgdami į konkrečią mokyklos ar klasės situaciją, tikriausiai nepasieksime tinkamų rezultatų.
Todėl reikėtų nepamiršti, kad labai svarbu pačių mokinių motyvacija
ir mokėjimas mokytis, siekis įgyti bendrąsias ir esmines dalykines
kompetencijas, nuolatinė refleksija, kritiškumas, gebėjimas ginti savo
nuomonę ir atsakomybės prisiėmimas už savo veiksmus.
Šarūnas Gerulaitis
Ugdymo plėtotės centro Socialinių mokslų
ir dorinio ugdymo skyriaus vedėjas
AKTUALU IR NAUDINGA
2010 m. kovo 31 d. Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijoje vyko teminis mokytojų tarybos posėdis „Mokytojų kompetencijų ugdymas dirbant pagal atnaujintas Bendrąsias programas“. Mokytojų
bendruomenė suvokia, kad XXI amžiaus mokyklos suole sėdi karta,
užaugusi su skaitmeninėmis technologijomis. Kaip teigia Markas
Prenskis (Marc Prensky), dėl tokios aplinkos ir intensyvios sąveikos
su ja dabartiniai mokiniai mąsto ir apdoroja informaciją iš esmės kitaip negu jų pirmtakai. Remiantis 2008 m. ŠMM duomenimis,
konstatuojama, kad beveik pusė (45,6 proc.) Lietuvos bendrojo
lavinimo mokyklų mokytojų yra vyresni nei 45 metų amžiaus, o
jaunų (iki 30 m.) – 12,2 proc. ir jų nežymiai mažėja. Kaip teigia
Prenskis, dabartiniai mokiniai yra įpratę prie iš interneto parsisiųstos muzikos, telefonų kišenėse, bibliotekos jų nešiojamuose kompiuteriuose, signalų apie pranešimus ir skubiųjų žinučių, todėl
dabartinių mokytojų vedamos paskaitos, nuosekli logika ir mokymas, pagrįstas aiškinimu ir tikrinimu, veda juos iš kantrybės, o
veikla yra nuobodi. Tie patys metodai, kurie tiko mokytojams, kai
šie buvo mokiniai, netinka jų mokiniams.
Dar 1956 m. Blumas (Bloom) išskyrė 6 kognityvinių tikslų lygmenis (žinių, supratimo, taikymo, analizės, sintezės, vertinimo), kurie
yra atnaujintų Bendrųjų programų esminių dalykinių kompetencijų
pagrindas. Tik, anot Džefrio Pečio (Geoffrey Petty), buvome pakliuvę į „turinio spąstus“. Taksonomija papildoma gebėjimais ir nuostatomis, kai mokytojas orientuojasi į mokinių pasiekimus, o ne į
dalyko turinio išdėstymą.
Mokytojams kylantys klausimai:
1. Kodėl atnaujintos programos yra tokios didelės apimties,
sudėtingos struktūros ir pan.?
2. Ar mokinys ir jo tėvai gali suprasti, kaip pagal atnaujintas
Bendrąsias programas keičiasi ugdymas?
3. Ar humanitarinių ir socialinių mokslų programos suderintos
taip, kad iš tikrųjų būtų įmanoma integracija, o ne imitavimas? Pvz., lietuvių gimtosios kalbos ugdymas I gimnazijos
klasėje pradedamas nuo antikos (Graikų mitai. Sizifas. Narcizas), o istorijos – nuo XVII a. (Remdamiesi įvairiais istorijos
šaltiniais, mokiniai aiškinasi XVII a. antrojoje pusėje–XX a.
gyvenusių istorinių asmenybių poveikį to meto istoriniams įvykiams ir reiškiniams.). Galima tik tarpdalykinė integracija,
kuri ir taip vyko ir vyksta.
4. Ar individualus mokinio vertinimas ir daroma pažanga, akcentuojama Bendrosiose programose, dera su brandos egzamino reikalavimais?
Mokytojų pastabos ir siūlymai:
1. Atnaujinamą turinį turi papildyti mokytojui ir mokiniui tinkami šaltiniai (grožiniai kūriniai, filmai ir pan.), kad būtų
įmanoma ugdyti mokinių gebėjimus.
2. Kartu su mokomosiomis priemonėmis turėtų būti leidžiama
ir mokytojo knyga, kurioje būtų pateikiama rekomendacinio
pobūdžio metodų, planavimo pavyzdžių ir pan. (ypač pradedantiems mokytojams). Tada ir gebėjimų ugdymas nebūtų
tik formalus dalykas, o formuluojant mokymosi uždavinį būtų atsižvelgiama į programos minimumą.
3. Susidaro įspūdis, kad ugdymo turinys keičiamas tam, kad
darbo ir uždarbio turėtų leidyklos.
4. Reikėtų suvienodinti programų ir brandos egzaminų tikslus ir
uždavinius (orientuojamės į gebėjimus, o tikrinamos žinios
dažnai yra studento lygmens). Kaip teigia R. Tamošaitis, kūrybingi mokiniai per brandos egzaminus nukenčia, nes turi savo minčių ir nesistengia prisitaikyti prie mokytojo mąstymo.
5. Gamtamoksliniam ugdymui reikia šiuolaikiškų priemonių ir
laboratorijų, kuriose mokiniai galėtų stebėti, atlikti įvairius
bandymus ir mokydamiesi bendradarbiautų.
6. Menų individualizavimas yra sąlyginis, nes kiekvienas mokinys
yra individualybė. Sunku kūrybinį procesą įvertinti pamokoje.
Kad ir kaip būtų gaila, bet kyla mokyklos kultūros problema –
mokytojai ne itin noriai bendradarbiauja tarpusavyje ir su administracija (konkurencija, kontrolė). Mokymo procesas orientuojamas
į vadovėlius, vertinant mokinius remiamasi ne išsilavinimo standartais, programos minimumu, o asmenine patirtimi.
Norime pasidžiaugti, kad kiekvienais metais gimnazijoje organizuojamos mokytojų konferencijos „Kolega kolegai“ yra bendradarbiavimo, o ne konkurencijos rodiklis.
Daiva Norvaišaitė,
Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos ugdymo skyriaus vedėja
Pagal atnaujintas Bendrąsias programas dirbu antrus metus.
Sparčiai keičiasi technologijos, didėja informacijos srautas, todėl
tenka galvoti, kaip parengti vaikus tokiems pokyčiams, kaip dirbti,
kad mokiniai įgytų pagrindines kompetencijas.
Planuodama pamoką turiu pasvarstyti, kaip ugdysiu pagrindines
kompetencijas ir perduosiu žinias. Smagu dirbti su vadovėlio komplektu „Mokslininkų pėdomis“, nes vadovėlis parengtas pagal atnaujintas Bendrąsias programas: jo struktūra, žinių apimtis, mokymo būdai formuoja mokinių gebėjimus ir kompetencijas. Taip
pat yra interneto svetainė, kurioje pateikiama elektroninis žodynas,
enciklopedija, demonstracinių objektų, virtualių laboratorinių darbų. Vadovėlis šiuolaikiškas, modernus, siūlantis įvairių mokymosi
metodų, žadinančių mokinių smalsumą, bendradarbiavimą, kūrybiškumą, aktyvią veiklą.
Penktokai ir šeštokai, dirbdami pagal atnaujintas Bendrąsias programas, mokosi grupėmis – savarankiškai atrenka, analizuoja, kritiškai vertina informaciją ir dalijasi ja su savo klasės draugais.
Geriausia mokytis ką nors veikiant, nes šiuolaikiniam vaikui neužtenka vien skaityti ir rašyti, jam reikia ir kitos veiklos. Vadovėlyje
ir pratybų sąsiuvinyje pateikiama daug užduočių. Mokytojui lieka
tik suplanuoti pamoką, parinkti veiklą, o mokosi patys mokiniai.
Kabinete turime 9 kompiuterius, multimediją, SMART lentą,
todėl mokiniai kiekvieną pamoką gali naudotis šiuolaikinėmis technologijomis, eksperimentuoti, diskutuoti, aptarti klausimus su grupės draugais, pristatyti ir paaiškinti įvairius reiškinius, kurti hipotezes ir daryti išvadas.
Stebėdama mokinių darbą džiaugiuosi, kaip puikiai jie mokosi
vieni iš kitų, padeda grupės draugams. Moka tartis ir susitarti, vertinti ir įsivertinti.
Irena Zubavičienė,
Naujosios Akmenės gimnazijos
biologijos mokytoja metodininkė
Dirbdamos su Bendrosiomis programomis mes iš esmės pakeitėme požiūrį į pamokų planavimo kokybę. Sunku buvo parašyti gerą ilgalaikį planą, kuriame atsispindėtų ne tik tema, bet ir pamokos
uždaviniai. Sudėtingiausia buvo planuoti mokymo(si) uždavinius.
Gerai, kada mokytojai dalijasi patirtimi, kokybiškais planų pavyzdžiais. Mokymo individualizavimas – naujas šiuolaikiškas požiūris
į mokinį. Diferencijuoti mokymą padeda naujoviški vadovėliai, kuriuose pateikiamos kelių lygių užduotys. Mokytojo knyga – geriausias pagalbininkas mokytojui. Tačiau dėl didelio mokinių skaičiaus
klasėje jam sudėtinga individualizuoti ugdymo procesą, pastebėti
kiekvieno mokinio pasiekimus, pritaikyti individualias užduotis.
Dažnai mokytojas nepajėgia to atlikti dėl didelio darbo krūvio,
popierizmo, įvairių primetamų pašalinių darbų.
Atnaujintos Bendrosios programos iš esmės pakeitė požiūrį į vertinimą, kuris turi skatinti mokinį žingsniuoti į priekį, siekti geresnių rezultatų, jaustis motyvuotai, saugiai. Problema – mokinių
tėvai, todėl primygtinai siūlome švietimo centrams inicijuoti tėvų
švietimą. Gerai, kad programose nurodomas turinio minimumas,
leidžiantis pozityviai įvertinti minimalių gebėjimų mokinius.
Regina Bernotienė,
Utenos „Vyturių“ pagrindinės mokyklos
lietuvių kalbos mokytoja metodininkė
Valda Bikutė,
Utenos „Vyturių“ pagrindinės mokyklos
biologijos mokytoja metodininkė
www.sokvadoveliai.lt
3
SU „ŠOK“ ŽENKLU
Duok mokiniui
sparnus...
Kiekvienas mokytojas turi savo individualų mokymo stilių. Kaip
teigia Erikas Jensenas (Eric Jensen), 75 proc. mokytojų pateikia medžiagą nuosekliai ir analitiškai, tačiau 70-čiai proc. jų mokinių šis
būdas yra ne pats geriausias. Todėl mes, planuodamos bet kokią mokymo(si) veiklą, norėdamos palengvinti savo mokinių darbą, stengiamės, kad jie patys pasirinktų veiklą ir parodytų mums, kurie
mokymosi stiliai jiems tinkamiausi. Žinodamos jų polinkius, pomėgius, privalumus ir silpnąsias vietas bandome taikyti įvairius mokymo(si) metodus ir būdus.
Didelę įtaką šiuolaikinės pamokos organizavimui turi ir naujos
mokomosios priemonės: vadovėliai, pratybų sąsiuviniai, dalijamoji
medžiaga. Pamokose pasitelkiame ir skaitmenines priemones – garso ir vaizdo įrašus. Trečius metus dirbdamos su serijos „Šok“ vadovėlių komplektais pastebėjome, kad šios mokomosios priemonės
padeda ugdyti aktyvų, kūrybingą, savarankišką, savimi pasitikintį,
gebantį bendradarbiauti mokinį. Vaikai noriai dalyvauja projektinėje veikloje. Taip yra ne tik dėl to, kad vadovėliuose siūlomos projektų idėjos yra artimos ir patrauklios mokiniams, bet ir todėl, kad
užduotis galime skirti atsižvelgdamos į įvairius mokinių mokymosi
stilius.
Serijos „Šok“ lietuvių kalbos vadovėlio „Pupa“ ir pasaulio pažinimo vadovėlio „Gilė“ komplektuose pateikiama po tris integruotus
projektus. Juos vykdome sėkmingai ir noriai, džiaugiamės rezultatais. Pajutę sėkmę ir galimybę įgyvendinti savo sumanymus, mokiniai ėmė siūlyti mums naujų idėjų. Mes tuo pasinaudojome ir
nenusivylėme. Trečios klasės vadovėlyje „Pupa“ temos išdėstytos
pagal mėnesius. Kiekvieno mėnesio pirmoje pamokoje mokiniai
randa tris kalendoriaus lapelius su datomis, iš kurių dvi įvardytos,
Jeigu...
o apie trečią mokiniai patys ieško informacijos įvairiuose šaltiniuose
ir siūlo, kaip tą dieną būtų galima paminėti. Iš daugumos mokinių
pasiūlytų idėjų išsirutulioja nauji mokykliniai projektai.
Įsimintiniausi projektai: „Diena be automobilio“, „Atspėk profesiją“,
„Kuo kvepia Kalėdos“, „K(laidelės)“, „Linksmasis gimtadienis“.
Pavyzdžiui, projektas „Diena be automobilio“ buvo skirtas Tarptautinei dienai be automobilio (rugsėjo 22 d.) paminėti. Buvo nutarta, kokius darbus ir per kokį laikotarpį mokiniai, padedami mokytojų ir tėvų, turės atlikti, ir pasiskirstyta užduotimis. Mokiniai
turėjo:
• įvairiuose informaciniuose šaltiniuose, internete rasti informacijos apie oro taršą, ekologiškas transporto priemones;
• pasidaryti vėliavėles, pateikti jose informacijos apie oro taršą ir
minimą dieną jas išdalyti pro mokyklą važiuojančių automobilių vairuotojams, tėvams, atvežusiems mokinius į mokyklą,
praeiviams;
• kurti lipdukus ir klijuoti juos ant mokyklos darbuotojų automobilių;
• surengti ekologiškų transporto priemonių (dviračių, paspirtukų, riedučių) varžybas.
Projektas „Atspėk profesiją“ buvo skirtas Tarptautinei mokytojų
dienai (spalio 5 d.) paminėti. Mokiniai turėjo:
• rasti informacijos apie pasirinktas profesijas įvairiuose šaltiniuose, internete;
• nubraižyti mokyklos pradinukų tėvelių ir mamyčių profesijų
diagramas;
• atlikę testą ir išsiaiškinę asmenybės bruožus pasvarstyti, ar tie
bruožai tinka jų svajonių profesijai;
rytą pabudus už lango būtų puikus oras, malonus
ir dėmesingas kolega pavėžėtų į darbą. Jeigu vaikai klasėje būtų itin
atidūs, o mokyklos administracija geranoriška. Jeigu idealiai pasirengčiau pamokoms, o kas nors tai pastebėtų ir įvertintų. Jeigu mano
amžinai nedirbantis „Petriukas“ susidomėtų projektine užduotimi, o
grupės draugai noriai jam padėtų ją atlikti. Jeigu klasė puikiai
parašytų tikrinamąjį darbą ir niekas nepamirštų namų darbų. Jeigu
turėčiau tokių mokomųjų priemonių, kokių yra Skandinavijos šalyse.
Jeigu ruoštis pamokoms reikėtų truputį trumpiau, o užmokestis už
darbą būtų bent penkiolika procentų didesnis. Jeigu...
Deja. Mūsų klasės „normalios“, administracija, geriausiu atveju,
pakanti, tikrinamasis darbas nepavykęs, mokiniai nuobodžiaujantys,
raidyną ar svarstykles pasidarome patys, o dar lietuviški orai ir alga...
Bet... Kiek šios sekos dalykų iš tiesų visiškai nepriklauso nuo mūsų?
Ko gero, tik orai ir algos. Visa kita mes galime daugiau ar mažiau
keisti, paveikti. Ir, kas keisčiausia, niekas negali to padaryti už mus!
Tiesą sakant, kodėl tai turėčiau būti ne aš? Gal šįryt aš pavėžėsiu
kolegą? Būsiu geranoriškas bendradarbiams ir administracijai.
Pastebėsiu ir pagirsiu puikų kitos mokytojos darbą. Išsinersiu iš kailio, bet šiandien sudominsiu „Petriuką“ ir subursiu jo „palaikymo
komandą“, kad nors trumpam jis pajustų sėkmės ir bendro darbo
džiaugsmą. Ir taip toliau... Ir taip kasdien... nuolat... Nes tos pro-
Šo k t o n a s , N r. 6
4
„
...kad jis galėtų skristi jam vienam aiškia
kryptimi taip aukštai, kaip jis pats panorės.
Duok vaikui sparnus ir pakilk šiam
skrydžiui drauge. Pajusk savo galimybes,
klausykis, stebėk, kurk gyvenimą ir mokyk
šito kitus. (Eigil Kjærgaard)
“
• paimti interviu iš tėvelių apie jų profesijas;
• nuvykti į tėvelių darbovietes ir nufotografuoti ar nufilmuoti
juos darbo vietose;
• pristatyti tėvelio, mamytės ar savo svajonių profesiją.
Kai taikomas projekto metodas, mokytojas ir mokiniai tampa
lygiaverčiais ugdymo proceso dalyviais. Skatinami prasmingi ugdytinių sumanymai, lavinamas gebėjimas bendrauti ir bendradarbiauti, vaikų tarpusavio santykiai grindžiami pasitikėjimu. Mokiniai, įgydami žinių ir gebėjimų, remiasi artimiausia aplinka, turima
patirtimi. Atsižvelgiama į skirtingus mokymosi stilius, siūloma galimybė rinktis priimtiniausią veiklą, veikimo priemones, savarankiškai daryti sprendimus. Sudaromos palankios ugdymo(si) sąlygos
mokiniams, turintiems ypatingų poreikių (išskirtinių gebėjimų,
mokymosi sunkumų). Siekiama, kad visi mokiniai patirtų pažinimo
ir atradimo džiaugsmą. Pirmenybė teikiama kuriančiajai, o ne atgaminamajai veiklai.
Rasa Blikertienė ir Vaida Dubickienė,
Šiaulių Vinco Kudirkos pagrindinės
mokyklos pradinių klasių mokytojos
Visą straipsnį skaitykite www.sokvadoveliai.lt (Geroji
mokytojų patirtis). Ten taip pat pateikiamas Nerijos
Piliukaitienės ir Rasos Raudonienės, Tauragės „Aušros“
pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokytojų metodininkių, straipsnis apie projektą – neakivaizdinę kelionę
„Keliauju po Lietuvą“.
blemos augina mano sparnus. Nes būtent toks yra mano kelias ir
vertėtų nors tyliai, nors mintyse padėkoti kiekvienam sunkiam vaikui
ar konfliktiškam kolegai už pamokas. Pamokas, kurias kiekvienas
išmokstame savaip. Nes mes visi skirtingi. Visi su savo stiprybėm ir
minusais. Kiekvienas su sava pedagogine išmintimi ir savo
vadovėliu širdyje ir sąmonėje. Niekas geriau už jus pačius nežino,
ko ir kaip reikia mokyti jūsų vaikus. Niekas negali parašyti universalaus, visiems mokytojams tinkančio vadovėlio. Tai būtų panašu į
bandymą visas mus aprengti vienodomis suknelėmis, tegul ir iš labai
prabangios Juozo Statkevičiaus kolekcijos. Sakot, jūs visiškai
nemėgstat Statkevičiaus? Ne jūsų spalva? Per ilga? Net nesimatavot...
ach, geriausiu atveju – dukrai?..
Taigi, jeigu pasirinkote (už jus pasirinko, buvote priverstas pasirinkti, tapote reklamos auka ir t. t.) ir metus, dvejus ar visus ketverius dirbote su „Pupa“, turėjote, tiesiog privalėjote ją „persisiūti“ –
prisitaikyti – sau. Kai kur patrumpinti, kai kur šį bei tą prisiūti.
Kai ką nuardyti, o vietomis pridėti tai, kas tik jums tinka. Manau,
kad taip ir darėte, nes net ir mes, šį vadovėlį rašiusios sau ir savo
klasei, su juo dirbdamos nuolat šį bei tą taisėme. Juk laikas ir gyvenimas daro mus išmintingesnius. Šiandien aš kitoks, nei buvau
vakar. Ryt – kitoks nei šiandien. Tikiuosi, geresnis...
Vilija Vyšniauskienė,
Lietuvių kalbos vadovėlių komplektų „Pupa“ bendraautorė
SU „ŠOK“ ŽENKLU
Vadovėlių
komplektai –
priemonė
kompetencijoms
ugdyti
Serijos „Šok“ vadovėlio „Geografija 7“ atlanka
Rugsėjį bus ketveri metai, kai vadovėliai su serijos „Šok“
ženklu, simbolizuojančiu ryžtingą šuolį, daugeliui Lietuvos mokinių padeda mokytis, pažinti, tyrinėti, bendrauti ir bendradarbiauti, kurti, atsakingai ir aktyviai veikti. Visi serijos „Šok“
vadovėlių komplektai rengiami bendradarbiaujant autorių komandoms, laikantis bendrų principų ir susitarimų. Šios serijos
vadovėliai dera tarpusavyje turinio bei struktūros požiūriu,
išlaikomas ir atskirų dalykų savitumas.
Taip atveriamos daug didesnės galimybės visapusiškai ugdyti
vaiką nuo I klasės, prisidedama prie esminių dalykinių ir bendrųjų kompetencijų ugdymo.
Ypatingas dėmesys visuose serijos „Šok“ vadovėliuose skiriamas mokėjimo mokytis kompetencijai ugdyti.
• Mokomoji medžiaga (tekstinė ir vaizdinė informacija) parinkta ir pateikta taip, kad skatintų mokinių motyvaciją
mokytis. Nagrinėjamos sąvokos siejamos su artimiausia
vaiko aplinka, atskleidžiamos pritaikymo galimybės.
• Vadovėlio struktūra mokiniams padeda planuoti mokymąsi: kelti tikslus ir uždavinius, kryptingai veikti, apmąstyti savo veiklą, įsivertinti pasiektus rezultatus. Vadovėlis
suskirstytas į skyrius, skyriai – į temas. Temos pateikiamos
atlankomis. Prieš kiekvieną temą iškeliami mokymosi
uždaviniai (pvz.: Šiandien, Netrukus, Šią pamoką), kurie
nusako, ko mokiniai turėtų išmokti.
• Mokiniams padeda mokytis ir logiškas mokomosios
medžiagos pateikimas (pagrindinio teksto, svarbios
informacijos, santraukų, taisyklių, sąvokų išskyrimas).
Serijos „Šok“ vadovėlio „Europos palikimas 6“ atlanka
Serijos „Šok“ vadovėlio „Literatūra 7“ atlanka
• Keliami klausimai, į kuriuos mokiniai savarankiškai gali
ieškoti atsakymų, tyrinėti ir mokytis, be to, pateikiamos
nuorodos į papildomą literatūrą, kitus informacinius
šaltinius.
• Vadovėlyje ir papildomose mokomosiose priemonėse pateikiamos įvairaus sudėtingumo užduotys mokiniams sudaro
galimybes sieti naują medžiagą su anksčiau įgytomis
žiniomis ir gebėjimais, tai pritaikyti praktiškai.
• Įsivertinti, apmąstyti savo pasiekimus ir pažangą padeda
vadovėliuose, pratybų sąsiuviniuose, papildomose priemonėse esantys apibendrinimai (žodžių bankai), santraukos,
įsivertinimo testai, savikontrolės užduotys.
Siekiant toliau plėtoti mokėjimo mokytis kompetenciją, suteikti vyresnių klasių mokiniams daugiau motyvacijos, savarankiškumo ir atsakomybės už savo mokymąsi, serijos „Šok“ vadovėliuose VII–VIII klasei pateikiami mokymosi žingsniai – tam
tikrų užduočių atlikimo eigos ar darbo būdų aprašymai. Mokymosi
žingsniai dar labiau akcentuoja tikslų ir uždavinių kėlimą, veiklos
planavimą, kryptingą veiklą (pasirinkus tinkamus būdus ir priemones), rezultato įvertinimą ir proceso apmąstymą (kitiems tikslams ir uždaviniams numatyti). Šis modelis svarbus kiekvienam iš
mūsų siekiant gerų rezultatų bet kurioje srityje.
Mokytojo knyga – metodinė pagalba mokytojams. Joje pateikiami visų pamokų planai, kuriuos galima kūrybiškai pritaikyti
(apie mokytojo knygos struktūrą skaitykite „Šoktono“ priede,
p. 4). Taip pat mokytojo knygose mokytojai ras ir ilgalaikius (metų) planus. Šiuose planuose yra išskirtos ir tarpdalykinės integ-
racijos galimybės. Mokytojų bendradarbiavimas ugdant kompetencijas yra ypač svarbus. Todėl kaip didelį serijos privalumą
mokytojai įvardija vadovėlių tarpdalykines sąsajas: suderintą
turinį (tematiką, temas, projektus, metodus, vertinimo būdus)
ir struktūrą, dizainą. Įvairių dalykų mokytojams vertėtų tik
susitarti dėl vadovėliuose siūlomų bendrų projektų vykdymo
laiko, aptarti tikslus ir uždavinius, projektines užduotis ir galutinį rezultatą.
Naujuose serijos „Šok“ vadovėliuose VIII klasei (lietuvių kalbos, literatūros, rusų kalbos, geografijos) siūlomas tarpdalykinis
projektas „Gimtinė pro rasos lašą“. Vadovėliuose mokiniai ras
jiems aktualių, šį amžiaus tarpsnį atitinkančių projektinių užduočių, skirtų praktinei, tiriamajai, kūrybinei veiklai. Rinkdami
medžiagą projektui, mokiniai susipažins su vietos etnokultūriniais papročiais, įdomiais ir įžymiais žmonėmis, istoriniais
faktais, gamtos reiškiniais, ištekliais... Mokiniams siūloma veiklos rezultatus pristatyti atlikus kiekvieną projektinę užduotį arba
(ir) projektą apibendrinti mokslo metų pabaigoje bendradarbiaujant su kitų dalykų mokytojais.
Tikimasi, kad šis projektas skatins mokinius atidžiau (kitaip)
pažvelgti į savo artimiausią aplinką, tyrinėti, rasti įdomių dalykų
Lietuvoje, geriau pažinti savo krašto tradicijas, kultūrą, labiau
vertinti, saugoti ir puoselėti tautinį paveldą.
Lina Virozerovienė,
Edita Linkevičiūtė
[email protected]
5
ATSPINDYS
Tėvų ir ugdymo
įstaigų partnerystė
Kai individai ar jų grupės susivienija tam, kad siektų bendrų tikslų, atsiranda partnerystė. Ugdymo įstaigose ta partnerystė ypač
svarbi. Nieko naujo nepasakiau? Na, iš tiesų, visi mes – ugdymo įstaigų bendruomenių nariai – apie tą partnerystę esame daug girdėję,
bet aš norėčiau pakalbėti dar kartą. Repetitio est mater studiorum.
Ugdymo įstaiga – tėvų namų papildas. Ne pakaitalas, bet papildas. Čia, kaip ir namuose, jauni žmonės tampa mūsų visuomenės
dalimi. Tačiau... visų pirma jie yra savo tėvų vaikai. O tie tėvai turi
savo politinius, religinius ir kitokius įsitikinimus. Kadangi šeima –
labai svarbi visuomenės dalelė, negalime ignoruoti tų įsitikinimų,
kuriuos vaikas atsineša į ugdymo įstaigą iš šeimos. Kad ugdymas
būtų kokybiškas, turime tėvus į jį įtraukti.
Intuityviai visada jaučiau, kad partnerystė yra be galo svarbi.
Dirbdama su vaikais visada dirbau ir su tėvais: jeigu tėvai domisi,
dirbi vienaip, jei nesidomi, – kitaip. Su vaikais visada buvo lengva,
nes: a) man be galo patinka su jais dirbti ir b) žinau, ką darau, ir tai,
ką darau, darau gerai! O tėveliai... Jie gali būti išsilavinę ir neišsilavinę, jiems gali rūpėti, ką vaikas veikia ugdymo įstaigoje, ir gali
visiškai nerūpėti. Yra ir trečia tėvų grupė: jie sako, kad jiems rūpi
ugdymo įstaigų veikla, bet labiausiai rūpi, ar pakeisti langai, ar nauji
stalai. Na, negali sakyti, jog tai – ne rūpinimasis. Bet jis kitoks.
Iš tiesų mokyklos bendruomenės ir visų partnerių bendras tikslas
turėtų būti kokybiškas visų vaikų ugdymas. Metų metus trukę tyrimai jau parodė, kad kuo aktyviau šeimos domisi vaikų ugdymu, tuo
labiau vaikui sekasi ir mokykloje, ir apskritai vėliau gyvenime. Ir dar.
Ugdymo įstaiga yra tokia vieta, kurioje partnerius nelabai gali pasirinkti: tėveliai yra tokie, kokie yra. Tačiau kai ką galime rinktis: galime rinktis, kaip mes dirbsime, kad ta partnerystė būtų efektyvi.
Birutės Bučienės nuotrauka
KO REIKIA, KAD PARTNERYSTĖ BŪTŲ SĖKMINGA?
Iš tiesų viskas nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo
žvilgsnio. Kai kuriose ugdymo įstaigose dar ir šiandien nėra normalios partnerystės. Tiesiog yra tėvų komitetas, kuris su ugdymo
įstaigos atstovais sprendžia, kaip bus skirstomos lėšos, daromas remontas ir... viskas. Nėra bendradarbiavimo dvasios, kai jaučiasi, kad
visi bendruomenės nariai yra vienaip ar kitaip įsijungę į bendrą
veiklą. Labai dažnai tėvų ir ugdymo įstaigos kontaktas prasideda ir
baigiasi tėvų susirinkimu. Dar gerai, jei ir į jį tėvai ateina.
Ir dar. Kiek tenka girdėti, dažnai abi pusės nepatenkintos. Pedagogai tvirtina, kad tėvai nedalyvauja mokyklos veikloje, o tėvai
skundžiasi prastu ugdymo įstaigų darbu ir pedagogų neprofesionalumu. Be to, tėvai teigia, kad mokytojai į juos kreipiasi tik kilus
problemoms, o ne norėdami pasidžiaugti vaiku ar įtraukti juos į
bendruomenės veiklą. Esant tokioms nuostatoms, vargu ar
gali vykti kokybiškas dialogas, nes ir viena, ir kita pusė jaučiasi
neįvertinta.
Aš, gerą dešimtmetį ragavusi pedagogo duonos, dabar analizuoju
ugdymo įstaigų veiklą ir į trijų pakopų ugdymo įstaigas leidžiu savo
vaikus. Na, ir neįsivaizduoju, kaip tėvai gali nesidomėti tuo, kas ten
vyksta. Todėl norėčiau, kad kalbėdami apie tėvų dalyvavimą ugdymo
įstaigos veikloje visų pirma aptartumėme tėvų norą. Tik bėda ta, kad
tas noras nėra skatinamas arba per mažai skatinamas. (Žinoma, yra
šeimų, kuriose tėvams nerūpi, ką jų vaikas veikia, bet apie jas šiame
straipsnyje nekalbėsiu.) Dirbantiems ir begalę savų rūpesčių turintiems tėvams rodyti iniciatyvą yra sudėtinga. Tačiau paraginti ar paprašyti konkrečios pagalbos, jie tikrai įsitraukia į veiklą.
Mokykimės bendrauti
• Būkite geras klausytojas. Įsiklausykite, ką nori pasakyti tėvai.
Nepertraukinėkite jų. Tėvai teigia, kad dažnai nedrįsta išsakyti
savo minčių, nes jie nėra tos srities specialistai. Nepradėkite atsakinėti į jų klausimus, kol jie dar nebaigė kalbėti. Susitikimuose, kuriuose kalbama apie vaiką, reikia laikytis tų pačių principų, tačiau... dėl Dievo, nerenkite bendrų tėvų susirinkimų,
kuriuose aptariami ne bendri dalykai, o kalbama apie vaikus!
(Žinau, kad kai kur tokie susirinkimai vis dar vyksta...)
• Jeigu susierzinote ar nežinote, ką atsakyti, klauskite. Atsispirkite
pagundai teisti ir prieštarauti – ypač jei pokalbis viena ar kita
tema vyksta pirmą kartą.
• Nepamirškite, kad jūsų balso tonas, veido mimika ir kūno kalba dažnai pasako daugiau nei žodžiai. Tėvai ir taip dažnai mano, kad pedagogai į juos žiūri kaip į nekompetentingus, o jų
kalbos jiems atrodo nerimtos. Net jeigu iš pradžių galvojate,
kad tėvai nelabai supranta realijas, neišsiduokite. Stenkitės suprasti, kodėl jie kalba būtent taip.
• Tegul nuomonė lieka nuomonė – neteiskite žmogaus dėl vienokios ar kitokios jo nuomonės. Jeigu dėl nuomonės abejojate,
paprašykite ją pagrįsti.
• Kalbėdami kuo dažniau vartokite įvardį „mes“. Taip leisite suprasti,
kad vaikų ugdymas – komandinis darbas. Kai sakome „aš“, žmogui
gali kilti noras gintis, o „mes“ skatina bendradarbiauti.
Būkime nuoširdūs, pasitikėkime vieni kitais
• Pateikite tik tikslią informaciją.
• Laikykitės įsipareigojimų. Jeigu kažko nespėjate padaryti, visada iš anksto praneškite.
• Tegul konfidenciali informacija lieka konfidenciali. Suprantu,
kad visur mokytojai kalbasi apie vaikus, o tėvai – apie mokytojus (ir net patys mokytojai vieni apie kitus). Tačiau pasistenkite sau taikyti taisyklę: „Nedaryk kitam to, ko sau nelinkėtum“. Juk jums būtų nemalonu, jei informacija apie jūsų
vaiką pasklistų po mokyklą ir ją žinotų net ir tie mokytojai,
kuriems ji visai neaktuali! Todėl dar kartą noriu pabrėžti individualių susitikimų su tėvais svarbą.
• Pasitikėjimą reikia nusipelnyti. Abejoti yra natūralu. Savo darbais turite tėvams įrodyti, kad jumis galima pasitikėti.
Gerbkime vieni kitus
• Apie pagarbą reikia pakalbėti atskirai, nes abipusė nepagarba
yra tiesiog suvešėjusi. Net nežinau, kodėl taip atsitiko, tačiau
spėju, kad tai nėra neištaisoma. Visų pirma, elkimės su kitais
pagarbiai. Taip, kaip norėtumėme, kad kiti elgtųsi su mumis.
„Nenurašykime“ nei tėvų, nei mokytojų. Neleiskime stereotipams ir išankstinėms nuostatoms daryti savo juodo darbo!
• Supraskime, kad vis dėlto kiekvienas bendruomenės narys yra...
subjektyvus. Jis norės to, ko labiausiai reikia jo vaikui. Ir tai yra
normalu. Pedagogas, savo ruožtu, sieks, kad būtų patenkinti jo
poreikiai. Esmė – dialogas ir pagarba kiekvieno individualiems
poreikiams.
Šo k t o n a s , N r. 6
6
• Nebijokime vieni kitų pagirti! Nežinau, kodėl mes, lietuviai,
visai nemokame girti. Niekas nesako, kad reikia girti tuščiai,
tačiau juk yra už ką pagirti kiekvieną žmogų, kuris dirba. Kartais atrodo, kad giriančiajam liežuvis nukris, jei tik jis pasakys
kokį gerą žodį... O juk tai taip paprasta! Ir iš karto pasikeičia
bendra atmosfera.
Bandykime... ne vieną kartą
• Mums visiems pasitaiko suklysti. Kartais nesusilaikome ir pasakome tai, ko nereikėtų sakyti. Kartais pažadame ir nepadarome... Svarbiausia – išspręsti visas problemas ir... visiems
laikams! Leiskime žmonėms atsiprašyti ir viską pradėti iš naujo.
Juk mūsų tikslas – partnerystė, kurios visi partneriai siekia
geresnio vaikų ugdymo.
• Kiekvienais mokslo metais į visa tai, ką darote, darėte ir ruošiatės daryti, pabandykite pažiūrėti kitaip. Tegul kiekvieni metai
būna galimybė viską pradėti iš naujo.
SUNKUMAI, SU KURIAIS DAŽNIAUSIAI SUSIDURIAMA
Skirtingi lūkesčiai ir nuomonės
• Partnerystė yra sunkus darbas, nes visi žmonės skirtingi! Vaikai
ir jų poreikiai – labai sudėtinga ir daugialypė tema, todėl ir
žvelgti į ją reikia ne iš vienos pusės.
• Nepamirškite, kad tėvai yra tėvystės ekspertai. Pedagogai – savo
srities specialistai. Vadinasi, iš kiekvieno galima mokytis, kiekvienas gali patarti kažką naudingo ir tik visi drauge gali nuspręsti, ko iš tiesų labiausiai reikia vaikams.
Vaidmenų ir atsakomybės pasidalijimas
• Nors tėvai daug žino apie savo vaiką, tačiau jie paprastai kur kas
mažiau išmano apie ugdymo įstaigą ir švietimo sistemą. Tėvams
svarbu žinoti, kokios yra jų teisės ir pareigos, kaip veikia švietimo sistema. Iš tiesų puiku, kai ugdymo įstaiga turi savo vadovą (brošiūrą), kuriame viskas labai aiškiai išdėstyta. Toks
vadovas galėtų būti ir interneto puslapyje.
• Sunkumų dažnai kyla tada, kai neaišku, kas už ką yra atsakingas. Labai naudinga, kai tokiame vadove tėvams paaiškinama,
už ką yra atsakingas kiekvienas ugdymo įstaigos darbuotojas,
kas priima vienus ar kitus sprendimus. Iš tiesų svarbiausia –
skaidrumas. Ugdymo įstaiga – vieša įstaiga. Vadinasi, tai, kas
joje vyksta, irgi turi būti vieša: kas perkama, kodėl būtent tai
perkama, kas dirba, kokie projektai vyksta ir t. t. Ir kiekvienas
bendruomenės narys turi teisę užduoti klausimą kodėl?
Konfliktai
• Žinoma, konfliktų kils... ir tikriausiai kiekvienu klausimu.
Tačiau visų diskusijų dalyvių tikslas turėtų būti kompromiso
ieškojimas ir problemos atskyrimas nuo konkretaus žmogaus.
Nes dažnai nesutikdami su kieno nors nuomone pradedame jį
pulti asmeniškai. Reikia stengtis nuo to atsiriboti, nes juk svarbiausia – rasti sprendimą.
• Man labai patiko vienos konferencijos pranešėjo mintis: Tarybos susitikimuose koncentruokitės ne į problemą, bet į galimus
jos sprendimo būdus. Kuo ilgiau kalbėsite apie problemą, tuo
mažiau liks laiko ieškoti jos sprendimų.
• Jeigu kompromiso rasti nepavyksta, ieškokite kitų alternatyvų.
Visada prisiminkite, kad svarbiausia – ne jūs ir ne tėvai, o vaikai!
Siekti partnerystės, ypač prasmingos ir kokybiškos, nėra lengva.
Kad darbas būtų efektyvesnis, verta sudaryti klausimynus, kuriuose tėvai galėtų anonimiškai nurodyti, dėl ko nerimauja, ir pasiūlyti,
kaip būtų galima tobulinti bendradarbiavimą. Be to, jau ir pats
klausimynas rodo tėvams, kad jų nuomonė yra svarbi ir vertinga.
Žinoma, klausimynai nėra naujiena, tačiau jeigu jūsų ugdymo įstaiga jų dar neturi, verta apie juos pagalvoti – juk kaip tik artėja
mokslo metų pabaiga! Paklauskite tėvų, ką jie mano apie bendruomenės partnerystę, apie ugdymą, kokias išskirtų stipriausias, o
kokias – silpniausias ugdymo įstaigos puses (žinoma, klausimai turi
būti labai konkretūs!).
Be to, nepamirškite paklausti, kaip tėvai galėtų prisidėti prie
ugdymo įstaigos tobulinimo. Gal mokslininkas geografas galėtų
pravesti seminarą mokytojams arba paskaitą – diskusiją vaikams?
Galbūt atsiras mamų, kurios mėgsta rankdarbius ir galėtų surengti
rankdarbių mugę, kurios visos surinktos lėšos būtų skirtos naujai
kompiuterių klasei įrengti? Galbūt mama bibliotekininkė, šiuo
metu namie auginanti mažylį, norėtų ateiti paskaityti vaikams vieną
kartą per savaitę, o mokytoja tuo metu galėtų ištaisyti vaikų kontrolinius? Kiekvienas tėvas gali dalyvauti ugdymo įstaigos veikloje.
Manau, kad toks bendradarbiavimas, be jokios abejonės, naudingas tėvams, nes jie iš tiesų tampa aktyviais švietimo bendruomenės
nariais, todėl, kilus visuomenėje diskusijai vienu ar kitu švietimo
klausimu, jie gali būti jėga, turinti savo tvirtą poziciją. O ir jie patys
pasieks vieną didžiausių tikslų – prisidės prie sėkmingesnio vaikų
ugdymo mokykloje, o vėliau ir gyvenime. Ir dar. Nereikia pamiršti,
kad vaikai ir tėvai tiesiog bus artimesni. Jau vien dėl to verta pasistengti, ar ne?
Dr. Austėja Landsbergienė
KAVOS PAMOKĖLĖ
Tačiau, ko gero, derėtų pradėti nuo to, kad negaliu ištūnoti vietoje
nė minutės, kad vos susivaldau neiškeliavęs autostopu į Paryžių, savadarbiu plaustu ketindamas įveikti Kuršių marias, ar miško gelmėn,
pasiryžęs pargrįžti tik kandant pirmosioms šalnoms...
Ne ne, pirmiausia jai derėtų pasakyti, kad gailiuosi nesąs indėnas,
skriejantis šuoliais ant nebalnoto mustango ir klykiantis gyvasties
pergalės šūkį, arba Mažasis Princas, galintis atsargiai glostyti savo ką
tik prijaukintą Lapę, kad pagavęs auksinę žuvelę pirmasis suskubčiau
pildyti tris jos norus...
Taip mintims įsišėlus nepastebiu, kad vylingas lūkestis nuo klausiančiosios veido jau seniai išgaravo, kad nutirpo ir šypsena. Jai nusisukant išgirstu pusbalsiu ištartą frazę: „Kur jau ten tokį prabudins
pavasaris. Nuoboda...“
Jeigu taip, tai kas tuomet turėtų darytis kitų žmonių viduje, –
šmėsteli mintis ir pavasario ūžesys pripildo plaučius pašėlusio juoko.
Būrimas iš kavos tirščių
Rimvydas Stankevičius
Diktantai sielai
Pienių ėriukai
Apsižvalgykite. Gamta iš proto eina: ievos taip kvepia, kad paukščiai nuo laidų krenta amo netekę. Vyšnios virpa it nuotakos pirmąją
vestuvių naktį, obelys verčia iš koto savo riebiais rausvais spurgeliais,
liepsnote liepsnoja baltos kaštonų žvakės... O vaikai mieliau renkasi
akis geliantį pienių geltonį. Paneria toje saulės ir medaus jūroje ir
išneria jau vainikuoti, apsirūpinę kartaus skonio švilpynėmis, lekia
būriais kur prie upokšnių ar balų pienių ėriukais pasidžiaugti.
Nežinote? Gal vaikystės pavasarius leisdavote prie televizoriaus? O
gal kiekvieną gegužę susirgdavote šienlige? Tad klausykite – išduosiu
jums vieną gražiausių vaikystės pasaulio paslapčių: perskiriate išilgai
pienės kotelį, įmetate į vandenį ir, žiūrėk, jis jau virsta garbanomis.
Tai mums kitados ir buvo ėriukai. Nepaprastai smagu buvo juos
glostinėti, kaišiotis į plaukus, rungtis, kurio labiau susiraitęs, gražesnis... Vakare apie tuos džiaugsmus bylodavo nuo kartaus šių gėlių
pieno pajuodusios rankytės, geltonai ištepti drabužėliai... Atsidusdavo atlaidžiai mamos ir švelniai tardavo: „Murziuk tu mano, murziuk, ką man su tavim daryti?“
O jei taip dabar ištrūkus pasimaudyti toje geltonoje jūroje? Ką
sakytų žmona, draugai, bendradarbiai? Pamišėlis, romantikas, nebrendyla? Sėdėčiau sau išsišiepęs darbe geltonais kelnių keliais, pajuodusiais pirštais, su linksmu vainiku ant galvos ir karčia švilpyne
lūpose ir į visus jų epitetus tik linksmai purtyčiau galvą: „Neatspėjote,
neatspėjote – aš tik pienių ėriukas.“
Ši diena
Mokykloje per klasės tėvų susirinkimus auklėtoja mano mamai
sakydavo: „Jis gabus, bet didelis laisvamanis, gyvenantis šia diena,
nemąstantis apie ateitį, neturintis gyvenimo tikslo.“ Ir mama grįždavo iš susirinkimų liūdna, susirūpinusi mano nebrandumu.
Mokiausi pamiršti „šią dieną“. Susikūriau daug didžių, kilnių
tikslų, pasiekiamų lėtai ir sunkiai. Vis kartojau sau, kad kasdieniai
džiaugsmai ir rūpesčiai, trumpai žydintys stebuklai ir nykštukinės
pergalės – niekai, niekaip nesusiję su tuo, ką iš tiesų darau ir stengiuosi įgyvendinti. Įtikėjau. Dienų vitražas virto tuneliu, vedančiu
link tų tikslų, gražios, bet nevertingos mintys tapo balastu, trukdančiu susikaupti, įdomūs ir malonūs darbeliai virto beprasmiu jėgų
švaistymu.
Jau nebegyvenu šia diena. Ant pečių gerų darbų krepšelyje jau nešuosi kelis pasiektus tikslus. Bet nesidžiaugiu. Tik klausiu savęs: „Kur
ana pasaulio harmonija, atsivėrusi nuo mokyklos iki namų spardant
tirpstantį ledokšnį?“ Jos nėra. Nėra ir pasaulio, kur viskas džiugiai
susiję, kur po dienos pirštų galiukais ima tipenti vakaras, po jo tingiai atšliaužia naktis, iš kurios kokono kaskart drugeliu išsiskleidžia
rytas. Ir jokių didžių tikslų, tik būti, patirti, kvatotis ir verkti.
Dabar turiu dar vieną tikslą. Sugrįžti. Vėl pro tikslų ir troškimų
debesis išmokti pamatyti tikrą saulę, išmesti lauk dar neišgyventus,
bet jau įvairių ketinimų ir įsipareigojimų priterliotus kalendoriaus
lapelius ir vietoj solidaus atlyginimo, vietoj šlovės ar pagarbos – suvalgyti dvi žemuoges, įraudusias tai vienintelei dienai.
Apie taiklumą
Daugelis iš mūsų, svajomis trumpam grįžę į vaikystę, sutinka ten
baltą Biliūno katytę, saugančią vis labiau blunkančius žaislus, mintis
ir ašaras. Gal todėl, kad rašytojas kliudė ne tik katytę, bet aštria graudulio strėle pervėrė ir dar nė šarvų, nė randų neturinčias vaikiškas
mūsų širdis, gal pirmą kartą gyvenime tapusias taikiniu.
Mes viską supratome. Apie žiaurumą, apie vardan žaidimo aukojamą gyvastį, apie kruvinas rankas, kaltės ašaras, apie klaidas, kurių
negalima ištaisyti... Ko nesupratome – paaiškino mokytoja. Gal todėl
ir liko katytė saugoti vaikystės slenksčio. Tyliai, be dejonės ir be murkimo. O žodžius, mintis, mokytojos aiškinimus nusinešė laikas. Nes
sielai nereikia teorijos, jai nereikia nei lingvistinės, nei semiotinės
analizės. Jai pakanka pageltusio, susiraukšlėjusio, beveik tuščio ano
vaiko dienoraščio lapo, kuriame vaikiška, kalta ir kenčiančia ranka
teužrašytas vienas žodis „kliudžiau“. Vėliau ta ranka dar daug rašė,
lietė mylimąją, mušėsi į krūtinę, ilsėjosi, bet niekuomet nepaleido iš
saujos anos sulaužytos strėlės. Todėl, kad kliudė.
Svajoms užgesus ir mums pargrįžus iš vaikystės, apsidairę pamatome daug rankų: grasinančių, baudžiančių, glamonėjančių, nusikalstančių... Jos neturi strėlės įspaudo delne. Galbūt todėl taip neatskiriamai panašios ir politiko, ir biznieriaus, ir žmogžudžio rankos.
Todėl, kad jos aną tolimą vaikystės rytą į savo dienoraščius įrašė tą
patį žodį: „nepataikiau“.
Nuoboda
Prieš porą dienų bendradarbė paklausė: „Ar tave veikia pavasaris?“ Suglumau neturėdamas nuo ko pradėti pasakojimą. Gal pasakyti apie tai, kad jau kuris laikas virpu ir trykštu energija, beveik
nemiegu bijodamas, kad galiu prasnausti pavasario šventės apogėjų,
nepamatyti paties spalvingiausio drugelio, neišgirsti pirmosios kvarkiančios varlės, į atželiančią pievą nulėkti vėliau už vieversį... Kad ir
dabar jaučiu tokį vidinį nerimą, jog bijau visas išsprogti ir apsipilti
žaliais lapais...
O galbūt ji klausia apie Amūrų spiečius mano širdyje ir galvoje?
Turbūt derėtų jai atsakyti, kad šiuo metu man gražios visos moterys, kad pusę šaltų metų dėvėtą išmintingo sielos augintojo abitą
plėšte nusiplėšiau nuo savo kūno ir dabar, jei tik įmanyčiau, lakstyčiau Apolono apdarais, čiurlendamas Orfėjo iškalba ir į šalis pusnimis birtų mano jausmų žiedlapiai...
Esu dvidešimt pirmojo amžiaus žmogus. Deja, netikintis raganomis, ekstrasensais, horoskopais, žiniuoniais, kortų būrėjomis,
orakulais, sapnų aiškintojais ir amžinais murmėtojais apie astralų keliones, blogąsias ir gerąsias energijas, fengšui bei kitokius neva paprasta akimi nematomus, bet mums gyvybiškai svarbius dalykus.
Man burtus atstoja Mozarto muzika ir laužas miškelyje, ankstyvas
rytas prie upės su meškere ir Wilhelmo Hauffo pasakos, mano
žmonos plaukų kvapas ir Donaldo Kajoko poezija...
Tačiau vieną mistinę silpnybę sau leidžiu. Tai būrimas iš kavos
tirščių. Jis kiek kitoks nei seniai tradiciniu tapęs netradicinis. Tiesiog
turiu namuose tokį puodą, į kurį išgramdau iš puodelio kavos tirščius
prieš jį plaudamas. Ne pats estetiškiausias reikalas, bet taip moko elgtis santechnikai – kad vamzdžiai neužsikištų.
Taigi žvilgteliu į tą tirščių puodą ir daug ką suprantu apie savo vidines nuotaikas, lūkesčius, o kartais pavyksta nuspėti ir ateitį. Jeigu
puodas puspilnis – ilgai nesiseks užmigti, kamuos įkyrios mintys,
vakarosiu su knyga, kalbėsiuosi su medžių šešėliais, linguojančiais ant
miegamojo sienų...
Jei tirščiai nedengia puodo dugno, esu neromantiškas, įsikinkęs į
darbus ir rūpesčius, galvojantis dažniau apie kitus nei apie save, esu
pragmatiškas, neįdomus, skubantis...
Jeigu puodas sklidinas – vadinasi, mano sielą siaubė štormas. Skandino laivus, rovė medžius, griovė tiltus... Vadinasi, lig ryto spingsėjo
mano kambary šviesa, virpėjo kairioji plaštaka, vos spėdama versti
dienoraščio lapus, į kuriuos dešinė be soties liejo naktinį alegro...
Vadinasi, šiąnakt man labiau rūpėjo Dievas negu valiutų kursai,
vėjo dejonės nei politinės naujienos ir išdidi vienatvė negu meilės
harmonija.
Šis ženklas rodo dar ir tai, kad šįryt puodas visiškai tuščias – baigėsi
kava mano namuose, savaitei galiu išleisti tą burtų indą atostogų, nes
rytais gersiu tik vaisinę arbatą, mokančią vieną burtą – mintimis
grąžinti į vaikystę.
R. Stankevičius. Diktantai sielai.
Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla,
2008. P. 10, 30–31, 50–51, 98, 100–101.
Jodi Picoult
„Kitas
gyvenimas“
„Beveik visos mano sutiktos moterys, kurios skaitė knygą,
prisipažino, kad atpažįsta save šioje istorijoje. „Kitą gyvenimą"
parašiau susilaukusi pirmo kūdikio, kai jaučiausi labai sutrikusi.
Rašymas man atstojo psichologo konsultacijas, galbūt todėl tiek
daug motinų taip sujaudina Peidžės ir Nikolo istorija. Eidama į
maisto parduotuvę dažnai svajodavau, kaip palieku sūnų ir savo
vyrą... Pasišnekėjusi su kitomis moterimis, kurios slapčia puoselėjo tas pačias mintis, nusprendžiau sukurti veikėją, kuri iš
tikrųjų galėtų taip pasielgti."
Jodi Picoult
www.sviesa.lt
7
NARŠYKLĖ
m
Smagių skaitymų – ir lietingą, ir saulėtą vasarą!
Grožinės literatūros sąrašas
5 KLASĖ
TAUTOSAKA
Gyvasis vanduo (1989, 1990)
Gražiausieji Mažosios Lietuvos padavimai (2000)
Užburta karalystė (1999)
PROZA
• Literatūrinės pasakos, sakmės, padavimai
P. Cvirka. Nemuno šalies pasakos (1979, 1988)
V. V. Landsbergis. Obuolių pasakos (1999, 2005, 2006)
A. Lindgren. Nykštukas Nilsas Karlsonas (1999)
J. Remeika. Kai dar amžina ugnis ruseno (1940, 1990)
A. Saksė. Milžino šauksmas (1993)
E. Šimkūnaitė. Girios medeliai, žali žaliuonėliai (1991)
• Literatūrinės apysakos-pasakos
R. Dahl. Raganos (1997, 2002)
E. Goudge. Baltasis arkliukas (2005)
P. Haksas. Oro duobė. Nelaisvėje (1984, 2008)
T. Janson. Kometa artėja! (1999)
J. Korčakas. Karalius Motiejukas Pirmasis (1982)
C. S. Lewis. Žirgas ir jo berniukas (1998)
A. Lindgren. Mijo, mano Mijo (2005, 2007)
J. K. Rowling. Haris Poteris ir Paslapčių kambarys
(2004, 2008)
• Literatūrinės pasakos, apsakymai
V. Žilinskaitė. Robotas ir peteliškė (1978, 1985)
• Apysakos, apsakymai
E. Blyton. Šauniojo penketuko nuotykiai (2006);
Penketuko pabėgimas (1999)
R. Budrys. Kiekvienas turi savo taką (1979)
R. Dahl. Denis pasaulio čempionas (1998)
I. Fakete. Lutra: ramanas apie ūdrą (2005)
N. Jankutė. Šamo ežero sekliai (1988, 1991)
A. Lindgren. Meilės aukų gelbėtojai (1998)
P. Moon. Neskaityk šios knygos! (2005)
E. H. Porter. Poliana (1998, 2004)
R. Vanagas. Mergaitė ant žirgo (2005)
V. Račickas. Zuika padūkėlis (2002, 2006);
Zuika dar gyvas (2002, 2008);
Nauji Zuikos nuotykiai, arba Tikrasis džiaugsmas (2001)
L. Sachar. Berniukas mergaičių tualete (2004, 2005)
Skomantas. Belaisvis (2003)
P. Tarasenka. Perkūno šventykloje (1994)
M. Tvenas. Heklberio Fino nuotykiai (2005, 2007)
Vilė Vėl. Parašyk man iš Afrikos (2003)
LEIDYKLŲ „ŠVIESA“ IR „ALMA
LITTERA“ KATALOGUS GALITE
SKAITYTI INTERNETE!
Leidyklos „Šviesa“ ir „Alma littera“ siūlo Jums 2010–2011 m.
elektroninius leidinių katalogus!
Apsilankykite svetainėse www.sviesa.lt arba www.sokvadoveliai.lt
ir skaitykite katalogus versdami puslapį po puslapio. Parengti
elektroninius katalogus mus paskatinote Jūs: susitikimuose, seminaruose dažnai teiraudavotės, kodėl negavote katalogo, prašydavote atsiųsti elektroninį jo variantą. Tad atsižvelgdami į Jūsų poreikius, šįmet siūlome skaityti katalogus tiesiog internete. Galime
nudžiuginti ir tuos pedagogus, kuriems patogiau skaityti spausdintą tekstą, – artimiausiu metu Jus pasieks ir spausdinti katalogai.
Kataloguose susipažinsite su:
• naujais ir atnaujintais vadovėlių komplektais;
• tęstiniais vadovėliais, pratybų sąsiuviniais
ir mokytojo knygomis;
• mokomosiomis priemonėmis, skirtomis
individualizuotai ir diferencijuotai veiklai pamokose;
• papildoma mokomąja literatūra.
Šo k t o n a s , N r. 6
8
F. Zaltenas. Bembis. Bembio vaikai (1989, 2009)
J. Wilson. Mes – dvynės (2004, 2007)
POEZIJA
• Eilėraščiai, eiliuotos pasakos
L. Degėsys. Rugsėjo žvaigždė (1989)
J. Degutytė. Baltas gulbių sostas (1984, 2008)
J. Erlickas. Bilietas iš dangaus (1990)
S. Geda. Baltoji varnelė (1985, 2000)
L. Gutauskas. Paukščių Takas (1986)
V. Kukulas. Vėjo birbynė (2000)
R. Skučaitė. Takelis iš naujo (2001)
P. Širvys. Linksmas vėjas (2004)
M. Vainilaitis. Karaliaus žentas (2003);
Sidabrinė kultuvėlė (2002)
• Poezija, dramos
V. Palčinskaitė. Skersgatvio palangės (2003)
• Pažintinė literatūra
N. Philip. Pasaulio mitai (1998)
S. Laurenčikaitė. Mūsų Basanavičius (1994)
6 KLASĖ
TAUTOSAKA
Japonų pasakos (1999)
Lapė ir liūtas. Afrikos pasakos (1986)
Vandenų šalis. Estų pasakos (1981)
PROZA
• Literatūrinės pasakos, apsakymai
L. F. Baum. Amerikiečių pasakos (2001)
M. C. d’Aulnoy. Fėjų pasakos (2002)
V. Haufas. Pasakos (1993, 2007)
O. Milašius. Lietuviškos pasakos (1989)
K. Pino. Pasakos (1994)
K. Skalbe. Pasakos (2007)
O. Vaildas. Laimingasis princas ir kitos pasakos (1995, 2009)
V. Žilinskaitė. Gaidžio kalnas (1981)
• Literatūrinės apysakos-pasakos
I. Allende. Žvėrių miestas (2005);
Auksinio drakono karalystė (2005);
Pigmėjų giria (2005)
K. Bulyčiovas. Nenuorama: mergaitė iš ateities (1998)
L. Carroll. Alisa Stebuklų šalyje ir Veidrodžio karalystėje
(2006, 2010)
J. Krüss. Timas Taleris, arba Parduotas juokas (2006, 2007)
VADOVĖLIŲ IR MOKOMOSIOS
LITERATŪROS UŽSAKYMAI
Užsakymai priimami:
• internetu www.uzsakymas.lt
• el. paštu [email protected]
• faksu (8 37) 34 2036
• paštu E. Ožeškienės g. 10, LT-44252 Kaunas
• interneto svetainėje www.knyguklubas.lt
Užsakomų leidinių sąrašus rasite www.sviesa.lt
„Šoktoną“ rengė: Edita Linkevičiūtė, Lina Virozerovienė, Jūratė
Mikulevičiūtė, Margarita Šeškuvienė, Linas Spurga, Tatjana
Skusevičienė, Daiva Jaskelevičiūtė, Svetlana Batura, Zigmas
Aliuškevičius. Konsultavo Džeralda Kuzavinienė.
pagal Vilijos Janušauskienės ir Loretos Žvironaitės
literatūros vadovėlius „Lingo lego laduto“ (5 kl.)
ir „Rito rato ratuto“ (6 kl.)
M. Endė. Momo, arba Nepaprastas pasakojimas apie laiko
vagis ir mergaitę, kuri žmonėms grąžino iš jų pavogtą laiką
(1982, 2007)
A. Lindgren. Ronja plėšiko duktė (2007, 2008)
L. Malerba, T. Gvera. Tūkstantųjų metų istorijos (1986)
K. Saja. Gvidono apsiaustas (1988, 2005)
J. R. R. Tolkien. Hobitas, arba Ten ir atgal (2006, 2008)
• Apsakymai
R. Černiauskas. Jūra yra sūri (1997)
A. Marshall. Papasakok apie kalakutą, Džo (1989)
V. Račickas. Mano vaikystės ledai (2000, 2008)
• Apysakos
C. Bødker. Silas ir juodoji kumelė (1998)
A. Dhôtel. Kraštas, kurio niekada neprieisi (2003)
Z. Erglė. Uno ir trys muškietininkai (1973)
J. Mark. Griaustinis ir „Žaibai“ (2003)
J. C. Mourlevat. Upė, tekanti atgal (2005)
H. Murakami. Žmogaus Avies Kalėdos (2005)
M. Murray. Beveik neabejotina Kedrės B. Hartli šlovė
(tos, kuri negali nesklandyti aukštai ir nemylėti giliai)
(2007)
B. Park. Čia buvo Mikas Hartas (2006)
K. Paterson. Smarkuolė Gilė Hopkins (1989, 1999);
Tiltas į Terabitiją (2000, 2007)
E. Pelinas. Janas Bebijanas (1979)
Dž. Rodaris. Dusyk gyveno baronas Lambertas,
arba Švento Džulijaus salos paslaptys (2001)
K. Saja. Būrimas obuolio sėklom (1985, 2001)
W. Saroyan. Tėti, tu keistuolis. Mama, aš tave myliu (1988,
2007)
U. Stark. Sikstenas (2007)
M. L. Tiainen. Antis ir vilkai (2006)
G. Trojepolskis. Baltasis Bimas Juodoji ausis (1976, 1991)
R. Welsh. Drakono sparnai (2001)
J. Wilson. Paslaptys (2006)
V. Železnikovas. Baidyklė (2007, 2008)
POEZIJA
A. Balbierius. Giedančios upės (1988)
C. B. de Gasztold. Maldos iš Nojaus arkos (2001, 2002)
S. Nėris. Kur ta ugnelė (2004)
V. Skripka. Lenktas marių mėnulis (1988)
P. Žemgulytė. Rugsėji, šermukšnio uoga (1997)
SERIJOS „ŠOK“
VADOVĖLIŲ SVETAINĖ
Rekomenduojame apsilankyti interneto svetainėje
www.sokvadoveliai.lt
Čia rasite:
• atnaujintą informaciją apie serijos „Šok“ vadovėlių komplektus;
• ilgalaikius ir trumpalaikius pamokų planus ir integruojamų
temų lenteles;
• informaciją apie seminarus, renginius ir konkursus;
• kolegų gerosios patirties pavyzdžių: filmuotų pamokų fragmentų, kai kurių vadovėlių skyrių kompiuterinių pateikčių ir kt.;
• laikraštį „Šoktonas“ el. formatu.
Užsiregistravusiems svetainėje – galimybė naudotis tik Jums skirta
informacija, registruotis į seminarus ir kitus renginius, sužinoti naujienas.
UAB leidykla „Šviesa“, E. Ožeškienės g. 10, LT-44252 Kaunas.
El. p. [email protected]
Interneto puslapiai http://www.sokvadoveliai.lt, http://www.sviesa.lt
© Leidykla „Šviesa“