docSkaityti
download 
Report Transcription
Skaityti
LOGOS 2004/36 RELIGIJOS, FILOSOFIJOS, KOMPARATYVISTIKOS IR M ENO ÞURNA LA S Visa ðirdimi atsidëjau iðmintingai tyrinëti ir Nagrinëti visa, kas vyksta po dangumi. Kokia varginanti uþduotis, kurià Dievas yra davæs þmonëms spræsti! Maèiau visa, kas daroma po saule. Tikëk manimi, visa yra tik rûkas ir vëjø vaikymas. Koh 1, 13-14 S VEIKINAME P R ANO D OV YDAIÈ IO P REMIJOS LAUREATÀ L I E T UV OS TEISËS UN IV ERSITETO PROFESORIØ B RONISLOVÀ K UZMICKÀ Gyvenanèius ne Lietuvoje ir norinèius uþsisakyti þurnalà LOGOS Praðome praneðti savo adresà ir laiðkus siøsti: „LOGOS“ ÞURNALAS, LAISVËS PR. 60, LT-2056 VILNIUS, LITHUANIA Èekius uþ prenumeratà (vienas þurnalo numeris su prisiuntimu 20 USD) arba aukas siøsti adresais: KUN. KÆSTUTIS TRIMAKAS „LOGOS“ 2830 DENTON CT. WESTCHESTER IL 60154 U.S.A. VIDA JANKAUSKIENË LIETUVIØ KATALIKØ RELIGINË ÐALPA 351 HIGHLAND BOULEVARD, BROOKLYN, NEW YORK 11207 U.S.A. Anksèiau iðleistus „LOGOS“ þurnalo numerius galima nusipirkti redakcijoje: „LOGOS“ ÞURNALAS, LAISVËS PR. 60, LT-2056 VILNIUS, TEL. (8~5) 2421963, FAKS. (8~5) 2429454 Þ U R N A L A S P L A T I N A M A S T I K G A V U S R E D A K C I J O S L E I D I M À © P L A T I N I M O T E I S ËS P R I K L A U S O R E D A K C I J A I LOGOS ÞURNALO KOLEGIJA prof. habil. dr. Antanas ANDRIJAUSKAS Kultûros, filosofijos ir meno institutas dr. Vaclovas BAGDONAVIÈIUS Kultûros, filosofijos ir meno institutas dr. doc. Jonas BALÈIUS Vilniaus pedagoginis universitetas prof. dr. Paul Richard BLUM Lojolos koledþas, Baltimorë, JAV tëv. Jonas Dominykas GRIGAITIS OP Dominikonø ordinas Lietuvoje dr. doc. Faustas JONÈYS Vytauto Didþiojo universitetas dr. prof. John F. X. KNASAS Hiustono Ðv. Tomo universitetas, JAV dr. doc. Graþina MINIOTAITË Dëkojame Suteikusiems þurnalo leidybai paramà Kultûros, filosofijos ir meno institutas prof. habil. dr. Romanas PLEÈKAITIS Kultûros, filosofijos ir meno institutas dr. doc. mons. Vytautas SIDARAS Vytauto Didþiojo universitetas prof. dr. Philippe SOUAL Poitiers universitetas, Prancûzija dr. doc. Dalia Marija STANÈIENË Kultûros, filosofijos ir meno institutas dr. doc. Laima ÐINKÛNAITË Vytauto Didþiojo universitetas prof. dr. kun. Kæstutis TRIMAKAS JAV Vytauto Didþiojo universitetas prof. habil. dr. kun. Pranas VAIÈEKONIS Vytauto Didþiojo universitetas Spaudos, radijo ir televizijos rëmimo fondui Lietuvos ðvietimo ministerijai Lietuviø Katalikø Religinei Ðalpai Kun. Pranciðkui Giedgaudui OFM (JAV) Prel. Antanui Bertaðiui (JAV) Kun. Jonui Jûraièiui (Ðveicarija) Kun. Rapolui Krasauskui (JAV) Kun. Albinui Arminui (Ðveicarija) Kun. Kæstuèiui Trimakui (JAV) P. Vytautui Musoniui (JAV) LOGOS bendradarbiai ir skaitytojai V Y R . R E D A K TO RË Dalia Marija STANÈIENË V Y R. REDAKTOR ËS PAVAD U O TO J AS Gintautas VYÐNIAUSKAS STILISTË S T I L I S TA S Aldona RADÞVILIENË (A NGLØ KALBO S) DIZAINERIS Joseph A. EVERATT Saulius JUOZAPAITIS REDAKCIJOS ADRESAS LAISVËS PR. 60 LT-2056 VILNIUS TEL. (5) 2421963 FAKS. (5) 2429454 E L E K T R O N I N I S PA ÐTA S © LOGOS 36 EINA KETURIS KARTUS PER METUS DUOTA RINKTI 2004-02-18 PASIRAÐYTA SPAUDAI 2004-03-15 STEIGIMO LIUDIJIMAS NR. 239 FORMATAS 70×100/16 OFSETINË SPAUDA, 14 SP. L. TIRAÞAS 1000 EGZ. UÞSAKYMAS 112 SPAUDË UAB „PETRO OFSETAS“ ÞALGIRIO G. 90 LT-2005 VILNIUS [email protected] PUSLAPIS INTERNETE http://www.litlogos.lt ÞURNALÀ GLOBOJA Kultûros, filosofijos ir meno institutas, Dominikonø ordinas Lietuvoje STRAIPSNIAI, PATEIKIAMI SKYRIAMS „MOKSLINË MINTIS“, „KULTÛRA“, „MENAS“, RECENZUOJAMI DVIEJØ RECENZENTØ Pirmajame virðelyje: Autoriø nuomonë gali nesutapti su redakcijos nuomone. Uþ savo teiginius atsako autorius Jonas DANILIAUSKAS. Neðanti laiðkà. 1996. Drobë, aliejus. 59 × 46 Uþsklandoms panaudoti Jono Daniliausko darbai TURINYS Mokslinë mintis Jonas BALÈIUS Antanas Maceina – krikðèioniðkojo egzistencializmo Lietuvoje pradininkas (pabaiga) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 6 Loreta ANILIONYTË E. Husserlio fenomenologijos modifikacijos M. Schelerio aksiologijoje . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 20 Antanas ANDRIJAUSKAS Neklasikinio màstymo principai Kierkegaard’o „Egzistencinës krizës“ filosofijoje (pabaiga) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 28 Jûratë BARANOVA Paulis Ricoeuras: pohëgelinis sugráþimas prie Kanto (tæsinys) . . 33 Dalia Marija STANÈIENË Abelaro teologijos metodologija (tæsinys) . . . . . . . . . . . . . . . . . . 43 Jolita BALÈIÛNAITË Septynios Ðventosios Dvasios dovanos ir jø sàveika su dorybëmis pagal ðv. Tomà Akvinietá (tæsinys) . . . . . . . . . . . . 52 Vytautas RADÞVILAS Istorijos samprata Prancûzø personalizmo filosofijoje (pabaiga) Auðra MALKEVIÈIÛTË 66 Tautinio pasaulëvaizdþio atspindþiai XIX a. rusø màstytojø F. Dostojevskio, V. Solovjovo, S. Bulgakovo þmogaus istorinës bûties sampratoje (tæsinys) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 71 Tomas KAÈERAUSKAS Ávykio poetika ir egzistencinis màstymas . . . . . . . . . . . . . . . . . . 78 Vytis VALATKA Keturiø pirmøjø Aristotelio kategorijø interpretavimas scholastinëje logikoje Lietuvoje XVI a. antrojoje pusëje . . . . . . 86 Donatas VEÈERSKIS Filosofija ir mokslas M. Merleau-Ponty fenomenologijoje . . . . . 95 Rita ÐERPYTYTË Apie tragiðkumà ir jo alternatyvos galimybæ Kierkegaard’o màstyme . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 101 Vaclovas BAGDONAVIÈIUS Vatikano dokumentai Kultûra Kultûros esmës ir raidos samprata Vydûno filosofijoje . . . . . . . 106 Popieþius JONAS PAULIUS II Enciklika „Ecclesia de Eucharistia“ (pabaiga) . . . . . . . . . . . . . . . . 112 Renata ÐUKAITYTË Nuo „reprezentacijos“ prie „komunikacijos“: þvilgsnis á menines transformacijas naujoje kultûros terpëje (pabaiga) Robertas URBONAVIÈIUS 121 Kryþiaus kelio tema XX a. antrosios pusës Kauno baþnyèiø dailëje (pabaiga) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 128 Raimonda NORKUTË Viduklës baþnyèios Angelo Sargo paveikslas (pabaiga) . . . . . . 145 Edgaras KLIVIS Metafora ir mise-en-sc ène (pabaiga) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 157 Aldona VASILIAUSKIENË Vyskupø ingresai Lietuvoje XXI amþiaus pradþioje . . . . . . . . . 166 Jurgita STANIÐKYTË Prasmës konstravimo principø kaita ðiuolaikiniame Lietuvos teatre . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 175 Menas Jonas DANILIAUSKAS Klasika Tomas AKVINIETIS Tapyba . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 184 Teologijos Suma I-II, 94–95 klausimai apie teisæ (tæsinys) . . . . . . 191 AL FÂRÂBÎ Apie „Dorybingojo miesto“ gyventojø paþiûras (31 sk., tæsinys) 213 Recenzija Autoriai 217 223 CONTENTS Research Jonas BALÈIUS Antanas Maceina: The Founder of Christian Existentialism in Lithuania (end) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 6 Loreta ANILIONYTË The Modification of Husserl’s Phenomenology in the Axiology of Scheler . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 20 Antanas ANDRIJAUSKAS Non-Classical Principles of Thinking in Kierkegaard’s “Existential Crisis Philosophy” (end) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 28 Jûratë BARANOVA Paul Ricoeur: Posthegelian Return to Kant (sequel) . . . . . . . . . . . . . 33 Dalia Marija STANÈIENË Abélard’s Methodology of Theology (sequel) . . . . . . . . . . . . . . . . . . 43 Jolita BALÈIÛNAITË Seven Gifts of the Holy Spirit and their Interaction with the Virtues according to St. Thomas Aquinas (sequel) . . . . . . . . . . . . . . 52 Vytautas RADÞVILAS Selected books The Concept of History in the Philosophy of French Personalism (end) 66 Auðra MALKEVIÈIÛTË Reflections of National Worldview in Nineteenth Century Russian Philosophers’ – Dostoyevsky, Solovyov and Bulgakov – Concept of Man’s Historical Being (sequel) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 71 Tomas KAÈERAUSKAS The Poetic Event as Existential Thinking . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 78 Vytis VALATKA The Interpretation of the First Four Predicaments in Scholastic Logic in Lithuania in the Second Half of the Sixteenth Century . . . 86 Donatas VEÈERSKIS Philosophy and Science in Merleau-Ponty’s Phenomenology . . . . . . 95 Rita ÐERPYTYTË On the Tragic and the Possibility for its Alternative in Kierkegaard’s Thinking . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 101 Vaclovas BAGDONAVIÈIUS Vatican documents Culture Concepts of the Essence and the Development of Culture in Vydûnas’ Philosophy . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 106 Pope JOHN PAUL II The Encyclical „Ecclesia de Eucharistia“ (end) . . . . . . . . . . . . . . . . 112 Renata ÐUKAITYTË From “Representation” to “Communication”: A Look at Recent Changes in Art (end) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 121 Robertas URBONAVIÈIUS The Theme of the Stations of the Cross in Kaunas Church Art of the Second Half of the Twentieth Century (end) . . . . . . . . . 128 Raimonda NORKUTË The Image of the Guardian Angel in Viduklë Church (end) . . . . . 145 Edgaras KLIVIS Metaphor and Mise-en-Scène (end) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 157 Aldona VASILIAUSKIENË The Ordination of Bishops in Lithuania at the Beginning of the Twenty First Century . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 166 Jurgita STANIÐKYTË The Construction of Meaning in Contemporary Lithuanian Theatre Productions . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 175 Art Jonas DANILIAUSKAS Classics St. Thomas AQUINAS Paintings . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 184 Summa Theologica I-II, Questions 94-95 on Law (sequel) . . . . . . . 191 AL FÂRÂBÎ About the Views of a “Virtuous City” Inhabitants (ch. 31, sequel) Review Contributors 217 223 213 JONAS BALÈIUS Gauta 2003-10-02 Pabaiga. Pradþia „Logos“ Nr. 35 JONAS BALÈIUS Kultûros, filosofijos ir meno institutas ANTANAS MACEINA – KRIKÐÈIONIÐKOJO EGZISTENCIALIZMO LIETUVOJE PRADININKAS Antanas Maceina: The Founder of Christian Existentialism in Lithuania SUMMARY Antanas Maceina (1908–1987) is considered to be one of the founders of Christian existentialism in Lithuanian philosophy. As revealed by the author of the article, Maceina might really have had such intentions. Yet a more detailed analysis of Maceina’s literary works (“Job’s Drama” and others) shows that he nevertheless did not quite succeed in the conceptualisation of this idea. As implied by the concept of Christian existentialism, the moral grounds of all existence should be sought not in the natural, but in the supernatural world. This is exactly the reason why no human being should feel alone or abandoned while in this world, and be sure instead to get a well-earned reward for a moral and rightful life. Yet “Job’s Drama” makes the reader doubt whether Maceina was really persuasive enough and reasoning about this idea. Moreover, the possibility of ambivalent interpretations of “Job’s Drama” raises doubts about the concept of Christian existentialism itself. M inëtàjà situacijà – aistringà þmogaus sieká prilygti Dievui savo valia ir galia, arba susidievinti, A. Maceina perkelia ir á kultûros sritá. Pastarojoje prometëjizmas kaip tam tikros rûðies ar formos kûrybinis demonizmas, t. y. kaip atkakli, tikslinga kûrëjø pastanga susidievinti – iðsiskirti ið minios, pranokti, pralenkti kità, esàs ypaè ryðkus per visà þmonijos kultûros istorijà. O realizuojamas ðis siekis, ðis troðkimas skirtingomis kultûros formomis. Taip neva atsiradæs ne tiktai aischiliðkasis, bet ir gëtiðkasis, baironiðkasis, nyèiðkasis, mark- RAKTAÞODÞIAI. A. Maceina, Jobo drama, katalikiðkoji filosofija, krikðèioniðkasis egzistencializmas. KEY WORDS. Maceina, Job’s Drama, Catholic philosophy, Christian existentialism. 6 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS MOKSLINË MINTIS sistinis „prometëjizmas“, o kartu su juo ir daugelis kitø kûrybinio þmogaus ir þmonijos demonizmo apraiðkø bei formø, áprasminamø ir Vakarø kultûroje. Ypaè jø turtinga esanti vokieèiø ir anglø groþinë literatûra, menas, filosofija, net mokslas. Ádomumo dëlei priminsiu, jog prie to paties – prometëjiðkojo, arba demoniðkojo, tipo kûrëjø A. Maceina priskiria ir garsøjá mûsø poetà V. Mykolaitá-Putinà. Vienà jo eilëraðèio posmeliø jis ir pacituoja: … jeigu pasieksi padangëj iðkeltà virðûnæ, Tu bûsi kaip Dievas, Paniekintos þemës klajûne! Krikðèioniðkojo prometëjizmo samprata glaudþiai susijusi ir su pamatiniais egzistencinës filosofijos teiginiais, nuostatomis bei þmogaus padëties egzistencijoje vertinimais, taèiau kai kuo nuo jø ir skiriasi. Ðis skirtumas iðryðkëjàs tokiu mastu, kokiu teistinis egzistencializmas skiriasi nuo ateistinio. Todël ir vienas pamatiniø A. Maceinos krikðèioniðkojo prometëjizmo sampratos postulatø, kuris autoriaus nuolat akcentuojamas, tai maiðto prieð Dievà beprasmiðkumas, negalimumas, dorovinis ir faktinis neperspektyvumas. Aischilo Prometëjas, sukildamas prieð Dzeusà, be abejo, visiðkai pagrástai vadovaujasi nuostata, jog ðis senovës graikø dievas buvæs tironas. Jis nemylëjæs ir netgi bijojæs þmoniø, be to, tai buvæs tikras jëgos bei prievartos antgamtyje ásikûnijimas, ir kaip tik todël toks maiðtas doroviðkai esàs prasmingas, pateisinamas. Dzeusas, remiantis graikø mitologija, ir pats á valdþià atëjo prievartos bûdu, t. y. nuversdamas nuo sosto savo tëvà Kronà, o ðis – savo tëvà Uranà ir t. t. Toliau senovës graikø mitologinë sàmonë nesiekë; jiems pakako ir to, kas buvo þinoma apie ðiuos tris jos dievus. Krikðèioniø Dievas, be abejo, suprantamas ne kaip mitinë figûra. Be to, tai esàs ir absoliutus moralinis autoritetas, kuris savo vieðpatavimà pasaulyje ir þmonijoje, t. y. visoje sukurtoje bûtyje, grindþiàs ne prievarta, o rûpesèiu ir meile. Ðia prasme ir pirmøjø þmoniø ið rojaus iðvarymas traktuotinas ne kaip Dievo kerðtas ar neapykanta jiems uþ jø blogus darbus, o tiktai kaip jø paèiø laisvos valios, laisvo apsisprendimo vertinimas, kurio rezultatas – nauja paèiø þmoniø sukurtoji realybë; realybë, kurioje jau ið tikrøjø egzistuojàs ir pirmøjø þmoniø taip svajotasis paþinti gëris ir blogis. Juk ir èia jau cituotoji formulë, A. Maceinos pasiskolinta ið Ðventojo Raðto, – eritis sicut dii ið tikrøjø aprëpia ir áprasmina toká pirmøjø þmoniø maiðto prieð Dievo nustatytà tvarkà variantà, kuriame þalèio, t. y. piktosios dvasios, gundymai ir paþadai ávertinami ir kaip didesnë vertybë, ir kaip didesnë, negu Dievo, tiesa. Kitaip tariant, ðëtono pagalba paniekinæ Dievo sukurtàjá pasaulá – pasaulá be nuodëmës, be prievartos ir mirties, – Adomas ir Ieva savo laisva valia, niekieno neverèiami paniekino ir patá Dievà, nes ið tikrøjø jie pasirinko tai, ko labiausiai troðko ir ko moraline prasme pasirodë esà labiausiai verti. Vadovaudamasis ðia, èia jau minëta nuostata, jog tradicinis, t. y. maiðtingaLOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 7 JONAS BALÈIUS sis prometëjizmas, nukreiptas prieð Dievà ir jo darbus, ið tikrøjø visada yra neperspektyvus, nedoras ir destruktyvus, A. Maceina kaip tik ir pabando jam prieðprieðinti krikðèioniðkàjá prometëjizmo variantà, grindþiamà jau ne tradicine formule eritis sicut dii, o kaip tik jam prieðinga – erimus sicut Deus. Pastaroji A. Maceinos formulë, arba, tiksliau pasakius, gyvenimiðkoji nuostata, reikðminga tuo, kad ji padeda filosofui ið tradicinio prometëjizmo sampratos turinio eliminuoti bet koká maiðtingumà tiek prieð Dievà, tiek ir prieð savo artimà. Kartu ði formulë á egzistencinæ þmogaus buvimo pasaulyje sampratà áneða ir visiðkai kità doroviná turiná – krikðèioniðkàjà prometëjizmo sampratà, grindþiamà krikðèioniðkomis dorovinëmis vertybëmis, kurios A. Maceinos yra ávardijamos ne kaip individo susidievinimas, o kaip jo sudievëjimas. Realiame gyvenime sudievëjimas reiðkiàs ne kà kita, kaip visiðkà savæs atsiþadëjimà Dievo ir savo artimo labui. Toká gyvenimo kelià, dorovines vertybes yra pasirinkæ visi Baþnyèios pranaðai ir ðventieji, o mûsø laikais – Motina Teresë, popieþius Jonas Paulius II. Vadinasi, tai egzistencinë nuostata, visiðkai prieðinga tradicinei, prometëjiðkajai. Jos niekada nesirenka pasaulio tironai. Sudievëjimas ðiuo konkreèiu atveju taip pat reiðkiàs ir tiesioginá bendradarbiavimà su Dievu, t. y. Dievo liudijimà ir iðtikimybæ, neretai rizikuojant ir savo asmenine laisve ar net gyvybe, kaip tatai yra buvæ pirmøjø krikðèioniø persekiojimo laikais senovës Romoje arba komunistø valdomose ðalyse mûsø laikais. 8 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS Vadinasi, tai taip pat ne maþiau herojiðkas, o neretai ir tragiðkas tikinèiojo gyvenimo kelias, reiðkiantis jo nepalauþiamà valià siekti ágyvendinti tuos dorovinius idealus, normas bei nuostatas, kurios iðreikðtos Dekaloge ir Baþnyèios mokyme. Kartu tai taip pat esàs kankinyste grindþiamas, jokiø abejoniø nekeliantis krikðèioniðkasis prometëjizmas. Treèiasis A. Maceinos veikalas ið èia jau minëtosios trilogijos Cor inquietum – garsioji Jobo drama. Tai veikalas, kuriame, anot A. Ðliogerio, „taip pat gvildenamas þmogaus ir Dievo santykis, taèiau ðiuokart ne kaip istoriosofinis reginys, o kaip egzistencinë drama“ (15, p. 21). Ði drama A. Maceinos kûryboje yra ypaè reikðminga tuo, kad joje Senojo Testamento personaþo – teisuolio Jobo – gyvenimu ir likimu pademonstruojama, kaip þmogus ið tikrøjø privalàs gyventi ir kaip jis turás pasitikëti Dievo teisingumu ir gailestingumu netgi tada, kai uþklupusios siaubingiausios nelaimës atrodytø verèia màstyti prieðingai – nuo Jo atsiriboti ar netgi Já prakeikti. Minëtoji A. Maceinos Jobo drama yra ypaè ádomi dar ir tuo, kad savo filosofine dramatine átampa, o ið dalies ir siuþetu ji yra itin panaði á S. Kierkegaard’o vaizduojamo kito Biblijos patriarcho – Abraomo – istorijà. Pastarasis, Dievui pareikalavus, nedvejodamas pasiruoðia paaukoti net ir savo sûnaus Izaoko gyvybæ. Abi ðios istorijos panaðios dar ir tuo, jog jomis ið tikrøjø stengiamasi paliudyti ir pademonstruoti giliai tikinèio þmogaus begaliná pasitikëjimà Dievu. Toks pasitikëjimas – tai þmogui atsivërusios MOKSLINË MINTIS Dievo valios ir galios regëjimo, jos ásisàmoninimo buityje ir bûtyje pavyzdys, nors ðiaip jau, kaip þinoma, Dievas nuo pat pirmosios þmoniø poros iðvarymo ið rojaus þmogui yra nematomas ir negirdimas. Ir vis dëlto pasaulis, kurá pirmieji þmonës savo laisva valia pasirinko kaip gërio ir blogio kovos bei paþinimo laukà, neiðvengiamai esàs atviras tiek toms jëgoms, kurios neða gërá, tiek ir toms, kurios susijusios su blogiu. Taèiau kaip tik dël to ðiame pasaulyje likimo smûgiø, neretai visiðkai nepelnytø, negalá iðvengti net ir teisuoliai ar ðventieji. Iliustruodamas ðià tiesà, A. Maceina kaip tik ir pasirenka Jobà – Senojo Testamento personaþà, teisuolá, gyvenantá pagal Dievo þodá ir valià. Neprilygstamasis Jobas – tai asmenybë, kuri visu savo gyvenimu, vertybinëmis orientacijomis bei nepriekaiðtingu, nuoðirdþiausiu jø laikymusi tesiekia vieno – bûti pavyzdþiu ir visai savo bendruomenei, kuri, matydama toká jo pamaldumà, dorumà ir teisuoliðkumà, atsiskleidþiantá netgi kiekvienoje smulkmenoje, netrunka já ne tik pamilti, bet ir patikëti juo kaip aukðèiausiu þemiðkuoju autoritetu sprendþiant visas bendruomenei iðkylanèias problemas. Dël tokio – teisuoliðko – senojo Jobo gyvenimo jis yra mylimas ne tik savo artimøjø, didelës savo ðeimynos – tarnø ir tarnaièiø, galvijus gananèiø piemenø ir lauko darbininkø, bet ir visos bendruomenës, kurios susirinkimuose sprendþiant bet kokià bylà, ginèà ar kivirèà Jobo iðtartas þodis visada turëdavæs nuosprendþio galià ir niekas dël jo pagrástu- mo ir teisingumo net nebandydavo ginèytis ar prieðtarauti. Maþa to, dël tokio teisuoliðkumo ir dievobaimingumo Jobà pamilo ir pats Vieðpats, leidæs jam ne tik nugyventi nepaprastai ilgà ir laimingà gyvenimà, bet ir susilaukti daug vaikø – sûnø ir dukterø, sukaupti doru darbu ágytus didelius turtus. Jobas, kaip niekas kitas, pelnytai naudojæsis ðia ypatinga Vieðpaties malone ir palankumu; ir dël to jam viskas ëjæ tik á naudà, kad ir ko jis bûtø ëmæsis. Todël visi já nepaprastai mylëjæ ir gerbæ, o jo nepaprastas dorumas, dosnumas ir sàþiningumas tapæ prieþodþiu. Taèiau kartà vis dëlto atëjæs toks metas, kad pas geràjá senàjá Dievà kaip amþinas Jo darbø niekintojas ir griovëjas apsilankæs velnias. Jis pradëjæs kritikuoti ir niekinti visà þmoniø giminæ – peikti jø godumà, melagingumà, veidmainingumà, nuodëmingumà ir t. t. Taèiau Dievas kaip iðimtá, kaip absoliutaus teisuoliðkumo pavyzdá jam nurodæs Jobà. Nelabasis atsakæs, kad ir jis atkreipæs dëmesá á dievobaimingàjá teisuolá ir á jo ðeimynà. Taèiau manàs, kad taip esà tik dël to, jog Aukðèiausiasis visa savo valia ir galia kuo rûpestingiausiai já ir visà jo turtà globojàs, neleidþiàs atsitikti në menkiausiai nesëkmei, todël Jobas ir visa jo ðeimyna Já ir garbinà bei Jam pataikaujà. „Bet tegul tik Dievas atitrauktø savo rankà, ir Jobas imtø piktþodþiauti Jam á akis. Dievas, þinoma, nepatikëjo velnio þodþiams, taèiau sutiko Jobà iðmëginti. Jis atidavë Jobo turtà á velnio rankas, ir ðis já sunaikino per keletà valandø. Sabëjai pagrobë jauèius ir asiles; dangaus ugnis sudegino avis ir LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 9 JONAS BALÈIUS piemenis; chaldëjai nusivarë kupranugarius; pakilusi audra sugriovë namus, kuriuose puotavo Jobo sûnûs ir dukterys, ir visus juos uþmuðë. Jobas pasiliko plikas kaip iðeidamas ið motinos ásèios“ (10, p. 432). Taèiau Jobas, þinoma, nepiktþodþiavo, neplûdo nei Dievo, nei savo apgailëtino likimo. „Jis tiek tepasakë: „Vieðpats davë, Vieðpats ir atëmë; tebûna palaimintas Vieðpaties vardas“ (10, p. 432). Velnias, þinoma, pasijuto esàs sugëdytas ir paþemintas, taèiau nenusileido. Jis ir vël atvyko pas Aukðèiausiàjá „ir iðsiderëjo ið Dievo sutikimà ðá syká sunaikinti Jobo kûnà. Gavæs Vieðpaties leidimà, velnias apleido Jobà bjauriausiomis votimis nuo kojø iki virðugalvio. Visa Jobo oda pasidarë viena pûliuojanti þaizda. Pûliai taip gausiai tekëjo, kad Jobas, pasiëmæs ðukæ, juos gramdë nuo savæs. Negalëdamas dël ligos pasilikti tarp þmoniø, jis persikëlë á atmatø krûvà uþ savo miesto ir ten apsigyveno“ (10, p. 432–423). Pastatæs teisuolá Jobà á, anot egzistencialistø, tokià iðskirtinæ – ribinæ situacijà, A. Maceina ir toliau atidþiai seka savo kaltës nesuvokianèio ir giliai Dievo gerumu bei teisingumu tikinèiojo elgsenà, jo emocijas ir reakcijas, kadangi pasitikëjimas Dievu áeina ir á pamatiniø teistinio egzistencializmo vertybiø sferà. A. Maceina „Pratarmës“ ðiam savo veikalui þodyje taip ir sako, kad „Ði studija yra autoriaus bandymas duoti teistinio egzistencializmo apmatus. Pabrëþiame abu þodþius, nes jie abu èia turi iðskirtinæ reikðmæ, abu nurodo knygos turiná, linkmæ ir metodà. Taèiau kaip tik dël to jie praðosi paaiðkinami“ (10, p. 423). 10 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS Tad kuo gi ið tikrøjø ðis A. Maceinos atstovaujamas ir jo propaguojamas teistinis egzistencializmas skiriasi nuo, jeigu taip galima pasakyti – neteistinio egzistencializmo varianto? „Egzistencializmu ðiandien yra vadinama toji filosofijos srovë, kurios problemø centre stovi ne tiek amþinoji þmogaus esmë, kiek laikinis ir þemiðkasis jo buvimas. Ilgaamþiai esmës nagrinëjimai mums davë puikià þmogaus apibrëþtá, þinomà dar nuo Aristotelio laikø; þmogus yra protingas gyvûnas – animal rationale. Taèiau èia pasiliko neatsakytas klausimas, o kaipgi bûna ðis protingas gyvûnas, kokia yra jo bûtis ðioje tikrovëje, kuriai yra skirta anà amþinàjà esmæ neðti, apreikðti ir skleisti. <…> Jobo drama taip pat mëgina susimàstyti ties þmogiðkàja ðios tikrovës bûtimi. Buvimo klausimà ji stato á savo svarstymø centrà. Tuo bûdu ji ásijungia á dabarties pastangas buvimo sklaidoje rasti atsakymà, kas yra þmogus“ (10, p. 423). Vadinasi, mes ir vël esame priversti gráþti prie Jobo, patekusio á kraðtutinæ, arba ribinæ, egzistencinæ situacijà ir stebëti jo reakcijà á toliau itin nepalankiai besiklostantá savo likimà. Skaitytojui, kad ir kokiø ásitikinimø tikëjimo klausimu jis bûtø, t. y. tikintis ar netikintis, ið to, kas jau pasakyta, darosi aiðku, jog teisuolio Jobo gyvenimas ir likimas yra tapæs amþino ginèo, kas teisus, tarp Dievo ir velnio objektu. Maþa to. Apmàstydamas teisuolio Jobo gyvenimà kaip Dievo ir velnio þaidimo kauliukais partijà, A. Maceina kartu tarsi pabando pakoreguoti ir garsøjá A. Einsteino pasakymà, jog bent jau kvantinëje mechanikoje Dievas „neloðia su mumis kauliukais“ MOKSLINË MINTIS (3, p. 213). Taèiau moralës srityje, pasirodo, yra kitaip ir todël toks þaidimas kauliukais èia visiðkai ámanomas. Vis dëlto ir antràjá iðmëginimà – viso jo kûno apleidimà votimis – Jobas, didesnei Dievo garbei, sëkmingai iðlaikë: iðëjæs ið gimtojo miesto ir atsisëdæs ant atmatø krûvos, garbingasis, giliai tikintis teisuolis á likimo smûgius atsako tuo paèiu: Dievas davë, Dievas atëmë. „Jobo trys draugai, suþinojæ apie já iðtikusias nelaimes, atvyko jo paguosti, ir, apsibarstæ galvas pelenais, visà savaitæ sëdëjo ðalia nelaimingojo netardami në þodþio. Po ðios ilgos tylos Jobas pakilo, atvërë savo burnà, prakeikë savo gimimo dienà (ne Dievà! – J. B.) ir pradëjo ilgà pokalbá su savo draugais, kuris iðsivystë á aðtrø ginèà. Jobo draugai norëjo atsakyti á klausimà, kodël jis kenèia. Jie norëjo jam árodyti, kad jo nelaimës ir kanèios yra jo nuodëmiø pasëka. Bet Jobas negalëjo rasti savyje kaltës ir todël nesutiko su savo guodëjø paþiûra. Po keletà kartø jis atsakinëjo á savo draugø kalbas, jas griaudamas ir kritikuodamas. Beveik visà Jobo knygà, iðskyrus ávadà ir pabaigà, kaip tik ir sudaro Jobo ginèas su savo draugais, ginèas aitrus, nes tai yra nekalto þmogaus gynimasis“ (10, p. 433). Taèiau tai ne visa tiesa: Jobo ginèas su draugais – anaiptol ne beprasmis, kad nuo jo atsiribotum pasakymu, jog „tai yra nekalto þmogaus gynimasis“. Tarp skaudþiø ir, anot A. Maceinos, „aitriø“ ginèo þodþiø yra ir tokie: „Paþvelkite á mane ir apstulbkite, uþsiimkite rankomis burnas! Kai að apie tai pagalvoju, iðsigàstu; drebulys apima mano kûnà. Kodël nedorëliai (kurs. mano. – J. B.) ilgai gyvena, sulaukia þilos senat- vës ir tampa galingi? Jø vaikai ásikuria jiems gyviems esant ir mato savo vaikø vaikus. Jø namai saugûs, be baimës; Dievo rykðtë jø nebeiðtinka. Jø jautis sëkmingai apvaisina, karvës neiðsimeta ir atsiveda. Savo maþylius jie siunèia bëgioti kaip aviø kaimenæ; jø vaikai ðoka, dainuoja, pritariant bûgneliui su þvanguèiais ir lyrai, linksminasi, aidint fleitos garsams. Nedorëliai uþbaigia savo dienas gerovëje ir á Ðeolà (Ðeolas – sen. þydø mirusiøjø karalystë, analogiðka sen. graikø Hadui. – J. B.) nuþengia ramûs. <…> Ar daþnai atsitinka, kad nedorëliø þibintas bûtø uþgesintas, ar kad neganda juos iðtiktø, arba supykæs Dievas juos kanèia apdalytø? Ar daþnai jie bûna kaip ðiaudai vëjyje arba kaip vëtros neðami pelai? Sakote: ‘Dievas savo bausmæ jo sûnums tausoja’. Tebûnie atmokëta jam paèiam, kad jis ið to pasimokytø! Tepamato jo paties akys savo þûtá, tegeria jis pats Visagalio pykèio vaisius! Juk kas jam rûpi jo namai po mirties, kai jo mënesiø skaièius bus pasibaigæs? Ar gali kas iðminties pamokyti Dievà – tà, kuris teisia ið tokiø aukðtybiø? Vienas þmogus mirðta pilnas jëgø, visiðkai ramus ir saugus; jo ðlaunys aptekusios taukais, o kaulø smegenys sultingos. Kitas þmogus mirðta apkartusia siela, niekada neragavæs laimës. Jiedu drauge atgula á dulkes, ir kirmëlës juos abu apninka“ (1, Job 21–22). Tai tik kelios citatos ið visø Jobo kalbø, ið kuriø aiðkëja, jog Dievà Jobas kaltina ne tiek dël savo paties nelaimiø, kiek dël ydingos Jo sukurtojo pasaulio dorovinës tvarkos, t. y. dël viso to blogio, siauèianèio Jo sukurtajame pasaulyLOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 11 JONAS BALÈIUS je, triumfo; blogio, kuris, deja, retai kada ir paties Aukðèiausiojo bûna pastebëtas, o dar reèiau – uþ visus blogus darbus Dievo bûna tinkamai atlyginta. Ir ið tikrøjø bûtent Jobo knygos iðsami analizë rodo, kad krikðèioniðkojo egzistencializmo samprata vargu ar gali bûti grindþiama bûtiðkojo dorovinio teisingumo idëja. Tai akivaizdþiai matyti ið daugelio Senojo Testamento Jobo knygos tekstø. Dievas èia ne tik kad nepaaiðkina tikrøjø Jobà iðtikusiø nelaimiø prieþasèiø, palikdamas já absoliutaus vieniðumo ir dorovinio netikrumo bûsenos, bet ir ima jam priekaiðtauti bei grasinti savo visagalybe: “Atsakydamas Jobui VIEÐPATS sakë: „ Argi priekaiðtø ieðkotojas bylinësis su Visagaliu? Kas ginèijasi su Dievu, tas turi atsakyti“. Tada, Jobas atsakydamas VIEÐPAÈIUI, tarë: „Esu menkutis! Kà galiu tau atsakyti? Ranka uþsiimu burnà. Kartà jau kalbëjau, tad nebekalbësiu, net dusyk, tad daugiau to nebedarysiu“. Tada VIEÐPATS kreipësi á Jobà ið audros tardamas: „Susijuosk dirþu strënas kaip vyras; að tave klausiu, o tu man atsakyk! Argi paneigsi net mano teisingumà? Nejau mane pasmerksi, kad pats bûtum pateisintas? Argi tavo ranka kaip Dievo ir gali griausti tokiu balsu kaip Jis? Jei taip, pasipuoðk didybe ir orumu, apsirenk garbe ir spindesiu. Duok valià savo pykèio ánirðiui, paþvelk á kiekvienà iðdidø þmogø ir já paþemink. Taip, paþvelk á kiekvienà iðdidø þmogø, paþemink já; sutrypk nedorëlius, kur jø yra. Palaidok juos visus drauge þemëje, uþ- 12 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS rakink juos tamsiajame mirusiøjø pasaulyje. Tada ir að pripaþinsiu, kad tavo deðinë gali tave iðgelbëti“ (1, Job 39,1–40, 9; 40, 10–41, 20). Kitaip tariant, ið ðiø Dievo þodþiø aiðkëja, jog galià ir valià turintysis ið tikrøjø në nebando kà nors aiðkinti ar dël ko nors teisintis. Maþa to. Jis ne tik kad nesijauèia esàs kaltas dël visø Jobà ir jo ðeimynà iðtikusiø nelaimiø bei kanèiø, bet ir labai pasipiktina suþinojæs, jog dël tokiø Jo, kaip Dievo, sprendimø dar norima su Juo ginèytis bei Jo poelgius doroviðkai vertinti. Kaip tik dël to Senojo Testamento Dievo – Jahvës – kalba ir turëtø bûti vertinama kaip nieko bendra nei su Dievo meile visai kûrinijai, nei su gailestingumu jai neturinti. Prieðingai, Dievo tikslas – ábauginti Jobà ir jo draugus, priversti juos atgailauti, pasijusti menkais ir apgailëtinais prieð Vieðpaties didybæ ir visagalybæ. „Tada VIEÐPATS kreipësi á Jobà ið audros tardamas: „Kas temdo mano uþmojá, kalbëdamas neapgalvotais þodþiais? Susijuosk dirþu strënas kaip vyras; að tavæs klausiu, o tu man atsakyk! Kur tu buvai, kai dëjau þemës pamatus? Pasakyk, jei esi toks supratingas! Kas nustatë jos matmenis, tu tikrai þinai! Argi kas tiesë ant jos matavimo virvæ? Á kà buvo áleisti jos stulpai ir kas padëjo jos kertiná akmená, kai drauge giedojo rytmetinës þvaigþdës ir visos dangiðkosios bûtybës ðaukë ið dþiaugsmo? O kas uþdarë jûrà uþ durø, kai ji prasiverþë ið gelmiø, kai apdengiau jà debesø apdaru ir suvysèiau tirðto rûko vystyklais, kai padariau bangø mûðà jos ribomis ir ástaèiau duris su sklàsèiais, tardamas: ‘Iki èia ateik, bet ne toliau, èia MOKSLINË MINTIS tavo galingos bangos suduð’. Argi kada nors savo gyvenime esi ásakæs, kad ateitø auðra ir prasidëtø diena, kad paimtø þemæ uþ kampø ir iðkratytø ið jos nedorëlius? Þemë keièiama kaip molis po antspaudu ir daþoma tarsi drabuþis. Nedorëliai nustoja savo ðviesos, ir palûþta pakelta ranka. Argi esi áþengæs á jûros versmes ir vaikðèiojæs po bedugnës gelmes? Argi tau buvo atvertos mirties durys? Ar matei Ðeolo vartus?“ ir t. t. (1, Job 38, 1–41) Kitaip tariant, ilga ir áspûdinga savo kalba, kuria nuolat pabrëþiama tik viena – Kûrëjo didybë, Dievas vis primena Jobui, kà ir kaip jis yra sukûræs ir dël to galás ir su juo, kaip su kûriniu, elgtis kaip tinkamas. Analogiðkai juk ir puodþius elgiàsis su savo puodais, o lëlininkas – su savo lëlëmis. Vadinasi, pabrëþdamas vien tik savo, kaip savininko, teises, Dievas ið tikrøjø nieko nepasako nei apie savo kaip Kûrëjo atsakomybæ uþ pasaulyje siauèiantá blogá, nei apie tai, kam ir kodël Jis teisuolá Jobà pasmerkë tokioms kanèioms ir tokiam paþeminimui. Tiesa, po to, kai Jobas ir jo draugai atlieka atgailà, Dievas pagaliau susimilsta ir liaujasi jiems grûmojæs. „Tada Jobas, atsakydamas VIEÐPAÈIUI, tarë: Þinau, kad tu gali visa padaryti; kà tik uþsimoji, tà gali ávykdyti. ‘Kas temdo mano uþmojá, kalbëdamas neapgalvotais þodþiais? Ið tikrøjø kalbëjau apie tai, ko nesupratau, apie dalykus, virðijanèius mane savo nuostabumu, kuriø neiðmaniau. <…> Buvau girdëjæs gandus apie tave, bet dabar mano akys mato tave; todël gëdijuosi visko, kà esu pa- sakæs, ir atgailauju dulkëse ir pelenuose“ (1, Job 41,21–42,17). Taèiau vargu ar ði Senojo Testamento teisuolio Jobo atgaila ið tikrøjø kà nors iðsprendþia ar paaiðkina mums rûpimu aspektu: Jobas juk lenkiasi Dievo visagalybei, pripaþindamas Já ir kaip jëgà, ir kaip iðmintá, su kuria jis privalo skaitytis, o ne jo teisumui ar teisingumui. Taèiau akivaizdu, jog bûtent toks Dievo supratimas ir Jo ðlovinimas, kuris, beje, buvo visiðkai pateisinamas ir natûralus tos tolimos epochos þmonëms kaip jø tikëjimo á Dievà atributas, deja, dar nieko mums nepasako rûpimu klausimu, pavyzdþiui, apie Kûrëjo atsakomybæ tiek paties Jobo, tiek ir visos kûrinijos atþvilgiu. Beje, apie dieviðkojo teisingumo supratimà taip pat. O juk problema, kuri A. Maceinos Jobo dramoje keliama kaip pagrindinë, ir yra bûtent ði: koncepcijos autorius kaip tik ir siekia árodyti, jog krikðèioniðkasis egzistencializmas nuo visø kitø „izmø“ skiriasi pirmiausia bûtent tuo, jog tikrai tikintysis visada gali bûti tikras ir dël begalinio Dievo gailestingumo, ir dël Jo teisingumo. „Tada suëjo pas já visi jo broliai bei seserys ir visi, kurie já anksèiau paþinojo. Jie valgë duonà jo namuose su juo, atjausdami ir paguosdami dël nelaimës, kuria VIEÐPATS buvo já iðtikæs. Kiekvienas jø davë po vienà kesità ir po aukso þiedà. VIEÐPATS laimino vëlesná Jobo gyvenimà labiau negu jo pradþià. Jobas turëjo keturiolika tûkstanèiø aviø, ðeðis tûkstanèius kupranugariø, tûkstantá jungø jauèiø ir tûkstantá asilø. Jis turëjo taip pat septynis sûnus ir tris dukteris“, be to, „Jobas gyveno ðimtà keturiasdeðimt meLOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 13 JONAS BALÈIUS tø, matë savo vaikus ir vaikaièius iki ketvirtos kartos“ (1, Job 41,21–42,17). Vadinasi, Jobui buvo atlyginta ir padaryta tai su kaupu. Tiesa, tokia Dievo gailestingumo ir Jo teisingumo samprata taip pat, matyt, buvo bûdinga senovës pasaulio tautoms. Todël, remdamiesi ðia pastaràja citata, galime daryti iðvadà, jog ið tikrøjø Jobas susilaukë tam tikro atlygio, kompensacijos uþ patirtas skriaudas. Taèiau ar tikrai taip? „Knyga baigiasi kaip tikra pasaka – Jobui vël pradeda sektis. Taèiau ði pabaiga kelia abejoniø. Juk kà tik suþinojome, kad Jobas nesiekë materialaus atlygio, o dabar jam priklauso dvigubai daugiau kupranugariø, negu turëjo anksèiau. <…> Jobas viskà atgauna, o susidûræs su Dievu, jis pasiekia naujà tikëjimo lygmená. Jam gimsta dar deðimt vaikø – bet ar jie gali pakeisti þuvusius“ (2, p. 353). Taèiau esama dar kai ko, kas ið tikrøjø apverèia aukðtyn kojom visà mûsø turëtà supratimà apie Dievo paskirtá bei vaidmená pasaulyje. „Dievas supyksta ant trijø guodëjø, kurie, kitaip nei Jobas, apie Já kalbëjæ netiesà. <…> Jie ástrigo savo siauroje dogmoje, kuri vaizdavo gyvenimà labai paprastà ir lengvai sutvarkomà. Taèiau paaiðkëja, kad tikrasis gyvenimas toks nëra. Jame apstu neaiðkumo, beprasmës kanèios, másliø ir prieðtaravimø. Pasitikëti Dievu kartais labai sunku, bet tai ir yra tikëjimas“ (2, p. 353). Vadinasi, Dievas èia ið tikrøjø atsisako bûti absoliutus dorovinis autoritetas ir ði Jo nuostata dekonceptualizuoja visus A. Maceinos bandymus árodyti, kad esama atvirkðèiai, t. y. kad tikintysis visada turi tiesos, teisingumo, meilës ir supratimo garantijà Dieve. Taip nëra. To- 14 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS dël ir problema, kurià A. Maceina bando kelti kaip egzistencinæ, t. y. kaip etinæ ir filosofinæ, yra kur kas platesnë, sudëtingesnë ir universalesnë. Aiðku viena: ontinë gërio ir blogio problema nëra tiesiogiai susijusi nei su þemiðkàja tikrove, nei su bûtimi. Ji yra tik mûsø asmeninis tikëjimas, mûsø ásitikinimas, o kartu ir viltis bûti iðganytiems. Galiausiai tam tikra prasme tai pripaþásta ir A. Maceina. Remdamasis Jobo atsakymais á savo draugø priekaiðtus, neva „ðità kanèià jis pats esàs uþsitraukæs ankstesnëmis savo nuodëmëmis, Jobas jiems atsikerta, kad jokios kaltës savyje nerandàs, kad esà netiesa, jog kiekvienas nusidëjëlis kenèiàs, o kiekvienas teisingasis dþiaugiàsis gyvenimo laime. Pavyzdþiai rodà visai kà kita“ (10, p. 435). Vadinasi, Senojo Testamento Dievas – tai pirmiausia gamtos reiðkiniais, jø galia disponuojantis ir per juos kalbantis, veikiantis Dievas. Galbût todël jis ir yra toks rûstus, negailestingas, nes tokia pat rûsti ir negailestinga esanti visa gamta. Ðia prasme Senojo Testamento Dievas – visiðka prieðingybë Kristui, kurio dieviðkosiomis ir þmogiðkosiomis dorovinëmis savybëmis remiantis galbût ið tikrøjø pavykæ sukurti pakankamai argumentuotà, konceptualiai neprieðtaringà krikðèioniðkojo egzistencializmo teorijà. Jà, matyt, taip pat bûtø buvæ galima sëkmingai prieðprieðinti ir vadinamajam neteistiniam egzistencializmui. Taèiau A. Maceina pasirinko kità kelià ir dël to jam, mano manymu, nepavyko. Maþa to, jausdamas savo koncepcijos ribotumà ir prieðtaringumà, autorius ásileidþia á gana nuobodþius samprotavimus apie þmogaus dalià ir lemtá pasaulyje, jo be- MOKSLINË MINTIS jëgiðkumà tragiðkos realybës akivaizdoje. „Þmogus yra pokalbio objektas tarp Dievo ir velnio; þmogus yra objektas Jobo ginèø su draugais; þmogus galop yra objektas smûgiø ir kanèios“ (10, p. 436). Taèiau vargu ar tai gali kà nors átikinti. A. Maceinos þodþiai, kad Dievo leidimas velniui iðmëginti Jobà atskleidþia mums gilià ir skaudþià þmogiðkosios prigimties dramà, kurià Dostojevskis yra iðreiðkæs Dmitrijaus Karamazovo þodþiais: „Dievas su velniu kovoja þmogaus ðirdyje“ – geriausiu atveju yra tik graþûs aforizmai (10, p. 436). Neabejotina yra kas kita. Jobo drama, deja, tik dar labiau átikina ir sutvirtina ásitikinimà, jog þmogiðkoji egzistencija neturi ir negali turëti ontoetinio lygmens. Ir dël to ji ir reiðkiasi kaip beprasmybës ir absurdo triumfas ðiame pasaulyje, kur netgi dieviðkuoju bûties lygmeniu nepaprastai lengvai sprendþiama tiek dël þmogaus gyvybës, tiek dël jo likimo, tiek ir dël jo orumo apskritai. Taèiau tokia iðvada jau nieko bendra neturi nei su teistiniu egzistencializmu, nei su þmogiðkàja tiesos ir teisingumo samprata. Jobo situacija ir likimas tik dar kartà árodo, jog þmogus ir ðiame, ir aname pasaulyje neturi nei á kà atsiremti, nei ið ko nors tikëtis pagalbos. A. Maceinos teiginys, kad „Dievas, atiduodamas Jobà á velnio rankas, nori iðsklaidyti átarimà, esà Jobas tarnaujàs Vieðpaèiui tik tol, kol ðis já savo Apvaizda globojàs“ (10, p. 439), taip pat neiðlaiko kritikos. Kuo nors abejoti gali tiktai þmogus – ribota bûtybë, taèiau Dievas – niekada. Ir tai iðplaukia bûtent ið paèios dieviðkumo sampratos, paties ðio apibrëþimo esmës: Dievas – tai visur esanti, visagalë ir vi- saþinë bûtybë, nes tik dël ðiø savo bûties charakteristikø Jis ir yra absoliutas. Dievas þino ne tik tai, kas mes esame, bet ir kuo tapsime, ir ðis Jo þinojimas yra lygiai toks pat absoliutus bei tikras, kaip ir Jis pats. Beje, ar ne ta paèia abejone grindþiama ir þinoma M. Lutherio nuostata, jog Dievas kartà ir visiems laikams atpirko pasaulá, taigi ir visus þmones tiek praeityje, tiek ir ateityje savo paties Sûnaus mirtimi ant kryþiaus ir prisikëlimu? „Liuterio manymu, jeigu darbais galëtume uþsitarnauti malonæ, Kristaus atpirkimas ant kryþiaus mums bûtø nereikalingas, o tuo paèiu ir Evangelija, nes tai, kad Kristus ant kryþiaus mus ið mûsø nuodëmiø iðpirko, ir yra geroji naujiena – Evangelijos turinys. <…> Kad ir kaip ten bûtø, visi sutaria, kad Liuteris ëjo á ðá atradimà laipsniðkai: vena vertus, studijuodamas Ðv. Raðtà (tai rodo jo skaitytos paskaitos), kita vertus, veikiamas ir kitø faktoriø, ið kuriø svarbiausias buvo paskutiniojo teismo baimë ir ið to kylantis egzistencinis klausimas, kaip laimëti Dievo malonæ“ (5, p. 299–231). Tikru viduramþiø misticizmu dvelkia ir A. Maceinos ásitikinimas, kad Dievas ir velnias galá tarpusavyje diskutuoti taip, kaip tai apraðyta Jobo knygoje. Kaip þinoma, panaðiu metodu, raðydamas „Faustà“, naudojosi ir J. W. Goethe. Ir tai tik patvirtina nuostatà, jog dialogas tarp Dievo ir velnio – literatûrosofinë, o ne teosofinë galimybë ar iðvada. Taèiau A. Maceina mano kitaip. Todël gana keistai atrodo ir kitas jo teiginys, jog Dievo su velniu disputas pagrindþia dorovinæ Dievo uþ ðá pasaulá ir þmogø atsakomybæ. Tiesa, ið dalies tai autoriø verèia daryti Jobo knygos turinys, jos siuþetas. Taèiau LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 15 JONAS BALÈIUS skaitytojas ir ðiuo atveju vargu ar gali atsikratyti minties, jog tos pastangos, bûdai ir metodai, kuriuos Dievas pasirenka bandydamas „árodyti“ velniui dorovinæ Jobo iðtikimybæ Vieðpaèiui, kelia dar didesniø to paties pobûdþio abejoniø. Velnias, remiantis A. Maceinos mintimi, tik todël ir egzistuoja, kad visur ir visada galëtø reikðtis kaip Dievo ir Jo darbø iðjuoka. Vadinasi, ne tiesos ieðkojimas ar abejonës dël dorovinës Jobo iðtikimybës Vieðpaèiui, o vien tik noras pasijuokti, paðiepti Dievà yra tikrasis visø Ðëtono pastangø motyvas. Tad kokiu pagrindu tuomet yra ámanomas ir bet koks dialogas tarp ðiø gërio ir blogio pradø? Taèiau ir ðiuo atveju pagrindinë teistinio egzistencializmo kaip koncepcijos problema slypi visai ne èia: liks Jobas iðtikimas Dievui ar neliks, ontiniai gërio, groþio, tiesos ir teisingumo pamatai nuo to nepasikeis. Taèiau analogiðkas Dievo apsisprendimas dël Jobo ið tikrøjø jau yra su tuo susijæs. Maþa to. Nuo ðio Aukðèiausiojo apsisprendimo galiausiai priklauso ir tai, ar bus ámanoma krikðèioniðkàjá egzistencializmà, kaip màstymo apie þmogø ir jo bûtá ontoetinæ paradigmà, padaryti radikaliai skirtingà nuo visø kitø, pavyzdþiui, kad ir nuo ateistiniø egzistenciniø tokio pobûdþio interpretacijø. Jobo drama, deja, minëtøjø tokiø pagrindø nei neatranda, nei juos átvirtina. Vadinasi, ir visi A. Maceinos bandymai konceptualizuoti Jobo dramà kaip teistinio egzistencializmo filosofiná bei pasaulëþiûriná pagrindà, taip pat vargu ar pagrásti. Ne veltui, matyt, siekdamas sustiprinti savo pozicijà, A. Maceina galiausiai prisipaþásta: „Nesunku pastebë- 16 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS ti, kad ðitaip savas problemas sprendþia ir naujøjø laikø vadinamoji egzistencinë filosofija“ (10, p. 439). Taèiau kuo tada ji, ði filosofija, skiriasi nuo A. Maceinos propaguojamosios? Juk svarbiausia ðioje koncepcijos autoriaus intencijoje – pagrásti þmogaus pasitikëjimà Dievu – suteiti jam viltá dël doroviniø pasaulio pagrindø nepajudinamumo. „Tiesa, dabarties màstytojai, – pabrëþia A. Maceina, – á daugelá klausimø atsakë kitaip negu Jobas; jie papildë tai, ko Jobas buvo nelietæs. Taèiau pagrindinës uþuomazgos Jobo knygoje jau yra. O kai kur ði knyga net pralenkia mûsø dienø egzistencinæ filosofijà, atskleisdama tokiø áþvalgø, kuriø, kaip matysime vëliau, mûsø egzistenciniai màstytojai nepastebëjo arba per maþa ávertino“ (10, p. 441). Kokios tai áþvalgos? „Tiesa, – tæsia A. Maceina, – Jobo knyga yra drama, vadinasi, poezijos, ne filosofijos veikalas. Jos metafizika yra iðreikðta vaizdais ir simboliais. Taèiau tai në kiek jai nekliudo bûti metafiziðkai savo esmëje. Bûdama gilus poezijos kûrinys, ji kaip tik ir slepia savyje tam tikrà egzistencijos sampratà, tam tikrà nusistatymà þmogaus buvimo ir likimo atþvilgiu. Jobo knyga yra vienas ið didþiøjø pasaulio literatûros veikalø, kuriuose filosofijos ir poezijos tapatybë apsireiðkia kuo ryðkiausiai. Ji rodo, kad egzistencijos klausimas anaiptol nëra mûsø dienø þmogaus atradimas, bet amþinai skaudi ir amþinai neiðsprendþiama problema. Jobo knyga artima dabarties egzistencinei filosofijai ir religine savo nuotaika. Kaip ið tolimesniø ðios knygos studijø galës paaiðkëti, egzistencinio màstymo problematika ið esmës yra religinë, nes þmogus MOKSLINË MINTIS ið esmës yra religinë bûtybë. Jo egzistencija yra klausimas, atvertas Dievo akivaizdoje, ir jo likimas yra neatsiejamai sujungtas su Dievu. Todël kas nagrinëja egzistencijos problemà, negali jos nenagrinëti transcendencijos ðviesoje“ (10, p. 441–442). Ir èia pat priduria: „Tiesa, esama egzistencinës filosofijos atstovø ir ateistø“ (10, p. 442). Ir iðvardija: J. P. Sartre’as, M. Heideggeris ir kiti. Vadinasi, nepagrástai iðplësdamas, o ið tikrøjø – sutapatindamas religinæ ir egzistencinæ problematikà, A. Maceina ne tik kad neatsako á mums rûpimà klausimà, bet ir já apeina. Jam „egzistencinis màstymas ið tikro yra religinis savo problematika ir savo nuotaika, net jeigu jis Dievo ir neranda. Jobo knygoje ðitas religiðkumas iðeina aikðtën visu savo svoriu. Dievas stovi paèiame jos centre. <…> Ðitas tad egzistencijos organiðkas susiliejimas su transcendencija kaip tik ir padaro, kad Jobo knyga ásijungia á eilæ visø tø veikalø, kurie egzistencijos iðsprendimà randa jos santykyje su Dievu, arba religijoje“ (10, p. 443). Dël tos paèios prieþasties, vis labiau þavëdamasis, A. Maceina galiausiai prilygina Jobo knygà paties Dievo þodþiui ir Apreiðkimui ir pabrëþia, jog ketinàs jos idëjà iðkelti á „principø aukðtá“. Kokie tai principai? Akivaizdu, jog prometëjiðkasis Jobo ákarðtis, jo pasiryþimas siekti tiesos ir teisingumo „bylinëjantis su paèiu Dievu“, deja, labai greitai iðblëso ir virto apgailëtinai baugiu nuolankumu Jo visagalybës akivaizdoje. Todël vargu ar netgi ið principo yra ámanomas, pavyzdþiui, iðdidaus ir laisvo savo dvasia Pro- metëjo, kovojanèio prieð Dzeuso tironijà ir besiaukojanèio þmonijos labui, lyginimas su Jobu, nes visoks tokio pobûdþio lyginimas bûtø ne pastarojo naudai. Juoba kad teisuolis Jobas, prieðingai negu kad pusdievis Prometëjas, ið tikrøjø nieko „bloga“ Dievui nebuvo padaræs; prieðingai – tai Dievas pasirinko já savo eksperimentams, kad tik galëtø „sugëdinti Ðëtonà“. Vadinasi, jeigu nuolankusis Jobas, A. Maceinos pasiryþimu, ið tikrøjø bûtø keliamas á krikðèioniðkojo egzistencializmo „principø lygmená“, tuomet reikëtø ypaè pabrëþti, jog krikðèioniðkasis prometëjizmas yra ne kas kita, kaip kaltumo be kaltës iðpaþinimas, baikðtumas bei vergiðkas nuolankumas, kurie, kaip dorovinës asmens savybës, tradicinio prometëjizmo atþvilgiu atrodo tiesiog apgailëtinai. A. Maceina ir ðiuo klausimu radikaliai kitokios nuomonës. „Vieðpats davë velniui leidimà sunaikinti ið sykio Jobo turtà, o paskui ir jo kûnà. Jobas buvo iðblokðtas ið kasdienybës ne pats savo valia kaip Katalikø Baþnyèios vienuoliai, bet aukðtesnës galybës ranka. Taèiau ne pats iðbloðkimo bûdas èia yra svarbus, o toji þmogaus elgsena paskui, elgsena naujoje padëtyje, kuri atsiranda netekus turto ir kûno“ (10, p. 455). Didþiuodamasis ir dþiaugdamasis tuo, kad Jobas „garbingai“ iðlaikë visus jam Dievo siunèiamus iðbandymus, tarp jø ir visø savo sûnø ir dukterø netektá, A. Maceina, be kita ko, ypaè pabrëþia ir iðaukðtina kanèios prasmæ bei vertæ þmogaus gyvenime. Toks A. Maceinos posûkis á kiekvienam egzistuojanèiajam akLOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 17 JONAS BALÈIUS tualià problemà, atrodo kiek nelauktas ir netikëtas. Netikëtas todël, kad kanèia ir yra toji þmogiðkosios buities ir bûties sfera, kuri daþniausiai nuðvieèiama tik negatyviai. Ir tai natûralu: þmogus nieko taip nebijo ir nevengia kaip kanèios, nelaimiø ir mirties. Todël tradicinëje, neteistinëje, egzistencinëje filosofijoje kanèia ir yra nuðvieèiama kaip ribinë situacija, kuri þmogaus gyvenimà padaro sunkø, tragiðkà, menkavertá ir beprasmá. Neretai toks gyvenimas suvokiamas kaip lëtas ir neiðvengiamas individo slinkimas mirties, nebûties link ir t. t. Krikðèioniðkoji vertybinë orientacija kanèios atþvilgiu visiðkai kitokia. Krikðèionybë á kanèià, jos prigimtá bei paskirtá þmogaus gyvenime pajëgia paþvelgti sub speciae aeternitatis þvilgsniu. Todël A. Maceina ir sako, kad „Kanèia turi nuostabios þadinamosios galios“. Kitaip sakant, jeigu þmogus nuolatos gyventø laimingai, jo bûties galimybës neiðsiskleistø, nes niekados neatbustø tikrajam buvimui“ (10, p. 458). Remdamasis K. Jaspersu, A. Maceina teigia, kad „laimë daro þmogø tuðèià, ir ðita savo tuðèia átaka ji kësinasi suardyti tikràjà bûtá“ (10, p. 458). Laimës galia esanti patiriama tik per jos suduþimà, nes nesuduþusi ir dël to atrodanti kaip nedûþtanti laimë mus nuviliojanti á kasdienybæ ir prapuldanti pasaulyje. Ar tai reiðkia, jog visais tais atvejais, kai mes kitiems, taip pat ir savo artimiesiems, linkime laimës, meilës, sveiko, laimingo ir turtingo gyvenimo, elgiamës blogai? „Kanèia yra liudytoja, – tæsia A. Maceina, – kad þmogus yra pasaulyje, bet kad jis yra ne ið pasaulio, jei- 18 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS gu ðitai paradoksinei þmogaus padëèiai apibûdinti panaudosime paties Kristaus þodþius, pasakytus jo kanèios iðvakarëse“ (10, p. 459). Vadinasi, „Jeigu tad þmogus, gyvendamas ilgesná laimës tarpsná, spëja pamirðti ðità savo nesavarankiðkumà ir pradeda bûti taip, tarsi jis bûtø ið pasaulio, kanèia paþadina já ið ðios uþmarðties ir nurodo tikràjà jo bûsenà. Ðiuo atþvilgiu kanèia yra prapuolusios bûties þadintoja“ (10, p.459). A. Maceina mano, jog bûtent taip atsitiko ir su teisuoliu Jobu, kuris iki tol gyvenæs visa ko pertekæs ir nematæs nei vargø, nei rûpesèiø. „Aplinkui mane buvo mano jaunieji; mano sveèiai maudësi piene; uola tekëjo medumi; aliejaus upës buvo mano. Kai iðeidavau prie miesto vartø ir jø aikðtëje pastatydavau savo këdæ, jaunimas traukdavosi nuo mano þvilgsnio, o seniai atsistodavo ir stovëdavo. Didþiûnai liaudavosi kalbëjæ ir ranka prisidengdavo burnà… Að vilkëjau teisybe, ir ji supo mane: tarsi apsiaustas buvo man teisingumas. Að buvau akis akliesiems ir koja raiðiesiems. Buvau vargðams tëvas ir iðtirdavau nepaþástamojo bylà. Maniau: mirsiu pas savo atþalas, ir mano metø bus kaip smilèiø“ (10, p. 462). Deja, netektis ir su ja susijusi kanèia visa tai paverèia niekais. Taèiau ko kita gali siekti ir tikëtis þmogus pasaulyje – nesvarbu, ar jis bûtø ið ðio pasaulio, ar ne, – jeigu ne laimingo gyvenimo? A. Maceinos pateikiama plati ir iðsami kanèios aptartis yra tokia ávairiapusë, tokia visa apimanti, jog nejuèia pradedi galvoti, jog tikrasis nelaimingasis visada yra ne daug kentëjæs, o kanèios ne- MOKSLINË MINTIS patyræs þmogus, kadangi tik per kanèià mes ið tikrøjø tampame þmonëmis, priartëjame prie Dievo ir Jam paklûstame. Taèiau, kad ir kaip tai atrodytø keista, Jobo gyvenimas – visiðka prieðingybë tokiai A. Maceinos nuostatai. Jis niekada neuþsimirðo esàs ið Dievo ir nuo Dievo, nuo Jo priklausomas ir todël Jam iðtikimas. Toká nusiteikimà, tokià priklausomybæ nuo Dievo iðreiðkia ir áprasmina ir ðie Jobo þodþiai: „Nuogas iðëjau ið savo motinos ásèios, nuogas gráðiu atgal; Vieðpats davë, vieðpats atëmë; tebûnie palaimintas Vieðpaties vardas!“ (10, p. 456). O tai reiðkia, jog ið tikrøjø Jobas giliai ir skaudþiai iðgyvena ne kanèià apskritai, o beprasmæ kanèià. Beprasmybë – ir tik ji – ardo ir naikina mûsø dvasià, kûno ramybæ ir pasitikëjimà protu, verèia suabejoti dorovinëmis pasaulio vertybëmis, gyvenimo logiðkumu ir prasmingumu. Tuo tarpu toks kanèios garbs- tymas, poetizavimas ir aukðtinimas, kaip ir bandymai ávilkti jà kaip problemà á teistinës egzistencinës filosofijos rûbà, priartina ðios koncepcijos autoriø prie itin pavojingos ribos – filisteriðko gardþiavimosi, lygiai kaip ir prie nenatûralaus jos iðgyvenimo. Norëtøsi pasakyti dar daugiau: begalinis kalbëjimas apie kanèià, jos reikðmæ þmogaus gyvenime, ið tikrøjø daro ðá A. Maceinos kûriná itin nemalonø ir atstumiantá. Juo labiau kad, kaip teigia ir pats autorius, „Kanèios problemos vienoks ar kitoks teorinis iðsprendimas dar nieko neduoda kenèianèiajai bûtybei“ (10, p. 469). Pabaigai norëtøsi pasiremti ir vienu ið didþiausiø ðiuo klausimu autoritetø, iðgyvenusiø ir visà GULAGO kanèiø beprasmiðkumà, neþmoniðkumà bei totalumà – Varlamu Ðalamovu, kuris jà ávardija kaip absoliutø blogá, pabrëþdamas, jog kanèia daro þmogø piktà – stradanije delajet èeloveka zlobnym. Literatûra ir nuorodos 11. Biblijos þodynas. – Vilnius, Alma littera, 2001. 12. Einsteino mintys. – Kaunas, Verba Vera, 2002. 13. Bronius Genzelis. Lietuvos filosofijos bruoþai. – Vilnius, 1997. 14. Jobo knyga // Biblija arba Ðventasis Raðtas (Ekumeninis leid.), LBD, 1999. 15. Tomas Kiauka. Reformuotojo tikëjimo atradimas // Tikëjimo prieigos (sud. Nerija Putinaitë). – Vilnius, Aidai, 2003. 16. Antanas Maceina. Didysis Inkvizitorius (2-asis leid.). – Venta, 1950. 17. Antanas Maceina. Didieji dabarties klausimai // Raðtai. T. 5. 18. Antanas Maceina. Prometëjizmo persvara dabarties kultûroje // Raðtai. T. 2. – Vilnius, Mintis, 1992. 19. Antanas Maceina. Niekðybës paslaptis // Raðtai. T. 3. – Vilnius, Mintis, 1990. 10. Antanas Maceina. Jobo drama // Raðtai. T. 3. – Vilnius, Mintis, 1990. 11. Vytautas Rubavièius. Ápasaulintos bûties màstymas // Literatûra ir Menas, 1993. O1. 23 /Priedas: Knygos/. 12. Joseph Ratzinger. Krikðèionybës ávadas. – Vilnius, KPL, 1991. 13. Arûnas Sverdiolas. Antano Maceinos kelias // Antanas Maceina. Raðtai. T. 1. – Vilnius, Mintis, 1991. 14. George Steiner. Heideggeris. – Vilnius, Aidai, 1995. 15. Arvydas Ðliogeris. Antano Maceinos sugráþimas // Antanas Maceina. Raðtai. T. 3. – Vilnius, Mintis, 1990. LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 19 L O R E TA A N I L I O N Y T Ë Gauta 2004-02-04 LORETA ANILIONYTË Kultûros, filosofijos ir meno institutas E. HUSSERLIO FENOMENOLOGIJOS MODIFIKACIJOS M. SCHELERIO AKSIOLOGIJOJE The Modification of Husserl’s Phenomenology in the Axiology of Scheler SUMMARY In this article the speculative premises of Scheler’s ethics are considered and the decisive influence of Husserl’s “Logical investigations” on them is shown. Ideas of Husserl, important to Scheler’s ethics, are considered in detail. It is shown that in his ethics Scheler supplanted Husserl’s intellectualism by the “commitment to the world”. He regarded Husserl’s theory as having the “remnants of ill-feeling towards the world”. Scheler’s concept of “ordo amoris” is analyzed as the most characteristic sign of his rejection of Husserl’s phenomenology. M. SCHELERIS IR POKANTINËS ETIKOS KONTEKSTAS Kai kalbama apie pokantinæ etikà, kaip vienas svarbiausiø jos bruoþø paþymimas senosios racionalizmo sampratos atsisakymas. Þmogus jau netapatinamas su racionaliu þmogumi, su „gamtos maðina“. Tampa svarbus þmogaus subjektyvumas, ágaunantis visiðkai kitokià negu Naujaisiais amþiais reikðmæ. Naujaisiais amþiais filosofijos subjektas buvo paþástantis objektyvià tikrovæ protas, pokantinëje filosofijoje – tai atskiras individas; todël reabilituojama emocionalumo sritis, filosofijai darosi svarbus atskiro þmogaus santykis su tikrove. Ir etika pretenduoja bûti filosofine jau kitokia prasme – á jà jau nebeþiûrima kaip RAKTAÞODÞIAI. E. Husserlis, M. Scheleris, fenomenologija, vokieèiø filosofija, aksiologija. KEY WORDS. Husserl, Scheler, phenomenology, German philosophy, axiology. 20 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS MOKSLINË MINTIS á mokslà apie dorovæ, o pastaroji savo ruoþtu nebeapibrëþiama kaip atskira þmogaus gyvenimo sritis. Dorovinis þmogaus elgesys pradedamas traktuoti kaip tam tikra gyvenimo apskritai forma; taigi anksèiau etika buvo „paþinimo disciplina“, o dabar ji tampa „filosofiðka“ tuo poþiûriu, kad á dorovæ þiûrima kaip á þmogaus dvasinio aktyvumo apskritai iðraiðkà; ir bûtent ðitokiu pavidalu ji yra gana esmingai áaugusi á „gyvenimo“ sampratà. Apskritai pokantinë etika savo orientacijomis aiðkiai skilo á anglø amerikieèiø bei Vakarø Europos kryptis. Pirmoji vadovavosi empiristine metodologija, propagavo pozityvistiná galvojimo bûdà tyrinëdama dorovës sprendinius loginiais lingvistiniais, matematiniais metodais. Aksiologinei krypèiai èia atstovauja ávairios emotyvizmo teorijos. Tuo tarpu Vakarø Europos etika laikësi senosios filosofinës tradicijos, t.y. èia labiau orientuojamasi ne á etikà (mokslà), o á moralës filosofijà. Tad pokantinë etika atsisuka á þmogø kaip á asmenybæ. Kiekvienu atveju tas posûkis gana skirtingas. Mus domintø aksiologinë etika. Pastarosios atmainø yra nemaþa. Plaèiausiai iðplitusioje vokieèiø aksiologijoje daugiausia reiðkësi vadinamasis vertybinis apriorizmas (apimantis vertybiná intuityvizmà, vertybiø fenomenologijà ir „grynosios reikðmës“ apriorizmà) ir – kontinentinei filosofijai maþiau bûdingas – vertybinis empirizmas (vertybinis psichologizmas ir vertybiø sociologija). Fenomenologinë filosofija (ir etika), nors principinëmis savo orientacijomis ir nuostatomis nëra iðimtis XX a. filosofi- jos fone, vis dëlto yra viena paradoksaliausiø ið jos metodo gautø konsekvencijø poþiûriu – kilusi ið noro sukurti „grynàjá mokslà“, grieþtà, objektyvià teorijà, iðsiaiðkinti jos galimybës principus ir sàlygas, ji faktiðkai, ypaè vëlesnës jos variacijos, pasibaigia visiðku subjektyvizmu. Jau pradiniø fenomenologijos principø subjektyvizmas ir antropologizmas ypaè iðryðkëja „taikomojoje fenomenologijoje“, kuriai priklauso ir fenomenologinë etika. Fenomenologinë etika, iðsirutuliojusi ið E. Husserlio filosofiniø svarstymø, gana tiesmukiðkai nuëjo subjektyvizmo linkme, tuo sukeldama „mokytojo“ nepasitenkinimà, kaip paprastai turëjusá ir objektyvø pamatà, slypëjusá „mokytojo“ kuriamos teorijos principuose, o ne vien „mokiniø“ savavaliðkuose iðkraipymuose. Fenomenologinë etika, kurios vienas ryðkiausiø atstovø buvo vokieèiø filosofas M. Scheleris, priklauso tai etikos krypèiai, kuri tyrinëja vidiná doroviná patyrimà. Taèiau ðis patyrimas nelaikomas vidiniu, t.y. atsisakoma já traktuoti kaip subjektyvø, ir bandoma já objektyvizuoti. O tai, kaip matysime, galiausiai virsta paèios dorovës ontologizavimu. Akivaizdu, kad ontologizmas praktinëje filosofijoje yra gana tiesus kelias á vertybiø apoteozæ, todël fenomenologinë etika yra ir aksiologinës etikos atmaina. Kaip minëta, vienas þymiausiø fenomenologinës etikos atstovø buvo M. Scheleris. Apskritai M. Scheleris Europos filosofinës minties istorijoje yra dvilypë figûra. Jeigu turësime galvoje, kokià átakà darë, pavyzdþiui, F. Brentanas fenomenologijai, taigi netiesiogiai – LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 21 L O R E TA A N I L I O N Y T Ë ir visai ðiuolaikinei filosofijai ir jo uþmarðtá, tai, þinoma, galëtume teigti, kad M. Scheleris ðia prasme anaiptol nëra „nuskriaustas“, antra vertus, negalima nematyti, kad jo etinë teorija neretai apeinama etikos tyrinëtojø (èia neturima galvoje ta gausybë M. Scheleriui skirtø darbø, kurie atsirado jam gyvenant ir kiek vëliau; jie daugiausia buvo sàlygojami aksiologiniø svarstymø bangos ir kartu su ja nuslinko), o teorinë M. Schelerio fenomenologija apskritai nesusilaukia platesnio rezonanso; ðiuo atveju tai ir suprantama, nes ji ið esmës nebuvo naujas þodis po E. Husserlio, o padarytos „pataisos“ pirmojo laikotarpio E. Husserliui, daugiausia ir veikusiam M. Schelerá, daugmaþ visos kyla ið etiniø interesø. Tokià M. Schelerio padëtá lëmë nemaþa prieþasèiø, ir viena svarbiausiø, matyt, bûsianti ta, kad, pasak daugelio liudijimø, filosofija M. Scheleriui buvo ne vien intelektualinis, akademinis uþsiëmimas, o gyvenimo aistra, vëlesnës filosofijos þodþiais tariant, savotiðkas „egzistencinis klausimas“, ir ðia prasme aiðku, jog jo filosofijos vingiai bei rezultatai negalëjo sukelti visuotinio rezonanso, nes subjektyvumas èia nebuvo slepiamas (to lyg ir neleistø teigti pretenzija kurti „grieþtà mokslà“, bet to mokslo – kaip fenomenologinës teorijos – samprata, kurios esminis reikalavimas yra „mylintis tyrinëtojo dalyvavimas daiktø esmëse“, savaime iðkalbinga). Tad ir M. Schelerio etika tapo pastebima arba filosofijos tyrinëtojø, arba panaðios dvasinës struktûros màstytojø, á kuriø dëmesio laukà M. Scheleris paten- 22 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS ka, tiesa, daþniau ne savo filosofijos visuma, o atskirais jos momentais, taip tapdamas filosofinës tradicijos tæsëju. Kita vertus, tai, kas pasakyta, þinoma, lieèia visus filosofus, nes kiekviena filosofinë teorija iðauga ið ávairiø dalykø (teoriniø interesø, pasaulëþiûriniø, psichologiniø ir pan. faktoriø), taèiau filosofai „praktikai“, t. y. tie, kurie yra iðgyvenæ savo teorijà, neretai lieka filosofijos rûmo savotiðku fonu, laipteliu, kai svarbios bûna tam tikros jø idëjos, o ne sistema, su kuria kiekvienas laikytø pareiga nustatyti savo santyká. M. Scheleris, kaip ir reikia laukti ið neakademinio tipo filosofø, raðë daugeliu klausimø – paþinimo teorijos, sociologijos, religijos, etikos ir t. t. Taèiau svarbiausias jo tyrinëjimø interesas buvo etika, ir tai natûralu turint galvoje, kad pagrindiniu ligtolinës filosofijos klaidø ðaltiniu M. Scheleris laikë europinës filosofijos uþmirðtà klausimà „kas yra þmogus?“ M. Scheleris padaro ðá klausimà pagrindiniu savo filosofijos klausimu. Nors M. Scheleris buvo E. Husserlio mokinys, taèiau tai nebuvo tos paèios dvasios þmogus. E. Husserlis buvo akademinis màstytojas, M. Scheleris – savotiðkas „teoretizuojantis“ pastorius, todël fenomenologinis E. Husserlio metodas buvo tarsi organizuojantis pradas jo dvasinëms aspiracijoms tvarkyti. Bûdingas bruoþas ir tai, kad M. Schelerio fenomenologija persunkta katalikybës idëjomis, ir ði tendencija vëlesniuose jo darbuose vis stiprëjo. Katalikybës idëjø iðkëlimas buvo savotiðka reakcija á áþvelgtà visuomenës krizæ; ðios idëjos laikytos realia iðeitimi ið tos krizës. Taèiau tos ið- MOKSLINË MINTIS eities M. Scheleris neranda I. Kanto etikoje; be to, iðkëlus dvasios emocionalumo reikðmæ, beveik neiðvengiamai gráþta ir Dievo problema. Apskritai ðiam lai- kotarpiui artimesnë iracionalistinë religinë tradicija (M. Scheleriui – ðv. Augustino), o ne oficialiajai katalikybei bûdingesnës tomizmo idëjos. E. HUSSERLIO FENOMENOLOGIJA KAIP M. SCHELERIO TEORIJOS ÐALTINIS E. Husserlio fenomenologija buvo savotiðka reakcija, nukreipta prieð pozityvizmà ir tai, su kuo jis susijæs. Kita vertus, E. Husserlis, kaip akademinis màstytojas, atmesdamas pozityvizmà, stengësi bet kokia kaina iðlaikyti filosofijos moksliðkumo principà, nes bûtent mokslø krizë, jo nuomone, vedanti á netikëjimà protu ir iracionalizmo vieðpatavimà. Galima rasti ir socialiná – psichologiná ðios pastangos atitikmená: E. Husserlis manë, kad mokslinë filosofija reikalinga jo visuomenës socialiniam stabilumui palaikyti. Beje, ádomu tai, kad E. Husserlis nesutiko su savo sekëjø pateiktomis jo teorijos interpretacijomis. Pavyzdþiui, N. Hartmanno ir M. Schelerio pozicijas jis vertino kaip iðkreipianèias jo teorijà, nes áþvelgë jose per didelá ontologizavimà. Fenomenologijos variacijos buvo aiðkios ir M. Scheleriui, ne kartà tai pabrëþusiam: „Þinoma, atsakymais á ypaè esminius filosofijos klausimus ir ne maþiau paèios fenomenologijos suvokimu bei metodu jai artimi tyrinëtojai daþnai labai iðsiskiria... Giliausi prieðtaravimai tarp fenomenologø yra paþinimo teorijos klausimais“1. Taèiau M. Schelerá veikë labai konkretus E. Husserlio kûrybos laikotarpis, t. y. Loginiø tyrinëjimø periodas, ir ið esmës gana apibrëþta prasme – kaip tyrinëjimo metodas, kaip technika. E. Husserlis teigia perëmæs „teisingus“ pozityvizmo, „gyvenimo filosofijos“ ir neokantizmo motyvus, juos susisteminæs stengdamasis iðvengti empiristinio pozityvizmo skepticizmo, „gyvenimo filosofijos“ iracionalizmo ir Marburgo neokantininkø formalizmo. Ið ðitø já veikusiø filosofijø perimtø motyvø ir kilusi fenomenologija, kuri, anot E. Husserlio, ir esanti tikrasis, teisingas pozityvizmas. Èia reikëtø paaiðkinti pozityvizmo terminà. Já savo filosofijoms taiko tiek E. Husserlis, tiek M. Scheleris. Pozityvizmu èia laikoma tai, kad fenomenologinis metodas leidþia pasiekti betarpiðkiausià kontaktà su pasauliu. O pozityvistinë filosofija tapo fenomenologijos kritikos objektu. Pozityvizmas buvo savotiðka sveiko proto filosofija ir orientavosi á Naujøjø amþiø filosofijos standartà – á realius þmones. Buvo keliamas uþdavinys orientuotis á individualià sàmonæ, taigi galiausiai – á psichologijà. Tai reiðkë, kad filosofijai iðkyla psichologizmo grësmë, ir tai jau ryðku nuo Naujøjø amþiø anglø empirizmo. Apskritai empiristinë filosofija, bandydama ið individualaus patyrimo (Naujaisiais amþiais – ið jusliðkumo) gauti visuotinius, abstrakèius teiginius, jau ið anksto suplakta su psichologizmu. Ið minimos tendencijos iðsiplëtojo vadinamaLOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 23 L O R E TA A N I L I O N Y T Ë sis scientizmas. Orientuodamiesi á empirinius gamtos mokslus, scientistai stengësi tuo paèiu principu pertvarkyti logikà ir gnoseologijà bei perkelti moksliðkumo metodus ir á kultûros, vertybiø sritá. O tai reiðkë, kad empiriniai gamtos mokslai (ir psichologija) turëjo ir pagrásti minëtus dalykus. Galima teigti, kad tokia filosofijos orientacija á empirinæ tikrovæ ið esmës atitiko tuometinæ pasaulëþiûrà – vartotojo, praktiðko þmogaus sàmonæ, taèiau filosofijos ásiverþimas á psichologijà meta jà á atsitiktinumo pasaulá atimdamas ið jos visus atramos taðkus. Todël filosofija arba ið anksto angaþuojasi ðiuo atþvilgiu, arba (daþniausiai nesàmoningai) stengiasi psichologinius teorijos motyvus paslëpti. Psichologizmas XIX a. buvo plaèiai paplitæs ir, kaip minëta, buvo pozityvistinio filosofavimo variantas. Jis loginius, filosofinius, socialinius dësningumus stengiasi aiðkintis per psichologinius, taigi galiausiai ir sutapatina su jais. E. Husserlis psichologizmo kritikà laikë bûtina mokslinio filosofavimo apskritai sàlyga. Ðià kritikà jis pradeda atkreipdamas dëmesá á poþiûrá, kad logika esanti normatyvinis mokslas. Normatyviniø mokslø dësniai kalba apie tai, kas turi bûti, o teoriniø – apie tai, kas yra. Teiginio apie tai, kas turi bûti, prielaida jau yra tam tikra vertybë, kurios prasmë iðreiðkiama teoriniame teiginyje. E. Husserlis aiðkina, kad bet kokios normatyvinës disciplinos sàlyga yra teorinë disciplina. Ið pradþiø teoriniame moksle reikia gauti apriorinius teiginius, paskui iðvesti ið jø normatyviuosius, o galiausiai – ir praktines taisykles. Tada kyla 24 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS klausimas, ið kokiø teoriniø mokslø semia savo pagrindus logika? Vyraujanti nuomonë teigë, kad ið psichologijos. Pagrindinis èia pateikiamas psichologistø (J. Millio, T. Lippso ir kt.) argumentas buvo tas, kad logikoje kalbama apie sàvokas, sprendinius ir pan. dalykus, kurie yra psichinio pobûdþio. E. Husserlio nuomone, psichologija yra faktø mokslas, empirinis mokslas, ir todël tokio mokslo nustatyti dësniai gali bûti tik apytikriai. Tuo tarpu logikos dësniai yra absoliuèiai grieþti, o tai empiriðkai niekaip nepasiekiama. Logikos dësniai yra apodiktiðkai akivaizdûs ir aprioriniai. O jeigu logikos dësniai interpretuojami psichologiðkai (kaip gamtos dësniai), tai jie turi bûti traktuojami tik kaip tikëtini. Ið èia kyla ir E. Husserlio iðvada, kad psichologija yra specifinë subjektyvizmo, reliatyvizmo ir antropologizmo forma, o bendras jø bruoþas yra ávairiai suprantamo subjekto laikymas tiesos masteliu. E. Husserlis atskiria individualø reliatyvizmà nuo antropologistinio. Individualusis subjektyvizmas tapatina paþástanèiojo subjekto vaizdiná su empiriðkai konkreèiu individu. Tada subjektas laikomas esybe, apdovanota specifiniais þmogiðkais sugebëjimais màstyti ir paþinti, o tiesos masteliu tampa individualus þmogus. E. Husserlis daugiausia dëmesio skiria „antropologistinio reliatyvizmo“ kritikai – antrolopologizmas tiesos masteliu daro visà þmoniø giminæ. Taèiau ir èia nesunku pamatyti reliatyvizmo ydà: tvirtinant, kad þmonëms tiesa yra tai, kas pagal jø màstymo dësnius laikoma tiesa, iðplaukia, kad kitø bûtybiø (ne þmoniø) atþvilgiu gali MOKSLINË MINTIS bûti kitos tiesos, vadinasi, gali bûti daug tiesø, o tai yra grynas reliatyvizmas ir nesuderinama su tiesos esme. Bet kas tokiu atveju laikoma tiesa? Tiesa nëra faktas. Ji turi reikðmæ daiktams, egzistuojantiems ir kintantiems laike, bet ji pati yra aukðèiau to. Tiesa nepriklauso nuo to, ar mes jà paþinome, ar galësime kada nors paþinti, ji „bûtina savyje“. Tiesa nepriklauso nuo þmogaus ir jo struktûros. Þmonës jà tik iðgyvena. Jei màstanèiø bûtybiø nebûtø, tiesa nebûtø realizuojama, bet vis dëlto ji iðliktø pati savimi. Todël logikà turi dominti pati tiesa, o ne jos paþinimas. E. Husserlis teigia, kad logikos objektas yra bûtent màstymo turinys, o ðis rûðies atþvilgiu nëra reliatyvus, priklauso idealybës sferai. Tai, kas yra tiesa, yra absoliuèiai ir „savyje“ tiesa, o psichika priklauso empirinës bûties sferai, kurioje vyrauja atsitiktinumas. Savo tiesos sampratà E. Husserlis ið esmës perëmë ið B. Bolcano teorijos, kurioje skiriami, viena, „teiginiai“ ir „vaizdiniai savyje“, antra, subjektyvûs vaizdiniai. B. Bolcanas tokiu bûdu atskyrë pirmøjø objektyvumà nuo antrøjø subjektyvumo, bet, kita vertus, puolë á aiðkø platonizmà. B. Bolcanas manë, kad tiesos negali bûti be sàmonës, taèiau „tiesa savyje“ egzistuoja tik Dievo sàmonëje. E. Husserlis eina toliau – tiesa, jo manymu, koreliatyvi sàmonei. Ðitas tolesnis E. Husserlio þingsnis nulemtas H. Lotze’s pateiktos Platono idëjø interpretacijos átakos. H. Lotze bandë ið naujo interpretuoti Platono idëjø teorijà apvalydamas jà nuo neteisingomis laikomø metafiziniø interpretacijø. H. Lotze mano, kad Pla- tonas stengësi sukurti ne antrà, nepriklausomà idëjø pasaulá, o tik „reikðmës“ (Geltung) pasaulá. E. Husserlio teorijoje tiesa nebetenka anksèiau jai priskirto gnoseologinio turinio ir tampa tapati iðgyvenimo teikiamai medþiagai. Tokià E. Husserlio paþiûrà lëmë F. Brentano sàmonës samprata. Pasak F. Brentano, pagrindinë sàmonës savybë yra jos intencionalumas: „Kiekvienas psichinis fenomenas charakterizuojamas tuo, kà viduramþiø scholastai vadino intencionaliniu objekto egzistavimu,... orientacija objekto atþvilgiu... arba imanentiniu objektyvumu... Mes galime apibrëþti psichinius reiðkinius sakydami, kad tai tokie reiðkiniai, kurie intencionaliai turi savyje paèiuose objektà“2. Ankstesnë asociatyvinë psichologija sàmonës turiná laikë tam tikra savyje „rymanèia“ realybe, sàmonës vyksmas buvo laikomas pagal tam tikrus dësnius atsirandanèiais realiais iðgyvenimais – ðia nuostata rëmësi ir visa ligtolinë filosofija. O F. Brentanas mano, kad psichiniame procese visada yra ir jo objektas, ir tas objektas yra imanentiðkas sàmonei, sàmonë visada yra kieno nors sàmonë. Psichiniø fenomenø esmæ ir sudaro jø intencionalumas, nukreiptumas á objektà. Psichologijos sritis – tai ne pojûèiai ar vaizdiniai, o aktai (ásivaizdavimas, sprendimas, emocinis vertinimas ir t. t.), kai jie kà nors paverèia sàmonës objektu. Be akto objekto nëra. Psichologas turi tyrinëti bûtent tuos aktus, o ne sàmonës turiná. E. Husserlio mintis iðlieka ta pati – sàmonë gali pati sau nustatyti savo nuostatas, savo orientacijas; subjektas ir objektas neatskiriamai susijæ, neobjektinë sàmonë LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 25 L O R E TA A N I L I O N Y T Ë negalima, kita vertus, neegzistuoja nepriklausomø nuo sàmonës objektø. Ðis neredukuojamas akto ir objekto santykio pripaþinimas ir sudaro fenomenologijos esmæ. Atrandamos dvi susijusios pusës – sàmonës objektai yra susijæ su tam tikra sàmonës orientacija. Vaizdinys, emocija, religinis iðgyvenimas – visi jie turi skirtingas sàmonës nuostatas. Kiekvienà aktø (nuostatos) rûðá atitinka tik jam bûdingas objektiðkumo tipas. Taèiau negalima sakyti, kad objektas lemia nuostatà, nes objekto paties savaime nëra. Sutikdamas su F. Brentano aktualizuota sàmonës intencionalumo koncepcija, E. Husserlis atmetë empiristinius F. Brentano teorijos motyvus ir iðskyrë „realø sàmonës turiná“, kurá sudaro pojûèiai, iðgyvenimai (tai, kà F. Brentanas vadino „imanentiniu daiktiðkumu“) ir intencionaliná sàmonës turiná („besireiðkiantá daiktà“), kuris iðgyvenimui yra transcendentiðkas. Pasak E. Husserlio, filosofà turi dominti ne konkreti þmogaus psichika ir jos apraiðkos, o „grynoji sàmonë“, t. y. ideali sàmonës struktûra. Norint jà pasiekti, sàmonæ reikia iðgryninti. Sàmonës gryninimo procedûras E. Husserlis vadina redukcijomis. Redukcijø idëja ta, jog siekiama, kad paþinimas bûtø orientuotas á grynàsias prasmes. Empirinis suvokimas betarpiðkai jø neduoda. Tada kyla klausimas, ið kur jas gauname. Pasak racionalistinës tradicijos (R. Descartes’as, B. Spinoza), mes jas tarytum áþiûrime, protas turi tiesioginá sugebëjimà skirti tiesà nuo netiesos. Taèiau Naujøjø amþiø racionalizmas buvo aiðkiai orientuotas á gamtos mokslus ta prasme, kad jis teigë, jog tokiu bûdu no- 26 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS rima suvokti tam tikrà objektyvià realybæ. Ðitas racionalizmo aspektas tapo E. Husserlio kritikos objektu. E. Husserlis vietoj ðios racionalistinës intuicijos iðkelia Epoché principà, t. y. apribojimo, susilaikymo nuo áprastø sprendiniø principà, daugelio filosofijai tradiciniø principø ir prielaidø „paëmimà á skliaustus“. Tai reiðkia, kad nors tai, kas á juos paimta, ir labai reikðminga áprastiniame þmogaus gyvenime, bet ið fenomenologo dëmesio lauko iðbraukiama. Pirmiausia tai reiðkia, kad reikia atsisakyti klaidingos R. Descartes’o nuostatos, kad esama objektyvios realybës, kurià galima paþinti. Tai kova prieð natûraliàjà nuostatà, kuri bûdinga kasdienei þmogaus sàmonei. Natûraliojoje nuostatoje duotas pasaulis mums pasirodo kaip daiktø, gërybiø, vertybiø pasaulis. Kasdienis þmogus „naiviai“ ásitikinæs, kad iðorës daiktai egzistuoja nepriklausomai nuo mûsø. Þmogus turi tik prisitaikyti prie pasaulio, prie reikðmiø, kurios egzistuoja paèios savaime, taigi pasaulis mums duotas „pasyviai“, þmogus yra tik suvokëjas. Fenomenologija reikalauja atsisakyti tos nuostatos ir pasaulá iðkelti „uþ skliaustø“. Anot fenomenologø, reikia eiti atvirkðèiu keliu – ne nuo pasaulio á sàmonæ, o nuo sàmonës – á pasaulá. Tad uþ skliaustø turi likti ir visi dalykai, kaip nors susijæ su realiu individu, t. y. konkretus socialinis – istorinis þmogus, visos þinios, teorinës supozicijos, idëjos apie individø biologines, psichologines, asmenybines savybes. Kai áveikiame ðià nuostatà, pasaulis prieð mus iðkyla kaip fenomenø pasaulis. „Fenomenas“ fenomenologijoje reiðkia „sàmonei duotà“, MOKSLINË MINTIS taigi akivaizdø ir neabejotinà dalykà. Sàmonës objektas nëra aiðkinanèio ir reorganizuojanèio subjekto akto produktas, atvirkðèiai, jis eina pirma ðiø aktø kaip grynoji, teorijos neslegiama duotybë. Taigi lyginant su klasikine gnoseologija, èia pasiekiamas tam tikras sàmonës atvirumas, galimybë iðeiti uþ jos paèios, bet kartu tai yra ir riba, nes pasirodo, kad filosofo uþdaviniu tampa ðiø aktø fiksavimas, „bëgimas paskui iðgyvenimø srautà“. Bûdingas dalykas yra esmëþiûros pasyvumas, receptyvumas – esmë „duodama“, ir redukcijos yra tos esmës tema- tizavimas, o ne „konstravimas“. Taèiau èia svarbiau tai, kad tokia „iðgryninta“ sàmonë vis dëlto nepaliauja buvusi individuali sàmonë. Bûdingas bruoþas yra jau Loginiuose tyrinëjimuose pateikiamas fenomenologijos kaip deskriptyviosios psichologijos apibrëþimas. Galima manyti, kad tai ið esmës kitokia psichologija, bet sunku bûtø atsikratyti minties, kad pagal toká poþiûrá sàmonë vis dëlto laikoma tam tikros rûðies psichika. Kaip tik ðis esminis psichologizmas ir yra tai, uþ ko uþsikabina taikomoji fenomenologija – etika. Literatûra ir nuorodos 11 Deutsches Leben der Gegenwart. – Berlin, 1922. 12 Fr. Brentano. Psychologie vom empirischen Standpunkt. Bd. 1. – Leipzig: Meiner, 1924. B. d. Jonas Daniliauskas. Þydintis ásimylëjusiø namelis. 2003. Drobë, aliejus. 65 × 81 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 27 A N TA N A S A N D R I J A U S K A S Skiriama 190-osioms S. Kierkegaard’o gimimo metinëms Gauta 2003-07-22 Pabaiga. Pradþia „Logos“ Nr. 34 ANTANAS ANDRIJAUSKAS Vilniaus dailës akademija NEKLASIKINIO MÀSTYMO PRINCIPAI KIERKEGAARD’O „EGZISTENCINËS KRIZËS“ FILOSOFIJOJE Non-Classical Principles of Thinking in Kierkegaard’s “Existential Crisis Philosophy” SUMMARY Kierkegaard’s non-classical principles of philosophical thinking are considered in this article. Special attention is given to his radical critique of the Hegelian system. That critique is regarded as more profound in comparison with Schopenhauer’s. Kierkegaard develops his own philosophy of “existential crisis”, opposing subjective will and internal changes to abstract thinking and external influences. His philosophy is that of the internal personal world and of free choice. To the famous motto of Cartesian rationalism cogito ergo sum, he opposes his own statement “I am here and think because I do exist here”. So, the notion of existence becomes fundamental for his philosophical reflections, focused on the topics of personal existence, destiny and perspectives of being. Since personal becoming never stops, the ability to exist is treated as a great art. The aim of genuine philosophy is not a knowledge of the external world but an inquiry into the deepest problems of personal being and creativity, of which the greatest enigma is existence. Hence Kierkegaard gives a new subject and new tasks to philosophy. V adinasi, filosofinë sistema, kuri gali bûti konstruojama tik remiantis abstrakèiais amþinybës principais, nepaiso svarbiausio dalyko – „konkreèios individualios egzistencijos“ patirties, ku- riai (t.y. þmogaus gyvenimui) bûdingas laikinumas. Þmogaus egzistencijà traktuodamas kaip dialektiná procesà, Kierkegaard’as prieðprieðino savo kokybinæ (egzistencinæ) dialektikà kiekybinei (màsty- RAKTAÞODÞIAI. Neklasikinë filosofija, Kierkegaard’as, egzistencinis màstymas. KEY WORDS. Non-classical philosophy, Kierkegaard, existential thinking. 28 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS MOKSLINË MINTIS mo ir bûties logikai) Hegelio dialektikai. Jis ne tiek siekia paneigti Hegelio filosofijà, kiek, kritikuodamas jà, nori átvirtinti savosios kokybiðkai naujos egzistencinës filosofijos, t.y. kokybiðkai naujo màstymo, nebûdingo abstrakèiam, principus. Jis pagrástai sako: kas man ið tos kosminiø ambicijø kupinos abstrakèios filosofijos, kuri bendriausiais þodþiais kalba apie viskà pasaulyje, taèiau nieko negali man padëti ðià konkreèià mano bûties akimirkà. Vadinasi, jis reikalauja naujos filosofijos ir kuria jà, skirtà spræsti svarbiasias þmogaus bûties (Kierkegaard’o terminija – egzistencijos) problemas. Kierkegaard’o veikaluose akivaizdus prieðiðkumas spekuliatyviojo màstymo principams ir siekimas priartinti filosofijà prie aktualiø þmogaus bûties problemø. Jis raðë: „Að nelaikau savæs filosofu, nesu águdæs, kaip kiti, manipuliuoti filosofinëmis kategorijomis, taèiau tikroji gyvenimo prasmë turi bûti suprantama netgi paprasèiausiam þmogui“ [Kierkegaard, 1894, p. 290]. VAKARØ FILOSOFIJOS REFORMAVIMAS Kierkegaard’as, kaip ir Schopenhaueris, arðiai kritikuodamas pamatinius klasikinës Vakarø filosofijos principus, pasuko filosofinës problematikos ontologinimo ir estetinimo keliu. Kierkegaard’o filosofijos originalumas tiesiogiai susijæs su siekimu ið naujo, „ið vidaus“ paþvelgti á pamatines þmogaus bûties, kûrybos, estetinio tikrovës suvokimo problemas, pateikti kitokià filosofijos sampratà ir iðkelti jai nekeltus tikslus. Tikrosios filosofijos pradþia Kierkegaard’ui yra ne nuostaba, o nusivylimas. Kol þmogø apëmusi nuostaba, apie esminius dalykus jis nesusimàsto. Tik nusivylimas skatina já suvokti reiðkiniø esmæ. Kita vertus, màstanti ir jauèianti atsakomybæ uþ savo veiksmus asmenybë taip pat susiformuoja apëmus ne abejonëms, o nusivylimui, kadangi tik nusivylæs þmogus iðsivaduoja ið apgaulingos racionalistinës pasaulëþiûros, optimistinio tikëjimo objektyviø gyvenimo dësniø protingumu. Racionalizmo ideologo Descartes’o posakiui cogito, ergo sum (màstau – va- dinasi, egzistuoju) Kierkegaard’as prieðprieðina savàjà tezæ: „Að esu èia ir màstau todël, kad egzistuoju èia“. Vadinasi, egzistencijà jis vadina pamatine filosofijos kategorija, filosofiniø apmàstymø pagrindu. „Màstymui siûlau bûtent ne mokytumà, o þmogaus gyvenimà, kuris kiekvienà kartà, iðkilus sunkumui, yra pasirengæs gyvenimà uþstatyti vien dël tam, kad já iðspræstø“ [V B 36:2, 1844, Kierkegaard, 2000, p. 151]. Vadinasi, atmesdamas klasikinës Vakarø filosofijos principus, Kierkegaard’as ieðko nauja. Pagrindinës jo filosofiniø apmàstymø temos – asmens egzistencija, likimas, bûties perspektyvos. Kadangi asmenybës tapsmas vyksta kiekvienà gyvenimo akimirkà, sugebëjimas egzistuoti aiðkinamas kaip didis menas. Autentiðkos filosofijos tikslas, jo manymu, yra ne iðorinio pasaulio paþinimas, o ásigilinimas á didþiai asmenines þmogaus bûties, jo kûrybinës veiklos peripetijas. Egzistencija Kierkegaard’ui yra didþiausia máslë, kurià jis stengiasi áminti nagrinëdamas vidiná LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 29 A N TA N A S A N D R I J A U S K A S þmogaus pasaulá, asmeninius iðgyvenimus. „Savo filosofijà, – raðë L. Ðestovas, – jis vadino egzistencine – vadinasi, jis màstë, kad gyventø, o ne gyveno, kad màstytø. Tuo jis skiriasi nuo profesionaliø filosofø, kuriems jø filosofija yra paprasta „specialybë“, tokia pat, kokia visos kitos specialybës: filologija, astronomija, matematika, specialybë, neturinti jokiø sàsajø ir ryðiø su jø gyvenimu“ [Rohde, 1998, p. 385]. Taigi egzistencijos sàvoka yra „neklasikinës“ Kierkegaard’o pasaulio suvokimo koncepcijos pagrindas, á kurá remiasi visos danø màstytojo kategorijos. Mûsø þavëjimosi þiniomis amþiuje, teigë jis, uþmirðtame, kà reiðkia egzistuoti. Filosofo veikaluose nëra tikslaus sàvokos „egzistencija“ apibûdinimo. Egzistencija aiðkinama kaip asmeniðkiausia, nepaklûstanti objektyvacijai realybë. Ji visuomet yra konkreti, susijusi su konkretaus þmogaus gyvenimu, todël abstrakèiai neegzistuoja. Þmogaus egzistencija neiðreiðkiama uþdaros loginës ar filosofinës sistemos principais, ji suvokiama tik jautriausiais emociniais iðgyvenimais. Atvirumas yra tikroji eg- zistencijos saviraiðkos forma, glaudþiai susijusi su vidinio þmogaus pasaulio, „vidinës erdvës“ iðkilimu ir projekcija á iðoriná pasaulá. Todël visos uþdaros filosofinës sistemos Kierkegaard’o koncepcijoje aiðkinamos kaip màstymo nuosmukis, mëginimas gyvus reiðkinius ásprausti á negyvà schemà. Neatsitiktinai 1837 m. dienoraðtyje filosofinæ mokyklà ir sistemà jis vaizdingai prilygina þalèio iðnarai, á kurià tuoj sulenda kvailesni jos ðalininkai. „Paradoksas, – pareiðkia jis, – yra svarbesnis nei bet kokia sistema“ [Kierkegaard, 1949, p. 523]. Arði ir gerai filosofiðkai motyvuota Kierkegaard’o klasikinës racionalistinës filosofijos kritika egzistencinio màstymo pagrindu suduoda stiprø smûgá sisteminiams spekuliatyviosios filosofijos principams. Mûsø aptartas pamatiniø filosofijos klausimø performulavimas, atsiribojimas nuo racionalaus proto kulto, sisteminio màstymo principø, atsisakymas pretenzijø á objektyvumà, subjektyviø egzistenciniø iðgyvenimø sureikðminimas – tikra revoliucija Vakarø filosofijos istorijoje. SUBJEKTYVUSIS MÀSTYTOJAS Romantikams ir iracionalizmo ðalininkams Kierkegaard’as artimas elitine pasaulëþiûra, atskiro þmogaus, nedaugelio iðrinktøjø aukðtinimu, panieka masei, miniai, genèiai, publikai ir liaudies valdymo formø kritika. Ið visø ámanomø dvasinës tironijos formø masinës sàmonës vieðpatavimà jis laiko nykiausia, nedvasiðkiausia, kadangi tiesiogiai atspindi unikalaus ir viso, kas iðaukðtinta, nuo- 30 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS smuká. Prie þmogaus bûties paslapties, Kierkegaard’o nuomone, gali prisiliesti tik tobuliausi þmonës, pajëgiantys atsiriboti nuo neautentiðkos bûties, „uþsisklæsti savyje“ ir „ið vidaus“ pasinerti á sudëtingiausiø subjektyviø þmogaus iðgyvenimø pasaulá. Toks poþiûris tiesiogiai siejosi ne tik su teorinëmis màstytojo nuostatomis, bet ir su praktinio kasdienio gyvenimo nuostatomis. Jis gyveno MOKSLINË MINTIS uþsisklendæs nuo iðorinio pasaulio tarsi ne istorijos, o savo vidiniø subjektyviø iðgyvenimø aplinkoje; jie teikë medþiagà jo knygoms. Kierkegaard’as pirmiausia màstë apie savo subjektyvius iðgyvenimus ir juos apraðë. Racionalistas, pasaulá vertinantis iðoriðkai, Kierkegaard’o nuomone, tik slysta reiðkiniø pavirðiumi. Egzistencijos gelmës atsiveria tik ribinëmis aplinkybëmis, iðgyvenant kanèià, kai asmenybë, atsiribojusi nuo iðorinio bûties suvokimo, pasineria á egzistencijos gelmes. Introspekcija èia aiðkinama kaip patikimiausias subjektyvus egzistencijos paþinimo bûdas. Svarbiausia, sako filosofas, yra tai, kad „suvokiu faktà, jog egzistuoju“ [Kierkegaard, 1949, p. 511]. Ið èia kyla kierkegoriðkasis savæs, kaip „subjektyvaus màstytojo“, traktavimas. Tikràjà filosofijà dël jos subjektyvios kilmës, autentiðkumo, glaudaus ryðio su þmogaus iðgyvenimais Kierkegaard’as suartina su menu. Jis ilgai blaðkësi tarp meilës poezijai ir muzikai. Nepasiekiamos kitiems menams poezijos galios aukðtinimà èia keièia himnai muzikai, kuri, kaip ir poezija, yra menø valdovë, jautriai iðreiðkianti vidinius asmenybës iðgyvenimus ir iðkelianti jà virð gyvenimo prozos. Muzikà filosofas vadina krikðèioniðkuoju menu, tiksliausiai iðreiðkianèiu jusliná demoniðkàjá asmenybës pradà. Subjektyvusis màstytojas, anot Kierkegaard’o, nëra nei poetas, nei etikas, nei dialektikas, nors ir gali jais bûti. Savo esme jis yra egzistuojantis individas, o poeto egzistencija nëra esminë jo kûrybos atþvilgiu, – tik egzistencija ir etika. Kita vertus, subjektyvusis màstyto- jas taip pat ne mokslo þmogus, o menininkas, kadangi sugebëti prasmingai egzistuoti kiekvienà nepaprastai sudëtingà þmogaus gyvenimo akimirkà yra didis menas. Ir pagaliau subjektyvus màstytojas yra gana estetiðkas, kad pajëgtø suteikti savo gyvenimui estetiná turiná, uþtektinai etiðkas, idant já reguliuotø, pakankamai dialektiðkas, kad, remdamasis màstymu, ásiskverbtø á já. Neatsitiktinai subjektyviojo màstytojo gyvenimas ir kûryba – tai savo vietos pasaulyje ieðkojimas, naujø asmenybës dvasios lygmenø atskleidimas, asmeninës tiesos suradimas, savæs turtinimas. „Didþioji mano gyvenimo problema, – raðë Kierkegaard’as, – surasti asmeninæ tiesà, tokià tiesà, kuria vadovaudamasis að norëèiau gyventi ir mirti“ [Kierkegaard, 1941, p. 31]. Vadinasi, tiesa, anot Kierkegaard’o, visuomet yra subjektyvi („Tiesa yra subjektyvumas, o subjektyvumas yra tiesa“), kadangi jà kiekvienas suvokia subjektyviai, ir ji neatsiejama nuo konkretaus þmogaus individualybës, jo unikalios gyvenimo patirties. Todël á objektyvumà pretenduojanèios tiesos prilyginimos „tuðtiems plepalams“. Kierkegaard’o idëjos, nors daþnai netiesiogiai, paveikë daugelá XX a. filosofijos teorijø. Jo teigta neáveikiama sàmonës krizë, pasaulëvokos tragizmas, siûlymas ieðkoti kûrybinio ákvëpimo ne iðoriniame, o vidiniame asmens pasaulyje stipriai veikë K. Jaspersà, M. Heideggerá, G. Marcelá, R.M. Rilkæ, F. Kafkà, T. Mannà, J. Ortega y Gassetà, L. Ðestovà, K. Barthà, A. Malraux, J.-P. Sartre’à, A. Camus, J. Wahlá ir daugelá kitø LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 31 A N TA N A S A N D R I J A U S K A S XX a. kultûros korifëjø. R.M.Rilke netgi specialiai iðmoko danø kalbà, kad galëtø skaityti Kierkegaard’o tekstus origi- nalo kalba, Kafka buvo sukrëstas, kai perskaitë Arba–arba: jam atrodë, kad jis su autoriumi – dvasiniai dvyniai. Literatûra ir nuorodos A. Clair. Pseudonime et paradoxe. La pensée dialectique de Kierkegaard. – Paris, 1976. J. Colette. Kierkegaard et la non-philosophie. – Paris, 1994. Gaidenko, 1970: Ãàéäåíêî Ï. Òðàãåäèÿ ýñòåòèçìà. – Ìîñêâà, 1970. G. Gusdorf. Kierkegaard. – Paris, 1963. J. Hohlenberg. L’oeuvre de S. Kierkegaard. – Paris, 1960. Kierkegaard and Contemporary Philosophy. – Copenhagen, 1972. S. Kierkegaard. Filosofijos trupiniai, arba Truputis filosofijos. – Vilnius, 2000. S. Kierkegaard. Journal, vol. 1–5, Paris, 1941–1957. S. Kierkegaard. Baimë ir drebëjimas. – Vilnius, 1995. S. Kierkegaard. Journal (Extraits) // Etudes kierkegaardiennes par J.Wahl, Paris, 1949. S. Kierkegaard. L’éxistence. – Paris, 1967. S. Kierkegaard. Liga mirèiai. – Vilnius, 1997. S. Kierkegaard. Oeuvres completes, vol. 1–14. – Paris, 1972–1980. S. Kierkegaard. Traité du désespoir. – Paris, 1973. Kierkegaard vivant (coloque de Cerisy la Salle), Paris, 1966. S. Kierkegaard. Balta lelija. – Vilnius, 1997. Kierkegaard, 1894: Ñ. Êèðãåãîð. Íàñëàæäåíèå è äîëã. – ÑÏá, 1894. Kierkegaardiana, Kobenhavn. Rohde, 1998: Ï. Ðîäå. Ѹðåí Êèðêåãîð, ñàì ñâèäåòåëüñòâóþùèé î ñåáå è ñâîåé æèçíè. – Ñâåðäëîâñê, 1998. Jonas Daniliauskas. Po þydinèia vyðnia. 2003. Drobë, aliejus. 65 × 81 32 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS MOKSLINË MINTIS Gauta 2003-10-24 Tæsinys. Pradþia „Logos“ Nr. 35 JÛRATË BARANOVA Vilniaus pedagoginis universitetas PAULIS RICOEURAS: POHËGELINIS SUGRÁÞIMAS PRIE KANTO Paul Ricoeur: Posthegelian Return to Kant SUMMARY Paul Ricouer in this article is considered as the most consequent “posthegelian” Kantian, who productively elaborated further his ideas in moral philosophy and created a permanent place for Kant in contemporary moral philosophy. Unlike other moral philosophers who are considered as consequent Kantians as well – Rawls, Apel, Habermas – Ricoeur does not try to interpret Kant’s discussed practical reason as primary public. He rightly stated that the possible polilogue – a way to justice in morality – was elaborated further by Rawls, not by Kant himself. Ricoeur discerned not only a monologic, but also a dialogical stage in Kantian moral philosophy. He integrated many thinkers and aspects of different traditions in his philosophical analysis: Christian existentialism, phenomenology, hermeneutics, semiotics, psychoanalysis, and religious studies. In the center of broad philosophical interests, Kant, according to my view, remains his permanent partner in dialogue. In his early book L’homme faillible (1965), revealing the fallibility and fragility of man, Ricoeur is following Kant’s concept of transcendental imagination, which includes the opposition between limitlessness and infinity. In all his anthropological and moral studies, Ricoeur always keeps in touch with the concept of evil revealed in Kant’s book Die Religion innerhalb der grenzen der blossen Vernunft. In his book Kritik der reinen Vernunft, Kant, discussing the first analogy of experience, stated that the condition for the possibility of human experience is the permanence of time (beharrlich). If every moment is not a moment of the same time, the subject would not be able to unite all the images into one consciousness. Ricoeur returned to this problem in his book Temps et recit. For his narrative concept of the person’s self-identity, Ricoeur reflects on insights not only from Aristotle’s Poetics, but also starts from Kant’s third antinomy between determinism and free-will as well. RAKTAÞODÞIAI. P. Ricoeuras, I. Kantas, moralës filosofija, fenomenologija, hermeneutika. KEY WORDS. Ricoeur, Kant, moral philosophy, phenomenology, hermeneutics. LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 33 J Û R AT Ë B A R A N O VA RICOEURO DIALOGAS SU KANTU Ricoeuras nëra antikantininkas. Nëra ir grynas kantininkas. Kaip paþymi jo kritikas Patrickas L. Bourgeois, daugelyje vietø cituodamas Kantà, Ricoeuras laiko save pohëgeliniu kantininku1. Taèiau, be kantiðkojo transcendentalizmo, Ricoeuro màstymui nesvetimas tam tikras polinkis struktûrinti dialektinëmis triadomis. Iðskyræs du nesuderinamus vienas kità neigianèius problemos polius, jis ieðko treèiosios iðeities. Hëgeliðkosios sintezës? Pats Ricoeuras nelinkæs taip manyti. Taèiau dialektinio màstymo motyvø Ricoeuro etikoje taip pat esama. Kantas su Hegeliu èia susiejami fenomenologinio Ricoeuro þvilgsnio perspektyvoje. Kaip nurodo Walteris J. Lowe, patikimiausias bûdas skaityti Ricoeurà yra stengtis áþvelgti bûdà, kuriuo remdamasis jis sukuria konfliktà tarp dviejø svarstomos problemos aspektø arba poliø ir po to ima tarpininkauti, susiedamas prieðingus polius ir tuo pat metu iðlaikydamas tarp jø tam tikrà produktyvià átampà. Mary Schanderbrand ðá Ricoeuro metodà pavadino panaðumø paieðkõs per konfliktà dialektika2. Kita vertus, kantiðkàsias áþvalgas Ricoeuras kûrybiðkai susiejo su kitais savo filosofiniais tyrimais. Ricoeuras – fenomenologas, perëjæs prie hermeneutikos, á savo màstymo laukà átraukë psichoanalizæ, struktûralizmà, diskurso semiotikà, metaforos teorijà, religijotyrà, biblinæ hermeneutikà. Kantas taip pat já domino. „Þmogus ið prigimties yra trapus ir linkæs klysti“, – sako Ricoeuras. Viena ið pirmøjø Ricoeuro knygø taip ir pavadinta – Klystantis þmogus (L’homme 34 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS faillible, 1965). Màstyti apie etinæ þmogaus savivokà jam padëjo ne tik Kantas, bet Descartes’as, Husserlio fenomenologija, egzistencialistai Pascalis, Kierkegaard’as. Filosofinei antropologijai skirtame tritomyje, kurio bendras pavadinimas yra Valios filosofija (Philosophie de la volonte): Laisva ir nelaisva (Le volontaire et l’involontaire, 1950); Klystantis þmogus (Finitude et Culpabilite.I. L’homme failllible, 1960); Blogio simbolika (Finitude et Culpabilite.II. La symbolique du mal, 1960), jis, viena vertus, tæsia savo pirmøjø filosofijos mokytojø – krikðèioniðkøjø egzistencialistø màstymo tradicijà. Jis buvo Gabrielio Marcelio studentas. Gilinosi á Karlo Jasperso veikalus. Jam buvo artimas Emmanuelio Mounier personalizmas. Kartu su Dufrenne’u iðleido knygà Karlas Jaspersas ir egzistencijos filosofija (Karl Jaspers et la Philosophie de l’existence, 1947), po metø – Gabrielis Marcelis ir Karlas Jaspersas. Paslapties filosofija ir paradokso filosofija (Gabriel Marcel et Karl Jaspers. Philosophie du mystére et philosophie du paradoxe, 1948). Kita vertus, þmogaus trapumui bei klystamumui atskleisti jis pasitelkia Kanto transcendentalinës vaizduotës kontekste iðskleistà baigtinumo ir begalybës prieðprieðà. Be to, Ricoeuras niekada neiðleidþia ið akiø Kanto filosofinës antropologijos, ypaè jo veikalo Religija vien tik proto ribose (Die Religion innerhalb der grenzen der blossen Vernunft, 1794). Èia Kantas taip pat kalba apie þmogaus prigimties trapumà (fragilitas) kaip jo ðirdies silpnumà: þmogus norás gërio, bet negalás jo ágyvendinti3. Kan- MOKSLINË MINTIS tas yra vienas ið Ricoeuro nuolatinio intensyvaus dialogo su filosofijos tradicija partneriø. Ðalia kitø. Grynojo proto kritikoje aptardamas pirmàjà patyrimo analogijà, Kantas teigë, jog tam, kad þmogaus patyrimas bûtø apskritai galimas, laikas privalo bûti pastovus (beharrlich). Jeigu kiekvienas momentas nebus to paties visa apimanèio laiko momentas, subjektas bus nepajëgus sujungti vaizdiniø á vienà sàmonæ. Transcendentaliniai laiko pagrindai tampa bûtina patyrimo galimybës sàlyga. Prie ðios temos Ricoeuras sugráþta veikale Laikas ir naratyvas (Temps et recit, tome I 1983, tome II, 1984, tome III 1985). Knygoje Pats sau kaip kitas (Soi-même comme un autre, 1990) jis remiasi Aristoteliu. Taèiau lygiai taip pat ir Kantu. Vienas sukûræs etikà, kitas – moralæ. Taèiau Ricoeuras áþvelgia ir bendras struktûrines jø màstymo paraleles. Jie abu pradëjæ màstyti nuo monologo, tada perëjæ prie dialogo ir galiausiai uþbaigæ treèiojo átraukimu á svarstymø erdvæ – politinio teisingumo apsibrëþimu. Kodël bûtent tokia triada? Ricoeuras jà áþvelgia trijose Kanto kategorinio imperatyvo formuluotëse. Galiausiai prieðtaravimà tarp Aristotelio etikos ir Kanto moralës ðioje paties Ricoeuro vadinamoje „maþojoje etikoje“ iðsprendþia hëgeliðkasis sittlichkeit. Kurdamas naratyvistinæ asmenybës tapatybës sampratà, Ricoeuras sugráþta prie Aristotelio Poetikos, kurioje suranda apibûdintas pagrindines tragedijos vyksmo trajektorijas. Kita vertus, naratyvistinei asmenybës koncepcijai struktûrinti jis pasitelkia treèiàjà Kanto proto antinomijà – laisvës ir determinizmo prieðprieðà. Ricoeuras, atsakydamas kritikui Bourgeois, vadina jo uþuominà apie pohëgeliná kantizmà ironiðka. Kita vertus, jis pripaþásta, kad jo kantiðkoji filosofijos orientacija yra neginèijama4. GRYNOJI VAIZDUOTË KAIP BAIGTINUMO IR BEGALYBËS SINTEZË Ricoeuras artimas egzistencialistams tuo, kad mano, jog pamatinës filosofinës problemos kyla ne ið gryno màstymo, o ið ikifilosofinës patirties. Ricoeuro dëmesio centre atsiduria krikðèioniðkasis egzistencializmas. Jo manymu, ikifilosofinës patirties pamatiðkumà apibûdina sàvoka „kanèia“. Meditacijos kanèios tema priartina já prie jo paties minimo Pascalio bei Kierkegaard’o panaðiø meditacijø. Taèiau, kita vertus, Ricoeuras nevengia ir reflektyviosios filosofijos tradicijos patirties. Knygà Klystantis þmogus jis pradeda iðskirdamas kanèios patetikà grynojo màstymo lauke. Jo manymu, þmogaus baigtinumo-begalinumo paradoksà aptikæs jau Descartes’as, kuris ketvirtojoje savo meditacijoje konstatavo, jog suprantàs, kad priklauso nuo begalybës netobulumø, todël nesistebi, jeigu klysta. Þmogus atsiduriàs tarp já sukûrusio Dievo tobulybës, t.y. paèios bûties, ir nebûties. Tai filosofinë ikifilosofinës kanèios patirties refleksija. Ricoeuras mano, kad filosofinë refleksija vaidina tik ðalutiná vaidmená – ji iðryðkina tas LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 35 J Û R AT Ë B A R A N O VA prasmes, kurios jau glûdi ikifilosofinëje patirtyje. Filosofija neturinti savarankiðkø kilmës ðaltiniø. Filosofija, kai ji imasi kalbëti ne apie Idëjà, o apie patá þmogø, ir yra, Ricoeuro manymu, kanèios filosofija5. Ricoeuras èia artimas savo mokytojams Marceliui ir Jaspersui. Kita vertus, nuo krikðèioniðkøjø egzistencialistø Ricoeurà, kaip ir Heideggerá bei Sartre’à, atskiria metodas. Èia Ricoeuras pasitelkia Husserlio fenomenologijà. Nors filosofijos ðaltiniai ir nëra savarankiðki, jos metodas privalàs bûti savarankiðkas. Kaip paþymi Davidas M. Rasmussenas, Ricoeuras yra grieþtas metodologas6. Fenomenologija jam leidþianti iðvengti ir patetiðkos, ir psichologinës kanèios interpretacijos. Fenomenologinë patirtis nors ir atskleidþianti þmogaus ribotumà kaip jo kûno apibrëþtumà, taèiau jos postuluojamas sàmonës intencionalumas nëra nukreiptas á vidinæ introspekcijà. Að pirmiausia esu nukreiptas á pasaulá ir jo apraiðkas: á daiktus, gyvas bûtybes, realius asmenis. Kûnas pasirodàs ne tik kaip ribotas, bet ir kaip atviras pasauliui. Jo atvirumas pasauliui padaro já tarpininku tarp manæs ir pasaulio. Taèiau kodël kûnas yra vis dëlto ribotas? Tai pastebëjo jau Kantas, sutapatinæs baigtinumà su jusliðkumu. Suvokdamas pasaulá savo juslëmis, galiu já vienu metu suvokti tik ið tam tikros laikinos ir ribotos perspektyvos. Todël kaip juslinis kûnas visada esu ribotas. Net negaliu prisiminti savo gimimo datos. Esu èia ir dabar. Taèiau negaliu sugràþinti savo ankstesniøjø „èia ir dabar“ ir turiu skolintis ið kitø atminties savo gimimo laikà ir vietà. Kita vertus, tas 36 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS pats ribotas þmogus pats pajëgia kalbëti apie savo paties ribotumà. Ðiame gebëjime formuluoti teiginá apie savo ribotumà Ricoeuras áþvelgia patvirtinimà, kad baigtinumas paþásta save ir save iðreiðkia. Jau Descartes’as meditacijose yra nurodæs, kad ðalia riboto supratimo þmoguje slypinti noro ar siekimo „ko nors geresnio ir didesnio uþ save patá“ galimybë7. Viena vertus, mes þinome nedaug dalykø, kita vertus, teigiame daug daugiau dalykø, negu þinome. Kaip galëèiau atpaþinti perspektyvà paèiame suvokime, jei kaþkokiu bûdu neperþengèiau savo paties ribotos perspektyvos? – klausia Ricoeuras. Ricoeuro, kaip ir Charleso Tayloro manymu, ið solipsistinio perspektyvinio uþdarumo þmogø gelbsti kalba. Jau gimdami mes áþengiame á kalbos pasaulá, kuris mus apgaubia ir yra uþ mus ankstesnis. Kalbos padedami galime transcenduoti savo perspektyvà, nes gebame iðreikðti ir tuos daiktø aspektus, kuriø nematome. Pats kalbos aktas, pats sakymas jau reiðkia transcendencijà. Daikto ávardijimas, vardo jam priskyrimas jau esàs vieningos reikðmës jam suteikimas. Ði reikðmë jau esanti neperspektyvinë daikto vienybë. Ðioje analizëje Ricoeuras jauèiasi artimas ne tik Husserliui, bet ir Hegeliui. Ricoeuras perþengia klasikinës Husserlio fenomenologijos ribas átraukdamas á savàjá metodà ir kalbos fenomenologijà, ir hermeneutikà. Atskleidæs supratimo ir jusliðkumo, remdamasis Kantu, bei valios ir supratimo, remdamasis Descartes’u, „disproporcijà“, Ricoeuras iðkelia sau áprastà klausimà: kaip juos susieti? Kas tarpininkauja tarp baigtinumo ir begalybës? MOKSLINË MINTIS Atsakymà jis suranda kantiðkoje grynosios vaizduotës paradigmoje – bûtent fenomenologiðkiausioje Kanto áþvalgoje. Transcendentalinë vaizduotë atliekanti intencionalià sintezæ. Ji tampa jungiamàja grandimi, nes projektuoja save á daiktø buvimo bûdà. Taip ji sujungianti baigtinumà ir begalybæ, nes nuþyminti ontologines daiktø dimensijas. Taèiau daiktø objektyvumas yra niekur kitur, o tik paèioje sàmonëje8. Ricoeuras, kitaip negu Kantas, ðià transcendentalinæ sintezæ áþvelgia ne tarp jusliðkumo ir supratimo, o tarp prasmës ir esaties (presence). Jis nesustoja ties Kanto epistemologija ir moksline objektø prigimties samprata. Reali apriorinë sintezë neslypinti netgi pirmuosiuose principuose. Apriorinës sintezës galimybæ laiduoja jau pats daikto objektyvumas – tai, kad jis atsiduria prieð mane, pateikiamas mano poþiûriui ir su juo bei apie já galima komunikuoti bet kuria racionaliai bûtybei suprantama kalba. Objektyvumas neslypás nei sàmonëje, nei principuose. Tai veikiau pats daiktø buvimo bûdas. Ricoeuras ðioje vietoje nuo Kanto ir Husserlio þengia þingsná Heideggerio link. Taèiau Kanto grynosios vaizduotës sàvokos eksplikacija lieka pamatine Ricoeuro ieðkomo sprendimo kryptimi. Vartodamas sàvokà að transcendentalinës sintezës kontekste, Ricoeuras pabrëþia, kad ji esanti tik bendra forma, galiojanti visiems ir kiekvienam. Ði analizë dar neatveda prie asmens. Kad priartëtø prie asmens, Ricoeuras savo filosofinëje antropologijoje þengia dar vienà þingsná: nuo teorinës pereina prie praktinës sintezës analizës. Antroje knygos Klystantis þmogus dalyje jis pakartoja baigtinumo ir begalinumo prieðprieðos distinkcijà analizuodamas charakterio ir laimës santyká. Kaip Kanto grynoji vaizduotë sintetina teorinio þmogaus baigtinumo ir begalinumo nesuderinamumà, taip praktiniame lygmenyje toká pat judesá atliekanti Kanto praktinë filosofija, iðskirdama pagarbos sàvokà ir per jà sintetindama charakterá bei laimæ. Tiesiog stebina Ricoeuro gebëjimas perðnekëti ir perinterpretuoti tradiciðkai gana tolimus filosofus, susieti juos jo paties pasiûlyta triadiniø struktûrø þaisme. Transcendentalinë refleksija pradedanti nuo daikto. Ji apmàsto daikto objektyvumo galimybës sàlygas. Èia Ricoeuras áþvelgia jos galià ir jos ribotumà. Ji atverianti grynai filosofinæ antropologijos dimensijà. Kita vertus, ji esanti ir ribota, nes daiktø visata tëra tik abstrakti mûsø gyvenamojo pasaulio formulë9. Daiktai stokoja jausminiø ir praktiniø, vertæ konstituojanèiø aspektø. Praktiniame lygmenyje „asmuo“ Ricoeuro antropologijoje pakeièia „daiktà“. Asmens sàvokà jis perima ið antrosios Kanto kategorinio imperatyvo formuluotës. PAGARBA KAIP CHARAKTERIO IR LAIMËS SINTEZË Transcendentalinë ribotos juslinës perspektyvos samprata praktiniame lygmenyje iðkyla kaip charakterio primestas perspektyvos ribotumas. Ar nëra þmogaus valia ribojama jau paties fakto, kad ji esanti ne grynasis veiksmas, bet motyvuotas projektas, veiksmas – aistra? Èia Ricoeuras priartëja prie SarLOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 37 J Û R AT Ë B A R A N O VA tre’o troðkimo analizës. Kaip sako Ricoeuras, trokðdamas að atsiduriu uþ savæs, að esu kartu su tuo, ko að trokðtu pasaulyje. Troðkime að atsiveriu visoms jausminëms daiktø pusëms, kurios kreipiasi á mane ir mane patraukia. Jeigu trokðtu kito kûno, trokðtamas kûnas jau ið anksto nuo manæs iðslysta, atiduodamas savo kûniðkumo élan projektuojanèiai asmenybei. Troðkimas visada esàs trûkumas kaþko… potraukis prie… Todël troðkimo pobûdis visada orientuotas ir selektyvus. Trokðtame apibrëþtø dalykø, ir tai uþdaro pasaulio perspektyvà. Tokiu pat uþdarumu paþymëtos ir valios galios. Kiekviena galia turinti ir antràjà – bejëgiðkumo – pusæ. Taèiau galia, glûdinti kûno judesiuose, tampa áproèiu – inercija. Valios perspektyvumas, iðtvermingumas ir inercija apibrëþia charakterá. Charakteris – mano egzistencijos atvirumo baigtinë visuma. Tai mano „portretas“. Kito þmogaus „portretas“ paðaliniam stebëtojui visada pasirodo kaip uþdara visuma. Charakteris iðreiðkia ribotà mûsø motyvacijos lauko kaip visumos atsivërimà10. Charakteris tarsi ir nëra ið iðorës mus vedantis likimas. Taèiau, sako Ricoeuras, tam tikra prasme jis yra likimas. Mes negalime keisti savo charakterio. Kita vertus, mes jo nesirenkame, mes já gauname – paveldime. Asmuo negali pakeisti savo motyvacijos lauko visumos. Negaliu „áeiti“ á savo charakterá ar já „palikti“. „Ðia prasme mano charakteris yra radikaliai nepasirinktas visø mano pasirinkimø ðaltinis.“11 Ðiuo aspektu charakteris yra neatskiriamas nuo paties asmens egzistencijos fakto. 38 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS Ricoeuro meditacijos asmens faktiðkumo tema pakartoja Pascalá. Pats mano gimimas jau esàs charakteris. Mano gimimo faktas sako man ne tik tai, kad tai buvo ávykis kitiems, bet ir tai, kad savo egzistencijà radau èia ir gavau ið kitø. Bûdamas savo tëvø palikuonis, niekada, – sako Ricoeuras, – nesuþinosiu man duotos dovanos paslapties. Ðis objektyvavimo svaigulys gàsdina. Ëmus màstyti apie savo protëvius, mano gimimo faktas iðryðkëja man kaip atsitiktinumø susipynimas ir tuo paèiu bûtinybës rezultatas. Ir charakteris, ir paveldimumas turi tik tokià prasmæ: „tai duotas, faktinis mano laisvo atvirumo visoms buvimo þmogumi galimybëms sferos susiaurinimas“12. Ar ámanoma susintetinti laimæ ir charakterá? – retoriðkai klausia Ricoeuras. Tokios sintezës galimybæ jis áþvelgia asmens sampratoje. Kantiðkasis að, sutampantis su „màstanèiu að“, nebuvo asmenybë. Tai buvusi sàmonë apskritai. Ji neturëjusi asmens dël savæs ir savyje patirties. Asmenybæ Ricoeueras ávardija kaip tikslà, o ne kaip patyrimà. Asmenybë yra visø pirma projektas, kurá að pristatau paèiam sau. Ðá projektà Ricoeuras, sekdamas Kantu, pavadina þmonija. Jis neturi galvoje kolektyvinës visø þmoniø aprëpties, taèiau þmogiðkàjà þmogaus kokybæ. Ðià kokybæ, vëlgi sekdamas Kantu, Ricoeuras ávardija kaip elgesá su kitais ir su savimi. Jis pacituoja Kanto antrojo kategorinio imperatyvo formuluotæ: „Elkis taip, kad nei savo asmenyje, nei kieno nors kito asmenyje niekada þmogaus nepanaudotum vien kaip priemonës, o visada kaip tikslà“13. MOKSLINË MINTIS Þmonija Ricoeuro interpretacijoje tampa praktiniu asmenybës idealu. Asmuo sintetina charakterio ir laimës aspektus specifinio, Ricoeuro þodþiais tariant, moralinio jausmo – pagarbos – padedamas. Tarp pagarbos sàvokos vaidmens Kanto praktinëje filosofijoje ir transcendentalinës vaizduotës vaidmens teorinëje filosofijoje Ricoeuras áþvelgia stulbinamà panaðumà14. Asmens sintezë tampa etiniu objektu bûtent dël pagarbos. Kaip transcendentalinë vaizduotë buvusi treèiuoju terminu, homogeniðku ir suvokimui, ir jusliðkumui, taip ir pagarba, jo manymu, tampa tarpininke tarp troðkimo savybës ir proto. Vaizduotë buvo sintezës sàlyga objekte; pagarba yra sintezës sàlyga asmenyje15. Lucas Anckaertas straipsnyje „Pagarba kitam. „Tu“ vieta Ricoeuro etikoje“ interpretuoja ðios kantiðkosios pagarbos sàvokos vartojimà kaip iðplaukianèià ið Husserlio simpatijos ir Hegelio konflikto sampratø sintezës. Husserlis penktojoje dekartiðkoje meditacijoje ið esmës, anot Anckaerto, suformulavo filosofi- ná poþiûrá á kità asmená Prancûzijoje16. Husserlis iðkëlë klausimà: kaip ámanoma màstyti kità ið savo paties transcendentalinio ego perspektyvos. Ar galinti kito fenomenologija leisti pasirodyti kitam asmeniui kaip subjektui, o ne vien tik kaip daiktui? Viena vertus, kitas, kaip kûnas, priklauso daiktø sferai. Kita vertus, kitas turi bûti suvoktas kaip kitas að (alter ego). Ðis alter ego turi savo pasaulá, jis suvokia mane, nustato tarpusavio santykius su manimi. Kyla klausimas, koks turi bûti mano santykis su kito asmens pasauliu? Husserlis, kaip vëliau ir Scheleris, kalba apie simpatijà. Taèiau simpatijos jausmas kaip jausmas, Ricoeuro akimis þiûrint, kyla ið to paties santykio su kitu moduso kaip ir antipatija, pyktis, pavydas. Tai noetiðkai pagrásta santykio su alter ego simetrija. Ávedus kantiðkàjà pareigos sampratà, jis pakeièiamas ið pareigos kitam kylanèia asimetrija. Að galiu ágyti savo laisvæ tik ið pagarbos kitam, tik apribodamas savàsias kaip empirinio subjekto laisvës pretenzijas. JAUSMO FILOSOFIJA IR KANTO ANTROPOLOGIJA Taèiau nei teorinë, nei praktinë baigtinumo ir begalybës sintezës galimybë ar grynojoje vaizduotëje, ar asmens ideale, Ricoeuro manymu, nesuteikianti adekvataus pagrindo þmogui suprasti. Ðios analizës nepastebi jausmo dimensijos. Kodël apskritai joms buvo skiriama tiek daug dëmesio? Tarsi abiejø ðiø lygmenø Ricoeurui reikia tik tam, kad iðvengtø kanèios interpretavimo patetikos, kurios daug mituose ir kanèios retorikoje. For- malizmas, kaip pripaþásta pats Ricoeuras, padëjæs jam didþiulæ ir neapibrëþtà emocijø sumaiðtá transformuoti á filosofinæ problemà. Taèiau jokia filosofinë analizë ar taikomi metodai negali pakeisti paèios problemos turinio. Paskutiniame knygos Klystantis þmogus skyriuje autorius vël primena, jog kanèia ir þmogaus trapumas yra pagrindinë filosofinës antropologijos problema. Kanèia – tai jausmas. Todël aukðèiausiu savo antroLOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 39 J Û R AT Ë B A R A N O VA pologijos triadiniu taðku Ricoeuras pasirenka klausimà: kaip apskritai galima jausmo, arba „ðirdies“, filosofija? Jausmo filosofijoje, kurios probleminæ sklaidà nuþymi Ricoeuras, turëtø nebelikti vietos Kantui. To ðirdies balso, apie kurá raðë Pascalis, Kantas iðvengia. Taèiau Kantas raðë apie ypatingà jausmà – susiþavëjimà, kurá susiejo su pagarba. Pagarba Kanto moralës filosofijoje, paþymi Ricoeuras, kildinama ið tam tikro racionalumo troðkimo, panaðaus á dekartiðkàjà kilnumo sampratà. Ðis susiþavëjimas esàs vienu metu ir veiksmas, ir aistra, ir laisvos valios sprendimas, ir emocija paèioje kûno gelmëje. Vartodamas pagarbos (Gemut) sàvokà kaip mano egzistencijos sàmonæ, að nurodau pozityvø santyká, kuriuo susieju troðkimà su moralës dësniu. To jausmo kryptis nepaprastai padidina mano paties vertæ. Tokios esanèios pagarbos jausminës iðtakos. Taèiau ðioje vietoje, pripaþásta Ricoeuras, kantizmas ið tiesø mus palieka17. Vëlyvasis Kanto darbas Antropologija pragmatiniu poþiûriu yra þmogaus apraðymas jo aistrø ir etinio dualizmo aspektu. Kantas èia iðskiria pamatiniø þmogaus aistrø trilogijà: turëjimà (Habsucht), dominavimà (Herrschsucht) ir garbæ (Ehrsucht). Kantas ðias aistras, sako Ricoeuras, pateikiàs kaip jau puolusias þmogaus jausmingumo formas. Kà paties Ricoeuro plëtojamai „ðirdies“ filosofijai suteikia ðios Kanto antropologinës áþvalgos? Jos tampa jam atspirties taðku pereinant prie ekonominës, politinës ir intersubjektyviosios antropologiniø þmogaus dimensijø analizës. Tokio iðëjimo jis negalëjæs rasti nei Tomo Akvinieèio, nei 40 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS Descartes’o aistrø analizëje. Filosofinë antropologija turinti ne tik konstatuoti jausminá nuopuolá, bet ir modeliuoti vaizduotëje tà tobulos nekaltybës bûsenà, ið kurios tebuvo galima nupulti. Tokios, Husserlio terminais tariant, „vaizduotës variacijos“ leidþia ásivaizduoti kità karalystæ kaip galimybæ. Ðioje galimybëje galiu suvokti esmæ. Ricoeuras ir savo jausmø filosofijos analizæ pradeda nuo fenomenologijos objektyviai apmestø reikalavimø atsigræþti á daiktus. Taèiau daiktas nëra vien tai, á kà yra þiûrima. Ricoeuras papildo daiktiðkumo sampratà ekonominëmis, politinëmis ir kultûrinëmis dimensijomis. Tik per ðias dimensijas ámanoma objektyviai artikuliuoti að santyká su kitu að. Kanto áþvelgta turëjimo paieðka iðreiðkia pasisavinimo aistrà, kuri neatskiriama nuo godumo, ðykðtumo ir pavydo. Tai specifinis santykis su ekonominiu objektu. Ekonominis objektas nesàs tiktai malonumo ðaltinis ar kliûtis, kuriuos reikia apeiti, jis yra pasiekiamas gëris. Tuo þmoniø pasaulis radikaliai skiriasi nuo gyvuliø natûralios aplinkos. Tiek, kiek ðie objektai pasiekiami man, jie sukuria naujus galimus jausmus, susijusius su ágijimu, iðsaugojimu, turëjimu, iðlaikymu. Atsiranda santykis tarp að ir mano. Taèiau tai, kas yra mano, að galiu prarasti. Todël turëjimas reikalauja sutelkti jëgas, besiprieðinanèias praradimui. Pasak Ricoeuro, ðis santykis tarp að ir mano ið daiktø sferos perkeliamas ir á mano santyká su kitu að, taip pat su savo mintimis. Turëjimas persmelkia visa tai, su kuo þmogus susilieèia. Taèiau turëjimo santykis tampa abipusiðkai iðnaudojamas. Du susidûræ ego abipusiðkai paneigia vienas kità. Ar tai MOKSLINË MINTIS reiðkia, – retoriðkai klausia Ricoeuras, – kad nekaltybës turëjimas yra neásivaizduojamas, kad turëjimas yra pirmapradiðkai kaltas ir kad þmoniø bendruomenë galima tik apribojus turëjimà? Savo ásivaizduojamojoje utopijoje Ricoeuras sakosi neásivaizduojàs visiðko turëjimo apribojimo. Tuo jo atsakymas radikaliai skiriasi nuo Ericho Frommo modeliuojamos pasiûlos utopinës situacijos. Frommas, kaip ir Ricoeuras, svarstydamas turëjimo santyká, numato alternatyvià nuostatà – turëti ar bûti, – radikalumu prilygstanèià heidegeriðkajai autentiðkos ir neautentiðkos bûties prieðprieðai. Ricoeuro atsakymas ne toks radikalus. Jis sakosi galás nubrëþti demarkacinæ linijà tik tarp teisingo turëjimo ir neteisingo turëjimo. Net atëmus visà privatinæ nuosavybæ, pasisavinimo santykis iðliksiàs per „mes“ ir „mûsø“ modusà. Ðis turëjimo santykis implikuoja ir antràjá – þmogaus galios kito þmogaus atþvilgiu santyká. Ne tik technologine, bet ir ekonomine ir socialine prasme. Iðkyla politinës galios ir nuosavybës santykiø nulemtos galios dualizmas. Valstybës galia pati savaime Ricoeuro interpretacijoje nesanti bloga. Bendruomenë, susijungusi á valstybæ, tampa pajëgi priimti sprendimus. Taèiau per teisinës fizinës prievartos galimybæ valstybë ágyjanti nedaugelio þmoniø galios visiems iðskirtinæ privilegijuotà teisæ. Ricoeurui ðioje vietoje pasirodo labai konstruktyvi Kanto nurodyto skirtumo tarp galios „krypties gërio link“ ir „dispozicijos blogiui“ analizë skyriuje „Esë apie radikalø blogá“. Tai bûtø galios ir prievartos santykiø atskyrimas. Ásivaizuojamoje karalystëje Ricoeuras sakosi galás ásivaizduoti galià be prievartos. Ði vaizduotë leidþia suvokti, kad galia implicitiðkai slypi þmogiðkosiose bûtybëse. Taèiau nei ekonominiai, susijæ su turëjimu ir su tarpusavio iðstûmimu, nei politiniai santykiai, susijæ ir su galia ir tuo paèiu – asimetrine hierarchija, negalá iðsemti þmogaus jausminës struktûros. Treèiuoju troðkimu – kad kiti mane vertindami pripaþintø mano vertæ, – þmogus iðeinàs, mano Ricoeuras, á lygiaverèiø tarpusavio santykiø sferà. Tarpasmeniniai santykiai leidþia man norëti bûti ávertintam ir pripaþintam. Kitø nuomonë konstituoja mano asmenybæ. Èia Ricoeuras artimas Sartre’ui, sakiusiam, kad að visada egzistuoja pasaulyje, kuriame yra kitas. Sartre’as pateikë ir ðios ontologinës dimensijos paþeidþiamumo prielaidas. Jeigu kitas konstituoja mano bûties pagrindà, vadinasi, ðis pagrindas yra uþ manæs. Að visada esu nesaugus. Panaðiai svarsto ir Ricoeuras. Tai, kaip kitas vertina mane, yra tik nuomonë. Tai ir kelia grësmæ. Grësmæ kelia galimybë bûti niekuo kitu, tik kito þodþiu, ir priklausomybë nuo trapios nuomonës.Taèiau ðito noro bûti kitø pripaþintam Ricoeuras nesutapatina vien tik su tuðèiu ðlovës troðkimu. Jo ásivaizduojamame idealiame pasaulyje ðis troðkimas taip pat turëtø likti. Tam, kad egzistuotø, þmogui neuþtenka apsibrëþti santyká su tuo, kas yra jo, ir neuþtenka turëti dominavimo galià. „Að noriu bûti taip pat ir atpaþintas.“18 Ðios þmogaus antropologinës dimensijos svarbà Ricoeuras padidina sugráþdamas prie Kanto moralës filosofijos. Svarstymà, kaip jis pats sako, uþbaigia Kanto stiliumi. Pakartoja Kantà, sakydamas, kad þmogiðkosios bûtybës yra paLOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 41 J Û R AT Ë B A R A N O VA þymëtos kaip „asmenys“, nes jø prigimtis nurodo, kad jos yra savaiminiai tikslai. Racionali prigimtis, sako Ricoeuras, egzistuoja kaip tikslas sau: þmogus neiðvengiamai galvoja apie save tokiu bûdu. Ricoeurui svarbu paþymëti, kad Kantas suteikæs þmonijos vardui objektyvumà. „Tikrasis pagarbos objektas yra þmogaus idëja mano asmenyje ir kito asmenyje.“19 Nepaisant ðios filosofinës analizës nuoseklumo ir átikinamumo, Ricoeuras uþbaigia knygà trumpuèiu skyreliu „Jausminis paþeidþiamumas“, kuriame konstatuoja, jog þmogaus „ðirdis“ niekada negali bûti tikra, kad uþbaigë savo paieðkà. „Ðirdis visada nerami. Ji klausia. „Kada að turësiu uþtektinai? Kada mano galia bus adekvaèiai pagrásta? Kada bûèiau pakankamai ávertintas ir pripaþintas?“20 Ricoeuras èia áþvelgia „pakankamo“ kriterijaus problemà kaip tarpininko tarp malonumo ribotumo ir laimës troðkimo begalinumo klausimà. Taèiau iki galo ðios temos neiðplëtoja ir uþbaigia knygà paþymëdamas, kad kitoje kalbës apie ypatingà þmogaus trapumo modusà – jo kaltæ. Atrodo, èia baigiasi galimybë apraðyti þmogaus klystamumà – galimybë, kurià atveria fenomenologinës perspektyvos koreliacija su kantizmu. Treèiajame Valios filosofijos tome Blogio simbolika Ricoeuras prabyla apie simboliø hermeneutikà. Kaip paþymi Arûnas Sverdiolas, „egzistencinë fenomenologija jam buvo tik pereinamasis etapas nuo eidetinës fenomenologijos prie hermeneutikos“21. Literatûra ir nuorodos 11 12 13 14 15 16 17 18 Patrick L. Bourgeois. The Limits of Ricoeur’s Hermeneutics of Existence // The Philosophy of Paul Ricoeur. Ed. L. E. Hahn. – Chicago and La Salle, Illinois: Open Court, 1996, p. 549. Walter Lowe. Introduction // Ricoeur P. Fallible Man. – New York: Fordham University Press, 2000, p. ix. Immanuel Kant. Religija vien tik proto ribose. – Vilnius, Pradai, 2000, p. 45. The Philosophy of Paul Ricoeur. Ed. L.E. Hahn. – Chicago and La Salle, Illinois: Open Court, 1996, p. 565 Paul Ricouer. Fallible Man. New York: Fordham University Press, 2000, p. 7. David Rasmussen. Mythic-symbolic Language and Philosophical Antropology. A Constructive Interpretation of the Thought of Paul Ricoeur. – The Hague : Martinus Nijhoff, 1971, p. 4. Renë Dekartas. Metafiziniai apmàstymai // Rinktiniai raðtai. – Vilnius : Mintis, 1978, p. 193. Þr.: Paul Ricouer. Fallible Man. – New York: Fordham University Press, 2000, p. 38 19 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 Þr.: Ten pat, p. 46. Þr.: Ten pat, p. 60. Ten pat, p. 62. Ten pat, p. 64. Imanuelis Kantas. Dorovës metafizikos pagrindai. – Vilnius, Mintis, 1980, p. 62. Þr. Paul Ricoeur. Fallible Man. – New York: Fordham University Press, 2000, p. 72. Þr. ten pat, p. 73. Luc Anckaert. The Second Person in Ricoeur’s Ethics // The Foundation and Application of Moral Philosophy. Ricoeur’s Ethical Order. Ed. H.J. Opdebeeck. – Leuven : Peeters, 2000, p. 45. Þr. Paul Ricoeur. Fallible Man. – New York: Fordham University Press, 2000, p. 78. Ten pat, p. 122. Ten pat, p. 123. Ten pat, p. 126. Arûnas Sverdiolas. Paulio Ricoeuro uþuolankos // P. Ricoeur. Egzistencija ir hermeneutika. Interpretacijø konfliktas. – Vilnius, Baltos lankos, 2001, p. xx. B. d. 42 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS MOKSLINË MINTIS Gauta 2002-02-10 Tæsinys. Pradþia „Logos“ Nr. 31 DALIA MARIJA STANÈIENË Vilniaus pedagoginis universitetas ABELARO TEOLOGIJOS METODOLOGIJA Abélard’s Methodology of Theology SUMMARY Despite the condemnation of the Council of Soissons, Abélard continued his theological writing. In 11201140 he wrote the Theologia christiana, the Theologia Scholarum, and Sic et non as commentaries to the Book of Genesis and to the Epistle to the Romans. In these works Abélard repeats all his theses condemned by the Council of Soissons. He applies a method which deals with apparently incompatible authors. It demands the precise definition of words, the meaning of which changes because of different contexts and different authors. At first Abélard gives a precise exposition of contrary opinions, then indicates the points of their contradictions, and finally shows the possible ways of their solution. The most difficult contradictions he finds in matters of the Catholic faith. Abélard treats them by purely logical methods and therefore he undermines the authority of the Scriptures and the Catholic faith. In 1140 the Council of Sens condemned the whole of Abélard’s theology as heretical. PRATARMË Abelarui ilgainiui darësi vis sunkiau valdyti vienuolynà, todël jis gavo leidimà iðvykti neprarasdamas Ðv. Þildo (Saint-Gildas) vienuolyno abato titulo ir rango. Tada jis atsidavë pamokslavimui, raðymui, o tapæs Parakleto vienuolyno dvasiniu vadovu, daþnai èia lankësi. Eloiza laimëjo – tiek, kiek buvo ámanoma laimëti. 1136 metais Abelaras vël pradëjo sëkmingai dëstyti ant Ðv. Genovaitës kalvos, bet Parakleto neapleido. Pasmerktas Suasono susirinkime, Abelaras ir toliau raðë teologijos veikalus. 1120–1140 metais jis paraðo Krikðèioniø teologija (Theologia christiana), Ávadas á teologijà (Theologia Scholarum), Pradþios knygos ir Laiðko romieèiams komentarus (Sic et non). Suasone pasmerktos tezës visuose ðiuose kûriniuose liko nepakeistos. RAKTAÞODÞIAI. Abelaras, teologijos metodas, tikëjimas, artimo meilë, gimtoji nuodëmë. KEY WORDS: Abélard, method of theology, faith, love for the neighbour, original sin. LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 43 D A L I A M A R I J A S TA N È I E N Ë TEOLOGIJOS METODAS Pradþios knygos ir Laiðko romieèiams komentaruose (Sic et non) Abelaras metodiðkai iðdësto Baþnyèios Tëvø ir Ðventajame Raðte iðsakytas nuomones 158 fundamentaliais dogmos klausimais. Ið pirmo þvilgsnio ðios nuomonës atrodo prieðtaringos. Taèiau Abelaras analizuoja ðias nuomones visai ne norëdamas parodyti jø menkavertiðkumà, kaip skelbë jo prieðininkai ar net tie, kurie juo þavëjosi XIX amþiuje, klaidingai laikydami já laisvu màstytoju, kovojanèiu prieð autoritetingus teiginius. Prieðingai, jis skatina ieðkoti ðiø prieðtaravimø prieþasèiø ir juos áveikti. „Abejonë, – raðo Abelaras Sic et non pradþioje, – verèia mus ieðkoti, ir tik ieðkodami suvokiame tiesà.“1 Pirmame skyriuje surinkti Baþnyèios Tëvø atsakymai á klausimà „Ar þmoniø tikëjimas turi remtis protu?“ Kai kurie Tëvai mano, kad „þmoniø tikëjimas nieko vertas, jeigu kyla ið proto“2, o kiti teigia prieðingai – tikëjimas turi remtis protu, vien jau dël to, kad bûtø þinoma, kà atsakyti netikintiems. Abelaras pateikia Grigaliaus Didþiojo, Augustino, Izaijo, Ðv. Jono, Bedos, Ðv. Izidoriaus ir kitø citatas. Kaip áveikti ðiuos prieðtaravimus? Abelaras nurodo metodà: reikia aiðkiai apibrëþti vartojamø þodþiø prasmæ, kuri kinta priklausomai nuo autoriaus ir konteksto. Tokiu bûdu ámanoma sutaikyti tai, kas ið pradþiø atrodo nesutaikoma. Taigi Sic et non yra pratimø knyga teologijos studentams, taèiau Abelaro prieðininkai panaudojo ðá veikalà prieð já. Vëliau Tomas Akvinietis naudos toká pat metodà savo Teologijos sumoje, kiekviename skyriuje ið pra- 44 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS dþiø pateikdamas prieðtaringas nuomones, po to – pamàstymà apie ðiø nuomoniø skirtumø reikðmæ ir pabaigoje – sprendimà bei atsakymus á prieðtaringas nuomones. Abelaras sprendimo nepateikia, bet nurodo metodà, kuriuo remiantis galima já rasti, todël Abelarà galima laikyti scholastikos pradininku. Traktatas Theologia Scholarium yra tikra suma. Dauguma èia dëstomø idëjø yra paimtos ið Theologia Summi Bonni (Suasone pasmerktas traktatas apie Trejybæ), tik èia jos sugrupuotos, papildytos, paaiðkintos ir kartais kiek pakeistos. Sumos suskirstymà á skyrius: 1. „Apie tikëjimà ir paslaptis“, 2. „Apie Sakramentus ir Ásikûnijimà“, 3. „Apie artimo meilæ“, vëliau daþnai kopijuos scholastai. Daugiausia problemø Abelarui iðkilo raðant apie tikëjimà. Labiausiai jam buvo priekaiðtaujama dël to, kad jis racionalizavo tikëjimà ir ðitaip radikaliai sunaikino jo ypatingumà bei paneigë já kaip teologinæ dorybæ. Pats Abelaras cituoja Grigaliø Didájá: „Þinotina, kad jeigu protà laikome dieviðka operacija, jis neturi nieko ypatingo, ir tikëjimas, kylantis ið þmogaus proto, yra nieko vertas“3 . Ðiai citatai Abelaras prieðina argumentà: „kuo nors tikime ne todël, kad Dievas taip pasakë, bet todël, kad buvo árodyta, jog tai tiesa“4, dël kurio jis buvo prieðininkø labai kritikuojamas. Ðis sakinys, iðtrauktas ið konteksto, iðreiðkia nukreiptà prieð tikëjimà racionalizmà, ir bûtent tuo pasinaudojo Abelaro prieðininkai. Taèiau Abelaras jiems atsako mesdamas iððûká anksèiau cituotam Grigaliaus Didþiojo teiginiui: jei manome, kad apie tikëjimà MOKSLINË MINTIS nereikia màstyti, tai kà galëtumëm pasakyti tiems, kurie tiki kitu dievu ar kitais dievais nei mes. Á mûsø visus argumentus, teigia Abelaras, jie atsakytø, kad protas su tokiais dalykais neturi nieko bendro. Abelaro nuomone, tà patá ir mes atsakytumëm, todël toliau nebeámanoma jokia diskusija. Antrasis Abelaro argumentas – ad hominem. Jis nurodo, kad Grigaliaus Didþiojo citata paimta ið prieð netikinèius prisikëlimu nukreipto pamokslo, kuriame jis stengiasi juos átikinti specialiai atrinktais pavyzdþiais ar alegorijomis sakydamas „Dievas taip pasakë“. Taèiau teiginys „Dievas taip pasakë“, Abelaro teigimu, yra ne argumentas. Ið pradþiø reikia árodyti, kad tai tikrai pasakë Dievas ir pasakë toks Dievas, kuris gali sakyti tik tiesà. Abelaras tai ir daro savo Teologijoje, ypaè kalbëdamas apie Trejybës paslaptá. Dievas yra virð þmogaus proto, bet protinga juo tikëti. Paulis Vignaux raðo, kad Abelaro „racionalizmas“ nepranoksta Anzelmo „Tikëti, kad supras- tum“ (Fides quarens intellectum), nes „kai Abelaras kalba apie protà, apie pastangà suprasti, jis turi omenyje ne paslapties realumà, bet jà bylojanèiø þodþiø prasmæ“5. Abelaras aiðkina, kad reikia þinoti, kà tiki, ir sugebëti apginti savo tikëjimà, net jei tas, kuriuo tikima, yra nepasiekiamas silpnam þmogaus protui. Abelaras ásitikinæs, kad þmogus yra protingas, net jei jo protas pernelyg menkas, kad suprastø iki galo. Tà patá teigë ir Anzelmas, ir Tomas Akvinietis. Kalbëdamas apie artimo meilæ, Abelaras pabrëþia, kad ji visiðkai nesuinteresuota: Dievà reikia mylëti vien dël jo paties negalvojant apie naudà, kurià gali duoti meilë jam. Toks poþiûris – tai tyrosios meilës doktrina, pritaikyta vien tik Dievo meilei. Taèiau Abelaras kalba ir apie ydingà meilæ, kuri skirta bûtybëms, nevertoms bûti mylimoms dël jø paèiø. Tuo jis skiriasi nuo Eloizos, kuri teigia, kad jos absoliuèiai nesuinteresuota meilë Abelarui yra gera, nors ir skirta bûtybei, kuri nëra to verta. TEOLOGIJOS SÀVOKOS Trejybë. Kalbëdamas apie Dievà viename ir trijuose asmenyse, Abelaras nepaneigia në vieno ankstesnio savo teiginio. Tëvas yra visagalybë, Sûnus – iðmintis, o Ðventoji Dvasia – meilë. Bet Theologia Scholarium randame naujà aiðkinimà apie trijø asmenø tarpusavio santykius. Abelaras naudoja varinio antspaudo metaforà. Tam tikra prasme antspaudas „gimsta“ ið vario, todël galima teigti, kad Sûnus gimsta ið Tëvo; ðia prasme Tëvas já pagimdë. Antspaudas tëra tik vario medþiagos dalis, taip kaip iðmintis yra tam tikra galybës rûðis, – taip aiðkinama Sûnaus neabsoliuti galybë. Antspaudo metafora taip pat iðryðkina „panaðumà“ su Ðventosios Dvasios atsiradimu. Ðventoji Dvasia „kyla“ ið Tëvo substancijos, kitaip tariant, ji nedalyvauja joje kaip Tas, kurá pagimdë. Ji kyla ið Tëvo ir Sûnaus, nes Gerume slypi ir iðmintis, ir galybë. Antspaudui bûdingas gebëjimas palikti savo pëdsakà kitoje, minkðtesnëje medþiagoje. Taip ir LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 45 D A L I A M A R I J A S TA N È I E N Ë Ðventoji Dvasia palieka sutvertose bûtybëse Dievo galybës ir iðminties pëdsakus ir, suteikdama malones, atkuria prigimtinius bruoþus, kuriuos sunaikino nuodëmë. Ðventosios Dvasios teologijoje Abelaras labiausiai nutolsta nuo Ðv. Augustino. Pastarasis Ðventàjà Dvasià suvokia kaip abipusæ Tëvo ir Sûnaus meilæ, taigi ji lieka Ðventosios Trejybës viduje, o Abelarui ji yra Tëvo ir Sûnaus meilë pasauliui, kuriame ji reiðkiasi. Abelaro prieðininkai èia áþvelgë prieðtaravimà: treèiasis Trejybës asmuo neegzistuotø, jei pasaulis nebûtø buvæs sukurtas. Abelaras atsako, kad jis bûtø egzistavæs uþslëpta forma, kaip ir Tëvo bei Sûnaus meilë, sugebanti reikðtis pasaulyje, o pasaulio sukûrimas padarë treèià asmená realø. Ðventoji Dvasia veikia pasaulyje ir Abelaras visai neneigia jos sutapatinimo su Timajaus Pasaulio Siela. Sukûrimas. Abeliaras teigia, kad Dievas sukûrë pasaulá toká, koks jis yra, ir kitokio sukurti negalëjo. Jis remiasi dviem premisomis: Dievas yra visagalis; Dievas yra iðmintingas. Taigi protas nëra Dievo tikslingai sukurtas dalykas, o vidinis jo veiksmø principas. Vadinasi, Dievas padarë viskà, kà jo iðmintis leido jam daryti. Abelaras sako: nusidëjëlis galëjo bûti iðganytas; Dievas norëjo já iðganyti, bet negalëjo, nes negalëjo trokðti þmogaus pasmerkimo. Èia þodis „galëti“ turi skirtingas reikðmes – jos priklauso nuo to, ar kalbama apie Dievà, ar apie jo kûriná. „Galëti bûti iðganytam“ yra þmogiðkosios prigimties bruoþas, nes Kristaus mirtis padarë ámanomà visø þmoniø iðganymà. „Galëti iðganyti visus 46 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS þmones“ priklauso dieviðkajai visagalybei, bet tai yra potencialumas, kuris gali bûti nerealizuotas, jei Dievo iðmintis tam pasiprieðins. Ið tiesø blogis gali bûti didþiausio gërio prielaida, nes Dievas jo netrokðta, bet neuþkerta jam ir kelio. Dievas niekada neveikia be prieþasties, ir jis daro tai, kas geriausia, geriausiu metu ir viskà tik dël gërio. Ásikûnijimas. Abelarui sunku pripaþinti, kad Kristus kaip þmogus yra Trejybës asmuo. Ko gero, reikëtø sakyti „Deus habet hominem“, o ne „Deus est homo“: þmogiðkumas – tai tarsi Dievo apsivilktas rûbas. Dël to Abelaras buvo apkaltintas nestorianizmu – erezija, kurios ðalininkai, atsisakydami Marijà vadinti „Dievo motina“, atskyrë dieviðkà Jëzaus prigimtá nuo jo þmogiðkos prigimties. Gimtoji nuodëmë. Kadangi etikoje Abelaras skelbia, kad blogis priklauso tik nuo ketinimo, tai jis ið esmës prieðtarauja minèiai apie ið kartos á kartà perduodamà nuodëmæ. Todël posakis „gimti nuodëmëje“ jam reiðkia bûti pasmerktam galimybei nusidëti, kaip kad buvo pasmerktas nusidëjæs Adomas. Be krikðto mirusiø vaikø ar krikðèionybës nepaþinusiø dorø þmoniø likimas Abelarui kelia sunkumø. Jis pareiðkia, kad nemato prieþasèiø, dël kuriø nekalti vaikai turëtø bûti pasmerkti amþinajai mirèiai, bet vis dëlto priduria, jog sprendþiant ið Dovydo þodþiø, kad daugelis Dievo sprendimø „kaip jûros gelmës“ (Ps 36, 7), tai neturi bûti absurdiðka. Dël iðmintingø dorøjø Abelaras mano, kad kai kurie þmonës, pavyzdþiui, filosofai, patyrë tam tikrà Dievo apreiðkimà, ir tai leidþia tikëti jø iðganymo galimybe. Be MOKSLINË MINTIS to, komentuodamas Laiðkà romieèiams, Abelaras nelaiko Adomo nuodëmës sunkia ir jam kyla klausimas: jei „obuolio paragavimas“ yra tokia sunki nuodëmë, kad gali bûti atpirkta tik Kristaus mirtimi, tai kokio atpirkimo prireiks uþ Dievo Sûnaus nuþudymà? Atpirkimas. Viduramþiais gyvavo teorija, kad Kristaus auka – tai iðpirka, kurià ðis sumokëjo velniui, iðpirkdamas þmonijà, nuo Adomo nuodëmës laikø buvusià Ðëtono naguose. (Hugonas Senviktorietis) Anzelmas Kenterberietis ðià idëjà atmetë ir Kristaus aukos bûtinumà grindë bûtinumu ávykdyti Dievo teisingumà. Atsisakymas paklusti Dievui buvo tokia sunki nuodëmë, kad þmogaus aukos nebûtø uþtekæ jai atpirkti. Reikëjo Dievo aukos. Abelaras, netikëdamas Ðëtono valdþia, mano, kad atpirkimas – tai nesavanaudis didþiulës Dievo meilës þmonëms aktas. „Manau, kad ypatinga mûsø iðteisinimo ir sutaikinimo su Dievu per Jëzaus Kristaus kraujà malonë yra ta, kad jo Sûnus, prisiëmæs mûsø prigimtá, iki pat mirties mus mokë savo darbais ir þodþiais ir kad jis savo meile padvigubino mûsø prisiriðimà prie jo tam, kad tokios geradarystës ákvëpta mûsø meilë galëtø pakelti bet kà, kad tik jam patiktø. Taigi mûsø Atpirkimas – tai ta didelë meilë, kurià mums ákvepia Jëzaus Kristaus kanèia; ði meilë ne tik iðvaduoja mus ið nuodëmës, bet ir suteikia mums laisvæ bûti Dievo vaikais.“6 Malonë. Abelarui sunku kalbëti apie malonæ prisilaikant dogmos, kad „malonë yra Dievo valia, kreipianti þmogaus valià gërio link“, nes Etikoje jis aiðkina, kad gëris ir geradarystës priklauso tik nuo laisvos valios ketinimo. Abelaro manymu, Dievo malonë – tai visos Dievo dovanos þmogui, tarp jø ir þmogaus laisvë. Þmogaus laisvës prieðprieðinimas nesavanaudiðkai Dievo meilës dovanai yra artimas Pelagijaus aiðkinimui. Eucharistija. Abelaras tiki realiu Dievo buvimu Eucharistijoje, bet mano, kad Dievo ten gali ir nebûti, kai ostija yra áþeidinëjama arba kai ji nukrinta ant þemës. Ðis teiginys rodo, kad Abelaras su iðlygomis pripaþino Kristaus buvimà ostijoje. Panaðûs ir kai kurie kiti Abelaro teiginiai ið esmës prieðtaravo XII amþiaus katalikø tikybos dogmoms. Dël to daugelis teologø jo nemëgo ir jis turëjo daug prieðø. ABELARO IR BERNARDO KLERVIEÈIO KONFLIKTAS 1140 metais Abelaras gyvena Paryþiuje ir vis su tokiu pat pasisekimu dëstytojauja bei leidþia savo veikalus. Keletas jo naujø darbø patenka á rankas Gijomui (Guillaume), Ðv. Tjery (Saint-Tierry) vienuolyno abatui. Jis labai pasipiktina Abelaro mintimis ir jas pavadina „Abelaro naujovëmis“ tvirtindamas, kad jos kelia didþiulá pavojø krikðèionybei. Abatas Gijomas paraðo Abelarà smerkiantá laiðkà ir nusiunèia já Ðartro vyskupui Þofrua, o laiðko kopijà – Klervo vienuolyno abatui Bernardui7. Abelaras juose vaizduojamas kaip didþiausias piktadarys, kuris á Ðventàjá Raðtà „þiûri taip, kaip þiûrëjo á dialektikà“8 ir skelbia tik saLOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 47 D A L I A M A R I J A S TA N È I E N Ë vo paties iðsigalvojimus. Kadangi Gijomas nesugebëjo gauti visø Abelaro veikalø, tai jis teigia, kad ir neskaitæs jø, þinàs, kad ten iðdëstytas mokymas yra nusikalstamas tikëjimui. Todël jis siûlo kuo greièiau pasmerkti Abelarà. Gijomas ið ðv. Tjery vienuolyno buvo átakingas Baþnyèios gyvenime. Jis gimë 1095 metais, ástojo á Reimso vienuolynà ir dalyvavo 1120 metø Suasono susirinkime, kai buvo pasmerktas Abelaro traktatas apie Trejybæ. Jis prieð Abelarà sukurstë toká pat galingà prieðininkà kaip ir jis pats – Bernardà Klervietá, tuo metu garsiausià krikðèionybës þinovà. Bernardas gimë 1090 metais Fontenëje, netoli Diþono, smulkiøjø bajorø ðeimoje, susigiminiavusioje ar sudariusioje sàjungà su átakingomis ðeimomis. Jis buvo iðsimokslinæs, daugiausia studijavo literatûrà, bet pasaulietinës literatûros nevertino. Bûdamas ðeðiolikos metø neteko motinos ir kurá laikà gyveno pasaulietiðkai. Bet 1112 metais nusprendë stoti á Sito vienuolynà, kuris paskutiniaisiais XI amþiaus metais ypaè iðpopuliarëjo atsiskyrëliø propaguojamu dvasingumu. Vienuolyne buvo patvirtinta pati grieþèiausia Ðv. Benedikto regula, besilaikanti trijø áþadø: neturto, skaistybës ir nuolankumo. Buvo draudþiama turëti bet koká turtà ne tik kiekvienam vienuoliui atskirai, bet ir visai bendruomenei. Sito vienuolyne buvo ávestas baltas abitas – iððûkis juodai besirengiantiems Kliuni vienuoliams. Á ðá vienuolynà Bernardas ástojo kartu su apie trisdeðimt giminaièiø (tarp jø buvo ir jo broliai) ir draugais. Jis buvo nepaprastai veiklus, todël tuometinis abatas pavedë jam 48 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS ákurti Klervo vienuolynà netoli Trua, ant Obo kranto. Bernardas iðbuvo Klervo vienuolyno abatu iki pat savo mirties – 1153 metø. Bernardas buvo didelis mistikas ir labai veiklus þmogus. Jis buvo nepaprastai átaigus oratorius, sugebëjæs tiek mokyti savo vienuolius, tiek palenkti á savo pusæ minià. To meto pasaulëþiûrai jis darë didþiulæ átakà. Bernardo ir Abelaro konfliktas tapo garsus, nes jie abu buvo vieni iðkiliausiø XII amþiaus filosofø, kita vertus, jø nesutarimai buvo interpretuojami kaip laisvos minties kova su racionalø màstymà atmetanèiu misticizmu. XIX amþiuje Abelaro ir Bernardo konfliktas buvo lyginamas su Ðvietimo kova su obskurantizmu. Ðv. Bernardas buvo nuostabus raðytojas, taèiau grieþtai pasisakydavo prieð pasaulietinæ kultûrà. Vis dëlto abiejø prieðininkø poþiûriuose á krikðèioniðkà gyvenimà netgi galima áþvelgti nemaþai panaðumø. Pavyzdþiui, kai antrajame atsakyme Abelaras ragina Eloizà mylëti Dievà dël jo paties visiðkai nesavanaudiðka meile, kai kalba jai apie begalinæ Kristaus meilæ, jo krikðèioniðko gyvenimo koncepcija labai artima Ðv. Bernardo poþiûriui. O kai Bernardas laisvæ iðkelia kaip pagrindiná dalykà, dël kurio mes esame Dievo paveikslas, jis beveik pakartoja tai, kà Abelaras sakë savo Etikoje: nuodëmingas yra tik ketinimas, tai yra sàmoningas mûsø laisvos valios apsisprendimas. Abu prieðininkai jau buvo susikivirèijæ kiek anksèiau. Lankydamasis Parakleto vienuolyne, Bernardas gerai ávertino abatës Eloizos tvarkymàsi vienuoly- MOKSLINË MINTIS ne, bet gana grieþtai pasmerkë uþ tai, kad maldoje „Tëve mûsø“ seserys þodþius „virðsubstancinë duona“ pakeitë posakiu „kasdienë duona“. Ðio pakeitimo iniciatorius Abelaras paraðë Bernardui laiðkà, kuriame teisino naujàjá posaká. Laiðko tonas buvo labai pagarbus: jame sakoma, kad Parakleto seserys, sustiprintos tikëjime Bernardo „ðventais pamokymais“, já laiko „greièiau angelu nei þmogumi“. Vis dëlto Parakleto vienuolynas atsisakë Abelaro padaryto pakeitimo. Bernardas, gavæs smerkiantá abato Gijomo laiðkà, kurá laikà màstë, o paskui kreipësi á Abelarà praðydamas susitikti. Ið pradþiø Abelaras sutiko su Bernardo sprendimu, bet gráþæs pas mokinius, persigalvojo. Tarp Abelaro mokiniø buvo Arno Breðietis, buvæs Breðos premonstrantø vienuolyno abatas. 1139 metais jis buvo iðvarytas ið Italijos uþ tai, kad palaikë prieð vyskupà sukilusià komunà, ir rado prieglobstá Paryþiuje. Tikriausiai jis ir paskatino Abelarà nepaklusti. Abelaras papraðë Senso arkivyskupo surengti vieðà diskusijà su Bernardu per 1140 metø Sekmines, kada dalyvauti relikvijø iðstatyme buvo pakviesti Senso ir Reimso provincijø vyskupai. Taèiau Bernardas nesutiko dalyvauti dialektiniame mûðyje, kuriame jis, matyt, bûtø pralaimëjæs, turint omeny Abelaro patirtá tokio pobûdþio susirëmimuose. Kadangi Bernardas jau anksèiau siekë Abelaro pasmerkimo, tai jis paraðë popieþiui Inocentui III (ðis buvo jo draugas) ir keletui kardinolø smerkianèius Abelarà laiðkus. Þinodamas, kad Abelaras turi ðalininkø ir uþtarëjø popieþiaus kurijoje, ir bijodamas, kad kreipæsis á Romà, jo prieðininkas gali bûti iðteisintas, Bernardas raðë, jog Petras Abelaras yra katalikø tikëjimo persekiotojas ir Jëzaus Kristaus kryþiaus prieðas. Per 1140 metø Sekmines Abelaras buvo iðkviestas á Senso sambûrá, á já atvyko su keletu savo mokiniø. Jis tikëjosi vieðo disputo su Bernardu, taèiau jo laukë ne disputas, o teismo procesas. Ten susirinko dauguma Prancûzijos vyskupø, karalius Liudvikas VII, daugybë teologø ir Bernardas Klervietis. Pastarasis visus átikino Abelaro kaltumu ir sambûris virto Susirinkimu. Kai tik pasirodë Abelaras, jam buvo áteiktas abato Gijomo ir Bernardo sudarytas teziø sàraðas – visa tai, kas Abelaro teologijoje buvo eretiðka. Tezës buvo tokios9: 1) Tëvas yra absoliuti galybë, Sûnus – tam tikra galybë, o Ðventoji Dvasia visai nëra galybë. 2) Ðventoji Dvasia nëra Tëvo ir Sûnaus substancija. 3) Ðventoji Dvasia yra pasaulio siela. 4) Kristus neásikûnijo tam, kad iðvaduotø mus ið nuodëmës jungo. 5) Nei Kristus kaip Dievas ir þmogus, nei tas asmuo, kuris yra Kristus, nëra vienas ið Ðventosios Trejybës asmenø. 6) Bet kokiam gëriui sukurti uþtenka laisvos valios pastangø. 7) Dievas gali ávykdyti ar neávykdyti tik tai, kà ávykdo ar neávykdo, ir tik tokiu metu ir tokiu bûdu, kaip tai daro, ir niekaip kitaip. 8) Dievas neprivalo ir negali sukliudyti blogiui. 9) Adomas mums perdavë ne savo nuodëmæ, o tik bausmæ uþ savo nuodëmæ. LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 49 D A L I A M A R I J A S TA N È I E N Ë 10) Tie, kurie nukryþiavo Kristø, neþinodami, kà daro, nenusidëjo, ir joks poelgis, padarytas dël neþinojimo, negali bûti laikomas nuodëme. 11) Kristuje nebuvo Dievo baimës dvasios. 12) Galia atleisti ir pasmerkti buvo suteikta tik apaðtalams, o ne jø ápëdiniams. 13) Iðoriniai veiksmai nepadaro þmogaus nei geresnio, nei blogesnio. 14) Tëvui, kuris ið niekur nekyla, tiesiogiai ar tam tikru bûdu priklauso veikimas, bet ne iðmintis ir gerumas. 15) Sûnaus baimës nebus bûsimajame gyvenime. 16) Demonas skatina blogiui veikdamas per akmenis ir augalus. 17) Pati Kristaus siela nenuþengë á pragarà: ji tik ásiskverbë savo galia. 18) Nei iðorinis veiksmas, nei ðio veiksmo troðkimas, nei geidulingumas ar jo sukeltas malonumas patys savaime nëra nuodëmë, ir mes neprivalome slopinti ðio malonumo. Kai kurie ið ðiø teiginiø pakartoja Abelaro mintis, bet dauguma jø jas iðkraipo. Proceso tikslas buvo visiems laikams ið teologijos iðstumti dialektikà. Abelarui buvo liepta pasakyti, ar ðie teiginiai jo, ar ne jo, ir jeigu jo, apginti juos arba jø atsisakyti, – ir jokio dialektinio ginèo nebuvo leista. Matydamas, kad pakliuvo á spàstus, Abelaras pareiðkë, jog kreipsis á popieþiø, ir iðëjo. Bijodamas, kad Roma neiðteisintø Abelaro, Bernardas papraðë vyskupø paraðyti laiðkà popieþiui, o jame papasakoti, kas ávyko, ir papraðyti patvirtinti ðiø teziø pasmerkimà bei paèiam nuspræsti, kaip nubausti eretikà. Kad bûtø didesnë átaka popieþiui, Bernardas ir pats asmeniðkai paraðë laiðkà, kuriame dramatiðkai nupieðë situacijà. Laiðke jis akcentavo Abelaro ir Arno Breðieèio sàjungà, nes bûtent Inocentas III iðvijo Arno Breðietá ið Italijos. Ðiuos laiðkus perduoti turëjæs laiðkaneðys skubiai iðvyko á Romà. Tikslas buvo pasiektas: popieþius pasmerkë tezes, Abelaro knygos buvo sudegintos. Taèiau jo ðalininkai Romos dvare turëjo knygø atsargø, tad jas buvo tik dar lengviau platinti. O Abelaras ir Arno Breðietis buvo nuteisti atskirai kalëti vienuolyne. Tuo metu Abelaras, nieko neþinodamas apie Bernardo intrigas, jau buvo pakeliui á Romà, kur tikëjosi galësiàs apginti savo teologijà. Netoli Lijono jis suþinojo apie pasmerkimà. Tada nuvyko á Kliuni vienuolynà, kurio abatà Petrà Garbingàjá gerai paþinojo. KLIUNI VIENUOLYNE Abelaras, jau bûdamas senas, patyræs pralaimëjimà, iðsekæs nuo kovos ir kenèiantis nuo ligos, Kliuni vienuolyne pagaliau ras ramybæ. Petras Garbingasis po Abelaro mirties graþiame ir kiek keistokame laiðke paraðys Eloizai, kad Abelaras Kliuni gyveno ðventai, nuolan- 50 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS kiai ir pasiaukojamai. Abelaras nepraðë puoðniø drabuþiø, kokio nors ypatingo maisto, visko atsisakë, iðskyrus tai, ko bûtinai reikëjo. Dël nuolankumo ir skurdo Petras prilygina já Ðv. Germanui ar net Ðv. Martynui, stebëdamasis, kad toks garsus þmogus taip save menkina. MOKSLINË MINTIS Abelaras taip pat vertino Petrà Garbingàjá, negailëjo jam pagyrimø dël pamaldumo ir romumo. Petras Garbingasis, tarpininkaujant Sito abatui, susitarë dël Bernardo ir Abelaro susitikimo, kuris pasibaigë jei ne susitaikymu, tai bent jau nesutarimø uþglaistymu. Po ðio susitikimo buvo paraðytas popieþiui praðymas dël sankcijø Abelarui panaikini- mo. Buvo susitarta, kad Abelaras visam gyvenimui liks gyventi Kliuni. Ten jis paraðë Þydo, filosofo ir krikðèionio dialogà, taip pat poemà savo sûnui Astrolabui, kurioje skatina já studijuoti literatûrà ir pasakoja, kaip sunku priversti atgailauti ásimylëjusià moterá, – uþuomina, primenanti jam, kad turëjo motinà. Literatûra ir nuorodos 11 12 13 14 Patrologie Latine, tome 178,1339-1349, éd. B. Boyer – R. Mc Keon, p. 89–104 // Jean Joliviet. Abélard ou la philosophie dans le langage – Fribourg, Universitaires Fribourg Suisse, 1994, p. 157-161. Ten pat. „Sciendum nobis quod divina operato si ratione comprehenditur, no est admirabilis, nec fides habet meritum cui humana ratio probet expremitentum.“ Patrologie Latine, tome 178, éd. J-P. Migne. – Paris, 1845, col. 1050. „Nec quia Deus id dixerat creditur, sed quia hoc sic esse convicitur, recipet.“ Ten pat. 15 16 17 18 19 Paul Vignaux. Philosophie au Moyen Age. Armand Colin, 1958, p. 56. Petri Abaelardi. Opera Theologica. Corpus Christianorum Continuatio Mediaevalis, vol.11, Commentary on Romans, éd E. M. Buytaert. – Turnolt, 1969, p. 117. Michael T. Clanchy. Abélard, Flamarion. – Paris, 2000, p. 361. Ten pat. C. J. Mews. The Lists of Heresies Imputed to Peter Abelard // Revue bénédictine, N. 95, 1985, p. 73–105. B. d. Jonas Daniliauskas. Skrendanti moèiutë. 1994. Drobë, aliejus. 61 × 50 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 51 J O L I TA B A L È I Û N A I T Ë Gauta 2003-10-16 Tæsinys. Pradþia „Logos“ Nr. 35 JOLITA BALÈIÛNAITË Klaipëdos universitetas SEPTYNIOS ÐVENTOSIOS DVASIOS DOVANOS IR JØ SÀVEIKA SU DORYBËMIS PAGAL ÐV. TOMÀ AKVINIETÁ Seven Gifts of the Holy Spirit and their Interaction with the Virtues according to St. Thomas Aquinas SUMMARY St. Thomas Aquinas describes the gifts of the Holy Spirit as a help for a moral Christian life. It is through the gifts of the Holy Spirit that perfection of human nature occurs, as the gifts themselves are perfections, which incline a person to follow the inspiration of the Holy Spirit. Furthermore, this inspiration is God‘s special help for a person springing from the abundance of God‘s goodness. They let the Holy Spirit act in a person freely and spontaneously and are a kind of permanent right of the Holy Spirit to interfere in the life of a baptised person. Analysing the activities of each gift separately, St. Thomas Aquinas divides them into contemplative and practical, taking into consideration the powers of the human soul, i.e., the powers of reason and appetite. Thus every gift of the Holy Spirit makes perfect a certain power of the human soul so that the Holy Spirit can embrace all spheres of human activity. St. Thomas Aquinas includes the gifts of the Holy Spirit in an integral structure of virtuous life, where seven gifts of the Holy Spirit interact with seven virtues: four cardinal virtues and three divine or theological virtues. Finally, it is revealed that according to St. Thomas Aquinas, gifts and virtues act in a person differently. The gifts of the Holy Spirit, with their activity descending from God, bring human actions to perfection in a supernatural way, contrary to virtues, which bring human actions to perfection in a natural way. That is why a Christian reaches his final purpose – eternal life – not only by practising virtues, but first of all by co-operation with the Holy Spirit and letting It act through Its gifts. RAKTAÞODÞIAI. Ðventosios Dvasios dovanos, dorybës, áprotis, protas, valia, krikðèionio dorinis gyvenimas. KEY WORDS. The gifts of the Holy Spirit, virtues, habit, reason, will, moral Christian life. 52 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS MOKSLINË MINTIS TVIRTUMO DOVANA Analizuodamas Ðventosios Dvasios tvirtumo dovanà (donum fortitudinis), ðv. Tomas Akvinietis siekia iðsiaiðkinti, kuo ji skiriasi nuo tvirtumo dorybës, tuo labiau, kad tiek dovana, tiek dorybë turi tà pati pavadinimà. Þodis fortitudo kilæs ið veiksmaþodþio forcio67, kuris lotynø kalba reiðkia „pripildyti“, tuo tarpu fortitudo reiðkia „tvirtumà“, „stiprumà“, „dràsà“ ir „narsumà“68. Tvirtas þmogus yra pripildytas visø ðiø savybiø. Todël ðv. Tomui ir svarbu atskirti þmogiðkà tvirtumà ir antgamtiná, kuris yra Dvasios dovana. Þmogus pagal savo prigimties savybes ir bûdà turi stiprybës daryti gera, esant tam tikroms kliûtims ar sunkumams, bei iðtverti, pakelti kokio nors blogio poveiká69. Jam daþnai tenka susidurti su kliûtimis ar sunkumais, kuriuos pakelti ir áveikti reikalingas tvirtumas. Kai geri veiksmai sunkiomis aplinkybëmis ir iðtvermingumas blogio akivaizdoje kartojasi, galima kalbëti apie tvirtumo dorybæ. Taèiau ði dorybë atsiskleidþia áveikiant áprastinius, kasdienius sunkumus, o áveikiant ypatingus sunkumus moralës ir tikëjimo srityje, tvirtumo dorybës nepakanka70. Èia á pagalbà ateina Dievo duotas tvirtumas, kuris yra Ðventosios Dvasios dovana. Ji padeda krikðèionims áveikti visus sunkumus, kurie juos atitraukia nuo gërio praktikavimo71. Viso krikðèioniðko gyvenimo tikslas yra amþinasis gyvenimas. Ðv. Tomas nuolatos pabrëþia, kad jis pranoksta þmogiðkas jëgas. Siekiant ðio tikslo gali grësti netgi mirtini pavojai72, pavyzdþiui, krikðèioniø persekiojimai, visuomenës prieðiðkumas krikðèioniðkiems principams ir pan. Ðventoji Dvasia per tvirtumo dovanà taip sustiprina þmogaus valià, kad ði, nepaisydama jokiø pavojø, nepaliautø siekti galutinio tikslo – amþinojo gyvenimo. Be to, tvirtumo dovana ið þmogaus sielos paðalina baimæ, kuri natûraliai kyla pavojaus akivaizdoje. Ðiai baimei áveikti nepakanka þmogiðko tvirtumo, bet reikia dieviðkos pagalbos, nes antgamtinio tikslo akivaizdoje stiprëja ir pavojai, kurie tyko siekiant ðio tikslo73. Tad tvirtumo dovana atsiskleidþia kaip nuolatinë jëga, kurià Ðventoji Dvasia perteikia þmogaus valiai, kad jam padëtø iðtverti blogio poveiká, padràsintø prieð pavojus ir paskatintø narsiai imtis sunkiai ágyvendinamø dalykø74. Pasinaudodamas psalmininko þodþiais: „Juk per tave galiu paimti uþkardà, su savo Dievu galiu perðokti mûrà“ (Ps 18, 30), ðv. Tomas teigia, kad tvirtumo dovanos matmuo yra Dievo galybës veikimas, kuris á pagalbà ateina þmogiðkam silpnumui75. Tokioje perspektyvoje þmogiðkas silpnumas tampa Dievo galybës pasireiðkimo vieta, nes ðv. apaðtalas Paulius sako: „Bûdamas silpnas, esu galingas“ (2 Kor 12, 10). Ðventosios Dvasios galybë per tvirtumo dovanà ið vidaus uþvaldo visà þmogø ir padeda jam atlikti Dievo darbus bei kovoti dël Jo dieviðku bûdu76. Ði kova pasiekia savo aukðèiausià laipsná kankinystëje. Todël tvirtumo dovanà galëtume pavadinti kankiniø dovana, nes popieþius Jonas Paulius II pabrëþia, kad ji reiðkiasi „...ypaè kankinystëje; ne vien kraujo, bet ir ðirdies kankinystëje, taip LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 53 J O L I TA B A L È I Û N A I T Ë pat ligos, silpnumo ir negalios kankinystëje”77. Ji padeda kankiniams laikytis tiesos ir tikëjimo liudijimo iki mirties, o patiriantiems ðirdies iðbandymus – atsisakyti tam tikrø malonumø ar prigimtiniø polinkiø vardan aukðtesnio tikslo. Ðv. Tomas teigia, kad kankinystë yra didþiausios meilës þenklas78, nes Jëzus Paskutinës Vakarienës metu kalbëjo: „Nëra didesnës meilës, kaip gyvybæ uþ draugus atiduoti“ (Jn 15, 13). Kankinystei yra bûdingas tvirtumas79, kuris tampa tobulas tik per Ðventosios Dvasios tvirtumo dovanà ir kyla ið meilës, be kurios jokia kankinystë neturi prasmës, kadangi ðv. apaðtalas Paulius skelbia: „...jeigu atiduoèiau savo kûnà sudeginti, bet neturëèiau meilës, nieko nelaimëèiau“ (1 Kor 13, 3). Todël A. Riaud paþymi, kad tvirtumo dovana spontaniðkai ir tarsi natûraliai kreipia þmogaus sielà siekti dideliø dalykø Dievo ðlovei80. Angeliðkasis Daktaras nurodo, kad Ðventosios Dvasios tvirtumo dovana turi dvejopà vaisingumà, kuris pasireiðkia kantrybe ir iðtverme. Iðtvermë pasirodo, kai reikia pakelti tam tikrà blogá, o kantrybë pasireiðkia ilgai laukiamo ar daromo gërio akivaizdoje81. Pavyzdþiui, kokia nors liga, silpnumas ar negalia yra blogis þmogui, ir ðiuo atveju tvirtumo dovana pasireiðkia per iðtvermæ, kuri padeda pakelti ðá blogá. Ið to galima daryti iðvadà, kad tvirtumo dovana yra labai svarbi krikðèioniui jo mirties valandà, nes padeda iðtverti paskutinæ kovà ir pasiekti trokðtamà tikslà – amþinàjá gyvenimà. Taip pat, anot ðv. Tomo, iðtvermë apsaugo þmogø nuo þlugdanèio liûdesio82, kaip sako ðv. apaðtalas Pau- 54 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS lius: „Ðio pasaulio liûdesys veda á mirtá“ (2 Kor 7, 10). Iðbandymo akimirkomis liûdesys uþtemdo gërio suvokimà, todël reikalinga iðtvermë, kuri blogio akivaizdoje neleidþia liûdesiui ásivieðpatauti þmogaus sieloje83. Antrasis tvirtumo dovanos vaisius – kantrybë – padeda ilgai viltis ir kantriai laukti trokðtamo gërio84. Todël H. F. Blunt paþymi, kad tvirtumo dovana þmogui leidþia kantriai iðlaukti, kol Ðventoji Dvasia jame uþbaigs savo tobulinimo darbà85. Be to, kantrybë suteikia krikðèioniui pastovumo darant gerus darbus. Tad Ðventoji Dvasia per tvirtumo dovanà ákvepia sielà didþiadvasiðkai bei kantriai atlikti net maþiausius kasdienius darbus ir pareigas. Tvirtumo dovana, pasak ðv. Tomo, atitinka ketvirtàjá Kalno pamokslo palaiminimà: „Palaiminti alkstantys ir trokðtantys teisumo: jie bus pasotinti“ (Mt 5, 6). Kadangi tvirtumo dovanos paskirtis yra padëti krikðèioniui áveikti visus sunkumus, iðkylanèius tikëjimo kelyje, tai ir darant teisumo darbus pasitaiko ávairiø kliûèiø, kurias paðalina tvirtumo dovana86. Taèiau svarbiausia, kad ðie darbai bûtø atliekami su nenumaldomu teisumo troðkuliu, kuris yra ketvirtojo palaiminimo esmë87. Teisumo alkis ir troðkulys lydi krikðèioná visà gyvenimà, nes ið esmës jis yra nenumaldomas, tik laikinai patenkinamas. Kaip þmogui nuolatos reikia vandens ir duonos troðkuliui ir alkiui numalðinti, taip ir jo siela nuolatos alksta ir trokðta teisumo. Taèiau, kad ðis teisumo troðkimas bûtø ágyvendinamas, reikia daug jëgø ir iðtvermës. Èia Ðventoji Dvasia ateina á pagalbà su MOKSLINË MINTIS tvirtumo dovana – perteikia krikðèioniui savo paèios jëgà ir verþlumà88. Taigi Ðventoji Dvasia suteikia tikinèiajam ant- gamtinio tvirtumo, kuris ágalina já, áveikiant visas kliûtis, gyventi alkstanèiø ir trokðtanèiø teisumo palaiminimu. MALDINGUMO DOVANA Ðventosios Dvasios maldingumo dovanos (donum pietatis) pavadinimas turi daug platesnæ reikðmæ nei vien pamaldumas, dievotumas. Lotynø kalboje þodis pietas taip pat reiðkia ir „pareigos jausmà“, „meilæ“, „pagarbà“, „iðtikimybæ“, „teisingumà“, „gailestá“89. Kalbëdamas apie maldingumà, ðv. Tomas pirmiausia atskiria maldingumo dovanà nuo maldingumo dorybës. Pastaroji pasireiðkia per pagarbà ir meilæ tëvams bei tëvynei90. Dël kultûrinio ir socialinio savo laikmeèio sàlygojimo ðv. Tomui maldingumo dorybë pirmiausia yra nukreipta á tëvo asmená, tartum á vaikø egzistavimo pradà, todël jam dera reikðti ypatingà paklusnumà ir pagarbà91. Paklusnumas ir pagarba tëvui ápareigoja rodyti pagarbà ir meilæ kiekvienam ðeimos nariui, todël lygiai taip pat maldingumo dorybë reiðkiasi ir tëvynës atþvilgiu. Pagarba bei klusnumas tëvynei atitinkamai reikalauja pagarbos ir meilës tëvynainiams bei visiems draugiðkai nusiteikusiems jø atþvilgiu92. Taigi esminiai maldingumo dorybës elementai yra pagarba, paklusnumas ir meilë, kuriais grindþiami þmogaus santykiai su ðeimos nariais bei tëvynainiais. Ðventosios Dvasios maldingumo dovana reiðkiasi analogiðkai, kaip ir maldingumo dorybë, tik èia jau kalbama ne apie þemiðkà, bet apie dangiðkà tëvystæ. Ðv. apaðtalo Pauliaus þodþiuose: „Jûs [...] gavote sûnystës Dvasià, kurioje ðaukiame: „Aba, Tëve!“ (Rom 8, 15) Angeliðkasis Daktaras áþvelgia maldingumo dovanà93. Ji áveda tikintájá á santyká su Dievu kaip Tëvu, kurá mums apreiðkë Kristus. Jis iðmokë mus „Tëve mûsø“ maldos, kurioje á Dievà kreipiamës kaip á savo Tëvà (Plg. Mt 6, 9). Bûtent maldoje kartodami Tëvo vardà mes atrandame dangiðkos tëvystës prasmæ ir taip atsakome á savo paðaukimà – bûti savo Tëvo vaikais94. Tai yra ypatingas maldingumo dovanos veikimas. Taip pat ðv. Tomas paþymi, kad kaip per maldingumo dorybæ rodoma meilë, pagarba ir klusnumas þemiðkajam tëvui, taip per maldingumo dovanà tikintysis rodo meilæ, pagarbà ir klusnumà savo dangiðkajam Tëvui95. Ðv. apaðtalas Paulius raðo, kad bûtent ið Tëvo „kiekviena tëvystë danguje ir þemëje turi vardà“ (Ef 3, 15). Ði dangiðka tëvystë apima ir visas kitas tëvystës formas. Todël maldingumo dovana ákvepia pagarbà bei klusnumà ir dvasiniam tëviðkam autoritetui, ar tai bûtø Ðventojo Tëvo, ar ganytojø, ar dvasios tëvø autoritetas. Taigi ypatingas maldingumo dovanos veikimas pasiekia visus tuos, kurie dalyvauja dieviðkoje tëvystëje96. Norëdamas pabrëþti maldingumo dovanos svarbà ir vaidmená krikðèioniðkame gyvenime, ðv. Tomas Akvinietis prieðprieðina jà religingumo dorybei. Jis LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 55 J O L I TA B A L È I Û N A I T Ë teigia, kad atliekamas kultas Dievui kaip Tëvui yra tobulesnis uþ kultà Dievui, kaip Vieðpaèiui ir Kûrëjui, kuris reiðkiasi per religingumo dorybæ97. Taigi maldingumo dovana áveda þmogø á tobulesná santyká su Dievu, kuris nebëra vien kûrinio ir Kûrëjo, bet pirmiausia Tëvo ir vaiko santykis. Kaip nurodo tomistas A. Gardeil, veikiant maldingumo dovanai, religija ágauna ðvelnumo atspalvá, kadangi á Dievà kreipiamës: „Aba, Tëve“98. Ði dovana mus moko, kad Dievas nëra tolimas Tëvas, þvelgiantis á mus ið savo didybës aukðtumø, ar kritiðkai nusiteikæs tëvas, pasirengæs mus bausti, bet „tëtis“, esantis visai arti mûsø, kupinas ðvelnumo ir gailestingumo99. Toks unikalus þmogaus santykis su Dievu iðskiria krikðèionybæ ið kitø religijø. Krikðèioniðkam tikëjimui bûdingas Dievo ir þmogaus artumas persmelkia ir tikinèiøjø religines apeigas, liturginius veiksmus. Maldingumo dovana ypaè veikia Baþnyèios narius, kad jø atliekami liturginiai veiksmai bûtø ne vien iðoriðki, bet iðgyvenami viduje100. Taip tikintysis per savo jausmus, maldas iðreiðkia savo ásûnystæ Tëvo atþvilgiu101. Taèiau maldingumo dovanos veikimas neapsiriboja vien santykiu su Dievu kaip Tëvu, bet apima ir visus, kurie yra dangiðkojo Tëvo vaikai. Ðv. Tomas nurodo, kad ði dovana taip pat reiðkiasi pagarba ir patarnavimu visiems Dievo þmonëms102. Priklausymas vienam dangiðkajam Tëvui visus jungia á vienà Dievo vaikø ðeimà. Ði Dievo tëvystë apima dangø ir þemæ, kiekvienà, kuris taria Jo vardà. Tokiu bûdu visuotinëje Dievo tëvystëje visi Jo vaikai gali atrasti brolybæ, kurià apreiðkë Kristus103. Prisiimdamas 56 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS þmogaus prigimtá, Jis tapo visu kuo panaðus á þmones ir „nesigëdija juos vadinti broliais“ (Þyd 2, 11. 17). Kristaus broliðkas solidarumas su þmonëmis juos ákvepia þvelgti á vienas kità kaip á brolius ir seseris Kristuje. Ði brolybës dvasia pirmiausia pasireiðkia Baþnyèioje, kuri yra mistinis Kristaus kûnas, Dievo vaikø ðeima. Vatikano II Susirinkimas paþymi, kad „gyvenanti tikinèiuosiuose, pripildanti ir valdanti visà Baþnyèià, Ðventoji Dvasia kuria nuostabø tikinèiøjø bendravimà ir artimai visus suvienija Kristuje“104. Tad þmoniø tarpusavio broliðkà bendrystæ kurianti ir palaikanti Ðventoji Dvasia ypaè tai daro per maldingumo dovanà. Todël ðv. apaðtalas Petras ir ragina visus krikðèionis maldingumu ugdyti brolybæ (2 Pt 1, 7). Maldingumo dovana, pasak ðv. Tomo, atitinka Jëzaus paskelbtà romiøjø palaiminimà, kadangi maldingumo dovanai bûdinga romiai pasitikti visas kliûtis, iðkylanèias praktikuojant maldingumà105. Tokia vidinë nuostata padeda krikðèioniui, vengiant ávairiø konfliktø, kivirèø, iðlaikyti gerus santykius su ðalia esanèiais, á kuriuos jis þvelgia kaip á brolius, seseris Kristuje. Ðv. Tomas paþymi, kad romumas þmoguje pasireiðkia dvejopai: sutramdant pyktá ir neprieðgyniaujant tiesai106. Ðv. apaðtalas Paulius ragina kiekvienà krikðèioná: „Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalëk pikta gerumu“ (Rom 12, 21). Sutramdydamas pyktá, þmogus valdo save ir taip gali bûti geras ir malonus su kitais, o gerumas ir malonumas yra Ðventosios Dvasios maldingumo dovanos vaisiai107. Tuo tarpu neprieðgyniavimas tiesai leidþia þmogui skverbtis gilyn á Dievo paþini- MOKSLINË MINTIS mà108. Todël, veikiant maldingumo dovanai, krikðèionis gali romiai priimti kiekvienà, kad ir sunkiai suvokiamà tiesà, kylanèià ið dieviðko autoriteto. Taigi Ðventoji Dvasia per maldingumo dova- nà kreipia krikðèioná gyventi romiøjø palaiminimu, kad nepaisant visø nesklandumø, romumas vieðpatautø visuose þmoniø santykiuose tiek su Dievu, tiek su artimu. IÐMINTIES DOVANA Ðventosios Dvasios iðminties dovanos (donum sapientia) pavadinimà ðv. Tomas kildina ið þodþiø junginio sapida scientia, kuris reiðkia „skanø mokslà“. Taèiau jis iðminties termino reikðmæ grieþtai atskiria nuo jo etimologinës reikðmës, nes pastaroji susijusi su jutimine patirtimi. Todël Akvinietis mano, kad iðminties reikðmë yra labiau sietina su bendra paplitusia samprata negu su etimologine jos kilme109. Norëdamas patikslinti iðminties sampratà, jis remiasi Aristotelio filosofine mintimi. Aristotelis, kalbëdamas apie iðmintá, sako: „Ji yra mokslas apie kilniausias bûties formas, […] iðmintis yra ir mokslinis paþinimas, ir supratimas, kas ið prigimties yra vertingiausia“110. Toks Aristotelio poþiûris á iðmintá, be abejonës, darë átakà ðv. Tomo minèiai. Jam iðmintis yra paþinimas aukðèiausios prieþasties, kuri yra Dievas, o paþindamas ðià prieþastá, þmogus gali iðmintingai apie visus dalykus spræsti ir juos tvarkyti111. Kadangi ið aukðèiausios prieþasties – Dievo – kyla visa tikrovë, tai ir þmogus, paþindamas Já, ágauna platø, visuminá þvilgsná á visus dalykus. Ðis þvilgsnis ir suteikia þmogui iðminties sprendþiant ir tvarkant visas gyvenimo sritis. Taèiau þmogus gali turëti dvejopà iðmintá: vienà, kuri yra intelektualinë do- rybë, ir kità, kuri yra Ðventosios Dvasios dovana. Pirmoji ágyjama studijø keliu, o antroji, kaip raðo ðv. apaðtalas Jokûbas, yra „ið aukðtybiø kilusi iðmintis“ (Jok 3, 17)112. Popieþius Jonas Paulius II nurodo, kad „Akvinietis karðtai troðko parodyti iðminties, kuri yra Ðventosios Dvasios dovana ir atveria kelià á dieviðkøjø dalykø paþinimà, pirmenybæ“113, nes iðmintis, kuri ateina ið Ðventosios Dvasios, yra pranaðesnë uþ studijomis ágyjamà iðmintá tiek dël jos dieviðko ðaltinio, tiek dël jos prieinamumo visiems pakrikðtytiesiems. Taigi ðv. Tomui labai svarbu nustatyti iðminties prigimtá, kad galëtø toliau nuodugniai nagrinëti, kokia yra dieviðka iðmintis, t. y. Ðventosios Dvasios iðminties dovana. Todël popieþius Jonas Paulius II primena, kad „jo teologija leidþia mums suprasti, kas yra bûdinga iðminèiai, glaudþiai susietai su tikëjimu ir dieviðkumo paþinimu“114. Iðminties dovanai, pasak ðv. Tomo, yra bûdinga spræsti pagal Ðventosios Dvasios ákvëpimà, nes ðv. Paulius sako, kad „dvasinis þmogus gali spræsti apie viskà“ (1 Kor 2, 15)115. Akvinieèiui dvasinis þmogus yra tas, kuris vedamas Ðventosios Dvasios. Kadangi „Dvasia visa iðtiria, net Dievo gelmes“ (1 Kor 2, 10), todël þmogus, vedamas Dvasios, turi dieviðkà þvilgsná, kuris jam leidþia LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 57 J O L I TA B A L È I Û N A I T Ë viskà matyti Dievo ðviesoje ir apie viskà spræsti pagal Dvasios iðmintá. Pirmiausia Ðventosios Dvasios iðminties dovana yra nukreipta á patá Dievà ir visus dieviðkus dalykus116. Ðià dovanà galëtume pavadinti Dievo kontempliacijos dovana, nes ðv. Tomas sako, kad ji yra skirta kontempliuoti Dievà117. Kontempliacija yra á Dievà nukreiptas tikëjimo þvilgsnis, kuris moko viskà matyti Jo tiesos ðviesoje118. Tad per iðminties dovanà siela yra panardinama á Dievo kontempliacijà ir padeda þmogui subrandinti dieviðkà sprendimà apie visus dalykus. Kadangi þmogaus protas tiek per iðminties dovanà, tiek per tikëjimà turi sàlytá su Dievu ir dieviðkais dalykais, tai ðv. Tomas nori patikslinti, kuo ði dovana skiriasi nuo tikëjimo. Tikëjimas suteikia pagrindà dovanai veikti, nes jis priima dieviðkàjà tiesà tokià, kokia ji yra, o iðminties dovana tik paskui leidþia spræsti pagal dieviðkà tiesà119. Ðtai kodël popieþius Jonas Paulius II sako, kad iðminties dovana „suponuoja tikëjimà ir galiausiai formuluoja teisingà sprendimà paèios tikëjimo tiesos pagrindu120. Taigi tikëjimo tiesos yra bûtinos, kad krikðèionis, padedamas iðminties dovanos, galëtø apie viskà teisingai spræsti. Taip paprastos tikëjimo tiesos tampa visos krikðèioniðkosios iðminties pagrindu121. Todël kiekvienas tikintysis, paþindamas paprastas tikëjimo tiesas ir leisdamas veikti Ðventajai Dvasiai, gali turëti Jos iðminties. Ðv. Tomas teigia, kad iðminties dovana ið esmës susieta su þmogaus proto veikla, todël ji yra daugiau spekuliatyvi negu praktinë122. Taèiau ðios dova- 58 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS nos veikimas apima ne tik spekuliatyvøjá, bet ir praktiná lygmená. Kaip jau minëta anksèiau, iðminties dovana skatina þmogø kontempliuoti Dievà, o per tai jis patiria artumà ir vienybæ su Juo. Kontempliacija suþadina þmogaus troðkimà, kad „Dievas bûtø viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28). Tuomet þmogus, ákvëptas ðio troðkimo, bandys ir praktiniame, kasdieniame gyvenime vadovautis dieviðkomis tiesomis123. Ne veltui A. Gardeil nurodo, kad tiek ðv. Augustinas, tiek juo sekdamas ðv. Tomas teigia, kad Ðventosios Dvasios iðminties dovana padeda ne tik kontempliuoti Dievà, bet ir gauti ið jo gaires, kaip tvarkyti savo praktiná gyvenimà124. Èia atsiskleidþia kitas iðminties dovanos bruoþas – visus dalykus tvarkyti pagal dieviðkas tiesas. Akvinietis iðminties dovanai priskiria septintàjá Kalno pamokslo palaiminimà: „Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais“ (Mt 5, 9). Jis teigia, kad taika yra galutinis iðminties padarinys125. Kadangi iðminèiai bûdinga suteikti visiems dalykams tvarkà ir darnà, kurios yra neatsiejami taikos elementai, tai ðv. Tomas ir susieja taikdariø palaiminimà su iðminties dovana. Jis taikdarius apibûdina kaip tuos, kurie skleidþia taikà savo aplinkoje, bet pirmiausia jie turi vidinæ darnà ir gyvena taikiai su savimi, o tuo paèiu ir su kitais126. Taika ámanoma tik tuomet, kai tiek vidiniame, tiek iðoriniame þmogaus gyvenime vyrauja tvarka, kuri bûdinga iðminèiai127. Toks þmogus sugeba skleisti taikà apie save ir gyventi taikdariø palaiminimu. Skelbdamas taikdariø palaiminimà, Jëzus þada, kad taikdariai bus vadina- MOKSLINË MINTIS mi Dievo vaikais. Akvinietis nurodo, jog bûti Dievo vaiku reiðkia bûti panaðiu „á jo Sûnaus pavidalà, kad ðis bûtø pirmgimis tarp daugelio broliø“ (Rom 8, 29)128. Jëzus yra ásikûnijusi dieviðkoji Iðmintis129, kuri buvojo prieð visus amþius, kaip skelbia Patarliø knyga: „Kai dar nebuvo gelmiø, að buvau pagimdyta, kai dar nebuvo tekanèiø ðaltiniø. Prieð padedant kalnø pamatus, prieð kalvas að gimiau“ (Pat 8, 24–25). Ðventoji Dvasia, teikdama savo iðminties dovanà, daro mus panaðius á Jëzø, „Tëvo viengimá Sûnø“ (Jn 1, 14), kuris yra prieð visus amþius gimusi iðmintis. Kaip jau anksèiau minëta, Angeliðkajam Daktarui iðminties dovana yra pati tobuliausia ið visø Ðventosios Dvasios dovanø, nes ji labiausiai kreipia þmogaus sielà á Dievà. SUPRATIMO DOVANA Supratimo dovanos (donum intellectus) lotyniðkàjá pavadinimà ðv. Tomas pasitelkia kaip pagrindà, nagrinëdamas ðià dovanà. Jis lotyniðkàjá pavadinimà intellectus kildina ið þodþiø junginio intus legere, kuris reiðkia „skaityti ið vidaus“130. Kadangi supratimo dovana yra labiausiai susieta su þmogaus intelekto veikla, todël ðv. Tomui svarbu pirmiausia iðsiaiðkinti, kokiu bûdu þmogus paþásta já supantá pasaulá. Jis nurodo du paþinimo bûdus: intelektiná ir jusliná paþinimà, kurie ið esmës yra skirtingi, nes juslinis paþinimas apsiriboja vien iðorinëmis daikto kokybëmis. Tuo tarpu intelektinis paþinimas skverbiasi iki paèios daikto esmës131. Èia ðv. Tomas remiasi Aristotelio mintimi, kad þmogaus intelektas paþásta ne atskiras daikto savybes, bet paèià daikto esmæ132. Tokiu bûdu þmogus paþásta já supanèià tikrovæ tarsi ið vidaus, nes intelektiniam paþinimui bûdinga skverbtis á tikrovës vidø. Taèiau Akvinietis paþymi, kad þmogaus intelekto galia yra ribota, ji susiduria su tam tikromis aiðkiai nubrëþtomis ribomis133. Þmogaus intelektas gali pa- þinti tik akivaizdþius, þmogiðkus dalykus. O tam, kad jis galëtø skverbtis á dieviðkus dalykus, kurie pranoksta prigimtinæ intelekto galià, reikalinga antgamtinë ðviesa. Ði antgamtinë ðviesa, pasak ðv. Tomo, ir yra Ðventosios Dvasios supratimo dovana134. Kadangi þmogus yra nukreiptas á antgamtinæ palaimà, tai jis siekia aukðtesniø dalykø, á kuriuos skverbtis jam padeda supratimo dovana135. Kalbëdamas apie aukðtesnius dalykus, ðv. Tomas turi omenyje dieviðkus slëpinius ir tiesas, kurie apreikðti Jëzaus Kristaus asmenyje. Vatikano II Susirinkimas moko, jog „apreiðkimui reikia priskirti tai, kad tas tiesas apie Dievà, kurios ið esmës þmogaus protui nëra neprieinamos, […] visi gali nekliudomai, su tvirtu ásitikinimu ir be jokios klaidos paþinti“136. Akvinietis pabrëþia, kad tokios apreiðkimo tiesos kaip Dievo trejybiðkumas ar Dievo Sûnaus ásikûnijimas yra neprieinamos prigimtiniam þmogaus protui, bet pasiekiamos tikëjimu137. Tikëjimas tampa tarsi tiltu, jungianèiu þmogaus protà su apreiðkimo tiesomis. LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 59 J O L I TA B A L È I Û N A I T Ë „Ðitokiam tikëjimui reikia pirmiau ateinanèios ir padedanèios Dievo malonës bei Ðventosios Dvasios vidinës pagalbos“138. Toji Dvasios pagalba ateina per supratimo dovanà. Bûtent ji padaro mus pajëgius labai aiðkiai ir lengvai suprasti apreikðtàsias tiesas139. Taigi supratimo dovana kaip antgamtinë ðviesa padeda þmogaus intelektui skverbtis á ðias dieviðkas tiesas. Tai akcentuoja ir ðv. Tomas, sakydamas, jog „supratimo dovana þmogaus dvasiai duoda ðviesos, kad ji paþintø tam tikrà antgamtinæ tiesà“140. Supratimo dovana leidþia krikðèioniui antgamtines tiesas ir slëpinius skaityti tarytum vidiniu þvilgsniu141. Èia galima daryti aliuzijà á ðv. apaðtalo Pauliaus þodþius, kuriais jis meldþia Vieðpatá suteikti krikðèionims „apreiðkimo Dvasià“, kuri apðviestø jø „ðirdies akis“, kad jie galëtø paþinti Dievo slëpinius (plg. Ef 1, 17–18). Ðventosios Dvasios apðviestas þmogaus dvasinis vidinis þvilgsnis tampa skaidrus ir skvarbus. Tuomet jis gali skverbtis á dieviðkas tiesas ir skirti, kokia yra tikroji jø prasmë142. Ið Ðventosios Dvasios kylanti supratimo dovana paðalina visas kliûtis, pasireiðkianèias kaip neaiðkumai ar klaidingos sampratos, kurios trukdo tikinèiajam skverbtis á dieviðkà tiesà. Taèiau tiesa yra ávairiopa, ji apima skirtingas paþinimo sritis. Todël Marie-Dominique Philippe pabrëþia, kad supratimo dovana leidþia nustatyti teisingà tiesø hierarchijà143, nes prieðingu atveju nesunkiai galima susipainioti ir þmogiðkus dalykus priskirti dieviðkiems ar atvirkðèiai. Taip pat ðv. Tomas primena, kad supratimo dovana yra skirta gilesniam 60 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS Ðventojo Raðto suvokimui144. Bet pirmiausia ji apðvieèia tikinèiojo dvasià, kad ðis galëtø girdëti Dievo þodá ir já priimti kaip þodá, kylantá tiesiai ið Kristaus145. Pripaþinti Ðventojo Raðto dieviðkà autoritetà yra vienas esminiø krikðèioniðko tikëjimo elementø. Apie tai kalba ir ðv. Paulius dalindamasis savo dþiaugsmu su Tesalonikos krikðèionimis: „Todël mes be paliovos dëkojame Dievui, kad, priëmæ ið mûsø iðgirstàjá Dievo þodá, jûs priëmëte já ne kaip þmogaus þodá, bet toká, koks jis ið tikro yra, kaip Dievo þodá, kuris ir veikia jumyse, tikintieji“ (1 Tes 2, 13). Be to, ði dovana svarbi ne tik priimant Dievo þodá, bet ir já interpretuojant, pritaikant kasdieniame krikðèioniðkame gyvenime. Dël supratimo dovanos pamokslininkai, Evangelijos skleidëjai, teologai, dvasinio gyvenimo mokytojai turi talentà iðmintingai, kompetentingai, paprastai ir sumaniai aiðkinti bei komentuoti Raðtà146. Taèiau perteikiant ir aiðkinant Dievo þodá, privalu iðlaikyti apreiðkimo turinio vientisumà, nes, kaip paþymi popieþius Jonas Paulius II, þmogus, „tapæs Kristaus mokiniu, turi teisæ iðgirsti ‘tikëjimo þodá’ ne suþalotà, suklastotà ar sumenkintà, o visà, iðtisà, iðlaikiusá nepaliestà savo grieþtumà ir jëgà“147. O bûtent supratimo dovana ir padeda iðlaikyti apreiðkimo turinio vientisumà ir ginti já nuo eretiniø mokymø148. Lygiai taip pat, kaip ir nagrinëdamas iðminties dovanà, ðv. Tomas pabrëþia, kad supratimo dovana turi ne tik kontempliatyvø, bet ir praktiná aspektà. Kadangi ji susijusi su tikëjimu, tai susijusi ir su viskuo, kas yra á já nukreipta149. Èia MOKSLINË MINTIS ðv. Tomas remiasi ðv. Pauliaus þodþiais, kad „tikëjimas […] veikia meile“ (Gal 5, 6). Todël supratimo dovana pasireiðkia ir tuomet, kai tikëjimas grindþiamas meilës darbais, nes ið ðios dovanos kylantis didesnis tikëjimo tiesø suvokimas atitinkamai veikia ir krikðèionio gerus darbus150. Toks ðv. Tomo poþiûris á kontempliatyviàsias (iðminties ir supratimo) dovanas parodo, kad krikðèioniðkame gyvenime Dievo kontempliacija ir spekuliatyvus priëjimas prie tikëjimo veda á tikëjimo skelbimà ir liudijimà konkreèiais meilës darbais. Tai paþymi ir kardinolas J. Ratzingeris, teigdamas, kad Akvinietis „gina apaðtalinio gyvenimo pirmenybæ prieð grynà kontempliatyvøjá gyvenimo tipà“151. Angeliðkasis Daktaras Ðventosios Dvasios supratimo dovanà priskiria ðeðtajam Kalno pamokslo palaiminimui: „Palaiminti tyraðirdþiai: jie regës Dievà“ (Mt 5, 8). Komentuodamas ðià sàsajà, ðv. Tomas remiasi ðv. Augustino mintimi, kad norëdamas regëti ir kontempliuoti Dievà, þmogus turi turëti tyrà dvasiná þvilgsná152. Pasak ðv. Tomo, bûtent su- pratimo dovana ir suteikia krikðèioniui tyrà dvasiná þvilgsná, kuris ágaunamas, kai jo dvasia bûna apvaloma, iðgryninama nuo ávairiø klaidingø Dievo ásivaizdavimø ir sampratø153. Tyraðirdþiams Jëzaus paþadëtas atlygis, kuris kartu yra esminis supratimo dovanos vaisingumas, yra Dievo regëjimas. Pasak ðv. Tomo, jis prasideda jau ðioje þemiðkoje kelionëje, nors ir netobulu bûdu ir pasireiðkia tuo, kad mes paþástame Dievà pirmiausia ne toká, koks jis yra, bet koks jis nëra154. Galiausiai supratimo dovana parodo, kad kuo tobuliau þmogus paþásta Dievà, tuo labiau jo protas suvokia, kaip stipriai jis yra Dievo slëpinio pranoktas155. Vadinasi, þmogaus paþinimas èia þemëje visuomet iðliks netobulas ir neiðbaigtas, kaip raðo ðv. apaðtalas Paulius: „Dabar mes regime lyg veidrodyje, máslingu pavidalu, o tuomet regësime akis á aká“ (1 Kor 13, 12). Taigi tyraðirdþiø palaiminimas rodo, kad visas Ðventosios Dvasios supratimo dovanos veikimas yra nukreiptas á palaimingàjá Dievo regëjimà. ÞINOJIMO DOVANA Þinojimo dovanos (donum scientiae) pavadinimas yra kilæs ið lotyniðkojo þodþio scientia, kurio pirmoji reikðmë yra „mokslas“156. Todël ðv. Tomas, pradëdamas nagrinëti þinojimo dovanà, pirmiausia pateikia þmogiðko ir dieviðko mokslo apibûdinimus. Pasak jo, þmogiðkam mokslui bûdingi racionalûs protiniai svarstymai, kuriø dëka þmogaus protas gauna tam tikrus árodymus apie tyrinëjamà tikrovæ. Tuo tarpu dieviðkas mokslas yra ne diskursyvus ir racionalistinis, bet absoliutus ir paprastas157. Kadangi dieviðkojo mokslo objektas – Dievas, – pasak ðv. Tomo, yra paprastas ir absoliutus158, tai ir mokslas apie Já atitinkamai yra paprastas ir absoliutus. Kiekvienas mokslas, tiek þmogiðkas, tiek dieviðkas, suteikia paþinimui tikrumo. Pirmuoju atveju tikrumas kyla ið árodymø LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 61 J O L I TA B A L È I Û N A I T Ë ir faktø, o antruoju atveju – ið dieviðko autoriteto absoliutumo. Pastarasis tikrumas bûdingas ir Ðventosios Dvasios þinojimo dovanai, dël to ji panaði á dieviðkà mokslà ir kartu yra jo dalis159. Kadangi þinojimo dovana yra skirta tobulinti tikëjimo dorybæ, todël ji suteikia tikëjimui tikrumo160. Þmogaus protas, susidûræs su prieð já iðkylanèia tikrove, daro sprendimà apie jà, ir tai suteikia jo paþinimui tikrumà. Ðiuo proto veikimo principu paremtas mokslinis paþinimas. Analogiðkai þmogaus protas daro sprendimà apie tikëjimo tiesà ir per þinojimo dovanà gauna tam tikrà tikrumà. Ji suteikia pakankamai átikinamø motyvø, padedanèiø priimti konkreèià tikëjimo tiesà161. Tai nurodo ir Vatikano II Susirinkimas: „Dvasia paveikia ðirdá ir palenkia jà á Dievà, atveria dvasios akis ir teikia malonumà kiekvienam pritarti tiesai ir ja tikëti“162. Kitas svarbus þinojimo dovanos bruoþas – tai, kad dël jos tikintysis turi tam tikrà dvasinæ áþvalgà, kuri jam leidþia atskirti tai, kuo yra bûtina tikëti, nuo to, kuo tikëti neprivalu163. Tai reiðkia, kad tikintysis gali skirti tai, kas priklauso apreiðkimo turiniui, nuo to, kas nepriklauso. Todël popieþius Jonas Paulius II pabrëþia, kad „þinojimo dovana yra antgamtinë galia matyti ir tiksliai apibrëþti apreiðkimo turiná“164. Ði antgamtinë galia nëra rezervuota tik kuriai nors Baþnyèios nariø grupei ar tam tikriem asmenims. Ji, anot ðv. Tomo, yra skirta visiems krikðèionims, kad jie galëtø þinoti, kuo jie turi tikëti, o kuo ne165. Èia dera ðv. apaðtalo Jono þodþiai, kad „patepimas, kurá ið jo esate gavæ, lieka jumyse, ir nereikia, kad jus kas nors mo- 62 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS kytø, nes pats jo patepimas moko jus visko“ (1 Jn 2, 27). Toks aiðkus apreiðkimo turinio paþinimas leidþia krikðèioniui iðvysti, kad Dievo apreiðkime yra tam tikra tvarka ir nuoseklumas, t. y. pirmiausia – Dievas, po to – Jo kûrinija. Ðv. Tomo mintyje Dievas yra pirmoji prieþastis, ið kurios kyla visa egzistuojanti tikrovë, o tuo tarpu þmogus, gamtos dësniai yra antrinës prieþastys166. Èia ðv. Tomas atlieka ðià perskyrà norëdamas patikslinti þinojimo dovanos paskirtá ir skirtingumà nuo iðminties dovanos. Kaip minëta anksèiau, iðminties dovana yra skirta padëti kontempliuoti Dievà – pirmàjà prieþastá. O þinojimo dovana yra nukreipta á antrines prieþastis – sukurtàjà tikrovæ, kad þmogus galëtø jà paþinti Dievo ðviesoje167. Þmogaus protas dël ðios dovanos gali tarytum Dievo þvilgsniu vertinti kûrinius, juose áþvelgti tai, kà jie turi tobuliausio168. Taèiau þmogui visuomet iðkyla pavojus pasilikti tik ties regima kûriniø iðore ir nematyti, á kà jie kreipia. Ðv. Paulius sako apie pagonis: „Juk tai, kas gali bûti þinoma apie Dievà, jiems aiðku, nes Dievas jiems tai leido suprasti. Jo neregimosios ypatybës – jo amþinoji galybë ir dievystë – nuo pat pasaulio sukûrimo aiðkiai suvokiamos protu ið jo kûriniø“ (Rom 1, 19-20). Taigi kûrinija, kurioje yra tam tikra tvarka, groþis ir harmonija byloja þmogui apie Dievo buvimà. Apie tai moko ir Katalikø Baþnyèios Katekizmas: „Pasaulis ir þmogus liudija, kad juose paèiuose nëra nei jø buvimo pagrindo, nei galutinio tikslo, o jie patys yra kilæ ið Bûties, kuri egzistuoja pati ið savæs, be pradþios ir be pabaigos“169. Tuo tarpu þinojimo dovana ákvepia þmogø betarpiðkai matyti kûri- MOKSLINË MINTIS nijoje Dievo buvimo atspindþius. Todël N. Faivre, kalbëdamas apie þinojimo dovanà, teigia, kad ji perteikia krikðèioniui antgamtinæ ðviesà, kuri jam leidþia besistebint ðiuo sukurtuoju pasauliu áþvelgti Dievo intencijà kûrinijos atþvilgiu170. Be to, þinojimo dovana padeda teisingai suprasti kûrinius, kad jie netaptø kliûtimi artintis prie Dievo171. Akvinietis sako, kad jeigu þmogus kûriniuose mato tobulà gërá ir juose atranda galutiná tikslà, tuomet jis nusideda ir praranda tikràjá gërá – Dievà172. Kûriniø groþis ir þavesys gali gana lengvai uþvaldyti þmogaus mintis ir ðirdá, uþuot tapæ priemonëmis ir þenklais, kalbanèiais apie Dievà ir vedanèiais prie Jo. Todël Ðventoji Dvasia per ðià dovanà mums padeda teisingai atskirti gërá ir blogá ir atmesti nuodëmæ173. Angeliðkasis Daktaras þinojimo dovanà priskiria antrajam Kalno pamokslo palaiminimui: „Palaiminti liûdintys: jie bus paguosti“ (Mt 5, 4). Jis aiðkina, kad ðis palaimintas liûdesys kyla ið savo praeities klaidø ir nuodëmiø paþinimo174. Tad Ðventoji Dvasia per þinojimo dovanà padeda þmogui atpaþinti nuodëmes ir dël jø gailëtis. „Ðirdies atsivertimà lydi iðganingas skausmas ir liûdesys, kurá Baþnyèios Tëvai vadino animi cruciatus (dvasios sielvartas), compcunctio cordi (ðirdies graudulys)“175, – moko Katalikø Baþnyèios Katekizmas ir pabrëþia pozityvià tokio liûdesio prasmæ. Tai patvirtina ir ðv. Paulius savo laiðke Ko- rinto bendruomenei, raðydamas, kad „liûdesys pagal Dievo valià per atgailà atveda á iðgelbëjimà“ (2 Kor 7, 10). Ðis iðganingas liûdesys, kuris kyla ið savo nuodëmingumo ir menkumo paþinimo, yra þinojimo dovanos veikimo padarinys þmogaus sieloje. Ðv. Tomas teigia, kad paþástant tiesà apie tam tikrus dalykus gali kilti liûdesys, kuris atsiranda veikiant þinojimo dovanai176. Ði dovana padeda þmogui matyti tikrà ir daþnai skaudþià tiesà apie visas blogybes, tûnanèias jo viduje. Bet kartu ji perkeièia mûsø savæs paþinimà ir vertinimà bei mûsø psichologiniø patirèiø refleksijà, nes gavus ðià antgamtinæ ðviesà, mes gauname ir naujà poþiûrá á save, kuris yra persunktas Ðventosios Dvasios mylinèio þvilgsnio177. Tuomet krikðèionis gali ágyti teigiamà ir teisingà þvilgsná á save, kad jis yra naujas þmogus, sukurtas pagal Dievà teisume ir tiesos ðventume (plg. Ef 4, 24). Tad liûdesys, kaip atgaila dël nuodëmiø, tampa palaimintu, uþ kurá Jëzus paþada paguodos atpildà. Akvinietis aiðkina, kad ðios paguodos esmë yra Dievo gerumas, á kurá þmogø kreipia teisingas kûriniø paþinimas, kylantis ið þinojimo dovanos veikimo178. Ðventoji Dvasia ateina á pagalbà krikðèioniui per þinojimo dovanà ir suteikia jam dvasinæ áþvalgà teisingai vertinti sukurtàjà tikrovæ bei suvokti, kad viskas yra nukreipta á þmogaus iðganymà ir amþino gyvenimo ðlovæ. Literatûra ir nuorodos 67 Blunt H. F. LL.D. Life with the Holy Ghost. – Milwaukee, 1943, p. 88. 68 K. Kuzavinis. Lotynø – lietuviø kalbø þodynas. – Vilnius, 1996, p. 339. LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 63 J O L I TA B A L È I Û N A I T Ë 69 S. Th. II-II, q. 139, a. 1. Blunt H. F. LL.D. Life with the Holy Ghost. – Milwaukee, 1943, p. 93. 71 N.Faivre. L’Esprit – Saint ses dons. – Bourg-laReine, 1955, p. 283. 72 S. Th. II-II, q. 139, a. 1. 73 Ten pat. 74 N. Faivre. L’Esprit – Saint ses dons. – Bourg-laReine, 1955, p. 282. 75 S. Thomae Aquinatis. Scriptum super sententiis, lib. 3, dist. 34, q. 3, a. 1, sol. 1. 76 M.-D. Philippe. Le Mystére du Christ crucifié et glorifié. – Paris, 1996, p. 149. 77 Pope John Paul II. The Spirit: Source of New Life // The Spirit, Giver of Life and Love: A Catechesis on The Creed. – Boston, 1996, p. 382: „…especially in martyrdom; in martyrdom of blood, but also in that of the heart and in the martyrdom of illness, weakness and infirmity“. 78 S. Th. II-II, q. 124, a. 3. 79 S. Th. II-II, q. 124, a. 2. 80 Riaud A. CSSp. L’action du Saint-Esprit dans nos ames. – Paris, 1952, p. 92. 81 S. Th. II-II, q. 139, a. 2, ad 3. 82 S. Th. II-II, q. 136, a. 1. 83 Ten pat. 84 S. Th. II-II, q. 136, a. 5. 85 Blunt H. F. LL.D. Life with the Holy Ghost. – Milwaukee, 1943, p. 93. 86 S. Th. II-II, q. 139, a. 2, ad 1. 87 S. Th. II-II, q. 139, a. 2. 88 Gardeil A. OP. Le Saint-Esprit dans la vie chrétienne. Paris, 1950, p. 63. 89 K.Kuzavinis. Lotynø – lietuviø kalbø þodynas. Vilnius, 1996, p. 651. 90 S. Th. II-II, q. 101, a. 1. 91 Ten pat. 92 S. Th. II-II, q. 101, a. 2. 93 S. Th. II-II, q. 121, a. 1. 94 Gardeil A. OP. Le Saint-Esprit dans la vie chrétienne. – Paris, 1950, p. 86. 95 S. Th. II-II, q. 121, a. 1, ad 1. 96 Gardeil A. OP. Le Saint-Esprit dans la vie chrétienne. – Paris, 1950, p. 88. 97 S. Th. II-II, q. 121, a. 1, ad 2. 98 Gardeil A. OP. Le Saint-Esprit dans la vie chrétienne. – Paris, 1950, p. 79. 99 Ponsard C. Les dons du Saint – Esprit // Famille chrétienne, Nr. 1270, – Paris, 2002, p. 22. 100 Philippe M-D. Le Mystére du Christ crucifié et glorifié. – Paris, 1996, p. 194. 101 70 64 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 102 103 104 105 106 107 108 109 110 111 112 113 114 115 116 117 118 119 120 121 122 123 124 125 126 127 128 129 130 131 132 133 134 135 136 137 138 Pope John Paul II. The Spirit: Source of New Life // The Spirit, Giver of Life and Love: A Catechesis on The Creed. – Boston, 1996, p. 382. S. Th. II-II, q. 121, a. 1, ad 3. Gardeil A. OP. Le Saint-Esprit dans la vie chrétienne. – Paris, 1950, p. 89. Vatikano II Susirinkimo nutarimai. Dekretas dël ekumenizmo, 2. S. Th. II-II, q. 121, a. 2. S. Th. II-II, q. 157, a. 4, ad 1. S. Th. II-II, q. 121, a. 2, ad 3. S. Th. II-II, q. 157, a. 4, ad 1. S. Th. II-II, q. 45, a. 2, ad 2. Aristotelis. Rinktiniai raðtai. – Vilnius, 1990, p. 175–176. S. Th. II-II, q. 45, a. 1. S. Th. II-II, q. 45, a. 1, ad 2. Jonas Paulius II. Enciklika Fides et ratio, 44 // Logos, Nr. 16.– Vilnius, 1999. Ten pat. S. Th. II-II, q. 45, a. 1. Riaud A. CSSp. L’action du Saint-Esprit dans nos ames. – Paris, 1952, p. 76. Sent., lib. 3, dist. 35, q. 2, a. 1, sol. 1. Katalikø Baþnyèios Katekizmas, 2715. S. Th. II-II, q. 45, a. 1, ad 2. Jonas Paulius II. Enciklika Fides et ratio, 44 // Logos, Nr. 16. – Vilnius, 1999. Sent., lib. 3, dist. 35, q. 2, a. 1, sol. 1. S. Th. II-II, q. 45, a. 3. S. Th. II-II, q. 45, a. 3, ad 3. Gardeil A. OP. Le Saint-Esprit dans la vie chrétienne. – Paris, 1950, p. 207. S. Th. II-II, q. 45, a. 6, ad 3. S. Th. II-II, q. 45, a. 6. Gardeil A. OP. Le Saint-Esprit dans la vie chrétienne. – Paris, 1950, p. 209. S. Th. II-II, q. 45, a. 6. Katalikø Baþnyèios Katekizmas, 474. S. Th. II-II, q. 8, a. 1. Ten pat. Aristotelis. Rinktiniai raðtai.– Vilnius, 1990, p. 393. S. Th. II-II, q. 8, a. 1. Ten pat. S. Th. II-II, q. 8, a. 1, ad. 1. Vatikano II Susirinkimo nutarimai. Dogminë konstitucija apie apreiðkimà, 6. – Vilnius, 2001. S. Th. II-II, q. 8, a. 2. Vatikano II Susirinkimo nutarimai. Dogminë konstitucija apie apreiðkimà, 5. – Vilnius, 2001. MOKSLINË MINTIS 139 140 141 142 143 144 145 146 147 148 149 150 151 152 153 154 155 156 157 Blunt H. F. LL.D. Life with the Holy Ghost. – Milwaukee. 1943, p. 69–70. S. Th. II-II, q. 8, a. 4: „Donum intellectus illustrat mentem hominis, ut cognoscat veritatem quamdam supernaturalem“. M.-D. Philippe. Le Mystére du Christ crucifié et glorifié. – Paris, 1996, p. 129. N.Faivre. L’Esprit – Saint ses dons. – Bourg-laReine, 1955, p. 207. M.-D. Philippe. Le Mystére du Christ crucifié et glorifié. – Paris, 1996, p. 131. S. Th. II-II, q. 8, a. 2. Philippe M-D. Le Mystére du Christ crucifié et glorifié. Paris, 1996, p. 129. Faivre N. L’Esprit – Saint ses dons. Bourg-laReine, 1955, p. 210. Ðventojo Tëvo Jono Paulius II apaðtalinë adhortacija Catechesi traedendi, 30. – Vilnius, 1996. N.Faivre. L’Esprit – Saint ses dons.– Bourg-laReine, 1955, p. 209. S. Th. II-II, q. 8, a. 3. Ten pat. J. Ratzinger. Baþnytiniai judëjimai ir jø teologinis apibrëþimas // Naujøjø judëjimø judëjimas Baþnyèioje. – Vilnius, 1999, p. 54. Saint Augustin. Explication du Sermon sur la Montagne. – Clamesy, 1981, p. 27. S. Th. II-II, q. 8, a. 7. Ten pat. S. Th. II-II, q. 8, a. 7. K. Kuzavinis. Lotynø – lietuviø kalbø þodynas. – Vilnius, 1996, p. 773. S. Th. II-II, q. 9, a. 1, ad 1. 158 159 160 161 162 163 164 165 166 167 168 169 170 171 172 173 174 175 176 177 178 S. Th. I, q. 3, a. 7. S. Th. II-II, q. 9, a. 1, ad 1. S. Th. II-II, q. 9, a. 3. N. Faivre. L’Esprit – Saint ses dons. – Bourgla-Reine, 1955, p. 216. Vatikano II Susirinkimo nutarimai. Dogminë konstitucija apie apreiðkimà, 5. – Vilnius, 2001. S. Th. II-II, q. 9, a. 1. Pope John Paul II. The Spirit: Source of New Life // The Spirit, Giver of Life and Love: A Catechesis on The Creed.– Boston. 1996, p. 381: „The gift of knowledge is the supernatural capacity to see and to determine with precision the content of revelation“. S. Th. II-II, q. 9, a. 1, ad 2. S. Th. II-II, q. 9, a. 2. Ten pat. M. D. Philippe. Le Mystére du Christ crucifié et glorifié. – Paris, 1996, p. 175. Katalikø Baþnyèios Katekizmas, 34. N. Faivre. L’Esprit – Saint ses dons.– Bourg-laReine, 1955, p. 219. Gardeil A. OP. Le Saint-Esprit dans la vie chrétienne. – Paris, 1950, p. 138. S. Th. II-II, q. 9, a. 4. Monléon A-M. OP. Les dons du Saint-Esprit // Ephata. Le missel de la vie chrétienne. – Paris, 1988, p. 891. S. Th. II-II, q. 9, a. 4, ad 1. Katalikø Baþnyèios Katekizmas, 1431. S. Th. II-II, q. 9, a. 4, ad 2. M.-D.Philippe. Le Mystére du Christ crucifié et glorifié. – Paris, 1996, p. 178. S. Th. II-II, q. 9, a. 4, ad 1. B. d. LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 65 V Y TA U TA S R A D Þ V I L A S Gauta 2004-01-12 Pabaiga. Pradþia „Logos“ Nr. 35 VYTAUTAS RADÞVILAS Vilniaus universitetas ISTORIJOS SAMPRATA PRANCÛZØ PERSONALIZMO FILOSOFIJOJE The Concept of History in the Philosophy of French Personalism SUMMARY The article focuses on the theoretical and historical origins of the philosophy of history of French personalism. It argues that the personalist concept of history came into being as a theoretical response to the overwhelming crisis of Western capitalist civilization and Christianity which reached its culmination during the Thirties of the last century. The unprecedented and unexpected events that were taking place in France and many other European countries made the traditional Christian vision of history outdated and incapable of explaining in an adequate way the dramatic changes in Western societies. The leading figures of the French personalist movement sought to establish a new conceptual framework allowing them to explore the deepest roots of the civilizational and religious crisis and giving the opportunity to make more reliable predictions about the future prospects of modern civilization. They were the first Catholic thinkers to give up the speculative approach to history and to analyse it on the basis of concrete historical experience. The following part of the article focuses on two key terms, “historical experience” and “historical discourse”, which were to become the basis of personalist thinking on history as well as the starting point of the whole concept of history in the philosophy of French personalism. P raëjusio amþiaus ketvirtojo deðimtmeèio viduryje sparèiai tirðtëjant virð Vakarø pasaulio pakibusiø negandø debesims, prancûzø personalistai nepuoselëjo iliuzijø, kad krizæ galima áveikti dalinëmis ekonominëmis ir socia- linëmis reformomis ar abstrakèiu vadinamøjø humanistiniø vertybiø propagavimu. Plëtodamas iðkilaus XX a. pradþios prancûzø katalikø màstytojo Ch. Péguy idëjas, E. Mounier reikalavo „totalinës revoliucijos“: „Moralinë revoliu- RAKTAÞODÞIAI. Prancûzø personalizmas, Vakarø civilizacijos krizë, istorinis diskursas. KEY WORDS. French personalism, the crisis of Western civilization, historical discourse. 66 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS MOKSLINË MINTIS cija bus ekonominë arba jos visai nebus. Ekonominë revoliucija bus „moralinë“ arba ji bus niekas“1. Ir vis dëlto, aiðkiai pripaþindami, jog bûtinos didelës ekonominio ir visuomeninio gyvenimo pertvarkos, prancûzø personalistai prioritetà teikë dvasiniams, o ne medþiaginiams bûsimosios revoliucijos veiksniams. Pasak E. Mounier, ekonominë ir politinë revoliucija bûsianti tik pirmasis dvasinës revoliucijos þingsnis, savotiðka jos áþanga. Jis kritikavo tuos savo kartos „revoliucionierius“, kurie, „aukodami tiek pastangø, kad praskintø kelià politinei ir visuomeninei revoliucijai, nejauèia ir nenori jausti atsakomybës ir iðlaisvinto þmogaus dvasiniø perspektyvø reikalà palieka savieigai“2. Prancûzø personalistø ásitikinimu, nesant tokios perspektyvos, kiekviena revoliucija esanti pasmerkta þlugti. Todël jau nuo ketvirtojo deðimtmeèio pradþios svarbiausias personalistø rûpestis ir buvo apmesti nors bendriausius tokios perspektyvos kontûrus. Pasak J.-M. Domenacho, „tada, kai deðinieji ir kairieji kartoja senus savo kivirèus, kada marksistai ieðko savo doktrinos pateisinimo krizëje, kuri jiems yra tik kapitalizmo krizë, Mounier intuityviai jauèia, kad ðis sukrëtimas þymi pabaigà pasaulio, kuriam reikës atgimti, kad ðiai griûvanèiai civilizacijai reikia prieðprieðinti naujà globaliná projektà. Nëra dalinio sprendimo, reikia viskà pradëti ið naujo“3. Bet nuo ko pradëti, personalistams anaiptol nebuvo aiðku. Jø labai anksti iðkelta „Europos renesanso“ idëja skambëjo patraukliai, bet ið tikrøjø geriausiu atveju buvo tik poetiðkas ir miglotas kaþkokios galimos ateities vaizdinys. Norint ðià idëjà paversti patrauklia ir ákvepianèia veikimo programa, bûtinai reikëjo praturtinti jà konkreèiu socialiniu ir dvasiniu turiniu. Kadangi ðito padaryti ið karto nebuvo ámanoma, E. Mounier ir jo ðalininkai neskubëjo griebtis aktyvios politinës veiklos. Ið pradþiø jie domëjosi, jø paèiø þodþiais tariant, ne tiek revoliuciniø permainø metodais, kiek paèios revoliucijos „gryninimu“. Ðiuo þodþiu personalistai apibûdino savo principinæ nuostatà – pasiryþimà geriau atsiþadëti trokðtamos revoliucijos, negu vykdyti jà prievarta. Jie tikëjo, kad reali ir pakankamai efektyvi alternatyva kitø to meto politiniø jëgø propaguojamai prievartai ir smurtui galëtø bûti taikus humanistiniø vertybiø ir idealø propagavimas. Trumpai sakant, „visuomenës revoliucinio pertvarkymo problemà jis (E. Mounier. – V.R.) suprato kaip þmoniø perauklëjimo problemà“4. Bûta ir kitø prieþasèiø, dël kuriø personalistai neskubëjo staèia galva griebtis praktinës politinës veiklos. Net E. Mounier itin nemëgæ ir ávairiomis nuodëmëmis nevengæ kaltinti marksistiniai kritikai vis dëlto niekada nedráso prikiðti jam vieno dalyko – intelektualinio nesàþiningumo. Ðis prancûzø màstytojas kaip tik iðsiskyrë ir garsëjo ypatingu nuoðirdumu ir sàþiningumu, tad nenuostabu, kad jis turëjo dràsos atvirai prisipaþinti neturás gatavø krizës áveikimo receptø ir niekada nemëgino telkti ðalininkø skelbdamas neágyvendinamas utopijas. Prieðingai, E. Mounier buvo ásitikinæs, kad bet kurios utopijos dël savo dirbtinumo yra staèiai pasmerktos „istorinei nesëkmei“ ir LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 67 V Y TA U TA S R A D Þ V I L A S geriausiu atveju gali duoti tik trumpalaiká iliuziná efektà. „Utopija nëra tik dirbtiniø sistemø ir nerealiø visuomeniø kûrimas“. Utopija taip pat yra ten, kur istorijos vizija, privalanti vadovauti veikimui, yra grynos spekuliacijos kûrinys uþuot buvusi virðistoriniø postulatø pritaikymas konkreèiai istorinei situacijai, kurioje ðie postulatai turi bûti ágyvendinti“5 – raðë prancûzø personalizmo lyderis. To meto dvasiniame ir istoriniame kontekste personalistai buvo originalûs tuo, kad prieð pradëdami veikti, jie stengësi iðsamiai teoriðkai apmàstyti ir suvokti Vakarø civilizacijos padëtá ir jos ateities perspektyvas. Ðiuo tikslu ir buvo ákurtas þurnalas Esprit. Jame personalistai pradëjo, jø paèiø þodþiais tariant, naujos civilizacijos „surinkimo“ (récueillement) darbà. Ðá darbà jie atliko skleisdami platø ir atvirà „diskursà“ (jø paèiø vartotas plataus turinio terminas) apie krizës gniauþtuose atsidûrusá tuometiná Vakarø pasaulio þmogø ir jo perspektyvas. Galutinis viso „diskurso“ tikslas buvo nustatyti bûsimosios „personalistinës ir bendruomeninës revoliucijos“ principus ir uþdavinius, iðsiaiðkinti ir propaguoti tai, kà personalistai laikë tikrosiomis vertybëmis. Pasak J.-M. Domenacho, unikalus sugebëjimas nuosekliai plëtoti ðá diskursà buvo skiriamasis ir itin originalus E. Mounier màstymo bruoþas: „Èia nëra sistemos, bet, kaip sakoma ðiandien, iðsamus „diskursas“ apie þmogø ir civilizacijà, kuriai Mounier ir jo komanda deda pagrindus uþuot per anksti kûræ politinius modelius, socialines reformas ir technokratines sintezes“6. Svarbu pabrëþti ir tai, kad nors personalistai 68 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS ir skelbë „renesansà“, jø „diskursas“ buvo nukreiptas á ateitá. Nei Mounier, nei jo artimiausi bendraþygiai niekada rimtai neþiûrëjo á daugeliui jø amþininkø atrodþiusià patrauklià idëjà, kad þmonija gali iðspræsti savo problemas gráþdama á ikikapitalistinæ erà, t.y. prie viduramþiðko gyvenimo bûdo. Prancûzø personalizmo lyderio iðtikimybæ pasirinktiems principams ir ypaè minëtam „diskursiniam“ màstymo bûdui atskleidë 1934 m. ávykæs didelis, skilimu pasibaigæs personalistinio sàjûdþio lûþis. Tada iðaiðkëjo, kad sàjûdþio dalyviai ir net vadovai skirtingai supranta jo tikslus ir uþdavinius. Vieni jø, vadovaujami artimo E. Mounier draugo ir bendraþygio G. Izardo, siekë „treèiàjà jëgà“ paversti politine partija, turinèia aiðkià doktrinà ir grieþtà organizacijà. Pats E. Mounier ir dauguma Esprit bendradarbiø, neiðsiþadëdami politinës veiklos, vis dëlto buvo tos nuomonës, kad „treèiosios jëgos“ sàjûdis pirmiausia esàs minties judëjimas, o svarbiausias jo uþdavinys – kurti dvasiná naujos civilizacijos pamatà. Iðryðkëjus ðiems nesutarimams, þurnalo Esprit bendradarbiai atsiskyrë nuo G. Izardo vadovaujamo politinio sàjûdþio. Ði aplinkybë svarbi ir verta nurodyti jà todël, kad bûtent ðis skilimas ir atsiskyrimas sudarë palankesnes sàlygas spartesnei prancûzø pesonalizmo kaip filosofinës doktrinos raidai. Antra vertus, tapæ savarankiðkesni nuo tiesoginiø politinio judëjimo tikslø bei siekiø, E. Mounier vadovaujami personalistai anaiptol nemanë, kad jø iðsikeltas uþdavinys ágyvendinti krikðèioniðkàjá „renesansà“ iðsprendþiamas „ra- MOKSLINË MINTIS miuose filosofijos ir humanitariniø mokslø slëniuose“7. Toks uþdavinys skatino derinti „mintá ir veiksmà“, t.y. ne tik teoriðkai, bet ir praktiðkai perþengti ankðtus „grynojo“ politinio veikimo rëmus. Ieðkodami darnios teorijos ir praktikos sintezës, prancûzø personalistai savo filosofijà pamaþu ëmë suvokti kaip „ásitraukimo“ (engagement) teorijà. Jø vartojama „ásitraukimo“ sàvoka plati ir nelengvai apibrëþiama, negana to, ávairiais savo veiklos tarpsniais personalistai jai suteikdavo skirtingà prasmæ. Apskritai ðia sàvoka nusakoma bendroji personalistø nuostata – aktyviai dalyvauti teoriðkai ir praktiðkai sprendþiant ekonomines, socialines, politines ir kt. to meto prancûzø visuomenës problemas. Tad „ásitraukimas“ reikalauja ið þmogaus veikti, nuolat apmàstant ðio veikimo eigà ir jo perspektyvà, jis tampa beprasmiðkas be savotiðkos „istorinës kantrybës“: „kantriai kurti civilizacijos sintezæ, auklëti rytojui /.../, bet taip pat bûti pasiruoðusiam ávykiui, ásitraukti á istorijos ðauksmà, – Mounier jauèia, kad tai yra dvi vieno projekto pusës“8. Bëgant laikui, prancûzø personalistai vis labiau vadovavosi ásitikinimu, kad filosofija, mëginanti spëti þmonijos ateitá remdamasi ávairiomis politinëmis programomis, neiðvengiamai tampa ideologiniø iliuzijø belaisve. Vadinasi, nors XX a. krizë ið dalies esanti politinë problema, jos negalima áveikti vien politinëmis priemonëmis. Pastarosios visada esanèios „aklos“, nes leidþia spræsti tik konkreèius tam tikro momento uþdavinius ir stokoja autentiðkos istorinës perspektyvos. Glaustai ir aiðkiai ðià pagrin- dinæ iðvadà E. Mounier yra suformulavæs taip: „niekada nepakaks kartoti, kad mûsø personalizmas pradiniame taðke susitelkæs ne prie politinës pozicijos, bet yra integrali pastanga suprasti ir áveikti visuminæ XX amþiaus þmogaus krizæ“9. Reikia pripaþinti, kad prancûzø personalistø pasirinktas „diskursinis“ krizës iðkeltø problemø svarstymo metodas buvo gana originalus, ir ne vien palyginti „neistoriðkos“ tuometinës katalikiðkos filosofijos fone. Didþiausi ðio metodo pranaðumai, matyt, bûtø keli. Pirmiausia jis leidþia beveik neribotai plësti svarstomø temø laukà, aprëpti vis naujas problemas. Be to, personalistø pradëtas skleisti „diskursas“ buvo istoriðkas paèia savo prigimtimi ir suponavo ið principo beribá atvirumà tiek praeièiai, tiek ateièiai. Tad „istoriosofinë“ problematika ðiame „diskurse“ tarytum „uþprogramuota“ ir savaime atveria kelià personalistams plëtoti savàjà istorijos filosofijà, kuri ðiuo atveju tampa vienu ið svarbiausiø dalykinës, arba tematinës, minëto „diskurso“ sklaidos aspektø. Ið to, kas pasakyta, turëtø bûti akivaizdu, kad „istorinës patirties“ ir „istorinio diskurso“ sàvokos faktiðkai yra glaudþiai susijusios ir kartu yra visos bûsimosios prancûzø personalizmo istorijos koncepcijos du atraminiai stulpai. Ði glaudi judviejø sàsaja atsiskleidþia tuo, kad, pleèiantis personalistø istorinei patirèiai, turtëjo bei ávairëjo ir jø skleisto „diskurso“ tematika. Nuo ketvirtojo deðimtmeèio vidurio èia vis svarbesnis darësi Vakarø civilizacijos ir krikðèionybës santykio klausimas. Kadangi dauguma personalistinio sàjûdþio dalyviø buLOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 69 V Y TA U TA S R A D Þ V I L A S vo kilæ ið katalikiðkos aplinkos, natûralu, jog á visus to meto gyvenimo reiðkinius jie þvelgë katalikybës principø ir siekiø poþiûriu. Tai savaime reiðkia, kad jø angaþuotumas trokðtamai personalistinei ir bendruomeninei revoliucijai savaime buvo ir ásipareigojimas krikðèionybës ateièiai. Kaip tik todël krikðèionybës vietos ir vaidmens Vakarø istorijoje klausimas personalistams buvo ne abstrakèiai svarstoma teorinë problema, o iðkilo kaip visiems jiems asmeniðkai svar- bi egzistencinio pasirinkimo ir net tikëjimo dilema: tikëti krikðèionybës ateitimi ar ne? Tad bûtø atrodæ tiesiog keista, jeigu personalistø plëtotame istoriniame „diskurse“ svarstymai apie krikðèionybës istorinæ lemtá, jos misijà ir likimà vis labiau modernëjanèiame pasaulyje nebûtø tapæ vienu svarbiausiø ðio „diskurso“ atskaitos ir sklaidos taðkø. Taèiau ðis sudëtingas, bet itin ádomus ir svarbus klausimas jau bûtø kito straipsnio tema. Literatûra ir nuorodos 11 12 13 14 E. Mounier. Co to jest personalizm? oraz wybór innych prac. – Krakow: Spoùeczny Instytut Wydawniczy „Znak“, 1960, s. 165. Ten pat, s. 167. J.-M. Domenach. Emmanuel Mounier. – Paris: Ed. Du Seuil, 1979, p. 38–39. B. Kuzmickas. Ðiuolaikinë katalikiðkoji filosofija. – Vilnius: Mintis, 1976, p. 152. 15 16 17 18 19 E. Mounier. Co to jest personalizm? oraz wybor innych prac. – Krakow: Spoùeczny Instytut Wydawniczy „Znak“, 1960, s. 171. J.-M. Domenach. Op. cit., p. 42. Ten pat, p. 49. Ten pat, p. 63. E. Mounier. Co to jest personalism? Oraz wybór innych prac. – Krakow: Spoùeczny Instytut Wydawniczy „Znak“, 1960, s. 194. Jonas Daniliauskas. Moteris, veþanti povà. 1991. Drobë, aliejus. 114 × 146 70 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS MOKSLINË MINTIS Gauta 2003-07-28 Tæsinys. Pradþia „Logos“ Nr. 35 AUÐRA MALKEVIÈIÛTË Lietuvos teisës universitetas TAUTINIO PASAULËVAIZDÞIO ATSPINDÞIAI XIX a. RUSØ MÀSTYTOJØ F. DOSTOJEVSKIO, V. SOLOVJOVO, S. BULGAKOVO ÞMOGAUS ISTORINËS BÛTIES SAMPRATOJE Reflections of National Worldview in Nineteenth Century Russian Philosophers’ – Dostoyevsky, Solovyov and Bulgakov – Concept of Man’s Historical Being SUMMARY The article is based on the insight that it is a person as a cultural subject who determines the continuity of national culture. The worldview position of this cultural subject is formed in the cultural context (intellectual and emotional) of the nation’s ancestors. By placing the ideas expressed in the subject’s creative thought in a worldview form, symbolic elements that constitute the basis of national worldview are reconstructed. To substantiate this insight, the author analyses works by three Russian philosophers – Dostoyevsky, Solovyov and Bulgakov – applying the method of hermeneutic interpretation. KELIAVIMO SIMBOLIS PLATUMØ PASAULËVAIZDYJE IR FILOSOFØ KÛRYBOJE Ilgaamþë svetimðaliø savivalë neginamame kraðte lëmë nesaugumo gimtojoje þemëje pojûtá. Jis ásitvirtino Platumø þmogaus pasaulëjautoje, sàlygojo ðios aplinkos þmogaus pasaulëþiûrinæ nuostatà, kad Jis nesàs savo þemës ðeimininkas: savame kraðte Jis jautësi keliaujàs ieðkodamas já globojanèios, galingos jë- RAKTAÞODÞIAI. Pasaulëvaizdis, platuma, keliavimas, gimtoji þemë, „gyvas gyvenimas“, Sofija. KEY WORDS. Worldview, latitude, travelling, homeland, “alive life”, Sophia. LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 71 AUÐRA MALKEVIÈIÛTË gos. Ðis pasaulëþiûrinis elementas áprasmintas kalbos simboliais – „keliaujanti ðalis“ (ñòðàíà, ñòðàíñòâîâàòü). Senojoje rusø kultûrinëje tradicijoje kosminëmis galiomis pasiþyminèià jëgà ákûnijo gimtoji þemë, simbolizavusi globà (istorikai nurodo, kad negalëdami apsiginti nuo gerai ginkluotø svetimðaliø, kaimø gyventojai pasislëpdavo) bei rûpestá, pasireiðkiantá jos teikiamomis gërybëmis. Platumø þemes prijungus prie valstybinës teritorijos (XVI a. I pusë–XIX a. II pusë), istoriðkai realià, þmogø globojanèià galià ákûnijo caro valdþia, dël savo absoliutumo ir nepasiekiamumo (manyta, kad ðios ypatybës nulemia tikràjá teisingumà*) tautos pasaulio vaizdinyje ágavusi simbolinæ „tvirtos tëviðkos rankos“ prasmæ. Minëtos keliavimo simbolio prasmës menkai tepakito krikðèioniðkame poþiûryje á istoriná vyksmà – þmogaus þemiðkà kelionæ Dangaus karalystës link ir jos metu – Dieviðkosios galios globà. Èia pasaulëþiûrinis „mirties-prisikëlimo“ elementas, kuris áprasmino gimtosios þemës ir kaimo þmogaus gyvenimo darnà bei atspindëjo Platumø þmogaus bûdo nepastovumà, akcentuojamà rusø kultûros tyrinëtojø bei literatø veikaluose, ágavo moraliná aiðkinimo aspektà. Remdamasi tyrinëtojø pateiktomis rusø nacionalinio charakterio analizëmis, ðá psichologiná þmogaus tipà pavadinau Platumø þmogumi: herojiðkos natûros, * 72 pasiryþæs kovai dël kilniø idealø, taèiau, M. Gramovo teigimu, „nedëmesingas kasdienio gyvenimo smulkmenoms“11. Rusø tautosakoje, pasak B. Vyðeslavcevo, dominuoja „Kritimo ið dangaus á pelkæ“12 motyvas (perteikiantis protëviø pasaulëjautoje glûdintá nesaugumo pojûtá). Já tyrinëtojas interpretuoja kaip moralinio suklydimo baimæ, kurià iliustruoja (ir ðià baimæ, manau, sukelia) rusø tautos krikðèioniðkuose paproèiuose aptinkamas vieðas kaltës pripaþinimas bei savæs pasmerkimas. Ðá paprotá B. Vyðeslavcevas traktuoja kaip ydingà nacionaliná bruoþà, teigdamas, kad „nëra tokios tautos pasaulyje, kuri taip mëgtø save barti, smerkti, paðiepti“13, nors ir pats tyrinëtojas (bei keletas kitø, pvz., M. Gramovas) nacionalinio charakterio apmàstymuose tai paliudija: „gyvenimo disharmonija verèia mus liûdëti, ir mes pradedame viskà griauti ir viskà neigti, o kartais... mylime viskà ir tikime, norime viskà atkurti, iðgelbëti, viskà performuoti“14. Kultûrologas Nikolajus Arsenjevas tautos paproèiuose iðskiria ne kanèià ar liûdesá, o gyvenimo dþiaugsmà perteikiantá simboliná „prisikëlimo“ motyvà, kurá iðreiðkia viena áspûdingiausiø ir laukiamiausiø ðvenèiø – „Kristaus prisikëlimas“. Èia susipina tiek senojo pasaulëvaizdþio detalës, atspindinèios þmogaus ir þemës harmoningà ryðá, tiek krikðèionið- Istorijos vadovëliuose raðoma, kad liaudis carà vadino „tëveliu“ (áàòþ êà), pas kurá ieðkoti teisybës, tikëdamiesi bûti apginti nuo vietiniø dvarponiø savivalës, valstieèiai keliaudavo ið atokiø Rusijos vietoviø. N. Arsenjevas, analizuodamas rusø tautos charakterá bei gyvenimo bûdà, taip pat nurodo, kad „tvirtos patriarchalinës sanklodos“15 poreikis yra nuo seno ásitvirtinæs rusø protëviø pasaulëjautoje ir iðreikðtas paproèiuose. LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS MOKSLINË MINTIS kos pasaulëþiûros elementai: pavasarinë atgaiva simbolizuoja atnaujintà þmogaus ryðá su Dieviðkuoju pasauliu, dvasiná asmens atgimimà. Keliavimo simbolá áþvelgiu esant esminiu Platumø pasaulio vaizdinio elementu, kuris apima ir B. Vyðeslavcevo, ir N. Arsenjevo iðskirtus tautos kultûros elementus. Pasaulëvaizdinio keliavimo motyvo apraiðkas XIX a. rusø istoriniame kultûriniame kontekste iliustruoja krikðèioniðkøjø judëjimø – stranikai (ñòðàíèêè) ir polomnikai (ïîëîìíèêè)16 – piligriminës kelionës, kuriø pagausëdavo po liaudþiai nepalankiø socialiniø ekonominiø problemø sprendimo. Kelionës tikslas – tikrasis teisingumas, egzistuojàs tikrojo „Tëvo namuose“, tad keliavimo kryptis neapibrëþta (keliaujama erdvës „anapus horizonto“ link). N. Arsenjevas paþymi, kad net XX amþiaus pradþioje rusø krikðèioniðkose, pasiturinèiose, iðsilavinusiose ðeimose buvo paplitusios ekumeninës, panteistinës idëjos – kiekviename reiðkinyje buvo ieðkoma Dieviðkojo þodþio þenklø. Tai liudija stiprià senojo Platumø pasaulëvaizdþio elementø átakà krikðèioniðkajai pasaulio sampratai. Vidiná þmogaus bûties neapibrëþtumà Fiodoras Dostojevskis traktuoja kaip esminæ þmogaus sielos bei istorinio keliavimo prieþastá. Pasak màstytojo, þmogaus valios laisvë yra stichiðka jëga, analogiðka F. Nietzsche’s teigtai „valios galiai“, kuri inspiruoja vidiná vyksmà. Ji sàlygoja þmogaus veiksmø spontaniðkumà, egoistinio prado sklaidà: “laisvë, jei palieka mus su savimi, – raðo F. Dostojevskis, – sieloje atveria tik chaosà, ap- nuogina tamsius ir þemus [jos] judesius“17 . Meilë, màstytojo suvokiama kaip ontinës prigimties energetinë jëga, yra ta galia, kuri nukreipia þmogaus valià tinkama linkme. Dël ðios galios poveikio þmogus apèiuopia prigimtiná (ðîäîâîå) pradà savyje, jis iðsilaisvina nuo vergavimo egoistiniams troðkimams bei polinkiams, atsiveria kûrybiðkam santykiui su gamta, þmogumi, Dievu. Ðiomis mintimis màstytojas perteikia ne tik moralinæ, bet ir kosmologinæ analizuojamo vidinio reiðkinio prasmæ: harmoningas þmogaus veikimas istorinëje bûtyje ámanomas tik per jo sinergetiná ryðá su metafizinës prigimties energetinëmis galiomis. Kita vertus, F. Dostojevskio idëja apie þmogaus prigimties silpnumà, kurá nulemia valios laisvë, ir filosofo nurodoma þmogaus vidinës pusiausvyros sàlyga – jame veikianti Dieviðkoji meilës galia perteikia Platumø pasaulëvaizdyje áprasmintà þmogø globojanèios jëgos poreiká. Þmogaus laisvës raiðkà tarp bûties ir nebûties („mirties – prisikëlimo“ motyvas) màstytojas áprasmino per romano herojø charakteriø nepastovumà: tas pats literatûrinis veikëjas ákûnijo romantiðkà atviraðirdá svajotojà ir gaivaliðkà storþieviðkà nutrûktgalvá (pvz., Ivanas Karamazovas ið romano Broliai Karamazovai). F. Dostojevskis sutelkë dëmesá á dvasiná asmens lûþá – „prisikëlimà“, já perteikë literatûriniuose siuþetuose apie vieðà kaltës iðpaþinimà, kuris liudija dialogo su Dieviðkàja bûtimi atnaujinimà, sàlygojantá asmens atsivërimà já supanèiai aplinkai. „Puolusiojo“ vidinë kanèia, jos vieðas pripaþinimas sukelia aplinkiLOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 73 AUÐRA MALKEVIÈIÛTË niø gailestá ir broliðkà paramà, ðá reiðkiná màstytojas pastebëjo rusø kaimo bendruomenës gyvenime ir tai traktavo kaip prigimtinio (ð äîâîå) prado apraiðkas. Rusø kaimo bendruomenës solidarumas, manau, ir tapo filosofinës idëjos „sobornost“, paplitusios rusø filosofijoje XIX a. pab.–XX a. pr., pirmavaizdþiu. Pats F. Dostojevskis „sobornost“ sàvokos dar nevartojo, taèiau ðià idëjà màstytojas iðsako per keletà aspektø analizuodamas þmogaus vidiná keliavimà (vienas jø – apibûdintas prieð tai). Sobornost idëjos elementus F. Dostojevskis naudoja aiðkindamas filosofinæ „gyvo gyvenimo“ nuostatà. Asmens moralinio pobûdþio svyravimai nuo vieno kraðtutinumo („nuopuolio“) iki kito („prisikëlimo“) màstytojo traktuojami kaip vidinio gyvybingumo sàlyga, kuri suteikia prasmæ vidineimoralinei þmogaus kelionei, realø pagrindà jo istorinio likimo kûrimui susiejant já su bendruomene, tauta. „Gyvo gyvenimo“ filosofiniu principu F. Dostojevskis grindþia ir istoriosofinius samprotavimus. Iðlaikyti pasaulio istorinio vyksmo gyvybingumà ir taip iðvengti kultûrinio regreso, pasak màstytojo, bûtø ámanoma tik susivienijus krikðèioniðkosios kultûros tautoms. Tam tinkamas sàlygas sudarytø Vakarø Europos materialinës kultûros, kuriai bûdinga kûrybos laisvë, jungtis su rusø tautos dvasine kultûra, kurios turtai glûdi nacionaliniame charakteryje (gebëjimas solidarizuotis, atviraðirdiðkumas) ir krikðèioniðkuose moraliniuose paproèiuose, tradicijose. Pirmaþmogio nuopuolio metaistorija tampa iðeities taðku Vladimiro Solovjovo filosofinei þmogaus istorinio keliavimo analizei. Jo istoriná bûvá dël vidinio cha- 74 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS oso, kurá lemia valios raiðkos neapibrëþtumas, màstytojas apibûdina kaip „nesavarankiðkà ir blogà“18. Minëtas neapibrëþtumas filosofo traktuojamas tik kaip þmogaus prigimties poþymis (já akcentavo ir F. Dostojevskis). Þmogaus valios prigimtyje màstytojas áþvelgia sieká bûti – realizuotis veikloje, taèiau jos objektà, raiðkos bûdà sàlygoja juslinis arba dvasinis pradai, liudijantys dviejø pasauliø þmoguje susikirtimà. Todël valios veikimo kryptá lemia juslinis troðkimas arba proto sprendimas, grástas sàþinës balsu. (Ði V. Solovjovo filosofinë nuostata siejasi ne tik su I. Kanto, bet ir Tomo Akvinieèio mintimis. Tyrinëtojai neatmeta galimybës, kad viduramþiø màstytojo idëjos darë átakà V. Solovjovo kûrybai.) Moraliniuose spendimuose Vladimiras Solovjovas akcentuoja racionalaus, o ne intuityvaus prado reikðmæ – kitaip nei Fiodoras Dostojevskis bei Sergejus Bulgakovas (jie atstovauja voliuntaristams). V. Solovjovas pabrëþia, kad tik protu suvokus vidinës disharmonijos prieþastis, þmogui kyla „poreikis <...>iðtaisyti netinkamà sielos bûvá“19. Minëtame filosofo teiginyje atsispindi „prisikëlimo“ motyvas, kurá áprasmina tiek senieji, tiek krikðèioniðkieji tautos paproèiai. Èia jis sietinas ne tik su moraliniu atgimimu, bet ir su ontiniu þmogaus statuso pakeitimu. Ontine prasme filosofas þmogø traktuoja platoniðkai – kaip „Dievo atvaizdà“20 (gërio atspindys). Þmogaus prigimtyje, pasak V. Solovjovo, „nëra gërio“, yra tik gërio troðkimas, kuris suvokiamas po asmens valios pastangø áveikti savo gamtinës prigimties sàlygojamà ribotumà: „ir patirtimi ásitikinus mûsø valios negalia, mums kyla moralinë bû- MOKSLINË MINTIS tinybë ieðkoti kitos Valios pagalbos, kuri yra Gërio [ðaltinis]“21. Gërio egzistavimà, màstytojo poþiûriu, asmuo pirmiausia junta intuityviai kaip moraliná ástatymà ir apèiuopia realiai gyvybæ teigianèios galios – meilës – raiðkoje, kuri yra betarpiðko ryðio su metafizine bûtimi sàlyga. Èia V. Solovjovas mëgina iðspræsti valios laisvës sàlygiðkumo problemà, teigtà I.Kanto samprotavimuose. Meilë, kurios veikimà, pasak V. Solovjovo, pasaulyje nulëmë Dievo malonës aktas, sàlygoja laisvà, o ne ið pareigos kylantá valios pasirinkimà – „gyventi kaip privalu“22 dar þmogui egzistuojant istorinëje empirinëje erdvëje. Abu filosofai, svarstydami valios laisvës klausimà, sudeda skirtingus akcentus. Immanuelio Kanto poþiûriu, pareiga, suponuojanti besàlygiðkà paklusimà proto balsui, sàlygoja pagarbos sau kaip protingai bûtybei jausmà, pripaþástant savo dvasinës-racionalios prigimties autonomiðkumà juslinës prigimties atþvilgiu (taip valia tampa nepriklausoma nuo jusliniø polinkiø). Vladimiras Solovjovas pabrëþia meilës kaip metafizinës prigimties galios daromà átakà intelekto moraliniam sprendimui ir jo tiesioginiam realizavimui per valios veiklà. Èia màstytojas akcentuoja nevisavertá þmogaus racionalaus prado autonomiðkumà. Analizuojamose filosofo idëjose atsispindi tautos pasaulëjautos elementai: vidinis nesaugumas bei Platumø þmogø globojanèios metafizinës galios poreikis (juos áprasma keliavimo simbolis). Dieviðkosios meilës veiki- mà V. Solovjovas pateikia kaip asmens moralinio „prisikëlimo“ ir ontinio statuso pakeitimo sàlygà, ði galia suvienija visus þmogaus istorinës bûties elementus á viskà apimantá harmoningà dariná. Tiesioginë ir reali atskiro þmogaus „prisikëlimo“ sàlyga, pasak V. Solovjovo, yra meilë kaip jausmas prieðingos lyties asmeniui: „gyvenimo centrà perneðant ið savæs á kità“23 áveikiamas egoizmas ir sukuriamos tinkamos sàlygos paþinti tikràjá „að“ bei tikslingai save realizuoti individualiame istoriniame kelyje. Rusø tautos „prisikëlimas“, pasak filosofo, turëtø vykti per tautos ðvietimà ir humanizavimà. Kritiðkai vertindamas slavofilø pabrëþiamà rusø nacionalinio charakterio paprastumà, V. Solovjovas teigë, kad tautos raiðka turi ágyti tam tikrà kultûrinæ formà, nes be aiðkiø vertybiniø orientyrø paprastumas tampa barbariðkumu. Þmonijos istorijos uþbaigà kaip viskà apimantá „prisikëlimà“ màstytojas aiðkino, kaip ir F. Dostojevskis, akcentuodamas istorinio proceso gyvybingumà, kurá sukuria darnus krikðèioniðkøjø tautø kultûrinis bendradarbiavimas, jo esmë yra moraliniø vertybiø realizavimas visomis þmogaus veiklos formomis. Filosofiniuose tekstuose S. Bulgakovas ir P. Florenskis „sàmoningai sàvokos „energija“ nekeitë sàvoka „reiðkinys“24, tuo pabrëþdami istorinio kultûrinio tapsmo momentà, kuris atspindi þmogaus istorinio keliavimo procesà. Istorinio vyksmo dinamiðkumà S. Bulgakovas sieja su Sofijos Þemiðkosios* vei- * Sergejus Bulgakovas paþymëjo, kad filosofine Sofijos interpretacija siekë praplësti Platono kûryboje átvirtintà Afroditës simbolio prasmiø laukà. Sofija Dangiðkoji S. Bulgakovo filosofinëje mintyje – tai Bûties raiðkos modusas (religiniu poþiûriu Sofijà màstytojas aiðkino kaip ketvirtàjà hipostazæ, LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 75 AUÐRA MALKEVIÈIÛTË kimu kosminëje erdvëje. Ji apibûdinama kaip „pirminis chaosas, pirminë valios raiðka, pirmoji materija“25, átraukianti á þmonijos istorijos kûrimo procesà kosmines-energetines Laisvës ir Bûtinybës jëgas. S. Bulgakovas, kitaip nei jo pirmtakai F. Dostojevskis bei V. Solovjovas, pabrëþia pozityvøjá pirminio Laisvës raiðkos neapibrëþtumo aspektà – galià kurti, kadangi Laisvë ið esmës priklauso noumenø pasauliui, tad savivalës prieþastimi ji galinti bûti tik kaip atsitiktinumas, reiðkiantis konkretaus vyksmo istorinëje empirinëje erdvëje sàlygiðkumà. Pasak S. Bulgakovo, Laisvë kûrybinëje plotmëje egzistuoja daugiau idëjos nei realaus reiðkinio forma. Þmonijos kûrybinës raiðkos svyravimà nuo vieno kraðtutinumo – Laisvës teigimo formuojantis naujoms idëjoms – iki kito – jos neigimo Bûtinybe (jà prezentuoja kultûrinës formos ribotumas, statiðkumas) – filosofas interpretuoja kaip kryptingà istorijos fenomeno sklaidà, kurià liudija istorijos proceso dinamiðkumas. Èia pasaulëvaizdiná „mirties– prisikëlimo“ motyvà atspindi ðvytuoklës principu grástas kultûrinio vyksmo aiðkinimas. Individualiame kûrybiniame procese konkretus „að“, kurá S. Bulgakovas apibûdina kaip „sàmonæ, valià ir energijà“26, santykyje su „ne að“ (gamta, sociumu, tauta) save paþásta kaip kuriantájá ir ðitaip suvokiantá individualaus istorinio keliavimo bûdà bei kryptá: bûti – tai kurti, kurti – tai gyvai sietis su tautos kultûrine tradicija. Jà S. Bulgakovo kûryboje prezentuoja tautos Psichëja. Per meilæ Psichëjai „kaip prigimèiai ir tëvynei, jos þmonëms ir þemei bei visam tam, kas juos sieja“27, asmuo realizuoja „gyvo gyvenimo“ principà kûrybiðku veikimu pratæsdamas tautos tradicijà. S. Bulgakovas oponuoja V. Solovjovui, kuris teigë, kad individualumas turás sunykti bendrame tautø kûrybiniame istoriniame procese siekiant galutinio tikslo. Pasak S. Bulgakovo, „nacija turi bûti suvokiama ne tik kaip duotybë ar faktas, o kaip kûrybinë uþduotis arba pareiga“28. Màstytojo nuomone, tik dël tautø kultûrø skirtingumo ir ámanomas istorinio vyksmo dinamiðkumas bei istorijos noumeno atvërimas, kuris yra istorijos fenomeno sklaidos, þmoniø kûrybinës veiklos galutinis tikslas. (Èia S. Bulgakovas iðreiðkia augustiniðkà idëjà apie Istorinës þmonijos susivienijimà su Idealiàja þmonija.) Istorinio tapsmo idëja – tai filosofinë keliavimo motyvo, kuris áprasmino Platumø þmogaus suvoktà jo istorinio buvimo bûdà, interpretacija. Èia svarbu ne konkretaus iki smulkiø detaliø apgalvoto tikslo siekimas (samprata bûdinga istoriðkai màstanèiam þmogui), o pats procesas, jo dinamiðkumas. Pasak tyrinëtojo G.Gaèevo, rusø tautai bûdinga horizontali pasaulio matymo ir màstymo pozicija, sàlygota jos kraðto vertybiø: Kelio, Platumos ir Tolio. taèiau Rytø Baþnyèia atmetë jo teiginius), o Sofija Þemiðkoji, pasak filosofo, atsiradusi po „metafizinës katastrofos“ (Adomo nuopuolio), kosminëje erdvëje reiðkiasi kaip Pasaulio dvasia, istorinëje empirinëje erdvëje – kaip istorijos fenomenas, konkreèioje nacijoje – kaip jos kûrybinë potencija – tautos Psichëja. 76 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS MOKSLINË MINTIS Literatûra ir nuorodos 11 12 13 14 15 16 17 18 19 M. Ãðàìîâ. Âå íûå öåíîñòè ðóññêîé êóëüòóðû: ê èíòåðïðåòàöèè îòå åñòâåíîé ôèëîñîôèè.–Ìîñêâà, Ìûñëü, 1994, ¹ 1, ñ. 57. Á. Âû åñëàâöåâ. Ðóñêèé íàöèîíàëüíûé õàðàêòåð // Âîïðîñû ôèëîñîôèè. – Ìîñêâà. Ìûñëü, 1995, ¹ 6, ñ. 117. Ten pat, p. 116. Ten pat, p. 121. H. Apñåíüåâ. Èç ðóññêîé êóëüòóðíîé è òâîðåñê é òðàäèöè. – London, Overseas Publikations Interchange Ltd., 1992, ñ. 167. Ten pat, p. 252. B. Çåíêîâñêèé. Èñòîðèÿ ðóññêîé ôèëîñîôèè. Ò. 1. – Ìîñêâà, Èíîñòðàíàÿ ëèòåðàòóðà, 1956, ñ. 386. B. Ñîëîâü¸â. Äóõîâíûå îñíîâû æûçíè. – Ñ. Ïåòåðáóðã, òèïîãðàôèÿ Ñòàñþëåâè÷à, 1897, ñ. 1. Ten pat, p. 16. 20 21 22 23 24 25 26 27 28 B. Ñîëîâü¸â. Ðóññêèé ýðîñ èëè ôèëîñîôèÿ ëþáâè è Ðîññèè. – Ìîñêâà, Ïð ãðåñ, 1991, ñ. 42. B. Ñîëîâü¸â. Äóõîâíûå îñíîâû æûçíè. – Ñ. Ïåòåðáóðã, òèïîãðàôèÿ Ñòàñþëåâè÷à, 1897, ñ. 24. Ten pat, p. 16. B. Ñîëîâü¸â. Ðóññêèé ýðîñ èëè ôèëîñîôèÿ ëþáâè è Ðîññèè. – Ìîñêâà, Ïð ãðåñ, 1991, ñ. 38. H. Àñòàïîâ. Ñòàíîâëåíèå è ðàçâèòèå ïðàâîñëàâíîãî ó åíèÿ î ñóùíîñòè è ýíåðãèè (Àâò ðåôåðàò). – Ðîñòîâ íà Äîíó, 1995, ñ. 14. C. Áóëãàêîâ. Ôèëîñîôèÿ õîçÿéñòâà. Òðàäãåäèÿ ôèëîñîôèè. Ò. 1. – Ìîñêâà, Íàóêà, 1993, ñ. 166. Ten pat, ñ. 223. C. Áóëãàêîâ. Èçáðàííûå ñòàòüè. Ò. 2. – Ì ñêâà. Íàóêà, 1993, ñ. 647. Ten pat, p. 650. B. d. Jonas Daniliauskas Besimaudantys kubile 1991. Drobë, aliejus. 73 × 60 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 77 TOMAS KAÈERAUSKAS Gauta 2003-10-17 TOMAS KAÈERAUSKAS Vilniaus universitetas ÁVYKIO POETIKA IR EGZISTENCINIS MÀSTYMAS The Poetic Event as Existential Thinking SUMMARY The author analyses the concept of mythos and poetic event (Aristotle) as the principle of individual recognition that is contrary to Plato’s knowledge of ideas in the article. The author shows the parallel between the antique view and existential thinking. The event of individual poetic recognition as existential being– with (Mitsein) in the world supposes philosophical poetics as open creative thinking. K as yra ávykio poetika? Ar èia turima omeny literatûrinës kalbos figûra, tai, kas atitinka romano fabulà? Jei taip, kaip tai siejasi su egzistenciniu màstymu, pabrëþusiu ne fiktyvø kalbos planà, o gyvenimo tragizmà? Pirmiausia panagrinësiu, kas Aristoteliui yra ávykis, tuomet bandysiu já atsekti Kier- kegaard’o ir Nietzsche’s filosofijoje, galiausiai – Husserlio ir Heideggerio màstyme. Ðioje aristotelinës ir egzistencinës sampratø, kalbinio ir gyvenimiðko ávykio sankirtoje skleisiu filosofinæ poetikà. Viena vertus, ji turëtø kreipti uþ kalbos, kita vertus, gyvenimiðkà ávyká traktuoti kaip kalbiná. ARISTOTELIO POETINIS MYTHOS Aristoteliui ávykis (mythos) – svarbiausias tragedijos sandas ðalia charakteriø, kalbos (leksis), paþinimo gebos (dia- noia), melodijos ir pastatymo. Mythos „Poetikoje“ suprantamas kaip ávykiø sanpuola (systasis). Tragedijos veiksmas RAKTAÞODÞIAI. Poetinis ávykis, Mitsein (sambûvis pasaulyje), egzistencinë filosofija, filosofinë poetika. KEY WORDS. Poetic event, Mitsein (being together in the world), existential philosophy, philosophical poetics. 78 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS MOKSLINË MINTIS uþdaras: jo pradþia (uþuomazga), vidurys (plëtra) ir pabaiga (atomazga) sudaro visumà. Mythos graþus tiek, kiek ávykiai yra tikslingi ir optimalaus dydþio: ávykiø perteklius kenkia tragedijai. Dël visø epizodiniø ávykiø, kurie nesusijæ su bendra veiksmo derme, sunku atsiminti, o drauge suvokti tragedijà. Ávykiai – tikslingi, nes jie nukreipti á þiûrovà, kuris juos atpaþásta. Taip mythos, bûdamas uþdaras poetiniame plane (ávykiø dermë ir optimalus dydis), tampa atviras savo kreiptimi á þiûrovà, ðiam atpaþástant. Svarbiausios mythos dalys: peripetijos, atpaþinimas ir kanèia (pathos). Peripetijos, arba ávykiø iðdëstymas, yra tragedijos struktûrinis sandas. Taèiau ávykiai, plëtodamiesi akimirksniu, dramatiðkai supuola. Kaip tik tuo metu, kai nëra iðeities ir herojui gresia mirtis, þiûrovo kanèia atveria atpaþinimo ávyká. Tiesa, atpaþinimas gali bûti ir dþiaugsmingas, taèiau jis, viena vertus, lydimas peripetijø, ir, kita vertus – drebulio bei skausmo, yra geriausias, t. y. apvalantis (katharsis). Taip peripetijø grandininë reakcija, ávykstanti vienu akimirksniu, atpaþinimu perþengia dramos uþdarà tekstà sukeldama þiûrovø katarsá. Taigi vyksta ne tik tragedijos veiksmas (mythos), bet ir jos supratimo byla, t. y. ji persikelia á þiûrovà, apvalydama já. Tai ámanoma tik todël, kad tragedija yra pamëgdþiojimas, taèiau ji mëgdþioja ne þmones, o ávykius ir gyvenimo tikrovæ. Aristotelio teigimu, veiksmas yra tragedijos tikslas. Èia svarbu tai, kad veiksmas nëra pamëgdþiojimas to, kas buvo. Tai, kas buvo, galëtø ir turëtø bûti, ir sudaro tragedijos atpaþástamà visumà. Drauge tai ir poetikos pagrindas: mythos poetiðkas, jei jis sudaro darnià visumà þiûrovo apvalymui, ir filosofiðkas, jei jis iðkyla kaip modelis (paradeigma). Taigi, Aristotelio teigimu, poezija filosofiðkesnë nei istorija, kurioje ávykiai vaizduojami be tvarkos, todël jie nepaveikûs. Aristotelio poetikoje kalbama apie dvejopà ávyká: tragedijos veiksmà, vidiná, ir atpaþinimo aktà, iðoriná. Aristotelio filosofinë poetika savo ruoþtu keistai apima du dalykus: paradigmos visuotinumà ir atpaþinimo individualumà. Platonui atpaþástama idëja iðkyla vieninteliu tikru (geru, teisingu) pavidalu, kuris suvokiamas tik geometrijos ir dialektikos iðlavintam protui. Aristoteliui poetiniø ávykiø sanpuola leidþia individualiai (apvalanèiu katarsiu) plësti kûrybines galias. Ar ði poetinio (individualaus) veiksmo teorija nëra Aristotelio kitokia Platono idëjø teorijos kritika? Ar sisteminio ir egzistencinio màstymo opozicijos uþuomazgos neglûdi jau klasikinëje Vakarø filosofijoje? Ar tai neiðreiðkia platesnio màstymo spektro nei realizmo ir nominalizmo opozicija, kurià deklaravo Aristotelis? Juk net atmetæs idëjas kaip nereikalingas esmes, kurios nepaaiðkina tapsmo (judëjimo), Aristotelis vis tiek ieðko visuotinai galiojanèiø esmiø. Tad ir antikinio realizmo (idëja – realybës ðaltinis, leidþiantis dalyvauti tikrojoje bûtyje), ir nominalizmo (idëjos tëra bendrosios sàvokos) siekiai tie patys – visuotinë bendrybë, suvokiama mokslinio sudëjimo protui. Mokslinë esmëþiûra suvienija Platono ir Aristotelio, antikos realistø ir nominalistø pastangas: nepaisant skirtingos mokslinës visuotinybës statuso, jos siekis sutelkia Vakarø metafizikø pastangas. O minëta sisteminio ir egzisLOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 79 TOMAS KAÈERAUSKAS tencinio màstymo skirtis þymi platesnæ opozicijà, kuri ypaè iðryðkëja XIX a. drauge su gyvenimo (Nietzsche) ir egzistencijos (Kierkegaard’as) filosofija. Kartu tai ir mokslinio (dialektinio, visuoti- nio) bei poetinio (apvalanèio, individualaus) màstymo skirtis. Kaip ði skirtis iðkyla XIX a. filosofijoje? Ar Aristotelio filosofinës poetikos modelá galima taikyti interpretuojant egzistencializmà? KIERKEGAARD’O IR NIETZSCHE’S GYVENIMO ÁVYKIS Kaip Aristotelis oponuoja Platonui, taip Kierkegaard’as – Hegeliui. Kierkegaard’as individo baigtinybæ (virpulys) prieðstato Hegelio dvasios amþinybei. Jam svarbiau individualus tikëjimo ávykis nei viskà apimanèios dvasios tapsmas. Kierkegaard’ui rûpi ne anoniminë bûtis, bet bijantis ir besistebintis Abraomas. Drauge Abraomas – laikinë bûtybë. Abraomui paþadëtas sûnus, ir jis iki gilios senatvës viltingai jo laukia. Keliaudamas á Morijos kalnà, jis kankinasi skausmingu laukimu. Vilties ir skausmo kaita sudaro individualaus laiko turiná. Baimëje ir drebëjime kalbos ritmas, Abraomo kelionës pakartotini apraðymai mûsø „atpaþástami“ kaip laiko tëkmë. Tai baigtinis bûties myriop (Heideggeris) laikas, kurá áveikti pajëgus tikëjimo individualus ávykis. Individualiu skausmingu Abraomo iðsiþadëjimu („begaline rezignacija“), tragiðku, t. y. lokaliu savo bûties atpaþinimu, trunkanèiu akimirksná, iðkyla begalybës matmuo. Kierkegaard’as kalba apie begalybës palaimà ir gilø bûties liûdesá. Èia ávykis, kaip ir Aristotelio mythos, iðkyla dviem lygiais: tai kalbos (ritmas) ávykis, leidþiantis mums akimirksniu atpaþinti savo laikà myriop. Begalybës (visuotinis) matmuo iðkyla svaigiu judesiu ið apaèios á virðø. Ðis judesys mums jau paþástamas ið Aristotelio filosofinës poetikos. Atrodo, 80 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS Aristotelis kalba apie tragedijà, kalbinio meno kûriná, o Kierkegaard’as – apie paèià egzistencijà, pirmasis – apie fikcijà, antrasis – apie realybæ. Taèiau kalbos ir gyvenimo opozicija iðnyksta, jei prileidþiame, kad poetinë kalba atvira egzistencijai, o þmogiðkoji egzistencija – kalbinë. Kol kas aiðku, kad ir Aristotelis kalba apie realø poveiká þiûrovui: atpaþástamas poetinis ávykis apvalo þiûrovà ir iðpleèia jo þiûrà. Taip mythos pranoksta kalbà, nors egzistencija niekada nesiliauja bûti kalbinë. Ði bendra kalbos ir egzistencijos terpë, kuri iðkyla aristoteliniu ávykio atpaþinimu ir egzistenciniu jo tragizmu, leidþia rastis filosofinei poetikai. Tai bûtø ávykio poetika, apimanti savo baigtinës egzistencijos atpaþinimà. Kartu filosofinë poetika þymëtø atvirà, nukreiptà, kûrybingà poþiûrá, siekiantá sambûvio gyvenamajame (kalbiniame) þmogaus pasaulyje. Prie klausimo, kaip Aristotelio poetikà keièia (kartu formuoja filosofinæ poetikà) egzistencializmo ir fenomenologijos mintis, dar gráðiu. Kol kas aptarkime Kierkegaard’à ir Nietzschæ. Laisvas tikëjimo aktas (Abraomo sûnaus aukojimas) pranoksta ir Kanto visuotiná moraliná imperatyvà. Kanto maksima elgtis taip, kad tai taptø visuotiniu doros principu, èia nebegalioja. Nors Kanto etika ir epistemologija, kiek ji pa- MOKSLINË MINTIS remta laisvës principu, sudrebina moksliðkumo pamatus, Vakarø metafizikos statinys gelbstimas naujais poliais. Kategorinis imperatyvas, net ir turëdamas individualø ástatymø kûrëjà, pasirodo esàs visuotinis. Kierkegaard’as Abraomo istorija suprieðina etikà ir tikëjimà. Tikëjimas pareikalauja nusiþengti etikos ástatymams. Abraomas perþengia etikà tapdamas þudiku. Èia slypi tikëjimo paradoksas: individas laisvu tikëjimo aktu pakyla virð visuotinybës. Ðiuo tikëjimo ávykiu susikerta egoizmas (darymas dël savæs) ir visiðkas atsidavimas (savo sûnaus iðsiþadëjimas dël Dievo). Taip individualus tikëjimo ávykis, vykstantis akimirksniu, leidþia kitoje plotmëje – ne abstrakèioje idëjinëje bendrybëje – atpaþinti savo bûtá. Matëme, kad ir Aristotelio mythos, bûdamas individualus atpaþinimo ávykis, yra kitas paþinimo principas nei Platono visuotinës idëjos atpaþinimas. Ar ðie du atpaþinimai – Platono ir Aristotelio – tokie nesutaikomi? Kierkegoriðkasis atpaþinimo virpulys neleidþia individui atsiriboti nuo pasaulio, prieðingai, já átraukia á sambûvio ávyká, verèia dalyvauti tikëjimo komunijoje. Èia netikëtai iðkyla Platono meteksis, dalyvavimo idëjoje, motyvas. Taèiau Kierkegaard’o judesys, kaip minëta, kyla ið apaèios. Kaip tik todël Kierkegaardui individualus tikëjimas – daugiau visuotinis nei objektyvus moralës dësnis. Taip Kierkegaard’as iðkelia egzistenciná paradoksà: laikas suvokiamas momentinës (belaikës) baimës pajauta, o pasaulis – asmeninës tragedijos atpaþinimu. Mûsø dalyvavimas pasaulyje (sambûvis) iðkyla individualiu tragiðku savosios bûties atpaþinimo ávykiu. Tai apverstas hëgelizmas ir platonizmas, kai dalyvavimas (meteksis) dvasioje ar idëjoje reikalauja individualios egzistencijos uþmarðties. Filosofinë poetika, kaip minëta, suponuoja kalbiná gyvenamà pasaulá. Maþa to, ir dalyvavimas jame vyktø atpaþástant poetinæ figûrà (tarkim, romano ávyká). Taèiau ðis atpaþinimas ne tik kreiptø á egzistenciná (baigtinës bûties) lygmená, bet ir padëtø kûrybiðkai iðplësti senàjà þiûrà susiliejant jai su kito atpaþinimo dalyvio þiûra. Taip aristotelinës mythos atpaþinimo sampratos iðplëtimas egzistenciniais motyvais padëtø rastis filosofinei poetikai, kurioje sugyventø aristotelinis atpaþinimas ir egzistencinis sambûvis. Jungiamoji grandis èia – ávykio poetika, apimanti tiek mûsø kalbinio pasaulio ávykiðkumà (tikslingumà, anot Aristotelio), tiek savosios laikinës tragiðkos bûties atpaþinimo ávyká. Po keliø deðimtmeèiø Nietzsche kritikuoja beasmená metafiziná màstymà, kuris „senàjá garbingàjá Að“ iðkeitë á es (beasmená santyká). Ði Nietzsche’s iðtara nurodo tiek Aristotelio poetiná, tiek Heideggerio egzistenciná màstymà. Pirmajam poetinio mythos atpaþinimas – asmeninis, antrasis niveliuojanèiai (mokslinei?) man stichijai prieðstato individualià bûtá myriop. Pasak Nietzsche’s, tai ne tiek sukuria bendrà mokslinæ (loginæ) supratimo erdvæ, kiek primeta þmogiðkus idealus (moralæ) visai gamtai. Galiausiai tai nuskurdina patá þmogiðkàjá supratimà, kuris tampa dogmatiðku ir abstrakèiu. Maþa to, jis ir klaidingas, nes yra iðankstinës tezës ir nuolatinis atsitiktinës minties ramstymas. Tokia filosofija – be rizikos ir dràsos, o toks filosofas – uþdaras, nes jis temato duomenis, patvirtinanèius jo iðLOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 81 TOMAS KAÈERAUSKAS ankstiná ásitikinimà. Anot Nietzsche’s, èia „uþdaryti langai ir durys“, vadinasi, negali ávykti joks ávykis, leidþiantis apsivalyti ir iðplësti savo þiûrà. Todël toks filosofas nekûrybingas: jam nerûpi jo pasaulëvaizdþio plëtra, vien seno vaizdo patvirtinimas. Tai primena þodþius, iðtartus vëlyvojo Wittgensteino kitoje nei Heideggerio stovykloje, apie vaizdà, mus laikantá nelaisvëje. Ar analitikø bei hermeneutikø, kaip ir antikos realistø bei nominalistø prieðprieða nëra paremta atsitiktiniais poþymiais? Nietzsche’s minimi filosofai sudaro bendrijas ir mokyklas, kuriose iðgrynintos kalbos terpëje cirkuliuoja sustabarëjusios dogmos. Taèiau ði beasmenë mokslinë erdvë nepuoselëja supratimo kaip kûrybingo þiûros horizontø susiliejimo (Gadameris), greièiau skurdina já schemiðku màstymu. Nevyksta èia ir joks atpaþinimo ávykis minëtàja prasme. Vietoj nuðvitimo akimirksnio èia galioja moksliniø tiesø amþinybë, vietoj individo tragikos – dþiûgavimas dël mokslinës paþangos. Tai globalus visuotiniø tiesø pasaulis, bet kaip tik todël jis uþdaras ir skurdus. Nietzsche já vadina metafiziniu bûties gelmiø, amþinybës, pagrindø, neregimo Dievo pasauliu. Tai tinkama erdvë virðnacionaliniams klajokliams prisitaikëliams. Numarindamas Dievà, jis radikaliai atmeta ðià senàjà filosofijà. Vietoj jos Nietzsche iðkelia naujosios filosofijos idealà. Nietzsche parodo kenèiantá herojø ir jo tragiðkà pasaulëjautà. Filosofija jam rûpi kaip asmeninë iðpaþintis, o filosofas turi eiti naujais kûrybiniais keliais. Kûrybingumas èia neatsiejamas nuo tragizmo, o naujosios filosofijos viltys siejamos su kûrybingo individo polëkiu. Beprotis, skelbiantis apie Dievo mirtá, rizikuoja 82 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS bûti nesuprastas, nes jo mintis kreipia per toli á prieká. Taèiau jo metaforos asmeninis atpaþinimas leidþia ðia kreiptimi iðplësti supratimo dalyvio þiûros horizontà. Tai lokalus atpaþinimo ávykis, kuriuo perþengiamas individas kaip abipusio supratimo dalyvis ir kaip atpaþástantis savo tragiðkà buvimà herojus. Taigi èia atpaþinimo ávykis siejamas tiek su kûrybinio màstymo polëkiu, tiek su savo tragiðkosios bûties suvokimu. Drauge tai ir kalbinis ávykis, nes iðtara „Dievas mirë“ sukreèia, verèia ið naujo apmàstyti ir kûrybiðkai plësti senàjà þiûrà, galiausiai sutelkia naujuosius filosofus. Jei tai þymi atpaþinimo ávyká ir jei ðis ávykis nurodo mûsø kalbiná sambûvá, ar negalima Nietzsche’s naujosios filosofijos pavadinti filosofine poetika? Filosofinë poetika èia platesnë nei Aristotelio: ji apima ir gyvenimo tragizmà, ne vien kanèià meninio ávykio akivaizdoje. Nuorodà á antikinæ poetikà patvirtina ankstyvojo Nietzsche’s siekiai. Iðkeldamas antikinës tragedijos apoloniðkàjá ir dionisiðkàjá pradus ir traktuodamas juos kaip gyvenimo principus, jis iðpleèia Aristotelio poetikà ir nubrëþia gaires filosofinei poetikai kaip kalbinio ir gyvenimo ávykio sankirtai. Amþinojo sugráþimo filosofema apima abu momentus: nuorodà á antikiná pasaulá (taigi ir Aristotelio poetikà) ir kûrybinæ kreiptá á ateitá (naujàjà filosofinæ poetikà). Ar ðis lokalaus individo iðkëlimas XIX a. gyvenimo ir egzistencijos filosofijoje reiðkia globaliniø metafiziniø tendencijø ignoravimà? Ar tai galima traktuoti kaip Vakarø màstymo lûþá? Ar tai nëra pesimizmo ásigalëjimo filosofijoje pradþia? Ar toks filosofijos susiaurëjimas neprieðtarauja ðiuolaikinëms globalinëms tendencijoms? MOKSLINË MINTIS ÁVYKIS FENOMENOLOGIJOJE Ðie klausimai rûpëjo ir tokiems XX a. màstytojams kaip Husserlis ir Heideggeris. Husserlis mokslø krizæ sieja su universalaus loginio principo iðkëlimu, suponuojanèiu dualistinæ mokslo þiûrà. Pasaulá perðvietus loginiu matematiniu rentgenu, jis paklusniai neatsiveria mokslininkui, prieðingai, pasaulis tuomet iðkyla kaip prieðiðkas objektas, áveikiamas eksperimento ir instrumento prievarta. Filosofija taip pat ramstë ðià absoliutaus proto iliuzijà, kovodama su bet kokiu skepsiu. Taèiau tikëjimas absoliuèiu protu, teikianèiu pasaulio istorijai ir þmonijai prasmæ, prarastas, o gamtos mokslø objektyvumo idëja pasirodë esanti naivi. Mokslo krizë iðryðkëja ne tik mokslo negalia galutinai apraðyti mus supanèià tikrovæ. Prie gamtos mokslø krizës atvedë tiek aklumas þmogiðkosios èia-bûties prasmei (Heideggeris) ir þmogiðkøjø iðgyvenimø nepaisymas (Dilthey’us), tiek hoministinio poþiûrio perkëlimas á gamtà, jà prievartaujant zondais, prietaisais, santykiais bei formulëmis (Ðliogeris). Universalaus loginio principo iðkëlimas, nors ir turëjo padëti paþinimui, t. y. þmogaus invazijai á pasaulá, atstûmë þmogø nuo jo pasaulio, kuris skilo pusiau á objektà ir subjektà. Pasak Husserlio, mokslai grástini gyvenamu pasauliu ir gyvenimo horizontu. Pasaulis tiek prasmingas, t. y. mums suvokiamas, kiek jis atviras mûsø gyvenimo tëkmei, bet ne loginiams santykiams, gyvai kintanèiai þiûrai, bet ne matematiniam erdvëlaikiui, mûsø tragiðkai kreipèiai, bet ne eksperimento visrakèiui. Husserlio gyvenamas pasaulis artimas Nietzsche’s filosofemoms: iðreiðkia gyve- nimo tëkmæ (ne loginius ryðius), apima tragiðkà subjekto savineigà (ne proto saviteigà), reiðkiasi kaip ádabartinta þiûra (ne amþinoji tiesa), iðkyla kûrybinga pasaulëvaizdþio plëtra bei verèiø pervertinimu (ne tradiciniø vertybiø sàstingiu), atviras kreiptimi á kità asmená ar daiktà (ne uþdara dësniø visuma), reikalauja begalinës interpretacijos (ne atradimo ir iðaiðkinimo), leidþia susikirsti gyvenimui ir mokslui (ne vien empiriniams tyrimams ir logikai). Ðios sankirtos vieta – mokslininkø pasaulëvaizdis. Husserliui gyvenamas pasaulis – mokslininkø pasaulëþiûros reiðkimosi vieta, mokslo pirminis pagrindas ir pirmapradis akivaizdumas (Urevidenz), teikiantis idëjas ir modelius. Èia verta prisiminti paradigmà, kurià Aristotelis iðkëlë kalbëdamas apie poetinæ tragedijos ávykiø visumà, galimà atpaþinti. Sakëme, kad atpaþinimas apima ne tik kalbos lygá, tai ir pasaulëvaizdþio kûrybinis plëtros ávykis. Pasak Husserlio, tik pripaþinæs pasaulëvaizdþio sàsajas su gyvenamu pasauliu ir – pridursiu – su kalbine (gyvenimo ávykio, ne formuliø prasme) visuma, mokslas pajëgus áveikti savo krizæ. Vëlyvasis Husserlis mokslà grindþia ne visuotine atrastina tiesa, bet gyvenamu pasauliu (Lebenswelt), kuriame skleidþiasi mûsø sàmonës fenomenai. Taigi Husserlis mokslo krizei áveikti siûlo fenomenologinæ þiûrà, paremtà atviru pasaulëvaizdþiu kaip kûrybine kreiptimi á gyvenamo pasaulio horizontà, prieð tai suskliaudus ekspansyvià gamtamokslinæ nuostatà. Ar ði kreiptis nëra poetinis ávykis, kai atpaþástamas gyvenamas pasaulis ir iðpleèiamas pasaulëvaizdis? Èia LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 83 TOMAS KAÈERAUSKAS taip pat ryðkus Aristotelio individualaus atpaþinimo motyvas, nors, kaip ir Nietzsche’s atveju, atpaþinimo ávykis neapsiriboja meno kûriniu (Husserlis net nekalba apie tai), o apima gyvenamà pasaulá ir pasaulëvaizdiná modelá. Tiesa, ðis modelis nuolat kinta, pleèiasi, bet kaip tik tai apibûdina atpaþinimo ávykio kûrybiðkumà. Atpaþinimo, o drauge ir plëtros ávykis èia iðpleèiamas ir kita prasme: Husserlis tvirtina, kad mokslus, tarp jø tiksliuosius ir gamtos mokslus, turi maitinti gyvenamas pasaulis. Perfrazavus Husserlá ir iðplëtus Aristotelinæ poetinio ávykio sampratà, galima teigti, kad net tiksliesiems mokslams naudinga taikyti poetinio ávykio modelá. Heideggeris, panaðiai, siûlo mokslà remti èia-bûtimi ir interpretuoti já egzistenciðkai, rûpinantis bûties prasme, bûties ir tiesos saitais, laikiðka egzistencija, t. y. lokalia bûtimi. Kaip globalus mokslo pasaulis gali bûti skleidþiamas asmenine lokalia bûtimi? Èia-bûtis, kaip visuma, iðkyla egzistencine bûtimi myriop (Sein zum Tode). Bûtis myriop ne tik duota (ámesta) drauge su gimimu pirma gamtos (biologijos) ir spekuliatyviø (ontologijos) mokslø. Heideggeriui tragiðka pati èia-bûties sàranga: mirtis iðkyla jo prieðstata (Bevorstand), ji suprastina kaip „pasauliðkai sutinkantis ávykis“, jos negalima apeiti, tai saviðkiausia (eigenste) prieðstova, kuriai èia-bûtis atsiveria rûpesèiu (Sorge), iðpleèianèiu gimimo ir mirties ribas. Rûpestis èia iðkyla ekstatiniu dabarties ávykiu, apimanèiu ámesties pasaulin egzistencijai su kitais praeitá ir patybës tæsinio (Erstrecktheit) ateitá. Tai akimirksnio ávykis, kuriuo buviniui (Seiende) iðkyla laikiðkas projektas (Entwurf). Laikiðkumas èia reiðkia ne tik tai, 84 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS kad atpaþástama savo bûtis myriop, bet ir tai, kad ji be galo iðpleèiama ðiuo kûrybiniu atpaþinimo ávykiu. Kaip ir Kierkegaard’o atveju, èia asmeninio laiko atpaþinimo akimirksnis toks talpus, kad jis suteikia baigtiniam laikui begalybës matmená. Nors tai asmeninis egzistencinis ávykis, ðiuo atpaþinimo modeliu reiðkiasi visa buvinio kultûrinë visuma. Bûtyje ir laike Heideggeris nekalba apie meno kûriná, taèiau kalba apie ávyká, kuris neatsiejamas nuo tragiðkos laikiðkosios bûties. Tai leidþia iðplësti Aristotelio poetikos ribas ir taikyti poetinio (atpaþinimo) ávykio modelá ne vien meno kûriniui, bet ir þmogiðkajai bûèiai apskritai interpretuoti. Tai ne tik laikiðka, bet ir pasauliðka bûtis, sambûvis su likimo broliais. Èia-bûties turiná sudaro bûtis myriop, iðkylanti rûpesèiu kaip sambûviu. Ðis atsiveria akimirksnio sutikties ávykiu, apimanèiu praeitinæ ámestá ir ateitinæ lemtá. Drauge tai kûrybinis ávykis, nes juo steigiamas èia-bûties projektas. Supratimas ir yra savo bûties pasaulyje projektas (Sichentwerfen). Taip tragiðkos bûties myriop supratimo lokalus ávykis, pateikdamas sambûvá pasaulyje, nuolat pleèia mano þiûrà. Todël tai ir dosni kûrybinë steigtis: ji iðpleèia mano sambûvio horizontà, kuris èia-bûties projektu susilieja su kitø egzistencija. Taip asmeniniu, t. y. visiðkai lokaliu, tragiðku bûties myriop atpaþinimo ávykiu atsiveria globali sambûvio pasaulyje erdvë. Vëlyvasis Heideggeris ðá atpaþinimo ávyká perkelia á poetinæ kalbà, todël kalba tampa bûties namais. Kitaip sakant, lokalus savo tragizmo atpaþinimas atveria globalià poetinës kalbos, kurioje ámanomas sambûvis, erdvæ. Tai leidþia plë- MOKSLINË MINTIS toti senà Platono-Aristotelio atpaþinimo ávykio koncepcijà kaip filosofinës poetikos principà. Drauge ðis poetinis màstymas þymi slinktá nuo globalaus prie lokalaus màstymo. Taigi ávykio poetika egzistencijos filosofijoje apima ne tik meno kûrinio atpaþinimà. Ji þymi ir savo tragiðkos bû- ties myriop atpaþinimà. Asmeninis atpaþinimo ávykis leidþia bûtá traktuoti kaip pasauliðkà sambûvá. Ðá sambûvá þymi ir priklausymas gyvenamam kalbiniam pasauliui. Taip Aristotelio poetikos ir egzistencinio màstymo paribyje iðkyla filosofinë poetika, kurios modelis – poetinis (atpaþinimo) ávykis. IÐVADOS 1. Aristotelio mythos (ávykio) koncepcija apima kalbiná atpaþinimà, kuris katarsio tragizmu pritaikomas etinei ir egzistencinei þmogiðkojo paþinimo plotmei. Drauge tai þymi kità – individualø, tragiðkà, poetiná – paþinimà, prieðinamà visuotinei Platono idëjinei þiûrai. 2. Kierkegaard’o ávykis taip pat iðkyla dviem lygiais: kalbos (ritmas) ávykis leidþia mums akimirksniu atpaþinti savo laikà myriop. Ði bendra kalbos ir egzistencijos terpë leidþia rastis filosofinei poetikai. Tai ávykio poetika, apimanti savo baigtinës egzistencijos atpaþinimà. Drauge tai atviras, kryptingas, kûrybingas poþiûris, iðreiðkiantis sambûvá gyvenamajame (kalbiniame) þmogaus pasaulyje. Jungiamoji kalbos ir egzistencijos grandis èia – ávykio poetika, apimanti tiek mûsø kalbinio pasaulio ávykiðkumà, tiek savosios laikinës tragiðkos bûties atpaþinimo ávyká. 3. Nietzsche parodo kenèiantá herojø ir jo tragiðkà, bet kûrybingà pasaulëjautà. Atpaþinimo ávykis èia siejamas tiek su kûrybinio màstymo polëkiu, tiek su savo tragiðkosios bûties suvokimu. Tai paremia filosofinë poetikos paradigmà, nes kartu tai ir kalbinis ávykis (iðtara „Dievas mirë“). 4. Husserliui gyvenamas pasaulis ir jo egzistencinis ávykiðkumas – pirminë terpë, leidþianti skleistis mokslo idëjoms. Taip filosofinë (ávykio) poetika tampa modeliu net tiksliesiems mokslams. 5. Heideggeris Bûtyje ir laike kalba apie ávyká, kuris neatsiejamas nuo tragiðkos laikiðkosios bûties. Tai leidþia iðplësti Aristotelio poetikos ribas ir taikyti poetinio (atpaþinimo) ávykio modelá interpretuojant ne vien meno kûriná, bet ir þmogiðkàjà bûtá apskritai. Literatûra 1. Aristoteles. Poetik. – Stuttgart: Philipp Raclam Jun, 1986. 2. M. Heidegger. Sein und Zeit. – Tübingen: Max Niemeyer Verlag, 1993. 3. E. Husserl. Die Krisis der europäischen Wissenschaften und die transzendentale Phänomenologie. – Haag: Martinus Nijhoff, 1976. 3. F. Nietzsche. Anapus gërio ir blogio // Rinktiniai raðtai. – Vilnius, Mintis, 1992. 4. F. Nietzsche. Tragedijos gimimas. – Vilnius, Pradai, 1997. 5. S. Kierkegaard. Baimë ir drebëjimas. – Vilnius, Aidai, 1995. LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 85 V Y T I S V A L AT K A Gauta 2004-01-09 VYTIS VALATKA Lietuvos teisës universitetas KETURIØ PIRMØJØ ARISTOTELIO KATEGORIJØ INTERPRETAVIMAS SCHOLASTINËJE LOGIKOJE LIETUVOJE XVI a. ANTROJOJE PUSËJE The Interpretation of the First Four Predicaments in Scholastic Logic in Lithuania in the Second Half of the Sixteenth Century SUMMARY The interpretation of the first four predicaments of Aristotle’s scholastic logic in Lithuania in the second half of the sixteenth century based itself on Aristotelian definitions and distinctions, offering some small corrections, additions and even deviations. The representatives of the above-mentioned logic, Marcin Úmiglecki, Pedro Viana and Diego Ortiz, traditionally interpreted the position of substance in a predicamental series. That is, self-existent substance was regarded as a necessary subject for all the other predicaments, bearing the status of accidental being. Meanwhile, an analysis of the essence of relation involved the above-mentioned authors in a significant scholastic dispute. In this controversy our scholiasts followed the position of P. Fonseca and P. Soncinus, identifying the essence of quantity with its extension. The interpretation of relation by the above-mentioned scholiasts stuck to a classical scholastic view. That is, it was affirmed that that relation might be both a real entity and a pure creation of the human intellect. The reality of relation was also traditionally reduced to the reality of components of such a relation and the real distinction between a relation’s subject and term. Finally, the analysis of quality made by our scholiasts has also not deviated from scholastic tradition. Within its frameworks quality was regarded as the last accidental category, determining and denominating substance intrinsically. RAKTAÞODÞIAI. Aristotelio kategorijos, arba predikamentai; substancija, arba esmë; kiekybë, santykis, kokybë. KEY WORDS. Aristotelian predicaments or categories, substance, quantity, relation, quality. 86 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS MOKSLINË MINTIS ÁVADAS Scholastinë logika savo tyrinëjimuose rëmësi ávairiais antikos autoriais: Platonu, Aristoteliu, stoikais, Porfiriju, Boecijumi ir kt. Taèiau, kaip ir visoje scholastinëje þinijoje, didþiausias autoritetas èia buvo Aristotelio traktatai. Tad nenuostabu, kad Stageirieèio veikalas Kategorijos tapo vienu pamatiniø scholastinës logikos ðaltiniø – ðios logikos traktatuose ir paskaitø kursuose ypatingà vietà uþëmë Aristotelio Kategorijø interpretavimas. Aiðkinant Kategorijas, analizuotos bûtinos aristoteliðkai suprasto mokslinio paþinimo sàlygos: vadinamieji antepredikamentai (antepraedicamenta); kategorijos, arba predikamentai (categoriae sive praedicamenta), bei postpredikamentai (postpraedicamenta). Aptariant ðiuos aristotelinius konstruktus, daugiausia dëmesio sulaukdavo kategorijos. Kita vertus, skirtingi predikamentai scholastinëje logikoje nebuvo laikomi vienodai reikðmingais. Sekant Aristoteliu, daugiausia èia buvo analizuojamos pirmosios keturios kategorijos: substancija, arba esmë (substantia), kiekybë (quantitas), santykis (relatio sive ad aliud) ir kokybë (quantitas), o paskutiniosios ðeðios kategorijos – veikimas (actio), patyrimas (passio), laikas (quando sive tempus), vieta (ubi sive locus), padëtis (situs sive positio) ir turëjimas (habitus) – buvo kur kas siauriau interpretuojamos. Jokia iðimtis ðiuo poþiûriu nëra ir scholastinë logika Lietuvoje XVI a. antrojoje pusëje. Iðlikæ ðios logikos ðaltiniai – tai Martino Smigleckio (Marcin Úmiglecki, Martinus Smiglecius) 1586–1587 m. Vil- niaus universitete skaitytas logikos kursas1, Jokûbo Ortizo (Diego Ortiz, Iacob Ortizius) 1596–1597 m. ðiame universitete dëstytos logikos paskaitos2 bei Vilniaus jëzuitø kolegijos moksleiviø filosofiniø disputø tezës, parengtos vadovaujant ðios kolegijos profesoriams Dþonui Hëjui (John Hay, Joannes Haius, 1574m.)3 ir Petrui Vianai (Pedro Viana, Petrus Viana, 1576, 1577 ir 1578 m.)4. Aptardami predikamentus, ðiø ðaltiniø autoriai daugiausia dëmesio skyrë substancijai, kiekybei, santykiui ir kokybei analizuoti. Tuo tarpu likusioms ðeðioms kategorijoms skirta vos keletas puslapiø ar netgi sakiniø. Svarbu paþymëti, kad ði pakankamai iðsami keturiø pirmøjø predikamentø analizë beveik nesulaukë tyrinëtojø dëmesio. Vienintelis Lenkijos filosofijos istorikas Romanas Darowskis, aptardamas savo straipsniuose5 (vëliau jie buvo átraukti á veikalà Filosofija Lenkijos jëzuitø mokyklose XVI a.6) minëtus ðaltinius, taip pat apþvelgë ir jø autoriø paþiûras á keturias pirmàsias kategorijas. Taèiau ði apþvalga tëra vien trumpas ðiø paþiûrø atpasakojimas, visai nëra gilesnës jø analizës, be to, nepatikslinti ir jø ðaltiniai. Ið Lietuvos filosofijos istorikø vienintelis Romanas Pleèkaitis veikale Feodalizmo laikotarpio filosofija Lietuvoje7 yra trumpai pristatæs keturiø pirmøjø kategorijø aptarimà scholastinëje logikoje Lietuvoje. Taèiau ðioje knygoje autorius aptaria visà minëtosios logikos palikimà ir neiðskiria kurio nors vieno ðitos logikos raidos etapo. Tad akivaizdu, LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 87 V Y T I S V A L AT K A kad keturiø pirmøjø predikamentø interpretacija, randama minëtuose XVI a. antrosios pusës logikos Lietuvoje ðalti- niuose, reikalinga tolesnës iðsamesnës analizës. Ðis straipsnis kaip tik ir yra kuklus bandymas tai padaryti8. SUBSTANCIJOS AIÐKINIMAS Aristotelis pirmàjà vietà tarp kategorijø skyrë substancijos, arba esmës, predikamentui. Tad natûralu, kad analizuojant ðià kategorijà, pirmiausia reikëjo pagrásti jos pirmumà kitø predikamentø atþvilgiu. Scholastinës logikos Lietuvoje XVI a. antrojoje pusëje atstovai ðiuo klausimu laikësi klasikinio scholastinio poþiûrio. Bûtent tvirtinta, kad predikamentø eilëje pirmesnæ vietà uþimanti kategorija esanti bûtina visø paskesniøjø kategorijø egzistavimo sàlyga. O substancija kaip tik ir yra bûtinas likusiø devyniø predikamentø pagrindas. Tad akivaizdu, kad predikamentø eilëje ji nusipelno bûtent pirmosios vietos. Juk jos esmës poþiûriu substancija yra bûtis, disponuojanti savarankiðka egzistencija. Tuo tarpu likæ predikamentai – tai savaiminës egzistencijos stokojantys atsitiktiniai poþymiai, kuriø egzistavimui bûtinas bûtent substancijos, kaip ðiø akcidentø subjekto, buvimas. Tad „substancija yra visø kitø predikamentø subjektas“9, o kartu ir bûtina jø egzistavimo sàlyga. Taigi substancija jau jos esmës poþiûriu yra ankstesnë uþ visus kitus predikamentus, kurie pagal jø prigimtá tëra atsitiktiniai ðios substancijos poþymiai. Kita vertus, substancija pirmesnë uþ likusias kategorijas ne tik esmës, bet ir paþinimo poþiûriu (secundum cognitionem). Mat kaip teigia Smigleckis, „paþindami daikto substancijà, mes tà daiktà paþástame labiau, 88 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS negu paþindami atsitiktiná ðio daikto poþymá, kaip antai Petrà labiau paþástame tada, kai þinome, kad jis yra þmogus, o ne tada, kai þinome, jog jis yra kreivanosis“10. Taigi daikto substancijos, arba esmës, paþinimas yra kur kas gilesnis ir tikslesnis negu ðio daikto akcidentø áþvalga. Tad nenuostabu, kad paþinimo poþiûriu substancija pranoksta visus kitus akcidento statusà turinèius predikamentus. Analizuodami ðià substancijà (ir kitus predikamentus), scholastinës logikos Lietuvoje XVI a. antrojoje pusëje autoriai rëmësi Aristotelio pateiktomis definicijomis bei distinkcijomis, tiesa, kartais nuo jø nuklysdami, jas papildydami bei pataisydami. Ðtai remdamiesi aristoteline distinkcija minëti scholastai iðskyrë du substancijos modusus – pirmàjà ir antràjà substancijas. Pirmoji substancija buvo apibrëþiama kaip tokia savarankiðka bûtis, kuri nei egzistuoja kokiame nors subjekte, nei jam priskiriama. Tad pirmosios substancijos statusas buvo pripaþástamas individualiems substancialiems esiniams, pvz., konkretiems þmonëms Petrui, Jonui ir etc. Antrosios substancijos interpretuotos kaip individualiø substancijø bendrosios giminës ir rûðys – kaip tokie savarankiðki esiniai, kurie, nebûdami jokiame subjekte, vis dëlto predikuojami pirmosioms substancijoms kaip pastarøjø esmës. MOKSLINË MINTIS Tiriant savybinius substancijos poþymius (propria substantiae), taip pat remtasi Stageirieèio iðvardytomis savybëmis. Ðtai mûsø teoretikø teigimu, tiek pirmoji, tiek antroji substancijos neturi jokio subjekto kaip savo egzistencijos ðaltinio bei sugeba ágyti prieðingø atsitiktiniø poþymiø (pvz., kaip teigia pats Aristotelis, „þmogus, bûdamas vienas ir tas pats, gali bûti èia iðbalæs, èia tamsus, èia ðaltas, èia karðtas, èia blogas, èia geras“11). Taip pat tradiciðkai tvirtinta, kad bendrybës statusà turinèios substancijos yra sinonimiðkai, tai yra vienareikðmiðkai, priskiriamos saviesiems individams. Ðtai þmogiðkoji prigimtis predikuojama konkretiems þmonëms kaip vienas ir tas pats esinys – màstanti gyvoji bûtybë (vivens cogitans). Taip pat teigta, kad jokia substancija negalinti bûti daugiau ar maþiau substancialesnë uþ kokià nors kità substancijà. Antai màstymu pasiþymintis þmogus yra tobulesnis gyvûnas uþ ðio poþymio neturintá arklá, taèiau joks þmogus nëra labiau gyvûnas negu arklys. Galiausiai tvirtinta, jog substancijoms nëra nieko prieðingo. Tiesa, minëtàjá poþymá substancijai pripaþino tik Viana12. Smigleckis ir Ortizas ðiuo klausimu nutolo nuo Aristotelio teorijos ir aiðkino, kad substancijos turi savàsias prieðingybes. Smigleckio nuo- mone, „prieðingø pasekmiø prieþastys paèios yra prieðingi esiniai; o ugnies ir vandens substancijos yra prieðingø atsitiktiniø poþymiø – ðilumos ir ðalèio, sausumo ir drëgmës – pagrindai, vadinasi, ir paèios [vandens ir ugnies] substancijos pagal jø esmæ bus prieðingos (contrariae)“13. Taigi prieðingus poþymius turinèios substancijos paèios yra prieðybës kaip minëtøjø poþymiø prieþastys. Kita vertus, „skiriamieji substancijø poþymiai (differentiae substantiales) yra prieðybës, todël [kiekviena] substancija turi kokià nors jai prieðingà bûtá“14. Ðtai màstymas ir þvengimas – skiriamieji þmogiðkosios ir arkliðkosios substancijø poþymiai – yra akivaizdþios prieðybës, kadangi gyvûnas, ágijæs màstymo poþymá, niekada nebus þvengianti bûtybë, o nuo þvengimo neatsiejama arklio substancija niekada negali bûti màstantis gyvûnas. Tad ir ðiuos prieðingus skiriamuosius poþymius turinèios substancijos taip pat yra kontrariniai esiniai. Lygiai tokio pat poþiûrio laikosi ir Ortizas. Jis substancijø prieðingumà aiðkino kontrariniais skiriamaisiais ðiø substancijø poþymiais. Jo teigimu, „skiriamieji tos paèios giminës substancijø poþymiai yra prieðingos bûtys, o dël ðiø poþymiø ir [visos] tai paèiai giminei priklausanèios rûðinës substancijos yra prieðingi esiniai“15. KIEKYBËS INTERPRETAVIMAS Aptaræ substancijà, scholastinës logikos Lietuvoje XVI a. antrojoje pusëje autoriai tradiciðkai aptarinëjo kiekybës predikamentà. Tai, kad predikamentø eilëje kiekybë buvo iðkart po substanci- jos kategorijos ir buvo pirmesnë uþ kitus akcidentinius predikamentus, mûsø teoretikai aiðkino vien tik kiekybei bûdingu santykiu su substancija. Ðiø scholastø ásitikinimu, vien tik kiekybei tarLOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 89 V Y T I S V A L AT K A pininkaujant substancija gali ágyti visus kitus atsitiktinius poþymius. Kitaip sakant, tik kokià nors kiekybæ ágijusi substancija tegali tapti kokios nors kokybës, santykio, veikimo, patyrimo ir visø kitø akcidentiniø predikamentø subjektu. Smigleckio tvirtinimu, „ðiluma ir ðaltis, ir t. t. negali bûti ágyjami nedaliame subjekte; prieðingai, toks ðilumà ir ðaltá ágyjantis subjektas privalo bûti tásus dël jo turimos kiekybës“16. Tad kiekybë – tai bûtina sàlyga visiems kitiems atsitiktiniams poþymiams egzistuoti substancijoje. Be to, kiekybë yra ir ðiø akcidentiniø kategorijø buvimo apskritai sàlyga, nes bet kurio atsitiktinio poþymio egzistavimas yra tapatus jo egzistavimui substancijoje kaip savajame subjekte. Tad akivaizdu, kad tarpininkaudama kitø atsitiktiniø poþymiø buvimui substancijoje, kiekybë kategorijø eilëje uþima tarpinæ vietà tarp substancijos ir ðiø akcidentø. Analizuojant kiekybæ, vienas svarbiausiø klausimø buvo kiekybës prigimtis, arba formalioji tvarka (ratio formalis quantitatis). Spræsdami ðá klausimà, Smigleckis, Viana ir Ortizas ásitraukë á scholastiná disputà, kurio skirtingos ðalys pateikë skirtingas kiekybës esmës interpretacijas. Antrojoje scholastikoje matome tris esmines kiekybës prigimties koncepcijas. Ðkotistinë teorija teigë, jog kiekybës esmë – tai jos dalumas (divisibilitas). Kitaip sakant, kiekybë pagal savo prigimtá yra esinys, dalomas á elementus, ið kuriø jis susideda. Kita scholastø grupë perëmë Alberto Didþiojo bei Tomo Akvinieèio poþiûrá, kad kiekybës prigimtis yra ðio predikamento iðmatuo- 90 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS jamumas (mensurabilitas). Antrosios scholastikos autoritetø Petro Fonsekos ir Pauliaus Soncino sekëjai skelbë, jog esmës poþiûriu kiekybë yra esinys, sudarytas ið atskirø daliø, ið kuriø kiekviena yra uþ bet kurios kitos bei nëra pastarosios apimama. Bûtent ðià kiekybës prigimties interpretacijà pasirinko Viana ir Ortizas. Pastarojo teigimu, „pirminë ir formalioji kiekybës tvarka – tai jos tásumas (extensio), arba viena uþ kitos esanèiø daliø turëjimas“17. Lygiai tà patá skelbë ir Viana, tvirtindamas, jog „…ginèe turime laikytis tokios nuomonës, kad jei sugretinami [kiekybës] dalomumas ir iðmatuojamumas, tai kiekybës esmë yra pats dalumas, taèiau jei ginèe norima iðsiaiðkinti, kas yra kiekybës prigimtis absoliuèiàja prasme, tai formalioji [kiekybës] tvarka bus ne kas kita kaip tai, jog [kiekybë] susideda ið daliø…“18 Ir bûtent ðis esminis kiekybës integralumas kaip tik ir sàlygoja jos dalumà, iðmatuojamumà bei kitus bûdingus poþymius19. Juk kiekybë daloma bei iðmatuojama vien todël, kad susideda ið elementø, á kuriuos yra daloma ir kuriø pagrindu matuojama. Ðiai Vianos ir Ortizo pateikiamai sampratai oponavo Smigleckis, nepripaþinæs në vienos ið èia minëtø kiekybës formaliosios tvarkos koncepcijø. Tiesa, ið pirmo þvilgsnio atrodytø, kad ðis scholastas turëtø bûti vienoje gretoje su Viana ir Ortizu. Mat kaip ir pastarasis, Smigleckis teigë, kad esminë kiekybës ypatybë – tai jos tásumas, kadangi „tásumas yra prieþastis visø [savybiø], kurios priskiriamos kiekybei: dalomumo, etc.“20 Taèiau Ortizas kiekybës eksten- MOKSLINË MINTIS syvumà tapatino su viena uþ kitos esanèiø daliø turëjimu, o Smigleckis tà turëjimà laikë paties tásumo rezultatu. Ðio scholasto ásitikinimu, kiekybës tásumas – tai tam tikra jos daliø tarpusavio iðsidëstymo tvarka, dël kurios ðios dalys yra viena uþ kitos pratæsdamos viena kità, lygiai kaip þmogaus kûne galvà pratæsia kaklas, kaklà – krûtinë, etc.21 Kita vertus, ðá Smigleckio poþiûrá labai sunku atskirti nuo Vianos ir Ortizo pasirinktos pozicijos. Mat tarp tokios sudedamøjø daliø tarpusavio iðsidëstymo tvarkos, dël kurios tos dalys pratæsia viena kità, ir bûtent tokiø viena kità pratæsianèiø daliø turëjimo vis tik labai sunku áþvelgti koká nors esmingesná skirtumà. Taigi svarstydami kiekybës esmës klausimà, logikos Lietuvoje XVI a. antrojoje pusëje autoriai tapo scholastinio disputo dalyviais. Tuo tarpu kiekybës rûðis ir bûdingus poþymius ðie logikai aiðkino darniai. Ðtai, remiantis aristoteline distinkcija, iðskirtos dvi esminës kiekybës predikamento rûðys: tolydi ir diskreti kiekybë (quantitas continua et discreta). Pirmoji apibrëþta kaip tokia kiekybë, kurios dalys apjungiamos bendru terminu. Tokios tolydþios kiekybës pavyzdys galëtø bûti koks nors tam tikro kûno pavirðius. Mat ðá pavirðiø padalijus á dvi dalis, jos apjungiamos tiese kaip bendru terminu. Tolydþios kiekybës rûðimis laikyta tiesë, pavirðius, kûnas, vieta ir laikas. Tuo tarpu diskreti kiekybë interpretuota kaip tokia kiekybinë seka, kurios dalys neturi jokio bendro, tai yra jas apjungianèio, termino. Reprezentatyviu tokios kiekybës pavyz- dþiu galëtume laikyti koká nors skaièiø. Mat jis yra ne kas kita, kaip didesnë ar maþesnë niekuo neapjungiamø vienetø suma. Be skaièiaus, diskreèios kiekybës rûðims tradiciðkai priskiriamas þmoniø kalbos þodis, susidedantis ið apjungianèiojo termino stokojanèiø skiemenø. Interpretuojant bûdingus kiekybës poþymius, taip pat buvo remiamasi Aristotelio iðvardytais konstruktais. Pirmiausia tvirtinta, kad svarbiausias bûdingas kiekybës poþymis – tai jos gebëjimas bûti lygiai ar nelygiai. Ðtai kvadrato kraðtinës yra tarpusavyje arba lygios, arba nelygios. Kita vertus, jokia kiekybë negali bûti daugiau ar maþiau kiekybë uþ kurià nors kità kiekybæ. Antai vieno kûno pavirðius gali bûti didesnis uþ kito kûno pavirðiø, taèiau joks pavirðius negali bûti labiau ar maþiau pavirðius uþ kità pavirðiø. Galiausiai teigta, kad kiekybei, kaip ir substancijai, nëra nieko prieðingo. Tiesa, pripaþinta, kad viena kiekybë (pvz., koks nors kûnas) gali bûti labai didelë, o kita kiekybë (koks nors kitas kûnas) – be galo maþa, ir ðiuo poþiûriu minëtosios kiekybës yra prieðybës. Taèiau kartu buvo pabrëþta, kad tokiu atveju kiekybës yra prieðingos viena kitai ne dël paties jø kiekybiðkumo, o vien tik dël jø tarpusavio santykio. Mat tai, kad vienas kûnas yra didelis, o kitas – maþas, lemia ne pati ðiø kiekybiø kaip kûnø prigimtis, o vien tik jø vieno su kitu sulyginimas. Ið scholastinës logikos Lietuvoje XVI a. antrojoje pusëje autoriø, aptarusiø kiekybës predikamentà, bûtina iðskirti Vianos tyrinëjimus. Mat ðis scholastas savo loginëse tezëse ne tik skyrë tolydþià ir diskreèià kiekybæ bei iðvarLOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 91 V Y T I S V A L AT K A dijo chrestomatines ðio predikamento savybes. Vianos tezëse taip pat buvo analizuojamas kiekybës modusas begalybë (infinitum) bei vieta (locus) kaip viena ið tolydþios kiekybës rûðiø. Aptardamas begalybës modusà, Viana ieðkojo atsakymo á klausimà, ar Dievo sukurtoje Visatoje egzistuoja, arba bent jau gali egzistuoti, begalinë kiekybë. Scholastinëje filosofijoje buvo iðskiriamos dvi begalybës rûðys: aktualioji bei potencialioji begalybë. Pirmoji buvo suprantama kaip begalinë kiekybë, kurios kûrimo procesas jau uþbaigtas ir kuri apima aktualiai egzistuojanèias begalines dalis. Tokios begalybës pavyzdys galëtø bûti be galo tæsiama linija. Tuo tarpu potenciali begalybë interpretuota kaip kiekybinë visuma, neturinti aktualiai egzistuojanèiø begaliniø daliø ir esanti begalinë tik tiek, kiek jos dalys eina viena po kitos. Ðios begalinës sekos pavyzdþiu galëtø bûti natûriniø skaièiø aibë. Scholastai neabejojo, kad aktualios begalybës statusà privalu priskirti Dievui kaip visagalei bei visokeriopai tobulai esybei. Taèiau buvo nesutariama, ar aktualiàjà begalybæ galime atrasti Dievo sukurtame pasaulyje. Tomistinis poþiûris neigë tokià galimybæ, tvirtindamas, jog aktuali begalybë – tai visokeriopos tobulybës atributas, o pastaràjà turi vienintelis Dievas. Todël „…materialiuose daiktuose neatrandama aktuali begalybë, bet tik potenciali pagal tai, kaip vienas seka po kito“22. Kitaip sakant, Visatoje teegzistuoja potenciali begalybë kaip be galo tæsiamas materialiøjø daiktø skaièius. Tuo tarpu Dunso Ðkoto sekëjai buvo prieðingos nuomonës – kad 92 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS kiekviename pasaulio esinyje atrandama aktuali begalybë. Mat paties Dunso Ðkoto ásitikinimu, „kadangi koká nors kûnà galima padidinti dvigubai ir kità kûnà galima padidinti trigubai ir taip iki pat begalybës, vadinasi, koks nors kûnas gali bûti aktualiai begalinis“23. Maþa to, kiekvienas kûnas netgi yra aktualiai begalinis, nes „faktiðkai kokia nors linija yra begalinë ir koks nors pavirðius yra begalinis“24. Ðiame dispute dël aktualios begalybës Viana pasirinko tomistinæ pozicijà. Jo teigimu, „aiðkiø aiðkiausia, jog jokia [tásios kiekybës ar skaièiaus ribø neturinti begalybë] nëra aktualiai duota ðioje daiktø Visatoje, tokia [begalybë] bûtø jokiomis ribomis neaprëþtas kontinuumas ar skaièius, jeigu pastarieji priklausytø ðio pasaulio mechanizmui“25. Tad daiktø pasaulyje negalima nei tolydi, nei diskreti aktuali begalybë, – Vianos ásitikinimu, prieðingas poþiûris prieðtarauja tiesai ir yra visiðkai absurdiðkas. Tuo tarpu potenciali begalybë Visatoje duota tiek kontinuumo, tiek diskreèios kiekybës pavidalu 26. Tiesa, Viana neiðvardija fiziniame pasaulyje egzistuojanèios potencialios begalybës rûðiø, taèiau remdamiesi paties Tomo Akvinieèio teorija, galime spëti, kad viena ðios begalybës formø – tai be galo tæsiamas daiktø skaièius. Taigi Viana aktualià begalybæ laiko prieðtaraujanèia natûraliai daiktø tvarkai. Kita vertus, tezëse iðkeliamas klausimas, ar visagalis Dievas gali pakeisti ðià daiktø tvarkà sukurdamas tokià begalybæ. Á minëtà klausimà Viana atsako neigiamai. Jo manymu, net ir Dievo vi- MOKSLINË MINTIS sagalybës dëka Visatoje negalima aktuali begalybë27. Ir tai jokiu bûdu nereiðkia, kad ðios begalybës negalintis sukurti Dievas dël to prarastø savo dieviðkàsias ir neiðsemiamas galias. Atvirkðèiai, negalëdamas sukurti aktualios begalybës, Dievas kaip tik ir iðsaugo aukðèiausiàjà tobulybæ. Vianos teigimu, ðá negalëjimà skelbiantys autoriai suvokia, kad „laikydamiesi prieðingos nuomonës, jie atimtø ið Dievo didelæ jo galybës dalá“28. Tad tezëse grieþtai laikomasi tomistinio poþiûrio, kad aktuali begalybë yra visokeriopos tobulybës atitikmuo ir dël to – dieviðkosios bûties prerogatyva. Ðis poþiûris neleido aktualios begalybës priskirti Dievo kûriniams, nes tokiu atveju ðie imtø kësintis á tik jø kûrëjui priklausantá visokeriopo tobulumo statusà. Aktualios begalybës egzistavimo Dievo sukurtame pasaulyje problemà savo tezëse svarstë ir pirmojo filosofinës kûrybos Lietuvoje ðaltinio autorius Dþonas Hëjus. Tiesa, ðá klausimà mûsø teoretikas sprendë tezëje, priskiriamoje ne Aristotelio loginiø traktatø, o jo Fizikos interpretacijai. Taèiau tiek, kiek ðioje tezëje kalbëta apie kiekybës moduso – aktualios begalybës – realumà, jà galime priskirti ir scholastinës logikos kompetencijai. Svarbu paþymëti, kad ðiuo klausimu Hëjus pasirinko lygiai tokià pat pozicijà kaip ir Viana. Tiesa, ðià pozicijà Hëjus rinkosi gana atsargiai, kitaip sakant, naudodamas antrojoje scholastikoje itin populiarø probabilizmo metodà. Pasak ðio scholasto, „negalime paneigti, kad autoriai, teigiantys, jog dël dieviðkosios visagalybës natûralioje daiktø tvarkoje gali egzistuoti be galo didelis kûnas, laikosi tikëtinos nuomonës, taèiau mes laikomës prieðingo poþiûrio, kuris labiau atitinka tiesà ir yra kur kas sunkiau nuneigiamas“29. Tad labiau tikëtina, kad aktualiai begalinio kûno egzistavimas nëra numatytas natûralioje daiktø tvarkoje ir kad pasaulyje gali egzistuoti tik potenciali begalybë. Taigi aktualios begalybës realumo klausimu Hëjus nenutolo nuo Vianos pozicijos. Pastarasis kiekybës predikamento analizæ uþbaigë interpretuodamas vienà svarbiausiø tolydþios kiekybës rûðiø – vietà. Ðios rûðies nagrinëjimas mums svarbus todël, kad èia Viana laikësi okamistinio voliuntarizmo principo, kuris tarp grieþtà pasaulio tvarkà pripaþinusiø jëzuitø buvo gana retai pripaþástamas. Ðtai, kalbëdamas apie natûraliàjà daiktø tvarkà, pagal kurià tas pats daiktas tuo paèiu metu gali bûti tik vienoje vietoje, Viana vis dëlto daro vienà iðlygà. Paties scholasto þodþiais tariant, „kad ir kaip tas pats kûnas natûraliu bûdu negalëtø tuo pat metu bûti dviejose vietose, vis dëlto neneigiame, jog dieviðkosios galios veikimu ðitaip gali atsitikti“30. Ðis Vianos teiginys artimas Viljamo Okamo sampratai, skelbusiai jokiems apribojimams nepaklûstanèià dieviðkàjà valià, bet kurià akimirkà galinèià keisti net ir savo paèios nustatytas gërio ir blogio normas. Ir vis dëlto Vianos negalëtume pavadinti nuosekliu okamistu – tam tikrose srityse jis apribojo dieviðkosios Valios veikimà, kaip antai neleisdamas pastarajai fiziniame pasaulyje sukurti aktualios begalybës. LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 93 V Y T I S V A L AT K A Literatûra ir nuorodos 11 12 13 14 15 16 17 M. Smiglecius. Commentaria in Organum Aristotelis (Vilnae, 1586–1587). – Warszawa: Akademia teologii jezuickiej, 1987, zeszyt 1. J. Ortizius. In universam Aristotelis Logicam Summula. Vilnae, 1596. – Vilniaus universiteto biblioteka, rankraðèio mikrofilmas. J. Haius. Assertiones philosophicae // Assertiones theologicae et philosophicae. – Cracoviae, 1574, p. 10–16. P. Viana. Assertiones logicae ex Categoriis Aristotelis // Assertiones theologicae et logicae. Vilnae, 1576, p. 7–12. – Vilniaus universiteto biblioteka, mikrofilmas, P.Viana. Assertiones philosophicae // Assertiones in gymnasio vilnensi societatis Jesu sub vernam studiorum instaurationem hoc ordine mense aprili defendendae. Vilnae, 1577, p. 9–15. – Vilniaus universiteto biblioteka, mikrofilmas, P.Viana . Assertiones ex praecipuis totius philosophiae Aristotelis difficultatibus. Vilnae, 1578. – Vilniaus universiteto biblioteka, mikrofilmas. R. Darowski. Jakub Ortiz SJ (1564–1625), profesor filozofii w Poznaniu i Akademii Wileñskiej // Studia philosophiae christianae, 19 (1983), nr. 2, s. 5–24; R. Darowski. Marcina Úmigleckiego SJ rækopiúmienne wykùady z logiki (Akademia Wileñska, r. 1586/87) // Studia philosophiae christianae, r. 20 (1984), nr. 1, s. 31– 53; R.Darowski. Piotr Viana SJ (1549–1609) i jego dziaùalnoúã filozoficzna w Polsce // Odrodzenie i Reformacja w Polsce, t. 23, 1978, s. 35–53. R. Darowski. Filozofia w kolegiach jezuickich w Polsce w XVI wieku. – Kraków: Wydziaù filozoficzny towarzystwa jezusowego, 1994. R. Pleèkaitis. Feodalizmo laikotarpio filosofija Lietuvoje. Filosofija Lietuvos mokyklose XVI–XVIII amþiais. – Vilnius: Mintis, 1975. 18 Tuo tarpu ðeðiø paskutiniøjø Aristotelio kategorijø interpretacijai scholastinëje logikoje Lietuvoje XVI a. antrojoje pusëje ðiø eiluèiø autorius jau yra paskyræs straipsná. Þr. V. Valatka. Ðeðiø paskutiniøjø Aristotelio kategorijø aiðkinimas scholastinëje logikoje Lietuvoje XVI a. antrojoje pusëje // Logos, 2003/34, p. 20–29. 19 J. Ortizius, folium [toliau – f.] 119. 10 M. Smiglecius, p. 219. 11 Aristotelis. Kategorijos // Rinktiniai raðtai. – Vilnius, 1990, p. 32. 12 P. Viana. Assertiones logicae, tezë [toliau – t.] 2. 13 M. Smiglecius, p. 208. 14 Ten pat, p. 209. 15 J. Ortizius, f. 123. 16 M. Smiglecius, p. 220. 17 J. Ortizius, f. 129. 18 P. Viana, Assertiones logicae, t. 5. 19 Ten pat. 20 M. Smiglecius, p. 223. 21 Ten pat, p. 224. 22 Thomas Aquinas. Summa totius theologiae. Lugduni, 1608, I, qu. 86, art. 2, p. 164. Cituojama ið: R. Pleèkaitis. Feodalizmo laikotarpio filosofija Lietuvoje, p. 149. 23 Ioannes Duns Scotus. In VIII libros Physicorum Aristotelis quaestiones // Opera omnia, vol. 2. Lugduni, 1639, lib. III, qu. 9, p. 201. Cituojama ið: R. Pleèkaitis. Feodalizmo laikotarpio filosofija Lietuvoje, p. 149. 24 Ten pat, qu. 10, p. 204. 25 P. Viana, Assertiones philosophicae, t. 5. 26 Ten pat. 27 P. Viana, Assertiones philosophicae, t. 6. 28 Ten pat. 29 J. Haius, t. 5. 30 P. Viana, Assertiones philosophicae, t. 12. B. d. 94 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS MOKSLINË MINTIS Gauta 2003-11-21 DONATAS VEÈERSKIS Vytauto Didþiojo universitetas FILOSOFIJA IR MOKSLAS M. MERLEAU-PONTY FENOMENOLOGIJOJE Philosophy and Science in Merleau-Ponty’s Phenomenology SUMMARY The article deals with the problem of the relation between phenomenology and science. If we want to understand the position of phenomenologists, we must first pay attention to how they have changed the concept of rationality and the concept of the thing. In such a new light we can see phenomenology as a third position between blind creed in rationality and scepticism vis-à-vis rationality. When Merleau-Ponty examines what scientists say about one or other phenomenon of the world, he looks first for the principle according to which a scientist explains his discovery. Merleau-Ponty discloses that very often this principle is a preconception, which is taken from philosophical traditions. An aspiration to discover the true principles of science reveals phenomenology as the activity which grounds the sciences and gives a measure (a claim to correspondence between our experience and our theory) to judge a scientist’s explanation of the discovered phenomena. At the end of the article we can see that, from an ontological point of view, science is (just like philosophy) the light of the world itself. In this light we can see the world as an endless source of experience. FENOMENOLOGINË RACIONALUMO SAMPRATA Apmàstydami filosofijos ir mokslø santyká, neiðvengiamai susiduriame su skirtingu poþiûriu á jø tarpusavio ryðá. Daþnai atrodo, kad filosofija nûdien atsiduria „rimtø mokslø“ ðeðëlyje (kaþin, ar mokslininkui daþnai tenka atsakinëti á klausimà: „o kam reikalingas mokslas?“). Gal dël to patys filosofai taip daþnai stengiasi árodyti, kad mokslas ir mokslininko gyvenimas neturi nieko RAKTAÞODÞIAI. Fenomenologija, racionalumas, mokslai, mokslo vertë, M. Merleau-Ponty. KEY WORDS. Phenomenology, rationality, science, the value of science, Merleau-Ponty. LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 95 D O N ATA S V E È E R S K I S bendra su mûsø „gyva patirtimi“. Taip tarp filosofø pasklinda pasakojimai apie „suskilusá“ mokslininko gyvenimà, nes, anot jø, dirbdamas laboratorijoje, jis „negyvena“ ir tik nusivilkæs chalatà bei nuëjæs su draugais á kavinæ ákvepia „tikrojo gyvenimo“. Bet nemanau, kad tokios ar panaðios mintys kyla ið pasislëpusio nevisavertiðkumo komplekso. Mano galva, prieþastis slypi kitur – paèiame racionalumo supratime. Taèiau kas nutiko, kad filosofai (ir ne tik) po daugelio racionalumo aukðtinimo metø pradëjo kalbëti apie tai, jog „vakaro ranka ant mano ðirdies iðmoko mane kur kas daugiau“1 nei mokslai? F. Nietzsche, màstydamas apie racionalumo ásigalëjimà Graikijoje, atrado þmogø – Sokratà, kuris buvo „teorinio optimisto pirmavaizdis“. Sokrato esmë, anot jo, – perdëm iðsiplëtojusi „loginë prigimtis“, kuri kaip „varomasis ratas sukasi uþ Sokrato nugaros ir ... á tà judëjimà reikia þiûrëti kiaurai per Sokratà lyg per koká ðeðëlá“2. Ið ðiø þodþiø galime nujausti, kad Nietzsche’i kliuvo net ne Sokrato asmuo, nes jis yra tik „ðeðëlis“, pro kurá kiaurai matome besisukantá varomà ratà – loginæ prigimtá, t.y. racionalumà. Kuo Nietzsche’i uþkliûva sokratiðkas racionalumas? Atsakymas slypi jau cituoto sakinio þodyje – „kiaurai“, kitaip sakant, anot Nietzsche’s, racionalumo esmë – tai atsietumas nuo konkretaus þmogaus ir konkreèios situacijos: visiðkai nesvarbu, kas màsto ir koks yra màstanèiojo gyvenimas. Ðitaip suprasdami racionalumà, neiðvengiamai áþvelgsime skilimà tarp gyvenimiðko verþlumo, nepastovumo ir universalaus racionalaus màstymo. 96 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS Galvojant apie tai, kaip ðitoks „skilimas“ realizavosi konkretaus þmogaus màstyme, pirmiausia perðasi Descartes’o filosofijos pavyzdys. Jis savo laiðke princesei Elizabetai màstydamas apie sielos ir kûno santyká raðo: „Tik kasdieniame gyvenime ir kasdieniðkame diskurse, susilaikanèiame nuo meditavimo ir analizës to, kas jaudina vaizduotæ, suvokiame kûno ir sielos vienybæ ... vienybæ, kurià kiekvienas patiria be filosofavimo“3. Taèiau màstanèio filosofo analizëje þmogus atsiveria kaip dviejø substancijø suma: visa jo esmë yra màstymas, o kûnas suvokiamas tik kaip paprasèiausias mechanizmas.4 Ið ðiø jo þodþiø galime suprasti, kad pats Descartes’as nujautë kasdienës patirties ir racionalaus màstymo skilimà: tai, kas bûna iðgyvenama patirtyje, tampa problema loginiam màstymui (panaðioje situacijoje esame ir kiekvienas ið mûsø, kai matome kylanèià/besileidþianèià saulæ, o kartu þinome, kad þemë sukasi apie jà). Bet pati ði pastaba dar nieko nelemia, nes svarbesnës yra iðvados, kurias padaro Descartes’as. Pasak Ortegos y Gasseto, Descartes’as „skelbia abejotinomis ir todël nevertingomis tas idëjas bei ásitikinimus, kurie buvo sukonstruoti ne „grynojo intelekto“. ... Didvyriðkai dràsiai Descartes nusprendþia, kad tikrasis pasaulis yra kiekybinis, geometrinis: kitas, kokybinis ir betarpiðkas pasaulis, supantis mus savo malonëmis ir átaiga, yra diskvalifikuojamas ir laikomas iliuziniu“5. Ðitoks Descartes’o apsisprendimas atspindëjo anø laikø dvasià, kai atrodë, kad mokslai pagaliau nuims ðydà nuo pasaulio ir þmogaus paslaptingumo, todël ir filosofijai MOKSLINË MINTIS kaip vienintelá tiesos matà reikëjo perimti mokslui bûdingà matematinio akivaizdumo sieká. Visa kita, tai yra kokybiðkai iðgyvenamas pasaulis, turëjo bûti paliktas uþ mokslo ribø kaip neturintis tikrosios (universalios) paþintinës vertës. Tad filosofija, R. Rorty þodþiais tariant, tapo ne praktinës iðminties ieðkojimu, bet „profesionaliu uþsiëmimu“, kurio objektas – neabejotinumo siekis, o centras – epistemologija6. Taèiau toks tikëjimas mokslinio racionalumo visagalybe pradëjo svyruoti, kai buvo pastebëta, kad mokslinis màstymas neapima þmogaus konkreèioje situacijoje iðgyvenamo pasaulio; toks tikëjimas negelbsti tada, kai þmogus pradeda jausti prasmës trûkumà savo konkreèiame gyvenime. Todël atrodo, jog mums lieka tik arba uþsimerkti prieð mokslinio racionalaus màstymo trûkumus ir aklai jo laikytis, arba atmesti racionalumà ir susitaikyti, kad „niekada nebus uþlygintas griovys tarp mano egzistencijos tikrumo ir turinio, kurá mëginu suteikti tam tikrumui“7. Bet gal yra treèia galimybë, gal pasirinkimas nëra tik tarp „aklo racionalumo“ ir reliatyvizmo? Bûtent ðitokios treèiosios galimybës ieðkojimo poþiûriu galime þvelgti á fenomenologijà8. Prieð aptardamas MerleauPonty tekstus, kuriuose jis siekia atskleisti „naujos rûðies refleksijà“9, trumpai priminsiu Husserlio nuostatà ðiuo klausimu. Kaip þinia, Husserlis kvietë taikant fenomenologiná metodà sugráþti prie daiktø, bet jis nuolat màstë apie paèià sugráþimo – transcendentalinës redukcijos – galimybæ10. Ávairûs autoriai, remdamiesi ankstyvaisiais Husser- lio tekstais, daþnai já kritikuoja, neva jo apraðyta transcendentalinë redukcija veda á idealizmà ir solipsizmà, kitaip sakant – atveda prie to paties abstraktaus negyvenimiðko racionalumo, neþaboto intelektualizmo11. Taèiau skaitydami vëlyvuosius Husserlio tekstus, neberasime kalbëjimo apie „grynàjá“ transcendentaliná subjektà, nes juose jis raðo apie kûniðkà subjektà, ið kurio þemiðko konstituojanèio buvimo „visi gyvûnai, visos gyvos bûtybës, visos bûtybës apskritai turi savo buvimo reikðmæ“.12 Kaip netrukus matysime, bûtent ðios vëlyvojo Husserlio mintys padarë didþiulæ átakà Merleau-Ponty filosofijai. Jau pirmajame savo veikale MerleauPonty iðsikelia tikslà suprasti gamtos ir sàmonës santyká13. Ðiuose jo þodþiuose nesunku áþvelgti pastangà susieti racionalumà ir iðgyvenamà patirtá. Pradëdamas tyrinëjimà, Merleau-Ponty, kaip ir visi fenomenologai, teigia, kad, bandant suprasti koká nors reiðkiná, pirmiausia reikia sugráþti prie iðgyvenamo pasaulio, nes tik toks sugráþimas mums gali padëti suprasti objektyvuoto pasaulio ribas ir pagrindà14. Taèiau pirmoji problema, su kuria jis susiduria, yra ne pasaulis, atsiveriantis suvokiant, bet pats suvokiantysis. Kaip jau minëjau anksèiau, Descartes’ui (jo filosofija atspindi Vakarø mastymo paradigmai bûdingà poþiûrá) þmogaus esmë yra màstymas, o kûnas yra tik paprasèiausia materija, mechanizmas, tik daiktas tarp visø kitø daiktø. Merleau-Ponty, pasiûlæs suskliausti iðankstiná teoriná þinojimà bei gráþti prie iðgyventos patirties, kvestionuoja ðià Vakarø màstymui bûdingà duLOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 97 D O N ATA S V E È E R S K I S alistinæ þmogaus suvokimo paradigmà. Pasak jo, patirtyje aptinku save ne kaip dvi substancijas, bet – kaip kûniðkà-Að, kuriame „að nesu prieð savo kûnà, bet esu savame kûne, ar tiksliau – að esu manasis kûnas“15. Bet jei Að yra savasis kûnas, kaip tada randasi reikðmës – juk tradiciðkai reikðmiø pasaulis buvo siejamas su racionalumu (iðskyrus kai kuriuos kûnui priskiriamus pojûèius – alkio, troðkulio, ðalèio, etc.16)? Ieðkodamas atsakymo á ðá klausimà, Merleau-Ponty analizuoja erdvës, judëjimo, lytiðkumo ir iðraiðkos fenomenø konstituavimà. Savo tyrinëjimu jis parodo, kad ne tik pati kûniðka egzistencija yra reikðminga (pavyzdþiui, persmelkta lytiðkumo – Kito troðkimo ir siekio Kitam atsiverti dviprasmiðkumo) bei save iðreiðkia (kûniðkos iðraiðkos reikðmë yra paèiame kûno geste, o ne kaþkur „uþ“ jo), bet ir pats pasaulis mums yra reikðmingas tik todël, kad mes jame gyvename kûnu (pavyzdþiui, pasaulio erdviðkumo suvokimas neatskiriamas nuo mano kûniðkumo)17. Todël suvokiantysis, paþindamas pasaulá, ne pasitraukia ið jo, bet kartu su juo uþgimsta (co-naît) ir su juo bendrauja18. Ðis paskutinis apibûdinimas atskleidþia Merleau-Ponty paþinimo sampratos ir tradicinio racionalumo supratimo skirtingumà, nes suvokiantysis jam nëra tyrinëtojas, „iðstatantis“ prieð save visus ob-jektus, bet abipusiðkai bendrauja su suvoktuoju ir vienas nuo kito priklauso. Taigi paþinimas yra judëjimas ratu, kuriame vienas judesio segmentas ðaukiasi kito bei uþgimsta tada, kai uþgimsta ir kitas. Pavyzdys gali bûti paprasèiausias dangaus mëlynumo suvo- 98 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS kimas, nes norëdami patirti dangaus mëlynumà, turime já matyti, bet kartu ðis mëlynumas nebus „mëlynumas“, jei nebus já stebinèiojo. Beje, tokios pastabos atskleidþia ir pasikeitusá paþástamo daikto supratimà, nes daþniausiai tiek filosofai, tiek mokslininkai, siekdami tyrimo objektyvumo, tiriamàjá daiktà atskiria nuo savæs, iðstato prieð save, lyg tai bûtø su jais nesusijusi ob-jektyvi duotybë (tai pagrindinis mokslinio metodo reikalavimas, kuris garantuoja objektyvumà, t.y. galimybæ bet kam ir bet kada (prisiminkime Sokratà, kuris, anot jau cituoto Nietzsche’s, buvo tik ðeðëlis) tokiomis paèiomis sàlygomis gauti toká patá tyrimo rezultatà. Taèiau fenomenologai, apraðydami tikrovæ tokià, kokia ji pati mums pasirodo, atranda daiktà ne kaip su mumis nesusijusá objektà, bet kaip mûsø iðgyvenamà daiktà. Ðitokià daikto supratimo sampratà randame jau ir fenomenologijos pradininko Husserlio tekstuose. Pasak Donno Weltono, Husserliui daiktai, prieð tapdami objektyvaus mokslo nuosavybe, pirmiausia bûna „iðgyvenami objektai“19. Kitaip sakant, Husserliui daiktas pirmiausia yra iðgyvenamas daiktas (pvz., girdima mylimojo praradimo rauda ar matomas þmogaus veidas), o ne objektyvuotas ðiø fenomenø iðaiðkinimas (pvz., minorinë tonacija ar tam tikros rasës bei rûðies þinduolis), todël bûtent toká „estetiná“ kûnà mes ir patiriame20. Panaðiai mano ir Merleau-Ponty, kai teigia, kad „daiktas niekada negali bûti atskirtas nuo já suvokianèio, jis negali bûti visiðkai pats savaime, nes jo artikuliacijos yra mûsø egzistencijos artikuliaci- MOKSLINË MINTIS jos“21. Bet ar ðitokia nuostata nereiðkia antropologizmo, idealizmo, kuris galiausiai yra tas pats, tik kitaip suformuluotas, intelektualizmas? Taip ið tiesø ir bûtø, jei iðgyvenamas daiktas bûtø tik esantis-mums (t.y. visiðkai skaidri mokslinë idëja), taèiau net paprasèiausio suvokimo analizë atskleidþia, kad daiktas visada pasirodo tik perspektyvoje, kurioje didesnë jo dalis lieka nematoma. Pats Merleau-Ponty raðo, kad daiktas pasirodo já suvokianèiam ir kaip esantis-savyje, ir kaip esantis-mums; netekæs bent vieno ið ðiø aspektø, daiktas taptø arba grynàja idëja, arba mums bûtø visiðkai nepaþinus22. Taigi suvokiant daiktà iðkyla tam tikras dviprasmiðkumas: já mes paþástame, bet kartu paþástame já ir kaip turintá mûsø nepaþintà pusæ. Ði neregima daikto pusë nepadaro daikto suvokimo iliuziniu, bet prieðingai, tik ji ir leidþia kalbëti apie daiktà-tikrovæ, kuri yra neiðsemiama, nes yra ásiðaknijusi „neþmogiðkos prigimties pagrinde“23. Anot M. C. Dillon, pasaulio „buvimas-savyje-irmums“ bus sunkiai suvokiamas, jei nesuprasime, kad fenomenologinis iðgyvenamas pasaulis yra ankstesnis uþ subjektyviojo ir objektyviojo pasaulio perskyrà. Bet turint omenyje, jog iðgyvenamas pasaulis yra ankstesnis uþ minëtas perskyras, tampa aiðku, kad neámanoma pasakyti, kas kyla ið subjekto, o kas – ið pasaulio24. Todël daikto analizë taip pat atveria judëjimà ratu, nes paþástantysis ir paþintasis vienas nuo kito neatskiriami. Dabar noriu ðiek tiek sugráþti prie paþinimo sampratos pasikeitimo. Kaip jau minëjau, þvelgdamas ið egzistencinës kûniðko subjekto perspektyvos, Merleau-Ponty atskleidþia, kad ðitoks buvimas yra reikðmingas ir suteikia reikðmes aplinkai, kurioje jis save atranda. Kitaip sakant, reikðmës nëra tik loginio màstymo nuosavybë, bet yra paèios mûsø egzistencijos savybë. Taèiau Merleau-Ponty paþymi, kad ðitos þmogaus buvimo teikiamos reikðmës „dar nëra kantiðkas objektas, juos konstituojantis intencionalusis gyvenimas dar nëra reprezentacija, „supratimas“, leidþiantis prie jø prisiartinti, dar nëra protavimas“25, todël kyla klausimas, koks yra santykis tarp ðiø þmogaus buvimo teikiamø reikðmiø ir logikoje analizuojamais metodais pagrásto mokslinio màstymo? Gal trûkis tarp mano egzistencijos ir turinio, kurá bandau jai suteikti, iðlieka, nes ið pirmo þvilgsnio atrodo, kad objektyvuojantis màstymas neturi nieko bendra su mano iðgyvenama patirtimi? Ieðkodami atsakymo á ðá klausimà susiduriame su dviprasmiðkumu, nes kai kurie Husserlio tekstø interpretatoriai jo kalbëjime apie gyvenamà pasaulá daþnai áþvelgia prieðprieðà mokslams. Taip pat, kaip matysime netrukus, ir Merleau-Ponty gana kritiðkai vertins kai kuriuos mokslininkø aiðkinimus. Taèiau, kita vertus, pats Husserlis viename ið savo rankraðèiø raðë: „Visos nuomonës, pateisintos ar nepateisintos, populiarios, pavirðutiniðkos, mokslinës, visos siejasi su jau iki-duotu pasauliu... Visos nuomonës siejasi su ðiuo betarpiðku duotumu ir gali turëti legitimuotà prasmæ tik tuomet, kai suformuoja mintis, kurios negriauna bendros betarpiðkos duoties prasmës. Joks teorizavimas negalëtø sugriauti ðios prasmës“26. Taigi Husserliui mokslai ir gyvenamasis pasaulis susisieLOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 99 D O N ATA S V E È E R S K I S ja, jei mokslinis màstymas atitinka betarpiðkà duoties prasmæ ir jos negriauna. Ðitoks reikalavimas mokslams gauti savo pateisinimà ið iðgyventos patirties skamba ir Merleau-Ponty þodþiuose: „visos loginiø reikðmiø operacijos turi bûti pagrástos pasaulio patirtimi“27. Todël mokslininkø atradimø vertinimo kriterijus – tai jø atitikimas iðgyvenamos patirties, kuri, bûdama mûsø pirmasis santykis su pasauliu, turi bûti ir visø kitø reikðmiø ðaltinis. Literatûra ir nuorodos 11 12 13 14 15 16 17 18 19 10 11 12 100 A. Camus. Sizifo mitas. – Vilnius, Baltos lankos, 1997, p. 21. F. Nietzsche. Tragedijos gimimas. – Vilnius, Pradai, 1997, p. 102–103. R. Descartes. Letter to Princess Elizabeth. Aliquié edition, III, 1643, p. 45, citata tekste: R. Rorty. Philosophy and the Mirror of Nature.– Princeton, Princeton University Press, 1980, p. 61. Plaèiau þr. R. Descartes. Discours de la Méthode. Les Passions de l’âme. – Paris, Booking International, 1995, p. 49, 72,103. J. Ortega y Gasset. Mûsø laikø tema ir kitos esë. – Vilnius, Vaga, 1999, p. 169–170. Plaèiau þr. R. Rorty. Philosophy and the Mirror of Nature. Princeton, Princeton University Press, 1980, p. 60–61. A. Camus. Sizifo mitas, p. 21. Pavyzdþiui, savo straipsnyje „Racionalumo problema Husserlio fenomenologijoje“ Dalius Jonkus teigia, kad skirtingus Husserlio tekstus sieja „naujo racionalumo paieðka“. Anot jo, tik tokia Husserlio pamatinës intencijos samprata „ágalina áþvelgti fenomenologinës filosofijos struktûrà ir ásisavinti jos praktinæ funkcijà“ (D. Jonkus. Racionalumo problema Husserlio fenomenologijoje // Þmogus ir þodis. 2000, 2 t., Nr. 4, p. 4–12.). Ortega y Gasset taip pat teigia, kad „gryna racija turi perleisti savo imperijà gyvenimiðkam protui“, nes „neásivaizduojame þmogaus gyvenimo be tiesos ir neásivaizduojame tiesos, kuri egzistuotø tik paneigusi gyvybiðkumà“ (J. Ortega y Gasset. Mûsø laikø tema ir kitos esë. – Vilnius, Vaga, 1999, p. 173, 188). Merleau-Ponty. Phénoménologie de la perception. – Saint-Amand, Gallimard, 1992, p. 278. Ten pat, p. v. Plg. A. Camus. Sizifo mitas, p. 26, 39–41. E. Husserl. La terre ne se meut pas. – Paris, Les éditions de minuit, 1989, p. 27. Taèiau ðitokias „priklausomybës þemei“ uþuominas galime aptikti jau ir ankstyvuoju Husserlio màstymo lai- LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 kotarpiu, pavyzdþiui 1 Idëjø knygoje jis raðo: „net esant visam tam [suvokimø, perspektyvø, akivaizdumø skirtumams. – D.V.], mes su greta esanèiais þmonëmis pasiekiame tarpusavio supratimà ir kartu su jais teigiame objektyvià erdvës-laiko tikrovæ kaip visiems mums esantá aplinkos pasaulá, kuriam mes visi ir priklausome“ (Ý. Ãóññåðëü. Èäåè, Êíèãà I. – Ì ñêâà, Äîì èíòåëëåêòóàëíîé êíèãè, 1999, p. 69). Merleau-Ponty. La structure du comportement. – Paris, Presses Universitaires de France, 1949, p. 1. Plaèiau þr. Merleau-Ponty. Phénoménologie de la perception, p. 69. Ten pat, p. 175. Plg. R. Descartes. Discours de la Méthode. Les Passions de l’âme, p. 114–118. Plaèiau þr. Merleau-Ponty. Phénoménologie de la perception, p. 162–164, 195–197, 218–219, ir Merleau-Ponty. Sens et non-sens. – Paris, Nagel, 1958, p. 94. Plg. Merleau-Ponty. Phénoménologie de la perception, p. 245–246. Plaèiau þr. D. Welton. Soft, smooth hands // The body. Red. D. Welton. – Oxford, Blackwell Publischers, 1999, p. 52. Ten pat, p. 53. Merleau-Ponty. Phénoménologie de la perception, p. 370. Plaèiau þr. ten pat, p. 372–373. Ten pat, p. 374. Plg. M.C.Dillon. Merleau-Ponty’s Ontologie. – Evanston, Northwestern University Press, 1997, p. 88–91. Merleau-Ponty. La structure du comportement, p. 241. Husserliana XIII, 196. 22–34, citata tekste: D. F¸llesdal. Lebenswelt Husserlio tekstuose // Þmogus ir þodis. 2000, 2t., Nr. 4, p. 62. Merleau-Ponty. La structure du comportement, p. 379. B. d. MOKSLINË MINTIS Gauta 2004-01-14 RITA ÐERPYTYTË Vilniaus universitetas APIE TRAGIÐKUMÀ IR JO ALTERNATYVOS GALIMYBÆ KIERKEGAARD’O MÀSTYME On the Tragic and the Possibility for its Alternative in Kierkegaard’s Thinking SUMMARY In the article Kierkegaard’s concept of the tragic as it is presented in his early work The Tragic in Ancient Drama Reflected in the Tragic in Modern Drama is considered. The author shows that Kierkegaard reveals the tragic not on the first level of reflection, i.e. while constructing its “concept”, but on the second level, i.e. while rejecting an already constructed “concept” as incapable of visualising the tragic and by doing so to make it perceptible. This rejection of the conceptual is understood by the author of the article not as an action of nihilist thinking but as an action of tragic thinking present in all Kierkegaard’s works. „...kiekvienà ið mûsø neiðvengiamai apninka tam tikras liûdesys, mat nesvarbu, kiek keistøsi pasaulis, tragiðkumo idëja tebëra ið esmës nepakitusi, taip kaip verkimas iðlieka natûraliai bûdingas þmonijai...“1 Tokius þodþius skaitome leidëjo Victoro Eremitos pseudonimu „pasiraðytoje“ S. Kierkegaard’o knygoje Arba – ar- ba, o tiksliau – nedideliame tekste, ámantriai ákomponuotame á pirmàjá ið dviejø solidþios apimties knygos tomø ir pavadintame „Tragiðkumas antikinëje dramoje ir jo atspindëjimas moderniojoje dramoje“. Ðiuo mokykliniu ir ganëtinai banaliu tonu didysis danø màstytojas áveda mus á vienà svarbiausiø savo màstymo perspektyvø, taèiau tragiðkumas në viename kitame kûrinyje Kierkegaardui RAKTAÞODÞIAI: Kierkegaard’as, tragiðkumas, refleksija, nihilizmas. KEY WORDS: Kierkegaard, tragic, reflection, nihilism. LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 101 R I TA Ð E R P Y T Y T Ë nebebus pagrindinë tema. Ar ði esë, ironiðkai parodijuojanti mokyklinio raðinio stiliø, ið tiesø yra svarbi kierkegoriðkajam tragiðkumo supratimui? Kokio peno gali duoti ðis lakoniðkas tekstas, pretenduojantis pateikti tam tikrà tragiðkumo „sampratà“, kai net chrestomatinis poþiûris á Kierkegaard’à ápareigoja kalbëti apie tragiðkumà, persmelkiantá visà Kierkegaard’o màstymà? Atsisakydami pretenzijos árodinëti tai, kas seniai ir ne kartà árodyta – bûtent tai, kad ne tik Kierkegaard’o màstymas, bet ir jo gyvenimas yra su tragiðkumo þyme, - nesusilaikysime nuo pagundos naiviai paklausti: o kas yra tragiðkumas? Koks jo santykis su màstymu? Kas yra, kaip ir ið kur randasi tai, kà galëtume pavadinti tragiðkuoju màstymu? Kokia galëtø bûti tragiðkojo màstymo alternatyva? Ar kierkegoriðkoji laikysena numato kitos negu tragiðkojo màstymo perspektyva galimybæ? Ðtai kodël ir pasirodë parankus tas dar „jaunatviðkas“ Kierkegaard’o kûrinys, iðduodantis jo „autoriaus“ pretenzijà ásitraukti á filosofiniø diskusijø apie tragedijos prigimtá laukà, kurio kontûrus nuþymëjo Platonas ir ypaè Aristotelis, o kartu teigti kitokià negu Hegelio màstymo perspektyvà. Tad minëtos esë teksto „autorius“ sutelkia savo dëmesá á skirtumus tarp antikinës tragedijos koncepcijos ir moderniosios. Kad iðryðkintø tuos skirtumus, jis pasitelkia trijø Sofoklio pjesiø apie Oidipà figûrà - Antigonæ, o tada prasimano, iðgalvoja savo paties modernià Antigonæ, kurià kontrastiðkai prieðstato Sofoklio herojei. „Autoriaus“ tikslas ið tiesø yra labai paprastai ir mokyk- 102 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS liðkai suformuluotas – tokio palyginimo bûdu paaiðkinti, kas sudaro kiekvienos ið ðiø herojø tragiðkumà ir taip iðryðkinti skirtumus tarp antikinës ir moderniosios tragedijos sampratø. Viso ðio kûrinio ir jame iðsikelto „autoriaus“ tikslo sëkmæ didþia dalimi lemia (arba bent jau tai sàlygoja) „autoriaus“ ir to teksto skaitytojo tam tikras iðankstinis sutarimas, jog antikinës ir moderniosios tragedijos sampratos ið tiesø yra skirtingos. Taèiau be minëto „pagrindinio“ tikslo, ne tik esë paraðtëse, tarp eiluèiø, bet ir iðreikðtà viena lakoniðka eilute galime iðskaityti ir ðalutiniu atrodantá arba ið pagrindinio kylantá „kità“ tikslà – „padaryti tragiðkumà regimà“, tai yra leisti jam pasirodyti nebe „koncepcijos“ pavidalu, o tikroviðkai. Ar ði dràsi viltis yra kilusi tik ið „autoriaus“ abiturientiðko „jaunatviðkumo“? Taèiau taip retoriðkai paklausæ, vis dëlto gráþkime prie „pagrindinio“ tikslo ir kartu su „autoriumi“ palyginkime antikinæ ir moderniàjà tragedijas. Antikinëje tragedijoje veiksmas nekyla vien ið charakteriø, bet pats veiksmas turi kanèios priemaiðà. Antikinë tragedija neplëtoja dialogo. Antikinis pasaulis neturi subjektyvybës, reflektuojanèios save. Tad antikinëje tragedijoje svarbesnis ávykis, o ne veiksmas. Todël tokie substancialûs determinantai kaip valstybë, ðeima ir pats Likimas antikinëje tragedijoje ir gali tapti likimiðkais graikø tragedijos veiksniais. Antikinëje tragedijoje herojaus þlugimas yra ne vien jo veiksmø rezultatas, bet pirmiausia – kanèia, o moderniojoje tragedijoje hero- MOKSLINË MINTIS jaus þlugimas telkiasi ne tiek realiame kentëjime, kiek jo veiksme, poelgyje – þygdarbyje. Tad modernybëje dominuoja situacija ir charakteris. Tragiðkasis herojus yra reflektyvus savæs atþvilgiu2. Tarp visø ðiø Kierkegaard’o iðvardytøjø antikinës ir moderniosios tragedijos skirtumø ir moderniajai tragedijai priskiriamø bruoþø yra vienas pats esmingiausias, kuris ne tik iðveda svarstymà ið tragedijos kaip tam tikros þanrinës plotmës aptarimo, bet ir tampa tragiðkojo herojaus charakteristika, be to, – paties „autoriaus“ santykio su tikrove apibûdinimu. Ðis bruoþas – tai tragiðkojo herojaus reflektyvumas. Esë autorius nurodo, kad „ði (tragiðkumà apibûdinanti. – R. Ð.) refleksija nukreipta ne vien á betarpiðkà santyká su valstybe, <...> likimu, bet ir su savo paties praëjusiu gyvenimu“3 – su praeitimi. Tai, kad mus ima dominti specifinis herojaus gyvenimo elementas – poelgis, „kalta“ refleksija. Tas pats reflektyvus santykis „kaltas“, kad modernioji tragedija jau nebeturi jokios epinës avanscenos, jokio epinio prieðakinio plano, apskritai – jokio epinio likuèio. Herojus iðkyla ir puola tik dël savo poelgiø. Kuo daugiau, pasak Kierkegaard’o, subjektyvybë yra reflektyvi, kuo labiau mes sekame paskui Pelagijø, o tai reiðkia, kuo labiau ryðkus individualybës ámestumas vienatiðkai á paèià save, tuo didesnë etinë kaltë prisiimama. Tai du kraðtutinumai, tarp kuriø atsirandanèioje átampoje glûdi tai, kas ir yra tragiðka. Tad modernybëje kaip patá refleksijos átarpintà santyká su tikrove ágalinanti sàlyga iðkyla Laisvës idëja. Laisvë atsi- veria kaip nepaþabojama praraja, kaip Niekis – tokia yra savæs paties transsubstanciacijos á idealybæ ir subjektyvybæ kierkegoriðkoji kaina: „mes nieko nenorime þinoti apie herojaus praeitá; mes uþkrauname ant jo peèiø visà jo gyvenimà kaip jo paties elgesá, padarydami já atskaitingà uþ visa“4. Pasinaudoti laisve ir pasinaudoti atsakingai, o kierkegoriðkai tariant, „nepasiduoti“ – tai þmogiðkas bûdas laimëti save. Bet koks bandymas tai padaryti antþmogiðku bûdu, manant, jog esi stiprus ir dràsus, tad viskas tavo rankose – pasmerktas. Tragiðkas gyvenimo jausmas Kierkegaard’ui ágauna dviprasmiðkà pobûdá: paradoksalu, bet „amþius, praradæs tragiðkumà, pelno nusivylimà“5. Tragiðkumas Kierkegaard’ui ið esmës yra savo baigtinumo pajauta. Jeigu individas pasiduoda reikalavimui save traktuoti kaip baigtiná (reliatyvø), jei jis yra pasiruoðæs bûti reliatyvus, tai eo ipso yra tragiðka. Tragiðkume slypi liûdesys, taèiau jo vieta antikinëje tragiðkumo traktuotëje ir moderniojoje traktuotëje nesutampa. „Antikinëje tragedijoje ir jà atitinkanèioje sàmonëje liûdesys yra gilesnis, o skausmas maþesnis; moderniojoje tragedijoje skausmas yra didesnis, liûdesys maþesnis. Liûdesys visada turi savyje kaþkà substancialesnio nei skausmas. Skausmas visada nurodo á po kanèia glûdinèià refleksijà, kurios liûdesys nepaþásta.“6 Tad jau ðioje, Novaliso þodþiais tariant, „literatûrinëje Saturnalijoje“ iðryðkëja, kad Kierkegaard’as refleksijà ima laikyti ne tik tuo, kas moderniàjà trageLOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 103 R I TA Ð E R P Y T Y T Ë dijà skiria nuo antikinës, bet ir tuo, kas patá tragiðkumà nulemia. Tragiðka yra ne tai, kad þmogus yra baigtinis; tragiðka yra tai, kad individas pasiduoda reikalavimui save traktuoti kaip baiginá. Ðá þingsná Kierkegaard’as traktuoja jau kaip refleksijos judesá. Tragiðka yra ne pati laisvë. Tragiðka yra tai, kad pasirinkimas, gresiantis ir kalte, neávykdomas be refleksijos. Kaip þinia, platesnë Kierkegaardo kûrybos analizë leistø kalbëti apie tai, kas yra ávardyta dvigubo reflektyvumo struktûra. Apie jà galime kalbëti, kai màstytojo dëmesys yra labiau sutelktas ne á tai, kas atspindima, o á patá gebëjimà atspindëti. Pavyzdþiui, Baimëje ir drebëjime jam, ko gero, labiau rûpi tai, kaip refleksijos aktu „sugriebti“ tikëjimo riterio veidrodiná atspindá, nei tai, koks tikëjimo riterio veidas atsispindi refleksijos veidrodyje. Esë „Tragiðkumas antikinëje dramoje...“ „autorius“, kaip jau minëjome, turi tikslà „padaryti tragiðkumà regimà“. Ðio tikslo poþiûriu sumanymas, matyt, yra nepavykæs. Ðio tikslo ágyvendinimas yra anapus refleksijos galimybiø. Taèiau „naivusis“ esë „autorius“ dël ðios nesëkmës, atrodo, nelinkæs sau sukti galvos. Tragiðkojo herojaus veidrodinis atspindys sugriebtas, jo bruoþai apraðyti, pirminis refleksijos lygmuo realizuotas vaisingai. Jo rezultatas – tam tikra tragiðkumo „koncepcija“. O antro refleksijos lygmens, atrodytø, ir nëra. Ar rûpi „autoriui“, kaip „sugriebti“ refleksijos judesiu tragiðkàjá herojø? Ið pirmo þvilgsnio gali atrodyti, jog ne. Taèiau ar apsimestinis „raðinio“ naivumas, balansuojantis 104 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS ties moksliðkumo riba, kaip tik ir nebus tas antrinis refleksijos lygmuo, niekais paverèiantis tà, kad ir pagal visus teorinius standartus sukonstruotà tragiðkumo „sampratà“ (refleksijos veidrodyje atspindëtà tragiðkojo herojaus atvaizdà) ir atveriantis paèios tikrovës tragiðkàjá matmená? Taèiau kaip „autoriui“ – poetui – iðkyla tikrovës tragizmas, kaip artisto kûryba tampa tragiðka, o jo màstymas – tragiðkuoju màstymu? S. Kierkegaard’as: „<...>apibrëþkime mûsø intencijà kaip rizikingà uþmaèià fragmentiðkos pastangos ar meno raðyti pomirtinius (efterladt) (tai, kas uþmirðta, pralenkta, palikta anapus savæs. – R.Ð.) popierius“7... „menas yra tai, kas sukelia mëgavimàsi, kuris niekada nëra dabarties laiku, bet visada turi praeities elementà ir tad yra dabartis praeityje. Tai jau yra iðreikðta iðraiðka efterladt.“8 Taip pirmiausia laikiðkai áprasmintas artisto santykis su tikrove yra tragiðkas. Jis, artistas, priverstas mylëti atvaizdà, savo su(si)kurtà mylimosios, tai yra herojës, atvaizdà: „Ji yra mano kûrinys, jos mintys yra mano mintys, ir iki ðiol tebëra taip, lyg meilës nakèiai su ja bûèiau pasilikæs, lyg mano glëbyje ji man gilià paslaptá bûtø patikëjusi …“9 „Ji priklauso man“10, – desperatiðkai kartoja poetas. „Antigonë yra jos vardas.“11 Taèiau kartu prisipaþásta, kad jos visada ieðkojo „pomirtiniu“ bûdu – uþ savæs. Bet toks ieðkojimas yra reversiðkas – ji visada yra prieðais já. Taèiau kaip atvaizdas, kaip kûrinys. Kûryba tad yra anakoliutiðkas (anakoluthisk) màs- MOKSLINË MINTIS tymo procesas – tikrovës laidojimo procesas. Ir ðitas màstymas yra tragiðkas. Tad „padaryti tragiðkumà regimà“ „autoriui“ pavyksta ne pirminiame refleksijos lygmenyje, o antriniame – bûtent jame iðryðkëja, kad artisto egzistencija visada „pomirtinë“. Tikrovë iðkyla kaip nuolat naikinama, anuliuojama tikrovë. Tragiðkasis màstymas yra màstymo perspektyva, kuri, viena vertus, susijusi su nihilizmu, kita vertus, su pastaruoju nesutampa. Paradoksalu, taèiau filosofinis nihilizmas „neproblemina“ Niekio. Nihilizmui Niekis yra „faktas“. Daiktai panyra á Nieká, – taip teigia nihilizmas. Daiktai yra ne kitaip kaip santykyje su Niekiu. Tad Niekis yra jø egzistavimo sàlyga. Kadangi daiktø bûties sàlyga yra Niekis, jis yra tai, su kuo turime gyventi apsipratæ – toks bûtø tipiðkas nihilistinis poþiû- ris. Kitaip yra tragiðkojo màstymo atþvilgiu. Tragiðkasis màstymas aptinka, kad nihilizmo atsakymas á Niekio klausimà yra bëgimas, iðsisukinëjimas. Tragiðkajam màstymui Niekis yra problema. Niekis yra tai, kas turi bûti svarstoma, apie kà turi bûti keliamas klausimas. Tragiðkasis màstymas gimsta ið nihilizmo – ið Grundfrage – „klausimo apie pagrindà“, ið klausimo, kuriuo klausiama, „Kodël yra kaþkas, veikiau nei bûtø Niekis“, taèiau tada, kai klausiama ne retoriðkai, o kai tas klausimas tampa realios alternatyvos – Bûties ar Niekio – klausimu. Tragiðkasis màstymas yra nenihilistinis atsakymas á nihilizmo klausimà. Nihilizmas iðtirpdo tragiðkumà, o tragiðkasis màstymas save traktuoja kaip alternatyvà nihilizmui. Ðià alternatyvà nihilizmui, uþduodanèià tonà visai Kierkegaard’o kûrybai, paliudija ir „literatûrinë Saturnalija“ „Tragiðkumas antikinëje dramoje…“ Literatûra ir nuorodos 11 12 13 14 S. Kierkegaard. The Tragic in Ancient Drama Reflected in the Tragic in Modern Drama // Either/Or. Part I. Ed. and transl. by Hovard V. Hong and Edna H. Hong. – Princeton University Press, 1987, p. 139. Þr. ibid, p. 143. Ibid. Ibid, p. 144. 15 16 17 18 19 10 11 Ibid, Ibid, Ibid, Ibid. Ibid, Ibid. Ibid. 145. 147–148. p. 152. p.153. LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 105 V A C L O VA S B A G D O N AV I È I U S Gauta 2004-01-12 VACLOVAS BAGDONAVIÈIUS Vilniaus pedagoginis universitetas KULTÛROS ESMËS IR RAIDOS SAMPRATA VYDÛNO FILOSOFIJOJE Concepts of the Essence and the Development of Culture in Vydûnas’ Philosophy SUMMARY The Lithuanian thinker Vydûnas (1868-1953) based his theory of culture, the most original part of his philosophy, on the fundamental ontological concept of spiritual absolute which is both immanent and transcendent in relation to the world. He borrowed this concept from Hindu Vedanta. According to Vydûnas, culture is the expression of the immanent part of the absolute in which man acts. The essence of man is spiritual, but as a part of nature man belongs to the world. Culture springs from the contact between the spiritual essence of man and the world. The human spirit realises itself in such forms of man’s activity as science, art and morality. The development of culture means the humanisation of the world. At the same time culture bears and expresses the marks of the personal and national spirit. Thus, the development of culture is both the form of humanisation of the world and the expansion of the spiritual realm of freedom. Religion, as a form of contact of the human spirit with the absolute, does not belong to the world of phenomena and therefore it does not belong to culture. Religion is the very beginning and the ultimate end of culture; for all phenomenal reality tends to the absolute by way of spiritual evolution. P anenteistinio pobûdþio Vydûno filosofija grindþiama vedantiðkàja bûties, o kartu ir þmogaus, kaip mikrokosmo, samprata. Pasak ðios sampratos, vienintelë tikroji realybë yra dvasinis absoliutas, kuris pasaulio atþvilgiu yra ir imanentinis, ir transcendentinis. Grynoji dvasia sudaro nepasireiðkusià, pasaulis – pasireiðkusià absoliuto dalá. Ði samprata sudaro Vydûno filosofijos ontologinës dalies pagrindà, o kartu yra toji metodologinë ðaknis, ið kurios iðau- RAKTAÞODÞIAI. Kultûra, absoliutas, religija, kûryba, pasaulis, evoliucija, þmogus, dvasia, gamta. KEY WORDS. Culture, absolute, religion, creativity, the world, evolution, man, spirit, nature. 106 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS MOKSLINË MINTIS go visos kitos jo filosofijos problematikos kamienas ir ðakø vainikas. Tà kamienà ir vainikà ið esmës sudaro kultûros problematika – pagrindinë, originalioji, Vydûno filosofijos dalis. Vydûno filosofijos turinys neleidþia sutikti su kultûros filosofo A. Sverdiolo iðvada, jog „Vydûno filosofinë koncepcija negali bûti laikoma kultûros filosofija“, nes jis „neiðryðkino kultûrinës veiklos specifikos, neiðdëstë savojo jos supratimo“ (9, 19). Ið tikrøjø Vydûnas padarë ir viena, ir kita. Be to, pagrindinë jo filosofijos problematika ið esmës sutampa su ryðkiausiø Lietuvos kultûros filosofijos atstovø S. Ðalkauskio ir A. Maceinos nagrinëta problematika, kuriai daugiausia dëmesio savo studijoje apie Lietuvos kultûros filosofijà skyrë pats A. Sverdiolas. KULTÛROS PRIGIMTIS Dëmesys kultûros problematikai yra tas momentas, kuris Vydûno filosofijà sieja ne tik su Rytø, bet ir su Vakarø filosofine tradicija (Renesanso humanizmu, naujøjø amþiø racionalizmu, klasikine vokieèiø filosofija, vëlyvøjø vokieèiø romantikø, taip pat su kai kuriomis XIX a. pab.–XX a. pr. kultûros koncepcijomis) bei su jo laiko ir kraðto aktualijomis, t. y. su istoriðkai apibrëþta kultûrine situacija. Toji kultûrinë situacija, ypaè tautinës kultûros ugdymo poreikiai, këlë tokius klausimus, á kuriuos màstytojui daugiausia reikëjo atsakyti paèiam. Á ðiuos klausimus siekusi atsakyti vydûniðkoji kultûros koncepcija buvo kur kas originalesnë negu jo pateikta bûties samprata, kaip jau minëta, be reikðmingesniø modifikacijø perimta ið vedantos. Kitaip tariant, realios kultûros aktualijos, á kurias atsiþvelgiant buvo kuriami ir teoriniai kultûros sampratos pagrindai, lëmë ðios sampratos savarankiðkumà bei originalumà labiausiai màstytojà veikusio klasikinio vedantizmo atþvilgiu. Taèiau, kaip sakyta, vedantiðkoji bûties samprata Vydûnui vis dëlto bu- vo metodologinë iðeities pozicija sprendþiant ir kultûros problemas. Tokia vedantiðkoji iðeities pozicija savo ruoþtu Vydûno kultûros koncepcijà darë savità ir originalià kitø þymesniø lietuviðkøjø kultûros koncepcijø (A. Jakðto, S. Ðalkauskio, A. Maceinos ir kt.) atþvilgiu. Ðios ið esmës gvildeno tas paèias kultûros realijas, taèiau kilo ið kitø ontologiniø prielaidø, daugiausia tomistiniø ar neotomistiniø. Nuo tiesioginio, labiausiai ontologizuoto þmogaus ir bûties santykio prie kultûros problematikos Vydûnas eina per tarpines, irgi ontologiná statusà turinèias grandis – religijà, pasaulio evoliucijà bei jø santyká. Nors, kaip matysime vëliau, religija (tikyba) Vydûno filosofijoje ir nëra tiesiogiai laikoma kultûros dalimi, taèiau ji tampa tuo taðku, nuo kurio kultûra prasideda ir ta aukðèiausia gaire, á kurià orientuotas visas gráþtamasis, evoliucinis kultûros procesas. Pro vedantizmo filosofijos prizmæ þvelgianèiam Vydûnui kultûra yra bûtina, t. y. ontologiðkai sàlygota, kosminës visumos evoliucijos dalis. Jos raidos praLOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 107 V A C L O VA S B A G D O N AV I È I U S dþià màstytojas sieja su þmoniðkumo sferos atsiradimu toje evoliucijoje. Þmoniðkumo visumos evoliucija, anot Vydûno, jau yra pasiekusi grynosios dvasios lygá, kuriame tarsi atbunda absoliuto savimonë, pasireiðkianti þmogaus dvasingumu, jo individualia savimone, tampanèia vienu ið sàmoningøjø pasaulio raidos veiksniø. „Vienas tøjø veiksniø, – raðo Vydûnas, – yra þmogus, ne kaipo pavidalas, bet kaip dvasiðka galia. Kuomet joji pradeda pasaulyje veikti, yra tarsi tarpas tarp erdviniø ir laikiniø pasaulio veiksniø ir jo pamatinio – jo prieþasties pildytas. Savæs þinojimas stojos. Jis yra artimas susitikimas su pasaulio Prieþastimi“ (3, liep. 28). Su þmogaus, kaip dvasinës esybës, prabudimu prasideda aktyvus, sàmoningas ,,sapnuotosios daugybës“ áveikimas bei kryptingas gráþimas á ,,suvoktàja vienybæ“, t. y. procesas, kurá galima palyginti su hëgeliðkosios triados sintezës stadija. Þmogus, Vydûno aiðkinimu, yra pagrindinis tos stadijos veikëjas, aktyvus, kûrybiðkas, nors ir ne absoliuèiai, bet labai reikðminga dalimi savarankiðkas èia kylanèiø uþduoèiø sprendëjas. „Þmogaus sumanumu pasaulio sàmoningumas tiktai tæsia savo kûrimo darbà“, – teigia màstytojas (1, 455). Kultûros srityje, Vydûno aiðkinimu, telpa toji þmogaus veikla, kuria realizuojamos bûtent dvasinës jo potencijos, jo þmogiðkoji esmë. „Kà þmonës daro, yra labai ávairios svarbos, – raðo màstytojas. – Jeigu jø veiksmu reiðkiasi þmoniðkumas, tenka kalbëti apie kultûrà“ (1, 453). Pati kultûra gimstanti ne ið reikalo patenkinti grynai materialines gyvenimo reikmes („mitimas, apsitaisymas, namai, butas ir t. t“), nes ne tø 108 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS reikmiø patenkinimas yra tikrasis þmogaus siekimø, jo egzistencijos tikslas. Nors tø reikmiø „þmonës akstinami veikti“, bet ið jø „vienø jokiu bûdu negalëtø iðbujoti, kà tektø vadinti þmoniðkumo apraiðka“ (1, 454), kartu ir kultûra. Tokiø gamtiðkai sàlygotø „veikimo akstinimø“ turinèios visos gyvos bûtybës, ir jeigu juos laikytume kultûros kûrimo varikliu, aiðkina Vydûnas, tai tektø kalbëti, jog ir visi augalai bei gyvûnai kuria savo kultûrà. Dvasingumà pabrëþdamas kaip lemiamà kultûros raidos veiksná, màstytojas samprotauja kaip ir kultûros problemas nagrinëjæ tiek ankstesnieji, tiek ðiuolaikinës filosofijos atstovai, kurie vienintele reikðminga þmogaus kultûrinës raidos sritimi laikë tiktai sàmonës sàlygojamà dvasinës veiklos sritá, o materialinës veiklos reikðmæ kultûros procesui laikë ðalutiniu dalyku. Jau paèià kultûros kûrimo pradþià Vydûnas sieja su þmogaus dvasios iðsiverþimu ið gamtiðkøjø sferø, su jos savarankiðkumo bei kûrybiðkumo pasireiðkimu. Taèiau tarp to, kas gamtoje vyksta tarsi savaime, t. y. be vidiniø akstinø, ir to, kà sàmoningai daro þmogus, Vydûno aiðkinimu, nëra neperþengiamos prarajos. Ikiþmogiðkosios gamtos pasaulio evoliucija yra „didþiojo sàmoningumo“, t. y. absoliuto, kûrybos darbas, kuris þmogiðkàja veikla tæsiamas toliau. „Bet nereikëtø þmogø iðskirti ið gamtos veikimo, – raðo màstytojas. – Þmogaus darbas taip pat yra tæsinys to, kà didysis sàmoningumas gamtoje padaro <...>. Tam kûrimui nieko nereiðkia klausimai, kaip „atsikliudyti nuo gamtos“ arba kaip „padauginti sàryðius su ja“. MOKSLINË MINTIS Visa tai tëra iðdava þmoniðkos veiklos gyvenimo srityse“ (1, 454–455). Ið indø ðaltiniø (daugiausia ið vedantos) kilæs Vydûno panenteizmas ðioje vietoje labai artimai susisieja su màstytojo studijuoto ir labai vertinto þymiojo vokieèiø ðvietëjo J.G. Herderio racionalizmu, kuris dievà pripaþino vienintele protinga gamtos ir istorijos prieþastimi, traktavo jà kaip dësningà pasaulio reiðkiniø ir daiktø vienovës pasireiðkimà, kaip iðmintá, kuri valdo Visatà, racionaliai suderina visø jos sudedamøjø daliø veikimà. Kultûra, anot J. G. Herderio, neiðstumia þmogaus ið gamtos, o yra aukðèiausioji, baigiamoji jos raidos grandis. Tos raidos tikslas – þmoniðkumas. „Iðtirti humaniðkumo dvasià – ðtai tikrasis þmogiðkosios filosofijos uþdavinys“, – teigë J. G. Herderis (11, 111). Vydûnui kultûros raida, bûdama „didþiojo sàmoningumo“ darbo tæsinys, palyginti su gamtos vyksmu, kartu yra kokybiðkai nauja to darbo pakopa, kurios esminis tikslas – þmoniðkumo kaip grynai dvasinio prado raiðka, ásitvirtinimas pasaulyje ir laisvës to pasaulio atþvilgiu ágijimas. Kultûra – tai tas procesas, kuriame, kaip jau minëta, þmogaus dvasia veikia kaip savarankiðka kûrybiðka galia, reikðmingai ásijungianti á pasaulio evoliucijà, jà esmingai veikianti ir turinti jà uþbaigti. Paties màstytojo þodþiais tariant, „kultûra yra þmoniðkumo prado ásigalëjimas mums þinomame pasaulyje“ (2, 322). Kaip tik aiðkiai „numanau, kad þmogaus veikimas, vis tiek, kà jis padarytø, pagrinde siekia didesnës þmoniðkumo reikðmës gyvenimui. Kultûros kûrimu þmoniðkumo veiksnys nori bûti didybë pasaulyje, tarsi visai sàmoningai stengtøsi jam su- teikti þmoniðkumo paþymá“ (1, 455). Þmogaus kuriamos kultûros vertybës Vydûnui, panaðiai kaip ir S. Ðalkauskiui (þr. 9, 67), „yra þmogiðkosios dvasios objektyvacija“. Toji objektyvacija akivaizdþiausiai pasireiðkianti þmogui santykiaujant su aplinka, „kuri savaip veikia þmogø ir suþadina atitinkamà atoveiksmá“ (1, 455). Geografinæ ir socialinæ aplinkà („gamtà, pasaulá su jo daiktais, su jo gyvenimu ir su kitais þmonëmis“) Vydûnas laiko vienu ið svarbiø kultûros savitumà ávairiuose arealuose lemianèiø veiksniø. „Po skirtingomis padangëmis ir sàlygomis þmoniðkumas tegali ávairiai apsireikðti, – teigia mastytojas. – Ir bûtø tikras apsirikimas, vertinant pavirðutiniðkai vienà kultûrà kitos kultûros reiðkiniais“ (1, 456). Taèiau Vydûno poþiûriu þmogui, kaip dvasinei esybei, svarbi yra ne tik iðorinë aplinka, ne tik geografinës ir socialinës sàlygos, bet ir vidinë aplinka, t. y. gamtiðkosios jame paèiame veikianèios sferos. Mastytojo þodþiais tariant, þmogaus „asmuo su jo kûno gyvumu, toliau þmogaus asmenybë su jos jausmingumu ir proto veikimu yra þmoniðko veiksnio ne vien veikimo jëga, bet kartu jo ir sritis, arba... jo „geografinë provinca“ (1, 456). Tad þmogus nuolat veikia jo dvasinei esmei sàveikaujant su ðia dvejopa – iðorine ir vidine – aplinka. Bûtent toje sàveikoje þmogiðkoji dvasia ir objektyvuojasi, ásikûnija ið tos sàveikos atsirandanèiose vertybëse, kurios ir yra kultûros vertybës. Taèiau ir tos abejopos „geografinës provincijos“ Vydûnui nëra vienintelës sritys, kuriose formuojasi þmogiðkoji kultûra ir kurios nulemia jos lygá. Be iðorinæ ir vidinæ aplinkà apimanèios veikLOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 109 V A C L O VA S B A G D O N AV I È I U S los, anot màstytojo, „yra þinoma dar kita þmogaus veikla. Ji nesikreipia nei á erdvinæ, nei á vidujinæ aplinkà, bet staèiai á paèià savo esmæ, á patá aðainumà, ... á aukðèiausià pasaulio dalykà, bûtent á þmoniðkumà“ (1, 457). Tai esanti gelminë dvasinë veikla, kurios tikslas – stiprinti patá þmoniðkumo fenomenà, daryti já kuo aktyvesná, kuo labiau uþvaldantá asmenybæ, kuri galëtø tinkamai tobulinti pasaulá. Kitaip tariant, svarbiausia leisti suveðëti tam, kas turi bûti objektyvuojama kultûros produktais, – paèiai þmogaus dvasiai. Vydûno teigimu, tasai paties þmogaus pastangomis pasiekiamas þmoniðkumo esmës „ásigalëjimas reiðkia ypatingai aukðtà kultûrà“ (1, 457), tai pagrindinis viso kultûros proceso orientyras bei svarbiausias jos vertingumo kriterijus, nes kuo laisvesne ir galingesne dvasia pasiþymi kultûrà kuriantis subjektas, tuo ji labiau prisipildo tos dvasios ir yra vertingesnë. Pabrëþdamas þmogaus dvasios kûrybiðkumo, jos savarankiðkumo svarbà kuriant kultûrà, Vydûnas kartu paþymi, kad tas savarankiðkumas bei kûrybiðkumas gali pasireikðti tiktai individualizuota forma. Kultûra, màstytojo aiðkinimu, ið esmës tada ir teprasidedanti, kai evoliucijos raidoje prabundanti þmogiðkoji savimonë, arba individualioji – „aðainë“ – sàmonë, kuri bûtent ir yra pirmasis ir vienas ið paèiø ryðkiausiø grynojo dvasingumo poþymiø. „Kultûros kûrimas gali bûti aiðkiai suprantamas tiktai ið aðainës sàmonës veikimo“, – akcentuoja màstytojas (1, 454). Ne aplinkos „akstinimas“, o individualiosios sàmonës aktyvumas sudaro vidujiná þmogaus, kaip dvasinës esybës, veikimo bûtinumà. 110 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS Tas vidujinis bûtinumas þmogui yra tiesiog ontologinë duotybë, kurios dar neturi kitos gamtiðkosios bûtybës, t. y. jis dar nefunkcionuoja þemesniosiose gamtos sferose. Todël iðskirtinis visø kultûros produktø bruoþas, anot Vydûno, esàs juose ákûnytas juos kûrusiø þmoniø sàmonës individualumas. „Tik þmogaus veikimu atsispindi ir vienetiðkumo sàmonë. Visa, kas áskaitoma á kultûrà, tuo pasiþymi“, – teigia màstytojas (1, 454). Individualumas kultûros procese Vydûnui ið esmës yra kûrybiðkumo ekvivalentas ir vienas ið jos vertingumo kriterijø. Pagal tai, kokiu mastu þmogus sugeba aktualizuoti savo dvasios potencijas, kaip jas panaudoja savo prigimties ir pasaulio sutaurinimui, galima spræsti apie jo kultûros lygá, jos kûrybiðkumo laipsná bei originalumà. Todël kultûros kûrimas, Vydûno aiðkinimu, ne kieno nors privilegija, o kiekvieno þmogiðkàjà savimonæ turinèio individo gyvenimiðkojo veikimo iðraiðka. „... Kiekvienas þmogus kuria kultûrà, nors labai ávairiø jëgø sukaupimu ir ávairiu pasisekimu“, – akcentuoja màstytojas (1, 455). Tiktai esminë to kûrimo sàlyga – individualios sàmonës arba savimonës dvasinë aktualizacija. Þmogaus raiðkoje ákûnytà individualumà akcentuodamas kaip esminá kultûrinës kûrybos poþymá, Vydûnas taikliai uþèiuopë specifiná kultûros vertybiø bruoþà, aiðkiai iðskiriantá tas vertybes ið nekultûrinës veiklos, ið abstraktaus darbo produktø, neturinèiø jas gaminusiojo subjekto (þmogaus, tautos ir pan.) asmenybiðkumo savybiø. Kurdamas kultûros vertybes, þmogus pirmiausia iðreiðkia savo individualybæ, savo asmenybines þmogiðkàsias savybes, o kartu MOKSLINË MINTIS kuria, tobulina save, t. y. pats yra tos kûrybos subjektas. Bûtent individualumas, þmogiðkøjø asmenybiniø savybiø aktualizavimas yra esminis þmogaus kultûrinës raiðkos bruoþas. Mat Vydûnui þmogaus esmë yra metafizinë abso- liutinës dvasios apraiðka, save iðreiðkianti bei aktualizuojanti, besilaisvinanti ið „pasaulio vergovës“. Toji aktualizacija, Vydûno aiðkinimu, ir realizuojasi kultûrinëje veikloje – vienoje ið aukðèiausiø dvasinës evoliucijos pakopø. Literatûra ir nuorodos 11. Vydûnas. Raðtai. T. 1. – Vilnius, Mintis, 1990. 12. Vydûnas. Raðtai. T. 3. – Vilnius, Mintis, 1992. 13. Vydûnas. Evoliucija ir tikyba // Lietuvos þinios, 1912, liepos 24, 26, 28, 31. 14. Vydûnas. Kultûra // Lietuvos þinios, 1909, birþelio 6, 10. 15. Vydûnas. Mano kalbos Kaune // Darbymetis, 1922, Nr. 5, p. 48–53. 16. Vydûnas. Poetas ir kultûra // Vairas, 1914, Nr. 4, p. 2–4. 17. Vydûnas. Senovë ir mes // Naujoji Romuva, 1934, Nr. 207/208, p. 917–920. 18. R. Pleèkaitis, A. Ðliogeris. Vladimiro Solovjovo filosofijos átaka Stasio Ðalkauskio pasaulëþiûrai ikifriburginiu laikotarpiu // Lietuvos TSR Mokslø akademijos darbai. Serija A, 1973, t. 4(45), p. 29–40. 19. A. Sverdiolas. Kultûros filosofija Lietuvoje. – Vilnius, Mintis, 1983. 10. A. Ðliogeris. Vladimiras Solovjovas ir idealistinë filosofija Lietuvoje (Filos. m. kand. disertacija). – Vilnius, 1973 (Vilniaus universitetas). 11. È. Ã. Ãåðäåð. Èäåè ê ôèëîñîôèè èñòîðèè ÷åëîâå åñòâà. – Ì.: Íàóêà, 1977. B. d. Jonas Daniliauskas. Prie baltos svirties. 1994. Drobë, aliejus. 73 × 92 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 111 JONAS PAULIUS II JONAS PAULIUS II ENCIKLIKA ECCLESIA DE EUCHARISTIA Vyskupams, kunigams ir diakonams, paðvæstiesiems asmenims ir visiems tikintiems pasaulieèiams apie Eucharistijos santyká su Baþnyèia 2003 m. balandþio 17 d. V SKYRIUS EUCHARISTIJOS ÐVENTIMO KILNUMAS 47. Skaitant sinoptiniø evangelijø pasakojimà apie Eucharistijos ásteigimà bûna ástabu, kaip paprastai ir „svariai“ Jëzus ásteigë ðá sakramentà Paskutinës vakarienës vakarà. Vienas epizodas tarnauja tam kaip savotiðka prieðistorë – patepimas Betanijoje. Moteris, kurià evangelistas Jonas tapatina su Marija, Lozoriaus seserimi, ið indo iðpila ant Jëzaus galvos kvapiojo aliejaus, sukeldama mokiniø – ypaè Judo (plg. Mt 26, 8; Mk 14, 4; Jn 12, 4) – pasipiktinimà, tarsi toks veiksmas bûtø neleistinas „eikvojimas“ vargðø po- reikiø akivaizdoje. Taèiau Jëzus mano kitaip. Në kiek nesuðvelnindamas pareigos mylëti stokojanèiuosius, kuriais mokiniai visuomet turi rûpintis – „vargðø jûs visuomet turite ðalia savæs“ (Mt 26, 11; Mk 14, 7; plg. Jn 12, 8), – Jëzus þvelgia á artëjantá savo mirties bei laidotuviø ávyká ir vertina patepimà kaip iðankstiná garbës, kuria jo kûnas bus prakilnus ir po jo mirties, nes yra neatsiejamai susijæs su asmens slëpiniu, þenklas. Sinoptiniø evangelijø pasakojimà toliau tæsia Jëzaus paliepimas mokiniams Dokumentà parengë „Baþnyèios þinios“, 2003 balandþio 30, Nr. 8; 2003 geguþës 13, Nr. 9. RAKTAÞODÞIAI. Eucharistija, Baþnyèia. KEY WORDS. The Eucharist, the Church. 112 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS V AT I K A N O D O K U M E N TA I rûpestingai paruoðti „didelá kambará“ Velykø vakarienei valgyti (plg. Mk 14, 15; Lk 22, 12) ir pasakojimas apie Eucharistijos ásteigimà. Bent ið dalies þydø Velykø vakarienës apeigas iki Halelio giesmës (plg. Mt 26, 30; Mk 14, 26) atspindintis pasakojimas glaustai ir iðkilmingai perteikia, nors ir skirtingø tradicijø variantais, þodþius, Kristaus iðtartus apie duonà ir vynà, kuriuos jis paverèia konkreèia savo atiduodamo kûno ir iðliejamo kraujo iðraiðka. Evangelistai prisimena visas ðias smulkmenas ankstyvojoje Baþnyèioje jau ásitvirtinusios „duonos lauþymo“ praktikos ðviesoje. Taèiau Didþiojo ketvirtadienio ávykyje nuo pat Jëzaus laikø tikrai matyti liturginio „skonio“, suformuoto Senojo Testamento tradicijos ir atviro performavimui krikðèioniø ðventimuose taip, kad derëtø su nauju Velykø turiniu, pëdsakø. 48. Kaip moteris, patepusi Jëzø Betanijoje, Baþnyèia irgi nesibaimindama „eikvoja“ savo geriausius iðteklius, kad neprilygstamos dovanos akivaizdoje iðreikðtø savo stebëjimàsi bei garbinimà. Ne maþiau negu pirmieji mokiniai, ápareigoti paruoðti „didelá kambará“, Baþnyèia amþiø tëkmëje ir ávairiose kultûrose jautë poreiká ðvæsti Eucharistijà aplinkoje, vertoje tokio didaus Slëpinio. Ið Jëzaus þodþiø ir gestø prasidëjusi gimë krikðèioniðkoji liturgija, iðplëtojusi judaizmo apeiginá paveldà. Juk ið tikro, kas dar tinkamiau galëjo iðreikðti priëmimà dieviðkojo Suþadëtinio, kuris be paliovos dovanoja save Suþadëtinei Baþnyèiai, darydamas savo vienàkart visiems laikams ant kryþiaus atliktà Aukà priei- namà vis kitoms tikinèiøjø kartoms ir taip tapdamas visø tikinèiøjø valgiu? Nors „pokylio“ logika ir perða familiarumo dvasià, Baþnyèia niekada nepasidavë pagundai subanalinti ðá „artumà“ savo Suþadëtiniui, uþmirðtant, kad jis yra ir jos Vieðpats, o pokylis visada lieka aukos pobûdþio pokylis, paþenklintas Golgotoje iðlieto kraujo. Eucharistinis pokylis tikrai yra „ðventasis“ pokylis, kuriame paprasti þenklai slepia neiðmatuojamà Dievo ðventumo gelmæ: „O Sacrum convivium, in quo Christus sumitur!“ Ant mûsø altoriø lauþoma ir mums kaip keliautojams, þygiuojantiems pasaulio keliais, siûloma duona yra „panis angelorum“ – angelø duona, prie kurios galime artintis tiktai su Evangelijos ðimtininko nuolankumu: „Vieðpatie, nesu vertus, kad uþeitum po mano stogu“ (Mt 8, 8; Lk 7, 6). 49. Turint prieðais akis tokià iðkilià slëpinio prasmæ, nesunku suvokti, kad Baþnyèios tikëjimas eucharistiniu Slëpiniu istorijoje reiðkësi ne tik vidinio maldingumo reikalavimu, bet ir ávairiomis iðorinëmis apraiðkomis, skirtomis atskleisti ir pabrëþti ðvenèiamo ávykio didybæ. Tai davë pradþià raidai, laipsniðkai atvedusiai prie ypatingø eucharistinæ liturgijà reglamentuojanèiø nuostatø, atsiþvelgianèiø á ávairias teisëtas baþnytines tradicijas. Ant ðio pamato taip pat iðsiplëtojo turtingas meninis paveldas. Architektûra, skulptûra, tapyba, muzika orientavosi á krikðèioniðkàjá slëpiná ir Eucharistijoje tiesiogiai ar netiesiogiai rado didelá ákvëpimo ðaltiná. Ákvëpimo ðaltiniu Eucharistija, pavyzdþiui, buvo architektûrai, kuri matë LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 113 JONAS PAULIUS II ankstesnæ Eucharistijos ðventimø vietà persikeliant – kai tik leido istorinë aplinka – ið krikðèioniðkøjø ðeimø „domus“ á didingas pirmøjø amþiø bazilikas, vëliau á impozantiðkas Viduramþiø katedras ir galiausiai á dideles ir maþas baþnyèias, nusëjusias krikðèionybës pasiektas vietoves. Liturginëse erdvëse plëtojosi altoriø ir tabernakuliø formos, kurios buvo ne tik meninio ákvëpimo, bet ir Slëpinio tikslaus supratimo vaisius. Tà patá galima pasakyti apie sakralinæ muzikà: pakanka prisiminti ákvëptàsias grigaliðkàsias melodijas ir daugybæ, daþnai didþiø, kompozitoriø, nepabûgusiø Miðiø liturginiø tekstø iððûkio. Ir argi tarp Eucharistijos ðventimui naudojamø reikmenø bei dangalø nëra áspûdingos daugybës meno kûriniø, pradedant gero amatininko darbais ir baigiant tikrais meno ðedevrais? Tad galima sakyti, kad Eucharistija ne tik formavo Baþnyèià bei jos dvasingumà, bet ir smarkiai veikë „kultûrà“, pirmiausia meno srityje. 50. Vakarø ir Rytø krikðèionys savotiðkai „varþësi“ stengdamiesi garbinti Slëpiná ritualiniu ir estetiniu aspektu. Turime dëkoti Vieðpaèiui, kad krikðèioniðkasis menas buvo praturtintas graikø bizantiðkosios tradicijos ir viso geografinio bei kultûrinio slavø arealo architektûros bei tapybos ðedevrø. Rytuose menas iðlaikë nepaprastai stiprià slëpinio pajautà, akinanèià menininkus laikyti savo kûrybines pastangas ne tik savo talentø iðraiðka, bet ir autentiðku tarnavimu tikëjimui. Neapsiribodami vien techniniais ágûdþiais, jie mokëjo nuolankiai atsiverti Dievo Dvasios dvelksmui. 114 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS Krikðèioniðkøjø Rytø ir Vakarø architektûros bei mozaikos groþybës yra visø tikinèiøjø paveldas, þymintis – sakyèiau, net laiduojantis – taip trokðtamos tikëjimo bei ðventimo bendrystës pilnatvæ. Tai suponuoja ir daro bûtinà ið pagrindø eucharistinæ Baþnyèià, kokia pavaizduota garsiojoje Rubliovo Trejybës ikonoje, Baþnyèià, kur Kristaus slëpinio buvimas lauþomoje duonoje esti savotiðkai taip panardintas nesuvokiamoje trijø dieviðkøjø Asmenø vienybëje, kad pati Baþnyèia virsta Trejybës „ikona“. Laikantis tokios meno, trokðtanèio visais savo elementais iðreikðti Eucharistijos pajautà pagal Baþnyèios mokymà, perspektyvos, bûtina dëmesingai paisyti nuostatø, susijusiø su sakraliniø pastatø statyba bei árengimu. Istorija rodo, kad Baþnyèia visada suteikdavo menininkams daug kûrybinës erdvës. Tai pabrëþiau ir að pats Laiðke menininkams100. Taèiau sakralinis menas turi iðsiskirti gebëjimu tinkamai iðreikðti Slëpiná, vadovaudamasis tuo, kaip jis suvokiamas pilnatviðko Baþnyèios tikëjimo, ir kompetentingos valdþios nustatytomis pastoracinëmis gairëmis. Tai galioja ir vaizduojamiesiems menams, ir sakralinei muzikai. 51. Tai, kas sakralinio meno bei liturginës tvarkos srityje ávyko ankstyvosios krikðèionybës teritorijose, ima plëtotis þemynuose, kur krikðèionybë jaunesnë. Bûtent ðia linkme pastûmëjo Vatikano II Susirinkimas, jausdamas sveiko ir sykiu „bûtino“ ákultûrinimo poreiká. Daugelio savo pastoraciniø kelioniø metu visur pasaulyje pastebëjau, koks gyvas geba bûti Eucharistijos ðventimas, kai susilie- V AT I K A N O D O K U M E N TA I èia su skirtingø kultûrø formomis, stiliais ir jausenomis. Prisitaikydama prie kintanèiø laiko ir vietos sàlygø, Eucharistija maitina ne tik asmenis, bet ir tautas bei formuoja krikðèioniðkosios dvasios ákvëptas kultûras. Vis dëlto ðá svarbø pritaikomàjá darbà bûtina atlikti niekuomet neiðleidþiant ið akiø neiðsakomo Slëpinio, á kurá lygiuotis paðaukta kiekviena karta. „Lobis“ yra per didelis ir per brangus, kad galëtume rizikuoti já nuskurdinti ar sugadinti eksperimentais ar praktikomis, paleistomis á apyvartà pirma jø dëmesingai neperþiûrëjus kompetentingai baþnytinei valdþiai. Be to, eucharistinis Slëpinys toks centrinis, kad toks patikrinimas atliktinas artimai bendradarbiaujant su Ðventuoju Sostu. Posinodiniame apaðtaliðkajame paraginime Ecclesia in Asia raðiau, kad „toks bendradarbiavimas yra esmingai svarbus, nes ðventoji liturgija iðreiðkia ir ðvenèia vienà visø iðpaþástamà tikëjimà ir, kaip visos Baþnyèios paveldas, vietinës Baþnyèios negali bûti nustatoma atsietai nuo visuotinës Baþnyèios“101. 52. Ið to, kas pasakyta, aikðtën iðkyla didþiulë atsakomybë, per Eucharistijos ðventimà tenkanti kunigams, turintiems tam vadovauti in persona Christi, laiduojant bendrystës liudijimà bei tarnystæ ne tik tiesiogiai ðventime dalyvaujanèiai bendruomenei, bet ir visuotinei Baþnyèiai, kuri visada yra Eucharistijos dalininkë. Apgailestautina, kad dël klaidingai suprantamo kûrybiðkumo bei pritaikymo, ypaè pirmiausiais posusirinkiminës liturginës reformos metais, netrûko daugeliui skausmo sukëlusiø pik- tnaudþiavimø. Ypaè kai kuriose vietovëse tam tikras atsakas á „formalizmà“ paakino kai kuriuos laikyti Baþnyèios didþiosios liturginës Tradicijos ir Baþnyèios magisteriumo atrinktas „formas“ neápareigojanèiomis ir diegti nepatvirtintas bei daþnai neskoningas naujoves. Todël jauèiu pareigà pabrëþtinai paraginti ðvenèiant Eucharistijà labai sàþiningai laikytis liturgijos normø. Jos konkreèiai iðreiðkia autentiðkà Eucharistijos baþnytiðkumà; tokia yra jø giliausia prasmë. Liturgija niekada nëra kieno nors asmeninë nuosavybë, nei celebranto, nei bendruomenës, kurioje ðvenèiami ðventieji slëpiniai. Kreipdamasis á Korinto bendruomenæ, apaðtalas Paulius grieþtais þodþiais pasmerkë ðvenèiant Eucharistijà pasitaikanèius rimtus trûkumus, kurie lemia skilimus (schísmata) ir atskalø radimàsi (hairéseis) (plg. 1 Kor 11, 17– 34). Mûsø laikais irgi reikia ið naujo atrasti bei imti branginti klusnumà liturginëms normoms kaip vienos ir visuotinës Baþnyèios, sudabartinamos kiekviename Eucharistijos ðventime, atspindá ir liudijimà. Kunigas, aukojantis Miðias sàþiningai laikydamasis liturginiø normø, ir jø paisanti bendruomenë tyliai, bet iðkalbingai rodo savo meilæ Baþnyèiai. Bûtent norëdamas iðryðkinti ðià gilià liturginiø normø prasmæ, papraðiau atitinkamø Romos kurijos dikasterijø parengti ðia tokia svarbia tema specialø dokumentà, apimsiantá ir teisinio pobûdþio nurodymus. Niekam nevalia nuvertinti mums patikëto Slëpinio: jis per daug didis, kad kas nors galëtø sau leisti elgtis su juo kaip panorëjæs, negerbdamas nei jo sakraliðkumo, nei visuotinumo. LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 115 JONAS PAULIUS II VI SKYRIUS MARIJOS, „EUCHARISTIJOS MOTERS“, MOKYKLOJE 53. Norëdami ið naujo atrasti visà artimà Baþnyèios ir Eucharistijos ryðá, negalime uþmirðti Marijos, Baþnyèios Motinos ir pavyzdþio. Apaðtaliðkajame laiðke Rosarium Virginis Mariae, apibûdindamas Ðvenèiausiàjà Mergelæ kaip Kristaus veido kontempliacijos mokytojà, Eucharistijos ásteigimà árikiavau tarp ðviesos slëpiniø102. Marija ið tikro gali mus vesti Ðvenèiausiojo Sakramento link, nes jà su juo vienija gilus ryðys. Ið pirmo þvilgsnio Evangelija ðia tema tyli. Pasakojime apie ásteigimà Didþiojo ketvirtadienio vakarà apie Marijà neuþsimenama. Kita vertus, þinome, kad ji buvo tarp apaðtalø, vieningai atsidëjusiø maldai (plg. Apd 1, 14), pirmojoje bendruomenëje, po Kristaus þengimo á dangø susirinkusioje Sekminiø laukti. Jos tikrai negalëjo nebûti tarp Eucharistijà ðvenèianèiø pirmosios krikðèioniø kartos tikinèiøjø, kurie iðtvermingai laikësi „duonos lauþymo“ (Apd 2, 42). Taèiau, nesitenkinant Marijos dalyvavimu Eucharistijos pokylyje, jos ryðá su Eucharistija galima áþiûrëti netiesiogiai, remiantis jos vidine nuostata. Marija yra „Eucharistijos moteris“ visu savo gyvenimu. Baþnyèia, laikydama Marijà savo pavyzdþiu, paðaukta ne tik ja sekti, bet ir jos ryðiu su ðvenèiausiuoju Slëpiniu. 54. Mysterium fidei! Jei Eucharistija yra tikëjimo slëpinys, kuris taip pranoksta mûsø protà, kad esame verèiami gryniau atsiduoti Dievo þodþiui, tai, ugdantis tokià laikysenà, niekas kitas, iðskyrus Marijà, negali bûti mûsø ramstis ir vado- 116 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS vas. Kai, paklusdami Kristaus ásakymui: „Tai darykite mano atminimui“ (Lk 22, 19), kartojame jo per Paskutinæ vakarienæ atliktus gestus, sykiu girdime Marijos akinimà klausyti jo nesvyruojant: „Darykite, kà tik jis jums lieps“ (Jn 2, 5). Su motiniðku rûpesèiu, kurá parodë per Kanos vestuves, Marija, rodos, mums sako: „Nesvyruokite, pasitikëkite mano Sûnaus þodþiu. Jis, kuris gebëjo paversti vandená vynu, lygiai taip pat geba paversti duonà ir vynà savo kûnu ir krauju, ðiuo slëpiniu perteikdamas tikintiesiems gyvàjá savo Velykø atminimà, kad taip pasidarytø ‘gyvybës duona’“. 55. Tam tikra prasme Marija iðreiðkë savo eucharistiná tikëjimà dar iki Eucharistijos ásteigimo, pasiûlydama savo mergeliðkàsias ásèias Dievo Þodþiui ásikûnyti. Eucharistija, susijusi su kanèia ir prisikëlimu, tolydþiai tæsia Ásikûnijimà. Per Angelo apreiðkimà Marija pradëjo Dievo Sûnø fiziðkai paèiu tikriausiu kûno ir kraujo bûdu, anticipuodama savyje tai, kas tam tikru laipsniu sakramentiðkai vyksta kiekviename tikinèiajame, kuris Vieðpaties kûnà ir kraujà priima duonos ir vyno pavidalu. Tad Marijos fiat, kuriuo ji atsiliepë á angelo þodþius, ir amen, kurá kiekvienas tikintysis taria priimdamas Vieðpaties kûnà, sieja gili analogija. Marijos praðyta tikëti, kad tas, kurá ji pradëjo Ðventosios Dvasios veikimu, yra „Dievo Sûnus“ (plg. Lk 1, 30–35). Panaðiai ir mûsø praðoma tikëti, kad Eucharistijos slëpinyje visa savo þmogiðkàja bei dievið- V AT I K A N O D O K U M E N TA I kàja bûtimi duonos ir vyno pavidalais èia ir dabar esantis tampa tas pats Jëzus, Dievo Sûnus ir Marijos Sûnus. „Laiminga átikëjusi“ (Lk 1, 45): Ásikûnijimo slëpinyje Marija irgi uþbëgo uþ akiø eucharistiniam Baþnyèios tikëjimui. Lankydamasi pas Elzbietà, ji neðioja savo ásèiose kûnu tapusá Þodá ir tampa savotiðku „tabernakuliu“ – pirmuoju „tabernakuliu“ istorijoje, – kur Dievo Sûnus, dar neregimas þmogaus akims, leidþiasi pagarbinamas Elzbietos, jo ðviesai tartum „sklindant“ per Marijos akis ir balsà. O argi susiþavëjæs Marijos þvilgsnis, ásmeigtas á kà tik gimusá Kristø, kurá ji laiko savo rankose, nëra neprilygstamos meilës pavyzdys, turintis ákvëpti kiekvienà ið mûsø, priimantá eucharistinæ Komunijà? 56. Visam Marijos gyvenimui ðalia Kristaus, ne tik Kalvarijos momentui, buvo bûdingas Eucharistijos kaip aukos matmuo. Nuneðus kûdiká Jëzø á Jeruzalæ „paaukoti Vieðpaèiui“ (Lk 2, 22), ji iðgirsta senàjá Simeonà jai skelbiant, kad ðis kûdikis bus „prieðtaravimo þenklas“ ir „kalavijas“ pervers jo motinos sielà (plg. Lk 2, 34–35). Tad jos nukryþiuotojo Sûnaus drama buvo paskelbta ið anksto ir tam tikru bûdu iðpranaðautas Mergelës „stabat Mater“ kryþiaus papëdëje. Diena ið dienos rengdamasi Kalvarijai, Marija gyveno savotiðka „iðankstine Eucharistija“, taip sakant troðkimo ir atnaðavimo „dvasine bendryste“, kurià atbaigs susivienijimas su Sûnumi kanèios valandà ir kuri po Velykø reikðis jos dalyvavimu Eucharistijoje, vadovaujant apaðtalams ðvæsiamoje kaip kanèios „atminimas“. Kà turëjo jausti Marija, girdëdama Petro, Jono, Jokûbo ir kitø apaðtalø ta- riamus Paskutinës vakarienës þodþius: „Tai yra mano kûnas, kuris uþ jus atiduodamas“ (Lk 22, 19)? Tas kûnas, atiduotas kaip auka ir sudabartintas sakramentiniø þenklø pavidalu, buvo tas pats, kuris buvo pradëtas jos ásèiose! Priimti Eucharistijà Marijai turëjo reikðti ið naujo priimti á savo ásèias tà ðirdá, kuri buvo vieningai plakusi su jos, ir atgaivinti tai, kà ji asmeniðkai iðgyveno kryþiaus papëdëje. 57. „Tai darykite mano atminimui“ (Lk 22, 19). Kalvarijos „atminime“ yra visa, kà Kristus atliko savo kanèios ir mirties metu. Todël èia yra ir tai, kà Kristus mûsø labui atliko savo motinos atþvilgiu. Jis jai patikëjo mylimàjá mokiná ir per já sykiu kiekvienà ið mûsø: „Ðtai tavo sûnus!“ Lygiai taip pat jis kiekvienam ið mûsø tarë: „Ðtai tavo motina!“ (plg. Jn 19, 26–27). Gyventi Eucharistijoje Kristaus mirties atminimu, vadinasi, be paliovos gauti ir ðià dovanà. Tai reiðkia – sekant Jono pavyzdþiu – pasiimti pas save tà, kuri kaskart mums dovanojama kaip motina. Sykiu tai reiðkia ásipareigoti tapti panaðiam á Kristø, lankant jos mokyklà ir leidþiantis bûti jos lydimam. Su Baþnyèia ir kaip Baþnyèios Motina Marija esti kiekviename mûsø Eucharistijos ðventime. Todël ir Rytø, ir Vakarø Baþnyèioje per Eucharistijos ðventimà nuo senovës vieningai atmenama ir Marija. 58. Eucharistijoje Baþnyèia tobulai susivienija su Kristumi bei jo auka, persiimdama Marijos dvasia. Ðià tiesà galima pagilinti ið naujo perskaitant „Magnificat“ eucharistinëje perspektyvoje. Juk, kaip ir Marijos giesmë, Eucharistija pirmiausia yra ðlovinimas ir dëkojimas. Marijai praLOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 117 JONAS PAULIUS II bylant: „Mano siela ðlovina Vieðpatá, mano dvasia dþiaugiasi Dievu, savo Gelbëtoju“, jos ásèiose yra Jëzus. Ji ðlovina Tëvà „dël“ Jëzaus, taèiau ji taip pat ðlovina já Jëzuje ir „su“ Jëzumi. Bûtent tai yra tikroji „eucharistinë nuostata“. Sykiu Marija atmena didþius dalykus, kuriuos Dievas, kaip buvo þadëjæs protëviams (plg. Lk 1, 55), padarë iðganymo istorijoje ir skelbia didá ávyká, pranokstantá juos visus, – atperkamàjá Ásikûnijimà. Galiausiai Marijos giesmëje atsispindi ir eschatologinis Eucharistijos matmuo. Kaskart, kai Dievo Sûnus rodosi mums kukliais sakramentiniais duonos ir vyno þenklais, pasaulyje pasëjama naujosios istorijos, kur galiûnai numetami nuo sostø ir iðaukðtinami maþieji (plg. Lk 1, 52), sëkla. Marija apgieda „naujà dangø“ ir „naujà þemæ“; Eucharistija yra iðankstinis jø þenklas ir tam tikra prasme programinis „vaizdas“. Magnificat iðreiðkia Marijos dvasingumà, ir niekas kitas labiau kaip ðis dvasingumas nepadës mums gyventi Eucharistijos slëpiniu. Eucharistija mums duota, kad mûsø gyvenimas, panaðiai kaip Marijos, visiðkai taptø Magnificat! PABAIGA 59. „Ave verum corpus natum de Maria Virgine!“ Prieð kelerius metus ðvenèiau savo kunigystës penkiasdeðimtàsias metines. Ðiandien turiu malonæ pateikti Baþnyèiai ðià enciklikà apie Eucharistijà savo petriðkosios tarnybos dvideðimt penktøjø metø Didájá ketvirtadiená. Tai darau dëkingumo kupina ðirdimi. Jau pusæ amþiaus, nuo 1946 metø lapkrièio 2 dienos, kai Krokuvos Vavelio katedros ðv. Leonardo kriptoje aukojau savo pirmàsias Miðias, kasdien þvelgiu á ostijà ir tauræ, kur laikas ir erdvë savotiðkai „susitraukia“ ir vël gyvai vyksta Golgotos drama, atskleisdama savo slëpiningà „dabartiðkumà“. Mano tikëjimas kasdien leido man konsekruotoje duonoje ir konsekruotame vyne áþiûrëti dieviðkàjá Keliauninkà, kuris vienà dienà prisiartino prie dviejø mokiniø pakeliui á Emausà, kad atvertø jø akis ðviesai ir ðirdis vilèiai (plg. Lk 24, 13–35). Brangûs broliai ir seserys, leiskite man su dideliu vidiniu pakilimu, vieni- 118 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS jantis su jumis bei trokðtant sustiprinti jûsø tikëjimà, paliudyti jums savo tikëjimà Ðvenèiausiàja Eucharistija: „Ave verum corpus natum de Maria Virgine, vere passum, immolatum, in cruce pro homine!“ Ðtai Baþnyèios lobis, pasaulio ðirdis, tikslo, kurio, kad ir nesàmoningai, siekia þmogus, laidas. Tai didis slëpinys, tikrai mus pranokstantis ir gerai iðbandantis mûsø dvasios gebëjimus matyti daugiau, negu regi akis. Èia mûsø juslës klysta – „visus, tactus, gustus in te fallitur“, giedama himne Adoro te devote, – bet mums pakanka vien tikëjimo, ásiðaknijusio apaðtalø perduotame Kristaus þodyje. Leiskite man visos Baþnyèios ir visø jûsø vardu pakartoti Kristui þodþius, kuriuos po Eucharistijos kalbos Jono evangelijoje iðtarë Petras: „Vieðpatie, pas kà mes eisime? Tu turi amþinojo gyvenimo þodþius“ (Jn 6, 68). 60. Auðtant treèiajam tûkstantmeèiui, mes visi, Baþnyèios sûnus ir dukterys, esame akinami energingai atnaujinti V AT I K A N O D O K U M E N TA I krikðèioniðkàjá gyvenimà. Apaðtaliðkajame laiðke Novo millennio ineunte raðiau, kad èia „kalbama ne apie ‘naujos programos’ iðradimà. Programa jau yra; ji jau seniai parengta remiantis Evangelija ir gyvàja Tradicija. Jos ðerdis galiausiai yra pats Kristus. Já bûtina paþinti, mylëti ir juo sekti, norint jame gyventi trinitariná gyvenimà ir su juo keisti istorijà ligi jos uþbaigos dangiðkàja Jeruzale“103. Neámanoma ágyvendinti tokios krikðèioniðkojo gyvenimo atnaujinimo programos be Eucharistijos. Siekiant ðventumo, vykdant Baþnyèios misijà, ágyvendinant pastoracinius planus visada bûtina semtis reikiamø jëgø ið Eucharistijos slëpinio bei lygiuotis á já kaip á virðûnæ. Eucharistijoje randame Jëzø, jo atperkamàjà aukà, prisikëlimà, Ðventosios Dvasios dovanà, Tëvo ðlovinimà, klusnumà ir meilæ jam. Apleidæ Eucharistijà, neástengtume áveikti savo skurdumo. 61. Eucharistijos slëpinys – auka, artumas, pokylis – nesileidþia nei siaurinamas, nei manipuliuojamas; jis turi bûti iðgyvenamas visas tiek já ðvenèiant, tiek intymiai kalbantis su kà tik per Komunijà priimtu Jëzumi, tiek per eucharistinæ adoracijà ne Miðiø metu. Tada Baþnyèia statydinasi tvariai ir rodosi tokia, kokia yra ið tikrøjø: viena, ðventa, visuotinë ir apaðtaliðka; Dievo tauta, ðventovë ir ðeima; Kristaus Kûnas ir Suþadëtinë; visuotinis iðganymo sakramentas ir hierarchiðkai suræsta bendrystë. Baþnyèios kelias ðiais pirmaisiais treèiojo tûkstantmeèio metais taip pat yra atnaujinto ekumeninio ásipareigojimo kelias. Ðia linkme, skatinti visus pakrikðtytuosius atsiliepti á Jëzaus maldà „ut unum sint“, mus pastûmëjo antrojo tûkstantmeèio paskutinieji deðimtmeèiai, kuriuos apvainikavo Didysis jubiliejus. Tas kelias yra ilgas, pilnas kliûèiø, neáveikiamø þmogaus jëgomis; taèiau turime Eucharistijà ir jos metu savo ðirdies gelmëje galime iðgirsti, tartum mums bûtø adresuoti, þodþius, kuriuos iðgirdo pranaðas Elijas: „Kelkis ir valgyk, antraip kelionë tau bus per sunki“ (1 Kar 19, 7). Mums Vieðpaties paliktas eucharistinis lobis verèia mus pilnatviðkai dalytis juo su broliais, su kuriais mus vienija tas pats krikðtas. Vis dëlto, kad to lobio neprarastume, èia tikrai svarbu atkreipti dëmesá, jog ðis Sakramentas, be kita ko, yra ir tikëjimo bendrystës bei apaðtaliðkosios ápëdinystës Sakramentas. Pripaþindami Eucharistijai visà prakilnumà, kurio ji verta, ir rûpestingai stengdamiesi nepaþeisti në vieno jos matmens ir reikalavimo, rodome, jog ið tiesø suvokiame ðios dovanos didybæ. To ið mûsø reikalauja nenutrûkstama tradicija, kuri nuo pirmøjø amþiø liudija krikðèioniø bendruomenæ budriai saugojus ðá „lobá“. Akinama meilës, Baþnyèia stengiasi perduoti bûsimoms krikðèioniø kartoms në kiek nepaþeistà tikëjimà Eucharistijos slëpiniu bei mokymà apie tai. Rûpinimasis ðiuo Slëpiniu niekada nebus perdëtas, nes „á ðá sakramentà sutrauktas visas mûsø iðganymo slëpinys“104. 62. Brangûs broliai ir seserys, leiskimës á ðventøjø, didþiø autentiðko eucharistinio maldingumo aiðkintojø, mokyklà. Per juos Eucharistijos teologija ágyja iðgyvenimo spindesá, mus „uþkreèia“ ir, taip sakant, „suðildo“. Pirmiausia ásiklausykime á Ðvenèiausiàjà Mergelæ Marijà, kuLOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 119 JONAS PAULIUS II rioje Eucharistijos slëpinys labiau negu kokiame nors kitame asmenyje suspindi kaip ðviesos slëpinys. Þvelgdami á jà, pradedame paþinti perkeièianèià Eucharistijos jëgà. Joje iðvystame meilëje atnaujintà pasaulá. Ásimàstydami á jà, kuri buvo paimta á dangø su kûnu ir siela, matome auðtant „naujà dangø“ ir „naujà þemæ“, kurie atsivers mûsø akims sulig Kristaus gráþimu. Eucharistija èia, þemëje, yra to laidas ir savotiðkas iðankstinis þenklas: „Veni, Domine Iesu!“ (Apd 22, 20). Kukliai prisidengæs duona ir vynu, perkeistais á jo kûnà ir kraujà, Kristus lydi mus, bûdamas mûsø jëga ir kelionës valgis bei ágalindamas mus liudyti tikëjimà visiems mûsø broliams. Ðio slëpinio akivaizdoje protas iðvysta savo ribas, tuo tarpu ðirdis, apðviesta Ðventosios Dvasios malonës, suvokia, kaip tu- rëtø laikytis, ir atsako ðlovinimu ir begaline meile. Persiimkime ðventojo Tomo Akvinieèio, prakilnaus teologo ir kartu poeto, apgiedojusio eucharistiná Kristø, jausmais ir leiskime savo dvasiai viltingai atsiverti tikslo, kurio trokðdama dþiaugsmo ir ramybës siekia mûsø ðirdis, kontempliacijai: Bone pastor, panis vere, Iesu nostri miserere. Tu nos pasce, nos tuere, Tu nos bona fac videre in terra viventium. Tu qui cuncta scis et vales, Qui nos pascis hic mortales: tuos ibi commensales, coheredes et sodales fac sanctorum civium. Roma, prie ðventojo Petro, 2003 metø balandþio 17 diena, mano pontifikato dvideðimt penktøjø ir Roþinio metø Didysis ketvirtadienis. Jonas Paulius II Literatûra ir nuorodos: 100 101 102 120 Plg. AAS 91 (1999), 1155–1172. Nr. 22: AAS 92 (2000), 485. Plg. Nr. 21: AAS 95 (2003), 20. LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 103 104 Nr. 29: AAS 93 (2001), 285. Ðv. Tomas Akvinietis. Summa theologiae, III, q. 83, a. 4c. K U LT Û R A Gauta 2003-02-17 Pabaiga. Pradþia „Logos“ Nr. 35 RENATA ÐUKAITYTË Vytauto Didþiojo universitetas NUO „REPREZENTACIJOS“ PRIE „KOMUNIKACIJOS“: ÞVILGSNIS Á MENINES TRANSFORMACIJAS NAUJOJE KULTÛROS TERPËJE From “Representation” to “Communication”: A Look at Recent Changes in Art SUMMARY This paper deals with the changing role and place of visual art in present-day cyberculture. Several opinions of culture and art researchers (David Bell, Paul Virilio, Ryszard W. Kluszczynski, Pierre Levy, Norbert Bolz, Walter Benjamin and Jean Baudrillard) concerning cyberculture, electronic media art and digital aesthetics are presented, in order to propose an approach which is the most suitable for the description of the recent transformations in art. Though in this country the process of IT adaptation to the art sector is quite slow, the interest of young artists in new media, especially the net and multimedia, is increasing. Every year new non-governmental organisations appear dealing with contemporary art. Galleries and art centres in the main towns are becoming open to innovative projects and festivals. Step by step, art is becoming a part of cyberculture by obtaining new functions and adopting new aesthetics. NAUJOS SKAITMENINIO MENO ERDVËS LIETUVOJE Kibernetinës kultûros ir skaitmeninës estetikos klausimai taip pat tampa aktualûs ir populiarûs tarp mûsø meninin- kø ir teoretikø. Nors ðiuo metu susiduriame tik su pavienëmis iniciatyvomis media menø srityje, eksperimentø su RAKTAÞODÞIAI. Kiberkultûra, menas, skaitmeninë estetika, virtualizacija, komunikacija. KEY WORDS. Cyberculture, art, digital aesthetics, virtualisation, communication. LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 121 R E N ATA Ð U K A I T Y T Ë elektroniniais mediumais poreikis tarp jaunos kartos menininkø sparèiai didëja. Taèiau Lietuvoje, palyginti ne tik su Vakarø, bet ir Vidurio Europos meninëmis praktikomis, susiduriame kiek pavëluotai ir gana retai su alternatyviais interneto ir kitø skaitmeniniø ryðio priemoniø panaudojimo bûdais meno srityje. Daugialypës terpës bei tinklo meno projektai, virtualûs diskusijø forumai, autonomiðkø tinklø kûrimas, virtualiø institucijø bei bendruomeniø formavimasis yra kibernetinës kultûros apraiðkos, atsiradusios pas mus tik deðimtojo deðimtmeèio viduryje ir antrojoje pusëje. Ðie reiðkiniai susijæ su daugybe kitø faktoriø, ið kuriø svarbiausi – þemas visuomenës informuotumo lygis ir pasyvumas bei apatija dël pokyèiø. Beje, pastarieji itin aktualûs menà tyrinëjanèioms, kuruojanèioms, sauganèioms ir inicijuojanèioms institucijoms. IT sparti raida ir paplitimas kultûros ir meno srityje lemia naujø, visiðkai kitokiø, negu tradicinës, institucijø atsiradimà. Ðios institucijos kuria reikiamà terpæ ir kontekstà naujos kartos menui funkcionuoti. Meniniams projektams, kuriamiems kibernetinëje erdvëje, tradicinës menà tyrinëjanèios, eksponuojanèios ir propaguojanèios institucijos ne visuomet reikalingos ar tinkamos. Ðiuo atveju kur kas reikðmingesni tampa info labai, interneto svetainës ir ávairûs fizinëje ar virtualioje erdvëje egzistuojantys media meno centrai, institutai, galerijos. Daugialypës kultûros raidà remianèios ir propaguojanèios institucijos Vakaruose (Ars Electronica Center Linze, Zentrum fur Kunst und Mediatechnologie Karlsruhe ir pan.) paprastai turi techni- 122 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS næ bazæ, tinkamà keliamiems tikslams ir uþduotims ágyvendinti. Be to, ðios ástaigos turi apibrëþtà veiklos programà: edukacinæ, ekspozicinæ, tyrimø. Vidurio ir Rytø Europoje daþnai apsiribojama pretenzingai skambanèiu pavadinimu, uþ kurio slypi menki techniniai ir þmogiðkieji resursai14 bei gana ribota veikla (pvz., Zagrebe Multimedia Institute ir Net. Culture club Mama yra viena institucija, kurià ásteigë ir administruoja maþa grupelë þmoniø). Jauni menininkai Mindaugas Gapðevièius, Kæstutis Andraðiûnas ir Darius Mikðys, ásteigdami 1998 m. Institutio Media (http://www.o-o.lt) virtualioje erdvëje, norëjo iðvengti panaðiø kuriozø bei finansiniø ir biurokratiniø mechanizmø trukdþiø. Virtualaus elektroniniø projektø centro administravimui ir prieþiûrai nereikia nei finansiniø resursø, nei fizinës institucijos, todël galima iðlikti nepriklausomiems nuo rëmëjø suformuotø veiklos tikslø ir funkcijø. Virtualios institucijos steigëjams svarbesnis buvo organizacijos turinys negu forma, todël ðiuo atveju nebuvo siekiama ákurti fiziná naujø medijø centrà latviø ir estø pavyzdþiu. Be to, ðis projektas buvo tam tikras eksperimentas perkelti fizinës institucijos modelá á tinklo erdvæ ir tyrinëti, sekti jos funkcionavimà internete. Projektas buvo pradëtas ágyvendinti manifesto paraðymu ir instituto schemos parengimu. Pagrindinis virtualaus instituto uþdavinys buvo kaupti ir skleisti informacijà tinkle ávairiais pavidalais: garso, vaizdo, teksto, paieðkø sistemos ir nuorodø sekcijos. Institucijos struktûrà sudaro fokusuotos elektroninio paðto konferencijos (mailing list), medijø duo- K U LT Û R A menø bazë, elektroninis þurnalas ir internetinis radijas bei TV. Institutio Media yra komunikacijos tinklas, kuriame „o-o“ bendruomenë keièiasi informacija. Institutio Media steigëjai buvo vieni pirmøjø tinklo meno propaguotojø ir kûrëjø Lietuvoje, jie subûrë gana nemaþà naujø medijø menu besidominèiø þmoniø grupæ, kuriai priklausë Gediminas ir Nomeda Urbonai, Saulius Norvaiðas, Darius Mikðys, Saulë Maþeikaitë ir kiti. Jie pristatë ir inicijavo ne tik tinklo meno, bet ir kitø medijø projektus, skleidë informacijà apie naujus meno reiðkinius. Institucija ir ðiandien aktyviai veikia, kasdien sulaukia keleto deðimèiø lankytojø. Kæstutis Andraðiûnas ir Mindaugas Gapðevièius aktyviai dirba su naujais projektais, dalyvauja tarptautiniuose renginiuose. Ðis menininkas talkina rengiant naujàjà tinklo menininkø kartà dirbdamas akademinëje srityje ir organizuodamas seminarus. Institutio Media iki ðiol pas mus neturi „konkurentø“ nei „realioje“, nei virtualioje aplinkoje. Tinklo meno kûrëjø taip pat nelabai padaugëjo. Ne itin gausu ir tinklo menà tyrinëjanèiø ar kuruojanèiø menotyrininkø15. Ðios meno srities nepopuliarumà lemia ne tik þemas mûsø visuomenës informatizacijos lygmuo, bet ir tinklo meno specifika. Tai alternatyvus menas, funkcionuojantis uþ galerinio meno rinkos sistemø. Jis nëra skirtas parodiniam eksponavimui, veikia tik internetinëje erdvëje, antraip susiprieðintø su paèia globalaus tinklo idëja – decentralizuoti pasaulá kuriant laisvà prieigà prie informacijos (pateiktos ávairiais pavidalais) skirtingas pozicijas tinkle uþimantiems individams. Tinklo meno artefaktai daþnai struktûriðkai ir temiðkai susijæ su internetu. Jie turi sudëtingà nomadinæ struktûrà: þmoniø grupë, naudodama specialià programinæ árangà, sukuria sistemà, kuri pasipildo naujais elementais dël interaktyvios á „tinklà“ (artefaktà) ásitraukusiø vartotojø komunikacijos. Vartotojas-þiûrovas ðiuo atveju tampa tinklo meno projektø bendraautoriu, konkreèios virtualios bendruomenës nariu. Ðios savybës bûdingos daugeliui Mindaugo Gapðevièiaus16 projektø. Vienas jø – „asco-o“ – realizuotas kartu su prancûzø menininku d2b buvo neseniai pristatytas Vilniuje Ðiuolaikinio meno centre. „asco-o“ (http:/ /www.o-o.lt/asco-o/, http://www.d2b. org/asco-o/) yra spam meno projektas. Autoriai darbà traktuoja kaip pokðtà. Pats pavadinimas nieko nereiðkia. Jis yra paprasèiausia nuoroda á ASCII (American Standart Code for Information Interchange) – JAV informacijos kodavimo standartà. Vartotojas-þiûrovas gali daryti nedideles transformacijas (anonimiðkai raðyti þinutes uþprogramuotiems adresatams ir atsakymus á jas gauti panaðiu bûdu), stebëti vyksmus vaizduoklyje ir ðitaip dalyvauti bendruomeniniame þaidime. „asco-o“ negali bûti tapatinamas su vaizduoklyje matomais vaizdais. Pastarieji iðprovokuoja vis kitus interaktyvios komunikacijos etapus, o tai ir sudaro kûrinio pagrindà. Ðis projektas, pasak Mindaugo Gapðevièiaus, – infantiliðka ascii meno forma. Taèiau autoriai ir neturëjo ketinimø iðplëtoti projektà iki sudëtingo ascii elektroninio paðto konferencijø meno. Kæstuèio Andraðiûno realizuotas Berlyne projektas 3IP (http://3.o-o.lt) taip LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 123 R E N ATA Ð U K A I T Y T Ë pat negali bûti traktuojamas kaip stebëjimo ar þiûrëjimo objektas. Darbas grindþiamas mediumo logika paremta komunikacija. Þmogaus-maðinos ir maðinos-maðinos sàveikø metu IP adresai konvertuojami á trijø dimensijø vaizdinius. Kaskart ið naujo sukuriamos 3D rinkmenos sandëliuojamos serverio duomenø bazëje. Projekte taikytø vaizdiniø generavimo metodø rezultatai nëra ið anksto numatyti (juk negalima nuspëti projektø dalyviø pasirinkimø), todël kûrybinis procesas tampa nenuspëjamas, ágauna þaidimo bruoþø. „3IP“, taip pat kaip ir „asco-o“ projekto internetinës ekspresijos pagrindu galima laikyti interaktyvià komunikacijà. Taèiau þiûrovo-vartotojo „kûrybinis aktyvumas“ yra gana sàlygiðkas ir pasyvus (ne tik ðiuose, bet ir daugelyje kitø tinklo meno darbø). Þiûrovas yra tik jam siûlomø autoriaus sukurtos programos funkcijø vykdytojas-atlikëjas. Nors tekstø turiná, tam tikrus kodus galima laisvai pasirinkti, atliekamø veiksmø forma yra ið anksto nulemta programinës árangos. Daugumai tinklo meno darbø, kaip ir kà tik aptartø autoriø kûriniams, bûdinga tekstuali-performatyvi forma. Artefaktai tampa siûlymu bendradarbiauti: kartu raðyti, konstruoti, „pieðti“, kaupti duomenis. Ðis procesas nëra atsitiktinis, jis nulemtas komunikacinës iterneto prigimties. Internetas labiau nei kuris kitas mediumas padeda telkti ávairiø interesø bendruomenes, leidþia kurti ryðius tarp atskirø tinklo vartotojø ir juos iðlaikyti. Ði galimybë laikoma viena vertingiausiø tinklo meno savybiø. Mindaugo Gapðevièiaus darbuose gana daþnai þiûrovai átraukiami á bendrà kû- 124 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS rybiná procesà, skatinami sukurti turiná (daþniausiai tekstiná), já perduoti (http: //www.o-o.lt/action/boring/, http:// www.o-o.lt/mi_ga/subject=) pasirinktiems arba nustatytiems adresatams, manipuliuoti tam tikromis darbo detalëmis („Field“ http://www.o-o.lt/mi_ga/ field/). Pastaroji savybë bûdinga ir Kæstuèio Andraðiûno darbams (http:// www.o-o.lt/~ke_an/digirose6.html). Ávairiø ðaliø tinklo menininkai gana daþnai bendradarbiauja kurdami didesnius projektus. Ðitaip jie ne tik dalijasi grupinio darbo pranaðumais, bet ir pleèia konkretaus projekto ribas bei daromas átakas. 2000–2001 metais Kæstutis Andraðiûnas suorganizavo virtualià „OSF baneriø kampanijà (www.o-o.lt/ action/banner), kurios metu sutelkë ávairius meno projektus, kritikuojanèius Atviros visuomenës fondà (Open Society Fund) veiklà ir daromà átakà meno raidai postkomunistinëse Europos ðalyse. Be to, ðis menininkas parengë DE_ TEXT projektà (http://www.o-o.lt/~ke_ an/de_text/) – bandymà sukurti elektroninio teksto duomenø bazæ, kuri visiðkai patenkintø DE_TEXT vartotojus. Programa turëtø paspartinti ir palengvinti pasikeitimà tekstais. Efektyviau perduoti informacijà turëtø padëti ir specialios paieðkø sistemos. Mindaugas Gapðevièius taip pat dalyvavo ne viename tarptautiniame tinklo meno projekte, pats buvo jø iniciatorius („Bridges“, „Source for Artshools“, „Tinker Net“ ir t.t.). Dauguma tarptautiniø, globaliø tinklo meno darbø turi atvirà, garsinio vaizdinio hiperteksto struktûrà, galinèià plëstis iki begalybës prie jos prisijungiant vis naujiems nariams. Kai kur tai- K U LT Û R A komos tam tikros atrankos taisyklës: reikalaujama þinoti slaptaþodá, ávykdyti tam tikras sàlygas norint prisidëti prie kûrybinës grupës. Kitur pretenduojama uþkariauti neribotà internetinæ erdvæ pasirenkant perdavimo darbo struktûrà. Internete realizuojami menininkø darbai ið esmës skiriasi nuo klasikiniø meno kûriniø. Jie neturi materialios, apèiuopiamos formos, egzistuoja skaitmeniniu formatu kaip garso ir vaizdo informacija, pateikiama hiperteksto pavidalu. Tinklo menas neturi apibrëþtos vizualinës kalbos. Interaktyviuose darbuose ji nuolat kinta þiûrovui narðant po kûrinio struktûrà. Be to, skirtingi menininkai naudoja skirtingus iðraiðkos bûdus. Vieni eksperimentuoja su gryna forma, kiti – diskursø lygmenyje. Pats tinklo menas yra efemeriðkas. Tad viena svarbiausiø jo kategorijø tampa laikas: navigacijos, èia ir dabar patyrimo bei duomenø perkëlimas. Lietuvoje tokio meno pavyzdþiø nëra daug. Mat virtuali erdvë kur kas daþniau naudojama meno darbø distribucijai, prezentacijai ir kritikai negu kûrimui. Galerijos, muziejai, meno centrai, menininkø sàjungos ar pavieniai kûrëjai pateikia informacijà apie parodas, kolekcijas, pristato darbus. Internetas traktuojamas kaip neribotas archyvas, katalogas ar reklaminis stendas, bet ne kaip komunikacinë erdvë. Pastaruoju metu atsiranda mëginimø ðià spragà uþpildyti: kuriasi internetinës skaitmeninio dizaino studijos, alternatyvaus meno galerijos. Taèiau pastarosioms itin trûksta profesionalumo ir kryptingumo. Vienas ádomiausiø projektø Involved (jo pristatymas vyko 2002 metø spalio mën. ÐMC) – ne pelno siekianti organizacija, savo veiklà plëtojanti ir virtualioje (www.involved.lt), ir fizinëje erdvëje. Internetinë svetainë naudojama kaip diskusijø, debatø, ekspozicijos, ávairios informacinës medþiagos transliavimo erdvë. Svetainëje galima rasti ne tik audiovizualinæ medþiagà apie Involved renginius, bet ir informacijà apie ðiuolaikinio meno projektus Vakarø Europos ðalyse. Involved steigëjai – Augustinas Beinaravièius, Henrik Rysbakke Nielsen, Mirjam Wirz – puikiai suderina savo veiklà abiejose erdvëse: pradëdami diskusijà internete ðiandien aktualiomis socialinëmis, kultûrinëmis problemomis, jà pratæsia fizinëje – daþniausiai barø, kaviniø – aplinkoje organizuojamais muzikiniais renginiais ar audiovizualinës medþiagos projekcijomis. Kalbant apie realios ir virtualios erdviø jungimà meniniuose projektuose, derëtø prisiminti Nomedos ir Gedimino Urbonø tvvv.plotà (1998–1999) ir Transakcijà (2000). Pirmas projektas buvo sukurtas kaip diskusijø erdvë, sukonstruota ið vietiniø TV programø, vaizdo konferencijø, internetiniø ir gyvø pokalbiø, tvvv.plote buvo analizuojama ðiandieninë menininko padëtis ávairiais aspektais. Taèiau akcentuojami buvo ne tiek socialiniai klausimai, keik mediumo diskursinës savybës, realios ir virtualios realybiø jungimasis ir ðio proceso poveikis mûsø aplinkai. Ðiandien informacinëmis ir komunikacinëmis technologijomis ávairi informacija apie pasaulá pasiekia mus labai sparèiai ir laisvai. Kontaktai su aplinka taip pat vyksta per elektroninius laidininkus. Gyvenant tokioje aplinkoje, vis sunkiau atskirti tikro ir virtualaus pasauLOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 125 R E N ATA Ð U K A I T Y T Ë lio ribas (kaip teigia projekto autoriai, kopijas – nuo originalø). Ði problematika akcentuojama ir kitame Urbonø projekte. Transakcija analizuoja vizualumo, kaip pagrindinio mûsø kultûros bruoþo, daromà átakà pasaulio savæs paèiø suvokimui. Ðis projektas, kaip ir anksèiau aptartas, buvo sukonstruotas komunikacinës platformos pagrindu. Pasak projektø autoriø, Transakcijoje juos labiausiai domina dalyvavimà implikuojantis tarpdisciplininis procesas, kurio medþiaga yra mintis, kalba ir diskusija. Virtualumas, interaktyvumas ir multimediðkumas – sàvokos, pamaþu tampanèios aktualiomis mûsø ðiuolaikinio meno scenoje. 2002 metø rugsëjo mën. Kaune Ðiuolaikinio meno informacijos centras (ÐMIC) suorganizavo pirmàjá Lietuvoje multimedia meno festivalá Centras 2. Festivalio iniciatoriai Gediminas ir Emanuelis Ryklys renginá skyrë skaitmeninës grafikos ir muzikos sintezei. Festivalyje dalyvavo septyni menininkai ið ávairiø Lietuvos miestø ir vienas ið Anglijos. Renginio organizatoriai siekë atsisakyti pragmatiðko poþiûrio á informacines technologijas, pristatyti kitokius, negu Lietuvoje esame pratæ matyti, paþangiø technologijø taikymo bûdus. Ðià graþià iniciatyvà planuojama plëtoti iki tradicijos, kasmet organizuoti tarptautinius multimedijos meno festivalius. Iniciatoriai ketina su festivalio programa keliauti po didþiuosius ðalies miestus ir ðitaip sudaryti galimybæ plaèiam þmoniø bûriui susipaþinti su pas mus maþai þinoma meno sritimi. Be to, dar iki Centras 2, Vilniuje 2002 metø balandþio mën. Jaunos muzikos organizatoriai, rengdami elektroninës mu- 126 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS zikos projektà, mëgino muzikos festivaliui suteikti tarpdisciplininá pobûdá: elektroninës ir elektroakustinës muzikos kompozicijos buvo jungiamos su gyvos muzikos kûriniais, skaitmeninëmis video instaliacijomis, judesio menu. Tais paèiais metais spalio mën. sostinëje ávyko Multimedijos Lyga (Infobalt 2002 programos sudedamoji dalis). Renginio metu buvo pristatomos naujovës multimedijos technologijø srityje, supaþindinama su sëkmingais Vakarø Europos projektais, skatinamas ávairiø ðaliø specialistø bendradarbiavimas. Kompozitorius Giedrius Kuprevièius ir teatro reþisierius Oskaras Korðunovas pristatë eksperimentinius „multimedia“ darbus. Septintajame ir aðtuntajame deðimtmeèiais buvo gana populiaru multimedijos meno terminà vartoti kalbant apie panaðius tarpdisciplininio pobûdþio renginius. Tais metais „multimedializmas“ buvo suprantamas kaip ávairiø garso ir vaizdo komponentø jungimas: skaidriø, kino, video, muzikos, ðokio, tekstø (sakytiniø ir raðytiniø). Visa ði medþiaga buvo organizuojama kaip performansas – „gyvas spektaklis“. Visi koherentiðko spektaklio elementai bûna autonomiðki vienas kito atþvilgiu. Iki ðiol klasikinës multimedijos meno praktikos yra puoselëjamos. Jos taikomos ávairiø koncertø, ðokio ar dramos spektakliø metu. Taèiau Vakarø ir kai kuriose Vidurio Europos ðalyse deðimtajame deðimtmetyje multimedijos meno terminu pradëtos vadinti kiek kitokios menininkø iniciatyvos. Ðiuolaikinis multimedijos menas jau maþai primena spektaklá, jis nevyksta nei realiu laiku, nei realioje erdvëje. Taip pat K U LT Û R A jis nëra vien tik stebëjimo objektas. Ðiandieniniai multimedijos darbai egzistuoja virtualioje erdvëje, jie patiriami interaktyvumo bûdu. Tai daugiau personalinis kontaktas, uþmezgamas namø aplinkoje, sëdint prie kompiuterio vaizduoklio ar galerijoje „sàveikaujant“ su interaktyviomis instaliacijomis ir pan. Pagrindiniai naujos formacijos meno laidininkai yra lazeriniai diskai ir internetas. Ávairios raiðkos priemonës – pieðinys, grafika, tapyba, fotografija, video, ávairiø rûðiø garsai, tekstas (þodþiu ar raðtu) – yra jungiamos á vienà kûriná, generuojamos, transformuojamos, modifikuojamos virtualioje erdvëje, o po to pristatomos ekrane. Ðiuolaikinius multimedijos darbus galima patirti ne tik klausos ir regos pojûèiais, bet ir lieèiant. Bûtent ðio naujo pojûèio átraukimas á artefakto patyrimo procesà lemia tolesnæ multimedijos meno raidà. Ádomu, kiek metø teks laukti ðiuolaikinio meno praktikø adaptavimo mûsø meno erdvëje. Galbût festivalis Kaune taps puikia terpe naujo pobûdþio iniciatyvoms. Nors informaciniø technologijø diegimas meno ir kultûros srityje Lietuvoje yra gana lëtas, susidomëjimas elektroniniø medijø menu sparèiai didëja, ypaè tarp jaunø menininkø. Pamaþu kuriasi nevyriausybinës organizacijos ir institucijos, kuruojanèios ir inicijuojanèios naujos kartos meno projektus. Vyriausybinës kultûros ir ðvietimo ástaigos taip pat nelieka nuoðaly. Vilniaus dailës akademijoje ásikûrusioje Fotografijos ir video meno katedroje bei Kaune, Menø instituto tarpdisciplininiø menø katedroje jauni dëstytojø kolektyvai skatina studentus eksperimentuoti, sudaro palankias sàlygas jiems staþuotis paþangiose Vakarø Europos mokymo ástaigose. Didþiøjø ðalies miestø galerijos ir meno centrai vis plaèiau atveria duris skaitmeniniø medijø menui, ðitaip já pripaþindami ir skatindami visuomenæ domëtis meno naujovëmis. Pamaþu mûsø ðiuolaikinis menas tampa kibernetinës kultûros dalimi, atlieka naujas funkcijas, diegia naujà estetikà, keièia vizualinæ kalbà. Galiausiai nuo „reprezentacijos“ ir „atkartojimo“ pereinama prie „virtualizacijos“ ir „komunikacijos“. Pgrindinëmis meninëmis kategorijomis tampa decentralizacija, simuliacija, interaktyvumas, virtualumas, hipertekstualumas ir navigacija. O elektroniniai laidininkai – internetas ir lazeriniai diskai – vis daþniau taikomi meno produkcijai ir distribucijai. Literatûra ir nuorodos 14 Ðiuo klausimu gana iðsamiai pasisako vienas ið Institutio Media steigëjø Kæstutis Andraðiûnas interviu, duotame Joanne Richardson (http://www.o-o.~ke-an/). 15 16 Pirmas mëginimas 1997 m. Ground Control. Technology and Utopia. Antras – 2002 m. Metamorfozë. Tinklo meno pasaulyje menininkas þinomas slapyvardþiu „mi_ga“. LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 127 R O B E RTA S U R B O N AV I È I U S Gauta 2003-07-22 Pabaiga. Pradþia „Logos“ Nr. 35 ROBERTAS URBONAVIÈIUS Vytauto Didþiojo universitetas KRYÞIAUS KELIO TEMA XX a. ANTROSIOS PUSËS KAUNO BAÞNYÈIØ DAILËJE The Theme of the Stations of the Cross in Kaunas Church Art of the Second Half of the Twentieth Century SUMMARY The subject of the article is artistic works related to the Stations of the Cross, which were produced by three Lithuanian artists in the second half of the 20th century for churches in Kaunas. Against the background of the history of Lithuanian church art and devotional practice, the article considers their iconography, symbolism and artistic peculiarities, and compares their similarities and differences. The Stations of the Cross took their origin from the Via Dolorosa followed by Jesus Christ and described in the Gospels. The direct meaning is the ritual repetition of the way contemplating the sufferings of the Saviour. The iconography was shaped by the new medieval devotion (devotio moderna), which underlined the greatness and salvational value of Christ’s sufferings. MENINË PAVEIKSLØ KRYÞIAUS KELIO TEMA ANALIZË Kryþiaus kelio stotys – tai keturiolikos daliø ciklas, kuriame kiekviena dalis turi savo simbolinæ prasmæ, susiklosèiusià ikonografinæ tradicijà, atitinkamus meninës iðraiðkos akcentus (perspektyva, koloritas, plastika, ritmas ir t.t.). Daliø visuma sudaro bendrà simbolinæ – ikonografinæ ir meninæ Kryþiaus kelio stoèiø programà. Menininko uþdavinys – Kristaus Kanèios istorijà, pasakojamà ðiame cikle, pateikti taip, kad ji rastø atsakà þiûrovo (ðiuo atveju – pirmiausia tikinèiojo) estetinëje savimonëje. Ðá tikslà dailininkas gali pasiekti nau- RAKTAÞODÞIAI. Kryþiaus kelias, stotis, paveikslas, simbolis, ikonografija, tradicija. KEY WORDS. The Stations of the Cross, picture, symbol, iconography, tradition. 128 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS K U LT Û R A dodamasis turtingais ikonografiniais ðaltiniais ir visa tai áprasmindamas tik jam vienam bûdinga menine forma. Siekiant iðanalizuoti pasirinktøjø autoriø – S. Uðinsko, V. Kvaðio ir V. Kaðinsko nutapytø darbø ðio ciklo tema menines ypatybes, palyginti panaðumus ir skirtumus, pasirinktos kelios Kryþiaus kelio stotys, geriausiai atskleidþianèios ðiø autoriø meninës kalbos savitumus: Deðimtoji stotis. Jëzui nuplëðiami drabuþiai. Vienuoliktoji stotis. Jëzus kalamas prie kryþiaus. Keturioliktoji stotis. Jëzus laidojamas. Deðimtoji stotis. Jëzui nuplëðiami drabuþiai. Tiesiogiai Evangelijose apie ðá ávyká neuþsimenama, bet ávykis numanomas, nes apraðoma, kaip kareiviai dalijosi Jëzaus drabuþius: „kareiviai <...> pasiëmë jo drabuþius ir padalijo juos á keturias dalis – kiekvienam kareiviui po dalá“ (Jn 19, 23). Tradiciðkai Jëzus vaizduojamas stovintis prie kryþiaus, o vienas ar keli budeliai nuo Jëzaus ðiurkðèiai plëðia drabuþius26. Panaðø vaizdavimo bûdà renkasi ir S. Uðinskas (il. 1). Paveikslo centre – stovintis Jëzus, tobulos kûno formos, atletiðkas, ákûnijantis klasikiná groþio supratimà. Ðis Jëzus nepanaðus á kenèiantá Dievo Tarnà (toks simbolis bûdingas V. Kvaðiui ir V. Kaðinskui), bet primena sukrikðèionintà Apolonà. Aiðku, ðis vaizdavimas nëra naujas, panaðiai Jëzus buvo vaizduojamas Renesanso dailëje (geriausias to pavyzdys – Mikelandþelo Paskutinis Teismas Siksto koplyèioje). Tokiø pat kûno formø vaizduojami ir Il. 1. Stasys Uðinskas. 1944–1946 m., aliejus, drobë. Ðvè. Jëzaus Ðirdies baþnyèia (iliustracijos ið asmeninio Laimos Ðinkûnaitës archyvo) Kristaus budeliai. Vienas ið jø tempia nuo Iðganytojo tunikà (ji labiau primena drobulæ), taèiau jo galva pasukta á prieðingà pusæ, tarsi jisai bodëtøsi savo atliekamu darbu. Antrasis budelis þvelgia á Jëzø ir siûlo jam tauræ su vynu ir mira: „bet jis negërë“ (Mk 15, 23)27. Ðalia priklaupæs kareivis kaip tik ir laiko àsotá su gërimu. Dailininkas daug dëmesio skiria veidams, jø iðraiðkai. Kiekvieno ið jø „kalbësena“ individuali ir suteikia visam paveikslui naujø prasminiø akcentø. Jëzus vaizduojamas uþmerktomis akimis, tarsi jisai norëtø atsiriboti nuo visa to, kas vyksta. Traukiantis tunikà kareivis svajingai ir susimàstæs þvelgia þemyn, kitø dviejø veiduose irgi nematyti prieðiðkumo Jëzui. Taip ðiai scenai suteikiama visai nauja prasmë, panaikinamas kanèios dramatizmas. Jëzus stovi ant kryþiaus, kuris labiau primena architektûrinæ detalæ nei tikrà kryþiaus medá. Antrajame plane, ant akmeninio tilto vaizduojamos simetriðkai iðLOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 129 R O B E RTA S U R B O N AV I È I U S Il. 2. Vaidotas Kvaðys. 1997 m., akmens masë. Ðv. Gertrûdos baþnyèia (iliustracijos ið asmeninio Laimos Ðinkûnaitës archyvo) dëstytos dvi þmoniø figûrø grupës: trys moterys puoðniais drabuþiais ir trys kareiviai. Ðios figûros sudaro harmoningà deriná. Galima atsekti logiðkai pasikartojantá principà. Priekyje – pirmasis trejetas: Jëzus ir du kareiviai (treèiasis klûpo, todël neáeina á ðià grupæ ir nesuardo harmonijos), antrajame plane – antrasis ir treèiasis: moterys ir kareiviai. Taip gaunama kompozicinë aðis – trikampis, kurio centras – Jëzus. Paveikslo koloritas santûrus, spalvos praturtintos ðviesiais pustoniais. Vyrauja mëlynos ir raudonos spalvos variacijos. V. Kvaðio (il. 2) vaizduojamas Jëzus – visiðka prieðingybë S. Uðinsko 130 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS apoloniðkajam Dievo Sûnui. Smulki, Viduramþiø asketus primenanti figûra. Rankos prispaustos prie kûno, þemyn nusvirusi galva, tik keli veido bruoþai ir ryðkus erðkëèiø vainikas – kanèios simbolis. Tai tikrasis kenèiantis Vieðpaties Tarnas: „Jis nebuvo nei patrauklus nei graþus: matëme mes já, bet nepamëgome <...> skausmø vyras apsipratæs su negalia, toks kuris prieð þmones uþsidengia veidà. Jis buvo paniekintas, laikëme mes já nieku“ (Iz 53, 2–3). V. Kvaðys puikiai valdo ir jauèia medþiagà – akmens masæ. Staèiakampë erdvë dalijama monumentaliu kryþiaus þenklo áspaudu. Tai simbolinë Jëzaus erdvë. Iðorinëse plokðtëse vaizduojama visa tai, kas susijæ su Kanèios ciklo tema. V. Kvaðys kalba simboliø ir þenklø kalba. Dailininkas „apvalo“ scenà nuo viso to, kas, jo nuomone, nëra svarbu, ir kalba apie esminius dalykus. „Taip atrandamas vis kitas þiûrëjimo taðkas ir ið to sekantis netikëtas rezultatas“ (dailininkas R. Sliþys)28. Uþuot vaizdavæs kareivius, plëðianèius nuo Jëzaus drabuþius, V. Kvaðys iðorines plokðtes paverèia tarsi perplëðtais apdarais, kurie tempiami nuo Jëzaus kûno; iðryðkintas net audinio medþiagiðkumas. Ið pirmo þvilgsnio lyg ne vietoje esantis loðimo kauliukas – tai aliuzija á Evangelijose apraðytà ávyká: „Jie drabuþius mano dalijas, meta dël mano apdaro burtà“ (Jn 19, 24). S. Uðinskas kalba loginëmis konstruktyvinëmis priemonëmis, V. Kvaðys – plastika ir simboliais, o V. Kaðinskas savo idëjas iðreiðkia spalvomis. Jos yra ryðkios, sodrios, tepamos keliais sluoksniais. Ðioje scenoje (il. 3) á akis krinta ryðkiai K U LT Û R A raudonas Jëzaus drabuþis. Dailininkas pabrëþia Jëzaus kanèios svarbà – tai byloja kruvinas Iðganytojo kûnas, erðkëèiuota galva. Jëzaus veidà dengia ðeðëlis – taip dailininkas iðreiðkia pagarbà Atpirkimo slëpiniui. Ðalia jo guli kryþius ir kankinimo árankiai – vinys. Budelis vaizduojamas pritûpæs ir persisvëræs per kryþiø, plaèiu mostu, labai iðkilmingai jis traukia nuo Jëzaus tunikà. Antrajame plane matyti ðventosios moterys, tolëliau – Jeruzalës panorama. V. Kaðinskas perteikia autentiðkus Via Dolorosa vaizdus (Golgotos kalno skardis, iðkilæs virð Jeruzalës). Apie Ðventàjà þemæ byloja ir ðviesiai þydras pavasario dangus. Vienuoliktoji stotis. Jëzus kalamas prie kryþiaus. Istorija apraðoma visose Evangelijose: „Tenai já nukryþiavo, o su juo ir kitus du, vienoje ir antroje pusëje, o Jëzø viduryje“ (Jn 19, 18). Krikðèioniðkoje dailëje ðis ávykis vaizduojamas dvejopai. Kristus prikalamas prie kryþiaus paguldytas ant þemës (Bizantijos tradicija), arba Jëzus stovi ant atramos, o ðalia ant kopëèiø esantys kareiviai prikala jo rankas ir kojas (italø ankstyvojo Renesanso tradicija). Baroko epochos dailininkai mëgo vaizduoti kryþiaus su jau prikaltu Kristumi pakëlimà29. S. Uðinskas (il. 4) renkasi Bizantijos tradicijos suformuotà vaizdavimo bûdà, taèiau aklai jo nesilaiko. Atsisëdæs ant kryþiaus, Jëzus þvelgia á þiûrovus. Laisva valia jis iðtiesia savo rankà budeliui, kuris uþ keliø akimirkø pervers jà vinimi. Dailininkas vengia ekspresijos, todël Jëzaus veide nëra skausmo ar baimës. Iðtiesta budeliui ranka tik paliudija jo apsisprendimà: „Jis pats savo kûne uþneðë Il. 3. Virginijus Kaðinskas. 1999–2000 m., aliejus, drobë. Ðv. Mykolo Arkangelo (Águlos) baþnyèia (iliustracijos ið asmeninio Laimos Ðinkûnaitës archyvo) Il. 4. Stasys Uðinskas. 1944–1946 m., aliejus, drobë. Ðvè. Jëzaus Ðirdies baþnyèia (iliustracijos ið asmeninio Laimos Ðinkûnaitës archyvo) mûsø nuodëmes ant kryþiaus, kad numiræ nuodëmëms, gyventume ðventumui“ (1Pt 2, 24). S. Uðinskas puikiai perteikia ðià tikëjimo tiesà. O antrajame plane kareiviai ginèijasi dël Jëzaus tunikos: „…pasiëmë ir tunikà. Ji buvo be siûlës, nuo virðaus ir iki apaèios, iðtisai megzta. Todël jie tarësi: „Neplëðykime jos, bet verèiau meskime burtà, kam ji atiteks“ (Jn 19, 23-24). Ðis ávykis kaip tik ir vaizduojamas. Vienas kareivis laiko rankoje tunikà lyg ruoðdamasis jà plëðti. Tuo tarLOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 131 R O B E RTA S U R B O N AV I È I U S Il. 5. Vaidotas Kvaðys. 1997 m., akmens masë. Ðv. Gertrûdos baþnyèia (iliustracijos ið asmeninio Laimos Ðinkûnaitës archyvo) Il. 6. Virginijus Kaðinskas. 1999–2000 m., aliejus, drobë. Ðv. Mykolo Arkangelo (Águlos) baþnyèia (iliustracijos ið asmeninio Laimos Ðinkûnaitës archyvo) pu kitas, palinkæs á prieká ir iðkëlæs pirðtà, aiðkina, kad to nedarytø. Jie visai nesidomi tuo, kas vyksta priekyje. Taip dailininkas neutralizuoja scenos þiaurumà. 132 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS Ádomu tai, kad menininko sukurtose scenose visiðkai neatsispindi karo ir tarpukario meto patirtys. Juk Kryþiaus kelio stotys, rodos, yra tinkamiausia forma iðreikðti savo meto aplinkos skaudulius. Prieðingai, dailininko sukurtieji paveikslai kupini ðviesos, gërio, tikëjimo þmogiðkumo pergale. V. Kvaðio ir V. Kaðinsko darbuose labiau atsispindi XX a. pabaigos þmogaus pasimetimas, santykio su tradicijomis praradimas, apokalipsës nuojautos. V. Kvaðys (il. 5) pasirenka antràjá ðios scenos vaizdavimo bûdà. Dailininkas ekspresyviai perteikia Kristaus kanèià, Jëzaus veidas perkreiptas skausmo: uþmerktos akys ir plaèiai praverta burna, ið kurios, rodos, girdimas skundas: „Eli, Eli lema sabachtani“, – tai reiðkia: „Mano Dieve, mano Dieve, kodël mane apleidai?“ (Mt 27, 46). Kanèia pabrëþiama ir vaizduojant nenatûraliai didelæ Jëzaus plaðtakà. Ypaè pabrëþiama delnà persmeigusi vinis ir ið skausmo suriesti pirðtai. Dailininkas ðiurkðèia plastika akcentuoja Kristaus kûno trapumà, menkumà. Dailininkas puikiai „materializuoja“ dvasinæ kanèià ir iðoriná skausmà. Tai dar labiau sustiprina iðorinæ plokðtæ persmeigusi vinis: „Jie pervërë mano rankas ir kojas“ (Ps 22, 17). Kartu vinis – vienas ið Jëzaus kankinimo árankiø30. Iðorinëse plokðtëse vaizduojami Jëzaus budeliai: vienas susirietæs kala Kristaus kojas, o antrasis – rankas. V. Kvaðys jø neidentifikuoja, tai beveidþiai þmogeliai, pilka masë, kuri daþniausiai ir padaro baisiausius dalykus, to net nesuvokdama. V. Kaðinskui (il. 6) nesvetimas Baroko menininkø ekspresyvumas. Jis vaizduoja kryþiaus pakëlimà, taèiau nëra nei K U LT Û R A virviø, nei kryþiø kelianèiø kareiviø. Jis kybo pusiaukelëje, nematomos jëgos laikomas. Iðtiestos Jëzaus rankos, pabrëþta krûtinës làsta, uþlauþta galva ir sulenktos kojos – tai ne tik skausmo ir kanèios iðraiðka, bet ir Kristaus agonijos, jo merdëjimo pradþia. Kartu tai ir Jëzaus iðaukðtinimas – pakëlimas nuo þemës: „O að kai bûsiu pakeltas nuo þemës, visus patrauksiu prie savæs“ (Jn 12, 32). Jis jau nebepriklauso þemës sferai. Èia prasideda Atpirkimo slëpinys: „Kaip Mozë dykumoje iðkëlë variná þaltá, taip turi bûti iðkeltas ir Þmogaus Sûnus, kad kiekvienas, kuris já tiki, turëtø amþinàjá gyvenimà“ (Jn 3, 14). Kalantis viná á Jëzaus kojas budelis tapomas tamsiomis spalvomis ir bemaþ iðtirpsta kolorite, ðitaip visas dëmesys sukoncentruojamas á Jëzø. Dràsiai þaisdamas spalvomis (mëlyna ir raudona), dailininkas sukuria nerimo ir kanèios bei nerealumo atmosferà. Taip visi paveikslo elementai susiejami vieno tikslo – pabrëþti Jëzaus kanèios svarbumà. Kartu dailininkas seka Evangelijomis: „Nuo ðeðtos iki devintos valandos visà kraðtà apgaubë tamsa“ (Mt 27, 45). Kristaus kraujas, tekantis ið pervertos rankos, dël optinës apgaulës laða ant ðventyklos kupolo: ðitaip sukuriamas dar vienas simbolis – Jëzaus, Dievo Avinëlio kraujas nuplauna þmonijos nuodëmes ir permaldauja Dievo rûstá. Tai Naujosios Sandoros pradþia: „Kristus atëjæs kaip bûsimøjø gërybiø kunigas <...> savuoju krauju vienà kartà ir visiems laikams áþengë á ðventovæ ir ávykdë amþinàjá atpirkimà“ (Þyd 9, 11-12). Jis buvo „vienà kartà paaukotas, kad nuimtø visas nuodëmes“ (Þyd 9, 28). Keturioliktoji stotis. Jëzaus laidojimas. Pagal þydø paprotá negyvi nusikaltëliø kûnai turëjo bûti palaidoti iki saulëlydþio, kitaip jie suterð þemæ: „<...> jo kûnas neturi ant medþio likti visà naktá. Palaidosi já tà paèià dienà, <...> Tu neturi teisës terðti þemës, kurià VIEÐPATS, tavo Dievas, duoda tau paveldëti“ (Ást 21, 23). O romënai palikdavo lavonus nepalaidotus, kad juos draskytø paukðèiai ir tai bûtø áspëjimas þmonëms. Juozapas Arimatietis papraðë Piloto leidimo pasiimti kûnà, ðis leido. Kadangi Jëzus mirë ant kryþiaus apie treèià valandà mûsø laiku, o ðabas turëjo prasidëti nuo ðeðiø, reikëjo Jëzaus kûnà kuo skubiau palaidoti: „Toje vietoje, kur buvo nukryþiuotas Jëzus, buvo sodas ir sode naujas kapo rûsys, kuriame dar niekas nebuvo laidotas. Ten jie ir paguldë Jëzø, nes buvo þydø Pasirengimo diena, o kapas arti“ (Jn 19, 41 – 42). Tradiciðkai ði tema vaizduojama taip: Jëzaus kûnas guldomas ant staèiakampio sarkofago ir ruoðiamas vynioti á drobules. Mergelë Marija stovi prie savo sûnaus kûno arba lenkiasi buèiuoti jo veidà. Ðalia jos – apaðtalas Jonas. Marija Magdalietë vaizduojama apkabinusi Jëzaus kojas arba stovi ðalia raudodama31. Juozapas ið Arimatëjos ir Nikodemas vaizduojami vyniojantys Kristaus kûnà á drobulæ32. S. Uðinskas (il. 7) renkasi kità ikonografiná siuþetà: Jëzaus kûno perneðimas. Jis vaizduojamas tarp nuëmimo nuo kryþiaus ir laidojimo. Ðis siuþetas populiariausias buvo Renesanso laikais. Keli raumeningi vyrai neða Jëzaus kûnà á kapà. Italø dailininkams ði scena leido perteikti þmogaus kûno anatomijà, nuo svorio átemptø raumenø jëgà. Veikia tie paLOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 133 R O B E RTA S U R B O N AV I È I U S Il. 7. Stasys Uðinskas. 1944–1946 m., aliejus, drobë. Ðvè. Jëzaus Ðirdies baþnyèia (iliustracijos ið asmeninio Laimos Ðinkûnaitës archyvo) Il. 8. Vaidotas Kvaðys. 1997 m., akmens masë. Ðv. Gertrûdos baþnyèia (iliustracijos ið asmeninio Laimos Ðinkûnaitës archyvo) 134 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS tys asmenys kaip ir laidojimo scenoje. S. Uðinskas tapo keturis vyrus, neðanèius Jëzaus kûnà á kapo angà. Kaip ir Renesanso dailininkai, S. Uðinskas vaizduoja þmogaus kûno groþá, tobulas formas. Puikiai nutapytos ir vyrø drabuþiø klostës, judesys. Jëzaus mirtis iðreiðkiama ne þaizdø pabrëþimu, bet nusvirusia galva, ðventumas pabrëþiamas ðviesos aureole. Já neðanèiøjø veiduose – rimtis ir liûdesys; kaip visada, S. Uðinskas vengia ekspresijos, net ir ðone sëdinèios Marijos Magdalietës kanèia sklinda daugiau ið vidaus nei iðorës. Jos skausmà iðduoda bejëgiðkai iðtiestos rankos ir dangun pakeltos aðarø pilnos akys, kuriose sustingæs nebylus klausimas: kodël? Beveik visà scenà uþima uola – kapas, o antrasis planas neiðryðkintas. Vaizduodamas ðià scenà V. Kvaðys (il. 8), kaip visada, yra lakoniðkas, bet iðtikimas pagrindinei idëjai. Erdvæ dalijanèio kryþiaus nebëra. Jëzaus erdve tampa kapo anga. Kristus vaizduojamas visiðkai suvyniotas á drobulæ, kad tai yra ðventasis asmuo, parodo aureolë. Kapo iðorëje vaizduojamas þmogus ritinantis akmená: „O buvo jis labai didelis“ (Mk 16, 4). Ðis þmogus – Juozapas Arimatietis, kurio kape Jëzus ir buvo palaidotas: „Juozapas <...> uþritino didelá akmená ant rûsio angos ir nuëjo“ (Mt 27, 59-60). Dailininkas pabrëþia Arimatieèio judesá: jis, prigludæs prie akmens, ið visø jëgø já stumia. Autorius puikiai valdo medþiagà – iðryðkina net Juozapo drabuþiø klostes. V. Kaðinskas (il. 9) renkasi tradiciná vaizdavimo bûdà. Jëzaus kûnas jau kape, paguldytas ant akmeninio gulto. K U LT Û R A Dailininkas pabrëþia Kristaus rankø ir kojø þaizdas, kurios, jam prisikëlus, taps atpaþinimo þenklu: „Ádëk èia pirðtà ir apþiûrëk mano rankas. Iðtiesk rankà ir ákiðk á mano ðonà; jau nebebûk netikintis, bûk tikintis“ (Jn 20, 27). Motina Marija, palinkusi prie savo sûnaus, viena ranka uþdengia já drobule, o kita lyg nori paglostyti jo veidà. Prie Jëzaus kojø tradiciðkai vaizduojama Marija Magdalietë. Uþ jos dar kelios moterys, o gal tai tik fantasmagoriðki ðeðëliai. Prie Jëzaus galvos stovi dubenëlis ir àsotis. Tai miros ir alavijo miðinys kûnui patepti: „Taip pat atvyko ir Nikodemas, kuris <...> atsigabeno apie ðimtà svarø aliejaus ir miros miðinio“ (Jn 19, 39). Vienas ið vyrø vaizduojamø ðalia kapo angos, tai yra Nikodemas, o antrasis – Juozapas ið Arimatëjos. Tolesnio plano dailininkas nedetalizuoja. Jis iðtirpsta sodriø spalvø kolorite ir virsta tarsi sapnu ar vizija: „Tapytojas pasirenka ávairias meninës iðraiðkos priemoniø sistemas, realistiná, siurrealistiná, ekspresionistiná vaizdavimo bûdà“33. Apibendrindami pasirinktøjø autoriø menines iðraiðkos priemones, galime teigti, kad S. Uðinsko nutapytoms Kryþiaus kelio stotims bûdinga „konstruktyvizmas, architektonika ir racionalumas“34. Dailininkas vengia ekspresijos. Vaizduodamas tobulø kûno formø personaþus, jis laikosi klasikinës groþio sampratos bei pabrëþia tikëjimà þmogumi, Il. 9. Virginijus Kaðinskas. 1999–2000 m., aliejus, drobë. Ðv. Mykolo Arkangelo (Águlos) baþnyèia (iliustracijos ið asmeninio Laimos Ðinkûnaitës archyvo) þmogiðkumu. S. Uðinskas daug dëmesio skiria veidams, kiekvieno ið jø „kalbësena“ individuali. Veido iðraiðka daþnai prieðinama esamai situacijai, atliekamam veiksmui (pvz., kareivis, traukiantis nuo Jëzaus tunikà). Meninëmis priemonëmis (simetrija, perspektyva ir kompozicija) dailininkas sukuria harmoningà visumà. Paveikslø koloritas sausokas, spalvos praturtintos ðviesiais pustoniais. V. Kvaðio meninë kalba yra lakoniðka, plastika – raiðki, ritmiðka. Dailininkas atsisako visko, kas, jo nuomone, nëra reikalinga ir trukdo slëpiniui atskleisti. Jis kalba simboliais ir þenklais: „kalba, kuri buvo tokia artima baroko menui“35. Menininkas puikiai valdo medþiagà, ja naudodamasis, jis sukuria naujus ir netikëtus prasminius þenklus. V. Kaðinsko sukurti darbai Kryþiaus kelio tema prabyla ryðkiomis, sodriomis spalvomis. Per jas dailininkas pabrëþia ir sustiprina Jëzaus kanèios prasmingumà ir sakralumà. IKONOGRAFINË PAVEIKSLØ KRYÞIAUS KELIO TEMA ANALIZË Per ilgus amþius Krikðèioniðkoji tradicija sukaupë turtingà lobynà: tai Ðventojo Raðto simboliniai ir alegoriniai aið- kinimai, legendos, istorijos apie ðventuosius, didaktiniai pasakojimai. Dailininkai, vaizduodami vienà ar kità IðganyLOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 135 R O B E RTA S U R B O N AV I È I U S mo istorijos scenà, sëmësi ið ðio lobyno idëjø ir formavo ðitos scenos vaizdavimo tradicijà, kuri, patvirtinus Baþnyèiai, tapdavo kanonine, – taip rasdavosi ikonografinis36 tipas. Nagrinëjant sakralinës dailës kûriná, neuþtenka atskleisti vien menines paveikslo ypatybes. Daug svarbiau bûna ikonografinë programa ir simbolinis turinys. Siekiant iðanalizuoti aptariamøjø autoriø darbø Kryþiaus kelio tema ikonografines ir simbolines ypatybes, pasirinkti tie Kryþiaus kelio stoèiø paveikslai, kuriuose geriausiai atsiskleidþia ðiø dailininkø kuriamos ikonografinës simbolinës ypatybës, jø savitumai ir skirtumai. Ketvirtoji stotis. Jëzus sutinka savo Motinà. Aðtuntoji stotis. Jëzus ramina verkianèias moteris. Dvyliktoji stotis. Jëzus mirðta ant kryþiaus. Ketvirtoji stotis. Jëzus sutinka savo Motinà. Evangelijose ðis ávykis neminimas. Apraðomas tik Marijos dalyvavimas Sûnaus kanèioje: „Prie Jëzaus kryþiaus stovëjo jo motina“ (plg. Jn 19, 25). Taèiau jau nuo II a. tikima, kad Jëzaus Motina kentëjo kartu su Sûnumi37. Ði tradicija pirmà kartà minima apokrifinëje Evangelijoje pagal Nikodemà (150– 400 m.): „Vienas ið jo mokiniø, Jonas <...> nuëjo pas Dievo Motinà ir jai tarë: Kur tu buvai, kad neatëjai ir nesuþinojai, kas atsitiko <...> jie vedasi já (Jëzø) nukryþiuoti. Jo motina garsiai suðuko: Mano sûnau, mano sûnau, kà bloga esi padaræs, kad jie nori tave nukryþiuoti ? 136 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS <...> Ji pakilo ir nuëjo keliu verkdama <...> Dievo Motina <...> matydama já (Jëzø) nualpo ir parpuolë ant þemës“38. Tradiciðkai Jëzus vaizduojamas parkritæs po kryþiumi, o Marija vaizduojama krentanti á apaðtalo Jono arba ðventøjø moterø glëbá. Katalikø Baþnyèia pabrëþia Marijos ir Kristaus bendravimà: „Ðis Motinos ir Sûnaus bendravimas iðganymo darbe aiðkiai matomas nuo mergaitiðkojo Kristaus pradëjimo iki Jo mirties. <...> Palaimintoji Mergelë <...> liko iðtikima savo vienybei su Sûnumi iki Jo kryþiaus, prie kurio ji stovëjo, kaip buvo Dievo numatyta, ten ji <...> kentëjo su savo vienatiniu Sûnumi ir motiniðka ðirdimi jungësi su jo auka“39. Vaizduodamas ðá ávyká, S. Uðinskas (il. 10) yra artimiausias tradicinei interpretacijai. Pirmame plane – sûnaus ir motinos susitikimas. Jëzus viena ranka prilaiko ant peties kryþiø, kuris èia suprantamas simboliðkai. Tai mûsø nuodëmiø naðta bei atpirkimo simbolis: „Dievas iðgano þmogø <...> per Kristø, per jo kryþiø“40. Balta Jëzaus spalva simbolizuoja jo dieviðkumà ir nekaltumà. Mergelë Marija vilki violetine tunika (skausmas ir liûdesys) su mëlynu (tyrumo, dangaus ir iðskirtinë Marijos spalva) apsiaustu. Motina ir sûnus kalbasi ne þodþiais, o gestais. Marija tiesia á Jëzø rankas tarsi norëdama já sulaikyti, o Iðganytojas iðtiesia rankà lyg trokðdamas jà paglostyti, lyg praðydamas leisti jam tæsti kelionæ. Antrajame plane – apaðtalas Jonas ir Marija Magdalietë. V. Kvaðys (il. 11) Jëzaus ir Marijos susitikimà vaizduoja kryþiaus erdvëje, ir tai vienintelis atvëjis, kai ðioje erdvëje K U LT Û R A Il. 10. Stasys Uðinskas. 1944–1946 m., aliejus, drobë. Ðvè. Jëzaus Ðirdies baþnyèia (iliustracijos ið asmeninio Laimos Ðinkûnaitës archyvo) Il. 11. Vaidotas Kvaðys. 1997 m., akmens masë. Ðv. Gertrûdos baþnyèia (iliustracijos ið asmeninio Laimos Ðinkûnaitës archyvo) vaizduojamas ne vienas Jëzus, mat vidinë kryþiaus sfera – tai Kristaus vieta, Jo iðskirtinumo, ðventumo ir unikalumo pabrëþimas. Kryþiuje per Jëzø ávyksta atpirkimas. Vaizduodamas Mergelæ Marijà, menininkas pabrëþia sûnaus ir motinos bendrumà, jø nepertraukiamà bendravimà nuo Pradëjimo iki Prisikëlimo. Ðios bendrystës virðûnë – Mergelës Marijos Dangun Ëmimas ir jos Iðaukðtinimas. Kartu galima áþvelgti Tradicijà, kuri teigia, kad Marija kentëjo kartu su Jëzumi, „ið meilës sutikdama, kad bûtø aukojama jos pagimdytoji gyvoji atnaða“41. Sûnus ir motina stovi vienas prieð kità nuleidæ galvas, lyg susitaikæ su kanèios neiðvengiamumu ir bûtinumu. Puslankis virð jø galvø dar labiau pabrëþia ðventøjø asmenø bendrumà. Brûkðniai iðorinëse plokðtëse prie kiekvieno ið jø simboliðkai atkartoja tà paèià idëjà – bendrystæ. V. Kvaðiui svarbiausia yra idëjø raiðka, o V. Kaðinskui (il. 12) – simboliai. Jo sukurtoms Kryþiaus kelio stotims bûdingi keli simboliø klodai. Net ir spalvos turi simbolinæ prasmæ. Dailininkas vaizduoja sûnaus ir motinos susitikimà suteikdamas jam dramatiðkumo atspalviø. Raudona Jëzaus tunika reiðkia kanèià ir tvirtumà, o Marija vaizduojama su tradicine jos spalva – mëlynu apsiaustu. Krikðèioniðkojoje ikonografijoje ðios abi spalvos yra lygiavertës. Dailininkas dar labiau nei S. Uðinskas pabrëþia kryþiaus simboliðkumà. Marija ir Jëzus, kaip ir S. Uðinsko stotyje, bendrauja gestais ir þvilgsniais. Marija, apkabinusi sûnø, vaizduojama suklupusi, lyg norëtø já sulaikyti, o Jëzus á motinà þvelgia su LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 137 R O B E RTA S U R B O N AV I È I U S Il. 12. Virginijus Kaðinskas. 1999–2000 m., aliejus, drobë. Ðv. Mykolo Arkangelo (Águlos) baþnyèia (iliustracijos ið asmeninio Laimos Ðinkûnaitës archyvo) Il. 13. Stasys Uðinskas. 1944–1946 m., aliejus, drobë. Ðvè. Jëzaus Ðirdies baþnyèia (iliustracijos ið asmeninio Laimos Ðinkûnaitës archyvo) liûdesiu ir kanèia, á jà pasisukæs tik galva, o kûnu – pirmyn. Antrajame plane yra skeptiðkai á ðià scenà þiûrintis senas vyras su ritinëliu (Ástatymu) – tai Amþinojo þydo prototipas42. Aðtuntoji stotis. Jëzus ramina verkianèias moteris. Evangelijoje pagal Lukà paraðyta: „Já lydëjo didelis bûrys liaudies ir daug moterø, kurios verkë ir aimanavo. Atsigræþæs á jas, Jëzus prabilo: „Jeruzalës dukros! Verkite ne manæs, 138 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS bet verèiau savæs ir savo vaikø! Ateis dienos, kai sakys: „Laimingos negimdþiusios ir neþindþiusios! „Tada bus sakoma kalnams: „Griûkite ant mûsø!“ ir kalvoms: „Pridenkite mus!“ Jeigu ðitaip daroma þaliam medþiui, tai kas laukia sausuolio?“ (Lk 23, 27-31). Dailëje ðventosios moterys tapatinamos su Mergelæ Marijà lydëjusiomis palydovëmis: Marija Magdaliete, Salome ir Morta. Tradicinis vaizdavimo bûdas – Jëzus eina su kryþiumi pro verkianèiø moterø bûrá, kurios klûpi arba stovi, kartais greta vaizduojama ir alpstanti Marija43. Scenà, kurià vaizduoja S. Uðinskas (il. 13), galima pavadinti Jëzaus susitikimas su moterimis arba Jëzus, laiminantis moteris, nes èia nëra raudanèiø moterø. Jos liûdnos, susimàsèiusios, bet ne verkianèios. Dailininkas netradiciðkai interpretuoja ðá evangeliná ávyká. Pirmiausia tai sietina su paèiu Jëzaus vaizdavimu – tai prakilnusis Dievo Sûnus, kuris „þinodamas, jog atëjo valanda jam ið ðio pasaulio keliauti pas Tëvà ir mylëdamas savuosius pasaulyje, parodë jiems savo meilæ iki galo“ (Jn 13, 1). Èia nevaizduojama Jëzaus kanèia, nëra prievartos. Viskas vyksta savo noru. Netikëtas dailininko sumanymas – pavaizduoti motinà su kûdikiu, kurá laimina Kristus. Tai tarsi atbalsis Jëzaus þodþiø „verkite ne manæs, bet verèiau savæs ir savo vaikø“ (Lk 23, 28). Taèiau S. Uðinskas tikriausiai galvojo apie kità Evangelijos istorijà, – Jëzaus, laiminanèio vaikus: „Leiskite maþutëlius ir nedrauskite jiems ateiti pas mane, nes tokiø yra dangaus karalystë“ (Mt 19, 14). Kûdikëlis ir Jëzus vaizduojami baltais K U LT Û R A drabuþiais, taip pabrëþiamas jø abiejø tyrumas ir nekaltumas bei besàlygiðkas pasitikëjimas Dievu. Kartu vaiko ákomponavimas suteikia ðiai scenai vilties ir giedrumo. V. Kvaðys (il. 14) aðtuntàjà stotá vaizduoja jam bûdinga simboliø kalba. Kryþiaus–Jëzaus erdvëje yra þalias medis, o iðorëje – sausuolis. Ir èia dailininkas savo simbolika iðlieka artimas Evangelijai: „Jeigu ðitaip daro þaliam medþiui, tai kas gi laukia sausuolio?“ (Lk 23, 21). Þaliasis medis tarsi atkartoja didþiojo kryþiaus formà, kartu daromos uþuominos á tikrojo Kryþiaus legendas, kuriose daromos paralelës tarp Gyvybës medþio, buvusio Rojaus sode, ir medþio, ant kurio buvo nukryþiuotas Jëzus44. Kartu tai ir paties kryþiaus medþio pagarbinimas. Medþio, per kurá atëjo Iðganymas ir Gyvenimas45. Jei ðá medá galima laikyti Gyvybës medþio ávaizdþiu, tai iðoriná – sausuolá – gero ir pikto paþinimo medþiu, kurio vaisiai atneðë mirtá. Kartu tai mûsø nuodëmingumo ir nevaisingumo personifikacija. Kaip minëta, V. Kaðinsko (il. 15) naudojama simbolika turi keletà prasminiø klodø. Pirmajame plane matome tradicinæ scenà – raudanèias moteris, kurios pilasi dulkes ant galvos ir verkia iðkëlusios rankas (dailininkas uþfiksavo tipiðkà Rytø kraðtø moterø nevilties reiðkimo bûdà) bei jas guodþiantá Jëzø. Antrajame plane V. Kvaðys vaizduoja Jeruzalës ðventyklà, á kurià traukia procesija aukoti Velykø (hebr. Pesah – perëjimas) avinëlio. Mat Evangelijoje pagal Jonà raðoma, kad Jëzus buvo nukryþiuotas pirmàjà Neraugintos duonos Il. 14. Vaidotas Kvaðys. 1997 m., akmens masë. Ðv. Gertrûdos baþnyèia (iliustracijos ið asmeninio Laimos Ðinkûnaitës archyvo) Il. 15. Virginijus Kaðinskas. 1999–2000 m., aliejus, drobë. Ðv. Mykolo Arkangelo (Águlos) baþnyèia (iliustracijos ið asmeninio Laimos Ðinkûnaitës archyvo) dienà – Nisano 14, kada buvo valgomas paaukotas avinëlis46. Taip kuriama paralelë tarp Jëzaus ir Velykø avinëlio: „Ðtai Dievo Avinëlis, kuris naikina paLOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 139 R O B E RTA S U R B O N AV I È I U S Il. 16. Stasys Uðinskas. 1944–1946 m., aliejus, drobë. Ðvè. Jëzaus Ðirdies baþnyèia (iliustracijos ið asmeninio Laimos Ðinkûnaitës archyvo) Il. 17. Vaidotas Kvaðys. 1997 m., akmens masë. Ðv. Gertrûdos baþnyèia (iliustracijos ið asmeninio Laimos Ðinkûnaitës archyvo) 140 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS saulio nuodëmæ“ (Jn 1,29). Kaip avinëlio kraujas iðgelbëjo þydus Egipte nuo mirties angelo (Ið 12, 21 – 31), taip ir Jëzus savo krauju iðgelbëjo mus ið Piktojo vergijos. Kartu tai uþuomina á Vieðpaties Tarno giesmæ: „Nors ir buvo þiauriai kankinamas, bet pakluso, – burnos nepravërë. Kaip tyli ëriukas vedamas pjauti, <...> taip jis nepratarë në þodþio“ (Iz 53, 7). Dailininkas pabrëþia Kristaus laisvà valià prisiimant atpirkimo naðtà. Dvyliktoji stotis. Jëzus mirðta ant kryþiaus. Apraðymas randamas visose Evangelijose, tiesa, skiriasi paskutinieji Kristaus þodþiai nuo kryþiaus47.Tikriausiai tai viena ið svarbiausiø krikðèioniðkojo meno temø, ir jai bûdinga ne tik kompozicine ávairovë, bet ir simboliø gausa. Kryþiaus kelio dvyliktosios stoties ikonografijoje daþniausiai pasirenkamas minimalistinis variantas – Jëzus ant kryþiaus su nusvirusia galva ant deðiniojo peties, ðalia stovi apaðtalas Jonas ir Mergelë Marija48. S. Uðinskas (il. 16) pasirenka kità, taèiau taip pat tradiciná ikonografiná tipà – Jëzus tarp dviejø nusikaltëliø. Jie, o ne kûno þaizdos pabrëþia Iðganytojo didybæ. Kaip minëta, dailininko vaizduojamas Jëzus – tai ðlovingasis Dievo Sûnus, Triumfuojantis Atpirkëjas (Christus Victor)49. Todël menininkas nevaizduoja Jëzaus þaizdø, ypaè perverto ðono50 (panaðiai vaizduota ir Romanikos dailëje). Taèiau Kristaus ypatingumas pabrëþiamas dviejø nusikaltëliø vaizdais. Dailininkas, sekdamas Gotikos tradicija, juos vaizduoja ne prikaltus prie kryþiø, bet pririðtus51; taip pabrëþiama K U LT Û R A Kristaus kryþiaus, kaip atpirkimo ir iðganymo árankio, unikalumas. Tik Jëzus atpirko pasaulá per kryþiø, kuris nuo pat pasaulio sukûrimo buvo tam skirtas (kryþiaus legendos). Todël joks þmogus negali bûti vaizduojamas ant iðganymo medþio. Jëzaus iðskirtinumas pabrëþiamas ir ðviesos mandorla. V. Kvaðys (il. 17) labai lakoniðkas, jis ir vël atsisako viso to, kas nëra bûtina, ir palieka vien svarbiausius dalykus. Kryþiaus erdvëje yra tik nukryþiuotasis Jëzus – Krucifiksas. Virð Jëzaus galvos uþraðas – INRI (Iesus Nazarenus Rex Iudaeorum – Jëzus Nazarietis Þydø Karalius), randamas ant kiekvieno krucifikso. Jëzus vaizduojamas miræs, tai atperkamojo darbo pabaiga: „Atlikta“ (Jn 19, 30). Iðorinëse plokðtëse vaizduojamos skylës simbolizuoja penkias Jëzaus þaizdas. Ástriþas brûkðnys kairiajame laukelyje atkartoja pervertà Jëzaus ðonà, ið kurio „iðtekëjo kraujo ir vandens“ (Jn 19, 34). Ðiuo poþiûriu V. Kvaðys, kitaip negu S. Uðinskas, tebëra iðtikimas teologinei interpretacijai. Ið visø autoriø V. Kaðinskas (il. 18) labiausiai pabrëþia ðios scenos dramatiðkumà. Pirmà kartà Jëzus vaizduojamas ne tik iðkilæs virð Jeruzalës, bet ir virð viso pasaulio – tarp dangaus ir þemës. Kristus vaizduojamas visiðkai vienas – taip pabrëþiama Atpirkimo slëpinio svarba. Tai transcendentinë misterija, kulminacinis iðganymo istorijos taðkas52. Ið pervertos Jëzaus rankos laðantys kraujo laðai krinta þemën neðdami jai atpirkimà: „Kristaus kraujas <...> iðlietas dël mûsø iðgelbëjimo, visam pasauliui atneðë atgailos malonæ“ (Ðv. Klemensas Ro- Il. 18. Virginijus Kaðinskas. 1999–2000 m., aliejus, drobë. Ðv. Mykolo Arkangelo (Águlos) baþnyèia (iliustracijos ið asmeninio Laimos Ðinkûnaitës archyvo) mietis)53. Raudona, aptemusi saulë, mënulis – tai evangeliniai simboliai: „Buvo apie ðeðtà valandà, kai visà kraðtà apgaubë tamsa ir buvo tamsu iki devintos valandos, saulë uþtemus“ (Lk 23, 44–45). Saulë ir mënulis (visa gamta) gedi dël mirusio Kûrëjo; tai yra kontrastas þmonëms, kurie „uþgauliojo Jëzø, kraipydami galvas ir sakydami „Ðe tau, kuris sugriauni ðventyklà ir per tris dienas jà atstatai, gelbëkis pats! Jei esi Dievo Sûnus, nuþenk nuo kryþiaus!“ (Mt 27, 34–40) Kartu Saulë, kuri vaizduojama Jëzaus deðinëje, simbolizuoja Naujàjá Testamentà, o Mënulis – Senàjá. Apibendrindami galime teigti, kad visi autoriai koncentruojasi ne ties iðorine (o tai bûdinga daugumai Kryþiaus kelio stoèiø paveikslø), bet ties vidine Kristaus kanèia, jos átaigumu. Visi autoriai, o ypaè S. Uðinskas, pabrëþia Kristaus laisvà valià. Jëzus vaizduojamas ne kaip aplinkybiø auka ar pasyvus dalyvis, bet kaip tas, kuris savo noru eina mirti. Todël menininkø paveiksluose visi antraplaniai veikëjai niekada neuþgoþia Jëzaus (ypaè tai bûdinga V. Kvaðio darbams). LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 141 R O B E RTA S U R B O N AV I È I U S IÐVADOS Straipsnyje nagrinëta, kaip trys XX a. antrosios pusës dailininkai S. Uðinskas, V. Kvaðys ir V. Kaðinskas atskleidë Kryþiaus kelio stoèiø Slëpiná. Todël èia apþvelgta nekintama Kryþiaus kelio teologinë prasmë. 1. Atskleidus Kryþiaus kelio stoèiø istorinæ raidà, teologinæ prasmæ bei ðaltinius, iðaiðkëjo ne tik ðiai pamaldumo praktikai keliami ikonografiniai-simboliniai reikalavimai, vaizdavimo tradicijos, bet ir tai, kaip aptariamieji autoriai interpretavo kanoninius siuþetus. 2. Aptarus kiekvienos Kryþiaus kelio stoties ikonografiná siuþetà ir jo variacijas, iðaiðkëjo, kad nors laikui bëgant ðiø siuþetø forma ir kinta, taèiau jie visada atitinka Kryþiaus kelio Slëpiná, kuris iðlieka nepakitæs. 3. Kai kuriø to paties siuþeto Kryþiaus kelio paveikslø ikonografiniø interpretacijø analizë parodë, kad visi autoriai nesilaiko tradiciniø ikonografiniø traktuoèiø, bet kuria savo interpretacijas. Kurdami Jëzaus Kristaus paveikslà, dailininkai remiasi skirtingomis vaizdavimo tradicijomis. • S. Uðinskas, ið visø dailininkø bûdamas arèiausiai tradicinës ikonografinës traktuotës, kartu panaudoja ir naujø prasminiø simboliø ir þenklø. Jo pasirinktas Kristaus paveikslas – tai triumfuojantis Vieðpats, Romanikos Christos Victor. • V. Kvaðys visà dëmesá sutelkia ne á iðoriná ikonografinio siuþeto ágyvendinimà, bet á vidinius þenklus, teologi- 142 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS nes idëjas taip geriausiai priartëdamas prie tikrosios Slëpinio prasmës. Dailininkas apie Jëzø kalba simboliø kalba ir ðitaip atveria kelià tikram transcendentinio asmens paþinimui. • V. Kaðinsko sukurtiems paveikslams bûdingi keli vienas kità papildantys ir naujø prasmiø suteikiantys simboliø klodai. Dailininkas dràsiai susieja tiek Senojo, tiek Naujojo Testamentø simbolius bei liaudies pamaldumo áþvalgas, sukuria naujas ikonografines interpretacijas. V. Kaðinsko paveikslø Kristus – tai kenèiantis Vieðpaties Tarnas. 4. Atlikus to paties siuþeto Kryþiaus kelio stoèiø paveikslø meninës raiðkos analizæ, iðryðkëjo ðie dailininkams bûdingi bruoþai: • S. Uðinsko meninei kalbai bûdingas racionalumas, ekspresijos vengimas. Dailininkas laikosi klasikinës dailës tradicijø (Romanika, Gotika, Renesansas). • V. Kvaðio meninë kalba lakoniðka, plastiðka, raiðki ir ritmiðka. Autorius atsisako visko, kas, jo nuomone, trukdo atskleisti Slëpiná. • V. Kaðinskas savo darbuose derina kelis meninës raiðkos stilius ir ðitaip sukuria papildomø prasminiø ávaizdþiø. Aptaræ tiek menines, tiek ikonografines – simbolines autoriø darbø Kryþiaus kelio tema ypatybes, galime teigti, kad dailininkai iðvengë pavirðutiniðkumo ir imitacijos. Jø sukurtuose paveiksluose iðlaikyta pusiausvyra tarp meninës formos ir ikonografinio turinio. K U LT Û R A Literatûra ir nuorodos 26 27 28 29 30 31 32 33 34 35 36 37 38 39 40 Krikðèioniðkosios ikonografijos þodynas, p. 93. Pagal romënø paprotá, pasmerktieji buvo nukryþiuojami nuogi, taèiau dailëje ið pagarbos Iðganytojui jis vaizduojamas su klubø raiðèiu – perizonijumi. Vynas su mira pasmerktiesiems bent ið dalies sumaþindavo jø kanèias. Evangelijoje pagal Matà ðis ávykis apraðomas kiek kitaip: „<…> davë jam gerti vyno, sumaiðyto su tulþimi, bet Jëzus tik paragavo ir negërë“ (Mt 27, 34). R. Brilienë. Amþinybës ir laikinumo harmonija // Kauno diena. 2001, sausio 20, p. 12. Krikðèioniðkosios ikonografijos þodynas, p. 166. Kristaus kankinimo árankiai – daiktai naudoti Kristaus kanèios metu. Jø skaièius ávairuoja. Daþniausiai vaizduojami ðie: erðkëèiø vainikas, vinys, plaktukas, ietis, rimbas. J. Metford, ten pat, p. 258. Aliuzija á Evangelijoje pagal Lukà apraðytà ávyká: „Atëjæs á fariziejaus namus, jis (Jëzus) sëdosi prie stalo. Ir ðtai moteris, kuri buvo þinoma mieste nusidëjëlë <…> verkdama priëjusi ið uþpakalio prie jo kojø, ëmë laistyti jas aðaromis, ðluostyti savo galvos plaukais, buèiavo jo kojas ir tepë jas tepalu“ (Lk 7, 36-38). Krikðèioniðkosios ikonografijos þodynas, p. 171. S. Mikënas. Virginijaus Kaðinsko miraþai // Kultûros barai. 1995. Nr. 4, p. 29. N. Tumënienë. Stasys Uðinskas. – Vilnius: Vaga, 1979, p. 22. L. Ðinkûnaitë. Vaidotas Kvaðys // Logos. 1997. Nr. 12, p. 147. Ikonografija – temø, siuþetø, emblemø, atributø, alegorijø ir personifikacijø vaizdavimo tradicija. Dailës þodynas / Sud. J. Mulevièiûtë. – Vilnius: Vilniaus Dailës akademijos leidykla, 1999, p. 161. A. Lapple. Das Kreuz. Zeichen des widerspruchs und heils. – Aschaffenburg: Pattloch, 1983, p. 56. Ante – Nicene Fathers. Vol. VIII / Red. A. Robert. – Peabody: Hendrikson publishers, 1995, p. 431. Kristaus Motina Marija – Baþnyèios Motina // Katalikø Baþnyèios katekizmas, p. 207. Ði tema iðplëtota kitose pridëtinëse pamaldose – Graudûs verksmai bei Sopulingosios Dievo Motinos kulte. Jonas Paulius II. Þengiant per vilties slenkstá.– Vilnius: Katalikø pasaulis, 1995, p. 68. 41 42 43 44 45 Kristaus Motina Marija – Baþnyèios Motina // Katalikø Baþnyèios katekizmas, p. 207. Amþinasis Þydas – vëlyvøjø Viduramþiø legendø personaþas. Jis pasmerktas klajoti po pasaulá iki Antrojo Kristaus atëjimo. Yra kelios jo bausmës versijos. Viena ið jø pasakoja, kad kai Jëzus ëjo Kryþiaus keliu, vienas þydas ið minios sudavë jam su ritinëliu per nugarà, ragindamas paskubëti. Kita versija sako, kad tame paèiame Kryþiaus kelyje Jëzus papraðë vieno þydo atsigerti, taèiau ðis tik pasiðaipë ið jo. Skiriasi ir Amþinojo Þydo vardai. Vienur jis vadinamas Kartafilu, kuris pasikrikðtijæs tapo Juozapu. Kitur jis vadinamas Jonu Dievamuðiu. Ahasveru jis pavadintas 1602 m. iðleistoje knygoje Trumpas pasakojimas apie þydà vadinamà Ahasveru. J.Metford, ten pat, p. 24. Krikðèioniðkosios ikonografijos þodynas, p. 155. Prieð mirtá Adomas nusiuntë savo sûnø Setà á Edeno sodà parneðti atleidimo aliejaus. Taèiau angelas, saugantis áëjimà á Rojø, davë jam tris Gyvybës medþio sëklas. Jas Setas ádëjo Adomui á burnà ir ið jø iðaugo medis su trimis kamienais. Nojus ðá medá iðkasë ir pasiëmë á arkà (kaip ir Adomo palaikus, kuriuos vëliau palaidojo ant Golgotos kalno). Po tvano já pasodino Libano kalno papëdëje. Mozë ið ðio medþio padarë lazdà, kuria ið uolos bûdavo iðgaunamas vanduo. Saliamono laikais ið jo buvo padarytas lieptas, Sabos karalienë, atvykusi pas karaliø pagarbino ðá lieptà. Vëliau ràstas buvo uþkastas. Toje vietoje iðtryðko stebuklingas Betzatos ðaltinis. Vëliau, kai ràstas iðplaukë pavirðiun, ið jo buvo padarytas tiltas, jungæs Jeruzalæ su Golgotos kalnu. Pagaliau ið jo buvo padarytas Jëzaus kryþius, kuris buvo pastatytas toje vietoje, kur buvo palaidotas Adomas. Krikðèioniðkosios ikonografijos þodynas, p. 296–297. Ði idëja artima liaudiðkajam pamaldumui. Geriausias pavyzdys – Gavënios giesmës apie Kryþiaus medá: „Kryþiau ðventas visø medþiø tu tik vienas paþiba. * Neiðþeldins girios brandþios kito tokio niekada. */ Jokioj girioj neiðaugs jau kitas medis toks kilnus * vertas Vieðpatá priglausti ir iðgelbët mus visus, * Tave vienà krauju prausë avinëlis nuostabus“ (Kryþiau ðventas). Dievo Tautos Liturginës Valandos. – Roma: Salezieèiø spaustuvë, 1994, p. 77–78. LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 143 R O B E RTA S U R B O N AV I È I U S 46 47 48 49 Tuo tarpu sinoptikai teigia, kad tai ávyko Nisano 15. Galimas daiktas, kad Evangelistas Jonas sukeitë datas dël teologiniø motyvø. Ðv. Raðto tyrinëtojas A. Rubðys teigia:“ Pagal þydus diena prasideda vakare (o ne vidurnaktá). Jonui ði Perëjimo (Velykø) ðventë – Nisano 15-oji diena – prasidëjo saulëlydþiu penktadiená. Todël ketvirtadienio vakaro vakarienë ir Didþiojo Penktadienio ávykiai buvo Nisano 14-tà“. A.Rubðys. Raktas á Naujàjá Testamentà, T. 2. – Vilnius: Katalikø pasaulis, 1997, p. 283. Baþnyèios tradicijoje Jëzaus þodþiai nuo kryþiaus ágavo simbolinæ prasmæ ir buvo iðdëstyti ðia tvarka: 1. „Tëve, atleisk jiems, nes jie neþino kà daro“ (Lk 23, 24). 2. „Ið tiesø sakau tau: ðiandien su manimi bûsi Rojuje“ (Lk 23, 43). 3. „Moterie ðtai tavo sûnus!“ Ir „Ðtai tavo motina!“ (Jn 19, 26 – 27). 4. „Mano Dieve, mano Dieve, kodël mane apleidai?“ (Mt 27, 46). 5. „Trokðtu“ (Jn 19, 8). 6. „Atlikta“ (Jn 19, 30). 7. „Tëve, á tavo rankas atiduodu savo dvasià“ (Lk 23, 46). J. Metford, ten pat, p. 292. Krikðèioniðkosios ikonografijos þodynas, p.222. Kristus nugalëtojas – ikonografinis nukryþiavi- 50 51 52 53 mo tipas, vyravæs Romanikos mene. D.Cappadone. Dictionary of Christian art. – New York: Continuum, 1994, p. 183. Krikðèioniðkoje simbolikoje kraujas, iðtekëjæs ið atvertos Jëzaus ðirdies, nukrito ant Adomo kaukolës ir taip buvo nuplauta jo (ir visos þmonijos) kaltë. Taip pat iðtekëjæs kraujas ir vanduo simbolizuoja Eucharistijos sakramentà. Krikðèioniðkosios ikonografijos þodynas, p. 222. Kryþiavimas ant Y formos kryþiaus – populiari nusikaltëliø bausmës priemonë viduramþiais (maro krucifiksai). Lexixon Christlichen kunst / Er. J. Seibert.– Freiburg: Herder, 1982, S. 142. Ðiuolaikinë teologija neatskiria mirties ant kryþiaus ir Prisikëlimo. Mirdamas Jëzus jau ávykdë atpirkimà ir perëjo ið Mirties á Gyvenimà, ið Tamsos á Ðviesà. Tai Perëjimas. Liturgijoje Didysis Tridienis jau nebepriklauso Gavënios laikotarpiui – tai Velykø slëpinio dalis. A. Kajackas. Baþnyèia liturgijoje (Liturgijos raida istorijoje). – Kaunas: Lietuvos katechetikos centras, 1998, p. 133. Baþnyèios Tëvai. Antologija / Sud. D. Alekna, V. Aliðauskas. – Vilnius: Aidai, 2003, p. 31. Jonas Daniliauskas Angelas, apglëbæs moterá 1989. Drobë, aliejus. 100 × 81 144 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS K U LT Û R A Gauta 2003-07-23 Pabaiga. Pradþia „Logos“ Nr. 35 RAIMONDA NORKUTË Vytauto Didþiojo universitetas VIDUKLËS BAÞNYÈIOS ANGELO SARGO PAVEIKSLAS The Image of the Guardian Angel in Viduklë Church SUMMARY In this article the picture of the Guardian Angel in Viduklë Church is analysed from different aspects. Using archival and historical documents, the history of the picture and its origin are reconstructed. Analysed material shows that the picture was painted in the third quarter of the 18th century, most likely in the seventh or eight decades of that century. In this article, seeking to educe the intricate ideological-iconographical programe of the picture, and also to define the artistic features and using various methods, the teological basis of the Guardian Angel was defined, and the development of the iconographical type and the image of the Guardian Angel in Baroque art were analysed. The picture of the Guardian Angel is valuable for its versatile, distinctive iconographical programme, which is harmoniously combined with the artistic expression and the text. In this picture we can see an artistic and ideological expression of Baroque art that allows the picture to join the ranks of the Baroque cultural heritage. ISTORIJOS VINGIUOSE Paulius Galaunë straipsniuose apie pirmàjà Lietuvos senojo baþnytinio meno parodà teigia, kad Angelo Sargo paveikslas sukurtas XVIII amþiuje neþinomo dailininko Viduklës baþnyèiai. Dabar jau dokumentais galima pagrásti, kad ðis teiginys teisingas. 1640 m. dokumente17 minima, kad Viduklës baþnyèioje steigiama Angelø Sargø brolija18. Duomenø apie jos veiklà archyviniuose ðaltiniuose kol kas nerasta. Taèiau XIX a. pirmosios pusës vizitaciniuose aktuose yra mini- RAKTAÞODÞIAI. Angelas Sargas, barokas, baþnytinis menas, ikonografija, Viduklë. KEY WORDS. The Guardian Angel, Baroque, church art, iconography, Viduklë. LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 145 RAIMONDA NORKUTË mos Angelø Sargø brolijos knygos, paþymima, kad ðvenèiama Angelø Sargø ðventë19. 1699 m. Viduklëje pastatyta nauja antroji baþnyèia, nes pirmoji statyta 1416 m. Neþinoma, kada baþnyèia uþbaigta árengti, taèiau galima spëti, kad tai ávyko apie XVIII a. vidurá. Vidaus árangos, naujø altoriø statyba galëjo uþtrukti dël prasidëjusio karo, maro, badmeèio, nes XVIII a. pirmoji pusë – tai ekonominio, kultûrinio nuosmukio laikas. XVIII amþius Viduklës Ðv. Kryþiaus baþnyèios istorijoje kaip tuðèias lapas, matyt, todël, kad 1800 m. pastatyta nauja baþnyèia jau 1804 m. sudegë20. 1806 m. pastatyta dabartinë medinë baþnyèia. 1850 m. vizitaciniame Viduklës baþnyèios akte raðoma: „Didysis altorius <…> droþybinio darbo <…>. Deðinëje pusëje panaðiai dekoruotas altorius, naudoti ankstesnio altoriaus paveikslai, ðv. Martyno, ðv. Antano ir ðv. Jurgio. Kairëje pusëje esantis altorius panaðiai dekoruotas, jame yra paveikslai ið senojo altoriaus, ðv. Angelø Sargø, ðv. Jono Nepomuko“21. Ðis dokumentas patvirtina faktà, jog Viduklës baþnyèioje buvo Angelo Sargo paveikslas, o kad jis paminëtas tik 1850 m. ir 1851 m. vizitaciniuose aktuose, priklauso nuo ðiuos dokumentus raðiusiø asmenø. Á klausimà, kodël anksèiau nematyta reikalo paminëti Angelo Sargo paveikslà, esantá altoriuje, negalime atsakyti, bet kad jis tik- rai ten buvo, patvirtina jau minëti dokumentai. Ið ðiø dokumentø aiðku, kad XIX a. pradþioje pastaèius naujà baþnyèià, jos árangai panaudoti paveikslai ir kai kurios kitos altoriø dalys ið senesniø altoriø. Taigi akivaizdu, jog Angelo Sargo paveikslas buvo ankstesniame, t. y. jau XVIII a., altoriuje. Perkeliant senus paveikslus á naujus altorius, daþnai paveikslai apkarpomi, pritaikomi naujajam altoriui. Angelo Sargo paveikslas, ko gero, tuo metu buvo sumaþintas, nes 1931 m. reprodukcijoje yra aiðkiai nenatûraliø proporcijø. Iki 1931 m. paveikslas buvo Viduklës baþnyèioje. Galbût XX amþiuje jis jau nebebuvo altoriuje, nes 1931 m. atiduotas pirmajai Lietuvos baþnytinio meno parodai. Po parodos laikinai buvo paliktas Kauno kunigø seminarijoje. Po to atiteko Baþnytinio meno muziejui, ásteigtam 1935 m.22 1940 m. jis uþdarytas. 1943 m. paveikslas perkeltas á atkurtà Religinës dailës muziejø, ðis buvo uþdarytas 1944 m., o eksponatai 1948 m. perkelti á Kauno Arkikatedros bazilikos palëpæ. 1931–1978 m. laikotarpiu paveikslas buvo sumaþintas. Ið apaèios drobë nukirpta apie 37 cm. 1977–1978 m. Angelo Sargo paveikslas atiteko Kauno kunigø seminarijai, ten buvo restauruotas. Nuo 1999 m. vasaros paveikslas priklauso tais metais atkurtam Kauno arkivyskupijos Baþnytinio meno muziejui23. RESTAURACIJOS Yra þinomos dvi paveikslo restauracijos24. 1978–1982 m. laikotarpiu já res- 146 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS tauravo kanauninkas Algimantas Kajackas. Jis atliko techninæ restauracijà, taip K U LT Û R A pat paplatino porëmá medinëmis juostomis deðiniajame ir kairiajame pakraðèiuose (juostø plotis ~ 3,2 cm.) ir ðitaip atidengë tapybà, anksèiau panaudotà uþlankoms. A. Kajackas paveikslà dubliavo, t.y. pritvirtino naujà drobæ25. 1996 m. kovo mënesá Angelo Sargo paveikslas pateko á Prano Gudyno muziejiniø vertybiø restauravimo centrà, kad bûtø paruoðtas jau minëtai baroko dailës parodai. Ðios antrosios restauracijos metu buvo atlikti paveikslo cheminiai tyrimai, reikiami panaudotoms medþiagoms nustatyti, taip pat atliktas nedideliø tapybos sluoksnio iðtrupëjusiø vietø retuðas, po to paveikslas apðviestas ultravioletiniais spinduliais. Darbus atliko restauratorë Dalia Panavaitë. Tyrimams imti grunto ir tapybos sluoksnio pavyzdþiai ið ávairiø paveikslo vietø – inkarnato (angelo koja), angelo tunikos, erðkëèio ðakos, þemës rutulio (prie Dievo Tëvo). Remiantis tyrimø rezultatais, nustatyta, kad gruntas vienasluoksnis, rausvai rusvos spalvos. Jame rasta kreidos, ochros, klijø. Kreidos ir klijø pagrindu daryti gruntai naudoti XVIII amþiaus Prancûzijoje. Be to, yra þinoma, kad XVIII amþiuje Vakarø Europoje pradëta po truputá pereiti prie ðviesesniø spalvotø gruntø, nes XVII amþiaus tapyboje naudoti tamsûs arba balti gruntai26. Tad pagal nurodytas grunto ypatybes galima teigti, kad paveikslas galëjo bûti sukurtas XVIII amþiaus antrojoje pusëje. Paveikslas tapytas aliejiniais daþais. Autentiðkame sluoksnyje restauratoriai atpaþino ðiuos pigmentus: ðvino baltàjá, raudonàjá cinoberá, Berlyno mëlynàjá, ki- Viduklës Angelo Sargo paveikslo liuminescencinis vaizdas. 1996 m. taip dar vadinamàjá Paryþiaus mëlynàjá. Pastarasis pigmentas sudarytas ið geleþies cianido, kuris atrastas 1704 metais, o plaèiai pradëtas gaminti XVIII amþiaus antroje pusëje (Rusijoje paplito tik XIX a. pradþioje). Kiti paminëti pigmentai pradëti naudoti dailëje kur kas anksèiau (pvz., cinoberis naudotas jau Egipto dailëje), o kai kurie kiti pigmentai buvo naudojami dar iki XIX amþiaus vidurio27. Inkarnate rasta ðvino baltojo, cinoberio, ochros, juodo pigmento. Panaudotas Berlyno mëlynasis pigmentas leidþia teigti, kad paveikslas sukurtas XVIII amþiaus antrojoje pusëje, veikiausiai 7–8 deðimtmetyje. LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 147 RAIMONDA NORKUTË IKONOGRAFINËS IR MENINËS YPATYBËS Angelo Sargo paveikslo autorius sakralinio meno tikslø – patraukti, átikinti, skatinti pamaldumà – siekë pasitelkdamas ikonografijà, meninæ raiðkà ir tekstà28. Ðie kûrimo bûdai glaudþiai tarpusavyje susijæ, papildo vienas kità ir kartu iðreiðkia idëjinæ kûrinio programà. Virðuje vaizduojamas Dievas Tëvas, vilkás melsvà tunikà bei rudos spalvos apsiaustà. Jis kaip pirmasis Ðvè. Trejybës asmuo siunèia á þemæ savo pasiuntiná Angelà Sargà. Tai patvirtina ið Jo lûpø spinduliu iki Angelo galvos iðeinantys þodþiai: „Tikëk manim, að siunèiu Angelà“29. Dievas Tëvas vaizduojamas pagal tradicinæ ikonografijà. Jo galvà supa trikampis nimbas, po kairiàja ranka mëlynas þemës rutulys, pasaulio simbolis, rodantis Dievo Tëvo galià þemëje, ir skeptras, kuris dar kartà primena apie Aukðèiausiojo valdþià. Dievas Tëvas kaip ir jo pasiuntinys þemëje Angelas Sargas deðiniosios rankos rodomuoju pirðtu rodo á sostà, pasaulietinës ir sakralinës valdþios simbolá. Sosto dieviðkàjà prigimtá patvirtina já supanti aureolë, o ant jos uþraðyta frazë: „Ir nuvesti á vietà, kurià paruoðiau“30 suteikia jam papildomø reikðmiø. Nuo sosto sklindanti ðviesa reiðkia ne fizinæ ðviesà, bet iðminties ðviesà, dieviðkàjà didybæ, dvasios spindesá. Sostas ir Dievas Tëvas pavaizduoti ant kamuoliniø debesø, kurie þymi dangiðkàjà sferà. Daugiafigûrës kompozicijos centre vaizduojama Angelo Sargo figûra su vaikeliu. Jø grupë uþima didelæ paveikslo erdvës dalá. Angelo Sargo ikonografijoje laikomasi tradicijø, taèiau jos su- 148 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS prantamos gana savitai. Tradicinë angelo poza, veido tipaþas, apranga, gestai. Angelas vaizduojamas visa figûra, poza artima Annibale Carracci sukurtam ávaizdþiui. Veidas panaðus á daugelá minëtø pavyzdþiø. Beveik 45 laipsniø kampu pakreipta galvutë su ðviesiais, trumpai kirptais plaukais, rausvomis putliomis lûpomis. Gestai áprasti. Angelas iðkëlæs deðinæ rankà, rodomuoju gestu kreipia þvilgsná á sostà. Kupinas ramybës bei dieviðkos meilës, kairiàja ranka glosto vaikutá. Apranga ir jos spalvos áprastos baroko dailëje: ðviesi, pilkðvai balta tunika, kuri reiðkia angelo skaistumà, ir mëlynas apsiaustas, simbolizuojantis dvasià, dieviðkumà. Neáprasti ryðkiai raudoni sandalai, nes baroko dailëje Angelas Sargas daþniau vaizduojamas basas, neretai ðiek tiek pakilæs virð þemës. Angelas meiliai þvelgia á globojamà vaikutá. Angelas Sargas vaizduojamas su atributais – skeptru ir skydu, o tai nebuvo labai populiaru. Ðie atributai parodo jo dieviðkàjà prigimtá bei pabrëþia jo kaip tarpininko funkcijà. Prie kairiosios rankos pritvirtinto skydo uþraðyta: „Ir saugoti tave kelyje“31. Vaikutis vilki tos paèios spalvos drabuþiais kaip ir angelas. Kaire koja priklaupæs ant laiptelio ir kairæ rankà tiesiantis á virðø, ta paèia kryptimi kaip ir Angelas Sargas – deðiniàja sosto link. Beveik klûpanti vaikelio figûra iðreiðkia sielà – tai tarsi pagarbus priklaupimas prieð nesuvokiamà paslaptá. Tokia vaikelio poza taip pat áprasmina þmogaus tikëjimà ir nuolankumà ðiame pasaulyje ir po mirties. Dramatiðka, nerimastin- K U LT Û R A Neþinomas Lietuvos dailininkas. Angelas Sargas. XVIII a. III ketv. Drobë, al., 184 × 113 cm. Kauno arkivyskupijos muziejaus Baþnytinio meno skyrius, BMt 125 // 2003 metø fotografija Annibale Carracci. Triptikas. 1604–1605 m. Varis, panelis, al., 37 × 24 cm. Roma, Galleria Nazionale d’arte Antica // Web Art Gallery // www.kfki.hu/‘arthp/index1.html ga vaiko veido iðraiðka labiau iðreiðkia baroko dvasià. Jo liûdnas, gilus þvilgsnis bei poza kalba apie sielà, kuri ieðko paramos ir pagalbos. Barokinëse kompozicijose áprasta atskirti þemiðkàjà ir dangiðkàjà sferas. Analizuojamajame paveiksle jos nëra ryðkiai atskirtos, be to, èia dar galima iðskirti ir treèiàjà – pragaro. Pastaroji vaizduojama angelui ið kairës. Raudoname ugnies fone matome ðëtonà, angelà su strëlëmis, tai gali bûti ir puolæs angelas, bei kilmingà damà. Ðëtonas su deganèiais sparnais, ragiukais, labai iðraiðkingomis raudonomis akimis, stilinga barzdele, prasiþiojæs stebi vaikà. Nelabasis netvirtai, bet laiko apglëbæs þemës rutu- lá. Ðalia jo puolæs angelas su strëlëmis, besitaikantis á vaikà ir kairiàja ranka tempiantis já uþ apsiausto32. Kilminga, koketiðka dama, neþinia kodël pakliuvusi á blogio sferà, pavaizduota dviprasmiðkai. Ji maldaujamu þvilgsniu þvelgia á virðø, o deðiniàja ranka rodomuoju gestu rodo á save. Dama atrodo gana santûriai, taèiau galima áþvelgti panaðumø á baroko epochoje populiarià egzaltuotà veido iðraiðkà pakeltø á dangø akiø þvilgsniu. Kita vertus, ji ðiek tiek panaði á „rokoko piemenaitæ“. Damos apranga, ðukuosena, veidas, papuoðalai atspindi rokoko madas. Ji vilki XVIII a. suknelæ, plaèia, ovalia kaklo iðkirpte, papuoðtà baltu apsiuvu LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 149 RAIMONDA NORKUTË Viduklës Angelo Sargo paveikslo fragmentas (nëriniais). Smulkiai sugarbanoti plaukai suðukuoti á virðø ir susukti ant virðugalvio (matyt, tai perukas). Tuo laiku buvo madingas veido blyðkumas. Porcelianinio veidelio skruostai parusvinti, galbût vadinama „Pompadour rausvuma“. „Nepaþástamoji“ ásisegusi perlinius kabanèius auskarus, rokoko mëgtas vadinamas brioles. Sagë su kabanèiu perlu ásegta prie suknelës dekoltë33. Taip pat matyti þymë, kad bûta papuoðalo plaukams, taèiau jis uþtapytas. Toks ðiø trijø figûrø (neþinomos damos, ðëtono ir angelo su strëlëmis) prieðinimas Angelui Sargui su vaikeliu kalba apie tai, kad blogio jëgos nesugeba rasti atgarsio þmoguje, kuris yra stiprus savo tikëjimu. Paveikslo kompozicija sudëtinga. Èia galima áþvelgti keletà susikertanèiø ástriþainiø, ið kuriø ryðkiausios dvi. Viena ástriþainë ið deðiniojo apatinio kampo kyla iki sosto. Kita ástriþainë prasideda nuo Dievo Tëvo ir baigiasi kartuðu su Juditos siuþetu. Ástriþainës ir jø susikirtimas pabrëþia idëjiná ir kompoziciná centrà – Angelà Sargà su vaikeliu. Pirmoji ástriþainë taip pat pabrëþiama ir laiptø motyvu. Laipteliø pakopos, 150 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS ant kuriø stovi Angelas Sargas, barokiðkai banguotos, dekoratyvios. Ant pirmojo laiptelio numesti roþiø þiedai. Ðiuo atveju raudonos roþës simbolizuoja ypatingà Dievo meilæ tiems, kurie Jo klauso. Tikriausiai dël to èia panaudota citata ið Senojo Testamento Iðëjimo knygos: „Bûk Jam atidus ir iðgirsk Jo balsà“34. Be to, pirmieji trys laipteliai þymi þemiðkàjá gyvenimà, o roþës ant jø gali reikðti ir ðio gyvenimo trumpalaikiðkumà ir tuðtybæ. Ðalia angelo pëdø numestos erðkëèio ðakos, jø motyvas taip pat panaudotas prie kryþiaus. Erðkëtis krikðèioniðkoje dailëje laikomas sunkumø, kliûèiø ir kanèios simboliu. Kryþius primena ne tik Kristaus kanèià, prisikëlimo dëka jis yra tapæs ir amþinojo gyvenimo simboliu. Ðiame paveiksle kryþiø reikëtø suprasti kaip tikëjimo, paþymëto kanèiø (ðalia erðkëèiø ðakos) ir meilës þenklais kelyje á amþinàjá gyvenimà, simbolá. Kryþius gali simbolizuoti Ðvè. Trejybës treèiojo asmens buvimà, nes ðá simbolá galima interpretuoti kaip Kristaus kanèià ir Atpirkimà. Tokiu sugretinimu teigiama, kad Dievas nepalieka þmogaus sielos vieniðos tame kelyje, Jis paskiria jam nuolatiná palydovà, kuris globoja jà þemiðkajame gyvenime, sunkumuose ir kanèiose. Globoja ir ne tik ðiame gyvenime, nes laiptai tæsiasi ir dangiðkoje sferoje, iki pat debesies su sostu. Ðioje vietoje jie ðiek tiek uþdengiami kamuoliniø debesø. Debesys yra lyg paslapties skraistë, dengianti anapusiná pasaulá. Ði paveikslo dalis, kelias á „paruoðtà vietà“, nuþymëtas Dievo meilës, vilties, tikëjimo ir kanèiø, kupina didþiausios traukos gilumon jëgos. K U LT Û R A Kûrinyje trimis kryptimis kreipiama á sostà (paruoðtà vietà, iðganymà): Dievo Tëvo ranka, Angelo Sargo ranka ir keliu, nuþymëtu daugybe laiptø pakopø, kuriomis kopia þmogus, iðpaþástantis dieviðkàsias dorybes ir lydimas savo Angelo Sargo. Kompozicijoje susidarantys trikampiai simbolizuoja Dievo galybæ, groþá ir iðmintá, arba dieviðkàsias dorybes – tikëjimà, viltá, meilæ. Taip kûrinyje sudarytos þenklios emblemos, per kurias veikia Ðvè. Trejybë. Kartuðuose pavaizduotose scenose ið Ðventojo Raðto parodoma, kaip bibliniai veikëjai patyrë dieviðkojo Tëvo globà per Angelà Sargà. Taigi ðalia pagrindinio, kartuðuose vaizduojami papildomi siuþetai, padedantys atskleisti didþiojo sielos globëjo slëpiná. Toks keleto erdvës detaliø suderinimas ir ryðkus jø atvërimas á þiûrovà ne tik sukuria universalià aplinkà, bet ir prapleèia vaizdo pasakojamàjá pradà. Kartuðø rëmuose áraðytos Ðventojo Raðto citatos. Èia á Ðventojo Raðto ávykius þvelgiama kaip á istorijos liudytojus, kaip á stebuklus, kurie ávyko. Tiesa, kurià byloja Ðventojo Raðto tekstai, turi tæstinumo galià, tai tiesa, kuri vyksta kiekviename ðimtmetyje, todël ja galima kreiptis á kiekvieno laikmeèio þmogø. Visø trijø kartuðø rëmø forma skirtinga, taèiau visi artimi rokoko stilistikai. Rokoko ornamentas Lietuvoje plito nuo XVIII a. vidurio. Aptariamojo paveikslo kartuðai primena stilizuotas kriaukliø formas. Yra raidæ C primenanèiø ornamentiniø kreiviø, kai kur tokios kreivës ágauna puoðnios jûros kriauklës formø. Taip pat yra voliutiniø uþraitø, Ðv. Petro iðvadavimas ið kalëjimo. Viduklës Angelo Sargo paveikslo fragmentas kurie tásdami ágauna liepsnelës, putojanèiø bangø formø. Visi kartuðai asimetriðki35. Kartuðø rëmø kraðtai sudvigubinti, vidinis apvadas plastiðkai banguotas, primena jûros kriauklës kraðtà. Pavieniai elementai driekiasi lyg bangelës ar liepsnelës. Yra stilizuotø akanto lapø. Tokia kartuðø stilistika artima rokoko XVIII a. treèiojo ketvirèio formoms36. Paveikslo apatiniø kampø kartuðuose pavaizduoti siuþetai pasirinkti ið Senojo Testamento, ðiek tiek aukðèiau esanèiame treèiajame kartuðe – siuþetas ið Naujojo Testamento: tai ðv. Petro stebuklingas iðvadavimas ið kalëjimo (Apd 12,1-11). Kartuðo rëmuose áraðyta: „Staiga ten atsirado Vieðpaties angelas“37. Daþniausiai Vakarø Europos daiLOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 151 RAIMONDA NORKUTË Sodomos ir Gomoros sunaikinimas ir Loto iðvykimas. Viduklës Angelo Sargo paveikslo fragmentas Judita su Holoferno galva. Viduklës Angelo Sargo paveikslo fragmentas lëje ðv. Petras vaizduojamas pabudæs nuo angelo prisilietimo ir ðviesos, dar surakintas grandinëmis, o ðalia kietai ámigæ sargybiniai. Reèiau vaizduojamas persisvëræs per grotuotà kameros langà ar angelo lydimas einàs pro vartus. Aptariamojo paveikslo autorius vaizduoja momentà, kada angelas jau veda Petrà pro miegantá sargà, uþ jø matyti kameros grotuotos durys ir prie jø pripuolæs nustebæs sargas. Pro duris, kurios yra uþ angelo, sklinda ðviesa ir ji apðvieèia visà kompozicijà. Kompozicijos centriðkumas, þema horizonto linija iðnaudojama norint pabrëþti pagrindinæ idëjà iðreiðkianèias figûras – ðv. Petrà ir Angelà Sargà. Paveikslo apatiniame deðiniajame kampe netaisyklingo ovalo formos kar- tuðe pavaizduotas Senojo Testamento knygos siuþetas ið Loto gyvenimo – Sodomos ir Gomoros sunaikinimas (Pr 19, 1-26). Kartuðe áraðyta frazë: „Ir iðvedë já uþ miesto ribø“38. Aptariamojo kûrinio autorius ðá siuþetà vaizduoja populiariausiu ikonografiniu tipu. Pirmajame plane Lotas, vedamas dviejø angelø, su savo ðeima ir manta skuba ið miesto. Jo þmona Adit, norëjusi suþinoti, kas atsitiks miestui, ir todël nepaklausiusi angelø perspëjimo, þvelgia atgal ir iki pusës jau pavirtusi druskos stulpu. Tolimesniame plane, figûrø uþnugaryje, degantis miestas, ið dangaus lyja ugnimi, o liepsnos prasiverþia ir pro kartuðà. Ðá Senojo Testamento pasakojimà galima interpretuoti kaip pavyzdá apie Ange- 152 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS K U LT Û R A lo Sargo suteikiamà globà nuolankiems tarnams. Treèiajame kartuðe, esanèiame kairiajame apatiniame paveikslo kampe, pavaizduota scena ið Juditos gyvenimo. Prie Juditos siuþeto, kartuðo rëmuose áraðyta frazë skamba taip: „Gyvas Vieðpats Gyvas, kadangi mane saugojo Jo Angelas“39. Jos istorija buvo labai populiari XV–XVII a. dailëje; daþniausiai Judita vaizduojama su nukirsta Holoferno galva ir kalaviju kartu su maiðà laikanèia tarnaite. Ið ðiø trijø siuþetø pastarajame ryðkiausiai atsiskleidþia paties autoriaus poþiûris á vaizduojamà siuþetà, nes aptariamajame paveiksle Judità lydi ne tarnaitë, o Angelas Sargas. Ji rodo pravertà maiðà su Holoferno galva. Tolumoje matyti palapinës, arèiausiai esanèioje – Holoferno kraujuojantis kûnas, be galvos, tysantis ant lovos, ðalia padëtas kardas. Judita þengia pasitikinèiu þingsniu, galva pasukta dviem ketvirèiais, þvelgia á mus ramiu, taèiau kupinu dþiaugsmo þvilgsniu. Juditos poza primena reprezentaciná portretà. Vilki XVIII a. populiarià, didele iðkirpte suknelæ. Tai jau laisvesnio kirpimo suknelë, kiek paaukðtintu liemeniu. Tokios suknelës bûdingos amþiaus pabaigai. Á plaukus ásegtos plunksnos, ápintas smulkus juvelyrinis vërinys. Plaukai sukelti á virðø, nëra paliktø palaidø sruogø, ði ðukuosena artima XVIII a. 7–8 deðimtmeèio madoms. Kûrinyje ryðkiai atsispindi barokinio màstymo sintetiðkumas, siekimas jungti vaizdà ir þodá. Ðià jungtá reikëtø aiðkinti embleminiu pagrindu. Panaudotas supaprastintas klasikinës emblemos va- riantas, kuris buvo paplitæs XVIII a. Lietuvos baþnytinëje tapyboje. Ðiuo atveju emblema sudaryta ið dviejø daliø – inskripcijos (Ðventojo Raðto citatos) ir vaizdinio. Kûrinio autorius stengiasi iðvengti grynø vertikaliø ir horizontaliø, arba padaryti jas ne tokias akivaizdþias. Pavyzdþiui, aukðtyn kylantys debesys, pridengiantys laiptus, iðskaido jø vertikalumà. Stengiamasi formas tarpusavyje jungti, kad jos sudarytø nenutrûkstamai plintanèio judëjimo áspûdá. Nors pabrëþiamas Angelo Sargo ir vaiko grupës centriðkumas (pvz., simetriðkai jos atþvilgiu apaèioje iðdëstytais kartuðais), kompozicijoje randame daugiau ne simetriðkai, o asimetriðkai iðdëstytø detaliø, taip vengiama stabilumo, pusiausvyros áspûdþio. Pagrindinë judëjimo kryptis yra ástriþainë. Bendram kompozicijos skambesiui bûdingas puoðnus rokoko dekoratyvumas. Rakursai kompozicijai teikia ritminio þaismo, ávairumo. Linijø ritmika sudëtinga, gausu banguojanèiø kreiviø. Figûros gana suspaustos (deðinëje paveikslo pusëje). Dël centre esanèios figûrø grupës bei gausiø visos kompozicijos detaliø beveik nëra erdvës. Aplinkos perkrovimo áspûdá suðvelnina sudëtingi figûrø judesiai. Grupës bendrumas grindþiamas emociniu personaþø, kuriems bûdinga vienoda nuotaika, ryðiu. Figûroms bûdingos ávairios pozos bei gestai. Jos gana aktyviai gestikuliuoja, juda, tarpusavyje bendrauja. Paveikslo ir kartuðuose esanèiø kompozicijø centriðkumu, þema horizonto linija pabrëþiamos pagrindinæ idëjà iðreiðkianèios figûros. LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 153 RAIMONDA NORKUTË Tapysenai bûdingas gausus tonavimas. Vietomis (daþniausiai kartuðuose) kitos spalvos daþais figûros paryðkinamos grafinëmis linijomis. Kai kur ðiek tiek jauèiamas potëpis, pavyzdþiui, ant Angelo Sargo mëlyno apsiausto ryðkiu ðviesaus daþo brûkðniu þymimos labiau apðviestos vietos. Taip pat aptinkama spalviniø refleksø bei blikø. Formos modeliuojamos ðviesa ir ðeðëliais, átikinamai pajaustos jø apimtys (centrinë figûrø grupë). Raiðkios drabuþiø linijos teikia dinamiðkumo. Draperijos krinta lengvai. Mëlyna Angelo Sargo ir ruda Dievo Tëvo drapiruotë vietomis krinta sunkiau. Tokios sunkiau krintanèios klostës sumaþina gyvybingumà. Gana daug dëmesio skirta ðviesos trajektorijai ir jos þaismui daiktø, kûnø apimèiø pavirðiuose. Yra keletas ðviesos ðaltiniø, taèiau galima teigti, kad ðviesa dalyvauja kaip telkiantis veiksnys. Didþioji dalis figûrø apðvieèiama nuo sosto. Paveikslo kairiojoje pusëje laiptai dengiami debesø, apðviesti ið virðaus ið neaiðkios kilmës ðviesos ðaltinio. Pragariðkoji erdvë apðviesta taip pat ið neaiðkios kilmës ðaltinio ið ðono, tiksliau, apðvieèiama dama ir þemës rutulys, nelabasis yra ðeðëlyje, o puolæs angelas apðvieèiamas nuo sosto. Vietomis gretinant gilius ðeðëlius su apðviestomis dalimis iðgaunama kontrastiðka ðviesokaita, kuri perteikia kûrinio vidinæ energijà. Atskiros dalys susijusios su visuma, vis dëlto kai kurios ið jø pakankamai raiðkios, kad bûtø suvokiamos kaip savarankiðkos dalys (kartuðai su siuþetais). Galima sakyti, kad pagal vienà dominuojantá elementà (ðiuo atveju – tai 154 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS Angelas Sargas su vaikeliu) grupuojami visi kiti elementai. Tai atitinka H. Wolfflin stiliø raidoje iðskirtà ketvirtàjà poþymiø porà (raida ið daugiaplaniðkumo á vieningumà). Analizuojamojo paveikslo kompozicijos daugiasiuþetiðkumas ir jos pripildymas detaliø tampa þiûrovui savotiðka „ðarada“, tad reikia lyginti, gretinti. Nuoseklus siuþeto atskleidimas, suvokimo tæstinumas atspindi baroko dvasiai bûdingà domëjimàsi nepaliaujamu tapsmu, tuo, kas neaprëpiama, iki galo nesuvokiama, todël bûtinas nenutrûkstamas minties vyksmas. Kûrinyje panaudotas ikonografinis sprendimas, simboliø gretinimas þadina kontempliatyvià vidinæ idëjà, kuri atspindi dieviðkosios valios jëgà ir globà. Angelo atsidavimas þmogui harmoningai sutampa su asmeniniu paðaukimu, su neákainojama kiekvienos sielos verte. Angelas Sargas parodomas ne tik kaip didysis sielos globëjas, kvieèiantis paþinti gyvenimà, nuðviestà dieviðkosios ðviesos ir meilës, bet tai lyg Dievo bûdas mums duoti patá save, áeiti á mus. Ðiam kûriniui taip pat bûdingas meninës kalbos sàlygiðkumas ir raiðkos dekoratyvumas. Akivaizdu, kad pagal iðvardytas menines, stilistines ypatybes kûrinio autorius daugiausia vadovavosi baroko estetinëmis meno nuostatomis. Èia gana darniai jungiamos baroko ir rokoko meninës raiðkos priemonës. Apibendrindami galime teigti, jog senas ir gilus tikëjimas Angelu Sargu skatino kurti jo atvaizdus. Didþiojo sielos globëjo vaizdavimas plaèiausià mastà ágavo baroko epochoje, kai dël plintan- K U LT Û R A èiø kontrreformaciniø idëjø stiprëjo Angelo Sargo kultas. Aptariamasis kûrinys sukurtas kaip tik tuo metu. Viduklës Angelo Sargo paveiksle per meninæ, estetinæ, idëjinæ raiðkà ávairiapusiðkai atsiskleidþia baroko epochos menas. Taip pat dël ávairiapusiðkai atskleistos baroko þmogaus màstysenos ir savitos daugiasluoksnës ikonografinës programos bei meninës raiðkos ðis paveikslas turi ypatingà vietà tarp kitø Lietuvos XVIII a. altoriø paveikslø. Literatûra ir nuorodos 17 18 19 20 21 22 23 Decreta decanatia circa Visitationons Ecclesia Widuklen, oct 4 data Anno 1640 // LVIA. F. 669, ap. 2, b. 322, lap. 250. 1626 m. Angelo Sargo brolija, ákurta Lenkijoje prie Èenstochovos vienuolyno baþnyèios. Tais paèiais metais patvirtinta popieþiaus Urbono VIII, karaliaus Zigmanto Vazos praðymu. 1634 m. Varðuvoje Lenkijos arkivyskupas Jonas Wæýyk suðaukë provinciná sinodà. Pagal ðio sinodo nutarimus Angelo Sargo brolija turëjo bûti ásteigta kiekviename Lietuvos–Lenkijos dekanate prie bent vienos baþnyèios. Þemaièiø vyskupas Jurgis Tiðkevièius vykdë ðá nutarimà ir jau 1646 m. praneðime Ðv. Sostui patvirtino, kad prie vyskupijos baþnyèiø brolija jau veikia. Ðios brolijos veikla pradëjo nykti Jurgiui Tiðkevièiui iðsikëlus á Vilniø. 1680 m. Angelo Sargo altorius Kauno Ðv. Jurgio Kankinio bernardinø baþnyèioje buvo globojamas vairininkø (upeiviø) cecho. L. Ðinkûnaitë. Kauno Ðv. Jurgio kankinio bernardinø baþnyèia: interjero árangos kaita ir raida // Lietuvos dailë europiniame kontekste. – Vilnius: VDA leidykla, 1995, p. 67–69., J. Vaiðnora. Marijos garbinimas Lietuvoje. – Roma, 1958, p. 77. LVIA. F. 669, ap. 2, b. 310, lap. 4; b. 322, lap. 171. K. Misius, R. Ðinkûnas. Lietuvos katalikø baþnyèios: þinynas. – Vilnius: Pradai, 1993, p. 174–175. Wizyta Kosciola Parafialnego Widuklewskiego w Powiecie Rossienskim w dekanacie Szydlonskim poloþnego za rok 1850 // LVIA. F. 669, ap. 2, b. 310, lap. 3v; lygiai toks pat apraðymas 1851 metø vizitaciniame akte // LVIA. F. 669, ap. 2, b. 309, lap. 3v. Þr. L. Ðinkûnaitë. Ar turësime Baþnytinio meno muziejø? // Naujasis Þidinys. 1994. Nr. 4, p. 45–53. Þr. R. Valinèiûtë. Baþnytinio meno muziejaus rinkinys: nuo istorijos iki rekonstrukcijos // Logos. Nr. 26. 2001, p.175–191. 24 25 26 27 28 29 30 Uþ informacijà apie restauracijas dëkoju dr. Laimai Ðinkûnaitei ir restauratorei Daliai Panavaitei. Per 1996 m. restauracijà Dalia Panavaitë nustatë, kad paveikslas dubliuotas ant naujo pagrindo balta mase, kurioje rado gyvulinës kilmës klijø, cinko baltojo, kreidos. Dubliuotës drobës gruntà padengë fabrikiniu bûdu, gruntas baltas, aliejinis. Þr. Þ. È. Ãðåíáåðã. Òåõíîëîãèÿ ñòàíêîâîé æèâîïèñè. – Ìîñêâà: Èçîáðàçèòåëüí å èñêóññòâî, 1982, c. 91–123; Dailës þodynas / Red. J. Mulevièiûtë, G. Jankevièiûtë, L. Ðatavièiûtë. – Vilnius: Vilniaus dailës Akademijos leidykla, 1999, p. 151. Þ. È. Ãðåíáåðã, ten pat, c. 139–169.; Dailës þodynas, ten pat, p. 53, 84, 175, 266, 301. Centrinëje paveikslo dalyje vizualiai nesujungti áraðai sudaro vientisà Ðventojo Raðto citatà: „Ecce Ego mittam Angelum meum / Qui Preceacat te / Et custodiat in via / et introducat in locum quem paravi / Observa Eum et exadi vocem Eius Exo: 23; „Tikëk manim, að siunèiu angelà pirma tavæs saugoti tave kelyje ir nuvesti tave á vietà, kurià paruoðiau. Bûk jam atidus ir klausyk Jo balso“ (Ið 23, 20-21). Ecce Ego mittam Angelum meum (Ið 23,20). Didþioji dalis tekstø raðyti lotynø kalba (vienas þodis áterptas lenkiðkas). Tekstas ákomponuotas ávairiai. Kai kur kompoziciðkai atskiriamas nuo vaizdo ( pvz., kartuðø rëmuose), taip pat panaudojami áraðai besiplaikstanèiø kaspinø pavidalu. Tekstai – tai Ðventojo Raðto citatos, ne visada tikslios, taip pat netiksliai nurodoma, ið kurios Biblijos vietos paimta citata. Tekstai raðyti remiantis Ðventuoju Raðtu, kartais cituojama, o kartais pridedama savø þodþiø, taèiau pagal prasmæ visuomet galima rasti ekvivalentà Ðventajame Raðte. Et introducat in locum quem paravi (Ið 23,20). LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 155 RAIMONDA NORKUTË 31 32 33 34 35 36 Et custodiat in via. (Ið 23,20). Ðalia deðiniosios Angelo kojos taip pat yra áraðas – Qui Preceacat te (pirma tavæs) (Ið 23,20). Regimanta Stankevièienë já ávardija amûru, atstovaujanèiu gyvenimo aistroms. Apie XVIII a. aprangà, papuoðalus ir ðukuosenas plaèiau þr. M. Matuðakaitë. Apranga XVI– XVIII a. Lietuvoje. – Vilnius: Aidai, 2003, p. 287– 335. Observa Eum et exadi vocem Eius Exo: 23. (Ið 23, 21). Lietuvoje rokoko ornamentikoje asimetrija pasirodë XVIII a. penktame deðimtmetyje. Þr. M. Matuðakaitë. Senoji medþio skulptûra ir dekoratyvinë droþyba Lietuvoje. – Vilnius: Baltos lankos, 1998, p. 285–313. 37 38 39 Et ecce anigelus Domini adstitit act 11. Atitinka Apd 12,7. Eduxerunt eum extra Civitate Civitaten. Ðiame kartuðe randame aiðkiai apkarpytà tekstà. Be to, nenurodoma, pagal kurá Ðventojo Raðto epizodà raðoma. Galima daryti prielaidà, kad tai tiesiog neiðliko apkarpius paveikslà. Taèiau nustatyta, kad ði eilutë raðyta remiantis Pr 19,17. Vivit Deus Vivit, quoniam custodivit Me Anielus Eius Judith 13, 20. Atitinka Jdt 13, 16. R. Stankevièienë ðià citatà priskiria Jdt 13,20, taèiau tai neatitinka lotyniðko Biblijos teksto (þr. Jdt 13, 20 Bibliorum Sacrorum, Liberia Editrice Vaticana, 1979) ir naujausio A. Rubðio ir È. Kavaliausko Ðventojo Raðto vertimo. Jonas Daniliauskas. Angelas su vyno taure. 1987. Drobë, aliejus. 100 × 81 156 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS K U LT Û R A Gauta 2003-10-22 Pabaiga. Pradþia „Logos“ Nr. 35 EDGARAS KLIVIS Vytauto Didþiojo universitetas METAFORA IR MISE-EN-SCÈNE Metaphor and Mise-en-Scène SUMMARY Humanistic studies of the 20th century have expanded the theory of metaphor into different fields like historiography, narratology, culture studies, etc. What are the possibilities for applying the theory to studies of the visual and performing arts, and theatre in particular? The article deals with the issue, introducing R. Jakobson‘s theory, the idea of cognitive value of metaphor, and P. Ricoeur‘s hermeneutic principles as different theoretical attitudes towards metaphor. Different perspectives expose different ways of perceiving the metaphorical structures of mise-en-scène and distinct qualities of what can be called the “stage metaphor”. Thus, the means of integrating different stage systems, the forms of representation and the relation of performance text to cultural context can be investigated, invoking the key concept of metaphor. The theory of metaphor is also an effective way to locate and to interpret particular historical theatrical processes, such as for example the productions of the representatives of Lithuanian “metaphorical theatre”: J. Juraðas, E. Nekroðius, J. Vaitkus. KOGNITYVINË/SEMANTINË METAFOROS VERTË R. Jakobsono pasiûlytas modelis pravartus siekiant apskritai artikuliuoti spektaklio naratyvines ir vizualines plotmes, apibrëþti ir ávertinti reþisûrinio veikimo bûdus. Taèiau techniniø veikimo principø apraðymas dar neiðbaigia temos. Kaip teigia P. Ricoeuras, R. Jakob- sono metaforos kaip semiotinio reiðkinio apraðymas nepranoksta klasikinës retorikos ir pozityvizmo, èia neatsiþvelgiama á tai, kad metafora – semantinis reiðkinys, sugretinantis dvi semantines sritis18. Metaforinë transpozicija ávykdoma praplëtus áprastà paradigmà, ið kurios RAKTAÞODÞIAI. Metafora, teatras, reþisûra, struktûralizmas, hermeneutika. KEY WORDS. Metaphor, theatre, mise-en-scène, structuralism, hermeneutics. LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 157 EDGARAS KLIVIS renkamasi, kaþkuo netikëtu ir nauju. Taèiau ar ðitos poetinës praplëtimo ir pasirinkimo dinamikos neorientuoja kultûriniai procesai, perþengiantys individualià kûrybinæ valià? Ar metaforos prasmës ir „gelmës“ efektas (prasmës nuojauta, kurià patiria þiûrovas, tegul ir nemokëdamas tos prasmës artikuliuoti) galëtø bûti sukurtas, jei reþisieriaus valia nesiorientuotø á bendrus prasmës projektus, á bendrà þiûrovø lûkesèio horizontà? Ar vien individualia valia praplësta paradigma neiðfragmentuotø spektaklio á atskirus nesuvokiamus ávaizdþius? Kitaip tariant, ar metafora – tai tik individualià vaizduotæ iðlaisvinanti technika, ar taip pat ir ideologija, kultûrinës programos dalis? Iðkeltas klausimas aktualizuoja paèià metaforos sampratà, pateikiamà ið skirtingø – filologijos, literatûros kritikos, filosofijos ir kultûrologijos – perspektyvø. Metaforos apibrëþimas Vakaruose ilgà laikà buvo siejamas su klasikinës retorikos tradicija, kuri ðià kalbos figûrà apibûdino kaip vardo pakeitimà arba denominaciná nukrypimà, kai daiktas nurodomas ne suteikiant jam áprastà jo vardà, bet „pasiskolinant“ svetimà19. Tai yra ámanoma arba dël objektyvaus dviejø daiktø panaðumo, arba dël subjektyvaus santykio su tais daiktais panaðumo. Metafora kaip vardo pakeitimas gali turëti du tikslus: ji arba uþpildo leksinæ spragà, pagal ekonominá principà naujiems daiktams, patirtims ar idëjoms duodama vardus, sudarytus ið jau þinomø, arba dekoruoja diskursà, ágyvendindama pagrindiná retorinës kalbos tikslà – átikinti ir suteikti malonumo. Vadinasi, metafora retorinëje tradicijoje 158 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS buvo suvokiama kaip þodþio efektas, dekoruojantis kalbiná pavirðiø, bet nesusijæs su gilesniais semantiniais pokyèiais20. Dël ðios prieþasties ir klasikiniame pozityvizme (britø empirizmas, Vienos pozityvizmas, J. Locke‘as, Th. Hobbesas) metafora nebuvo laikoma rimto filosofinio tyrimo vertu objektu. Toks poþiûris plito dar ir XX a., kai daugelio pozityvizmo filosofø, ir ne tik jø, darbai implikavo, „kad metaforos yra pavirðutiniðkos, neesminës ar netgi pavojingos ir logiðkai ydingos, neturinèios nei (1) jokio pajëgumo turëti þiniø arba jas perteikti; (2) jokio tiesioginio ryðio su faktais; (3) jokios tikros reikðmës“21. Kaip teigia amerikieèiø filosofas M. Blackas, klasikinës retorikos tradicijai ir pozityvizmui buvo bûdingas substitucinis poþiûris á metaforà: pasak substitucinës sampratos, metaforos fokusas, t.y. metaforinis þodis ar iðraiðka, ástatyta á tiesioginës reikðmës þodþiø rëmelá, padeda perduoti prasmæ, kurià ið principo bûtø galima perduoti ir tiesiogiai22. Suvokëjo uþdavinys, susidûrus su metafora – ávykdyti atvirkðtiná perkëlimà: metaforos supratimas panaðus á kodo deðifravimà arba máslës minimà. Tokia samprata paremta prielaida, kad suvokëjui tiesiog patinka minti másles, spræsti galvosûkius, arba jam kelia dþiaugsmà autoriaus sugebëjimas pusiau paslëpti, pusiau atverti tikràjà prasmæ, taigi metafora, – tai teksto puoðyba, stilistinis faktas23. Postsovietinëje (teatro) kritikoje metafora daþnai tapatinama su Ezopo kalbos technika, kitaip tariant, prie minëtøjø „stilistiniø malonumø“ pridedamas specifinis politinis prieskonis: deðifruojant metaforinæ iðraiðkà, atpaþinti K U LT Û R A visiems þinomà, taèiau vieðajame diskurse nutylimà politinæ ar socialinæ realijà. Ðiuo atveju stilistinës prieþastys papildomos politinëmis, taèiau laikomasi tos paèios pozityvistinës minties. M. Blacko straipsnis „Metafora“, publikuotas 1955 metais, buvo vienas pirmøjø tekstø, kritikavæs ribotà tradiciná metaforos supratimà ir papildæs já svarbiu kognityviniu aspektu. Substituciniam poþiûriui ðiame tekste prieðprieðinamas „interakcinis“ poþiûris: du metaforiniame procese sugretinami objektai sàveikauja tarpusavyje ir persmelkia vienas kità taip, kad susiformuoja nauja prasmë24. Atsidûræs konkreèiame rëmelyje, fokusinis þodis (arba objektas) ágyja naujà reikðmæ, kuri visiðkai nesutampa nei su tiesioginës reikðmës þodþiu (tradiciniu, realistinæ reprezentacijà atitinkanèiu objektu), nei su jokiu kitu þodþiu, kuris galëtø atsidurti ðiame kontekste. Naujas kontekstas prapleèia þodþio reikðmæ, todël sugráþti atgal, „atversti metaforà“ be semantiniø nuostoliø neámanoma. Kaip ávyksta metaforinë interakcija, sukurianti naujà prasmæ, atverianti sàmonei akiratá, kuris niekaip kitaip negali bûti atvertas? Objektus, kurie sugretinami metaforoje, pasak filosofo, reikëtø suprasti kaip sistemas: kiekvienas daiktas, þodis, gestas akimirksniu aktyvina mûsø sàmonëje áprastiniø asociacijø sistemà (the system of associated commonplaces)25. Pavyzdþiui, cukrus yra saldus, jam bûdinga iðtirpti ir iðnykti, jis trapus, birus, baltas ir t.t. Su cukrumi (ar já þyminèiu þenklu) susijæs rinkinys standartiniø ásitikinimø, kurie bendri tam tik- rai vienos kultûros, kalbos þmoniø bendrijai. Cukraus idëja „yra dalis bendresnës sistemos idëjø ir ávaizdþiø, kurie, nors nëra labai grieþtai apibrëþti, vis dëlto pakankamai konkretûs“26. Metaforinës interakcijos metu ðios asociacinës sistemos, nusakanèios skirtingus objektus, persmelkia viena kità atverdamos netikëtà prasmæ, organizuodamos mûsø poþiûrá á tuos objektus ir pasaulá. Tad metafora „atminimo cukrus“ (S. Ðaltenio apsakymø rinkinio pavadinimas) susies minëtàsias cukraus asociacines savybes su atmintimi, prisiminimais ir to, kà suþinome apie prisiminimus ðios labai paprastos metaforos padedami, bus neámanoma perteikti kitais, daugiau tiesioginio apraðymo bûdais neprarandant reikðmës niuansø. E. Nekroðiaus krintanèiø cukraus gabaliukø scena spektaklyje „Kvadratas“ yra daug komplikuotesnis pavyzdys, taèiau ir èia galima matyti, kaip dviejø þmoniø tarpusavio santykius, jø jausmus, meilæ, ilgesá nusako cukraus asociacijø tinklas. Tiesa, ðiuo sudëtingesniu atveju (scenoje perkeltinæ prasmæ ágyja ne vien cukraus gabaliukai, bet ir kiekvieno gabaliuko pavadinimas savaitës dienomis bei tø gabaliukø mëtymas á orà) metaforos suvokimui áprastiniø asociacijø nepakanka. Kaip teigia M. Blackas, apeliacija á bendràjá asociacijø laukà, kai autorius paprasèiausiai remiasi bendro þinojimo apimtimis, pasitaiko tik paèiais standartiðkiausiais atvejais. Tuo tarpu meno kûriniuose gali bûti sudaryta ir specifinë atskirø objektø implikacijø (asociacijø) sistema, leidþianti ypatingas metaforines kombinacijas, viLOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 159 EDGARAS KLIVIS savertiðkai atsiskleidþianèias tik konkretaus kûrinio kontekstuose27. Vadinasi, tokiame kûrinyje áprastinë asociacijø sistema bus prapleèiama naujomis asociacijomis, kurios papildys arba konfrontuos su áprastinëmis, o metafora atsiskleis kaip áprasto ir neáprasto, tradiciðko ir naujo, bendro ir individualaus reikðmiø universumø sàveika. E. Nekroðiaus cukraus metafora greta áprastø saldumo, tirpumo, efemeriðkumo reikðmiø steigia naujà asociacijø laukà, kuriame cukrus siejamas su kalinio buitimi (po vienà gabaliukà cukraus per dienà), o kvadratinë cukraus gabaliuko forma – su simboline kvadrato figûros reikðme spektaklyje ir t.t.28 Aptartoje teorinëje perspektyvoje ryðkëja kognityvinio metaforos suvokimo kontûrai, kuriuos iðplëtojo ir iðryðkino kiti autoriai. Metafora èia aiðkinama ne tik kaip teksto plëtojimo technika, dekoracija ir emocinis efektas, bet kaip kognityvinis aktas, kûrinio prasmiø architektûros elementas. Aktualu pabrëþti, kad prasminë inovacija, naujos prasmës steigtis, pasak minëtosios teorijos, yra ámanoma tik dël „bendresnës idëjø ir ávaizdþiø sistemos“, t.y. dël jau egzistuojanèios reikðmiø struktûros, ásitvirtinusios konkreèioje kultûroje ir bendruomenëje tam tikromis áproèio, tradicijos, bendrø epistemologiniø, aksiologiniø ir ideologiniø struktûrø pavidalais. Kiekviena metafora, kad ir kokia originali ir individuali ji bûtø, yra matoma ir suvokiama kintanèiame, taèiau nuolat jau esanèiame reikðmiø horizonte. M. Blackas, taip pat E. R. MacCormacas, Ph. Wheelwrightas savo teorijose siûlë individualià metaforà suvokti kaip didesnio, kultûroje pasklidusio metaforø tinklo ir hierarchiniø simboliniø struktûrø elementà. „Metaforø þaismà galima apraðyti ávairiuose sàrangos lygmenyse – tai priklausys nuo to, ar mes tirsime atskirø sakiniø metaforas, ar konkretaus eilëraðèio metaforø branduolá, ar poeto kûryboje dominuojanèià metaforikà, ar metaforas, bûdingas tam tikrai kalbinei bendruomenei ar konkreèiai kultûrai – perspektyvà galima plësti iki tokiø plaèiø kultûros horizontø kaip krikðèionybë. Pagaliau esama tokiø esminiø metaforø, kurios, regis, iðkyla visuose þmonijos diskursuose. Ðiø metaforø, kurias Wheelwrightas vadina archetipais, jau nebeámanoma atskirti nuo simboliniø paradigmø, Eliadës nagrinëjamø Lyginamosios religijotyros modeliuose.“29 Knygoje Metafora ir realybë literatûros kritikas Ph. Wheelwrightas apraðë simbolius bûtent kaip metaforinio veikimo pratæsimà ir fiksacijà30: metaforos siejasi tarpusavyje sudarydamos tinklus ir mobilias, taèiau atpaþástamas hierarchines struktûras. Ði ávairiø metaforos teoretikø ið skirtingø perspektyvø patvirtinta idëja darë átakà hermeneutinei minèiai, P. Ricoeuro interpretacijos teorijai ir simboliø hermeneutikai, kurioje metaforai tenka svarbus vaidmuo. P. RICOEUR: HERMENEUTINË PERSPEKTYVA Hermeneutinëje metaforos teorijoje P. Ricoeuras taip pat oponuoja klasiki- 160 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS nës retorikos tradicijai ir loginiam pozityvizmui, kurie meno kûriniui bûdingà K U LT Û R A reikðmës pertekliø laiko grynai emociniu ir dekoratyviniu veiksniu, neturinèiu jokios kognityvinës reikðmës. Tiesa, poetiniam diskursui (ar poetinëmis strategijomis pagrástam sceniniam veiksmui) bûdingas, pasak P. Ricoeuro, „referencijos uþtemimas“31: poetiniame tekste praneðimas akcentuojamas dël paties praneðimo, tokiu bûdu uþtemdant referencijà, iðstumiant referentinæ þenklo galià nurodyti á pasaulá, esantá anapus paties teksto. Ágaudamas metaforiniø ar simboliniø galiø, sceninis elementas – objektas ar gestas – nebëra reikðmës „perteikëjas“, nurodantis tam tikrà realybës aspektà ar fikcinio pasaulio daiktà, jis koncentruojasi pats á save ir á uþdarà autonomiðkà kûrinio struktûrà, kurià aktualizavo struktûralistai. Cukraus gabaliukai mëtomi á orà spektaklyje „Kvadratas“ nëra nei nuoroda á realø cukrø, nei á cukrø, kurá naudoja spektaklio personaþai, – savitoje poetinëje spektaklio struktûroje jie ágauna savarankiðkà reikðmæ. Vis dëlto oponuodamas tokiai „naujosios kritikos“ ir struktûralizmo „teksto absoliutumo“ ideologijai, P. Ricoeuras teigia, jog tekstas (iðskyrus keletà pavyzdþiø literatûroje) visuomet vis dëlto yra apie kà nors, todël referencijos uþtemimas dar nereiðkia visiðko jos iðnykimo. Greièiau jau galime tarti, kad dël poetiniam ávaizdþiui bûdingo nevienareikðmiðkumo referentinë jo funkcija (metaforiniame teatre) patiria gilius pokyèius, kuriuos P. Ricoeuras siûlo vadinti referencijos skilimu32: Apibendrinant poetinë kalba yra apie realybæ në kiek ne maþiau nei visi kiti kalbos nau- dojimo atvejai, taèiau nurodo jà komplikuotu bûdu, kurio svarbiausias komponentas yra áprastinës referencijos, priskiriamos apraðomajai kalbai, sustabdymas ir tariamas panaikinimas. Vis dëlto ðis sustabdymas yra tik negatyvi antros eilës referencijos sàlyga. Sàlyga netiesioginës referencijos, kuri pastatyta ant tiesioginës referencijos griuvësiø. Ði referencija yra vadinama antros eilës referencija tik kasdienës kalbos referencijos, laikomos pirmine, atþvilgiu. Mat kitu atþvilgiu ji steigia pirmapradæ referencijà nurodydama, atidengdama, atverdama – kad ir kaip pasakytum – giliàsias realybës struktûras, su kuriomis mes, kaip mirtingieji, gimæ ðiame pasaulyje ir kurá laikà jame apsistojæ, esame susijæ.33 Taigi hermeneutiniu poþiûriu metaforinë scenografija neimituoja realybës, taèiau ji vis tiek kalba apie pasaulá, apie „giliàsias“ mitines, psichines, kosmines, metafizines ir egzistencines to pasaulio struktûras, kurios negali bûti atidengtos áprasta realistinës reprezentacijos forma. Metaforinis veiksmas aktoriaus vaidyboje nëra referencija, þvelgiant psichologinës vaidybos poþiûriu, taèiau taip pat yra nuoroda á þmogiðkosios bûties struktûras, á kitus realybës aspektus, ir drauge su psichologinës vaidybos elementais sukuria dinamiðkà kelialypæ realybës konstrukcijà sudvigubindami realybës kontûrà. Þodis „ásiskverbimas“ (insight), naudojamas kognityviniam metaforos aspektui nusakyti, gana tiksliai perteikia tà judëjimà nuo prasmës prie referencijos, kuris poetinëje kalboje lygiai toks pat akivaizdus kaip ir apraðomojoje34. Metafora pajëgi ásiskverbti á giliuosius, slaptuosius realybës matmenis. Fizinis ir vizualinis teatras, ðokis gali siekti absoliutaus referencijos iðnykimo, taèiau, kaip jau minëta, Lietuvos metaforinis teatras buvo konstruojamas LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 161 EDGARAS KLIVIS nuolat jau esanèios realybës, á kurià jis nurodo, horizonte. Pirmoji ir antroji referencijos eilës metaforiniame teatre nepanaikina viena kitos, bet nuolat susipindamos konkuruoja iðskleisdamos realistinæ reprezentacijà ir èia pat „imdamos jà á skliaustus“, sustabdydamos áprastà referencijà ir projektuodamos naujas pasaulio mise-en-scéne (ásceninimo) galimybes. Kaip ir M. Blackas, P. Ricoeuras oponuoja klasikinei substitucinei metaforos koncepcijai, pakeisdamas jà metaforos kaip átampos teorija: metaforà sukuria átampa tarp dviejø pasakymo nariø arba tarp dviejø objektø, gestø, naratyviniø elementø ar tarp dviejø skirtingø teatriniø sistemø elementø ir t.t., jei kalbame apie sceninæ metaforà. Taip yra, nes metafora – tai anomalija, semantinis akibrokðtas, joje sulyginami nutolæ ir nieko panaðaus neturintys objektai. Bûtent átampa, nedermë, ðokas, netikëtumas apibûdina gyvà ir originalià metaforà. Taèiau kartu ðioji átampa kyla ne tiek tarp atskirø elementø (objektø), o „tarp dviejø prieðingø pasakymo interpretacijø“35. Metaforos veikimas átraukia viso sakinio semantikos pokytá, o ne vien dviejø þodþiø vardø pakeitimà. Bûtent teatrinë metafora labai gerai atskleidþia tai, kad kiekviena, netgi labai „lokali“ (t.y. su konkreèia detale, pavyzdþiui, dviejø personaþø asmeniniais santykiais susijusi) metafora konstruojama integruojant visà teatriná vyksmà. Semantinis pasislinkimas ávyksta viso spektaklio (ar bent iðtiso sudëtinio spektaklio segmento) mastu. Jau matëme, 162 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS kad tik labai santykiðkai galima kalbëti atskirai apie metaforà aktoriaus kûryboje ar scenografijoje: aktorinis veiksmas skleidþiasi erdvëje, jis susijæs su kitø aktoriø veiksmais, daiktais, laiku ir naratyvu; scenografinë metafora iðsipildo tik per santyká su aktoriø kûnais, tekstu ir veiksmu. Kitaip tariant, metafora yra reþisûriðka, metafora visuomet veikia kaip mise-en-scéne, o ne kaip atskiros teatrinës sistemos dalis. Ðià svarbià mintá galima plëtoti toliau ir, sekant P. Ricoeuru, gráþti prie átampos tarp dviejø interpretacijø, lemianèios metaforos efektà. Verbaliniame diskurse ðios interpretacijos bûna tiesioginë ir metaforinë, kuri tiesioginei prieðtarauja arba paverèia jà absurdiðka. Paþodþiui interpretuotas metaforinis pasakymas yra beprasmis, ir beprasmis ne vien dël verbalinës þodþiø tvarkos, áprastiniø reikðminiø ryðiø suardymo, bet ir dël áprastos loginës kategorizacijos suardymo. Galima teigti, kad metafora veikia iðtrindama logines ar kaip kitaip nustatytas ribas: dël ðio iðtrynimo „randami nauji panaðumai, kurie buvo nematomi pagal ankstesnæ klasifikacijà. Kitaip tariant, metaforos jëga – tai jos sugebëjimas lauþyti egzistuojanèià kategorizacijà, kad paskui ant senøjø loginiø ribø griuvësiø bûtø galima statyti naujas“36. Ta pati loginë sistema ir kategorizacija ásitvirtina ne tik verbalinëse sistemose, bet taip pat konkreèiose reprezentacinëse (teatro) sistemose. Lygiai taip pat absurdiðka atrodys sceninës metaforos interpretacija, jei ji bus paremta realistinës reprezentacijos logika: K U LT Û R A kodël, pavyzdþiui, miræs dailininkas apibarstomas miltais (E. Nekroðiaus spektaklyje „Pirosmani, Pirosmani“)? Taèiau tai, kas nepriimtina ir prieðtarauja áprastai realybës reprezentacijai (interpretacijai), tampa prasminga kitos interpretacijos poþiûriu; ði naujoji metaforinë interpretacija matys metaforà ne tik kaip nukrypimà nuo normos, bet ir kaip naujà sprendimà, naujà reikðminæ jungtá. Metaforos efektà lemianti átampa kyla kaip tik dël absurdo, prieðtaros vyraujanèiai realistinei reprezentacijai. Taigi metafora yra konfliktas ne tarp dviejø izoliuotø objektø, bet tarp dviejø miseen-scéne interpretacijø, tarp dviejø realybës kontûrø. Èia galima pasitelkti metaforos ir paradokso sugretinimà (metaforos veikimas yra paradoksalus, nes ardo realybës reprezentazijà, mimetinæ iliuzijà). Metafora yra paradoksiðka interpretacija tik dël to, kad jos akiratyje egzistuoja ortodoksiðka interpretacija – interpretacijø konflikto, o kartu ir metaforinio efekto sàlyga. Tam, kad metafora sukeltø átampa, ðokà, turi egzistuoti tam tikra stabili reikðmiø sistema kaip norma. Metaforiná paradoksà ir ortodoksinæ interpretacijà (naratyvà, vaizdà) sieja jiems bendras doxa sandas, kuriuo XX a. II pusës Lietuvos teatre galima laikyti realistinës reprezentacijos logikà ir, konkreèiau, psichologinio vaizdavimo kryptá, nes bûtent ðios krypties formoms ir raiðkos bûdams teko „teisingumo“ ir „tikroviðkumo“ kodo statusas, bûtent jie patvirtina tikëjimà (doxa), kad tai, kas matoma scenoje yra teisingas realybës vaizdavimas. Pasak P. Ricoeuro, metaforinë interpretacija „suponuoja tiesioginæ interpretacijà, kurià griauna reikðminis jos paèios prieðtaringumas“37. Toliau raðoma: „Bûtent ðis autodestrukcijos ir transformacijos procesas tarsi iðkraipo þodþius, iðpleèia reikðmæ ir atveria mums prasmës galimybæ ten, kur paþodinë interpretacija bûtø absurdiðka“38. Taip pat ir erdvinë/vizualinë/sceninë metafora veikia tik tam tikros sàlygiðkai stabilios reprezentacijos akivaizdoje, ardydama jà ir griaudama (kaip paradoksas griauna mûsø ásitikinimus dël vienokios ar kitokios pasaulio tvarkos). Takoskyra, skirianti toká vizualinës metaforos veikimà nuo verbalinës metaforos, yra faktas, kad vizualinëje plotmëje nëra tokios stabilios ir arbitralios sistemos, kurià kalbos plotmëje ákûnija tai, kà vadiname tiesiogine ar „paþodine“ reikðme. Lyginant su kalba, vaizdinio reprezentacinës galimybës yra kur kas maþiau stabilios ir nuolat ardomos bei kaskart ið naujo ir naujai perkonstruojamos ir átvirtinamos nauju susitarimu. Kitaip tariant, jei, pasak P. Ricoeuro, metaforos efektà kalboje lemia semantinë prieðtara áprastai, paþodinei sakinio reikðmei, tai toká patá efektà sceninë metafora ágaus prieðtaraudama, „mesdama iððûká“ áprastam realistinës reprezentacijos kanonui, nes ðis tampa nenuoseklus ir absurdiðkas, kai juo remiantis interpretuojama metafora. Taèiau ortodoksinës (realistinës) interpretacijos ardymas nëra siekis eksplikuoti ir dekonstruoti institucionalizuotø vertybiø, uþimanèiø realybës vietà, sisteLOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 163 EDGARAS KLIVIS mas. Ar bent jau – kaip matysime – tai nëra lietuviðkojo metaforinio teatro siekis. Jau buvo minëta, kad metaforiniam teatrui nebuvo bûdingas postmodernistinis siekis dekonstruoti realybæ, jis veikiau sudvigubina ar sutrigubina realybës kontûrà, sekant P. Ricoeuru – atveria alternatyvias prasmës galimybes, kitaip tariant, kaskart atsispirdamas nuo minëtosios doxa pagrindo, pamaþu konstruoja anapus ar ðalia ortodoksinës tikrovës kità, paradoksalià (poetinæ) tikrovæ. Beje, pamaþu nuolat metaforomis nurodoma ir eksplikuojama ðioji kita tikrovë, kitos prasmës galimybë ágauna tvirtesná kontûrà ir ima (ið)kreipti paèià pirminæ doxa. Tokiu bûdu metaforinis teatras pamaþu pats átvirtino savo reprezentacinæ logikà, savo normos matmená, kuris paskutiniajame deðimtmetyje jau buvo suvokiamas kaip vyresniosios kartos reþisûrinë paradigma ir iððûkis jaunajai kartai. Taèiau metafora kaip semantinë inovacija ir antros eilës referencijos sistemos þenklas vis dëlto bûna lokalus ir laikinas reiðkinys ir, atrodytø, vien individualios kûrybinës sëkmës proverþis, palyginti, pavyzdþiui, su simboliu. Ar galima tarp ðiø „proverþiø“ áþvelgti ryðá, kuris leistø antrinës referencijos nubrëþiamus alternatyvius prasmës projektus susieti á daugiau ar maþiau vientisà poetinæ struktûrà? Pratæsdamas Ph. Wheelwrighto, M. Blacko, E. MacCormaco mintis apie hierarchines metaforø struktûras, P. Ricoeuras teigia, kad metaforoms bûdinga nepaprasta daugybë reikðminiø tarpusa- 164 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS vio sàsajø39. „Iðties – viena metafora ðaukiasi kitos, ir kiekviena lieka gyvybinga, iðlaikydama galià suþadinti visà tinklà. [...] Tinklas gimdo metaforas, kurias galëtume pavadinti ðakninëmis – [...] jos pajëgios sutelkti á visumà dalines, ið ávairiausiø mûsø patirties klodø pasiskolintas metaforas ir taip suteikti joms stabilumo.“40 Ðakninës metaforos kuria ir reguliuoja tinklà, kuris pavieniø, individualiø metaforø paslankø lygmená jungia su lëtai kintanèiu simboliø lygmeniu. Svarbu pabrëþti, kad metaforos èia suvokiamos kaip reikðminës konstrukcijos, rezonuojanèios ir „susiðaukianèios“ su kitomis reikðminëmis konstrukcijomis, susipinanèios ir sudaranèios koncentriðkai platëjanèià struktûrà, kurios pavirðius – tai, pavyzdþiui, konkretûs reþisûriniai E. Nekroðiaus, J. Vaitkaus, G. Padegimo sprendimai, o gelmë – kultûrà konstituojantis simboliø repertuaras. Straipsnyje buvo siekiama atskleisti teoretines perspektyvas, kurios leistø pritaikyti metaforos teorijas teatro procesø, reþisûriniø technikø ir veikimo bûdø tyrimams. Akivaizdu, kad toks taikymas gali bûti naudingas gilinantis á ávairias teatro sistemø integravimo, tikrovës reprezentavimo, meniniø vaizdiniø tipologizavimo, spektaklio ir kultûrinio konteksto santykio problemas. Taip pat galima teigti, kad metaforos teorija, kaip analitinis ir interpretacinis instrumentas, leidþia tiksliai fiksuoti ávairius ðiø problemø sprendimo bûdus sceninëse praktikose, taigi leidþia interpretuoti istorinius teatro procesus, jø kaità. K U LT Û R A Literatûra ir nuorodos 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 Ðèê¸ð. Æèâàÿ ìåòàôîðà // Òåîðèÿ ìåòàôîðû. Ñîñ. Í. Ä. Àðóò íîâîé. – Ì.: Ïðîãðåññ, 1990, c. 435–455, c. 443. P. Ricoeur. The Metaphorical Process as Cognition, Imagination, and Feeling // On Metaphor / Ed. Sh. Sacks. – Chicago and London: The University of Chicago Press, 1979, p. 141– 156, p. 143. Ten pat, p. 143–144. Ted Cohen. Metaphor and the Cultivation of Intimacy // On Metaphor / Ed. Sh. Sacks. Chicago and London: The University of Chicago Press, 1979, p. 1–10, p. 3. M. Áëýê, op. cit., c. 153–1172, c. 158–159. Ten pat, c. 160. Ten pat, c. 163. Ten pat, c. 164. Ten pat, c. 164. Ten pat, c. 166. Apie ávairias cukraus reikðmines implikacijas E. Nekroðiaus spektaklyje þr.: R. Marcinkevièiûtë. Eimuntas Nekroðius: erdvë uþ þodþiø. – Vilnius, Scena, Kultûros barai, 2002, p. 99. P. Ricoeur. Interpretacijos teorija: Diskursas ir 30 31 32 33 34 35 36 37 38 39 40 reikðmës perteklius. – Vilnius, Baltos lankos, 2000, p. 78. Ph. Wheelwright. Metaphor and Reality. – Indiana University Press, Bloomington, London, 1967, p. 128. P. Ricoeur, op. cit., p. 48. P. Ricoeur. The Metaphorical Process as Cognition, Imagination, and Feeling // On Metaphor. Ed. by Shelton Sacks. – Chicago and London: The University of Chicago Press, 1979, p. 141– 157, p. 151. Ten pat, p. 151. Ten pat, p. 150. P. Ricoeur. Interpretacijos teorija: diskursas ir reikðmës perteklius. – Vilnius, Baltos lankos, 2000, p. 64. Ï. Ðèê¸ð. Æèâàÿ ìåòàôîðà // Òåîðèÿ ìåòàôîðû. Ñîñ. Í. Ä. Àðóòþíîâîé. – Ì.: Ïð ãðåññ, 1990, c. 435–455, c. 442. P. Ricoeur. Interpretacijos teorija: diskursas ir reikðmës perteklius. – Vilnius, Baltos lankos, 2000, p. 64. Ten pat, p. 64. Ten pat, p. 77. Ten pat, p. 77. Jonas Daniliauskas. Joniniø lauþas. 1988. Drobë, aliejus. 114 × 146 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 165 ALDONA VASILIAUSKIENË Gauta 2003-02-05 ALDONA VASILIAUSKIENË Vilniaus universitetas VYSKUPØ INGRESAI LIETUVOJE XXI AMÞIAUS PRADÞIOJE The Ordination of Bishops in Lithuania at the Beginning of the Twenty First Century SUMMARY The article speaks about the events of 1926 significant to the spiritual life of Lithuania: the establishment of the Church Province of Lithuania and three new dioceses; the birth of Antanas Vaièius, Juozas Þemaitis, and Juozas Preikðas, future bishops of Lithuania. It reviews the history of the dioceses of Telðiai, Vilkaviðkis, and Panevëþys. In 2002 Lithuania celebrated the 75th anniversary of the dioceses of Kaiðiadorys, Panevëþys, Telðiai, and Vilkaviðkis along with the 57th birthday of bishops Juozas Preikðas, Antanas Vaièius and Juozas Þemaitis MIC. Since according to Cannon Law bishops who reach that age have to retire, on January 5 the pope John Paul II issued the edict by which he assigned three new bishops ordinaries: Jonas Boruta SJ for Telðiai, Rimantas Norvila for Vilkaviðkis, and Jonas Kauneckas for Panevëþys. The article narrates the biographies of these bishops’ and describes their ordination. P rasidëjusieji 2002 metai svarbûs pasaulio tikintiesiems: sausio 24 d. Popieþius paskelbë Maldos uþ taikà diena, kviesdamas á Asyþiø tikinèiuosius maldai. Ðioje jau antrà kartà vykusioje Maldos uþ taikà dienoje (pirmà kartà melstis uþ taikà á Asyþiø tikinèiuosius Popieþius sukvietë 1986 m. spalá) dalyvavo 12 pasaulio religijø ir 31 krikðèioniðkos Baþnyèios ir bendruomenës delegacijos. Ðie metai svarbûs ir Lietuvos tikintiesiems: minime palaimintojo Jurgio Matulaièio gimimo Dangui 75 metus, Kardinolo Audrio Juozo Baèkio áþengimo á Vilniaus arkikatedrà deðimtmetá, vieno ið Lietuviø katalikø mokslo akademijos ákûrimo idëjos këlëjø, vienintelio lietuvio Rytø apeigø vyskupo Pranciðkaus Petro Bûèio MIC gimimo 130-àsias metines ir daugelá kitø sukakèiø. Reikia pasakyti, RAKTAÞODÞIAI: Baþnytinë provincija, vyskupija, vyskupas, vyskupijos valdytojas, ingresas. KEY WORDS: Church province, diocese, bishop, ordinary bishop, ordination. 166 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS K U LT Û R A kad á 2002 metus atëjome praëjusiais metais paminëjæ Kaiðiadoriø, Panevëþio, Telðiø ir Vilkaviðkio vyskupijø 75-meèius bei trijø ganytojø – Juozo Preikðo, Antano Vaièiaus ir Juozo Þemaièio MIC 75-àsias gimimo metines. Kadangi pagal baþnytinius kanonus 75-eriø metø sulaukæ vyskupai privalo atsistatydinti, jø vietoje Ðventasis Tëvas 24-aisiais savo pontifikato metais, 2002 m. sausio 5 d. bule paskyrë tris naujus vyskupijø ordinarus: Vilniaus arkivyskupo augziliarà ir Lietuvos Vyskupø Konferencijos generaliná sekretoriø dr. vyskupà Jonà Borutà SJ – Telðiø vyskupu, ligðioliná Kauno arkivyskupo augziliarà vyskupà Rimantà Norvilà – Vilkaviðkio vyskupu ir ligðioliná Telðiø vyskupo augziliarà vyskupà Jonà Kauneckà – Panevëþio vyskupu1. Sausio 7 d. naujuosius Telðiø, Panevëþio ir Vilkaviðkio vyskupus pasveikino Respublikos prezidentas Valdas Adamkus. Sveikindamas vyskupà J. Borutà SJ ir linkëdamas Dievo globos visiems darbams, prezidentas kalbëjo: „Jûsø asmenybë, pasiaukojimas ir iðtikimybë dvasininko paðaukimui jau ne vienà deðimtmetá pelno Jums þmoniø pagarbà, o mûsø visø gyvenimui suteikia iðminties, ramybës ir vilties. Tikiu, kad naujoji Jûsø ganytojiðkos veiklos atkarpa taip pat bus paþenklinta dvasinio groþio ir prasmës, kad Jûsø dëka rasis daugiau ðiandien taip visiems mums reikalingø atjautos, supratimo ir gerumo“2. Tad 2002 metø pradþioje svarbûs ávykiai – trijø naujø vyskupø ingresai – ganytojiðko darbo atnaujinimas ir tæstinumas3. Naujøjø vyskupø ingresai vyko: sausio 20 d. – vyskupo Jono Borutos SJ4, vasario 10 d. – vyskupo Rimanto Nor- vilos5 ir sausio 17 d. – vyskupo Jono Kaunecko6. Priminsime ankstesnius trijø vyskupijø – Telðiø, Vilkaviðkio bei Panevëþio vyskupus bei vyskupijø valdytojus. 1926-ieji metai dosnûs Lietuvos tikintiesiems: balandþio 4 d. popieþius Pijus XI bule Lituanorum Gentes paskelbë Lietuvos Baþnytinës provincijos ákûrimà. Knygos apie arkivyskupà Meèislovà Reiná autorius kun. Juozas Ðalèius raðë: „Nepriklausomos Lietuvos Baþnytinës provincijos akto sudarymas valstybiniu poþiûriu buvo svarbus ávykis: Lietuvos Baþnyèia gráþo tokion garbingon padëtin, kokioje ji buvo paèioje pradþioje Mindaugo laikais. Jogailos ir kitø Lietuvos valdovø, ðiame dalyke padarytos klaidos – pajungimas Lietuvos baþnytinio gyvenimo Lenkijoje gyvenantiems hierarchams, buvo atitaisytos“7. Ruoðiant savarankiðkos baþnytinës provincijos projektà, Þemaièiø vyskupija buvo padalinta á tris dalis – vyskupijas: Panevëþio, Telðiø vyskupijà su Klaipëdos prelatûra ir Kauno arkivyskupijà su metropolitu prieðakyje. Sukurta Kaiðiadoriø vyskupija (ji buvo Vilniaus vyskupijos dalis) Lietuvos vyriausybei pageidaujant sudaryta taip, kad jos ribos rodytø, jog Vilniaus vyskupijos klausimas dar neiðspræstas. Panaikinta 1818–1926 m. gyvavusi Seinø vyskupija (Popieþius Pijus VI 1798 m. kovo 25 d. ákûrë Vygriø vyskupijà, jos teritorijoje popieþius Pijus VII 1918 m. birþelio 30 d. bule Ex imposita Nobis ákûrë Seinø (Augustavo) vyskupijà). Ið Seinø vyskupijos dekanatø buvusiø Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo sudaryta Vilkaviðkio vyskupija. LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 167 ALDONA VASILIAUSKIENË Kauno arkivyskupu metropolitu buvo paskirtas vyskupas Juozapas Skvireckas (1873 09 18–1959 12 03)8. Vilkaviðkio vyskupu – Seinø vyskupas Antanas Karosas (1856 02 02–1947 07 07)9. Kadangi jis buvo itin garbaus amþiaus, pagalbininku – koadjutoriumi jam buvo paskirtas vysk. M. Reinys (1884 02 05– 1953 11 08)10. Panevëþio vyskupu buvo paskirtas Kazimieras Paltarokas (1875 10 22–1958 01 03)11, Kaiðiadoriø – Juozapas Kukta (1873 02 03–1942 06 16), o Telðiø – Justinas Staugaitis (1866 11 14– 1943 07 08)12. 1926-ieji metai dosnûs Lietuvos tikintiesiems ir kitu aspektu: 1926 m. Lietuvoje gimë trys bûsimi Telðiø, Panevëþio ir Vilkaviðkio vyskupijø ganytojai. Tik ákûrus Lietuvos Baþnytinæ provincijà, kità dienà – balandþio 5 – Þemaitijoje gimë Antanas Vaièius – ilgametis Telðiø vyskupas, nuo 2002 m. sausio 20 d. vyskupas-emeritas13. Rugpjûèio 30 d. – Zanavykø þemëje – Griðkabûdþio parapijoje – Juozas Þemaitis – ilgametis Vilkaviðkio vyskupas, nuo 2002 m. vasario 10 d. vyskupas-emeritas14, o lapkrièio 22 d. taip pat Griðkabûdyje gimë Juozas Preikðas – ilgametis Panevëþio vyskupas, nuo 2002 metø vasario 17 d. vyskupas-emeritas15. Tai unikalus atvejis Lietuvos istorijoje, ðá unikumà dar sustiprina faktas, kad tais paèiais metais, toje paèioje Griðkabûdþio parapijoje gimë net du bûsimi vyskupai. Telðiø, Vilkaviðkio ir Panevëþio vyskupijø istorijoje galima iðskirti tris laikotarpius: 1926–1940; 1940–1991 ir 1991–2002 metai. Pirmasis laikotarpis – tai dvasinis pakilimas: katedrø, baþnyèiø statyba, kunigø seminarijø veikla, ávairiø katalikiðkø 168 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS organizacijø kûrimasis ir veikla, plati katalikiðka spauda, eucharistiniai kongresai ir kiti renginiai, bûræ tikinèiuosius, teikdami jiems dvasinës stiprybës. Antrasis laikotarpis – okupacijos, karo padariniai ir beveik 50 metø uþsitæsæs prievartinis ateizmas – tai ne tik materialinis, bet, o tai svarbiausia, ir gyvosios Baþnyèios griovimas. Nepaisant okupantø pastangø sunaikinti – Lietuva iðliko. Ir èia neginèijamas nuopelnas priklauso Baþnyèiai. Antrajame laikotarpyje svarbûs 1982, 1984 ir 1989 metai, kada buvo konsekruoti nauji vyskupai: A.Vaièius, J. Preikðas ir J. Þemaitis bei 1975 m., kada Telðiø vyskupijà pradëjo valdyti kapitulinis vikaras A. Vaièius (nuo 1982 m. Apaðtalinis administratorius) ir 1989 m., kada á savo vyskupijas kaip Apaðtaliniai administratoriai iðkilmingai áþengë vyskupai J. Þemaitis ir J. Preikðas. Pagaliau treèiasis laikotarpis, kurá riboja naujos Lietuvos Baþnytinës provincijos sudarymas, Popieþiaus paskelbtas 1991 m. gruodþio 24 d. datuotu raðtu. Ðiuo laikotarpiu buvo siekiama atkurti tai, kas sugriauta. Ir èia istorinæ svarbà turi Telðiø vyskupo Antano Vaièiaus, Vilkaviðkio vyskupo Juozo Þemaièio MIC ir Panevëþio vyskupo Juozo Preikðo darbai. Ðiuo laikotarpiu svarbûs katalikiðkajam pasauliui 1997 metai – tai Kristaus Karaliaus metai. Jie itin svarbûs ir Lietuvai – 1997 metais konsekruoti trys nauji vyskupai: Jonas Boruta SJ, Eugenijus Bartulis ir Rimantas Norvila. 1997 m. geguþës 28 d. buvo ákurta nauja sufraganinë Ðiauliø vyskupija, sudaryta ið keturiø Kauno arkivyskupijos dekanatø (Joniðkio, Kelmës, Radviliðkio ir Ðiauliø, 11 Panevëþio vyskupijos bei 17 K U LT Û R A Telðiø vyskupijos parapijø). 2000 m. Forkonijo tituliniu vyskupu konsekruotas Jonas Kauneckas. Trumpai apþvelgsime, kas gi valdë minëtas vyskupijas visus tris laikotarpius. Ákurtoje Lietuvos baþnytinëje provincijoje per 14 metø (1926–1940 m.) vyskupijø valdymas nebuvo keistas. 1940 m. kovo mënesá Telðiams buvo paskirtas vyskupas pagalbininkas Vincentas Borisevièius (1887 11 23–1946 11 18)16, o Kaunui – vyskupas pagalbininkas Vincentas Brizgys (1903 11 10–19??). Vietoj vyskupo M. Reinio (1940 m. jis buvo pa- keltas tituliniu Cypselos arkivyskupu ir paskirtas arkivyskupo Romualdo Jalbþykovskio pagalbininku á Vilniø) Vilkaviðkio vyskupui A. Karosui pagalbininku buvo paskirtas kun. prof. Vincentas Padolskis (1904 04 21–1960 05 06), kuris 1940 m. liepos 9 d. buvo nominuotas, o rugpjûèio 4 d. konsekruotas vyskupu. Itin sudëtinga vyskupijø padëtis pasidarë antrosios sovietinës okupacijos metu. Nebuvo leidþiama áðventinti naujø vyskupø, ávairiais bûdais buvo siekiama uþdaryti ir vienintelæ Lietuvoje paliktà Tarpdiecezinæ kunigø seminarijà Kaune. TELÐIØ VYSKUPIJA Paskutinis Þemaièiø vyskupijos vyskupas Pranciðkus Karevièius (1861 09 30–1945 05 30) 1926 m. buvo pakeltas tituliniu Skitopolio arkivyskupu. Po mënesio jis atsisveikino su vyskupija ir pasitraukë á Marijampolës marijonø vienuolijà, uþleisdamas vietà arkivyskupui Juozapui Skvireckui. Pirmuoju Telðiø vyskupijos vyskupu, kaip jau minëta, 1926 m. balandþio 5 d. buvo paskirtas vyskupas Justinas Staugaitis. Jis buvo konsekruotas balandþio 25 d., o vyskupo sostà uþëmë geguþës 24 d. 1940 m. tituliniu Lizijos vyskupu buvo pakeltas V. Borisevièius ir paskirtas Telðiø vyskupo pagalbininku. Mirus vyskupui J. Staugaièiui, V. Borisevièius 1944 m. sausio 21 d. paskirtas Telðiø vyskupu ordinaru, o kovo 4 d. iðkilmingai perëmë vyskupijos valdymà. 1944 m. vasario 28 d. Telðiø vyskupu augziliaru buvo konsekruotas Pranciðkus Ramanauskas (1893 10 18–1959 10 15). 1946 m. pradþioje buvo suimtas vysk. V. Borise- vièius, o tø paèiø metø pabaigoje ir vysk. P. Ramanauskas. Pirmasis sovietø buvo suðaudytas, o antrajam, po deðimties metø sugráþus ið Sibiro, okupacinë valdþia neleido eiti vyskupo pareigø. Telðiø vyskupijai likus be vyskupo, trejus metus (nuo 1946 m. gruodþio 20 d. iki 1949 m. gruodþio 20 d.) jà iki suëmimo valdë prel. Justinas Juodaitis (1899 11 02–1969 02 03)17 – vyskupijos kanauninkø kapitulos vikaras. Saugumo poþemiuose daugiau negu metus iðkankintas, buvo nuteistas 25 metams – bausmæ atliko sustiprinto reþimo lageriuose Mordovijoje. Gráþæs á Lietuvà, ilgà laikà neturëjo teisës dirbti Telðiø vyskupijoje. Nuo 1947 m. Telðiø vyskupijos kanclerio pareigas ëjo Petras Maþelis (1894 09 21–1966 05 21)18. 1950 m. sausio 3 d. Popieþius já paskyrë tituliniu Celenderi vyskupu (konsekruotas Panevëþio katedroje 1955m. rugsëjo 11). 1950 m. jis buvo iðrinktas vyskupijos valdytoju, o 1964 m. vasario mënesá paskirtas Telðiø LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 169 ALDONA VASILIAUSKIENË vyskupu ordinaru. Mirus vysk. P. Maþeliui, Telðiø vyskupijos valdytoju kapitula 1966 m. birþelio 17 d. iðrinko Juozapà Pletkø (1895 05 22–1975 09 29). 1967 m. kovo mën. jis buvo paskirtas vyskupijos apaðtaliniu administratoriumi, o greitai ir vyskupu, konsekruotas Telðiø katedroje 1968 m. vasario 25 d. Po metø, t.y. 1969 m., tituliniu Arcavicos vyskupu buvo konsekruotas Liudvikas Povilonis (1910 08 25) ir paskirtas Telðiø vyskupijos augziliaru bei generalvikaru, taèiau Telðiuose dirbo iki 1973 m., kol buvo paskirtas Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviðkio vyskupijos vyskupu koadjutoriumi. Mirus vyskupui J. Pletkui, nuo 1975 m. spalio 3 d. kapituliniu vikaru iðrinktas Telðiø vyskupijos kancleris Telðiø parapijos klebonas Antanas Vaièius, 1982 m. liepos 25 d. konsekruotas vyskupu. 1994 m. birþelio mënesá vyskupas kartu su kitø Europos ðaliø aukðtais dvasininkais dalyvavo Vatikano komisijos migracijos klausimais surengtoje konferencijoje Maskvoje19. VILKAVIÐKIO VYSKUPIJA 1947 m. liepos 7 d. mirus Vilkaviðkio vyskupui Antanui Karosui, vyskupija liko be vyskupo (vysk. V. Padolskis, 1944 m. artëjant sovietiniam frontui, buvo pasitraukæs á Vakarus). Naujø vyskupø okupacinë valdþia neleido áðventinti, senuosius trëmë á Sibirà, tad naujo vyskupo nebuvo ko ir tikëtis. Susirinkusi kapitula valdytoju iðrinko kanauninkà Vincentà Vizgirdà (1874 11 13–1966 01 15), kuris kancleriu paskyrë kanauninkà Stanislovà Mikelkevièiø. Jie Marijampolëje nusipirko mediná namà ir jame ásikûrë kurija (Vilkaviðkyje viskas buvo iðgriauta, o maþai apgriautos Vilkaviðkio Katedros valdþia neleido remontuoti). Deja, naujojoje kurijoje neilgai teko dirbti. 1949 metø pavasará vyskupijos valdytojas kan. V. Vizgirda ir kancleris S. Mikelkevièius saugumo buvo areðtuoti. Kapitula vël norëjo rinkti naujà valdytojà. Reikia paþymëti, kad laisvëje tebuvo likæ tik trys kapitulos nariai: Aleksandras Grigaitis (1879–1955)20, Pranas Kuraitis (1883–1964) ir Jonas Naujokas. 170 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS Kulto reikalø ágaliotinis Bronius Puðinis rinkimus sukliudë, ásakydamas Vilkaviðkio vyskupijà prijungti prie Kauno arkivyskupijos, ir privertë Vilkaviðkio vyskupijos valdytoju iðrinkti kanauninkà Juozapà Stankevièiø (1903 03 19– 1974 11 04 )21. Tad nuo 1949 m. geguþës 11 d. Vilkaviðkio vyskupijos kapituliniu vikaru – valdytoju – iðrinkus Kauno arkivyskupijos valdytojà kanauninkà Juozà Stankevièiø, Vilkaviðkio vyskupija priverstinai buvo sujungta su Kauno arkivyskupija. Ir taip buvo beveik pusæ amþiaus. Kan. J. Stankevièius Vilkaviðkio vyskupijos valdytoju buvo iki 1965 metø22. Jis nesutiko vykdyti saugumieèiø reikalavimø uþdaryti Katedrà bei bendradarbiauti ir buvo priverstas atsistatydinti. Kapitulos atstovai valdytoju iðrinko kun. Albinà Jaudegá. Taèiau ið Vilkaviðkio vyskupijos kilæs Justas Rugienis – Religijø reikalø tarybos prie SSSR MT ágaliotinis Lietuvos SSR (1957–1973) – bûdamas itin arðus, ðiø rinkimø nepripaþino ir pareika- K U LT Û R A lavo iðrinkti tà patá, kurá iðrinkusi Kauno arkivyskupijos Kapitula. Èia Kapituliniu vikaru buvo iðrinktas ið Sibiro gráþæs iðkankintas ir prigàsdintas dr. prel. Juozapas Matulaitis-Labukas (1894 01 19–1979 05 28) (1965 m. lapkrièio 21 d. vizito Romoje metu jis buvo paskirtas Kauno arkivyskupijos administratoriumi ir gruodþio 5 d. paðventintas vyskupu). Tais paèiais metais nuvykæs á Romà jis buvo konsekruotas vyskupu. Padëjëju apaðtaliniam administratoriui dr. vysk. J. Matulaièiui-Labukui Vatikanas paskyrë vyskupà Liudvikà Poviloná, kuris, kaip jau minëta, 1969 m. buvo konsekruotas Arcavicos vyskupu ir paskirtas Telðiø vyskupo augziliaru, o 1973 m. buvo perkeltas á Kaunà – Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviðkio vyskupijos koadjutoriumi (su paveldëjimo teise). 1979 m. mirus dr. vysk. J. Matulaièiui-Labukui, vysk. L. Povilonis tapo abiejø vyskupijø apaðtaliniu administratoriumi. Vyskupas L. Povilonis turëjo du augziliarus. 1984 m. gruodþio 2 d. vyskupu buvo áðventintas kun. Juozas Preikðas, o 1986 m. gruodþio 7 d. – kun. Vladas Michelevièius. 1988 metø pavasará, po kelionës á Romà, vysk. J. Preikðas buvo paskirtas abiejø vyskupijø apaðtaliniu administratoriumi. Vysk. J. Preikðas – paskutinysis abiejø vyskupijø valdytojas. Dar po metø – 1989 metø kovo 19 d. – monsinjoras Juozas Þemaitis MIC nominuotas tituliniu Tabaikaros vyskupu ir paskirtas Vilkaviðkio vyskupijos apaðtaliniu administratoriumi. (Administratorius dar nëra visateisis vyskupijos ðeimininkas.) 1989 m. Vatikano skyrimu vysk. J. Preikðas buvo pasiøstas á Panevëþio vyskupijà, o kardinolas Vincentas Sladkevièius MIC (1920 08 20–2000 05 28) perëmë Kauno arkivyskupijos valdymà. Vyskupas Juozas Þemaitis MIC. 1991 m. gruodþio 24 d. datuotu raðtu Popieþius paskelbë, kad sudaroma nauja Lietuvos Baþnytinë provincija. Jà sudaro Vilniaus ir Kauno metropolijos su keturiomis sufraganinëmis diecezijomis: dviem prie Vilniaus (Kaiðiadoriø ir Panevëþio) ir dviem prie Kauno (Telðiø ir Vilkaviðkio). Pertvarkius Lietuvos Baþnytinæ provincijà, 1991 m. gruodþio 24 d. vyskupas Juozas Þemaitis buvo paskirtas Vilkaviðkio vyskupijos ordinaru. Naujo vyskupo ingreso metu Vilkaviðkio vyskupija jungia ðeðis dekanatus: Aleksoto (18 parapijø), Alytaus (10 parapijø), Lazdijø (16 parapijø), Marijampolës (23 parapijos), Ðakiø (21 parapija) ir Vilkaviðkio (17 parapijø). Ið 103 parapijø 27 aptarnaujamos kitø parapijø kunigø. Yra 42 koplyèios23. PANEVËÞIO VYSKUPIJA 1926 m. sudarius Lietuvos Baþnytinæ provincijà, Panevëþio vyskupu, kaip jau minëta, buvo paskirtas Kazimieras Paltarokas, 1949 m. tapæs ir dalies Vilniaus arkivyskupijos, priklausiusios Lietuvos SSR, valdytoju – kapituliniu vikaru. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui Panevëþio vyskupijoje buvo 98 parapijos, 26 filijos, 4 rektoratai, 81 koplyèia, ásikûrë 11 naujø baþnytkaimiø. Buvo áðventinti 195 vyskupijos kunigai. 1940 m. Panevëþio vyskupijoje dirbo 241 kunigas, aptarnaujantis 418 950 katalikø24. LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 171 ALDONA VASILIAUSKIENË 1955 m. geguþës 22 d. Julijonas Steponavièius (1911 10 18–1991 06 18) Ðv. Tëvo buvo pakeltas tituliniu Abtarado vyskupu ir paskirtas Panevëþio vyskupo K. Paltaroko pagalbininku. 1955 rugsëjo 11 d. vyskupo K. Paltaroko konsekruotas Panevëþio katedroje, o 1957 m. Apaðtalø Sostas vysk. J. Steponavièiui suteikë Panevëþio ir Vilniaus apaðtaliðkojo administratoriaus galias su rezidencinio vyskupo teisëmis. Mirus vysk. K. Paltarokui, J. Steponavièius tapo Vilniaus ir Panevëþio vyskupijø apaðtaliðkuoju administratoriumi. Taèiau ðias pareigas galëjo eiti tik pora metø. Vyskupas J. Steponavièius, nesutikæs su okupacinës valdþios nurodymais, siekæs statyti Baþnyèià, o ne jà griauti, 1961 m. sausio 24 d. buvo suimtas ir iðtremtas ið jo valdomos vyskupijos ir apgyvendintas Þagarëje25. Ðventasis Sostas Panevëþio vyskupijos apaðtaliðkuoju administratoriumi paskyrë Panevëþio katedros klebonà kan. Pauliø Ðidlauskà, taèiau okupacinë valdþia neleido jam eiti pareigø ir iðtrëmë ið vyskupijos á Varënà. Tada valdytoju buvo iðrinktas Kupiðkio vicedekanas, Antaðavos klebonas kan. V. Kupstas, taèiau ir jam okupacinë valdþia neleido eiti pareigø. 1962 m. Panevëþio katedros kapitula vyskupijos valdytoju iðrinko kapituliná vikarà kun. Povilà Bakðá (1901 10 21–1973 07 02), jau 1962 m. tapusá Kaiðiadoriø vyskupijos valdytoju. Ðias pareigas jis ëjo iki 1973 05 30. 1973–1983 m. Panevëþio vyskupijà apaðtaliðkojo administratoriaus teisëmis valdë dr. vysk. Romualdas Krikðèiûnas (gimæs 1930 07 18). Jis 1969 m. gruo- 172 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS dþio 21 d. Ðv. Tëvo Pauliaus VI buvo nominuotas tituliniu Amajos vyskupu ir 1973 rugpjûèio 6 d. paskirtas Panevëþio vyskupijos apaðtaliðkuoju administratoriumi. 1983 m. dël ligos atleidus Apaðtaliná administratoriø vyskupà R. Krikðèiûnà, geguþës 2 d. Panevëþio kapitula vël iðrinko vyskupà Julijonà Steponavièiø vyskupijos kapituliniu vikaru, taèiau jam nebuvo leista sugráþti ið tremties. Tada kapitula geguþës 8 d. iðrinko naujà Panevëþio vyskupijos valdytojà Krekenavos klebonà Kazimierà Dulksná (1910 02 09–2001 12 09)26, kuris geguþës 13 d. pradëjo eiti pareigas. Nuo 1989 m. Panevëþio vyskupijos apaðtalinis administratorius – vyskupas Juozas Preikðas27 (primename, kad 1984 m. gruodþio 2 d. jis buvo konsekruotas vyskupu), 1988–1989 m. buvæs Vilkaviðkio vyskupijos ir Kauno arkivyskupijos apaðtaliniu administratoriumi. Ðeðerius metus Panevëþio vyskupija neturëjo savo vyskupo ir ðtai 1989 m. balandþio 2 d. vyko naujojo Panevëþio vyskupijos apaðtalinio administratoriaus vyskupo J. Preikðo ingresas. Baigdamas pamokslà, vyskupas Juozas Preikðas pakvietë visus ðv. Miðiø aukos metu kartu pasimelsti, kad visi darnia greta, vienas kità remdami bei palaikydami, þengtume á mûsø tautos ir Baþnyèios dvasiná pavasará28. 2001 m. sausio 1 d. duomenimis, Panevëþio vyskupijoje yra devyni dekanatai (Anykðèiø, Birþø, Kupiðkio, Krekenavos, Panevëþio, Pasvalio, Rokiðkio, Utenos, Zarasø), 114 parapijø, 98 kunigai: 5 monsinjorai (Juozapas Antanavièius, Jonas Balèiûnas, Klemensas Gutauskas, K U LT Û R A Jonas Juodelis, Petras Kuzmickas), 2 kanauninkai (Bronius Antanaitis, Petras Þiukelis), 1 kapitulos prelatas (Kazimieras Dulksnys)29. Literatûra ir nuorodos 11 12 13 14 [Be aut.] Pasikeitimai Lietuvos katalikø Baþnyèios hierarchijoje // Sandora. 2002. Vasaris. Nr. 2. P. 32–33; [Be aut.] Nauji Panevëþio, Telðiø ir Vilkaviðkio vyskupai // XXI amþius. 2002. Sausio 9. Nr. 2. P. 1; [Be aut.] Telðiai // Respublika. 2002. Sausio 18. Nr. 14. P.21; ELTA.Popieþius paskyrë naujà Telðiø vyskupà // Þemaitis. 2002. Sausio 8. Nr.3. P.1; ELT-os ir ,,Kalvotosios Þemaitijos“ informacija. Þemaièiai turi naujà vyskupà // Kalvotoji Þemaitija. Telðiø apskrities laikraðtis. 2002. Sausio 8. Nr. 3. P. 1, 2; Vilma Kairienë. Trys Karaliai atneðë ypatingà naujienà // Panevëþio rytas. 2002. Sausio 7. Nr. 4. P.1,2; Jonas Kazakaitis. Vyskupas J. Preikðas ramiai uþleidþia savo postà // Sekundë. 2002. Sausio 10. Nr. 7. P. 2; Lietuvos Vyskupø Konferencijos Sekretoriatas. Pasikeitimai Lietuvos Baþnyèios hierarchijoje // Draugas. 2002. Sausio 15. Nr.9. P.4; „Santakos“ inform. Paskirtas naujas Vilkaviðkio vyskupas // Santaka. Vilkaviðkio kraðto laikraðtis. 2002. Sausio 8. Nr. 3. P. 1; ELTA ir „Lietuvos ryto“ inf. Popieþiaus valia – trys nauji paskyrimai // Lietuvos Rytas. 2002; ELTA, LÞ. Popieþius pakeitë Lietuvos vyskupus // Lietuvos þinios. 2002. Sausio 7. Nr. 4. P.3; Gintautas Subaèius. Panevëþio vyskupijai vadovaus naujas vyskupas // Sekundë. 2002 Sausio 7. Nr. 4. P. 1; Rasa Vaièiûnienë. Atsistatydino vyskupas Juozas Preikðas // Panevëþio balsas. 2002. Sausio 7. Nr.4. P.4. ELTA. Valdas Adamkus pasveikino naujus vyskupus // Kauno diena. 2002. Sausio 8. Nr. 5. P. 2. Arûnas Streikus. Ganytojiðko darbo atnaujinimas ir tæstinumas // Naujasis þidinys- Aidai. 2002. Nr. 1–2. P. 53-57. [Be aut.] Naujasis vyskupas iðkilmingai áþengs á Katedrà // Þemaitis. 2002. Sausio19. Nr.8. P.1; [Be aut.] Naujojo Telðiø vyskupo ingresas // XXI amþius. 2002. Vasario 1. Nr. 9. P. 3; Aldona Grigulaitë. Telðiø vyskupo ingresas // Þemaitis. 2002. Sausio 22. Nr. 9. P. 1, 2; G. Braþionytë. Sunkiausia vyskupui iðsiskirti su þmonëmis // Kalvotoji Þemaitija. 2002. Sausio 19. Nr. 8. P. 6; Birutë Kavaliauskaitë. Panevëþio vyskupu paskirtas kunigas Jonas Kauneckas // Gimtasis Rokiðkis. 2002. Sausio 18. P.1,4; [Be aut.] Paskirti nauji vyskupai // Tëviðkës þinios. 2002. Sausio 8. 15 16 17 18 19 Nr. 4.; [Be aut.]Tris vyskupijas papildë naujos jëgos // Lietuvos rytas. 2002. Sausio 12. Nr. 9. P.12. Aldona Kalinauskienë. Tikslas – siekti vienybës // Suvalkietis. 2002. Vasario 12. Nr. 18. P. 1, 5; Lina Navickaitë. „Naujas pareigas priimu kaip Dievo valià...“ //Tëviðkës þinios. 2002. Sausio 16. Nr.10. P.1,4; [Be aut.] Vyskupo Rimanto Norvilos ingresas // Draugas. 2002. Kovo 12. Nr. 49. P.4; Vita Vitkutë. Vilkaviðkio Katedra sukvietë á naujojo vyskupo ingresà // XXI amþius. 2002. Vasario 15. Nr. 13. P. 1, 3; Dalia Byèienë. Vilkaviðkio vyskupijai vadovauja jauniausias vyskupas // Respublika. 2002. Vasario 11. Nr. 34. P. 2; Algis Vaðkevièius. Jauniausias Lietuvos vyskupas gavo ganytojo simbolá // Lietuvos rytas. 2002. Vasario 11. Nr. 34. P.6. Virginija Januðevièienë. Vyskupo pamokslà tikintieji aplaistë aðaromis // Panevëþio rytas. 2002. Vasario 18. Nr. 39. P. 1 -–2; Virginija Januðkevièienë. Vyskupo pamokslas pravirkdë visà katedrà // Lietuvos rytas. 2002. Vasario 18. Nr. 39. P.2; Justas Jasënas. Þiûrëti Jo þvilgsniu // Þemaièiø saulutë. 2002. Kovo 8. Nr. 10. P. 2–3; V. Kapoèius. Panevëþio vyskupo Jono Kaunecko ingresas // Utenis. 2002. Vasario 23. Nr. 23. P.1; Gertrûda Rinkûnienë. Kardinolas kvietë dþiaugtis aukðtaièiu vyskupu // Panevëþio balsas. 2002. Vasario 18. Nr. 39. P. 1, 3; Genë Silickienë. Panevëþys liudijo naujojo vyskupo ingresà // Respublika. 2002. Vasario 19. Nr. 40. P.25.; B. Vertelka. Gráþo á gimtàjà vyskupijà // XXI amþius. 2002. Vasario 22. Nr. 15. P. 1, 3; B. Vertelka. Bûti þmoniø vyskupu // XXI amþius. 2002. Vasario 22. Nr. 15. P. 5; [Be aut.] Vyskupo Jono Kaunecko ingreso iðkilmës Panevëþio Katedroje // Draugas. 2002.Kovo 12. Nr. 49. P.4; ,,Ûp“ informacija. Vyskupo Jono Kaunecko ingresas // Ûkininko patarëjas. 2002. Vasario 21. Nr. 21. P.3. [Aut. nenurodytas] Arkivyskupas Meèislovas Reinys. – Chicago, 1977. P. 57–58. A. Vasiliauskienë. 120 metø Ðventojo Raðto vertëjui ( minint metropolito Juozapo Skvirecko jubiliejø) // LKMA Metraðtis. 1994. T. 7. P. 84–122. K. Þemaitis. Pirmojo Vilkaviðkio vyskupo Antano Karoso asmenybës bruoþai // Soter. 2001. T. 6. P. 153–160. LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 173 ALDONA VASILIAUSKIENË 10 11 12 13 14 15 16 17 174 [Aut. nenurodytas] Arkivyskupas Meèislovas Reinys. – Chicago, 1977. 248 p. Plaèiau apie Panevëþio vyskupijà þr.: B.Kviklys. Lietuvos baþnyèios. – Chicago, 1984. T. 4. Panevëþio vyskupija; Panevëþio vyskupija. Istoriniai duomenys. Pastoracinë veikla. – Vilnius, 1998. Plaèiau apie vysk. K. Paltarokà þr.: Kazimieras Paltarokas. Panevëþys. Sudarë R. Mazûrienë. 1998. 278 p. V. Pruskus. Pirmasis Telðiø vyskupas Justinas Staugaitis // Katalikø þinynas. – Vilnius, 1993. P. 58–76; J. Staugaitis. Mano atsiminimai.– Vilnius, 1995. 376 p. Genovaitë Braþionytë. Sunkiausia vyskupui iðsiskirti su þmonëmis // Kalvotoji Þemaitija. 2002. Sausio 19. Nr. 8. P. 6; V. Milius. Vyskupo Antano Vaièiaus 75-metis // LKMA Metraðtis. 2001. T. 18. P. 573–574; Elvyra Sabalytë. Dvasininkas dabar ras laiko ir ðachmatams // Lietuvos rytas. 2002. Sausio 12. Nr. 9. P.11. Birutë Nenënienë. Vilkaviðkieèiai savo vyskupo niekada nenuliûdino // Santaka. 2002. Vasario 2. Nr. 14. P. 3; A. Vasiliauskienë. Vilkaviðkio vyskupijos Ganytojui – 70. – Marijampolë, 1996. 176 p.; K. Þemaitis. Vilkaviðkio vyskupui Juozui Þemaièiui – 75-eri // LKMA Metraðtis. T. 19. P. 624– 625; Algis Vaðkevièius. Buvæs hierarchas – á vienuolynà // Lietuvos rytas. 2002. Sausio 12. Nr. 9. P. 11–12. R. Kalniûtë. Suteikti miesto garbës pilieèiø vardai // Suvalkietis. 2002. Vasario 14. Nr. 19. P.1; LKMA Centro valdyba. Vyskupui Juozui Preikðui – 75 // LKMA Metraðtis. T. 19. P. 622–623; A.Vasiliauskienë. Iðsipildþiusios svajonës ir ateities viltys. Panevëþio vyskupui Juozui Preikðui – 75-eri // XXI amþius. 2001. Lapkrièio 23. Nr. 88. P. 4; B. Vertelka. Iðkilaus zanavyko pëdsakai Aukðtaitijoje // XXI amþius. 2001. Lapkrièio 23. Nr. 88. P. 6–7; Virginija Petrauskienë. Uþleisdamas postà kunigas pasiliks þiedà // Lietuvos rytas. 2002. Sausio 12. Nr. 9. P.11,12; J. Þemaitis. Atsisveikinimo þodis // Suvalkietis. 2002. Vasario 2. Nr. 14. P. 1, 9; J.Þemaitis. Ko siekta, kà pavyko atkurti // Tëviðkës þinios. 2002. Vasario 1. Nr. 22. P. 4. A. Vaièius. Vyskupo Vincento Borisevièiaus pastoracinë ir visuomeninë veikla // LKMA Metraðtis, 1994. T. 7. P. 273–276; D. Stanèikas, I. Bogomolovaitë. Vyskupo Vincento Borisevièiaus tardymas ir þûtis // LKMA Metraðtis. T. 7. P. 277–283. J. Juodaitis. Vyskupo kankinio V. Borisevièiaus LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS bendraþygis // Apþvalga. 1994. Geguþës 6–12. Nr. 18. P. 4. 18 F. Meiþenis. Paminëtas Telðiø vyskupo jubiliejus // Apþvalga. 1994. Rugsëjo 30–spalio 6. Nr. 39. P. 5. 19 [Be aut.] Lietuvos padangëje // Katalikø pasaulis. 1994. Rugpjûtis. Nr. 8. P. 41. 20 Ekenchus omnium ecclesiarum et universi cleri provinciae eccleaiasticae Lituanae. 1940. P. 188. Aleksandras Grigaitis gimë 1877 m. rugsëjo 19 d., 1904 geguþës 29 áðventintas á kunigus; Krikðèionybë Lietuvoje / Redagavo Vytautas S. Vardys. – Èikaga. 1997. P. 274 nurodyta, kad gimë 1879 m.; Lietuvos universitetas 1579–1803– 1922 / Redagavo Pranas Èepënas. – Chicago. 1972. P. 863 – gimë 1887; Lietuviø enciklopedija. – Boston. 1956. T.7. P. 489 – gimë 1877. Aleksandras Grigaitis gimë 1887 m. rugsëjo 19 d. Ðakiø apskrityje Viðakio Rûdos valsèiuje Berþupiø kaime. Þr.: Lietuvos centrinis archyvas. F. 631, ap. 3, b. 223, l. 23, 24, 27. Ði data áraðyta paties prelato. Todël visos kitos nurodomos gimimo datos yra netikslios. 21 Posëdþio dokumentas, vaizdþiai parodantis beteisiðkà dvasininkø padëtá, saugomas Vilkaviðkio vyskupijos kurijos archyve, pirmà kartà paskelbtas knygoje: A. Vasiliauskienë. Vilkaviðkio vyskupijos Ganytojui – 70. – Marijampolë. 1996. P. 13–17; VVKA. Byla Nr. 14. Kun. Birbilas vincentas 1897-1970. 22 J. Stankevièius. Mano gyvenimo kryþkelës. Atsiminimai. – Vilnius: Lietuviø katalikø mokslo akademija. 2002. 744p. 23 Vilkaviðkio vyskupija 1926-2001. – Ardor, 2001. P. 32. 24 B. Kviklys. Lietuvos baþnyèios. – Chicago. 1984. T.4. Panevëþio vyskupija. P. 11. 25 LYA.F.K – 1. Ap. 46, I d. B. 1644. 26 B. Antanaitis. Netekome garbingo prelato. A†A prel. Kazimieras Dulksnys (1910–1935–2001) // XXI amþius. 2002. Sausio 4. Nr. 1. P. 6; J. Jasënas. Maironis seminaristo akimis // Þemaièiø saulutë. 2002. Vasario 15. Nr. 7. P. 2; A.Vasiliauskienë. Panevëþio vyskupija neteko dar vieno ganytojo // Draugas. 2002 Sausio 22. P. 4. 27 LKMA Centro valdyba. Vyskupui Juozui Preikðui – 75// LKMA Metraðtis. 2001. T. 19. P. 622–623. 28 V.Veilentas. Panevëþys sveikina ganytojà // Katalikø pasaulis. 1989. Kovo 19. Nr. 4. P. 15. 29 Katalikø þinynas 2001.– Vilnius, 2001. P. 129–146; Panevëþio vyskupijai 75 (bukletas). – Panevëþys, 2001. 20 p. B. d. K U LT Û R A Gauta 2004-01-08 JURGITA STANIÐKYTË Vytauto Didþiojo universitetas PRASMËS KONSTRAVIMO PRINCIPØ KAITA ÐIUOLAIKINIAME LIETUVOS TEATRE The Construction of Meaning in Contemporary Lithuanian Theatre Productions SUMMARY The object of this research is the emerging strategies of communication that subvert the traditional sense of meaning and perception in contemporary Lithuanian theatre. These new developments are conceptualised in the framework of post-modern and post-structural theory, in particular the post-structural critique of sign, representation and subject. The constancy of the text and the homogeneity of the audience that interprets it are two central assumptions on which traditional literary theatre is based. During the last decades the situation has changed, as visuality as a means of theatrical expression has become more and more important in contemporary Lithuanian theatre, replacing the traditionally dominant position of the text in a production. By subverting, fragmenting, (re)constructing the structural elements (narrative, visual, aural) of performance, the director strives for active communication and aims to challenge traditional modes of perception, by forcing the spectator to create the meaning for himself/herself. Typically post-modern formations of meaning and perception (visuality/textuality; disassociation of theatrical elements and intertextuality), present in contemporary Lithuanian productions are analysed in this article. ÁVADAS Straipsnyje analizuojami nauji teatrinës komunikacijos bûdai, atsirandantys ðiuolaikiniame Lietuvos teatre. Pakitæ prasmës konstravimo/suvokimo principai nagrinëjami postmodernios estetikos kontekste, atskleidþiamos teorinës RAKTAÞODÞIAI. Teatras, vaidyba, prasmës kûrimas, intertekstas, suvokimo procesai, vizualinë raiðka. KEY WORDS. Theatre, production, construction of meaning, intertext, perception, visual representation. LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 175 J U R G I TA S TA N I Ð K Y T Ë ðios kaitos prielaidos ir praktinës problemos. Analizuojant ðiuolaikiniame teatre vykstanèius prasmës kûrimo ir suvokimo procesø pokyèius, bûtina aptarti ðias teorines transformacijas: meno kûrinio, prasmës ir suvokëjo sampratø kaità, susijusià su poststruktûralistine reprezentacijos autonomijos, subjekto ir þenklo kritika. Tradicinis poþiûris yra grindþiamas prielaida, jog bet koks komunikacinis procesas remiasi bendrais tarp autoriaus ir suvokëjo egzistuojanèiais kodais. Suvokimas ðiuo atveju yra á meno kûriná (tekstà) „ádëtø“ kodø ðifravimas. Plëtojantis komunikacinius procesus analizuojantiems metodams, ðiomis tradicinëmis prielaidomis apie stabilià prasmæ ir toká pat stabilø suvokëjà buvo suabejota. Tradicinæ meno kûrinio kaip realybës reprezentavimo sampratà kritikavo poststruktûralizmo teoretikai: jie teigë, jog bet kokia reprezentacija ne atspindi tikrovæ, o jà konstruoja, kuria1. Poststruktûralistø iðkelta bei postmodernizmo iðplëtota reprezentacijos autonomijos ir beribio reikðmës konteksto samprata teigia, jog tai, kà mes suvokiame kaip realybæ yra tik reprezentacijos sistemø sukonstruota „realybë“. Teiginiai, jog reikðmës sistemos nepriklauso nuo „tikrovës“, darë didelæ átakà meno, taip pat ir teatro, suvokimo procesø analizës bei praktikos pokyèiams, susijusiems su daugiaprasmiðkumu ir atvira, neapibrëþta prasmine spektaklio ar dramos struktûra. Tradicinë reprezentacijos teorija remiasi þenklo ir juo nusakomo turinio atitikimu. Kiekvienas þenklas turi nurodyti baigtiná turiná – sielà, idëjà, daiktà – ki- 176 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS taip tariant, transcendentiná signifikatà. Poststruktûralistinë teorija atskleidþia, jog þenklas, uþuot nurodæs tam tikrà baigtinæ realybæ, nurodo kità þenklà, ir taip iki begalybës. Galëtume teigti, jog ðis signifikatø þaismas kuria savo realybæ, kuri tampa tikrosios realybës pakaitalu2. Dël ðiø teoriniø áþvalgø pakinta ne tik „realybës“ pobûdis, bet ir tos realybës suvokimo logika. Þenklo neapibrëþtumas ir ðio neapibrëþtumo sàlygojamos interpretacijos neleidþia uþèiuopti daikto esmës, neleidþia ágyti patikimo þinojimo, aiðkaus ir apibrëþto suvokimo. Tokio teorinio bûvio sàlygomis egzistuojantis menininkas suvokia, jog jeigu kûrinio reikðmë neegzistuoja savaime arba nereprezentuoja jokio iðorinio transcendentinio signifikato, vadinasi, ji yra kultûriðkai konstruojama, tad bet kokio þenklo, veiksmo, þodþio prasmë priklauso nuo interpretatoriaus, t.y subjekto. Kita vertus, dël poststruktûralistiniø teorijø átakos kinta paties subjekto samprata. Atsiþvelgiant á postruktûralistines teorijas, daroma iðvada, jog savæs suvokimas yra sukuriamas sàveikaujant reikðmës sistemoms, kurios priskiria asmenybei tam tikrà tapatybæ, kuri kinta priklausomai nuo konteksto. Vadinasi, kiekviena tapatybë yra sàlygiðka. Jacques’as Lacanas apibrëþia subjektà tik kaip santykiø laukà, konstituojantá save per santyká su kitais3. Subjektyvumas yra nusakomas per iðoræ, skirtumà, subjektas egzistuoja tik per santyká su kitu, tik bûdamas vietoje kito. Vakarø filosofinë tradicija paprastai diferencijuoja, atskiria subjektà (patirianti, suvokianti sàmonë), kuris patiria pasaulá ir formuoja sa- K U LT Û R A vo patirtis, idëjas apie já bei objektà (iðorinis fenomenas, kuris patiriamas) kaip materialø, iðoriná, uþ subjekto ribø egzituojantá fenomenà. Postmodernioji pasaulëþiûra neigia tokià binarinæ opozicijà. Anot postmodernistø, objekto ir subjekto santykiai nëra grásti opozicija, o sàlygoja vienas kità. Remiantis differance principu, teigianèiu, jog konceptas yra apibrëþiamas skirtumo, o ne tapatumo principo, subjekto identitetas gali bûti konstruojamas tik per santyká su objektu, ir atvirkðèiai. Ðiø radikaliø teoriniø pokyèiø kontekste ðiuolaikinio teatro praktika buvo priversta permàstyti tradicinës reprezentacijos bei suvokimo santykius. Nëra uþbaigtumo, tik prasmës þaismë: tekstuose ji egzistuoja tik latentiniu pavidalu ir yra aktyvuojama suvokëjo. Ðios áþvalgos atvedë teatro teorijà ir praktikà prie radikaliai naujø spektaklio skaitymo bûdø, kai didelë erdvë suteikiama þiûrovui. Nesibaigianèios interpretacijos samprata sàlygojo postmodernaus teatro daugiaprasmiðkumà, kurio buvo siekiama naudojant ávairias prasmës skaidymo technikas: intertekstualumà, spektaklio struktûros elementø heterogeniðkumà; vizualumo ir tekstualumo prieðprieðà. Savo ruoþtu poststruktûralistiniø teorijø kritikai teigia, jog panaikinus prasmës suvokimo pagrindus bei kurianèiojo subjekto vientisumà, lieka tik nihilistinë, á niekur nevedanti nuostata, uþkertanti kelià bet kokiai kritinës refleksijos galimybei. Jeigu spektaklio prasmës neámanoma „iðsemti“, jeigu ji niekada neatsiskleidþia suvokëjui iki galo, teatro praktikams ky- la esminis klausimas: kaip ir kokia prasmë gali bûti kuriama postmoderniame teatre? Ypaè aktualus poststruktûralistiniø teorijø poþiûriu tampa komunikacijos ir politinio ar ideologinio angaþuotumo teatre klausimas. Unikalaus ávykio, þiûrovo svarbumo, performatyvumo, reprezentacijos dekonstravimo akcentavimas, pasak kai kuriø teoretikø, eliminuoja tokio pobûdþio spektaklá ið politiniø, socialiai angaþuotø meno kûriniø lauko. Vis dëlto naujausiuose tyrimuose teatro teoretikai ir praktikai atranda postmodernistinio teatro kritinës pozicijos ir funkcijos aspektus bei galimybes. Vienas svarbus aspektas yra susijæs su atlikëjo kûnu. Aktoriaus kûnas prieðinasi simboliniam lygmeniui, kurá jam stengiasi primesti meniniai stereotipai, konvencijos, strategijos, diskursai, trokðdami sukurti vienodà, unifikuotà sistemà kaip opozicijà judanèiam, vaidinanèiam, troðkimø valdomam kûnui. Karnavalinis kûno potencialas (atskleistas Michailo Bachtino teorijose) daþnai ignoruoja ðià ribojanèià simbolinæ valià. Kitas teoretikas, teigiantis, jog kritiniai veiksmai yra galimi postmodernaus bûvio sàlygomis, yra Philipas Auslanderis. Pasak jo, postmoderni rezistencija ar kritika susijusi ne su specifinëmis politinëmis/ideologinëmis praktikomis, o su – paties vaizdavimo/reprezentacijos kritika, tai yra abstraktesne ir sudëtingesne uþduotimi4. Tam, kad galëtø atlikti kritinæ funkcijà, teatras turi bûti menas ir antimenas tuo pat metu. Bûtent tuo, pasak P.Auslanderio, postmodernus teatras komunikacijos ir ideologijos lygmeniu skiriasi nuo modernaus5. Modernus LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 177 J U R G I TA S TA N I Ð K Y T Ë spektaklis perduoda þiûrovams vienos ar kitos ideologinës/politinës/meninës orientacijos praneðimus, postmodernaus spektaklio pasiprieðinimas ar rezistencija pasireiðkia tuo, jog jis nesistengia diktuoti suvokëjui vieno ar kito pobûdþio praneðimø, taèiau bando dekonstruoti ir kritikuoti patá reprezentacijos-vaizdavimo-atlikimo mechanizmà kaip politiniø, socialiniø ideologijø ir stereotipø konstruktà. Vienintelis prieðtaravimas yra tai, jog ði reprezentacijos kritika atliekama reprezentacijos pagalba. Pastarojo deðimtmeèio Lietuvos teatre suvokimo pokyèiai ið esmës siejasi su dramos teksto ir reþisûrinës koncepcijos santykiais. Ðiuolaikinis Lietuvos teatras, sutelkdamas dëmesá ne á vidines spektaklio struktûros sàrangas, o á jø santyká su suvokëju, remdamasis postmoderniomis strategijomis permàsto tradicinius teatrinës komunikacijos modelius. Atlikus spektakliø analizæ, galima teigti, jog ryðkiausiai ðiuolaikiniame Lietuvos teatre pasireiðkia ðios prasmës kûrimo strategijos: pakitæs vizualumo/ tekstualumo santykis, spektaklio struktûros elementø skaidymas ir intertekstualumas. Toliau pateikiama iðsami ðiø tendencijø analizë. VIZUALUMO/TEKSTUALUMO SÀVEIKA Teatras visuomet atlieka dvi funkcijas: referentinæ ir performatyvià6. Pirmoji yra susijusi su reprezentacija, veiksmø, personaþø, santykiø, situacijø vaizdavimu/perteikimu (ir glaudþiai siejasi su dramos tekstu). Antroji – realizuoja veiksmà, tai teatro ávykis, vykstantis èia ir dabar tarp atlikëjo ir þiûrovo (siejama su veiksmu). Teatro istorijoje ðios dvi funkcijos keitë viena kità: XIX a. pab.– XX a. pr. referentinë funkcija dominavo, o performatyvioji buvo visai pamirðta. Spektaklio tikslas buvo perteikti literatûros (dramos) teksto prasmæ, tuo tarpu þiûrovø uþduotis buvo tà prasmæ suprasti. Ásigalint istorinio avangardo idëjoms (ypaè dël Antonino Artaud, Jerzy Grotowskio „antitekstiniø“ idëjø átakos), veiksmo/performatyvioji funkcija darësi vis reikðmingesnë. Tekstà vis daþniau pakeisdavo aktoriaus fizinë raiðka scenoje. Dramos tekstas neteko dominuo- 178 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS janèios pozicijos, uþleido jà reþisieriaus idëjai ar fizinei aktoriaus raiðkai scenoje. Taèiau ðie „anti-tekstualiniai gestai“ buvo nukreipti ne prieð patá tekstà, o prieð specifinæ teksto sampratà – teksto kaip fiksuotø reikðmiø, kurios yra galutinës ir baigtinës, valdanèios ir kontroliuojanèios kitus spektaklio struktûros elementus ir patá veiksmà, sàvokà. Panaði situacija susiklostë ir Lietuvoje. Dauguma Lietuvos teatro kritikø pastebi, jog pastaraisiais deðimtmeèiais Lietuvos teatre kinta spektaklio struktûros elementø iðsidëstymas, vizualumui, vaizdui suteikiamas pernelyg didelis prasminis krûvis, jis ima dominuoti. Toks pokytis paprastai pateisinamas keletu prieþasèiø: stipria reþisûrinio teatro tradicija Lietuvoje, kuri kartu su poetine-romantine pasaulëþiûra lëmë vizualios metaforinës teatro kalbos susiformavimà ir suklestëjimà (Ezopinë teatro K U LT Û R A kalba) bei teatro kaip meninës institucijos statuso kaita naujoje socialinëje kultûrinëje terpëje, kai teatras, neberasdamas ákvëpimo ðaltiniø ar atspirties taðkø realybëje, pasiduoda socialinëje tikrovëje neáþemintiems teatraliðkiems vizualiniams þaidimams. Anot Audronio Liugos, ði tendencija ágauna kraðtutines formas, kai visi spektaklio komponentai, net ir literatûra, tampa tik medþiaga reþisieriaus fantazijoms. Tokie vizualiniai þaidimai, atrodo, yra nukreipti prieð dramos tekstà: „Vizualiniai elementai, uþuot aiðkinæ ir átvirtinæ tekstà, perima visà spektaklio reikðmiø ir informacijos krûvá...Veiksmas netenka... nepertraukiamo, kryptingo judëjimo“7. Taèiau reikia paminëti, jog neretai tokie spektakliai siekia panaikinti hierarchinæ spektaklio elementø struktûrà, atkurti harmoningà pusiausvyrà tarp teksto/vaizdo, kritikuoja autoritarinæ dramos teksto sampratà formuodami naujà teatraliðko tekstualumo sàvokà. Grieþta teksto/veiksmo opozicija, jø atskyrimas yra modernistinës paradigmos dalis, tuo tarpu postmodernios situacijos erdvëje ðios dvi pozicijos jungiasi ir susipina, jø santykiai yra daug komplikuotesni ir sudëtingesni nei binarinës opozicijos8. Teksto ir veiksmo (performatyvumo) santykiø kaità ðiuolaikiniame teatre stipriai veikia poststruktûralistinë teksto samprata. Ilgà laikà literatûrinës tradicijos privilegijuota teksto kaip be iðimties lingvistinio meno kûrinio sàvoka transformavosi kartu su poststruktûralistinëmis teorijomis, neapsiribojusiomis teksto vien kaip lingvistinës, kalbinës sistemos samprata ir suvoku- siomis já kur kas plaèiau. Galima daryti iðvadà, jog dël teksto sampratos transformacijø átakos teksto ir veiksmo prieðprieða teatre nyksta, nes abiem elementams priskiriamos panaðios savybës. Viskas, kà galima skaityti kaip praneðimø rinkiná, sudaro tekstà, vadinasi, jeigu spektaklis gali bûti „skaitomas“, jis kuria savo sudëtiná tekstà, á kurá jau áeina kiti, tarp jø ir dramos kûrinio tekstai. Perðasi iðvada, jog spektaklio tekstas yra ið principo intertekstualus. Dar semiotinës mokyklos atstovai, susidûræ su teatro meno specifika, bandë apibrëþti ir ávardyti nestabilius ar tiesiog savarankiðkos semantinës dimensijos neturinèius teatrinius þenklus, vadinamuosius nepastovius signifikantus, kurie ágyja signifikatà tik dël kontekstualizacijos (vidinës ir iðorinës). Taigi postmodernus spektaklis semiotiniu poþiûriu gali bûti apibrëþtas kaip nepastoviø signifikantø tinklas arba tiesiog spektaklio tekstas plaèiàja prasme. Ir nors naujosios mokyklos teatro semiotikai bando prieðintis autoritarinei teksto idëjai, dekonstruotai Jacques’o Derrida sekëjø, jie tarsi vël sugráþta prie teksto sàvokos, tik ðá kartà já ávardija teatrinio arba spektaklio teksto terminu. Patrice Pavis teigia, jog spektaklio tekstas yra mizanscenos metatekstas9. Argumentai, pateikiami „uþ“ ðià sàvokà, yra keli: pirmiausia semiotikai teigia, jog tokia teksto samprata skiriasi nuo literatûrinio kûrinio teksto, nes nei teatro tekstas, nei jo atskiri elementai neturi stabilios prasmës. Antra, tekstas, kurio atskiri elementai negali bûti fiksuojami (veiksmas, garsas, ðviesos ir pan.) reprezentuoja efemeriðkus, judanèius, nefiksuojamus þenkLOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 179 J U R G I TA S TA N I Ð K Y T Ë lus. Abu ðie argumentai tarsi sueina á vienà teiginá, jog spektaklio tekstas yra judantis, pastoviai besikeièiantis ir nepastovus, tuo tarpu teatraliðkumas (veiksmas), kaip teigia prancûzø teoretikas Bernardas Dort, yra „þenklø nestabilumas, judrumas, jø jungties neámanomumas bei jø konfrontacija þiûrovø akivaizdoje“, tad galime daryti prielaidà, jog tiek veiksmas, tiek spektaklio tekstas nëra kardinaliai skirtingi, vienas kità eliminuojantys elementai, o yra skirtingi to paties proceso aspekai10. Vadinasi, postmodernaus teatro kûrëjai jungia spektaklio struktûros elementus á heterogeniðkà spektaklio tekstà, kuriame jie yra lygiaverèiai. Ði nauja teksto samprata yra ávairiai ávardijama ðiuolaikinio teatro teoretikø: teksto landðaftas (Gertrude Stein, Hansas T. Lehmannas), postdramatinis tekstas (H. T. Lehmannas), vizualioji dramaturgija (Knutas Ove Arntzenas). Umberto Eco, analizuodamas komunikaciná spektaklio modelá, iðkelia daugiasluoksnio teatrinio praneðimo ir suvokimo problemà, ypaè pabrëþia teatrinio teksto skirtingumà nuo raðytinio. U. Eco teigia, jog mizanscenoje suvokëjas susiduria su daugiaprasme þenklø sistema, kurioje ypaè problemiðki yra þodiniai (verbaliniai) praneðimai. „Jie nëra tiesiog signifikantai, jie nukreipia ne á signifikatà, o á kitus signifikantus. Teatre, kaip ir kine, verbaliniai þenklai þymi kitus verbalinius þenklus, apie kuriuos kalba mise en scene“11. U. Eco knygoje The role of the reader (1979) apibrëþia du teksto tipus: uþdarà, kuris tiksliai nukreipia suvokëjà tam tikra autoriaus numatyta prasmiø ir reakcijø kryptimi bei atvirà, kuris reikalauja suvokëjo interpretacijos tam, kad 180 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS bûtø uþbaigtas12. Remdamiesi U. Eco, galime daryti iðvadà, jog atviro pobûdþio meno kûriniai provokuoja suvokëjà kurti kartu su autoriumi, konstruoti neiðsenkantá galimø prasmiø srautà. Postmodernaus spektaklio struktûrà galima prilyginti atviro meno kûrinio struktûrai. Postmodernaus spektaklio tekstas – tai heterogeninë spektaklio struktûros elementø sàranga, kurioje nedominuoja nei tekstas, nei veiksmas. Toks vizualumo/tekstualumo santykis bent ið dalies iðsprendþia postmodernistinës dramos problemà, kadangi tokio pobûdþio teatro kûrëjai gali naudoti bet koká tekstà: ar postmodernios struktûros dramà, ar klasikinæ dramà, kuri yra dekonstruojama spektaklio metu, ar kurti kolektyviná, savo patirtimi paremtà tekstà, arba jungti visus ðiuos bûdus viename spektaklyje. Galima bûtø iðskirti bent dvi postmodernaus vizualumo kategorijas ðiuolaikiniame Lietuvos teatre: spektakliai, kuriuose dominuoja vaizdas ir per já perteikiama prasmë, arba spektakliai, kuriuose visi elementai yra jungiami remiantis nehierarchine sistema, t.y. lygiavertiðkai. Pirmojo pobûdþio pavyzdþiu galëtø bûti Vegos Vaièiûnaitës ir jos teatro trupës „Miraklis“ spektakliai, kuriuose, anot Vaidoto Jauniðkio, „þodá nugali garsas ir vaizdas, universalesni ir anksèiau gimæ meno elementai“13. Galima teigti, jog tokios teatrinës estetikos pagrindas yra vaizdas, o siuþetas kuriamas vizualia naracija. Vadinasi, suvokëjas, þiûrëdamas á vizualø tekstà transformuotas Adomo Mickevièiaus Vëlines (1998) ar W. Shakespeare’o Audrà (1997), spektaklio prasmæ suvokia garso ir vaizdo (neverbalinës) komunikacijos padedamas. K U LT Û R A Pastarojo deðimtmeèio Lietuvos teatre yra ir spektakliø, kuriuose bandoma „sulyginti“ arba sugriauti iki ðiol egzistavusià tradicinæ spektaklio struktûros elementø, tokiø kaip tekstas, aktorius, scenografija, veiksmas, muzika hierarchijà. Be abejo, kaip jau buvo minëta, bandant naikinti logocentrinæ hierarchijà, pirmiausia nukenèia dramos tekstas. Pavyzdþiui, tokiuose jaunøjø reþisieriø spektakliuose, kaip B. M. Kolteso „Naktis prieð pat miðkus“ (reþ. I. Jonynas), A. Ayckbourno „Nepaprastasis Ernio iliuzijonas“ (reþ. G. Liutkevièius) þodis nesiejamas su ryðkiai iðreikðta materialia spektaklio forma, jis nieko neiliustruoja, neturi prasminio krûvio. Tokio pobûdþio spektakliai, anot kritikø, pavojingai priartëja prie hepeningo ar videoklipø, nes èia nelieka tradicinës uþuomazgos, plëtojimo ir atomazgos. Panaðiai ir reþisieriaus Cezario Grauþinio spektakliai R. Vitraco „Meilës misterijos“ (1997) ir G. Büchnerio „Voicekas“ (1996) artikuliuojami kaip vizualûs spektakliai, kuriuose gausu choreografijos ir muzikos, abu panaðûs, anot A. Liugos, á savotiðkà „dramatiná baletà“14. Vis dëlto kai kuriuose ðiuolaikiniuose spektakliuose autonomiðki þodinio ir sceninio tekstø pasauliai yra lygiavertiðkai jungiami arba prieðinami sceninio veiksmo metu siekiant destabilizuoti, pa- keisti ásitvirtinusias suvokimo praktikas. Tokio pobûdþio buvo pirmieji reþisieriaus Oskaro Korðunovo darbai „Ten bûti èia“ (1990), „Senë“ (1992), „Senë – 2“ (1994), „Labas Sonia Nauji Metai“(1994), pagal OBERIU tekstus. Ðiuose spektakliuose tekstas, literatûrinë medþiaga naudojama ne kaip siuþetinis pagrindas, o vienas ið daugelio teatrinës raiðkos elementø, tuo tarpu spektaklio siuþetà kuria visø elementø sàveika. Tuo bûdu spektaklio struktûra tampa atvira ávairioms interpretacijoms ir prasmes kurti gali pats suvokëjas. Kuriant spektaklá „P.S. Byla O.K.“ (pagal S. Parulskio tekstà, 1997), tekstui teko didesnis vaidmuo nei prieð tai, kadangi pati pjesë, bûdama postmoderni, atviros struktûros bei intertekstualaus ir fragmentiðko pobûdþio, paveikë ir spektaklio schemà. Reikia paþymëti, jog pirmieji O. Korðunovo reþisuoti spektakliai nëra tradiciðkai suvoktas vizualumas, kai dramos teksto prasmës prasmenga vaizdiniuose spektaklio sprendimuose arba pompastiðka scenografija maskuoja reþisûros ar aktoriø vaidybos trûkumus. Reþisieriaus sieká sukurti atvirà spektaklio struktûrà bei atsisakyti teksto diktato galima ávardyti kaip priartëjimà prie postmodernistinës vizualiosios dramaturgijos bei ðios estetikos sàlygojamo meno kûrinio prasmës polivalentiðkumo. SPEKTAKLIO STRUKTÛROS ELEMENTØ SKAIDYMAS/DISOCIACIJA Dar vienas prasmës konstravimo principas, naudojamas ðiuolaikiniame Lietuvos teatre, yra spektaklio struktûros elementø skaidymas. Toks prasmës iðskaidymas spektaklyje iliustruoja poslinká nuo meno kaip objekto prie meno kaip imlaus ávykio. Meno objekto kaip autonominio vieneto iðskaidymas LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 181 J U R G I TA S TA N I Ð K Y T Ë suteikia suvokëjui galimybæ susikurti tà objektà savo sàmonëje. Kaip teigia amerikieèiø reþisierius Richardas Foremanas, „rezonansas turi vykti tarp þiûrovo sàmonës ir objekto, nes rezonansas tarp atskirø objekto elementø yra negyvo teatro pavyzdys“15. Prieðingai moderniems spektakliams, kurie perþengia avanscenà – ribà tarp scenos ir þiûrovø salës, postmodernus teatras nedaro jokiø fiziniø pastangø tà ribà panaikinti, taèiau siekia átraukti suvokëjà á spektaklio prasmës kûrimo procesà. Anot „Ugnies veidas“ autoriaus dramaturgo Mariaus von Mayenburgo: „Didþiausias menas – sukurti erdvæ þiûrovo galvoje, o ne realistiðkai jà vaizduoti scenoje“16. Atskirti arba suprieðinti spektaklio struktûros elementai, tekstas, veiksmas, garsas, vaizdas, sudaro tam tikras konfigûracijas, kuriø santykiai yra gana atsitiktinio pobûdþio. Taèiau ðiø elementø sàveika, jø jungimasis vyksta ne kaþkur ten, objektyviame meno kûrinyje/ spektaklyje, o suvokëjo sàmonëje. Analizuojant postmodernaus spektaklio elementø heterogeniðkumo sklaidà, reikia paþymëti, jog tokio atviros struktûros spektaklio turinys ir vaizdas tampa daugiasluoksniais, prasipleèia jø prasminës ribos. Þiûrovo sàmonë veikiama ið karto keliais lygmenimis: per vaizdo suvokimà ir per teksto suvokimà. Toks dvigubas kodavimas populiarus postmodernistiniame teatre ir mene apskritai. Kuriama atvira prasmiø sistema, kuri yra nepastovi ir kintama. Ðá principà savo spektakliuose gana sëkmingai taiko O. Korðunovas, jis bûdingas jaunø kûrëjø Beno Ðarkos, Gintaro Varno, Cezario Grauþinio darbams. 182 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS Apie pirmàjá O. Korðunovo spektaklá pagal OBERIU tekstus „Ten bûti èia“ kritikas Valdas Vasiliauskas raðë: „Mûsø ausys ir akys nuolat pykstasi, matome ne tai, kà girdime“17. Tokia prasmës disociacija, naratyvo struktûrø lauþymas siekiant sukurti kuo atviresnæ erdvæ þiûrovo interpretacijai, kuria daugiaprasmá ir interaktyvø postmodernistinio teatro charakterá. Pasak O. Korðunovo, veiksmo ir teksto sandûroje atsiradusi nauja prasmë kuria tikràjá spektaklio siuþetà18. Ðtai, pavyzdþiui, spektaklio „Roberto Zucco“ (1998, pagal B.M.Koltes’o pjesæ) metu ekrane pasirodanèios antraðtës byloja „Motinos nuþudymas“, taèiau scenoje mes nematome þudymo faktø. Taip, pasak reþisieriaus, atsiranda dar vienas paradoksas – girdime istorijà apie þmogþudá, o matome istorijà apie saviþudá. Pabrëþiant þenklø ir vaizdø polivalentiðkumà, kûrinys tampa daugiaprasmis, jo atskleidimas priklauso nuo þiûrovo. Vaizdinio suvokimas gali vykti dviem lygmenimis: vienu atveju spektaklio vyksmas dël vidinio ryðio nebuvimo yra suvokiamas kaip nesusijusiø lingvistiniø ir kûniðkø epizodø, bereikðmiø garsø ar judesiø seka bei informacijos perteikimas dalimis, tarp kuriø neámanoma atrasti bendros reikðmës. Ðis bûdas primena komunikacinæ lavinà, pasiekianèià mus ið masinës informacijos priemoniø, kai informacijà mes suvokiame kaip atskiras dalis, kuriø junginys yra beprasmis. Antru atveju, uþgaunamas subjektyvus þiûrovo asociacijø laukas, jungiantis atskirus elementus á subjektyviai struktûruotà reikðmiø erdvæ. Siekiant destabilizuoti prasminæ sistemà ðiuolaikiniame Lietuvos teatre, vyksta ir kûno desemantiza- K U LT Û R A vimas – personaþo charakteris tik nuþymimas, pasiûlomas, taèiau nekonstruojamas dramaturgine prasme. Atskiri elementai, kuriuos pateikia aktorius, kostiumas, grimas, gestai, judesiai erdvëje, balsas nesisieja tarpusavyje ir neturi vidinio ryðio, kurianèio prasmæ. Daþnai balsas atskiriamas nuo aktoriaus kûno, jis áraðomas ir spektaklio metu derinamas su gyvàja kalba, pavyzdþiui, O.Korðunovo reþisuotame spektaklyje Sofoklio „Karalius Oidipas“ (2002). Desemantizuota kalba nebefunkcionuoja kaip þenklas spektaklio metu. Susidûrus su tokia fragmentiðka, prieðtaringa ir nestabilia spektaklio struktûra, pasak Erikos Fische-Lichte, suvokëjo ir spektaklio sàveika yra dvejopa: vienu atveju suvokëjas suteikia atskiriems elementams bei jø sekoms reikðmes, kurios kyla ið jo istorinës, socialinës, asmeninës patirties, nors kartu suvokia, jog prasmës ðiuo atveju neturi jokiø fiksuotø, intersubjektyviø vertybiø, nes yra sudarytos ið asmeniniø vaizduotës ir asociatyviø veiklø dariniø. Kitas suvokimo variantas – suvokëjas atsisako kurti bet kokias prasmes ir tiesiog stebi kûnus, objektus, þodþius ir neinterpretuoja jø kaip þenklø, turinèiø kokias nors kitas prasmes. Domina paties objekto konkretumas19. Nuorodos ir pastabos 11 12 13 14 15 16 17 Þr. J. Derrida. Of Grammatology. – Baltimore: Johns Hopkins University press, 1976, p. 302.; J. Culler. On Deconstruction: Theory and Criticism after Structuralism. – London: Routledge, 1982. J. Derrida terminas. Þenklas nurodo kitus þenklus, kuria nesibaigianèiø interpretacijø grandinæ, neturinèià savarankiðko ar „anapusinio“ referento. J. Lacan. Ecrits: A Selection. – New York: Norton, 1977, p. 250. P. Auslander. Presence and Resistance: Postmodernism and Cultural Politics in Contemporary American Performance. – Ann Arbor: University of Michigan Press, 1992, p. 302. Þr. P. Auslander. Presence and Resistance: Postmodernism and Cultural Politics in Contemporary American Performance. – Ann Arbor: University of Michigan Press, 1992, p. 302 ir M. Carlson. Performance: A Critical introduction. – New York and London: Routledge, 1996, p. 247. J. Alter. A Sociosemiotic Theory of Theatre. – Philadelphia: University of Pennsylvania Press, 1990, p. 281; E.Fische-Lichte. The Show and the Gaze of Theatre: An European Perspective. – Iowa: Iowa University press, 1997, p. 340. A. Liuga. Agresyvaus vaizdo teatras // 7 meno dienos, 1996, rugpj. 2 d., p. 2. 18 19 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 Ðias kategorijas savo darbuose analizavo V. M. Heuvelis, E. Fuchs, P. Auslanderis, S. Wattas, F. McGlynnas, C. Pontbriand. P. Pavis. Theatre at the Crossroads of Culture. – London and New York: Routledge, 1992, p. 217. B. Dort. The Liberated Performance // Modern Drama, Nr. 25, 1982, p. 60–68. U. Eco. Semiotics of Theatrical Performance // TDR, 1977, Nr. 21, 1977, p. 107–117. U. Eco. The Role of the Reader. – Bloomington: Indiana University Press, 1979, p. 273. V. Jauniðkis. Dabar: anuometinio Miesto ilgesys // Teatras, 1998, Nr. 2, p. 58–63. A. Liuga. Agresyvaus vaizdo teatras // 7 meno dienos, 1996, rugpj. 2 d., p. 2. R. Foreman. Reverberation Machines: The Later Plays and Essays. – New York, New York University Press, 1997, p. 254. M. von Mayenburg. Pokalbis apie „Ugnies veidà“ uþsienyje // 7 meno dienos, lapkr. 10 d., p. 4. V. Vasiliauskas. Ið abstrakcijø gyvenimo // Literatûra ir menas, 1990, birþel. 16 d., p. 6–7. O. Korðunovas. Lemia ne literatûra // 7 meno dienos, 1993, spalio 15 d., p.1. E. Fische-Lichte. The Show and the Gaze, p. 120– 124. B. d. LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 183 JONAS DANILIAUSKAS Tapyba JONAS DANILIAUSKAS JONO DANILIAUSKO VIZIJØ IR KOLORITO ALCHEMIJA Gimë 1950 m. Lekëèiuose Ðakiø rajone. Mokësi M. K. Èiurlionio meno mokykloje. 1974 m. baigë Valstybiná dailës institutà, kur studijavo tapybà vadovaujamas A. Petrulio ir J. Ðvaþo. 1974-1984 m. dëstë M. K. Èiurlionio meno mokykloje, vëliau – VDI tapybos katedroje. Surengë daugybæ personaliniø parodø ávairiuose Lietuvos miestuose, taip pat Badene, Ciuriche, Greifsvalde, Varðuvoje. Dalyvavo grupinëse parodose Bulgarijoje, Danijoje, Rusijoje, Suomijoje, JAV, VDR, VFR, Lenkijoje, Latvijoje, Gruzijoje, Armënijoje, Japonijoje, Ispanijoje, Indijoje, Didþiojoje Britanijoje, Prancûzijoje, Ðveicarijoje, Turkijoje. Apdovanojimai: 1979 – Lietuvos kultûros ministerijos premija, 1985 – pirmasis Lietuvos kultûros ministerijos prizas IV-ojoje Baltijos ðaliø bienalëje, 1985 – pirmasis prizas XI-ojoje Baltijos ðaliø ir Islandijos bienalëje Rostoke (Vokietija), 1999 – Lietuvos dailininkø sàjungos premija. J. Daniliauskas, suformavæs savità metaforiðkà kûrybos braiþà, yra iðkili dabartinës lietuviø tapybos figûra. Jo kûryba kupina dþiaugsmingos bûties pilnatvës, laisvës ir erdviø ilgesio, ðviesiø vaikystës vizijø. Tapiniai primena irealius sapnus: èia savitai susipina svaja ir tikrovë, vaikiðko pasaulio suvokimo betarpiðkumas ir jautrus poþiûris á þmogaus bûties problemas. Stipriausià poveiká jo kûrybai padarë vaikystës kraðtovaizdþio erdvës, mokytojai VDI tapybos katedroje (J. Ðvaþas, A. Petrulis), M. Chagallo fantastiniø vizijø pasaulis, H. Matisse’o fovistinis spalvos iðlaisvinimas ir jo kolorito alchemija. Dailinin- 184 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS ko paveiksluose ypatingà svarbà ágauna pasàmonës vaizdiniø sublimacija ir jausminis spalvos intensyvumas. Vaikystës áspûdþiai – prisipaþásta J. Daniliauskas, – vieni stipriausiø kiekvieno þmogaus gyvenime, o tai, kad esu gimæs ir vaikystæ praleidæs kaime – taip pat ástrigo sàmonëje. Tikriausiai dël to dauguma mano motyvø susijæ su kaimu, su gamta, bet tai anaiptol nereiðkia, kad tapau vien tik peizaþus... Dailininko tapiniuose gausu poetiniø simboliø ir metaforø, kurios tiesiogiai siejasi su asmenine patirtimi ir iðgyvenimais. Pasaulio suvokimo subjektyvumas paverèia J. Daniliausko kûrinius MENAS ypatinga lyrinës saviraiðkos forma, primenanèia intymius gyvenimo dienoraðèius. Paveikslas ateina ið gyvenimo, ið sielos prisiminimø, sielos iðminties, o kartais ið tapybinio þaismo. Ilgainiui anksty- viesiems dailininko darbams bûdingà emocionaliø spalvø ir formø þaismingumà keièia brandþiai asmenybei bûdingas rafinuotumas ir harmoningesnis erdvinis màstymas. Prof. Antanas Andrijauskas The Alchemy of Jonas Daniliauskas: Visions and Colouration Jonas Daniliauskas was born in 1950 in Lekeèiai, near Ðakiai, and studied at the M. K. Èiurlionis School of Art. In 1974 he graduated from the State Institute of Art where he studied painting. A. Petrulis and J. Ðvaþas were his teachers. In 1974-1984 he was a teacher at the M.K.Èiurlionis School of Art and later at Vilnius Institute of Art. He has held personal exhibitions in towns in Lithuania as well as in Baden Baden, Zurich, Greifswald and Warsaw. He has taken part in collective exhibitions in Bulgaria, Denmark, Russia, Finland, the USA, Germany, Poland, Latvia, Georgia, Turkey, Armenia, Japan, Spain, India, Great Britain, France and Switzerland. In 1979 he was awarded the prize of the Ministry of Culture of Lithuania; in 1985 the first prize of the same ministry at the fourth biennial exhibition of Baltic art; in 1985 the first prize at the 11th biennial exhibition of Baltic and Icelandic art in Rostock (Germany); in 1999 the prize of the Union of Lithuanian Artists. Because of his unique metaphorical style, Daniliauskas is a significant figure in modern Lithuanian painting. His pictures are full of the joyful plentitude of being, of freedom and longing for space, of bright visions of childhood. They represent a mixture of the elements of reality and unleashed fantasy characteristic of dreams, and a freshness of childish awareness and a deep understanding of human problems. His creativity is strongly influenced by the landscapes he saw during his childhood, by his teachers, J. Ðvaþas and A. Petrulis, by the fantastic word of Chagall, and by Matisse’s alchemy of colouring. The most important things in his pictures are the sublimation of subconscious phantasms and the intensity of colour. From the urban world Daniliauskas always strives to go back to the images of his childhood. He longs for the “lost world of harmony” in which everything was integral, safe and consonant. He looks at the world through the open eyes of a child. Therefore, he creates surrealistic associative visions in which archetypal symbols and phantasms are illogically related. The spontaneity and rejection of the common rules of painting are characteristic of his paintings, which are full of poetic symbols and metaphors closely related to his personal experience. Therefore, his paintings resemble a personal diary. A picture comes into being from life, memories, wisdom; sometimes it comes from artistic play. The emotionality of forms and colours characteristic of his early paintings is gradually replaced by the sophisticated contemplation of a mature personality. Professor Antanas Andrijauskas LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 185 JONAS DANILIAUSKAS Jonas Daniliauskas. Merginos su þvakelëmis. Ið ciklo „Joninës“ (1). 1988. Drobë, aliejus. 114 × 146 Jonas Daniliauskas. Dvi ðokanèios merginos. Ið ciklo „Joninës“ (3). 1988. Drobë, aliejus. 114 × 146 186 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS MENAS Jonas Daniliauskas. Prie upës. 1996. Drobë, aliejus. 116 × 81 Jonas Daniliauskas. Þydintis jazminas. 2003. Drobë, aliejus. 65 × 81 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 187 JONAS DANILIAUSKAS Jonas Daniliauskas. Moterys prie jûros. 1991. Drobë, aliejus. 65 × 92 Jonas Daniliauskas. Moteris prie jûros. 2003. Drobë, aliejus. 114 × 146 188 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS MENAS Jonas Daniliauskas. Besiklausanti paukðèiø skridimo. 2000. Drobë, aliejus. 81 × 65 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 189 JONAS DANILIAUSKAS Jonas Daniliauskas. Ruduo. 2001. Drobë, aliejus. 81 × 65 190 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS KLASIKA TOMAS AKVINIETIS TEOLOGIJOS SUMA PIRMOJI ANTROSIOS DALIES DALIS 94–95 KLAUSIMAI APIE ÁSTATYMUS ÁVADAS Devyniasdeðimt ketvirtojo „klausimo“ preambulëje Tomas raðo, kad dabar svarstys ðeðis klausimus, ið kuriø pirmasis suformuluotas ðitaip: „Kas yra prigimtinis ástatymas?“ Þinia, jog klausimas „kas?“ Tomui yra klausimas apie dalyko esmæ (prigimtá, formà), nes esmë iðreiðkiama „apibrëþimu, rodanèiu, kas tas daiktas yra“1. Bet atrodo, kad á klausimà, kas yra prigimtinis ástatymas, Tomas jau atsakë. Juk skaitëme, kad „prigimtinis ástatymas yra ne kas kita kaip amþinojo ástatymo dalyvavimas protingame kûrinyje“2. Kodël jis vël kelia jau atsakytà klausimà? Gal ðio klausimo nagrinëjimui skirtas pirmasis artikulas viskà paaiðkina? Taèiau jo pradþia dar labiau glumina. Ávardydamas pirmàjá artikulà, autorius pakeièia klausimo formuluotæ ið „kas yra“ á „ar yra“: „Kas yra prigimtinis ástatymas?“ – á „Ar prigimtinis ástatymas yra nuostata?“ Jo duotas atsakymas priklauso sudëtingø – ið dalies taip, ið dalies ne – kategorijai, todël á já bûtina ádëmiau paþvelgti. Pirmiausia Tomas sako, kad prigimtinis ástatymas ið esmës nëra nuostata, nes jis yra proto padarinys, o nuostata yra tik priemonë3. Taèiau tas padarinys su priemone taip susijæs, jog kartais prigimtiná ástatymà galima vadinti nuostata, bûtent tada, kai þmogus aktualiai nesvarsto prigimtinio ástatymo nurodymø, bet galëtø juos svarstyti, jeigu kas nors á juos atkreiptø dëmesá. Èia norëtøsi paklausti: tai galø gale, ar prigimtinis ástatymas yra nuostata, ar nëra? Atrodo, kad atsakymo reikia ieðkoti paskutiniame pagrindinës artikulo dalies sakinyje: „Panaðiai kaip neárodomø teoriniø dalykø pradmenys patys nëra pradmenø nuostata, bet yra pradmenys, kurie yra nuostatoje“ ir atsakyme á treèiàjá argumentà, kuriame teigiama, kad „prigimtinis ástatymas turimas nuostata“. Apibendrindami galime pasakyti, kad prigimtinis ástatymas yra proto nurodymas, kuris nuostatoje yra kaip pirmasis þmogiðko veikimo pradas. Akivaizdu, kad ðis apibrëþimas labai skiriasi nuo ankstesniojo, sakanèio, jog prigimtinis ástatymas yra amþinojo ástatymo dalyvavimas protingame kûrinyje. Lygindami ðiuos apibrëþimus, matome, kad antrasis apibrëþimas apibûdina amþinojo ástatymo santyká su protingu kûriniu. Tas santykis ávardijamas kaip dalyvavimas. O pirmasis apibûdina prigimtinio ástatymo santyká su nuostata: prigimtinis ástatymas yra nuostatoje ir per jà pasireiðkia. Antruoju apibrëþimu (q.91, a.2) Tomas atsakë á klausimà, kas yra prigimtinis ástatymas Dievo atþvilgiu; pirmuoju Dail. Beato Angelico RAKTAÞODÞIAI. Ástatymas, esmë, klasifikacija, paskirtis. KEY WORDS. Law, essence, classification, effect. LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 191 TOMAS AKVINIETIS (q.94, a.1) – kas yra prigimtinis ástatymas þmogaus sielos atþvilgiu. Klausimas vienas, o atsakymai skirtingi, nes duoti skirtinguose màstomos tikrovës lygmenyse. Teigdamas, kad prigimtinis ástatymas yra amþinojo ástatymo dalyvavimas protingame kûrinyje, Tomas tarsi leidþiasi ið dangiðkøjø aukðtybiø á nuodëmingàjà þemæ, nuo Dievo artinasi prie þmogaus. Sakydamas, kad prigimtinis ástatymas yra protingos sielos nuostatoje esantis pirmasis praktinës veiklos principas, jis pradeda gilintis á þmogø. Sakau pradeda, nes ðis apibrëþimas yra pernelyg abstraktus, ir norint patenkinti þingeidumà, já bûtina pripildyti konkretaus turinio. Manau, kad á kitus penkis devyniasdeðimt ketvirtojo klausimo artikulus galima þvelgti kaip á atsakymo á klausimà, kas ir kaip þmoguje yra prigimtinis ástatymas, konkretizavimà. Jau buvo sakyta, kad ástatymas – tai proto nurodymas, todël antrajame artikule Tomas svarsto klausimà apie prigimtinio ástatymo nurodymø kiekybæ ir kokybæ. Kitaip tariant, jis svarsto, kiek tø nurodymø yra ir kà jie liepia. Pasitelkæs teorinio ir prigimtinio proto turinio ir veikimo analogijà bei esaties ir gërio transcendentalijas, á pirmàjá klausimà Tomas duoda sudëtiná atsakymà – tam tikra prasme prigimtinio ástatymo nurodymas yra vienas, o tam tikra prasme jø yra daug. Esatis yra tai, kà þmogus suvokia pirmiausia: teorinis protas esatá suvokia kaip buvimà, o praktinis protas – kaip gërá; gëris yra tai, ko visi nori. Todël pirmasis ir pats svarbiausias dieviðkojo ástatymo atspaudas arba dalyvavimas praktiniame þmogaus prote yra nurodymas siekti gërio ir vengti blogio. Taigi ðis pirmuèiausias ir pats svarbiausias prigimtinio ástatymo nurodymas yra vienas, nors dvilypis. Jis remiasi gërio samprata: gëris yra tai, ko visi nori. Todël galima klausti, ar tai, kas vadinama gëriu, yra gëris todël, kad visi jo nori, ar, prieðingai, visi jo nori todël, kad jis yra gëris. Abiem atvejais pirmoji prigimtinio proto nurodymo dalis yra analitinë, tautologinë ir bûtina, taèiau nieko nesako apie realius dalykus. Bet antroji nurodymo dalis – vengti blogio – jà sukonkretina primindama tai, kad ne kiekvienas siekiamas gëris yra tikrasis gëris, kad siekiant tariamo gërio, ið tiesø galima pasiekti tikrà blogá. Tikrasis gëris yra tai, kas tobulina prigimtá ir padeda jai pasiekti galutiná tikslà. Akivaizdu, kad pirmasis prigimtinio ástatymo nurodymas yra pernelyg platus ir abstraktus ir já galima taikyti þmogaus veiklai apskritai, bet ne konkreèiai. Todël egzistuoja kiti prigimtinio ástatymo nurodymai. Taèiau jie, kaip teigia Tomas atsakyme á antràjá argumentà, visi „iðauga ið vienos ðaknies“, t.y. ið kà tik aptarto nurodymo. Ið jo kylanèius kitus prigimtinio ástatymo nurodymus Tomas klasifikuoja pagal prigimtinius þmogaus polinkius, pradëdamas paèiais bendriausiais ir eidamas prie vis konkretesniø, nes „pagal prigimtiniø polinkiø tvarkà yra prigimtinio ástatymo nurodymø tvarka“. Pirmiausia þmogus turi polinká iðlikti, arba, pasak Akvinieèio, siekia iðsaugoti jo prigimtá atitinkantá buvimà. Polinká iðlikti Tomas priskiria ne tik þmogui ir ne tik gyvoms bûtybëms, bet ir negyviems daiktams. Jo þodþiais tariant, ðis polinkis „bendras visoms substancijoms“. Antrasis pamatinis þmogaus poreikis – tai giminës pratæsimas: lytinë sueitis ir vaikø auginimas. Jis bendras þmogui ir gyvûnams, nes kyla ið jiems bendros prigimties. O ðtai treèiasis polinkis yra tik þmogiðkas, nes yra pagal tik þmogui bûdingo proto prigimtá. Tai polinkis „paþinti tiesà apie Dievà ir gyventi visuomenëje“. Pirmajai prigimtinio ástatymo nurodymø klasei priklauso visi nurodymai, kaip iðsaugoti þmogaus gyvybæ; antrajai – nurodymai dël lytiniø ir ðeimyniniø santykiø; treèiajai – nurodymai, kaip plësti paþinimà ir saugoti taikà. Tomo pateikta klasifikacija ádomi tuo, kad joje nurodymai siejami su polinkiais, o pastarieji ið esmës tapatinami su tuo, kas dabar vadinama instinktais: savisaugos, dauginimosi, prisitaikymo. Atrodo, kad Tomas neprieðtarautø, jeigu pirmosios ir antrosios klasës prigimtinio ástatymo nurodymus sietume su instinktais, tardami, kad prigimtinio ástatymo nurodymai yra suvokti ir þodþiais iðreikðti instinktai. Bet dël treèiosios nurodymø klasës kyla abejoniø. Pavyzdþiui, þmoniø polinká gyventi visuomenëje Tomas grindþia þmogaus protingumu, bet juk yra þmogaus proto neturinèiø gyvûnø, kurie irgi linkæ gyventi gerai organizuotose bendruomenëse. Jeigu ir polinká gyventi visuomenëje priskirtume instinktui, tai liktø vienintelis polinkis paþinti tiesà apie Dievà, o jo instinkto sàvoka neapima. Èia aiðkiai atsiveria perspektyva þmogaus prigimtá aiðkinti materialistiðkai. Ið tiesø Akvinieèio realizmas kartu su ið Aristotelio paveldëtu hilomorfizmu neneigia materialistinio þmogaus aiðkinimo (þmogaus esmë yra ne siela, o siela ir kûnas, forma ir materija drauge4), taèiau já grieþtai riboja priskirdami aktualumà formai, o materijai palikdamas tik galimybæ. Kadangi þmogus turi paèià aukðèiausià su kûnu susietà formà, arba suprantanèià sielà, tai protas já valdo ir ásakinëja visoms kitoms galioms, todël „þmogus ið prigimties linkæs veikti vadovaudamasis protu“. 192 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS KLASIKA Ðá teiginá matome treèiojo artikulo pagrindinëje dalyje. Èia Tomas ið prigimtinio ástatymo kildina dorybingumà. Trumpai jo svarstymà galima perteikti ðitaip: visi þmonës linkæ vadovautis protu, kuris visada liepia elgtis dorybingai; proto liepimas (nurodymas) yra prigimtinis ástatymas; vadinasi, visi dorybingi veiksmai kyla ið prigimtinio ástatymo. Ðie teiginiai leidþia suprasti, kodël Akvinieèio etika kartais vadinama prigimtinio ástatymo etika. Atrodo, jog ketvirtuoju artikulu autorius sugráþta prie antrojo artikulo temos, mat ten buvo klausiama, kiek yra prigimtinio ástatymo nurodymø: vienas ar daug; o ketvirtajame klausiama, ar prigimtinis ástatymas visiems yra vienas. Akivaizdu, jog pastarasis klausimas konkretesnis uþ pirmàjá, nes èia klausiama ne tik apie ástatymo kiekybæ apskritai, bet apie jo kiekybæ ávairiø þmoniø ir tautø atþvilgiu. Atsakymo bûdas ir struktûra irgi panaðûs á antrojo artikulo. Èia irgi palyginami ir sukonkretinami teorinis ir praktinis protas, bendrieji teoriniai ir praktiniai principai: „reikia sakyti, jog prigimtinis ástatymas, kiek jis lieèia pirmuosius bendruosius principus, yra visiems vienas […]. Bet kiek jis lieèia tam tikrus konkreèius dalykus, kurie yra tarsi ið bendrøjø principø padarytos iðvados, daþniausiai visiems yra tas pats ir teisingumo, ir paþinimo atþvilgiu, bet tam tikrais retais atvejais jam gali trûkti ir teisingumo, ir paþinimo“. Tie trûkumai, o kartu ir prigimtinio ástatymo traktuotës ávairovë atsiranda dël bendrojo principo iðkraipymø. Tø iðkraipymø prieþastimis Tomas ávardija aistrà, blogà áprotá ir blogos tvarkos iðkreiptà protà. Lygindami antrojo ir ketvirtojo artikulø turiná, vël matome, kad apie tà patá dalykà autorius màsto skirtingais lygiais. Antrajame jis sutelkia dëmesá á prigimtinio ástatymo buvimà þmogaus sieloje; ketvirtajame (kaip, beje, ir treèiajame) jis tà ástatymà sieja su þmoniø veikla ir á jo apibûdinimà átraukia naujø konkreèiø duomenø. Bet jeigu prigimtiná ástatymà galima iðkreipti, tai natûraliai kyla klausimas, kiek ámanoma já iðkreipti. Atrodo, kad atsakymà lengvai galima numanyti ið to, kas jau pasakyta ketvirtajame artikule, taèiau Tomas tuo nepasitenkina ir skiria atskirà, penktà, artikulà prigimtinio ástatymo kaitos klausimui. Kodël jis taip daro, paaiðkëja perskaièius pirmàjá artikulo treèdalá, arba argumentus. Èia primenami Biblijos liudijimai, kaip Dievas ir þmonës nepaiso prigimtinio ástatymo ir kaitalioja já kaip nori. Pagrindinëje artikulo dalyje Akvinietis nepasako nieko, ko jau nebûtø sakæs ankstesniuose devyniasdeðimt ketvirtojo klausimo artikuluose. O ðtai atsakymas á antràjá artikulo argumentà patraukia dëmesá tuo, kaip jame prigimtinis ástatymas tapatinamas su Dievo valia – nenusiþengiant teisingumui, Dievo ásakymu galima þudyti nekaltuosius, iðtvirkauti ir vogti. Èia Akvinietis palieèia tà dvasiná „mechanizmà“, kuriuo remdamiesi þemiðkieji religijø autoritetai sankcionuoja ir skatina paèias ðlykðèiausias niekðybes. Nerimà kelia ir atsakymas á treèiàjá argumentà: „visø bendra nuosavybë ir visø viena laisvë yra ið prigimtinio ástatymo, nes nuosavybiø skirtingumà ir vergijà sukûrë ne prigimtis, o þmoniø protas vardan þmogiðko gyvenimo. Todël èia prigimtinis ástatymas nëra pakeistas, nebent tik papildytas“. Juk pirmojoje citatos dalyje aiðkiai pasakyta, kad þmonës panaikino bendrà nuosavybæ ir visuotinæ laisvæ, kitaip tariant, sunaikino tai, kas kyla ið prigimties. O antrojoje teigiama, jog prigimtinio ástatymo atþvilgiu tai yra ne panaikinimas ir net ne iðkraipymas, o papildymas vardan þmogiðko gyvenimo. Minèiai, kad vergovë labai naudinga, nuoðirdþiai pritarë marksizmo teoretikai, o praktikai sëkmingai realizavo gulage. Vakarø demokratijos vergovæ draudþia ástatymais, todël ten kalbëti apie vergovës naudà – tai demonstruoti „nekorektiðkà politiná màstymà“. Taèiau, laikant lieþuvá uþ dantø, demokratinëse ðalyse galima beveik netrukdomai dþiaugtis seksualinës ir kitokiø rûðiø vergovës (pvz., priklausomybës nuo narkotikø) teikiama nauda ir malonumais. Prigimtinio ástatymo svarstymà Tomas baigia optimistine gaida, ðeðtajame artikule teigdamas, kad bendrøjø prigimtinio ástatymo principø ið þmogau ðirdies negali paðalinti niekas: nei jo paties nusikaltimai, nei artimøjø pinklës, nei valdþios prievarta. Kitaip tariant, kad ir kas nutiktø þmogui, kad ir kokius nusikaltimus jis padarytø, vis tiek iðliks jo polinkis á dorybæ (pvz., net uþkietëjæ nusikaltëliai turi savo neraðytus „garbës kodeksus“). Taèiau tas polinkis yra tik galimybë tapti doram, ir jà realizuoti galima tik auklëjimu. Saviauklai didesnës reikðmës Tomas neteikia. Jis sako: „nelengva suprasti, kaip þmogus galëtø pats save iðauklëti. Juk dorybës tobulumas ypaè pasireiðkia þmogaus atitraukimu nuo netinkamø malonumø, á kuriuos þmonës yra ypaè linkæ, ir labiausiai jauni, kuriø atþvilgiu auklëjimas yra pats veiksmingiausias“; ir daro iðvadà: „todël tà auklëjimà, kuris atveda á dorybæ, þmonës turi gauti ið kito“, t.y. ið kitø þmoniø. Toliau Tomas jaunuolius sukirsto á dvi kategorijas: lengvai auklëjamus ir sunkiai auklëjamus. Pirmiesiems, kad taptø dori, pakanka tëvø þodþiø. O norint iðauklëti antruosius, tëvø autoriteto nepakanka, bûtinos LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 193 TOMAS AKVINIETIS tokios priemonës, kuriø tëvai paprastai neturi. Tos priemonës – tai didelë baimë ir prievarta. Auklëjimo prievarta ir baime mechanizmo kilmæ ir svarbiausias funkcijas Tomas apraðo vienu sakiniu: „kadangi kai kurie [jaunuoliai] yra áþûlûs ir linkæ á ydas ir juos þodþiu nelengva paveikti, tad buvo bûtina jëga ir baime juos sulaikyti nuo pikto, kad bent ðitaip susilaikydami nuo pikto darymo5, ir kitiems leistø ramiai gyventi, ir patys, prie to pripratæ, galø gale pereitø prie to, kad laisva valia darytø tai, kà anksèiau darë ið baimës, ir ðitaip taptø dori“. Kas gali auklëti áþûliuosius ir visuomenëje garantuoti taikà? Juk tëvø autoriteto ir galiø tam nepakanka. Atsakymas aiðkus, tai gali padaryti tik valstybë, turinti baimæ kelianèias jëgos struktûras. Ji turi nurodyti áþûliesiems, kaip reikia elgtis, ir priversti taip elgtis. O ðitaip ji gali padaryti tik leisdama ástatymus. Bûtent todël, pasak Tomo, be prigimtinio ástatymo, bûtinas þmogiðkasis ástatymas: þmones bûtina auklëti; kai kuriuos þmones auklëti bûtina prievarta ir baime; auklëjimas bausmës baime yra auklëjimas ástatymais. Tai, kad þmogiðkasis ástatymas kyla ið poreikio auklëti, Tomas parodo devyniasdeðimt penktojo klausimo Apie þmogiðkàjá ástatymà pirmajame artikule. Antrajame to klausimo artikule Tomas nagrinëja þmogiðkojo ir prigimtinio ástatymo santyká. Èia jis teigia, kad visi þmogiðkieji ástatymai iðvedami ið prigimtinio ástatymo: vieni – kaip iðvados ið prielaidø, pvz., ið prigimtinio ástatymo nurodymo niekam nedaryti blogo iðvedamas þmogiðkasis ástatymas, draudþiantis þudyti; kiti iðvedami bendràjá prigimtinio ástatymo principà pritaikant konkreèiai situacijai, pvz., bendràjá prigimtinio ástatymo principà nusikaltimà lydi bausmë taikant prezidentui, suformuluojamas þmogiðkasis ástatymas uþ priesaikos sulauþymà prezidentas paðalinamas ið pareigø. Vadinasi, pasak Akvinieèio, þmogiðkasis ástatymas visais atvejais yra prigimtinio ástatymo sukonkretinimas. Jeigu tas sukonkretinimas prieðtarauja savo ðaltiniui ir pagrindui, tai jis yra ástatymo iðkraipymas. Taèiau ir ðiuo atveju neámanoma já visiðkai atskirti nuo prigimtinio ástatymo, lygiai kaip neámanoma paðalinti bendrøjø prigimtinio ástatymo principø ið þmogaus ðirdies. Kituose dviejuose devyniasdeðimt penktojo klausimo artikuluose Tomas nuo kritikos gina Izidoriaus þmogiðkojo ástatymo traktuotæ, iðdëstytà pirmosios viduramþiø enciklopedijos, pavadintos Etimologijos, penktojoje knygoje. Apie nuostabø jos autoriø bûtina tarti nors keletà þodþiø. Vienas ið paskutiniøjø Vakarø Baþnyèios tëvø Izidorius ið Sevilijos (lot. Isidorus Hispalensis) gimë apie 560 metus, neaiðku, Kartaginoje ar Sevilijoje. Visi jo broliai tapo dvasininkais, o vienintelë sesuo ástojo á vienuolynà. Jo brolis Sevilijos arkivyskupas Leandras á katalikø tikëjimà atvertë tais laikais Ispanijà valdþiusiø vestgotø karaliø Rekaredà. Leandrui mirus, 600 metais Sevilijos arkivyskupu buvo iðrinktas Izidorius. 633 metais jis vadovavo Ispanijos Baþnyèios ketvirtajam Toledo susirinkimui, kuris paskelbë Baþnyèios ir valstybës vienybæ, pakantumà þydams; pradëjo ðvietimo reformà ir suvienodino liturgijà. Izidoriaus nurodymu Ispanijos miestuose buvo steigiamos laisvøjø menø mokyklos, sugrieþtintas ir pagerintas dvasininkø lavinimas. Pats Izidorius buvo visapusiðkai iðprusæs þmogus. Jo paraðytos knygos rodo, kad jis domëjosi visomis tø laikø þinijos sritimis, pradedant teologija ir baigiant þemës ûkiu. Labiausiai já iðgarsino enciklopedija Etimologijos, arba Pradai. Ðio kûrinio dvideðimtyje knygø suraðyta viskas, kà jam pavyko surinkti ið ankstesniøjø enciklopedininkø, specialistø ir ávairiø lotynø raðytojø veikalø. Penktoji Etimologijø knyga skirta teisës sàvokoms ir teiginiams aiðkinti. Apie Etimologijø reikðmæ viduramþiø ðvietimui ir jø populiarumà liudija faktas, kad iðliko net 1000 rankraðtiniø jos kopijø. Vienintelë daþniau kopijuojama knyga buvo Vulgata. Neaiðku, ar ið tiesø Izidorius yra pirmojo Ispanijos Baþnyèios kanonø teisës rinkinio Hispana collectio autorius. IX a. ðis rinkinys buvo iðplëstas ir priskirtas Izidoriui. Dabar jis vadinamas Pseudoizidoriðkais dekretais. Dantë pavadino Izidoriø didþiu teologu. Mirë Izidorius 636 metais Sevilijoje. Taèiau jo politiniø ir teisiniø idëjø veikiamas Ispanijos valdovas, vestgotø karalius Rekesvitas 654 metais paskelbë bendrà visos Ispanijos ástatymø rinkiná Liber iudicorum, plaèiau þinomà Fuero Juzgo antraðte. Tai buvo visà krikðèioniðkà Ispanijà vienijantys ástatymai, nepraradæ reikðmës iki pat naujøjø laikø. Izidoriaus vardas ir idëjos suvaidino svarbø vaidmená rekonkistoje. 1598 metais popieþius Klementas VIII já paskelbë ðventuoju. (Jo brolis Leandras irgi buvo kanonizuotas.) 1722 metais popieþius Inocentas XIII jam suteikë Baþnyèios daktaro, Doctor egregius, titulà. Kai 1268–1270 metais Akvinietis raðë Teologijos sumos pirmosios dalies antràjà dalá, Izidorius dar neturëjo nei ðventojo, nei Baþnyèios daktaro titulo, todël autoriui buvo maþiau prieþasèiø bûti ðaliðkam. Taèiau jis visiðkai pritarë Izidoriaus nuomonei tiek dël ástatymø kokybës (ástatymai turi tikti religi- 194 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS KLASIKA jai, atitikti prigimtiná ástatymà ir bûti naudingi þmonëms), tiek dël jø suskirstymo pagal teisës subjektus (tautø ir civilinë teisë) bei valstybines santvarkas (monarchinë, aristokratinë, oligarchinë, demokratinë ir miðrioji teisë). Baigiamajame, ketvirtajame, devyniasdeðimt penktojo klausimo artikule Tomas mini tris romënø ástatymø leidëjus: Kornelijø, Falcidijø ir Julijø. Lex Cornelia de sicariis, arba apie þmogþudþius, buvo priimtas 81 m. pr. Kr., Romoje vieðpataujant diktatoriui Lucijui Kornelijui Sulai (138-78), kaip tik todël tas ástatymas vadinamas Kornelijaus ástatymu. Falcidijo ástatymas (Lex Falcidia) „priimtas 40 m. pr. Kr. Ðis ástatymas nustatë, kad testamentiniam ápëdiniui visada turi likti ne maþiau kaip vienas ketvirtadalis palikimo (quarta Falcidia)“6. Julijaus ástatymais vadinami ástatymai, iðleisti Gajaus Julijaus Cezario ir Oktaviano Augusto valdymo laikais. Artikule Tomas mini 18 m. pr. Kr. Augusto iðleistà Lex Iulia de adulteris (apie iðtvirkavimà). Ðiuo ástatymu vyrui buvo atimta teisë nuþudyti pagautà svetimaujant þmonà, taèiau tëvui palikta teisë, nors ir labai ribota, nuþudyti iðtvirkaujanèià dukrà. Ið pripaþintosios kalta iðtvirkavimu buvo atimama pusë jos kraièio ir treèdalis asmeninës nuosavybës. Po to ji bûdavo tremiama á kurià nors salà, o jos bendrininkas netekdavo pusës savo turto ir bûdavo tremiamas, deja, ne á tà paèià vietà, á kurià iðtremiama jo bendrininkë. „Pagal ðá ástatymà bausti ne tik tiesioginiai kaltininkai, bet ir tie, kurie tai toleravo. Buvo baudþiami kaltos þmonos vyras ir tëvas, nereiðkæ jai kaltinimo“7. Þvelgdami atgal á jau nueità svarstymø apie ástatymus kelià, galime matyti, kaip nuo paèios aukðèiausios, abstrakèiausios ir plaèiausios amþinojo ástatymo sampratos per vis konkretesnes prigimtinio ir þmogiðkojo ástatymø sampratas Tomo mintis nusileidþia prie konkreèiø romënø ástatymø pavyzdþiø. Taèiau Tomas èia dar nenustoja. Kituose dviejuose klausimuose jis nagrinëja þmogiðkojo ástatymo galias ir kintamumà. Bet apie tai kitame Logos þurnalo numeryje. Lietratûra ir nuorodos 11 12 13 14 Tomas Akvinietis. Apie esiná ir esmæ. Apie Tiesà. Apie intelekto vienovæ prieð averoistus. – Vilnius, Logos, 2000, p. 7. Tomas Akvinietis. Teologijos suma. Pirmoji antrosios dalies dalis, kl.91, a.2. – Logos 34, p. 212. Nuostata (ðitaip á lietuviø kalbà ðiame kontekste verèiamas daugiareikðmis lotyniðkas þodis habitus) yra sudëtinga sàvoka. Norint nuodugniau susipaþinti, kaip jà ðiame kontekste traktuoja Akvinietis, patartina paskaityti Aristotelio Nikomacho etikos 1-6 skyrius (Aristotelis. Rinktiniai raðtai. – Vilnius, Mintis, 1990, p.84-90). Ðiuolaikinë psichologija nuostatà apibrëþia kaip áproèio suformuotà subjekto pasirengimà atitinkamai reaguoti á tam tikrus stimulus. Pvz., daugybos lentelës iðmokytas vaikas paklaustas, kiek bus penki kart penki, greitai atsakys – dvideðimt penki, nors iki klausimo jis galvojo visai apie kà kita, pvz., apie þaislus. Jeigu vaikas suklys, tai bus aiðku, kad jo daugybos nuostata dar nepakankamai suformuota, o jeigu net nesupras klausimo, tai bus aiðku, jog ta nuostata net nebuvo pradëta formuoti. Þr. Tomas Akvinietis. Apie esiná ir esmæ. Apie Tiesà. Apie intelekto vienovæ prieð averoistus, 15 16 17 p. 11–23; Tomas Akvinietis. Suma prieð pagonis. Antroji knyga. – Vilnius, Logos, 2003, p. 241–247. Ðioje vietoje galima paklausti, ið kur kyla tas polinkis daryti piktadarybes? Juk klasifikuodamas prigimtinio ástatymo nurodymus pagal polinkius, Tomas tokio polinkio nemini. Á mûsø klausimà Tomas veikiausiai atsakytø, jog tas polinkis tarp þmoniø atsirado dël to, kad pirmapradë nuodëmë paþeidë geràjà þmogaus prigimtá. Toká atsakymà galima priimti arba atmesti, taèiau neabejotina, kad, pvz., polinkis þudyti yra polinkio iðlikti ðeðëlis. I. Nekroðius, V. Nekroðius, S. Vëlyvis. Romënø teisë. – Vilnius, Justitia, 1999, p. 205. Minëdamas ðià puikià romënø teisës studijà ir reikðdamas dëkingumà jos autoriams, negaliu nepaminëti, jog pasigendu vardø ir dalykinës rodykliø, kuriø tokio pobûdþio studija tarsi pati praðosi. Tikiuosi, kad rengdami treèià ðios knygos leidimà, autoriai paðalins ðá trûkumà. Ten pat, p. 160. Gintautas VYÐNIAUSKAS Kultûros, filosofijos ir meno institutas LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 195 TOMAS AKVINIETIS 94 KLAUSIMAS Apie prigimtiná ástatymà Á ÐEÐIS ARTIKULUS PADALYTAS Dabar reikia apsvarstyti prigimtiná ástatymà (plg. kl.93 ávadà). Apie já klausiama ðeðiø dalykø. Pirma: kas yra prigimtinis ástatymas. Antra: kas yra prigimtinio ástatymo nurodymai. Treèia: ar visi dorybiø aktai kyla ið prigimtinio ástatymo. Ketvirta: ar prigimtinis ástatymas visiems yra vienas. Penkta: ar jis gali kisti. Ðeðta: ar gali bûti paðalintas ið þmogaus proto. 1 ARTIKULAS Ar prigimtinis ástatymas yra nuostata Á PIRMÀJÁ ATSAKOME ÐITAIP. Atrodo, kad prigimtinis ástatymas yra nuostata. 1. Juk Filosofas Etikos antrojoje knygoje sako, kad sieloje yra trys dalykai: galia, nuostata ir iðgyvenimas1. Bet prigimtinis ástatymas nëra jokia sielos galia nei joks iðgyvenimas: juk tai akivaizdu atskirai iðvardijant. Vadinasi, prigimtinis ástatymas yra nuostata. 2. BE TO, Bazilijas sako, kad sàþinë, arba synderesis, yra mûsø intelekto ástatymas, taèiau ðito neámanoma suprasti, nebent remiantis prigimtiniu ástatymu. Kadangi, pasak Pirmosios knygos (kl.79 a.12), synderesis yra tam tikra nuostata, tai prigimtinis ástatymas yra nuostata. 3. BE TO, toliau bus parodyta (a.6), kad prigimtinis ástatymas visada pasilieka þmoguje. O þmogaus protas, kuriam priklauso ástatymas, ne visada màsto apie prigimtiná ástatymà. Vadinasi, prigimtinis ástatymas yra ne aktas, o nuostata. BET PRIEÐINGAI teigia Augustinas knygoje Apie santuokos gërá: nuostata yra tai, kuo kas nors veikia, kai reikia. Taèiau prigimtinis ástatymas nëra toks: juk jis bûdingas maþiems vaikams ir prakeiktiesiems, kurie juo negali remtis. Vadinasi, prigimtinis ástatymas nëra nuostata. ATSAKAU, jog sakyti, kad kas nors yra nuostata, galima dvejopai. Vienaip – tiesiogine prasme ir ið esmës: ðitaip prigimtinis ástatymas nëra nuostata. Mat jau minëta (kl.90 a.1 á 2), kad prigimtinis ástatymas yra tai, kà ásteigë protas, panaðiai kaip teiginys yra tam tikras proto padarinys. Taèiau tai, kà kas nors daro, ir tai, kuo kas nors daro, nëra tapatûs: juk gramatine nuostata kas nors daro kalbà riðlià. Kadangi nuostata yra tai, kuo kas nors veikia, tai negali bûti, kad koks nors ástatymas bûtø nuostata tiesiogine prasme ir ið esmës. 196 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS KLASIKA Kitaip nuostata galima vadinti tai, kas turima nuostata – kaip tikëjimu vadinama tai, kas turima tikëjimu. Kadangi prigimtinio ástatymo nurodymus protas kartais aktualiai svarsto, o kartais jie bûna prote tik kaip nuostatos, todël galima sakyti, kad pastaruoju atveju prigimtinis ástatymas yra nuostata. Panaðiai kaip neárodomi teoriniø dalykø pradmenys patys nëra pradmenø nuostata, bet yra pradmenys, kurie yra nuostatoje. Á PIRMÀJÁ atsakytina, jog toje vietoje Filosofas ketina tirti dorybës giminæ ir, kadangi akivaizdu, kad dorybë yra tam tikras veikimo pradmuo, tad kalba tik apie tai, kas yra þmogiðkø veiksmø pradmenys, bûtent apie galias, nuostatas ir iðgyvenimus. Taèiau greta ðiø trijø dalykø sieloje yra ir kiti: pvz., tokie aktai kaip norëjimai norinèiajame; ir paþástami dalykai paþástanèiajame; ir prigimtinës sielos savybës yra joje, kaip nemirtingumas ir kitos panaðios. Á ANTRÀJÁ atsakytina, kad mûsø intelekto ástatymas vadinamas synderesiu tiek, kiek jis yra nuostata, turinti prigimtinio ástatymo nurodymus, kurie yra pirmieji þmogiðko veikimo pradmenys. Á TREÈIÀJÁ atsakytina, jog tame argumente teigiama, kad prigimtinis ástatymas turimas nuostata. Ir su tuo mes sutinkame. O á prieðtaravimà reikia atsakyti, jog kas nors tuo, kas yra kaip nuostata, kartais negali naudotis dël kokios nors kliûties: pvz., þmogus negali naudotis mokslo nuostata dël to, kad miega. Panaðiai vaikas dël savo amþiaus trumpumo negali naudotis pradmenø supratimu ir prigimtiniu ástatymu, kuris jame yra kaip nuostata. 2 ARTIKULAS AR PRIGIMTINIAME ÁSTATYME YRA DAUG NURODYMØ, AR TIK VIENAS Á ANTRÀJÁ ATSAKOME ÐITAIP. Atrodo, kad prigimtiniame ástatyme yra ne daug nurodymø, o tik vienas. 1. Juk pasakyta (kl.92 a.2), kad prigimtinis ástatymas priklauso nurodymo giminei. Taigi, jei bûtø daug prigimtinio ástatymo nurodymø, tai reikëtø pripaþinti, kad ir prigimtiniø ástatymø yra daug. 2. BE TO, prigimtinis ástatymas lydi þmogaus prigimtá. O þmogaus prigimtis savo visuma yra viena, nors yra daugeriopa savo dalimis. Taigi arba dël visumos vienovës yra tik vienas prigimtinio ástatymo nurodymas, arba nurodymø yra daug – tiek, kiek yra þmogaus prigimties daliø. Ðitaip net tai, kas priklauso geidulingumo polinkiams, priklausytø prigimtiniam ástatymui. 3. BE TO, jau pasakyta (kl.90 a.1), kad ástatymas yra tai, kas priklauso protui. O protas þmoguje yra tik vienas. Vadinasi, yra tik vienas prigimtinio ástatymo nurodymas. LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 197 TOMAS AKVINIETIS BET yra PRIEÐINGAI, nes þmoguje prigimtinio ástatymo nurodymai su praktiniais dalykais yra taip susijæ, kaip pirmieji principai susijæ su árodymais. O pirmøjø neárodomø principø yra daug. Vadinasi, ir prigimtinio ástatymo nurodymø yra daug. ATSAKAU, jog, kaip jau minëta (kl.91 a.3), prigimtinio ástatymo nurodymai su praktiniu protu yra susijæ taip, kaip pirmieji árodymo pradai susijæ su teoriniu protu: juk ir vieni, ir kiti yra savaime suprantami principai. Taèiau savaime suprantamu kas nors vadinamas dvejopai: vienaip pats savaime; kitaip – mums. Savaime suprantamu vadinamas toks teiginys, kurio predikatas yra ið subjekto sàvokos, taèiau bûna, kad neþinantiems subjekto apibrëþimo toks teiginys nëra savaime suprantamas. Pavyzdþiui, ðis teiginys Þmogus yra protingas savo pobûdþiu yra savaime suprantamas, nes tas, kuris sako þmogus, sako protingas, bet tam, kuris neþino, kas yra þmogus, ðis teiginys nëra savaime suprantamas. Todël yra taip, kaip sako Boetijus knygoje De hebdomadibus: tam tikros aksiomos arba teiginiai visiems apskritai yra savaime suprantami, pavyzdþiui, Kiekviena visuma yra didesnë uþ savo dalá ir Tie, kurie yra lygûs vienam, yra lygûs vienas kitam. Bet tam tikri teiginiai yra savaime suprantami tik iðmintingiems, kurie supranta tai, kà þymi teiginio terminai: pavyzdþiui, þinanèiam, jog angelas nëra kûnas, savaime suprantama, kad jo neriboja vieta, bet tai nëra akivaizdu nemokytiems, kurie to neþino. Tie dalykai, kuriuos visi supranta, turi tam tikrà tvarkà. Mat tai, kas pirmiausia suprantama, yra esatis, kurios sàvoka priskiriama viskam, kad ir kà [þmogus] suprastø. Todël pirmasis neárodomas principas yra tai, kad negalima drauge teigti ir neigti, ir ðis principas grindþiamas esaties ir nebûties samprata, o juo grindþiami visi kiti, kaip pasakyta Metafizikos ketvirtojoje knygoje. Ir kaip esatis yra tai, kas be iðlygø suprantama pirmiausia, taip gëris yra tai, kas pirmiausia suprantama praktiniame prote, kuris yra nukreiptas á veiklà: juk kiekvienas veikiantysis veikia dël tikslo, kuris turi gërio prigimtá. Todël praktiniame prote pirmasis yra tas principas, kuris grindþiamas gërio samprata, o ji yra [iðreiðkiama ðitaip]: Gëris yra tai, ko visi nori. Todël pirmasis ástatymo nurodymas yra tas, kad gërá reikia daryti ir juo vadovautis, o blogio – vengti. Visi kiti prigimtinio ástatymo nurodymai juo grindþiami taip, kad viskà, kà praktinis protas natûraliai supranta kaip þmogaus gërá [arba blogá], apimtø prigimtinio ástatymo nurodymai kaip tai, kà reikia daryti arba ko reikia vengti. Kadangi gëris turi tikslo prigimtá, o blogis – jam prieðingà prigimtá, tai yra taip, kad viskà, á kà þmogus ið prigimties linkæs, protas natûraliai supranta kaip gerà, taigi ir kaip aktyviai siektinà, o tai, kas jam prieðinga – kaip vengtinà. Pagal prigimtiniø polinkiø tvarkà yra prigimtinio ástatymo nurodymø tvarka, nes pirmasis prigimtinis þmogaus polinkis á gërá yra tas, kuris bendras visoms substancijoms, bûtent tas, kuriuo kiekviena substancija siekia iðsaugoti jos prigimtá atitinkantá buvimà. Dël ðio polinkio prigimtiniam ástatymui priklauso tai, kuo iðsaugoma þmogaus gyvybë ir iðvengiama to, kas jai trukdo. Antrasis þmogaus polinkis á gërá yra 198 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS KLASIKA siauresnis, yra pagal jam ir kitiems gyvûnams bendrà prigimtá. Todël sakoma, jog tai, ko prigimtis iðmokë visus gyvûnus, priklauso prigimtiniam ástatymui – t.y. vyro ir moters sueitis, vaikø auginimas ir panaðûs dalykai. Treèiasis þmogaus polinkio á gërá bûdas yra pagal tik jam bûdingo proto prigimtá: pavyzdþiui, þmogus ið prigimties linkæs paþinti tiesà apie Dievà ir gyventi visuomenëje. Todël prigimtiniam ástatymui priklauso visa, kas susijæ su ðiuo polinkiu, pavyzdþiui, kad þmogus vengtø neþinojimo, kad neáþeidinëtø tø, su kuriais jam reikia gyventi, ir kiti panaðûs su tuo polinkiu susijæ dalykai. Á PIRMÀJÁ todël atsakytina, jog visi tie prigimtinio ástatymo nurodymai tiek, kiek jie susijæ su vienu pirmuoju nurodymu, turi vieno prigimtinio nurodymo esmæ. Á ANTRÀJÁ atsakytina, jog visi polinkiai, kad ir kokiai þmogaus prigimties daliai jie priklausytø, pvz., geidþianèiajai ir pykstanèiajai, tiek, kiek jie tvarkomi protu, priklauso prigimtiniam ástatymui ir, kaip jau minëta (pagrindinëje artikulo dalyje), tapatûs vienam pirmajam nurodymui. Todël yra daug paprastø prigimtinio ástatymo nurodymø, kurie taèiau iðauga ið vienos ðaknies. Á TREÈIÀJÁ atsakytina, kad protas, nors pats savaime yra vienas, taèiau jis tvarko viskà, kas susijæ su þmogumi. Todël proto ástatymas apima viskà, kà galima tvarkyti protu. 3 ARTIKULAS AR VISI DORYBIØ VEIKSMAI KYLA IÐ PRIGIMTINIO ÁSTATYMO Á TREÈIÀJÁ ATSAKOME ÐITAIP. Atrodo, kad ne visi dorybiø veiksmai kyla ið prigimtinio ástatymo. 1. Mat jau (kl.90 a.2) pasakyta, kad ástatymui ið prigimties priklauso bûti nukreiptam á bendràjá gërá. Taèiau kai kuriø dorybiø veiksmai nukreipti á kieno nors asmeniná gërá, kaip tai ypaè akivaizdu savitvardos veiksmuose. Vadinasi, ne visi dorybiø veiksmai pavaldûs prigimtiniam ástatymui. 2. BE TO, visos nuodëmës yra nukreiptos prieð kuriø nors dorybiø veiksmus. Taigi jei visi dorybiø veiksmai kiltø ið prigimtinio ástatymo, atrodo, reikëtø daryti iðvadà, jog visos nuodëmës yra prieðingos prigimèiai. Taèiau taip sakoma tik apie kai kurias nuodëmes. 3. BE TO, tie dalykai, kurie nulemti prigimties, yra visiems bendri. Bet dorybiø veiksmai ne visiems bendri: juk kas nors yra dora vienam, o kitam – ydinga. Vadinasi, ne visi dorybiø veiksmai kyla ið prigimtinio ástatymo. BET PRIEÐINGAI sako Damaskietis treèiojoje knygoje [Apie tikràjá tikëjimà]: dorybës yra prigimtos. Vadinasi, ir dorybingi veiksmai yra pavaldûs prigimtiniam ástatymui. ATSAKAU, jog apie dorybingus veiksmus galime kalbëti dvejopai: vienaip – kaip apie dorybingus; antraip – kaip apie tam tikrai rûðiai priklausanèius ir joje LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 199 TOMAS AKVINIETIS svarstomus veiksmus. Taigi jei kalbame apie dorybiø veiksmus kaip apie dorybingus, tai tada visi dorybingi veiksmai priklauso prigimtiniam ástatymui. Mat jau (a.2) pasakyta, kad prigimties ástatymui priklauso visa tai, á kà þmogus ið prigimties linkæs. O kiekvienas dël savo formos ið prigimties linkæs á jam tinkamà veiklà: pavyzdþiui, ugnis – ðildyti. Kadangi protinga siela yra tikroji þmogaus forma, tai kiekvienas þmogus ið prigimties linkæs veikti vadovaudamasis protu. O tai reiðkia veikti atsiþvelgiant á dorybæ. Todël ðitaip svarstant, visi dorybiø veiksmai kyla ið prigimtinio ástatymo, nes kiekvienam þmogui protas natûraliai liepia veikti dorybingai. Bet jeigu apie dorybingus veiksmus kalbame kaip apie veiksmus paèius savaime, t.y. juos svarstome kaip priklausanèius tam tikroms rûðims, tai ðitaip svarstant ne visi dorybingi veiksmai kyla ið prigimtinio ástatymo. Mat atsiranda daug dorø veiksmø, kuriø prigimtis ið pradþiø neskatina, bet, tirdami protu, þmonës juos atranda kaip naudingus geram gyvenimui. Todël Á PIRMÀJÁ atsakytina, kad savitvarda susijusi su prigimtiniais maisto, vandens ir lytiniø santykiø geismais, kurie ið tiesø yra nukreipti á bendràjá prigimties gërá, panaðiai kaip kiti teisëti dalykai yra nukreipti á bendràjá doroviná gërá. Á ANTRÀJÁ atsakytina, kad þmogaus prigimtimi galima vadinti arba tà, kuri yra bûdinga tik þmogui: pagal jà visos nuodëmës tiek, kiek jos nukreiptos prieð protà, yra ir prieð prigimtá, kaip tai matyti Damaskieèio [traktato Apie tikràjá tikëjimà] antrojoje knygoje. Arba tà, kuri yra bendra þmogui ir kitiems gyvûnams: á jà atsiþvelgiant sakoma, kad tam tikros nuodëmës yra nukreiptos prieð prigimtá, pavyzdþiui, vyro ir moters sueièiai, kuri yra natûrali visiems gyvûnams, yra prieðinga vyrø sueitis, kuriai suteiktas ypatingas, prieð prigimtá nukreiptos ydos vardas. Á TREÈIÀJÁ atsakytina, kad tas argumentas nagrinëja veiksmus paèius savaime. Taèiau dël skirtingø þmoniø gyvenimo sàlygø bûna taip, jog kai kurie veiksmai vieniems yra dorybingi, kaip jiems priderami ir tinkami, o kitiems – ydingi, kaip jiems nederami. 4 ARTIKULAS AR PRIGIMTINIS ÁSTATYMAS VISIEMS YRA VIENAS Á KETVIRTÀJÁ ATSAKOME ÐITAIP. Atrodo, kad prigimtinis ástatymas nëra visiems vienas. 1. Juk Dekretø pirmajame skirsnyje sakoma, kad prigimtinis ástatymas yra tai, apie kà kalbama Ástatymuose ir Evangelijoje. Bet jis nëra visiems bendras, nes Laiðke romieèiams sakoma, kad ne visi paklûsta Evangelijai (Rom 10,16)2. Vadinasi, prigimtinis ástatymas nëra visiems vienas. 2. BE TO, Etikos penktojoje knygoje sakoma, jog tie dalykai, kurie yra pagal ástatymà, vadinami teisingais3. Taèiau toje pat knygoje sakoma, kad pas vienus þmo- 200 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS KLASIKA nes nëra nieko taip teisingo, kas pas kitus nebûtø keièiama. Vadinasi, net ir prigimtinis ástatymas nëra visiems vienodas. 4. BE TO, jau (a. 2,3) pasakyta, kad prigimtiniam ástatymui priklauso tai, á kà þmogus ið prigimties linkæs. Taèiau ávairûs þmonës ið prigimties linkæ á ávairius dalykus: juk vieni geidþia malonumø, kiti trokðta garbës, dar kiti – kitø dalykø. Vadinasi, nëra visiems vieno prigimtinio ástatymo. BET PRIEÐINGAI sako Izidorius knygoje Etimologija: Prigimtinis ástatymas yra bendras visoms tautoms. ATSAKAU, kad jau (a.2,3) pasakyta, jog prigimtiniam ástatymui priklauso tai, á kà þmogus ið prigimties linkæs; ið ðiø polinkiø þmogui bûdinga veikti vadovaujantis protu. O protui bûdinga nuo bendrybiø judëti prie konkretybiø, kaip raðoma Fizikos pirmojoje knygoje. Taèiau vienaip juda teorinis protas, kitaip – praktinis protas. Kadangi teoriniam protui labiausiai rûpi bûtini dalykai, kurie negali bûti kitaip, negu yra, tai tiesa jo iðvadø, lygiai kaip ir bendrøjø principø tiesa, yra be jokio trûkumo. O praktinis protas rûpinasi atsitiktiniais dalykais, kurie priklauso þmogaus veiklai: todël, nors jo bendrybëse yra tam tikras bûtinumas, kuo labiau artëjama prie konkretybiø, tuo daugiau trûkumø atrandama. Todël teoriniuose dalykuose tiek principø, tiek iðvadø tiesa visiems yra viena, nors ne visi pripaþásta iðvadø tiesà, o pripaþásta tik principø, kurie vadinami bendrosiomis sampratomis, tiesà. Taèiau su veikla susijusiuose dalykuose nëra visiems vienos tiesos ir teisingumo konkretybiø atþvilgiu, bet tik bendrybiø atþvilgiu: ir netgi tiems, kurie turi vienà teisingumà konkretybiø atþvilgiu, ne visiems vienodai [tas teisingumas] þinomas. Todël akivaizdu, kad bendrøjø, tiek teorinio, tiek praktinio proto, principø atþvilgiu yra ta pati tiesa arba teisingumas, kurie yra vienodai þinomi. O dël konkreèiø teorinio proto iðvadø, tai jø tiesa yra visiems viena, bet ne visiems vienodai þinoma: juk visiems yra tiesa, kad trikampis turi tris kampus, kurie yra lygûs dviem statiems, nors tai ne visiems þinoma. O dël konkreèiø praktinio proto iðvadø, tai nëra visiems vienos tiesos arba teisingumo ir ne visi tie, kuriems jos yra tos paèios, jas vienodai paþásta. Vis dëlto visiems yra teisinga ir visi pripaþásta kaip tiesà [reikalavimà], kad [þmogus] veiktø protu. O ið ðio principo kyla konkreti iðvada, kad patikëtus saugoti daiktus reikia gràþinti jø savininkui. Ði iðvada, kuri daþniausiai bûna teisinga, tam tikru atveju gali bûti pragaiðtinga, todël bûtø neprotinga, jeigu saugojimui atiduoti daiktai bûtø gràþinti, pavyzdþiui, kai kas nors jø reikalauja norëdamas panaudoti kovoje prieð tëvynæ. Ir kuo giliau leidþiamasi á konkretybes, pavyzdþiui, sakant, kad saugojimui atiduoti daiktai turi bûti gràþinti tam tikromis sàlygomis arba tam tikru bûdu, tuo labiau ryðkëja to principo nepakankamumas: juk kuo daugiau iðkeliama konkreèiø sàlygø, tuo ávairiau jis gali bûti nepakankamas ir nebûti teisingas tiek gràþinimo, tiek negràþinimo atveju. Todël reikia sakyti, jog prigimtinis ástatymas, kiek jis lieèia pirmuosius bendruosius principus, yra visiems vienas ir teisingumo, ir paþinimo atþvilgiu. Bet kiek jis LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 201 TOMAS AKVINIETIS lieèia tam tikrus konkreèius dalykus, kurie yra tarsi ið bendrøjø principø padarytos iðvados, daþniausiai visiems yra tas pats ir teisingumo, ir paþinimo atþvilgiu, bet tam tikrais retais atvejais jam gali trûkti ir teisingumo, ir paþinimo dël kokios nors konkreèios kliûties (pavyzdþiui, atsirandanèios ir nykstanèios prigimtys kai kuriais retais atvejais patiria stokà dël kliûèiø); taip bûna dël to, jog kai kurie turi aistrà arba blogà áprotá, arba blogos prigimtinës tvarkos iðkreiptà protà; pavyzdþiui, Julijus Cezaris knygoje Apie galø karà raðo, kad germanams plëðikavimas anksèiau neatrodë neleistinas, nors akivaizdu, jog tai prieðtarauja prigimtiniam ástatymui. Todël Á PIRMÀJÁ atsakytina, jog nereikia to sakinio suprasti taip, tarsi viskas, apie kà kalbama Ástatymuose ir Evangelijose, priklausytø prigimtiniam ástatymui, nes ten daug kalbama apie antgamtinius dalykus; taèiau apie tai, kas priklauso prigimtiniam ástatymui, ten kalbama iðsamiai. Todël Gratijanas, pasakæs, kad prigimtinis ástatymas yra tai, apie kà kalbama Ástatymuose ir Evangelijoje, nedelsiant paaiðkina pridurdamas: kuris kiekvienam pataria kitam daryti tai, ko nori, kad jam paèiam bûtø daroma. Á ANTRÀJÁ atsakytina, jog Filosofo þodþius reikia suprasti kaip pasakytus apie tuos dalykus, kurie yra ið prigimties teisingi ne kaip bendrieji principai, o kaip tam tikros ið jø padarytos iðvados, kurios yra teisingos beveik visais atvejais, bet atskirais atvejais yra nepakankamos. Á TREÈIÀJÁ atsakytina, jog kaip þmoguje protas vieðpatauja ir ásakinëja kitoms galioms, taip dera, kad visi prigimtiniai polinkiai, priklausantys kitoms galioms, bûtø tvarkomi protu. Todël apskritai visiems teisinga tai, kad visi þmoniø polinkiai bûtø tvarkomi protu. 5 ARTIKULAS AR PRIGIMTINIS ÁSTATYMAS GALI KISTI Á PENKTÀJÁ ATSAKOME ÐITAIP. Atrodo, kad prigimtinis ástatymas gali kisti. 1. Juk tuos Eklezinës knygos þodþius Jis davë jiems drausmæ ir gyvenimo ástatymà (Ekli 17,9)4 Glosa aiðkina ðitaip: Jis norëjo, kad bûtø paraðytas raidës ástatymas, kad prigimties ástatymas bûtø iðtaisytas. O tai, kas taisoma, keièiama. Vadinasi, prigimtinis ástatymas gali kisti. 2. BE TO, prigimtiniam ástatymui prieðtarauja nekaltojo þudymas, svetimavimas ir vogimas. Bet visa tai Dievas pakeitë: pvz., kai ásakë Abraomui nuþudyti nekaltà sûnø, kaip apie tai raðoma Pradþios knygoje (Pr 22,2), ir kai þydams ásakë pavogti ið egiptieèiø pasiskolintus indus, kaip apie tai raðoma Iðëjimo knygoje (Ið 12,35 ir tol.), ir kai Ozëjui ásakë paimti á þmonas kekðæ, kaip raðoma Ozëjo knygoje (Oz 1,2). Vadinasi, prigimtinis ástatymas gali kisti. 3. BE TO, Izidorius Etimologijos knygoje sako, kad visiems bendra nuosavybë ir viena laisvë yra [kilusi] ið prigimtinio ástatymo. Taèiau matome, kad þmoniø ástatymai tai pakeitë. Todël atrodo, kad prigimtinis ástatymas gali bûti keièiamas. 202 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS KLASIKA BET PRIEÐINGAI sakoma Dekretø penktajame skirsnyje: Prigimtinis ástatymas [atsirado] dël to, kad buvo sukurtas protingas kûrinys. Ir bëgant laikui jis nesikeièia, bet iðlieka nepakitæs. ATSAKAU, kad prigimtinio ástatymo kaità galima suprasti dvejopai. Vienaip – taip, kad [jis kinta dël to, jog] kas nors já papildo. Ir ðitaip niekas nedraudþia keisti prigimtiná ástatymà: juk yra daug þmogaus gyvenimui naudingø dalykø, kurie prigimtiná ástatymà papildo tiek per dieviðkàjá ástatymà, tiek ir per þmogiðkuosius ástatymus. Kitaip prigimtinio ástatymo kitimas suprantamas atëmimo prasme, bûtent, jog tas liaujasi buvæs ið prigimtinio ástatymo, kuris anksèiau buvo pagal prigimtiná ástatymà. Ir ðia prasme, kiek tai lieèia pirmuosius prigimtinio ástatymo principus, prigimtinis ástatymas yra visiðkai nekintantis. Bet kiek tai lieèia antrinius nurodymus, apie kuriuos sakëme (a.4), kad jie yra tarsi tam tikros pirmiesiems principams artimos ir ið jø padarytos iðvados dël konkreèiø dalykø, tai ðiuo poþiûriu prigimtinis ástatymas nëra pakeistas taip, jog visada tai, kas priklauso prigimtiniam ástatymui, daþniausiai nebûtø teisinga. Taèiau gali bûti keièiamas kuriais nors atskirais ir retais atvejais, dël kokiø nors ypatingø prieþasèiø, trukdanèiø laikytis tokiø nurodymø, kaip jau minëta (a.4). Todël Á PIRMÀJÁ atsakytina, jog sakoma, kad raðytas ástatymas yra duotas prigimtiniam ástatymui iðtaisyti arba suteikti tai, ko pastarajam trûksta, arba todël, kad prigimtinis ástatymas kai kuriø þmoniø ðirdyse kai kuriø dalykø atþvilgiu buvo taip sugadintas, kad jie laikë gëriu tai, kas ið tiesø buvo blogis; ir toká sugedimà reikëjo iðtaisyti. Á ANTRÀJÁ atsakytina, kad natûralia mirtimi mirðta visi, tiek kaltieji, tiek nekaltieji. Ðià natûralià mirtá dieviðkoji galia davë dël pirmapradës nuodëmës; todël Pirmojoje karaliø knygoje raðoma, kad Vieðpats marina ir gaivina (1 Kar 2,6)5. Todël nenusiþengiant teisingumui, Dievo ásakymu galima skirti mirtá bet kuriam þmogui, tiek kaltam, tiek nekaltam. Panaðiai ir svetimavimas yra sueitis su svetimo þmona, kuri jam skirta pagal Dievo duotà ástatymà. Todël sueitis su bet kuria moterimi pagal Dievo ásakymà nëra nei svetimavimas, nei iðtvirkavimas. Tà patá galima pasakyti ir apie vagystæ, kuri yra svetimo daikto pasisavinimas. Mat tas, kuris kà nors pasisavina Dievo, visatos valdovo, ásakymu, pasisavina ne prieð Vieðpaties valià, kas bûtø vagystë. Ne tik þmoniø reikaluose visa tai, kas Dievo ásakyta, yra privaloma, bet ir gamtoje tai, kas atsiranda ið Dievo, yra natûralu, kaip pasakyta Pirmojoje knygoje (q.105, a.6 ad 1). Á TREÈIÀJÁ atsakytina, jog esanèiu ið prigimtinio ástatymo kas nors vadinamas dvejopai. Vienaip – nes á já prigimtis lenkia: pvz., nedaryti kitam skriaudos. Kitaip – nes prigimtis jam neprieðtaravo: pvz., galime sakyti, kad þmogaus nuogumas yra ið prigimtinio ástatymo, nes ne prigimtis jam davë aprangà, o menas iðrado. Ir ðia prasme sakoma, kad visiems bendra nuosavybë ir visiems viena laisvë yra [kilusi] ið priLOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 203 TOMAS AKVINIETIS gimtinio ástatymo, nes nuosavybiø skirtingumà ir vergijà ávedë ne prigimtis, o þmoniø protas vardan þmogiðko gyvenimo. Todël èia prigimtinis ástatymas nëra pakeistas, nebent tik papildytas. 6 ARTIKULAS AR PRIGIMTINIS ÁSTATYMAS GALI BÛTI PAÐALINTAS IÐ ÞMOGAUS ÐIRDIES Á ÐEÐTÀJÁ ATSAKOME ÐITAIP. Atrodo, kad prigimtiná ástatymà galima paðalinti ið þmogaus ðirdies. 1. Mat Laiðko romieèiams þodþius Kai jokio ástatymo neturintys pagonys ir toliau (Rom 2,14) Glosa (ordinarinë) aiðkina taip, kad malone atnaujinto þmogaus ðirdyje áraðytas teisingumo ástatymas, kuris buvo kaltës paðalintas. O teisingumo ástatymas yra prigimtinis ástatymas. Vadinasi, prigimtiná ástatymà galima paðalinti. 2. BE TO, malonës ástatymas yra veiksmingesnis negu prigimtinis ástatymas. Bet malonës ástatymas paðalinamas per nuodëmæ. Vadinasi, dar lengviau galima paðalinti prigimtiná ástatymà. 3. BE TO, tai, kà liepia ástatymas, vykdoma kaip tai, kas teisinga. Taèiau þmonës liepia daug dalykø, nukreiptø prieð prigimtiná ástatymà. Vadinasi, prigimtiná ástatymà ið þmoniø ðirdþiø galima paðalinti. BET PRIEÐINGAI sako Augustinas Iðpaþinimø antrojoje knygoje: Tavo ástatymas áraðytas þmoniø ðirdyse, ir joks neteisingumas jo nepaðalina. Bet þmoniø ðirdyse áraðytas ástatymas yra prigimtinis ástatymas. Vadinasi, prigimtinio ástatymo negalima paðalinti. ATSAKAU, kad jau (a. 4,5) pasakyta, jog prigimtiniam ástatymui pirmiausia priklauso tam tikri bendriausieji ir visiems þinomi nurodymai. Taèiau yra ir antriniai, konkretesni nurodymai, kurie yra tarsi iðvados ið pirmøjø principø. Taigi kiek tai lieèia tuos bendruosius principus, prigimtinis ástatymas negali bûti visiðkai paðalintas ið þmoniø ðirdþiø. Taèiau ið konkretaus veiksmo paðalinamas geismu arba kuria nors kita aistra, kai ji protui trukdo bendràjá principà pritaikyti konkreèiam veiksmui, kaip jau (kl.77 a.2) pasakyta. O kiek tai lieèia antrinius nurodymus, tai prigimtinis ástatymas gali bûti paðalintas ið þmoniø ðirdþiø arba dël blogø árodymø, taip kaip teorijoje pasitaiko klysti dël bûtinø iðvadø; arba dël iðkreiptø paproèiø ir sugadintø áproèiø; pavyzdþiui, kai kuriø þmoniø plëðikavimo (þr. a.4) ir net prieð prigimtá nukreipto gyvenimo, apie kurá net Apaðtalas kalba Laiðke romieèiams (Rom 1,24 ir toliau) ir nelaiko nuodëme. Todël Á PIRMÀJÁ atsakytina, jog prigimtiná ástatymà kaltë paðalina tik ið dalies, o ne visiðkai, nebent gal visiðkai paðalina antrinius prigimtinio ástatymo nurodymus, kaip jau pasakyta (pagrindinëje artikulo dalyje). 204 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS KLASIKA Á ANTRÀJÁ atsakytina, kad nors malonë yra veiksmingesnë negu prigimtis, taèiau prigimtis þmogui yra esmingesnë ir todël tvaresnë. Á TREÈIÀJÁ atsakytina, jog tas argumentas kalba apie antrinius prigimtinio ástatymo nurodymus, dël kuriø kai kurie ástatymø leidëjai padarë neteisingus sprendimus. 95 KLAUSIMAS Apie þmogiðkà ástatymà Á KETURIS KLAUSIMUS PADALYTAS Toliau reikia nagrinëti þmogiðkà ástatymà (þr. kl.93 ávadà). Pirmiausia tà ástatymà reikia iðnagrinëti, koks jis yra pats savaime; antra – jo galia (kl.96); treèia – jo kintamumas (kl.97). Pirmuoju atveju tiriami keturi dalykai. Pirma: jo naudingumas. Antra: jo kilmë. Treèia: jo kokybë. Ketvirta: jo suskirstymas. 1 ARTIKULAS AR BUVO NAUDINGA, JOG TAM TIKRUS ÁSTATYMUS IÐLEIDO ÞMONËS Á PIRMÀJÁ ATSAKOME ÐITAIP. Atrodo, jog nebuvo naudinga, kad tam tikrus ástatymus iðleido þmonës. 1. Juk pasakyta (kl.92 a.1), jog kiekvienas ástatymas siekia, kad per já þmonës pasidarytø geri. Taèiau þmonës ávedami á gërá veikiau laisvos valios átikinëjimais negu priverèiami ástatymais. Todël [þmonëms] nebuvo bûtina leisti ástatymus. 2. BE TO, Etikos penktojoje knygoje Filosofas sako, kad þmonës kreipiasi á teisëjà kaip á gyvà teisingumà6. Gyvas teisingumas yra geriau uþ negyvà, kuris yra ástatymuose. Todël bûtø buvæ geriau, jeigu teisingumo vykdymas bûtø buvæs patikëtas teisëjo sprendimui, virð jo neiðkeliant jokio kito ástatymo. 3. BE TO, ið to, kas jau pasakyta (kl.90 a.1.2), aiðku, kad kiekvieno ástatymo paskirtis – tvarkyti þmoniø veiklà. Bet kadangi þmoniø veikla susideda ið paskirø dalykø, kuriø yra begalë, tai niekas negali pakankamai apsvarstyti tvarkytinus dalykus, iðskyrus iðminèiø, kuris supranta konkreèius dalykus. Todël geriau bûtø buvæ, kad þmoniø veikla bûtø tvarkoma iðminèiø sprendimu negu kokiu nors iðleistu ástatymu. Vadinasi, nebuvo bûtina leisti þmoniø ástatymus. LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 205 TOMAS AKVINIETIS BET PRIEÐINGAI sako Izidorius knygoje Etimologija: ástatymai yra skirti tam, kad jø baimë paþabotø þmoniø áþûlumà ir doras bûtø saugus tarp nedorøjø, ir paèius nedorëlius bausmës baimë sulaikytø nuo nusikaltimø darymo. ATSAKAU, kad ið to, kas jau pasakyta (kl.63 a.1; kl. 94 a.3), aiðku, jog þmogus ið prigimties yra linkæs á dorybæ, taèiau bûtina, kad pats dorybës tobulumas á þmogø patektø per tam tikrà auklëjimà. Taip pat matome, jog tam tikras darbðtumas padeda þmogui tenkinti jo reikmes, pavyzdþiui, maisto ir drabuþiø, kuriø [patenkinimo] kai kuriuos pradmenis jis turi ið prigimties, bûtent protà ir rankas, bet ne visà [patenkinimà], kaip kiti gyvûnai, kuriems gamta duoda pakankamai apdangalo ir maisto. Nelengva suprasti, kaip þmogus galëtø pats save iðauklëti. Juk dorybës tobulumas ypaè pasireiðkia þmogaus atitraukimu nuo netinkamø malonumø, á kuriuos þmonës yra ypaè linkæ, ir labiausiai jauni, o jø atþvilgiu auklëjimas yra veiksmingiausias. Todël tà auklëjimà, kuris atveda á dorybæ, þmonës turi gauti ið kito. Tiems jaunuoliams, kurie linkæ gerai elgtis dël prigimties gerumo, ið ápratimo arba veikiau dël Dievo dovanos, pakanka tëvø auklëjimo, o ðis remiasi átikinëjimais. Bet kadangi kai kurie [jaunuoliai] yra áþûlûs ir linkæ á ydas ir juos paveikti þodþiu nelengva, tai buvo bûtina jëga ir baime juos sulaikyti nuo pikto, kad bent ðitaip susilaikydami nuo pikto darymo ir kitiems leistø ramiai gyventi, ir patys, prie to pripratæ, galø gale pereitø prie to, kad laisva valia darytø tai, kà anksèiau darë ið baimës, ir ðitaip taptø dori. O tas, bausmës baime verèiantis [gerai elgtis] auklëjimas, yra auklëjimas ástatymais. Todël þmoniø ramybei ir dorai buvo bûtina, kad bûtø iðleisti ástatymai, nes, pasak Filosofo þodþiø Politikos pirmojoje knygoje, kaip þmogus, jei jis yra tobulas dorybe, yra geriausias ið visø gyvûnø; taip, jei jis yra atskirtas nuo ástatymo ir teisingumo, yra blogiausias ið visø, nes þmogus turi proto ginklus, kuriuos gali panaudoti savo geidulingumui ir þiaurumui tenkinti, tokiø ginklø kiti gyvûnai neturi7. Todël Á PIRMÀJÁ atsakytina, kad gera linkintys þmonës á dorybæ atvedami veikiau laisvos valios átikinëjimais negu prievarta, taèiau bloga linkintys á dorybæ vedami tik prievarta. Á ANTRÀJÁ atsakytina, jog, pasak Filosofo Retorikos pirmosios knygos, geriau viskà tvarkyti ástatymu, negu palikti teisëjo sprendimui8. Taip yra dël trijø dalykø. Pirma, lengviau surasti kelis iðminèius, kurie galëtø iðleisti teisingus ástatymus, negu daugybæ, kurie teisingai spræstø apie konkreèius dalykus. Antra, tie, kurie leidþia ástatymus, ilgai svarsto, koká ástatymà iðleisti; o apie konkreèius dalykus spendþiama ið kà tik ávykusiø ávykiø. Taèiau pamatyti tai, kas teisinga, þmogui lengviau svarstant daugybæ atvejø negu tik kurá nors vienà. Treèia, ástatymø leidëjai sprendþia apskritai ir apie ateities dalykus, bet kadangi teismuose pirmininkaujantys þmonës sprendþia apie dabarties dalykus, kurie jiems kelia meilæ, neapykantà arba koká nors geismà, tai iðkreipia jø sprendimà. Kadangi gyvas teisëjo teisingumas nedaþnai sutinkamas ir kadangi jis yra palenkiamas, tai buvo bûtina, kad ástatymas apibrëþtø, kaip spræsti visur, kur tik ámanoma, o þmogaus sprendimui patikëti kuo maþiau dalykø. 206 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS KLASIKA Á TREÈIÀJÁ atsakytina, jog tam tikrus paskirus dalykus, kuriø negali apimti ástatymai, bûtina patikëti teisëjams, kaip ten pat sako Filosofas: pavyzdþiui, apie tai, ar kas nors atsitiko, ar neatsitiko, ir pan. 2 ARTIKULAS AR KIEKVIENAS ÞMONIØ IÐLEISTAS ÁSTATYMAS YRA IÐVESTAS IÐ PRIGIMTINIO ÁSTATYMO Á ANTRÀJÁ ATSAKOME ÐITAIP. Atrodo, kad ne kiekvienas þmoniø iðleistas ástatymas yra iðvestas ið prigimtinio ástatymo. 1. Juk Filosofas Etikos penktojoje knygoje sako, kad ástatyminiam teisingumui ið pradþiø nëra jokio skirtumo, ar nustatoma vienaip, ar kitaip. Bet tam [teisingumui], kuris kyla ið prigimtinio ástatymo, yra skirtumas, ar nustatyta vienaip, ar kitaip. Vadinasi, ne viskas, kas þmoniø ástatymais nustatyta, iðvesta ið prigimtinio ástatymo. 2. BE TO, pozityvusis ástatymas yra prieðprieðinamas prigimtiniam ástatymui, kaip tai matyti Izidoriaus Etimologijos knygoje ir Filosofo Etikos penktojoje knygoje9. Bet tie nurodymai, kurie teikiami kaip iðvados ið bendrøjø prigimtinio ástatymo principø, kaip jau sakyta (kl.94 a.4), priklauso prigimtiniam ástatymui. Vadinasi, tai, kas kyla ið þmogiðkojo ástatymo, neiðvedama ið prigimtinio ástatymo. 3. BE TO, prigimtinis ástatymas visiems yra vienas: juk Filosofas Etikos penktojoje knygoje sako, kad prigimtinis teisingumas visur turi tà paèià galià. Taigi jei þmoniø ástatymai kiltø ið prigimtinio ástatymo, tai reikëtø sutikti su iðvada, kad ir jie yra visiems vienodi. Bet tai neatitinka tiesos. 4. BE TO, tiems nurodymams, kurie kilæ ið prigimtinio ástatymo, galima priskirti koká nors pagrindà. Bet, pasak Teisininko, ne viskà, kà vyresnybë pateikë kaip ástatymà, galima pagrásti. Vadinasi, ne visi þmoniø ástatymai iðvedami ið prigimtinio ástatymo. BET PRIEÐINGAI sako Tulijus Retorikoje: Ið prigimties kilusius ir paproèiais patvirtintus dalykus sankcionavo ástatymø baimë ir religija. ATSAKAU, kad, pasak Augustino traktato Apie laisvàjá sprendimà pirmosios knygos, atrodo, jog tas nëra ástatymas, kuris nëra teisingas. Todël kiek [ástatymas] turi teisingumo, tiek turi ástatymo galios. Taèiau sakoma, kad þmoniø reikaluose kas nors yra teisinga todël, kad atitinka proto taisyklæ. O pirmoji proto taisyklë, kaip matyti ið to, kas jau pasakyta (kl.91 a.2 á 2), yra prigimtinis ástatymas. Todël kiekvienas þmoniø iðleistas ástatymas turi tiek ástatymo pagrindo, kiek iðvedamas ið prigimtinio ástatymo. O jeigu jis kuo nors nuo prigimtinio ástatymo skirsis, tai jau bus ne ástatymas, bet ástatymo iðkraipymas. Taèiau reikia turëti omeny, jog ið prigimtinio ástatymo kà nors iðvesti galima dvejopai: vienaip – kaip iðvadas ið prielaidø; kitaip – kaip kokiø nors bendrybiø LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 207 TOMAS AKVINIETIS pritaikymus. Pirmasis bûdas ið tiesø panaðus á tà, kuriuo moksluose ið pirmøjø principø padaromos árodymø iðvados. O antrasis bûdas panaðus á tà, kuriuo menuose bendrosios formos pritaikomos kuriam nors konkreèiam atvejui: pavyzdþiui, bûtina, kad meistras bendràjà namo formà pritaikytø tam ar kitam namo pavidalui. Vadinasi, kai kurie [þmoniø ástatymai] iðvedami ið bendrøjø prigimtinio ástatymo principø kaip iðvados [ið prielaidø]: kaip ðis, reikalaujantis neþudyti, kurá galima pateikti kaip iðvadà ið nurodymo niekam nedaryti blogo. O kai kurie pritaikymo bûdu: pavyzdþiui, pagal prigimtiná ástatymà tas, kuris nusideda, baudþiamas; o tai, kokia bausme baudþiamas, yra prigimtinio ástatymo pritaikymas. Taigi þmoniø ástatymas iðvedamas abiem ðiais bûdais. Taèiau tie [nurodymai], kurie iðvesti pirmuoju bûdu, þmoniø ástatyme yra laikomi ne tik kylanèiais ið pastarojo, bet ir turinèiais tam tikrà prigimtinio ástatymo galià. O tie, kurie atsiranda antruoju bûdu, turi tik þmogiðkojo ástatymo galià. Todël Á PIRMÀJÁ atsakytina, jog Filosofas ten kalba apie tuos dalykus, kurie ástatymu nustatyti per tam tikrà prigimtinio ástatymo principø pritaikymà arba konkretizavimà. Á ANTRÀJÁ atsakytina, jog tame argumente kalbama apie tuos nurodymus, kurie ið prigimtinio ástatymo iðvedami kaip iðvados [ið prielaidø]. Á TREÈIÀJÁ atsakytina, kad bendrieji prigimtinio ástatymo principai dël didelës þmogiðkø reikalø ávairovës negali bûti visiems vienodai taikomi. Dël to randasi pozityvaus ástatymo ávairovë tarp ávairiø þmoniø. Á KETVIRTÀJÁ atsakytina, jog tuos Teisininko þodþius reikia suprasti kaip pasakytus apie vyresnybës sprendimus dël konkreèiø prigimtinio ástatymo pritaikymø; bûtent su tais pritaikymais ekspertø ir supratingøjø sprendimas yra susijæs kaip su tam tikrais principais; t.y. tiek, kiek ekspertai ið karto mato, kà geriausia nuspræsti. Todël Filosofas Etikos ðeðtojoje knygoje sako, kad tokiuose reikaluose á prityrusiø ir vyresniø þmoniø arba supratingøjø pasisakymus ir nuomones, nors jos bûtø be árodymø, turime atsiþvelgti ne maþiau kaip á árodymus. 3 ARTIKULAS AR IZIDORIUS TINKAMAI APRAÐË POZITYVIOJO ÁSTATYMO KOKYBÆ Á TREÈIÀJÁ ATSAKOME ÐITAIP. Atrodo, kad Izidorius10 netinkamai apraðë pozityviojo ástatymo11 kokybæ, sakydamas: bus ástatymas garbingas, teisingas, prigimties poþiûriu ámanomas, pagal tëvynës paproèius, vietà ir laikà atitinkantis, bûtinas, naudingas; ir taip aiðkiai iðreikðtas, kad niekas dël jo miglotumo nesuklystø; paraðytas ne kieno nors asmeninei naudai, o visø pilieèiø bendrajam gëriui. 1. Mat anksèiau jis ástatymo kokybæ iðreiðkë nurodydamas tris sàlygas: Ástatymu bus visa, kas pagrásta protu, dera religijai, palaiko drausmæ ir didina gerovæ. Todël vëliau nederëjo didinti ástatymo sàlygø skaièiaus. 208 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS KLASIKA 2. BE TO, Tulijus traktato Apie pareigas pirmojoje knygoje (sk.7) sako, kad teisingumas yra garbingumo dalis. Todël pasakius garbingas, be reikalo priduriama teisingas. 3. BE TO, pasak Izidoriaus, raðytas ástatymas atskiriamas nuo paproèiø. Todël á ástatymo apibrëþimà nedera átraukti to, kas yra pagal tëvynës paproèius. 4. BE TO, [kà nors] bûtinu vadinama dvejopai. Vienaip – tà, kuris be iðlygø bûtinas, nes neámanoma, kad jis bûtø kitaip, negu yra, ir toks bûtinas dalykas nepriklauso nuo þmogaus sprendimo, todël toks bûtinumas þmogaus ástatymui nepriklauso. Kitaip – tà, kuris bûtinas dël tikslo, ir toks bûtinumas tapatus naudingumui. Todël be reikalo abu, bûtinas ir naudingas, átraukiami [á apibrëþimà]. BET PRIEÐINGAI liudija paties Izidoriaus autoritetas (cit. vieta, pastaba 12). ATSAKAU, kad kiekvienam daiktui, kuris yra dël tikslo, bûtina, kad jo forma bûtø pritaikyta tikslui; kaip pjûklo forma yra tokia, kad tiktø pjovimui, kaip tai akivaizdu Fizikos antrojoje knygoje. Tai pat ir bet kuris teisingas ir pamatuotas daiktas privalo turëti jo taisyklæ ir matà atitinkanèià formà. Þmoniø ástatymas patenkina abu ðiuos reikalavimus, nes jis yra ir nukreiptas á tikslà, ir yra tam tikra taisyklë ir matas, sutvarkytas ir pamatuotas tam tikru aukðtesniu matu, kuris ið tiesø yra dvejopas, t.y. dieviðkasis ástatymas ir prigimtinis ástatymas, kaip aiðku ið to, kas jau pasakyta (a.2; kl. 93 a.3). O þmoniø ástatymo tikslas – bûti naudingam þmonëms, taip ir Teisininkas sako. Todël Izidorius ið tiesø pirmiausia iðkëlë tris sàlygas: bûtent, kad tiktø religijai, t.y., kad bûtø suderinta su dieviðkuoju ástatymu; kad palaikytø drausmæ, t.y. kad bûtø suderinta su prigimtiniu ástatymu; kad didintø gërovæ, t.y. kad bûtø suderinta su naudingumu þmonëms. Ir ðios trys apima visas kitas sàlygas, kurias vëliau nurodë. Juk ta, kuri vadinama garbingumu, priskiriama dermës su religija sàlygai. O tai, kà jis sako toliau: teisingas, prigimties poþiûriu ámanomas, pagal tëvynës paproèius, vietà ir laikà atitinkantis, papildo drausmës palaikymo sàlygà. Juk þmoniø drausmë pirmiausia priklauso nuo proto tvarkos, kuri ávedama tam, kad [ta drausmë] bûtø vadinama teisinga. Antra, [ji priklauso] nuo sugebëjimø tø, kurie veikia. Mat drausmë privalo bûti taikoma kiekvienam pagal jo galias, atsiþvelgiant ir á prigimties galimybes (juk vaikams ji netaikoma taip, kaip suaugusiems vyrams), ir á þmoniø paproèius; juk þmogus negali vienas gyventi visuomenëje nepaisydamas kitø þmoniø paproèiø. Treèia, [drausmë priklauso] nuo konkreèiø aplinkybiø, [todël Izidorius] sako: vietà ir laikà atitinkantis. O tai, kà sako toliau: bûtinas, naudingas ir t.t., priskiriama tam, kas didina gerovæ: bûtinu laikomas blogybiø ðalinimas; naudingu – gërybiø siekimas; o aiðki iðraiðka reikalinga apsisaugoti nuo þalos, kuri galëtø kilti ið paties ástatymo. Ir kadangi, kaip jau (kl.90 a.2) sakyta, ástatymas yra nukreiptas á bendràjá gërá, tai tas gëris minimas paskutinëje apibrëþimo dalyje. Todël atsakymas Á PRIEÐTARAVIMUS akivaizdus. LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 209 TOMAS AKVINIETIS 4 ARTIKULAS AR IZIDORIUS TINKAMAI SUSKIRSTË ÞMONIØ ÁSTATYMUS Á KETVIRTÀJÁ ATSAKOME ÐITAIP. Atrodo, kad Izidorius netinkamai suskirstë þmoniø ástatymus, arba þmoniø teisæ. 1. Juk ðiai teisei priklauso tautø teisë, kuri taip vadinama, kaip jis pats sako, todël, kad ja naudojasi beveik visos tautos. Taèiau jis pats sako, jog prigimtinë teisë yra tai, kas bendra visoms tautoms. Vadinasi, tautø teisë priklauso ne pozityviajai þmoniø teisei, bet veikiau prigimtinei teisei. 2. BE TO, neatrodo, jog tie dalykai, kurie turi tà paèià galià, skirtøsi formaliai – tik materialiai. O sutartys, liaudies bei senato nutarimai ir kiti panaðûs dalykai, apie kuriuos jis kalba, turi tà paèià galià. Vadinasi, jie nesiskiria vienas nuo kito, nebent materialiai. Taèiau tokiu skirtingumu mene nereikia rûpintis, nes jis gali bûti begalinis. Vadinasi, jis netinkamai ávedë toká þmoniø ástatymø suskirstymà. 3. BE TO, valstybëje yra ne tik valdovø, dvasininkø ir kariø pareigos, bet ir kitokios þmoniø pareigos. Todël atrodo, kad suskirstæs teisæ á karinæ ir civilinæ – ji skirta dvasininkams ir civiliams bei kariniams pareigûnams, jis privalëtø kitoms valstybinëms pareigoms priskirti kitas teisës dalis. 4. BE TO, tuos dalykus, kurie yra atsitiktiniai, reikia praleisti. Taèiau atsitiktinumas, kad ástatymà sugalvoja tas arba kitas þmogus. Vadinasi, þmoniø ástatymai netinkamai skirstomi pagal ástatymø leidëjø vardus – bûtent vienus ástatymus vadinant Kornelijaus, kitus – Falcidijo ir t.t. PRIEÐTARAVIMUI pakanka Izidoriaus autoriteto (cit. vieta, pastaba 17). ATSAKAU, jog kiekvienà dalykà galima ið esmës skirstyti pagal tai, kas yra jo sàvokoje. Pavyzdþiui, gyvûno sàvokoje yra siela, kuri yra protinga arba neprotinga, todël gyvûnas teisingai ir ið esmës skirstomas pagal protingumà ir neprotingumà, bet ne pagal baltumà ir juodumà, nes ðie [poþymiai] visiðkai neáeina á jo sàvokà. Taèiau þmoniø ástatymo sàvokoje yra daug dalykø, pagal kuriuos bet kurá þmoniø ástatymà galima skirstyti teisingai ir ið esmës. Juk pirmiausia þmoniø ástatymo sàvokoje yra tai, kad jis yra iðvestas ið prigimtinio ástatymo, kaip matyti ið to, kas jau pasakyta (a.2). Ir pagal tai pozityvioji teisë skirstoma á tautø teisæ ir civilinæ teisæ, [skirstoma] pagal du bûdus, kuriais kas nors iðvedama ið prigimtinio ástatymo, kaip jau (a.2) sakyta. Mat tautø teisei priklauso tie ástatymai, kurie ið prigimtinio ástatymo iðvedami kaip iðvados ið prielaidø: kaip teisingi pirkimai, pardavimai ir kiti panaðûs dalykai, be kuriø þmonës negalëtø drauge gyventi; juk tai priklauso prigimtiniam ástatymui, kad þmogus ið prigimties yra visuomeninis gyvûnas, kaip árodyta Politikos pirmojoje knygoje. O tie ástatymai, kurie ið prigimtinio ástatymo iðvedami konkretaus pritaikymo bûdu, priklauso civilinei teisei, pagal kurià kiekviena valstybë nustato tai, kas jai patogu. Antras dalykas, priklausantis þmoniø ástatymo sàvokai, yra tas, kad jis nukreiptas á bendràjá valstybës gërá. Ir ðiuo poþiûriu þmoniø ástatymà galima skirstyti pa- 210 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS KLASIKA gal ávairovæ tø, kurie bendrajam gëriui dirba ypatingus darbus: kaip dvasininkai, uþ liaudá meldþiantys Dievà; vyresnieji, valdantys liaudá; ir kariai, kovojantys uþ liaudies gerovæ. Todël ðioms þmoniø grupëms skirta tam tikra ypatinga teisë. Treèias dalykas, priklausantis þmoniø ástatymo sàvokai, yra tas, kad jis yra iðleistas to, kuris valdo valstybës bendruomenæ, kaip jau pasakyta (kl.90 a.3). Ir ðiuo poþiûriu þmoniø ástatymai skirstomi pagal valstybiniø santvarkø ávairovæ. Viena ið jø, pasak Filosofo Politikos treèiosios knygos, yra karalystë, bûtent tada, kai valstybæ valdo vienas: todël joje vadovaujamasi valdovo nurodymais. O kita santvarka yra aristokratija, t.y. geriausiøjø, arba kilmingiausiøjø, valdymas: todël joje vadovaujamasi iðmintingøjø nuomone (responsa prudentum) ir senato nutarimais (senatus consulta). Kita santvarka yra oligarchija, t.y. nedaugelio turtingøjø ir galingøjø valdymas: todël joje vadovaujamasi pretoriø teise (ius praetorium), kuri dar vadinama garbës teise (ius honorarium). Dar kita santvarka yra liaudies, kuri vadinama demokratija: todël joje vadovaujamasi plebëjø nurodymais (plebiscita). O dar kita yra tironiðka, ji yra visiðkai sugedusi, todël nepaiso jokiø ástatymø. Taèiau yra tam tikra santvarka, sudaryta ið visø minëtø [santvarkø] miðinio, ir ji yra geriausia: todël, pasak Izidoriaus, ji priima ástatymà, „kurá kilmingieji drauge su liaudimi sankcionavo“. O ketvirtasis dalykas, priklausantis þmoniø ástatymo sàvokai, yra tas, kad jis valdo þmoniø veiksmus. Ir ðiuo poþiûriu ástatymai skirstomi atsiþvelgiant á jø reguliuojamø dalykø ávairovæ ir kartais pavadinami jø autoriø vardais: pavyzdþiui, skirstomi á Julijaus ástatymà (Lex Julia) apie iðtvirkavimà, Kornelijaus ástatymà (Lex Cornelia) apie þmogþudþius, ir panaðiai vadinami kiti ástatymai ne dël autoriø, o dël dalykø, kuriuos reguliuoja. Todël Á PIRMÀJÁ atsakytina, jog tam tikra prasme tautø teisë þmonëms yra prigimta, nes yra protinga tiek, kiek ið prigimtinio ástatymo iðvedama kaip iðvada, kuri nëra labai nutolusi nuo prielaidø. Todël þmonës tuose dalykuose lengvai sutaria. Taèiau nuo prigimtinio ástatymo ji skiriasi tuo, kad labiausiai nutolusi nuo to, kas visiems gyvûnams bendra. Á KITUS argumentus atsakymas aiðkus ið to, kas jau pasakyta (pagrindinëje artikulo dalyje). Literatûra ir nuorodos 11 „Kadangi sieloje yra trejopi dalykai – iðgyvenimai, galios ir nuostatos, tai vienas ið tø trijø dalykø ir bus bûdo dorybë.“ Aristotelis. Rinktiniai raðtai. – Vilnius, Mintis, 1990, p. 89. Lenkiðkai – sprawnosc, vokiðkai – Verhabung (Begabung f. -, -en: 1. gabumas, talentingumas; 2. talentas, talentingas þmogus). Taigi nuostatà reikia suprasti kaip tam tikrà iðankstiná gebëjimà elgtis tam tikru bûdu. 12 13 14 „Bet ne visi pakluso Gerajai Naujienai“ (Rom 10,16). Pastaba: ðiame argumente ir atsakyme á já minimas Ástatymas yra Senasis ástatymas, arba Testamentas. „Visa, kas sutinka su ástatymais, yra vienaip ar kitaip teisinga.“ Aristotelis. Rinktiniai raðtai. – Vilnius, Mintis, 1990, p. 146. A. Rubðys: „Jis davë jiems teisæ jo nuostabiais darbais amþinai didþiuotis“ (Sir 17,9); J. Skvi- LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 211 TOMAS AKVINIETIS 15 16 17 reckas: „Be to jis suteikë jiems drausmës ir davë tëvonystës gyvenimo ástatymà“ (Ekli 17,9). A. Rubðys: „Pasielk pagal savo iðmintá, bet neleisk jo þilai galvai nuþengti á Ðeolà ramybëje“; J. Skvireckas: „Vieðpats marina ir á gyvenimà gràþina“. Plg. „Todël kai þmonës susivaidyja, ieðko teisëjo pagalbos, o eiti pas teisëjà – tai eiti pas teisingumà. Mat teisëjas nori bûti tarsi ákûnytas teisingumas.“ Aristotelis. Rinktiniai raðtai, p. 152. Plg. „Juk blogiausia neteisybë yra ta, kuri turi ginklø, o þmogus gimsta turëdamas ginklus supratingumui bei dorybei, taèiau jais puikiausiai gali pasinaudoti prieðingam tikslui. Todël be dorybës þmogus yra ðventvagiðkiausias ir þiauriausias [ið gyvûnø] ir blogiausias seksualiniu ir valgio poþiûriu“. Aristotelis. Politika, p. 67. 18 19 10 11 Plg. „Labai svarbu, kad gerai sutvarkyti ástatymai patys apibrëþtø“. „Visuomeninis teisingumas yra ið dalies prigimtinis, ið dalies ástatyminis.“ Aristotelis. Rinktiniai raðtai, p.158. Izidorius (Isidorus Hispalensis, 560-636), ðventasis, nuodëmklausys, Baþnyèios daktaras ið Sevilijos, vyskupas. Gilsonne’as, raðo, kad Izidoriaus veikalas Etimologijos, arba Pradai, viduramþiø bibliotekose uþëmë tokià pat vietà, kokià ðiuolaikinëse bibliotekose uþima Encyclopaedia Britanica arba Larousse. Þr. E. Gilsone. History of Christian Philosophy in the Middle Ages. – London, Sheed and Ward, 1989, p. 107. Pozityvusis ástatymas – tai valdþios nustatyta ir paskelbta elgesio taisyklë. B. d. Ið lotynø k. vertë ir komentarus paraðë Gintautas VYÐNIAUSKAS Versta ið: Sancti Thomae Aquinatis. Summa Theologiae I-II, La Editorial Catolica, S.A. – Madrid, 1951 Jonas Daniliauskas Modiljani pabuèiavimas 1995. Drobë, aliejus. 81 × 65 212 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS KLASIKA Tæsinys. Pradþia „Logos“ Nr. 25 AL-FÂRÂBÎ APIE „DORYBINGOJO MIESTO“ GYVENTOJØ PAÞIÛRAS About the Views of a “Virtuous City” Inhabitants PRATARMË Ðiame skyriuje al-Fârâbî visø pirma kalba apie miestø rûðis. Juos klasifikuoja pagal nuomoniø ir veiksmø santyká á penkias kategorijas: dorybingàjá, neiðmanymo, pagedimo, permainingàjá ir kenksmingàjá, kartu nustato ðeðias neiðmanymo miesto kategorijas. Pabaigæs miestø klasifikacijà, al-Fârâbî pereina prie dorybingø ir nedorybingø sielø veiksmø bei sàlygø, kuriomis sielos tampa atskirtomis nuo materijos, analizës, sielos kelià á tobulybæ lygina su menininko ar amatininko tobulëjimu bei nedorybingos sielos bûklæ – su kûno liga serganèio ligonio bûkle. Linas Kondratas PREFACE In this part al-Fârâbî presents the classification of non-virtuous and corrupt cities, later goes on to an analysis of the way of the soul towards the immaterial state and the state of the soul after death, compares the way towards the perfection of the soul with the way of a craftsman or artisan, and compares the state of the non-virtuous soul to that of bodily sickness. Linas Kondratas 31. APIE ÐIØ MIESTØ ÞMONES1 Taèiau neiðmanymo miestø þmoniø sielos lieka neiðtobulintos ir jø iðlikimui (qiwâm) bûtinai reikia materijos, kadangi jose visai neatsispindi Tiesos pavidalas (lam yartasimu fîha rasmu haqîqatin) kuria nors ið pirminiø suvokiamybiø. Todël suirus materijai, kurios dëka jie iðliko, suyra ir galios, kuriomis buvo palaikomas iðRAKTAÞODÞIAI. Dorybingasis miestas, siela, kanèia, daiktas, forma. KEY WORDS. Virtuous City, soul, suffering, thing, form. LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 213 AL-FÂRÂBÎ likimas to, kas suyra, taèiau iðlieka galios, kuriomis iðlieka tai, kas turi iðlikti. Ir jeigu ðios pastarosios galios taip pat iðnyksta ir suyra virsdamos (inh.allat) kitu daiktu, tokiu atveju tai, kas lieka, virsta forma ðiam [naujajam] daiktui, á kurá transformavosi (inh.allat) likusi materija. Ir toliau, kiekvienà kartà, kai tas [daiktas] vël suyra ir transformuojasi á [kità] daiktà, tai, kas iðlieka [ið to ankstesnio daikto], tampa forma to daikto, á kurá [ankstesnysis] daiktas irdamas transformavosi (inh.allat). [Tai tæsiasi iki tol] kol irimo ir transformavimosi procesas pasiekia elementus (ustuqsât), o galutinis likutis tampa elementø forma2. Po to tolesnis procesas (alamr) vyksta priklausomai nuo to, kam pasitaiko (‘ala mâ ittafaqa an) susiformuoti ið daliø, sudarytø ið elementø (ajzâ’ min ustuqsât). Jeigu tos dalys susimaiðo tokiu bûdu, kad ið jø kiltø þmogus, tada [ið elementø sudarytos dalys] atgauna [ankstesná bûvá] (‘âda) ir virsta struktûra(hay’a), esanèia þmoguje. O jeigu atsitiktø, kad susimaiðytø tokiu bûdu, ið kurio kyla kokia nors gyvûnø ar negyvûnø rûðis, tada tos [ið elementø sudarytos dalys] savo forma sugráþta á tà [gyvûnà ar negyvûnà]. Taigi ðie [nedorybingøjø miestø gyventojai] iðnyksta (hâlikûn)3 ir tampa niekiu (s.â’irûn ila l-‘adam), panaðiai kaip gyvuliai, þvërys ir ropliai. Taèiau [kalbant apie] dorybingojo miesto þmones, [pasakysime, kad] jø sielø struktûros (hai’ât nafsâniya)4, kurias jie ágijo [sekdami] pirmtakø (aslâf) nuomonëmis, apsivalë nuo materijos bei blogøjø sielos struktûrø, kurias buvo ágijæ dël niekingø (radhîla) veiksmø. Blogosios prijungia prie pirmøjø (gerøjø) sielos struktûrø, jas sutrikdo (tukaddiru) ir joms prieðtarauja (tad.âdu). Dël pastarøjø prieðtaravimo pirmosioms siela [patiria] didelæ kanèià (adhan). Pastarosios taip pat prieðtarauja pirmosioms, [tai taip pat sukelia sielai] didelæ kanèià ir ðios dvi didelës kanèios sieloje susijungia. Dël tø sielos struktûrø, kurios kyla ið neiðmanymo veiksmø (af‘âl al-jâhiliyya), didelë kanèia ið tikro kyla racionaliojoje [sielos] dalyje. Kol racionalioji siela uþsiima tuo, kà jai pateikia juslës, ji tos kanèios nesuvokia, nes uþsiima tuo, kà jai juslës teikia; taèiau kai siela izoliuojasi nuo jutimø, jauèia kanèià kaip pasekmæ, kylanèià ið [blogøjø] sielos struktûrø. Tokiu atveju ji [siela] apvalo [sielos struktûras] nuo materijos, izoliuoja jas nuo jutimø bei nuo visø á jà ið iðorës patenkanèiø dalykø5. Panaðiai bûna sielvartaujanèiam þmogui, kuris nebejauèia sielvarto, kada uþsiima tuo, kà jam teikia juslës, taèiau kai tik izoliuojasi nuo jusliø, [sielvarto keliama] kanèia vël sugráþta. Taip pat ir skausmà jauèiantis ligonis, kada uþsiima [kokiais nors] daiktais, arba maþiau jauèia ligos keliamà skausmà, arba visai nebejauèia [jokios] kanèios. Bet [pakanka jam tik] atsitraukti nuo daiktø, kurie já uþëmë, kanèia sugráþta ir jis vël jà jauèia. Tokiu bûdu ir racionalioji sielos dalis, kol ji uþsiima jusliø jai teikiamais [duomenimis], nejauèia blogøjø sielos struktûrø teikiamos kanèios; taèiau kada ji tampa nuo jusliø visai izoliuota, tada vël jauèia kanèià; jai atsiskleidþia (z.ahura) blogøjø sielos pavidalø keliama kanèia, [taip pat ir tai, kad ji] labai kenèia iðtisà amþinybæ 214 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS KLASIKA (ad-dahr kullahu)6. Ir kai prie jo [kenèianèiojo] prisijungia (iltah.aqa) tie dorybingojo miesto þmonës, kurie yra toje paèioje pakopoje, kaip ir jis, kiekvieno ið jø kanèia padidëja dël [savo] draugo (bi-sâh.ibin) [kanèios]7 ; kadangi susijungusiøjø [skaièius] neturi galo (bilâ nihâya), tai ir kanèia be galo padidëja per begaliná laiko tarpà (fi ghâbir az-zamân bilâ nihâya). Tai yra nelaimës (ðaqâ’) [bûsena], prieðinga laimei. [Pereidami] prie paklydusiø miestø þmoniø, [pasakysime] kad tas, kuris paklaidino juos ir nukreipë nuo laimës [vardan] tam tikrø tikslø, [kuriø siekia] neiðmanymo þmonës, þinojo, kas yra laimë, bei, [bûdamas] ið pagedusio (fâsiqa) miesto þmoniø, jis vienas, be kitø [savo] miesto þmoniø, yra nelaimingas (ðaqiyyun); tuo tarpu [kiti] miesto þmonës [po mirties] praþûva ir tampa tuðti (yaxlawna), panaðiai kaip tai atsitinka su neiðmanymo þmonëmis (ahl al-jâhiliyya); o kas dël permainingojo miesto þmoniø, tai tik tas vienas, kuris pakeitë jø bûvá ir nukreipë juos taip, kad jie taptø pagedusio miesto þmonëmis, yra nelaimingas, o kiti praþûva ir tampa tuðti, kaip ir neiðmanymo miesto þmonës. Tas pats [pasakytina] ir apie kiekvienà, kuris nukrypo nuo laimës per neapsiþiûrëjimà ar klaidà. O tas ið dorybingojo miesto þmoniø, kuris buvo bûtinybe ar jëga priverstas daryti neiðmanëliðkus veiksmus, [neturës] kæsti kanèios dël to, kà [buvo priverstas] padaryti. Jo uþsiëmimas, kurá jis buvo priverstas [atlikti], nesuformuoja jame sielos struktûrø, prieðingø dorybingosioms ir [ne]sudrumsèia jo bûsenos taip, kad ji taptø kaip pagedusiojo miesto gyventojø, todël veiksmai, kuriuos jis buvo priverstas padaryti, jam nekenkia8. Á toká [bûvá] dorybingasis [þmogus] patenka tuo atveju, kada jis [gyvena] valdomas vieno ið miestø, prieðingø dorybingajam, þmoniø, ar kada jis priverstas gyventi prieðingø dorybei [þmoniø] bûstuose. Vertëjo paaiðkinimai 11 12 Skaitant ðá skyrelá, susidaro áspûdis, kad jis paraðytas veikiant stipraus budistinio substrato átakai. Paraleles su budizmo mokymu trumpai pakomentuosime tekste. Èia tik pridursime, kad al-Fârâbî kontaktas su budizmo sekëjais yra visai ámanomas dalykas, nes jis gimë ir jaunystæ praleido Vidurinëje Azijoje, kuri, kaip þinia, prieðislamiðkais laikais buvo vienas ið budizmo paplitimo regionø. Taèiau aiðku, ið tokio trumpo tekstelio jokiø gilesniø iðvadø daryti negalima. Apraðytas pomirtinis tobulumo nepasiekusiø sielø likimas ðiek tiek primena analogiðkà budistinæ sampratà, kada sankaupos – skandhos, ið kuriø sudarytas psichosomatinis agregatasþmogus, mirties metu suyra, ir, priklausomai nuo sukauptø karminiø tendencijø, ið naujo rekombinuojasi, sukurdamos arba naujà þmogið- 13 14 kà egzistencijà, arba gyvûnà, pragaro gyventojà ir pan. Kadangi musulmonas al-Fârâbî karmos lyg ir nepripaþásta, todël atrodytø, kad jis naujos egzistencijos pobûdá sieja su atsitiktinumu (mâ ittafaqa). Nors absoliutaus aiðkumo tokia trumpa pastaba neduoda. Galima al-Fârâbî apraðymà gretinti ir su kinietiðka I-ching visuotiniø permainø idëja. Prisiminkime, kaip filosofas Chuang-tzu samprotauja, kuo jis tapsiàs po mirties – þiurkës kepenëlëmis ar kuo kitu. Atrodo, kad al-Fârâbî prieðtarauja tam, kà raðë pirma, nes blogøjø miestø gyventojai á visiðkà nieká nepavirsta, nors, be abejo, bet kuriuo atveju jie praranda savo turëtà asmeninæ tapatybæ. Matyt, filosofas tai ir turëjo galvoje. Sielos struktûras (kuriø prasmës al-Fârâbî detaliau neatskleidþia) taip pat bûtø galima sieti LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 215 AL-FÂRÂBÎ 15 16 su budizmo klasifikaciniais vienetais (skandha, âyatana, dhâtu). Èia bûtø galima áþiûrëti labai glaustà uþuominà apie kaþkoká meditaciná metodà, kurá, matyt, taikë pats al-Fârâbî ir kuris taip pat turi tam tikro panaðumo su budizmo metodais – pirma sàmonës atsiejimas nuo jusliø, o paskui – sàmonës tarðalø (kleðø) ravëjimas Kanèios, kuri yra trukusi „visà amþinybæ“, akcentavimas taip pat yra ryðkus budistinis motyvas, sunkiai suderinamas su musulmoniðka pa- 17 18 saulëjauta. Arba al-Fârâbî ið tikrøjø tikëjo reinkaranacija (nes kaip kanèia galëtø trukti amþinybæ?), arba, kas labiau tikëtina, naudodamasis kokiu nors budistinës kilmës tekstu ir ið jo skolindamasis minèiø, ne viskà iki galo suderino. Ðità teiginá bûtø galima gretinti su bodisatvos visuotinës uþuojautos idealu. Islamiðkas mokymas teigia, kad veiksmai yra vertinami pagal ketinimus, todël veiksmas, kuris buvo atliktas prievarta, be ketinimo já atlikti, neigiamø pasekmiø sielai neatneða. B. d. Ið arabø k. vertë Linas KONDRATAS Versta ið: Al-Fârâbîs. Abhandlung der Musterstaat. Aus Londoner und Oxforder Handschriften. Herausgegeben von Fr. Dieterici, Leiden, E.J.Brill, 1895. Pakartotinai perspausdinta: Abû Nasr Ibn Muhamed Al-Fârâbî, Risala fi ara’ ahl madina al-faDhila (Der Musterstaat). Herausgegeben von Friedrich Dieterici. Reprint by the Institute of the History of Arabic Islamic Science at the Johann Wolfgang Goethe University in Frankfurt, 1999. Jonas Daniliauskas. Mûsø maþa mëlyna karvutë. 1979. Drobë, aliejus. 114 × 146 216 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS RECENZIJA Antanas Andrijauskas TRADICINË JAPONØ ESTETIKA IR MENAS Vilnius, Vaga, 2002, 670 p. TRADICINËS JAPONØ ESTETIKOS IR MENO PASAULIO ATRADIMAS Jau keletà metø gyvendamas ir tæsdamas studijas Kinijoje, kitomis akimis, tarsi ið ðalies þvelgi á Lietuvos kultûriná gyvenimà, joje gausëjanèias orientalistinës literatûros naujienas. Be abejo, ðiais laikais, ypaè gyvenant tolimoje ðalyje, sunku bûti gerai informuotam apie visas iðleidþiamas knygas, taèiau vargu ar apsiriksime sakydami, jog tokio pobûdþio ir tokios didelës apimties fundamentalus veikalas kaip profesoriaus Antano Andrijausko „Tradicinë japonø estetika ir menas“ Vakarø ðaliø literatûros kontekste yra vienas pirmøjø. Darbas yra skirtas subtilios tradicinës japonø es- tetikos ir meno tyrinëjimui nuo jo iðtakø iki Edo epochos pabaigos, kai japonø kultûroje iðryðkëjo kokybiðkai naujos modernizacijos tendencijos. Tyrinëjamas laikotarpis apima daugiau nei trylika ðimtmeèiø. Tokios specializuotos, juolab vienai Rytø estetikos ir meno tradicijai skirtos studijos pasirodymas lietuviø kalba yra netikëtas ir kartu dþiuginantis reiðkinys, liudijantis, kad mes tampame civilizuota ir atvira pasaulinei kultûrai ir menui tauta. Nors autorius tradiciniais japonø kultûros reiðkiniais rimtai domisi ir á juos gilinasi daugiau nei du deðimtmeLOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 217 RECENZIJA èius, be to, yra praëjæs rusø japonistikos ir komparatyvistikos patriarcho akademiko Nikolajaus Konrado mokyklà, vis dëlto stebina jo sugebëjimas susigaudyti tokiame daugiamaèiame Tolimøjø Rytø civilizacijos reiðkinyje ir lyg savo kieme jaustis didþiuliame ávairaus pobûdþio estetiniø idëjø, meno formø, ðaltiniø ir literatûros lauke. Akivaizdu, kad tokiø uþmojø galëjo imtis tik þmogus, gerai nutuokiantis ir jauèiantis tradicinës japonø kultûros, estetikos ir meno subtilybes. Uþtenka ádëmiau susipaþinti su knygos turiniu, pagrindiniu joje plëtojamø problemø lauku, pasirinktomis temomis, leitmotyvais, ir iðkart ásitikini, jog autorius yra gerai perpratæs akademiná darbà ir Tolimøjø Rytø tradicinës estetikos ir meno subtilybes. Knyga paraðyta laikantis visø grieþtø akademinio darbo reikalavimø, vieningos metodologijos, taèiau kartu þavi gyva ir vaizdinga kalba. Galbût nepasirengusiam skaitytojui pasirinktas japonø tradicinës estetikos ir meno dëstymo stilius dël nepaþástamø terminø, pavardþiø, idëjø gausos vietomis sukeltø ðiokiø tokiø skaitymo sunkumø, taèiau kita vertus, toks pateikimo bûdas labai naudingas kaip þiniø ðaltinis besidomintiems Tolimøjø Rytø kultûros, estetikos, meno tradicijomis ir dirbantiems panaðioje srityje, juolab, kad knygoje gausu vertingos informacijos, kurios ieðkoti savarankiðkai prireiktø daugelio metø. Autoriaus erudicija leido darbà paraðyti taip, kad su pateikta medþiaga pravartu susipaþinti gilinantis ne tik á japonø, bet ir á kitø, ypaè Tolimøjø Rytø, ðaliø kultûras. O jeigu kam 218 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS kiltø ne visai korektiðkas klausimas, kà lietuviui duoda paþintis su rafinuota tradicine japonø estetika, menu, japonø kultûros, mentaliteto, estetinio pasaulio suvokimo gelminiais sluoksniais, kam viso to reikia, galima bûtø á tai atsakyti pirmajame Rytø kultûros þurnalo INDRA paskelbtu Vytauto Narvilo prisipaþinimu apie Indijà: „...lankydamasis Indijoje staiga atradau Lietuvà. Indija man atvërë visai naujà Lietuvos paþinimo galimybæ“. Manau, ðio recenzuojamo veikalo autorius galëtø pasakyti panaðius þodþius ir apie Japonijà, meile ir didþia pagarba jos kultûrai dvelkia daugelis aptariamos knygos puslapiø. Ið tikrøjø gilesnë paþintis su kitos ðalies kultûra leidþia geriau paþvelgti ir á savàjà, jà ið naujo suvokti. Nepaisant ðiam darbui bûdingø akademiniø intencijø, vienas vertingesniø knygos bruoþø – meistriðkai suderintas akademinis ir laisvas idëjø dëstymo stilius. Nors dël „skonio ir spalvø nesiginèijama“, o gal veikiau bûtent dël to ir galima iðvardyti, mano akimis þvelgiant, bent keletà labiausiai pavykusiø knygos daliø. Tai pirmiausia skyrius, skirtas Murasaki Shikibu ðedevrui „Genji monogotari“, jame iðplëtotai savitai Heian epochos „moteriðkai literatûrinei estetikai“, jos apmàstymams apie estetinæ sàvokà mono no aware, iðreiðkianèià „ir stiprø gilø jausmà, ir prislopintas, santûrias emocijas“, o brandþioje klasikoje „ne ðëlstanèias aistras, bet valdomas emocijas“. Idant nesumenkintume ðios daug aprëpianèios sàvokos, priminsiu, jog toks lakoniðkas jos apibûdinimas tëra nedidelis visumos fragmentas. Taip RECENZIJA pat labai ádomi dalis apie vienos ryðkiausiø japonø tapybos tradicijø, vadinamosios yamato-e tapybos principus, kur siuþetai daþniausiai perimami ne ið realaus gyvenimo, bet ið Heiano epochos literatûros, perëjusios per dailininko sàmonæ. Neabejotinai pavykæ ir ypatingos gelmës knygai suteikia beveik visi skyriai, poskyriai ir fragmentai, kuriuose su didþiu iðmanymu kalbama apie dzen màstymo tradicijà atsiþvelgiant á jos sàryðá su ávairiomis tradicinës japonø estetikos ir meno apraiðkomis – pavyzdþiui, dzen peizaþine tapyba, dzen kaligrafija, zenga tapyba, haiku poezija ar dzen dvasia suvokiama arbatos gërimo ceremonija. Ádomiausiø ar labiausiai vykusiø knygos daliø vëriná galima papildyti skyriais, kuriuose pateikta spontaniðkø tapybos krypèiø (haiga, zenga, bunjinga) analizë. Haiga stilius iðsirutuliojo siekiant iliustruoti trumpas haiku eiles. Jos pagrindas – ushin (minties gelmës) teorija, teigianti dvasios buvimà kûrinyje. Vëliau haiga virsta zenga tapyba: „filosofiniø dzen aforizmø turiná meistrai siekë iðreikðti pabrëþtinai taupiomis meninës raiðkos priemonëmis“. Pastarosios mokyklos tapybinës estetikos principus kûrë Takuanas, daugelá metø gyvenæs kaip klajojantis atsiskyrëlis ir kûræs ypatingos prasmës paveikslus, susietus su kaligrafija. „Að, – prisipaþásta jis, – niekuomet nesijauèiu vieniðas. Kai iðvyksta lankytojas, jauèiu groþá ir rimtá. Besileidþiant sutemoms, màstau: niekas dabar neateis ir galiu pabûti pats su savimi. Mënuo ir lietus tokie pat vieniði ir ramûs, ir að jauèiu juos esant manuo- ju lietumi, mano mënuliu.“ Zenga meistrai, kaip teisingai parodo knygos autorius, daug dëmesio skiria psichologiniam menininko pasiruoðimui, meditacijai, atsiribojimui nuo iðorinio pasaulio trikdþiø ir susiliejimui su kuriamu motyvu. Na, o bunjinga terminu apibûdinama tapybos kryptis, susiformavusi ið henga ir zenga, klasikinës kinø tapybos tradicijos bei Kanô mokyklos. Skirtingø ir ilgameèiø tapybos krypèiø organiðka sintezë bunjinga tapybai suteikë ypatingo brandumo, todël knygoje itin detaliai aptariamos ðios krypties iðtakos, pagrindiniai estetiniai ir meninës kûrybos principai. Autorius teisingai parodo, kad bunjinga tapytojø kûriniai, palyginti su haiga ir zenga mokyklø, pasiþymi didesniu humanitarinio, ypaè literatûrinio, konteksto turtingumu, platesne meninës iðraiðkos priemoniø, kompoziciniø sprendimø bei temø skale. Kartais besistengiant ásivaizduoti panaðiais þodþiais perteikiamus vaizdinius, belieka apgailestauti, kad neturi tø tapytojø kûriniø prieðais akis, taèiau atsidusæs verti lapà ir netikëtai aptinki apraðomos krypties tapybos kûrinio reprodukcijà, kuri tarsi ðypsosi arba liûdi, kuriame nors lapo pakraðty ar viduryje nebyliai patvirtindama þodiná kontekstà. Negaliu nepaminëti konceptualumu ir savitu poþiûriu patraukianèio skyriaus apie japonizmo átakà Vakarø meninei kultûrai. Ðiai temai knygoje skirta daug vietos ir galbût daug kam bus naujiena tai, kad ávairios, ið pirmo þvilgsnio vien tik Vakarø kultûrai bûdingos meno kryptys, tokios kaip impresionizmas, postimpresionizmas, simLOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 219 RECENZIJA bolizmas bei daugybë modernistinio ir avangardinio meno krypèiø susiformavo stipriai veikiamos japonizmo estetiniø idëjø. Daugelis átakingiausiø postmodernizmo ideologø ir menininkø nuolatos primena apie tiesioginá „postmodernistinio posûkio“ Vakarø kultûroje, filosofijoje ir mene sàryðá su Tolimøjø Rytø kultûros tradicijø átakomis. Be abejo, pas mus tie reiðkiniai neretai ágauna kitoká pavidalà, kartais, atrodytø, prieðingà savo kilmës ðaltiniams, taèiau net ir tuo atveju besigilinant á ðià problematikà, minëtos sàsajos tampa vis akivaizdesnës. Detales apie kà tik bendrais bruoþais paminëtø Rytø ir Vakarø kultûrø estetikos ir meno sàryðius, faktus, konkreèias japonizmo reiðkiniu besidomëjusiø autoriø pavardes bûsimiems skaitytojams belieka susiieðkoti knygoje savarankiðkai. Kita vertus, skaitytojas, kuris dar menkai paþásta tradicinës japonø estetikos ir meno ypatumus, gilindamasis á ðios turiningos knygos tekstà, suþinos, jog tradicinëje Japonijos kultûroje susiformavo stulbinama estetiniø sàvokø ávairovë, kuri Vakarø kultûroje daþnai neturi atitikmenø, ir tai liudija japonø estetikos savitumà, kartu ir brandumà. Neatsitiktinai knygos autorius itin daug dëmesio skiria ne tik idëjø, bet ir pamatiniø estetiniø sàvokø raidos istorijai, atskleidþia sudëtingas jø metamorfozes. Daug dëmesio knygoje skiriama tradicinei japonø estetikai itin svarbiems estetiniø ir etiniø vertybiø sàryðingumo tyrinëjimams. Ðiuo aspektu þvelgiant, itin pavykæs vadinamojo „Meno kelio“ problematikos aptarimas, didþiøjø japonø 220 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS estetikos ir meno patriarchø koncepcijø apie menininko etinio tobulëjimo ir vidinio tyrumo svarbà tyrinëjimas. Neatsitiktinai knygos autorius primena labai svarbià japonø estetinio fenomeno supratimui átakingo Kamakuros epochos „Meno kelio“ idealogijos reiðkëjo Fujiwaros Teikos mintá, jog „autentiðkai kûrybai bûtinas dvasios tyrumas, kadangi tikroji minties gelmë nepasiekiama, kai sàmonë sujaukta, uþterðta neðvariomis mintimis ir vaizdiniais“. Taigi A. Andrijauskas teisingai parodo, kad autentiðkas menas tradicinëje Japonijos, kaip ir kitø Tolimøjø Rytø ðaliø kultûrose daþnai suvokiamas pirmiausia kaip „dvasinio tobulëjimo kelias“. Kinijoje atsiradusi ir Japonijoje suklestëjusi rafinuota arbatos gërimo ceremonija yra vienas ið tokiø keliø, kurio aptarimui autorius skiria ypatingà dëmesá, kadangi èia aptinka vienà svarbiausiø raktø á japonø tradicinës estetikos savitumo paþinimà. Dar garsusis Sakai mokyklos meistras Sen no Rikyû taikliai paþymëjo, kad iki arbatos ceremonijos organizatoriaus lygmens þmogus privalo subræsti ir „tol, kol jis netapo graþus, neturi moralinës teisës liestis prie groþio“. Ðio principo aukðèiausia iðraiðka formuluojama dar grieþèiau – ðeimininkas „turi bûti daugiau nei menininkas, jis pats turi tapti menu“. Be jokiø abejoniø, nuolat sutinkamas japonø siekis kasdieniðkos rutinos reiðkinius paversti dvasià iðaukðtinanèiu keliu iðties vertas apmàstyti. Ðis uþmojis, kaip parodo knygos autorius, atsispindi ávairiose japonø daugiabriaunës kultûros apraiðkose. Net ir tapytojui, kurá mes, Vakarø kultûros þmo- RECENZIJA nës bûtume linkæ suvokti daugiau maþiau kasdieniðkai, suiboku tapytojø priesakai pataria neliesti teptuko tol, „kol nebûsi pasirengæs dël bûsimo kûrinio paaukoti ne tik ðlovæ, bet ir gyvenimà“. Knygoje taip pat rasite ir daugybæ kitø vertingø þiniø apie ávairius japonø meno ir estetikos aspektus – mandalø tapybos ypatumus, kaligrafijos meno subtilybes, arbatos ceremonijos niuansus, no ir bunraku teatro estetikos paslaptingà þavesá, kartu su non finito arba neiðsakymo principu, didþiai individualios dzen patirties sàryðá su ávairiomis japoniðkojo meno apraiðkomis ar netgi apie universaliàjà energijà-pradà qi. Manau, dalis to, kas atidþiai perskaityta, neabejotinai pakeis daugelá mûsø visuomenëje susiformavusiø vulgariø stereotipø apie ávairius japonø kultûros, estetinio pasaulio suvokimo ir meno aspektus. Tai neabejotinai vienas ið garsiai nedeklaruojamø autoriaus tikslø, kurá jam tikrai pavyko ágyvendinti ir kuris ðiai knygai suteikia neabejotinà papildomà vertæ. Autorius, remdamasis daugybës konkreèiø tradicinës japonø kultûros aspektø analize, parodo, kad japonai sugeba kasdieniðkoje aplinkoje pastebëti groþá ir kitus dvasiai atgaivà teikianèius dalykus, kuriø Vakarø kultûros þmogus daþnai nepastebi, neávertina. Ið tiesø didi estetinë tradicija, kuri, atlikdama paprastà kasdieniðkà judesá, sugeba suteikti jam ypatingà dvasinæ ir estetinæ kokybæ. Ðis japonø estetinës sàmonës paslankumas ir imlumas, kaip parodoma tradicinëms japonø estetikos kategorijoms skirtuose knygos fragmentuose, atsispindi labai savitose, neretai su kinø estetikos tradicija susijusiose, praktiðkai á kità kalbà neiðverèiamose sàvokose. Pavyzdþiui, knygoje glaustai aptarta viena reikðmingiausiø Japonijoje estetiniø kategorijø wabi tiesiogiai siejasi su kasdienës bûties pasauliu, kartu iðreiðkia estetinæ sàmonæ, ákûnija ypatingà gyvenimo bûdà ir gyvenimo menà. Tai lyg dar vienas patvirtinimas autoriaus pabrëþiamo japonams bûdingo sugebëjimo „kasdieniðkuose nepastebimuose reiðkiniuose áþvelgti ypatingà poetikà, gelmæ“. Knyga gausiai ir tikslingai iliustruota. Tekstas, reikia paþymëti, glaudþiai siejasi su iliustracijomis, vienas kità papildo. Apskritai ypatingas dëmesys iliustracijai, vizualinei kultûrai yra daugelio prof. A. Andrijausko paskelbtø ir sudarytø knygø bruoþas, tikriausiai perimtas ið jo kontaktø su didþiu ðios srities specialistu J. Baltruðaièiu. Recenzuojamoje knygoje nerasime paveikslø, tiesiogiai nesusijusiø su bendru kontekstu, konkreèiuose skyriuose plëtojamomis idëjomis, taikliomis pastabomis. Dalis iliustracijose pateiktø japonø dailës reprodukcijø jautresná skaitytojà skatina savarankiðkai gilintis á analizuojamus reiðkinius, padeda pajusti japonø tradicinës estetikos ir meno savitumà. Taèiau knyga ádomi ne vien tik estetiniu istoriniu poþiûriu, bet ir filosofiniu, kadangi japonø estetinës idëjos visada susijusios su gyvenimiðka filosofija, ir tai nuolatos atsispindi knygos tekste ar netgi gerai ásiþiûrëjus – pateikiamose iliustracijose. Taip pat nebus perdëta teigti, jog ðiame veikale galima surasti japoniðkos iðminties iðtarmiø, pranokstanèiø kasdieniðkà LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 221 RECENZIJA filosofijà ir pervedanèiø á dvasios sferà. Taèiau tam, þinoma, bûtinas atidus ásiklausymas ir palanki nuostata. Þinoma, priekabus ar tiesiog skeptiðkiau nusiteikæs skaitytojas visada suras knygoje kritikos atþvilgiu silpnesniø vietø (pavyzdþiui, ne visuomet pagrástà atsainø poþiûrá á vëlesniø epochø literatûrinæ estetikà, kuri autoriø, atrodo, daug maþiau domina negu vaizduojamosios dailës estetika). Taèiau pagrindiniø tyrinëjimo linijø ir prioritetø pasirinkimas yra neabejotina autoriaus prerogatyva ir ðioje teritorijoje ne visuomet korektiðka primetinëti savo poþiûrius ir vertinimo kriterijus. Kita vertus, joks þmogaus rankø kûrinys daþniausiai neiðvengia tam tikro tendencingumo, todël ðiuokart siûlau perdëm priekabius kritikus paraðyti bent kà nors savo apimtimi ir kokybe panaðaus á pastaràjá veikalà. Pasirodys, kad tai nëra taip paprasta. Kita vertus, reikia pripaþinti, kad gera literatûrine forma paraðytas mokslinis veikalas, kaip ir meno kûrinys, visada yra daugiau nei diskursyvus tekstas. „Meno kûrinys tarsi gimsta apëmus savotiðkai dvasinei ekstazei, kuomet, apribojus diskursyvø màstymà, tiesa ir groþis atsiskleidþia visai netikëtai.“ Tai tarsi nuðvitimas, apie kurá kalba dzen meistrai. Todël niekada nepavyks diskursyviai iðlukðtenti tai, kas nëra iðlukðtenama, kieno prigimties neámanoma iki galo iðanalizuoti. Bûtent dël to „daugiaþodþiavimà literatûrinëse formose, bet koká vaizduojamosios dailës kûriniø perkrovimà dzen estetikos ðalininkai grieþtai smerkia.“ Tai gerai suvokia ir veikalo autorius, Dzen meistro D. T. Suzuki þodþiais taikliai primindamas, jog „bûtent uþuominoje slypi japonø meno paslaptis“. Pabaigai, manau, verta atskleisti dar porà faktø, ðiaip ar taip, susijusiø su knyga. Daugelis þino, kad japonai ir ðiais laikais labai rûpinasi savo tradicine kultûra ir jos saugojimu. Apie kitoje ðalyje iðleistà kûriná kultûrine tematika japonai pakankamai greitai suþino ir neretai duoda originalo kalba perskaityti saviems þinovams. Ne iðimtis ir pastarasis kûrinys, kurá greitai lietuviø kalba(!) perskaitë vienas japonas, þymus estetikos tyrinëtojas. Netrukus buvo ir knygos autorius pakviestas á Japonijà dëstyti. Belieka profesoriui, ar tiksliau, jo knygai palinkëti pelnyto skaitytojo dëmesio, o pastariesiems – japoniðko imlumo ir pastabumo, padësianèio skaitant ne tik panaðius veikalus, bet ir siekiant surasti dvasià gaivinanèiø versmiø kitø tik atrodanèiø labai tolimø – ðaliø kultûros, estetikos ir meno reiðkiniuose. Julius Vaitkevièius Nankino universitetas. Kinija 222 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS M Û S Ø A U TO R I A I Antanas ANDRIJAUSKAS, habilituotas humanitariniø mokslø daktaras. Gimë 1948 m. Kaune. VDA Filosofijos katedros vedëjas, profesorius. Kultûros, filosofijos ir meno instituto skyriaus vadovas, Lietuvos estetikø asociacijos prezidentas. 1973 m. Maskvos M. Lomonosovo universitete baigë filosofijos studijas. 1978 m. apgynë filosofijos daktaro, 1990 m. – habilituoto daktaro disertacijas. 1981–1982 m. staþavosi Sorbonos universitete ir Collége de France. Vizituojanèio profesoriaus teisëmis skaito paskaitas ávairiose ðalyse. Yra paskelbæs 9 monografijas ir per 320 mokslo darbø. Moksliniø tyrimø sritys – filosofijos istorija, estetika, meno filosofija, menotyra, orientalistika, kultûrologija. Faks. +(370 5) 275 1898 Loreta ANILIONYTË, humanitariniø mokslø daktarë. Gimë 1961 m. Kaune. 1984 m. baigë Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto lietuviø kalbos ir literatûros specialybës studijas, 1991 m. apgynë daktaro disenacijà „Vertybiø problema formaliojoje ir materialinëje etikoje“ (I. Kantas ir M. Scheleris). Kultûros, filosofijos ir meno instituto vyr. mokslinë bendradarbë bei Vilniaus pedagoginio universiteto Etikos katedros dëstytoja. Ið vokieèiø kalbos yra iðvertusi filosofiniø bei psichologiniø knygø, adaptavusi etikos vadovëliø mokykloms. Moksliniø interesø sritis – filosofijos istorija ir etika. Tel. +(370 5) 275 1521 Vaclovas BAGDONAVIÈIUS, humanitariniø mokslø daktaras. Gimë 1941 m. Kultûros, filosofijos ir meno instituto direktorius, Vilniaus pedagoginio universiteto Etikos katedroje e. doc. p. 1987 m. apgynë daktaro disertacijà tema „Filosofinë Vydûno humanizmo koncepcija“. Yra paskelbæs monografijas „ Filosofiniai Vydûno humanizmo pagrindai“, „Sugráþti prie Vydûno“, taip pat apie 200 moksliniø straipsniø ir studijø Lietuvos ir uþsienio spaudoje. Domisi lietuviø filosofinës minties istorija, etikos teorija, kultûros istorija. El. paðtas: [email protected] Jonas BALÈIUS, humanitariniø mokslø daktaras. Gimë 1943 m. Kultûros, filosofijos ir meno instituto vyr. mokslinis bendradarbis, Vilniaus pedagoginio universiteto Etikos katedros vedëjas. 1986 m. apgynë disertacijà tema „Prano Dovydaièio visuomeninës ir filosofinës paþiûros“. Domisi etikos istorijos, filosofijos istorijos, lietuviø etinës minties klausimais. Rengia monografijà „Dorovinë lietuviø identiteto problema“. Faks. +(370 5) 275 1898 Jolita BALÈIÛNAITË, magistrantë. Gimë 1978 m. Palangoje. 1999 m. baigë Klaipëdos aukðtesniàjà þemës ûkio mokyklà ir ágijo finansininkës-ekonomistës specialybæ. 2003 m. baigë VDU Katalikø teologijos fakultetà religijos mokslø bakalauro laipsniu. 2003 m. ástojo á Klaipëdos universiteto Sveikatos katedros socialinio darbo magistrantûrà. El. paðtas: [email protected] Jûratë BARANOVA, humanitariniø mokslø daktarë. Gimë 1955 m. Birþuose. 1978 m. baigë Vilniaus universiteto istorijos fakultetà. 1986 m. apgynë daktaro disertacijà „Pragmatistinë Viljamo Dþeimso tiesos koncepcija“. Vilniaus pedagoginio universiteto Filosofijos katedros docentë. Autorë vadovëliø: „Politinë filosofija“ (1995), „Filosofinës etikos chrestomatija XI–XII kl.“ (1998), „Istorijos filosofija“ (2000), „Etika: filosofija kaip praktika“ (2002), kartu su Tomu Sodeika – „Filosofija XI–XII kl.“ Moksliniø interesø sritis – ðiuolaikinë filosofija. Tomas KAÈERAUSKAS, humanitariniø mokslø daktaras. Gimë 1968 m. Vilniuje.1985 m. baigë Vilniaus technikos universitetà, 1990 m. Vilniaus universitete ágijo filosofijos magistro kvalifikaciná laipsná. 2002 m. apgynë daktaro disertacijà tema „Filosofinë poetika XX a. Filosofijoje“. Dirba Kultûros, filosofijos ir meno institute ir dësto Vilniaus universitete. El. paðtas: [email protected] Edgaras KLIVIS, magistras. Gimë 1974 m. Kaune. 1998 metais Vytauto Didþiojo universitete ágijo menotyros bakalauro laipsná. 2000 m. VDU baigë teatrologijos magistrantûros studijas. Magistro teziø tema: „Simbolis ðiuolaikiniame Lietuvos teatre“. Nuo 2000 m. – VDU, Menø instituto, teatrologijos katedros doktorantas. Moksliniø tyrimø sritys – sovietmeèio Lietuvos teatras, ðiuolaikiniai Lietuvos teatro procesai, reþisûra. El. paðtas: [email protected] Auðra MALKEVIÈIÛTË, magistrë. Gimë 1971 m. Rokiðkio raj. 1995 m. Vilniaus universitete ágijo filosofijos bakalauro, o 1997 Vytauto Didþiojo universitete – filosofijos magistro laipsná. Ðiuo metu dirba Lietuvos teisës universiteto Filosofijos katedroje lektore. Moksliniø tyrimø sritis – moralës filosofija, fenomenologija, hermeneutika. Tel. + (370 5) 2714628 Raimonda NORKUTË, menotyrininkë. Gimë 1981 m. Radviliðkyje. 1999 m. baigë Radviliðkio Vaiþganto gimnazijà. 2003 m. Vytauto Didþiojo universitete ágijo menotyros bakalauro laipsná. VDU magistrantë. Tel. + (370 680) 23034 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS 223 M Û S Ø A U TO R I A I Vytautas RADÞVILAS, humanitariniø mokslø daktaras. Gimë 1958 m. Pakruojo rajone. 1980 m. baigë Vilniaus universiteto Istorijos fakultetà. 1981–1984 m. – VU Filosofijos istorijos ir logikos katedros aspirantas. 1984– 1989 m. VU Filosofijos katedros dëstytojas. 1989–1999 m. – Vilniaus dailës akademijos Filosofijos katedros vedëjas, nuo 2000 m. – Vilniaus universiteto Tarptautiniø santykiø ir politikos mokslø instituto docentas. Moksliniø interesø sritis – filosofijos istorija, socialinë ir politikos teorija. El. paðtas: [email protected] Dalia Marija STANÈIENË, humanitariniø mokslø daktarë, docentë. Gimë 1948 m. Palangoje. 1971 m. baigë Vilniaus universiteto Fizikos fakultetà, 1983 m. apgynë filosofijos daktaro disertacijà. 1976–1988 m. dirbo Vilniaus universiteto Filosofijos katedroje vyr. dëstytoja. Kultûros, filosofijos ir meno instituto vyr. mokslinë bendradarbë, VPU Etikos katedros docentë, „Logos“ þurnalo vyr. redaktorë, Tarptautinës Tomo Akvinieèio asociacijos (SITA) Lietuvos skyriaus direktorë. 1993 m. staþavosi Ðv. Tomo Akvinieèio kolegijoje Los Andþele (JAV), 1999 m. – Ðv. Tomo universitete Hiustone (JAV). 2001 m. gavo Prancûzijos vyriausybës stipendijà ir staþavosi Poitiers universitete (Prancûzija). El. paðtas: [email protected] Jurgita STANIÐKYTË, menotyros mokslø daktarë. Gimë I974 m. Kaune. 2002 m. Vytauto Didþiojo universitete ágijo menotyros daktarës laipsná. Nuo 2003 m. – Vytauto Didþiojo universiteto Teatrologijos katedros vedëja. Moksliniø interesø sritys: XX a. Filosofijos ir ðiuolaikinës teatro teorijos sàveika; modernizmo ir postmodernizmo sklaidos ypatumai ðiuolaikiniame Lietuvos teatre; teatraliðkumo raiðkos ðiuolaikinëje kultûroje analizë. Rita ÐERPYTYTË, humanitariniø mokslø daktarë, docentë, Vilniaus universiteto Religijos studijø ir tyrimø centro vedëja. Gimë 1954 m. Tauragëje. 1972 m. baigë Tauragës 2-àjà vidurinæ mokyklà, 1977 m. – Vilniaus universiteto Teisës fakultetà. 1988 m. Vilniaus universitete apgynë filosofijos daktaro disertacijà ið teisës filosofijos. Nuo 1988 m. dirbo Vilniaus pedagoginio universiteto Filosofijos katedroje. 1993 m. ir 1996 m. staþavosi Romos (Italija) universitete „La Sapienza“. Moksliniø interesø sritis – religijos filosofija, filosofinë hermeneutika, ðiuolaikinë italø filosofija. El. paðtas: [email protected] Renata ÐUKAITYTË, doktorantë. Gimë 1976 m. Kybartuose. Vytauto Didþiojo universitete ágijo menotyros bakalauro laipsná (1999 m.). Lodzës universitete (Lenkijoje) baigë kinotyros specializacijos magistrantûros studijas (2001 m.). Magistro teziø tema: „Jono Meko meninës kûrybos ir kultûrinës veiklos monografinë apybraiþa“. Nuo 2001 m. Vytauto Didþiojo universiteto Menø instituto doktorantë. Tyrimø sritis – naujø medijø menas, audiovizualinë kultûra. Nuo 2001 m. skaito paskaitas kino ir naujø medijø kultûros tema Vytauto Didþiojo universitete ir Lietuvos muzikos akademijoje. Dirba Kultûros, filosofijos ir meno institute. El. paðtas: [email protected] Robertas URBONAVIÈIUS – magistrantas. Gimë 1979 m. Kaune. 2003 m. baigë Vytauto Didþiojo universiteto Menø instituto menotyros bakalauro studijas. Apgynë diplominá darbà „Kryþiaus kelio tema XX a. II pusës Kauno baþnyèiø dailëje“. Nuo 2003 m. rudens – Menø instituto Kultûros vertybiø apsaugos magistrantas. Moksliniø interesø sritis – ðiuolaikinë baþnytinë dailë, liaudies pamaldumo praktikø teologinë ir ikonografinë prasmë bei vertë. El. paðtas: [email protected] Vytis VALATKA, humanitariniø mokslø daktaras. Gimë 1972 m. Vilniuje. 1994 m. baigë Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto bakalauro studijas, o 1996 m. – magistro studijas. 1996–2000 m. buvo Lietuvos filosofijos ir sociologijos instituto doktorantas. 2001 m. apgynë daktaro disertacijà tema „Scholastinë logika Lietuvoje XVI a. antrojoje pusëje“ (vadovas – prof. habil. dr. R. Pleèkaitis). Nuo 2002 m. – Lietuvos teisës universiteto Valstybinio valdymo fakulteto Filosofijos katedros docentas. El. paðtas: [email protected] Aldona VASILIAUSKIENË, humanitariniø mokslø (istorija) daktarë. Gimë 1945 m. Anykðèiø r. Nuo 1975 m. dirba Vilniaus universitete vyr. mokslo darbuotoja, 1990 m. apgynë daktaro disertacijà. Nuo 1992 m. LKMA Istorijos mokslø sekcijos pirmininkë. Tyrinëja Katalikiðkàjá intelektualiná sàjûdá Lietuvoje ir Lietuviø katalikø mokslo akademijos bei jos nariø veiklà. Ðia tematika paraðë per 300 mokslo populiarinimo ir per 20 moksliniø straipsniø, 10 ávairios apimties knygø, yra dviejø bibliografijø autorë. Vadovauja 2000 m. susikûrusiai Lietuviø, ukrainieèiø istorikø asociacijai. Tel +(370 5) 265 1268 Donatas VEÈERSKIS, magistras. Gimë 1976 metais Palangoje. 1997 metais baigë studijas privaèiame St. Jean teologijos ir filosofijos institute Saint Jodarde (Prancûzijoje). 2001 metais Vytauto Didþiojo universitete ágijo filosofijos bakalauro kvalifikaciná laipsná. 2003 metais Vytauto Didþiojo universitete ágijo filosofijos magistro kvalifikaciná laipsná. El. paðtas: [email protected] 224 LOGOS 36 2004 SAUSIS • KOVAS
