Terminologija 18 - Lietuvių kalbos institutas

Transcription

termino 18
terminology
ТЕРМИНОЛОГИЯ
Lietuvių kalbos
institutas
Vilnius
ISSN 1392-267X
Vyriausioji redaktorė
Albina Auksoriūtė
Lietuvių kalbos institutas, humanitariniai mokslai
Redaktorių kolegija:
Sergiusz Grinev-Griniewicz
Balstogės universitetas, humanitariniai mokslai
Angelė Kaulakienė
Vilniaus Gedimino technikos universitetas, humanitariniai mokslai
Valentīna Skujiņa
Latvių kalbos institutas, humanitariniai mokslai
Algirdas Smilgevičius
Vilniaus Gedimino technikos universitetas, technologijos mokslai
Algirdas Petras Stabinis
Vilniaus universitetas, fiziniai mokslai
Sergej Šelov
Levo Tolstojaus kalbų ir kultūrų institutas, filologijos mokslai
Rasuolė Vladarskienė
Palmira Zemlevičiūtė
Sekretorė
Jolanta Gaivenytė-Butler
Lietuvių kalbos institutas
Terminologijos centras
P. Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius
Tel./faksas +370 5 2347200
E. paštas [email protected]
www.lki.lt
© Lietuvių kalbos institutas, 2011
Turinys
T E R M I N O L O G I J A I R DA B A RT I S
TERMINOLOGY AND THE PRESENT
ТЕРМИНОЛОГИЯ И СОВРЕМЕННОСТЬ
Heribert Picht. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 6
The science of terminology: history and evolution
Sergiusz Grinev-Griniewicz . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 27
Terminological methods in the history of terminology science
Valentīna Skujiņa, Ilze Irēna Ilziņa . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 43
The development of Latvian terminology under the impact of translation
Ágota Fóris . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 51
Terminology and text linguistics
Solvita Labanauskienė. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 66
Baltijos šalių floros lietuviškų ir latviškų augalų genčių vardų vedyba
TERMINOLOGI J O S I S TORI J A
H I S T O RY O F T E R M I N O L O G Y
ИСТОРИЯ ТЕРМИНОЛОГИИ
Albina Auksoriūtė. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 80
Terminologijos komisijos (1921–1926) veiklos apžvalga
Palmira Zemlevičiūtė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 92
Keleivio straipsnių apie sveikatą terminai
Alvydas Umbrasas. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 109
Rankraštinio teisės terminų žodyno (1920 m.) sandara
Robertas Stunžinas. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 142
Gyvenamojo namo ir pagrindinių jo dalių rūšiniai liaudies terminai
Diana Šilobritaitė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 154
Petro Vileišio aritmetikos vadovėlio Keturi svarbiausiejie
veikalai aritmētikos terminai
Terminologija | 2011 | 18
3
PA S TA B O S , S VA R S T Y M A I , S I Ū LY M A I
R E M A R K S , C O N S I D E R AT I O N S , S U G G E S T I O N S
ЗАМЕЧАНИЯ, ОБСУЖДЕНИЯ, ПРЕДЛОЖЕНИЯ
Terminas prie termino. VII (Jonas Klimavičius). . . . . . . . . . . . . . . . . 166
R E C E N Z I J O S , A P Ž VA L G O S , I N F O R M A C I J A , B I B L I O G R A F I J A
R E V I E W S , S U RV E Y S , I N F O R M AT I O N S , B I B L I O G R A P H I E S
РЕЦЕНЗИИ, ОБЗОРЫ, ИНФОРМАЦИЯ, БИБЛИОГРАФИЯ
18-asis Europos specialiosios kalbos simpoziumas
Special Language and Innovation in Multilingual World
(Albina Auksoriūtė). . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 194
Terminologijos renginiai Lietuvių kalbos institute
(Jolanta Gaivenytė-Butler, Diana Šilobritaitė). . . . . . . . . . . . . . . . . 198
Projektas Meta-Nord Lietuvoje
(Aurelija Tamulionienė). . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 204
Naujausi lietuviški terminų žodynai
(Jolanta Gaivenytė-Butler) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 206
Terminologui Stasiui Keiniui – 75. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 212
Reikalavimai autoriams. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 213
Requirements for contributors. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 214
Требования к авторам. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 215
4
Turinys
Terminologija
ir Dabartis
The Science of Terminology:
History and Evolution
HERIBERT PICHT
historical aspects of terminology, evolution of terminology theory, elements
of terminology theory, terminology planning
Ke y words:
I N T RO D U C T I O N
As the premise for my article I would like to outline some well-known
facts that are widely agreed upon by the majority of the professional community of terminology.
1. Terminology is not an isolated phenomenon which can be researched
and practiced without close contact with other fields of knowledge. Terminology is a trans- and interdisciplinary field of knowledge.
2. Terminology is embedded in ‘cultural discourse’, a concept which
has been defined as “a very general semiotic concept, which corresponds
to Wittgenstein’s ‘linguistic discourse’. This discourse includes verbal and
non-verbal forms of representation in different quantitative constellations.
Forms of representation often have a complementary function and may
be interchangeable.” (Laurén, Picht 2000: 216)
3. The basic aim of terminology is a transfer of knowledge at different
levels of professionalism with their corresponding registers.
4. Terminology consists – as do many other fields of knowledge – of a
theoretical and an applied part.
In the following I shall deal with evolutions which have taken place in
the last few decades, but also point out some still unsolved research questions and problems.
S O M E H I S T O R I C A L C O N S I D E R AT I O N S
A B O U T T E R M I N O L O G Y S T I L L R E L E VA N T T O DAY
The German philosopher Oehler (2007: 83), states that Plato in an
epistemological paragraph of his 7th letter points out that the cognition
of an object requires several cognitive media: the name, the definition, a
6
H. Picht | The Science of Terminology: History and Evolution
clear representation by an illustration and the object itself. As terminologists we can recognise without any doubt this train of thought.
Generally speaking the need for terminology has existed for as long
as we are able to find evidence of professional communication. The question of terminology became and still becomes central as soon as professional communication fails or is hampered by a deficient terminology.
Terminology as the most central part of any knowledge transfer is hardly
questioned today.
Looking into the historical evidence we can state some central terminological deficits:
1. Lack of or incorrect conceptual ordering. Linné (1707-1778) established
a systematisation of concepts by his works on taxonomy. The superior
aim of all later classifications was the ordering of knowledge as expressed
by terms.
2. Confusion caused by excessive synonymy. Beckmann (1739-1811),
professor of philosophy and economics, criticised the multitude of unnecessary and confusing synonyms.
3. Lack of terms for the concept in a particular language. Already in the
Middle Ages the translators of the School of Toledo had to struggle with
this problem.
4. Unclear and undefined concepts. Clausewitz, the German military
theorist, wrote: Only when a clarification of the names and concepts has
taken place, may one hope to proceed easily and with clarity in the treatment of the matter.
5. Language planning deficits. Dürer tried to establish a German terminology for mathematical concepts – although without success. Berthollet,
de Morveau, Fourcroy and Lavoisier were successful in creating a chemical terminology in the 18th century. Czechoslovakia after 1919, the Baltic States after 1919 and 1990, the Catalans, the Basques and several
others had to fight the language planning problem – a problem which is
increasingly acute in many language communities.
From this small historical evidence we can deduce that it was first and
foremost the specialists and language for specific purposes (LSP) mediators (translators) who felt the need to improve professional communication
by solving basic terminological problems. The field of linguistics is only
peripherally interested or involved in professional communication. The
Brothers Grimm may be mentioned here as one exception.
7
Another characteristic of the first historical attempts to improve terminologies is their empirical and not very scientific approach. Practical
solutions were needed then and there and were proposed or realised
without a thorough theoretical framework and foundation. However, that
does not mean that early ‘terminologists’ were unaware of the theoretical
issues and did not consider theoretical questions as Plato or Clausewitz
did for example.
Today’s theoretical research into the historical development of termino
logy is still rather weak. However, there are academic as well as lexicographical contributions such as articles, diploma theses and mono- or
multilingual wordlists related to this subject.
A clearly academic approach with a corresponding theoretical foundation was launched by Grinev in 2004. He called the new scientific discipline ‘anthropolinguistics’. Its aim is to research the development and
evolution of human language, cognition, knowledge creation and transfer
predominantly from a diachronic point of view including LSP and terminology. The inter- and transdisciplinary approach is obvious considering
the combination of knowledge and research from the following disciplines
(according to Grinev-Griniewicz et al., forthcoming): gnoseology, epistemology, logic, semiotics, anthropology, the history of science and technology, artificial intelligence, heuristics, age psychology, pedagogical psychology, cognitive psychology, national psychology, ethnolinguistics,
cognitive linguistics and culture studies.
T H E DAW N O F M O D E R N T E R M I N O L O G Y
The intensification of industrialisation and the increase of international
commerce at the beginning of the last century gave birth to at least two
phenomena of paramount importance:
• standardisation,
• the Wirtschaftslinguistik movement.
In the decades to follow standardisation played and still plays an important role in the development and application of terminology.
The Wirtschaftslinguistik movement originated in Austria, Germany, the
Netherlands and some Nordic countries which felt the need and pressure
to be able to communicate about professional matters with other language
communities. Language studies related to LSP had to be established, but
who and where were the trained teachers? In the beginning, classical phi8
lologists had to recognise the existence of LSP – the term ‘Fachsprache’
was introduced by Blum in 1916 – and they had to find out how to teach
LSP. The most salient element was terminology and therefore as good
philologists they tried to approach the problem from a diachronic angle –
the so-called ‘historische Wirtschaftslinguistik’. Perhaps the most important
experience gained was the fact that no LSP can be taught or learned without professional knowledge – knowledge about the concepts and the terms.
We find at this point in time the first encounter between linguistics and
professional knowledge. Wirtschaftslinguistik split up into several branches
(Picht 1998), the most important of which was the functional Wirtschaftslinguistik developed in the intellectual environment of the Prague School
especially in the 1930s. After World War II this line of research was continued and further developed by Drozd and especially by Hoffmann combining it with the pragmatic approach to linguistics in the 1970s and 1980s.
Another pioneer in the field of terminology was the engineer and econo
mist Alfred Schlomann. In 1906 he started the compilation and publication of a total of 21 multilingual technical dictionaries in which he realised one of the classical requirements of terminology: the systematic ordering of knowledge (Schlomann-Lowe, Wright 2006: 153ff).
THE FOUNDERS – WÜSTER, DREZEN, LOTTE
The Austrian Eugen Wüster, the Latvian Ernst Drezen and the Russian
Dmitrij Lotte are considered the spiritual fathers of modern terminology.
All three were engineers who recognised the deficits of professional communication. In 1931 Wüster’s doctoral theses “Internationale Sprachnormung in der Technik. Besonders in der Elektrotechnik” was published
and in the same year Lotte wrote his central article “Pressing Problems
in the Field of Scientific and Technical Terminology”. The common
background in the natural sciences determined to a certain extent their
synchronic approach to the pressing terminological problems. It seems to
be only natural that all three men showed a special interest in standardisation as a vehicle to minimise terminological deficits in professional
communication among specialists – a limitation which was quite understandable on the premises of that time, when linguistics was only marginally occupied with LSP.
Apparently there was no direct contact between Wüster and Lotte. However, Wüster and Drezen knew each other; both were Esperantists. Although
their original expectations towards the communicational possibilities of
9
Esperanto in LSP were abandoned, the main idea of international communication survived in terminology and can be noticed as a kind of red
thread running through their works. By the way, Drezen promoted the
translation into Russian and the publication of Wüster’s theses.
Common to the three founders were the basic approaches to termino
logy such as
• the concept as a unit of knowledge,
• knowledge ordering,
• term formation regulated by guidelines,
• dynamic standardisation of concepts and terms.
THE DEVELOPMENT OF THE THEORETICAL
F O U N DAT I O N S O F T H E S C I E N C E O F T E R M I N O L O G Y
In the beginning the development was not very coherent or even coordinated. Two mainstream developments can be observed.
In the Soviet Union the evolution of the theory of terminology started
rather early and has continued without mayor interruptions until today
(Moschitz-Hagspiel 1994; Shelov, Leitchik 2004; Laurén, Picht 2006).
The relationship between terminology and linguistics has been quite
different in the Soviet Union and the Western countries. In the Soviet
Union, very early famous linguists such as Reformatskij, Vinogradov,
Vinokour and many others took part in the development of the theoretical foundations of terminology and LSP (Moschitz-Hagspiel 1994).
Alexeeva quoting Leitchik (2004: 65) distinguishes three periods of
development in Russia:
1. 1930s–60s: the period of accumulation of knowledge of the term. The
term was defined as a special word or phrase to be studied using methods
of linguistics and logic (central persons: the aforementioned founders).
2. 1960s–70s: period of comprehension of knowledge of the term. Terminology was regarded as a separate branch of science.
3. 1980s–today: characterized by research exceeding the boundaries of
linguistics the subject of terminology came to be regarded as a component
of a dynamic model of science.
In Western countries, for different reasons, a clear-cut division in the
periods of theoretical development is less obvious.
In the 1930s it seemed to be more urgent to tackle problems in applied
terminology on an empirical basis. In the Nordic countries Norway and
Sweden recognised the necessity of practical terminology work and cen10
tres such as RTT and TNC started working on terminological dictionaries
at the end of the 1930s and beginning of the 1940s, respectively. Further
proof of this development was the publication of IEC’s multilingual and
systematically ordered dictionary International Electrotechnical Vocabulary
in 1938. World War II interrupted nearly all theoretical research and
only at the end of the 1950s do we find the first really theoretically
oriented works in Western countries, for instance Wüster’s article “Das
Worten der Welt” (Wüster 1959/60/2000).
In the 1950s and 60s linguistics in general was not really interested in
LSP and terminology. LSP and terminology were considered the same
thing and treated as a lexicological problem which could be solved using
traditional semantic theories – according to the opinion of the mostly
pure linguist. Standardisation was not really understood and fought with
the slogan ‘language cannot be standardised’. Nevertheless, on the one
hand the tradition of the Wirtschaftslinguistik movement was not forgotten and on the other, linguists such as Leo Weisgerber were much closer
to Wüster’s ideas than the mainstream linguistics at that time.
In addition, in the 1960s and 70s the need for professional LSP translators and other language mediators became more and more obvious and
led to the establishment of LSP studies at, for instance, the Copenhagen
Business School and other academic institution in Western European countries. In such environments the need for terminologies and their significance
for LSP translations were evident. It was equally evident that the adequate
application of terminologies was inseparably connected to professional
knowledge. The works of Jumpelt (1961) reflect this evolution.
A fundamental change occurred – in my view – when Lothar Hoffmann
in his book Kommunikation Fachsprache – combined textual linguistics and
pragmatics with the following seven approaches to LSP and terminology:
• the lexicological-terminological approach,
• functional linguistics,
• Wirtschaftslinguistik,
• functional stylistics,
• the natural science and philosophical approach,
• the translation-related approach,
• theory of sublanguages (Hoffmann 1976).
Hahn (1983: 75) converted Hoffmann's description in the following
model.
11
Figure 1: Hoffmann’s model of the vertical structure of LSPs
The step towards professional communication including textual linguistics and pragmatics is quite obvious and although the element of terminology is apparently less visible, it can be easily deduced.
Later Kalverkämper (1992: 61ff) incorporated Hoffmann’s model into a
more complex LSP model including
• the language system,
• varieties as a sociological category,
• stratification (Hoffmann’s model),
• medium (written and oral),
• interlinguality,
• time as a chronological category.
T E R M I N O L O G Y – A N AU T O N O M O U S D I S C I P L I N E ?
Apart from being an engineer Wüster was very well informed on the
linguistics of his time, which is reflected in several of his works. On the
other hand he recognised very well that terminology is not a mere linguistic discipline; in any case such as linguistics were defined in the 1960s
and 70s. This can be seen quite clearly in his extensive article “Die allge12
meine Terminologielehre – ein Grenzgebiet zwischen Sprachwissenschaft,
Logik, Ontologie, Informatik und den Sachwissenschaften“ (1974/2000).
In the approximately 25 years that followed, two positions could be
singled out. On the one hand those who advocated for terminology as an
absolutely independent discipline and on the other, terminology as a
linguistic discipline belonging to applied linguistics. Since linguistics in
the last three decades has widened its scope and quite a lot of other disciplines today belong to the array of linguistics such as sociolinguistics,
ethnolinguistics, anthropolinguistics and many others, Laurén et al. (1998)
argued that terminology today disposes of the same variety of non-linguistic elements as other disciplines adjacent to linguistics. According to
this viewpoint terminology may be considered a linguistic discipline,
however, within a widened and flexible framework of the discipline ‘linguistics’. That means: terminology is an autonomous, but not completely
independent discipline of modern linguistics.
Today, the question of autonomy, which caused much discussion, seems
to be less salient. The idea of considering terminology as a meta-discipline
necessary and appropriate for all fields of knowledge seems to me very
attractive, since the approach to modern terminology necessarily includes
elements from many different disciplines in order to cope with domainspecific problems (see also Budin 2001: 20).
TERMINOLOGICAL SCHOOLS?
The concept of terminological schools was imported in the 1970s from
the Soviet Union. Felber named in his works the Prague School, the
Vienna School and the Russian School. In addition, the Nordic and the
Canadian approach should be mentioned in connection with this.
The problem of the introduction of the School-concept, however, lies
in the dissimilarity of the Russian and the Western School-concepts. The
Western concept of ‘School’ implies a common theoretical approach,
classification of the research object and basically common research strategies. The result of the introduction of a foreign concept with the same
term – a false friend – was the impression that there existed fundamentally different approaches to terminological theory.
In 1993 a collection of terminological articles from Eastern and Western Countries was published. A thorough comparison and analysis of the
supposed ‘schools’ and ‘approaches’ was carried out based on the parameters of the central issues of terminological theory. The supposed differTerminologija | 2011 | 18
13
ences which might justify the constitution of independent schools did not
exist. There were differences, of course, which, however, were characterized as individual focal points determined by certain aims and purposes.
They belonged all together to terminological theory and could be identified as complementary (Laurén, Picht 1993: 535f).
Today, the discussion on terminological schools has died down; different opinions and ideas exist as is usual in scientific disciplines. The result
of the IITF colloquium Approaches to terminological Theories. A Contrastive Study of the State-of-the-Art held in 2005 in Bergamo was an up-todate comparison, which grosso modo and mutatis mutandis confirmed the
former analysis (Laurén, Picht 2006: 163f).
F I E L D S O F K N OW L E D G E W H I C H C O N T R I BU T E
T O T E R M I N O L O G I C A L T H E O RY
Without going into the details of the argumentation in pro and contra
I shall state as a kind of hypothesis that the following fields of knowledge
have a share in the foundation of the central units of the theory of terminology:
• all subject fields as the providers of objects and concepts – we may
call it the semantics of terminology;
• semiotics, including linguistics, socio-linguistics, cognitive linguistics,
anthropolinguistics, etc. providing representational forms and their
application under different pragmatic conditions and at different
stages of development;
• computer science and data processing;
• knowledge engineering;
• language planning and standardisation;
• information and documentation including classification, thesauri
and other knowledge ordering systems;
• philosophy of science.
E L E M E N T S O F T E R M I N O L O G I C A L T H E O RY
A N D T H E I R E VO L U T I O N
The central elements of terminological theory are:
• the object and the concept,
• representational forms of objects and concepts,
• knowledge ordering,
• terminography.
14
The object and the concept
The theoretical treatment of both units is strongly based on philosophical and cognitive considerations. The symbiotic relationship between
both units is obvious – one may say that objects are the raw material for
any concept formation.
In early terminological literature, the object did not play any central
role, objects were apparently considered to be existing units which did
not require more thorough explanation or research. However, this point
of view has changed considerably under the influence of the works of the
philosopher Oeser. Budin already claimed in 1994 the need for an object
theory. In later works by me (2003: 154f) a system of concepts for different types of objects was proposed which again would facilitate the explanation of the creation of different types of concepts. Furthermore, I
claimed to consider the object a unit of knowledge (op.cit.).
The concept has always been considered a central element of terminological theory. The founders of the science of terminology operated with
concepts, but also other scientist such as the Icelander Finnbogason (Jónsson 2007) followed this train of thought. Wüster based his idea on Aristotle using the abstraction approach and defined a concept as a unit of
thought (Denkelement). Others, for instance Dahlberg (1976), criticised
this view and argued for the consideration of the concept as a unit of
knowledge using an approach based on predicate logic. Research into the
nature of the concept was intensified from the late 1980s onwards. Special
mention is deserved by the works of Oeser (1988), Ozeki (1987), Weissenhofer (1995), Ahmad (1996), Pilke (2000), Picht (2004) among others.
Central issues were the life cycle of concepts, classifications of types of
concepts, different ways of concept formation, concept types in relation
to different subject fields, etc. The last two items are especially interesting. Concept formation takes place not only by abstraction, but also by
concept construction usually based on thought objects, where the construction occurs through discussion and consensus, which is quite different from abstraction. Many of those concept constructions are found in
fields such as law, economics, social sciences and theology (Picht 1998:
118f; 2010: 21).
A different view of the concept is usual in Russian literature. A distinction is made between concept and notion, where concept is expressed as
a term and belongs to the field of science and technology while notions
15
are denoted in words and belong to everyday language (Grinev 2004b: 55).
However, in practice this distinction may be difficult since concepts and
notions are dynamic units and depend on cognitive processes.
Representational forms of objects and concepts
Until approximately the 1990s it was generally agreed upon, for instance
in the ISO and other standards, that objects and concepts are expressed
as names or terms. Not surprisingly, the linguistic sign as a representational form dominated research activities in this sub-field of terminological theory. However, differences may be noted when comparing the
developments in Eastern and Western countries.
For instance, when screening Russian literature it is striking that the
concept ‘term’ very soon became a central issue for research due to the
early involvement of famous linguists in LSP and terminology. A comprehensive and critical overview of the different phases of development,
the former and modern approaches and models is offered by Alexeeva
(2004: 62-78). Referring to the linguistic sign denoting a concept, Russian researchers distinguish between several types of terms according to
their status, for instance, Grinev (2004b: 56) distinguishes between nomens, prototerms, terminoids, pre-terms, quasi-terms and terms. This
differentiation reflects the diachronic and socio-linguistic approaches and
contributes to a more detailed consideration of ‘termness’, the status of
a linguistic sign as object and concept representation in professional
communication.
This distinction is hardly touched upon in Western theoretical works,
where a term denotes a concept without any further distinction. Of course,
the question of ‘termness’ is addressed, but a clear classification of terms
according to their status cannot be observed.
Common research objects are issues such as
• the term as an object of cognition,
• transparency of a term,
• term motivation,
• term formation,
• requirements for terms,
• term autonomy.
In the 1990s the merely linguistic approach to representational forms
of concepts and objects was questioned and found to be too narrow, since
16
several other, not necessarily linguistic representations occur in professional texts (Galinski, Picht 1997). The semiotic approach was developed
further and may be summarised in the following model (Laurén et al.
2008: 106). Also the basic terminology standards adopted this widened
approach by introducing the concept of ‘designation’ defined as “representation of a concept by a sign which denotes it” (ISO 1087-1:2000).
Figure 2: Forms of object and concept representation
Knowledge ordering
The idea of ordering concepts in systems was already practiced by
Schlomann as mentioned above and very early became a key element in
terminological theory. For a long time, research in this field stuck to the
classical forms of concept systems governed by logical and ontological
relationships. Neither the necessity of knowledge ordering in concept
systems nor the basic relationships were ever questioned. However, more
intensive research into the different types especially of ontological relationships was required.
A remarkable contribution to the research into the types of relationships and concept systems was made by Nuopponen (1994). Her point
17
18
Sue Ellen Wright (2009: 12)
Figure 3: Wright’s model of knowledge representation resources
of departure was the work of Wüster, especially the unpublished part of
it. She presented a detailed differentiation of the logical and ontological
relationships and a more flexible form of concept systems, the so-called
‘satellite system’.
A considerable widening of the subject was presented by Wright in 2007
(2007: 157ff; 2009: 10ff). Her approach can be characterized by the keywords: knowledge representation resources, knowledge organization systems, concept systems, ontologies, classifications and thesauri and the
Semantic Web. An idea of the complexness is offered by her following
model (see Fig. 3).
Without any doubt the idea of knowledge ordering, already presented
by the founders of terminology, has developed from relatively simple
concept systems to highly complex models in which central elements of
other disciplines are integrated.
Terminography
The historical roots of terminography – a rather recent concept – go
back to lexicography. However, the representation and proliferation of
terminologies in the form of traditional dictionaries already changed some
basic lexicographical approaches, for instance through the introduction of
systematic concept representations and definitions. Here the work of Schlomann has to be mentioned again, but also the IEC-vocabulary (1938) and
Wüster’s Machine Tools (1968).
Today, terminography is defined as “part of terminology work concerned with the recording and presentation of terminological data” (ISO
1087-1:2000).
The former version of this standard included the concept of ‘processing’,
which today is included in concept terminology work. That means that
the collection of terminological data and terminological analysis as merely intellectual activities are separated from terminography proper.
The advent of electronic data processing and its potential has substantially changed the approach to the representation, proliferation and application of terminological data. According to my view, three obstacles
inherent in traditional terminography could be surmounted:
• limitation of space available for knowledge representation,
• immediate actualisation and interchange of terminological data,
• application of terminological data to a variety of knowledge based
systems.
19
Great research efforts had to be made so as to single out terminological
data elements and their categories, their relevance for different applications and their realisation in terminological management devices and
systems. As a typical item of continuous research and practical work
within applied terminology the field of localisation should be mentioned
(Reineke, Schmitz 2005).
In addition, the progress in theoretical terminology had and has to be
integrated continuously in order to avoid incongruity of theoretical and
applied terminology.
T E R M I N O L O G Y T E AC H I N G A N D T R A I N I N G
Any academic discipline has basically the obligation of research and
teaching along with the coordination of both elements. Since the development of the theoretical foundations of terminology was different in Russia
from the Western countries, the evolution of terminology teaching – at
least in the first forty years – followed different paths.
In Russia the first teaching materials and manuals were prepared from
the 1950s onward (Terpigorev 1952, Lotte 1961, Grinev 1993) and corresponding teaching activities took place at various universities in the
former Soviet Union.
In Western countries, the first teaching of the theoretical foundations
of terminology was offered by Wüster in 1972 in Vienna. His lectures,
which are the fragment of a much more extensive work planned but not
finished, were published in 1979, two years after his death in 1977, under
the title of Einführung in die Allgemeine Terminologielehre und Terminologische Lexikographie.
The introduction of LSP studies in the 1960s and 70s and the obvious
terminological components of these studies revealed the need for the
development of terminological teaching material and comprehensive terminology manuals. Only in the 1980s were the first research based manuals published for instance by Arntz/Picht 1983, Felber 1984, Felber/
Budin 1989. This relatively late start is due to the fact that the research
community in terminology at that time – apart from a few senior researchers – was still was rather small and young. Although several terminology
services were establish in the 1960s and 70s (Bundessprachenamt, Siemens)
and the national and international standardisation organisations issued the
first standards on terminological principles, the fact cannot be disre20
garded that many terminologists were autodidacts, theoretically close to
traditional lexicography and only a little familiar with the theoretical
foundations available at the end of the 1970s.
This panorama has changed completely. Today, terminology is taught
at various levels and in different environments. Adequate and purposeoriented teaching materials and manuals have been developed. The didactic forms range from introductory and specialised courses for different user groups to extensive components of several semesters mostly
embedded in academic studies such as LSP translation and communication studies. The Terminology Summer School offered by TermNet in
cooperation with universities, the studies at Fachhochschule Köln and
Vienna University and the Nordic MA studies in terminology may serve
as examples.
In short, we can state that terminology has developed into a complete
academic discipline.
S TA N DA R D I S AT I O N A N D L S P P L A N N I N G
The close connection between standardisation and terminology has a
long tradition. It dates back to the time even before the founders of terminology. However, very early on they recognised the need for controlled
intervention into the management of terminologies and their development.
Drezen underlined the dynamic nature of standardisation and Wüster
introduced the idea of developing guidelines for practical terminology
work in the 1930s. The foundation of ISO/TC 37 is a proof of this fact.
Although the World War II interrupted this development, the basic idea
survived and after the war ISO/TC 37 continued its original work. Without being able within this context to go into details about the further
development, it can be stated that the working range of TC 37 has expanded considerably. A simple comparison of the number and subjects of
the first recommendations and standards in existence in 1972 with today’s
thematic array of standards and drafts at different levels of elaboration
reveals the interest in and the necessity of standardising methodological
issues of terminology on the one hand, and on the other the application
of these standards in practice. In other words, standardisation has developed as a medium of LSP planning in standardisable fields of knowledge
and embraces not only the corpus but also the status – using Einar Haugen’s terminology.
21
All language planning and especially LSP planning has always had the
bias of prescriptivism traditionally considered the opposite of descriptivism. This dichotomy, however, as many other dichotomies is a simplification; in any case it does not depict the reality in LSP planning. In order
to get closer to the facts in LSP and terminology planning, the following
model may illustrate on the one hand the proposal of the range of degrees
between the extreme points of the dichotomy and on the other the important factors which influence any intervention in a language.
Figure 4: Degrees between description and prescription
(Picht 2004: 197)
The two vertical lines represent the synchrony-diachrony relation indicating that subsequent synchronic descriptions on a time axis form a
diachrony. The left line indicates a gliding development, whereas the right
one should be interpreted as intervals because a prescribed terminology
is fixed for a certain time and the development becomes visible in small
hops corresponding to Drezen’s concept of dynamic standardisation.
22
The horizontal line represents the transition from free language development to absolutely controlled language development and terminology.
The seven degrees indicated are only examples, in between the poles there
may be other degrees of prescription depending on the purpose of a
given case of prescription.
In the middle of the model I have placed the three sociolinguistic factors and indicated their gliding influence on the different degrees of
prescription.
Language planning in general is a rather old subject field, at least in
the Nordic countries and several other Western countries with less used
languages or language minorities, for example Norway and the Catalans.
Many of the language planning theories have been rather fuzzy or ideologically influenced. However, during the last ten years one can observe
an increasing interest and activity concerned with the preservation and
development of the national language or mother tongue respectively,
especially as a defence against the increasing English influence noticeable
in the LSP of many domains and justified by internationalisation and
globalisation. In order to consolidate the field of language planning – including LSPs – an increasing number of theoretical works has been presented (e.g. Laurén et al. 2008: 139-195).
CONCLUSIONS
Taking into account the relatively short and often only fragmentary
information and remarks about the historical evolution of the science
of terminology I could offer in less than one hour – a thorough description would require at least a book – I am convinced that one today can
state that:
• The advent of the science of terminology is the logical consequence
of the recognition of serious deficits in professional communication.
• Science of terminology has developed from practical issues such as
guidelines and recommendations in order to remedy communicational deficits passing phases of intensified theorisation and testing
to become a complete science.
• Science of terminology today fulfils all the requirements of a science
with regard to its theoretical foundations, a variety of applications,
an active research community, well developed teaching and training
activities at the academic and practical levels and extensive publishing activity.
23
• Science of terminology has meta-status among all other sciences
since terminology is a precondition for all kinds of creation of
knowledge and its communication, knowledge ordering, knowledge
exchange and knowledge proliferation.
• Science of terminology is not limited to one particular science or
group of sciences, but it serves all sciences, although some theo
retical approaches have to be adapted to the nature of the different
sciences.
Perhaps, you may think that this evaluation is too positive and that there
is still much to do. That is absolutely true, there is still much to do, but
that is common to all sciences, because theories, approaches and applications have their life cycle until new findings change or replace them. The
case of the science of terminology is not different; there is a basic theoretical foundation with does not exclude variants and other opinions, but
these variants and other opinions do not invalidate the recognition of
terminology as a science in its own right – on the contrary.
References
Ahmad, Khurshid 1996: A Terminology Dynamic and the Growth of Knowledge: A Case Study in Nuclear
Physics and in the Philosophy of Science. In: TKE’96 Terminology and Knowledge Engineering; C. Galinski, K.-D. Schmitz (eds.), Frankfurt a. M., 1–11.
Alexeeva, Larissa 2004: What is a Term? In: Russian Terminology Science (1992–2002), S. D. Shelov, V. M. Lei
chik (eds.), Wien: TermNet Publisher, 62–78.
Antia, Bassey Edem (ed.) 2007: Indeterminacy in Terminology and LSP; Amsterdam, Philadelphia: John Benjamins Publishing Company.
Arntz, Reiner; Picht, Heribert 1982: Einführung in die übersetzungsbezogene Terminologiearbeit; Hildesheim,
Zürich, New York: Georg Olms Verlag.
Budin, Gerhard 1994: Do we need an Object Theory? In: International Conference on Terminology Science
and Terminology Planning. Riga, 17–19 August 1992. International IITF-Workshop Theoretical Issues of
Terminology Science. Riga, 19–21 August 1992. IITF-Series 4; Wien, 203–208.
Budin, Gerhard 2001: A critical evaluation of the state-of-the-art of terminology theory. In: Terminology Science & Research, vol.12 (2001), no. 1–2; 7–23.
Dahlberg, Ingetraut 1976: Über Gegenstände, Begriffe, Definitionen und Benennungen: Zur möglichen
Neufassung von DIN 2330. In: Muttersprache 2/1976.
Felber, Helmut 1984: Terminology manual, Paris: General Information Programme and UNISIST.
Felber, Helmut; Budin, Gerhard 1989: Terminologie in Theorie und Praxis. Forum für Fachsprachenforschung,
Tübingen: Gunter Narr Verlag.
Galinski, Christian; Picht, Heribert 1997: Graphic and Other Semiotic Forms of Knowledge Representation
in Terminology Management. In: Handbook of Terminology Management, vol. 1; Sue Ellen Wright, Gerhard Budin (eds.), Amsterdam/Philadelphia, 42–61.
Grinev, Sergej 1993: An Introduction to Terminology Science (title translated from Russian), Moscow.
Grinev, Sergej 2004a: Evolution of Terminology and Culture: Establishing Foundations for Anthropological
Linguistics. In: Siergiej Grinev-Griniewicz; Slawomir M. Raube; Patricia Thomas (eds.) Language and
Culture: Establishing Foundations for Anthropological Linguistics, Bialystok: Wyzsza Szkola Finansow i
Zarzadzania w Bialymstoku, 27–42.
24
Grinev, Sergej 2004b: Terminology in the era of globalisation. In: Russian Terminology Science (1992–2002),
S. D. Shelov, V. M. Leichik (eds), Wien: TermNet Publisher, 49–61.
Grinev-Griniewicz, S.; Skopiuk, T.; Sorokina, E.; Thomas, P. (forthcoming) Foundations of Anthropolinguistics.
Hahn, Walther von 1983: Fachkommunikation. Entwicklung. Linguistische Konzepte. Betriebliche Beispiele; Berlin, New York: Walter de Gruyter.
Hoffmann, Lothar 1976/1984: Kommunikationsmittel Fachsprache. Eine Einführung, Berlin: Akademie-Verlag.
(1984: 2. überarbeitete Auflage).
ISO 1087-1:2000 Terminology work – Vocabulary. Part 1: Theory and application.
Jónsson, Sigurdur 2007: Det vilda tänkandet och det kultiverade. Isländsk fackspråklig språkvård med tyngdpunkt på första hälften av 1900-talet, Vasa: Vasa University.
Jumpelt, R.W. 1961: Übersetzung naturwissenschaftlicher und technischer Literatur: Sprachliche Maßstäbe und
Methoden zur Bestimmung ihrer Wesenszüge und Probleme, Berlin: Langenscheidt.
Kalverkämper, Hartwig 1992: Hierarchisches Vergleichen als Methode in der Fachsprachenforschung. In:
Kontrastive Fachsprachenforschung. Baumann, K.-D.; Kalverkämper, H. (eds.). Forum für Fachsprachenforschung Band 20, Tübingen: Gunter Narr Verlag, 61–77.
Laurén, Christer; Picht, Heribert (Hg.) 1993: Ausgewählte Texte zur Terminologie, Wien: TermNet.
Laurén, Christer; Myking, Johan; Picht, Heribert 1998: Terminologie unter der Lupe. Vom Grenzgebiet zum
Wissenschaftszweig, Wien: TermNet.
Laurén, Christer; Picht, Heribert 2000: Att överföra budskap från en tid till en annan. En semiotisk studie.
In: Fackspråk och Översättningsteori. VAKKI-symposium XX. Vasa 11–13.2.2000, Vasa: Vasa universitet,
215–223.
Laurén, Christer; Picht, Heribert 2006: Approaches to Terminological Theories. A Comparative Study of
the State-of-the-Art. In: Picht, Heribert (ed.): Modern Approaches to Terminological Theories and Applications, Bern: Peter Lang, 163–184.
Laurén, Christer; Myking, Johan; Picht, Heribert; Jónsson, Sigurdur 2008: Insikter om insikt. Nordiska teser
om fackkommunikation, Novus Forlag: Oslo.
Moschitz-Hagspiel, Birgit 1994: Die Sowjetische Schule der Terminologie (1931–1991), Wien: TermNet,
IITF-Series 5.
Nuopponen, Anita 1994: Begreppssystem för terminologisk analys. Acta Wasaensia 38, Språkvetenskap 5,
Oehler, Klaus 2007: Blicke aus dem Philosophenturm. Eine Rückschau, Hildesheim: Georg Olms Verlag.
Oeser, Erhard 1988: Terminologie als Voraussetzung der Wissenstechnik. In: Czap, Hans; Galinski, Christian
(eds.) Terminology and Knowledge Engineering. Supplement, Frankfurt/M: INDEKS Verlag, 224–231.
Ozeki, Shuji 1987: Was ist der Begriff? In: Czap, Hans; Galinski, Christian (eds.) Terminology and Knowledge Engineering, Frankfurt/M.: INDEKS Verlag, 11–20.
Picht, Heribert 1998: Wirtschaftslinguistik: ein historischer Überblick. In: Hoffmann, Lothar; Kalverkämper,
Hartwig; Wiegand, Herbert Ernst (Hrsg.) Fachsprachen. Ein internationales Handbuch zur Fachsprachenforschung und Terminologiewissenschaft, Berlin, New York: Walter de Gruyter, 336–341.
Picht, Heribert 2003: The Object – a Unit of Knowledge? In: Лексикология. Терминоведение. Стилистика.
Сборник научных трудов. Посвящается юбилею Владимира Моисеевича Лейчика, Москва-Рязань,
154–159.
Picht, Heribert 2004: Überlegungen zum Gegenstand und zum Begriff in der Terminologie. In: Pluralität in
der Fachsprachenforschung; K.-D. Baumann, H. Kalverkämper (Hrsg.); Forum für Fachsprachenforschung
FFF 67, Tübingen: G. Narr Verlag, 313–340.
Picht, Heribert 2005: Normative and Descriptive Terminology Work – a Real Dichotomy? In: Vital Problems
of the English Linguistics and Linguistic Didactics (translation of the Russian title of the publication),
Moscow: Prometheus Publishing House, 189–198.
Picht, Heribert 2010: Einige Gedanken zum Wesen der Begriffe im Recht. In: Synaps; Fagspråk, Kommunikasjon, Kulturkunnskap, Bergen: Institutt for fagspråk og interkulturell kommunikasjon, 19–25.
Pilke, Nina 2000: Dynamiska fackbegrepp. Att strukturera vetande om handlingar och händelser inom teknik,
medicin och juridik. Acta Wasaensia 81, Språkvetenskap 15.
Reineke, Detlef; Schmitz, Klaus-Dirk 2005: Einführung in die Softwarelokalisierung, Tübingen: Gunter Narr
Verlag.
Schlomann-Lowe, Elizabeth; Wright, Sue Ellen 2006: The Life and Works of Alfred Schlomann: Terminology Theory and Globalization. In: Picht, Heribert (ed.): Modern Approaches to Terminological Theories and Applications, Bern: Peter Lang, 153–161.
25
Shelov, Serguey D.; Leichik, Vladimir, M. (eds.) 2004: Russian Terminology Science (1992–2002), Wien:
TermNet Publisher.
Weissenhofer, Peter 1995: Conceptology in Terminology Theory, Semantics and Word-formation. IITF-Series 6,
Wien: TermNet.
Wright, Sue Ellen 2009: Jenseits der Fachkommunikation – ein Blick in die Zukunft der Terminologie. In:
eDITion, Terminologiemagazin, 2/2009; 10–14.
Wright, Sue Ellen 2007: Coping with indeterminacy. Terminology and knowledge representation resources
in digital environments. In: Indeterminacy in Terminology and LSP. Bassey Edem Antia (ed.), Amsterdam/
Philadelphia: John Benjamins Publishing Company, 157–179.
Wüster, Eugen 1931/1970: Internationale Sprachnormung in der Technik. Besonders in der Elektrotechnik. 3.
abermals ergänzte Auflage, Bonn: H. Bouvier u. Co. Verlag.
Wüster, Eugen 1959/60 (2000): Das Worten der Welt schaubildlich und terminologisch dargestellt. In: Terminologie und Wissensordnung; H. Picht, K.-D. Schmitz (Hrsg.); Wien: TermNet Publisher.
Wüster, Eugen 1968: The Machine Tool, London: Technical Press.
Wüster, Eugen 1974 (2000): Die allgemeine Terminologielehre – Ein Grenzgebiet zwischen Sprachwissenschaft, Logik, Ontologie, Informatik und den Sachwissenschaften. In: Terminologie und Wissensordnung;
H. Picht, K.-D. Schmitz (Hrsg.); Wien: TermNet Publisher.
Wüster, Eugen 1979: Einführung in die Allgemeine Terminologielehre und Terminologische Lexikographie; Wien,
New York: Springer Verlag.
TERMINOLOGIJOS MOKSL AS: ISTORIJA IR R AIDA
Straipsnis pradedamas istorinių terminologijos mokslo formavimosi aplinkybių ap
žvalga, kurioje aptariami Wirtschaftslinguistik judėjimas ir terminologijos pradininkų –
E. Wüsterio, E. Drezeno ir D. Lotte’s – darbai. Išskiriama keletas teorinių terminologijos mokslo pagrindų raidos etapų, kuriuos parodo L. Hoffmanno ir H. Kalverkämperio
modeliai. Keliami klausimai, ar terminologija yra atskira disciplina ir ar galima kalbėti
apie terminologijos mokyklas. Apžvelgiamos žinių sritys, turėjusios įtakos terminologijos teorijos raidai, t.y. objektas ir sąvoka, objektų ir sąvokų vaizdavimo formos, žinių
tvarkyba ir terminografija. Kalbama apie terminologijos mokymą, terminijos standartizavimą, specialiosios kalbos ir terminologijos planavimą, aptariamas deskriptyvinis ir
preskriptyvinis požiūris į terminologiją ir jos planavimą. Kaip išvados formuluojami
penki teiginiai apie terminologijos teorijos bei jos taikymo raidą ir dabartinę padėtį.
Gauta 2011-11-14
Heribert Picht
E-mail [email protected]
26
Terminological Methods in
the History of Terminology Science
SERGIUSZ GRINEV-GRINIEWICZ
University of Białystok
Moscow Humanities Pedagogical Institute
Ke y words: history of terminology theory, terminological methods, typology, semiotics,
reversibility, anthropolinguistics
I
t is a well-established fact that special lexis is in some ways different
from the everyday word-stock, special vocabulary being quite probably
the only part of language that may be consciously manipulated and
controlled. Special features of terminology determined the emergence of
a number of specific methods of analysing and ordering terms. In a certain sense we may regard the history of terminology science through the
prism of the evolution of special methodology.
Since the beginning of scientific period in human evolution every science bases itself on the system of concepts and terms. In such a system
every concept and term has a definite place, meaning of every term being
strictly defined by the borders with other terms. Small wonder then that
from the very beginning of terminological research and ordering of terminologies the systemic approach was used – much before it came
into fashion in the second half of the 20th century and started to be applied in every possible activity.
Since terminology may be controlled and regulated and both termino
logical forms and meanings consciously shaped, in the process of detecting and analysing terminological drawbacks to be corrected, certain desired properties were determined already in the 1930s (Lotte 1937).
Subsequent inventory of attributes of special lexemes aimed at making
lists of desired properties of an “ideal” term took form of terminological
requirements and lead to making fuller lists of various terminological
features reaching 265 characteristics (Grinev 1998, 2001). This coincided with investigating differences between terms and ordinary words
in the 1950s and the 1960s.
27
At the same time the first steps of typological approach started with
first establishing the difference between terms and nomenclature units or
nomens as they are now called, that later lead to discovery of a number
of special units existing in language apart from terms. It started with G.
O. Vinokur drawing a distinct line between terms and nomens as different special lexical units (Vinokur 1939). Later A. A. Reformatsky further
specified criteria of distinguishing terminology and nomenclature (Reformatsky 1959).
However, at first nomenclature units were viewed as variety of terms.
Only after introduction by A. D. Hajutin of the concept of terminoids –
special lexical units naming the so-called “natural concepts”, concepts “in
statu nascendi” which have no settled uniformly understood meanings, and
therefore do not have generally accepted definitions (Hajutin 1970), it
became clear that terminology science should not limit itself to investigation of terms proper, for there are other special lexical units. Later other
kinds of special lexical units were introduced and described, such as professionalisms (Kuz’min 1970), units of professional slang – professional
argotisms (Skvortsov 1972) or professional jargonisms (Gladkaja 77),
quasi-terms (Leichik 1981), pre-terms (Leichik 1985) and finally prototerms (Grinev 1990).
In the 1960s it was found that one of the most promising aspects of
presenting and investigating terminological problems is based on semiotic approach, which is viewing terminological signs from the point of
view of the general theory of signs. Later semiotic approach due to its
being connected with the general theory of information and due to its
universal character became almost as popular as the systemic approach.
It has been extensively used in Russian terminology studies for the last
thirty years, therefore it is expedient to sum up the experience.
The first attempts to introduce semiotic principles into terminology
were made in Russia in the 1960s. In 1969 P. V. Veselov introduced the
idea of appraising terminological characteristics from the semiotic point
of view. It was based on dividing terminological features and requirements
into three groups: semantic, which included characteristics reflecting relations between lexical meanings of words and word-combinations used
as terms and contents of corresponding concepts; syntactic, connected
with patterns of term formation and their productivity, and pragmatic,
including those characteristics of term that influence its functioning.
28
S. Grinev-Griniewicz| Terminological Methods in the History | of Terminology Science
According to P. V. Veselov such terminological requirements as invarience (absence of synonymy or polysemy), correspondence between lexical and conceptual meanings of term (concurrence of a concept and
terminological meaning of the corresponding term) and classificational
conciseness (reflection in terminological form of only the necessary characteristics of the concept) belong to semantics. Requirements towards
patterns of term formation (creating or using homogeneous sings for the
homogeneous concepts) and productivity of terminological forms (possibility of forming derivative terms) P. V. Veselov viewed as belonging to
syntactics. Characteristics which reflected convenience of using term, such
as brevity (number of term elements should not exceed the number of
delimiting characteristics), uniqueness (absence of homonyms), euphony,
translatability and the ability to be used as descriptor in computer systems
were viewed as belonging to pragmatics (Veselov 1969).
Another significant step in elaboration of semiotic aspects of termin
ology is connected with publications of V. M. Leichik (Leichik 1971; Leichik,
Smirnov, Suslova 1977). In these publications four main types of semiotic relations in terminology were laid out: 1) between terms; 2) between
term as a sign and the corresponding concept; 3) between term as a sign
and the corresponding object; 4) between term as a sign and the user of
this sign. It was stated that the first aspect - syntactics - presupposes not
only combinability of term in linear speech sequence, but also term relation within a certain terminology. The next two types of relations, connected with semantics, deal with terminological property of expressing
concepts and denoting classes of objects. In contrast with everyday vocabulary the form of term often reflects the essential characteristics of the
concept and its place in the concept system while the objects denoted by
terms are connected with special activities (such as scientific research,
production, etc.). The fourth type of terminological relations is connected with pragmatics and includes sociolinguistic problems, such as the
problem of professional jargonisms, relations between terminological systems and natural language, etc. and is important from the point of view
of normalising usage of terms.
The semiotic approach to classification of characteristics of terms later
was elaborated in publications of Veselov and other terminologists (Veselov, Chirukhina 1974; Grinev, Leichik, Nalepin 1985; Grinev, Sergejev
1987; Grinev 1993). The next step in application of semiotic approach
29
was its usage in estimating and describing characteristics of the whole
terminologies (Leichik, Smirnov, Suslova 1977; Grinev 1990, 1993, 1998).
Such approach formed the basis of typological studies and parametrical
estimation of terminologies.
At the end of the 1970s a new, parametrical approach appeared (first
in lexicography) which was based on the concept of lexicographic parameter – the way of lexicographic representation of a structural element or
a functional phenomenon of language and their extra-linguistic correlations – introduced by Y. N. Karaulov (Karaulov 1981). The concept of
parameter was borrowed into terminology, where it was defined as measurable terminological characteristic denoting degree of manifesting of a
particular property (Grinev 1985). Parametrical approach in describing
and analysing terminologies is based on the inventory of terminological
processes and phenomena as well as on paying consideration to term
features, for the majority of parameters of a terminology or its autonomous
fragment depend on the respective features of its terms. The need for
introducing parametric approach in describing terminologies and thus
making foundation of typological studies was caused by the state of terminological theory in the 1980s and beginning of 1990s.
In his work entitled History of sciences S. Toulmin contrasts descriptive
and prescriptive phases of a science that evidently mark stages of its development. Even a superficial survey of the situation in terminological
studies at that time in the USSR showed that the majority of research
projects had a clearly noticeable descriptive approach. A great number of
terminological publications in this country (averaging more than 500 a
year) were containing descriptions of some phenomena in a chosen segment of special lexis. Another feature of terminological studies that was
worth mentioning was the accidental nature of the choice of the object
of study, the subject field, target language and the terminological process
or phenomenon to be investigated. A further noticeable feature was the
evident incompleteness and incompatibility of the descriptions of termin
ologies, which ruled out a dependable comparison of the results of separate studies and drawing of general conclusions as to the degree of presence of the observed phenomena in special lexis in general.
There was every reason to believe that this situation resulted from the
absence of criteria and a well-founded basis for the comparison of the
results of the separate studies. However, while the lack of co-ordination
30
and guidance of terminological research in the USSR and Russia of that
period may have been accounted for by the absence of an appropriate
competent terminological body, other features seemed to have a universal character and reflect the state of the terminological science in general. Therefore there was evident a need for transition from the state of
merely collecting information on isolated terminological phenomena,
resulting in separate incomplete and inexact descriptions of particular
terminologies, to a systematic parametrical estimation of terminologies as
a prerequisite of further development of terminology science. To facilitate
this development it was found necessary to establish a set of parameters
that might be used to measure particular terminological properties and
which together would form a system ensuring completeness and compatibility of independent studies of different terminologies.
The list of terminological features that were supposed to serve as terminological parameters was at that time already quite extensive. In classifying them semiotic approach was used allowing to divide them into
certain groups. At the beginning the group of syntactic features comprised such characteristics of terminological forms as length (measured
in words and letters), formal structure (morphological or syntactic), patterns of term formation, motivation, productivity, invariability of form,
linguistic correctness, and grammatical peculiarities (such as the absence
of singular or plural).
Features of terminological meaning, such as nominative character of
term, its comparative independence from the speech context, peculiarities
of semantic structure, categorial relations and exactness (including mono
semy and absence of discrepancy between lexical and terminological meaning, semantic integrity), etc. were viewed as belonging to semantics.
The group of pragmatic features contained such characteristics as
brevity, euphony, inculcatedness (including frequency of usage and conventionality), chronological status, normative status, singleness (absence
of synonyms), uniqueness (absence of homonyms), translatability, easiness
of forming combinations, place in respective terminology, sphere of usage, geographical area, cognitive function, etc.
In the process of applying semiotic approach to classifying terminological
parameters it became clear that the three main aspects introduced by Charles
Morris and based on types of triads suggested by Charles Sanders Peirce
were insufficient for complete description and analysis of lexical signs.
31
Firstly, existence of an important group of features, connected with appearance and subsequent historical evolution of terms showed necessity to
consider evolutionary characteristics. Such features as origin, age (time of
appearance), purpose of their appearance, etc. belong to this group. Secondly, the existing triad did not present possibilities of investigating features
connected with the structure of any type of signs.
Therefore it was felt expedient to introduce more aspects enabling
studies of formation and development of signs and systems of signs, which
would make it possible to specify their character and tendencies of their
development. It was proposed to name this aspect which deals with evolution of signs evolutics. Investigating signs from the point of view of
their evolution makes it possible to view typology of signs as hierarchy
or stages of evolution. Also such aspects as morphetics, dealing with
structural characteristics of terms and denotatics, dealing with relations
between term as a sign and its denotate (leaving in semantics relation
between the sign and the significate) were introduced as the result of applying semiotic approach in terminology (Grinev 1996; Гринев 2000).
As the result of inventory of features of terms finally the number of
revealed characteristics reached more than two hundred – 265 (Grinev
1998). It was found that these features may be divided into three groups:
(a) properties – immanent features used in exactly defining the concept
of term; they are always present and cannot change; (b) shortcomings –
unwanted features which serve as a basis for terminological requirements
and which must be eliminated, and (c) the remaining features, some of
which are rather beneficial, some neutral and some having both positive
and negative aspects in various conditions.
The immanent properties of terms, as opposed to words in everyday
language, are determined by their main function – to name concepts and
also include specificity of usage (term belonging to a special field of
knowledge), nominative function (naming general concepts), definability
(presence of scientific definition), exactness of meaning (terminological
meaning has precise borders determined by its definition), contextual
stability (independence from the context resulting from the exactness of
meaning), stylistic neutrality (absence of connotations), conventionality
(appearance of terms is often the result of convention on the part of community), nominative character (mostly nouns and nominative phrases are
used as terms), also stability and recurrence of form in speech (which
32
allows no variation of form and also helps to differentiate terminological
word-combinations and combinations of terms).
The number of desired properties of an “ideal” term or terminological
requirements considered by various terminologists varies from 4 to 13 and
includes desired formal, semantic and pragmatic (or functional) properties.
The most important semantic requirements are semantic consistency
and monosemy.
Semantic consistency means no contradiction between the lexical and
the special meaning of a term. In some terminologies we come across
such contradiction – for example, seam as a common word means joint
(tight connection) but sometimes in building terminology in cases, such
as sedimentation seam, earthquake seam is used as fissure; Russian suhaja
shtukaturka (dry plaster) in building is used in the meaning ‘dry plastered
partition’.
By monosemy the existence of only one meaning in a given termin
ology is meant. If a lexical form is used in different terminologies, this
causes no inconvenience – the word morphology is used in linguistics,
geology and biology having in every science a specific meaning. But
many terms are polysemic, such as flooring, roofing, cladding, isolation,
moulding, coating, rehabilitation meaning both a process and its result; in
linguistics – borrowing, assimilation, etc. There are also cases when the
same term has a broader and a narrower meaning, such as in balneology
water treatment is divided into mineral water treatment and water treatment
(proper); the same applies in building to inner walls that are divided
into partitions and inner walls (proper). In lexicology there are cases such
as affix word meaning: 1) a word, which is an affix, and 2) a word with
an affix; doublets – 1) different words etymologically coming from the
same word, and 2) species of absolute synonyms.
To the group of form requirements belong such beneficial qualities as
shortness, exactness, absence of variants, motivation.
By shortness of a term we mean either the absence of unnecessary
elements (underlined in the following examples) - living flat, traumatic
injury, metan-tanks for sludge treatment, chronic form of influenza, contact
telephones, commercial shops, free gift, plans for the future or preference of
the short forms (compare Russian нейромезодерматодистрофия and ней
рофиброматоз).
Exactness means correspondence of the form of a term to its meaning
which is sometimes lacking: Indian standard IS 1382:1961 (glass producTerminologija | 2011 | 18
33
tion) uses the term canal which has a very broad meaning to denote a
very specialised concept ‘window glass tank canal’.
Absence of variation is a necessary quality for some new terms that may
have several variants: term graffiti has many variants – grafitti, sgrafiti,
sgraffitti, sgrafito, etc. which sometimes are even used in the same text.
The quality of motivation, that is having form that points to its meaning, helps to easier understand and learn the respective concept. Out of
the existing three main types of motivation the most extensively used in
forming new terms are structural motivation that occurs in words consisting of the already known meaningful parts, such as penknife, railroad,
loader, their structure pointing to their meaning, and semantic motivation
that occurs in words with secondary meaning which can be guessed on
the basis of the primary meaning. In the combinations aeroplane wing,
aeroplane tail, column neck, head of a line, leg of a table the words wing,
tail, head and leg have secondary meaning. Using the primary, generallyknown meaning we can guess where the wings and tail are in an airplane,
or where a column neck is situated even if we see these objects for the
first time.
The most important pragmatic requirements are:
establishedness – the quality of being approved by specialists and universally used, which could be judged by the frequency of occurrence in
communication;
international form which helps in international communication;
euphoniousness - the quality of having no unpleasant connotations
(compare rhinitis and running nose); very important in trade-names: the
Soviet car Zhiguli for a long time would not sell in France where its
name was associated with gigolo – a hired lover; the Czech car Shkoda
(which in Polish means ‘harm’) was changed in Poland to Skoda, which
has no connotations; in the USA such names of professions as garbage
collector and rat catcher were changed to sanitary engineer and vermin
control officer.
With the task of choosing the most effective forms for new terms, one
of the most popular directions of terminological research in the USSR in
the 1960s and the 1970s was the analysis of the existing forms of terms
in various terminologies of many languages with the aim of establishing
the most productive means and patterns of term formation and elaborating recommendations for forming new terms. As the result of this research
34
also various forms of motivation were studied and some tendencies of
usage of various means of term formation on certain stages of development of terminologies were revealed.
However, it was found that synchronous research does not present reliable information concerning productivity of various ways and patterns of
term formation and so diachronic approach was suggested in the 1970s.
Firstly, different means of term forming may result in the same structural type of terms – among the simple, or root terms there may be words
from the everyday vocabulary – water, hand, abbreviated – motel, laser,
scuba, dinky and borrowed – pizza, castle. At the same time usage of the
same means – for example borrowing – may result in terms of various
structural types.
Secondly, relatively low frequency of a means of term-formation may
signify either means coming out of usage or new, perspective means that
have not yet attained sufficient level of usage.
Thirdly, there was found a certain relation between the predominant
forms of terms and time of their appearance and also between degree of
development of a certain field of knowledge and prevalent means of forming its terms (Grinev 1979).
It was also found that for assessing a chosen type of term-formation it
is very useful to establish mean time of appearance of terms produced
with its help. This may be accomplished by using the existing historical
dictionaries containing dates of first appearance in texts and changes of
meaning of words and word-combinations. In English such information
is provided by the exhaustive 20-volume Oxford English Dictionary.
To establish this characteristic a new method, tested on a number of
English, French and Russian terminologies was elaborated. The date of
first appearance of a lexical form in text is considered to be the date of
appearance in language. But taking account of the fact that usually written fixation is preceded by a certain period of usage in oral speech five
years is subtracted from the date of appearance in written speech and the
result is approximated to decade. In this way the conditional time of appearance of a lexeme is supposed to be within the limits of ± 5 years. For
example a word first recorded in the year 1572 is considered to appear
in oral speech at least in 1567, which is in round figures (roughly) in
1560s and in statistic calculations only the first three digits are taken
into consideration.
35
It was found that the existing means of term formation may be classified into the following groups and subgroups:
Semantic term-formation:
- generalisation of the ordinary word;
- metaphoric term-formation;
- metonymic term-formation;
- specialising of the everyday speech word;
- inter-terminological borrowing;
- borrowing (viewed as semantic means of forming terms because in
the majority of cases borrowing is accompanied by semantic changes).
Morphologic term-formation:
- suffixation;
- prefixation;
- conversion;
- phonetic transformations (salt – silt, trill – tweed, baluster – banister);
- truncation.
Syntactic term-formation (producing word combinations)
Morpho-syntactic term-formation:
- composition;
- ellipsis;
- abbreviation.
In the 1990s terminology science felt the influence of cognitive linguistics where the leading type of research was comparing lexical presentation
of a certain basic notion in different languages. With this aim in view and
also to investigate possible deviations in translating terms within the framework of comparative terminology science the method of reversibility
was worked out, which already has been successfully applied in a number
of MA and even PhD (Гринев 1997, Миронова 2002, Фадеева 2004,
Жадейко 2008).
This investigation is carried out as follows. Two large translating dictionaries (if possible of the same author/s) of the opposite directions, i.e.
English-Russian and Russian-English are used in following forth and back
translations of a chosen word. Usually there are several variants of translation of the chosen word, which are then translated back into the origi36
nal language (this is called a full reverse). In the process of reverse translation again some new words appear, mostly synonymic to the original
word. Translating them would start the second step and bring out some
new words and translating them back would finish the second step. Usually this process lasts for three or four steps, but sometimes it may take
more steps. In the process of subsequent reverse translations we witness
radiation – an increase of new words, immediately or intermediately connected with the initial word.
The aims of such investigation are manifold. Firstly, we may reveal
incorrect translations which are signalled by receiving in back translation
words quite different from the original one (floor – De. Decke – ceiling).
It was found that in many cases two steps are sufficient to find superficial
incorrect translations of the initial word.
Secondly, we may find out whether the authors of the dictionaries
published in Russia adhere to conventions accepted at the conference of
lexicographers at 1969 in Moscow concerning presentation of variants of
translation. It was agreed then that in translating dictionaries homonyms
would be presented as separate entries, while translations of different
meanings of polysemic word are presented in the same entry under Arabic numbers. Synonymic translations are divided by commas, while quasi-equivalents are divided by semicolons. Therefore in a dictionary of this
kind such relations as homonymic, polysemic, synonymic and quasi-syno
nymic should be presented quite clearly. However in some dictionaries
these principles are not strictly observed.
Thirdly, new possibilities of studying polysemy appear with the advent
of this method. One of the possibilities concerns discriminating between
evident and hidden polysemy. It was found that if one of the translations
of the seemingly monosemic word on the first step does not return to
the original word and on the second step has semantically quite different
translation, then it is an evidence of hidden polysemy. With the evident
polysemy we may further investigate the borders of possible dispersion
of meaning.
Fourthly, we may investigate synonymy, for back translation of the
foreign equivalents of the original word will bring forth its synonyms. At
the same time we may analyse differences between back translating of full
and partial equivalents which are supposed to be between themselves full
and partial synonyms.
37
Further on, we may analyse the choice of equivalents in translating
terminological dictionaries. It is known that up to 75 % of the translation
time takes trying to provide accurate translation of terms. The importance
of terminological problems of translation results from the lack of coincidence between even closely related languages which causes distortions in
conveying information of the original text. If there are several equivalents to the term that is being translated, then
it is necessary to choose the most adequate term, which is not always easy
for two reasons – disparity of national terminologies and bad quality of
the majority of modern dictionaries.
These variants could be either different terms, the subtotal of their
meanings corresponding to the various meanings or usages of the source
term, as in: Abwasser - sewage; effluent (Junge… 1991) or synonyms: Por
zellan - porcelain, china (Harrap’s… 1983); spelling variants: capital - Kapi
tal, Kapitell (Junge… 1991), word-formation variants: park - Park, Parkanlage (Junge… 1991); abbreviation - Abkurzung, Kurzung, Kurzzeichen (Worterbuch… 1979), or local variants: Mais - maize (Br) / corn (USA) (Harrap’s… 1983). When the target language is native for the translator then
it is much easier to find out what is the case, but when the target language
is not native then it is very difficult to choose the right equivalent. Situation becomes even more complicated with the growth of number of
probable variants of translation.
Often such lists of equivalents include synonyms, variants and quite different terms side-by-side, thus utterly embarrassing the user of the dictionary. We already mentioned that with the increase of the number of equiva
lents we evidence the increase of the probability of including erroneous
equivalents among the right ones (Grinev 1999). If we take terms with a
very large number of equivalents suggested, we can see that most of these
equivalents are in reality narrower or slightly different in meaning terms.
Very often among the variants of translating a source term we can see
broader or narrower terms, or terms with quite different meanings, or
sometimes having their own exact equivalents, like in: Vestibul – vestibule,
anteroom, lobby, when in the English-German part of the same dictionary
there are precise equivalents of superfluous translations: anteroom – Vorraum; lobby – Lobby (Junge 1991).
Finally we may be able to find national (as well as international) associations. For example the range of possible further equivalents of the
38
word magician includes, on the one hand words like virtuoso, maestro and
genius having positive connotations, while on the other hand words like
trickster having decidedly negative connotation.
Lately it was found that, since the process of cognition has a historic
character, starting with the beginnings of human self-consciousness, cognitive studies should not be limited to synchronous plane. Therefore
there was a search for more effective methods that would allow getting a
close look at the earlier stages of cognition in connection with evolution
of special vocabulary. It was based on the assumption that practically all
historical changes in human mentality and knowledge growth are reflected in changes in the lexical system and resulted in creating a new
scientific discipline - anthropolinguistics. Therefore an opportunity
arises to implement the analysis of transformations in terminological apparatus of a definite field of knowledge in obtaining a relatively accurate
notion of the specific features and tendencies of evolution in theoretical
thought. It also creates the opportunity to reconstruct the historical states
and tendencies of development of cognition.
A new approach to the method of semantic fields was lately suggested within the framework of anthropolinguistics that took into consideration the original aim of semantic field theory – Jost Trier applied it
for analysing historical changes in human mentality and investigating its
evolution on the basis of changes in vocabulary. This is important for
investigating the history of cognition. As the well-known French Medievalist George Duby states, “The history of mentalities cannot develop
without the help of lexicologists. They may supply it with fundamental
data, for example lists of words that were used at a particular epoch. The
task of the history of mentalities is to reveal verbal constellations reflecting the most important points of the collective mentality of the time. It
is necessary to analyse changes in vocabulary, losses, growth and transformations in word meanings and to establish connections between semantic changes and shifts in mentalities” (Duby 1961: 20). Recently it
was found that similar ideas were expressed already in the Middle Ages.
Investigations of this type currently being carried out in Poland and
Russia strive to make the transfer from simple descriptions of the evolution of various semantic fields (representing the evolution of respective
ideas in mentality) to understanding and explaining changes in their history. This is being done by extracting information from historical dicTerminologija | 2011 | 18
39
tionaries on the historical changes in the meanings of words belonging
to the chosen semantic field and analysing every semantic change, searching for the answers to a number of questions, including such as what
brought about the need for new words; and what has changed with the
addition of new lexemes in the previously existing system of words.
We may not find the answers to these questions, but in many cases
we may suggest the possible reasons and causes for historical changes,
thus discovering the peculiarities in the development of modern general ideas and reasons for historical changes in perceiving the world. In
these studies the analysis of relations between meanings in historical
polysemy turns out to be promising – the simple fact that in Sumerian
the same word denoted stars and gods throws some light on Sumerian
religious beliefs.
By comparing synchronic sections of terminologies viewed as a means
of formalising respective systems of concepts attributed to various chronological epochs, we gain the possibility of estimating the tempo in the
development of a chosen conceptual fragment of a picture of the world,
its quantitative and qualitative historical variations, and stages of specialisation and affiliation (branching) of particular scientific sub-discip
lines. In general it might be used as a relatively reliable basis for research
aimed at discovering the causes and conditions of accelerating knowledge
growth.
To conclude, the history of terminology science may be viewed as
history of development of methods of investigating special vocabulary.
Every major stage of growth of theoretical knowledge is accompanied by
particular problems and new ways of solving them.
References
Duby G. 1961: Histoire des Mentalités [History of Mentalities]. – Histoire et ses Méthodes sous la Vie, Paris,
18–21.
Gladkaja N. M. 1977: Lingvisticheskaja priroda i stilisticheskije funktsii professional’nyh zhargonizmov pressy
(na materiale pressy GDR i kommunisticheskoj pressy FRG i Avstrii) [Linguistic Nature and Stylistic Functions of Professional Jargonisms used in Newspapers (on material of newspapers of the GDR and the
communist newspapers of the FRG and Austria)]: Abstract of the Candidate of Science Dissertation,
Moscow.
Grinev S. V. 1979: Compiling a Thesaurus. – Fachsprache 4, 154–161.
Grinev S. V. 1990: Description of Terminologies: a Parametrical Approach. – TermNet News 29/30, 10–11.
Grinev S. V. 1990: Osnovy leksikograficheskogo opisanija terminosistem [Foundations of Lexicographical Description of Term Systems], Dr.Sc. dissertation, Moskva.
Grinev S. V. 1993: Introduction to Terminology Science (in Russian). – Moscow: MGU.
40
Grinev S. V. 1996: Some Semiotic Aspects of Terminology Science. – IITF Journal. Vol.7, No.2, 22–25.
Grinev S. V. 1998: Istoricheskij sistematizirovannyj slovar’ terminov terminovedenija (uchebnoje posobije) [Historic Systematised Dictionary of Terms of Terminology Science (a manual)], Moscow: Signal.
Grinev S. V. 1999: On the Principles of Improving Translating Terminological Dictionaries. – Słupskie Prace
Humanistyczne, 18a, 95–105.
Grinev S. V., Leichik V. M., Nalepin V. L. 1985: Terminology of Terminology Science. (Systematized Collection of Terms in Russian), Moscow.
Grinev S. V., Sergejev Yu.P. 1987: Methodic Recommendation for Scientific Research in Normalizing Medical
Terminology (Main Principles and Recommended Directions of Research) (in Russian). USSR Academy
of Medical Sciences, Moscow.
Harrap’s praktisches Worterbuch: engl.-dt., dt.-engl./ ed. by Robin Sawers, Munchen: Hueber. - London:
Harrap, 1983.
Junge, Hans-Dieter; Lukhaup, Dieter. Civil Engineering and Architecture: English-German; Deutch-Englisch.
Bauwesen und Architektur, Berlin: Ernst, 1991 (Terminus: Special Purpose Dictionary).
Leichik V. M. 1971: The Subject and the Place of Terminology Science (in Russian). – Actual Problems of
Lexicology, Novosibirsk.
Leichik V. M. 1981: Nekotoryje voprosy upor’adochenija, standartizatsii i ispol’zovanija nauchno-tehni
cheskoj terminologii [Some Problems of Ordering, Standardizing and Using Scientific and Technical
Terminology]. – Termin i slovo [Term and Word], Gorkyj, 121–128.
Leichik V. M. 1985: Slovnik terminov terminovedenija [Wordlist of Terms of Terminology Science], Moskva.
Leichik V. M., Smirnov I. P., Suslova I. P. 1977: Terminology of Informatics (in Russian), Moscow.
Mironova J. J. 2002: Problemy evolutsii arhitekturnoj terminologii (na primere anglijskoj leksiki pola “Okna I
dveri”) [Problems in the Evolution of Architectural Terminology (on the Example of English Vocabulary
of the Field “Windows and Doors”]: Candidate of Science Dissertation, Moscow.
Veselov P. V. 1969: Structure of Term in Semiotic Aspects (in Russian). – Place of Terminology Science in the
Modern System of Sciences, Moscow.
Veselov P. V., Chirukhina O. N. 1974: Structure of Term in Semiotic Aspects (in Russian). – Terminological
Problems in the Sphere of Documentation and Archive Science, Moscow.
Vinokur G. O. 1939: O nekotoryh javlenijah slovoobrazovanija v russkoj tehnicheskoj terminologii [On
Some Phenomena of Word-Formation in Russian Technical Terminology]. – Istorija otechestvennogo terminovedenija: Klassiki terminovedenija [History of Russian Terminology Science: the Classics of Terminology Science], Moscow: Moscow Liceum.
Worterbuch des Technik. Deutch-Englisch, Essen: Girardet. 1979; Worterbuch des Technik. Englisch-Deutch,
Essen: Girardet. 1979.
Гринев С. В. 1985: Вопросы параметризации описания терминологической лексики. – Теоретические
проблемы научно-технической терминологии и практика перевода, Омск, 43–44.
Гринев С. В. 1988: Параметрический метод оценки терминологий. – Научно-техническая терминология, 3, 5–9.
Гринев С. В. 1997: Сопоставительное терминоведение – основа международной унификации и стандартизации терминологий. – Научно-техническая терминология, 2, 28–34.
Гринев С. В. 2000: Основы семиотики, Москва.
Жадейко М. Н. 2008: Антрополингвистические аспекты полисемии соматизмов: авт. … дис. канд.
фил. наук., Нижний Новгород.
Караулов Ю. Н. 1981: Лингвистическое конструирование и тезаурус литературного языка, Москва.
Кузьмин Н. П. 1970: Нормативная и ненормативная специальная лексика. Проблемы и методы нормализации специальной лексики. – Лингвистические проблемы научно-технической терминологии,
Москва, 68–81.
Лотте Д. С. 1937: Задачи и методы работы по упорядочению технической терминологии. – Основы
построения научно-технической терминологии / Лотте Д. С., Москва, 1961.
Реформатский А. А. 1959: Что такое термин и терминология. – Вопросы терминологии (Материалы
Всесоюзного терминологического совещания), Москва, 1961; 46–62.
Скворцов Л. И. 1972: Профессиональные языки, жаргоны и культура речи. – Русская речь 1, 48–59.
Фадеева Л. Ю. 2004: Антрополингвистическое исследование явления реверсивности в специальном дискурсе (“Food”): дис. …канд.фил.н., Нижний Новгород.
41
TERMINOLOGIJOS METODAI TERMINOLOGIJOS MOKSLO ISTORIJOJE
Straipsnyje specialiosios leksikos tyrimo ir tvarkybos metodų raidos požiūriu aptariama terminologijos mokslo istorija. Pažymima, kad plėtojantis terminologijos mokslui įvairiais jo raidos etapais buvo taikomi ir tobulinami tam tikri metodai – sisteminis, tipologinis, semiotinis, reversinis, diachroninis ir antropologinis. Tai leidžia terminologijos tyrinėjimų istoriją apžvelgti kaip terminologijos metodologijos raidą.
ТЕРМИНОЛОГИЧЕСКИЕ МЕТОДЫ В ИС ТОРИИ ТЕРМИНОВЕ ДЕНИЯ
Рассматривается история терминоведения в аспекте развития методов исследования и упорядочения специальной лексики. Отмечается, что, по мере развития
терминоведения, на разных этапах преимущественно использовались и совершенствовались определенные методы – системный, типологический, семиотический,
реверсийный, диахронический и антрополингвистический подходы, что позволяет рассматривать историю терминоведческих исследований как развитие терминологической методологии.
Gauta 2011-11-02
Sergiusz Grinev-Griniewicz
University of Bialystok
Waska 4, m.20, Bialystok, 15-481, Poland
42
The Development of Latvian Terminology
under the Impact of Translation
VALENTĪNA SKUJIŅA
Latvian Language Institute of LU
ILZE IRĒNA I L Z I Ņ A
Institute of Mathematics and Computer Science of LU
Ke y words: contact language, translator’s knowledge and skills, grouping method, set of
concept related terms, term-to-term correspondence, terminology development, new
word coining, new term coining, correct translation
I N T RO D U C T I O N
The development of Latvian language and terminology in different time
periods has been closely connected with various languages, for instance,
with German for several centuries, with Russian for a few decades. From
the end of the 20th century, English terminology has been invading the
Latvian language. Before Latvia joined the European Union we had made
up an inventory of terminology resources. More than 60 dictionaries in
different fields of terminology have been published in the subsequent ten
years (Skujiņa 2010, 2008/1).
The paper deals with the development of Latvian terminology considering the impact of English as the main contact language for Latvian termin
ology development. A short representation of the necessary knowledge and
skills of the translator is given. To avoid unfounded synonymy, the grouping method for sets of conceptually related terms is considered. The advantage of using ISO terminology standards in coining terms in different
fields is discussed. The field of Information and Communication Technology (ICT) is chosen to illustrate terminological coinage (Ilziņa 2010).
K N OW L E D G E A N D S K I L L S
N E C E S S A RY F O R T H E T R A N S L AT O R
In Latvia as well as in other member states of the European Union,
documents and texts in English containing a lot of specific terms are
43
often the source of information. After joining the European Union, the
process of communication in English has been expanded. Language service providers have offered a huge quantity of terminology dictionaries and
databases on the Internet (Borzovs, Ilziņa, Skujiņa, Vasiļjevs 2006). Almost
every term comes with a set of explanations, each of them expressing
some characteristics of the concept which correspond to a particular use
of the term. The translator has to choose the right one to use.
To achieve mutual understanding and draw conclusions, the translator
as well as other term users has to be on the same level of interpretation
of the problem. The main tool for successful achievement of this task is
well developed terminology of the specific field.
Good knowledge of a foreign language is not all the translator needs to
possess. He or she also has to be a specialist of the specific field to be
able to choose the most appropriate term for the concept and to apply it
to the context.
The term set of every field has to be developed and perfected due to
continuous and intensive development of new scientific domains. The
necessity of finding conformity with concepts and terms of different fields
expressed in different languages right now is a must.
Different languages carry a lot of polysemantic words (Skujiņa 2008/2).
It is a natural characteristic of language lexis, but it has a negative impact
on the translation process and may introduce notional misunderstanding
and jeopardize the accuracy and relevance to the source text. To avoid it,
research helps to match the semantics of terms of two languages used
mainly in translations.
Furthermore, we can mention that in the second half of the 20th century Latvian terminology was developed by taking into account the systemic models of terms and by observing scientific principles and requirements for new term creation (Skujiņa 2002). The term-formation models
of Latvian terminology to this day play an important role in translation and
in the creation of new Latvian terms. Due to the urgent need for translation
at the end of 20th century and at the beginning of the 21st century, it is
the context that in most cases dictates which terms should be used.
G RO U P I N G M E T H O D A P P L I E D F O R
C R E AT I N G “ T E R M - T O - T E R M ” M AT C H E S
At present, the grouping method is applied when it comes to evaluating
domain-specific terms. To conform to this grouping method a set of
44
V. Skujiņa, I. I. Ilziņa | The Development of Latvian Terminology | under the Impact of Translation
concept-related terms is selected in two nearest contact languages (mainly in English and Latvian) and, taking into account the substantial characteristics of every concept and deleting the unnecessary synonyms of the
term, step-by-step we have been trying to find “term-to-term” matches,
first of all in at least two contact languages.
Right now the focus in Latvia is on the quality of scientific research.
A set of 12 Latvian terms has been developed and by aligning them
with the corresponding English terms the basic terms of general criteria for scientific rigour were developed as well. There are three groups
of these terms, each group consisting of four terms in English and in
Latvian:
•terms of general criteria:
truth-value – patiesums
applicability – lietojamība
consistency – konsekventums
neutrality – neitrālums
• terms of quantitative strategy criteria:
reliability – noturīgums; drošums
internal validity – iekšējā pamatotība
external validity – ārējā pamatotība
objectivity – objektīvums
• terms of qualitative strategy criteria:
credibility – ticamība
transferability – pārnesamība
dependability – uzticamība
confirmability – apstiprināmība.
To identify conformity at the criteria term level, we have to begin with
an analysis of the corresponding concepts, a selection of substantial characteristics and their recording in definition. During this process, contrasting language settings might be useful. To support this, we can examine
the above-mentioned contrasting English and Latvian criteria term set.
This can only be achieved if the corresponding specific terms and entities
are correctly matched and the correspondence between the terms in different languages is established. The following are examples of such terms
in English and in Latvian:
45
• internationalisms, which in English and in Latvian have a similar
form and are used to express the same concept, e.g.:
neutrality – neitralitāte,
objectivity – objektivitāte;
• English words and Latvian coined words which represent generally
used words of Latvian origin and express the same concept, e.g.:
applicability – lietojamība,
confirmability – apstiprināmība,
credibility – ticamība,
transferability – pārnesamība.
Let us look at two figures that demonstrate the ways of seeking adequacy
and avoiding synonyms of English and Latvian terms.
Figure 1
English term reliability
Latvian ticamība synonyms
uzticamība noturīgums
drošums
English credibility dependability
equivalents
Figure 2
English term
validity
Latvian ticamība synonyms
pamatotība
validitāte
English credibility
equivalent
In the figures above the basic terms in English are (written in bold):
reliability (Figure 1) and validity (Figure 2). Each of the basic English
terms has corresponding equivalents in Latvian (written in italics): reliabil46
ity has four synonyms: ticamība, uzticamība, noturīgums, drošums, and validity has three synonyms: ticamība, pamatotība, validitāte. From these
figures we can conclude that there are another two English and Latvian
terms that possess a degree of equivalence: credibility – ticamība and
dependability – uzticamība. Nevertheless, in Latvian the term pamatotība
is the most convenient equivalent of the English term validity (in Latvian,
using the English borrowing validitāte is not recommended).
With the exception of the term reliability (which in Latvian has two
partial synonyms), the other cases are devoid of synonymy.
All the terms given in bold (both English and Latvian) are used in the
set of the 12 above-mentioned criteria terms.
T H E U S E O F I S O S TA N DA R D S
OF TERMINOLOGY AS ONE OF THE MEANS
O F E N S U R I N G C O R R E C T T R A N S L AT I O N
One of the best ways of ensuring correct translations in different fields
of technology, economics, social sciences, etc. is to use International
Terminology Standards. The Standards may be accessed not only by terminologists, but by everyone using terminology in their translation work.
The main goal of the International Standards is to provide a systematic description of concepts in a specific field and to clarify the use of
terms in this field. The main purpose of the International Standards is to
abstract objects into concepts, which, in a special language, are represented by designations and described by definitions. The set of designations belonging to a special language constitutes the terminology of a
specific subject field.
As an example, let us consider implementing ISO terminology in translating documents of ICT, as in coining ICT terms we had to overcome
numerous challenges (Borzovs, Ilziņa 2003). These standards are developed
to have a unified vantage point on ICT terms, and the main aim of translating them is to equip translators with a tool of finding Latvian equivalents
to the corresponding English terms. New devices and new technologies are
being launched almost every day, and to describe them and find the suitable Latvian designation is sometimes rather difficult. In coining a new
term, we try to follow with the main approaches to developing terminology
imbedded in ISO 1087-1 Terminology work. Vocabulary. Part 1: Theory and
application, e.g.:
47
• the usage of the existing word set and new coinages;
• the coining of terms through abbreviation;
• the coining of terms through transfer of meaning from another
concept;
• the coining of terms through international term borrowings.
A good source of ICT terms is the set of ISO standards 2382 prepared
by TC 4 Information technology representing the terms not only of data
organization, representation, preparation and processing, but also of computer programming, programming languages, databases and distributed
data processing. This entire process of integrated data processing is carried
out using the special means and tools set out in security standards, to
ensure that data protection, integrity, confidentiality and authentication
is taken into consideration and a security level is maintained.
These standards not only establish ICT terms, but every term is supplemented with a definition, so the task of the translator is to check if
the chosen term corresponds to the text it is used in.
During the last five years, Latvian terminologists have created approxi
mately 2,500 Latvian ICT terms, equivalents of ISO 2382 standard terms.
In addition to the previously coined ICT term databases, the database of
these terms is of great value for Latvian ICT terminologists and translators (Ilziņa 2010).
Nevertheless, even terms of ISO standard do not cover every situation
which may appear in text translation, and sometimes they include terms
that reflect some metaphor or slang as well (Reizniece, Sīlis, Ilziņa, Borzovs 2005). In Latvian terminology they are not welcomed as Latvian
terminologists would like to have a proper understanding of term semantics, but a metaphor represents some similarity between the two objects.
Recently, information has expanded from research and communication
to a scientific product, spurring the all-pervading need to develop tools
to protect the information against ingenious cybercrimes. Many new terms
have been coined in this area, including some metaphors, like virus, Trojan horse, piggyback entry, to scavenge.
Virus (in Latvian vīruss) is an unsolicited program which attaches itself
to other computer programs and, as they are accessed, performs different
unwelcome actions, e.g., damages files, catalogues, computing results and
erases memory.
48
Trojan horse (in Latvian Trojas zirgs) is a program which pretends to be
harmless, but leads to unsanctioned data compiling, distortion and destruction.
Piggyback entry (in Latvian pikpauniska piekļuve) is unauthorized access
to a data processing system using an authorized user’s legitimate connection.
To scavenge (in Latvian nesankcionēti rakņāties) is to illegally hunt for
sensitive information across the rest of the data.
A great challenge for the Latvian ICT terminology is represented by
English slang, as rather often its meaning is not understandable. Nevertheless, as slang may sometimes express a relevant and common meaning, we
have to coin a corresponding Latvian term. As an example we can mention
two English words, which do not belong to the natural English language,
that is trolling and phishing. Trolling means sending a false or foolish message to a chat room provoking other users in the chat room to reply and
making them appear credulous and stupid. The Latvian equivalent for this
term is liekas diskusijas provocēšana or āzēšana. The term phishing means
luring users to the web disguised as the sites of actual organizations with
the aim of illegally capturing their personal data. The corresponding
Latvian term is personas datu izmānīšana or pikšķerēšana.
CONCLUSIONS
The term set of every field has to be developed, as new scientific fields
are continuing to develop all the time. At present, it is necessary to find
conformity with concepts and terms expressed in different languages.
Due to the large international interrelation, an opinion exists that all
newly coined terms are predominantly borrowings. Nevertheless, by structural semantic analysis of the corresponding English and Latvian terms,
we have found that as far as functioning is concerned, well-known terms
of Latvian origin dominate.
When a word is applied as a term, it is important that the semantics of
the word does not contradict the concept that it will express.
In translations, a certain degree of preference is given to internationalisms of Latin or Greek origin so that their semantics remain the same
across languages.
One of the best ways of ensuring correct translations for different fields
is to use the International standards on terminology.
49
The main task of coining Latvian ICT terminology is to judge the necessity of introducing various types of English borrowings, which means
finding a balance between terms created on the basis of Latvian words
and English borrowings.
REFERENCES
Borzovs J., Ilziņa I. 2003: About the Challenges of coining ICT Terms. – Terminology at the Beginning of the
Third Millennium, Vilnius: Institute of the Lithuanian Language, 14–20.
Borzovs J., Ilziņa I., Skujiņa V., Vasiļjevs A. 2006: Terminology Standards in the Aspect of Harmonization
for International Term database. – Terminologija 13, 17–32.
Ilziņa I. 2010: ISO standarti un Informācijas un komunikācijas tehnoloģijas terminoloģijas izstrādes pieredze. – Linguistica Lettica 19, 74–81.
Reizniece D., Sīlis J., Ilziņa I., Borzovs J. 2005: To use or not to use Metaphors in Latvian ICT Terminology. – Pabaltijo tautų terminologijos problemos ir Europos Sąjunga, Vilnius: Institute of the Lithuanian
Language, 108–119.
Skujiņa V. 2010: Arī terminoloģijas komisijai – deviņdesmit. – Latvijas Zinātņu akadēmijas Vēstis, 3./4. nr.,
64. sēj., 128–131.
Skujiņa V. 2008: Gadsimtu pieredze valodai starpnacionālās saziņas līdzekļa funkcijā (par E. Drezenu). –
Letonika. II kongress. Valodniecības raksti – 2, Rīga: LZA, LU LaVI, RPIVA, 9–15.
Skujiņa V. 2008: Some Lexicological Aspects of Terminology and Terminography. – Terminologija 15, 17–19.
Skujiņa V. 2002: Latviešu terminoloģijas izstrādes principi, Rīga: Latvijas Zinātņu akadēmija, LU Latviešu valodas institūts.
VERTIMO ĮTAK A L AT VIŲ TERMINOLOGIJOS R AIDAI
Straipsnyje aptariamos problemos, kurios pastaraisiais dešimtmečiais iškyla latvių
terminologijai, susiduriančiai su didžiuliu įvairių sričių naujų terminų srautu, ateinančiu iš anglų kalbos ir bandančiu įsitvirtinti latvių kalboje. Terminologai ir vertėjai turi
susipažinti su naujomis žinių sritimis, kurti latviškų atitikmenų sudarymo būdus ir taisykles bei stengtis išlaikyti pusiausvyrą tarp latviškų terminų ir iš anglų kalbos perimamų skolinių.
Terminologams ir vertėjams labai padeda įvairių sričių latviškos terminijos duomenų
bazės, kurios nuolat papildomos naujais latviškais terminais.
Gauta 2011-11-28
Valentīna Skujiņa
Latvian Language Institute of LU
Akademijas lauk. 1, Riga, LV-1050, Latvia
Ilze Irēna Ilziņa
Institute of Mathematics and Computer Science of LU
Raiņa bulv. 29, Riga, LV-1459, Latvia
50
Terminology and Text Linguistics
Á g o ta F ó ris
Károli Gáspár University, TERMIK
European Association for Terminology
Ke y words:
term, concept, terminology, text, text linguistics
1 . I ntroduction
The basic function of language is to encode, store and transfer the
knowledge accumulated by society. The structure of language and the
complex processes of language use are approached in different ways by
the various branches of linguistics.
Terminology and text linguistics study the aspects of language use from
different perspectives and using different methods. Terminology research
places the term into its focus and considers it as the basic unit. In text
linguistics research it is the text that is studied. In both approaches the
type of information the unit under study contains and how it does so are
the important issues. Terms are part of the text. Term extractors, for
example, rely on the role of terms in the text; they work using different
methods, such as listing lexical units or their collocations based on their
frequency of occurrence in the text, or take other features of the text
into consideration while extracting terms.
In both fields several models have been developed to carry out studies
and to articulate findings. These were published in detail many times (e.g.:
Mel’cuk, Žolkovskij 1970; Dressler 1971; Halliday, Hasan 1976; Petőfi
1979; Beaugrande, Dressler 1981; Károly 2007; Sager 1990; Laurén, Picht
1993; Temmerman 2000; Budin 2001; Cabré 2003).
Recently, the study of Hungarian course books has gained special importance in Hungary, and several papers have been published on the
pedagogic study of texts, most of which are quantitative studies. I joined
this line of research with the so-called “qualitative terminology” studies,
and looked for an aspect of text linguistics that could be linked to and
51
contrasted with terminology (the results were published in research reports
and partly in Fóris 2006, 2010b). Another field I have researched is the
scale-free networks of terminology and dictionaries (e.g.: Fóris 2007, 2008).
Networks are present in texts at several levels. The structure of a text is
the network that provides cohesion. The network between concepts establishes coherence, which appears as a configuration of knowledge formed
by concepts. The networks present within the text are linked to external
networks, such as the knowledge network of the author, the network of
prior knowledge of the recipient, and their intertextual background.
Beaugrande and Dressler’s Introduction to Text Linguistics provides the
basis for comparing and contrasting certain aspects of text linguistics and
terminology. This paper therefore aims to discuss issues that play a decisive role in encoding and decoding knowledge in a text.
2 . T ext linguistics and T erminology
The text is created using the verbal and written signs of a language.
The text not only encodes information, but also ensures it is distributed
through space and time. Depending on the nature of information, texts
can have different structures and length. The text always exists in some
physical from, appears in a confined space and time, but its cognitive
network of relations is unlimited in both space and time. The text encodes
information on concepts through terms; therefore the role of terms in a
text has to be given specific focus when studying texts.
Texts can be studied from various viewpoints. A study focusing on a
given aim can discover the general principles of the structure of texts,
the links between a text and a natural language, the relation of the text
structure to the encoded information, or the relation of the text to other
components of the communication process. The studies conducted in
texts linguistics have discovered a large number of findings on these topics (e.g.: Mel’cuk, Žolkovskij 1970; Dressler 1972; Beaugrande, Dressler
1981, 2002; Petőfi 1990).
Terminology and text linguistics study the issues of encoding and distributing knowledge from different starting points and approaches. Terminology studies place the term into focus, and it is considered to be the
basic unit. These studies view the text created in the encoding process to
be given, and determine the role of terms in handling information. Text
linguistics studies focus on the text as the research subject. The text is
52
Á. Fóris | Terminology and Text Linguistics
studied within the complex network of relations of handling information,
and the features of internal and external effects are described. In this
approach the term appears implicitly as the linguistic component that
organises the cognitive content of information through the linguistic code.
The two approaches to research have a common point: the study of know
ledge storage and organization. Despite the different approaches and research methods, the findings can be incorporated into a common framework, they complement and strengthen each other.
During cognition, concepts are formed to map the elements of the
world, and these concepts are structured into a system in the process of
thinking to enable easy handling of the diversity in the world. The linguistic sign for a concept is the term, and the system formed through
classification of terms is called terminology. Meaning is an inseparable part
of the term, and it is described in terminology databases, dictionaries, and
standards etc. as definitions.
Pierre Lévy’s article on the responsibility of intellectuals drew the attention of researchers working in various fields to the importance of termin
ology issues. The Hungarian journal titled Információs Társadalom (Information Society) devoted a whole volume to this argument (2008/4). Lévy
sees one obstacle to using the potential of collective intelligence in the
great variety and fragmented nature of symbolic systems, one specific
problem being the variety and incompatibility of classification systems in
general and of terminology in particular (Lévy 2007: web, Lévy 2008: 9).
Terminology plays a significant role in both theoretical and empirical
research, and the precise development and description of terminology is
a basis for scientific classification and scientific theories. Knowledge is
conveyed through language and technical texts not only convey knowledge
but technical and terminological norms as well.
“Moreover, texts are the most widespread vehicle of scientific exploration and
discussion. The status of theories and models in most sciences is no better
than the status of the accepted mode of discourse. The scientists themselves
cannot belong to a scientific community until they have acquired its conventions of discourse and argumentations” (Beaugrande, Dressler 1981: 211–212).
It follows from the above that it is advisable to approach scientific texts
both from the viewpoint of the text and the concept. The present paper
focuses on the relation of texts and the terms they contain to convey
information. This approach aims to study the role of terms in a text.
53
3 . S tandards of textuality
Several types and forms of text can be distinguished; texts can be created for different purposes (a lyrical poem or a service manual), have
different length (a multi-volume book or a telegram) etc., but there are
certain common features that all created texts share. These characteristic
features are known as standards of textuality. These principles refer to
features that are present in linguistic structures, conceptual relations, aspects of communication and in the system of cognitive processes, and are
reflected in texts.
In the text linguistics approach to the features of texts, terms are not
treated explicitly, however they are always present implicitly in the deciphering of conceptual relations (the relations among concepts).
Beaugrande and Dressler (1981) consider a piece of writing to be a text
if it is used in discourse and meets the seven standards of textuality. These
are cohesion, coherence, intentionality, acceptability, informativity, situationality and intertextuality. Although these seven standards are widely known,
in what follows I will discuss them in detail (by quoting) and elaborate
on their terminological aspects.
1. “The first standard will be called cohesion and concerns the ways in which
the components of the surface text, i.e. the actual words we hear or see, are
mutually connected within a sequence. The surface components depend upon
each other according to grammatical forms and conventions, such that cohesion rests upon grammatical dependencies” (Beaugrande, Dressler 1981: 3).
Cohesion is a text-centred notion, meaning that cohesion is present in
the surface elements of the text (in its grammatical and lexical elements
and characteristics) as they appear in the physical (verbal or written) form
of the text. It can be studied with linguistic research methods. Halliday
and Hasan understand cohesion as grammatical and lexical relations; they
introduce and explain the concept of lexical cohesion, which indicates that
the conceptual network of the text constitutes cohesion (Halliday, Hasan
1976: 238–239; Hasan 1984). Hasan differentiates between two types of
lexical cohesion: general lexical cohesion and momentary relations. Such
relations can and should be studied in both general language texts and
texts written for specific purposes. The study of lexical-semantic relations
is also important from the terminological point of view, as the designator
of the term that refers to a concept usually appears in the text as some
kind of lexical unit. The recipient will consider the text as a coherent
54
unit, if the terms found in it activate the same mental picture (concepts
and conceptual relations) of his or her prior knowledge.
Therefore, terms significantly contribute to the cohesion of a text by
conveying conceptual information. The linguistic component of the term
makes it possible to insert the terms as essential elements of the linguistic code into text cohesion (Fóris 2010a).
2. “The second standard will be called coherence and concerns the ways in
which the components of the textual word, i.e. the configuration of concepts
and relations which underlie the surface text, are mutually accessible and relevant. A concept is definable as a configuration of knowledge (cognitive content) which can be recovered or activated with more or less unity and consistency in the mind <...>. Relations are the links between concepts which appear
together in a textual world: each link would bear a designation of the concept it
connects to. <...> Sometimes, though not always, the relations are not made
explicit in the text, that is, they are not activated directly by expressions of
the surface” (Beaugrande, Dressler 1981: 4).
Coherence is a text-centred notion, also in the sense that it appears in
the physical existence of the text, and it can be studied and established
via linguistic tools. This latter characteristic makes this standard of text
uality – along with cohesion – belong to the field of linguistics.
This feature refers to the cognitive content of the text, which appears
in both space and time between wide limits. Cognitive content is delivered
by concepts, and their comprehension is facilitated by the relations among
them. Terms designating concepts carry the special and temporal links
between elements of knowledge encoded in a text.
A significant purpose of scientific texts is the coherent presentation of
the conceptual system of the cognitive content. Terms – as designators of
concepts and at the same time the carriers of their meaning – play an important role in texts, their accurate and consistent use facilitates coherence.
3. “The third standard of textuality could then be called intentionality, concerning the text producer’s attitude that the set of occurrences should constitute a cohesive and coherent text instrumental in fulfilling the producer’s intentions, e.g. to distribute knowledge or to attain a goal specified in a plan”
(Beaugrande, Dressler 1981: 7).
Intentionality is considered a user-centred notion in the sense that
although this principle characterises the text, as it is delivered through a
linguistic code, but its study and the reason for its existence lie outside
the linguistic features of the text. The producer of a text establishes the
55
cohesion and coherence that serve the intention of the text. It follows
that the purpose of a text determines how cohesion and coherence are
manifested; for example the target audience and aim of a text are important factors: the scientific text can be written for experts having wide
knowledge in the field, or students just familiarising themselves with the
basics. Therefore, this standard of textuality is a key feature of a scientific text, as the intention of the producer of any such text (e.g.: an article,
a course book, a standard) is to present specific content and amount of
knowledge to the receiver.
The knowledge existing in the text producer’s mind forms the basis for
intentionality through the use of terms. The text producer selects the bits
that fit his or her intention. Purposeful cohesion and coherence can be
achieved through aptly selected terms and linguistic structures.
Intentionality stretches beyond the physical limitations of the text, and
relies on the relations between the conceptual systems of the producer
and the receiver. The producer shapes the conceptual content and linguistic structure of the text based on his or her own knowledge and the
knowledge attributed to the receiver, and hence cohesion and coherence
are established. Therefore, in order to produce a cohesive and coherent
text we need to be familiar with (or at least suppose) the knowledge of
the receiver and the terms such knowledge is encoded in.
4. “The fourth standard of textuality would be acceptability, concerning the
text receiver’s attitude that the set of occurrences should constitute a cohesive
and coherent text having some use or relevance for the receiver, e.g. to acquire knowledge or provide co-operation in a plan. Here also, we could view
the maintenance of cohesion and coherence by the text receiver as a goal of its
own, such that material would be supplied or disturbances tolerated as required. The operation of inferencing <...> strikingly illustrates how receivers
support coherence by making their own contributions to the sense of the text”
(Beaugrande, Dressler 1981: 7–8).
Acceptability is a user-centred notion, it assesses the text from the
viewpoint of the receiver. Although it is a feature linked to the receiver,
at the same time it rates the text as it appears in the relations between
the text and the receiver. Whether cohesion and coherence of the text
are established depends on the receivers, their knowledge, aims, and interests. The use of oversimplified structures, or those that are conceptually too complex when creating the surface text strongly influences its
56
usability for the receiver. A level of terms and relations between terms
that is inappropriate for the receiver might fail to create coherence and
thus restrict acceptability.
The acceptability of a text is determined by the relations of the prior
knowledge of the receiver to the knowledge encoded in the text, and can
be reached through a shared set of terms.
5. “The fifth standard of textuality is called informativity and concerns the
extent to which the occurrences of the presented text are expected vs. unexpected or known vs. unknown/certain. <...> The processing of highly informative occurrences is more demanding than otherwise, but correspondingly more
interesting as well. Caution must be exercised lest the receivers’ processing become overloaded to the point of endangering communication” (Beaugrande,
Dressler 1981: 8–9).
Informativity is also a user-centred notion, and also a feature that
appears in the text and it can be evaluated from the viewpoint of the
receiver. The same text could be approached in different ways depending on the receiver’s prior knowledge. For example, knowledge encoded in the text of a course book must match the information processing capacity of the receiving students. If there is too much new information (be it conceptual or linguistic) in a text, the receivers could fail
to process it, and if there is too little, they find it boring. Therefore,
the prior knowledge, age etc. of the target audience are key factors of
informativity.
Creating text which has optimal informativity is made possible by the
coherent use of known terms, and by adjusting the information that carries new concepts and terms to the existing knowledge of the receiver.
6. “The sixth standard of textuality can be designated situationality and concerns the factors which make a text relevant to a situation of occurrence”
(Beaugrande, Dressler 1981: 9).
Situationality is a user-centred notion, which is about the relation of
the given text to the outside world in the situation of occurrence.
The attainment of situationality is significantly influenced by the relation of terms that occur in the text to terms customarily used in a given
situation. For example, in a friendly chat the use of formal or poetic terms
could be perceived as ironic or offensive. In a scientific paper the use of
technical terms might make understanding the text more difficult, but at
the same time facilitates communication in the workshop.
57
7. “The seventh standard of textuality is to be called intertextuality and concerns the factors which make the utilization of one text dependent upon
knowledge of one or more previously encountered texts. <...> Intertextuality
is, in a general fashion, responsible for the evolution of text types as classes of
texts with typical patterns of characteristics” (Beaugrande, Dressler 1981: 10).
Intertextuality is a user-centred notion that characterises the relation
of the text to other texts the receiver has previously processed. The receiver finds it easier to identify relations in texts that have similar standards of textuality; the application of similar frames, schemas, and plans
(ibid. 90) makes text processing much easier. The existence of various
types of text (a recipe, a scientific paper, a technical brochure, a novel,
etc.) is the result of the efforts of text producers to create intertextual
characteristics that reduce the processing efforts of the receiver.
Intertextuality is of key significance for texts of standards and course
books. Education continuously builds the conceptual and terminological
system, the role of interlinks between texts is crucial. For example, a
concept of numbers is formed over several years. The processing of a text
that contains a new term (e.g.: irrational numbers) relies on other texts
(on natural numbers, integers, fractions) processed years before, and presupposes their knowledge. Such links are often not explicitly planted in
the text, and the receiver retrieves the knowledge necessary for understanding the text while processing it. In the text of course books it is
important to build appropriately intertextual texts that meet the requirements of coherence. Well-written course books of subjects taught in public education fulfil the requirement of intertextuality, both each individually and as a whole, by relying on previous course book texts both
with regards to their structure and their content.
All of the seven standards of textuality discussed above are important
to for the role played by texts in the communication process. Different
texts can be evaluated using different approaches, and therefore different
principles play a more important role in one case than in another. However, every standard has to be observed while composing a text, and all
of them have to be considered when evaluating a text. The effect of each
principle needs to be weighed depending on the given situation.
Quantitative research methods allow for the study of the surface text.
Carefully planned studies on details of cohesion provide valuable data to
be used in creating texts and evaluating them.
58
Qualitative research methods allow for the study of concepts, knowledge
encoded in texts, and their relation in the text. In order to decide
whether a text meets the requirements for encoding, storing and distribut
ing concepts, we have to study its content, rather than just the surface
structure. This includes the study of internal conceptual systems encoded in the text and of the external conceptual networks (i.e. the entire
conceptual system of the domain) that are linked to them. These conceptual relations are manifested in terms, which are approached by text linguistics from the viewpoint of the standards of textuality and by termin
ology based on the features of the term. Both approaches emphasize the
significance of conceptual aspects of evaluating texts.
4 . M eaning and sense
Being familiar with the basic concepts of text linguistics and termin
ology (e.g.: concept, meaning) it is necessary to go into details on the
role of texts and terms in the complex process of communication.
In the study of the content of texts, coherence plays the key part. Coherence enables understanding the relations between terms, and facilitates
the distribution of the cognitive content of the text. In order to study the
cognitive content, we have to elaborate on the concept of meaning. Beaugrande and Dressler (1981: 84) differentiate between meaning and sense
in the following way:
“If meaning is used to designate the potential of a language expression (or other
sign) for representing and conveying knowledge (i.e. virtual meaning), then we
can use sense to designate the knowledge that actually is conveyed by expressions occurring in a text. Many expressions have several virtual meanings, but
under normal conditions, only one sense in a text. If the intended sense is not
at once clear, non-determinancy is present. A lasting non-determinancy could
be called ambiguity if it is presumably not intended, or polyvalence if the text
producer did in fact intend to convey multiple senses at the same time” (Beaugrande, Dressler 1981: 84).
In the text linguistics approach by Beaugrande and Dressler, the sense
of a language expression is a specific realisation of an element of virtual
meaning. For example, the term father could have one of the following
meanings in a given text: ancestor that fathers a child, the strict educator
of a child, the caring and loving guardian of a child. In any given text
the term father occurs in one of the above senses.
59
The fact that the relation of meaning and sense is not clear is shown
in cases when “foreign words” already rooted in the vocabulary of languages for specific purposes are replaced by “Hungarian words”. In the
receiving language, foreign words often have only one virtual meaning,
therefore their sense in the text is unambiguous, while their target language equivalents often have several virtual meanings and therefore the
receiver is not sure about the sense the expression is being used in. This
is when the reader faces ambiguity. The same is true if a student tries to
find the sense of a general language word as used in a text based on one
of its virtual meanings. Comprehension based on the general language
meaning of the word can only be unambiguous if its meaning is the same
in the general language and in the LSP (all its meanings are the same).
Ambiguity arises if the student does not select from the several virtual
meanings the one that is needed to decipher the message of the text. This
is why it is highly important to convey not only the knowledge of the
subject at school but also the special language of the subject, and the
norm system of that language. The translator’s situation in the process of
translation is quite similar: he or she has to find the actually suitable
meaning from among the possible virtual meanings in the target language
to match the sense of the source language.
It is worth noting that the differentiation of meaning and sense is done
with various signs in the literature of semantics and pragmatics, for example: lexical meaning and actual meaning. The differentiation of the surface structure and the deep structure, or the linguistic and conceptual
differences between cultures is also traceable to this dichotomy.
Terminology expresses the difference between virtual meaning and sense
in the following way. The sense (actual meaning) of a term is made up
of several components: the concept, the pragmatic situation, and the linguistic realisation together determine the sense (actual meaning) of a term
(Fóris 2010a).
It is also necessary to elaborate on the sense of a text, once the sense
of an expression is clarified. The text encodes knowledge using expressions (terms). The sense of an expression is the knowledge that occurs in
a given context. The issue here is how this cumulative sense, which we
can call the sense of a text, is activated through the use of expressions.
In Beaugrande and Dressler’s understanding (1981: 84–85), the sense
of the text is established through the continuity of knowledge activated
60
with the help of terms; namely, it is created through coherent configuration of terms and their relationship. A text can be coherent and still be
incomprehensible to the receiver (for example, if he or she lacks the
necessary background knowledge), and it can also happen so that the text
is not coherent but the receiver can understand it because he or she can
fill in the gaps in continuity. For example, if a course book on physics
mixes up the perspectives of the macro and micro world, the distribution
of information will not be coherent if the receiver is not familiar with the
textual world of both (that is, has sufficient knowledge on both the macro
world and the micro world).
When examining the features of text, text linguistics inevitably touches upon issues that terminology needs to answer when laying its theoretical foundations. One such issue is the definition of the concept as a
cognitive unit.
“A concept can be defined as a configuration of knowledge that can be recovered or activated with more or less consistency and unity. This definition is
operational, based on the indisputable fact that language users, when employing
or being confronted with a particular expression, tend to activate roughly the
same chunk of knowledge, i.e. place the chunk in active storage <...>. Variations among different language users do not seem to be substantial enough to
occasion disturbances very often. It should follow from here that meaning of a
concept is the sum of its possible uses (Schmidt 1978). Unfortunately, many
concepts are so adaptable to differing environments that they remain quite
fuzzy in regard to their components and boundaries. Therefore, defining concepts involves working with comparative probabilities <...>.” (Beaugrande,
Dressler 1981: 85)
The basic unit of terminology is the concept; its linguistic sign is the
term. When these basic concepts were introduced, empirical findings (translation, contrastive linguistics etc.) revealed that the characteristic features
of the concept and the term form a fuzzy set. The free choice of classification features or the differences between the world views of various
cultures etc. lead to a different categorization of the same reality in the
world. The features of a given concept are different not only in the
various conceptual systems of different cultures, but also in different domains, and at times even among different groups of experts working in
the same field. The fuzzy nature of the concept can be described from a
terminological perspective: the actual meaning of the term can vary in
61
different communication situations (or, referring to the above, it activates
different configurations of knowledge).
The relations between concepts “constitute the linkage which delimits
the use of each concept” (ibid. 86). This definition of the concept does
not contradict the terminological understanding, as it describes the same
idea that terminology has on the relation of the linguistic sign of the term
and the features of the concept.
“If concepts can indeed subsume different knowledge elements according to the conditions of activation, then concepts cannot be primitive,
monolithic units. Instead, concepts must have their own components held
together by a particular strength of linkage.” (ibid. 86). The components
of concepts can be different in the minds of different people having different background knowledge; take, for example, the conceptual compon
ents a physicist, a chemist and a literary man may have in their mind
about the atom.
5 . A c q uiring and organizing knowledge
When discussing the issues of text encoding and decoding, we encounter questions of data storage in the brain and searching the stored elements.
In order to be able to encode knowledge in a text, the text producer needs
to find the necessary linguistic elements, and the rules of code formation.
When decoding, the receiver has to peel off the knowledge elements from
the linguistic signs. These processes that take place in the brain rely on
the characteristic features that appear in the text through the standards of
textuality. Different parts of the brain store linguistic signs and cognitive
knowledge. The question here is how language code is formed to convey
knowledge, and the other way round, in the process of decoding how
cognitive knowledge is linked to the incoming linguistic signs.
In cognitive neuroscience, this mental process, in which knowledge is
stored in different parts of the brain and is retrieved in utilisation is called
active memory (Racsmány 2003, Gósy 2005: 27–71).
The findings of cognitive neuroscience indicate that knowledge organised in the brain has a network structure (Gósy 2005: 193–200), meaning
that the network structure enables a quick access to stored knowledge and
linguistic signs. Based on my studies in the field or terminology I presume
that the mental processes that take place in the brain occur in a special,
so called scale-free network structure, in much the same way as does the
storage and retrieval of terms (Fóris 2007).
62
These networks do not evolve randomly, but instead are created in a
purposeful way, and their special characteristics make for very fast and
reliable operation. Such a network structure is suitable to model several
details of the workings of language and communication processes. The
internal and external links of a text also form a network that can be traced
within a short time. The reference systems of printed dictionaries or the
search engines of online dictionaries lead through a network of dictionaries (Fóris 2008). Conceptual/terminological networks appear well beyond
the physical boundaries of a text in intertextuality, in linkages that form
cohesion and coherence, and among the relations between the term set
of the text producer, the text itself, and its receiver.
Knowledge and meanings are sensitive to context, they depend on it.
The occurrence of knowledge and meanings is always done through some
kind of network. The knowledge can be organised into a network in different ways; if this network is well-organized, the text is considered coherent. Beaugrande and Dressler (1981: 94) view coherence as a result of
a network that contains concepts and relations: “Coherence will be envisioned as the outcome of combining concepts and relations into a network
composed of knowledge spaces centred around main topics.”
In the network of concepts nodes have different functions. There are
primary concepts and secondary concepts. The basis for classification is
the extent to which the concept is suitable for the purposes of the governing hub that establishes mental continuity. A detailed discussion of
this issue in the study of textual characteristics is highly important because
terms that occur in a course book must be selected in a way that they
activate the right concepts that ensure mental continuity.
Organizing concepts and relations into a network does not only result
in a conceptual network, but also a grammatical network that plays a
significant role in cohesion.
Decoding knowledge that has been encoded by the linguistic code system of a text is a complex psychological process. Information retrieval is
not simply an operation of a code key to decipher the meaning of codes.
Many of the standards of textuality focus on the relation between the
receiver and the text. The decoding of a text is a psychological process,
in just the same way as is text production, and the process follows the
same global patterns. In the process of information retrieval inferring,
supplementing, and being familiar with the conventions of text production
have important roles.
63
The text can fulfil its purpose if decoding is completed. The success of
decoding depends on the receivers being familiar with the signs and the
code key, namely the accepted ways of expression. Knowledge transfer
can only be effective if the receiver is able to understand the content of
a text. This comprehension depends on whether the receiver has acquired
the norms of the given text type, and to that end terminological norms
are of critical importance.
C onclusion
Within the framework of text linguistics I focused on the relation of
text structure and stored information. Out of the seven standards of textuality, coherence has the main role when studying scientific texts. Coherence of a text is understood at the network of relations between concepts, and in this the meaning of terms and their role in the text play an
important role.
Terms have an important role in the standards of textuality. The information content of a text is encoded in the network formed by terms.
Beaugrande and Dressler’s text linguistic model describes the flow of
information along the relation system in the textual network. Terms are
present in the model as the carriers of configurations of knowledge (concepts). Terminology starts from the relation of the concept and the term,
and builds a model for the communication process, which model also
includes the various relations of the text.
REFERENCES
Beaugrande R. de, Dressler W. 1981: Introduction to Text Linguistics, London/New York: Longman.
Beaugrande R. de, Dressler W. 2002: Introduction to Text Linguistics. http://www.beaugrande.com/introduction_to_text_linguistics.htm (09.10.2011)
Budin G. 2001: A critical evaluation of the state-of-the-art of terminology theory. – ITTF Journal 12 (1–2),
7–23.
Cabré (Castellví) M. T. 2003: Theories of terminology. Their description, prescription and explanation. –
Terminology 9 (2), 163–200.
Dressler W. 1972: Einführung in die Textlinguistik, Tübingen: Max Niemeyer Verlag.
Fóris Á. 2006: A terminológiai szemlélet a tankönyvek minőségi megítélésében. [Terminological perspectives in the qualitative assessment of coursebooks.]. – Iskolakultúra XVI (5), 79–88.
Fóris Á. 2007: A skálafüggetlen hálók nyelvészeti vonatkozásai. [Linguistic approaches of scale-free networks.] – Alkalmazott Nyelvtudomány VII (1–2), 105–124.
Fóris Á. 2008: Scale-free Networks in Dictionaries. In Bernal, E. – DeCesaris, J. (eds.) Proceedings of the
XIII EURALEX International Congress (Barcelona, 15–19 July 2008). Sèrie Activitats. 20. Barcelona: Institut Universitari de Lingüística Aplicada, Universitat Pompeu Fabra, 1499–1504.
Fóris Á. 2010a: Change of paradigm in terminology: new models in KO. In: Gnoli C., Mazzocchi F. (eds.)
Paradigms and conceptual systems in knowledge organization. Proceedings of the Eleventh International
64
ISKO Conference 23-26 February 2010, Rome, Italy. (Advances in Knowledge Organization Vol. 12.),
Würzburg: ERGON VERLAG, 57–63.
Fóris Á. 2010b: Tankönyvvizsgálatok terminológiai és szövegnyelvészeti szempontból. [Course book analysis
from terminological and text linguistic aspects.] – Magyar Terminológia 3 (2), 229–250.
Gósy M. 2005: Pszicholingvisztika. Budapest: Osiris Kiadó.
Halliday M. A. K., Hasan R. 1976: Cohesion in English. London: Longman.
Hasan R. 1984: Coherence and cohesive harmony. In: Flood J. (ed.) Understanding Reading Comprehension,
Delaware: International Reading Association, 181–219.
Károly K. 2007: Szövegtan és fordítás. [Text linguistics and translation.] Budapest: Akadémiai Kiadó.
Laurén C., Picht H. 1993: Vergleich der terminologischenSchulen. In: Laurén C., Picht H. (eds.). Ausgewählte Texte zur Terminologie, Vienna: TermNet, 493–539.
Lévy P. P. 2007: Nouvelle responsabilité des intellectuels. Le Monde Diplomatique. http://www.monde-diplomatique.fr/2007/08/LEVY/15006 (30.09.2011)
Lévy P. P. 2008: Az értelmiség új felelőssége a kommunikáció korában. – Információs Társadalom VIII (4),
8–11.
Mel’cuk I., Žolkovskij A. 1970: Towards a functioning meaning-text model of language. – Linguistics 57,
10−47.
Petőfi J. (ed.) 1979: Text versus Sentence: Basic Questions in Text Linguistics, Hamburg: Buske.
Petőfi S. J. 1990: Szöveg, szövegtan, műelemzés, Budapest: OPI.
Racsmány M. 2003: Az emlékezet kognitív neuropszichológiája. In: Pléh Cs., Kovács Gy., Gulyás B. Kognitív
idegtudomány, Budapest: Osiris Kiadó.
Sager J. C. 1990: A Practical Course in Terminology Processing, Amsterdam/Philadelphia: John Benjamins.
Schmidt S. 1978: Some problems of communicative text theories. In: Dressler W. (ed.) Current trends in text
linguistics, Berlin: de Gruyter, 47–60.
Temmerman R. 2000: Towards New Ways of Terminological Description. The Sociocognitive approach, Amsterdam/Philadelphia: John Benjamins.
TERMINOLOGIJA IR TEKSTO LINGVISTIK A
Nagrinėjant kalbos vartojimo klausimus, terminologijos ir teksto lingvistikos tyrimai
remiasi skirtingais požiūriais ir metodais. Terminologijos tyrimuose pagrindinis dėmesys tenka terminui, kuris laikomas pagrindiniu vienetu, teksto lingvistikos tyrimuose –
tekstui. Abiem atvejais domimasi, kokią informaciją ir kaip perteikia tiriamas vienetas.
Straipsnyje, remiantis R. de Beaugrande ir W. Dressler knyga Introduction to Text Linguistics, atskleidžiamos terminologijos ir teksto lingvistikos sąsajos. Jas tiriant pagrindinis dėmesys kreipiamas į ryšį tarp teksto struktūros ir jame perteikiamos informacijos. Iš septynių teksto požymių ypatingas vaidmuo skiriamas koherencijai, kurią atskleidžia ryšių tarp sąvokų tinklas. Čia didelės svarbos įgauna terminų reikšmė ir jų
vaidmuo tekste. Straipsnyje nagrinėjama, kaip tekste užkoduojamos ir iškoduojamos
žinios. Trumpai paliesti klausimai, kaip žinios gaunamos, apdorojamos, saugomos ir
perduodamos naudojant kalbą.
Gauta 2011-11-14
Ágota Fóris
Károli Gáspár University, TERMIK
Reviczky u. 4., 1088 Budapest, Hungary
65
Baltijos šalių floros lietuviškų
ir latviškų augalų genčių vardų vedyba
SOLVITA L ABANAUSKIENĖ
Esminiai žodžiai: augalų genčių vardai, žodžių daryba, priesagų vediniai, galūnių vediniai,
priešdėlių vediniai
S
traipsnio tyrimo šaltinis yra trijų tomų leidinys Baltijos šalių flora
(Flora of the Baltic Countries, 1993–2003), parengtas autorių kolektyvų iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos universitetų ir mokslų akademijų. Jame aprašomi Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje augantys augalai – sporiniai ir sėkliniai induočiai (išskyrus samanas). Lotynų kalba pateikiami
visi taksonai – skyrius, klasė, eilė, šeima, gentis, rūšis, porūšis, o lietuvių,
latvių, estų ir rusų kalbomis – tik augalų genčių ir rūšių vardai.
Šis straipsnis yra leidinio Terminologija 17-ame numeryje išspausdinto
straipsnio, kuriame nagrinėjami sudurtiniai lietuviški ir latviški augalų
genčių vardai, tęsinys. Juo siekiama aptarti dar tris svarbias lietuviškų ir
latviškų augalų genčių vardų vedinių – priesagų, galūnių ir priešdėlių –
grupes bei nustatyti jų bendrybes ir skirtybes.
Baltijos šalių floroje iš viso pateikta apie 430 lietuviškų ir beveik 460
latviškų augalų genčių vardų. Darybiškai skaidomi yra 74 % lietuviškų ir
67 % latviškų augalų genčių vardų1. Jau išspausdintame straipsnyje aptarti sudurtiniai lietuviški augalų genčių vardai sudaro 37 % visų lietuviškų
darinių, o latviški – 68 % visų latviškų darinių.
Pateikiant pavyzdžius, pirmiausia duodamas lotyniškas, po to – lietuviškas arba latviškas augalo genties vardas. Romėniškais skaitmenimis žymimas
Baltijos šalių floros tomas, arabiškais – puslapis, iš kurio imtas terminas.
P R I E S AG Ų V E D I N I A I
„Vedyba (derivacija) jungia tris morfologinės žodžių darybos būdus,
skiriamus pagal darybos formanto pobūdį – priesagų darybą (sufiksaciją),
1
Pirminių (darybiškai neskaidomų) augalų genčių vardų nagrinėjamame šaltinyje yra gerokai mažiau: lietuviškų – 26 %, latviškų – 33 %.
66
S. Labanauskienė | Baltijos šalių floros lietuviškų ir latviškų augalų
| genčių vardų vedyba
galūnių darybą (paradigmaciją) ir priešdėlių darybą (prefiksaciją)“ (Keinys
1999: 22). Lietuvių botanikos nomenklatūroje, kaip ir kitų mokslų terminijoje, vyrauja priesagų darybos žodžiai. Šio darybos būdo terminai gausumu toli pralenkia galūnių ir priešdėlių vedinius (Gaivenis 1985: 170).
Pastebėtina, kad dūryba yra antrasis pagal produktyvumą lietuviškų augalų genčių vardų darybos būdas.
Latvių kalbos, lyginant su lietuvių kalba, darybos polinkiai kiek skiriasi. Latvių kalboje2 dūryba yra produktyviausias darybos būdas, aptartas jau
ankstesniame straipsnyje. Priesagų vediniai latviškiems augalų vardams
pavadinti vartojami taip pat dažnai (žr. Ēdelmane 1972: 97). Su priesagomis išvestų latviškų augalų genčių vardų nagrinėjamame šaltinyje rasta 82,
lietuviškų – 160.
Terminologas Kazimieras Gaivenis straipsnyje Lietuvos augalų genčių ir
rūšių pavadinimai yra išnagrinėjęs Lietuvos TSR floroje (1959–1980) pateiktus lietuviškus augalų genčių vardus ir nustatęs, kad „vien tik priesagos su -en- vedinių yra daugiau negu galūnių ir priešdėlių vedinių kartu
paėmus“ (Gaivenis 1985: 170). Baltijos šalių floroje taip pat daugiausia yra
su priesaga -enis, -enė sudarytų lietuviškų augalų genčių vardų (34)3.
Dažniausiai jų pamatiniais žodžiais eina daiktavardžiai, pvz.:
lot.
lot.
lot.
lot.
lot.
lot.
lot.
lot.
lot.
lot.
lot.
lot.
lot.
Abutilon – liet. galenis (: galas) II 184;
Aira – liet. smilgenė (: smilga) III 273;
Ballota – liet. akenis (: akis) II 296;
Blysmus – liet. viksvenis (: viksva) III 327;
Coronilla – liet. raženis (: ražas) II 138;
Corydalis – liet. rūtenis (: rūta) I 297;
Hottonia – liet. griovenė (: griovys) II 246;
Leersia – liet. ravenė (: ravas „griovys“) III 236;
Najas – liet. plukenis (: plukė) III 210;
Pycreus – liet. saidrenis (: saidras „viksva“) III 334;
Sagina – liet. žemenė (: žemė) I 243;
Sium – liet. drėgmenė (: drėgmė) II 219;
Valerianella – liet. sultenė (: sultys) II 355.
Retesni yra priesagos -enis, -enė vediniai iš būdvardžių (a) ir veiksmažodžių (b), pvz:
a)lot. Alyssum – liet. laibenis (: laibas) I 319;
lot. Cardamine – liet. kartenė (: kartus) I 311;
2
Dėkoju kolegėms dr. Ivetai Pūtelei, Lindai Kurmiņai ir dr. Daivai Murmulaitytei už suteiktą pagalbą
nagrinėjant latviškų augalų genčių vardų darybą.
3
Skliaustuose pateikiamas rastų vedinių skaičius.
67
b)lot. Bupleurum – liet. gaivenis (: gaivinti) II 223;
lot. Utricularia – liet. skendenis (: skęsti) II 345.
Iš vardažodžių su aptarta priesaga išvestų lietuviškų augalų genčių vardų Baltijos šalių floroje yra nepalygintinai daugiau (31) negu iš veiksmažodžių (3). Vyriškosios giminės vedinių yra 21, o moteriškosios – 13.
Priesaginiams latviškiems augalų genčių vardams taip pat būdinga
priesaga -enis, -ene (37), jų pamatiniais žodžiais paprastai eina daiktavardžiai (a), rečiau būdvardžiai (b) ir veiksmažodžiai (c), pvz.:
a)lot.
lot.
lot.
lot.
lot.
lot.
lot.
lot.
lot.
lot.
lot.
lot.
lot.
lot.
b)lot.
lot.
c)lot.
Angelica – latv. zirdzene (: zirgs) II 226;
Cotoneaster – latv. klintene (: klints) II 105;
Geranium – latv. gandrene (: gandrs) II 163;
Hesperis – latv. vakarene (: vakars) I 318;
Limosella – latv. dūņene (: dūņas) II 314;
Lunaria – latv. mēnesene (: mēness) I 319;
Lysimachia – latv. zeltene (: zelts) II 246;
Mercurialis – latv. kaņepene (: kaņepe) II 170;
Ononis – latv. blaktene (: blakts) II 140;
Polygonum – latv. sūrene (: sūrs) I 197;
Sagittaria – latv. bultene (: bulta) III 190;
Scutellaria – latv. ķiverene (: ķivere) II 289;
Sisymbrium – latv. žodzene (: žogs) I 301;
Utricularia – latv. pūslene (: pūslis) II 345;
Erica – latv. sārtene (: sārts) II 239;
Stachys – latv. sārmene (: sārms) II 297;
Convolvulus – latv. tītenis (: tīties) II 271.
Skirtingai negu lietuviški, latviški augalų genčių vardai, sudaryti su priesaga -enis, -ene, dažniausiai yra moteriškosios giminės (išskyrus veiksmažodinius vedinius).
Rasti 24 lietuviški ir 37 latviški augalų genčių vardai yra mažybinių priesagų vediniai. Daugiausia lietuviškų vedinių yra su mažybinėmis priesagomis -utis, -utė (a), -aitė (b), -ytė (c), -(i)ukas, -(i)ukė (d) ir -ikė (e), pvz.:
a) lot. Arabis – liet. vaistutis (: vaistas) I 316;
lot. Convallaria – liet. pakalnutė (: pakalnė) III 220;
lot. Erodium – liet. dalgutis (: dalgis) II 168;
lot. Fritillaria – liet. margutė (: margas) III 216;
lot. Helichrysum – liet. šlamutis (: šlamėti) III 152;
liet. Hydrilla – liet. ežerutė (: ežeras) III 195;
lot. Mianthemum – liet. medutė (: medus) III 220;
lot. Vaccaria – liet. braškutė (: braškėti) I 260;
68
b) lot.
lot.
lot.
c) lot.
lot.
lot.
d) lot.
lot.
lot.
e) lot.
Berteroa – liet. miltinaitė (: miltinas) I 321;
Catabrosa – liet. smilgaitė (: smilga) III 311;
Cypripedium – liet. klumpaitė (: klumpė) III 367;
Chrysosplenium – liet. blužnytė (: blužnis) II 31;
Setaria – liet. šerytė (: šerys) III 241;
Turritis – liet. bokštytė (: bokštas) I 315; Goodyera – liet. sidabriukė (: sidabras) III 371;
Lycopodiella – liet. pataisiukas (: pataisas) I 131;
Phleum – liet. motiejukas (: Motiejus) III 293;
Trientalis – liet. septynikė (: septyni) II 247.
Gerokai mažiau Baltijos šalių floroje rasta su mažybinėmis priesagomis
-elis, -elė (a) ir -ėlis (b) sudarytų lietuviškų augalų genčių vardų, pvz.:
a) lot. Erigeron – liet. šiušelė (: šiušti) III 157;
lot. Gladiolus – liet. kardelis (: kardas) III 225;
b) lot. Origanum – liet. raudonėlis (: raudonas) II 303.
K. Gaivenio nuomone, kai kurie augalų genčių vardai yra aiškūs dariniai,
bet į augalų sistematikos terminiją jie yra atėję jau kaip skoliniai iš liaudies
kalbos; kitaip tariant, terminologijoje jie jau nėra dariniai (Gaivenis 1985:
167). Prie pastarųjų priskirtini lot. Aconitum – liet. kurpelė I 269; lot.
Briza – liet. ašarėlės III 315; lot. Campanula – liet. katilėlis III 23.
Baltijos šalių floroje rasti latviški augalų genčių vardai, sudaryti su mažybinėmis priesagomis -ītis, -īte (a), -iņš, -iņa (b), -ulis, -ule (c), -tiņa (d),
pvz.:
a) lot.
lot.
lot.
lot.
lot.
lot.
lot.
lot.
lot.
lot.
b) lot.
lot.
lot.
lot.
lot.
lot.
Agrimonia – latv. ancītis (: Ancis) II 64;
Aquilegia – latv. ozolīte (: ozols) I 289;
Astrantia – latv. zvaigznīte (: zvaigzne) II 214;
Bidens – latv. sunītis (: suns) III 184;
Callitriche – latv. ūdenīte (: ūdens) II 284;
Erodium – latv. grābeklīte (: grābeklis) II 168;
Hepatica – latv. vizbulīte (: vizbulis) I 272;
Orthilia – latv. palēcīte (: palēkties) II 235;
Polemonium – latv. kāpnīte (: kāpnes) II 269;
Rapistrum – latv. rācenītis (: rācenis) I 331;
Ajuga – latv. cekuliņš (: cekuls) II 287;
Capsella – latv. plikstiņš (: plikstēt) I 339;
Centaurium – latv. augstiņš (: augsts) II 252;
Linum – latv. liniņš (: lini) II 169;
Melilotus – latv. amoliņš (: amols) II 044;
Sedum – latv. laimiņš (: laime) II 27;
69
c) lot. Myosotis – latv. neaizmirstule (: neaizmirst) II 280;
lot. Rhinanthus – latv. zvagulis (: zvadzēt) II 337;
lot. Thlaspi – latv. naudulis (: nauda) I 339;
lot. Pinguicula – latv. kreimule (: kreims4) II 344;
d) -tiņa: lot. Lathyrus – latv. dedestiņa (: dedesas5) II 151;
lot. Lychnis – latv. guntiņa (: guns (uguns)) I 250.
Šie vediniai daromi iš vardažodžių, pirmiausia iš daiktavardžių. Rečiau
yra daroma iš būdvardžių ir veiksmažodžių.
Pastebėta, kad latviški augalų genčių vardai dažnai sudaryti ir su dviem
priesagomis: -el- + -iņš; -el- + -īte arba -en- + -īte:
lot.
lot.
lot.
lot.
lot.
lot.
lot.
Aphanes – latv. skrēteliņš (: skrētes) II 96;
Arenaria – latv. smiltenīte (: smiltis) I 234;
Aster – latv. miķelīte (: Miks) III 160;
Gentianella – latv. drudzenīte (: drudzis) II 254;
Polygala – latv. ziepenīte (: ziepes) II 174;
Radiola – latv. starenīte (: stars) II 169;
Sanicula – latv. dziedenīte (: dziedēt) II 214.
Šio tipo vediniai daromi iš bendrinio daiktavardžio, asmenvardžio arba
veiksmažodžio.
Po keletą lietuviškų augalų genčių vardų Baltijos šalių floroje rasta su
priesagomis -ūnas, -ūnė (12) (a) ir -uolis, -uolė (9) (b). Beveik visi šie
vediniai yra sudaryti iš daiktavardžių arba būdvardžių:
a) lot.
lot.
lot.
lot.
lot.
lot.
lot.
lot.
lot.
lot.
lot.
b) lot.
lot.
lot.
Alliaria – liet. česnakūnė (: česnakas) I 300;
Atriplex – liet. balandūnė (: balanda) I 213;
Calamagrostis – liet. lendrūnas (: lendrė) III 277;
Filago – liet. pūkūnė (: pūkai) III 154;
Lavatera – liet. rožūnė (: rožė) II 183;
Mimulus – liet. puikūnas (: puikus) II 315;
Pleurospermum – liet. skudrūnas (: skudrus „gerai augantis, vešlus“) II 222;
Radiola – liet. žarotūnė (: žarotas „kuris su žarais“) II 169;
Sanicula – liet. girūnė (: giria) II 214;
Torilis – liet. dygūnė (: dygus) II 232;
Vincetoxicum – liet. kregždūnė (: kregždė) II 258;
Agrimonia – liet. dirvuolė (: dirva) II 64;
Aphanes – liet. mažuolė (: mažas) II 96;
Aristolochia – liet. kartuolė (: kartus) I 190;
4
K. Karulis nurodo, kad latv. kreimule sudarytas iš tarmybės kreims „krējums“ (liet. grietinė) (žr. Karulis
2001: 421).
5
Tokią šio latviško augalo genties vardo darybą nurodo Konstantinas Karulis (žr. Karulis 2001: 206).
70
lot.
lot.
lot.
lot.
lot.
lot.
Berula – liet. drėgnuolė (: drėgnas) II 220;
Consolida – liet. raguolis (: ragas) I 270;
Liparis – liet. purvuolis (: purvas) III 386;
Neottia – liet. lizduolė (: lizdas) III 370;
Oxycoccus – liet. spanguolė6 (: spangas „žlibas, aklas“) II 240;
Thelypteris – liet. papartuolis (: papartis) I 141.
Vienintelis priesagos -ūnė vedinys šimtūnė (lot. Centutunculus) yra sudarytas iš skaitvardžio šimtas.
Be aptartų priesagų vedinių, Baltijos šalių floroje pateikti dar 44 lietuviški augalų genčių vardai, sudaryti su 30 kitų priesagų:
-ainis, -ainė: lot. Knautia – liet. buožainė (: buožė) II 359;
lot. Polystichum – liet. spyglainis (: spyglys) I 146;
lot. Poterium – liet. galvainis (: galva) II 65;
lot. Silybum – liet. margainis (: margas) III 32;
-oklis, -oklė: lot. Convolvulus – liet. vijoklis (: vijotis „vyniotis“) II 271;
lot. Saponaria – liet. putoklis (: putoti) I 260;
lot. Lythrum – liet. raudoklė (: raudas) II 200;
lot. Calystegia – liet. vynioklė (: vyniotis) II 270;
-ekšnis: lot. Euonymus – liet. ožekšnis (: ožys) II 178;
lot. Frangula – liet. šaltekšnis (: šaltas) II 179;
-okas, -okė: lot. Chaenorrhinum – liet. linokė (: linas) II 318;
lot. Scutellaria – liet. kalpokė (: kalpokas) I 289;
lot. Sedum – liet. šilokas (: šilas) II 27;
-eklė: lot. Scorzonera – liet. gelteklė (: geltas) III 147;
lot. Orobanche – liet. džioveklė (: džiovinti) II 341;
-yvis, -yvė: lot. Erophila – liet. ankstyvė (: ankstus) I 323;
lot. Colchicum – liet. vėlyvis (: vėlus) III 213;
-uoklė: lot. Hepatica – liet. žibuoklė (: žibėti) I 272;
lot. Myrrhis – liet. garduoklė (: gardus) II 218;
-uonė: lot. Hippuris – liet. uodeguonė (: uodega) II 210;
lot. Nymphoides – liet. plaumuonė (: plaumuo) II 257;
-uotė: lot. Digitaria – liet. pirštuotė (: pirštas) III 239;
lot. Polycnemum – liet. nariuotė (: narys) I 205;
-einis: lot. Echium – liet. ežeinis (: ežys) II 275;
-ena: lot. Lychnis – liet. gaisrena (: gaisras) I 250;
-erškis: lot. Berberis – liet. raugerškis (: raugas „rūgštumas, rūgštis“) I 294;
-ylas: lot. Inula – liet. debesylas (: debesis) III 150;
-inas: lot. Adoxa – liet. ūksminas (: ūksmė) II 354;
-ynas: lot. Corylus – liet. lazdynas (: lazda) I 180;
6
Lietuvių kalbininkai augalo vardą spanguolė sieja ne tik su būdvardžiu spangas, bet ir su veiksmažodžiu
spingsėti „bliksėti“ (žr. Skardžius 1996: 191, Būga 1959: 310).
71
-išius: lot. Oxytropis – liet. drugišius (: drugys) II 127;
-otis: lot. Plantago – liet. gyslotis (: gysla) II 346;
-uva: lot. Andromeda – liet. balžuva (: balža) II 238;
-ynė: lot. Rumex – liet. rūgštynė (: rūgštus) I 190;
-iena: lot. Caltha – liet. puriena (: purus) I 269;
-inys: lot. Lappula – liet. žiaudrinys (: žiaudrus „šiurkštus, kietas“) II 283;
-ylis: lot. Picris – liet. kartylis (: kartus) III 147;
-unė: lot. Matricaria – liet. ramunė (: ramus) III 174;
-alė: lot. Leontodon – liet. snaudalė (: snausti) III 145;
-yčia: lot. Sinapis – liet. garstyčia (: garsti) I 328;
-inė: lot. Capsella – liet. žvaginė (: žvagėti) I 339;
-lė: lot. Pinguicula – liet. tuklė (: tukti) II 344;
-okšlė: lot. Polygala – liet. putokšlė (: putoti) II 174;
-tukas: lot. Odontites – liet. skėstukas (: skėsti) II 334;
-vė: lot. Puccinellia – liet. žalvė (: žalti, žalias) III 312.
Apie pusę šios grupės priesaginių augalų genčių vardų yra sudaryta iš
daiktavardžių ir beveik po du ketvirtadalius – iš būdvardžių ir veiksmažodžių.
Latviškų augalų genčių vardų, sudarytų su kitomis nei minėtos priesagomis, Baltijos šalių floroje daug mažiau: rasti tik 6 vediniai, išvesti su 5
priesagomis. Jų pamatiniais žodžiais eina daiktavardžiai (a) arba veiksmažodžiai (b):
a) -aine: lot. Senecio – latv. krustaine (: krusts) III 176;
lot. Vincetoxicum – latv. indaine (: inde) II 258;
b) -are: lot. Liparis – latv. lipare (: lipt) III 386;
-eknis: lot. Lycopodium – latv. staipeknis (: staipīt) I 130;
-ksnis: lot. Carduus – latv. dzelksnis (: dzelt) III 36;
-onis: lot. Swida – latv. grimonis (: grimt) II 211.
Hibridiniai priesagų vediniai nebūdingi nei vienai kalbai. Augalų genčių
vardų, sudarytų iš tarptautinės šaknies ir lietuviškos priesagos, rasta pora
(a), o su latviška priesaga – tik vienas (b):
a) lot. Barbarea – liet. barborytė (: Barbora) I 306;
lot. Gentianella – liet. gencijonėlė (: gencijonas) II 254;
b) lot. Viola – latv. vijolīte (: vijole) II 189.
Kai kurių Baltijos šalių floroje pateiktų lietuviškų augalų genčių vardų
daryba nėra aiški, pvz.:
lot. Callitriche – liet. praujenė II 284;
lot. Hedera – liet. gebenė II 212;
lot. Sherardia – liet. artvenis II 259.
72
Tiesa, K. Gaivenio manymu, vienų šių augalų genčių vardų pamatinio
žodžio nebeįmanoma rasti, o kitų – jį galima sieti su keliais žodžiais, pavyzdžiui, žodį gebenė galima manyti esant padarytą iš daiktavardžio geba
„prožirnis“ arba iš veiksmažodžio gebti/glėbti „glėbti, supti; vynioti“ (žr.
Gaivenis 1985: 170–171).
Neaiškūs ir kai kurie Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos, Lauryno Roko Ivinskio ir Povilo Matulionio naujažodžiai, atėję į dabartinę nomenklatūrą, pvz.:
lot.
lot.
lot.
lot.
lot.
lot.
lot.
lot.
Aldrovanda – liet. aldrūnė I 344;
Erysimum – liet. tvertikas I 304;
Gratiola – liet. raitinytė II 314;
Gypsophila – liet. guboja I 258;
Cakile – liet. stoklė I 329;
Cephalanthera – liet. garbenis III 367;
Montia – liet. menuva I 233;
Oenanthe – liet. išnė II 221.
Daugumos šių vardų galima būtų išskirti darybos formantą, tačiau nebeįmanoma rasti žodžių, iš kurių jie kaip vediniai galėtų būti kilę.
Iš visų pateiktų priesaginių lietuviškų ir latviškų augalų genčių vardų
pavyzdžių matyti, kad priesagų vediniai paprastai yra daromi iš daiktavardžių, rečiau – iš būdvardžių ir veiksmažodžių. Baltijos šalių floroje pateikti
lietuviškų vardų priesagų vediniai sudaro 79 % visų lietuviškų vedinių, o
latviški priesaginiai vardai – 83 % visų latviškų vedinių. 21 % visų priesaginių lietuviškų augalų genčių vardų sudaro priesagos -enis, -enė vediniai, latviškų – 47 % priesagos -enis, -ene vediniai. Su mažybinėmis priesagomis padarytų lietuviškų augalų genčių vardų Baltijos šalių floroje rasta 16 % visų priesagų vedinių, o latviškų – 45 % visų priesagų vedinių,
iš kurių 8,5 % vardų sudaryti su dviem priesagomis: -el- + -iņš; -el- +
-īte; -en- + -īte. Taip pat produktyvios lietuviškos priesagos -ūnas, -ūnė
(7,5 %) ir -uolis, -uolė (6 %). Su 30 lietuviškų mažiau darių priesagų sudaryta po vieną arba kelis lietuviškus augalų genčių vardus (27,5 % visų
priesagų vedinių), latviškiems vardams pavadinti vartojamos 5 mažai darios
priesagos (7 % visų priesagų vedinių). Po 1 % sudaro abiejų kalbų hibridiniai priesagų vediniai. 21 % lietuviškų genčių vardų daryba nėra aiški.
GALŪNIŲ VEDINIAI
Galūnių daryba yra trečiasis pagal produktyvumą lietuviškų augalų genčių vardų darybos būdas (kaip minėta straipsnio pradžioje, antrasis – dūTerminologija | 2011 | 18
73
ryba). Lietuviškų galūnių vedinių Baltijos šalių floroje rasta 34. Paprastai
tokie augalų genčių vardai yra daromi iš daiktavardžių, būdvardžių ir veiksmažodžių:
-a: lot. Draba – liet. anksta (: ankstus) I 321;
-as: lot. Lycopodium – liet. pataisas (: pataisyti) I 130;
-ė: lot. Acinos – liet. žvirgždė (: žvirgždas) II 302;
lot. Agrostemma – liet. raugė (: raugti) I 251;
lot. Arenaria – liet. smiltė (: smiltis) I 234;
lot. Borago – liet. agurklė (: agurklas „agurkas“) II 279;
lot. Cystopteris – liet. sprakšė (: sprakšėti) I 144;
lot. Dracocephalum – liet. žiomenė (: žiomenys) II 300;
lot. Galeopsis – liet. aklė (: aklas) II 291;
lot. Hieracium – liet. vanagė (: vanagas) III 103;
lot. Impatiens – liet. sprigė (: sprigti) II 177;
lot. Lunaria – liet. blizgė (: blizgėti) I 319;
lot. Lysimachia – liet. šilingė (: šilingas) II 246;
lot. Pedicularis – liet. glindė (: glinda) II 335;
lot. Poa – liet. miglė (: migla) III 306;
lot. Pulmonaria – liet. plautė (: plaučiai) II 276;
lot. Salsola – liet. druskė (: druska) I 225;
lot. Senecio – liet. žilė (: žilas) III 176;
lot. Serratula – liet. geltė (: geltas) III 38;
lot. Sonchus – liet. pienė (: pienas) III 77;
lot. Spirodela – liet. maurė (: mauras) III 319;
lot. Stellaria – liet. žliūgė (: žliūgas) I 237;
lot. Symphytum – liet. taukė (: taukai) II 277;
lot. Trisetum – liet. visgė (: visgėti) III 269;
lot. Vinca – liet. žiemė (: žiema) I 258;
-is: lot. Chaerophyllum – liet. gurgždis (: gurgždėti) II 215;
lot. Artemisia – liet. kietis (: kietas) III 164;
lot. Petasites – liet. šaukštis (: šaukštas) III 180;
lot. Sparganium – liet. šiurpis (: šiurpti) III 320;
lot. Juncus – liet. vikšris (: vikšras) III 226;
-ys: lot. Pteridium – liet. šakys (: šaka) I 141;
-(i)us: lot. Delphinium – liet. pentinius (: pentinas) I 270.
Pasak K. Gaivenio, keletas su galūnėmis išvestų augalų genčių vardų yra
nepakankamai aiškios darybos: lot. Lolium – liet. svidrė III 304 – pamatinis žodis turbūt yra veiksmažodis svidruoti „svyruoti“ arba daiktavardis
svidras „šilkas“; lot. Cnidium – liet. guostė II 224 – turbūt reikėtų sieti su
žodžiu guostas „kuokštas, guotas“ (žr. Gaivenis 1985: 173).
74
Galūnių daryba yra mažiausiai būdinga latviškiems augalų genčių vardams. Latviškų su galūnėmis išvestų augalų genčių vardų Baltijos šalių
floroje rasta tik ketvertas – tai galūnių -e (a) ir -is (b) vediniai:
a) -ane: lot. Impatiens – latv. sprigane (: sprigans) II 177;
Raphanus – latv. pērkone (: pērkons7) I 329;
lot. Eriophorum – latv. spilve (: spilva) III 328;
b) lot. Galeopsis – latv. aklis (: akls) II 291.
Šių galūnių vedinių pamatiniai žodžiai yra daiktavardžiai ir būdvardis.
Baltijos šalių floroje pateikti lietuviškų vardų galūnių vediniai sudaro
17 % visų lietuviškų vedinių, o latviškų galūninių vardų rasta tik 3 %.
Daugiausia lietuviškų vardų yra su galūne -ė, padarytų iš daiktavardžių,
būdvardžių ir veiksmažodžių, o latviškų – su galūne -e – iš daiktavardžių
ir būdvardžio.
PRIEŠDĖLIŲ VEDINIAI
Priešdėlių daryba abiejose kalbose nėra produktyvus darybos būdas. Su
priešdėliais išvestų lietuviškų ir latviškų augalų genčių vardų Baltijos šalių
floroje rasta nedaug: lietuviškų (a) – 6, latviškų (b) – 13:
a) lot.
lot.
lot.
lot.
lot.
lot.
b) lot.
lot.
lot.
lot.
lot.
lot.
lot.
lot.
lot.
lot.
lot.
lot.
lot.
7
Anagallis – liet. progailis (: gailis) II 247;
Epipogium – liet. antbarzdė (: barzda) III 371;
Eragrostis – liet. posmilgė (: smilga) III 245;
Genista – liet. prožirnis (: žirnis) II 124;
Laserpitium – liet. begalis (: galas) II 231;
Spergularia – liet. posmiltė (: smiltis) I 248;
Agropyron – latv. pavārpata (: vārpata) III 260;
Anagallis – latv. pavirza (: virza) II 247;
Digitaria – latv. pasāre (: sāre) III 239;
Eleocharis – latv. pameldrs (: meldrs) III 331;
Erucastrum – latv. pazvēre (: zvērs) I 325;
Huperzia – latv. apdzira (: dzira) I 132;
Lamium – latv. panātre (: nātre) II 293;
Laserpitium – latv. bezgale (: gals) II 231;
Nymphoides – latv. palēpe (: lēpe) II 257;
Oenanthe – latv. padille (: dille) II 221;
Pilosella – latv. pamauraga (: mauraga) III 79;
Rorippa – latv. paķērsa (: ķērsa) I 307;
Spergularia – latv. pagaurs (: gauri) I 248.
Perkūnija (latv. pērkons) siejama su derlingumu, vaisingumu, plg. pērkones – visli žolė (žr. Karulis 2001: 673).
75
Nagrinėjamame šaltinyje pateikti lietuviškų vardų priešdėlių vediniai
sudaro 3 % visų lietuviškų vedinių, o latviški priešdėliniai vardai – 13 %
visų latviškų vedinių. Iš pavyzdžių matyti, kad dariausi lietuvių kalbos
priešdėliai yra po-, pro-, latvių – pa-. Lietuviški ir latviški augalų genčių
vardai su priešdėliais daromi tik iš daiktavardžių.
I Š VA D O S
1. Dauguma Baltijos šalių floroje pateiktų lietuviškų ir latviškų augalų
genčių vardų yra dariniai. Augalų genčių vardų darybos polinkiai abiejose kalbose kiek skiriasi. Lietuviški augalų genčių vardai dažniausiai daromi su priesagomis – jų nagrinėjamame šaltinyje rasta 160 (arba 50 %
visų darinių). Latvių botanikos nomenklatūroje priesagų daryba yra antrasis pagal produktyvumą darybos būdas – latviškų augalų genčių vardų,
išvestų su priesagomis, yra 82 (arba 27 % visų darinių). Dažniausiai priesaginių lietuviškų ir latviškų augalų genčių vardų vedinių pamatiniai žodžiai
yra daiktavardžiai, rečiau būdvardžiai ir veiksmažodžiai. Rasti du priesaginiai lietuviški augalų genčių vardai, kurie sudaryti iš skaitvardžių.
3. Daugiausia abiejų kalbų augalų genčių vardų yra sudaryta su ta pačia
priesaga – lietuvių -enis, -enė (21 % priesagų vedinių), o latvių – -enis,
-ene (47 % priesagų vedinių).
4. Lietuvių botanikos nomenklatūroje pastebima įvairesnių priesagų
vedinių negu latvių. Gana produktyvios lietuviškos priesagos -ūnas, -ūnė
(7,5 % priesagų vedinių) ir -uolis, -uolė (6 % priesagų vedinių). Su mažiau dariomis lietuvių kalbos priesagomis (jų suskaičiuota 30) vartojama
tik po vieną ar kelis vedinius: -ainis (-ainė), -alė, -einis, -eklė, -ekšnis,
-ena, -erškis, -yčia, -iena, -ylas, -ylis, -inas, -inė, -ynas, -ynė, -inys,
-išius, -yvė (-yvis), -lė, -okas (-okė), -oklis (-oklė), -okšlė, -otis, -tukas, -unė, -uoklė, -uonė, -uotė, -uva, -vė. Latviškų priesagų augalų
genčių vardams sudaryti yra mažiau – rasta tik penkių retesnių priesagų
vedinių: -aine, -ane, -are, -ksnis, -onis.
5. Latviškiems augalų genčių vardams būdinga vedyba su mažybinėmis
priesagomis (-ītis, -īte, -iņš, -iņa, -tiņa, -ulis, -ule), tokie vediniai sudaro
45 % visų priesagų vedinių, o lietuviškų augalų genčių vardų su mažybinėmis priesagomis (-utis, -utė, -aitė, -ytė, -(i)ukas, -(i)ukė, -ikė) rasta
tik 16 % visų priesagų vedinių. Pastebėta, kad latviški augalų genčių vardai,
skirtingai nei lietuviški, sudaromi ir su dviem priesagomis: -el- + -iņš;
-el- + -īte arba -en- + -īte (8,5 % vedinių su mažybinėmis priesagomis).
76
6. Hibridiniai priesagų vediniai nebūdingi nei vienai kalbai, tokių vedinių, sudarytų iš tarptautinės šaknies ir lietuviškos priesagos, rasta pora,
o su latviška priesaga – vienas.
7. Galūnių daryba yra trečiasis pagal produktyvumą lietuviškų augalų
genčių vardų darybos būdas, latvių kalboje tai mažiausiai produktyvus
darybos būdas. Su galūnėmis -a, -as, -ė, -is, -ys, -(i)us išvestų lietuviškų augalų genčių vardų Baltijos šalių floroje yra 34 (11 % visų darinių).
Paprastai jie yra daromi iš daiktavardžių, būdvardžių ir veiksmažodžių.
Latviškų galūnių vedinių yra tik 4 (1 % visų darinių), kurių pamatinis
žodis – daiktavardis arba būdvardis.
8. Priešdėlinių lietuviškų ir latviškų augalų genčių vardų nagrinėjamame šaltinyje nėra gausu. Su priešdėliais išvestų lietuviškų vardų rasta 6 (2 % visų darinių), latviškų – 13 (4 % visų darinių). Lietuviški
vardai sudaryti su priešdėliais ant-, be-, po-, ir pro-, latviški – su priešdėliais ap-, bez- ir pa-. Abiejų kalbų augalų genčių vardai su priešdėliais
daromi tik iš daiktavardžių. Dariausi lietuvių kalbos priešdėliai yra po-,
pro-, o latvių – pa-.
ŠALTINIS
Flora – Flora of the Baltic Countries. Compendium of Vascular Plants/Editors: L. Lasimer, V. Kuusk, L.
Tabaka, A. Lekavičius, Tartu, 1993–2003.
LITER ATŪR A
Būga K. 1959: Priedėlis etimologijos žodynui. – Rinktiniai raštai II, Vilnius, 293–328.
Ēdelmane I. 1978: Augu nosaukumu darināšanas veidi latviešu valodā. – Latviešu valodas kultūras jautājumi
14, Rīga, 97–103.
Gaivenis K. 1985: Lietuvos augalų genčių ir rūšių pavadinimai. – Lietuvių kalbotyros klausimai: Mokslo kalbos kultūros ir terminologijos problemos 24, Vilnius, 165–178.
Karulis K. 2001: Latviešu etimoloģijas vārdnīca, Rīga.
Keinys St. 1999: Bendrinės lietuvių kalbos žodžių daryba, Šiauliai.
Skardžius Pr. 1996: Rinktiniai raštai, Vilnius.
DERIVATION OF LITHUANIAN AND L AT VIAN PL ANT GENER A NAMES IN FLORA OF THE BALTIC COUNTRIES
This article is a continuation of the article published in the 17th issue of Terminologija. It aims to discuss three groups of derivates naming Lithuanian and Latvian plant
genera – suffixal derivates, ending derivates and prefixal derivates – and to establish
their similarities and differences. Research source was three volume publication Flora of the Baltic Countries (1993-2003), prepared by teams of authors from Lithuanian,
Latvian and Estonian universities and academies of science. It describes plants growing in Lithuania, Latvia and Estonia – cryptogams and phanerogams (excluding moss).
77
Most of Lithuanian and Latvian plant genera names listed in Flora of the Baltic
Countries are derivates. The tendencies of plant genera name-formation in the two
languages are somewhat different. Compounding is the most productive way of name
formation in Latvian, but the second most productive way in Lithuanian.
Lithuanian plant genera names are usually made with suffixes. Such names make
up 50 % of all formations found. In Latvian botanical nomenclature suffixal derivation is the second most productive way of name formation. 27 % of derivates naming
Latvian plant genera were suffixal derivates. The most frequent underlying words of
Lithuanian and Latvian plant genera names with suffixes are nouns; adjectives and
verbs are less frequent.
The largest number of plant genera names in the two languages was made with the
same suffix – Lithuanian -enis, -enė and Latvian -enis, -ene. In both languages there
are plant genera names made with diminutive suffixes: -ītis, -īte, -iņš, -iņa, -tiņa, -ulis,
-ule in Latvian and -utis, -utė, -aitė, -ytė, -(i)ukas, -(i)ukė, -ikė in Lithuanian. Such
suffixes are more common in Latvian. A specific characteristic of Latvian suffixation
is the usage of two suffixes: -el- + -iņš, -el + -īte or -en- + -īte.
Lithuanian botanical nomenclature has a greater variety of suffix derivatives than
Latvian. Thirty less productive Lithuanian suffixes and only five Latvian were used to
form only one or a few derivates.
Hybrid suffix derivates are not characteristic to either language. A couple of hybrid
derivates consisting of international root and Lithuanian suffix and only one similar
derivate with Latvian suffix were found.
Ending derivation is the third most productive way of deriving plant genera names
in Lithuanian. 11 % of derived Lithuanian names were made with endings -a, -as, -ė,
-is, -ys or -(i)us using nouns, adjectives and verbs. Such derivates make up only 1 % of
derived Latvian plant genera names. Their underlying words are nouns or adjectives.
Lithuanian and Latvian plant genera names with prefixes in the analysed source are
rare (2 % of all Lithuanian derived names and 4 % of Latvian). Lithuanian plant genera
names are prefixed with ant-, be-, po- or pro- and Latvian names have prefixes ap-, bezor pa-. Plant genera names with prefixes in both languages are made only from nouns.
Gauta 2011-12-12
Solvita Labanauskienė
Terminologijos
istorija
Terminologijos komisijos
(1921–1926) veiklos apžvalga
ALBINA AUKSORIŪTĖ
Esminiai žodžiai:
protokolai
S
Terminologijos komisija, terminas, terminija, Terminologijos komisijos
Terminologijos komisijos įkūrimo 90-mečiui
traipsnyje apžvelgiama Terminologijos komisijos (1921–1926) veikla,
aptariamos jos įkūrimo aplinkybės, sandara ir sudėtis, siekiama paaiškinti Komisijos kaitos priežastis ir įvertinti jos veiklos reikšmę
terminologijos plėtrai Lietuvoje.
1918 m. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, susirūpinta mokslo ir
švietimo plėtra, imti leisti mokyklų vadovėliai, pradėta kurti reikalingų
sričių lietuviška terminija, parengti pirmieji terminų rinkinėliai. 1919 m.
išėjo M. Šikšnio Aritmetikos ir algebros terminų žodynėlis (47 p.) ir Kariškas
lietuviškai–rusiškas ir rusiškai–lietuviškas žodynėlis (106 p.), 1920 m. – Z. Že
maičio Geometrijos ir trigonometrijos terminų rinkinėlis (99 p.), J. Elisono
Zoologijos sistematikos terminų žodynėlis (144 p.) ir A. Maciejausko Technikos žodynėlis (141 p.). Terminų kūrimas ir tvarkyba buvo atliekami tik
atskirų kalbininkų ir įvairių sričių specialistų iniciatyva. Didėjant lietuviškos terminijos poreikiui, tapo būtina kurti lietuviškus terminus ir terminologijos darbą dirbti organizuotai.
Kalbininkas Jonas Jablonskis apie tai jau rašė 1920 m.: „Rašomi mokslo vadovėliai mokyklai, rašomi ir šiaip raštai žmonėms; tenka kalbėti
apie naujus mokslo ir šiaipjau dalykus mokslo žmonėms ir įvairioms
valstybės darbo šakoms. Kalbėdami ar rašydami apie tuos dalykus ne
visi vartojame vienodus tam pačiam reikalui terminus. Naujas gyvenimas
pagimdė tokią daugybę reikalų, jog dabar įvairiems žmonėms ir įvairioms
įstaigoms sunku išsiversti tuo nedaugeliu terminų, kuriais tenkindavomės
pirmiau. Tų terminų srityje, šiaip ar taip, susidaro dabar mišinys; del to
80
A. Auksoriūtė | Terminologijos komisijos (1921–1926) veiklos apžvalga
mišinio kenčia mokykla, kenčia ir pats kultūros darbas...“ (JR II 210–211).
J. Jablonskis latvių pavyzdžiu pasiūlė Švietimo ministerijai sudaryti terminų komisiją, kuri rūpintųsi terminologijos reikalais. Jos struktūrą jis
įsivaizdavo taip: „valstybės aparate turėtų susidaryti kelios ar keliolika
terminų komisijų iš įvairaus darbo specialistų; galėtų susidaryti komisijų – įvairiems gamtos mokslams, administracijos, ūkio dalykams, naujiems prekybos ir pramonės, kariuomenės dalykams ir t. t. Kiekvieno
didesnio valstybės darbo sritis, kuri turi reikalo su įvairiais terminais,
turėtų pati sudaryti savo reikalui komisiją, kuri galės savo terminų dalyką planingai dirbti, pasitarydama su Šviet. Min-jos pagrindine terminų komisija“ (JR II 211).
Terminologijos komisija buvo įsteigta prie Švietimo ministerijos 1921 m.
kovo 14 dieną. Pirmasis Komisijos posėdis įvyko 1921 m. balandžio 21
dieną. Švietimo ministerija į posėdį buvo pakvietusi dešimt komisijos
narių, pirmajame posėdyje dalyvavo septyni: Kazimieras Būga, Aleksandras Dambrauskas-Adomas Jakštas, Pranas Dovydaitis, Jonas Jablonskis,
Pranas Mašiotas, Antanas Smetona ir Antanas Vireliūnas. Į posėdį neatvyko Vladas Požela, Juozas Tumas-Vaižgantas ir Adomas Varnas. Posėdžiui
pirmininkavo A. Smetona, o sekretoriavo – A. Vireliūnas. Kaip rašoma
posėdžio protokole, „buvo iškelta pirmiausiąjį Komisijos uždavinį esant
suvienodinti oficialinė valstybės įstaigų kalba. Taip pat susirinkusieji pasisakė reikiant peržiūrėti ir pataisyti ir šiaip sau įvairių šakų terminai”
(TKP 1921: 1)1. Šiame posėdyje aptarta ir Komisijos darbo tvarka. Nuspręsta, kad suinteresuotų ministerijų atsakingi asmenys oficialiai raštu
jai teikia svarstyti terminų projektus: būtina pateikti dešimt projektų egzempliorių, kurie išsiunčiami Komisijos nariams susipažinti. Komisija
raštu praneša apie laiką, kada projektas bus svarstomas, ministerijai, kuri
jį yra įteikusi. Projekto svarstyti kviečiami ir suinteresuotos ministerijos
atstovai, be to, nutarta priimti svarstyti ir atskirų asmenų raštu įteiktus
terminų projektus. Protokole pažymėta, kad prie kiekvieno termino projekte turi būti įdėta aiškinamų sakinių su tuo terminu. Posėdžio dalyviai nutarė laikraščiuose paskelbti, kad Terminologijos komisija susikūrė
ir pradėjo dirbti.
1
Terminologijos komisijos protokolai Nr. 1–80 (1921–1923) saugomi Lietuvių kalbos instituto Terminologijos centre, o Nr. 81–180 (1924–1926) – Lietuvos centriniame valstybės archyve (f. 631, ap. 12, b. 94).
Po dvitaškio nurodomas protokolo numeris.
81
1 ir 2 pav. Terminologijos komisijos protokolas Nr. 1.
82
83
Antrasis Terminologijos komisijos posėdis įvyko balandžio 24 d., jame
dalyvavo devyni jos nariai: K. Būga, A. Dambrauskas, Pr. Dovydaitis,
J. Jablonskis, Pr. Mašiotas, A. Smetona, J. Tumas-Vaižgantas, A. Varnas
ir A. Vireliūnas. Nuolatiniu Komisijos pirmininku išrinktas A. Smetona,
o sekretoriumi – A. Vireliūnas. Šiame posėdyje tartasi dėl bendrosios
darbo tvarkos, nuspręsta, kad „keliamieji komisijoje klausimai sprendžiami paprasta dalyvaujančių posėdyje narių balsų dauguma“ (TKP 1921: 2),
o sprendimai posėdyje daromi tik tuomet, jei jame dalyvauja ne mažiau
kaip 6 Komisijos nariai, tarp kurių yra bent vienas filologas (J. Jablonskis
arba K. Būga) ir referentas. Be to, nutarta protokolo ištraukas paskelbti
laikraščiuose ir rinktis posėdžiauti kiekvieną ketvirtadienį.
Antrajame posėdyje apsvarstyta šešiolika svetimų geografijos vardų,
kuriuos pateikė J. Jablonskis. Nutarta rašyti: „1. stas, stai (vietoj „igauniai“); 2. grakas, graika; 3. olándas, -ai (7 balsai už, 1 prieš ir 1 susilaikė); 4. skótas, -ai (Scholten), Skotijà; 5. aris, ariai (Iren); 6. lãtvis, lãtviai;
7. skandinãvas, Skandinavijà; 8. švdas, šveda; 9. norvgas; 10. prancūzas
(8 bal. už, 1 prieš), Prancūzijà (4 bal. už, 1 prieš, 4 susilaikė, už „Fransija“ balsavo 4 už, 3 prieš ir 2 susilaikė); 11. eskmas, eskmai; 12. samo
jdas; 13. ngras, -ai; 14. hotentótas (5 bal. už, 3 prieš, 1 sus.); 15. buš
mnas (4 už, 1 prieš, 4 susil., už „bušmnis“ balsavo 2 už, kiti susilaikė);
16. bedunas“2 (TKP 1921: 2). Dar kelis posėdžius svarstyti įvairūs geografijos vardai, kuriuos nutarta skelbti spaudoje, tačiau prieš publikuojant
kai kurie pavadinimai Komisijoje dar kartą peržiūrėti. Komisija svarstė
Telšių miesto ir Užvenčio miestelio gatvių pavadinimus, įvairius spaudoje vartotus terminus ir žodžius, pvz., birželio 9 d. vykusio posėdžio protokole rašoma: „A. Smetona kelia aikštėn reikalingumą tvirčiau nustatyti
kasdien reikalingus publicistikoje žodžius, atatinkamus rusų kalbos žodžiams: власть, правительство, начальство, наслеъдствiе ir kitiems. Nurodo, kad lietuvių spaudoje vartojamieji žodžiai „pasekmė, įvykis“ ir kiti
padaryti neatatinkamai kalbos taisyklėms. <...> nustatyta, kad rusų „власть“
mūsų kalboje atatinka valdžia, „правительство“ – vyriausybė, „начальство“ – vyresnybė, „фактъ“ – palikti faktas, kuris atskiruose atsitikimuose gali būti supopulerintas žodžiais reiškinys, atsitikimas; „результат“ –
rezultatas, populerinamas žodžiais: galas, išdavas; „сверхчеловек (Uebermensch)“ – galima versti viršužmogis, antžmogis; „сверхестественныи“ –
viršugamtis; „процесс“ – vyksmas“ (TKP 1921: 10).
2
Citatos iš protokolų pateikiamos autentiškai, rašyba netaisyta.
84
Terminologijos komisijos 1922 m. sąmatos projektas svarstytas posėdyje,
vykusiame 1921 m. spalio 6 d., be to, jame nutarta sudaryti matematikos,
gamtos, geografijos, literatūros ir teisės terminų komisijėles, kuriose dirbtų po tris narius. Matematikos terminų komisijėlė sudaryta iš A. Dambrausko, Pr. Mašioto ir A. Varno, į Geografijos terminų komisijėlę paskirti J. Jablonskis ir A. Vireliūnas, kuriems pavesta pasikviesti trečiuoju nariu
bendradarbį iš šalies. A. Smetonai pavesta sudaryti Teisės terminų komisijėlę, o Literatūros terminų komisijėlę sudaryti įpareigotas J. Tumas-Vaižgantas, pasikviečiant į ją bendradarbiais Liudą Girą ir Vincą Krėvę. Gamtos terminų komisijėlės sudarymas atidėtas, kol bus į Komisiją pakviestas
gamtininkas specialistas. Tadas Ivanauskas kitame posėdyje buvo įtrauktas
į Komisijos sudėtį ir jam pavesta sudaryti Gamtos terminų komisijėlę.
Terminologijos komisija 1922 m. vasario pradžioje iškėlė darbo reorganizavimo klausimą, vasario 2 d. posėdžio protokole nurodytos dvi reorganizavimo priežastys: „1) kadangi juo toliau juo mažiau komisijos
narių beateina į posėdžius ir 2) kadangi pačios komisijos ir komisijėlių
darbas pasidarė itin sustingęs, neparuoštas ir neišdavus savo vaisiais“ (TKP
1922: 31). Nutarta Komisijos organizaciją palikti tokią pačią, padidinti
apmokėjimą už posėdžius, įpareigoti susirinkti jos prezidiumą papildomai
medžiagai sutvarkyti ir raštams parengti; pasiūlyta sudaryti nuolat dirbančią Darbo komisijėlę, kuri apsvarstytų ir parengtų terminus bendriems
Komisijos posėdžiams. Vasario pabaigoje ir kovo pradžioje vykusiuose
posėdžiuose nuspręsta į Komisiją nariais pakviesti mokytoją M. Zinkevičaitę, Joną Avižonį, Morkų Morkelį ir Izidorių Tamošaitį. Kovo 9 d.
posėdyje Komisijos pirmininku išrinktas M. Morkelis vietoj šių pareigų
atsisakiusio A. Smetonos, o kitame posėdyje vietoj P. Vireliūno sekretoriumi išrenkamas J. Avižonis. Kovo 30 d. posėdyje J. Jablonskis iš Komisijos, kaip oficialus narys, išstojo, tačiau sutiko toliau darbe dalyvauti kaip
patarėjas kalbos klausimais. Balandžio pabaigoje patvirtinta Darbo komisijėlė, į kurią įtraukti kalbininkai J. Jablonskis ir K. Būga, o trečiuoju
nariu pasiūlytas Komisijos reikalų vedėjas ir sekretorius. Spalio 13 d.
posėdyje į Komisiją įtraukti du nauji nariai: Jonas Martynas Laurinaitis
ir M. Bagdonas, M. Morkeliui atsisakius pirmininkauti, pirmininku išrinktas I. Tamošaitis, sekretoriumi – A. Vireliūnas.
Ne visuomet Komisijai pateikti terminų projektai būdavo priimami ir
svarstomi, pavyzdžiui, 1921 m. Švietimo ministerijos Bendrųjų reikalų
departamento Knygų leidimo komisijos pateiktą psichologijos terminų
sąrašą ir Žemės ūkio departamento Švietimo skyriaus atsiųstą terminų
85
sąrašą kaip netinkamai parengtus Komisija grąžino, nurodydama juos tinkamai parengti.
Kaip matyti iš protokolų, Komisija atsakydavo ne tik į įstaigų atsiųstus
raštus ir jų paklausimus, bet ir į privačių asmenų klausimus. Pavyzdžiui,
1923 m. spalio 5 d. protokole Nr. 75 rašoma, kad
„Nutarta atsakyti per p. Švietimo Ministerį į Aukštojo Lietuvos Vyriausybės
Įgaliotinio Klaipėdos kraštui š. m. rugsėjo mėn. 20 d. 1915 numerio raportą,
rašytą Ponui Ministeriui Pirmininkui ir persiųstą Švietimo Ministerijai, o iš ten
Ministerio rezoliucija perduotą Terminologijos Komisijai peržiūrėti, štai ką:
Komisijos nuomone vardas Šilutė palikti, kaip ir peršama paties Įgaliotinio;
vietoj „Főrsterei – Klampovė“ komisija siūlo pasirinkti vieną iš šiokių vardų:
Budria, Janka arba Girùliai.
Ponui Vaitkūnui (Panevėžys, Respublikos g. 31N) į jo raštą š. m. rugsėjo 23 d.
pranešti štai ką:
Komisija š. m. spalio 5 d. posėdy išaiškino, kad tiek kirptuvė, tiek kirpykla
yra galimi vartoti terminai“ (TKP 1923: 75).
Gavus pasiūlymų ir pataisų, kai kuriuos terminus Komisija svarstydavo
iš naujo ir papildydavo ar pakeisdavo. Pavyzdžiui, 1923 m. vasario 22 d.
protokole Nr. 57 rašoma, kad
„svarstyta, suėjus mėnesiui nuo paskelbimo dienos (žiūrėk „Lietuvos“ NN ) atsiųstieji Kn. J. Laukaičio, M. Grigonio, J. Lazausko, J. Beinorio ir A. Varno paskelbtiesiems švietimo reikalams terminams kritikavimai, pataisymai ir šiaip pastebėjimai. Nutarta padaryti šių atmainų:
2. Greta aplinka, aplinkuma, padėti ir tàrpas. Pav. Ir mūsų tarpe visokių žmonių atsiranda.
4. Auklėja, -jos (daik.) – išmesti.
8. „Dorybingas“ išmesti.
10. Prieš dorovingas dar padėti doroviškas, dorovinis.
13. Padėti kirtis ant didvada.
14. Pažymėti, kad dviprasmas – būdv. (pav. dviprasmas žodis), dviprãsmis –
daikt. ir būdv.
18. Prie „savilava“ padėti ir lavinimasis, prie lavinti ir lavėti (lavėja – развываться).
20. Prie natūra padėti ir prigimtis.
26. Prie „pomegis, mogis, magmogis“ pridėti pamėga“ (TKP 1923: 57).
J. Jablonskis 1923 m. sausio 11 d. atsisakė dalyvauti komisijėlių darbe,
motyvuodamas tuo, kad iš Komisijos darbo nematąs naudos, kad laikraščių kalbai pagerėti terminai vis tik nepadėsią, o kitame posėdyje (sausio
18 d.) atsisakė dalyvauti ir Terminologijos komisijos darbe, tačiau reikėtų
pastebėti tai, kad jis pasitraukė ir dėl nesutarimų tarp jos narių. Komisija
nesutarė terminų lietuvinimo klausimu: A. Varnas ir A. Vireliūnas reika86
lavo nepalikti nė vieno iš kitų kalbų kilusio termino, jie siekė visus tarptautinius terminus keisti naujadarais.
Birželio mėnesį iš Komisijos pasitraukė M. Morkelis ir M. Zinkevičaitė,
vietoj jų siūlyta įtraukti St. Dabušį ir J. Beinorį, rudenį į Komisiją pakviestas Kazys Kepalas ir J. Murka. 1924 m. gruodžio 2 d. mirė K. Būga,
tad Komisijoje neliko dar vieno per visą laiką nuo jos įkūrimo dirbusio
kalbininko. Išėjus J. Jablonskiui, o ypač po K. Būgos mirties, Komisijos
veikla pakrypo kraštutinio purizmo linkme (žr. Palionis 1979: 268).
Komisija 1921 m. pabaigoje ir 1922 m. svarstė literatūros, teisės, akcizo, geležinkelių, technikos, geografijos ir švietimo terminus. Protokoluose pateikti ne tik Komisijos patvirtinti lietuviški terminai, bet dažnai duodami ir jų rusiški, kiek rečiau – vokiški atitikmenys, kai kada nurodyti
terminų paaiškinimai ar vartojimo pavyzdžiai. Keletas Komisijos patvirtintų geležinkelių (a) ir geografijos (b) terminų pavyzdžių: a) „1. Atšlaità,
cokolis – цоколь. 2. Plūkti kelią. Kietas plūkimas. Plūkimas, plūkė – утромбовка. Plūktuvas – prietaisas plūkti. 3. Šlaitas – откосъ. 4. Atklnė – косогоръ. Atklnė arba pašlaitė. 5. Iškasa – выемка. 6. Pýlimas – насыпь.
Pylimui daug reikia sampilos <...>“ (TKP 1922: 27); b) „1. A. Vireliūno
buvo siūloma: augštė = возвишенность, lygė = равнина. Komisijoj nutarta: aukštuma (aukštė) = возвишенность, lyguma (lygė) = равнина. 2. Žemuma, slėnys = низменность. 3. Paslnė – mažai pakilusi vieta prie slėnio,
žemumos. 4. Slesnas, -à. Slesna vieta - <...>. Žemos, slesnos ir augštos
salos. Panevėžys stovi slėsniau už Vilnių. 5. Įslėnis arba klõnis, -io – Tal.
Įslėniais upės teka. 6. Kalnesnis, -ė, įkalnesnis,-ė. Apie Luokę vieta kalnesnė negu apie Panevėžį. <...> 9. Kaũpras (kaũbrė), ne smailas, įsodžiai
iškilęs kalnas. Kuppe. 10. Stalkalnis – Tfelberg. Stalžemis – Tafelland.
11. Masiniai kalnai, maskalniai. Massengebirge. Masyvas. 12. Raukšlėtiniai
kalnai. Alpiuose matyt raukšlių, jie yra raukšlėti. Raukšlė – Falte, raukšlėjimas – Falteng. 13. Šùkakalnis – Kammgebirge <...>“ (TKP 1922: 44).
Svarstyti ir tvirtinti ne tik gimininiai, bet nemažai ir rūšinių terminų,
pvz.: „41. Kopėčios – лњстница. 42. Kablinės kopėčios – штурмовая
лњстница. 43. Sustumtinės kopėčios – видвижная лњстница. 44. Sukamosios, mechaniškosios kopėčios – механическая лњстница. 45. Stoginės
kopėčios – Dфchleiter. 46. Atremiamosios kopėčios – Stockleiter. <...>
48. Káukė – маска. 49. Dūminė káukė – дымовая маска. 50. Dujinė
kaukė – газовая маска. <...> 56. Žarna – рукавъ – Schlauch. 57. Siurbiamoji žarna – весасываюій рукавъ. 58. Liejamoji švirkščiamoji žarna – выкидной рукавъ – Druckschlauch“ (TKP 1923: 63); „835. Lýginamasis,
87
matomasis, relatyvusis judesys, lyginamoji jūda, lýginamoji drėgmė, lý
ginamoji matavimo klaida, lýginamasis (lūžimo) lūžio rodiklis, lýginama
sis svoris, lýginamasis atsparumas – относительное движенiе, относительная влажность, относительная ошибка измњренiя, относительный
показатель преломленiя, удњльный вњсъ, удњльное сопротивленiе“
(TKP 1923: 77).
Terminologijos komisija 1923 m. aptarė telefonijos, politiškosios ekonomijos, švietimo, fizikos ir gaisrininkų terminus, taip pat Klaipėdos
krašto vietų pavadinimus. 1924 m. svarstyti metmeninės braižybos terminai, A. Varno, V. Adamovičiaus, J. Barono, I. Končiaus, A. Baltrušaičio ir
J. Juzikio fizikos terminai, Geležinkelių valdybos atsiųsti tikriniai vardai.
Terminologijos komisijos priimti terminai būdavo skelbiami periodinėje spaudoje. Komisijos nariai atkreipdavo dėmesį, ar jų patvirtinti terminai
vartojami, pavyzdžiui, 1922 m. gruodžio 7 d. protokole rašoma: „A. Vireliūnas pranešė, kad leidžiamųjų įstatymų redaktorių ne visuomet laikomasi nustatytųjų Komisijos terminų, kaip antai: 917 N įstatyme („Vyr.
Žinios“ 118N) vartojama „akčyžes“, „bravarus“ – „mielių dirbtuvė“ ir k.
Pranešėjo turimomis žiniomis, Ministerių Kabineto Kanceliarijoje, kartais,
Komisijos nustatytieji terminai sąmoningai pakeičiami kitais. Nutarta šiuo
reikalu parašyti Švietimo ministerijai raštas“ (TKP 1922: 48).
A. Vireliūnas iki 1923 m. pabaigos priimtus terminus išleido 1924 m.
atskiru leidiniu Įvardai, arba terminai, priimti Terminologijos komisijos: 1. Ak
cizo, 2. Teisės, 3. Kelių, 4. Telefonijos, 5. Geografijos, 6. Švietimo ir 7. Politiškosios ekonomijos reikalams. Knygelės prakalboje sudarytojas rašė, kad „ir
šiame įvardyne tėra tie įvardai, kurie yra išspausdinti „Švietimo Darbe“,
tačiau jie tiksliau, smulkiau pertvarkyti, todel naudotis patogesni“ (Įv 3). J. Jablonskis 1925 m. Švietimo Darbo 4-ame numeryje trumpai aptarė
pasirodžiusį leidinėlį, atkreipdamas dėmesį į nekruopštų jo parengimą,
korektūros klaidų gausumą, kitas rinkinio klaidas ir netikslumus (plačiau
žr. JR IV: 322–324). Tačiau, nepaisant įvairių netikslumų ir riktų, darybos
atžvilgiu abejotinų terminų, nemažai šiame rinkinėlyje pateiktų terminų
vartojama ir šiandien, pvz.: akcizas Įv 5, baudžiamoji byla Įv 14, diktantas
Įv 119, drėgmė Įv 110, dvilaidė linija Įv 74, gnybtas Įv 75, griovys Įv 30,
įduba Įv 32, įkalnė Įv 33, imtuvas Įv 76, įpjova Įv 77, išlydis Įv 77, kainoraštis Įv 34, kintamoji srovė Įv 80, klodas Įv 35, kubinis metras Įv 36,
laibgalys Įv 36, liudytojas Įv 18, matuoklė Įv 38, mygtukas Įv 82, misa Įv 7,
nuokalnė Įv 39, plaktukas Įv 44, plokštė Įv 44, prietaisas Įv 45, rietuvė
Įv 47, rodyklė Įv 88, sankasa Įv 48, siųstuvas Įv 88, skiedinys 4 Įv 9, skri88
dinys Įv 50, spyruoklė Įv 51, sraigtas Įv 51, tariamoji varža Įv 91, trintukas
Įv 134, vandenynas Įv 116, vožtuvas Įv 95, žaliava Įv 142.
Tais pačiais metais 46-ajame Lietuvos numeryje J. Jablonskis išspausdino
straipsnį, kuriame kritikavo Terminologijos komisijos sukurtus naujadarus.
Jis rašė: „Terminologų kalami vis nauji terminai. „Lietuvoje“ (Nr. 43) duotas vėl naujas, šiuo tarpu „Mėtojamosios (metmeninės) braižybos“ terminų projektas. Juo toliau, juo įmantresnių pasirodo terminų mūsų kultūros
gyvenimui“ (JR IV: 307). J. Jablonskis pateikia jam nesuprantamų ir nereikalingų naujadarų pavyzdžių, pvz.: „e) i š v i d u r i s a p š v i e t i m a s –
центральное освещение, įžambys – диагональ, induva – ваза; f) gulsčioji mėta – горизонтальная проэкция, šalių dėjinys – периметр,
moksnis, -io – etiudas, moksniuoti – studijuoti; g) tyra - исследование,
Forschung, tyr uoti - исследовать, forschen; h) mata – измерение,
matomokslis – geometrija, žemėmata – geodezija, plokštomata –
planimetrija, tr ikampjomata – trigonometrija...“ (JR IV 307). Jis pastebi, „jog Terminologijos Komisijos uždavinys pradžioje buvo daug siauresnis: jai reikėjo daug mažiau gaminti terminų naujajam gyvenimui. Komisija bus nusidirbusi ar iš savo vagos kiek iškrypusi“ (JR IV 308).
Po šio J. Jablonskio straipsnio Terminologijos komisija gavo Švietimo
ministerijos raštą dėl darbo nukrypimo nuo Komisijos sudaryto įsakymo,
o 1925 m. kovo 21 d. Švietimo ministerija atsiuntė Komisijai raštą, kuriame pranešė apie naujos Terminologijos komisijos sudarymą ir paprašė
visus jos reikalus perduoti naujai paskirtam pirmininkui J. Jablonskiui.
Pirmasis naujos Terminologijos komisijos posėdis įvyko 1925 m. kovo
26 d., jame dalyvavo Jonas Balčikonis, J. Jablonskis, Antanas Salys ir Pranas Skardžius. J. Jablonskis perskaitė Švietimo ministerijos raštą, kuriame
nurodyta, kad Terminologijos komisiją sudaro šie žmonės: J. Jablonskis
(pirmininkas), J. Balčikonis, Vaclovas Kasakaitis, A. Salys, Pr. Skardžius
ir A. Vireliūnas. A. Vireliūnui nesutikus, vietoj jo buvo pakviestas Stasys
Šalkauskis, nutarta dar pakviesti A. Smetoną, Z. Kuzmicką ir J. Laurinaitį, bet A. Smetona dėl laiko stokos taip pat atsisakė dalyvauti Komisijos darbe. Minėtame posėdyje J. Jablonskis pažymėjo, kad apsiima pirmininkauti dėl „nesveikatos tiktai ligi tol, kol nebūsią Komisijoj didesnio
narių skaičiaus“, jam pasiūlius sekretoriumi išrinktas Pr. Skardžius (plačiau
žr. TKP 1925: 146).
Naujoji Terminologijos komisija, J. Jablonskio vadovaujama, atliko didelį ir labai reikšmingą darbą. Ji persvarstė senosios Komisijos aprobuotus
chirurgijos ir veterinarijos terminus, visų pirma atsisakydama naujadariškų priesagos -iškas būdvardžių, padarytų iš asmens vardų, tokių kaip franTerminologija | 2011 | 18
89
kiška adata (=Franko a.), fogeliškas urometras (=Vogel‘io u.) ir pan. Be to,
naujoji Komisija daugeliu atvejų vietoj naujadarų grąžino tarptautinius
terminus, pvz., patvirtino aerometro, o ne ormačio; elemento, o ne pradojo; masažo, o ne laitymo; termometro, o ne šilčiarodžio ir kt. vartojimą (žr.
Palionis 1979: 268–269). Kaip pastebi kalbininkas Jonas Palionis, „apskritai naujoji Terminologijos komisija dirbo terminų kodifikacijos darbą labai atsargiai ir remdamasi jau anksčiau J. Jablonskio formuluotais teisingais
teoriniais pagrindais“ (Palionis 1979: 269).
Komisijos sudėtis 1925 m. pabaigoje vėl keitėsi, iš jos pasitraukė St. Šalkauskis, A. Salys ir Pr. Skardžius. J. Jablonskio siūlymu į Komisiją buvo
įtraukti studentai humanitarai: Kazys Alminauskis, Jurgis Talmantas ir
Kazys Masiliūnas. 1925 m. Komisija nagrinėjo chirurgijos ir veterinarijos
terminus, Klaipėdos krašto vietovardžius, Susisiekimo ministerijos pateiktus stočių vardus, o 1926 m. – karo sanitarijos ir medicinos, artilerijos,
melioracijos ir krašto apsaugos raštinės terminus, katalikų šventųjų vardus
bei evangelikų liuteronų vardus.
J. Jablonskis 1926 m. birželio mėn. 11 d. raštu dėl nesveikatos atsisakė
pirmininko pareigų, o Švietimo ministerija nusprendė Terminologijos komisiją paleisti ir įpareigojo Kauno universitetą sudaryti naują komisiją. Buvo parengtas Lietuvos universiteto Terminologijos komisijos statutas, o
1926 m. pabaigoje universitete Komisija buvo sudaryta iš P. Avižonio, J. Bal
čikonio ir St. Šalkauskio, tačiau, P. Avižoniui atsisakius joje dirbti, ši naujai
sudaryta Komisija taip ir nepradėjo savo veiklos. Taigi Terminologijos komisijos darbas, trukęs penketą metų, 1926 m. viduryje baigėsi.
I Š VA D O S
Terminologijos komisija dirbo penketą metų. Tai buvo pirma valstybės
rūpesčiu sudaryta Terminologijos komisija, nuo kurios veiklos prasidėjo
organizuota lietuvių terminijos tvarkyba.
Komisijos darbo tvarka, kai terminų rinkinius parengia tam tikrų sričių
specialistai, o toliau terminai svarstomi kartu su rengėjais ir kalbininkais,
išlikusi iki šių dienų.
Nors Terminologijos komisijos darbo laikotarpiu tarp jos narių ir buvo
įvairių nesutarimų, jos sudėties keitimų, veiklą trikdė kai kurių narių
purizmas, Komisijos veikla lietuvių terminologijos plėtrai buvo labai svarbi. Per tą laiką Komisija apsvarstė, priėmė ir paskelbė spaudoje nemažai
valstybės gyvenimui reikalingų įvairių sričių terminų ir nomenklatūrinių
pavadinimų, kurių dauguma įėjo į vartoseną ir tebevartojami iki šiol.
90
LITER ATŪR A IR ŠALTINIAI
Įv – Įvardai, arba terminai priimti Terminologijos komisijos. „Sakalo“ bendrovės leidinys, 1924.
JR II–V: Jablonskio raštai. Redagavo J. Balčikonis. Kaunas, 1933–1935.
Palionis J. 1979: Lietuvių literatūrinės kalbos istorija. Vilnius.
TKP 1921–1926: Terminologijos komisijos protokolai (Nr. 1–80 (1921–1923) saugomi Lietuvių kalbos institute, Nr. 81–180 (1924–1926) – Lietuvos centriniame valstybės archyve (f. 631, ap. 12).
OVERVIEW OF THE AC TIVITIES OF TERMINOLOGY COMMISSION (1921–1926)
After the re-establishment of Lithuanian independence in 1918, the publication of
Lithuanian school text-books was started, Lithuanian terminology of various fields began to develop and the first lists of terms were drawn up, although terminology creation and ordering was performed on the initiative of individuals.
As the need for the Lithuanian terminology grew it became necessary to create
terms and to perform terminology work in an organized way. Thus, on 14 March 1921
the Terminologijos Komisija (Terminology Commission) was established at the Ministry of Education. The members were famous specialists of linguistics and other fields
as well as public figures, for instance J. Jablonskis, K. Būga, A. Dambrauskas, Pr. Dovy
daitis, Pr. Mašiotas, A. Smetona, J. Tumas-Vaižgantas, A. Varnas, A. Vireliūnas, V. Po
žela. Terminology Commission discussed and approved many necessary terms of law,
economics, transport and communications, surgery and veterinary science, philosophy
and theology, physics, geodesy, mathematics, natural sciences, agriculture and other
fields. Terms approved by Terminology Commission were published in the press. Some
of them were published as a dictionary Įvardai, arba terminai, priimti Terminologijos
komisijos (Terms approved by the Terminology Commission) in 1924.
Terminology Commission discussed not only terms, but also names of cities, countries and their inhabitants, rivers, mountains, islands and other geographical names, approved Lithuanian names of Klaipėda region and street names of some towns in Lithuania. It was reorganized in 1925 and carried out its work until the middle of 1926.
Terminology Commission was the first terminology institution established in
Lithuania on the initiative of the state. It signifies the start of organized terminology
ordering. There were various disagreements among its members, changes in its makeup and at times activities were disturbed by the puristic attitudes of some members;
but despite that Terminology Commission had a significant influence on the development of Lithuanian terminology. During the five years of its activities Terminology
Commission discussed, approved and published quite a lot of terms and nomenclative
names important to the life of the state. Majority of these terms were established and
still are being used today.
Gauta 2011-12-15
Albina Auksoriūtė
P. Vileišio g.5, LT-10308 Vilnius
91
Keleivio straipsnių apie sveikatą terminai
PA L M I R A Z E M L E V I Č I Ū T Ė
Esminiai žodžiai:
medicina, sveikata, medicinos terminas
Į VA D I N Ė S PA S TA B O S
XIX a. pirmojoje pusėje lietuvių kalbos padėtis Mažojoje Lietuvoje, palyginti su Didžiąja Lietuva, buvo geresnė. Lietuvių kalba čia klestėjo – rūpintasi jos gryninimu, normų tobulinimu ir kt. Mažojoje Lietuvoje imta
leisti ir pirmuosius lietuviškus laikraščius (Zinkevičius 1990: 225), kuriuose galima rasti įvairių mokslo sričių terminijos užuomazgų. Vienas iš
leidinių – 1849–1880 metais Karaliaučiuje ėjęs savaitinis laikraštis Keleiwis
iß Karaliaucʒiaus Broliams Lietuwininkams inês parneßąs (toliau – Keleivis),
kurio redaktorius ir leidėjas buvo Frydrichas Kuršaitis (1806–1884). Laik
raštyje be šventadienio pamokslų, politikos ir kitų visuomenei svarbių
žinių iš Prūsijos, Vokietijos bei kitų kraštų, skelbta populiarinamųjų
straipsnių iš įvairių mokslo – astronomijos, botanikos, fizikos1, geografijos, istorijos, medicinos, meteorologijos, technikos, veterinarijos, zoologijos ir kt. – sričių.
Nuo 1853 iki 1879 metų Keleivyje buvo išspausdinta devyniolika straipsnių iš medicinos srities2. Pabrėžtina, kad straipsniai rašyti ne gydytojų,
išskyrus vieną straipsnį apie trichinas („Saugokitẽs nů Trichynû!), kurio
gale parašyta – Kreiſpſyſikus Dr. Pinkus. Daugiausia, vienuolika, straipsnių
įvairiomis temomis paskelbė Fr. Kuršaitis3. Apie tabako poveikį žmogaus
sveikatai jis rašė straipsnyje „Ar Wale Tabako rukyti?“, apie poilsio reikš1
Keleivio populiarinamųjų fizikos straipsnių terminiją yra tyrinėjusi Angelė Kaulakienė (žr. Kaulakienė 1991).
2
Medžiagos šaltiniai straipsniui rinkti iš leidinio Lietuvos bibliografija. Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių
publikacijos 1832–1890. Vilnius, 2004, 471–492.
3
Iš tiesų daugumos straipsnių autorius laikraštyje nenurodytas, tik pora straipsnių pasirašyti slapyraide K.
Toliau pateikiami straipsniai priskiriami Fr. Kuršaičiui, remiantis antroje išnašoje minimu leidiniu.
92
P. Zemlevičiūtė | Keleivio straipsnių apie sveikatą terminai
mę sveikatai paskelbtas straipsnis „Atmink, idant Dieną ßwentą ßwęſtum
bei!“. Keturi straipsniai yra apie infekcines ligas ir jų profilaktiką: „Pamokinimai prieß Kolerôs Ligą“, „Pamokinimas prieß Kolerôs Ligą“, „Trichynû
Liga“, „Apie Marą“. Fr. Kuršaitis taip pat yra rašęs apie medicinos seserų
darbą, medicininės pagalbos suteikimą sužeistiems Prūsijos kariams, palaikų kremavimą ir kitokiais su medicina susijusiais klausimais.
Be Fr. Kuršaičio, laikraštyje apie rankų ir kojų pirštų, stemplės vėžio
operaciją, maro prasidėjimą Rusijoje rašė spaudos darbuotojas Adomas
Einaras4 (1842–1906).
Šešių straipsnių autoriai nenurodyti, tiesa, kai kurie iš jų pasirašyti slapyraidėmis ..n., -w-, vienas – simboliu †. Apie aguonų nuoviro kenksmingumą kūdikiams rašoma straipsnyje „Motynoms ant Pamokinimo bey
Pagraudenimo“, apie vaistažoles išspausdintas tęstinis straipsnis „Namû
Aptẽka“, apie požymius ir gydymą rašoma straipsnyje „Per wienôs Muſẽlês
Įgẽlimą“, o apie E. Jennerio išrastus skiepus nuo raupų – straipsnyje
„Raupliû arba Kropjû baiſingaijei Ligai“; apie marą, cholerą ir jos paplitimą Klaipėdoje, Tilžėje, Karaliaučiuje ir kituose miestuose rašoma straipsniuose „Maro Ligos“ ir „Kolerôs Liga“.
Be minėtų straipsnių, su sveikata ir gydymu susijusių žodžių ir žodžių
junginių galima rasti Keleivio skyreliuose „Visokia žinia“, „Visokia trumpa
žinia“, kuriuose dažnai pateikiama ir medicininė informacija, pavyzdžiui,
trumpai pranešama apie tam tikrose vietovėse pasirodžiusias ligas, ligų
(dažniausiai infekcinių – raupų, choleros, šiltinės, tymų, karštligės ir kt.)
išplitimą ir kitokius su medicina susijusius dalykus, pvz.:
„Piktoji Liga Kolera jau dabar ir Karaliaucʒiuje paſirodʒiuſi ir cʒe jau
10 Dußiû ſtaiga paſmauguſi“ Kel5 1852, sept. 8 (Nr. 37), p. 148;
„Kolera Karaliaucʒiuje dar wis mones ſkaudingay awina, o toji dabar jau ir Klaipēdoj bey Gumbinēj yra paſirodʒiuſi“ Kel 1866, sept. 11
(Nr. 37), p. 147;
„Sʒicʒion Karaliaucʒiuje Dien iß Dienos daugſinas Skaitlus Ligoniû,
ypacʒey Karßtlige, Sʒlapdrugiu bey Duſulu ſergancʒiûjû <...>“ Kel 1870,
mercą 15 (Nr. 11), p. 44;
„Sʒicʒion Karaliaucʒiuje yra, kaip paſakojama, ßen ir ten jodoſes Rauplēs
paſirodʒiuſios“ Kel 1862, jun. 24 (Nr. 25), p. 104.
4
Straipsnius pasirašė slapyraidėmis a-e-, e-.
5
Straipsnyje vartojamas toks laikraščio pavadinimo sutrumpinimas, koks jis yra Lietuvių kalbos žodyne.
93
Taigi šio straipsnio objektą sudaro per 250 medicinos terminų6 (įskaitant
variantus), išrinktų iš minėtų Keleivio straipsnių ir trumpų žinučių apie
sveikatą. Straipsniu siekiama aptarti šių terminų kilmę ir semantiką, sinonimijos ir varijavimo dalykus, palyginti juos su dabar vartojamais medicinos terminais, pasvarstyti kai kurių nagrinėjamų terminų neišlikimo
dabartinėje medicinos mokslo kalboje priežastis.
1.MEDICINOS TERMINŲ KILMĖ
1.1. Lietuviškos kilmės terminai
Kilmės atžvilgiu didžiają medicinos terminų dalį sudaro lietuviškos kilmės žodžiai ir žodžių junginiai (185 terminai), pvz: Akys7 Kel 1865 05 16
(Nr. 20) 78, Galwôs Skaudējims Kel 1864 07 5 (Nr. 27) 106, Kel 1876 02 15
(Nr. 7) 25, Gēlimą acc.sg. Kel 1874 06 2 (Nr. 22) 87, Gydimas Kel 1855 01 17
(Nr. 3) 11 / Gydymas Kel 1876 02 15 (Nr. 7) 26, Karßtis Kel 1874 08 18
(Nr. 33) 131, Krētimo gen.sg. Kel 1874 06 9 (Nr. 23) 90, Kunas Kel 1853 04 20
(Nr. 16) 62, Kel 1855 01 17 (Nr. 3) 10, Kel 1865 05 16 (Nr. 20) 78, Kel
1866 08 21 (Nr. 34) 135, Kel 1872 04 30 (Nr. 18) 69, Kel 1873 09 16
1874 08 18 (Nr. 33) 131, Kel 1879 02 4 (Nr. 5) 19, Liga Kel 1852 09 8
(Nr. 37) 148, Kel 1852 11 17 (Nr. 47) 188, Kel 1853 10 5 (Nr. 40) 160,
Kel 1855 01 17 (Nr. 3) 9, Kel 1856 10 8 (Nr. 41) 164, Kel 1857 09 24
1865 05 9 (Nr. 19) 74, Kel 1866 02 13 (Nr. 7) 27, Kel 1866 07 31 (Nr. 31)
124, Kel 1866 08 21 (Nr. 34) 135, Kel 1866 10 30 (Nr. 44) 175, Kel
1867 04 2 (Nr. 14) 56, Kel 1871 03 14 (Nr. 21) 43, Kel 1871 08 8 (Nr. 42)
130, Kel 1871 09 5 (Nr. 46) 145, Kel 1871 10 17 (Nr. 42) 169, Kel 1872
04 30 (Nr. 18) 69, Kel 1873 01 14 (Nr. 2) 8, Kel 1873 08 5 (Nr. 31) 124,
Kel 1873 11 4 (Nr. 44) 176, Kel 1874 06 2 (Nr. 22) 87, Kel 1874 06 9
(Nr. 23) 90, Kel 1874 06 16 (Nr. 24) 96, Kel 1876 02 15 (Nr. 7) 25,
Kel 1878 08 20 (Nr. 34) 149, Kel 1879 01 28 (Nr. 4) 15, Kel 1879 02 4
(Nr. 5) 18, Kel 1879 02 25 (Nr. 8) 30, Suputimas Kel 1874 08 18 (Nr. 33)
6
Reikia pasakyti, kad „termino“ sąvoka šiame straipsnyje vartojama plačiąja prasme, nes tik dalį nagrinėjamų
medicinos terminų galima laikyti aiškiais terminais, kurių terminiškumas abejonių nekelia, pvz.: akis, kosulys, liga, ligonis. Tačiau nemaža dalis aptariamų terminų greičiausiai yra tik žodžiai ar žodžių junginiai,
kurie tuomet buvo vartojami liaudies ir galbūt galėjo būti traktuojami kaip pavadinimai, pvz.: užsidegimas,
vidurių sugedimas, todėl jų dar negalima laikyti tikraisiais terminais.
7
Straipsnyje medicinos terminai pateikiami originalo rašmenimis ir tokiomis linksnių formomis, kokiomis
jie rasti pavartoti šaltinyje.
94
131, Sʒaßais arba Kramais (1 kramas 1. „šašas, spuogas“ LKŽe) instr.pl.
Kel 1879 02 4 (Nr. 5) 19, Sʒiurpulius acc.pl. Kel 1874 06 2 (Nr. 22) 87,
Ukimimas Kel 1874 06 9 (Nr. 23) 90, Uſidegimą acc.sg. Kel 1874 08 18
(Nr. 33) 131, Wēmimas Kel 1864 07 5 (Nr. 27) 106.
1.2. Skoliniai
1 . 2 . 1 . S koliniai iš slavų kalbų
Tarp skolinių (35 terminai (įskaitant variantus), iš kurių 17 vienažodžių
terminų, o 24 skoliniai eina sudėtinių terminų pagrindiniais arba šalutiniais dėmenimis) daugiausia yra slavizmų (17 terminų), pvz.: Aptieka Kel
1868 10 20 (Nr. 42) 168 „vaistinė“ iš lenkų apteka Skar 32, Beʒdiû ie
důſe Kel 1874 06 2 (Nr. 22) 87 (žr. 2 xbezdas (l. bezd, bez) 2. „šeivamedis“
LKŽe), Liekorius Kel 1853 04 20 (Nr. 16) 62, Kel 1855 01 17 (Nr. 3) 10,
Kel 1864 07 5 (Nr. 27) 106, Kel 1866 08 21 (Nr. 34) 135, Kel 1874 06 9
(Nr. 23) 90, Kel 1874 06 16 (Nr. 24) 96 iš baltarusių ljekarь arba lenkų
lekarz FrW I 364, plg. liekorius „gydytojas, chirurgas“ iš baltarusių лкарь
arba lenkų lekarz Skar 120, Liekarſtwa Kel 1855 01 17 (Nr. 3) 11, Kel
1874 06 2 (Nr. 22) 87, Kel 1874 06 9 (Nr. 23) 89, Kel 1874 08 18 (Nr. 33)
131, Kel 1876 02 15 (Nr. 7) 26 iš baltarusių arba lenkų lekarstwo FrW I
364, plg. liekarstva „vaistas“ iš baltarusių лѣкрство arba lenkų lekarstwo
Skar 120, Namû Aptēka Kel 1874 06 2 (Nr. 22) 86, Namû Liekarſtwa Kel
1874 06 2 (Nr. 22) 87, Pawietra Kel 1878 08 20 (Nr. 34) 149, Kel 1879
01 28 (Nr. 4) 15, Kel 1879 02 4 (Nr. 5) 18, Kel 1879 02 25 (Nr. 8) 30
„maras, epidemija“ iš baltarusių povtrьje arba lenkų powietrze FrW I 557,
plg. pavietra „maras“ iš baltarusių повтрье arba lenkų powietrze Skar 164,
Roną acc.sg. Kel 1874 08 18 (Nr. 33) 131 „žaizda“ iš baltarusių рна arba
lenkų rana Skar 191, Smertis Kel 1866 02 13 (Nr. 7) 27, Kel 1879 02 25
(Nr. 8) 30 „mirtis“ iš baltarusių smertь FrW II 844, plg. smertis „mirtis“
iš baltarusių смерть Skar 202.
1 . 2 . 2 . S koliniai iš vokiečių kalbos
Germanizmų rasta 7 terminai, pvz.: Bandwurmas Kel 1874 06 16 (Nr. 24)
96 iš vokiečių Bandwurm – kaspinuotis, soliteris DVLKŽ I 129, Blywoterio
(wokißkay: Bleiwaſſer) gen.sg. Kel 1874 08 18 (Nr. 33) 131, plg. vokiečių
Blei – švinas DVLKŽ I 188 ir Wasser – vanduo DVLKŽ II 524, Locari
tû gen.pl. Kel 1874 06 2 (Nr. 22) 87, plg. liocoritas „Lazarett“ iš lǫtseret
95
„Lazarett“ Alm 80, Meßkôs Cukorius Kel 1874 06 9 (Nr. 23) 90 (žr. 2
xcukorius žr. xcukaras (vok. Zucker) „cukrus“ LKŽ ), raudoni Plakai Kel
e
1879 05 4 (Nr. 5) 19 (žr. plakas „purvo dėmė“ iš rytų prūsų plak „dėmė“
FrW I 601, plg. plakas „dėmė“ Alm 101), ſalduſis jůdaſis Lakricas8 Kel 1874
06 9 (Nr. 23) 90, Tiję iß Lepôs iedû Kel 1874 06 2 (Nr. 22) 87 (žr. tija
„arbata“ Alm 141).
Dauguma slavizmų ir germanizmų dabar nebevartojami, išskyrus senuosius skolinius aliejus (cʒyſtytaſis Linſēmeniû Alējus Kel 1874 08 18 (Nr. 33)
131), mėta (tikroſios Mētos Kel 1874 06 9 (Nr. 23) 89), muilas (aliaſis Mui
las Kel 1874 08 18 (Nr. 33) 131) ir tabakas (Tabako Sywû Kel 1874 08 18
(Nr. 33) 131).
1 . 2 . 3 . S koliniai iš graikų ir lotynų kalbų
Rasta po keletą iš graikų (4 terminai), pvz.: Akiû Klyniks Kel 1877 04 17
(Nr. 16) 63 (Klyniks iš gr. χλυχή iš χλίυη „guolis, lova“ Фасмер 1967: 251),
plg. klynikė „klinika“ Alm 68, Kolera Kel 1866 08 21 (Nr. 34) 135, Kel
1866 09 11 (Nr. 37) 147, Kel 1871 08 8 (Nr. 42) 130, Kel 1871 09 5
(Nr. 46) 145, Kel 1873 01 14 (Nr. 2) 8 iš gr. χόλέρα iš χόλος „tulžis“
Фасмер 1973: 254, Trichynai nom.pl. Kel 1864 07 5 (Nr. 27) 106, Kel
1866 02 13 (Nr. 7) 27 iš gr. trichinos – plauko pavidalo TŽŽ 2005 756,
Trikynû Liga Kel 1877 04 17 (Nr. 16) 63, ir lotynų (4 terminai), pvz.:
Daktars Kel 1866 02 13 (Nr. 7) 27, Kel 1866 08 21 (Nr. 34) 135, Kel
1870 08 16 (Nr. 34) 130, Kel 1874 06 9 (Nr. 23) 90, Kel 1874 06 16
(Nr. 24) 96, Kel 1874 08 18 (Nr. 33) 131 iš lot. doctor – mokytojas TŽŽ
2005 143, Liekoriaus Ateſta apie Sweikatą Kel 1870 08 16 (Nr. 34) 130 iš
lot. attestatus – paliudytas TŽŽ 2005 75, Nerwû gen.pl. Kel 1876 02 15
(Nr. 7) 26 iš lot. nervus „gysla, raumuo, nervas“ Фасмер 1971: 64, Opijumo gen.sg. Kel 1876 02 15 (Nr. 7) 26 iš lot. Opium iš gr. ὄπιου iš ὀπός
„augalo sultys“ Фасмер 1971: 144, plg. opijums „opiumas“ iš opijumm
„opiumas“ Alm 93, kalbų kilusių skolinių, kurių diduma tebevartojami
iki šiol dabartinėje medicinos mokslo kalboje, tiesa, kai kurių iš jų rašyba
yra kiek pakitusi. Kadangi Mažojoje Lietuvoje lietuvių kalbai daugiau
įtakos turėjo vokiečių kalba, todėl ir į tiriamus Keleivio straipsnius graikizmai ir lotynizmai greičiausiai bus patekę iš vokiškų raštų.
8
Makso Fasmerio manymu, žodis лакрица „saldymedžio šaknis“ į rusų kalbą atėjęs per vokiečių kalbą –
Lakritze iš lotynų liquirita iš graikų ϒλχκύρριζα „saldžioji šaknis“ (Фасмер 1967: 453). Slapyraide –w- pasirašęs autorius savo straipsniui „Namû Aptẽka“ žodį lakricas, plg. lakrica 1. „saldymedžio šaknys“ LKŽe,
taip pat greičiausiai bus paėmęs iš vokiškų šaltinių.
96
1 . 2 . 4 . S koliniai iš latvių kalbos
Aptiktas vienas iš latvių kalbos kilęs terminas: Magunû Galwû Kel 1876
05 15 (Nr. 7) 26, Magunû Stēbukû Kel 1876 05 15 (Nr. 7) 26, žr. magūna žr. maguona (plg. la. magone) „aguona“ LKŽe.
1 . 2 . 5 . S koliniai su skirtingos kilmės dėmenimis
Skyrium minėtina pora skolinių su skirtingos kilmės (lotynišku ir slavišku, vokišku ir lotynišku) dėmenimis, pvz.: Daktar=Aptēkês gen.sg. Kel
1866 08 21 (Nr. 34) 135, Salmiak=Sʒpyrtus (verdůnnten Salmiakſpiritus)
Kel 1874 08 18 (Nr. 33) 131.
1.3. Hibridai
Rasta šiek tiek hibridų (11 terminų, 5 hibridai eina sudėtinių terminų
pagrindiniais dėmenimis), pvz.: Aptēkininko gen.sg. Kel 1874 06 2 (Nr. 22)
86, Cʒiepyjimas Kel 1867 04 2 (Nr. 14) 56, Namû Aptekēle Kel 1874 06 2
(Nr. 22) 87, Rurelę acc.sg. „toks prietaisas“ Kel 1880 02 10 (Nr. 6) 23:
„Prafeſſeris Dr. Schönborns pragree jam tiesog  Pilwą Skylę ir dabar
tampa jam Walgei pro wieną R u r e l ę9 tieſog  Skilw pilami“, Smertelnyſ
te nom.sg. „mirtingumas“ Kel 1870 03 15 (Nr. 11) 44.
1.4. Sudėtiniai terminai su skirtingos kilmės dėmenimis
Kaip matyti iš kai kurių anksčiau pateiktų pavyzdžių, tiriamuose straipsniuose yra sudėtinių terminų, kuriuos sudarančių dėmenų kilmė nevienoda. Aptikti 37 terminai su skirtingos kilmės dėmenimis: lietuvišku ir
skolintu, pvz.: Gydymo Remeſlo „medicina?“ Kel 1874 06 2 (Nr. 22) 87,
jůdaſis Smertis Kel 1879 01 28 (Nr. 4) 15, Kel 1879 02 4 (Nr. 5) 18, Kuno Liekorius Kel 1853 04 20 (Nr. 16) 62, Liekoriaus Ateſta apie Sweikatą
Kel 1870 08 16 (Nr. 34) 130, raudoni Plakai Kel 1879 05 4 (Nr. 5) 19,
arba lietuvišku ir hibridiniu, pvz.: Raupliû Cʒēpijimas Kel 1864 06 28
(Nr. 26) 104, Raupliû cʒiepijimo Kel 1872 04 30 (Nr. 18) 69.
2.MEDICINOS TERMINŲ SEMANTIKA
Keleivio straipsnių apie sveikatą terminai įvardija įvairias medicinos sąvokas. Jų galima skirti keletą semantinių grupių. Pirmiausia tai žmogaus
kūno dalių, organų ir jų gaminamų skysčių pavadinimai, pvz: Akys
Kel 1865 05 16 (Nr. 20) 78, Burnoj loc.sg. Kel 1874 06 9 (Nr. 23) 89,
9
Šiame ir kituose iliustraciniuose sakiniuose terminai rašomi retintomis raidėmis šio straipsnio autorės.
97
Gyſlas acc.pl. Kel 1855 01 17 (Nr. 3) 10, Gomurio gen.sg. Kel 1865 05 16
(Nr. 20) 78, Kaklas Kel 1874 06 9 (Nr. 23) 90, Kel 1879 02 4 (Nr. 5) 19,
Kaulai Kel 1879 02 4 (Nr. 5) 19, Kojos nom.pl. Kel 1864 06 28 (Nr. 26)
104, Kel 1864 07 5 (Nr. 27) 106, Kraujas Kel 1853 04 20 (Nr. 16) 62,
Kel 1855 01 17 (Nr. 3) 10, Kel 1874 08 18 (Nr. 33) 131, Krutinês gen.sg.
Kel 1865 05 16 (Nr. 20) 78, Lieuwjo gen.sg. Kel 1865 05 16 (Nr. 20) 78,
Nerwû gen.pl. Kel 1876 02 15 (Nr. 7) 26, Paaſcʒû gen.pl. Kel 1879 02 4
(Nr. 5) 19, Pilwą acc.sg. Kel 1866 08 21 (Nr. 34) 135, Kel 1880 02 10
(Nr. 6) 23, Pirßtus acc.pl. Kel 1879 10 14 (Nr. 41) 168, Prakaitą acc.sg.
Kel 1874 06 2 (Nr. 22) 87, Kel 1874 06 9 (Nr. 23) 90, Rankôs gen.sg. Kel
1879 10 14 (Nr. 41) 168, Stemplēje loc.sg. Kel 1880 02 10 (Nr. 6) 23, Sʒir
d acc.sg. Kel 1855 01 17 (Nr. 3) 10, Widuriei Kel 1871 09 5 (Nr. 46) 145.
Dauguma šių žodžių yra senos kilmės dabartinėje vartosenoje nusistovėję žmogaus anatomijos nomenklatūriniai pavadinimai. Tik keletas aptariamos semantinės grupės žodžių ar jų reikšmių dabartinėje medicinos
terminijoje neprigijo. Antai vietoj įsigalėjusio termino oda A. Einaras
straipsnyje apie marą vartojo artimą dabartiniam terminui variantą Ůda Kel
1879 02 4 (Nr. 5) 19. Tačiau raumenis, slėpsnas ir paslėpsnes jis įvardijo
kitais lietuviškais žodžiais – Mieſa Kel 1879 02 4 (Nr. 5) 19, žr. mėsa 2.
„raumenys“ LKŽe ir Tußtimůſe loc.pl. Kel 1879 02 4 (Nr. 5) 19, žr. tuštimai 1. „slėpsnos, paslėpsnės“ LKŽe. Straipsnyje „Motynoms ant Pamokinimo bey Pagraudenimo“ vietoj termino smegenys pavartotas variantas Sma
giniû gen.pl. Kel 1876 02 15 (Nr. 7) 26. Straipsnyje apie cholerą Fr. Kuršaitis skrandį vadino skilviu – Skilwij loc.sg. Kel 1866 08 21 (Nr. 34) 135,
žr. skilvys 3. „skrandis, pilvelis“ LKŽe. Daktaras Pinkus, rašydamas apie
trichinas, skruostus vadino terminu Weidai Kel 1864 07 5 (Nr. 27) 106,
žr. veidas 2. „skruostas“ LKŽe, o sąnarius – nariais (terminas Skaudējims
Nariû Kel 1864 07 5 (Nr. 27) 106, žr. 1 narys 1. „sąnarys“ LKŽe, tačiau
tame pačiame šio autoriaus straipsnyje pastarąja reikšme rasime ir dabartinį terminą sąnariai – Sanarius acc.pl. Kel 1864 07 5 (Nr. 27) 106.
Iš Fr. Kuršaičio straipsnio „Atmink, idant Dieną ßwentą ßwęſtumbei!“
konteksto nevisai aiški termino syvai reikšmė: „kunui per Miegą Dalykas
ſuwartotoſiôs Sylôs wēl atgryßta, o ir S y w a i  ſawo tikraſes Gyſlutes wēl
pradeda tekēti“ Kel 1853 04 20 (Nr. 16) 62. LKŽ duodamos dvi šio žodžio
medicininės reikšmės – „skrandžio sultys“ ir „skystis iš gendančio lavono
burnos“, tačiau kaip matyti iš cituoto sakinio, nė viena jų netinka. Šiuo
atveju galima tik kelti hipotezę, kad terminu syvai čia galėtų būti įvardyti kiti organų gaminami skysčiai, pavyzdžiui, kraujas, limfa ar kt.
98
Taigi iš to, kas pasakyta, matyti, kad diduma žmogaus anatomijos nomenklatūrinių pavadinimų išliko nepakitę iki šių dienų (keitėsi tik kai
kurių žodžių rašyba) ir įsitvirtino dabartinėje mokslinėje medicinos terminijoje.
Nemažą Keleivio straipsnių apie sveikatą terminijos dalį sudaro klinikos
terminai, t. y. ligas ir jų požymius įvardijantys žodžiai ir žodžių junginiai, pvz.: Drugiu instr.sg. Kel 1878 08 20 (Nr. 34) 149, Duſulu instr.sg.
Kel 1870 03 15 (Nr. 11) 44, Galwôs Swaigimas Kel 1864 07 5 (Nr. 27)
106, Koſulys Kel 1862 02 11 (Nr. 6) 24, Kel 1871 03 14 (Nr. 21) 43, Kel
1874 06 9 (Nr. 23) 90, Pasirodymai arba Paymjei tôs Ligôs Kel 1879 02 25
(Nr. 8) 30, Plautis „sloga“ nom.sg. Kel 1862 02 11 (Nr. 6) 24, Putmeniû
gen.pl. Kel 1874 06 2 (Nr. 22) 87, Sanariû Gēlimą Kel 1864 07 5 (Nr. 27)
106, ſmarkaus Nēiejimo Kel 1874 08 18 (Nr. 33) 131, Sukatą10 acc.sg.
Kel 1876 02 15 (Nr. 7) 26, Sʒurpuli acc.sg. Kel 1876 02 15 (Nr. 7) 25,
Sʒlapdrugiu instr.sg. Kel 1870 03 15 (Nr. 11) 44, Ukimimas Kel 1874
06 9 (Nr. 23) 90, Walgio Nenorējimas Kel 1864 07 5 (Nr. 27) 106, Weido Suputimas Kel 1864 07 5 (Nr. 27) 106, Widuriû Kirmeles Kel 1874 06 9
(Nr. 23) 90, Widuriû Suſkydimą Kel 1874 06 2 (Nr. 22) 87, Widurû Karßtlige
Kel 1878 08 20 (Nr. 34) 150, Wirpējimą acc.sg. Kel 1874 06 2 (Nr. 22)
87, moniû Raupliû Kel 1872 04 30 (Nr. 18) 69.
Tiriamuose tekstuose daugiausia rasta infekcinių ligų pavadinimų. Šios
ligos įvardijamos tik lietuviškai – kimbancʒiôs Ligôs Kel 1874 08 18 (Nr. 33)
131, limpancʒioji Liga Kel 1879 02 4 (Nr. 5) 18, limpanti Liga Kel 1879
01 28 (Nr. 4) 15. Pastebėta, kad „infekcinės ligos“ reikšmę turi terminas
maro ligos 1878 m. rugpjūčio 20 d. Keleivyje išspausdintame slapyraide ..n.
pasirašiusio autoriaus straipsnyje „Maro Ligos“, kuriame rašoma apie tokias
užkrečiamąsias ligas kaip maras, dėmėtoji šiltinė, cholera, raupai ir kt.
Beje, sudėtinis terminas su vienaskaitos linksnio forma vartojamu pagrindiniu dėmeniu liga – Maro liga Kel 1879 01 28 (Nr. 4) 15, Kel 1879 02 4
(Nr. 5) 18 – reiškia tik „marą“.
Būdingi sudėtiniai pavadinimai su pagrindiniu dėmeniu liga, pvz.:
Ißbalējimo Ligą Kel 1874 06 9 (Nr. 23) 90, Wieo Ligą Kel 1880 02 10
(Nr. 6) 23, Wandens Liga Kel 1864 06 28 (Nr. 26) 104, Kel 1874 06 9
(Nr. 23) 90, půlamoj Ligoj Kel 1874 06 2 (Nr. 22) 87, ywato Liga Kel
1878 08 20 (Nr. 34) 150. Tokie pavadinimai dažnai turi ir vienažodžius
10
Remiantis straipsnio „Motynoms ant Pamokinimo bey Pagraudenimo“ kontekstu, terminas sukata iš
sukti 30. „gelti, skaudėti (ppr. pilvą, sąnarius)“ galėtų reikšti „viduriavimą“, plg. 1 sukata 3. „vidurių
paleidimas“ LKŽe.
99
atitikmenis, pvz.: karßcʒeis instr.pl. Kel 1865 05 9 (Nr. 19) 74 ir Karß
cʒiû Liga Kel 1868 05 27 (Nr. 18) 72, Tynēei Kel 1862 02 11 (Nr. 6) 24
ir Tynēiû Liga „tymai“ Kel 1862 12 9 (Nr. 49) 199, Trichynai nom.pl.
Kel 1864 07 5 (Nr. 27) 106, Kel 1866 02 13 (Nr. 7) 27 ir Trichynų Liga
Kel 1864 07 5 (Nr. 27) 106, Kel 1866 02 13 (Nr. 7) 26 / Trikynû Liga
Kel 1877 04 17 Nr. 16) 63, Rauplēs nom.pl. Kel 1854 03 15 (Nr. 11) 44,
Kel 1862 06 24 (Nr. 25) 104, Kel 1864 06 28 (Nr. 26) 104, Kel 1867 04 2
(Nr. 14) 56 ir Raupliû Liga Kel 1860 04 24 (Nr. 17) 68, Kel 1861 02 19
1871 03 14 (Nr. 21) 43, Kel 1872 11 5 (Nr. 45) 182, Kolera Kel 1866 08 21
(Nr. 34) 135, Kel 1866 09 11 (Nr. 37) 147, Kel 1871 08 8 (Nr. 42) 130,
Kel 1871 09 5 (Nr. 46) 145, Kel 1873 01 14 (Nr. 2) 8 ir Kolerôs Liga Kel
1852 11 17 (Nr. 47) 188, Kel 1853 10 5 (Nr. 40) 160, Kel 1856 10 8
(Nr. 41) 164, Kel 1857 09 24 (Nr. 38) 151, Kel 1859 10 18 (Nr. 42) 167,
Kel 1866 02 13 (Nr. 7) 27, Kel 1866 07 31 (Nr. 31) 124, Kel 1866 08 21
(Nr. 34) 135, Kel 1866 10 30 (Nr. 44) 175, Kel 1871 08 1 (Nr. 41) 124,
Kel 1871 08 8 (Nr. 42) 130, Kel 1871 09 5 (Nr. 46) 145, Kel 1871 10 17
1873 08 5 (Nr. 31) 124, Kel 1873 09 16 (Nr. 37) 146, Kel 1873 11 4
(Nr. 44) 176, Kel 1878 08 20 (Nr. 34) 149, Kropes acc.pl. Kel 1872 04 30
(Nr. 18) 69 (žr. kropės „rauplės“ LKŽe) ir Kropjû Liga Kel 1872 04 30
(Nr. 18) 69 / Kropû Liga Kel 1878 08 20 (Nr. 34) 149, Maras Kel 1878
08 20 (Nr. 34) 149, Kel 1879 01 28 (Nr. 4) 15, Kel 1879 02 4 (Nr. 5) 18,
Kel 1879 02 25 (Nr. 8) 30 ir Maro Liga Kel 1879 01 28 (Nr. 4) 15, Kel
1879 02 4 (Nr. 5) 18.
Reikia pasakyti, kad ši semantinė grupė medicinos sąvokų įvardijimo
atžvilgiu yra viena problematiškiausių. Neretai iš straipsnio konteksto sunku nustatyti vieno ar kito ligos pavadinimo reikšmę, o juoba rasti tikslų
dabartinį jo atitikmenį, nes neretai plačiau apie ligą, jos požymius nerašoma, ji tik paminima. Pavyzdžiui, tekste greta pavartoti trys terminai
ywato Liga (Krauliga, Neprietwara) Kel 1878 08 20 (Nr. 34) 150 galėtų
įvardyti „dizenteriją“, o galbūt tik kokį „sunkų viduriavimą“. Kita vertus,
kyla klausimas, ar šiuos terminus galima laikyti sinonimais, žr. krauligė
„kruvinoji ?“, plg. kruvinoji 1. „dizenterija“, 2. „sunkus viduriavimas“,
bet neprietvaras11 tik „viduriavimas“ LKŽe. Iš konteksto taip pat nėra
aišku, ar žodžių junginys Widurû ir Wemimo Liga Kel 1878 08 20 (Nr. 34)
11
Moteriškosios giminės žodis neprietvara LKŽe nefiksuotas.
100
150 yra vienos ar dviejų skirtingų ligų pavadinimai. Čia būtina pažymėti
tai, kad straipsnių apie sveikatą autoriai nebuvo gydytojai, todėl visai
suprantama jų nusimanymo apie medicinos dalykus stoka. Be to, apie
daugelį ligų anuomet dar nebuvo žinoma, o ką jau kalbėti apie tikslų jų
įvardijimą. Todėl ir tiriamuose straipsniuose galima rasti ne tik neaiškiai
pateiktų, bet ir aprašomojo pobūdžio pavadinimų: Skaudējimas Kakle prie
Rijimo Kel 1864 07 5 (Nr. 27) 106, Skaudējimas Kakle per Ukimimą Kel
1864 07 5 (Nr. 27) 106, Spaudimą ant Pryßirdiês Kel 1874 06 9 (Nr. 23)
90. Dalis pavadinimų greičiausiai paimti iš gyvosios kalbos, pvz.: baiſ
Plēßimą Galwoj Kel 1879 02 25 (Nr. 8) 30, did Nēiejimą Kel 1874 08 18
(Nr. 33) 131, Gyſlû Traukimą Kel 1874 06 2 (Nr. 22) 87, Kaklo Uēmimu
Kel 1862 02 11 (Nr. 6) 24, Kaulû Gēlimą Kel 1874 06 9 (Nr. 23) 90,
Pilwo Skaudējimas Kel 1864 07 5 (Nr. 27) 106, Kel 1874 06 9 (Nr. 23)
89, Uſidegimą acc.sg. Kel 1874 08 18 (Nr. 33) 131 iš užsidegti „imti karščiuoti“ LKŽe, Widurû Sugedimą Kel 1876 02 15 (Nr. 7) 25. Tokius, kartais
net vaizdingus, žodžių junginius, pvz.: baiſingoſios Rauplēs Kel 1872 04 30
(Nr. 18) 69, piktą Gumbą Kel 1874 06 2 (Nr. 22) 87, Kel 1876 02 15
(Nr. 7) 25, piktoji Liga Kel 1852 09 8 (Nr. 37) 148, ſtaiga awinanti Liga
Kel 1879 01 28 (Nr. 4) 16, galima laikyti liaudiniais terminais.
Skyrium minėtini vienos iš šiltinės rūšių (dabartinis terminas dėmėtoji
šiltinė, lot. typhus exanthematicus MedŽ 563) pavadinimai straipsnyje „Maro Ligos“. Ši kraujo infekcinė liga pavadinta terminu Bado Karßtlige
(wokißkay: Hungertyphus) Kel 1878 08 20 (Nr. 34) 149. Pastebėta, kad
vėliau, pavyzdžiui, 1920 metų knygelėje „Kova su limpamomis ligomis“
gydytojas Petras Avižonis šią ligą yra vadinęs panašiai – bado karštinė KLL
1920 14. Be minėto termino, tame pačiame straipsnyje dar yra pora kitokių šios ligos pavadinimų – margoji arba plokiotoji Karßtliga (Flekkenty
phus) Kel 1878 08 20 (Nr. 34) 149. LKŽ būdvardžio plokiotas reikšmė
nenurodyta (rašomas klaustukas), pateiktas vartosenos pavyzdys iš buvusios
Rytų Prūsijos ir Klaipėdos krašto mažiau žinomų raštų, kur nenurodomas
smulkiau šaltinis, ar naujesnių laikraščių. Remiantis kalbamo straipsnio
duomenimis, galima teigti, kad plokiotas reiškia „dėmėtas“ iš vokiečių
Fleck „dėmė“ DVLKŽ I 374.
Norėtųsi atkreipti dėmesį į tai, kad straipsniuose apie trichinas Fr. Kuršaitis ir daktaras Pinkus „sveiko proto, nuovokos turėjimo“ reikšme vartojo dabartinėje medicinos mokslo kalboje nusistovėjusį terminą Sąmonę
acc.sg. Kel 1866 02 13 (Nr. 7) 27, Sąmonês gen.sg. Kel 1864 07 5 (Nr. 27)
106, nors jau XX a. pr., pavyzdžiui, gydytojas Antanas Vileišis minėtą
101
sąvoką įvardijo terminais nuomonė PirmP 1903 71, nuomanė ŠLL 1901 21,
sąvoka NG 1924 116 117.
Taigi aptartos semantinės grupės pavyzdžiai rodo, kad dauguma ligų ar
jų požymių pavadinimų dabartinėje vartosenoje neišliko – tik vienas kitas,
pavyzdžiui, dusulys, kosulys, maras, vėmimas ir kt., tapo medicinos terminais – arba dabar yra vartojami tik viena kuria reikšme, pavyzdžiui, terminas drugys prigijo tik „maliarijos“ reikšme, o Keleivio straipsniuose šis
terminas be minėtos dar vartotas ir „šalčio krėtimo sergant“ reikšme; kai
kuriuos iš šių terminų pakeitė kiti lietuviški žodžiai, pavyzdžiui, rauplės –
dabar raupai, plautis – dabar sloga, vandens liga – dabar vandenligė. Tačiau
bene svarbiausios didesnės terminų dalies nepatekimo į mokslinę medicinos terminiją priežastys yra jų reikšmės neapibrėžtumas, netikslumas ar
siaura vartosena.
Nemažai gydymo priemonių pavadinimų. Laikraščio skaitytojams buvo duodama patarimų, kaip patiems gydytis susirgus ir kokias priemones
vartoti. Be abejo, dažniausiai siūlytos naminės gydymo priemonės – maisto produktai ir gėrimai, pvz.: Medus Kel 1874 08 18 (Nr. 33) 131, neſudyts
Swieſtas Kel 1874 08 18 (Nr. 33) 131, Piens Kel 1874 08 18 (Nr. 33) 131,
ßalto Wandens Kel 1874 08 18 (Nr. 33) 131, aliôs Mēſôs Kel 1874 08 18
(Nr. 33) 131. Daugiausia patariama gydytis vaistiniais augalais, jų dalimis,
pvz.: Bitkrēſliû iedai Kel 1874 06 9 (Nr. 23) 90, Ciberoles nom.pl. Kel
1874 06 9 (Nr. 23) 90, Dygulio=oles nom.sg. Kel 1874 06 9 (Nr. 23) 90 /
Dygulio olēs Kel 1876 02 15 (Nr. 7) 26, Drignēs nom.sg. Kel 1876 02 15
(Nr. 7) 26 / Drignes nom.pl. Kel 1874 06 9 (Nr. 23) 90, Kadagio Sʒakniû
Kel 1874 06 9 (Nr. 23) 90, Kadagio Ogû Kel 1874 06 9 (Nr. 23) 90, Lapû
nů Kelrētenjû Kel 1874 08 18 (Nr. 33) 131 (žr. kelretinis „plačialapis gyslotis (Plantago major)“ LKŽe), Metēlēs nom.sg. Kel 1874 06 9 (Nr. 23) 90,
Puplaißkiei Kel 1874 06 9 (Nr. 23) 90, Saldmedis Kel 1874 06 9 (Nr. 23)
90, Kel 1874 06 9 (Nr. 23) 90, Srawolē nom.sg. Kel 1874 06 9 (Nr. 23)
90, Sʒeiwmedis Kel 1874 06 2 (Nr. 22) 87, Remulike (arba Remunike) Kel
1874 06 2 (Nr. 22) 87. „Arbatos“ reikšme vartotas germanizmas tije: Re
munikiû Tije Kel 1874 06 2 (Nr. 22) 87. Pasitaikė ir keletas vaistų pavadinimų (beje, „vaistų“ reikšme vartotas tik slavizmas Liekarſtwa Kel 1855
01 17 (Nr. 3) 11), Kel 1874 06 2 (Nr. 22) 87, Kel 1874 06 9 (Nr. 23) 89,
Kel 1874 08 18 (Nr. 33) 131, Kel 1876 02 15 (Nr. 7) 26), pvz.: Opijumo
gen.sg. Kel 1876 02 15 (Nr. 7) 26, Blywoterio gen.sg. Kel 1874 08 18
(Nr. 33) 131, Wēmimo=Rießutus Kel 1874 06 9 (Nr. 23) 90.
102
Tiriamuose straipsniuose yra šiek tiek su medicinos mokslu ir darbu
susijusių asmenų pavadinimų, pvz.: Aptēkininko gen.sg. Kel 1874 06 2
(Nr. 22) 86, Kudikis Kel 1872 04 30 (Nr. 18) 69, Kel 1874 06 9 (Nr. 23)
90, Kel 1876 02 15 (Nr. 7) 26, Kel 1878 08 20 (Nr. 34) 150, Kel 1879
10 14 (Nr. 41) 168, Lawoną acc.sg. Kel 1866 08 21 (Nr. 34) 135, Ligonis
Kel 1859 01 5 (Nr. 1) 3, Kel 1864 07 5 (Nr. 27) 106, Kel 1866 02 13
(Nr. 7) 27, Kel 1874 06 2 (Nr. 22) 87, Kel 1874 06 9 (Nr. 23) 90. „Gydytojo“ reikšme vartoti du tarpusavyje konkuravę terminai – lotyniškos
kilmės Daktars Kel 1866 02 13 (Nr. 7) 27 ir slaviškos kilmės Liekorius
Kel 1853 04 20 (Nr. 16) 62, Kel 1855 01 17 (Nr. 3) 10, Kel 1864 07 5
(Nr. 27) 106, Kel 1866 08 21 (Nr. 34) 135, Kel 1874 06 9 (Nr. 23) 90,
Kel 1874 06 16 (Nr. 24) 96. Kartais pirmenybė teikiama lotynizmui daktaras, pavyzdžiui, Daktars arba Liekorius Kel 1874 06 2 (Nr. 22) 87,
kartais – slavizmui liekorius, pavyzdžiui, Liekorius arba Daktars Kel 1864
06 28 (Nr. 26) 104. Fr. Kuršaičio straipsnyje „Apie Marą“ jungtuku arba
siejami terminai daktaras ir mokytas liekorius galėtų būti susiję sinoniminiais ryšiais: „tur iš mūsų Vokietijos taip ir iš Ostreikijos keli d a k t a r a i
arba m o k i t i l i e k o r e i į aną marais slogintąjį Rusijos žemės kampą,
nukeliauti <...>“ Kel 1879 02 4 (Nr. 5) 18.
Rasta ir gydymo įstaigų pavadinimų. „Ligoninės“ reikšme vartoti terminai Ligonbucʒio12 gen.sg. Kel 1870 08 16 (Nr. 34) 130, Ligoniû Butas
Kel 1870 08 16 (Nr. 34) 130 / Ligonû Bute Kel 1880 02 10 (Nr. 6) 23.
Straipsnyje „Namû Aptẽka“ skolinys Locaritû gen.pl. taip pat galėtų reikšti „ligoninę“, žr. xlazarietas 1. „ligoninė“ LKŽe, mat jis yra susietas jungtuku arba su terminu Ligonbucʒiû gen.pl.: „Priegtam juk randas L i g o n
b u c ʒ i û arba L o c a r i t û , kur apſirgę Wargdieniei ir be Umokeſcʒio
gydomi yra“ Kel 1874 06 2 (Nr. 22) 87. Tą pačią, t.y. „ligoninės“, reikšmę
galėtų turėti ir sudėtinis terminas gydymo namai, nors, kita vertus, greta
jo pateiktas vokiškas atitikmuo verstų manyti, kad galbūt šie terminai ir
turi kokių reikšmės skirtumų: Gydimo Namůſe (chirurgiſche Klinik) Kel
1880 02 10 (Nr. 6) 23. Tas pats pasakytina ir apie jungtuku arba susietus
terminus klyniks ir gydymo butas: Akiû Klyniks arba Akiû Gydymo Butas Kel
1877 04 17 (Nr. 16) 63. Vaistinė straipsniuose vadinta varijuojančiais terminais – slavizmais Aptēkôs gen.sg. Kel 1874 06 2 (Nr. 22) 87, Kel 1874 08 18
(Nr. 33) 131 ir Aptieka Kel 1868 10 20 (Nr. 42) 168.
12
Jonas Palionis žodį ligonbutis „ligoninė“ (plg. Krankenhaus) laikė Fr. Kuršaičio naujadaru (Palionis 1995: 219).
103
3.MEDICINOS MOKSLO KALBOS UŽUOMAZGOS
Keleivio populiarinamųjų fizikos straipsnių terminus tyrinėjusi A. Kaulakienė pastebėjo, kad šiame laikraštyje „bene daugiausia buvo pateikiama
mokslo populiarinimo straipsnių, kuriuose galima aptikti tam tikrų mokslo kalbos elementų užuomazgų“ (Kaulakienė 1991: 81). Šį teiginį patvirtintų ir Keleivio straipsniai apie sveikatą. Vienas iš juose moksliniam tekstui būdingų bruožų būtų rūšinių sąvokų įvardžiavimas. Rūšiniai sudėtinių,
daugiausia ligų ir gydymo priemonių, pavadinimų dėmenys reiškiami įvardžiuotiniais būdvardžiais, pvz.: aßtroji Liekarſtwa Kel 1876 02 15 (Nr. 7)
26, cʒyſtytaſis Linſēmeniû Alējus Kel 1874 08 18 (Nr. 33) 131, didyſis Maras Kel 1879 01 28 (Nr. 4) 15, Kel 1879 02 4 (Nr. 5) 18, ſalduſis jůdaſis
Lakricas Kel 1874 06 9 (Nr. 23) 90, ſalduſis Medelis Kel 1874 06 9 (Nr. 23)
90, tikroſios Mētros Kel 1874 06 9 (Nr. 23) 89, ßaltaj Drug Kel 1874 06 9
(Nr. 23) 90, aliaſis Muilas Kel 1874 08 18 (Nr. 33) 131, rečiau – dalyviais:
půlamoj Ligoj Kel 1874 06 2 (Nr. 22) 87. Kitas bruožas – kitų kalbų atitikmenų pateikimas. Straipsniuose apie sveikatą greta kai kurių terminų
skliaustuose (dažniausiai) pateikiami daugiausia vokiečių kalbos atitikmenys, pvz.: Bado Karßtlige (wokißkay: Hungertyphus) Kel 1878 08 20 (Nr. 34)
149, Blywoterio (wokißkay: Bleiwaſſer) gen.sg. Kel 1874 08 18 (Nr. 33)
131, Gydimo Namůſe (chirurgiſche Klinik) Kel 1880 02 10 (Nr. 6) 23, Karß
cʒiû Liga arba Typhus Kel 1868 05 27 (Nr. 18) 72, Lapû nů Kelio Rētenû,
wokißkay: Wegerich Kel 1874 08 18 (Nr. 33) 131, margoji arba plokiotoji
Karßtliga (Flekkentyphus) Kel 1878 08 20 (Nr. 34) 149, waigʒd=Anyſû
(wokißkay: Sternanis) Kel 1874 06 9 (Nr. 23) 90.
I Š VA D O S
Keleivio straipsniai apie sveikatą yra svarbūs tekstai ieškant lietuvių medicinos terminologijos ištakų. Straipsnių medicinos terminijos pamatas –
lietuviškos kilmės leksika. Tam neabejotinai įtakos galėjo turėti tai, kad šį
laikraštį redagavo geras lietuvių kalbos mokovas Frydrichas Kuršaitis, be
to, ir dauguma straipsnių apie sveikatą yra jo paties parašyti. Be abejo,
neapsieita ir be skolinių iš slavų (daugiausia), vokiečių, graikų, lotynų ir
kt. kalbų. Dauguma slaviškos kilmės žodžių, pvz.: liekarstva, liekorius,
pavietra, rona, smertis ir kt., buvo plačiai paplitę gyvojoje kalboje. Didžioji dalis straipsniuose vartotų slavizmų ir germanizmų dabar nebevartojami,
išskyrus senuosius slaviškus skolinius, tapusius neatskiriama lietuvių kalbos
leksikos dalimi. Iš klasikinių – graikų ir lotynų – kalbų kilę skoliniai į
straipsnius greičiausiai bus patekę iš vokiškų šaltinių. Kaip rodo tiriama
104
medžiaga, nemažai terminų, daugiausia kūno dalių ir organų pavadinimų
(akis, koja, širdis ir kt.), ligų pavadinimų (drugys, kosulys, maras ir kt.) ir
šiek tiek kitokias medicinos sąvokas (gydymas, lavonas, ligonis ir kt.) įvardijančių terminų yra seni šios srities lietuvių kalbos žodžiai, aptinkami jau
senuosiuose raštuose, kurie iki šiol tebevartojami dabartinėje medicinos
mokslo ir praktikos kalboje. Turint galvoje tai, kad XIX a. pirmojoje pusėje ir viduryje lietuvių kalbos rašyba labai įvairavo, natūralu, kad straipsniuose gausu terminų rašybos variantų. Taip pat apstu tą pačią sąvoką
įvardijančių sinoniminių, daugiausia klinikos, terminų, kurie nebūdingi
tik anatomijos nomenklatūrinių pavadinimų grupei. Šią ypatybę greičiausiai lėmė ne vien tai, kad beveik visi straipsniai apie sveikatą parašyti ne
medicinos specialistų, bet ir tas dalykas, kad anuomet apie daugelį ligų
nebuvo žinoma – todėl suprantama, kad ne visos ligos buvo tiksliai įvardijamos, vartota sinonimų. Neretai tenkintasi aprašomojo pobūdžio ar
liaudyje vartojamais terminais. Svarbu pažymėti tai, kad kai kurie straipsniai turi mokslinio teksto bruožų – rūšinės sąvokos juose įvardijamos
įvardžiuotinėmis būdvardžių ar dalyvių formomis, greta terminų pateikiami kitų kalbų (daugiausia vokiečių kalbos) atitikmenys.
PAGRINDINIAI ŠALTINIAI
Adomas Einaras. Pawietra, didyſis Maras, jůdaſis Smertis. – Keleiwis. 1879, jan. 28 (Nr. 4), 15–16; febr. 4
(Nr. 5), 18–19.
Adomas Einaras. Apie Maro praſidẽjimą Ruſijoje / a-e-. – Keleiwis. 1879, febr. 25 (Nr. 8), 30.
Adomas Einaras. „Ne ſeney atgabeno wiena Laukininko Pati iß ſrutês Kampo  Karaliaucʒių pas Liekorus
wieną Kudikel...“ / e-. – (Wiſokia trumpa Ʒinia). – Keleiwis. 1879, okt. 14 (Nr. 41), 168.
Adomas Einaras. „Pirm keliû Nedeliû radoſi Gydimo Namůſe (chirurgische Klinik) Karalaucʒuje wiens Ligonis, ...“ / e-. – (Wiſokia trumpa Ʒinia). – Keleiwis. 1880, febr. 10 (Nr. 6), 23–24.
„Ceitungos paſakoj, kad keliůſe Lietuwôs Kiemůſe Ruſû Parubeij, ypacʒey ßiauriniauſiame Pruſû emês
Kieme, wardu Nimmerſatt, Raupliû Liga paſirodʒiuſi...“ – (Wiſokia ine). – Keleiwis. 1860, apr. 24
(Nr. 17), 68.
„Dangißkaſis Wießpats, nor kaip rodos, muſû Prowinca dabar iß Naujo ſawo Rykßtẽmis atlankyti...“ –
(Wiſokia inia). – Keleiwis. 1872, nov. 5 (Nr. 45), 182.
Frydrichas Kuršaitis. Atmink, idant Dieną ßwentą ßwęſtumbei! – Aut. nenurodytas. – Keleiwis. 1853, apr. 20
(Nr. 16), 61–62.
Frydrichas Kuršaitis. odis prieß ynyſtę ir Wardijimus. – Aut. nenurodytas. – Keleiwis. 1855, jan. 17
(Nr. 3), 9–11.
Frydrichas Kuršaitis. Muſû Mielaßirdingyſtês Ligonbutij. – Aut. nenurodytas. – Keleiwis. 1859, nov. 8
(Nr. 45), 178–179.
Frydrichas Kuršaitis. Ar Wale Tabako rukyti? – Aut. nenurodytas. – Keleiwis. 1865, mejį 16 (Nr. 20),
78–79.
Frydrichas Kuršaitis. Trichynû Liga. – Aut. nenurodytas. – Keleiwis. 1866, febr. 13 (Nr. 7), 26–27.
Frydrichas Kuršaitis. Pamokinimai prieß Kolerôs Ligą. – Aut. nenurodytas. – Keleiwis. 1866, aug. 21
(Nr. 34), 135.
Frydrichas Kuršaitis. Apſakymas / Kuršatis. – Nr. 34 aut. nenurodytas. – Keleiwis. 1870, aug. 16 (Nr. 34),
129–130; sept. 16 (Nr. 43), 148.
Frydrichas Kuršaitis. Pamokinimas prieß Kolerôs Ligą. – K. – Keleiwis. 1873, sept. 16 (Nr. 37), 146.
105
Frydrichas Kuršaitis. „Nekurſai Brolis per tą Naujyną yra ißgandyts...“ / K. – (Atſiliepimai). – Keleiwis.
1874, jun. 16 (Nr. 24), 95–96.
Frydrichas Kuršaitis. Apie Marą. – Aut. nenurodytas. – Keleiwis. 1879, febr. 4 (Nr. 5), 18.
„Iß Gumbinẽs Ceitungoſe paſakojama, kad anapus Rubeiaus Wirbalẽje, Wilnos Mieſte bey Wilkowißkiůſe
Kolerôs Liga paſirodʒiuſi...“ – (Wiſokia inia). – Keleiwis. 1871, aug. 1 (Nr. 41), 124.
„Iß Iſrutẽs raßoma, kad kelioſa Sʒaliſa ano Kreiſo, kaip antai Berßkalniû Parapijoje Wanaglaukiůſe bey
Spraktůſe Rauples jau per keles Nedēles ſiaucʒiancʒios...“ – (Wiſokia ine). – Keleiwis. 1864, jun. 28
(Nr. 26), 104.
„Iß Tilês pareit inia, kad nů 21 Decemberio ſenojo Meto iki ßiol ten jau Nieks Kolerôs Liga ßwieiey
n‘apſirgęs...“ – (Wiſokia inia). – Keleiwis. 1873, jan. 14 (Nr. 2), 8.
„Jau Kolerôs Liga prie muſû Karaliaucʒiuje iß wiſo kokius 400 Dußiû awinuſi, kaip rodos, baigias...“ –
(Wiſokia ine). – Keleiwis. 1852, nov. 17 (Nr. 47), 188.
„Jau mes buvome paſitikēję, kad Kolerôs Liga mus ß Met Karaliaucʒiuje n‘aplankyſenti...“ – (Wiſokia
ine). – Keleiwis. 1856, okt. 8 (Nr. 41), 164.
„Kolera Karaliaucʒiuje dar wis mones ſkaudingay awina, o toji dabar jau ir Klaipēdoj bey Gumbinēj yra
paſirodʒiuſi“ – (Wiſokia ine). – Keleiwis. 1866, sept. 11 (Nr. 37), 147.
Kolerôs Liga. – Aut. nenurodytas. – Keleiwis. 1853, okt. 5 (Nr. 40), 160.
„Kolerôs Liga dabar jau ir  Sʒwēdû emę yra nukakusi...“ – (Wiſokia inia). – Keleiwis. 1873, aug. 5
(Nr. 31), 124.
„Kolerôs Liga jau dabar ir Karaliaucʒiaus Mieſte paſirodʒiuſi...“ – (Wiſokia inia). – Keleiwis. 1871, aug. 8
(Nr. 42), 130.
„Kolerôs Liga jau dabar ir muſû Karaliaucʒiaus Mieſte paſirodʒiuſi...“ – (Wiſokia ine). – Keleiwis. 1859,
okt. 18 (Nr. 42), 167.
„Kolerôs Liga jau dabar prie muſû Karaliaucʒiuje, o kaip rodos ir kitoſe Sʒalyſe muſû Prowincos ar jau
wiſay paſiliowuſi...“ – (Wiſokia inia). – Keleiwis. 1871, okt. 17 (Nr. 52), 169.
„Kolerôs Liga muſû Karaliaucʒiaus Mieſte jau rodos norinti weik abelnay ugeſti...“ – (Wiſokia ine). –
Keleiwis. 1866, okt. 30 (Nr. 44), 175.
„Kolerôs Liga muſû Karaliaucʒiuje dabar jau wiſay paſiliowuſi...“ – (Wiſokia inia). – Keleiwis. 1873, nov. 4
(Nr. 44), 176.
„Kolerôs Liga platinas, kaip rodos, wis toliaus per Swietą...“ – (Wiſokia inia). – Keleiwis. 1873, jul. 15
(Nr. 28), 111.
„Kolerôs Liga ſmaugia dabar muſû Karaliaucʒiaus Mieſte ne paſigailēdama, ogi iß Iſrutês pareit ine, kad ji
jau ir tenay paſirodʒiuſi...“ – (Wiſokia ine). – Keleiwis. 1866, jul. 31 (Nr. 31), 124.
„Kolerôs Liga ßicʒion Karaliaucʒiuje dar vis awina baiſingay...“ – (Wiſokia inia). – Keleiwis. 1871, sept. 5
(Nr. 43), 145.
Maro Ligos. – ..n. – Tekste: Kaunas, Karaliaučius. – Keleiwis. 1878, aug. 20 (Nr. 34), 149–150.
„Mylimiems Brolams Lietuwininkams praneßu aß ßůmi ta Ʒinne, kad aß nuo 1mo ßio Meneſio [...] diddele
Aptieka ſu wiſſokeis walgomais ir ne walgomais Taworais [...] taiſes eſu“ / John D. Gudat. – (Apſaki
mai). – Keleiwis. 1868, okt. 20 (Nr. 42), 168.
Motynoms ant Pamokinimo bey Pagraudenimo. – -w-. – Keleiwis. 1876, febr. 15 (Nr. 7), 25–26.
„Muſû Karaliaucʒiaus Mieſte ßime Cʒieſe mones labai daug ſerga...“ – (Wiſokia inia). – Keleiwis. 1871,
märz 14 (Nr. 21), 43.
„Muſû Lietuwoj, Priekulẽs Kampe yra pagal wyriauſybißkus Apſakimus tarp moniû Raupliû Liga
paſirodʒiuſi“. – (Wiſokia ine). – Keleiwis. 1861, febr. 19 (Nr. 8), 31.
„Muſû Pons Oberpreſidentas Eichmann yra tą Dawadą padaręs...“ – (Wiſokia ine). – Keleiwis. 1854, sept. 6
(Nr. 36), 143–144.
Namû Aptẽka. – -w-. – Keleiwis. 1874, jun. 2 (Nr. 22), 86–87; jun. 9 (Nr. 23), 89–91.
„Pagal Ceitungû Paſakojimus buwo Tilês Mieſte Karßcʒiû Liga arba Typhus, labay praſiplatinuſi...“. –
(Wiſokia inia). – Keleiwis. 1877, mercą 27 (Nr. 13), 52.
„Pagal Wyriauſybjû Ißjẽßkojimus yra wiſame Gumbinês Ragierungos Walßcʒiuje iki ßiol iß to Cʒieſo, kaip
cʒionay ta Karßcʒiû Liga, Typhus wadinamoji, praſidējo...“ – (Wiſokia inia). – Keleiwis. 1868, mejį 5
(Nr. 18), 72.
Per wienôs Muſẽlês gẽlimą. – -w-. – Keleiwis. 1874, aug. 18 (Nr. 33), 130–131.
„Piktoji Liga Kolera jau dabar ir Karaliaucʒiuje paſirodʒiuſi...“ – (Wiſokia ine). – Keleiwis. 1852, sept. 8
(Nr. 37), 148.
106
Pinkus. Saugokitẽs nů Trichynû! [Burbliai] / Kreiſpſyſikus Dr. Pinkus. – Keleiwis. 1864, jul. 5 (Nr. 27),
106–107.
Priẽmimo Dawadas ant Diakoniſſiû Urẽdo Diakoniſſiû taiſime Mielaßirdingyſtês Ligonbutije Karaliaucʒiuje.
Aut. nenurodytas. – Keleiwis. 1858, dec. 29 (Nr. 52), 206; 1859, jan. 5 (Nr. 1), 2–3.
„Prie muſû Karaliaucʒiuje ... Raupliû Liga bais didey praſiplatinuſi...“ – (Wiſokia inia). – Keleiwis. 1871,
märz 14 (Nr. 21), 43.
„Rauplẽs ß Metą muſû Prowincoje ßen ir ten yra paſirodʒiuſios, butent ßicʒion Karaliaucʒiuje, aplink Tilę,
o ir aplink Iſruti...“ – (Wiſokia ine). – Keleiwis. 1854, mercą 15 (Nr. 11), 44.
Raupliû arba Kropjû baiſingaijei Ligai. – †. – Keleiwis. 1872, apr. 30 (Nr. 18), 69–70.
Saugokitẽs! – Aut. nenurodytas. – Keleiwis. 1871, sept. 5 (Nr. 43), 145.
„Sʒicʒion Karaliaucʒiuje Dien iß Dienos daugſinas Skaitlus Ligoniû, ypacʒey Karßtlige, Sʒlapdrugiu bey
Duſulu ſergancʒiûjû...“. – (Wiſokia inia). – Keleiwis. 1870, mercą 15 (Nr. 11), 44.
„Sʒicʒion Karaliaucʒiuje yra, kaip paſakojama, ßen ir ten jodoſes Rauplēs paſirodʒiuſios“. – (Wiſokia ine). –
Keleiwis. 1862, jun. 24 (Nr. 25), 104.
„Sʒicʒion Karaliaucʒiuje yra ßwieus karalißkas Akiû Klyniks arba Akių Gydymo Butas taiſytas, ir nuo
1 Aprilio atvertas...“. – (Wiſokia inia). – Keleiwis. 1877, apr. 17 (Nr. 16), 63.
„Sʒicʒion Karaliaucʒiuje yra tarp moniû ßime Cʒēſe Tynēiû Liga labay praſiplatinuſi, ogi paſakojama, kad
ir Raupliû Liga ßicʒion paſiroditi pradējuſi...“. – (Wiſokia ine). – Keleiwis. 1862, dec. 9 (Nr. 49), 199.
„Sʒicʒion Karaliaucʒiuje Kolerôs Liga yra pirm kelių Nedẽliû praſidējuſi...“. – (Wiſokia ine). – Keleiwis.
1857, sept. 24 (Nr. 38), 151.
„Sʒicʒion Karaliaucʒiuje, o kaip girdim ir kitur, yra Raupliû Liga praſiplatinuſi...“. – (Wisokia ine). – Keleiwis. 1862, apr. 2 (Nr. 14), 56.
„Sʒ Pawaſar, kiek tirti gaunam, taip prie muſû Karaliaucʒiuje, taip ir wiſur aplinkuy Prowincoje daug
moniû labay Karßcʒeys ſerga...“. – (Wiſokia ine). – Keleiwis. 1865, mejį 9 (Nr. 19), 74.
„Tilês Ceitungos, o ir iß Sʒilo-Karcʒiamos Kampo ßen atējuſios Gromatos paſakoj...“ – (Wiſokia ine). –
Keleiwis. 1862, febr. 11 (Nr. 6), 24.
PAGALBINIAI ŠALTINIAI
Alm 1931: Alminauskis K. Die Germanismen des Litauischen 1. Die deutschen Lehnwörter im Litauischen.
Kaunas.
DVLKŽ 2006: Križinauskas J., Smagurauskas S. Didysis vokiečių–lietuvių kalbų žodynas 1–2. Vilnius.
FrW: Litauisches Etymologisches Wörterbuch von Ernst Fraenkel, I–II, Heidelberg, Göttingen, 1955–1962.
KLL 1920: [D-ras med. P. Avižonis]. Kova su limpamomis ligomis. Raseiniai.
LKŽe: Lietuvių kalbos žodynas. – www.lkz.lt
MedŽ 1980: Astrauskas V., Biziulevičius S., Pavilonis S., Vaitilavičius A., Vileišis A. Medicinos terminų
žodynas, Vilnius.
NG 1924: [D-ras A. Vileišis]. Naminis gydytojas. Trumpas paprasčiausių ligų aprašymas ir jų gydymas. Antrasis pataisytas leidimas. Kaunas.
PirmP 1903: [Antana Vileišis] Dr. Fr. Esmarch. Pirmoji pagelba nelaiminguose atsitikimuose. Išvertė daktaras
A. V. Tilžėje.
Skar 1931: Skardžius Pr. Die slavischen Lehnwörter im Altlitauischen. – Tauta ir žodis 7.
ŠLL 1901: [Antana Vileišis] Trumpi šneka apie limpančias ligas ir kaip nuo jų apsiginti. Paraše D-ras V. A.
Tilžėje.
TŽŽ 2005: Tarptautinių žodžių žodynas, Vilnius.
Фасмер М. 1967, 1971, 1973: Этимологический словарь русского языка 2–4, Москва.
LITER ATŪR A
Kaulakienė A. 1991: Mokslo kalbos užuomazgos „Keleivyje“. – Lietuvių kalbotyros klausimai XXIX: Lietuvių
leksikos ir terminologijos problemos. Vilnius, 80–91.
Lietuvos bibliografija. Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos 1832–1890. Vilnius, 2004.
Palionis J. 1995: Lietuvių rašomosios kalbos istorija, Vilnius.
Zinkevičius Z. 1990: Lietuvių kalbos istorija 4: Lietuvių kalba XVIII–XIX a., Vilnius.
107
TERMS OF ARTICLES ON HEALTH IN KELEIVIS
The paper deals with terminology in articles on health in the Lithuanian weekly
newspaper Keleiwis iß Karaliaucʒiaus Broliams Lietuwininkams inês parneßąs (Traveller
from Königsberg Bringing News for Lithuanian Brothers) published in Konigsberg
from 1849–1880.
During the period of 1853–1879 there were nineteen articles on various health issues and their treatment published.
These articles on health are important when searching for the beginning of the
Lithuanian medical terminology. Medical terms used in these articles are mainly of
the Lithuanian origin. Undoubtedly such choice was influenced by the editor of the
weekly Frydrichas Kuršaitis (Friedrich Kurschat) who had a good command of
Lithuanian and wrote many articles himself. These articles contain some borrowings
mainly from Slavic, as well as from German, Greek, Latin and other languages.
Many borrowings of Slavic origin, such as liekarstva (drug), liekorius (doctor), rona
(wound) were widely used in spoken language. The majority of Slavisms and Germanisms of these articles are no longer used, except for some old Slavic borrowings
which took root in the Lithuanian language a long time ago. Borrowings from Greek
and Latin most likely made their way into these articles from German sources. Quite
a lot of terms, mainly those naming of the parts of the body (akis (eye), koja (leg),
širdis (heart), etc.), as well as diseases (drugys (fever), kosulys (cough), maras
(plague), etc.) and other medical concepts (gydymas (healing), lavonas (corpse), ligonis (patient), etc.) are old Lithuanian words of this field, which can be found in old
writings and are still being used in modern language of medical science and practice.
In the middle of the 19th century Lithuanian orthography varied a lot, therefore it is
natural that orthographic variants of medical terms in these articles are numerous.
Synonyms are also common, especially of clinical terms, except in the group of
anatomy nomenclature. Such variations probably are caused by the fact that the majority of articles were not written by specialists of medicine and also because there
was a lack of knowledge about some diseases. Thus, the lack of precise naming and
abundance of synonymy are understandable. Descriptive terms and folk names were
also used. Some articles have features of scientific text – specific concepts were
named using definite adjectives or definite participles, some terms came with other
language (mainly German) equivalents.
Gauta 2011-12-01
Palmira Zemlevičiūtė
108
Rankraštinio
teisės terminų žodyno
(1920 m.) sandara
ALVYDAS UMBRASAS
Esminiai žodžiai:
P
terminografija, teisės terminai, terminų žodynas, rankraštis
irmasis teisės terminų žodynas Lietuvoje išleistas 1954 m. (TŽ), ta
čiau bandymų imtis teisės terminografijos būta ir anksčiau. Lietuvių
teisės terminografijos poreikis Lietuvoje atsirado tik nuo 1918 m.,
t. y. tada, kai paskelbta šalies nepriklausomybė ir lietuvių kalba pirmą
kartą tapo valstybinė ir kartu teisės kalba. Kadangi iki tol ilgą laiką teisės reikalai buvo tvarkomi rusų kalba, lietuviškos teisės terminijos badas
buvo neišvengiamas, kartu teko susitaikyti ir su tuo, kad siekiant išvengti teisinio chaoso po nepriklausomybės paskelbimo buvo palikta galioti
daugelis rusiškų teisės aktų, taigi nuo rusų kalbos greitai nutolti nepavyko. Norint palengvinti tų teisės aktų vertimą į lietuvių kalbą, reikėjo
turėti teisės kalbos žodyną. Jo rengimo imtasi gana sparčiai. 1919 m.
lapkričio 3 d. laikraščio Lietuva skyrelyje „Valdžios žinios“ pranešta, kad
Teisingumo ministerijos Antrasis departamentas rengia spaudai „ž o d y n ą j u r i d i n i ų t e r m i n ų ir žodžių, kurių labiausiai raikia teisėjams,
tardytojams, notarams ir t. t.“ (DJTŽ: 2). Šie žmonės kviečiami atsiliepti ir per palyginti trumpą laiką (iki lapkričio 20 d.) atsiųsti „1) sąrašą
terminų, kuriuos jie jau vartoja; 2) sąrašą terminų ir pasakymų rusų
kalba, kurių jiems reikia išverst į lietuvių kalbą, ir 3) kaip tie terminai
ir pasakymai reikėtų jų nuomone, išverst į lietuvių kalbą“ (ten pat; kalba netaisyta). Kaip matyti, tikėtasi suinteresuotų asmenų pagalbos ir
kartu siekta padėti išspręsti jiems kylančius terminologinius sunkumus.
Pranešimą pasirašė departamento direktorius Al. Milčinskis ir reikalų
vedėjas Konstantinas Jablonskis (garsiojo kalbininko sūnus). Labai tikėtina, kad pastarasis asmuo minėtoje ministerijoje ir buvo pagrindinis
žodyno rengėjas.
109
Iš išlikusių dokumentų matyti, kad žodyno projektas1 buvo parengtas
gana greitai – jau 1920 m. rudenį žodynas atskirais lankais Teisingumo
ministerijos buvo pasiųstas susipažinti Jonui Jablonskiui (siųsta tris kartus
po du lankus). Pirmajame kartu su žodyno lankais siųstame rašte (rugsėjo 1 d., Nr. 6257), pasirašytame paties teisingumo ministro Vinco Karoblio,
kalbininko prašyta nurodyti, jo nuomone, į lietuvių kalbą verstinų, bet
projekte nesamų teisės terminų, pateikti siūlymų, kaip galima būtų versti
projekte pateiktus, bet į lietuvių kalbą neišverstus terminus ir kaip tiksliau
lietuviškai išreikšti jau išverstus terminus. Rašte kartu žadama surengti
teisininkų ir kalbos mokovų pasitarimą galutinai terminams nustatyti. Vėlesniuose raštuose (rugsėjo 21 d., Nr. 6662; spalio 1 d., Nr. 7134), kuriuos
pasirašė jau Pirmojo departamento direktorius, buvo tik informuojama apie
siunčiamus lankus.
Tikėtina, kad J. Jablonskiui buvo pasiųsti tokie patys atskiri žodyno
lankai, kokius galima rasti Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriaus K. Jablonskio fonde (F 256-551). Rankraštis, pavadintas Teisės terminų ir kitų reikalingų teismams žodžių žodynėlio
projektas, greičiausiai buvo platinamas hektografuotas, jo išliko ne vienas
vienetas. Įrištą žodyną turi teisininkas prof. dr. Vytautas Andriulis (sprendžiant iš inicialų nugarėlėje ir antspaudo priešlapyje žodynas priklausė
Kaziui Šalkauskiui), du egzempliorius (palaidi lankai) – V. Vaidelys. Kopijuotame rankraštyje nei rengimo metai, nei autorius nenurodyti. Apie
autorystę galima spręsti iš to, kad K. Jablonskio rankraščių fonde yra išlikęs žodyno juodraštis (F 256-550), taip pat smulkiai prirašytų įvairaus
dydžio lapų (F 256-546, 547, 552), iš kurių matyti, kaip žodynas buvo
rengiamas. Galimas daiktas, kad K. Jablonskis turėjo ir pagalbininkų, tarp
kurių galėjo būti anuomet gera teisės kalba rūpinęsis Vyriausiojo Tribunolo pirmininkas A. Kriščiukaitis, juoba kad pas jo vaikaitį V. Vaidelį yra
išlikęs ir aptariamo kopijuoto rankraštinio žodyno dar vienas variantas –
kita ranka rašytas originalas (rašysena lyg K. Jablonskio).
Nėra žinoma, kaip anuomet šis žodynas buvo svarstomas2, kaip jį įvertino (ir ar apskritai vertino) J. Jablonskis ir kodėl jis taip ir liko nebaigtas
1
Dokumentus turi garsaus to meto teisininko Antano Kriščiukaičio (Aišbės) vaikaitis doc. dr. Vytautas Vaidelys. Su šiais dokumentais ir pačiu žodyno projektu Terminologijos skaitytojai jau buvo supažindinti prieš
dešimtmetį (žr. Umbrasas 2001: 77–80), kai kurie dalykai čia primenami.
2
Kad svarstymų ar siūlymų būta, rodo gausūs terminų prierašai su pavardėmis vienoje iš V. Vaidelio turimų
kopijų; prierašų taip pat yra ir V. Andriulio kopijoje, bet neaišku, kada jie atsirado.
110
A. Umbrasas | Rankraštinio teisės terminų žodyno (1920 m.) sandara
tvarkyti ir neišleistas. Kadangi, kiek žinoma, tai pirmasis teisės terminografijos bandymas Lietuvoje, verta jį panagrinėti išsamiau. Šiame straipsnyje į žodyną daugiausia žvelgiama terminografiniu aspektu – analizuojama jo sandara.
Žodynas rengtas pagal to meto poreikius, todėl yra verčiamasis rusų–
lietuvių kalbų. Atsižvelgiant į rengimo aplinkybes ir trukmę, projekto
apimtis gana didelė – 120 puslapių (kiek didesnių nei A4 formato).
Žodyno sandara mišri – terminai (įskaitant ir kitus leksinius ir sintaksinius vienetus) teikiami ir lizdais, ir atskirais į lizdus neįeinančiais straipsniais3. Atskirų straipsnių ir lizdų antraštiniai terminai rašomi didžiąja4 raide, lizdo viduje – mažąja. Antraštiniai terminai rikiuojami abėcėlės tvarka
(tiesa, pasitaiko rikiavimo netikslumų), lizdų viduje rikiavimas netvarkingas
(abėcėlės kartais laikomasi, kartais – ne). Teikiama medžiaga įvairi – yra ir
terminų, ir šiaip žodžių ar jų junginių, buvusių reikalingų to meto teisės
kalboje. Duomenų gramatinė raiška taip pat įvairuoja – yra daiktavardžių,
būdvardžių, veiksmažodžių ir kitų kalbos dalių, gramatiškai skirtingų junginių. Įvairovė matyti jau nuo pat žodyno pradžios (žr. 1 pav.).
Kiek daugiau nei pusė rusiškų žodyno terminų pateikti po vieną atskirais straipsniais. Tokių straipsnių iš viso yra 2152. Kaip ir galima
būtų tikėtis, dažniausiai atskirais straipsniais teikiami daiktavardžiai ir daiktavardžių junginiai (kartu 1640 vienetų), paprastai tiesiog vienas rusiškas
daiktavardis (1318), pvz.: а к т ъ – aktas (15); а м н и с т i я – amnestija
(1); а р е н д а т о р ъ – nuomininkas (2); б а б к а – senolė (2); б а г а ж ъ –
bagažas, kroviniai, vežiniai, vežamieji daiktai (3); б р а к о в щ и к ъ – ištikrintojas (6); б р а н д м а у э р ъ – gaisro siena (6); б у й с т в о – peštynės,
muštynės (6); в е щ е с т в о – dalykas, daiktas (8); в м ѣ н я е м о с т ь –
pakaltinamumas (9); в о ж а к ъ – vadovas (10); в ы д ѣ л ъ – išskyrimas,
paskyrimas dalies, atskyrimas, išvartojimas, išskirtinė (14); в ы с ы л к а –
ištrėmimas (15); г р а н и ц а – siena, apybrėža (18); д о в ѣ р е н н о с т ь –
įgaliojimas (20); д р я х л о с т ь – senumas (22); ж а л о б щ и к ъ – skundi3
Straipsniu čia laikomas tam tikras žodyne pateiktas rusų kalbos leksinis ar sintaksinis vienetas su atitikmeniu ar atitikmenimis lietuvių kalba (atitikmens gali nebūti; apima greta pateiktus sinonimus ir kitus duomenis), o lizdu laikomas grafiškai atskirtas dviejų ar daugiau straipsnių junginys (pirmasis straipsnis yra
lizdo antraštinis). Lizde straipsniai taip pat paprastai atskiriami grafiškai. Kituose darbuose lizdas ir straipsnis kartais tapatinami, plg. Jakaitienė 2005: 21–22.
4
Straipsnyje pavyzdžiai teikiami mažąja raide.
5
Prie terminų (arba toliau straipsnyje prie lizdų) skliaustuose nurodomas žodyno puslapis, o kitose vietose
taip žymimas reiškinio dažnumas, t. y. aptariamų dalykų skaičius.
111
1 pav. Rankraštinio žodyno pirmo puslapio viršus (V. Andriulio egzempliorius)
kas, skundėjas (23); з а л о г о д а т е л ь – įkaito davėjas, įkeitėjas (27); з л о у м ы ш л е н н и к ъ – piktadarys (30); и с к а ж е н i е – iškraipymas, iškreipimas (33); к в а р т а л ъ – nuovada, rajonas (36); к о м п а н ь о н ъ – bendrininkas (37); к о н ф л и к т ъ – konfliktas, susikirtimas, nesusipratimas
(38); л е ч е б н и ц а – ligoninė, gydykla (41); л ю б о с т р а с т i е – gašlingumas (42); м о ш е н н и ч е с т в о – suktybė, sukčiavimas, klasta (44); н а р я д ъ – skyra (47); н е в и н н о с т ь – nekaltumas, nekaltybė (48); о г о в о р ъ – apkalbėjimas, apkalba, apžodimas (56); п а р и – lažybos (64); п е н я – bauda, pabauda (65); п о д р о с т о к ъ – paauguolis (72); п о ч е р к ъ –
rašysena (77); п р и н у ж д е н i е – prievarta, privertimas (83);
р а з н о г л а с i е – nesutarimas; nuomonių iškrikimas (90); р е з о л ю ц i я –
112
rezoliucija (93); с в о д н и ч е с т в о – sąvadavimas (96); с м у т а – sąmyšis, maištas, kurstymas (99); с т о л б н я к ъ – stabas (105); с ы щ и к ъ –
šnipas (108); у в ѣ ч ь е – luošumas (111); у к р ы в а т е л ь с т в о – slėpimas,
slapstymas (112); у с м о т р ѣ н i е – nužiūrėjimas, nuožiūra (114);
ц ѣ л о м у д р i е – merginos neliečiamybė; skaistybė, gėdingumas (117); ч е р т е ж ъ – briežinys, braižinys (118); ю р и с т ъ – teisininkas (120). Dvižodžių daiktavardžių junginių jau gerokai mažiau (302). Į lizdus neįtraukti,
pavyzdžiui, šie terminai: а в т о р с к о е п р а в о – autoriaus teisė (1);
а р е с т н ы й д о м ъ – areštinė (2); б л а г о в и д н а я с д ѣ л к а – padori
sutartis, sutartis akiai (5); б р е д о в ы я и д е и – kliedo vaizdai, kliedo mintys (6); в о с п и т а т е л ь н ы й д о м ъ – auklėjamieji namai (12); в ы ѣ з д
н а я с е с с i я – atvažiuojamosios sąsėdybos (15); г о р н а я п о д а т ь –
kalnų mokesnis, (iš)kasinių mokesnis (17); д л я щ е е с я п р е с т у п л е н i е –
tęsiamas nusikaltimas, besitęsiąs nusikaltimas (19); д о с т а т о ч н о е
о с н о в а н i е – pakankamas pagrindas (21); з а в ѣ щ а н н о е и м у щ е с т в о – paliktas testamentu turtas, testamento palikimas (25); з а к р ы т о е
з а с ѣ д а н i е – uždaras posėdis (26); и з г н а н i е п л о д а – gemalo išvarymas, vaisiaus išvarymas (31); к р ѣ п к i е н а п и т к и – svaigstamieji
gėrimai (40); н е д о в о л ь с т в о р ѣ ш е н i е м ъ – nepasitenkinimas sprendimu (49); о б р а б а т ы в а ю щ а я п р о м ы ш л е н н о с т ь – dirbamoji
pramonė (54); о б р о ч н а я с т а т ь я – priepelnio dalykas (55); о ч и с т и т е л ь н а я п р и с я г а – nekaltumo, nekaltybės priesaika (64); п о в и в а л ь н а я б а б к а – priėmėja, pribuvėja (68); п о р ѣ з а н н а я р а н а – piautoji žaizda (75); п р о с и т е л ь н ы й п у н к т ъ – prašymo esmė,
prašomasis dalykas (87); р а с п р о с т р а н и т е л ь н о е т о л к о в а н i е –
aiškinimas (92); ч а с т и ч н а я п л а т а – dalies mokesnis (117). Daugiau
dėmenų turinčių atskirai pateiktų daiktavardžių junginių nėra daug (vos
20, iš jų 17 trižodžių, 2 keturžodžiai ir 1 penkiažodis), pvz.:
в о с п и т а т е л ь н о - и с п р а в и т е л ь н о е з а в е д е н i е – auklėjamoji
drausmės įstaiga (12); к о м п л е к т ъ п р и с я ж н ы х ъ з а с ѣ д а т е л е й –
prisiekusiųjų sprendėjų pilnuma (37); н е о т д ѣ л е н н ы е ч л е н ы с е м ь и – neatskirti, neišvartoti šeimos nariai (50); п е р е х о д ъ п р а в а с о б с т в е н н о с т и – nuosavybės teisės perėjimas (67); п о г л о щ е н i е п р и г о в о р а д р у г и м ъ п р и г о в о р о м ъ – nusprendimo įterpimas į kitą
nusprendimą (69); р а з л у ч е н i е о т ъ с т о л а и л о ж а – stalo ir guolio perskyrimas (90); с о в е р ш е н i е п р е с т у п н о г о д ѣ я н i я – nusikalstamojo darbo padarymas (101).
113
Atskirais straipsniais pateiktų rusiškų veiksmažodžių žodyne yra 227, pvz.:
а р е н д о в а т ь – nuomoti (2); в о з м ѣ щ а т ь – atlyginti (11); в ы м о г а т ь – prievartauti, kyšiauti, ištraukinti (14); з а п р и х о д о в а т ь – įrašyti į pajamas (28); и н к р и м и н и р о в а т ь – pakaltinti (33); к о н с т а т и р о в а т ь – konstatuoti (38); н а н я т ь – pasamdyti, nusamdyti; nunuomoti
(47); о к л е в е т а т ь – apkalbėti, apžodžiuoti (57); о п р е д ѣ л я т ь – nužymėti, nuženklinti, nuskirti, nubrėžti, nusakyti (58); о т р и ц а т ь – užsiginti, neigti, ginčyti (62); п о б у ж д а т ь – raginti, skatinti (68); п о з о р и т ь –
žeminti (72); п р е п р о в о ж д а т ь – siųsti, gabenti (81); р а з с р о ч и т ь –
išskirstyti terminais, išdalinti (90); р у ч а т ь с я – laiduoti (94); с о с т о я т ь с я – įvykti (103); у п о л н о м о ч и т ь – įgalioti (113); э к с п р о п р i и р о в а т ь –
daryti ekspropriaciją, nusavinti (119). Taip pat pasitaiko ir atskirai pateiktų
rusiškų veiksmažodžių junginių. Dauguma jų dvižodžiai (26), pvz.: з а н и м а т ь д о л ж н о с т ь – eiti pareigumą, pareigas (27); л и ш и т ь
н а с л ѣ д с т в а – neduoti palikimo (48); о с у щ е с т в л я т ь п р а в о –
vykdyti teisę (60); п е р е в е р ш а т ь д ѣ л о – spręsti bylą, dalyką iš naujo;
naujai spręsti bylą (65); п о д о б р а т ь к л ю ч ъ – įtinkinti raktą (71); п р е в ы с и т ь с м ѣ т у – peržengti sąmatą (78); у ч и н и т ь п л а т е ж ъ – iš
mokėti (115), bet yra ir turinčių daugiau dėmenų (8 trižodžiai, 4 keturžodžiai
ir 1 penkiažodis), pvz.: в х о д и т ь с ъ п р о ш е н i е м ъ – duoti prašymą
(13); и з ъ я т ь и з ъ в л а д ѣ н i я – atimti iš valdymo, iš turėjimo (32); п о в е р г а т ь н а р ѣ ш е н i е с у д а – duoti spręsti teismui (68); п р и с ы л а т ь о т ъ с е б я п о в ѣ р е н н о г о – siųsti savo įgaliotinį, advokatą (84);
с п и с а т ь с о с ч е т а – nurašyti nuo sąskaitos, išbraukti iš sąskaitos (104);
у к р ѣ п и т ь с я п о п р а в у д а в н о с т и в л а д ѣ н i я – įsitvirtinti užilginamojo turėjimo teisė 6 (112); у с т о я т ь н а т о р г а х ъ – išsilaikyti varžytynėse, paimti viršų varžytynėse (114). Veiksmažodžių ir jų junginių iš
viso žodyne atskirais straipsniais pateikta 266.
Ne ką mažiau nei veiksmažodžių žodyne atskirais straipsniais pateikta
ir požymį reiškiančių žodžių, kurie paprastai eina terminų dėmenimis.
Būdvardžių ir dalyvių iš viso esama 229, pvz.: а р е н д н ы й – nuomos,
nuominis (2); б е з г р а м о т н ы й – nemokąs taisyklingai rašyti (3); б е р е м е н н а я – neščia (5); в р е м е н н ы й – laikinasis, to tarpo, tam tarpui, tuo
tarpu (12); е д и н о в р е м е н н ы й – vieno karto (23); з а р а з и т е л ь н ы й – limpamas, apkrečiamas (28); и з б и р а т е л ь н ы й – renkamasis
(31); м а л о л ѣ т н i й – mažametis, mažų metų (42); м н и м о у м е р ш i й –
6
Turėtų būti teise.
114
tariamas miręs (43); н а г л ы й – įžūlus (45); н е о с н о в а т е л ь н ы й – be
pamatų, nepamatuotas (50); н е о т ъ е м л е м ы й – neatimamas (50); о б о ю д н ы й – abipusis, abišališkas (54); о с у ж д е н н ы й – nusmerktas (60);
п о д о з р и т е л ь н ы й – įtartinas (71); п о д о з р ѣ в а е м ы й – įtariamas
(71); п р а в и т е л ь с т в е н н ы й – vyriausybės, vyriausybinis (77); п р и с т р а с т н ы й – šališkas (84); п р и с у т с т в у ю щ i й – esąs, dalyvaująs
(84); с в е р х с м ѣ т н ы й – peržengiąs sąmatą (96); с л а б о у м н ы й –
silpnaprotis, mažaprotis, mažo proto (98); т о ж д е с т в е н н ы й – tas pats,
tolygus (109); х о л о с т о й – nevedęs (117); э к с т р е н н ы й – ūmus,
staigus, skubus (119). Būdvardžių ir dalyvių junginių pateikta tik trejetas:
з а к о н н о - с о с т о я в ш i й с я – teisėtai įvykęs, padarytas (26); имющ i й
з а к о н н у ю п р а в о с п о с о б н о с т ь к ъ с о в е р ш е н ю а к т о в ъ –
įstatymais teisėtingas daryti aktus (32); п р и к о с н о в е н н ы й к ъ д ѣ л у –
bylos paliestas (83). Į šiuos skaičius neįtraukiami tie būdvardžiai ir dalyviai,
kurie žodyne pateikti tik daiktavardžio reikšme, t. y. sudaiktavardėję (pvz.:
б ѣ д н ы й – pavargėlis, nuskurdėlis (7); г л а в н о к о м а н д у ю щ i й – vyriausiasis vadas (16); г л а в н о у п р а в л я ю щ i й – vyriausiasis valdytojas
(16); г л у х о н ѣ м о й – kurčias nebylys (17); з а в ѣ д ы в а ю щ i й – prižiūrėtojas, rūpintojas, vadovas (24); з а к л ю ч е н н ы й – kalinys, suimtasis
(26); з а к о н н о р о ж д е н н ы й – teisės, teisinis vaikas (26); к о м м и с
с i о н н ы я – komisiniai pinigai, komiso atlyginimas, tarpininkavimo mokesnis (37); к о р м о в ы я – pašaro pinigai (39); о б в и н я е м ы й – kaltinamasis (53); п о д д а н н ы й – valdinys (70); п о д с у д и м ы й – teisiamasis
(72); с л у ж а щ i й – tarnautojas (99); с т а р ш i й – vyresnysis (105);
т я ж у щ i й с я – bylininkas, bylos dalyvis (110); у м е р ш i й – numirėlis
(113)), nors kai kurie iš jų gali būti vartojami ir būdvardiškai; taip pat tie,
kurie pateikiamai dvejopomis reikšmėmis (pvz.: б е з в ѣ с т н о - о т с у т
с т в у ю щ i й – dingęs, nudingėlis, nežinia kur dingęs (3); п о л и ц е й с к i й –
palicinis, palicininkas (73); п о с т р а д а в ш i й – nuskaustas, nukentėjęs,
nukentėjėlis (76); п о т е р п ѣ в ш i й – nukentėjęs, nukentėjėlis, nuskaustas
(77); п р о п а в ш i й б е з ъ в ѣ с т и – pražuvęs, pražuvėlis (87)). Pastarieji sąlygiškai taip pat įtraukti į daiktavardžių ir jų junginių grupę.
Reikia paminėti, kad žodyne atskirais straipsniais taip pat pateikta 12
rusiškų prieveiksmių (в к л ю ч и т е л ь н о – priskirtinai (9); з а д ѣ л ь н о –
padarbiui (25); з а и м о о б р а з н о – skolintinai, skolinamai (25); л е г к о м ы с л е н н о – nepagalvojus, vėjavaikiškai (41); н а с и л ь н о – smurtu,
prievarta, varu (47); н е п о м ѣ р н о – pernelig (50); о т к р ы т о – atvirai
(61); с а м о л и ч н о – pats (95); с в о е в р е м е н н о – laiku (96); с е к р е т Terminologija | 2011 | 18
115
н о – slapta (97); с о в о к у п н о – išvien, bendrai (101); у с т н о – žodžiu
(114)) ir pora žodžių konstrukcijų (п р и н и м а я в о в н и м а н i е – kadangi (83); с о б с т в е н н о р у ч н о с т ь п о д п и с и у д о с т о в ѣ р я ю –
savos rankos parašą tikrinu (101)).
Kiek ir kokių duomenų žodyne po vieną pateikta atskirais straipsniais,
matyti iš 1 lentelės.
1 lentelė. Po vieną atskirais straipsniais pateikti rusiški terminai ir kiti leksiniai ar sintaksiniai vienetai
Žodžių
skaičius
Daiktavardžiai ir jų
junginiai
Veiksmažodžiai ir jų
junginiai
Būdvardžiai,
dalyviai ir jų
junginiai
Prieveiksmiai
Konstrukcijos
Iš viso
1
1319
226
229
12
0
1786
2
302
26
1
0
0
329
3
17
8
1
0
2
28
4
2
4
0
0
0
6
5
1
1
0
0
0
2
6
0
0
1
0
0
1
Iš viso
1641
265
232
12
2
2152
Palyginti nedidelį pluoštelį sudaro atskirais straipsniais pateikti rusiški terminai, turintys greta prirašytų sinonimų (ar labai artimos reikšmės
terminų) arba variantų (šie straipsniai netraukti į 1 lentelę). Straipsnių
su sinonimais iš viso yra 17. Išskyrus vienintelį straipsnį su veiksmažodžių
junginiais (х о д и т ь п о д ѣ л а м ъ , п о с у д а м ъ – byloti teismuose,
advokatauti (116)), kituose pateikiami daiktavardžiai ir jų junginiai: б у р е л о м ъ , б у р е л о м н ы й л ѣ с ъ – vėtralauža, lužtvė (6); в а л е ж н и к ъ ,
в а л е ж н ы й л ѣ с ъ – išlauža, griaumedis (7); г о д н о е с о с т о я н i е ,
г о д н о с т ь – tinkamumas (17); д а р с т в е н н ы й а к т ъ , д а р с т в е н н а я з а п и с ь – dovanų aktas, raštas; dovanojamasis aktas, raštas (19);
д в и ж и м о е и м у щ е с т в о , д в и ж и м о с т ь – kilnojamasis turtas,
kilnojamasis daiktas (19); з а к а з н и к ъ , з а к а з н о е м ѣ с т о – draustinė vieta (25); к о м е н д а н т с к а я , к о м е н д а н т с к о е у п р а в л е н i е –
komendantūra (37); к р у г о в а я п о р у к а , о т в ѣ т с т в е н н о с т ь –
bendra atsakomybė, visų laidavimas, atsakomybė (40); п о д у ш н ы й с б о р ъ ,
п о д у ш н о е – pagalvė (72); п о к л а ж е п р и н и м а т е л ь , п о к л а ж е х р а н и т е л ь – padėlio priėmėjas, laikytojas (73); р а з б и р а т е л ь с т в о ,
р а з б о р ъ д ѣ л а – bylos nagrinėjimas, teisimas (89); р о з ы с к а н i е , р о 116
з ы с к ъ – ieškojimas, tyrinėjimas (94); с е м е й с т в о , с е м ь я – šeima
(97); ф о р м у л я р н ы й с п и с о к ъ , ф о р м у л я р ъ – tarnaujamas raštas,
tarnybos raštas (116); ч е р н о в а я , ч е р н о в к а – juodraštis (118). Kaip
matyti, sinonimai atskiriami kableliu (pasikartojantis termino dėmuo kartais praleidžiamas), kitaip kažkodėl (gal per apsirikimą) parašytas tik vienas
straipsnis – к р а й н о с т ь – к р а й н я я н е о б х о д и м о с т ь – baigiamasis reikalas, neišvengiamas reikalas, būtinumas (39).
Variantų skyrimas kiek problemiškesnis. Į jų grupę čia įtraukiami rusiški terminai su skliaustais. Ne visada aišku, ar skliaustuose rašomas fakultatyvus dėmuo, t. y. straipsnyje pateikiami termino trumpasis ir ilgasis
variantai, ar juose pateikiamas tam tikras termino paaiškinimas. Beje, fakultatyvių termino dėmenų ir aiškinamųjų žodžių skyrimas kelia sunkumų
ir tada, kai šiais laikais reikia struktūrinti duomenis, keliant terminų žodynus į duomenų bazes, terminų bankus. Kartais geriausia išeitis būna
tiesiog prašyti žodyno autorių paaiškinimo, nes žodynų sandaros aprašai
dažnai visų sandaros niuansų neatskleidžia. Turint tai omenyje (juoba
nesant sandaros aprašo), tiriamo žodyno straipsniai pagal skliaustuose pateiktų rusiškų žodžių funkciją smulkiau neskirstyti ir sąlygiškai visi priskirti prie variantų. Atskirų tokių straipsnių iš viso yra 21. Iš jų tik vieninteliame pateikiami veiksmažodžiai (п р и ж и т ь ( д ѣ т е й ) – sugyventi (82)), kituose – daiktavardžiai ir jų junginiai: б ы к ъ ( м о с т а ) –
tilto atramas, tilto kojas (7); д ѣ я т е л ь ( о б щ е с т в е н н ы й ) – visuomenės darbininkas (23); з а к р ы т i е ( д в е р е й ) – (posėdžio) uždarymas
(26); и г р а ( к а р т о ч н а я ) – lošimas (31); к а л а н ч а ( п о ж а р н а я ) – gaisrininkų kuoras, gaisro žvalgybinė (35); н а г р а д н ы я ( д е н г и ) – atolygis (45); н а с т о я т е л ь ( ц е р к в и ) – klebonas (48);
о б о з н а ч е н i е ( ц ѣ н ы ) – (kainos) pažymėjimas (54); п о л о т н о ( з е м л я н о е ) – pylimas (74); п р о т о к ъ ( в о д ы ) – vandens ištaka (88);
р ѣ з ч и к ъ ( п е ч а т е й ) – rėžėjas (94); с и д ѣ л к а ( п р и б о л ь н о м ъ ) – slaugytoja (97); с т о р о н ы ( в ъ д ѣ л ѣ ) – bylininkai, dalyviai,
šalys (105); у п р а в л я ю щ i й ( и м ѣ н i е м ъ ) – ūkvaizdis (113); ш р и ф т ъ
( т и п о г р а ф с к i й ) – spaudmens (119); э к о н о м i я ( п о м ѣ щ и ч ь е ) –
dvaras, dvarai (119). Keturiuose straipsniuose su variantais lietuviškų atitikmenų nėra (po brūkšnio palikta tuščia vieta): к у р ь е р с к i я ( л о ш а д и ) (40); о б л о ж е н i е ( п о д а т н о е ) (54); п е р е м ѣ н н ы я ( л о ш а д и ) (66); у с т о й ( б е р е г о в о й ) (114).
Beveik pusė nagrinėjamo žodyno terminų (arba kitų leksinių ar sintaksinių vienetų) yra pateikta lizdais. Iš viso yra 749 lizdai, į kuriuos įeina
117
2 pav. Grafinis žodyno lizdų skaidymas
2029 rusiški terminai (pridėjus sinonimus ir variantus – 2052). Lizdų
dydis įvairus, juos sudaro nuo dviejų iki dešimties narių, kurie paprastai
grafiškai atskiriami kaip atskiri straipsniai – lizdo antraštinis ir į lizdą įeinantys (pastarieji rašomi su įtrauka, žr. 2 pav.). Tiesa, pasitaiko lizdų ir su
grafiškai neatskirtais straipsniais, t. y. rašomais vienoje eilutėje atskiriant
tik kabliataškiu (3 pav.), yra ir lizdų, kuriuose vieni terminai grafiškai
išskiriami, kiti surašomi į vieną eilutę (4 pav.). Taip pat pasitaiko formaliai
žiūrint į vieną straipsnį surašytų nesinoniminių rusiškų terminų (5 pav.).
Pagal esmę pastarieji atvejai čia taip pat laikomi lizdais. Tiesa, kai yra
artimos sąvokos, atskiriant sinonimus nuo ne sinonimų gali būti neišvengta šiek tiek subjektyvumo, nes dabar sunku tiksliai įvertinti, kaip tie duomenys buvo traktuojami žodyno rengėjų.
118
3 pav. Lizdas su grafiškai neišskirtais straipsniais
4 pav. Lizdas su mišriai išskirtais straipsniais
5 pav. Dvinariu lizdu laikomas straipsnis su nesinoniminiais terminais
Dauguma lizdų (437) yra dvinariai – juos sudaro du straipsniai, t. y. du
skirtingi rusiški terminai arba šiaip žodžiai ar jų junginiai (pirmasis iš jų
laikomas lizdo antraštiniu) su vertimais į lietuvių kalbą. Žiūrint pagal dėmenų skaičių, antraštiniame straipsnyje paprastai teikiamas vienas rusiškas
žodis (356 lizdai), rečiau dvižodis junginys (71 straipsnis), kartais ir ilgesni junginiai (yra trižodžių (7), keturžodžių (2), penkiažodžių (1)). Kaip ir
galima būtų tikėtis, antrame dvinario lizdo straipsnyje paprastai teikiamas
dvižodis junginys (275 lizdai), nemažai yra ir trižodžių (103), taip pat pasitaiko nuo keturių iki aštuonių dėmenų turinčių junginių (iš viso 39
119
straipsniai). Neįprasta, bet šioje lizdo pozicijoje nagrinėjamame žodyne
kartais teikiamas ir vienas žodis (20 lizdų). Struktūriškai išanalizavus dvinarius lizdus, matyti, kad tiriamame žodyne esama įvairių straipsnių derinių. Pagal tai, kiek žodžių sudaro antraštinio ir antrojo lizdo straipsnių
rusiškus terminus arba kitus leksinius ar sintaksinius vienetus, galima skirti tokius derinius (dėmenų skaičius žymimas skaitmenimis, greta pateikiami pavyzdžiai): 1+1: д о х о д ъ – pelnas; д о х о д ы – pajamos, sąrankos,
gaviniai (22); п р е д п о л а г а т ь – (nu)manyti, spėti; /7 п р е д п о л а г а е м ы й – numanomas, spėjamas (79); 1+2: а в а н с ъ – avansas; / в ы д а т ь
а в а н с о м ъ – duoti avanso (1); г л а в а – skyrius; / г л а в а г о с у д а р с т в а – vyriausioji valstybės galva (16); 1+3: а д м и н и с т р а т и в н ы й –
administracinis; / в ъ а д м и н и с т р а т и в н о м п о р я д к ѣ – administraciniu keliu (1); д а р е н i е – dovanojimas; / д а р е н i е п р и ж и з н и –
dovanojimas gyvam besant (18); 1+4: б е з с о з н а т е л ь н о с т ь – nesąmoningumas, nenuovoka; / п р и в е с т и в ъ с о с т о я н i е б е з с о з н а т е л ь н о с т и – atimti nuovoka (4); в ы н о с ъ – išnešimas; / п р о д а ж а п и т е й н а в ы н о с ъ – gėrimų pardavinėjimas išneštinai (15); 1+5:
п р и в л е ч е н i е – įtraukimas, pašaukimas; / п р и в л е ч е н i е к ъ д ѣ л у
т р е т ь я г о л и ц а – pašaliečio įtraukimas bylon (82); р о с т ъ – palūkanos; / з а н и м а т ь с я о т д а ч e ю д е н е г ъ в ъ р о с т ъ – palūkanauti (94); 1+6: а д м и н и с т р а ц i я – administracija, valdymas; / у ч р е дить администрацiю по дѣламъ несостоятельнаго
д о л ж н и к а – įsteigti administraciją nusigyvenusio skolininko reikalais (1);
1+7: о б в и н е н i е – kaltinimas, nukaltinimas, apkaltinimas, įskundimas; /
п р и в л е ч ь к ъ с у д у п о о б в и н е н i ю в ъ к р а ж ѣ – pašaukti tieson
kaltinant pavogus (52); 1+8: п р е с ѣ ч е н i е – (už)kardymas; / м ѣ р ы
пресѣченiя способовъ уклоненiя отъ слѣдствiя и суд а – kardomosios priemonės vengimui tardymo ir teismo (81); 2+1: с л у ш а т ь д ѣ л о – klausyti bylą, nagrinėti bylą; / с л у ш а т ь с я – klausyti (99); 2+2: а н о н и м н о е о б щ е с т в о – nevardinė draugija, bendrovė;
а н о н и м н о е п р о и з в е д е н i е – kūrinys be autoriaus vardo, nežinomo
autoriaus kūrinys (2); с о с т а в л я т ь а к т ъ – (su)rašyti aktą; / с о с т а в л я т ь б у м а г у – surašyti, sudėti raštą (103); 2+3: х о д ъ д ѣ л а –
bylos eiga; / д а т ь х о д ъ д ѣ л у – paleisti bylą eiti (117); 2+4: о ч н а я
с т а в к а – suvedimas akysna, statymas vienas prieš kitą; / н а з н а ч а т ь
7
Pasviruoju brūkšniu parodomas grafinis skyrimas, t. y. antrojo lizdo straipsnio rašymas iš naujos eilutės. Kai
lizdo straipsniai grafiškai neišskiriami (teikiami vienoje eilutėje), šis ženklas nerašomas.
120
с в и д ѣ т е л я м ъ о ч н у ю с т а в к у – suvesti reiškėjus akysna (64); 2+5:
и н в е н т а р н ы й н а с л ѣ д н и к ъ – inventoriaus turto įpėdinis; / п р и н я т ь н а с л ѣ д с т в о н а и н в е н т а р н о м ъ п р а в ѣ – priimti palikimą inventoriaus teise (33); 3+2: в о й т и п о с р е д с т в о м ъ
п о в р е ж д е н i я – įsilaužti; / н а с и л ь н о в о й т и – įsismerkti (11);
3+3: о ч и щ а т ь т о в а р ы п о ш л и н о ю – mokėti prekėms muitą, atmuitinti prekes; / о ч и щ а т ь о т ъ в с т у п щ и к о в ъ – atvaduoti nuo įsikišėlių, atvaduoti nuo pašaliečių reikalavimų (64); 4+4: о б р а щ е н i е п р и г о в о р а к ъ и с п о л н е н i ю – nusprendimo leidimas vykdyti; / о б р а щ е н i е
в з ы с к а н i я н а н е д в и ж и м о с т ь – išieškojimas iš nekilnojimo8 turto
(55); 5+2: з а н и м а т ь с я ч ѣ м ъ в ъ к а ч е с т в ѣ п р о м ы с л а – verstis kuo; / з а н и м а т ь с я с б ы т о м ъ – leisti (27). Tipinė lizdo sandara
yra 1+2, visų derinių dažnumas nurodytas 2 lentelėje.
Kaip matyti, pagal terminų ir kitų leksinių ir sintaksinių vienetų dėmenų skaičių lizdų įvairovė yra didelė ir tai neatitinka šių dienų lizdo
sampratos – dabar junginiai lizdo antraštiniame straipsnyje neteikiami.
Reikia turėti omenyje, kad tuo metu, kai buvo rengiamas šis rankraštis
(iki 1920 m.), Lietuvoje buvo išėję vos keli terminų žodynai, todėl dar iš
esmės nebuvo terminų žodynų rengimo tradicijų, nebuvo nusistovėję
terminografijos principai. Beje, nors tyrimais tai nepatvirtinta, galima
spėti, kad dabartinėje terminografijoje apskritai nebūdingi nagrinėjamame
rankraštyje vyraujantys dvinariai lizdai – jeigu daromas lizdas, tikėtina,
kad paprastai pateikiami bent du rūšiniai terminai.
Ne mažesnė lizdų įvairovė yra ir pagal gramatinę sandarą. Dvinarių
lizdų antraštiniame straipsnyje paprastai teikiamas rusiškas daiktavardis ar
daiktavardžio junginys (294 lizdai iš 437), rečiau būdvardis, dalyvis ar jų
junginys (80), veiksmažodis ar jo junginys (61), yra ir pora lizdų su antraštiniais prieveiksmiais. Į antrąjį lizdo straipsnį paprastai įeina taip pat
daiktavardis ar jo junginys (298), rečiau veiksmažodis ar jo junginys (94),
prieveiksmis (2). Šioje pozicijoje žodyne kartais teikiamos prielinksnių
konstrukcijos (tokios kaip, pavyzdžiui, с ъ н е д о с т а т к о м ъ – ydingas
(49), п о м о е м у п о р у ч е н i ю – mano pavestas (75), в ъ т а к о й с о
р а з м ѣ р н о с т и – taip atatinkamai (102); 19 lizdų), taip pat esama predikatinių, t. y. atitinkančių sakinį ar jo pamatą, konstrukcijų (pvz., б ы л ъ
б е з ъ п а м я т и – buvo be žado (4), я е м у н а с л ѣ д у ю – aš gaunu jo
palikimą (48), з е м л я о т х о д и т ъ е м у – žemė tenka, skiriama jam
8
Rankraštyje klaida – turėtų būti nekilnojamo.
121
(63), п р о ш у – prašau (87); 8 lizdai). Pagal tai, kokios kalbos dalys ar jų
junginiai žodyne teikiami lizdo antraštiniame ir antrajame straipsnyje, galima skirti tokius derinius (sutrumpinimai paaiškinti 2 lentelėje): dk+dk:
в о с х о д я щ i й р о д с т в е н н и к ъ – aukštutinis giminietis; / в о с х о д я щ а я л и н i я – aukštutinė eilė (12); д о л ж н о с т ь – tarnyba, pareigumas; /
п р е с т у п л е н i е п о д о л ж н о с т и – nusikaltimas tarnybą einant, tarnybos nusikaltimas, tarnybinis nusikaltimas (21); dk+v: з а п р е щ е н i е –
įdraudimas, uždraudimas, draudimas; / н а л а г а т ь з а п р е щ е н i е н а
и м у щ е с т в о – įdrausdinti, įdrausti turtą (28); с м е р т н а я к а з н ь –
mirties bausmė; / к а з н и т ь – nužudyti (99); dk+b/d: о б х о ж д е н i е –
elgimasis, pasielgimas; / в и н о в н ы й в ъ ж е с т о к о м ъ о б х о ж д е н i и –
kaltas žiauriai elgęsis (55); п р е щ е н i е з а к о н н о е – įstatyminis išsavaiminimas; / с о с т о я щ i й п о д ъ з а к о н н ы м ъ п р е щ е н i е м ъ – išsavaimintas (81); dk+p: о ф и ц i а л ь н ы й а к т ъ – oficialinis aktas; /
о ф и ц i а л ь н о – oficialingai (63); dk+k: з а п р о д а ж н а я з а п и с ь –
pardavimo sutarties raštas; / о н ъ з а п р о д а л ъ д о м ъ – jis suderėjo
parduoti namus, jis sutiko parduoti namus (28); dk+l: в р е м я – laikas,
metas; в о в р е м я т ю р е м н о г о з а к л ю ч е н i я – kalėjime bekalėdamas (12); н е о с т о р о ж н о с т ь – neatsargumas; / п о н е о с т о р о ж н о с т и – dėl neatsargumo (50); v+dk: о п е ч а т а т ь – antspauduoti; /
о п е ч а т а н н ы е п р е д м е т ы – antspauduoti daiktai, antspauduotiniai
daiktai (58); в в ѣ р и т ь – įtikėti, pavesti; / в в ѣ р е н н о е и м у щ е с т в о –
įtikėtas, pavestas turtas (7); v+v: з а с т и г н у т ь – užklupti; / з а с т и г н у т ь с л ѣ д ы п р е с т у п л е н i я – užklupti nusikaltimo pėdsakus (29);
о п л а т и т ь – išmokėti; / о п л а ч и в а т ь – išsimokėti (58); v+b/d:
о б я з а т ь – įžadėti, įsakyti, priversti; / о б я з а н н ы й я в к о ю в ъ
с у д ъ – privaląs atvykti (stoti) į teismą (56); v+k: с ч и т а т ь – (su)skaityti; laikyti; / е г о с ч и т а ю т ъ б е з у м н ы м ъ – jį laiko bepročiu (108);
v+l: о б д у м а т ь – sugalvoti; / с ъ о б д у м а н н ы м ъ з а р а н ѣ е н а
м ѣ р е н i е м ъ – (neišversta) (53); b/d+dk: б е з м е з д н ы й – nemokamas,
dovanas; б е з м е з д н ы й д о г о в о р ъ – neatsilygintinė sandora (3);
п о д л е ж а щ i й – tam tikras; / п о д л е ж а щ а я в л а с т ь – tikroji
valdžia (71); b/d+v: в и н о в н ы й – kaltas; / п р и з н а т ь в и н о в н ы м ъ – nukaltinti, padaryti nukaltinamąjį sprendimą (9); b/d+b/d: б е з п о т о м с т в е н н ы й – bevaikis; / б е з п о т о м с т в е н н о 9
9
Greičiausiai per apsirikimą parašyta didžiąja raide (Безпотомственно), šiaip jau rankraščio terminai lizdo
viduje pradedami mažąja raide.
122
у м е р ш i й – miręs bevaikis (4); b/d+l: н а д л е ж а щ i й – reikiamas; /
б е з ъ н а д л е ж а щ е г о р а з р ѣ ш е н i я – reikiamai neleidžiamas (45);
p+dk: у м ы ш л е н н о – tyčia; / у м ы ш л е н н о е д ѣ я н i е – tyčios
darbas (113); p+b/d: л и ч н о – pats; / л и ч н о м н ѣ и з в ѣ с т н ы й –
man pačiam žinomas (41). Tipinė lizdo sandara yra dk+dk, visų derinių
dažnumas nurodytas 2 lentelėje.
Dabartinėje terminografijoje dažniausiai teikiami tik daiktavardžiai ir jų
junginiai, tačiau kai kuriuose žodynuose, ypač verčiamuosiuose ar verčiamuosiuose mokomuosiuose, nevengiama ir kitų kalbos dalių ar įvairesnių
konstrukcijų. Šie duomenys vartotojams (pvz., vertėjams ar sričių specia
listams) yra naudingi. Tiesa, tokie žodynai paprastai nelaikomi tikraisiais
terminų žodynais – tai tiesiog sričių kalbos žodynai.
2 lentelė. Dvinarių lizdų antraštinio ir antrojo straipsnių deriniai pagal teikiamų rusiškų terminų
ir kitų leksinių ar sintaksinių vienetų dėmenų skaičių arba kalbos dalis ir jų junginius
Deriniai pagal
dėmenų skaičių
1+1
1+2
1+3
1+4
1+5
1+6
1+7
1+8
2+1
2+2
2+3
2+4
2+5
3+2
3+3
4+4
5+2
Iš viso
Lizdų
skaičius
15
218
91
18
7
4
1
2
5
55
6
4
1
1
6
2
1
437
Deriniai pagal kalbos
dalis ir jų junginius
dk+dk
dk+v
dk+b/d
dk+p
dk+k
dk+l
v+dk
v+v
v+b/d
v+k
v+l
b/d+dk
b/d+b/d
b/d+v
b/d+l
p+dk
p+b/d
Iš viso
Lizdų
skaičius
217
49
8
2
3
15
6
43
6
5
1
74
1
2
3
1
1
437
Paaiškinimas: dk – daiktavardis arba jo junginys, v – veiksmažodis arba jo junginys,
b/d – būdvardis ar dalyvis arba jų junginys, p – prieveiksmis, k – predikatinė konst
rukcija, l – prielinksnio konstrukcija.
123
Trinarių lizdų žodyne yra 189. Antraštiniame straipsnyje paprastai teikiamas vienas rusiškas žodis (167 straipsniai), kartais dvižodis (20) ar
trižodis (2) junginys. Kituose straipsniuose vyrauja dvižodžiai junginiai
(265), taip pat esama vienažodžių (6), trižodžių (76), keturžodžių (23),
penkiažodžių (7), šešiažodžių (1) junginių. Dažniausiai greta antraštinio
vienažodžio termino ar šiaip žodžio teikiami du dvižodžiai junginiai
(1+2+2) – tai tipinė trinario lizdo sandara (90 lizdų), pvz.: д а н н а я –
įgyjamasis raštas; / д а н н а я к р ѣ п о с т ь – įtvirtinamasis įgyjamasis
raštas; / д а н н о е д ѣ я н i е – šis darbas (18); д ѣ й с т в о в а т ь – dirbti, turėti galios; / д ѣ й с т в у ю щ е е з а к о н о д а т е л ь с т в о – įstatymai,
turį galios; esamieji įstatymai, galingi įstatymai; / д ѣ й с т в у ю щ а я
а р м i я – kariaujančioji kariuomenė (23); з л о н а м ѣ р е н н ы й – piktavalis; / з л о н а м ѣ р е н н ы й б а н к р о т ъ – piktos valios bankrutas; /
з л о н а м ѣ р е н н а я ш а й к а – piktadarių gauja (30); и с п р а в л я т ь –
taisyti; / и с п р а в л я т ь д о л ж н о с т ь – eiti pareigumą, tarnybą; / и с п р а в и т ь а к т ъ – pataisyti aktą (34). Rečiau lizde teikiami dvižodis
ir trižodis junginiai (1+2+3 arba 1+3+2) (33 lizdai), pvz.: в з ы с к а н i е –
nuobauda, išieškojimas, išreikalavimas; / в з ы с к а н i е з а п о т р а в у –
kuopa; / м ѣ р ы в з ы с к а н i я – baudžiamosios priemonės (8); д о л г ъ –
skola, prievolė; / ч е л о в ѣ к ъ д о л г а – prievolės žmogus; / д о л г ъ н а
м н ѣ – mano skola, aš skolingas (21); з а я в л я т ь – pareikšti, įrašydinti; / з а я в л я т ь и с к ъ – pareikšti ieškojimą, duoti ieškojimą; / з а я в л я т ь с в о и п р а в а – pareikšti savo teises (30); tik trižodžiai junginiai
(1+3+3) (15 lizdų), pvz.: о с в и д ѣ т е л ь с т в о в а н i е – ištyrimas, apžiūra, apžiūrėjimas; / о с в и д ѣ т е л ь с т в о в а н i е м е р т в о г о
т ѣ л а – negyvėlio apžiūra, ištyrimas; / а к т ъ о с в и д ѣ т е л ь с т в о в а н i я
р а б о т ъ – darbų apžiūros aktas (59); с т р а ж а – sargyba; / в з я т ь
п о д ъ с т р а ж у – suimti, suimdinti; / н а х о д и т с я п о д ъ с т р а ж е ю – yra sergimas, suimtas (106); dvižodžiai ir keturžodžiai junginiai
(1+2+4 arba 1+4+2) (10 lizdų), pvz.: д о з н а н i е – kvota, kvotimas, kamantinėjimas; / п р и д о з н а н i и – bekvočiant; / д о з н а н i е ч е р е з ъ
о к о л ь н ы х ъ л ю д е й – sužinojimas, kvotimas per aplinkinius žmones,
gyventojus (20); п р и б а в к а – priedas (81); / л и ч н а я п р и б а в к а к ъ
ж а л о в а н i ю – asmeninis algos priedas; / п р и б а в к а ж а л о в а н i я –
algos padidinimas, algos pakėlimas (82). Dar galima iškirti 15 lizdų, kurių
visi nariai yra dvižodžiai (2+2+2), pvz.: б е з д е н е ж н ы й в е к с е л ь –
tuščias vekselis; / б е з д е н е ж н ы й д о к у м е н т ъ – dokumentas be pi124
nigų mokėjimo; б е з д е н е ж н о е п о л ь з о в а н i е – nemokamas naudojimas
(3); н а л а г а т ь о п е к у – skirti globą; / н а л а г а т ь н а к а з а н i е –
skirti bausmę; / н а л о ж и т ь п е ч а т ь – prispausti antspaudą, antspauduoti (46). Likę 26 trinariai lizdai pagal dėmenų skaičių didesnių grupių
nesudaro, yra įvairūs, pvz.: в с т у п л е н i е – įstojimas; / в с т у п л е н i е
т р е т ь я г о л и ц а в ъ д ѣ л о – pašaliečio įstojimas, įsikišimas į bylą; /
в с т у п л е н i е т р е т ь я г о л и ц а в ъ п р а в а к р е д и т о р а – pašaliečio apėmimas kreditoriaus teisių (13); в ы д а т ь – duoti, atiduoti; /
в ы д а т ь з а с в о е – duoti per savo; / в ы д а т ь с е б я з а д р у г о е
л и ц о – pasisakė esąs kitas žmogus (14); п е р е д а т ь – perduoti; / п е р е д а т ь д ѣ л о п о п о д с у д н о с т и – (neišversta); / п е р е д а т ь
д ѣ л о н а р а с п о р я ж е н i е с у д а – perduoti bylą teismui nagrinėti (65);
х о ж д е н i е п о д ѣ л у – rūpinimasis byla, bylos žiūrėjimas; / о с т а в и т ь д ѣ л о б е з ъ х о ж д е н i я – neleisti bylos; / и м ѣ т ь х о ж д е
н i е – eiti apyvartojė10 (117).
Žiūrint pagal kalbos dalis, trinariuose lizduose dažniausiai (83 lizdai)
teikiami daiktavardžiai ir daiktavardžių junginiai (dk+dk+dk), pvz.:
б р е д ъ – kliedas; б р е д ъ в е л и ч i я – didybės kliedas, puikybės kliedas;
б р е д ъ п р е с л ѣ д о в а н i я – persekiojimo kliedas (6); п р е д ъ я в л е н i е –
pristatymas, parodymas, davimas; / п р е д ъ я в л е н i е и с к а – ieškojimo
(iš)kėlimas, pareiškimas; / в е к с е л ь с ъ п л а т е ж о м ъ п о п р е д ъ
я в л е н i ю – vekselis, mokamas pareikalavus (80); п р о м ы с л о в ы й н а л о г ъ – verslo ančdėlis, mokesnis; / п р о м ы с л о в о е с в и д ѣ т е л ь с т в о –
verslo žyminys; / п р о м ы с л о в о е ж и в о т н о е – verslinis gyvulys (87);
я в к а ( в ъ с у д ъ ) – stojimas, atvykimas; / я в к а ( д о г о в о р о в ъ ) –
įrašydinimas, įrašymas; / я в к а с ъ п о в и н н о ю – atvykimas pasisakyti
savo kaltybę (120); greta daiktavardžių į lizdą kartais įtraukiamas veiksmažodžio junginys (dk+dk+v arba dk+v+dk) (14 lizdų), pvz.:
в о з о б н о в л е н i е – atnaujimas11; / в о з о б н о в и т ь д ѣ л о – atnaujinti bylą, iš naujo pradėti bylą; / в о з о б н о в л е н i е д ѣ л а – bylos atnaujinimas; bylos darymas iš naujo (11); г л а с н о с т ь – viešumas, pagarsėjimas; / г л а с н о с т ь п р о ц е с с а – bylų darymo viešumas, teisimo viešumas; / п о л у ч и т ь г л а с н о с т ь – pagarsėti, iškilti aikštėn (17). Palyginti nemažą pluoštą (44 straipsniai) sudaro daiktavardžių junginių lizdai,
10
Turėtų būti apyvartoje. Rankraštyje yra ir daugiau atvejų, kai vietoj e kažkodėl rašoma ė.
11
Klaida – turėtų būti atnaujinimas.
125
kurių antraštiniame lizde teikiami būdvardžiai arba dalyviai (b/d+dk+dk),
pvz.: в н ѣ б р а ч н ы й – nevedybinis; / в н ѣ б р а ч н ы й р е б е н о к ъ –
pavainikis kūdikis, rastinis kūdikis; / в н ѣ б р а ч н о е с о ж и т е л ь с т в о –
bendras gyvenimas nesusivedus (10); м н и м ы й – tariamas; / м н и м а я
с м е р т ь – tariamoji mirtis; / м н и м а я п р е т е н з i я – tariamoji pretenzija (43); о п р а в д а т е л ь н ы й – išteisinamas; / о п р а в д а т е л ь н ы й п р и г о в о р ъ – išteisinamasis sprendimas; / о п р а в д а т е л ь н ы й
д о к у м е н т ъ – pateisinamasis dokumentas (58). Dar galima išskirti 20
lizdų, kuriuos sudaro tik veiksmažodžiai ir jų junginiai (v+v+v), pvz.:
н а р я ж а т ь – skirti; / н а р я ж а т ь к о м и с с i ю – skirti komisiją,
sudaryti komisiją; / н а р я ж а т ь н а р а б о т ы – skirti darbams, skirti į darbus (47); п о в р е д и т ь – sužaloti, pakenkti, pagadinti; / п о в р е д и т ь з д о р о в ь е – sveikatą suardyti; / п о в р е д и т ь п е ч а т ь –
antspaudą sulaužyti (69). Kiti 28 lizdai apima įvairius kalbos dalių derinius.
Greta antraštinio daiktavardžio teikiami veiksmažodžių, būdvardžių, prielinksnių junginiai, predikatinės konstrukcijos, pvz.: а р е н д а – nuoma;
о т д а в а т ъ в ъ а р е н д у – išnuomoti; с д а ю щ i й в ъ а р е н д у –
nuomotojas (2); в л а с т ь – valdžia, valdymas; / в л а с т ь н а д ъ д ѣ т ь
м и – vaikų valdymas; / б ы л ъ п о д ъ м о е ю в л а с т ь ю – buvo mano
valdžioje (9); о с н о в а н i е – pagrindas; / н а о с н о в а н i и т о г о – einant tuo; / н а о б щ е м ъ о с н о в а н i и – paprastais pagrindais (59); о ч е р е д ь – eilė; / в н е с т и д ѣ л о в ъ о ч е р е д ь – įrašyti bylą į eilę; /
и с к л ю ч и т ь д ѣ л о и з ъ о ч е р е д и – išbraukti bylą iš eilės (64). Taip
pat yra panašių įvairių lizdų su antraštiniais būdvardžiais arba dalyviais,
pvz.: в ы м о р о ч н ы й – išmarų; / в ы м о р о ч н о е н а с л ѣ д с т в о –
išmarų palikimas; / н а с л ѣ д о в а т ь п о в ы м о р о ч н о м у п р а в у –
paveldėti išmarų teisė12 (14); н е д ѣ й с т в и т е л ь н ы й – nesamas, negalingas, netikras; / н е д ѣ й с т в и т е л ь н ы й д о г о в о р ъ – negalinga
sandora; / п р и з н а т ь н е д ѣ й с т в и т е л ь н ы м ъ – pripažinti netikru,
pripažinti negalingu (49); к о р ы с т н ы й – pasipelnomas; / к о р ы с т н о е п о б у ж д е н i е – (neišversta); / с ъ к о р ы с т н о ю ц ѣ л ь ю –
norėdamas pasipelnyti (39); п о д л и н н ы й – originalinis; / п о д л и н н ы й
а к т ъ – originalinis aktas, akto originalas; / с ъ п о д л и н н ы м ъ
в ѣ р н о – su originalu sutinka, su originalu lygu (71); т а й н ы й – slaptas;
т а й н о – slapta; / т а й н о е з а в ѣ щ а н i е – slaptasis testamentas
12
126
(108). Dar galima paminėti vieną kitą struktūriškai įdomesnį lizdą, kurio
antraštiniame straipsnyje teikiamas veiksmažodis arba prieveiksmis, pvz.:
з а п о д о з р ѣ в а т ь – įtarti; / з а п о д о з р ѣ в а т ь а к т ъ в ъ п о д л и н н о с т и – įtarti akto originalumą; / з а п о д о з р ѣ н н ы й в ъ б а н к
р о т с т в ѣ – įtartas nusigyvenęs (28); п о д л е ж а т ь – (neišversta); /
п о д л е ж и т ъ у д о в л е т в о р е н i ю – yra patenkintinas; / п о д л е ж и т ъ б о л ѣ е с т р о г о й о т в ѣ т с т в е н н о с т и – yra skaudžiai
baustinas (71); с а м о в о л ь н о – sava valia; с а м о в о л ь н о е п о л ь з о
в а н i е п р а в о м ъ – savo (paties) valia, iš savo valios pasinaudojimas,
naudojimasis teisė13; / с а м о в о л ь н о е п р е б ы в а н i е – neleistas, neleidžiamas buvimas (94).
Keturnarių lizdų nagrinėjamame žodyne yra gerokai mažiau už trinarius – 75. Jų antraštiniame straipsnyje paprastai teikiamas vienas rusiškas
žodis (67 lizdai), taip pat yra 7 lizdai su dvižodžiais antraštiniais junginiais
ir 1 su trižodžiu. Lizduose dažniausi dvižodžiai junginiai (141), mažiau
yra trižodžių (56), keturžodžių (17), penkiažodžių (2), šešiažodžių (2)
junginių, į lizdus taip pat įtraukti 7 vienažodžiai terminai. Štai keletas
įvairaus dėmenų skaičiaus lizdų pavyzdžių: б р а к ъ – vedyba, sąvedybos; /
н е д ѣ й с т в и т е л ь н ы й б р а к ъ – netikra vedyba; / с о с т о я т ь в ъ
б р а к ѣ – būti susivedus; / д и т я , р о ж д е н н о е в н ѣ б р а к а – pavainikis kūdikis, rastinis kūdikis (6); з а в о д ъ – dirbykla, gamintuvė, darbo
įtaisa; / г о р н ы й з а в о д ъ – kasinių gamintuvė; / в о д о ч н ы й з а в о д ъ – degtinės varykla, geriminė; / к о н с к i й з а в о д ъ – arklių veisykla, veisiamoji arklidė (24); л и ш е н ъ з а к о н н о г о о с н о в а н i я – neturi teisės pagrindo, neturi įstatyminio pagrindo; / м о ж е т ъ б ы т ь н а в с е г д а л и ш е н ъ п р а в а – gali buti amžinai atimtas teisę; / л и ш и т ь
в и н о в н о г о п р а в а – atimti kaltininkui teisę; / л и ш и т ь с я – netekti, nustoti, prarasti (41); о б р а т и т ь в н и м а н i е – atkreipti dėmesį,
paakinti; / о б р а т и т ь в з ы с к а н i е н а н е д в и ж и м о с т ь – imti
išieškoti iš nekilnojamojo turto; / о б р а т и т ь п р и г о в о р ъ к ъ и с
п о л н е н i ю – išleisti nusprendimą vykdyti (54); / о б р а т и т ь в ъ
п о л ь з у к а з н ы – paimti valdžios naudai (55); с в о б о д н ы й – laisvas,
palaidas, atliekamas; / с в о б о д н о е в р е м я – atliekamas, atspėjamas
laikas; / с в о б о д н о е р а с п о р я ж е н i е – (neišversta); / ч а с т ь и м у щества, находящагося въ свободномъ распоряженiи –
13
127
turto dalis, su kuriuo galima elgtis kaip tinkamam (96); с к р ѣ п л я т ь –
patvirtinti; / с к р ѣ п л я т ь ( п е ч а т ь ю ) – antspauduoti; / с к р ѣ п л я т ь
( п о л и с т а м ъ ) – sužymėti; / с к р ѣ п л е н н ы й п е ч а т ь ю – antspauduotas (98).
Antraštiniuose keturnarių lizdų straipsniuose dažniausiai teikiami daiktavardžiai ar jų junginiai (34 lizdai), kiek rečiau būdvardžiai, dalyviai ar
jų junginiai (22 lizdai), veiksmažodžiai ar jų junginiai (19 lizdų). Ne ant
raštiniuose straipsniuose vyrauja daiktavardžiai ir jų junginiai (141), nemažai yra veiksmažodžių ir jų junginių (73), bet tik 1 dalyvio junginys.
Taip pat įtrauktos 4 predikatinės konstrukcijos (pvz., всѣ отвѣчаютъ
солидарно (102)), 5 prielinksnių konstrukcijos (pvz., во вредъ правосудiю
(12)) ir 1 junginio linksnis (явочнымъ порядкомъ (120)). Tipiniai straipsniai yra trejopi: teikiami vien daiktavardžiai ir jų junginiai (pvz., к а м е р а – kambarys, kamara; / а р е с т а н т с к а я к а м е р а – kalimoji,
kalimasis kambarys; / с у д е б н а я к а м е р а – teismo kambarys; / о б в и н и т е л ь н а я к а м е р а – kaltinamoji kamara; valstybės gynėjo kamara (35)), teikiami vien veiksmažodžiai ir jų junginiai (pvz., з а к л ю ч а т ь
д о г о в о р ъ – padaryti sandora; / з а к л ю ч а т ь в ъ т ю р ь м у – įdėti į kalėjimą, uždaryti kalėjimė14; / з а к л ю ч а т ь в ъ о к о в ы – pančiais
surakinti, saistyti; / з а к л ю ч а т ь з а е м ъ – pasiskolinti (26)), antraštiniame straipsnyje teikiamas būdvardis arba dalyvis, o lizde – daiktavardžių
junginiai (pvz., н а с и л ь с т в е н н ы й – smurtnus; / н а с и л ь с т в е н н о е д ѣ й с т в i е – smurto veiksmas; / н а с и л ь с т в е н н о е з а в л а
д ѣ н i е н е д в и ж и м ы м ъ у м у щ е с т в о м ъ – nekilnojamojo turto paveržimas smurtu; / н а с и л ь с т в е н н а я с м е р т ь – (neišversta) (47)).
Štai keletas retesnių įvairesnės struktūros pavyzdžių: п о в и н н а я – pasisakymas; / я в к а с ъ п о в и н н о ю – atvykimas pasisakyti esant kaltą; /
я в и л с я с ъ п о в и н н о ю – atvyko pasisakyti esąs kaltas (68); / п р и н е с т и п о в и н н у ю – pasisakyti esant kaltą (69); с о л и д а р н ы й –
išvieninis, solidaringas; / с о л и д а р н а я о т в ѣ т с т в е н н о с т ь – išvieninė, solidaringa atsakomybė; / в с ѣ о т в ѣ ч а ю т ъ с о л и д а р н о –
visi atsako išvien; / с о л и д а р н о е п о р у ч и т е л ь с т в о – išvieninis
laidavimas (102); с ч е т ъ – sąskaita; / в ъ с ч е т ъ д о л г а – į skolą;
в ъ д о л г ъ – skolintinai; н а м о й с ч е т ъ – mano galvon (107); я в и т ь с я – atvykti; / я в л я т ь с я в ъ с у д ъ – atvykti į teismą, stoti teisme; /
14
Turėtų būti kalėjime.
128
я в и л и с ь к о м н ѣ – pas mane atvyko; / я в и т ь с я с ъ п о в и н н о ю – atvyko pasisakyti, prisipažinti esąs kaltas (120); я в о ч н ы й – įrašytinis; / я в о ч н ы й а к т ъ – įrašytinis aktas; / я в о ч н ы й л и с т о к ъ – įrašydinamas raštelis; / я в о ч н ы м ъ п о р я д к о м ъ – pranešant, pareiškiant, pranešimu (120).
Panaši lizdų sandaros įvairovė išlaikoma ir didesniuose lizduose, kurių iš viso žodyne yra 48. Tarp jų daugiausia yra penkianarių lizdų (28),
kiti retesni: šešianarių – 6, septynnarių – 5, aštuonnarių – 6, devynnarių –
1, dešimtnarių – 2. Žiūrint į visus juos kartu matyti, kad antraštiniuose
straipsniuose dažniausiai teikiamas vienas rusiškas žodis (41), retai dvižodis (5) ar trižodis (2) junginys. Į lizdus dažniausiai traukiami dvižodžiai
(163), rečiau trižodžiai (53) junginiai; esama ir keturžodžių (13), penkiažodžių (5), šešiažodžių (1) junginių, taip pat vienažodžių terminų ar šiaip
žodžių (5). Lizdų antraštiniuose straipsniuose kiek dažniau teikiami daiktavardžiai ir jų junginiai (28), bet nemažai yra ir būdvardžių (15), taip pat
pasitaiko veiksmažodžių ir jų junginių (5). Pačiuose lizduose vyrauja daiktavardžių ir veiksmažodžių junginiai (atitinkamai 189 ir 34), prie jų minėtini ir pora daiktavardžių (дѣло – byla, reikalas (23) lizde д ѣ л а – reikalai; канцелярскiй – raštinės, kancelerinis (35) lizde к а н ц е л я р с к i я –
raštinės pinigai, išlaidos) ir vienas veiksmažodis (прекращать – baigti (80)
lizde п р е к р а щ а т ь с я – baigtis). Kaip ir mažesniuose lizduose, pasitaiko predikatinių konstrukcijų (7), pvz.: я возбудилъ противъ него дѣло –
aš jam bylą iškėliau (22), покушался на меня – kėsinosi ant manęs (73),
срокъ истекъ – terminas išėjo (104), prielinksnių konstrukcijų (5), pvz.: въ
отсутствiи – nesant, nesamas (63), на пятилѣтнiй срокъ – penkerių
metų laikui (104); pateiktas daiktavardžio linksnis (надписью – įrašant,
įrašu, antrašu (45)) ir prieveiksmis (su sinonimu – частью, отчасти – iš
dalies (118)). Galima pateikti įvairios apimties ir sandaros lizdų pavyzdžių:
д ѣ й с т в i е – veiksmas; / о с к о р б л е н i е д ѣ й с т в i е м ъ – įžeidimas
veiksmu; / н е п р а в и л ь н ы я д ѣ й с т в i я п о с л у ж б ѣ – netaisyklingi
veiksmai tarnybą einant; / д ѣ й с т в i е з а к о н а – įstatymo galia; /
д ѣ й с т в i е з а к о н а р а с п р о с т р а н я е т с я н а Х – įstatymas turi
galios X-ui; / п р и в о д и т ь в ъ д ѣ й с т в i е – (neišversta); / в с т у п а т ь в ъ д ѣ й с т в i е – (neišversta) (22); з а к о н н ы й – teisėtas, įstatyminis; / з а к о н н ы й о т е ц ъ – teisės tėvas; / з а к о н н ы я д ѣ т и –
teisės vaikai; / з а к о н н ы й н а с л ѣ д н и к ъ – teisės įpėdinis, įstatyminis
įpėdinis; / з а к о н н ы й с р о к ъ – įstatyminis terminas; / з а к о н н ы й
129
п о р я д о к ъ – teisėtas, įstatyminis kelias; / з а к о н н о е п р е п я т с т в i е –
teisėta kliūtis; / з а к о н н а я с и л а – įsiteisėjimas; / з а к о н н а я с и л а
р ѣ ш е н i я – teismo nusprendimo teisėtoji galia; / з а к о н н о е м ѣ с т о
ж и т е л ь с т в о 15 – teisėta gyvenamoji vieta (26); о б р а т н ы й в е к с е л ь – atlyginamasis vekselis, grįžtamasis vekselis; / о б р а т н а я с и л а
з а к о н а – įstatymo galia pereitam laikui; / о б р а т н а я о т в ѣ т
с т в е н н о с т ь – atlyginamoji atsakomybė; / о б р а т н о е т р е б о в а н i е –
reikalavimas atlyginti; / п р а в о о б р а т н о г о т р е б о в а н i я – atlyginimo reikalaujamoji teisė; / о б р а т н а я р а с п и с к а – (neišversta) (55);
о с т а в и т ь б е з ъ п о с л ѣ д с т в i й – (neišversta); / о с т а в и т ь б е з ъ
у д о в л е т в о р е н i я – nepatenkinti, palikti nepatenkinus, palikti be patenkinimo; / о с т а в л я т ь с л у ж б у – mesti tarnybą; / о с т а в л я т ь з а
с о б о ю п р а в о – pasilikti teisės, pasilaikyti teisės; / о с т а в л е н н а я
в е щ ь – paliktas daiktas (60); п р а в о – teisė; / п р а в а с о с т о я н i я –
luomo padėties teisės, civilinės padėties teisės; / п р а в о з а с т р о й к и –
teisė statytis trobesius; / п р а в а п о и м у щ е с т в у – turto teisės; / п р а в о б ѣ д н о с т и – neturto teisė; / п р а в о с о б с т в е н н о с т и – nuosavybės teisė; / п о п р а в у – iš teisės, teisėtai; / б ы т ь в ъ п р а в ѣ –
turėti teisės; / с ч и т а т ь с е б я в ъ п р а в ѣ – laikyti save turint teisės
(78); с л ѣ д с т в е н н ы й – tardomasis, tardymo; / с л ѣ д с т в е н н ы е
а к т ы – tardymo aktai; / с л ѣ д с т в е н н а я т ю р ь м а – tardomųjų
kalėjimas; / с л ѣ д с т в е н н о е п р о и з в о д с т в о – tardomasis bylos
darymas, tardomoji byla; / с л ѣ д с т в е н н о е д ѣ й с т в i е – tardymo
veiksmas (99); с о с т а в ъ – sudėtis; / л и ч н ы й с о с т а в ъ у ч р е ж
д е н i я – įstaigos tarnautojai, įstaigos tarnautojų sudėtis; / с о с т а в ъ с у д е й – teisėjų pilnuma; / с о с т а в ъ п р е с т у п л е н i я , п р е с т у п н о г о д ѣ я н i я – nusikaltimo, nusikalstamojo darbo esmė, sudėtis; nusikalstamas dalykas; / з а о т с у т с т в i е м ъ с о с т а в а п р е с т у п л е н i я
д ѣ л о п р е к р а т и т ь – nesant nusikalstamajam dalykui baigti bylą; /
х и м и ч е с к i й с о с т а в ъ – cheminė sudėtis; / в ъ п о л н о м ъ с о
с т а в ѣ – pilnai, pilnoje sudėtyje (103).
Matyti, kad tiek struktūriškai, tiek gramatiškai žodyno lizdai labai nevienalyčiai. Dalis terminų, kurie galėtų įeiti į lizdus, pateikiami atskirais
straipsniais, o grupuojamieji į lizdus taip pat atrenkami ne vienu pagrindu. Daugiausia esama lizdų (466 iš 749), kurių antraštiniame straipsnyje
15
Turėtų būti жительства.
130
teikiamas daiktavardis ar jo junginys, bet taip pat gana dažnai antraštiniu
iškeliamas ir būdvardis, dalyvis, veiksmažodis (ar jų junginiai). Tokia žodyno struktūra galėtų lemti sudėtinių terminų kartojimąsi, bet vis
dėlto skirtinguose lizduose ar atskirai pateiktuose straipsniuose terminai
dažniausiai skiriasi, pasikartoja tik pusšimtis – 51 rusiškas terminas pateiktas du kartus, 2 terminai – tris kartus. Tiesa, galbūt dėl rengėjų neatidumo ar tarpusavio nesusiderinimo dviejų trečdalių pasikartojančių rusiškų terminų straipsniai turi skirtybių. 20-ties, t. y. maždaug trečdalio,
pasikartojančių rusiškų terminų straipsniai sutampa, skirtinguose puslapiuose verčiama vienodai: вознагражденiе за находку – radybos (11, 48);
городская управа – miesto valdyba (17, 113); заслуживающiй снисхожденiя –
vertas malonės (29, 100); личное задержанiе – suėmimas (25, 41); личный
наемъ – samda (41, 46); наслѣдственная доля – palikimo dalis (21, 48);
оптовый подрядчикъ – didmenų rengėjas (59, 72); подвергнуть приводу – prievarta atvesdinti (70, 82); послѣднее слово обвиняемого – paskutinis kaltinamojo žodis (76, 98); присяжный засѣдатель – prisiekusis sprendėjas (29, 85); таможенная пошлина – muitas (77, 108); товарищество
на паяхъ – dalininkų bendrovė (64, 108); употреблять во зло – piktam
vartoti (30, 113). Čia priskiriami ir tokie iš esmės nesiskiriantys atvejai:
о п р о в е р г а т ь в о з р а ж е н i е – sugriauti prieštaravimus (11); о п р о в е р г а т ь в о з р а ж е н i я – sugriauti prieštaravimus (59); и с к а т ь ( с у д о м ъ ) – ieškoti per teismą16 (33); и с к а т ь с у д о м ъ – ieškoti per teismą (107); тѣлесное поврежденiе – k ū n o ž a l a , s u ž a l o j i m a s (110);
тѣлесное поврежденiе – k ū n o ž a l a , k ū n o s u ž a l o j i m a s (69);
тяжкое преступленiе – d i d y s i s n u s i k a l t i m a s ; n u s i d ė j i m a s17
(81); тяжкое преступленiе – d i d y s i s n u s i k a l t i m a s , n u s i d ė j i m a s
(110). Trys terminai pakartoti, bet abiejose vietose neišversti: возраженiе
и опроверженiе (11, 59), генеральное межеванiе (16, 43); душевное
разстройство (22, 91).
Kaip minėta, daugumos pasikartojančių rusiškų terminų straipsnių duomenys nesutampa – dažniausiai skiriasi visi pateikti lietuviški atitikmenys,
nebūtinai sutampa ir jų skaičius. Tokių terminų yra 17: возбужденiе судебного преслѣдованiя – t e i s m o b y l o s k ė l i m a s (10) plg. возбужденiе
судебного преслѣдованiя – t e i s m o b y l o s i š k ė l i m a s (106); доход16
Straipsnis išskirtas iš lizdo искать (на судѣ) – ieškoti teismė; (судомъ) ieškoti per teismą (30).
17
Kabliataškis vietoj kablelio čia, matyt, parašytas per apsirikimą.
131
ная статья – p e l n o d a l y k a s (22) plg. доходная статья – p a j a m ų
d a l y k a s (105); злой умыселъ – p i k t a s k ė s l a s , n o r a s (30) plg.
злой умыселъ – v y l i u s (113); инвентарная опись – i n v e n t o r i a u s
sąrašas, surašymas; turto sudėties surašymas, aprašas
(32) plg. инвентарная опись – i n v e n t o r i a u s a p r a š a s (58); казнить – b a u s t i n u ž u d a n t , b a u s t i m i r t i m i (35) plg. казнить –
n u ž u d y t i (99); канцелярскiй служитель – r a š t i n ė s t a r n a s (35)
plg. канцелярскiй служитель – r a š t i n ė s t a r n a u t o j a s (99); кража
съ взломомъ – v o g i m a s į s i l a u ž i a n t (8) plg. кража со взломомъ –
v o g i m a s į s i l a u ž u s (39) (atkreiptinas dėmesys ir į rusiško prielinksnio skirtumą); мировая сдѣлка – s u t a i k o m o j i s u t a r t i s , t a i k o s
s u t a r t i s (43) plg. мировая сдѣлка – s a n t a i k o s , s u s i t a i k o m o j i ,
s u s i t a r i a m o j i s u t a r t i s (97); обвинительная камера – k a l t i n a m o j i k a m a r a ; v a l s t y b ė s g y n ė j o k a m a r a (35) plg. обвинительная камера – k a l t i n a m o j i k a m e r a , v a l s t y b ė s g y n ė j o k a m e r a
(53); одностороннее обязательство – v i e n a š a l i n ė p r i e v o l ė (56)
plg. одностороннее обязательство – v i e n a š a l ė p r i e v o l ė (57);
оскорбленiе святыни – š v e n t e n y b ė s į ž e i d i m a s , i š n i e k i n i m a s
(59) plg. оскорбленiе святыни – š v e n t y b ė s į ž e i d i m a s (96); охотничiй
участокъ – m e d ž i o k l i n i s s k l y p a s , m e d ž i o j a m a s s k l y p a s (63)
plg. охотничiй участокъ – m e d ž i o k l i n i s p l o t a s (115); производить
судъ – t i e s ą d a r y t i (86) plg. производить судъ – t e i s t i (107); сельскiй
сходъ – v y r i j a , k a i m o s u e i g a (97) plg. сельскiй сходъ – k a i m o
v y r i j a (107); третейская запись – t r e č i ų j ų t e i s m o s a n d o r a (28)
plg. третейская запись – t r e č i ų j ų t e i s m o s u t a r t i e s r a š t a s (109);
судебно-медицинское вскрытiе – m e d i c i n o s t a r d o m a s i s p i a u s t y m a s (12) plg. судебно-медицинское вскрытiе – m e d i c i n o s t a r t o m a s i s18 l a v o n o p i a u s t y m a s (106); явка съ повинною – a t v y k i m a s
p a s i s a k y t i e s a n t k a l t ą (68) plg. явка съ повинною – a t v y k i m a s
p a s i s a k y t i s a v o k a l t y b ę (120).
Dar yra 13 terminų, kurių straipsniuose skiriasi lietuviškų atitikmenų
skaičius, tačiau bent vienas atitikmuo sutampa: вѣчное владѣнiе – a m ž i n a s t u r ė j i m a s (9) plg. вѣчное владѣнiе – t u r ė j i m a s a m ž i n a i ,
a m ž i n a s t u r ė j i m a s (16); весьма тяжкое тѣлесное поврежденiе –
l a b a i s u n k i k ū n o ž a l a (69, 110) plg. весьма тяжкое тѣлесное
18
Tekste klaida – turėtų būti tardomasis.
132
поврежденiе – l a b a i s u n k i k ū n o ž a l a , s u ž a l o j i m a s (110);
воинскiе чины – k a r i n i a i (11) plg. воинскiе чины – k a r i n i a i , k a r e i v i a i (118); докладная записка – p r a n e š a m a s i s r a š t a s , i š d ė s t o m a s i s r a š t a s (20) plg. докладная записка – p r a n e š a m a s i s r a š t a s (28); купчая (крѣпость) – p e r k a m a s i s a k t a s (40) plg. купчая
крѣпость – p e r k a m a s i s a k t a s ; į t v i r t i n a m a s i s p i r k i m o a k t a s (40) (atkreiptinas dėmesys ir į skirtingą rusiškų terminų pateikimą);
обвинительный приговоръ – k a l t i n a m a s i s n u s p r e n d i m a s ; n u s m e r k i m a s (53) plg. обвинительный приговоръ – n u s m e r k i m a s
(82); особое мнѣнiе – a t s k i r a n u o m o n ė , s a v o n u o m o n ė (44) plg.
особое мнѣнiе – a t s k i r a n u o m o n ė (60); право бѣдности – n e t u r t o , n e i š g a l ė j i m o t e i s ė (7) plg. право бѣдности – n e t u r t o t e i s ė
(78); привлечь къ отвѣтственности – p a š a u k t i t i e s o n , p a t r a u k t i a t s a k o m y b ė n (61) plg. привлечь къ отвѣтственности – p a t r a u k t i , p a š a u k t i t i e s o n , i š k e l t i b y l ą (82); принудительное
отчужденiе – p r i v e r s t i n i s n u s a v i n i m a s (63) plg. принудительное отчужденiе – p r i v e r s t i n i s p a ė m i m a s , n u s a v i n i m a s (83);
приспособленiе – į r a n k i s , į t a i s a s ; t i n k i n i m a s ; p r i e m o n ė (84)
plg. приспособленiе – t i n k i n i m a s (84); публикацiя о сыскѣ – i e š k o m a s i s s k e l b i m a s , s k e l b i m a s s u s e k t i (88) plg. публикацiя о
сыскѣ – i e š k o m a s i s s k e l b i m a s (108); тяжкое тѣлесное
поврежденiе – s u n k i o j i k ū n o ž a l a (69, 110) plg. тяжкое тѣлесное
поврежденiе – s u n k i o j i k ū n o ž a l a , s u ž a l o j i m a s (110).
Galima išskirti tik vieną atvejį, kai skiriasi vienas iš dviejų skirtingose
vietose teikiamų lietuviškų atitikmenų: товарищество на вѣрѣ – į s i t i k i m o j i b e n d r o v ė , firmos bendrovė (16) plg. товарищество на вѣрѣ –
p a s i t i k i m o j i b e n d r o v ė , firmos bendrovė (108). Pora rusiškų terminų
vienur pateikti su atitikmenimis, kitur – be jų: обратная расписка (55),
оставить безъ послѣдствiй (60) nurodytuose puslapiuose neverčiama, o
kitur galima rasti – обратная расписка – g r į ž t a m a s i s k v i t a s (91),
оставить безъ послѣдствiй – p a l i k t i n e p a t e n k i n a n t (76).
Iš žodyno struktūros matyti, kad terminų paieška nepatogi – to paties
sudėtinio termino kartais tenka ieškoti pagal skirtingus dėmenis. Vieni
rūšiniai terminai gali būti pateikti pagrindinio dėmens lizde, kiti – šalutinio, dar kiti – atskirai pagal abėcėlę. Be to, lizdų antraštiniais terminais
kartais taip pat pateikiami sudėtiniai terminai. Pavyzdžiui, засѣданiе –
posėdis (29) pateikta atskirai be rūšinių terminų, pagal abėcėlę atskirai
133
galima rasti закрытое засѣданiе – uždaras posėdis (26), открытое засѣ
данiе – viešas posėdis jau pateikta lizde, kurio antraštiniu terminu iškelta
открытый листъ – viešraštis (61), o очередное засѣданiе – eilinis posėdis
(64) yra очередный – eilinis (64) lizde. Terminas распорядительное засѣ
данiе – tvarkomasis posėdis (91) pats eina lizdo antraštiniu, į lizdą įtraukta tik распорядительное управленiе (neišversta). Panašių pavyzdžių galima
pateikti ir daugiau. Štai доказательство – įrodymas, išrodymas (20) lizde
pateiktas tik vienas rūšinis terminas доказательство посредствомъ
свидѣтелей – išrodymas reiškėjais (20), o вещественное доказательство –
išrodomasis daiktas (8) teikiama вещественный – daiktingas (8) lizde. Kitas rūšinis terminas коственное доказательство – netiesioginis išrodymas
(39) eina lizdo antraštiniu terminu, o lizde pagal rūšinį dėmenį pateikta
коственный налог – netiesioginis mokesnis, netiesioginis ančdėlis (39). Analogiškai nepatogu būtų ieškoti, pavyzdžiui, termino преступленiе – nusikaltimas (81) rūšinių terminų, nes jo lizde rastume tik тяжкое преступ
ленiе – didysis nusikaltimas; nusidėjimas. Terminų государственное пре
ступленiе – nusikaltimas valstybei (17), должностное преступленiе – tarnybinis nusikaltimas (21), уголовное преступленiе – kriminolinis nusikaltimas (111) reikia ieškoti rūšinių dėmenų государственный, должностной,
уголовный lizduose, o длящееся преступленiе – tęsiamas nusikaltimas, besitęsiąs nusikaltimas (19), политическое преступленiе – politinis nusikaltimas
(73), религiозное преступленiе – tikybinis nusikaltimas (93) pateikti atskirais
straipsniais be lizdų. Pagrindiniame lizde esantis terminas тяжкое
преступленiе – didysis nusikaltimas, nusidėjimas (110) dar pakartotas ir pats
eina lizdo antraštiniu (į lizdą įtraukti junginiai su тяжкий).
Toks išdėstymas, iš esmės neleidžiantis pamatyti terminų sistemos, tinka tik atitikmenų paieškai (suprantama, tuo metu vertimas ir buvo svarbiausia), nors lieka tikimybė, kad skaitytojas kai kurių duomenų tiesiog
neras. Visa tai rodo aiškių sandaros principų neturėjimą tiek makrostruktūros, tiek mikrostruktūros19 lygmeniu. Lizdai sudaromi nesistemingai,
pavyzdžiui, постоянный – nuolatinis, tolydinis, amžinas (76) teikiama atskiru straipsniu, o greta į lizdą sujungta постоянное мѣстожительство –
nuolatinė gyvenamoji vieta; / постоянно – nuolat, tolydžio, visam amžiui
(76). Keistai atrodo, kai lizdo antraštiniame straipsnyje teikiamas rūšinis
terminas, o lizde – jo dėmuo, pvz.: неисправный плательщикъ – (neiš19
Dėl terminų žr. Jakaitienė 2005: 33, 36; LST ISO 1087-1: 2005: 14.
134
versta); / неисправный – netvarkingas (50). Kartais be reikalo daromi
atskiri lizdai, pavyzdžiui, yra lizdas инвентарный – inventoriaus, inventorinis; / инвентарная книга – inventoriaus knygos20; / инвентарная опись –
inventoriaus sąrašas, surašymas; turto sudėties surašymas, aprašas (32), o
greta pateikiamas lizdas инвентарный наслѣдникъ – inventoriaus turto
įpėdinis; / принять наслѣдство на инвентарномъ правѣ – priimti palikimą inventoriaus teise (33), arba straipsniai be reikalo nesujungiami į
lizdą, pavyzdžiui, atskirai teikiama ложный – meluotinis, melagingas (41)
ir greta lizdas ложный доносъ – melagingas skundas, pranešimas; / ложное
показанiе – melaginga paraiška, parodymas (41) (čia iš esmės tik grafinio
skyrimo klausimas). Pasitaiko greičiausiai per neapsižiūrėjimą į lizdą sujungtų visiškai nesusijusių dalykų, pavyzdžiui, наняться – parsisamdyti
(47) lizde pateikta нападенiе съ насилiемъ – smurtnus puolimas. Galbūt
struktūra būtų tvarkoma rengiant žodyną spaudai, nes čia tik projektas,
kurio tikslas, tikėtina, buvo tik pririnkti kuo įvairesnės medžiagos.
Kalbant apie straipsnio sandarą pasakytina, kad ji žodyne yra nesudėtinga. Jau iš straipsnyje pateiktų įvairių pavyzdžių matyti, kad straipsnį
paprastai sudaro rusiškas terminas (ar šiaip koks žodis ar jų junginys) ir
po brūkšnio pateiktas vienas ar keli lietuviški atitikmenys. Kai rašomi
keli atitikmenys (sinonimai, reikšmės), pasikartojantys dėmenys dažnai
praleidžiami, pvz.: вызывать къ торгамъ – š a u k t i į l i c i t a c i j ą , į
s a n d a r y b a s , į v a r ž y t y n e s (14), союзъ кредиторовъ – k r e d i t o r i ų ,
s k o l i n t o j ų s ą j u n g a , s u s i j u n g i m a s (103). Tiesa, taip daroma nedėsningai, plg. единоличный судья – v i e n i n i s t e i s ė j a s , v i e n a s p a t s
t e i s ė j a s , v i e n a a s m e n i s t e i s ė j a s , v i e n a v i e n i s t e i s ė j a s (23).
Kartais be aiškios priežasties vieni gretimi dėmenys pakartojami, kiti –
praleidžiami, pvz., погасительная давность – n a u k i n a m a s i s21 u ž i l ginimas, pasenėjimas, maršinamasis užilginimas; marin a m a s i s u ž i l g i n i m a s (69). Čia neaiškus ir kabliataškio rašymo tikslingumas. Dėl kabliataškio kartais neaišku, ar prie visų žodžių reikia jungti pažyminį, pvz., повѣстка – š a u k i m a s , š a u k i a m a s i s , k v i e č i a masis, pranešamasis raštelis; pranešimas, (pa)kvietimas
(69). Apskritai kabliataškiu lyg bandoma skirti reikšmes ar poreikšmius,
bet ne visada tai daroma tiksliai ir tvarkingai, pvz., поврежденiе – s u ž a 20
Nesuderintas rusiško ir lietuviško terminų skaičius.
21
Turėtų būti naikinamasis.
135
lojimas, žala; sulaužymas, pagadinimas, pakenkimas;
s u ž e i d i m a s , p a ž e i d i m a s (69), plg. повредить – s u ž a l o t i , p a k e n k t i , p a g a d i n t i (69). Yra pora atvejų, kai kabliataškiu atkirtos
skirtingos kalbos dalys, pvz.: запасный – a t s a r g o s ; a t s a r g i n i s (27),
пожарный – g a i s r i n i s ; g a i s r i n i n k a s (72), bet plg. акцiонерный –
a k c i n i n k ų , a k c i n i s (1). Dažniausiai visi atitikmenys skiriami kableliais, pvz., выручать – p e l n y t i , s u i m t i , s u r i n k t i , i š v a d u o t i (15).
Yra palyginti nemažai straipsnių (apie 160), kuriuose lietuviški atitikmenys pateikiami su skliaustais. Skliaustai vartojami kelioms reikmėms:
1) apskliaučiamas žodis, kurį galima praleisti (ne visada aišku, ar taip
pateikiamas paaiškinimas, ar trumpasis ir ilgasis termino variantai), pvz.:
взимать подоры – r i n k t i ( n e t e i s ė t a s ) r i n k l i a v a s ; i š t r a u k i n t i (8); водопроводъ – ( v a n d e n s ) į v o d a (10); вписныя – į r a š o m i e j i ( p i n i g a i ) (12); застройка – ( n a m ų ) s t a t y m a s (29); крушенiе –
(traukinio) susikūlimas suskeldėjimas; (laivo) paskend i m a s (40); приводъ – ( v e r č i a m a s ) a t v e d i m a s (82). Kartais
skliaustai atitinka analogiškos reikšmės skliaustus prie rusiško termino,
pvz.: закрытiе (дверей) – ( p o s ė d ž i o ) u ž d a r y m a s (26); наводить
справки (въ дѣлахъ) – t e i r a u t i s ( b y l o s e ) (104); (временно) устранить
отъ должности – ( t a m t a r p u i ) p a š a l i n t i i š t a r n y b o s (114).
Retkarčiais skliaustuose rašomas žodis, kuriuo gali būti pakeičiamas prieš
jį esantis žodis, t. y. teikiami sinonimai, pvz.: обязанный явкою въ судъ –
p r i v a l ą s a t v y k t i ( s t o t i ) į t e i s m ą (56); срочный договоръ найма –
termininė samdymo (samdos) sutartis (sandora) (105). Aiškinimu galima
būtų laikyti tokius atvejus, kai apskliausti lietuviški duomenys pateikiami
greta rusiško termino, pvz.: тесть ( ž m o n o s t ė v a s ) – u o š v i s (108);
теща ( ž m o n o s m o t i n a ) – u o š v ė (108), bet čia balansuojama ir ant
sinonimo ribos, nes analogiški duomenys yra pateikiami ir kitaip (su nereikalingu kableliu) – своячина – s v a i n ė , ( ž m o n o s s e s u o ) (96).
Dar paminėtinas vienintelis atvejis, kai skliaustuose kaip paaiškinimas
pateiktas lotyniškas atitikmuo – безcилiе (i m p o t e n t i a ) – negalėjimas (4);
2) apskliaučiama galima praleisti žodžio dalis. Paprastai tai būna arba
priešdėlis, pvz.: вскрыть – ( a t ) v o k u o t i (12); защита – ( a p ) g y n i m a s (29); наймодавецъ – ( i š ) n u o m o t o j a s (46); приводить къ
присягѣ – ( p r i ) s a i k i n t i (84); уничтожать – ( p a ) n a i k i n t i , ( s u )
n a i k i n t i (113), arba sangrąžos dalelytė, pvz.: душевное волненiе – ( s i e l o s ) s u ( s i ) j a u d i n i m a s (22); замѣтка – p a ( s i ) ž y m ė j i m a s , p a 136
s t e b ė j i m a s (27); право застройки – t e i s ė s t a t y t i ( s ) n a m u s (29);
испросить – p a ( s i ) p r a š y t i (34); судиться – b y l i n ė t i ( s ) (106).
Kartais priešdėlį galima pasirinkti, pvz.: доводъ – ( į ) i š r o d y m a s (20);
измѣненiе – ( i š ) ( p e r ) k e i t i m a s (31); усиленiе – ( p a ) ( s u ) s t i p r i n i m a s (114). Yra ir bene vienintelis straipsnis su apskliausta priesaga – подговоръ – p a k u r s t y m a s , į k a l b i n i m a s , į k a l b i n ( ė j ) i m a s , p r i
k a b i n ( ė j ) i m a s (70);
3) skliaustuose nurodomi gramatikos dalykai, pavyzdžiui, junglumas.
Paprastai tai nurodoma santykiniu įvardžiu, pvz.: вмѣняемый – p a k a l t i n a m a s ( k u o ) (9); обвинять – k a l t i n t i ( k u o ) , s k ų s t i , v a i n o t i (53); охотиться – m e d ž i o t i ( k ą ) (63); подозрѣнiе – į t a r i m a s
( k u o ) (71); принудить – p r i v e r s t i ( p r i e k o ) (83); руководить –
v a d o v a u t i ( k a m ) (94); руководствоваться – v a d o v a u t i s ( k u o )
(94); соотвѣтствовать – s u t i k t i ( s u k u o ) , a t a t i k t i ( k a m22)
(102). Tam pačiam reikalui taip pat pasitelkiami parodomieji ir asmeniniai
įvardžiai, pvz.: виновникъ – k a l t i n i n k a s ( t o ) , k a l t a s i s , n u s i k a l t ę s ( t u o ) , n u s i k a l t ė l i s ( t o ) (9); удовлетворять – p a t e n k i n t i
(jį), atlyginti (jam), atsilyginti (su juo), atsiteisti (su
j u o ) (111). Tiesa, yra straipsnių, kuriuose tokie patys junglumą rodantys
įvardžiai pateikiami ne skliaustuose, pvz.: зависимость – p r i k l a u s y m a s
k a m (24); злоупотреблять – p i k t a n a u d o t i k u o (31); неподвѣдом
ственность – n e p r i k l a u s o m i n g u m a s k a m (50); неподсудный –
n e t e i s m i n g a s k a m (50). Kartais taip teikiama atsižvelgiant į panašią
rusišką raišką, pvz.: снимать съ кого допросъ – ( i š ) k v o s t i k ą (21);
заниматься чѣмъ въ качествѣ промысла – v e r s t i s k u o (27); на
основанiи того – e i n a n t t u o (59), отсуждать что у кого – k ą i š t e i s t i i š k o (62); сбыть за – i š l e i s t i k u o (95). Gali būti ir tik
prielinksnis be įvardžio, pvz.: засчитывать въ – į s k a i t y t i į (29);
покушаться – k ė s i n t i s a n t , p a s i k ė s i n t i a n t (73). Iš gramatikos
duomenų dar skliaustuose kartais prirašoma kilmininko galūnė (su brūkšneliu ar be jo), pvz.: осуществленiе – ( į ) v y k t i s ( - i e s ) , v y k d y m a s
(60); послѣдствiе – į v y k i s ( - i o ) ; v a i s i u s , i š d a v i n y s (76); потомокъ – p a l i k u o n i s ( - i e s ) , p a p ė d i n i n k a s (77); результатъ – į v y
k i s ( i o ) (93); случайность – i š t i k t i s ( i e s ) (99); уѣздъ – a p s k r i
t i s ( - i e s ) (116); фактъ – į v y k t i s ( - i e s ) (116).
22
Kaip matyti, siūlomas nebūtinai taisyklingas variantas.
137
Atkreiptinas dėmesys, kad žodyno projekte yra spragų. 285 straipsniai
lietuviškų atitikmenų neturi, palikta tuščia vieta. Dauguma šių straipsnių (175) pateikti kaip atskiri, kiti įeina į lizdus (37 lizdų antraštiniai ir
73 ne antraštiniai). Dažniausiai (217) tai daiktavardžiai arba jų junginiai,
pvz.: алиби (1), бланконадписатель (5), бобыль (5), вотчинникъ (12),
выстройка (15), вытравленiе плода (15), грацiонные дни (18), дѣвственная
плева (22), заторъ (29), командитарiй (37), крамола (39), кровоподтекъ (40), легитимацiя (41), лжеприсяга (41), лѣсонарушенiе (42), мировая запись (43), неизгладимое обезображенiе (50), неисправный плательщикъ (50), неустойка (52), нисходящая линiя (52), обезпеченiе доказательства (53), омертвѣнiе (57), откупщикъ (62), отсутствiе уликъ
(63), пережившiй супругъ (66), перекуръ (66), перенаемщикъ (66), перенаемъ (66), перлюстрацiя (67), торги съ пониженiемъ (74), правоуступатель (78), пристанодержательство (84), растлѣнiе (92), самоуправство (95), сборная ассигновка (95), соискатель (102), сухоподстой (107),
уступка ипотечного первенства (115), частный легатарiй (118), черезполосность (118). Yra ir neišvertų būdvardžių, veiksmažodžių ir jų
junginių, prielinksnių konstrukcijų, pvz.: акцептовать (1), безпошлинный (4), за взаимностью обидъ (8), вмѣнять въ обязанность (9),
воспослѣдовать (12), вступать въ должность (13), для зависящихъ
распоряженiй (24), межевой (43), недопоступить (49), опекунскiй (58),
переукрѣплять за кѣмъ право собственности (67), подвѣдомственный
(70), подѣлочный (72), принять къ своему производству (83), разбродительный (89), разжаловать (90), размѣнный (90), сдаточный (97),
трассировать (109), юридикополитическiй (119).
Nors projekte šis tas liko neišversta, vis dėlto bendras pateiktų lietuviškų atitikmenų skaičius įspūdingas. Išversta netoli 3900 skirtingų terminų
arba kitų leksinių ar sintaksinių vienetų. Kadangi daugiau nei trečdalis
terminų išversta ne vienu atitikmeniu, iš viso lietuviškų atitikmenų yra
netoli 5900 (tiesa, dalis jų skirtinguose straipsniuose pasikartoja).
Žiūrint iš dabarties pozicijų žodyno sandara terminų žodynams yra nebūdinga, turi bendrųjų žodynų bruožų, tačiau įdomu tai, kad kiek patobulintas 1920 m. rankraštinio žodyno sandaros modelis buvo panaudotas
pirmajame spausdintame teisės terminų žodyne, kurį sudarė Alfonsas Žiurlys (TŽ); tas modelis teisės srityje gajus ir dabar, t. y. paprastai leidžiami
ne tikrieji terminų žodynai, o daugiau teisės kalbos žodynai, kuriuose
teikiama įvairi leksika ir junginiai, lizdai mišriai sudaromi ir pagal pagrindinį, ir pagal šalutinius dėmenis.
138
I Š VA D O S
1. 1919 m. Teisingumo ministerijoje imtasi rengti pirmąjį lietuvių teisės
terminų žodyną ir apie tai paskelbta spaudoje. Tikėtina, kad pagrindinis
žodyno rengėjas buvo K. Jablonskis. Rankraštis, pavadintas Teisės terminų
ir kitų reikalingų teismams žodžių žodynėlio projektas, buvo parengtas jau
1920 m. Nėra žinoma, kaip rankraštis buvo svarstomas, ar jį įvertino
J. Jablonskis (žodynas jam buvo nusiųstas) ir kodėl žodynas taip ir liko
nebaigtas rengti ir neišleistas.
2. Kadangi tuo metu valstybei ypač svarbus buvo paliktų galioti rusiškų
teisės aktų vertimas į lietuvių kalbą ir apskritai perėjimas nuo rusiškos
terminijos prie lietuviškos, žodynas rengtas verčiamasis rusų–lietuvių kalbų. Turint omenyje rengimo aplinkybes ir trukmę, jo apimtis tikrai nemaža – 120 puslapių. Į žodyną įtraukta ir terminų, ir kitų leksinių ir
sintaksinių vienetų, buvusių reikalingų to meto teisės kalboje.
3. Teisės terminų ir kitų reikalingų teismams žodžių žodynėlio projekto
sandara mišri – duomenys abėcėlės tvarka (yra rikiavimo netikslumų) teikiami ir lizdais, ir atskirais į lizdus neįeinančiais straipsniais. Ir vienų, ir
kitų duomenys gramatiškai įvairūs – yra daiktavardžių, būdvardžių, veiksmažodžių ir kitų kalbos dalių, įvairių junginių. Lizdai taip pat sudaromi
ne vienu pagrindu – vieni grupuojami pagal pagrindinį lizde teikiamų
junginių žodį, kiti – pagal šalutinį. Nuorodų nėra. Lizdų sudarymo nesistemiškumas apsunkina terminų paiešką, neleidžia skaitytojui pamatyti
terminų sistemos.
4. Vos daugiau nei pusė rusiškų žodyno terminų (2152) pateikti po
vieną atskirais straipsniais. Dažniausiai taip teikiami daiktavardžiai ir jų
junginiai (1640), bet yra ir veiksmažodžių, būdvardžių, dalyvių, jų junginių ir kt. Nedidelę grupelę sudaro atskiri straipsniai (38), kuriuose rusiški terminai turi sinonimų ar variantų. Kiti terminai grupuojami lizdais. Į
749 lizdus įeina 2029 rusiški terminai (su sinonimais ir variantais – 2052).
5. Struktūriškai ir gramatiškai žodyno lizdai labai įvairūs, jie ne visi
vienodai išskirti grafiškai. Dauguma lizdų yra dvinariai (437), palyginti
nemažai yra ir trinarių lizdų (189), o didesni retesni. Didžiausi lizdai
žodyne yra dešimtnariai (jų tėra 2). Tiek antraštiniame lizdų straipsnyje,
tiek kituose į lizdą įeinančiuose straipsniuose teikiami įvairios gramatinės
raiškos ir pavieniai žodžiai, ir žodžių junginiai. Terminų žodynams tai
nebūdinga. Dėl tokios žodyno sandaros terminai galėtų būti kartojami
skirtinguose lizduose, bet vis dėlto pasikartojančių terminų žodyne nėra
139
daug – vos 53 (kai kurių jų skirtingose vietose pateikti lietuviški atitikmenys nesutampa).
6. Tiek į lizdus įeinančių, tiek atskirai teikiamų žodyno straipsnių sandara yra nesudėtinga – rusiškas terminas ir lietuviškas atitikmuo atskiriami
brūkšniu. Prie rusiško termino sinonimų prirašoma retai, o lietuviški sinoniminiai atitikmenys gana dažni. Jie paprastai atskiriami kableliais. Kartais straipsniuose vartojami skliaustai. Paprastai juose nurodomas galimas
praleisti žodis ar jo dalis, apskliaustu įvardžiu parodomas junglumas arba
pridedama apskliausta kilmininko galūnė, t. y. parodomas linksniavimas.
7. Dalis rusiškų terminų (285 straipsniai) žodyno projekte palikti neišversti, tačiau apskritai žodyno duomenys gausūs – su lietuviškais atitikmenimis pateikta netoli 3900 skirtingų straipsnių.
8. Tiek makrostruktūros, tiek mikrostrūktūros lygmeniu žodynas nėra
gerai apgalvotas, rengtas, matyt, neturint aiškios sandaros koncepcijos.
Akivaizdu, kad tai tik projektas, kurio struktūrą rengiant spaudai dar būtų tekę peržiūrėti. Neatmestina, kad žodynas taip ir liko neišleistas kaip
tik dėl trūkumų. Vis dėlto reikia turėti omenyje ir tai, kad jis rengtas tuo
metu, kai lietuvių terminografija dar neturėjo tradicijų ir vos rodė pirmuosius daigus, todėl daug svarbesnis būtų buvęs ne tiek struktūrinis,
kiek dalykinis ir kalbinis duomenų sutvarkymas.
LITER ATŪR A
DJTŽ: Del juridinių terminų žodyno. – Lietuva, 1919, lapkričio 3, 2.
Jakaitienė E. 2005: Leksikografija, Vilnius.
LST ISO 1087-1: 2005 Terminologijos darbas. Aiškinamasis žodynas. 1 dalis. Teorija ir taikymas (tapatus ISO
1087-1:2000).
TŽ: Teisinių terminų žodynas. Sudarė A. Žiurlys, Vilnius, 1954.
Umbrasas A. 2001: Teisės terminijos padėtis Lietuvoje 1918–1940 metais. – Terminologija 8, 76–94.
THE STRUC TURE OF MANUSCRIPT DIC TIONARY OF L AW TERMS (1920)
The article deals with the terminographical aspect of the first Lithuanian dictionary
of law compiled in Lithuania – manuscript Teisės terminų ir kitų reikalingų teismams
žodžių žodynėlio projektas (Draft dictionary of law terms and other words necessary for
courts) (1920). The dictionary was prepared by the Ministry of Justice; its main compiler was, most likely, Konstantinas Jablonskis. A number of copies of this manuscript
were made, therefore a few of them have survived. This is quite a large translative
Russian–Lithuanian dictionary comprising 120 pages. It has a mixed structure – terms
(including other lexical and syntactic units) are presented either in separate entries or
grouped into a single entry according to some common feature. The dictionary
presents diverse material – terms, words and their combinations used in the language
140
of law at that time. Grammatical expression of the data also varies – nouns, adjectives,
verbs and other parts of speech are included. Some Russian terms (285 entries) were
not translated, though in general the data is rich – there are nearly 3900 different entries with Lithuanian equivalents.
The article describes the macro and microstructure of the dictionary, the grammatical and structural types of the data. The dictionary is not particularly well thoughtout, neither is it systematically arranged and some repetition of the data can be
found. Still it has to be taken into consideration that it was compiled at a time when
there was no terminographical tradition in Lithuania (there were few dictionaries of
terms published); therefore its faults shouldn’t be judged strictly. This dictionary is a
valuable object for the history of Lithuanian terminography.
Gauta 2011-12-05
Alvydas Umbrasas
141
Gyvenamojo namo
ir pagrindinių jo dalių
rūšiniai liaudies terminai
ROBERTAS STUNŽINAS
Esminiai žodžiai: rūšiniai statybos liaudies terminai, gyvenamasis namas, lietuviški terminai,
skoliniai, hibridai
V
ienas pagrindinių mokslo terminų reikalavimų – sistemiškumas – yra
susijęs su logikos reikalavimais. Kuriant terminus, labai svarbu suvokti loginius sąvokų ryšius; sąvokos ir jas pavadinantys terminai
turi sudaryti nuoseklią sistemą, pagrįstą hierarchiniais (hiperoniminiais –
hiponiminiais (giminės – rūšies), partoniminiais, ekvoniminiais ir nehie
rarchiniais santykiais. Mokslo terminų sistemos sudarymo pamatas yra
sąvokų raidą ir jų ryšius atspindinčios klasifikacijos (Jakaitienė 2010: 186).
Sąvokų pasiskirstymas pagal tam tikrus santykius būdingas ne tik mokslo terminijai. Liaudies terminijoje, kuri yra mokslo terminijos šaltinis,
specialiosios sąvokos skirstomos ir klasifikuojamos1 pagal įvairius ryšius2.
Šiame straipsnyje nagrinėjama, kaip sąvokų giminės ir rūšies santykiai
atsiskleidžia gyvenamąjį namą ir pagrindines jo dalis žyminčioje terminijoje. Juo tęsiamas autoriaus statybos liaudies terminiją nagrinėjančių
straipsnių ciklas. Šio straipsnio tikslas – išnagrinėti gyvenamojo namo ir
pagrindinių jo dalių rūšinius terminus pagal žymimas sąvokas, kilmę ir
tarpusavio ryšius. Iš viso straipsnyje analizuojami 248 skirtingi gimininiai
ir rūšiniai statybos liaudies terminai3 iš Lietuvių kalbos žodyno (elektro1
Atkreiptinas dėmesys, kad liaudies terminijos sąvokų klasifikavimas yra sąlygiškas. Paprastojoje kalboje (iš
dalies ir liaudies terminijoje) atsiskleidžia pasaulio kategorizavimas – žmogus, pažindamas pasaulį ir veikdamas jame, sutvarko jį pagal savo protą: jungia daiktus ir reiškinius į grupes, nustato tarp jų tam tikrus ryšius.
Mokslinis pasaulio reiškinių grupavimas yra grindžiamas klasifikacija, kuri orientuojama reiškinių grupavimu
pagal tam tikrus apibrėžtus požymius (plačiau žr. Gudavičius 2009: 49). Kadangi liaudies terminija laikoma
mokslo terminijos šaltiniu, specialiųjų sąvokų sutvarkymas gali būti laikomas tam tikra klasifikacija.
2
Liaudies terminų pasiskirstymas pagal sąvokų giminės ir rūšies santykius yra aptartas autoriaus disertacijoje Statybos liaudies terminai (Vilnius, 2011).
3
Tiriamuose šaltiniuose galima aptikti nemažai terminų variantų, kurie šiame straipsnyje atskirais terminais
nelaikomi (plačiau apie varianto sampratą žr. Stunžinas 2008: 111–112).
142
R. Stunžinas | Gyvenamojo namo ir pagrindinių jo dalių | rūšiniai liaudies terminai
ninio leidimo), Lietuvių kalbos atlaso (I t.), Druskininkų tarmės žodyno,
Kaltanėnų šnektos žodyno, Kazlų Rūdos šnektos žodyno (I t.), Kupiškėnų
žodyno (I t.), Lazūnų tarmės žodyno, Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodyno
ir Zanavykų šnektos žodyno (I–III t.).
Rūšinių ir gimininių terminų skyrimo pagrindas yra jų vieta sąvokų
hierarchijoje (Гринев 1993: 66). Rūšiniai terminai su gimininiais sudaro
privatyvines opozicijas4 ir jų atžvilgiu yra hiponimai. Tarp gimininių ir
rūšinių terminų susiklosto hiponiminiai ir hiperoniminiai santykiai. Straipsnyje rūšiniai terminai analizuojami atsižvelgiant į statybos liaudies terminijos sąvokų hierarchiją. Gimininiais laikomi svarbiausius giminės požymius
išreiškiantys terminai, rūšiniais – svarbiausius ir šalutinius giminės požymius nurodantys terminai (Татаринов 2006: 81). Skiriant gimininius ir
rūšinius terminus, daugiausia atsižvelgiama į terminų aiškinimus šaltiniuose5, taip pat paisoma loginių įvardijamų sąvokų sąsajų. Straipsnyje analizuojami tik tie rūšiniai terminai, kurių hiperonimus, t. y. gimininius terminus, pavyko aptikti tiriamuose šaltiniuose.
Pagrindinė tiriamos mikrosistemos sąvoka – gyvenamasis namas –
statybos liaudies terminijoje įvardijama dvidešimt septyniais įvairios kilmės sinoniminiais terminais6 – penkiolika lietuviškų, penkiais slaviškais,
penkiais germaniškais ir dviem hibridiniais, pvz.: butas „gyvenamasis
namas, troba, pirkia“ LKŽe, LKA I 34, gyvenamoji „gyvenamasis namas“
LKA I 34, namas „gyvenamasis trobesys“ LKŽe, LKA I 34, pirkia „gyvenamas (ppr. valstiečio) namas, troba, gryčia“ LKŽe, DrskŽ 265, LKA
I 34, troba „gyvenamasis namas, pirkia“ LKŽe, DrskŽ 419, LKA I 34,
gryčia (brus. грыднiца) „pirkia, troba“ LKA I 34, LKŽe, KpŽ I 733,
rūmas (germ. Sabaliauskas 1990: 265) „gyvenamasis namas“ LKŽe,
ˣ7bakūžė (vok. dial. backhus) „pirkia“ LKŽe, ZanavŽ1 100, ˣstuba (vok.
dial. stuba) „gyvenamasis (ppr. valstiečio) namas, pirkia, troba“ LKŽe,
ZanavŽ3 198, ˣšeimynstubė (hibr., vok. dial. stuba LKŽe) „gyvenamasis
4
Privatyvinė opozicija yra toks dvinaris santykis, kurio vieną narį charakterizuoja tam tikro požymio buvimas,
o kitą – to požymio nebuvimas (Jakaitienė 1988: 77).
5
Kai kuriais atvejais sunku tiksliai nustatyti visus skiriamuosius įvardijamų sąvokų požymius. Todėl daugiausia atsižvelgiama į žodynuose pateikiamus reikšmių aiškinimus ir juose nusakomus bendruosius ir skiriamuosius daiktų požymius.
6
Visi gyvenamąjį namą ir jo priestatą žymintys gimininiai terminai yra paminėti straipsnyje Gyvenamojo
namo ir pagrindinių jo dalių liaudies terminijos sinonimija (Stunžinas 2010: 130–142).
7
Straipsnyje remiamasi Lietuvių kalbos žodyno pažymomis – kryželiu žymimos svetimybės.
143
namas“ LKA I 34. Namo raiškos įvairovę galima paaiškinti sąvokos raida
ir regioninėmis skirtybėmis8.
Hiponiminiais ryšiais yra susiję rūšiniai terminai, fiksuojantys įvairius
gyvenamojo namo požymius. Dauguma rūšinių terminų žymi vertės ir
kokybės skiriamuosius požymius. Prastą, seną namą įvardija dvidešimt
vienas nevienodos kilmės terminas – aštuoni lietuviški, šeši slaviški, vienas
latviškas, vienas germaniškas ir penki hibridiniai, pvz.: numpalaikiai „menkas namas“ DūnŽ 224, pirtis „prastas, menkas gyvenamasis namas, trobelė“ LKŽe, trobapalaikė „prasta, menka troba“ DūnŽ 406, LKŽe, trobesikė
„prasta, menka trobelė“ ZanavŽ3 481, trobukas „menkas namas, pirkia,
troba“ LKŽe, ZanavŽ3 481, balaganas (rus. балаган Frenkelis 1962: 31)
„prastas namas, troba“ KpŽ 138, gryčia (brus. грыднiца) „prastas gyvenamasis namas“ LKA I 34, ˣkamurka (l. komórka, rus. кaмopкa) „prasta
trobelė“ LKŽe, ˣkaniūkšlė (brus. кaнюшнaя) „prasta troba“ LKŽe, ˣmakūza
(plg. vok. dial. backhus) „prasta trobelė“ LKŽe, gryčpalaikė (hibr., brus.
грыднiца LKA I 34) „prasta palaikė gryčia“ KpŽ 735, ˣkiaurinyčia (hibr.)
„prasta trobelė“ ZanavŽ1 673, pašiūrė (hibr., Sabaliauskas 1990: 265) „menka trobelė“ LKŽe, DrskŽ 250, ˣstubelka (hibr., vok. dial. stuba) „prasta
stuba, pirkia, lūšnelė“ LKŽe. Kai kurie rūšiniai terminai, be vertės ir kokybės, nurodo ir papildomus – laiko, konstrukcijos požymius: laužas
„sena, sukrypusi troba, lūšna“ LKŽe, laužynas „sukrypusios, senos arba
apleistos trobos“ LzŽ 141, lūšna „menka, apgriuvusi trobelė“ KzRŽ I 468,
ˣkalupka (l. chałupa) „trobelė, lūšna“ LKŽe, ˣkūtė (vok. Kote Sabaliauskas
1970: 38) „sena, prasta trobelė; pirkelė“ LKŽe, ˣbakūžė (vok. dial. backhus)
„sena prasta pirkia, lūšna“ LKŽe, grytelė (hibr., brus. грыднiца LKA I 34)
„maža, menka gryčia, gryčelė, pirkelė“ KpŽ 745. Visi prastą namą įvardijantys terminai turi artimą reikšmę ir laikytini sinonimais.
Gražaus, kokybiško namo pavadinimais eina keturi sinoniminiai nelietuviški terminai – du slavizmai ir du germanizmai (kai kurie iš šių terminų taip pat fiksuoja papildomus – konstrukcijos ir dydžio – požymius):
ˣkamenyčia (l. kamienica) „mūriniai, gražūs namai“ LKŽe, KltŽ 98, ˣpakajai
(l. pokój LKŽe) „dideli, gražūs namai“ ZanavŽ2 311, rūmas (germ. Sabaliauskas 1990: 265) „gražūs namai“ LKA I 34, ˣstubos (vok. dial. stuba
LKŽe) „didelis, gražus gyvenamasis namas“ ZanavŽ3 199.
8
Šiame straipsnyje terminai pagal vartojimo regionus neanalizuojami. Liaudies terminiją galima tirti kaip
visą liaudies kalbos terminų visumą, kuriai būdingas daugiareikšmiškumas ir sinonimija. Liaudies terminus
galima nagrinėti ir pagal tarmę, kaip tam tikrą terminų sistemą (plačiau žr. Клепикова 1974: 31). Terminų
paplitimo analizė yra tolesnių tyrinėjimų tikslas.
144
Šiek tiek mažiau yra rūšinių terminų, žyminčių gyvenamojo namo
konstrukcijos požymius. Pagal statomąją medžiagą skirtinos dvi rūšinių
terminų grupelės. Molinis namas vadinamas penkiais sinoniminiais terminais – keturiais lietuviškais ir vienu slavišku: krėstinė „molio krėsta
trobelė“ LKŽe, lipinė „sulipdyta iš ko pirkelė“ LKŽe, molinalė „iš molio
nudrėbta menka trobelė, molinukė“ LKŽe, plūktinis „molio nuplūktas
pastatas“ LKŽe, ˣlepenka (l. lepianka) „iš molio krėstas namelis“ LKŽe.
Mūrinis namas vadinamas dviem slavizmais ir dviem hibridais: mūras (l.
mur, vok. dial. mûr) „mūrinis pastatas“ LKŽe, DrskŽ 217, KzRŽ I 523,
LzŽ 169, ZanavŽ2 221, ˣkaminyčia (l. kamienica) „mūriniai, šiaip gražūs
namai“ LKŽe, DrskŽ 135, mūrinė (hibr., l. mur, vok. dial. mûr) „mūrinis
pastatas“ LKŽe, DrskŽ 218, ˣakmenyčia (hibr., priesaga -yčia iš sl. -(ь)
nica, Ambrazas 2000: 66) „akmeniniai, plytiniai namai“ LKŽe.
Namas įvardijamas ir pagal kitas konstrukcines ypatybes. Dūminis namas
vadinamas keturiais sinoniminiais lietuviškais terminais: dūminė „gyvenamasis namas be kamino“ LKŽe, pakurtrobė „dūminė pirkia“ LKŽe, pirtikė „dūminė pirkia“ LKŽe, rūkynė „dūminė pirkia“ LKŽe. Pagal turimas
patalpas namas įvardijamas trimis terminais – vienu lietuvišku, vienu germanišku ir vienu hibridiniu: ilgnamis „namas dviem galais“ ZanavŽ1 541,
ˣstuba (vok. dial. stuba LKŽe) „gyvenamasis namas iš vieno kambario ir
virtuvės“ LKA I 34, ˣilgastubė (hibr., vok. dial. stuba LKŽe) „dviejų galų
troba“ ZanavŽ1 541. Dviejų sienų namas vadinamas lietuvišku terminu
dvisienis „dviejų sienų trobesys“ LKŽe.
Keletas rūšinių terminų fiksuoja dydžio požymius. Nedidelis namas
įvardijamas trimis sinonimais – vienu lietuvišku, vienu slavišku ir vienu
hibridiniu: trobelė „mažas gyvenamasis namas“ LKA I 34, gryčia (brus.
грыднiца) „mažas menkas gyvenamasis namas“ LKA I 34, grintelė (hibr.,
brus. грыднiца) „maža grinčia (gryčia), pirkelė, trobelė, grytelė“ LKŽe.
Didelis namas vadinamas dviem sinonimais – vienu lietuvišku ir vienu
slavišku: šlajus „didelis gyvenamasis namas“ LKA I 34, ˣstadala (brus.
cтaдoлa, l. stodoła < vok. dial. Stadoll, Stodoll) „didelė troba“ LKŽe.
Vidutinio didumo namas įvardijamas hibridu gryčiotė (hibr., brus. грыднiца)
„vidutinio didumo gryčia“ KpŽ I 735.
Du rūšiniai terminai žymi laiko požymius – senas namas ir naujai pastatytas namas įvardijami lietuviškais terminais: sentrobė „sena troba“ LKŽe,
naujatrobė „naujai pastatytas namas“ ZanavŽ2 249.
145
Gyvenamojo namo patalpas žymintys terminai su jį įvardijančiais
terminais yra susiję partoniminiais ryšiais. Gimininiais eina trys sinoniminiai kurias nors namo patalpas įvardijantys terminai – du lietuviški ir vienas slaviškas: patalpa „bet kokio trobesio vidus“ LKŽe, troba „patalpa pastate“ LKŽe, ˣstuba (vok. dial. stuba) „namo viduje įrengta patalpa“ LKŽe.
Su šiais terminais hiponiminiais ryšiais siejasi terminai, fiksuojantys įvairius
sąvokos požymius: paskirties, konstrukcijos, dydžio, kokybės, vietos ir kt.
Dauguma šių rūšinių terminų nurodo paskirties skiriamuosius požymius. Vienuolika rūšinių sinoniminių terminų žymi gyvenamąją patalpą,
pagal kilmę tai šeši lietuviški, du slaviški, du germaniški ir vienas hibridinis terminas: buta „kambarys“ LKŽe, kampas „kambarys“ LKŽe, KzRŽ
I 315, LzŽ 105, patalpa „kambarys“ LKŽe, pirkia „atitverta, įrengta patalpa name žmonėms gyventi“ LKŽe, LKA I 34, troba „kambarys“ LKŽe,
LKA I 34, DūnŽ 406, ˣkamara (l. komora < vok. Kammer) „kambarys“
LKŽe, LzŽ 104, ˣstancija (l. stancja) „kambarys“ LKŽe, kambarys (germ.
Sabaliauskas 1990: 264) LKŽe, ruimas (vok. dial. ruim) „kambarys“ LKŽe,
ˣstuba (vok. dial. stuba) „kambarys“ LKŽe, ˣšeimynstubė (hibr., vok. dial.
stuba LKŽe) „kambarys“ ZanavŽ3 258.
Svečių kambarys vadinamas devyniais sinoniminiais terminais – keturiais
lietuviškais, keturiais slaviškais ir vienu hibridiniu: didžeinė „didysis kambarys“ LKŽe, menė „svetainė, seklyčia“ LKŽe, pirkaitė „kambarys svečiams,
seklyčia“ LKŽe, priešinė „viename pirkios gale įrengtas geresnis kambarys,
seklyčia“ LKŽe, DrskŽ 283, alkierius (l. alkierz) „kaimo gyvenamosios
trobos kambarys, ppr. skirtas vienam kuriam šeimos nariui arba svečiui“
LKŽe, ˣkamara (l. komora < vok. Kammer) „kaimo trobos svečių kambarys“ LKŽe, ˣpakajus (l. pokój ) „gerai įrengtas kambarys“ LKŽe, KltŽ 197,
LzŽ 181, ˣseklyčia (brus. cвятлiцa, l. świetlica) „svečių kambarys, svetainė“ LKŽe, DrskŽ 361, ˣstubelė (hibr., vok. dial. stuba) „gerasis kambarys,
svetainė“ LKŽe, ZanavŽ3 199.
Miegamąjį kambarį įvardija slavizmas ˣkamara (l. komora < vok. Kammer)
„miegamasis kambarys“ LKŽe. Šiai grupei dar galima priskirti tris terminus – vieną lietuvišką ir du slaviškus: pirkia „atitverta, įrengta patalpa
name žmonėms gyventi“ LKŽe, alkierius (l. alkierz) „kaimo gyvenamosios
trobos kambarys, ppr. skirtas vienam kuriam šeimos nariui arba svečiui“
LKŽe, gryčia (brus. грыднiца LKA I 34) „kaimo trobos prastesnysis galas“
LKŽe. Šių terminų miegamąjį požymį galima pagrįsti etnografų duome146
nimis: alkierius yra žemaičių, pirkia ir gryčia – aukštaičių miegamasis kambarys (Butkevičius 1958: 159–161).
Valgomasis kambarys vadinamas dviem sinoniminiais terminais – lietuvišku ir hibridiniu: valgykla „valgomasis kambarys“ LKŽe, ˣstalavinė (hibr., l. stołowy) „valgomasis kambarys“ LKŽe. Vienu lietuvišku ir vienu
slavišku terminu įvardijamas atskiras kambarys valgiui gaminti: virtuvė
„patalpa su specialia įranga (krosnimi, virykle ir t. t.) valgiui virti“ LKŽe,
ˣkuknė (brus. кyxня, l. kuchnia) „virtuvė“ LKŽe.
Rasti du hibridai, įvardijantys nešildomas patalpas: ˣlaukinyčia (hibr.,
priesaga -yčia iš sl. -(ь)nica, Ambrazas 2000: 66) „šaltas kambarys“ LKŽe,
ˣšaltinyčia (hibr.) „šalta patalpa“ LKŽe. Čia galima įžvelgti konstrukcijos
skiriamuosius požymius.
Patalpų dydžio požymius fiksuoja du sinoniminiai rūšiniai terminai –
vienas slaviškas ir vienas hibridinis: ˣkatukas (brus. кoтyx, l. kotuch) „mažas kambarėlis“ LKŽe, ˣstubelė (hibr., vok. dial. stuba) „mažesnysis kambarys“ LKŽe, ZanavŽ3 199. Šių terminų hiponimai yra terminai, turintys
papildomų požymių. Dydžio ir vietos požymius žymi keturi sinoniminiai
terminai – vienas slavizmas ir trys hibridai: ˣpečkamarė (sl., brus. пeч, l.
komora < vok. Kammer) „prastajame trobos gale esantis kambarėlis“ LKŽe,
ˣužkakalė (hibr., vok. Kachel) „kambariukas už kakalio“ LKŽe, ˣužpečinė
(hibr., brus. пeч) „mažas kambarys, esantis už senoviškos krosnies“ LKŽe,
ˣužpečkis (hibr., brus. пeч) „prastajame trobos gale esantis kambarėlis“
LKŽe. Dydžio ir konstrukcijos požymius nurodo slavizmas ˣkamurka
(l. komórka, rus. кaмopкa) „mažas tamsus kambarėlis“ LKŽe. Dydžio ir
kokybės požymius žymi slavimas ˣšpirka (l. szpyrka, szperka) „mažas,
prastas kambarėlis“ LKŽe.
Patalpų dydis yra susijęs su paskirtimi – paprastai nedidelės patalpos
skiriamos daiktams laikyti, miegoti. Tokias patalpas liaudies terminijoje
žymi nemažai terminų. Šie rūšiniai terminai fiksuoja paskirties ir dydžio
požymius. Pirmiausia minėtini septyni sinoniminiai laikomųjų patalpų
pavadinimai – keturi lietuviški, du slaviški ir vienas hibridinis: langinė
„nedidelis kambarys kitame trobos gale, priešinė“ LKŽe, pirtikė „patalpa
įvairiems maisto produktams ir daiktams pasidėti, kamara, priešininkė,
maltuvė“ LKŽe, priešakinė „valstiečio namo priešinė, kamarėlė“ LKŽe,
priešinė „patalpa kam pasidėti, kamara“ LKŽe, ˣkamara (l. komora < vok.
Kammer) „valstiečių trobos kambarys įvairiems produktams ir daiktams
pasidėti), indauja, sandėlis“ LKŽe, DrskŽ 134, KzRŽ I, ZanavŽ1 604,
147
ˣšpižarnia (l. śpiźarnia) „sandėliukas“ LKŽe, ˣbutkamarė (hibr., l. komora <
vok. Kammer) „gyvenamojo namo kamara“ LKŽe. Terminas langinė nurodo ir vietos požymį.
Tiriamuose šaltiniuose pavyko aptikti ir daugiau panašias laikomąsias
patalpas žyminčių terminų, fiksuojančių papildomus kokybės arba vietos
požymius. Minėtini septyni sinoniminiai terminai – penki lietuviški, vienas
slaviškas ir vienas hibridinis: dūminė „prastas kambarys, sandėliukas maistui laikyti“ LKŽe, menė „kamara, sandėliukas priešinėje“ LKŽe, pirkaitė
„patalpa kitame pirkios gale maisto produktams, bulvėms laikyti“ LKŽe,
LzŽ 195, šalinė „kambarėlis, kamaraitė šalia pirkios, šoninė“ LKŽe, šoninė
„mažas kambarėlis, kamaraitė prie kito kambario šono“ LKŽe, ˣbakšė (trumpinys iš bakūžė, Frenkelis 1962: 30) „prastesnis kambarys miegoti ar kam
pasidėti“ LKŽe, ˣužkuknė (hibr., brus. кyxня, l. kuchnia) „mažas kambarėlis už kuknios, už virtuvės“ LKŽe. Vienas slaviškas terminas fiksuoja
kokybės ir paskirties požymius: ˣbakava (l. bokówka Frenkelis 1962: 30)
„prastesnis namų kambarys virti, miegoti, kam pasidėti“ LKŽe.
Išvardytiems terminams hiponimai yra trys hibridai, žymintys ir paskirties požymius: ˣfuterka (hibr.) „kamarėlė samdiniams gulėti“ KzRŽ I 200,
ˣmėskamarė (hibr., l. komora < vok. Kammer) „patalpa mėsai laikyti“ ZanavŽ2 163, ˣpienstubė (hibr., vok. dial. stuba) „patalpa pienui ir pieno
produktams laikyti“ ZanavŽ2 385.
Nemaža rūšinių terminų grupė įvardija priemenę – pereinamąją patalpą
prie įėjimo į gyvenamuosius kambarius. Šių rūšinių terminų grupę sudaro dvidešimt septyni sinonimai – aštuoniolika lietuviškų, trys slaviški,
šeši hibridiniai: butas „priemenė“ LKA I 39, butukas9 LKŽe, LKA I 39,
namas LKŽe, nameliokas LKA I 39, namelis LKŽe, LKA I 39, pirtikė
LKŽe, prieangis LKŽe, LKA I 38, prieangiukas LKA I 38, priebutis LKŽe,
LKA I 39, prieduris LKŽe, priekinė LKŽe, priemenė LKŽe, KltŽ 228, ZanavŽ2 471, priemenyna LKŽe, priemnelė LKA I 38, priešinė LKŽe, priešininkis LKŽe, prieškambaris LKA I 39, prynumis LKA I 39, ˣbūda (brus.
бyдa, l. buda) LKŽe, koridorius10 LKA I 39, ˣsienis (l. sień) LKŽe, LKA
I 39, LzŽ 233, ˣprieseklyčė (hibr., brus. cвятлiцa, l. świetlica LKŽe) LKA
I 39, ˣpriesienis (hibr., l. sień) LKŽe, LKA I 38, ˣpriesieniukė (hibr., l. sień)
9
Lietuvių kalbos atlase visi šie terminai yra pateikti kaip priemenės sinonimai, todėl reikšmių aiškinimai toliau
nekartojami.
10
Prancūziškos kilmės koridorius (pranc. corridor Interleksis 2003) į lietuvių kalbą veikiausiai pateko per
slavų kalbas.
148
LKŽ X 675, ˣpriestubis (hibr., vok. dial. stuba) LKA I 39, prygonkis (hibr.,
l. ganek, vok. Gang) LKA I 39, ˣsienelis (hibr., l. sień) LKŽe, LKA I 39.
Čia reikėtų įžvelgti vietos ir paskirties požymius.
Su išvardytais terminais hiponiminiu santykiu yra susijęs hibridinis
terminas, fiksuojantis konstrukcijos ir paskirties požymius, kuolešinė
(hibr., plg. l. kalosz LKŽe) „nešildoma patalpėlė prietroby svečiams nusirengti“ ZanavŽ1 807.
Atskirai minėtinas lietuviškas terminas, pavadinantis koridorių, tarpsienis „perėjimas tarp dviejų sienų, koridorius“ LKŽe.
Nemažą grupę sudaro rūšiniai terminai, įvardijantys patalpas pagal vietą. Gyvenamojo namo patalpos po stogu iš viso vadinamos dvidešimt
vienu nevienodos kilmės sinoniminiu terminu – keturiolika lietuviškų,
trimis slaviškais ir keturiais hibridiniais: antlubė „vieta ant lubų“ LKŽe,
aukštas „vieta ant lubų, antlubis“ LKŽe, KpŽ 99, aukštis „aukštas, viršus“
LKŽe, DūnŽ 37, kampas „aukštas“ DrskŽ 135, krautė „patalpos ant lubų,
aukštas“ LKŽe, lubos „vieta ant lubų, aukštas“ LKŽe, pakreklys „aukštas,
antlubis“ LKŽe, papalėpė „vieta po namo stogu, pastogė“ LKŽe, pariestinis „namo dalis tarp stogo ir lubų, palėpė, papastogė“ LKŽe, pastogė
„vieta po stogu, stogu dengto pastato vidus“ LKŽe, pastoginė „vieta po
stogu, stogu dengto pastato vidus“ LKŽe, pašelmenė „vieta po šelmeniu,
kraigu, pakraigė“ LKŽe, užlos „pirkios aukštas“ LKŽe, viršus „vieta ant
lubų, antlubis, aukštas“ LKŽe, DūnŽ 443, ˣetažas (rus. этаж RLKŽ 2003:
909) „aukštas“ LzŽ 73, ˣsalka (l. salka) „kambarys po stogu“ LKŽe, DrskŽ
315, ˣviškos (brus. вышкi) „patalpa ant trobos lubų, aukštas“ LKŽe, antgrytis (hibr., brus. грыднiца) „vieta ant gryčios, aukštas“ LKŽe, priegrytis
(hibr., brus. грыднiца) „tokia kamarėlė ant gryčios aukšto“ LKŽe, ˣstogstubė
(hibr., vok. dial. stuba) „kambarys pastogėje“ LKŽe, viršugrytis (hibr.,
brus. грыднiца) „gryčios aukštas, pastogė, viršus“ LKŽe.
Patalpa po namu vadinama trimis sinoniminiais terminais – dviem lietuviškais ir vienu slavišku: pogrindis „rūsys“ LKŽe, rūsys „patalpa po namu“ LKŽe, ˣsklepas (l. sklep) „rūsys“ LKŽe, DrskŽ 331, KltŽ 277, LzŽ237,
ZanavŽ3 85.
Su gyvenamąjį namą žyminčiais terminais partoniminiais ryšiais taip pat
siejasi terminai, pavadinantys namo dalis – priestatus ir konstrukcijas.
Didžiausia yra gyvenamojo namo priestatus įvardijančių terminų grupė,
kurią sudaro dvidešimt šeši sinoniminiai terminai: dvylika lietuviškų, keturi slaviški, vienas latviškas, vienas angliškas ir aštuoni hibridiniai, pvz.:
149
butas „priebutis“ LKA I 39, priebutis LKA I 39, prieangis LKŽe, LKA I
39, priemenukė LKA I 40, gonkas (l. ganek, vok. Gang) LKŽe, KpŽ I 703,
LzŽ 83, LKA I 39, ˣsienius (l. sień) LKŽe, LKA I 40, porūzis (la. puōrūzis)
LKA I 40, veranda (angl. hind Interleksis 2003) LKŽe, LKA I 40, ZanavŽ3
627, gonkelė (hibr., l. ganek, vok. Gang) LKA I 39, ˣpriesienis (hibr., l.
sień) LKA I 40, ˣprysieniukas (hibr., l. sień) LKA I 40. Visi šie terminai
eina gimininiais, rūšiniais laikytini priestato konstrukcijos arba vietos
požymius nurodantys penki slavizmai ir trys hibridai: gonkos (l. ganek,
vok. Gang LKŽe) „įstiklintomis sienelėmis priebutis“ LKA I 39, gonkos
(sl.) „uždaras su langais priebutis“ LKA I 39, gonkos (sl.) „be langų, atviras priebutis“ LKA I 40, gonkai (sl.) „puošnesnis, įstiklintas priebutis“
LKA I 39, ˣsienius (l. sień) „priebutis iš prastosios namo pusės“ LKŽe,
LKA I 40, gonkelės (hibr.) „be langų, atviras priebutis“ LKA I 39, gonkelis (hibr.) „be langų, atviras priebutis“ LKA I 39, ˣprysiednis (hibr.) „gražus, dideliais langais priebutis“ LKA I 40.
Gyvenamojo namo konstrukcijų pavadinimų grupėje pirmiausia minėtini trys gimininiai sinoniminiai apatinę pastato dalį įvardijantys terminai, pagal kilmę – vienas lietuviškas, vienas slaviškas ir vienas hibridinis:
pamatas „apatinė statinio dalis“ LKŽe, LKA I 35, fundamentas (plg. kundamentas iš brus. хундамент, Frenkelis 1962: 305) „pamatas“ LKA I 35,
KzRŽ I 200, pamūra (hibr., l. mur) „pamatas“ LKŽe, LKA I 35. Visi šie
terminai vartojami ir rūšinei sąvokai, mūrytam pamatui, įvardyti (LKA I
1977: 35–36).
Medines grindis11 žymi šeši sinoniminiai terminai – trys lietuviški, du
slaviški ir vienas latviškas: asla „grindys“ LKA I 36, KpŽ 73, grindys
„lentų klojinys“ LKA I 37, KzRŽ 1 255, KpŽ 742, ZanavŽ1 507, paklotė „grindys“ LKA I 38, ˣpadlaga (l. podłoga, brus. пaдлoгa) „grindys“
LKŽe, LKA I 37, ZanavŽ2 302, ˣpamastas (l. pomost) „grindys“ LKŽe,
LKA I 38, ˣparlagas (la. pārlags, plg. rus. пepeлoг) „grindys“ LKŽe, LKA
I 38. Rūšiniais eina du sinoniminiai lietuviški terminai, fiksuojantys kokybės ir vietos požymius: juodgrindės „prastosios, apatinės grindys“ ZanavŽ1 576, pagrindas „prastosios, apatinės grindys, juodgrindės“ LKŽe.
Sienos anga šviesai įeiti įvardijama lietuvišku terminu langas LKŽe,
DrskŽ 184, KltŽ 136, KzRŽ I 426, LzŽ 139. Hiponiminiais ryšiais yra
11
Medines grindis ar plūktinę aslą įvardijantys terminai gali būti laikomi grindinį žyminčio termino hiponimais. Tiriamuose šaltiniuose nepavyko aptikti bendro grindinio pavadinimo, todėl apie šių terminų rūšį
nekalbama.
150
susiję trys lietuviški rūšiniai terminai, fiksuojantys paskirties, kokybės
ir dydžio požymius: antralangis „žiemai dedamas antras langas“ LKŽe,
KzRŽ I 21, ZanavŽ1 45, langalis „menkas, prastas, mažas langas“ LKŽe,
langelynas „prastas langas“ LKŽe.
Uždarymo įtaisinys, durys, vadinamas dviem lietuviškais sinonimais:
durys „sienos įeinamoji anga“ LKŽe, KltŽ 56, KzRŽ I 171, KpŽ 492,
ZanavŽ1 341, vartai „durys“ LKŽe. Du rūšiniai terminai nurodo vietos,
kokybės ir konstrukcijos požymius: durelės „gyvenamųjų namų užpakalinės, prastosios durys“ LKŽe, pusdurės „per pusę darinėjamos durys
(ppr. dūminėje pirkioje apačia užsidaro, o viršus paliekamas dūmams išeiti)“ LKŽe.
Viršutinę gyvenamojo namo dalį – stogą – įvardija penki sinoniminiai
terminai – trys lietuviški ir du slaviški: dangtis „stogas“ LKŽe, LKA I 35,
palėpė „stogas“ LKŽe, stogas „viršutinė pastato dalis“ LKŽe, LKA I 34,
ZanavŽ3 182, ˣdokas (l. dach) „stogas“ LKŽe, DrskŽ 70, LzŽ 61, ˣstriekas
(l. strzecha) „stogas“ LKŽe, LKA I 35, DrskŽ 352. Rūšiniais eina terminai, fiksuojantys stogo konstrukcijos požymius, pagal kilmę – vienas
lietuviškas ir du slaviški terminai: striegtas „šiaudų stogas, stiegtas varpomis žemyn“ LKŽe, ˣdokas (l. dach) „gontais dengtas stogas“ LKA I 35,
ˣstriekas (l. strzecha) „šiaudinis stogas“ LKA I 35.
I Š VA D O S
1. Gyvenamojo namo ir pagrindinių jo dalių pavadinimų mikrosistemą
sudaro 248 giminės ir rūšies santykiu susiję terminai. Hiperonimų neturi
ir gimininiais eina 69 terminai, įvardijantys gyvenamąjį namą, kurią nors
patalpą, namo priestatą ir konstrukcijas – stogą, pamatą, grindis, langą ir
duris. Su šiais gimininiais terminais hiponiminiais ryšiais siejasi 175 terminai, fiksuojantys įvairius sąvokų požymius. 34 rūšiniai terminai kartu
yra ir gimininiai – su jais hiponiminiais ryšiais siejasi 4 terminai.
2. Hierarchijos požiūriu gyvenamąjį namą ir pagrindines jo dalis žyminti terminija yra nesudėtinga – dvi sąvokas žymintys 34 terminai turi ir
hiperonimų, ir hiponimų, t. y. eina gimininiais ir rūšiniais.
3. Rūšiniai terminai dažniausiai fiksuoja paskirties požymius, kai kuriais
atvejais tokie terminai žymi ir papildomus požymius – kokybės, dydžio,
vietos. Beveik po lygiai yra rūšinių terminų, fiksuojančių konstrukcijos,
vertės ir kokybės, dydžio ir vietos požymius. Labai retai rūšiniai terminai
žymi laiko požymius.
151
4. Rūšiniais terminais pabrėžiami požymiai priklauso nuo įvardijamų
sąvokų kategorijų. Gyvenamąjį namą pavadinantys rūšiniai terminai dažniausiai žymi vertės ir kokybės požymius, namo patalpas ir priestatus –
paskirties ir vietos požymius. Gyvenamojo namo konstrukcines dalis –
pamatą, grindis, stogą, lubas, langus, duris – įvardijantys terminai dažniausiai fiksuoja konstrukcijos požymius.
5. Pagal kilmę didžioji rūšinių terminų dalis yra lietuviški (47,5%),
skolinių (slavizmų ir germanizmų) ir hibridinių terminų yra gerokai
mažiau (atitinkamai 30,3% ir 22,2%). Kilmės požiūriu rūšiniai terminai
beveik nesiskiria nuo gimininių. Gimininiai terminai taip pat daugiausia
reiškiami savos kalbos priemonėmis – daugiau nei pusė (55%) jų yra lietuviški, skolinių ir hibridų yra žymiai mažiau (atitinkamai 30% ir 15%).
6. Didžioji gyvenamąjį namą ir pagrindines jo dalis įvardijančių rūšinių
terminų dalis yra susiję sinoniminiais ryšiais.
ŠALTINIAI
DrskŽ DūnŽ KltŽ KzRŽ I KpŽ I LzŽ LKA I LKŽe
ZanavŽ1–3
– Druskininkų tarmės žodynas. Sud. G. Naktinienė, A. Paulauskienė, V. Vitkauskas, Vilnius, 1988.
– V. Vitkauskas. Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodynas, Vilnius, 1976.
– Kaltanėnų šnektos žodynas. Sud. A. Vilutytė, Vilnius, 2008.
– Kazlų Rūdos šnektos žodynas I. Red. A. Pupkis, Vilnius, 2008.
– K. Vosylytė. Kupiškėnų žodynas I, Vilnius, 2007.
– J. Petrauskas, A. Vidugiris. Lazūnų tarmės žodynas, Vilnius, 1985.
– Lietuvių kalbos atlasas I. Red. K. Morkūnas, Vilnius, 1977.
– Lietuvių kalbos žodynas (elektroninis leidimas). Vyr. red. G. Naktinienė, Vilnius, 2005.
– Zanavykų šnektos žodynas I–III, Vilnius, 2003–2006.
LITER ATŪR A
Ambrazas S. 2000: Daiktavardžių darybos raida. Lietuvių kalbos vardažodiniai vediniai. T. 2. Vilnius.
Butkevičius I. 1958: Tradiciniai lietuvių valstiečių gyvenamieji namai. – Iš lietuvių kultūros istorijos. T. 1.,
157–173.
DVLKŽ II 2006: Didysis vokiečių–lietuvių kalbų žodynas, Kaunas.
Fraenkel E. 1955–1962: Litauisches Etymologisches Wörterbuch von Ernst Fraenkel, I-II, E. Carl Winter, Universitätsverlag, Vandenhoeck & Ruprecht, Heidelberg, Göttingen.
Gudavičius A. 2009: Etnolingvistika, Šiauliai.
Interleksis 2003: Interleksis: kompiuterinis tarptautinių žodžių žodynas, Vilnius.
Jakaitienė E. 1988: Leksinė semantika, Vilnius.
Jakaitienė E. 2010: Leksikologija, Vilnius.
RLKŽ 2003 – Lemchenas Ch. Rusų–lietuvių kalbų žodynas, Vilnius.
Sabaliauskas A. 1990: Lietuvių kalbos leksika, Vilnius.
Stunžinas R. 2008: Variantiniai statybos liaudies terminai Lietuvių kalbos žodyne. – Terminologija 15,
111–130.
Stunžinas R. 2010: Daugiareikšmiai ir homoniminiai statybos liaudies terminai. – Terminologija 16, 68–92.
Stunžinas R. 2011: Statybos liaudies terminai, Vilnius.
Гринев С. 1993: Введение в терминоведение, Москва.
Татаринов В. 2006: Общее терминоведение: энциклопедический словарь, Москва.
152
Specific folk terms naming the dwelling house and its main parts
This article deals with the microsystem of terms naming the dwelling house and
its main parts. Specific terms are analyzed according to named concepts, relations
and origin.
In the researched material there were 248 generic and specific terms. 69 terms are
generic and name the dwelling house, its rooms and constructions: foundation, floor,
roof, window and door. These terms have hyponymical relation to 175 specific terms
naming concepts according to various features, for instance, namas ‘dwelling house’,
molinalė ‘clay house’, rūmas ‘good-looking house’, grindys ‘floor’, juodgrindės ‘plain
base floor’; dangtis ‘roof ’, ˣstriekas ‘straw roof ’. 34 terms are specific and generic at
the same time and have 4 of their own hyponyms: ˣkamara ‘pantry’, patalpa ‘room’,
ˣmėskamarė ‘food pantry’.
Most often specific terms indicate purpose, for instance patalpa ‘inside of a house’,
kampas ‘living room’, ˣkamara ‘guest room’, valgykla ‘dining room’. Specific terms
that name concepts according to characteristics of construction, value and quality or
size and place, comprise similar sized groups, for instance namas ‘dwelling house’,
krėstinė ‘clay house’, gryčia ‘poor house’, ˣstadala ‘large house’, pamatas ‘bottom part
of a building’, pamatas ‘stone foundation’; durys ‘door’, durelės ‘back door’. Specific
terms indicating age are very rare: sentrobė ‘old house’.
The hierarchy of genus-species related terms is simple; only 34 terms have hyperonyms and hyponyms.
According to origin the majority of specific terms are Lithuanian words, for instance asla, pirtikė, prieangis, priešinė, trobesikė, trobukas. Slavic and German loans are
rather rare, for instance ˣkalupka (Pol. chałupa), ˣkaminyčia (Pol. kamienica), ˣkuknė
(Bel. кyxня, l. kuchnia); bakūžė (Germ. dial. backhus), ˣstubos (Germ. dial. stuba); grytelė (hybr., Bel. грыднiца), ˣstubelė (hybr., Germ. dial. stuba), ˣužkakalė (hybr., Germ. Kachel). The origin of generic and specific terms is quite similar. The majority of specific terms are related by synonymic relations.
Gauta 2012-01-09
Robertas Stunžinas
Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius
153
Petro Vileišio aritmetikos
vadovėlio Keturi svarbiausiejie
veikalai aritmētikos terminai
DIANA ŠILOBRITAITĖ
Esminiai žodžiai:
daryba
P
matematikos terminai, matematikos terminų kilmė, matematikos terminų
Petro Vileišio 160-osioms gimimo metinėms
etras Vileišis (1851–1926) – lietuvių visuomenės veikėjas, prisidėjęs
prie draudžiamosios lietuviškos spaudos leidimo ir platinimo. Jis
parašė ar išvertė nemažai mokslo populiarinimo knygelių (apie 100)
ir aritmetikos, fizikos, geometrijos, istorijos vadovėlių. P. Vileišis buvo
atkaklus kovotojas už lietuviškos spaudos laisvę ir prisidėjo prie įvairių
sričių, tarp jų ir matematikos, terminijos kūrimo. Jo Rinktinių raštų pratarmėje rašoma, kad „Jis dirbo didžiulį šviečiamąjį darbą – savo triūsu ir
154
D. Šilobritaitė| Petro Vileišio aritmetikos vadovėlio Keturi svarbiausiejie | veikalai aritmētikos terminai
lėšomis parūpino tautiečiams universalų liaudies knygynėlį, diegė tautinės
verslininkystės pradmenis. P. Vileišis buvo lietuvių kultūrinės veiklos mecenatas, atgaivinęs Vilniuje lietuvybę, pavertęs Vilnių lietuvybės centru.
Jis – ir pirmojo lietuviško dienraščio Vilniaus žinios sumanytojas, leidėjas
bei redaktorius“ (Vileišis 2004: 11).
1886 m. Tilžėje pasirodė P. Vileišio (pasirašė slapyvardžiu Petras Nēris)
Keturi svarbiausiejie veikalai aritmētikos – nedidelės apimties (50 psl.)
aritmetikos vadovėlis. Anot matematiko Petro Rumšo, P. Vileišis, rašydamas šį vadovėlį, sukūrė originalių ir įdomių aritmetikos terminų (Rumšas 1978: 58).
Pasakytina, kad tai antras spausdintas lietuviškas aritmetikos veikalas.
Pirmas spausdintas lietuviškas aritmetikos uždavinynas Uźduotinas, tai ira
Rankius uźduocziu Aritmetikos arba Rokundos mokslo išleistas 1885 m.
Tilžėje. Tai buvo žymaus XIX a. pabaigos–XX a. pradžios lietuvių visuomenės veikėjo, „savamokslio kalbininko gydytojo“ (Sabaliauskas 1979:
177) Jono Spudulio (1860–1920) uždavinynas. Lietuvos Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje yra saugoma šio uždavinyno rankraščio
kopija (Aritmetikos uždavinynas iš kurio mokė kunigas Katelė. Gauta pas
Paliepio gyventoją Šinkūnienę) (plačiau žr. Šilobritaitė 2009: 186–197).
Nagrinėjamame P. Vileišio vadovėlyje pateikiamos ne tik užduotys,
kaip J. Spudulio uždavinyne, bet ir aiškinami kai kurie aritmetikos terminai, pvz.: Sumetimu („sudėtimi“1) vadinasi budas, per kurį isz keliato
skaitliu tos paczios veislēs aptur vieną skaitlių suma vadinamą, kuri savēpi
tiek vienybiu užtur, kiek buvo visůse skaitliůse sumetamůse2 Vlš 10; Atitraukimas („atimtis“) yra veikalas, per kurį, žinant sumą dvieju skaitliu
tos paczios veislēs ir vieną isz tu skaitliu jieszko kito Vlš 16. Svarbu pasakyti, kad vadovėlyje yra pateikiamos matematikos ir dviejų jos šakų
apibrėžtys: Matēmatika vadinasi mokslas, kurio mēris yra mēravimas ir
palyginimas tarp savęs daugumu Vlš 3; Aritmētika vadinasi skaitliu mokslas Vlš 4; Skaitliavimu vadinasi mokslas isztarti ir paraszyti visokius
skaitlius Vlš 4.
Šio straipsnio tikslas – išnagrinėti P. Vileišio vadovėlyje vartojamų arit
metikos terminų kilmę, darybos būdus ir priemones bei sinoniminę raišką. Tyrimui surinkta apie 150 terminų.
1
Kabutėse pateikiama termino reikšmė nustatyta straipsnio autorės.
2
Pavyzdžiai pateikiami autentiška forma.
155
1 . V ienažodžiai terminai
P. Vileišio vadovėlyje rasti 62 vienažodžiai terminai (42,2 % visų rastų
terminų). Kilmės atžvilgiu jie skirstomi į lietuviškos kilmės, nelietuviškos
kilmės ir hibridinius terminus.
1.1. Vienažodžių terminų kilmė
1 . 1 . 1 . L ietuviškos kilmės terminai
Didžioji dalis (47 terminai, t. y. 75,8 % vadovėlyje rastų vienažodžių
matematikos terminų) yra lietuviškos kilmės, pvz.: apskriedimas „apibrėžtis“ Vlš 10, derējimas: Tas visas vienok galima paraszyti pasigaunant minētomis rokůtinēmis ir atsimenant ant sziu triju derējimu Vlš 7, dalis: Aiszku,
jog skaitlei sumetami pažymēti, budami nekuriomis dalimis jieszkomosios
sumos, tur būti ir tos paczios veislēs, nēs dalis visuomet yra tos paczios
gymēs, kaip ir labas, prie kurio ji prigul Vlš 10, daugumas: Daugumu
vadinasi kožnas didumas, galimas būti padalytas į keliatą daliu Vlš 3, didumas: Dēl nusklempimo didumo nekurio daugumo reikia jį palyginti su
kitu tos paczios veislēs daugumu, kurio didumas per visus yra nutartas ir
kurs vienybe vadinasi Vlš 3, gymē: Skaitlius paeina nů susidējimo vienybiu,
arba ju daliu, ir tai vienos ir paczios gymēs Vlš 4, įpatybē: Tas atsitikimas
atsiremia ant sziu įpatybiu: 1. Liekana pasididina ant nekurio daugumo,
padidinant didesnį skaitlių ant to paties daugumo, ir atliekant skaitlių mažesnį be atmainos Vlš 18, lavinimas „pratimas“ Vlš 10, palyginimas „lyginimas“ Vlš 3, parodymas: Parodymu vadina iszteisinimą nekurios apreiksz
tos teisybēs Vlš 14, pasigavimas: pasigavimas sumetimo; pasigavimas
atitraukimo; pasigavimas padauginimo Vlš 46, priegimtis: Kožnoje rokundoje isz pradžios yra žinoma priegimtis jieszkomojo labo, reikia tiktai jo
skaitlių atrasti <...> Vlš 4, rēžis: Rēžiu vadiname kožną susidējimą vienybiu, deszimcziu ir suimtu paskui sekancziuju Vlš 7, rodyklē: Yra nutarta
raszyti tiktai vieną isz lygiu vaisiaus dirbēju, statant virszumi jo truputį į
deszinę pusę smulkią rokůtinę, rodykle vadinamą, kuri rodo skaitlių lygiu
dirbēju, arba žingį jieszkomosios galybēs Vlš 32, skyrius: Yra du skyrei
vienybiu: vienybē veislinē, kaip tai: vienas žmogus, ir vienybē matēmatikinē
Vlš 3, svarbumas: Drauge su tůmi kaip kuri norint isz sziu rokůtiniu persikelia per vieną eilę į kairę pusę, ji aptur svarbumą deszimtį kartu didesnį
Vlš 7, teisybē: Parodymu vadina iszteisinimą nekurios apreiksztos teisybēs
Vlš 14, veislē: Vienybē tada yra nutartas ir neatsimainąs daugumas pasi156
gaunąs dēl mēravimo daugumu tos paczios veislēs Vlš 3, žingis: Isz teisybēs, dēl apturējimo galybēs nekurio žingio důto skaitliaus užtenka szį skait
lių padauginti per jį patį tiek kartu, kiek yra vienybiu be vienos žingyje
galybēs Vlš 32, žymē „ženklas“ Vlš 11.
Dauguma nagrinėjamo šaltinio lietuviškos kilmės terminų matematikoje dabar nevartojami arba jie turi kitą reikšmę. Terminu veikalas Vlš 14
P. Vileišis įvardijo matematikos sąvoką veiksmas „pagrindinė matematikos
operacija“: Iszteisinimu nekurio veikalo vadina kitą veikalą, kuriůmi pasigauna dēl atradimo, ar labas důtas per pirmutinį veikalą yra kitoks Vlš
14. Beje, pirmojo lietuviško matematikos uždavinyno autorius J. Spudulis
šią sąvoką įvardijo terminu weikmē.
Pasakytina, kad dabar nevartojami visi pagrindinių aritmetikos veiksmų
pavadinimai, pateikti P. Vileišio vadovėlyje: sumetimas „sudėtis“ Vlš 4,
atitraukimas „atimtis“ Vlš 4, padauginimas „daugyba“ Vlš 4, dalijimas
„dalyba“ Vlš 4. Minėtame J. Spudulio uždavinyne veiksmų pavadinimai
atitinkamai įvardijami terminais sudējimas, atēmimas, dauginimas, dalijimas.
Anot matematiko Zigmo Žemaičio, „kitose kalbose paties matematinio
veiksmo pavadinimas paprastai neatskiriamas nuo jo konkretaus vykdymo
proceso pavadinimo, kai tuo tarpu logiškai reikėtų juos skirti. Todėl vėliau
ir buvo pritarta veiksmus vadinti sudėtis, atimtis, daugyba, dalyba, o vartotus terminus dauginimas, dalijimas palikti veiksmų vykdymui žymėti
(pvz., trupmeninių skaičių dauginimas)“ (Žemaitis 1966: 196).
Reikia paminėti, kad į vartoseną neįėjo ir lietuviški terminai, įvardijantys skaičius, su kuriais atliekami aritmetikos veiksmai: liekana „skirtumas“
Vlš 16, padalys „dalinys“ Vlš 35, dalytojas „daliklis“ Vlš 35, padalē „dalmuo“ Vlš 35, padaugintinis „dauginys“ Vlš 22, padaugintojas „daugiklis“
Vlš 22, vaisius „sandauga“ Vlš 223.
Minėtinas terminas labas Vlš 5, kuris neprigijo aritmetikos veiksmo rezultato reikšme: Labas deszimties deszimcziu tapē pavadintas szimtu Vlš 5.
Pagal tą, kas pasakyta, galima sumesti sieksnius su sieksneis, svarus su svarais, etc., norint apturēti labą pažymētą; bet nēra galima sumesti rublius su
ůlektēmis, stalus su namais, etc., jegut mes tiktai nejieszkosime labo bevardžio
Vlš 10–11. Šia reikšme terminas labas nefiksuojamas nei LKŽe, nei dabartiniuose matematikos darbuose.
3
Neišliko ir dvižodžiai terminai didesnis skaitlius „turinys“ Vlš 16, mažesnis skaitlius „atėminys“ Vlš 16,
sumetamasis skaitlius „dėmuo“ Vlš 11.
157
Matematikos terminijoje nevartojamas ir terminas iszteisinimas Vlš 14,
nagrinėjamame šaltinyje reiškiantis pagrindinių aritmetikos veiksmų (sudėties, atimties, daugybos ir dalybos) atlikimo patikrinimą.
Kiti neišlikę aritmetikos terminai, pvz.: dirbējas4: Skaitlius rakůtiniu vaisiaus dvieju dirbēju yra lygus sumai rokůtiniu tu dirbēju, arba tai sumai
be vienos vienybēs Vlš 32, galybē „laipsnis“: Galybē nekurio daugumo vadinasi vaisius keliato dirbēju lygiu tam daugumui Vlš 32, kertůtis „kvadratas“
(antrasis skaičiaus laipsnis): Galybē 2. žingio vadinasi kertůcziu <...>. Vlš
32, sąnarys „dėmuo“: Skaitlius didesnis ir skaitlius mažesnis yra vadinami
dviem sąnareis liekanos Vlš 16, vienybē „vienetas“: Yra du skyrei vienybiu:
vienybē veislinē, kaip tai: vienas žmogus, ir vienybē matēmatikinē, kaip tai
vienas sieksnis Vlš 3.
1 . 1 . 2 . N elietuviškos kilmės terminai
Nelietuviškos kilmės terminų vadovėlyje rasta nedaug (13 terminų, t. y.
21 % visų rastų vienažodžių terminų). Dalis jų matematikos terminijoje
dabar nevartojami. Tai skoliniai iš slavų kalbų5: ližma „skaičius“ Vlš 6,
mēris „matas“ Vlš 3 ir rokunda „skaičiavimas“ Vlš 4.
Tarptautiniai terminai aritmētika Vlš 4, klasa Vlš 6, kubas Vlš 32, lynija Vlš 12, matēmatika Vlš 3, minus Vlš 16, numeracija Vlš 4, plius Vlš 11,
suma Vlš 10 ir teorēma Vlš 28 yra tebevartojami ir dabar (skiriasi tik kai
kurių terminų rašyba).
1 . 1 . 3 . H ibridiniai terminai
Aptariamajame šaltinyje rasti du hibridiniai terminai (prie nelietuviškos
terminų šaknies pridėta lietuviška priesaga): mēravimas Vlš 3, rokůtinē6
Vlš 7. Jie sudaro 3,2 % visų rastų vienažodžių terminų.
Anot P. Rumšo, terminas rokůtinē yra seniausias terminas „skaitmens“
sąvokai reikšti. Šis terminas aptinkamas J. Veiso elementoriuje, P. Ruigio,
K. Milkaus ir F. G. H. Nesselmanno žodynuose (plačiau žr. Rumšas 1978:
54). Tik 1915–1916 m. išleistuose aritmetikos vadovėliuose randamas
terminas skaitmuo, kuris buvo pripažintas geresniu už kitus tai sąvokai
reikšti (Rumšas 1979: 54).
4
Dirbējais P. Vileišis vadina padaugintinį „dauginį“ ir padaugintoją „daugiklį“.
5
Nustatant terminų kilmę remiamasi LKŽe ir E. Fraenkelio žodynais.
6
Vadovėlyje pavartotas ir šio termino variantas rakůtinė Vlš 32.
158
1.2. Vienažodžių terminų daryba
Vienažodžiai matematikos terminai, vartojami P. Vileišio vadovėlyje,
skirstomi į pirminius ir antrinius.
1 . 2 . 1 . P irminiai žodžiai
Rasti tik du vienažodžiai matematikos terminai, kuriais eina pirminiai
žodžiai (jie sudaro tik 4,1 % rastų vienažodžių terminų)7: labas Vlš 5 ir
spůgas Vlš 22. Terminu spůgas P. Vileišis vadino daugybos ženklą: Padauginimą dvieju skaitliu pažym, raszydami padaugintoją po deszinei pusei padaugintinio ir perskirdami jůs gulszcziu kryžiu (X), arba spůgu(.) Vlš 22.
1 . 2 . 2 . A ntriniai žodžiai
Daugiausia rastų matematikos terminų yra dariniai8 (95,9 % rastų vienažodžių terminų). Jie skirstomi į priesagų vedinius, galūnių vedinius ir
dūrinius.
1.2.2.1. Pr iesagų vediniai. P. Vileišio vadovėlyje daugiausia yra veiksmažodžių abstraktų, turinčių priesagas -imas (-ymas): apskriedimas Vlš
10, atitraukimas Vlš 4, dalijimas Vlš 4, derējimas Vlš 7, iszteisinimas Vlš
14, lavinimas Vlš 10, mēravimas Vlš 3, padauginimas Vlš 4, palyginimas
Vlš 3, parodymas Vlš 14, pasigavimas Vlš 46, pažymējimas Vlš 3, skaitliavimas Vlš 4, sudējimas9 Vlš 3, sumetimas Vlš 4.
Kiek mažiau priesagų vedinių sudaro terminai, padaryti su kitomis priesagomis: -umas: daugumas Vlš 3, didumas Vlš 3, ilgumas Vlš 15, svarbumas Vlš 7 (šie terminai išvesti iš vardažodžių ir yra ypatybių pavadinimai);
-ybė: galybē Vlš 32, įpatybē Vlš 18, lygybē Vlš 11, teisybē Vlš 14, vienybē
Vlš 3; -uotis: kertůtis Vlš 32; -tis: priegimtis Vlš 4; -tojas: dalytojas Vlš
35, padaugintojas Vlš 22. Atkreiptinas dėmesys, kad priesagos -tojas vedinius P. Vileišis vartoja ne asmenims, o skaičiams, su kuriais atliekami
matematikos veiksmai, įvardyti.
Su kitomis priesagomis rasta tik po vieną pavyzdį: -alas: veikalas Vlš
14; -ana: liekana Vlš 16; -ėjas: dirbējas Vlš 22; -yklė: rodyklē Vlš 32; -lė:
veislē Vlš 3; -tinė: rokůtinē Vlš 7; -tinis: padaugintinis Vlš 22.
7
Į šį skaičių neįtraukiami nelietuviškos kilmės terminai.
8
Nustatant terminų darybos būdus ir priemones remiamasi S. Ambrazo (1993; 2000), St. Keinio (1999;
2005), P. Skardžiaus (1943) ir V. Urbučio (2009) darbais.
9
Sudējimu P. Vileišis įvardija sudėtį ir daugybą: dēl skaitliu sudējimo yra vartojamu du budu: sumetimas ir
padauginimas Vlš 4.
159
Atskirai minėtinas priesagos -lius vedinys skaitlius „skaičius“ Vlš 3,
kuris įsigalėjo apie XIX a. vidurį, nors jau randamas XVI a. lietuvių raštuose (Mažvydo katekizme, Volfenbiutelio postilėje, Vilento evangelijose,
Bretkūno biblijoje ir postilėje) (Rumšas 1978: 52–54). Svarbu pasakyti,
kad XIX a. pradžios elementoriuose aptinkamas dabartinis terminas skaičius, tačiau jo vėliau buvo atsisakyta. P. Skardžius Lietuvių kalbos žodžių
daryboje rašo, kad skaitlius būdingas žemaičiams ir Rytų Prūsijos lietuviams,
o aukštaičiai paprastai vartojo terminą skaičius (Skardžius 1943: 170). Nuo
1906 m. išleistuose matematikos vadovėliuose terminą skaitlius keičia
skaičius, tačiau to meto periodinėje spaudoje pasitaiko, nors retai, ir terminas skaitmuo.
1.2.2.2. Galūnių vediniai. P. Vileišio vadovėlyje rasta ir galūnių vedinių: -is (-ys): dalis Vlš 10, padalys Vlš 35, rēžis Vlš 7, sąnarys Vlš 11,
žingis Vlš 32; -ė: gymē Vlš 4, padalē Vlš 35, žymē Vlš 11; -(i)us: skyrius
Vlš 3, vaisius Vlš 22. Visi šie galūnių vediniai yra padaryti iš veiksmažodžių.
1.2.2.3. Dūr iniai. Vadovėlyje rastas tik vienas dūrinys stalveikslis Vlš
50: Virszumi padētas stalveikslis užtur savēpi vaisius vienos rokůtinēs Vlš
50. Šis terminas nefiksuojamas LKŽe, galima tik spėti, kad jis galėtų
reikšti „lentelę“ (plg. stalveikslis padauginimo „daugybos lentelė“ Vlš 50
(žr. paveikslą)).
Pav. Stalveikslis padauginimo
160
2 . S udėtiniai terminai
P. Vileišio vadovėlyje rasti sudėtiniai terminai skirstomi į dvižodžius ir
trižodžius. Jie sudaro 57,8 % visų rastų terminų.
2.1. Dvižodžiai terminai
Šiame straipsnyje dvižodžiai terminai raiškos atžvilgiu skirstomi į derinamojo ir nederinamojo pažyminio junginius. Didžiąją dalį sudaro terminai, kurių abu dėmenys yra lietuviškos kilmės. Rasti tik keli dvižodžiai
terminai, kurių vienas iš dėmenų yra nelietuviškos kilmės: apturējimas
sumos Vlš 11, czelas skaitlius Vlš 11, gulsczias kryžius Vlš 22, rokůtinė
svarbi Vlš 7, skaitlius czelas Vlš 5, status kryžius Vlš 11, vardas klasos
Vlš, vienybē matēmatikinē Vlš 3.
Vadovėlyje vartojami derinamojo pažyminio junginiai yra dvejopi. Vieną grupę sudaro terminai, kurių derinamasis pažyminys eina prieš pagrindinį pažymimąjį termino dėmenį, kitą – terminai, kurių pažyminys eina
po pažymimojo pagrindinio termino dėmens.
Derinamieji šių terminų pažyminiai, einantys prieš pažymimąjį žodį,
vadovėlyje reiškiami būdvardžiais (bevardē padalē Vlš 36, dalinis padalys
Vlš 40, didesnis skaitlius Vlš 16, mažesnis skaitlius Vlš 16, pirmutinis skaitlius Vlš 5, prasta vienybē Vlš 26, visůmetinis svarbumas Vlš 7) ir veikiamosios arba neveikiamosios rūšies dalyviais (apreikszta teisybē Vlš 14,
atsakanti rokůtinē Vlš 8, atsimainantis svarbumas Vlš 7, neatsimainantis
svarbumas Vlš 7, neatsimainąs daugumas Vlš 3, nutartas daugumas Vlš 3).
Svarbu pasakyti, kad P. Vileišio vadovėlyje vartojamos ir įvardžiuotinės
pažyminių formos (būdvardžių ir dalyvių): augszcziausiasis rēžis Vlš 8,
jieszkomasis labas Vlš 12, jieszkomasis skaitlius Vlš 16, jieszkomasis vaisius
Vlš 24, norimasis labas Vlš 4, padůtasis skaitlius Vlš 4, sumestieji skaitlei
Vlš 20, sumetamasis skaitlius Vlš 11.
Nemažą grupelę sudaro dvižodžiai terminai, kurių derinamasis pažyminys
eina po pažymimojo dėmens. Šių dvižodžių terminų pažyminiai taip pat
reiškiami būdvardžiais (dalijimas paprastinis Vlš 41, labas bevardis Vlš 11,
padalē teisinga Vlš 41, skaitlius bevardis Vlš 4, skaitlius dalinis Vlš 3, vaisius
dalinis Vlš 27, vaisius visůtinas Vlš 27, vienybē veislinē Vlš 3) ir neveikiamosios
rūšies dalyviais (labas pažymētas Vlš 10, skaitliavimas kalbētas Vlš 5, skait
liavimas raszytas Vlš 6, skaitlius maiszytas Vlš 3, skaitlius pažymētas Vlš 4).
Beveik visi nederinamieji pažyminiai reiškiami vienaskaitos ar daugiskaitos kilmininku. Didžioji dalis tokių terminų vartojami dabar neįprasta
žodžių tvarka: augimas skaitliu Vlš 4, iszguldymas rēžio Vlš 7, isztarimas
161
skaitliaus Vlš 9, nusklempimas didumo Vlš 3, palyginimas daugumu Vlš 3,
pasigavimas atitraukimo Vlš 46, pasigavimas dalijmo Vlš 47, pasigavimas
padauginimo Vlš 46, pasigavimas sumetimo Vlš 46, primetimas vienybēs Vlš
4, sąnarei padalēs Vlš 35, skyrei vienybiu Vlš 3, stalveikslis padauginimo Vlš
50, susidējimas vienybiu Vlš 4, veislē padalēs Vlš 35, žymē atitraukimo Vlš
16, žymē dalijimo Vlš 35, žymē lygybēs Vlš 11, žymē padauginimo Vlš 22,
žymē sumetimo Vlš 11, žingis galybēs Vlš 32.
Minėtinas dvižodis nederinamojo pažyminio terminas su prielinksniu
be – rokůtinē be svarbumo „nulis“ Vlš 7.
Vadovėlyje rasti ir įprastinės raiškos dvižodžiai nederinamojo pažyminio
terminai, kurių pažyminys eina prieš pažymimąjį žodį: skaitliu iszskirimas
Vlš 4, skaitliu kilimas Vlš 4, skaitliu sumetimas Vlš 4, skaitliaus skyrei Vlš 3.
2.2. Trižodžiai terminai
Visi trižodžių aritmetikos terminų dėmenys yra lietuviškos kilmės ir
beveik visi jie sudaryti su terminu vienybē (pavadina vienetų klases). Šių
terminų pagrindinis dėmuo turi nederinamąjį pažyminį su savo derinamuoju pažyminiu, kurie eina po pagrindinio dėmens: vienybē antros eilēs
Vlš 5, vienybē asztuntos eilēs Vlš 6, vienybē deszimtos eilēs Vlš 6, vienybē
devintos eilēs Vlš 6, vienybē dvyliktos eilēs Vlš 6, vienybē ketvirtos eilēs Vlš
6, vienybē penktos eilēs Vlš 6, vienybē pirmutinēs eilēs Vlš 5, vienybē septintos eilēs Vlš 6, vienybē szesztos eilēs Vlš 6, vienybē trecziosios eilēs Vlš 5,
vienybē vieniůliktos eilēs Vlš 6. Kiti aptariamosios raiškos trižodžiai terminai yra prigimtis jieszkomojo labo Vlš 4, vaisius keliato dirbēju Vlš 28.
Terminai antras sąnarys lygybēs Vlš 11 ir pirmutinis sąnarys lygybēs Vlš
11 reiškiami kitaip – su derinamuoju ir nederinamuoju pažyminiu. Be to,
atkreiptinas dėmesys, kad šių dviejų terminų žodžių tvarka neįprasta.
Vadovėlyje rastas trižodis terminas, kurio pažymimasis žodis turi du
derinamuosius pažyminius: du růžai lygatstogei Vlš 11.
3 . S inoniminė terminų raiška
Sinoniminės raiškos atvejų P. Vileišio vadovėlyje yra nedaug. Sinonimai
rašomi skliausteliuose, jungiami kableliu arba jungtuku arba.
Rastos dvinarės sinonimų eilutės (minus (mažiaus) Vlš 16, neatsimainantis arba visůmetinis svarbumas Vlš 7, prastos vienybēs arba vienybēs pirmutinēs eilēs Vlš 5, priegimtis, arba veislē Vlš 36, skaitliavimas (numeracija)
Vlš 4, status kryžius, plius Vlš 11) ir trinarė sinonimų eilutė (rokůtinē be
svarbumo, arba nulius (zero) Vlš 7).
162
I švados
Petras Vileišis – žymus lietuvių visuomenės veikėjas, prisidėjęs prie įvairių sričių, tarp jų ir matematikos, terminijos kūrimo. Jo vadovėlis Keturi
svarbiausiejie veikalai aritmētikos (1886) yra svarbus ir įdomus terminologijos istorijai, nes tai vienas pirmųjų spausdintų lietuviškų aritmetikos
vadovėlių, tad autoriui teko sukurti nemažai naujų terminų. Svarbu tai,
kad vadovėlyje autorius pateikia kai kurių matematikos terminų apibrėžtis.
Būdingas nagrinėjamojo vadovėlio bruožas – terminų lietuviškumas.
Vienažodžiai lietuviškos kilmės terminai, kurie eina sudėtinių terminų
pagrindu, sudaro net 75,8 % visų rastų terminų. Dauguma šių terminų
aritmetikoje dabar nebevartojami, pvz.: iszteisinimas, padaugintinis, vaisius.
Nelietuviškos kilmės terminai sudaro 21 %, hibridiniai terminai – 3,2 %.
Vienažodžių terminų, kuriais eina pirminiai žodžiai, vadovėlyje rasta tik
2 (4,1 %): labas, spůgas. Didžiąją dalį antrinių žodžių sudaro dariniai
(priesagų, galūnių vediniai ir vienas dūrinys) – net 95,9 % visų vienažodžių terminų. Vyrauja priesagų vediniai, iš kurių gausiausią grupę sudaro
priesagos -imas (-ymas) vediniai, kiek mažiau priesagų vedinių sudaro
terminai, padaryti su kitomis priesagomis: -umas, -ybė, -uotis, -tis, -tojas,
-alas, -ana, -ėjas, -yklė, -lė, -tinė, -tinis. Galūnių vediniai sudaryti su galūnėmis -is (-ys), -ė, -(i)us.
P. Vileišio vadovėlyje vartojami sudėtiniai terminai sudaro 57,8 % visų
rastų terminų. Tai dvižodžiai ir trižodžiai terminai, kuriuos galima išskirti į derinamojo ir nederinamojo pažyminio junginius.
Didžioji dalis nagrinėjamų terminų fiksuojami akademiniame Lietuvių
kalbos žodyne, bet yra terminų ar jų reikšmių, nepatekusių į tą žodyną,
pvz.: stalveikslis, padaugintinis, labas.
Pagrindinis šaltinis
Vlš – P. Vileišis Keturi svarbiausiejie veikalai aritmētikos (paraszyti Petro Nērio), Tilžė, 1886.
Liter atūr a ir Papildomi šaltiniai
Ambrazas S. 1993: Daiktavardžių darybos raida, Vilnius.
Ambrazas S. 2000: Daiktavardžių darybos raida II, Vilnius.
Fraenkel E. 1955: Litauisches etymologisches Wörterbuch 1. A – privekiuoti, Heidelberg.
Fraenkel E. 1962: Litauisches etymologisches Wörterbuch 2. Privykėti – žvolgai, Göttingen.
Keinys St. 1999: Bendrinės lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius.
Keinys St. 2005: Dabartinė lietuvių terminologija, Vilnius.
LKŽe: Lietuvių kalbos žodynas (elektroninis leidimas), Vilnius.
Rumšas P. 1978: Lietuvių aritmetikos terminai XIX amžiuje. – Kalbotyra XXIX(1), 52–60.
163
Rumšas P. 1979: Prie matematikos terminijos ištakų. – Zigmas Žemaitis, 52–58, Vilnius.
Sabaliauskas A. 1979: Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorija, Vilnius.
Skardžius P. 1943: Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius.
Urbutis V. 2009: Žodžių darybos teorija, Vilnius.
Šilobritaitė 2009: Pirmojo lietuviško aritmetikos uždavinyno terminai. – Terminologija 16, 186–197.
Vileišis P. 2004: Rinktiniai raštai, Vilnius.
Žemaitis Z. 1966: Lietuviškos matematinės terminologijos istorijai. – Lietuvių kalbotyros klausimai 8,
195–201.
TERMS OF PETR AS VILEIŠIS’ TEX TBOOK OF ARITHMETICS
Petras Vileišis was a famous Lithuanian public figure who made a significant contribution to the creation of Lithuanian terminology of various fields, including mathematics. His textbook Keturi svarbiausiejie veikalai aritmētikos (Four main arithmetical
operations) (1886) is important for the history of terminology, because it was one of
the first published textbook of arithmetics and its author had to create some new
terms. It is also important that in this textbook Vileišis presented definitions of some
terms of mathematics.
The characteristic feature of this textbook is the abundance of Lithuanian terms.
One-word terms of the Lithuanian origin, which are the main element of complex
terms, make up 75.8 % of all terms found. The majority of these terms are no longer
used. Only three terms took root in the usage. Terms of non-Lithuanian origin make
up 21 %, hybrid terms – 3.2 %.
There are only two one-word terms which are not formations – labas (result)
and spůgas (multiplication sign). The absolute majority (95.9 %) of one-word terms
are formations (suffixal or ending derivates and one compound). Suffixal derivates
are most common. Among them the largest group is derivates with the suffix -imas
(-ymas), other suffixes -umas, -ybė, -uotis, -tis, -tojas, -alas, -ana, -ėjas, -yklė, -lė,
-tinė and -tinis are not so frequent. Ending derivates are made with endings -is (-ys),
-ė and -(i)us.
Complex terms used in Vileišis’ textbook make up 57.8 % of all terms found. They
are two- and three-word terms, which can be classified into word-combinations with
attributes in concord and with attributes not in concord.
The majority of researched terms can be found in Lietuvių kalbos žodynas (Dictionary of the Lithuanian Language), but there were some terms or their meanings which
were not included, for instance stalveikslis (multiplication table), padaugintinis (multiplicand), labas (result of operation).
Gauta 2011-12-12
Diana Šilobritaitė
164
Pastabos, svarstymai,
siūlymai
Terminas prie termino. VII
J o nas K limavičius
Daugiareikšmiai tarptautiniai
f o t o - i r f o t o g r a f i j a , lietuviška n u o t r a u k a
Svarbiausias straipsnio dalykas yra fotografijos terminai. Tačiau jos prigimtinės sąsajos su šviesa verčia pasiėjėti atgal ir į šalis. Fotografijos (technikos) ir fotografavimo, jų būdų technikos ir istorijos dalykais čia remiamasi tik tiek, kiek jie svarbūs rūpimų žodžių – specialiųjų (terminų) ir
paprastųjų – polisemijos ir sinonimijos ir jų šalinimo (bent mažinimo) –
norminimo ir kodifikavimo istorijai ir dabarčiai. Dėl bendros orientacijos
reikėtų suminėti fotografijos technines rūšis: ultravioletinė ir infraraudonoji
fotografija, rentgenografija, elektrofotografija (elektrografijos gausių rūšių dažniausioji), skaitmeninė fotografija; pagal fotografuojamą objektą išskirtinesnės
astrofotografija ir aerofotografija (žemės paviršiaus dalies) VLE VI 2004.
Jau pačioje pradžioje rūpi pabrėžtinai iškelti n u o t r a u k ą. 1822 m. liepos 19 d. prancūzų mokslininkas Žozefas Nesiforas Njepsas p a d a r ė p i r m ą j ą n u o t r a u k ą pasaulyje Sav su TV 2006 28 13. Moksliškai tiksliai:
1826 [19 a. 3 d-metyje VLE VI 2004] prancūzas Ž. Niepsas (J. Niepce)
užfiksavo atvaizdą šviesai jautriu asfaltu padengtoje cinko plokštelėje – tai
buvo pirmoji n u o t r a u k a (h e l i o g r a f i j a; eksponavimas truko net 8 h)
TechEnc I 2000 624. Šiuolaikinės fotografijos atsiradimo data – 1839 m.
sausio 7 d., tik jos vardas tada buvo dagerotipija. Beje, Vilniuje 1840 m.
„demonstruotas iš Prancūzijos atvežtas dagerotipas“, o „1843 m. įrengta
dagerotipų studija“ VLE VI 2004.
Fiksavę terminą nuotrauka dabartinėje – ir rimtoje enciklopedinėje, ir
populiariojoje – vartosenoje, galime pridurti ir oficialiąją – juridinę įstatyminę: Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas nustato ir teisę į a t v a i z d ą.
Fizinio asmens n u o t r a u k a (jos dalis), portretas ar kitoks a t v a i z d a s gali
būti atgaminami, parduodami, demonstruojami, spausdinami, taip pat pats asmuo gali būti f o t o g r a f u o j a m a s tik su jo sutikimu Sav su TV 2007 42 7.
Taigi fotografija, bet nuotrauka. Kodėl? Fotografija prasideda nuo foto-.
166
J. Klimavičius | Terminas prie termino. VII
1. Dėmuo foto- ir trumpinys foto. Fotografijos kilimo, plitimo ir
įvairėjimo metais dėmuo foto-, gausus savo f o t o g r a f i n ė s reikšmės
sutrauktiniais trumpiniais, plačiai atskleidžia tą daugiasluoksnę įvairovę
(todėl nuo jos ir parankiau pradėti). Jos pagrindas f o t o j a u t r u m a s T
1973 265 2, juo grindžiama: f o t o t e c h n i k a Bt 1969 2 9, T 1973 196 4
(3x), TMtr 1973 10 15, KB 1973 11 48, fototechnikas M 1971 5 26, T
1974 7 2, fotoįmonė / fotografijos įmonė M ir G 1975 8 55, fotoįrengimas
Bt 1969 2 9, fotoįrenginys T 1973 204 3, fotoįranga LA 1996 63 3, fotomašina (daro šimtus šios diagramos reprodukcijų ir mažina jas) KV 1982 15 14,
fotoautomatas (tuoj pat išduoda nuotraukas) T 1980 219 3, foto automatas
Bt 1970 4 24, fotodidintuvas Bt 1969 9 24, M ir G 1970 8 19, fotošviestuvas Bt 1969 2 9 (3x), T 1973 201 4 (2x), fotolempa M 1971 7 41, fotoblicas VN 1973 294 2 (2x), fotooptika M ir G 1975 8 55, fotoobjektyvas
M ir G 1969 11 54, foto objektyvas KB 1969 10 32, fotokamera M ir G
1970 8 8, foto aparatas T 1970 11 23, fotoaparatas T 1976 219 3, fotoeksponometras M 1970 11 23, fotoautoinspektorius (– tam tikras prietaisas,
kuris fotografuoja automašiną, užfiksuoja jos greitį, dieną, valandą ir minutę,
kada jis buvo viršytas) Šv 1973 17 17, fotoinspektorius M ir T 1973 11 47,
fotosekcija (skirta fototarnybai; įeina pats fotoaparatas, valdymo pultas ir t. t.)
T 1976 219 3, foto robotas KV 1970 41 11, fotorobotas „žodinis portretas,
sudarytas fotomontažo būdu pagal mačiusiojo pasakojimą; <…>“ TŽŽ
2001 (rus. фоторобот 1. „устройство для получения собирательного
фотопортрета, составляемого из частей фотоснимков разных лиц“, 2.
„фотопортрет, сделанный с помощью такого устройства“ СИС 2005),
fotofinišas („fotografavimo arba videomagnetofoninis prietaisas, fiksuojantis finišuojančius sportininkus“ TŽŽ 2001) Sp 1972 35 1: f o t o r e i k m e n y s M 1970 1 16, N 1971 9 56, T 1976 102 4, fotoprekės M 1970 7 8,
T 1973 256 4 (2x), foto prekės T 1973 72 3, fotokrepšys M 1970 4 8,
fotomedžiaga TMkt 1970 27 4, L ir M 1970 29 10, Šv 1972 2 5 // fotografijos medžiaga Šv 1973 23 22 / fotomedžiaga Šv 1973 23 23 (2x), fotofilmas M ir G 1970 3 38, foto juosta KB 1971 1 61, M ir G 1972 12
34, T 1973 132 3, M 1973 11 37 (foto plėvelė FTŽ 2007!), fotoplokštelė
M ir G 1970 5 11, 10 24, fotoaudinys M ir T 1973 11 11, fotostiklas Prg
1975 6 132, fotokasetė T 1976 228 1, fotopopierius M ir G 1970 8 17, foto
popierius M ir G 1970 1 29, M 1972 11 19, fotochemikalai N 1971 9 56,
fotolaboratorija L ir M 1970 8 15, TMtr 1973 10 15, fotoateljė L ir M
167
1970 11 6, KB 1971 11 37, fotoatelje T 1972 280 4 / fotografijos ateljė
TMtr 1973 10 15.
Šis tas nepaprasta iškilo iš praeities, pavyzdžiui, 1888 m. fotoaparatas ant
sportinio triračio – Fototriciklas N 1974 1 57. Daugiau tokių modernių
technikos h i b r i d ų: fototeletaipas Šv 1973 21 2, fototelevizija T 1973 15 1,
M ir G 1983 1 36 („erdvėlaivio sistema dangaus kūnams (…) fotografuoti, filmui automatiškai doroti ir gautiems atvaizdams perduoti į Žemę
televizijos kanalu“ TechEnc I 2000), fotoheliografas „astronominis prietaisas saulei fotografuoti“ TŽŽ 1936, „teleskopas Saulei fotografuoti“ TŽŽ
2001, fototransformatorius „optinis mechaninis prietaisas aerofotografinėms
nuotraukoms koreguoti“ TechEnc I 2000, fototeodolitas (fotokameros ir <…>
teodolito sintezė) KB 1980 7 36, taip pat KV 1971 36 15 (2x); fotografijų
sugretinimo (fotoaplikavimo) metodai M ir G 5 28, fotoaplikacija: nuotraukos ir kaukolės sugretinimas LA 1992 53 9. Minėtina fotoofsetinė spauda
KB 1971 1 53, elektroninė fotorinkimo mašina T 1973 216 4, fotorenkamieji automatai T 1975 131 2, fotorinkykla L ir M 1980 7 9, įtvirtintas fotografinis teksto rinkimas, fotorinkimas (ne fotografuoja, o projektuoja vaizdą
fotografinėje medžiagoje) TechEnc I 2000.
Nuo fototechnikos prieiname prie v e i k s m o – fotofiksacija L ir M
1972 2 2, 1978 5 3, 1983 23 5, fotoveikla L ir M 1980 46 8, fotoprocesas
Vd 2005 29 57, foto seansas N 1971 12 53, foto sesija Vd 2006 14 22 ir
r e z u l t a t ų – fotoprodukcija L ir M 1980 46 8, fotodarbas M 1970 1 17
(2x), Šv 1973 3 22 (2x), T 1973 250 4, fotokūrinys L ir M 1970 11 6,
fotokūryba LA 1996 64 15, fotokadras L ir M 1970 35 12, 1971 43 11,
JG 1973 1 31, fotoatvaizdas T 1972 197 1, fotovaizdas Prg 1970 3 154,
1974 84 4, fotovaizdelis L ir M 1981 45 15, fotolakštas T 1982 1 4, 1983
83 4, foto paveikslas KB 1973 11 48, fotoportretas Bt 1970 5 7, 23, KV
1970 41 11, foto nuotrauka NKn 1969 10 14, KB 1971 8 41. Pasireiškia
f o t o m a n i j a LA 1995 136 29, foto medžioklė MG 1970 9 18 / fotomedžioklė MG 1970 11 8, 1974 1 12, fotomedžiotojas M 1970 7 42, MG 1978
8 36, fotošautuvas JG 1981 8 16, fotoaparatas snaiperis / fotosnaiperis KV
1978 31 15, fotogaudynės (: ieškojo įdomių tipų) L ir M 1970 20 14.
Randasi skirtingos fotografijos s r i t y s: spaudos fotografija IQ 2010 7 114,
reportažinė ir dokumentinė fotografija, taikomoji – techninė, anatominė, rek
laminė fotografija L ir M 1982 28 16. „1958 įkurta Žurnalistų s-gos fotografijos sekcija, 1969 – F o t o g r a f i j o s m e n o draugija“ (TLE III 1987),
nors jau Lietuvos f o t o m ė g ė j ų sąjunga (1933–1940) „propagavo lietuvių
f o t. m e n ą užsienyje“ (1937 m. Paryžiaus pasaulinėje parodoje lietuvių
168
rinkinys įvertintas aukso medaliu) VLE XIII 2008, o Vilniaus universitete buvusi įsteigta Meninės fotografijos katedra NŽA 2007 11–12 537, Janas
Bułhakas tuo metu „dėstė m e n i n ė s f o t o g r a f i j o s pagrindus“ (TLE
III 1987). Iš karto plito ir prigijo foto menas KB 1969 10 28 (2x), f o t o m e n a s L ir M 1970 2 10, KB 1970 1 74 (net ir foto dailė / fotodailė ir
fotoplastika ten pat 69), Prg 1970 3 153, fotomenininkas KB 1969 10 32,
1970 1 69, 75, T 1970 8 4, 39 2 (2x), respublikinė fotomeno draugija T
1970 37 1, fotomeno draugija T 1970 39 2. Nors kurį laiką šiek tiek vartotas ir foto meistras KB 1969 10 29, greta foto meno KB 1974 3 9 ir
fotomenininko ten pat 9 (8x), 13 (3x) – ir foto meistras ten pat 9, bet
greitai aiškėjo, kad pastarasis tinka visoms fotografijos sritims (Baigusieji
šį skyrių įsilies į gausų foto meistrų būrį, dirbantį buitinėje, reportažinėje bei
kitose foto srityse M 1970 6 45), o meno teoretikas ir kritikas Anri Vartanovas tiesiai pareiškė: „<…> fotomeno sąvoką reikia kaip nors atriboti
nuo fotomeistriškumo, fotoamato, fotoprofesionalizmo“ (Prg 1970 3 153).
Jis tada pavartojo ir terminus f o t o e s t e t i k a ten pat, fotožurnalistika ten
pat 155, taip pat – lietuvių f o t o m o k y k l a ten pat 163. Vėliau fiksuota
f o t o t e o r i j a GKr 1987 41 4, fotokritika T 1974 7 2, 1979 4 15, fotokritikas L ir M 1978 32 12, KmT 1988 212 4, fotoprincipas L ir M 1982
39 9. „J. Bulhakas ketvirtame dešimtmetyje jau buvo suformulavęs savo
fotografikos estetines koncepcijas“ (V. Juod BB 1971 25) „fotografijos
technikos ir estetikos“ knygoje (lenkų kalba) Fotografika. Meninės fotografijos apybraiža (TLE III 1987). Bet ši f o t o g r a f i k o s reikšmė – 3. „20 a.
1 pusėje Lietuvoje ir Lenkijoje vartotas m e n i n ė s f o t o g r a f i j o s sinonimas“ VLE VI 2004 – lietuvių kalboje neprigijo (neaiški ir 2. „fotografijos technika sukurti d a i l ė s kūriniai“ VLE VI 2004), dabartinė fotografika KB 1969 10 32, „fotografika“ KB 1970 6 52 yra „g r a f i n i o v a i z d o fotografija“, 1. „g r a f i n i o d i z a i n o technika, jungianti meninės
fotografijos ir grafikos elementus“ VLE VI 2004 (nors: „Terminas dar vartojamas kompiuterine technika apdorotoms fotografijoms a p i b ū d i n t i“),
o tokios grafinės nuotraukos kartais pavadinamos žodžiu „fotograma“ KB
1970 6 52, nors jo reikšmės nenusistovėjusios, įvairios: fotograma 2. fiz.
techn. „įvairių dydžių laikinio kitimo fot. užrašas“ TŽŽ 2001, fotograma
„nuotrauka ant stiklo“ KV 1971 38 15, Jono Meko sukurtos fotogramos,
t. y. išryškinti ir padidinti kino kadrai [,] perkelti ant fotopopieriaus LA 1996
63 21, nuo pat fotografijos atsiradimo žinomas, bet tik 1922 m. fotograma
įvardytas „abstraktaus arba beveik abstraktaus fot. vaizdo k ū r i m a s be
fotoaparato, apšviečiant daiktus, išdėliotus ant šviesai jautraus popieriaus
169
(kitaip rajografas – pagal šios technikos įtvirtintojo pavardę – M. Ray);
tokiu būdu sukurtas kūrinys“ VLE VI 2004 (dar TŽŽ 2001 fotograma 1.);
net televizijos laida „Tikrovės fotogramos“ KV 1983 43 6.
Čia šliejasi fotokompozicija VN 1969 305 1, TMtr 1978 5 P3, GKr 1981
35 6, fotosiužetas KV 1982 31 15, T 1983 83 4, fotomozaika M 1969 11 48,
fotomontažas Prg 1970 2 179, GKr 1970 37 7, T 1971 300 4, fotokoliažas
Prg 1970 3 154, L ir M 1980 46 8, 1981 51 6, KB 1984 5 68; fotoiliustracija Prg 1970 1 167, N 1972 2 43, T 1972 72 2, fotoreprodukcija Šv
1972 8 13, VN 1983 82 3, fotoksilografija – „graviūra medyje, gaunama
fot. būdu perkeliant atvaizdą į lentos paviršių ir jį išraižant“ TŽŽ 2001
(jau ir TŽŽ 1936), fotolitografija „perkėlimas fotografinių paveikslų iš
klišės į litografinį akmenį ir spausdinimas jų litografiniu būdu“ TŽŽ 1936,
„litografija, pavartojant fotografiją (piešiniui perkelti ant litografinio
akmens)“ TŽŽ 1969, fotokeramika („fotografinių vaizdų išdeginimas stikle,
emalėje“ TŽŽ 1936) JG 1972 5 6, fotopiešinys KnT 1970 76 5, fotoskulptūra („fotografijos pritaikymas skulptūrai; lipdymas iš nuotraukos“ TŽŽ
1936) KB 1984 5 68, fotofreska Šv 1972 14 29, fotopano T 1980 209 4.
Čia minėtinas ir postmodernistinis fotorealizmas, sin. hiperrealizmas,
superrealizmas (: „Tapoma pagal nuotraukas ar skaidres (išdidinti atvaizdai projektuojami ant drobės), preciziškai imituojamos fot. vaizdo savybės:
ryškumas (…), tolygus visų detalių fiksavimas, kadravimas“) VLE VI 2004.
Ir sovietmenį neigiamai apibūdina fotorealizmas (priešingi socialistiniam
realizmui ir visą tarybinį vaizduojamąjį meną linkę vadinti „fotorealizmu“)
J. Smul LKn 1962 226. Fotografizmas „stengimasis meno kūrinyje kuo
tiksliau fotografiškai pavaizduoti tikrovę“ TŽŽ 2001 irgi tėra neapibrėžtas
apibūdinimas.
Šitos fotografijos r ū š y s turi gana daug įvairaus dažnio ir nelygios vertės žodžių – t e r m i n ų, gal pretendentų į juos – p r e t e r m i n ų, vaizdingų ar tik įmantrių, keistų o k a z i o n a l i z m ų: fotofaktas VN 1981 230 3,
Fotofaktas (rubrika) VN 1984 114 3, fotokronika T 1969 283 6, fotodokumentinis Prg 1970 3 151, GKr 1987 41 4, fotodokumentalistas VN 1973
246 4, fotodokumentika N 1976 10 40, fotodokumentiškumas L ir M 1980
46 8, fotoinformacija T 1969 283 6, 1972 290 4 (2x), VN 1973 203 2,
KnT 1974 47 2, fotoinformacijos ir fotopropagandos centras T 1970 132 1,
fotolaikraštis VN 1973 203 2, fotodienoraštis MG 1973 4 16, L ir M 1981
35 10, fotožurnalas N 1971 8 39, GKr 1987 41 5, fotožurnalistika Prg
1970 3 155, GKr 1987 41 4, ŽŽ 1998 9 5, fotožurnalistas KV 1970 1 1,
170
T 1970 8 1, N 1971 7 23, fotopublicistika GKr 1970 13 8, T 1972 45 1,
L ir M 1980 46 8, fotopublicistas N 1971 8 41, fotoreportažas KB 1969
10 28 (3x), fotoreporteris KB 1969 10 28, fotokorespondentas T 1969 272 1,
fotokoras M 1973 11 14, fotokomentatorius L ir M 1972 22 12, fotopublikacija L ir M 1982 28 16, fotonaujienos L ir M 1972 39 15, fotopanorama
T 1970 169 3, 185 3, JG 1970 10 28, fotoakcentai L ir M 1979 14 11,
Fotoaidai (antraštė) KmT 1988 184 3, fotoreklama T 1974 71 4; fotoapybraiža T 1970 8 1, M 1970 5 24, 1971 2 2, KV 1978 49 16, L ir M
1979 15 11, fotoromanas L ir M 1972 23 5, 1975 28 14, 1978 6 15, 1979
15 11, fotonovelė T 1970 150 4, L ir M 1979 15 11, fotopasakojimas GKr
1972 18 6, T 1973 193 4, M 1981 2 23, fotokomiksas N 1971 1 42, fotopoema L ir M 1979 15 11, KB 1979 6 75 (Toks žanras yra. Tik labai
retas. – Virgilijus Juodakis), fotosiuita T 1982 227 4, „Fotosimfonija“ T
1971 214 3, Alg. Kunčiaus fotsekvencija KB 1979 7 43, fotoserija „Lietuva iš paukščio skrydžio“ T 1980 184 4; fotoplakatas L ir M 1971 10 1,
JG 1983 4 17, foto plakatas KB 1974 2 11, fotovizijos Atg 1991 32 7,
fotoįspūdžiai GKr 1973 2 5; Fotokaleidoskopas (rubrika) VN 1970 35 4,
1972 273 3, 1978 273 3, fotoratažodis M 1971 9 48, 11 48, fotošypsena
KV 1979 36 6, fotopokštas T 1970 29 4, L ir M 1977 50 16, fototriukas
L ir M 1974 1 14 (2x), fotomįslė KmT 1986 133 3, fotorebusas Šl 1970
9 4, fotoreplika VN 1970 141 2, Šl 1987 20 23, fotohumoras N 1985 8 4,
foto karikatūra L ir M 1970 43 14, fotokarikatūristas ten pat, fotomelas
GKr 1987 41 4.
Fotografijos p o p u l i a r u m ą ir s k l a i d ą liudija irgi daug pavyzdžių:
fotoagentūra T 1971 238 4, 239 3, GKr 1971 42 8, N 1974 9 54, fotoskyrius Šv 1972 4 2, GKr 1973 2 5 (2x), foto skyrius T 1970 81 1, JG 1972
1 27, fotosekcija M 1969 10 17, GKr 1970 45 8, T 1974 7 2, fotoklubas
T 1969 262 2, 1970 8 4 (2x), 1974 7 2, foto klubas T 1970 8 4, fotogrupė N 1981 4 32, fotobūrelis N 1970 3 18, T 1973 205 4, 218 4, 286 4,
1974 7 2, foto būrelis KV 1972 16 2, fotoorganizacija NŽA 2007 11–12
537, fotomėgėjas TMkt 1972 48 4, foto mėgėjas GKr 1973 6 6, foto jaunimas KB 1985 8 75, fotopaslaugos Bt 1982 6 4, fotoporeikiai L ir M 1983
30 14, fotoamatas TMtr 1977 7 P1, fotoamatininkas M 1971 5 26, fotolaborantas GKr 1987 41 5, fotoportretistė Šv 1978 19 30, fotopozuotoja N
1971 10 47, L ir M 1972 13 13, fotomodelis N 1971 1 42, 6 46, Šv 1979
14 30, LA 1993 3 12, fotomanekenė KmT 1987 229 4, fotomodelistė N
1974 7 57, fotoveidas GKr 1971 37 6; fotoparoda T 1973 193 4, foto paro
171
da KB 1972 10 38, fotoparodėlė L ir M 1972 19 12, fotoekspozicija L ir
M 1971 10 15, Prg 1971 5 178, 1972 3 182, T 1973 193 4, GKr 1976
7 8, fotokampelis L ir M 1972 19 12, fotobienalė VN 1980 181 4, fotoforumas „f. paroda“ Prg 1970 3 153, T 1978 94 4, paroda „Foto forumas“
GKr 1970 1 8, fotovernisažas Prg 1970 3 165, fotofestivalis LŽ 2008 110
9, fotosalonas T 1970 165 2 (4x), L ir M 1978 32 12, fotogalerija N 1976
10 40, L ir M 1978 32 12, 1980 35 15 (ir fotografijos galerija Prg 1970
3 153, L ir M 1973 24 14), fotomuziejus L ir M 1973 21 10, N 1976 10 40,
KB 1980 3 77, fotoarchyvas KB 1970 1 69, L ir M 1972 3 12, 1973 42 12,
N 1974 9 54, fotobiblioteka M 1969 11 48, fotovitrina Bt 1970 4 22, Sp
1970 126 1, JG 1971 7 23, TMtr 1973 2 P 2, 4 P6, 9 P 16, fotostendas
T 1969 302 4, 1972 79 1, L ir M 1973 18 14, Šv 1973 14 12 (2x), fotokonkursas T 1970 8 1 (2x), L ir M 1971 50 2, KB 1972 2 77 (nx), T 1978
223 4; fotoknyga L ir M 1979 4 15 (ir „fotokopijuotinė knyga“ V. Urb B ir
M 1974 120), fotoknygelė vaikams L ir M 1977 1 3, fotoalmanachas L ir
M 1971 43 11, KB 1973 1 67, fotoalbumas Sp 1970 104 4, KB 1974 1 49,
fotometraštis L ir M 1974 12 2, fotometraštininkas T 1978 169 4, fotoantologija Prg 1970 3 153, 154, fotolobynas L ir M 1974 48 2, fotovinjetė
KV 1983 38 14, fotoatvirutė GKr 1969 51 4, fotoatvirukas T 1974 7 2,
fotožemėlapis GKr 1975 11 2, Fotoatlasas (rubrika) VN 1977 150 3, 1982
257 3, fotoherbaras L ir M 1973 40 11, fotosuvenyras Šv 1972 1 20, fotoetiudas Sp 1970 3 1.
Nevertėtų praleisti ir didžiausios nepaprastybės – fotosofijos. 2010 m.
rugpjūčio 19 – rugsėjo 4 d. vyko tarptautinio fotografijų konkurso laureatų paroda f o t o s o f i j a. Aiškinta, kad parodos pavadinimas – pasiskolinta filosofo Arvydo Šliogerio „nukalta“ „fotosofijos“ sąvoka. Lietuviškai ji
reikštų „šviesos išmintis“ ir, regis, vargu ar galėtų apibrėžti konkrečią parodos
koncepciją, jungiančią skirtingus darbus IQ 2010 7 108. Dalykas yra bent
15 metų ankstesnis ir gal kiek kitoks: Tarp 80 dalyvių – muziejininkai,
f o t o m e n i n i n k a i, kritikai, istorikai, restauratoriai, paminklosaugos specialistai, net f o t o f i l o s o f a i LA 1995 108 17. Ir tai dar ne viskas – jau yra
buvusi KTU FOTO studijos nario Raimundo Tuminausko fotografijų paroda
Š i z o g r a f i j a, kurioje eksponuojami darbai, anot meno kritikų, tai tarsi vizijos minimalizmo stiliumi StA 2009 12 5. O ką dar gali sumanyti nuobodulio estetikos menininkai?
Kai kas imta iš kitų kalbų, bet neįveikta – likę nelietuviška, žargoniška:
Nufotografuoti viršūnių susitikimo dalyvius, <…>. Žurnalistiniu žargonu tai
172
vadinama f o t o o p u (sutr. iš angl. photo opportunity) LA 2000 6 6 (opportunity – palanki proga).
Baigus šitą bent kiek vertintą suskirstytą inventorizaciją reikia pasakyti
du dalykus. Įvairuojanti dėmens foto- rašyba buvo gana anksti pastebėta
ir sutvarkyta (Drotvinas 1963: 49–50) ir, nors ne taip greitai, rašymas
atskirai – foto – beveik išnyko.
Sutrauktinių trumpinių klausimą gausi ir dažna vartosena, nors veikiama ne visai nuoseklios ir ne visai vienodai orientuojančios kitų kalbų
atitikmenų vartosenos*, nors ir ne visai nuosekliai, bet nenumaldomai –
trumpumo, t. y. ekonomiškumo, sumetimais – sprendžia jų naudai. Bene
būdingiausi pavyzdžiai – fotoaparatas, fotokamera, fotoobjektyvas, foto
spausdintuvas, fotonuotrauka, fotomenas,… Jie visai ne nauji – fotoobjektyvas TŽŽ 1936, fotokamera (1934) A. Gric VN 1989 342. Fotoaparatas
DŽ 1954 ir 1972 vėliau papildytas ilguoju (nesakyčiau – pilnuoju) variantu fotografijos aparatas DŽ 1993 ir 2000, bet tai variantų svarbos nekeičia – fotoaparatas, fotografijos aparatas TechEnc I 2000, VLE VI 2004.
Fotoblykstė „impulsinė fotografijos lempa, šviečianti fotografuojant“ DŽ
1993 ir 2000 liko be pailgintojo varianto (taip pat greta fotoblykstės duodamas fotoblyksnis FTŽ 1979, fotoblyksnis – фотовспышка LRKŽ 1988,
фотовспышка – 1. fotoblyksnis, 2. (lempa) fotoblykstė RLKŽ IV 1985) ir
yra aiški be jo, netgi be foto- – blykstė, fotoblykstė „impulsinis šviesos šaltinis fotografuojamam vaizdui trumpai apšviesti“ TechEnc I 2000. Čia
pridurtini terminai fotokamera ir aerofotokamera, aerofotografijos aparatas,
taip pat fotolaboratorija TechEnc I 2000. Tačiau čia pat fotografinis objektyvas, fotografinės medžiagos, fotografinis filmas, fotografinė plokštelė, fotografinė emulsija, fotografinis popierius, fotografinis spausdintuvas TechEnc I
2000, nors yra ir sutrauktiniai trumpiniai, pvz., fotoemulsija – „fotografinė
emulsija – <…>“ TŽŽ 2001. Pasitaikantys nevienodumai – fotografinis
montavimas TechEnc I 2000, bet fotomontažas TŽŽ 2001, ir pan. – nėra
koncepciniai. Ilgųjų variantų vartojimas lieka gana fakultatyvus – jų rinkimąsi (jei sąmoningai renkamasi) šiek tiek gali lemti oficialumo, tam tikro
* Tuo įsitikinti užtektų dviejų iš gausybės pavyzdžių: fotokamera – photographic camera – caméra photogra-
phique – photographische Kamera – фотографическая камера ir fotoobjektyvas – photographic objective, camera objective, photographic lens – objectif photographique – Photoobjektiv, photographisches Objektiv; fotoplėvelė – photofilm, photographic film – pellicule photographique, film photographique – Photofilm, photographischer
Film – фотопленка, фотографическая пленка, fotoplokštelė – photographic plate, photoplate – plaque photographique – Photoplate – фотопластинка ir fotopopierius – developing paper, photographic paper – paper
photographique – photographisches Paper – фотобумага FTŽ 2007.
173
iškilmingumo ar noro pabrėžti fotografijos reikšmingumą motyvai, bet
jokiu būdu ne mokslinis – aiškumo, tikslumo siekis, nes aiškumo jau savaime – iš vartosenos pakanka. Kai kurie – fotodokumentika, fotožurnalistika, fotoforumas,… – gal ilgųjų variantų nė neturėję, tik primena sutrauktinius trumpinius. Vienas kitas – fotografika, fototipija 1. „spausdinimo būdas
nuo šviesai jautrių stiklo plokštelių, kuriose fotografiškai užfiksuotas atvaizdas“, 2. „tokios plokštelės atspauda“ TŽŽ 1936, „fotomechaninis berastris
plokščiaspaudės būdas toniniams originalams reprodukuoti“ TechEnc I 2000,
fototeka „sisteminis fotografijų arba negatyvų rinkinys“ TŽŽ 2001 – nė
negalėję turėti (o ne „f o t o grafijų ar f o t o grafijos biblio t e k a“!).
Ilgųjų (ne visada tinka sakyti: pilnųjų) variantų – junginių ir jų sutrauktinių trumpinių skirstymas į galimus ir negalimus – netgi terminijoje,
moksliniame stiliuje – galėtų būti tik dalinis. Tokio skyrimo galimas motyvas – dėmuo foto- turi ir kitą reikšmę – „šviesa“ (ji netgi pagrindinė),
tikrai nebūtų lemiamas – kaip tik šios žodžių – ne sutrauktinių! – grupės
ypatybė – beveik ištisinis terminiškumas: fotosfera „šviesą ir šilumą skleidžiąs saulės paviršius“ TŽŽ 1936, fotoenergija MkslL 2010 10 4, fotometras
1. fizikoje – „prietaisas šviesos intensyvumui matuoti“, 2. astronomijoje –
„prietaisas žvaigždžių ryškumui nustatyti“ TŽŽ 1936, „fotometrinių dydžių – skaisčio, šviesos stiprio, šviesos srauto, apšvietos – matuoklis“ AETŽ
2010, fotoopsija „subjektyvus nesančios šviesos jutimas“ M ir G 1984 7 25,
fotosintezis „šviesos įtakoje organinių junginių (chlorofilo) susidarymas
augaluose iš neorganinių medžiagų“ TŽŽ 1936, fotosintezė „sacharidų iš
CO2 ir H2O susidarymas augaluose veikiant šviesos energijai“ ChŽ 1997,
„organinių junginių susidarymas iš neorganinių augaluose ir kai kuriose
bakterijose veikiant šviesos energijai“ ChŽ 2003, fotoperiodizmas „dienos
ir nakties ilgumo (periodiško šviesos ir tamsos kitėjimo) įtaka augalų augimui“ TŽŽ 1936, fototropizmas „vienašalės šviesos sukeltas augalo dalių
judėjimas šviesos šaltinio link, nuo jo arba <…>“ TŽŽ 2001, fototaksis
„šviesos sukeltas taksis (slinktis į šviesos šaltinį arba nuo jo)“ TŽŽ 2001,
fotomorfozė „šviesos sukeltas augalo formos pakitimas“ TŽŽ 2001, fotokinezė „aktyvi gyvūnų slinktis, kurią sukelia šviesos dirgikliai“ TŽŽ 2001,
fotorecepcija „organizmą veikiančių šviesos dirgiklių energijos priėmimas
ir pavertimas nerviniu impulsu“ TŽŽ 2001, fotoreceptorius M ir G 1971
11 14, fotobiologija „biol. sritis, tirianti procesus, kurie vyksta paveikus
organizmą ultravioletine ar infraraudonąja spinduliuote (fotosintezė, fotoperiodizmas, fototaksis ir kt.)“ VLE VI 2004, fotoimtuvas M ir G 1973
174
11 56, FTŽ 1979 ir 2007, fotopriimtuvas M ir G 1970 9 57, 1971 9 9,
fotoliniuotė (trisdešimt šviesai jautrių elementų, sudėtų į vieną eilę) T 1978
91 2, fotochemija „mokslas, tiriantis šviesos sukeliamus cheminius reiškinius“ ChŽ 1997, fotooksidacija, fotoredukcija ir fotopolimerizacija ChŽ
1997, nepaprastoji fotoliuminescencija (lot. lumen, luminis – „šviesa“!) „savaiminis medžiagos švytėjimas po to, kai ji buvo apšviesta“ TŽŽ 1936,
„regimosios arba ultravioletinės šviesos sukelta liuminescencija“ (liuminescencija „nešiluminės energijos šaltinio sukeltas švytėjimas“) ChŽ 1997,
veido fotoatnaujinimo procedūra (atliekama naudojant intensyvios šviesos
impulsų technologiją) Sav su TV 2007 49 11, fotoakustinis reiškinys „akustinių (garso) bangų susidarymas terpėje dėl optinės spinduliuotės poveikio“
TechEnc I 200.
Šių dviejų grupių – „fotografijos“ ir „šviesos“ – terminų semantinis
skirtingumas beveik ištisai aiškus ir akivaizdus (negi kas pamanytų, kad
fototerapija būtų „fotografinis gydymas“?). Yra šiek tiek dvireikšmių terminų, bet tos reikšmės susijusios savo prigimtimi ir ta sąsaja lengvai
suprantama, pvz.: fotojautrumas ↑ jautrumas šviesai 1. „medžiagos gebėjimas absorbuoti elektromagnetinės spinduliuotės spektro dalį“, 2. fotojautrumas – „fotografinės medžiagos rodiklis, leidžiantis parinkti ekspoziciją“ ChŽ 1997, fototechnika 1. „apšvietimo menas ir mokalas“, 2. „fotografijos gaminimo technika“ TŽŽ 1936. Be to, čia jau įvykusi reikšmių
atskyra – jautrumas šviesai ir fotojautrumas (nors dar nenuoseklu – foto
sluoksnis – „šviesai jautrus sluoksnis“ – фотослой – photosensitive layer,
photolayer ChŽ 1997), fototechnika ir šviesos technika „mokslo ir technikos
šaka, apimanti optinės spinduliuotės sudarymo ir jos naudojimo praktikoje būdus“ TechEnc IV 2010.
„Šviesos“ reikšmės nemažą grupę sudaro fotoelektra „elektriniai reiškiniai medžiagose veikiant elektromagnetinei spinduliuotei“ AETŽ 2010 ir
fotoelektrinis ar fotovoltinis reiškinys AETŽ 2010. Sutrauktiniai trumpiniai,
kurių pagrindinis (antrasis) sandas yra aiškiai žinomas elektros terminas,
yra suprantami ir nedviprasmiški – fotosrovė, fotoįtampa, fotovarža, fotovaržas / rezistorius, fotopotencialas, fotoindukcija, fotožadinimas, fotolaidumas, fotolaidininkas FTŽ 1979, fotopuslaidininkis LA 1996 220 24, fotopuslaidininkinis popierius T 1971 108 2, fotogeneratorius (transformuoja
šviesos energiją į elektrą) TechEnc I 2000, fotoelektrinė saulės jėgainė LA
1973 130 15, nors kai kuriomis kalbomis vartojami greta arba vien tik
pilnieji variantai, pvz.: fotosrovė – pranc. photocourant, courant photoTerminologija | 2011 | 18
175
électrique, fotoįtampa – pranc. phototension, tension photoélectrique, fotolaidumas – rus. фотопроводимость, фотоэлектрическая проводимость,
fotolaidis – vok. Photoleitfähigkeit, photoelektrische Leitfähigkeit, lichtelektrische Leitfähigkeit, rus. фотопроводимость, fotosignalas – pranc. signal
photoélectrique FTŽ 2007. Nemažai kitokių terminų, sutrauktine forma
galimai nesuprantamų, svyruoja: fotoelementas TechEnc I 2000, fotoelementas – Photoelement, Photozelle, lichtelektrische Zelle – photocell, photo-electric
cell – élément photo-électrique, cellule photo-électrique, photopile – фото
элемент AETŽ 2010, fotoelementas – photocell, photoelectric cell – cellule
photo-électrique, photopile, photocellule – Photozelle, lichtelektrische Zelle,
Photoelement – фотоэлемент FTŽ 2007, bet fotoelementas, fotoelektrinis
elementas FTŽ 1979, „e l e k t r o n. elementas ar įtaisas, kurio veikimas
grindžiamas f o t o e l e k t r i n i a i s reiškiniais (…)“ VLE VI 2004, FTŽ
1979, fotoefektas „fizikos reiškinys – elektronų susidarymas medžiagos
atomuose, peršviečiant Rentgeno arba ultravioletiniais spinduliais“ TŽŽ
1936, „elektronų emisija iš apšviesto medžiagos paviršiaus“ AETŽ 2010,
„vienas fotoelektrinių reiškinių“ VLE VI 2004, bet fotoefektas, fotoelektrinis efektas FTŽ 1979, fotoefektas ↑ fotoelektrinis efektas ChŽ 1997 ir
2003, tačiau vėl fotoefektas FTŽ 2007; fotoabsorbcija žr. fotoelektrinė absorbcija FTŽ 1979 ir fotosugertis žr. fotoelektrinė sugertis FTŽ 2007; fotoatsakas žr. fotoelektrinis atsakas FTŽ 1979, bet tik atsakas FTŽ 2007.
Dar kitą grupę sudaro fotoelektroniai įtaisai – „vakuuminiai elektroniniai
arba puslaidininkiniai įtaisai, verčiantys optinės spinduliuotės energiją į
elektros energiją. £ veikimo principas pagrįstas fotoemisija, fotolaidumu
arba užtvariniu (ventiliniu) fotoefektu“ TechEnc I 2000 – photoelectronic
device – dispositif photo-électrique – photoelektronisches Gerät – фотоэлектронный прибор RETŽ 2000, AETŽ 2010. Konkrečių šių įtaisų pavadinimai variantiški: fotoelektroninis daugintuvas TechEnc I 2000, fotodaugintuvas, fotoelektroninis daugintuvas – фотоумножитель, фотоэлектронный умножитель – photomultiplier – Photo(elektronen)vervielfacher FTŽ
1979, fotodaugintuvas – photomultiplier – photomultiplicateur – Photoelektronenvervielfacher, Photovervielfacher – фотоумножитель, фотоэлектронный умножитель FTŽ 2007, fotodaugintuvas – photomultiplier tube,
photomultiplier – tube photomultiplicateur, photomultiplicateur – Photoelektronenvervielfacher, Photomultiplikatorröhre, Photovervielfacher – фотоумножитель, фотоэлектронный умножитель RETŽ 2000, fotodaugintuvas
„vakuuminė lempa šviesos signalui į elektrinį signalą versti. Turi fotoka176
todą ir elektronų daugintuvą“ AETŽ 2010. Fotodiodas FTŽ 1979 ir 2007,
TechEnc I 2000, RETŽ 2000, AETŽ 2010 – be variantų. Kai kurie šių
įtaisų kartais laikomi fotoelektriniais ir turi nemažai įvairių sinonimų: fototranzistorius – фототранзистор, фототриод – phototransistor, phototriode, photistor – Phototransistor, Phototriode FTŽ 1979, phototransistor,
o p t o e l e k t r o n i c transistor, o p t o transistor – phototransistor, transistor
o p t i q u e, transistor à e f f e t p h o t o - é l e c t r i q u e – Fototransistor, o p t i s c h e r Transistor – фототранзистор, о п т о транзистор, RETŽ 2000,
tik fototranzistorius „tranzistorius su dviem pn sandūromis o p t i n ė s spinduliuotės energijai keisti ir fotosrovei stiprinti naudojant f o t o e l e k t r i n į
reiškinį“ – Phototransistor – phototransistor – phototransistor – фототранзистор AETŽ 2010; fotoelektrinė relė TechEnc I 2000, bet fotorelė –
фотореле – light relay – Lichtrelais, Photorelais FTŽ 1979, light relay,
photorelay, p h o t o e l e c t r i c relay – photorelais, relais p h o t o s e n s i b l e,
relais p h o t o - é l e c t r i q u e – Lichtrelais, Photorelais – фотореле, ф о т о э л е к т р и ч е с к о е реле FTŽ 2007, Photorelais, p h o t o e l e k t r i s c h e s
Relais – photorelay, photocell relay, p h o t o - e l e c t r i c relay – relais p h o t o - é l e c t r i q u e, photorelais, relais p h o t o s e n s i b l e – фотореле AETŽ
2010, bet f o t o e l e k t r o n i n ė relė TechEnc I 2000.
Aiškumo principas reikalauja, kad šių terminų pilnasis variantas būtinas,
o sutrauktinis trumpinys leidžiamas kaip kontekstinis variantas.
Dar kitokia – klaidinanti yra fotoemisija – p h o t o e l e c t r o n i c emission,
photoemission – émision p h o t o é l e c t r o n i q u e, émission p h o t o e l e c t r i q u e, photoemission – l i c h t e l e k t r i s c h e E l e k t r o n e n e m i s s i o n,
Photoemission – фотоэлектронная эмиссия, фотоэмиссия FTŽ 2007 – jei
tai „e l e k t r o n ų i š s k y r i m a s iš kietojo kūno arba skysčio paviršiaus
veikiant elektromagnetinei spinduliuotei“ AETŽ 2010, tai ji ne fotoemisija AETŽ 2010 ir ne f o t o e m i s i j a, fotoelektron i n ė emisija FTŽ 1979
(ten tik fotoemiteris), o fotoelektronų emisija TechEnc I 2000, nors teikiama: kitaip ↑ išorinis fotoefektas – „f o t o e l e k t r o n ų e m i s i j a, elektronų
spinduliavimas iš kietųjų kūnų (…) ir skysčių, sugėrus jiems elektromag
netinių spindulių energijos (fotonų)“ TechEnc II 2003.
Panašiai reikia vertinti termino f o t o c h e m i n i s smogas „smogas, susidarantis per ultravioletinės spinduliuotės veikiamas azoto oksidų reakcijas
su angliavandeniliais“ – фотохимический смог – photochemical smog trumpinį fotosmogas T 1979 174 3. Veikiausiai ir naujoviškoji fotolitografija
„reljefinio piešinio sudarymas f o t o c h e m i n i u būdu“ ChŽ 2003 „metale, stikle, puslaidininkyje“ TŽŽ 1985 ir 2001 yra fotocheminė litografija.
177
Dėmuo foto kartais atskiriamas nuo žodžio, daromas savarankiškas ir
įvairiai – jungtuku, brūkšneliu ar kableliu – porinamas su kitu, dažniausiai
kino: foto ir kino aparatai M ir G 1972 10 62, foto bei kino priemonės L ir
M 1973 15 2, foto-kino konsultacija M 1974 1 3. Bet kino morfologiškai
yra visai kitoks: foto- tėra f o t o grafijos s a n d a s, o kinematografo nukirstinis trumpinys kinas,-o yra aplietuvintas ir linksniuojamas ž o d i s (panašaus žodžio fotas nėra, o yra kitas žodis fotas „nesisteminis apšvietos matavimo vienetas“ MetrŽ 2006). Taisyklingai yra fotoaparatai ir kino aparatai arba naujoviškai foto- ir kino aparatai. Panašiai taisytina meno ir foto
puslapiai (=meno ir fotografijos puslapiai ar meno ir fotopuslapiai) N 1969
12 2, foto ir cheminė sintezė (=fotosintezė ir cheminė sintezė, foto- ir cheminė
sintezė) M ir G 1971 2 14, kino kamerų, foto, radijo aparatų (=fotoaparatų
ir radijo aparatų arba fotografijos ir radijo aparatų) gamyba T 1970 18 3.
Grįžtelėję 40 metų atgal, šoktelkime net į 1930 m. Talentingasis lietuvių gyvenimo humoristinės kronikos kūrėjas Augustinas Gricius feljetone
skelbimą atstojančia antrašte „Ieškau gyvenimo draugės“ fiksuoja nelinksniuojamą žodelį foto: Vedybų tikslu panelės 17–20 metų, pridėdamos f o t o,
rašykit – laimėsite (1930) A. Gric VN 1969 259 („jaunas turtingas mokytojas“ rodo tarptautinę kalbos kultūrą – pageidauja fotografijos A. Gric
VN 1969 261). Pasitaikė ir daug vėliau: Publicistika, menas, f o t o, jumoras
N 1970 7 2. Kaltina foto (rubrika) VN 1969 301 3. Taigi galima skirti net
dvi foto reikšmes – „nuotrauka“ ir „fotografija“. Pasitaiko tikrų nepaprastybių: AN-30 bus pritaikytas ne tik f o t o, bet ir šiluminiam, geofiziniam,
gravitaciniam f o t o g r a f a v i m u i Spr 1976 2 13. Maždaug prieš pusšimtį metų prasidėjusio kalbos kultūros sąjūdžio pradžioje spaudoje paplitęs
foto (L. Žvejo) buvo pakeistas visai lietuviškai – (L. Žvejo) nuotr. Tai kažkur spaudoje padarė Antanė Kučinskaitė ir taip gerai pavyko, kad KPP
1976 ir 1985 čia jau nieko nereikėjo daryti, taisoma tik dėmens foto- rašyba: foto efektas (=fotoefektas), foto nuotrauka (=nuotrauka, fotonuotrauka) ir kt. pan. Bet gana greitai vėl reikėjo: foto (=nuotrauka, fotonuotrauka)
TT 1992, – svet. ntk. = 1. nuotrauka (2. fotografavimas) KP4L1 2005.
Dabar visaip – ir nuotr., ir foto, ir fot., ir fotogr., nekalbant jau apie nuotraukos stūmimą – pagal tarptautinimo nikį ir madą aklą, nepagrįstą keitimą fotografija. O žargonizmų siautėjimas verčia pasaugoti net nuo fotkinti žarg. hibr. ntk. =fotografuoti, nutraukti KP4L1 2005. Tik kur pasimetė
fotkė? Taigi, kad atrama būtų tvirtesnė ir aiškesnė, su teorine atodaira
reikėtų pasižvalgyti ir po praeitį, ir po dabartį.
178
2. Įvairiareikšmė fotografija ir įvairios nuotraukos (fotografijos).
SNŽŽ 1907 dar nieko nėra. TŽŽ 1936 fiksuota techninė fotografijos reikšmė – 1. „tikslus daikto a t v a i z d a v i m a s šviesos spinduliais tam tikrose
šviesai jautriose plokštelėse“ (2. „n u o t r a u k a, atvaizdas“, 3. „į s t a i g a,
kur daromos fotografijos“). Taigi iš karto susiduriame su termino nevienareikšmiškumu. Anaiptol nesitikint pakeisti tarptautinio žodžio semantikos kalbininkui pridera pažymėti, kad f o t o g r a f i j a „nuotrauka“ išsiskiria iš ilgos serijos žodžių su dėmeniu -grama – telegrama „telegrafu
perduotas pranešimas; <…>“ (plg. telegrafas 1. „el. ryšio sistema, perduodanti raidinius ir skaitmeninius pranešimus arba nejudamus atvaizdus laidais
sklindančiais el. signalais arba radijo signalais“, o telegrafija – „mokslo ir
technikos šaka, tirianti telegrafo ryšio principus ir kurianti jo įrenginius“),
taip pat radiotelegrama „per radiją gautas ir užrašytas pranešimas“ (plg.
radiotelegrafas) ir radiograma 1. „radiotelegrafu perduodama telegrama“;
spektrograma „spektro atvaizdas, gautas fotografiniu, fotoelektriniu, termoelektriniu arba kitokiu prietaisu“ (plg. spektrografas „prietaisas spektrui
sudaryti ir registruoti, <…>“, spektrografija 1. „elektromagn. bangų spektro atvaizdo sudarymas“); encefalograma „galvos smegenų rentgeno nuotrauka, <…>“ (plg. encefalografija) ir fonograma 1. „garso (…) įrašas <…>“
(plg. fonografija 3. „garso įrašymas plokštelėje, magn. juostoje <…>“ ir
fonografijos aparatas – fonografas) TŽŽ 2001. Čia -grafas yra įtaisas, apa
ratas, o fotografas – „fotografavimo specialistas“ DŽ 2000, TŽŽ 2001, bet
„telegrafo darbuotojas“ – telegrafistas DŽ 2000, TŽŽ 2001. Yra fotografijoje ir fotograma, bet ji skiriasi nuo fotografijos, t. y. fotonuotraukos:
fotograma 1. fot. „š e š ė l i n i s daikto vaizdas, jautriame fot. sluoksnyje,
gautas be fot. kameros“ TŽŽ 2001 (kitos reikšmės jau minėtos prie fotografikos), taigi ji panaši į rentgenogramą ir ypač tomogramą „tomografu
gautas objekto (ar kūno) pasirinkto sluoksnio vaizdas“ MetrŽ 2006 (plg.
tomografija „tiriamo objekto rentgenograf. tyrimas – įvairių objekto sluoksnių š e š ė l i n i ų nuotraukų gavimas tomografu“, tomografas „r e n t g e n o
aparatas, darantis nuotraukas tomografijos būdu“ TŽŽ 2001).
Kompiliaciniame TŽŽ 1936, be jau minėto žodžio fotografija [2. „n u o t r a u k a, atvaizdas“], pateikti foto „sutrumpintas žodis fotografija“, fotografijos aparatas „n u o t r a u k o m s daryti prietaisas, <…>“, fotografas
„žmogus, d a r ą s f o t o g r a f i j o s n u o t r a u k a s“, fotografuoti „atvaizduoti, d a r y t i f o t o g r a f i n e s n u o t r a u k a s“, fotostatas „f o t o g r a f i n ė n u o t r a u k a dokumento, žemėlapio, paveikslo“, dar fotogeniškas
179
„gerai atvaizduojamas f o t o g r a f i j o j e“, fotogrametrija „būdas nustatyti
tikram daiktų dydžiui, matuojant daikto f o t o g r a f i j ą“, fotograviūra „graviravimo būdu padaryta f o t o g r a f i j a“, fotoskulptūra „<…>, lipdymas iš
n u o t r a u k o s“ (taigi varijuoja fotografija, nuotrauka, fotografijos ir fotografinė nuotrauka, dar ir foto) ir dėmuo foto…, rodantis „susijimą su šviesa, su fotografija“.
Verstiniame TŽŽ 1951 didesnio naujumo ir tobulumo nematyti: foto
žr. fotografija, o ši juk trireikšmė – 1. „b ū d a s atgaminti daiktų atvaizdus <…>“, 2. „atvaizdas, gaunamas tuo būdu; n u o t r a u k a“, 3. „d i r b t u v ė, kurioje daromos tokios nuotraukos“ (TŽŽ 1969 foto žr. fotografija 2.); nėra nei fotografo, nei fotografuoti (jie, taip pat fotografinis yra TŽŽ
1969). TŽŽ 1985 ir 2001 foto ir fotografija 3. nebėra.
DŽ 1954 fotografija 1–3. beveik nesiskiria nuo TŽŽ 1951. DŽ 1972
fotografijos 3. nelieka. Čia ir fotonuotrauka DŽ 1972, 1993, 200, ir nuotrauka 1. „fotografijos paveikslas“ DŽ 1954, taip pat traukti 18. „daryti
nuotrauką, fotografuoti“: t r a u k t i, nutraukti gražų vaizdą, f o t o g r a f i j ą
DŽ 1954, o fotografuoti – „daryti nuotraukas f o t o g r a f i j o s a p a r a t u“
DŽ 1954, „<…> f o t o a p a r a t u “ DŽ 1972, 1993, fotografas „kas daro
f o t o g r a f i j o s n u o t r a u k a s“ DŽ 1954, „fotografavimo specialistas“
DŽ 1972 ir 1993. Toks žodynų vartosenos dvejopumas – fotografinė nuotrauka ir nuotrauka – būdingas ir enciklopedijoms: fotografija – „patvarių
atvaizdų (n u o t r a u k ų) gavimas <…>“ LTE III 1978, „būdas patvariam
atvaizdui gauti <…>; šiuo būdu gautas daikto atvaizdas (f o t o g r a f i n ė
n u o t r a u k a)“ TechEnc I 2000, 1. „objekto patvaraus atvaizdo (n u o t r a u k o s) gavimas <…>“ VLE VI 2004.
Tam dvejopumui ir fotografinės nuotraukos terminologinei viršenybei
(nors ne absoliučiai) svarbus dar vienas dalykas. Nuo jos skiriasi ypatingos
fotografijos rūšies – rentgenografijos termino rentgenograma sinonimas
rentgeno nuotrauka: rentgenograma, rentgeno nuotrauka TechEnc IV 2010,
rentgenograma „<…>; r e n t g e n o n u o t r a u k a “ TŽŽ 2001, paprastojoje kalboje tiesiog rentgeno nuotrauka DŽ 1972 ir 1993. Tikslesnė ir
sistemiškesnė būtų buvusi rentgenografinė nuotrauka. Yra ir visai kitokių
nuotraukų, nes yra ir kitokio fotografavimo, pavyzdžiui, šiluminis, geofizinis, gravitacinis fotografavimas Spr 1976 2 13, ir kitokių kamerų, pavyzdžiui,
f o t o grametrinė kamera „tiksliai kalibruota i n ž i n e r i n ė f o t o k a m e r a
g e o m e t r i š k a i t i k s l i o m s f o t o g r a f i n ė m s n u o t r a u k o m s daryti, kurios apdorojamos f o t o g r a m e t r i n i a i s m e t o d a i s“ TechEnc
180
I 2000. Geodezijos šaka topografija, „tirianti ir kurianti Žemės paviršiaus
vaizdavimo p l a n u o s e i r ž e m ė l a p i u o s e metodus“ TechEnc IV 2010,
turi terminą topografinė nuotrauka TechEnc II 2003 (geodezijos str.). Spaudoje jau pasitaiko sutrauktinis trumpinys toponuotrauka Sav su TV 2009
10 65. Primityviai – daroma iš akies – akinė n u o t r a u k a – глазомерная с ъ ё м к а RLKŽ IV 1985 (LKŽ I1 1941 ir I2 1968 nėra). Tiksliam
darbui pasitelkiama fotografija (bet jos neužtenka), pavyzdžiui, fototeodolitinė nuotrauka „planų ir žemėlapių d a r y m a s iš antžeminių f o t o g r a f i n i ų nuotraukų. Fotografuojama nuo žemės paviršiaus f o t o t e o d o l i t u. Gautos fotografinės nuotraukos dorojamos s t e r e o f o t o g r a f i n i a i s
prietaisais bei s k a i t m e n i n i a i s metodais“ TechEnc I 2000. Geodezijos
šakoje fotogrametrijoje, kurios svarbiausias tikslas – iš f o t o g r a f i n i ų n u o t r a u k ų matavimų nustatyti įv. objektų formą, dydį ir padėtį, sudaryti planus ir žemėlapius TechEnc I 2000, yra gravimetrinė nuotrauka – „visuma
gravimetrinių ir geodezinių d a r b ų tam tikros teritorijos sunkio lauko
tyrimams atlikti“ matuojant ir nustatant koordinates TechEnc II 2003.
Taigi šitokia nuotrauka yra „darymas“ (rus. съёмка, o ne снимок) arba
„darbai“, o pagal gravimetrinės nuotraukos duomenis s u d a r o m i gravimetriniai žemėlapiai TechEnc II 2003. Yra ir šitokios nuotraukos reikšmė
„metodas“: geologinė nuotrauka – „geologinių d a r b ų kompleksinis m e t o d a s, padedantis tam tikroje teritorijoje nuodugniai ištirti Žemės plutos
sandarą <…> ir gautus duomenis pavaizduoti geologiniuose žemėlapiuose“ TechEnc II 2003. Kartais iš apibrėžties (ar ne visai vykusio aiškinimo), pavyzdžiui, str. litocheminė nuotrauka TechEnc III 2008, reikšmė
lieka nesuprantama. „Metodas“ veikiau yra nuotraukos metodas, o ne
pati nuotrauka. Pagal savo motyvaciją nuotrauka turėtų būti „rezultatas“,
o ne „darymas“. Randame, kad taip ir skiriama: survey – 1. „matavimų
atlikimo aktas ar veiksmas santykinėms taškų padėtims ant, viršum ar
žemiau Žemės paviršiaus nustatyti“ – matavimas, 2. „tokių operacijų
rezultatas“ – nuotrauka: engineering survey – inžinerinis matavimas, inžinerinė nuotrauka K ir GdŽ 2000, taip pat nuotrauka – photo(graph);
picture, bet vietovės nuotrauka – survey LAKŽ 1991. Šitoj situacijoj ir
fotografinės nuotraukos reikšmė kiek kitokia: photographic survey – „nuotrauka, padaryta ir pagal a e r o f o t o nuotraukas, ir pagal f o t o nuotraukas,
t. y. remiantis jų deriniu“ – fotografinė nuotrauka“ K ir GdŽ 2000.
Yra ir tokia nuotrauka, kur fotografija ne remiamasi, o ja tiesiog mechaniškai papildomi tekstiniai duomenys. Pagal naują agresyvią tarptauTerminologija | 2011 | 18
181
tiškumo madą ji vadinama fotografija ir kabučiuojama: faktinių aplinkybių
konstatavimas, arba „t e i s i n ė f o t o g r a f i j a“: Faktinės aplinkybės papildomai gali būti fiksuojamos v a i z d o a r b a g a r s o įrašymo priemonėmis,
tai ir n u o t r a u k o s ar f i l m u o t a medžiaga Vd 2011 20 46.
Galiausiai yra fotografija, regis, visai be fotografijos: фотография – 5.
spec. fotografija (darbo veiksmų, procesų fiksacija): фотография рабочего
времени – darbo laiko fotografija RLKŽ IV 1985, f o t o chronometražas –
„darbo laiko sąnaudų tyrimo būdas, kai vienu metu stebima, matuojama
ir tiriama paskirų darbo operacijos elementų trukmė ir kitos sąnaudų
kategorijos per <…>. ∆ yra darbo laiko fotografijos (darbo laiko tyrimas,
kai matuojamos visos be išimties darbo laiko sąnaudos) ir chronometražo
derinys“ VLE VI 2004.
Taigi, kadangi nuotrauka yra ir rentgeno, ir topografinė, gravimetrinė,
geologinė, tarpdalykinėje vartosenoje visai tikslus terminas yra ir fotografinė nuotrauka. Tačiau ir sritys, ir tų nuotraukų reikšmės tokios skirtingos,
kad fotografijos (ne technikos) ir paprastosios kalbos nuotrauka aiški be
pažyminio – priešingai negu anos tik termininės nuotraukos.
Iš netrumpos ir gausios vartosenos reikia bent kiek minėti senąją: Nuvedė Klubą pas f o t o g r a f ą, <…> (1897) V. Kudir R I 1989 160. F o t o g r a f i j ą būčiau seniai prisiuntęs, <…> (1898) V. Kudir R II 1990 846. <…>
nutraukiau fotografiją (1905) J. Basan MGKr 1997 174. <…> nutraukė
kelias mano fotografijas (1907) J. Basan MGKr 1997 200–201. Pasitaiko
šis tas nepaprasta: Polianskis <…> žadėjo a t e i t i s u savo f o t o g r a f i j a ir
visus mus n u t r a u k t i A. Čech JV 1961 379. Svarbiausia yra reprezentatyvioji vartosena: iš iškabų gerai žinoma ir iš ankstesnio laiko minima fotoateljė VLE VI 2004 212, nors į tarptautinių žodžių žodynus ir norminamąją leksikografiją nepatekusi, vėliau nevykusiai keista jau minėta fotografija 3. „įstaiga, <…>“ ir „dirbtuvė, <…>“, vis dėlto kai kur fiksuota, pvz.:
фотоателье – fotoateljė ir фотография – 3. (dirbtuvė) fotografija, fotoateljė (bet сняться в фотографии – nusifotografuoti fotografijoje!..) RLKŽ
IV 1985; Lietuvos f o t o m ė g ė j ų sąjunga (1933) TechEnc I 2000 624, fotomėgėjas – фотолюбитель LRKŽ 1971, 1988, фотолюбитель – fotomėgėjas, fotografas mėgėjas (nors фотолюбительский – fotomėgėjų), фотографлюбитель – fotografijos mėgėjas RLKŽ IV 1985, фотограф-любитель –
fotografas mėgėjas RLKŽ II 1983, mėgėjas fotografas – любитель-фотогроф
LRKŽ 1971, 1988; Lietuvos f o t o g r a f i j o s m e n o draugija (1969) ir Lietuvos f o t o m e n i n i n k ų sąjunga (1989) TechEnc I 2000 624.
182
Nors fotografija sena, bet jos semantika dar kinta. Leksikografijoje dar
nefiksuotos reikšmės „fotografijos technika grindžiama veikla; fotografijos
technika gaunamų vaizdų – nuotraukų visuma ir/ar žanrinė įvairovė, taip
pat žanrai“, vartosenoje tai seniai yra: fotografijos teorija, fotografijos istorija, fotografijos raida; meninė, dokumentinė, mokslinė, reklaminė, spaudos
fotografija; fotomenas, fotografika, fotoarchyvas, fototeka, fotoantologija,…
Kaip yra skulptūros (žanro), o ne skulptūrų (kūrinių), grafikos, o ne raižinių, akvarelės, o ne akvarelių, taip ir fotografij o s paroda. Nevykęs persistengimas, mechaniškai supratus gramatinio skaičiaus kategorijos esmę,
yra fotografijų paroda, o antras mechaninis veiksmas – jei fotografijų, tai
ne nuotraukų, todėl nuotrauka ir šitaip stumiama. Kas kita kurio nors
autoriaus atskira fotografijų / nuotraukų paroda ar autoriaus fotografijų
ekspozicija / nuotraukų rinkinys bendroje fotografijos parodoje. Neužmirština jau senokai esanti, bet dar leksikografiškai nefiksuota, net įtariama
(be pagrindo) fotografijos ir kino medijos NŽA 2010 9–10 334. Periferijoje pasitaiko fotografinio gyvenimo apžvalga IQ 2010 7 114 (plg. kultūrinis, meninis, literatūrinis gyvenimas), net fotoanekdotų tema IQ 2010 7 114.
3. Fotografijos (įvairių reikšmių) lietuvinimo bandymai. Kas iš
lietuvių su fotografija susipažino kaip fotografai, tai pirmiausia – ne lietuviškai, be lietuviškų terminų. O kas tik iš nuotraukų, tai juoba. Pradžiai
užteko žinomo, nors kiek kitokiam paveikslui taikyto, taigi ir kitokio semantinio junglumo barbarizmo abrozdas: Einam a b r o z d ė l i ų (fotografijų) n u s i t r a u k t (Surviliškis) LKŽ I1 1941, I2 1968, taip pat ZnŽ I
2003, abrozas: Anas a ( t ) d a u š t a s kap un a b r o z e l i o LzŽ 1985, abrozas, abrazikas ZtŽ 1998. Kai kas net iš labai aukštos šviesuomenės smaginasi negalėdamas nuprasti kaip ta vilko nešta ir pamesta, bet paskui jį
bėganti apkvaišusi avis: <…> nuo ketvirto viršelio, iš dviejų pasinio formato
a b r o z d ė l i ų, pretendenčių į manekenes pozomis žvelgiančios autorės NŽA
2007 8–9 430.
Fotografija, patekusi į gyvąją kalbą, yra tik „nuotrauka“ ir tik aplietuvinta – patagrapija (Gervėčiai, Marijampolė) ir patagrapuoti (Simnas),
patigrapija (Kamajai, Palomenė) LKŽ IX 1973, patigrapija (ir patigrapuotis) ZnŽ II 2004, potigrafija ZtŽ 1998 (ir patigrafuoti), LzŽ 1985 arba ir
apslavinta – fotigrapka, patigrafka LzŽ 1985, fatagrafavoti DvŽ I 2005.
Yra dar fotikartka ir korta 3. ZtŽ 1998. Ir Mykolo Vaitkaus eilėraštyje yra
kortelė: Gulės ant stalo šita k o r t e l ė, / Žiūrės iš josios nuliūdęs veidas, <…>
LPoez I 1969 365.
183
Lietuvinimas prasidėjo gana anksti. Antanas Baranauskas 1876 m. rašė:
Atsiųsk man savo veido p a v e i k s l ą, š v i e s o s r a š t a i s i š r a š y t ą A. Baran R II 1970 195. 1887 m. jau ne šviesos raštai, o šviesraštis: Savo p a v e i k s l ą š v i e s r a š t į, meilingai Tamstos pareikalautą, siunčiu A. Baran R
II 1970 144. Nors kitame pagret sakinyje tik paveikslas: Miela būtų ir man
brangų Tamstos p a v e i k s l ą gavus. Gyvosios kalbos ir senųjų raštų paveikslas – 3. „išvaizda, pavidalas“ ir 4. „vaizdas“ jau nuo M. Daukšos yra
ir 1. „meninis atvaizdas plokštumoje“, tad nesunkiai radosi ir 2. „fotografija, atvaizdas“ LKŽ IX 1973. LKŽ šis paveikslas pateikiamas iš įvairių
lietuvių kalbos ploto vietų: Juzis p a v e i k s l u s i m s t ė (Žagarė). A[r] turit
n u s i ė m ę p a v e i k s l ą (Miežiškiai); dar Pagėgiai, Kuršėnai. Su pažyma
šnek. įdėtas į DŽ: paveikslas 2. „fotografija“ DŽ 1954 ir 1972, 3. „nuotrauka“ DŽ 1993, o nuotrauka 1. aiškinama – „fotografijos p a v e i k s l a s“
DŽ 1954, 1972, 1993. Daug plačiau vartojamas veiksmažodis paveiksluoti „fotografuoti“ ir abstraktas paveikslavimas Mosėdis, Grūšlaukis, Šatės,
Telšiai, Kretinga, Kuršėnai, Eržvilkas; Žagarė, Meškuičiai, Jurbarkas, Skirsnemunė, Kiduliai, Geistarai, Krekenava, Alizava, Kirdeikiai (ret. 2. „pavaizduoti popieriuje“ Tauragė, paveiksluotas „papuoštas paveikslais, iliustruotas“ Marijampolė), paveiksluotojas Kiduliai ir paveikslininkas 1. Kuršėnai, Jurbarkas „fotografas“ LKŽ IX 1973. Net DŽ 1972 ir 1993 paveiksluoti – šnek. „fotografuoti“. Reikia priminti ir A. Baranausko naujadarą
paveikslarašis „tapytojas“ LKŽ IX 1973. Beje, tarp žodžio vaizdarašys
„tapytojas“ (kaip ir vaizdakalys „skulptorius“, vaizdakalyba ir vaizdakalystė „skulptūra“ – jais, matyt, norėta pakeisti Aušros (1883 146) skaptorius,
skaptorysta, nors ir vėliau panaši naujãdara reiškėsi – J. Basanavičiaus
skaptorystė, Vydūno skaptyba, Vydūno ir J. Basanavičiaus skaptininkas,
raštų skaptinys LKŽ XII 1981) galimų autorių bene tikriausias būtų Jonas
Jablonskis, nes tikrai jo vaizdaraštis 2. „tapybos kūrinys, tapinys“ (1. „paveikslinis, piktografinis raštas“), vaizdarašiškas darbas, gal ir vaizdarašystė „tapyba“ (vaizdarašyba – Antano Lelio) LKŽ XVII 1996. Vaizdas jau
K. Sirvydo senajame žodyne (~1620) yra 5. „meninis atvaizdas“ LKŽ
XVII 1996: obraʒ / imago, simulachrum, statua. wayʒdas / abraʒas, nuo
senųjų raštų – ir „statula“, SNŽŽ 1907 – paveikslas, abrozdas, risunkas (r.),
net DŽ 1954 ir 1972 dar yra vaizdakalyba žr. skulptūra. Bet rašyti 12.
„marginti, ornamentuoti“, nors iš tikrųjų yra ir „tapyti“ (rožėms rašyts žėg
lelis), „vaizdą rašyti“, nors ir vaizdarašys vartotas net J. Balčikonio ar įdėtas į LRKŽ V 1968, labiau primena rus. п и с а т ь картину. Gal ne be
reikalo ir J. Jablonskio griebtasi ir vaizdininko LKŽ XVII 1996.
184
A. Baranausko šviesraštis būtų raidiškai tikslus, bet neaiškiai motyvuotas v e r t a l a s tiesiog iš gr. photographia (ar pranc. photographie), bet
paveikslas šviesraštis primena ir vok. Lichtbild. Įvardijimas iš tikrųjų motyvuojamas ne šviesa, o šviesti, šviečia, švietė 5. fot. „veikti šviesa darant
nuotrauką, eksponuoti“ LKŽ XV 1991, bet niekaip negali būti motyvuojamas žodžių rašyti ar raštas semantika. Tik skaitmeninės fotografijos aiškinime prisireikia žodžio rašyti: Jei a t v a i z d a s u ž r a š o m a s elektron.
būdu šviesai jautrių krūvio sąsajos elementų matricoje, fotografija vadinama
skaitmenine. Fotografija pagrįsta s p i n d u l i u o t ė s p a s i s k i r s t y m o (...)
ar jos a m p l i t u d ė s ir f a z ė s (...) į r a š y m u VLE VI 2004. Vaizdo įrašymas laikmenoje yra ne fotografinis, o magnetinis (ir garso) – įrašyti 3.
„užfiksuoti garsą ar vaizdą magnetinėje plokštelėje ar juostoje“ DŽ 1993
(u ž rašė į m a g n e t o f o n ą DŽ 1972 yra netikslu), įrašyti ir įrašas: garso
įrašas, vaizdo įrašas EncKompŽ 2005. Ar vaizdo ar garso įrašymo priemonės Vd 2011 20 46, naudojamos teismo, yra ir fotografinės, ir magnetinės,
gali būti neaišku.
A. Baranausko šviesraštis 2. „fotografija, nuotrauka“ gerokai vėliau – jau
be reikalo bandytas vartoti ir reikšme 1. „fotografija (atvaizdo gavimo
būdas)“ RLŽ 1933 (dar nėra RLŽ 1924) ir LRŽ 1933 (ir šviesoraštis),
raštuose – ir 3. „kalkės nuorašas“ LKŽ XV 1991. Kalkės n u o r a š a s –
niekaip nemotyvuotas: nuorašas – tik ranka, o kopijavimo technika – kopija. Tai šitas šviesraštis 3. visai be kokio *светопись, o iš световая копия,
светокопия išaugo į 3 reikšmių terminą šviesoraštis – 1. LTE XI 1983,
kitaip ↑ diakopijavimas, o šis dar ir diazotopinis [diazonio druskų pagrindu]
šviesoraštis (kontaktinis arba projekcinis) LTE III 1978, светокопировальный аппарат – šviesoraščio aparatas, светочувствительная бумага –
šviesoraščio popierius 2. светокопия – šviesoraštis PolŽ 1959 3. „<…>
aparatas“ LKŽ XV 1991. TechEnc šviesoraščio atsisakyta, paliktas diazokopijavimas su pridėtu nauju sinonimu diazotipija TechEnc I 2000, nors,
kaip turėtų būti vadinama tokia kopija, neaišku (diazokopija?). Atsiradęs
DŽ 1972 šviesoraštis tebėra ir DŽ 1993, ir DŽ 2000.
Retas ir visai individualus yra Vinco Pietario pavaizdas 4.: Buvau aš
kelis sykius pas f o t o g r a f ą, klausinėdamas apie p a v a i z d u s (1897)
V. Piet RR 1973 583 (vėliau jo vartotas paveikslas: Buvau andai pas f o t o g r a f ą ir užprašiau porą p a v e i k s l ų Ustiužnos (1897. X. 33) ten pat
590). Gal kiek siejasi su senųjų raštų pavaizdo 1–5. reikšme 5. „panašybė“
LKŽ IX 1973.
185
Dar individualesnis M. Valančiaus naujadaras ataduosmis „portretas“
LKŽ I1 1941 „atvaizdas“: Sienas papuošė v e i d ų a t a d u o s m i a i s, arba
p o r t r a k t a i s LKŽ I2 1968. Atiduoti 12. „panašiam atrodyti“ iliustruojamas M. Valančiaus Salantų sakiniu: Taip atduod į Valančiaus Manę
LKŽ II2 1969.
Atvaizdas LKŽ I1 1941 aiškinamas tik „portretas, paveikslas“, bet čia
įdomus J. Jablonskio sakinys: Čia jis mūsų a t v a i z d u s r a š o. LKŽ I2
1968 atvaizdas 1. aiškinimas papildytas žodžiu „fotografija“, bet nei kitas
J. Jablonskio sakinys – Ar esi matęs jo atvaizdą?, nei J. Šlap LKŽ 1940
atvaizdas – portret, fotografja, obraz „fotografijos“ pakankamai nepatvirtina. J. Jablonskio atvaizdininkas „atvaizdų darytojas“ LKŽ I1 1941, vėliau
LKŽ I2 1968 papildytas BŽ 405 (tai RLŽ 1924 портретистъ – atvaizdininkas), anaiptol ne „fotografas“. DŽ 1954 ir 1972 (nei vėliau) atvaizdui „nuotraukos“ reikšmės neteikia.
Iš priešdėlinio veiksmažodžio atmušti gyvosios kalbos ir raštų reikšmės
14. „atgręžti, atmesti atgal (spindulius, šviesą)“ // „daryti, kad atspindėtų“ LKŽ VIII 1970 pasidaryta reta atmuša 1. „atsimušimas (vandeny)“
(A. Juškos žodynas, M. Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana) LKŽ I1 1940, I2
1968, o iš neabejotinai vėlesnės atmušti reikšmės, bet pateiktos pirmiau –
13. „nufotografuoti“: Nuvedė Klubą pas f o t o g r a f ą, a t m u š ė jį <…>
(V. Kudirka). Gražiai f o t o g r a f i j a a t m u š t a (Utena). Reiks kada a t s i m u š t, ba reiks dokumentuostan p a t a g r a p i j ų (Daugėliškis) LKŽ VIII
1970 (dar Alovė, Dieveniškės) – irgi palyginti reta atmuša 2. „atvaizdas“:
A t m u š a jo graži, adistar (kaip tik, visiškai) jis o jis a t s i m u š ę s (A. Juškos žodynas), atmušas 3. „paveikslas, fotografija“: Brolis atsiuntė a t m u š ą
iš Amerikos (Simnas) (2. „atspaudas“: отпечатокъ – spūsnis, atspūdis,
atmušas RLŽ 1924, 3. „nuorašas, gaunamas rašant per dažinį popierių“
raštai) LKŽ I1 1940, I2 1968. Tai – v e r t i n i a i iš lenk. odbitka (beje, ir
„kalbos kalkė – vertinys“), odbić. Bet neblogai prisitaikę prie mušti semantikos – „fotografuoti“ yra ir mušti: Mušė patagrapijas Leipalingis. Portretą
muša Dusetos ir ypač plačiai numušti 24.: Gerai pavyko jam tave n u m u š t i
Simnas. Prie paso reikia n u s i m u š t i f o t o g r a f i j o s Liškiava (dar Leipalingis, Švenčionys) LKŽ VIII 1970, numušti 10. ZnŽ II 2004. DŽ 1972
buvo ir numušti 9. šnek. „nufotografuoti“ (o atmušti – tik 3. „atspindėti“
DŽ 1972, 1993, 2000).
Paveiksluoti gerokai platesnis negu paveikslas, (at)mušti – negu gan siauras atmuša(s), o labiausiai paplitęs numušti. Nuoėmos ar nuojamos visai
186
nėra, tik imti fotografiją „fotografuoti, traukti“ (Salamiestis) LKŽ IV 1957,
nuimti I. 4. „padaryti planą, nuotrauką ir kt.“ // refl.: Dukryte, nueik į
miestą ir nusiimk (nusitrauk, nusifotografuok) (Žagarė; dar Kuktiškės, Vyžuonos) LKŽ IV 1957 (o „padaryti planą“ Raudonė, taip pat imti I. 5.
„žymėti; daryti“: Matinykas planą jema Salamiestis). Nusiimti paveikslą,
imstyti paveikslus (prie paveikslo 2. LKŽ IX 1973) čia nepateikti. Pridurtinas nuimdinėti „fotografuoti“ DrskŽ 1988. Gana senas r e i k š m ė s s k o l i n y s: Fotografiją būčiau seniai prisiuntęs, bet neturiu – negaliu išvažiuoti
n u i m t ų (1898) V. Kudir R II 1990 846. LKŽ IV 1957 nežymi imti šių
verstinių reikšmių, o vertalas prasprūsta: [vaizduotė] nuima tų objektų portretus A. Mick LBP 1975 320. Aloyzas Vidugiris pažymėjo: nuimti 5. (vrt.)
„nufotografuoti LzŽ 1985, bet ZtŽ 1998 – ne. Tikėtiniausi šių vertalų
šaltiniai – lenk. zdjęcie ir zdjąć, zdejmować (veikiausiai – iš vok. Aufnahme
ir aufnehmen), plg. ir rus. снимок ir снять, снимать. Deja, fotografiją
i m t i įdėta į DŽ 1954, 1972, nors nuimti tokios reikšmės nei DŽ 1972,
nei DŽ 1993 nėra.
4. Nuotrauka. Nuo gana anksti atsiradusio ir ikšiol nemažai paplitusio
paveikslo 1nuotrauka 1. „fotografijos paveikslas“ visai nedaug vėlesnė – iš
Aušros 1885 277. LKŽ VIII 1970 ji, kaip homonimas, visai pagrįstai atskirta nuo kitų veiksmažodžio nutraukti reikšmių (ir net nutrūkti – 2nuotrauka 2.) vedinių. DŽ šito nedaro – nuotrauka 1. „fotografijos paveikslas“
DŽ 1954, 1972, 1993, 2000. Nuotrauka ir (nu)traukti (jau iš Tėvynės sargo 1899 7–8) – neabejotini v e r t i n i a i iš vok. Abzug ir abziehen. Ernstas
Fraenkelis, žodžio traukti etimologijoje pateikdamas jo vedinius, nuotraukos (jokios!) nemini (Fraenkel 1955–1965), Wojciechas Smoczyńskis žodžio
traukyti straipsnyje nuotrauką pateikia ne tik 1. „wyrwa; przerwa“, bet net
2. „zdjęcie, fotografia“ (Smoczyński) 2007). Šiokių tokių lietuviškų semantinių sąsajų gal ir galima įžvelgti – traukti 7. // „keisti daikto padėtį kitų
daiktų atžvilgiu (artinti arba tolinti)“: Trauk tolyn nuo kelio trobą (Rokiškio r.
Panemunis), 43. // „kreipti į save“: Matyt, traukia ugnį perkūnsargis (Seinai), gal labiau 36. „būti panašiam (į ką)“: Graži, laiba, aukšta – ant tėvą
traukus (Miežiškiai), frazeologizmas kaip iš (vienos) akies trauktas – apie
labai panašų į ką LKŽ XVI 1995. Dabar ši naujoji traukti semantika labai
paplitusi ir įvairi: traukti 50. „fotografuoti, paveiksluoti“: Ėjo visi in pasus
t r a u k t i s, <…> (Daugai), net ištraukti 28. „nutraukti, nufotografuoti“:
Muno kumelė kaip a n t p o t o g r a f i j o s i š t r a u k t a – toki puiki (Šatės),
187
nutraukti 34. „nupaveiksluoti, nufotografuoti“ (daugumos aukštaičių, dalies ir žemaičių): Tas tėvas… davė n u t r a u k t jos (dukters) p a v e i k s l ą
(Bartninkai). Nusitraukiau į paveikslą (Taujėnai). <…> nuotraukas nusitraukėm (Salamiestis) LKŽ XVI 1995. DŽ 1954 traukti 18. „daryti nuotrauką, fotografuoti“: Tr a u k t i, nutraukti gražų v a i z d ą, f o t o g r a f i j ą,
DŽ 1972 – Jis moka traukti, o nutraukti 7. „nufotografuoti“: Nutraukti
gražų vaizdą. Reikia nusitraukti pasui. DŽ 1993 ir 2000 nieko naujo.
Antano Vireliūno trauktuvas 19. (!) „fotoaparatas“ LKŽ XVI 1995 ir
vaizdotrauka „fotografija“ LKŽ XVII 1996 nepritapo net kaip lietuviški
atitikmenys.
Nuotrauka, nors fotografijoje yra ne sisteminė, bet seniai atsikračiusią
„dirbtuvės“ ar „įmonės“ reikšmės gelbsti ją ir nuo likusio nepageidaujamo
dvireikšmiškumo. Paskutiniu metu žengiama atgal – nuotrauka dažnai
keičiama fotografija: fotografijų visuma NŽA 2005 5 199, fotografijų kiekybė ir kokybė IQ 2010 7 108. Neapgalvotai taikomasi prie anglų kalbos:
Kęstutis Stoškus. Vilnius. Senamiesčio f o t o g r a f i j o s. – P h o t o g r a p h s
of the Old Town (2004). Nesunku pastebėti, kad anglų kalba kaip tik netapatina: fotografija (ir fotografavimas) – photography, o nuotrauka – photograph. Kitos kalbos skiria panašiai kaip lietuvių kalba: vok. Photographie
ir Aufnahme, Lichtbild (ir skaidrė), Abzug (poligrafijoje), lenk. fotografia
ir zdjęcie, rus. фотография ir снимок. Kartais daroma visai negrabiai: F o t o g r a f i j a iš Gdansko f o t o g r a f i j o s g a l e r i j o s NŽA 2007 8–9 375.
Žinoma, nuotrauka tebėra vartojama, netgi labai autoritetingų, pvz.: „Kitos n u o t r a u k o s būna nevertos kolekcijos“, – tvirtina meistras (S. Žvirgždas) Vd 2011 5 53. Gana dažnai nuotrauka vartojama greta fotografijos:
fotografijų ciklas ir nuotraukų ciklas NŽA 2006 3 73, Tomo Vyšniausko
nuotrauka ir Tomo Vyšniausko fotografija NŽA 2005 10 484 ir 485. Taip
pramaišiuojama ir sakinyje: Vietoj kardiologo V. S. n u o t r a u k o s buvo
paskelbta anesteziologo V. J. f o t o g r a f i j a Vd 2006 12 11. Tai gana mokiniškas, tiesmukas bereikalingas stilizavimas. O pasitaiko ir visai nevykusio vartojimo: n u o t r a u k o s e i r f o t o g r a f i j o s e iškyla NŽA 2009 7
267 (Nerijus Šepetys). Tačiau yra ir gerai jaučiančių nuotraukos būtinumą:
Gausioje dokumentinėje f o t o g r a f i j o j e įtaigiausios N ir NN <…> n u o t
r a u k o s KB 2007 7 36. <…> šiandien f o t o g r a f a i, regis, nesiima savo
n u o t r a u k o s e plėtoti „didžiųjų“ temų IQ 2011 4 110. Traukti aiškiai
nusileidžia tarptautiniam fotografuoti, bet ir jis kartais būtinas, pvz.: f o t o g r a f a s vis n u t r a u k d a v o savo gentainius NŽA 2007 10 504. Dažniau
vartojamas jis stiprintų ir nuotraukos padėtį.
188
I švados
Foto-, fotografija ir nuotrauka – tarsi piramidė. Jos apatinė dalis – dviejų lygiagrečių skyrių. Pirmasis – fotografinės reikšmės sutrauktiniai – su
dėmeniu foto- – trumpiniai, gausesni ir dažnesni už pilnuosius (ilguosius)
variantus, atskleidžia daugiasluoksnę fotografijos įvairovę – tai fotojautrumas ir įvairi fototechnika su fotoreikmenimis, fotografavimo veikla ir rezultatai, fotografijos sritys, rūšys (ir fotografika su fotograma, beje, nevienareikšminiai), žanrai ir įvairūs terminai, preterminai ir okazionalizmai. Ilgųjų ir trumpųjų variantų (fotografijos aparatas ir fotoaparatas) konkurenciją vartosena, nors ne visai nuosekliai ir visuotinai (panašus ir kitų kalbų
atitikmenų dvejopumas), lemia trumpųjų naudai. Ilgieji variantai, nors
retai būtini, labiau laikosi technikos terminijoje, silpniau fotografijoje,
ypač ne techninėje jos dalyje ir visoje kvazitermininėje vartosenoje. Terminografijai tiktų abeji variantai pirmenybę dažniausiai teikiant trumpiesiems. Kai kurie (fotodokumentika, fotožurnalistika, fotomenas) netgi nebus
turėję ilgųjų, dar kiti (fotografika, fototipija, fototeka) – nė negalėję turėti.
Antrasis skyrius – įvairių mokslų terminai, kurių dėmuo foto- – ne sutrauktinis iš fotografijos – reiškia „šviesa“ (fotosfera, fotosintezė, fotobiologija, fotochemija). Šių skyrių terminų semantinis skirtingumas beveik ištisai aiškus, net kai kurių dvireikšmiškumas suprantamas, o kartais jie
atsiriboję (jautrumas šviesai ir fotojautrumas, šviesos technika ir fototechnika). Fotoelektros, fotoelektronikos ir fotochemijos reikšmės irgi aiškiai numanomos, bet reikšmių „fotoelektrinis“, „fotoelektroninis“, „fotocheminis“
sutrauktiniai trumpiniai, kurių pagrindinis sandas nėra akivaizdus foto
elektros, fotoektronikos, fotochemijos žodis (fotoelementas, fotoefektas,
fotodaugintuvas, fotorelė; fotoemisija; fotosmogas), darosi neaiškūs (net ir
specialistams – ar fotoelektrinis, ar fotoelektroninis). Fotoelektrinis elementas
ir efektas; fotoelektroniniai įtaisai (daugintuvas, diodas, relė), fotoelektronų
emisija; fotocheminis smogas suprantami. Nelinksniuojamas žodis – nukirstinis trumpinys foto neteikiamas ir neteiktinas.
Antroji piramidės dalis – visa dviejų skyrių fotografija – nors jau be 3.
„dirbtuvė“ ar „įmonė“ (tai fotoateljė), bet vis dar bent iš dalies dvireikšmė, o fotografija 2. ir sinonimiška – ir (foto)nuotrauka. Prie fotografijos
1–2. prisišlieję du priedėliai – fotografijos fotograma (abidvi nevienareikšmės). Kadangi ir fotografavimo yra kitokio, ir kamerų (fotogrametrinė), tai
yra ir gravimetrinė, topografinė, geologinė ir kt. nuotrauka – ne fotografija,
nes prasidėjo nuo akinės nuotraukos. Šitų nuotraukų reikšmė dvilypė – ir
189
„darymas“ (rus. съёмка, o ne снимок), ir „rezultatas“, tik kartais jos skiriamos – inžinerinis m a t a v i m a s ir inžinerinė n u o t r a u k a. Tarpdalykinėje vartosenoje tikslus sisteminis terminas būtų ir fotografinė nuotrauka,
o ne fotonuotrauka (toponuotrauka dar gana reta, o vietovės nuotrauka – jau
reta), juoba ne nuotrauka, fotografijos veiklai (ne technikai) ir paprastajai
kalbai visai pakankama. Teisinė fotografija (gal irgi t. nuotrauka?) yra „faktinių aplinkybių konstatavimas tekstu su nuotraukomis ar filmuota medžiaga“. Fotografijos semantika dar kinta, plečiasi – tai jau ir „fotografijos
technika grindžiama veikla; nuotraukos, jų žanrinė įvairovė, žanrai“ ir pan.
Fotografijos lietuvinimo istorija ilga ir plati: fotografija 1. – tai A. Baranausko vertalas šviesraštis, 2. – paveikslas šviesraštis, paveikslas, atvaizdas,
V. Pietario pavaizdas, M. Valančiaus naujadaras ataduosmis, retas atmuša(s);
fotografuoti – paveiksluoti, mušti, imti.
Viršutinė piramidės dalis – įsigalėjusi nuotrauka ir (nu)traukti. Nuotrauka gelbsti fotografiją nuo nepageidaujamo dvireikšmiškumo. Taikymasis
prie angl. photograph yra visai neapgalvotas, nes anglų kalboje dvireikšmiškumo kaip tik nėra: fotografija (ir fotografavimas) – photography. Nors
traukti nusileidžia tarptautiniam fotografuoti, bet traukti būtinas ir stiprina nuotraukos padėtį. Rimtoje – enciklopedinėje, teisinėje vartosenoje
nuotrauka įtvirtinta nepajudinamai. Negalima leisti, kad lietuvių fotografijos mokykla būtų be lietuviškos nuotraukos.
Šaltiniai
AETŽ 2010 –
Atg –
A. Baran R II 1970 –
J. Basan MGKr 1997 –
Bt –
ChŽ 1997 –
ChŽ 2003 –
A. Čech JV 1961 –
DrskŽ 1988 –
DvŽ I 2005 –
DŽ 1954 –
DŽ 1972 –
DŽ 1993 –
DŽ 2000 –
EncKompŽ 2005 –
FTŽ 1979 –
FTŽ 2007 –
GKr A. Gric VN 1969 190
Aiškinamasis elektrotechnikos terminų žodynas. Vyriaus. red. S. Žebrauskas, Kaunas.
Atgimimas (savaitraštis).
Baranauskas A. Raštai 2, Vilnius.
Basanavičius J. Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija. 1851–1922 m., Vilnius.
Buitis (žurnalas).
Chemijos terminų aiškinamasis žodynas. Ats. red. Z. Mačionis, Vilnius.
Chemijos terminų aiškinamasis žodynas. Ats. red. Z. Mačionis, Vilnius.
Čechovas A. Juodasis vienuolis. Vertė E. Viskanta, Vilnius.
Naktinienė G., Paulauskienė A., Vitkauskas V. Druskininkų tarmės žodynas, Vilnius.
Dieveniškių šnektos žodynas 1. Moksl. red. D. Mikulėnienė, K. Morkūnas, Vilnius.
Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius.
Dagienė V., Grigas G., Jevsikova T. Enciklopedinis kompiuterijos žodynas, Vilnius.
Fizikos terminų žodynas. Red. P. Brazdžiūnas, Vilnius.
Palenskis V., Valiukėnas V., Žalkauskas V., Žilinskas P. J. Fizikos terminų žodynas,
Vilnius.
– Gimtasis kraštas (savaitraštis).
– Gricius A. Vyrai, nesijuokit!, Vilnius
IQ JG V. Juod BB 1971 KB K ir GdŽ 2000 –
–
–
–
–
KmT KnT
V. Kudir R I 1989 V. Kudir R II 1990 KV LA L ir M LKŽ I1 1941 LKŽ I2 1968 LKŽ IV 1957 LKŽ VIII 1970 LKŽ IX 1973 LKŽ XII 1981 LKŽ XV 1981 LKŽ XVI 1995 LKŽ XVII 1996 LPoez I 1969 LRKŽ 1971 LRKŽ 1988 LRKŽ V 1968 LRŽ 1933 LTE III 1978 LTE V 1983 LzŽ 1985 LŽ M
MetrŽ 2006 –
–
–
–
–
–
–
–
–
–
–
–
–
–
–
–
–
–
–
–
–
–
–
–
–
–
–
MG A. Mick LBP M ir G M ir T MkslL N
NKn NŽA P
V. Piet RR 1973 PolŽ 1959 Prg RETŽ 2000 RLKŽ II 1983 RLKŽ IV 1985 –
–
–
–
–
–
–
–
–
–
–
–
–
–
–
RLŽ 1924 –
RLŽ 1933 –
Sav su TV –
J. Smul LKn 1962 –
SNŽŽ 1907 –
IQ (žurnalas).
Jaunimo gretos (žurnalas).
Juodakis V. Balys Buračas, Vilnius.
Kultūros barai (žurnalas).
Kartografijos ir geodezijos terminų aiškinamasis žodynas. Iš angl. k. vertė, lietuviškus
terminus rinko ir naujus sudarė V. Vainauskas, Vilnius.
Komjaunimo tiesa (laikraštis).
Kauno tiesa (laikraštis).
Kudirka V. Raštai 1, Vilnius.
Kudirka V. Raštai 2, Vilnius.
Kalba Vilnius (savaitraštis).
Lietuvos aidas (laikraštis).
Literatūra ir menas (savaitraštis).
Lietuvių kalbos žodynas 1, Vilnius.
Lietuvių poezija 1. Sudarė V. Vanagas, Vilnius.
Lyberis A. Lietuvių–rusų kalbų žodynas, Vilnius.
Lyberis A. Lietuvių–rusų kalbų žodynas, Vilnius.
Lietuvių rašomosios kalbos žodynas 5. Sudarė A. Senn’as, A. Salys, Heidelberg.
Sereiskis B. Lietuviškai-rusiškas žodynas, Kaunas.
Lietuviškoji tarybinė enciklopedija 3, Vilnius.
Lietuviškoji tarybinė enciklopedija 5, Vilnius.
Petrauskas J., Vidugiris A. Lazūnų tarmės žodynas, Vilnius.
Lietuvos žinios (laikraštis).
Moksleivis (žurnalas).
Valiukėnas V., Žilinskas P. J. Penkiakalbis aiškinamasis metrologijos terminų žodynas,
Vilnius.
Mūsų gamta (žurnalas).
Mickevičius A. Lyrika. Baladės. Poemos, 1975.
Mokslas ir gyvenimas (žurnalas).
Mokslas ir technika (žurnalas).
Mokslo Lietuva (laikraštis).
Nemunas (žurnalas).
Naujos knygos (žurnalas).
Naujasis židinys–Aidai (žurnalas).
Pagrandukas (TMtr priedas).
Pietaris V. Rinktiniai raštai, Vilnius.
Rusų–lietuvių kalbų politechninis žodynas. Red. kol. p-kas A. Novodvorskis, Vilnius.
Pergalė (žurnalas).
Radioelektronikos terminų žodynas. Vyr. red. V. Palenskis, Vilnius.
Rusų–lietuvių kalbų žodynas 2. Sudarė Ch. Lemchenas, Vilnius.
Rusų–lietuvių kalbų žodynas 4. Sudarė J. Kardelytė, Ch. Lemchenas, J. Macaitis, A.
Mankevičienė, Vilnius.
Baronas J. Rusiškai lietuviškas žodynas, Kaunas.
Baronas J. Rusų lietuvių žodynas, Kaunas.
Savaitė (su TV) (žurnalas).
Smulis J. Ledinė knyga, Vilnius.
Svetimų ir nesuprantamų žodžių žodynėlis. Sudarė J. Šlapelis, Tilžė.
191
Sp Spr StA Šl J. Šlap LKŽ 1940 Šv T
TechEnc I 2000 TechEnc II 2003 TechEnc III 2006 TechEnc IV 2010 TLE III 1987 TMkt TMtr TŽŽ 1936 TŽŽ 1951 TŽŽ 1969 TŽŽ 1985 TŽŽ 2001 V. Urb B ir M 1974
Vd VLE VI 2004 VLE XIII 2008 VN ZnŽ I 2003 ZnŽ II 2004 ZtŽ 1998 ŽŽ СИС 2005 –
–
–
–
–
–
–
–
–
–
–
–
–
–
–
–
–
–
–
–
–
–
–
–
–
–
–
–
–
Sportas (laikraštis).
Sparnai (žurnalas).
Studijų aidai (KTU laikraštis).
Šluota (žurnalas).
Šlapelis J. Kirčiuotas lenkiškas lietuvių kalbos žodynas, Vilnius.
Švyturys (žurnalas).
Tiesa (laikraštis).
Technikos enciklopedija 1, Vilnius.
Tarybų Lietuvos enciklopedija 3, Vilnius.
Tarybinis mokytojas (laikraštis).
Tarybinė moteris (žurnalas).
Tarptautinių žodžių žodynas, Kaunas.
Tarptautinių žodžių žodynas, Vilnius.
Urbonas V. Biblioteka ir mikroknyga, Vilnius.
Veidas (žurnalas).
Visuotinė lietuvių enciklopedija 6, Vilnius.
Visuotinė lietuvių enciklopedija 13, Vilnius.
Vakarinės naujienos (laikraštis).
Zanavykų šnektos žodynas 1. Vyriaus. red. A. Pupkis, Vilnius.
Zanavykų šnektos žodynas 2. Vyriaus. red. V. Sakalauskienė, Vilnius.
Vidugiris A. Zietelos šnektos žodynas, Vilnius.
Žurnalistų žinios (laikraštis).
Булыко А. Н. Современный словарь иностранных слов, Москва.
Liter atūr a
Drotvinas V. 1963: Kai kurių žodžių rašymas drauge ir skyrium. – Kalbos kultūra 4, 49–50.
Fraenkel E. 1955–1965: Litauisches etymologisches Wörterbuch, Heidelberg.
KP4L1 2005: Kalbos patarimai 4. Leksika: Skolinių vartojimas (svetimybės, tarptautiniai žodžiai) (L 1). Autorė
ir sudarytoja D. Mikulėnienė, Vilnius.
Smoczyński W. 2007: Słownik etymologiczny języka litewskiego, Vilnius.
TT 1992: Terminologijos taisymai. Parengė K. Gaivenis, A. Kaulakienė, St. Keinys, J. Klimavičius, Vilnius.
Gauta 2011-12-21
Jonas Klimavičius
Erfurto g. 56-14
04107 Vilnius, Lietuva
192
Recenzijos, apžvalgos,
informacija, bibliografija
18-asis Europos specialiosios
kalbos simpoziumas Special Language
and Innovation in Multilingual World
ALBINA AUKSORIŪTĖ
2
011 m. rugpjūčio 22–26 d. pirmą kartą Rusijoje, Permės valstybiniame universitete, vyko 18-tasis Europos specialiosios kalbos simpoziumas Special Language and Innovation in Multilingual World
(Specialioji kalba ir inovacija daugiakalbiame pasaulyje), kuriame nagrinėta
nemažai įvairių temų: naujosios profesinės komunikacijos technologijos,
daugiakalbystė ir specialioji kalba, vertimų problemos, kognityviniai specialiosios kalbos aspektai, profesinė kompetencija ir specialioji kalba, specialiosios kalbos mokymo naujovės, terminologija ir terminografija, lingvistiniai specialiojo diskurso bruožai ir kt. Europos specialiosios kalbos
simpoziumas organizuojamas kas dveji metai.
Simpoziume buvo perskaityta per aštuoniasdešimt pranešimų, suskirstytų į šešias sekcijas: 1) Terminology and Terminography (Terminologija ir
terminografija); 2) Linguistic Features of Special Discourse (Lingvistiniai
specialiojo diskurso bruožai); 3) Innovation Technologies in Professional
Communication (Profesinės komunikacijos technologijų naujovės); 4) Cognitive Aspects of Special Languages (Kognityviniai specialiosios kalbos aspektai); 5) Innovation in LSP Training (Specialiosios kalbos mokymo naujovės);
6) Translation and LSP (Vertimas ir specialioji kalba). Suorganizuoti du
kolokviumai: Language policy and LSP planning (Kalbos politika ir specialiosios kalbos planavimas) ir The Many Faces of Analysis in CognitiveCommunicative Terminology (Daugelis kognityvinės ir komunikacinės terminologijos tyrimų aspektų).
Keturis pranešimus skaitė kviestiniai pranešėjai: Johanas Mykingas (Bergeno literatūros ir estetikos studijų universitetas), Borisas Proskurninas
(Permės valstybinis universitetas), Gerhardas Budinas (Vienos universitetas) ir Sergiuszas Grinev-Griniewiczius (Balstogės universitetas).
J. Mykingas pranešime Parameters of Special Language Planning (Specia
liosios kalbos planavimo parametrai) nagrinėjo penkis terminologijos ir
194
A. Auksoriūtė | 18-asis Europos specialiosios kalbos simpoziumas | Special Language and Innovation in Multilingual World
specialiosios kalbos parametrus, remdamasis teiginiu, kad kalba visada
gali būti veikiama tvarkybos. Pasak jo, iki šiol nebuvo pripažinta mintis,
kad kalbą galima tvarkyti, tačiau pastaraisiais metais ypač susidomėta kalbos planavimo klausimais terminologijos ir specialiosios kalbos srityse. Šis
susidomėjimas daugiausia buvo paskatintas teorijos iššūkių, susijusių su
socialiniais iššūkiais, ypač anglų kalbai įsitvirtinant kaip “lingua franca”
moksliniuose tyrimuose ir universitetų paskaitose.
B. Proskurninas kiek kitaip pažvelgė į specialiąją kalbą, jis analizavo
Charleso Dickenso poetinę kalbą kaip specialiąją kalbą. G. Budinas perskaitė pranešimą Designing and Implementing Strategies of Global, Multilingual “Disaster Communication” (Globalios daugiakalbės „nelaimių komunikacijos“ strategijos kūrimas ir pritaikymas), kuriame pristatė stichinių ir
žmonių sukeltų nelaimių komunikacijos tyrimų programos, pradėtos 2001
m. ir apimančios du Europos Sąjungos projektus ir keletą nacionalinių
projektų, rezultatus – daugiakalbės terminologijos duomenų bazės, aštuonių kalbų žodyno ir daugiakalbio paralelinio tekstyno rizikos valdymo
srityje kūrimą.
Ketvirto kviestinio kalbėtojo S. Grinev-Griniewicziaus pranešime Terminological Aspects of Language Policy (Terminologiniai kalbos politikos aspektai) išsamiai pristatyta kalbos politikos istorija ir raida, aptarta sąvokų
sistema, vartojami terminai ir kiti terminologiniai kalbos politikos aspektai, palygintas požiūris, kaip suprantama kalbos politika Vakarų ir Rytų
Europoje. Pasak pranešėjo, kalbos politikos planavimas, ypač ilgalaikis
planavimas, turi būti paremtas visapusiška terminologijos būklės analize
ir jos krypčių bei tendencijų ištyrimu, kalbos raidos prognoze ir specialiosios leksikos tvarkybos krypčių ir būdų nustatymu.
Tarptautinis terminologijos tyrimų institutas (International Institute for
Terminology Research (IITF)) nuo 2001 m. kartu su Europos specialiosios
kalbos simpoziumu organizuoja kolokviumus. Pagrindinis tokių kolokviumų
tikslas – suteikti galimybę padiskutuoti apie dabartines terminologijos teorijos ir jos taikymo problemas. Iš 2011 m. organizuotų dviejų kolokviumų
pirmasis (Language policy and LSP planning) skirtas kalbos politikos ir specialiosios kalbos planavimui (tema nagrinėta ir jau minėto kviestinio pranešėjo iš Norvegijos profesoriaus J. Mykingo pranešime). Pagrindinis renginio koordinatorius ir organizatorius – Heribertas Pichtas.
Organizatoriai į šį kolokviumą pakvietė žinomus specialistus minėtai
temai pristatyti ir aptarti. Be pagrindinių pranešėjų, kalbėjusių 45 minuTerminologija | 2011 | 18
195
tes, buvo pakviesti ir respondentai, kurių tikslas buvo arba papildyti, patikslinti pagrindinių pranešimų informaciją, arba pateikti kitą požiūrį tuo
klausimu. Respondentai buvo susipažinę su pagrindiniais pranešimais iš
anksto ir kalbėjo po 15 minučių.
Pirmoje kolokviumo dalyje, skirtoje kalbos politikai, buvo perskaityti
trys pranešimai. Pirmą pranešimą When cognitive sciences meet real life:
Decoding the semiotic cocktail of food labels from a fairness perspective (Kog
nityvinio mokslo ir gyvenimo sandūra: maisto etikečių semiotinio mišinio dekodavimas iš nešališkumo perspektyvos) skaitė Viktoras Smithas ir Henrikas
Selsøe‘as Sørensenas (Kopenhagos verslo mokykla), o jų respondentai
buvo Niina Nissilä iš Vazos universiteto (Suomija) ir Serguey Shelovas iš
Vinogradovo rusų kalbos instituto (Rusija).
Albina Auksoriūtė (Lietuvių kalbos institutas) pristatė kalbos politiką
Lietuvoje, ji perskaitė pranešimą Language policy in Lithuania – state-of-art
and social conditions and theoretical foundation (Kalbos politika Lietuvoje –
dabartinė padėtis, socialinės sąlygos ir teorinis pagrindas). Pranešimo respondentas buvo S. Grinev-Griniewiczius, kuris trumpai pristatė kalbos
politikos ypatumus Latvijoje.
Trečią pranešimą Nordic language policy – a long tradition which is still
very much alive (Šiaurės šalių kalbos politika – ilga ir gyvybinga tradicija)
skaitė Christeras Laurénas (Vazos universitetas), jis gana išsamiai aptarė
Skandinavijos šalių kalbos politiką.
Antra kolokviumo dalis skirta specialiosios kalbos planavimui, šia tema
perskaityti trys pagrindiniai pranešimai. H. Pichtas kalbėjo apie lygiagretų kalbų vartojimą, tokio vartojimo galimybes, ypatumus ir trūkumus. Jo
pranešimo Parallel language use – a solution for minor languages? (Ar lygiagretus kalbų vartojimas yra tinkamas sprendimas mažosioms kalboms?)
respondentės buvo Merja Koskela ir Nina Pilke (Vazos universitetas).
Infotermʼo direktorius Christianas Galinskis perskaitė pranešimą The
work of today‘s TC/37 in the light of ‘semantic interoperability’. Standartisation as an issue of corpus planning (Šiandieninio TK 37 darbas semantinio
suderinamumo sąlygomis. Standartizacija kaip tekstyno planavimo problema),
kurio respondentės – Birthe Toft (Pietų Danijos universitetas) ir Vera
Tabanakova (Tiumenės valstybinis universitetas).
Kolokviumą baigė Klaus-Dirkas Schmitzas (Kelno taikomųjų mokslų
universitetas), kalbėjęs apie lokalizavimo ypatumus. Pranešimo Localisation – an issue of terminology planning. Theoretical foundation and practical
196
A. Auksoriūtė | 18-asis Europos specialiosios kalbos simpoziumas | Special Language and Innovation in Multilingual World
implications (Lokalizacija – terminologijos planavimo problema. Teorinis pagrindas ir praktinis pritaikymas) respondentai buvo Sue Ellena Wright
(Kento valstybinis universitetas) ir S. Grinev-Griniewiczius.
Antrajame kolokviume (The Many Faces of Analysis in Cognitive-Communicative Terminology) nagrinėti kognityvinės terminologijos klausimai.
Jo koordinatorė ir organizatorė – Larissa Manerko iš Maskvos Lomonosovo valstybinio universiteto. Kognityvinė terminologija yra viena iš greičiausiai besiplėtojančių kognityvinės kalbotyros šakų Rusijoje, tad pranešimus skaitė vien tik mokslininkai iš Rusijos.
Šiame kolokviume siekta parodyti kognityvinės metodologijos požiūrių,
paremtų terminų prigimtimi, jų semantika ir sąvokų samprata, terminologinėmis sistemomis ir ryšiais tarp jų dalių, įvairovę ir galimybę atskirti
kognityvines sistemas, veikiančias profesinį diskursą. Pirmoje dalyje perskaityti penki Maskvos mokslininkų pranešimai, kuriuose nagrinėti semantikos ir nominacijos procesai, remiantis įvairių metodų analize, mokslinės sąvokos aptartos kaip semiotinės sistemos dalis, parodyti skirtumai
tarp terminų ir jų sinonimų, vartojant juos tam tikrame kontekste.
Antroji kolokviumo dalis skirta žmogaus kalbinių gebėjimų, išreikštų
terminologinėmis sistemomis, modeliavimui. Joje perskaityti keturi maskviškių mokslininkų pranešimai.
18-ajame Europos specialiosios kalbos simpoziume ir dviejuose kolokviumuose perskaityta apie šimtas pranešimų, kuriuose įvairių šalių mokslininkai nagrinėjo nemažai ir įvairių specialiosios kalbos klausimų, atskleidė požiūrių skirtumus, aptarė šių dienų problemas, diskutavo ir ieškojo
problemų sprendimo būdų.
Permės valstybinis universitetas išleido 18-ojo Europos specialiosios
kalbos simpoziumo tezes, be to, rengia straipsnių rinkinį simpoziume ir
kolokviumuose skaitytų pranešimų pagrindu.
Gauta 2011-12-20
Albina Auksoriūtė
197
Terminologijos renginiai
Lietuvių kalbos institute
JOLANTA GAIVENY TĖ-BUTLER, DIANA ŠILOBRITAITĖ
2011 metų spalio mėnesį Lietuvių kalbos institute vyko du terminologijos renginiai.
Tarptautinę mokslinę konferenciją Terminologijos metodologija, jos
taikymo dabartis ir ateitis Lietuvių kalbos instituto Terminologijos centras
surengė kartu su tarptautiniu terminologijos informacijos centru Infoterm.
Spalio 12–13 dienomis vykęs renginys buvo skirtas Terminologijos komisijos įkūrimo 90-mečiui. Šios, prie Švietimo ministerijos įsteigtos, Komisijos veikloje dalyvavo nemažai žymių to meto mokslo ir visuomenės veikėjų – Kazimieras Būga, Jonas Jablonskis, Pranas Mašiotas, Antanas Smetona,
Juozas Tumas-Vaižgantas, Antanas Vireliūnas ir kiti. Penkerius metus dirbusi Komisija apsvarstė ir patvirtino nemažai įvairių sričių terminų, kurių
dalis pateikta 1924 m. išleistame žodyne Įvardai, arba terminai, priimti Terminologijos komisijos. Komisijos veikla, nors ir sulaukusi prieštaringų vertinimų, buvo pirmasis bandymas organizuotai norminti lietuvišką terminiją.
Konferencijoje dalyvavo pranešėjai iš Airijos, Austrijos, Baltarusijos,
Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Rusijos, Vengrijos ir Vokietijos.
Pirmą konferencijos dieną pranešimai skaityti anglų kalba. Daugiausiai
dėmesio skirta terminologijos mokslo raidos, terminijos plėtros, informacinių ir komunikacinių technologijų kūrimo ir taikymo terminologijos
darbe, taip pat terminologijos ir specialybės kalbos mokymo klausimams.
Du pirmieji pranešimai buvo skirti terminologijos mokslo raidai. Kviestinis pranešėjas Heribertas Pichtas apžvelgė terminologijos, kaip atskiros
disciplinos, atsiradimo priežastis ir prielaidas, taip pat standartizacijos, vokiškai kalbančiose šalyse atsiradusio Wirtschaftslinguistik judėjimo, E. Wüsterio, E. Drezeno ir D. S. Lotte’s darbų bei L. Hoffmanno pasiūlyto modelio įtaką terminologijos raidai. Apžvelgdamas terminologijos mokyklas
pranešėjas atkreipė dėmesį į tai, kad pagrindiniai šių mokyklų požiūriai į
198
J. Gaivenytė-Butler, D. Šilobritaitė | Terminologijos renginiai
| Lietuvių kalbos institute
terminologijos teoriją nesiskiria. H. Pichto nuomone, terminologija – savarankiška šiuolaikinės kalbotyros disciplina, kuriai būdingas metadisciplininis pobūdis. Sergiuszas Grinevas-Griniewiczius (Balstogės universitetas, Maskvos humanitarinis pedagoginis institutas) pastebėjo, kad į terminologijos mokslo istoriją galima žvelgti kaip į specialiosios leksikos
tyrinėjimo metodų raidos istoriją. Jis aptarė skirtingais laikotarpiais taikytus sisteminį, tipologinį, semiotinį, parametrinį požiūrius, terminų darybinės analizės ir apgręžiamumo metodus bei paties pranešėjo pasiūlytą
antropolingvistinį požiūrį. Ágota Fóris (Karolio Gasparo universitetas,
Budapeštas) kalbėjo apie terminologijos ir teksto lingvistikos sąsajas. Iš
septynių teksto požymių ypatingą dėmesį pranešėja skyrė koherencijai,
kalbėjo apie terminijos vaidmenį užkoduojant žinias tekste ir jas dekoduojant. Dublino miesto universiteto airių kalbos padalinio Fiontar darbuotojų Briano Ó Raghallaighio ir Gearóido Ó Cleircíno pranešimas buvo skirtas airių kalbos terminams daugiakalbėje Europos Sąjungos institucijų terminologijos duomenų bazėje IATE. Airių kalbai tapus oficialia
Europos Sąjungos kalba, išaugo airiškos terminijos poreikis. Pranešėjai
pasidalijo terminijos kūrimo ir tvarkybos patirtimi, supažindino su šį darbą dirbančiomis Airijos institucijomis ir terminų banku. Valentīna Skujiņa
iš Latvijos universiteto Latvių kalbos instituto ir Ilze Irēna Ilziņa iš to
paties universiteto Matematikos ir informatikos instituto kalbėjo apie vertimo įtaką latvių terminijos raidai ir tarptautinių terminologijos standartų
svarbą terminijos darninimui.
Popietinį posėdį pradėjusio kito kviestinio kalbėtojo – Infotermo direktoriaus Christiano Galinskio pranešime daugiausia dėmesio buvo skirta
turinio suderinamumo svarbai ir tarptautinių standartų reikšmei siekiant
suderinamumo. Standartizavimo temą tęsė Klaus-Dirk Schmitzas iš Kelno
taikomųjų mokslų universiteto, kalbėjęs apie tarptautinių standartų naudą
keičiantis terminologiniais duomenimis. Liudmila Ryčkova (Jankos Kupalos Gardino valstybinis universitetas) skaitė pranešimą apie specialiosios
kalbos mokymą. Pranešėja pastebėjo, kad kuriantis žinių visuomenei terminologija tampa vis svarbesnė ne tik tam tikros srities specialistams, bet
ir platesniame sociokultūriniame kontekste. Sergejaus Šelovo iš Viktoro
Vinogradovo Rusų kalbos instituto (Maskva) pranešimas buvo skirtas numanomai informacijai terminologijos žinių bazėje.
Antra konferencijos diena buvo skirta lietuvių terminologijai. Pranešimai
skaityti lietuvių kalba. Rytiniame posėdyje kalbėta apie įvairių sričių lieTerminologija | 2011 | 18
199
tuvių terminijos raidą, Terminologijos komisijos veiklą ir jos vaidmenį
lietuvių terminologijos istorijoje.
Lietuvių kalbos instituto Terminologijos centro vadovė Albina Auksoriūtė apžvelgė Terminologijos komisijos (1921–1926) veiklą – aptarė šios
Komisijos uždavinius ir nuveiktus darbus, įvertino jų reikšmę tolesnei
terminologijos plėtrai Lietuvoje. Vincentas Drotvinas iš Vilniaus edukologijos universiteto supažindino klausytojus su amatininkų nomenklatūra senuosiuose raštuose ir XVII–XVIII a. dvikalbės leksikografijos darbuose. Medžiaga buvo aptariama keliais aspektais: pranešėjas analizavo
terminų pateikimo žodynuose ypatumus, amatininkų specializaciją, rytų
aukštaičių ir vakarų aukštaičių žodynų kilmę, pavadinimų vartosenos istoriją ir kt.
Lietuvių kalbos instituto Terminologijos centro darbuotojai kalbėjo apie
atskirų mokslo sričių terminijos istorijos dalykus. Palmira Zemlevičiūtė
apžvelgė laikraščio Keleivis (1849–1880) straipsnių apie sveikatą terminų
kilmę ir sinonimiją, atkreipdama dėmesį į medicinos terminais netapusius
žodžius. Apie rūšinius statybos liaudies terminus kalbėjo Robertas Stunžinas, pabrėždamas, kad terminų analizė giminės ir rūšies atžvilgiu yra
svarbus terminologijos uždavinys. Baltijos šalių floroje (1993–2003) vartojamų lietuvių ir latvių augalų genčių vardų kilmę aptarė Solvita Labanauskienė. Pranešėja sugretino kelias baltų kalbų augalų genčių vardų
grupes ir akcentavo lietuvių ir latvių kalbų augalų genčių vardų panašumus ir skirtumus. Diana Šilobritaitė analizavo XIX a. pabaigos–XX a.
pradžios lietuvių visuomenės veikėjo Petro Vileišio aritmetikos vadovėlyje Keturi svarbiausiejie veikalai aritmētikos (1886) vartojamų terminų
kūrimo būdus ir priemones bei lygino juos su dabartiniais matematikos
mokslo terminais. Asta Mitkevičienė kalbėjo apie Terminologijos komisijos vaidmenį lietuvių literatūros mokslo terminijos istorijoje ir apžvelgė, kurie literatūros mokslo terminai buvo svarstomi šioje Komisijoje.
Atskirai pranešėja aptarė literatūros terminų sinonimiją. Alvydas Umbrasas nagrinėjo rankraštinio rusų–lietuvių kalbų teisės terminų žodyno
(1920) sandarą. Anot pranešėjo, aptariamojo žodyno sandara terminų
žodynams nėra būdinga.
Popietiniame posėdyje svarstytos šiuolaikinės lietuvių terminologijos
problemos. Audra Ivanauskienė (Valstybinė lietuvių kalbos komisija) pristatė Komisijos terminologijos darbą. Ji akcentavo siekį užtikrinti taisyk
lingos terminijos sklaidą, taip pat atkreipė dėmesį į Lietuvos ir Europos
200
Sąjungos institucijų ir specialistų bendradarbiavimą terminų vartojimo
klausimais. Egidijus Zaikauskas iš Europos komisijos Vertimo raštu generalinio direktorato Lietuvių kalbos departamento kalbėjo apie lietuvių
terminologiją Europos sąjungos institucijose: aptarė vertimo ir teksto
terminologiją, teisinį nuoseklumą, dokumentų vertimo trukmę ir kt. Reginos Kvašytės iš Šiaulių universiteto pranešimo tikslas buvo nustatyti
lietuvių ir latvių kalbų terminologijos metakalbos ypatumus remiantis
mokslo darbais ir žodynais. Ji nagrinėjo terminų, sudarytų su šaknimi
termin-, mikrosistemą lietuvių ir latvių kalbose. Autorių kolektyvo – Erikos Rimkutės, Gintarės Grigonytės, Andriaus Utkos ir Loic Boizou – iš
Vytauto Didžiojo universiteto parengtame pranešime buvo pristatyti bandymai automatiškai nustatyti lietuvių kalbos terminus naudojant lingvistinį metodą. Akcentuota, kaip naudojant tam tikras kompiuterines programas galima pagreitinti galimų terminų nustatymo procesą. Gintautas
Grigas ir Tatjana Jevsikova iš Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos instituto Informatikos metodologijos skyriaus skaitė pranešimą
apie anglų–lietuvių kalbų kompiuterijos frazynus. Didžiausias dėmesys
buvo skirtas priemonėms, kurias naudojant paspartėtų programinės įrangos lietuvinimas ir pagerėtų terminų vertimo kokybė. Markas Paura iš
Vilniaus universiteto Vertimų studijų katedros kalbėjo apie sąvoką kompiuterių virusas ir tarpdalykinį šios sąvokos pobūdį. Vilijos Cieliešienės iš
Kauno technologijos universiteto pranešime apžvelgta lietuviškų įvairiakilmių sinonimiškų kompiuterijos terminų sandara, nagrinėta, kokius
terminus linkę vartoti studentai, aptariami veiksniai, lemiantys vienokį
ar kitokį pasirinkimą. Eglė Dumšienė iš Šiaulių valstybinės kolegijos
analizavo informacinių sistemų technologijos studijų programos baigiamųjų projektų kompiuterijos terminų vartoseną. Pranešėja įvardijo šių
terminų klaidų grupes (svetimybes, terminų darybos ir formos ir kt.).
Vilniaus universiteto studentė Agnė Strelkauskytė nagrinėjo socialinio
tinklo Facebook svetainės leksiką ir terminiją, kuri buvo palyginta su
kitų tinklų svetainėmis.
Konferencijos darbą apibendrino Terminologijos centro darbuotojas Alvydas Umbrasas.
Lietuvių kalbos instituto interneto svetainėje galima rasti konferencijos
programą ir tezes. Dalis konferencijos pranešimų pamatu parengtų straipsnių skelbiama šiame Terminologijos numeryje, dar keli straipsniai bus spausdinami devynioliktame žurnalo numeryje.
201
Spalio 17–18 dienomis Terminologijos centro surengtame terminologijos seminare paskaitas skaitė vienas žymiausių Europos terminologų – profesorius emeritas Heribertas Pichtas. Kaip dėstytojas jis dalyvavo
šešiolikoje šalių surengtuose terminologijos mokymuose, kaip kviestinis
profesorius dėstė Norvegijos ekonomikos mokykloje (Norges Handelshøyskole), daug metų dirbo Kopenhagos verslo mokyloje (Copenhagen
Business School (Handelshøjskolen)). Jo tyrinėjimų sritys: teorinė ir taikomoji terminologija, specialioji kalba (LSP), žinių tvarkyba ir terminų
bankai, kalbos ir terminologijos planavimas, terminologijos mokymas,
profesinė komunikacija. Profesorius Heribertas Pichtas – pirmasis terminologas, apdovanotas Eugeno Wüsterio prizu, kurį nuo 1997 m. už nuopelnus terminologijos srityje teikia tarptautinis terminologijos informacijos centras Infoterm. 2007 m. John Benjamins leidykla išleido jo garbei
skirtą terminologijos straipsnių rinkinį Indeterminacy in Terminology and
LSP (red. Bassey Edem Antia).
Pirmą seminaro dieną prof. H. Pichtas skaitė tris paskaitas. Paskaitoje
Terminology, LSP and professional communication (Terminologija, specialioji kalba ir profesinė komunikacija) kalbėta apie terminologijos disciplinos
raidą, jos vietą tarp kitų kalbotyros disciplinų, terminijos ir specialiosios
kalbos santykį, jų svarbą profesinei komunikacijai ir žinių perdavimui
apskritai. Paskaita Object, concept and their representational forms (Objektas,
sąvoka ir jų vaizdavimo formos) buvo skirta pagrindinėms terminologijos
sąvokoms ir terminams. Profesorius kalbėjo apie objekto, sąvokos ir termino sampratą, objektų klasifikacijas, sąvokų ekstenciją ir intenciją, terminų kūrimo lingvistinius, sociolingvistinius ir metodologinius principus,
terminų apibrėžtis, terminologinius junginius, nežodines sąvokų vaizdavimo formas ir jų įtraukimo į terminologinių duomenų bazes svarbą,
apžvelgė pagrindinių terminologijos terminų apibrėžtis tarptautiniuose
standartuose, atkreipė klausytojų dėmesį į jose pasitaikančius nenuoseklumus. Paskaitoje Knowledge ordering at conceptual level (Žinių tvarkyba sąvokų lygmeniu) kalbėta apie ryšius tarp objektų, tarp sąvokų bei tarp sąvokų ir terminų.
Antrą seminaro dieną nagrinėtos dvi temos. Paskaita Language planning
and terminology planning (Kalbos ir terminologijos planavimas) buvo skirta
kalbos planavimo tikslams, priemonėms ir institucijoms, terminologijos
planavimo lygmenims ir būdams, terminijos standartizavimui bei kalbų
santykiams įvairiose veiklos srityse aptarti. Paskaitoje Indeterminacy, the
202
sciences and professional communication (Neapibrėžtumas, mokslai ir profesinė komunikacija) H. Pichtas kėlė klausimą, ar neapibrėžtumas ir apibrėžtumas yra tikra dichotomija, pasiūlė sąvokos kaip mąstymo vieneto, sąvokos kaip žinių vieneto ir sąvokos kaip pažinimo vieneto apibrėžtis, atkreipė dėmesį į tai, kad reikėtų skirti epistemologinį neapibrėžtumą ir tekste
vartojamo termino (sąvokos atvaizdo) nulemtą neapibrėžtumą, ir parodė,
kaip galima taikyti terminologijos metodus siekiant terminologinio vieneto apibrėžtumo.
Seminaro dalyviams įteikti pažymėjimai.
Gauta 2011-12-05
Diana Šilobritaitė
203
Projektas META-NORD Lietuvoje
AURELIJA TAMULIONIENĖ
Lietuvių kalbos institutas yra valstybės mokslo institutas, kuriame vykdomi moksliniai ir taikomieji tyrimai. Viena iš Lietuvių kalbos instituto
veiklos krypčių – lituanistikos sklaida pasaulyje. Institutas yra aktyvus
įvairių tarptautinių lingvistinių organizacijų narys, taip pat europinio judėjimo META-NET, kurio paskirtis – daugiakalbės Europos informacinės
visuomenės ugdymas, nacionalinis koordinatorius Lietuvoje.
Pagrindinė META-NET projekto idėja – plėtoti technologinius daugiakalbės Europos informacinės visuomenės pagrindus, burti bendruomenę,
kurią jungtų bendra vizija ir strateginiai mokslinių tyrimų tikslai, sukurti atviros prieigos išteklių infrastruktūrą, bendrą skaitmeninę Europos
rinką, stiprinti ryšius tarp technologijų, susijusių su kalba. Kuriamoje
infrastruktūroje šiuo metu dalyvauja 31 Europos valstybė.
Šiaurės ir Baltijos šalims skirtas projektas META-NORD vykdomas nuo
2011 m. vasario mėnesio. Projektu siekiama plėsti daugiakalbę informacinę erdvę, telkti kalbos technologijas ir išteklius plėtojančią bendruomenę, formuoti Šiaurės ir Baltijos šalių atvirą kalbų išteklių, technologijų ir
įrankių infrastruktūrą, pritaikytiną mokslo ir verslo tikslams. Tai yra viena iš didesnės europinės infrastruktūros META-NET dalių, apimanti danų, estų, suomių, islandų, latvių, lietuvių, norvegų ir švedų kalbas, turinčias mažiau nei po 10 milijonų kalbėtojų. Projekto koordinatorius yra
Tilde (Latvija), partneriai: Lietuvių kalbos institutas (Lietuva), Bergeno
204
A. Tamulionienė | Projektas META-NORD Lietuvoje
universitetas (Norvegija), Helsinkio universitetas (Suomija), Islandijos
universitetas (Islandija), Geteborgo universitetas (Švedija), Kopenhagos
universitetas (Danija) ir Tartu universitetas (Estija).
Kviečiame prisijungti prie META-NET bendruomenės technologijų
kūrėjus, atskirus mokslininkus ir jų grupių, mokslinių tyrimų įstaigų,
verslo ir pramonės atstovus, privačius investuotojus bei akademines bend
ruomenes.
Išsamesnės informacijos apie projektą galima rasti interneto puslapiuose www.lki.lt ir www.meta-nord.eu.
Gauta 2011-12-29
Aurelija Tamulionienė
205
Naujausi lietuviški terminų žodynai
J o lanta G aivenytė - B utler
2010 m.
Aiškinamasis elektrotechnikos terminų žodynas: 10 400 terminų:
lietuvių k., vokiečių k., anglų k., prancūzų k., rusų k. / Kauno technologijos universitetas; [žodyno rengimo grupė: Stasys Žebrauskas, Vytis
Januševičius, Stanislovas Marcinkevičius, Rimantas Jonas Mukulys, Algimantas Stanislovas Navickas, Algirdas Smilgevičius, Jonas Juozas Stonys,
Juozapas Arvydas Virbalis; vyriausiasis redaktorius Stasys Žebrauskas]. –
Kaunas: Technologija, 2010. – 1078, [1] p. – Tiražas 500 egz. – ISBN
978-9955-25-837-7.
Žodyne aiškinama per 10 000 teorinės ir taikomosios elektrotechnikos, elektros
energetikos, elektros mašinų, valdymo inžinerijos, elektros pavarų, elektronikos,
informatikos, šviesos inžinerijos ir kitų elektrotechnikai artimų sričių terminų.
Pratarmėje aptarti kai kurie terminų pateikimo dalykai, paaiškintas autorių požiūris į
keleto elektrotechnikos terminų vartoseną, jų sinonimiją. Šalia lietuviškų terminų
pateiktos apibrėžtys lietuvių kalba ir keturių kalbų atitikmenys. Kai kurie svarbesni
terminai paaiškinti plačiau. Įdėta terminų sinonimų su nuorodomis į teiktinesnius
terminus. Sandara abėcėlinė lizdinė. Gale įdėtos vokiškų, angliškų, prancūziškų ir
rusiškų terminų rodyklės, kuriose terminai išdėstyti abėcėliškai pagal pagrindinį žodį.
Lietuviški terminai skirčiuoti. Žodyno aprobata: „Valstybinė lietuvių kalbos komisija
neprieštarauja“.
Estetikos enciklopedija / sudarytojas, rengėjas ir mokslinis redaktorius
Juozas Mureika; [redakcinė kolegija: Algirdas Gaižutis (pirmininkas) …
[et al.]. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2010. – 655,
[1] p. – Tiražas 2000 egz. – ISBN 978-5-420-01682-4.
Enciklopedijoje pateikta per 700 svarbiausias estetikos žinias aiškinančių straipsnių.
435 straipsniai skirti estetikos ir estetologijos terminams, 265 – personalijoms, iš jų
60 – Lietuvos ar su Lietuva susijusiems teoretikams pristatyti. Autoriai šį leidinį
apibūdina kaip bandymą parengti estetinę ir meninę veiklą apimantį sistemingą
206
J. Gaivenytė-Butler | Naujausi lietuviški terminų žodynai
žinių sąvadą, „kuris paaiškintų, kas yra klasikinė ir neklasikinė estetika, aisthetika
ir estetologija, somatinė, aplinkos, kasdienybės, mąstymo, sporto ir techninė estetika, analitinė, objektyvistinė, informacinė, struktūralistinė, hermeneutinė estetika,
ir kas šiuos mokslus sieja“. Jame aiškinamos ne tik pagrindinės estetikos, bet ir
kultūrologijos, menotyros, meno sociologijos, meno psichologijos, filosofijos ir
kitų artimų sričių sąvokos. Stengtasi apimti įvairių tautų ir laikotarpių estetikos
istoriją ir pagrindinę problematiką. Greta antraštinio žodžio aiškinama kai kurių
terminų kilmė, prie kai kurių terminų pateikta kitų kalbų atitikmenų. Enciklopedijos straipsniai turi literatūros nuorodas, kurios padės gauti daugiau informacijos
rūpimu klausimu. Sandara abėcėlinė. Antraštiniai žodžiai nekirčiuoti.
Istorijos žodynas mokyklai: asmenybės, sąvokos, iliustracijos, žemėlapiai / [sudarytojas Remigijus Černius; žemėlapius sudarė Arūnas Latišenka]. – Vilnius: Briedis, [2010]. – 230, [1] p. – Tiražas [3000] egz. –
ISBN 978-9955-26-282-4.
Mokykliniame žodyne aiškinami dažnai vartojami istorijos terminai, svarbios datos,
įvykiai, pristatomi politikai, karvedžiai ir kitokie žymūs žmonės, apibūdinami įvairių tautų mitologijos veikėjai, supažindinama su įvairių organizacijų veikla. Daug
vietos skirta Lietuvos istorijai. Leidinys gausiai iliustruotas. Sandara abėcėlinė. Paaiškinta tarptautinių terminų kilmė. Kitų kalbų atitikmenų nėra. Pateiktos tik sulietuvintos užsienio veikėjų pavardės, originalios jų formos nenurodytos. Antraštiniai
žodžiai nekirčiuoti. Pratarmės, sandaros aprašymo ir rodyklių nėra.
Lietuvos medingųjų augalų vardynas: lietuvių, lotynų, anglų, vokiečių, lenkų ir rusų kalbomis / Dalia Kisielienė, Ieva Grigienė, Algirdas
Grigas. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2010. – 191,
Tai ketvirtas šių autorių parengtas lietuviškas augalų vardynas (dar išleista kultūrinių
augalų ir piktžolių, dendrologijos ir dekoratyvinių augalų vardynai). Šiame vardyne
pateikti 753 svarbesnių Lietuvoje augančių ar auginamų medingųjų augalų taksonų
pavadinimai lietuvių, lotynų, anglų, vokiečių, lenkų ir rusų kalbomis. Pirmiausia
teikiamas augalo genties pavadinimas, po to – tos genties rūšių vardai. Prie augalo
genties pavadinimo skliaustuose įdėti lietuviški ir lotyniški šeimos, kuriai priklauso
tos genties augalai, pavadinimai. Leidinys skirtas mokslo darbuotojams, dėstytojams,
studentams, žemės ūkio konsultantams, bitininkams. Pratarmėje paaiškinta, kokie
augalai laikomi medingaisiais. Sandara abėcėlinė lizdinė. Gale įdėtos abėcėlinės lizdinės lotyniškų, angliškų, vokiškų, lenkiškų ir rusiškų vardų rodyklės, kuriose augalų
pavadinimai išdėstyti abėcėliškai pagal genties pavadinimą, ir lotyniškų augalų vardų
autorių rodyklė. Lietuviški taksonų pavadinimai sukirčiuoti. Vardyno aprobata: „Valstybinė lietuvių kalbos komisija neprieštarauja“.
207
Lietuvos sporto enciklopedija: LSE: 3 t. / Kūno kultūros ir sporto
departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos sporto
informacijos centras; [mokslinė redakcinė taryba: Povilas Karoblis (pirm.),
Kęstas Miškinis, Zigmantas Motiekaitis, Antanas Račis, Stanislovas Stonkus, Algimantas Bertašius, Albinas Grabnickas, Pranas Majauskas, Valentinas Paketūras, Artūras Poviliūnas, Algirdas Raslanas, Arvydas Stasiulis,
Povilas Tamošauskas, Valentina Keraminienė]; [vyriausiasis redaktorius
Stanislovas Stonkus … [et al.]. – Vilnius: Lietuvos sporto informacijos
centras, 2010-. – ISBN 978-609-413-003-8 (viso leidinio).
[T.] 1: A–K. – Vilnius, 2010. – 724 p. – Tiražas 2000 egz. – ISBN 978609-413-002-1.
Kaip pažymima leidinio pratarmėje, tai „pirmasis mokslinis informacinis leidinys
apie Lietuvos sportą, apimantis kūno kultūros, sporto mokslo ir praktikos žinių
visumą“. Leidinys skirtas plačiam skaitytojų ratui. Enciklopedijoje aiškinami svarbiausi kūno kultūros ir sporto terminai, pristatoma įvairių sporto organizacijų, sporto klubų ir komandų, sporto mokyklų veikla, periodiniai sporto leidiniai. Biografiniuose straipsniuose pateikiama žinių apie žymiausius sportininkus, trenerius, teisėjus, sporto mokslininkus, kūno kultūros mokytojus, medikus, sporto ir kūno
kultūros organizatorius, žurnalistus. Sandara abėcėlinė. Antraštiniai žodžiai ir pavardės sukirčiuoti. Kai kuriuos enciklopedijos straipsnius galima rasti internetiniame
enciklopedijos variante www.lse.lt.
Mokyklinis dailės terminų žodynas: mokymosi priemonė vyresniųjų klasių mokiniams / Elida Ignatavičienė. – [Kaunas]: Ugda, [2011]. – 43,
[1] p. – Tiražas [2000] egz. – ISBN 978-609-8051-01-8.
Gausiai iliustruotame žodyne pateikta per 500 vaizduojamosios ir taikomosios dailės
terminų. Leidinys skirtas moksleiviams, kurie mokosi dailės, istorijos, dailės istorijos,
literatūros, taip pat mokytojams, turizmo srities darbuotojams, visiems besidomintiems
daile. Žodyne apibūdintos įvairios dailės šakos, technikos, darbo įrankiai ir medžiagos, aptarti įvairių laikotarpių meno bruožai, architektūros stiliai, pastatų tipai ir
elementai, pristatyti žymiausi pasaulio meno muziejai. Kai kurie terminai paaiškinti
plačiau. Sandara abėcėlinė. Šalia tarptautinių terminų įdėti sutrumpinimai, žymintys
kalbą, iš kurios žodis kilęs. Antraštiniai terminai nekirčiuoti.
Mokyklinis tarptautinių žodžių žodynas / parengė Irena Ermanytė, Violeta Černė, Jonas Klimavičius, Lijana Puzinienė. – Kaunas: Šviesa,
2010. – 285, [2] p. – Tiražas 2000 egz. – ISBN 978-5-430-05212-6.
Šiame žodyne pateikta apie 9000 žodžių ir posakių, vartojamų mokykliniuose vadovėliuose, žinynuose, kitoje mokomojoje literatūroje. Žodynas papildytas naujais
208
terminais, patikslintos reikšmės. Leidinys skirtas mokyklų aukštesniųjų klasių mokiniams ir kolegijų studentams, mokytojams ir visiems, kurie domisi tarptautiniais
žodžiais. Žodyno pradžioje kaip įvadas įdėta J. Klimavičiaus apžvalga „Tarptautiniai
žodžiai lietuvių kalboje“. Antraštiniai žodžiai sukirčiuoti. Gale įdėtas kitų kalbų
žodžių ir posakių žodynėlis.
Pasaulio paukščių lietuviškų pavadinimų sinonimų žodynas /
Mečislovas Žalakevičius; Valstybinis mokslinių tyrimų institutas, Gamtos
tyrimų centras. – Vilnius: Gamtos tyrimų centras, 2010. – 167, [1] p. –
Tiražas 500 egz. – ISSN 978-9986-443-50-6.
Paukščių pavadinimų sinonimų žodynas papildo 2009 m. išleistą Mečislovo Žalakevičiaus ir Irenos Žalakevičienės „Paukščių pavadinimų žodyną“. Jame taksonomine tvarka pateikiami aprobuoti paukščių pavadinimai, sudėti į minėtą žodyną, ir iš
įvairių šaltinių surinkti jų sinonimai. Kai kurie iš šių sinonimų yra nevartotini. Po
lotyniško kiekvienos sistematinės grupės pavadinimo nurodyta, kas ir kada pirmą
kartą aprašė tą grupę, pateiktas aprobuotas to pavadinimo lietuviškas atitikmuo ir
jo sinonimai. Lietuviški paukščių pavadinimai sukirčiuoti. Gale įdėtos lotyniškų ir
lietuviškų pavadinimų abėcėlinės lizdinės rodyklės.
Rytų išminties enciklopedija: budizmas, hinduizmas, daoizmas, dzenbudizmas / [straipsnių autoriai Ingrid Fischer-Schreiber, Franz-Karl Ehrhard, Kurt Friedrichs, Michael S. Diener; sudarytojai ir redaktoriai Stephan
Schuhmacher, Gert Woerner]; iš vokiečių kalbos vertė Zita BaranauskaitėDanielienė ir Antanas Danielius. – Vilnius: Tyto alba, 2010. 493, [2] p. –
Orig. antr.: Lexikon der östlichen Weisheitslehren. – Tiražas 2000 egz. –
ISSN 978-9986-16-799-0.
Ši verstinė enciklopedija – pirmas Lietuvoje leidinys, kuriame apžvelgiama
pagrindinių Rytų religijų (budizmo, hinduizmo, daoizmo, dzenbudizmo)
visuma, supažindinama su Rytų mitologija, raštijos, architektūros ir dailės
paminklais, pateikiama senovės raštijos ir išminčių kūrinių ištraukų. Pateikta apie 4000 straipsnių. Enciklopedija skirta specialistams Azijos tyrėjams,
filosofams, religijotyrininkams, psichologams, visiems besidomintiems Azijos kultūromis, religija ir filosofija. Leidiniu siekiama susisteminti lietuvišką
Rytų religijų ir filosofijos sąvokas įvardijančių žodžių rašybą. Antraštiniai
žodžiai pirmiausia pateikti lietuviška rašyba, greta jų įdėtas sutrumpinimas
(B, H, D, Dz), nurodantis priklausomybę tam tikrai religijai, ir nurodyta šių
žodžių nemokslinė, supaprastinta tarptautinė rašyba. Jei lietuviška ir tarptautinė rašyba sutampa, pateikiamas tik vienas antraštinis žodis. Sandara
abėcėlinė. Antraštiniai žodžiai nekirčiuoti.
209
Sūrių pavadinimai: vartosena, norma, žodynėlis / Jurgita Girčienė,
Danutė Liutkevičienė. – Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2010. – 207,
Į žodynėlį įdėti per pastaruosius du dešimtmečius lietuviškuose tekstuose pasirodę
vienažodžiai sūrių pavadinimai, išreikšti naujaisiais skoliniais ir nefiksuoti iki 1990 m.
išleistuose žodynuose. Pateiktos 82 sulietuvintos norminės sūrių pavadinimų formos,
jų atitikmenys anglų, vokiečių, prancūzų, kartais ir kitomis kalbomis, kilmės paaiškinimai ir apibrėžtys. Įdėta neteiktinų sūrių pavadinimų raiškos variantų pavyzdžių.
Apžvalginėje dalyje „Sūrių pavadinimų vartosenos ir norminimo polinkiai“ aptarti
pavadinimų variantų norminimo klausimai, panagrinėtos šių variantų atsiradimo
priežastys. Sandara abėcėlinė. Lietuviški pavadinimai sukirčiuoti. Gale įdėtos sūrių
pavadinimų raiškos variantų ir sūrių pavadinimų kitomis kalbomis rodyklės. Žodyno aprobata: „Valstybinė lietuvių kalbos komisija neprieštarauja“.
Tarptautinės finansų, verslo ir komercijos santrumpos = International abbreviations of finance, business and commerce [enciklopedinis finansų ir ekonomikos žinynas] / Antanas Buračas; Mykolo
Romerio universitetas. – Vilnius: Mykolo Romerio universiteto Leidybos
centras, 2010. – 646, [1] p. – Tiražas 150 egz. - ISBN 9986-18-046-5
(trečio tomo, klaidingas). – ISBN 9986-18-050-3 (viso leidinio, klaidingas).
Šiame leidinyje pateikiamos finansų, verslo ir prekybos santrumpos ir sutrumpinimai, vartojami įvariuose tarptautiniuose dokumentuose, biržų, bankų sandorių operacijose, tarptautinėje prekyboje ir statistikoje, nurodomi tarptautiniai SWIFT ir
kiti piniginių operacijų kodai. Šalia santrumpos ar sutrumpinimo įdėtas angliškas
paaiškinimas ir jo vertimas į lietuvių kalbą. Prie lietuviško paaiškinimo pateikiamas
vartojimo sritį rodantis sutrumpinimas. Sandara abėcėlinė.
Technikos enciklopedija: 4 t. / [redaktorių taryba: pirmininkas
Edmundas Kazimieras Zavadskas … [et al.]. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000–2010.
T. 4: Perlai–žvyras. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras,
2010. – 919, [1] p. – Tiražas 2000 egz. – ISSN 978-5-420-01681-7.
Žemės ūkio augalų selekcijos ir sėklininkystės terminų žodynas = Dictionary of agricultural terms for plant breeding and
seed production = Словарь терминов по селекции и семеноводству сельскохозяйственных растений / A. Sliesaravičius,
210
J. Lazauskas, V. Stanys, St. Keinys, G. Klimovienė. – Vilnius: Inforastras,
2010. – 337, [1] p. – Tiražas 500 egz. – ISSN 978-9955-608-83-7.
Žodyne aiškinama apie 3000 pagrindinių, dažniausiai vartojamų selekcijos ir sėklininkystės, taip pat citologijos, genetikos, biotechnologijos bei botanikos terminų,
apibūdinamos Lietuvos selekcininkų sukurtos lauko bei sodo augalų veislės, įrašytos
į „Tinkamiausių Lietuvoje auginti augalų veislių sąrašą“ arba aprašytos mokslo
leidiniuose. Leidinys skirtas žemės ūkio specialistams, biologams, aukštųjų ir profesinių mokyklų dėstytojams, mokslo darbuotojams, doktorantams, magistrantams
ir studentams, gamtos dalykų mokytojams, mokiniams, taip pat visiems besidominties augalų pasauliu. Šalia lietuviškų terminų pateikti angliški ir rusiški atitikmenys.
Sandara abėcėlinė lizdinė. Gale įdėtos abėcėlinės lietuviškų, angliškų ir rusiškų
terminų ir augalų vardų rodyklės. Lietuviški terminai sukirčiuoti. Žodyno aprobata:
„Valstybinė lietuvių kalbos komisija neprieštarauja“.
Gauta 2011-12-15
P. Vileišio g. 5, LT–10308 Vilnius
211
Terminologui Stasiui Keiniui – 75
L
ietuvių kalbos instituto ir Terminologijos centro darbuotojai nuoširdžiai sveikina pirmojo Terminologijos žurnalo numerio Terminologijos vagos atsakomąjį redaktorių gerbiamą Kolegą STASĮ KEINĮ
75-erių metų sukakties proga ir linki stiprios sveikatos, lengvos plunksnos, širdžiai malonių atradimų. Ilgiausių metų!
212
Terminologui Stasiui Keiniui – 75
Reikalavimai autoriams
1. Autoriai pateikia kompiuterinį tekstą elektroniniu paštu arba įrašą kompaktiniame
diske.
2. Pageidautina, kad straipsniai būtų perrašyti ne žemesne kaip MS WinWord 2000
versija arba rtf formatu. Pagrindinis tekstas turi būti surinktas Palemono šriftu. Jei
kirčiuotoms raidėms panaudoti specialūs kompiuteriniai šriftai, jų rinkmenos turi būti
pridedamos.
3. Pavyzdžiai išskiriami kursyvu, kai reikia – ir retinimu; pusjuodžiu šriftu nerašomi.
Žodžių reikšmės nurodomos kiekvienai kalbai būdingos konfigūracijos dvigubomis
kabutėmis.
4. Lietuviškame tekste kitų kalbų asmenvardžiai pateikiami pagal Valstybinės lietuvių
kalbos komisijos 1997 m. birželio 19 d. nutarimą Nr. 60 (5–9).
5. Literatūra nurodoma tekste skliausteliuose: autorius, publikacijos metai ir po dvitaškio
puslapis; jei nurodomas ne autorius, o publikacijos (žodyno ar pan.) raidinis ar kitoks
sutrumpinimas, po jo taip pat pateikiami metai; žodynų abėcėlinės vietos puslapiai
nenurodomi. Antraštės tekste rašomos kursyvu (o ne kabutėse). Būtinos išvados. Straipsnio
gale pateikiamas literatūros sąrašas. Straipsnių nurodomi puslapiai (nuo–iki). Prieš
literatūros sąrašą gali būti dedamas ir šaltinių sąrašas.
6. Prieš tekstą nurodomas nesutrumpintas autoriaus vardas ir pavardė, jo darbovietė
(institucija), straipsnio antraštė ir ne mažiau kaip trijų prasminių žodžių sąrašas. Teksto
pabaigoje pateikiamas autoriaus adresas ir nurodoma straipsnio įteikimo data.
7. Straipsniai spausdinami lietuvių, anglų, ir rusų kalbomis. Pagrindinių skyrių straipsniai
turi turėti vieną arba dvi santraukas kitomis kalbomis. Santraukos apimtis 1500–2000
spaudos ženklų. Santraukų nereikia nepagrindinių skyrių straipsniams.
8. Visi pagrindinių skyrių straipsniai recenzuojami dviejų recenzentų.
213
Requirements for Contributors
1. Contributors should present computer versions of their articles either by e-mail or
saved on CD.
2. It is requested to present articles in MS WinWord 2000 or later versions, or in rtf
format. The main body of the text should be typed in Times New Roman. If special
fonts are used, their files should be presented.
3. Examples should be italicized; when necessary, spacing could be expanded; examples
should not be put in bold type. Word meanings should be given in inverted commas of
a configuration appropriate to a particular language.
4. Literature cited in the text should be presented in brackets: author’s name, year and
after a colon – page number; if not an author, but a literal or other abbreviation of a
publication (dictionaries et al.) is used, a year should also be indicated. Page numbers of
alphabetically ordered publications need not be indicated. Headlines in the text are
italicized, not presented in inverted commas. Conclusions are required. At the end of the
article references should be presented. Pages of articles should be indicated (from – to).
Before the references a list of sources could be presented.
5. Before the text the full first name and surname of the contributor, the contributor’s
workplace (institution) the title of the article and not less than three key words should
be indicated. At the end of the text the contributor’s address and the date when the
article is presented should be indicated.
6. Articles are published in Lithuanian, English or Russian. Articles of the main
sections of the publication should have summaries (1500–2000 characters) in either one
or both other languages of the publication. Summaries are not necessary for articles
presented outside the main sections of the publication.
7. All articles of the main sections are reviewed by two reviewers.
214
Requirements for Contributors
Требования к авторам
1. Авторы представляют компьютерный текст по эл. почте или запись на CD.
2. Желательно статьи получить в версии не ниже MS WinWord 2000 или в формате rtf. Основной текст должен быть набран шрифтом Times New Roman. Если для
ударных букв использованы специальные компьютерные шрифты, нужны их файлы.
3. Примеры выделяются курсивом, когда нужно – и разрядкой; полужирным
шрифтом не пишутся. Значения слов даются в двойных кавычках каждому языку
свойственной конфигурации.
4. Ссылки на литературу даются в скобках: автор, год публикации и после двоеточия – страница; если указывается не автор, а буквенное или другое сокращение
публикации (например, словаря), то за ним также дается год; страницы для алфавитных словарей не указываются. Заглавия в тексте пишутся курсивом (а не в кавычках). Обязательны выводы. В конце статьи дается список литературы. Нужно
указание страниц статей (от и до). Перед списком литературы возможен и список
источников.
5. Перед текстом дается несокращённые имя и фамилия автора, место работы
(институция), заглавие статьи и не меньше чем три ключевые слова. После текста
указывается адрес автора и дата отправки статьи в редколлегию журнала.
6. Статьи печатаются на литовском, английском и русском языках. Статьи основных разделов должны иметь одно или два сокращения на других языках издания.
Объем сокращения – 1500–2000 печатных знаков.
7. Каждая статья основных разделов рецензируются двумя рецензентами.
215
TERMINOLOGIJA 18
Redaktorė Nijolė Banevičienė
Redakcijos kompiuterinė rengyba ir korektūra Adelė Noreikaitė
Dailininkas Jokūbas Jacovskis
Maketavo Saulius Juozapaitis
SL 655. Tiražas 400 egz.
Išleido Lietuvių kalbos institutas, P. Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius
Spausdino UAB BALTO, Utenos g. 41a, LT-08217 Vilnius

Terminologija 18 - Lietuvių kalbos institutas

Transcription

Similar documents