docEuropoje vyraujančių savanorystės modelių analizė
download 
Report Transcription
Europoje vyraujančių savanorystės modelių analizė
EUROPOJE VYRAUJANČIŲ SAVANORYSTĖS MODELIŲ ANALIZĖ 2011, VILNIUS Parengta pagal projektą: ,,Visuomenės tyrimas: 2011-ieji Europos savanorystės metai“ Užsakovas: Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje Vykdytojai: 1. Europoje vyraujančių modelių analizė 2. Lietuvos tyrimas visuomenės savanorystės nuomonės Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras 2 TURINYS I. Europoje vyraujančių savanorystės modelių analizė............................................................. 4 1. Įvadas ..................................................................................................................................... 4 2. Savanoriškos veiklos samprata............................................................................................ 6 2.1. Savanorystės apžvalga, termino suvokimas..................................................................... 6 2.2. Savanoriškos veiklos formos ir sritys .............................................................................. 9 2.3. Savanorystės įtaka pilietinei visuomenei, šalies siocio-kultūrinei raidai, tradicijoms... 12 3. Teisinė savanoriškos veiklos reglamentavimo apžvalga.................................................. 14 3.1. Savanoriškos veiklos santykių atskyrimas nuo darbo teisinių santykių ........................ 14 3.2. Savanoriškos veiklos priskyrimas civilinei teisei .......................................................... 15 3.3. Savanoriškos veiklos sutarties subjektai........................................................................ 17 3.4. Savanorišką veiklą organizuojančių asmenų finansiniai santykiai su savanoriais ........ 19 3.5. Savanorių draudimas...................................................................................................... 19 3.6. Savanoriškos veiklos sutarties šalių tarpusavio atsakomybė ......................................... 20 4. Europoje vyraujančių savanorystės modelių analizė ...................................................... 21 4.1. Didžiosios Britanijos atvejis .......................................................................................... 21 4.3. Lenkijos atvejis .............................................................................................................. 29 4.3. Estijos atvejis ................................................................................................................. 42 4.4. Danijos atvejis................................................................................................................ 51 4.5. Italijos atvejis ................................................................................................................. 62 4.6. Lietuvos atvejis .............................................................................................................. 70 5. Gerosios savanoriavimo patirties pavyzdžiai ................................................................... 79 5.1. Savanoriškos veiklos atvejis vietos bendruomenės lygmeniu ....................................... 79 5.2. Savanoriškos veiklos atvejis nacionaliniu lygmeniu ..................................................... 85 5.3. Savanoriškos veiklos atvejis tarptautiniu lygmeniu....................................................... 89 6. Išvados.................................................................................................................................. 96 7. Santrauka........................................................................................................................... 100 8. Informacijos šaltiniai ........................................................................................................ 106 II. Visuomenės nuomonės tyrimas........................................................................................... 109 3 I. Europoje vyraujančių savanorystės modelių analizė 1. Įvadas Šia analize siekiama suteikti sisteminę savanoriškos veiklos apžvalgą Europos Sąjungos šalyse, tame tarpe ir Lietuvoje, bei įvertinti savanorystės veiklos sritis – kuriose viešojo gyvenimo srityse ši veikla yra vykdoma, įvertinti savanoriškos veiklos formas ir būdus. Analizuojami savanoriškos veiklos paplitimo mastai, savanoriškos veiklos nauda ir tikslai pačiam savanoriaujančiam asmeniui bei visuomenei. Be to, pristatoma ir savanoriškos veiklos išsivystymo infrastruktūra, teisinė aplinka bei statistiniai duomenys. Analizę sudaro 3 pagrindinės dalys – tai savanoriškos veiklos kaip reiškinio analizė, terminologijos ir šios veiklos suvokimo lygis visuomenėje bei valstybės institucijose (vertinant teisės aktus), taip pat ir teisinė savanoriškos veiklos vykdymo situacijos analizė. Antroji dalis – tai Europos Sąjungoje vyraujančių savanoriškos veiklos modelių analizė. Šioje dalyje pristatoma savanoriškos veiklos situacija Didžiojoje Britanijoje, Danijoje, Italijoje, Lenkijoje, Estijoje bei Lietuvoje. Trečioje analizės dalyje pateikiami gerosios praktikos pavyzdžiai nuo žemiausio – bendruomeninio lygmens iki Europos Sąjungos, t.y. vertinamos realios savanorių gerosios praktikos istorijos ir patirtys. Galiausiai analizė baigiama išvadomis ir rekomendacijų pateikimu, kuri apibendrina visa analizės turinį ir pateikia esmines šios ataskaitos išvadas. Šios analizės svarba yra ypatinga tuo, jog savanoriškos veiklos mastai tiek Lietuvoje, tiek ir kitose ES šalyse dar nėra dideli, kadangi gyventojų suvokimo lygis apie savanorystę yra nepakankamai išplėtotas. Žmonės, kurie nesusidūrė su savanoriška veikla, laiko tai arba tuščiu laiko švaistymu, arba veikla, kuria gali užsiimti tik nekvalifikuoti ir darbo rinkoje nepritampantys asmenys. Neretai pasitaiko, jog apie savanorius atsiliepiama ir kaip nevisiškai protingus asmenis, nesugebančius savo energiją ir gebėjimus panaudoti savo asmeninio gerbūvio kūrimui bei šeimos ūkio išlaikymui. Tačiau žiūrint iš istorinės retrospektyvos, savanoriška veikla prasidėjo dar ankstyvaisiais viduramžiais, kuomet būrėsi religinės bendruomenės, žmonės rinko ir aukojo lėšas mažiau pasiturintiems, padėjo ligų kamuojamiems bei slaugė ir globojo namų netekusius ar bado išsekintus vaikus. Šiandieniniame pasaulyje. daugelyje šalių viešieji ir privatūs sektoriai bendradarbiauja ieškodami būdų kaip per politikos formavimą bei įstatymų leidybą paskatinti ir paremti savanorių veiklą, kuri vertinama ne tik kaip pagalbos kitam asmeniui svarba, bet ir pilietiškumo skatinimo bei žmogaus socialinio kapitalo vystymosi aspektu. Valstybių pastangos apima būtinų įstatyminių aktų identifikavimą, aiškų įvairių partnerių vaidmenų apibrėžimą bei reikalingos finansinės paramos savanoriškos veiklos plėtrai skyrimą. Pastaraisiais metais verslo sektorius ėmė aktyviau veikti savanorystės srityje, sudarydamas darbuotojams sąlygas įsitraukti bei pašalindamas kliūtis, trukdančias jiems dalyvauti savanoriškoje veikloje. 4 Infrastruktūros poreikis savanoriams, savanoriškai veiklai bei savanorystei paremti yra visuotinai pripažįstamas. Ši infrastruktūra turėtų turėti patvirtintą teisinį savanorystės pagrindą, kuris galėtų būti sukurtas, harmonizuojant ne tik šalies, bet ir bendrus ES standartus. Tyrimai atspindi didžiulę ES šalių narių apibrėžimų, įstatyminių aktų bei “savanoriškos veiklos” supratimų įvairovę. Be to, ne visos ES valstybės turi atitinkamas struktūras, kurios remia bei skatina savanorystę. Dar mažiau valstybių turi infrastruktūrą, kuri būtina, remiant savanorystę vietiniame – bendruomeniniame lygmenyje. Verta paminėti, jog šiuo metu Europos lygmenyje nėra skirta finansinės paramos savanorystės infrastruktūrai remti. Reikalinga europinė struktūra, skatinanti informacijos bei gerosios praktikos mainus, pajėgumo augimą, bendrą Europos savanorystės supratimą, informacijos tarp nacionalinių, vietinių ir ES lygmenų sklaidą. Savanoriams reikalingas “balsas”, kuris būtų girdimas ES, jų nesuskaičiuojamiems darbams visoje Europoje būtina europinė dimensija. Apskaičiuota, jog senosiose ES šalyse narėse beveik pusė visų gyventojų bent kartą buvo įsitraukę į savanorišką veiklą, o šiuo metu visose 27 ES šalyse narėse savanoriškoje veikloje dalyvaujančiųjų skaičius viršija 100 milijonų. Savanoriška veikla yra svarbi tokiose srityse, kaip: Socialinė įtrauktis. Kiekvienas asmuo gali būti socialinės aplinkos pokyčių kūrėjas, įsiliedamas į savanoriškus tinklus ir taip prisidėdamas prie socialinių problemų sprendimo. Aktyvus pilietiškumas. Savanoriška veikla tiesiogiai susijusi su pilietiškumo skatinimu, individo socialinio kapitalo kūrimu bei aktyviu dalyvavimu visuomeniniame gyvenime, įskatinant ir dalyvavimą sprendimų priėmimo procesuose bei domėjimąsi viešosios politikos gyvenimu. Asmenybės tobulėjimas. Savanoriška veikla itin prisideda prie kiekvieno savanoriaujančio asmens sąmoningumo ir gebėjimų ugdymo. Tai suteikia didesnes galimybes būti konkurencingiems darbo rinkoje bei sudaro sąlygas neformaliam mokymuisi. Santykių plėtra tarp skirtingų kartų. Santykių tarp jaunų ir senų žmonių skatinimo, savanorystė gali būti esminiu resursu. Tai fundamentalus pamatas plėtojant solidarumą, toleranciją bei abipusį supratimą. Ekonominė plėtra. Savanorystė skatina ekonominę plėtrą, sudarydama sąlygas vystyti vertingus asmens įgūdžius darbinėje sferoje. Savanoriška veikla yra neatlygintina, tačiau savo ekonomine verte yra svarbi tiek paslaugas gaunančių, tiek ir paties savanorio socialinio kapitalo kūrimo atžvilgiu. 5 2. Savanoriškos veiklos samprata 2.1. Savanorystės apžvalga, termino suvokimas Šiuolaikinėje visuomenėje vis stipriau įsitvirtina nuostata, kad demokratijos puoselėjimo sėkmė priklauso nuo aktyvaus piliečių dalyvavimo tvarkant visuomeninio, bei valstybinio gyvenimo reikalus. Todėl demokratinio gyvenimo principas vis dažniau apibrėžiamas kaip demokratinis dalyvavimas, ypač aktyviai pasireiškiantis savanorišku piliečių dalyvavimu visuomeninėje veikloje. Savanoriška veikla atspindi žmogaus tobulėjimo, socializacijos, gebėjimų ir įgūdžių įgijimo bei neformaliojo mokymosi svarbias galimybes. Tai yra svarbios priemonės, skirtos piliečių savivaldai ir jų kaip aktyvių bendruomenės narių, įsipareigojimams formuotis. Savanoriška veikla taip pat prisideda prie solidarumo, socialinės sanglaudos ir bendruomeniškumo plėtros stiprinimo. Joje išryškėja šie atsiperkamumo aspektai: pabrėžta ekonominė, socialinė, aplinkos, bei kita nauda valstybei. Savanoriška veikla sudaro sąlygas neinstituciniam ir neformaliam mokymuisi, suteikia galimybes pilietinės visuomenės plėtrai ir suformavimui, būdama tokia plati savo veiklų spektru, padeda kovoti su įvairiomis diskriminacijos formomis ir stereotipų formavimo reiškiniais, ji skatina lygiateisiškumą. Savanoriška veikla kuria socialinius ryšius, prisideda prie visuomenės sanglaudos ir gerina gyvenimo kokybę bei socialinę pažangą Europoje. Svarbu pabrėžti, jog savanoriška veikla visų pirma remiasi nieko nevaržomu ir sąmoningu asmens apsisprendimu ir pasiryžimu užsiimti šia veikla. Žmonės, kurie gyveno prieš kelis šimtmečius ir savanoriškai veikę bendruomenės labui, nedaug kuo skyrėsi nuo šiandieninių savanorių. Jie turi tokius pačius poreikius ir intencijas prisidėti prie pagalbos teikimo tretiesiems asmenims, o kartu ir ugdyti savo kaip individo asmenybę. Yra svarbu pabrėžti ir tai, jog savanorystė remiasi sąžiningumu ir įsitikinimu, kad jos principas yra padėti kitiems, ir kad tai nėra jokia manipuliacija žmonių gerumu, kuria pasinaudojus galima patenkinti kažkieno asmeninius interesus. Siekiant apibrėžti savanorystę, ją galima būtų apibūdinti kaip laisva valia asmens prisiimtos pareigos, atliekant visuomenei naudingą darbą, kuris paprastai būna neapmokamas. Savanorystės pagrindu grindžiama veikla laikoma vienu iš pilietinės visuomenės pagrindų. Tai neprieštarauja taip pat ir rinkos ekonomikos teorijai: asmeninė iniciatyva, kylanti iš paties žmogaus pastangų, yra vertintina labiau už veiklą, kuri yra primetama kitų asmenų arba kuri yra prisiimama verčiant išorės veiksniams (įkalbinėjimams, esant psichologiniam spaudimui ar kt.). Savanorystė – tai veiksmai, kylantys iš valinio (sąmoningo) žmogaus noro atlikti tam tikrą darbą nesitikint už tai gauti materialinės naudos. Žmogus, atliekantis tokius veiksmus, t.y. tam tikrus darbus savanoriškai ir nesitikėdamas už tai atlygio, vadinamas savanoriu. Pagrindinis tokio žmogaus tikslas – padėti kitiems, siekti visuomeninės naudos, o ne asmeninės. Tai yra viena iš prigimtinių žmogaus savybių – padėti kitiems, kad pats galėtų jaustis laimingu. 6 Savanoriu galima laikyti tokį asmenį, kuris vykdo tam tikrą naudingą veiklą, skirta tretiesiems asmenis, t.y. nesusijusiems su juo pačiu ar jo aplinka. Pavyzdžiui, jei žmogus padeda savo kaimynui, su kuriuo gerai sutaria – tai nereiškia savanorišką veiklą, kadangi ši pagalba yra draugiška ir kaimyniška. Tai tas pats, kaip padėti savo draugui statant namą, atliekant remonto darbus ar padedant spręsti tam tikrus klausimus. Savanoriška veikla taip pat nelaikoma ir nemokamu dalyvavimu įvairiose organizacijose narystės pagrindu, kadangi organizaciją (profesinę sąjungą, klubą, būrelį ar kitą asociaciją) bei narį vienija sąlygoti interesai – įsipareigojimai vieni kitiems. Tačiau jei tokios organizacijos narys prisidėtų prie organizacijos viršijant tokius įsipareigojimus (nemokamai rengtų paskaitas, organizuotų renginius ir kitą veikla), kurie skirti plačiam ratui asmenų, tuomet jį būtų galima laikyti savanoriu. Taigi, savanoris yra asmuo, kuris neatlygintinai skiria savo laiką ir energiją visuomenei naudingiems tikslams bei kuris neturi tiesioginės naudos iš atliekamos veiklos, tik pasitenkinimą savo darbu, patirties bei naujų įgūdžių ar žinių įgijimą. Iš kitos pusės, savanoriais dar laikomi ir kariuomenės savanoriai, laisva valia pasiryžę stoti į kariuomenę arba pameistriai (stažuotojai), nemokamai dirbantys savo meistrui. Tačiau pirmuoju atveju savanoriškumo principas netaikytinas dėl to, jog už tarnavimą kariuomenėje šie asmenys gauna kad ir nedidelį, tačiau nuolatinį atlygį. Antruoju atveju pameistrys, arba šiuolaikine prasme – stažuotojas/praktikantas taip pat negali būti laikomas savanoriu, kadangi nors ir negaudamas už savo darbą atlygio, jis gilina savo žinias ir įgūdžius dėl savo asmeninių interesų, o savo darbu prisideda tik prie to konkretaus asmens ar įmonės pridėtinės naudos sukūrimo. Pagrindinė sąlyga, keliama asmeniui apibūdinti kaip savanoriu, yra jo teikiama nauda trečiajam, t.y. su juo pačiu ar jo aplinka, nesusijusiam asmeniui ar jų grupei. Kitaip tariant, savanoriška veikla nelaikomas darbas, atliekamas giminaičiams, draugams ar pažįstamiems. Įvairiose valstybėse savanorystės paplitimas yra skirtingo lygio, o ir pats savanorystės suvokimas iš dalies skiriasi, tačiau savanorystės veikla visur yra panaši. Savanorystė ypatingai svarbi valstybės ekonomikai, nes be didelių išlaidų sukuriamas vidaus produktas, suteikiamos žinios asmenims, atliekamas kultūrinis švietimas ir pan. Savanoriškos veiklos pripažinimas yra pagrįstas ir įvairių Europos institucijų dokumentuose, kurie nusako savanorystės naudą visuomenei ir patiems savanoriams: Europos Parlamento “Savanorystės rezoliucija”, 1983, kuri: • pripažino bendrą savanorystės naudą ir tai, jog atitinkamos infrastruktūros plėtra yra svarbiausia, formuojant efektyvią savanorystės politiką; • ragino Europos Komisijai skirti savanorystei sistemingą dėmesį; • ragino sukurti Europos “savanoriško darbo įstatus”, leidžiančius padengti savanorių išlaidas bei suteikti savanoriams socialines garantijas. 7 Savanoriškos veiklos Deklaracija 38, pateikta Amsterdamo sutarties baigiamojo akto prieduose, 1999, kuri: • pripažino savanoriškos veiklos įnašo, ugdant visuomeninį solidarumą, svarbą; • teigė, kad Bendrija suteiks savanoriškoms organizacijoms europinę dimensiją, ypatingą dėmesį skirdama informacijos ir gerosios praktikos mainams, bei jaunimo ir vyresnio amžiaus žmonių įtraukimui į savanorišką veiklą. ES Komisijos komunikatas “Dėl savanoriškų organizacijų ir fondų vaidmens skatinimo”, 1997, KOM (1997) 241, kuris: • pripažino politinę, ekonominę ir socialinę savanoriškos veiklos svarbą, “kuriant vieningą ir glaudžią Europos visuomenę, kurios pamatas – aktyvus pilietiškumas“. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (SCO/243, 2006 m. gruodžio 13 d.) pabrėžia, kad: • valstybėse narėse būtina siekti sudaryti teisinę sistemą, kuri numatytų teisę į savanorišką veiklą, nepriklausomai nuo esamos teisinės ar socialinės padėties. Tarptautiniai savanorių metai 2001: • 2001 m. gruodžio mėn. 5 dienos Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucija 56/38 ir 2002 m. lapkričio mėn. 26 dienos Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucijos tęsinys, skirtas tarptautiniams metams A/57/L.8, kurios pripažino, kad savanoriška veikla suteikia piliečiams galimybę dalyvauti demokratijos procesuose; savanorystė naudinga pačiam savanoriu bei aplinkiniams, bendruomenėms ir visuomenėms; savanorystė skatina socialinę aprėptį; savanorystė garantuoja mokymąsi visą gyvenimą ir didesnes užimtumo galimybes; savanorystė yra vienijanti tema, skatinanti įvairių sektorių partnerystę; savanorystės ekonominė vertė yra milžiniška. Eurofestation, Mastrichtas 2004: Europos žemėlapis (European ROADMAP): • Šios konferencijos, kurią surengė Nyderlandų savivaldybių asociacija ir Nyderlandų nacionalinis savanorių centras (CIVIQ), metu buvo išleistas bendras “Europos žemėlapis 2010”, skirtas ES narėms, tarptautinėms verslo įmonėms, nacionaliniams savanorių centrams, nacionalinėms savanoriškoms organizacijoms ir atitinkamai paramos infrastruktūrai. Šis žemėlapis yra įtakingas instrumentas, įtakosiantis būsimą politikos plėtrą, renginius ir Europos veiklas, susijusias su savanorystę. Savanorių metai Didžiojoje Britanijoje 2005, skirti: • Didinti savanorių skaičių, ypač įtraukiant žmones iš socialiai atskirtų visuomenės grupių bei jaunimą; skleisti savanorių darbo visoje šalyje svarbą bei apdovanoti savanorius už visuomenei teikiamą pagalbą. 8 2.2. Savanoriškos veiklos formos ir sritys Savanoriška veikla – tai galimybė kiekvienam, nepriklausomai nuo lyties, rasės, tautybės, religijos, politinių įsitikinimų, amžiaus ar sveikatos, panaudoti savo laiką, sugebėjimus ir turimą patirtį asmeniui ar jų grupei, kuriai tai yra reikalinga. Savanoriu gali būti bet kuris sąmoningas ir už savo veiksmus gebantis atsakyti asmuo, priklausomai nuo jo turimų sugebėjimų, psichinės sveikatos, turimo ir galimo šiai veiklai skirti laiko bei turimos kompetencijos lygio. Tuo pačiu savanoriškos veiklos metu pats savanoris turi galimybę įgauti naujų įgūdžių, susirasti naujų draugų ir kolegų, įsitraukti į prasmingą veiklą ar net susirasti sau tinkamą darbą bei pakeisti ar praplėsti savo asmeninį socialinį gyvenimą. Savanoriškos veiklos formos ir sritys gali būti pačios įvairiausios – pradedant nuo pagalbos senyvo amžiaus asmenis, vaikų socializacijos ugdymo dienos centruose, iki manifestų organizavimo, aplinkos apsaugos akcijų ar gyventojų švietimo ir sąmoningumo ugdymo plačiąja prasme. Taip pat ir geografiniu aspektu, savanoriška veikla gali būti vykdoma įvairiomis formomis – nuo jos vykdymo vietos bendruomenėje, mieste ar visoje šalyje, iki savanorystės kitose pasaulio šalyse (ypatingai mažiau išsivysčiusiose šalyse). Be to, naudojantis šiuolaikinėmis komunikacijos priemonėmis, savanorišką veiklą galima vykdyti ir neišeinant iš namų – bendrauti telefonu, internetu, kuriant ir prižiūrint internetines svetaines ar kitą visuomenės labui priskiriamą veiklą. Savanoriškos veiklos formos, skirstant savanorius į trumpalaikius, ilgalaikius ir savanoriškoje tarnyboje dirbančius savanorius: III lygmuo - Bendraamžių grupė - Ugdomieji seminarai - konsultavimas II lygmuo - Savanorių įtraukimas į darbuotojų komandą - Profesiniai mokymai - Susirinkimai darbo Savanoriška tarnyba: Jaunimo socialiniai metai; Europos savanorių tarnyba Ilgalaikis savanoriškas darbas aptarimui I lygmuo - Savanorių koordinatorius - Savanoriško darbo vieta - Savanoriško darbo užduotys Darbas su savanoriais Savanorių tipas Trumpalaikis Savanoriškas darbas Trumpalaikiai savanoriai Ilgalaikiai savanoriai Ilgalaikiai ugdomieji savanoriai 9 Trumpalaikis savanoriškas darbas Trunka ne ilgiau, kaip 3 mėnesius. Savanoriai į organizaciją priimami konkretiems darbams atlikti. Toks darbas yra labiau orientuotas į rezultatą, nei į procesą. Dažniausiai šiais savanoriais tampa profesionalai, skiriantys savo laiką ir gebėjimus visuomenei arba neprofesionalai pagalbininkai trumpalaikiuose projektuose, pvz. renginiuose ar internetinių puslapių kūrimui. Organizacija tokiems savanoriams turi užtikrinti: - Darbo vietą (taip pat įrankius ir kitas reikalingas priemones); - Savanorių koordinavimą, t. y. įvardinti asmenį, į kurį gali kreiptis savanoriai; Ilgalaikis savanoriškas darbas Savanoris įtraukiamas į kasdienę organizacijos veiklą. Trunka ilgiau nei 3 mėnesius. Toks savanoris yra orientuotas į procesą arba, kitaip sakant, į santykius. Tokie savanoriai atlieka didelę ir reikšmingą dalį darbų, o organizacija savo ruožtu įsipareigoja suteikti savanoriui reikiamų žinių, padeda įgyti naujų įgūdžių, ir prisideda prie savanorio gebėjimų lavinimo. Tokiu būdu organizacija “atsiveria” priimdama savanorį – pakviečia jį į profesionalių darbuotojų komandą. Čia savanoriui atsiveria didelės galimybės neformaliam mokymuisi. Dažniausiai tokie savanoriai nėra profesionalai ar numatytos veiklos srities žinovai, bet asmenys, norintys išbandyti ką nors naujo arba veikti tai, apie ką seniai svajojo, bet iki tol neturėjo galimybės. Organizacija, be jau minėtų užduočių, tokiam savanoriui turi: - Užtikrinti apmokymus, kaip dirbti numatomą darbą; - Turėti savanoriško darbo aptarimus; - Įtraukti savanorius į darbuotojų komandą. Kai savanoris dirba procese, pvz. padeda slaugyti ligonius arba padeda darbuotis su negalią turinčiais žmonėmis, darbo rezultatų beveik nesimato. Todėl santykyje su darbuotojais savanoris gali pamatyti kad ir mažus, bet būtent jo veikla įtakojamus pokyčius, kuriuos padeda jam pamatyti darbuotojas. Taip pat savanoris gali įsivertinti, ką dar geriau ar kitokiu būdu galėtų daryti. Savanoriška tarnyba Tai neformalaus ugdymo programa, skirta jaunimui ir orientuota į jaunimo ugdymą/si, o savanoriškas darbas tarnybos rėmuose tampa ugdymo/si priemone. Pastebėta, kad savanoriškoje veikloje žmogus gali tobulėti kaip asmenybė, įgyti naujų žinių, tobulinti turimus įgūdžius, ugdyti asmeninius gebėjimus, pasitikėjimą savimi, atsakomybę, mokytis padėti kitiems spręsti problemas, solidarumo ir pilietiškumo. Savanorišką tarnybą išskirtinai nei ilgalaikį ar trumpalaikį savanorišką darbą apibudina šie požymiai: • Savanoriškas darbas atliekamas kiekvieną darbo dieną po kelias valandas (5-7); • Sąlygų neformaliam mokymuisi užtikrinimas per neformalaus ugdymo seminarus, bendraamžių grupę ir teikiamas konsultacijas; • Nacionaliniu mastu pripažįstama kaip išskirtinė programa, suteikiamos įvairios garantijos ar kompetencijų įvertinimo pažymėjimai; 10 Šiame lygmenyje dirbančių organizacijų nėra daug, paprastai tik kelios didesniuose Lietuvos miestuose. Jų pagrindinis tikslas – per savanorišką darbą neformaliai ugdyti jaunus žmones ir įvesti juos į visuomenę įvairiais lygmenimis. Savanoriškoje tarnyboje turi būti aiškiai apibrėžta: • Laikas – įsipareigojimo trukmė, pvz. 6 mėn.; • Pakankamas intensyvumas – pvz. ne mažiau nei 30 val. per savaitę; • Aiškūs tikslai ir struktūra – kada dirbamas darbas, kada vyksta seminarai; • Neformalaus ugdymo/si vieta bei formos (seminarai, socialinis konsultavimas). Organizacijos, kurios vykdo savanoriškos tarnybos programas, dažniausiai siunčia jaunus žmones savanoriauti į kitas tame mieste esančias organizacijas, o pačios rūpinasi savanorių palydėjimu – konsultavimu, seminarų rengimu, pagalba sprendžiant savanoriškame darbe iškilusias problemas. Tokios organizacijos dažniausiai vadinamos savanorišką darbą koordinuojančiomis organizacijomis. Savanoriška tarnyba atveria jaunimui (ir ne tik) tobulėjimo galimybes: - Specialiųjų gebėjimų tobulinime; - Profesinės kompetencijos kėlime; - Asmenybės ugdymosi galimybės; Jaunas (ir ne tik) žmogus per savanorišką tarnybą gali keisti save pro-socialiu būdu: - Tobulinti asmenines savybes; - Koreguoti elgesio stereotipus, gyvenimo būdą; - Ugdyti kitokį savęs matymą ir vertinimą; - Keisti vertybinę orientaciją ir formuoti savitą pasaulėžiūrą; - Tuo pat metu jaunas žmogus, padėdamas kitiems bendruomenės nariams susiduria su kitų žmonių savigriovos rezultatais ir tai skatina analizuoti šių pasekmių priežastis; - Taip savanoriška tarnyba atlieka ne tik savanorių socialinio ugdymo, bet ir socialinių jaunimo problemų prevenciją; - Galiausiai, tai atveria didesnes galimybes jaunam žmogui darbo rinkoje ir aktyviam dalyvavimui visuomeniniame gyvenime. Taigi, savanoriai dirba tai, kas yra reikalingiausia tuo metu visuomenei ar konkrečiai jos grupei, o tai dažniausiai yra veikla įvairiose socialinio, psichologinio, gamtosauginio viešojo gyvenimo srityse. 11 Visa savo formų įvairove savanorystė vaidina lemiamą vaidmenį viešajame gyvenime: • • • • • • • • • • • Savanoriai dalyvauja įvairiose veiklose, pvz., suteikia žinias ir paslaugas, teikia savitarpio pagalbą bei “pagalbą sau”, atstovauja interesams, rengia kampanijas, organizuoja bendruomenių ir aplinkos apsaugos akcijas. Savanorystė yra būdas prisidėti prie socialinės aprėpties bei integracijos. Ji prisideda prie visuomenės susivienijimo, kurdama pasitikėjimo ir solidarumo saitus ir, tokiu būdu, prie socialinio kapitalo auginimo bendruomenėje. Savanorystė yra vienas iš būdų, kuriuo skirtingų tautybių, religijų, socialinės bei ekonominės aplinkos ir amžiaus žmonės gali įtakoti teigiamus pokyčius visuomenėje. Savanoriai prisideda formuojant ir įgyvendinant įvairias nacionalines bei ES politikas, pvz., socialinės aprėpties bei plėtros ir pagalbos politikas. Savanorystė gali būti priemone, skatinančia aktyvų ir atsakingą europiečių pilietiškumą, kuris yra kertinis europietiškų idealų ir demokratijos vertybių, solidarumo ir dalyvavimo visuomeninėje veikloje akmuo. Savanorystė – galingas susiskaldžiusių visuomenių susitaikymo ir atsinaujinimo šaltinis. Būdami savanoriais, žmonės įgyja vadovavimo, bendravimo ir organizavimo įgūdžių bei patirties. Jie praplečia savo socialinį ratą ir vėliau dažnai gauna apmokamą darbą. Savanorystė suteikia ir neformalaus mokymosi galimybes, ir todėl ji yra itin svarbus mokymosi visą gyvenimą strategijos įgyvendinimo Europos Sąjungoje instrumentas. Savanoriškos veiklos ekonominė vertė ir jos indėlis į BVP yra ženklus, todėl tai turėtų būti aiškiai apibrėžta nacionalinių statistikų ataskaitose. Savanorystė ir novatoriškų partnerysčių tarp verslo, valdžios atstovų ir savanorių centrų kūrimas yra vienas iš būdų prisidėti, plėtojant verslo socialinės atsakomybės darbotvarkę. Savanorystė vaidina svarbų vaidmenį, siūlydama visuomenės problemų sprendimus. Savanoriai padeda tobulinti paslaugų kiekybę ir kokybę, o taip pat kūrybingai prisideda kuriant naujas paslaugas. Taip savanorystė gali padėti sukurti naujas darbo vietas. Savanoriška veikla yra svarbus komponentas, siekiant strateginio Europos Sąjungos tikslo – tapti “konkurencingiausia ir dinamiška, energinga bei žiniomis paremta pasaulio ekonomika”, kaip patvirtinta Europos Tarybos dokumente Lisabonoje, 2000 m. kovo mėn. 2.3. Savanorystės įtaka pilietinei visuomenei, šalies siocio-kultūrinei raidai, tradicijoms Piliečių aktyvus dalyvavimas visuomeniniame gyvenime, sprendžiant vietos (miesto ar kaimo) problemas bei formuojant nuomonę ir ją reiškiant viešai, yra demokratinės ir pilietinės visuomenės pagrindas. Bendruomenės gyventojų pilietiškumo ir savanorystės plėtros tikslas – skatinti visuomenės narių aktyvumą per nevyriausybines organizacijas, stiprinti šių institucijų gebėjimus bei ugdyti stiprias filantropijos tradicijas. Savanorystė gali būti konstruktyvus būdas atstovauti savo interesų grupes per aktyvią veiklą. Tokiu būdu atstovavimas tampa ne tik deklaracijomis ir reikalavimais, bet konkrečia veikla siekiant geresnių sąlygų pažeidžiamoms grupėms. 12 Įvairaus amžiaus žmonių, visų pirma jaunimo, užimtumas yra pirminė nusikalstamos veiklos bei kitų žalingų įpročių prevencijos priemonė. Savanorystė suteikia jauniems specialistams neįkainojamą praktiką profesinėje srityje ir galimybę vidutinio bei vyresnio amžiaus žmonėms rasti mėgstamą laisvalaikio užsiėmimą ir padėti kitiems. Įvairiose šalyse veikiančios nevyriausybinės organizacijos bei kitos socialinę, kultūrinę, sportinę ar kitą visuomenei patrauklią veiklą vykdančios organizacijos siekia į savo veiklą pritraukti kuo daugiau savanoriškai veiklai nusiteikusių žmonių. Savanorystės tradicijų kūrimas ir plėtojimas padeda spręsti visuomenėje kylančias problemas gerokai mažesniais kaštais. Pritraukus daugiau žmonių savanoriškai veiklai, būtų galima pasiekti geresnių rezultatų mažesnėmis sąnaudomis, kadangi išnaudojamas turimas asmenų potencialas, už kurį nereikia mokėti papildomo darbo užmokesčio. Žmonės dirbtų motyvuojami ne pinigais, bet aiškiai savanoriškos veiklos organizatorių suformuota ir jiems patrauklia bei priimtina forma. Pilietinio sąmoningumo augimas skatina gyventojus suvokti, kad savanoriškas darbas ir solidarumas telkiant vietos bendruomenę yra vienas iš greičiausių būdų spręsti vietos problemas ir kad tai yra pirmas žingsnis formuojant savanorystės tradicijas. Skatinant savanorišką veiklą šalyje, būtina stiprinti ir ne pelno organizacijas bei plėtoti jų institucinius ir žmogiškuosius išteklius, formuoti tokių organizacijų infrastruktūrą. Kiekvienai institucijai reikalingi kvalifikuoti specialistai, kurie užtikrintų sklandų kasdienį darbą. Tačiau šiuo metu tik nedaugelis veikiančių ne pelno institucijų turi tinkamai parengtą personalą, ypatingai koordinuojant savanorių grupes. Aktyviai veikiančios vietos bendruomenės parodo, kad savo jėgas suvieniję vietos gyventojai gali nuveikti gerokai daugiau nei samdomi ekspertai bei supančią aplinką padaryti malonesnę ir patogesnę. Taip pat savanorių atlikti arbai orientuoti į ilgalaikiškumą, nes jie siekia minimaliomis sąnaudomis pasiekti geriausių rezultatų. Taip dalį vietos savivaldos tiesioginių ir netiesioginių funkcijų gali vykdyti patys gyventojai. Savanoriškos veiklos iniciatyva vietos lygiu padeda suvienyti vietos gyventojus, skatina juos jungtis į organizacijas bei rengti savarankiškus projektus, siekiant planuoti savo veiklą ir ją nuolatos plėtoti, ieškoti finansavimo projektams ir juos patiems įgyvendinti. Vietos gyventojų dalyvavimas savivaldos procesuose yra deklaruojamas daugumoje ES nacionalinių šalių – narių savivaldą ir/ar viešąjį administravimą reglamentuojančiuose įstatymuose bei kituose teisės aktuose. Jau seniai pastebėta, kad visuomenės dalyvavimas vietos savivaldos sprendimų priėmimo procese gerokai padidina vietos savivaldos institucijų sprendimų kokybę, jų įgyvendinimo efektyvumą, poveikį tikslinėms grupėms ir formuoja teigiamą visuomenės nuomonę. 13 3. Teisinė savanoriškos veiklos reglamentavimo apžvalga 3.1. Savanoriškos veiklos santykių atskyrimas nuo darbo teisinių santykių Savanoriška veikla skatina asmeninį žmogaus tobulėjimą, vystomas socialinis naudingumas, bendrieji žmogaus gebėjimai – tokiu būdu savanoriams atsiveria daugiau galimybių darbo rinkoje, todėl valstybė turėtų nesudaryti kliūčių savanorystei ir skatinti šią pilietiškumo formą. Savanorystės plėtrai būtina tinkama teisinė aplinka, kuri užtikrintų saugią ir lanksčią savanorystę, patogią ir savanoriui, ir jį priimančiai organizacijai. Šioje analizės dalyje apžvelgiami svarbiausi teisiniai aspektai: savanorio ir darbo santykiais susijusio darbuotojo statuso skirtumai, savanorystės sutarties formos ir turinio klausimai, savanorio ir priimančios organizacijos finansiniai bei tarpusavio atsakomybės klausimai. Santykiai, susiklostantys tarp savanorišką veiklą atliekančių asmenų ir savanorišką veiklą organizuojančių asmenų ar organizacijų, yra civiliniai teisiniai santykiai ir nepatenka į darbo teisės reguliavimo sritį. Taip yra todėl, jog tarp savanorių ir savanoriškos veiklos organizatorių nėra sudaroma darbo sutartis. Esminis darbo sutarties principas yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti jam sutartą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu. Šiuo atveju tarp organizacijos ir savanorio tokie santykių susitarimai nėra sudaromi. Darbo sutarties požymiai formuluojami kaip pagrindinės sutarties šalių – darbuotojo ir darbdavio – pareigos. Viena svarbiausių darbdavio pareigų ir vienas pagrindinių darbo sutarties požymių yra darbo atlygintinumas. Pagal darbo sutarties teisinę formą negali būti atliekamų neatlygintinų darbų. Kitas darbo sutarties požymis, skiriantis ją nuo panašių civilinių sutarčių, yra darbuotojo įsipareigojimas dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas. Priešingai nei civilinės sutarties atveju, įsipareigojama atlikti ne konkrečius darbus, o tam tikrą rūšiniais požymiais apibrėžtą darbo funkciją. Be to, darbuotojas įsipareigoja ne tik atlikti darbo sutartyje nustatytą darbo funkciją, bet ir privalo paklusti darbdavio nustatytai darbo tvarkai, laikytis sutartyje ar jos priede nustatytų pareigybinių instrukcijų, todėl atlikdamas darbo funkcijas jis nėra savarankiškas. Tik atidžiai išnagrinėjus faktinius tarp šalių susiklosčiusius santykius ir nustačius, kad jie atitinka visus aukščiau išvardintus darbo sutarties požymius, galima teisiškai kvalifikuoti tokius santykius kaip darbo santykius. Jei nėra bent vieno iš aukščiau paminėtų požymių, tokių santykių negalima kvalifikuoti kaip darbo teisinių santykių, dėl ko darbo įstatymų reikalavimai tokiems santykiams nėra taikomi, kadangi nepatenka į darbo įstatymų reguliavimo sferą. Savanoriškos veiklos atveju, savanoris negauna atlygio už atliekamą darbą. Vienas pagrindinių ir esminių savanoriškos veiklos bruožų yra tas, kad ši veikla vykdoma ne dėl finansinių paskatų. 14 Net jeigu savanoriškos veiklos sutartyje ir atsiranda tam tikras finansinis elementas, pvz. susitariama, kaip kompensuojamos savanorio patirtos išlaidos (kelionės bilietas ar ryšio paslaugos), to negalima traktuoti kaip atlyginimo darbo sutarties prasme. Pagal atlygį savanoriškos veiklos sutartis taip pat gali būti atribota nuo atlygintinų paslaugų sutarties, kadangi jei savanoriškos veiklos sutartyje yra nustatomas atlygis už suteiktas paslaugas, tokia sutartis teismo gali būti pripažinta atlygintinų paslaugų teikimo sutartimi, dėl ko jai bus taikomos civilinio kodekso nuostatos, reglamentuojančios paslaugų teikimo sutartis. Atlygintinų paslaugų sutarčiai taip pat nėra taikomos Darbo kodekso nuostatos, tačiau pajamos, gautos pagal šią sutartį, yra apmokestinamos pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą. Be to, riba tarp atlygio už suteikiamas paslaugas civilinės sutarties prasme ir atlyginimo nustatyto darbo sutartyje, yra pakankamai plona ir lengvai peržengiama. Kitas požymis, atskirais atvejais skiriantis savanoriškos veiklos sutartis nuo darbo sutarčių ir neleidžiantis savanoriškos veiklos pripažinti darbu darbo teisės prasme, yra savanorio susitarimas atlikti tam tikrus konkrečius darbus. Savanorystės praktikoje savanoriai priimami tiek atlikti konkrečius darbus (dalyvauti konkrečiame projekte, organizuoti renginį ar atlikti tyrimą), bet ir atlikti nuolatinę funkciją (teikti pagalbą, konsultuoti, tvarkyti korespondenciją ir kt.). Kaip jau minėta anksčiau, darbo sutartyse nustatoma, kad darbuotojas įsipareigoja eiti sutartyje nustatytas tam tikras pareigas ar atlikti tam tikrą darbo funkciją. 3.2. Savanoriškos veiklos priskyrimas civilinei teisei Savanoriškos veiklos atlikimo sutartys yra civilinės teisinės objektas, kurios nepatenka į darbo teisės reguliuojamų santykių sferą, todėl darbo teisę reglamentuojantys teisės aktai tokio pobūdžio sutartims nėra taikomi. Dėl šios priežasties, norint įvertinti savanoriško darbo sutarties ir jos sąlygų teisėtumą, reikia remtis civilinę teisę reguliuojančių teisės normų visuma. Tokia pati situacija yra ir kitose ES šalyse: Austrijoje, Graikijoje, Švedijoje ir daugelyje kitų, kuriose nėra jokių specialių savanorišką veiklą reglamentuojančių teisės aktų. Vertinant tokių sutarčių teisėtumą, taip pat kaip ir Lietuvoje, čia taikomi bendrieji civilinės teisės principai, o ginčo situacijose atsakymus pateikia ir teismų praktika. Pagrindinis civilinės teisės šaltinis, taigi ir teisinius santykius, susidarančius, vykdant savanorišką veiklą, reguliuojantis teisės norminis aktas, yra Civilinis kodeksas. Šis kodeksas įtvirtina vieną iš pagrindinių civilinės teisės principų, sutarties laisvės principą, be kurio neįsivaizduojama privačia iniciatyva grįsta rinkos ekonomika. Aiškinant sutarties laisvės principą darytina išvada, kad sutarties šalys ne tik turi teisę sudaryti vienokią ar kitokią įstatymuose įtvirtintą sutartį, bet ir susitarti dėl jos sąlygų. Dažnai šalys tam tikrų sutarties sąlygų apskritai neaptaria, o įstatymas tų sąlygų taip pat nereglamentuoja. Neaptartas sąlygas gali užpildyti pačios šalys, papildydamos sutartį. Jeigu sutarties šalys dėl tokių sąlygų nesusitaria, ginčo atveju tai padaryti tenka teismui. Teismas, spręsdamas tokius ginčus, sutarties spragas užpildo vadovaudamasis papročiais, civilinės teisės principais, taikydamas įstatymo ar teisės analogiją. 15 Tokiais atvejais teismas taip pat privalo atsižvelgti į susiklosčiusius šalių tarpusavio santykius, jų pobūdį, šalių verslo specifiką ir kitas bylai teisingai išnagrinėti reikalingas aplinkybes. Įdomu tai, kad bendrosios teisės šalyse, pvz. Jungtinėje Karalystėje, laikomasi pozicijos, kad savanoris su jį priimančia organizacija apskritai nesudaro jokios sutarties, taigi faktiškai savanoriška veikla eliminuojama iš sutarčių teisės reguliavimo dalyko. Kadangi sutartis yra sandoris, sutarties formai taikomos civilinio kodekso nuostatos, reglamentuojančios sandorių sudarymo formą. Sutartis gali būti sudaryta bet kokia forma, kadangi forma yra būtinas sutarties elementas tik įsakmiai įstatymo nurodytais atvejais. Todėl sudaryti sutartį tam tikra forma privalu tik tais atvejais, kai to įsakmiai reikalauja įstatymas arba šalių susitarimas. Sandorio forma – tai sandorį sudarančių asmenų valios išraiška. Civiliniame Kodekse nustatomi formos reikalavimai priklauso nuo tokio sandorio sudėtingumo ir reikšmės. Tokių sandorių sudarymo formos gali būti žodžiu arba raštu (paprasta arba notarine forma). Visus sandorius, kuriems įstatymas nenustato rašytinės formos, galima sudaryti žodžiu. Sandoris laikomas sudarytu žodžiu, jeigu jį sudarantis asmuo savo valią sudaryti sandorį išreiškia pasakydamas atitinkamus žodžius arba pritariamais veiksmais. Svarbu paminėti, kad yra valstybių, kurios atskirais atvejais nustato privalomą rašytinę formą. Pavyzdžiui, Makedonijos Respublikos įstatyme dėl savanoriškos veiklos yra nustatyta, kad savanoris ir savanorišką veiklą organizuojantis subjektas privalo sudaryti rašytinės formos sutartį, kai bendra savanoriška veikla viršija keturiasdešimt valandų per mėnesį. Ši sąlyga netaikoma savanoriškos veiklos sutartims, sudaromoms su užsieniečiais, kuriems visais atvejais privaloma rašytinė sutarties forma. Panaši situacija yra ir Čekijoje, kur su užsieniečiais visais atvejais sudaromos rašytinės savanoriškos veiklos sutartys. Su Čekijos Respublikos piliečiais savanoriškos veiklos sutartys rašytine forma nesudaromos tik tais atvejais, kai savanoriška veikla vykdoma trumpą laiką ir jai nėra būdingi tęstiniai santykiai. Vis dėlto, nors savanoriškos veiklos teisiniams santykiams ir nėra tiesiogiai taikomos Darbo kodekso nuostatos, rekomenduojama savanorius instruktuoti apie darbų eigą, saugą ir sveikatą darbe. Saugantis nuo nepageidaujamų reiškinių, galima tai daryti pasirašant, kad vėliau netektų ieškoti įrodymų, patvirtinančių šį faktą. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje tiek dirbantiems pagal darbo sutartis asmenims, tiek ir savanoriams bei kitiems su darbo santykiais bent jau netiesiogiai susijusiems asmenims yra taikomos Saugos ir sveikatos darbe įstatymo nuostatos. Tačiau jeigu organizacija yra visiškai visuomeniška, t. y. neturi nė vieno samdomo darbuotojo, jai minėto įstatymo nuostatos nebus taikomos, bet išliks bendra rūpestingumo pareiga. Svarbu paminėti ir tai, kad kai kurių kitų šalių praktikoje yra pavyzdžių, kai įstatymais yra nustatytos minimalios sąlygos, būtinos savanoriškos veiklos sutarčiai. Toks reglamentavimas yra Ispanijoje, kurios įstatymas dėl savanoriškos veiklos kaip tik ir nustato tam tikrus elementus, dėl kurių būtina susitarti savanoriškos veiklos sutartyse. Vis dėlto, kadangi nėra numatytos sankcijos už šį pažeidimą ir jokios kontroliuojančios institucijos, tam tikrais atvejais negalima teigti, kad organizacijos, pažeidžiančios šį reikalavimą, savanoriškos veiklos organizavimą vykdo nelegaliai. 16 3.3. Savanoriškos veiklos sutarties subjektai Savanoriška veikla apibrėžiama per laisvą iniciatyvą, materialų neatlygintinumą ir socialinį naudingumą. Remiantis šiais savanoriškos veiklos požymiais galima teigti, kad jos organizatoriais turėtų būti juridiniai asmenys, kurių veiklos tikslas taip pat yra visuomeninis naudingumas. Bendraisiais požymiais visuomenei naudinga veikla laikoma tarptautinio bendradarbiavimo, žmogaus teisių apsaugos, mažumų integracijos, kultūros, religinių ir etinių vertybių puoselėjimo, švietimo, mokslo ir profesinio tobulinimo, neformalaus ir pilietinio ugdymo, sporto, socialinės apsaugos ir darbo, sveikatos priežiūros, nacionalinio saugumo ir gynybos, teisėtvarkos, nusikalstamumo prevencijos, gyvenamosios aplinkos pritaikymo ir būsto plėtros, autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos, aplinkos apsaugos ir kitose visuomenei naudingomis ir nesavanaudiškomis pripažįstamose srityse. Remiantis sisteminiu teisės normų aiškinimu bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, tinkamais asmenimis, galinčiais organizuoti savanorišką veiklą, yra laikomi įvairūs ne pelno subjektai (labdaros ir paramos fondai, biudžetinės įstaigos, asociacijos, viešosios įstaigos, religinės bendruomenės, bendrijos ir religiniai centrai, tarptautiniai visuomeninių organizacijų padaliniai), tačiau įstatymai tiesiogiai neatmeta juridinių asmenų, kurių veiklos tikslas yra pelno siekimas, galimybės priimti savanorius. Teisinę situaciją išaiškintų teismų praktika ir kontroliuojančių institucijų sprendimai. Praktikoje su sunkumais susiduria savanorius norinčios priimti biudžetinės įstaigos arba viešosios įstaigos, kurių steigėjai yra valstybės ar savivaldybių institucijos. Ypatingai svarbu užtikrinti teisinį aiškumą sveikatos priežiūros įstaigoms, kurioms pagal savo veiklos pobūdį labai tinka priimti savanorius ir yra žmonių, pageidaujančių jose savanoriauti. Darbo inspekcijos vertinimu savanorystės teisiniai santykiai yra reikšmingai skirtingi nuo darbo teisinių santykių dėl savo visuomeninio naudingumo ir neatlygintinumo. Jos vertinimu, sveikatos priežiūros įstaigos gali laisvai sudaryti savanoriškos veiklos sutartis, kaip ir bet kurias kitas civilines sutartis, neprieštaraujančias jų veiklą reglamentuojantiems teisės aktams. Svarbu paminėti ir tai, kad, pavyzdžiui, Prancūzijoje savanoriškos veiklos organizatoriais gali išimtinai būti tik nevyriausybinės pelno nesiekiančios organizacijos. Netgi esant stichinių nelaimių situacijoms, savanoriai tiesioginių sutarčių su valstybės institucijomis nesudaro ir veikia per nevyriausybines organizacijas, kurioms suteikta išimtinė teisė organizuoti savanorišką veiklą. Tokia pati situacija yra ir Čekijoje, kur siųsti asmenis atlikti savanoriškų darbų gali tik išimtinai nevyriausybinės pelno nesiekiančios organizacijos. Priimančioji organizacija, kurioje savanoris atlieka savanorišką veiklą, nebūtinai turi būti išimtinai nevyriausybinė organizacija, tačiau įstatymas nenustato pelno siekiančio juridinio asmens teisės priimti savanorį vykdyti savanoriškos veiklos. Toks pat teisinis reglamentavimas nustatytas ir Ispanijos įstatymuose, kuriuose teigiama, kad savanoriška veikla turi būti įgyvendinama išimtinai per viešuosius arba privačiuosius pelno nesiekiančius asmenis. Be to, vykdant tokio pobūdžio darbus, negalima gauti jokios ekonominės naudos. 17 Kitokia situacija yra su pačiu savanoriu. Teisės aktai nereglamentuoja, kas gali būti savanoriu, bet dėl paties savanoriškos veiklos pobūdžio ir socialinio naudingumo, ką lemia loginis sąvokos aiškinimas, savanoriška veikla gali užsiimti bet kurie fiziniai asmenys, nepaisant jų lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, pilietybės ir socialinės padėties, tikėjimo, santuokinės ir šeimos padėties, amžiaus, įsitikinimų ar pažiūrų, priklausomybės politinėms partijoms ar visuomeninėms organizacijoms ar kitų aplinkybių, nesusijusių su dalykinėmis asmens savybėmis. Problema kyla tik su tais asmenimis, kurie neturi visiško civilinio subjektiškumo ir negali sudarinėti sutarčių. Remiantis Civiliniu kodeksu, fizinio asmens gebėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir sukurti pareigas atsiranda kai asmuo sulaukia pilnametystės, t. y. kai jam sueina aštuoniolika metų. Tais atvejais, kai teismas leidžia asmeniui sudaryti santuoką, nesulaukus aštuoniolikos metų, toks asmuo taip pat įgyja visišką civilinį veiksnumą ir gebėjimą įgyti teises bei pareigas, taigi, tokie asmenys turi teisę sudaryti savanoriškos veiklos sutartis. Likusius asmenis reikėtų skirti į dvi grupes: asmenis nuo keturiolikos iki aštuoniolikos ir asmenis iki keturiolikos metų. Nepilnamečiams nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų amžiaus būdingas dalinis civilinis veiksnumas, t. y. vienus sandorius jie gali sudaryti savarankiškai, o kitus – tik savo atstovų pagal įstatymą sutikimu. Kadangi savanoriškos veiklos sutartys nepatenka į atitinkamų sandorių sferą, jie tokio pobūdžio sutartis gali sudaryti tik turėdami įstatyminių atstovų (šiuo atveju tėvų ar globėjų) sutikimą. Sutikimo forma tokiu atveju turi atitikti sandorio sudarymo formą, taigi, jei savanoriškos veiklos sutartis būtų sudaroma žodžiu, pakaktų žodinio įstatyminių nepilnamečių atstovų sutikimo. Jei tokio sutikimo nėra, tuomet sutartis būtų laikoma nuginčijama ir jos tolesnis galiojimas priklausytų nuo nepilnamečio atstovų valios, kadangi pastarieji turi alternatyvą: jie gali kreiptis į teismą prašydami pripažinti tokį sandorį negaliojančiu arba patvirtinti jį jau po sandorio sudarymo. Vis dėlto, atsižvelgiant į savanoriškos veiklos socialinį naudingumą ir svarbą asmenybės ugdymo srityje, kiekvienu individualiu atveju reikėtų vertinti faktinę situaciją ir jei tokio asmens tėvai neprieštarauja, o pats nepilnametis nori ir gali užsiimti tokia veikla, įstatyminiu lygiu tai neturėtų būti draudžiama. Tačiau, pavyzdžiui, Prancūzijoje yra draudimas vaikams iki tam tikro amžiaus atlikti savanorišką veiklą net ir esant tėvų sutikimui. Imperatyvaus draudimo šiuo atveju nenusako Čekijos Respublikos įstatymas dėl Savanoriškų paslaugų, tačiau jame teigiama, kad savanoriu Čekijos teritorijoje gali būti asmuo nuo penkiolikos metų, o užsienio valstybės teritorijoje savanorišką veiklą vykdantis asmuo apskritai gali būti ne jaunesnis nei aštuoniolika metų. Be to, remiantis protingumo kriterijumi, svarbu, kad forminant asmenį savanoriškai veiklai, nebūtų pažeisti nepilnamečių asmenų interesai ir nepagrįstai būtų suvaržomos jų teisės ir laisvės bei užtikrinamos tinkamos savanoriškai veiklai atlikti sudarytos sąlygos, ką privalo užtikrinti savanoriškos veiklos organizatorius. Natūralu, kad forminant asmenis iki aštuoniolikos metų, sąlygos turi būti adekvačios priimamų savanoriais asmenų amžiui. Panašus principas taikomas ir Makedonijos Respublikos Savanoriškos veiklos įstatymo nuostatose, kuriose nurodoma, kad Darbo santykių įstatymo nuostatos dėl asmenų nuo penkiolikos iki aštuoniolikos metų bus taikomos ir esant savanorystės teisiniams santykiams. 18 3.4. Savanorišką veiklą organizuojančių asmenų finansiniai santykiai su savanoriais Savanoriams galima kompensuoti jų patiriamas išlaidas, reikalingas savanoriškai veiklai atlikti, kurios nėra apmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu. Į šias kompensacijas gali įeiti maitinimo išlaidos, nakvynės išlaidos, kelionės į renginio vykdymo vietą ir grįžimo atgal išlaidos visomis transporto priemonėmis ir kitos būtinosios išlaidos. Tačiau tuo atveju, kai renginio dalyvis nepateikia išlaidas patvirtinančių dokumentų, tuo atveju, kai to reikalaujama, piniginė kompensacija apmokestinama gyventojų pajamų mokesčiu. Dėl šios priežasties, savanorišką veiklą atliekantis asmuo yra įpareigojamas saugoti išlaidas patvirtinančius dokumentus, kadangi priešingu atveju, jo gautos piniginės kompensacijos gali būti apmokestintos gyventojų pajamų mokesčiu. Renginio organizatoriai, kompensuodami minėtas išlaidas, yra įpareigoti pildyti laisvos formos žurnalą, įrašydami jame vykdomo renginio pavadinimą, konkretų tikslą, datą ir vietą, renginio dalyvių, kuriems kompensuojamos kelionės, nakvynės, degalų įsigijimo ir kitos išlaidos. Be to, jei renginio dalyvis pateikia kokius nors, į kompensuojamas išlaidas patenkančias sumas patvirtinančius dokumentus, šių dokumentų rekvizitai taip pat turi būti registruojami ir saugojami. 3.5. Savanorių draudimas Asmenys, atliekantys savanorišką veiklą, nėra privalomai draudžiami nei pagal socialiniu draudimu, nei sveikatos ar gyvybės draudimu. Todėl susidaro tokia faktinė situacija, kad savanoris, jei jis neužsiima jokia kita veikla, t. y. negauna jokių nuolatinių pajamų iš kitų šaltinių, tampa socialiai rizikingu visuomenės nariu, kadangi privalomai jis nėra draudžiamas nei pensijų socialiniu draudimu, nei ligos ir motinystės socialiniu draudimu, nei nedarbo socialiniu draudimu, nei nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu, nei sveikatos draudimu. Vis dėlto, savanorystė paprastai nėra pagrindinė, asmenų veikla, iš kurios jie pragyvena. Valstybė iš principo numato itin platų ratą asmenų, kurie privalomai draudžiami sveikatos draudimu ir jei asmuo verčiasi kokia nors veikla be savanorystės, todėl greičiausiai jis bus apdraustas. Negalima nustatyti privalomo socialinio draudimo savanoriams dar ir dėl to, kad savanoris negauna jokių pajamų, taigi nebūtų aišku, kokia įmoka turėtų būti mokama už jo draudimą. Privalomos socialinio draudimo įmokos būtų didelis apsunkinimas savanorišką veiklą organizuojančiai organizacijai, o tai sumažintų savanorystės patrauklumą. Savanoriška veikla yra skirtinga, todėl atskirais atvejais patartina priimančiai organizacijai ir savanoriui aptarti draudimo nuo nelaimingų atsitikimų ar sveikatos draudimą klausimą. Saugant tiek savanorio, tiek ir pačios organizacijos interesus, rekomenduojama atsižvelgti į organizacijos veiklą, jos rizikingumą savanoriams. Visais atvejais organizacijos ir savanorio susitarimu tokie draudimai gali būti sudaromi savanorišku pagrindu privačiai. Kai kuriose Europos Sąjungos valstybėse, pvz. Prancūzijoje, įstatymais yra numatyta savanorišką darbą organizuojančio subjekto prievolė apdrausti savanorius nuo nelaimingų atsitikimų darbe ar nuo ligų. 19 3.6. Savanoriškos veiklos sutarties šalių tarpusavio atsakomybė Kadangi savanoriško darbo sutartis patenka į civilinės teisės reguliavimo sritį, jai taikomos bendros civilinės teisės nuostatos dėl atsakomybės. Civilinė atsakomybė suprantama kaip turtinė prievolė, kurios turinys yra specifinis – šios prievolės kreditorius turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius arba sumokėti netesybas, o skolininkas privalo atlyginti kreditoriui padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas. Civilinė atsakomybė atsiranda tik esant neteisėtiems veiksmams. Neteisėtais veiksmais yra laikomas neteisėtas veikimas, kai jis atlieka veiksmus, kurie yra draudžiami įstatymu arba sutartimi; neteisėtas neveikimas, kai jis nevykdo įstatymuose ar sutartyje nurodytos pareigos; ar bendros rūpestingumo pareigos pažeidimas. Antra būtina civilinės atsakomybės sąvoka yra priežastinis ryšys, kadangi atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su neteisėtais veiksmais, lėmusiais kreditoriaus patirtus nuostolius. Trečias būtinas elementas, norint taikyti civilinę atsakomybę, yra skolininko kaltė. Kaltė gali pasireikšti tyčia, kai skolininkas sąmoningai siekia žalos arba sąmoningai leidžia jai atsirasti. Galima tokia situacija, kai savanorio sukelta žala nėra susijusi su tiesioginiu sutarties sąlygų vykdymu. Jei sutartyje dėl savanoriškos veiklos nebus tiesioginių įpareigojimų saugoti jam patikėtą turtą, šie įpareigojimai atsiras ne sutarties pagrindu, o bendrąja rūpestingumo pareiga, todėl savanoriui nesaugant jam patikėto turto, šiuo atveju nebus galima remtis sutartinės atsakomybės nuostatomis, kadangi jis nebus laikomas pažeidusiu sutartį, dėl ko, net ir esant sutartiniams santykiams tarp savanorio ir jį priimančios organizacijos, atsiradusi žala bus laikoma deliktinės atsakomybės dalyku. Šiuo atveju, savanoris privalės atlyginti organizacijai žalą, jeigu neįrodys, kad žala padaryta ne dėl jo kaltės. Žalos atlyginimas tretiesiems asmenims – organizacijos prievolė. Kadangi savanoris su jį priimančia organizacija sudaro civilinę sutartį, o organizacijos duodami nurodymai jam taip pat pagal sutartį yra privalomi, organizacija atsakys ir už savanorio padarytą žalą tretiesiems asmenims. Šiuo atveju, organizacijos atsakomybė atsiras, jeigu savanoris žalos padarys, vykdydamas savo, kaip savanorio funkcijas. Šiuo atveju, savanorio žalos padarymo vieta nėra svarbi, ji gali būti tiek organizacijos teritorijoje, tiek renginio metu, tiek ir už jo ribų. Svarbu, kad žala atsirastų savanoriui vykdant savo kaip savanorio pareigas. Organizacija, norėdama išvengti žalos atlyginimo prievolės, turi įrodyti, jog žala atsirado savanoriui vykdant savo asmenines funkcijas ir veikiant ne organizacijos vardu. Šie klausimai taip pat galėtų būti aptarti savanoriškos veiklos atlikimo sutartyje. Vertinant civilinės atsakomybės sąlygas už sukeltą žalą, svarbu kas, kam ir kokiu būdu tą žalą sukėlė. Kadangi sutartis dėl savanoriškos veiklos neturi turtinio pobūdžio elementų, tiek savanoriškos veiklos organizatoriui, tiesiogiai nevykdant sutarties įsipareigojimų (pvz., nesuteikiant savanoriui galimybės vykdyti savanorišką veiklą ar nesuteikiant įrankių ir nesudarant sąlygų, būtinų savanoriškai veiklai vykdyti), tiek ir savanoriui, nevykdant savo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, tam tikra turtinė žala atsiranda tikrai ne visada, o neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Tokiais atvejais itin sunku nustatyti turtinės žalos dydį, ką ginčo atveju turėtų padaryti teismas. 20 4. Europoje vyraujančių savanorystės modelių analizė 4.1. Didžiosios Britanijos atvejis Istorija ir kontekstas Septintajame XX a. dešimtmetyje, didėjant gyventojų nusivylimui viešosiomis paslaugomis ir stiprėjant nepasitenkinimui dėl ribotų galimybių dalyvauti priimant sprendimus ir užsiimti bendruomenine veikla, vis daugiau žmonių ėmė įsitraukti į savanorišką veiklą, pradėjo augti savanoriškų organizacijų skaičius. Siekiant padėti savanoriams ir savanoriškoms organizacijoms įsitvirtinti socialinių paslaugų srityje bei įsteigti savanoriškos veiklos paramos organą, buvo pradėta vystyti savanoriškos veiklos infrastruktūra. Šiuo tikslu buvo įkurtas Savanoriškų paslaugų padalinys, priklausantis vidaus reikalų ministerijai, be to, buvo įkurti 23 savanorių biurai. 1979 metais pasikeitus vyriausybei, konservatorių iniciatyva atsirado „kontraktų kultūra“, turėjusi skatinti organizacijas pradėti valstybei teikti paslaugas. Buvo manoma, kad savanoriška veikla gali būti pigesnė alternatyva valstybės teikiamoms paslaugoms. Taip pat buvo tikima, kad savanorystė galėtų ir turėtų būti naudojama kaip priemonė skatinti jaunimą įsitraukti į pilietinę veiklą, o taip pat užtikrinti bedarbių užimtumą. 1997 metais leiboristams atėjus į valdžią, itin išaugo susidomėjimas savanoryste, kaip priemone įtraukti jaunimą į bendruomenes. Visoje Jungtinėje Karalystėje buvo pradėta aktyviai diskutuoti apie politines priemones, kuriomis būtų galima reguliuoti jaunimo savanorišką veiklą ir paskatinti pilietinį atsinaujinimą. Šalis daugiausia dėmesio skyrė dviejų programų kūrimui – Tūkstantmečio savanorystės programai, orientuotai ne tik į jaunimą, bet ir į vyresnio amžiaus žmones bei etninių mažumų bendruomenes, ir Jaunojo savanorio iššūkiui (Young Volunteer Challenge). 2004 metai buvo labai svarbūs JK savanoriškam sektoriui. Siekiant pasirūpinti savanoriais, kurių skaičius nuolat augo, buvo įkurta „TimeBank“ organizacija, kurios užduotis – remti savanoriškos veiklos infrastruktūrą. Tais pačiais metais vyriausybė pradėjo vykdyti „ChangeUp“ programą, skirtą didinti savanoriško sektoriaus infrastruktūros pajėgumus. Ši programa taip pat įtvirtino savanoriško ir bendruomeninio sektoriaus viziją. Vidaus reikalų sekretoriaus ir iždo kanclerio įkurta Russell komisija 2005 metais išleido nacionalinį jaunimo veiklos ir įsitraukimo planą. Šis planas buvo taikomas visai Jungtinei Karalystei, tačiau jį rengiant buvo atsižvelgta į tai, jog savanoriška veikla nėra vien tik centrinės valdžios atsakomybė. Tai reiškia, kad galutiniai sprendimai dėl plano įgyvendinimo buvo priimti atitinkamų Škotijos, Velso ir Šiaurės Airijos valdžios organų. Didėjant susidomėjimui savanoriška veikla, 2005 metai buvo paskelbti „Savanorių metais“. Tokiu būdu buvo siekiama šviesti visuomenę ir skatinti jos narius įsitraukti į savanorišką veiklą. Kadangi savanoriška veikla yra atskirų JK administracijų atsakomybė, kiekviena administracija savarankiškai rėmė savo šalyje vykstančius „savanorių metams“ skirtus renginius. 21 Dabartiniame politiniame diskurse savanoriška veikla yra neatsiejama JK socialinės politikos darbotvarkės dalis, ir laikoma pagrindiniu elementu strategijose, skirtose skatinti socialinį įsitraukimą ir stiprinti individo bei grupių, ypač jaunimo, pilietiškumą. Jaunų žmonių savanoriška veikla tapo labai svarbiu politikos instrumentu, padedančiu spręsti klausimus, susijusius su jaunimo asmeniniu ir kolektyviniu pilietiškumu. Apžvelgiant Jungtinės Karalystės savanoriškos veiklos istoriją, galima teigti, kad vyriausybė įvairiomis priemonėmis darė įtaką, skatino ir sudarė sąlygas savanoriškai veiklai šalyje. Savo ruožtu savanoriška veikla darė teigiamą įtaką įvairioms vyriausybės politikos sritims ir darbotvarkėms, o taip pat atnešė teigiamų pokyčių plačiajai visuomenei. Ruošiantis 2012 metų Londono Olimpinėms žaidynėms, vienas iš svarbiausių tradicinių šio renginio siekių yra įkvėpti jaunąją kartą dalyvauti vietinėje savanoriškoje veikloje, kultūriniuose bei sporto renginiuose. Apibrėžimai Pagal Gerosios praktikos kodeksą, papildantį Savanorystės susitarimą dėl vyriausybės ir savanoriško bei bendruomeninio sektoriaus santykių Anglijoje (Volunteering Compact on Relations between Government and the Voluntary and Community Sector in England), savanorystė yra apibrėžiama kaip „neapmokama veikla, kurią atlikdamas individas pasitarnauja savo aplinkai, kitiems žmonėms ar grupėms, išskyrus savo šeimos narius ar artimus giminaičius“. Taigi, savanoriška veikla turi būti atliekama laisva valia, paties asmens sprendimu. Tokia veikla gali būti oficiali ir atliekama viešose, privačiose ar savanoriškose organizacijose arba įsitraukus į neformalią bendruomenės veiklą. Savanorių skaičius ir profilis Remiantis 1997 m. nacionaliniu savanoriškos veiklos tyrimu (Anglija), kasmet 22 milijonai suaugusių gyventojų dalyvauja vienokioje ar kitokioje savanoriškoje veikloje. 2009 m. tokių gyventojų skaičius šalyje sumažėjo iki 17,9 milijonų. Kaip rodo 2009 metais atliktas Pilietybės tyrimas (Anglija ir Velsas), 43% suaugusių šalies gyventojų oficialiai savanoriavo bent kartą per 12 mėnesių. Tuo pačiu laikotarpiu, 26% suaugusių gyventojų užsiėmė oficialia savanoriška veikla bent kartą per mėnesį. Nors aukščiau pateiktų skaičių galbūt ir negalima tiesiogiai lyginti, tačiau per paskutinįjį dešimtmetį pastebimas stabilus savanorių skaičiaus augimas. JK Pilietinės visuomenės almanacho (NCVO, 2009 m.) duomenimis, vis daugiau gyventojų įsitraukia į oficialią savanorišką veiklą (2003 m. – 42%, lyginant su 2001 m. – 39% šalies gyventojų). Tyrimai rodo, jog pastaraisiais metais savanoriaujančių jaunų žmonių skaičius augo. Padidėjęs savanoriaujančių jaunuolių skaičius gali būti susijęs su neseniai įgyvendintomis iniciatyvomis, kuriomis buvo siekiama paskatinti studentus tapti savanoriais. 22 Kaip rodo „Helping Out“ tyrimo ataskaita (2007 m., Anglija) daugiausia savanorių pritraukia šie sektoriai: švietimas – mokyklos, koledžai, universitetai (31%), religija (24%), sportas ir sveikata, negalia (22%). Savanoriai daugiausia užsiėmė šia veikla: lėšų rinkimas ir aukojimas (65%), renginių, veiklos organizavimas (50%). „Helping Out“ tyrimo ataskaitos (2007 m., Anglija) duomenimis, reguliariai savanoriaujantys gyventojai šiai veiklai per mėnesį vidutiniškai skyrė 15,9 valandų, o visų dabartinių savanorių vidurkis siekia 10,9 valandų. Kaip rodo JK Pilietinės visuomenės almanachas (2009 m., Anglija), 1997 – 2007 m. laikotarpiu savanoriškai veiklai skiriamų valandų skaičius sumažėjo 30%. Be to, duomenys rodo, jog sparčiai daugėja savanorių, kurie šia veikla užsiima epizodiškai. Savanoriškų organizacijų skaičius ir tipai Jungtinėje Karalystėje prie savanoriškų organizacijų priskiriamos tokios ne pelno organizacijos, kaip labdaros organizacijos ir asociacijos. Savanoriškų organizacijų būna įvairių: vienos yra paremtos eilinių piliečių dalyvavimu ir savo veiklą grindžia solidarumu bei savitarpio supratimu; kitos organizacijos savo tvarka labiau primena įmones, nes jose dirba profesionalūs, apmokami darbuotojai. Šiose organizacijose daugiau biurokratijos, be to, jos labiau orientuotos į komerciją. 2009 metų Almanacho duomenimis, Jungtinėje Karalystėje veikė 170.905 savanoriško sektoriaus organizacijų. Į šį skaičių taip pat įeina 6.000 naujų organizacijų, kurios susikūrė 2008 – 2009 metais. Remiantis NCVO, savanoriška organizacija yra apibrėžiama kaip nepriklausoma, savivaldi organizacija, vienijanti visuomenės labui dirbančius žmones. Savanoriška organizacija gali samdyti apmokamus darbuotojus ar savanorius, su sąlyga, jei tai nedaroma siekiant finansinės naudos. Šiuo metu Anglijoje veikia maždaug 324 savanorystės centrai, atliekantys įvairias funkcijas ir teikiantys įvairias paslaugas: pagalba ieškant naujų savanorių; dalijimasis gerąja patirtimi, leidžiančia efektyviau bendradarbiauti su savanoriais; ryšių palaikymas su vietiniais politikos kūrėjais, siekiant sudaryti palankias sąlygas remti ir palaikyti savanorišką veiklą. Pagrindinės savanoriškos veiklos sritys Savanorių atliekamą veiklą galima suskirstyti į šias grupes: 1. Savitarpio pagalba arba savipagalba: panašias problemas ir iššūkius patiriantys žmonės kartu dirba, siekdami įveikti šiuos sunkumus; 2. Filantropija arba paslaugų teikimas kitiems: dažniausiai tai apima darbą savanoriškose arba bendruomeninėse organizacijose, teikiant tam tikras paslaugas vienam ar keliems tretiesiems asmenims ar paramos gavėjams; 3. Dalyvavimas: asmenų įsitraukimas į bet kokio lygio politinius, valdymo arba sprendimų priėmimo procesus; 4. Palaikymas ir dalyvavimas akcijose: kolektyviniai veiksmai oficialiose ir neoficialiose grupėse arba individuali veikla siekiant tam tikrų tikslų. 23 INSTITUCINĖ SISTEMA Pagrindinės valstybės institucijos ir kitos organizacijos, susijusios su savanoriška veikla Siekiant sustiprinti savanorystę reglamentuojančią teisinę sistemą, Savanoriško sektoriaus ateities komisija pabrėžė, kad šio sektoriaus infrastruktūrą reikia pripažinti kaip nepriklausomus savanoriško sektoriaus vienetus. Komisija taip pat rekomendavo sukurti tam tikras strategijas, kad savanoriškos veiklos infrastruktūra pajėgtų užtikrinti realistišką, tvarų ir ilgalaikį finansavimą. Problemos, susijusios su tvariu finansavimu, tebėra iššūkis daugeliui savanoriškų organizacijų. Už savanorišką veiklą yra atsakingi regioniniai valdžios organai. Už savanorystę Anglijoje atsakingas Kabineto biurui (Cabinet Office) priklausantis Trečiojo sektoriaus biuras (Office of the Third Sector), kuris skatina savanorišką veiklą bei socialinio verslo vystymąsi, remia ir stiprina trečiojo sektoriaus vaidmenį kuriant darnias, stiprias ir aktyvias bendruomenes. Trečiojo sektoriaus biuras (TSB) siekia, kad savanoriška veikla klestėtų, o piliečiai ir bendruomenės aktyviai dalyvautų pilietinėje veikloje. TSB yra atsakingas už tris sritis: • Jaunimo savanoriška veikla: Jaunimo veiklos ir įsitraukimo plano įgyvendinimas per labdaringą jaunimo veiklą; • Konsultavimas savanorystės klausimais ir naudingi resursai: savanoriškoms organizacijoms parūpinami orientaciniai dokumentai ir skiriami naudingi ištekliai (konsultavimas tokiais klausimais, kaip Kriminalinių įrašų biuro patikrinimas, savanoriai ir teisė, informacija apie savanoriškos veiklos riziką); • Savanoriškos veiklos rėmimas. Kabineto biuras teikia strategines dotacijas organizacijoms, skatinančioms jaunimo savanorišką veiklą. Kiti vyriausybės departamentai teikia paramą konkrečioms savanoriškos veiklos sritims. Jungtinėje Karalystėje yra keturios nacionalinės savanoriškos organizacijos (valstybės finansuojamos): „Volunteering England“, „Volunteer Development Scotland“, Velso savanoriškos veiklos taryba ir Šiaurės Airijos plėtros agentūra. Visos šios organizacijos remia vietines ir regionines savo šalių savanoriškas organizacijas. Taip pat šalyje veikia JK Savanorių forumas (UKVF), kuris susideda iš aukščiau minėtų keturių skėtinių Jungtinės Karalystės organizacijų. Politika Šiuo metu Jungtinėje Karalystėje nėra bendros nacionalinės savanoriškos veiklos strategijos. Kiekvienas regioninis valdžios organas yra atsakingas už nuosavos savanorystės strategijos sukūrimą. Anglija, Velsas ir Škotija kol kas savo savanorystės strategijų kurti neplanuoja. Nors valstybė neturi nacionalinės strategijos, tačiau reikia pažymėti, kad 1998 metais Jungtinėje Karalystėje labai padaugėjo Susitarimų (angl. Compacts), kuriais siekiama įtvirtinti vyriausybės ir savanoriško bei bendruomeninio sektoriaus santykius. Šiais susitarimais vyriausybė, savanoriškasis ir bendruomeninis sektoriai pasižada dirbti kartu visuomenės labui, puoselėti bei 24 remti savanorišką veiklą. Susitarimai remiasi idėja, jog savanoriškas ir bendruomeninis darbas yra labai svarbus demokratiškos ir socialiai integruotos visuomenės vystymuisi. Šie susitarimai – tai memorandumai, apibrėžiantys vyriausybės ir savanoriško bei bendruomeninio sektoriaus santykius. Tai nėra teisiškai įpareigojantys dokumentai. Dokumentui svarumo suteikia vyriausybės ir savanoriško bei bendruomeninio sektoriaus patvirtinimas. Susitarimą lydi penki jį papildantys kodeksai: • Savanorystė: Gerosios praktikos kodeksas; • Konsultavimas ir politikos įvertinimas: Gerosios praktikos kodeksas; • Juodaodžių ir etninių mažumų savanoriškos ir bendruomeninės organizacijos: Gerosios praktikos kodeksas; • Finansavimas: Gerosios praktikos kodeksas; • Gairės vietiniams susitarimams: Vietinių santykių stiprinimas. Tyrimai rodo, kad savanorystės politikos srityje trūksta bendradarbiavimo ir vieningų sprendimų. Taip pat susirūpinimą kelia tai, kad pastaraisiais metais savanorystė politinėje darbotvarkėje „nuplaukė“ į antrą planą. Tačiau turint omenyje tokius pasiekimus, kaip neseniai įkurtas Trečiojo sektoriaus biuras, galima teigti, kad savanoriška veikla vis dar tebėra svarbus valstybei klausimas. REGULIAVIMO SISTEMA Bendroji teisinė sistema Jungtinėje Karalystėje nėra priimta jokio specialiai savanoriams skirto įstatymo. Savanoriams galioja tie patys įstatymai, kaip ir visiems šalies gyventojams. Darbo įstatymas, įtvirtinantis tam tikras darbuotojų teises, tokias kaip lygios galimybės, darbo valandų apribojimus, atostogas, atleidimą nuo darbo dėl ligos, skundų teikimo tvarką ir pan., yra taikomas tik darbuotojams. Vis dėlto Jungtinėje Karalystėje organizacijos skatinamos tokias teises ir taisykles taikyti ir savanoriams, tačiau teisiškai jos nėra įpareigotos tą daryti. Nors šalyje nėra jokio savanoriškai veiklai skirto įstatymo, tačiau yra priimtas Savanoriškos veiklos gerosios praktikos kodeksas. Jis buvo paskelbtas 2000 metais, o 2005 metais pasirodė pataisytas jo leidimas. Šiame kodekse, kuriuo siekiama pripažinti savanorystės vertę, yra išdėstyti būdai, įgalintys žmones įsitraukti į savanorišką veiklą ir daryti įtaką sprendimams, siekiant pašalinti barjerus savanorystės srityje. Apžvalgininkai pastaruoju metu atkreipia dėmesį į vyriausybės programas ir politines priemones, kurios gali suvaržyti savanorišką veiklą, kadangi jose numatyti tam tikri apribojimai norintiems užsiimti savanoriška veikla. • Vienas svarbus klausimas yra susijęs dėl susirūpinimo, jog potencialūs savanoriai gali būti atgrasomi nuo savanorystės. Šį susirūpinimą sukėlė painiava dėl „šešiolikos valandų“ taisyklės ir klaidingas suvokimas, kad savanoriaujant daugiau nei šešiolika valandų per savaitę, galima prarasti bedarbio pašalpą. Reikėtų pažymėti, kad savanoriams, gaunantiems bedarbio pašalpą, nėra taikomi jokie savanoriškos veiklos valandų apribojimai. 25 • • • Svarbus pasiekimas buvo Kriminalinių įrašų biuro (KIB) įkūrimas. KIB suteikia Anglijos ir Velso organizacijoms prieigą prie informacijos apie teistumą bei kitų aktualių duomenų, padedančių organizacijoms atrinkti tinkamus žmones darbui su vaikais ir pažeidžiamais visuomenės nariais. Asmenys, norintys dirbti su pažeidžiamais žmonėmis, turi pateikti paraišką užsiregistruoti Nepriklausomoje apsaugos institucijoje (Independent Safeguarding Authority) tokia pat tvarka, kaip ir darbuotojai. Savanoriams yra siūloma netaikyti paraiškos mokesčio. Kai kurie teigia, jog ši sistema dar labiau apsunkins dokumentų tvarkymą, sumažins pasitikėjimą ir atbaidys nuo savanoriško darbo. 2008 metais buvo patvirtintas Pasienio, imigracijos ir pilietybės įstatymo projektas, siekiant sustiprinti pasienio kontrolę glaudesniam muitinės ir imigracijos institucijų bendradarbiavimu. Taip pat ir užtikrinti, kad atvykėliai užsitarnautų teisę pasilikti Jungtinėje Karalystėje. Įstatymo projekte siūloma iš dalies pakeisti imigracijos taisykles, siekiant palengvinti sąlygas gauti Britanijos pilietybę, ir padėti greičiau integruotis tiems, kurie patys stengiasi įsitraukti į bendruomenę dalyvaudami įvairioje veikloje (pvz., savanoriaudami). Tačiau kyla susirūpinimas, kad skatinimas imtis savanoriškos veiklos gali prieštarauti fundamentaliam savanorystės apibrėžimui. Lygybės įstatymo projekto (2009) tikslas yra harmonizuoti galiojančius nediskriminavimo ir lygybės teisės aktus, kovojant su diskriminacija dėl rasės, negalios, lyties, amžiaus, seksualinės orientacijos, lyties pakeitimo, religijos arba įsitikinimų. Vertinant galimą šio įstatymo poveikį savanoriškai veiklai, labiausiai susirūpinimą kelia tai, jog įstatymo projekte yra minimi tik darbuotojai ir paslaugų teikėjai, tačiau savanoriais čia nėra įtraukti. Savanorių veiklą reglamentuojanti teisinė sistema Jungtinėje Karalystėje savanoriams skirtų įstatymų nėra. Savanoriai neturi specialaus teisinio statuso ir jie nėra atleidžiami nuo mokesčių. Socialinę paramą gaunantiems asmenims savanoriška veikla gali duoti daug naudos, nes užsiimant tokia veikla stiprėja pasitikėjimas savimi, lavinami įgūdžiai, didėja tikimybė susirasti geresnį darbą. Nors savanoriai gali užsiimti savanoriška veikla neribotą skaičių valandų, tačiau apie savo ketinimus savanoriauti jie privalo pranešti vietinei socialinės apsaugos institucijai, ir prieš imdamiesi savanoriškos veiklos sulaukti jos rašytinio pritarimo. Jungtinėje Karalystėje savanoriams neskiriama jokių mokestinių lengvatų, nebent tuo atveju, kai jie gauna kompensaciją už išlaidas, patirtas atliekant savanorišką darbą. Pagal Fiksuotų pajamų automobilių schemą (Fixed Profit Car Scheme), valstybinių mokesčių departamentas savanoriams vairuotojams nustato neapmokestinamą nuvažiuotų kilometrų tarifą. Todėl organizacijos gali mokėti vairuotojams išmoką už nuvažiuotus kilometrus nevesdamos apskaitos. Atsižvelgiant į savanorio išlaidų kompensavimą, reikia tiksliai žinoti, kaip ir už ką savanoris gaus kompensaciją. Kaip išdėstyta „Volunteering England“ gairėse „Savanoriai ir įstatymas“, jei savanorių patirtos išlaidos yra susijusios tik su savanoriškos veiklos vykdymu, tuomet šių išlaidų kompensacija nėra apmokestinama. Tačiau tuo atveju, kai savanoriai gauna kokį nors užmokestį, nuo jo sumos turi būti mokami mokesčiai. Jei sumokėti pinigai vadinami „išlaidomis“, tai dar nereiškia, kad ši suma automatiškai atleidžiama nuo mokesčių. Tas pats galioja ir honorarams bei kišenpinigiams. 26 Savanoriškų organizacijų veiklą reglamentuojanti teisinė sistema Jungtinėje Karalystėje nėra įstatymų, skirtų savanoriškoms organizacijoms. Teisinę šalies situaciją apsunkina Anglijoje, Velse, Šiaurės Airijoje ir Škotijoje galiojančios skirtingos teisinės sistemos. Anglijos ir Velso organizacijos gali būti laikomos labdaringomis tik tada, jei jas patvirtina Labdaros Komisija, kuri turi įsitikinti, ar organizacijos paskirtis ir tikslai yra tiesiogiai susiję su labdara. Labdaringų organizacijų iš įvairių šaltinių gautos pajamos yra neapmokestinamos tuo atveju, jei jos naudojamos labdaros tikslais. Organizacijai reikia užsiregistruoti kaip PVM mokėtoja tik tada, jei per dvylikos mėnesių laikotarpį jos komercinės pajamos viršija 60.000 svarų sterlingų (suma gali skirtis priklausomai nuo biudžeto). Jei pajamos neviršija nurodytos sumos, organizacija gali užsiregistruoti savo noru. Šalyje nėra priimtų jokių įstatymų, skirtų privačioms organizacijoms, įsitraukusioms į savanorišką veiklą. Joms taip pat netaikomos jokios specialios mokestinės privilegijos, kurios skatintų priimti savanorius arba būtų paskatas jų darbuotojams užsiimti savanoriška veikla. Savanorių draudimas ir apsauga Savanoriams yra taikoma 1974 metais priimto Sveikatos ir saugos darbo vietoje įstatymo 3 skyriaus nuostata, kuri įpareigoja visus darbdavius „kiek įmanoma užtikrinti, kad asmenys, kurie nėra įmonės darbuotojai, bet kurie gali būti paveikti jos veiklos, būtų apsaugoti nuo bet kokios pavojaus jų sveikatai ir saugumui“ bei „suteikti jiems informaciją, kuri reikalinga norint apsaugoti jų sveikatą ir saugumą“. Organizacijos, kuriose dirba bent penki darbuotojai, privalo turėti raštiškai išdėstytą sveikatos ir saugos politiką, apibrėžiančią organizacijos pareigas ir procedūras. Mažesnėms organizacijoms taip pat vertėtų turėti tokią raštu įtvirtintą politiką. Ši politika taip pat turėtų apimti savanorius ir jiems turėtų būti leista su jomis susipažinti. „Volunteering England“ organizacijos rekomendacijose teigiama, jog nepaisant to, kokia yra organizacijos teisinė struktūra, svarbu, kad jos savanoriai būtų tinkamai apdrausti. Dvi svarbiausios draudimo rūšys yra bendrasis civilinės atsakomybės ir darbdavio civilinės atsakomybės draudimas. Nors įstatymas neįpareigoja organizacijų apsidrausti darbdavio atsakomybės draudimu, tačiau joms patartina tai padaryti, jei nori išvengti savanorių pretenzijų dėl aplaidumo. Bendrasis civilinės atsakomybės draudimas būna įvairus, todėl organizacijoms patartina prieš draudžiantis išanalizuoti draudimo sąlygas ir išsiaiškinti, ar jis apdraudžia ir savanorius. Ne visos organizacijos parūpina savanoriams asmens draudimą nuo nelaimingų atsitikimų. Šiuo draudimu apsidrausti gali ne visi, kadangi yra tam tikri amžiaus apribojimai, taip pat nurodoma, kokio pobūdžio veiklai draudimas galioja. 27 Žinodamos apie amžiaus apribojimus, taikomus draudžiantis nuo nelaimingų atsitikimų, kai kurios organizacijos į savanorius priima vyresnio amžiaus asmenis. Tokia politika dažnai kritikuojama kaip diskriminuojanti, nors draudimo bendrovėms daromas spaudimas atnešė teigiamų pokyčių. Jungtinės Karalystės įstatymai reikalauja, kad visų vairuotojų automobiliai būtų apdrausti. Organizacijos, kurios reikmėms savanoriai naudoja savo automobilius, turėtų įsitikinti, kad savanoriui priklausančio automobilio draudimas vis dar galioja (taip pat, ar galioja vairuotojo pažymėjimas ir ar jo kategorija atitinka vairuojamą automobilį). Taip pat organizacija turėtų įsitikinti, ar savanoris įspėjo savo draudimo bendrovę, jog automobilis yra naudojamas organizacijos reikmėms. Galima taip pat apsidrausti „neapibrėžtuoju auto atsakomybės draudimu“, kuris atleidžia organizaciją nuo bet kokios teisinės atsakomybės, kuri gali kilti savanoriui patekus į autoavariją savanoriškos veiklos metu, jam apie tai nepranešus draudimo bendrovei. Kai kurios organizacijos, drausdamosi bendruoju civilinės atsakomybės draudimu, apdraudžia ir vairuotojus. EKONOMINĖ SAVANORIŠKOS VEIKLOS DIMENSIJA Savanoriškos veiklos finansavimas 2008 – 2011 m. laikotarpiu Trečiojo sektoriaus biuras planuoja investuoti apie 515 milijonų svarų sterlingų į trečiojo sektoriaus programas: • 80 milijonų svarų sterlingų skirti nedidelių dotacijų programai, kurios tikslas stiprinti bendruomenės veiklą ir vaidmenį (paskelbta 2007 m. biudžete); • 50 milijonų svarų sterlingų vietiniam rėmimo fondui, kuris padės vietiniams nepriklausomiems fondams išplėtoti lėšų skyrimo bendruomenei sistemą, kuri garantuos tvarų pašalpos šaltinį ateityje; • 117 milijonų svarų sterlingų jaunimo savanoriškai veiklai, skiriant šias lėšas per specialią organizaciją (savanoriška jaunimo labdaros organizacija); • Daugiau kaip 85 milijonai svarų sterlingų organizacijai „Capacitybuilders“, siekiant plėtoti trečiojo sektoriaus infrastruktūrą; • Apie 65 milijonų svarų sterlingų organizacijai „Futurebuilders“, iki 2011 m. padidinant visų fondo valdomų paskolų, dotacijų, ir paskolų garantijų vertę iki 215 milijonų svarų sterlingų. NCVO publikuotoje ataskaitoje (2009 m.) pateiktos paskutinės valstybinio finansavimo tendencijos rodo, kad 2006 – 2007 metais savanoriškų organizacijų pajamos iš viešųjų šaltinių siekė 12 milijardų svarų sterlingų. Į šiuos šaltinius įeina pajamos iš JK centrinės, vietinės ir regioninės administracijos, tarptautinių organizacijų, užsienio vyriausybių ir dalis nacionalinės loterijos. Iš šių 12 milijardų, 4,2 milijardai buvo savanoriškos dotacijos, o 7,8 milijardai – uždirbtos pajamos pagal sutartis. Ataskaita taip pat rodo, kad pajamos iš viešųjų šaltinių nuo 2000 m. kasmet auga. 28 Remiantis NCVO tyrimu (2009 m.), žemiau pateikiami savanoriškų organizacijų finansavimo šaltiniai: • Viešieji šaltiniai (įsk. nacionalinę loteriją) 36%; iš jų: sutartys (65%), dotacijos (35%); • Individualūs asmenys 38%; • Organizacijos vidaus pajamos 11%; • Savanoriškas sektorius 10%; • Privatus sektorius 5%; Ekonominė savanoriškos veiklos vertė Per pastarąjį dešimtmetį išaugo susidomėjimas ekonomine savanoriškos veiklos verte ir jos indėliu valstybei. Tokie skaičiavimai atliekami iš dalies dėl to, kad norima pateisinti savanoriško sektoriaus egzistavimą rinkos ekonomikoje, o taip pat suprasti, kokia yra šio sektoriaus teikiama nauda arba ko valstybė netektų, jei šio sektoriaus nebūtų. Pagal JK Pilietinės visuomenės almanachą (2009), bendras savanorių indėlis į ekonomiką siekia 22,7 milijardus svarų sterlingų. Pasak Savanoriškos veiklos tyrimų instituto (2007), savanorystė turėjo labai didelę įtaką Anglijos ekonomikai. 2003 metais 42% Anglijos ir Velso gyventojų bent kartą savanoriavo grupėje, klube arba organizacijoje – iš viso tai sudarytų maždaug 17,9 milijonų gyventojų. Per paskutinius dvylika mėnesių prieš tyrimą, kiekvienas savanoris savanoriškai veiklai skyrė 104 valandas. Bendrai paėmus, iš viso savanoriai dirbo 1,9 milijardą valandų. Tai prilygtų vienam milijonui visu etatu dirbančių darbuotojų. Skaičiuojant pagal vidutinį darbo užmokestį, savanorių indelio vertė buvo 22,5 milijardai svarų sterlingų. 4.3. Lenkijos atvejis Istorija ir kontekstas Trečiojo sektoriaus organizacijų ištakos Lenkijoje menamos dar nuo viduramžius siekiančių krikščioniškojo gailestingumo ideologijos ir Katalikų bažnyčios veiklos laikų. Be Romos katalikų bažnyčios, savanoriškai veiklai reikšmingos įtakos turėjo ir pasaulietinės gerovės tradicijos, pasireiškusios kaip savanoriškas aristokratijos bei municipalitetų dalyvavimas, siekiant padėti neturtingiems žmonėms. Nuo 1795 m. iki 1918 m., kai Lenkija išnyko iš pasaulio žemėlapio kaip suvereni valstybė, pastangos sumažinti skurdą, palaikyti tautos dvasią ir išlaikyti lenkų kultūrą tapo svarbia socialine, kultūrine bei politine jėga. Nepaisant įvairių apribojimų, šiuo laikotarpiu labdaros ir filantropinės organizacijos toliau atliko svarbų vaidmenį visuomenėje. Nuo 1918 m., kai Lenkija atgavo nepriklausomybę, savanoriškos organizacijos prisidėjo formuojant nacionalinį identitetą ir re-integruojant Lenkijos visuomenę. Fondai ir asociacijos atliko esminį vaidmenį ne tik vienodinant sudėtingą padalijimo palikimą, bet ir padedant Lenkijai atsigauti patyrus materialinių nuostolių per Pirmąjį pasaulinį karą. 29 Tuo metu asociacijų kūrimo teisinis pagrindas buvo įtvirtintas 1921 m. Lenkijos Konstitucija ir 1932 m. Asociacijų įstatymu. Prieškario Lenkijoje vyriausybės administracija (Vidaus reikalų ministerija) įregistravo apie dešimt tūkstančių asociacijų bei tris tūkstančius fondų. Vis dėlto, po Antrojo pasaulinio karo, savanoriškoms organizacijoms buvo taikomos griežtos komunistinio režimo politinės ir administracinės kontrolės priemonės. Daugelis iki karo gyvavusių organizacijų buvo panaikintos, o jų turtas buvo konfiskuotas ir nacionalizuotas. Be to, Katalikų bažnyčia patyrė represiją, o 1950 m. buvo panaikinta jos labdaringa funkcija. Vienintelės organizacijos, kurias leido valdžios institucijos, buvo Lenkijos Raudonasis Kryžius, Lenkijos skautų asociacija ir Vaikų draugija. Vis dėlto, iš jų buvo reikalaujama remti tuos pačius politinius ir gerovės tikslus, kurių siekė komunistinė valstybė. Pasibaigus komunistiniam valdymui, Lenkija išgyveno pilietinių savanoriškų iniciatyvų renesansą. 1992 – 1997 m. fondų skaičius beveik padvigubėjo, o asociacijų skaičius išaugo keturgubai. Atsižvelgiant į tai, kad 90 proc. organizacijų buvo įkurtos po 1989 m., galima teigti, jog Lenkijos trečiasis sektorius yra gana jaunas. Vis dėlto, tuo pat metu paaiškėjo, kad socialinį ankstesnio režimo palikimą sunku išrauti su šaknimis per tokį trumpą laikotarpį. Visuotinis nenoras prisijungti prie masinės narystės ir imtis kolektyvių veiksmų vis dar laikomas pagrindine savanorystės plėtros Lenkijoje kliūtimi, kuri yra komunizmo laikais propaguotos privalomo kolektyvizmo idėjos pasekmė. Dėl savanorišku pagrindu pagrįsto privalomojo darbo, komunistiniu laikotarpiu atsirado terminas „socialinis aktyvistas“, kuris dažnai yra laikomas ne teigiamu, o neigiamu reiškiniu. Savanorių pažiūros ne visuomet suprantamos visuomenėje. Remiantis kai kuriomis nuomonėmis, šiais laikais savanorystė Lenkijoje yra labiau atsitiktinis fenomenas, kuris reiškia, kad vietoje ilgalaikio įsipareigojimo, savanorystę paskatina tik išskirtiniai pavieniai atvejai. Apibrėžimai Savanorystė yra viena iš pagrindinių Lenkijos trečiojo sektoriaus sudedamųjų dalių, o ją reglamentuoja 2003 m. balandžio 23 d. priimtas įstatymas „Dėl viešąją naudą teikiančios veiklos ir savanorystės“. Remiantis šiuo įstatymu, savanoris yra „asmuo, kuris savanoriškai ir be jokio atlyginimo teikia paslaugas, remdamasis įstatymu nurodytomis taisyklėmis“. Įstatyme toliau dėstoma, kad asmuo, kuris imasi savanoriškos veiklos, turi turėti tinkamą kvalifikaciją ir atitikti jo ar jos teikiamai naudai keliamus reikalavimus, jei kitos teisės nuostatos apima tokių kvalifikacijų ar reikalavimų būtinumą. Asmenys, kurie nusprendžia įsteigti asociaciją ar prie jos prisijungti kaip nariai nėra savanoriai, nes jie teikia paslaugas tik pačios asociacijos naudai. Lenkijoje taip pat naudojami ir kiti apibrėžimai. Savanorių centrų tinklas apibrėžia savanorį kaip „fizinį asmenį, kuris savanoriškai be jokios kompensacijos teikia naudą organizacijoms, institucijoms ir asmenims, nesusijusiems šeimos ar draugystės ryšiais“. „Klon/Jawor“ asociacija apibūdina savanorystę kaip „savo laiko skyrimą neapmokamai socialinei veiklai, vykdomai laisva valia nevyriausybinėse organizacijose, religiniuose ir socialiniuose judėjimuose“. Taigi, pati sąvoka „savanoris“ Lenkijoje net ir turint teisės akto apibrėžimą, išlieka problemine, o plačioji visuomenė jos dažnai nesupranta. 30 Lenkijoje nėra įtvirtinto termino „savanoriška organizacija“. Atitinkamos organizacijos yra vadinamos nevyriausybinėmis organizacijomis (NVO), ne pelno siekiančiu/-iomis sektoriumi/organizacijomis ir socialinėmis organizacijomis. Pirmieji du terminai visai neseniai buvo „pasiskolinti“ iš užsienio, o paskutinis terminas Lenkijoje buvo vartojamas iki 1989 m. Jo vartojimas labai sumažėjo dėl neigiamos konotacijos su komunistiniu laikotarpiu, tačiau pastaruoju metu šis terminas jau praranda savo menkinamąją reikšmę ir yra vartojamas kalbant apie viešąją naudą. Savanorių skaičius ir apibūdinimas Remiantis 2007 m. duomenimis, apie 4 milijonus (13,2% suaugusių gyventojų) suaugusių lenkų vykdė savanorišką veiklą organizacijose ar grupėse. Nuo 2001 m. iki 2007 m. savanorystė Lenkijoje klestėjo. 2004 m. apie 5,4 milijonų lenkų, t. y. 18,3% gyventojų, dalyvavo savanoriškoje veikloje, lyginant su 10% 2001 metais. Pagrindinė priežastis, kodėl išaugo savanoriška veikla užsiimančių asmenų skaičius, matyt buvo ta, jog palaipsniui žmonės pradėjo suvokti savanoriškos veiklos principus ir naudą. Smarkus savanorių skaičiaus sumažėjimas, pastebėtas 2008 m. pabaigoje, sukėlė diskusijas apie „rimtą krizę“ ir „ryškų pasikeitimą“ socialinėje veikloje Lenkijoje. Tuo metu tik 11,3% (apie 4 milijonus) suaugusių šalies gyventojų pareiškė skiriantys savo laisvą laiką, teikdami savanorišką pagalbą kitiems, o tai sudarė daugiau nei 10% mažiau nei 2006 metais. Vienas pagrindinių šios tendencijos paaiškinimų yra tobulėjanti darbo rinka ir intensyvūs migracijos procesai. Tai galėjo būti ypač aktualu jauniems žmonėms (nes dažniausiai jie užsiima savanorišku darbu), kurie dabar galėjo tiesiogiai patekti į darbo rinką. Savanoriškų organizacijų skaičius ir rūšys Teisiniu požiūriu, nevyriausybinė organizacija (NVO) pirmą kartą buvo apibrėžta 2003 m. balandžio 23 d., kai buvo priimtas naujas įstatymas „Dėl viešąją naudą teikiančios veiklos ir savanorystės“. Šio įstatymo 3.2. straipsnyje nevyriausybinės organizacijos yra apibrėžiamos kaip „juridiniai asmenys ar juridinio asmens statuso neturintys subjektai, įkurti remiantis įstatymų nuostatomis, įskaitant fondus ir asociacijas“. Remiantis viešuosius finansus reguliuojančiais aktais, nevyriausybinės organizacijos nėra viešųjų finansų sektoriaus institucijos ir veikia ne pelno siekimo pagrindu. Teisinis apibrėžimas yra platus, kadangi NVO apima asociacijas ir fondus, o taip pat ir juridinius bei ne juridinius asmenis, kurie nėra viešųjų finansų sektoriaus dalis, nesiekia pelno ir yra įsteigti laikantis atskirų teisės aktų. Minėto įstatymo nuostatos netaikomos politinėms partijoms, profesinėms sąjungoms ar darbdavių organizacijoms. Taip pat ir fondams, kuriuos įsteigė politinės partijos, valstybės iždo ar vietos savivaldybių asociacijoms. Be to, įstatymo nuostatos reglamentuoja viešosios naudos organizacijų kaip kvalifikuotos NVO rūšies įsteigimą. 31 Nevyriausybinės organizacijos gali gauti viešosios naudos organizacijos statusą (išskyrus kelis apribojimus, taikomus politinių partijų fondams, viešiesiems fondams, profesinėms sąjungoms ir t. t.), jei jos tenkina tam tikrus kriterijus, susijusius su organizacijos veiklos sritimi. Pavyzdžiui, be to, kad yra NVO kaip subjektas, siekiantis gauti viešosios naudos organizacijos statusą, jis turi vykdyti veiklą viešosios naudos srityje (kaip numatyta įstatymu) bei visos visuomenės labui. Žvelgiant į savanoriškų organizacijų veiklos sritis 2008 m., didžiausia dalis nevyriausybinių organizacijų veikė sporto ir laisvalaikio srityje (38,3%), kultūros ir meno srityje (12,7%), švietimo ir ugdymo srityje (12,8%), socialinės gerovės ir socialinių paslaugų srityje (11,2%) ir sveikatos priežiūros srityje (7,7%). Nevyriausybinės organizacijos, veikiančios sveikatos apsaugos, socialinių paslaugų ir socialinės paramos srityje daugiausia dirba su savanoriais. Iš jų, 60% nurodė dirbančios su iki 30 savanorių. Pagrindiniai šaltiniai, kuriais remiantis nustatomas nevyriausybinių organizacijų skaičius Lenkijoje, yra oficialus nacionalinių ūkio subjektų nacionalinių išteklių registras „REGON“, Centrinis statistikos biuras ir Nacionalinis teismo registras. 2007 m. gruodį „REGON“ registre buvo tokie duomenys: • • • • • • • • • 75.281 asociacija; 9.041 fondas; 14.173 katalikų bažnyčios; 1.428 kitos bažnyčios ir religinės organizacijos; 3.804 socialinės organizacijos, neišvardintos atskirai; 19.217 profesinių sąjungų organizacijos; 5.719 įvairių profesijų savivaldos organizacijos; 233 politinės partijos; 324 darbdavių organizacijos. Sukaupti duomenys rodo, kad iš 129.220 įregistruotų subjektų, daugumą sudaro nevyriausybinės organizacijos – asociacijos bei fondai. Toliau rikiuojasi bažnyčios, religinės organizacijos bei profesinės sąjungos, o mažiausia grupė juridinių asmenų įregistruota kaip politinės partijos. Be to, nereikalaujama prašyti išregistruoti organizaciją iš „REGON“ registro. Taigi, kai kurios įregistruotos organizacijos jau nebeegzistuoja (maždaug 10–30%). Taip pat registre nekaupiami duomenys apie „neoficialias“ organizacijas, kurios neturi juridinio asmens statuso ir nėra įregistruotos kaip vietos filialai. Nevyriausybinių organizacijų, įtrauktų į „REGON“ registrą 2004 m., 2005 m., 2006 m., 2007 m. ir 2008 m., skaičius nuolat augo. 2004 m. balandį nevyriausybinį sektorių sudarė beveik 109.000 subjektų. Panaši tendencija matoma ir Nacionalinio teismo registre. Jame įregistruotų nevyriausybinių organizacijų skaičius išaugo nuo 63.744 (2005 m. gruodį) iki 72.522 (2007 m. pabaigoje). 32 Apibendrinant, remiantis apibrėžimu, nevyriausybinės organizacijos yra juridiniai asmenys arba juridinio asmens statuso neturintys subjektai, įsteigti laikantis privalomų įstatymų nuostatų, nesantys viešųjų finansų sektoriaus dalimi (remiantis viešųjų finansų nuostatomis) ir nesiekiantys pelno. Išskyrus tam tikrus subjektus, kuriuos apima NVO apibrėžimas, tik dvi teisinės formos gali būti klasifikuojamos kaip NVO – tai fondai ir asociacijos. Priėmus tokį trečiojo sektoriaus subjektų apibrėžimą, atsirado du požiūriai dėl to, kas įeina į šį apibrėžimą. Siauresnis apibrėžimas įtraukia tik fondus ir asociacijas, o platesnis apibrėžimas apima šias pilietines grupes: • • • • • • • • • • • • Fondus; Asociacijas ir jų sąjungas; Asociacijų ir fondų federacijas ar sąjungas; Politines partijas; Socialines organizacijas, veikiančias pagal atskiras teisės nuostatas; Profesines sąjungas; Darbuotojų sąjungas; Įvairių profesijų savivaldos organizacijas (prekybos rūmus, sąjungas ar amatininkų organizacijas); Ūkininkų sąjungas ir ūkininkių grupes; Bažnytines organizacijas; Kitas grupes, pvz., vietos bendruomenės paramos grupių klubus; ir Kooperatyvus (socialinius kooperatyvus). Iš esmės Lenkijos ne pelno siekiantis sektorius yra pagrįstas savanoryste. Todėl galima teigti, kad kai kurios organizacijos negalėtų egzistuoti be savanorių. „Klon/Jawor“ asociacijos atliktas tyrimas atskleidė, kad du trečdaliai Lenkijos nevyriausybinių organizacijų nesamdo jokio apmokamo personalo. Atitinkamai, 2004 m. apie 1 milijonas savanorių prisidėjo prie 44 proc. Lenkijos nevyriausybinių organizacijų veiklos. Pagrindinės savanoriškos veiklos Remiantis 78,8% nevyriausybinių organizacijų pateiktais duomenimis, pagrindiniai savanorių vykdomi darbai yra organizacinio pobūdžio. Pusėje organizacijų savanoriai reklamuoja organizacijos darbą. Vienoje iš keturių organizacijų savanoriai atlieka specialistų vaidmenį. 41,9% organizacijų savanoriai padeda atlikti įvarius tvarkymosi darbus. Paklausti apie savo savanoriškos veiklos pobūdį, savanoriai atsakė taip: • nuolatinis ir reguliarus darbas organizacijos ar asmens labui – 33,1%; • atsitiktinė veikla, vienkartinė pagalba – 28,1 %; • finansavimo ieškojimas ir aukų rinkimas – 12,4%; • kiti atsakymai (nepriskirti jokiai kategorijai) – 18,2%; • termino „savanorystė“ nesuprato – 14,9%; 33 INSTITUCINĖ SISTEMA Pagrindinės savanoriškoje veikloje dalyvaujančios organizacijos Atsakomybė už klausimus, susijusius su viešąja nauda ir savanoryste, yra priskirta Socialinės apsaugos departamentui prie Darbo ir socialinės politikos ministerijos. Kompetencija šiame departamente yra horizontalaus pobūdžio, o tai reiškia, kad atitinkamas ministras yra atsakingas už savanorystės skatinimą, atsižvelgiant į kitus ministrus ir viešojo administravimo subjektus. Kartu ši atsakomybė apima ir sąlygų, būtinų trečiojo sektoriaus plėtrai Lenkijoje ir savanorystės kaip fenomeno vystymui apskritai, priežiūrą, t. y. visuomenei naudą teikiančių organizacijų ir fondų priežiūra. 2003 m. balandžio 1 d. tuometinė Ekonomikos, darbo ir socialinės politikos ministerija įsteigė Viešosios naudos departamentą kaip valstybinę instituciją, atsakingą už 2003 m. balandžio 24 d. įstatymo „Dėl viešąją naudą teikiančios veiklos ir savanorystės“ (Įstatymų žurnalas Nr. 95, 873 punktas) stebėseną ir įgyvendinimą. Departamentas inicijuoja teisės aktus ir teisinius pakeitimus, formuojančius trečiojo sektoriaus vystymąsi Lenkijoje. Jis taip pat atsakingas už sąlygų kūrimą nevyriausybinių organizacijų ir kitų viešųjų interesų labui veikiančių subjektų bei savanorystės plėtrai. Galiausiai, departamentas yra atsakingas už viešojo administravimo ir trečiojo sektoriaus bendradarbiavimą. Kitos institucijos, kurių atsakomybės sritis apima savanorystę, yra Švietimo ministerija bei Sporto ir turizmo ministerija (ypatingai, Lenkijai ruošiantis priimti 2012 m. UEFA Europos futbolo čempionatą). Be to, remiantis Viešosios naudos įstatymo IV skyriumi, buvo įkurta Viešąją naudą teikiančios veiklos taryba, kuri už socialinės apsaugos klausimus atsakingam ministrui pasitarnauja kaip patariamoji ir nuomonės formavimo institucija. Taryba teikia nuomones dėl klausimų, susijusių su šiuo teisės aktu, vyriausybės įstatymų projektų viešosios naudos ir savanoriško darbo srityje. Šis įgaliojimas suteikia Tarybai galimybę turėti įtakos kuriant naujus įstatymus, tikrinti, ar galiojančiu įstatymu nepažeidžiamas statutas bei siūlyti šio įstatymo pakeitimus. Lenkijoje buvo sukurtos kelios organizacinės formos, siekiant skatinti savanorystę bei palengvinti bendradarbiavimą bei apsikeitimą informacija. Viena jų – sukurtas savanorių centrų tinklas. Savanorių centrų tinklas Pirmasis savanorystės centras Lenkijoje buvo įkurtas 1993 m. Varšuvoje. Tuo metu Nacionalinis savanorių centras buvo vienintelė savanoriška organizacija Lenkijoje ir Vidurio bei Rytų Europoje. Pagrindinė paskata šiam centrui įkurti buvo ta, jog po 1989 m. smarkiai išaugo NVO ir nepriklausomų socialinių iniciatyvų, kurios ieškojo savanoriškos pagalbos veiklos plėtrai, skaičius. Taigi, pagrindinis pirmojo centro tikslas buvo sukurti „kontaktinę vietą“, kur galėtų susitikti savanoriai ir tie, kuriuos domina jų darbas. Nuo to laiko Lenkijoje atsirado dar keli regioniniai ir vietos savanorių centrai, veikiantys „Savanorių centrų tinkle“. 34 Nevyriausybinių organizacijų paramos tinklas – SPLOT SPLOT buvo įkurtas kaip šešių organizacijų partnerystė 1994 m. Nuo 2003 m. sausio SPLOT tinklas buvo įregistruotas kaip asociacijų sąjunga. Jo tikslas yra pagerinti NVO valdymą, sudarant sąlygas ilgalaikei organizacijų veiklai, palengvinti valstybinių įstaigų, vietos valdžios institucijų ir NVO bendradarbiavimą, o taip pat skatinti NVO vaidmenį. Nacionalinė NVO federacija – OFOP OFOP suveda visos šalies organizacijas, kurios vykdo savo veiklą vietos, regioniniu ar nacionaliniu lygiu bei remia organizacijų darbą. Organizacijos narės vykdo veiklą įvairiose srityse, todėl OFOP yra unikali asociacijų, fondų ir susitarimų federacija. Nacionalinis nevyriausybinių iniciatyvų forumas – OFIP Kas trejus metus Varšuvos nevyriausybinių iniciatyvų forumo asociacija (FIP) organizuoja dviejų dienų susitikimą nacionalinėms ir užsienio NVO, kuris yra vadinamas „Nacionaliniu nevyriausybinių iniciatyvų forumu“. Pastaruosiuose penkiuose nacionaliniuose forumuose (1996 m., 1999 m., 2002 m., 2005 m. ir 2008 m.) dalyvavo daugiau nei penki tūkstančiai žmonių, susijusių su NVO. Šių susitikimų tikslas yra aptarti svarbiausius klausimus ir iššūkius, su kuriais susiduria organizacijos, pasikeisti patirtimi ir bendradarbiauti su viešojo administravimo, verslo sektoriaus ir žiniasklaidos atstovais. Regioninis informacijos ir paramos centras Regioninis centro fondas veikia nuo 1993 m. ir yra jau minėto SPLOT tinklo dalis. Nors regioninis centro fondas labiausiai paplitęs Pamario regione, pagrindinis jo tikslas yra remti NVO ir socialinius lyderius, kuriant pilietinę visuomenę. Atsakingo verslo forumas (FOB) Korporatyvinė savanorystė Lenkijos įmonėse vis dar yra naujovė ir labiau pastebima tarptautinių korporacijų sferoje. Savanorystės privačiose organizacijose klausimas iš dalies sprendžiamas Atsakingo verslo forumo (FOB) darbotvarkėje. FOB yra pirmoji nevyriausybinė organizacija Lenkijoje, visapusiškai nagrinėjanti korporacinės socialinės atsakomybės sąvoką. Jis buvo įkurtas 2000 m. Varšuvoje Lenkijos verslininkų, akademikų ir NVO iniciatyva. „Didžiojo Kalėdų pagalbos orkestro fondas“ (WOŚP) Fondas veikia sveikatos priežiūros srityje, kuri apima sergančių žmonių, ypač vaikų, gyvybių gelbėjimą, jų sveikatos gerinimo skatinimą bei veiksmus, skatinant sveikatos priežiūrą ir ilgalaikę priežiūrą. Šis tikslas įgyvendinamas „paskutinio aukų rinkimo“ pagalba, perkant įrangą ligoninėms visoje Lenkijoje bei vykdant keturias nacionalines medicinines programas ir vieną švietimo programą. 35 Pirmiausia, fondo veikla asocijuojasi su kiekvieną sausį vykdomu lėšų rinkimu, kuris yra žinomas kaip „Paskutinis WOŚP“. Tuo metu maždaug tūkstantis savanorių išeina į Lenkijos gatves ir renka aukas konkrečiam iš anksto nustatytam tikslui. Politikos kryptys Pirmasis savanorystės klausimas į politinę darbotvarkę buvo įtrauktas XXI amžiaus pirmojo dešimtmečio pradžioje. Tai pasižymėjo konsultacijomis dėl viešąją naudą teikiančios veiklos ir savanorystės įstatymo projekto priėmimu. Galima teigti, kad tuo metu, nors ir vyko teigiamas politinis dialogas dėl savanorystės visais valdymo lygiais, tačiau politinėje darbotvarkėje tam nebuvo teikiamas prioritetas. Lenkijoje iki šiol nėra jokios nacionalinės strategijos dėl savanorystės. Vis dėlto, nors ir nėra nė vienos oficialios savanorystę skatinančios programos, ji atsispindi paramos pilietinei visuomenei vystyti strategijoje 2007 – 2013 m. laikotarpiui. Paramos pilietinės visuomenės vystymui strategija 2007-2013 m. laikotarpiui Nesant sisteminės politikos pilietinio sektoriaus ir savanorystės atžvilgiu, 2008 m. vyriausybė priėmė sprendimą įgyvendinti „Paramos pilietinei visuomenei vystyti strategiją 2007 – 2013 m. laikotarpiui“. Dokumente aprašoma dabartinė pilietinės visuomenės būklė Lenkijoje ir akcentuojama visuotinė socialinė apatija bei didelis demokratijos deficitas Lenkijoje. Jame taip pat teigiama, kad menkas socialinis sąmoningumas pasižymi veiklumo ir atsakomybės bendruomenei stoka. Iš esmės, socialinis pasitikėjimas valstybe bei visuomenės pasitikėjimas tarp viešųjų ir pilietinių institucijų yra mažas. Vienas iš pagrindinių strategijos tikslų yra pasiekti optimalų viešajame gyvenime dalyvaujančių piliečių skaičių ir pilietinės visuomenės institucijų vystymąsi. Atsakomybė už pilietinės veiklos plėtrą yra priskirta vietos savivaldoms. Jų vaidmuo yra siekti bendro susitarimo, sprendžiant socialines problemas, bei formuoti socialinę tvarką, paremtą socialiniais ryšiais, bendra veikla vietos bendruomenių iniciatyvomis. REGLAMENTAVIMO SISTEMA Bendroji teisinė sistema Įstatymas dėl viešąją naudą teikiančios veiklos ir savanorystės įsigaliojo 2004 m. kaip „NVO sektoriaus konstitucija“, reglamentuojanti santykius tarp valstybės ir trečiojo sektoriaus. Lenkijos asociacijų ir fondų grupė įstatymo projektą pirmą kartą pateikė 2001 m., o antrą kartą – 2002 m. po keletą metų trukusių diskusijų. Atlikusi keletą pakeitimų, 2003 m. Darbo ir socialinių reikalų ministerija pateikė jį parlamentui. 2003 m. balandžio 23 d. priimtas įstatymas yra svarbiausias teigiamas pokytis Lenkijos trečiajame sektoriuje, tiesiogiai turėjęs įtakos savanorystei. Jame sprendžiami patys svarbiausi NVO sektoriaus klausimai. Jame nustatyti statuso kriterijai, taikomi NVO, ir įtvirtinama NVO bendradarbiavimo su valdžios institucijomis procedūrinė sistema. 36 Be to, priimtas „1% mechanizmo“ variantas, kuris sudaro sąlygas kiekvienam piliečiui paskirti 1% nuo savo pajamų mokesčio pasirinktai NVO. Galiausiai, įstatymas nustato konkrečias nuostatas, susijusias su savanoriška veikla, ir sudaro tvirtą pagrindą savanoriškos veiklos plėtrai Lenkijoje. Viena iš pagrindinių sąvokų, nustatytų įstatymu, yra „viešąją naudą teikiantis darbas“. Sąvoka vartojama kalbant apie bet kokią plačiojoje visuomenėje vykdomą veiklą, susijusią su NVO, religinių sąjungų ar vietos valdžios asociacijų atliekamais viešaisiais uždaviniais. Reiktų pastebėti, kad viešieji uždaviniai apima: • socialinę pagalbą; • labdaringą darbą; • žmonėms su negalia skirtą veiklą; • vartotojų teisių populiarinimą ir apsaugą; • natūralios aplinkos ir laukinių gyvūnų apsaugą; • istorinio paveldo apsaugą ir nacionalinio, pilietinio ir kultūrinio identiteto vystymą; • etninėms grupėms skirtą veiklą. Remiantis įstatymu, „viešąją naudą teikiančiu darbu“ gali būti ir apmokama, ir neapmokama veikla. Apmokamas viešąją naudą teikiantis darbas susideda iš viešaisiais laikomų uždavinių, kurių siekia organizacijos, vykdydamos veiklą pagal savo įstatus. Apmokamas viešąją naudą teikiantis darbas taip pat apima organizacijos siūlomų produktų ar paslaugų pardavimą. Ši nuostata turėtų garantuoti teisę gauti pelną, kurį uždirba organizacijos nariai, pardavinėdami prekes ir paslaugas. Teisės akto nuostatos taip pat reglamentuoja viešosios naudos organizacijų įkūrimą. Siekiant gauti šį statusą, būtina atitikti tam tikrus kriterijus. Be daugelio kitų dalykų, šie kriterijai yra susiję su organizacijos vykdomos veiklos sritimi. Viešosios naudos organizacijos turi teikti metines finansines ataskaitas ir veiklos ataskaitas. Šie dokumentai turi būti prieinami visiems suinteresuotiems subjektams. Nėra jokių oficialių savireguliacijos būdų, susijusių su savanoryste Lenkijoje, išskyrus tuos, kuriuos savarankiškai nustatė kai kurios NVO. Pavyzdžiui, Savanorių centras Varšuvoje, remdamasis JAV patirti, pritaikė Savanorio etikos kodeksą, kuris tapo neoficialiu dokumentu, reglamentuojančiu santykius su savanoriais darbuotojais. Teisinė sistema, reglamentuojanti individualių savanorių veiklą Viešąją naudą teikiančios veiklos ir savanorystės įstatyme numatyta, jog organizacijos turi sudaryti sutartį su savanoriais, kuri yra bendradarbiavimo su savanoriu pagrindas. Joje nustatoma naudos teikimo sritis, būdas ir terminai. Jei viešoji nauda teikiama daugiau nei 30 dienų, sutartis turi būti sudaroma raštu. Savanoriui pareikalavus, naudos gavėjas privalo išduoti raštišką patvirtinimą ir pateikti savo nuomonę apie savanorio suteiktą naudą. Paprastai pripažįstama, kad savanoris yra asmuo, kuris padeda kitiems be jokio finansinio atlygio, įstatymu numatytomis sąlygomis ir terminais. Savanoriškas darbas gali būti teikiamas bet kur, bet kokioje gyvenimo srityje. 37 Savanoriais gali būti šie asmenys: • • • nedirbantys asmenys – iš jų nėra atimamas bedarbio statusas ar socialinės išmokos; imigrantai – nereikalaujama gauti leidimo dirbti savanoriu Lenkijoje; nepilnamečiai – su sąlygą, kad jie turi raštišką juos prižiūrinčių asmenų leidimą. Šiuo metu svarstomi įstatymo pakeitimai dėl įstatymuose numatyto skirtumo tarp savanorišką darbą asociacijoms atliekančio asmens ir asociacijos nario. Įstatymu būtų draudžiama asociacijos narių savanorystė, kuriems nebūtų leidžiama sudaryti savanoriškos veiklos sutarties. Pagal tokią nuostatą, savanorystė būtų išskirta kaip turinti spontaniškumo elementą, kaip įsipareigojimas ad hoc pagrindu, o nario veikla asociacijose išsiskirtų nuolatinės organizacijos struktūros dalimi. Toks siūlomas pakeitimas sukėlė kai kurių organizacijų protestą ir yra laikomas nepagrįstu, kadangi savanoriams teikiama pirmenybė asociacijos narių atžvilgiu. Verta paminėti, kad kai savanoriškas darbas atliekamas konkrečiose institucijose, pvz., švietimo ir priežiūros institucijose ar psichologinėse-pedagoginėse klinikose, savanoriams taikomi konkretūs reikalavimai, kurie apima reikalavimą, kad asmuo būtų pilnametis ir neteistas. Nereikalaujama, kad nedirbantis asmuo, norintis tapti savanoriu, gautų specialų leidimą. Nepaisant to, toks asmuo turėtų informuoti darbo biržą apie tai, kad imasi tokios veiklos, tačiau tai nėra teisinė prievolė. Paprastai, nedirbantys asmenys yra skatinami užsiimti savanoriška veikla, o jiems savanoriaujant, iš jų neatimamos pašalpos, jei tik jie gali įrodyti, kad ieško darbo ir gali bet kada pradėti dirbti. Vienas iš pagrindinių savanoriškos veiklos trūkumų yra susijęs su tuo, kad pašalpų mokėjimas yra laikinai sustabdomas, jei asmuo nusprendžia dirbti savanoriu užsienyje. Pavyzdžiui, savanoriai, kurie išvyksta į užsienį ilgesniam nei trijų mėnesių laikotarpiui, netenka teisės gauti šeimos pašalpas. Jei savanoris vėl nori gauti išmokas, grįžęs turi būtinai pateikti naują prašymą darbo biržai. Be to, jauni žmonės, turintys bedarbio ar studento statusą, gali netekti savo sveikatos draudimo, jei jie dirba savanoriais užsienyje ilgą laiką. Jauni žmonės, kurių tėvai yra išsituokę, turi teisę gauti specialias pašalpas, kol nebaigia studijų. Atlikdami savanorišką veiklą, jie taip pat netenka šių pašalpų. Svarbu pažymėti, kad yra prieštaravimų dėl savanorystės ir šios tvarkos. Todėl ji skiriasi priklausomai nuo to, ar asmuo mokosi mokykloje, studijuoja universitete ar nori savanoriauti užsienyje. Yra dvi išlaidų grupės, susijusios su savanoryste. Viena grupė yra nagrinėjama viešąją naudą teikiančios veiklos ir savanorystės įstatyme, kuriame teigiama, jog organizacija turi apmokėti komandiruočių išlaidas (kelionę į ir iš naudos teikimo vietos, apgyvendinimą, maitinimą bei kitas atitinkamas ir dokumentais pagrįstas išlaidas). Tačiau savanoris gali atsisakyti šios teisės. Šiuo įstatymu numatoma, kad be komandiruočių organizacija gali atlyginti savanorio patirtas išlaidas, kurios yra neišvengiamos vykdant savanorišką veiklą, pvz. viešojo transporto bilietai. Dažniausiai NVO, gaunančios naudą iš savanorių paslaugų, atlygina didžiąją dalį išlaidų, patirtų vykdant savanorišką veiklą. Reikia pažymėti, kad išlaidos kompensuojamos priimančios organizacijos nuožiūra. 38 Savanoriui kompensuojamos išlaidos nėra laikomos pajamomis, todėl jos nėra apmokestinamos. Remiantis Įstatymu dėl asmens pajamų mokesčio, kelionpinigiai nėra apmokestinami, jei jie neviršija teisės aktuose ir reglamentuose nustatytos sumos. Vienintelės išlaidos, kurios gali būti laikomos pajamomis (nors tai nėra praktikuojama) yra atsakomybės draudimas, kurį kai kurios organizacijos suteikia savanoriams. Tačiau siekiama parengti įstatymo pataisą, kad tokios išlaidos nebebūtų laikomos savanorio pajamomis. Galiausiai, nėra jokių aiškių įstatyminių nuostatų, susijusių su savanorio gaunamų piniginių sumų apmokestinimu. Tai reiškia, kad šis klausimas sprendžiamas Lenkijos Finansų ministerijos nuožiūra. Iki šiol dažniausia praktika buvo tokia, kad kišenpinigiai nėra apmokestinami; vis dėlto, šis klausimas yra nagrinėjamas kiekvienu konkrečiu atveju. Be to, priimančios organizacijos nėra įpareigotos už savanorius mokėti socialines įmokas. Savanoriškų organizacijų veiklą reglamentuojanti teisės sistema Organizacijos nėra įpareigotos pranešti valdžios institucijoms, mokesčių inspekcijai ir t.t. informaciją apie kiekvieną savanorį. Asociacijos, fondai ir kitos ne pelno siekiančios organizacijos turi mokėti tokius pat mokesčius ir apmokėti tokias pat viešąsias ir teisines išlaidas kaip ir kiti juridiniai asmenys (pvz., komercinės teisės reglamentuojamos bendrovės, įmonės ir pan.). Todėl mokesčių lengvatos suteikiamos remiantis ne juridiniu organizacijos statusu, bet jos konkrečių viešųjų tikslų siekimu. Visi juridiniai asmenys, įskaitant asociacijas ir fondus, vykdantys veiklą mokslinių ir techninių tyrimų, švietimo, kultūros, sporto ir laisvalaikio, labdaros, sveikatos priežiūros, socialinės gerovės, profesinės ir socialinės žmonių su negalia reabilitacijos, religinių apeigų, aplinkos apsaugos, kelių, telekomunikacinių tinklų tiesimo ir vandens tiekimo srityse, yra atleidžiami nuo pelno mokesčio. Įstatymu dėl viešąją naudą teikiančios veiklos ir savanorystės apibrėžiamas viešosios naudos statusas, kuris gali būti suteiktas organizacijai. Pagrindinė privilegija, kuria galima pasinaudoti gavus šį statusą, yra galimybė gauti 1% gyventojų pajamų mokesčio. Be to, organizacijos yra atleidžiamos nuo šių mokesčių: • pelno mokesčio; • nekilnojamo turto mokesčio; • civilinių sandorių mokesčio; ir • turto mokesčio ir teismo išlaidų apmokėjimo. Vis dėlto, nuo šių mokesčių atleidžiama tik dėl viešąją naudą teikiančios veiklos, kurią vykdo organizacija. Ne pelno siekiančios organizacijos, vykdančios veiklą švietimo, sveikatos priežiūros, socialinės gerovės, sporto, laisvalaikio ir kultūros srityse, yra atleidžiamos nuo prekių ir paslaugų mokesčio (PVM). 39 Be to, fondai yra atleisti nuo teismo registracijos išlaidų apmokėjimo, o asociacijos nuo tokių išlaidų nėra atleidžiamos. Naudos, kurią savanoriai suteikia juridiniams asmenims, vertė nėra laikoma apmokestinamomis pajamomis. Todėl, juridiniai asmenys, kurie naudojasi tokia teikiama nauda, nėra įpareigoti parodyti pajamas, gautas iš savanoriškos veiklos, ir už tai nemoka pajamų mokesčio. Tačiau, jei naudą iš savanoriško darbo gauna fizinis asmuo ar kitas organizacinis vienetas, kuris pagal įstatymus neturi teisės gauti tokios naudos, savanorio teikiama nauda gali būti apmokestinama. Ne pelno siekiančios organizacijos ir kiti juridiniai asmenys taip pat turi teisę gauti mokesčių lengvatas. Tokiu atveju daroma prielaida, kad jos vykdo veiklą visuomeninės veiklos srityje ir neturi pelno siekimo tikslų. Lenkijoje tiek fiziniai asmenys, tiek įmonės turi teisę gauti mokesčių lengvatas, jei jie prisideda prie viešųjų reikalų: religinių apeigų, labdaros, socialinės priežiūros, viešojo saugumo, aplinkos apsaugos, savivaldybės būsto skyrimo ir priešgaisrinės saugos, o taip pat mokslinės, švietimo, kultūrinės, fizinės parengties ir sporto veiklos, sveikatos priežiūros, socialinės gerovės, profesinės ir socialinės neįgaliųjų reabilitacijos, kelių, telekomunikacinių tinklų tiesimo ir vandens tiekimo. Dauguma NVO nemoka mokesčių nuo gautų pajamų, jei jos naudojamos jų įstatuose numatytiems tikslams įgyvendinti. Vis dėlto, jei jos vykdo ekonominę veiklą, pelno mokestis turi būti mokamas. Narystės mokesčiai, aukos ir finansiniai ištekliai, gaunami pagal 1% mechanizmą, nėra apmokestinti. Pagal viešąją naudą teikiančios veiklos ir savanorystės įstatymą, savanoriška veikla gali būti vykdoma šių naudos gavėjų vardu: • NVO, kurių įstatuose numatyti tikslai apima viešąją naudą teikiančią veiklą, ir kurios yra įregistruotos Nacionaliniame teismo registre; • Valdžios institucijų (išskyrus tas, kurios vykdo ekonominę veiklą); • Valdžios institucijų kontroliuojamų ar prižiūrimų organizacijų. Privačioms pelno siekiančioms įmonėms nėra leidžiama organizuoti savanorišką veiklą. Naudos gavėjas yra įpareigotas užtikrinti atitinkamas asmens saugos priemones, remiantis teikiamos naudos rūšimi ir su tuo susijusiais pavojais. Naudos gavėjas taip pat privalo informuoti savanorį apie bet kokią grėsmę sveikatai ar saugumui, taip pat apsaugos nuo profesinės rizikos ir pavojaus taisykles. Naudos gavėjas gali padengti sveikatos draudimo išlaidas, jei savanoris neturi teisės į sveikatos priežiūros išmokas. Kalbant apie sveikatos priežiūrą, ji yra reglamentuojama 2003 m. sausio 23 d. įstatyme dėl bendrojo sveikatos priežiūros draudimo Nacionaliniame sveikatos fonde. Šiuo atžvilgiu, sveikatos priežiūra gali naudotis Lenkijos piliečiai, gyvenantys Lenkijoje, ir užsieniečiai, gyvenantys Lenkijoje pagal ilgalaikę vizą ir turintys teisę dirbti bei leidimo nuolat ar laikinai gyventi šalyje kortelę. Užsieniečiai studentai ir dvasininkai draudžiami nemokamai. Vaikai automatiškai draudžiami iki 18 m. arba iki 26 m., jei jie yra dieninių studijų studentai. Savanoriai, atvykę iš kitų šalių, Lenkijoje nėra apdrausti sveiktos draudimu, todėl turi mokėti už bet kokį medicininį gydymą ir vaistus. 40 Įstatymu nenumatytais atvejais, dėl savanorių apsaugos nuo nelaimingų atsitikimų ar ligos rizikos ir trečiųjų šalių veiksmų, atsakomybę turi prisiimti organizacija. Jei organizacija nesuteikia draudimo, savanoris turėtų apsidrausti pats. Savanoris taip pat turi teisę į draudimą nuo nelaimingų atsitikimų, kurį suteikia organizacija, savanoriui teikiant paslaugas ne ilgiau nei 30 dienų. Praėjus 30 dienų, savanoris yra draudžiamas valstybiniu sveikatos draudimu. Įstatymu taip pat numatyta, kad savanoris gali atleisti organizaciją nuo visų ar dalies šių pareigų. Atsakomybės draudimo klausimas nėra nagrinėjamas įstatyme ir tai yra laikoma svarbia spraga. Šis klausimas yra reglamentuojamas specialiame teisės potvarkyje, kai savanoriška veikla vykdoma švietimo ir priežiūros institucijose. Tokiu atveju, institucijos direktorius privalo apdrausti savanorį asmeninės atsakomybės už darbo metu padarytą žalą draudimu. EKONOMINĖ SAVANORYSTĖS DIMENSIJA Savanorystės finansavimo tvarka Specialiai savanorystės skatinimui lėšos iš valstybės biudžeto nėra skiriamos. Tačiau vietos savivaldų teikiama finansinė parama NVO Lenkijoje pastaruosius metus didėjo. 2008 m. bendruomenės tarybos NVO skyrė 57% daugiau lėšų nei 2003 m. Vietos lygiu (miesteliuose ir miestuose) didžioji dalis dotacijų buvo skirta socialinei gerovei remti. Kaimo vietovėse sporto klubai yra pagrindiniai tokios paramos, sudarančios vidutiniškai 38% jų bendrųjų pajamų, gavėjai. Remiantis naujausiu atliktu tyrimu, 2006 m. biudžetiniais metais 68,4% bendruomenės tarybų teikė finansavimą nevyriausybinėms organizacijoms. Verta pažymėti, jog viešosios lėšos (valstybinės ir tarptautinės) išaugo nuo 33% (2005 m.) iki 56% (2007 m.). Šis augimas didžiąja dalimi yra susijęs su galimybe gauti lėšų iš ES biudžeto. Paprastai, nevyriausybinis sektorius yra didžiąja dalimi finansuojamas iš valstybės lėšų. Vertinant gyventojų skiriamą 1% nuo sumokėtų pajamų mokesčių, 2005 m. tokių aukų indėlis į trečiąjį sektorių sudarė 0,7% viso NVO sektoriaus biudžeto. Nors šis indėlis per pastaruosius ketverius metus padidėjo, tačiau rezultatai vis dar nėra pakankamai geri, lyginant su kitomis šalimis, kuriose yra sudaryta tokia galimybė remti NVO sektorių. Remiantis Džono Hopkinso Universiteto atliktu tyrimu, 1997 m. apytikriai 16% suaugusių gyventojų skyrė savo laiką NVO. Užimtumo atitikmuo būtų 20.473 visu etatu dirbantys darbuotojai. Per dešimtmetį šis užimtumo lygis NVO išaugo iki 111.460 visą darbo dieną trunkančio darbo (apmokami darbuotojai ir savanoriai) arba 1,2% viso užimtumo šalyje. Apytikrė ekonominė savanorystės vertė apskaičiuojama padauginant visu etatu dirbančių darbuotojų ir neapmokamų savanorių skaičių iš vidutinio darbo užmokesčio konkrečioje pramonės srityje. Gauta suma siekia 150,8 milijonus JAV dolerių. 41 Savanoriškas darbas yra laikomas indėliu į NVO ir nėra jokių valstybinių algoritmų pajamoms, gautoms iš savanoriškos veiklos, apskaičiuoti. Kalbant apie darbo pakeitimo riziką, savanorystė Lenkijoje lanksčiai aiškinama kaip etapas ar stažuotė profesinei patirčiai įgyti. Vis dėlto, apmokamų darbuotojų pakeitimas savanoriais yra suvokiamas kaip egzistuojanti, bet nežymi problema Lenkijoje. 4.3. Estijos atvejis Istorija ir kontekstas Nuo seno Estijoje gyvavo tradicija susiburti ir užsiimti savanoriška veikla bendram labui (talgud), pvz., derliaus nuėmimo metu, arba siekiant padėti pažeidžiamiems bendruomenės nariams. Ieškant labiau organizuotų savanorystės formos ištakų, reikia paminėti, jog Estijoje pilietinės iniciatyvos atsirado dar 1860 metais. Tokios veiklos itin padaugėjo laikotarpiu tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo, Estijai praradus nepriklausomybę. Komunistinio režimo laikotarpiu savanoriška veikla buvo smarkiai suvaržyta. 1940 – 1988 metais dauguma asociacijų ir kitų savanoriškų organizacijų buvo uždraustos. Tačiau gyventojai toliau rinkosi neformalioje aplinkoje kartu su savo draugais ir šeimos nariais atlikti įvairių darbų, nors reikia pažymėti, jog ši veikla nebuvo laikoma savanoryste. Situacija pradėjo keistis 1989 metais, kai TSRS Aukščiausioji taryba patvirtino Susivienijimų laisvės įstatymą, kuriuo leista steigti nuo valstybės nepriklausomas organizacijas. Esminis lūžis savanoriškos veiklos istorijoje įvyko 1991 metais, Estijai paskelbus nepriklausomybę. Kai kurie apžvalgininkai teigia, jog šaliai nepriklausomybę atgauti padėjo būtent savanoriškas kovotojų už nepriklausomybę darbas. Taip pat nemažai savanoriškos veiklos inicijavo komitetai ir darbo grupės, sprendusios klausimus, susijusius su Estijos pilietybe ir šalies ateitimi. Šalyje vėl pradėjo gyvuoti dauguma anksčiau veikusių nevyriausybinių organizacijų (NVO), tokių kaip Estijos studentų draugija, Estijos moterų lyga ir kitos. Taip pat pradėjo steigtis ir naujų NVO. Sparčiai augant NVO skaičiui, ėmė plėtotis ir įvairios formalios savanorystės formos. Pilietinės visuomenės institucijų modernizavimui įtakos turėjo kai kuriose Vakarų valstybėse, ypač Šiaurės šalyse, naudoti modeliai. Nepriklausomybės metu savanoriška veikla šalyje itin suaktyvėjo. Didžiausias savanorystės augimas buvo pastebimas 1990 – 2000 metų laikotarpyje. Paskutinis dešimtmetis buvo šiek tiek stabilesnis, nors pastaraisiais metais buvo įgyvendinta keletas didelių kampanijų, kurios itin prisidėjo prie savanoriškos veiklos skatinimo Estijoje. 2000 metais buvo įkurtas Tartu savanorių centras (šiandien žinomas kaip Estijos savanorystės plėtros organizacija). Taip pat įgyvendintos tokios iniciatyvos, kaip aplinkos tvarkymo akcija „Darom“, pradėta 2008 metais. Jos metu beveik kas 20-as Estijos gyventojas bent vienai dienai tapo savanoriu. 42 2002 metais Estijos parlamentas (Riigikogu) priėmė Estijos pilietinės visuomenės vystymo koncepciją, kuri suteikė pagrindą nacionalinei savanoriškos veiklos strategijai. Koncepcija pabrėžia savanorystės svarbą pilietinės visuomenės vystymuisi ir įtvirtina idėją, jog aktyvus dalyvavimas savanoriškose asociacijose yra svarbi pilietiško įsitraukimo forma, padedanti stiprinti demokratiją ir prisidedanti prie individo asmeninio tobulėjimo. Siekiant efektyviau įgyvendinti Koncepcijos tikslus, buvo priimti du strateginiai dokumentai: Plėtros planas pilietinėms iniciatyvoms remti (2007-2010 m.) ir Estijos nacionalinis savanoriškos veiklos plėtros planas (2007-2010 m.). Pastarasis planas yra integruota Plėtros plano pilietinėms iniciatyvoms remti dalis, ir visa su savanoriškos veiklos skatinimu susijusi veikla yra finansuojama iš šio plano biudžeto. Apibrėžimai Dažniausiai savanoriška veikla apibrėžiama kaip: „laiko, energijos arba įgūdžių skyrimas veiklai laisva valia ir negaunant už tai jokio atlygio. Savanorių atliekami darbai paprastai neša naudą visuomenei. Pagalba šeimos nariams nėra laikoma savanoriška veikla.“ Teisinis savanoriškos veiklos apibrėžimas yra taikomas tik savanoriams, dirbantiems su lygtinai nuteistais asmenimis. Kai kurie žinomi visuomenės veikėjai, tarp jų ir teisininkė Margit Vutt, mano, jog reikia įtvirtinti teisinį savanoriškos veiklos apibrėžimą, o taip pat apibrėžti ir teisinį savanorių statusą. Nors pripažįstama, kad savaime toks apibrėžimas nebūtų naudingas, tačiau tai būtų pagrindas įtraukti šią veiklą į įstatymų leidybą. Savanorių skaičius ir profilis Kaip rodo 2007 – 2008 metų savanorystės plėtros Estijoje tyrimo duomenys, per paskutinius 12 mėnesių savanoriška veikla užsiėmė 27% gyventojų, kurių amžius nuo 15 iki 74 metų. Tai sudarytų daugiau kaip 250 000 šalies gyventojų. Eurobarometro savanoriškos veiklos tyrimas (Europos socialinė realybė, 2006 m.) parodė, kad šalyje iš viso yra 28% gyventojų, kurie teigia aktyviai dalyvaujantys savanoriškoje veikloje arba atliekantys savanoriškus darbus organizacijoje. Šis procentai yra mažesnis už ES valstybių narių vidurkį, kuris siekia 34%. Pagal šį rodiklį Estija užima 14-ą vietą tarp visų tyrime dalyvavusių ES šalių – narių. Estijos savanoriai aktyvai veikia įvairiuose sektoriuose ir dirba su įvairiomis tikslinėmis grupėmis, o jų darbas apima platų spektrą problemų. 2008 m. duomenimis, dauguma savanorių buvo įsitraukę į labdaringų organizacijų veiklą (52%). Kiti populiarūs sektoriai yra aplinkos apsauga (28%), vietinė/regioninė plėtra (28%), gyvūnų apsauga (21%), humanitarinė pagalba (19%), švietimas ir mokslas (19%), kultūra ir menas (18%), vaikų ir jaunimo apsauga, įskaitant vaikų/jaunimo interesų atstovavimą ir dalyvavimą mokyklų bei darželių globėjų valdybos posėdžiuose (18%), sportas (17%). Mažiausiai savanorių yra tokiuose sektoriuose, kaip vartotojų apsauga (5%) ir parama kultūrinėms mažumoms (4%). 43 3 diagrama: Savanorių procentas įvairiuose sektoriuose, 2008 Labdara Vietinė/regioninė plėtra Aplinkos apsauga Gyvūnų apsauga Švietimas ir mokslas Humanitarinė pagalba Vaikų ir jaunimo apsauga (įskaitant mokyklų tarybas) Kultūra ir menas Sportas Saugi kaimynystė ir gynybos lyga Tarptautinė plėtra Darbas su jaunimu Socialinės paslaugos Kultūrinio/istorinio paveldo apsauga Sveikata Religija Teisė (žmogaus teisės ir pan.) Socialinis ir ekonominis vystymasis Vartotojų apsauga Kultūrinių mažumų apsauga Šaltinis: TNS Emor ir Praxis politikos studijų centro tyrimas (2008) “Dalyvavimas ir savanorystė“. Vabatahtlikus tegevuses osalemine Eestis (Estijos savanorystės plėtros organizacija), 2008, tyrimo ataskaita. Savanoriškų organizacijų skaičius ir tipai Estijoje nėra įtvirtinto savanoriškos organizacijos apibrėžimo. Tačiau yra keletas teisinių apibrėžimų, taikomų dviem nevyriausybinių organizacijų tipams – asociacijoms ir fondams. Tai yra pagrindinės šalies savanoriškos organizacijos. Kitų rūšių ne pelno organizacijos, pvz., religinės organizacijos, irgi pasitelkia savanorių pagalbą. Iš viso šalyje yra 1.500 fondų ir pelno nesiekiančių asociacijų, kurioms yra teikiamos mokestinės lengvatos. Šios ne pelno organizacijos, dirbančios visuomenės labui, turi atitikti tam tikrus kriterijus, kad galėtų gauti mokestines lengvatas: • „... asociacijos arba fondo veiklos tikslai apima mokslo, kultūros, švietimo, sporto, teisėsaugos, sveikatos priežiūros, socialinės gerovės, gamtos apsaugos, nacionalinių mažumų kultūrinės autonomijos, religinių asociacijų ar bendruomenių labdaringą paramą viešojo intereso labui...“; 44 • • • Asociacija arba fondas nedalina savo turto, pajamų, stipendijų, neteikia materialinės paramos arba pinigais matuojamos naudos savo steigėjams, valdybos ar valdančio organo nariams, sutuoktiniams, tiesioginiams giminaičiams...“; Asociacijos arba fondo administracinės išlaidos negali viršyti pagrįstos sumos, nustatytos atsižvelgiant į šio pobūdžio veiklą ir statute apibrėžtus tikslus; Asociacija arba fondas neturi mokėti savo darbuotojams arba valdybos / valdančio organo nariams daugiau, nei yra mokama už tokias pareigas verslo įmonėse.“ Estijoje yra nemažas skaičius registruotų ne pelno organizacijų. 2008 m. gegužės 1 d. šalyje iš viso veikė 26.198 asociacijos ir 788 fondai. Pasak vidaus reikalų ministerijos, 2009 m. sausį Estijoje veikė 27.790 asociacijų. Tačiau reikia pažymėti, kad į šį skaičių įeina ir 12.000 būsto asociacijų, kurios negali būti klasifikuojamos kaip savanoriškos organizacijos, nes Estijoje tokios asociacijos yra privaloma būsto rinkos dalis. Todėl tikslinga būtų traktuoti taip, jog Estijoje yra apie 15.000 asociacijų, beveik 800 fondų ir apie 700 religinių organizacijų, kuriose dirba savanoriai. Taip pat daug gyventojų ir jų grupių yra susibūrusios į neformalias organizacijas, kurios nėra oficialiai registruotos. Tai reiškia, kad realūs skaičiai gali būti dar didesni. Be to, organizacijų duomenų registre tebėra saugomi duomenys ir apie iširusias asociacijas, kurių yra apie 6.000. Kaip buvo minėta anksčiau, iš visų šalyje esančių 15.000 asociacijų, tik apie 1.500 yra visuomenei viešąją naudą teikiančios organizacijos, turinčios teisę gauti specialią paramą, kadangi jos dirba visuomenės labui. Kaip teigia Estijos institutas, žymus valstybės vaidmens susilpnėjimas socialinės gerovės srityje paskatino aktyvų savipagalbos ir labdaros organizacijų kūrimąsi. Ypač padaugėjo ne pelno organizacijų, sprendžiančių įvairias su ligomis ir negalia susijusias problemas. Daugiausia savanorių pritraukia būtent savanoriškos organizacijos, o jas dažniausiai valdo patys savanoriai. Tačiau nėra nusistovėjusios praktikos, kuri padėtų išsiaiškinti, kokios organizacijos remiasi savanorių darbu, o kokios jų paslaugomis nesinaudoja. Taigi minėti duomenys daugiau atspindi tik bendras tendencijas. Pasak vidaus reikalų ministerijos, tik trečdalis (35%) Estijos nevyriausybinių organizacijų samdo apmokamus darbuotojus. Ministerijų ir nacionalinės NVO asociacijos teigimu, organizacijos, turinčios apmokamą personalą ir realias galimybes pasiekti visuomenės narius, yra labiausiai pajėgios pritraukti ir į savo veiklą įtraukti savanorius. Pagal turimus informacijos šaltinius, daugiausia savanorių pritraukia religinės, švietimo, kultūros ir meno organizacijos. Apskaičiuota, jog daugiau, kaip 95% savanorių dirba savanoriškame sektoriuje, 3% viešajame sektoriuje, o likusi dalis savanoriauja privačiame sektoriuje. Pagrindinės savanoriškos veiklos sritys Tipiški savanorių atliekami darbai: pagalba tvarkant savanoriškos organizacijos reikalus, teikiant paslaugas paramos gavėjams ir organizuojant bendruomeninę veiklą. Taip pat atsirado naujų savanoriškos veiklos sričių, tokių kaip internetinių svetainių dizaino kūrimas ar renginių organizavimas. 45 INSTITUCINĖ SISTEMA Pagrindinės valstybės institucijos ir kitos organizacijos, susijusios su savanoriška veikla Vidaus reikalų ministerijos Vietinės valdžios ir regioninės administracijos departamentas yra atsakingas už aktyvios visuomenės vystymosi analizę, planavimą bei koordinavimą, o taip pat už valstybės ir nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimą. Departamentas šiuo metu vaidina svarbų vaidmenį savanoriškame sektoriuje, kadangi yra atsakingas už tokius savanorystės plėtrai svarbius reikalus, kaip nacionalinis strateginis planas. 2007 – 2010 metų Plėtros planas pilietinėms iniciatyvoms remti yra įgyvendinamas vidaus reikalų ministerijos. Pastaruosius tris metus ši ministerija taip pat finansuoja Estijos savanorystės plėtros organizacijos (Tartu savanorių centro) veiklą. Tačiau į šią sritį yra įsitraukusios ir kitos ministerijos: • Teisingumo ministerija (savanoriška veikla su lygtinai nuteistais asmenimis); • Aplinkos apsaugos ministerija (savanoriška veikla aplinkosaugos srityje); • Kultūros ministerija (savanorystė sporto srityje); • Užsienio reikalų ministerija (savanoriška veikla užsienyje); • Vidaus reikalų ministerija (savanoriški gelbėjimo darbai, savanoriavimas bažnyčiose ir kongregacijose); • Švietimo ir mokslo ministerija (savanoriška veikla su jaunimu, ypač su mokiniais ir studentais); • Socialinių reikalų ministerija (savanoriška veikla socialinėje srityje, savanorystės kuravimo programos). 2003 metais buvo įsteigtas Jungtinis vyriausybės ir NVO komitetas, o 2007 jis buvo reformuotas įtraukiant aukštesnio lygio valstybės atstovus. Komitetas yra atsakingas už Pilietinės visuomenės vystymo koncepcijos įgyvendinimą. 2009 metų pradžioje vyriausybė suformavo naują, nacionaliniu lygiu veikiančią darbo grupę savanoriškos veiklos klausimams, į kurią įeina įvairioms viešoms instutcijoms priklausantys politikos kūrėjai bei sprendimų priėmėjai, o taip pat asmenys, atsakingi už savanorišką veiklą Estijoje. Nors ši darbo grupė dirba neformaliai, tačiau tai yra svarbus žingsnis šalies savanorystės sektoriuje, nes tai pirmoji tokia darbo grupė Estijoje. Didžioji dalis savanoriškų organizacijų taip pat bendradarbiauja ir su vietine valdžia (54% pelno nesiekiančių asociacijų ir 56% fondų). Žemiau yra pateiktos pagrindinės Estijos organizacijos, skatinančios savanorišką veiklą, stiprinančios bendradarbiavimą ir apsikeitimą informacija: • 2000 metais įsteigta Estijos savanorystės plėtros organizacija. Šiuo metu organizacija yra finansuojama vidaus reikalų ministerijos, o pagrindinis jos uždavinys yra Estijos nacionalinio savanoriškos veiklos plėtros plano 2007 – 2010 metams įgyvendinimas. Ši organizacija kuria savanorio pasą, kuris leistų užfiksuoti savanoriškos veiklos metu įgytą patirtį. • Estijos ne pelno organizacijų tinklas (NENO) yra didžiausia Estijos organizacija, vienijanti visuomenės naudai dirbančias ne pelno organizacijas. 1991 metais įkurtas tinklas šiuo metu vienija 99 nacionalines ir regionines aktyviai veikiančias ne pelno organizacijas. NENO 46 • • misija yra „suteikti žodį ir atstovauti visuomenės naudai dirbančioms Estijos organizacijoms, plėtoti bei skatinti pilietišką veiklą ir pilietišką visuomenę Estijoje“. 2008 metais įsteigtas Nacionalinis pilietinės visuomenės fondas, finansuojamas valstybės. Kasmet iš biudžeto jam skiriama 18 milijonų Estijos kronų (apie 1,2 mln. EUR). Pagrindinis fondo tikslas – didinti NVO pajėgumus ir sudaryti sąlygas pilietinei veiklai plėtotis. 1991 metais įkurta Tarptautinė jaunimo asociacija EstYES, kurios tikslas – skatinti jaunimo ir kultūrinius mainus. Tai pirma tokia organizacija Estijos jaunimo savanoriškos veiklos srityje. EstYES daugiausia dirba su 16-30 metų jaunimu, organizuojamos savanoriško darbo stovyklos. Verta paminėti, kad praėjusio dešimtmečio pradžioje Estijoje veikė 8-9 savanorių centrai. Jie buvo finansuojami iš ES fondų, tačiau pasibaigus programoms šie centrai sustabdė savo veiklą, nes nepajėgė gauti paramos iš nacionalinių fondų. Savanorišką veiklą skatinantys politiniai dokumentai: • Estijos pilietinės visuomenės vystymo koncepcija, kurios esminis siekis yra „įrodyti“, jog tarp vyriausybinių ir ne pelno organizacijų egzistuoja tarpusavio supratimas. Dokumente yra akcentuojama savanoriškos veiklos svarba pilietinės visuomenės vystymuisi. Vienas iš šios koncepcijos tikslų yra „paremti idėją, jog savanoriška veikla yra vienas svarbiausių pilietiškumo bruožų.... Piliečių dalyvavimas, asmeninė iniciatyva ir savanoriškas įsitraukimas į viešąjį gyvenimą yra neatsiejama demokratinės visuomenės dalis. Valdžios institucijos remia šią koncepciją priimdamos palankius įstatymus, informuodamos visuomenę apie ne pelno organizacijų veiklą ir įtraukdamos piliečius bei jų sąjungas į aktualių sprendimų priėmimą ir įgyvendinimą“. • 2007 – 2010 m. Plėtros planas pilietinėms iniciatyvoms remti yra skirtas sudaryti palankias sąlygas piliečių dalyvavimui Estijoje, remiantis koncepcijos pateiktais pasiūlymais. Nacionalinėje savanoriškos veiklos strategijoje, sukurtoje pagal aukščiau minėtus dokumentus, pateikta ilgalaikė savanorystės plėtros Estijoje vizija (iki 2015 metų) ir apibrėžti trumpalaikiai uždaviniai bei tikslai. SAVANORIŠKOS VEIKLOS REGULIAVIMO SISTEMA Bendroji reguliavimo sistema Estijoje nėra savanoriškos veiklos reguliavimo sistemos, tačiau šiai veiklai galioja keletas įstatymų. Pirma, vertinant savireguliaciją savanorystės srityje, galima paminėti ne pelno organizacijų Etikos kodeksą, kurį 2002 metais priėmė Estijos ne pelno organizacijų apskritasis stalas. Kodekse yra išdėstyti aštuoni principai: demokratinis valdymas; pilietiška drąsa ir rūpestis; tvarumas ir atsakingumas naudojant lėšas ir resursus; atsakomybė ir atskaitomybė; atvirumas ir skaidrumas; nepriklausomybė ir interesų konfliktų vengimas; įsipareigojimų laikymasis ir idėjų autorystės pripažinimas; tolerancija kitokiam požiūriui bei kitoms organizacijoms. 47 Antra, 2009 metais Jungtinis vyriausybės ir NVO komitetas priėmė savanoriams skirtą elgesio kodeksą. Šiuo dokumentu siekiama aiškiau apibrėžti savanorių bei savanoriškų organizacijų vaidmenį ir atsakomybės ribas. Dokumente yra aptariama tiek formali, tiek neformali savanoriška veikla, ir aiškinamas skirtumas tarp vienkartinės ir ilgalaikės savanoriškos veiklos. Šį kodą parengė Estijos savanorystės plėtros organizacija, kartu su kitais partneriais. Savanorių veiklą reglamentuojanti teisinė sistema Estijoje savanoriai neturi specialaus teisinio statuso. Savanorių statusas yra susijęs su jų padėtimi darbo rinkoje (pvz., dirbantis, studentas, bedarbis ir t. t.). Kai kurie savanoriai yra pasirašę sutartis su organizacijomis, kuriose jie atlieka savanorišką veiklą (sutartis yra privaloma kai kuriose srityse, pvz., gelbėjimo darbuose), tačiau nėra duomenų apie tai, kiek savanorių dirba pagal sutartis. Manoma, jog šis skaičius nėra didelis, tačiau pastebima sutarčių sudarymo tendencija. Savanoriai, sudarę sutartis su ne pelno organizacijomis yra svarbesni nei trumpalaikiai savanoriai. Tokiose sutartyse paprastai įtvirtinamos savanorio užduotys, su savanorio parengimu susijusios nuostatos, draudimas, atsakomybės ribos ir t. t. Estijoje visi asmenys gali užsiimti savanorišku darbu. Tokia galimybė yra numatyta Savanorių elgesio kodekse, kuriame teigiama, jog savanoriškoje veikloje turėtų būti laikomasi lygių galimybių principo. Tačiau tam tikri apribojai taikomi: • Asmenims, kurie nori savanoriškai dirbti su lygtinai nuteistais asmenimis (pvz., savanoris negali būti teistas arba dirbti teisingumo sistemoje; privalo būti ne jaunesnis kaip 18 metų amžiaus ir t. t.); • Bedarbiams (jie turi būti pasirengę pradėti dirbti kai bus pasiūlytas apmokamas darbas, lankyti darbo rinkos mokymus); • Asmenims, norintiems savanoriauti nukentėjusiųjų paramos sistemoje. Šalyje nėra jokių finansinės paramos schemų ir skatinimo priemonių, kurios padėtų pritraukti daugiau žmonių į savanorišką veiklą. Tačiau reikia pažymėti, kad privatiems subjektams, pvz. įmonėms, aukojančioms lėšas vienai iš 1.500 visuomenei dirbančių asociacijų, yra taikomi mažesni mokesčiai. Estijoje nėra įtvirtintų teisinių nuostatų dėl išlaidų, patirtų atliekant savanorišką darbą, kompensavimo. Šalies teisinė sistema leidžia organizacijoms padengti savanorių išlaidas (pvz., susijusias su kelionėmis ir mokymais) tik tuo atveju, jei tos išlaidos yra aiškiai susijusios su tiesiogine organizacijos veikla (tai reiškia, kad išlaidos turi būti patirtos organizacijos vardu). Jei laikoma, kad išlaidos nėra susijusios su organizacijos veikla, jos apmokestinamos kaip su darbo užmokesčiu nesusijęs priedas. Taigi, iš esmės savanoris yra pats atsakingas už savo išlaidas (susijusias su maistu, būstu ar transportu). Jei organizacija nori kompensuoti savanorio išlaidas, ji turi tai įforminti darbo sutartyje arba kitos rūšies civilinėje sutartyje. Praktikoje pasitaiko, kad organizacija ir savanoris sudaro rašytinę sutartį, tačiau kai kada nebūna pasirašoma apskritai jokia sutartis, todėl labai sunku įrodyti santykius tarp savanorio ir organizacijos. Estijos įstatymuose ir teismų praktikoje galioja prielaida, kad jei asmuo kažkam dirba, laikoma, jog jis yra susijęs darbo santykiais, nebent būtų įrodyta priešingai. Vis dėl to, jei 48 sutartis pasirašoma ir organizacija privačiam asmeniui išmoka kompensaciją už patirtas išlaidas, ji pati privalo mokėti atitinkamus mokesčius valstybei. Kaip jau minėta anksčiau, Estijos mokesčių įstatymuose nėra įtvirtinta jokių su savanoriais susijusių nuostatų. Kiekvienas konkretus atvejis yra nagrinėjamas individualiai. Bet koks mokestis (pinigine ar nepinigine forma) yra apmokestinamas remiantis Estijos mokesčių įstatymais. Bet toks atlygis, kurį gauna savanoriai, taip pat turi būti deklaruotas ir apmokestintas. Tačiau nominalus užmokestis ar atlygis už savanorišką darbą Estijoje nėra paplitęs. Savanoriška veikla paprastai atliekama be jokio užmokesčio. Teisinė savanoriškų organizacijų sistema Savanoriškos organizacijos neprivalo informuoti valdžios institucijų apie savanorius. Ne pelno organizacijos nėra atleistos nuo pridėtinės vertės mokesčio, tačiau valstybė neapmokestina prekių ir paslaugų, kurias organizacija įsigijo arba importavo gavusi negrąžintiną paramą. Estijos ne pelno asociacijos ir fondai nėra automatiškai atleisti nuo mokesčių. Kaip apibrėžta 1994 metų Pajamų mokesčio įstatyme, mokesčiai netaikomi negrąžintinai paramai, gautai iš užsienio donorų, o taip pat narystės bei stojimo į organizaciją mokesčiui. Taip pat ne pelno organizacijos gali pateikti prašymą, kad organizacijai paaukotos lėšos ir pajamos, gautos iš ekonominės veiklos, nebūtų apmokestinamos. Tikslūs reikalavimai, kuriuos turi atitikti ne pelno organizacija, norinti būti atleista nuo mokesčių, yra išdėstyti 1996 m. birželio 11 d. vyriausybės įsakyme. Nuo mokesčių gali būti atleistos tos organizacijos, kurių veikla yra susijusi su labdaros, mokslo, kultūros, švietimo, sporto, sveikatos priežiūros, socialinės gerovės, aplinkos apsaugos ar religinių kongregacijų parama viešojo intereso labui. Tokių organizacijų sąrašą kiekvienais metais sudaro mokesčių departamento vietiniai skyriai, o galutinį sprendimą priima vyriausybė. Lėšos, kurias juridiniai asmenys aukoja ne pelno organizacijoms, nėra apmokestinamos, jei šios organizacijos yra įtrauktos į aukščiau minėtą sąrašą. Privatūs asmenys, aukodami lėšas ne pelno sektoriui, turi mokėti mokesčius. Organizacijos skiriamos stipendijos ir dotacijos nėra apmokestinamos, jei lėšas skirianti organizacija priklauso minėtam sąrašui ir stipendijų skyrimas yra numatytas organizacijos statute. Šalyje įmonėms nėra taikoma jokių specialių mokestinių ar finansinių privilegijų, kurios paskatintų jų darbuotojus savanoriauti. Tačiau stambesnės Estijos bendrovės turi savo programas, skirtas skatinti savanorišką veiklą tarp įmonės darbuotojų. Be to, kaip buvo minėta anksčiau, bendrovėms, aukojančioms lėšas vienai iš 1.500 visuomenės labui dirbančių organizacijų, yra taikomi mažesni mokesčiai. Įstatymai nenumato privalomo savanorių draudimo, todėl už draudimą yra atsakingas pats savanoris. Savanorio draudimas nuo nelaimingų atsitikimų, ligų ar trečiųjų asmenų veikos priklauso nuo organizacijos. Jei organizacija neaprūpina savanorio sveikatos draudimu, tuo turi pasirūpinti pats savanoris. Kadangi savanoriškos organizacijos neapdraudžia savanorių sveikatos, į savanorišką veiklą įsitraukti labiau linkę tie, kurie jau tokį draudimą turi. 49 Savanoriai, dirbantys gelbėjimo darbus, atsakomybę už savo sveikatą dalijasi su organizacija. Kitais atvejais savanoriai už savo sveikatą yra atsakingi patys. Iš anksčiau apdraustų savanorių draudimas taip pat galioja ir savanoriavimo laikotarpiu. Į tokių savanorių grupę įeina moksleiviai, studentai, pensininkai, dirbantieji, susituokę asmenys (jei jų sutuoktinis yra apdraustas) ir bedarbiai. EKONOMINĖ SAVANORIŠKOS VEIKLOS DIMENSIJA Savanoriškos veiklos finansavimas Per pastarąjį dešimtmetį piliečių įsteigtų ne pelno organizacijų valstybinis finansavimas padidėjo: 2001 m. organizacijoms buvo skiriama 113 milijonų Estijos kronų (apie 8 mln. EUR), 2003 m. finansavimas paaugo iki 266 milijonų (18 mln. EUR), o 2007 m. siekė 693 milijonų Estijos kronų (apie 44 mln. EUR). Estijos savanoriškos organizacijos yra finansuojamos iš įvairių šaltinių, įskaitant narystės mokestį, viešojo sektoriaus asignavimus bei projektams skirtas dotacijas (teikiamos vietinių ir tarptautinių fondų), užmokestį už produktus ir paslaugas, įmonių ir privačių asmenų aukojamas lėšas. Į netiesioginę paramą įeina mokesčių sumažinimas, nepiniginė parama ir savanoriškas darbas. Remiantis Estijos ne pelno organizacijų tinklo atliktu tyrimu, narystės ir stojimo mokestis yra svarbiausias Estijos savanoriškų organizacijų finansavimo šaltinis. Antroje vietoje pagal svarbą yra vietinės valdžios institucijų parama, kuri ypač svarbi kaimuose veikiančioms savanoriškoms asociacijoms ir bendruomeninėms organizacijoms. Fondų finansinė situacija yra stabilesnė, nei asociacijų. Vietos valdžios institucijų tyrimo duomenimis, 60% vietos valdžios institucijų, teikdamos įvairias socialines paslaugas, pasitelkia nevyriausybines organizacijas. Pastebimas nuolat didėjantis ir aktyvesnis NVO įsitraukimas į viešųjų paslaugų teikimą. Dauguma paslaugų teikimo sutarčių yra pasirašoma su organizacijomis, dirbančiomis socialinėje (44%), sporto (15%) ir kultūros (10%) srityje. Estijoje nėra atlikta oficialių tyrimų, kuriuose būtų apskaičiuota savanoriško darbo vertė ir indelis į šalies BVP, tačiau Estijos savanorystės plėtros organizacija, remdamasi Johno Hopkinso teorija, yra paskaičiavusi, kad ekonominė savanoriško darbo vertė Estijoje siektų apie 2.7 milijardus Estijos kronų (apie 172,5 mln. EUR pagal 2009 m. spalio mėn. valiutos kursą). Estijos statistikos biuro atliktame tyrime teigiama, jog savanoriško darbo vertė paaugo nuo 58,5 milijonų Estijos kronų / apie 3,6 mln. EUR (2003 metais) iki 191,5 milijonų Estijos kronų / apie 12 mln. EUR (2008 metais). Apskaičiuota, kad Estijos ne pelno sektoriuje dirba 28.000 darbuotojų – tai sudarytų 4-5% šalies darbo jėgos. Kitų skaičiavimų duomenimis, Estijos nevyriausybinėse organizacijose dirba net 40.000 darbuotojų. Vidutinė alga NVO sektoriuje sudaro maždaug pusę vidutinio šalies darbo užmokesčio. 50 4.4. Danijos atvejis Istorija ir kontekstas Savanoriškos veiklos sektoriaus formavimąsi Danijoje lėmė trys esminiai veiksniai: demokratinės konstitucijos priėmimas, visuotinių judėjimų atsiradimas ir gerovės valstybės kūrimasis. Trumpai tariant, savanorystės sektoriui pagrindus padėjo demokratinė konstitucija, visuotiniai judėjimai inicijavo organizacijų susiformavimą, o gerovės valstybė įtvirtino darbo pasidalijimą tarp viešojo, privataus ir savanoriško sektoriaus. Šaliai pereinant nuo tradicinės prie šiuolaikinės visuomenės, vyko tokie svarbūs pokyčiai, kaip agrarinės reformos, industrializacija, urbanizacija ir absoliutinės monarchijos panaikinimas.1849 m. buvo priimta Danijos Konstitucija (Grundloven). Nuo to laiko piliečiai bet kokiu teisėtu tikslu galėjo burtis į susivienijimus, neprašydami iš monarcho pritarimo (Danijos Konstitucinio akto 78 dalis). Taigi įvairiose šalies visuomeninio gyvenimo srityse pradėjo sparčiai daugėti įvairių susivienijimų: politinių partijų sąjungų, interesų ir prekybinių organizacijų, ekonominių asociacijų, filantropų sąjungų, sporto asociacijų, religinių susivienijimų ir t. t. Būtent todėl Danijos savanoriškos veiklos sektoriaus istorija pirmiausia yra susivienijimų istorija. Devynioliktojo amžiaus pabaigos masiniai judėjimai davė pradžią visuotiniam sąjungų tinklui, kurio nariai atspindėjo tų judėjimų ideologinį ir kultūrinį identitetą. Įvairūs judėjimai sukūrė savo susivienijimus, tam, kad būtų sprendžiamos problemos tokiose srityse, kaip finansai, sveikatos priežiūra, socialinės paslaugos ir laisvalaikis. Kadangi sąjungos atsirado iš masinių judėjimų, nenuostabu, jog visuomenės narių dalyvavimas jose yra labai aktyvus. Susivienijimai veikia savanoriškos veiklos pagrindu, todėl Danijoje apmokami darbuotojai asociacijose sudaro labai mažą dalį, lyginant su kitomis Europos šalimis. Skirtingai nei Vakarų šalyse, kur savanoriškas sektorius daugiausia dėmesio skiria socialinėms paslaugoms, sveikatos apsaugai ir švietimui, Danijos (bei kitų Skandinavijos šalių) savanorystės sektoriaus pagrindinės veiklos sritys tradiciškai buvo kultūra, laisvalaikis ir sportas. Nors savanoriškos organizacijos atsirado anksčiau nei gerovės valstybė, jų vaidmuo vystėsi kartu su gerovės valstybės formavimusi ir funkcine evoliucija. Savanoriškos veiklos sektoriaus ir Danijos gerovės valstybės santykiai iki XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio buvo grįsti liberalizmu, abipusėmis pastangomis ir besimezgančiu bendradarbiavimu. Nepaisant to, kad susivienijimai buvo sukurti siekiant ginti tam tikrus interesus ir tarnauti kaip atsvara valdančiajam elitui, šiuo atveju nebuvo didelių prieštaravimų tarp viešojo ir savanoriško sektoriaus, o kai kurios sektoriaus sritys (ypač susijusios su sociopolitika) sulaukė didelio politikų susidomėjimo, ir ankstyvajame etape joms buvo skiriamos valstybės subsidijos. 1930 – 1980 metai – tai aktyvaus bendradarbiavimo tarp viešojo ir savanoriško sektoriaus, socialinių teisių apmąstymo ir universalizmo laikotarpis. Kaip ir kitose Europos šalyse, pokario metu Danijoje buvo ypač pabrėžiamas universalizmas ir valstybės atsakomybė už piliečių gerovę bei saugumą. 51 Šių idėjų rezultatas buvo 1972 metų Vietinės valdžios reforma ir 1976 metų Socialinės pagalbos įstatymas, kuris pavertė savanoriškas organizacijas praktiškai nematomomis. Savanoriškos veiklos sektorius neteko galimybių savarankiškai spręsti problemas, o pagrindinė jo užduotis buvo vienyti interesų organizacijas, kurios save laikė „pradininkais“, „naujaisiais mąstytojais“, ir „alternatyva“ valstybiniam sektoriui. Nuo XX amžiaus devintojo dešimtmečio prasidėjo naujojo liberalizmo ir pilietinės visuomenės laikotarpis. Šiuo laikotarpiu keitėsi vyriausybė ir vyko ideologiniai pokyčiai, atnešę neoliberalizmą, kuris pradėjo kelti grėsmę finansiniam gerovės valstybės tvarumui bei jos gebėjimui spręsti įvairias problemas. Dėl šios priežasties vėl buvo atsigręžta į savanoriškos veiklos sektorių, kuris dabar buvo laikomas teisėtu viešojo sektoriaus partneriu žymiai platesnėje srityje, nei vien tik toje, kurioje veikia savivaldžios organizacijos. Tos asociacijos, kurios neatlieka viešųjų socialinių paslaugų teikėjo funkcijų, pvz., svarbus savanoriškas sporto subsektorius, veikia autonomiškai nepaisant to, kad priklauso nuo valstybės finansinės paramos. Apibrėžimai Remiantis socialinių reikalų ministerijos apibrėžimu, savanoriška veikla yra: • Savanoriška ir neprivaloma, t. y. atliekama laisva valia, be jokios fizinės ar teisinės prievartos arba finansinio spaudimo, netaikant jokių finansinių ar socialinių sankcijų (pvz., atimant socialines garantijas arba išmetant iš socialinio tinklo), jei savanoris atsisako toliau dirbti. • Neapmokama. Tačiau tai netrukdo padengti savanorio išlaidas, kurias jis patyrė atlikdamas savo veiklą (pvz., keliaudamas ar kalbėdamas telefonu), arba net sumokanti jam simbolinį mokestį kaip kompensaciją už savanorišką darbą. • Atliekama dėl kitų žmonių, išskyrus savanorio šeimos narius ir gimines. Tai yra pagrindinis skirtumas tarp savanorystės ir paprastų buities darbų bei neformalios šeimos narių priežiūros. • Atnešanti naudą kitiems žmonėms, o ne savanoriui ar jo šeimai. Veikla yra traktuojama kaip savanoriška atsižvelgiant į tai, kiek ji yra vertinga kitiems. Į šį apibrėžimą neįeina, pavyzdžiui, paprastas dalyvavimas savipagalbos grupėse ar buvimas sporto klubo nariu. • Formali. Dažniausiai savanorišką veiklą formina asociacijos, tačiau gali būti ir išimčių. Elementarus paslaugumas arba spontaniški poelgiai nėra laikoma savanoriška veikla. Savanorių skaičius ir profilis Kaip rodo gyventojų apklausos duomenys, neapmokama savanoriška veikla užsiima 38% šalies gyventojų, o 35% gyventojų tokia veikla užsiėmė per pastaruosius metus, t. y. 2003 – 2004 m. Nuspręsta pastarąjį skaičių – 35 % – laikyti oficialiu savanorių skaičiumi šalyje skaičiuojant visus suaugusius gyventojus. Tai sudarytų 1,477 milijoną gyventojų, kurių amžius nuo 16 iki 85 metų. 24% visų savanorių, t. y. 9% šalies gyventojų, užsiima savanoriška veikla daugiau nei vienoje savanoriško sektoriaus srityje. 2004 metais atliktas savanoriškų organizacijų tyrimas parodė, jog maždaug 25% vietinių asociacijų per pastaruosius penkerius metus užfiksavo narių skaičiaus padidėjimą, o apie 20% pastebėjo mažėjantį narių skaičių. 52 Narių skaičiaus padidėjimą ypač pajuto organizacijos, dirbančios sveikatos, socialinių paslaugų ir sporto srityje. Per paskutinius penkerius metus beveik pusė nacionalinių savanoriškų organizacijų fiksavo padidėjusį narių skaičių, o didžiausio augimo sulaukė tokios sritys, kaip sveikatos ir aplinkos apsauga. Maždaug pusė savivaldžių organizacijų pastebėjo padidėjusį vartotojų, mokinių ir kitų dalyvių skaičių. Savanorių skaičiaus padidėjimą galima paaiškinti keletu veiksnių. Visų pirma, žiniasklaidos ir politikos dėmesys savanoriškai veiklai sustiprino piliečių norą ir pareigą dalyvauti visuomenės gyvenime. Antra, tai susiję su „organizacijų sindromu“, kurį sukėlė didėjantis organizacijų skaičius viešajame sektoriuje, kas sąlygojo išaugusį savanoriškos veiklos poreikį, pvz., komitetai vaikų darželiuose, mokyklose ir senyvo amžiaus žmonių priežiūros institucijose. Tokio tipo savanoriška veikla nėra vykdoma spontaniškai, o yra įtvirtinta įstatymiškai kaip reikalavimas kai kurioms viešojo sektoriaus organizacijoms, tačiau savanoriai nėra verčiami užsiimti šia veikla. Trečia, dėl didėjančio savanoriškų organizacijų skaičiaus padaugėjo ir savanoriškos veiklos, taigi reikia daugiau žmonių šiai veiklai vykdyti. Galiausiai, vyresnio amžiaus piliečiai dabar yra sveikesni ir aktyvesni nei praeityje, o tai gali paaiškinti savanorių skaičiaus padidėjimą šioje amžiaus grupėje. Savanoriškų organizacijų skaičius ir tipai Danijoje nėra savanoriškų organizacijų registro. Siekiant šias organizacijas užregistruoti, vienoje iš Danijos Funeno grafysčių buvo įgyvendintas Johns Hopkins centro projektas. Ši grafystė reprezentuoja likusią šalies dalį, išskyrus šalies sostinę Kopenhagą, tad darant apibendrinimus apie visą šalį, įskaitant ir sostinę, tam tikras šališkumas faktams yra neišvengiamas. Pagal apibrėžimą, savanoriška organizacija yra oficialiai įteisinta, nesiekianti pelno, savivaldi ir grįsta savanorišku dalyvavimu. Remiantis šiuo apibrėžimu, galima išskirti šiuos Danijos savanoriškų organizacijų tipus: • Asociacijos: gyventojų susivienijimai arba kitos organizacijos ar sąjungos, turinčios bendrą tikslą ar bendrus interesus ir veikiančios pagal įprastas demokratines taisykles ir procedūras. • Savivaldžios institucijos: „Savivaldžios institucijos“ sąvoka yra paplitusi tik Danijoje ir mažai žinoma kitose šalyse. Šias institucijas gali būti sunku atskirti nuo valstybinių arba privačių organizacijų. Savivaldi institucija nėra organizuota bendradarbiavimo forma, kaip asociacija. Ši institucija priklauso pati sau ir ji neturi jokio kito valdytojo, išskyrus tikslą, kuriam ji tarnauja, pvz. mokyklos, darželiai, centrai ir pan. Savivaldžios institucijos, teikdamos paslaugas, didelį dėmesį skiria vertybėms ir laisvėms. Vietinės valdžios institucijos retai laiko savivaldžias institucijas savanoriškomis, nes paprastai jos yra finansuojamos valstybės ir jose retai dalyvauja savanoriai. • Fondai/ labdaros fondai: tai yra kapitalo pagrindu veikiantis fondas, kurį įneša atskiri subjektai ir valdomas nepriklausomos direktorių valdybos. Fondo turtas naudojamas konkretiems ir aiškiai įvardintiems fondo tikslams. Pati sąvoka „fondas“ nėra apibrėžta jokiuose teisės aktuose, kadangi visuotinai ji nėra įsitvirtinusi, todėl nėra reikalo ieškoti ir 53 teisinių formuluočių jai apibrėžti. Remiantis nusistovėjusiais papročiais ir praktika, fondas pasižymi šiais bruožais: √ fondo turtas yra atskirtas nuo steigėjų bendro turto; √ fondo turtu disponuoja nepriklausoma valdyba; √ fondas yra laikomas nepriklausomu juridiniu asmeniu; √ visos valdymo teisės priklauso pačiam fondui (o ne, pvz., steigėjo įpėdiniams). Be to, fondo tikslai, įstatai, valdymas ir „pastovumas“ turi atitikti savanoriškos organizacijos kriterijus. „Pastovumas“ šiame kontekste reiškia, kad fondas, siekdamas savo tikslų, turi reguliariai skirti tam tikras pinigų sumas paramai. 2004 metais atliktas organizacijų tyrimas parodė, jog šalyje iš viso yra apie 65 500 vietinių savanoriškų asociacijų, 6800 savivaldžių organizacijų, 6600 fondų/labdaros fondų ir 3000 nacionalinių savanoriškų organizacijų. Iš viso šalyje yra 81 900 savanoriškų organizacijų. Neturima pakankamai lyginamųjų duomenų apie savanoriškų organizacijų skaičiaus kitimo tendencijas Danijoje, kadangi įvairiems tyrimams buvo naudotos skirtingos metodikos. Tačiau, remiantis 2004 metais atliktu organizacijų tyrimu, 51% vietinių ir nacionalinių asociacijų bei savivaldžių organizacijų buvo įkurtos 1975 – 2004 metais, o ketvirtadalis jų įsteigtos laikotarpiu nuo 1990 iki 2004 metų. Taigi galime pastebėti, jog 1990 – 2005 metų laikotarpyje organizacijų skaičius ženkliai išaugo. Tačiau reikia pažymėti, kad nėra duomenų apie nebeveikiančias organizacijas, todėl negalima susidaryti bendro vaizdo. Vis dėlto, jei pvz. sporto sritis atspindėtų situaciją savanoriškame sektoriuje, galima būtų teigti, jog bendrai organizacijų skaičius didėjo – tyrimas rodo, jog sporto asociacijų skaičius per minėtą laikotarpį išaugo 8%. Naujai įkurtų asociacijų galima rasti sveikatos, socialinių paslaugų ir plėtros bei aprūpinimo būstu srityse. Naujai įkurtų savivaldžių organizacijų yra tokiose srityse, kaip laisvalaikis ir hobiai, kultūra ir menai, socialinės paslaugos, sportas, mankšta ir šokiai bei verslumas. Naujos nacionalinės savanoriškos organizacijos dirba plėtros ir aprūpinimo būstu, sveikatos apsaugos ir tarptautinės veiklos srityse. Neturima duomenų apie tai, koks procentas savanoriško, viešojo ir privataus sektoriaus organizacijų pasitelkia savanorius, tačiau pagal 2005 m. tyrimo duomenis, piliečiai savanorišką veiklą atlieka: 86% savanoriškos veiklos sektoriuje; 16% viešajame sektoriuje; 5% privačiame sektoriuje; 2% Danijos bažnyčioje; 4% savanoriauja kitose srityse ar organizacijose. 54 INSTITUCINĖ SISTEMA Pagrindinės valstybės institucijos ir kitos organizacijos, susijusios su savanoriška veikla Danijoje nėra specialios ministerijos, kuri būtų atsakinga už savanorišką veiklą. Atsakomybę už šią veiklą dalijasi keletas ministerijų pagal savo kompetencijos sritis. Todėl vidaus ir socialinių reikalų ministerija, kuri yra atsakinga už socialines paslaugas, taip pat prižiūri ir savanorišką veiklą šioje srityje, o kultūros ministerija, atsakinga už kultūrą ir sportą, prižiūri savanorišką veiklą sporto sektoriuje, kadangi tam tikros kultūros sritys ir didžioji dalis sporto sektoriaus Danijoje yra grįsta savanoriška veikla, o savanoriškos organizacijos istoriškai veikia kaip nepriklausomos asociacijos, šios organizacijos yra laikomos autonomiškomis ir į jų veiklą ministerija nesikiša. Galiausiai, švietimo ministerija yra atsakinga už visuotinį švietimą bei įstatymą, įpareigojantį vietines valdžios institucijas finansiškai remti įvairią su švietimu susijusią savanorišką veiklą, įskaitant sporto asociacijas ir švietėjišką bei pramoginę veiklą, kurioje dalyvauja vaikai ir jaunimas. Kiti valstybiniai organai, įsitraukę į savanorišką veiklą: vietinės valdžios institucijos, Nacionalinis savanorių centras ir Savanorių taryba. Vietinės valdžios institucijos remia savanoriškos veiklos sektorių vadovaudamosi Socialinių paslaugų įstatymu ir Visuotinio švietimo įstatymu. Kalbant apie socialines paslaugas, vietinės valdžios institucijos bendradarbiauja su savanoriškomis socialinėmis organizacijomis, kasmet skirdamos tam tikrą pinigų sumą savanoriškam socialiniam darbui remti. Visuotinio švietimo srityje vietinės valdžios institucijos įkuria visuotinio švietimo komitetus, kurie paskirstyto finansavimą visuotiniam švietimui. Kai kurios vietinės valdžios institucijos nusprendė aktyviau dalyvauti savanoriškame sektoriuje, užuot vien tik teikusios jam finansinę paramą. Kai kurios iš jų samdo konsultantus, kurie teikia įvairią paramą vietiniam savanoriškam sektoriui, kitos institucijos savo iniciatyva arba bendradarbiaudamos su vietinėmis organizacijomis įkūrė vietinius savanorių centrus. Norėdamos aktyviau dalyvauti savanoriškame sektoriuje, daugelis vietinių valdžios institucijų kartu su vietinėmis savanoriškomis asociacijomis kuria „savanoriškos veiklos politiką“ vietos lygmeniu. Nacionalinis savanorių centras yra savivaldi, t. y. nepriklausoma organizacija, turinti nuosavą priežiūros tarybą. Šį centrą 1992 metais įkūrė vidaus ir socialinių reikalų ministerija, o jo pagrindinis uždavinys yra tarnauti savanoriškoms socialinių paslaugų organizacijoms. Nors organizacija yra savivaldi, tačiau ji privalo laikytis teisės aktų ir yra apibrėžiama kaip valstybinė agentūra. Pagrindinis centro finansavimo šaltinis yra vyriausybės dotacijos ir tik nedidelė dalis lėšų yra gaunama iš centro teikiamų paslaugų. Centras remia savanorišką veiklą ir organizacijas, dirbančias gerovės srityse (sveikata, socialinės paslaugos ir humanitarinė pagalba), o visai neseniai pradėjo remti kultūros ir sporto srityse dirbančias Danijos organizacijas. 55 Savanorių taryba (Frivilligrådet) buvo įsteigta vidaus ir socialinių reikalų ministerijos, kad patartų ministerijai bei Parlamentui, kaip savanoriškas sektorius galėtų padėti įveikti socialines problemas. Taryba turi valstybinės agentūros statusą ir yra finansuojama Vidaus ir socialinių reikalų ministerijos. Pagrindinės tarybos veiklos sritys: 1) savanoriškos veiklos finansavimas, įskaitant naujo finansavimo modelio kūrimą, kuris leistų užtikrinti finansinį savanoriško sektoriaus stabilumą; 2) savanoriškų socialinių paslaugų sektoriaus pajėgumų didinimas; 3) bendradarbiavimas tarp savanoriškų socialinių paslaugų sektoriaus ir kitų savanoriško sektoriaus sričių, siekiant naudos visam sektoriui ir stiprinant socialinę sanglaudą; 4) dalyvavimas savanoriškoje socialinėje veikloje, siekiant sukurti aktyvų savanoriškų socialinių paslaugų sektorių ir skatinti piliečių dalyvavimą bei socialinę integraciją. Savanorių ir savanoriško sektoriaus organizacijos yra remiamos vietinių savanorių centrų ir keleto skėtinių organizacijų. Bėgant laikui šie vietinių savanorių centrai susibūrė į tinklą, kurį dar 1989 metais inicijavo Socialinių reikalų ministerija įkurti 3 centrai. Šiuo metu tinklas vienija 55 narius. Skėtinės savanoriško sektoriaus organizacijos veikia daugiausia sporto srityje (pagrindinės nacionalinės sporto federacijos: Danijos sporto konfederacija (DIF), Danijos gimnastikos ir sporto asociacija (DGI), Danijos įmonių sporto asociacija (DFIF), ir savo nariams teikia įvairiapusę pagalbą. Savanoriško socialinio darbo srityje yra sąlygiškai mažiau naryste grįstų skėtinių organizacijų. Viena išimtis – Savanorių forumas (Frivilligt Forum), kuris yra naryste grįsta nacionalinė organizacija. Tai gana jauna organizacija, ginanti savanoriško sektoriaus interesus, atstovaujanti jį politikoje ir rengianti konferencijas bei seminarus, siekdama paskatinti debatus ir šviesti visuomenę. Ši organizacija turi apie 90 narių, kurių daugumą sudaro nacionalinės organizacijos. Yra ir kitų nacionaliniu lygiu veikiančių skėtinių organizacijų tokiose srityse, kaip savanoriška jaunimo veikla (Danijos jaunimo taryba) ir visuotinis švietimas (Danijos suaugusiųjų mokymo asociacija). Šios organizacijos remia savo narius skatindamos savanorišką veiklą, rengdamos mokymus bei didindamos savo narių pajėgumus, o pagrindiniai jų finansavimo šaltiniai yra narystės mokestis ir centrinės vyriausybės skiriamos lėšos. Danijos savanorių centrai ir savipagalba (FriSe: Frivilligcentre og Selvhjælp Danmark) yra nacionalinė savanorių centrų ir savipagalbos grupių asociacija, kuri atstovauja savo narių interesams bei siekia pagerinti jų veiklos sąlygas. Asociacija atstovauja savo nariams vietinių valdžios institucijų ir nacionalinės valdžios darbo grupėse, aptariančiose savanoriškos veiklos ir savipagalbos klausimus, šviečia visuomenę ir skatina debatus vietiniu lygiu, vykdo projektus ir teikia konsultacijas bei paramą savanoriškoms organizacijoms, pvz., padeda joms rinkti lėšas. Vertinant savanoriškos veiklos politikos formavimą ir įgyvendinimą, galima būtų pastebėti, jog Danijoje nėra vieningos savanoriškos veiklos strategijos, kuri būtų taikoma visam sektoriui, kadangi kiekvienas subsektorius turi atskirą požiūrį į savanorystę ir savanoriškos veiklos sektorių. 56 Pavyzdžiui, už socialinių paslaugų ir sporto bei laisvalaikio organizacijas yra atsakingos skirtingos ministerijos, tad šiomis organizacijomis rūpinamasi skirtingai. Tačiau visgi yra priimti tam tikri politiniai dokumentai, galiojantys visam savanoriškam sektoriui. 2001 metais savanoriško ir viešojo sektoriaus atstovai pasirašė „Danijos savanorių/asociacijų ir viešojo sektoriaus bendradarbiavimo chartiją“, kurioje keliami šie tikslai: • • • • • Sudaryti kiekvienam piliečiui visas sąlygas aktyviai dalyvauti bendruomeninėse sąjungose ir sustiprinti socialinę sanglaudą; Ugdyti pagarbą Danijos savanoriškų organizacijų tikslų ir veiklos formų įvairovei; Sustiprinti ir vystyti bendradarbiavimą tarp Danijos savanorių/asociacijų ir viešojo sektoriaus, pripažįstant ir gerbiant jų skirtumus; Palaikyti ir plėtoti Danijos savanorių/asociacijų pastangas skatinant visuomenės vystymąsi, bendruomeninių sąjungų gerovę ir asmens gyvenimo kokybę; Skatinti savanorius ir didinti jų matomumą. 2007 metų Kokybės reforma suformulavo šiuos tikslus savanoriškam sektoriui: • • • • Užtikrinti, kad sektorius būtų matomas ir kompetentingas; Plėtoti partnerystę ir bendradarbiavimą tarp savanoriškų organizacijų ir vietinių valdžios institucijų/viešojo sektoriaus; Plėtoti bendradarbiavimą tarp savanoriškų organizacijų ir privataus sektoriaus/bendrovių; Užtikrinti paprastą ir lengvą būdą tapti ir dirbti savanoriu. Nors šie dokumentai įtvirtina bendrą savanoriško sektoriaus viziją, tačiau negalima teigti, kad jie kaip nors teisiškai apibrėžia šio sektoriaus plėtros strategijas. SAVANORIŠKOS VEIKLOS REGULIAVIMO SISTEMA Bendroji reguliavimo sistema Danijoje nėra įstatymo, kuris apibrėžtų ir reglamentuotų savanorišką veiklą ir savanoriškas organizacijas. Tačiau yra keletas įstatymų ir taisyklių, atliekančių šią funkciją, kadangi jos nustato reikalavimus, kuriuos turi atitikti savanoriškos organizacijos, kad jos galėtų būti laikomos teisėtomis, gautų finansavimą iš viešojo sektoriaus ir įvairias mokesčių lengvatas. Savanoriška veikla Danijoje remiasi šiais teisės aktais: • 1849 metų Danijos konstitucijos 78 dalis įtvirtina piliečių teisę burtis į susivienijimus: „Piliečiai turi teisę bet kokiu teisėtu tikslu burtis į susivienijimus neprašydami išankstinio leidimo“. • 1998 metų Socialinių paslaugų įstatymo 18 dalis įpareigoja vietines valdžios institucijas remti ir bendradarbiauti su savanoriškomis organizacijomis, kurios dirba socialinių paslaugų srityje. 57 • • 2000 metų Danijos visuotinio švietimo įstatymas įpareigoja vietos valdžios institucijas remti savanoriškas ir nesavanoriškas organizacijas, dirbančias visuotinio švietimo srityje. 2006 metų Lošimo įstatymas apibrėžia taisykles, susijusias su lošimu, įskaitant licencijų išdavimą ir pajamų, gautų iš lošimo, paskirstymą. Danijoje nėra įtvirtintas teisinis savanoriškos veiklos apibrėžimas, o savanoriai neturi specialaus statuso. Todėl dėl įvairių reikalų (honorarų, išlaidų kompensavimo, draudimo ar teistumo patikrinimo, jei savanoris dirba su jaunesniais kaip 15 metų vaikais), savanoriai turi paklusti toms pačioms taisyklėms, kaip ir samdomi darbuotojai. Bet kokie teisiniai dalykai, susiję su savanoriais, yra sprendžiami atskirai nagrinėjant kiekvieną konkretų atveją. Šalyje nėra tokio įstatymo, kuris draustų užsiimti savanoriška veikla, tačiau tam tikri apribojimai galioja žmonėms, gaunantiems bedarbio pašalpą, socialinę paramą arba paankstinto išėjimo į pensiją išmokas. Asmuo, gaunantis bedarbio pašalpą arba paankstinto išėjimo į pensiją išmokas, privalo raštu pateikti nedarbo arba paankstintos pensijos išmokų draudikui informaciją apie savanoriško ir neapmokamo darbo pobūdį ir trukmę, o taip pat apie savanorišką organizaciją, kurios vardu yra atliekama veikla. Šiam tikslui savanoriškas ir neapmokamas darbas yra apibūdinamas kaip darbas, kuris galėtų būti pasiūlytas darbo rinkoje kaip įprastas apmokamas darbas. Asmuo, gaunantis bedarbio arba paankstinto išėjimo į pensiją išmokas, gali užsiimti savanoriška ir neapmokama veikla, kuri negalėtų būti pasiūlyta kaip įprastas apmokamas darbas darbo rinkoje, nepranešdamas apie šią veiklą nedarbo arba paankstintos pensijos išmokų draudikui. Išmokų gavėjas gali dirbti neapmokamą savanorišką darbą (t. y. darbą, kuris darbo rinkoje galėtų būti pasiūlytas kaip apmokamas darbas) daugiausia keturias valandas per savaitę. Tokiu atveju asmeniui nėra mažinamos išmokos, su sąlyga, kad jis toliau aktyviai ieškos darbo. Tačiau jei savanoriškas darbas trunka ilgiau kaip keturias valandas per savaitę, nedarbo arba paankstintos pensijos išmokų draudikas sumažina šiam asmeniui mokamas išmokas arba, blogiausiu atveju, nusprendžia visiškai nutraukti jų mokėjimą. Tačiau nedarbo arba paankstintos pensijos išmokų gavėjas gali užsiimti neapmokama savanoriška veikla neribotą skaičių valandų, ir jam už tai nėra sumažinamos išmokos, jei jis toliau aktyviai ieško darbo. Asmuo, gaunantis socialinę paramą, ir norintis atlikti savanorišką darbą, turi apie tai pranešti vietinei valdžios institucijai (organui, mokančiam paramą). Jis gali savanoriauti su sąlyga, kad šis darbas darbo rinkoje negalėtų būti laikomas įprastu apmokamu darbu (t. y. darbas turi būti toks pat, kaip aukščiau apibūdinta veikla, kurią gali atlikti bedarbystės arba paankstintos pensijos išmokų gavėjas). Tada vietinė valdžios institucija sprendžia, ar savanoriško darbo pobūdis ir apimtis yra suderinama su savanorio pareiga aktyviai ieškoti darbo, ir, jeigu institucija padaro išvadą, jog savanorystė nėra suderinama su bedarbio pareigomis, pastarajam gali būti sumažintos arba nutrauktos mokėti išmokos. Visa savanoriška veikla turi būti atliekama Danijoje. Jei asmuo savanoriauti išvyksta į kitą šalį, tą laikotarpį, kol jis yra užsienyje, jis negauna bedarbio pašalpos, išankstinio išėjimo į pensiją išmokų arba socialinės paramos. 58 Šalyje nėra taikomos jokios paramos schemos, susijusios su, pvz., subsidijomis, apmokestinimu, pirkimais arba draudimu savanoriams. Įstatymai nenumato jokių kompensacijų iš valstybės biudžeto už savanorių patirtas išlaidas. Todėl savanoriams belieka tikėtis, kad jų išlaidas, patirtas savanoriaujant, padengs organizacijos. Kiek šios išlaidos bus padengtos ir ar apskritai bus padengtos priklauso nuo susitarimo tarp savanorio ir organizacijos. Šiuo metu nėra naudojamos jokios skatinamosios priemonės, padedančios pritraukti savanorių, tačiau yra galimybė, jog vyriausybės siūlymas į vidurinį lavinimą įtraukti veiklą savanoriškoje organizacijoje gali paskatinti jaunus žmones aktyviau dalyvauti šioje veikloje. Kaip ir įprasto apmokamo darbo atveju, savanoriškos veiklos išlaidų kompensacija nėra apmokestinama, ir nesvarbu, ar išlaidos yra kompensuojamos po to, kai jos yra patiriamos, ar prieš patiriant jas. Yra įvesta nauja taisyklė, pagal kurią savanoriška asociacija gali kompensuoti savanorio išlaidas, neviršijančias 5.000 Danijos kronų, iš pastarojo nereikalaudama pateikti čekių, liudijančių apie patirtas išlaidas. Gautų kompensacijų už patirtas išlaidas deklaruoti nereikia, kadangi jos neapmokestinamos. Tačiau savanoriai nėra atleidžiami nuo mokesčių už gautas kito pobūdžio pajamas, pvz. atlygis kaip honoraras ar kitos sutartinės pajamos už darbą, gautos atliekant savanorišką darbą, turi būti deklaruojamos, kaip ir gavus pajamų iš įprasto apmokamo darbo. Jei savanoris uždirba nedidelę pinigų sumą kaip priedą prie savo pagrindinių pajamų, tokios pajamos deklaracijoje yra žymimos kaip B (papildomos) pajamos ir atitinkamai apmokestinamos. Ši taisyklė galioja visoms papildomoms pajamoms, gaunamoms šalia pagrindinių pajamų, ir nėra taikoma išimtinai honorarams arba kitoms rūšims pajamų, gaunamų atliekant savanorišką veiklą. Žinant, jog dauguma savanorių dirba nemokamai, faktas, kad jie nėra atleidžiami nuo mokesčių, jiems papildomų problemų nekelia. Teisinė savanoriškų organizacijų sistema Savanoriškos organizacijos turi teisę atsisakyti perduoti savanorių duomenis valstybinėms institucijoms, o jei organizacijos ir norėtų šiuos duomenis perduoti, pirmiausia jos turi gauti paties savanorio leidimą. Kaip įtvirtinta Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatyme, savanoriškoms asociacijoms nereikia mokėti juridinių asmenų pelno mokesčio, išskyrus tuo atveju, kai pajamos gaunamas iš komercinės veiklos. Tačiau net ir pajamos, gaunamos vykdant komercinę veiklą, nėra apmokestinamos, jei jos yra naudojamos arba atidedamos asociacijos veiklai finansuoti ir jos neatitenka privatiems asmenims, kurie šias lėšas naudotų su organizacija nesusijusiais tikslais. Pajamos, kurios yra gaunamos iš komercinės veiklos ir kurios nėra tiesiogiai naudojamos asociacijos veiklai finansuoti, yra apmokestinamos juridinių asmenų pelno mokesčiu. Savivaldžios organizacijos yra apmokestinamos vadovaujantis Fondų įstatymu. Tačiau savivaldi organizacija gali pateikti prašymą būti apmokestinama pagal Juridinių asmenų įstatymą ir tokiu atveju jai reikia mokėti mokesčius tik už pajamas, gautas iš komercinės veiklos, kurios nėra naudojamos organizacijos veiklai finansuoti. Norėdamos pakeisti mokesčių statusą, savivaldžios organizacijos turi sutikti praeiti centrinės arba vietinės valdžios institucijų patikrinimą. 59 Savanoriškoms organizacijoms nereikia mokėti PVM mokesčio už pajamas, gautas iš komercinės veiklos, jei jos neviršija 50.000 Danijos kronų, taigi dauguma savanoriškų organizacijų šio mokesčio nemoka, nes dauguma tokio dydžio pajamų negauna. Pajamos, gautos iš nekomercinės veiklos, nėra apmokestinamos PVM mokesčiu, neatsižvelgiant į gaunamų pajamų dydį. Surinktų lėšų apmokestinimas priklauso nuo to, kokiu būdu lėšos buvo surinktos. Jei lėšos renkamos dovanų – paramos forma, pajamos nėra apmokestinamos, nes tai nėra laikoma komercine veikla. Tačiau jei lėšos gaunamos iš išorinio rėmėjo (ne organizacijos nario), pajamos yra apmokestinamos, kadangi tai traktuojama kaip komercinė veikla. Subsidijų, susijusių su savanoriškų organizacijų steigimu, nėra. Nėra įtvirtinta jokių teisinių nuostatų dėl privačių organizacijų įsitraukimo į savanorišką veiklą. Taip yra todėl, kad savanorystė yra apskritai nereglamentuojama, be to, tai sąlygiškai nauja sritis, kurioje gali dalyvauti ir privačios įmonės. Kai kurios privačios bendrovės (o taip pat viešojo sektoriaus organizacijos) eksperimentuoja šioje srityje, skatindamos savo darbuotojus užsiimti savanoriška veikla, tačiau tai yra dar visai nauja iniciatyva ir kol kas oficialių duomenų apie tai nėra. Savanoriai įmonėse yra traktuojami kaip darbuotojai, todėl yra apdraudžiami tos organizacijos, kurioje jie savanoriauja. Tačiau savanoriškos organizacijos nėra teisiškai įpareigotos apdrausti savo savanorius nuo nelaimingų atsitikimų, ligų arba trečiųjų asmenų veikos. Pavyzdingos organizacijos savanorius paprastai stengiasi apdrausti, tačiau kai kurioms tokios išlaidos gali pasirodyti per didelės. Jei savanoris nėra apdraudžiamas, jis gali asmeniškai pasirūpinti draudimu. EKONOMINĖ SAVANORIŠKOS VEIKLOS DIMENSIJA Savanoriškos veiklos finansavimas Ši analizė remiasi tais pačiais duomenimis, kurie buvo naudoti atliekant Johns Hopkins centro tyrimą, pagal kurį turimi duomenys atspindi ir šiandieninę situaciją. 2003 metais Danijos centrinė vyriausybė bei vietinės valdžios institucijos savanoriškos veiklos sektoriui iš viso skyrė 42,164 milijardus Danijos kronų. 2003 metais savanoriško sektoriaus pajamų šaltiniai buvo šie (žemiau pateikiamas procentas nuo visų sektoriaus pajamų): • Nacionalinės ir vietinės valdžios dotacijos: 43,7% (tai yra dešimčia procentų daugiau už Johns Hopkins centro tirtų visų šalių vidurkį); • Narystės mokestis ir lėšų rinkimas: 21,2%; • Pagaminamų prekių ir suteikiamų paslaugų vertė: 28,5%; • Palūkanos ir kapitalo pervedimai (paaukojamos lėšos ir testamentu paliekamas turtas): 6,7%. 60 Aukščiau pateikti skaičiai gauti remiantis Danijos statistikos departamento duomenimis. Tačiau nėra duomenų apie tai, kokias pajamas gauna verslo registracijos numerio neturinčios organizacijos, tad tikslios informacijos apie filantropiją nėra. Ekonominė savanoriškos veiklos vertė Žemiau yra pateiktos pajamos, kurias 2003 metais savanoriškas sektorius gavo iš įvairių šaltinių, išreikštos Danijos kronomis ir procentais nuo visų savanoriško sektoriaus pajamų: • Nario mokestis ir lėšų rinkimas: 21,1% visų pajamų arba 20,358 milijardų Danijos kronų. • Pagaminamų prekių ir suteikiamų paslaugų vertė: 28,5% arba 27,498 milijardai Danijos kronų. 2003 metais Danijos savanoriškos veiklos sektoriuje visą darbo dieną dirbo 110 041 neapmokamų darbuotojų, kas sudaro 3% visos šalies darbo jėgos. Didžioji dalis neapmokamos savanoriškos veiklos yra atliekama tokiose srityse, kaip kultūra ir pramogos, kur dirba 49% visų neapmokamų savanorių. Palyginimui galima paminėti, jog kitose sektoriaus srityse dirba tik 7,6% neapmokamų savanorių. 2003 metais šiame sektoriuje visą darbo dieną dirbo 140 620 apmokamų darbuotojų arba 3,9% visos Danijos darbo jėgos. Dauguma apmokamų darbuotojų dirba švietimo ir tyrimų srityse (36,2% visų apmokamų savanoriško sektoriaus darbuotojų). Apmokami darbuotojai sudaro beveik 56% visos darbo jėgos Danijos savanoriškame sektoriuje. Čia pasireiškia didelis skirtumas tarp Danijos ir kitų šiaurės šalių, kur apmokami darbuotojai sudaro gerokai mažesnę darbo jėgos dalį savanoriškos veiklos sektoriuje. 2003 – 2004 metais ekonominė neapmokamo savanoriško darbo vertė Danijoje siekė 35,309 milijardus Danijos kronų. Ši suma apskaičiuota atsižvelgiant į visu etatu (1650 valandų per metus) dirbančiųjų skaičių ir remiantis valandiniu atlyginimu, kuris sudaro 194,47 Danijos kronas. Valandinis atlyginimas buvo parinktas pagal vidutinį atlyginimą, kurį gauna panašų darbą dirbantys darbuotojai socialinėse institucijose ir asociacijose. Skaičiuojant savanoriško sektoriaus pajamas, gautas iš produktų gamybos arba paslaugų teikimo, 2003 metais šio sektoriaus indelis į šalies BVP (apskaičiuotas iš visos sektoriaus produkcijos vertės atėmus gamybos kaštus) siekė 36,747 milijardus Danijos kronų arba 2,6% viso BVP. Tačiau žinant, jog didžioji dalis savanoriško sektoriaus pajamų yra gaunama ne iš produktų gaminimo ar paslaugų teikimo, o iš centrinės bei vietinės valdžios subsidijų, narystės mokesčio, aukų ir kitų surenkamų lėšų, būtų logiška šiuos pajamų šaltinius įtraukti skaičiuojant sektoriaus indėlį į šalies BVP. Įskaičiavus šių pajamų šaltinių vertę, gauname papildomus 62,498 milijardus Danijos kronų arba 4,5% įnašą į BVP. Galiausiai įskaičiuojame ir sektoriuje atliekamo neapmokamo savanoriško darbo vertę, lygią 35,309 milijardams Danijos kronų arba 2,5% dydžio indelį į BVP. Taigi bendras sektoriaus indelis į šalies BVP siekia 134.554 milijardų Danijos kronų arba 9,6% viso BVP. 61 4.5. Italijos atvejis Istorija ir kontekstas Italijoje, kaip ir kitose šalyse, ne pelno sektoriaus istorija siekia viduramžius. Iki XIX amžiaus pagrindinės ne pelno organizacijos buvo religinės institucijos, kurios vykdė labdaringą veiklą socialinio aprūpinimo ir sveikatos priežiūros srityje. Tik XIX amžiuje, baigus vienyti šalį, bažnyčios vaidmuo ne pelno sektoriuje ėmė silpnėti. 1860 metais, paskelbus Italijos valstybės sukūrimą, atsirado naujas politinis elitas, kuris norėjo susilpninti katalikų bažnyčios įtaką valstybės institucijoms. 1866 – 1867 metais buvo priimti du įstatymais, kuriais siekiama palaipsniui sumažinti bažnyčios įtaką, suvaržant religinius ordinus ir kongregacijas arba konfiskuojant bažnyčiai priklausančių institucijų turtą. 1890 metais valstybė galutinai atsikovojo tas sritis, kuriose anksčiau dominavo bažnyčia, priimdama įstatymą, leidusį kurtis valstybės kontroliuojamai paslaugų sistemai. Tokiu būdu į viešąjį sektorių buvo įtrauktos visos organizacijos, teikusios socialines paslaugas. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Italijos gerovės sistema pradėjo sparčiai vystytis, o jos vaidmuo ypač sustiprėjo teikiant valstybines sveikatos ir švietimo paslaugas. Tačiau nepaisant to, kad socialinės apsaugos, sveikatos ir švietimo paslaugos buvo teikiamos vyriausybės, dauguma kitų socialinių paslaugų buvo administruojamos katalikiškų organizacijų, nors finansuojamos valdžios institucijų. Todėl ne pelno organizacijų vaidmuo per šį laikotarpį susipilnėjo, o situacija pradėjo keistis tik dešimtajame dešimtmetyje. Taigi, 1990 – 2000 ne pelno organizacijų padėtis pradėjo vėl stiprėti, o pagrindinė to priežastis buvo gerovės sistemą ištikusi finansinė krizė, privertusi valstybę sumažinti išlaidas. Kaip atsakas į šią krizę, Italijoje pradėjo aktyviai kurtis bendruomeninės ne pelno organizacijos, kurių tikslas buvo pasirūpinti tomis problemomis, kurių efektyviai nebesprendė valstybė. Taigi, tradiciškai labdarą teikęs ir nelaimelius globojęs trečiasis sektorius tapo atsakingas už prevenciją ir socialinį visuomenės gyvenimą, siekdamas panaikinti diskriminacijos, socialinių sunkumų, aplinkos niokojimo ir prastos gyvenimo kokybės priežastis. Išaugus ne pelno sektoriaus vaidmeniui, valstybė pamatė, jog jai gali būti naudinga perleisti paslaugų teikimą nevyriausybinėms organizacijoms, ypač dirbančioms socialinės gerovės, o kartais ir sveikatos priežiūros srityse. Šiandien ne pelno organizacijos Italijoje vaidina svarbų vaidmenį teikiant socialines paslaugas ir įgyvendinant socialinės politikos tikslus. Decentralizavus sveikatos ir socialines paslaugas (tokiu būdu ne pelno organizacijas padarant priklausomomis nuo valdžios institucijų) ir augant paslaugų, kurias vietos valdžios institucijos perleidžia šioms organizacijoms, skaičiui, kai kurios sveikatos ir socialinio aprūpinimo sritys tapo tiesiogiai priklausomos nuo ne pelno sektoriaus. Apibrėžimai Italijoje sąvoka „savanorystė“ apima oficialaus ir neoficialaus pobūdžio veiklą, kuri atliekama visą ir ne visą darbo dieną gimtinėje arba užsienio šalyje. Šią veiklą asmuo atlieka laisva valia, laisvu pasirinkimu ir nesitikėdamas piniginio atlygio. Savanoriška veikla yra naudinga tiek pačiam savanoriui, tiek bendruomenei arba plačiajai visuomenei. 62 Savanoriška veikla taip pat yra įrankis, padedantis spręsti žmogiškąsias, socialines ir aplinkosaugos problemas. Oficiali savanoriška veikla yra vertinga, tačiau savanoriai nepakeičia profesionalių, apmokamų darbuotojų. Į šį apibrėžimą įeina dviejų rūšių veikla: Savanorystė – tai veikla, kuri gali būti atliekama neoficialiai (pvz., dalyvavimas talkoje) arba įsitraukus į ne pelno organizacijos veiklą. Dažnai savanoriaujama pusę darbo dienos. Kartais šia veikla užsiimama keletą dienų ar keletą metų, įsitraukiant į įvairias savanorystės sritis. Organizacijos turėtų pasirūpinti, kad oficialūs savanoriai būtų apdrausti nuo nelaimingų atsitikimų, ligų arba civilinės atsakomybės draudimu; užtikrinti tinkamą savanorių apmokymą ir vadybą, o taip pat padengti su savanoriška veikla susijusias jų išlaidas. Savanoriška tarnyba visą darbo dieną – tai specifinė, visą darbo dieną atliekama veikla, susijusi su įvairiais projektais, ir atliekama tam tikrą ribotą laiko tarpą. Savanorišką tarnybą galima atlikti savo gimtojoje šalyje arba užsienyje. Vadovaujantis gerąja praktika, organizacijos turėtų užtikrinti, kad savanoriškai tarnaujantiems asmenims būtų suteikta reikiama socialinė apsauga, tokia kaip draudimas nuo nelaimingų atsitikimų, ligų arba civilinės atsakomybės draudimas. Savanoriai taip pat turėtų būti tinkamai apmokomi ir prižiūrimi, gauti kompensaciją už išlaidas, patirtas savanoriaujant. Atsižvelgiant į savanorio ir ne pelno organizacijos susitarimą, jiems turėtų būti parūpintas apgyvendinimas bei pragyvenimui skirtos lėšos. Svarbu pažymėti, kad Europos Komisijos pateiktas „savanorystės“ apibrėžimas, pagal kurį savanorystė apima visas neatlygintino darbo formas, kelia problemų Italijoje, kadangi čia savanoriškos veiklos sektorius yra griežtai reguliuojamas. Savanoriškos veiklos apibrėžimas Italijoje buvo įtvirtintas 1991 metais priėmus Savanoriškos veiklos pagrindų įstatymą Nr. 266/91. Pagal jame pateiktą apibrėžimą, savanorystė turi būti: savanoriška, neatlygintina, atliekama nesitikint finansinės naudos ir vien tik solidarumo tikslais. Todėl pagal Italijoje įsitvirtinusį apibrėžimą, savanoris yra: „asmuo, kuris savo laiką, energiją ir sugebėjimus skiria kitiems žmonėms, siekdamas dirbti bendruomenės arba visos žmonijos labui. Savanoris, dirbdamas neatlygintiną darbą, tuo pačiu ieško kūrybingų ir efektyvių būdų skatinti kitus žmones prisidėti sprendžiant pagalbos gavėjų problemas ir prisideda prie visuomenės gerovės“. Kadangi į šį apibrėžimą neįeina veikla, atliekama kitokiais nei solidarumo tikslais, įvairūs neapmokami darbai, kurie kitose šalyse laikomi savanoriškais, Italijoje negali būti priskiriami savanoriškai veiklai. Paskutinį kartą savanorių tyrimas buvo atliktas 2006 metais FEO-FIVOL fondo. Tyrimo metu buvo apklausta 12.686 savanoriškų organizacijų. Remiantis gautais duomenimis, apskaičiuota, kad šalyje yra 1,125 milijono savanorių, solidarumo tikslais skiriančių savo laiką savanoriškoms organizacijoms. Tai sudaro 2,2% visų šalies gyventojų. Per paskutinįjį dešimtmetį padaugėjo savanorių, skiriančių savo laiką savanoriškoms organizacijoms: 2003 metais šalyje buvo 826.000 savanorių, dirbančių 21.021 savanoriškai organizacijai – tai 71% daugiau nei 1995 metais. Tačiau, atsižvelgus į Italijos demografinę situaciją, mažai tikėtina, jog ši tendencija ateityje išliks nepakitusi. 63 Per 2000 – 2008 metų laikotarpį šalyje 13,9% sumažėjo jaunų gyventojų, kurie šiuo metu sudaro tik 16,3% šalies gyventojų. Be to, šalies gimstamumo lygis irgi stabiliai mažėjo, keldamas grėsmę Italijos populiacijai. Todėl galima manyti, kad dideli imigrantų srautai ir aukštas imigrančių vaisingumo lygis išspręs šią problemą, tačiau neaišku, kiek tai turės įtakos savanoriškos veiklos sričiai. 2003 metų tyrimas atskleidė, kad 22,1% savanorių buvo jaunesni nei 30 metų amžiaus, 41,1% savanorių buvo sulaukę 30 – 54 metų amžiaus, o 36,8% – vyresni nei 54 metų. Savanoriais dirbančių jaunuolių skaičius (29 metų ir jaunesni) sumažėjo nuo 30,4% (1995 m.) iki 22,1% (2003 m.). 2006 metų tyrimo duomenimis, iš visų 1,125 milijono Italijoje dirbančių savanorių, 57,3% (650.000) savanorių užsiimė savanoriška veikla reguliariai ir jai skyrė vidutiniškai penkias valandas per savaitę. Bendrai tai reiškia, kad 2006 metais maždaug 3,2 milijonai valandų per savaitę buvo skirtos savanoriškai veiklai – tai prilygsta darbui, kurį nudirbtų 80.600 visu etatu dirbantys darbuotojai. Savanoriškų organizacijų skaičius ir tipai Italijoje savanoriškos organizacijos (Organizzazioni di Volontariato – OdV) yra apibrėžiamos remiantis Savanoriškos veiklos pagrindų įstatymu Nr. 266/91. Jame yra išdėstyti šeši savanorišką organizaciją (SO) apibrėžiantys kriterijai, kuriuos organizacija turi atitikti, kad būtų užregistruota Regioniniame savanorystės registre: • Sudėtis: savanoriai, kurie teikia savanoriškas ir nemokamas paslaugas, turėtų sudaryti didžiąją dalį SO darbuotojų. Apmokamų darbuotojų yra samdoma tik tiek, kiek jų reikia organizacijos funkcionavimui, arba tuo atveju, kai organizacijos veiklai vykdyti reikalingi tam tikros kvalifikacijos specialistai; • Teisinė forma: SO gali pasirinkti labiausiai sau tinkamą teisinę formą (jei tai suderinama su solidarumo tikslais); • Struktūra ir veikimas: SO privalo turėti demokratiniais principais grįstą struktūrą ir organizuoti rinkimus vadovaujamiems organizacijos postams užimti. SO statute taip pat turi būti numatyti kriterijai, kuriais vadovaujantis būtų priimami arba išmetami nariai ir apibrėžiamos jų teisės bei pareigos; • Neatlygintina veikla: organizacija nekelia su finansine nauda susijusių tikslų, organizacijose dirbantys savanoriai paslaugas teikia nemokamai; • Solidarumas: SO veikia iš solidarumo ir solidarumo tikslais; • Pareigos: SO turi parengti metinį biudžetą ir deklaruoti savo turtą, gautas lėšas ir pan. 1995 – 2003 metų laikotarpiu savanoriškų organizacijų, registruotų regioniniuose registruose, skaičius išaugo nuo 8.343 (1995 m.) iki 21.021 (2003 m.). 2003 – 2007 metų laikotarpiu šis skaičius padidėjo net iki 35.200. Per pastarąjį dešimtmetį užfiksuotas žymus savanoriškų organizacijų skaičiaus padidėjimas Italijoje gali būti siejamas su Įstatymu Nr. 328/2000 dėl savanoriškų organizacijų pripažinimo oficialiomis vietinių valdžios institucijų partnerėmis, kuriant ir įgyvendinant socialinės paramos 64 programas. Šiame įstatyme numatyta, kad savanoriškos organizacijos, kurios yra registruotos regioniniuose registruose, gali dalyvauti vietos valdžios skelbiamuose viešuosiuose konkursuose, o laimėjusios konkursą, jos tampa lygiavertėmis vietos valdžios institucijų partnerėmis, ir joms yra skiriamos lėšos įgyvendinti bendruomenei naudingus projektus. Pagrindinės savanoriškos veiklos sritys Savanorių veiklos pobūdis priklauso nuo to, kokiai sričiai jų organizacija priklauso, ir kokie yra šios organizacijos poreikiai. Tačiau reikia prisiminti, jog dauguma savanoriškų organizacijų dirba sveikatos, socialinės paramos ir laisvalaikio bei kultūros srityse. Todėl galima teigti, kad pagrindinės savanorių veiklos sritys yra šios: • Konsultavimas – tai ypač aktualu sveikatos ir socialinės paramos srityje; • Administraciniai ir logistikos darbai – atliekami visuose sektoriuose; • Bendruomeninė veikla – iš esmės tai sietųsi su laisvalaikiu ir kultūra, tačiau bendruomeninė veikla aktuali visose savanoriškos veiklos srityse. INSTITUCINĖ SISTEMA Pagrindinės valstybės institucijos ir kitos organizacijos, susijusios su savanoriška veikla Darbo, sveikatos apsaugos ir socialinės politikos ministerijos yra atsakingos už savanorišką veiklą reglamentuojančių įstatymų įgyvendinimą. Siekdamos skatinti savanorišką veiklą, šios ministerijos atlieka tyrimus, kas tris metus rengia ir publikuoja ataskaitas (padedant Nacionaliniam savanorystės stebėsenos centrui), sudaro sutartis su valstybinėmis ir privačiomis organizacijomis, iš Nacionalinio socialinės politikos fondo finansuoja ir administruoja savanoriškų organizacijų įgyvendinamus projektus, prižiūri savanoriškų paslaugų centro veiklą. 1991 m. įsteigtas Nacionalinis savanorystės stebėsenos centras, priklausantis darbo, sveikatos apsaugos ir socialinės politikos ministerijoms, atlieka tris pagrindines funkcijas: publikuoja arba padeda atlikti tyrimus (Italijoje ir užsienyje) bei rengia trimetes savanoriškos veiklos ataskaitas; tvirtina eksperimentinius projektus, kuriuos pateikia konkursuose dalyvaujančios savanoriškos organizacijos; leidžia brošiūras apie savanorišką veiklą ir kas tris metus organizuoja nacionalinę konferenciją, skirtą savanoriškai veiklai. Jaunimo ministerijai priklausantis Jaunimo politikos departamentas yra atsakingas už politiką, skatinančią jaunus žmones įsitraukti į savanorišką veiklą. Šis departamentas atstovauja vyriausybę visose tarptautinėse ir vietinėse organizacijose, kurios remia jaunimo politiką. Departamentas remia ir koordinuoja jaunimą siekiančias pritraukti savanoriškas organizacijas, ypač tas, kurios priklauso Nacionaliniam jaunimo forumui arba bendradarbiauja su Civilinės saugos tarnyba. Svarbu pažymėti, kad Italijoje regionams ir provincijoms yra suteikta tam tikra autonomija. Savanoriškos veiklos srityje jos gali formuoti savo politiką ir rengti programas, kurios būtų suderinamos su nacionaliniais įstatymais. 65 Savanoriškų paslaugų centrai (SPC) atlieka pagrindinį vaidmenį skatinant ir sudarant palankesnes sąlygas bendradarbiavimui bei keitimuisi informacija savanoriškos veiklos srityje. Šie centrai, įsteigti 1991 m. pagal Savanoriško darbo įstatymą Nr. 266, veikia kiekvienoje Italijos provincijoje, išskyrus Bolzane. Iš viso Italijoje yra 77 savanoriškų paslaugų centrai, iš kurių 71 priklauso Nacionaliniam koordinavimo organui. Politika Italijoje ypač pabrėžiama savanoriškos veiklos svarba vykdant socialinę politiką. Nors už savanoriško sektoriaus paramą yra atsakinga centrinė valdžia, tačiau su šia veikla susijusi politika bei programos yra kuriamos regioniniu lygiu. Decentralizavus gerovės ir socialinės paramos politiką, perleidžiant atsakomybę už šią politiką regionams ir bendruomenėms, svarbiausias vaidmuo teikiant kai kurias paslaugas atiteko trečiajam sektoriui. Įstatymų Nr. 266/91 ir Nr. 383/2000 įgyvendinimas leido padėti pagrindą glaudžiam viešųjų institucijų ir savanoriškų organizacijų bendradarbiavimui. Šie įstatymai ne tik apibrėžė taisyklės, taikomas valstybiniam savanoriškų organizacijų finansavimui, bet ir akcentavo šių organizacijų ir viešųjų institucijų bendradarbiavimo būtinybę, formuojant politiką bei rengiant ir įgyvendinant bendruomenėms skirtus projektus. Šis bendradarbiavimo elementas gali būti apibūdintas kaip „uždaras paramos ratas“, nes savanoriškos organizacijos, išmanydamos vietinę bendruomenę, dalijasi žiniomis su vietos valdžios institucijomis. Taip organizacijos siekia daryti įtaką politikos formavimui, o valdžios institucijos šioms savanoriškoms organizacijoms skiria lėšas, siekiant įgyvendinti į bendruomenės poreikius orientuotas programas. Taigi, centrinė vyriausybė yra atsakinga už įstatymų, reglamentuojančių trečiąjį sektorių, priėmimą, nacionalinių fondų lėšų skyrimą savanoriškoms organizacijoms ir jų koordinavimą. Tačiau atsakomybę už politikos ir programų kūrimą, susijusių su trečiuoju sektoriumi bei savanoryste, prisiima patys regionai, o kai kuriais atvejais ir bendruomenės. SAVANORIŠKOS VEIKLOS REGULIAVIMO SISTEMA Bendroji teisinė sistema Per pastarąjį dešimtmetį Italijos vyriausybė skyrė daug pastangų, siekiant sustiprinti teigiamą savanoriškos veiklos vaidmenį visuomenėje. Siekiant sudaryti palankias teisines sąlygas šiam vaidmeniui atlikti ir apibrėžti viešųjų institucijų ir savanoriškų organizacijų santykius, buvo priimti trys įstatymai. Įstatymas Nr. 266/91, vadinamas „Savanoriškos veiklos pagrindų įstatymu“, buvo pirmasis vyriausybės žingsnis, įgyvendinant šiuos tikslus. Šis įstatymas ne tik apibrėžė savanorišką veiklą ir savanoriškas organizacijas, bet ir padėjo pagrindus steigti regioninius registrus, Nacionalinį 66 savanorystės stebėsenos centrą ir Specialųjį fondą. Specialusis fondas yra finansuojamas iš bankų fondų, o šio fondo lėšos savanoriškų paslaugų centrams yra paskirstomos teritoriškai. Įstatymas Nr. 460/97, vadinamas „ONLUS įstatymu“ numato, jog savanoriškos organizacijos, užsiregistravusios regioniniuose registruose, automatiškai įgyja visuomenei tarnaujančios ne pelno organizacijos (ONLUS) statusą. Pagal šią sistema ONLUS organizacijoms galioja įvairios mokestinės lengvatos, pvz., paramos davėjai, aukodami visuomenei tarnaujančioms ne pelno organizacijoms 2.000 eurų neviršijančią sumą, gali mokėti 19% mažesnius mokesčius. 2000 metais buvo priimtas Įstatymas Nr. 328/2000, vadinamas „Paramos reformų pagrindų įstatymu“, siekiant sustiprinti teigiamą savanoriškų organizacijų indelį įgyvendinant socialinės politikos tikslus. Šis įstatymas padėjo sudaryti teisines sąlygas savanoriškų organizacijų ir viešųjų institucijų bendradarbiavimui, kuriant ir įgyvendinant socialinės paramos projektus. Taip pat svarbu prisiminti, jog Italijos regionai nuo 2001 metų yra įgiję tam tikrų administracinių bei teisinių galių. Savanoriškos veiklos srityje regionai turi teisę kurti savo teisinę sistemą, papildančią nacionalinius įstatymus. Regioniniai teisės aktai paprastai numato procedūras, kuriomis vadovaujamasi registruojant savanoriškas organizacijas regioniniame registre, skiriant joms lėšas iš regioninio biudžeto bei sudarant susitarimus su vietinėmis valdžios institucijomis dėl tam tikrų paslaugų teikimo. Savanorių veiklą reglamentuojanti teisinė sistema Nors nacionaliniai įstatymai, reglamentuojantys savanorišką veiklą, labai tiksliai nurodo konkrečius kriterijus, kuriuos turi atitikti asmuo, vadinamas „savanoriu“, tačiau savanorišką veiklą atliekančiam asmeniui nėra suteikiamas joks specialus teisinis statusas. Savanoriška veikla gali užsiimti visi norintys, be jokios rizikos netekti tam tikrų išmokų (pvz., bedarbio, socialinės pašalpos ir pan.). Kad darbas būtų laikomas savanorišku, jis turi būti atliekamas neatlygintinai ir solidarumo tikslais. Tai reiškia, kad pagrindinė paskata tapti savanoriu turėtų būti noras augti kaip asmenybei – būtent tokią galimybę ir suteikia savanoriška veikla. Tačiau tokią motyvaciją dažniausiai turi vyresni ir į pensiją išėję savanoriai. Įstatymas Nr. 266/91 numato, kad savanoriai iš organizacijų gali gauti kompensaciją už išlaidas, patirtas atliekant savanoriškus darbus. Kompensuojamos sumos dydį savo nuožiūra gali nustatyti savanoriai arba organizacijos, tardamiesi dėl savanioravimo sąlygų. Tačiau šis įstatymas nenurodo, kokios rūšies išlaidos gali būti kompensuojamos – tai paliekama savanorio ir jo organizacijos nuožiūrai. Paprastai savanoriai gali gauti kompensaciją už transporto bei pragyvenimo išlaidas. Kompensacija, kurią savanoriai gauna iš savo organizacijos, nėra apmokestinama. Kaip minėta anksčiau, Italijoje tik neapmokama veikla gali būti laikoma savanoriška. Todėl savanoriai už savanorišką darbą negali gauti jokio atlygio. 67 Mokesčių nuostatos, išdėstytos „Testo Unico sulle Imposte Dirette“ (Tiesioginių mokesčių nuostatos) dokumente, yra pagrįstos kitokia taksonomija, nei ta, kuria remiasi Civilinis kodeksas, kadangi joje išskiriamos komercinės ir nekomercinės organizacijos. Savanoriškos organizacijos yra laikomos nekomercinėmis, todėl jos yra atleidžiamos nuo pelno mokesčio, nepaisant to, ar šių organizacijų veikla neša joms pelną ar ne. Yra išimtiniai atvejai, nurodyti Civilinio kodekso 2195 straipsnyje, pagal kurį nuo mokesčių negali būti atleidžiama ši veikla: • Pramoninės operacijos, atliekamos gaminant prekes ar teikiant paslaugas; • Su platinimu susijusios komercinės operacijos; • Prekių ir žmonių vežimas; • Banko operacijos ir draudimas; Bet kokios pajamos, gautos iš aukščiau nurodytos veiklos, yra apmokestinamos. Pagal šiandien galiojančius įstatymus, privačios organizacijos turi galimybę leisti savo darbuotojams atlikti savanorišką darbą tik civilinės saugos srityje. Ši teisinė nuostata remiasi Pagrindų įstatymu Nr. 266/91 ir 1989 m. kovo 30 d. ministerijos dekretu dėl civilinės saugos koordinavimo. Pagal šią nuostatą, žmonės, įsitraukę į civilinę saugą, gali savo darbdavių prašyti atleidimo nuo darbo, norint atlikti civilinės saugos darbus stichinių nelaimių metu arba dalyvauti mokymuose. Toks prašymas darbdaviui turi būti įteiktas iki veiklos pradžios likus 24 valandoms. Pagrindų įstatymas Nr. 266/91 suteikia galimybę privačių organizacijų darbuotojams, dalyvaujantiems savanoriškų organizacijų veikloje, prašyti savo darbdavių lankstesnio darbo grafiko, siekiant atlikti savo, kaip savanorių, pareigas. Darbuotojus, įsitraukusius į savanorišką veiklą, apdraudžia organizacijos, kurioms jie priklauso. Kai kurių organizacijų nuomone, Italija turėtų aktyviau skatinti įmonių socialinę atsakomybę, taip didinant darbuotojų motyvaciją užsiimti savanoriška veikla. Pagal Įstatymą Nr. 266/91, “savanoriškos organizacijos turi apdrausti savo savanorius nuo nelaimingų atsitikimų ir ligų, susijusių su jų savanoriška veikla“. Taip pat šios organizacijos turi savanorius apdrausti civilinės atsakomybės draudimu. Savanoriams nėra skiriama jokių specialių išmokų, taip pat nėra jiems skirtų mokesčių ar pirkimų schemų. EKONOMINĖ SAVANORIŠKOS VEIKLOS DIMENSIJA Savanoriškos veiklos finansavimas Darbo, sveikatos apsaugos ir socialinės politikos ministerijos, naudodamos Nacionalinį socialinės politikos fondą, savanoriškai veiklai kasmet skiria 1,9 – 2,5 milijonus eurų. Vėliau šios lėšos yra vyriausybės paskirstomos įvairiems regionams ir provincijoms, kurios gautus pinigus panaudoja skelbdamos konkursus ir sudarydamos sutartis su organizacijomis. 68 Pagal Įstatymą Nr. 266/91 (15 str.), savanoriškų paslaugų centrai yra finansuojami iš specialiųjų fondų. Šie fondai yra remiami bankams priklausančių fondų, kurie šiam tikslui turi skirti ne mažiau nei penkioliktąją savo pelno dalį. Specialųjį fondą turi kiekvienas regionas, o šį fondą valdo kontroliuojantis organas – Valdybos komitetas (Comitato di Gestione). Savanoriškų organizacijų finansavimo šaltiniai pagal 1995 – 2003 metų duomenis: • Tik privataus sektoriaus finansuojamos savanoriškos organizacijos: 1995 metais – 24,9%, 2003 metais – 29,8%; • Daugiausia privataus sektoriaus finansuojamos savanoriškos organizacijos: 1995 metais – 33,7%, 2003 metais – 29,8%; • Daugiausia viešojo sektoriaus finansuojamos savanoriškos organizacijos: 1995 metais – 35,8%, 2003 metais – 29,9%; • Tik viešojo sektoriaus finansuojamos savanoriškos organizacijos: 1995 metais – 5,7%, 2003 metais – 5,2%. Remiantis šiais statistiniais duomenimis, 2003 metais pastebimas padidėjęs finansavimas iš privataus sektoriaus ir sumažėjęs viešojo sektoriaus skiriamas finansavimas. Nors nėra duomenų apie visus finansavimo šaltinius, tačiau verta pažymėti, kad Pagrindų įstatymas Nr. 266/91 savanoriškoms organizacijoms leidžia turėti ir tokius pajamų šaltinius: narystės mokestis, tarptautinių organizacijų dotacijos, savanoriškos organizacijos vykdoma komercinė veikla (nors aiškiai pabrėžta, kad tai neturėtų būti svarbiausias lėšų šaltinis), kitų subjektų paaukojamos lėšos. Kalbant apie pastarąjį finansavimo šaltinį, gyventojai organizacijas gali remti pavienėmis aukomis arba paskirti 5% savo pajamų mokesčio pasirinktai organizacijai, taip pat gali joms palikti savo turtą testamentu. Ekonominė savanoriškos veiklos vertė 2006 m. savanoriškai veiklai buvo skirta 3,2 milijonai valandų per savaitę – tai prilygsta darbui, kurį atliktų 80.600 visu etatu dirbantys darbuotojai (FEO-FIVOL tyrimas). Tačiau nėra atlikta jokio nacionalinio tyrimo, skirto apskaičiuoti savanoriškos veiklos ekonominę vertę. Italijos gyventojai neigiamai žiūri į idėją apskaičiuoti savanoriško darbo vertę. Iš dalies tai gali būti susiję su tuo, jog šalyje itin pabrėžiami du savanoriškos veiklos aspektai – neatlygintinas darbas ir solidarumas. Suinteresuotųjų šalių manymu, kyla grėsmė, jog Italijoje savanoriška veikla gali pamažu pakeisti valstybės teikiamas paslaugas. Kai kuriuose sektoriuose tai visai tikėtina, ypač tose, kuriose vyksta glaudus savanoriškų organizacijų ir vietinių valdžios institucijų bendradarbiavimas. Tačiau suinteresuotieji asmenys nemato pagrindo jaudintis, kad savanorystė gali dalinai pakeisti apmokamą darbą. 69 4.6. Lietuvos atvejis Istorija ir kontekstas Savanoriška veikla Lietuvoje pradėjo plėtotis šaliai 1990 metais atgavus nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos, tačiau iki šiol ši veikla yra dar nepakankamai išplėtota. Pilietinė visuomenė šalyje yra dar tik vystymosi stadijoje, tad ir savanorystė kaip reiškinys kol kas žengia pirmuosius žingsnius, ji nėra koordinuojama ar sistemingai plėtojama. Šią situaciją galima būtų paaiškinti tuo faktu, jog iki nepriklausomybės sąvoka „savanoris“ Sovietų režime buvo suprantama kaip priverstinė savanorystė (pvz. dalyvavimas talkose, pionierių būreliuose ir pan.). Tačiau iš kitos pusės, tikroji savanorystė, nors ir mažais mastais, kadangi nebuvo oficialiai leistina, Lietuvoje plėtojosi įvairiose jaunimo organizacijose, pilietinio – tautinio ugdymo būreliuose, religinėse organizacijose. Keletas tokių organizacijų, skatinusių savanorišką veiklą, vykdė savo veiklą tiek okupacijos metu, tiek ir dabar, kaip pvz. Ateitininkų federacija, Skautai, CARITAS ir kitos. Įdomus faktas, jog Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pagal tuomet galiojusius teisės aktus savanoriais buvo pirmieji atkurtos valstybės kariuomenės nariai, vadinami Lietuvos savanoriai. Tai buvo pirmieji savanoriai, Aukščiausiajai Tarybai davę priesaiką ginti šalį nuo okupantų. Šių pirmųjų savanorių pagrindu 1991 m. sausio 17 d. buvo įkurta Savanoriškos krašto apsaugos tarnyba. Taigi, pirmieji oficialūs savanoriai Lietuvoje buvo ne civiliai pilietinės visuomenės nairai, o kariuomenės atstovai. Nepaisant šio fakto, dar prieš nepriklausomybės paskelbimą, galima būtų teigti, jog pirmasis didysis savanoriškas piliečių judėjimas galėtų būti laikomas Sąjūdis (susibūręs 1989 m.), kurio pagrindinis tikslas buvo vienyti žmones siekiant šalies nepriklausomybės. Teigiama, jog šiame judėjime dalyvavo apie 200 tūkstančių Lietuvos piliečių visoje šalyje, tad jį galima būtų laikyti viena didžiausių savanoriškais pagrindais susibūrusių žmonių organizacijų. Vėliau, 1990 m. kai kuriems šio judėjimo atstovams tapus atkurtos šalies Aukščiausios Tarybos nariais, Sąjūdis tapo daugiau politinė jėga, nei savanorišką iniciatyvą propaguojanti ir žmones vienijanti organizacija. Tikriausiai dėl šių priežasčių, kuomet tikroji savanoriškos veiklos samprata buvo pakeista priverstiniu dalyvavimu įvairiose veiklose okupacijos metais, o po nepriklausomybės savanoriais laikomi kariuomenės nariai, lemia vis dar menką piliečių dalyvavimą ir supratimą apie savanorystę Lietuvoje. Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvai teko daug iššūkių sutvarkyti valstybės valdymo sistemą, tad dėmesys pilietinei visuomenei, nevyriausybinių organizacijų ir savanorystės plėtrai buvo itin menkas. Dauguma Vakarų pasaulio šalių įnešė didelį indėlį plėtojant pilietinę visuomenę Lietuvoje bei stiprinant savanoriškas organizacijas. Tačiau 2004 m. įstojus į Europos Sąjungą ir tapus šalimi-donore, dauguma užsienio rėmėjų, siekusių stiprinti pilietinę visuomenę bei demokratiją, pasitraukė iš šalies. Todėl vis dar nekoordinuota ir nesisteminga valstybės, savivaldybių ir privačių rėmėjų parama negali užpildyti išteklių vakuumo toliau plėtojant ir stiprinant nevyriausybinių organizacijų bei savanoriškos veiklos sektorių. 70 Apibrėžimai Lietuvoje iki šiol nėra konkretaus savanoriškos veiklos ir savanorio apibrėžimo, tačiau visuotinai sutariama, jog savanoriu laikomas asmuo, kuris skiria savo laiką, žinias ir patirtį visuomenei naudingam darbui ir negauna už tai finansinio atlygio. 2010 m. LR Vyriausybei patvirtinus Nevyriausybinių organizacijų plėtros koncepciją buvo numatyta, jog Lietuvoje reikia įtvirtinti savanoriškos veiklos apibrėžimą. Pagal šią koncepciją valstybės institucijos parengė du teisės aktus: Finansavimo nevyriausybinėms organizacijoms teikimo ir kontrolės įstatymo projektas ir Savanoriškos veiklos įstatymo projektas, kuriuose pateikti tokie apibrėžimai: Nevyriausybinė organizacija – nuo valstybės ar savivaldybių valdžios institucijų nepriklausomas savanoriškumo pagrindais visuomenės ar jos grupės naudai veikiantis viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas nėra pelno ar politinės valdžios siekimas arba vien tik religijos tikslų įgyvendinimas. Valstybė ar savivaldybė, juridiniai asmenys, kuriuose valstybė ar savivaldybė turi daugiau kaip 1/3 balsų visuotiniame dalyvių susirinkime, negali turėti daugiau kaip 1/3 balsų nevyriausybinės organizacijos visuotiniame dalyvių susirinkime. Viešosios naudos nevyriausybinė organizacija – nevyriausybinė organizacija, kurios pagrindinis veiklos tikslas yra teikti naudą visuomenei ar jos daliai. Savanoriška veikla - savanoriškos veiklos organizatoriaus organizuojama, savanorio laisva valia atliekama neatlygintina, su pelno gavimu nesusijusi visuomenei naudinga veikla. Savanorių skaičius ir profilis 2011 m. vasario mėn. visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras „Vilmorus“ atliko reprezentatyvią visuomenės apklausą, kurios tikslas buvo išsiaiškinti Lietuvos gyventojų požiūrį į savanorišką veiklą, informuotumą šia tema bei jų dalyvavimą šioje veikloje. Pagal šio tyrimo rezultatus – dauguma gyventojų (78%) teigė, jog žino kas yra savanoriška veikla. Siekiant išvengti skirtingo savanoriškos veiklos interpretavimo apklausos metu, respondentams buvo pateiktas toks savanoriškos veiklos apibrėžimas: Savanoriška veikla – tai savo noru vykdoma veikla, už kurią negaunamas finansinis atlygis, ir kuri yra naudinga bendruomenei (t.y. ne giminaičiui, kaimynui ar draugui, taip pat tai nėra vienkartinis dalyvavimas). Vertinant Lietuvos gyventojų dalyvavimą savanoriškoje veikloje, galima būtų teigti, jog visuomenės įsitraukimas į šią veiklą nuolat auga, nors verta paminėti, jog sistemingų ir lyginamųjų tyrimų apie gyventojų dalyvavimą savanoriškoje veikloje, šalyje atlikta itin mažai. Viena pirmųjų visuomenės apklausų, atlikta 1998 metais Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centro užsakymu, parodė, jog tik 5% dalyvauja savanoriškoje veikloje. Ir kaip pagrindines priežastis dėl to nurodė, jog visuomenės nuomonė apie savanorius yra nepalanki, taip pat ir dėl to, jog jų niekas nepakvietė savanoriauti. 2007 metų Eurobarometro duomenimis, Lietuvoje į savanorišką veiklą buvo įsitraukę 11% šalies gyventojų, o pagal 2011 metų „Vilmorus“ atliktą gyventojų apklausą šis skaičius yra 3 kartus didesnis. 71 Tyrimo išvadose nurodoma, jog savanoriškoje veikloje dalyvauja ar dalyvavo 34% respondentų (daugiau tokių tarp jaunimo, dirbančių specialistų), dar 23% nurodė, kad niekada nėra dalyvavę tokio pobūdžio veikloje, bet norėtų dalyvauti. 34% respondentų teigė, kad nedalyvauja ir neketina dalyvauti savanoriškoje veikloje. Pagrindinė to priežastis – niekas nepasiūlė (34%), yra per seni, silpnos sveikatos (30%) ir neturi laiko (26%) ir likusi dalis dėl to, jog visuomenė savanorišką veiklą vertina nepalankiai (17%). Visuomenės nuomone, savanoriška veikla ypatingai reikalinga šiose srityse: 70% teikiant sveikatos priežiūros paslaugas: slaugant, lankant ar kitaip padedant ligoniams ar neįgaliesiems; 53% teikiant socialinę-psichologinę pagalbą sunkumus patiriantiems žmonėms jaunimui, vaikams iš asocialių šeimų, asmenims, grįžusiems iš įkalinimo įstaigų ir pan.; 51% teikiant pagalbą stichinių nelaimių atvejais; 46% saugant ir tvarkant aplinką; 23% padedant rengti kultūros, sporto ir laisvalaikio renginius; 14% vykdant švietimo veiklą Pagal respondentų apklausos duomenis taip pat galima patvirtinti, jog savanoriškai veiklai plėtotis labiausiai trukdo tai, kad Lietuvoje nėra savanorystės tradicijų (tai patvirtina 51% respondentų), taip pat infrastruktūros ir informacijos stoka (taip pasisakė 42% apklaustųjų). Informacijos apie savanorišką veiklą nepakanka 56% Lietuvos gyventojų (pakanka – tik 22%). Labiausiai norima gauti informacijos apie tai, kur kreiptis norint būti savanoriu (45%), kuo užsiima savanoriai (37%), kokios savanorio teisės (36%). Dauguma apklaustųjų (65%) mano, kad savanoriška veikla turėtų būti vertinama kaip visuomeninė veikla. Kad tai turėtų būti įskaičiuojama į darbo stažą, nurodė tik 17%. Savanoriškų organizacijų skaičius ir tipai Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje, kuriai 1992 metų spalio mėnesį vieningai pritarė piliečių referendumas, kviečiama kurti "atvirą, teisinę, pilietinę visuomenę" bei pagal kurią visiems piliečiams suteiktos teisės laisvai burtis į asociacijas. Tais pačiais metais buvo priimtas ir pirmasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl ne pelno organizacijų (įmonių) įstatų pagrindinių nuostatų patvirtinimo”, kuriuo remiantis buvo registruojamos pirmosios nevyriausybinės organizacijos Lietuvoje (šio nutarimo metu buvo įregistruota 260 organizacijų). Po kelių metų Lietuvos Respublikos Seimas priėmė šiuos nevyriausybinių organizacijų registravimąsi reglamentuojančius teisės aktus: 1995 metais – LR Visuomeninių organizacijų įstatymas (neteko galios 2004 m.); 1996 metais – LR Viešųjų įstaigų įstatymas; 1996 metais – LR Labdaros ir paramos fondų įstatymas; 1996 metais – LR Asociacijų įstatymas; 72 Nei viename iš minėtų įstatymų nenurodyta sąsaja su nevyriausybine organizacija, todėl vis dar iškyla klausimas ką iš tiesų galima laikyti nevyriausybine organizacija. Pavyzdžiui, žemiau išvardintos organizacijos, su kuriomis konsultuojasi valdžios institucijos, taip pat valdžios institucijų priskiriamos NVO sektoriui, nors jų veiklą reglamentuoja atskiri įstatymai (skliausteliuose pateikiami įstatymo priėmimo metai): Daugiabučių namų savininkų bendrija (1995 m.; nuo 2005 Bendrija); Religinės bendruomenės ir bendrijos (1995 m.); Sodininkų bendrijų įstatymas (2003 m.); Lietuvos žemės ūkio rūmai (1997m.); Lietuvos savivaldybių asociacija (1995 m.); Profesinės sąjungos (1991 m.); Lietuvos Raudonasis Kryžius (2000 m.); Šaulių sąjunga (1997 m.); Pagal valstybės įmonės „Registrų centras“ duomenis, iki 2009 m. Lietuvoje buvo įregistruota 32.476 ne pelno organizacijų (NVO), iš kurių: Asociacijos (13.853 arba 42,7% visų ne pelno organizacijų); Labdaros paramos fondai (1.213 arba 3,7% visų ne pelno organizacijų) Viešosios įstaigos (5.211 arba 16,1% visų ne pelno organizacijų); Profesinės sąjungos ir jų susivienijimai (1.600 arba 4,9% visų ne pelno organizacijų); Sodininkų bendrijos (1.288 arba 4% visų ne pelno organizacijų) Daugiabučių namų savininkų bendrijos (7.645 arba 23,5% visų ne pelno organizacijų) Garažų savininkų bendrijos (132 arba 0,4% visų ne pelno organizacijų) Tradicinės Lietuvos religinės bendruomenės (1.080 arba 3,3% visų ne pelno organizacijų); Religinės bendruomenės, bendrijos ir centrai (181 arba 0,6% visų ne pelno organizacijų) Pagal Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centro kasmet vykdomą statistiką, apibendrintai galima būtų paminėti, jog kasmet Lietuvoje įsikuria apie 1500 įvairių nevyriausybinių organizacijų (asociacijų, labdaros ir paramos fondų ar viešųjų įstaigų), o apie 100 kasmet yra likviduojamos. INSTITUCINĖ SISTEMA Pagrindinės valstybės institucijos ir kitos organizacijos, susijusios su savanoriška veikla Lietuvoje nėra atskiros institucijos ar centrinės savanorišką veiklą koordinuojančios organizacijos nei valstybės institucijų, nei nevyriausybinių organizacijų lygmeniu. Savanoriškos veiklos plėtrai bei nevyriausybinių organizacijų sektoriui stiprinti aktyvios NVO bei ekspertai 2000 metais ėmėsi iniciatyvos išlaikyti kuriamą pilietinių organizacijų sektoriaus infrastruktūrą, prieš pasitraukiant pagrindiniams užsienio šalių paramos teikėjams. 73 Žemiau pateikiami keli pagrindiniai žingsniai, kuriais buvo siekiama ir šiuo metu vykdomos iniciatyvos, siekiant užtikrinti NVO sektoriaus plėtrą bei spręsti bendruosius NVO klausimus: 1998 m. LR Vyriausybės nutarimu buvo įkurta pirmoji NVO reikalų komisija; 1999-2000 m. LR Seime buvo kuriama NVO komisija, vėliau – darbo grupė, kuri parengė NVO plėtros įstatymo projektą; 2001 m. LR Seimas po svarstymo atmetė NVO plėtros įstatymo projektą; 2006 m. LR Vyriausybės nutarimu naujai buvo suburta NVO reikalų komisija; 2009 m. pasikeitus Vyriausybei suburta naujos sudėties NVO darbo grupė; 2010 m. LR Vyriausybė priėmė pirmąjį NVO plėtros dokumentą ”NVO plėtros koncepciją”, kuriuo skatinama NVO ir savanoriškos veiklos plėtra Lietuvoje; 2010 m. LR Vyriausybės sprendimu sudaryta NVO reikalų koordinavimo komisija, kurią sudaro 9 NVO ir 9 valstybės institucijų atstovai; 2010 m. susibūrė Nacionalinė NVO koalicija, kurią sudaro 13 įvairiose viešosios politikos srityse veikiančios nacionalinės asociacijos; 2004 m. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, Lietuva 5 metų kadencijai skiria 9 darbuotojų, darbdavių ir kitų pilietinių grupių organizacijų atstovus į Europos ekonomikos ir socialinį komitetą (EESK); Ministerijose veikia dešimtys tarybų, komitetų ir darbo grupių, kuriose dalyvauja NVO atstovai: - Finansų ministerija (Struktūrinių ir Sanglaudos fondų Priežiūros komitetas; EEE ir Norvegijos finansinių mechanizmų priežiūros komitetas; Šveicarijos konfederacijos finansinio mechanizmo Priežiūros komitetas ir kt.); - Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (Socialinių reikalų taryba, Skurdo mažinimo ir socialinės atskirties stebėsenos grupė bei kitos); - Švietimo ir mokslo ministerijos (Švietimo taryba, ugdymo taryba ir kitos); - Kultūros ministerija (Kultūros ir meno taryba, Bibliotekų taryba, Kino taryba, Meno kūrėjo ir meno kūrėjų organizacijos statuso suteikimo taryba ir kt.); - Taip pat ir kitos ministerijos, jų įsteigtos įstaigos ir padaliniai. Bendroji savanoriškos veiklos reguliavimo sistema Šiuo metu Lietuvoje metų nėra teisės aktų, reglamentuojančių ar kaip nors reguliuojančių savanorišką veiklą. Tačiau dar 2001 metais LR Vyriausybė buvo priėmusi nutarimą „Dėl Savanoriškų darbų atlikimo sąlygų ir tvarkos patvirtinimo“ (Nr. 1511; Žin., 2001, Nr. 106-3801), kurio pagrindu buvo siekiama apibrėžti savanoriškos veiklos organizatorius, savanorius bei santykius tarp juridinių (savanoriškos veiklos organizatorių) ir fizinių asmenų (savanorių). Pagal LR Vyriausybės nutarimą buvo nustatyti tokie apibrėžimai: Savanoriško darbo organizatoriai – juridiniai asmenys, išvardyti Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje kaip paramos gavėjai, taip pat politinės partijos ir organizacijos bei profesinės sąjungos; Savanoriai – tai asmenys, kurie laisva valia ir niekieno neverčiami atlieka visuomenei naudingą darbą, negaudami už tai atlygio. Savanoriškus darbus gali atlikti Lietuvos Respublikos piliečiai ir Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtai esantys užsienio valstybių piliečiai ir asmenys be pilietybės; 74 Asmenys, jaunesni kaip 16 metų, savanoriškus darbus gali atlikti tik vienam iš tėvų ar jį globojančiam asmeniui raštiškai sutikus. Asmenys, jaunesni kaip 18 metų, negali atlikti tų savanoriškų darbų, kurie numatyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 11 d. nutarimu Nr.1055 „Dėl asmenims iki 18 metų draudžiamų dirbti darbų, kenksmingų ir pavojingų veiksnių sąrašo ir Asmenų nuo 13 iki 14 metų, nuo 14 iki 16 metų ir nuo 16 iki 18 metų darbo sąlygų ir įdarbinimo tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 1996, Nr.87-2065); Santykiai tarp savanoriškų darbų organizatoriaus ir savanorio yra civiliniai teisiniai santykiai. Be šio LR Vyriausybės nutarimo, taip pat remiantis Darbo kodeksu (98 str. 2 punktas „Nelegaliu darbu nelaikomi pagalbos (talkos) ir savanoriški darbai“), buvo priimtas nutarimas ir dėl „Savanorišką darbą atliekančių asmenų išlaidų kompensavimo tvarkos patvirtinimo“ (Nr. 732; Žin., 2002, Nr. 53-2077). Pagal šį nutarimą buvo nustatyta bendra tvarka, kaip tinkamai savanoriams galima kompensuoti jų patiriamas su savanoriška veikla susijusias išlaidas: Kelionės iki savanoriško darbo atlikimo vietos ir iš jos išlaidas; Maitinimo išlaidas, kai savanoriškas darbas trunka ne mažiau kaip 4 valandas per parą; Nakvynės išlaidas, kai savanoriškas darbas atliekamas ilgiau nei parą ir (ar) kitoje nei savanorio gyvenamoji vieta vietovėje; Pašto, telefono išlaidas, jeigu savanoris savanorišką darbą atlieka ne savanoriško darbo organizatoriaus organizacijos patalpose; Savanoriškų darbų atlikimo sutarties galiojimo laikotarpiui tenkančias savanoriško draudimo nuo nelaimingų atsitikimų darbe ir sveikatos draudimo išlaidas; Išlaidas, susijusias su išankstiniu kelionės bilietų įsigijimu ir užsakymu telefonu, bagažo vežimu ir saugojimu; Kvalifikacijos kėlimo išlaidas, susijusias su savanorio atliekamu savanorišku darbu. 2007 metais LR Seimui priėmus Darbo kodekso pataisą bei panaikinus 98 straipsnio 2 punktą dėl nelegaliu darbu nelaikomo savanoriško darbo sąvokos, nustojo galioti ir aukščiau minėti LR Vyriausybės sprendimai. Tačiau tai nesukėlė didelės teisinės sumaišties dėl savanoriškos veiklos organizavimo, kadangi kaip ir LR Vyriausybės nutarime buvo akcentuojama, santykiai tarp organizacijos ir savanorio yra civiliniai, todėl tai nepatenka prie su darbo santykiais susijusių Darbo kodekso nuostatų. Tad nuo 2007 metų savanoriška veikla, nors ir specialiai nereguliuojama valstybės, yra vykdoma vadovaujantis Civilinio kodekso nuostatomis. Organizacijos turi teisę su savanoriais sudaryti žodinę ar rašytinę sutartį, vadovaujantis anksčiau LR Vyriausybės nutarimais pateiktais pavyzdžiais, arba laisva forma. Be to, savanoriams taip pat nėra uždrausta galimybė kompensuoti patirtas išlaidas, pateikus išlaidas patvirtinančius dokumentus. 2010 m. pagal LR Vyriausybės patvirtintą “Nevyriausybinių organizacijų plėtros koncepciją”, LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija parengė įstatymo projektą “Savanoriškos veiklos įstatymas“, kuris turėtų apimti anksčiau buvusių LR Vyriausybės nutarimų turinį dėl savanoriškos veiklos bei apibrėžti savanoriškos veiklos reguliavimą. 75 Tačiau išplėstinių diskusijų tarp nevyriausybinių organizacijų ir centrinės valdžios institucijų atstovų, abejojama, ar šio įstatymo projektas yra būtinas reguliuojant šiuo metu laisvai ir jokiais teisės aktais nevaržomus santykius tarp savanorių ir savanorišką veiklą organizuojančių asmenų. Teisinė savanoriškų organizacijų sistema Visi juridiniai asmenys, įskaitant ir ne pelno siekiančias organizacijas, nuo 2004 metų Lietuvoje yra registruojami valstybės įmonėje „Registrų centras“, prieš tai steigimo dokumentus patvirtinus pas notarą. Įregistruoti asociaciją, viešąją įstaigą ar fondą kainuoja nuo 100 iki 500 litų (mokestis notarui: asociacija 150-450 lt; viešoji įstaiga 100-250 lt; labdaros ir paramos fondai atleidžiami nuo mokesčio. Registrų centras: 91 lt už asociacijos ir fondo įregistravimą; 107 lt už viešosios įstaigos įregistravimą). Nevyriausybinės organizacijos Lietuvoje gali gauti paramą iš įvairių subjektų – tiek fizinių, tiek ir juridinių, kuri atitinka LR Labdaros ir paramos įstatymą ir nėra apmokestinama papildomais mokesčiais. Visi paramos gavėjai, siekiantys gauti paramą, privalo kreiptis į valstybės įmonę „Registrų centras“ pateikdami prašymą suteikti paramos gavėjo statusą ir dokumentą, patvirtinantį, kad sumokėtas atlyginimas už registravimą. Be to, visoms šalyje veikiančioms ne pelno organizacijoms yra leidžiama užsiimti ūkine – komercine veikla, t. y. teikti paslaugas, jeigu yra tenkinamos dvi sąlygos: - jeigu pajamos gautos iš įstatuose numatytos visuomenei naudingos veiklos, kurios tikslas tenkinti viešuosius interesus ir - tos pajamos skiriamos įstatuose numatytai tokiai veiklai finansuoti. Veiklai, vykdomai tenkinant viešuosius interesus, priskiriama pelno nesiekiančių organizacijų visuomenei naudinga veikla mokslo, kultūros, švietimo, meno, religijos, sporto, sveikatos apsaugos, socialinės globos ir rūpybos, aplinkos apsaugos ir kitose visuomenei naudingomis ir nesavanaudiškomis pripažįstamose srityse. Kitaip tariant, pajamos gautos iš šių paslaugų turi būti investuojamos į organizacijos visuomenei naudingą veiklą, o ne paskirstytos tarp dalininkų ar narių kaip pelnas. Pelno nesiekiančios organizacijos ūkinės komercinės veiklos pajamoms nepriskiriama valstybės ir savivaldybės biudžeto, Europos Sąjungos, Lietuvos ir užsienio paramos fondų arba kitų asmenų parama, tikslinės lėšos ir (arba) materialinė pagalba, kurios naudojamos pelno nesiekiančios organizacijos įstatuose nustatytų tikslų įgyvendinimo finansavimui (išlaidoms padengti). 76 Pelno mokesčio lengvatos Vadovaujantis LR Pelno mokesčio įstatymu, nevyriausybinės (ne pelno) organizacijos yra atleistos nuo pelno mokesčio, išskyrus atvejus, kuomet pajamos gaunamos iš ūkinės – komercinės veiklos: 1) kai organizacijos ūkinės komercinės veiklos pajamos neviršija 1 milijono litų per metus, 25.000 litų yra neapmokestinami, o likusi apmokestinamojo pelno dalis – taikant 15 procentų mokesčio tarifą; 2) kai organizacijos ūkinės komercinės veiklos pajamos viršija 1 milijoną litų per metus, visas pelnas apmokestinamas 15 procentų pelno mokesčiu. Neapmokestinama parama paramos gavėjams Pelno mokesčio įstatymas nustato, jog gauta parama yra neįskaitoma į pelno mokesčio bazę, tačiau neapmokestinama tik tinkamai panaudota parama Labdaros ir paramos įstatymo nustatytiems tikslams. Nevyriausybinės organizacijos, gaudamos paramą projektams vykdyti yra atleistos nuo PVM mokesčio. Tačiau, jei organizacijos metinės pajamos iš ūkinės – komercinės veiklos viršija 100.000 litų, tuomet organizacija tampa PVM mokėtoju ir nuo to momento visos lėšos, nesvarbu ar skirtos projektams vykdyti, ar gautos kaip pajamos už suteiktas paslaugas, yra apmokestinamos PVM mokesčio tarifu. Dviejų procentų gyventojų pajamų mokesčio skyrimas Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymas nustato, kad mokesčio administratorius nuolatinio Lietuvos gyventojo prašymu, mokestiniam laikotarpiui pasibaigus, Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka privalo pervesti Lietuvos vienetams, pagal Labdaros ir paramos įstatymą turintiems teisę gauti paramą, iki 2 procentų pajamų mokesčio, mokėtino pagal metinę pajamų mokesčio deklaraciją, sumos, o jeigu nuolatinis Lietuvos gyventojas metinės pajamų mokesčio deklaracijos neteikia, – iki 2 procentų mokestį išskaičiuojančio asmens išskaičiuoto pajamų mokesčio sumos. Kasmet nuo 2004 metų gyventojai vis aktyviau naudojasi tokia galimybe. Pavyzdžiui, 2009 metais šia teise pasinaudojo 530 tūkstančių Lietuvos gyventojų, mokančių pajamų mokestį. Iš viso beveik 16 tūkstančių ne pelno organizacijų pasidalino apie 72 milijonus litų (apie 20 mln. EUR) paramos. 77 Lengvatos paramos teikėjams Norėdamos sulaukti lengvatų, susijusių su paramos ir labdaros teikimu (pvz., nemokėti pelno mokesčio už tą dalį, kurią panaudojo paramai), organizacijos gali remti tik Lietuvoje esančius asmenis ar organizacijas. Pelno mokesčio įstatymo 28 straipsnyje nustatyta, kad mokesčio mokėtojams, pagal Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymą turintiems teisę teikti tik paramą, iš pajamų leidžiama du kartus atskaityti išmokas (išskyrus išmokas grynais pinigais, viršijančias 250 MGL dydžio sumą vienam paramos gavėjui per mokestinį laikotarpį), įskaitant perleistą turtą, suteiktas paslaugas, kurios LR Labdaros ir paramos įstatymo nustatyta tvarka skirtos paramai, tačiau ne didesnes kaip 40 procentų mokesčio mokėtojo pajamų, apskaičiuotų iš pajamų atėmus neapmokestinamąsias pajamas, leidžiamus atskaitymus ir ribojamų dydžių leidžiamus atskaitymus, išskyrus paramą. Nevyriausybinių organizacijų atsakomybė rėmėjams nustatyta LR Civiliniame kodekse. Nevyriausybinės organizacijos, gaudamos paramą projektams vykdyti yra atleistos nuo PVM mokesčio. Tačiau, jei organizacijos metinės pajamos iš ūkinės – komercinės veiklos viršija 100 000 litų, tuomet organizacija tampa PVM mokėtoju, ir nuo to momento visos lėšos, nesvarbu ar skirtos projektams vykdyti ar gautos kaip pajamos už suteiktas paslaugas, yra apmokestinamos PVM mokesčio tarifu. EKONOMINĖ SAVANORIŠKOS VEIKLOS DIMENSIJA Savanoriškos veiklos finansavimas Lietuvoje nėra fondo ar valstybinės programos, išimtinai skiriančios finansavimą savanoriškai veiklai. Dauguma valstybės ir savivaldybės institucijų bei Lietuvos ir užsienio šalių fondai skiria finansavimą įvairiems nevyriausybinių organizacijų projektams finansuoti. Tarp šių finansavimo prioritetų dažnai būna ir finansavimas projektams, kurie skatina savanoriškos veiklos plėtrą ir savanorystės tradicijų sklaidą bei gyventojų įtraukimą. Ekonominė savanoriškos veiklos vertė Ekonominė vertė iš savanoriškos veiklos Lietuvoje iki šiol nėra oficialiai apskaičiuojama. 78 5. Gerosios savanoriavimo patirties pavyzdžiai Siekiant įvertinti gerosios savanoriškos veiklos pavyzdžius, yra būtina įvardinti, jog savanorystėje vienas iš svarbiausių aspektų yra asmeninis kiekvieno savanorio apsisprendimas. Dėl to kiekvieno savanorio istorija iki apsisprendimo savanorystei ir savanoriaujant yra visiškai unikali bei autentiška. Savanorystėje kuriamas lygiavertis ir bendrystės santykis. Jo dėka savanoriai gali patirti pagarbą ir pripažinimą ne dėl to, kokį vaidmenį atlieka, o tiesiog dėl to, kad jie yra savanoriai. Ir taip pat gali tokį santykį suteikti tiems, kuriais jie rūpinasi. Tokiu būdu visuomenėje, kurioje vyrauja individualizmas ir dažnai vienišumas, atsiranda galimybė dalinimuisi, pripažinimui ir žmogaus orumo didinimui. Nors vis dar tebėra diskutuojama arba abejojama dėl ko verta žmogui savanoriauti – imtis iniciatyvos ir padėti kitiems, savanorystė vis stipriau įeina į mūsų aplinką ir duoda savo brandžių vaisių. Apžvelgiant gerosios praktikos pavyzdžius akivaizdžiai matyti, kokia perspektyva atsiveria patiems savanoriaujantiems pasitraukus iš individualistiško gyvenimo ir atėjus į bendruomenes, organizacijas ar tiesiog pas kitus žmones. 5.1. Savanoriškos veiklos atvejis vietos bendruomenės lygmeniu Vietinis savanorystės lygmuo Lietuvoje yra bene paprasčiausias įsitraukimui ir bendravimui. Kaimo vietovėse su tuo dirba pirmiausia parapijos ir bendruomenių centrai, dažnai taip ir vadinami „kaimo bendruomenėmis“. Taip pat su savanoryste pradeda dirbti ir seniūnijų darbuotojai, padedantys socialiai silpnoms grupėms. Bendruomenės intensyviai į savo veiklą įtraukia piliečius – į veiklų organizavimą, vyresnio amžiaus ar žmonių su negalia priežiūrą, maisto paketų ar kitokios paramos išdalijimą, į darbą su jaunimu, aplinkos tvarkymą ir t.t. Be savanoriškos veiklos tokio pobūdžio organizuotos veiklos tiesiog neišsiverstų. Pati tokių bendruomenių (tiek parapijinių, tiek ir kaimo bendruomenių) esmė ir yra telkti aktyvius gyventojus ar bendraminčius bei padėti jiems įgyvendinti veiklas, nukreiptas bendros naudos ir viešojo tikslo link. Į kokias veiklas kviečiami vietos gyventojai, dažnai priklauso nuo pačios vietovės specifikos. Veiklos paprastai būna itin plačios – tai ir socialinė pagalba, ir aplinkos tvarkymas, ir kultūrinių renginių organizavimas, ir kitos. Yra atvejų, kai savanoriškai veiklai kaimuose ir regionuose atsiveria ir seniūnijos, daugiau gal socialinį darbą vykdant su vaikais, su neįgaliais ar pagyvenusiais žmonėmis. Didesniuose miestuose ir miesteliuose jau atsiranda savanoriškos veiklos galimybėms įvairesnių organizacijų. Tai dažnai tarptautinės ar nacionalinio lygmens organizacijos, tokios kaip Maltiečių ordinas, Samariečių bendrija, Caritas, Raudonojo Kryžiaus siūlomos veiklos ar įvairūs projektai. Taip pat ir jaunimo organizacijos yra linkusios suteikti erdvę savanoriškai veiklai regionuose – Lietuvos Skautija, Ateitininkai ir pan. Šios organizacijos yra pajėgios turėti savo skyrius mažo sutelktumo vietovėse, veiklos principuose yra numatę savanorių įtraukimą ir veiklų organizavimą su savanorių pagalba. Tai labai prisideda prie savanoriškos veiklos plėtros ir skleidimosi. Nors pagrindiniai šių organizacijų tikslai ir nėra skatinti savanorišką veiklą, vien tai, kad jie atveria galimybę savanoriauti, kaip tik ir kuria savanorystės kultūrą tarp toje aplinkoje gyvenančių piliečių. 79 Didžiuosiuose miestuose taip pat nemažai yra savanorystės vietos bendruomenėse jau vien dėl to, kad gyvendami žmonės artimoje aplinkoje jautriau reaguoja į pagalbos poreikį. Savanorystė vietinėje aplinkoje dažnai yra pirma, o po to seka ir kitos savanoriškos veiklos formos – ilgalaikė savanorystė ar net tarptautinė. Kaip tik tai ir pristatoma geros praktikos pavyzdžiuose, dviejų skirtingo amžiaus savanorių istorijose. Pristatoma Nijolės Šerkšnienės, savanoriškai besidarbuojančios Pal. J. Matulaičio socialiniame centre ir Vytautės Paškevičiūtės, anksčiau savanoriavusios parapijoje ir dabar tame pačiame centre dirbančios su neįgaliaisiais, istorijos. Nijolė Šerkšnienė, 43 metai, savanoriauja nuo 1998 metų. Pal. J. Matulaičio socialinis centras Išsilavinimas vidurinis, anksti ištekėjau ir viena užauginau 3 vaikus. Vyras paskendo dar besilaukiant trečio kūdikėlio ir palaidojus vyrą po mėnesio pagimdžiau trečiąjį vaikelį. Kadangi neturėjau nei profesinio nei kokio kito išsilavinimo, tik buvau baigus muzikos mokyklą, vyrui mirus koncertuodavau restoranuose. Po to, kad pragyvenčiau, prekiaudavau turguje drabužiais, maistu ir taip išlaikydavau šeimą. Dabar turiu fizinę negalią ir gaunu valstybės paramą. Savanoriška veikla man prasidėjo nuo to, kad reikėjo pačiai pagalbos mirus vyrui ir vienai auginant vaikus. Ateidavau pasiimti labdaros ir susipažinau su kitomis moterimis, kurios taip pat ateidavo iš savo sunkių situacijų prašyti pagalbos. Socialinio centro dar nebuvo ir ši veikla buvo tik pačių tikinčiųjų socialinė iniciatyva. Pasilikdavome šiek tiek ilgiau, padėdavom išrūšiuoti labdarą, sutvarkyti patalpas. Tuometinė savanorių koordinatorė ateinančias moteris kartu su manim įtraukė į bendruomenines veiklas – moterų grupės susitikimus prie arbatos, teminius savanorių susitikimus, ligonių ir senų vienišų žmonių lankymą namuose bei į gautos labdaros tvarkymą. Pamačius kitų žmonių dar sunkesnes situacijas atsirado noras padėti jiems, lankyti žmones. Besilankydama pas juos pastebėjau, kad tam žmogui, pas kurį ateidavom dažnai ne kiek to daikto reikia, kiek kartu išgerti arbatos, išsipasakoti, kad jo kas nors paklausytų, kad su juo pabūtų. Dažnai tie žmonės, kuriems reikia pagalbos iš savo namų beveik neišeina ir pas juos beveik niekas neužsuka. Laiptinėse nors ir gyvena daug žmonių, vienišų ar sergančių žmonių daugiau vengiama, nei jiems padedama. Bet tuo pačiu reikdavo ir rimtų darbų atlikti – langus išplauti, užuolaidas pakabinti, visus namus sutvarkyti ir visa tai tiek bendravimą, tiek tvarkos darbus darydavom savo noru. Intensyviausias savanoriškas darbas būdavo Kalėdų ir Velykų laikotarpiu. Tuomet ir prašviesint žmonių gyvenimus ir aplankyti juos tekdavo intensyviausiai. O taip pat ir labdaros surinkdavome ne tik iš pavienių žmonių, bet ištisos mokyklos aukodavo stokojantiems. O mes turėdavome ir suskirstyti, ir išnešioti šias dovanas. Darbo būdavo daug, bet ir džiaugsmo ne mažiau. Žmonės mūsų labai laukdavo, o mes patirdavome kiek daug tokie apsilankymai duoda jiems. Savanorė pristato galimybę, kaip savanorystės metu galima ieškoti geriausių asmeninių problemų sprendimo būdų. Išryškėja, kaip praktinės pagalbos gavimas nepakankamai pagerina jos situaciją, o įsitraukimas į savanorystę išmoko ją rūpintis ne tik savimi, bet ir kitais. 80 Neužsidaryti vien tik savo aplinkoje su asmeninėmis problemomis, o suradus bendraminčius dar padėti ir kitiems, kurie patenka į daugiau ar mažiau visuomenės paribius. Į savanorišką veiklą labiausiai pritraukė nuoširdus bendravimas ir gera aplinka. Būdavo ateini į tuometinį parapijos namų kambarį su savo atsineštais rūpesčiais ir pamiršti juos čia, pailsi nuo jų. O dar kai tuometinė savanorių koordinatorė sukviesdavo mus, visas savanores, kad ir šeštadieniais pasibūti kartu, tai ir žmonių lankymas ir kitos savanoriškos veiklos, atrodo, savaime ir su dideliu noru vykdavo. Ir savanoriaujant, atrodo, nieko netekdavo atsisakyti, vien tik daug gaudavau bendravimo ir džiaugsmo iš to, kad galiu kitiems padėti. Tik sveikatos vis mažiau lieka, nes turiu stuburo išvaržą ir darosi vis sunkiau fizinius darbus dirbti. O čia reikia ir fizinės pagalbos – dėžes pakilnoti ir sunešioti daiktus. Bet tą darbą dabar daro kiti savanoriai, aš turiu save pasaugoti. Tiesa vaikai šiek tiek būdavo nepatenkinti – kodėl aš tiek daug laiko praleidžiu ne namuose, kodėl vis einu kur nors pas ką nors? Bet ilgainiui ir jie suprato, kad tai, ką aš darau, yra svarbu ir reikšminga. Taip, matyt, man patiko tokia veikla, kad savanoriauju ir iki šiol. Iš parapijos iniciatyvos veiklos peraugo į socialinio centro veiklas, pradėjo lankytis daug įvairių žmonių čia, pas mus. O aš dabar perėmiau koordinatorės pareigas ir toliau pati priimu labdarą, tvarkau ją ir kviečiu savanorius prisijungti prie mūsų būrio. Savanoriai, kaip ir anksčiau, pristato labdarą negalintiems iki mūsų atkeliauti žmonėms, o kiti ketvirtadieniais padeda dalinti labdarą tiems, kurie ateina pas mus. Dabar didžioji dalis yra maisto banko surinktas ir paaukotas maistas, aplinkinių gyventojų sunešti drabužiai ir maisto talonai. Mūsų viena savanorė turi autobusiuką, kurį pakrauname Maisto banko ir kitomis suaukotomis gėrybėmis. Dar iš kaimynų, norinčių paaukoti surenkam uogienės, daržovių ir važiuojam į artimesnius kaimus, į tas šeimas, kurioms reikalinga pagalba. Aš labai gerai jaučiuosi, kai galiu padėti. Manau, jog man sekasi, netgi labai gerai sekasi. Su ateinančiomis savanorėmis mes pasidalijam darbais. Moterys įsitraukia į savanorišką darbą taip, kaip aš pati anksčiau įsitraukdavau – entuziastingai, atsakingai. Kai reikia, jos pavaduoja ir mane. O kasdienėje veikloje mes visos ir toliau lankom žmones, bendraujam su jais, padedam jiems apsitvarkyti buityje. Tiesa žmonės keičiasi – kai kuriuos jau palaidojom, kai kurie susirado pagalbos iš kitur. Bet tų, kam reikia pagalbos, tikrai netrūksta. Nijolė iš pagalbą gaunančios perėjo į savanorės statusą, o vietoj savanorės įgijo pagalbą teikiančios savanorių koordinatorės vaidmenį. Tai didelis pokytis ir žingsnis tiek asmeniniame savęs vertinime, tiek darbinių gebėjimų išsiugdyme bei pripažinime iš aplinkinių. Jos gyvenime tai suteikė naują prasmę ir naują tapatumą. Dabar dirbdama su kitomis savanorėmis ir turėdama tokią asmeninę istoriją ji žino, kaip įtraukti kitus, ateinančius gauti paramos, į naują veiklos sritį – savanorystę. Ir tokiu būdu ji kelia jų pačių asmeninį orumą. Tos moterys, kurios savanoriauja mūsų parapijoje yra pačios vargo mačiusios. Daugelis sunkiai gyveno anksčiau, viena iš moterų pati užaugino keturias puikias dukras, kitos taip pat nelengvai vertėsi gyvenime ir, matyt, kai vargas joms yra pažįstamas, jos supranta teikiamos savanoriškos pagalbos prasmę ir noriai tą daro. Ir bendrystės moterys taip pat išsiilgusios. Jei ne ši savanoriška veikla, daugelis iš mūsų turėtume kur kas siauresnį ratą draugių, su kuriomis galime bendrauti ir dalintis gyvenimais. Ir susitinkame ne vien tik centre, o svečiuojamės viena kitų namuose. Tokia, galima sakyti, jau bendruomenė mūsų išaugo – savanorių bendruomenė. 81 Savanoriška veikla man davė labai daug. Aš labai gerai jaučiuosi, man labai patinka duoti. Aš pati gyvenau kažkada nepritekliuje, trūko ir pinigų ir maisto. Buvo pora metų, kai sunkiai išgyvenom su vaikais ir tada supratau, kad lengviau duoti, nei prašyti. Nes kai duodu, gaunu labai daug, net sunku apsakyti ką, bet tas jausmas, kai žmogus dėkoja ir kartais net su ašaromis akyse, yra labai geras. Tada aš jaučiuosi tikrai kažką gero ir prasmingo padariusi. Tuomet diena nenuėjo veltui. Ir savanoriaujant atsirado vis daugiau galimybių, kaip susirasti darbo ir nebereikia prašyti pagalbos, atvirkščiai – pagalbą kitiems dabar galiu suteikti pati. Šiuo metu nors ir turiu negalią, gaminu maistą vienai gydytojai ir taip galiu išlaikyti save ir savo šeimą. Darbe su savanoriais trūksta struktūrinio palaikymo – pvz.: savanoriams kambario, kur jie galėtu kartu laiką leisti, išlaidų, susijusių su savanorišku darbu kompensavimo, kad ir kelionės iki centro ir atgal nekainuotų. Labai norisi ir elementarius savanorių poreikius tenkinti – pabendrauti, pasivaišinti, o gal net ir pasportuoti kartu. Norisi investuoti į buvimą kartu, nes taip neišeina, kad tik atėjo, ką nors nuveikė ir išėjo, reikia kurti aplinką, kad savanoriai išliktų ir kad noras prisidėti prie pagalbos teikimo neišsektų. Net tie žmonės, ypatingai tos moterys, kurios ateina prašyti pagalbos po truputi gali tapti savanorėmis ir padėti kitiems savo aplinkos žmonėm. Tik dėl to reikia jom sukurti vietą, kur galimi savanoriai užsikrėstų savanorystės idėja. Ponia Nijolė į klausimą kas būtų šiuo metu, jei nebūtų pasiryžusi savanoriškai veiklai, atsako, jog „neįsivaizduoja savęs be to“. Tai tik įrodo, jog žengti pirmąjį žingsnį šios veiklos link yra galbūt ir sunku ar pavojinga tik dėl nežinios ir nekonkretumo. Tačiau praėjus kuriam laikui, žmogus pradeda suvokti, jog savanoriška veikla tampa ne papildomas užimtumas ar laiko gaišatis, tačiau įprastas gyvenimo būdas, toks pat, kaip laisvalaikio praleidimas su draugais ar paprastas poilsis. Vytautė Paškevičiūtė, 29 metai. Viskas prasidėjo nuo to, kad mano draugė pakvietė mane į parapiją ir aš važiavau kartu su visais vaikais ir jaunimu į stovyklą. Tai ir buvo mano pirma savanorystė – parapijoje su jaunesniais vaikais, pabaigus dešimtą klasę. Man buvo septyniolika metų. Į stovyklą savo gyvenime važiavau pirmą kartą ir tik stovykloje prisiliečiau prie religijos, prie katalikiškumo ir man čia buvo labai gera. Atsimenu, buvo labai keista, kad čia visi žmonės tokie draugiški – ypač vadovai, kurie buvo vyresnių kursų studentai. Ir mane nustebino dar labiau, kai man, tokiai naujokei, pasiūlė būti vadove. Tame pajaučiau labai daug pasitikėjimo manimi. Kai pasilikau parapijoje po stovyklos, prasidėjo darbas grupelėse su vaikais, kur mes, keli vadovai, turėjome grupelę vaikų. Grupę lydėjome ištisus metus, susitikinėdami kartą per savaitę ir vesdami vaikams užsiėmimus. Už vaikus, esančius grupelėje, buvome tik šiek tiek vyresni. O šalia mūsų buvo dar vyresni vadovai, iš kurių aš ir mokiausi. Vedant vaikų grupeles ir organizuojant jiems stovyklas, mes dalyvaudavome vadovų ir lyderių ruošimo seminaruose, kurie vykdavo du kartus per metus. 82 Tokioje savanorystėje buvo daug džiaugsmo, gero ir gražaus laiko, praleisto kartu su vaikais ir kitais vadovais. Tik kartais būdavo tokių dienų, kuomet norėdavosi patingėti, nesinorėdavo eiti į grupelę, ar pačioje grupelėje tuo metu būdavo sunkesnė situacija, kur man kažkas nepavykdavo ir jausdavausi nemaloniai. Tuomet nenorėdavau eiti. Bet prisiversdavau, nes buvau įsipareigojusi ir pareigos jausmas manyje buvo gana stiprus. Taigi, teko atsisakyti patingėjimo ar pabuvimo tiktai sau. Savanorystė ugdo pasitikėjimą savimi, bendrystę su kitais asmenimis, „išėjimą“ iš asmeninio atsiribojimo. Taip pat savanoriška veikla moko prisiimti atsakomybę ir to prisiimto įsipareigojimo bei susitarimo laikytis. Neretam savanoriui, kaip ir Vytautei, atsiranda stipresnių vedančių motyvų veiklai, kurie padeda įveikti nesėkmes ir nesusipratimus veikloje. Dažniausiai šią atsvarą suteikia artimas tarpasmeninis santykis ir pasitikėjimas. Iš to išsiugdo atsakomybė, kuri įveikia aplinkybes. Po savanoriškos veiklos parapijoje savanoriavau tos pačios parapijos socialiniame centre. Buvau „biuro savanorė“, kuri padėjo organizuoti šventes, įvairius renginius. Buvau šalia vadovo ir dirbau su Viršuliškių rajono bendruomene. Po to savanoriavau Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centre, išlaikant tą pačią katalikišką liniją – Vilniaus jaunimo dienose, Lietuvos jaunimo dienose. Ten savanoriauju ir iki šiol bei padedu organizuojant didelius renginius. Man tai yra įdomu ir įmanoma suderinti su darbine, apmokama veikla. Taip pat savanoriavau Taize susitikime, kuris vyko Vilniuje. O galiausiai buvau išvažiavus savanoriauti į užsienį – po bakalauro važiavau į Vokietiją, pagal Europos Savanorių Tarnybos programą. Vokietijoje savanoriavau neįgaliųjų gyvenimo namuose. Visos mano savanoriškos veiklos natūraliai kilo iš parapijos, kur aš norėjau būti ir siejau save. Po mokyklos įstojau į socialinį darbą ir man kilo poreikis socialinio darbo srityje gauti daugiau patirties. Todėl po praktikos, kurią atlikau su neįgaliaisiais, pasirinkau tarptautinę savanorystę su neįgaliaisiais. Pati savanorystė suteikė man labai daug. Čia toks sunkiai paaiškinamas dalykas– truputį duodi, o gauni daug daugiau. Matyt tame ir yra savanorystės stebuklas. Radau galimybes ir erdves kur galiu mokytis, skleistis, kur manimi pasitikėdavo žmonės, net vyresni ir mano autoritetai. Į juos žiūrėdama mokiausi aš pati. Kitų pasitikėjimas manimi labiausiai išugdė pareigingumą, atsakomybės jausmą, kai rodos be jokių garantijų ima ir pasitiki, tuomet aš negaliu sulaužyti tokio pasitikėjimo. Savanoriška veikla pareikalavo daug laiko, pasiaukojimo ir vidinių pastangų, nes juk ne visada norisi būti su žmonėmis, ne visada gali būti nusiteikęs kūrybiškai. Bet tuo pačiu tai ugdė manyje ištvermę – net tada, kai nesijaučiu galinti, vis sukuriu tai, ko iš manęs tuo metu reikia. Išmokau ne tik savo norų paisyti, bet ir reikmės. Dar ko išmokau – tai bendro darbo komandoje, darbo ir buvimo su grupe, dalinimosi ir atvirumo su daugeliu, kartais ir nelabai pažįstamų žmonių. Įgijau tokių įgūdžių (bendravimo, bendradarbiavimo, iniciatyvumo), kurie dabar manyje, atrodo, savaime suprantami, bet matyt, kad ne visada jie buvo manyje, o įgavau juos būtent savanorystėje. 83 Savanorystė suteikia galimybę išmokti ir įgyti įgūdžių bendro darbo komandoje, bendravimo grupėje ir darbo su grupe, ugdo ištvermę ir asmens kūrybingumą. Taip pat savanorystė formuoja vertybinę laikyseną ir padeda įsivardinti, kokiomis vertybėmis remiantis asmuo nori gyventi savo gyvenimą ir atlikti gyvenimiškas užduotis. Ir iki šiol savanorystėje mane traukia tas įvykstantis stebuklas – atiduoti dėl paties atidavimo, būti ir padaryti ne dėl naudos sau, bet iš idėjos ar vardan kitų žmonių. Ir tada netikėtai gauti tai, ko atrodo net ieškodama nebūčiau radus. Taip pat daug džiaugsmo teikia susitikimai su įvairiais žmonėmis, gerumas, kuriuo dalinamasi čia ir dabar. Tas traukia. Ir dabar dar prasideda kitokia mano savanorystė – kai aš moku tam tikrus dalykus, turiu profesinės kompetencijos ir galiu ja dalintis. Pvz. manęs paprašo jau padėti tam tikrose temose, kuriose aš jau esu kompetentinga. Tuomet užlieja dar didesnis džiaugsmas, kad aš galiu profesionaliai pagelbėti. Sunkiausia savanorystėje atrasti vienas kito supratimą tiek su tais kam savanoriauji, tiek su „bendrasavanoriais“. Kitaip sakant, žmogiškųjų santykių dalis. Nes tai nėra darbas, kur direktorius pasakė ir turi padaryti, nesvarstant ir neperklausinėjant. Čia turi susitarti, mokėti atrasti bendrą supratimą ir pritarimą tarp visų. Reikia priimti įvairius žmones, kurie tik ateina, suprasti tai, kad jie irgi ateina mokytis ir mes galime veikti tik kartu. Ypač kai reikia vadovauti savanorių grupei, o to tenka nemažai, kai dabar dirbu pati su neįgaliųjų grupe. Darbe su neįgaliųjų grupe aš esu atsakinga už lietuvių ir tarptautinių savanorių koordinavimą. Savanorystė kelia iššūkius susitarime, tarpusavio supratime, sprendimų priėmime. Dirbant su savanoriais neįmanomas autokratiškas vadovavimas savanorių grupei, todėl savanorystės kultūra kuria ir demokratinę, abipusiais santykiais paremtą kultūrą. Aš esu tokia, kokia esu savanorystės dėka – užaugusi su ja ir įgijusi būtent tokias vertybes, kokias manyje formavo ši veikla. Aš pati formavausi kaip asmenybė labai stipriai per savanorišką veiklą parapijoje ir per kitas mano gyvenimo savanoriškas veiklas. Gal net nebūčiau pasirinkusi socialinio darbo, kaip savo profesijos, jei nebūčiau paragavus bendravimo su žmonėmis savanoriškame darbe. O dabar būtent ši profesija mane ir daro laimingą ir jaučiu, kad tai tikrai mano sritis, kurioje aš labai daug galiu nuveikti. O yra daugybė žmonių, kuriems darbas yra našta ir jie nesijaučia jame laimingi – aš atvirkščiai. patirti Taigi, savanorystė atsako į profesinio pasirinkimo klausimą ir padeda pasirinkti profesiją ne tik pagal reitingus, bet ir pagal asmenines savybes ir vidinį pašaukimą – tokią profesiją, kur asmuo išsipildo labiausiai. Vietinės savanorystės esmė ir nauda yra ta, jog ji vyksta nereikalaujant daug resursų ar didelių investicijų į savanoriškos veiklos sklaidą. Ji įgyvendinama ir plėtojama pačių žmonių iniciatyva. Žmonės sužino apie tokią galimybę vieni iš kitų, nes nedidelėse vietovėse dažnai gyventojai vieni su kitais yra tampriai susiję. Bet vis tik ir vietinę savanorystę reikia palaikyti ir tam reikia asmens, kuris įsipareigotų savanorius koordinuoti – tai gali vykti savanoriškais pagrindais, ar gaunant už savanorių koordinavimą atlygį, pvz. atliekant kaip vieną pareigą iš daugybės pareigų tam tikroje institucijoje. O, matyt, dar svarbesnis savanorystės plėtojimo aspektas – sudaryti sąlygas savanoriams bendrauti tarpusavyje ir parūpinti priemonių jų iniciatyvoms įgyvendinti. 84 Vienas iš svarbiausių savanorystę palaikančių veiksnių ir yra savanorių grupė – bendraujanti ir kurianti vienas kito palaikymą. Taip pat savanoriškas darbas patiems savanoriams neturėtų kainuoti – kad ir kelionės pas žmones, kuriuos lanko savanoriai, neturėtų būti dengiamos iš savanorio asmeninių pajamų. Nes kartais tai gali būti ir rimtas trukdis savanoriškos veiklos atlikimui. Vis dėlto, vietinės savanorystės būdu galima išspręsti daugybę klausimų jau vien dėl to, kad patys savanoriai juos spręsti yra suinteresuoti labiau, nei samdomas ekspertas iš šalies. Savanoriai taip pat dažnai yra tie, kurie gerai pažįsta situaciją ir gali į ją adekvačiai reaguoti. Savanorių veikimo būdai yra jautrūs ir atsakingi sprendžiamų problemų atžvilgiu, nes jie su jomis gyvena jau ne viena diena ir yra linkę spręsti iš esmės, o ne epizodiškai ar tik norėdami parodyti gerus rezultatus. Be to, jei tai socialinė pagalba, dažnai savanoriams yra žinomas kur kas platesnis problematikos kontekstas, nei asmeniui iš šalies. Bendruomenės nariai savanorišku darbu gali po truputį keisti ir aplinkos nuomonę, o ne tik reaguoti į problemos sprendimą. Taigi, nauda vietinės savanorystės yra gana plati ir įvairiapusė, todėl tikrai yra skatintina, kad vietos veiklos organizacijos neapsieitų be savanorių. 5.2. Savanoriškos veiklos atvejis nacionaliniu lygmeniu Didžiausias savanoriškos veiklos pasirinkimas yra didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Savanorių čia galime sutikti visur – ne tik socialines paslaugas teikiančiose įstaigose, bet ir sporto, kultūros ir kitose organizacijose. Čia būrimasis į organizacijas ir savanoriavimas jose tampa vis labiau savaime suprantamu reiškiniu ypač jaunų žmonių tarpe. ES šalyse įprasta, kad nacionaliniu lygmeniu yra vykdomos programos, į kurias įtraukiami savanoriai gali keliauti po šalį. Tos programos yra kuriamos daugeliui organizacijų ir vykdomos neutralių savanorius koordinuojančių ir su tokiomis programomis dirbančių organizacijų. Lietuvoje tuo tarpu nacionalinių savanoriškos veiklos programų nėra. Yra buvę bandymų tokias programas inicijuoti, bet, deja, tokie bandymai pasiliko periferijoje. Vienas iš pirmųjų bandymų 1992 vokiškos jaunimo savanoriškos veiklos programos multiplikavimas Lietuvoje, organizacijoje „A.C.Patria“ (Kaunas). Programa buvo pavadinta Jaunimo Socialiniai Metai ir keletą metų buvo vykdoma iš Vokietijos skiriamos paramos. 1999-2001 metais ši programa buvo plėtojama Lietuvoje ir ją pradėjo vykdyti Pal. J. Matulaičio socialinis centras kartu su Socialinės Psichologinės Paramos centru Vilniuje, Dvasinės paramos jaunimui centras (Klaipėda), A. Lipniūno kultūros centras (Panevėžys). Šios programos pagrindinis tikslas buvo pritraukti jaunimą į savanorišką veiklą, kurie savanoriauti galėdavo iki 9 mėn. bet kurioje savo miesto socialines paslaugas teikiančioje organizacijoje. Deja, praėjus keletui metų Jaunimo Socialinių metų programa liko tik „A.C.Patria“ organizacijoje Kaune, o Vilniuje jos koordinavimą perėmė VŠĮ „Socialinis veiksmas“. 2005 – 2006 metais LiJOT (Lietuvos jaunimo organizacijų taryba) inicijavo projektą „Lietuvos savanorystės tinklas“ (pagal ES programą „Jaunimas“), kurio metu jaunuoliai vyko savanoriauti iš vieno miesto į kitą ir tam buvo ruošiami specialiuose mokymuose. Šis projektas kaip ir Jaunimo Socialinių Metų programa turėjo ambicijų pradėti nacionalinės savanorystės tinklą. Deja, jam pasibaigus tęstinumo užtikrinti nepavyko. 85 2006 – 2007 metais „A.C.Patria“ inicijavo projektą „Savanoriškos veiklos plėtra“ (jį rėmė Vokietijos fondas „Fonds Erinnerung und Zukunft“ bei ES programa „Jaunimas“). Pagrindinis projekto tikslas – savanoriškos veiklos skatinimas bei kokybės gerinimas Kaune bei kituose Lietuvos miestuose ir regionuose (Utena, Naujoji Akmenė, Gargždai, Klaipėda ir Kaunas). Dalyviai susirinko iš 47 nepelno siekiančių organizacijų, veikiančių socialinėje, ekologinėje, švietimo, kultūrinėje, jaunimo srityse. Tačiau ir ši iniciatyva liko tik pavienis projektas, neturėdamas tęstinės ir koordinuotos veiklos ateityje. Trumpalaikės savanorystės plėtojimo pavyzdžiu nacionaliniu lygmeniu, gebančiu surinkti nemažą skaičių savanorių vienai dienai ar vienam savaitgaliui galima būtų paminėti 2001 m. labdaros ir paramos fondas "Lietuvos ir JAV iniciatyvos" pradėto vykdyti projekto „Maisto bankas“ , kuris 2007 m. tapo savarankiškai veikiančiu juridiniu vienetu. Kita panašaus masto iniciatyva „Darom“, prasidėjusi 2008 m. ir tuomet jau sukvietusi apie 6000 savanorių. Šioje akcijoje savanorių skaičius kasmet auga: jau 2010 metais jie sukvietė virš 100’000 savanorių savo, kaimynų ar tiesiog bendros viešos aplinkos tvarkymui vienai dienai. Tokios vienkartinės akcijos yra geras pavyzdys, kad Lietuvoje savanorystės potencialas yra gana didelis, reikia tik stipresnės infrastruktūros ir ne tik trumpalaikė, bet tikėtina, kad ir ilgalaikė savanorystė įsitvirtins ir taps norma žmonių veiklos pasirinkimo perspektyvose. Nemažai savanorių nacionaliniu lygmeniu pritraukia taip pat ir kiti renginiai, tokie kaip Vyskupijų centrų rengiamos Lietuvos jaunimo dienos, muzikinis festivalis Be2gether bei kiti muzikiniai festivaliai. Sporto, ypač krepšinio čempionatai (2010 metais Lietuvoje vykęs Europos krepšinio jaunių čempionatas ir 2011 metais Lietuvoje vykstantis Europos krepšinio vyrų čempionatas) sutelkia daugybę savanorių. Nemažai savanorių pritraukia ir organizacijos, nacionaliniu lygmeniu įgyvendindamos socialines – psichologines programas, tokias kaip „Jaunimo linija“, „Vaikų linija“, „Big Brother-Big sister“. Šiose ir kitose programose yra aiškiai išplėtota savanorių pakvietimo, apmokymo, įtraukimo ir jų nuolatinės veiklos sistema. Šios programos pritraukia tikrai didelį ilgalaikių savanorių skaičių („Jaunimo linijoje“ 2010 metais dirbo 159 savanoriai, „Vaikų linijoje“ tais pačiais metais dirbo 95 savanoriai). Ir nors savanorystės idėja šių programų dalyvių pagalba plačiai skatinama, vis tik jų negalima būtų pavadinti nacionalinės savanorystės programomis. Taip pat ir tarptautinės organizacijos, veikiančios visoje Lietuvoje savo centrinėse būstinėse ir skyriuose įtraukia nemažai savanorių. Tai Raudonasis Kryžius, Maltiečių ordinas, CARITAS, Samariečių bendrija ir pan. Jos sutelkia nemažai savanorių tiek vietos lygmeniu, tiek ir didžiuosiuose miestuose, bet jų veikla nėra tiesiogiai nukreipta savanorystės skatinimui. Pirminis jų tikslas yra vykdyti organizacijų tiksluose numatytą veiklą, o savanoriai pasitelkiami jos įgyvendinimui. Svarbu paminėti, jog yra sukurti savanorystę skatinantys puslapiai internete: www.buksavanoris.lt; www.cv.lt/savanoris; www.savanoriaujam.lt. Išties šie puslapiai atlieka ir savanorystės sklaidos darbą bei skatina bent jau mąstyti apie savanorišką veiklą, kaip pasirinkimų galimybę. Tik sunku įvertinti kiek savanorių išties pritraukiama šių puslapių pagalba. 86 Kaip geros praktikos pavyzdį pateikiame vaikų linijoje savanoriavusios Justinos istoriją, kurioje savanorystė nesibaigė vien tik vaikų linija, bet peraugo į tarptautinę savanorystę ir atvedė prie darbo su tarptautiniais savanoriais. Justina Stefanovič, 28 metai. Savanorystė prasidėjo nuo vaikų linijos 2008 metais, o prieš savanorystę laikotarpis buvo gana įvairus. Pradžioje studijavau medicinos mokslus, vėliau perstojau į neakivaizdines viešo administravimo studijas ir tuo pačiu ieškojau darbo. Su darbo paieškai pradėjau klausinėti savęs – kokia čia profesija man tiktų, ką aš norėčiau veikti. Man viskas buvo nauja, pirmi darbai, pirmi bandymai užsiimti tuo, ko noriu pati. Pirmas mano darbas buvo knygyne, nes man labai patiko knygos ir atrodė, kad tai kaip tik man ir mano svajonių darbas, tačiau neilgai. Man pradėjo trūkti veiklos, aš pradėjau jaustis, kad tiesiog atbūnu darbo valandas, bet nieko nepadarau, nieko nepasiekiu. Turbūt trūko savirealizacijos. Tada pakeičiau darbą - pabuvau vieną mėnesį pardavėja “Presto” tinkle, bet suradus darbą viešo administravimo srityje, iškart apsidžiaugiau, nes maniau, kad čia tai jau tikrai man. Pamaniau, jog studijuoju administravimą ir galiu dirbti administravimo srity, todėl galėsiu derinti darbą su studijomis o tuo pačiu mokytis ne tik universitete, bet ir darbe. Pradžioje taip ir buvo – labai daug naujų įspūdžių, naujų iššūkių, iš kurių mokiausi, bet po pusės metų aš vėl pradėjau jaustis, kad stoviu vienoje vietoje, o man reikia judėjimo. Vėl atsidūriau panašioje situacijoje kaip ir tada, knygyne – nesijaučiu, kad darau kažką naudingo nei sau nei kitiems. Tai buvo gana nelengvas ieškojimų laikotarpis tarp darbų ir mokslų ir tada (2007 metais) išvažiavau į Monrealį visai vasarai. Buvo didelis pokytis, įspūdinga kelionė iš kurios tikėjausi atsitraukimo ir laiko sau, kuomet galėsiu apsispręsti į kokią sritį toliau gilintis. Ten sutikau tokį vaikiną, kuris ėmė pasakoti, jog pas juos labai populiaru savanoriauti ir savanoriauja žmonės ne vienoje srityje, o daugelyje organizacijų. Jam buvo labai įdomu sužinoti, o kaip yra pas mus? Apie situaciją su savanoryste mūsų šalyje aš nieko nežinojau ir nieko negalėjau jam papasakoti, bet jo mintis man patiko, kad galima savanoriauti. Todėl kai grįžusi vėl turėjau ieškoti darbo, turėjau šiek tiek laisvo laiko ir pagalvojau, kad būtų gerai išbandyti save savanoriaujant. Gal tai būtų naudinga kitiems, o tuo pačiu padėtų ir man atrasti savo vietą. Ieškojau internete ir radau internetinį tinklapį, kuriame yra nurodyta daugybė sričių, kuriose galima savanoriauti. Bandžiau atsirinkti, kas tiktų man ir pirma mintis - darbas su vaikais kaip tik mano sritis. Užsiregistravau, kad gaučiau pasiūlymus ir gavau nemažai kvietimų savanoriauti įvairiose organizacijose, o tame tarpe ir kvietimą į informacinį susitikimą vaikų linijoje, kuriame pristatys kokios savanoriavimo galimybės pas juos. Kadangi tai buvo būtent vaikų linija, man tiko, aš juk norėjau savanoriauti su vaikais. Ir aš ten nuėjau. Viskas buvo labai įdomu, ypač tai, kad prieš pradedant atsiliepinėti į skambučius rengiami specialūs mokymai, kad paruošia ir išmoko gebėjimui gerai dirbti. Pradėjus savanoriauti tame kolektyve, pagaliau atradau žmones, su kuriais jaučiausi labai gerai. Ten būdama jaučiausi palaikoma, būnanti savimi ir laisvai bendraujanti. Bendraudama su vaikais jaučiausi reikalinga, kai konsultuoju, kai šnekuosi su jais. Jiems kartais padedu, o kartais tiesiog suteikiu informacijos. Aišku, ne po kiekvieno pokalbio aplankydavo tas jausmas “čia tai jau labai gerai padariau šiandien”, bet bendrai žiūrint į visus tris metus, aš matau, kad tas darbas, kurį dirbu savanoriškai, yra tikrai reikalingas ir kitiems ir man. 87 Man patinka, kad vaikų linijoje yra aiški struktūra, man įdomu kaip jie bendrauja su savanoriais, kaip sudaromos sąlygos savanoriams tobulėti – savanoriai ten gali po tam tikro laiko palydėti naujus savanorius, vesti mokymus. Savanorystė suteikia galimybę susipažinti su organizacija iš vidaus ir mokytis darbinių įgūdžių. Taip pat atsiranda supratimas kaip kylama karjeros laiptais, ko riekia, kad gautum pripažinimą, kaip parodyti ir panaudoti turimas kompetencijas. Galų gale, tai galimybė išmokti kaip reikia dirbti su kitais darbuotojais, ypatingai, kai savanoriui patikima atsakomybė vadovauti kitiems savanoriams. Dabar aš dirbu VŠĮ. “Socialinis veiksmas” ir mano darbo sritis susijusi su Europos Savanorių Tarnyba – aš siunčiu savanorius į kitas šalis. Su tuo susijęs ir jų informavimas, paruošimas bei pačios programos platinimas. Taip pat darbas su grįžusiais savanoriais – jų integracija, savanorystės idėjos sklaida ir pan. O vaikų linijoje aš ir toliau savanoriauju, nes ten vis dar yra ko mokytis. Bendrauju dabar kitaip nei anksčiau – išklausyti man reiškia aktyviai klausytis, kai ne tik klausai, bet tikrai išgirsti ir reaguoji į pašnekovą. Dabar man daug lengviau pasitikėti savimi. Bendravimas ir su draugais ir su šeima pasidarė atviresnis, paprastesnis, kyla mažiau nesusipratimų. Ir nors vaikų linijoje aš bendrauju su vaikais telefonu, o pats bendravimas yra kitoks nei gyvai, vis tik pagrindiniai bendravimo principai lieka tie patys visur ir su visais žmonėmis. Kaip ir kiti savanoriai, Justina pabrėžia kompetencijas bendravimo srityje. Esminių komunikacijos principų išmokimas pritaikomas įvairiose srityse, dėl ko kokybiškai gerėja bendravimas su visais aplinkiniais – tik darbe, tiek šeimoje, tiek ir draugų rate. Jei nebūčiau savanoriavusi, tai nebūčiau atraudusi ir šio darbo. Manau, kad ir toliau ieškočiau ką daryti. Tik tai būtų lyg uždaras ratas, kuriame sukuosi – aš matau kas man nepatinka ir ko man trūksta, bet labai sunku iš to uždaro rato išeiti, jį praplėsti. Savanorystė man davė labai daug naujų įgūdžių ir įkvėpimo pamatyti viską iš kitos pusės, pamatyti vis kažką naujo. Manau kad jau esu kitoks žmogus, nei buvau anksčiau. Nacionalinės savanorystės programa yra naudinga kaip savanorystę skatinanti forma. Be to, nacionalinė savanoriška tarnyba yra pripažįstama kaip neformalaus ugdymo būdas jaunų žmonių (ir net tik) tarpe. Jos pradžia ir pabaiga dažniausiai yra aiškiai įvardijama o neformalaus ugdymo formos yra apibrėžiamos iš anksto. Ir nors Lietuvoje buvo nemažai bandymų tokią programą įtvirtinti bei jos įgyvendinimui yra pasiruošusių organizacijų, kol kas nacionalinė savanoriškos tarnybos programa lieka tik siekiamybė. Deja, siekiamybė taip pat tebėra ir aiški savanoriškos veiklos nacionaliniu mastu koordinavimo(si) struktūra. Šiuo metu yra įvardintos savanorius koordinuojančios organizacijos EST programai, yra savaime savanorių koordinavimą apsiėmusios organizacijos didžiuosiuose Lietuvos miestuose, tačiau nacionaliniu lygmeniu savanorių koordinavimas vis dar vyksta stichiškai. Nežiūrint to, daugybė savanorių trumpalaikėje ir ilgalaikėje savanorystėje atlieka daugybę darbų. 88 Nacionaliniu mastu atsiranda vis daugiau savanorystę skatinančių ir savanorius pritraukiančių programų, o dalyvaujančių jose piliečių skaičius stipriai auga (pvz.: akcija „Darom“). Nacionalinės savanorystės apraiškos formuoja kultūra, kurioje savanoriška veikla tampa pripažinta ir gerai vertinama veiklos forma visuomenėje. 5.3. Savanoriškos veiklos atvejis tarptautiniu lygmeniu Savanorystė labai stipriai skatinama ES programos Europos Savanorių Tarnyba pagalba. Tarptautinė savanorystė yra patraukli tuo, kad su ja susietas keliavimas ir gyvenimas kitoje šalyje. O savanoriaujant kitą šalį galima pažinti iš vidaus, intensyviai bendrauti su vietiniais gyventojais ir pažinti kitą kultūrą. Dažnai tarptautinėmis savanoriškomis tarnybomis siekiama ne tik savanorystės, bet ir aukštesnių tikslų. Tokių kaip – taika, tarpkultūrinis mokymasis, komunikacijos atkūrimas ir pan. Tarptautinės savanorystės istorija nesiekia net 100 metų – ji prasidėjo po Pirmojo pasaulinio karo, siekiant atstatyti sugriautus miestus 1920 metais Prancūzijoje. Labiausiai ji išplėtota jaunimo tarpe, tai rodo ir Europos savanorių tarnybos specifika. Tačiau kuo toliau, tuo daugiau atsiranda savanorių tarptautinėje savanorystėje iš įvairaus amžiaus grupių. Lietuvoje Europos savanorių tarnyba (toliau EST) vykdoma nuo 2000 metų, ir iki 2010 metų iš Lietuvos jau išsiųsti 476 savanoriai, o savanoriauti priimti 430 savanorių iš kitų šalių. Šis skaičius įtakoja ilgalaikės savanoriškos tarnybos sklaidą tarp jaunuolių Lietuvoje ir kitose ES šalyse. Lietuvoje su šia programa dirba akredituotos organizacijos, kurios siunčia, priima ir koordinuoja savanorius. Į koordinuojančias organizacijas verta atkreipti dėmesį dėl to, kad jos atlieka darbą labai artimą savanorių agentūroms ar savanorių centrams – vykdo sklaidą apie savanorystę (dažnai ne tik šios programos ribose), kviečia žmones savanoriauti ir suranda atvykstantiems savanoriams tinkamas organizacijas. EST koordinuojančiomis organizacijomis Lietuvoje yra įvardintos šios organizacijos: Vilniuje – EST asociacija „SALTES“, VŠĮ „Socialinis veiksmas“, VŠĮ „Jaunimo mainų agentūra“, VŠĮ Pal. J. Matulaičio socialinis centras; Kaune – VŠĮ „Actio Catholica Patria“, jaunimo savanoriškos veiklos centras „Deineta“; Klaipėdoje – fondas „Dvasinės pagalbos jaunimui centras“; Šiauliuose – VŠĮ Socialinių inovacijų fondas; Kuršėnuose – Kūrybinės raiškos centras; Rietave – jaunimo organizacija „Progresas“; Jurbarke – jaunimo organizacijų sąjunga; Marijampolėje – jaunimo klubas „Dimera“; Zarasuose – VŠĮ Zarasų jaunimo centras. Taip pat nuo 2011 metų prasidėjo ir senjorų savanorystės programa. Kadangi EST atnešė tikrai daug supratimo apie savanorišką tarnybą kaip reiškinį, tikėtina, kad senjorų savanorystės programa taip pat prisidės prie savanorystės suvokimo plėtros Lietuvoje. Geros praktikos pavyzdžiuose pristatoma Nijolė (76 metų), kuri savanoriška iniciatyva ne tik pati savanoriavo, bet sukūrė sąlygas savanoriškai veikti ir kitiems vyresnio amžiaus asmenims užsienio šalyse. Taip pat ir Milisenta (28 metai), kuri ne tik savanoriauja Bolivijoje, bet taip pat atvėrė galimybes kitiems žmonėms savanoriauti Pietų Amerikoje. 89 Nijolė Arbačiauskienė, 76 metai, Pagyvenusios moters veiklos centro įkūrėja. Tai kas įvyko su manimi vadinu „antruoju kvėpavimu“. Visą gyvenimą norėjau išmokti kokią nors užsienio kalbą. Mano svajonių pilyje didžiausia erdvė buvo skiriama anglų kalbai. Šią kalbą aš mokiausi nuo 14 metų ir vis dar negalėjau ja kalbėti. Apie 1988 metus jau visiškai braškant imperijai, man pakliuvo ar tai laikraščio skelbimas ar kažkokia nuoplėša nuo reklamos, kurioje buvo skelbiama, kad norintieji susirašinėti su Vakarų valstybių piliečiais, gali įstoti į taip vadinamą „Pen“ klubą, atsiuntę nedidelę sumą pinigų vienai tarpininkaujančiai Lietuvos firmai. Paties Pen klubo adresas buvo Škotijoje. Reikėjo užpildyti anketą, nurodant kokio amžiaus, kokios lyties, turi būti jūsų draugas, kokia kalba ir kokia tema jūs norite susirašinėti. Per mėnesį gavau pranešimą su 15 adresų, kurie norėtų susirašinėti su manimi ir dar mano adresas buvo įtrauktas į 15 kitų pranešimų. Aišku, kad užsimezgė ne visi 30 ryšių. Vienu laiku berods susirašinėjau su 8-9 asmenimis. Iki šiol susirašinėju su viena šeima, gyvenančia Škotijoje. Laiškai man padėjo daug kuo. Visų pirma pradėjau laisvai kalbėti angliškai, laiškai teikdavo informaciją apie šalies iš kurios rašoma gyvenimo būdą, ekonomiką, kultūrą ir kas bene svarbiausia mano draugai man pradėjo siųsti įvairių žurnalų pagyvenusiems žmonėms. Va, tada ir atsiskleidė man visa panorama, kaip leidžia laiką, ką veikia senjorai tose šalyse. Atkūrus nepriklausomybę atsirado galimybė ką nors daryti savarankiškai. Todėl mintis įsteigti nevyriausybinę organizaciją pagyvenusiems žmonėms atrodė gera. Tuo metu jau susikūrė Lietuvos Pensininkų Sąjunga “Bočiai“. Labai norėjau ką nors padaryti pati, todėl nėjau į jau dirbančią organizaciją. Pradėjau ieškoti bendraminčių tarp draugų. Sekėsi sunkiai. Šiaip taip sulipdžiau grupę iš 6 moterų ir 1994 metais Kaune įkūrėme „Pagyvenusios moters veiklos centrą (PMVC)“, kuris gyvuoja ir dabar. Jam vadovavau 14 metų. Pradžioje buvo labai sunku. Neturėjome patalpų, neturėjome nei lapo popieriaus, nei pieštuko, nežinojome ką ir kaip daryti. Tačiau netrukus suradę patalpas panaudai, ėmėme suprasti, jog mums greitai pradėjo sektis fantastiškai. Vartydama žurnalus, užtikau AARP (American Association of Retired Persons) adresą ir valdybos narių sąrašą. Jiems aš parašiau laišką, kad įsteigėme PMVC, kad esame neturtingos ir nemokšos bei paprašiau atsiųsti kokios nors literatūros, kuri pamokytų mus kaip dirbti. Po kurio laiko gavau pakvietimą dalyvauti kuriant ECEN („East and Central Europe Network for elderly“ Vienoje. Tai buvo 1994 metų rugsėjis. PMVC tapo ECEN nare. Pinigais jie mūsų nelepino, tačiau davė labai daug naudos informuodami, mokydami per seminarus, supažindindami organizacijas. ECEN tinkle dalyvavo visos postkomunistinės šalys – Rusija, Ukraina, Moldova. 1998 metais tapau šio tinklo koordinatore. Darbas su ECEN išmokė mane, kad ne pinigai viską lemia. Pirmiausia reikia mokėti dirbti, tada pinigai patys tave suras, o juos gavęs, mokėsi ir protingai investuoti. Verslumo kompetencija atsiskleidžia savanoriaujant. Savanorystėje galima išmokti daug dalykų, kurie įgalina versliai elgtis ir atsakingai dirbti. 90 PMVC sukosi toliau. Vis daugiau moterų ateidavo, ruošdavome paskaitas, ekskursijas, kursus, šventėme šventes. Kreipėmės į Nyderlandų fondus, iš kurių gavome nemažą paramą patalpų remontui. Įrengėme 260 m2 plotą. Susinešėme baldus, indus, gėles. Pasijutome kaip namuose. Pirmosios iš pagyvenusių žmonių organizacijų išmokome rašyti projektus, todėl popieriui ir pieštukams tikrai užteko. Man patikdavo, kad į renginius moterys ateidavo labai pasipuošusios ir pasitempusios. Joms tai buvo galimybė parodyti save, be to, ko nors išmokti ar ką nors sužinoti. Savanorystė kaip santykio atstatymas visuomenėje, kuri paremta individualistine konkurencija. Kitaip dar vadinama, kad savanorystė tai „klijai“, kurie sujungia ten, kur žmonės jau nebebendrauja. 2002 m. įkūrėme sambūrį „Gabija“ – pagyvenusių žmonių organizacijų tinklą Lietuvoje. Į „Gabiją“ jungėsi tik mažos ir silpnos organizacijos, tačiau pavyko užmegzti ryšį su „AGE Platform“ Briuselyje. Tai buvo viena iš tinklinių organizacijų, dirbančių ES. Tada padėtis pagerėjo. „Gabijoje“ dirbau pirmininke nuo įkūrimo iki 2006. Help The Age organizacija apdovanojo mane prizu NOJOS (not old just older) už pasiekimus tarptautinėje veikloje. Šį prizą globojo tuometinio Didžiosios Britanijos ministro pirmininko Tony Blair žmona Cherie, Visus prizininkus ji pakvietė į karalienės gimtadienio oficialiąją dalį kaip savo svečius. Buvo be galo įdomus ir spalvingas renginys. Tai didžiulis atlygis už mano darbą. Pabuvojau net ir premjero rezidencijoje Dawning street 10. Savanorystėje pabrėžiamas dar kartą įvertinimas ne pinigais, bet už atliktus darbus apdovanojant pripažinimu, buvimo kartu įvertinimu. Daug išmokau, kai buvo pradėta ruošti Jungtinių Tautų Antrosios Pasaulinės Asamblėjos senėjimo klausimais programa. Buvau įtraukta į Techninio komiteto prie JT Ekonomikos ir Socialinių reikalų departamento ekspertus. PMVC reikalai tada judėjo gerai. Moterys mokėsi dirbti kompiuteriu, mokėsi save pristatyti darbdaviui, išvengti konfliktų ir daugelio kitų dalykų. Tarpusavio ginčus mokėjome spręsti greitai. Organizacija atrodė sveika ir galinti dirbti. Tačiau mane pačią užpuolė sunki nepagydoma liga. Pradėjau trauktis po truputį iš visų darbų. Bet norėdama kažką veikti, o tai man jau buvo kaip narkotikas, įkūriau Senjorų Iniciatyvų Centrą (SIC). 2009 Jame dalyvavo tik 3 asmenys, tačiau visi jie sugeba dirbti su tarptautiniais daugiašaliais projektais ir dabar dirba tinklo „SEVEN“ sudėtyje. Šiuo metu esu SIC garbės nare. Nors liga ir toliu daro savo juodą darbą, griaudama mano kūną - sielos buveinę, tačiau palikusi Kauną ir persikėlusi į Druskininkus, dabar koordinuoju projektą „Tarptautinis pasikeitimas senjorais savanoriais“. Senelių namai „Marijos namai“ Druskininkuose keičiasi senjorais savanoriais su Varnos senelių namais. Išverčiau iš anglų kalbos brošiūrėlę apie savanoriavimo užsienyje ypatumus, pravedžiau seminarą išvykstantiems į Bulgariją savanoriams. Jei žmogus jau paragavęs savanorystės jis nebegali abejingai reaguoti į šiandienines aktualijas. Dažniausiai jis reaguoja iniciatyviai ir pilietiškai atsakingai tiek už save, tiek už šalia esantį. 91 Savanorystė – nuostabus bendravimo ir mokymosi įrankis. Ne veltui Antuanas de Sent-Egziuperi sakė „brangiausias dalykas žemėje yra žmogaus ryšys su žmogumi“. Jei ne savanorystė, aš nebūčiau turėjusi tiek draugų, nebūčiau tokia tolerantiška, taip mylima ir gerbiama. Į savanorystę mane pastūmėjo noras daugiau bendrauti ir pažinti žmogų. Aš nebuvau altruistė, aš kaip tik ieškojau ką galiu gauti iš kitų. Tapdama savanore aš tik radau ir nieko nepraradau. Organizacijos, kuriose savanoriavau, dirbo pagyvenusiems žmonėms, to ir norėjau. Ši žmonių grupė yra neteisingai niekinama ir labai reikalinga moralinės paramos bei paskatinimo. Savo savanorišku darbu aš stengiausi atstatyti teisingumą. Dirbau administracinį darbą, nes jį sugebu daryti gerai, taip jau likimas man davė, šis darbas iš tikrųjų man sekėsi. Tačiau jis buvo įtemtas ir kupinas streso. Viską reikia padaryti laiku ir be klaidų. Išmokau optimaliai planuoti laiką, išmokau racionaliai susitvarkyti popierius, išmokau kalbėti ir labai aiškiai išsakyti savo mintis. Sunkiausia savanorystėje yra išaiškinti būsimam savanoriui savanorystės filosofiją, kad jis turėtų stiprią motyvaciją. Ruošiant savanorį reikia įdėti daug darbo, todėl gerai padėti pamatai garantuoja ilgalaikę savanorystę. Investuoti reikia į darbo kokybę. Savanoris turi dirbti ne bet kaip, o gerai. Jei nebūčiau savanoriavusi, tai dabar būčiau depresijoje. Matau, kaip žmonės bando mane dėl ligos guosti ir nustemba radę manyje dar tiek optimizmo, kurio ir jie tiek neturi. Daug apvažiavau, daug pamačiau, daug išmokau, daug informacijos turiu, blogas būdo savybes „išravėjau“, geras išsiugdžiau. Savanorystė yra būdas atstatyti teisingumą savo pačių pastangomis. Nijolė pati būdama senjorė ėmė aktyviai ginti senjorų teises Lietuvoje ir tarptautiniuose tinkluose, rūpintis jų gerove. PMVC išleistas plakatas su dviem besibučiuojančiais senukais ir užrašu „ar gerbi juos? Ar padedi jiems?“ bene penkerius metus kabėjo daugelyje viešų vietų Kaune ir niekas nenorėjo, o gal ir nedrįso nukabinti. Ši kompetencija įgalina konstruktyviai gerinti savo situaciją nesiskundžiant ir nekaltinant kitų, o imantis kuriančios ir apjungiančios bendraminčius iniciatyvos. Milisenta, 28 metai, savanoriauja nuo vaikystės Savanoriauju nuo mokyklos laikų. Pradėjau „Dvasinės pagalbos jaunimui centre“ (Klaipėdoje), vėliau tapau skautų vadove, teko talkininkauti ne viename masiniame renginyje Lietuvoje ir užsienyje. Įgijusi magistro diplomą, ėmiau ieškoti savanoriavimo galimybių užsienyje. Nesunkiai radau reikalingos informacijos apie ES programą „Europos savanorių tarnyba“, tuo labiau, kad savo aplinkoje turėjau ne vieną draugą ar pažįstamą, kuris savanoriavo Lietuvoje ar užsienyje pagal šią programą. Programos privalumas – apmokamos visos kelionės, apgyvendinimo ir draudimo išlaidos, savanorio parengimo mokymas, reagavimas ir pagalba iškilus sunkumams. Norint vykti į Europos šalis, procedūra nėra sudėtinga, tačiau mano atveju procedūros, dėl projekto patvirtinimo Bolivijoje, užėmė tikrai daug laiko. Gyvenimo Europoje patirties jau turėjau, todėl norėjau kito kontinento. Akys nukrypo į Pietų Ameriką. 2008 m. intensyviai ieškojau organizacijų/projektų internete, per draugus, vietos organizacijas. Norėjau vykti per „Europos savanorių tarnybą“ (EST). Suradau organizacijas Lietuvoje ir Bolivijoje, parašėme projektą... Deja, projektas buvo atmestas du kartus. Nors finansavimas ir nebuvo skirtas, organizacija Bolivijoje patvirtino, kad manęs vis tiek laukia, kad apmokės mano apgyvendinimo ir maitinimo išlaidas. 92 Tad man teliko pačiai pasirūpinti kelione. Taigi, nusipirkau bilietus, pasiskiepijau reikalingais bei rekomenduojamais skiepais, susikroviau 20 kilogramų sveriantį lagaminą ir pirmą kartą išvažiavau į kitą pasaulio kraštą (anksčiau keliaudavau tik Europoje). 2009 m. (11 mėn.) jau savanoriavau organizacijoje – fonde „Nauja bendruomenė“. Fondas turi tris centrus skurstančiųjų rajone. Vaikai nuo pirmos iki aštuntos klasės praleidžia pusdienį centre. Čia rengiamos pamokos, siekiant įtvirtinti mokykloje įgytas žinias (matematikos, gimtosios kalbos ir t.t.), taip pat laiko skiriama rankdarbiams, žaidimams ir kitokiai veiklai, ugdančiai lyderio savybes. Pagrindinis tikslas yra „pažadinti“ vaikus, kad jie išmoktų būti atsakingi už savo veiksmus, turėtų savo nuomonę, gebėtų reaguoti į šeimos problemas, aktyviai dalyvautų bei organizuotų bendruomenės gyvenimą. Taigi, dirbau su šiais vaikais. Taip pat kartą per savaitę susitikdavau su jaunimu ir vesdavau užsiėmimus įvairiomis temomis. Lygiagrečiai vyko ir darbas su šeimomis: mamoms padėdavome gaminti pusryčius vaikams, organizuodavome mėnesinius susitikimus, kur tėvai klausydavo paskaitų apie sveikatą namuose, vaikų auklėjimą, vyrų ir moterų lygybę ir pan. 2011 m. (8 mėn.) ir vėl savanoriauju Bolivijoje, tik kitoje organizacijoje, vietos bendruomenės bibliotekoje, kur su kitais dviem savanoriais mokome anglų kalbos, kompiuterinio raštingumo ir teikiame pagalbą sunkiai besimokantiems (matematika ir gimtoji kalba). Taip pat šalia šių darbų padedame projekte „Moterys kritinėse situacijose“, kur rengiami savęs pažinimo ir technikos mokymo užsiėmimai moterims, patiriančioms smurtą, gyvenančioms ir auklėjančioms daugiavaikes šeimas skurde. Rengiame kasmėnesinius bendruomenės stiprinimo susitikimus. Kai išvažiavau į Boliviją, giminių, draugų ir artimųjų pasiūlymai pradėti gyventi rimčiau būna labai įnirtingi – juk tau nebe „-niolika”. Sako: „statyk namą, pirk butą, „ženykis”, augink vaikus, dirbk rimtus darbus, o ne po pasaulį blaškykis“. Žmonės dažniausiai ieško saugumo ir tai suprantama taip: namai, vaikai, darbas, pinigai. Mano požiūriu tą patį, tik kitaip, aš turiu čia – darbas su vaikais, pinigų užtenka pavalgyti ir truputį pakeliauti. Ko daugiau reikia... O mainais už tai gaunu neįkainojamą patirtį, kuri man padės vėliau auklėti savo vaikus, rasti mėgstamą darbą, kuris mane aprūpins būstu ir duona. Taigi, nieko neprarandu, o tik laimiu. Beje, teko matyti ir tokių situacijų, kai žmogus nori savanoriauti, bet įsitikinimai, prisirišimas prie materialinės gerovės trukdo jam keisti savo požiūrį. Manau, jog požiūris į savanorystę ilgainiui turėtų pasikeisti. Žmonės pradeda skirti socialinę savanorystę nuo karinių misijų. Pirmas žingsnis žengtas. Dabar reikia eiti toliau viešinant savanoriavimo galimybes ir naudą. Tą ir stengiuosi nuolat daryti. Paskutiniu metu nemažai yra kalbama apie emocinį intelektą. Tai, ką Milisenta pristato daranti su savo gyvenimu, galima būtų apibrėžti kaip emocinio intelekto lavinimą. Tai sąmoningas pasirinkimas investuoti į asmeninę patirtį – tarpkultūrinį bendravimą, kalbų mokymąsi, mokymąsi išgyventi nepažįstamose kultūrose ir t.t. Nors iš pirmo žvilgsnio tai atrodo lengvabūdiškai, bet tai sąmoningas apsisprendimas kurti saugumą savo gyvenime, brandinant save kaip asmenybę, o ne įsigyjant dalykų, kurie visuomenėje lyg ir turėtų patvirtinti asmens statusą. 93 Savanorystė gali būti užkrečianti. 2009 m. buvau vienintelė savanorė savo organizacijoje, tačiau mano draugė Asta susidomėjo veikla ir metų pabaigoje atvyko į Boliviją manęs pakeisti. Nors ji pradžioje nemokėjo ispanų kalbos, ją išmoko čia dirbant su vaikais. Kaip ir bet kurioje kitoje savanorystės programoje, kalba nėra kliūtis: dauguma programų numato vietinės kalbos mokymą savanoriams. Vėliau ji dirbo kitoje organizacijoje, irgi Cochabamboje (Bolivija). Tuo tarpu, atsirado dar viena draugė Margarita, kuri išėjo iš darbo ir nusprendė 2010 m. skirti savanorystei. Jai teko dirbti vaikų darželyje Vacas kaime (2 val. kelio nuo Cochabambos). 2011 m. sausio mėnesį atvyko dar viena lietuvė Sigita, kuri susidomėjo galimybe savanoriauti dar 2010 m. sausio mėn., kai susipažinome vieno seminaro apie savanorystę metu. Visus metus taupė pinigus reikiamai sumai (kelionė, skiepai, draudimas...) ir šiuos metus pakeitusi Margaritą dirbs Vacas kaime. Aš pati grįžau iš Bolivijos 2009 m. gruodį, suradau organizaciją, kuri sutiko parašyti projektą pagal EST programą. Iš pirmo karto projektą atmetė, bet šiek tiek pakoregavus, teikėme antrą kartą ir mums projektą patvirtino. Pagal šį projektą Peru ir Bolivijoje savanoriauja 7 savanoriai iš Lietuvos, Estijos ir Italijos. Milisentos savanorystė ypatinga dar ir tuo, kad ji savanoriaudama sąmoningai atlieka sklaidą apie savanorišką veiklą ir per trejus metus į Boliviją pritraukė jau 10 savanorių, ir ne tik iš Lietuvos. Ji kuria savanorystės dienoraštį, kuriame kalbina visus skaitančius savanoriauti jai žinomuose projektuose Pietų Amerikoje, jei įdomu: http://milisentam.blogspot.com/ Ji pati rašo, kad savanorystė gali būti užkrečiama... Kas gi savanorystėje tokio užkrečiamo? Tikėtina, kad autentiškas santykis su žmonėmis, kuriuos sutinki, kuriems padedi ar su kuriais kartu savanoriauji. Nedaug yra erdvės visuomenėje, kur galima bendrauti ne hierarchiniame, bet lygiavertiškume „aš-tu“ lygmenyje. O būtent tokiame lygmenyje bendraujant, daugiausiai atrandama ir sužinoma apie save, nes per „tu“ galima suvokti kas esu „aš“. Toks santykis savanorystėje labiausiai ir žavi, lyg ir nieko ypatingo neatsitinka, bet nebesinori, kad tai pasibaigtų. Grįžus iš Bolivijos, draugė man padėjo surengti fotografijos parodą Klaipėdoje viešojoje bibliotekoje, kur buvo publikuota keletas straipsnių bei interviu apie savanorystę Bolivijoje laikraščiuose ir radijuje. Tokiu būdu pasklidus informacijai per 2010 m. ir ik šiol gaunu laiškus el. paštu arba per socialinį tinklą Facebook, su prašymu pasidalinti patirtimi Bolivijoje ar klausimais apie savanorystę. Į kiekvieną kruopščiai atsakinėju ir tikiuosi, kad mano suteikta informacija padeda jiems ieškoti projektų Europoje ar kituose kontinentuose. Taip pat savo patirtimi dalinausi įvairiose bendruomenėse: skautams, pagrindinėje mokykloje, aukštojoje mokykloje Klaipėdoje... Pamenu, kai atvykau į Boliviją, oro uoste mane pasitiko organizacijos atstovas. Kitą dieną nuvežė ant kalno, nuo kurio matosi visa Cochabamba (trečias pagal dydį Bolivijos miestas) ir pasakė: „Ten, šiaurėje, - turtingųjų rajonas, ten, pietuose, – skurstančiųjų rajonas. Taigi, gyvensi ir dirbsi pietuose“. 94 Tokia buvo mano pirma pažintis su metų trukmės stotele Bolivijoje. Mano ir vietinių boliviečių nuostabai organizmas reagavo ramiai – neturėjau jokių sveikatos sutrikimų nei dėl pasikeitusio maisto, nei dėl aukščio (miestas yra 2600 metrų virš jūros lygio). Tenka įveikti didžiulius buitinius bei kultūrinius skirtumus. Gana ryškūs socialiniai skirtumai – atskiruose Cochabambos kvartaluose, kuriasi skurdžiai gyvenantys ir kituose – turtuoliai. Beveiki du mėnesius visi vaikai man atrodė vienodi: jų plaukai – tamsūs, o akys – skvarbiai rudos. Iš pradžių jie taip pat negalėjo atsistebėti mano akių žalumu. Ne vienas manęs klausė, kodėl už savo pinigus vykau į tokią tolimą ir nežinomą šalį. Turėjau susitaupiusi šiek tiek pinigų, bet pagalvojau: buto už juos nenusipirksiu, mašinos man nereikia. Nesakau, kad ši kelionė buvo rožėmis klota – ten reikia būti budriam, važiuoti gali ryžtis tik tie, kurie moka save apginti. Ten greitai gali būti apgautas ir apvogtas, nes kiekvienas atvykėlis jiems – „vaikščiojanti piniginė“. Dauguma jų vaikų – labai drovūs, kalbėdami nedrįsta pakelti akių. Dalis tėvų neturi supratimo apie šiuolaikinį vaikų auklėjimą, mušti vaiką vis dar daug kur įprastas dalykas, ypač provincijoje ir t.t. Ši savanorystė man toks gyvenimo bagažas, kuris niekad pečių nenusvers, o susirasti tam bagaže kiekvienai situacijai ką nors naudingo tikrai pasiseks. Todėl ir visiems susidomėjusiems visada patariu – pirmyn, jei reikia padėsiu susirasti organizaciją ar reikiamus kontaktus. Tarptautinės savanorystės esmė ir nauda. Tokia savanorystė savo specifika yra orientuota ne tik į veiklą, kurią atlieka savanoriai, bet ir į susikalbėjimą tarp skirtingų kultūrų. Joje tiesiog savaime įspaustas tikslas – siekti taikos giliąja prasme. Ne per derybas ir kompromisus, bet per pažinimą ir priėmimą, per mokymąsi drauge ir empatiją skirtingoms situacijoms. Dažnai tarptautinė savanorystė lyg ir siekia atitaisyti padarytas klaidas – po karo atstatyti sugriautus namus ar pan. Įdomiausia tai, kad tą darbą atlieka tos pačios tautos žmonės, kurie tuos namus ir sugriovė. Tarptautinė savanorystė lyg ir kuria kitokį pilietiškumą – ne per baimę ir galią, bet per pasitikėjimą ir nuolankumą. Neretas principas, kurio skatinama laikytis vykstant į tarptautinę savanorystę (ypač Aziją, Afrika, Lotynų Ameriką) – pirmiausia priimti ten gyvenančių žmonių realybę ir padėti jų situacijoje kiek galima daugiau. Ne monopolizuoti ir keisti juos, bet padėti. Ir tokia laikysena kuria bendruomeniškumą ne tik tarp asmenų, bet ilgainiui ir tarp tautų. Nes nesinori kovoti prieš tuos, su kuriais prie vieno stalo buvo sėdėta. Taip pat pačius savanorius tarptautinė savanorystė lyg perkelia į kitą lygmenį. Iš stipraus, daug galinčio ir mokančio asmens, savanoris patenka į vaiko pozicijas, pirmiausia dėl kalbos, elgesio normų neišmanymo bei kitų kultūrinių aspektų. Tai verčia savanorį ateiti pas pagalbą priimančius ne su galią turinčio, bet su silpnojo laikysena. Ir dažnai vietiniai gyventojai padėdami savanoriui integruotis ir mokydami jį išgyvenimo pradžiamokslio, gauna didžiausią pagalbą – artimą, draugišką, geranorišką santykį. Dėl šitų ir daugelio kitų dalykų į tarptautinę savanorystę yra linkę investuoti tiek šalių sąjungos, tiek konkrečios šalys, tiek pavieniai asmenys. Ir ta investicija dažniausiai atsiperka šimteriopai, kaip savanorė Vytautė sakė „truputį duodi, o gauni daug daugiau“. 95 5. Išvados Savanoriškos veiklos apibrėžimas, šios veiklos organizatoriai ir dalyviai. Savanoriška veikla – tai prieš kelis šimtmečius įvairiose valstybėse atsiradęs reiškinys, kuris prisideda prie visuomenės solidarumo, socialinės sanglaudos ir bendruomeniškumo plėtros stiprinimo. Savanoriškoje veikloje išryškėja tokie atsiperkamumo aspektai, kaip ekonominė, socialinė, aplinkos tausojimo bei kita viešoji nauda valstybei. Savanoriška veikla sudaro sąlygas neinstituciniam ir neformaliam mokymuisi, suteikia galimybes pilietinės visuomenės plėtrai ir suformavimui, padeda kovoti su įvairiomis diskriminacijos formomis ir stereotipų formavimo reiškiniais, ji skatina lygiateisiškumą. Galiausiai, savanoriška veikla kuria socialinius ryšius, prisideda prie visuomenės sanglaudos ir gerina gyvenimo kokybę bei socialinę pažangą. Savanoryste galima apibūdinti kaip laisva valia fizinio asmens prisiimtas pareigas, atliekant visuomenei naudingą darbą, kuris paprastai būna neapmokamas. Savanoriu galima laikyti tokį asmenį, kuris vykdo tam tikrą naudingą veiklą, skirta tretiesiems asmenis, t.y. artimai nesusijusiems su juo pačiu ar jo aplinka. Pavyzdžiui, jei žmogus padeda savo kaimynui, su kuriuo gerai sutaria – tai nereiškia savanoriškos veiklos, kadangi ši pagalba yra draugiška ir kaimyniška. Tai tas pats, kaip padėti savo draugui statant namą, atliekant remonto darbus ar padedant spręsti tam tikrus klausimus. Savanoriška veikla taip pat nelaikoma ir nemokamu dalyvavimu įvairiose organizacijose narystės pagrindu, kadangi organizaciją (profesinę sąjungą, klubą, būrelį ar kitą asociaciją) bei narį vienija sąlygoti interesai – įsipareigojimai vieni kitiems. Tačiau jei tokios organizacijos narys prisidėtų prie organizacijos viršijant tokius įsipareigojimus (nemokamai rengtų paskaitas, organizuotų renginius ir kitą veikla), kurie skirti plačiam ratui asmenų, tuomet jį galima būtų laikyti savanoriu. Taigi, savanoris yra asmuo, kuris neatlygintinai skiria savo laiką ir energiją visuomenei naudingiems tikslams bei kuris neturi tiesioginės naudos iš atliekamos veiklos, tik pasitenkinimą savo darbu, patirties bei naujų įgūdžių ar žinių įgijimą. Savanorių skaičius įvairiose Europos Sąjungos valstybėse yra įvairus (nuo 43% D. Britanijoje iki 34% Lietuvoje). Pagal 2007 m. Eurobarometro atliktą tyrimą, visoje ES apskaičiuojama, jog savanoriškoje veikloje dalyvauja kas penktas ES gyventojas. Tačiau šie skaičiai yra sąlyginiai visų pirma dėl paties savanoriškos veiklos apibrėžimo traktavimo sudėtingumo, o antra – dėl atliekamų tyrimų duomenų pagrįstumo. Neaišku kokie duomenys, ar sociologinė apklausa ar masinis gyventojų surašymas, ar ne pelno organizacijų duomenų pateikimas, tiksliai atskleistų savanorių skaičių šalyje. 96 Visuomenei naudinga veikla bendraisiais požymiais laikoma tarptautinio bendradarbiavimo, žmogaus teisių apsaugos, mažumų integracijos, kultūros, religinių ir etinių vertybių puoselėjimo, švietimo, mokslo ir profesinio tobulinimo, neformalaus ir pilietinio ugdymo, sporto, socialinės apsaugos ir darbo, sveikatos priežiūros, nacionalinio saugumo ir gynybos, teisėtvarkos, nusikalstamumo prevencijos, gyvenamosios aplinkos pritaikymo ir būsto plėtros, autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos, aplinkos apsaugos ir kitose visuomenei naudingomis ir nesavanaudiškomis pripažįstamose srityse. Savanoriškos veiklos organizatoriai, remiantis sisteminiu teisės normų aiškinimu bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, turėtų būti laikomi įvairūs ne pelno subjektai (labdaros ir paramos fondai, asociacijos, viešosios įstaigos, religinės bendruomenės, bendrijos ir religiniai centrai, tarptautiniai visuomeninių organizacijų padaliniai). Tačiau įvairių šalių praktikoje pasitaiko ir pelno siekiančių subjektų bei valstybės institucijų, traktuojamų kaip savanoriškos veiklos organizatoriai. Tai priklauso nuo to, kiek valstybė reglamentuoja savanorišką veiklą teisės aktais. Pavyzdžiui, Danijoje visiems juridiniams asmenims (tiek ne pelno, tiek ir verslo įmonėms) nėra draudžiama organizuoti savanorišką veiklą, nors praktikoje savanoriškos veiklos atlikimas verslo įmonėse ar viešajame sektoriuje nėra populiarus. Šalyse, kuriose savanoriška veikla yra įteisinta teisės aktais (pvz. Lenkija ar Italija), yra aiškiai nurodoma, kad savanoriškos veiklos organizatoriumi gali būti tik ne pelno siekiantys subjektai – savanoriškos organizacijos. Savanoriškos veiklos traktavimas teisės aspektu, infrastruktūros plėtra Savanoriška veikla daugumoje ES valstybių narių nėra teisiškai reglamentuojama, išskyrus analizėje nagrinėtas Lenkiją ir Italiją. Tačiau šių šalių teisės aktai, reglamentuojantys savanorišką veiklą yra labiau pristatantys savanorystės principus ir nurodantys gaires savanoriškos veiklos organizavimui, nei griežtai reguliuojantys tokius santykius tarp savanorio ir organizacijos. Lietuvoje 2011 m. taip pat yra parengtas Savanoriškos veiklos įstatymo projektas, tačiau jo turinys taip pat atspindi bendrąją savanorystės sampratą bei galimas formas, nei imamasi griežto reglamentavimo. Todėl savanoriškos veiklos plėtrai prasmingiau būtų ne reglamentuoti, o ją labiau tirti, analizuoti bei įgyvendinti valstybės strategines programas jos skatinimui ir plėtrai. Visose analizuojamose šalyse veikia įvairios valstybės lygio tarybos, komisijos ar institucijos, prisidedančios prie savanoriškos veiklos skatinimo. Tad galima daryti išvadą, jog šios veiklos prasmingumu ir indėliu į šalies socialinę bei ekonominę vertę tiki ne tik patys savanoriai, bet ir valdžios institucijų atstovai. Tačiau verta pabrėžti, jog esminis valstybių dėmesys turi būti skiriamas ne pelno (nevyriausybinių organizacijų) sektoriaus stiprinimui, kadangi šis sektorius yra pagrindinis savanoriškos veiklos organizatorius. Valstybės, skirdamos ypatingą dėmesį NVO sektoriui, užtikrintų ir savanoriškos veiklos plėtrą, o tuo pačiu ir stiprintų savanoriškų organizacijų sektorių. Savanoriškų (nevyriausybinių) organizacijų sektoriaus paplitimas ir išsivystymo lygis ES šalyse yra skirtingas. Pavyzdžiui, D. Britanijoje tokių organizacijų suskaičiuojama per 170 97 tūkstančių, tuo tarpu Lietuvoje iki 30 tūkstančių. Žinoma, tai lemia ir populiacijos skaičius šalyje, tačiau esminį vaidmenį atlieka ir veikianti valstybinė politika tokių organizacijų infrastruktūrai plėtotis bei finansinių programų gausa. Santykiai, susiklostantys tarp savanorišką veiklą atliekančių asmenų ir savanorišką veiklą organizuojančių asmenų ar organizacijų, yra civiliniai teisiniai santykiai ir nepatenka į darbo teisės reguliavimo sritį. Taip yra todėl, jog tarp savanorių ir savanoriškos veiklos organizatorių nėra sudaroma darbo sutartis. Esminis darbo sutarties principas yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti jam sutartą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu. Šiuo atveju tarp organizacijos ir savanorio tokie santykių susitarimai nėra sudaromi. Savanoriams galima kompensuoti jų patiriamas išlaidas, reikalingas savanoriškai veiklai atlikti, kurios nėra apmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu. Į šias kompensacijas gali įeiti maitinimo išlaidos, nakvynės išlaidos, kelionės į renginio vykdymo vietą ir grįžimo atgal išlaidos visomis transporto priemonėmis ir kitos būtinosios išlaidos. Be to, Danijoje savanorių patiriamas išlaidas, jei jos neviršija 5.000 Danijos kronų, galima kompensuoti nepateikus jokių tai pagrindžiančių dokumentų ir šios savanorio pajamos nėra apmokestinamos papildomais pajamų mokesčiais. Draudimas. Asmenys, atliekantys savanorišką veiklą, nėra privalomai draudžiami nei socialiniu draudimu, nei sveikatos ar gyvybės draudimu. Šalyse, kur savanoriška veikla yra reglamentuojama teisės aktais, draudimo sąlygos yra įtvirtintos tik kaip rekomendacija, tačiau ne prievolė organizacijai apdrausti savanorį. Iš kitos gi pusės, nustatyti privalomo socialinio draudimo savanoriams negalima dėl to, kad savanoris negauna jokių pajamų, taigi nebūtų aišku, kokia įmoka turėtų būti mokama už jo draudimą. Be to, tokia prievolė būtų didelis apsunkinimas savanorišką veiklą organizuojančiai organizacijai, o tai sumažintų savanorystės patrauklumą. Savanoriškos veiklos indėlis į valstybės ekonomiką XXI amžiaus pradžioje, plėtojantis savanoriškai veiklai, ES valstybės ėmėsi iniciatyvos domėtis ekonomine savanoriškos veiklos verte ir jos indėliu valstybei. Tokie skaičiavimai atliekami iš dalies dėl to, kad norima pateisinti savanoriško sektoriaus egzistavimą rinkos ekonomikoje, o taip pat suprasti, kokia yra šio sektoriaus teikiama nauda arba ko valstybė netektų, jei šio sektoriaus nebūtų. Atsižvelgiant į tai, jog tokie apskaičiavimai yra ganėtinai sunkūs dėl duomenų nekonkretumo, tačiau jų žinojimas suteikia galimybę pagrįsti savanoriškos veiklos naudingumą ne tik socialiniu – pilietiniu matavimo vienetu, bet ir indėliu į šalies ekonomiką. 98 Nors Lietuvoje, Estijoje bei Lenkijoje savanoriškos veiklos indėlis šalies bendrajam vidaus produktui vis dar nėra apskaičiuojamas, D. Britanijos (2009 m.) duomenimis iš savanoriškos veiklos bendras indėlis į ekonomiką siekia 22,7 milijardus svarų sterlingų. Tačiau Danijos skaičiavimo rodikliai rodo, jog skaičiuojant savanoriško sektoriaus pajamas, gautas iš produktų gamybos arba paslaugų teikimo, 2003 metais šio sektoriaus indelis į šalies BVP (apskaičiuotas iš visos sektoriaus produkcijos vertės atėmus gamybos kaštus) siekė 36,747 milijardus Danijos kronų arba 2,6% viso BVP. Kitu skaičiavimo atveju, vertinant tai, jog organizacijų pajamos gaunamos iš centrinės bei vietinės valdžios subsidijų, narystės mokesčio, aukų ir kitų surenkamų lėšų, logiška šiuos pajamų šaltinius įtraukti skaičiuojant sektoriaus indėlį į šalies BVP. Įskaičiavus šių pajamų šaltinių vertę, gaunami papildomi 62,498 milijardai Danijos kronų arba 4,5% įnašą į BVP. Galiausiai, Danija apskaičiuoja ir sektoriuje atliekamo neapmokamo savanoriško darbo vertę, lygią 35,309 milijardams Danijos kronų arba 2,5% dydžio indelį į BVP. Taigi, bendras sektoriaus indelis į šalies BVP siekia 134.554 milijardų Danijos kronų arba 9,6% viso BVP. Taigi, nors šie skaičiai yra daugiau sąlyginiai, tačiau savanoriškos veiklos apskaičiavimas kaip indėlis į šalies bendrąjį vidaus produktą yra svarbus tuo, jog tai apčiuopiamai parodo tiek politikams, tiek visuomenei, tiek ir patiems savanoriams kokia prasminga ir vertinga yra savanoriška veikla. Baigiamoji išvada – būtina stiprinti ir plėtoti nevyriausybinių organizacijų sektorių, kadangi jis yra tiesiogiai susijęs su savanoriškos veiklos organizavimu ir propagavimu. Būtinos skaidrios ir efektyviai veikiančios finansinės programos NVO projektų finansavimui. Aiški valstybės politika ir strateginiai dokumentai dėl NVO sektoriaus ir savanorystės plėtros yra daug svarbesni, nei teisės aktų ar apibrėžimų kūrimas. Teisės aktų priėmimas ar jų pakeitimas užtikrina tik teisinį santykių reguliavimo principą, tačiau tokie reguliuojami santykiai (savanorio ir savanorišką veiklą organizuojančios organizacijos) neturės fundamentalaus turinio, jei valstybėse nebus aiškios strateginės politikos krypties ir finansinių programų tiek nevyriausybinių organizacijų stiprinimui, tiek ir savanoriškos veiklos plėtrai. 99 7. Santrauka Savanoriškos veiklos situacijos analize siekiama suteikti sisteminę savanoriškos veiklos apžvalgą Europos Sąjungos šalyse, tame tarpe ir Lietuvoje, bei įvertinti savanorystės veiklos sritis – kuriose viešojo gyvenimo srityse ši veikla yra vykdoma, įvertinti savanoriškos veiklos formas ir būdus. Analizėje pristatomi savanoriškos veiklos paplitimo mastai, savanoriškos veiklos nauda ir tikslai pačiam savanoriaujančiam asmeniui bei visuomenei. Be to, pristatoma ir savanoriškos veiklos išsivystymo infrastruktūra, teisinė aplinka bei statistiniai duomenys. Analizę sudaro 3 pagrindinės dalys – tai savanoriškos veiklos kaip reiškinio analizė, terminologijos ir šios veiklos suvokimo lygis visuomenėje bei valstybės institucijose, taip pat ir teisinė savanoriškos veiklos vykdymo situacijos analizė. Antroji dalis – tai Europos Sąjungoje vyraujančių savanoriškos veiklos modelių analizė. Šioje dalyje pristatoma savanoriškos veiklos situacija Didžiojoje Britanijoje, Danijoje, Italijoje, Lenkijoje, Estijoje bei Lietuvoje. Trečioje dalyje pateikiami gerosios praktikos pavyzdžiai nuo žemiausio – bendruomeninio lygmens iki tarptautinio, pristatant ir vertinant unikalias savanorių gerosios praktikos istorijas bei patirtis. Savanoriškos veiklos samprata Savanorystė – tai veiksmai, kylantys iš sąmoningo žmogaus noro atlikti tam tikrą darbą nesitikint už tai gauti materialinės naudos. Žmogus, atliekantis tokius veiksmus, t. y. tam tikrus darbus savanoriškai ir nesitikėdamas už tai atlygio, vadinamas savanoriu. Pagrindinis tokio žmogaus tikslas – padėti kitiems, siekiant visuomeninės, o ne asmeninės naudos. Savanoriu galima laikyti tokį asmenį, kuris vykdo tam tikrą naudingą veiklą, skirta tretiesiems asmenis, t. y. nesusijusiems su juo pačiu ar jo aplinka. Pavyzdžiui, jei žmogus padeda savo kaimynui, su kuriuo gerai sutaria – tai nereiškia savanorišką veiklą, kadangi ši pagalba yra draugiška ir kaimyniška. Tai tas pats, kaip padėti savo draugui statant namą, atliekant remonto darbus ar padedant spręsti tam tikrus klausimus. Savanoriška veikla taip pat nelaikoma ir nemokamu dalyvavimu įvairiose organizacijose narystės pagrindu, kadangi organizaciją (profesinę sąjungą, klubą, būrelį ar kitą asociaciją) bei narį vienija sąlygoti interesai – įsipareigojimai vieni kitiems. Tačiau jei tokios organizacijos narys prisidėtų prie organizacijos viršijant tokius įsipareigojimus (nemokamai rengtų paskaitas, organizuotų renginius ir kitą veikla), kurie skirti plačiam ratui asmenų, tuomet jį galima būtų laikyti savanoriu. Taigi, savanoris yra asmuo, kuris neatlygintinai skiria savo laiką ir energiją visuomenei naudingiems tikslams bei kuris neturi tiesioginės naudos iš atliekamos veiklos, tik pasitenkinimą savo darbu, patirties bei naujų įgūdžių ar žinių įgijimą. Savanoriška veikla atspindi žmogaus tobulėjimo, socializacijos, gebėjimų ir įgūdžių įgijimo bei neformaliojo mokymosi svarbias galimybes. Tai yra svarbios priemonės piliečių savivaldai ir jų, kaip aktyvių bendruomenės narių, įsipareigojimams formuotis. Savanoriška veikla taip pat prisideda prie solidarumo, socialinės sanglaudos ir bendruomeniškumo plėtros stiprinimo. Joje išryškėja šie atsiperkamumo aspektai: pabrėžta ekonominė, socialinė, aplinkos, bei kita nauda valstybei. Savanoriška veikla sudaro sąlygas neinstituciniam ir neformaliam mokymuisi, suteikia galimybes pilietinės visuomenės plėtrai ir suformavimui, būdama tokia plati savo veiklų spektru, 100 padeda kovoti su įvairiomis diskriminacijos formomis ir stereotipų formavimo reiškiniais, ji skatina lygiateisiškumą. Savanoriška veikla kuria socialinius ryšius, prisideda prie visuomenės sanglaudos ir gerina gyvenimo kokybę bei socialinę pažangą. Teisiniai savanoriškos veiklos aspektai Santykiai, susiklostantys tarp savanorišką veiklą atliekančių asmenų ir savanorišką veiklą organizuojančių asmenų ar organizacijų, yra civiliniai teisiniai santykiai ir nepatenka į darbo teisės reguliavimo sritį. Taip yra todėl, jog tarp savanorių ir savanoriškos veiklos organizatorių nėra sudaroma darbo sutartis. Esminis darbo sutarties principas yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti jam sutartą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu. Šiuo atveju tarp organizacijos ir savanorio tokie santykių susitarimai nėra sudaromi. Savanoriška veikla apibrėžiama per laisvą iniciatyvą, materialų neatlygintinumą ir socialinį naudingumą. Remiantis šiais savanoriškos veiklos požymiais galima teigti, kad jos organizatoriais turėtų būti juridiniai asmenys, kurių veiklos tikslas taip pat yra visuomeninis naudingumas. Bendraisiais požymiais visuomenei naudinga veikla laikoma tarptautinio bendradarbiavimo, žmogaus teisių apsaugos, mažumų integracijos, kultūros, religinių ir etinių vertybių puoselėjimo, švietimo, mokslo ir profesinio tobulinimo, neformalaus ir pilietinio ugdymo, sporto, socialinės apsaugos ir darbo, sveikatos priežiūros, nacionalinio saugumo ir gynybos, teisėtvarkos, nusikalstamumo prevencijos, gyvenamosios aplinkos pritaikymo ir būsto plėtros, autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos, aplinkos apsaugos ir kitose visuomenei naudingomis ir nesavanaudiškomis pripažįstamose srityse. Savanoriškos veiklos gerosios praktikos pavyzdžiai Pateikiant gerosios savanoriškos veiklos pavyzdžius, verta paminėti, jog savanorystėje vienas iš svarbiausių aspektų yra asmeninis kiekvieno savanorio apsisprendimas. Dėl to, kiekvieno savanorio istorija iki apsisprendimo savanorystei ir savanoriaujant yra visiškai unikali bei autentiška. Visose 5 savanorių (nuo 28 iki 76 metų amžiaus) savanoriškos veiklos istorijose galima daryti išvadą, jog savanoriai patiria pagarbą ir pripažinimą ne dėl to, kokį vaidmenį atlieka, o tiesiog dėl to, kad jie yra savanoriai. Ir taip pat gali tokį santykį suteikti tiems, kuriais jie rūpinasi. Tokiu būdu visuomenėje, kurioje vyrauja individualizmas ir dažnai vienišumas, atsiranda galimybė dalinimuisi, pripažinimui ir žmogaus orumo didinimui. Nors vis dar tebėra diskutuojama arba abejojama dėl ko verta žmogui savanoriauti – imtis iniciatyvos ir padėti kitiems, savanorystė vis stipriau įeina į mūsų aplinką ir duoda savo brandžių vaisių. Apžvelgiant gerosios praktikos pavyzdžius akivaizdžiai matyti, kokia perspektyva atsiveria patiems savanoriaujantiems pasitraukus iš individualistiško gyvenimo ir atėjus į bendruomenes, organizacijas ar tiesiog pas kitus žmones. Gerosios praktikos pavyzdžiuose pristatomos savanoriavimo istorijos nuo Lietuvos miestelio iki savanorystės tarptautiniu mastu. 101 Europoje vyraujančių savanoriškos veiklos šalių analizė Savanoriška veikla vyksta visose Europos Sąjungos šalyse, nepaisant tautų kultūrinių skirtumų, istorinės ar geopolitinės padėties. Kiekvienoje šalyje yra skirtingi savanorystės paplitimo mastai, skirtingai reguliuojami santykiai tarp savanorių ir savanorišką veiklą organizuojančių organizacijų. Tačiau pagrindinis aspektas – savanoriškos veiklos naudingumo suvokimas ir pripažinimas, vienija visas Europos Sąjungos šalis. Vertinant istoriniu kontekstu, verta paminėti, jog posovietinėse šalyse (Lietuva, Estija, Lenkija) savanoriška veikla yra menkiau išplėtota, lyginant su Vakarų Europos šalimis, kadangi okupacijos metu tokia veikla šių šalių visuomenėse nebuvo skatinama. Palyginimui, Lietuvoje bei Estijoje savanoriškoje veikloje dalyvauja iki 30% gyventojų, tuo tarpu D. Britanijoje ar Danijoje šis procentas siekia net iki 50%. Analizuojant instituciniu aspektu, visose analizuojamose šalyse (Danija, D. Britanija, Italija, Lietuva, Estija) savanoriška veikla specialiais teisės aktais nereguliuojama. Tik Lenkijoje savanoriška veikla yra reglamentuojama specialiu įstatymu. Savanoriškos veiklos organizatoriais visose šalyse gali būti tiek nevyriausybinės organizacijos, tiek ir kitos ne pelno organizacijos – profesinės sąjungos, susivienijimai ir kt. Tačiau Danijoje savanoriškos veiklos organizatoriais gali būti ne tik ne pelno organizacijos, įskaitant ir valstybės institucijas, bet ir verslo įmonės. Savanoriškos organizacijos pagal savo prigimtį visose analizuojamose šalyse yra panašios – tai savanoriška piliečių iniciatyva įkurtos ne pelno organizacijos, tokios kaip asociacijos, labdaros ir paramos fondai ar kitos ne pelno organizacijos. Tik jų skaičius įvairiose šalyse svyruoja nuo apytiksliai 16.000 Estijoje ar 27.000 Lietuvoje iki 82.000 Danijoje, ar net 170.000 D. Britanijoje. Valstybės institucijų indėlis savanorystės plėtros atžvilgiu analizuojamose šalyse yra įvairus, tačiau visas vienija bendras bruožas – kiekvienoje šalyje veikia tam tikri komitetai ar komisijos, sudarytos iš valstybės ir savanoriškų organizacijų atstovų. Šių struktūrų tikslas yra skatinti savanorišką veiklą bei plėtoti nevyriausybinių organizacijų sektoriaus infrastruktūrą. Teisiniu aspektu, visose šalyse savanoriais gali būti bet kurie pilnametystės (ar nepilnamečiai, gavę tėvų leidimus) asmenys, nepriklausomai nuo jų socialinės – profesinės padėties. Savanoriai už savo vykdomą veiklą negauna atlygio, tačiau sudaroma galimybė kompensuoti savanorio patiriamas kelionės, maitinimo ar kitas išlaidas. Bet kokie socialiniai ar sveikatos bei gyvybės draudimai savanoriams nėra garantuojami visose analizuojamose šalyse. Ekonominiu aspektu, savanoriška veikla visose šalyse sukuria pridėtinę vertę kiekvienos šalies ekonomikai. Šalyse, kuriose savanoriškos veiklos indėlis į bendrąjį vidaus produktą yra apskaičiuojamas, savanorystė vertinama kaip ženklus indėlis į šalies ekonomiką. Pavyzdžiui, Danijoje apskaičiuota, jog savanoriškos veiklos indėlis į BVP sudaro net 9,6%, tuo tarpu Italijoje, Lietuvoje ar Estijoje tokie skaičiavimai vis dar nėra atliekami. 102 7. Summary Analysis of voluntary activities aims at presentation of systematic survey of voluntary activities in the European Union countries, including Lithuania, evaluation of fields of voluntary activities, i.e. in which fields of public life volunteering takes place, and evaluation of forms and means of voluntary activities. The analysis presents the extent of voluntary activities, its use and aims of a volunteer and society. Moreover, it presents developmental infrastructure, legal environment and statistical data for voluntary activities. Analysis consists of 3 main parts: analysis of voluntary activities as a phenomenon, level of perception of terminology and voluntary activities in society and state institutions, and legal analysis of implementation of voluntary activities. Second part deals with the analysis of models of voluntary activities prevailing in the European Union. This part also presents the situation of volunteering in Great Britain, Denmark, Italy, Poland, Estonia and Lithuania. By presenting and evaluating unique stories and experiences of good practice of volunteers, third part provides good practice examples from the lowest communal level to the international level. Concept of voluntary activities Volunteering is defined as actions, arising from deliberate will of a person to perform particular work without receiving any material gain. Person undertaking these actions, i.e. undertaking actions voluntarily and without remuneration, is referred to as volunteer. The main aim of such person is to help others, by seeking to benefit the society rather than oneself. A volunteer can be defined as a person who undertakes certain useful activities to benefit third parties, i.e. people who are not related with him/her or his/her environment. For example, if a person helps his/her neighbor it is not considered to be volunteering, because such help is friendly and neighborly. It is the same as helping one’s friend to build a house, make repairs or solve other problems. Moreover, voluntary activities do not include unpaid participation in various organizations based on membership, since organization (labor union, club, circle or other association) and its member are bound by conditional concerns – mutual obligations. However, if a member of such organization joins the organization on terms exceeding such obligations (delivers lectures, organizes events, etc. for free), and these activities benefit a wide range of people, such person can be considered a volunteer. Therefore, a volunteer is a person who spends his/her time and energy doing something that aims to benefit the society and does not receive any remuneration and direct gain, except for pleasure, experience and new skills or knowledge. Voluntary activities reflect important possibilities of perfection, socialization, acquisition of abilities and skills, and informal learning of a person. These are important vehicles for selfgovernance and formation of obligations of citizens as active members of the society. Volunteering also contributes to strengthening of solidarity, social cohesion and sociality development. In volunteering, the following “buying-off” aspects are evident: emphatic economic, social, environmental and other benefit for a state. Volunteering allows for noninstitutional and informal learning, enables development and formation of civil society. 103 By including a wide range of activities, volunteering helps to fight various forms of discrimination and phenomena of stereotype formation, and promotes equality. Voluntary activities create social ties, contribute to social cohesion and improve quality of life and social advance. Legal aspects of voluntary activities Volunteers and organizers of voluntary activities do not conclude contracts of employment; therefore, relationships between volunteers and persons or organizations arranging voluntary activities are civil legal relations and do not fall under the field of regulation of labor law. The main principle of contract of employment is agreement between an employee and employer, by which an employee undertakes to perform functions of a particular profession or qualification, or work under working arrangements of a workplace, and employer undertakes to provide an employee with work established in the contract of employment, pay wage agreed in the contract, and ensure working conditions established by labor laws, other legislative acts, collective agreements and by the agreement of the parties. In this case, there is no such agreement between a volunteer and the organization. Volunteering is defined through free initiative, non-remuneration and social expediency. Basing on these attributes of volunteering, it can be stated that organizers of voluntary activities should be legal entities aiming at public benefit. In general terms, public benefit activities are considered to be activities in fields of international cooperation, human rights protection, integration of minorities, culture, promotion of religious and ethnic values, education, professional development, informal and civic education, sport, social security and labor, health care, national security and defense, law and order, crime prevention, accommodation of living environment and dwelling development, copyright and related rights protection, environmental protection and other fields recognized as benefiting society and selfless. Good practice examples in voluntary activities By presenting examples of good voluntary activities, it is worth mentioning that one of the most important aspects of volunteering is personal self-determination of each volunteer. Thus, a story of each volunteer before the decision to become a volunteer and during volunteering is completely unique and authentic. The stories of 5 volunteers (whose age rages from 28 to 76) show that volunteers are respected and appreciated not because of the particular functions that they perform, but simply because they are volunteers. They can also accord such relation to those who are being taken care of. Thereby, opportunity to share, appreciate and enhance human dignity begins to appear in society dominated by individualism and loneliness. Although reasons for volunteering, taking initiative and helping others, are still being discussed or challenged, volunteering becomes more and more common in our environment and bears its fruits. Overview of good practice examples shows what prospects open up to the volunteers when they decide to abandon individualistic way of living and undertake activities in society, organization or simply in other peoples’ favor. Good practice examples present volunteering stories from small Lithuanian town to volunteering on the international level. 104 Analysis of countries of voluntary activities prevailing in Europe Volunteering takes place in all European Union countries, regardless of cultural differences of nations, historical or geopolitical situation. Each country displays different levels of prevalence; relationships between volunteers and organizers of voluntary activities are regulated differently as well. However, the main aspect of volunteering, i.e. perception and appreciation of its usefulness, is common to all European Union countries. In terms of historical context, it is worth mentioning that in post-Soviet countries (Lithuania, Estonia, Poland), where during the occupation, voluntary activities were not promoted; volunteering is poorly developed compared with Western European countries. For example, in Lithuania and Estonia, up to 30% of population participates in voluntary activities, whereas in Great Britain or Denmark, the percentage reaches up to 50%. In terms of institutional aspect, none of the analyzed countries (Denmark, Great Britain, Italy, Lithuania, and Estonia) regulates volunteering by special legislative acts. Only in Poland, voluntary activities are regulated by the special law. In all countries, organizers of volunteering can be both non-governmental organizations and other non-profit organizations, such as labor unions, associations, etc. However, in Denmark, organizing of voluntary activities is limited to non-profit organizations, including state authorities and business enterprises. The nature of voluntary organizations is similar in all the countries – these are non-profit organizations established on the basis of voluntary initiative of citizens, e.g. associations, endowments or other non-profit organizations. It is their number that differs from country to country, e.g. from approximately 16.000 in Estonia, 27.000 in Lithuania, to 82.000 in Denmark, or 170.000 in Great Britain. Contribution of governmental institutions, in terms of volunteering development, varies in different countries that were analyzed, however, there is one common attribute – each country has particular committees or commissions, comprising of representatives from governmental and voluntary organizations. The aim of these structures is to promote volunteering and develop infrastructure of the sector of non-governmental organizations. In terms of legal aspect, in all countries any person who attained lawful age (or minors who have permission of parents) can be a volunteer, irrespective of his/her social or professional status. Volunteers do not receive remuneration for the activities that they perform; however, there is a possibility to receive compensation of travel, food or other expenses. In all analyzed countries, volunteers are not provided with any social or health and life insurance. In terms of economic aspect, volunteering creates added value for the economy of each country. In countries, where contribution of volunteering to the gross domestic product (GDP) is calculated, volunteering is considered to be a marked contribution to country’s economy. For example, in Denmark, it was estimated that contribution of volunteering to the GDP comprises 9.6%, whereas Lithuania or Estonia still does not perform such calculations. 105 8. Informacijos šaltiniai 1. Tyrimas „Lietuvos nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimas su valstybės ir savivaldybių institucijomis bei įstaigomis“, Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras, 2006 2. Tyrimas „Lietuvos nevyriausybinių organizacijų situacijos analizė“, Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras, 2005 3. Tyrimas „Lietuvos nevyriausybinių organizacijų tarybos sukūrimo galimybių studija“, Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras, 2010 4. Analizė „Savanoriškos veiklos teisinė aplinka Lietuvoje“, Lietuvos laisvosios rinkos institutas, 2009 5. „Savanorių vadybos nevyriausybinėse organizacijose pagrindai“, Savanorių centras, 1998 6. „Kaip būti geru savanoriu“, Savanorių centras, 1999 7. Interviu su savanorėmis: Nijole Šerkšniene, Vytaute Paškevičiūte, Justina Stefanovič, Nijole Arbačiauskiene bei Milisenta Misevičiūte, 2011 8. European Commission-DG EAC, 2010. Study on volunteering in the EU. Country Reports in United Kingdom, Poland, Estonia, Denmark, Italy, London: GHK. 9. Helping out (2007) written by Low, N., Butt, S., Ellis Paine, A. and Davis Smith, J and published by the Cabinet Office. 10. The Citizenship Survey in England and Wales. Home Office, since 2006 Department for Communities and Local Government (DCLG) http://www.communities.gov.uk/publications/corporate/statistics/citizenshipsurveyq4200809 11. Almanac Survey, www.ncvo-vol.org.uk 12. The National Survey of Volunteering was carried out in 1997 (Davis Smith, 1998). Institute of Volunteer Research (IVR) http://www.ivr.org.uk/bulletins.htm 13. Time bank Media Centre, http://www.timebank.org.uk/mediacentre/research.php 14. Volunteer Development Scotland (VDS), http://www.vds.org.uk/tabid/175/Default.aspx. 15. Wales Council for Voluntary Action (WCVA);http://www.wcva.org.uk/main/dsp_home.cfm. 16. Volunteer Development Agency (VDA); http://www.volunteering-ni.org/ 17. Siciński A. (2001) Volunteers at the Heart of Culture: Culture, Civil Society and Volunteerism in Europe. Conference Reader. Newcastle upon Tyne, United Kingdom. Available from Internet: http://www.circlenetwork.org/activity/newcastle2001/poland.htm 18. Leś, E., Nałęcz, S., Wygnański, J. (2001) Defining the Nonprofit Sector: Poland. Working Papers of the Johns Hopkins. Comparative Nonprofit Sector Project, No. 36. Baltimore: The Johns Hopkins Centre for Civil Society Studies. 19. Baczko, A., Ogrocka, A. (2008) Volunteering, Philanthropy and 1% - research report 2007. Warsaw: Stowarzyszenie Klon/Jawor. Available from Internet: http://www.portal.ngo.pl/files/civicpedia.pl/public/raporty/3w-wolont_filant_internet.pdf 20. Department of Public Benefit. Available from Internet: http://www.pozytek.gov.pl/ 21. Klon/Jawor Association (2004) NGOs in Poland - basic facts. Available from Internet: http://www.ngo.pl/files/01english.ngo.pl/public/ Basic _f acts_2004.pdf 22. Zakład Badań Naukowych Polskiego Towarzystwa Socjologicznego (2008) Diagnosis of operating problems in the public benefit organisations - a test report. PTS Warsaw. 106 23. Association of Voluntary Service Organisations AVSO and European Volunteer Centre CEV (2005) Country Report on Legal Status of Volunteers in Poland. CEV & AVSO Project: Legal Status of Volunteers, Brussels. Available from Internet: http://www.cev.be/data/File/Poland_legalstatus.pdf 24. Herbst J. (2008) Współpraca organizacji pozarządowych i administracji publicznej w Polsce 2008 – cztery lata po. Stowarzyszenie Klon/Jawor, Warszawa. 25. Podstawowe dane o finansach sektora (2008), Stowarzyszenie Klon/Jawor. Zakład Badań Naukowych Polskiego Towarzystwa Socjologicznego (2008) Diagnosis of operating problems in the public benefit organisations - a test report. PTS Warsaw. 26. Comparative Nonprofit Sector Project. 2004. The Johns Hopkins University. Baltimore, Maryland. Last updated 10 Mar 2005. Available from Internet: http://www.jhu.edu/cnp/research.html 27. Kask, H (2002) Non-Governmental Organisations in Estonia. Estonian Institute 28. Lagerspetz, M., Rikmann, E. (2008) Civil initiative and voluntary organizing, Mati Heidmets (ed.). Estonian Human Development Report 2007. Tallinn: Eesti Ekspressi Kirjastus 29. Eesti Siseministeerium (Estonian Ministry of Interior) (2006) Eesti vabatahtliku tegevuse arengukava aastateks 2007-2010 Available at http://www.vabatahtlikud.ee/UserFiles/arengukava/vta_2007_2010_31_jaan_2007.pdf 30. TNS Emor and Praxis Centre for Policy Studies (2008) Participation in Volunteering. Vabatahtlikus tegevuses osalemine Eestis 2008, Survey report, Vabatahtliku tegevuse arenduskeskus (Volunteer Development Estonia) 31. Government Act No. 94 of 08.02.2000…. 01.01.2010 “List of non-profit associations and foundations benefiting from income tax incentives” 32. Network of Estonian Non-profit Organisations, 2009. 33. Kask, H (2002) Non-Governmental Organisations in Estonia. Estonian Institute. 34. Estonian National Development Plan for Volunteering 2007-2010; http://www.vabatahtlikud.ee/et/Vabatahtlik-tegevus/Vabatahtliku-tegevuse-olukordEestis/Arengukava) 35. Code of ethics (available at the website of Network of Estonian Nonprofit Organizations http://www.ngo.ee/7458) 36. Code of conduct available at the volunteer portal (http://www.vabatahtlikud.ee/et/Vabatahtliktegevus/Vabatahtliku-tegevuse-olukordEestis/Vabatahtliku-tegevuse-hea-tava) 37. Vutt, M. (2005) Country Report on the legal status of volunteers in Estonia. 38. Ministry of Interior, 2009. 39. Volunteer Development Estonia, 2009. 40. Boje, T., T. Fridberg & B. Ibsen, eds. (2006) Den Frivillige Sektor I Danmark - Omfang og Betydning, Socialforskningsinstituttet. 41. Boje T. & B. Ibsen (2006) Frivillighed og Nonprofit i Danmark – Omfang, Organisation, Økonomi og beskæftigelse, Socialforskningsinstituttet. 42. DIF, DFIF & DGI (2003) Skat: Skattemæssige forhold for idrætsforeninger, DIF, DFIF / DGI. 43. DIF/Olympisk Komite (2006) DIF’s politiske program 2006-2010, DIF. 44. Hainsworth, J. (2005) Country Report on the Legal Status of Volunteers in Denmark, AVSO & CEV Project: Legal Status of Volunteers. 107 45. Hjære, M. & E. Koch-Nielsen (2003) MEM-VOL Migrant and Ethnic Minority Volunteering. Summary: Final Report Denmark, A Transnational Exchange Programme in Austria, Denmark, France, Germany, The Netherlands and United Kingdom in the framework of the Community Action Programme to Combat Social Exclusion (2002 2006). 46. Ibsen, B. & U. Habermann (2005) Defining the voluntary, non-profit sector in Denmark, Working Papers of The Johns Hopkins Comparative Nonprofit Sector Project. 47. Ministry of Culture (2001) Charter for interaction between Volunteer Denmark / Associations Denmark and the public sector. 48. Ministry of Foreign Affairs (2003) Dänische Themen: Sport. 49. Ministry of Social Affairs/The National Volunteer Centre (2001) The Voluntary Social Sector in Denmark, Ministry of Social Affairs. 50. Skov Henriksen, L. (2008) Local Volunteer Centres in Denmark. 51. The Danish Constitution: https://www.retsinformation.dk/Forms/R0710.aspx?id=45902) 52. Danish Act on Popular Education: http://www.socialjura.dk/index.php?id=2815_=18&cat=1&showpage=1&cHash=71b84c 6f75#7661 53. The Act on Social Service: https://www.retsinformation.dk/Forms/R0710.aspx?id=20938 54. The Gambling Act: https://www.retsinformation.dk/Forms/R0710.aspx?id=114734 55. European Volunteer Centre (CEV), Voluntary action in Italy – facts and figures, Brussels 2006 56. Ministry of social solidarity, Volontariato – Rapporto biennale sul volontariato in Italia 2005 (statistical data available for 2003) 57. Frisanco R., Volti e orizzonti del volontariato, Diocesane Caritas 33rd National congress ‘Do not conform to this world’, 2009 (statistical data available for 2006) 58. Italy’s response to the questionnaire ‘Voluntary activities in Italy’, compiled by the Council of Ministers’ Presidency, Department of Youth, 2008 59. National Observatory for Volunteering and the Ministry of Labour and social policies, Questions and answers – a tool for who wishes to have information on volunteering, 2001 60. EC & Regional Council of the Champagne Ardennes Region in France, The volunteering experiences portfolio – a tool to validate competences acquired during volunteering experiences 61. CSV and SOLIDAR, ‘Lessons from Europe conference report – A comparative seminar on Commissioning from the Third Sector in the EU’, March 2008 62. Salamon L. and Anheier H., Working paper of the John Hopkins Comparative Non profit Sector Project, 1993 63. Salamon L. and Anheier H., Working paper of the John Hopkins Comparative Non profit Sector Project, 1996 108 II. Visuomenės nuomonės tyrimas Tyrimo metodika Tyrimo laikas: 2011 m. vasario 11 – 21 d. Respondentų skaičius: N = 1002 Tyrimo objektas: 18 metų ir vyresni Lietuvos gyventojai Apklausos būdas: interviu respondento namuose Atrankos metodas: daugiapakopė, tikimybinė atranka. Respondentų atranka parengta taip, kad kiekvienas Lietuvos gyventojas turėtų vienodą tikimybę būti apklaustas. Apklausa vyko: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje, Visagine, Kauno, Alytaus, Šakių, Pakruojo, Šilutės, Utenos, Tauragės, Biržų, Švenčionių, Raseinių, Kupiškio, Molėtų, Telšių, Akmenės, Rokiškio, Mažeikių ir Ukmergės rajonuose. Tyrimas vyko 19 miestų ir 51 kaime. 2011 metų vasario mėn. 11-21 d. atliktas reprezentatyvus Lietuvos gyventojų tyrimas, kurio tikslas buvo išsiaiškinti Lietuvos gyventojų požiūrį į savanorišką veiklą, informuotumą šia tema bei jų dalyvavimą šioje veikloje. Viso buvo apklausta 1002 Lietuvos gyventojai visoje Lietuvoje. Į klausimą, ar žino, kas yra savanoriška veikla, didžioji dauguma (78%) atsakė teigiamai. Siekiant išvengti skirtingo savanoriškos veiklos interpretavimo apklausos metu, prieš tęsiant interviu respondentams būdavo pateikiamas savanoriškos veiklos apibrėžimas. Toliau buvo klausiama, ar Lietuvos gyventojai aktyviai dalyvauja savanoriškoje veikloje. Didžioji dauguma (78%) atsakė, kad ne. Savanoriškoje veikloje dalyvauja ar dalyvavo 34% respondentų (daugiau tokių tarp jaunimo, dirbančių specialistų), dar 23% nurodė, kad niekada nėra dalyvavę tokio pobūdžio veikloje, bet norėtų dalyvauti. 34% respondentų teigė, kad nedalyvauja ir neketina dalyvauti savanoriškoje veikloje. Pagrindinė to priežastis – niekas nepasiūlė (34%), per senas, silpna sveikata (30%) ir neturi laiko (26%). Visų buvo prašoma nurodyti, ką gali duoti savanoriška veikla joje dalyvaujantiems. Dažniausiai buvo teigiama, kad tai suteikia galimybę padėti kitiems (53%) ir galimybę būti naudingu visuomenei ar bendruomenei (47%). Respondentų nuomone, labiausiai savanoriška veikla yra reikalinga teikiant sveikatos priežiūros paslaugas: slaugant, lankant ar kitaip padedant ligoniams ar neįgaliesiems (70%). Savanoriškos veiklos plėtrą labiausiai, respondentų nuomone, turėtų skatinti valdžios institucijos (50%), patys savanoriai (45%) ir žiniasklaida (44%). O savanoriškai veiklai plėtotis labiausiai trukdo tai, kad Lietuvoje nėra savanorystės tradicijų (51%) bei informacijos trūkumas (42%). Informacijos apie savanorišką veiklą nepakanka 56% Lietuvos gyventojų (pakanka – 22%). Labiausiai norima gauti informacijos apie tai, kur kreiptis norint būti savanoriu (45%), kuo užsiima savanoriai (37%), kokios savanorio teisės (36%). Dauguma apklaustųjų (65%) mano, kad savanoriška veikla turėtų būti vertinama kaip visuomeninė veikla. Kad tai turėtų būti įskaičiuojama į darbo stažą, nurodė tik 17%. 109 Tyrimo rezultatai 3.1. Savanoriškos veiklos žinomumas Pats pirmasis klausimas tiriant Lietuvos gyventojų nuomonę apie savanorišką veiklą buvo „Ar Jūs žinote, kas yra savanoriška veikla?“. 1 pav. Ar Jūs žinote, kas yra savanoriška veikla? 78% respondentų teigė (1 pav.), kad jie žino, kas yra savanoriška veikla. Daugiau tokių tarp jaunimo (iki 29 m. – 87%), tarp turinčių aukštąjį išsilavinimą (91%), aukštesnių pajamų grupėje∗ (1001 Lt ir daugiau - 88%), Vilniuje (88%). Dešimtadalis respondentų (10%) teigė, kad nežino, kas yra savanoriška veikla. Daugiau nežinančių yra tarp vyresnio amžiaus žmonių (70 m. ir vyresni – 16%), neturinčių vidurinio išsilavinimo (21%). Buvo daroma prielaida, kad dalis respondentų gali ne visai teisingai suprasti, kas yra savanoriška veikla, todėl jiems būdavo pateikiamas šis savanoriškos veiklos apibrėžimas/ paaiškinimas: Savanoriška veikla – tai savo noru vykdoma veikla, už kurią negaunamas finansinis atlygis, ir kuri yra naudinga bendruomenei (t.y. ne giminaičiui, kaimynui ar draugui, taip pat tai nėra vienkartinis dalyvavimas). ∗ Pajamos, tenkančios vienam šeimos nariui per mėnesį. 110 3.2. Lietuvos gyventojų dalyvavimas savanoriškoje veikloje Respondentų buvo klausiama, ar, jų nuomone, Lietuvos gyventojai aktyviai dalyvauja savanoriškoje veikloje. 2 pav. Ar, Jūsų manymu, Lietuvos gyventojai aktyviai dalyvauja savanoriškoje veikloje? Dauguma respondentų (78%) mano, kad Lietuvos gyventojai nėra aktyvūs savanoriškoje veikloje. Kad Lietuvos gyventojai aktyviai dalyvauja savanoriškoje veikloje, manė 11%. 111 3.3. Sritys, kuriose savanoriška veikla labiausiai reikalinga Respondentams buvo pateiktos 6 sritys ir buvo prašoma pasakyti, kuriose iš jų labiausiai reikalinga savanoriška veikla. 3 pav. Kokiose srityse, Jūsų manymu, labiausiai reikalinga savanoriška veikla? (galimi keli atsakymai) 112 Dauguma Lietuvos gyventojų mano (3 pav.), kad labiausiai savanoriška veikla reikalinga: - - Teikiant sveikatos priežiūros paslaugas (70%): slaugant, lankant ar kitaip padedant ligoniams ar neįgaliesiems; Teikiant socialinę-psichologinę pagalbą sunkumus patiriantiems žmonėms (53%): jaunimui, vaikams iš asocialių šeimų, asmenims, grįžusiems iš įkalinimo įstaigų ir pan. Dažniau tokią pagalbą minėjo jaunimas (29 m. – 61%), turintys aukštąjį išsilavinimą (60%); Teikiant pagalbą stichinių nelaimių atvejais (51%); Saugant ir tvarkant aplinką (46%); Taip pat savanoriška veikla gali būti reikalinga padedant rengti kultūros, sporto ir laisvalaikio renginius (23%, iki 29 m. - 33%), vykdant švietimo veiklą (14%). 3.4. Dalyvavimas savanoriškoje veikloje Respondentų buvo klausiama, ar jie patys asmeniškai dalyvauja ar yra dalyvavę savanoriškoje veikloje. 4 pav. Ar Jūs esate dalyvavęs arba dalyvaujate savanoriškoje veikloje? Savanoriškoje veikloje dalyvauja ar yra dalyvavę apie trečdalį (34%) respondentų (4 pav.). Daugiau dalyvavusių/ dalyvaujančių yra tarp jaunimo (iki 29m. – 45%), dirbančių specialistų su aukštuoju (48%), aukščiausioje pajamų grupėje∗ (49%). Dar 23% niekad nedalyvavo savanoriškoje veikloje, bet norėtų dalyvauti. Nedalyvavo savanoriškoje veikloje ir neketina dalyvauti – 34%. Daugiau tokių vyriausioje amžiaus grupėje (70 m. ir vyresni – 57%), neturinčių vidurinio išsilavinimo (50%). ∗ Pajamos tenkančios vienam šeimos nariui per mėnesį. 113 5 pav. Kodėl nedalyvaujate savanoriškoje veikloje? (N=659, galimi keli atsakymai) Visų respondentų, kurie teigė, kad savanoriškoje veikloje nedalyvavo, buvo prašoma paaiškinti, kodėl (5 pav.). Buvo nurodytos šios pagrindinės nedalyvavimo savanoriškoje veikloje priežastys: - Niekas nepasiūlė (34%). Tarp jaunimo taip atsakiusių buvo 46%, tarp bedarbių – 53%; Per senas, silpna sveikata (30%). Šis atsakymas būdingas vyresnio amžiaus žmonėms (60-69 m. - 46%, 70 m. ir vyresni – 81%); Neturiu laiko (26%). 18-49 m. amžiaus grupėje šį atsakymą pasirinko 43%. Taip pat buvo pateikiamos šios nedalyvavimo savanoriškoje veikloje priežastys: nemanau, kad galiu būti kuo nors naudingas (12%), nemanau, kad to kam nors reikia (8%), apie šią veiklą nesu girdėjęs (7%). 114 3.5. Dalyvavimo savanoriškoje veikloje privalumai Nepriklausomai nuo to, ar respondentai dalyvavo ar ne savanoriškoje veikloje, jų buvo prašoma pasakyti, ką galėtų jiems duoti savanoriška veikla. 6 pav. Ką Jums gali duoti savanoriška veikla? (galimi keli atsakymai) Daugiau nei pusė (53%) mano, kad tai suteiktų jiems galimybę padėti kitiems (6 pav.). Tarp dalyvavusių/ dalyvaujančių tokioje veikloje taip teigiančių yra daugiau – 64%. Antroje vietoje pagal minėjimo dažnumą buvo galimybė būti naudingam visuomenei ar bendruomenei (47%). Tarp dalyvavusių/ dalyvaujančių šį atsakymą pasirinko 54%. Asmeninį pasitenkinimą paminėjo 28%, o dalyvaujantys/ dalyvavę 43%. Naujus draugus, pažintis nurodė 21%, t.y. maždaug tiek pat, kaip ir dalyvaujantys/ dalyvavę savanoriškoje veikloje (24%). 20% paminėjo galimybę panaudoti savo sugebėjimus, 18% - galimybę įgyti naujų įgūdžių, patirties, 17% - galimybę turiningai praleisti laisvalaikį, 7% – galimybę būtį įvertintu, pripažintu, 6% - galimybę lengviau rasti darbą. 115 3.6. Savanoriškos veiklos vykdymo būdai Visų respondentų buvo klausiama, kokiu būdu jie norėtų vykdyti savanorišką veiklą. 7 pav. Kokiu būdu vykdote ar norėtumėte vykdyti savanorišką veiklą? (galimi keli atsakymai) Daugiausiai respondentų (58%) teigė, kad, jeigu dalyvautų savanoriškoje veikloje, norėtų tai daryti dirbdami savo bendruomenės labui (7 pav.). Rečiau buvo nurodomas darbas organizacijoje, kuri padeda kitiems (35%), rečiausiai – pagalba organizuojant nekomercinius renginius (10%) ir profesinių konsultacijų teikimas (7%). 3.7. Savanoriškos veiklos skatinimas Tyrimo metu buvo aiškinamasi, kas, respondentų nuomone, turėtų užsiimti savanoriškos veiklos skatinimu Lietuvoje. 8 pav. Kas turėtų skatinti savanoriškos veiklos plėtrą? (galimi keli atsakymai) 116 Dažniausiai buvo teigiama (8 pav.), kad savanorišką veiklą skatinti turėtų valdžios institucijos (50%), patys savanoriai (45%) ir žiniasklaida (44%). Rečiau su savanoriškos veiklos skatinimu buvo siejamos nevyriausybinės organizacijos (37%), mokyklos (35%, iki 29 m. – 51%). Rečiausiai respondentai minėjo verslo įmones (13%). 3.8. Veiksniai, trukdantys savanoriškos veiklos plėtrai Lietuvoje Respondentams buvo pateikti 6 veiksniai, ir buvo prašoma pasakyti, kurie iš jų labiausiai trukdo savanoriškos veiklos plėtrai Lietuvoje. 9 pav. Kokie veiksniai, Jūsų manymu, labiausiai trukdo savanoriškai veiklai plėtotis Lietuvoje? (galimi keli atsakymai) Dažniausiai respondentai nurodė šias savanoriškos veiklos kliūtis Lietuvoje (9 pav.): - Nėra savanorystės tradicijų (51%). Informacijos apie savanorišką veiklą trūkumas (42%). Mokykloje nepratinama neatlygintinai daryti gera kitiems (38%). Mūsų žmonės nemoka organizuotis (35%). Ketvirtadalis respondentų (26%) minėjo netobulus įstatymus. Dažniau juos minėjo dalyvaujantys ar dalyvavę savanoriškoje veikloje (34%). 117 3.9. Savanoriškos veiklos statusas Tyrimo metu buvo klausiama, kaip turėtų būti vertinama savanoriškos veiklos patirtis: ar ji turėtų būti prilyginama darbo stažui, hobiui/ pomėgiui ar visuomeninei veiklai. 10 pav. Kaip turėtų būti vertinama savanoriškos veiklos patirtis? (galimi keli atsakymai) Du trečdaliai (65%) mano, kad savanoriškos veiklos patirtis turėtų būti vertinama kaip visuomeninė veikla (10 pav.). Šią nuomonę išreiškė ir panašus skaičius dalyvaujančių/ dalyvavusių savanoriškoje veikloje (69%). 19% teigė (dalyvaujantys/ dalyvavę – 16%), kad į tokią veiklą turėtų būti žiūrima kaip į hobį arba pomėgį. 17% mano, kad ši veikla turi būti įskaičiuojama į darbo stažą (tarp dalyvaujančių/ dalyvavusių veikloje – 16%). 3.10. Informacija apie savanorišką veiklą Lietuvoje Respondentų buvo klausiama, ar jiems pakanka informacijos apie savanorišką veiklą Lietuvoje bei kokios informacijos apie tokio pobūdžio veiklą jiems labiausiai trūksta. 11 pav. Ar Jums pakanka informacijos apie savanorišką veiklą Lietuvoje? 118 Kiek daugiau negu pusė (56%) respondentų teigia, kad jiems nepakanka informacijos apie savanorišką veiklą (11 pav.). Daugiau taip teigiančių tarp 30-39 m. amžiaus respondentų (69%), tarp nedalyvavusių, bet norinčių dalyvauti savanoriškoje veikloje (75%). 12 pav. Kokios informacijos apie savanorišką veiklą Jums labiausiai trūksta? (galimi keli atsakymai) Dažniausia respondentai nurodė, kad apie savanorišką veiklą trūksta šios informacijos (12 pav.): - Kur kreiptis norint būti savanoriu (45%). Tarp tų, kurie nedalyvavo, bet norėtų dalyvauti savanoriškoje veikloje, taip atsakiusių buvo 62%. Kuo užsiima savanoriai (37%). Kokios savanorio teisės (36%). Kokie reikalavimai keliami savanoriui (31%). 119
Similar documents
jaunimo statistinis portretas - OSP - Lietuvos statistikos departamentas
Jonavos, Kelmės, Skuodo, Telšių, Lazdijų rajonų ir Šiaulių bei Klaipėdos miestų
savivaldybėse, antrojo etapo metu – 2011 m. gruodžio–2012 m. gegužės mėn. –
tyrimai buvo atlikti likusiose Lietuvos s...