klaipëdos universitetas klaipëda university

Transcription

ISSN 1392-3137
KLAIPËDOS UNIVERSITETAS
KLAIPËDA UNIVERSITY
SOCIALINIAI MOKSLAI
SOCIAL SCIENCES
2011, 1 (54)
Klaipëda, 2011
Redakcijos kolegija/Editorial board
Vyriausiasis redaktorius / Editor-in-Chief
Lietuvių katalikų mokslų akademijos akademikas, prof. habil. dr. Stasys Vaitekūnas
Pavaduotojai / Deputy Editors
Prof. habil. dr. Juris Kruminš (Latvija/Latvia)
Prof. dr. Vaidutis Laurėnas (Lietuva/Lithuania)
Mokslinė sekretorė / Secretary
Prof. dr. Elvyra Acienė (Lietuva/Lithuania)
Nariai / Members
Prof. dr. Claes G. Alvstam (Švedija/Sweden)
Prof. dr. Vladimir Baar (Slovakija/Slovakia)
Doc. dr. Juliya Bogoyavlenska (Ukraina/Ukraine)
Doc. dr. Antanas Bučinskas (Lietuva/Lithuania)
LKMA akad. prof. habil. dr. Antanas Buračas (Lietuva/Lithuania)
Prof. dr. Susanne Frank (Vokietija/Germany)
Prof. habil. dr. Romualdas Grigas (Lietuva/Lithuania)
Prof. dr. Hartmut Häuβermann (Vokietija/Germany)
Prof. habil. dr. Vinsas Janušonis (Lietuva/Lithuania)
Prof. habil. dr. Jussi S. Jauhiainen (Suomija/Finland)
Dr. Marek Jerczynski (Lenkija/Poland)
Prof. dr. Helmut Klüter (Vokietija/Germany)
Prof. habil. dr. Wojciech Kosiedowski (Lenkija/Poland)
Prof. dr. Jose Lassiera (Ispanija/Spain)
Prof. habil. dr. Borisas Melnikas (Lietuva/Lithuania)
Prof. habil. dr. Tadeusz Palmowski (Lenkija/Poland)
Dr. Romana Provaznikova (Čekija/Czechia)
Prof. dr. Allan Puur (Estija/Estonia)
Doc. dr. Alona Rauckienė (Lietuva/Lithuania)
Doc. dr. Sigita Kraniauskienė (Lietuva/Lithuania)
Prof. dr. Keijo Virtanen (Suomija/Finland)
Prof. dr. Rainer Westermann (Vokietija/Germany)
Prof. dr. John Westerholm (Suomija/Finland)
Prof. habil. dr. Povilas Zakarevičius (Lietuva/Lithuania)
Tomo recenzentai: prof. dr. L. Šimanskienė, prof. dr. E. Acienė, prof. dr. A. Bučienė, prof. habil. dr. S. Vaitekūnas
Tomo redaktorė V. Urbonavičiūtė (Lietuva/Lithuania)
Tomo techninis redaktorius K. Saukantas (Lietuva/Lithuania)
Viršelio dailininkas A. Kliševičius (Lietuva/Lithuania)
Mokslinis žurnalas leidžiamas Klaipėdos universiteto nuo 1997 m.
Scientific magazine published since 1997 by Klaipėda University
Per metus išleidžiami 4 numeriai. Straipsniai spausdinami lietuvių, anglų ir vokiečių kalbomis
4 annual volume in Lithuanian, English and German languages
Žurnalas įtrauktas į tarptautinę referuojamų mokslo žurnalų bazę IndexCopernicus Master List
Magazine is referied in International Base IndexCopernicus Master List
Redakcijos adresas/Address
Herkaus Manto g. 84, 92294 Klaipėda, Lietuva, tel. (370 46) 39 88 95, fax (370 46) 39 89 99
Puslapis Internete/Internet address: http://www.ku.lt/leid
© Klaipėdos universitetas, Klaipėda University, 2011
ISSN 1392-3137
ISSN 1392-3137. TILTAI, 2011, 1
PRATARMĖ
Klaipėdos universiteto (įkurto 1991 metais) leidžiamas žurnalas TILTAI/BRIDGES/
BRÜCKEN yra skirtas socialiniams mokslams. Jame spausdinamuose straipsniuose nagrinėjamos aktualios ekonomikos, vadybos, demografijos, socialinės geografijos, geopolitikos, politikos,
kultūros, švietimo, religijos, krašto tvarkymo ir kitos socialinės problemos. Ypač laukiama
straipsnių apie paribių ir tarpvalstybinių regionų ekonomikos bei kultūros plėtrą. Mokslas nepripažįsta sienų, todėl mokslinis bendradarbiavimas – vienas svarbiausių pasaulio bendruomenės
pažangos elementų. Dėl to dalyvauti leidžiant žurnalą, publikuoti straipsnius kviečiami mokslininkai iš įvairių šalių.
TILTAI yra mokslo žurnalas, kuriame publikuojami moksliniai straipsniai Lietuvos mokslo
tarybos nutarimu yra pripažįstami ginant daktaro ir habilituoto daktaro disertacijas, gaunant
pedagoginius mokslo vardus.
Prof. Stasys Vaitekūnas
Vyriausiasis redaktorius
PREFACE
Scientific journal TILTAI/BRIDGES/BRÜCKEN published by Klaipėda University (established in 1991) is devoted to the issues of social sciences. The publications attempts at analysing and solving actual problems of economy, management, demography, social geography,
geopolitics, political sciences, history, education, religious, regional planning and land use,
other social problems. Science hasn’t borders. Therefore scientific cooperation is one of the
most important elements in the progress of world’s community. Scientists from different countries of the world are kindly invited to write for and contribute to the journal.
TILTAI/BRIDGES is the scientifical periodical magazine, which publications, by the decision of Lithuanian Science Council, are recognized as convenient for doctoral dissertations
and pedagogical scientific names.
Editor-in-Chief
VORWORT
Die von Klaipėda Universität (gegründet 1991) herausgegebene Zeitschrift
TILTAI/BRIDGES/BRÜCKEN ist den Fragen Sozialwissenschaften gewidmet. In ihr verden
aktuele Probleme von Wirtschaft, Gesselchaft, Sociale Geographie, Geopolitik, Politik und
Geschichte, religiöse und Landschaftsschutz probleme analiziert. Die Wissenschaft kennt keine
Grenzen, deswegen ist de internation ale Zusammen-arbeit eines der wichtigsten Elemente des
Fortschritts der Weltgemeinschaft. Deswegen werden wissenschaftler aus verschiedenen Länder
zur Mitarbeit and dieser Zeitschrift geladen.
TILTAI/BRÜCKEN ist die einzige wissenschaftliche Zeitschrift solcher Art in Litauen. Die
Veröffentlichungen in dieser Zeitschrift werden nach dem Beschluß des Wissenschaftsrates
Litauens bei der Erlangung der Doktorwürde und als Habilitationsschriften anerkannt.
Vorsitzender des Redkolegiums
III
ISSN 1392-3137. TILTAI, 2011, 1
TURINYS * CONTENTS
Ligita Šimanskienė, Remigijus Čiegis, Jolita Ramanauskienė. Klaipėdos apskrities
darnaus vystymosi vertinimas ...............................................................................................1
Ligita Šimanskienė, Remigijus Čiegis, Jolita Ramanauskienė. Assessment of Sustainable
Development of Klaipeda County (Summary) .......................................................................8
Stasys Vaitekūnas, Evelina Stefanenkova. Lietuvos žmogiškųjų išteklių geoekonominė
struktūra ..............................................................................................................................11
Stasys Vaitekūnas, Evelina Stefanenkova. Geoeconomical Structure of the Human
Resources in Lithuania (Summary) .....................................................................................23
Audrius Bitinas. Problems of the Development of the Pension Insurance in the
Independent Lithuania........................................................................................................27
Brigitte Wießmeier. Families in Transition – Changing Help Systems ................................45
Angelė Pakamorienė. Klaipėdos uosto krovinių teritorinė analizė ir uosto įtakos zonos
nustatymo klausimai ...........................................................................................................57
Angelė Pakamorienė. Cargo’s Territorial Distribution and Impact Zone of Klaipėda
Port (Summary) ...................................................................................................................68
Brigita Kreivinienė, Jolanta Vaičiulienė. Socialinio darbo studentų nuostatos kaip
neįgaliųjų socialinio vaidmens visuomenėje įtvirtinimo prielaidos...................................71
Brigita Kreivinienė, Jolanta Vaičiulienė. Social Work Students Representations as a
Prerequisite of the Construction of Social Role of the Disabled (Summary).......................84
Irena Leliūgienė, Lina Paulauskaitė, Raimonda Minkutė-Henrickson. Manifestation
of the Norms of Social Pedagogues’ Ethics in Their Professional Activity ......................87
Darius Rekis. Studentų socialinio dalyvavimo aukštosios mokyklos gyvenime problema:
situacija ir perspektyva...................................................................................................... 103
Darius Rekis. Students and Problems, Related to Social Participation in Academic Life:
Situation and Prospects (Summary)............................................................................................ 119
Giedrė Strakšienė. Characteristics of the Development of Junior Pupils’
Communicative Competence at Primary School.............................................................. 123
Kęstutis Trakšelys. Adult Learning Organization (andragogical rating)............................ 139
Moksliniai pranešimai
Edgars Ozols, Janis Bisenieks. Quantitative and Qualitative Results of Privatization
in Latvia............................................................................................................................. 147
V
Recenzijos
B. Žuromskaitė. Stasys Vaitekūnas, Ramūnas Povilanskas. Turizmo ir kelionių
geografija .......................................................................................................................... 157
O. Tijūnelienė. Europos mokslo kontekstas jūrinėje edukacijoje ........................................ 163
Trumpai apie autorius............................................................................................................. 169
About authors .......................................................................................................................... 169
VI
ISSN 1392-3137. TILTAI, 2011, 1
KLAIPĖDOS APSKRITIES DARNAUS VYSTYMOSI VERTINIMAS
Ligita Šimanskienė, Remigijus Čiegis, Jolita Ramanauskienė
Klaipėdos universitetas, Kauno technologijos universitetas
Anotacija
Remiantis surinkta ir išanalizuota teorine bei praktine medžiaga, laikantis sisteminio principo aptartos darnaus
vystymosi dimensijos, atliktas darnaus vystymosi Klaipėdos apskrityje vertinimas. Siekiant nustatyti realią
Klaipėdos apskrities darnaus vystymosi padėtį rodančią situaciją, siūloma taikyti integruotą darnaus vystymosi
indeksą, kuris apimtų ekonominius, ekologinius ir socialinius vystymosi aspektus.
PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: darnus vystymasis, vertinimas, Klaipėdos apskritis.
Abstract
According to the collected theoretical and practical material, the sustainable development dimensions
from the viewpoint of systems principle are reviewed and assessment of sustainable development in Klaipėda region is done. In order to get the real situation of the Klaipėda region’s sustainable development, it
has been suggested to apply integrated sustainable development index, which would include economic,
environmental and social aspects of development.
KEY WORDS: sustainable development, assessment, Klaipėda County.
Įvadas
Darnos rodikliai yra supaprastinta bendravimo ir planavimo priemonė, padedanti pasirinkti iš alternatyvių politikų ir priimti politinius sprendimus, kurie padėtų užtikrinti darną
(Hardi, Barg, 1997). Norint pasiekti šį tikslą, būtina nusistatyti ribotą skaičių paprastai ir
lengvai suprantamų rodiklių (Spangenberg, 2002). Optimalūs darnumo indeksai apima
sistemos esminius bruožus ir rodo moksliškai patikimą jos palaikymo ar pagerinimo trajektoriją (Moldan, Dahl, 2007). Tačiau šie rodikliai toli gražu neturėtų bandyti apimti būtinai visų darnumo aspektų, nes, kaip teigia R. Huetingas ir L. Reijindersas (2004), tada jie
dažnai tampa labai subjektyvūs ir beprasmiai. Pats indeksas – tai dydis, besiskiriantis nuo
paprastai išmatuotų verčių (matematinių dydžių), nes jam būdinga įgyvendinti tikslus,
kurie viršija tai, kas tiesiogiai išmatuota. Indeksai yra naudinga priemonė supaprastinant,
kiekybiškai apibrėžiant, apibendrinant didžiulius informacijos srautus, sukuriant naudingą
grįžtamojo ryšio mechanizmą, išryškinantį sritis, kuriose veikiame tinkamai, ir akcentuojantį tas, kurioms reikia skirti didesnį dėmesį. Indeksai paprastai naudojami siekiant sumažinti sudėtingų tarpusavio ryšių skaičių, suvedant juos į paprastą formuluotę, kuri palengvina įvertinimus (Čiegis, 2004). Bendrąja prasme rodiklis yra kiekybinė arba kokybinė
(koncepcinė) kategorija, išvesta iš pastebėtų faktų sekos, kuri gali rodyti santykinę situaciją (pvz., šalies) tam tikroje teritorijoje. Reguliariais laiko intervalais vertinamas rodiklis
gali išryškinti skirtingų vienetų ir skirtingų laikotarpių pokyčių tendenciją. Politinės analizės kontekste rodikliai naudingi nustatant tendencijas ir atkreipiant dėmesį į tam tikrus
klausimus. Jie taip pat gali būti naudingi nustatant politinius prioritetus ir vykdant veiklos
stebėseną. Taigi rodikliai yra kiekybinė informacija, kuri padeda paaiškinti, kaip tam tikri
dalykai (reiškiniai) kinta laikui bėgant.
Norint valdyti darnumą, visuomenei tenka suformuluoti aiškius ir išmatuojamus darnumo tikslus, kurie turi būti nuolat peržiūrimi ir tikslinami (Šimanskienė, Kutkaitis, 2009).
1
Laipsnis, kuriuo šie tikslai įgyvendinti, gali būti išmatuotas naudojant darnaus vystymosi
rodiklius – apibrėžiamus ir išmatuojamus parametrus, kurių vertė ir kaitos kryptis rodo
konkretaus regiono ekologinio, ekonominio ir socialinio stabilumo raidą (Subalansuotoji
plėtra, 2001). Ši informacija, paremta rodikliais, ypač vertinga įvertinant priemones, tokias
kaip mokesčiai, reguliavimas ar savanoriški susitarimai, atsižvelgiant į jų svarumą ir efektyvumą siekiant užtikrinti darnumą. Be to, rodikliai gali padėti nustatyti vadinamuosius
nedarnumo veiksnius. O kadangi mūsų gebėjimas nustatyti nedarnumą gerokai viršija
gebėjimą patvirtinti ar numatyti darnumą, nedarnumo rodikliai taip pat turėtų būti panaudoti kaip darnumo užtikrinimo priemonė (Carpenter, 1993; Eckman, 1993).
Mokslinė problema – nepakankamai nagrinėtas darnaus vystymosi idėjų pritaikomumas Klaipėdos apskrityje. Dažniausiai darnaus vystymosi samprata apsiriboja
globaliu, nacionaliniu ar regioniniu lygmeniu, nors Lietuvoje tokių tyrimų, paremtų
tiksliais statistiniais, o ne vien teoriniais samprotavimais, dar vis maža. Darnaus vystymosi dimensijų, apimamų sričių ir jų tyrimui taikytų analizės metodų įvairovė patvirtina pačios darnaus vystymosi koncepcijos bei darnaus vystymosi įvertinimo kompleksišką prigimtį. Todėl tyrimo problema tampa neaiškus kriterijų pasirinkimas ir jų
įtakos galutiniams rezultatams vertinimas.
Tikslas – išanalizavus ir susisteminus darnaus vystymosi indeksų duomenis, pateikti Klaipėdos apskrities darnaus vystymosi vertinimą.
Ty rimo metodai. Straipsnis parengtas taikant sisteminės mokslinės literatūros
analizės, bendrosios ir loginės analizės metodus. Taip pat atlikta statistinių duomenų
lyginamoji analizė ir apskaičiuotas bei įvertintas integruotas indeksas, rodantis Klaipėdos apskrities darnumo tendencijas.
1. Integruoto darnaus vystymosi indekso skaičiavimo metodologija
Darnumo vertinimas šiuo metu iškyla kaip skaidresnis, išsamus, integruotas ir
įžvalgus sprendimų priėmimo požiūris (Gibson, 2005). Ieškant fundamentalių sprendimų, kaip pakeisti vartojimo modelį ir gyvenimo stilių, kad jie atitiktų darnaus vystymosi reikalavimus, gali būti pritaikyti darnaus vystymosi vertinimo modeliai. Todėl
turi būti aptarti darnumo rodikliai ir indeksai, kurie matuoja žmogaus ir aplinkos sistemų bruožus bei procesus, užtikrinančius jų tęstinumą ir funkcionalumą tolimoje ateityje. Kadangi pagrindiniams darnaus vystymosi tikslams – prisidėti prie išteklių apsaugos ir naudojimo neperžengiant žemės regeneracinių galimybių – įgyvendinti reikia atlikti matavimus, siekiant įvertinti tikslo siekimo pažangą, tuo grindžiamas rodiklių, kaip svarbių darnaus vystymosi įgyvendinimo proceso instrumentų, reikšmingumas. Jeigu aplinkosauginiai, socialiniai ir ekonominiai rodikliai integruoti į vieną rodiklį, jie sudaro indeksą (Šimanskienė, Čiegis, 2010). Tačiau pats integruotas darnumo
įvertinimas turbūt yra svarbiausia ir sudėtingiausia rodiklių ir indeksų potencialaus
panaudojimo sritis, nes toks įvertinimas turi apimti didelę problemų ir sričių įvairovę
(Dahl, 2007). Lietuvoje darnaus vystymosi rodiklių sisteminei analizei skiriama nedaug dėmesio, todėl iškyla problema, kaip kiekybiškai apibrėžti šalies darnaus vystymosi prioritetus ir įvertinti jų kitimą bei perspektyvas. Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje, jos įgyvendinimo ataskaitose padarytai pažangai įvertinti būtini kie2
kybiniai darnaus vystymosi rodikliai, susiję su strategijoje numatytais tikslais ir uždaviniais (Čiegis, 2009).
Siekiant gauti realią valstybės darnaus vystymosi padėtį rodančią situaciją, siūlytume taikyti integruotą darnaus vystymosi indeksą, kuris apimtų ekonominius, ekologinius ir socialinius vystymosi aspektus (Čiegis, 2009). Siūlomos integruoto darnaus
vystymosi indekso skaičiavimo metodikos didžiausias privalumas – ši metodika yra
gana lanksti: ją galima pritaikyti bet kuriam darnaus vystymosi vertinimo laikotarpiui
ir įvairiems pjūviams, pasirenkant geriausiai valstybės raidą atitinkančius darnumo
aspektus ir norimą jų skaičių. Pavyzdžiui, jei tam tikras darnumo aspektas tampa nebeaktualus šaliai, jį galima išimti ar pakeisti kitu, arba atvirkščiai, jeigu atsiranda kitų
darnaus vystymosi požiūriu svarbių aspektų, juos galima įtraukti vietoj buvusių ar
tiesiog papildyti visą skaičiavimo sistemą didesniu rodiklių skaičiumi.
Standartiškai integruotas darnaus vystymosi indeksas apima tris darnaus vystymosi
aspektus – ekonominį, socialinį ir ekologinį, sumuojant ekonominio vystymosi IEV,
socialinio vystymosi ISV ir aplinkos būklės IAB indeksus. Kiekvienas iš šių trijų indeksų
(IEV, ISV ir IAB) savo ruožtu susideda iš eilės rodiklių.
Standartiškai integruotas darnaus vystymosi indeksas apima tris darnaus vystymosi
aspektus – ekonominį, socialinį ir ekologinį:
IDV = a1IEV + a2ISV + a3IAB,
kur: IEV, ISV ir IAB – ekonominio, socialinio vystymosi ir aplinkos būklės indeksai; a1,
a2 ir a3 – ekonominio, socialinio vystymosi ir aplinkos būklės indeksų svoriai (galioja
sąlyga: a1 + a2 + a3 = 1), IDV – integruotas darnaus vystymosi indeksas.
Taip rodikliai įgyja lyginimui tinkamų balų (svorių) turinį ir leidžia analizuoti integruoto indekso augimą, kaip pageidaujamą procesą. Siekiant darnaus šalių ar jų regionų vystymosi, turi būti vienodai vertinamos trys pagrindinės sudedamosios darnaus
vystymosi dalys: šalies (regiono) ekonomika, socialinė aplinka ir ekologinė aplinkos
kokybė. Visos trys sudedamosios dalys yra vienodai svarbios ir nė viena iš jų neturėtų
būti vertinama kaip prioritetinė vystymosi aspektu. Optimalus variantas būtų pasiektas
tada, jei visos trys sritys augtų vienodu tempu bei dydžiu ir nei vienos jų augimas nebūtų pasiektas kitos srities augimo sąskaita.
Jeigu formuojant integruotą rodiklį tam tikrų jį sudarančių rodiklių reikšmių augimas vertinamas kaip teigiamas ir pageidaujamas procesas, tokio rodiklio indekso kitimas nuo 0 iki bet kurių didesnių dydžių turėtų žymėti palankų procesą, o rodiklių,
kurių mažėjimas yra pageidaujamas procesas, indeksai perskaičiuojami.
Dėl duomenų stokos buvo sunku apskaičiuoti kiekvieno rodiklio svertinį indeksą,
todėl pasirinkome lygių bazinių svorių indekso metodą, t. y. bazinių metų indeksą
lygiomis dalimis paskirstėme kiekvienam iš trijų blokų, kuriuose vėl vienodu svoriu
įvertinome visus rodiklius. Daroma prielaida, kad baziniai darnųjį vystymąsi reprezentuojantys rodikliai yra lygiaverčiai. Norint, kad kiekvienas darnaus vystymosi aspektas
turėtų vienodą įtaką integruotam darnaus vystymosi indeksui, ekonomikos, socialinę ir
aplinkos būklę atskleisti pasirinktas vienodas rodiklių skaičius. Taip pat įtraukti teigiamą ir neigiamą poveikį darniam vystymuisi darantys rodikliai, atitinkamai jų
3
reikšmę pridedant arba atimant iš bazinio indekso reikšmės. Norint gauti palyginamąjį
indeksą ir išvengti gyventojų skaičiaus kitimo, rodikliai skaičiuojami vienam gyventojui milijonui litų sukurto BVP ar kaip procentinė tam tikro dydžio dalis.
Darnaus vystymosi tempams įvertinti baziniais metais pasirinkti 2006 m., bazinių
metų indeksas – 100, lygiomis dalimis (po 33,33) padalytas ekonominio, socialinio
vystymosi ir aplinkos būklės indeksams.
Pirmiausia aptarsime kiekvieną aspekto rodiklių pasirinkimo motyvaciją ir atskirai
pateiksime kiekvieno indekso skaičiavimo rezultatus, kuriuos vėliau suvesime į integruotą darnaus vystymosi indeksą.
Ekonominiam vy sty muisi atskleisti vienas iš pasirinktų rodiklių yra BVP vienam gyventojui. Jis laikomas patikimu šalies sėkmės, turto rodikliu, t. y. rodo šalies
ekonominį išsivystymo lygį. Tiesioginės užsienio investicijos (TUI) yra vienas svarbiausių veiksnių, sudarantis palankias sąlygas sparčiau siekti technologinės pažangos,
efektyviau skleisti informaciją. Be to, TUI yra svarbus pagrindinio kapitalo formavimo šaltinis. Trečiasis rodiklis apima gyventojų aktyvumą (nedarbo lygis).
Socialinio vy sty mosi indeksą sudarantys rodikliai apima socialinę atskirtį
(vidutiniškai vienam gyventojui tenkantis naudingasis plotas). Svarbus įnašas į socialinio vystymosi indeksą – išlaidos nuo BVP, skirtos socialinei apsaugai ir švietimui.
Socialiniam vystymuisi taip pat svarbus nusikaltimų skaičius, rodantis gebėjimą užtikrinti saugumą.
Aplinkos būklei atskleisti pasirinkti oro (į atmosferą išmestas teršalų kiekis) ir
vandens (užteršto vandens nuotekų kiekis, iki normatyvų išvalytų nuotekų dalis) taršos
rodikliai. Taip pat įtrauktas biologinės įvairovės ir kraštovaizdžio apsaugos rodiklis
(miško žemės plotas).
2. Klaipėdos apskrities darnaus vystymosi vertinimas
Kaip minėjome, iš pradžių apskaičiuosime ekonominio vystymosi indeksus, remdamiesi Lietuvos statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės
duomenimis. 1 lentelėje pateikti ekonominio vystymosi indekso skaičiavimo rezultatai
2006–2008 m.
1 lentelė
Ekono min io v ystymo s i ind eksas (EVI) 2006–2008 m.
Ekonominio vystymosi rodikliai
1. BVP (Lt/1 gyv.)
2. TUI (Lt/1 gyv.)
3. Nedarbo lygis (%)
Ekonominio vystymosi indeksas (EVI)
Bazinė EVI reikšmė
2006
11,11
11,11
11,11
33,33
EVI reikšmė
2007
13,13
11,14
15,52
39,79
EVI reikšmė
2008
14,56
14,95
3,77
33,29
PASTABA: lentelė sudaryta autorių, remiantis Lietuvos statistikos departamento prie Lietuvos
Respublikos Vyriausybės duomenimis.
4
Matome, kad ekonominio vystymosi indeksas Klaipėdos apskrityje 2007 m. išaugo
19,4 , o 2008 m. sumažėjo 16,3 , ką lėmė nedarbo lygio augimas, kurio 2008 m.
nekompensavo bendrojo vidaus produkto ir tiesioginių užsienio investicijų, tenkančių
vienam gyventojui, augimas.
2 lentelėje pateikti socialinio vystymosi indekso skaičiavimo rezultatai 2006–2008 m.
2 lentelė
So cialin io vystymo si ind eksas (SVI) 2006–2008 m.
Socialinio vystymosi rodikliai
Bazinė SVI
reikšmė 2006
SVI reikšmė
2007
SVI reikšmė
2008
11,11
11,26
11,62
11,11
11,26
11,18
11,11
12,08
13,98
33,33
34,60
36,78
1. Vidutiniškai 1 gyv. tenkantis naudingasis plotas (m2)
2. Nusikaltimų skaičius 100 000 gyv.
3. Išlaidos nuo BVP, skirtos socialinei
apsaugai ir švietimui (%)
Socialinio vystymosi indeksas (SVI)
Socialinio vystymosi indeksas Klaipėdos apskrityje visu nagrinėjamuoju laikotarpiu didėjo: 2007 m. – 3,8 , 2008 m. – 5,9 . Socialinėje srityje daugumos rodiklių
reikšmės gerėjo, neigiamas buvo tik nusikaltimų skaičiaus pokytis 2008 m.
3 lentelėje pateikti aplinkos būklės indekso skaičiavimo rezultatai 2006–2008 m.
3 lentelė
Ap linkos b ūk lės ind ek sas (A BI) 2006–2008 m.
Aplinkos būklės rodikliai
1. Miško žemės plotas, palyginti su šalies plotu
(%)
2. Išmesta teršalų į atmosferą vienam gyventojui
(t)
3. Užteršto ir nepakankamai išvalyto vandens
nuotekų, išleistų į paviršinius vandenis, kiekis,
tūkst. m3
Aplinkos būklės indeksas (ABI)
Bazinė ABI
reikšmė
2006
ABI
reikšmė
2007
ABI
reikšmė
2008
11,11
11,11
11,11
11,11
13,67
13,21
11,11
12,09
-26,35
33,33
36,87
-2,03
Aplinkos būklės indeksas Klaipėdos apskrityje, 2007 m. padidėjęs 10,6 , 2008 m.
gerokai sumažėjo ir tapo neigiamas. Šio indekso būklę neigiamai paveikė 4,2 karto
išaugęs užteršto ir nepakankamai išvalyto vandens nuotekų, išleistų į paviršinius van5
denis, kiekis. Miškingumo rodiklis nekito, o išmestų į atmosferą teršalų kiekis, tenkantis vienam gyventojui, 2007 m. sumažėjęs 23 , 2008 m. šiek tiek išaugo.
Kadangi šie rodikliai aiškiai rodo ekonominę ir socialinę Klaipėdos apskrities situaciją bei aplinkos būklę, juos sujungus galima išvesti integruotą darnaus vystymosi
indeksą (žr. 1 paveikslą).
120
B endras is K laipėdos aps krities darnumo rodiklis
100
80
60
40
20
0
2006
2007
2008
1 pav. Integruotas darnaus vystymosi indeksas Klaipėdos apskričiai 2006–2008 m.
Remiantis atliktu skaičiavimu galima teigti, kad ekonominė padėtis Klaipėdos apskrityje nagrinėjamuoju laikotarpiu šiek tiek pablogėjo, o socialinio vystymosi rodikliai išaugo 1,10 karto. Aplinkos būklė apskrityje 2008 m. gerokai pablogėjo dėl smarkiai išaugusio užteršto ir nepakankamai išvalyto vandens nuotekų, išleistų į paviršinius
vandenis, kiekio. Gauti rezultatai rodo neigiamas darnaus vystymosi tendencijas Klaipėdos apskrityje 2008 m. Integruotas darnaus vystymosi indeksas, 2007 m. išaugęs
11,3 , 2008 m. sumažėjo 43,3 .
4 lentelėje pateiktas procentinis kiekvieno bloko rodiklių indėlis į integruotą darnaus vystymosi indeksą.
4 lentelė
Procentinis integruoto darnaus vystymosi indekso pasiskirstymas pagal aspektus Klaipėdos
apskrityje 2006–2008 m.
Indeksai
Ekonominio vystymosi indeksas
Socialinio vystymosi indeksas
Aplinkos būklės indeksas
Iš viso
Optimalus dydis
2006
33,33
33,33
33,33
100
33,33
2007
35,76
31,10
33,14
100
33,33
2008
48,92
54,06
-2,98
100
33,33
PASTABA: sudaryta autorių, remiantis Lietuvos statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenimis.
6
Ši lentelė rodo, kad pavienių aspektų atžvilgiu Klaipėdos apskrities vystymasis nebuvo tolygus ir darnus, nors integruotas darnaus vystymosi indeksas IDV 2007 m. didėjo (daugiausia socialinio vystymosi sąskaita). 2008 m. kitimą didžiąją dalimi nulėmė
neigiami aplinkos būklės pokyčiai apskrityje. Spartesnis ekonominis augimas ir socialinis vystymasis vyko aplinkos būklės kaina. Šis skaičiavimas neapima daugelio Klaipėdos apskričiai aktualių darnaus vystymosi rodiklių, be to, jų skaičius buvo nedidelis – tik po tris kiekvienai darnaus vystymosi dimensijai. Deja, reikia pažymėti, kad
Klaipėdos apskrities situacija yra viena blogiausių visoje Lietuvoje, vertinant darnumo
aspektu. Todėl norint, kad Klaipėdos apskrityje būtų gera gyventi, siekiant ekonominio pakilimo, būtina neužmiršti ir ekologinės bei socialinės krašto būklės.
Išvados
1.
2.
3.
4.
Standartiškai integruotas darnaus vystymosi indeksas apima tris darnaus vystymosi aspektus – ekonominį, socialinį ir ekologinį, kuriems įvertinti (atskleisti) pasirinkti statistiškai patikimi duomenys.
Aktuali problema, kaip kiekybiškai apibrėžti šalies arba konkretaus regiono /
apskrities darnaus vystymosi prioritetus ir įvertinti jų kitimą bei perspektyvas.
Darnaus vystymosi pokyčiams įvertinti pasirinkome integruoto indekso skaičiavimo metodiką.
Gauti rezultatai parodė neigiamas darnaus vystymosi tendencijas Klaipėdos
apskrityje 2008 m. Integruotas darnaus vystymosi indeksas, 2007 m. išaugęs
11,3  (daugiausia socialinio vystymosi sąskaita), 2008 m. sumažėjo 43,3 .
Teigdami, kad 2006–2008 m. Klaipėdos apskritis vystėsi darniai, prieštarautume darnaus vystymosi koncepcijai, nes ją sudarantys komponentai – ekonominis efektyvumas, socialinis teisingumas ir aplinkos būklė – nebuvo lygiaverčiai. Nors 2008 m. ekonomika augo sparčiai ir gerėjo socialinis gyvenimas, tais pačiais metais ypač pablogėjo aplinkos būklė, todėl darnus vystymas tapo neįmanomas.
Gauta 2011 02 22
Pasirašyta spaudai 2011 03 07
Literatūra
Carpenter, R. A. (1993). Can sustainability be measured? Environmental strategy: Newsletter of the IUCN Commission
on Environmental Strategy and Planning 1(5): 13–16.
Čiegis, R. (2004). Ekonomika ir aplinka: subalansuotos plėtros valdymas. Kaunas.
Čiegis, R. (2009). Darnaus vystymosi vertinimas. Taikomoji ekonomika: sisteminiai tyrimai 3(1).
Dahl, A. L. (2007). Integrated Assessment and Indicators. In: T. Hak, B. Moldan, A. L. Dahl. (Eds). Measuring progress towards sustainability: assessment of indicators: a Project of SCOPE, the Scientific Committee on Problems
of the Environment, of the International Council for Science. Washington, DC.
Eckman, K. (1993). Using indicators of unsustainability in development programs. Impact Assessment 11(3): 275–288.
Gibson, R. B. (2005). Sustainability assessment: criteria and processes. London.
Hardi, P., Barg, S. (1997). Measuring Sustainable Development: Review of Current Practice. Ontario.
Hueting, R., Reijndres, L. (2004). Broad sustainability contra sustainability: the proper construction of sustainability
indicators. Eco-efficiency as abandonment of the nature. Ecological Economics 38: 311–315.
7
Moldan, B., Dahl, A. L. (2007). Chalenges to Sustainable Indicators. In: T. Hak, B. Moldan, A. L. Dahl. (Eds). Measuring progress towards sustainability: assessment of indicators: a Project of SCOPE, the Scientific Committee on
Problems of the Environment, of the Interbnational Council for Science. Washington, DC.
Spangenberg, J. H. (2002). Institutional sustainability indicators: An anglysis of the institutions in Agenda 21 and a
draft set of indicators for monitoring their effectivity. Sustainable Development 10(2): 103–115.
Subalansuotoji plėtra. (2001). Parengė A. Alijošiūtė, S. Ahvenharju. ECAT. Kaunas.
Šimanskienė, L., Kutkaitis, A. (2009). Logistikos įmonių darni plėtra panaudojant logistikos lygio indeksą (LPI).
Vadybos mokslas ir studijos – kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai 19(4): 84–92. Kaunas: LŽŪA: Akademija.
Šimanskienė, L., Čiegis, R. (2010). The Concept of Sustainable Development and its Indicators. Vadybos mokslas ir
studijos – kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai 21: 34–42. Kaunas: LŽŪA: Akademija.
ASSESSMENT OF SUSTAINABLE DEVELOPMENT OF KLAIPEDA
COUNTY
Summary
The article analyses sustainable development. Traditionally, the concept of sustainable development involves three equivalent components: environmental, economic, and social development; as well as three dimensions of wellbeing, i.e. economic,
ecological, and social, and their complex interrelations, including institutional aspects.
It is necessary to understand, that the conformity and usage of which to perceive sustainable development is not an easy task, as the three proposed elements of sustainable development have to be equally assessed. Sustainable development is quite a new
area; therefore, design of indicators has an important role in defining sustainability
itself. Indicators suggested in many other political spheres might be analyzed only if
clear and comprehensive understanding of this sphere and its issues exist. Indicators
are simple enough tool, which allows evaluating economic, social, and environmental
goals of national development. If environmental, social, and economic indicators are
integrated into one, they form an index. Integrated indexes show various important
qualitative sides of the researched phenomena and at the same time demonstrate how
the changes of these indicators in time influence the dynamics of common integrated
index change in time. Understanding of sustainable development relations and search
for necessary compatibility of ecological, economic and social sphere policies requires
innovative methodologies based on new statistical viewpoints. Such a challenge in the
measurement of sustainable development is the creation and coordination of new indicators. Standard integrated sustainable development index includes three dimensions of sustainable development – economic, social and environmental: ISD = a1IEDI +
a2ISDI + a3IEI, where: IEDI, ISDI and IEI are respectively the indexes of economic development, social development and environmental state; a1, a2 and a3 – the weights of
economic development, social development and environmental state indexes (under
the condition: a1 + a2 + a3 = 1), ISD – integrated sustainable development index.
There was done assessment of sustainable development of Klaipeda County. The
results show that there were negative sustainable development tendencies at Klaipeda
County in 2008. Was too much attention is given to the improvement of economic
8
sphere and was forgotten about environmental sphere. Meanwhile the environmental
sphere was completely forgotten during the whole analyzed period (2006–2008 years),
because the environmental index fell from 33.33 percent (basic value) to -2.98 percent. Summarizing Klaipeda county sustainable development analysis conducted in
2006–2008 it can be noticed that Klaipeda County development was not sustainable,
because the greatest attention was paid to economic sphere, totally or partially neglecting environmental sphere.
9
10
ISSN 1392-3137. TILTAI, 2011, 1
LIETUVOS ŽMOGIŠKŲJŲ IŠTEKLIŲ GEOEKONOMINĖ STRUKTŪRA
Stasys Vaitekūnas, Evelina Stefanenkova
Klaipėdos universitetas
Anotacija
Straipsnyje analizuojama Lietuvos žmogiškųjų išteklių geoekonominė situacija antrojo dešimtmečio
pabaigoje: žmonių skaičius, jo kitimas, struktūrinis (užimtumo) ir teritorinis pasiskirstymas. Pateikiami
svarbiausi veiksniai, turintys įtakos žmogiškųjų išteklių skaičiui bei jų kokybiniam vertinimui.
PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: žmogiškieji ištekliai, darbingas amžius, teritorinis gyventojų pasiskirstymas,
žmogiškųjų išteklių kokybė.
Abstract
The article deals with geoeconomical situation of the Lithuania at the end of second decade: number of population, it changes, territorial, geodemographical (according age) and structural (employment-unempoyment)
distribution. The article analyses the qantitive and qualitative peculiarities of the human resources.
KEY WORDS: human resources, employable age, able-bodied population, geoeconomical structure,
quality of human resources, territorial distribution of population.
Žmogiškieji ištekliai visada buvo svarbūs valstybių ir tautų raidai. Nuo jų skaičiaus, o
vėliau ir nuo jų kokybinių požymių priklausė valstybės raida, jos vieta pasaulio politinėje
ir ūkinėje sistemose, pačios valstybės saugumas. XXI a. pradžioje šie ištekliai įgavo dar
didesnę reikšmę. Tam įtakos turėjo visų pirma globaliniai procesai, kurie apėmė vis didesnius regionus ir įtraukė vis daugiau žmonių. Antra, pakito pačių žmogiškųjų išteklių kokybinė sudėtis, t. y. jų išsilavinimas ir išsimokslinimas, kvalifikacijos ir profesionalumo lygis. Trečia, regioninės rinkos dėl migracijų varžymo panaikinimo padidino žmonių teritorinį ir socialinį mobilumą, pakeitė migracinių srautų kryptis. Be to, rinkų atvirumas pakeitė
teritorinį gyventojų pasiskirstymą, demografinių procesų rodiklius.
Jau dabar pagal žmogiškųjų išteklių gausą pasaulį galima suskirstyti į dvi dalis:
1) regionai, turintys gausius žmogiškuosius išteklius ir didelį jų potencialą (Pietryčių
Azija, Lotynų Amerika, Afrika); 2) regionai, turintys ribotus arba net mažėjančius
„savus“ žmogiškuosius išteklius (Europa, Šiaurės Amerika, iš dalies Australija). Lietuvą, kaip ir daugelį Vidurio ir Šiaurės Europos šalių, galima priskirti prie antro tipo
regionų. Žmogiškųjų išteklių potencialas, sparčiai augęs XX a. antrojoje pusėje ir jo
pabaigoje, dabar tampa viena svarbiausių problemų, sprendžiant valstybės ekonominio
ir kultūrinio šalies vystymo klausimus.
Šio straipsnio tikslas – išanalizuoti žmogiškųjų išteklių skaičiaus ir jų svarbiausių
kokybinių požymių situaciją. Pastariesiems ypač svarbūs tokie rodikliai kaip žmonių
amžiaus struktūra, išsimokslinimas, pasiskirstymas pagal užimtumą. Tikslui įgyvendinti
daugiausia remiamasi statistiniais duomenimis ir jų analize. Duomenų analizė parodė ir
kai kurias žmogiškųjų išteklių statistinės apskaitos problemas. Joms galima priskirti
gyventojų išsimokslinimo, kvalifikacijos ir kt. duomenų kasmetinės apskaitos nebuvimą.
Todėl darbe naudojami tik tie duomenys, kuriuos pateikia ES ir Lietuvos statistikos institucijos. Nėra abejonės, kad 2011 m. visuotinis Lietuvos gyventojų ir būstų surašymas
papildys trūkstamas žinias ir galbūt pakoreguos autorių išsakytas mintis.
Aptariant žmogiškuosius išteklius labai svarbu patikslinti jų sampratą, tuo labiau,
kad šis terminas lietuvių mokslinėje literatūroje yra gana naujas, o tyrinėtojai dažniau11
siai jį vartoja kaip „darbo jėgos“ sinonimą. Šių terminų, kaip sinonimų, vartojimas
ypač plačiai paplitęs vadybos moksle nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio. Bandydamas apibrėžti žmogiškuosius išteklius J. Bagdonavičius, remdamasis J. Greison teorija, teigia,
kad „žmogiškieji ištekliai, žmogiškasis kapitalas yra vertingiausi šiuolaikinės visuomenės ištekliai, svarbesni už gamtos išteklius ir materialinį turtą“ (Bagdonavičius,
2002). Būtent jie, o ne fabrikai, įrenginiai ir gamybos atsargos, yra konkurencingumo,
ekonominio augimo ir efektyvumo kertinis akmuo. Kai kurie mokslininkai (Elwood,
Holton ir kt., 1996, p. 7) teigia, kad žmogiškieji ištekliai labiau siejami ne su pavienių
individų kvalifikacija ir gebėjimais, bet su jų įsiliejimu į bendrą organizacinę sistemą.
Kai kurie autoriai (Vaitekūnas, 2008, p. 93) tikina, kad egzistuoja glaudus ryšys tarp
žmogiškųjų išteklių ir valstybės geopolitinės bei geoekonominės situacijos.
Svarbiausios žmogiškųjų išteklių socialinėje geografijoje tyrimo kryptys galėtų būti
šios: 1) demografinė: gyventojų amžiaus grupės, vyrų ir moterų skaičiaus santykis, reprodukcija, socialinė sudėtis; čia ypač svarbios amžiaus grupės, kurios skiriasi išsimokslinimu, darbo aktyvumu, naujovių priėmimu ir jų taikymu; 2) erdvinė įvairovė: žmogiškųjų išteklių skirtumai, prasidėję (angl.) Baby boom ir demografinio sprogimo laikotarpiu ir tebesitęsiantys iki šiol, kai reprodukcijos skirtumai laike ir erdvėje siejami su globaliniais procesais; 3) įgūdžių ir kvalifikacijos tyrimai: masinio rankinio darbo pramonėje keitimas intelektualiąja gamyba, kur reikia aukštos kvalifikacijos darbuotojų ir žinių
(informacinės) visuomenės. Pastarasis punktas geografiniu požiūriu įdomus tuo, kad
darbo vieta ir pats darbas individo gali būti atliekamas per didelį atstumą.
Žmogiškųjų išteklių geoekonominė analizė atliekama tiriant užimtumą, gyventojų darbo pasiskirstymą ir teritorinio pasiskirstymo priežastis. Ji padeda išaiškinti tendencijas ir
kitimo dėsningumus darbo rinkos srityje. Gausią šalies gyventojų kategoriją sudaro dirbantieji (užimtieji), bedarbiai ir kiti. Labai svarbu juos įvertinti socialiniu ir ekonominiu
požiūriais. Šiuolaikinėje visuomenėje labai padidėjo užimtumo vaidmuo. Kylant valstybės
gerovei, kartu su ekonomine darbo funkcija stiprėja ir socialinė (saviraiškos sąlyga, socialinio aktyvumo pagrindas ir pan.). Kita vertus, konkretaus asmens gerovė pirmiausia sukuriama darbu (Gruževskis, 2002, p. 21). Iš šio teiginio galima apibendrinti, kad užimtumas
yra lyg tiltas, jungiantis ekonomikos augimą ir žmogiškųjų išteklių raidą. Žmogiškųjų
išteklių kiekį nulemia gyventojų skaičius, kuris Lietuvoje yra problemiškas (1 lentelė).
1 lentelė / Table 1
G yv en tojų sk a ič iaus k itima s Lietuvoj e 1990–2010 me tais /
Popu lation chang es of Lithu an ia in 1990–2010
Metai
1990
1995
2000
2005
2010
2011
Iš viso
3693,7
3643,0
3512,1
3425,3
3329,0
3244,5
Gyventojų skaičius, tūkst.
miestuose
kaimuose
2513,9
1179,8
2458,2
1184,8
2357,1
1155,0
2281,4
1143,9
2229,5
1099,5
2172,0
1072,5
Šaltinis: Demografijos metraštis, 2009, p. 56, LSD duomenys
12
Gyventojai, proc.
miestuose
kaimuose
68,1
31,9
67,5
32,5
67,1
32,9
66,6
33,4
67,0
33,0
66,9
33,1
Lietuvos gyventojų skaičiaus augimas po Antrojo pasaulinio karo dėl įvairių priežasčių
buvo netolygus, bet galima teigti, kad antrojoje XX a. pusėje jis didėjo. Gyventojų skaičiaus maksimumas Lietuvos Respublikos istorijoje pasiektas 1992 m. Tais metais šalyje
gyveno 3706,3 tūkst. žmonių. Po 1992 m. jų skaičius pradėjo mažėti. Tai atsitiko dėl įvairių priežasčių, bet svarbiausios buvo trys. Pirma, pasitraukus iš Lietuvos sovietinei armijai,
išvyko ir dalis karininkų šeimų, į savo tikrąją tėvynę grįžo dalis kitataučių. Antra, 1994 m.
prasidėjo depopuliacija, nors jos požymių būta ir anksčiau. Trečia, prasidėjo emigracija. Ją
skatino prasidėjusi bedarbystė, sustiprėjusi ekonominės krizės metais. Oficialios statistikos
duomenimis, Lietuvos žmonių skaičius 1990–2010 m. sumažėjo 449,2 tūkst. Naujas visuotinis gyventojų surašymas gali parodyti daug didesnį, t. y. dramatišką, žmonių skaičiaus mažėjimą, nes apskaičiuota, kad vien 2010 m. iš Lietuvos išvyko 83,5 tūkst. žmonių,
oficialiai deklaravusių emigravimą. Tais metais emigracija buvo 3,8 karto didesnė nei
2009 m. Emigracijos mastai darosi dramatiški – iš 1000 žmonių 2009 m. emigravo 6,6,
2010 m. – 25,4. Esant tokiai tendencijai, emigrantų skaičius gali išlikti didelis. Taigi žmogiškieji ištekliai pamažu senka ir gali sukelti tokias nepageidaujamas tendencijas kaip darbingo amžiaus, labiausiai kvalifikuotų jauno amžiaus žmonių skaičiaus mažėjimą, spartesnį pensinio amžiaus žmonių skaičiaus augimą. Tai neišvengiamai lemia valstybės biudžeto
lėšų perskirstymą, socialinių pensijų ir kitų išmokų augimą. Šią grėsmę iš dalies rodo ir
pagrindinių amžiaus grupių santykio pokytis (2 lentelė).
Mažėjant bendram Lietuvos gyventojų skaičiui, sparčiau mažėjo ir vyrų: tarp bendro
gyventojų skaičiaus mažėjimo jie sudarė apie 55 %. Tai galima sieti su tuo, kad daugiau
vyrų išvyko uždarbiauti į užsienį. Emigrantų elgsena kinta lėtai. Kaip ir prieš Antrąjį pasaulinį karą, dažnai pirmiausia emigruoja vyrai, vėliau – likę šeimos nariai. Moterų emigracija dažniau susijusi su studijomis užsienyje ir įvairiais ne fiziniais darbais.
Lietuvos gyventojai, net vykstant sparčiam jų mažėjimo (senėjimo) procesui, yra gana jauni, lyginant su senosiomis Vakarų Europos valstybėmis (Vokietija, Prancūzija ir
kt.). Lietuvoje 2010 m. gyventojų amžiaus mediana buvo 39,4 (vyrų – 36,7, moterų –
41,8) metų. Šis rodiklis turi tendenciją didėti dėl žmonių vidutinės gyvenimo trukmės
ilgėjimo. Dabar vidutinė gyvenimo trukmė sudaro 74,9 (vyrų – 69,9, moterų – 80,1)
metų. Moterys gyvena vidutiniškai apie 10–11 metų ilgiau nei vyrai. Pensinio amžiaus
jų yra dukart daugiau nei vyrų. Viena vertus, tai rodo, kad vyrai gyvena labiau įtemptą
(fiziniu ir psichiniu požiūriu) gyvenimą, kita vertus – didelį vienišų moterų skaičių vyresniame amžiuje, kurioms, likus vienoms, reikia daugiau socialinės globos.
Gyventojų amžiaus analizė rodo ir kai kuriuos kitus neigiamus reiškinius, iš jų bene
svarbiausias yra dirbančiųjų ir išlaikytinių santykio kitimas. Kitaip tariant, vienam dirbančiajam tenka vis didesnis išlaikytinių skaičius. Dėmesį atkreipia ir tas faktas, kad jaunesnės
kartos savo skaičiumi jau nebegali kompensuoti vyresniųjų kartų. Tą vaizdžiai rodo vaikų
ir pensininkų skaičiaus santykis: 1990 m. vienam statistiniam pensininkui teko 1,3 vaiko, o
2010 m. – jau tik 0,8–0,9. Mažėjančio gimstamumo tendencijai tęsiantis, ateityje šis santykis dar pablogės. Tai reiškia, kad norint išlaikyti stabilų gyvenimo standartą reikės prailginti viršutinę darbinio amžiaus grupę ir / ar, trūkstant darbo išteklių, įdarbinti pensininkus.
Tai jau daro kai kurios ES valstybės. Vokietija rado ir kitą būdą – paskelbė, kad jos darbo
rinka yra atvira. Tai, be abejo, skatins ir Lietuvos žmonių, ypač kvalifikuotų darbininkų ir
aukštos kvalifikacijos gydytojų, slaugių ir kt., išvykimą.
13
P agr ind in ių ž mo n ių a mž i a u s g r u p ių k itimas Lietuvoj e 1999–2009 m. /
Chang e s of th e popu lation ag e group in Lithu ania 1999–2009
Amžiaus
grupės
1990 m.
Iš viso
Iki 15 metų
Darbingo a.
Pensinio a.
1995 m.
Iš viso
Iki 15 metų
Darbingo a.
Pensinio a.
2000 metų
Iš viso
Iki 15 metų
Darbingo a.
Pensinio a.
2005 m.
Iš viso
Iki 15 metų
Darbingo a.
Pensinio a.
2010 m.
Iš viso
Iki 15 metų
Darbingo a.
Pensinio a.
Gyventojų skaičius, tūkst.
Iš viso
vyrai
moterys
Palyginti su bendru gyventojų
skaičiumi, %
Iš viso
vyrai
moterys
3708,2
891,3
2107,7
709,2
1755,7
453,1
1087,8
214,8
1952,5
438,2
1019,9
494,4
100,0
24,1
56,8
19,1
100,0
25,8
62,0
12,2
100,0
22,5
52,2
25,3
3717,7
867,1
2100,3
750,3
1756,6
442,5
1081,9
232,2
1961,1
424,6
1018,4
518,1
100,0
23,3
56,5
20,2
100,0
25,2
61,6
13,2
100,0
21,7
51,9
26,4
3512,1
765,3
2018,0
728,8
1644,3
391,2
1022,8
230,3
1867,8
374,1
995,2
498,5
100,0
21,8
57,4
20,8
100,0
23,8
62,5
14,0
100,0
20,0
53,3
26,7
3425,3
637,4
2112,3
675,6
1598,1
326,7
1057,0
214,4
1827,2
310,7
1055,3
461,2
100,0
18,6
61,7
19,7
100,0
20,5
66,1
13,4
100,0
17,0
57,8
25,2
3329,0
539,4
2162,5
627,1
1547,7
276,6
1071,8
199,4
1781,3
262,9
1090,7
427,7
100,0
16,2
65,0
18,8
100,0
17,9
69,2
12,9
100,0
14,8
61,2
24,0
Šaltinis: Lietuvos gyventojai 1991. Vilnius, 1992, p. 17; Lietuvos gyventojų sudėtis pagal amžių apskrityse, miestuose ir rajonuose 1966 metų pradžioje, 1996, p. 5; Demografijos metraštis
2009, 2010, p. 37
Žmogiškųjų išteklių saugojimas – tai pirmiausia darbo vietų kūrimas ir normalaus
pragyvenimo lygio bei žmogiškojo orumo užtikrinimas. Žmogiškųjų išteklių geoekonominė analizė atliekama tiriant užimtumą, gyventojų darbo pasiskirstymą ir priežastis. Ji padeda išaiškinti tendencijas ir kitimo dėsningumus darbo rinkoje. Gausią šalies
gyventojų kategoriją sudaro dirbantieji (užimtieji), bedarbiai ir kiti. Labai svarbu juos
įvertinti socialiniu ir ekonominiu požiūriais.
Šiuolaikinėje visuomenėje labai padidėjo užimtumo vaidmuo. Kylant valstybės gerovei, kartu su ekonomine veikla stiprėja ir socialinė darbo funkcija (saviraiškos sąlyga, socialinio aktyvumo pagrindas ir pan.). Kita vertus, konkretaus asmens gerovė
pirmiausia sukuriama darbu (Gruževskis, 2002, p. 21). Šis teiginys leidžia apibendrinti, kad užimtumas yra lyg tiltas, jungiantis ekonomikos augimą ir žmogaus raidą.
14
Nuo dirbančiųjų skaičiaus, jų užimtumo lygio ir struktūros priklauso ne tik visos
valstybės ūkio plėtra, bet ir kiekvienos žmonių grupės – dirbančiųjų, vaikų ir pensininkų – gyvenimo lygis. Gyventojų bendras ir struktūrinis užimtumas yra vienas svarbiausių valstybės ekonominės raidos rodiklių. Be to, jis rodo darbo išteklių kvalifikaciją, naujovių diegimą, šalies dalyvavimą tarptautiniame darbo pasidalijime, rinkų
užėmimą ir t. t. (Vaitekūnas, 2006, p. 206).
Remiantis statistikos duomenimis, Lietuvoje užimtumo rodiklis įvairiu laikotarpiu svyravo. Nuo 1998 iki 2002 m. gyventojų užimtumo procentas laipsniškai mažėjo, tačiau nuo
2002 m. pastebimas aktyvesnis darbuotojų dalyvavimas darbo rinkoje ir 2007 m. pasiektas
aukščiausias užimtumo lygis šalyje – 64,9 proc. Praėjus metams, veikiant pasaulinei ekonominei krizei, situacija darbo rinkoje suprastėjo ir užimtumas pradėjo mažėti, ėmė trauktis ir darbo rinkos. Taip, pvz., 2009 m. užimtumo lygis per metus krito net 4,2 %. Gyventojų užimtumas sumažėjo ir Europos mastu. Europos Sąjungos šalyse 2008 m. užimtumas
siekė 65,9 %, o 2009 m. – 64,6 %. Iš Baltijos šalių Lietuvos gyventojų užimtumo lygis
buvo mažiausias. 2008 m. Latvijoje ir Estijoje užimtumas atitinkamai siekė 68,6 ir 69,8 %,
o Lietuvoje – tik 64,3 %. Ekonominei krizei įsibėgėjus, gyventojų užimtumas sumažėjo
visose valstybėse, ryškiausią skirtumą pajuto Latvija, kur užimtumo rodiklis per metus
krito net 7,7 proc. Estija taip pat prarado nemažą užimtų gyventojų dalį (6,3 %), tuo tarpu
Lietuvoje mažėjimas buvo mažiausias – 4,2 %. Taigi Lietuvoje užimtumo lygis išlieka
mažiausias Baltijos šalių regione.
Lietuvos gyventojų užimtumas atitinkamoje amžiaus grupėje 2009 m., proc. /
Population employment in Lithuania 2009, by percent
Amžiaus grupė,
(metai)
Gyventojų dalis, proc.
Moterys
Vyrai
15 0–19
20–24
25–29
30–34
35–39
40–44
45–49
50–54
2,4
39,3
75,2
77,3
76,8
79,0
77,0
72,4
2,1
38,4
74,8
81,1
77,7
81,9
78,4
74,0
2,6
40,1
75,5
73,6
76,0
76,0
75,5
70,4
55–59
63,2
61,2
65,8
60–64
37,3
33
47,6
65 ir daugiau
5,3
3,9
2,1
Šaltinis: Darbo jėga, užimtumas ir nedarbas. Požymiai: lytis, amžius, statistiniai rodikliai ir
metai, 2009.
15
Gyventojų užimtumo lygiai amžiaus grupėse netolygūs (3 lentelė) dėl žmonių amžiaus
ypatybių ir darbo rinkos pasiūlos atitinkamoms amžiaus grupėms. Žemą užimtumo lygį
15–19 metų amžiaus grupėje galima paaiškinti tuo, kad šio amžiaus gyventojų dauguma
dar dirba arba studijuoja. Didžiausias užimtumas prasideda nuo 20–29 metų. Tai siejama,
viena vertus, su kvalifikacijos įgijimu, antra vertus, su darbdavių poreikių tenkinimu:
jiems reikia jaunų specialistų, kurie kartu su darbo įgūdžių turinčiais darbuotojais gebėtų
diegti naujoves, kurti naujus ar tobulinti „senus“ produktus.
Pagal didžiausią užimtumą (79 %) dominavo žmonių grupė nuo 40 iki 44 m. Šio
amžiaus darbuotojai turi didelę praktinę darbo patirtį, gerą kvalifikaciją, yra pasiekę
tam tikrą karjerą, gauna didesnius atlyginimus. Darbdaviams svarbu ir tai, kad šio amžiaus žmonės mažiau linkę keisti darbo vietą, išvykti į užsienį.
Didelis užimtumo procentas vyravo ir 30–34 m. amžiaus grupėje. Šie gyventojai
yra aktyviausi ir stabiliausi darbuotojai daugelyje veiklos sričių. Jie labiau išsilavinę ir
išsimokslinę nei seniau dirbantys darbuotojai, turi naujausių profesijos žinių, gautų
aukštosiose ir kitose mokyklose. Galima teigti, kad aukščiausi ir maždaug vienodi
užimtumo rodikliai 2009 m. buvo gyventojų grupėje, kuri apėmė žmones nuo 25 iki
49 m. Čia gyventojų užimtumas svyravo nuo 75,2 iki 79 %.
Mažiausiai užimti gyventojai buvo jaunimas iki 19 m. Jaunuoliai, pabaigę vidurines ar profesines mokyklas, dažniausiai stoja į universitetus ar kolegijas. Dalis jų atmeta studijavimo galimybę ir tik dirba. Todėl 20–24 m. gyventojų amžiaus grupėje
užimtumas padidėja iki 39,3 %.
Nuolat mažėja užimtumas vyresniame amžiuje, ypač nuo 50 m. Tai lemia problemos
su sveikata, fizinis ar dvasinis nuovargis, atsilikimas nuo naujovių, vangus jų priėmimas.
Šio amžiaus gyventojai nėra paklausūs ir darbo rinkoje. Dažniausiai joje išlieka, nors ir
vyresni, bet seniau dirbantys, darbdavių pasitikėjimą turintys darbuotojai.
Perkopiant darbingo amžiaus gyventojų ribą, įdomu stebėti, koks vyriausių šalies
gyventojų aktyvumas. Nuo bendro 60–64 m. gyventojų skaičiaus dirba tik 37,3 %. Tai
liudija vyresnio amžiaus gyventojų išstūmimą ar jų pasitraukimą iš darbo rinkos. Be
to, šio amžiaus gyventojai patenka į gyvenimo tarpsnį, kai išeinama į pensiją.
65 m. ir vyresni gyventojai sudaro viso labo tik 5,3 proc. užimtųjų iš visų šios grupės gyventojų. Didžioji dalis gyventojų jau išėję į pensiją, o pragyvenimo šaltiniu
tampa įvairios socialinės išmokos. Paminėtina, kad vyrų vidutinė gyvenimo trukmė
yra tik apie 68 m., tad dalis jų net nesulaukia tokio amžiaus.
Užimtumo skirtumai matyti ir tarp lyčių. 15–64 m. moterų užimtumas 2009 metais
Lietuvoje buvo didesnis nei vyrų. Lietuvos moterų užimtumo lygis buvo 60,7 %, vyrų – 59,5 %. Vyrai darbo rinkoje aktyvesni iki 29 m. ir 55–59 m. bei 60–64 m. amžiaus grupėse. Vyrų iki 29 m. užimtumo rodiklis nedaug, tačiau viršijo moterų užimtumą, ką galima paaiškinti pirmųjų ar paskesnių vaikų gimdymu. Nuo 29 m. iki 54 m.
darbo rinkoje buvo aktyvesnės moterys, tačiau užimtumo skirtumas tarp šio amžiaus
vyrų ir moterų buvo nedidelis. Galima išskirti tik 30–34 m. amžiaus grupę, kurioje
dominavo moterys, o jų užimtumas buvo net 7,5 % didesnis už vyrų.
Šios užimtumo tendencijos panašios į vykstančias ES, kur moterų užimtumas didėja, bet išlieka mažesnis nei vyrų, nes moterys sudaro universitetų studentų daugumą.
16
2007 m. vyrų užimtumo rodiklis ES siekė 72,5 %, moterų – 58,3 %. Nuo 2000 m. vyrų
ir moterų užimtumo skirtumas sumažėjo tik 3 %.
Atliekant žmogiškųjų išteklių geoekonominį tyrimą svarbu analizuoti gyventojų
užimtumą pagal ekonomines veiklos rūšis. Jis yra gana netolygus (1 pav.), nes pats
užimtumas priklauso nuo bendro šalies ūkio išsivystymo lygio ir jo specializacijos.
1 pav. Gyventojų užimtumas pagal ekonomines veiklos rūšis 2009 m., proc.
Fig. 1. Population employment according to economic activity, 2009, by percent
Šaltinis: Darbo jėga, užimtumas ir nedarbas, 2009; Statistikos departamentas, 2010.
Daugiausia dirbančių gyventojų 2009 m. buvo užimti pramonėje (18,4 %) ir prekyboje (17,6 %). Tai rodo, kad gamyba ir gyventojų aptarnavimas šalyje plėtojami ekstensyviai, t. y. didinant dirbančiųjų skaičių, bet ne darbo intensyvumą ir rezultatyvumą. Per 2001–2009 m. gyventojų užimtumas pagrindinėse darbo srityse kito skirtingai. Praėjus beveik dešimtmečiui, pastebimai padidėjo užimtų žmonių prekyboje (nuo
13,6 iki 17,6 %), o pramonės sektoriuje sumažėjo 2,4 %. Užimtų gyventojų mažėjimas
pastaraisiais metais pramonėje motyvuojamas tuo, kad praradus rinką Rytuose ir nepajėgiant gaminti Vakarams, prasidėjo daugelio žmonių grįžimas į natūrinį ūkį, t. y. pradėta gaminti sau. Be to, privatizuojant pramonės įmones daug žmonių neteko darbo
(Stankevičius, 2009, p. 63).
2009 m. 10,5 proc. visų užimtųjų dirbo švietimo srityje. Palyginti su 2001 m. šis
skaičius beveik nepakito, tačiau nuo 2008 m. pakilo 0,5 %. Lietuvoje žemės ūkyje
dirba dar gana daug žmonių (9,2 %), tai rodo technologijų ir technikos atsilikimą nuo
pirmaujančių valstybių, taip pat mažą darbo našumą. Be to, reikia prisiminti, kad į
žemės ūkyje dirbančiųjų skaičių dažnai neįtraukiami kiti dirbantys šeimos nariai. Taigi
šis procentas realiai gali būti didesnis. Visa tai liudija, kad užimtumo struktūra, būdama panaši į išvystytų šalių užimtumo struktūrą, savo vidiniu turiniu nuo jų dar atsilieka ir yra skirtinga efektyvumo lygiu.
Apie 6–9 % užimtųjų sudarė gyventojai, dirbantys tokiose ekonominės veiklos srityse kaip statybos, sveikatos apsauga ir socialinis darbas, transportas ir apsauga, viešasis valdymas ir gynyba. Ekonominio pakilimo laikotarpiu, kaip ir buvo galima tikėtis,
17
išaugo užimtumas statybų sektoriuje. Nuo 2001 m. užimtumas šioje srityje pakilo 4 %
ir sudarė 11 %, tačiau nuo 2008 m., kai prasidėjo statybų nuosmukis, šis procentas
nukrito iki 8,7.
16,7 % sudarė gyventojai, užimti kitose ekonominės veiklos srityse (apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų veikla; meninė, pramoginė ir poilsio organizavimo veikla;
profesinė, mokslinė ir techninė veikla; administracinė ir aptarnavimo veikla; informacija ir ryšiai; finansinė ir draudimo veikla ir kt.).
2 pav. Apskrityse užimti gyventojai pagal ekonomines veiklos rūšis 2009 m., tūkst.
Fig. 2. Population employment according to economic activity in counties in 2009, thous.
Šaltinis: Lietuvos apskritys, 2009, 2010, p. 27
Žmogiškųjų išteklių užimtumas regionuose skiriasi, atsižvelgiant į regionų specializaciją (2 pav.), kitus gamtos ir ekonominius išteklius. Atlikta regionų ekonominių
veiklų analizė parodė, kad vyrauja ryškūs skirtumai įvairiose regionų ekonominėse
veiklose. Tai rodo, kad skirtingas šalies regioninis vienetas gali būti specializuotas tam
tikroje ūkio šakoje, atsižvelgiant į gamtines ir ekonomines regiono sąlygas, žmogiškuosius išteklius, vidaus rinką ir eksporto galimybes, vykdomą politiką ir pan. Jau
dabar bandomi kurti regionai, kurie pakeis apskritis, reikalaujant, kad regionu būtų
pripažintas tik administracinis vienetas, kuris gamina eksportinius gaminius.
Mažiausią dalį gyventojų visose apskrityse sudaro užimtieji statybų sektoriuje. Išskirti galima nebent Vilniaus (31,5 tūkst.), Kauno (22,3 tūkst.) ir Klaipėdos (15,9
tūkst.) miestus, kurie, kaip stipriausi ekonominiai centrai Lietuvoje, geba intensyviau
plėtoti statybų verslą. Paminėtina, kad nuo 2008 m. per metus užimtųjų skaičius statybų sektoriuje sumažėjo visose apskrityse dėl ekonominės krizės ir nekilnojamojo turto
„burbulo“.
18
Savitai klostosi užimtumas žemės ūkyje pagal apskritis. Dalis žmonių ekonominio
nuosmukio metu pradėjo kurti savus ūkius, auginti įvairius žemės ūkio produktus,
todėl 2009 m. gerokai išaugo užimtųjų skaičius žemės ūkio, žuvininkystės ir miškininkystės ekonominėje srityje beveik visose apskrityse, išskyrus Klaipėdos ir Vilniaus.
Didžiausias gyventojų skaičiaus šuolis šiame sektoriuje pastebėtas Marijampolės (5,3
tūkst.) ir Tauragės apskrityse (2,3 tūkst.). Šios apskritys ir anksčiau vyravo kaip labiau
agrarinio tipo regionai, o pastaruoju metu dar labiau sutvirtino šias pozicijas.
Pagal užimtumą pramonėje pirmauja Vilniaus (57,8 tūkst.), Kauno (56,6 tūkst.) ir
Klaipėdos (35 tūkst.) apskritys, kuriose įsikūrusios didžiausios pramonės įmonės ir į
šią šaką daugiausia investuojama užsienio kapitalo. 2009 m. beveik visose apskrityse
užimtųjų dalis pramonėje mažėjo. Vienintelėje Utenos apskrityje užimtųjų skaičius
pramonėje liko stabilus ir nepakitęs. Tai lėmė ir pramonės specializacija (maisto produktų, masinio vartojimo ir plataus asortimento prekių gamyba).
Svarbiausia ir didžiausia ekonominės veiklos rūšis, kur dirba didžiausia dalis Lietuvos gyventojų, yra paslaugos. Paslaugų sektorius dominuoja visuose regionuose,
tačiau užimtųjų skaičius skiriasi. To priežastis yra bendras gyventojų skaičiaus netolygumas ir infrastruktūros plėtojimas konkrečiuose regionuose. Vilniaus apskritis, kaip
svarbiausias ekonominis centras šalyje, pastebimai išsiskiria užimtųjų paslaugų sektoriuje skaičiumi (289,6 tūkst.). Didelė dalis užimtųjų gyventojų paslaugų sektoriuje
buvo Kauno apskrityje (185,7 tūkst.). Panašų skaičių užimtųjų turi Klaipėdos, Šiaulių
ir Panevėžio apskritys. Dėsninga, kad didžiausias skaičius gyventojų, dirbančių paslaugų srityje, gyvena apskrityse, kuriose įsikūrę pagrindiniai šalies miestai. Paslaugų
sektoriuje užimtų gyventojų skaičius taip pat mažėjo. Tai, matyt, lėmė paslaugų paklausos mažėjimas dėl valstybės ekonominės situacijos. Nedidelis užimtųjų paslaugų
sektoriuje padidėjimas 2009 m. fiksuotas tik Utenos ir Klaipėdos apskrityse.
Šiame žmogiškųjų išteklių geoekonominiame tyrime aktualu analizuoti gyventojų išsilavinimą ir išsimokslinimą, kurie rodo visos valstybės ekonominį ir kultūrinį lygį, jos pajėgumą išsilaikyti šiuolaikiniame pasaulyje. Šios abi sąvokos – išsilavinimas ir išsimokslinimas – dažnai vartojamos ta pačia reikšme, tačiau iš esmės jos skiriasi. Išsilavinimas – tai
bendras išprusimas arba įgytas mokslas, o išsimokslinimas – kvalifikacijos, mokslo cenzo
lygis ir pan. Gali būti gerai išsilavinęs, bet nebūtinai būsi išsimokslinęs.
Santykinai galima skirti tris išsilavinimo lygius (aukštą, vidutinį ir žemesnį). Aukštas
išsilavinimas aprėpia aukštąjį ir aukštesnįjį; vidutinis – vidurinį, vidurinį su profesine kvalifikacija, specialųjį vidurinį, pagrindinį su profesine kvalifikacija. Pats žemiausias išsilavinimas yra pagrindinis, profesinė kvalifikacija neįgijus pagrindinio ir pradinis.
Gyventojų skaičius pagal išsilavinimo lygį įvairiu laikotarpiu labai skyrėsi. Tai lemia žmogaus savybės, poreikiai, dažnai – ir galimybės. Remiantis Statistikos departamento pateiktais gyventojų užimtumo statistinio tyrimo duomenimis (4 lentelė), matyti, kaip gyventojai buvo pasiskirstę pagal išsilavinimo lygius ir kaip skyrėsi besimokančių ir studijuojančių žmonių skaičius 2005 ir 2009 metais.
19
U ž i mt ų g yve n tojų iš s i lav in ima s 2 0 0 5 – 2 0 0 9 m. , tūkst. ir proc. / Emp lo yed
p erson s b y educational attain me n t in 2005–2009, thous. and b y per c ent
Iš viso žmonių, tūkst.
Aukštasis
Aukštesnysis
Specialusis vidurinis
Vidurinis su profesine kvalifikacija
Vidurinis
Pagrindinis su profesine kvalifikacija
Pagrindinis
Pradinis su profesine kvalifikacija
Pradinis
2005
1473,9
349,0
100,4
266,9
268,8
309,6
50,8
110,5
5,1
12,8
2009
1415,9
434,9
83,1
209,1
310,5
262,0
37,0
69,9
4,0
5,4
2009
100 %
30,7
5,9
14,7
22,0
18,5
2,6
4,9
0,3
0,4
Šaltinis: Darbo jėga, užimtumas ir nedarbas. Požymiai: lytis, amžius, statistiniai rodikliai ir
metai, 2009, p. 22.
Daugelis užimtų gyventojų yra įgiję aukštąjį išsimokslinimą. Lyginant su 2005 m.,
pastaraisiais metais jų skaičius gerokai išaugo. Pirmiausiai tai gali reikšti padidėjusią
gyventojų motyvacija siekti karjeros, įgyti daugiau žinių, kurių reikia esamoje arba
būsimose darbovietėse. Aukštąjį ir aukštesnįjį išsimokslinimą iš viso buvo įgiję 31 %
25–64 m. amžiaus gyventojų. Tuo tarpu vidurinis išsilavinimas sudarė daugumą – net
60 % visų užimtųjų. Galima apibendrinti, kad 2009 m. vidurinį ir aukštesnį už vidurinį
išsilavinimą bei išsimokslinimą turėjo 91,3 % 25–64 metų amžiaus Lietuvos gyventojų. Tai pats aukščiausias išsilavinimo ir išsimokslinimo lygis per pastarąjį dešimtmetį
šalyje ir vienas aukščiausių Europos Sąjungoje.
Paminėtina, kad žmonių, siekiančių vidutinio išsilavinimo ir įvairių jo pakraipų,
skaičius nuo 2005 m. sumažėjo, išskyrus vidurinį išsilavinimą su profesine kvalifikacija. Tikėtina, kad taip yra dėl to, jog gyventojai nori ir siekia specializuotis ir bandyti
save realizuoti konkrečioje veikloje. 2009 m. 9 % užimtų gyventojų turėjo tik žemiausią išsilavinimą. Galbūt tai mažiau motyvuoti, neturintys galimybių tęsti mokslų ar
pakeitę savo gyvenimo būdą asmenys.
Moterys geriau išsilavinusios nei vyrai. 2009 m. aukšto lygio išsilavinimą turėjo
36 % 25–64 metų amžiaus moterų ir 25,5 % vyrų. Moterys dominuoja ir tarp studijuojančiųjų: 2010–2011 mokslo metų pradžioje universitetuose ir kolegijose jos sudarė
59 proc. visų studentų.
Miestuose išsilavinusių ir išsimokslinusių gyventojų skaičius auga sparčiau nei
kaime. 2009 m. aukštąjį ir aukštesnįjį išsimokslinimą turėjo 38 % visų miestų ir 15 %
kaimų gyventojų (2005 m. – atitinkamai 32 ir 13 %). Išsilavinusių ir išsimokslinusių
žmonių skaičius nedaug augo ir kaimuose. Tai reiškia, kad didėja skaičius gyventojų,
kurie, pabaigę studijas, grįžta į gimtąsias vietoves dėl mažos darbų pasiūlos ir brangaus pragyvenimo mieste, kuriame studijuota. Tam tikrą įtaką gali daryti ir aukštos
kvalifikacijos miesto gyventojų kūrimasis priemiestiniuose kaimuose.
20
Aukštąjį išsimokslinimą turinčių 25–64 metų amžiaus gyventojų daugiausia yra Vilniaus
(42 %), Kauno (36 %), Klaipėdos (30 %), mažiausiai – Tauragės (15 %) ir Marijampolės
(19 %) apskrityse. Žemesnis lygis būdingas Panevėžio, Šiaulių, Telšių ir Tauragės apskritims
(11–16 %). Toks pasiskirstymas rodo, kad daugiausiai išsilavinusių, labai kvalifikuotų ir išsimokslinusių žmonių gyvena miestuose, ypač didžiuosiuose, kuriuose yra didesnis mokymo
įstaigų skaičius, įvairesnis specialybių spektras ir didesnės žinių pritaikymo galimybės.
Analizuojant geoekonominę gyventojų struktūrą būtina tirti kitus užimtumui įtakos turinčius veiksnius, iš jų – ir neįgalumo bei darbingumo lygį (5 lentelė). Deja, tokių tyrimų
ekonominėje ir geografinėje literatūroje beveik nėra. Tai rodo ir nepakankamą dėmesį
žmogiškųjų išteklių sudėčiai, jų efektyvesniam naudojimui. Čia verta prisiminti, kad šių
žmonių 2009 m. buvo net 28 942. Galima teigti, kad neįgaliųjų skaičius šalyje beveik nesiskiria nuo Jungtinių Tautų duomenų, kurie rodo, kad pasaulyje žmonės su negale sudaro
apie 10 % visų gyventojų (www.ldb.lt). Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad gerėjant situacijai darbo rinkoje darbo biržoje užregistruotų neįgalių bedarbių skaičius auga. Kol kas net
90 % neįgaliųjų įdarbinama ne iš darbo biržos. Tai reiškia, kad jų ieško patys darbdaviai.
Didžiausia dalis dirbančių neįgaliųjų užimti paslaugų sektoriuje.
Darbingo amžiaus gyventojų neįgalumas ir darbingumo lygis 2008–2009 m.,
tūkst. / Disability and work capacity of working age people in 2008–2009, thous.
Darbingo amžiaus asmenys, pirmą kartą pripažinti neįgaliaisiais
2008
2009
34232
28942
Darbingo amžiaus asmenų darbingumo lygis
0–25 %
2068
1703
30–55 %
24581
20804
Nors bedarbių skaičius mažėja, tačiau įsitvirtinti darbo rinkoje ilgalaikiams bedarbiams, neįgaliesiems, vyresnio amžiaus žmonėms sunkiai pavyksta. Ypač problemiška
darbo požiūriu gyventojų grupė yra neįgalieji. Dirbti galintys neįgalieji 2010 m. sudarė apie 170 tūkst., tuo tarpu dirbantys neįgalieji sudarė tik 30–40 tūkst.
2009 m. pirmą kartą 0–55 % darbingumo lygis nustatytas 22 507 darbingo amžiaus
asmenims (10,5/1000 darbingo amžiaus asmenų). Palyginus su 2008 m., jų sumažėjo
15,6 %. Tai atsitiko ne dėl faktinio neįgaliųjų skaičiaus sumažėjimo, o dėl griežtesnės
kontrolės ir pasikeitusių įstatymų. Žemiausią darbingumo lygį 2009 m. turėjo 1703
darbingo amžiaus gyventojai. Vidutinį – 20 804 asmenys. Šių gyventojų įtraukimą į
darbo rinką gali stimuliuoti tik darbdaviams palankūs įstatymai ir valstybės materialinė parama kuriant darbo vietas neįgaliesiems.
Visuomenėje mažėja darbo jėgos ir dėl aukšto mirtingumo rodiklio, kuris, nors pastaraisiais metais ir sumažėjo, tačiau išlieka vienas aukščiausių visoje ES. Mirtingumo
rodikliai darbingo amžiaus gyventojų grupėje keitėsi įvairiu laikotarpiu (6 lentelė).
21
D arb ingo amžiau s g yv en toj ų mir tingu ma s pag a l s mu lk esn es a mž ia us g rup es
2000–2009 m., tūk s t. / D eath s of work ing ag e p eop le b y ag e group
in 2000–2009, thous.
Amžiaus grupė (metai)
15–19
20–24
25–29
30–34
35–39
40–44
45–49
50–54
55–59
60–64
2000
232
365
429
620
819
1131
1537
1869
2478
3226
2005
216
350
451
614
887
1333
1905
2291
2746
3508
2009
197
292
315
456
691
1010
1638
2030
2555
3053
2009 m.
1000
gyv.
0,8
1,1
1,3
2,1
2,9
4,1
6,2
8,9
13,3
19,1
Šaltinis: Demografijos metraštis 2006, 2007, p. 100; 2009 (2010), p. 104.
Didžiausią dalį mirusiųjų 2009 m. sudarė vyresni nei 60 metų gyventojai (77,5 %),
tuo tarpu darbingo amžiaus gyventojų mirtingumas sudarė 22 %. Duomenų analizė
rodo, kad mirusiųjų skaičius priklauso nuo gyventojų amžiaus, tačiau akivaizdu, kad
gyventojų mirtingumo rodikliai kyla tada, kai sulaukiama vyresnio amžiaus. Tai raiškiai rodo mirtingumo koeficientai 1000 atitinkamos amžiaus grupės žmonių. Šis koeficientas 2009 m. augo nuo 0,8 (15–19 metų amžiaus grupėje) iki 19,1 (60–64 metų
amžiaus grupėje). Darbingų gyventojų mirtingumas gerokai padidėja nuo 40 metų, o
darbingo amžiaus galutinėje riboje pasiekiamas aukščiausias mirtingumo lygis.
Nuo 2000 m. iki 2005 m. mirtingumo rodikliai beveik visose darbingo amžiaus
grupėse išaugo, tačiau 2009 m. tapo gerokai mažesnis. Galima teigti, kad per dešimtmetį patobulėjo žmogaus sveikatos apsaugos sistema, daugiau gyventojų pradėjo rūpintis savo sveikata. Sugriežtinus kelių eismo taisykles, sumažėjo mirtingumas dėl
nelaimingų įvykių keliuose.
Statistinių duomenų analizė ir jos rezultatai rodo žmogiškųjų išteklių geoekonominės struktūros sudėtingumą ir jos tiesioginį ryšį su ekonomika. Žmogiškųjų išteklių
geoekonominės situacijos tyrimas leidžia daryti šias išvadas:
1. Patikslinus žmogiškųjų išteklių apibrėžimą, juos galima nusakyti taip: žmogiškieji ištekliai – tai žmonės, pasižymintys tam tikrais fiziniais ir dvasiniais
bruožais, turintys gyvenimo patirties, kvalifikacinių įgūdžių, darantys esminę
įtaką vystymosi strategijai, politikai, sistemoms, standartams ir procesams.
2. Lietuva turi pakankamai žmogiškųjų išteklių, kuriuos galima panaudoti gerovės valstybei kurti. Jų efektyvesnį naudojimą varžo ekonominės ir socialinės
šalies vidaus problemos. Ateityje dėl mažėjančio gimstamumo neišvengiamai
22
3.
4.
5.
atsiras iš aktyvaus gyvenimo pasitraukiančių kartų (generacijų) kompensavimo problema.
Lietuvos žmogiškuosius išteklius galima apibūdinti kaip gerai kvalifikuotą, išsimokslinusią darbo jėgą, kuri, sprendžiant pagal emigracijos mastą, turi paklausą labiau ekonomiškai išvystytose šalyse. Su tuo susijęs ir „protų nutekėjimas“ iš Lietuvos. Kartu Lietuva praranda labiausiai kvalifikuotus specialistus ir darbininkus.
Dėl vidutinės gyvenimo trukmės ilgėjimo ir pensinio amžiaus žmonių skaičiaus augimo didėja išlaikytinių skaičius vienam dirbančiajam. Ateityje ši
problema aštrės dėl mažėjančio ikidarbinio amžiaus žmonių skaičiaus.
Gyventojų užimtumo struktūra panaši į išvystytų šalių, tačiau išsamesnė analizė rodo Lietuvos ekonomikos stabilumo trūkumą, jos nesugebėjimą konkuruoti su kitomis Vakarų valstybėmis. Tokia situacija būdinga ir gyventojų užimtumui apskrityse.
Gauta 2011 02 02
Literatūra
Bagdonavičius, J. (2002). Žmogiškasis kapitalas. Vilnius: VPU.
Darbo jėga, užimtumas ir nedarbas. Požymiai: lytis, amžius, statistiniai rodikliai ir metai. (2009). Statistikos departamento duomenys.
Demografijos metraštis 2006. (2007). Vilnius: LSD.
Demografijos metraštis 2009. (2010). Vilnius: LSD.
Gruževkis, B. (2002). Žmogaus socialinė raida: užimtumas. Vilnius.
Holton Elwood, F. I., Trott, J. W. Jr. (1996). Trends toward a closer integration of vocational education and human
resources Development. Journal of Vocational and Technical Education, vol. 12, no. 2.
Prieiga internetu: http://www.ldb.lt/Informacija/Apie/Documents/mtyrimas_neigaliuju_ADRPP_20080723.pdf (žiūrėta
2011 01 05).
Prieiga internetu: http://ec.europa.eu/economy_finance/een/002/article_4073_en.htm (žiūrėta 2011 01 23).
Lietuvos apskritys 2009. (2010). Vilnius: LSD.
Lietuvos gyventojai 1991. (1992). Vilnius: LSD.
Stankevičius, P. (2009). Lietuvos pramonės transformacijos ir jų socialinės-ekonominės pasekmės. Vilnius: VPU.
Vaitekūnas, S. (2008). Human resources of Lithuania: on the question of the fate of the nation. Bulletin of Geography 10.
GEOECONOMICAL STRUCTURE OF THE HUMAN RESOURCES IN
LITHUANIA
Summary
Human resources have always been important for the development of states and nations. From their number, and then from their qualitative characteristics depended the
development of state, its position in the political and economical system, and the state's
security. At the beginning of the 21st century these resources have gained even more
23
significant meaning. At first this is influenced, in particular, by global processes, which
include bigger regions and more people. Second, qualitative composition of human resources has changed, i.e. their education, qualifications and professional level. Third, the
regional market for the abolition of restriction increased the migration of human spatial
and social mobility and changed the direction of migration flows. Also openness of
markets changes spatial allocation of population, demographic indicators.
The definitions of human resources made by some previous researchers are debatable. By accepting some of their claims, the authors seek a more appropriate definition. It could be that: human resources – are whole people with certain physical and
spiritual features, life experiences, professional skills, which have a substantial impact
on the development of strategies, policies, standards, systems and processes. This verson of definition is based on the fact that human resources determine state power, the
general and structural policies, place in any spatial system, and so on.
The most important research directions of human resources in social geography
could include the following: 1) Demographics: population by age group, male-female
ratio, reproduction, social structure. Here is important the age groups differing by education, work activity, the adoption of innovations and their application, 2) Spatial diversity: differences in human resources, Baby Boomers on the onset of demographic
explosion and continued during the period prior to the reproduction of the differences
in time and space associated with global operations; 3) Skills and proficiency tests:
mass change of manual work to intellectual production in industry, requiring a highly
skilled workforce and the knowledge (information) of society. The latter point is interesting in terms of geography and the fact that the workplace and the individual's work
can be carried out over large distances.
Statistical data analysis and the results show complex structure of the human resources geo-economics and its direct link with the economy. Lithuanian human resources can be described as a highly skilled and educated. The downside is that increased immigration, the increased life expectancy and reduced fertility has started especially rapid population aging process. At the same time groups of people with normal
age-structure is being vulnerable of what is causing the problems. The growth of elderly population requires recounting state’s budget, increase expenditures on social
welfare, pensions, thereby reducing them for education and culture. The research of
geo-economical situation of Lithuanian human resources by the authors of this article
leads to the following conclusions.
1. Human resources, if revising their definition, can be defined as follows: human resources – people with certain physical and spiritual features, life experiences, professional skills, which have a substantial impact on the development of strategies, policies, standards, systems and processes.
2. Lithuania has a sufficient amount of human resources which can be used for
the welfare of state. Economic and social domestic problems constrain their
efficient use. In the future, the declining birth rate will inevitably lead to the
retirement of generations from the active living.
3. Lithuanian human resources can be described as well-qualified, educated
work force, which, judging by emigration, has a demand in more economical24
4.
5.
ly developed countries. This is related to “brain drain” from Lithuania. At the
same time Lithuania is losing the most skilled professionals and workers.
Increased life expectancy and the growth of elderly people population is increasing the number of dependents per worker. In the future this problem will
get more acute because of the decreasing number of pre-working age.
The structure of labor force is similar to that of developed countries, but a deeper analysis shows a lack of stability of the Lithuanian economy and its inability to compete with other Western countries. This situation is very common
in counties also.
25
26
ISSN 1392-3137. TILTAI, 2011, 1
PROBLEMS OF THE DEVELOPMENT OF THE PENSION
INSURANCE IN THE INDEPENDENT LITHUANIA
Audrius Bitinas
Mykolas Romeris University
Abstract
The aim of this article is to analyse the causes, tendencies, practical reforms and perspectives of the pension
system in Lithuania. Also in this article the regulation of the right to the social insurance in the international and
European Union (EU) law documents were analysed. The analysis of development of Lithuanian state social
pension insurance guarantees is an actual issue, because the main task of the pension system is to create for each
member a stable and adequate source of retirement income, implementing the idea of social justice and without
reducing state social security guarantees. In this article the scientific literature analysis, legal acts analysis,
document analysis, historical methods were used. It may be used as methodical literature studying the actual
processes in the field of the pension system reforms of Lithuania.
KEY WORDS: pension system, reform, Lithuania, funded pension system, tendencies, perspectives.
Anotacija
Straipsnyje nagrinėjamos pensijų sistemos ir jos reformų Lietuvoje priežastys, tendencijos ir perspektyvos. Taip
pat tarptautiniai ir Europos Sąjungos (ES) įstatymai bei dokumentai, reglamentuojantys teisę į valstybinį socialinį draudimą. Lietuvos valstybinio socialinio draudimo pensijų sistemos, pensijų garantijų raidos analizė yra
aktuali problema, nes pagrindinė kiekvienos šalies pensijų sistemos užduotis – kiekvienam šios sistemos dalyviui garantuoti stabilų ir adekvatų pajamų senatvėje šaltinį, nemažinant egzistuojančių valstybinio socialinio
draudimo sistemos garantijų ir taip įgyvendinti socialinio teisingumo idėją. Šiame straipsnyje taikomi mokslinės
literatūros ir teisės aktų analizės bei istorinis metodai. Straipsnis gali būti naudingas kaip metodinė priemonė
aktualioms pensijų sistemos proceso ir reformų Lietuvoje studijoms.
PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: pensijų sistema, reforma, Lietuva, finansuojama pensijų sistema, tendencijos, perspektyvos.
Introduction
The aim of state social insurance is to reduce the poverty and to protect persons from
the poverty due to the occurrence of social risks, to promote social inclusion and equity
between different social groups. State social insurance is based on the solidarity principle, i.e. social security contributors in real-time finance social security beneficiaries.
State social pension insurance and other types of social insurance and reforms in
Lithuania, like other European Union countries, is an ongoing process because of
changing economic, political and social phenomena, developing the concept of reforms strategies, increasing the European Union’s institutions activity in the field of
pensions etc. State social pension insurance system reforms and effective governance
is analyzing in accordance with best practice in other countries, identifying the social,
economic and cultural phenomena in the country and identifying necessaries changes
in the pension system.
The right to the social security has been mentioned already in the Versailles Treaty
of 28 June 1919, almost at the same time the creation of modern social insurance system in Lithuania (Republic of Lithuania declared its independence in 1918) began.
The Lithuanian Republic had to create a new social insurance system, primarily fo27
Audrius Bitinas
cused on the prevention of occupational accidents and health care and only then at an
universal pension system model. The social security pension insurance in the interwar
Lithuania was expanded, but an universal pension system did not introduced before
the Second World War. Currently in Lithuania the state social insurance schemes are
applying for all social groups and covers all risks: pension, sickness and maternity,
occupational accidents and occupational diseases, health and unemployment.
At the end of XX century, European Union countries faced with social changes in family and employment structure (growth of the number of divorces, increased demand for
highly skilled professionals etc.), economic changes (decreasing economic growth and
deindustrialization) and demographic challenges (ageing). Principles of social solidarity
and social security, the fight against poverty faced with a liberal conception of economic
development (i.e. the social security system should not hinder economic development and
only liberal labour market can better regulate social security). The traditional concept of
the welfare state has changed because of increasing of social security costs and the slowdown in economics, therefore states tried to find new forms of organization and management of the social security systems. However, liberalism did not outweigh the importance
of social protection guarantees and many European Union countries began to reform state
social insurance systems in the past decade, which aim – to reduce the budget deficit,
promote efficiency and strengthen the state social insurance guarantees. The development
of liberal ideas did not bypassed Lithuanian pension system. The pension system reform of
2003 raised the wide discussion on the state social pension insurance system future development of Lithuania. This reform clearly demonstrates that the government opted for a
liberal position, i.e. funded pension system's participants on a voluntary basis (though it is
actively promoting) has a possibility to transfer a part of the state social insurance guarantees into private pension funds.
2. Regulations of the right to social insurance in the international and
European Union documents
State social insurance – one of the most psychologically acceptable and widely spread
forms of income redistribution in many countries, when everyone knows that state social
insurance contributions will be used exclusively to pay the social benefits (40, p. 7).
In the State Social Insurance Law of Republic of Lithuania we could find a definition of the state social insurance which means a part of the system of social security
whose measures are intended to compensate, in full or in part, for the income derived
from work and lost by insured persons and, in the cases specified by laws, their family
members as a result of insured events or to cover additional expenses (24).
2.1. Regulations of the right to social security in the international documents
The right to social security is already mentioned in Versailles Treaty of 28 June
1919, this right also included in the Statute of the International Labour Organization
(41, p. 5).
28
PROBLEMS OF THE DEVELOPMENT OF THE PENSION INSURANCE IN THE INDEPENDENT…
The right to social security as a human right also enshrined in the United Nations
Universal Declaration of Human Rights of 10 December 1948 and in the International
Covenant on Economic, Social and Cultural Rights of 16 December 1966. Article 9 of
this International Covenant on Economic, Social and Cultural Rights provides that the
States Parties to the present Covenant recognize the right of everyone to social security, including social insurance (42).
Thus, the consolidation of social insurance law of the United Nations documents
has become an important force for strengthening the overall social insurance principles in the national legal systems and established the obligation of States to ensure that
the right to social security would be released.
In European Declaration of Human Rights of 4 November 1950 we could find not
only the right to the social security, but also instruments for the protection of this
right. Any person who believes that the state violated his rights, and exploited the national legal remedies, may appeal to the European Court of Human Rights (43).
Article 12 and 13 of the European Social Charter of 1961 (revised in 1996) establishes the right to social insurance and social assistance. Defending the rights the annual reports and the collective complaints procedure settled out. Article 12 of this
Charter stipulates that with a view to ensuring the effective exercise of the right to
social security, the Parties undertake: a) to establish or maintain a system of social
security; b) to maintain the social security system at a satisfactory level at least equal
to that necessary for the ratification of the European Code of Social Security; c) to
endeavour to raise progressively the system of social security to a higher level; d) to
take steps, by the conclusion of appropriate bilateral and multilateral agreements or by
other means, and subject to the conditions laid down in such agreements, in order to
ensure equal treatment and the granting, maintenance and resumption of social security rights (44).
European Social Security Code of 16 April 1964 requires to the states to adopt the
best possible solutions for its citizens in the field of the social security system and to
improve the procedures. This Code is aimed at facilitating the social progress and to
encourage all Member States to further develop their social protection systems (45).
2.2. Acts of the state social insurance coordination in the European Union
European Coal and Steel Community Treaty of 1951 is intended to improve working conditions and raise living standards. European Economic Community Treaty of
1957 introduced free movement of persons, goods, services and capital and ensure the
rights of migrant workers. The aim of European Economic Community law has been
to focus on the social security rights of migrant persons and economic development.
The Resolution of the European Economic Community Council of 1974 “On the
Social Action Program” provides that economic development should be an integral
part of social policy. Social Action Program has provided to improve employment,
improve the implementations of the adopted decisions in the social, economic and
labour law field (33, p. 67).
29
Audrius Bitinas
The notion of the social insurance do not exist in the EU legislation, but the first Regulations setting the standards for coordination in key areas of social insurance (sickness and
maternity benefits, disability, old age and widows' pensions, accidents at work and occupational disease benefits, unemployment benefits, family allowances), already adopted in
1958 by the European Economic Community Council (Regulations No. 3 and No. 4).
Article 4 of Regulation (EEC) No. 1408/71 of the Council of 14 June 1971 “On the
application of social security schemes to employed persons and their families moving
within the Community” stipulates that this Regulation shall apply to all legislation
concerning the following branches of social security: (a) sickness and maternity benefits; (b) invalidity benefits, including those intended for the maintenance or improvement of earning capacity; (c) old-age benefits; (d) survivors' benefits; (e) benefits in
respect of accidents at work and occupational diseases; (f) death grants; (g) unemployment benefits; (h) family benefits. This Regulation shall apply to all general and
special social security schemes, whether contributory or non-contributory, and to
schemes concerning the liability of an employer or ship-owner (46).
The Single European Act of 1986 initiated discussion about the convergence of social protection systems. To achieve this goal the various forms of cooperation between
countries has been developed. For example, the Mutual Information System on Social
Protection (MISSOC) introduced.
The Community Charter of the Fundamental Social Rights of Workers of 1989
provides that the same attention for the social issues should be given as to the economic issues. Although the Charter was declaratory, but it showed the EU desire to
regulate in detail the social security rights and to promote social integration in the EU.
The principles of the Charter were set out in the treaty of Maastricht of 1992.
The role of EU institutions particularly increased after Lisbon EU Council of 2000,
in which has been agreed that social policy and social security is a priority objective of
the EU, but economic growth must be linked to the social integration of countries.
This Council adopted the Lisbon strategy and set the strategic goals in 10 years: a) the
European Union should be the most competitive and dynamic knowledge-based economy in the world, b) to develop and improve technological progress and knowledge
society, as well as carry out necessary reforms and to reduce social exclusion. Social
protection systems need to help society to adapt to the economic changes and the state
must give the great attention to the adequacy of pension systems and sustainability: to
increase employment, reduce public debt and begin the pension reforms.
Lisbon EU Council has introduced the “the open method of coordination”, i.e. the
action plan to promote and improve cooperation between countries and to formulate
common goals for reforming the pension systems. Another aim of “the open method
of coordination” is to harmonize the social policies of Member States to follow best
practices. “The open method of coordination” allows to the countries to maintain a
constructive dialogue on the common goals of good governance practices and to exchange ideas searching the model of sufficient and financially stable pension systems,
also prompted them to intensify the fight against poverty and social exclusion.
European Code of Social Security of 1964 is important not only to the Council of
Europe, but across the EU because the EU does not have such a document, establish30
ing mandatory minimum standards of social protection and guaranteeing the right to
social insurance. As the EU's competences in particular pension systems are limited, a
major role in EU social policy development has the European Court of Justice.
European Union social policy objective – to promote the growth of living standards
combining economic growth with social protection. Implementing this objective, the
EU institutions coordinate social policies and provides recommendations of EU countries on social security reforms. EU institutions try to impose certain common criteria
to all countries, which could be distinguished as unique European Union's social
model. Such features of the European Union's social model could be identified: “the
open method of coordination”, the Lisbon Strategy, social dialogue, the EU enlargement and the jurisprudence of the European Court of Justice.
European Union Parliament pointed that in order to better meet the demographic
changes and globalization, it is essential to modernize and reform the European social
model and to better adapt human resources to the rapid technological evolution, in order to
achieve social integration, social justice and the eradication of poverty. The European social model must include measures to increase immigration, promoting social inclusion,
equity, solidarity, individual rights and responsibilities of non-discrimination, to take the
opportunity for all the citizens to access to high quality public services (47).
3. Development and Prospects of Pension Insurance in Lithuania
Development of a modern social security system in Lithuania started when the Republic
of Lithuania declared its independence in 1918. Contemporary Republic of Lithuania needed
to develop a new social security system, which first of all should be directed towards protection against accidents at work and health care and only later determination of a universal
model of the pension system. Unfortunately, after the World War II when the states of the
Western Europe (Great Britain, France, Germany) put the foundations to their modern social
security system, the subsequent development of the social security system of Lithuania was
developed according to the soviet model, the main feature of which was a total domination
of the state in establishing principles of the social security and eliminating a possibility for
the individuals themselves to create their social welfare. After restoration of independence
development tendencies of the modern social security system of Lithuania have been closely
related to membership of Lithuania in the European Union (EU), economic phenomena and
ageing process of the society.
3.1. Development of Social Security System after Declaration of Independence of
Lithuania
Pension system was not universal during the period between wars. Personal pensions
were assigned based on laws of an individual character. For instance, Law on Assigning
a Pension to Dr. Jonas Basanavičius of 8 July 1921 indicated that 2.000 golden Lithuanian coins should be assigned to establisher Doctor Jonas Basanavičius of the magazine
“Ausra” for his remarkable merits during revival of Lithuanian nation and they should
31
Audrius Bitinas
be paid from the credit of the Ministry of Education every month until his death” (1)].
Law on assigning student grants and pensions of 6 June 1924 indicated a list of specific
persons who were assigned pensions (6)]. Based on special acts of law such pensions
have been indexed (4) and later related to the categories of state clerks (9).
Later on 12 June 1925 a Law on Pensions for remarkable persons of the society
was enacted which defined that “pensions for remarkable persons of the society should
be paid lifelong which would be equal to any category of the state clerk salary or part
of it. Pensioners should also be paid the holiday bonus, too (Article 1). Such pensions
are “assigned and their category is established by the President of the Republic at the
suggestion of the Cabinet of Ministers” (Article 2). However, it should be mentioned
that “pensioners, who received a pay for their job from the State Budget, did not get a
pension. Exceptions were made only to persons who used to get a student grant or
pension before inaction of this law” (Article 3).
Another group of persons, who had regulated pension insurance, was soldiers. On
21 August 1922 a Law on Pension for soldiers, who were disabled or their family
members and also for families of the killed soldiers (2) was enacted and a Chart for
determination of the loss of working capacity was approved in supplement to this law
(3). On 10 April 1923 Ministers of Finance, Trade and Industry ratified Regulations
for enforcement of the law on Pension for soldiers who were disabled or their family
members and also for families of the killed soldiers (5), where payment of pension
issues, the procedure for budget, the procedure for determination of working capacity,
a list of documents necessary for obtaining pension, lodging powers, the procedure for
issuing pension books and their use and etc. were described in detail.
Later on 23 June 1925 a Law on Pension for soldiers (8) was enacted which established that “the state shall grant pensions to war disabled persons and after their death to
their families; to families of the killed soldiers if soldiers have been killed or missing
during their service or because of service in the Lithuanian state army; to Riflemen of
the Union of Lithuanian Riflemen if they served as soldiers or comply with item one and
two of this paragraph; to soldiers who served in the army for twenty years and more and
after their death to their family members” (Article 1 of the Law). Under Article 2 of the
law on Pensions for soldiers “war disabled persons are deemed as persons who lost their
health or working capability serving or as a result of serving in the army”. Articles 4–8
of the Law describes in detail rules for establishing pensions, additional bonuses for loss
of working capability and cases of increasing pensions. For instance, it is said that establishing a monthly pension for the war disabled person, the last basic salary depending on
the rank and duties of the officer, war doctor, war official or war chaplain is taken as a
unit of calculation. Regulations for proper execution of the Law on pensions for soldiers
(10) describe in detail issues relating to allotment of funds, formation of budget, filing
applications and their consideration, medical checks and so on.
Pension insurance has been applied to the state clerks, too. On 13 November 1925
a Law on Pensions for State clerks was enacted (11), Article 1 of which defined that
“a state clerk is entitled to the pension who held office at least twenty five years; a
state clerk who held the office at least twenty years if he/she furnishes with a certificate issued by the medical check board that he/she is no longer able to hold the office;
32
a state clerk who held the office at least ten years if he/she was dismissed from the
office as a result of weaker psychical or physical state; a state clerk who lost at least
twenty five percent of his/her physical or professional capacity as a result of his/her
duties; a family of the deceased state clerk who died being a pensioner or had a right
to receive a pension” and in other cases. Article 7 of the Law indicates that “full-time
period of work; freelance period of duty if contributions deducted of the basic salary
of the clerk are paid to the pension fund; a lawful time of the leave; time spent in
prison; time spent working in the Seimas; time served in a mobilized or volunteer
troops shall be included into the time necessary for receiving a pension. Article 14 of
the Law regulates principles for calculation of the pension – “a principle salary of the
last year category of the employee is taken as a basis for determination of the pension
if the employee has held this category for at least three years; in case the employee has
not held this category for three years, then the basic salary of the last but one service
category is taken as a basis for calculation of the pension”. The basic salary also includes premiums and bonuses. Value of the pension depended on length of service.
For instance, after twenty-five years of the service, the volume of pension was sixty
percent of the last basic salary (Article 22 of the Law).
Regulations for enforcement state clerks’ pensions and allowances (13) describe in
detail what volume and how social security contributions should be paid (common
rule – “a state institution paying salaries to its full-time employees, deduct 6 % of the
basic salary and triennial bonuses to the pension and allowances fund”), issues on calculation of the service working time, procedures for filing applications for granting
pensions and execution, the procedure for granting pensions (pensions used to be
granted by a special committee established by the Prime Minister), procedure for
payment of pensions and suspension or reduction of pensions and etc. Besides, these
Regulations also defined that “Pension and allowances fund is at the disposal of the
Ministry of Finance”.
On 23 March 1926 General Social Security Office under the Ministry of Interior
was established based on the law of the General Social Security (12). Purpose of the
establishment was dealing with social security issues.
Summarizing development of the social security of Lithuania during the period between the wars we may quote P. Leonas that a social issue is an issue of welfare of the
working society, search for ways and measures how to make welfare of the largest
number of population the best and do it in the cheapest way (with least costs) in all
spheres of their life (37, p. 511).
3.2. Development of the Pension Insurance System and ITS Growth after
Restoration of Independence of Lithuania
Set of problems arising in development of the pension sy stem
After Lithuania declared its independence, political and economical changes had a
significant importance to the pension system, too. On 13 February 1990 the then Supreme Council passed a resolution XI-3690 “On reformation of the Social Security
System of the Lithuanian SSR”, in which the social security was taken over from pro33
Audrius Bitinas
fessional unions to the disposal of the state of Lithuania. The same year on 7 March
the Council of Ministers passed a resolution No 64 “On Reformation of the social security system of the Lithuanian SSR”, under which the General State Security Office
was established under the Ministry of Labour and Welfare which was assigned to exercise the functions of the state social security and its transient regulations were ratified. General State Security Office and its territorial divisions started to register the
insured, collect contributions, arrange and monitor pay-off operations, execute the
budget of state social security. On 23 October 1990 a Law on state social welfare system was passed which distinguished social insurance from care and welfare and legalized an independent state social security budget (19).
After restoration of independence Lithuania has chosen the tradition of Bismarck
social security: state social security system is universal, covers almost all population
of the Republic of Lithuania and the right for receiving state social security pay-offs is
relating to personal participation in the social security system. In pension system of
Lithuania social security schemes and different universal pay-offs are dominating and
the role of private pension funds (second and third level) is insignificant. We may also
mention other features of the Lithuanian pension system module which are characteristic to the pension system of the Continental Europe (where Bismarck tradition is
dominating): pay-offs depend on the previous salary and length of service, the fund of
social security is financed by the social security contributions, social security system
is based on the labour market, persons making the minimum income receive social
allowances and etc. choice of such a module is motivated on not just recommendations
of international experts or influence of the traditions of the socialist law, but on the
previous economic background – a need to encourage labour market and collect social
security contributions. Pension system of Lithuania also has some features of the pension system module of the Eastern Europe, because pension system of Lithuania was
characterized by disproportionate ratio between social security contributions and convertibility of pension rate: social security contributions are high, pension convertibility
rate is relatively low (which is in part determined by soviet length of service and devaluation of the soviet salaries).
In year 1991 a Law on Social Security of the Republic of Lithuania came into effect (24), which fixed types of social security, finances and management. Pension system was financed by social security contributions (paid deducting from the salary),
state social security pensions have been started to pay. However the economic changes
of that period (big unemployment, economic recession, income inequality, shadow
economy, company bankruptcies, privatization, decrease in gross domestic product
and purchasing power) determined the deficit in the state budget and at the same time
the budget of the social security fund. The economic problems were accompanied by
escalation of demographic and social phenomenon: ageing of the society, drop in
birth-rate, increase in number of state-dependent people. After establishment of the
pension system and financing mechanisms of the independent Lithuania, it was necessary to secure sufficiency of pensions, whereas despite frequent indexation, pensions
constantly lost their value. R. Lazutka emphasizes that pensions of the 1991–1993 lost
their value almost four times and until the year 2003 purchasing power of pensions
34
was only 57.9 percent of the level of the year 1990 (the year 1995 – 31.7 percent) (36,
p. 73). In a situation like that the need for paying social allowances increased, the pension system did not conform to the actual economic and social situation, therefore
increasing deficit in the state social security fund required taking drastic reforms in the
pension system, which after long discussions, started only from the 1995.
The pension system reform of the y ear 1995
The reform of the pension system which started in 1995 may be considered as the
first one, because until then reforms of the pension system were concentrated on the
development of essential elements of the pension system: to segregate the budget of
the social security from the state budget, segregate social security from social allowances, determine proportion of social security contributions, extend retirement age and
balance budget of the social security fund.
Upon development of the new pension system there were no questions about availability of the Bismarck social security tradition for Lithuania, whereas its principal
feature was that pay-offs depended on the paid contributions, besides principles of the
Bismarck social security tradition had been used in the soviet pension system as well.
Besides, experts of the EU states and international institutions (the World Bank, International Labour Organization, European Council, European Union, United Nations
Development Program) gave recommendations (in some cases imagining possible
reforms in a different way) to the Government of Lithuania in creation and development of social security (33).
Reasons for the reform of the pension system were the economic problems (increasing financing of pensions, changes in the labour market and economic recovery),
demographic processes and increasing deficit in the budget of state social security
fund. The principal goals of the pension system were to pay the retirement pensions, to
secure necessary flexibility in the conditions of changing labour market, secure fair
distribution of allowances and increase transparency of the system.
On 1 January 1995 a Law on State social security pension of the Republic of
Lithuania came into effect (20)], which replaced still existing Law on granting and
payment of soviet pensions. After this reform a system based on the principles of social security came into effect when pay-offs were paid only to the ensured persons,
contributions were calculated individually and they were considered when determining the volume of the pension and the insurance period was deemed only the period
when social security contributions had been paid. By this reform they tried to relate
contributions to the paid pay-offs and differentiate volume of the pension according to
the paid contributions.
Provisions of the reform of 1995 tried to implement the principles of social security, to
give up exceptions and privileges inherited from previous times. Therefore a right to the
pension was related to the period of social security pension and volumes of social security
pensions were related to the volume of contributions of the state social pension paid by a
person. A retirement age was extended, which was 55 years for women and 60 years of age
for men. Previously existing possibilities and privileges for some professions and social
groups early retirement were withdrawn. Pensions, granting of which was related to certain
35
Audrius Bitinas
professions or political conditions (officers and soldiers, suffered people, honored persons,
etc.) were segregated from the social security and reorganized into a special non-contribution
pension system section, which made suppositions for formation of the elements of clientelism pension system. It has been also established that a maximum state social security pension would be granted to persons who had paid social security contributions at least 30 years
and the state social security became mandatory for persons working independently. The
reform of the pension system introduced a new pension volume calculation formula, in
which one part was a basic part which was of the same value to everyone (which was approved by the Government of the Republic of Lithuania) and the second additional variable
part (which depended on the period of paying social security contributions, volume of paid
social security contributions and the volume of social security contributions).
The pension system did not exclude pensions based on a privilege system (state
pensions of the first and second level, pensions for the suffered persons and etc.);
however additionally state pensions to soldiers, scientists, officials and etc were introduced. Besides, the widow’s allowances were paid alongside retirement or disability
pensions, accordingly there was a possibility to get a few pensions, though some seniors did not receive any retirement pensions or allowances due to lack of length of
service. Upon increase of the number of people getting the state pensions, there was a
forecast on the increase of expenses for state pensions from 0.65 percent GDP in the
year 2005 (0.74 percent of GDP in the year 2020, 0.96 percent of GDP in the year
2040) to 1.15 percent of GDP in the year 2050 (38).
So, the reform of 1995 developed a completely new pension system in Lithuania,
financed by social security contributions which were calculated in a separate budget
and made presumptions for further development of the system, however a big number
of people failed to get into the social security system and some persons had an opportunity to receive several pensions, besides a system of the privileged pensions had
been established, a significant deficit in the social security budget still remained (only
from the year 2001 income of the State social security fund exceeded expenses for the
first time) and volume of pensions remained rather low, despite a relatively high social
security contribution part paid by the employers. The reform of pension system of the
year 1995 secured stability of financing the social security, however state social security pensions (not including privileged pensions) were not sufficient, because it did not
guarantee a proper volume of the income in old age and did not help to avoid poverty.
Concepts of the funded pension system reform of the year 2003 and
problems of the reform
In the year 2000 the Government of the Republic of Lithuania ratified the concept
of the Pension system reform” (27). The pension system reform concept provided the
principal goal – to change the pension system so that people at the retirement age
could get bigger income than previously and that this system would become more viable and would include all population, that people at the retirement age would get bigger income than before, however the distribution should not be increased but decreased and a mandatory accumulation to the pension fund should be introduced without increasing a tariff of contributions to the pension insurance.
36
The concept provides that the first level of pension system of Lithuania should
make state social security pensions: retirement, disability (disablement), widows and
orphans. The second level pensions – that is mandatory funded pensions put into private pension funds. The third stage of the pension system is an additional voluntarily
funded pension which is performed by the same pension funds which execute the
mandatory accumulation, by several pension funds or insurance companies.
The concept of pension system reform was enacted based on the modeling theory
and it changed due to lack of political understanding. The first draft of the Law on
Pension system reform adopted in April 2001 provided that persons until the age of 40
should mandatory participate in the funded pension system, persons over the age of 50
do not take part in the funded pension system, participation of other persons is voluntary. Besides it also provides that 5 percent of the state social security contributions
shall be paid to private pension funds. In July 2001 when new Government was approved, in November 2001 the second draft of the Law on Pension system reform was
adopted which provided that persons until the age of 30 should mandatory participate
in the funded pension system, persons over the age of 50 did not take part in the
funded pension system, participation of other persons was voluntary and 5 percent of
the state social security contributions should be paid to private pension funds. In April
2002 the Seimas returned the draft to the Government for development indicating that
participation in the funded pension system should be voluntary and persons who were
accumulating pensions should pay additional state social security contributions from 1
percent to 2.5 percent, and the state should subsidize people who accumulate, especially those who had no social security. In October 2002 the Government provided a
new draft of the Pension system reform, which provided that participation of all persons having state social security in funded system was voluntary and the contribution,
which was transferred to the pension funds would increase every year from 2.5 percent
(one percent each year) to 5.5 percent. The anticipated beginning of the pension system reform was the year 2004, funded pensions were carried out without increasing
the tariff of the existing state social security. In July 2003 the Seimas adopted a Law
on Funded Pensions and amendments to other laws relating to it and in September
2003 signing pension capitalization agreements started.
It should be mentioned that the concept of Pension reforms has been prepared at
the time when there was a deficit in the state social security fund and declining demographic and economic indices, therefore some measures (for example, limitation of
payment of pension to working pensioners) has been acknowledged as anticonstitutional or increased the deficit of the state social security fund budget even more (for
example, establishment of maximum margin for the taxable salary imposed by contributions for the social security). We should also note that goals of the Pension reform
concepts which had to modulate a long-term prospects of the Lithuanian pension system have basically remained unimplemented: state pensions remained, the ratio of the
social insurance contributions between the employer and employee has not been revised, funded pensions operate only in the first level, pensions funds are administered
not just by one, but two institutions and etc.
37
Audrius Bitinas
The main reason, which stimulated the reform of the 2003 funded pension system,
was inefficiency of the pension system and declining demographic and social indices.
The situation existing in 2003 was a completely different, i.e., 1995 the principal task
was to establish a modern pension system, giving up the heritage of the soviet system,
while inevitability of the reforms of 2003 was based on surplus of the state social security fund budget and decline in a demographic situation.
The goals of reforms provide that from 1 January 2004 residents may direct part of
the contributions to the state social security for funded pensions (21–23). The main
officially declared goal of the pension system reform was to introduce a funded pension stage, which would enable residents of the Republic of Lithuania individually
accumulate part of the social security contribution for their retirement pension. The
reasons for pension system reform were: unfavorable demographic situation and assurance of stability of the pension system financing, also asset surplus in the anticipated state social security budget.
By the reform of the pension system they tried to reduce direct financial obligations of the state for future pensioners: the state shall secure smaller – about 21.5 percent (whereas the contribution tariff for mandatory social security pensions drops 5.5
percent) pensions, however this part should be secured by private pension funds,
which would make investments in case of market risks. Pension capitalization should
increase pensions to all people participating in it without increasing the contribution
tariff of the mandatory social security and at the same time would encourage savings
of people.
During the first years of the reform a contribution to the funded insurance was 2.5
percent and the funded contribution tariff would be increased every year 1 percent up
to 5.5 percent. Acts of law regulating the pension system reform determined that total
contribution tariff of the state social security, however upon calculation of the social
security pensions, people participating in funded system for the years when they saved
for pensions, the social security pensions would be decreased in proportion to the volume of the funded pension contribution. A right for receiving a pension from the
funded pension companies, participants will receive at the retirement age established
in the Law on State social security pensions. The volume of the capitalization depends
on the annuity period, income, investment results of the saved assets and administration costs of the pension funds. Acts of law define that lack of assets in the budget of
Social Security which occurred as a result of implementation of the pension system
reform, may be financed according to the procedure defined by the Law on the Government and municipality property privatization from the assets obtained after sale of
the state property, also by the assets of the state budget and other sources of financing.
These assignments to State Social Security fund are determined in the law.
Upon developing an funded pension system in 2006 a few very important amendments to the law on Funded pension.
Pensions were adopted which came into effect on 1 July 2007 (25). These amendments provided that participants of the pension fund which had seven or less years
until the retirement age, should mandatory be notified of a possible risk taking part in
other than conservative investment pension funds, also all people starting to partici38
pate in the funded pension would be mandatory introduced to the risk of investment
into pension funds and in this way their knowledge on investment would rise.
Amendments also consolidated the provision that a person who started participating in
the funded pension and upon conclusion of the funded pension for the first time, the
pension capitaliozation company should mandatory introduce a person to comparison
of all investment risks of all its managed pension funds in writing. However, such
amendments relating to additional notification of older persons and their additional
signature (that they are familiar with participating in risky funds) will not solve the
problem, because a possibility to older people to get a bigger funded pension may be
participation in a more risky funds (in case a person decided to participate in an
funded pension system), Besides, persons who participate in the funded system and
have a lower salary and are older, will receive a lower pension.
Taking part in the funded pension system was active; however this may be related
to the opinion of the Government which was very intensively expressed in mass media
that taking part in the funded pension will increase pensions. In the short-time prospects, introduction of the funded pensions meant that contributions (or taxes) of the
social security will be increased or increase of pensions will be suspended. In the
long-term prospect the decreasing number of payers of contributions had impact on
the development of the public sector (35).
Summarizing we may say that introduction of the funded pension system decreased
the warranty of the social security pensions and approximated the Lithuanian pension
system to Anglo-Saxon model of pension system, because the state social security
system became mixed and partly dependent on the state budget and situation in the
financial market and also participants of the funded pension system became less dependent on state warranties whereas part of their future pension guaranteed by the
state, will be lower.
3.3. Pension System Development Trends in Lithuania
Integrated Pension System Reform Assumptions
Since 2002 Lithuania had economic growth, increased employment and wages.
Accordingly, the state social insurance fund surplus was initiated to increase the state
social insurance pensions and other benefits. However, there were no political decisions to ensure the guarantees of social security, pension reserve fund not established,
the pension system was liberalized, i.e. there were no political decisions to remain
stable Social Insurance Fund budget. In 2008 the economic crisis influenced the financial stability of the Social Insurance Fund because of increased unemployment, reduced wages, company’s bankruptcies etc. Social Insurance Fund in a very short time
has become deficit.
An economic crisis of 2008 hit the state social insurance pension system. From 1
July 2009 the amendments to the Pension system reform law adopted, which stipulates
that the state social security transfers to private pension funds fall to 2 percent (from
the income from the state social insurance contributions) from 1 July 2009. It is foreseen to raise state social security transfers to private pension funds from year 2011
39
Audrius Bitinas
(the pension contribution rate for 2011 is 5.5 percent, in 2012, 2013, 2014 – 6 percent,
from 2015 – 5.5 percent of participants in the revenue from the state social insurance
contributions).
Despite the many financial injections to increase the social security contribution
rates and permanent cuts in benefits, the State Social Insurance Fund revenue continue
to decline. The Law on State Social Insurance Fund Budget indicators for 2009 provides that only 600 000 Lithuanian Litas paid into the pension funds will be compensate in the year 2009. However these were insufficient funds. In April 15 and 1 July
2009 the Government of Lithuania granted to the State Social Insurance Fund Board
under the Social Security and Labour Ministry 420 million Lithuanian Litas and 715
million Lithuanian Litas loans. As well 2 September, 30 September and 28 October
2009 the Government of Lithuania granted accordingly 300 million Lithuanian Litas,
460 million Lithuanian Litas and 1025 million Litas (28–32).
When revenue is declining, the simplest way to regulate the social insurance fund
budget is to increase state social insurance contributions (employees and employers
part) or to reduce benefits. However, these methods can not be applied as the fastest
economic effect because they are indirectly impacting the State's competitiveness and
employment policy. The growth of social insurance contributions increase manpower
and create the negative investment climate. Reduction of pension benefits (therein for
the working pensioners) may affect certain undesirable legal and social implications,
raise the questions of social solidarity, social security unity, benefits differentiation
and a legitimate expectation principles. Thus, the reduction of pensions means that
persons are not encouraged further work and expect a higher pension, and pensions
will decline despite of paid higher social insurance contributions.
Reforms and social solidarity
The economic crisis and reduction in pensions, in general, deny the contributionbenefit balance and it‘s important to maintain the principle that economic values (i.e.
the current economic crisis) should be subordinated to the state social insurance pension guarantees. Reduction of pensions part which depends on how many years person
worked and paid contributions and introducing the fixed basic pension could violate
main principle of Bismarck social traditions: the benefit depends on paid contributions. In this case, the actual Lithuanian pension system model is more close to the
Anglo-Saxon liberal model, whose main feature is that the pension insurance is a person's own affair, because the state only guarantees the basic amount of the benefits.
Therefore, reforming the pension system should be taken not only the traditional
simple measures (to reduce benefits and increase contributions), but to launch a new
comprehensive social security system and labour law reform, with particular emphasis
on means to grow the employment, more flexible employment forms and active social
policies (according to the European Union recommendations), to review the entire
system of social security benefits (reduce or eliminate some benefits), to introduce
health social insurance contributions for pensions (pensions are taxable in many EU
countries). Economic Cooperation and Development Organization in the pensions
review of 2009 noted that in the face of the economic crisis, the government adopts
40
the short-term practical solutions. Meanwhile, long-term strategic plans, which are
important to pensioners' incomes, are ignored (39)].
Pension system reforms should be done in accordance with the social solidarity and
legitimate expectation principles. The Constitutional Court of the Republic of Lithuania in the ruling of 26 September 2007 noted that the principle of solidarity means that
the working (pursuing active economic activities) persons who receive insured income
contribute to accumulation of social insurance funds, thus creating preconditions to
pay payments to those persons, who must be paid the payments provided for in the law
due to the fact that they have reached the pensionable age for old age pension, disability in their regard has been recognized or there are other reasons provided for in the
law (inter alia when these members of society cannot work and provide for themselves due to the objective reasons provided for in the law). On the other hand, the
solidarity principle also implies that the persons who pay state social insurance contributions have the right to receive, in cases and under conditions provided for in the
law, to receive themselves state social insurance pensions and/or other payments, thus,
they acquire a corresponding legitimate and reasonable expectation [18].
Article 52 of the Constitution of the Republic of Lithuania provides that State shall
guarantee to citizens the right to receive old age and disability pensions as well as social assistance in the event of unemployment, sickness, widowhood, loss of the
breadwinner, and in other cases provided for by laws [14].
The Constitutional Court of the Republic of Lithuania in the ruling of 25 November 2002 noted that „there may occur such an extreme situation in the state (economic
crisis, natural disaster etc.) when it is impossible to accumulate enough funds for the
payment of the pensions. In such extraordinary cases the legal regulation of pensionary relations may be corrected also by reducing old age pensions to the extent that it is
necessary to ensure vitally important interests of society and protect other constitutional values. The diminished old age pensions may be paid only on a temporary basis,
i.e. only when there is an extraordinary situation in the state“ (16). Although in this
ruling of the Constitutional Court of the Republic of Lithuania it is pointed that the
person who meets the conditions established by law in order to receive the old age
pension, and who has been awarded and paid this pension, has the right to a monetary
payment of a respective amount, i.e. the right to possession. Under Article 23 of the
Constitution, this right must be protected and safeguarded.
The Constitutional Court of the Republic of Lithuania in the ruling of 26 September 2007 noted that social security payments implies a person’s right to an adequate
level of old-age pension, this may not be independent of paid social insurance contributions (18).
It means that pension reduction should not be automatic, reducing pensioner’s
(who have worked hard life) income (even though they have not reached 50 percent
former salary Lithuania, while in Western European countries this rate is about 70–80
percent).
41
Audrius Bitinas
Conclusions
The following prospects of the pension system reform of Lithuania may be singled out:
1. It is necessary to start a new complex reform of the entire social security system, the main goals of which would be: to encourage employment, to refuse
privileged pay-offs, gradually increase a retirement age; revise all social security system pay-offs; to balance the proportion of the ones paying contributions with the ones receiving pay-offs; to balance the budget of the social security fund; to revise volumes of social security contributions (for instance, to
apply health insurance contribution to pensions); to change unemployment social security and early pension system and etc.
2. Based on practice of other states (in EU an “open coordination method” is
used), recommendations of the EU institutions and legal principles of social
welfare.
3. To relate the reform of pension system to changes in labour law, introducing
part-time or half-day employment, increasing flexibility labour relations and
employment.
4. To encourage a voluntary pension security, assigning a certain part of liability
for his own welfare to a person himself.
5. State social security pension system makes a better social security than
schemes of private pensions, because the goal of the pension system is to ensure sufficiency of pensions, therefore obligations of the state to the participants of the pension system should not be decreased.
6. Participants of the pension system should be constantly notified of the obtained rights to the state social security pension.
7. Independent permanently operating institutions liable for revision of the pension system or assessment of its course, establishing may help to consolidate
management of the pension system.
Received 2010 07 07
Approved for publishing 2011 03 07
References
1.
2.
3.
4.
5.
6.
7.
8.
9.
42
Pensijos d-rui Jonui Basanavičiui nustatymo įstatymas. (1921). Vyriausybės žinios, 1921-07-20, Nr. 68-605.
Netekusiems sveikatos kariams, jų šeimoms, o taip pat žuvusiųjų karių šeimoms pensijų įstatymas. (1922). Vyriausybės
žinios, 1922-08-29, Nr. 104-819.
Netekusiems sveikatos kariams, jų šeimoms, o taip pat žuvusiųjų karių šeimoms pensijų įstatymo priedas. (1922).
Vyriausybės žinios, 1922-08-29, Nr. 104-820.
Pensijos Jonui Basanavičiui ir Tomui Žilinskiui ir atlyginimo Jonui Jablonskiui įstatymų pakeitimas. (1922).
Vyriausybės žinios, 1922-10-23, Nr. 111-872.
Netekusiems sveikatos kariams, jų šeimoms, o taip pat žuvusių karių šeimoms pensijų įstatymui vykdyti taisyklės. (1923). Vyriausybės žinios, 1923-05-03, Nr. 130-982.
Stipendijos ir pensijų paskyrimo įstatymas. (1924). Vyriausybės žinios, 1924-07-18, Nr. 166-1155.
Pasižymėjusiems visuomenės veikėjams pensijų įstatymas. (1925). Vyriausybės žinios, 1925-06-26, Nr. 196-1329.
Karių pensijų įstatymas. (1925). Vyriausybės žinios, 1925-08-11, Nr. 201-1352.
Respublikos Prezidento aktas (dėl pensijų skyrimo). (1925). Vyriausybės žinios, 1925-08-26, Nr. 202-1357.
10. Karių pensijų įstatymui vykdyti taisyklės. (1926). Vyriausybės žinios, 1926-01-15, Nr. 213-1412.
11. Valstybės tarnautojų pensijų ir pašalpų įstatymas. (1926). Vyriausybės žinios, 1926-04-10, Nr. 221-1443.
12. Vyriausiosios socialinio draudimo valdybos įsteigimo įstatymas. (1926). Vyriausybės žinios, 1926-05-18,
Nr. 225-1469.
13. Valstybės tarnautojų pensijų ir pašalpų įstatymui vykdyti taisyklės. (1926). Vyriausybės žinios, 1926-09-25,
Nr. 235-1526.
14. Lietuvos Respublikos Konstitucija. (1992). Valstybės žinios, Nr. 33-1014.
15. Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 1997 m. kovo 12 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio
socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio, Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo
8 straipsnio antrosios dalies 1 punkto ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. sausio 26 d. nutarimo Nr.
142 „Dėl Lietuvos Respublikos 1995 m. vasario 20 d. nutarimo Nr. 266 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio
socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ 1 punkto
atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. (1997). Valstybės žinios, Nr. 23-546.
16. Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2002 m. balandžio 23 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus
reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės saugumo, Krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (2000 m. gegužės 2 d. redakcija) 7 straipsnio 1 ir 2 dalių, 16 straipsnio 6 dalies ir 9
dalies 2 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taip pat dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995
m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 „Dėl Vidaus reikalų, Valstybės saugumo, Krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio
reikia procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo“ patvirtintų Vidaus reikalų, Valstybės saugumo, Krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo
nuostatų (1998 m. lapkričio 20 d. redakcija) 31.3 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės saugumo, Krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų
įstatymo (2000 m. gegužės 2 d. redakcija) 7 straipsnio 1 daliai“. (2002). Valstybės žinios, Nr. 43-1636.
17. Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimas “Dėl Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymo 69 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo
4 straipsnio (2000 m. kovo 16 d. redakcija) 1 dalies 9 punkto ir Lietuvos Respublikos Valstybinių socialinio
draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio (1999 m. gruodžio 16 d. redakcija) 1 dalies 5 punkto bei 23 straipsnio
(1994 m. gruodžio 21 d., 2000 m. gruodžio 21 d., 2001 m. gegužės 8 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. (2002). Valstybės žinios, Nr. 113-5057.
18. Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimas “Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 3 dalies, 8 straipsnio (2004 m.
lapkričio 4 d. redakcija) 2 dalies, 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d., 2003 m. spalio 7 d. redakcijos) 3, 4 dalių atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. (2007). Valstybės žinios, Nr. 102-4171.
19. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio aprūpinimo sistemos pagrindų įstatymas. (1990). Valstybės žinios,
Nr. 32-761.
20. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas. (1994). Valstybės žinios, Nr. 59-1153.
21. Lietuvos Respublikos pensijų fondų įstatymas. (1999). Valstybės žinios, Nr. 55-1765.
22. Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymas. (2002). Valstybės žinios, Nr. 123-5511.
23. Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatymas. (2003). Valstybės žinios, Nr. 75-3472.
24. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas. (2004). Valstybės žinios, Nr. 171-6295.
25. Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatymo 3, 4, 6, 7, 8, 10, 12, 13, 15, 17, 19, 20, 24, 28 straipsnių
pakeitimo ir papildymo bei Įstatymo papildymo 13(1) ir 18(1) straipsniais įstatymas. (2006). Valstybės žinios,
Nr.144-5462.
26. Lietuvos Respublikos Valstybinio socialinio draudimo biudžeto 2009 m. rodiklių patvirtinimo įstatymas. (2008).
Valstybės žinios, Nr. 149-5998.
27. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. balandžio 26 d. nutarimas Nr. 465 „Dėl pensijų sistemos reformos
koncepcijos“. (2000). Valstybės žinios, Nr. 36-998.
28. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. balandžio 15 d. nutarimas Nr. 263 „Dėl paskolos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos“. (2009). Valstybės žinios,
Nr. 43-1665.
29. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. liepos 1 d. nutarimas Nr. 662 „Dėl paskolos Valstybinio socialinio
draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos“. (2009). Valstybės žinios, Nr. 79-3291.
30. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimas Nr. 944 „Dėl paskolos Valstybinio socialinio
draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos“. (2009). Valstybės žinios, Nr.106-4425.
31. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimas Nr. 1189 „Dėl paskolos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos“. (2009). Valstybės žinios,
Nr. 118-5066.
32. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. spalio 28 d. nutarimas Nr. 1384 „Dėl paskolos Valstybinio socialinio
draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos“. (2009). Valstybės žinios, Nr. 130-5651.
43
Audrius Bitinas
33. Bernotas, D., Guogis, A. (2006). Globalizacija, socialinė apsauga ir Baltijos šalys. Vilnius: M. Romerio universitetas.
34. European Commission. Synthesis report on adequate and sustainable pensions. (2006).
35. Gylys, P. (2004). Reforms of pension system in Lithuania. Ekonomika 66.
36. Lazutka, R. (2007). Pensijų sistemų raida Lietuvoje. Filosofija, sociologija 2.
37. Leonas, P. (2005). Raštai, t. 2. Vilnius: Teisinės informacijos centras.
38. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. 2005 m. Lietuvos nacionalinis pranešimas dėl pakankamų ir stabilių
pensijų strategijos. (2005). Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
39. Pensions at a Glance. Retirement – income systems in OECD countries. (2009). Website:
www.oecd.org/els/social/pensions/PAG [2009-11-05].
40. Guogis, A. (2000). Socialinės politikos modeliai. Vilnius: Eugrimas.
41. Heredero, A. G. (2007). Social security as a human right. The protection afforded by the European Convention
on Human rights. Strasbourg: Council of Europe Publishing.
42. Website: http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=174850&p_query=&p_tr2=
43. Website: http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=278385&p_query=&p_tr2=
44. Website: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=42260
45. Website: http://www.etib.lt/site_files/socialinis/ESS48.doc
46. Website: http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=CONSLEG:1971R1408:20060428:lt:PDF
47. Europos Parlamentas. Būsimas Europos socialinis modelis. (2005). 2005/2248(INI). Website:
http://www.europarl.europa.eu [2007-09-21].
44
ISSN 1392-3137. TILTAI, 2011, 1
FAMILIES IN TRANSITION – CHANGING HELP SYSTEMS
Brigitte Wießmeier
Evangelische Hochschule Berlin (Germany)
Abstract
Families are in transition because of social and demographical changes and reasons of migration. How
can families be supported quickly, on a long-term basis? Low threshold assistance should be made
available, i.e. assistance that can be integrated easily and quickly into the everyday life of the respective
family. Information material should be made available in several languages, and if necessary specially
designed media products for migrants should also be used. The linguistic and cultural plurality of the
society is to be recognized, which should be reflected in the corporate design of the institution, the
equipment and attitude of the staff. The assistance plan procedure must be guaranteed with the
involvement of all the relevant persons, even if this seems to be ambitious and requires new forms of
assistance. Approaches that develop resources should have priority, in order to focus on strategies that
help to master the problem at hand. Thus, important conditions for an intercultural opening and wellplanned procedure for family-supporting assistance are designated, and special competences such as
holistic and flexible acting are suggested. The description of a practical example involving social work
students seems to diminish entrance barriers whilst taking potential savings into consideration.
KEY WORDS: Migrant families, family assistance, family protection, family policy.
Anotacija
Straipsnyje atskleidžiamos šeimos socialinės ir ekonominės problemos besikeičiančios visuomenės gyvenimo
kontekste. Atsižvelgiant į Vokietijos visuomenės multikultūriškumą, straipsnyje analizuojamos ir šeimų,
esančių migracijos situacijoje, galimybės laiku gauti socialinę pagalbą. Nagrinėjant šeimų socialines problemas
atskleidžiamos stipriosios ir silpnosios socialinės pagalbos pusės, įvertinus socialinės pagalbos sistemos
veikimą Vokietijoje. Pristatomas formalios ir neformalios socialinės pagalbos turinys. Straipsnyje akcentuojama
būsimų socialinių darbuotojų socialinio darbo su šeimomis patirtis praktikos metu, projektinės veiklos
galimybės ir ekonominis veiksmingumas teikiant socialines paslaugas.
PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: migrantų šeimos, paslaugos šeimai, šeimos apsauga, šeimos politika.
1. Situation of Families in Germany
According to the Federal Statistical Office, a threateningly a low birth rate of 1.3
children per woman has existed in Germany for many years, resulting in a drastic birth
deficit which immigration is unlikely to make up for. As a consequence, the average age
of the population in Germany is increasing, and currently stands at 38 years. This has a
negative influence on employment potential and thus means that the national product has
to be produced by a continually diminishing number of people. The birth rate is connected
closely to the situation of women and of families. It has been observed that people are
marrying later and later. Women are almost thirty, men already 33 years old when they
first marry. A rising number of children have parents who are not married. In the year
2009 this concerned 33 per cent of all births. In the eastern part of the Federal Republic
less than half of the children born in marriage currently live with both parents, whilst in
the western part this figure is still three-quarters. About 2.4 million children are growing
up with only one parent, usually with the mother. Divorce rates are rising steadily, with
every second marriage ending in divorce.
This points towards a wide variety of family types, often known as „patchwork
families”. These include less common family forms such as the foster family or the
45
Brigitte Wießmeier
same sex partnership families with children. According to the German Institute for
Youth experts assume that each additional person in a family makes life in that family
more difficult and more colourful at the same time.
German family policy is striving to create new strategies and increasingly subjects
itself to international comparison. A particular emphasis is on giving well trained
women support in combining work and children, on the one hand by providing early
all day care for children, on the other hand by income-oriented financial support
during a period of parental leave for both parents. Amongst women with a university
degree the birth rate is already extremely low at 1.0 child per woman! The national tax
system should in future be aligned less towards marriage than towards children. Hence
the government slogan of “a family brings profit!” in spite of the greater prevalence of
family-friendly working hours, such schemes still do not receive enough attention,
although they obviously bring economic benefits. Countries with high levels of female
employment, such as Scandinavia, can nevertheless also demonstrate high birth rates,
and should serve as a model for German policy. More attention is being paid to the
family support service sector; there is a need for a range of actions for private
households, from domestic help to child care and support for the older family
members up to chauffeuring services and homework support.
Germany has family support laws such as the Basic Law (GG article 6, paragraph
1), according to which the state is obliged to protect families, to ensure they are not
disadvantaged and to support them by suitable measures. In the second paragraph of
article 6 the state commits itself to provide juvenile welfare services in cases of
abusive practices on the part of parents. This is regulated by a differentiated law,
amended in 1990, known as the Law of Assistance for Children and Young People
(KJHG) and by various “education assistance measures” in the Social Legislation
Book (SGB VIII). The aim of these laws is to help parents with their parental
responsibilities via a system of assistance and requirements. All juvenile welfare
services should therefore be designed to help parents to retain their dignity and to
assure that providers of assistance do not take on parental responsibility, in accordance
with the principle: “Children do not want to change parents, they want their parents to
change!“ In addition, since the year 2000 children have had the right to a non-violent
education, promising respectful treatment of children by adults as well as education,
prevention and assistance in crisis situations. The Social Legislation Book VIII
differentiates between preventative, ambulatory and institutional educational
assistance. The preventative assistance relates in particular to advice and educational
provision in questions of partnership, separation, divorce and personal concern. The
ambulatory assistance measures (paragraphs 28–32) include educational advice, social
group work, educational assistance, social-educational family assistance as well as
education in daily groups. Institutional assistance (paragraphs 33–35) consists of fulltime care, education in residential institutions and other forms of accommodation as
well as the individual intensive social-educational support.
In recent years these assistance services have been differentiated further and have
increasingly been transferred to non-state organisations, in order to relieve the burden
on public administration. Due to the general shortage of public funds, together with
necessary administrative reforms, controlling procedures in relation to administrative
spending have now taken on an ever-increasing importance. In the meantime the
46
instruments of assistance are being examined with regard to their effectiveness and
value for money, thereby opening up the discussion on the distribution of reduced
budgetary resources.
Which families need which forms of assistance? How can families receive highquality support quickly and on a long-term, in accordance with the law and for the
well-being of the community?
2. Which families need which forms of assistance?
The wide variety of family types mentioned above forbids a complete
representation within this framework. However some examples are to be picked out, in
order to be able to clarify changes.
2.1. Single parents and step-families
Plural forms of family and ways of life have always existed and they are not only
regarded as the failure of the nuclear family, but also as a conscious alternative to
traditional life models, which have an effect on living together with children. Equal
rights between the sexes, and to a still greater degree women’s financial independence,
permit ways of life which were hardly possible for our grandparents. According to the
relevant studies (see Shell studies), young people still want to live together with
children, but later often fail because of the everyday life conditions with the
consequence that “the fathers go, the mothers remain”. Since the reform of children’s’
rights in the year 1998, divorced parents have retained joint custody rights, if nothing
different is requested. Since that time a tendency towards co-parenting can be
observed, which seems to work particularly well with couples whose relationship as
parents has not completely broken down and who live spatially close by, are willing to
communicate and cooperate well, and can care for the child in separate households on
alternating days (Ghosh, 2003). This way of life is often related to a form which has
been practiced for a long time, i.e. “living apart together”, interrupted only by a period
of living together around pregnancy and birth. Far more frequently however couples
separate because of problems to do with the extension of the couple dyad into a
parent-child triad. After separations mothers commit themselves less quickly to a new
partner than the fathers, even if for women this phase is connected with a danger of
poverty. In the case of renewed relationship the stepfather model has in the meantime
become more frequent than the stepmother model, whereby the step-family model
with common children cannot be ignored (Krähenbühl u.a., 1991). According to
“Family Survey 10” of the German Institute for Youth, children of a single parent
have more contact with the parent living separately than children who live in stepfamilies. In this investigation it was also stated that for most children the present
stepfather becomes more important than a father living outside.
In addition to advice services in connection with separation and divorce, single
parents frequently ask for social-educational family assistance to an above average
degree in order to be able to master the day challenges of bringing up children.
47
Brigitte Wießmeier
2.2. Young mothers
Textor characterizes maternity in the following terms: “The entrance into a
marriage or a non-conjugal community is nowadays no longer a drastic event for
women: usually it concerns only the combination of two households; the pair
relationship, the sexual relationship, living together, the common sharing of activities,
etc. all already existed before. The woman is equal and remains relatively
autonomous. She continues to work in her chosen occupation; her chances for selfrealisation are hardly limited (...) in contrast, the first pregnancy and/or the birth of the
first child leads to a total conversion of the life-style of a woman. Her self-image,
emotions and behaviour are all subject to radical changes.” (Textor)
A rising number of young mothers has been observed for some years in the Federal
Republic. These women could not go through the developmental steps presented by
Textor. Often unplanned pregnancy and birth force them to leave their parents' house
in order to develop their own family, which is often burdened by various conflicts. A
pair relationship, living together, common sharing of activities, developing the
household, completing school or professional training, handling a sexual relationship
around pregnancy and birth, the „radical change in the life of a woman“ all have to be
mastered. Earlier juvenile friends step into the background and new contacts with
other young mothers are sought out. Frequently families become divided, since the
pregnancy could not be accepted by the older generation. Financial problems and
dependence on state income support accompany these young families for many years.
Differences in social levels can be observed, according to which women from
lower social levels master the transition to maternity more easily and are more content
as mothers, because they define the role more clearly and in a more stereotyped way.
Their transition to adulthood is accelerated by maternity, according to Textor. Culturespecific dimensions and traditions prove to be of central importance, since an above
average number of young mothers exhibit a migrant background.
In addition to ambulatory assistance, institutional assistance is also available for
this group in order to facilitate their start into independence.
2.3. Families with a migrant background
In Germany about 10 per cent of the population are foreigners, although by
naturalization far more people with a migrant background live in this country. Despite
high influx numbers Germany did not regard itself as an immigration country for a
long time; only since 2005 has a long disputed immigration law regulated the handling
of migrants. Due to phases of high immigration since the Fifties, we speak today of
1st, 2nd and 3rd generation immigrants, whereby the latter are defined as young
families with a migrant background, since only their grandparents actually left their
homeland. Regarding this subpopulation, central topics in particular are the low level
of graduation from school, the background of unsatisfactory language skills, far
greater than average unemployment of the fathers and mothers and a tendency to
violence on the part of the young men.
The number of children in families with a migration background is also decreasing. In
this context poor housing conditions and high care costs as well as the level of education
48
of the mothers and the independent financial security of old parents can all play a role. The
educational behaviour of parents is itself changing from the rather authoritarian style to an
increasingly partnership-based style. This may lead to substantial conflicts between the
generations, since large uncertainties can be observed with regard to the changes in
educational behaviour. Changes are increasingly evident, with separations and divorces
leading to new, more varied family types. Maternity remains a central component of the
life concept of female migrants. According to the family researcher Herwartz-Emden, this
typical biography is connected with positive individual and social (status-increasing)
consequences and leads to a fulfilled life as a woman (Herwartz-Emden, 1995a).
According to Gaitanides, “migrant parents have a very low awareness of family, and in
particular pre-school, educational processes (...) A business that they logically delegated to
the professional educators” (Gaitanides, 2004). The schools are usually unable to cope
with these indirect educational tasks and continue to delegate to a juvenile welfare service
system that is to a large extent unknown to the families. The eleventh Child and Youth
Report of the Federal Government contains figures about the participation of German and
foreign families in advice institutions. About twice as many Germans as non-German
people seek advice in educating advisory units, particularly in order to take advantage of
preventative educational assistance. Since families with foreign background live in more
difficult circumstances, they would have to participate to a disproportionate extent in the
child and youth assistance service schemes. Young people from families with foreign
origins are frequently older than Germans when they first come into contact with social
services, which is considered as confirmation of their low presence within the preventative
sector. In addition, the drop-out rates are above average in this subpopulation. Due to the
lack of empirical data, the mot important reasons are seen as language difficulties,
reticence towards German-speaking teams, shyness of authorities and distrust towards
segmented, i.e. non-holistic solutions. Many people think, that they tend rather to use the
resources of the family and/or their own ethnic network, whilst some also believe that
assistance is actually denied to them (Elfter Kinder- und Jugendhilfebericht, 2002, p. 215).
Families with migration backgrounds look for assistance frequently in culturespecific advice centers, where they expect support in their native language. This
exclusion supports the reproach of a lack of integration on the part of foreigners and
for a long time maintained a division of the assistance system in two parts, until
continuous campaigns for an intercultural opening of services changed the situation in
the mid Nineties.
2.4. Bi-cultural families
According to present estimations seven million families live in the European
community whose members have different cultural, religious and ethnic backgrounds.
The rise in marriages between German and foreign partners is constant, as is the birth
rate of children growing up under bi-national/bi-cultural conditions. For years the
proportion of bi-national marriages in Berlin has made up more than one quarter of all
marriages and about each fourth child born in Berlin has parents from two nations.
According to the statistical data, the continuously increasing number of bi-national
children emphasizes the social importance of this subpopulation. These children share
in common the fact that their existence signals social change, which is often denied.
49
Brigitte Wießmeier
The German-foreign dichotomy is being broken down and must be opened towards a
mentality of “both-and” (Frieben-Blum et al., 2000). Thus the reproach of a lack of
integration on the part of foreigners becomes highly dubious from this perspective.
The course of this process of dialogue with this reality is important for German
society, but also for the children from these families, whose life situation is affected
by this process in the context of educational and family assistance.
A precondition for recognition is cognition, knowing about intercultural
phenomena. Thus knowledge, perception and implementation play a central role
during the assistance process. A denial of recognition damages people as political,
social and personal individuals. In the future we will have to deal with ever more
“mixed living conditions” (Elfter Kinder- und Jugendbericht, 2002, p. 251), which
make such bipolar distinctions appear obsolete. This includes the subjective
psychological experience of migrants. A permanent life in one place can no longer be
considered as the norm and mobility as an exception. More and more people relocate
to quite distant places once or several times during their lives.
Up to and during the Nineties, support for in-family problems was mainly provided
by special services such as the Federation of Bi-national Families and Partnerships
“iaf” (registered association), whereas in the meantime a wider range of advisory
services offer intercultural advice for this group of people.
3. Selected educational assistance for families
The family systems described above pointed towards a need for different forms of
assistance. The selected examples given below will describe the conditions in more detail.
3.1. Social-educational family assistance and family therapy
Since the Seventies new forms of family-supporting assistance have been
developed, with removal from the home environment and hence institutionalized
education becoming regarded as no longer suitable instruments for changing problemladen family situations. A social-educational specialist is sent to families as family
assistance by the local youth welfare office for 6 to 12 hours per week. He or she
develops activities with the children or young persons in order to support personality
development, school achievements and social integration. In addition he or she makes
supportive and strengthening conversations with the parents in order to develop or reestablish their educational abilities. On this basis, all persons involved agree to and
sign a legally prescribed assistance plan with the suitable steps for the next six
months, before they have to undergo a first examination. A modified extension is
possible if necessary. The independently acting family workers are supported by
obligatory team supervision in their activity and also have a duty to write reports.
In Berlin the numbers of cases of social-educational family assistance rose up to
87 % during the last five years (2005–2009). More than half of these services were
claimed by single mothers, about 15 per cent by step-families and about 30 per cent by
nuclear families (Statistisches Landesamt Berlin). Since the participation of families
with migration in such offers is increasing, more services with an intercultural
orientation can be found on the market. On the one hand specialists with migration
50
backgrounds are pooling their resources, on the other hand existing services are training
for intercultural situations, in order to be able to react adequately to the different
conditions of socialization, conflict resolution strategies and communication styles.
Further ambulatory assistance for crisis situations is also on offer, such as visiting
family therapy (AFT), in particular if this means that institutional assistance can be
avoided and families are dependent on this form of low threshold assistance. This
often concerns larger families, which social workers can only work together with in its
own domestic environment. Two therapists work intensively on the current problems
by means of a systemic therapy approach. The high cost of this intensive programme
has led to a sharp drop in the numbers of completed therapies in Berlin.
3.2. Supervised accommodation and refuge dwellings
Young people do contact some advice services directly, such as the youth advisory
services, emergency services as well as more recently on-line advice services. The
numbers of young people receiving advice from advice institutions are registered and
it has been possible to note an increase over a ten year period (1992–2002) from 9.868
to 18.290 advice-seeking young people. The group of young people with a migrant
background corresponds with their proportion in the wider population, whereby it is
noticeable that the average consulting duration is shorter than for young people with a
German background (Statistisches Landesamt Berlin, 2003). Advice can often lead to
a form of institutional assistance such as supervised accomodation, which has become
well-known and popular among young people, because it helps to arrange the
necessary separation process from the parents within a protected framework. A
multiplicity of agencies offer an extensive network of dwellings, where one and more
young people can live and keep contact with social-educational specialists in order to
work on current topics such as school attendance and vocational training, conflict
resolution and drug problems. A fundamental goal of the educational work is always
the process of helping young people to gain their independence.
The objectives in the crisis services are different. The duration of stay is always
temporally limited and an emergency situation first requires preventative measures,
which in the worst case could mean anonymous accommodation. Such measures
concern in particular young people aged 14 to 18. The figures in Berlin show an
increasing number of female young people and a disproportionately high number of
foreign young people, although the percentage of the latter group has been sinking for
the past eight years, which has to do with rising naturalization numbers. This
statistical data is remarkable because the average age of young people looking for
protection is higher than in former times (Statistisches Landesamt Berlin, 2003).
Social female workers from refuge dwellings for girls and young women with
migration backgrounds are confronted with this phenomenon and pushed to the limits of
their possibilities. Young women from migrant families often wait for adulthood in order
to free themselves from violence in the family, up to and including forced marriages,
without parental intervention. From the point of view of female social workers, their very
family-dependent past life requires a gradual process of becoming independent under the
protection of trained personnel. This assistance is usually refused to adult young woman,
when they contact the juvenile welfare services for the first time.
51
Brigitte Wießmeier
3.3. Parental training
More than half of all parents of small children complain about everyday
educational problems, according to long-term study, which was carried out on behalf
of the Federal Family Ministry (in: Die Zeit, 44/2004). Family researchers see changes
in educational styles as responsible for this. They observe a development from the
authoritarian, power-exercising style via an all- permitting and also an over-protecting
style to an authoritative-participative educational style. The latter seems to be
attractive for parents, who however are often unable to put it into practice in their
everyday lives. Models and recognized institutions that could provide appropriate
guidelines are missing in our pluralistic society, in which individuals not only can, but
also must live their own lives.
Courses and training sessions aimed at parents are attempting to compensate for
this lack. The range of educational assistance services on offer are popular and no
longer restricted to family centers or evening classes. Television, with its role as
„Super Nanny“, also forms part of the mix, causing controversy among education
experts. In the meantime evaluation results of different courses have been presented,
which show that the quality of a course has to be seen in close connection with the
suggestions and possibilities for self-reflection and self-realization for the
participating parents. By contrast, educational recipes and abstract information
promising quick successes should be regarded as problematic. In the ideal case,
parents should be encouraged to reflect their attitudes and to develop conflict
resolution strategies without the use of force. This requires a consciousness-raising
process, as ignorant and abusive behaviour patterns are often only recognized for the
first time in the course of the seminar (Tschoepe-Scheffler, 2003).
In order to support the participation of parents with a migrant background in
training measures for parents, the HIPPY programme provides assistance by trained
mothers from similar backgrounds, who communicate their knowledge and skill to
women from the same country. 1 Gaitanides emphasizes that “the cultural differences
between the educational values of the parental home and school (...) are not so much
the central problem as the lack of educational knowledge suited to modern social
requirements. On the other hand there seems to be a great deal of readiness to gather
information and to open up towards modern educational values and practices”
(Gaitanides, 2004, p. 4).
3.4. Services adapt to social changes
How can families be supported quickly, on a long-term basis and well as stipulated
in the Law for Community Well-being? This was our initial question. The Eleventh
Child and Youth Report formulates recommendations regarding a process of opening,
which it refers to as „decreasing entrance barriers“ and which is roughly described
below. Thus contradictions are to be diminished in the right to assistance, in particular
1
Home Instruction Programme for Preschool Youngsters (HIPPY), offered e.g. from the office
for multi-cultural affairs Frankfurt/Main (http.//deutsch_projekte _ e2_schule_frame.htm,
http://www.stadt-frankfurt.de/amka/deutsch/projekte)
52
regionally different handling of requirements from the Law for Child and Youth
Assistance (KJHG). Low threshold assistance should be made available, i.e. assistance
that can be integrated easily and quickly into the everyday life of the respective
family, communication barriers have to be diminished, by which is meant the attitude
of multilingual personnel and/or the employment of language intermediaries.
Information material should be made available in several languages, and if necessary
specially designed media products for migrants should also be used. The linguistic and
cultural plurality of the society is to be recognized, which should be reflected in the
corporate design of the institution, the equipment and attitude of the staff. The
assistance plan procedure must be guaranteed with the involvement of all the relevant
persons, even if this seems to be ambitious and requires new forms of assistance.
Approaches that develop resources should have priority, in order to focus on strategies
that help to master the problem at hand.
Thus, important conditions for an intercultural opening and well-planned procedure
for family-supporting assistance are designated, and special competences such as
holistic and flexible acting are suggested. The following practical example seems to
diminish entrance barriers whilst taking potential savings into consideration.
4. “Competence-promoting services for families” a model from Spandau
Social area analyses brought it to light. Two selected quarters of Berlin's Spandau
district differ considerably according to the levels of assistance provided. A quarter
with an average migrant population and low social welfare payments spends a far
lower level of funds per year on juvenile welfare services compared with a district
with a high number of migrants and higher spending on social welfare. Not only did
the actual cash payments differ, but also the number of assistance measures provided.
In the first district, there was a greater demand for ambulatory support for younger
children, whilst the institutional assistance for young people dominated in the second
district. Such results can be generalized for Germany as a whole according to the Sixth
Family Report (2000) which therefore calls for social area-oriented, flexible,
networked and integrated service provision for families, whilst at the same time
reducing costs. Spandau developed a concept for „competence-promoting services for
families“. Parents and in particular single parents with children of 6–14 years should
promptly receive competence-promoting services in their own neighbourhoods. The
goal is to create a family center with a wide range of services organized by self-help
groups and supported by experts. A café is located in the center as meeting place, from
where self-help groups, barter circles, mutual child care and other services are
developed, oriented to the needs of the participants and under their sole responsibility.
Social workers support the work of the parents by networking and promoting their
activities, but never replace the parents as main actors.
Another, original practical example illustrates the effort to create new preventative,
economical and flexible family support services that are also low-threshold and
creative.
53
Brigitte Wießmeier
5. A health service looks for support
In the year 2000 a social worker of public health services of Berlin’s “Mitte”
(center) district wished to enter into a co-operation with the Evangelische
Fachhochschule Berlin (Protestant University of Applied Sciences Berlin). Social
workers of the child and youth health service (KJGD) were looking for support for
young parents in difficult situations. The assistance offered so far were rejected
relatively frequently by the young mothers or fathers because of the fear of being
controlled by the responsible youth welfare office. In order to avoid the complete
break-down of contact with the health service, ways needed to be found to grant
everyday life assistance in the sense of preventive health assistance without reference
to the youth welfare office, without assistance requests and without obligatory longterm assistance planning, particularly in the first months after the birth of a child.
In summer 2001 a group of six students began to develop this project in the context
of the seminar “social work in and with families” and an obligatory practical course
unit over one hundred hours in families. Together with the social workers they
considered how to react to the highly differing assistance needs of the families. So in
the case of a mother suffering from rheumatism support should be offered for the
transport of her newborn twins to the physician until the young family can organize
the move into a more favorable flat. In the next case a housing clearing has to be
prepared and accompanied, in order to improve the living conditions for a baby. In the
third case the single mother needed social contacts and networking in her
neighbourhood, since she was a new arrival in the country with little knowledge of
German or of the social service network.
It was intended that assistance should in each case be provided as immediately and
flexibly as possible in accordance with the needs of parents, and this in coordination with
the temporal and technical possibilities of the students. To create a basis from which to
work from, the students were introduced to the families by professional social workers,
who then withdrew whilst remaining available in the background in order to make any
necessary arrangements. At the end of the activities there was a wish for a mutual, final
evaluation discussion. Cases of child protection do not belong in this project, and when
they become evident the student is obliged to inform the responsible social workers.
Once provided with a placement contract, the students were able to go into the families
and after short time of assistance organized a grandparent service for the sick mother,
accomplished the briskly organized house-cleaning and put the single mother into contact
with the local migration services. In addition to such limited forms of assistance, they were
however also confronted with situations requiring more complex forms of service
provision. The students often represented a bridge to the assistance system and prepared,
after consultation with the respective social workers, a form of assistance successively
approved by all the persons involved. In some cases also the initiated forms of assistance
were continued by a second student. An external evaluation proved that assistance of
semi-professional students for the families was accepted fast, without direct fear of
control. The non-bureaucratic and flexible way of acting was felt to be both pleasant and
appropriate (Gaffron, 2002). Since then, nine successive groups of students have taken
part in the student project “NFH – low threshold family assistance” in co-operation with a
total of five of Berlin's social services.
54
In the year 2004 fourteen students were involved in care for sixteen families. In ten
families their task was to support the mother or parents in their everyday life. These
tasks included integration of the newly immigrated mother, educational help for
children and serving as an interim solution until professional aid was available. The
educational help was focused on improving language skills as well as generally
playing with the child. Often play material was not available in the households with
the television as the only source of amusement. Two thirds of the families had
migration experiences in the first, second and also third generation. With a total of
42 children, these families were clearly over the average number of children for
families in the German Federal Republic. The figure of four multiple births is likewise
above average, as is the number of handicapped children (every 6th child). Almost
two thirds (62 %) are affected by unemployment and poverty and confined housing
conditions. The separation and divorce rates correspond to the big-city average, with
every second marriage ending in divorce. Crisis situations frequently have to do with
the death of a close relative, including three children. In addition, violence, abuse,
arrest, drugs, adoption and taking children into care all led to for crisis situations.
Teenage motherhood was also a topic in three families.
The phenomenon of the family contacts seemed interesting. Half of the families
maintain only rare contacts to their families back home, in some cases because of
distances across national borders, although the families themselves are well integrated
socially. A quarter of the families live to a large extent without contacts to their own
families as well as without a circle of friends. The last quarter of the families have contacts
exclusively with family members at the same time as using the family support assistance
system to an above average extent. A more exact view of these latter families shows
special problem situations, with a high number of crises observed. The close-knit nature of
these families protects them on the one hand against the intruding gaze of strangers, whilst
on the other social contacts are avoided or become impossible.
Parallel to the practical work, the first NFH project group provided a concept that was
presented to a sponsor. The second group extended the offer to an additional urban district
and initiated a conference with experts in order to discuss possibilities for the further
development of an efficient service for families. The results showed that the charm of the
students’ project should remain, a co-operation with other agencies should be considered,
whilst the involvement of further volunteers was rejected. In the third year, the students
planned to install a toy rental business at the first location of the project, which became
possible thanks to a number of different donations. This rental business is to function later
under the management of the parents themselves and is designed to serve the spread of
educationally valuable play material, because the students frequently work with children
from families with no or only poor toys.2
Conclusions
To summarize, the social work students in co-operation with social services
represent a resource for the support of the professional social workers. They offer low
2
The students received this suggestion in the context of a study travel to Amsterdam, where
neighbourhood toy libraries are well accepted.
55
Brigitte Wießmeier
threshold assistance for preventative work in families. The offer can be arranged
flexibly and non-bureaucratically, without differentiated social-educational assistance
planning. With the need for increasing support NFH can represent a bridge to the
assistance system, working together with a specialist in the background. Such a study
experience is not to be underestimated as a learning field.
Could a students’ project function as bridge for family support services? Short term
solutions are suitable to keep parents active. Preventative solutions can help to avoid
more cost-intensive services in the future and should be delivered to all
subpopulations. Supported self-help leaves the responsibility with parents, strengthens
local social networks and helps to save money for further forms of assistance. Social
work will have to adjust still more flexibly to the conditions in the quarter in the
future; it will also have to take into consideration not only social changes but also
budgetary situations and to demonstrate creativity in its assistance activities.
Received 2010 10 05
Bibliography
Bundesministerium für Familie, Senioren, Frauen und Jugend (Hg.). (2002). Elfter Kinder- und Jugendbericht. Bericht
über die Lebenssituation junger Menschen und die Leistungen der Kinder- und Jugendhilfe in Deutschland. Berlin.
Bundesministerium für Familie, Senioren, Frauen und Jugend (Hg.). (2000). Sechster Familienbericht, Familien
ausländischer Herkunft in Deutschland. Berlin
Die Zeit, Wochenmagazin. (2004). No. 44. Hamburg.
Frieben-Blum, E., Jacobs, K., Wießmeier, B. (Hg.) (2000). Wer ist fremd? Ethnische Herkunft, Familie und
Gesellschaft. Opladen.
Gaffron, K. (2002). Förderung der Alltagskompetenz junger Familien – Evaluation eines Modellprojekts in BerlinMitte. Unveröffentlichte Magisterarbeit TU-Berlin. Studiengang Public Health.
Gaitanides, S. (2004). Vortrag auf dem Elternkongress der Landesregierung Nordrhein-Westfalen in Essen am
14.2.2004. Unveröffentlichtes Manuskript.
Ghosh, T. (2003). Wie erziehen unser Kind getrennt, aber gemeinsam. Co-Parenting als Versuch verantwortungsvoller
Elternschaft nach Trennung und Scheidung. Diplomarbeit im SS 03 an der EFB, Berlin.
Herwartz-Emden, L. (1995a). Mutterschaft ist ein Bestandteil des weiblichen Selbstkonzeptes... Online-Handbuch:
www.kindergartenpaedagogik.de
Krähenbühl, V., Jellouschek, H., Kohaus-Jellouschek, M., Weber, R. (1991(3). Stieffamilien, Struktur – Entwicklung –
Therapie. Freiburg im Breisgau.
Textor, M. R. Online-Handbuch: www.kindergartenpaedagogik.de
Tschöpe-Scheffler, S. (2003). Elternkurse auf dem Prüfstand. Opladen.
Schell Studie. Online-Handbuch: www.shell-studie.de
Statistisches Landesamt Berlin. Online-Handbuch: www.statistik-berlin.de/statistiken/Sozialleistungen
56
ISSN 1392-3137. TILTAI, 2011, 1
KLAIPĖDOS UOSTO KROVINIŲ TERITORINĖ ANALIZĖ IR UOSTO
ĮTAKOS ZONOS NUSTATYMO KLAUSIMAI
Angelė Pakamorienė
Anotacija
Straipsnyje analizuojami 2005 m. krovinių srautai, gabenami pro Klaipėdos uostą, nagrinėjamas per uostą
importuojančių šalių išsidėstymas, eksportuojamų krovinių pasiskirstymas pasaulyje, krovinių rūšys ir
kilmė. Aptariamos uosto tranzitinių krovinių apimtys, siuntėjų ir gavėjų teritorinis pasiskirstymas. Analizuojama, kaip teisingiau nustatyti Klaipėdos uosto veiklos įtakos zoną. Atliekama tranzitinių krovinių
erdvinė analizė ir išskiriamas 2005 m. Klaipėdos uosto užuostis.
PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: importas, eksportas, tranzitas, teritorinė analizė, užuostis.
Abstract
The paper analyzes the flows of cargo via port of Klaipėda in 2005, examines imports and exports of cargo
distribution sites in Lithuania and the location of the importing countries and of exporting cargo, types of goods
imported and their origin. The article deals with the volume of the transit cargo, the distribution of shippers’ and
consignees’. The article analyses how to estimate the zone of Klaipėda port activities impact. The spatial analysis of transit cargo is performed and the hinterland of Klaipėda port in 2005 is defined.
KEY WORDS: import, export, transit, territorical analysis, hinterland.
Įvadas
Lietuvos geografinė padėtis Baltijos jūros pakrantėje daro didžiulę įtaką šalies politikai, strategijai, gynybai, kultūrai, žmonių mentalitetui ir, žinoma, ekonomikai. Uosto
ekonominė reikšmė neatsiejama nuo užuosčio (angl. hinterland). Užuosčio ekonominė
svarba ir prieinamumas sudaro sąlygas uosto plėtrai. Kaip teigia Antverpeno uosto studijos autoriai, „uosto veikėjų ir užuosčio ryšių geografinė analizė leidžia įvertinti uosto
veiklos teritoriją ir atlikti erdvinio planavimo sprendimus. Nustačius vietinių, regioninių,
nacionalinių ar tarptautinių ryšių pasireiškimo geografines teritorijas, galima daryti būtinus sprendimus lokaliame, valstybiniame ar globaliame lygmenyse“ (Coppens, 2007).
Pasaulyje užuostis nagrinėjamas jau keletą šimtų metų. Ši sąvoka atsirado XIX amžiaus pabaigoje ir apie 70 metų ji įvairiai interpretuojama. Galima teigti, kad uosto
užuosčio sąvoką 1958 m. suformulavo G. G. Weigend. Jo teigimu, užuostis suvokiamas kaip organizuota ir išplėtota erdvė, sujungta su uostu transporto linijomis, iš kurios arba į kurią kroviniai gabenami pro šį uostą (Weigend, 1958, p. 185–200). Vėliau
užsiimta užuosčio teritorijos analize. XXI amžiuje toliau nagrinėjama jo teritorija ir
čia vykstantys procesai. M. Hesse ir J. P. Rodrigue (2004) nagrinėjo transporto koridorių svarbą užuosčiui. P. W. De Langen ir A. Chouly (2004) pabrėžė jo analizės svarbą
kaip vidaus organizacinę problemą. J. P. Rodrigue, T. Notteboom, W. Winkelmans ir
kiti savo darbuose (Notteboom, Winkelmans, 2001, p. 71–89; Notteboom, Rodrigue,
2006) analizuoja uosto užuosčio funkcijas, prieinamumą, efektyvumą, išsidėstymą,
regionalizaciją ir logistinius ryšius. Atsiranda darbų ir studijų, kuriose analizuojama
prekybos rinka, ekonomikos vystymasis ir kaita bei uosto ekonominė įtaka. Šiuose
darbuose nagrinėjama ir hinterlando teritorija, nes ji tiesiogiai susijusi su prekių ga57
mybos ir realizavimo rinka (Lesger, 2006), uosto ekonominės įtakos teritorija. Uosto
ekonominės įtakos studijoms daug dėmesio skiria visos išsivysčiusios šalys. JAV per
pastaruosius 20 metų atliko daugiau kaip 300 uostų ekonominės įtakos studijų. Australijoje nuolat atliekami uostų (Hastingso, Kembros, Sidnėjaus) įtakos tyrimai lokaliame, regioniniame ir visos šalies lygmenyse.
Daug dėmesio uostų veiklai, krovos rezultatams, užuosčio teritorijai ir ekonominei
įtakai skiria Europa. Atliekamos pavienių ar regiono uostų studijos. 2006 metais pateiktoje Tarptautinių Atlanto tinklų (Atlantic Transnational Nerwork, 2006) ekonominių ir socialinių partnerių ataskaitoje „Intermodalumas vežant krovinius: uostai ir
užuostis, jūrų transportas, įskaitant trumpųjų nuotolių jūrų laivybą“ (angl. Intermodality in freight transport: ports and hinterland, maritime transport including short sea
shipping) daug dėmesio skiriama Vakarų Europos sausumos transporto tinklams, uostų veiklai ir apimtims, uostų veiklos įtakos zonų teritorijoms, uostų įtakai. Visi Europos uostai turi vietinį, regioninį ar supraregioninį užuostį, priešingai nei Roterdamo
uostas, kurio užuostis apima beveik visą Europą. Regioninių uostų užuosčio teritorijos
yra ribotos, juos nuolat veikia didelių uostų veikla. Mažesnių uostų užuosčių kūrimosi
pagrindas – artimiausių geografinių regionų aprūpinimas.
Lietuvos, kaip jūrų valstybės, įvaizdį kuria ne tik uosto veikla, bet ir moksliniai,
politiniai ir specialistų darbai bei žiniasklaida. Nemažai parašyta inžinerinių, laivininkystės, istorinių darbų. Kaip visapusiškai išnaudoti jūrų valstybės galimybes, nagrinėjo prof. V. Paulauskas, rašydamas apie uosto technologijas, transporto grandines ir
uosto rinką (Paulauskas, 2000, p. 69–73). Jūrų valstybės idėjas gvildeno geografai
prof. K. Pakštas, S. Tarvydas, dabar šia tema rašo prof. S. Vaitekūnas, prof. R. Žaromskis (Vaitekūnas, 1996; Žaromskis, 2008). Lietuvos geografų darbų nėra daug,
trūksta ir ekonominės-geografinės Klaipėdos uosto veiklos analizės. Klaipėdos uosto
užuosčio daugiausia nagrinėti transporto klausimai, mažai dėmesio skiriant krovinių
teritorinei analizei. Krovinių erdvinė analizė padeda įvertinti uosto veiklos teritoriją,
veiklos įtakos zonos aktyvumą ir racionaliau priimti erdvinio planavimo sprendimus.
Šio straipsnio tikslas – išanalizuoti 2005 metų importo, eksporto ir tranzito krovinių,
gabenamų pro Klaipėdos uostą, teritorinį pasiskirstymą ir išskirti uosto užuostį. Tikslui įgyvendinti formuluojami šie uždaviniai:

ištirti per uostą importuotų krovinių pasiskirstymą, jų rūšis ir kilmę, importuojančių šalių išsidėstymą;

įvertinti eksportuojamų krovinių teritorinį išsidėstymą, rūšis ir kilmę, Lietuvos
eksportą priimančių šalių išsidėstymą pasaulyje;

aptarti 2005 m. tranzitinių krovinių judėjimą ir nustatyti uosto įtakos teritoriją.
Aptariamų tyrimų objektas – 2005 metais pro Klaipėdos uostą gabenamų krovinių
pasiskirstymas.
Tyrimų metodai
Lietuvos statistiniai duomenys pateikia tik krovinių kilmės ar paskirties šalį. Norint
nustatyti tikslesnę veiklos įtakos zonos teritoriją, šių duomenų neužtenka. Darbe nau58
KLAIPĖDOS UOSTO KROVINIŲ TERITORINĖ ANALIZĖ IR UOSTO ĮTAKOS ZONOS...
dojami Muitinės departamento Statistikos skyriuje surinkti duomenys, nes muitinės
deklaracijose reikia nurodyti ne tik krovinio šalį, siuntėją ar gavėją, bet dažnai nurodomas ir gavėjo bei siuntėjo adresas. Pastarieji duomenys leidžia krovinį priskirti konkrečiai geografinei vietai ir tiksliau nustatyti užuosčio teritoriją. Uosto užuostis nustatomas pagal pro uostą vežamų krovinių pasiskirstymą jame. Didesnėse šalyse, kurios
turi kelis uostus, užuosčiui nustatyti dažnai pakanka importuojamų ir eksportuojamų
krovinių pasiskirstymo. Lietuvos atveju visa šalies teritorija patenka į Klaipėdos uosto
veiklos teritoriją. Todėl nustatant užuostį svarbūs tranzitiniai kroviniai, ypač jų gavėjai, kai krovinys, tranzitu atkeliavęs pro Klaipėdos uostą, kerta Lietuvą ir pasiekia gavėją Europoje ar Azijoje. Analizuojami 2005 metų duomenys, nes tai yra pirmi pilni
metai Lietuvai esant ES sudėtyje ir metai, kai taikyta vieninga Europos muitinės duomenų apdorojimo sistema. Muitinės deklaravimo sistemoje šalys skirstomos į ES šalis
ir trečiąsias šalis, pastarosiomis laikomos visos ES nepriklausančios šalys.
Taikomi statistinės analizės, kartografinis metodai, žemėlapiai sudaryti naudojant
Arc View GIS 3.2 a programą.
1. Importas 2005 m.
2005 metais pro Klaipėdos uostą importuota 2038 tūkst. t krovinių. Vertinant pro Klaipėdos uostą importuotų krovinių pasiskirstymą Lietuvoje, analizuojamas 2016 tūkst. t krovinių kiekis (t. y. 99 % pro uostą įvežtų prekių). Likusių krovinių muitinės importo deklaracijose gavėjas nurodytas ne Lietuvos vietovė, o užsienio šalys (Latvija, Olandija, Danija
ir kt.), todėl šių krovinių pasiskirstymo Lietuvos teritorijoje nustatyti neįmanoma.
1.1. Importuotų krovinių pasiskirstymas
Analizuojant krovinių pasiskirstymą Lietuvoje, išskirtina Kėdainių rajono savivaldybė, kuri importavo daugiausia – 944,7 tūkst. t krovinių, taip pat Pagėgių, Birštono,
Ignalinos ir Kalvarijų savivaldybės, kurios importo pro Klaipėdos uostą nevykdė. Beveik pusė importuojamų krovinių kiekio tenka Kėdainių rajono savivaldybei.
Vertinant į Kėdainių rajoną pro uostą importuojamus krovinius, pastebima maža
krovinių rūšinė įvairovė. Pagal krovinių kodus 95 % importuojamų krovinių sudaro
gamtiniai kalcio fosfatai, gamtiniai aliuminio kalcio fosfatai ir fosfatinė kreida. Tokios
rūšies žaliavos reikia UAB „Lifosa“ fosforo trąšų gamybai. Svarbiais importuotojais
pro Klaipėdos uostą galima laikyti 3 didžiausius šalies miestus, kurie pagal importo
apimtis išsidėstė tokia tvarka: Klaipėdos, Vilniaus ir Kauno miestų savivaldybės.
Šioms savivaldybėms tenka 39 % importo pro uostą. Į Vilniaus ir Kauno miestų savivaldybes pro uostą importuota įvairių rūšių prekių, kurių nė viena rūšis nesudarė daugiau kaip 30 % importo dalies.
59
1 pav. Importo krovinių pro Klaipėdos uostą pasiskirstymas Lietuvoje 2005 m.
Šaltinis: Lietuvos muitinės departamento Statistikos skyrius
Importo į Klaipėdos miesto savivaldybę sudėtyje galima išskirti plaukiojančiąsias
transporto priemones (kruizinius, ekskursijų, krovinių laivus, keltus, baržas), kurių
skaičius sudarė 36 % importo dalies. Nemažai prekių (10 001–100 000 t) įsivežė Elektrėnų, Klaipėdos, Akmenės, Kretingos, Jonavos ir Utenos rajonų savivaldybės. Joms
teko 10 % visų pro uostą importuotų prekių.
Daugiausiai importuojančių savivaldybių tenka 95 % pro Klaipėdos uostą įvežamų
krovinių, todėl galima teigti, kad pro uostą importuojami kroviniai pasiskirto nedidelėje Lietuvos teritorijoje. Kitoms šalies vietoms tenka nedideli importo kiekiai arba savivaldybės iš viso prekių pro uostą neimportuoja. Krovinių pasiskirstymui Lietuvos
teritorijoje įtaką daro dideli pramonės objektai (todėl daug krovinių nukeliauja į Kėdainių rajono savivaldybę) ir gyventojų pasiskirstymas bei koncentracija, nes trijose
didžiausiuose Lietuvos miestuose yra daug gyventojų, kas nulemia aktyvesnę ūkinę
veiklą ir didesnę prekių paklausą.
1.2. Į Lietuvą importuojančių šalių išsidėstymas, importo krovinių rūšys ir
kilmė
Lietuva pro Klaipėdos uostą daugiausia krovinių įsiveža iš Rusijos (725 942 t),
Maroko (215 867 t), Švedijos (145 155 t), Olandijos (112 347 t), Vokietijos
(110 757 t) ir Danijos (103 768 t). Bendrai iš šių didžiausių siuntėjų įsivežama 70 %
viso importo pro uostą.
60
Vien iš Rusijos per uostą importuojama 36 % krovinių. Nemažai krovinių per uostą atkeliauja iš Europos žemyno šalių. Jų bendras kiekis sudaro tokią pat importo dalį kaip ir
Rusijos kroviniai (36 %). Didžiąją dalį (32 % iš 36 %) šio kiekio sudaro kroviniai, įvežami
iš ES šalių. Nors vandens transportas turi ekonominį privalumą įveikiant didelius atstumus, daugiausia prekių įsivežta iš netoliese esančių šalių. 2005 metais importas nevykdytas iš kai kurių Balkanų šalių – Slovėnijos, Serbijos, Juodkalnijos, Albanijos, Bosnijos ir
Hercegovinos. Mažiausiai prekių įvežta iš ekonomiškai silpnų šalių, tokių kaip Afrikos
šalys (išskyrus Maroką), ir toliausiai nutolusių šalių, kaip Australija. Didžiausių šalių siuntėjų importo sudėtyje dominavo vienas produktas (1 lentelė).
1 lentelė
Do minuoj antys impor to pro Klaip ėdo s uost ą krov in iai 2005 me tais
Šalys
Rusija
Marokas
Olandija
Švedija
Vokietija
Danija
Kroviniai
Gamtiniai kalcio fosfatai, gamtiniai aliuminio kalcio
fosfatai ir fosfatinė kreida
Gamtiniai kalcio fosfatai, gamtiniai aliuminio kalcio
fosfatai ir fosfatinė kreida
Išspaudos ir kitos sojų pupelių išspaudų liekanos
Gargždas, žvyras, skalda ir skaldyti akmenys
Sojų aliejus ir jų frakcijos
Plokšti valcavimo produktai iš geležies ir plieno
Procentas nuo
bendro uosto
importo
93
91
61
43
22
21
Šalys eksportuoja ne tik savo šalyje pagamintą produkciją. Apžvelgiant didžiausių
šalių importuotojų pro uostą prekių kilmę, pastebima, kad tų šalių eksporto į Lietuvą
pagrindą sudaro tos pačios šalies kilmės kroviniai. Marokas į Lietuvą importuoja tik
savo šalyje išgaunamus produktus. Didžiąją dalį savo kilmės produktų eksportuoja
Rusija (99 %), Švedija (97 %), Olandija (91 %) ir Vokietija (86 %). Tuo tarpu 31 %
Danijos eksporto į Lietuvą yra kroviniai, kurių kilmė – kitos pasaulio šalys. Iš Danijos
importuojama 10 496 t išspaudų ir kitų sojų pupelių išspaudų liekanų, jų kilmė – Argentina ir Vokietija; 3552 t – priekabų, puspriekabių ir jų dalių, jų kilmė – Vokietija ir
Olandija; 3355 t – plokščių valcavimo produktų iš geležies ar plieno, jų kilmė – Vokietija ir Jungtinė Karalystė. Į Lietuvą iš kitų šalių importuojama ir mūsų šalyje pagaminta produkcija. Daugiausia lietuviškos kilmės produktų atvežama iš Singapūro –
238 t naftos alyvos ir kitų jos produktų, iš Jungtinės Karalystės – 178 t monitorių ir
projektorių, iš Švedijos – 99 t baldų.
Lyginant į Lietuvą eksportuojančių šalių ir importuojamų krovinių kilmės vietos teritorinį pasiskirstymą, pastebima, kad pietvakarių Azijos ir rytų bei pietų Afrikos šalys
produkcijos į mūsų šalį neeksportuoja. Tačiau pagal kilmės vietų pasiskirstymą, tų
šalių produkcija, nors nedideliais kiekiais, į Lietuvą importuojama per kitas šalis.
61
2 pav. Į Lietuvą pro Klaipėdos uostą importuojančių šalių ir importo (t)
pasiskirstymas 2005 metais
2.
2005 metų eksportas
2005 metais pro Klaipėdos uostą eksportuota 11 652 tūkst. t krovinių. Analizuojama 11 428,8 tūkst. t krovinių (98 %), nes kaip likusių krovinių siuntėjas muitinės deklaracijose nurodytos įvairios kitų šalių vietos, todėl Lietuvos eksporto analizėje šie
kroviniai nenurodomi.
2.1. Pro Klaipėdos uostą eksportuojamų krovinių teritorinis pasiskirstymas ir
rūšys
Daugiausia eksportuoja Mažeikių rajono (4 419 194 t), Klaipėdos miesto
(2 442 557 t) ir Jonavos rajono (1 740 944 t) savivaldybės. Joms tenka 75 % viso
Lietuvos eksporto pro Klaipėdos uostą. Iš jų galima išskirti Mažeikių rajono savivaldybę, kuri eksportuoja 39 % krovinių. Tarp svarbiausių eksportuotojų Jonavos
rajono savivaldybės 91 % eksporto sudaro mineralinės ir cheminės azoto trąšos
(1 585 385 t), tarp Mažeikių rajono savivaldybės eksportuojamos produkcijos dominuoja naftos alyvos ir kiti perdirbtos naftos produktai, kurių pro uostą eksportuota
4 376 278 t, t. y. 99 %. Tie patys produktai, kaip ir Mažeikių rajono savivaldybėje,
išsiskiria ir Klaipėdos miesto eksporto dalyje: naftos alyva sudaro 36 % šios savivaldybės eksporto pro uostą.
62
3 pav. Pro uostą eksportuojamų krovinių pasiskirstymas Lietuvos savivaldybėse 2005 metais
Nemažus krovinių kiekius eksportuoja Vilniaus ir Kauno miestų bei Kėdainių, Akmenės ir Klaipėdos rajonų savivaldybės. Bendras jų krovinių kiekis sudaro 18 % pro uostą
gabenamo eksporto. Didžiausios eksportuotojos yra savivaldybės, turinčios didelius pramonės objektus, ir didžiųjų miestų savivaldybės. Pro Klaipėdos uostą į ES daugiau eksportuoja vakarų ir centrinės Lietuvos savivaldybės, gerokai mažiau – rytų ir pietryčių regionų
administracinės teritorijos. Eksportuojant į trečiąsias šalis tokio akivaizdaus teritorinio
skirtumo nėra. Visos šios savivaldybės turi dominuojančių krovinių (2 lentelė), tai priklauso nuo esamų didelių pramonės įmonių ar išgaunamų žaliavų.
2 lentelė
Dominuojantys pro Klaipėdos uostą gabenami eksporto kroviniai 2005 metais
Savivaldybė
Kėdainių r.
savivaldybė
Vilniaus m.
savivaldybė
Kauno m.
savivaldybė
Akmenės r.
savivaldybė
Klaipėdos r.
savivaldybė
Kroviniai
Trąšos, kuriose yra azoto, fosforo ir kalio
Procentas nuo
savivaldybės
eksporto
95
Mediena
39
Kviečiai ir kviečių bei rugių mišinys
54
Cementas ir jo produktai
99,99
Neapdorotos naftos alyva
68
63
Eksporto pasiskirstymo analizėje reikėtų išskirti Neringos, Kalvarijų ir Širvintų rajono savivaldybes, kurios pro Klaipėdos uostą prekių iš viso neeksportuoja, ir labai
mažai (iki 100 t) eksportuojančias savivaldybes: Ignalinos rajono (5 t), Birštono (20 t)
ir Šalčininkų rajono (49 t). Labai mažus ir mažus krovinių kiekius pro Klaipėdos uostą
eksportuojančios savivaldybės daugiausia išsidėsčiusios Rytų ir Pietų Lietuvoje, turbūt
jų pagamintos prekės daugiau eksportuojamos kitomis transporto rūšimis. Vakarų Lietuvos savivaldybės, išskyrus Rietavo, Pagėgių ir Jurbarko rajono, pro uostą eksportuoja didesnius kiekius krovinių nei minėtos Rytų ir Pietų Lietuvos savivaldybės.
2.2.
Eksportuojamų krovinių pasiskirstymas, rūšys ir kilmė
Analizuojant Lietuvos eksporto pasiskirstymą, galima išskirti JAV (1 243 373 t),
Prancūziją (1 156 086 t), Olandiją (1 134 272 t) ir Singapūrą (1 060 994 t), kurios gauna daugiausiai pro uostą išvežamos produkcijos. Eksportas į šias šalis sudaro 43 %
viso pro uostą gabenamo eksporto. Didelė dalis eksporto paskirstoma Vokietijoje,
Švedijoje, Danijoje, Ispanijoje, Kanadoje, Belgijoje, Jungtinėje Karalystėje, Suomijoje, Turkijoje, Japonijoje ir Portugalijoje. Į šias šalis iškeliauja 48 % pro uostą išvežamų krovinių. Beveik visi (91 %) pro Klaipėdos uostą eksportuojami kroviniai pasiskirsto ekonomiškai stipriose Europos, Šiaurės Amerikos ir Azijos šalyse. Maži kiekiai eksporto vežami į Azijos šalis (išskyrus Japoniją ir Turkiją) ir Australiją, o labai
maži kiekiai eksportuojami į Afrikos ir Pietų Amerikos šalis. Lietuvos eksportas pro
uostą panašiai pasiskirsto ES ir kitose šalyse. ES šalims tenka 52 % krovinių, kitoms
pasaulio šalims – 48 %.
Į šalis, kurios gauna daugiausiai pro uostą išvežamų krovinių, eksportuojama nedaug rūšių krovinių, bet dideliais kiekiais. Visą eksportą į Singapūrą sudaro naftos
alyva ir kiti jos produktai. Į JAV 51 % eksporto sudaro naftos alyva ir kiti jos produktai, 30 % – mineralinės ir cheminės azoto trąšos. Analogiškai krovinių rūšys pasiskirsto ir eksporto į Prancūziją atveju (49 % ir 39 %).
Šiek tiek kita situaciją yra eksporto į Olandiją atveju. Į šią šalį eksportuojami įvairesnių rūšių kroviniai mažesniais kiekiais. 16 % eksporto į Olandiją sudaro naftos alyva ir kiti jos produktai, po 8 % – mineralinės ir cheminės trąšos, kviečiai ir kviečių bei
rugių mišinys.
Daugiau kaip pusės (46 %) pro uostą eksportuojamų krovinių kilmė – Lietuva. Be
lietuviškų produktų, Lietuva eksportuoja nemažai krovinių, kurie pagaminti Rytų ir
Vidurio Europoje: Baltarusijoje (9 %), Kazachstane (9 %), Rusijoje (4 %), Olandijoje
(3 %), Švedijoje (2 %) ir Vokietijoje (2 %). Iš kitų šalių kilę tik 7 % pro uostą eksportuojamų krovinių.
Pro uostą kroviniai eksportuojami iš daugiau pasaulio šalių nei importuojami. Daugiausia eksportuojamų krovinių nukeliauja į Šiaurės Amerikos ir Europos šalis. Lyginant eksportuojamų krovinių teritorinį paplitimą ir eksporto kilmės vietų pasiskirstymą, išsiskiria Afrikos žemynas. Minėta, kad Lietuva nedideliais kiekiais importuoja
produkciją iš Rytų ir Pietų Afrikos šalių, tai atitinka eksportuojamų produktų, kurių
kilmės šalys yra Afrikoje, paplitimą. Taigi didesnę dalį produkcijos iš šių šalių įsivežusi Lietuva toliau ją eksportuoja. Eksporto gavėjai Afrikos žemyne yra paplitę dides64
nėje teritorijoje ir nedideli kiekiai krovinių pasiskirsto beveik visame žemyne. Lietuva
eksportuoja nemažai produkcijos iš Rusijos ir Kazachstano, bet į šias šalis krovinių
eksportuoja mažiau. Tas pats ir su Pietų Amerikos šalimis. Didelė dalis eksporto produkcijos gabenama į Šiaurės Amerikos šalis, bet tų šalių kilmės prekių Lietuva eksportuoja nedidelius kiekius.
4 pav. Pro Klaipėdos uostą eksportuojamų krovinių (t)
pasiskirstymas pasaulyje 2005 metais pagal šalis gavėjas
3. Tranzitas pro Klaipėdos uostą 2005 metais, užuosčio nustatymas
Daugelis pasaulio uostų užuostį nustato remdamiesi pro uostą gabenamų krovinių pasiskirstymu. Jei yra didesnė valstybės teritorija arba valstybė turi du ir daugiau uostų, dažniausiai užuosčiui nustatyti užtenka importuojamų ir eksportuojamų krovinių teritorinio
pasiskirstymo. Lietuvos situacijai šis metodas netinka. Lietuva turi tik vieną uostą ir jos
teritorija yra nedidelė, todėl pro uostą importuojami ir eksportuojami kroviniai pasiskirsto
beveik visoje šalies teritorijoje. Remiantis šiais duomenimis aiškėja, kad visa Lietuvos
teritorija patenka į Klaipėdos uosto veiklos įtakos zoną. Tačiau šie rodikliai neparodo visos
uosto įtakos zonos. Todėl Lietuvos kontekste Klaipėdos uosto užuosčio teritoriją galima
nustatyti pagal pro uostą vežamų tranzitinių krovinių pasiskirstymą.
Analizuojant tranzitinius krovinius remtasi ne konkrečių krovinių mase (neto), o
bendrąja krovinių mase (bruto). Muitinės departamento tranzito deklaracijose būtina
pažymėti tranzitinio krovinio bendrąją masę ir nebūtina įrašyti pačių krovinių svorio,
todėl analizuojama bendra uosto tranzitinių krovinių apyvarta.
Muitinės deklaracijose deklaruota 475 227 t tranzitinių krovinių, krautų Klaipėdos
uoste. Dalis importuojamų krovinių deklaruojami kaip tranzitiniai kroviniai, nes taip
65
surenkami mokesčiai už krovinių vežimą Lietuvos teritorijoje. Dalies tranzitinių krovinių siuntėjo ar gavėjo adresas nurodoma vietovė Lietuvoje. Tokių tranzitinių krovinių pasiskirstymo nustatyti neįmanoma, todėl remsimės tik tais tranzitiniais kroviniais,
kurių siuntėjų ir gavėjų adresai yra kitų šalių vietos. Klaipėdos uoste 2005 m. perkrauta 104 031 t tranzitinių krovinių. Daugiausia tranzitinių krovinių pro šalies uostą siųsta
iš JAV (35 809 t), tai sudarė 34 % siunčiamų tranzitinių krovinių. Mažesni kiekiai
transportuoti iš Šveicarijos (9207 t), Kinijos (8929 t), Rusijos (8899 t), Didžiosios Britanijos (5937 t) ir Baltarusijos (5068 t). Kitos šalys siuntė mažiau nei 5000 t krovinių.
Dalis tranzitinių krovinių siuntėjų kaip siuntėjo šalį įvardijo Lietuvą ir siuntėjo adresą
deklaravo Lietuvoje. Tokių krovinių buvo 10 025 t. Tranzitu vežami kroviniai daugiausia nukeliavo į Rusiją (34317 t), JAV (11870 t), Latviją (8833 t), Švediją (7849 t)
ir Ukrainą (6608 t). Kiek didesni kiekiai nuvežti į Daniją (4413 t), Liuksemburgą
(4311 t), Kazachstaną (4193 t) ir Baltarusiją (3084 t), o į kitas pasaulio šalis vežti tik
nedideli (iki 1000 t) tranzitinių krovinių kiekiai.
Norint nustatyti užuostį, svarbus tranzitinių krovinių pasiskirstymas, todėl naudojami
tranzitinių krovinių siuntėjų ir gavėjų adresai. Nustatant užuostį ypač svarbūs tranzitinių
krovinių gavėjai, kai krovinys, atkeliavęs pro Klaipėdos uostą, gabenamas tranzitu kerta
Lietuvą ir pasiekia gavėją Europoje ar Azijoje. Vertinant tranzitinių krovinių siuntėjus
atsižvelgiama į netoliese esančius uostus ir galimybes pro juos gabenti krovinius.
Pagal tranzitinių krovinių išsidėstymą galima skirti tiesioginį uosto užuostį, kuris
sudaro nepertraukiamą užuosti, ir atokiau nutolusias uosto veiklos teritorijas – užuosčio salas. Į nepertaukiamą Klaipėdos uosto užuostį 2005 m. patenka visa Lietuva, Kaliningrado sritis, Lenkijos rytinis pakraštys, visa Baltarusijos valstybės teritorija, beveik visa Moldova, Ukrainos teritorija, išskyrus pietines šalies pakrantes, Gruzijos ir
Armėnijos teritorijos, Kazachstano vakarinė dalis, Rusijos europinės dalies pietvakarinis regionas, visa Latvijos teritorija ir Estijos pietrytinis pakraštys.
Be tiesioginio užuosčio, skiriamos 6 užuosčio salos, iš kurių dvi yra didesnės. Viena apima teritoriją, kurią sudaro Rusijos Permės, Jekaterinburgo, Čeliabinsko sritys
bei Kazachstano Kustanajaus ir Aktobės miestų regionai. Kita – didesnė sala yra Kazachstano pietryčiuose esančių Uralsko ir Almatos miestų regione bei Kirgizijos, Uzbekistano, Tadžikistano didesnių miestų apylinkėse. Dvi mažas salas sudaro Mongolijos ir Kazachstano sostinės. Kitas dvi mažas užuosčio salas sudaro Rusijos Pionersko–
Kirovo ir Novosibirsko–Gurevsko miestų porų apylinkės.
Taigi Lietuvos užuostis nustatomas pagal tranzitinių krovinių pasiskirstymą, kurį
sudaro nepertraukiamo užuosčio teritorija iki Kaspijos ir Juodosios jūrų bei 6 mažesnės uosto veiklos įtakos salos.
66
5 pav. Klaipėdos uosto užuostis 2005 metais
Išvados
Iš 2005 m. pro Klaipėdos uostą importuotos produkcijos išsiskiria Kėdainių rajono
savivaldybė, kurios importas sudaro 46 % viso uosto importo. Dešimt daugiausiai importuojančių savivaldybių pasiskirsto 95 % pro Klaipėdos uostą įvežamų krovinių,
todėl galima teigti, kad pro uostą importuojami kroviniai pasiskirto nedidelėje Lietuvos teritorijoje. Kitoms šalies vietoms tenka nedideli importo kiekiai arba savivaldybės pro uostą iš viso neimportuoja prekių. Krovinių pasiskirstymui Lietuvos teritorijoje įtaką daro dideli pramonės objektai (kaip Kėdainių rajono savivaldybėje) ir gyventojų skaičius bei koncentracija (kaip trijuose didžiausiuose Lietuvos miestuose, kur
daugiausia gyventojų ir didelė prekių paklausa).
Eksportas pro uostą rodo, kad beveik visi eksportuojami kroviniai pasiskirsto ekonomiškai stipriose Europos, Šiaurės Amerikos ir Azijos šalyse. Mažiausiai eksportuojama į Afrikos ir Pietų Amerikos žemynų šalis. Didžiausi kiekiai Lietuvos eksporto,
gabenamo pro Klaipėdos uostą, tenka toms šalims, į kurias eksportuojami dideli kiekiai naftos alyvos ir kitų jos produktų, trąšų bei grūdinių kultūrų. 64 % pro uostą eksportuojamų Lietuvos krovinių yra kilę mūsų šalyje.
Pro Klaipėdos uostą 2005 m. perkrauta 104 031 t tranzitinių krovinių. Daugiausia tranzitinių krovinių pro šalies uostą siųsta iš JAV (34 %). Mažesni kiekiai transportuoti iš
67
Šveicarijos, Kinijos, Rusijos, Didžiosios Britanijos ir Baltarusijos. Bendrai iš visų išvardytų šalių atsiųsta 37 % tranzitinių krovinių. Tranzitu vežami kroviniai daugiausia nukeliavo
į Rusiją (33 %), JAV (11 %), Latviją (9 %), Švediją (8 %) ir Ukrainą (6 %).
Esant išskirtinei Klaipėdos uosto jūrinės logistikos situacijai, užuostis nustatomas
pagal pro uostą gabenamų tranzitinių krovinių pasiskirstymo teritoriją. Galima išskirti
nenutrūkstamą uosto užuostį, kuris apima Lietuvą, Kaliningrado sritį, Latviją, Baltarusiją, Gruziją, Armėniją, Moldovą, Lenkijos rytinį pakraštį, Estijos pietrytinę dalį, beveik visą Ukrainą ir Rusijos pietvakarinę dalį. Be šio tiesioginio užuosčio, galima išskirti šešias toliau nutolusias uosto veiklos teritorijas – užuosčio salas.
Gauta 2010 11 05
Literatūra
Atlantic Transnational Network of Economic and Social partners. (2006). Intermodality in freight transport: ports and
hinterland, maritime transport including short sea shipping. Website: www.rta-atn.org
Coppens, F., Lagneaux, F., Meersman, H., Sellekaerts, N., Van de Voorde, E., Van Gastel, G., Vanelslander, T., Verhetsel, A. (2007). Economic impact of port activity: a disaggregate analysis. The case of Antwerp. National Bank of
Belgium Working paper document, no. 110.
De Langen, P. W., Chouly, A. (2004). Hinterland access regimes in seaports. European Journal of Transport and
Infrastructure Research 4: 361–380.
Hesse, M., Rodrigue, J. P. (2004). The Transport Geography of Logistics and Freight Distribution. Journal of Transport Geography 3: 171–184.
Lesger, C. (2006). The Rise of the Amsterdam Market and Information Exchange: merchants, commercial expansion
and change in the spatial economy of the Low Countries. Burlington, VT: Ashgate, p. 60–75.
Notteboom, T., Winkelmans, W. (2001). Structural changes in logistics: how will port authorities face the challenge?
Maritime Policy and Management 28(1): 71–89.
Notteboom, T., Rodrigue, J. P. (2006). Challenges in the Maritime-Land Interface: Port Hinterlands and Regionalization. Website: http://people.hofstra.edu
Paulauskas, V. (2000). Uostų plėtra. Klaipėdos universitetas, p. 69–73.
Vaitekūnas, S. (1996). Uostų reikšmė valstybių gyvenime. Mokslinės konferencijos „Klaipėdos uosto vystymosi raida
ir jo įtaka Lietuvos valstybei“ medžiaga.
Weigend, G. G. (1958). Some Elements in the study of Port Geography. Geographycal Review, p. 185–200.
Žaromskis, R. (2008). Baltijos jūros uostai. VU.
CARGO’S TERRITORIAL DISTRIBUTION AND IMPACT ZONE OF
KLAIPĖDA PORT
Summary
The economic value of the port is related to its hinterland. Hinterland’s economic
importance and accessibility facilitates development of the port. The port’s hinterland
concept appears at the end of the nineteenth century and its interpretation has evolved
for 70 years. It can be argued, that the port’s hinterland concept was formulated by
G. G. Weigend in 1958. He said that the hinterland is seen as an organized and well68
developed area, which is connected to the port within the transport lines, and it transports goods through this port (Weigend, 1958, p. 185–200).
Later the hinterland areas were analysed. Hesse and Rodrigue (2004) examined the
importance of hinterland transport corridors, De Langen and Chouly (2004) stressed
the importance of the hinterland as an internal analysis of organizational behavior,
Rodrigue J.P., Notteboom T. W. Winkelmans and others in their work (Notteboom,
Winkelmans, 2001, p. 71–89; Notteboom, Rodrigue, 2006) analysed the functions of
the port hinterland, availability, performance, distribution, regionalization and logistical links. Lithuania as a maritime country’s image is not the only the port’s activity,
but the scientific, political and professional work. It is written a number of engineering, shipping and historical works. The ideas of Lithuania as a maritime country’s
image was considered by the geographers prof. K. Pakštas, S. Tarvydas, now on the
subject writes professor S. Vaitekūnas, prof. R. Žaromskis, prof. V. Paulauskas and
others (Vaitekūnas, 1996; Žaromskis, 2008; Paulauskas, 2000). There are not many
geographers’ work and there is a lack of economic geographical analysis of operating
in Klaipėda port in Lithuania. Cargo spatial analysis helps to assess the activities of
the port area, hinterland activity and also helps to make the spatial planning decisions.
The purpose of the research is to examine the import, the export and the transit of cargo within the territorial division of the port of Klaipėda in 2005 and to identify the
port’s hinterland. This involves formulation of the following tasks:

to examine cargo imported through the port of the distribution, the kinds and
origin of the location of the importing countries;

to assess the spatial location of the exported goods, the kind and the origin and
to assess the location of the countries that accept the export from Lithuanian;

to discuss the movement of transit cargo in 2005 and to determine the impact
on the port’s area.
The subject of this paper is the distribution of cargo that were shipped via the port
of Klaipėda in 2005.
This work is an analysis of 2005 data because it is the first full year when Lithuania
became a part of the EU. This is the year of the introduction of a unified customs data
processing system across Europe. In the customs declaration system, the countries are
divided into the countries that belong to the EU and the countries outside the EU.
The statistical analysis, and the cartographic methods to create the maps by using
Arc View GIS 3.2 a program were used in this research.
Kėdainiai District municipality made 46 % of the port imports in 2005. 95 % of incoming cargo is distributed in the ten municipalities, so it can be concluded that the
cargo imported through the port is distributed in a small territory of Lithuania. Other
areas of the country have small volumes of imports or the municipalities do not import
the goods via the port at all. The large industrial companies have a significant impact
on the distribution of the goods in Lithuanian territory, thus a lot of cargo travels to
municipality of Kėdainiai District. A population number and concentration has a large
impact on the transportation of cargo as well (the three largest Lithuanian cities have
large population, reflecting higher demand for the goods).
69
Cargo that is exported via the port is distributed in Europe, North America and in
the developed countries in Asia. The export of the goods to the African and South
American continents is the lowest. The largest amounts of Lithuanian exports go to the
countries which import in large quantities of petroleum oil and its other products, fertilizers and grain. 64 % of the goods exported via the port are made in our country.
Klaipėda port handled 104.031 tons of the transit cargo in 2005. The most of the
transit cargo was sent from the USA (34 %). The smaller quantities were transported
from Switzerland, China, Russia, Great Britain and Belarus. In general these countries
sent 37 % transit cargo. Most transit cargo went to Russia (33 %), United States
(11 %), Latvia (9 %), Sweden (8 %) and Ukraine (6 %).
Klaipėda sea port’s logistic situation is unique, so the hinterland is determined by
the distribution of the transit cargo area. It is possible to distinguish a continuous port
hinterland, which includes whole Lithuania, Kaliningrad Region, Latvia, Belarus, Georgia, Armenia, Moldova, the eastern edge of Poland and the south-eastern part of Estonia, almost all Ukraine and the western part of Russia. In addition to the immediate
hinterland it is possible to identify the remote part of the six operational areas – the
hinterland of the islands. Two of them are bigger than others. One island combines the
following areas: Perm, Yekaterinburg, Chelyabinsk region in Russia, and several cities
in Kazakhstan. Another larger island is located in south-east of Kazakhstan: in Uralsk
and Alma-Ata cities’ districts, and in the Kyrgyz Republic, Uzbekistan and Tajikistan's major urban districts. The capitals of Mongolia and Kazakhstan form two small
islands. Another two small islands combine Pioniersk and Kirov’s, Novosibirsk and
Gurevsk’s urban neighborhood.
70
ISSN 1392-3137. TILTAI, 2011, 1
SOCIALINIO DARBO STUDENTŲ NUOSTATOS KAIP NEĮGALIŲJŲ
SOCIALINIO VAIDMENS VISUOMENĖJE ĮTVIRTINIMO PRIELAIDOS
Brigita Kreivinienė, Jolanta Vaičiulienė
Anotacija
Straipsnyje pateikiama teigiamų negalios nuostatų ir socialiai vertingo neįgalaus asmens vaidmens sąveikos idėja. Autorės analizuoja socialinio darbo studentų teigiamų socialinių nuostatų dėl negalės suformavimo svarbą, kaip prielaidą įtvirtinti vertingą neįgalaus asmens vaidmenį socialinėje sistemoje. Be to,
straipsnyje aprašomas kokybinis socialinio darbo studentų tyrimas, atskleidžiantis jų besiformuojančias
socialinių nuostatų percepcijas per įtvirtinimo ir objektyvizacijos procesus, integruotus į vertingo vaidmens kūrimo schemą.
PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: socialinis darbas, socialinės nuostatos, socialinis vaidmuo.
Abstract
The article analyses idea of the cohesion between the positive social representations towards the disabled
and valorised their role in society. Authors analyse the significance to conditioning positive social representations of social work students towards the disability as prerequisite for embedding valorised role of
the disabled in social system. The qualitative research of social work students is presented. This research
reveals students’ perceptions of social representations while being in the forming stage via the anchoring
and objectification processes integrated into the schema of valorised role.
KEY WORDS: social work, social representations, social role.
Įvadas
Kintanti socialinio darbo paradigma, sparčiai besikeičianti visuomenė rodo, kad socialinis darbas, kaip nauja profesija, pradėjo formuotis XX a. antrojoje pusėje, Lietuvoje
atkūrus nepriklausomybę (Dominelli, 2004; Kavaliauskienė, 2008). Socialinis darbas
yra viena naujausių profesijų Lietuvoje. Įvertinus socialinių darbuotojų veiklos savitumą, sistemoje skiriami šie veiklos lygiai: mikro-, mezo- ir makro- (Vass, 2005, p. 125).
B. Kreivinienė (2011, p. 30) šiuos lygius apibendrina: mikrolygyje socialinis darbuotojas teikia individualią pagalbą, mezolygyje dirba komandoje su kitais specialistais, makrolygyje turi galios kurti ar daryti įtaką socialinei politikai. A. A. Vass (2005, p. 21),
analizuodamas socialinių darbuotojų svarbą, pabrėžia, kad socialinis darbuotojas padėdamas klientui visada turi orientuotis į pagalbą klientui sistemoje. L. G. Weezel ir kiti
(2010, p. 11) šį supratimą praplečia ir kalba apie socialinio darbuotojo paramos sanglaudą su kliento siekiais, norais, ir tuo, kas padėtų gerinti jo gyvenimo kokybę.
Analizuodama socialinio darbo profesijos svarbą, V. Kavaliauskienė (2005, p. 231)
pažymi, kad socialinio darbo profesija siekia tenkinti labiausiai pažeidžiamo visuomenės sluoksnio poreikius, spręsti problemas. Panašią mintį apie socialinių darbuotojų
reikšmingumą pateikė L. G. Weezel ir kiti (2010, p. 11): socialiniai darbuotojai teikia
profesionalią pagalbą žmonėms, kuriems nepavyko susidoroti su savo situacija. Visais
žmonijos gyvavimo laikotarpiais negalia buvo suvokiama kaip tam tikras kitoniškumas, išskirtinumas, todėl neįgaliųjų klausimai ypač jautrūs, o šiems asmenims pagalbą
teikiančių socialinių darbuotojų nuostatos dėl neįgaliųjų turi būti teigiamos.
71
J. Viluckienės (2008) negalios diskurso analizė atskleidžia ilgus metus egzistavusią
sąsają tarp fizinės deviacijos prilyginimo socialinei deviacijai. Dar 1924 metais, skaitydamas savo pranešimą, L. Vygotskis pristatė idėją, kad negalia yra tik socialinis
konstruktas, ji suvokiama kaip kitoniškumas, kai remiasi vien fizinėmis individo savybėmis. Taigi visuomenė sutrikimą suvokia kaip pirminį „deficitą“, kuris daro tiesioginę įtaką antriniam „deficitui“ arba, kitaip tariant, visuomenė į sutrikimą turintį asmenį žiūri kaip į negalintį būti visaverčiu visuomenės nariu. L. Vygotskio požiūriu,
pagalba turi prasidėti nuo antrinių „deficitų“ įveikimo ar sušvelninimo (Alifanovienė,
Keplaitė, 2008, p. 30). Kitaip tariant, socialinis darbuotojas, veikdamas sistemoje, pats
dėl negalios turi turėti teigiamų nuostatų. Teigiamos profesinės nuostatos leidžia įtvirtinti visuomenėje vertingą neįgalaus asmens vaidmenį – einama nuo neveiklaus ir negebančio link gebančio ir veiklaus. Teigiamos nuostatos leidžia analizuoti ir kovoti su
antriniais barjerais, kurie sukuriami fiziniam sutrikimui priskiriant socialinę vertę.
L. Vygostkio žodžiais tariant, negalia negali būti suprantama kaip „aritmetinė sutrikimų suma“, būtina pripažinti kiekvieno individo teisę į unikalumą, skirtingumą. Skirtybę reikėtų suprasti kaip vertybę. Taip, V. Kavaliauskienės (2005, p. 233) teigimu, socialinis darbuotojas įgyvendina savo misiją – skatina socialinę kaitą, inicijuoja problemų sprendimą, siekia individo ir sistemos tarpusavio darnos. Socialinio vaidmens
kūrimo teorija padeda matyti socialinės kaitos galimybes ne tik per tradicinės sistemų
teorijos (kaip, pavyzdžiui, pateikia Bowes ir kiti, 2001) prizmę, bet ir išskiriant sistemos, kuri nukreipta į neįgalųjį per pavienio individo, priminių, antrinių ir visos visuomenės, lygius (Osburn, 2006).
1. Socialinių nuostatų supratimas
Konceptualizuojant socialinių nuostatų supratimą, būtina kalbėti apie jų ištakas.
Socialinės nuostatos sąvokos teorinis dėmesio centras nuo pat pradžių apėmė prigimtinės minties (angl. natural thought) analizę ir jos pagrindimą, remiantis mokslo teorijomis. Atlikta daug svarbių kolektyvinės sąmonės (angl. common sense) tyrimų (Kalampalikis, Haas, 2008, p. 452).
E. Durkheim (1898) pirmasis pavartojo sąvoką nuostatos (angl. representation),
vėliau ši sąvoka S. Moscovici išplėtota kaip socialinių nuostatų sąvoka (Gillespie,
2008, p. 375). Kiek anksčiau nei S. Moscovici, L. Lévy-Bruhl (1927) pristatė kolektyvinės „sielos“ idėją, L. Vygotskis (1962) išsakė mintį apie kolektyvines nuostatas, o
J. Piaget (1932) pavartojo sąvoką socialinės nuostatos (Orfali, 2002, p. 399).
E. Durkheim apibrėžė nuostatų supratimą per individualių (asmens) ir kolektyvinių
(visuomenės) nuostatų sampratą jas tiriant tradicinėse visuomenėse. Tuo tarpu
S. Moscovici šį supratimą išplėtojo, jis teigė, kad visuomenės žinios ne homogeninės,
o turi daug skirtingų prasmių ir yra fragmentuotos (Leiber, 2008, p. 489).
S. Moscovici (Gergen, 1989, p. 433) socialines nuostatas apibrėžė kaip socialinės
psichologijos sąvoką. Jo teigimu, socialinės nuostatos suformuojamos „kiekvieną kartą, kai individas padaro išvadą (...) ne tik iš suvoktų faktų, bet remdamasis iš dalies
suvoktomis žiniomis, kurios jį pasiekė iš kitų žmonių, kolegų, buvo paties asmens
įvertintos (iš dalies sukurtos), kitaip tariant, pats asmuo formuojasi pamatines sociali72
SOCIALINIO DARBO STUDENTŲ NUOSTATOS KAIP NEĮGALIŲJŲ SOCIALINIO VAIDMENS...
nes nuostatas“ (Gergen, 1989, p. 433). Ši nuostatų samprata pabrėžia, kad visuomenėje sukurtos ir įgytos žinios tampa individualių asmenybių vertybių dalimi ir išreiškiamos per konkrečius socialinius elgesio modelius.
N. Kalampalikis ir V. Haas (2008, p. 453) teigimu, žinios turi daugybę reikšmių.
Žinių daugiareikšmiškumas atsiranda iš daugybės ryšių tarp žmonių ir aplinkos, kiekvieno mūsų individualumo ir skirtingumo, skirtingų socialinių kontekstų. Jei socialines nuostatas būtų galima apibūdinti kaip mozaiką, kiekvienas asmuo savo tapatumu
sudarytų svarbiausias mozaikos dalis. Kadangi asmenys visuomenėje priklauso skirtingoms socialinėms grupėms ir atlieka skirtingus vaidmenis, kiekvieno tapatumo dalis
taip pat bus skirtinga. Socialines nuostatas kiekvienas asmuo individualizuoja, į gaunamas žinias reaguoja skirtingai, atsižvelgdamas į istorinį kontekstą, ankstesnius išgyvenimus (patirtį), socialinį kontekstą ir priklausymą atitinkamai socialinei grupei (Kalampalikis, Haas, 2008, p. 452).
Socialinės nuostatos gali būti suprantamos kaip socialinės veiklos variklis, lemiantis socialinę politiką tam tikrų grupių atžvilgiu. S. Moscovici teigimu, „nuostatos (...)
yra visiškai nežemiškos, kol perteikiamos vieno asmens kitam asmeniui nematerialiomis priemonėmis. Tačiau jos įgauna konkrečią formą, jas objektyvizavus institucijose,
įpročiuose, dokumentuose, papročiuose ar materializavus į tam tikras nuomones, tikėjimus, kurie mums atveria istorinį nuostatų pažinimą“ (Gergen, 1989, p. 433).
Kitaip tariant, kol socialinio darbo studentai vienas kitam perteikia savo nuostatas
kaip pasidalijimą nuomonėmis, tai matoma kaip nemateriali išraiška. Tuo tarpu socialinio darbo praktikų nuostatos materializuojamos ir veikia socialines sistemas: neįgalųjį, jo šeiminę aplinką (pirminę sistemą), profesionalias grupes (antrines sistemas) ir
visą visuomenę. S. Banks (2006, p. 6) socialinių darbuotojų ugdymo svarbą iliustravo
teiginiu, kad socialinis darbas pats savaime yra veikla, paremta vertybėmis ir nuostatomis. Socialinio darbo praktikoje nuostatos suprantamos kaip pamatiniai moraliniai,
etiniai principai, kuriais remiasi specialistas, teikdamas pagalbą klientui.
2. Profesinių nuostatų sąsajos su socialiai vertingo neįgalaus asmens
vaidmens įtvirtinimu
Šiame straipsnyje autorės remiasi B. Orfali (2002, p. 400) socialinių nuostatų skyrimu į dvi esmines sąvokas, kurios susijusias su nuostatų susidarymo procesu, tai:
įtvirtinimas (angl. anchoring) ir objektyvizacija (angl. objectification). Įtvirtinimo procesas aiškinamas taip pat seniai, kaip seniai egzistuoja ir pačios socialinės nuostatos.
N. Kalampalikis ir V. Haas (2008, p. 454) įtvirtinimo sąvoką apibrėžia plačiau, t. y.
kaip pastovesnį visuomenės žinių konstruktą, kurį nuolat pasiekia naujos žinios (pvz.,
medicininio modelio pažiūrų kritika, patiems neįgaliesiems pradėjus reikšti nepasitenkinimą, interpretatyvistinių idėjų skleidimas).
Visuomenines-socialines nuostatas nuolat veikia naujos žinios, kurių tikslas – išjudinti nusistovėjusias nuomones. Šis procesas vadinamas visuomenės „supažindinimu“
su prieš tai „nepažįstamu“ asmeniu, reiškiniu ar asmenų grupe (o proceso dalis vadinama objektyvizacija, nes visuomenei pristatomas naujas „objektas“ (Leiber, 2008).
73
Taikant T. Parson’s (Viluckienė, 2008) funkcinį negalios suvokimą ir medicininį
modelį, ilgus metus Lietuvoje neįgalieji matyti tik kaip gydymo objektas, akcentuotas
šių asmenų ekonominis nenašumas sistemos lygiu. A. Howson (2009) teigimu, šis
medicininis modelis įkūnija suvokimą apie sutrikimą ir asmenybę kaip tragediją.
Straipsnio autorės, plintant intrerpretatyvistinėms negalios suvokimo idėjoms, visuomenei pristato naują negalios portretą – kuriantis, gebantis, socialiai dalyvaujantis,
vertingas visuomenės narys.
Naujas negalios portretas visuomenei pristatomas per devintajame dešimtmetyje atnaujintą normalizacijos – vertingo socialinio vaidmens (dar vadinamą valorizacijos) teoriją. Teorijos autoriaus W. Wolfensberger teigimu, visuomenėje nevertingais laikomų
socialinių grupių vaidmenis galima atkurti ir juos įtvirtinti, priskyrus kultūriškai vertingus vaidmenis (Weezel, 2010, p. 248). Autorių nuomone, neįgaliųjų socialinio vaidmens
atkūrimas įmanomas jiems priskiriant vertingus vaidmenis ir juos pateikiant „susipažinti“ visuomenei, t. y. kaip naujų žinių apie neįgaliuosius konstruktą. S. Moscovici (Kelvin, 1979, p. 445) pabrėžia, kad socialinės nuostatos svarbios, nes viena visuomenės
grupė ar individas priklauso nuo kitų visuomenės grupių. Nagrinėjamuoju klausimu galima teigti, kad socialinių darbuotojų nuostatos turi įtakos teikiant pagalbą neįgaliesiems.
Neįgaliųjų vertės atkūrimas ir naujo vaidmens įtvirtinimas yra prasmingi, nes tai visuomenės grupė, kuri laikyta nukrypimu nuo normos, įvairių visuomenės grupių atmesta, segreguota, šiai grupei buvo priskiriami neigiami vaidmenys, seniau neįgalieji laikyti
„nežmogiškomis būtybėmis“. Siekiant atkurti ir įtvirtinti vertingą vaidmenį,
W. Wolfensensberger nuomone, reikėtų taikyti dvi strategijas: keisti visuomenės požiūrį
į neįgaliuosius ir didinti paties neįgalaus asmens kompetencijas (Osburn, 2006, p. 5).
Socialinio darbo studentai studijų procese susipažįsta ne tik su pažeistų visuomenės
grupių problemomis, pagalbos sistemos veiklos mechanizmais, bet ir su nuvertinto
vaidmens įveikos arba vertės pakėlimo ir įtvirtinimo strategijomis. Formuojant socialinio darbo studentų profesines-vertybines nuostatas būtina paminėti, kad
S. Moscovici (Leiber, 2008) nuostatų sąvoka yra daugiaprasmė: nuostatos priklauso
nuo istorinio, kultūrinio konteksto, vertybinių orientacijų ir pan. S. Banks (2006, p. 6)
nuomone, socialinių darbuotojų esminės vertybės suprantamos kaip unikalumo, skirtingumo gerbimas ir vertinimas. Tai lemia nuomonę, kad svarbu tirti būsimų socialinių
darbuotojų nuostatas per socialinės vertės atkūrimo ir įtvirtinimo struktūrą, siekiant
nustatyti, kokias vertingo socialinio vaidmens strategijas mato būsimi specialistai, kartu nustatyti, jų nuomone, esamus pagrindinius kliuvinius, arba veiksnius, kurie lemia
menkesnį neįgaliųjų vaidmenį.
Ty rimo tikslas – ištirti socialinio darbo studentų nuostatas į neįgaliuosius per
vertingo socialinio vaidmens įtvirtinimo struktūrą.
Tyrimo metodika ir organizavimas
Atsižvelgiant į tyrimo tikslą, pasirinktas kokybinis tyrimo metodas. Tyrime dalyvavo Klaipėdos universiteto 17 dieninio skyriaus ir 14 neakivaizdinio skyriaus socialinio darbo specialybės studentų. Respondentų prašyta laisvų asociacijų būdu aprašyti
savo asmeninį negalios supratimą. Kad nebūtų paveikta respondentų nuomonė, tyrėjas
74
nepateikė jokių papildomų tyrimo duomenų, todėl laisvos asociacijos principas nepažeistas. Aprašymai truko nuo 1 iki 3 valandų. Tyrimas vyko 2010 metų balandžio ir
gruodžio mėnesiais.
Tyrimo duomenys apdoroti taikant naratyvinę analizę. Siekiant išvengti vadinamųjų „nespalvotų“ analizės tekstų, remtasi D. L. Baker ir E. M. Stahl (2004) siūloma tyrimų forma – palikti ilgesnes frazes, kad susidarytų minties vaizdas. Tokia tyrimo aprašymo metodika laikoma viena tinkamiausių socialinio darbo tyrimų praktikoje taikant naratyvinę analizę (Riessman, Quinney, 2005). Tačiau C. K. Riessman ir
L. Quinney (2005) siūlo naratyvinius teiginius, kurie priklauso tai pačiai kategorijai,
todėl tyrimo apraše, skliaustuose, bus pateikta, kiek atvejų (iš galimo 31 respondento)
priklauso numatytai kategorijai.
Naratyvai grupuoti pagal socialinių nuostatų susidarymo proceso sąvokas: įtvirtinimą (žvelgiant kaip į įtvirtintas visuomenės žinias apie neįgaliuosius) ir objektyvizaciją (kaip generuojamas naujas žinias apie negalią). Kiekvieno proceso sąvokos analizei papildomai pasitelkta J. Osburn (2006) vertingo socialinio vaidmens kūrimo lentelė (žr. 1 ir 2 lenteles). Čia numatomos dvi vertės įtvirtinimo priemonės: visuomenės
požiūrio į neįgalųjį keitimas ir paties asmens kompetencijų didinimas. 1 lentelėje susisteminti naratyviniai teiginiai, papildomai skiriant konkrečius sistemų poveikių lygius: pavienio individo, pirminių, antrinių sistemų, neįgalaus asmens ir visuomenės.
Taigi respondentų nuostatos nagrinėtos per vertingo vaidmens struktūrą: nustatytos
respondentų suvokiamos „įtvirtintos“ visuomenės žinios apie neįgaliuosius, kurias
sudėtinga keisti, nes jos sudaro visuomenės žinių pagrindą, kartu nustatytos respondentų matomos „objektyvizavimo“ galimybės: naujų žinių apie neįgaliuosius proveržis
visuomenėje, juos pristatant kaip vertingus asmenis.
Tyrimo rezultatai
1. Socialinės nuostatos: įtvirtinimas kaip vertingo vaidmens kūrimo prielaida
Straipsnio autorės remiasi B. Orfali (2002, p. 400) socialinių nuostatų susidarymo
proceso supratimu, kai teigiama, kad įtvirtinimas priklauso nuo kolektyvinės atminties – socialinių nuostatų „šaknų“. Senosios visuomenės žinios tarnauja kaip ištekliai
ugdant supratimą apie pasiekiamas naujas žinias. Praeities ir naujos žinios dialektiškai
susijusios. Natūralu, kad senosios žinios konfrontuoja su naujomis, nes skiriasi jų faktinis ir istorinis pagrindas. Naujos žinios įtraukiamos į esamą kolektyvinės atminties
sistemą. Įtvirtinimas, kaip procesas, lemia įstatyminės bazės ar kitus pokyčius (Orfali,
2002). Tyrimo duomenis iliustruojantys teiginiai pateikti 1 lentelėje.
1.1. Pavienio individo vertingo vaidmens kūrimo lygmuo
Šiame lygmenyje vertės atkūrimo turinys beveik visų respondentų sietas su interpretatyvistinio negalės modelio praktikoje matomais trūkumais, t. y. minint sritis, kuriose slypi galimybės, kaip būtų galima keisti nuostatas dėl neįgaliųjų. Respondentų
75
pateiktos galimybės susistemintos į dvi kategorijas, kurios siejasi su neįgalaus asmens
percepcija kaip „normalaus“ individo (24 naratyviniai teiginiai) ir visuomenės narių
„ėjimas link“ neįgalaus asmens (26 naratyviniai teiginiai). Neįgalaus asmens „normalumą“ respondentai apibūdino kaip visuomenės pripažįstamą kiekvieno asmens „unikalumą“ ir teisę į „kitoniškumą“. Tuo tarpu visuomenės „ėjimą link“ neįgalaus asmens
respondentai mato per pačios visuomenės kompetencijos didinimą: „gestų kalbos
pradmenų mokymąsi“ ar antrinių negalių dekonstrukciją – per fizinio sutrikimo ir socialiai aktyvaus asmens atskyrimą.
Šiame lygyje neįgaliojo kompetencijų didinimas matomas per dvi kategorijas: neįgaliųjų socialinės atskirties mažinimo priemonės (10) ir asmeninis pažinimas (22).
Atskirties mažinimo priemonės suprantamos kaip techninė pagalba, pvz.: „Žmonės,
negalintys girdėti, susidaro savitą požiūrį į pasaulį, kuris kartais paremtas gandais, iškreiptais pasakojimais, neišgirstais sakiniais. Jie susikuria savo supratimą apie gyvenimą, vaikų auklėjimą, vertybes ir kitus dalykus.“ Be respondentų minėtos techninės
pagalbos, sunkiai įsivaizduojamas neįgaliųjų visavertis dalyvavimas visuomenėje, nes
net buvimo visuomenėje „sąlyga“ savo prigimtimi suprantama kaip nelygiavertė, t. y.
neįgaliesiems dėl fizinių kliūčių neprieinami tam tikri socialiniai ištekliai. Tuo tarpu
asmeninis pažinimas suprantamas kaip asmenybės pažinimas, t. y. tiesiogiai bendraujant tampa matomos žmonių teigiamos savybės, kurios skatina tęsti socialinį kontaktą:
„Tai įdomios, apsišvietusios asmenybės. Su jais įdomu bendrauti, iš jų galima pasisemti daugybę idėjų, naudingų žinių, informacijos.“
1.2. Vertingo vaidmens kūrimas pirminės socialinės sistemos lygmenyje
Pirminės socialinės sistemos lygmenyje (požiūrio į neįgalųjį keitimą) respondentai
kalba apie kintantį neįgalaus asmens paveikslą artimiausioje aplinkoje. Išskirtos dvi
kategorijos: neįgalusis – nuskriaustas negalios (12) ir neįgalusis – slėptinas individas
(15). Respondentai supranta, kad visuomenės požiūris į neįgalųjį kinta, tačiau kartu
akcentuoja, jog labai sudėtinga pakeisti požiūrį į neįgalųjį artimiausioje aplinkoje. Pavyzdžiui, kai neįgalusis nuolat matomas nuskriaustojo vaidmenyje (12) socialinis kontaktas tampa ne įprastas, kasdienis, o formalizuotas. Pavyzdžiui, du respondentai pateikia panašius pavyzdžius: „Nenoras pykti atsiranda dėl negalios, nes visuomenėje
vyrauja nuomonė, kad negalią turintys žmonės yra gyvenimo nuskriausti, tačiau pykti
yra normalu, juk jie yra kaip ir kiti normalūs žmonės.“ Kitas svarbus aspektas – ypatingo vaidmens „nuskriaustajam“ skyrimas namuose: „Artimieji apsunkina gyvenimą
atlikdami už neįgaliuosius visus darbus. Įgūdžių ugdymas reikalauja kantrybės ir laiko, per vieną dieną to padaryti neįmanoma.“ Respondentai mini neįgalaus asmens gyvenimo „normalizavimą“ artimiausioje aplinkoje, kurioje asmuo ne tik vertingai gyventų, bet ir būtų atsakingas pagal savo galimybes už tam tikras gyvenimo sritis, būtų
mokomas savarankiškumo. Respondentai akcentuoja ir emocinį santykių „normalizavimą“ šeimoje: kalba apie neįgaliųjų emocinį ugdymą šeimoje, leidžiant jiems patirti
teigiamų ir neigiamų emocijų. Pažindamas visą emocijų spektrą neįgalusis skatinamas
įgyti naujos patirties, kurią gali perkelti į santykį su kitomis socialinėmis sistemomis.
76
Nuostata, kai neįgalus asmuo suvokiamas kaip slėptinas individas (15) pirminėse
sistemose, respondentų siejama su tuo, kad šeima nesusitaiko su negalios faktu: „Tas
priverstinis reikalavimas pagyrų, lyg apsauga, kad kažkas iš šalies pasakys, jog viskas
gerai, vaikas normalus (...), jausdavausi siaubingai.“ Arba pirminių sistemų akcentuojama globa ir negalios nepripažinimas, teisinantis visuomenės „kitokių“ individų atmetimo teorija: „Mergina iš tiesų turi proto negalią, tačiau tėvai siekė, kad ji liktų nediagnozuota. Tėvai norėjo apsaugoti vaiką nuo visuomenės, jos požiūrio į negalią turinčius žmones. Norėjo, kad mergina lankytų normalią mokyklą, turėtų draugų ir nebūtų pajuokos objektu.“
Neįgaliojo kompetencijų didinimo priemonė pirminėse sistemose respondentų dažniausiai sieta su šiomis kategorijomis: neįgalaus asmens išraiškos galimybės (27) ir
pirminių socialinių sistemų žinios apie neįgalųjį (6). Asmens išraiškos galimybės pateikiamos kaip galimybė išreikšti save, negalint to padaryti mums įprasta forma – kalba. Pvz.: „Tarp mūsų bendravimo beveik nebuvo (...) džiaugsmą ji išreiškė šūksniais,
gestais, juoku. Dėl tokių emocijų nieko negaila.“ Artimiausios aplinkos žmonės, pažinę neįgalųjį, pradeda vertinti asmenį kaip asmenybę, kuri bendrauja ne tik kalba, bet ir
judesiu, šypsena, kitomis emocijomis, kurias lengva perprasti: „Kai prie vaikų pripranti, jiems nieko nereikia sakyti (...), tu supranti, kad kažkas yra gerai ar blogai.“
Respondentai, minėdami pirminių socialinių sistemų žinias apie neįgalųjį (6), dažniausiai akcentuodavo asmens poreikį vystytis platesnėse socialinėse sistemose – bendrauti, turėti draugų, dalyvauti referentinių grupių veikloje. Tačiau pirminių socialinių
sistemų problema – baimės jausmas nežinant apie negalią: „Nuo vaikystės neįgalusis
buvo nupieštas man kaip baubas, nes neturėjau elementarios informacijos apie neįgaliuosius (...), kiti vaikai nuo neįgalaus Jono bėgdavo neatsigręždami (...), nes visuomenės buvo vadinamas „nesveiku“, o jis šypsojosi ir bandė dalinti švelnumą kitiems.
(...) O jis buvo sveikas... sveikesnis už mus visus.“ Respondentai mini savo patirtį su
neįgaliaisiais: baimė ir nenoras bendrauti kyla išoriškai vertinant, bijant, kai nieko nežinoma apie negalią ir konkretų asmenį. Kitų artimiausios aplinkos žmonių neigiama
informacija tik sustiprindavo baimės jausmą, o tai sukeldavo atmetimo reakciją pačiam neįgaliam parodžius iniciatyvą užmegzti ryšį. Respondentai suvokia, jog asmens
aktyvumo nepakanka, kad būtų priimtas pirminėse sistemose, todėl kalba apie stereotipų griovimą nuo mažens: „Baimė kyla iš nežinojimo (...), jei vaikai nuo mažens matytų ir pažintų įvairias negalias, tai suaugę nejaustų baimės.“
1.3. Vertingo vaidmens kūrimas antrinės socialinės sistemos lygmenyje
Antrinių socialinių sistemų lygmenyje požiūrio į neįgalųjį gerinimas visų respondentų suvokiamas vienareikšmiškai. Išskirta viena kategorija – neįgalaus asmens vertės funkcijų visuomenėje išplėtimas (31). Visi respondentai akcentavo vis dar nepakankamai neįgaliųjų socialiniam dalyvavimui ir lygiaverčiam naudojimuisi visuomenės ištekliais pritaikytą aplinką: „Mokymo įstaigos, restoranai, paplūdimiai, bankai ir
šiandien nėra pritaikyti neįgaliesiems (...). Manau taip yra todėl, kad dažniausiai orientuojamasi į neįgaliųjų elementarius poreikius (pavalgyti, atsigerti).“ Respondentai mini ir kitą problemą – pačių neįgaliųjų menką dalyvavimą sprendžiant savo problemas
77
dėl neįgaliųjų tapatinimo su vaikais: „Žmones su sutrikimais mes „nurašome“ neleisdami jiems pabandyti pasiūlyti naujų idėjų ar sprendimo būdų, geresnių nei mūsų.“
Kalbant apie neįgaliojo kompetencijų didinimą išskirtos dvi kategorijos, atsižvelgiant
į respondentų matomą poveikį: neįgaliojo stipriųjų pusių ieškojimas ir pateikimas (10),
darbdavių švietimas (3). Respondentai dažniausiai akcentavo darbų, kuriuos puikiai galėtų atlikti neįgalieji, įvairiapusiškumą, pvz.: „Foto modeliu dirbanti mergina nebūtinai
turi kalbėti.“ Respondentų manymu, kartais darbą galima atlikti ir namuose: „Negalią
turintys žmonės dažniausiai linkę į menus: nuostabiai piešia, tapo, siuvinėja, drožinėja iš
medžio.“ Darbdavių švietimas (3) sietas su valstybės paramos priemonėmis įdarbinant
neįgaliuosius ir tolerancijos neįgaliesiems ugdymu: „Mažai šviečiami darbdaviai ir visuomenė apie neįgaliųjų galimybes darbo rinkoje, neugdoma tolerancija jiems.“
1.4. Vertingo vaidmens kūrimas visuomenės lygmenyje
Šioje plačiausioje neįgaliųjų vertingo socialinio vaidmens įtvirtinimo sistemoje pagal respondentų naratyvus išskirtos dvi požiūrio į neįgalųjį gerinimo kategorijos: inkliuzija (29) ir visuomenės kompetencijos didinimas (6). Inkliuzija respondentų matoma kaip lygiavertis neįgaliųjų įtraukimas į „sveikųjų“ visuomenę, pripažįstant kiekvieno savitumą: „Tikroji integracija įvyks tik tuomet kai neįgalieji ir sveikieji turės
galimybę daugiau bendrauti ir bendradarbiauti tarpusavyje. (...) ypač juos galėtų suartinti bendra meninė veikla.“ Visuomenės kompetenciją, respondentų nuomone, galima
padidinti įgyjant žinių apie negalią ir mokantis „kitaip“ bendrauti, pvz.: „Manau, būtų
svarbu kiekvienam turėti gestų kalbos pradmenis.“ Taigi „sveiki“ visuomenės nariai,
gebėdami užmegzti kontaktą su neįgaliaisiais, negalią suvoktų kaip visuomenėje egzistuojantį „normalumą“.
Neįgaliojo kompetencijų didinimas sietas su paties neįgalaus asmens aktyvumu,
negalią matant kaip privalumą (4). Respondentų nuomone, neįgalieji gali daug padėti
„sveikųjų“ visuomenės nariams, pvz.: „Neįgalusis gali atlikti ypatingą vaidmenį visuomenėje. Jie gali padėti sveikiesiems, stipriesiems suvokti žmogiškąsias vertybes,
išmokyti bendrauti su skirtingais žmonėmis.“
2. Socialinės nuostatos: objektyvizacija, kaip vertingo vaidmens
įtvirtinimo prielaida
Straipsnio autorės objektyvizacijos procesą mato kaip galimybę integruoti naujas žinias į bendrą visuomenės žinių sistemą. B. Orfali (2002) teigimu, objektyvizacijos procesas mitą paverčia realybe. D. Jodelet (Orfali, 2002, p. 401) aprašo dvi objektyvizacijos
stadijas: pirma, sukuriamas reikiamas objekto vaizdas, antra, šio vaizdo informacija
įgauna „konceptualaus branduolio“ formą, kuri nebūtinai turi aiškią struktūrą, ji gali būti
ir paslėpta. D. Jodelet (Orfali, 2002) teigimu, siekiant įtvirtinti tam tikras žinias visuomenėje, būtinos tikslinės grupės, kurias reikia ištyrinėti ir paveikti tinkamiausiu būdu.
Parinkus tinkamą komunikacijos formą, objekto nuostatos realybėje įgauna konkrečią
formą. Tyrimo duomenis iliustruojantys pavyzdžiai pateikti 2 lentelėje.
78
2.1. Pavienio individo vertingo vaidmens įtvirtinimo lygmuo
Šiame lygmenyje, remiantis respondentų naratyvais, skiriama viena visuomenės
požiūrio kaitos priemonės kategorija – jau integruoto asmens (8) pateikimas visuomenei kaip egzistuojančio fakto. Respondentų supratimu, negalią galima suvokti kaip tam
tikrą „konfliktą su gyvenimu“, kuris trunka tik tam tikrą laikotarpį. Dalis respondentų
apie visuomenei pateikiamą negalios inkliuzijos faktą kalbėjo ne kaip apie naują, o jau
egzistavusį, tai leidžia manyti, kad dalis informacijos buvo nuslėpta: „Negalėjau mokytis Klaipėdoje, nes čia mokyklos buvo skirtos kitiems, „normaliems“ vaikams, o juk
tokie vaikai galėdavo sėdėti pirmuose suoluose kitiems net neįtariant, kad turi regos
negalią.“ Respondentų nuomone, apie tam tikrą individą visuomenei galima pateikti
ne visą informaciją, o inkliuzijos idėjai pavykus – individą pristatyti. Panašius bandymus apie pirmuosius neįgaliųjų integracijos mėginimus Lietuvoje aprašė P. Evans ir
R. Sabaliauskienė (2010) savo straipsnyje apie pedagogų siekį sulaužyti defektologijos
taisykles ir slapčia kartu su „sveikais“ vaikais ugdomus neįgaliuosius.
Neįgaliojo kompetencijų didinimas išreiškiamas kategorijoje teigiamų ir kompetentingų atvejų parodymas visuomenei (7), kai negalia nebereikšminga: „Dabar jis turi
savo versliuką, studijuoja nuotoliniu būdu universitete, moka tris užsienio kalbas, važinėja į keliones, susitikimus su likimo draugais, turi draugų, žaidžia krepšinį, dalyvauja NVO veikloje.“
2.2. Vertingo vaidmens įtvirtinimas pirminės socialinės sistemos lygmenyje
Respondentai, pateikdami savo nuomones apie požiūrio į neįgaliuosius gerinimą
pirminėse grupėse, įžvelgė didžiausią problemą – nusistovėjusio neigiamo požiūrio į
neįgaliuosius (27) keitimas: „Iš vaikystės likęs auklėjimas, kad gailestį kelia žmonės
su fizine negalia. Psichines negales turinčius žmones artimieji slėpė (...), jų nebuvo
matyti šventėse, susiėjimuose.“ Čia respondentai nepateikė konkrečių pasiūlymų, kaip
būtų galima integruoti kitokį objekto suvokimą į pirminės grupės socialinę realybę.
Tuo tarpu neįgaliojo kompetencijoms didinti skyrė dvi kategorijas: paties neįgalaus
asmens socialinių įgūdžių ugdymas (8) ir iniciacija kuriant santykį su „sveikaisiais“
(4). Respondentų nuomone, medicininis negalios traktavimas apriboja žmonių socialinius ryšius, be kurių neįmanoma kurti teigiamo „konceptualaus branduolio“: „Neįgaliesiems labai svarbus bendravimas, nes bendraujant jie įgyja socialinių įgūdžių, todėl
jie tampa labiau savimi pasitikinčiais.“ Iniciatyva kuriant santykį su „sveikaisiais“ matoma kasdienėse situacijose: „Parduotuvėje mane užkalbino vyrukas, sėdintis vežimėlyje (...), žavėjausi jo drąsa užkalbinti ir nebijojimo būti atstumtu.“
2.3. Vertingo vaidmens įtvirtinimas antrinės socialinės sistemos lygmenyje
Pateikdami vertingo vaidmens kūrimo idėjas, respondentai plačiausiai pasisakė
apie antrines socialines sistemas. Dėl visuomenės požiūrio į neįgaliuosius keitimo respondentų nuomonės išsiskyrė: dalis atsižvelgė į jau pakitusį negalios požiūrį visuomenėje (15), kiti kėlė diskusinius klausimus dėl neįgaliųjų gyvenimo kokybės gerinimo
79
(6). Dėl pakitusio negalės požiūrio visuomenėje poveikio respondentai teigė, kad „pažanga prasideda mokykloje, pasitelkiant naujas, modernias neįgaliųjų ugdymo metodikas“. Minimos šiuolaikiškos metodikos lėmė realybę, kad „auklėtojos, kurioms
anksčiau atrodė keista dirbti su neįgaliaisiais, šiandien su jais sėkmingai dirba“.
Tuo tarpu kita kategorija, apie kurią kalbėjo respondentų grupė, minėjo nepakankamą klausimų dėl neįgaliųjų gyvenimo kokybės kėlimą visuomenėje: „Žmogus, gyvenantis institucijoje, niekada negalės į lovą atsinešti arbatos puodelio, todėl, kad arbata geriama prie pusryčių stalo. (...) Televizorių žiūrėti galima tik nurodytomis valandomis, todėl kitu laiku draudžiama.“ Respondentų kritikuoti net teigiamomis visuomenės praktikomis laikomi dienos centrai: „Dienos užimtumo centrai (...) yra dar
viena patogi priemonė sveikiesiems, kad mes jų nematytume. Tokiose įstaigose žmonės praranda savo individualumą ir norus, nes vykdoma kolektyvinė veikla.“
Kalbėdami apie neįgaliojo kompetencijų ugdymą respondentai minėjo dviejų tipų
poveikio galimybes, pagal kurias išskirtos šios kategorijos: darbo rinkos priešiškumas
(2) ir visuomenei pateikiamo „kito“, t. y. teigiamo neįgalaus asmens, priemonės (7).
Respondentai nepasiūlė konkrečių metodų, kaip būtų galima sušvelninti darbo rinkos
priešiškumą neįgaliesiems, tik pateikė informacijos, kad įsidarbinti tampa problema ne
tik dėl darbdavių požiūrio, bet ir dėl priešiško kontroliuojančių institucijų požiūrio:
„Mums tokių darbuotojų nereikia, nes prasideda mokesčių inspekcijos tikrinimai, ar
tikrai žmogus dirba tik 3 valandas per dieną, o mes to nenorime.“ Respondentai neįgalaus asmens, kaip „kito“, pateikimą visuomenei iliustruoja kaip „sveikųjų“ domėjimąsi
neįgaliųjų renginiais vien dėl poreikio pamatyti „kitokius“ žmones. Vis dėlto tokio
pobūdžio teigiamų išgyvenimų praktika rodo, kad „kiti“ yra artimesni „sveikiesiems“,
nei jie įsivaizdavo: „Visi atėjo pažiūrėti į tuos „keistuolius“, tačiau viskas apvirto
aukštyn kojomis, kai pamatė pasitempusius, pasipuošusius, gražius žmones. Išvaizda
daug pasako apie žmogaus vidų, o visi mes linkę bendrauti su panašiais į save.“
2.4. Vertingo vaidmens įtvirtinimas visuomenės lygmenyje
Šiame lygmenyje požiūrio į neįgaliuosius keitimo procese daugiausia neigiamų
„konceptualių branduolių“ respondentai matė žiniasklaidos priemonių (13) kategorijoje. Respondentų nuomone, „neįgaliuosius dažniausiai matome TV laidoje prašančius
išmaldos. Tokios laidos sukuria užuojautos, gailesčio jausmus“. Net, rodos, teigiami
TV projektai, kuriuose neįgalieji rodomi kaip „gebantys nugalėti fizinius sutrikimus
šokdami“, respondentų nuomone, buvo neįgaliųjų išnaudojimo priemonė, siekiant
aukštesnių TV reitingų.
Kompetencijų ugdymo klausimu respondentų naratyvai priskirti vienai kategorijai, minint neįgaliųjų lygiavertį dalyvavimą „sveikųjų“ aplinkoje (9) ir aplinkos pritaikymą:
„Šiauliuose teko bendrauti su daug regos negalią turinčių žmonių, kurie gali ne tik pilnai
savimi pasirūpinti, bet ir padėti kitiems, nes aplinka gerai pritaikyta jų poreikiams.“
80
1 lentelė
So cialin io darbo studen tų nuo stato s d ė l n ega lio s:
v a id me ns įtv ir tin imo veik los lyg ia i
Pavienio
individo
lygmuo
Pirminės
socialinės
sistemos
lygmuo
Suvokiamas pirminis poveikis per
visuomenės požiūrio į neįgalųjį
gerinimą
Pradėjus mokytis gestų kalbos manęs visi klausė, kam man to reikia,
juk pati girdžiu ir galiu kalbėti (...).
Vėliau susidūriau su problema, kad
neturiu kam gestų rodyti, nėra kas
pataiso.
Reikėjo tik mažo artimesnio kontakto, kad požiūris pasikeistų
Mane baugino ne vaikutis, o mamos
įkyrūs klausinėjimai: ar jos vaikas
gražus, ir noras palyginti su kitais
vaikais
Antrinės
socialinės
sistemos
lygmuo
Mokykloje mokytojai mus moko į
neįgaliuosius žiūrėti su užuojauta,
vadinti kitokiais, bijoti su jais susidurti, tada atrodo, kad tokiems
žmonėms nebegalima padėti
Visuomenės
lygmuo
Pradėkime požiūrį neįgaliuosius
keisti nuo savęs.
Visuomenėje yra natūrali tendencija smerkti kito žmogaus ar grupės
savitumą
neįgaliojo kompetencijų didinimą
Tada jis buvo mano viltis ir išsigelbėjimas. (...) Iš manęs veržėsi viskas – neviltis, rūpestis, baimė (...),
pyktis (...), o jis tai pavaizdavo tik
kaip kasdienio gyvenimo paprastą
situaciją
Mama nubrėžė aiškias ribas, kad
mergaitė neįgali (...), tačiau matydama linksmus, besišypsančius vaikus pati norėjo kažką daryti (...),
braukė pirmuosius brūkšnius ant
lapo ir akys nušvito (...), su malonumu pati pasisaldino arbatą, nes
mama jai to neleisdavo. Mama negalėjo tuo patikėti (...), ji buvo labai
laiminga
Jis buvo atleistas iš darbo, kai direktorius sužinojo, kad serga lengva
forma Alzheimerio liga (...). Aplankęs daug įstaigų susidūrė, kad niekas jo įdarbinti nenori, o sužinoję,
jog žmogus neįgalus, sakydavo:
„Juo labiau mums tokių nereikia“
„Neįgalumo“ įvertinimo galima
išvengti pritaikius aplinką kitų galimybėms
Sudaryta straipsnio autorių, remiantis Osburn, 2002, p. 6.
81
2 lentelė
So cialin io darbo studen tų nuo stato s d ė l n ega lio s:
v a id me ns įtv ir tin imo veik los lyg ia i
visuomenės požiūrio
neįgaliojo kompetencijų ugdymą
į neįgalųjį gerinimą
Pavienio
Vaikino savarankiško gyvenimo Dėl menko pasitikėjimo savimi jie
individo
įgūdžiai buvo labai menki, dar jaučiasi lengvai pažeidžiami, nuverlygmuo
menkesni jie tapo grįžus namo, tina savo galimybes, todėl sąmoniništisus mėnesius žiūrint į pasaulį gai izoliuojasi. Kasdien susidurdami
pro penkto aukšto langą (...), ta- su kliūtimis ima kelti sau mažesnius
čiau vėliau mokytojas jį apmokė reikalavimus, aspiracijos taip pat
ratelių valdymo technikos. Šian- mažėja
dien jam vieni juokai užvažiuoti
vežimėliu į penktą aukštą
Pirminės
Tėvai mokė, kaip elgtis su neįga- Tai asmenybės, norinčios tobulėti ir
socialinės
liaisiais: švelniai, atsargiai, neuž- bandančios gyventi taip, kaip visi
sistemos
gauti, neįžeisti
žmonės, nematant savo negalios, sulygmuo
sidraugaujant su ja
Antrinės
Požiūrį apie neįgaliuosius reikia Sėkmingai pasirinkta profesija gali
socialinės
formuoti jau mokykloje. Kalbėti apie padėti žmogui atrasti savo stiprybę
sistemos
neįgaliuosius ne kaip apie gyvenimo
lygmuo
nuskriaustus, gailestingumo reikalaujančius asmenis, bet kaip apie
lygiaverčius visuomenės narius
Visuomenės
Pagrindinės problemos, su kurio- Smalsūs ir gailesčio kupini žvilgsniai
lygmuo
mis susiduria neįgalieji, yra ne neleidžia jiems pamiršti to, kas kifizinės, o socialinės ir psichologi- tiems taip matoma ir akivaizdu.
nės.
Neįgalus žmogus mūsų visuomenėje
Manau, svarbiausia organizuoti turi būti be galo stipri ir brandi asneįgalių žmonių užimtumą
menybė, sugebanti atremti bet kurio
iš mūsų neigiamą požiūrį į jį
Sudaryta autorių, remiantis Osburn, 2002, p. 6.
Išvados
1.
2.
82
Straipsnio teorinėje dalyje atskleistas socialinių nuostatų ryšys su W. Wolfensberger vertingo socialinio vaidmens visuomenėje įtvirtinimo teorija. Socialinio darbo praktinė veikla pati savaime remiasi vertybėmis ir nuostatomis
dėl neįgaliųjų. Ypač svarbu tirti socialinio darbo studentų socialines nuostatas,
nes, nepaisant visuomenėje egzistuojančių bendrumų, jos priklauso ir nuo paties studento turimos patirties su neįgaliaisiais, žinių, auklėjimo, kitų veiksnių.
Šios nuostatos, anot S. Moscovici, pasireiškia kasdienėje veikloje: elgsena,
pagalbos modeliai, bendravimas.
Atliktas kokybinis tyrimas atskleidė, kad socialinį darbą studijuojantys studentai supranta, kaip įtvirtinti teigiamą neįgalaus asmens vaidmenį visuome-
3.
nėje. Analizuojant šias nuostatas, remiantis W. Wolfensberger išskirta visuomenės požiūrio į neįgalųjį keitimo ir asmens kompetencijų ugdymo struktūra,
galima išskirti studentų matomas pokyčių galimybes: išorinių sistemų įtaka ir
paties neįgalaus asmens pateikimas.
Šių priemonių skirstymas į poveikio lygius, t. y. individo, pirminės ir antrinės sistemos bei visuomenės, leidžia modeliuoti socialinį darbą studijuojančių studentų
nuostatų, kaip vertingo neįgaliųjų socialinio vaidmens įtvirtinimo, prielaidas:
a. Socialinį darbą studijuojantys studentai skiria prioritetines problemines
sritis, formuojant teigiamą požiūrį į neįgaliuosius. Tai leidžia teigti, kad
jie turi žinių, kaip įtvirtinti vertingus neįgaliųjų vaidmenis. Tyrimas parodė, kad šie studentai pateikia įvairių vertingo vaidmens įtvirtinimo strategijų, kurios gali padėti kurti teigiamą neįgalaus asmens vaidmenį.
b. Socialinį darbą studijuojantys studentai linkę ne tik vadovautis bendrais pasvarstymais apie poreikį keisti visuomenės požiūrį į neįgaliuosius, bet ir patys ieško naujų būdų, kaip įtvirtinti vertingą neįgalaus asmens vaidmenį visuomenėje. Nemažai studentų tyrimo metu pateikė praktinių eksperimentinių pavyzdžių, kuriais mėgino „supažindinti“ visuomenę su „kitokiu“ neįgaliuoju – vertingu, panašiu į „sveikuosius“. Tokios idėjos leidžia svarstyti
apie aktyvios, šiuolaikiškų idėjų turinčios profesionalų kartos rengimą.
c. Socialinį darbą studijuojantys studentai supranta neįgalaus asmens vaidmens kitimą tiek istoriniu, tiek konceptualiu požiūriu. Studentai analizuoja įsitvirtinusias kliūtis, kurios trukdo neįgaliųjų inkliuzijos procesams visuomenėje. Tyrimo metu pateiktos teigiamos socialinės nuostatos dėl neįgaliųjų leidžia manyti, kad būsimieji socialiniai darbuotojai tinkamai
teiks pagalbą įtvirtindami socialiai vertingą neįgalaus asmens vaidmenį
visuomenėje per neįgalaus asmens įgalinimo formas, pirmines, antrines
sistemas ir veikdami socialinę politiką.
Gauta 2011 02 24
Literatūra
Alifanovienė, D., Kepalaitė, A. (2008). Žmogaus aukštųjų psichinių funkcijų formavimosi analizė L. Vygotskio kultūrinės-istorinės koncepcijos kontekste. Specialusis ugdymas 1 (18): 25–33. Šiauliai.
Baker, D. L., Stahl, E. M. (2004). Case Study of Interagency Coordinating Councils. Journal of Disability Policy Studies. SAGE publications, vol. 15, no. 3: 168–177.
Banks, S. (2006). Ethics and Values in Social Work. Second edition. Palgrave.
Bowes, J. M., Flanagan, C., Taylor, A. J. (2001). Adolescents’ Ideas about Individual and Social Responsibility in
Relation to Children’s Household work: Some International Comparisons. International Journal of Behavioural
Development 25(1): 60–68. The International Society for the Study of Behavioural Development.
Dominelli, L. (2004). Social Work: Theory and Practice for a Changing Proffesion. Cambridge: Polity Press.
Evans, P., Sabaliauskienė, R. (2010). The Lithuanian Way to Inclusive Education. Specialusis ugdymas 2(23): 167–
176. Šiauliai.
Gergen, M. (1989). Induction and Construction: Teetering between Words. European Journal of Social Psychology 19:
431–437.
Gillespie, A. (2008). Social Representations, Alternative Representations and Semantic Barriers. Journal for the Theory of Social Behaviour 38(4): 375–391.
83
Howson, A. (2009). Disability & Impairment. Research starters 1–5. Great Neck Publishing.
Kalampalikis, N., Haas, V. (2008). More than a Theory: A New Map of Social Thought. Journal for the Theory of
Social Behaviour 38(4): 449–459. Blackwell Publishing Ltd.
Kavaliauskienė, V. (2008). Socialinio darbuotojo asmenybės savybės – santykio su profesija išraiška. SOTER 26(54): 87–102.
Kavaliauskienė, V. (2005). Socialinio darbo, kaip pagalbos žmogui profesijos, raidos aspektai. Acta Paedagogica
Vilnensia 15: 230–239.
Kelvin, P. (1979). Social Influence and Social Change. Serge Moscovici, Academic Press. Book Reviews. European
Journal of Social Psychology 9: 441–454.
Kreivinienė, B. (2011). The Representations of Social Support from External Resources by Families Raising Children
with Severe Disability in Connection with Dolphin Assisted Therapy. Daktaro disertacija. Acta Universitatis Lapponiensis 198: Rovaniemi.
Leiber, J. (2008). The First Social Psychologist. Journal for the Theory of Social Behaviour 38(4): 489–493. Blackwell
Publishing Ltd.
Orfali, B. (2002). Active Minorities and Social Representations: Two Theories, One Epistemology. Journal of the
Theory of Social Behaviour 32(4): 395–416.
Osburn, J. (2006). An Overview of Social Role Valorization Theory. The Social Role Valorization Journal 1(1): 4–13.
Riessman, C. K., Quinney, L. (2005). Narrative in Social Work. Qualitative Social Work 4(4): 391–412. Sage Publications: London, Thousand Oaks.
Varažinskienė, L. (2009). The Impact of Legal Regulation on the Formation of a Status of Social Work Profession.
Socialinis darbas 8(1): 124–130.
Vass, A. A. (2005). Social Work Competences. Sage Publications: London, Thousand Oaks, New Delhi.
Viluckienė, J. (2008). Iškūnyta socialinio modelio negalios samprata. Filosofija. Sociologija, t. 19, nr. 4: 45–52. Lietuvos mokslų akademijos leidykla.
Yates, S., Dyson, S., Hiles, D. (2008). Beyond Normalization and Impairment: Theorizing Subjectivity in Learning.
Disability & Society, vol. 23, no. 3, May: 247–258.
Weezel, L. G., Alkimavičius, K., Aukščiūnienė, G. ir kt. (2010). Mąstyti, veikti, būti. Socialinis darbas organizacijoje.
Lietuvos socialinių darbuotojų asociacija. Kaunas: UAB „Spaudos praktika“.
SOCIAL WORK STUDENTS REPRESENTATIONS AS A
PREREQUISITE OF THE CONSTRUCTION OF SOCIAL ROLE OF
THE DISABLED
Summary
Phenomena is analyzed engaging in 1980s W. Wolfensberger’s, reconceptualized normalization theory – reclassified as social role valorization and S. Moscovici’s, social representations theories. Social role valorization of the disabled is seen as the use of culturally
valued means in order to enable, establish and/or maintain valued social roles for them
(Yates, et al., 2008, p. 248). Valorized roles for the disabled are possible to create in the
society via creation new valuable roles and presenting this construct for society members
as “new object”. S. Moscovici (Kelvin, 1979, p. 445) writes that the importance of social
representations lies in dependence of an individual or group of individuals on the others.
Therefore, analysis of representations of social work students is highly important. Social
work itself bases on the values and representations towards its clients in everyday practice.
Positive representations of social workers influence the valorized roles in individual level,
primary and secondary systems and society level (Osburn, 2006).
Aim of research – analyze representations of social work students towards the
disabled via structure of social role valorization.
84
Research methodology
On the basis of research aim the qualitative research method was applied. 17 fulltime and 14 part-time social work students of Klaipeda University took part in the research. The respondents were asked on their free associations write personal understandings on the disability. In order to avoid the influence on the opinions, the researcher did
not provide any further information on the research. Writings of the respondents lasted
from 1 to 3 hours. The research conducted on April and December in 2010.
Narrative analysis was applied for the research results. The main idea was to avoid
an uncoloured narrative analysis which not always draws the whole picture of the analyzed phenomena (Baker et al., 2004). Taking into account C. K. Riessman and
L. Quinney’s (2007) criticisms that researchers often try to summarize the content and
put only frequency counts of the text from which the picture of the issue may disappear, it was decided to put in the broader texts of analyzed phenomena leaving the picture that had been drawn by the social work students.
Main research results
Theoretical part of article revealed the interconnection between the theories of social representations and W. Wolfensberger’s, social role valorization. Practice of social work is implemented on the basis of values and representations towards the disabled. Despite the collective core of social representations, individual experience with
the disabled, knowledge, education, factors of life must be encountered additionally;
therefore the research on the social representations is essentially valuable. S. Moscovici describes that these social representations are actualized in everyday practice, behavior, communication styles, and provided help.
The qualitative research results of the representations of social work students via
the structure of social role valorization revealed the following prerequisites:

Students of social work differentiate spheres of priority in problemacy for constructing positive social representations towards the disabled. Therefore, it is possible to
state that social work students have knowledge for social role valorization of the disabled. The research revealed that students of social work introduced various strategies for anchoring valorized roles that are possible to implement in practice.

Students of social work incline not only to follow the general contemplations
about existing need of change in society’s representations, but also search themselves for the innovative methods for anchoring valorized social role of the disabled in society. The respondents gave examples based on the experimental private
practices as attempts for familiarization society with “different” disabled – valued,
similar to “healthy” society members. Such innovative ideas allow to state that the
new active generation of social workers is being qualified.
Students of social work understand the shift of disability paradigms in historical
and conceptual perspectives. Students are capable to analyze the anchored barriers in
society that obstacle inclusion processes. However, the positive social representations
towards the disabled creates assumption that prospective social workers will be ready
to construct support in the light of socially valorized role via empowerment of person
himself, primary, secondary systems and on the influence of social policy.
85
86
ISSN 1392-3137. TILTAI, 2011, 1
MANIFESTATION OF THE NORMS OF SOCIAL PEDAGOGUES’
ETHICS IN THEIR PROFESSIONAL ACTIVITY
Irena Leliūgienė, Lina Paulauskaitė, Raimonda Minkutė-Henrickson
Kaunas University of Technology
Abstract
Referring to methodological approaches of professional ethics the article presents the results of the
research on the expression of ethical norms of a social pedagogue in professional activity; the research
was performed at Kaunas University of Technology in 2010. The population of social pedagogues from
one of the biggest town and region of Lithuania was chosen for the research. The research disclosed
ethical dilemmas and difficulties of their resolution by following the norms of ethics in professional
activity of a social pedagogue. The article reveals the variety, limitation and clear position of their ethical
attitudes, different needs in respect of their clients.
KEYWORDS: social pedagogue, norms of ethics, professional activity, expression of ethical principles.
Anotacija
Šiame straipsnyje autorės pristato socialinio pedagogo etinių normų raiškos profesinėje veikloje tyrimą,
kuris atliktas Kauno technologijos universitete 2010 metais. Respondentai-socialiniai pedagogai atrinkti
iš vieno didžiausių Lietuvos miestų ir regionų. Tyrimas atskleidė etines dilemas ir sprendimus profesinėje
veikloje laikantis etinių normų. Straipsnis rodo socialinių pedagogų etinių požiūrių įvairovę, apribojimus,
pozicijas, skirtingus poreikius pagarbos klientams aspektu.
PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: socialinis pedagogas, etinės normos, profesionali veikla, etinių principų raiška.
Introduction
In education system of Lithuania, which develops a new human being of Europe, a
social pedagogue plays the most important role in socialization process. As education
paradigm is gradually changing, the problem of development of social pedagogue’s
ethics as one of the most important human competences becomes especially important.
Norms of social activity as well as pedagogue’s ethics are analysed by
D. Vyšniauskienė, R. Minkutė (2008), I. Leliūgienė (2002), C. E. Watson (1991),
L. Jovaiša (1993), N. Vasiljevienė (2000), A. Žuromskienė (2003) and others. They
reviewed different aspects of pedagogical or professional ethics, impact ways and means;
they indicated general principles of pursuance of ethical norms in relation with a client.
In the context of the article and the research the theoretical statements of N. Linzer
(1999) about resolution of ethical dilemmas in the practice of socio-educational work
are very important. On the basis of the performed researches the authors present the
principles of pursuance of ethical norms in assisting a family and children facing
problems of alcoholism and drug addiction, as well as manifestations of violence in a
family or ethical problems of taking children from an asocial family.
As the most important objective of a social pedagogue is to be a consultant of a
child and a family in solving different issues related to child’s rights and their
violation within a family, as well as to assist a form tutor and a family to individually
work with children of delinquent behaviour or from inharmonious and welfare
receiving families. A social pedagogue gets information from form tutors, teachers
87
about difficulties of children learning and life as well as they consult their colleagues
how they should help the children. It is very important to follow requirements of
professional ethics for the social pedagogues working both with children and with
adults. The specialists representing the organizations of socio-educational work – the
International Federation of Social Workers, the European Association of Schools of
Social Work, the European Association of Training Centres for Socio-Educational
Care Work – should follow the International Ethics Code of Social Workers. A
modern social pedagogue must also follow the same ethical norms in his / her
professional activity.
When performing the research, on the basis of which the article was prepared, the
following questions were put: what characteristics distinguish professional ethics of a
social pedagogue and how its norms (principles) manifest in the activity of this
specialist.
The aim of the article – is to disclose manifestation of ethical norms in the
professional activity of a social pedagogue.
The research objectives are as follows:
1. To theoretically substantiate manifestation of the norms of social pedagogue’s
ethics in his / her professional activity.
2. To empirically survey manifestation of the norms of social pedagogue’s ethics
in his / her professional activity and to compare the results of the research performed
in Kaunas city and region.
The following methods were applied:
 analysis of scientific literature;
 analysis of documents;
 questionnaire-in-written;
 statistical analysis of the data was performed by means of the programme of
statistical data processing SSPS (Statistical Package of Social Science).
The significance of the research is as follows:
 for the first time the research of such character, which reveals manifestation of
the norms of social pedagogue’s ethics in his / her professional activity has
been performed in Lithuania;
 by means of empirical methods the facts of manifestation of the norms of
social pedagogue’s ethics have been accumulated;
 the results obtained during the research have complemented the variety of
manifestation of the professional ethics of a social pedagogue at school.
Practical significance of the research shows that:
 difficulties and peculiarities of manifestation of the norms of ethics of a social
pedagogue in his / her professional activity have been identified;
 the accumulated research data should enable social pedagogues to correct their
professional behaviour and manifestation of ethical norms on everyday
activity.
88
MANIFESTATION OF THE NORMS OF SOCIAL PEDAGOGUES’ ETHICS IN THEIR…
1. The conception of professional ethics
Professional ethics is the basis of all other aspects of professional activity because
professional morality is a component of the public moral; and the moral is one of the
oldest regulators of behaviour and actions, human interrelationship, including a
professional sphere as well. Professional ethics originated earlier than its scientific
theory as professional ethics because professional ethics, first of all emerging as
everyday need, further develops when representatives of a professional group
understand and generalise their practical activity. Professional ethics as ethics in
general is gradually created in the process of everyday corporate activity of people.
Professional ethics systemise the experience acquired through the history, which is
characteristic for certain field of activity, generalises and develops it according to
possibilities of this field. Thus professional ethics can be treated as species of the
general moral, which possesses specific features that are influenced by sorts and
methods of the activity, i.e. as the applied subject of science analysing the moral of a
profession. In addition, it can be treated as applied theory of professional environment
moral (Vyšniauskienė, Minkutė, 2008).
In the practice of everyday activity professional ethics – is the totality of the norms
of specialists’ behaviour. Norms of professional ethics can change if they are
influenced by both external and internal factors. They proximately influence the
behaviour of specialists causing him / her to act properly every time. Main objectives
of professional ethics are to influence specialist’s consciousness in order to attain his /
her development as personality and professional and to help him / her to solve
professional objectives effectively and thoroughly. In general, professional ethics is
purely related to general theoretical norms of activity ethics in the fields of
professional activity.
The object of ethics of socio-educational activity is the professional moral of a
specialist, the ethical relations with clients emerging in the process of activity, as well
as values, pursuance of the norms of ethics by not violating human rights.
The aim of professional ethics of socio-educational activity is to protect and
support a socially benevolent relation and essence of professional activity with a
client; and the objective is to regulate norms of behaviour, relations and actions of
professional groups and their associations, as well as to form proper ethical
consciousness of specialists in social sphere.
Main categories of professional ethics of social activity are professional ethical
relations, ethical consciousness, ethical actions and professional duty of a specialist.
Social activity is carried out in complicated formal and informal situations, into
which an individual has got. In addition, a social worker has to understand that he /
she is ethically responsible against a service consumer, social environment and society
from the beginning of the made decision to the final result. In his / her work he / she
has to follow the principles of professional ethics – general requirements that reflect
the ethical behaviour of a specialist in respect of the relations of one or another
subject, which emerge in the social activity.
89
Regulation of the norms of social pedagogue’s ethics in professional activity.
A social pedagogue works by following the international documents regulating
children rights and interests, namely: The Convention of the United Nations of
Children Rights (Žin.,1995, No. 60-1501), The Civil Code of the Republic of
Lithuania (Žin., 2000, No. 74), The Law of Child’s Care of the Republic of Lithuania
(Žin., 1998, No. 35-933, 2000 No. 58-1702), The Constitution of the Republic of
Lithuania (Žin., 1992, No. 33-1014, November 30, 1992), Legislation of the Republic
of Lithuania, Acts of the Government of the Republic of Lithuania and other standard
acts, office instructions, principles of ethics (Kvieskienė, 2003), The International
Code of Ethics of Social Workers.
The profession of a social pedagogue – is the activity based on appropriate
knowledge, abilities, capacities and skills giving a possibility for a child to actively
and positively integrate the structures of social life (Kučinskas, 2000).
A social pedagogue refers to individual access, fixation of equal possibilities,
confidentiality, as well as the decision, conferment and responsibility of the child and
his / her competence principles, the standard of professional training and the inventory
of the standard and incumbency (The White Book: Vocational Training).
2. The research results
The research instrument is constructed by referring to the norms and values of
socio-educational work ethics institutionalized internationally. The presented criteria
and indicators mainly reflect manifestation of the norms of social pedagogue’s ethics
in his / her professional activity.
The research subject is manifestation of the norms of social pedagogue’s ethics in
his / her professional activity. in order to perform the research the following
characteristics and criteria were distinguished (see Table 1).
The research sample – consists of the social pedagogues from Kaunas city and
Kaunas region – 22 social pedagogues from Kaunas region (100 percent), as well as
every fourth social pedagogue working for Kaunas city schools (i.e. 13 respondents).
In total 35 social pedagogues from Kaunas city and Kaunas region participated in the
research. 13 social pedagogues from Kaunas city represented the opinions of their
colleagues working for the schools located in their neighbourhoods; thus they were
chosen for the pilot survey.
Demographic data. Only social pedagogues – women participated in the research
because most frequently only women work as social pedagogues. The spectrum of
work experience of the social pedagogues who participated in the survey is rather
wide. The largest part of the respondents consists of the social pedagogues, whose
work experience is 10–14 years (40 percent), another part consists of those, who have
worked at school for 5–9 years; and smallest part – those, whose work experience is
under 5 years (14.3 percent). More than 59.2 percent of the respondents are graduate
social pedagogues. Only a very small part of the respondents have acquired higher
non-university education and they are still studying at university (4.5 percent).
90
Table 1
Character is tics and cr iter ia of the resear ch on man ifestation of the
pr in cip les of so cial pedagogue’s eth ics
No.
Characteristics
1.
Constant professional development .
possibilities
for
expansion
of
as ethical competence.
professional competence of a social
pedagogue;
.
ethics of learning and research
Norms and principles of ethical 2.1. manifestation of ethical principles in the
behaviour of a social pedagogue.
documents
of
Lithuanian
education
regulating the activity of social pedagogues;
2.2. manifestation of ethical principles in the
international code of ethics of social workers
/ social pedagogues
Ethical obligations of a social 3.1. top priority for clients’ rights and
pedagogue in respect of clients
interests;
3.2. confidentiality and keeping a secret,
non-condemnation;
3.3. honorariums
Ethical behaviour of a social 4.1. respect, culture, honesty;
pedagogue with his / her colleagues
4.2. ethical relations with the clients of their
colleagues
Obligations of a social pedagogue 5.1. observance of the obligations taken for
for an organization’s head
an organization
2.
3.
4.
5.
6.
Ethical relationship of a social
pedagogue with his / her profession
7.
Ethical obligations of a social
pedagogue for society
Criteria
6.1. protection of profession’s inviolability;
6.2. work with a community;
6.3. knowledge edification
7.1. a worker of a social – educational
service (a social pedagogue) has to help for
development of society
Variety of clients. In order to deeper cast at manifestation of ethical norms in the
activity of a social pedagogue, the respondents were asked with what clients they
mostly worked. The answers showed that the social pedagogues mostly worked with
pupils (86.4 percent), also more than a half of the respondents worked with teachers
(54.5 percent). A smaller part of the social pedagogues think that a family is also their
client (45.5 percent).
The social pedagogues from Kaunas city state that pupils make the largest part of
their clients (84.6 percent), a little less part of the social pedagogues (46.2 percent)
ascribe their colleagues teachers to their clients. The least part of the social
pedagogues consider a family as their clients (30.8 percent).
Understanding of the code of ethics. In order to ascertain the knowledge of the
social pedagogues from Kaunas city and its region about the International Code of
91
Social Pedagogues’ ethics, the respondents were asked whether they were acquainted
with this code of ethics. 35 social pedagogues (45.5 percent) affirmed that they were
acquainted with this document and followed it in their work. However, 18.2 percent of
the respondents only heard about the code, but they could not outline its content.
27.2 percent of the respondents stated that they had the subject of ethics of social
worker / pedagogue during their studies at university, thus they had general
understanding about the code of ethics.
Observance of ethical norms. The research revealed that more than a half of the
social pedagogues (51.4 percent) violated the code of ethics when they did not have
another choice, and they had to help a child and his / her family immediately.
20 percent of the social pedagogues answered that they violated ethical principles if
they saw that it would beneficial for a pupil. Sometimes it happens so that the social
pedagogues do not understand the limit between ethical and unethical behaviour
(11.4 percent). Only 17.1 percent of the respondents answered that they never violated
the code of ethics, even if their decision seemed to be wrong.
Variety of functions. When analysing the answers of the social pedagogues about
the multi-functionality of their activity, it became evident that the respondents agreed
with the statement. 72.7 percent of the specialists stated that they very often perform
the role of a mediator. The role of a public agent is performed by 50 percent of the
social pedagogues who participated in the research. Most respondents (86.4 percent)
agreed with the statement that they were lawyers of the rights of a child and a family.
In respect of the character of the work being performed 72 percent of the respondents
considered themselves as teachers; and the role of consultant was performed almost by
every respondent, i.e. 100 percent of the respondents. The social pedagogues who
participated in the research absolutely agree or agree with the statement that they are
friends of children (95 percent).
81.8 percent of the social pedagogues consider themselves as experts of the
speciality. Almost 90 percent of the respondents absolutely agree with the statement
that they are informers. Over 90 percent of the social pedagogues consider themselves
as helpmates in the life of a child and a family. 81.8 percent of the social pedagogues
from Kaunas region considered themselves as capacitators. However, only more than a
half of the respondents (54.5 percent) identified themselves as managers. It is possible
to draw a premise that a half of the social pedagogues pay too little attention to
management of their activity, especially a case.
Relations with clients. In getting deeper to manifestation of the norms of ethics in
their professional activity, the social pedagogues were given different statements in
order to find out about the relations of the respondents with their clients, ethical
attitudes of a social pedagogue, interface of ethical principles in their activity, ethical
behaviour with their colleagues, as well as ethical behaviour of the social pedagogues
and their ethical attitudes in respect their profession.
In order to identify the assistance rendered by the social pedagogues from Kaunas
region, to ascertain the fields of their work, the questionnaire presented seven fields of
the work. The social pedagogues were asked to indicate how often they rendered their
assistance for a child and of what character it was. The frequency of the answers
92
(in percent) shows that the social pedagogues very often (62.8 percent) and often
(31.8 percent) render services of a consultant. The answers about organization of
researches distributed differently. The social pedagogues who participated in the
research (50.0 percent) seldom organize researches, and 40 percent – often. More than
a half of the social pedagogues (54.5percent) very often pay their attention to the
development of social and life skills of children (often – 31.8 percent). The social
pedagogues especially a lot of their professional activity dedicate for the correction of
children’s behaviour (77.3 percent): delinquency, school non-attendance, drug
addiction, violence, and prevention of suicides (very often – 45.5 percent, often –
54 percent).
The research revealed that the weak aspect of the activity of the social pedagogues
from Kaunas region – is little attention to the search for human resources
concentration in the community of social partners (seldom – 40.9 percent, very
seldom – 9.1 percent, never – 4.5 percent). The social pedagogues from Kaunas region
(81.8 percent) pay a lot of their attention to rendering of social pedagogical assistance.
In order to find out ethical attitudes of the social pedagogues, the questionnaire
contained ten statements. Having presented the respondents the statements about
ethical attitudes of a social pedagogue, most social pedagogues from Kaunas region
agreed that every person is unique, he / she has to be respected and valued
(90.9 percent). The social pedagogues (90.9 percent) agreed with the attitude that
every person has a right to his / her self-realisation and to behave as he / she wishes
but not to violate the rights of other people. Most respondents affirmed that their
professional duty was to create social welfare for their clients. 63.6 percent of the
respondents from Kaunas region approved the opinion that a social pedagogue swore
to social principles of justice. The absolute majority of the social pedagogues from
Kaunas region (86.4 percent) endorse the respect for main rights of a human being.
Relations with colleagues. The research revealed that for more than a half of the
social pedagogues (54.5 percent) good-natured relations with other teachers are
important. Tolerance to another person was ascribed to important ethical principles by
59.1 percent of the respondents. 36.4 percent of the respondents think that
demonstration of empathy is also an important ethical principle. 27.3 percent of the
respondents think that jobbery is one of the elements for manifestation of social
pedagogue’s ethics.
Manifestation of ethical principles and norms. When analysing ethical
behaviour of the social pedagogues with their clients, it became evident that
86.4 percent of the respondents only partly succeeded to understand each client in
solving his / her problems. 36.4 percent of the social pedagogues expressed their
opinion that sometimes they felt antagonism to the children addicted to alcohol,
narcotics and other dependence diseases. 72.7 percent of the social pedagogues
indicated that only partly they succeeded in principle to defend their clients. Also
more than a half of the social pedagogues (63.6 percent) said that only partly they
succeeded to keep secrets about social problems of a child and his / her family. More
than a half of the respondents (54.5 percent) agreed to the statements that often they
informed a child or his / her family about the professional actions related with the
93
assistance to him / her. The absolute majority of the social pedagogues (95 percent)
affirmed that they never got proposals to accept clients’ personal things, money and
other presents as reward.
The analysis of the ethical behaviour of the social pedagogues with their colleagues
disclosed that a half of the respondents (50.0 percent) communicated with their
colleagues on the basis of professional interests and beliefs. 45.5 percent of the social
pedagogues are sure for such interests of their communication. Most social
pedagogues (72.7 percent) behave with their colleagues respectfully, politely, by
placing reliance in them. However, only 27.3 percent of the social pedagogues create
situations that induce ethical, professionally competitive relations among their
colleagues. 59.1 percent of the respondents doubt whether they behave that way. Even
50 percent of the social pedagogues only sometimes are high-principled in respect of
their colleagues, they tell the truth to their face, they criticise them for their activity’s
limitations, and 27.3 percent of the social pedagogues doubt in these statements; this
testifies about non-observance of ethical norms of a social pedagogue in his / her
everyday activity. The survey of the social pedagogues disclosed that only 27.3 percent
of the respondents dare to contradict the heads of their organizations; they are sure
that their actions are not right in respect of the activity of the social pedagogues.
Observance of professional activity transparency. 36.4 percent of the
respondents sometimes dare to contradict their colleagues for their unethical
behaviour in respect of the activity of a social pedagogue. A half of the respondents
affirmed that, if a conflict with their colleagues occurs, the social pedagogues invite
external experts. One third of the respondents only sometimes follow this ethical
principle in dealing with an emerged conflict situation.
In analysing the answers of the respondents about their ethical attitudes in respect
of their profession’s prestige (transparency), it became evident that only 13.6 percent
of the respondents were able to refuse the activity not related to their direct duties.
However, 45.5 percent of the respondents do not always succeed in this. 81.8 percent
of the social pedagogues stated that they never concealed cases of violence,
aggression, sneering at their educational institution for their school prestige. More
than a half of the social pedagogues (63.6 percent) do not agree with the opinion it is
necessary to dispose of ‘difficult’ children by shifting them to another school.
Considering the passing of social pedagogue’s ethics, the respondents chose the case
when sometimes they did not contradict principals of their school, that they ignore the
professional instruction of a social pedagogue by imposing them by-works
(18.2 percent). 36.4 percent of the social pedagogues not always behave like this. Only
45.5 percent of the respondents do not agree and oppose a school principal who does
not follow the professional instruction of a social pedagogue confirmed by the Order
of the Minister of Education and Science. 50 percent of social pedagogues think that to
appeal against the form tutors who work imperfectly when they perform their duties
unduly by striving to impose their activity on social pedagogues is the normal
behaviour in respect of ethics. Almost a half of the social pedagogues (45.5 percent)
agree with this and consistently strive that keeping the order of the documents of
pupils’ feeding organization is not the function of the activity of a social pedagogue.
94
Every third social pedagogue (31.8 percent) is of the same opinion that often the
unethical actions of police officers occurring in respect of the children complicate the
professional behaviour of the social pedagogues. 59.1 percent agreed with the ethical
attitude that they should more work with the institutions situated in the territory, a
local community by involving them into rendering the assistance for children.
Professional dignity and respectability. In order to find out the opinion of the
social pedagogues about their viewpoint to their profession, its respectability and
dignity, it became evident that 9.1 percent of the respondents often and 22.7 percent
sometimes felt that incapacity to bravely criticise maladies in their school by fearing
to lose their job harmed the transparency of their professional activity. 31.8 percent of
the respondents sometimes and 31.8 percent of the social pedagogues seldom feel that
pupils’ abuse of their rights and ignorance of their duties, hurting, harassment of a
specialist as well as disrespectful behaviour with him /her harm professional dignity
and respectability of the pedagogues. Every fifth social pedagogue (22.7 percent)
stated that the feeling of ‘a scapegoat’ often oppressed her as if she would be
responsible for all problems occurring at the school. 45.5 percent of the respondents
seldom experience this difficulty.
Tolerance for otherness. The research showed that the answers of the respondents
about such sore subjects of public life as problems of the disabled, national minorities
differed. More than one fourth of the respondents partly agree that a disabled child
should not learn together with healthy children. 31.8 percent of the social pedagogues
absolutely agree with the statement that at school equal attention should be paid to the
pupils who profess not only one but also other religions. More than a half of the social
pedagogues (54.5 percent) think that the attention to foreign-born children at school is
sufficient. However even 68.2 percent of the respondents were against that
representatives of sexual minorities would be allowed to foster (to adopt) children.
Only 27.3 percent of the social pedagogues affirmed that a representative of the
Muslim religion had the right to wear headgears in any country. 27.3 percent of the
respondents partly agreed.
More than a half the social pedagogues (68.2 percent) stated that schools would not
be adulated against any political movement or party by using their influence in
striving for some material benefit for a school.
2.1. Comparison of the results of the pilot research on expression of ethical
norms in the professional activity of the social pedagogues from Kaunas
city and Kaunas region
This pilot research was aimed to ascertain whether differences of opinions on
manifestation of ethical norms in their professional activity existed among the social
pedagogues from a city and its region. In comparing the answers of the social
pedagogues from Kaunas city and Kaunas region, which characterise the activity of
the social pedagogues, it is possible to state that the opinions in fact coincided. Most
respondents equally chose the importance of their roles in their professional activity.
The social pedagogues from both Kaunas city and Kaunas region consider the
95
following roles as the most important ones: of an intermediary and a consultant.
However, their opinions differed when considering the functions of a helpmate,
capacitator and manager. The social pedagogues from Kaunas city think that the most
important roles characterising their activity are as follows: an intermediary
(61.5 percent), an advocate of children and family rights (53.8 percent), a consultant
(76.9 percent), as well as the roles of a manager and an organizer are important as well
(53.8 percent). The specialists from Kaunas region think a bit differently, they
distinguish the role of a helper as very important for them (59.1 percent).
When analysing the rendered assistance of the social pedagogues according to
separate activities, the answers of the respondents from Kaunas city and Kaunas
region differed. The social pedagogues from Kaunas city by a unanimous vote said
that they continually have to render services of consultation. More than a half of the
social pedagogues from Kaunas region (62.8 percent) think that consultation is
important in their activity. The presented results of the research show that the social
pedagogues from Kaunas city (61.5 percent). A half of the respondents from Kaunas
region state that they seldom perform this activity (50.0 percent).
The prevention work against delinquency, non-attendance of school, the use of narcotic
and psychotropic substances, violence, suicides and other negative social phenomena is
equally important for the social pedagogues from Kaunas city and its region.
When comparing the manifestation of ethical norms in the professional activity of
the social pedagogues from Kaunas city and Kaunas region as well as the related
attitudes, the social pedagogues from Kaunas city demonstrated their reserved
viewpoint. Most social pedagogues from Kaunas region absolutely agreed with such
ethical attitudes as respect for human dignity and person’s uniqueness (90.9 percent),
his / her birthright for self-realization, behaving by not violating another person’s
rights (90.9 percent), striving for welfare of their clients (59.1 percent), conviction that
a social pedagogue has to follow principles of justice (63.6 percent), declaration of
respect for human rights (86.4 percent), person’s immunity, confidentiality,
informativeness (72.7 percent), keeping client’s secrets (90.9 percent), rejection of
valuable presents from their clients (81.8 percent), more than 20 percent of the
teachers agree these above-mentioned attitudes only partly or absolutely disapprove.
When comparing observance of ethical principles in the professional activity of the
social pedagogues, it became evident that on the average a half of the social pedagogues of
both geographical locations pointed out that good-natured relations with other teachers
were very important (from Kaunas city – 61.5 percent, from the region – 40.9 percent).
The opinions of the respondents of both groups on the viewpoint to tolerance as a very
important principle in fact were equal (69.2 percent and 59.1 percent). However, 92.3
percent of the social pedagogues from Kaunas city and 63.6 percent – from Kaunas region
considered respect for child’s rights as a very important principle. Both groups of the
respondents almost equally agreed that the principles of confidentiality, justice, empathy,
non-abuse of their official position were very important.
When analysing and comparing the behaviour and relations with their clients of the
social pedagogues from both groups, it became evident that the social pedagogues
from both Kaunas city and Kaunas region only partly succeeded to understand every
96
client and to help him / her to solve his / her problems (Kaunas city – 84.4 percent,
Kaunas region – 86.4 percent of the respondents). The minority of the social
pedagogues (7.7 percent and 9.1 percent) said that they felt hostility for the clients
being ill with dependence diseases; this testifies their developed ethical principle not
to judge, to blame, and not to form preconceived attitude in respect of the clients with
different diseases.
The comparative analysis showed that the social pedagogues from Kaunas city
more succeed in keeping the secrets of their clients (46.2 percent ‘yes’), meanwhile
the answers of the respondents from Kaunas region were ten percent less –
36.4 percent. The premise that in the provinces there is less anonymity in people
relationship as everyone each other is possible.
The research revealed that the social pedagogues from Kaunas region inform their
clients about their professional actions related to support rendering more often than
the specialists from Kaunas city (38.5 and 54.5 percent). The social pedagogues of
both groups, in fact, do not approve that laws do not foresee the salary for rendered
services; though 4.5 percent of the social pedagogues from Kaunas city and
15.4 percent – from Kaunas region admitted they happened to get offers of illegal
rewards from their clients. The opinion of the social pedagogues from Kaunas city and
Kaunas region that with respect to child’s dignity any charity or other social support
with things, food would not be ostentatiously rendered slightly differed (Kaunas city –
69.2 percent, Kaunas region – 63.6 percent).
In comparing the aspects of the ethical behaviour with their colleagues of both
groups’ respondents, the opinions are similar in most cases. For example, the social
pedagogues from both Kaunas city and the region agreed that they communicate with
their colleagues on the basis of their professional interests and internal beliefs (Kaunas
city – 53.8 percent; Kaunas region – 50 percent); paid their deference to their
colleagues (Kaunas city – 64.2 percent; Kaunas region – 72.7 percent); they created
the situations inducing ethical professional competence actions (Kaunas city –
38.5 percent; Kaunas region – 27.1 percent).
The social pedagogues from Kaunas city and Kaunas region dare to contradict the
principals of their school if they are sure that their actions are wrong in respect of the
activity of a social pedagogue (Kaunas city – 23.1 percent, Kaunas region –
27.3 percent). However twice as many respondents from Kaunas region (50 percent)
stated that if any professional conflicts occurred they searched for experts or
intermediaries to improve such a situation.
Having performed the research, the obtained comparative data on the ethical
behaviour and attitudes of the social pedagogues in defending the transparency and
dignity of their profession showed that only sometimes or not always the social
pedagogues of both groups succeeded to refuse the assignments not related to their
duties (the percentage of the answers correspondingly of Kaunas city sometimes –
53.8 percent and of Kaunas region – 31 percent; of Kaunas city not always
38.5 percent, of Kaunas region – 45.5 percent).
Most social pedagogues do not try to hide manifestations of violence, aggression,
sneering due to their school in the community of both groups.
97
In summing-up the ethical behaviour and attitudes of the social pedagogues in respect
of their profession, it is possible to state that more than a half of the social pedagogues
from Kaunas region refuse to perform the activity not related to their direct duties
(53.8 percent). The social pedagogues from Kaunas city and Kaunas region violate the
code of ethics as they do not pay any attention to the fact that school principals ignore their
office position instruction and ‘impose’ by-works. The social pedagogues from Kaunas
region (13.6 percent) inform school principals about the form tutors, who work
imperfectly and impose a part of their duties. However the respondents from Kaunas city
said that they do not peach any form tutors (0.0 percent). The specialists from both Kaunas
city and Kaunas region (less than a half) agree and constantly strive that keeping the order
of nutrition documents was not the activity of a social pedagogue (Kaunas city –
38.5 percent, Kaunas region – 45.5 percent). Most social pedagogues from Kaunas region
think that a social pedagogue should more work with the institutions located in the
territorial community by involving them into rendering support fro children (59.1 percent);
however, only one fourth of the specialists from Kaunas city think that they should
collaborate with other institutions (23.1 percent).
In order to find out the opinion of the social pedagogues from Kaunas city and
Kaunas region on their viewpoint to the profession, its respectability and dignity, it
became evident that 9.1 percent of the social pedagogues from Kaunas region often
and 22.7 percent sometimes feel that that the transparency of their professional activity
is impaired by the incapacity to bravely criticize the sores at school for the fear to
loose their job. The specialists of the city (7.7 percent) state that they are scared to
criticize the sores at school. The specialists from Kaunas region state that pupils’
misuse of their rights and defiance of their duties, harassment, and disrespectful
behaviour sometimes (31.8 percent) and seldom (31.8 percent) impair the professional
respectability and dignity of the social pedagogues; and it happens seldom for the
social pedagogues from the city (38.5 percent). Every fifth social pedagogue from
Kaunas region (22.7 percent) pointed out that often they felt oppressed as ‘scapegoat’,
as if they would be responsible for all problems emerging at the school. 45.5 percent
of all respondents seldom experience this feeling.
The research showed that the opinions of the respondents differed on such sore
points of the public life as problems of the disabled and national minorities. More than
one fourth of the respondents partly agree that a disabled child should not learn
together with healthy children.
31.8 percent of the specialists from Kaunas region absolutely agree with the
statement that at school equal attention should be paid to the children professing not
only one but also other religions; however more than a half of the specialists from
Kaunas city (53.8 percent) absolutely agree with this. More than a half of the
respondents from Kaunas region (54.5 percent) think that the attention paid to foreignborn children is sufficient. Less than a half of the social pedagogues from Kaunas city
think the same (46.2 percent). However, even 68.2 percent of the social pedagogues
from Kaunas region disagreed with the statement that representatives of sexual
minorities would be permitted to foster (adopt) children.
98
Only 27.3 percent of the social pedagogues from Kaunas region agreed that a
representative of the Islam religion had the right to wear a headgear in any country;
7.7 percent – from Kaunas city; 27.3 percent of the social pedagogues from Kaunas
region and 7.7 percent – from Kaunas region partly agreed.
More than a half of the social pedagogues from Kaunas region (68.2 percent) stated
that at schools no political movement or party should be adored, their influence should
not be used in order to achieve material benefit for a school: most the specialists from
Kaunas city agreed with the opinion of the social pedagogues from Kaunas region
(76.9 percent).
Conclusions
1. The professional activity of a social pedagogue is multiple and complex; thus a
social pedagogue has to distinguish in his / her appropriate functional competences. In
performing socio-educational work, these competences emerge and can be reasonable
only by adjusting knowledge, values and skills. Having studied scientific literature,
which analyses manifestation of norms of social pedagogue’s ethics in his / her
professional activity, as well as having analysed legislation and standard basis, it
became evident that:
 the content and functions of social pedagogue’s activity is very different and
sweeping;
 fast orientation in a situation, adaptability to various life changes is
characteristic for a social pedagogue;
 professional values and ethics reflect the development of socio-educational
work as profession;
 professional ethics is closely related to general ethics; it refers to its theory,
basic categories, and research methods;
 social pedagogues must follow requirements of ethics so that less conflict
situations would emerge and they could get along;
 professional ethics is the basis of all other aspects of professional activity
because professional morality is a component of the public moral; and the
moral is one of the oldest regulators of behaviour and actions, interaction of
people, including professional sphere as well;
 in their practical activity specialists need not only moral guides that regulate
general, main direction of their activity, but also they need rules of everyday
activity, without which it is impossible to implement manifestation of moral
norms. Thus the norms of socio-educational activity ethics reflect main
requirements for social worker / pedagogue as well as criteria of his / her
behaviour and actions, which despite their variety are determined by specific
content and their work content.
The professional activity of a social pedagogue as social pedagogical process
expands and forms possibilities of a child’s choice. When performing functions of
education, the activity of a social pedagogue at an educational institution determines
99
main directions of social assistance: to render a child social pedagogical assistance, to
creatively convey theoretical knowledge, to prepare programmes and projects, to
assure the variety of leisure activity forms, to coordinate children’s occupation as well
as rendering of social services, to focus their attention on a particular child, as well as
on the solution of his / her individual problem.
2. Having summarised the obtained and statistically processed data of the empirical
research, strong and weak aspects of the manifestation of norms of social pedagogues’
activity ethics were distinguished:

Strong aspects of the activity of the social pedagogues could be their ethical
attitude that everyone has to create greater welfare for their clients, colleagues,
heads of an organization as far as possible; every person is unique, he / she
must be respected and appreciable.
Most social pedagogues succeed to keep secrets about personal life of their
clients, his / her social problems, as well as to maintain respectful relations
with their colleagues by respecting their knowledge and experience.

Weak aspects of the activity of the social pedagogues are indifference, not
always they succeed to high-mindedly defend their clients and to properly
help him / her to solve his / her social problems.
Most social pedagogues not always dare to contradict the heads of their
organization though they are sure that their actions are wrong as they fear to loose
their job. The research showed that an obvious part of the social pedagogues partly
know the code of the ethics of their professional activity. The implementation of ethics
and values as well as attitudes of social pedagogues in practical activity of a specialist
also requires greater competence of the social pedagogues in the field of their
professional ethics; integrity in defending the field of their activity being represented
from non-professional intervention into their activity, and more consistent position of
the moral in maintaining their professional honour and dignity.
Received 2010 10 02
References
Giedraitienė, E., Leliūgienė, I., Rupšienė, L. (2006). Socialinių darbuotojų / socialinių pedagogų rengimas Lietuvoje.
Pedagogika. Vilnius.
Jankūnienė, L. 2004. Pedagogo etikos principų taikymas kaip moksleivių socializacijos mokykloje prielaida. Magistro
darbas. Kauno technologijos universitetas.
Jekentaitė, L. 1993. Etika. Kaunas: Šviesa.
Jovaiša, L. (1993). Edukologijos įvadas. Kaunas: Technologija.
Kvieskienė, G. (2000). Socializacijos pedagogika. Vilnius: VPU.
Kvieskienė, G. (2001). Šeima ir vaikai: socialinės pedagoginės problemos. Narkomanijos prevencija ugdymo
institucijose. Socialinis ugdymas 4.
Kvieskienė, G. (2001). Gatvės vaikai. Problemos ir socialinės reintegracijos ypatumai. Narkomanijos prevencija
ugdymo institucijose. Socialinis ugdymas 4.
Kvieskienė, G. (2003). Socializacija ir vaiko gerovė. Vilnius.
Kvietkienė, G. (2002). Prevencinės pedagogikos metmenys. Socialinis ugdymas, d. 1. Vilnius.
Lietuvos socialinių darbuotojų etikos kodeksas. (1998). Vilnius.
100
Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija. Baltoji knyga: profesinis rengimas. (1999). Vilnius.
Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija. Profesinių mokyklų bendrieji nuostatai. (1996). Vilnius.
Leliūgienė, I., Rupšienė, L., Baušytė, A. (2003). Lietuvos socialinių pedagogų profesinio nuovargio priežastys.
Pedagogika 67: 12.
Leliūgienė, I. (2002). Socialinė pedagogika. Kaunas: Technologija.
Leliūgienė, I. (2003). Socialinio pedagogo (darbuotojo) žinynas. Kaunas: Technologija.
Linzer, N. (1999). Resolving etical dilemas in social work practice. Yeskira University. Allyn and Bacom, Printed in
the United States of America.
Socialinio pedagogo kvalifikaciniai reikalavimai. (2001). Patvirtinta LR ŠMM ministro 2001-12-14.
Socialinių pedagogų pareiginė instrukcija. (2001). Patvirtinta LR ŠMM ministro 2001-12-14.
Švietimas ir mokslas / bendras ugdymas ir profesinis rengimas/. (2003). Prieiga internetu: http: // www.smm.lt [žiūrėta
2005-02-15].
Vasiljevienė, N. (2002). Velso etika ir elgesio kodeksai. Kaunas.
Watson, C. E. (1991). Managingwith Integrity. Insight from America’s CEOs. New York.
Vyšniauskienė, D., Minkutė, R. (2008). Socialinės veiklos profesinė etika. Kaunas: Technologija.
Zabieta, A.,Vaicekauskienė, V., Žilienė, A., Tamulevičiūtė, Bagdonas, A. (1998). Socialinių darbuotojų rengimo
bazinės programos matmenys. Nepublikuotas rankraštis.
Žuromskienė, A. (2003). Profesinė etika praktinėje socialinių pedagogų veikloje. Baigiamasis darbas. Utenos kolegija.
Федеренко, Е. Г. (1983). Профессиональная етика. Киев.
Медведева, Г. Н. (2002). Етика социальной работы. Москва: Humanit.
Миренков, В. И. (1982). Профессия и мораль. Ленинград.
Миренков, В. И. (1986). Професиональный диалог. Ленинград.
101
102
ISSN 1392-3137. TILTAI, 2011, 1
STUDENTŲ SOCIALINIO DALYVAVIMO AUKŠTOSIOS
MOKYKLOS GYVENIME PROBLEMA: SITUACIJA IR
PERSPEKTYVA
Darius Rekis
Anotacija
Socialinis dalyvavimas labai svarbus kiekvieno jauno žmogaus gyvenime, nes dalyvaudami visuomeninėje veikloje studentai ugdosi gebėjimus, įgyja darbinės, organizacinės veiklos patirties, plečia savo socialinį
kapitalą tuo užsitikrindami sėkmingos karjeros galimybes. Aukštosios mokyklos savo veiklą reglamentuojančiuose dokumentuose numato studentų socialinį dalyvavimą ir viešoje erdvėje deklaruoja siekį tinkamai parengti savo studentus profesinei karjerai. Todėl studentų socialinio dalyvavimo aukštosios mokyklos
gyvenime situacijos analizė yra aktuali ir naudinga. Šiame straipsnyje socialinis dalyvavimas pristatomas
per pilietiškumo, savanorystės veiklas, analizuojama socialinio kapitalo įtaka projektuojant karjerą, atskleidžiamas studentų socialinio dalyvavimo Lietuvos aukštosiose mokyklose problemos ištirtumas ir
tokių tyrimų būtinumas.
PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: socialinis dalyvavimas, socialinis kapitalas, savanorystė, pilietiškumas.
Abstract
Social participation is very important for each young person’s life, because participating in community
activities students develop their skills, gain working and organizational experience, expand their social
capital while gaining more successful career opportunities. High schools in there Regulating documents
provide students participation in social and public areas to properly prepare students for professional careers. Therefore, students’ social involvement, in there high school life, situation analysis is relevant and
useful. This article presents the social participation through civic, volunteer activities, analyzes the impact
of social capital while participating in high schools of Lithuania social life.
KEY WORDS: social participation, social capital volunterring, citizenship.
Įvadas
Anksčiau darbinei veiklai būtina kompetencija buvo suprantama kaip dalykinės,
profesinės žinios, įgyjamos formaliai mokantis. Tačiau pastaruoju metu norint įsitvirtinti ir išlikti darbo rinkoje bei kilti karjeros laiptais vien išsilavinimo, techninių žinių
bei įgūdžių nepakanka. Vis didesnę reikšmę įgauna asmeninės savybės ir socialinė
kompetencija, kuri dažniausiai siejama su socialiniais įgūdžiais (Albrechtas, 2005;
Augienė, 2009; Gruževskis ir kiti, 2007; Kučinskienė, 2003). Socialinių įgūdžių, praktinių žinių formavimuisi ir raiškai galima pasitelkti socialinį dalyvavimą artimiausioje
aplinkoje. Nors Lietuvos aukštosiose mokyklose deklaruojami siekiai, kad jų absolventai būtų konkurencingi darbo rinkoje, formaliai studentų socialinis dalyvavimas
studijų metu neakcentuojamas. Paprastai apsiribojama Lietuvos Respublikos Mokslo ir
studijų įstatymo deklaruojama teise studentams dalyvauti aukštosios mokyklos savivaldoje ir burtis į kitas asociacijas. Aukštųjų mokyklų Statutuose, Studijų nuostatuose
numatytos administracinės priemonės (finansinis paskatinimas) mokslo, sporto ir visuomeninėje veikloje aktyviems studentams, tačiau šis studentų socialinio dalyvavimo
aukštosios mokyklos gyvenime skatinimas niekaip nesiejamas su ugdymu karjerai.
Tam įtakos gali turėti tai, kad nenustatytos ir išsamiai nenagrinėtos bei metodiškai ne103
Darius Rekis
pagrįstos studentų socialinio dalyvavimo aukštosios mokyklos gyvenime ir jų profesinės karjeros rezultato sąsajos.
Socialinis dalyvavimas rodo, kaip individas yra įsitraukęs į grupės ir bendruomenės
veiklas bei siekius sąmoningai įsipareigodamas. Socialinis dalyvavimas reiškia įvairias situacijas, kur dalyviai kooperuojasi tam, kad konstruotų, reflektuotų ir siektų
bendrų siekių. Kitaip tariant, socialinis dalyvavimas – tai procesas, kai jo dalyviai skatinami neformaliai įsipareigoti bendruomenei arba tiesiog kitiems šio proceso dalyviams siekiant bendros naudos (Ruškus, 2008; Tijūnaitienė 2008). C. Pateman teigimu, „mes išmokstame dalyvauti dalyvaudami“, todėl dalyvavimui būtinus organizacinius gebėjimus individai turėtų įgyti, darydami sprendimus ugdymo įstaigose ir darbo
vietose (Imbrasaitė, 2002), tai yra ten, kur jie veikia: dirba, mokosi ar tiesiog gyvena ir
leidžia laisvalaikį. Tačiau 2005 metų Darbo ir socialinių tyrimų instituto (DSTI) atlikto sisteminio koncerno „Achemos grupė“, kaip gamybinio vieneto, darbo jėgos ir rinkos poreikių atitikimo tyrimo duomenimis, koncerno įmonėms sociologiniame tyrime
atstovavę vadovaujančiojo personalo darbuotojai bendram universitetiniam išsilavinimui skyrė tik penktą poziciją. Pirmoje vietoje tyrimo respondentai pažymėjo darbuotojo asmenines savybes (64,5 %), o bendrą universitetinį išsilavinimą pažymėjo tik
18,7 % respondentų (Gruževskis ir kiti, 2007). Toks darbdavių vertinimas pagrindžia
mokslininkų skatinimą atkreipti dėmesį į studentų asmeninių savybių ugdymą, o tam
reikėtų užtikrinti jų socialinį dalyvavimą bendruomenėje, nes lavinimas veiksmingiausias praktiškai veikiant, suvokiant, kad ugdymas – tai socializacijos proceso dalis, nusakanti tikslingą žmogaus vystymosi proceso valdymą, kurio dėka įeinama į įvairias
socialinių santykių visuomenėje, žaidimuose, praktikoje veiklos sritis (Leliūgienė,
2003). Asmens ugdymas – tai visuma būtinų sąlygų individo prigimtyje glūdintiems
gebėjimams kūrybiškai reikštis perimant ir plėtojant kultūrą. Taip apibrėžiamas ugdymas apima mokymą ir mokymąsi, lavinimą ir lavinimąsi, auklėjimą ir saviauklą
(Lietuvos švietimo koncepcija, 1992).
Visuomenės dalyvavimas įtraukia piliečius į socialinių ir ekonominių sprendimų
priėmimą. Kitaip sakant, dalyvavimas leidžia daryti įtaką sprendimams ir sudaro sąlygas platesniu mastu dalyvauti ir konfliktams bendruomenėse mažėti. Dabar dalyvavimas vertinamas kaip svarbiausia bendruomenės vystymosi ašis (Petukienė ir kiti,
2007). 2001 m. priimtas Prahos komunikatas, kuriuo Europos valstybių ministrai patvirtino savo įsipareigojimus įgyvendinti Bolonijos deklaracijoje užsibrėžtus tikslus ir
praplėtė Bolonijos proceso veiklos krypčių ratą pabrėždami socialinio veiksnio per studentų dalyvavimą Bolonijos procese svarbą (Aukštojo mokslo kokybės užtikrinimo
nuostatos, 2007). Pastaruoju metu įvairiuose Europos Sąjungos socialiniuosepolitiniuose dokumentuose piliečių dalyvavimui visuomenės gyvenime ir valstybės
valdyme skiriama ypač daug dėmesio, akcentuojant dalyvavimą, kaip vieną svarbiausių
pilietinės visuomenės kūrimosi ir stiprėjimo garantijų. Vienas veiksnių, skatinančių
visuomeninį jaunimo dalyvavimą ir aktyvaus pilietiškumo ugdymą, yra Europos programos, kaip Socrates, Leonardo da Vinči ir Jaunimas, kurias įgyvendinant siekiama
remti individų, grupių, organizacijų, asociacijų, universitetų, mokyklų ir t. t. visoje
Europoje bendradarbiavimą, bendravimą, mokymąsi ir dalyvavimą. Europos Komisijos Baltojoje knygoje formuluojamas vienas pagrindinių siūlymų šalims įtraukti jau104
STUDENTŲ SOCIALINIO DALYVAVIMO AUKŠTOSIOS MOKYKLOS GYVENIME PROBLEMA:...
nimą į vietos, valstybės ir Europos bendruomenės gyvenimą ir ugdyti aktyvų jo pilietiškumą (Zaleskienė, 2006), nes dalyvavimą palankiausia įgyvendinti pilietinės visuomenės sąlygomis. Tai asmens, kaip bendruomenės nario, arba pačios bendruomenės dalyvavimas priimant sprendimus visuomenės veiklos srityse (Butkuvienė, 2005).
Kalbėdami apie studijas turime neužmiršti, kad jų tikslas – ugdyti ne tik specialistus, bet ir asmenybes, ne prisitaikėlius ir vartotojus, o veiklius visuomenės narius (Šernas, 2006). Lietuvos Respublikos Seimo patvirtintoje (2006 m. rugsėjo 19 d. nutarimu
Nr. X-818; Žin., 2006, Nr. 102-3939) Ilgalaikėje pilietinio ir tautinio ugdymo programoje ir šios programos įgyvendinimo priemonėse, kaip ir anksčiau priimtoje Vaikų ir
jaunimo socializacijos programoje (2004 m. vasario 23 d. nutarimas Nr. 209), Vyriausybė įsipareigoja ypač remti jaunimo visuomeninį aktyvumą skatinančias programas,
skatinti jaunimo bendruomeniškumą. LR Vyriausybės patvirtintoje Bendrojoje pilietinio ugdymo programoje akcentuojamas vaikų ir jaunimo pilietinės kultūros ugdymo
skatinimas, pabrėžiama vaikų ir jaunimo organizacijų svarba visuomeniškumo ir pilietiškumo ugdymui. Be viso to, paties jaunimo, Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos
(Lijot) iniciatyva Lietuvos Respublikos Vyriausybė rengia Ilgalaikę jaunimo politikos
2010–2018 m. strategiją, kur vienas tikslų – siekti didelės dalies jaunimo į(si)traukimo
į organizuotą veiklą. Skatintinu besimokančio jaunimo visuomeninio aktyvumo stimulu vertėtų laikyti ir sociologų atliekamus pilietinės elgsenos diagnozavimo tyrimus,
kuriuose atskleidžiamas menkas pilietinis aktyvumas, nulemtas tokių veiksnių kaip
„socialinio solidarumo bendruomenėje nebuvimas“ ar „socialinis susvetimėjimas“
(Zaleskienė, 2008).
Tyrimo objektas: studentų socialinis dalyvavimas aukštosios mokyklos gyvenime.
Tyrimo tikslas: atskleisti studentų socialinio dalyvavimo aukštosios mokyklos
gyvenime problemą.
Metodai: dokumentų ir mokslinės literatūros analizė; tyrimų duomenų analizė.
Tyrimo objekto operacionalizavimas. Kad apibrėžtumėme tyrimo objektą, reikia
nustatyti socialinį dalyvavimą sudarančius elementus. R. Tijūnaitienė (2008), kalbėdama apie socialinį dalyvavimą socialinio kapitalo kontekste ir remdamasi kitų mokslininkų darbais, socialinį dalyvavimą apibūdina kaip tam tikrą socialinio kapitalo modelį reiškiantį procesą, kurio metu asmenys neoficialiai įsipareigoja kitiems bendruomenės nariams dėl abipusės gerovės. Šiuo atveju socialinis dalyvavimas gretinamas su
tokiais veiksniais kaip: pilietinis dalyvavimas, įsitraukimas į nevyriausybinių organizacijų veiklą, savanorystė, glaudūs ryšiai su kitokio pobūdžio organizacijomis, grupėmis, o dalyvavimo pagrindiniu motyvu įvardijamas socialinis kapitalas ir jo teikiama
nauda (Tijūnaitienė, 2008). Motyvacijos svarbą pabrėžė ir I. Zaleckienė (2006), ji išskyrė ir išorinius veiksnius, tokius kaip paskatinimas, parama ir apskritai dalyvavimui
palanki aplinka. Taip suprantamas socialinis dalyvavimas gali apimti įvairią veiklą,
todėl tiriant studentų socialinį dalyvavimą aukštosios mokyklos gyvenime reikia apsibrėžti veiklas, kurios atitinka savanoriško neformalaus įsipareigojimo bendruomenei
siekiant abipusės naudos sąlygą.
Studentų su negale socialinio dalyvavimo galimybes Lietuvos aukštosiose mokyklose nagrinėjo J. Ruškus, M. Daugėla (2007), G. Mažeikis (2007), socialinio dalyva105
Darius Rekis
vimo sąvoką pagrindė S. Ebersold (2002), jis suformulavo apibrėžimą: socialinis dalyvavimas – tai buvimas aktyviu nariu visuomenės ir bendruomenės gyvenime, o asmens aktyvumas ir atvira bendruomenė yra pagrindinės socialinio dalyvavimo sąlygos.
Tęsdami S. Ebersold (2002) mintį minėti mokslininkai pateikė savo socialinio dalyvavimo apibrėžimą, kuriame socialinis dalyvavimas suprantamas kaip asmens aktyvumas
atviroje bendruomenėje, pasireiškiantis kuriant individualų žmogaus projektą pasitelkus
jo paties vidinius ir išorinius aplinkos išteklius (Ruškus, Mažeikis, 2007). Tokiu atveju
akcentuojama ne tik veikla ir jos aplinkybės, bet ir asmens, dalyvaujančio šioje veikloje,
savybės. Todėl galima būtų teigti, kad socialinis dalyvavimas priklauso nuo individų
motyvacijos neformaliai įsipareigoti bendruomenei dėl abipusės naudos, aplinkos
veiksnių, kurie veikia bendruomenę ir jos narių vykdomas bendras veiklas, pačios
bendruomenės pobūdžio ir kiekvieno jos nario asmeninių savybių. J. Ruškus (2008),
socialinį dalyvavimą siedamas su individų asmeninėmis savybėmis, skiria dvi socialinio dalyvavimo charakteristikas: individuacija ir socializacija. G. Mažeikio (2008)
teigimu, individuacija yra savo asmeninio kelio ieškojimas, nebūtinai išaukštinant individualizmo vertybę, ir reiškiasi ne tik skatinant kūrybingumą, bet ir pasirenkant socializacijos formas, atstovaujant bendruomenių interesams. Individuacija numano tokių
asmenybės savybių ugdymą kaip: saviraiška, orumas, pasitikėjimas savimi, lyderystė ir
kitos asmenybės savybės, stiprinančios individo asmens tapatumą. Socializacija numano tokių asmenybės savybių plėtojimą kaip: kooperatyvumas, konfliktų sprendimas,
veikla komandoje, atsakingumas ir kitos asmenybės savybės, stiprinančios individo
visuomeninį tapatumą.
Operacionalizacijos procedūra siekiama detalizuoti, konkretizuoti tyrimo objektą, jį
struktūruojant atskleisti jo detalųjį turinį, taip pasirengti kurti tyrimo instrumentus ir nagrinėti duomenis (Ruškus, Daugėla ir kiti, 2007). Remdamiesi čia pateiktų mokslininkų teiginių analize, galime skirti hipotetines tyrimo objektą atskleidžiančias prielaidas:
1. Studentų aktyvumas:
 Pilietiškumas.
 Savanorystė.
 Socialinis kapitalas.
2. Aukštosios mokyklos bendruomenės charakteristika:
 Organizacinė struktūra.
 Teisinė bazė.
 Dėstytojų ir administracijos aktyvumas.
3. Studentų organizacijų skaičius ir jų charakteristika:
 Organizacinė struktūra.
 Teisinė bazė.
 Veikla ir narių aktyvumas.
4. Studentų asmeninės savybės:

Individuacija.

Socializacija.
106
1. Socialinio dalyvavimo raiška
Analizuojant mokslinę literatūrą (Petukienė ir kiti, 2007; Ruškus, Mažeikis, 2007;
Ruškus, Daugėla ir kiti, 2007; Ruškus, 2008; Tijūnaitienė, 2008; Zaleckienė, 2006)
nustatyta pagrindinė sąlyga individo veiklai, kurią galima būtų priskirti socialiniam
dalyvavimui. Kad kiekvieną individo vykdomą veiklą galėtumėme įvardyti kaip socialinį dalyvavimą, ji pirmiausiai turi būti savanoriška ir vykdoma konkrečioje bendruomenėje ar šios bendruomenės vardu ir teikti tai bendruomenei naudą, tačiau ji turi būti
naudinga ir ją vykdančiajam. Šiuo atveju nauda veikiančiajam dažniausiai būna netiesioginė ir neretai apskritai nėra apčiuopiama ar išreiškiama materialiai. Dažniausiai ši
nauda suvokiama kaip socialinis kapitalas, individo teigiamų asmeninių savybių lavinimasis ir savirealizacija. Tokiu atveju socialiniu dalyvavimu galime laikyti savanorystę, pilietiškumą ir kitą bendruomenei naudingą veiklą didinant socialinį kapitalą.
I. Zaleckienė (2006) tyrė jaunimo visuomeninį dalyvavimą ir skyrė 5 jaunimo dalyvavimo modelius, kuriuos pagrindė dalyvavimo motyvacijos ištakomis:
 Kognityvinis (pažinimo) modelis. Vaikai ir jaunuoliai renkasi tam tikrą
veiklą, jeigu turi tos srities žinių ir nori jas praplėsti. Jų veiklos pasirinkimo motyvas yra pažintinis, o tokios veiklos lūkesčiai susiję su jų intelekto vystymusi.
 Racionalaus pasirinkimo modelis. Dažnai jaunimas iš anksto apsisprendžia, kad dalyvaus tokioje veikloje, iš kurios gali tikėtis naudos. Žodžiu,
jis renkasi racionaliai viską apmąstydamas, kartais net iki smulkmenų.
 Savanory stės modelis. Kartais veikla pasirenkama tada, kai turima kokių nors
išteklių (laiko, gebėjimų, pinigų, materialinių ir pan.) ir norima jais pasidalyti.
 Teisingumo modelis. Daugeliui vaikų ir jaunuolių, ypač ankstyvame amžiuje, būdingas teisingumo jausmas. Tokie vaikai renkasi veiklą, kurioje gali
pasirūpinti, kaip geriau patenkinti ekonominius, socialinius, kultūrinius arba
politinius ne tik savo, bet ir draugų, šeimos narių, kaimynų poreikius.
 Socialinio kapitalo modelis. Vaikų ir jaunimo, kuriems aktualu užmegzti ir palaikyti kuo daugiau socialinių ryšių, modelis. Tokie vaikai ir jaunimas
renkasi veiklą, kuri grindžiama tarpusavio supratimu, draugiškumu ir kitomis
bendromis vertybėmis.
Vertindami šiuos modelius socialinio dalyvavimo kontekste pastebime labai svarbų
motyvacijos dalyvauti elementą, be kurio socialinis dalyvavimas yra abejotinas. Galime daryti įvairias prielaidas, kad teoriškai gali susidaryti tokios aplinkybės, kai veikiama bendruomenės naudai ir gaunama nauda, tačiau veikiančiojo ta nauda netenkina
arba nemotyvuoja. Tada natūraliai klausiama, kodėl jis tai daro? Viena iš socialinio
dalyvavimo sąlygų – savanoriškumas, savanoriška veikla, todėl dalyvavimas turi būti
ne tik motyvuotas, bet motyvas veikti bendruomenėje turėtų kilti grynai iš vidinių veikiančiojo paskatų. „Humanizmo teorijoje veiklos sąvoka išreiškia esminį darbo pobūdžio pakitimą, kai žmogus veikia jau ne priverstinai, ne vartojimui, ne „uždarbiui“, o
laisvam savo kūrybinių galių įkūnijimui“ (Morkūnienė, 1995, p. 88). Visi išoriniai stimulai, pasireiškiantys kaip prievarta, iš esmės nebesuformuoja socialinio dalyvavimo,
todėl skatinimas veikti, būti aktyviems bendruomenės nariams galimas tik per edukaci107
Darius Rekis
ją, kai ugdytiniui formuojamas socialinio dalyvavimo naudos supratimas. Kadangi
tokią naudą sunku pamatuoti, nelengva formuoti ugdytinių teigiamas nuostatas dėl
socialinio dalyvavimo, tačiau kiekvieno jų apsisprendimas stiprinti asmeninius ryšius
(t. y. dalyvauti) su jaunimo, bendruomenės ar visuomenės organizacijomis yra svarbus,
nes leidžia nevienašališkai apžvelgti, apmąstyti ir įvertinti savo vaidmenį visuomenės
gyvenime (Zaleckienė, 2006).
Socialinio dalyvavimo motyvacijos prielaidos slypi kiekvieno viduje, jo asmenyje,
todėl socialinis dalyvavimas kiekvienam gali būti skirtingas, subjektyvus, tačiau ne
savo pamatine prasme, o raiška, pasirenkama vykdyti veikla, vieta. V. Rimskii (2010)
dalyvavimo raišką sieja pirmiausia su asmens tapatumu, jo pažiūromis, nuostatomis,
asmeninėmis savybėmis. Kiekvienas asmuo renkasi, kurioje bendruomenėje jam priimtina veikti, su kuria jis gali tapatintis, ir priešingai, su kuria jis to negali daryti, nes ji
jam nepriimtina. Tapatumas suformuotas daugelio bendrų asmenybės savybių, kurios
yra biologinės, psichologinės, socialinės ir kultūrinės (Rimskii, 2010).
Nors socialinio dalyvavimo sąlyga remiasi trimis pagrindiniais komponentais: savanoriškumu, neformaliu abipusiškai naudingu įsipareigojimu ir veikla bendruomenei,
tačiau savo raiška socialinis dalyvavimas yra labai įvairus, jis galimas įvairiose bendruomenėse, organizacijose, kurių tikslai ir pažiūros ne tik skiriasi, bet ir yra iš esmės
nesuderinami. Kad nepasimestumėme tokioje įvairovėje, socialinį dalyvavimą aptarsime trimis anksčiau minėtomis socialinio dalyvavimo formomis: kaip savanorystę,
pilietiškumą ir kitą bendruomenei naudingą veiklą didinant socialinį kapitalą.
Savanorystė. Savanoriška veikla visais laikais vaidino svarbų vaidmenį kiekvienoje
civilizacijoje ir visuomenėje. Apibrėžiama kaip pelno nesiekianti, be piniginio atlygio ir
neprofesinė veikla, kurią individai vykdo kaimynų, bendruomenės ar visuomenės labui,
savanoriška veikla turi daugybę formų ir aprėpia tradicinę tarpusavio pagalbą bendruomenėje krizės atveju, taip pat sprendžiant konfliktus ir mažinant skurdą. Savanoriška
veikla apima vietines ir nacionalines pastangas, taip pat dvišales ar tarptautines programas, kurios vykdomos nepaisant sienų ribų. Mokslinėje literatūroje randama įvairių savanorio ir jo veiklos apibrėžimų (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 2003; Ellis, Noyes, 2005; Kim, 1996; Polukordiene, 1997, Jordanas, Ochman, 1998), kuriuos apibendrino I. Jonutytė (2007). Savanorį ji apibūdino kaip asmenį, kuris laisva valia aukoja savo
laiką kitų žmonių labui, nesitikėdamas už tai atlyginimo, bet patirdamas dvasinės naudos, kuria dalijasi su bendruomene, ir prisiimdamas atsakomybę už savo veiklą. Savanoris savo veikla remia organizaciją, dalį savo laiko skirdamas asmeniniams tikslams
(Praktinis vadovas nevyriausybinėms organizacijoms, 1998). Savo veikla jis remia ne tik
organizaciją, bet ir bendruomenės narius, kuriems teikiamos paslaugos (Eidukevičienė,
2003). Žvelgdami į tokį savanorio apibrėžimą per socialinio dalyvavimo prizmę pastebime, kad savanorystė iš esmės tenkina visas socialiniam dalyvavimui keliamas sąlygas.
Savanorystė jau savo žodžio reikšmės požiūriu yra savanoriška veikla, o veiklos pobūdis – altruistinis, bet neslepiama ir gaunama dvasinė nauda.
Nors Vakarų Europoje savanorystė ir jos nauda visuomenei jau seniai pripažinta,
Lietuvoje šis reiškinys vis dar nesulaukia tinkamo Vyriausybės dėmesio.
M. Freemanas (1998), analizuodamas slaugos kaimo bendruomenėje problemas ir
specialistų trūkumą, akcentuoja savanorystės naudą ne kaip alternatyvą specialistams,
108
o kaip pagalbą jiems. Žinoma, savanoriai turi būti atitinkamai parengti ir apmokyti,
todėl savanoriškas darbas neatsiejamas nuo ugdymosi. Štai, kad ir bendruomenę ištikusių nelaimių atvejais, pavyzdžiui, gaisro, savanoriška pagalba labai svarbi, bet ji turi
būti suteikiama atitinkamai įvertinus situaciją. Neužtenka tik norėti padėti, reikia žinoti,
kaip tai padaryti, juk norėdamas padėti gaisrininkui neturėsi laiko mokytis gaisro metu
(Stittleburg, 2007).
L. Žalimienės (2003) teigimu, pastaruoju dešimtmečiu nevyriausybinių organizacijų
reikšmė socialinių paslaugų srityje padidėjo ir vis didėja, nes siekiant įveikti valstybės garantijų ir rinkos nepakankamumą socialinių paslaugų srityje, būtina labiau remtis nevyriausybinių organizacijų teikiamomis galimybėmis. Nevyriausybinių organizacijų sektoriui priskiriamas naujas vaidmuo sprendžiant kylančias socialinės paramos teikimo problemas. Nevyriausybiniai centrai daug greičiau reaguoja į šalies socialinius, ekonominius
ir teisinius pokyčius, gali lanksčiau ir profesionaliau organizuoti savo veiklą nei valstybinės institucijos. Daugelį aktualių socialinių problemų iškelia būtent šie centrai ir dažnai tik
dėl jų aktyvumo valdininkai priversti šias problemas spręsti. Besivystančios demokratijos
sąlygomis svarbus nevyriausybinių centrų tikslas – daryti poveikį valstybės valdžios institucijoms ir skatinti visuomenę telktis (Sakalauskas, 2000).
Pagal LR įstatymus savanorišką darbą gali organizuoti organizacijos ir institucijos,
turinčios paramos gavėjo statusą, partijos, profesinės organizacijos. Daugiausiai savanoriško darbo organizuoja nevyriausybinės organizacijos, kurios priima savanorį į savo globą, suteikia jam priimtiną darbo vietą ir kartu gauna papildomų žmogiškųjų išteklių, kurie tokiose organizacijose yra svarbiausi. Nevyriausybinė organizacija (NVO) –
tai visuomeninė organizacija, asociacija, labdaros fondas, viešoji įstaiga, kuriai būdingi
šie požymiai: juridinis statusas; prigimtinė nepriklausomybė nuo valdžios ir valdymo
institucijų; nepelno paskirstymo principas; savivalda; savanoriškumas; tarnavimas visuomenės labui (Diržys, Jakštaitė-Vinkuvienė, 2003; Šimašius, 2007).
NVO gali įnešti nemažą indėlį formuodamos socialinių paslaugų tinklą. „Dažnai
valstybinės institucijos nepajėgia tenkinti visų piliečių interesų ir poreikių, todėl besikuriančios visuomeninės organizacijos tampa atskirų visuomeninių grupių interesų
reiškėjomis ir šių interesų įgyvendintojomis“ (Zaleckienė, Rutkauskienė, 2003, p. 12).
NVO veikla skirta visuomenės labui, jos stengiasi didinti visuomenės sąmoningumą ir
neabejingumą svarbioms problemoms. Taip NVO mažina visuomenės susipriešinimą
ir didina socialinę integraciją.
Dėl savanoriškos veiklos ir socialinio dalyvavimo sąsajų klausimų nekyla, tačiau
savanoriška veikla nevyriausybinėse organizacijose, kurios yra formalios organizacijos
su tam tikra savivalda, kelia tam tikrų abejonių. R. Tijūnaitienės (2008) suformuluotame socialinio dalyvavimo apirėžime numatomas neformalus asmens ir bendruomenės
tarpusavio įsipareigojimas abipusės naudos pagrindu, o savanoriška veikla nevyriausybinėje organizacijoje tampant NVO nariu šį įsipareigojimą tarsi ir formalizuoja. Ar šis
formalizavimas kažką keičia socialinio dalyvavimo aspektu? Dėl to, ar savanoris yra
oficialus organizacijos narys ar ne, jo veikla ir jos rezultatas iš esmės nesikeičia. Net
jei savanoris organizacijos savivaldoje užima tam tikras pareigas, socialinio dalyvavimo principas išlieka. Savanoris įsipareigoja veikti organizacijos bendruomenės labui
siekdamas organizacijos tikslų, pavyzdžiui, socialinės atskirties visuomenėje mažini109
Darius Rekis
mo, ir iš šios veiklos gauna netiesioginę naudą: lavinasi gebėjimus, realizuoja save,
užmezga naujų pažinčių, taip didindamas socialinį kapitalą ir t. t. Tokiu atveju
R. Tijūnaitienės (2008) socialinio dalyvavimo apibrėžime galime įžvelgti spragų, nes
remiantis mokslininkės apibrėžimu iš socialinio dalyvavimo spektro tektų eliminuoti
bet kurią formalią savivaldą, nors savo prasme ir veikla neformali grupė, bendruomenė
nuo formalios skiriasi tik teisiniu statusu. Kita vertus, pati savivaldos sąvoka savo
reikšme nukreipta į savarankiškumą. Ši sąvoka dažnai vartojama kaip terminų autonomija, nepriklausomybė, suverenumas, tapatumo laisvė, savikontrolė ar atsakomybė už
savo paties gero gyvenimo vizijos įprasminimą sinonimas. Nepriklausomybės būsena
rodo sąlygas, kurioms esant individas ar asociacija nekontroliuojami prieš jų valią, o
jų savirealizacijos koncepcijos kūrybinis procesas didžia dalimi nepriklauso nuo išorinių racionaliųjų ar savų iracionaliųjų jėgų. Tačiau nepriklausomybė žymi tik potencialias savivaldos aplinkybes. Kad šios aplinkybės būtų realios, būtinos vidinės normos,
taisyklės ir įstatymai, priklausomybė nuo kurių ir išreiškia tam tikrą savikontrolės
kompetenciją. Taigi savivalda – tai racionalus nepriklausomybės ir saviorganizacijos
procesas (Kraujutytė, 2002). Tokiu atveju minėtas R. Tijūnaitienės (2008) socialinio
dalyvavimo apibrėžimas iš principo nekritikuotinas.
Pilietiškumas. Pilietinės visuomenės teorijos nurodo, kad demokratijoje piliečių saviorganizacija vyksta per autonomiškas institucijas, kurios iš dalies kontroliuoja valstybės galią (Putnam, 2001). Kartu pilietinės visuomenės plėtra siejama su efektyviais požiūriais ir piliečių dalyvavimu demokratiniame valdymo procese (Gibson, 2001). Europos Komisijos XXII direktorato 1997 m. lapkričio 12 d. pranešime „Į Europą žinių“
(angl. Towards a Europe to knowledge), siekiant nustatyti Europos Sąjungos švietimo,
mokymo ir jaunimo reikalų veiklos gaires, skiriamos trys Europos švietimo erdvės dimensijos: žinios, pilietiškumas ir kompetencija. Pilietiškumo dimensiją siūloma suvokti
grindžiant ją aktyviu bendrumu ir visapusiu kultūrinės įvairovės, nusakančios Europos
savitumą bei turtingumą, supratimu (Totoraitis, 2000). R. Bražiūnaitė (2005) pilietinę
visuomenę apibūdina remdamasi M. P. Šaulausko straipsnyje „Postkomunistinės revoliucijos želmenys: į postmodernią Lietuvą“ suformuluotu apibrėžimu, kuriame pilietinė
visuomenė įvardijama kaip savanoriškų, nevyriausybinių ir tiesiogiai nuo valdžios nepriklausomų formalių ir neformalių piliečių grupių, institucijų ir jų asociacijų visuma bei
normatyvinis tokią visumą reglamentuojančių nuostatų karkasas.
Dar Lietuvos švietimo reformos pradžioje apsispręsta, kad pilietinio ugdymo sistemą
turi sudaryti keletas dalių: pilietinė problematika turi būti integruota į visų mokomųjų
dalykų programas, VII, VIII ir X klasėse įvestas atskiras dalykas – pilietinės visuomenės pagrindai. Pilietinis ugdymas apima visas su mokinių veikla susijusias formaliojo
ir neformaliojo švietimo sritis (pilietiškumo pagrindų dalyko mokymas, pilietinės problematikos įtraukimas į visus dalykus), demokratinės mokyklos kultūros plėtojimą,
jaunimo dalyvavimą mokyklos savivaldoje, šalies ir tarptautinėse organizacijose. Lietuvos Respublikos Seimo 2006 metais priimtoje Ilgalaikėje pilietinio ir tautinio ugdymo programoje pilietiškumas įvardijamas kaip asmens savo teisių, atsakomybės ir pareigų demokratinei valstybei suvokimas, veikla visuomenės labui, bendrapiliečių teisių
ir laisvių, demokratijos gynimas, gerovės Lietuvai siekimas. Piliečių dalyvavimas socialinio dalyvavimo kontekste suprantamas kaip procesas, kurio metu asmenys įsiparei110
goja asmeniškai ar kooperatyviai aiškiai remti ar didinti bendruomenės gerovę. Toks
dalyvavimas reiškiasi nevyriausybinių organizacijų veikloje, profesinėse sąjungose,
religinėse ir etninėse organizacijose, asociacijose ir net neformaliose grupėse, pavyzdžiui, veikla tėvų taryboje. Pilietiškai aktyviais nelaikomi pasyvūs grupių nariai, kurie,
pavyzdžiui, tik moka nario mokestį, bet neskiria savo laiko darbui grupės labui ir neatlieka jokios praktinės veiklos (Petukienė ir kiti, 2007; Valavičienė. 2009).
I. Zaleckienė (2006) pastebi, kad šiandieninėje literatūroje nėra vienareikšmiško pilietinio dalyvavimo supratimo, tačiau apibendrintai pilietinį dalyvavimą apibrėžia kaip
tam tikrus veiksmus, kuriais bandoma daryti įtaką socialinei aplinkai, politiniams
sprendimams, arba kaip piliečių veiklą siekiant tam tikrų tikslų. Priklausyti pilietinei
visuomenei visų pirma reiškia aktyviai dalyvauti viešuosiuose reikaluose, tačiau pilietinės bendruomenės piliečiai neprivalo būti altruistai, o gali vadovautis savanaudiškumo
principu suvokdami savo veiklos bendruomenėje naudą (Seligman, 2004). Kai individai kooperuojasi su kitais individais, turinčiais panašių įsitikinimų, jie veikia organizuotai ir kryptingai, taip pat turi daugiau galimybių reikšmingai keisti socialinę tvarką.
Tokiu atveju dalyvavimas pilietinėje bendruomenėje labiau persmelktas visuomeniškumo dvasios, labiau orientuotas į bendrą naudą. Kaip pastebi R. D. Putnam (2001),
pilietinės bendruomenės nariai, nors ir nėra pasiaukojantys šventieji, viešąją sritį mato
ne tik kaip asmeninių interesų kovos lauką.
Pilietiškumo komponentas užprogramuotas pačioje pilietinės visuomenės idėjoje. Tai
visuomenę sudarančių piliečių kokybinių charakteristikų kompleksas. Kaip pilietiškumo požymius S. Šiliauskas (2005) nurodo šias piliečių charakteristikas: pasirengimas dalyvauti kolektyviniuose veiksmuose; „moralumas“ arba susivaržymas siekiant
grupinių interesų; „socialumas“ kaip pasitenkinimas bendraujant su lygiais; pasitikėjimas grupės vadovybe ir lygiais; tam tikras „altruizmas“ (sąmoningas, kai veikla bendruomenės labui suvokiama ir kaip veikla veikiančiojo labui) visuomenės atžvilgiu;
pasirengimas atsisakyti asmeninio pobūdžio pranašumų arba atmesti „klientelizmo“
pagundas; savo galios pojūtis; pakankamų organizacinių įgūdžių turėjimas. Pilietinės
bendruomenės normos ir vertybės įkūnytos savitose socialinėse struktūrose ir savitoje
socialinėje praktikoje, jų stiprinamos. Dalyvavimas pilietinių organizacijų veikloje
padeda diegti bendradarbiavimo įgūdžius, skatina prisiimti bendrą atsakomybės už
kolektyvines pastangas jausmą. Tokios pasitikėjimo struktūros lemia galimybę įgyvendinti visiems bendruomenės nariams naudingas veiklas, ko nepavyktų padaryti nesant pasitikėjimo tarp in div idų ar jiems individualiai veikiant (Putnam, 2001).
Paprastai skiriamos konvencinė ir nekonvencinė dalyvavimo formos. Konvencinis
dalyvavimas apima teisėtus, institucionalizuotus dalyvavimo būdus, pvz.: rinkimai,
rinkimų kampanijos, veikla bendruomenėje. Tuo tarpu nekonvencinis dalyvavimas
žymi veiksmus, kurie nesiremia institucinėmis įtakos formomis, pvz.: demonstracijos,
piketai ir kt. (Rekašius, 2004). Tuo tarpu Demokratijos teorija skiria dvi dalyvavimo
kolektyvinių sprendimų priėmimo procese formas: tiesioginę ir atstovaujamąją. Remdamasi A. Heywoodo mintimis, kurias jis išsakė straipsnyje „Political Ideas and Cancepts“, L. Kraujutaitytė (2002) tiesioginio dalyvavimo formą apibrėžia kaip visuotinio
susirinkimo valdžios formą, kai kiekvienas konkrečios asociacijos narys turi teisę jame tiesiogiai dalyvauti, rinkti lyderius, būti renkamas į valdžią, kelti problemas, pa111
Darius Rekis
reikšti šių problemų sprendimo alternatyvas, balsavimu pritarti pasirinktiems sprendimams. Tuo tarpu atstovavimas – tai veikla kitų labui: vieni mokslininkai pripažįsta atstovų nepriklausomybę, kuri suteikia lyderiams teisę savarankiškai kelti bendruomenei
aktualias problemas ir priimti atitinkamus sprendimus; kitiems atstovo legalumas yra
per rinkimus gautas mandatas ir jį atitinkantys konkretūs įsipareigojimai; dar kiti mokslininkai mano, kad atstovai privalo išreikšti jų atstovaujamos grupės tapatumą, kartu ir
interesus (Kraujutaitytė, 2002).
Remdamiesi mokslinės literatūros analize galime teigti, kad pilietinis dalyvavimas
iš esmės atitinka socialinį dalyvavimą, kai individai tokių pat ar panašių idėjų skatinami susitelkia draugėn vardan bendrų tikslų ir veikia išvien, siekdami paveikti valdžios institucijų sprendimus, sukuria formalią ar neformalią savivaldą, kurios tikslas –
bendruomenės gerovė, yra aktyvūs visuomenės nariai. Kaip ir savanoriška veikla, pilietiškumas neretai reiškiasi įvairiose nevyriausybinėse organizacijose, tik pilietinės
veiklos atveju į šią veiklą įsitraukiantieji nuo savanorių skiriasi altruizmo visuomenės
labui kitoniškumu. Pilietinėje veikloje pagalba bendruomenei pirmiausia suvokiama
kaip pagalba sau.
Socialinis kapitalas. Kalbant apie dalyvavimą svarbi yra socialinio kapitalo sąvoka. Socialinis kapitalas yra ypatinga kapitalo rūšis, nes naudojamas ne nyksta, o didėja. N. Valavičienės (2009) teigimu, socialinis kapitalas – tai ne rezultatas, o greičiau
prielaida, motyvas, galintis skatinti dalyvavimą ir susidarantis tik kolektyviai veikiant.
„Socialinis kapitalas aptinkamas bet kuriuose socialiniuose santykiuose, suteikiančiuose išteklius veiksmo atlikimui. Socialinis kapitalas nėra individų normos ir vertybės, tai – konkretaus socialinio konteksto normos ir vertybės, galimos kaip ištekliai
konkretiems individams, kurie dalijasi priėjimu prie šio socialinio konteksto“ (Imbrasaitė, 2004, p. 40). Tačiau kalbant apie socialinį kapitalą reikėtų pastebėti ir tai, ką
akcentavo J. Coleman (1988), kad iš esmės pats socialinis kapitalas nėra nei geras, nei
blogas, jis tik naudingas jo dalyviams ir tai tik tiek, kiek jie geba juo pasinaudoti. Kitaip tariant, individai, bendruomenės, visuomenė gali gauti naudos iš reliatyviai turtingesnės socialinės aplinkos, kurioje galimas socialinis kapitalas, bet jis visuomenėje
gali būti netolygiai paskirstytas ir naudojimasis juo gali būti asocialus, antisocialus ar
prosocialus. Tuo tarpu R. D. Putnam (2001) socialinio kapitalo reiškiniui per tinklus ir
pilietinę veiklą organizacijose suformuoja moralinę ir etinę vertę akcentuodamas pasitikėjimo vieni kitais svarbą ir elgesio normas organizacijoje. Jo teigimu, socialinis kapitalas „reiškia socialinių organizacijų ypatybes, kurios gali padidinti visuomenės produktyvumą ir palengvinti koordinuotus veiksmus“ (Putnam, 2001, p. 219). Kad geriau
suvoktumėme R. D. Putnam (2001) socialinio kapitalo apibrėžtį, reikėtų paaiškinti ir
socialinio tinklo sąvoką. Socialinį tinklą būtų galima paaiškinti kaip žmonių (grupių)
socialinių santykių ar ryšių (jų pobūdžio) struktūrą. Socialiniai ryšiai tinkle gali būti
labai įvairūs. Kiekvienas asmuo (grupė) turi tik jam būdingą, individualų socialinį tinklą (Antinienė ir kiti, 2004).
Terminas socialinis kapitalas vartojamas daugiau kaip 80 metų. Aiškindamas bendruomenės dalyvavimo svarbą, didinant mokyklos galią, L. J. Hanifan dar 1916 metais
rėmėsi socialinio kapitalo koncepcija. Vėlesni tyrimai apie pilietinį dalyvavimą ir organizacijų veiklą įkvėpė daugeliui dabartinių darbų, kurių tematiką E. Petukienė (2007)
112
siūlo grupuoti į devynias pagrindines grupes: šeimų ir jaunimo elgesys; mokyklinis lavinimas ir ugdymas; bendruomenės gyvenimas (faktinis ir pilietinis); darbas ir organizacijos; demokratija ir valdžia; kolektyviniai veiksmai; visuomeninė sveikata ir aplinka; nusikaltimas ir smurtas; ekonomikos vystymasis. Tuo tarpu I. Imbrasaitė (2004a) aiškindama socialinio kapitalo reiškinį remiasi mokslininkų D. Narayan ir M. F. Cassidy 2001
metais išspausdintame straipsnyje „A Dimensional Approach to Measuring Social Capital: Development and Validation of a Social Capital Inventory“ išskirtomis socialinio
kapitalo dimensijomis. Jie skyrė 7 socialinio kapitalo dimensijas: grupės charakteristikos
(narysčių skaičius, piniginiai įnašai, dalyvavimo dažnumas, grupės finansavimo šaltinis), bendros normos (grupės siekis padėti vieni kitiems, žmonių patikimumas, žmonių
dorumas), buvimas kartu (kaip žmonės sutaria vieni su kitais, būrimasis arba buvimas
kartu), kasdienis socialumas, kaimynystės ryšiai (kaimyno prašymas pasirūpinti sergančiu vaiku, pagalbos prašymas, susirgus), savanoriška veikla (ar dirbo savanoriu, savanoriškos veiklos lūkesčiai, kritika nedalyvaujančiųjų savanoriškoje veikloje atžvilgiu, asmeninis indėlis į vietinės bendruomenės veiklą, ar padėjai kam nors), pasitikėjimas
(šeima, kaimynystėje gyvenančiais žmonėmis, žmonėmis iš kitų grupių, verslininkais,
valdžios institucijomis, teisėjais / teismais /, policija, vietinės valdžios atstovais). Taigi
socialinio kapitalo teorija aiškinama daugeliu aspektų, kurių jungiamoji grandis yra dalyvavimas, skatinantis kolektyviai siekti bendro gėrio. Socialinis kapitalas ir individualiame, ir grupiniame lygyje skatina bendradarbiavimą, kooperaciją ir koordinavimą (Petukienė, 2007). Analizuodama socialinio kapitalo ir dalyvavimo santykį R. Tijūnaitienė
(2008) remiasi N. Uphoff 1999 metais socialinio kapitalo tyrimuose pateiktu skirstymu į
struktūrinį ir kognityvinį kapitalus:
 struktūrinis siejamas su įvairiomis socialinės organizacijos formomis, ypač
taisyklėmis, papročiais, vaidmenimis, tinklais – visa, kas daro įtaką kooperacijai ir abipusiškai naudingiems kolektyviniams veiksmams;
 kognityvinis labiau kyla iš psichinių procesų su išplaukiančiomis idėjomis, kurias sustiprina kultūra ir ideologija (tai normos, vertybės, požiūriai, nuostatos,
kurie daro įtaką kooperacijai ir abipusiškai naudingiems kolektyviniams
veiksmams).
Vertinant tokį N. Uphoff socialinio kapitalo skirstymą galima teigti, kad struktūrinis
socialinis kapitalas apriori laikomas asociacijų, grupių duotybe, o kognityvinis kapitalas (nuostatos, požiūriai, normos) – dalyvauti skatinanti platforma (Tijūnaitienė,
2008). Organizacijos nariai, bendradarbiaudami vieni su kitais, kuria socialinį kapitalą. Pačios organizacijos skatinami dalyvauti plačiosios visuomenės veikloje, remiantis
anksčiau išsakyta socialinio kapitalo bei visuomenės dalyvavimo ryšio logika, jie turėtų aktyviai domėtis visuomeniniais reikalais, tačiau taip nėra – apsiribojama veikla savoje organizacijoje. Taigi socialinis kapitalas pats savaime nelemia visuomeninio dalyvavimo aktyvumo, nėra pakankama pilietinio dalyvavimo atsiradimo sąlyga (Valavičienė, 2009).
Remdamiesi tuo, kas pasakyta apie socialinį kapitalą, galime teigti, kad pats socialinis dalyvavimas jau lemia socialinį kapitalą, kur pastarasis iš esmės suvokiamas ne
kaip socialinio dalyvavimo pasekmė, bet labiau racionalus motyvas jam atsirasti, nes
113
Darius Rekis
socialinis kapitalas gali būti naudingas visiems socialinio dalyvavimo veikėjams. Tačiau kalbėdami apie socialinį kapitalą kaip socialinio dalyvavimo motyvą turime pastebėti, kad šis motyvas nėra pagrindinis, todėl faktas, kad socialinis kapitalas yra naudingas, dar neužtikrina aktyvaus socialinio dalyvavimo visuomenėje. Todėl socialinis
kapitalas nėra įpareigojančio tipo sąlyga socialiniam dalyvavimui, tai yra socialinis
dalyvavimas galimas jo dalyviams nesuvokiant ar net nevertinant tokio dalyvavimo
metu atsirandančio socialinio kapitalo, tačiau pats socialinis dalyvavimas iš esmės visada formuoja socialinį kapitalą.
2. Studentų socialinio dalyvavimo aukštojoje mokykloje pagrindimas ir
ištirtumas
Kalbėdami apie studentų socialinį dalyvavimą aukštosios mokyklos gyvenime turėtumėme apžvelgti sąlygas, kuriomis jis vyksta ar turi galimybę vykti. Aukštoji mokykla
visų pirma yra švietimo institucija, kurios nariai (dėstytojai, studentai, administracija ir
net aptarnaujantis personalas) sukuria tam tikrą bendruomenę, kurią ši institucija ir
jungia. L. Kraujutaitytė (2002) aukštąjį mokslą aiškina kaip vieną iš socialinių institucijų, ji pabrėžia, kad tai visų pirma profesinis organizacinis sambūris, kuriame dalyvaujančius žmones vienija bendri tikslai, panašūs planai ir sistemiška veiklos struktūra. Šį
aukštojo mokslo statusą visuomenėje apibendriname akademinės profesijos arba dar
populiaresniu akademinės bendruomenės terminu, kurio sampratos esmę galime nusakyti bendruomeninės akademinės ideologijos ir kultūros idėjomis.
Kadangi kiekviena aukštoji mokykla pirmiausia yra ugdymo institucija, ji savo
prasmę turėtų grįsti ugdymo tikslais. Įvertinusios Lietuvos ir tarptautinius aukštąjį
mokslą reglamentuojančius dokumentus V. Zuzevičiūtė ir M. Teresevičienė (2007) pastebi, kad šiuolaikiniam universitetui tiek Lietuvos valstybės, tiek tarptautiniuose dokumentuose keliami aukšti reikalavimai, kurie dažnai įvertinami konkrečių universitetų
skelbiamose misijose. Minėtos autorės, remdamosi šių dokumentų analize, pateikia
tokius šiuolaikinio universiteto bendruomenės siekinius:
 Skatinti tobulinti mokymąsi, pabrėžiant bendruosius įgūdžius, tokius kaip gebėjimas bendradarbiauti, mokėjimas mokytis, kritiškai mąstyti; tai yra esminės
tolesnio mokymosi ir sėkmingos karjeros prielaidos.
 Skatinti žmones didinti savo galimybes ir padėti jiems tai daryti visą gyvenimą
intelektualiai tobulinantis, rengiantis darbui, prisidedant prie visuomeninių procesų ir realizuojant save.
 Padėti studijuojantiesiems kuo daugiau sužinoti ir suprasti savo ir visuomenės
labui bei ekonomikos naudai.
 Prisidėti prie demokratiškos, civilizuotos, lygiateisės visuomenės kūrimo.
Šie aukštosios mokyklos tikslai savaime nukreipti į studentų socialinio dalyvavimo
skatinimą dėl socialinio dalyvavimo bendruomeniškumo ir abipusės naudos principo, be
to, pats dalyvavimas formuoja šio proceso veikėjų asmeninę patirtį, kuri yra pažinimo,
gebėjimų lavinimosi, saviugdos prielaida ir sąlyga. Dėl šių priežasčių skatintini sociali114
nis dalyvavimas ir kiekviena aktyvi veikla, nes aukštosios mokyklos tikslas – ne tik suteikti studentui žinių, bet ir parengti jį profesijai, profesinei karjerai. Vykstant techninei
ir technologinei pažangai, darbuotojų kvalifikacijos struktūroje vis didesnę reikšmę
įgauna universalūs, bendrieji mokėjimai ir įgūdžiai (bendrosios kvalifikacijos). Kaip
pažymima „Mokymosi visą gyvenimą memorandume“, visuomeniniai įgūdžiai, pasitikėjimas savimi, kryptingumas, nebijojimas rizikuoti taip pat tampa vis svarbesni, nes iš
žmonių tikimasi daug autonomiškesnio elgesio nei anksčiau (Aukštųjų mokyklų absolventų konkurencingumas darbo rinkoje darbo jėgos pasiūlos ir paklausos kontekste,
2004). Sąmoningo, aktyvaus rengimosi profesijai aukštojoje mokykloje principų taikymo taisykles suformulavo V. Šernas (2006), iš jų išskirtume šias: nuolat skatinti sąmoningą studentų aktyvumą, stengtis žinias paversti įsitikinimais, vidine savastimi, o tam
reikia kritiškai vertinti savo profesinės veiklos rezultatus; skatinti studentų pastangas
susiformuoti savo pasaulėžiūrą, pasaulėjautą, gyvenimiškąją poziciją (dorinę, gamybinę,
estetinę, tautinę ir kt.); kryptingai ugdyti savo charakterį, savąjį „aš“; sistemingai spręsti
problemines, profesijai aktualias situacijas.
Teigti, kad Lietuvos aukštosiose mokyklose studentų socialinis dalyvavimas skatinamas, galime remdamiesi 2009 metais Lietuvos Respublikos Seimo priimtu Mokslo ir studijų įstatymu, kuriame nurodoma, kad aukštosios mokyklos savivaldoje turi būti studentų
atstovų, taip pat įstatyme studentams numatyta teisė laisvai reikšti savo mintis ir pažiūras,
rinkti Studentų atstovybę ir būti išrinkti į ją, laisvai burtis į kitas asociacijas, apibrėžiama
studentų savivalda aukštojoje mokykloje, kuri įvardijama kaip Studentų atstovybė, ir aukštoji mokykla jos Tarybos nustatyta tvarka įpareigojama ją bei kitas studentų organizacijas
remti, skirti patalpas ir lėšų jų veiklai finansuoti, taip pat skirti lėšų studentų kultūros, sporto ir visuomeninei veiklai. Šis įstatymas neapsiriboja tik studentų socialinio dalyvavimo
aukštosios mokyklos gyvenime galimybių įtvirtinimu teisiniu pagrindu. Jame numatoma
ne tik studentų, bet ir dėstytojų, mokslininkų, tyrėjų teisė Asociacijų įstatymo nustatyta
tvarka burtis į sąjungas ir kitas asociacijas, galimybė šioms organizacijoms, jeigu jų vykdoma veikla susijusi su mokslo ir studijų sistemai keliamais tikslais, gauti valstybės biudžeto lėšų Lietuvos mokslo tarybos nustatyta tvarka.
Kaip matome iš Mokslo ir studijų įstatymo analizės, studentams Lietuvos aukštosiose mokyklose numatytos aktyvaus socialinio dalyvavimo galimybės, o aukštosios
mokyklos, kaip ugdymo institucijos, šias galimybes turėtų siekti užtikrinti ir skatinti
studentus aktyviai veikti. Žinoma tai neretai priklauso nuo aukštosios mokyklos administracijos požiūrio į studentą ir studentų socialinio dalyvavimo aukštosios mokyklos
gyvenime naudos supratimą. Bet kuriuo atveju Mokslo ir studijų įstatymas aukštųjų
mokyklų administraciją įpareigoja, jei ir neskatinti, tai bent jau netrukdyti studentų
aktyviai veiklai, todėl susidaro įspūdis, kad studentai aukštosiose mokyklose turėtų
būti socialiai aktyvūs. Nors Lietuvoje neatlikta jokių studentų socialinio dalyvavimo tik
jų aukštosios mokyklos areale tyrimų, bendro studentų aktyvumo visuomenėje tyrimai,
deja, tokio studentų aktyvumo, kokio galėtumėme tikėtis, nerodo.
D. Verbylaitė (2006) tyrė dvasingumo ugdymo galimybes universitete ir nustatė, kad
net pusė būsimų religijos švietėjų nedalyvauja jokioje papildomoje veikloje nei aukštojoje mokykloje, nei už jos ribų. Tuo tarpu M. Barkauskaitės (2006) tyrimo duomenimis, studentai universitete pasigenda savivaldos, prasmingo laisvalaikio leidimo, arti115
Darius Rekis
mesnio bendravimo su dėstytojais. Studentų socialinio dalyvavimo lygį Lietuvoje galime įvertinti analizuodami LR švietimo ministerijos užsakytų tyrimų, kuriems vadovavo I. Zaleskienė, duomenis. Nors tyrimai, atlikti 2006 ir 2008 m., ir buvo nukreipti ne
tik į studentų socialinio dalyvavimo ištirtumą, vertindami jų duomenis galime susidaryti gana aiškų studentų aktyvumo vaizdą. 2006 m. atliktame tyrime nustatyta, kad net
73 % studentų nedalyvauja jokios visuomeninės organizacijos veikloje, 18 % negali
įvardyti jokios savivaldos savo aukštojoje mokykloje, o 75,9 % studentų nedalyvauja
ir jokioje neformaliojoje veikloje, tačiau tik 52,3 % studentų nėra dalyvavę nei vienoje
pilietinėje akcijoje (Zaleskienė ir kiti, 2006). Toks žemas studentų aktyvumas užfiksuotas ir 2008 m. tyrime, kur nustatyta, kad tik 30 % 19–24 metų amžiaus jaunimo dalyvauja bent vienoje visuomeninėje organizacijoje ir tik 42 procentai respondentų nė
karto nedalyvavo pilietinėse akcijose (Zaleskienė ir kiti, 2008).
Analizuodami studentų socialinio dalyvavimo tyrimus Lietuvoje turime pastebėti, kad
labiausiai ištirtas neįgalių studentų socialinis dalyvavimas. Šioje srityje tyrimus atlieka
J. Ruškus, G. Mažeikis, M. Daugėla. Neįgalių studentų socialinį dalyvavimą minėti autoriai apibrėžia kaip asmens aktyvumą atviroje bendruomenėje, pasireiškiantį kuriant individualų neįgalaus žmogaus gyvenimo visuomenėje, karjeros kelią, tam pasitelkiant vidinius,
jo paties, ir išorinius, jo aplinkos, išteklius. Taip apibrėžtas socialinis dalyvavimas remiasi
realių problemų sprendimu „čia ir dabar“, pasitelkus paties neįgaliojo ir jo socialinės aplinkos išteklius bei didinant visų bendruomenės narių refleksyvumą ir savarankiškumą
(Ruškus, Daugėla ir kiti, 2007; Ruškus, Mažeikis, 2007). Atliktais neįgalių Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų socialinio dalyvavimo tyrimais nustatyta, kad neįgalūs studentai
savo įsitraukimą į aukštosios mokyklos gyvenimą vertina santykinai palankiai. 25 % neįgalių studentų nuolat dalyvauja neįgaliųjų nevyriausybinių organizacijų veikloje ir tik 15
% nuolat lankosi aukštosios mokyklos renginiuose. Tik 13 % neįgalių studentų yra įsitraukę į studentų atstovybės, klubų, projektinę veiklą ar renginių organizavimą, 15 % – į meninę, sporto ar mokslinę veiklą (Ruškus, Daugėla ir kiti, 2007). Lygindami tyrimus matome, kad neįgalių studentų socialinio dalyvavimo aukštosios mokyklos gyvenime rodikliai
yra prastesni, tačiau tai galima būtų paaiškinti jų negale, kuri gali trukdyti aktyviau integruotis į bendruomenę ir užmegzti lygiaverčius socialinius tinklus su negalės neturinčiaisiais. Iš esmės galime įžvelgti studentų socialinio dalyvavimo Lietuvos aukštosiose mokyklose atliktų tyrimų rezultatų tendenciją, kuri nedžiugina, nes studentų socialinio dalyvavimo lygis gana žemas – neviršija 30 %.
Akivaizdu, kad studentų visuomeninio aktyvumo ir socialinio dalyvavimo lygis
aukštojoje mokykloje nėra toks, kokio galėtų tikėtis aukštosios mokyklos, todėl šį
reiškinį reikėtų išsamiau tirti. Nors 2006 m. tyrime studentai neigiamai vertina ir dėstytojų socialinio dalyvavimo skatinimą, 35,4 % tyrime dalyvavusių studentų nurodė,
kad aukštosios mokyklos pedagogai pirmiausiai akcentuoja mokymąsi, o aktyviam dalyvavimui dėmesio skiria kur kas mažiau; net 13,9% studentų mano, kad jų aukštosios
mokyklos dėstytojams studentų socialinis dalyvavimas visiškai nerūpi (Zaleskienė ir
kiti, 2006), bet nepaaiškina tokio žemo studentų aktyvumo. Aktualu ištirti ir nustatyti
tokio menko studentų socialinio dalyvavimo priežastis, kad aukštosios mokyklos, pasitelkusios atitinkamas priemones, galėtų užtikrinti visapusišką studentų tobulėjimą ir
tinkamą pasirengimą profesinei karjerai.
116
Išvados
Studentų socialinis dalyvavimas aukštojoje mokykloje yra abipusiai naudingas, tai
yra naudingas ir studentams, nes didina jų socialinį kapitalą, suteikia galimybę saviraiškai, gilina praktines žinias, lavina jų gebėjimus, ir aukštajai mokyklai kaip bendruomenei bei kaip švietimo institucijai, nes leidžia nuosekliai ir kokybiškai įgyvendinti
pagrindinį jos tikslą – studentus parengti jų profesinei karjerai.
Socialinis dalyvavimas reiškiasi aktyvia veikla įvairiose bendruomenėse, neformaliose grupėse ir organizacijose, kur socialinio dalyvavimo veikėjai dėl vidinių paskatų
savanoriškai įsipareigoja bendruomenei abipusės naudos pagrindu. Ši nauda nemateriali tiesiogine prasme ir paprastai reiškiasi dvasiniu pasitenkinimu savanoriškos veiklos atveju, savirealizacijos ir savo asmeninių gebėjimų lavinimo galimybėmis, socialiniu kapitalu ar galimybe daryti įtaką valdžios institucijų sprendimų priėmimui pilietinės veiklos kontekste.
Atlikti tyrimai ir dokumentai studentų socialinio dalyvavimo lygį Lietuvos aukštosiose mokyklose leidžia vertinti kaip žemą, o šio reiškinio ištirtumą – kaip nepakankamą. Išsamiai netirtos socialinio dalyvavimo priežastys, o dokumentų bazė nevisiškai
atitinka socialinį dalyvavimą. Neįgalių studentų socialinis dalyvavimas Lietuvos aukštosiose mokyklose ištirtas išsamiau nei neturinčiųjų negalės, todėl aktualu ištirti studentų socialinį dalyvavimą ir parengti rekomendacijas, kaip veiksmingai būtų galima
įtraukti studentus į socialinį dalyvavimą jų aukštojoje mokykloje.
Gauta 2011 01 24
Literatūra
Albrechtas, J. (2005). Asmenybė ir karjera. Vilnius: Klaipėdos socialinių mokslų kolegija.
Antinienė, D. ir kiti (2004). Lietuvos studentų socialiniai ryšiai: diagnostinis tyrimas naudojant socialinio tinklo matricą.
Psichologija 30.
Augienė, D. (2009). Karjera: nuo profesijos iki profesinės veiklos organizacijoje. Šiauliai: ŠU.
Aukštųjų mokyklų absolventų konkurencingumas darbo rinkoje darbo jėgos pasiūlos ir paklausos kontekste (darbdavių
ir absolventų apklausos duomenimis). (2005). Vilnius: Darbo ir socialinių tyrimų institutas.
Aukštojo mokslo kokybės užtikrinimo nuostatos. (2007). Kaunas: Technologija.
Barkauskaitė, M. (2006). Studentų aktyvinimas pedagoginiame procese. Lietuvos mokslas. Akademinė edukologija II.
Vilnius: Mokslotyros institutas.
Bendroji pilietinio ugdymo programa. (2004). Parvirtinta Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2004 m.
liepos 5 d. įsakymu Nr. ISAK-1086. Prieiga internetu: http://www.pedagogika.lt/puslapis/Pilietinis.pdf.
Bražiūnaitė, R. (2005). Piliečių dalyvavimo restitucijos procese tyrimo teorinės prielaidos ir perspektyvos. Filosofija.
Sociologija 2: 20–25.
Butkuvienė, E. (2005). Dalyvavimas savanoriškoje veikloje: situacija ir perspektyvos Lietuvoje po 1990. Sociologija.
Mintis ir veiksmas 2. Prieiga internetu: http://www.ku.lt/sociologiia/riles/2005 nr.02.86-99.pdf.
Coleman, J. (1988). Social Capital in the Creation of Human Capital. American Journal of Sociology: 94–120.
Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. (2003). Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.
Diržys, R., Jakštaitė-Vinkuvienė, A. (2003). NVO ir socialinių nepelno partnerių vadybos kokybės standartas. Vilnius:
Friskas.
Duoblienė, L. (2006). Šiuolaikinė ugdymo filosofija: refleksijos ir dialogo link. Vilnius: Tyto alba.
Ebersold, S. (2002). Le champ du handicap, ses enjeux et ses mutations: du désavantage à la participation sociale.
Handicap – revue de sciences humaines et sociales, p. 94–95, 149–164.
Eidukevičienė, J. (2003). Savanoris „Carito“ programoje „pagalba neįgaliesiems“. Socialiniai neįgalumo aspektai:
žmogui reikia žmogaus. Kaunas: VDU.
117
Darius Rekis
Ellis, J. S., Noyes, K. H. (2005). By the people a history of Americans as volunteers. Website:
http://www.energizeine.com/).
Freeman, M. (1998). Rural palliative care volunteer education and support program. Rural health, p. 150–155.
Gibson, J. L. (2001). Social Networks, Civil Society, and the Prospects for Consolidating Russia’s Democratic Transition. American Journal of Political Science 45(1): 51–69.
Gruževskis, B., Zabarauskaitė, R., Martinaitis, Ž. ir kiti. (2007). Sėkmingos karjeros darbo rinkoje veiksniai. Vilnius:
VIA RECTA.
Ilgalaikė pilietinio ir tautinio ugdymo programa. (2006). Patvirtinta 2006 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. X-818. Valstybės žinios 102-3939.
Ilgalaikė
jaunimo
politikos
2010–2018
m.
strategija.
Prieiga
internetu:
hltn://www.liiot.lt/Files/Documents/633912150726214753.pdf.
Imbrasaitė, J. (2002). Politinis dalyvavimas ir socialinė aplinka Lietuvoje. Sociologija. Mintis ir veiksmas 1: 41–49.
Prieiga internetu: http://www.ku.lt/sociologija/files/2002 nr.02.81-89.pdf.
Imbrasaitė, J. (2004). Socialinis kapitalas ir politinis dalyvavimas Lietuvoje. Sociologija. Mintis ir veiksmas 1: 38–50.
Prieiga internetu: http://www.fsf.vu.lt/users/indgaj/pub/2004_nr.01.pdf.
Imbrasaitė, J. (2004a). Dalyvavimas bendruomenėje: individualūs resursai, motyvacija ir socialinis kapitalas. Socialinė ekonomika: vietos bendruomenės poreikiai ir galimybės. Tyrimo ataskaita. Kaunas: Atviros Lietuvos fondas.
Johnsonas, Ch. (1998). Bendruomenė – jėga. Tarptautinio bendruomeninio judėjimo apžvalga. Kaunas.
Jonutytė, I. (2007). Savanorystė socialinio ugdymo sistemoje. Klaipėda: KU.
Jordanas, P., Ochman, M. (1998). Savanorių vadybos nevyriausybinėse organizacijose pagrindai. Vilnius: Savanorių
centras.
Kim, J. (1996). NVO vaidmuo visuomeniniame gyvenime. Trečias sektorius, kovo 29: 7–11.
Kraujutaitytė, L. (2002) Aukštojo mokslo demokratiškumo pagrindai. Vilnius: MRU.
Kučinskienė, R. (2003). Ugdymo karjerai metodologija. Klaipėda: KU.
Leliūgienė, I. (2003). Socialinė pedagogika. Kaunas: Technologija.
Lietuvos Respublikos Mokslo ir studijų įstatymas. (2009). 2009 m. balandžio 30 d. Nr. XI-242. Vilnius. Prieiga internetu: http://www.smm.lt/ti/docs/istatymai/MSI.pdf.
Lietuvos švietimo koncepcija. (1992). Vilnius: Leidybos centras.
Matonytė, I. (2004). Socialinis kapitalas: nuo mokslinių tyrimo perspektyvų prie empirinių pastebėjimų. Gero valdymo
klausimas.
Sociologija.
Mintis
ir
veiksmas
1:
22-37.
Prieiga
internetu:
http://www.fsf.vu.lt/users/indgaj/pub/2004_nr.01.pdf.
Mažeikis, G. (2008). Visuomenės subkultūralizacija ir alternatyvaus pilietiškumo raida. Filosofija. Sociologija, t. 19,
nr. 1, p. 35–43.
Morkūnienė, J. (1995). Humanizmas. Filosofinės teorijos metmenys. Vilnius: Baltic ECO.
Petukienė, E., Tijūnaitienė, R., Raipa, A. (2007). Visuomenės dalyvavimas: socialinio kapitalo, demokratijos ir racionalaus pasirinkimo teorijų apžvalga. Viešoji politika ir administravimas 27: 87–95.
Praktinis vadovas nevyriausybinėms organizacijoms. (1998). Vilnius: Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir
paramos centras.
Polukordienė, K. O. (1997). Savarankiškas darbas: naujas visuomeninės veiklos ir santykių modelis mūsų visuomenėje. IV NVO forumas: forumo pranešimų medžiaga. Vilnius, p. 1–3.
Putnam, R. D. (2001). Kad demokratija veiktų: pilietinės tradicijos šiuolaikinėje Italijoje. Vilnius: Margi raštai.
Ramanauskaitė, E. (2002). Šiuolaikinės kultūros fenomenų tyrinėjimai. Metodinė mokymo priemonė. Kaunas: VDU.
Rimskii, V. (2010). The Influence of the Internet on Active Social Involvement and the Formation and Development of
Identitics. Russian Education and Society, vol. 52, no. 8.
Ruškus, J. (2008). Mokiniai, dalyvaujantys neformaliajame švietime. Tyrimo ataskaita. Kaunas. Prieiga internetu:
http://www.smm.il/svietimobuklt/docs'tvnmai/sb.'MOKlNIAl
DALYVAUJANTYS
NLrORMALIAJAME_SVirTIME 200S odH.
Ruškus, J., Daugėla, M. ir kiti (2007). Aukštasis mokslas ir studentai, turintys negalę. Būklės ir galimybių tyrimas. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla.
Ruškus, J., Mažeikis, G. (2007). Neįgalumas ir socialinis dalyvavimas. Kritinė patirties ir galimybių refleksija. Šiauliai:
Šiaulių universiteto leidykla.
Sakalauskas, G.(2000). Vaiko teisių apsauga Lietuvoje. Vilnius: Vaiko teisių informacijos centras.
Seligman, A. B. (2004). Pilietinės visuomenės idėja. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.
Stittleburg, P. (2007). Maintenance is voluntary for volunteers. Fire chief, p. 22–28.
Šernas, V. (2006) Akademinės didaktikos dalykas ir problematika. Lietuvos mokslas. Akademinė edukologija II. Vilnius: Mokslotyros institutas.
Šiliauskas, S. (2005). Pilietinės visuomenės ir pilietiškumo diskursai modernioje demokratijos refleksijoje. Viešoji
politika ir administravimas 11.
Šimašius, R. (2007). Ne pelno organizacijos. Prigimtis ir reglamentavimas. Vilnius.
Tijūnaitienė, R. (2008). Socialinio kapitalo koncertas: dalyvavimo kontekstas. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir
perspektyvos 1 (10): 186–192.
118
Totoraitis, R. (2000). Švietimo ir mokslo ministerijos pilietinio ugdymo politika 1988–1999 m.: patirtis, problemos,
perspektyvos. Pilietinis ugdymas naujo tūkstantmečio išvakarėse: patirtis, praktika, perspektyva: tarptautinis seminaras. [Vilnius, I999 m. rugpjūčio 20–21 d.]. Straipsnių rinkinys. Vilnius, p. 25–32.
Vaikų ir jaunimo socializacijos programa. (2004). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 23 d. nutarimas
Nr. 209. Prieiga internetu: Iittp://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc l?p id=296403&p querv=&p tr2=.
Valavičienė, N. (2009). Aktyvūs imigrantai: pilietinio dalyvavimo veiksniai Europos Sąjungoje. Socialinių mokslų
studijos 3(3): 165–182.
Verbylaitė, D. (2006). Dvasingumas ir jo ugdymo galimybės Lietuvos universitete. Šiauliai: ŠU.
Zaleskienė, I. (2008). Visuomeniškai aktyvūs 16–24 metų asmenys. Tyrimo ataskaita. Vilnius. Prieiga internetu:
http://vvww.siTim.il/svielimo bukle/docs/tvrimai/sb/Visuomeniskai aktyvus asm 2009 03 10.pdf.
Zaleskienė, I. (2006). 16–24 m. amžiaus jaunimo visuomeninis dalyvavimas. Tyrimo ataskaita. Vilnius. Prieiga internetu: http://www.smm.lt/svietimo_bukle/docs/tyrimai716-24_amzJaun_visuom_dalyv.pdf.
Zaleckienė, I., Rutkauskienė, L. (2003). Nevyriausybinių organizacijų vaidmuo teikiant socialines paslaugas. Socialinis
darbas 1(3): 87–96.
Zuzevičiūtė, V., Teresevičienė, M. (2007). Universitetinės studijos mokymosi visą gyvenimą perspektyvoje. Kaunas:
VDU.
Žalimienė, L. (2003). Socialinės paslaugos. Vilnius: VU Specialiosios psichologijos laboratorija.
STUDENTS AND PROBLEMS, RELATED TO SOCIAL
PARTICIPATION IN ACADEMIC LIFE: SITUATION AND PROSPECTS
Darius Rekis
Summary
Social participation in closest environment could be employed for shaping of social
skills as well as formation and expression of practical knowledge. Though officially
higher schools of Lithuania declare that their graduates are going to be competitive in
labour market, still social participation of students in the process of studies remains to
be insufficiently emphasized. Usually students’ right to participate in self-government
of higher school and activities of different associations is limited by declaration in national Science and Study law. However, when speaking about studies we have to remember that studies aim at upbringing of both practitioners and personalities, active
members of society rasther than conformists and consumers. Different governmentally
and parliamentary approved documents, related to education of young people, oblige to
particularly support programmes, stimulating their social activity, to encourage stimulation of sociality among young people, emphasizing stimulation of civic spirit among
children and young people, highlighting significance of children and young people
related organizations in development of their sociality and civic spirit.
Social participation includes different situations, when participants cooperate for
construction, reflection and implementation of joint aspirations. In order to treat any
individual activity as a social participation, we need to admit that above activity is to
be voluntary and implemented within specific society or in the name of that society,
remaining useful to this society. At the same time this activity useful to those implementing it. In that sense participants indirectly benefit from that activity and it is very
often invisible and material. This benefit is mostly realized in the form of social capital or as development and self-realization of positive individual features. In that case
volunteering, civic spirit and other social activities, increasing social capital, could be
119
Darius Rekis
treated as social participation. Though precondition, defining social participation, is
resting on three basic components (volunteering, non-formal mutually profitable obligations and social activity), social participation still remains to be very miscellaneous
and it is available in different communities and institutions, whose aims and positions
are different or even incompatible.
Any external stimulus, expressing itself as coercion, fails to form social participation and encouragement for actions, for becoming an active member of society is possible only by means of education, when those educated are introduced to understanding
of social participation related benefits, though above benefit can be hardly evaluated
and it is not easy at all to shape positive approach of those educated towards social participation. Assumptions for motivation of social participation lie inside of each individual, accordingly, social participation is perceived differently, subjectively, though not
in its fundamental sense, but in its expression, chosen activity, place and form. Expression of participation is related to personal identity, approach and features. Each person
makes his choice of society, acceptable for his activities and contributing to his identity
or, on the contrary, which is not acceptable and takes his activities to a halt. Identity is
shaped by many general personal properties, which are biological, psychological, social
and cultural. Due to this we refer to activity, defined by volunteering and civic spirit,
when speaking about social participation as a phenomenon. Social participation expresses itself best in the context of above activity.
Voluntary activity always used to play an important role in each civilization and society. Defined as non-profit, free from monetary reward and non-vocational activity,
implemented by individuals to satisfy the interests of neighbors, community or society,
voluntary activity has many forms and includes traditional mutual assistance within
community in times of crises and when resoving conflicts or reducing poverty. Voluntary activity includes local and national endeavors, bilateral or international programmes, which are implemented despite borders and limitations. Scientific literature defines volunteer as a person, freely offering his time for the benefit of other people, expecting no reward for that and enriching his spiritual life, which he shares with community
and takes full responsibility for his activity. While evaluating this definition of a volunteer from the viewpoint of social participation, we notice that volunteering satisfies all
conditions, necessary for social participation. It is a voluntary activity, its character is
altruistic, it is spiritually beneficial, which points to all factors, necessary for social participation. In that case voluntary activity creates conditions for progress of social participation as a phenomenon, though, on the other hand, it is an assumption of voluntary
activity and volunteering itself, since it rises from interal stimulus for activity in society, together with it for one’s own benefit and that of a society.
Theories of civic society maintain that democratic self- organization of citizens takes place via autonomic institutions, partly controlling the power of government and
state. In other words, civic society is a totality of voluntary, formal and non-formal
groups of people, institutions and their associations, only indirectly depending on government. It is also a normative frame of provisions, regulating above totality. Social
participation of people in this context is understood as a process, in which individuals
obligate themselves to personally and cooperativelly support communal welfare or en120
large it. Such participation is expressed in activity of non-governmental institutions,
trade unions, confessional and ethnic organizations, associations and even non-formal
groups, for example, activity in parents’ boards. Passive members of groups are not
treated as civic active, as they are able to pay membership fee only, spending no time in
group activities and performing no practical assignments. Civic participation is defined
as certain actions, with the help of which attempts are made to make influence on social
environment and political decisions. It is also treated as activity of people, aiming at
achievement of specific goals. Belonging to civic society is firstly an active participation in public affairs, though persons belonging to it are not necessarily to remain altruistic, following the principles of selfishness and realizing benefits of their activities
in community. When individuals cooperate with other ones that are of similar beliefs,
their actions become organized and purposeful. They have more opportunities for implementation of significant changes in social order. In that case participation in civic
society becomes more socialized and more orientated towards general benefits.
The notion of social capital is important, when speaking about participation. The theory of social capital is employed in explanation of many aspects, whose joining element
is participation, which enables people to strive for common welfare. Social capital on
individual and group level stimulates cooperation and coordination, being itself not a
result, but an assumption, a motif, stimulating participation and appearing only in joint
activity. Potentially social capital itself is not either good or bad. It is useful for its participants, but only to a certain level, on which they are able to make use of it. In other
words, individuals, communities and society can benefit from a relatively richer environment, where social capital is available, though access to this capital can be distributed
uneven in society and its employment can be anti social or even pro social. Distribution
of social capital into structural and cognitive (Uphoff, 1999) enables to maintain that
structural social capital a priori is treated as a phenomenon, related to associations and
groups, whereas cognitive capital (attitudes, approaches, standards) are understood as a
platform for development of stimulus for participation. However, social capital itself
does not predetermine activeness of social participation and is not a sufficient precondition for civic participation or appearance of voluntary activity. It exists as a rational motif for appearance of these phenomena in society, as social capital is potentialy good for
all members of social participation. When speaking about social capital as a motif of
social participation, we have to note that it is not essential and does not grant active social participation. It is not a precondition of obligatory type, i.e. It can run without participants’ understanding or evaluation of social capital, appearing during that participation, though social participation itself always forms social capital.
When speaking about participation of students in social life of higher school, we
have to pay attention to conditions, under which it is running. Higher school is firstly
an education institution, whose members (lecturers, students, administration and personnel) found a certain community, united by this institution. Demands for modern
universities in national and international documents are high and they are often assessed during missions, announced by other universities. On the basis of these documents
and their analysis following goals of modern academic community have been distinguished:
121
Darius Rekis




To promote improvement of learning, emphasizing general skills, like ability
to cooperate, to learn and think critically; these are major assumptions for further learning and successful career.
To encourage people for development of their opportunities and assist them in
doing that, taking part in lifelong intellectual perfection, preparing for working
and contributing to social processes and self- realization.
To assist learners in gaining knowledge for their own benefit, that of society
and economics.
To contribute to development of democratic and civilized society.
Evaluation of chosen goals leads to assumption that it would be rational to include
elements of academic social participation into implementation of these goals. Social
participation of students and lecturers should be promoted by offering favourable conditions for that. Analysis of national Science and Study Law, adopted by the parliament in 2009, proves that social participation of students in higher schools is encouraged. Above law states that self-government of higher schools should include representatives of students, granting them free expression of ideas and position, securing their
right to elect representative Board of students and their right to be elected, to join freely other associations. It also defines self-government of students in higher school,
which is entitled as Representation. It defines students’ self-government in higher
schools and entitles it as representation, it also obligates higher schools to support it as
well as other organizations of students, providing them with facilities and funds for
their cultural, sporting and social activities. This law does not deal with securing of
opportunities for participation in academic life on legal basis only. It also anticipates
the right of students, lecturers and researchers to join any unions and associations, to
receive budget funding, if their activities are related to aims and objectives of scientific and study system.
Social participation of Lithuanian students is not yet properly and profoundly explored and accomplished researches are basically focused on social participation of disabled students, however, analysis of performed researches enable to maintain that the level of social participation among students is rather low. Although preconditions and
tools for active involvement of students into academic life do exist, students still pay
little attention to social participation related activities and they remain to be passive
members of their own academic community.
122
ISSN 1392-3137. TILTAI, 2011, 1
CHARACTERISTICS OF THE DEVELOPMENT OF JUNIOR PUPILS’
COMMUNICATIVE COMPETENCE AT PRIMARY SCHOOL
Giedrė Strakšienė
Klaipėda University
Abstract
The article discloses the conception of the communicative competence, presents the attributes of its
expression, and analyzes the methods of development of junior pupils' communicative competence. On
the basis of the data of the research with the participation of 250 primary school teachers, the character of
the development of junior pupils’ communicative competence is discussed and the results of the lessons
observed in the context of the building of the communicative competence are analyzed. The research was
conducted in different educational institutions in various regions of Lithuania. The outcomes of the
survey of primary school teachers and the results of the lesson observation were juxtaposed.
KEY WORDS: communicative competence, communicative skills, primary school, junior pupils.
Anotacija
Straipsnyje atskleidžiama komunikacinės kompetencijos samprata, pristatomi komunikacinės
kompetencijos raiškos požymiai ir analizuojami jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų komunikacinės
kompetencijos ugdymo metodai. Remiantis tyrimo, kuriame dalyvavo 250 Lietuvos pradžios mokyklos
mokytojų, duomenimis, aptariamas jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų komunikacinės kompetencijos
ugdymo pobūdis ir analizuojami pamokų stebėjimo komunikacinės kompetencijos ugdymo aspektu
rezultatai. Tyrimas atliktas įvairiose ugdymo institucijose skirtinguose Lietuvos regionuose. Pradinių
klasių mokytojų apklausos duomenys gretinami su pamokų stebėjimo rezultatais.
PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: komunikacinė kompetencija, komunikaciniai gebėjimai, pradinė mokykla,
jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikai.
Introduction
In the process of the formation of multicultural information society, the role of
human cognitive and creative powers and of special and general competences has been
achieving increasingly greater significance.
The European Commission issued an education document common for all EU
member countries: recommendations on building the key competences mandatory for
each person (2002). In the document, the competences were defined as the totality of
the knowledge in certain fields, abilities, and attitudes necessary for an individual to
assure their personal development, improvement, and social integration.
The EC identified eight fields of principal competences: communication in the
native language; numeracy and principal competences in the field of natural sciences
and technologies; communication in a foreign language; ICT abilities; learning to
learn; interpersonal and civic abilities ; enterprising; and cultural competence. All the
said fields of competences harmonize and can be transferred to numerous different
contexts of education: comprehensive compulsory education, adult education and
competence improvement, and special education. The EC working group noted that
the principal competences ought to make up a European model to be included in all
the national general programmes.
123
The communicative competence (the ability to communicate in the native
language), numeracy, and ICT competence are identified in the European education
documents as foundation or hard key skills, supplemented by soft key skills, such as
problem solution, the ability to learn, and team work. In the opinion of the OECD
(Organisation for Economic and Social Cooperation and Development) experts, the
most valuable abilities are related to the fundamental literacy and numeracy skills,
communication and information competences, the skills of critical thinking and
problem solution, and the ability to learn and work in a team. The above named
abilities are supplemented by social abilities (Education Policy Analysis, 2001).
To date, the communicative competence is a priority in European states, as it serves as
a foundation for the acquisition of other competences. The communicative competence,
one of the most important competences for an individual, accounts for successful
construction, transmission, reception, and interpreting of information related to people's
interrelationships. Therefore, the content and the topicality of the development of the said
competence presently attract the attention of Lithuanian educators.
Lithuanian national documents – the Programme of Implementation of the
Provisions of Education Strategies for 2003–2012 (2003) and general programmes of
primary and basic education (2008) – state that one of the most topical intended
outcomes of the contemporary pedagogy is the education of an active, creative, and
responsible citizen who shall possess the competences indispensable for successful
social integration and life-long learning. Education programmes have set the aim of
providing each person with the general competences (such as learning to learn,
cognitive, social, initiative-related, creative, personal, and communicative) by the end
of the period of their compulsory education. However, Lithuanian national documents
tend to define the concept of competence in a very narrow and abstract way, and thus
raise a number of questions: what are the components of the communicative
competence? How is the communicative competence to be achieved?
Researchers into the communicative competence look into the concept from their
individual points of view; depending on the field of research they represent, they also
choose a respective aspect of analysis. The existence of different viewpoints provide a
possibility for them to supplement one another and to extend the conception of the
communicative competence.
One of the first to use the term of communicative competence was American sociolinguist Dell H. Hymes (1972). As stated by him, the communicative competence
meant communicative knowledge, skills, and the ability to understand and speak more
than one language. J. A. Van Ek (1986), M. Byram (1997) identified integral parts of
the communicative competence, or its sub-competences: linguistic, socio-linguistic,
discourse, strategic, social, and socio-cultural; the system has been used by numerous
researchers into the process of communication up to the present.
Some researchers (Maslow, 1970; Bruner, 1975; Adler, Town, 1987; Verdeber &
Verdeber, 1987; Robbins, Jones, 1989; Hamer, 1983; Pearson, Nelson, 1998; Adler,
Proctor 2006; Myers, 2008) tended to provide a very general definition of the
communicative competence. The communicative competence had been defined as an
ability to successfully process (encode, transmit, receive, and decode) information or
124
CHARACTERISTICS OF THE DEVELOPMENT OF JUNIOR PUPILS’ COMMUNICATIVE…
to exchange information by using non-written verbal and non-verbal codes. The
success of the information exchange depended on identical understanding of the
meaning of the same signs – words, mimic, gestures, or movements – by the
information transmitting person and its recepient. Such a conception emphasized the
necessity of a common code to assure the fluency of communication. The common
code enabled the transmitting person to encode the information in such a way that, on
decoding it, the recepient would get precise information as it had been transmitted.
Other authors (Canale & Swain, 1980; Rogers, Noblit, Ferrell, 1990; Lehman,
1993; Sheils, 1995; Karaliūnas, 1997; Kramsch, 1998; Nauckūnaitė, 1998, 2001;
Bielinienė, 2000; Brown 2000, Piaget, 2002, Chreptavičienė, 2004) emphasized the
linguistic aspects of the communicative competence and stated that the latter could not
be acquired without certain linguistic competences, i.e. the minimum knowledge of
the structure of the language, its vocabulary, pronunciation, and the skills of the
application of the said knowledge. To quote linguist S. Karaliūnas (1997), the
communicative competence consisted of the knowledge of the linguistic code and the
social rules of language use. “Evidently, man’s world outlook depends on the
communicative competence: man sees the world through the prism of the native
language” (Karaliūnas, 1997, p. 331).
Still other authors (Nedwidek, Rubinstein, 1970; Jemeljanov, (1985, pgl.
Lekavičiene, 2001); Zinober, and Martlew, 1986; Ruben, 1988; Lock, 1997; Večkienė,
Grebliauskienė, Sokolovienė, Chreptavičienė, 1998; Stasiulevičiūtė, 1998;
Jucevičienė, Leipaitė, 2000; Down, 2001; Lekavičienė 2001; Grebliauskienė,
Večkienė, 2004; Grebliauskienė 2006; Cesevičiūtė, 2003, 2004; Baršauskienė,
Janulevičiūtė-Ivaškevičienė 2005) presented a broader explanation of the definition of
the communicatice competence and emphasized not only the knowledge, skills, and
experience, but also attitudes and values. They highlighted an individual’s
preparedness to communicate in different situations of life by means of assessing the
socio-cultural context and circumstances of each situation and selecting the
appropriate verbal and non-verbal means. According to the authors, the
communicative competence was not just the ability to apply the language rules in
order to produce grammatically correct sentences, but also the knowledge of when and
where, and in talking to whom, the sentences were to be said.
In the contemporary scientific and methodological literature, quite a few works
were devoted to the development of the communicative competence. However, no
systemic discussion on the communicative competence of junior pupils in the
linguistic, socio-linguistic, discourse, strategic, social, and socio-cultural aspects has
been found. Therefore, in the present research, a theoretical-empirical model of the
development of junior pupils’ communicative competence has been worked out: on
the basis of works of the authors who have dealt with the issue of the communicative
competence, the essential communicative abilities have been established.
Most frequently, research works identified the following essential communicative
abilities: correct speech (Nauckūnaitė, 1998, 2001); rich vocabulary (Nauckūnaitė,
1998, 2001); understandable and fluent expression (Grebliauskienė, Večkienė, 2004;
Grebliauskienė 2006); tactful expression of one's opinion and clear pronunciation
125
(Nauckūnaitė, 1998, 2001); appropriate intonations and regulation of loudness and
pace (Nauckūnaitė, 1998, 2001; Kundrotas, 2004, 2009); pauses in speech
(Nauckūnaitė, 1998, 2001; Kundrotas, 2004, 2009); the use of correct standard
language (Stasiulevičiūtė, 1998; Nauckūnaitė, 1998; 2001, Kundrotas, 2004, 2009);
the use of facial expression and body language (Zinober & Martlew, 1986; Lock,
1978, 1997; Stasiulevičiūtė, 1998 Brėdikytė, 2001); attentive listening (Kramsch,
1998; Down, 2001); eye contact with an interlocutor (Kazragytė, 2000;
Grebliauskienė, Večkienė, 2004), and attentive and tactful attitude in the process of
communication. Theatre pedagogue A. Bulatova (2001) (А. С. Булатова) identified
six factors of succesful verbal communication: the ability to pursuade (logical,
consistent, and clear speech); the ability to use vocal techniques (trained breething,
diction, and voice); the dynamics and expressiveness of speech (intonation, logical
stresses, pauses, and timbre); the ability to employ non-verbal means of speech (mime,
pantomime, gesture, movement, and carriage); and the ability to discuss, or ethicalpsychological activity of the speaker and listener, the ability of perception related to
the listener’s response, and the ability to use visual aids.
To acquire the communicative competence, listening to teacher’s explanation or
watching demonstration alone will not suffice. Pupil has to get involved in the
learning activity: to study, to purposefully accumulate information, to complete
practical creative assignments, and to present their outcomes to others. Therefore, it is
necessary to start developing pupils’ communicative competence from primary school,
i.e. to strive for a constructive dialogue by means of the responsible use of language,
of understanding and transmitting messages of different type, by taking into account
the purpose, the addressee, and the situation in the process of communication, and by
critical assessment and generalization of information in all the process of education.To
attain the aim, it will not suffice to elaborate programmes or textbooks aimed at the
development of the communicative competence. A necessary condition for the
building of the communicative competence is the use of interactive learning methods
during the lesson that would encourage pupils to analyze situations and to identify
problems and teach them to make decisions and act in a responsible way. For the
changes in the system of education to be effective, teacher’s preparedness –
professionalism, competences, and attitudes – are of great importance.
The latest research witness that the building of the communicative competence of
junior pupils remains problematic. Irrespective of some positive trends in the education of
the communicative competence of junior pupils, the textbooks do not present sufficient
assignments for the purpose, the teachers’ communicative competence is insufficient, and
the education is not always based on the data of the latest research.
The research into the development of the communicative competence at primary school
is still at the initial stage: the outcomes are presented in individual scientific publications.
Therefore, it is important to analyze the attributes of the expression of junior pupils’
communicative competence and to identify and justify the methods to be applied in the
development of junior pupils’ communicative competence. The outcomes of the research
will contribute to the better understanding of the analyzed phenomenon and, therefore, to the
theory and practice of the development of the communicative competence.
126
The object of the research is the development of the communicative
competence of junior pupils. The object is topical and based on the need for the skills
of effective communication in the context of contemporary life.
The aim of the research is to reveal the characteristics of the building of
junior pupils’ communicative competence in Lithuania.
The tasks of the research:
1. To find out how frequently primary school teachers devoted their attention to
the development of the communicative competence of their pupils.
2. To find out how frequently the methods of the development of junior pupils'
communicative competence were employed in lessons.
3. To establish the factors that influenced the communicative competence of
junior pupils.
Research methods: analysis of scientific literature and education documents; a
questionnaire survey of primary school teachers and talks with them; standardized
lesson observation.
1. Research methodology
To disclose the specificity of the development of junior pupils’ communicative
competence, research was conducted with the participation of 250 respondents –
Lithuanian primary school teachers.
On the basis of the works devoted to the development of the communicative
competence (cf. Jemeljanov, 1985, Fiske, 1998; Kramsch, 1998; Večkienė,
Grebliauskienė, Sokolovienė, Nauckūnaitė, 1998, 2001; Cesevičiūtė, 2003, 2004;
Chreptavičienė, 2004; Grebliauskienė, Večkienė, 2004; Baršauskienė, JanulevičiūtėIvaškevičienė, 2005; Podgorecki, 2005; Adler, Proctor, 2006; Grebliauskienė, 2006), a
theoretical model of junior pupils' communicative competence was worked out. The
model consisted of: the encoding of information (clear expression of ideas, regular
speech, and rich vocabulary); transmitting of information (clear pronunciation,
loudness, pace, pauses, and the use of non-verbal means of expression); reception of
information (attentive listening, the ability to interfere in the conversation, and the use
of non-verbal means of expression); decoding of information (understanding the heard
text and decoding of the non-verbal means of expression); and the values-based
attitudes of the transmitting person/recipient (an open and sincere manner of speaking,
empathy, tolerance, and respect for the speaker or listener).
On the basis of the theoretical model of junior pupils’ communicative competence,
a questionnaire was made for primary school teachers. They were asked to indicate
how much time of the lesson they devoted to the development of the pupils'
communicative competence. To establish the frequency of the use of the components
of the communicative competence, the following versions of answers were proposed:
very frequently (considerable attention and time was devoted to it in each lesson),
127
frequently (each lesson, attention was paid to the issue, hovewer, not much time was
devoted), sometimes (teacher responded and paid attention to it depending on the
situation), very seldom (teacher responded seldom, in case of major communication or
language mistakes), and never (when no time was devoted to the development of the
ability). No respondent chose the last version.
With the aim to assess the methods of the development of the pupils' communicative
competence, teachers were presented with the description of the development. They were
asked to mark how frequently they used one or another method for the development of the
pupils' communicative competence. The versions were the following: very frequently
(each lesson); frequently (every 2 or 3 lessons); sometimes (depending on the situation or
the subject of the lesson); very seldom (in cases of conflicts or when preparing
presentations, etc.), and never (never before the survey).
To establish which factors (the preferred leisure time occupations, family
environment, etc.) affected the communicative competence of junior pupils, the
description of the factors was made. teachers were asked to assess the significance of
the factors and mark each one with the following conclusion: extremely significant,
partly significant, insignificant, and totally insignificant.
In order to obtain maximum exhaustive information, by means of the standardized
observation method, the type of the development of junior pupils’ communicative
competence was researched. For that purpose, a lesson observation protocol was made.
On the basis of the theoretical model of the communicative competence, the time and
attention devoted to the development of the components of communicative expression in
the lesson were recorded: 4 – great attention was paid, things were explained, and
sufficient time and effort was devoted; 3 – some attention was paid, teacher expained or
drew attention to certain things, however, not much time was devoted; 2 – some
attention was paid; 1 – no attention was paid. The obtained data were compared with the
results of the questionnaire survey of the primary school teachers.
Supplementary and more specific information about the development of junior pupils'
communicative competence was obtained in the talks with the primary school teachers.
2. The frequency of the development of junior pupils’ communicative
competence in the lesson
As it has already been mentioned, by means of the questionnaire for primary school
teachers we sought to establish how frequently teachers paid attention to the
development of their pupils’ comunicative competence. The summary of the outcomes
of the survey witnessed that the greatest attention was paid to pupils’ verbal
expression and attentive listening (see Table 1).
As can be noticed, teachers paid major attention to the pupils’ verbal expression:
pupils were regularly taught to speak in a correct way (67 % of the respondents
indicated doing it very frequently, and 33 % frequently); to clear and fluent expression
(47,0 % and 53,0 %, respectively); to clear pronunciation (40,0 % and 50,0 %,
respectively),and to attentive listening (55,0 % and 45,0 %, respectively). The rest of the
components (loudness, intonations, pauses, etc.) were paid less attention. However,
128
researchers (Geniušas, 1968; Nedwidek, & Rubinstein, 1970; Nauckūnaitė, 1998, 2001;
Brėdikytė, 2001; Grebliauskienė, Večkienė, 2004; 2004; Kundrotas, 2004, 2009)
indicated that the coomunicative competence meant much more than merely clear and
correct way of speaking. An especially significant role was played by intonations,
logical pauses, and the pace of speech. When children are taught reading, teacher ought
to pay attention not merely to the reading techniques (correct pronunciation, sound
combining, etc.), but also to the expression in reading. The act of reading means
conveying the information encoded in the written text in a verbal form; to be able to
master and convey all the information of the text, one has not only to perceive the
content but also to feel the correct intonation of the text. To quote J. Geniušas (1968),
“the trained emotionality of the reader and their vivid creative imagination are an
indispensable precondition for expressive, emotional, and beautiful reading. Reader can
have acquired the best reading techniques and have beautiful timbre, however, if he
recites a work of poetry and does not feel it, if the work does not evoke any images in
his consciousness, the listener can not be expected to get the necessary impression from
such reading” (p. 175). Consequently, the development of pupils' reading intonations has
to take place simultaneously with the training of their imagination.
Table 1
Frequ ency of th e d ev e lop men t of the co mpon ents of expr ession of jun ior
pup ils ’ co mmu n ic a tiv e c o mp e ten ce in a les son (% )
Components of
communicative competence
Correct speech
Clear and fluent expression
Rich vocabulary
Clear pronunciation
Intonations
Loudness
Pauses
Pace of speech
Facial expression
Body language
Attentive listening
Ability to interfere in the
conversation
Very
frequently
67
47
27
40
20
20
10
13
9
8
55
20
Frequently
Sometimes
33
53
40
50
40
33
37
47
17
16
45
47
0
0
33
10
37
40
27
33
39
40
0
33
Very
seldom
0
0
0
0
3
7
26
7
26
28
0
0
Never
0
0
0
0
0
0
0
0
9
8
0
0
The survey witnessed that the least attention was paid to the development of nonverbal expression. Only 10 % of the teacher respondents indicated they paid attention
to the pupils’ non-verbal communication very frequently. Researchers (Brėdikytė,
2001; Kazragytė, 2003) noticed that the pupils’ reading or speaking intonations
frequently lacked vitality, naturalness, and dynamics; however, the said characteristics
did not depend on the reading techniques. In frequent cases, the pupils who read or
spoke fluently did it too fast; the reading was monotonous; and the thought lacked
non-verbal expression. When training pupils’ ability to reveal the mood of a literary
129
work and to convey its message, their imagination should be trained simultaneously.
Only when child imagines what he is talking about he will be able to appropriately
convey the idea by intonation, facial expression, and body language.
The survey of the teachers on the subject of how frequently they paid attention to
the values-based attitudes towards junior pupils’ communicative competence produced
the following results (see Table 2).
Table 2
F requ enc y of th e d ev e lop me n t of the v a lue s-b ase d a ttitud e s tow ards junior
Values-based attitudes
towards the communicative
competence
Openness and sincerity
Empathy
Politeness
Tolerance
Respect for speaker or
listener
Self-respect
Very
frequently
Frequently
Sometimes
Very
seldom
Never
15
12
29
15
16
43
33
56
34
32
25
31
15
36
37
17
11
0
15
15
0
0
0
0
0
13
40
28
19
0
The survey proved that the teachers did not pay sufficient attention to the valuesbased attitudes (openness and sincerity, empathy, tolerance, respect, and self-respect).
Only about 1/6th of the teachers paid attention to them very frequently. An
exceptional component was politeness; the teacher respondents paid the greatest
attention to it: 29 % did it very frequently, and 56 %, frequently.
The analysis of the acquired information on the methods of the development of the
junior pupils' communicative competence and the frequency of their employment
proved that the teachers used both information and practical operational methods,
however, because of the curriculum requirements and a shortage of time in the lesson,
such methods as poem reciting, role reading of the text, or creating of a text were used
less frequently (see Table 3).
The discussion of the methods applied by the respondents proved that practical
operational methods (reading the text, answering to the questions, reciting, etc) were
employed more frequently Thus, e.g., as many as 60.0 % of the teachers used the
method of answering to the questions, and did it very frequently, while 33% did it
frequently; 53.0% of the respondents taught their pupils to read aloud very frequently,
and 40 %, frequently. In the field of information methods, 33.0 % of the respondents
explained the rules of communication very frequently and 40.0 %, frequently.
Teachers shared their own experience sometimes (53.0 %) and very seldom (17.0 %).
130
Table 3
Frequ ency of emp lo yme n t of the me thods of th e d ev e lop men t of jun ior
Methods of education
Very
frequently
Information methods
Explanation
of 33
communication rules
Talk, discussion
7
Teacher’s sharing their 0
experience
Practical operational methods
Reading the text aloud
53
Answering
to
the 60
textbook/ peer/ teacher's
questions
Poetry reciting
20
Role reading of a text
20
Retelling the text in one’s 13
own words
Creating the beginning/ 0
middle/ end of the text
Frequently
Sometimes
Very
seldom
Never
40
27
0
0
40
9
53
73
0
17
0
0
40
33
7
7
0
0
0
0
27
20
40
53
60
47
0
0
0
0
0
0
20
73
0
0
As proved by the survey results, the primary school teachers preferred traditional
methods (such as reading or answering to the questions) to creative assignments (role
reading of a text, creating a text, retelling in one’s own words, and other). Meanwhile,
researchers emphasized the child's creative potential at a junior school age. As stated
by J. Piaget (2002), a junior pupil was characterized by discoveries, creativity, vivid
thinking, imagination, and modeling of one’s own world, as well as self-expression in
verbal and non-verbal ways. The significance of the cognitive creative activeness (the
understanding and imagination of the object of discussion) as an indispensable
prerequisite for the formation of pupils' communicative abilities was emphasized both
by researchers and educators.
The content of the primary school pupils’ speech development were short poems or
prose texts which were read, retold, and understood. Role-play during the lessons of
Lithuanian undoubtedly deepened the understanding of the beauty and value of the
prose and poetry texts and helped children to better memorize the vivid speech of the
heroes and to convey their dialogues, character, and mood.
The list of the factors affecting the development of junior pupils’ communicative
competence in the order of their importance is presented in the following table:
131
Table 4
Factors that inf lu en ce th e d evelopmen t of jun ior pup ils’
c o mmu n ica tiv e co mp eten ce (%)
Factors that influence the
development of junior pupils'
communicative competence
Curriculum and textbooks
Guidelines and references to
the development of the
communicative competences in
education documents
Systematic development of the
communicative education in
the lessons of all subjects
The abundance and diversity of
the communicative assignments
in textbooks and work books
Lesson environment
Teacher’s personal example of
communication
Creating the environment for
pupils to speak and express
their opinion during the lessons
Creating the environment for
pupils to speak publicly during
events, projects, or class
discussions
Family environment
Child‘s birth order (1,2,3..)
Family communication
traditions
Parent’s education and social
status
Parent’s wealth
The number of family members
The age of family members
Leasure time activities
Book reading at home
Communication by mobile
phone
Communication on the Internet
Watching TV
Listening to the radio
Friends’
habits
of
communication
Environment outside home
Attending of clubs and circles
132
Very
frequently
Frequently
Sometimes
Very
seldom
Never
27
47
20
6
0
57
37
6
0
0
37
50
13
0
0
80
20
0
0
0
80
20
0
0
0
67
33
0
0
0
0
67
27
33
40
0
20
0
13
0
40
53
7
0
0
7
0
0
13
13
7
60
67
73
13
7
13
7
13
7
80
1
20
0
0
65
0
27
0
7
7
7
7
33
7
13
13
40
67
67
67
27
13
7
9
0
7
7
7
0
40
53
40
40
20
7
0
0
0
0
As established by the survey, all four groups of factors – curricula, lessons, family
environment, and leasure occupations – made a greater or lesser impact on the
communicative competence of junior pupils. The respondents (80.0 %) indicated that a
personal example of teacher was a very important factor, as well as enabling pupils to
express their opinion during the lessons (80,0 %) and book reading (80.0 %). Slightly
lower percentage of the respondents named the creating of the environment for pupils to
speak publicly during events (67.0 %) and family communication traditions (67.0 %). The
child’s birth order (13.0 %), the parents' wealth, and the age of the family members (7 %
each), communication on the Internet and mobile phone, watching TV and listening to the
radio (7 % each) were indicated as totally insignificant factors.
3. Discussion of the observed lessons
In order to obtain the maximum exhaustive information, the character of the development
of junior pupils' communicative competence was studied by means of the standardized
observation method. During April 2010, in Klaipeda primary and basic schools, 50 lessons
were observed (including 10 lessons in the 1st, 10 in the 2nd, 15 in the 3rd, and 15 in the 4th
forms) that were given by teachers having 10 years of teaching experience (including 1
teacher-expert, 6 teachers – methodologists, and 3 senior teachers). Over the period of 4
weeks, 5 lessons of each teacher were observed (in each case, 5 lessons in the same form).
During the observed lessons, a protocol was filled in, to record the attention paid by the
teacher to the development of junior pupils' communicative competence. On the basis of the
theoretical model of communicative competence, the attention paid to the development of its
components was recorded: 4 – great attention was paid, things were explained, and sufficient
time and effort were devoted; 3 – some attention was paid, teacher explained or drew
attention to certain things, however, not much time was devoted; 2 – some attention was
paid; 1 – no attention was paid. The obtained data were compared with the results of the
questionnaire survey of the primary school teachers.
The attention paid by the primary school teachers to the development of junior
pupils’ communicative competence was recorded in the lessons of the Native
Language, Mathematics, and World Studies.
The observation witnessed the predomination of the reproductive methods in a
lesson: pupils were oriented towards memorization of information and its reproduction,
the content, and reading techniques. The expression of conveying the information (clear
pronunciation, intonation, timbre, logical pauses, the pace of speech, the facial
expression, or body language) was paid little or no attention (see Fig. 1).
The discussion of the observed lessons allowed to establish that the greatest attention to
the development of language abilities of junior pupils’ communicative competence
(correct speech, clear formulation of thoughts, and rich vocabulary) was paid in the lessons
of the Native Language. Sometimes language abilities were developed during the World
Studies lessons, and very seldom, in the lessons of Mathematics. Moreover, equal
attention to attentive listening and the ability to interfere in the conversation was paid in all
three types of lessons. Most frequently the said elements were paid attention to in case of
discipline problems, conflict situations, or similar cases
133
Fig. 1. Most frequent attention paid to the development of pupils’ communicative competence
In the education of values in the lessons of the Native Language, Mathematics, and
World Studies, the teachers of primary school emphasized the component of politeness
and paid the greatest attention to it. In the teachers’ opinion, junior pupils had to be able to
behave (to greet, to bid farewell, and to thank other people in a nice and polite way, to
show respect for the elder, etc.). In accordance with the teachers, the concept of politeness
included respect, tolerance, self-respect, and empathy. Politeness was most frequently
trained in the lessons of World Studies, less frequently in the lessons of the Native
Language, and still less frequently, in the lessons of Mathematics.
Fig. 2. Most frequently paid attention to the development of pupils’ values-based attitudes
134
The talks with the primary schol teachers revealed that they found language skills
(reading of the text, its comprehension, and retelling) to be of great importance for the
development of the pupils’ communicative competence. The textbooks of the native
language for primary school contained numerous folk fairy tales and small forms of
verbal folklore. With full understanding of the significance of intonations in reading
and retelling, the primary school teachers sought to employ different means of
exciting imagination, such as holding fairy tales afternoons or evenings, encouraging
children to choose fairy tales and the ways of telling them, making dialogues, or role
playing some pieces of fairy tales. In accordance with the surveyed teachers, primary
school pupils liked to put on different costumes, create hairdos for their characters,
and to change their looks in an unrecognizable way; all that contributed to the
understanding of the character and encouraged empathy in communication.
It was noted that lessons became more interesting and useful when the elements of play
were employed, as the wish to present the life impressions in a vivid and expressive way was
an innate characteristic of children. The textbooks or the subjects of the World Studies
provided children with abundant information about their family, their nature, and could
immediately create role play situations related to the subject. Ocassionally dialogues were
created and situations were enacted that contributed to the quality of the assignments of
mathematics. Thus, e.g., a tourist agency was enacted: the children divided into groups,
made flyers with the prices of trips indicated, made money, bought the trips, communicated
and discussed. In another case, a situation in a polyclinic was role-played: a team of doctors
“arrived” at a classroom and measured the children’s height, the length of the feet and the
palm, the size of their heads, etc.
As mentioned above, it was found out that insufficient attention was paid to the
development of the children’s communicative competence in the lessons of the World
Studies and Mathematics. Most frequently, the attention was focused on the
memorizing and reproduction of the knowledge; the reproductive skills were trained.
On the average, one third of the time of the lesson was devoted to the teaching
material and the monitoring of its mastering, with the predomination of the
information-centred teaching methods and questions and assignments of the
convergent type, demanding precision and a single correct answer. The data of the
observation did not fully correspond to the teachers’ responses in the questionnaire.
In almost all structural parts of the observed lessons (the Native Language, World
Studies, and Mathematics), teachers tended to predominate. the majority of pupils
were doing the assignments and providing laconic answers to the teacher's questions
mainly related to the cognition and theoretical knowledge.
Final Remarks
European documents on education define comunicative competence as a
combination of communicative knowledge, abilities, and attitudes, and consider it to
be one of the principal competences indispensable for successful life. Fast changes in
different fields of life put a demand on the system of education to build competences
in compliance with the needs of the contemporary society.
135
Given the works of the authors who studied children’s comunicative competence, a
theoretical – empirical model of the development of junior schoolchildren’s
communicative competence was designed. The essential communicative abilities were
identified: correct speech, rich vocabulary, clear and fluent expression, clear
pronunciation, appropriate intonation, loudness and pace of speech, the use of pauses
and logical stress, emotional facial expression and body language, attentive listening,
and attention and tact during communication.
The data of the teachers’ questionnaire witnessed, and the results of lesson
observation confirmed, that during the lessons junior schoolchildren’s verbal
expression-related communicative abilities were mainly developed: correct speech,
fluent expression, and clear pronunciation. Attention was also paid to the training of
attentive listening. However, the rest of the communicative abilities, such as intonations,
loudness, pauses, and non-verbal expression were paid much less attention. The research
also proved that the education of values-based attitudes (openness, sincerity, empathy,
tolerance, respect, and self-respect) were paid insufficient attention (except for
politeness that was paid greater attention by the teachers).
In the lessons, the teachers mainly employed practical – operational methods, such
as text reading, answering to the teacher or textbook/ student book questions, and
reciting. The method of answering to the questions was very frequently used by 60 %,
and teaching to read texts aloud, by 53 % of the teacher respondents. From among
informational methods, explanation of the rules of communication was employed most
frequently (33 %), and sharing one's personal experience, the least frequently (17 %).
As proved by the survey results, the teachers tended to opt for traditional methods
(such as reading and answering to the questions), while creative tasks (such as role
reading, creating of the text, or retelling in one's own words) were extremely rare.
During the studies of the impact made on the junior schoolchildren's
communicative competence by syllabi, textbooks, lessons, family environment, and
leisure occupations, the principal factors were identified: teacher’s personal example
(80 %), creating conditions for schoolchildren to speak and express their opinion
during the lesson (80 %), and book reading (80 %). Significant impact ws also made
by public speaking during events (67 %), as well as comunication traditions in the
family (67 %).
Lesson observation proved the predomination of reproductive trends, i.e.orientation
towards memorization, reproduction, and content of information and reading
teachniques. Communicative expression (clear pronunciation, intonation, timbre,
logical pauses, pace of speeech, facial expression and body language) were paid little
attention or ignored. The greatest attention to communicative competences was paid in
the lessons of the native language, and the least, in mathematics.
Received 2011 01 03
136
References
Adler, R. B., Proctor, R. F. (2006). Looking Out. Looking In. Wadsworth Publishing: 12 edition.
Adler, R. B., Towne N. (1987). Looking Out. Looking In. New York: Holt, Rinehart and Winston, Inc.
Baršauskienė, V., Janulevičiūtė-Ivaškevičienė, B. (2005). Komunikacija: teorija ir praktika. Kaunas: Technologija.
Bendrosios programos ir išsilavinimo standartai: priešmokyklinis, pradinis ir pagrindinis ugdymas. (2008). Vilnius.
Bitinas, B. (1998). Ugdymo tyrimų metodologija. Vilnius: Jošara.
Byram, M. (1997). Teaching and assessing intercultural communicative competence. Clevedon, UK: Multilingual
Matters.
Byram, M., Fleming, M. (1998). Language learning in intercultural percpective: Approaches throught drama and
ethnography. Cambridge, UK: Cambridge University Press.
Bielinienė, J. (2000). Iškalbos menas. Vilnius: Dailės akademijos leidykla.
Brėdikytė, M. (2001). Dialogical Drama with Puppets (DDP) as a Means of Fostering Children’s Verbal Creativity.
Doctoral Dissertation at Vilnius Pedagogical University, Lithuania.
Brown, H. D. (2000). Principles of language learning and teaching. Fourth edition. New York: Longman.
Bruner, J. S. (1975). From communication to language: A psychological perspective. Cognition 3.
Canale, M., Swain, M. (1980). Theoretical bases of communicative approaches to second language teaching and
testing. Prieiga internetu: https://segue.atlas.uiuc.edu/uploads/nppm/CanaleSwain.80.pdf [žr. 2010-06-15].
Cesevičiūtė, I. (2003). Studentų komunikacinės kompetencijos ugdymas tikslinėje edukacinėje aplinkoje. Daktaro
disertacija. VDU.
Cesevičiūtė, I. (2004). Specific Aspects of a Targeted Educational Environment for the Development of Students
Communicative Competence at University: their Manifestations in hte Dimensions of Context and Background.
Socialiniai mokslai 2 (44). Kaunas: Technologija.
Chreptavičienė, V. (2004). The scift of communication competence model in the context of information and multiculrel
society. Kaunas: Technologija.
Down, S. (2001). Social Competence. New Jersey.
Education policy analysis. 2001. Paris: OECD.
Fiske, J. (1998). Įvadas į komunikacijos studijas. Vilnius: Baltos lankos.
Geniušas, J. (1968). Rinktiniai pedagoginiai raštai. Vilnius.
Grebliauskienė, B. (2006). Komunikacinių mokėjimų struktūra ir turinys. Prieiga internetu: http://www.leidykla.vu.lt
[žr. 2010-07-07].
Grebliauskienė, B., Večkienė, N. (2004). Komunikacinė kompetencija. Komunikabilumo ugdymas. Vilnius: Žara.
Hammer, J. (1983). Practice of English Language Teaching. London: Longman.
Hymes, D. (1972). Models of the interaction of language and social life. In: J. J. Gumpertz, D. Hymes (eds.).
Directions in Sociolinguistics: the Ethnography of Communication. New York: Holt, Rinehart & Winston.
Hymes, H. (1972). On communicative competence. In: B. Pride, R. Holmes (eds.). Sociolinguistics. London.
Jucevičienė, P., Leipaitė, D. (2000). Kompetencijos sampratos erdvė. Socialiniai mokslai 1(22).
Karaliūnas, S. (1997). Kalba ir visuomenė. Vilnius: Vaga.
Kazragytė, V. (2000). Vyresniojo ikimokyklinio amžiaus vaikų komunikavimo vaidybos priemonėmis ypatumai.
Pedagogika. Mokslo darbai 42.
Kazragytė, V. (2002). Komunikacinis priešmokyklinio amžiaus vaikų vaidybos gebėjimų ugdymo modelis.
Pedagogika. Mokslo darbai 62.
Kramsch, C. (1998). Contex and culture in language teaching. Oxford, UK: Oxford University Press.
Kundrotas, G. (2004). Lietuvių kalbos intonacija: teorija ir praktika. Žmogus ir žodis. Mokslo darbai: Didaktinė
lingvistika, t. 6, nr. 1. Vilnius.
Kundrotas, G. (2009). Intonacijos raiška grožinės literatūros tekste. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto
leidykla.
Lekavičienė, R. (2001). Socialinės kompetencijos psichologiniai kriterijai ir vertinimas. Kaunas: Vytauto Didžiojo
universitetas.
Lock, A. (Ed.) (1978). Action, gesture and symbol: The emergence of language. London: Academic Press.
Lock, A. (1997). The role of gesture in the establishment of symbolic abilities: Continuities and discontinuities in early
language development. Evolution of Communication, vol. 1, no. 1.
Maslow, A. (1970). Motivation and Personality. New York: Harper & Row.
Myers, D. G. (2008). Socialinė psichologija. Kaunas: Poligrafija ir informatika.
Nauckūnaitė, Z. (1998, 2001). Iškalbos mokymas: vadovėlis. Kaunas: Šviesa.
Nedwidek, R. A., Rubinstein, D. J. (1970). Voice and Communication in Student Teaching. Education 90(4).
Pearson, J. C., Nelson, P. E. (1998).Understanding and Sharing: An Introduction to Speech Communication. Dubuque:
Wn. C. Brown.
Piaget, J. (2002). Vaiko kalba ir mąstymas. Vilnius: Aidai.
Podgorecki, J. (2005). Socialinė komunikacija mokytojams. Vilnius: VPU.
137
Robbins, J. G., Jones, B. S. (1989). Effective Communication for Today’s Manager. New York: Chain Store Publishing
Corp.
Rogers, D. L., Noblit, G. W., Ferrell, P. (1990). Action Research as an Agent for Developing Teachers Communicative
Competence. Theory into Practice 29(3).
Ruben, B. D. (1988). Communication and Human Behavior. New York: Mc Millan.
Sheils, J. (1995). Komunikacija kalbos pamokoje. Kalbų mokymas ir mokymasis bendrauti. Vilnius: Leidybos centras.
Stasiulevičiūtė, V. (1998). Vaidybos elementai mokant užsienio kalbų. Mokykla ir teatras. Kaunas: Šviesa.
The future Objectives for Education and Training Systems in Europe. Key Competences in the Knowledge. (2003).
Based Society. EK švietimo DGB ataskaitos projektas.
The key competencies in a knowledgebased economy: A first step towards selection, definition and description.
(2002). Concept document of the Commission on ,,Key competencies“ European Commission.
Valstybinės švietimo strategijos 2003–2012 metų nuostatos. (2003). Valstybės žinios 71.
Van Ek, J. A. (1986). Objectives for foreign language learning, vol. 1. Scope. Strasbourg: Council of Europe.
Večkienė, N., Grebliauskienė, B., Sokolovienė, D., Chreptavičienė, V. (1998). Komunikacija ir bendravimas: sampratų
santykio problema. Kn.: P. Jucevičienė ir kt. (atsak. red. ir sudaryt.). Edukologijos idėjos Lietuvos švietimo sistemos
modernizavimui. Kaunas: Technologija.
Verdeber, R. F., Verdeber, R. S. (1987). Inter-Act Using Interpersonal Communication. London: Scott and Foresman.
Zinober, B., Martlew, M. (1986). The development of communicative gestures. In: M. D. Barrett (ed.). Children’s
single-word speech. Chichester: Wiley.
Булатова, А. С. (2001). Педагогический артистизм. Москва: Академия.
138
ISSN 1392-3137. TILTAI, 2011, 1
ADULT LEARNING ORGANIZATION (andragogical rating)
Kęstutis Trakšelys
Klaipėda University
Abstract
The article discusses in detail the concept of a learning organization, different scientists approach to adult
learning, issue of learning the form and methods. The paper analyzes the characteristics of a learning
organization and how the organization is different from stopped-learning organizations. Learning organizations
discussed the advantages of the free market against other organizations. Analyzing how the organization and the
employee benefit from learning how it affects the organization’s efficiency, quality of work. Analyzed learning
environment, as well as discuss and adult education and training characteristics and methods. Presents an
empirical study, which surveyed 60 respondents. It examines the attitude of respondents to continuing training,
what forms of learning and useful choice. Also it is delivered to respondent's approach to learning opportunities
and the employers’ approach to training for staff.
KEY WORDS: learning organization, andragogist, andragogy, socialization and constant learning.
Anotacija
Straipsnyje analizuojami besimokančios organizacijos bruožai, kuo ji skiriasi nuo nesimokančios
organizacijos. Aptariami besimokančios organizacijos pranašumai laisvosios rinkos sąlygomis, lyginant
su kitomis organizacijomis. Nagrinėjama, kokia nauda organizacijai ir darbuotojui iš mokymosi, kiek tai
atsiliepia organizacijos veiklos veiksmingumui, darbo kokybei. Nagrinėjamas mokymosi aplinkos
kūrimas, aptariami suaugusiųjų ugdymo ir mokymo ypatumai bei metodai. Pristatomas empirinis tyrimas,
kurio metu apklausta 60 respondentų. Nagrinėjamas andragogų požiūris į nuolatinį mokymąsi, kokios
mokymosi formos naudingiausios ir priimtiniausios. Pristatomas respondentų požiūris į mokymosi
galimybes ir darbdavių požiūris į besimokančius darbuotojus. Straipsnyje apibendrinama teorija ir
empiriniai duomenys, kurie leidžia teoriškai besimokančiai organizacijai priskiriamus bruožus įvertinti
juos taikant praktiškai.
PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: andragogas, andragogika, besimokanti organizacija, nuolatinis mokymasis,
socializacija.
Introduction
In modern society, knowledge is becoming one of the conditions for increasingly
valued and personal realization. This is particularly evident in recent decades, significant
changes in management emphasizes the quality of management, organizational behavior
and culture, work efficiency, technological and competitive rates. Rapid changes in global,
technology and the type of work constitutes a natural need for people to learn. The
organizers of various countries and business set themselves the tasks for more effective
development of opportunity network of learning throughout all the modern human’s
environment surrounding at all stages of his life.
The scientific literature on adult learning and learning organization examined and
dealt by many Lithuanian and foreign authors, such as: D. Beresnevičienė (1992, 2000),
G. Bogard (1991), L. Broom (1992), E. Normantas (1998), J. Vaitkevicius (1995),
J. Vveinhardt (2009), D. Bukantaitė, D. Remeikienė (2007), J. Kvedaravičius, I. Dagytė
(2006), J. Schuh (2000, 2002), B. Simonaitienė (2003), J. Bersėnaitė, G. Šaparnis,
D. Šaparnienė (2006), R. M. Andriekienė, B. Anužienė (2006), V. Tubutienė,
R. Poškutė (2007) and others. According to these scientists, learning a fundamental
139
individual’s career success becomes a survival factor for the organization and the
successful development and adaptation the possibility to the facing challenges of this
time.
Lack of scientific observation – not enough examined by how much in the
literature of adult learning and learning organization characteristics and advantages
truly useful for the organization, its staff, and operational efficiency.
Article object – effectiveness of adult learning.
Article Goal – analyze the adulthood learning and learning organization in
andragogical terms.
Methods: in order to assess the effectiveness of learning and application of
knowledge in professional activities and the scientific literature, a systematic method
of analysis, respondents’ views on learning motivation, appropriateness and
effectiveness-it used the survey.
Methods of Analysis: 60 questionnaires obtained from students’ learning
andragogy specialty at the Klaipeda University Continuing Studies Institute. General
population consists of 169, which is 35.5 percent of interviewed respondents.
Participated in the survey respondents selected at random sampling. The test error is
+/-5 percent, with a sample larger than 5,000 people – in order to be interviewed it has
to be 400 respondents. These figures are presented by Ch. Nachmias, D. Nachmias
(1985). They point out that the population of 10,000 workers, to meet the 5 percent
error, it can be interviewed the 385 respondents. So we assume that the survey 35.5
per cent of them, as one institution, it can be stated of significant survey and analysis
error does not exceed more than 5 percent.
Table 1
Respond en ts ’ d e mogr aph ic tab le ( in p er cen t)
Data
Sex
Age
18–25
25–35
35–45
Over 45
Education
Higher
Higher non-unviersity education
Professional
Secondary
Employed
Unemployed
Paretnal Leave
140
Man
45
Woman
55
27
43
25
5
21
40
30
9
3
18
35
44
71
28
1
7
25
21
47
63
30
7
1. Main features of a learning organization
Definitions of a learning organization literature can accept by many; each author
describes this concept in different ways. The first idea of a learning organization and
management model was introduced in 1990 by P. Sengel (Bukantienė, 2007), so this
concept is already not so old, so there is not settled and well established definition.
Summarizing the scientific literature (Simonaitienė, 2003; Bersėnaitė, Šaparnis,
Šaparnienė, 2006; Report, 2002, 2006, etc.) can distinguish the following characteristics of
a learning organization: knowledge creation and continuous pursuit of information
dissemination, promoting change, innovation, critical understanding of regeneration
aspirations; strategy as a learning process. Involvement of the organization’s policymaking is part of it as well as common vision and mission development and
implementation of learning environments; opportunities for development, investments into
employee training and education; systematic thinking, personal mastery, team learning.
Of course, the inherent characteristics of a learning organization can be found
more, but we find them and we will find by studying the other scientists and their
views on the studied subject.
B. Simonaitienė (2003) defines a learning organization as an organization where
people continually expand their competencies to achieve the desired results, which
also developed new models of thinking and open and free development of collective
aspirations. L. Stoll and D. Fink (1998) argues that a learning organization, which is
constantly encourage others to develop professionally. It is an organization that learns
and encourages learning.
J. Kvedaravičius and I. Dagytė (2006) presents the learning organization as a
science and business partnerships in the result. According to the author, it is a new
partnership in management, but also the essential and necessary matter.
A. Pundzienė (2002) argues that the organization is not just a group of people who
pursue a common goal, but their teams, systems, processes and experiences.
According to the author, any organization going through a cycle of ontogenesis and
phylogenesis, inherent to all organizations, as well as an individual, the organization
has only endemic cycle of dependence on the times, geography, and other events. In
this way, it has led to new forms and types of organizations, which is one of them are
constantly learning organizations.
Should be addressed to the learning organization, personnel, involved in the
organization, actively participate in it. Employee participation in management of the
organization is organized as a learning process (Simonaitienė, 2003). A learning
organization is flexible and open, which means that it is itself a network, alliances,
projects with external partners or becomes a member of most of these networks.
Learning organization refers to the process of translating the data received in
knowledge, relevant organizations with the essential objectives and available to all
members of the organization. Should be addressed, that these processes take place at
all organizational levels: individual, groups and organizations, all organization’s
concerns, well-both managers and highly skilled professionals, and supporting lowskilled workers in fields of activity (Simonaitienė, 2003; Bukantaitė, 2007).
141
By S. Robbins (2003) training can include everything from staff training to read
and to complex management courses. R. M. Andrikienė and B. Anužienė (2006)
extends the concept of training a lot more, according to the authors, it is a professional
organization in the field of professional competence, training, corporate training and
competence of improving relations (Vveinhardt, 2009; bers 2001, 2002; Шейн, 2002;
Гринберг, Бэйрон, 2004;Vanagas, Abramavicius, 1998).
In the scientific literature (Daft, 2002; Kvedaravičius, 2002, 2006; Simonaitienė,
2003, Sakalas, 1996; Stoner, 1999) identifies the following teaching methods on a job
training and education at workplace. The most popular method of training is to be
trained by the teaching staff or head of an experienced worker. It is also used practical
internship – a structured learning process by which people become skilled workers,
participating in workshops and classroom learning in workplace.
According to A. Sakalas (1996), analysing training needs, it is necessary to adapt
the most appropriate training method. Assessing current situation, it is believed that
the focus should be addressed to stabilize the market, so we should be sufficient to
focus on high-skilled professionals and their preparation and professional
development. Since the training of personnel is an expensive, we should be able to
retain good professionals in an assessment of their acquired skills and competencies.
2. Andragogs approach to staff development and education
During the study it was aimed to clarify the andragogy approach to studying
students' education and development programs. The chosen andragogy year students
prepare themselves to become teachers for adults; and most of the students who work
have already been involved in various educational and training programs.
To clarify the approach to a learning organization and their motives to learn,
respondents were given nine questions (Table 2).
Table 2
Respond en ts question a ir e
No.
1.
2.
3.
4.
5.
6.
7.
8.
9.
Instrumentation issues
Did you have to participate in training or other staff development programs?
What benefits you get from training and development programs?
Do you apply directly acquired knowledge and competences at work?
What encourages you to participate in courses, seminars and training sessions?
What training / courses do you think is most useful?
How do you choose what courses / training involved?
What prompted you to study the Institute of Continuing Studies?
How and in what way your employer take your efforts to study?
Do you associate with the education gained in the career plans?
Observing the review of demographic data, we notice that the study and acquire a
profession tend to both sexes. Most tend to study 25–35 year olds, with the majority of
142
secondary education. It makes perfect sense, because such people may have formed
their own life plans, but the secondary education may hinder their implementation. It
should also be noted that the majority of people studying andragogy work. It is the
objective factor, because the studies of Continuing Studies at the University are pay,
so before joining to university, people evaluate their options. While in college, it
facilitates to keep a job during economic hardship time.
It was found that 25 per cent of respondents participated in refresher courses, 28
per cent – participated in professional training, 12 per cent participated in retraining
courses. In other training courses 35 percent of respondents attended. Should be
addressed, most of the respondents participated in computer literacy courses as many
as 75 percent (66 per cent of women and 34 per cent of men). It should be noted that
46 per cent of respondents participated in a number of times in various educational
and training programs. Thus, it is likely that the respondents’ answers about the
benefits of training courses and performance are reliable, because the respondents
have experience in training and understands the purpose of the interview and topics.
53 percent of respondents indicated that training courses benefits may be beneficial
and can be used at their work. 22 percent of respondents believe of the benefits of low
and 25 per cent of them consider of no any benefit.
Respondents’ opinion of training tends to be personal development and selfknowledge: 26 percent of them lean towards communication skills, 15 percent –
conflict resolution, 21 percent – art talks, 18 percent – case management, 13 percent –
image development (organization and individual) and only 7 per cent mentioned the
benefits of targeted professional training. In a survey conducted showed that the
acquired knowledge in their work and adapt the competencies adjusted by only 35
percent respondents, 26 percent did so partially, and 39 per cent of them say they
didn’t see usefulness in their work at all. In conclusion, the training and courses to
organizations and individuals that are expensive is not always helpful or appropriate to
be selected.
The 36 percent of respondents think the leaders encourage participating in various
courses, seminars and training sessions, 15 percent see a lack of competence, 17
percent – career opportunities, 21 percent think of obligation to improve according to
their type of work, 11 percent point at a personal desire to excel. As you can see from
responses to training of staff motivation is low because employers decide on majority
issues what kind training fits, so it can be assumed that employers “and employees”
point of view of the situation, relevance of topics, goals are not always consistent.
Continuing Studies Institute of the respondents started to learn because: 49 percent
of them wanted to change profession (as noted in 68 percent of respondents with
vocational training, of which 87 per cent of men). 41 percent began to study at the
Continuing Studies Institute for saving job opportunities because of the for college
university degree requirement (61 per cent of them – women). The remainder of
respondents (10 percent) says willing to improve and acquire knowledge. It can be
concluded that education as an important factor in preserving jobs. I would also like to
stress that a student employee acquires the knowledge and allows himself as a person
143
to be better developed, realized; it gives confidence in the way self-esteem.
Individuals feel more comfortable in social environment.
Student employee seeks his employer’s support and motivation. So it was interesting
to see how employers evaluate workers’ efforts to improve their qualifications. 47
percents of respondents replied that they see positively. 21 percent of them argue that
employers do not pay attention to staff training and they are not interested. 32 percent of
respondents believe that employers build barriers to study, etc.
There are various ways to assess the employee student by employers: 31 percent of
employers promoted, 43 percent made it possible to study, 23 percent support morally
for studying, and 3 per cent is that the employer pays for the education.
21 percent of respondents participated in the study believe that the completion of
their andragogy studies would help adapt to the requirements. Another 21 percent
expect to find a better paid job, while 11 per cent of respondents believe that nothing
will change, and 15 percent hope to get raise in the career.
From the study it became clear that the respondents who entered the university had
a variety of reasons, but associated learning to their career prospects, better pay. More
men focused on career opportunities, 67 percent, meanwhile, 11 percent believed that
nothing would change. 7 percent of the respondents were women. After school 65
percent of men and 35 per cent of women hope for a better job.
After graduation the respondents of 35 to 45 years old (61 per cent) expected
learning benefits and greater perspectives; the 18–25 years old respondents
highlighted adapts to the times (36 percent), meanwhile, the people over the 45-yearold pointed out of no change. Younger respondents than older link their education and
lifelong learning to a greater career and a social position. It is assumed that the older
respondents aged in 45 think they have the satisfaction of the social situation and
work, or makes no significant impact on education, which could improve the situation.
To sum up the results, we can say that managers of organizations should take more
into account of workers’ needs and wishes of the choice of themes and training
methods. Since the training courses and seminars are usually expensive it is advisable
to prepare personnel who will be able to apply knowledge in their professional field
and the organization’s effectiveness.
Conclusion
After the analysis of scientific literature it suggests that a learning organization is
better than the others. In learning organization it dominates a favorable microclimate,
which allows employees to feel good in organization and successfully participate in
the management of the organization. Employees in such organization can make
independent decisions, have more responsibility. In learning organization there is
more effective communication between employees and employers, thus it helps
improve faster and more efficient decision-making. Learning takes place at all levels
of the organization, and combining the entire organization to achieve a common goal,
creating and improving organizational culture.
144
Discussed in theory and the assigned features to a learning organization is not fully
applicable in practice. The survey revealed that many organizations do not meet the
requirements of a learning organization and goals. Training is not conducted at all
levels of training; employees cannot make decisions independently; there is no
effective communication, which would ensure appropriate decisions.
The study found that many respondents are linked to a better education and job career
opportunities. Interviewd respondents have been in some certain form of training. Most of
as much as 46 percent of respondents attended computer literacy courses.
As is evident from the study, various training and development programs are not
effective, because many organizations leaders choose their own trainning programs (36
percent of respondents). So we can assume that the respondents acquired knowledge
through training is not an effective and is adaptable a little in their direct work that
applies the knowledge, and 35 percent of respondents noted they had used in their direct
work. The study showed that respondents use the most of both the personal
development, personal skills training and educational courses. Only 7 per cent of
respondents cited it as the most effective professional training. Also, the study showed
that not all employers are learning and encourage their staff-training, the respondents as
many as 23 percent think employers show displeasure that employees wants to study.
Received 2010 10 07
References
Andriekienė, M., Anužienė, B. (2006). Andragogų kompetencijų tobulinimo aspektai tęstiniame profesiniame mokyme.
Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla.
Beresnevičienė, D. (1992). Nuolatinis mokymasis Lietuvoje. Kaunas: VDU.
Beresnevičienė, D. (2000). Suaugusiųjų švietimo psichologiniai aspektai. Suaugusiųjų švietimas dabarčiai ar ateičiai.
Kaunas: VDU.
Bogard, G. (1991). For a socializing type of adult education. Strasbuorg: Cuuncil of Europe.
Broom, L., Bonjean, C. M., Broom, D. H. (1992). Sociologija. Kaunas: Littera Universitatis Vytauti Magni.
Bukantaitė, D., Remeikienė, D. (2007). Tinklinės besimokančios organizacijos ateitis ir problemos. Organizacijų
vadyba: sisteminiai tyrimai 43. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas.
Bersėnaitė, J., Šaparni, G., Šaparnienė, D. (2006). Pokyčių valdymas besimokančioje organizacijoje: darbuotojų
nuomonių raiška. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos 7. Šiauliai: Šiaulių universitetas.
Daft, R. (2002). Management. Thomson. Sounth Western.
Kvedaravičius, J., Dagytė, I. (2006). Partnerystės poreikio tarp valstybinių mokslo institucijų ir verslo organizacijų
identifikavimo bei proceso valdymo instrumentai. Šiuolaikinės tarporganizacinės sąveikos formos viešajame
sektoriuje. Mokslo darbai. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas.
Kvedaravičius, J. (2000). Valdymo samprata sisteminės minties metodologijos koncepcijoje. Organizacijų vadyba:
sisteminiai tyrimai 13. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas.
Kardelis, K. (2007). Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. Kaunas: Technologija.
Lukasova, R. (2005). Organizacinė kultūra Čekijos gamybos kompanijoje. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai
36. Kaunas: VDU.
Nachmias, Ch., Nachmias, D. (1985). Research Methods in the Social Sciences. London: St. Martins Press.
Normantas, E. (1998). Antrasis pasaulio tvanas, skubantis laikas ir informacinė visuomenė. Kultūros barai 6. Vilnius.
Pedler, M., Burgoyne, J., Boydell, T. (1991). The learning company: a strategy for sustainable developmen. London:
McGraw-Hill book company.
Pranckūnienė, E., Vildžiūnaitė, M. (1998). Mokyklos kaita-tai kelionė. Mokykla 3. Vilnius.
Pundzienė, A. (2002). Kaitos veiksnių modeliavimas organizacijoje. Disertacija. Kaunas: VDU.
Robbins, S. (2003). Organizacinės elgsenos pagrindai. Vilnius: Poligrafija ir informatika.
Sakalas, A. (1996). Personalo ugdymo kiekybiniai ir kokybiniai aspektai. Kaunas: Technologija.
145
Simonaitienė, B. (2001). Besimokančios organizacijos veiklos bruožų raiška gimnazijoje. Disertacija. Kaunas: KTU.
Simonaitienė, B. (2003). Mokykla – besimokanti organizacija. Kaunas: Technologija.
Stool, L., Fink, D. (1998). Keičiame mokyklą. Vilnius: Margi raštai.
Stoner, J., Freeman, E., Gilbert, D. (1999). Vadyba. Kaunas: Poligrafija ir informatika.
Šimanskienė, L. (2001). Organizacinės kultūros keitimas: problemos, pokyčių vykdymo mechanizamas. Tiltai 1(14).
Klaipėda: Klaipėdos universitetas.
Šimanskienė, L. (2002). Organizacinės kultūros formavimas. Klaipėda: Klaipėdos universitetas.
Tubutienė, V., Poškutė, R. (2007). Organizacinį mokymąsi skatinančios aplinkos bruožai besimokančioje
organizacijoje: Mažeikių pavasario ir Ventos vidurinių mokyklų mokytojų nuomonių tyrimas. Ekonomika ir
vadyba: aktualijos ir perspektyvos 9. Šiauliai: Šiaulių universitetas.
Vanagas, P., Abramavičius, Š. (1998). Organizacijos kultūros tyrimo metodologija. Ekonomika ir vadyba 98: 434–438.
Kaunas: Technologija.
Vasiliauskas, A. (2002). Strateginis valdymas. Enciklopedija. Vilnius.
Vaitkevičius, J. (1995). Socialinės pedagogikos pagrindai. Vilnius.
VVeinhardt, J. (2009). Mobingo kaip diskriminacijos darbuotojų santykiuose diagnozavimo siekiant gerinti Lietuvos
organizacijų klimatą. Disertacija. Kaunas: VDU.
Zakarevičius, P. (2004). Organizacijos kultūra kaip pokyčių priežastys ir pasekmės. Organizacijų vadyba: sisteminiai
tyrimai 30. Kaunas: VDU.
Шейн, Э. (2002). Организационная култура и лидерство. Санкт-Петрбург: Питер.
Гринберг, Д., Бэйрон, Р. (2004). Организационное поведение: от теории к практике. Москва: Вершина.
146
ISSN 1392-3137. TILTAI, 2011, 1
MOKSLINIAI PRANEŠIMAI
QUANTITATIVE AND QUALITATIVE RESULTS OF
PRIVATIZATION IN LATVIA
Edgars Ozols, Janis Bisenieks
Latvia University
Abstract
In this article is assessed the conception’s course of development of normative and legal basis of
privatization process, described the privatization process in circumstances of decentralization and
centralization after the establishment of Privatization Agency, analyzed the number of privatized objects
what characterizes the amount of done work, the change of property forms’ role in the national economy
and how this transformation affected the development of national economy and altered its ability to
function in the global system of market relations.
KEYWORDS: privatization, economics, Latvia.
Introduction
Privatization is an important factor of state’s economy and democracy. It has a
decisive role in development of state’s national economy in any state. And, of course,
Latvia isn’t exception. After the USSR collapse, it was decided to launch the
privatization, but was not decided how to do it, there were many uncertainties.
Privatization, from the Latin word “privatus” means separated from total, personal.
In explanatory dictionary privatization means transfer of state’s or municipalities’
property (lands’, industries’, banks’, transport vehicles’, buildings’, stocks’ etc.) to
ownership for charge or without reward.
In law “on privatization of state and municipal asset units” privatization is a uniform
set of actions in result of what changes the owner of privatized state or municipal asset
units. From these two definitions can be seen that privatization is formulated in a general
way, besides in the law the object of privatization is defined after.
Object: to investigate and analyze the privatization process in Latvia in order to
assess the positive and negative effects on the national economy in general and private
business development in Latvia.
Tasks:

1st Characterize the main guidelines of normative and legal basis of
privatization;

2nd Evaluate the operation of Privatization Agency while reducing the
participation of state and municipality in business;

3rd Analyze the qualitative aspects of privatization by creating a favorable
environment for private capital.
Research methods: monographic and abstractedly logical method, statistical
analysis, deductive and inductive methods.
147
1. Main guidelines of privatization process in Latvia
A legislative act, which entered the privatization of state’s and municipality
property, is a decision of 20th of March, 1991, of Supreme Council of the Republic of
Latvia “About the property of the state and basic principles of its conversion”, in
which are etched in main guidelines of national economy’s transformation. They were:

Transformation of part of state property into municipalities’ property.

Denationalization of state’s and municipality’s property, by giving priority to
the restitution of former owners’ rights.

Privatization of state’s and municipalities’ property.

Release of privatization certificates with the objective to guarantee the
opportunity to citizens to participate in the privatization of property.
In the next three years the Supreme Council and since 1993 already Parliament
passed about 30 laws and decisions, which created the legal basis for realization of
listed principles and on market relations based formation of national economy. This
first phase concluded the 17th of February, 1994, law “on privatization of state and
municipal asset units”. With this law:

liquidated the fragmentation of organizational structure of privatization
process’s management. Solving of all issues which were related with the
privatization of the state’s property objects (except housing fund) were
concentrated in a single, specially made organization – the Privatization
Agency (LPA). Initially an exception was also objects what privatization took
place already under special laws, mainly the companies of agricultural
produce’s processing and agro service. Also were remaining in force the
concluded contracts for the lease with buyout which were corresponding to
previously approved rules;

Privatization of municipal asset units remained in charge of local
governments;

Set the privatization objectives, methods and techniques, means of payment,
inception of process, procedures, completion and other conditions of its
organization.
In after years the privatization of state and municipal asset units took place under
this law. Over time in the law were made several changes and additions. They
expanded the number of applied techniques, concretized the procedure of
privatization, increased the LPA rights to decide quickly the issues related with the
ownership conversion.
Predetermined goal of privatization was not changed. This is stated in the law this
way: “The objective of privatization is while changing the owner of state or municipal
asset unit to create a favorable environment for activity of private capital in the
interests of national economy’s development of Latvia and to reduce the activity what
is done by state and municipalities as entrepreneurs”. There is included the following
tasks or assumptions:
148
QUANTITATIVE AND QUALITATIVE RESULTS OF PRIVATIZATION IN LATVIA



To replace the form of state’s and municipality’s property of the existing
national economy’s objects with the private;
To reduce business of state and municipalities and
Firstly assumed that private capital will act in the interests of national
economy’s development of Latvia.
Since the content of the concept “in the interests of national economy’s
development of Latvia” is not specified, as the privatization’s key task remained the
change of form of property which the LPA implemented more or less successfully.
The question about the change of form of property is not debatable. However “in
the interests of national economy’s development of Latvia” important is such change
of this form which provides a competitive creation of economic objects. Without such
view, privatization becomes an end in itself, what inevitably diverts it to a solving of
narrower current tasks and creates a material for political discussions and suspicions
about the fairness of the measures.
The fact that privatization has not a clearly defined objective in part stemmed from
the fact that in the state was not developed the strategic concept of national economy’s
development, in which would be formulated the overall development objective and
key techniques for achieving it. Consequently, in the realization of privatization
appear various tasks, such as:

Maintain a high pace of privatization, by privatizing at least one object per
day,

To attract foreign capital,

To sell for higher prices and ultimately make greater contributions to the
budget,

To recover previously accumulated tax debts and the like.
That oriented objectively Privatization agency to meet firstly these partial tasks.
From the operative means of national economy’s development, or rather, privatization
of starting point largely became an end in itself.
The main task of national economy’s development of any state is the achievement and
maintenance of high level of people life’s quality. In Latvia’s situation was and still is
needed in shortest time to approach the level that is in the world's industrial states. Its
implementation pattern in general outline is well known – highly productive work of the
working population, which by the intellectualization grade is similar to that in above
states. This condition is the starting point in order the company-produced products or
services would be competitive in the global system of market relations. By sticking to said,
the main task of privatization is to create conditions for formation of such business. Other,
already mentioned, although is important but not the main. Should be aware that
privatization can also withhold effect if other conditions are unfavorable. It cannot
eliminate the shortcomings that hinder business apart from form of ownership.
Privatization from a legal point of view is a unique buying and selling act. From a
single object and totality of them – from the view of national economy’s development
it is very important:
149



Was the act done on the right time and how it was committed;
How well is elected the subject of particular object’s privatization;
Does its ability and interest is underestimated adequately to ensure the
successful development of the object,
So that the incorporated various additional liabilities in the privatization
contracts would not restrict the new owner rights to choose the most rational
option of object’s development.

The biggest part of state and municipality asset units in full or in part, by the year
2000 has already been privatized, therefore analyzed will be transactions done during
this period of time. All governments that operated in the end of 90-ties and in the
beginning of 21st century as one of their main tasks declared the completion of
privatization process. Neither of them has completely fulfilled these obligations.
Apparently it is not coincidence, since it is not proved that all objects must be
privatized. As we mentioned before, privatization is not an end in itself but only one
of means of national economy’s development.
The results of done rearrangements we will view from three aspects:
1. Number of privatized objects what is characterizing the amount of done work;
2. The change of property forms’ role in national economy; and
3. How these rearrangements affected national economy’s development, altered its
ability to function in the global system of market relations.
The Privatization Agency (LPA) was launched in the middle of 1994th. It implemented
not only the state asset units but also other activities what are associated with the
management and rearrangement, including the establishment and liquidation of statute
companies. Overall picture of the LPA's scope of work provides the first table.
Table 1
Th e nu mb er of sign ed pur chase agreemen ts of Priv atization ag ency
Year
Sold
objects
Liquidated
objects
1994
1995
1996
1997
1998
1999
2000
Total
14
231
273
313
178
43
67
1119
3
49
615
652
133
177
95
1724
Lease
with
buyout
22
95
51
23
13
4
1
209
Real
estate
4
8
4
5
13
25
35
94
Parts of
denationalized
companies
–
3
7
4
6
4
24
Establishment
of statute
companies
–
32
14
30
24
7
9
116
Total
43
418
964
1027
367
260
207
3286
Source: The course of privatization process in Latvia in year 2000. Central Statistical Bureau
of Latvia, Riga, April 2001st.
Till the year 2000 were signed privatization, liquidation and other purchase
agreements for total amount of LVL 266.1 million. Evaluating the progress in definite
150
period from the quantitative point of view, have to admit, that the conversion of more
than three thousand objects of state property, LPA has done a significant amount of
work. Attention, however, bounds the fact that more than a half (54.7 %) of signed
purchase agreements are associated with the company winding up, but their part of the
total sales price of objects was 4.6 %. Recognizing that the losses in pace of radical
transformation of economy are inevitable, however, cannot be regarded as a normal
situation that in the result of liquidation the amount of sold object are greater than
privatized. The method which was implemented in Latvia’s national economy has
resulted in a disproportionately large loss of economic potential what was created by
the previous system.
Reason finding is not the task of this article. I would add only that the LPA have to
undertake a part of blame with other institutions, which apparently was not always
able to choose the optimum time, methods and subjects of privatization.
In expression of value the majority of privatization results shapes signed contracts
for the sale of state asset units. Their distribution in types of economic activities is
shown in table 2nd table.
Firstly should specify that the total number of privatized objects in the 2nd table
which is obtained by summing showed in individual fields, slightly differs from that
what is shown in the summary table of the above source. Obviously, the statistical
tables are not properly harmonized. Since the deviation is small (~ 2 %), in the
following analysis we will ignore it. To get a fuller picture of the 1099 LPA sold
objects we should add 183, which implemented the Ministry of Agriculture. Thus, the
total number reaches 1282. This addition increases the number of certain fields of
privatized objects shown in the table: agriculture and forestry for 36; manufacturing
industry – 69; construction – 18; transport – 10 and in other activities (including multifields) by 50 objects. Since the sale prices of them are not specified, in the 2nd table we
did not include these companies. The privatization of small and medium enterprises in
general has been completed. In the middle of 2002nd has been realized the privatization
of Latvian shipping company.
Form the LPA income for sold objects more than half (58.5 %) created
privatization certificates. The relations of cash and privatization certificates through
types of economic activities fundamentally differ. The fluctuations of parts of
privatization certificates are surprisingly large, from 0.1 % (electricity, gas supply and
water supply) to 90 % (financial intermediation). A small part of the certificate in the
first case is explained by the fact that until 2001st the main companies of this field yet
had not been privatized. Disproportionately large part of privatization certificates in
the privatization of financial intermediary object (a bank) is hardly to understand and
economically hard to verify. Apparently, some privatization subjects have successfully
used the norms of the proper law, which for some people opened up extensive
commercial opportunities with these negotiable securities, which originally was
intended only as a tool for the wide participation of population in state and municipal
property privatization.
151
Table 2
Priv atization Ag en cy’s nu mb er o f so ld obj ects and prof it of sale s of them,
1994 t h – 2000 t h
Field
Agriculture
and forestry
Fishing
Mining
industry
Manufacturing
industry
Electricity,
gas, water
Construction
Trade
Petrol filling
stations
Service
stations
Pharmacies
Hotels
and
restaurants
Transport
Financial
intermediation
Business with
real estate
State
administration
and defense
Education
Health care
Other public
utilities
and
social services
Other activities
Total
59
Sales rice
thousand
LVL
7109.3
Means of payment,
%
LVL Certificates
21.7
78.3
In percentage of total
income
Total LVL Certificates
3.42
1.79
4.57
2
10
100.0
2791.9
20.0
27.8
80.0
72.2
0.05
1.34
0.02
0.90
0.07
1.66
243
102745.3
32.9
67.1
49.44
39.22
56.68
3
6757.5
99.9
0.1
3.25
7.83
0.01
79
80
32
9119.4
7559.5
1751.4
23.2
41.0
466.9
76.8
59.0
33.1
4.39
3.73
0.84
2.45
3.69
1.39
5.76
3.76
0.49
25
654.1
38.8
61.2
0.31
0.29
0.33
223
9
3188.2
329.9
31.8
24.2
68.2
75.8
1.53
0.16
1.18
0.09
1.79
0.21
63
1
48499.7
385.0
61.1
10.0
38.9
90.9
23.34
0.19
34.36
0.04
15.53
0.28
93
6136.5
32.1
67.9
2,95
2.28
3.43
64
1202.8
59.2
40.8
0.58
0.83
0.40
11
10
21
882.9
1959.9
1340.0
35.2
17.3
47.3
64.8
82.7
52.9
0.42
0.94
0.64
0.36
0.39
0.73
0.47
1.33
0.58
71
1099
5104.1
207817.3
36.2
41.6
63.5
58.4
2.46
100.0
2.16
100.0
2.67
100.0
Number
of Latvia, Riga, April 2000th.
The privatization of municipal asset units is implemented by the appropriate
municipal authorities, under the general provisions of above law. Results of the
privatization of these objects are shown in the third table.
152
Table 3
Priv atization of mun icip a l asset units
Year
1992
1993
1994
1995
1996
1997
1998
1999
2000
Total
Number of
objects
302
423
231
68
45
45
48
49
66
1277
Of them in:
Realization prize
Public
Customer thousands, LVL
Trade
catering
services
157
29
116
1350
189
42
192
3871
125
31
75
4044
29
8
31
1188
24
8
13
2245
19
6
20
1263
34
5
9
874
25
4
19
4144
45
3
18
3139
647
167
493
22122
Part of
privatization
certificates, %
–
–
1,9
4,9
18,9
45,8
58,5
77,4
63,5
31,0
of Latvia, Riga, April 2001st.
Although the number of privatized objects by the local authorities is slightly larger
than the LPA realized, the total price of its sale was only 10.6 % from the proper
indicator of the privatization of state asset units, including for money privatized
17.7 % and for privatization certificates – 5.6 %. The last largely is explainable due to
the fact that the privatization of these objects began before the emission of
privatization. Summing all the above, in the privatization process in the result of done
work of involved organizations sold 2723 and to liquidated 1724 objects.
2. Dominance of private property
For the characterization of private sector’s role in the national economy we will use
two parameters: the employment of population and gross domestic product.
In the period of reorganization decrease of employment were noticed, especially in
the period before the beginning of massive privatization of state asset units. The
number of employed population from the 1992nd to 1996th reduced by 276 thousand or
about 21.3 %. The total number of population during this period reduced for about
5.4%. (Central Statistical Bureau of Latvia, 2000; Sweder van Wijnbergen, 1993,
p. 23). After a slight increase in the 1997th (for 4.3 %) the number of working
population continued to reduce, the lowest indicator (of 941 thousand) reached in the
2000th. In the next year (2001st) slightly (about 21 thousand) increased by 1.4 % over
reaching the level of 1996th (Central Statistical Bureau of Latvia, 2001). That proves
that the process of changes what was related with the national economy’s
transformation has completed. The number of employees in the private sector
increased from 531 thousand in 1992nd to 741 thousand in 1999th. The specific weight
153
of employees of this sector in total accordingly was 41 % and 71 % (Ministry of
Economics of the Republic of Latvia, 2002).
While increasing the part of private capital-based companies went up their meaning
in gross domestic product (GDP) development. The main part of GDP makes the
national economy’s created aggregate of added value. The role of private sector in
shaping of added value in economic activity’s sectors is reflected in the fourth table.
In the fields of goods production, as well as in the fields, which offer paid services,
with some exceptions, the private sector is all-embracing. The exception is electric
power, gas and water supply industries. The specificity of electricity and water supply
industries and complicated role in the development of national economy and certain
regions and in solving of social problems inconvenience privatization process of them.
Private business priorities in this sphere are not as strong as they are in other fields of
goods production.
In the transport and communication field is high specific weight of public-sector is
it related with the prolonged privatization of Latvian shipping company, the social
transport companies which belongs to municipalities, as well as the fact that in the
statistics Lattelekom is perceived as a state’s company because the majority of capital
still belongs to state.
Private business covers almost all national economy’s fields, except the
administration of the state. Significantly, that this sector's role gradually increases also
in such fields, that in the past were typically in the competence of the state, as
education and health care.
Table 4
Th e p ar t of pr iv a te s e ctor in the add ed v a lue in th e f ie ld s of n a tion a l
econo my 1994 t h to 2001 s t , %
The total of national economy;
from it in separated types of
activity
Agriculture, hunting
1994th
1995th
1997th
1999th
2001st
37
53
62
66
69
81
88
91
91
91
Fishing
26
37
77
92
92
Mining industry
18
35
85
97
99
Manufacturing industry
24
71
90
99
99
Electricity, gas and water supply
1
2
8
12
20
Construction
50
91
98
99
99
Trade
68
93
98
99
99
Hotels and restaurants
56
78
92
92
92
Transport and communications
19
25
41
46
55
154
1994
financial intermediation
th
1995
th
1997
th
1999
th
2001
46
73
84
84
86
39
49
67
73
78
9
15
22
26
26
Education
2
4
4
11
12
Other services
17
39
58
63
63
operations with real estate and
other business activities
Health and social care
st
Source: Report on the national economy of Latvia. Ministry of Economics of the Republic of
Latvia. Riga, 1999th December and 2002nd June.
3. The aspect of privatization quality
That fact, that in Latvia in late nineties was created nation economy based on
private capital, is the quantitative result of proprietary reorganization process. More
complicated is to assess the quality of done reorganization or how it affected the
national economy’s development, the overcoming of its backwardness. In this area it
is hard to give a clear positive rating. Latvia, as we know, by the country's economic
potential (measuring it by GDP per capita) among countries, which in December of
2002nd received an invitation to join the EU, steady takes the last place, and it is well
behind the other two Baltic countries. Rises question: whether the creation of such a
situation has connection with the implementation of privatization? Denying such link
would be denied also the role of private property in economic potential’s increasing
and privatization would become an end in itself.
Without going to the root of the matter, as already mentioned, the weakness of
implementation of privatization in Latvia was the lack of a clear target. From in the
law “on privatization of state and municipal asset units” formulated objective a special
attention links the thesis that private capital will act in the interests of the national
economy of Latvia. It entirely naturally in the first place plants its own, private
interests and uses all opportunity to meet them. For the mistakes made in the
privatization process have to pay dearly. The most outstanding examples there are
liabilities or waivers of the shareholder's rights that state has undertaken by signing the
privatization agreements with the “Latvijas Gāze” and “Ventspils Nafta”.
The interests of the state are met with appropriate taxes and well-paid work places.
In order the company could met these interests, the state must care for creation of
conditions for successful activity of it. Obviously it is too simplistic to look at
privatization only as the change of property’s form. One of the key tasks of it is to
implement such change of property’s form, which promotes formation of competitive
businesses. Looking back in history, we can say that not everything was done in order
to create the optimal conditions for new owners for successful business start-up.
155
Conclusions
1. A way too long was the time period, in which the companies were located in
status “privatized” (for example, the Latvian Shipping Company in that status was for
6 years). Such status of its uncertainty sometimes is described as “located prior to the
hell”. That significantly impeded activity of many companies and contributed the
collapse of them and entry of insolvency. It is no coincidence that now successfully
operates mainly the companies, which already before entering a “privatization” status
had talented executives. They also reached relatively rapid privatization realization, by
avoiding uncertainty of situation with all resulting consequences.
2. Privatized company's loading with the previous owner’s (state’s) accumulated
debts, which for many years slowing down its development. That fact, that for the debt
amount was accordingly reduced sales price, does not solve the problem, because the
existence of the debt limits entrepreneur’s possibilities to get great credits and do other
payment clearance. There was ignored the simple fact, that object to be privatized
sales its owner (state or local government), but not the object is selling himself with all
the obligations to its owner. In our survey what was carried out in the end of the 1997th
ascertained that such a commitment had half of information disclosed (34) companies.
3. The possibilities of company’s development reduces also the liabilities what is
enforced to it in respect to conservation of production’s profile, securing of work
places, investment in and the like what restricts the new owner's options of flexibility
in the situation of changing market. From the questionnaires submitted businesses
commitments to do investments were in 17 and to provide a certain number of work
places were in 23 companies.
4. The lack of selective access to attract foreign investors. The attraction of foreign
capital cannot be an end in itself. Its role should be valued not by the size of the
investment, but by the impact on national GDP growth. There is no justification for
objects of heritage value’s going to owners’ which are oriented in profit-maximization
and do not understand national meaning. Not everything can be sold to that who
promises to pay more.
References
Report on the national economy of Latvia. (1999). Ministry of Economics of the Republic of Latvia. Riga, 1999th
December.
Report on the national economy of Latvia. (2002). Ministry of Economics of the Republic of Latvia. Riga, 2002nd June.
Wijnbergen, S. Van. (1993). Enterprise reform in Eastern Europe. Economic of Transition. January.
The course of privatization process in Latvia in year 2000. (2000). Central Statistical Bureau of Latvia, Riga, April 2001st.
The course of privatization process in Latvia in year 2000. (2000). Central Statistical Bureau of Latvia, Riga, April 2000th.
156
ISSN 1392-3137. TILTAI, 2011, 1
RECENZIJOS
Stasys Vaitekūnas, Ramūnas Povilanskas. 2010. Turizmo ir kelionių geografija.
Monografija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 277 p.
Turizmo ir kelionių geografija labai įvairialypis reiškinys, padedantis geriau suprasti vykstančias permainas ir atsekti dėsningumus. Ji padeda ištirti regiono tinkamumą turizmo plėtrai, klasifikuoti regionus, vietoves ir turistines trasas. Taip pat tiria
turizmo įtaką regiono ūkiui. Todėl klaipėdiečių mokslininkų darbas gali būti vertinamas ir kaip naujas požiūris į jo vietą Lietuvos ūkio sistemoje.
S. Vaitekūno ir R. Povilansko monografija skirta ne tik turizmo specialistams, bet
ir aukštųjų bei specialiųjų mokyklų studentams. Knyga bus naudinga ir dėstytojams
rengiantis paskaitoms ir gilinant savo žinias. Monografija gali būti naudinga geografijos mokytojams, turizmo organizatorių ir agentūrų darbuotojams, kelionių vadovams,
gidams ir visiems besidomintiesiems turizmo klausimais.
Monografiją sudaro vienuolika skyrių. Pabaigoje aptartos turizmo plėtros perspektyvos.
Pirmame skyriuje autoriai nagrinėja turizmo ir turisto sąvokas. Pirmame poskyryje
pateikiamos skirtingų autorių su šiuo reiškiniu susijusios nuomonės. Knygoje kitu
žvilgsniu pažvelgta į turisto charakteristiką. Pabandyta atskleisti jo asmenines savybes, kurios leidžia formuoti pasiūlą, numatyti paklausą. Antrame poskyryje autoriai
aptaria turizmo geografijos sampratą. Trečiame poskyryje aptarti turizmą skatinantys
ir stabdantys veiksniai.
Labai naudingas ir ketvirtas poskyris, kuriame autoriai atskleidžia turistų socialinius ir ekonominius ypatumus, atsižvelgiant į šalį. Pateikti turistų tipai, išskirti pagal
kelionės motyvus ir keliavimo būdą. Penktame poskyryje aptariama turistinių vietovių
geografinės padėties reikšmė turizmui. Verta pabrėžti, kad būtent geografinė padėtis ir
išteklių gausa ar jų nebuvimas turi įtakos turisto pasirinkimui. Vietovės, kurios pasižymi jų gausa ir įvairove, turi didesnę paklausą, ypač tarp masinių turistų. Šeštame
poskyryje aptariama transporto plėtros reikšmė turizmo ir kelionių geografijai.
Antrą monografijos skyrių „Gamtos turizmo geografija“ autoriai pradeda nuo gamtinių turistinių išteklių apžvalgos. Skyriaus antrame poskyryje nagrinėjama klimato
reikšmė turizmo geografijai. Autoriai analizuoja klimato įtaką turistų kelionių krypčių,
kelionių laiko ir jo trukmės pasirinkimui. Tai naujovė tokio tipo literatūroje.
Ypač įdomu, kad buvo aptarta vėjo įtaka poilsiautojų savijautai. Ketvirtame poskyryje autoriai pabrėžia kalnų klimato įtaką turizmo plėtrai. Gana daug vietos skirta kalnų kurortams, jų sampratai. Knygoje aptariama kraštovaizdžio vieta plėtojant turizmą
ir jo įtaka renkantis kelionės kryptį.
Monografijoje gana daug dėmesio skirta endeminėms ir charizmatinėms augalų ir
gyvūnų rūšims, kaip gamtinio turizmo traukos objektams. Apžvelgiami miškai, kaip
gamtinio turizmo ištekliai, jų įvairovė ir populiarumas tarp turistų. Vadovėlyje supažindinama su vandens išteklių įvairove, paminėti svarbiausi gamtinio turizmo traukos
centrai. Akcentuojama, kad pastaraisiais metais turizmas sparčiai vystosi: salose, deltose, lagūnose ir nerijose. Trumpai apžvelgiama jūra, kaip vienas populiariausių van157
RECENZIJOS
dens turizmo išteklių. Akcentuojama pajūrio zonų plėtra ir kurortų kūrimasis. Apžvelgiamos vandenyno naudojimo gamtinio turizmo plėtrai galimybės. Skyriaus pabaigoje
minimas darnaus turizmo poreikis šiose „pažeidžiamose“ teritorijose. Šiame poskyryje
glaustai aptariama viena galimų turistinio aktyvumo formų šiuose regionuose, būtent
gyvosios gamtos stebėjimas (ekologinis turizmas).
Trečią skyrių autoriai skiria žmonijos sukurtų kultūros išteklių geografijai. Pirmame
poskyryje aptariamas kultūros paveldo išteklių naudojimas turizmo ir kelionių geografijai.
Nemažai dėmesio skiriama vienam iš kultūrinio turizmo porūšių – paveldo turizmui (tai
priskiriama elitiniam keliavimui, nes tarp šių turistų yra daugiausiai žmonių, turinčių aukštąjį išsilavinimą ir gana daug žinių). Aptariami jo ištekliai ir pagrindiniai objektai pasaulyje bei Lietuvoje. Daug dėmesio skiriama pagrindiniam paveldo turizmo kokybės ženklui –
objektų autentiškumui, kuris paprastai užtikrina jų populiarumą tarp turistų (ypač kultūrinių). Akcentuojama, kad gana dažnai objektai restauruojami arba įrengiami nesilaikant
istorinio konteksto, iškraipomas jų autentiškumas (istorija pagražinama, nutylimi „nepatogūs“ faktai). Iškeliama ir dar viena problema, susijusi su paveldo turizmo objektų autentiškumu, – komercializavimas. Dažnai organizatoriai, kurdami patrauklų turistinį produktą,
pamiršta apie jo kultūrinę ir istorinę vertę.
Trečiame skyriuje autoriai apžvelgia renginių turizmą, kuris Lietuvoje vis populiarėja, ir savitą jo rūšį – ūkio plėtros parodas, kaip turistinį objektą. Kaip rodo statistiniai
duomenys, didžiąsias ir populiariąsias parodas bei muges, pripažintas pasaulyje, aplanko
gausybė žmonių (dalis jų atvyksta ne tik darbo reikalais, bet ir norėdami pamatyti tokio
dydžio renginį). Monografijoje nagrinėjami dar keli kultūrinio turizmo porūšiai – meno
ir muziejinis turizmas (tai gana savita turizmo rūšis, dažniausiai jų klientais tampa
moksleivių ar organizuotos turistų grupės). Čia vertėtų akcentuoti muziejų svarbą pateikiant kultūrinį palikimą, nes jų kolekcijose dažnai išsaugoti vienetiniai eksponatai, kurie
padeda suprasti laikmečių kaitą. Muziejų eksponatai ypač vertingi, nes atrenkami kompetentingų ekspertų, tai vertingiausi tam tikrų epochų atspindžiai. Šiame skyriuje apžvelgiamas ir dalykinis turizmas. Jis svarbus tuo, kad dalykinių susitikimų turizmas šiais
laikais yra ypač sparčiai besivystanti šaka, susijusi su daugelio žmonių darbo reikalais ir
padidėjusiu mobilumu, patogesnėmis susisiekimo priemonėmis.
Monografijoje autoriai aptaria miestų turizmą, kuris Lietuvoje mažai tyrinėjamas,
nors tai labai perspektyvi kelionių rūšis. Atsirandant pigiems skrydžiams, kuriuos ypač
mėgsta jaunimas, ši turizmo rūšis turi palankią terpę plėtrai. Svarbu pabrėžti, kad šia
turizmo rūšimi domisi ne tik masiniai, bet ir „kultūriniai“ turistai. Šiuo požiūriu miestai suteikia platų pramogų diapazoną – nuo meno galerijų iki prekybos centrų lankymo. Paanalizavę užsienio kelionių pasiūlą, pamatytume, kad beveik visur įtraukiamas
bent vienas didesnis miestas. Šiame skyriuje autoriai nagrinėja ir dar kelis populiariausius masinių turistų traukos objektus – pramogų centrus ir parkus.
Minimos ir turtingesnių turistų lankymosi vietos: balneologiniai kurortai ir SPA.
Pastaruoju laikotarpiu žmonės vis daugiau dėmesio skiria sveikai gyvensenai, kas skatina sveikatingumo turizmo plėtrą. Ši turizmo rūšis dar tik prieš porą dešimtmečių
(apie 1990 metus) išsiskyrė iš bendro turizmo konteksto. Didžiosios Britanijos turizmo
specialistai prognozuoja, kad ji yra viena perspektyviausių. Ne tik todėl, kad sparčiai
auga pragyvenimo lygis, bet ir dėl vykstančių demografinių permainų (gyventojų de158
RECENZIJOS
mografinis senėjimas ir vidutinės gyvenimo trukmės ilgėjimas). Šiame poskyryje kalbama ir apie golfo laukus, kaip populiarėjančią turizmo ir sporto pramogą. Autoriai
gana išsamiai nagrinėjo kurorto sąvoką. Didelis monografijos privalumas – autoriai
apžvelgė jūrinį ir upinį kruizinį turizmą. Kadangi Lietuva yra jūrų šalis, ši turizmo
rūšis jai ypač aktuali, tuo labiau, kad čia ji neturi jokių senesnių tradicijų.
Verta paminėti dešimtą poskyrį, kur apžvelgiamos gana kontraversiškos, bet įdomios
turizmo rūšys, būtent – azartinių lošimų ir sekso turizmas. Sekso turizmas – aktuali tema,
neretai tampanti tabu, ypač Vidurio Europos šalyse. Paskutiniuose poskyriuose autoriai
trumpai aptaria jaunavedžių ir piligrimines kelionės. Skaitant šį poskyrį kyla abejonių, ar iš
tiesų nereikėjo šių turizmo rūšių išskirti. Toks išskyrimas būtų naudingas, nes piligrimystė
(religinis turizmas) yra plačiai nagrinėjama tema, kuriai verta skirti daugiau dėmesio. Žymiausių piligriminių vietų lankymas nemažėja, be to, atsiranda naujų kulto vietų. Tuo tarpu jaunavedžių povestuvinių kelionių motyvai ir kryptys veda visai į kitus regionus, skiriasi ir keliavimo būdai bei kelionių patogumas, kelionės turinys.
Šis skyrius baigiamas teminiais keliais. Šioje vietoje buvo galima šiek tiek plačiau
panagrinėti kulinarinio turizmo geografiją. Kadangi, kaip rodo statistika, vis daugiau
žmonių kelionę renkasi pagal šalies virtuvės ypatumus, neretai valgis tampa kelionės
prioritetu. Autoriai galėjo paminėti ir Lietuvos, t. y. savo krašto, kulinarinį paveldą,
kuris skiriasi ne tik nuo kaimyninių valstybių, bet ir atskiruose regionuose – Aukštaitijoje, Žemaitijoje, Dzūkijoje.
Ketvirtas skyrius skirtas turizmo regionų geografijai. Jis pradedamas turizmo regionų sampratos analize ir rajonavimo problema. Galima pritarti autoriams, kad turizmo rajonavimo problema iš tikrųjų yra sudėtinga, juolab kad įvairios institucijos taiko
skirtingą metodiką, skirtingai supranta turistinį regioną. Tai iš dalies lemia ir šių institucijų pakraipa, noras didesnį dėmesį skirti kuriai nors specifinei turizmo rūšiai.
Nuo penkto knygos skyriaus autoriai nagrinėja konkrečius regionus, pradėdami nuo
artimiausio Lietuvai Europos regiono. Apžvelgiama kurortų ir SPA centrų geografija.
Nagrinėjamas Europos jūrinių ir upinių kruizų organizavimas, jų galimybės ir problemos. Autoriai viename iš poskyrių apžvelgia turizmo geografiją ekonomiškai stipriose
Vakarų Europos šalyse (Prancūzija, Didžioji Britanija, Vokietija, Lenkija, Čekija, Slovakija, Vengrija, Rumunija, Balkanų šalys, Bulgarija, Kroatija, Viduržemio jūros šalys, Ispanija, Italija, Graikija), kurių turtingas kultūros ir istorinis paveldas. Vienas
ryškiausių šio skyriaus privalumų – po kiekvieno poskyrio glaustai aptariama nagrinėjamų valstybių turizmo politika (įdomi Čekijos apžvalga, šiame poskyryje pateikiama
šios valstybės turizmo galimybių SSGG analizė). Atskirame poskyryje nagrinėjamas
turizmas Viduržemio jūros ir Makaronezijos salose. Apžvelgiama turizmo geografija
Šiaurės Europos (Norvegija, Švedija, Suomija, Islandija, Danija) ir Baltijos šalyse
(Lietuva, Latvija, Estija). Atskirame poskyryje nagrinėjama turizmo situacija Baltijos
jūros salose. Salų turizmo išskyrimas, atskiriant jas nuo vienos ar kitos valstybės, gali
būti įvairiai vertinamas, bet autoriai įrodo, kad salų gyvenimas dažnai labai savitas ir
skiriasi nuo žemyninės dalies.
Šeštame monografijos skyriuje nagrinėjami Nepriklausomų Valstybės Sąjungų turizmo arealai. Atskirai apžvelgiama Lietuva, lyg ir primirštos, bet turizmo požiūriu
įdomios valstybės ir regionai: Rusija, Ukraina, Baltarusija, Užkaukazė, Armėnija,
159
RECENZIJOS
Azerbaidžanas, Gruzija, trumpai Centrinės (Vidurinės) Azijos šalys, tokios, kaip Kazachstanas, Kirgizija, Tadžikija, Turkmėnija, Uzbekija. Šiame skyriuje apžvelgiamas
ne tik gamtinis ir kultūrinis potencialas, bet ir šalyse vykdoma turizmo politika, aptariamos turizmo šiose šalyse ugdymo problemos.
Septintas knygos skyrius skirtas Pietų Azijos turizmo geografijai. Autoriai atskirai apžvelgė: Turkiją, Šiaurės Afriką, Egiptą, Tunisą, Maroką. Jie surinko informacijos apie
Artimųjų Rytų turizmo geografiją (pasirinko Izraelį). Verta paminėti, kad paskutiniuose
šio skyriaus poskyriuose nagrinėtos ir šios Artimųjų Rytų šalys: Jungtiniai Arabų Emyratai, Iranas, Jordanija, Pietų Azijos šalys: Indija, Šri Lanka, Maldyvai, Nepalas.
Aštuntas vadovėlio skyrius supažindina skaitytojus su Rytų Azija. Išskiriama Šiaurės Rytų Azija: Kinija, Japonija, paminint ir Korėją, Taivanį. Pateikiama informacija
ne tik apie turizmo geografiją, parodant jos unikalumą, išskirtinumą, bet ir skiriamos
joms būdingos turizmo rūšys (didmiesčių, artimųjų ir giminių lankymo turizmas). Atskirai nagrinėjama Pietryčių Azijos (Tailandas, Indonezija, Malaizija, Singapūras,
Kambodža, Laosas, Vietnamas) turizmo geografija.
Devintą skyrių autoriai skiria Australijos ir Okeanijos turizmo geografijai. Atskiruose poskyriuose apžvelgiama europiečiams egzotika tapusios Australija, Naujoji
Zelandija ir Havajai.
Priešpaskutiniame, dešimtame, skyriuje apžvelgiama Šiaurės (Jungtinės Amerikos
Valstijos, Kanada) ir Pietų Amerikos (Brazilija, Peru, Venesuela ir Čilė) turizmo geografija. Atskirame poskyryje nagrinėjamos Centrinė Amerika (Meksika, Kosta Rika)
ir Antilų salos.
Paskutinis, vienuoliktasis, skyrius skirtas Afrikos (į pietus nuo Sacharos) turizmo
geografijai. Iš pradžių aptartas šio regiono gamtinis ir kultūrinis turistinių išteklių potencialas. Išskiriama Pietų Afrika ir šios valstybės: Pietų Afrikos Respublika, Botsvana ir Namibija, verta paminėti ir paskutiniame poskyryje apžvelgtą Rytų Afrikos regioną Keniją.
Vadovėlis baigiamas turizmo plėtros perspektyvomis. Autoriai akcentuoja, kad turistų skaičius ateityje didės. Tai verčia turizmo srityje dirbančius žmones taikytis prie
permainų, pabrėžiama, kad būtina rūpintis teikiamų paslaugų kokybe, jų įvairove. Minima, kad turizmo sektoriaus plėtrai įtakos turi turizmo politika ir teisinė bazė. Ne
mažesnę reikšmę turizmo plėtrai turi ir vietinių gyventojų (bendruomenių) požiūris į
turistus. Įtakos ateityje turės ir kintantys turistų motyvai, prioritetai, gyvenimo būdas.
Tai paveiks kelionių tikslus ir kryptis, keliavimo būdus.
Ateityje, leidžiant naujus leidimus, šią monografiją galima būtų papildyti skyreliu
apie turistinę literatūrą (kelionių vadovai, jų klasifikacija ir populiariausios leidyklos)
ir žemėlapius (jų klasifikavimas). Ateityje, tobulinant tokio tipo leidinius, galima būtų
pasiūlyti naudoti daugiau žemėlapių – regioninių ir teminių.
Taigi ši monografija – pirmoji originali lietuviška publikacija, kuri suteiks turizmą
studijuojantiems studentams ir šioje srityje dirbantiems specialistams svarbios informacijos apie turizmo bei kelionių geografiją, kelionių ypatumus, jų organizavimo
veiksnius. Studentai galės sėkmingai pasinaudoti mokslininkų sukaupta informacija
rengdamiesi egzaminams ir rašydami darbus. Turizmo organizatoriai turėtų atkreipti
dėmesį į autorių pateiktus turizmo veiksnius: kelionių organizatorių profesionalumas,
160
RECENZIJOS
gidų ir kitų specialistų kvalifikacija, turistus priimančių bendruomenių svetingumas,
kelionių laiko parinkimas, turistų amžius, išsimokslinimas, interesai (pastarieji Lietuvos turizmo sektoriuje ypač aktualūs). Ši knyga gali būti naudingas ir su šalimi, į kurią
ketina vykti atostogauti, norintiems susipažinti turistams, kaip vadovėlis, pradžiamokslis būsimoms kelionėms. Ji leis geriau suvokti kelionės prasmę, jos visokeriopo
išnaudojimo galimybes.
Dr. Brigita Žuromskaitė
Mykolo Romerio universitetas
161
RECENZIJOS
162
ISSN 1392-3137. TILTAI, 2011, 1
EUROPOS MOKSLO KONTEKSTAS JŪRINĖJE EDUKACIJOJE
Lileikis, S. (2011). Kultūrinės ir psichosocialinės jūrinės edukacijos metodologiniai
metmenys. Monografija. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla.
Neseniai Klaipėdos universiteto leidykla išleido socialinių mokslų daktaro Sauliaus
Lileikio mokslinę monografiją „Kultūrinės ir psichosocialinės jūrinės edukacijos metodologiniai metmenys“. Monografijos anotacijoje rašoma, kad jos pagrindą sudaro
mokslinis tyrimas, kurio objektas – vertybinis asmenybės santykis su jūra metodologiniu kultūrinės ir psichosocialinės edukacijos lygmeniu.
Idealiuoju ugdymo požiūriu asmenybės vertybinio santykio su jūra metodologinio pobūdžio klausimai monografijoje tiriami įvairiais aspektais: aptariami jūrinio mentaliteto
dvasios kultūros raiškos bruožai, apibūdinamas ekstremalaus jūrininkų darbo psichoedukacinis kontekstas, atskleidžiama socialinė komunikacija multikultūrinėje jūrininkystėje,
tarptautinės jūrininkų sielovados teorijos ir praktikos ryšys. Jūrinio asmenybės ugdymo
metodologiniai metmenys konceptualiuoju ir empiriniu lygmenimis teikiami bei vertinami
šių laikų jūrininkystės tikrovės aksiologinės reikšmės sąlygomis.
Mokslinė marinistika Lietuvos, jūrinės valstybės, andragogikoje – beveik nekelta
problema. Todėl S. Lileikio mokslinių jūrinės edukacijos teorinių ir empirinių tyrimų
iškėlimas į metodologinį lygmenį Europos kontekste yra naujas, labai aktualus ir savalaikis. Atsižvelgdamas į tai, kad jūrinis asmenybės ugdymas kompleksiniu požiūriu
grindžiamas visų žmogaus galių plėtotės koncepcija, autorius sėkmingai aktualizuoja
fiziologinių, psichologinių ir dvasinių asmens poreikių edukacinio tenkinimo, sąveikaujant su jūra, galimybę.
Orientuojantis į lietuvių bei gausius užsienio mokslinės marinistikos tyrimų duomenis ir remiantis edukologijai priimtina epistemologine tyrimų baze, korektiškai suformuluota mokslinė problema, kurią sudaro vertybinio asmenybės santykio su jūra
raiška metodologiniu lygmeniu ir adekvačiai daugiadalykiniu lygmeniu monografijoje
susisteminti kultūriniai psichosocialiniai šio santykio ugdomojo pobūdžio parametrai.
Pirma. Jūrinės edukacijos požiūriu monografijoje atskleisti jūrinio mentaliteto
dvasios kultūros bruožai, apibūdinta jūrinė mintis, siejant ją su Europos kultūros sakralinėmis ištakomis, apibrėžti jūrinio lietuvių mentaliteto mitologiniai kontūrai.
Viduržemio jūros baseino krikščionėjanti civilizacija prieš du tūkstantmečius pamažu pradėjo įgyti europietiško mentaliteto bruožų: istorinės tradicijos dėsningos raidos sampratą, išsilaisvinimą iš gamtos vergijos, dvasios gelmę ir kilnesnį kūrybiškumą, apsisprendimo bei pasirinkimo laisvę, demokratinio valdymo realizacijos idėjinę
bazę. Jų pagrindu reiškiasi naujausių laikų Europos sąmonės sakralumo požymiai.
Monografijoje atskleista, kad visame Šventajame Rašte galima sekti jūrine linija.
Reikšminga, kad žodžiu jūra daugiausia reiškiama Dievo galybė, kiek mažiau – geografinis matmuo. Biblija natūraliai atspindi ir drauge patvirtina jūros bei jūrinės aplinkos reikšmę Viduržemio jūros Europos civilizacijoje vystantis Šventajai istorijai ir
formuojantis jūrinį mentalitetą atitinkančiai sakralinei kultūrai.
163
RECENZIJA
Jūrinio lietuvių mentaliteto mitologinė analizė atskleidė, kad jūrinė lietuvių mitologija yra vos įžvelgiama. Vandenys lietuvių mitologijoje paprastai atstovauja pražūties
erdvei ir tik sausuma laikoma esanti dieviškos kilmės. Apskritai baltų gentys vandenį
gerbė ir teikė jam dieviškosios prasmės savybių. Jų tikėjimas vandens šventumu atsispindi Lietuvoje gausiuose hidronimuose, kurie turi šaknį švent-. Dažnai aptinkama
lietuvių mitų apie gyvąjį bei terapinį vandenį.
Vertingas pastebėjimas, kad pagoniškosios lietuvių sakmės, perduotos iš kartos į
kartą, yra natūraliai sumišusios su krikščioniškosios pasaulėžiūros bruožais. Etiologinių sakmių motyvai nėra pagoniškųjų laikų grynuoliai. Lietuvių sąmonė ir tradiciškai
perimtos etinės kategorijos realiai yra labiau krikščioniškos. Egzistuoja ryškus atotrūkis nuo ikikrikščioniškosios sąmonės. Senieji vandens tabu archetipai šiandien tik iš
dalies gali veikti lietuvio sąmonę. Krikščionybė ir ateizmas desakralizavo gamtą, o
nauja pasaulėjauta natūros atžvilgiu atveria palankesnes jūros apvaldymo perspektyvas. Prielaidas jūrinėje valstybėje ugdyti jūrinį mentalitetą ir jūrinę pilietinę sąmonę
sudaro praktinė jūrinė veikla ir susiformavusios jūrinės edukacijos tradicijos.
Antra. Egzistencinio jūrinio santykio pjūvio, jūros ir asmenybės psichoanalizės
lygmens tyrimu monografijoje išanalizuotas žmogaus santykio su jūra giluminis matmuo, atskleista jūrinio ugdymo psichofelicitologinė linija, įvertinta jūrinės studentų
savimonės ugdymosi būklė.
Jūros krantas egzistenciškai interpretuojamas įvairiomis asmenybei ugdyti reikšmingomis sąvokomis. Tai susitikimo, laikinumo, išsiskyrimo vieta. Krante kyla dviejų
to paties pasaulio dimensijų sąlyčio įtampa tarp buvimo ir judėjimo pirmyn, kur jau
nebe, bet kartu ir dar ne. Krantas, kaip neapibrėžta kategorija, yra realus, patikimas,
mistinis ir metafizinis ribos ženklas tarp natūros ir kultūros, vientisa natūralizmo ir
transcendentalumo opozicija, edukacinė transcendavimo ir laimės pajautos prielaida.
Jūros ir asmenybės santykio psichoanalizėje teikiama psichoanalitiniam ugdymui
reikšmingų įžvalgų, kad žmogaus dvasiai būdingi jo vidinio pasaulio ir jūros priekrantės atitikmens išgyvenimai. Plėtojama paralelė tarp jūros ir žmogaus sielos, pasąmonės, iš kurios į sąmonės sritį iškeliami seniai išgyventi konfliktai, bei motinos archetipo. Konstatuojamas pasąmoninis troškimas grįžti į motinos įsčias. Erotiniu ir mitologiniu lygmeniu apibūdinamas somatinis santykis su vandeniu. Psichoanalizė, ypač
psichoterapijos praktikoje, padeda suprasti žmogaus vidinį pasaulį, tobulėti.
Jūrinio ugdymo psichofelicitologinė linija nurodo, kad aktualu puoselėti jūrinę laimę, asmenybei vertybiškai sąveikaujant su jūra, atsižvelgiant į biologinį, psichologinį
ir dvasinį jūrinio ugdymo aspektą. Žmonėms siekiant subjektyviai suvokiamos laimės,
vertybinis jų ryšys su jūra išreiškia intensyvų santykį su jūros gėrybėmis, kurios gali
žmogui teikti laimę. Santykis su jūra išgyvenamas ambivalentiškai. Sąveikaujant su ja
rekreaciniu lygmeniu, konstatuojama jūrai būdinga magiška traukos galia.
S. Lileikio atliktas būsimų jūrininkų vertybinio santykio su jūra fenomenologinis
tyrimas atskleidė, kad išplaukusių jūreivystės studentų sąveika su jūra kognityviuoju
lygmeniu reiškiasi mąstymu apie namus, socialinę atskirtį, didesnę brandą, gyvenimo
įprasminimą. Studentams, esantiems prie jūros, būdingas mintinis atsipalaidavimas,
estetinės aplinkos, darbo jūroje, transcendavimo virš kasdienybės, tapsmo geresniu
žmogumi suvokimas.
164
RECENZIJA
Jūrininkams rengti aktualiu tyrimu nustatyta, kad emocinis būsimų jūrininkų ryšys
su jūra daugiausia reiškiasi baime, vienatve, namų ilgesiu. Būdami prie jūros studentai
paprastai išgyvena atsipalaidavimą, ramybę, kitus teigiamus ir neigiamus jausmus,
kurie kyla prisiminus darbą jūroje. Aspiraciniam studentų santykiui su jūra būdingi
jūrininko karjeros siekiai, gyvenimo planavimas, ryžtas asmenybiškai ir profesiškai
tobulėti. Būdami prie jūros jie siekia išplaukti, ryžtasi puoselėti dvasingumą, planuoja
karjerą. Vyraujančias su jūra susijusias jūreivystės studentų aspiracijas sudaro šeimai
išlaikyti reikšminga jūrininko karjera, noras pamatyti pasaulį, pažinti skirtingas etnokultūras. Jūrinis gyvenimo stilius daugiausia reiškiasi sunkiu atsakingu darbu, uždarbio leidimu krante, vyrišku elgesiu, socialiai reikšminga veikla, kelionėmis, jūrinėmis
tradicijomis.
Trečia. Profesinio rengimo požiūriu apibūdintas ekstremalaus jūrininkų darbo psichoedukacinis kontekstas, išryškinti emociniai jūrininkų išgyvenimai uždarose techninėse sistemose, išanalizuotos jūrininkų adaptacijos galimybės, apibūdintos jūrininkų
psichoprofilaktikos edukacinės gairės, atskleista būsimų jūrininkų psichoprofilaktinė
pozicija.
Monografijos autorius tyrimu nustatė, kad racionalizuojant darbo ir poilsio režimą,
galima valdyti monotonijos jausmą. Vienatvės būsena lemia abstraktesnio lygmens
egzistencinius prasminius klausimus, kuriems profesionaliai pasirengti tikslingai išnaudotinos sociohumanitarinių mokslų galimybės jūreivystės studijose. Adekvati savigarba ir dvasios turtingumas lemia sėkmingo vienišumo valdymo gebėjimus.
Komunikacinė jūrininkų elgsena kinta, ilgesnį laiką praleidus atskirtį išgyvenančioje izoliuotoje grupėje. Monografijoje aktualizuojama, kad pozityvi filosofija, elementarusis altruizmas, meilė savo darbui ir gebėjimas valdytis sunkiose situacijose pagrindžia psichologinį jūrininko parengtumą darbui socialinės atskirties sąlygomis. Privatumą ir asmenybiškumą saugantys skaitymo bei minčių rašymo procesai padeda ištverti socialinėje atskirtyje.
Darbo jūroje tyrimuose mokslininkai informacijos neapibrėžtumą aiškina kaip ryškų stresorių. S. Lileikio monografijoje išskirti jūrų pramonei būdingiausi su stresu susiję profesiniai veiksniai: ilgos darbo valandos, reguliarios jūrų versle vykstančios reformos, socialinė atskirtis, sudėtingos darbo sąlygos, ribotas laisvalaikis. Vis dėlto
žmogaus, kaip sistemos, psichofiziologiniai mechanizmai išgyvenant pavojų aktyvina
asmens veiklą, koncentruoja mąstymą. Savo darbą atitinkamai mylinčių jūrininkų pavojaus išgyvenimai sukuria iššūkių situacijas, kuriose kūrybiškai reikšdamiesi jie gali
išgyventi egzistencinį džiaugsmą, pagrindžiantį asmenybės vertybinio santykio su jūra
pozityviosios plėtotės edukacinio-psichofelicitologinio pobūdžio potencialą.
S. Lileikio atlikta jūrininkų adaptacijos darbe ir gyvenimo krante metaanalizė rodo,
kad egzistuoja asmens psichofiziologinio rezervo ribotumo problema, tačiau teisingos
jūrininkystės praktikos ir edukacijos metodologijos realizavimas ekstremaliomis sąlygomis lemia sėkmingą adaptaciją. Psichoprofilaktika kaip ekstremalaus santykio su
jūra vertybinio-psichosocialinio pobūdžio edukacinis kompensatorius iš dalies kompensuoja neigiamą ypatingo darbo jūroje poveikį. Reguliari psichoprofilaktikos edukacinių gairių sklaida jūreivystės studijose yra būtina.
165
RECENZIJA
Būsimų jūrininkų psichoprofilaktinės pozicijos tyrimu nustatyta, kad tendencijos
tirtose amžiaus grupėse yra panašios. Ankstyvosios jaunystės pabaigai atstovaujančių
pirmo kurso jūreivystės studentų atsakymuose dominuoja veikiau idealistinė jų profilaktinės pozicijos kryptis. Brandesnė ir praktiškesnė profilaktinė pozicija būdinga vidurinės jaunystės pradžios – trečio kurso – studentams.
Monografijoje teikiama aktualių tyrimais pagrįstų siūlymų jūreivystės studentų
profilaktinės pozicijos korekciniam ugdymui, kurį tikslinga organizuoti sportinio, meninio, autoriteto įtakos, gamtinio, estetinio, saikingumo, darbinio bei pasaulėžiūrinio
ugdymo kaip psichoprofilaktinio jų orientavimo kryptimis. Kilniai rūpindamiesi ekstremalaus savo darbo psichohigiena jūrininkai išlieka fiziškai ir dvasiškai sveiki, puoselėja teigiamą ryšį su artimaisiais, įžvelgia aplinkos grožį, puoselėja saikingumą,
dirbdami patiria pasitenkinimą, geba savo gyvenimą įprasminti pasirinktos filosofinės
ar religinės pasaulėžiūros pagrindu.
Ketvirta. Brėžiant socialinės komunikacijos multikultūrinėje jūrininkystėje liniją,
monografijoje išplėtota multikultūrinės jūrininkystės prognostinė prosocialumo ugdymo metodologija, nustatyta jūreivystės studentų komunikacinė pozicija, pagrįstai siūlomos edukacinės jos kaitos kryptys.
Socialinės komunikacijos multikultūrinėje jūrininkystėje lygmeniu nustatyti altruizmo ir jūrininkystės raidos dinamikos bruožai. Ontologinio altruizmo transcendentinis vertinimas tampa reikšmingas, kai giliai išgyvenama asmeninė kančia. Multikultūrinės jūrininkystės požiūriu pavieniai tautinių grupių mentaliteto skirtumai egzistuoja kaip tipiškos tendencijos, tačiau jų nedera absoliutinti. Istoriniai, ekonominiai ir etniniai veiksniai lemia multikultūrinės jūrininkystės dinamiką. Ontologiniu lygmeniu
tautiniai skirtumai esminių interkultūrinės jūrininkų komunikacijos barjerų nesudaro,
jiems esant platesnio intelektualinio akiračio. Edukaciniu požiūriu altruizmas, ypač
verbalinės komunikacijos logoterapiniu lygmeniu, gali reikštis kaip jūrininkų savitarpio kultūrinimo ir psichoprofilaktikos dalis.
Monografijoje keliama kilni ir gana nauja idėja, kad altruizmas, kaip elementaraus
bendradarbiavimo motyvas, yra natūralus ir praktiškai taikytinas užmezgant kontaktą
su kitu žmogumi. Autorius rekomenduoja, kad rengiant jūrininkus tikslinga formuoti
kompleksinę ir universalią altruizmo sampratą. Žmogiškajam veiksniui esmingai veikiant laivybos saugumą, jūrininkų rengimas turi būti (daug kur, ypač Rytų Europoje, ir
yra) visapusiškai orientuotas į technologinio ir dvasinio jūrininkų rengimo dermę,
šiuolaikiškai plėtojant jų psichosocialines kompetencijas dirbti multikultūrinėmis nūdienos globalizuoto verslo sąlygomis.
S. Lileikio atlikto komunikacinės būsimų jūrininkų pozicijos tyrimo rezultatai, pateikti monografijoje, rodo, kad šios pozicijos ir etninių, etinių, religinių bei politinių jų
nuostatų būklės tendencijas sudaro įvairūs problemišką tarpusavio bendravimą atspindintys rezultatai: apie komunikaciją, etinę, religinę, politinę pozicijas studentai daugiau žino, nei kokybiškai bendrauja. Teigiamai vertinami būsimų jūrininkų patiriami
pozityvūs emociniai išgyvenimai etninės, etinės ir politinės pozicijos atžvilgiu, tačiau
mažiau domimasi religine ir politine bendravimo partnerio pozicija.
Jūreivystės studentų komunikacinės pozicijos ir filosofinių jų nuostatų koreliacijoms būdingi dėsningumai atskleidė, kad siekdami bendrauti būsimi jūrininkai labiau
166
RECENZIJA
domisi etninėmis, etinėmis ir religinėmis partnerio nuostatomis, tačiau jiems nepavyksta savo žinių apie asmens nuostatas paversti sėkmingu tarpusavio bendravimu.
Emociniu lygmeniu nustatyta šiek tiek ryškesnė tautinės diskriminacijos tendencija,
nes studentai geriau jaučiasi bendraudami etinių, religinių, iš dalies politinių nuostatų
pagrindu, blogiau – etninių. Netolerantiškas respondentų požiūris į etnines, neretai –
religines bendravimo partnerių nuostatas negali praturtinti jų komunikacijos. Todėl
autorius tikslingai siūlo labiau puoselėjant tolerancijos dvasią tobulinti būsimų jūrininkų komunikacijos kompetencijų ugdymą.
Penkta. Jūrininkų sielovados požiūriu atskleistas konceptualusis jūrininkų sielovados pagrindas, nustatytos jūrininkų sielovados raidos tendencijos, išryškinti šiuolaikinės jūrininkų sielovados praktikos momentai, diagnozuota būsimų jūrininkų psichinės
savireguliacijos būklė.
Išanalizavęs konceptualųjį jūrininkų sielovados pagrindą, S. Lileikis teigiamai vertina pozityvų žmogiškojo veiksnio pastoracinį stiprinimą, siekiant užtikrinti didesnį
laivo įgulos ir technikos saugumą jūroje metodologiniu žmogaus fiziologinės, psichologinės, dvasinės prigimties poreikių ir asmenybės koegzistencinės-transcendentinės
paskirties požiūriu. Lietuvos andragogikos kontekste labai vertinga nauja mintis, kad
sielovadinę veiklą galima laikyti jūrininko asmenybės visapusiško ugdymo veiksniu.
Monografijoje konstatuojama, kad praktinės jūrininkų sielovados raidos pradžioje jūrininkai remti neorganizuotai. Nors Bažnyčia vykdė rūpinimosi vargšais misiją, tačiau
ankstyvaisiais viduramžiais dar nebuvo susiformavęs teigiamas požiūris į krikščioniškosiomis vertybėmis grįstą paramą jūrininkams dėl abipusio nepažinimo. Vėlyvaisiais viduramžiais organizuočiau kelti jūrininkų socialinių garantijų klausimai, kūrėsi laivų savininkų organizacijos jūrininkams remti. Poreformacinėje epochoje protestantiškoji
krikščionybės šaka rūpinosi tenkinti socialinius-buitinius jūrininkų poreikius.
XIX amžiuje globos, švietimo, slaugos funkcijos perkeltos į jūrininkų namus. Vis daugiau steigta sielovadinių Jūrininkų misijų jūrinėse pasaulio valstybėse. XX amžiuje evangeliškųjų ir katalikiškųjų jūrininkų misijų veikla tapo intensyvesnė, bet dėl karų tik šeštajame dešimtmetyje jūrininkų sielovados klausimai pradėti spręsti tarptautiniu mastu. Šiuolaikinės jūrininkų sielovados praktika organizuojama atsižvelgiant į bazinius jūrininkų
orumo išsaugojimo psichofiziologinės, dvasinės, hodegetinės reikšmės poreikius.
S. Lileikis tyrimu nustatė, kad ugdymo požiūriu reikšminga, jog katalikiškosios ir
evangeliškosios Jūrininkų misijos klubuose jūrininkai gali tenkinti visų lygių konstruktyvios jų rekreacijos poreikius. Laivo negalintys palikti jūrininkai būna lankomi
laivuose siekiant plėtoti informacinę komunikaciją. Eksperimentiniai projektai parodė,
kad kunigo plukdymas krovininiame laive gali užtikrinti santykinai didesnį saugumą
jūroje. Lietuvoje, Klaipėdos jūrininkų centre, bendradarbiaujant su jūrų kapeliono institutu, numatyta galimybė krikščioniškajai jūrininkų psichoedukacijai.
Ištyręs būsimų jūrininkų psichinės savireguliacijos būklę, mokslininkas nustatė,
kad bendro pobūdžio kasdienio jų sėkmingo elgesio rezultatai yra geri, daugumos respondentų fizinio ir dvasinio pasitenkinimo pozicija – teigiama. Kasdienės socialinio
pobūdžio situacijos lygmeniu daugumos studentų lankstaus, kūrybiško, oraus bendravimo rezultatai – priimtini. Vyrauja gera būsimų jūrininkų savijauta, kai jie turi įgyvendinti reikšmingiausius troškimus, tenkinti svarbiausius savo poreikius, pasiekti il167
RECENZIJA
galaikius tikslus. Elgesio lygmeniu studentai intensyviai siekia svarbiausių savo gyvenimo tikslų.
Monografijoje skelbiami nauji reikšmingi tyrimo grupių jūreivystės studentų gebėjimo keisti savo nuostatas ekstremaliose situacijose rezultatai. Gebėjimas keisti nuostatas siejasi su jų gebėjimu, siekiant tikslo, pasitelkti įvairias priemones, keisti elgesį,
išbandyti naujus elgesio būdus, oriai bendrauti. Būsimi trečio kurso jūrininkai, išgyvendami nesėkmę ir grėsmę, geriau geba keisti savo elgesį. Išgyvendami socialinės
reikšmės pavojų tiek pirmo, tiek trečio kurso tyrimo dalyviai daugeliu atvejų geba užsiimti adekvačia veikla. Todėl rengiant jūrininkus tikslinga didesnį dėmesį skirti jūrinės savivokos, kasdienio pasitenkinimo patirties, pozityvaus jausmų įprasminimo,
lankstesnio bendravimo efektyvesnei psichoedukacinei plėtotei.
Mokslinėje monografijoje S. Lileikio susisteminti teorinio ir empirinio tyrimo rezultatai pirmiausia reikšmingi jūriniam asmenybės ugdymui jūrininkų rengimo institucijose. Kadangi monografija aprėpia platų mokslinės marinistikos edukologiniu požiūriu spektrą, teikiami duomenys gali būti naudingi visiems asmenybine sąveika su jūra
besidomintiesiems. S. Lileikis naujos ir specifinės problematikos tyrimo duomenimis
praturtina Lietuvos ir visos Europos andragogikos mokslą bei atveria naujas kryptis
šios srities tyrinėjimams.
Prof. habil. dr. Ona Tijūnėlienė
2011 01 20
168
ISSN 1392-3137. TILTAI, 2011, 1
Trumpai apie autorius
About the Authors
Janis Bisenieks – Latvijos žemės ūkio
akademijos doktorantas.
Moksliniai interesai: ekonomika, logistika.
Adresas: Irlavas street 4–15, Riga,
LV-1046 Latvia.
El. paštas: [email protected]
Janis Bisenieks – PhD student Latvia
University of Agriculture, Faculty of
Economics.
Scientific interests: economics, logistics.
Address: Irlavas street 4–15, Riga,
LV-1046 Latvia.
E-mail: [email protected]
Audrius Bitinas – daktaras, Mykolo
Romerio universiteto Darbo teisės ir
socialinės apsaugos katedros docentas.
Moksliniai interesai: socialinės apsaugos
administravimas, socialinės apsaugos teisė,
tarptautinė ekomonika.
Adresas: Ateities g. 20, Vilnius.
Tel.: +370 6 86 20 402.
Audrius Bitinas – doctor, associate
professor of Mykolas Romeris University,
Department of Labour Law and Social
Security.
Scientific interests: management of social
protection, social protection law,
international economics.
Address: Ateities g. 20, Vilnius, Lithuania.
Phone: +370 686 20 402.
Remigijus Čiegis – prof. habil. dr.
Klaipėdos universiteto Vadybos katedros
Socialinių mokslų fakultetas.
Moksliniai interesai: aplinkos ekonomika,
darnus regionų vystymas.
Adresas: Minijos g. 155, LT-93185
Klaipėda. Tel:. 8 46 39 85 96; 8 46 39 85 97.
Remigijus Čiegis – professor, habil. dr. at
Management Department of Social Science
Faculty, Klaipėda University.
Research interests: environmental
economics, sustainable regional studies.
Address: Minijos g. 155, LT-93185
Klaipeda. Phone: +370 46 39 85 96.
Brigita Kreivinienė – daktarė (socialiniai
mokslai), Klaipėdos universiteto Sveikatos
mokslų fakulteto Socialinio darbo katedros
asistentė.
Moksliniai interesai: negalės
psichosociologija, darbo su specialių
poreikių vaikais metodai, gyvūnų terapija,
gyvenimo kokybė.
Adresas: Herkaus Manto g. 84,
LT-92294 Klaipėda.
Brigita Kreivinienė – doctor of social
sciences, Klaipėda University, Faculty of
Health Sciences, Assistant of Social Work
department.
Fields of interests: Psychosociology of
Disability, Working methods with special
needs children and their families, Pet
therapies, Quality of Life.
Address: Herkaus Manto g. 84,
LT-92294 Klaipėda.
169
Irena Leliūgienė – Kauno technologijos
universiteto, Edukologijos instituto daktarė
(socialiniai mokslai – edukologija),
profesorė.
Moksliniai interesai: socialinis ugdymas
besikeičiančioje visuomenėje, socialinis
darbas bendruomenėje, socialinio ugdymo
lyginamieji tyrimai.
Adresas: K. Donelaičio g. 20,
LT-44239 Kaunas.
Irena Leliūgienė – doctor of social sciences
(educational science), professor, the Institute
of Educational Studies, Kaunas University
of Technology.
Fields of scientific interests: individual’s
social education in the society experiencing
transformations, social work in community,
comparative researches of social education.
Address: K. Donelaičio g. 20, LT-44239
Kaunas.
Raimonda Minkutė-Henrickson – Kauno
technologijos universiteto Socialinių mokslų
fakulteto, Edukologijos instituto daktarė
(socialiniai mokslai – edukologija).
Moksliniai interesai: profesinė etika,
socialinio pedagogo etika, aukštojo mokslo
problemos.
Adresas: K. Donelaičio g. 20,
LT-44239 Kaunas.
Raimonda Minkutė-Henrickson – doctor
of social sciences (educational science), the
Institute of Educational Studies, Faculty of
Social Sciences, Kaunas University of
Technology.
Fields of scientific interests: professional
ethics, ethics of a social pedagogue,
academic ethics, problems of higher
education.
Address: K. Donelaičio g. 20,
LT-44239 Kaunas.
Edgars Ozols – Latvijos žemės ūkio
akademijos doktorantas.
Moksliniai interesai: ekonomika,
privatizacija.
Adresas: Celmu street 5–24, LV-1079 Riga,
Latvia.
Edgars Ozols – PhD student Latvia
University of Agriculture, Faculty of
Economics.
Interests: economics, privatization.
Address: Celmu street 5–24, LV-1079 Riga,
Latvia.
Angelė Pakamorienė – Klaipėdos
universiteto Socialinės geografijos katedros
asistentė.
Moksliniai interesai: transporto geografija,
Klaipėdos uosto veikla ir veiklos įtakos
zona, vandenynai ir jūrų transportas,
Europos geografija.
Adresas: H. Manto g. 84, LT-92294
Klaipėda. Tel.: +370 614 88 77 4.
Angelė Pakamorienė – Tutor in the
Department of Social geography, Faculty of
Social Sciences, Klaipėda University.
Scientific interests: Transport geography,
activity and hinterland of Klaipėda port, The
oceans and marine transport, Geography of
Europe.
Address: H. Manto 84, LT-92294 Klaipėda.
Phone: +370 614 88 77 4.
170
Lina Paulauskaitė – Kauno technologijos
universiteto edukologijos mokslų magistrė.
Moksliniai interesai: socialinė pedagogika,
socialinio pedagogo etika, socioedukacinis
dabas bendruomenėje, ikimokyklinio
amžiaus vaikų socialinis ugdymas.
Adresas: K. Donelaičio g. 20, LT-44239
Kaunas.
Lina Paulauskaitė – master of educational
science, Kaunas University of Technology.
Fields of scientific interests: social
pedagogics, ethics of a social pedagogue,
socio-educational work in a community,
social education of preschool children.
Address: K. Donelaičio g. 20, LT-44239
Kaunas.
Jolita Ramanauskienė – Kauno
technologijos universiteto Socialinių mokslų
fakulteto Regionų plėtros katedros lektorė.
Moksliniai interesai: darnus regionų
vystymas.
Adresas: K. Donelaičio g. 20, LT-44239
Kaunas.
Jolita Ramanauskienė – lector at Regional
Development Department of Social Science
Faculty, Kaunas Technological University.
Research interests: sustainable regional
studies.
Address: K. Donelaicio g. 20, LT-44239
Kaunas.
Darius Rekis – Klaipėdos universiteto
Informacijos ir ryšių su visuomene skyriaus
vedėjas, Edukologijos krypties doktorantas.
Mokslinių interesų sritys: nevyriausybinių
organizacijų sektorius, jaunimo socialinis
dalyvavimas, neformalusis ugdymas.
Adresas: H. Manto g. 84, LT-92294
Klaipėda.
Darius Rekis – the head of Department of
Information and Public Relations at
Klaipeda University, Phd student of
Educology.
Scientific interests: sector of NGO, youth
social participation, informal education.
Addressas: H. Manto g. 84, LT-92294
Klaipėda.
Stefanenkova Evelina – Klaipėdos
universiteto socialinės geografijos
specialybės studentė.
Tyrimų sritis: gyventojų geografija.
Stefanenkova Evelina – student in social
geography of Klaipėda University.
Research interest: geography of population.
Giedrė Strakšienė – edukologijos
doktorantė, Klaipėdos universitetas.
Moksliniai interesai: dramos pedagogika,
ugdymas menu, komunikacinės
kompetencijos ugdymas vaidybine veikla.
Adresas: Vytauto g. 2–6, LT-92140
Klaipėda. Tel.: 8 46 39 87 72.
Giedrė Strakšienė – PhD student in a
Faculty of Pedagogy at Klaipėda University.
Scientific interest: drama pedagogy,
communicative competence, development of
communicative competence in drama
activity.
Adresas: Vytauto g. 2–6, LT-92140
Klaipėda. Phone: +370 46 39 87 72.
171
Kęstutis Trakšelys – doktorantas,
Klaipėdos universiteto Tęstinių studijų
jaunesnysis mokslo darbuotojas,
Andragogikos katedros asistentas.
Adresas: Sportininkų g. 13, LT-93185 Klaipėda.
Tel.: + 370 615 91 65 1.
Kęstutis Trakšelys – doctoral student of
Vytautas Magnus University, Younger
Researcher at Continuing Studies Institute,
assistant departament of andragogy of
Klaipėda University.
Address: Sportininkų g. 13, LT-93185 Klaipėda.
Phone: +370 615 91 65 1.
E-mail: kestutistrak @gmail.com
Ligita Šimanskienė – profesorė, daktarė.
Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų
fakulteto Vadybos katedra, Regioninės
politikos ir planavimo centras.
Moksliniai interesai: organizacinės kultūros
tyrimai, ĮSA, konfliktų tyrimai
organizacijose, komandinis darbas, kultūrų
skirtumai, darnus regionų vystymas.
Adresas: Minijos g. 155, LT-93185 Klaipėda.
Tel:. 8 46 39 85 96;
faks: 8 46 39 85 97.
Ligita Šimanskienė – professor, doctor at
Management Department of Social Science
Faculty, Regional Policy and Planning
Centre, Klaipėda University.
Research interests: research on
organizational culture, CRS, sustainable
development, conflict problems in
organizations, teamwork, cultural
differences, sustainable regional studies,
management problems in organizations.
Address: Minijos g. 155, LT-93185 Klaipėda.
Phone: +370 46 39 85 96 8;
fax: +370 46 39 85 97.
Jolanta Vaičiulienė – socialinio darbo
magistrė, Klaipėdos universiteto Sveikatos
mokslų fakulteto Socialinio darbo katedros
asistentė.
Moksliniai interesai: socialinis darbas,
vertybės socialiniame darbe, savarankiško
darbo praktika.
Adresas: H. Manto g. 84, LT-92294 Klaipėda.
Jolanta Vaičiulienė – master of Social
Work, assistant of the Department of Social
Work, the Faculty of Health Sciences,
Klaipėda University.
Fields of interests: social work, the issue of
values in social work, students practice
organization.
Address: H. Manto g. 84, LT-92294 Klaipėda.
Brigitte Wießmeier – Berlyno
evangeliškojo universiteto profesorė,
daktarė, Socialinio darbo katedros vedėja,
šeimos konsultantė.
Moksliniai interesai: socialinių darbuotojų
rengimas, šeimos politika, socialinis darbas
su šeima.
Adresas: Evangelische Hochschule Berlin,
14167 Berlin, Teltower Damm 118–122.
Tel: +49 30 845 82 225;
fax: +49 30 845 82 217.
Brigitte Wießmeier – professor, doctor.
Ethno-sociologist, social worker, family
consultant, chair for social work.
Address: Evangelische Hochschule Berlin,
14167 Berlin, Teltower Damm 118–122.
Phone: +49 30 845 82 225;
fax: +49 30 845 82 217.
172
Stasys Vaitekūnas – profesorius,
habilituotas daktaras. Klaipėdos universiteto
Socialinės geografijos katedra.
Moksliniai interesai: socialinės geografijos
teorija, gyventojų geografija, geopolitika.
Stasys Vaitekūnas – professor, dr. habil.
Klaipėda Uuniversity, Department. of Social
Geography.
Scientific interests: theory of social
geography, geography of population,
geopolitics.
173
ISSN 1392-3137. TILTAI, 2011, 1
Lietuvos mokslo tarybos kolegijos
2000 m. vasario 23 d. nutarimo Nr. V-3 priedas
LIETUVOS MOKSLO LEIDINIŲ,
kuriuose publikuoti mokslo straipsniai pripažįstami suteikiant
mokslo laipsnį,
SPECIALIOJO SĄRAŠO SUDARYMO TAISYKLĖS
Lietuvos mokslo leidinių, kuriuose publikuoti mokslo straipsniai pripažįstami suteikiant mokslo laipsnį, specialusis sąrašas (toliau – Sąrašas) sudaromas sutinkamai su
“Lietuvos Respublikos mokslo laipsnių ir pedagoginių mokslo vardų sistemos bendrųjų nuostatų”, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. lapkričio 13 d.
nutarimu Nr. 1317, 59.1 punktu (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 14 d. nutarimo Nr. 456 redakcija). Sąrašą tvirtina Mokslo ir studijų departamentas prie Švietimo ir mokslo ministerijos.
Šios taisyklės nustato reikalavimus į Sąrašą įrašomiems leidiniams ir juose skelbiamiems mokslo straipsniams, taip pat Sąrašo sudarymo tvarką.
1. Reikalavimai į Sąrašą įrašomiems mokslo leidiniams
1.1. Leidinys turi būti aiškiai apibrėžtos ir viešai paskelbtos mokslo tematikos.
1.2. Į leidinio redaktorių kolegiją turi įeiti ne mažiau kaip trijų Lietuvos mokslo ir
studijų institucijų aktyvūs mokslininkai. Rekomenduojama, kad redaktorių
kolegijoje būtų ir užsienio mokslininkų. Tais atvejais, kai dauguma leidinio
straipsnių skelbiama užsienio kalbomis, redaktorių kolegijoje turi būti užsienio mokslininkų. Kiekviename leidinio numeryje skelbiami visų redaktorių
vardai bei pavardės, jų atstovaujama institucija, mokslo kryptis. Kiekvienas
redaktorių kolegijos narys turi aktyviai prisidėti prie leidinio rengimo – vadovauti kuriam nors leidinio barui, vertinti jame skelbiamus darbus ir pan.
1.3. Jeigu leidinyje publikuojami ne vien mokslo straipsniai, mokslinė leidinio dalis turi būti aiškiai atskirta nuo kitų dalių ir sudaryti ne mažiau kaip pusę
kiekvieno leidinio numerio apimties.
1.4. Jeigu leidinys leidžiamas tik elektroniniu būdu (be poligrafinės versijos), jam
taikomas dar vienas reikalavimas: turi būti garantuotas ilgalaikis visų leidinio
numerių saugojimas neelektroninėje laikmenoje – pačioje redakcijoje, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje ir Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje.
1.5. Periodinis leidinys turi išeiti reguliariai, ne rečiau kaip kartą per metus.
Kiekviename periodinio leidinio numeryje (o kai leidinys išeina dažnai – ne
rečiau kaip viename numeryje per ketvirtį) turi būti skelbiami reikalavimai
pateikiamiems publikuoti darbams ir nurodoma leidinio svetainė
INTERNET’e (ją arba bent INTERNET’o puslapį turi turėti kiekvienas į są174
rašą įrašomas periodinis leidinys). INTERNET’o svetainėje arba puslapyje
turi būti išdėstyti reikalavimai leidinyje publikuoti pateikiamiems straipsniams, skelbiami kelių pastarųjų leidinio numerių turiniai, publikacijų santraukos, kita redakcijos informacija.
2. Reikalavimai leidinyje skelbiamiems mokslo straipsniams
2.1. Mokslo straipsnyje turi būti suformuluotas mokslinių tyrimų tikslas, aptartas
nagrinėjamos problemos ištirtumo laipsnis, pateikti ir pagrįsti tyrimų rezultatai, padarytos išvados, nurodyta naudota literatūra.
2.2. Prie straipsnio lietuvių kalba turi būti ne trumpesnė kaip 600 spaudos ženklų
santrauka bent viena iš pagrindinių pasaulio mokslo kalbų (anglų, prancūzų,
rusų, vokiečių), prie straipsnio užsienio kalba – ne trumpesnės kaip 600
spaudos ženklų lietuviška santrauka.
2.3. Kiekvieną straipsnį turi vertinti ne mažiau kaip du redaktorių kolegijos paskirti recenzentai – aktyvūs mokslininkai; bent vienas iš recenzentų turi būti
ne redaktorių kolegijos narys. Rekomenduojama, kad užsienio kalbomis
skelbiamus straipsnius recenzuotų bent vienas mokslininkas iš ne autoriaus
gyvenamosios valstybės. Recenzentų išvadas redakcija (leidėjas) saugo dvejus metus po to, kai straipsnis paskelbtas arba kai atsisakyta jį skelbti. Rekomenduojama, kad recenzentai būtų skiriami konfidencialiai.
2.4. Kiekvieno straipsnio metrikoje turi būti nurodyta, kada jis įteiktas redakcijai,
kada visiškai parengtas publikuoti, institucija(-os), kuriai autorius(-iai) atstovauja, autorių adresai (ir elektroninio pašto), leidinio pavadinimas bei numeris, jo išleidimo metai.
3. Leidinio įrašymo į Sąrašą ir Sąrašo priežiūros tvarka
3.1. Periodiniai mokslo leidiniai į sąrašą įrašomi, jei išleistieji leidinio numeriai
atitinka nustatytus reikalavimus.
3.2. Vienkartiniai mokslo leidiniai (proginiai, konferencijų darbų rinkiniai ir
pan.) į sąrašą įrašomi tik tada, kai yra išleisti ir įvertinti. Leidėjas, argumentuotu raštu siūlydamas leidinį įvertinti ir įrašyti į Sąrašą, turi pateikti jo egzempliorių Lietuvos mokslo tarybai.
3.3. Mokslo leidinius įrašyti į sąrašą Mokslo ir studijų departamentui prie Švietimo ir mokslo ministerijos teikia Lietuvos mokslo taryba, apibendrinusi Tarybos nuolatinių ekspertų komisijų išvadas, ar leidinys ir jo straipsniai atitinka
nustatytus reikalavimus.
Lietuvos mokslo taryba reguliariai tikrina, ar įrašyti į Sąrašą leidiniai atitinka nustatytus reikalavimus. Prireikus tikrinti gali ir Mokslo ir studijų departamentas prie Švietimo ir mokslo ministerijos. Tikrinamųjų leidinių leidėjai ir redaktoriai Lietuvos
mokslo tarybos ir Mokslo ir studijų departamento prie Švietimo ir mokslo ministerijos
ekspertams privalo pateikti redaktorių kolegijos posėdžių protokolus, straipsnių recen175
zijas, kitą leidybos dokumentaciją. Nustačiusi, kad leidinys nebeatitinka jam keliamų
reikalavimų, Lietuvos mokslo taryba leidinį iš Sąrašo siūlo išbraukti.
Mokslo ir studijų departamento prie Švietimo ir mokslo ministerijos direktoriaus įsakymai apie leidinių įrašymą ar jų išbraukimą iš Sąrašo skelbiami „Valstybės žiniose“.
Tarybos pirmininkas prof. habil. dr. Kęstutis Makariūnas
176
Redakcijos pastabos. Straipsnių rengimo reikalavimai
TiltaiBridgesBrücken (socialinių/ ekonomikos mokslų žurnalas)
Autorius, kurie nori publikuoti mūsų žurnale savo straipsnius, maloniai prašome
laikytis šių taisyklių.
Straipsniai, siunčiami redakcijai, turi būti kruopščiai parengti, pridėta viena
recenzija. Prašome atsiųsti du spausdintinius straipsnio egzempliorius (vienas jų bus
atiduodamas redakcijos parinktam recenzentui) ir elektroninę versiją, įrašytą
kompaktinėje plokštelėje (CD) arba atsiųstą el. paštu: [email protected].
Spausdintinė medžiaga ir CD siunčiama „Tiltų“ adresu:
„Tiltų“ redakcija
Herkaus Manto g. 84,
LT-92294 Klaipėda, Lietuva
Tel.: (8 46) 39 89 47 arba 39 88 95
Faksas: (8 46) 39 89 99
Antraštinis (pirmasis) puslapis
Pirmajame straipsnio puslapyje nurodomas tik straipsnio pavadinimas (šrifto
dydis – 12 pt). Tekstas parengtas pagal kalbos, kuria rašoma, taisykles. Atskirame lape
nurodoma: a) autoriaus vardas, pavardė, mokslinis pedagoginis vardas ir laipsnis,
mokslinių interesų sritys; b) institucija, jos adresas, autoriaus telefonas, faksas,
el. paštas. Jei straipsnį parengė keli autoriai, nurodoma jų išdėstymo tvarka.
Pagrindinis tekstas
Rankraštis spausdinamas pagal tekstų rengimo taisykles (*doc), popieriaus
formatas – 4A, nustatant standartinius laukelius ir tarpus tarp žodžių, Times New
Roman 12 šrifto dydžiu. Straipsniai gali būti rašomi lietuvių, anglų, vokiečių ir
prancūzų kalbomis. Gera anglų kalba parašyti straipsniai, remiantis „Oxford English
Dictionary“, yra ypač pageidautini, nes tekstas patenka į tarptautines referuojamų
žurnalų bazes. Visas tekstas (anotacija, paveikslai, lentelės) turėtų sudaryti ne daugiau
kaip 12 puslapių (maždaug 6000 žodžių [tik teksto]). Jei straipsnis parašytas
lietuviškai, būtina santrauka anglų kalba (galima vokiečių ir prancūzų kalbomis), kuri
turėtų sudaryti ne mažiau kaip ⅓ pagrindinio teksto (santraukos patenka į tarptautines
referuojamų žurnalų bazes).
Teksto pradžioje pateikiama iki 300 žodžių anotacija ir 4–7 pagrindiniai žodžiai
(pvz., urbanizacija, ekonomika, gyventojai, švietimas, sociologija, vadyba) lietuvių ir
anglų kalbomis.
Lenteles ir paveikslus (brėžinius) pageidautina pateikti rankraščio pabaigoje, tekste
tiksliai nurodant jų vietą. Tekste nenaudokite išnašų. Jei jos yra būtinos, pažymėkite
jas tekste (1), (2) ir pateikite puslapio apačioje.
177
Lentelės, paveikslai, kitos iliustracijos
Lentelės turi būti numeruojamos arabiškais skaičiais, pavadinimai rašomi lentelės
viršuje. Jei būtina pateikti lentelės paaiškinimų (išnašų), jos nukeliamos į lentelės
apačią, pažymint raidėmis a, b, c ir t. t. Šios išnašos ir lentelės šaltiniai nurodomi
Times New Roman 8 pt šriftu.
Paveikslai numeruojami arabiškais skaičiais, pvz., 1 pav., 2 pav. (kaip ir tekste), ir
pateikiami jų pavadinimai – iliustracijų apačioje. Straipsnyje, kuris parengtas lietuvių
kalba, visų iliustracijų ir lentelių pavadinimus pageidautina pateikti lietuvių ir anglų
kalbomis (pvz., 1 pav. Darbo ištekliai pagal užimtumą; Fig. 1. Labour force by
occupation). Iliustracijos parengiamos taip, kad būtų galima jas koreguoti (sukurtos
kompiuteriu CorelDRAW ar panašiu atitikmeniu): 300 dpi, daugiau kaip 300
skiriamąja geba. Iliustracijų legenda sudaroma balta ir juoda spalvomis (ne daugiau
kaip 5 atspalvių).
Literatūra
Tekste kitų autorių citatos ir duomenys taip nurodomi: cituojamo autoriaus
pavardė, leidinio metai, jei tai citata, – ir puslapis (pvz.: Hammond, 1998, p. 291;
Bučinskas, 2004, p. 7; Vaitekūnas, Martinaitis ir kt., 2006, p. 27; Demografijos
metraštis, 2008, p. 10, 18, 48–34). Literatūros sąrašas sudaromas abėcėlės tvarka,
pvz.:
Hammond, A. (1998). Which World? Scenarios for the 21st century. London:
Routledge.
Zaninetti, J. M. (2008). Uncertain shores: costal urban settlements at risk.
Tiltai/Bridges/Brücken, vol. 1 (42).
Pardo, P. H. (2006). Firm cooperation in local development. Regional
Development in the Context of the European Union (Edited by S. Vaitekūnas,
L. Šimanskienė, W. Kosiedowski). Klaipėda: KUL.
Vaitekūnas, S., Šimanskienė, L., Palmowski, T. (Editors) (2007). The Recent
Development of the EU: Challenges and Experience. Klaipėda: KUL.
Chemijos terminų aiškinamais žodynas. (2003). Mokslo ir enciklopedijų leidybos
institutas.
Jei dedamas straipsnis iš žurnalo ar straipsnių rinkinio, būtina nurodyti puslapius.
178
Editorial Note
TILTAI*BRIDGES*BRÜCKEN social (economic) sciences
In order to facilitate publication, the authors are kindly requested to submit texts
written according to the rules presented below.
The works submitted to the editor‘s office will be reviewed, therefore, yuo are asked to
send two printed copies (with signatare of author) of the article (one for the editor and one
for the reviewer), and a oppy, DC, or a file delivered in an electronic way to
[email protected], and surface mail addressed to the editorial office:
Prof. Stasys Vaitekunas.
„Tiltai“, Klaipeda University
Herkaus Manto str. 84
LT-92294, Klaipeda, Lithuania
Fax: (+370 46) 39 89 99.
Tel.: (+370 46) 39 89 47.
The authors are kindly asked to make sure the files sent by e-mail or on a oppy or a CD
are identical with the final version of the submitted text.
The title page
The title page should only contain the title without the author’s name and start in the
twelfth verse, and then the text formatted according to the rules.
A separate sheet of paper should include a) the author’s name and surname, b) the full
name and address of the institution with c) the telephone, fax, and e-mail addresses. If there are
several authors you are asked to indicate the main author responsible for correspondence. If the
main author has not been indicated the first listed will play that role.
The main text
The manuscript should be typed in a word processor (*.doc and *.rtf files accepted), in
A4 format with standard margins and spacing for Times New Roman size 12 font. The entire
article (with the abstract, computer-generated figures and tables, and the table of contents)
should not exceed 10 pages in the A4 format (up to 6,000 words if the article consists of the
text only). Include all illustrations in separate *.tif files.
The article should be preceded by an abstract of 100–300 words and four to seven
keywords, for instance: population education economics, migration, urbanisation,
industrialisation, etc. Authors are also welcome to include a 100–200 words personal
biography, which should also precede their text.
Tables and figures should be placed at the right place or at the end of the manuscript
and the authors should clearly indicate where they should fit in the text.
Do not use footnotes. If necessary number them in the text (1), (2), and insert the Notes
section on the last page just before the References (Bibliography). Yuo may include
Acknowledgements below Notes.
The articles are accepted in good English only. General rules for text writing and
editing of Modern Language Association apply, MLA Style. Prior to publication all
accepted articles must be approved by the Editorial Board and if need be corrected texts
shold be submitted to the editors again.The spelling should follow the Oxford English
Dictionary or English Lithuanian Dictionary.
179
Tables, figures, illustrations, and photographs
The tables should be numbered using Arabic numbers, and the title must be placed
above the table. If footnotes are needed, the authors shold mark them with letters a, b, c,
etc., and place them below the tables. Footnotes, symbols, sources, etc. should be written
all under the tables in Times New Roman font, size 8 and in italics.
The figures should be marked as „Fig“, and such an expression must be used in the text. They
should be numbered using Arabic numbers. The illustrations should be of such quality that the
editor would not have to correct them (computer generated – CorelDRAW or equivalent): 300
dpi and above 300 resolution. They should be black and white (max 5 steps of greyness).
Uncompressed images, e.g. tif format, are preferred. Do not merge illustrations with the text as
word processors deteriorate images to less then 200 dpi. Should you e-mail the article, make sure
you provide all illustrations in separate files.
Authors should place the title of the illustration below the illustration with the symbols
and the source, etc. all written in size 8 font, in italics.
References
The text should quote the authors, the year of pullication and the page (if it is a
citation), e.g. (Petraitis, 2004, p. 31), and the full credits should be included in the
References at the end of the main text. Should the same author and year re-occur, the
letters a, b, c, etc. must be added.
An example:
Steger, M. (2003). Globalization. Oxford University Press.
Pacuk, M. (2006). Regional disperities in Baltic Europe. Ln.
Vaitekūnas, S. (ed.) (2007). Regional Development in the Context of European Union.
Klaipėda: KUL, p. 54–62.
Internet database and digital sources must also be precisely identified and a Date of
Access (DoA) together with a domain must be provided.
Notes
voievodeship – administrative region of the 1st order
poviat – administrative region of the 2st order
gmina – administrative region of the 3st order
General Remarko
Articles are accepted for consideration on the understanding that they are not being
submitted elsewhere.
180
Klaipėdos universiteto leidykla
Tiltai. Socialiniai mokslai. 2011, 1 (54)
Klaipėda, 2011
SL 1335. 2011 04 04. Apimtis 15,5 sąl. sp. l. Tiražas 100 egz.
Išleido ir spausdino Klaipėdos universiteto leidykla, Herkaus Manto g. 84, 92294 Klaipėda
Tel. (8 46) 398 891, el. paštas: [email protected]; interneto adresas: http://www.ku.lt/leidykla/
181
182

klaipëdos universitetas klaipëda university

Transcription

Similar documents

guided tour "kaunas - hanza town"

Ambersail Voyage Marks Lithuania`s Millenium in NYC and Around

Eleanor in Kaunas

travel package - hansa weekend in kaunas (2 days/ 1 night)

theory and practice: student insights

theory and practice: student insights

karla ir jonas

Dviejų gaidelių kelionė