docKAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS Darijus Skaudickas
download 
Report Transcription
KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS Darijus Skaudickas
KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS Darijus Skaudickas Rausvažiedės ežiuolės Echinacea purpurea (L.)Moench antiandrogeninių savybių eksperimentiniai tyrimai Daktaro disertacija Biomedicinos mokslai, medicina (07 B) Kaunas, 2005 KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS Darijus Skaudickas Rausvažiedės ežiuolės Echinacea purpurea (L.)Moench antiandrogeninių savybių eksperimentiniai tyrimai Daktaro disertacija Biomedicinos mokslai, medicina (07 B) Kaunas, 2005 2 Darbą 2004-2005 m. rėmė Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas Mokslinio darbo vadovas: prof.habil.dr. Anatolijus Kondrotas (Kauno medicinos universitetas, biomedicinos mokslai, medicina-07 B) Moksliniai konsultantai: dr. Ona Ragažinskienė (Kauno Vytauto Didžiojo universitetas, biomedicinos mokslai, farmacija 09-B) doc. K.K.Jocius (Kauno medicinos universitetas, biomedicinos mokslai, medicina-07 B) 3 TURINYS 1.ĮVADAS 6 1.1. Darbo aktualumas 6 1.2. Darbo naujumas ir praktinė reikšmė 7 2. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI 9 3.LITERATŪROS APŽVALGA 10 3.1. Rausvažiedės ežiuolės, kaip vaistinio augalo charakteristika 10 3.2. Rausvažiedės ežiuolės biologiškai aktyvios medžiagos bei jų veikimo 10 mechanizmai 3.3. Priešuždegiminis ir imunostimuliuojantis rausvažiedės ežiuolės 13 preparatų veikimas 3.4. Antiandrogeninis rausvažiedės ežiuolės biologiškai aktyvių medžiagų 15 veikimas 3.5. Gerybinės prostatos hiperplazijos patogenezės patofiziologiniai 16 mechanizmai 3.6. Urogenitalinės sistemos reprodukcinė funkcija 19 3.6.1. Hormoninė spermatogenezės reguliacija 20 3.6.2. Antsėklidžio įtaka spermatogenezei 20 3.7. Gerybinės prostatos hiperplazijos diagnostika 21 3.8. Konservatyvus gerybinės prostatos hiperplazijos gydymas 24 3.9. Chirurginis gerybinės prostatos hiperplazijos gydymas 27 4. TIRIAMOJI MEDŽIAGA IR METODAI 29 4.1. Rausvažiedės ežiuolės ekstrakto gamybos schema 29 4.2. Histologinių preparatų paruošimas 31 4.2.1. Tiriamosios medžiagos įliejimo į parafiną metodika 31 4.2.2. Tiriamosios medžiagos pjaustymo metodika 32 4.2.3. Histologinių preparatų dažymo metodika 33 4.3. Kiti tyrimų metodai 34 4.3.1. Prostatos dydžio bei masės tyrimas 34 4.3.2. Sėklidžės tyrimai 39 4 4.3.3. Antsėklidžio tyrimai 41 4.3.4. Žiurkių patinų kastracija 43 4.3.5. Eksperimentinis gerybinės prostatos hiperplazijos modelis 44 4.3.6. Statistinė duomenų analizė 38 5. REZULTATAI 46 5.1. Rausvažiedės ežiuolės ekstrakto poveikis žiurkių prostatai 5.2. Rausvažiedės ežiuolės ekstrakto poveikis žiurkių 46 patinėlių 51 spermatogenezei 5.3. Rausvažiedės ežiuolės ekstrakto poveikis eksperimentinei gerybinei 58 žiurkių prostatos hiperplazijai 6. REZULTATŲ APTARIMAS 68 6.1. Ežiuolės ekstrakto įtaka žiurkių patinėlių prostatai 68 6.2. Ežiuolės ekstrakto įtaka žiurkių sėklidei ir anstėklidžiui 69 6.3. Ežiuolės ekstrakto įtaka eksperimentinei gerybinei žiurkių prostatos 71 hiperplazijai 7. IŠVADOS 76 8. PUBLIKACIJOS 77 9. LITERATŪROS SĄRAŠAS 78 10. PADĖKOS 92 5 SANTRUMPOS ABP - androgenus sujungiantis baltymas ΑTNF – naviko nekrozės faktorius DHT - dehidrotestosteronas FSH – folikulą stimuliuojantis hormonas GPH – gerybinė prostatos hiperplazija IFN – interferonas IL – interleukinas KMUK – Kauno medicinos universiteto klinikos LH – liuteinizuojantis hormonas AŠTS – apatinių šlapimo takų simptomai Mts – metastazės NK – natūralus T limfocitas - žudikas PHA - T limfocitų mitogenas-fitohemagliutininas. P/KS - prostatos masės*100/kūno masės santykis PS – polisacharidai PSA – prostatos specifinis antigenas PSI – polisacharidas I PSII – polisacharidas II T - testosteronas TCD8 – T limfocitas- slopintojas TGF-β - augimo faktoriaus Th – T limfocitas- pagalbininkas TNF – navikų nekrozės faktorius TPSS – tarptautinė prostatos simptomų skalė TUR – transuretrinė rezekcija 6 1. ĮVADAS 1.1. Darbo aktualumas Pastaraisiais metais vis daugiau vyrų skundžiasi šlapinimosi sutrikimais, kurių dažniausiai atsiranda dėl prostatos patologijos [37,59,2]. Gerybine prostatos hiperplazija (GPH) serga vis jaunesnio amžiaus vyrai, kurie skundžiasi įvairaus pobūdžio bei intensyvumo šlapinimosi sutrikimais. Tai dažna vyrų patologija, be to gyvenimo būdas ir mityba lemia ligų, tarp jų tame tarpe ir gerybinės prostatos hiperplazijos pasireiškimą [106,103,23]. GPH klinikiniai simptomai ne vien šlapinimosi sutrikimai, nes su amžiumi kinta androgenų ir estrogenų pusiausvyra vyro organizme, silpnėja libido. C.M. Porth išskiria dvi senėjimo teorijas, kurios aiškina biologinius pakitimus, atsirandančius su amžiumi: Pirmoji – genetiškai programuotų pakitimų teorija, kuri teigia, kad su amžiumi atsirandantys pokyčiai genetiškai užprogramuoti; antroji – stochastinė teorija, kuri aiškina, kad pokyčiai priklauso nuo individualių organizmo savybių. Žinoma neuroendokrininė senėjimo teorija. Ji apima tris pagrindines šio sudėtingo proceso dalis: 1) pagreitėjusį hormonų nykimą 2) sumažėjusią hormonų sintezę ir sekreciją 3) sumažėjusį audinių-taikinių receptorių jautrumą hormonams [45]. Gerybinės prostatos hiperplazijos diagnostikos ir gydymo būdai nuolat tobulėja ir kinta. GPH gydymas – paciento gyvenimo kokybės ir būklės gerinimas, apatinių šlapimo takų sukeliamų varginančių simptomų mažinimas. Pasaulyje sukaupta didelė GPH chirurginio gydymo patirtis, tačiau šiuo būdu gydomų pacientų nuolat mažėja. Medikamentiniam gydymui teikiamas vis didesnis dėmesys, tai buvo pabrėžta ir tarptautinėje Poltavos konferencijoje, įvykusioje 2004m. [65,50]. Gana dažnas pooperacinių komplikacijų skaičius, ypač jaunesniems pacientams, skatina ieškoti naujų konservatyvaus gydymo metodų [65,75]. Išsamios urodinaminių tyrimų studijos atskleidžia įvairaus laipsnio šlapinimosi sutrikimus bei padeda pasiekti optimalią šlapinimosi sutrikimų korekciją [30,1]. Dažniau taikomas konservatyvaus gydymo būdas skatina medikus ieškoti naujų preparatų, tarp jų fitopreparatų, kurie pasižymėtų politerapiniu veikimo, būtų augaliniai ir vyresnio amžiaus vyrams būtų galima riboti cheminių medikamentų vartojimą. Vyresnio amžiaus žmonėms lėtėja medžiagų apykaita, o kartu kinta ir imuninis atsakas [106]. Vis daugiau vyresnio amžiaus žmonių serga širdies ir kraujagyslių sistemos, onkologinėmis ligomis. Vyresni vyrai dažniau serga GPH 7 ir alerginėmis ligomis. Išsivysčius gerybinei prostatos hiperplazijai ir susidarius urostazei, susidaro sąlygos infekcijos sukeltoms komplikacijoms, o vyresnių vyrų imunitetas ir taip yra silpnesnis. Kinta periferinio kraujo leukocitų formulė, vyrauja limfopenija, neutrofilija, mažėja IL-1, IL-2 ir γ interferono gamyba, silpnėja jų funkcija. Todėl, gydant GPH, būtina aktyvinti imuninę sistemą, o tam reikalingi imunostimuliatoriai [4]. Genų inžinerijos būdu pagaminti arba sintetiniai imunostimuliatoriai yra brangūs be to gali sukelti pašalinių reiškinių: galvos svaigimą, odos reakciją, leukopeniją, agranuliocitozę. To išvengti galima vartojant fitoimunostimuliatorius – rausvažiedės ežiuolės preparatus [11,47,62]. Savo sudėtyje turinti polisacharidų, fitosterolių, fenolinių kavos rūgšties junginių kt. rausvažiedė ežiuolė pasižymi daugialypiu imunostimuliuojančiu, priešuždegiminiu, priešvirusiniu, priešvėžiniu, radioprotekciniu veikimu [31,78,102,107]. Kadangi ežiuolė savo sudėtyje turi daug veikliųjų medžiagų, tikslingai tiriamas galimas ežiuolės antiandrogeninis poveikis [100,15,56,128,62,104,105]. Fitopreparatai, pagaminti iš rausvažiedės ežiuolės plačiai vartojami JAV ir Europoje [47]. Vertinant GPH patogenezės, komplikacijų atsiradimo priežastis, gydymo taktikos tendencijas, svarbu tirti kompleksinį antiandrogeninį rausvažiedės ežiuolės preparatų poveikį GPH. 1.2. Darbo naujumas ir praktinė reikšmė Pastaraisias metais urologinėmis ligomis serga vis daugiau jaunesnių žmonių, todėl ieškoma efektyvesnių preparatų ir gydymo metodų, kurie stabdytų ligos progresavimą bei pagerintų gyvenimo kokybę. Dažni stresai, aplinkos užterštumas, nevisavertė mityba – visa tai veikia imuninę sistemą ir sąlygoja organizmo apsigynimo ir adaptacinių reakcijų pokyčius bei sutrikimus. Tai sudaro sąlygas atsirasti onkologinėms, autoimuninėms, virusinėms, proliferacinėms ligoms (pvz: aterosklerozė, sąnarių ligos, GPH ir kt) [111,3,101,46]. Dėl šių priežasčių būtina ieškoti naujų preparatų bei tirti naujas fitopreparatų vartojimo galimybes. Vienas tokių preparatų yra rausvažiedė ežiuolė. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad rausvažiedės ežiuolės (Echinacea purpurea) preparatų vartojimo indikacijos nuolat plečiasi [10]. Ežiuolės sudėtyje yra dar ne visiškai ištirtų augalo veikliųjų medžiagų ( pvz: lektinai, fitosteroliai, alkilamidai), kurių gydomasis poveikis gali būti platesnis. Požeminėje augalo dalyje, ypač šaknyse, yra daugiau veikliųjų medžiagų, kurios gali turėti poveikį prostatai [96,138,62,25,11]. Šį teiginį 8 patvirtina ir tai, kad, pavyzdžiui, urtica – dilgėlės šaknyse yra daugiau veikliųjų medžiagų, pasižyminčių antiandrogeninėmis savybėmis lyginant su antžemine šio augalo dalimi, tačiau imunostimuliuojančių savybių ji neturi. Atlikta daug klinikinių tyrinėjimų siekiant nustatyti ežiuolės imunostimuliuojantį, priešuždegimį, priešvirusinį, priešvėžinį poveikį [36]. Tačiau mokslinių tyrinėjimų, skirtų ištirti ežiuolės veikliųjų medžiagų poveikį prostatos hiperplazijai, nėra. Sergant GPH, dėl šlapimo stazės šlapimo pūslėje, labai padidėja apatinių šlapimo takų infekcijos tikimybė. Todėl gydant GPH kartu su simptomatiką mažinančiais preparatais skiriama ir prešuždegiminių vaistų. Ežiuolės priešuždegiminis poveikis įrodytas klinikiniais tyrimais, o antiandrogeninis – ne [51,40]. Kodėl pacientui nevartoti vieno, politerapinio preparato, saugaus augalinės kilmės, vietoje kelių? Iki šiol diskutuojama, kuriems pacientams indikuotinas konservatyvus GPH gydymas, o kuriems – ne. Visame pasaulyje vykdomos multicentrinės studijos, kuriomis siekiama rasti optimaliausius GPH konservatyvaus gydymo būdus [35,137,58]. Deja galima pastebėti, kad stokojama nuoseklios GPH gydymo taktikos, kol kas nėra visuotinio mokslinio ir klinikinio konservatyvaus GPH gydymo apibendrinimo [35,137,58,119]. 9 2. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI Darbo tikslas – ištirti rausvažiedės ežiuolės ekstrakto antiandrogeninį poveikį eksperimentinių žiurkių prostatai bei įvertinti ežiuolės ekstrakto vartojimo trukmės įtaką žiurkių prostatai, spermatogenezei ir nustatyti tiriamojo preparato poveikį eksperimentinei gerybinei prostatos hiperplazijai. Darbo uždaviniai: 1. Ištirti rausvažiedės ežiuolės ekstrakto poveikį žiurkių patinėlių prostatų dydžiui bei nustatyti preparato įtaką prostatų struktūros pokyčiams ir funkcijai. 2. Ištirti rausvažiedės ežiuolės ekstrakto poveikį žiurkių patinėlių sėklidės ir antsėklidės dydžiui, struktūros pokyčiams ir spermatogenezei. 3. Ištirti rausvažiedės ežiuolės ekstrakto poveikį žiurkių patinėlių prostatos dydžiui ir struktūrai, pritaikius eksperimentinį gerybinės prostatos hiperplazijos modelį. 10 3. LITERATŪROS APŽVALGA 3.1. Vaistingojo augalo – rausvažiedės ežiuolės charakteristika Rausvažiedė ežiuolė yra daugiametis žolinis astrinių (Asteraceae) šeimos augalas, kurio tėvynė – Šiaurės Amerika. Auginimo technologijos ir vaistinės žaliavos kokybės tyrimai atlikti Vokietijoje, Vengrijoje, Suomijoje, Ukrainoje [17,81,87]. Nuo 1991m. tokie tyrinėjimai darbai atliekami ir Lietuvoje, VDU Kauno botanikos sode [94,95]. Ištyrus šių augalų fenologiją, biologinį produktyvumą bei vaistinės žaliavos kokybę, nustatyta, kad Lietuvoje rausvažiedė ežiuolė visiškai subręsta [94,95]. Tikėtina, kad augaliniai preparatai, pagaminti iš žaliavos, kuri išauginta tame krašte ir kurio gyventojai vartoja ją, turėtų būti geriau pasisavinami. Rausvažiedei ežiuolei skiriamas didelis dėmesys. Tarptautinėse konferencijose JAV, Ukrainoje buvo pristatyti šio augalo gydomųjų savybių tyrimai [78,85,132]. Paskutinėje, įvykusioje 2003m., tarptautinėje Poltavos konferencijoje buvo plačiai aptarti šio augalo introdukcijos, fitochemijos, fitofarmakologijos, medicininiai ežiuolės vartojimo aspektai. Nauja buvo tai, kad tyrėjai rekomendavo šį augalą įtraukti į taip vadinamųjų funkcinių maisto papildų sudėtį. Rausvažiedės ežiuolės preparatų vartojimas dažniausiai pagrįstas nespecifiniu imunomoduliaciniu veikimu, kuris per trumpą laiką (iki 3 savaičių) imunodeficitinių būklių metu stimuliuoja nespecifinio imuniteto ląstelinius ir humoralinius veiksnius [54]. Mokslinėje literatūroje neaptikta literatūros šaltinių, kur būtų nagrinėtas kompleksinis, tarp jų ir antiandrogeninis rausvažiedės ežiuolės preparatų veikimas. 3.2. Rausvažiedės ežiuolės biologiškai aktyvios medžiagos bei jų veikimo mechanizmai Sergant gerybine prostatos hiperplazija metu padidėjusi prostata apsunkina šlapinimosi tėkmę, sąlygodama šlapimo sąstovį šlapimo pūslėje. Tokia urostazė sudaro palankias sąlygas šlapimo infekcijai. Dažniausiai pacientai yra vyresnio amžiaus, dėl gl.thymus involiucijos jų imuninis atsakas būna sumažėjęs, ypač ląstelinis. Tai būdinga ir taip vadinamajam vietiniam arba urogenitalinės sistemos gleivinių imunitetui. Gleivinėje mažėja T citotoksiškų, T pagalbininkų limfocitų, NK ląstelių, kurios išsidėsto tarp 11 epiteliocitų [67,68]. Dėl to imunoprofilaktikai svarbios rausvažiedės ežiuolės sudėtinės dalys, skatinančios T limfocitų (fagocitų) aktyvumą. Įvairių ežiuolės rūšių biologiškai aktyvios medžiagos išsamiai aptartos Bauer R. (1999) moksliniuose darbuose. Jos klasifikuojamos taip: 1. Polisacharidai: neutrali frakcija - fukogalaktksilogliukanai (10-25 KD), metilogliukyronarabinoksilanas (35 KD); rūgšti frakcija – ramnoarabinogalaktanas (75-450 LD). 2. Flavonoidai: 6-kvercetino rudozidas-ramnogliukozidas, malonino derivatasciadinas. 3. Fitosteroliai: β-sitosterolis, kampesterolis, stigmasterolis. 4. Kofeino rūgšties konjugatai: chinino chorogeninės rūgšties eteriai, cinarinas, tartariniai eteriai-kaftorinė rūgštis, cikorinė rūgštis. 5. Glikozidai: verbaskozidas, echinakozidas. 6. Ežiuolės alkilamidai - 20 junginių. 7. Ketoalkenai ir alkinai-echinalonas 8. Eteriniai aliejai: borneolis, borneolio acetatas, germakreno pentadekadienas, farnezinas, kariofilenas. 9. Lektinai Tiriant ežiuolės preparatų imunoprofilaktinio vartojimo indikacijas, verta paminėti, kad šiame augale yra biologiškai aktyvių junginių, pasižyminčių antibakteriniu veikimu. V.Jurkštienė (1998), L.V. Gorchen (2003), tirdami rausvažiedės ežiuolės ekstrakto bakteriostatines savybes, nustatė, kad jos veikia labiausiai prieš staphylococcus aureus, esherichia coli mikrobus. Antibakterinės ežiuolės savybės sietinos su echinakozidu, kurio veikimas prilygsta penicilinui. D.Schar (1999) nurodo, kad kavos rūgšties derivatai taip pat slopina staphylococcus aureus, e.coli, pseudomonas aeruginosa. Šių ežiuolės ekstraktų standartizacija taip pat atliekama pagal kavos rūgšties derivatus-cikorinę rūgštį [94]. Yra duomenų, kad echinacea rūšies augalų ekstraktai pasižymi priešgrybelinėmis (candida shehata, c. albicans,c. statulytica, c. tropicalis), prieš pirmuoninėmis (trichomonas vaginalis), priešvėžinėmis savybėmis [107,17,136,126,16,108]. Paskutiniais metais JAV net 63 proc. sergančiųjų onkologinėmis ligomis vartoja fitoprepeparatus, iš jų ežiuolės [107]. Reikia pažymėti, kad gydomasis ekstraktų - ištraukų poveikis yra didesnis, nei atskirų rausvažiedės ežiuolės sudėtinių dalių [13]. 12 Nagrinėjant bendrus nespecifinius antibakterinio veikimo klausimus tenka priminti komplemento aktyvinimo kelius: pirmąjį – klasikinį veikiant antigeno- antikūno kompleksui; antrąjį – alternatyvųjį arba properdino. Ežiuolės sudėtyje esantys polisacharidai ypač inulinas padidina properdino koncentraciją kraujyje, kartu intensyviau aktyvinamas komplemento C36 komponentas. Toliau komplemento sistema aktyvinama kaskadiniu principu iki C8, C9, kurie pasižymi opsonizavimu, liziniu, makrofagus aktyvinančiu veikimu. Naujausi tyrimai parodė, kad egzistuoja ir trečias komplemento aktyvinimo kelias. Jam būtini glikoproteinai-lektinai, galintys prisijungti manozės disacharidą, kurie kartu su patogenu aktyvina C2 ir C4 komplemento komponentus išskyrus C1. Pastarieji aktyvina C3, stimuliuoja opsonizaciją ir fagocitozę. C3 dar aktyvina kaskadą C5-C6-C7-C8-C9 ir sukelia membranų lizę. Taip pašalinamas patogenas-mikrobas (1 pav.). Rausvažiedės ežiuolės ekstraktai pasižymi hemagliutinacinėmis savybėmis, tačiau agliutinuoja žmogaus III Rh+kraujo grupės ir pelių eritrocitus [54]. 1 pav. Komplemento aktyvinimo keliai Šie duomenys parodė, kad ežiuolės, ypač antžeminės augalo dalies, sudėtinės dalys turi lektinų, kaip ir III kraujo grupės eritrocitų išorinės membranos antigeninės molekulės, kurios susijusios su manoze. Šiuos duomenis papildo ir kitų mokslininkų 13 pateikti analogiškų tyrimų duomenys [66]. Kitos galimos labiau specifinės lektinų imunostimuliuojančios savybės aptariamos toliau. Tiriant rausvažiedės ežiuolės sudėtinių medžiagų, esančių ištraukose, biologinį veikimą – flavonoidai, perskaičiavus į kvercetiną, sudaro 0,38-0,48 proc. [61]. Rausvažiedės ežiuolės flavonoidai pasižymi priešuždegiminėmis savybėmis, nes stabilizuoja kapiliarų sienelės pralaidumą, slopindami laisvųjų radikalų ir kai kurių fermentų (hialuronidazės) veikimą. Šis veikimas susijęs su luteolino, kamferolio, kvercetino, apigenino, izorhamnetino veikimu. Luteolinas, kamferolis pasižymi antihistamininiu veikimu, o kvercetinas – priešalerginiu. Ežiuolės ištraukose randami eteriniai aliejai – tai borneolis, bornilacetatas, pentadeka-8-en 2-on, kariofilen, vanilinas, 1,8Z – pentadekadienas tiesiogiai veikia antimikrobiškai, antivirusiniai, priešuždegimiškai ir pasižymi priešvėžiniu veikimu [118]. Atlikus eksperimentus su laboratoriniais gyvūnais, kuriems yra išsivysčiusi leukemija P388 ir sarkoma, nustatyta, kad 1,8Z – pentadekadienas inhibuoja navikines ląsteles [12]. Kita grupė biologiškai aktyvių medžiagų yra alkilamidai. Pagrindiniai šios grupės atstovai - echinaceinas ir izobutilamidai [12,92]. Jie pasižymi priešuždegiminiu veikimu, aktyvina makrofagus, stimuliuoja fagocitozę. Izobutilamidas komplekse su ciklodekstrinu pasižymi ne tik imunostimuliuojančiomis savybėmis, bet šie junginiai įeina į preparatų, vartojamų GPH gydyti, sudėtį [12,92,118,92]. Rausvažiedės ežiuolės ekstraktuose randama augalinių sterolių. Tai βsitosterolis, kampesterolis, β-sitosterolis -3-β-D-gliukozidas, stigmasterolis [70,5,22].. Šių medžiagų veikimo mechanizmas dar tyrinėjamas. 3.3. Priešuždegiminis ir imunostimuliuojantis rausvažiedės ežiuolės preparatų veikimas Imunostimuliuojančios, priešuždegiminės rausvažiedės ežiuolės sudėtinių medžiagų savybės daugiausiai priklauso nuo augale esančių polisacharidų, glikoproteinų, kavos rūgščių eterių, vandenyje tirpių alkilamidų veikimo. Ankščiau šios grupės medžiagoms apibūdinti vartotas nespecifinių fitoimunostimuliatorių terminas, tačiau kiti autoriai jas vadina imunokoreaguojančiomis, imunostimuliuojančiomis, imunoterapinėmis, imunomoduliuojančiomis ir imunotropinėmis [36]. Imunotropinių arba imunomoduliatorių vartojimas indikuotinas tik po to, kai įvertinama organizmo imuninės sistemos būklė. E.Moncevičiūtė-Eringienė 1994m. 14 pasiūlė imuninės sistemos būklę klasifikuoti įvertinant amžių, natūralius antikūnus ir leukocitus. Ji išskyrė normalią, stimuliuotą (ikislenkstinę), stimuliuotą, stimuliuotą su deficitu ir nuslopintą imuninės sistemos būkles. Šis tyrimas tik iš dalies susijęs su fitoimunostimuliatorių veikimu, todėl imuninės sistemos būklių įvertinimo išsamiau nenagrinėjome. Vandeniniuose rausvažiedės ežiuolės ekstraktuose imunostimuliuojančiomis savybėmis pasižymi polisacharidai (PSI ir PSII). Jie stimuliuoja fagocitozę in vivo ir in vitro, makrofagai intensyviau sekretuoja αTNF, 2βIFNs [12]. Kiti polisacharidai: inulinas, lektinai, krakmolas, celiuliozė taip pat gali stimuliuoti imuninę sistemą. Rausvažiedės ežiuolės šaknų ekstraktuose randamas didesnis kiekis inulino, kuris aktyvina ir komplemento sistemą. Polisacharidų izoliuota frakcija – B echinacinas taip pat lemia rausvažiedės ežiuolės priešuždegiminį veikimą ir susijęs su mikrobų hialuronidazės slopinimu, kuri, keisdama mukopolisacharidų polimerizaciją, didina tarpląstelinių tarpų pralaidumą ir taip slopina infekcijos išplitimą. Polisacharidai: fukogalaktoksilogliukanas, α- arabinogalaktanas skatina makrofagus, kurie intensyviau sekretuoja 1-IL, β-interferoną. Atskiri rauvažiedės ežiuolės ekstraktuose randami polisacharidai aktyvina įvairias imuninės sistemos grandis, todėl jų suminis veikimas yra efektyvesnis, nei atskirų frakcijų. Oligosacharido ir baltymo-glikoproteino junginys arba lektinas dar vadinamas T limfocitų mitogenu-fitohemagliutininu (PHA). Rausvažiedės ežiuolės lektinai taip pat pasižymi pasirinktinėmis eritrocitus agliutinuojančiomis savybėmis. Preparatai pagaminti iš rausvažiedės ežiuolės šaknų efektyviau skatina T limfocitus periferiniame kraujyje eksperimento sąlygomis [52]. Fitolektinai pasižymi polikloniniu aktyvinimu ir veikia per T limfocitų TCR, CD3 receptorius. Rausvažiedės ežiuolės šaknų ekstraktai in vivo ir in vitro eksperimento sąlygomis skatina Th (T limfocitų pagalbininkus), kurie stimuliuoja B limfocitus gaminti antikūnus. Tiriant pacientus, sirgusius viršutinių kvėpavimo takų ligomis, rausvažiedė ežiuolė taip pat skatino limfocitų gamybą, TCD3, BCD19, CD4, TCD8, CD4/CD8 indeksą periferiniame kraujyje ir pagreitino pasveikimą (Jurkštienė, 2000). Galima teigti, kad limfocitų gamybą stimuliuojantis ežiuolės sudedamųjų dalių veikimas pageidautinas gydant ligonius, sergančius GPH. Tiriant kitus nespecifinio imuniteto veiksnių stimuliavimo mechanizmus, svarbūs yra fagocitozės aktyvavimo procesai. Rausvažiedės ežiuolės preparatai skatina fagocitozę in vitro ir in vivo. Tai nustatyta tiriant fagocitozės aktyvumą ir nustatant fagocitozės indeksą [26,121,102,86,90]. 15 Šiame skirsnyje aptartos rausvažiedės ežiuolės imunostimuliuojančios, priešuždegiminės savybės, tačiau tai priklauso nuo augalo preparatų vartojimo dozės ir vartojimo trukmės [32,29]. Imunostimuliuojančios augalo savybės net ir po imunosupresijos pasireiškia preparatą vartojant 21-25 dienas, vėliau gali išryškėti neigiama imunomoduliacija. 3.4. Antiandrogeninis rausvažiedės ežiuolės biologiškai aktyvių medžiagų veikimas Dėl įvairialypio naudingo poveikio organizmui rausvažiedė ežiuolė pradedama vadinti „visagaliu“ vaistiniu augalu. Rausvažiedė ežiuolė savo sudėtyje turi daugybę farmakologiškai ir biologiškai aktyvių medžiagų, mokslininkai skiria didelį dėmesį šio augalo sudėtinių dalių tyrinėjimui. Be imunostimuliuojančio, priešvirusinio, antigrybelinio, antibakterinio, priešvėžinio veikimų ežiuolė pasižymi ir antiandrogeniniu poveikiu. Dėl savo, kaip vaistinio augalo, veiksmingumo ir saugumo rausvažiedės ežiuolės ekstrakta, vis dažniau pasirenkami klinicistų. Antiandrogeninis rausvažiedės ežiuolės poveikis daugiausiai priklauso nuo joje esančių fitosterolių. Šio augalo šaknys turi daugiau gydomųjų savybių negu antžeminė dalis [96]. Lipofilinė ežiuolės frakcija, kuriai priklauso fitosteroliai, gydomųjų savybių turi daugiau negu hidrofilinės frakcijos [121,12]. Augalo β-sitosterolio cheminė struktūra panaši į cholesterolio, tačiau veikimo mechanizmas skirtingas. Skirtinga rezorbcija žarnyne, taip pat jų metabolinis ciklas. Jie pasižymi konkurentiškumu [18,124]. Daugelio klinikinių ir mokslinių tyrimų apžvalgose β-sitosterolis, kaip ir stigmasterolis, kampesterolis rezorbuodamiesi virškinamajame trakte konkuruoja su cholesterolio rezorbcija. Vartojant fitosterolių mažėja mažo tankio lipopreoteinų ir bendras cholesterolio kiekis kraujyje, paraleliai slopinama testosterono biosintezė iš cholesterolio [79,124]. Paminėtina, kad tokios medžiagos kaip flovanoidai, glikozidai, polisacharidai, proteinai mažina gliukozės koncentraciją kraujyje. Β-sitosterolis, β-retinolis, saponinas, mevinolinas tai hipocholestereminiai junginiai, o heparinai, statinai, grybelinės proteazės pasižymi antitromboliziniu poveikiu [124]. Iš jų stipriausiu cholesterino sintezę slopinančiu veikimu pasižymi β-sitosterolis [24]. Naujausi klinikiniai, dvigubai akli randomizuoti moksliniai tyrimai su ežiuolės ekstraktais rodo tendenciją, kad šis augalas bus vis plačiau vartojamas medicinoje [70,79,128,100]. Eksperimentinių tyrimų duomenimis pažymima, kad ežiuolės preparatai mažina dehidrotestosterono kiekį kraujyje, kinta reprodukcinė organų funkcija ir masė 16 [79,100]. Dabar didelis dėmesys skiriamas onkourologijai. Fitosteroliai slopina pelių PC3 prostatos karcinomos ląstelių augimą. Grupėje su fitosteroliais žiurkių prostatų naviko dydis ir sritinių limfmazgių metastazių skaičius bei jų dydis, statistiškai reišmingai koreliuoja su β-sitosterolio ir kampesterolio naudojimu. Šioje studijoje vartojimo metu nustatyta, kad fitosteroliai slopina karcinogenezę bei metastazavimą, inhibuodami PC-3 ląstelių augimą ir proliferaciją (in vivo ir in vitro) [6]. Vis daugiau vyrų, be to, jaunesnio amžiaus serga GPH ir prostatos karcinoma, todėl tikslinga tirti ir ieškoti naujų, saugių bei veiksmingų medikamentų, pasižyminčių politerapinėmis savybėmis. Dėl to šiam tyrimui pasirinktas vienas pasaulyje populiariausių fitopreparatų – ežiuolė. Dėl augalo sudėtinių dalių antiandrogeninio, priešvėžinio veikimo siekiama nuodugniau ištirti pranašumus ir palyginti juos su kitais fitopreparatais bei rekomenduoti naujus gydymo metodus. 3.5. Gerybinės prostatos hiperplazijos patogenezės patofiziologiniai mechanizmai Audinių diferenciacija, fiziologija, funkcija ir prostatos audinių vešėjimas priklauso nuo androgeninės stimuliacijos. Pagrindinės androgenus gaminančios liaukos yra sėklidės, kuriose Leydigo ląstelės išskiria androgenus. Testosteronas yra lytinių hormonų pirmtakas, jo sintezei reikalingas cholesterolis. Testosterono biosintezės etapas sėklidėse, kaip ir antinkščiuose, yra pregnenolono susidarymas. Vėliau testosterono biosintezė iš pregnenolono vyksta dviem keliais: progesteroniniu (Δ4) ir dehidroepiandrosteroniniu (Δ5).(2 pav.). 2 pav. Testosterono biosintezė 17 Pagrindinis testosterono metabolitas yra dehidrotestosterono (DHT) aktyvi hormono forma, kurio sintezė reguliuojama fermento 5-alfareduktazės. Suaugusių vyrų kraujo plazmoje DHT yra 10 kartų mažiau nei testosterono. Daugelio žinduolių, tarp jų ir žmogaus, kraujo plazmoje yra β-globulino (lytinius hormonus sujungiantis globulinas), kuris labai giminingas su testosteronu, o pagrindinė jo funkcija - laisvojo testosterono koncentracijos reguliavimas kraujo plazmoje. Tik nedidelė testosterono dalis aromatizuojama iki estradiolio (1-5 proc.). Eksperimentiniai modeliai su gyvūnais parodė, kad estrogenai dalyvauja GPH patogenezėje, nors estrogenų įtaka prostatos vešėjimui dar nepakankamai ištirta [33]. Žinomos mažiausiai dvi estrogenų receptorių formos: α-receptoriai - prostatos stromos ląstelėse, β-receptoriai – epitelinėse ląstelėse [131]. Eksperimentais su šunimis nustatyta, kad estrogenai ir androgenai veikia sinergistiškai ir sukelia eksperimentinę GPH. Estrogenai įjautrina androgenams jautrius receptorius [8,69]. Serumo ir intraprostatinis estrogenų kiekis vyrams su amžiumi didėja. Eksperimentinių studijų su aromatazės inhibitoriais duomenimis, mažėjant intraprostatiniam estrogenų kiekiui, mažėja ir stromos kiekis GPH modelyje. Pataruoju metu estrogenų reikšmė GPH vystymuisi nepakankamai įrodyta palyginus su androgenais [71]. Kita gana svarbi GPH etiologinių veiksnių grupė yra augimo faktoriai. Iki šiol išsamiausiai paaiškinanti GPH patogenezę yra Tenniswood'o hipotezė (Tenniswood 1986). Remiantis ja, prostatos vystymasis priklauso nuo androgenų, kurie aktyvuoja stromą. Stromoje sintezuojamas epitelio vešėjimą aktyvuojantis augimo faktorius, o aktyvuojamas epitelis gamina stromos vešėjimą skatinantį augimo faktorių. Taip susidaro uždaras aktyvacijos ratas tarp stromos ir epitelio. GPH pradeda vystytis dėl to, kad mažėja šio stromos vešėjimą stabdančio faktoriaus gamyba arba dėl to, kad sumažėja stromos jautrumas slopinančio pobūdžio signalams iš epitelio. Dėl to gali prasidėti šio uždaro rato tarp stromos ir epitelio reaktyvacija, susijusi su augimo mechanizmų reaktyvacija (3 pav.). 18 3 pav. Sąveika tarp stromos ir epitelio (Teniswoodo hipotezė). KAF – keratocitų augimo faktorius, EAF – epidermio augimo faktorius, TAFβ – transformuojantys augimo faktoriai Moduliuodamas augimo faktorių pokyčius, dehidrotestosteronas turi įtakos genams, susijusiems su ląstelių proliferacija ir apoptoze. Aktyvių ląstelių mirtis vyksta natūraliai, prostatos latakų proksimaliniuose segmentuose esant normaliai plazmos testosterono koncentracijai. Androgenai slopina ląstelių mirtį prostatoje [14]. Dehidrotestosteronas tiesiogiai skatina ląstelių diferenciaciją, todėl GPH yra proliferacinių, diferenciacinių, apoptozinių procesų, kurie veikiami DHT ir yra tarpusavio sąveikos sutrikimo pasekmė. Vis dėl to lemiantys veiksniai GPH vystytis yra amžius ir sėklidžių androgenų poveikis. 3.6. Urogenitalinės sistemos reprodukcinė funkcija Spermatogenezė tai hormoninių, parakrininių ir autokrininių mechanizmų kompleksas, kuris reguliuoja lytinių ląstelių proliferaciją ir diferenciaciją [76]. Sėklidėse esančių sėklinių vamzdelių Sertoli ląstelės palaiko germinacinių ląstelių vystymąsi. Sertoli ląstelės vaidina svarbų vaidmenį spermatogenezės reguliacijoje. Jų ryšys su germinacinėmis ląstelėmis palaiko parakrininę kamieninių ląstelių reguliaciją. Kiekviena 19 individuali Sertoli ląstelė kontaktuoja su penkiomis kaimyninėmis šio tipo ląstelėmis ir su 47 šalia esančiomis germinacinėmis ląstelėmis visų vystymosi stadijų metu. Individualios ląstelės galimybė kontaktuoti su 50 kaimyninių ląstelių rodo svarbią šių ląstelių sąveiką. Sertoli ląstelės gauna mitybą ir signalus iš aplinkinių ląstelių kraujotakos, tada perneša reikalingas maistines medžiagas kamieninėms ląstelėms, kartu su parakrinine reguliacija kontroliuoja jų vystymąsi. Šios ląstelės tai pat dalyvauja fagocitozėje ir pinocitozėje šalinant žuvusias ląsteles. Yra duomenų, kad Sertoli ląstelės riboja germinacinių ląstelių kiekį ir gamina faktorių FasL, kuris tiesiogiai potencijuoja kamieninių ląstelių žūtį [43,44,110]. Taip grindžiama ląstelių apoptozė kartu su grįžtamuoju signalu Sertoli ląstelėms. Tačiau tiksli kamieninių ląstelių apoptozė nėra visiškai aiški, nes manoma, kad įtakos gali turėti tyrinėjamų faktorių, tokių kaip, SCF/c-kit sistema, Fas/fas ligandų sistema, Bcl-2 šeiminiai proteinai ir kaulų morfogenetiniai protein-8a ar 8b, kurie turi įtakos germinacinių ląstelių apoptozei [28,76]. Intersticinis audinys tarp kapiliarų endotelio ir elastingų sėklinių vamzdelių jungčių, maitina Leidigo ląsteles, o šios gamina pagrindinį vyrišką lytinį hormoną testosteroną [73]. Žinduolių spematogenezė vyksta sėklinių vamzdelių viduje, iš kur spermatozoidai keliauja į sėklidės tinklą ir juda į antsėklidį. Procesas, kai spermatogonijos virsta spermatozoidais, vadinamas spermatogenezė. Šiame sudėtingame procese spermatogoninės ląstelės patiria mitozinį du spermatocitų mejozinius dalijimusis, intensyvų morfologinį spermatidžių remodeliavimąsi ir subrendusių spermatozoidų patekimą į sėklinius latakus. Spermatogoninė stadija trunka – 8 dienas, mejozė tęsiasi 13 dienų, o spermiogenezė - 14 dienų [77]. Pavyzdžiui, žiurkės organizme visas spermatogenezės vystymosi procesas nuo kamieninės ląstelės iki spermatozoido subrendimo trunka apie 35 dienas, panašiai kaip ir žmogaus, todėl urogenitalinės sistemos eksperimentams tinka pasirinkti žiurkių patinus. 3.6.1. Hormoninė spermatogenezės reguliacija Normali spermatogenezė neįmanoma be darniai funkcionuojančios hipotalamo-hipofizės sistemos. Du pagrindiniai gonadotropinai tai liuteinizuojantis (LH) ir folikulą stimuliuojantis (FSH) hormonai reikalingi spermatogenezei. LH netiesiogiai reguliuoja spermatogenezę, stimuliuodamas testosterono T gamybą Leidigo ląstelėse. Didelė vietinė testosterono koncentracija Leidigo ląstelėse susijungia su Sertoli ląstelių 20 intraceliuliniais receptoriais bei peritubulinėmis mioidinėmis ląstelėmis ir reguliuoja spermatogenezę. Neseniai atliktiems moksliniams tyrimams buvo pasirinktos dvi eksperimentinės žiurkių grupės. Pirma - simultaniškai sukeltas LH receptorių nepakankamumas, antra - su LHR vyrų inaktyvuota receptorių mutacija tam pačiam nustatytam fenotipui. Mutuotų žiurkių spermatidžių stadijos spermatogenezė mutuotoms žiurkėms buvo sustabdyta ir Leidigo ląstelių kiekis labai sumažėdavo [53,98]. Folikulą stimuliuojančio hormono (FSH) svarba spermatogenezei tampa vis svarbesnė. Tyrimai parodė, kad vyrams, kuriems buvo inaktyvuotas FSH receptorių geno mutacija, spermatogenezės stadijos metu spermos kiekis sumažėjo, taip pat ir sumažėjo sėklidės masė. Be to, FSH β-subvieneto nepakankamumas pelėms visiškai sustabdo spermatogenezę. Šių pelių sėklidės tapo mažesnės, taip pat sumažėjo Sertoli ir germinacinių ląstelių kiekis. Nustatyta, kad hipogonadotropinėms pelėms dirbtinai sukelti FSH ir LH kiekiai buvo nenustatomi, o spermatogenezė gali būti inicijuojama testosteronu, tačiau šiuo atveju spermos kiekis esti minimalus. FSH vaidina svarbų vaidmenį spermatogenezės patogenezėje dar ir todėl, kad šis hormonas kontroliuoja spermos kiekį, stimuliuodamas Sertoli ląstelių proliferaciją prenataliniu ir postnataliniu periodais bei moduliuoja Sertolio ląstelių produktus, pvz:, androgenus sujungiančio baltymo (ABP), transferino, testibumino, interleukino-1, inhibino, augimo faktoriaus (TGF-β), poliaminų, laktatų kiekius įvairiais spermatogenezės vystymosi etapais [77,109]. 3.6.2. Antsėklidžio įtaka spermatogenezei Antsėklidžio ir jo latakų įtaka spermatogenezei taip pat svarbi. Nors spermos transporto, jos brendimo ir saugyklos prielipe mechanizmai nėra visiškai aiškūs, tačiau skysčio, homogenato sekrecija į prielipo spindį ir jos svarba spermatogenezei įrodyta [43]. Studijos su gyvūnais parodė, kad antsėklidžio (epididymis) funkcijos priklauso nuo androgenų [43,44,133,134,135,110]. Bilateralinė kastracija ne tik sumažina prielipo androgenams priklausančių proteinų kiekį, bet sumažina ir prielipo masę bei “sukelia sąmyšį” histologinėje kontrolėje. Prielipas užtikrina spermatozoidų judėjimą ir jų vaisingumą. hormonai Pagrindiniai antsėklidžio funkciją reguliuojantys yra dehidrotestosteronas ir 5α-androstan-3αβ-diolis, tiek žmonių tiek gyvūnų yra antsėklidžio homogenate. Studijos su laboratoriniais gyvūnais parodė, kad antsėklidžio sekreto 21 biocheminė sudėtis skiriasi nuo kraujo serumo. Be to, proteinų kiekiai ir osmoliariškumas skirtingose prielipo vietose kinta skirtingai [135,110]. Šie duomenys rodo, kad visos sistemos ir jungiančios grandys, valdomos neurohumoraliniu keliu, lemia kokybišką spermatogenezę ir vaisingumą. Dėl šių priežasčių intensyviai tyrinėjama ligų, tarp jų ir GPH įtaka spermatogenezei bei ieškoma naujų patofiziologinių bei patomorfologinių poveikio mechanizmų. 3.7. Gerybinės prostatos hiperplazijos diagnostika Gerybinė prostatos hiperplazija ir jos progresavimas priklauso nuo įvairių tarpusavyje susijusių veiksnių: ląstelių tarpusavio sąveikos, neuroendokrininių faktorių, aplinkos bei paveldimumo [45]. Tačiau GPH lemiantys veiksniai yra amžius ir sėklidžių androgenų poveikis. Epidemiologiniais tyrinėjimais įrodyti klinikiniai GPH progresavimo simptomai. Labai svarbu nustatyti, ar dažnai atsiranda ūminis šlapimo susilaikymas, ar kinta šlapimo srovė, progresuoja simptomatika. Naujausi klinikiniai tyrimai rodo, kad GPH progresuojanti liga, tačiau kiekvienam sergančiajam pasireiškia skirtingai. Silpnėjanti šlapimo srovė, liekamojo šlapimo kiekio šlapimo pūslėje didėjimas, maudžiančio pobūdžio skausmai pilvo apatinėje dalyje rodo greitą ligos progresavimą. Tai sudaro palankias sąlygas šlapimo takų infekcijoms, ūminiam šlapimo susilaikymui, šlapimo pūslės raumens dekompensacijai. Tačiau apatinių šlapimo takų simptomų (AŠTS) stiprėjimas yra vienas svarbiausių, rodančių ligos progresavimą [99]. Obstrukcijai nustatyti atliekami tyrimai, kuriais remiantis būtų galima numatyti stebėsenos arba optimalaus gydymo taktiką. GPH simptomų atsiradimas yra pagrindinė paciento kreipimosi į gydytoją priežastis. Norint susisteminti GPH sukeliamus simptomus, jai parengta daug klausimynų, kuriuos naudojant galima standartizuoti šlapinimosi sutrikimus. Boyarsky 1977m. pateikė devynių klausimų klausimyną, kurį naudojant galima įvertinti tiek obstrukcinius, tiek iritacinius apatinių šlapimo takų simptomus. Tačiau šį klausimyną pildydavo gydytojas todėl klausimynas nebuvo pakankamai objektyvus ir patikimas. P.O. Medsen ir P.Iversen 1983m. parengė kitą klausimyną, kuris buvo labiau specifinis. Jame nebuvo klausimų, kuriais remiantis būtų galima įvertinti dažną šlapinimąsi ir šlapimo susilaikymą. Vėliau Maine Medical Assessment Programe (MMAP) 1988m, Beier-Holgerson 1990m, Bardsley 1992m, Veterans Affairs 1993m, siūlė, pritaikė naujus klausimynus, kurie dėl subjektyvių ir objektyvių priežasčių urologų nenaudojami. Tačiau poreikis, kad paciento būklės 22 įvertinimas būtų standartizuotas juridiškai visuotinai, paskatino visas pasaulio urologų draugijas teikti naujus pasiūlymus. Ir 1992 m. JAV urologų asociacijai M.J.Barry ir kt. pasiūlė Amerikos urologų prostatos simptomų indeksą (AUA-SI), kurio pagrindu parengta tarptautinė prostatos simptomų skalė (TPSS). Į šią skalę įtrauktas naujas klausimas apie paciento gyvenimo kokybę [9,10]. Šis klausimynas patvirtintas PSO ir plačiai naudojamas. Klausimyno skalę sudaro septyni klausimai ir svarbiausias gyvenimo kokybės klausimas. Balų sistema aiškinama taip: 0-7 balai – lengvas sutrikimas; 8-18 – vidutinis; 19-35 – sunkus sutrikimas. Gyvenimo kokybės skalė padeda gydytojui sužinoti paciento požiūrį į savo būklę ir sieti ją su apatinių šlapimo takų simptomais. Paciento požiūris gyvenimo eigoje gali kisti priklausomai nuo simptomų pokyčių bei paciento adaptacijos, todėl naudojant šią skalę įmanoma kiekybiškai įvertinti šlapinimosi sutrikimų subjektyvųjį aspektą. Jeigu pradinio tyrimo metu gyvenimo kokybės kriterijus diagnostikai nėra labai svarbus, tai periodinis jo vertinimas vėliau, kai vartojami vaistai, tampa reikšmingu gydymo efektyvumo vertinimo kriterijumi [60]. Progresuojant GPH, vienas dažniausių simptomų yra šlapimo srovės susilpnėjimas. Šlapinimosi greitis susijęs su prostatos spaudimu į šlaplės proksimalinę dalį, priklauso ir nuo šlapimo pūslės kaklelio, prostatos bei šlaplės lygiųjų raumenų kontraktiliškumo. Norint nustatyti minėtų jėgų poveikį šlapimo srovei, atliekamas urodinaminis tyrimas [74]. Šis tyrimas laikomas pačiu objektyviausiu vertinant apatinių šlapimo takų obstrukciją, bet jis yra invazinis, brangus ir ilgai atliekamas. Reikia paminėti, kad šis tyrimas yra atliekamas Kauno medicinos universiteto klinikose. Labiausiai paplitęs laisvos šlapimo srovės nustatymo tyrimas, tačiau šio tyrimo išvados negali būti vertinamos vienareikšmiškai, nes neatspindi galimos obstrukcijos kilmės. Ir gydymo veiksmingumas nuspėjant gydymo rezultatus įvairių autorių duomenimis, vertinant tik srovės greitį, abejotinas. Dabar šis tyrimas yra vienas dažniausiai rekomenduojamų atlikti diagnostinių tyrimų diagnozuojant GPH. Tarp gydytojų ir toliau nėra vieningos nuomonės dėl Qmax – maksimalios šlapimo srovės parametro dydžio koreliacijos su apatinių šlapimo takų obstrukcija. S.Madersbacher (1996), ir kt. duomenimis pateikia, kad kai Qmax <5 ml/s, obstrukcija randama apie 85 proc. pacientų, kai Qmax5-10 ml/s, obstrukcija nustatoma tik 60 proc., o kai 10-15 ml/s – obstrukcija diagnozuojama tik 45 proc. pacientų. Kitų autorių duomenys panašūs, taigi galima daryti išvadą, kad nėra stiprios koreliacijos tarp Qmax ir obstrukcijos. Olmsted studija rodo, kad Qmax tiesiogiai priklauso nuo tiriamojo amžiaus. Vyresniems negu 70 metų vyrams, šlapimo srovė lėtėja 6.5 proc. per metus. Kiti tyrėjai nustatė, kad vyresnių 23 kaip 80 metų vyrų, kurių Qmax tarp 10 ir 15 ml/s, obstrukcija urodinamiškai nebuvo nustatyta [125]. Tokie statistiškai nereikšmingi duomenys tarp srovės greičio, obstrukcijos dydžio ir amžiaus, neleidžia numatyti gydymo rezultatų, todėl papildomai įtraukiami kiti diagnostikos kriterijai, kuriais remiamnti galima lengviau diagnozuoti GPH [88]. Kitas diagnostikai svarbus parametras yra prostatos dydis. Tai svarbus rizikos faktorius vertinant GPH simptomų ryškumą bei galimą šlapimo susilaikymą. Vyrams, kuriems prostatos tūris didesnis kaip 30 ml, tikimybė susirgti ūmininiu šlapimo susilaikymu yra tris kartus didesnė. Visgi obstrukcijos dydis tiesiogiai su prostatos dydžiu nekoreliuoja, nes esant ir nedidelio tūrio prostatai simptomatika gali būti ryški, o srovės greitis gali būti mažas [52]. Prostata vertinama pirštu čiuopiant liauką per išeinamą angą ir tai yra tinkamas būdas prostatos konsistencijai ir simetriškumui įvertinti. Jos tūris nustatomas ultragarsiniu tyrimu (transabdominaliniu, transrektiniu būdu), arba atliekant kompiuterinę tomografiją ir magnetinių branduolių rezonanso tyrimą. Atliekant ultragarsinį prostatos tyrimą per pilvo sieną, tiksliai sunku išmatuoti liaukos zonas, tačiau šiuo būdu pakankamai tiksliai išmatuojamas bendras prostatos tūris. Pasirinkus transrektinį ištyrimą, galima tiksliau įvertinti prostatos zonas. Prostatos tūrio matavimui dažniausiai taikoma elipsės formulė (0,523 x skersinis diametras2 x priekinis-užpakalinis diametras) [130]. Liekamojo šlapimo kiekio nustatymas įtraukiamas į rekomenduojamų diagnostinių tyrimų sąrašą. Šio tyrimo duomenys gali rodyti obstrukcijos dydį, tačiau tikslios obstrukcijos priežasties nustatyti negalima. Dabar vis daugiau klinikinių tyrimų rodo, kad liekamojo šlapimo kiekis nekoreliuoja su TPSS simptomų skale, prostatos dydžiu bei šlapinimosi greičiu, todėl įtarus infravezikinę obstrukciją, rekomenduojama atlikti urodinaminį ištyrimą [129]. GPH galima tirti naudojant biocheminį žymenį PSA, 33-kDa serino proteazę. Padidėjusi prostatos specifinio antigeno koncentracija kraujyje dažniausiai susijusi su prostatos vėžiu, tačiau esant didelėms prostatoms šis rodmuo gali taip pat padidėti. Sergantiesiems prostatos vėžiu PSA didėjimas susijęs su vietinių audinių destrukcija, o sergant GPH PSA didėja dėl padidėjusios prostatos epitelio masės. Nustatyta koreliacija tarp PSA dydžio, prostatos masės ir paciento amžiaus [84]. Šis tyrimas yra patognostinis prostatos karcinomai, todėl prevencijai PSA rodiklio nustatymas yra rekomenduotinas 24 vyrams sulaukusiems 45 metų. Tačiau tik prostatos biopsijos duomenys patvirtina galutinę prostatos karcinomos diagnozę. Visų minėtų ir rekomenduojamų atlikti tyrimų pakaktų GPH diagnozuoti, tačiau tam trukdo atskirų žmonių individualumas. Vieniems vyrams ultragarsinio tyrimo metu nustatoma didelė prostata, daug liekamojo šlapimo, tačiau TPSS skalės įverčių balų suma minimali [106]. Ir atvirkščiai, daug simptomų nerodo GPH intensyvumo ir progresavimo. Tik įvertinus paciento diagnostinių tyrimų duomenų visumą, įsiklausius į paciento gyvenimo kokybės vertinimą, pritaikius gydymą, galime pagerinti ligonio savijautą ir tinkamai jį gydyti. 3.8. Gerybinės prostatos hiperplazijos konservatyvus gydymas Planuojant pacientų sergančių GPH konservatyvų gydymą, reikia įvertinti, kokią infravezikinės obstrukcijos etiopatogenezinę bei apatinių šlapimo takų simptomų atsiradimo grandį galima sėkmingiausiai paveikti norint gauti pageidaujamą gydymo poveikį. Dabar susiklosčiusios tokios konservatyvaus gydymo kryptys: • Ligonio stebėjimo – laukimo taktika • α1 – adrenoreceptorių blokatorių vartojimas • 5α1 – reduktazės inhibitorių vartojimas • fitopreparatų vartojimas Paciento stebėjimo taktika gali būti pasirinkta, kai TPSS balų suma mažesnė už 7 arba kai balų suma 8-19 ir nenustatyta infravezikinės obstrukcijos, taip pat kai Qmax >15ml/sek. Simptomų progresavimas skirtingas, o kai kada simptomai regresuoja savaime. Be to pacientui pateikiamos maitinimosi, režimo ir kitos rekomendacijos, kurių prisilaikant dažnai pasiekiama apatinių šlapimo takų simptomų pagerėjimo. Atlikus tyrimus, nustatyta, kad negydant trejus metus 66 proc. ligonių šlapinimosi sutrikimai išlieka nepakitę, 12 proc.- pagerėjo, 22 proc.- pablogėjo [103]. Diskutuojama, kaip dažnai reikia ligonius konsultuoti nustačius GPH. Ligoniams rekomenduojama kas 3-6 mėn. apsilankyti pas urologą, atlikti PSA tyrimą. Esant galimybei užpildyti TPSS klausimyną. Prieš parenkant laukimo-stebėjimo taktiką, reikėtų prisiminti GPH rizikos faktorius: paciento amžių, susilpnėjusią šlapimo srovę, simptomatiką, PSA pradinį kiekį, padidėjusią priešinę liauką. Pacientams, kuriems yra didesnė GPH progresavimo rizika, geriau būtų siūlyti medikamentinį ar chirurginį gydymą. 25 Medikamentinis gydymas sumažina apatinių šlapimo takų obstrukciją bei slopina nepageidaujamus simptomus. α1-adrenoreceptorių antagonistai atpalaiduoja prostatos, šlaplės ir šlapimo pūslės kaklelio lygiuosius raumenis, o 5-alfareduktazės inhibitoriai mažina prostatos dydį. α – adrenoreceptoriai skirstomi į keturis potipius: α1A, B, D, L. Pagrindiniai α adrenoblokatoriai: alfuzosinas, terazosinas, doxazosinas, tamsulozinas. Adrenoreceptorių randama įvairiuose organuose, ne tik šlapimo takuose, ypač kraujagyslių lygiuosiuose raumenyse. Literatūros duomenimis, α1-L adrenoreceptoriai turi didesnį afinitetą noradrenalinui, tačiau dominuojantys receptoriai yra α1A potipio. Afla adrenoblokatorių selektyvumas α1 adrenoreceptorių potipiams dar nenustatytas. Žinoma, kad labiau selektyvus yra tamsulozinas α1A adrenoreceptoriams. Pastebėta, kad šie preparatai vienodai veikia tiek dideles, tiek ir mažesnes prostatas. Nustatyta, kad, vartojant α1adrenoblokatorius mažėja ūminio šlapimo susilaikymo rizika bei chirurginio gydymo būtinybė. Gydomasis poveikis pasireiškia gana greitai, jis priklauso nuo ligos simptomatikos ir obstrukcijos dydžio. Dažniausiai pasitaikantys šios vaistų grupės šalutiniai reiškiniai: burnos džiūvimas, astenija, galvos svaigimas, refleksinė tachikardija, ortostatinė hipotenzija. Siekiant išvengti nepageidaujamų šalutinių reakcijų bei adaptuoti pacientą prie konservatyvaus gydymo šios grupės vaistais, gydymo kursas pradedamas minimaliomis dozėmis, o vėliau dozės didinamos, kol pasiekiama klinikinio poveikio. Dehidrotestosteronas pagrindinis androgenas, lemiantis GPH vystymąsi. Fermentas 5α reduktazė (2 tipo izofermentas) skatina testosterono virtimą aktyviu intraląsteliniu DHT. Šio fermento slopinimas gali sumažinti DHT kiekį prostatoje ir taip sukelti prostatos hipeplazijos liaukinio epitelio regresiją, kartu mažinti infravezikinės obstrukcijos statinį komponentą. Gydymo poveikio reikia laukti 3-6 mėnesius. Gydymo eigoje kinta TPSS balų suma, prostatos tūris sumažėja 19-30 proc, šlapimo srovės greitis padidėja vidutiniškai 1,3-2,6 ml/sek. Kuo didesnė prostata tuo reikšmingesnis gydymo veiksmingumas. Tai sąlygoja, kad mažesnėje priešinėje liaukoje dominuoja stromos elementai, didesnėje - liaukinė hiperplazija. Pagrindinis šios grupės preparatas – finasteridas. Atlikus 10 klinikinių studijų metaanalizę pastebėta, kad finasteridas reikšmingai mažina simptomatiką bei gerina šlapimo srovės greitį, kuris didėja dėl prostatos tūrio mažėjimo. Šis preparatas mažina PSA kiekį. Po 6-12 mėn. gydymo. PSA kiekis sumažėja iki 50proc. Šalutiniai reiškiniai neryškūs: sumažėja ejakuliato kiekis, gali sumažėti lytinis potraukis, ginekomastija, odos bėrimas, lūpų tinimas. Neseniai sukurtas 26 antras šios grupės preparatas – dutasteridas, kuris veikia abu 5-alfareduktazės tipus. Jo veiksmingumas įrodomas klinikinių studijų. GPH patogenezėje svarbus vaidmuo tenka ne tik androgenams, bet ir estrogenams. Dalis androgenų, veikiami fermento aromatazės, virsta estrogenais. Jie palaiko prostatos stromos išvešėjimą, taip pat įjautrina ir didina androgenams jautrių receptorių kiekį, t.y. veikia sinergistiškai. Meparticinas – preparatas, kuris pašalina estrogenus iš organizmo. Patekęs į žarnyną, negrįžtamai susijungia su estrogenais, blokuoja jų reabsorbciją ir mažina estrogenų kiekį kraujyje. Šio preparato šalutiniai reiškiniai: pykinimas, viduriavimas. Dabar didelis dėmesys skiriamas vaisto veiksmingumui, saugumui, kainai. Didėjant medikamentinio gydymo svarbai, chirurginių gydymo metodų taikymas gydant GPH, retėja. Tai susiję su tuo, kad ši patologija vis dažniau pasitaiko jaunesnio amžiaus vyrams, o komplikacijų skaičius auga. Tai skatina gydytojus vis dažniau rinktis konservatyvų gydymą, išskyrus tuos atvejus, kaip pats pacientas nori, kad būtų daroma operacija arba tam yra absoliučios indikacijos. Fitopreparatų grupė yra svarbi konservatyviai gydant GPH. Jie rekomenduojami esant nedidelio ir vidutinio sunkumo TPSS simptomams, kaip adjuvantinė terapija gydant α1 adrenoblokatoriais, kai GPH komplikuota prostatitu. Fizpatrick ir Lynch (1995) apžvelgė visą fitoterapijos susijusios su GPH gydymu, literatūrą. Plačiausiai vartojami: pigeum africanum, serenoe repens, cucuibita pepo, urtica, rausvažiedės ežiuolės preparatai. Tikslus fitopreparatų veikimo patomechanizmas vis dar neištirtas. Todėl atliekami intensyvūs eksperimentiniai moksliniai tyrinėjimai, ištirti fitopreparatų poveikį GPH. Vokietijoje ir JAV ši grupė vaistų užima didelę dalį tarp GPH gydymui skirtų preparatų. Fitopreparatų veikimo mechanizmai įvairūs: antiandrogeninis, antiestrogeninis, lytinį hormoną prijungiančio globulino kiekio mažinimas, augimo faktorių inhibicija, prostaglandinų ir leukotrienų sintezės slopinimas. Naujausių tyrimų analizės duomenimis, primygtinai rekomenduojama atlikti ir tęsti multicentrines randomizuotas, dvigubai aklus placebo kontroliuojamus tyrimus. Nuolat tikslingai tiriama ir ieškoma naujų fitopreparatų indikacijų, nes, vartojant pvz:, rausvažiedės ežiuolės preparatus, galima sustiprinti nusilpusią vyresnių vyrų imuninę sistemą sumažinti apatinių šlapimo takų sukeliamus varginančius simptomus, apsaugoti nuo uroinfekcijos bei atitolinti aterosklerozės komplikacijas. 27 3.9. Gerybinės prostatos hiperplazijos chirurginis gydymas Organizmo atsakas į konservatyvų gydymą yra mažesnis negu į chirurginį. Tiek subjektyvūs, tiek objektyvūs simptomai reikšmingai regresuoja po bet kurio chirurginio gydymo. Tačiau dėl operacinių ir pooperacinių komplikacijų chirurginiai metodai vis mažiau taikomi [27,55]. Kryptingai ieškoma saugių ir veiksmingų preparatų, kurie atitolintų chirurginio gydymo būtinumą. Šiame skirsnyje apžvelgiami minimaliai invazinio ir invazinio GPH gydymo metodai bei rezultatai. Minimaliai invaziniai metodai pasirenkami dėl mažesnio kraujavimo tikimybės, trumpesnio lovadienių skaičiaus. Atviros operacijos pasižymi ilgesniu lovadienių skaičiumi,didesne operacine trauma organizmui, didėjančiu pooperacinių komplikacijų skaičiumi (šlapimo takų infekcija, kraujavimas, šlaplės stenozė, tromboembolijos ir miokardo infarkto didesne rizika) [55,42]. Atviros operacijos skirtos GPH gydyti skirstomos į transvezikines ir retropubines, kurias ištobulino T. Hryntschack ir T. Millin. Naujausios mokslinės studijos parodė, kad atvira operacija pagerina šlapimo srovės greitį, bet simptomatika regresuoja praščiau, palyginus su reiškiniais po minimaliai invazyvių operacijų. Atvirų operacijų daroma vis mažiau, nes retrogradinė ejakuliacija, šlapimo takų infekcijos yra dažnesnės po šių operacijų. Rekomenduojama rinktis šį operacijų tipą kai prostatos tūris viršija 50 ml. Pirmasis transuretrinės rezekcijos metodiką aprašė R. M. Nesbit dar 1943m. Tačiau vėliau prasidėjo gana nesėkmingas šių operacijų pooperacinių komplikacijų periodas. Ir tik paskutinius 20-30 metų jos gana sėkmingos gydant GPH. Šių operacijų pasirinkimą lėmė trumpa hospitalizavimo trukmė, geri funkciniai rezultatai. Labiausiai paciento būklei įtakos turi ankstyvos komplikacijos - nukraujavimas ir TUR sindromas. Dažniausios vėlyvos komplikacijos: dalinis šlapimo nelaikymas (2 proc.), šlaplės susiaurėjimas nuo 0,5 iki 7 proc., šlapimo pūslės kaklelio sklerozė (3 proc.), erekcijos sutrikimai iki 80-90 proc. apklaustųjų, retrogradinė ejakuliacija nuo 5 iki 90 proc. Atlikus penkerių metų retrospektyviąją analizę, kur lyginta atvirų operacijų ir prostatos TUR komplikacijos, nustatyta, kad po atvirų operacijų didesnis mirštamumas, dažnesni miokardo infarkto, plautinės arterijos trombozės, pooperacinių komplikacijų epizidai [55].Pacientams, kuriems atliktos adenomektomijos, dažniau skundžiasi streso inkontinencijos reiškiniais [55]. Nepaisant neigiamų chirurginio metodo ypatybių,, transuretrinė prostatos rezekcija, kaip chirurginis būdas, pasirenkamas beveik 90 proc. 28 urologų. Tačiau įvertinant pooperacines komplikacijas, reikia atkreipti dėmesį į tikslingą diagnostiką ir pasirenkamą GPH gydymo būdą. Kitas, tačiau nedažnas endoskopinio gydymo būdas yra transuretrinė prostatos incizija. Jis nedažnai naudojamas, nes šį gydymo būdą rekomenduojama pasirinkti, kai prostatos tūris apie yra apie 20ml, o esant tokio dydžio prostatai medikamentiniam gydymui yra daugiau indikacijų. Šios operacijos privalumai panašūs kaip ir kitų minimaliai invazyvių operacijų, tai trumpa hospitalizavimo trukmė, mažesni erekcijos sutrikimai bei mažesnis retrogradinės ejakuliacijos dažnis. Dėl gana mažo invazyvumo prostatai ši operacija gali būti kartojama 8-30 proc. pacientų. Dabar pasaulyje paplitusios operacijos lazeriu. Tarpusavyje jos skiriasi nevienodu temperatūros režimu. Pagrindinis veikimo mechanizmas - audinių išgarinimas. Pagrindinis šio metodo trūkumas - gana dažnos šlapimo takų infekcijos, nes kateteris šlapimo pūslėje paliekamas iki 20 dienų. Šios operacijos efektyvumas panašus kaip ir transuretrinės prostatos rezekcijos. Intersticinė koaguliacija lazeriu, kontaktinis išgarinimas lazeriu – šios lazeriu gydymo metodikos neturi didesnio privalumo palyginus su prostatos transuretriniu būdu ir didesnis šlapimo susilaikymo ir šlapimo takų infekcijos pavojus. Gana dažna retrogradinė ejakuliacija - 70 proc., uretros susiaurėjimai - 10 proc. [80,112]. GPH gydyti taikoma transuretrinė mikrobangų termoterapija (TUMT – transurethral microwave thermotherapy). Mikrobangomis generuojama energija paverčiama 40-44oC temperatūra, kuri sukelia audinių nekrozę. Visgi didelis pooperacinių komplikacijų skaičius, kelios būtinos procedūros, kateterio šlapimo pūslėje laikymas 5-25 dienas riboja šio būdo pasirinkimą. Transuretrinis prostatos pašalinimas radijo bangomis (TUNA) – transurethral needle ablation). Prostatos abliacija specialiomis adatomis vyksta pasiekus 80 –100o C temperatūrą. Šis būdas pakankamai efektyvus, tačiau reikšmingo šlapimo srovės pagerėjimo nesukelia. Retrogradinės ejakuliacijos ir erekcijos sutrikimų atvejų nenustatyta. Daugumos minimaliai invazinių metodų funkciniai pooperaciniai rezultatai panašūs į transuretrinės prostatos rezekcijos [80]. Tačiau pasirenkant chirurginį gydymo būdą, visuomet svarbu įvertinti paciento skundus, jo gyvenimo kokybę ir įtarus infravezikinę obstrukciją, rekomenduoti urodinaminį ištyrimą [114]. 29 4. TIRIAMOJI MEDŽIAGA IR METODAI 4.1. Rausvažiedės ežiuolės ekstrakto gamybos schema Tiriamas preparatas pagamintas iš Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sode introdukuoto (perkeltas iš kitų geografinių regionų į naujas ekologines sąlygas) augalo rausvažiedės ežiuolės – Echinacea purpurea L.Moench. Vaistinė žaliava surenkama baigiantis augalo vegetacijai. Antežeminė vaistinės žaliavos dalis surenkama augalui nužydėjus, o šaknys – 3-4 - aisias augalo metais. Tyrimai atlikti bendradarbiaujant su Kauno VDU Botanikos sodo Vaistingųjų augalų laboratorija. Rausvažiedės ežiuolės (Echinacea purpurea L. Moench) ekstraktas pagamintas uždaros akcinės bendrovės “Valentis” Kauno skyriaus laboratorijoje, iš požeminės augalo dalies, kurioje yra daugiau antiandrogeniniu veikimu pasižyminčių veikliųjų medžiagų [12,122]. Rausvažiedės ežiuolės šaknų ekstrakto (1:1) gamybai naudojamas perkoliacijos metodas, turintis baigiamąjį ciklą. Žaliava dalijama į kelias lygias dalis. Iš vieno perkoliatoriaus surinkta ištrauka vartojama žaliavai ekstrahuoti kitame perkoliatoriuje. Gamyba vykdoma keturiuose cilindro formos perkoliatoriuose. Brinkimas, paleidimo ciklas, perkoliacija Penki kilogramai ežiuolės šaknų susmulkinama, suberiama į indą, užpilama ekvivelentiniu kiekiu ekstrahento – 5 litrais 50 proc etanolio.(V/V), gerai sumaišomas, kad tolygiai sudrėktų ir paliekama 6 val. brinkti. Kitos žaliavos dalys brinkinamos ekvivelentiniu kiekiu ištraukos iš ankstesnės dalies. Išbrinkinta žaliava perkeliama į perkoliatorių, gerai suspaudžiama, kad žaliavos masėje susidarančios oro ertmės netrukdytų normaliai ekstrakcijai. Vėliau pilama ekstrahento tol kol susidaro gamybos reglamente numatyto storio veidrodiškas sluoksnis (2-3 cm.). Tam sunaudojama 20 litrų etanolio 50 proc (V/V). Perkoliatorius uždengiamas ir paliekamas ne mažiau kaip 24 valandoms. Kitą dieną 5 kg. išbrinkintos žaliavos sudedama į antrąjį perkoliatorių. Ištrauka iš pirmo perkoliatoriaus perstumiama į antrąjį, o į pirmąjį perkoliatorių vėl pilama švaraus etanolio ekstrahento 50 proc. 20 litrų. Pirmame ir antrame perkoliatoriuose sudaromas skysčio veidrodis (2-3 cm.). Perkoliatoriai uždengiami ir paliekami ne mažiau kaip 24 valandoms. Po dienos ištraukos vėl perstumiaimos: iš pirmos į antrą, iš antros į trečią. Švaraus 20 litrų ekstrahento – etanolio 50 proc. pilama tik į pirmąjį perkoliatorių. 5kg 30 išbrinkintos žaliavos sudedama į trečiąjį perkoliatorių. Sudaromas skysčio veidrodis 2-3 cm. Perkoliatoriai uždengiami ir paliekami ne mažiau kaip 24 val. Kitą dieną 5 kg sudrėkintos žaliavos sudedama į ketvirtąjį perkoliatorių. Perstumiamos ištraukos iš pirmojo į antrąjį, iš antrojo į trečiąjį, iš trečiojo į ketvirtąjį, o švaraus etanolio 50 proc. 20 litrų (V/V) ekstrahento – pilama tik į pirmąjį perkoliatorių. Visi keturi perkoliatoriai pripildomi, kad susidarytų skysčio veidrodis. Paleidimo ciklo pabaigoje perkoliatoriai uždengiami ir vėl paliekami ne mažiau kaip 24 valandoms. Gaunamas ekstraktas. Iš ketvirtojo perkoliatoriaus nupilama toks skysto ekstrakto tūris, kiek žaliavos masės dalių buvo tame perkoliatoriuje. Nupilama 5 litrai ežiuolės šaknų ekstrakto. Pirmame perkoliatoriuje esati išspausta žaliava (gamybos atliekos) išimama ir į perkoliatorių pridedama 5 kg šviežios išbrinkintos žaliavos. Ištraukos perstumiamos: iš trečiojo į ketvirtąjį ir iš antrojo į trečiąjį perkoliatorių. Iš pirmojo perkoliatoriaus visa jame esanti jau mažos koncentracijos ištrauka perkeliama į antrąjį perkoliatorių, iš ketvirtojo perkoliatoriaus – į pridėtą šviežios žaliavos pirmąjį perkoliatorių. Tuomet 13 litrų šviežio ekstrahento pilama į antrąjį perkoliatorių. Visuose keturiuose perkoliatoriose sudaromas skysčio veidrodis 2-3 cm. Kitą dieną iš pirmojo perkoliatoriaus nupilama 5 litrai ežiuolių ekstrakto, tokį tūrį skysto ekstrakto, kiek svorio dalių buvo pridėta augalinės žaliavos (į visus perkoliatorius dedamas vienodas kiekis). Po to vyksta įprastas visos sistemos ištraukų perstūmimas. Švarus ekstrahentas pilamas į trečiąjį perkoliatorių. Antrajame perkoliatoriuje išspausta žaliava išimama ir į perkoliatorių pridedama 5 kg naujos išbrinkintos augalinės žaliavos. Visuose perkoliatoriuose sudaromas 2-3 cm skysčio veidrodis. Tokia nenutrūkstama gamyba, kiekvieną dieną pridedant po 5 kg žaliavos ir surenkant 5 litrus ežiuolių ekstrakto, tęsiasi, kol išgaunamas reikiamas kiekis ekstrakto. Ežiuolių ekstrakto valymas Ištrauka, surinkta į talpyklę, vežama į patalpą nusistovėti. Patalpos temperatūra +2-80C.Ištrauka laikoma ne mažiau aštuonių parų. Kontrolės taškai: patalpos temperatūra, nusistovėjimo trukmė. Ekstrakto Dekantavimas, filtravimas 31 Nusistovėjęs ežiuolių ekstraktas vežamas į patalpą, kurioje temperatūra +15250C ir išlaikomas 24 valandas. Po to ekstraktas dekantuojamas nutraukus skaidrią tirpalo dalį. Dekantuotas ekstraktas filtruojamas per FibraFix plokšteles AF9-20-50, pagamintas iš celiuliozės ir kizelguro pluošto. Iki atidavimo gautas ekstraktas laikomas ne aukštesnėje kaip +250C temperatūroje, santykinė drėgmė 60±5 proc. Viename mililitre šaknų ekstrakto yra 90 mg sausų medžiagų. Produkto kontrolė atliekama pagal specifikacijos reikalavimus. 4.2. Histologinių preparatų paruošimas 4.2.1 Tiriamosios medžiagos įliejimo į parafiną metodika Pašalinus tiriamąjį objektą (sėklidę, antsėklidį, prostatą), jis nedelsiant fiksuojamas buferiniame formaldehido 10 proc. tirpale. Vėliau histologiniai preparatai paruošiami vertinimui. Preparatų įliejimui į parafiną reikalinga: Įranga: • Audinių blokų orientavimo ir įliejimo įrenginys • Šaldomoji plokštelė Reagentai: • Etilo alkoholis 96 proc. • Etilo alkoholis 80 proc. • Etilo alkoholis 60 proc. • Ksilolas • Histoplastas Preparatų įliejimo tvarka: • Formalinas 10 proc. – preparatas plaunamas tekančiu vandeniu 1 val. • Etilo alkoholis 60 proc. – 2 val. • Etilo alkoholis 80 proc. – 2 val. • Etilo alkoholis 96 proc. – 3 val. • Etilo alkoholis 96 proc. – 16 val. • Ksilolas I – 2val. 32 • Ksilolas II – 2 val. • Histoplastas I – 600C - 1.5 val. • Histoplastas II – 600C- 1.5 val. Nuosekliai vykdant šiuos etapus preparatas įliejamas į parafino blokelius. Vėliau blokeliai pjaustomi mikrotomu. 4.2.2. Tiriamosios medžiagos pjaustymo metodika Parafininiai blokai pjaustomi rotaciniu mikrotomu. Įranga: • Rotacinis mikrotomas • Vonelė • Kaitinimo plokštelė Norint efektyviai ir tiksliai padaryti mėginio pjūvius, būtina laikytis šių reikalavimų: • Visuomet naudoti aštrų peilį • Peilio priekinė ir vidinė dalys visuomet turi būti švarios. • Kruopščiai nuvalyti parafino vaško liekanas • Tiksliai patalpinti parafininį bliką spaustuvėje • Nustatyti pjūvio storį mikronais (µ). • Šiai tiriamajai medžiagai paprastai pasirenkamas 3-4µ pjūvio storis. • Blokelio paviršių nulyginti iki pasirinkto pjūvio gylio. • Kokybiški pjūviai perkeliami į 460 temperatūros vonelę. • Po to pjūviai užtraukiami ant objektinio stiklelio. • Objektinis stiklelis padedamas ant kaitinimo plokštelės, kurios temperatūra 50 0 C ir fiksuojama 30 min. • Gautas histologinis preparatas ruošiamas dažymui. 33 4.2.3. Histologinių preparatų dažymo metodika Histologinių preparatų dažymui naudota hematoksilino+eozino dažymo metodika. Tam reikalingi reagentai, tirpalai. Reagentai: • Ksilolas • Izopropilo alkoholis 98 proc. • Etilo alkoholis 96 proc. • Hematoksilino dažai • Eozino1 proc dažai. • Polistirolas Tirpalai: • Eozino dažai (eozino dažų 1 gr., distiliuotas vanduo – 100 ml.). • Hematoksilino dažai (vandeninio hepatoksilino 1 proc – 100 ml., hematoksilino miltelių – 1 gr., distiliuotas vanduo – 100 ml.). • Vandeninio kalio alūno 5 proc (amoniakinio) – 75 ml. (kalio alūno (amoniakinio – 3.750 gr., distiliuotas vanduo – 75 ml.). • Lingolio skiedinio (jodi puri – 1 ml., kali jodidi – 2 ml, distiliuoto vandens – 100 ml. • Koncentruota acto rūgštis – 8 ml. • Glicerinas – 50 ml. Preparatų dažymo eiga: • Ksilole laikoma 10 min. • Etilo alkoholyje 96 proc. laikoma 5 min. • Etilo alkoholyje 96 proc. II laikoma 5 min. • Vandeniu plaunama 1-2 min. • Hematoksilino dažuose laikoma 10 min. • Plaunama vandeniu 10 min. • Eozino dažuose laikoma 10 min. • Plaunama vandeniu 1-2 min. 34 • Etilo alkoholyje I 96 proc. laikoma 5 min. • Etilo alkoholyje II 96 proc. laikoma 5 min. • Ksilole laikoma 5 min. Nudažytas histologinis preparatas džiovinamas ir mikroskopuojamas. Preparatai analizuoti “Olympus BX-51” tipo mikroskopu, didinimas 10x40. Iš kiekvieno pašalinto organo po šešis histologinius pjūvius. Histologiniai vaizdai fotografuoti “Olympus” (C506) skaitmenine kamera. Įvertinti ir išanalizuoti preparatų morfologinių struktūrų pokyčiai. Mąstelis nustatytas okuliarmikrometru. Matavimo atkarpa - 20µm. 4.3. Kiti tyrimų metodai 4.3.1. Prostatos dydžio ir jos masės tyrimas Tyrimo objektu pasirinkti Wistar linijos žiurkių patinai [115,116]. Tyrimai su eksperimentiniais gyvūnais atlikti vadovaujantis Lietuvos laboratorinių gyvūnų naudojimo etikos komisijos leidimu Nr.0076. Tyrimui buvo pasirinkti subrendę 3-4 mėn. 250-350 gr žiurkių patinai, kurie buvo auginti Kauno medicinos universiteto vivariume. Vivariumo laboratorijoje buvo palaikoma 22-230C temperatūra ir 12 val. šviesos ir tamsos ciklas. Eksperimentiniai gyvūnai buvo maitinami jiems įprastu maistu ir girdyti vandeniu. Intaktinė (natūralių prostatų) gyvūnų grupė suskaidyta į 3 grupes: pirma yra kontrolinė (prieš eksperimentus); antra - žiurkėms kartu su įprastu dienos maisto racionu keturias savaites buvo duodama ežiuolės ekstrakto 50 mg/kg [49,38]; trečia žiurkių grupė buvo girdoma ežiuolės ekstraktu aštuonias savaites. Žiurkių prostatų tyrimo schema pateikta pirmoje lentelėje. 35 1 lentelė. Žiurkių prostatų tyrimo schema TIRTA Kontrolinė grupė Kūno masė Prostatos masė n=6 Kūno masės ir prostatos masės procentinis dydis Histologiniai tyrimai TIRTA Po 4 savaičių Kūno masė Prostatos masė ežiuolės ekstrakto vartojimo n=6 Kūno masės ir prostatos masės procentis dydis Histologiniai tyrimai TIRTA Po 8 savaičių Kūno masė Prostatos masė Kūno masės ir prostatos masės procentinis dydis Histologiniai tyrimai ežiuolės ekstrakto vartojimo n=6 36 Kitoje eksperimentinės prostatos hiperplazijos grupėje išskirtos 5 grupės. Pirma grupė – intaktinė, antros grupės žiurkėms atlikta kastracija, trečios – sukelta gerybinė prostatos hiperplazija, ketvirtos grupės žiurkėms, sukėlus GPH, duota ežiuolės ekstrakto keturias savaites, penktos, sukėlus GPH – ežiuolės ekstraktas duotas aštuonias savaites [89]. Klinikinė eksperimentinių gyvūnų mirtis buvo sukeliama intramuskuliariai perdozavus fenobarbitalio tirpalo 1mg/kg. [113]. Po to jiems atlikta cervikalinė dislokacija, vėliau kiekvienas gyvūnas pasveriamas. Eksperimentinės gerybinės prostatos hiperplazijos tyrimo schemos patektos antroje ir trečioje lentelėse. Vėliau gyvūnams buvo atliekama 2-3 cm ilgio apatinė laporotomija, atpreparuojami prevezikiniai audiniai, dislokuojamos sėklinės pūslelės. Jeigu prostatos skiltys buvo blogai matomos, šlapimo pūslė pripildoma 2-3 ml izotoninio tirpalo. Tokiu atveju prostatos skilčių atidalijimas nuo šlapimo pūslės kaklelio bei struktūrų matymo ribos pagerėdavo. Šlapimo pūslė ir prostata pašalinama viename konglomerate tam, kad atskiras struktūras būtų galima izoliuotai atpreparuoti. Gyvūnų kūnų ir organų masės buvo sveriamos elektroninėmis svarstyklėmis. Po to apskaičiuojama, kokią procentinę viso kūno masės dalį sudaro organo masė. Apskaičiuotas organo masės ir kūno masės santykinis dydis (PKS), pagal formulę (1) [117,89]: PKS ═ Om /Km x 100, Kur: PKS – (organo masės ir kūno masės santykinis dydis (proc.)), Om – organo masė (gr.), - Km – kūno masė (gr.). Pašalinus organus, juos užpylėme buferiniu formaldehido 10 proc. tirpalu. Vėliau paruošiami histologiniai preparatai ir atliekama jų histologinė jų analizė. Eksperimentinėje prostatos hiperplazijos grupėje prostatų dydžiai buvo matuojami atlikus transabdominalinės echoskopijos metodu ir apskaičiuojami pagal elipsės formulę (2) [130]. (0,523 x skersinis diametras2 x priekinis-užpakalinis diametras) Echoskopinio tyrimo metu trumpalaikė narkozė buvo palaikoma narkotanu (inhaliacinis narkotikas – halothanum) naudojant kalibruotą garintuvą. Prieš atliekant echoskopinį tyrimą, žiurkės patinų hipogastrinė sritis nuskutama ir per kaniulę šlapimo pūslė pripildoma izotoninio skysčio. 37 2 lentelė. Eksperimentinės gerybinės prostatos hiperplazijos tyrimo schema ATLIKTA Kontrolinė grupė n=6 Ultragarsinis tyrimas Kūno masės matavimas Prostatos masės matavimas Kūno masės ir prostatos masės santykinio dydžio skaičiavimas Histologiniai tyrimai ATLIKTA Prostatos atrofijos grupė n=10 Kastracija Ultragarsinis tyrimas Kūno masės matavimas Prostatos masės matavimas Kūno masės ir prostatos masės santykinio dydžio skaičiavimas Histologiniai tyrimai Prostatos ATLIKTA hiperplazijos grupė n=6 Ultragarsinis tyrimas Kūno masės matavimas Kastracija Hormonai Prostatos masės matavimas Kūno masės ir prostatos masės santykinio dydžio skaičiavimas Histologiniai tyrimai 38 3 lentelė. Ežiuolės ekstrakto poveikis žiurkių prostatoms po dirbtinai sukeltos GPH – tyrimo shema Prostatos ATLIKTA hiperplazijos grupė n=6 Ultragarsinis tyrimas Kūno masės matavimas Kastracija Hormonai Prostatos masės matavimas Kūno masės ir prostatos masės santykinio dydžio skaičiavimas Histologiniai tyrimai Po 4 savaičių ATLIKTA ežiuolės ekstrakto vartojimo n=10 Kastracija, Hormonai, Ežiuolės vartojimas 4 savaites Po 8 savaičių Ultragarsinis tyrimas Kūno masės matavimas Prostatos masės matavimas Kūno masės ir prostatos masės santykinio dydžio skaičiavimas Histologiniai tyrimai ATLIKTA ežiuolės ekstrakto vartojimo n=17 Kastracija, Hormonai, Ežiuolės vartojimas 8 savaites Ultragarsinis tyrimas Kūno masės matavimas Prostatos masės matavimas Kūno masės ir prostatos masės santykinio dydžio skaičiavimas Histologiniai tyrimai 39 Vėliau eksperimentiniai gyvūnai sveriami, po to pašalinamos prostatos ir pasveriamos. Eksperimentuose tirtų gyvūnų skaičius pateikiamas ketvirtoje lentelėje. 4 lentelė. Eksperimentinių tyrimų suvestinė (prostatos tyrimai). * - atlikta transabdominalinė prostatos echoskopija, ** - žuvusios žiurkės. Grupė Intaktinė Eksperimentinės prostatos eksperimentinių gyvūnų hiperplazijos gyvūnų grupė (n) grupė (n) Kontrolė 6 6* Po 4 sav. ežiuolės vartojimo 6 10* (2**) Po 8 sav. ežiuolės vartojimo 6 17* (1**) Po kastracijos 10* Po hormonų vartojimo 6* Iš viso: (tarp grupių) 18 Iš viso: (grupėse) 49* 67 4.3.2. Sėklidės tyrimai Sėklidėse esančios Leidigo ląstelės gamina pagrindinį vyriškąjį hormoną testosteroną. 95 proc. hormono gaminama sėklidėse, 10 proc. – antinkščiuose. Įvertinti galimi sėklidžių pakitimai po ežiuolės ekstrakto vartojimo. Tyrimui naudoti Wistar linijos žiurkių patinai 2-3 mėn. amžiaus, vidutiniškai sveriantys 250-350 gr. Eksperimentiniai gyvūnai suskirstyri į tris grupes: pirma – intaktinė (n=6), antra – žiurkės kartu su maistu gaudavo 50 mg/kg ežiuolės ekstrakto keturias savaites (n=6), trečia – žiurkės su maistu gaudavo 50 mg/kg ežiuolės ekstrakto aštuonias savaites (n=6). Tyrimų schema pateikta penktoje lentelėje. 40 5 lentelė. Žiurkių sėklidžių, po ežiuolės ekstrakto vartojimo, tyrimo schema TIRTA Kontrolinė grupė n=6 Kūno masė Sėklidės masė Kūno masės ir sėklidės masės procentinis dydis Histologiniai tyrimai TIRTA Po 4 savaičių Kūno masė Sėklidės masė Kūno masės ir sėklidės masės procentis dydis Histologiniai tyrimai ežiuolės ekstrakto vartojimo n=6 TIRTA Po 8 savaičių Kūno masė Sėklidės masė Kūno masės ir sėklidės masės procentinis dydis Histologiniai tyrimai ežiuolės ekstrakto vartojimo n=6 41 Eksperimentiniams gyvūnams klinikinė mirtis sukelta intramuskuliariai sušvirkštus 1mg/kg natrio fenobarbitalio. Po to atliekta kontrolinė cervikalinė dislokacija. Mašnelės priekiniame paviršiuje padaromas išlginis 3 cm odos-poodžio pjūvis. Po to buku būdu atskiriami, iš pradžių vienos sėklidės, vėliau – antros sėklidės dangalai ir pasiekiamos testiculus seminalis struktūros. Spaustuku 1-2 cm. aukščiau sėklidės perspaudžiamas sėklinis virželis ir liguojamos kraujagyslės (4 pav.) Pašalinamos sėklidės kartu su antsėklidžiu, pašalinti organai atskirai atpreparuojami. 4 pav. Sėklidės ir antsėklidžio pašalinimo chirurginė metodika Gyvūnų kūnų masė ir pašalintos sėklidės masės pasveriamos. Tada pagal pirmąją formulę (PKS ═ Om /Km x 100) apskaičiuojama, kokią procentinę viso kūno masės dalį sudaro sėklidė. 4.3.3. Antsėklidžio tyrimai Spermatogenezei didelę įtaką turi sėklidės prielipas (antsėklidis). Šis organas palaiko spermatozoidų aktyvumą ir judrumą. Tyrimai su gyvūnais parodė, kad antsėklidžio (epididymis) funkcijos priklauso nuo androgenų [43,44,133,135,110]. Antsėklidžių tyrimai atlikti su Wistar linijos žiurkių patinais. Žiurkių patinai suskirstyti į tris grupes: pirma grupė – intaktinė (n=6); antra - žiurkių patinai su įprastu jiems maistu gaudavo 50 mg/kg ežiuolės ekstrakto (n=6); trečia – gyvūnai aštuonias savaites kartu su maistu gaudavo 50 mg/kg ežiuolės ekstrakto (n=6). Gyvūnų klinikinė mirtis buvo sukeliama taip pat kaip ir ankstesniuose eksperimentuose. Gyvūnai pasveriami. Kartu su sėklidėmis pašalinami ir ansėklidžiai. Chirurginė metodika buvo 42 tokia pati kaip aprašyta ankščiau. Pašalinus antsėklidžius jie pasveriami ir užpilami. formaldehido 10 proc. tirpalu. Tyrimų schema pateikta šeštoje lentelėje. 6 lentelė. Žiurkių antsėklidžių tyrimo schema po ežiuolės ekstrakto vartojimo TIRTA Kontrolinė grupė n=6 Kūno masė Antsėklidžio masė Kūno masės ir antsėklidžio masės procentinis dydis Histologiniai tyrimai TIRTA Po 4 savaičių Kūno masė Antsėklidžio masė Kūno masės ir ansėklidžio masės procentinis dydis Histologiniai tyrimai ežiuolės ekstrakto vartojimo n=6 TIRTA Po 8 savaičių Kūno masė Ansėklidžio masė Kūno masės ir antsėklidžio masės procentinis dydis Histologiniai tyrimai ežiuolės ekstrakto vartojimo n=6 43 4.3.4. Žiurkių patinų kastracija McConnel (1998) teigė, kad gerybinės prostatos hiperplazijos išsivystymui įtakos turi ne tik androgenai, bet ir lytinė branda, ir amžius. Pacientams, kuriems dar prieš lytinę brandą buvo pašalintos sėklidės, arba jų androgenų veikimas ir gamyba buvo pažeisti genetinių ligų, GPH neišsivystė. Dėl to galima daryti išvadas, kad, modeliuojant eksperimentinę GPH tikslinga pašalinti sėklides (kastruoti) [93]. Taip “išjungus” pagrindinį testosterono gamybos organą, dirbtinai galima sukelti ir valdyti GPH vystymąsi. Nustatyta, kad histologinė prostatos atrofija po kastracijos išsivysto praėjus 20-30 dienų [93,123]. Tyrimui parinkta 12 - ka Wistar linijos subrendusių žiurkių patinų. Eksperimentiniams gyvūnams kontroliuojama anestezija palaikyta inhaliaciniu narkotiku halotanu, stebėtas kvėpavimas ir širdies darbas. Praėjus keturioms savaitėms po kastracijos, intramuskuliariai sušvirkštus 1mg/kg natrio fenobarbitalio, eksperimentiniams gyvūnams sukeliama klinikinė mirtis. Po to atliekta cervikalinė dislokacija. Gyvūnai pasveriami. Paruošus operacinį lauką etilo alkoholiu 96 proc. scrotum vidurinėje linijoje padaromas 2-3 cm ilgio pjūvis. Kraujavimas stabdomas besirezorbuojančiais siūlais liguojant kraujagysles. Suradus sėklinį virželį, jo kraujagysliniai elementai perspaudžiami spaustuku. Išdalijamos sėklidės, liguojamas sėklinio virželio distalinis galas kartu perrišant ir jo kraujagysles. Tokia pati procedūra atliekama ir su antraja sėklide. Žaizda pasluoksniui susiuvama paliekant 2 arba 3 odos siūles (5 pav.). 44 5 pav. Žiurkių patinų kastracija 4.3.5. Eksperimentinis gerybinės prostatos hiperplazijos modelis Eksperimentinių gyvūnų panaudojimas, sukeliant gerybinę prostatos hiperplaziją, svarbus ieškant patofiziologinių mechanizmų išsivystymo ir naujų gydymo metodų [33,97]. Kombinuotas hormonų skyrimas (androgenų ir estrogenų) efektyviau ir greičiau sukelia eksperimentinę GPH negu vien tik androgenų [83]. Eksperimentinė GPH, įvairių autorių duomenimis, patvirtinama po 3-4 savaičių [83]. Tačiau prieš tai tikslinga kastracija [57]. Gerybinės prostatos hiperplazijos modelis buvo sukeliamas Wistar linijos žiurkių patinams (n=6). GPH sukelta kas dvi savaites į raumenis suleidžiant estradiol depot 1ml-10 mg. (Jenapharm) ir testosterono 1 ml-250 mg. ( Omedren-L250 AB “Bakteriniai preparatai”), prieš tai atlikus kastraciją [83]. Po keturių savaičių natrio fenobarbitalio fone buvo sukeliama klinikinė gyvūnų mirtis. Po to žiurkės pasveriamos pagal ankščiau aprašytą chirurginę metodiką, prostatos pašalinamos. .Pašalinus organus, jie užpilami buferiniu formaldehido 10 proc. tirpalu. Po to pagal pirmąją formulę apskaičiuojamas prostatų masės/kūnų masės santykinis dydis. 4.3.6. Statistinė duomenų analizė Tyrimo planas – atvejo-kontrolės tyrimas. Minimaliam tyrimų skaičiui nustatyti pasirinktas reikšmingumo lygmuo 0,05, galingumas – 0,80, panaudota Statistica 6 programa (StatSoft, Inc. (2001)). STATISTICA (data analysis software system), version 6). 45 Pagrindinis analizuotas požymis - PKS. Požymis Echo nustatytas ehoskopuojant. Duomenys pateikiami apskaičiavus jų vidurkius ir standartines paklaidas bei vidutinių reikšmių 95 proc. pasikliautinuosius intervalus (PI). Kadangi imtys nedidelės, analizuotų požymių pasiskirstymų palyginimas tarp tyrimo ir intaktinės grupių taikytas neparametrinis Mann-Whitney U testas. Hipotezei apie dispersijų lygybę patikrinti taikytas Leveno testas, vidurkių lygybės hipotezė tikrinta Stjudento (t) testu. Neparametrinių kiekybinių reikšmių poslinkiai tiriamosiose grupėse pavaizduoti boks plot tipo sklaidos diagramose ir grafikuose nurodant standartines paklaidas ir standartinius nuokrypius. Paveiksluose pateiktų rezultatų žymėjimas:⎯x – imties vidurkis; S⎯x – vidurkio standartinė paklaida; S – vidutinis standartinis nuokrypis. 46 5. REZULTATAI 5.1. Rausvažiedės ežiuolės ekstrakto poveikis intaktinės grupės žiurkių prostatai Eksperimentai atlikti su Wistar linijos žiurkių patinais, kurie buvo suskirstyti į tris grupes. Pirma grupė buvo kontrolinė; antros grupės žiurkėms keturias savaites buvo duodama ežiuolės ekstrakto 50mg/kg; trečios – aštuonias savaites. Po to laboratoriniams gyvūnams pašalinamos prostatos. Pasvėrus organus, apskaičiuota kokį procentą visos kūno masės sudarė pašalinti organai. Atlikti patohistologiniai tyrimai. Palyginus pirmos ir antros grupės žiurkių prostatų mases, nustatyta, kad kontrolinės grupės žiurkių prostatų masės vidurkis buvo 412,0±14,93 mg; antros – 403,0±13,33 mg. Šie duomenys pateikti šeštame paveiksle. 6 pav. Kontrolinės (pirmos) ir antros (kai keturias savaites duota ežiuolės ekstraktas) grupių gyvūnų prostatos masės vidurkiai. PRM – žiurkių prostatos masė miligramais, PRK – kontrolinės grupės žiurkių prostatos masės vidurkiai, PR4 – antros grupės žiurkių prostatos masės vidurkiai. Taigi skiriant ežiuolės ekstraktą keturias savaites, žiurkių prostatos masė turi tendenciją mažėti. Tačiau, palyginus prostatos masių vidurkius, naudojant t testą, reikšmingo skirtumo tarp pirmos ir antros grupių nenustatyta (p=0,31). Įvertinome ežiuolės ekstrakto poveikį trečios grupės žiurkių patinėlių prostatų masei, kai ežiuolės ekstrakto buvo duodama su maistu aštuonias savaites. Trečios grupės žiurkių 47 prostatų masės vidurkis buvo 388,0±14,66 mg. Konrtolinės ir trečios grupės gyvūnų prostatos masių vidurkiai pateikiami septintame paveiksle. 7 pav. Ežiuolės ekstrakto įtaka prostatos masei, kai ežiuolės duota aštuonias savaites. PRM – žiurkių prostatos masė, PRK – kontrolinės grupės žiurkių prostatos masės vidurkiai, PR8 – prostatos masės vidurkiai po aštuonių savaičių ežiuolės ekstrakto vartojimo. Palyginus trečios grupės žiurkių prostatų masės vidurkį su kontrolinės, paaiškėjo, kad prostatų masės trečios grupės žiurkių sumažėjo. Palyginus prostatų mases t testu, skirtumas tarp pirmos ir trečios grupių žiurkių prostatų masės vidurkių, statistiškai reikšmingas (p=0,02). Palyginus antros ir trečios grupių žiurkių prostatos masių vidurkius, statistiškai reikšmingo skirtumo neradome (p=0,09). Prostatų masės tyrimo eigoje gyvūnams gali kisti dėl galimų involiucinių ir dishormonalinių organizmo pokyčių, apskaičiavome, kokią procentinę viso kūno masės dalį sudaro žiurkių prostata. Pirmos grupės žiurkių prostata vidutiniškai sudarė 0,125±0,009 proc. visos žiurkių kūno masės; antros – 0,105±0,005 proc. trečios – 0,091±0,007 proc. Santykinai prostatos masė mažėjo, vartojant ežiuolės šaknų ekstraktą keturias ir aštuonias savaites. Prostatų procentinė dalis žiurkių kūno masės atžvilgiu mažėjo antroje grupėje, kur ežiuolės ekstraktas buvo duodamas keturias savaites ir toliau mažėjo trečioje grupėje, kur ežiuolė buvo duodama aštuonias savaites. Duomenys pateikiami aštuntame paveiksle. 48 8 pav. Procentinis prostatos masės ir kūno masės santykinio dydžio sumažėjimas pavartojus ežiuolės ekstrakto. Prm (g) – prostatos masė gramais, km (g) – kūno masė gramais. Palyginus santykinius prostatos dydžius, statistiškai reikšmingas sumažėjimas nustatytas tik lyginant kontrolinę ir trečiąją žiurkių grupes (p=0,00004). Prostatos masės tyrimo duomenims palyginti tarp grupių naudotas t-testas nepriklausomoms imtims, kartu lygintos dispersijos. Ištyrus pašalintų organų histologinius preparatus, nustatyti ir įvertinti tiek kontrolinės, tiek ir antros bei trečios grupių žiurkių prostatų histologiniai pakitimai. Kontrolinės grupės žiurkių patinėlių prostatų histologiniuose preparatuose matyti, kad sekrecinės liaukos dalis padengta neruožuotųjų raumenų ląstelėmis (3). Žymiai daugiau šių raumenų yra išsėtinėje priešinės liaukos dalyje (periferijoje). Preparatuose matomas netaisyklingos formos liaukinės pūslelės su įlinkimais. Jos išklotos vienasluoksniu kubiniu ar žemu stulpiniu epiteliu (1). Kai kuriose pūslelėse matoma susikaupusio sekreto, o tai rodo, kad liauka funkcionuoja ir yra visiškai subrendusi (2). Histologinio žiurkių prostatos preparato būdingas histologinis vaizdas pateikiamas devintame paveiksle. 49 9 pav. Kontrolinės grupės žiurkių prostatos būdingas histologinis vaizdas. (H+E). Mastelis 20µ. 1-liaukos epitelis, 2-sekreto sankaupa, 3-raumenų skaidulos. Antros grupės žiurkių prostatų histologiniuose preparatuose raumeninių skaidulų tarp liaukų mažėja (2). Prostatoje stebimos įvairių formų liaukinės pūslelės. Jų viduje sekreto yra kiek mažiau palyginti su kontrolinės grupės žiurkių (1). Sekretas nevienodai pasiskirstęs po visas sekrecinių pūslelių vietas. Vienasluoksnis kubinis epitelis suplokštėjęs, sekreto kiekis liaukos viduje sumažėjęs (3). Antros grupės žiurkės prostatos būdingas histologinio preparato vaizdas pateikiamas 10 paveiksle. 50 10 pav. Antros grupės žiurkės prostatos būdingas histologinis preparatas po keturių savaičių ežiuolės ekstrakto vartojimo. (H+E). Mastelis 20µ. 1-sekretas liaukos viduje, 2-raumenų skaidulos, 3-liaukos epitelis. Trečios grupės žiurkių prostatų histologiniuose preparatuose matyti riba tarp dviejų prostatos liaukos skiltelių. Vienoje iš skiltelių pūslelės pakitusios nežymiai. Jos išklotos kubiniu epiteliu ir viduje yra sekreto, tačiau vietomis pūslelių epitelis suplokštėjęs. Labai ryškūs pakitimai matomi kitoje skiltelės pusėje, kur epitelis vos įžiūrimas ir labai plokščias, o kai kuriose alveolėse jis neįžiūrimas. Pūslelių viduje sekreto labai mažai ir tai yra sekrecinės funkcijos sutrikimo požymis, sukeltas ląstelių degeneracinių pakitimų. Trečios grupės žiurkės prostatos būdingas histologinio preparato vaizdas pateikiamas 11 paveiksle. 51 11 pav. Trečios grupės žiurkės prostatos būdingas histologinis preparatas po aštuonių savaičių ežiuolės ekstrakto vartojimo. (H+E). Mastelis 20µ. 1-sekretas liaukos viduje, 2-liaukos epitelis, 3- liaukos spindis. Apibendrinus histologinių preparatų rezultatus galima teigti, kad didesnėje preparatų dalyje, matomi struktūriniai pakitimai ( plokštėjantis liaukos vianasluoksnis epitelis, mažėjantis homogenato kiekis liaukose), atsiradę dėl ežiuolės ekstrakto vartojimo. Histologinių struktūrų mastelis nustatytas okuliarmikrometru. 5.2. Rausvažiedės ežiuolės ekstrakto poveikis žiurkių patinėlių spermatogenezei Atlikus tyrimus su eksperimentinių žiurkių patinų prostatomis ir nustačius jog ežiuolės ekstraktas turi įtakos organo masės pakitimams ir histologiniams radiniams, buvo tikslinga tirti ežiuolės ekstrakto įtaką tiesioginiams vyriškojo lytinio hormono testosterono gamybos organams (sėklidėms, antsėklidžiui). Eksperimentiniai gyvūnai vėl buvo suskirstyti į tris grupes kaip ankstesnių eksperimentų metu. Apskaičiavus tyrimų duomenis, nustatyta, kad intaktinės grupės žiurkių sėklidžių masės vidurkis buvo 1530±166,37 mg; antros grupės - 1520±164,62 mg; trečios - 1499±158,81 mg. Palyginus intaktinės grupės žiurkių sėklidžių mases su žiurkių 52 gavusių ežiuolės ekstrakto keturias ir aštuonias savaites sėklidžių masėmis, statistiškai reikšmingo sėklidžių masės sumažėjimo nenustatyta. Palyginimui taikytas t testas. Eksperimentų duomenimis, kontrolinės grupės žiurkių antsėklidžių masės vidurkis buvo – 585,8±112,63 mg; antros – 578,3±111,43 mg; trečios – 601,3±67,33 mg. Palyginus visų grupių žiurkių pašalintų antsėklidžių masę, reikšmingų skirtumų nenustatyta. Apskaičiavome, kokią procentinę žiurkės kūno dalį sudaro sėklidė ir antsėklidis. Šiuos dydžius palyginome tarp atskirų žiurkių grupių. Intaktinės grupės žiurkių sėklidžių masės vidurkis sudarė 0,496±0,399 proc. kūnų masės; antros – 0,459±0,419 proc. trečios – 0,429±0,410 proc.. Apskaičiuoti duomenys pateikiami 12 paveiksle. 12 pav. Visų trijų grupių žiurkių sėklidžių procentinė bendrojo kūno svorio dalis. TESTIS K – intaktinė grupė, TESTIS 4 - keturias savaites duota ežiuolės ekstrakto, TESTIS 8 – aštuonias savaites duota ežiuolės ekstrakto, tm (g) – sėklidės masė gramais, km (g) – kūno masė gramais Intaktinės grupės žiurkių antsėklidžių masės vidurkis sudarė 0,189±0,332 proc. kūno masės; antros – 0,1733±0,328 proc., trečios – 0,1723±0,198 proc. Apskaičiuoti duomenys pateikiami 13 paveiksle. 53 13 pav. Procentinė žiurkės kūno masės dalis sudaranti ansėklidį. EPID K intaktinė grupė, EPID 4 - keturias savaites duota ežiuolės ekstrakto, EPID 8 – aštuonias savaites duota ežiuolės ekstrakto,epm (g) – antsėklidžio masė gramais, km (g) – kūno masė gramais Kai žiurkės gaudavo ežiuolės ekstrakto, statistiškai reikšmingas sėklidės procentinės kūno dalies sumažėjimas nustatytas tik palyginus intaktinę ir trečiąją žiurkių grupes (p=0,01). Žiurkių antsėklidžio procentinė kūno masės dalis, palyginus tris žiurkių grupes, statistiškai reikšmingai nesumažėjo. Įvertinus pašalintų organų masių vidurkius, tarp visų žiurkių grupių statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta. Atlikus pašalintų organų histologinius tyrimus ir juos įvertinus, nustatyta, kad intaktinės grupės žiurkių sėklidėse gerai matomi sėklinių vamzdelių pjūviai (14 pav.). Tarp vamzdelių galima matyti ploną intersticinį jungiamajį audinį su kraujagyslėmis ir Leidigo ląstelėmis. Vamzdelius supa jungiamojo audinio propria, nuo kurios į vidų eina plona bazinė membrana, ant kurios išsidėstęs spermatogeninis epitelis (1). Matosi, kad kad prie bazinės membranos yra išsidėsčiusios spermatogonijos, tarp kurių matomi Sertoli ląstelių (šviesesni) branduoliai. Spermatogonijos – tai nedidelės apskritos ląstelės. Apie jų branduolius galima matyti siaurą citoplazmos ruoželį. Spermatogonijų branduoliai nusidažę gana intensyviai. Reikia pastebėti, kad sėkliniai vamzdeliai savo struktūra, priklausomai nuo spermatogenezės fazės, skiriasi. Paprastai už spermatogonijų pradinės spermatogenezės stadijos metu gerai matomi pirminiai spermatocitai. Tai didžiausios sėklinio vamzdelio ląstelės. Toliau link spindžio yra išsidėsčiusios smulkesnės ląstelės – antriniai spermatocitai ir galiausiai - spermatidės, kurios užima vidinį sėklinio vamzdelio sluoksnį. Kanalėlio spindyje susikaupę spermatozoidai, kurių pailgos galvutės kyšo iš Sertoli ląstelių citoplazmos, o uodegėlės nukreiptos į vamzdelio 54 spindį (2). Šio tyrimo duomenimis, žiurkių patinėlių sėklidėse struktūros pakitimų nestebėta, todėl spermatogenezė yra normali. Antros grupės žiurkių testis histologiniuose preparatuose po keturių savaičių ežiuolės ekstrakto vartojimo galima išskirti A tipo spermatogonijas (15 pav.). Kitos spermatogenezės stadijos blogai diferencijuojasi. Ląstelių branduoliai silpnai dažosi, o citoplazma dažnai homogenizuojasi (1). Kanalėlio viduje galima matyti ir subrendusių spermatozoidų, tačiau jų mažiau negu normaliuose sėkliniuose vamzdeliuose (2). Trečios grupės žiurkių sėklidės histologiniuse preparatuose pastebėtas kai kurių sėklinių kanalėlių sienelės sustorėjimas (1). Sėklinės ląstelės sunkiai matomos tik prie bazinės membranos matomos A tipo spermatogonijos (2). Labai mažai mitozinių figūrų. Tik kai kuriuose sėklinių vamzdelių vietose dar galima aptikti pavienių spermatozoidų (3) (16 pav.). Tai rodo, kad ilgalaikis preparato vartojimas slopina spermatogenezę ir sukelia pakitimus sėklinių vamzdelių sienelėje. Įvertinus antsėklidžio histologinius preparatus, nustatyta, kad intaktinės grupės žiurkių prielipo lataką sudaro epitelis, bazinė membrana (1) ir plonas cirkuliariai išsidėstęs neruožuotųjų raumenų sluoksnelis (2). Latako epitelis yra dvieilis stulpinis, kurį sudaro mažos bazinės ląstelės ir aukštos stulpinės su steriocilijomis (17 pav.). Latako spindyje gausu spermatozoidų (3). Antros grupės žiurkių histologiniuose preparatuose antsėklidžio latake dar gausu spermatozoidų (2). Kai kurių latakų spindis, palyginus su intaktinės grupės žiurkių preparatais, kiek platesnis. Epitelis plokštesnis, plonesnis, jo ląstelės blogiau dažosi (1) (18 pav.). Trečios grupės žiurkių antsėklidžio histologiniuose preparatuose kai kurie latakai labai išsiplėtę ir išplonėję (3). Jų viduje nėra spermatozoidų (2). Tarp sėklinių latakų plono raumenų sluoksnelio elementai (1) (19 pav.). Tai rodo pablogėjusią funkcinę ir struktūrinę latakų būklę. 55 14 pav. Intaktinės grupės žiurkių sėklidės histologinis vaizdas. 1- spermatogeninis epitelis, 2-spermatozoidai. (H+E). Mastelis 20µ. 15 pav. Žiurkų sėklidės histologinis vaizdas po keturių savaičių ežiuolės ekstrakto vartojimo. 1-spermatogeninis epitelis, 2-spermatozoidai. (H+E). Mastelis 20µ. 56 16 pav. Žiurkių sėklidės histologinis vaizdas po aštuonių savaičių ežiuolės ekstrakto vartojimo. 1- sėklinio latakėlio bazinė membrana, 2-A tipo spermatogonijos, 3spermatozoidai. (H+E). Mastelis 20µ. 17 pav. Intaktinės grupės žiurkių antsėklidžio histologinis vaizdas. 1-sėklinio latako epitelis, 2-raumenų skaidulos, 3-spermatozoidai. (H+E). Mastelis 20µ. 57 18 pav. Žiurkių antsėklidžio histologinis vaizdas po keturių savaičių ežiuolės ekstrakto vartojimo. 1-sėklinio latako epitelis, 2-spermatozoidai. (H+E). Mastelis 20µ. 19 pav. Žiurkių antsėklidžio histologinis vaizdas po aštuonių savaičių ežiuolės ekstrakto vartojimo. 1-raumeninės skaidulos, 2-sėklinio latako koloidinis skystis, latako epitelis. (H+E). Mastelis 20µ. Atlikus žiurkių pašalintų organų (sėklidžių, antsėklidžių) patohistologinę preparatų analizę, nustatyta, kad vartojant ežiuolės ekstraktą keturias savaites, 58 histologiniai pakitimai neryškūs, o po aštuonių savaičių preparato vartojimo pakitimai akivaizdūs. Aštuonias savaites davus žiurkėms ežiuolės ekstrakto atsiranda tiek struktūrinių, tiek funkcinių sėklidžių ir antsėklidžių pakitimų. 5.3. Rausvažiedės ežiuolės ekstrakto poveikis eksperimentinei gerybinei žiurkių prostatų hiperplazijai Eksperimentams pasirinkti Wistar linijos žiurkių patinai, kurie buvo suskirstyti į penkias grupes. Pirma grupė – intaktinė, antros grupės žiurkėms atlikta kastracija, trečios – sukelta gerybinė prostatos hiperplazija, ketvirtos grupės žiurkėms sukėlus GPH duota ežiuolės ekstrakto keturias savaites, penktos – sukėlus GPH, ežiuolės ekstraktas duotas aštuonias savaites. Sukėlus klinikinę mirtį eksperimentiniai gyvūnai pasverti, apskaičiuota kūnų svorio vidurkis tiriamosiose grupėse (20 pav.). Kūno masės (g) 450 400 350 300 250 200 Intaktinė Atrofijos Hiperplazijos GPH+ežiuolė 4sav. GPH+ežiuolė 8sav. Grupės 20 pav. Žiurkių kūno masės vidurkiai tiriamosiose grupėse 59 Pašalintos prostatos, jos pasvertos. Apskaičiuoti duomenys pateikti 21 paveiksle. 0,77 0,579 Prostatos masės (g) 0,66 0,55 0,44 Intaktinė 0,41 Atrofijos Hiperplazijos 1 0,33 GPH+ežiuolė 4sav. GPH+ežiuolė 8sav. 0,22 0,322 0,259 0,11 0,146 0 Grupės 21 pav. Žiurkių prostatų masių vidurkiai visose tirimosiose grupėse Tikslesniam žiurkių prostatos masės nustatymui apskaičiuotas procentinis prostatos ir kūno masės santykinis dydis (22 pav.). prm(g)/km(g)*100 (proc.) 0,3 0,218 0,25 0,2 Intaktinė Atrofijos 0,15 Hiperplazijos 0,124 GPH+ežiuolė 4sav. 0,1 1 GPH+ežiuolė 8sav. 0,097 0,05 0,048 0,067 0 Grupės 22 pav. Prostatos ir kūno masės procentinio dydžio kitimas tiriamosiose grupėse. Prm(g) – prostatos masė gramais, km(g) – kūno masė gramais. 60 Tyrimo eigoje atlikti ultragarsiniai prostatos tyrimai papildant ir patikslinant tiriamus parametrus. Kiekvienoje grupėje atlikta transabdominalinė echoskopija, nustatyti prostatų dydžiai. Apskaičiuoti duomenys pateikiami 23 paveiksle. 3,06 2,267 Prostatos dydis (ml) 2,55 1,86 2,04 1,729 Intaktinė Atrofijos 1,517 1,53 Hiperplazijos 1,02 GPH+ežiuolė 4sav. 1 1,18 GPH+ežiuolė 8sav. 0,51 0 Grupės 23 pav. Žiurkių prostatų dydžiai visose tiriamosiose grupėse po echoskopinio ištyrimo. Neparametriniu Mann-Whitney testu lyginti prostatos masės ir kūno masės santykio vidurkių pasiskirstymai intaktinės ir atrofijos grupėse, taip pat intaktinės ir hiperplazijos grupėse. Mūsų duomenimis, nustatyta statistiškai reikšmingų skirtumų (p<0,001) atrofijos ir hiperplazijos grupėse, palyginti su intaktine grupe. Statistiškai reikšmingų skirtumų nustatyta atlikus ir echoskopinius ištyrimus. Po keturių savaičių ežiuolės ekstrakto vartojimo p<0,03, po aštuonių savaičių - p<0,001, lyginant su intaktine grupe. Vidurkių lyginimas tarp grupių pateikiamas septintoje lentelėje. Požy mis PKS Echo Grupė n Vidurkis Vidurkio standarti nėpaklai da Vidurkio 95proc. PI apatinė riba viršutinė riba Mini mali reikšmė Maksi mali reikšmė intaktinė 6 0.1242 0.0032 0.1161 0.1324 0.11 0.13 atrofijos 10 0.0478* 0.0032 0.0406 0.0551 0.03 0.06 hiperplazijos 6 0.2177* 0.0213 0.1628 0.2725 0.16 0.3 intaktinė 6 1.5167 0.0477 1.3940 1.6394 1.4 1.7 atrofijos 10 1.1800* 0.0359 1.0988 1.2612 1 1.4 6 2.2667* 0.1647 1.8434 2.6899 1.9 2.9 hiperplazijos 61 7 lentelė. Prostatos masės ir kūno masės vidurkių (PKS) ir echoskopinių (Echo) duomenų palyginimas tarp grupių.* - p<0,001 lyginant su intaktine grupe 24 pav. Prostatos procentinies kūno dalies vidurkio pasiskirstymas trijose tyrimo grupėse. Kontrolinėje grupėje kur prostatos masės ir kūno masės dydis buvo 0.10-0.15 – 6 atvejai, atrofijos grupėje 4 atvejai buvo tarp 0.05-0.10, 6 atvejai tarp 0.00-0.05, hiperplazijos gupėje 3 atvejai buvo tarp 0.15-0.20, 2 atvejai tarp 0.20-0.25 ir 1 atvejis tarp 0.30-0.35. 25 pav. Prostatos procentinies kūno dalies vidurkio pasiskirstymas trijose tyrimo grupėse po echoskopinio ištyrimo. Kontrolinėje grupėje kur prostatos masės ir 62 kūno masės dydis buvo 1.2-1.4 - 2 atvejai, tarp 1.4-1.6 – 3 atvejai, tarp 1.6-1.8 – 1 atvejis, atrofijos grupėje 7 atvejai buvo tarp 1.0-1.2, 2 atvejai tarp 1.2-1.4, 1 atvejis tarp 0.8-1.0, hiperplazijos gupėje 3 atvejai buvo tarp 1.8-2.0, 1 atvejis tarp 2.2-2.4, 1 atvejis tarp 2.4-2.6 ir 1 atvejis tarp 2.8-3.0. Mann-Whitney U testu buvo lyginti analizuotų požymių pasiskirstymai hiperplazijos grupėje bei šių požymių pasiskirstymai, kai ežiuolės ekstrakto naudotas keturias ir aštuonias savaites. Mūsų duomenimis, prostatos procentinės kūno dalies santykių vidurkio pasiskirstymai tarp hiperplazijos grupės bei keturias ir aštuonias savaites ežiuolės ekstrakto vartojimo grupių statistiškai reikšmingai skyrėsi (p<0,05). Vidurkių palyginimas tarp grupių pateikiamas aštuntoje lentelėje. Vidurkis Vidurkio standartinė pa klaida 6 0.2177 10 GPH+ 8_sav. Hiperplazijos (GPH) GPH+4_sav. GPH+8_sav. Požy mis Grupė PKS Hiperplazijos (GPH) GPH+ 4_sav. Echo n Vidurkio 95% PI Mini mali reikš mė Maksi mali reikš mė apatinė riba viršutinė riba 0.0213 0.1628 0.2725 0.16 0.3 0.0970* 0.0048 0.0861 0.1078 0.07 0.12 17 0.0667* 0.0030 0.0603 0.0731 0.04 0.09 6 2.2667 0.1647 1.8434 2.6899 1.9 2.9 10 1.8600 0.0702 1.7011 2.0189 1.4 2.2 17 1.7294* 0.0418 1.6408 1.8180 1.4 2 8 lentelė. Analizuotų požymių vidurkių palyginimas tarp tirtų žiurkių grupių, sukėlus gerybinę prostatos hiperplaziją (GPH). PKS-prostatos masės ir kūno masės santykis, Echo-echoskopinio prostatos dydžio matavimo duomenys. * - p<0,05, lyginant su hiperplazijos grupe. 63 26 pav. Prostatos procentinės dalies nuo visos kūno masės pasiskirstymas hiperplazijos, keturių ir aštuonių savaičių ežiuolės ekstrakto vartojimo grupėse. Hiperplazijos grupėje 3 atvejai buvo tarp 0,15 – 0,20, 2 atvejai tarp 0,20 – 0,25 ir 1 atvejis tarp 0,30 – 0,35, po keturių savaičių ežiuolės vartojimo grupėje tarp 0,05 – 0,10 ir 0,10 – 0,15 buvo po 3 atvejus, o po aštuonių savaičių ežiuolės ekstrakto vartojimo 1 atvejis buvo tarp 0,00 – 0,05 bei 16 atvejų tarp 0,05 – 0,10. 27 pav. Prostatos procentinės dalies nuo visos kūno masės pasiskirstymas hiperplazijos, keturias ir aštuonias savaites ežiuolės ekstrakto vartojusių grupėse po echoskopinio tyrimo. Įvertinus ir apskaičiavus duomenis, nustatyta, kad hiperplazijos skirstinys po echoskopinio tyrimo yra dešiniau nei poveikio grupėse. Tai rodo, kad duomenys išsiskiria 64 (tą patikrinome statistiniais testais). Žiurkėms gavusioms ežiuolės ekstrakto, požymių reikšmės mažėja. Po 4 savaičių ežiuolės ekstrakto p<0.032, po aštuonių savaičių p<0.019. Intaktinės grupės žiurkių prostatų histologinė analizė pateikta intaktinės grupės histologinių preparatų duomenų aprašyme. Prostatos fibroraumeninėje stromoje esant atrofijai, liaukos mažo diametro, išklotos vienasluoksniu kubiniu ar žemu stulpiniu epiteliu (1), citoplazmoje nėra vakuolių. Liaukos daugiausiai apvalios ar netaisyklingos formos, retai su mažomis raukšlėmis (2), nukreiptomis į liaukos spindį (28 pav.). 28 pav. Žiurkių prostatos atrofijos histologinis vaizdas. 1-liaukos epitelis, 2liaukos spindis. (H+E). Mastelis 20 µ. Esant hiperplazijai, epitelis esti ryškiai išvešėjęs. Pati liauka išklota aukštu stulpiniu epiteliu, kuriame branduoliai suspausti, vietomis išsidėstę keliomis eilėmis (1). Gausi citoplazma su ryškiomis vakuolėmis, liaukos spindyje - gausu rausvai besidažančio sekreto (2). Pati liauka netaisyklingos formos, su aukštomis raukšlėmis į liaukos spindį (29 pav.). 65 29 pav. Žiurkių prostatos hiperplazijos histologinis vaizdas. 1-liaukos epitelis, 2- sekretas liaukos viduje. (H+E). Mastelis 20 µ. Palyginus prostatos hiperplazijos ir po keturių savaičių ežiuolės ekstrakto vartojimo prostatos histologinį vaizdą, matomi liaukų involiuciniai pokyčiai: liaukos išklotos aukštu stulpiniu epiteliu, bet lyginant sekrecinę liaukų funkciją (ją rodo liaukos epitelyje esančios vakuolės) matyti, kad pastarosiose liaukose vakuolių yra, tačiau jų kiekis žymiai mažesnis nei ankščiau aprašytose (1). Tiek vienose, tiek kitose liaukose raukšlės į liaukos spindį išlieka aukštos. Rausvai besidažantis skystis liaukų spindyje skiriasi: prostatos hiperplazijos grupės liaukose jis homogeniškesnis (2), nei po keturių savaičių ežiuolės ekstrakto vartojimo (30 pav.). 66 30 pav. Žiurkių prostatos histologinis vaizdas po keturių savaičių ežiuolės ekstrakto vartojimo. 1-liaukos epitelis, 2-sekretas liaukos viduje. (H+E). Mastelis 20 µ. Po aštuonių savaičių ežiuolės ekstrakto vartojimo, žiurkių prostatų histologiniuose preparatuose matomi ryškūs liaukų involiuciniai pokyčiai - liaukos išklotos žemu stulpiniu arba kubiniu epiteliu (2). Lyginant sekrecinę liaukų funkciją (ją rodo liaukų epitelyje esančios vakuolės), matyti, kad liaukose vakuolių nėra arba jos pavienės, o hiperplazavusiose liaukose jų esama yra vos ne kiekvienoje liaukos epitelinėje ląstelėje. Liaukos spindyje matomi degeneruojančių ląstelių fragmentai, kurie matomi kaip ryškiai besidažančios koncentriškos masės (3). Tiek vienose, tiek kitose liaukose raukšlės į liaukos spindį išlieka, tačiau jos žymiai žemesnės, liaukos daugiau cistiškos (31 pav.). 67 31 pav. Žiurkių prostatos histologinis vaizdas po aštuonių savaičių ežiuolės ekstrakto vartojimo. 1-raumenų skaidulos, 2-liaukos epitelis, 3-sekretas liaukos viduje.(H+E). Mastelis 20 µ. Palyginus žiurkių prostatų histologinį vaizdą tarp keturių ir aštuonių savaičių, matyti, kad prostatų epitelis atrofiškas. Po keturių savaičių ežiuolės ekstrakto naudojimo liaukų epitelis mažiau atrofiškas, stulpinis, tačiau su pavienėmis intraląstelinėmis vakuolėmis, todėl galima teigti, kad sekrecija nevyksta arba ji labai silpna. Liaukų spindyje, esantis skystis homogeniškas, jame degeneruojančių ląstelių fragmentų nėra. Raukšlės liaukos spindyje išlieka. Po aštuonių savaičių ežiuolės ekstrakto vartojimo prostatos liaukų epitelis esti suspaustas, žemas stulpinis, epitelinėse ląstelėse nėra intraląstelinių vakuolių. Liaukų spindyje nemažai degeneruojančių ląstelių fragmentų. Apibendrinus galima teigti, kad po aštuonių savaičių ežiuolės ekstrakto vartojimo eksperimentinių gyvūnų prostatų histologiniuose preparatuose involiuciniai pokyčiai didesni, nei po keturių savaičių. 68 6. REZULTATŲ APTARIMAS 6.1. Ežiuolės ekstrakto įtaka intaktinės grupės žiurkių prostatai Eksperimentams pasirinkti Wistar linijos žiurkių patinai, nes šių smulkiųjų eksperimentinių gyvūnų urogenitalinė sistema labiausiai išreikšta iš eksperimentinių gyvūnų [72]. Tyrimams tikslingai pasirinktas ežiuolės šaknų ekstraktas, nes požeminėje šio augalo dalyje randama daugiau antiandrogeniniu veikimu galinčių pasižymėti sudėtinių dalių (ß-sitosterolis, kampesterolis). Kartu tęsiamas rausvažiedės ežiuolės etapinis mokslinis tyrinėjimas KMU Fiziologijos katedroje bendradarbiaujant su VDU Botanikos sodo mokslininkais. Ištyrus šių augalų fenologiją, biologinį produktyvumą bei vaistinės žaliavos kokybę nustatyta, kad Lietuvos sąlygomis rausvažiedė ežiuolė visiškai subręsta [94,95]. Per pirmąjį tyrinėjimo etapą nustatyta ežiuolės ekstrakto įtaka natūraliam žiurkių prostatos audiniui. Pasirenkamų grupių imčių tūris apskaičiuotas naudojant “Statistica 6” programą (StatSoft, Inc. (2001). STATISTICA (data analysis software system), version 6)). Palyginus kontrolinės žiurkių grupės (n=6) su antrosios (n=6) ir trečiosios (n=6) grupių tyrimų duomenimis, nustatyta, kad žiurkių prostatų masės sumažėjimas tarp pirmosios ir antrosios grupių nėra statistiškai reikšmingas (p=0,31). O skirtumas tarp pirmosios ir trečiosios grupių buvo statistiškai reikšmingas (p=0,02). Lyginant antrosios ir trečiosios grupių duomenis, statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta ( p=0,09). Geresniam tyrimo duomenų įvertinimui įtraukėme papildomą parametrą. Jis rodo kokią procentinę viso kūno dalį užima prostata. Šis parametras apskaičiuotas visoms trims grupėms. Palyginus žiurkių prostatos procentinį dydį, statistiškai reikšmingas sumažėjimas nustatytas tik lyginant kontrolinę ir trečiąją žiurkių grupes (p=0,00004). Atlikus patohistologinius pašalintų prostatų tyrimus nustatyta, kad po keturių savaičių ežiuolės ekstrakto vartojimo gyvūnų prostatų liaukų epitelis plokštėja, jose mažėja sekreto. Po aštuonių savaičių atsirado ryškių pakitimų prostatos audinyje, kur epitelis vos matomas ir labai plokščias, o kai kuriose alveolėse jis nematomas. Sekreto pūslelių viduje labai mažai, o tai reiškia sekrecinės funkcijos sutrikimo požymį, sukeltą ląstelių degeneracinių pakitimų. Todėl, įvertinus tirtus parametrus, galime teigti, kad davus ežiuolės ekstrakto keturias savaites reikia tikėtis prostatą mažinančio poveikio, o po aštuonių savaičių ežiuolės ekstrakto vartojimo antiandrogeninis veikimas yra dar efektyvesnis (statistiškai 69 reikšmingai sumažėjo žiurkių prostatų masės p=0.00004, histologiniuose preparatuose prostatos liaukos epitelis visiškai išplonėjęs, sekreto pūslelėse mažai.). Manoma, kad pagrindinis ežiuolės ekstrakto veikimo mechanizmas vyksta per augalinius šio augalo sterolius. Chemine struktūra augaliniai steroliai artimi gyvuliniam cholesteroliui [79]. Pastarasis dalyvauja organizmo lytinių hormonų sintezėje, todėl keičiant cholesterolio kiekį, galima įtakoti lytinių hormonų sintezę. β- sitosterolis, kampesterolis mažina cholesterolio koncentraciją kraujyje [64,79]. Dalį cholesterolio organizmas gauna su gyvuliniu maistu (egzogeninis), kitą cholesterolio dalį organizmas pats sintetina (endogeninis kelias). Egzogeninis cholesterolis, patekęs su maistu į žarnyną, tulžies rūgščių veikiamas hidrolizuojamas ir absorbuojamas gleivinių epitelinėse ląstelėse. Kita dalis cholesterolio jungiasi su steroliais, tarp jų vyksta konkurencija. Kuo daugiau organizmas gauna augalinių sterolių, tuo mažiau absorbuojama cholesterolio [79,124]. Awad studijoje buvo lyginta β- sitosterolio ir kampesterolio įtaka cholesterolio sintezei ir išeminės širdies ligos vystymuisi, tiriant žiurkių kraujagyslių lygiųjų raumenų ląstelių augimą ir funkciją. β-sitosterolis, lyginant su kampesteroliu, cholesterolio sintezę inhibavo statistiškai reikšmingiau. Dėl sitosterolio kraujagyslių lygiųjų raumenų ląstelių DNR sintezė sumažėjo 25 proc, o kampesterolis didesnės įtakos neturėjo. Citotoksiškumo abiejų fitosterolių atžvilgiu neužfiksuota [7]. Taigi sitosteroliai netiesiogiai gali sumažinti androgenų ir estrogenų kiekį, o tai turi didelės reikšmės GPH patogenezei ir gydymui. 6.2. Ežiuolės ekstrakto įtaka žiurkių sėklidei ir antsėklidžiui Sėklidės ir antsėklidžio funkcijos priklauso nuo vyriškojo hormono testosterono, todėl įvertintas ežiuolės ekstrakto galimas poveikį jiems [76]. Sėklidėse esančių sėklinių vamzdelių Sertoli ląstelės palaiko germinacinių ląstelių vystymąsi. Sertoli ląstelės vaidina svarbų vaidmenį spermatogenezės reguliacijoje [76]. Antsėklidžio ir jo latakų įtaka spermatogenezei taip pat svarbi. Studijos su gyvūnais parodė, kad antsėklidžio (epididymis) funkcijos priklauso nuo androgenų [43,44,133,135,110]. Eksperimentai atlikti su Wistar linijos žiurkių patinais. Pairinktos trys eksperimentinių gyvūnų grupės. Pirma grupė – intaktinė (n=6), antros grupės žiurkėms keturias savaites duota ežiuolės ekstrakto (n=6), trečios – eksperimentiniams gyvūnams ežiuolės ekstrakto duota aštuonias savaites (n=6). 70 Palyginus intaktinės grupės žiurkių sėklidžių mases su antros ir trečios grupių žiurkių, kurios gavo ežiuolės ekstrakto, sėklidžių masėmis, statistiškai reikšmingo sėklidžių masės sumažėjimo nenustatyta. Apskaičiavus eksperimentų duomenis, nustatyta, kad intaktinės grupės žiurkių antsėklidžių masės vidurkis statistiškai reikšmingai nesumažėjo palyginus su antros ir trečios grupių žiurkių antsėklidžių masėmis. Žiurkių sėklidės procentinė kūno masės dalis sumažėjo, tačiau statistiškai reikšmingas sumažėjimas nustatytas tik palyginus intaktinės ir trečios žiurkių grupės analogiškus duomenis (p=0,01). Atlikus pašalintų organų histologinius tyrimus ir juos įvertinus, nustatyta, kad intaktinės grupės žiurkių sėklidėse matomi sėkliniai vamzdeliai ir galima pastebėti ploną intersticinį jungiamajį audinį su kraujagyslėmis ir Leidigo ląstelėmis (14 pav.). Galima matyti, prie bazinės membranos išsidėsčiusias spermatogonijas, tarp kurių matomi Sertoli ląstelių (šviesesni) branduoliai. Kanalėlio spindyje susikaupę spermatozoidai, kurių pailgos galvutės kyšo iš Sertoli ląstelių citoplazmos, o uodegėlės nukreiptos į vamzdelio spindį. Šio tyrimo duomenimis tirtų žiurkių patinėlių sėklidėse struktūros pakitimų nerasta, todėl spermatogenezė yra normali. Antros grupės žiurkių sėklidės histologiniuose preparatuose po keturių savaičių ežiuolės ekstrakto vartojimo, galima išskirti A tipo spermatogonijas. Kitos spermatogenezės stadijos blogai diferencijuojasi. Kanalėlio viduje galima pastebėti ir subrendusių spermatozoidų, tačiau jų skaičius mažesnis negu normaliuose sėkliniuose vamzdeliuose (15 pav.). Trečios grupės žiurkių sėklidės histologiniuse preparatuose užfiksuotas kai kurių sėklinių kanalėlių sienelės sustorėjimas. Sėklinės ląstelės blogai matomos, galima pastebėti tik prie bazinės membranos A tipo spermatogonijos. Labai mažai mitozinių figūrų. Tik kai kuriuose sėklinių vamzdelių vietose dar galima įžiūrėti pavienius spermatozoidus (16 pav.). Tai rodo, kad ilgalaikis preparato vartojimas slopina spermatogenezę ir sukelia pakitimų sėklinių vamzdelių sienelėje. Įvertinus antsėklidžio histologinius preparatus, nustatyta, kad intaktinės grupės žiurkių prielipo lataką sudaro epitelis, bazinė membrana ir plonas cirkuliariai išsidėstęs neruožuotųjų raumenų sluoksnelis (17 pav.). Latako epitelis yra dvieilis stulpinis, kurį sudaro mažos bazinės ląstelės ir aukštos stulpinės, susteriocilijomis. Latako spindyje gausu spermatozoidų . Antros grupės žiurkių histologiniuose preparatuose antsėklidžio latake dar gausu spermatozoidų. Kai kurių latakų spindis, lyginant su intaktinės grupės žiurkių histologiniais preparatais, kiek platesnis (18 pav.) Epitelis plokštesnis, plonesnis, 71 jo ląstelės blogiau dažosi. Trečios grupės žiurkių antsėklidžio histologiniuose preparatuose kai kurie latakai labai išsiplėtę ir išplonėję. Jų viduje nėra spermatozoidų. Tai rodo pablogėjusią funkcinę ir struktūrinę latakų būklę (19 pav.). Įvertinus sėklidžių ir antsėklidžių masių pakitimus bei histologinius duomenis, akivaizdu, kad aštuonias savaites vartojamas ežiuolės ekstraktas slopina spermatogenezę. Keturias savaites davus ežiuolės ekstrakto spermatogenezė slopinama nežymiai. Taigi ežiuolė, turėdama įtakos prostatai, veikia ir steroidinio hormono sintezę sėklidėse. Testosteronas, o tiksliau aktyvi jo forma dehidrotestosteronas tiesiogiai skatina prostatos ląstelių diferenciaciją. Šio tyrimo duomenimis ežiuolė slopindama T sintezę kartu slopina ir ląstelių diferenciaciją prostatoje. Manome, kad ežiuolės ekstraktas turi įtakos GPH, o ši yra proliferacinių, diferenciacinių, apoptozinių procesų, kurie yra veikiami DHT, tarpusavio sąveikos sutrikimo pasekmė. Pagrindiniai lemiantys veiksniai GPH atsirasti yra amžius ir sėklidžių androgenų poveikis. 6.3. Rausvažiedės ežiuolės ekstrakto įtaka eksperimentinei gerybinei žiurkių prostatos hiperplazijai Daugelio autorių duomenimis, androgenai ir estrogenai turi įtakos GPH išsivystymui, tačiau prostatos išvešėjimui ypač didelės įtakos turi androgenų, lytinės brandos, amžiaus sąveika bei lėtinės urogenitalinės sistemos infekcinės ligos [33]. Norint sukelti eksperimentinį gerybinį prostatos hiperplazijos modelį, tikslinga pašalinti sėklides (kastruoti) [93]. Praėjus 3-4 savaitėms po kastracijos, histologiniuose prostatos preparatuose atsiranda atrofijos pokyčių (liaukos mažo diametro, netaisiklingos formos, išklotos žemu stulpiniu epiteliu, citoplazmoje mažai vakuolių). Vartojant tik vyriškus hormonus, eksperimentinė prostatos hiperplazija vystosi lėčiau nei taikant kombinuotą hormonų terapiją (androgenų ir estrogenų) [82]. Todėl po kastracijos skyrėme kombinuotą hormonų terapiją, siekdami eksperimentinės žiurkių prostatos hiperplazijos. Literatūros duomenimis, testosteronas veikia į liaukinį prostatos komponentą, o estradiolis stimuliuoja fibromuskulinio komponento augimą. Kombinuotas androgenų su estrogenais skyrimas padidina androgenams jautrių receptorių kiekį ir DHT kaupimą prostatoje. Praėjus keturioms savaitėms po kastracijos, ištyrus eksperimentinių gyvūnų prostatas, nustatyta, kad prostatos procentinė dalis nuo visos kūno masės statistiškai 72 reikšmingai sumažėjo lyginant su intaktine grupe (p<0.001). Histologiniuose preparatuose nustatyta atrofijos pokyčių (28 pav.). Atlikus ultragarsinį prostatų tyrimą, antros grupės žiurkių prostatų procentinė dalis statistiškai reikšmingai sumažėjo (p<0.001), lyginant su intaktinės žiurkių grupės analogiškais rodikliais. Sėklidžių funkciją reguliuoja lutropinas ir folitropinas, kurie, prisijungdami prie Leidigo ląstelių membranose esančių receptorių, suaktyvina adenilato ciklazę. Dėl to padidėja cAMP viduląstelinė koncentracija, ir stimuliuojamas cholesterolio šoninės grandinės atskėlimas. Visa tai suaktyvina steroidogenezę ir testosterono biosintezę. Testosterono susijungimas su receptoriais užtikrina gonadotropinų sekrecijos reguliavimą. Šiuo atveju grįžtamasis ryšys realizuojamas per hipotalamą, inhibuojant gonadoliberino biosintezę arba sekreciją. Pakankama testosterono koncentracija stimuliuoja prostatos liaukinę hiperplaziją, tačiau tam įtakos turi estrogenai. Po chirurginės kastracijos sutrinka grįžtamasis ryšys tarp hipofizės, hipotalamo ir sėklidžių. Taigi tyrimai patvirtino, kad, pašalinus sėklides, t.y “ išjungus” testosterono stimuliaciją jam jautriems receptoriams prostatoje, ji atrofuojasi. Literatūros duomenimis, eksperimentinė prostatos hiperplazija valdoma be endogeninės androgenų stimuliacijos. GPH sukelta kas dvi savaites į raumenis leidžiant 1ml-10 mg estradiol depot (Jenapharm) ir 1 ml-250 mg testosterono ( Omedren-L250 AB “Bakteriniai preparatai”) [ 82,83]. Tokiu būdu sudaromas egzogeninių hormonų aliejinio tirpalo depas, kuris rezorbuojasi po 14 dienų. Po keturių savaičių vėl įvertinus pašalintų prostatų masių santykius bei histologinių ir ultragarsinių tyrimų rodmenis, patvirtintas prostatos hiperplazijos eksperimentinis modelis (29 pav.). Po to ežiuolės ekstrakto buvo duodama keturias ir aštuonias savaites. Po keturių savaičių ežiuolės ekstrakto vartojimo žiurkių prostatos masės procentinė dalis nuo visos kūno masės statistiškai reikšmingai sumažėjo palyginus su hiperplazijos grupe (p=0.032). Šie duomenys patvirtinti atlikus ultragarsinį tyrimą. Statistiškai reikšmingas procentinis žiurkių prostatų masės sumažėjimas, lyginant su hiperplazijos grupe, nustatytas ir po aštuonių savaičių ežiuolės ekstrakto vartojimo (p=0.019). Po atliktos histologinės preparatų analizės palyginus žiurkių prostatų histologinį vaizdą po keturias ir aštuonias savaites davus ežiuolės ekstrakto rasta, kad prostatų epitelis pakitęs. Po keturių savaičių ežiuolės ekstrakto vartojimo liaukų epitelis buvo mažiau atrofavęsis, stulpinis, tačiau su pavienėmis intraląstelinėmis vakuolėmis, todėl galima teigti, kad sekrecija nevyksta arba ji labai silpna. Liaukų spindyje esantis 73 skystis homogeniškas, jame degeneruojančių ląstelių fragmentų nėra. Raukšlės liaukos spindyje išlieka (30 pav.). Po aštuonių savaičių ežiuolės ekstrakto vartojimo prostatos liaukų epitelis buvo suspaustas, žemas stulpinis, epitelinėse ląstelėse nėra intraląstelinių vakuolių. Liaukų spindyje nemažai degeneruojančių ląstelių fragmentų (31 pav.). Šie struktūriniai pakitimai parodo prostatos hipofunkcinę būklę. Įvertinus gautus rezultatus ir atlikus pašalintų žiurkių prostatų histologinę analizę, nustatyta, kad duodant ežiuolės ekstrakto aštuonias savaites, prostatų procentiniai dydžiai, kūno masės atžvilgiu statistiškai reikšmingesni nei po keturių savaičių preparato vartojimo. Histologinės analizės duomenimis, kad aštuones savaites davus žiurkėms ežiuolės ekstrakto tiek struktūriniai, tiek funkciniai prostatų liaukų pokyčiai daugiau išreikšti, nei po keturių savaičių ežiuolės ekstrakto vartojimo. Pagrindinis ežiuolės ekstrakto gydomasis poveikis, taikant gerybinės prostatos hiperplazijos modelį, mūsų nuomone, priklauso nuo augalo šaknyse esančių sterolių, o labiausiai β-sitosterolio. Chemine struktūra augaliniai steroliai artimi gyvuliniam cholesteroliui [79]. Pastarasis organizme dalyvauja lytinių hormonų sintezėje, todėl, keičiant cholesterolio kiekį, galima įtakoti lytinių hormonų sintezę. Eksperimentų metu bandyta nustatyti dehidrotestosterono kiekį periferiniame kraujyje, tačiau mums prieinami metodai neleido to padaryti dėl galimo paimti riboto kraujo kiekio. Taigi, vartojant ežiuolės ekstraktą aštuonias savaites slopinama endogeninių lytinių hormonų sintezė, kuri turi įtakos GPH regresijai. Žiurkėms davus ežiuolės ekstrakto aštuonias savaites hepatotoksiškumo nenustatyta. Ežiuolė, būdama kaip imunostimuliatorius, turi ir kitą antiandrogeninę savybę, todėl vyresnio amžiaus vyrams, kuriems ir taip yra imunosupresijos požymių ir šlapinimosi sutrikimai sąlygoti gerybinės prostatos hiperplazijos su amžiumi dažnėja, šį preparatą būtų galima vartoti tik po tolimesnių klinikinių studijų. Šiuo metu ežiuolės preparatai rekomenduojami profilaktikos ar gydymo tikslais gydant peršalimo, uždegimines ligas, imunosupresines būkles. Todėl mūsų tyrimų duomenys leistų praplėsti ežiuolės preparatų vartojimo indikacijas GPH metu. Ateityje planuojant pacientų su gerybine prostatos hiperplazija konservatyvų gydymą, turėtume numatyti, kokią etiopatogenezinę infravezikinės obstrukcijos bei apatinių šlapimo takų simptomų grandį galime sėkmingiausiai paveikti ir gauti pageidaujamą gydymo efektą. Ilgalaikiais stebėjimais nustatyta, kad α-adrenoblokatoriai 74 yra tinkamiausi sumažinti dinaminį obstrukcijos komponentą, 5α-reduktazės inhibitoriai, sukeldami prostatos involiuciją, sumažina statinį komponentą, fitopreparatai pasižymi antiedeminiu ir priešuždegiminiu veikimu, o ežiuolės ekstraktas kartu ir antiandrogeniniu poveikiu. Vartojant α-adrenoblokatorius 10 proc. pacientų pasireiškia pašaliniai reiškiniai. Negalima rekomenduoti šios grupės preparatų ligoniams, kurie turi širdies ritmo ir laidumo sutrikimus. Klinikinių studijų duomenimis panaudojus α-adrenoblokatorius šląpinimąsi pavyksta pagerinti 50 proc. pacientų. Šlapimo srovės greitis padidėja vidutiniškai 1,4 ml/s nuo bazinio 10 ml/s, lyginant su placebo. Tačiau šios grupės preparatai apatinių šlapimo takų simptomatiką mažinantys vaistai. Tiesioginiu poveikiu į prostatą nepasižymi. Taigi gerybinė prostatos hiperplazija progresuoja. Gydant GPH 5α-reduktazės inhibitoriais efektas pasireiškia po 3-6 mėn. Pastebėta TPSS, prostatos tūrio, šlapimo srovės greičio priklausomybė nuo gydymo šiais preparatais trukmės. Gydymo efektyvumas tuo reikšmingesnis kuo didesnė prostata. Įrodoma 5α-reduktazės inhibitorių reikšmė prostatos vėžio išsivystymo prevencijai. Pvz: finasteridas mažina PSA kiekį– po 6-12 mėn. 50 proc. pacientų. Terapijos šalutinis poveikis minimalus. Tik 4-5 proc. pacientų išsivysto seksualinė disfunkcija. Tačiau esant infravezikinei obstrukcijai šlapimo stazė šlapimo pūslėje palaipsniui didėja. Taip pat didėja ir šlapimo takų infekcijos rizika. O priešuždegiminio poveikio ši vaistų grupė neturi. Gal būt tolimesni ežiuolės preparatų klinikiniai tyrimai leistų įvertinti galimą poveikį prostatos vėžiui. Fitopreparatų panaudojimas gydant GPH gana svarbus. Dar ne pilnai įrodytas fitopreparatų patikimas efektyvumas sumažinant infravezikinę obstrukciją, prostatos tūrį ar PSA kiekį. Kita vertus, literatūroje aprašomas fitopreparatų teigiamas poveikis vertinant ligonių būklę pagal TPSS. Dauguma fitopreparatų pasirenkama gydyti GPH dėl jų priešuždegiminių savybių. Ežiuolė pasižymi daugialypiu imunostimuliuojančiu, priešuždegiminiu, priešvirusiniu, priešvėžiniu, radioprotekciniu veikimu [31,78,102,107]. Šio darbo eksperimentų metu nustatytas ir antiandrogeninis ežiuolės ekstrakto poveikis. Atlikus klinikinius tyrimus su šiuo preparatu būtų galima pridėti papildomą ir tuo pačiu labai svarbią GPH sergančių vyrų gydymui indikaciją. Vartojant vieną preparatą galima veikti į prostatos involiuciją, mažinti šlapimo takų infekcijos pasireiškimo riziką, stiprinti imuninį atsaką vyresniems vyrams. Taigi aterogenezė, vartojant fitosterolius taip pat silpnėja. Tolsta grėsminga širdies ir kraujagyslių ligų komplikacijų rizika, kuri su 75 amžiumi paprastai didėja. Galima būtų vartoti augalinės kilmės ir nebrangų preparatą, kuris Lietuvoje visiškai subręsta [94,95]. Tačiau pilnai neištirti ežiuolės ekstrakto veikimo mechanizmai, todėl tikslingi tolesni šio preparato veikimo tyrinėjimai.Gal būt nuodugniai tiriant ežiuolės ekstrakto įtaką GPH galima būtų įžvelgti ekstrakto poveikį apoptozei ir prostatos stromos bei epitelio augimo faktoriams [14]. Vis gi tolimesnes šio preparato pritaikymo tendencijas gydant vyrus, sergančius GPH, galima būtų teikti tik po klinikinių tyrimų. 76 7. IŠVADOS 1. Rausvažiedės ežiuolės ekstraktas vartotas keturias savaites sumažino intaktinės grupės žiurkių prostatos masę (p=0,07) ir sukėlė struktūros degeneracinių pakitimų (prostatos liaukų vienasluoksnis kubinis epitelis suplokštėjo, raumeninių skaidulų tarp liaukų sumažėjo, liaukų viduje sekreto mažiau, jis nevienodai pasiskirstęs po visas sekrecinių pūslelių vietas), kurie ryškesni buvo po aštuonių savaičių preparato vartojimo. Po aštuonių savaičių ežiuolės ekstrakto vartojimo žiurkių prostatos masė sumažėjo statistiškai reikšmingai (p=0,00004). 2. Keturias savaites davus žiurkėms ežiuolės ekstrakto, nustatyta, kad sumažėjo sėklidės (p=0,08) ir antsėklidžio masė (p=0,09), preparatas sukėlė minėtų organų struktūros degeneracinių pakitimų. Sėklidės histologiniuose preparatuose stebimas sėklinių kanalėlių sienelės sustorėjimas. Sėklinės ląstelės blogai matomos, galima pastebėti tik prie bazinės membranos A tipo spermatogonijos. Labai mažai mitozinių figūrų. Tik kai kuriuose sėklinių vamzdelių vietose dar galima įžiūrėti pavienius spermatozoidus. Antsėklidžio histologiniuose preparatuose lyginant su intaktine grupe, stebimas praplatėjęs latakų spindis, suplokštėjęs latakų epitelis, sumažėjęs spermatozoidų kiekis. Ypač šie pokyčiai išryškėjo po aštuonių savaičių preparato vartojimo. Po aštuonių savaičių ežiuolės ekstrakto vartojimo žiurkių sėklidės masė sumažėjo statistiškai reikšmingai (p=0,01). 3. Sukėlus eksperimentinę gerybinę prostatos hiperplaziją ir keturias savaites davus žiurkėms ežiuolės ekstrakto, nustatyta, jog sumažėjo žiurkių prostatų masė (p=0,02), atsirado degeneracinių prostatos struktūrų pakitimų (suplokštėjo liaukų vienasluoksnis kubinis epitelis, liaukos tapo labiau cistiškos, sumažėjo sekreto kiekis jose), kurie po aštuonių savaičių preparato vartojimo buvo dar ryškesni. Po aštuonių savaičių ežiuolės ekstrakto vartojimo žiurkių prostatos masė sumažėjo statistiškai reikšmingai (p=0,01). Šie duomenys patvirtina ežiuolės ekstrakto antiandrogenines savybes. 77 8. PUBLIKACIJOS 1. Skaudickas D, Kondrotas AJ, Baltrušaitis K, Vaitiekaitis G. Rausvažiedės ežiuolės (Echinacea purpurea l. Moench) poveikis poveikis priešinei liaukai eksperimento sąlygomis. Medicina (Kaunas) 2003;39(8):761-6. 2. Skaudickas D, Kondrotas AJ, Baltrušaitis K. Rausvažiedės ežiuolės ekstrakto poveikis žiurkių patinėlių lytinėms liaukoms. Medicina (Kaunas) 2004;40(12);1211-1218. 3. Skaudickas D, Kondrotas AJ, Baltrušaitis K. The effect of echinacea (Echinacea purpurea (L.) Moench) extract on the sexual glands of male rats. Tarptautinės mokslinės konferencijos “Šiuolaikinės vaistažolininkystės raida” pranešimų medžiaga. Kaunas; 2004.p.17. 78 9. LITERATŪROS SĄRAŠAS 1. Alam AM, Sugimura K, Okizuka H, Ishida J, Igawa M. Comparison of MR imaging and urodynamic findings in benign prostatic hyperplasia. Radiat Med 2002; 18: 123-8. 2. Amaral AC, Coeli CM, Costa MC, Cardoso VS, Toledo AL, Fernandes CR. [Morbidity and mortality profile of hospitalized elderly patients]. Cad Saude Publica 2004; 20: 1617-26. Portuguese. 3. Andres V, Castro C. Antiproliferative strategies for the treatment of vascular proliferative disease. Curr Vasc Pharmacol 2003;1: 85-98. 4. Astin M. Effects of prostaglandin E2, F2alpha, and latanoprost acid on isolated ocular blood vessels in vitro. J Ocul Pharmacol Ther 1998: 14: 119-28. 5. Awad AB, Burr AT, Fink CS. Effect of resveratrol and beta-sitosterol in combination on reactive oxygen species and prostaglandin release by PC-3 cells. Prostaglandins Leukot Essent Fatty Acids 2005; 72: 219-26. 6. Awad AB, Fink CS, Williams H, Kim U. In vitro and in vivo (SCID mice) effects of phytosterols on the growth and dissemination of human prostate cancer PC-3 cells. Eur J Cancer Prev 2001; 10: 507-13. 7. Awad AB, Smith AJ, Fink CS. Plant sterols regulate rat vascular smooth muscle cell growth and prostacyclin release in culture. Prostaglandins Leukot Essent Fatty Acids 2001; 64: 323-30. 8. Barrack ER, Berry SJ. DNA synthesis in the canine prostate: effects of androgen and estrogen treatment. Prostate 1987; 10: 45-56. 9. Barry MJ, Fowler FJ, O'Leary MP, Bruskewitz RC, Holtgrewe HL, Mebust WK. Correlation of the American Urological Association symptom index with selfadministered versions of the Madsen-Iversen, Boyarsky and Maine Medical 79 Assessment Program symptom indexes. Measurement Committee of the American Urological Association. J Urol 1992; 148: 1558-63. 10. Barry MJ, Fowler FJ, O'Leary MP, Bruskewitz RC, Holtgrewe HL, Mebust WK, et al. The American Urological Association symptom index for benign prostatic hyperplasia. The Measurement Committee of the American Urological Association. J Urol 1992; 148, 1549-57. 11. Bauer R. [Echinacea drugs--effects and active ingredients]. Z Arztl Fortbild (Jena) 1996; 90: 111-5. German 12. Bauer VR, Jurcic K, Puhlmann J, Wagner H. [Immunologic in vivo and in vitro studies on Echinacea extracts]. Arzneimittelforschung 1988; 38, 276-81. German. 13. Belogortseva N, Molchanova V, Glazunov V, Evtushenko E, Luk'yanov P. NAcetyl-D-glucosamine-specific lectin from the ascidian Didemnum ternatanum. Biochim Biophys Acta 1998; 1380, 249-56. 14. Benning CM, Kyprianou N. Quinazoline-derived alpha1-adrenoceptor antagonists induce prostate cancer cell apoptosis via an alpha1-adrenoceptor-independent action. Cancer Res 2002; 62: 597-602. 15. Berges RR, Kassen A, Senge T. Treatment of symptomatic benign prostatic hyperplasia with beta-sitosterol: an 18-month follow-up. BJU Int 2000; 85: 842-6. 16. Binns SE, Purgina B, Bergeron C, Smith ML, Ball L, Baum BR, et al. Lightmediated antifungal activity of Echinacea extracts. Planta Med 2000; 66: 241-4. 17. Block KI, Mead MN. Immune system effects of Echinacea, ginseng, and astragalus: a review. Integr Cancer Ther 2003; 2: 247-67. 18. Bortolomeazzi R, De ZM, Pizzale L, Conte LS. Mass spectrometry characterization of the 5alpha-, 7alpha-, and 7beta-hydroxy derivatives of beta-sitosterol, campesterol, stigmasterol, and brassicasterol. J Agric Food Chem 1999; 47, 306974. 19. Brierly RD, Hindley RG, McLarty E, Harding DM, Thomas PJ. A prospective evaluation of detrusor ultrastructural changes in bladder outlet obstruction. BJU Int 2003; 91: 360-4. 80 20. Bukovsky M, Kostalova D, Magnusova R, Vaverkova S, 1993. [Testing for immunomodulating effects of ethanol-water extracts of the above-ground parts of the plants Echinacea (Moench) and Rudbeckia L.]. Cesk Farm 1993; 42: 228-31. 21. Bukovsky, M, Vaverkova, S, Kostalova, D, Magnusova, R. [Immunomodulating activity of ethanol-water extracts of the roots of Echinacea gloriosa L, Echinacea angustifolia DC. and Rudbeckia speciosa Wenderoth tested on the immune system in C57BL6 inbred mice]. Cesk Farm 1993; 42: 184-7. Slovak. 22. Cabeza M, Bratoeff E, Heuze I, Ramirez E, Sanchez M, Flores E. Effect of betasitosterol as inhibitor of 5 alpha-reductase in hamster prostate. Proc West Pharmacol Soc 2003; 46: 153-5. 23. Campbell B. High rate of prostate symptoms among Ariaal men from Northern Kenya Prostate 2005; 62: 83-90. 24. Careri M, Elviri L, Mangia A. Liquid chromatography-UV determination and liquid chromatography-atmospheric pressure chemical ionization mass spectrometric characterization of sitosterol and stigmasterol in soybean oil. J Chromatogr A 2001; 935: 249-57. 25. Clifford LJ, Nair MG, Rana J, Dewitt DL. Bioactivity of alkamides isolated from Echinacea purpurea (L.) Moench. Phytomedicine 2002; 9: 249-53. 26. Cundell DR, Matrone MA, Ratajczak P, Pierce JD. The effect of aerial parts of Echinacea on the circulating white cell levels and selected immune functions of the aging male Sprague-Dawley rat. Int Immunopharmacol 2003; 3: 1041-8. 27. Deliveliotis C, Liakouras C, Delis A, Skolarikos A, Varkarakis J, Protogerou V. Prostate operations: long-term effects on sexual and urinary function and quality of life. Comparison with an age-matched control population. Urol Res 2004; 32: 2839. 28. Dettin L, Ravindranath N, Hofmann MC, Dym M. Morphological characterization of the spermatogonial subtypes in the neonatal mouse testis. Biol Reprod 2003; 69: 1565-71. 81 29. Di CG, Nuzzo I, Capasso R, Sanges MR, GaldieroE, Capasso F, Carratelli CR. Modulation of apoptosis in mice treated with Echinacea and St. John's wort. Pharmacol Res 2003; 48: 273-77. 30. Dmochowski RR, Staskin, D. Overactive bladder in men: special considerations for evaluation and management. Urology 2002; 60: 56-62. 31. Dorsch W. [Clinical application of extracts of Echinacea purpurea or Echinacea pallida. Critical evaluation of controlled clinical studies]. Z Arztl Fortbild (Jena) 1996; 90: 117-22. German 32. Freier DO, Wright K, Klein K, Voll D, Dabiri K, Cosulich K, et al. Enhancement of the humoral immune response by Echinacea purpurea in female Swiss mice. Immunopharmacol Immunotoxicol 2003; 25: 551-60. 33. Fujimoto N, Suzuki T, Honda H, Kitamura S. Estrogen enhancement of androgenresponsive gene expression in hormone-induced hyperplasia in the ventral prostate of F344 rats. Cancer Sci 2004; 95: 711- 5. 34. Gades NM, Jacobson DJ, Girman CJ, Roberts RO, Lieber MM, Jacobsen SJ. Prevalence of conditions potentially associated with lower urinary tract symptoms in men. BJU Int 2005; 95: 549- 53. 35. Gamez R, Mas R, Noa M, Menendez R, Garcia H, Rodriguez, Y, et al Oral acute and subchronic toxicity of D-004, a lipid extract from Roystonea regia fruits, in rats. Drugs Exp Clin Res 2005; 31: 101- 8. 36. Gan XH, Zhang L, Heber D, Bonavida B. Mechanism of activation of human peripheral blood NK cells at the single cell level by Echinacea water soluble extracts: recruitment of lymphocyte-target conjugates and killer cells and activation of programming for lysis. Int Immunopharmacol 2003; 3: 811-24. 37. Gao F, Yu P, Zheng H. [An epidemiology study on common diseases among the elderly in Beijing]. Zhonghua Liu Xing Bing Xue Za Zhi 1998; 19: 159-161. Chinese. 38. Garrard J, Harms S, Eberly LE, Matiak A. Variations in product choices of frequently purchased herbs: caveat emptor. Arch Intern Med 2003; 163: 2290-5. 82 39. Gocan S, Cimpan G, Muresan L. Automated multiple development thin layer chromatography of some plant extracts. J Pharm Biomed Anal 1996; 14: 1221-7. 40. Goel V, Chang C, Slama J, Barton R, Bauer R, Gahler R, et al. Echinacea stimulates macrophage function in the lung and spleen of normal rats. J Nutr Biochem 2002; 13: 487. 41. Gonzalvo Perez V, Polo Peris A, Botella Almodovar R, Canto Faubel E, Gasso Matoses M, Llopis Guixot B. [Complications of transurethral resection of the prostate: review of 408 cases]. Actas Urol Esp 1997; 21: 206- 11. Spanish 42. Gorski JC, Huang SM, Pinto A, Hamman MA, Hilligoss JK, Zaheer NA, et al. The effect of Echinacea (Echinacea purpurea root) on cytochrome P450 activity in vivo. Clin Pharmacol Ther 2004; 75: 89-100. 43. Griswold MD. Interactions between germ cells and Sertoli cells in the testis. Biol Reprod 1995; 52: 211- 6. 44. Griswold MD, Heckert L, Linder C. The molecular biology of the FSH receptor. J Steroid Biochem Mol Biol 1995; 53: 215- 8. 45. Hafez B, Hafez ES. Andropause: endocrinology, erectile dysfunction, and prostate pathophysiology. Arch Androl 2004; 50:45-68. 46. Hollborn M, Krausse C, Iandiev I, Yafai Y, Tenckhoff S, Bigl M, et al. Glial cell expression of hepatocyte growth factor in vitreoretinal proliferative disease. Lab Invest 2004;84: 963-72. 47. Hostettmann K. [History of a plant: the example of Echinacea] Forsch Komplementarmed Klass Naturheilkd 2003;10 Suppl 1: 9-12. German. 48. Hou SL, Cui Y, Ma AL, Zhao J, Xu FX, Yuan XR, et al. [Experimental study on effect of sanmiao mixture capsules on prostate hyperplasia in mice and rats]. Zhongguo Zhong Yao Za Zhi 2000; 25: 110-4. Chinese. 49. Hwang SA, Dasgupta A, Actor JK. Cytokine production by non-adherent mouse splenocyte cultures to Echinacea extracts. Clin Chim Acta 2004; 343: 161- 6. 83 50. Ianev V, Milushev N. [The current principles of the conservative treatment of patients with benign prostatic hypertrophy]. Khirurgiia (Sofiia) 1994; 47: 36-8. Bilgarian. 51. Islam J, Carter R. Use of Echinacea in upper respiratory tract infection. South Med J 2005; 98: 311- 8. 52. Jacobsen SJ, Girman CJ, Lieber MM. Natural history of benign prostatic hyperplasia. Urology 2001; 58:5-16. 53. Jegou B, Le G. F, de Kretser DM. Seminiferous tubule fluid and interstitial fluid production. I. Effects of age and hormonal regulation in immature rats. Biol Reprod 1982; 27, 590-5. 54. Jurkstiene V, Kondrotas AJ, Kevelaitis E. [Compensatory reactions of immune system and action of Purple Coneflower (Echinacea purpurea (L.) Moench) preparations]. Medicina (Kaunas ) 2004; 40: 657- 62. Lithuanian 55. Kamalov AA, GushChin BL, Dorofeev SD, Komlev DL, Tokarev FV, Efremov EA. [Operative treatment of benign prostate hyperplasia: modern aspects]. Urologiia 2004; 1: 30- 4. Russian. 56. Kassen A. [Effect of beta-sitosterin on the growth of the prostate]. Krankenpfl J 1999; 37: 286. German. 57. Kawamura H, Kimura M, Ichihara I. The effect of androgen and estrogen on secretory epithelial cells and basal cells of the rat ventral prostate after long-term castration. Ann Anat. 1993; 175: 569-75. 58. Kehinde EO, Abul F. Transurethral microwave thermotherapy for treatment of benign prostatic hyperplasia: a preliminary assessment of the Prostalund feedback treatment maChine. Med Princ Pract 2005; 14; 272-6. 59. Khan M, Khan AL, Khan S, Nawaz H. Benign prostatic hyperplasia: mode of presentation and postoperative outcome. J Pak Med Assoc 2005; 55: 20-3. 60. Kirby RS. The natural history of benign prostatic hyperplasia: what have we learned in the last decade? Urology 2000; 56: 3-6. 84 61. Kislova LK. [Immuno-modulating properties of medicinal plant preparation from Echinacea purpurea]. Antibiot Khimioter 2003; 48: 41-2. Russian. 62. Kligler B. Echinacea. Am Fam Physician 2003; 67: 77-80. 63. Kobayashi Y, Sugaya Y, Tokue A. [Clinical effects of beta-sitosterol (phytosterol) on benign prostatic hyperplasia: preliminary study]. Hinyokika Kiyo 1998; 44: 86568. Japanese. 64. Kuksis A. Plasma non-cholesterol sterols. J Chromatogr A 2001; 935: 203-36. 65. Kumanov H, Mladenov D, Nikolov S, Penkov R, Stratev S, Kotzev R, et al. [Treatment of benign prostatic hyperplasia with tamsulosin]. Khirurgiia (Sofiia). 1998; 53: 38-41. Bulgarian. 66. Kurash IuK, Rozanov IuM, Bulavin DV, Pospelov VA, Pospelova TV. [Analysis of the cell cycle structure and apoptosis of E1Aad5-immortalized rat cells after exposure to DNA damaging agents]. Mol Biol (Mosk) 1998; 32: 349-57. Russian. 67. Lederer JA, Perez VL, DesRoches L, Kim SM, Abbas AK, Lichtman AH. Cytokine transcriptional events during helper T cell subset differentiation. J Exp Med 1996; 184: 397-406. 68. Lichtman AH, Abbas AK. T-cell subsets: recruiting the right kind of help. Curr Biol 1997; 7: R242-4. 69. Linja MJ, Savinainen KJ, Tammela TL, Isola JJ, Visakorpi T. Expression of ERalpha and ERbeta in prostate cancer. Prostate 2003; 55: 180-6. 70. Madersbacher S, Schatzl G, Brossner C, Dreikorn K. [Phytotherapy for BPS. Which products can still be prescribed?]. Urologe A 2005; 44: 513-20. German 71. Marinese D, Patel R, Walden PD. Mechanistic investigation of the adrenergic induction of ventral prostate hyperplasia in mice. Prostate 2003; 54: 230-7. 72. Martinez CS, Carricajo FC, Perez-Fernandez R. Effect of an integral suspension of Lepidium latifolium on prostate hyperplasia in rats. Fitoterapia 2004; 75: 187-91. 85 73. McKinnell C, Sharpe RM. Testosterone and spermatogenesis: evidence that androgens regulate cellular secretory mechanisms in stage VI-VIII seminiferous tubules from adult rats. J Androl 1995; 16: 499-509. 74. Mebust W K. Symptoms and urodynamics. J Urol 1995; 153(3 Pt 1): 694. 75. Mebust WK, Holtgrewe HL, Cockett AT, Peters PC. Transurethral prostatectomy: immediate and postoperative complications. a cooperative study of 13 participating institutions evaluating 3,885 patients. 1989. J Urol 2002; 167: 999-1003. 76. Meng X, Lindahl M, Hyvonen ME, Parvinen M, de Rooij DG, Hess MW, et al. Regulation of cell fate decision of undifferentiated spermatogonia by GDNF. Science 2000;287:1489-93. 77. Meng X, Pata I, Pedrono E, Popsueva A, de Rooij DG, Janne M, et al. Transient disruption of spermatogenesis by deregulated expression of neurturin in testis. Mol Cell Endocrinol 2001; 184: 33-9. 78. Mishima S, Saito K, Maruyama H, Inoue M, Yamashita T, Ishida T, et al. Antioxidant and immuno-enhancing effects of Echinacea purpurea. Biol Pharm Bull 2004; 27: 1004-9. 79. Moghadasian MH, Frohlich JJ. Effects of dietary phytosterols on cholesterol metabolism and atherosclerosis: clinical and experimental evidence. Am J Med 1999; 107: 588-94. 80. Montorsi F, Naspro R, Salonia A, Suardi N, Briganti A, Zanoni M, et al. Holmium laser enucleation versus transurethral resection of the prostate: results from a 2center, prospective, randomized trial in patients with obstructive benign prostatic hyperplasia. J Urol 2004; 172: 1926-9. 81. Morris CA, Avorn J. Internet marketing of herbal products. JAMA 2003; 290: 15059. 82. Murakoshi M, Tagawa M, Inada R, Suzuki M. Effects of testosterone, and testosterone plus estrogen, in the castrated rat ventral prostate--histopathological and immunocytochemical studies. Tokai J Exp Clin Med 1999; 17: 133-7. 86 83. Murakoshi M, Tagawa M, Inada R, Suzuki M, Mizokami A, Watanabe K. Inhibition of steroid-induced prostatic hyperplasia in rats by treatment with antiandrogen (TZP-4238). Endocr J 1993; 40: 479-88. 84. Nativ O, Sabo E, Wald M, Halachmi S, Moskovitz B. Relationship between prostate size and percent free prostate-specific antigen in patients with operable prostate cancer. Isr Med Assoc J 2000; 2: 889-91. 85. Neff GW, O'Brien C, Montalbano M, DeManno A, Kahn S, Safdar K, et al. Consumption of dietary supplements in a liver transplant population. Liver Transpl 2004; 10: 881-5. 86. O'Neill W, McKee S, Clarke AF. Immunological and haematinic consequences of feeding a standardised Echinacea (Echinacea angustifolia) extract to healthy horses. Equine Vet J 2002; 34: 222-7. 87. Orlikowski LB. Plant extracts in the control of Phytophthora cryptogea. Meded Rijksuniv Gent Fak Landbouwkd Toegep Biol Wet 2001; 66: 83-9. 88. Overland GB, Vatten L, Rhodes T, DeMuro C, Jacobsen G, Vada K, at al. Lower urinary tract symptoms, prostate volume and uroflow in norwegian community men. Eur Urol 2001; 39: 36-41. 89. Paubert-Braquet M, Richardson FO, Servent-Saez N, Gordon WC, Monge MC, Bazan NG, et al. Effect of Serenoa repens extract (Permixon) on estradiol/testosterone-induced experimental prostate enlargement in the rat. Pharmacol Res 1996; 34: 171-9. 90. Percival SS. Use of Echinacea in medicine. Biochem Pharmacol 2000; 60: 155-8. 91. Perez VL, Lederer JA, Carniel E, Lichtman A, Abbas AK. The role of IL12 in helper T-cell differentiation. Res Immunol 1995; 146: 477-80. 92. Perry NB, van Klink JW, Burgess E J, Parmenter GA. Alkamide levels in Echinacea purpurea: effects of processing, drying and storage. Planta Med 2000; 66, 54-56. 87 93. Qian LH, Wang XL, Tu, ZH Atrophy and apoptosis in ventral prostate of rats induced by 5alpha-reductase inhibitor, epristeride. Acta Pharmacol Sin 2001; 22: 399-404. 94. Ragazinskiene O. [Research of medicinal plants at Kaunas Botanical Garden of Vytautas Magnus University]. Medicina (Kaunas) 2004; 40: 801-6. Lithuanian. 95. Ragazinskiene O, Varkuleviciene J, Stankeviciene A. [Diversity of medicinal plant species grown in the greenhouse of Kaunas Botanical Garden of Vytautas Magnus University]. Medicina (Kaunas.) 2004; 40: 783- 6. Lithuanian 96. Razic S, Onjia A, Potkonjak B. Trace elements analysis of Echinacea purpurea-herbal medicinal. J Pharm Biomed Anal 2003; 33: 845-50. 97. Ren GF, Huang YM. [Inhibitive effect of soybean isoflavone on prostate hyperplasia in rats]. Hunan Yi Ke Da Xue Xue Bao. 2003; 28: 343-6. Chinese 98. Roberts KP. McLachlan et al (2002) point out the fact that mammalian spermatogenesis requires an intratesticular testosterone concentration many times higher than normal serum levels. J Androl 2002; 23: 618. 99. Rodrigues P, Meller A, Campagnari JC, Alcantara D, D'Imperio M. International Prostate Symptom Score--IPSS-AUA as discriminat scale in 400 male patients with lower urinary tract symptoms (LUTS). Int Braz J Urol 2004; 30: 135-41. 100. Ryokkynen A, Nieminen P, Mustonen AM, Pyykonen T, Asikainen J, Hanninen S, et al. Phytoestrogens alter the reproductive organ development in the mink (Mustela vison). Toxicol Appl Pharmacol 2005; 202: 132-9. 101. Sanchez IP, Longo JL, Soto AE, Herrera JG, Velaso JA, Casanova M, et al. Chronic clonal proliferative disease of gamma-delta (gammadelta) T-cells in a patient with rheumatoid arthritis and neutropenia: lack of the morphology and the immunophenotype of large granular lymphocytes. Leuk Lymphoma 2004; 45, 19357. 102. Schwarz E, Metzler J, Diedrich JP, Freudenstein J, Bode C, Bode JC. Oral administration of freshly expressed juice of Echinacea purpurea herbs fail to 88 stimulate the nonspecific immune response in healthy young men: results of a double-blind, placebo-controlled crossover study. J Immunother 2002; 25: 413-20. 103. Shabbir M, Mumtaz FH. Benign prostatic hyperplasia. J R Soc Health 2004; 124: 222-7 104. Skaudickas D, Kondrotas A, Baltrusaitis K. The effect of Echinacea purpurea extract on sexual glands of male rats. Medicina (Kaunas) 2004; 40, 1211-8. 105. Skaudickas D, Kondrotas AJ, Baltrusaitis K, Vaitiekaitis G. Effect of Echinacea (Echinacea Purpurea L. Moench) preparations on experimental prostate gland. Medicina (Kaunas) 2003; 39: 761-6. 106. Soga N, Sugimura Y. [Analysis of changes in lower urinary tract symptoms with aging]. Nippon Hinyokika Gakkai Zasshi 2004 ; 95: 766-72. Japanese. 107. Sparreboom A, Cox MC, Acharya MR, Figg WD. Herbal remedies in the United States: potential adverse interactions with anticancer agents. J Clin Oncol 2004; 22: 2489-2503. 108. Steinmuller C, Roesler J, Grottrup E, Franke G, Wagner H, Lohmann-Matthes M. L, 1993. Polysaccharides isolated from plant cell cultures of Echinacea purpurea enhance the resistance of immunosuppressed mice against systemic infections with Candida albicans and Listeria monocytogenes. Int J Immunopharmacol 1993; 15: 605-14. 109. Svechnikov K, Petersen C, Sultana T, Wahlgren A, Zetterstrom C, Colon E, et al. The paracrine role played by interleukin-1 alpha in the testis. Curr Drug Targets Immune Endocr Metabol Disord 2004; 4: 67-74. 110. Sylvester SR, Griswold MD. The testicular iron shuttle: a "nurse" function of the Sertoli cells. J Androl 1994; 15: 381-5. 111. Takami S, Goryo M, Masegi T, Okada K. Systemic spindle-cell proliferative disease in broiler chickens. J Vet Med Sci 2005; 67: 13-8. 112. Terada N, Arai Y, Okubo K, Ichioka K, Matsui Y, Yoshimura K, et al. Interstitial laser coagulation for management of benign prostatic hyperplasia: long-term follow-up. Int J Urol 2004: 11: 978-82. 89 113. Tian SQ, Wang RZ, Li GL, Wang X, Zhang B, Yao Y, et al. [Development of oral vaccine carrying GCPII gene and its role in reducing the dosage of pentobarbital in rat: a primitive research]. Zhonghua Yi Xue Za Zhi 2004; 84:1152-6. Chinese. 114. Van Venrooij GE, Van Melick HH, Eckhardt MD, Boon TA. Correlations of urodynamic changes with changes in symptoms and well-being after transurethral resection of the prostate. J Urol 2002; 168: 605-9. 115. Van Coppenolle F, Le Bourhis X, Carpentier F, Delaby G, Cousse H, Raynaud JP, et al. Pharmacological effects of the lipidosterolic extract of Serenoa repens (Permixon) on rat prostate hyperplasia induced by hyperprolactinemia: comparison with finasteride. Prostate 2000; 43: 49-58. 116. Van Coppenolle F, Slomianny C, Carpentier F, Le Bourhis X, Ahidouch A, Croix D, et al. Effects of hyperprolactinemia on rat prostate growth: evidence of androgeno-dependence. Am J Physiol Endocrinol Metab 2001;280: E120-9. 117. Vanderschueren D, Vandenput L, Boonen S, Van HE, Swinnen JV, Bouillon R. An aged rat model of partial androgen deficiency: prevention of both loss of bone and lean body mass by low-dose androgen replacement. Endocrinology 200; 141: 16427. 118. Vaverkova S, Holla M, Tekel J, Mistrikova I, Vozar I. [Qualitative characteristics of selected species of the genus Echinacea Moench]. Ceska Slov Farm 2001; 50: 290-3. Slovak. 119. Vicente RJ. [Treatment of benign prostatic hypertrophy: present situation and future prospects]. Actas Urol Esp 2002; 26: 481-90. Spanish. 120. von Holtz RL, Fink CS, Awad AB. beta-Sitosterol activates the sphingomyelin cycle and induces apoptosis in LNCaP human prostate cancer cells. Nutr Cancer 1998; 32: 8-12. 121. Wagner H, Jurcic K. Immunological studies of Revitonil, a phytopharmaceutical containing Echinacea purpurea and Glycyrrhiza glabra root extract. Phytomedicine 2002; 9: 390-7. 90 122. Wagner H, Jurcic K. [Immunologic studies of plant combination preparations. Invitro and in-vivo studies on the stimulation of phagocytosis]. Arzneimittelforschung 1991; 41:1072-6. German. 123. Wahlqvist R, Dahl E, Tveter KJ. Effects of castration upon the morphology of the accessory sex organs of the male rat--a scanning electron microscopy study. Scanning Microsc 1996; 10: 1155-62. 124. Wang HX, Ng TB. Natural products with hypoglycemic, hypotensive, hypocholesterolemic, antiatherosclerotic and antithrombotic activities. Life Sci. 1999; 65: 2663-77. 125. Wei JT, Schottenfeld D, Cooper K, Taylor JM, Faerber GJ, Velarde MA, et al. The natural history of lower urinary tract symptoms in black American men: relationships with aging, prostate size, flow rate and bothersomeness. J Urol 2001; 165: 1521-5. 126. Werneke U, Earl J, Seydel C, Horn O, Crichton P, Fannon D. Potential health risks of complementary alternative medicines in cancer patients. Br J Cancer 2004; 90: 408-13. 127. Wilt T, Ishani A, MacDonald R, Stark G, Mulrow C, Lau J. Beta-sitosterols for benign prostatic hyperplasia. Cochrane Database Syst Rev 2000: CD001043. 128. Wilt TJ, MacDonald R, Ishani A. beta-sitosterol for the treatment of benign prostatic hyperplasia: a systematic review. BJU Int 1999; 83: 976-83. 129. Witjes WP, Aarnink RG, Ezz-el-Din K, Wijkstra H, Debruyne EM, de la Rosette JJ. The correlation between prostate volume, transition zone volume, transition zone index and clinical and urodynamic investigations in patients with lower urinary tract symptoms. Br J Urol 1997; 80: 84-90. 130. Wolff JM, Boeckmann W, Mattelaer P, Handt S, Adam G, Jakse G. Determination of prostate gland volume by transrectal ultrasound: correlation with radical prostatectomy specimens. Eur Urol 1995; 28: 10-12. 131. Wood RI, Newman SW. Androgen and estrogen receptors coexist within individual neurons in the brain of the Syrian hamster. Neuroendocrinology 1995; 62: 487-97. 91 132. Yale SH, Liu K. Echinacea purpurea therapy for the treatment of the common cold: a randomized, double-blind, placebo-controlled clinical trial. Arch Intern Med 2004; 164: 1237-41. 133. Yeung CH, Bergmann M, Cooper TG. Non-specific uptake of IgG by rat epididymal tubules in vitro. Int J Androl 1991: 14: 364-73. 134. Yeung CH, Cooper TG, Bergmann M, Schulze H. Organization of tubules in the human caput epididymidis and the ultrastructure of their epithelia. Am J Anat 1991; 191: 261-79. 135. Yeung CH, Oberlander G, Cooper TG. Maturation of hamster epididymal sperm motility and influence of the thiol status of hamster and rat spermatozoa on their motility patterns. Mol Reprod Dev 1994; 38: 347-55. 136. Yu SM, Ghandour RM, Huang ZJ. Herbal supplement use among US women, 2000. J Am Med Womens Assoc 2004; 59: 17-24. 137. Zhan JC, Wei AY. [Advances in researches on the relationship between prostatic diseases and erectile dysfunction]. Zhonghua Nan Ke Xue 2005; 11: 462-5. Chinese. 138. Zhang Y, Liu W, Ai T. [Studies on pharmacognosy of Echinacea purpurea]. Zhong.Yao Cai. 2000; 23: 131-3. Chinese. 92 10. PADĖKOS Dėkoju darbo vadovui prof. A.Kondrotui ir fiziologijos katedros vedėjui prof.E.Kėvelaičiui už palaikymą, supratimą, mokslinio darbo strategiją ir tikslų įgyvendinimą. Esu dėkingas Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodo Vaistingųjų augalų laboratorijos vedėjai dr. O.Ragažinskienei už suteiktą galimybę naudoti žaliavą skirtą moksliniam darbui. Taip pat uždaros akcinės bendrovės “Valentis” Kauno skyriaus laboratorijojos darbuotojams už ežiuolės ekstrakto gamybą. Taip pat dėkoju p. K.Jurėnienei ir dr.G.Vaitiekaičiui už suteiktas gilesnes statistines žinias. 93