Lietuvos metinė strateginė apžvalga 2010–2011

Lietuvos metinė strateginė apžvalga 2010–2011

ISSN 1648­-8016
Generolo Jono Žemaičio
Lietuvos karo akademija
Vilniaus universiteto
Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas
Vytauto Didžiojo universiteto
Politikos mokslų ir diplomatijos fakultetas
LIETUVOS
METINĖ STRATEGINĖ
APŽVALGA 2010–2011
Vilnius 2011
REDAKCINĖ KOLEGIJA:
Gintaras Bagdonas (Lietuvos karo akademija)
Stefano Guzzini (Upsalos universitetas, Danijos tarptautinių santykių institutas),
Algimantas Jankauskas (Vilniaus universitetas),
Pertti L. Joenniemi (Danijos tarptautinių santykių institutas),
Kimitaka Matsuzato (Hokaido universitetas, Japonija),
Petr Kratochvil (Tarptautinių santykių institutas, Praha, Čekija),
Eitvydas Bajarūnas (Užsienio reikalų ministerija),
Šarūnas Liekis (Vytauto Didžiojo universitetas)
Jūratė Novagrockienė (Lietuvos karo akademija, Vilniaus universitetas),
Žaneta Ozoliņa (Latvijos universitetas),
Andžej Pukšto (Vytauto Didžiojo universitetas)
Gintautas Surgailis (Lietuvos karo akademija),
Vytautas Umbrasas (Krašto apsaugos ministerija),
Egidijus Vareikis (Lietuvos Respublikos Seimas),
Ramūnas Vilpišauskas (Vilniaus universitetas)
ATSAKINGASIS REDAKTORIUS
Gediminas Vitkus (Lietuvos karo akademija, Vilniaus universitetas)
Kalbos redaktorė
Eulialija Stankevičienė
Leidinys parengtas pagal 2010 m. sausio 28 d. LKA ir VU TSPMI Strateginių tyrimų centro tarybos posėdyje patvirtintą veiklos planą (protokolo nr. 1(13) ir vadovaujantis 2010 m. birželio 9 d.
Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos viršininko įsakymu nr. V-629. „Dėl mokslinio
tyrimo Lietuvos metinė strateginė apžvalga 2010–2011.
Leidinys leidžiamas lietuvių ir anglų kalbomis ir referuojamas šiose tarptautinėse
duomenų bazėse:
•IBSS – International Bibliography of the Social Sciences,
• IPSA – International Political Science Abstracts
• EBSCO – International Security & Counter Terrorism Reference Center
• ISN – International Relations and Security Network
Lietuvos metinė strateginė apžvalga - tai periodinis recenzuojamas mokslinis leidinys,
kuriame pristatoma kompleksiška ir nuolatinė iš esmės svarbių Lietuvos nacionaliniam
saugumui pokyčių, kurie vyksta tarptautiniu sisteminiu, regioniniu ir nacionaliniu
lygmeniu, analizė.
© Straipsnių autoriai, 2011
© Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 2011
Turinys
Pratarmė.....................................................................................................5
Globalios tarptautinės sistemos raidos tendencijos................... 7
Barack Obama ir saugumas Baltijos jūros rytiniame regione
Dick Krickus................................................................................................9
„Naujųjų karų“ koncepcija: pagrįstumo klausimas
Berta Jasiukėnaitė . ............................................................................................. 23
JAV karinės transformacijos poveikis Šiaurės Korėjos
gynybos politikai
Karolis Aleksa...................................................................................................... 39
Europos saugumo sistemos kaita .................................................... 63
Naujoji Europos išorės veiksmų tarnyba:
tarp siekio ir kompromiso
Rolandas Kačinskas............................................................................................ 65
Lisabonos sutarties poveikis ES bendrai saugumo
ir gynybos politikai
Margarita Šešelgytė, Indrė Lelevičiūtė........................................................... 95
Baltijos valstybių užsienio ir saugumo politikos
europeizacijos tendencijos
Gražina Miniotaitė........................................................................................... 127
Lietuvos Rytų kaimynai.......................................................................... 143
Rusijos karinė doktrina ir praktinės realijos
Virgilijus Pugačiauskas .........................................................................145
Rusijos ginkluotųjų pajėgų reforma 2005–2015 m.
Daivis Petraitis . .....................................................................................159
Baltarusijos geopolitinė strategijos plėtotė ir žlugimas
Viačeslav Pazdniak..................................................................................191
Nacionalinio saugumo aspektai........................................................ 209
Lietuvos aukštojo mokslo reforma ir nacionalinio
saugumo aktualijos
Vaidutis Laurėnas. ........................................................................................... 211
Pilietinė visuomenė ir nacionalinis saugumas:
teorinė problemos apžvalga
Rolanda Kazlauskaitė-Markelienė, Audronė Petrauskaitė........................ 235
5
Pratarmė
Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Strateginių tyrimų
centras pristato devintąjį „Lietuvos metinės strateginės apžvalgos“ tomą, skirtą
2010–2011 metų Lietuvos, Europos ir pasaulio saugumo politikos aktualijoms
ir problemoms. Ir toliau tęsdami susiklosčiusią tradiciją žurnale skelbiamus
darbus suskirstėme į keturias pagrindines dalis.
Pirmąją dalį „Globalios tarptautinės sistemos raidos tendencijos“ sudaro
trys darbai. Dickas Krickus straipsnyje „Barack Obama ir saugumas Baltijos
jūros rytiniame regione“ aptaria ir išsklaido kai kuriuos nuogąstavimus, kurie
buvo išsakyti Baltijos šalyse, kad Obamai tapus JAV prezidentu Vašingtono
įsipareigojimai Baltijos šalių saugumui gali tapti mažiau tvirti. Berta Jasiukėnaitė straipsnyje „Naujųjų karų“ koncepcija: pagrįstumo klausimas“ kritiškai
nagrinėja per pastarąjį dešimtmetį išgarsėjusią „naujųjų karų“ koncepciją,
kurios autorių teigimu, konvenciniai tarpvalstybiniai karai nebeturi perspektyvos, o organizuotos prievartos prigimtis iš principo pakito. Autorė tvirtina,
kad šios koncepcijos pagrįstumas yra abejotinas, nes jai trūksta istorinės dimensijos, be to, ji paremta netikslia Carlo von Clausewitzo idėjų interpretacija
ir nepatikrintomis teorinėmis prielaidomis. Trečiąjį straipsnį „JAV karinės
transformacijos poveikis Šiaurės Korėjos gynybos politikai“ parengė Karolis
Aleksa. Remdamasis JAV ir Šiaurės Korėjos konvencinio balanso analize, jis
pateikia savą JAV galimybių priversti Šiaurės Korėją atsisakyti branduolinio
ginklo kūrimo interpretaciją.
Antroji leidinio dalis – „Europos saugumo sistemos kaita“ – irgi susideda
iš trijų studijų. Dvi iš jų liečia Lisabonos sutarties įsigaliojimo pasekmes Europos
Sąjungai. Rolando Kačinsko darbe „Naujoji Europos išorės veiksmų tarnyba:
tarp siekio ir kompromiso“ siekiama išsiaiškinti, ar pagrindinio ES teisės akto
pakeitimas išties reiškia naują ES užsienio politikos institucionalizavimo etapą,
kuris galėtų užtikrinti ES bendrosios ir saugumo politikos nuoseklumą ir darną.
Margarita Šešelgytė ir Indrė Lelevičiūtė straipsnyje „Lisabonos sutarties poveikis ES bendrai saugumo ir gynybos politikai” analizuoja svarbiausias bendros
saugumo ir gynybos politikos problemas: karinių pajėgumų trūkumą, finansavimo neefektyvumą bei kontroversiškai vertinamas „naujoves“ – solidarumo
bei bendros gynybos sąlygas. Trečiąjį šios leidinio dalies straipsnį –„Baltijos
valstybių užsienio ir saugumo politikos europeizacijos tendencijos“ – parašė
Gražina Miniotaitė. Ji mėgina pažvelgti į Baltijos valstybių užsienio ir saugumo
politiką per europeizacijos koncepcijos prizmę. Siedama europeizaciją su lojalumu ES normoms bei europinės tapatybės konstravimu autorė nagrinėja ES įtaką
Baltijos valstybių užsienio ir saugumo politikai tiek joms siekiant narystės, tiek
tapus ES narėmis.
Trys originalios studijos sudaro ir trečiąją leidinio dalį „Lietuvos Rytų
kaimynai“. Virgilijus Pugačiauskas straipsnyje „Rusijos karinė doktrina ir praktinės realijos“ apžvelgia svarbiausią Rusijos karinę politiką reglamentuojantį
strateginį dokumentą – 2010 metų karinę doktriną: svarsto, kaip ji praktiškai
6
įgyvendinama, nagrinėja doktrinos pagrindines charakteristikas ir lygina su
ankstesnėmis doktrinomis. Daivis Petraitis straipsnyje „Rusijos ginkluotųjų
pajėgų reforma 2005–2015 m.“ išsamiai aptaria Rusijos dabar vykdomos ginkluotųjų pajėgų reformos tikslus, jos etapų ypatumus, spėjamą rezultatą bei
būdus, kuriuos Rusijos politinė vadovybė ketina panaudoti šiam rezultatui
pasiekti. Viačeslavo Pazdniako straipsnyje „Baltarusijos geopolitinė strategija:
plėtotė ir žlugimas“ analizuojama Baltarusijos užsienio politikos strategijos
kaitos 21 amžiuje trajektorija bei keletas jos lūžio momentų. Daugiausia dėmesio skiriama klausimui, kaip prezidento Aleksandras Lukašenkos griežtos
priemonės, kurių jis ėmėsi 2010 metų pabaigoje prieš vidaus opoziciją, paveikė
jau ilgiau nei dešimtmetį veikusį Baltarusijos geopolitinio balansavimo tarp
Rusijos ir Vakarų mechanizmą.
Ketvirtoje „Apžvalgos“ dalyje tradiciškai nagrinėjami aktualūs Lietuvos
nacionalinio saugumo aspektai, problemos ir atvejai. Šį kartą skaitytojai turi
galimybę susipažinti su dviem darbais. Vaidučio Laurėno analitinėje studijoje
„Lietuvos aukštojo mokslo reforma ir nacionalinio saugumo aktualijos“ akcentuojamos aukštojo mokslo ir nacionalinio saugumo sąsajos, kritiškai vertinama
dabar Lietuvoje vykdoma aukštojo mokslo reforma ir pabrėžiama būtinybė,
kad ją vykdant nebūtų pernelyg nutolstama nuo nuoseklių laipsniškų reformų
strategijos. Rolandos Kazlauskaitės-Markelienės ir Audronės Petrauskaitės
straipsnyje „Pilietinė visuomenė ir nacionalinis saugumas: teorinė problemos
apžvalga“ pateikiama teorinė valstybės nacionalinio saugumo politikos ir
pilietinės visuomenės sąveikos analizė ir siekiama išsiaiškinti iš šios sąveikos
kylančių prieštaravimų priežastis.
Linkime skaitytojams įdomios pažinties su naujomis tyrėjų studijomis.
Nepamirškite, kad tiek šiuos, tiek ankstesnius „Lietuvos metinės strateginės
apžvalgos“ leidinius galite surasti Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo
akademijos interneto svetainėje. Taip pat ypač malonu pažymėti, kad toliau
plečiasi „Lietuvos metinės strateginės apžvalgos“ partnerių ratas. Pradedant
šiuo numeriu drauge su tradiciniu mūsų partneriu Vilniaus universiteto
Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutu leidinio rengimo rūpesčius
nuo šiol su mumis dalijasi ir Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų
ir diplomatijos fakultetas. Tad nuo šio numerio „Lietuvos metinės strateginės
apžvalga“ tampa bendru jau trijų universitetų leidiniu.
Redakcinė kolegija
Globalios
tarptautinės
sistemos
raidos
tendencijos
9
Dick Krickus*
Mary Washington universitetas
Barack Obama ir saugumas
Baltijos jūros rytiniame regione
Šis straipsnis aptaria kai kuriuos nuogąstavimus, kurie tvyro Baltijos jūros rytiniame regione ir
yra susiję su Vašingtono įsipareigojimu šio regiono šalių saugumui vadovaujant Barackui Obamai.
Toks susirūpinimas, rodantis, kad Obamos Baltieji rūmai, matyt, buvo gana nedėmesingi, neturi
jokio pagrindo. Pavyzdžiui, naujoji antibalistinė sistema, kurią JAV ketina dislokuoti Europoje, yra
pranašesnė nei ta, kurią palaikė Busho administracija. Obamos kampanija siekiant atkurti santykius
su Rusija pasitarnaus Europai. Ir dar, Obama jau pademonstravo, kad, siekdamas pagerinti JAV
įvaizdį pasaulyje švelniomis priemonėmis, jis tuo pat metu ryžtingai rodo kietą kumštį Afganistane, kur Rusija yra paslaugi partnerė. Iš to išplaukia, kad Vidurio ir Rytų Europos šalys turėtų
paremti JAV siekį atkurti santykius su Rusija, nors sėkmė nėra garantuota. Savo ruožtu Rusija
privalo atsižvelgti į Baltijos jūros rytinio regiono šalių interesus, jei tikisi produktyvių santykių su
Vakarais. Tuo pačiu Europos Sąjunga privalo plėtoti tokią energetinio saugumo programą, kuri
tenkintų ir energiją gaminančių, ir ją vartojančių šalių reikmes. Kol kas to nėra. Tikėtina, kad tai
įvyks Europos Sąjungai imantis priemonių, būtinų reaguojant į įvairius ekonominius ir politinius
iššūkius, keliančius grėsmę Europos Projektui. Vidurio ir Rytų Europos valstybės gali pasikliauti
JAV parama, bet tam, kad jokiai priešiškai užsienio jėgai nesuteiktų progos pakenkti savo saugumui, šios šalys privalo spręsti korupcijos problemas savo visuomenėse ir ieškoti sąlyčio taškų,
spręsdamos nesutarimus su kaimynėmis.
Įvadas
Po 2008 m. Rusijos–Gruzijos karo, Vidurio ir Rytų Europos šalių vadovai susirūpino dėl išaugusios grėsmės saugumui. Jie atkreipė dėmesį į tai,
kad pirmą kartą po šaltojo karo Rusijos tankai ėmė riedėti Europoje Maskvai
atplėšus teritoriją iš suverenios valstybės. Buvo reiškiamas nusivylimas, kad
galingiausios NATO narės, įskaitant ir Jungtines Valstijas, apibėrė Kremlių
griežtais žodžiais, bet ne ryžtingais veiksmais. Nors Gruzija ir nebuvo NATO
narė, ji, tarkim, buvo „laukiamajame“ ir buvo verta NATO apsaugos. NATO
šaltokai reagavus į Rusijos agresiją, Vidurio ir Rytų Europos šalių analitikai
klausė, ar, užpuolus jų šalis, būtų taikomas 5-asis straipsnis jų gynybai?1
*
Dr. Dick Krickus – Mary Washington universiteto (Virdžinija, JAV) profesorius emeritas. 2010 m. dėstė
Vytauto Didžiojo universitete. Adresas korespondencijai: 10136 Turnberry Place, Oakton, Virginia, USA,
tel. +703-938-8140, el. paštas – [email protected].
1
Daug Vakarų komentatorių apeliavo penkių dienų karą kaip įrodymą, kad prasidėjo naujas šaltasis karas.
Pavyzdžiui, žr. Claire Bigg, “Georgia Woes Could Send Ripple Through Other Frozen Conflict,” RFE/RL,
August 27, 2008.
10
Abejonių dėl saugumo daugiausia kilo Baltijos jūros rytiniame regione, kur
Estija, Latvija, Lietuva ir Lenkija turi bendras sienas su Rusija. Jie buvo „priešakinėse fronto linijose“ ir dažnai buvo stipriai kritikuojami Kremliaus „griežtojo
kurso“ atstovų dėl savo „antirusiškos politikos“. Karinė doktrina, pateisinanti
jėgą siekiant apginti rusus, gyvenančius buvusioje sovietinėje erdvėje, kėlė
nerimą. Tuo pat metu jie skundėsi, kad Rusija, pasinaudodama savo energijos
ištekliais, siekia pakenkti jų ekonomikai ir pakirsti demokratiją. Daugeliu atveju
šios šalys tapo aukomis kitų priešiškų veiksmų, tokių kaip kibernetinės atakos.2
Bet labiausiai jas trikdė tai, kad Rusijos kariniai daliniai rengė puolamuosius
karinius mokymus prie jų sienų. Atsakydamos į tai, jos ragino savo Amerikos ir
Europos sąjungininkus prisiminti Carlo Bildto pastebėjimą, kad geriausias Rusijos
ketinimų matas yra tai, kaip ji traktuoja Baltijos šalių demokratijas.
Apmąstant NATO įsipareigojimą Baltijos jūros rytinio regiono šalių saugumui, didžiausias rūpestis buvo siejamas su Jungtinėmis Valstijomis, kadangi
jos yra Aljanso pagrindinė karinė jėga. Su tam tikru nerimu šios šalys stebėjo
2008 metų valdžios perdavimą Vašingtone. Skirtingai nuo kaimynų į vakarus,
jos sutiko Baracko Obamos išrinkimą su nuogąstavimu, nes George‫ۥ‬o W. Busho
prezidentavimo metais santykiai buvo artimi. Jų atstovai taip pat dažnai susitikdavo su Respublikonų partijos veikėjais, kurie padėdavo rengti jų užsienio politikos darbotvarkes. Tarp kitų dalykų šios šalys buvo skatinamos remti Jungtinių
Valstijų vienašališkus užsienio žygius ir tarnauti priešakinėse linijose, NATO
siekiant plėstis į rytus. Jos priėmė tvirtinimus, kad respublikonai ryžtingesni nei
demokratai santykiuose su Kremliumi, nors buvo svarių įrodymų, leidžiančių
abejoti šia nuostata. Tai, pavyzdžiui, naivus Busho tvirtinimas, kad jis pažiūrėjo į
Vladimiro Putino sielą ir jam patiko tai, ką pamatė; tai kad jis nesiėmė tiesioginių
veiksmų prieš Rusijos invaziją į Gruziją; kad nepadėjo šiai įtrauktai į karą šaliai
siekti narystės NATO po to, kai Gruzijos nepriklausomybė atsidūrė pavojuje.
Nepaisant to, Obamą išrinkus prezidentu daug Vidurio ir Rytų Europos
šalių komentatorių išreiškė susirūpinimą dėl jo administracijos įsipareigojimo
jų šalių saugumui. Jie citavo tris savo nuogąstavimų priežastis:
• Obama atsisakė antibalistinės raketų sistemos, kurią Bushas buvo
numatęs dislokuoti Rytų Europoje. Jie laikė tai Maskvos pergale ir buvo
pasipiktinę, kad Baltieji rūmai net nepasivargino pranešti jiems apie
sprendimą, taip stipriai susijusį su jų saugumu.
• Obamos pasižadėjimas atkurti santykius su Rusija ir jo troškimas bendradarbiauti su Kremliumi siekiant pasaulio be branduolinio ginklo
buvo įrodymas, kad kita Jalta jau horizonte.
• Obamos pažadas spręsti saugumo problemas ne kieto kumščio, o švelniomis priemonėmis parodė, kad jis nesiryžta panaudoti karinę JAV
galią. Tuo silpnas prezidentas padarė Amerikos sąjungininkus Europoje
labiau pažeidžiamus Rusijos spaudimui.
Žr. Richard J. Krickus, Iron Troikas: The New Threat From The East, Carlisle, PA: Strategic Studies
Institute, U.S. Army War College, March 2006.
2
11
Šiame straipsnyje įvertinsime aptariamus tvirtinimus, parodysime, kad
jie yra didžia dalimi nepagrįsti ir pateiksime išvadas apie Baltijos jūros rytinio
regiono saugumo grėsmes iš Amerikos pozicijų.
1. Busho atsisakymas priešraketinės
gynybos sistemos Rytų Europoje
2001 m. gruodžio 13 d. prezidentas George‫ۥ‬as W. Bushas paskelbė, kad
Jungtinės Valstijos pasitraukia iš 1972 m. Antibalistinių raketų sutarties (ABR).
Tai galimai parengtų kelią JAV Nacionalinei priešraketinės gynybos sistemai
(NRG). Ji susidėtų iš trijų dalių – viena būtų Aliaskoje, kita – Kalifornijoje,
o trečioji – Rytų Europoje. Paskutiniuoju atveju projektas būtų sudarytas iš
radarų sistemos Čekijoje ir priešraketinės sistemos Lenkijoje. Atsakydamas į
Maskvos protestus, kad NRG kompromituoja jų branduolinį arsenalą, Bushas
nurodė, jog Rytų Europos sistema maža ir nepajėgi anuliuoti milžiniškos Rusijos branduolinio smūgio jėgos. Ir tikrai, ji buvo suprojektuota tam, kad būtų
galima tvarkytis su tokiomis grėsmę keliančiomis šalimis, kaip Šiaurės Korėja
ir Iranas, kurios kėlė mažesnę branduolinę grėsmę Jungtinėms Valstijoms ir
jų sąjungininkėms.
Oficialūs Maskvos asmenys atsisakė priimti Busho projekto vertinimą.
Jų būgštavimus dėl Prezidento motyvų sustiprino JAV branduolinės pozicijos
apžvalga (BPA), išspausdinta 2002 m. Pagal pranešimus spaudoje šis slaptas
dokumentas pabrėžė tris tarpusavyje susijusius NRG komponentus:3
• JAV branduolinio arsenalo modernizaciją (ir papildymą tikslia įprastine ginkluote su nedidelio pajėgumo branduolinio ginklo naikinamąja
geba), galinčią atgrasinti arba užkirsti kelią grėsmę keliančioms šalims
ir judėjimams, grasinantiems JAV masinio naikinimo ginklais;
• nacionalinės raketinės gynybos sistemos, kuri kliudytų tokioms grėsmę
keliančioms šalims, kaip Iranas ar Šiaurės Korėja, apipilti raketomis
Jungtines Valstijas ir jų sąjungininkus, įrengimą;
• didelio masto nacionalinio JAV saugumo infrastruktūros atnaujinimą,
kad ji taptų veiksmingesne ir našesne jėga.
Busho raketinės iniciatyvos sujungimas su NRG Rusijos pusei suteikė
patikimą įrodymą, kad amerikiečiai siekia įgyti pirmojo smūgio gebą.4 Kai
kurie Amerikos analitikai palaikė šią niūrią išvadą. Suinteresuotų mokslininkų
Žr. Stephen Young and Lisbeth Gronlund, “A Review of the 2002 US Nuclear Posture Review,” Union
of Concerned Scientists Working Paper, May 14, 2002.
4
Žr. Pavel
�����������������������������������������������������������������������������������������������
�������������������������������������������������������������������������������������������
Felgenhauer, “Little Room For Compromise over Missile Defense,” Washington, DC: Jamestown Foundation, December 11, 2008. Mažiau pesimistinį Rusijos vertinimą dėl JAV raketų projekto žr.
Sergei Rogov, “Obama is Formulating a New American Strategy: A Priority of the US Missile Defense
Program will be Development of a Regional Missile Defense System.” Nezavisimoye Voyennoye Obozreniye, June 5, 2009.
3
12
sąjunga (The Union of Concerned Scientists) parengė studiją, kuri pavaizdavo PRG
dar labiau provokuojančioje šviesoje. Du amerikiečių analitikai padarė išvadą,
kad Jungtinės Valstijos geba suduoti pirmąjį smūgį Rusijai, nebijodamos būti
nuniokotos atsakomojo antrojo smūgio.5
Bushas ignoravo Maskvos skundus, teigdamas, kad sistema negali anuliuoti milžiniškos Rusijos branduolinio smūgio jėgos. Dar daugiau, jis pažadėjo
suteikti Rusijai detalią informaciją apie šį projektą. Visgi Rusijos analitikai
negalėjo nekreipti dėmesio į svarbų pastebėjimą: JAV viceprezidentas Dickas
Cheney’s ir gynybos sekretorius Donaldas Rumsfeldas buvo ilgalaikiai ir akivaizdūs NRG šalininkai. Jie niekino ginklų kontrolės iniciatyvas ir savo tikslu
laikė JAV karinį dominavimą.6 Todėl Rusijos gynybos planuotojai nekantriai
laukė jų pasitraukimo iš Amerikos politinės arenos.
Dar būdamas kandidatas į prezidentus, Obama leido suprasti, kad jis turi
rimtų abejonių dėl dislokavimo sistemos, kuri neveikia taip, kad susidorotų su
grėsme – Irano balistinių raketų arsenalu, kuris dar neegzistuoja. Jau būdamas
prezidentas 2009 m. rugsėjo 17 d. jis paskelbė, kad atsisakyta Amerikos raketinio
projekto Rytų Europoje dėl naujos sistemos, kuri būtų dislokuota iš pradžių
jūroje, vėliau ore ir žemėje, ir kurios aiškus tikslas būtų atsakyti į trumpo ir
vidutinio nuotolio Irano raketų grėsmę.7 Jo pareiškimas sukėlė ugningą kritikos
audrą Jungtinėse Valstijose ir Rytų Europoje. Čia, jo kritikai sakė, glūdi įrodymas, kad jis traukiasi spaudžiant Maskvai ir taip elgdamasis kenkia Vidurio
ir Rytų Europos šalių, Vašingtono sąjungininkių,saugumui.
Keletas buvusių Rytų ir Vidurio Europos vadovų, įskaitant Vaclavą
Havelą, Lechą Walęsą ir Valdą Adamkų – visi, kurie suvaidino gyvybiškai
svarbų vaidmenį jų šalims siekiant nepriklausomybės ir demokratijos – parašė
laišką Obamai, abejodami šiuo sprendimu. Būtent, jie išreiškė rimtų abejonių
dėl Vašingtono įsipareigojimo Čekijos, Lenkijos ir Lietuvos saugumui. Šių
vadovų požiūriu, Busho projektas tiesiogiai negynė jų šalių nuo „užsienio“
užpuolimo.8 Trumpai tariant, Vašingtono priesaika gerbti NATO sutarties
5-ąjį straipsnį įgautų daug didesnį svorį, jei užpuolimo „iš Rytų“ atveju būtų
rizikuojama ir amerikiečių gyvybėmis. Taigi jie suprato Obamos sprendimą
kaip pagrindą abejoti jo pasižadėjimu gerbti penktąjį straipsnį.
Young and Gronlund, op. cit., and Keir Leiber and Daryl Press, “The Rise of U.S. Nuclear Primacy,
Foreign Affairs, March/April 2006, pp 42–54.
6
Kad suprastume vyrus ir moteris, kurie suvaidins lemiamą vaidmenį George‫ۥ‬o W. Busho administracijo���������������������������������������������������������������������������������������������������
je formuojant užsienio politiką, žr. James Mann, Rise Of The Vulcans, New York: Penguin Books, 2004.
7
Dėl trumpos diskusijos apie Obamos požiūrį į nusiginklavimą ir raketų gynybą žr. Jonathan Alter, The
Promise: President Obama, Year One, New York, Simon and Shuster, 2010, pp. 354-55.
8
RFE/RL,“An Open Letter to the Obama Administration from Central and Eastern Europe,” July 16,
2009.
5
13
2. Santykių su Rusija atkūrimas
Savo atvirame laiške Obamai oficialūs Rytų Europos valstybių asmenys
išreiškė susirūpinimą dėl jo plano „atkurti“ santykius su Rusija. „Mūsų viltys,
kad santykiai su Rusija pagerės ir kad Maskva pagaliau be išlygų pripažins
visišką mūsų suverenitetą ir nepriklausomybę įstojus į NATO ir ES, neišsipildė.
Vietoj to Rusija vėl elgiasi kaip revizionistinė valstybė, XIX amžiaus darbotvarkę
vykdanti pagal XXI amžiaus taktiką ir metodus“.9 Autoriai būgštavo, kad Jungtinės Valstijos ir didžiosios Europos valstybės gali priimti Medvedevo „Galybių
koncerto” planą, pakeisiantį dabar žemyne egzistuojančią, vertybėmis pagrįstą
saugumo sistemą. Oficialiuose sluoksniuose, visame Baltijos jūros rytiniame
regione, girdėjosi panašių nuogąstavimų. Pavyzdžiui, Lietuvos prezidentė
Dalia Grybauskaitė pareiškė atsisakiusi susitikti su prezidentu Obama, kadangi
ji mananti, jog Obamos diskusijos su Rusija dėl nusiginklavimo „neatitinka
Rytų Europos ir Baltijos šalių interesų“.10 Ji ir kiti regiono vadovai ragino JAV
valstybės sekretorę Hillary Clinton apsvarstyti konkrečias operatyvines priemones, kurių JAV galėtų imtis siekdama apsaugoti saugumą valstybių, esančių
buvusioje sovietinėje erdvėje.
Lenkai ir baltai nuogąstavo, kad be tokių priemonių tam tikru metu
jų šalys gali patirti tokį patį Rusijos puolimą, koks teko Gruzijai 2008 metais.
Galbūt dar didesnį tiesioginį susirūpinimą kėlė Maskvos žinojimas, kad jie
neapsaugoti, ir tai palengvino Kremliui išplėšti nuolaidų prekybinių reikalų
ir diplomatinių santykių atvejais. Vien paramos žodžių neužteko nuraminti
jų nuogąstavimams – NATO teko imtis konkrečių veiksmų, visiškai remiant
Vašingtonui, kad pasiektų šį tikslą. Nuoga tiesa buvo tai, kad NATO neturėjo
parengto operatyvinio Baltijos jūros rytinio regiono gynybos plano.
3. Obamos požiūris į „griežtąjį saugumą“ yra švelnus?
Jis atsuko Europai nugarą?
Abejonės dėl Obamos ryžto stokos dorojantis su grėsmėmis „griežtajam
saugumui“ dera prie jo oponentų respublikonų sukurptų teiginių, kad jo, kaip ir
jo pirmtakų demokratų, požiūris į nacionalinio saugumo reikalus yra „švelnus“.
Tuo pat metu Vidurio ir Rytų Europos komentatoriai akcentavo, kad kaip tik
respublikonų prezidentas, George‫ۥ‬as W. Bushas, atvėrė NATO duris lenkams
ir baltams, o dabar Obama jas uždaro gruzinams ir ukrainiečiams.
Tuo pat metu Vidurio ir Rytų Europos šalių žiniasklaida citavo Obamos
atsisakymą dalyvauti 2010 m. gegužės mėn. ES viršūnių susitikime, kaip tolesnį
įrodymą, kad jo užsienio politikos prioritetuose Europos nebėra. Suprantama,
Ten pat.
Editor, “Has Grybauskaite helped Lithuania break free from hostage status,” The Lithuanian Tribune,
September 14, 2010.
9
10
14
kad du karai, kuriuos Amerika kovojo Vidurio Rytuose, reikalavo jo dėmesio, bet jis buvo per daug arogantiškas ignoruodamas pagrįstą susirūpinimą
dėl saugumo, kuris daugeliui Europoje vis dar rūpėjo, ypač gyvenantiems
buvusioje sovietinėje erdvėje. Jie taip pat pažymėjo, kad, nors ir būdama už
ES ribų, JAV turi įtakos Briuselyje ir didžiosiose Europos sostinėse ir ji galėtų
būti panaudota padėti Vidurio ir Rytų Europos šalims narėms pagrįsti savo
susirūpinimą ir paremti savo interesus ES struktūrose santykiuose su Rusija.
Labiausiai jie troško bendros ES politikos Rusijos atžvilgiu, politikos, nesusidedančios iš dvišalių susitarimų tarp Berlyno, Paryžiaus ir Romos, iš vienos
pusės, ir Maskvos – iš kitos. Jie jautėsi paprasčiausiai palikti nuošalyje nuo
sprendimų, stipriai paveikusių jų gerovę.
Drąsinami savo „draugų“ JAV, jie stipriai kritikavo Obamą, kad nesuteikia didesnės pagalbos įtrauktam į karą Gruzijos prezidentui, Michailui
Saakašviliui. Pavyzdžiui, kai jis paprašė Vašingtoną aprūpinti jo armiją prieštankine, priešlėktuvine ir kita puolamąja karine ginkluote, jos negavo. Dar
daugiau, sekretorei Clinton duodant pasižadėjimą remti Gruzijos saugumą,
Vašingtonas nesiėmė priemonių dėl Gruzijos narystės NATO. Kodėl? Atsakymas buvo akivaizdus: todėl, kad Obama bijojo, jog taip pasielgus jo kampanijai
atkurti santykius su Maskva kiltų pavojus – tarp kitų dalykų leistų Kremliui
neremti naujosios START sutarties – iniciatyvos, kurią daugelis Rytų Europoje
citavo kaip dar vieną įrodymą, kad Obamos Vašingtonas siekia ryšių su Rusija
„bet kokia kaina“.
Aukščiau išvardyti pastebėjimai yra pateikti bandant pateisinti būgštavimus, susijusius su Obamos administracijos ryžtu ginti Baltijos jūros rytinį
regioną nuo karinių grėsmių „iš Rytų“. Nors šių šalių oficialūs asmenys gali
turėti motyvų išreikšti nuogąstavimus dėl Obamos politikos jų kaimynystėje,
patys pesimistiškiausi jų rūpesčiai vis dėlto yra nepagrįsti.
4. Tiesa apie Obamos antibalistinių raketų sistemą
Robertas Gatesas – gynybos ministras Busho vyriausybėje – anksčiau
pasirašęs raketinės bazės Rytų Europoje statybos dokumentus, paaiškino,
kodėl jis pakeitė savo požiūrį ir dabar atidavė pirmenybę prezidento Obamos
įvedamai sistemai. Busho sistema buvo suprojektuota atremti Irano tarpžemyninių balistinių raketų (TBR) grėsmei, bet žvalgybos duomenys parodė, kad
ši grėsmė tolima. JAV turėjo spręsti dėl artimos grėsmės, susijusios su Irano
trumpo ir vidutinio nuotolio raketomis, kurios netrukus turėjo būti parengtos.
Dar daugiau, pagal Busho programą, JAV apsauga būtų buvusi užtikrinta tik
2017 metais, bet pagal naująją pirmoji fazė būtų užbaigta jau 2011 metais. Tuo
metu „...mes dislokuosime išbandytas jūroje bazuojamas SM-3 raketų gaudymo sistemas, kurių geba didėja tose srityse, kuriose mes matome didžiausią
grėsmę Europai.“ Kaip Gatesas pabrėžė, ši Aegis sistema veikia ir yra pigesnė
15
negu Busho projektas‎‎!11 Daug Pentagono vadų laikėsi gana panašios pozicijos
ir dvejojo, ar išmintinga švaistyti tokias milžiniškas sumas abejotinos vertės
sistemai, kai tuo pat metu Amerikos ginkluotosios pajėgos pervargusios dėl
dviejų karų, kariaujamų Vidurio Rytuose.
O kaip dėl kaltinimo, kad Obama atsisakė Busho sistemos spaudžiant
Rusijai? Gatesas atsakė, „Rusija visada buvo paranoiška dėl jos (sistemos Rytų
Europoje), bet George‫ۥ‬as Bushas buvo teisus. Tai nebuvo grėsmė jiems.“ Ir
pridėjo: „Jei viso to netiesioginis rezultatas yra tai, kad rusai jaučiasi mažiau
paranoiški ir dabar nori veiksmingiau dirbti su mumis spręsdami tokias grėsmes, kaip Irano balistinės raketos arba branduolinė veikla Irane, tai gauname
dividendų.“12
Vis dėlto, net tie, kurie pritarė Obamos sprendimui dislokuoti naują
raketinės gynybos sistemą, traktavo sprendžiamą problemą pagal tai, kaip ji
buvo paskelbta. Pavyzdžiui, laikraštyje Washington Post “op-ed” skiltyje Ann
Applebaum, labai gerbiama Amerikoje straipsnių autorė ir Lenkijos užsienio
reikalų ministro Radeko Sikorskio žmona, barė administraciją, kad ji atvirai
neįspėjo suinteresuotų pusių apie prezidento sprendimą.13 Daug oficialių Vidurio ir Rytų Europos asmenų pirmą kartą sužinojo apie tai iš žiniasklaidos,
bet ne per diplomatinius kanalus. Tai buvo tipiškas pavyzdys, rodantis, kad
nauja, nepatyrusi Amerikos administracija yra neapsaugota nuo klaidų, kurių
daugiau patyrusi administracija būtų išvengusi. Klaida buvo padaryta ne iš
pikto, bet, nepaisant to, ji buvo bereikalingas įžeidimas, kurį daug Europos
apžvalgininkų traktavo kaip derantį prie Obamos nenoro turėti Europos šalių
lyderius „įtakos grupėje“.
5. Santykių su Rusija atkūrimas pasitarnauja Europai
2008 m. birželio mėn. Berlyno kreipimesi Rusijos prezidentas Dmitrijus
Medvedevas kvietė pradėti naują saugumo bendradarbiavimo erą tarp Amerikos, Europos ir Rusijos.14 Pasak jo, „vienpoliškumo momentas“, kada JAV veikė
kaip pasaulio hegemonas, pasibaigė, o visos saugumo institucijos, susijusios su
Amerikos pasauliniu dominavimu, įskaitant NATO, jau nebeveikia. Jo žodžiai
buvo mandagiai išklausyti, bet nesulaukė konkretaus atsako.
Praėjus dviem mėnesiams, rugpjūčio karas užkirto kelią rimtai ir neemocingai diskusijai, susijusiai su šiuo pasiūlymu. Kritikai klausė: „kaip gali
Robert M. Gates, “A Better Missile Defense for Safer Europe,” New York Times, September 20, 2009.
Ten pat.
13
Ann Applebaum, “Letting Europe Drift,” Washington Post, September 22, 2009. Dėl naujos sistemos
analizės žr. Greg Bruno, “National Missile Defense System: A Status Report,” New York: Council on
Foreign Relations, March 18, 2009.
14
Dmitry Medvedev, Berlin Address, June 6, 2008, President’s Office, Moscow, Russia. Dėl išsamios
diskusijos apie Medvedevo planą žr. Richard J. Krickus, Medvedev‘s Plan: Giving Russia A Voice But
Not A Veto In A New European Security System, Strategic Studies Institute, U.S. Army War College,
December 2009.
11
12
16
Vakarai toleruoti tokias derybas, kai rusų kariuomenė jau įsiveržusi į Gruzijos
teritoriją, o Maskva jau atplėšusi ir Abchaziją, ir Pietų Osetiją nuo Gruzijos ir
skelbia, kad abu anklavai yra nepriklausomos valstybės.“ Kiti pažymėjo, kad
„vertybių skirtumas“ išstūmė bet kokius „bendrus interesus“, kuriuos turėjo
Vakarai ir Rusija. Tačiau netrukus, nors ir neatmetę tokių abejonių, rimtų
saugumo derybų su Rusija šalininkai pareiškė, kad Gruzijos karas faktiškai
parodė, kokios svarbios yra tokios derybos, siekiant išvengti tolesnio konflikto
Europoje. Be to, buvo nerimą keliančių įrodymų, kad Gruzijos prezidentas
Michailas Saakašvilis vykdė provokacinę politiką ir netvarkė reikalų taip, kad
pagerintų Gruzijos perspektyvas tapti NATO nare. Netgi jeigu Maskva apgaule
privertė jauną, sunkiai suvaldomą Gruzijos prezidentą pradėti puolimą prieš
Pietų Osetiją, jis pats ėmėsi neapgalvotų veiksmų, leidusių tam įvykti. Europos
Sąjunga atliko tyrimą ir parengė pranešimą, kur buvo leidžiama suprasti, kad
kaip tik jis pradėjo karą. Panašius kaltinimus pateikė ir nepriklausomi saugumo
analitikai.15 Vėliau Amerikos ir Europos vadovai atsuko jam nugarą, kad jo
neprognozuojamas elgesys nesukeltų dar vieno karinio konflikto su Rusija.16
Nors buvo išnagrinėta daugybė priežasčių, sukėlusių penkių dienų karą,
nebuvo atkreiptas dėmesys į tai, kad jei George‫ۥ‬as W. Bushas nebūtų įsiveržęs į
Iraką, vargu ar 2008 metais apskritai būtų įvykęs Gruzijos–Rusijos karas. Rusijos
gynybos planuotojai žinojo, kad slegiama karo Irake naštos, kuris pareikalavo
daugelio gyvybių ir milijardų dolerių, ir sugrįžus į Afganistaną Talibanui,
Amerikos kariuomenė buvo pernelyg apsunkinta ir nebuvo pasirengusi imtis
atsakomųjų karinių priemonių Europoje. Be to, Busho valdymo laikotarpiu
tarptautinė JAV svarba buvo gerokai smukusi ir tuomet mažai Europos vadovų
norėjo būti siejami su Vašingtonu. Dar labiau pablogino reikalus tai, kad jau
grėsė pražūtingas ekonomikos krachas. Šiomis aplinkybėmis karingai nusiteikę
sluoksniai Maskvoje buvo tos nuomonės, kad jie gali veikti be susikompromitavusios Vašingtono vadovybės įsikišimo.
Nors tokios galingos NATO narės Europoje, kaip Prancūzija ir Vokietija,
ir toliau žadėjo paramą Gruzijai dėl narystės Aljanse, jos taip pat pažymėjo, jog
laikas šiam įvykiui dar neatėjo. Oficialūs Amerikos asmenys skelbė panašius
pažadus ir aprūpino Tbilisį karine įranga, tačiau atsisakė suteikti Gruzijai
puolamąją ginkluotę. Tačiau kalbant apie NATO plėtrą daugelis Vidurio ir
Rytų Europos regione užmiršta, kad būtent demokratas Billas Clintonas ėmėsi
iniciatyvos paruošti dirvą galimai visų vadinamųjų „naujosios Europos“ šalių
narystei ir šias jo pastangas Kongrese parėmė netgi respublikonai.
Praradusi pasitikėjimą Busho administracija, Maskva palankiai reagavo
į Obamos išrinkimą, manydama, kad Johno McCaino pergalė įšaldytų Amerikos–Rusijos santykius ir jie būtų tokie, kokie buvo per paskutiniuosius ketverius
Dėl Rusijos veiksmams palankios, o Gruzijai kritinės analizės žr. Mark Almond, “Plucky little Georgia?
No, the Cold War Reading Won’t Wash: It is Crudely Simplistic to Cast Russia as the Sole Villain in the
Clashes over South Ossetia, The West Would Be Wise to Stay out,” The Guardian, August 8, 2008.
16
Žr., pvz. „liberalaus vanago“ nuomonę, Michael O‘Hanlon, “Don‘t Rush Georgia and Ukraine Into
NATO,” Washington Times, December 2, 2008.
15
17
Busho kadencijos metus. Tarp kitų dalykų Rusijos komentatoriai pažymėjo, kad
vienas iš McCaino užsienio politikos patarėjų Randy‫ۥ‬s Scheunemannas buvo
apmokamas lobistas Gruzijos vyriausybėje. Kai kas netgi manė, kad McCaino
stovykla paragino Saakašvilį pradėti provokacinius veiksmus, tikintis, kad
konfliktas su Rusija kaip nors padės McCainui siekiant prezidento posto.
2009 metų pavasarį Obama susitiko su Rusijos prezidentu Medvedevu, o
vėliau – su ministru pirmininku Putinu ir pažymėjo, jog norėtų atkurti santykius
su Rusija. Tai atitiko politiką, kurią palaikė tokie respublikonų valstybininkai, kaip Henry‫ۥ‬s Kissingeris ir George‫ۥ‬as Shultzas, kurie teigė, jog draugiški
santykiai su Rusija yra gyvybiškai svarbūs JAV saugumo siekiams – kovai su
pasauliniu terorizmu, branduolinės ginkluotės plitimo stabdymu ir globalinio
atšilimo problemų sprendimu.17 Neatidėliotinos ir skubios pastangos siekiant
atkurti santykius, be abejo, buvo ratifikavimas to, kas buvo pavadinta naująja
START sutartimi.
Pagal 2010 metų JAV nacionalinio saugumo strategiją, kurią pasirašė
Obama, siekiama „sukurti stabilius, tvirtus, įvairiapusiškus santykius su Rusija, kurie remtųsi abipusiais interesais“.18 Ryšium su tuo Amerikos ir Rusijos
prezidentai parafavo dokumentą, pakeitusį nustojusią galioti START branduolinės ginkluotės mažinimo sutartį, kurią George‫ۥ‬as H. W. Bushas ir Michailas
Gorbačiovas pasirašė 1991 m. Sekdami kai kurių Obamos politinių oponentų
pavyzdžiu, stebėtojai Vidurio ir Rytų Europos regione išreiškė nerimą dėl šių
iniciatyvų. Jos buvo laikomos neabejotinu įrodymu, jog Obamos administracija
pasirengusi nusileisti Kremliui buvusių sovietinio bloko valstybių ir buvusių
SSRS respublikų kaina.
Tokie oficialūs Amerikos asmenys, kaip valstybės sekretorė Hillary
Clinton, nuvyko į šį regioną ir mėgino išsklaidyti būgštavimus tų, kurie jautė
šį susirūpinimą. Ji pareiškė, kad geri santykiai su Rusija faktiškai sustiprins
visų buvusių komunistinių Europos šalių saugumą, o ne pakenks jam. Panašiai
kalbėjo ir jos kolegos Berlyne, Londone, Paryžiuje ir Romoje. Priešingu atveju,
argi baltai ir lenkai jaustųsi saugesni, jeigu JAV ir Rusijos santykiai remtųsi
šaltojo karo principais?
Tačiau reikšmingiausią pritarimą JAV–Rusijos santykiams atkurti pareiškė Lenkijos užsienio reikalų ministras Radekas Sikorskis, entuziastingas
ponios Margaret Thatcher, ilgą laiką Kremliaus komentatorių laikytos „kietosios linijos“ šalininke, gerbėjas. JAV Senatui ginčijantis dėl naujosios START
privalumų (antai respublikonų senatorius Jon‫ۥ‬as Kyl‫ۥ‬is pareiškė, kad jis su savo
kolegomis neratifikuos šios sutarties, kol nebus sudarytas naujasis kongresas
2011 m. pradžioje), buvęs Amerikos verslo instituto analitikas išspausdino
straipsnį, sukėlusį sujudimą pasaulio užsienio politikos sluoksniuose. Jis pareiškė, kad naujoji START, Europos priešraketinės gynybos sistema, ir JAV–Rusijos
santykių atkūrimas atitinka Lenkijos ir visos Europos interesus. Jis taip pat
Henry Kissinger and George Shultz, “Building on Common Ground With Russia,” Washington Post,
October 8, 2008.
18
U.S. National Security Strategy, May 2010, The White House, p. 44.
17
18
pažymėjo, jog neratifikavus naujosios START kiltų abejonių dėl pasitikėjimo
NATO, kartu ir dėl jos įsipareigojimų 5-ajam straipsniui.19 Suprantama, prie jo
optimistinio požiūrio prisidėjo ir tai, jog buvo laukiama atvykstant Amerikos
karių, padėsiančių Lenkijoje įrengti priešlėktuvinės gynybos sistemą Patriot.
Vien tas faktas, jog buvo dislokuoti Amerikos daliniai, leido patikėti Obamos
administracijos pažadu ginti Baltijos jūros rytinį regioną.
Žinoma, 2009 m. tragiškai žuvus Lenkijos prezidentui Lechui Kaczynskiui ir daugeliui žymių Lenkijos politikų ir kariuomenės vadų, pasaulį sužavėjo
tai, kas įvyko vėliau: ryškus santykių tarp Varšuvos ir Maskvos pagerėjimas.
Ypač verti dėmesio atrodė ministro pirmininko Vladimiro Putino užuojautos
žodžiai ir veiksmai. Iš tikrųjų, šis tragiškas įvykis ir Rusijos reakcija į jį iš dalies
paaiškina, kodėl Lenkijos vyriausybė vėliau atkūrė santykius su Maskva.
Zbigniewas Brzezinskis, žmogus, kurio pavardė neleidžia Kremliaus valdovams šypsotis, prisijungė prie Vakarų analitikų, kritikavusių Putino pabrėžiamą
Varšuvos ir Maskvos draugiškumą kaip galimą ryškų santykių tarp šių senų
priešininkių atkūrimą. „Nemanau, kad tai Rusijos žaidžiamas žaidimas“, rašė jis
Time žurnale. „Tai kažkas nuoširdaus ir labai naujo.“ Buvęs prezidento Jimmy
Carterio patarėjas nacionalinio saugumo klausimais ir įtakingas žmogus Obamos
administracijoje padarė išvadą, kad, jei tai rodytų Lenkijos ir Rusijos susitaikymą,
„geopolitiniu požiūriu tai prilygtų Vokietijos ir Lenkijos susitaikymo svarbai“.20
Nors Baltijos valstybės ir pripažino, jog teigiamai vertina draugiškus
santykius su Rusija, tačiau į santykių atkūrimo iniciatyvą jos žiūrėjo atsargiai,
daugiausia dėl to, kad, skirtingai nuo didžiosios kaimynės Lenkijos, sumažėjus jų svarbai jos tapo labiau pažeidžiamos Rusijos spaudimui. Taigi, iki pat
svarbaus NATO viršūnių susitikimo Lisabonoje 2010 m. lapkričio viduryje, kai
spaudoje mirgėjo antraštės apie naują Aljanso strateginę koncepciją ir suartėjimą
su Rusija, estai, latviai ir lietuviai išliko budrūs.
O oficialūs Baltųjų rūmų asmenys citavo teigiamus Kremliaus atsiliepimus apie bendradarbiavimą su Vakarais saugumo srityje. Pavyzdžiui, jis pritarė
griežtesnėms tarptautinėms priemonėms priversti Teheraną paklusti Jungtinių
Tautų reikalavimams, kad jų atstovui būtų leista apžiūrėti Irano branduolinius
kompleksus. Be to, Rusija patvirtino savo ryžtingus žodžius konkrečiais veiksmais, kuomet nutraukė priešlėktuvinių raketų S-300 pardavimą Iranui ir neteko
arti vieno milijardo dolerių. Tuo pat metu Rusija leido naudotis savo sausumos
ir oro keliais tiekiant aprūpinimą NATO–Amerikos Tarptautinėms saugumo
paramos pajėgoms (ISAF) Afganistane. Šiam reikalui anksčiau naudotasi uostais Latvijoje, o nuo 2010 m. gruodžio mėn. Klaipėdos uostas taip pat turėtų
atlikti panašią funkciją. Rusija apmokė afganų sraigtasparnių pilotus, finansavo
vystymo programas, teikė ISAF pajėgoms vertingą žvalgybinę informaciją bei
ginkluotę (nors ir ne veltui), kad padėtų joms sunaikinti Al-Qaeda teroristus ir
sutriuškinti Talibaną, keliantiems grėsmę Hamido Karzajaus vyriausybei bei
jo tautos nepriklausomybei.
Radek Sikorski, “Time To Ratify New START,” Project Syndicate, November 11, 2010.
Zbigniew Brzezinski, “From Poland‘s Tragedy, Hope for Better Ties with Russia,” Time CNN World,
April 19, 2010.
19
20
19
6. Obama ir NATO valstybių saugumas
Obamos administracija ne mažiau nei jos pirmtakai palaiko savo sąjungininkus Baltijos jūros rytiniame regione. Obama ir toliau laikosi įsipareigojimo
visų NATO narių saugumui. 5 straipsnio reikšmę sustiprina tas faktas, kad jis
padėjo pagerinti Amerikos įvaizdį tarptautinės bendrijos akyse. Busho valdymo
metais jis taip sparčiai prastėjo, kad netgi Europos viešoji nuomonė rodė, jog
žmonės baiminasi Amerikos piktnaudžiavimo savo galia labiau nei panašių
veiksmų iš komunistinės Kinijos pusės. Obama, nors ir patyrė sunkumų šalyje
ir kai kurių nesėkmių užsienyje, išlaikė sugebėjimą daryti įtaką užsienio lyderiams taip, kad Bushas toli gražu jam neprilygtų. Be to, Taline JAV valstybės
sekretorė Hillary Clinton pažymėjo, kad JAV pažadas ginti Europą panaudojant
ten dislokuotą JAV branduolinę ginkluotę bus vykdomas netgi ratifikavus
naująją START sutartį, o Vašingtonas atkreips dėmesį į Europos susirūpinimą
dėl didžiulio Rusijos taktinių branduolinių ginklų arsenalo.
Apskritai paėmus, tvirtinimai – kaip ir požymiai – kad JAV nebeskiria tinkamo
dėmesio Europai, turi būti vertinami pasitelkiant kai kuriuos tikrovės faktus.
Pirmiausia, Obama gavo užnuodytą Busho palikimą. Kaip pažymėjo
daugelis analitikų, tarp kurių tokie respublikonų politikai, kaip generolas
Brentas Scowcroftas ir James‫ۥ‬as Bakeris (atitinkamai Busho vyresniojo patarėjas nacionalinio saugumo klausimais ir jo valstybės sekretorius), neteisingam
karui Irake nėra pateisinimo. Sadamas Huseinas neturėjo pakankamai masinio
naikinimo ginklų, ypač branduolinių, kad keltų grėsmę JAV, ir nebuvo susijęs su Al-Qaeda. Bet Obama paveldėjo ne tik tą bėdą, bet ir „teisingą karą“
Afganistane, į kurį daugelį metų jaunesnysis Bushas nekreipė dėmesio, tuo
palengvindamas Talibanui atsigauti.
Pažymėtina, kad Obama nesudvejojo ir dislokavo dar 30 000 JAV karių
kovai Afganistane; jam vadovaujant, JAV specialiosios pajėgos parodė ypatingą
drąsą, nukaudamos įtakingus Talibano ir Al-Qaeda veikėjus ir, nepaisydamas
Pakistano protestų, Obama įsakė smarkiai padidinti nepilotuojamųjų lėktuvų
atakų skaičių prieš Pakistano teroristus, naudojančius šią šalį kaip bazę rengti
atakoms prieš NATO ir JAV kariuomenę Afganistane.
Antra, pasaulio galios centrui pasislinkus iš Vakarų į Rytus, Obama turėjo
atsižvelgti į tai, jog atsirado naujų pasaulio žaidėjų, esančių už Europos ribų,
tokių kaip Brazilija, Kinija ir Indija –vadinamosios BRIC valstybės.
Trečia, iš Busho Obama paveldėjo ekonomikos nuosmukį, kuris neleido
jam nuosekliai ir apgalvotai sudaryti savo globalinę dienotvarkę. Vietoj to reikėjo įveikti viena po kitos besirandančias krizes, o amerikiečiai priekaištavo,
kad jis neatkuriąs JAV ekonomikos. Taip pat reikia prisiminti tai, kad 2010 metų
kongreso rinkimuose Amerikos elektoratas ir kandidatai ignoravo užsienio
politiką, nors jų šalis kariavo dviejuose karuose.
Ir, pagaliau, savo rinkimų kampanijoje Obamos politiniai konkurentai
laikėsi obstrukcionistinės politinės pozicijos, kuri trukdė jam ryžtingai spręsti
rimtas vidaus ir užsienio problemas.
20
Apibendrinimas
Spaudos konferencijoje, įvykusioje po NATO viršūnių susitikimo Lisabonoje, keleto Vidurio ir Rytų Europos vyriausybių narių išreiškė pritarimą
Vašingtono siekiams atkurti santykius su Rusija:
• Latvijos užsienio reikalų ministras Valdis Kristovskis pareiškė, kad jis
palaiko naujosios START sutarties ratifikavimą JAV Kongrese ir pridūrė: „Mes labai palaikome... šią prezidento Obamos politiką, kuri labai
svarbi mūsų regionui.“
• Nikolay Mladenov, Bulgarijos užsienio reikalų ministras, pasakė, kad
„...mes visiškai palaikome START sutarties ratifikavimą“.21
• Lietuvos užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis taip pat pritarė
šiai sutarčiai.
• Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, Lisabonoje susitikusi su
prezidentu Obama, pasakė: „5-asis straipsnis pagaliau tapo realiai pritaikomas Baltijos valstybėms. Mes turime viską, ko prašėme viršūnių
susitikime. Turime saugumo garantijas Lietuvai ir atvirų durų politiką
NATO, kas reiškia, jog visos demokratiškos šalys galės prisijungti, jei
jos laikysis nustatytų reikalavimų.“22
Prieš šį viršūnių susitikimą oficialūs Amerikos asmenys nenoromis komentavo saugumo garantijas, kadangi, kaip pareiškė vienas JAV diplomatas
besidominčiam analitikui, „nėra protinga taip elgtis“.23 Tačiau lapkričio mėn.
lenkų laikraštis Gazeta Wyborcza pranešė, kad NATO turi planą ginti Baltijos jūros rytinio regiono šalis. Planai Lenkijai, kurie buvo sudaryti 1999 metais, buvo
atnaujinti, o naujieji, skirti trims Baltijos šalims, buvo svarstomi. Atsakomybė už
operacijas buvo numatyta NATO Jungtinių pajėgų vadovybei Olandijos mieste
Brunssume. Užpuolimo atveju būtų dislokuotos 9 divizijos ginti regionui. Be keturių Lenkijos divizijų, JAV, Jungtinė Karalystė ir Vokietija atsiųstų savo pajėgas.
JAV ir Britanijos karo laivai taip pat buvo įvardyti kaip vykdymo pajėgų dalis, o
jiems aptarnauti buvo numatyta keletas Baltijos jūros rytinio regiono uostų. Oro
pajėgų vienetai, įeinantys į jau veikiančią Baltijos oro erdvės policijos sistemą,
užtikrintų apsaugą kartu su kitais oro pajėgų daliniais.24
Neseniai pasirodžiusiuose dokumentuose, kuriuos išplatino WikiLeaks,
atskleidžiama, kad sausio mėn. NATO sutiko išplėsti Lenkijai sudarytus specialiuosius gynybos planus, įtraukiant į juos ir Baltijos šalis. Šie dokumentai
patvirtino ankstesnius pranešimus, kad toks susitarimas buvo rengiamas.25
“European Foreign Ministers in Support of New START Treaty,” 20 November, 2010, America,gov.
Editor, “NATO’s cooperation with Russia will be beneficial for Lithuania too,” The Lithuanian Tribune,
November 21, 2010.
��
Neoficialus pokalbis su Amerikos diplomatu šiame regione, 2010 m. rugsėjo mėn.
24
Editor, “Nine possible divisions for defense of Baltic States and Poland,” The Lithuanian Tribune,
November 18, 2010.
25
“The US embassy cables: The documents’, Guardian.co.uk, December 6, 2010.
21
22
21
Amerikos analitikų, atidžiai stebinčių įvykius Baltijos jūros rytiniame
regione, požiūriu, reikėtų padaryti keletą išvadų:
• Sekdamos Lenkijos pavyzdžiu, Baltijos šalys turėtų prisijungti prie
pagrindinių Vakarų valstybių bendradarbiavimo su Rusija kampanijos
ir kartu spręsti bendras saugumo problemas Europoje. Ir tam reikia
ne steigti naują „galių koncertą“ Europoje, o laipsniškai įgyvendinti
procesą, kur pasiektas susitarimas „lengvesnėse“ srityse pasitarnautų
kaip pasitikėjimo stiprinimo priemonė ir kalbant jau apie sudėtingesnius
tikslus. Iš esmės šiam procesui buvo pritarta NATO viršūnių susitikime
Lisabonoje 2010 metų lapkričio mėn. Galima daryti išvadą, kad naujosios START sutarties ratifikavimas reiškia santykių su Rusija atkūrimo
kampanijos pergalę, tačiau nėra garantijos, kad ji pagaliau paskatins
ilgalaikį bendradarbiavimą tarp Vakarų ir Rusijos saugumo srityje.
• Nuo šiol Europos Sąjunga vaidins svarbesnį vaidmenį, užtikrindama
saugumą Baltijos jūros rytiniame regione, nei buvo praeityje, kai NATO
buvo vienintelis saugumo garantas. Tačiau, kaip pastebėjo Dmitrijus
Treninas, Rusija turi dėti pastangų, siekdama išspręsti savo nesutarimus
ir su Baltijos šalimis, ir su Lenkija. Iš tikrųjų, tai susiję su svarbesne problema: produktyvūs Europos Sąjungos ir Rusijos santykiai nebus įmanomi, kol nebus panaikinta įtampa tarp baltų ir rusų.26 Amerikos baltų
bendruomenė nėra nei gausi, nei turtinga, tačiau turi didelį palaikymą
abiejose partijose, o tai kartais leidžia jai pasiekti didesnių tikslų. Tai liudija, pavyzdžiui, spaudos konferencija, kurioje Vidurio ir Rytų Europos
vadovai išreiškė savo paramą naujajai START. Kaip atskleidė Washington
Post, respublikonų senatorius George‫ۥ‬as V. Voinovichius (kuris pareiškė
apie savo atsistatydinimą) tikriausiai bus paraginęs Obamos Baltuosius
rūmus organizuoti šį renginį. Ohajo senatorius leido suprasti, kad nors
jis ir remia naująją START sutartį, bet nepasirašys jos tol, kol nebus tikras,
jog jos patvirtinimas nepakenks Baltijos valstybėms ir jos kaimynėms
Rytų Europoje. Voinovichius dažnai lankydavosi Lietuvos ambasadoje
Vašingtone, tuo parodydamas, kad remia jos saugumą.27
• Neatrodo, jog būtų įmanoma atkurti santykius tarp Rusijos ir Baltijos
jūros rytinio regiono valstybių, kol Maskva naudoja savo energijos
išteklius rytinėms kaimynėms spausti. Kaip rašė Keithas Smithas, buvęs JAV ambasadorius Lietuvoje, „panaudojusiai „skaldyk ir valdyk“
taktiką Maskvai sėkmingai pavyko sutrukdyti vystyti glaudesnį bendradarbiavimą tarp Europos valstybių tiek ekonomikos, tiek saugumo
srityse.“28 Visos Vidurio ir Rytų Europos valstybės tebėra pažeidžiamos
Dmitri Trenin, “Russia and Poland: friendship that must not fail,” Opendemocracy.net, December 2,
2010.
27
Mary Beth Sheridan, “Arms treaty’s approval is another White House save,” The Washington Post,
December 23, 2010.
��
Keith C. Smith, “Russian Energy Dependency and the Conflicting Interests of Old and New Europe,”
Center for Strategic and International Studies, May 12, 2010, p. 2.
26
22
energetinio šantažo, turint galvoje jų priklausomybę nuo Rusijos energijos išteklių eksporto. Europos Sąjungai nepavyko imtis šios problemos
sprendimo.
• Kad būtų ištaisyta ši klaida, Smithas ragina Europos Sąjungą plėtoti
bendrą energetikos politiką, kuri paisytų ir energiją tiekiančių, ir energiją vartojančių valstybių interesų. Tačiau turint omenyje tą faktą, kad
didžiosios Europos šalys, kaip, pavyzdžiui, Vokietija, teikia pirmenybę
dvišaliam, o ne Europos Sąjungos požiūriui į Europos priklausomybę
nuo Rusijos energijos išteklių tiekimo, būtų neprotinga manyti, kad
dabartinės tendencijos veda šia kryptimi. Iš tikro, Europos ekonomikos
bėdos ir būgštavimai dėl euro gyvybingumo suteikė peno euroskeptikams ir kitoms interesų grupėms, keliantiems rimtą grėsmę visam
Europos projektui. Nors kai kurie atkaklūs Europos Sąjungos rėmėjai
turi vilčių, kad Europos ekonomikos problemos suteiks naują stimulą
kurti suvienytą Europą su stipria vykdomąja valdžia – tai būtina sąlyga
produktyviems santykiams su Rusija – tačiau atrodo, jog turimi faktai
rodo ne tokią perspektyvią Europos Sąjungos ateitį. Tai reiškia, jog, padedamos savo draugiškų Šiaurės kaimynių, Baltijos jūros rytinio regiono
šalys turi stengtis per trumpą laiką pasiekti energetinį saugumą. Reikia
tikėtis, kad ilgainiui Vokietija, kaip ir kitos didžiosios Europos valstybės,
supras, kad išmintinga sukurti tokią energetinio saugumo sistemą, kuri
Europos Sąjungoje skatintų vieningumą, o ne susiskaldymą.
• Korupcija, o ne puolantys rusų tankai kelia didžiausią pavojų saugumui
Baltijos jūros rytinio regiono šalims. Korupcinė veikla, pasireiškianti
tarp teisėjų, teisėsaugos ir kitų valdžios pareigūnų, taip pat gydytojų
bei pedagogų, daro didelę ir žalingą įtaką regiono visuomenei, kuri yra
daug nuveikusi, kurdama demokratinį valdymą bei laisvosios rinkos
ekonomiką. Išplitusi korupcija kelia pavojų ekonomikos raidai: užkerta
kelią užsienio investicijoms, kenkia prekybiniams santykiams ir didina
ekonominę nelygybę. Be to, piktnaudžiavimas valdžia sudaro sąlygas
atsirasti politiniam susvetimėjimui, kuris savo ruožtu skatina demagoginę politiką. Esant tokioms sąlygoms, valstybės negali susitelkti ir
pasiekti vienybės, kuri reikalinga siekiant nugalėti išorines grėsmes savo
saugumui. Nėra abejonės, kad šalies susiskaldymas skatina priešiškų
užsienio jėgų provokacinius veiksmus.
• Tai, kad nėra vieningumo tarp Baltijos jūros rytinio regiono šalių, ir
toliau neleidžia joms kolektyviai spręsti problemų, susijusių su bendrais
pavojais jų saugumui. Pavyzdžiui, Lenkijos–Lietuvos santykiai pastaruoju metu pasižymi griežta retorika ir nesugebėjimu užbaigti daugybės
ginčų, skatinančių nesantaiką tarp abiejų tautų. Būtina, kad Lenkija ir
jos mažesnės Baltijos kaimynės savo nesutarimus spręstų pačios, o ne
Europos Sąjunga ar JAV.
2010 m. gruodis
23
Berta Jasiukėnaitė*
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas
„Naujųjų karų“ koncepcija:
pagrįstumo klausimas
Straipsnyje nagrinėjama per pastarąjį dešimtmetį išgarsėjusi „naujųjų karų“ koncepcija, kurios autorių teigimu, konvenciniai tarpvalstybiniai karai nebeturi perspektyvos, o organizuotos prievartos
prigimtis iš principo pakito. Straipsnyje siekiama parodyti, kad šios koncepcijos pagrįstumas yra
abejotinas, nes jai trūksta istorinės dimensijos, be to, ji paremta netikslia Carlo von Clausewitzo
idėjų interpretacija ir nepatikrintomis teorinėmis prielaidomis. Straipsnyje analizei pasirenkamos
populiariausių ir „naujųjų karų“ koncepcijos plėtojimui didžiausią įtaką padariusių teoretikų –
Martino Van Creveldo, Mary Kaldor, Herfriedo Munklerio – idėjos, bei su jomis glaudžiai susiję
Amalendu Misros, Ruperto Smitho, Thomo X. Hammeso teiginiai. Taip pat remiamasi atgimusiomis Clausewitzo studijomis (Hew Strachano, Antulio J. Echevarria‘os, Christopherio Bassfordo
argumentais) bei savita Christopherio Cokerio karo „demistifikavimo“ samprata. Straipsnio
pabaigoje siūloma „naujųjų karų“ diskursą įvertinti kaip Vakaruose kintančio požiūrio į karą ir
jo socialinę funkciją atspindį.
Įvadas
Dar 1991 m. žinomas istorikas Martinas Van Creveldas pareiškė, kad
plataus masto konvencinis karas nebeturi perspektyvų. Šis teiginys atspindėjo Johno Muellerio idėją, jog konvencinis karas Vakarų visuomenėse išnyks
taip pat, kaip vergija bei dvikovos. Tuometinis šaltojo karo pabaigos sąmyšis
tarptautinėje bendruomenėje, karai Balkanuose, humanitarinės intervencijos
problematika skatino peržiūrėti vyravusį prievartos ir saugumo diskursą. Visgi
prireikė laiko, kol kovencinio karo pabaigos idėja įgavo tvirtesnes pozicijas
„naujųjų karų“ koncepcijos pavidalu.
Naujojo karo sampratą apibrėžė Mary Kaldor knygoje „Naujieji ir senieji
karai“ (angl. „New and old wars“). Akcentuodama iki tol mažai nagrinėtas tendencijas1, autorė užėmė ambicingą poziciją teigdama, kad tradicinė karo samprata
yra neadekvati ir netgi pavojinga, o karo pobūdis iš principo pasikeitė. Naujoji
koncepcija, paskatinusi peržiūrėti porą šimtmečių gyvavusias Carlo von Clau-
Berta Jasiukėnaitė – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto
magistrantė. Adresas korespondencijai: Vokiečių g. 10, 01130 Vilnius, tel. 8 698 19611,
el. paštas: [email protected]
1
Tendencijų pavyzdžiai: auganti nevalstybinių veikėjų, globalios ekonomikos, žiniasklaidos reikšmė,
naujos prievartos strategijos, moterų bei vaikų statuso problemos ir t.t. Žr. Kaldor M., New and old
wars, Cambridge: Polity, 2006.
∗
24
sewitzo idėjas, netruko išpopuliarėti ir įplieskė aktyvią akademinę diskusiją2.
Ambicinga konvencinės karybos kritika ir pastangos užčiuopti tik dabarčiai būdingus realybės aspektus yra esminis „naujųjų karų“ koncepcijos
aktualumą lemiantis veiksnys. Visgi daug įdomesnis yra jos ryšys su požiūrio
į karą pokyčiais Vakaruose. Pavyzdžiui, 2008 m. JAV išleistame Stabilizavimo
operacijų vadove išryškėja panašios tendencijos, kaip ir Mary Kaldor teiginiuose3. Pirma, didžiausiomis grėsmėmis JAV nacionaliniam saugumui įvardijamos
silpnos, savo visuomenių poreikių nepatenkinančios valstybės. Antra, itin
pabrėžiama aplinkos atstatymo, teisės viršenybės įtvirtinimo, civilių saugumo
konflikto zonose svarba, akcentuojama kariškių ir civilių bendradarbiavimo
būtinybė. Beje, pačių amerikiečių teigimu, šis Stabilizavimo operacijų vadovas
atspindi esmines naujos JAV karinės doktrinos gaires.
Deja, nepaisant „naujųjų karų“ koncepcijos populiarumo, ji vis dar neatremia gausios kritikos, o tai verčia abejoti jos pagrįstumu. „Naujųjų karų“
autoriai teikia praktinio pobūdžio pasiūlymus ir teigia, kad karas patyrė radikalią transformaciją, remdamiesi gana nenuoseklia analize, kurioje pernelyg
nesigilinama į karo istoriją ir siauresnius empirinius tyrimus. Šiame straipsnyje
siekiama parodyti, kad „naujųjų karų“ autoriai remiasi netiksliais teiginiais ir
apibendrinimais, o svarbiausia – neatskiria karo pobūdžio ir karo prigimties
sampratų, todėl sumaišo tyrimo lygmenis ir tinkamai nepagrindžia karo transformacijos teiginio. Straipsnio pabaigoje pateikiamas siūlymas „naujųjų karų“
koncepciją įvertinti kaip Vakarus ištikusios požiūrio į karą krizės (Christopherio
Cokerio terminais – karo demistifikacijos) pasekmę.
1. Clausewitzo visata
Pastangų išgryninti karo sampratą niekada netrūko. Visgi, be Clausewitzo veikalo „Apie karą“ (vok. „Vom Kriege“), įtakingumą ilgą laiką pavyko
išlaikyti nebent Sun Tzu idėjoms ir kai kuriems Antoine‘o H. Jomini principams. Clausewitzo darbas Vakarų strateginės minties istorijoje yra ypatingas
tuo, jog jis siekė sukurti universalesnę, epochą pralenkiančią karo sampratą,
t. y. apibendrintą teoriją, kuri užčiuoptų pačią karo prigimtį: savotišką „Weberišką“ karo idealtypus.
„Karas yra jėgos/prievartos aktas, priverčiantis priešą paklusti
mūsų valiai4“ – tai vienas pagrindinių „Apie karą“ teiginių. Prievarta,
kurią įkūnija tiek reali kova, tiek grasinimas ją panaudoti, Clausewitzui
Iš vienos pusės, šioje diskusijoje dalyvauja „naujųjų karų“ autoriai ir teoretikai, nenaudojantys
„naujo karo“ termino, tačiau keliantys panašias idėjas: „ketvirtos kartos karo“ autoriai, Rupertas
Smithas, Kalevis J. Holstis, Johnas Keeganas ir kt. Iš kitos pusės – „naujųjų karų“ kritikai, tokie kaip
Stathis Kalyvas, Mats Berdal bei atgimusios Clausewitzo studijos (Christopheris Bassfordas, Antulio
J. Echevarria, Hew Strachanas, Colinas M. Flemingas, Andreas H. Rothe‘as).
3
Headquarters Department of the Army, Stability operations: field manual.,Washington, Ocotber
2008.
4
Clausewitz C, von, On War, Princeton: Princeton Univ. Press, 1989, p. 75.
2
25
buvo neatskiriama bet kokio karo dalis. Tai, jog ši prievarta yra kolektyvinis veiksmas – turi socialinę prigimtį – skiria ją nuo įprastų kriminalinių
veiksmų. Clausewitzo nuomone, kare nėra jokių loginių limitų panaudoti
jėgą, o impulsas sunaikinti priešininką yra „centrinė karo idėja 5“, kuria
vienodai vadovaujasi abi pusės. Tiesa, tai tik teorinė prielaida. Analizuojant
„Apie karą“ labai svarbu atskirti teorinį karkasą – absoliutų modelį – nuo
konkrečių praktinių aspektų. „Absoliuti“ karo forma yra ne tiek realybės
išraiška, kiek vertinimo taškas, universali koncepcija, padedanti išlaikyti
teorijos vientisumą.
Kasdienybėje karo tendencija vystytis iki kraštutinumų yra apribojama
įvairių kliuvinių (angl. frictions) – gamtinių ir politinių sąlygų, nepakankamos
informacijos, žmogaus kognityvinių apribojimų, instinktų ir moralės. Todėl
Clausewitzas pripažįsta, kad karai būna skirtingos svarbos ir intensyvumo, o
daugelyje konfliktų tik nedidelė laiko dalis yra skiriama veiksmui – visa kita
apsiriboja neveiklumu6.
Iš visų karą ribojančių veiksnių politika neabejotinai užima įdomiausią vietą. Pasak Clausewitzo, karas yra politinė priemonė ir politikos tęsinys
kitais būdais. Realybėje karas nėra nevaržoma prievartos išraiška – politika
„sukuria karą“, o svarbiausia, kad politika suteikia karui bendrą galutinį
tikslą, kitaip prievartos eskalavimas neturėtų ribų. Vis dėlto nėra visiškai
aišku, ką reiškia Clausewitzo „politik“: daugiau akademinių ginčų kyla ne dėl
to, ar karas yra, ar nėra politinė priemonė, o dėl pačios politikos apibrėžimo.
Clausewitzas „politik“ suvokia kaip visos bendruomenės interesų išraišką, o
karą – kaip socialinės egzistencijos dalį. Taigi, „politik“ nėra vien tik viešojo
sektoriaus veikla ar racionalūs valdančiosios grupės veiksmai. Greičiau tai
galios paskirstymo visuomenėje procesas, įtraukiantis tiek racionalius, tiek
neracionalius elementus7.
Pasak Clausewitzo, suvokti civilizuotą karą tik kaip politinio racionalumo rezultatą yra klaida8. Be to, politika taip pat turi prisitaikyti prie savo
pasirinktos priemonės, ir tai gali ją radikaliai pakeisti. Greičiausiai Clausewitzas
siekė įrodyti, jog karo pobūdis yra formuojamas politikos pobūdžio ir specifinio laikmečio aplinkybių – karas yra lyg chameleonas, kintant aplinkybėms
keičiantis savo spalvą9. Tuo pat metu karo prigimtis, pati karo esmė, visada
yra ta pati.
Daugiausiai nesusipratimų ir atsirado analizuojant Clausewitzo karo
pobūdžio ir karo prigimties sampratas. Karo pobūdis yra prievartos įgyvendinimo būdai, „karinių pajėgų pritaikymo teorija“, paprasčiau – karyba. Jis
visada modifikuotas ir niekada nėra absoliutus. Karo prigimtis nurodo natūralias karo tendencijas, pačią jo esmę ir prigimtinę logiką, dar nevaržomą
Clausewitz, (4 išnaša) p. 76.
Ten pat, p. 81, 83.
7
Bassford C., Clausewitz and his works, http://www.clausewitz.com/readings/Bassford/Cworks/
Works.htm, 2010 08 22.
8
Clausewitz, p. 76.
9
Ten pat, p. 89.
5
6
26
kasdienės realybės. Aiškiausiai ją įkūnija paradoksali karo trejybė, sudaryta
iš pirmapradės prievartos ir priešiškumo, galimybių ir tikimybių bei subordinacijos politiniam principui, paprastai veikianti per liaudies, kariuomenės
ir vyriausybės lygmenis. Aistros ir emocijos dažniausiai aptinkamos liaudies
lygmeniu, drąsa ir talentas (besireiškiantys nenuspėjamoje aplinkoje) turėtų
priklausyti karo vadui ir kariams, o racionalūs politiniai tikslai yra vyriausybės
sritis. Svarbiausia tai, kad šis pasidalijimas gali ir kitaip pasiskirstyti, todėl
aiškių ribų tarp trejybės aspektų Clausewitzas nenorėjo nustatyti. Visus juos
jungia tarpusavio priklausomybė, nes karas turi būti suvokiamas kaip „nedaloma organiška visuma“10. Vis dėlto atsirado daug akademikų, politinį principą
priskyrusių būtent teritorinei valstybei/vyriausybėms ir gerokai pervertinusių
politinio racionalumo vaidmenį kitų dviejų aspektų atžvilgiu. Tokia klaida tapo
ir „naujųjų karų“ teorinio diskurso pamatu.
Gali kilti klausimas, kam šios sudėtingos teorinės ribos tarp karo
pobūdžio ir prigimties apskritai reikia. Clausewitzui jos reikėjo norint
išlaikyti nuoseklumą savo darbe ir išryškinti pirminius bet kokio karo
elementus. Visgi Antulio J. Echevarria pastebi, kad nuo to, kaip mes
suvokiame karo prigimtį, priklauso ir prieiga prie karo vykdymo – kaip
rengiamos karinės strategijos, doktrinos, treniruojami kariai. Yra skirtumas tarp žmogaus, suvokiančio karą kaip prievartą, turinčią natūralią
tendenciją tapti nekontroliuojama, ir žmogaus, kuriam karas tėra paklusnus
politikos įrankis11.
2. „Naujųjų karų“ koncepcija
2.1. Martino Van Creveldo „Karo transformacija“:
idėjinės „naujųjų karų“ ištakos
Hew Strachanas taikliai pastebėjo, kad norint apčiuopti karo pokyčius
ir jų įtaką tarptautiniams santykiams pirmiausia reikėtų apibrėžti, kas yra
karas. Tačiau niekas to nežino, o karo samprata dažniausiai būna nulemta
asmeninės patirties ir istorinių to laikmečio aplinkybių12. Klasikinės karybos
ištakos turbūt siekia pirmojo „tikro“ mūšio prie Kadešo XIII a. pr. Kr. laikus.
Vis dėlto būtent per porą pastarųjų šimtmečių nusistovėjusi karo konvencija
šiandien suvokiama kaip klasikinė karo padėtis. Šiuose rėmuose karas yra apibrėžiamas kaip „istorijoje įprastas būdas spręsti ginčus tarp politinių grupių13“
ir vykdomas tarp reguliariųjų valstybinių kariuomenių – standartinių jus belli
turėtojų, gerbiančių savo priešininką. Tokius „suvaržytos“ sausumos karybos
Ibid, p. 607.
Echevarria, A. J., Clausewitz and contemporary war, New York: Oxford University Press, 2007, p.
2, 58.
12
Strachan H., The changing character of war, Oxford: Europaeum, 2007, p. 2.
13
Strachan, (išnaša 12) p. 3.
10
11
27
principus, galiojusius bent iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos, įtvirtino per
kelis šimtmečius nusistovėjusi „karo tarp lygių“ konvencija14.
Karo istorikas Martinas Van Creveldas vienas iš pirmųjų pareiškė, kad
karas patyrė radikalią transformaciją ir įžengė į naują epochą, kurioje konvenciniai karybos principai yra nebenaudingi galios interesams įgyvendinti.
Reikėtų patikslinti, kad Creveldas turėjo omenyje organizuotą, plataus masto
industrinį karą. Autorius išskyrė du veiksnius, stabdančius konvencinio karo
galimybę: branduolinės ginkluotės dilemas ir mažo intensyvumo konfliktus
(angl. low-intensity conflicts, LIC).
LIC Creveldas apibūdino kaip itin kruvinus konfliktus, dažniausiai
kylančius besivystančiose šalyse, menkai technologizuotus ir įtraukiančius
nevalstybines sukarintas grupuotes, kurios karuose lengvai susimaišo su
civiliais gyventojais. Pasak Creveldo, nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos
šie mažyliai konvencinio karo atžvilgiu buvo pranašesni savo gebėjimu keisti
status quo, t.y. duoti politinės naudos. Nepaisant to, tinkamas dėmesys jiems
nebuvo skiriamas ir pasaulio valstybės toliau mąstė ir karines programas
kūrė konvencinio karo rėmuose. Iš dalies tai buvo nulemta grynos inercijos, iš
dalies – noro apsidrausti kilus net ir smulkioms ginkluotoms krizėms (kitaip
tariant – laimėti laiko deryboms, neeskaluojant prievartos iki branduolinio
konflikto lygmens).15
LIC plitimą Creveldas suvokė kaip Clausewitzo karo trejybės paneigimą, nes šiuose konfliktuose nėra jokių aiškių ribų tarp liaudies, vyriausybės,
subvalstybinių ir tarptautinių veikėjų. Be to, juose dominuojantys interesai
būna ne vien „politiniai“. Creveldas teiginį, jog karas yra politikos tęsinys,
suprato tiesiogiai, todėl padarė išvadą, kad Clausewitzo idėjos paprasčiausiai
nepaaiškina šiuo metu vyraujančių konfliktų tipo (LIC)16. Tiesa, vėliau jis sušvelnino kritiką Clausewitzo atžvilgiu ir pripažino, kad savo esme bet kuris
karas yra tiesiog organizuota kova, vykdoma siekiant politinių tikslų. Visgi
jis iki šiol teigia, kad moderniausios ginkluotosios pajėgos ir joms pritaikytos
karybos formos reikalauja stiprių koncepcinių pokyčių17. Kitaip artimiausioje
ateityje vyrausiantis konfliktų tipas – kontrsukilimai – ir toliau bus tik ilga
nesėkmių grandinė.
Lygybės principas suteikė kariaujančioms pusėms teisių, kurių neturėjo kriminalizuoti nereguliarūs
kovotojai (pavyzdžiui, partizano statusas buvo dviprasmiškas iki pat XX a. antrosios pusės). Plačiau
žr. Schmitt C., The theory of the partisan, Michigan State University Press, 2004, p. 6.
15
Creveld M, van, The transformation of war, New York: The Free Press, 1991, p. 17–22.
16
Creveldo nuomone, Clausewitzo idėjos taip pat nepritaikomos totaliniams XX a. karams bei
didžiajai daliai istorijos. Jis išskyrė religinį karą, egzistencinį karą ir teisingumo karą kaip istorines
alternatyvas „politiniam“ Clausewitzo karui. Žr. Creveld, (išnaša 15) p. 42, 124–149.
17
Creveldas kritiškai vertina Revoliucijos karybos srityje idėją, vadindamas ją „itin brangia iliuzija“.
Viena iš svarbesnių tokio požiūrio priežasčių – technologijų sudėtingumas ir priežiūra, dėl kurių
kovinių dalinių karių skaičius smarkiai mažėja, palyginti su pagalbinio personalo skaičiumi (kuris
tik auga). Žr. Creveld M., The changing face of war: combat from the Marne to Iraq, New York:
Ballantine Books, 2007.
14
28
2.2. „Naujojo karo“ samprata: funkcionavimo kontekstas
ir išskirtiniai bruožai
Creveldo analizuoti mažo intensyvumo konfliktai glaudžiai siejasi su
fenomenu, kurį beveik po dešimtmečio Mary Kaldor pavadino „naujaisiais
karais“. Vėliau šį terminą perėmė Herfriedas Munkleris, itin išpopuliarinęs jį
Vokietijoje, bei Amalendu Misra, pradėjęs kalbėti apie „naujuosius pilietinius
karus“. Panašių, vietomis beveik identiškų idėjų galima rasti ir garsiojoje Kalevio J. Holsčio „trečios rūšies karų“ analizėje bei istoriniuose Johno Keegano
darbuose18.
„Naujųjų karų“ koncepcija atsirado Kaldor pastebėjus akivaizdžių panašumų tarp Bosnijos karo – kurį ji ne vienerius metus analizavo – ir kitų konfliktų
besivystančiose šalyse. Profesorės teigimu, šie karai atspindi kokybiškai naują
realybę, kurioje tradicinės skirtys tarp karo, organizuoto nusikalstamumo bei
žmogaus teisių pažeidimų tampa vis aptakesnės, o politinius motyvus darosi
sunku atskirti nuo ekonominių interesų19.
Viena iš prielaidų, sukuriančių platesnį naujųjų karų kontekstą, yra
globalizacija. Visų pirma, ji sudaro sąlygas plėstis globaliai karo ekonomikai
– transnacionalinius ekonominius tinklus Kaldor išskiria kaip pagrindinius
naujųjų karų maitintojus. Be to, konfliktų zonose išauga žiniasklaidos vaidmuo, atsiranda įvairių tarptautinių subjektų – nevyriausybinių organizacijų,
privačių saugumo kompanijų, reporterių, savanorių ir užsienio patarėjų. Nuo
globalizacijos neatsiejama ir teritorinės valstybės dezintegracija. Kaldor nuomone, teritorinis suverenitetas naujuosiuose karuose nebeturi perspektyvų
(Misra teritorinės valstybės silpnėjimą taip pat siūlo vertinti iš globalizacijos
perspektyvos)20.
Be globalizuotos karo ekonomikos, naujuosius karus išskiria dar dvi
esminės ypatybės: tapatybės politika ir pakitęs karybos būdas. Tapatybės politikos esmė yra galios pretenzijos ir politinė mobilizacija, vykdoma „etikečių“
pagrindu, t.y. kaip priemonę panaudojant etnines, religines ar kitas skirtis21.
Būtent atvira pilietinė visuomenė, daugiakultūrė aplinka ir nuosaikūs asmenys
tampa taikiniu naujuosiuose karuose.
Pakitęs karybos pobūdis išsiskiria partizaninio karo ir kontrsukilimų
strategijų derinimu: pagrindinėmis priemonėmis tampa baimės ir neapykantos
skleidimas, visuomenės destabilizacija, kultūrinių ir istorinių vertybių naiki-
Holsti K. J., The state, war, and the state of war, Cambridge: Cambridge University Press, 2001;
����������
Keegan J., A history of warfare, New York: Vintage Books, 1994.
19
Kaldor, (išnaša 1) p. 2–3, Misra A., Politics of civil wars: conflict, intervention and resolution, London: Routledge, 2008, p. 3–4. Galimi tokių konfliktų pavyzdžiai – karai Bosnijoje, Liberijoje, Siera
Leonėje, Kongo DR, Somalyje, Sudane, Čečėnijoje, Ruandoje, Afganistane ir kt.
20
Kaldor, p. 91, Misra, (išnaša 19) p. 35–37.
21
Karą Irake Kaldor taip pat siūlo vertinti tapatybės politikos rėmuose – kaip pastangas specifinei
Vakarų tapatybei išgryninti. Žr. Kaldor, p. 7; Misra, p. 12.
18
29
nimas, be to, išauga prievarta prieš civilius22. Sugriaunama tradicinė karinė
hierarchija ir pavaldumo santykiai, o valstybines ginkluotąsias pajėgas pakeičia
paramilitaristinės, privačios grupės ir organizacijos, kurios tarpusavyje ne tik
konfrontuoja, bet ir bendradarbiauja civilių ramybės sąskaita.
Nevalstybinės sukarintos grupės nesilaiko tradicinių karybos normų
ir dažnai kovoja ne dėl politinių, o dėl siaurų finansinių (arba komercinių,
prekybinių) motyvų. Pasak Munklerio, išsilaikyti jos gali tik plėšdamos šalį ir
pasinaudodamos išorine parama: juodąja rinka, tautiečių diasporomis, individualiomis dotacijomis, užsienio vyriausybių subsidijomis, globalia žiniasklaida
ir net teikiama humanitarine parama23. Kaldor nuomone, perėjimas nuo uždaros ir centralizuotos industrinio karo ekonomikos prie atviros globalizuotos
atspindi esminį lūžį naujuosiuose karuose.
Įdomu tai, jog karo ir tarptautinio kapitalo simbiozė „naujųjų karų“
teoriniame diskurse yra pateikiama ne vien kaip neišvengiamas kariaujančių
grupių finansavimo būdas, bet ir kaip asmeninio pasipelnymo šaltinis. Tai
tampa svarbiu karo kriminalizavimo šaltiniu. Ir Kaldor, ir Munkleris teigia,
kad tradicinė karo samprata tampa netinkama tokiems karams apibūdinti, nes
ji neaprėpia plačių ir susipynusių ekonominių interesų ir tinklų.
Tradicinę karo sampratą Kaldor, Creveldas ir Munkleris tapatina su
Clausewitzo idėjomis, o šias, savo ruožtu, – išimtinai su moderniais tarpvalstybiniais karais. Visi trys autoriai remiasi panašia karo „suvalstybinimo“ samprata, kildindami šį fenomeną iš Vestfalijos taikos susitarimų: karo pajungimas
valstybei pasireiškė nuolatinių kariuomenių sukūrimu, kareivio profesijos
institucionalizavimu, efektyvaus biurokratinio aparato sukūrimu ir karybos
normų kodifikavimu. Valstybė perėmė prerogatyvą įvardyti priešus, nubrėžė
liniją tarp prievartos naudojimo ir komercinės veiklos, tarp kare toleruojamos
prievartos ir kriminalinio smurto24.
Naujieji karai, priešingai „seniesiems“, vyksta valstybės prievartos monopolio nykimo kontekste: karinė jėga yra privatizuojama, nunyksta karo frontai ir
lemiami mūšiai, ribos tarp civilių ir kombatantų, konfliktas tampa asimetriniu. Silpnos besivystančios valstybės nebeįstengia sutramdyti karo, kuris vystosi pagal
savitą logiką. Karo būvis pakeičia taikos būvį, karui įtvirtinus naujus socialinius
ryšius ir tapus pragyvenimo šaltiniu. Ankstesnis imperatyvas, jog aukščiausias
karo pateisinimas yra taika, naujuosiuose karuose yra sugriaunamas.
Labai svarbu tai, jog naujieji karai yra santykinai pigūs, nes juose nesinaudojama aukšto lygio technologijomis. Šis primityvumas leidžia besivystančių
šalių militaristams lengvai mobilizuoti kovotojus ir tęsti karus metų metus.
Karų pigumas tampa esmine priežastimi, verčiančia valstybes konkuruoti su
privačiais subjektais prarandant turėtą prievartos monopolį.
Kaldor, p. 8–9, Misra, p. 45–46. Dar viena specifinė šių karų ypatybė yra prievartos seksualizavimas, prievartą moterų atžvilgiu naudojant ne tik kaip karinę, bet ir kaip ekonominę ar etninio valymo
strategiją.
23
Munkler H., The new wars, Cambridge, Polity, 2005, p. 1, 14; Kaldor, p. 10.
24
Munkler, (išnaša 23) p. 38–41.
22
30
Apibendrinant šią trumpą apžvalgą, iškart galime pažymėti, kad konvencinį karą siedami su „Clausewitzo visata“, Kaldor ir Munkleris kartoja
Creveldo klaidas. Jie neatsižvelgia į tai, jog yra skirtumas tarp Clausewitzo
karo pobūdžio ir karo prigimties, tarp karo ir strategijos sampratų, tarp karo ir
karybos. Iš kitos pusės, jie taip pat pervertina politinio racionalumo vaidmenį
Clausewitzo karo sampratoje ir neįsigilina į gana plačią termino „politik“ reikšmę, automatiškai redukuodami Clausewitzo teoriją iki politinio racionalumo
ribojamo tarpvalstybinio karo fenomeno ir teigdami, kad karas patiria esminę
transformaciją.
3. „Naujųjų karų“ koncepcijos kritika
3.1. Svarbiausios „naujųjų karų“ modelio teorinės spragos
Straipsnio pradžioje minėta, kad Stabilizavimo operacijų vadovas ir
„naujųjų karų“ autoriai turi daug bendrų požiūrio taškų. Vadove stabilizavimo
operacijos ne tik prilyginamos gynybos ir puolimo priemonių sistemos svarbai,
bet pateikiamos kaip prioritetinės kovinių operacijų atžvilgiu. Amerikiečių
įvardijami stabilizavimo operacijų uždaviniai apima viską nuo humanitarinės pagalbos (net vakcinavimo) ir viešųjų paslaugų teikimo iki kombatantų
nuginklavimo, sienų kontrolės ir užminuotų teritorijų išvalymo25. Iš principo
karių misija ir turėtų būti tai, ką Kaldor įvardijo terminu „kosmopolitinė prieiga“: užtikrinti perėjimą prie legitimaus viešojo valdymo teisės viršenybės
sąlygomis26.
Vis dėlto požiūrių sutapimas nebūtinai rodo, jog amerikiečiai savo
naująją karinę doktriną tiesiogiai grindžia Kaldor ar kitų naujuosius karus
nagrinėjančių akademikų argumentais. Greičiau šis panašumas yra atspindys
gilesnių Vakarų visuomenėse vykstančių pokyčių – kintančio požiūrio į karą.
Tačiau apie tai – vėliau, o kol kas reikėtų apžvelgti pagrindines spragas „naujųjų karų“ teoriniame diskurse.
Pirmoji abejonė lydi patį „naujo karo“ terminą ir karo transformacijos prielaidą. Kaldor naujuosius karus pateikia kaip antitezę „seniesiems“ – Clausewitzo
epochos karams. Visgi Clausewitzo epocha nėra paprastai apibrėžiamas dalykas –
strategas pats pripažino, kad suvaržytas tarpvalstybinis karas tėra laikinas reiškinys
ir atvirai žavėjosi kartu su Prancūzų revoliucija iškilusiomis tendencijomis į karą
grąžinti liaudį. Be to, Clausewitzas daug dėmesio skyrė iracionaliems veiksniams
Stabilizavimo vadove įtvirtintas intervencinių priemonių visapusiškumas primena ne pirmus metus
aptarinėjamą siūlymą išplėsti karinių pajėgų veiklos sritį: prieš keletą metų JAV jūrų pėstininkai
pradėjo kalbėti apie trijų blokų (angl. three-block) karo idėją, kuri numatė, kad kariai nedidelėje
teritorijoje gali būti priversti vykdyti konvencinį karą, taikos užtikrinimo bei humanitarinės pagalbos
operacijas.
26
Kaldor, p. 11–12.
25
31
kare – aistroms, emocijoms, vaizduotei, tikimybėms ir atsitiktinėms progoms.
Kadangi „naujųjų karų“ autoriai pražiūrėjo skirtį tarp karo prigimties ir karo
pobūdžio, jie padarė klaidingą prielaidą, jog Clausewitzo karo samprata iš principo atspindi politinio racionalumo varžomą tarpvalstybinį karą.
Kaip jau minėta, karo pobūdį galima įvardyti kaip karybą, „karo meną“
ar vadovavimą karui – tai yra konkrečios istorinės epochos ir politinės situacijos
produktas. Tą patį galima pasakyti apie Clausewitzo strategijos sampratą – ji
įkvėpta Napoleono strategijos. Tačiau karo prigimtis įkūnija pačią karo esmę ir
prigimtinę jo logiką: tai ekstremali šio reiškinio forma, absoliučiai grynas tipas.
Daugelis „naujųjų karų“ aspektų (prievartos privatizavimas, finansiniai motyvai, etniniai valymai ir brutalumas) nurodo karo pobūdžio pokyčius. Vis dėlto
karas kaip ontologinis esinys – pati karo prigimtis – dėl to nebūtinai kinta.
Iš kitos pusės, „naujųjų karų“ koncepcija nestokoja ir paprastesnių – teorinių bei empirinių spragų. Nagrinėjant naujųjų karų kontekstą, galima išskirti
tris nepatikimus apibendrinimus: globalizaciją, valstybės autonomijos nykimą ir
naujųjų karų asimetriškumą. Globalizacijos sąvoka nėra tinkamai apibrėžta: jos
implikuojami priežastiniai ryšiai yra sunkiai patikrinami empiriškai, nesutariama
dėl duomenų interpretavimo, o pati globalizacijos samprata vis dar turi politinio
tendencingumo27. Kaldor pabrėžiami transnacionaliniai kultūriniai, socialiniai ir
ekonominiai tinklai kuria pasaulio, kaip globalaus kaimo, įvaizdį. Vis dėlto tokiai
integruotos hipererdvės sampratai trūksta tiek empirinio, tiek teorinio pagrįstumo.
Praverstų kelti klausimą, kokį vaidmenį naujuosiuose karuose vaidina vietinio
pobūdžio tendencijos. Stathis Kalyvas pažymi, jog pamirštant mikrolygmens
studijas ir istorinius faktus, linkstama klasikinius pilietinius karus romantizuoti,
atimant iš jų charakteringus pasipelnymo bei brutalios prievartos elementus. Tuo
pat metu „naujieji“ pilietiniai karai kriminalizuojami, neatsižvelgiant į istoriškai
susiklosčiusias religines, kultūrines, gentines charakteristikas28. Juk karai Afrikoje
nebūtinai turi remtis ta pačia konvencija, kaip ir modernieji karai Europoje.
Ne mažiau abejonių kelia ir naujųjų karų „asimetriškumas“. Asimetrinių
grėsmių studijos dabar itin populiarios. Vis dėlto visa asimetriškumo prielaida
yra istoriškai naivi, nes asimetrijos principas yra neatskiriamas nuo strategijos
– silpnesnė pusė visada sieks pasinaudoti stipresniosios silpnybėmis bei remsis
netikėtumo principu29. Partizaniniai karai ir sukilimai per amžius kėlė rūpesčių
stipriausioms to meto konvencinėms pajėgoms – užtenka prisiminti partizaninį
karą Ispanijoje XIX a. pradžioje. Tiesa, Munklerio asimetriškumas neatsiejamas
nuo globalaus žiniasklaidos vaidmens, varžančio strateginius kontrsukilimų
pasirinkimus. Tačiau informavimo priemonės neturėtų būti vertinamos tik kaip
silpnesnių konflikto pusių įrankis: visada lieka galimybė panaudoti žiniasklaidą
atvirkštiniam efektui, t.y. kriminalizuoti nereguliariems kovotojams.
Berdal M., „How „new“ are „new wars“? Global economic change and the study of civil war“,
Global Governance, No. 9, Oct-Dec 2003, p. 480.
28
Kalyvas S. N., “New” and “old” civil wars: a valid distinction?“ World Politics, Vol. 54, No. 1,
2001.
29
Strachan, p. 18, Smith R., The utility of force. New York: Vintage Books, p. 6, 377.
27
32
Sunku nesutikti su teiginiu, jog absoliutus JAV karinis pranašumas palieka vis mažiau erdvės kariauti konvencinius karus – pasak Michaelio Evanso,
postmodernus technologinis diktatas sukuria savo antitezę30. Tačiau būtinybė
adaptuoti politinį požiūrį, pripažįstant šiandieninių nereguliarių konfliktų
svarbą ir sudėtingumą, dar nerodo karo transformacijos. Taip pat jos neparodo
ir tokie „asimetrinės karybos“ pavyzdžiai, kaip terorizmas ar humanitarinės
intervencijos. Pastarųjų sąsajos su karu apskritai diskutuotinos ir pernelyg
išplečiančios karo sąvoką.
Teritorinio suvereniteto ir valstybės autonomijos reikšmės nykimas yra
bene silpniausia „naujųjų karų“ diskurso vieta. Dėl globalių tinklų mažėjantis
atskirų valstybių izoliacionizmas ir „globali kaimynystė“ niekaip nesuponuoja
fakto, kad teritorinis suverenitetas yra nebereikšmingas. Deja, naujieji karai
dažniausiai kyla besivystančiose šalyse, kuriose net ir nebuvo pakankamo
valstybės integracijos masto. Nemažoje dalyje besivystančių šalių valstybingumas užkloja gilumines gentines santvarkas, kuriose atskiros gentys paprastai
įgydavo tapatybę tik per nuolatinę kovą su kitomis gentimis. Matso Berdalio
teigimu, skirtingas požiūris į valstybingumą, socioekonominiai, istoriniai,
etniniai ar religiniai įtampų visuomenėse šaltiniai, per laiką susiklosčiusi kitų
išnaudojimo praktika lemia ir kitokį požiūrį į karą31.
Iš kitos pusės, „naujųjų karų“ autoriai gali argumentuoti, jog modernieji
karai, priešingai naujiesiems, vis dėlto kūrė valstybes, o ne griovė jas. Tačiau
ši kūryba nebuvo tokia ir nekalta. Charlesas Tilly‫ۥ‬is, išgarsinęs šią idėją, pats
pabrėžė, jog istoriškai karo vykdymas ir valstybės kūrimas buvo didžiausi organizuoto nusikalstamumo pavyzdžiai32. Teigiant, kad naujieji karai neskatina
valstybių kūrimosi, o tik žlugdo jas, vertėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad jie
vyksta valstybėse, kurios ir taip gyvena tarptautiniu mastu garantuoto suvereniteto sąlygomis. Nenuostabu, kad nesant akivaizdžių išorinių grėsmių ir
poreikio garantuoti valstybės išlikimą šių šalių lyderiai labiau siekia asmeninės
valdžios, o ne valstybės galios stiprinimo.
3.2. Istoriniai naujųjų karų precedentai
„Naujųjų karų“ autoriams pavyktų išvengti daugelio abejotinų prielaidų,
jeigu jie daugiau dėmesio skirtų istorijos studijoms. Edwardas Newmanas teisus
sakydamas, jog „naujųjų karų“ diskurso problema yra ne šiuolaikinių konfliktų
Evans M., „From Kadesh to Kandahar: military theory and the future of war“. Naval War College
Review, http://findarticles.com/p/articles/mi_m0JIW/is_3_56/ai_105210224/ , 2009 05 22, p. 3.
31
Berdal, (išnaša 27) p. 491–493.
32
Sorensen G., War and state making – why doesn’t it work in the third world? Aarhus: Aarhus
University Department of Political science, 2001, p. 3. Iš kitos pusės, sukarintų grupuočių vadai,
įsitvirtindamai tam tikrame siaurame regione, dažnai sukuria tam tikras pseudovalstybines struktūras.
Be to, kovojanti partija itin efektyviai pakeičia totalizuojančią ir indoktrinuojančią valstybės logiką –
šį principą Carlas Schmitt‫ۥ‬as buvo pritaikęs revoliucinių partizaninių partijų logikai.
30
33
analizė, o atsiribojimas nuo praeities33. Daugelis dabartinių karų charakteristikų
yra gerai pažįstamos karo istorikams. Nuo Tukidido laikų pilietiniai karai buvo itin
brutalūs civilių atžvilgiu, o klasikiniai karai irgi turėjo godumo elementų: Napoleono
kariuomenė principą „karas maitina karą“ buvo pavertusi subtiliu menu34. Daug
istorinių pavyzdžių turi ir prievartos privatizavimas. Miestai-valstybės ir condottieri,
religinės grupuotės, komercinės organizacijos (tokios kaip Rytų Indijos kompanija)
– visi šie nevalstybiniai veikėjai vykdė tikslingus, organizuotus karus35.
Istoriniai partizaniniai karai, netgi tragiški viduramžių valstiečių sukilimai
turėjo panašių prievartos elementų, kaip ir naujieji karai. Tą patį galima pasakyti
ir apie Trisdešimties metų karą (1618–1648), kuriame dominavo ekonominio
sekinimo strategija, civilių kankinimas, moralinis karių nuosmukis ir prievartos
privatizavimas. Jame netgi rastume atvirą karo ekonomikos modelį: juk nemažai
išteklių Vokietiją pasiekė iš kaimyninių šalių ir Naujojo pasaulio.
Antra vertus, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, jog nemaža dalis istorinių
partizaninių karų, revoliucijų, sukilimų ir t.t. net nebuvo vadinami karais dėl
savo nereguliaraus pobūdžio. Šių konfliktų išstūmimas iš karo istorijos ir patikimų faktų stoka yra viena iš priežasčių, kodėl daroma nepagrįsta šiuolaikinių
nereguliarių konfliktų „naujumo“ prielaida.
Žinoma, būtų didelė klaida teigti, kad Kaldor ar Munklerio analizuojami
konfliktai neturi nieko nauja. Globalizacija ir jos kuriamos socialinės atskirtys,
sunkiai ribojama lengvųjų ginklų prekyba išties suteikia daugiau galimybių ir sukilėliams Vidurio Rytuose, ir Afrikos militaristams. Tačiau būtina prisiminti, jog karų
realijos ilgus šimtmečius nebuvo eskaluojamos viešojoje erdvėje, nesulaukdavo
tiek dėmesio. Arba buvo pamirštos – todėl naujieji karai atrodo tokie nauji.
„Naujųjų karų“ diskursas turi savų stipriųjų pusių. Pasak Michaelio
Brzoskos, „naujųjų karų“ autorių tikslas net nebuvo moksliškai kažką įrodyti, o
tiesiog suprasti šių dienų organizuotos prievartos pobūdį36. Tai, kas tradiciniuose karuose dažnai tebuvo šalutiniai karo produktai, šiuolaikiniuose konfliktuose
tapo tendencijomis. Galiausiai net jeigu tendencijos naujuosiuose karuose daug
kuo primena istorinių karų realybę, vis vien lieka troškimas ir būtinybė suvokti
savo laikmečio specifiką. Nes tai, kas buvo legitimu septynioliktame amžiuje,
nebūtinai turi likti pateisinama ir dvidešimt pirmajame.
Munkleris „naujo karo“ sąvoką pasirinko dėl to, kad sudėtingai dabartinių konfliktų realybei sunku sukurti išbaigtą koncepciją. Tačiau gal to ir
nebūtina daryti? Karai Liberijoje ir Siera Leonėje buvo kurstomi finansinio pasipelnymo motyvų, tačiau konfliktų Indijoje, Nepale, Šri Lankoje ar Čečėnijoje
pobūdis nebuvo ekonominis. Tapatybės politikos reikšmė svarbi analizuojant
Sudano, Bosnijos ar Ruandos atvejus, tačiau nedaug pasako apie Angolos ar
Kongo DR atvejus. Suvokimas, kad šie konfliktai nėra tapatūs savo pobūdžiu,
Newman E, „The “New wars” debate: a historical perspective is needed“, Security Dialogue, Vol.
35, No. 2, June 2004, p. 180.
34
Creveld, 1991, p. 77.
35
Ten pat, p. 197.
36
Brzoska M., „New wars“ discourse in Germany“, Journal of Peace Research, Vol. 41, No. 1, 2004,
p. 108.
33
34
atveria daug daugiau galimybių. Svarbiausia, kad pirminiai organizuotos
prievartos elementai, analizuoti dar Clausewitzo, persmelkia visus šiuos karus.
Ir visi jie turi politinį atspalvį ta prasme, jog yra konkrečios bendruomenės ar
grupės interesų išraiška, kuria siekiama galios įtvirtinimo perimant prievartos
monopolį (net jeigu tą galią įkūnija tik pseudovalstybinės struktūros ar sudievintas charizmatinis lyderis).
4. Alternatyvūs požiūrio taškai:
nauja karinė paradigma ir karas tarp žmonių
Be „naujųjų karų“, dar vienas gerai žinomas bandymas ginčyti konvencinės
karybos naudingumą ir teigti karo transformaciją yra „ketvirtos kartos karo“ idėja.
Ketvirtos kartos karo esmė yra visų įmanomų tinklų išnaudojimas – nuo ekonominių, socialinių, politinių, iki infrastruktūros ar informacinių (žiniasklaida). Thomo
X. Hammeso teigimu, tai daugiau nei septyniasdešimt metų skaičiuojantis karo
tipas, evoliucionavęs iš paprasčiausių sukilimų37. Be abejo, lemiama svarba šiuose
konfliktuose tenka visuomenei ir kovai dėl viešosios nuomonės. Hammesas abejoja
konvencinės karybos galimybėmis ateityje atremti tokio pobūdžio konfliktus ir net
karinę Kinijos grėsmę siūlo vertinti iš „ketvirtos kartos karo“ perspektyvos38.
Panašumų į šiuos teiginius turi ir Ruperto Smitho idėjos. Britų generolo
nuomone, industrinis karas nebeegzistuoja. Tai, kas atsirado vietoje jo, jis vadina nauja karo paradigma - „karu tarp žmonių“. Pasak Smitho, šie karai yra
sudėtingas politinių ir karinių aplinkybių mišinys, kuriame civiliai žmonės
tampa nauju mūšio lauku: jie yra ir taikinys, ir kovos tikslas, ir priešiška jėga.
Smithas atkreipia dėmesį į tai, jog karai tarp žmonių yra daugiausia taktinio
pobūdžio, retkarčiais išsiveržiantys į operacinį lygmenį. Lemiama strateginė
pergalė juose beveik neįmanoma. Vis dėlto, šiuolaikinės karinės pajėgos yra
organizuojamos pagal principus, kurie neveikia nei taktiniu, nei operaciniu
lygmeniu: pavyzdžiui, kariai nėra tinkamai ruošiami humanitarinėms ar policinėms funkcijoms atlikti. Taigi šiuolaikinės konvencinės pajėgos reikalauja
pokyčių visais lygmenimis – strateginiu, organizaciniu ir ypač koncepciniu.39
Nesunku pastebėti, kad šie požiūriai įsilieja į tą pačią teorinę diskusiją,
kaip ir „naujieji karai“. Creveldas buvo vienas pirmųjų, pradėjusių griežtai kritikuoti paveldėtomis institucinėmis struktūromis ir neįkandama terminologija
paremtą „Revoliuciją karybos srityje“. Visus šiuos autorius sujungia tikslas
parodyti, kad moderniausios technologijos bei įtvirtinti strateginiai imperatyvai tik apsunkina ir taip komplikuotą bei amorfišką naujųjų karų realybę.
Kita vertus, technologijos yra nusistovėjusių karinių institucijų atspindys,
Hammes T. X., The sling and the stone: on war in the 21st century, St. Paul: Zenith Press, 2006,
p. 2.
38
Hammes, (išnaša 37) p. 254.
39
Smith, (išnaša 29) p. 5–7, 18, 28, 375, 411.
37
35
taigi pokyčiai visų pirma turi prasidėti koncepciniu lygmeniu. Kitaip tariant,
peržiūrint pačią konvencinės karybos sampratą.
Galima sutikti su autoriais, kad konvencinis požiūris sprendžiant šiuolaikinius konfliktus kelia ne vien karinių (strateginių, taktinių) ar politinių
problemų – pakitęs karybos pobūdis net ir drausmingiausias karines pajėgas
įvelia į situacijas, kuriose jos priverstos nuolat pažeidinėti tas pačias konvencines karo taisykles40. Taigi atsiranda ir moralinių problemų, kurios, deja,
nevaržo nereguliarių kovotojų.
Karo konvencijos istorijoje ne kartą keitėsi, evoliucionavo, iš jų formavosi naujos. Realu, kad su panašiu procesu susiduriame ir šiomis dienomis,
o „naujųjų karų“ autoriai yra bent iš dalies teisūs. Vis dėlto „naujųjų karų“
koncepciją ir su ja susijusias idėjas galima įvertinti ir iš kiek kitokios perspektyvos – kaip Vakarų visuomenėse kintančio požiūrio į karą ir jo socialinę
funkciją atspindį.
5.„Naujieji karai“ – karo demistifikavimo pasekmė?
Pasak Brzoskos, Vokietijoje „naujųjų karų“ koncepcijos išpopuliarėjimas
sutapo su platesniais socialiniais pokyčiais: pirma, su kintančia viešąja nuomone
karinių intervencijų atžvilgiu, antra, su didėjančia globalizacijos kritika41. Tiesa,
dar Clausewitzas rašė, jog karas visomis savo formomis yra konkretaus laikotarpio idėjų, emocijų ir aplinkybių rezultatas. Galima kelti klausimą, kokios emocijos
ir socialinės aplinkybės slypi po šiandien vykstančia požiūrio į karą transformacija. Christopherio Cokerio nuomone, tai būtų „karo demistifikavimas“.
Karo demistifikavimas – industrializacijos epochoje gimęs reiškinys,
kai nuolat spartėjanti technologinė pažanga galiausiai sumenkino karą ne tik
visuomenės, bet ir pačių kareivių akyse42. Vakarų civilizacija, save apibrėždama
per technologijos prizmę, naikino ribas tarp žmogaus ir gamtos, vėliau – tarp
žmogaus ir mašinos. Technologinio diktato rezultatu tapo posthumanistinė
visuomenė, karą vertinanti efektyvumo, tikslumo ir naudingumo (angl. utility) terminais. Šie pokyčiai tiesiogiai veikė egzistencinę karo dimensiją, nes
efektyvumo ir tikslumo imperatyvas buvo įgyvendinamas tradicinių kareivio
vertybių – drąsos, pasiaukojimo, garbės bei pagarbos troškimo sąskaita. Neliko
individualumo elemento, erdvės asmeninei iniciatyvai – karių patirtis tapo iš
esmės nužmoginanti, ką geriausiai parodė Antrasis pasaulinis karas. Prievartos
mastai tapo pernelyg dideli, kad jiems dar būtų galima priskirti prasmę. GaCreveld, 1991, p. 92.
Brzoska, (išnaša 36) p. 114.
42
Per technologijos prizmę Cokeris siekia parodyti pokyčius, ištikusius egzistencinę ir metafizinę karo
sampratas, kylančias iš trijų persidengiančių karo dimensijų idėjos. Pirmoji Cokerio dimensija – instrumentinė samprata – atspindi prievartos įgyvendinimo būdus, o egzistencinei dimensijai yra priskiriami
kariai. Trečiojoje – metafizinėje – sampratoje mirtis yra perkeliama į aukojimosi lygmenį, mirčiai kare
priskiriant prasmę. Plačiau žr. Coker C., The future of war: the re-enchantment of war in the XXI century. Malden: Blackwell, 2004.
40
41
36
liausiai buvo pakirstas visuomenės suvokimas, jog kare reikia aukotis: aukotis
ne tiek dėl valstybės, kiek dėl etinės moralinės idėjos, kurią ta valstybė įkūnija.
Būtent šis principas, Cokerio vadinamas metafizine dimensija, ir skyrė karą
nuo kitų prievartos formų.43
Iš kitos pusės, ta pati technologinė pažanga įgalino „švaraus“ karo idėją –
savotišką Vakarų bandymą ir vėl humanizuoti nužmoginantį karo principą. Šiuolaikinės technologijos leidžia vykdyti karą peržengiant „mirties barjerą“, užtikrinant
minimalią riziką kariams44. Šis procesas, pasak Cokerio, tik dar labiau nuprasmina
(demistifikuoja) karą, nes karo prigimtį stengiamasi pakeisti instrumentiškai,
apeinant esminę – metafizinę – dimensiją. Pamirštama, kad karas savo esme yra
abipusės prievartos išraiška, kurioje ir viena, ir kita pusė turi prisiimti aukos dalį.
Paradoksalu, bet karo humanizavimas Vakarų visuomenes turbūt tik atvedė prie
dar didesnės karo suvokimo krizės. Prisidėjo ir kiti veiksniai, pavyzdžiui, tarptautinė teisė: būtinybė atsižvelgti į žmogaus teisių diskursą ir imperatyvas, leidžiantis
karą vykdyti tik gynybiniais tikslais, taip pat turėjo reikšmės keičiant požiūrį į karą
ir kartu patį jo pobūdį.
Martino Shaw teigimu, Vakarų požiūrio į karą krizė tampa fundamentalia grėsme visai karo institucijai: pagal tradicinę sampratą karas buvo apsaugotas nuo normų ir kriterijų, taikomų kitoms socialinio gyvenimo sritims45.
Taigi jo vykdymas turėjo imunitetą daugelio vertybinių ir moralinių dogmų
atžvilgiu. Pradėjus formuotis „švaraus“ karo imperatyvui, tiesiogiai susijusiam
su žmogaus teisių diskursu, karo institucija prarado turėtą imunitetą. Šią idėją
atspindi ir „naujųjų karų“ koncepcija: išskirtinis jos bruožas yra šiuolaikinių
konfliktų kriminalizavimas, kuris puikiai atspindi „nuvainikuoto“ karo perkėlimą į atviros moralinės kritikos lauką. Nevaldomi, primityvūs, seksualizuoti,
praradę gilesnę prasmę naujieji karai tampa Vakarų civilizacijos vertybine
priešingybe ir yra visiškai delegitimuojami jos moralinių struktūrų akivaizdoje.
Iš kitos pusės, kartu yra išsaugomas ir romantiškas džentelmeniškų, patriotinių,
suvalstybintų bei nuasmenintų senųjų karų įvaizdis.
Naujųjų karų diskursas atspindi jau ne vieną dešimtmetį Vakaruose
pastebimą tendenciją kurti „karą su žmogišku veidu“. Tuo metu klausimas, ar
humaniškas karas nėra paties karo neigimas, tampa vis aktualesnis. Kai kurių
analitikų teigimu, kariuomenės Vakaruose vis labiau išsigimsta: jų veiklos
sritis be paliovos plečiasi, nyksta riba tarp gynybos ir saugumo, tarp karinių ir
policinių funkcijų46. Per visą XX amžių karą formavo nuolat spartėjanti technologinė pažanga. Kad ir kas formuotų naują jo veidą XXI a., Vakarų visuomenės
visų pirma turės apsibrėžti savo santykį su karu ir apibrėžti pačią jo sąvoką.
Sunkumai, šiandien kylantys bandant rasti prieigą prie šiuolaikinių („naujųjų“)
konfliktų pobūdžio ir suvokti jų priežastis visų pirma rodo, kad Vakaruose
mes nebežinome, ką turėtume ir ko neturėtume vadinti karu.
Coker, (išnaša 42) p. 6, 12–14, 22, 24–27.
Ten pat, p. 126–129, 141.
45
Shaw M, The new western way of war, Cambridge: Polity, 2005, p. 195–197.
46
Smith, p. 11; Creveld, (išnaša 17) p. 255–256, 274–276.
43
44
37
Išvados
Apibendrinant „naujųjų karų“ teorinį diskursą silpniausia vieta yra bandymas atsiriboti nuo istorinės praeities ir prielaida, kad organizuotos prievartos
prigimtis iš principo pakito. Visgi daugelis šio naujo karo tipo ypatybių – prievartos
privatizavimas, civilių žudynės, siaurų finansinių ar komercinių motyvų dominavimas, istoriškai susiklosčiusių neapykantos formų ir kolektyvinės atminties
vaidmuo – nurodo nebent karo pobūdžio pokyčius. Pati karo (kaip ontologinio
fenomeno) prigimtis dėl to nebūtinai kinta. „Naujųjų karų“ autorių siekis atkreipti
dėmesį į mažo intensyvumo konfliktus ir pilietinius karus, į tendencijas bei interesus, kuriems karo teorija neskyrė pakankamai dėmesio, yra labai naudingas.
Tačiau kritikuodami vieną deterministinį požiūrį, jo vietoje jie tik pateikia kitą
deterministinį požiūrį: ankstesnė tendencija karus analizuoti išimtinai geopolitikos,
galios interesų ir politinio racionalumo rėmuose tapo tendencija karus kriminalizuoti akcentuojant jų apolitiškumą ir siaurus finansinius interesus.
Problema ta, kad „naujųjų karų“ autoriai savo idėjas grindžia netikslia
Clausewitzo teorijos (ypač karo trejybės) interpretacija, neatskirdami Clausewitzo karo pobūdžio ir karo prigimties, karo ir strategijos sampratų. Be to, jie
skiria mažai dėmesio karo istorijai – daugelis naujųjų karų ypatybių turi savų
istorinių precedentų: senieji pilietiniai karai, viduramžių valstiečių sukilimai,
partizaniniai karai (puikus pavyzdys yra ispanų pasipriešinimas Napoleono
kariuomenei XIX a. pr.), galiausiai Trisdešimties metų karas pasižymėjo panašiomis prievartos strategijomis. Žinoma, nūdienos kontekste šios charakteristikos įgauna kiek kitokį atspalvį, tačiau būtina atkreipti dėmesį, kad anksčiau
nemaža dalis nereguliaraus pobūdžio karų ir konfliktų apskritai nebuvo vadinami „karais“. Greičiausiai dėl to dabar jie atrodo tokie „nauji“, ypač stebint
juos televizijos, vis labiau besiskverbiančios į karų zonas, ekranuose.
Iš kitos pusės, „naujųjų karų“ diskursas atspindi gilesnius pokyčius Vakarų visuomenėse: po baisios Antrojo pasaulinio karo patirties buvo bandoma
vėl sutramdyti karą ir kurti savotišką humanišką karo pavidalą, kurį geriausiai
atspindi „švaraus“ karo idėja. Žmogaus teisių plėtra bei tarptautinės teisės imperatyvas, leidžiantis vykdyti karą tik gynybiniais tikslais, gerokai apribojo tiek
karo skelbimo, tiek jo vykdymo galimybes. O moderniausios technologijos leido
patikėti, kad galima kurti karą „su žmogišku veidu“, užtikrinant minimalią
riziką civiliams bei kariams ir peržengiant mirties barjerą. Cokerio nuomone,
toks Vakarų bandymas demistifikuoti karą ir vėl padaryti jį patrauklų paradoksaliai tik dar labiau atima iš jo prasmę, nes karo prigimtį bandoma pakeisti
instrumentiškai – neatsižvelgiant į metafizinę karo sampratą47.
Karai Afganistane (2001) ir Irake (2003) išties parodė, kad naujas Vakarų
karybos būdas neatitinka Vakarų susikurtų kriterijų. Shaw nuomone, tai buvo
paties požiūrio į karą krizė. Ši krizė tapo grėsme visai karo institucijai, kuri
prarado savo istorinį imunitetą. „Naujųjų karų“ koncepcija puikiai atspindi
47
Coker, p. 141.
38
tendencijas kriminalizuoti šiuolaikinius karus, perkeliant juos į atviros moralinės kritikos lauką. Iš kitos pusės, ginčas dėl naujųjų karų parodo, kad Vakarų
visuomenės nebėra tikros dėl to, ką reikėtų vadinti „karu“. Galbūt karo pobūdis, o su juo ir įsigalėjusi karo konvencija, išties transformuojasi. Galbūt ši
transfomacija reikalauja ne tik naujo požiūrio į karą, bet ir „naujo pacifizmo“
– paremto aktyvesnėmis ir atsakingesnėmis pastangomis įtvirtinti taiką. Visgi
išeities taškas lieka tas pats – norint rasti tinkamą prieigą prie šiuolaikinių
konfliktų pobūdžio ir jų priežasčių, Vakarų visuomenėms pirmiausiai reikės
suvokti savo santykį su karu ir rasti tinkamą jo definiciją.
2010 m. lapkritis
39
Karolis Aleksa*
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas
JAV karinės transformacijos poveikis
Šiaurės Korėjos gynybos politikai
Šiame straipsnyje pateikiama JAV galimybių priversti Šiaurės Korėją atsisakyti branduolinio ginklo
kūrimo interpretacija, besiremianti JAV ir Šiaurės Korėjos konvencinio balanso analize. Kartu tai
yra bandymas parodyti, kokį poveikį JAV karinė transformacija turi potencialių JAV oponenčių
gynybos politikos sprendimams. Pirmoje (teorinėje) straipsnio dalyje pateikiamos teorinės interpretacijos prielaidos, taip pat JAV ir Šiaurės Korėjos konvencinio balanso vertinimo pagrindai.
Antroje straipsnio dalyje išryškinami ligšiolinių nesėkmingų JAV ir tarptautinės bendruomenės
bandymų priversti Šiaurės Korėją atsisakyti kurti branduolinį ginklą pagrindiniai momentai ir
paaiškinamos nesėkmingos politikos priežastys. Trečioje dalyje analizuojamas JAV ir Šiaurės
Korėjos konvencinis balansas, vertinant šių šalių konvencines pajėgas, ilgo nuotolio konvencinių
smūgių programas, priešraketinės gynybos programas – įvertinus šį balansą konstatuojama, kad
JAV siekis priversti Šiaurės Korėją atsisakyti kurti branduolinį ginklą pasmerktas nesėkmei.
Įvadas
JAV prezidentas Barackas Obama kalboje, pasakytoje 2009 m. balandžio
mėnesį Prahoje išreiškė, Amerikos įsipareigojimą siekti pasaulio be branduolinio ginklo: tai bus įmanoma padaryti, jei branduolinį ginklą turinčios valstybės pradės nusiginkluoti, o šalys be branduolinio ginklo nesieks jų įsigyti.1
Branduolinės politikos peržiūros dokumente2, paskelbtame 2010 m. balandžio
mėnesį, JAV pažymėjo, kad yra pasirengusi išplėsti negatyvią saugumo garantiją ir įsipareigoti nenaudoti ir negrasinti naudoti branduolinio ginklo prieš
nebranduolines valstybes, kurios yra Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties3
dalyvės ir vykdo branduolinio ginklo neplatinimo įsipareigojimus. Viena iš
nedaugelio valstybių, keliančių grėsmę šiai Baracko Obamos vizijai, yra Šiaurės
Korėja, kuri kuria branduolinį ginklą ir plėtoja raketines technologijas, kurios
leistų branduolinį ginklą panaudoti ir prieš JAV. Ši valstybė 2009 m. balandžio 5
Karolis Aleksa – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto doktorantas.
Adresas korespondencijai: Vokiečių g. 10, 01130 Vilnius, tel.: (8 5) 2514130, e-paštas: karolisaleksa@
hotmail.com
1
Remarks by President Barack Obama, Hradcany Square, Prague, Czech Republic, April 5, 2009, http://
www.whitehouse.gov/the_press_office/Remarks-By-President-Barack-Obama-In-Prague-As-Delivered/,
10 08 2010.
2
Ang. Nuclear Posture Review Report
3
Ang. Nuclear Non-Proliferation Treaty
∗
40
d. (Obamos kalbos Prahoje dieną) išbandė raketą, galimai panaudojamą kuriant
tarpžemyninę balistinę raketą, o 2009 m. gegužės 25 d. atliko antrąjį branduolinio ginklo bandymą. Atrodo, kad Baracko Obamos kalbos Šiaurės Korėjos atžvilgiu iki jį išrenkant JAV prezidentu paskutiniaisiais metais4, kuriose buvusio
JAV prezidento G. W. Busho administracija buvo raginama aktyviau kalbėtis
su Šiaurės Korėja dvišaliu formatu, turėjo sulaikyti Šiaurės Korėją nuo tokių
žingsnių. Analitikai skirtingai interpretuoja šiuos Šiaurės Korėjos veiksmus,
beje, kaip ir visą Šiaurės Korėjos užsienio politiką po šaltojo karo. Pastaruoju
metu ypač pagausėjo analitinių studijų, bandančių išsklaidyti didele dalimi
pasaulio žiniasklaidos suformuotą Šiaurės Korėjos kaip neracionalaus, neprognozuojamo ir pamišusio tarptautinių santykių veikėjo įvaizdį5, kurį eskaluoti
ypač padėjo ir buvusio JAV prezidento G. W. Busho politika ir retorika. Dalis
analitikų tvirtina, kad Šiaurės Korėjos užsienio politiką lemia jos strateginė
kultūra, suformuota Šiaurės Korėjos įkūrėjo Kim Ir Seno (Kim Il Sung), kuri
pati savaime nėra neracionali6, kiti teigia, kad Šiaurės Korėjos politika yra
veikiama jos esminių gynybinių interesų, kurie yra racionaliai suprantami7.
Kiti tyrinėtojai, vertindami Šiaurės Korėjos derybinį elgesį, taip pat teigia, kad
Šiaurės Korėja nėra nei iracionali, nei neatgrasinama veikėja (Šiaurės Korėjos
atgrasinimo strategija sėkmingai veikia jau daugiau kaip penkiasdešimt metų)8
ir kad Šiaurės Korėja laikosi apskaičiuotos agresyvios diplomatinės strategijos,
paremtos naudos siekimu sukeliant krizes9, be to, specialiai stengiasi sudaryti
neprognozuojamos valstybės, galinčios itin rizikuoti, jei JAV ar Pietų Korėja
imtųsi sankcijų ar nedarytų nuolaidų, įvaizdį.10
Didžioji dalis analitikų, vertindami JAV ir tarptautinės bendrijos galimybes ir priemones priversti Šiaurės Korėją atsisakyti branduolinio ginklo
programos, mano, kad tai įmanoma, o tokias galimybes vis dar teikia derybų
kelias. M. O‘Hanlon ir M. Mochizuki teigia, kad Šiaurės Korėjai turi būti kelia-
The Candidates on North Korea Policy, October 23, 2008, http://www.cfr.org/publication/14757/candidates_on_north_korea_policy.html, 11 08 2010.
5
Žr. įdomią ir informatyvią Hugh Gustersono analizę, parodančią JAV spausdintinės žiniasklaidos
pateiktus dažnai iškraipytus ir netikslius Šiaurės Korėjos lyderių ir Šiaurės Korėjos politikos vertinimus.
Gusterson H., “Paranoid, Potbellied Stalinist Gets Nuclear Weapons: How the U.S. Print Media Cover
North Korea”, Nonproliferation Review, Vol. 15, No. 1, March 2008, p. 30–35.
6
Bermudez J. S. Jr., “North Korea and the Political Uses of Strategic Culture” in Johnson J.L, Kartchner
K.M., Larsen J.A., ed., Strategic Culture and Weapons of Mass Destruction: Culturally Based Insights
With Comparative National Security Policymaking. New York: Palgrave Macmillan, 2009, p. 189–200.
7
O‘Neil A., Nuclear Proliferation in Northeast Asia: The Quest for Security. New York: Palgrave Macmillan, 2007, p. 57–58, 74.
8
Cha V. D., Kang D. C., Nuclear North Korea: A Debate on Engagement Strategies, New York, West
Sussex: Columbia University Press, 2003; O‘Neil A., Nuclear Proliferation in Northeast Asia: The Quest
for Security. New York: Palgrave Macmillan, 2007, p. 75.
9
Huntley Wade L., “Bucks for the Bang: North Korea’s Nuclear Program and Northeast Asian Military
Spending”, Asian Perspective, Vol. 33, No. 4, 2009, p. 147–182.
10
Kim Yongho, Yi Yurim, “Security Dilemmas and Signaling during the North Korean Nuclear Standoff”,
Asian Perspective, Vol. 29, No.3, 2005, p. 73–97.
4
41
mi reikalavimai, tačiau turi būti pateiktos ir konkrečios paskatos reformuotis11.
Panašios pozicijos laikosi ir dauguma kitų analitikų, kurie itin daug dėmesio
skiria tarptautinės bendrijos (ypač šešiašalių derybų formato su Šiaurės Korėja
dalyvių) bendros nuomonės formavimui. Pavyzdžiui, Chung-in Moonas ir Jong
Yun Bae mano, kad reikia tęsti šešiašales derybas, o šiose derybose JAV laikytis
bent šiek tiek lankstesnės pozicijos12. Wade L. Huntley irgi tvirtina, kad neužtenka
dirbti tik su Šiaurės Korėja, ypač svarbu formuoti konsensusą tarp JAV, Japonijos,
Rusijos, Kinijos ir Pietų Korėjos13, o G. Changas akcentuoja, kad kelias į bendros
nuomonės formavimą eina per Pietų Korėją, kuri laikosi Šiaurės Korėjos įtraukimo politikos, taip atverdama kelią Šiaurės Korėjai ir toliau siekti branduolinio
ginklo programos, o Kinijai – išnaudoti šią situaciją savo naudai.14
Galima pripažinti tokių samprotavimų vertę, turint omenyje, kad tarptautinės bendrijos spaudimas Libijai galų gale privertė šią valstybę atsisakyti
plėtoti branduolinio ginklo programą15, o tokiam spaudimui nepasidavęs
Sadamo Huseino režimas Irake buvo nuverstas. Atsivėrusios naujos galimybės Libijos ekonominei plėtrai ir Sadamo Huseino režimo nuvertimas turėtų
būti pakankamai įtikinantys argumentai Šiaurės Korėjos lyderiams atsisakyti
branduolinio ginklo kūrimo programos. Visgi iki šiol Šiaurės Korėja jos neatsisakė.
Atsižvelgiant į tai, šiame straipsnyje siekiama pateikti kitą JAV galimybių priversti Šiaurės Korėją atsisakyti branduolinio ginklo kūrimo programos interpretaciją. Ši
interpretacija yra pesimistinė ir aiškina, kad didėjantis JAV konvencinis karinis
pranašumas prieš kitų valstybių konvencines pajėgas po šaltojo karo, taip pat ir
prieš Šiaurės Korėjos, yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių ir lemsiančių
Šiaurės Korėjos politiką toliau plėtoti branduolinių ginklų arsenalą.
Mintis, kad didėjantis JAV konvencinis pranašumas po šaltojo karo skatina masinio naikinimo ginklų proliferaciją nėra originali16, tačiau straipsnyje
siekiama atkreipti dėmesį, kad šis reiškinys – vienas svarbiausių veiksnių,
darančių ir darysiančių įtaką Šiaurės Korėjos sprendimams dėl tolesnio branO’Hanlon M., Mochizuki, M. M., Crisis on the Korean Peninsula : How to Deal with a Nuclear North
Korea. Blacklick, OH, USA: McGraw-Hill Professional Publishing, 2003, p. 4–6.
12
Nepaisant to, kad šios mintys išsakytos prieš septynerius metus, jos nėra „pasenusios“, turint omenyje,
dabartinį šešiašalių derybų su Šiaurės Korėja statusą. Žr. Moon Chung-in, Bae Jong-Yun, „The Bush
Doctrine and the North Korean Nuclear Crisis“, Asian Perspective, Vol. 27, No.4, 2003, p.9–45.
13
Kertiniu momentu laikomas konsensuso tarp JAV ir Kinijos formavimas. Žr.Huntley Wade L., “Bucks
for the Bang: North Korea’s Nuclear Program and Northeast Asian Military Spending”, Asian Perspective, Vol. 33, No. 4, 2009, p. 147–182.
14
Tačiau 2008 m. Pietų Korėjos prezidentu išrinkus Lee Myung baką, kuris laikosi kur kas skeptiškesnės
pozicijos dėl Šiaurės Korėjos intencijų nei prieš jį dirbę prezidentai Kim De Džungas (Kim Dae-Jung) ir
Ro Mu Hjunas (Roh Moo-Hyun), atsirado palankesnės sąlygos formuotis bendrai nuomonei. Žr. Chang
G., Nuclear Showdown: North Korea Takes on the World. Westminster, MD, USA: Random House,
Incorporated, 2006, p. 200–220.
15
Žr. pvz., Squassoni S., Disarming Libya: Weapons of Mass Detruction. CRS Report for Congress,
September 22, 2006, http://fpc.state.gov/documents/organization/78338.pdf, 20 11 2010.
16
Žr. Gerson M.S, „Conventional Deterrence in the Second Nuclear Age“, Parameters, Autumn 2009,
http://www.carlisle.army.mil/USAWC/parameters/Articles/09autumn/gerson.pdf, 20 11 2010; Morgan
P.M., Deterrence Now. Cambridge: Cambrige University Press, 2003, 203–237.
11
42
duolinių ginklų kūrimo ir jo poveikio neutralizuoti negali netgi galimos JAV
saugumo garantijos Šiaurės Korėjai.
Pirmoje straipsnio dalyje pateikiamos teorinės interpretacijos prielaidos
ir pačią interpretaciją grindžiantis analizės pagrindas. Antroje dalyje apžvelgiama JAV ir tarptautinės bendruomenės bandymų priversti Šiaurės Korėją
atsisakyti branduolinio ginklo kūrimo istorija, nustatant esmines problemas,
neleidusias JAV ir tarptautinei bendruomenei pasiekti Šiaurės Korėjos branduolinio nusiginklavimo. Trečiojoje dalyje, išanalizavus JAV ir Šiaurės Korėjos
konvencinio balanso ypatumus, pateikiamos išvados, kuriose vertinamos JAV
galimybės priversti Šiaurės Korėją atsisakyti branduolinio ginklo.
Įvado pabaigoje atkreiptinas dėmesys ir į Šiaurės Korėjos „problemos“
aktualumą Lietuvai, ypač Lietuvos užsienio ir gynybos politikos formuotojams.
Manytina, kad pastarieji turėtų atkreipti daugiau dėmesio į JAV ir Šiaurės Korėjos konfrontaciją dėl galimo karinio konflikto tarp šių valstybių. Išsipildžius
blogiausiam įmanomam scenarijui ir prasidėjus karui tarp JAV, Pietų Korėjos
ir Šiaurės Korėjos, NATO bus priversta svarstyti klausimą dėl paramos JAV ir
Pietų Korėjai (artimai JAV sąjungininkei ir NATO partnerei) teikimo tiek konflikto, tiek pokonfliktinėje stadijoje. Net ir neišsipildžius blogiausiam scenarijui,
neatmestina, kad ateis diena, kai Šiaurės Korėjos režimas žlugs ir bus reikalinga
ypač skubi humanitarinė pagalba Šiaurės Korėjos gyventojams. Vienu ar kitu
atveju Lietuva bus priversta reaguoti į situaciją Šiaurės Korėjoje.
1. Teorinės aiškinimo prielaidos ir kriterijai
Praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje pasipylė gausybė JAV
kariškių ir akademinių tyrinėtojų studijų, kuriose buvo teigiama, kad JAV
žengia revoliucijos karybos srityje keliu ir kad ši revoliucija suteiks JAV neišmatuojamą karinį pranašumą prieš bet kokį įmanomą priešininką. Pirmame
šio amžiaus dešimtmetyje, atsižvelgiant į JAV karybos pažangą, atsirado vis
daugiau tvirtinančių, kad revoliucija karybos srityje taip ir neįvyko, nors kai
kuriuos jos požymius ir galima atpažinti. Didėjantį atsargumą atvirai deklaruoti
prasidėjusią revoliucijos karybos srityje erą atspindi ir terminų, apibūdinančių
pokyčius karybos srityje, kaita tiek oficialiame JAV valdžios atstovų, kariškių,
tiek akademinių tyrinėtojų žodyne: šio amžiaus pirmame dešimtmetyje konceptą „revoliucija karybos srityje“ pakeitė konceptai „karinė transformacija“,
„modernizacija plius“.17 Nepaisant to, kad tikėjimas revoliucija karybos srityje
Raska M., The RMA Theory, Process, and Debate: “Five Waves”, Lee Kuan Yew School of Public
Policy: Working Paper Series (SPP10-06), September 2010, http://www.spp.nus.edu.sg/docs/wp/2010/
wp1006.pdf, 15 09 2010. Žr. ir Sloan E., Military Transformation and Modern Warfare: A Reference
Handbook. Westport, Connecticut, London: Praeger Security International, 2008; Gates, R.M., “A Balanced Strategy: Reprogramming the Pentagon for a New Age”. Foreign Affairs, January/February 2009,
Vol.88, No.1, p. 28–40.
17
43
po šaltojo karo vis labiau blėsta18, tačiau pripažįstama, kad JAV karinė pažanga
turi tokios revoliucijos požymių. Šis pripažinimas atsispindi gausoje analitinių
studijų, kuriose nagrinėjami skirtingi valstybių atsako į JAV karinę pažangą
būdai ir priemonės: iki šiol daugiausia dėmesio sulaukė JAV sąjungininkų (Didžiosios Britanijos, Australijos, Prancūzijos, Vokietijos, Izraelio) reakcijos į JAV
karinę pažangą analizė19. Šiose studijose bandoma atskleisti tiek sąjungininkų
požiūrį (suvokimą) į patį revoliucijos karybos srityje reiškinį, tiek konkrečiai
nustatyti, kurios sąjungininkų karinių pajėgų modernizacijos programos atspindi atsaką į revoliuciją karybos srityje. Potencialių JAV oponentų reakciją
nagrinėję tyrimai šiek tiek daugiau dėmesio skyrė Kinijos atsakui į JAV karinę
pažangą20 – kitų potencialių oponentų (Rusijos, Irako, Šiaurės Korėjos ir kt.)
reakcijos tyrimų nėra tiek daug.21
Apžvelgtoje akademinėje literatūroje iki šiol nebuvo pasiūlytas modelis,
kaip tirti JAV karinės transformacijos poveikį potencialioms JAV oponentėms
(Iranui, Šiaurės Korėjai), kurios nepajėgios net bandyti lygiavertiškai varžytis
Aleksa K., „Karinio pokyčio poveikio tarptautinei sistemai interpretacijos“, Lietuvos metinė strateginė
apžvalga 2009–2010, p. 28.
19
Sloan E., Military Transformation and Modern Warfare: A Reference Handbook. Westport, Connecticut,
London: Praeger Security International, 2008; Sloan E., Canada and the Revolution in Military Affairs:
Current Response and Future Opportunities, http://www.journal.forces.gc.ca/vo1/no3/doc/7-14-eng.pdf,
05 08 2010; Raska M., The Revolution in Military Affairs and Security of Small States: Israel’s RMA
Trajectory and Force Modernization Programs (1995–2008), Lee Kuan Yew School of Public Policy,
Working Paper Series, http://www.spp.nus.edu.sg/wp/2009/wp0904.pdf, 05 08 2010; žr. Laird R.F., Mey
H.H., The Revolution in Military Affairs: Allied Perspectives, Institute for National Strategic Studies,
National Defense University, Washington, 1999, http://www.isn.ethz.ch/isn/Digital-Library/Publications/
Detail/?ots591=0c54e3b3-1e9c-be1e-2c24-a6a8c7060233&lng=en&id=23633, 05 09 2010; Collmer
S., Information as a Key Resource: The Influence of RMA and Network-Centric Operations on the
Transformation of the German Armed Forces, George C.Marshall European Center for Security Studies,
Occasional Paper Series, No. 8, February 2007, http://www.marshallcenter.org/mcpublicweb/MCDocs/files/College/F_Publications/occPapers/occ-paper_8-en.pdf, 05 09 2010; Donnelly C., How do Allies Deal
With U.S. Military Transformation, http://www.nids.go.jp/english/event/symposium/pdf/2005/e2005_06.
pdf, 05 09 2010; Bernard S., The Revolution in Military Affairs: Approach with Caution. The Army
Doctrine and Training Bulletin, Vol 3, No.4/Vol. 4, No. 1, Winter 2000/Spring 2001, http://www.army.
forces.gc.ca/caj/documents/vol_03/iss_4/CAJ_vol3.4_13_e.pdf, 05 09 2010; Richter A., The Revolution
in Military Affairs and its Impact on Canada: The Challenge and the Consequences. Institute of International Relations, The University of British Columbia. Working paper No. 28, March 1999, http://www.
isn.ethz.ch/isn/Digital-Library/Publications/Detail/?ord655=grp1&ots591=0c54e3b3-1e9c-be1e-2c24a6a8c7060233&lng=en&id=46514, 05 09 2010.
20
Gill B., Henley L., China and the Revolution in Military Affairs. Strategic Studies Institute, 1996, www.
strategicstudiesinstitute.army.mil, 09 09 2008; Yoshihara T., Chinese Information Warfare – A Phantom
Menace or Emerging Threat. Strategic Studies Institute, 2001, http://www.au.af.mil/au/awc/awcgate/
ssi/chininfo.pdf, 05 09 2010 ; Mulvenon J.C., Tanner M.S., Chase M.S., Frelinger D., Gompert D.C.,
Libicki M.C., Pollpeter K.L., Chinese Responses to U.S. Military Transformation and Implications for the
Department of Defense. RAND, 2006, http://www.rand.org/pubs/monographs/2006/RAND_MG340.pdf,
2009-07-20; Jun W., Xiangli S., Side H., The Impact of Revolution in Military Affairs on China‘s Defense
Policy, http://www.lincei.it/rapporti/amaldi/papers/XV-WuRMAImpact.pdf, 25 08 2008.
21
Boot, M., War Made New: Weapons, Warriors, and the Making of the Modern World. New York: Gotham Books, 2006; Hoyt T.D., “Revolution and Counter-Revolution: The Role of the Periphery in Technological and Conceptual Innovation”, 179–201 in Ed. By Goldman E.O., Eliason L.C., The Diffusion of
Military Technology and Ideas, California: Stanford University Press, 2003.
18
44
su JAV karinės pažangos srityje (kaip, pavyzdžiui, Rusija ar Kinija). Šiame
straipsnyje, atsižvelgiant į tikslą atskleisti JAV karinės transformacijos poveikį
Šiaurės Korėjos gynybos politikai, pasitelkiama teorinė JAV ir Šiaurės Korėjos
konvencinio balanso analizė. Siekiant atskleisti šio balanso kaitą, analizuoti
pasirenkami šie aiškinamieji kriterijai: JAV ir Šiaurės Korėjos konvencinių
pajėgų modernizacijos lygis22, JAV priešraketinės gynybos ir Šiaurės Korėjos
balistinių raketų programų kūrimo tendencijos, JAV ilgo nuotolio konvencinių
smūgių programa ir Šiaurės Korėjos galimybės apsiginti nuo šios programos.
JAV konvencinių pajėgų modernizacijos lygio, JAV priešraketinės gynybos ir
ilgo nuotolio konvencinių smūgių programos kriterijai yra pasirinkti, nes bene
ryškiausiai atspindi JAV karinę transformaciją po šaltojo karo. JAV priešraketinės gynybos ir ilgo nuotolio konvencinių smūgių programos yra ypatingos
tuo, kad stiprina konvencines JAV priemones gintis nuo branduolinės atakos
ir pajėgumus rengti konvencinius išpuolius ilgo nuotolio raketomis prieš kitų
šalių branduolinius ginklus ir jų paleidimo mechanizmus. Šių kriterijų analizė
yra pajėgi atskleisti besiklostančio JAV ir Šiaurės Korėjos konvencinio balanso
ypatybes ir išryškinti Šiaurės Korėjos saugumo dilemas. Šių kriterijų pasirinkimo pobūdžiu JAV ir Šiaurės Korėjos konvencinio balanso kaitos analizė
smarkiai skiriasi nuo galimos standartinės (klasikinės) konvencinio balanso
analizės, kuri siektų palyginti visų JAV ir Šiaurės Korėjos konvencinių pajėgų
dydį, konvencinės ginkluotės kiekius arba bent palyginti JAV konvencinių
pajėgų ir ginkluotės Pietų Korėjoje dydį su Šiaurės Korėjos konvencinėmis
pajėgomis. Tačiau šiuo atveju standartinė konvencinio balanso analizė nepajėgi atskleisti kokybinių šio balanso kaitos aspektų, išryškinančių jų įtaką
Šiaurės Korėjos politikai toliau siekti branduolinio ginklo kūrimo programos.
Standartinė visų JAV ir Šiaurės Korėjos konvencinių pajėgų lyginamoji analizė
laikotarpiu nuo 1990 m. iki 2010 m. rodo, kad JAV turi daugiau veikiančios
konvencinės kariuomenės, kur kas daugiau tankų, pėstininkų kovos mašinų,
povandeninių laivų, didžiųjų kovinių laivų, kurių skaičius po šaltojo karo
sumažėjo, tačiau ir 2010 m. išlieka daug didesnis nei Šiaurės Korėjos.23 JAV
konvencinių pajėgų Pietų Korėjoje ir Šiaurės Korėjos konvencinių pajėgų
ginkluotės dydžio analizė rodo, kad Šiaurės Korėja turi kiekybinį pranašumą
(prie JAV pajėgų Pietų Korėjoje pridėjus ir pačios Pietų Korėjos konvencines
pajėgas konvencinės ginkluotės skaičius tampa apylygis, tačiau sausumos pajė-
Modernizacijos lygio kriterijus šiame straipsnyje „matuoja“ konvencinių pajėgų gebėjimą kariauti
„modernius“ karus (pvz., JAV (tarptautinės koalicijos) karas prieš Iraką 2003 m.).
23
Pvz., 2009 m. veikiančią JAV kariuomenę sudarė 1 153 587 mln. personalo, tankų skaičius siekė 7620,
šarvuočių 28 574, kovoti tinkamų naikintuvų apie 1200, o Šiaurės Korėjos veikiančiojoje kariuomenėje
yra 1 106 000 personalo, 4010 tankų, apie 2500 šarvuočių ir apie 620 kovai tinkamų naikintuvų. 1990
m. šis balansas buvo dar palankesnis JAV. Žr. The Military Balance 2009. The International Institute for
Strategic Studies. London: Routledge, Taylor&Francis Group, 2009, 31–44, 394–396.
22
45
gų konvencinės ginkluotės dydžiu Šiaurės Korėja turi šiokį tokį pranašumą)24.
Galima pripažinti, kad standartinė konvencinio balanso analizė būtų verta
dėmesio, jei būtų siekiama palyginti Šiaurės ir Pietų Korėjos konvencines
pajėgas ir išryškinti didėjantį kokybinį Pietų Korėjos pranašumą konvencinės
ginkluotės srityje, kuris yra tiesiogiai veikiamas JAV karinės technikos eksporto
į Pietų Korėją. Tačiau šiame straipsnyje siekiama atkreipti būtent į JAV karinės
transformacijos tiesioginį poveikį Šiaurės Korėjos gynybos politikai. Juk kaip
rodo Korėjos karo 1950–1953 m., Irako karinių operacijų pavyzdžiai po šaltojo
karo, kiekybinė priešininko pajėgų persvara netrukdo JAV pajėgoms pasiekti
karinius laimėjimus. Be to, JAV operaciniuose planuose kariniam konfliktui
su Šiaurės Korėja numato skirti nuo 480000 iki 690000 karių25, kurie veikdami
kartu su Pietų Korėjos pajėgomis prilygtų dydžiu Šiaurės Korėjos pajėgoms
(neskaičiuojant nei Šiaurės Korėjos, nei Pietų Korėjos rezervų dydžio), o kokybe – neabejotinai lenktų.26 Tad būtent dėl standartinės konvencinio balanso
analizės ribotumo Šiaurės Korėjos atveju yra pasirenkama kokybinius pokyčius pagal pasirinktus kriterijus atskleidžianti konvencinio balanso tarp JAV
ir Šiaurės Korėjos analizė, kuri ir paaiškina Šiaurės Korėjos gynybos politiką
toliau vykdyti branduolinio ginklo kūrimo programą.
2. Nesėkmės istorija:
JAV bandymai priversti Šiaurės Korėją atsisakyti
branduolinio ginklo kūrimo programos
Šiaurės Korėjai paskelbus apie pasitraukimą iš Branduolinio ginklo
neplatinimo sutarties 1993 m. kovo mėnesį, JAV ėmėsi lyderio vaidmens siekdama suvaldyti krizę, kuri galėjo neigiamai paveikti ne tik branduolinio ginklo
neplatinimo režimo efektyvumą, tačiau ir Rytų Azijos regiono stabilumą. 1994
m. spalio 21 d. JAV ir Šiaurės Korėja Ženevoje susitarė, kad Šiaurės Korėja per
vieną mėnesį po susitarimo sudarymo sustabdys savo branduolinius reaktorius, už tai gaudama JAV įsipareigojimą kasmet tiekti Šiaurės Korėjai pusę
milijono tonų sunkiosios naftos ir pastatyti lengvojo vandens reaktorius iki
2003 m., galinčius generuoti 2000 megavatų energijos per metus. JAV taip pat
pažadėjo suteikti formalias garantijas Šiaurės Korėjai, kad negrasins panaudoti
ir nenaudos branduolinio ginklo prieš Šiaurės Korėją (jei 1994 m. sutartis bus
2009 m. Pietų Korėjoje JAV buvo dislokavusi apie 25 000 karių, o Pietų Korėjos veikiančios kariuomenės dydis yra 687 000, tad bendras JAV pajėgų Pietų Korėjoje ir Pietų Korėjos pajėgų dydis yra apie
300 000 karių mažesnis nei Šiaurės Korėjos pajėgos; be to, Pietų Korėja turi apie 2330 tankų, 491 kovoti
tinkamą naikintuvą, apie 2330 šarvuočių, t. y. mažiau nei Šiaurės Korėja. Žr. The Military Balance 2009.
The International Institute for Strategic Studies. London: Routledge, Taylor&Francis Group, 2009,
396–398.
25
OPLAN 5027 Major Theater – West, http://www.globalsecurity.org/military/ops/oplan-5027.htm, 20 11
2010.
26
Tiesa, Šiaurės Korėja tokio vertinimo gal ir nepripažintų.
24
46
įgyvendinta), o Šiaurės Korėja įsipareigojo likti Branduolinio ginklo neplatinimo
sutarties šalimi.27 Šiaurės Korėja sustabdė Yongbyon atominės elektrinės reaktorių ir plutonį perdirbančių įrenginių veiklą, tačiau panaudotas branduolinis
kuras taip ir nebuvo išvežtas iš Šiaurės Korėjos.
Formaliai 1994 m. JAV ir Šiaurės Korėjos susitarimas žlugo 2002 m. spalio
mėnesį, kai JAV paskelbė, jog Šiaurės Korėja dvišaliuose pokalbiuose su amerikiečiais prisipažino, kad vykdo urano prisodrinimo programą, panaudojamą
kuriant branduolinį ginklą. Nors Šiaurės Korėja viešai paneigė šiuos amerikiečių
kaltinimus, tačiau JAV 2002 m. lapkričio mėnesį sustabdė sunkiosios naftos tiekimą pagal 1994 m. susitarimą – Šiaurės Korėja, reaguodama į šiuos veiksmus,
atnaujino Yongbyon atominės elektrinės veiklą, išvarė Tarptautinės atominės
energijos agentūros inspektorius iš šalies ir paskelbė pasitraukianti iš Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties. Visgi dar iki formalaus 1994 m. susitarimo
žlugimo buvo galima įžvelgti, kad susitarimo įgyvendinimas nevyksta pagal
susitarimą: JAV pasiekdavo žvalgybos informacija, kad Šiaurės Korėja slapta
vykdo urano prisodrinimo programą, be to, JAV, turėdama tokius įtarimus,
nebuvo linkusi visada laiku tiekti sunkosios naftos krovas ir tinkamai finansuoti
lengvojo vandens branduolinių reaktorių konstravimą.28 Tad 1998 m. JAV inicijavo Šiaurės Korėjos politikos peržiūrą, kurios esmine priežastimi įvardijo procesus
Šiaurės Korėjos veikloje, susijusioje su branduoliniais ginklais ir ilgo nuotolio
raketomis.29 JAV politikos Šiaurės Korėjos atžvilgiu raporte tiesiogiai išreikštas
susirūpinimas galima besitęsiančia Šiaurės Korėjos veikla kuriant branduolinį
ginklą, tačiau neturint tiesioginių įrodymų rekomenduota siekti galutinių ir
patikrinamų garantijų iš Šiaurės Korėjos, kad ši nevykdo branduolinio ginklo
kūrimo programos, taip pat siekti, kad Šiaurės Korėja nepažeidinėtų Raketų
technologijų kontrolės režimo.30 Strategijai nepasiekus šio tikslo, rekomenduota
imtis priemonių grėsmei suvaldyti, tačiau iš pačio raporto galima suprasti, kad
Šiaurės Korėjos puolimo parinktis bent tuo metu buvo atmesta.
2002 m. pabaigoje prasidėjusi krizė laikinai buvo išspręsta 2005 m. rugsėjo
19 d. susitarimu tarp Šiaurės Korėjos, JAV, Kinijos, Rusijos, Pietų Korėjos ir
Tačiau Tarptautinės atominės energetikos agentūros inspektorių vizitai į Šiaurės Korėją buvo atidėti iki
to laiko, kai bus pasiekta pažanga įrengiant lengvojo vandens reaktorius. Žr. Agreed Framework Between
the United States of America and the Democratic People’s Republic of Korea, October 21, 1994, http://
www.armscontrol.org/documents/af, 05 08 2010. Taip pat žr. Hassig R.C., Oh K., North Korea: A Rogue
State Outside the NPT Fold, http://www.america.gov/st/peacesec-english/2005/March/20080815121936
XJyrreP9.679812e-02.html, 01 08 2010.
28
Drifte R., The Perry Report and US-North Korea Relations, ASIEN 79 (April 2001), http://www.
asienkunde.de/content/zeitschrift_asien/archiv/pdf/Drifte79.pdf, 07 08 2010.
29
Review of United States Policy Toward North Korea: Findings and Recommendations, Unclassified
Report by Dr. William J. Perry, U.S. North Korea Policy Coordinator and Special Advisor to the President
and the Secretary of State, Washington, DC, October 12, 1999, http://www.state.gov/www/regions/
eap/991012_northkorea_rpt.html, 05 08 2010.
30
Dar 1998 m. spalio mėnesį Raketinių technologijų kontrolės režimo sutarties dalyvės paragino Šiaurės
Korėją suvaržyti savo veiklą, susijusią su ilgo nuotolio raketinių technologijų kūrimu ir platinimu, taip
pat sutarė neteikti paramos Šiaurės Korėjos raketinių technologijų programoms. Žr. Chairman’s Statement
on North Korean Missile Proliferation Activities, 1998, Missile Technology Control Regime, http://www.
mtcr.info/english/public/1998.html, 05 08 2010.
27
47
Japonijos. Šiame susitarime Šiaurės Korėja įsipareigojo atsisakyti branduolinių
ginklų, nutraukti branduolinio ginklo kūrimo programas, grįžti prie Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties ir įsileisti Tarptautinės atominės energijos
agentūros inspektorius. JAV deklaravo, kad nėra dislokavusi branduolinių
ginklų Korėjos pusiasalyje ir neturi intencijų užpulti Šiaurės Korėją tiek su
konvenciniais, tiek su branduoliniais ginklais.31 Visgi šis susitarimas labai greitai
žlugo, o Šiaurės Korėja 2006 m. liepą įvykdė bandomuosius raketų skrydžius,
tų pačių metų spalio mėnesį susprogdino branduolinį užtaisą. Šią krizę laikinai
išsprendė 2007 m. vasario mėnesio susitarimas tarp tų pačių šešių šalių, kuriuo
Šiaurės Korėja įsipareigojo uždaryti Yongbyon branduolinius reaktorius, sunaikinti turimus branduolinius ginklus ir pateikti turimų branduolinių medžiagų
ir jas gaminančių įrengimų sąrašą. Nors 2008 m. vasarą JAV oficialūs atstovai
fiksavo akivaizdžią pažangą įgyvendinant 2007 m. susitarimą (2007 m. liepos
mėnesį Yongbyon reaktoriai sustabdyti, 2007 m. spalio mėnesį Šiaurės Korėja
sutiko sustabdyti kitų Yongbyon esančių įrengimų veiklą)32, tačiau jau 2008 m.
pabaigoje buvo fiksuota pažangos stoka šešių šalių derybose.33 2009 m. pavasarį
Šiaurės Korėja, išbandžiusi ilgo nuotolio raketą ir sulaukusi tarptautinės bendrijos pasmerkimo, pasitraukė iš šešių šalių derybų, gegužės 25 d. išbandė antrąjį
branduolinį užtaisą, savo veiksmą pagrįsdama siekiu užsitikrinti branduolinę
atgrasą savigynai.34 JAV ir Šiaurės Korėjos santykiai tapo įtempti po 2010 m.
kovo 26 d., kai buvo nuskandinta Pietų Korėjos korvetė Cheonan, įtariant, kad
tai galėjo įvykdyti Šiaurės Korėjos povandeninis laivas. JAV ir Pietų Korėjos
karines pratybas, vykusias 2010 m. rugpjūčio mėnesį, Šiaurės Korėja įvertino
kaip demonstruojantį „nesikeičiantį JAV laukinį norą dominuoti pasaulyje ir
[Korėjos] pusiasalyje.“35
Taigi nepaisant JAV ir tarptautinės bendrijos pastangų priversti Šiaurės
Korėją atsisakyti branduolinio ginklo kūrimo programos, ši valstybė sugebėjo atlikti du branduolinio užtaiso bandymus: pirmojo bandymo metu buvo
detonuota apie 0,5–0,8 kilotonos plutonio, o antruoju bandymu susprogdinta
2–4 kilotonos (tai yra nedidelio masto bandymai, turint omenyje, kad JAV ir
SSRS savo pirmųjų branduolinių bandymų metu susprogdino per 20 kilotonų
Katzman K., U.S.-North Korean Relations: An Analytical Compendium of U.S. Policies,
Laws&Regulations, the Atlantic Council of the United States, Occasional Paper, March 2007, http://www.
acus.org/docs/070413_US-North_Korean_Relations_Analytic_Compendium.pdf, 05 08 2010.
32
Deputy Administrator William Tobey, Testimony on “The North Korean Six-Party Talks and Implementation Activities” before the Senate Armed Services Committee, http://nnsa.energy.gov/mediaroom/congressionaltestimony/07.31.08, 05 08 2010. Šiame pasisakyme W.Tobey paminėjo, kad Šiaurės Korėjai prireiktų
metų, galbūt netgi ir daugiau bandant atkurti plutonio išgavimo pajėgumus Yongbyon komplekse.
33
Žr. Kim I., The Six-Party Talks and President Obama’s North Korea Policy, Monterey Institute for
International Studies, James Martin Center for Nonproliferation Studies, February 2009, http://www.nti.
org/e_research/e3_six_party_obama_north_korea.html, 05 08 2010.
34
KCNA Report on One More Successful Underground Nuclear Test, May 25, 2009, http://www.kcna.
co.jp/index-e.htm, 05 08 2010.
35
U.S. Warmongers Accused of Stepping up Military Moves against the DPRK, May 26, 2010, http://
www.kcna.co.jp/index-e.htm, 09 08 2010.
31
48
plutonio).36 Wade L. Huntley teigimu, Šiaurės Korėja nuo 1989 m. iki 2009 m.
perdirbo apie 41–67 kilogramus plutonio, kurį būtų galima panaudoti kuriant
nuo 2 iki 16 kovinių balistinių raketų galvučių. Tačiau kadangi nesutariama,
ar antrasis Šiaurės Korėjos branduolinis bandymas atspindi technologinę
branduolinių užtaisų gamybos pažangą, tad sunku tiksliai įvertinti ir Šiaurės
Korėjos pažangą konstruojant branduolines kovines galvutes, kurios galėtų būti
montuojamos balistinėse raketose. Nors kai kurios JAV žvalgybos agentūros
dar 1994 metais įspėjo JAV vadovybę, kad Šiaurės Korėja gali iki 2000 metų
(netgi iki 1995 m.) sumontuoti branduolines kovines galvutes Nodong vidutinio
nuotolio balistinėse raketose, tačiau vėlesniuose oficialiuose ar akademiniuose
šaltiniuose tai nebuvo patvirtinta. Kita vertus, tvirtinama, kad Šiaurės Korėja
neabejotinai daro pažangą kurdama branduolines kovines balistinių raketų
galvutes.
Įvertinus JAV ir Šiaurės Korėjos santykius po šaltojo karo, kurių dinamiką lėmė branduolinio ginklo kūrimo programos problema, galima daryti kelias
preliminarias išvadas: pirma, bet kokią pažangą „pažabojant“ Šiaurės Korėjos
branduolinio ginklo kūrimo ambicijas stabdo skirtingi JAV ir Šiaurės Korėjos
siekiai. JAV laikosi nuostatos, kad, visų pirma, Šiaurės Korėja turi atsisakyti
branduolinio ginklo kūrimo programų, o tik vėliau galimos derybos dėl taikos
sutarties (taip ir nesudarytos po 1950–1953 m. Korėjos karo), JAV saugumo
garantijų ir ekonominės pagalbos. O Šiaurės Korėja deklaruoja, kad pirmiau
taikos sutartis ir saugumo garantijos, o tik po to Šiaurės Korėjos branduolinis
nusiginklavimas. Antra, atrodo, kad Šiaurės Korėja nenusiteikusi iš principo
atsisakyti branduolinio ginklo kūrimo programos: turimi tarptautinės bendrijos
įrodymai sako, kad Šiaurės Korėja vienu metu vykdo (arba stengiasi vykdyti)
kelias lygiagrečias programas, kurios leidžia sukurti branduolinius užtaisus
trumpo, vidutinio ir ilgo nuotolio balistinėms raketoms. Susitarimai, kuriais
Šiaurės Korėja įsipareigoja, demonstruoja Šiaurės Korėjos gebėjimą išnaudoti
diplomatines galimybes siekiant savo tikslo – sukurti patikimą branduolinio
atgrasinimo skydą.
Huntley Wade L., “Bucks for the Bang: North Korea’s Nuclear Program and Northeast Asian Military
Spending”, Asian Perspective, Vol. 33, No. 4, 2009, p. 155.
36
49
3. Didėjantis JAV karinis pranašumas:
poveikio Šiaurės Korėjos gynybos politikai
interpretacija
3.1. JAV karinio pranašumo elementai
3.1.1. Strateginės nuostatos
JAV strateginės nuostatos, apibrėžiančios grėsmes ir atsako joms būdus,
po prezidento Baracko Obamos administracijos įvykdytos gynybos politikos peržiūros 2009–2010 m. įgavo svarbių naujų akcentų, tačiau išlaikė ir daugelį ankstesnių reikšmingų formuluočių. Strateginių nuostatų peržiūra JAV oponentėms
pasiuntė keletą itin reikšmingų žinių. Visų pirma JAV ir toliau sieks išlaikyti karinį
pranašumą prieš bet kokį įmanomą priešininką37, be to, ir toliau demonstruos norą
stiprinti ir reformuoti tarptautinę tvarką kartu su sąjungininkais ir partneriais.
Antra, JAV tiki, kad išlaikyti karinį pranašumą prieš oponentus ji galės pasiekti
sumažindama branduolinių ginklų vaidmenį nacionalinio saugumo politikoje:
JAV paskelbė, kad negrasins panaudoti ir nepanaudos branduolinio ginklo
prieš branduolinio ginklo neturinčias valstybes, kurios yra Branduolinio ginklo
neplatinimo sutarties dalyvės ir vykdo iš šios sutarties išplaukiančius įsipareigojimus.38 Branduolinės politikos peržiūros dokumente JAV taip pat pažymėjo,
kad nors branduolinis ginklas gali būti panaudotas atsakant į nebranduolines
atakas (konvencines, chemines ir biologines), tačiau jo panaudojimo galimybės
yra smarkiai sumažėjusios. Šis JAV pasitikėjimas kariniu pranašumu mažinant
branduolinių ginklų vaidmenį yra susijęs su gerokai išaugusia JAV konvencine
karine galia – JAV tai atvirai deklaruoja gynybos politikos peržiūros ir branduolinės politikos peržiūros dokumentuose. Nors JAV pripažįsta, kad branduolinių
išpuolių ir balistinių raketų smūgių grėsmė išaugo, tačiau mano, kad turimi
konvencinės galios elementai, tokie kaip modernios ir greitai dislokuojamos
karinės pajėgos, smūgiai ypač taikliais ginklais ir globali priešraketinė gynyba
padės atgrasinti arba tinkamai atsakyti į tokias grėsmes.
JAV gynybos politikos peržiūros dokumentuose39 Šiaurės Korėja vertinama kaip valstybė, kuri, siekdama sukurti branduolinį ginklą, pažeidė Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties nuostatas, taip pat nevykdė Jungtinių
Tautų Saugumo Tarybos sprendimų, kūrė ilgo nuotolio raketas ir priešinosi
tarptautinės bendrijos pastangoms išspręsti šias problemas. JAV deklaruoja,
Žr. Quadrennial Defense Review Report, February 2010, p.iv.,http://www.defense.gov/qdr/images/
QDR_as_of_12Feb10_1000.pdf, 07 08 2010.
38
Nuclear Posture Review Report, April 2010, p.viii, http://www.defense.gov/npr/docs/2010%20Nuclear%20Posture%20Review%20Report.pdf, 07 08 2010.
39
Quadrennial Defense Review Report 2010, Nuclear Posture Review Report 2010, Ballistic Missile
Defense Review Report 2010.
37
50
kad užkirsti kelią šiai grėsmę sieks diplomatiniais būdais kartu su tarptautine
bendrija, tačiau neatmeta galimybės panaudoti ir kitokias priemones.
Šiaurės Korėjos lyderiai, vertindami JAV gynybos politikos strategines
nuostatas, turėtų padaryti kelias esmines išvadas: pirma, JAV oponentams
(tarp jų ir Šiaurės Korėjai) ir toliau viena iš esminių saugumo dilemų išlieka
JAV karinis pranašumas prieš bet kurį potencialų oponentą ir siekis išlaikyti šį
pranašumą; antra, Šiaurės Korėjai atsisakius paklusti JAV ir kitų tarptautinės
bendrijos narių reikalavimams nutraukti branduolinio ginklo ir ilgo nuotolio
raketų kūrimo programas, galima sulaukti ir karinių atsako priemonių; trečia,
net ir atsisakiusi šių programų, Šiaurės Korėja išliks potencialiu JAV branduolinio smūgio objektu, nes savo ginkluotėje išlaikys cheminį ir biologinį ginklą.
3.1.2. JAV karinio pranašumo prieš Šiaurės Korėją didėjimas:
teorinės prielaidos
Tiksliai įvertinti JAV karinį pranašumą prieš Šiaurės Korėją, neturint
slaptų žvalgybos duomenų, yra itin sudėtingas uždavinys, tačiau JAV karinių
konvencinių pajėgų transformacijos raida ir turimos prielaidos dėl Šiaurės Korėjos karinių pajėgų būklės leidžia daryti kai kurias prielaidas dėl didėjančio
JAV karinio pranašumo prieš Šiaurės Korėją. Manytina, kad didėjantį JAV karinį
pranašumą prieš Šiaurės Korėją lemia: JAV konvencinių pajėgų transformacija,
sparti pažanga kuriant globalią priešraketinę gynybos sistemą ir teatrines priešraketines gynybos sistemas, taip pat ir programos Staigus globalus konvencinis
smūgis (ang. Conventional Prompt Global Strike) kūrimas.
Konvencinių pajėgų transformacija, kuri tapo įmanoma dėl informacinių,
komunikacinių ir ypač taiklių ginklų technologijų plėtros, suteikė neišmatuojamą pranašumą JAV konvencinėms pajėgoms, palyginti su kitomis šalimis.
JAV konvencinėse pajėgose veikianti „sistemų sistema“ leidžia žemėje, jūroje,
oro erdvėje, kosmose esančiais jutikliais itin greitai surinkti informaciją, vėliau
per kompiuterines sistemas taip pat greitai apdoroti surinktą informaciją ir jos
pagrindu priimti greitus ir tikslingus sprendimus panaudoti ypač taiklius ir
kitokius ginklus. Ši sistema suteikia išskirtines galimybes greitais ir efektyviais
kariniais veiksmais paralyžiuoti priešininko pajėgas ir pasiekti galutinę karinę
pergalę. JAV karinių operacijų prieš Talibano (2001 m.) ir Sadamo Huseino
(2003 m.) režimą baigtis parodė, kad tokios konvencinės pajėgos yra pajėgios
greitai ir lengvai nugalėti kitą konvencinėmis pajėgomis ir konvenciniais metodais kariaujantį priešininką.40 Afganistano ir Irako karinės operacijos įrodė
ir tai, kad karines pergales įmanoma pasiekti ir mažesnėmis konvencinėmis
pajėgomis: 2003 m. karinė operacija Irake buvo sėkmingai įvykdyta su dvigubai
mažesnėmis konvencinėmis pajėgomis nei 1991 m. Persijos įlankos kare.
Ucko D.H., The New Counterinsurgency Era: Transforming the U.S. Military for Modern Wars, Washington, D.C.: Georgetown University Press, 2009, p. 58. Boot M., War Made New: Weapons, Warriors,
and the Making of the Modern World, New York: Gotham Books, 2006, p. 307–419.
40
51
Buvusio JAV gynybos sekretoriaus D. Rumsfeldo manymu, „sistemų
sistemos“ privalumams išnaudoti labiau tinkama kariuomenė su mažesniais ir
lengviau dislokuojamais koviniais daliniais, todėl JAV kariuomenė inicijavo ir
tebevykdo sausumos pajėgų pertvarką, divizijas restruktūrizuodama į brigadas,
t.y. kurdama mažesnius ir lengviau dislokuojamus kovinius vienetus (ypač
daug dėmesio skiriant specialiųjų operacijų pajėgoms stiprinti).41 G.W.Busho
administracija netgi atsisakė toliau kurti ir testuoti tas ginklų sistemas, kurių
nebus įmanoma greitai ir lengvai perdislokuoti į konfliktinius regionus arba
kurios „suryja“ lėšas, reikalingas lengvoms konvencinėms pajėgoms kurti
(pvz,. 2002 m. buvo nutraukta savaeigės haubicos Crusader kūrimo programa,
taip pat sraigtasparnio Comanche programa). G. W. Busho pirmosios kadencijos pradžioje JAV taip pat priėmė sprendimą gerokai padidinti strateginių
transporto lėktuvų (C-17 Globemaster) skaičių (nuo 120 iki 190), nes jie ypač
sustiprina JAV strateginio konvencinių pajėgų perdislokavimo pajėgumus:
C-17 Globemaster pasirodymas operacijose Kosove, Irake, Afganistane įvertintas
kaip vienas svarbesnių JAV konvencinių pajėgų sėkmingo veikimo operacijose
veiksnių.42
Nors kritikai ir atkreipia dėmesį, kad negalima visų JAV karinių pergalių
nuopelnų priskirti tik JAV karinei transformacijai (pvz., JAV karinės operacijos
sėkmę Irake 2003 m. kovo–balandžio mėnesiais lėmė tiek puikus koalicijos
pajėgų parengimas ir naujausios technologijos, tiek itin prastas Irako karinių
pajėgų pasirengimas43, o operacijos Afganistane galutinę sėkmę nulėmė puiki
sausumos ir oro pajėgų sąveika – specialiųjų operacijų pajėgų vaidmuo ir ypač
taiklių ginklų indėlis buvo svarbus, tačiau ne lemiantis44), tačiau JAV karinių
operacijų po šaltojo karo eiga ir rezultatai įrodo, kad JAV karinių konvencinių pajėgų transformacija yra didelė grėsmė Šiaurės Korėjos konvencinėms
pajėgoms: amerikiečiai parodė sugebėjimą greitai sutelkti dideles pajėgas į
operacinius rajonus, puikiai manevruoti jomis mūšio lauke ir suteikti milžinišką
paramą ypač taikliais ginklais. Taigi dviejų didžiausių konvencinių operacijų
rezultatas – nuversti Talibano ir Sadamo Huseino režimai.
JAV globalios priešraketinės gynybos sistema turėtų būti laikoma kitu
svarbiu didėjančio JAV karinio pranašumo prieš Šiaurės Korėją elementu. Nors
globalios45 priešraketinės gynybos sistemos kūrimo programa dar nėra baigta, tačiau amerikiečiai skelbia, kad yra pajėgūs atremti ribotą tarpžemyninių
JAV dar tebevykdo 10 veikiančių (angl. active) ir 8-ių nacionalinės gvardijos divizijų restruktūrizavimą
į 76 kovines brigadas ir 225 kovinę paramą teikiančias brigadas.
42
Žr. Bolkcom C., Knight W., Military Airlift: C-17 Program Background, CRS Report for Congress,
Updated October 22, 2008, http://c17foramerica.com/pdf/CRS_Report_For_Congress.pdf, 20 11 2010.
43
Biddle S., Embrey J., Filiberti E., Kider S., Metz S., Oelrich I.C., Shelton R., Toppling Saddam: Iraq
and American Military Transformation, April 2004, http://www.fas.org/man/eprint/biddle.pdf, 10 02
2009.
44
Biddle S., Afghanistan and the Future of Warfare: Implications for Army and Defense Policy, Strategic
Studies Institute, November 2002, http://www.au.af.mil/au/awc/awcgate/ssi/afghan.pdf, 05 09 2010.
45
Globalios priešraketinės gynybos terminu JAV paprastai apibūdina nacionalinę priešraketinės gynybos
sistemą, o regioninės priešraketinės gynybos sistemos įvardijamos kaip teatrinės priešraketinės gynybos
sistemos.
41
52
balistinių atakų skaičių.46 Globalios priešraketinės gynybos sistemos kūrimas
ypač paspartėjo, kai JAV pasitraukė iš 1972 m. Priešraketinės gynybos sistemų
apribojimo sutarties su Sovietų Sąjunga, kuri draudė kurti priešraketinę gynybą visos šalies teritorijos apsaugai. JAV prezidentas G. W. Bushas, 2002 m.
birželio mėnesį paskelbęs apie amerikiečių pasitraukimą iš 1972 m. sutarties,
savo sprendimą pagrindė grėsmėmis, kylančiomis dėl pasikeitusios saugumo
aplinkos, akcentuodamas, kad galima sulaukti atsitiktinių ir nedidelio masto
išpuolių balistinėmis raketomis iš kai kurių valstybių ir galbūt iš nevalstybinių
veikėjų. JAV savo teritorijos priešraketinę gynybą prieš tarpžemynines balistines raketas grindžia antžeminėmis priešraketinės gynybos sistemomis (ang.
Ground-based Mid-Course Defense Systems), kurios dislokuojamos Fort Greely ir
Vanderberg bazėse: Vašingtonas oficialiai paskelbė, kad 30 tokio tipo sistemų
pradės veikti iki 2010 m. pabaigos. JAV taip pat atvirai pareiškė, kad atsisakė
14 papildomų minėtų antžeminių priešraketinės gynybos sistemų, nes nebėra
būtinybės rizikuoti taip sparčiai plėtojant programą. Visgi apibendrinti, kad
JAV pasitikėjimą savo priešraketinės gynybos sistemos pajėgumais lemia tik
sėkmingai plėtojama antžeminės priešraketinės gynybos programa, būtų
klaidinga: pirma, pasiekta unikali sąveika (integracija) tarp žemėje, jūroje,
ore ir kosmose esančių priešraketinės gynybos jutiklių ir priešraketinės
gynybos perėmėjų sistemų (trumpu, vidutiniu ir ilgu nuotoliais) sudaro
prielaidas užtikrinti sėkmingą priešraketinę gynybą – ne tik savo teritorijos,
tačiau ir JAV karinių pajėgų, dislokuotų skirtinguose pasaulio taškuose, bei
JAV sąjungininkų; antra, JAV gana sėkmingai kuria ir kitas priešraketinės
gynybos sistemas, kurios turėtų numušti raketas jų paleidimo fazėje (pvz.,
Air-Borne Laser System, Kinetic Energy Interceptor)47, skrydžio trajektorijoje
(pvz., Aegis System, Aegis Ashore System) ir jų nusileidimo fazėje (pvz., Theatre High Altitude Area Defense, PAC-3)48. Taip pat reikia atkreipti dėmesį,
kad JAV prezidentų B.Clintono, G. W. Busho (ir B. Obamos) administracijos
aktyviai veikė, siekdamos įtraukti sąjungininkes (ypač šiaurės rytų Azijos
regione) į regioninių priešraketinių gynybos sistemų kūrimą.49 Nors JAV iki
šiol nepavyko įtikinti Pietų Korėjos prisijungti prie JAV kartu su Japonija
kuriamos regioninės sistemos, tačiau tikėtina JAV parama Pietų Korėjos
Ballistic Missile Defense Review Report, February 2010, p. 15, http://www.defense.gov/bmdr/, 05 08
2010.
47
Hildreth S.A., Woolf A.F., Ballistic Missile Defense and Offensive Arms Reductions: A Review of the
Historical Record, CRS Report for Congress, May 25, 2010, http://www.fas.org/sgp/crs/nuke/R41251.
pdf, 05 09 2010; žr. Airborne Laser Goes Two for Three in 1st Intercept Tests, http://www.spacenews.
com/military/100212-airborne-laser-goes-two-for-three-1st-intercept-tests.html, 05 09 2010.
48
THAAD System Intercepts Target in Successful Missile Defense Flight Test, http://www.mda.mil/
news/10news0008.html, 05 09 2010.
49
Žr. pavyzdžiui Kim Tae-Hyung, „South Korea‘s Missile Defense Policy: Dilemma and Opportunity for
a Medium State“, Asian Politics&Policy, Vol. 1, No. 3, 371–389; Lee Chung, „A View from Asia: The
North Korean Missile Threat and Missile Defense in the Context of South Korea‘s Changing National
Security Debate“, Comparative Strategy, July/September 2005, Vol. 24, Issue 3, 253–275; Jimbo K., „A
Japanese Perspective on Missile Defense and Strategic Coordination“, Nonproliferation Review, Summer
2002, Vol. 9, No. 2, 56–62.
46
53
kuriamai nacionalinei priešraketinei gynybai (prieš trumpo nuotolio balistines raketas) turėtų sustiprinti bendrus JAV, Pietų Korėjos ir Japonijos
priešraketinės gynybos pajėgumus prieš Šiaurės Korėją.
Programa Staigus globalus konvencinis smūgis, skirtingai nei konvencinių pajėgų transformacija ir priešraketinės gynybos sistema, kol kas yra
neįgyvendinta.50 Šios programos atsiradimas siejamas su JAV įvykdyta
branduolinės politikos peržiūra 2001 m., kai amerikiečiai pareiškė sieksiantys sukurti ir nebranduolines puolimo sistemas šalia jau esančių branduolinių (naujosios triados kūrimo prioritetai).51 2006 m. gynybos politikos
peržiūros dokumente pažymėta, kad staigaus globalaus smūgio pajėgumai
reikalingi atakuoti fiksuotiems (sunkiai pasiekiamiems), mobiliems, perdislokuojamiems taikiniams su didesniu tikslumu bet kuriame pasaulio
taške, gavus prezidento nurodymą: numatyta, kad bent iš pradžių šiuos
pajėgumus sudarys Trident II-D5 tipo balistinės raketos. 52 Mobiliems, perdislokuojamiems taikiniams sunaikinti greičiausiai neužteks konvencinių
balistinių raketų, kurios labiausiai efektyvios kovojant prieš „minkštus“53
ir nejudančius taikinius, todėl globalaus konvencinio smūgio pajėgumais
taip pat turėtų tapti pilotuojami ir bepiločiai lėktuvai, kurie, atakuojant
judrius ir stipriai įtvirtintus taikinius, vidutiniu laikotarpiu turėtų išlikti
veiksmingesni nei konvencinės balistinės raketos.54
JAV Nacionalinės mokslo tarybos komitetas Globalaus konvencinio
smūgio pajėgumų kūrimo koncepcijoje svarstė tris pagrindinius scenarijus, kuriuose būtų galima panaudoti ilgo nuotolio konvencines balistines
raketas: pirmas scenarijus numatė konvencinį smūgį nukreipti į priešiškos valstybės branduolinio ginklo paleidimo sistemą, jei tokia valstybė
grasintų JAV ar jos sąjungininkui; antrame scenarijuje numatyta atakuoti
teroristų lyderių susirinkimo vietą arba masinio branduolinio ginklo gabenimą, o trečiame scenarijuje numatyta sunaikinti priešininko vadovavimo
sistemą didesnės kovinės operacijos metu. 55 Galimi globalaus konvencinio
smūgio panaudojimo scenarijai ir pačių pajėgumų kūrimo ypatybės išryšLaikantis prielaidos, kad Staigaus globalaus konvencinio smūgio esminiu pajėgumu turėtų tapti konvencinės balistinės raketos, o ne pilotuojami ir bepiločiai lėktuvai.
51
Nuclear Posture Review Report, Foreword to the otherwise classified Nuclear Posture Review Report
that was submitted to Congress on December 31, 2001, http://www.fas.org/sgp/news/2002/01/npr-foreword.html, 05 09 2010.
52
Trident tipo balistinės raketos, dislokuotos povandeniniuose laivuose, neša branduolines galvutes ir
yra branduolinio atgrasinimo jūrinis elementas. 2006 m. gynybos politikos peržiūra numatė nedidelės
dalies Trident tipo balistinių raketų branduolines kovines galvutes pakeisti konvencinėmis kovinėmis
galvutėmis. Quadrennial Defense Review Report, February 2006, http://www.defense.gov/qdr/report/
Report20060203.pdf, 05 09 2010.
53
Šiuo metu konvencinės balistinės raketos (atsižvelgiant į jų nešamą sprogstamąją galią) nekelia itin
didelės grėsmės taikiniams, kurie yra slepiami 70–300 pėdų gylyje (tiesa, atsižvelgiant ir į virš taikinio
esančios medžiagos kietumą/struktūrinę sandarą). Žr. Sugden B. M., „Speed Kills: Analyzing the Deployment of Conventional Ballistic Missiles“, International Security, Summer 2009, Vol. 34, No. 1, 132.
54
Sugden B. M., 139–140.
55
U.S. Conventional Prompt Global Strike – issues for 2008 and beyond, The Nationall Academies Press,
2008.
50
54
kino ir galimas problemas. Staigaus konvencinio smūgio atsako koncepcija
remiasi prielaida, kad tokį smūgį priešininkui galima suplanuoti ir smogti
per mažiau nei valandą laiko, tačiau tam būtina tiksli žvalgybinė informacija
ir aiški vadovavimo ir komunikavimo grandinė, kurios šiuo metu trūksta56;
be to, planai perginkluoti dalį Trident II-D5 balistinių raketų konvencinėmis
kovinėmis galvutėmis gali įnešti dviprasmybės ir sumaišties branduolinio
atgrasinimo pusiausvyroje tarp branduolinių valstybių: visos amerikiečių
tarpžemyninės balistinės raketos iki šiol buvo apginkluotos branduolinėmis
kovinėmis galvutėmis ir bet kurį tokio tipo raketos paleidimą priešininkai gali
interpretuoti kaip branduolinį smūgį.57 Nepaisant šios kritikos, JAV greičiausiai
neatsisakys sukonstruoti Trident II-D5 tipo balistinių raketų su konvencinėmis
kovinėmis galvutėmis Ohio klasės povandeniniuose laivuose, vėliau ir kito
tipo balistinių raketų povandeniniuose laivuose ar antžeminėse paleidimo
aikštelėse. 2010 m. gynybos politikos peržiūros dokumente JAV skelbia, kad
eksperimentuos su globalaus konvencinio smūgio pajėgumų prototipais, tarp
jų ir su tarpžemyninėmis balistinėmis raketomis.58 JAV prezidento B. Obamos
pateiktame gynybos biudžeto projekte 2011 metams globalių konvencinių
smūgių programoms prašoma apie 4 milijardus dolerių, tačiau į šias programas
įeina ir bombonešių, kitų lėktuvų tipų atnaujinimo programos. Atrodo, kad
2012 m. gynybos biudžeto dalis, kuri turėtų būti nustatyta po 2010 m. atliktos
konvencinio smūgio pajėgumų plėtros analizės59, šio tipo programoms gali
atspindėti amerikiečių galimybes gana greitai progresuoti kuriant ilgo nuotolio
konvencinio smūgio pajėgumus. Pasak amerikiečių analitikų, JAV pavykus
sukurti globalaus konvencinio smūgio pajėgumus, JAV įgytų trūkstamus
konvencinio smūgio pajėgumus nuotoliu nuo 2000 iki 10000 kilometrų: tai
reiškia, kad JAV nebebūtų priklausoma nuo konvencinio smūgio pajėgumų,
dislokuotų karinėse bazėse, esančiose sąjungininkų teritorijoje.
Užtikrintai teigti, kad amerikiečių karinis pranašumas padidės dėl
plėtojamų ilgo nuotolio konvencinių smūgių pajėgumų yra sudėtinga dėl to,
kad egzistuoja branduolinio atsako į juos galimybės, tačiau tokį pranašumą
galima įžvelgti prieš valstybes, kurios neturi branduolinių ginklų arba jų turi
itin mažai. Šis variantas tampa ypač patrauklus amerikiečiams, kurie visada
stengsis išvengti savo pajėgų įtraukimo į kovines operacijas, kainuojančias
amerikiečių karių gyvybes.
Žr. Long A., Mistry D., Sugden B. M., “Correspondence. Going Nowhere Fast: Assessing Concerns
about Long-Range Conventional Ballistic Missiles”, International Security, Vol. 34., No. 4., Spring 2010,
166–171.
57
Manzo V., An Examination of the Pentagon’s Prompt Global Strike Program: Rationale, Implementation, and Risks, Center for Defense Information 2008, http://www.cdi.org/pdfs/PGSfactsheet.pdf, 05 09
2010.
58
Ateityje globalaus konvencinio smūgio pajėgumus gali papildyti ir plėtojamų modernių ginklų (ir jų
paleidimo mechanizmų) sistemos, tokios kaip Hypersonic Technology Vehicle, Advanced Hypersonic Weapon. Žr. Conventional Prompt Global Strike, Bureau of Verification, Compliance, and Implementation,
Fact Sheet, April 8, 2010, http://www.state.gov/t/vci/rls/139913.htm, 05 09 2010.
59
Ten pat.
56
55
3.2. Šiaurės Korėjos karinės galios teorinis vertinimas
3.2.1. Šiaurės Korėjos režimo nuostatos:
son’gun chongch’i (visų pirma – karinė politika)
1994 m. Šiaurės Korėjos lyderio pozicijoje savo tėvą pakeitęs Kim Čong
Ilas po ketverių metų įtvirtino politiką, paremtą karinių reikalų pirmenybe
tiek valstybės vidaus gyvenime, tiek užsienio politikoje: Nacionalinė gynybos
komisija tapo svarbiausia kolegialia institucija, perėmusia sprendimų svertus iš
Korėjos darbininkų partijos Politinio biuro. Svarų pagrindą turi interpretacijos,
teigiančios, kad naujos ideologinės nuostatos „visų pirma – karinė politika“ yra
greičiau vidinės Šiaurės Korėjos frakcijų kovos rezultatas (Kim Čong Ilo įsitvirtinimas valdžioje) nei esminių Šiaurės Korėjos strateginių nuostatų pasikeitimas.60 Tačiau strateginiai tikslai Kim Čong Ilo valdymo laikotarpio pradžioje
iš dalies pasikeitė: Šiaurės Korėja pripažino (nors oficialiai ir nedeklaravo), kad
Korėjų suvienijimas po Šiaurės Korėjos vėliava susiklosčiusiomis aplinkybėmis
nelabai įmanomas ir kad universalaus komunizmo siekius reikia pakeisti išlikimo ideologija.61 Išlikimo ideologija stipriai grindžiama branduolinių ginklų
arsenalu: Šiaurės Korėja net ir tais momentais, kai bent iš dalies vykdydavo
tarptautinius susitarimus dėl savo branduolinių ginklų programų sustabdymo
ir sunaikinimo, pareikšdavo, kad kol JAV branduoliniai ginklai kelia grėsmę
Šiaurės Korėjai, tol Šiaurės Korėja išlaikys branduolinius ginklus.62
3.2.2. Šiaurės Korėjos konvencinės karinės galios elementai
Vertinant Šiaurės Korėjos konvencinę karinę galią reikia atkreipti dėmesį į šiuos aspektus: konvencines pajėgas ir trumpo bei vidutinio nuotolio
balistinių raketų pajėgumus.
Kadangi Šiaurės Korėjos konvencinės pajėgos, skirtingai nei JAV, po
šaltojo karo nedalyvavo jokiose karinėse operacijose, tad jų numanomą pajėgumą galima vertinti analizuojant, ar šios pajėgos yra transformuojamos
(atsižvelgiant į JAV karinę transformaciją), taip pat analizuojant šių pajėgų
naudojamų ginklų sistemos modernizacijos lygį bei pačių pajėgų kovinio rengimo būklę (kitaip tariant, analizuojant, ar jos pajėgios kariauti moderniausius
konvencinius karus).
Iki šiol nėra jokių prielaidų teigti, kad Šiaurės Korėja bando reformuoti
konvencines pajėgas, reaguodama į JAV konvencinių pajėgų transformaciją.
Žr. Gause K.E., North Korean Civil-Military Trends: Military-First Politics to A Point, Strategic Studies
Institute, September 2006, http://www.strategicstudiesinstitute.army.mil/pdffiles/pub728.pdf, 05 09 2010.
61
1998 m. Šiaurės Korėjos Aukščiausioji liaudies asamblėja panaikino Korėjų susivienijimo komitetą. Žr.
Cha Victor D., Kang David C., Nuclear North Korea: A Debate on Engagement Strategies, New York,
West Sussex: Columbia University Press, 2003.
62
DPRK Foreign Ministry’s Spokesman Dismisses U.S. Wrong Assertion, January 17, 2009, http://www.
kcna.co.jp/index-e.htm, 05 09 2010.
60
56
Sėkminga JAV karinė operacija Irake Šiaurės Korėjos lyderių buvo įvertinta
kaip „vaikų žaidimas“, kuris nepavyktų su Šiaurės Korėja63, taigi, galima
manyti, kad ir jokia konvencinių pajėgų transformacijos iniciatyva negalėtų
būti pagrįsta siekiant išvengti tokio „vaikų žaidimo“. Kita vertus, galima
atrasti labiau pagrįstų prielaidų, įrodančių reformų, inspiruotų JAV karinės
transformacijos, nebuvimą Šiaurės Korėjoje. Visų pirma Šiaurės Korėja iki šiol
nesukūrė (arba nepritaikė) moderniausių informacijos rinkimo technologijų:
Šiaurės Korėjai taip ir nepavyko kol kas paleisti į kosmosą palydovo, kuris
būtų vienas pirmųjų žingsnių, siekiant užsitikrinti karinės operacijos lauko
beveik nepertraukiamą stebėjimą.64 Iki šiol nėra duomenų, kad Šiaurės Korėja
būtų sukūrusi ar nusipirkusi modernių bepiločių lėktuvų, galinčių vykdyti
informacijos rinkimo misijas (ar tuo labiau kovinių bepiločių lėktuvų, kurie
gali naikinti taikinius): spėjama, kad Šiaurės Korėja savo ginklų arsenale turi
tik Shmel tipo bepiločių lėktuvų65, kurie sovietų konstruktorių buvo sukurti dar
praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje. Be to, Šiaurės Korėja itin atsilieka
ir ypač taiklių ginklų, turinčių itin didelį poveikį paralyžiuojant priešininko
pajėgas mūšio lauke, kūrimo srityje.
Nors Šiaurės Korėjos konvencinės ginkluotės skaičius yra pakankamai
įspūdingas66, tačiau reali konvencinių pajėgumų galia yra apribota kelių
svarbių veiksnių. Viena didžiausių problemų laikytina pasenusi ginkluotė:
ginkluotės pagrindą sudaro praėjusio amžiaus 6–7 dešimtmečio ginkluotės
modeliai. Pavyzdžiui 3500 tankų yra T-34, T-54/55 ir T-62 modelio, pagrindinę
naikintuvų masę sudaro taip pat seni modeliai (IL-28, Su7, Mig-15/17/19),
iš kurių modernesni yra tik Mig-23, Mig-2967, povandeninis laivynas taip
pat vertinamas kaip pasenęs. Pasenusia ginkluote yra ginkluotos ir Šiaurės
Korėjos teritorijos oro gynybos sistemos, gebančios atakuoti taikinius tik
žemame aukštyje. Kita problema yra Šiaurės Korėjos sumenkėjęs pajėgumas
užtikrinti konvencinių pajėgų kovinį rengimą: labai trūkstant degalų negali
būti vykdomas kasdieninis kovinis rengimas (lėktuvų pilotai neturi galimybės
išskraidyti reikiamo valandų skaičiaus per metus, be to, smarkiai sumažėja
galimybės rengti stambaus masto sausumos ir specialiųjų operacijų pajėgų
Tai politinio pabėgėlio iš Šiaurės Korėjos tvirtinimas, tad tai gali būti ir nevisiška tiesa. Bermudez J.
S. Jr., “North Korea and the Political Uses of Strategic Culture” in Johnson J.L, Kartchner K.M., Larsen
J.A., ed., Strategic Culture and Weapons of Mass Destruction: Culturally Based Insights With Comparative National Security Policymaking. New York: Palgrave Macmillan, 2009, p. 196.
64
Šiaurės Korėjai nėra ko tikėtis, kad kitos šalys užtikrins jai tokios informacijos teikimą (nebent tai būtų
Iranas, kuris sugebėtų paleisti į kosmosą būtiną kiekį palydovų, reikalingų beveik nepertraukiamą mūšio
stebėjimui užtikrinti).
65
Žr. The Military Balance 2009. The International Institute for Strategic Studies. London: Routledge,
Taylor&Francis Group, 2009, 396.
66
Žr. 22–23 išnašas.
67
Žr. The Military Balance 2009, 394-396. Analizuojant Šiaurės Korėjos kovoti tinkamų naikintuvų
skaičiaus kaitą laikotarpiu nuo 1991 m. iki 2009 m., galima pastebėti, kad 1991 m. tokių naikintuvų
skaičius, siekęs 732, 2004 m. sumažėjo iki 584, o 2009 m. padidėjo iki 620 (greičiausiai pataisyti ar šiek
tiek modernizuoti Mig-29 ir Mig-23P. Žr. The Military Balance 1991–1992, The International Institute
for Strategic Studies, London: Brassey‘s, 1991, p. 167–168; The Military Balance 2004–2005, The International Institute for Strategic Studies, London: Oxford University Press, 2004, p.179–180.
63
57
karinius mokymus. Itin didele problema laikomas ir maisto trūkumas, nes
labai mažos atsargos sukauptos galimam kariniam konfliktui, be to, manoma,
kad Šiaurės Korėja turi labai mažai atsarginių detalių savo kovinei technikai
– tai savo ruožtu ne tik apriboja kovinio rengimo galimybes, tačiau gali tapti
ir silpna vieta siekiant sėkmingai kovoti su priešininku.68 Nors išvardytos
Šiaurės Korėjos konvencinių pajėgų problemos yra akivaizdžios, tačiau
pripažįstama, kad šios pajėgos gali sukelti didelius pradinius JAV pajėgų
Pietų Korėjoje ir Pietų Korėjos pajėgų nuostolius: ypač didelę grėsmę kelia
sutankintas Šiaurės Korėjos sunkiosios artilerijos išdėstymas netoli demilitarizuotos zonos, skiriančios abi Korėjas.
Priešingai nei silpnėjančios Šiaurės Korėjos konvencinės pajėgos šios
šalies balistinių raketų programa vertinama kaip gana sparčiai progresuojanti.
Šiaurės Korėja praėjusio amžiaus 9–10 dešimtmečiais, nukopijavusi sovietinių
Scud raketų technologijas, sugebėjo greitai sukurti ir dislokuoti trumpo nuotolio
(Hwasung, iki 700–800 km) ir vidutinio nuotolio (No-Dong, iki 1000–1200 km)
balistines raketas.69 Manoma, kad šiuo metu Šiaurės Korėja kovinėje parengtyje
laiko apie 600 Hwasung trumpo nuotolio raketų ir apie 200 No-dong vidutinio
nuotolio raketų.
Šiaurės Korėja 1987–1992 metais pradėjo įgyvendinti dar tris vidutinio nuotolio70 balistinių raketų– Paektusan-1 (Taepodong-1) ir Paektusan-2
(Taepodong-2) ir Musudan 71,– kūrimo programas. Raketų Paektusan-1 ir
Paektusan-2 konstruktoriams iškeltos užduotys sumodeliuoti šių raketų
skrydžio trajektorijas atitinkamai iki 2500 kilometrų ir iki 8000 kilometrų.72
Šiuo metu žinomi iš viso trys Paektusan-1 ir Paektusan-2 raketų bandymai:
1998 m. rugpjūčio 31 d. buvo paleista Paektusan-1 raketa73 (skrydžio nuotolis
– apie 1646 km), 2006 m. liepos 4 d. fiksuotas Paektusan-2 raketos paleidimas (nukrito po 40 sekundžių skrydžio – ekspertai spėja, kad jos skrydžio
trajektorija galėjo siekti iki 4300 kilometrų), 2009 m. balandžio 5 d. Šiaurės
Korėjos paleista Paektusan-2 raketa nuskrido apie 3200 kilometrų.74 Nors nei
vienas iš Paektusan-2 raketų bandymų iki galo nepavyko, tačiau, ekspertų
The Conventional Military Balance on the Korean Peninsula, http://www.iiss.org/publications/strategicdossiers/north-korean-dossier/north-koreas-weapons-programmes-a-net-asses/the-conventional-militarybalance-on-the-kore/, 05 09 2010; North Korea: The Foundation for Military Strength – Update 1995,
http://www.nautilus.org/publications/books/dprkbb/military/DPRKMilitaryHandbook-MarinesUpdate1995.pdf, 05 09 2010.
69
Pinkston D.A., The North Korean Ballistic Missile Program, Strategic Studies Institute, February 2008,
http://www.strategicstudiesinstitute.army.mil/pdffiles/pub842.pdf, 02 09 2010.
70
Turima omenyje raketų klasė anglų kalba įvardijama kaip „Intermediate Range Ballistic Missiles“.
71
Musudan vidutinio nuotolio raketa yra SSRS raketos SS-N-6 versija.
72
Hildreth S.A., North Korean Ballistic Missile Threat to the United States, CRS Report for Congress,
2007, http://fpc.state.gov/documents/organization/76930.pdf, 02 09 2010.
73
Formalus jos paleidimo tikslas – siekis iškelti pirmą Šiaurės Korėjos palydovą (Kwangmyongsong-1) į
orbitą.
74
Klingner B., New North Korean Missile Unit Reflects Growing Missile Threat, WebMemo: published
by the Heritage Foundation, No. 2831, March 11, 2010, http://s3.amazonaws.com/thf_media/2010/pdf/
wm2831.pdf, 02 09 2010; žr. Shin J., Chronology of North Korea‘s Missile Flight Tests, May 26, 2009,
http://www.cdi.org/pdfs/NKmissiletimeline5.26.09.pdf, 02 09 2010.
68
58
vertinimu, šio tipo raketos galėtų pasiekti taikinius iki maždaug 7000 kilometrų. JAV gynybos žvalgybos agentūros direktorius gen. lt. M. D. Maples,
atsižvelgdamas į Šiaurės Korėjos 2006 m. Paektusan-2 bandymus, JAV Senato
nariams yra pripažinęs, kad Šiaurės Korėja turi technines galimybes sukurti
tarpžemyninę balistinę raketą, ir tai gali padaryti labai greitai.75
Šiaurės Korėja, kaip minėta, 1987–1992 m., kartu su Paektusan raketų
programomis, inicijavo ir Musudan raketų programą76. Kadangi Šiaurės Korėja neatliko nė vieno šio raketos tipo bandymo77, įtariama, kad Rusijos raketų
konstruktoriai padėjo sukurti Musudan raketą – įvairių analitikų vertinimu,
Šiaurės Korėja gali būti dislokavusi iki 20 Musudan tipo raketų78, kurių skrydžio
trajektorija turėtų siekti iki 3000 kilometrų.
Vertinant viešai prieinamą informaciją, galima teigti, kad Šiaurės Korėja
vidutinio nuotolio balistinėmis raketomis šiuo metu gali pasiekti Pietų Korėjos,
Japonijos teritorijas (ir jų teritorijose esančias amerikiečių karines bazes), taip
pat JAV priklausančią Guamo salą Ramiajame vandenyne.
3.3. Kodėl Šiaurės Korėja neatsisakys branduolinių ginklų?
Šiaurės Korėja neatsisakys branduolinio ginklo kūrimo programų
dėl vis labiau silpnėjančio konvencinio balanso tarp jos ir JAV po šaltojo
karo pabaigos. Šis argumentas skiriasi nuo branduolinės atgrasos teorijos
atstovų argumentų, kurie linkę tvirtinti, kad saugumo dilemos priverčia
valstybes siekti pirmo ir ypač antro branduolinio smūgio pajėgumų, jei
yra priešininkas, grasinantis branduoliniais ginklais: pagrindinė Šiaurės
Korėjos oponentė JAV yra deklaravusi, kad nenaudos branduolinių ginklų
prieš valstybę, kuri neturi branduolinių ginklų, laikosi Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties nuostatų ir neturi kito masinio naikinimo ginklo
(cheminio, biologinio).
Šiuo metu Šiaurės Korėjos galimybės sėkmingai kovoti su JAV konvencinio mūšio lauke sparčiai nyksta. Pirma, Šiaurės Korėja nebando reformuoti
konvencinių pajėgų, kurios po reformų galėtų tapti labiau pajėgios kovoti su
transformuotomis JAV konvencinėmis pajėgomis (simetriškai reaguoti į JAV
karinę transformaciją Šiaurės Korėja neturi galimybių, nes nėra išvysčiusi
ar pritaikiusi moderniausių informacinių ir komunikacinių technologijų ar
Hearing of the Senate Armed Services Committee: Annual Threat Assessment, February 27, 2007,
http://www.fas.org/irp/congress/2007_hr/022707transcript.pdf, 02 09 2010.
76
Manoma, kad tiksli šios programos inicijavimo data yra 1992 metai.
77
Kai kurie autoriai daro prielaidas, kad Paektusan-2 raketų programos plėtra paremta Musudan raketų
programa. Žr. Wright D., North Korea‘s Missile Program, http://www.nautilus.org/projects/dprk-policy/
Wright.pdf, 02 09 2010.
78
Pinkston D.A., The North Korean Ballistic Missile Program, Strategic Studies Institute, February 2008,
http://www.strategicstudiesinstitute.army.mil/pdffiles/pub842.pdf, 02 09 2010.
75
59
sukūrusi pakankamą arsenalą moderniausių ypač taiklių ginklų).79 Antra,
Šiaurės Korėjos konvencinių pajėgų ginkluotė yra pasenusi, o JAV konvencinė
ginkluotė jau šiuo metu keliomis ginklų kartomis lenkia kai kuriuos Šiaurės
Korėjos ginkluotės modelius: amerikiečių sukurtos karinių pajėgumų lyginimo
metodikos apskaičiavimais moderni Vakarų ginkluotė yra 2–4 kartus efektyvesnė nei sovietinė. Dėl pasenusios konvencinės ginkluotės Šiaurės Korėjos
konvencinių pajėgų kritine vieta greičiausiai taptų silpna oro erdvės gynyba:
amerikiečių naujos kartos naikintuvai ir bombonešiai dominuotų Šiaurės
Korėjos oro erdvėje, masinės atakos ypač taikliais ginklais suardytų karinę ir
kitą ypatingos svarbos infrastruktūrą – tokiu būdu Šiaurės Korėjos sausumos
ir specialiųjų operacijų pajėgų veikla būtų greitai paralyžiuota. Trečia, Šiaurės
Korėjos galimybės sukelti didelę žalą JAV karinėms pajėgoms Pietų Korėjoje,
Japonijoje trumpo ir vidutinio nuotolio balistinių raketų smūgiais taip pat mažėja: Pietų Korėja ir Japonija (su JAV pagalba) sparčiai plėtoja priešraketinės
gynybos pajėgumus, JAV kreiseriai Aegis (ginkluoti priešraketinės gynybos
sistemomis) taip pat gali būti papildomai sutelkti prie Pietų Korėjos ir Japonijos
krantų. Šiaurės Korėjos galimybės vidutinio nuotolio raketomis, ginkluotomis
konvencinėmis kovinėmis galvutėmis (Paektusan-2, Mudusan tipo), atakuoti JAV
priklausančias salas Ramiajame vandenyne nėra didelės (mažas raketų skaičius,
nesukurta tikslaus pataikymo technologija); be to, tai neturėtų ir elementarios
karinės logikos: galima žala būtų itin minimali, o JAV atsakas greičiausiai būtų
neproporcingai didelis. Taip pat šiuo metu nėra jokių konkrečių įrodymų,
kad Šiaurės Korėjos kuriamos tarpžemyninės balistinės raketos (Paektusan
tipo) pasiektų JAV priklausančią Aliaską (5000–6000 kilometrų atstumas) ar
kitas rytines žemyninės JAV pakrantes (atstumas daugiau nei 8000 kilometrų).
Tačiau net ir Šiaurės Korėjai pavykus paleisti tarpžemyninę balistinę raketą į
JAV, jau veikianti nacionalinė amerikiečių priešraketinė gynyba greičiausiai
neutralizuotų tokios raketos keliamą pavojų. Ketvirta, amerikiečių kuriamos
ilgo nuotolio konvencinio smūgio programos kelia tiesioginę grėsmę Šiaurės Korėjos balistinių raketų paleidimo bazėms, balistinių raketų kontrolės
centrams, branduolinio ginklo programas vystančioms laboratorijoms, kitai
svarbiai karinei infrastruktūrai: apie egzistuojančias ar kuriamas priešraketinės
gynybos sistemas Šiaurės Korėjoje nėra duomenų. Tokiu būdu galima abejoti
netgi Šiaurės Korėjos galimybėmis atpažinti tarpžemyninių balistinių raketų
smūgius, nukreiptus prieš Šiaurės Korėjos karinę infrastruktūrą.
Šiaurės Korėja, atsižvelgdama į sau nepalankia linkme besikeičiantį
konvencinį balansą su JAV, sieks toliau plėtoti masinio naikinimo ginklų
programas, tačiau ypač – branduolinių ginklų.80 Šią interpretaciją remia ir
Šiaurės Korėjos režimo prigimties argumentas (manytina, kad tai yra dar vienas
Tiesa, nėra prieinamos informacijos, pagal kurią būtų galima įvertinti, ar Šiaurės Korėja rengiasi kovoti
su JAV konvencinėmis pajėgomis asimetrinėmis priemonėmis (pvz., partizaninio karo formos).
80
Prielaida, kad Šiaurės Korėja ir toliau beatodairiškai tiki savo konvencinių pajėgų galimybėmis lygiavertiškai kovoti su JAV ir Pietų Korėjos pajėgomis, yra silpna, nepaisant Šiaurės Korėjos požiūrio į Irako
režimo nuvertimą kaip į „vaikų žaidimą“ – manytina, kad Šiaurės Korėja suvokia neigiamus konvencinio
balanso kaitos aspektus.
79
60
svarbesnių veiksnių, padedančių paaiškinti Šiaurės Korėjos sprendimą siekti
branduolinių ginklų programų).81 Šiaurės Korėja yra totalitarinė komunistinė
valstybė, kurioje demokratijos idealai ir žmogaus teisės yra šiurkščiai pažeidinėjami. Tad net ir atsisakęs branduolinių ir kitų masinio naikinimo ginklų bei
pasirašęs taikos sutartį su Pietų Korėja, JAV, Šiaurės Korėjos režimas visgi niekada negalėtų jaustis saugus: Irako valdančiojo režimo nuvertimo 2003 m. istorija
įrodo, kad JAV kartais ir nereikia galutinių ir neginčijamų įrodymų, kad šalis
nekuria masinio naikinimo ginklų. Šiaurės Korėjos „branduolinio nusiginklavimo istorija“ po šaltojo karo kaip tik ir iliustruoja šio režimo tikrąsias intencijas,
nes tarptautiniai susitarimai, kuriuose Šiaurės Korėja įsipareigodavo sustabdyti
branduolinio ginklo kūrimo programą, o vėliau ir išmontuoti branduolinių ginklų
kūrimo laboratorijas, buvo bejėgiai. Tiek Rusija, tiek Kinija – valstybės, kurios
laikomos turinčios šiokių tokių įtakos svertų Šiaurės Korėjos atžvilgiu, nesugeba
paveikti Šiaurės Korėjos.
Atsižvelgiant į konvencinį balansą tarp JAV ir Šiaurės Korėjos, taip pat
į išsakytus papildomus argumentus, galima pateikti kai kurias teorines prielaidas ir prognozes. Manytina, kad Šiaurės Korėja, vertindama savo ir JAV
konvencinių pajėgumų santykį, ne tik nesustabdys branduolinio ginklo kūrimo
programų, tačiau netgi jas paspartins – kiek tai leis finansiniai ištekliai, užsienio
šalių parama (Iranas, Pakistanas, Sirija, gal netgi Kinija ir Rusija) ir technologinė
pažanga. Šiaurės Korėja, atsižvelgdama į JAV globalios priešraketinės gynybos
projekto įgyvendinimo spartą, inicijuos masinę ilgo nuotolio balistinių raketų
gamybą ir sieks greitų technologinių sprendimų kuriant branduolines kovines
galvutes. Galima daryti prielaidą, kad Šiaurės Korėja „sustos“, kai įgis gan
patikimus minimalaus branduolinio atgrasinimo pajėgumus (galbūt apie 20–30
tarpžemyninių balistinių raketų su branduolinėmis kovinėmis galvutėmis): tai
gali atsitikti apie 2025 metus. Ši prielaida verčia manyti, kad JAV gali pasiryžti
karinei akcijai prieš Šiaurės Korėją iki 2020–2025 metų.
Išvados
Per kelerius pastaruosius metus pasirodė nemažai akademinių studijų,
kuriose bandyta išsklaidyti Šiaurės Korėjos kaip neracionalaus tarptautinių santykių veikėjo įvaizdį ir įrodyti, kad Šiaurės Korėja gali atsisakyti branduolinio
ginklo programų, jei bus taikoma tinkama derybinė strategija. Šiame straipsnyje
pateikiama kita galimybių priversti Šiaurės Korėją atsisakyti kurti branduolinio
ginklo programas interpretacija, teigianti, kad konvencinis balansas tarp JAV
ir Šiaurės Korėjos yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių Šiaurės Korėjos
ambicijas toliau kurti branduolinį ginklą.
Konvencinis balansas tarp JAV ir Šiaurės Korėjos po šaltojo karo pabaigos
Straipsnyje nesiekiama įrodyti, kad tik konvencinio balanso tarp JAV ir Šiaurės Korėjos kaita lemia
Šiaurės Korėjos politiką toliau siekti branduolinių ginklų – manytina, kad Šiaurės Korėjos režimo prigimtis yra kitas labai svarbus veiksnys, tačiau šiame straipsnyje jis plačiau neanalizuojamas.
81
61
praėjus apie dvidešimčiai metų tampa vis labiau nepalankus Šiaurės Korėjai.
JAV konvencinių pajėgų transformacija, įgalinta informacinių ir komunikacinių
technologijų pritaikymo karybos reikmėms, ilgo nuotolio konvencinių smūgių
programos, sparčiai kuriama globali priešraketinė gynyba lemia sparčiai augantį JAV konvencinį puolimo pranašumą prieš Šiaurės Korėjos konvencines
pajėgas, kurių ginkluotės pagrindą sudarančių senų sovietinių ginklų sistemų
kovinis pajėgumas menksta dėl finansinių lėšų trūkumo užtikrinti kovinį
rengimą. Šiuo metu Šiaurės Korėja neturi realių pajėgumų smogti balistinėmis
raketomis į taikinius žemyninėje JAV dalyje: tarpžemyninės raketų programos
dar iki galo nebaigtos, o branduolinės kovinės galvutės, kurias būtų galima
sumontuoti šiose raketose, greičiausiai nesukurtos. Šiaurės Korėjos sprendimas
atsisakyti branduolinių ir kitų masinio naikinimo ginklų kūrimo programų
liekant tik su nuolat silpnėjančiais konvenciniais pajėgumais tik paspartintų
šalies režimo žlugimą: JAV lyderiai vidutiniu/ilguoju laikotarpiu greičiausiai
neatsispirtų pagundai nuversti Šiaurės Korėjos režimą, ypač jei šis ir toliau
niekintų JAV ginamus demokratijos idealus ir šiurkščiai pažeidinėtų žmogaus
teises. Šie argumentai leidžia manyti, kad Šiaurės Korėja ne tik nesustabdys
branduolinio ginklo kūrimo programų, tačiau jas kiek įmanydama spartins
kartu su balistinių raketų programomis, siekdama bent minimalių branduolinio
atgrasinimo pajėgumų.
Suprantama, kad šiame straipsnyje pateikta interpretacija, kad Šiaurės
Korėja neatsisakys branduolinių ginklų dėl didėjančio JAV konvencinio puolimo pranašumo prieš Šiaurės Korėjos konvencinę gynybą, gali būti kritikuojama įvairiais požiūriais, ypač iš realistinę tarptautinių santykių aiškinimo
perspektyvą kritikuojančių kitų tarptautinių santykių aiškinimo stovyklų. Kita
vertus, šį straipsnį reikėtų vertinti kaip bandymą įvertinti JAV karinės pažangos (karinės transformacijos) poveikį kitiems tarptautinių santykių veikėjams.
Šiaurės Korėjos atvejis JAV karinės transformacijos poveikiui tirti yra ypač
palankus, nes Šiaurės Korėja savo karinę galią grindžia tradiciniais didelio
masto konvenciniais pajėgumais prieš kuriuos visų pirma dabartinė JAV karinė
transformacija ir yra nukreipta. Dėl itin ribotų galimybių gauti duomenis apie
Šiaurės Korėjos reakciją į JAV karinę transformaciją (kurią geriausiai galima
įvertinti žinant kokio tipo karinius pajėgumus ir kokio tipo karines pratybas
vykdo Šiaurės Korėja), sunku įvertinti kitus galimus Šiaurės Korėjos atsako
į JAV karinę transformaciją aspektus. Tačiau turimi duomenys ir ligšioliniai
Šiaurės Korėjos elgesio algoritmai bei ideologija leidžia teigti, kad spartesnė
branduolinių ginklų ir tarpžemyninių balistinių raketų programų kūrimo
sparta bus stipriausia Šiaurės Korėjos atsako forma į JAV konvencinių pajėgų
transformaciją. Taigi, JAV ir tarptautinės bendruomenės politika, siekianti
priversti Šiaurės Korėją atsisakyti branduolinių ginklų kūrimo, greičiausiai
bus pasmerkta nesėkmei.
Lietuva–Didžioji Britanija, 2010 m. rugsėjis–gruodis
Europos
saugumo
sistemos
kaita
65
Rolandas Kačinskas*
Užsienio reikalų ministerija**
Naujoji Europos išorės veiksmų tarnyba:
tarp siekio ir kompromiso
Straipsnyje analizuojamos Lisabonos sutartimi inicijuotos institucinės bendros užsienio ir saugumo
politikos reformos. Ypatingas dėmesys skiriamas naujoms institucijoms – Europos Sąjungos vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai pareigybei ir Europos išorės veiksmų
tarnybai. Atsižvelgiant į tai, kad šias institucijas jau spėta pakrikštyti „ES diplomatine tarnyba“,
nacionalinės diplomatinės tarnybos funkcionavimas, kuris laikomas idealiu šių laikų tarptautinių
santykių veikėjo užsienio politikos įgyvendinimo modeliu, yra imamas kaip analizės atspirties
taškas. Siekiama išsiaiškinti, ar pagrindinio ES gyvavimo laikotarpio dokumento pakeitimas išties
reiškia ES užsienio politikos institucionalizavimą, ką suponuotų termino „diplomatinė tarnyba“
vartojimas, ir ar teisiniai bei instituciniai pakeitimai užtikrins ES bendrosios ir saugumo politikos
nuoseklumą ir darną. Straipsnyje išryškinama daug reformos prieštaravimų ir nepakankamai
apgalvotų sprendimų. Kalbėti apie ES diplomatinės tarnybos gimimą sudėtinga, nes, nepaisant
visų naujovių, ES užsienio politika iš esmės liko nacionalinė prerogatyva.
Įvadas
Įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, Europos Sąjungos (ES) bendra užsienio ir saugumo politika (BUSP) vėl susilaukė didelio politikų, diplomatų ir
užsienio politikos apžvalgininkų dėmesio. Tai susiję su deklaruojamu ES
siekiu sustiprinti savo įtaką pasaulyje, siekiant, kad ji būtų ne tik didžiausia
pasaulyje prekybos partnerė ir vystymosi pagalbos teikėja, bet ir pasaulinio
lygio žaidėja1.
Tradiciškai mokslininkų diskurse įvardijami keli BUSP efektyvumą
lemsiantys veiksniai. Pirmas veiksnys susijęs su institucine sandara. Michaelo
E. Smitho teigimu, silpna užsienio ir saugumo politikos institucionalizacija yra
bene didžiausia ES problema2. Šis teiginys remiasi prielaida, kad egzistuoja
dvipusis ryšis tarp institucinės raidos ir valstybių elgsenos. Kai institucijos
*
Dr. Rolandas Kačinskas – diplomatas, Lietuvos Respublikos ambasados Jungtinėse Amerikos Valstijose
ir Meksikos Jungtinėms Valstijoms įgaliotasis ministras, Adresas korespondencijai: 2622 16th Street, NW,
Washington, DC 20009, USA, tel +1 202 2345860, el. paštas: [email protected]
**
Šiame straipsnyje pateikti svarstymai ir mintys yra be išimčių tik autoriaus ir niekada negali būti vertinami kaip Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos ar jos padalinių oficiali pozicija.
1
Weiss S., „From Global Payer to Global Player“, Bertelsmann Stiftung: Spotlight Europe Special # July
2010, http://www.bertelsmann-stiftung.de/spotlight.
2
Smith M. E., Europe‘s Foreign and Security Policy: The Institutionalization of Cooperation, Cambridge: Cambridge University Press, 2004.
66
yra silpnos, jų įtaka valstybių elgsenai yra ribota. Kai institucijos yra tvirtos,
turi aiškius tikslus ir nedviprasmiškas taisykles, atitinkamai kinta valstybių
elgsena. Skirtingas institucijų poveikis elgsenai ypač išryškėja BUSP lyginant
su ES ekonomine ir pinigų sąjunga. Joje sprendimus priima ir įgyvendina pakankamai svertų turinti viršnacionalinė institucija – Europos Komisija (EK),
todėl ir valstybių elgsena yra prognozuojama. BUSP srityje nieko panašaus
bent iki šiol nebuvo. Antras veiksnys pabrėžia valstybių narių nacionalinių
interesų bendrumo svarbą. Kaip pažymi Ramūnas Vilpišauskas, pagrindinių
priežasčių dėl BUSP silpnumo ir atitinkamai nesugebėjimo priimti vieningos
pozicijos aktualiais užsienio politikos klausimais reikia ieškoti ne tiek institucinėje architektūroje, kiek nacionalinių valstybių narių interesų skirtumuose3.
Tokiu atveju reikštų, kad tikrai sėkminga ir efektyvi BUSP įmanoma tik tuo
atveju, jei valstybėms narėms pavyktų susitarti dėl bendrų nacionalinių interesų
bei kelių ir būdų juos įgyvendinti ar apginti. Trečias dažniausiai nurodomas
veiksnys yra bendra tapatybė. Pavyzdžiui, Europos tapatybės problematikai
savo darbą skyrę Dirkas Jacobsas ir Robertas Maieris padarė išvadą, kad bendra Europos tapatybė yra esminė prielaida siekiant politiškai ir ekonomiškai
stiprios bei karine prasme pajėgios Europos pasaulyje4. Autorių nuomone,
silpnoji bendros Europos tapatybės vieta yra ta, kad ji sunkiai apibrėžiama dėl
savo daugiasluoksniškumo ir daugialypiškumo.
Pastaraisiais metais nieko tokio esmingo tiek bendros ES tapatybės, tiek
bendrų ES interesų formavimosi srityje, kas leistų kalbėti apie BUSP sustiprėjimą, neįvyko. Todėl viltys dėl veiksmingesnės ES užsienio politikos sietinos
su instituciniais Lisabonos sutartyje inicijuotais pokyčiais. Kaip žinoma, nuo
2009 m. gruodžio 1 d. įsigaliojusia Lisabonos sutartimi, kitaip dar vadinama
Reformos sutartimi, buvo siekta inicijuoti ES institucines reformas ir pagerinti
darbo metodus, visų pirma ir svarbiausia – bendros užsienio ir saugumo politikos srityje.
Savaime tai neįrodo institucinio veiksnio pranašumo formuojant BUSP
kitų veiksnių atžvilgiu. Tačiau spręsti, kuris veiksnys yra svarbiausias kuriant
BUSP, ir nėra šio straipsnio tikslas. Visi jie turi savo logiką ir paskirtį. Algirdas
Gricius ir Kęstutis Paulauskas bandė juos sujungti, pažymėdami, kad aiškiai artikuliuota ir globaliai projektuojama ES BUSP nebus įmanoma tol, kol neatsiras
bendrų visos Europos interesų, paremtų bendra vienos ir vieningos Europos
tapatybe ir įgyvendinamų bendrų viršnacionalinių institucijų5.
Kad ir kaip ten būtų, institucinis veiksnys yra svarbus, todėl prieš darant
tolesnius tyrimus apie tai, kas lemia ar lems BUSP, būtina tinkamai įvertinti
teisines Lisabonos sutarties nuostatas. Be to, dėmesį institucinei BUSP pertvarkos problematikai padidino ir tai, kaip institucinės pertvarkos buvo įvardytos
Vilpišauskas R., „Ar Europos balsas tapo labiau girdimas pasaulyje? O Lietuvos Europoje?“, http://
myep.delfi.lt, 04 06 2010.
4
Jacobs D., Maier R. “European identity: construct, fact and fiction” in Gastelaars M., de Ruijter A., eds., A
United Europe. The Quest for a Multifaceted Identity, Maastricht: Shaker, 1998, p. 13–34.
5
Gricius A., Paulauskas K., „Europos Sąjungos bendroji užsienio ir saugumo politika ir Lietuva“, Lietuvos
metinė strateginė apžvalga 2003, 2004, p.75–102.
3
67
ne tik žiniasklaidos pranešimuose, bet ir pačių ES pareigūnų.
Vienas Lisabonos sutartimi inicijuotų reformų rezultatas – nauja ES vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai (toliau – vyriausiojo
įgaliotinio arba VĮ) pareigybė ir nauja institucija, sukurta padėti įgyvendinti
jam pavestas funkcijas, – Europos išorės veiksmų tarnyba (toliau – EIVT).
Tiek apžvalgininkai, tiek už naujos tarnybos vairo stojusi Europos Sąjungos
vyriausioji įgaliotinė Catherine Ashton šias naujoves netruko pavadinti ES
diplomatine tarnyba6.
Į šiuos C. Ashton žodžius svarbu atkreipti dėmesį, nes tradicinės diplomatijos
suvokimo požiūriu termino „diplomatinė tarnyba“ pavartojimas neabejotinai suponuoja užsienio politikos institucionalizaciją, ko taip aiškiai siekė pradžioje Sutarties
dėl Konstitucijos Europai, o vėliau, jai žlugus, Lisabonos sutarties šalininkai. Ir netgi
daugiau. Tokį terminą galima suprasti kaip savotišką aliuziją į naujos valstybės
gimimą ir jos bandymus įsitvirtinti tarptautinėje arenoje. Tokia užuomina kyla
dėl įsisenėjusio polinkio diplomatiją iki šiol sieti su po Vestfalijos taikos sutartimi
įsivyravusia tarptautine sistema, kurios pagrindiniai teisės subjektai yra teritoriniu
pagrindu sudarytos valstybės su aiškiai išreikštu galios centru ir suvereniteto šaltiniu, siekiančios įtvirtinti savo statusą (taip pat juridinį), turinčios daugiau ar mažiau
įvardytus užsienio politikos tikslus, o jų užsienio reikalus prižiūri užsienio reikalų
ministerijos. Kitaip tariant, teisę ir pareigą vykdyti diplomatines funkcijas turi tik
suverenios valstybės. Ir nors šiuolaikinė tarptautinė sistema jau seniai ne tokia – ji
neįsivaizduojama be tarptautinių organizacijų ar net kitų nevalstybinių veikėjų, o
suverenių valstybių užsienio reikalų ministerijos nebėra vienintelės organizacijos,
vykdančios diplomatinę veiklą tarptautiniu mastu, – keletas bendros diplomatijos
logikos ir diplomatijos organizacinių savybių išlieka nepakitusių. Diplomatija visų
pirma suvokiama kaip su užsienio politikos įgyvendinimu ir koordinavimu susijusi
veikla7. Ji yra institucionalizuota ir organizuota, o konkrečią veiklą vykdo vientisą
organizacinį junginį sudarančios tarnybos, kuriose veiklos elementai pasireiškia
aiškiomis ir nesikartojančiomis formomis bei funkcijomis ir kurios užsienio politikos
tikslams įgyvendinti naudoja įvairias gyvenimo sritis. Kitaip tariant, politikos darinio institucinėje sandaroje diplomatinės tarnybos pripažįstamos kaip pagrindinės
už užsienio politikos įgyvendinimą ir iš dalies formavimą atsakingos institucijos.
Galiausiai diplomatiją praktikuoja savo vietą tarptautinėje arenoje įtvirtinti ar reprezentuoti (jai atstovauti) bei tarptautinėms politinėms, ekonominėms, teisinėms
ir kitokioms struktūroms siauresniame ar platesniame geografiniame areale daryti
įtaką8 siekiantis politinis darinys – esantis ar tokiu norintis tapti tarptautinės teisės
subjektas, kurio egzistavimo faktą pripažįsta ir siūlymą su juo užmegzti atitinkamo
lygio tarptautinius santykius išreiškia senbuviai tarptautinės sistemos veikėjai.
Taigi jei nacionalinės diplomatinės tarnybos funkcionavimą laikysime
Ashton C., “Presenting the New EU Diplomatic Service”, The Wall Street Journal, July 27, 2010.
Apie diplomatijos santykį su patarimu užsienio politikai, jos formavimu ir įgyvendinimu žiūrėti: Barston, R. P., Modern Diplomacy (3rd Edition), London: Longman, 2006, p. 16.
8
Apie diplomatijos funkciją daryti įtaką tarptautinėms struktūroms žiūrėti: Keukeleire, S., Thiers, R. and
Justaert, A., „Reappraising Diplomacy:Structural Diplomacy and the Case of the European Union”, The
Hague Journal of Diplomacy 4, 2009, p. 143–165.
6
7
68
idealiu šių laikų tarptautinių santykių veikėjo užsienio politikos įgyvendinimo
modeliu, pareiškimai apie ES diplomatinės tarybos gimimą nori nenori prašosi
tam tikro palyginimo, tikintis naujo kokybinio šuolio ES bendroje užsienio ir
saugumo politikoje.
Straipsnis suskirstytas į keturias dalis. Pirmojoje apžvelgiamas ES institucinės raidos kelias užsienio politikos srityje iki Lisabonos sutarties. Šioje
dalyje siekiama nustatyti pagrindinius trūkumus, neleidusius ES vadintis
diplomatiniu veikėju. Atsižvelgiant į šio trumpo tyrimo rezultatus, antrojoje
dalyje įvertinamos bendrosios Lisabonos sutarties nuostatos dėl Sąjungos
užsienio politikos – kompetencijų, tikslų ir įgyvendinimo priemonių bei principų. Uždavinys – įvertinti, koks įvyko kokybinis pokytis, palyginti su prieš
tai buvusio ES gyvavimo laikotarpio dokumentų nuostatomis.
Trečiojoje ir ketvirtojoje dalyse tiriama nauja BUSP institucinė sandara ir
EIVT veiklos organizavimas, palyginti, kiek jis atitinka nacionalinių valstybių
diplomatinių tarnybų organizavimo principus ir tradicijas. Tyrimo rezultatai
apibendrinti išvadų dalyje.
1. Europos Sąjungos užsienio politika
ir diplomatija iki Lisabonos sutarties
Kai buvęs JAV valstybės sekretorius Henrys Kissingeris paklausė: „Kam
turiu skambinti, kai noriu pasikalbėti su Europa?”, jis galbūt narpliojo tokią
dilemą: JAV mato poreikį pasikalbėti su Europa, nes norėtų išlaikyti savo
pačios inicijuotus Europos integracinius procesus, ir mato Europos pridėtinę
vertę įgyvendinat kai kuriuos JAV užsienio politikos uždavinius. Tačiau Kissingeris nebuvo tikras, ar bendraeuropiniais užsienio politikos klausimais kas
nors Europoje nori kalbėti, nors, jei svarsto, skambinti ar ne, atrodo, kad tokių
ambicijų Europoje esama, tačiau neaišku, su kuo konkrečiai reikėtų kalbėti ir
kokioms struktūroms padedant. Ši gal kiek ir supaprastinta Kissingerio minties
interpretacija gerai atspindi sudėtingą iki Lisabonos sutarties egzistavusį ES
užsienio politikos ir diplomatijos ryšį.
Nuo pat savo užuomazgų, ES buvo keistas tarptautinių santykių veikėjas, o jos santykis su užsienio politika ir diplomatija – dviprasmiškas ir net
dažnai apgaulingas. Nors ES pirmtakę Europos Bendriją įsteigusios 1957 m.
Romos sutarties esmė buvo ekonominė integracija, o užsienio politika nepateko į Europos Bendrijos kompetenciją, Romos sutartis, sukurdama bendrą
prekybos politiką ir numatydama galimybę su trečiosiomis šalimis pasirašyti
asociacijos sutartis, de facto suteikė Bendrijai tarptautinį vaidmenį. Maža to,
šiam vaidmeniui sutvirtinti ir savo interesams ginti EB nuo pat pradžių naudojo ekonomines ir net diplomatines priemones9. Nors 1970 metais inicijuoto
Pavyzdžiui, 1955 m., dar iki Romos sutarties pasirašymo, Europos anglių ir plieno bendrija įsteigė
Londone pirmąją savo misiją.
9
69
Europos politinio bendradarbiavimo (EPB) tikslas buvo tik užsienio politikos
„konsultacijos“, vėliau jos peraugo į užsienio politikos „koordinavimą“ ar net
„bendrą politiką“ – iki tokio lygio, jog kai kurie apžvalgininkai EPB traktavo
kaip unikalų diplomatinį eksperimentą – „labiausiai pasaulyje pažengusios
kolektyvinės diplomatijos modelį“10. Galiausiai, nors ES neturėjo juridinio
asmens statuso, o kai kas teigė, kad ES tarptautinėje arenoje „neegzistuoja“11,
dauguma tarptautinės teisės subjektų ES pripažino kaip visateisę (ir svarbią)
tarptautinės sistemos dalyvę12. Ir ne tik pripažino, bet ir veikė kaip galinga jėga,
verčianti ES ieškoti galimybių įgyvendinti savo deklaruojamus ar jai primetamus uždavinius13. Tai neturėtų stebinti, nes pats Europos integracijos projektas
buvo politinis projektas, kurio sėkme buvo suinteresuotos ir už didesnį ES
vaidmenį tarptautinėje arenoje pasisakė Jungtinės Amerikos Valstijos. Todėl
nenuostabu, kad Kissingeris norėjo skambinti Europai. Problema, kad nebuvo
kam pakelti ragelio. Taip pat nebuvo bendros užsienio politikai įgyvendinti
skirtos organizuotos struktūros. Nepaisant vidinių ir išorinių jėgų veikiamos
gravitacijos Bendrijos link, bendradarbiavimas užsienio politikoje liko išimtinai valstybių narių reikalas, o Bendrijos diplomatinės ambicijos apsiribojo
prekybos ir pagalbos sritimis. EPB nepriklausė Bendrijų kompetencijai, todėl
Bendrijų institucijos – Komisija ar Asamblėja (vėliau tapusi Europos Parlamentu) – Europos politiniame bendradarbiavime praktiškai nedalyvavo. EPB
neturėjo nuolatinės organizacinės struktūros ir biurokratinio aparato, elgesio
taisyklės buvo neaiškios, priemonės atlikti bendrus veiksmus buvo ribotos.
Kaip teigia M. E. Smithas, bene vienintelis dalykas, dėl ko sutarė valstybių
narių užsienio reikalų ministrai, buvo tai, kad EPB turi likti griežtai atskirta nuo
viršvalstybinių Europos Bendrijų procedūrų ir kad EPB formatas – netinkama
vieta svarstyti saugumo ar gynybos reikalus14. Nors EPB sistema evoliucionavo,
plėtėsi praktinio bendradarbiavimo formos ir priemonės, o 1987 m., įsigaliojus
Suvestiniam Europos aktui, EPB buvo įformintas ir įteisintas kaip atskira EB
valstybių tarpvyriausybinio bendradarbiavimo sritis, valstybių narių požiūris
dėl užsienio politikos ir nacionalinio saugumo reikalų autonomiškumo išliko
nepakitęs. Tam tikras lūžis įvyko 1992 m. pasirašius Mastrichto sutartį, kai EPB
Von der Gablentz in Smith, M. E., Europe‘s Foreign and Security Policy: The Institutionalization of
Cooperation, Cambridge: Cambridge University Press, 2004, p. 2.
11
Pavyzdžiui, tai 1996 m. konstatavo Apmąstymų grupė, kuriai buvo pavesta rengti Amsterdamo sutartį.
12
Schoutheete P., Andoura S., The legal personality of the European Union, Working Paper, Egmon-Royal
Institute for International Relations, 2007. Autorių teigimu, pagrindą tam davė dar 1949 m. Tarptautinio
Teisingumo Teismo išsakyta patariamoji nuomonė dėl Jungtinių Tautų statuso. Išanalizavęs JT Chartiją ir
vėlesnes sutartis, organizacijos veikimo praktiką, pareigas ir prievoles, Tarptautinis Teisingumo Teismas
nusprendė, kad JT narės „patikėdamos [organizacijai] tam tikras funkcijas, su tuo susijusiomis pareigomis
ir atsakomybėmis, suteikė jai kompetencijas, būtinas veiksmingam šių funkcijų įgyvendinimui“. Teismo
nuomone, tarptautinio subjekto teisės ir prievolės priklauso nuo „steigiamuosiuose dokumentuose išdėstytų
arba numatomų bei praktikoje išplėtotų tikslų ir funkcijų“.
13
Hill C., „The Capability-Expectations Gap, or Conceptualizing Europe‘s International Role“, Journal of
Common Market Studies, Vol. 31, No.3, 1993, p.305–328.
14
Smith M. E., Europe‘s Foreign and Security Policy: The Institutionalization of Cooperation, Cambridge: Cambridge University Press, 2004, p. 1.
10
70
buvo pakeista į BUSP, o Europos Bendrijos ir BUSP (kaip ir bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikaluose) buvo teisiškai sujungtos į vieną naują
institucinę struktūrą, žinomą kaip „Europos Sąjunga“. BUSP tapo sudedamąja
ES struktūros dalimi, jos antruoju ramsčiu, pirmą kartą buvo suformuoti tam
tikri užsienio politikos doktriną atitinkantys tikslai – siekti bendrų vertybių ir
pagrindinių interesų, užtikrinti Sąjungos nepriklausomybę ir integralumą, stiprinti Sąjungos saugumą, išlaikyti taiką ir stiprinti tarptautinį saugumą – tačiau
už šios politikos įgyvendinimą vis tiek iš esmės liko atsakingos ES valstybių
vyriausybės. Kitais žodžiais tariant, nors BUSP tapo ES dalimi, tačiau operaciniu
lygiu toliau veikė labiau kaip EPB mechanizmas, kuriame Bendrijų institucijos
turėjo ribotą vaidmenį. Iš esmės vienintelė Bendrijos institucija, kuri turėjo
kiek didesnę reikšmę BUSP, buvo Komisija, kuriai Mastrichto sutartis numatė
atstovavimo vaidmenį politiniuose dialoguose su trečiosiomis valstybėmis ir
konsultacinio pobūdžio vaidmenį BUSP sprendimų priėmimo mechanizme. Ir
nors skirtumas tarp BUSP ir EPB buvo akivaizdus, nes EPB siekė, kad valstybės
narės vykdytų bendrą politiką, o BUSP specifiškai reikalavo, kad ES šalys priimtų
ir įgyvendintų bendrą politiką15, šios nuostatos įgyvendinimas visų pirma gulė
ant Sąjungai pirmininkaujančios valstybės pečių. BUSP netapo veiksmingesnė,
kadangi sprendimams priimti reikėjo vieningo visų valstybių narių balso, o
istoriniai BUSP veiklos duomenys rodo, kad vieningos nuomonės užsienio
ir nacionalinio saugumo reikšmės klausimais prieinama itin retai. Todėl ES
nuolat susidurdavo su chroniška greito sprendimų priėmimo problema bei ES
bendros pozicijos tarptautinėje arenoje nebuvimu, kas dažnai lemdavo neaiškią
ir silpną organizacijos poziciją globaliame pasaulyje.
Bandymai įtvirtinti tam tikrą BUSP koherentiškumą, taip pat ir BUSP
vyriausiojo įgaliotinio pareigybės įsteigimas 1997 metais situacijos nepakeitė.
Atvirkščiai, vertinant iš trečiųjų šalių perspektyvos, ji tapo dar labiau komplikuota. Trečiosioms šalims buvo sunkiai suprantamas atstovavimo tarptautinėje
arenoje principas, kai aukščiausio lygio susitikimus su ES šalimis partnerėmis
ar regionais partneriais vesdavo pirmininkaujančioji valstybė narė, vyriausiasis
įgaliotinis ir Europos Komisijos pirmininkas. Be to, papildomos sumaišties išorės santykiuose įnešdavo atskirų Bendrijos institucijų, kurios vykdė joms pagal
kompetenciją priskirtas funkcijas, visų pirma prekybos, plėtros, vystymosi ir
humanitarinės pagalbos srityse, veikla.
Akivaizdu, kad šią situaciją pakeisti buvo galima tik inicijavus institucines reformas. ES plėtra, didėjantis spaudimas, kad ES imtųsi aktyvesnio
vaidmens užsienio politikoje ir praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio pabaigoje
sustiprėjusios idėjos dėl federalinės ES sukūrimo paskatino kalbas apie būtinybę
steigti BUSP formavimo ir įgyvendinimo struktūrą. Pirmą kartą realiai pabandyta
Mastrichto sutarties V dalies J.1 straipsnyje pažymima, kad „Sąjunga ir jos valstybės narės nustato ir
įgyvendina visas užsienio ir saugumo politikos sritis apimančią ir šios antraštinės dalies nuostatų reglamentuojamą bendrą užsienio ir saugumo politiką“, Europos Sąjungos sutartis. Pasirašyta 1992 m. vasario
7 d. Įsigaliojo 1993 lapkričio 1 d. http://www3.lrs.lt/pls/inter1/dokpaieska.showdoc_l?p_id=32156, 15 08
2010.
15
71
įdiegti tokios bendros struktūros elementus 2002–2003 m. vykusiame Europos
konvente, o jo siūlymai vėliau atspindėti Sutartyje dėl Konstitucijos Europai. Šiame
dokumente buvo numatyta įsteigti ES užsienio reikalų ministro pareigybę ir – kad
būtų užtikrintas šio pareigūno funkcijų atlikimas – Europos išorės veiksmų tarnybą.
Tačiau 2005 m. Prancūzijos ir Nyderlandų referendumuose nepritarus ES Konstitucijos projektui, buvo paskelbtas „apmąstymo laikotarpis“. Viena svarbiausių
priežasčių, lėmusių Sutarties dėl Konstitucijos žlugimą, buvo įvardyta baimė perleisti nacionalinio saugumo ir užsienio politikos klausimus viršnacionalinėms ES
institucijoms. Diskusijų dėl ES ateities laikotarpis baigėsi ES valstybių sprendimu,
kad vienokia ar kitokia forma atnaujinti bazinį ES gyvavimo laikotarpio dokumentą
yra būtina. Rezultatas – 2007 metais ES valstybių ir vyriausybių vadovų pasirašyta
ir 2009 metų pabaigoje įsigaliojusi Lisabonos sutartis, iš dalies pakeitusi Europos
Sąjungos sutartį ir Europos Bendrijos steigimo sutartį.
2. Pagrindiniai Lisabonos sutarties principai
dėl užsienio politikos
2.1. Juridinio asmens statusas ir kompetencijų ribos
BUSP raidos apžvalga rodo, kad viena svarbiausių priežasčių, trukdžiusių sukurti bendrą ES užsienio politiką ir šiai politikai įgyvendinti skirtą instituciją, buvo valstybių narių nenoras perleisti ES savo kompetencijas užsienio
politikos ir nacionalinio saugumo klausimais. Tai savo ruožtu turėjo lemiamos
įtakos tam, kaip valstybės narės linkusios traktuoti ES tarptautiniu mastu.
ES pretenzijos tapti visaverte diplomatine veikėja pirmą kartą suformuluotos tik Mastrichto sutartyje, pažymint, kad ES tikslas – „įtvirtinti savo
identitetą tarptautinėje arenoje, ypač įgyvendinant bendrą užsienio ir saugumo politiką, įskaitant bendros gynybos politikos galutinį suformavimą, kas
ilgainiui sudarytų sąlygas pereiti prie bendros gynybos“16. Tačiau Mastrichto
sutartimi ES juridinio asmens statusas nesuteiktas. Tai reikėtų vertinti kaip
tam tikrą paradoksą, nes logika sako, kad pirmas žingsnis įtvirtinant tapatybę
tarptautinėje arenoje būtų suteikti subjektui oficialų statusą.
Lisabonos sutartis šią dviprasmybę išsprendė tik iš dalies. Iš dalies,
nes, nors Lisabonos sutartimi konstatuota, kad „Sąjunga yra juridinis asmuo“
(ES sutarties 47 straipsnis)17, taigi turinti galių pasirašyti tarptautines sutartis
ar įstoti į tarptautines organizacijas, kartu Lisabonos sutartimi patvirtinta
„Deklaracija dėl Europos Sąjungos teisinio subjektiškumo“ (Nr.24), kurioje
pažymima, „kad tai, jog Europos Sąjunga yra juridinis asmuo, Sąjungai jokiu
Europos Sąjungos sutartis. Pasirašyta 1992 m. vasario 7 d. Įsigaliojo 1993 lapkričio 1 d. http://www3.
lrs.lt/pls/inter1/dokpaieska.showdoc_l?p_id=32156, 2010-09-06
17
Europos Sąjungos sutarties ir sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo suvestinės redakcijos, Luxembourg: Europos Sąjungos oficialusis leidinys C 115, 2008, p.41.
16
72
būdu nesuteiks įgaliojimų leisti teisės aktus ar veikti peržengiant kompetencijos,
kurią jai Sutartyse suteikė valstybės narės, ribas.“18
Tačiau taip ir lieka neaišku, kur Sąjungos kompetencijos užsienio politikos srityje prasideda ir kur baigiasi. Sąjungos kompetencijos kategorijas ir
sritis apibrėžiančioje dalyje (Sutarties ES veikimo 2 straipsnio 4 dalis) tepasakoma, kad „Sąjungos kompetencijai priklauso apibrėžti ir įgyvendinti bendrą
užsienio ir saugumo politiką, įskaitant laipsnišką bendros gynybos politikos
formavimą“19. Taigi nedaroma nuoroda nei į išimtinę kompetenciją, kai tik
Europos Sąjunga gali priimti teisės aktus, o valstybės narės tik juos įgyvendina;
nei į pasidalijamąją kompetenciją, kai valstybės narės gali priimti teisiškai privalomus aktus, jei Europos Sąjunga to nepadarė; nei į remiamąją kompetenciją,
kai ES priima aktus, skirtus valstybių narių politikai remti ar papildyti. Kaip
pažymi W. Wessels‫ۥ‬as, BUSP šiuo atžvilgiu yra unikali, nes kitose politikos
srityse kompetencijų ribos yra aiškiai apibrėžtos20. BUSP išskirtinumą, tačiau
kartu ir neapibrėžtumą dar labiau patvirtina nuostata, kad BUSP „taikomos
konkrečios taisyklės ir procedūros“ (ES sutarties 24 straipsnis)21.
Lieka neaišku, kaip Sąjunga ketina apibrėžti kompetencijas BUSP srityje.
Teoriškai ES diplomatinės tarnybos veiklos laukas gali visiškai išnykti, nes „Deklaracija dėl kompetencijų atskyrimo“ (Nr.18) pabrėžia, kad „pagal Europos Sąjungos sutartyje ir Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo numatytą Sąjungos
ir valstybių narių kompetencijos pasidalijimą sritys, kurių Sutartys nepriskiria
Sąjungos kompetencijai, priklauso valstybių narių kompetencijai“22.
Taip pat reikia turėti omenyje, kad Lisabonos sutartimi Europos Sąjungai
nebuvo suteikta jokių papildomų išimtinių galių. Prie ES sutarties pridėtoje
14-oje deklaracijoje dėl bendros užsienio ir saugumo politikos aiškiai teigiama, kad „nuostatomis, susijusiomis su bendra užsienio ir saugumo politika,
nesuteikiama naujų galių Komisijai inicijuojant sprendimus ar nepadidinamas
Europos Parlamento vaidmuo“.23 Kitaip nei konstitucinėje sutartyje, Lisabonos sutartyje nėra nei vieno straipsnio, įtvirtinančio Europos Sąjungos teisės
viršenybę nacionalinės teisės atžvilgiu. Lisabonos sutartimi taip pat nebuvo
sukurta valstybinio pobūdžio sąjungos simbolika, pavyzdžiui, vėliava ar
himnas. Taip pat nebeliko tokių sąvokų kaip „konstitucija“, „teisė“, „užsienio
reikalų ministras“, vartotų konstitucinėje sutartyje.
Apskritai Sutartyje ES juridinio asmens statuso ir kompetencijų atžvilgiu
įtvirtinta daug gynybinio pobūdžio nuostatų. Dar viena jų teigia, kad „Europos Sąjungos sutarties nuostatos dėl bendros užsienio ir saugumo politikos,
įskaitant Sąjungos vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo poliTen pat, p.348.
Ten pat, p.52.
20
Wessels W., Boop F., The Institutional Architecture of CFSP after the Liuobon Treaty-Constitutional
breakthrough or challenges ahead?“, CEPS Research paper No. 10, June 2008, p. 10.
21
Europos Sąjungos sutarties ir sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo suvestinės redakcijos, Luxembourg: Europos Sąjungos oficialusis leidinys C 115, 2008, p.32.
22
Ten pat, p. 346.
23
Ten pat, p. 343
18
19
73
tikai pareigybės sukūrimą ir Išorės veiksmų tarnybos įsteigimą, neturi įtakos
dabartiniams valstybių narių įsipareigojimams jų užsienio politikos nustatymo
bei vykdymo ir jų nacionalinio atstovavimo trečiosiose šalyse bei tarptautinėse
organizacijose srityse.“ 24
2.2. BUSP tikslai ir uždaviniai
Kitas iki Lisabonos sutarties buvusios situacijos bruožas tas, kad nebuvo
aiškiai deklaruotų tikslų užsienio politikos srityje ir šiai politikai įgyvendinti
skirtos programos.
Kai nėra aiškiai nustatytos BUSP, visavertė diplomatinė tarnybos institucija praktiškai neįsivaizduojama. Ką šiuo klausimu sako Lisabonos sutarties
nuostatos?
Lisabonos sutarties preambulėje užfiksuota, kad valstybės narės apsisprendė „įgyvendinti bendrą užsienio ir saugumo politiką, įskaitant bendros gynybos
politikos laipsnišką formavimą, kas ilgainiui pagal ES sutarties 42 straipsnio
nuostatas sudarytų sąlygas pereiti prie bendros gynybos, šitaip sustiprinant
Europos identitetą ir jos nepriklausomybę, kad Europoje ir pasaulyje būtų stiprinama taika, saugumas ir didinama pažanga25“. Ką gali reikšti tikslas sustiprinti
Europos identitetą, galima spręsti iš kitos preambulėje užfiksuotos nuostatos –
ES sieks įkvėpimo iš „Europos kultūrinio, religinio ir humanistinio paveldo, iš
kurio susiformavo visuotinės vertybės, kurias sudaro neliečiamos ir prigimtinės
žmogaus teisės, taip pat laisvė, demokratija, lygybė ir teisinė valstybė“26.
Apskritai, sprendžiant iš vertybėms ir normatyviniams užsienio politikos tikslams skiriamo dėmesio, ES diplomatija turėtų vadovautis išimtinai
vertybiniais principais, „paskatinusiais jos pačios sukūrimą, vystymąsi ir
plėtrą, ir kurių įgyvendinimą ji skatina platesniame pasaulyje: demokratijos, teisinės valstybės, žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių visuotinumo ir
nedalomumo, pagarbos žmogaus orumui, lygybės ir solidarumo principais
bei Jungtinių Tautų Chartijos ir tarptautinės teisės principų laikymusi27“ (ES
sutarties 21 straipsnis). Iš šio straipsnio taip pat galima spręsti, kad ES sieks
plėtoti santykius ir kurti partnerystę tik su tomis šalimis bei tarptautinėmis,
regioninėmis arba pasaulinėmis organizacijomis, kurios taip pat laikosi nurodytų principų28.
Vertybinių ambicijų galima įžvelgti ir kituose ES sutarties 21 straipsnyje
išdėstytuose tiksluose, nurodant, kad Sąjunga nustato ir įgyvendina bendrą
Tarpvyriausybinės konferencijos, patvirtinusios Lisabonos sutartį, pasirašytą 2007 m. gruodžio 13 d.,
prie Baigiamojo akto pridėtos deklaracijos, 13 ir 14 Deklaracijos dėl bendros užsienio ir saugumo politikos,
p. 343.
25
Europos Sąjungos sutarties ir sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo suvestinės redakcijos, Luxembourg: Europos Sąjungos oficialusis leidinys C 115, 2008, p.32., p. 16.
26
Ten pat, p. 17.
27
Ten pat, p. 30.
28
Ten pat, p. 30.
24
74
politiką ir veiksmus bei siekia aukšto lygio bendradarbiavimo visose tarptautinių santykių srityse, kad:
• apgintų savo vertybes, pagrindinius interesus, saugumą, nepriklausomybę ir vientisumą;
• įtvirtintų ir remtų demokratiją, teisinę valstybę, žmogaus teises ir tarptautinės teisės principus;
• išsaugotų taiką, užkirstų kelią konfliktams ir stiprintų tarptautinį
saugumą pagal Jungtinių Tautų Chartijos tikslus ir principus, taip pat
pagal Helsinkio baigiamojo akto principus ir Paryžiaus Chartijos tikslus,
įskaitant susijusiuosius su išorės sienomis;
• skatintų besivystančių šalių ekonominį, socialinį ir aplinkos apsaugos
tvarų vystymąsi, pirmiausia siekdama panaikinti skurdą;
• skatintų visų šalių integraciją į pasaulio ekonomiką, įskaitant laipsnišką
tarptautinės prekybos apribojimų panaikinimą;
• prisidėtų prie tarptautinių priemonių, skirtų aplinkos kokybės išsaugojimui ir gerinimui bei pasaulio gamtos išteklių tausojančiam valdymui
siekiant užtikrinti tvarų vystymąsi, kūrimo;
• padėtų tautoms, šalims ir regionams, susidūrusiems su gaivalinėmis
nelaimėmis arba žmogaus sukeltomis katastrofomis;
• remtų tarptautinę sistemą, grindžiamą tvirtesniu daugiašaliu bendradarbiavimu ir tinkamu pasauliniu valdymu29.
Ta pačia dvasia surašytas Sąjungos santykių su platesniu pasauliu pobūdį nusakantis straipsnis (ES sutarties 3 straipsnio 5 dalis). Jame, be kita ko,
sakoma, kad „palaikydama santykius su platesniu pasauliu, Sąjunga išsaugo
ir skatina savo vertybes ir savo interesus bei prisideda prie savo piliečių
apsaugos“30. Nuoroda į piliečių apsaugą yra naujas elementas bendroje užsienio
ir saugumo politikoje. Ji gali reikšti konsulinę apsaugą, tačiau ši nuostata visų
pirma atsirado dėl Prancūzijos reikalavimo įtvirtinti apsaugą nuo globalizacijos
pasekmių31, kas taip pat rodo aiškiai išreikštą vertybinį aspektą.
Nepaisant to, kad Lisabonos sutartyje apibrėžti tikslai kelią klausimų dėl
jų įgyvendinimo galimybių, šio straipsnio kontekste svarbu tai, kad sutarties
nuostatos rodo, kad ES kuo toliau, tuo labiau save laiko ne tik ekonominiu
bloku, bet ir tam tikra politine jėga, galinčia ir siekiančia skleisti savo idėjas
už ES ribų. Tam ji visų pirma numato naudoti diplomatines ir politines priemones, tačiau Lisabonos sutartyje atsiranda dar ir karinis komponentas. ES
sutarties 42 straipsnyje pažymima, kad Sąjungos operaciniam veiksnumui turi
būti užtikrinti reikalingi civiliniai ir kariniai pajėgumai, kuriais Sąjunga gali
naudotis vykdydama misijas už Sąjungos ribų. 43 straipsniu patikslinama,
kad tokias misijas sudaro bendri nusiginklavimo veiksmai, humanitarinės ir
Ten pat, p. 30–31.
Ten pat, p. 19.
31
EuroActive, Interview: France to push ‘protective Europe’ agenda at EU helm, 06 November 2007,
http://www.euractiv.com/en/future-eu/interview-france-push-protective-europe-agenda-eu-helm/article-168064, 08 09 2010
29
30
75
gelbėjimo, karinio konsultavimo ir pagalbos, konfliktų prevencijos ir taikos
palaikymo, kovinių pajėgų vykdomos krizių valdymo misijos, įskaitant taikdarystę ir pokonfliktinio stabilizavimo operacijas32. Taip pat pažymima, kad
visos šios misijos gali prisidėti prie kovos su terorizmu, taip pat trečiųjų šalių,
savo teritorijose kovojančių prieš terorizmą, rėmimo.
Svarbi nuostata dėl solidarumo. Sutarties dėl ES veikimo 222 straipsnyje
įvedama solidarumo sąlyga, kuria pažymima, kad „Sąjunga ir valstybės narės
veikia bendrai ir solidariai, jei kuri nors valstybė narė patirtų teroro aktą, gaivalinę nelaimę ar žmogaus sukeltą katastrofą“33. Sutartyje numatyta ir gynybinio pobūdžio solidarumo sąlyga, tačiau jai priimti taikomos sudėtingesnės
procedūros ir apie tai turi būti informuojamas Europos Parlamentas (Sutarties
dėl ES veikimo 222 straipsnio 3 dalis).
Apibendrinant Lisabonos sutartyje išdėstytus BUSP tikslus ir uždavinius,
galima teigti, kad jie yra kartu ir ambicingi, ir neaiškūs. Ambicingi dėl savo „misionieriško“ pobūdžio ir platybių, tad jiems įgyvendinti prireiktų tradicinių ir naujų
diplomatijos priemonių bei būdų, efektyvaus valdymo ir atitinkamo biudžeto. O neaiškūs, nes nieko nepasako, kaip bus dėliojama konkreti ES bendros užsienio politikos
darbotvarkė. Ar ir kaip, tarkime, ES plėtos santykius su valstybėmis, kurių vertybių
skalė skiriasi, tačiau kurių atžvilgiu ji turi aiškiai išreikštą pragmatinį interesą?
2.3. BUSP įgyvendinimo priemonės ir principai
Kitas į akis krintantis dalykas yra tai, kad iškelti ambicingi BUSP tikslai
nesutampa su Sąjungai patikėtomis BUSP įgyvendinimo teisinėmis priemonėmis. ES integracinių procesų patirtis rodo, kad didžiausią sėkmę turi tos
politikos, kurių įgyvendinimas sutvirtintas teisine baze – reglamentais ar direktyvomis. BUSP srityje tokia galimybė nenumatyta: ES sutarties 24 straipsnis
sako, kad bendrai užsienio ir saugumo politikai „įstatymo galią turintys aktai
nėra priimami“34. Sąjungos dispozicijoje turimas BUSP įgyvendinimo priemones
nurodo ES sutarties 25 straipsnis, kuriame sakoma, kad
Sąjunga vykdo bendrą užsienio ir saugumo politiką:
a) apibrėždama bendras gaires;
b) priimdama sprendimus, nustatančius:
i) veiksmus, kurių Sąjunga turi imtis;
ii) pozicijas, kurias Sąjunga turi priimti;
iii) i ir ii papunkčiuose nurodytų sprendimų įgyvendinimo priemones;
ir
c) stiprindama sistemingą valstybių narių bendradarbiavimą įgyvendinant politiką35.
Taip pat svarbu atkreipti dėmesį, kad Sutartyje nėra nuorodos į bendrą
strategiją, o apsiribojama mažiau įpareigojančia formuluote, kad „Europos
Europos Sąjungos sutarties ir sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo suvestinės redakcijos, Luxembourg: Europos Sąjungos oficialusis leidinys C 115, 2008, p. 38.
33
Ten pat, p. 150.
34
Ten pat, p. 32.
35
Ten pat, p. 33.
32
76
Vadovų Taryba nustato [...] Sąjungos strateginius interesus, tikslus ir apibrėžia
bendras gaires“ (ES sutarties 26 straipsnis)36.
Operatyviai veiklai vykdyti ES diplomatinė tarnyba taip pat gali tikėtis
kitų priemonių, kurias kartu su trukme ir įgyvendinimo sąlygomis privalės
nustatyti Taryba (ES sutarties 28 straipsnis). Taip pat yra nuostata, kad BUSP
vykdyti gali būti naudojamos nacionalinės ir Sąjungos priemonės (ES sutarties
26 straipsnio 3 dalis). Tačiau šio tyrimo kontekste svarbiausia išvada ta, kad
visos svarbiausios Sutartyje įvardijamos priemonės bendrai užsienio politikai
vykdyti yra ribotos, o ir jos priklauso Tarybos kompetencijai.
Akivaizdu, kad sėkmė priklausys ne nuo priemonių, bet valstybių narių
elgsenos ir principų – valstybės narių įsipareigojimo lojalumo ir savitarpio solidarumo dvasia besąlygiškai remti Sąjungos BUSP ir laikytis Sąjungos veiksmų
šioje srityje bei susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, prieštaraujančių Sąjungos
interesams arba galinčių sumenkinti jos, kaip tarptautinių santykių darną
skatinančios jėgos, veiksmingumą (ES sutarties 24 straipsnio 3 dalis).
Galbūt vienintelė svarbesnė naujovė ta, kad dabar nustatyta lankstesnė
balsavimo dėl BUSP sprendimų tvarka: atskiroms vyriausybėms leista susilaikyti, sprendimą priimti galima balsų dauguma arba daugumai valstybių
leidžiama veikti savarankiškai, tačiau karinio arba gynybinio pobūdžio sprendimus vis dar reikalaujama priimti vienbalsiai.
3. Nauja BUSP institucinė sandara
Paprastai užsienio politikos įgyvendinimas suvereniose valstybėse yra aiškiai reglamentuotas ir apibrėžtas. Ir nors yra skirtumų, nelygu kokia yra politinės
sistemos santvarka, sprendimų priėmimo ir jų įgyvendinimo, sistema yra aiški.
Dažniausiai už suverenios valstybės užsienio politikos formavimą ir įgyvendinimą
atsakingas užsienio reikalų ministras – ministrų kabineto narys. Užsienio reikalų
ministerija institucinėje valstybės valdymo struktūroje pagal savo galias užima
aukštą vietą, o jos vadovas ministrų kabinete daugelyje šalių laikomas antru pagal
reikšmę pareigūnu (koalicinėse vyriausybėse užsienio reikalų ministerijos vadovas
dažnai skiriamas ministro pirmininko pavaduotoju). Užsienio reikalų ministrai
tradiciškai taip pat yra atsakingi už daugelį diplomatinių funkcijų, pvz., užsienio
šalių lyderių priėmimą ir diplomatinius vizitus į kitas šalis.
ES institucinių reformų esmė taip pat buvo užsienio politikos architektūrą padaryti aiškesnę, sutelkti užsienio politikai reikalingus išteklius į vienas
rankas, tokiu būdu suteikiant BUSP didesnį veiksmingumą. Pagrindiniai naujos
institucinės BUSP architektūros veikėjai ir kompetencijos po Lisabonos sutarties
įsigaliojimo parodyta 1 paveiksle.
36
Ten pat, p. 33.
77
Europos Vadovų Taryba
Susitinka kas du mėnesius šešis kartus per metus� Priima bendros politikos gaires� Nustato ir apibrėžia strateginius interesus,
tikslus ir prioritetus
EVT pirmininkas
Savo lygiu ir pagal savo pareigas užtikrina atstovavimą Sąjungai užsienyje BUSP klausimais nepažeisdamas VĮ
įgaliojimų
Vadovauja ir užtikrina pasirengimą EVT darbui, šaukia neeilinius susitikimus
-
Europos Komisija
Kaip EK narys, VĮ
gali būti paskirtas tik
Pirmininkui pritarus
-Komisijos
kompetencijų sritys:
plėtra
prekyba
EuropAid
kaimynystė ir
parama
Komisija kartu su VĮ
gali teikti bendrus
pasiūlymus kitose
išorės veiksmų
srityse
Vyriausiasis įgaliotinis užsienio
reikalams ir saugumo politikai
Europos Sąjungos
Užsienio reikalų taryba
„3 kepurės“
VĮ–- vienas iš Komisijos
pirmininko pavaduotojų,
kurio funkcijos
Komisijoje:
-
-
būti atsakingam
Komisijoje už jos
įsipareigojimus
išorės santykių
srityje
koordinuoti
Komisijoje kitus
Sąjungos išorės
veiksmų aspektus
Būdamas Komisijos
narys , VĮ yra pavaldus
EP sprendimui dėl
nepasitikėjimo Komisija
-
-
atstovauja Sąjungai BUSP klausimais
įgyvendina Tarybos sprendimus BUSP
srityje
užtikrina Sąjungos išorės veiksmų
nuoseklumą
ieško sprendimų, jei dėl jų nepavyksta
susitarti Taryboje
veda politinį dialogą su trečiosiomis
šalimis
išreiškia poziciją tarptautinėse
organizacijose
-EIVT:
buvęs DG Relex
Politinio planavimo ir išankstinio
perspėjimo padalinys (Policy Unite)
Su gynybos politika susiję padaliniai :
CMPD, CPCC, EUMS, SITCEN
VĮ – URT pirmininkas
Pirmininkauja URT
Inicijuoja ir
suformuluoja galimus
sprendimus Tarybai
Per 48 val. sušaukia
neeilinius susitikimus
VĮ atstovai (EIVT)
pirmininkauja:
- Darbo grupėms (su
išlygomis)
- Politikos ir saugumo
komitetui (PSK)
- Priima sprendimus,
nustatančius veiksmus,
pozicijas, priemones (pagal savo
kompetenciją)
- Stiprina bendradarbiavimą
-Standartinė sprendimų
priėmimo procedūra:
vienbalsiškumas
(išskyrus tam tikrus atvejus)
Sprendimai – be įstatymo galios
-Pirmininkaujančioji valstybė:
-Coreper II
-Antici
-
Vadovauja EUSR
Du kartus per metus svarsto pažangą BUSP srityje
Europos Parlamentas
Gali teikti paklausimus ir rekomendacijas VĮ ir URT
Užsienio reikalų komitetas
1 pav. Institucinė Lisabonos sutarties BUSP architektūra
Palyginti su institucine BUSP architektūra iki Lisabonos sutarties įsigaliojimo, didžiausi pokyčiai susiję su vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams
ir saugumo politikai bei Europos Vadovų Tarybos pirmininko pareigybių atsiradimu. Taip pat atsirado nauja institucija – Europos išorės veiksmų tarnyba,
kurios tikslas – padėti vyriausiajam įgaliotiniui įgyvendinti jo funkciją, bei
pasikeitė kai kurių kitų su BUSP veikla susijusių elementų, tokių kaip Komisijos Išorės santykių generalinio direktorato (DG Relex), Politinio planavimo ir
išankstinio perspėjimo padalinio (Policy Unite), su gynybos politika susijusių
padalinių – Krizių valdymo ir planavimo direktorato (CMPD), Civilinių operacijų planavimo ir vykdymo centro (CPCC), Europos Sąjungos karinio štabo
(EUMS), Situacijų centro (SITCEN), taip pat iki tol pagrindinės institucijos,
kuri padėjo Tarybai formuoti BUSP ir ESGP, t.y. Politinio ir saugumo komiteto
(PSK), ir kai kurių Tarybos darbo grupių bei ES specialiųjų įgaliotinių (EUSR)
vieta ar pavaldumas.
3.1. Vyriausiasis įgaliotinis (VĮ) užsienio reikalams ir saugumo politikai
Pagal sumanymą centrine institucija naujoje BUSP institucinėje struktūroje turėjo tapti Europos Sąjungos vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir
saugumo politikai. Ši pareigybė tik iš dalies atitinka anksčiau buvusią vyriausiojo įgaliotinio bendrai užsienio ir saugumo politikai pareigybę, nes skiriasi
ne tik pavadinimas (atsiranda nuorodos į „Europos Sąjungą“ ir „užsienio
reikalus“), bet ir kompetencijos bei vieta institucinėje struktūroje. Šie bruožai,
praktiškai nepakeisti, buvo perkelti iš Sutarties dėl Konstitucijos Europai, nors
78
konstitucinėje sutartyje buvusi pareigybė – „Sąjungos užsienio reikalų ministras“ – buvo pakeista į neutralesnę „vyriausiojo įgaliotinio“ pareigybę.
Pirmuoju Europos Sąjungos vyriausiuoju įgaliotiniu užsienio reikalams
ir saugumo politikai tapo Jungtinės Karalystės atstovė baronienė Catherine
Ashton. Remiantis sutarties nuostatomis, ją į šias pareigas paskyrė Europos
Vadovų Taryba kvalifikuota balsų dauguma, gavusi Komisijos pirmininko
sutikimą (ES sutarties 18 straipsnio 1 dalis). Pagal tą pačią procedūrą EVT gali
nutraukti jos įgaliojimus. Be to, VĮ, kartu būdama ir viena Komisijos pirmininko
pavaduotojų, turėjo gauti tiek Komisijos pirmininko (ES sutarties 18 straipsnio 1
dalis), tiek Europos Parlamento pritarimą (ES sutarties 17 straipsnio 7 dalis).
Lisabonos sutartimi jai pavesta vykdyti funkcijas, kurias iki šiol rotacijos
tvarka šešių mėnesių laikotarpiu vykdydavo pirmininkaujančioji valstybė narė,
ES vyriausiasis įgaliotinis bendrai užsienio ir saugumo politikai/ES Tarybos
generalinis sekretorius ir Komisijos narys, atsakingas už išorės santykius. Kaip
Komisijos narys, vyriausiasis įgaliotinis eina Komisijos pirmininko pavaduotojo
pareigas. Kalbant ES žargonu, VĮ dėvi net tris kepures, o tai institucinę BUSP
sandarą daro gana komplikuotą.
Remiantis Europos Sąjungos sutarties 18 ir 27 straipsniais vyriausiajam
įgaliotiniui skiriami tam tikri uždaviniai:
• vadovauti Sąjungos bendrai užsienio ir saugumo politikai (BUSP) ir
bendrai saugumo ir gynybos politikai (BSGP);
• pirmininkauti Užsienio reikalų tarybai;
• užtikrinti Sąjungos išorės veiksmų nuoseklumą;
• būti atsakingam Komisijoje už jos įsipareigojimus išorės santykių srityje;
• koordinuoti Komisijoje kitus Sąjungos išorės veiksmų aspektus;
• vesti politinį dialogą su trečiosiomis šalimis ir išreikšti Sąjungos poziciją
tarptautinėse organizacijose ir tarptautinėse konferencijose.
Taigi VĮ turi įsipareigojimų, susijusių su vadovavimu (lyderyste), iniciatyva, pasiūlymų teikimu, koordinavimu ir atstovavimu. VĮ numatytas svarbus
iššūkis – užtikrinti nustatytos politikos kryptį, kad ji būtų remiama nuosekliai
naudojant ES išteklius ir nacionalines priemones, o kartu būtų laikomasi atitinkamų Sutartyje numatytų sprendimų priėmimo tvarkos. Tačiau iš sutarties
matyti, kad VĮ užduotis – ne valdyti įvairias Sąjungos išorės veiksmų priemones,
o užtikrinti jų darnų naudojimą.
3.2. Europos Vadovų Taryba ir jos pirmininkas
Strateginiu lygmeniu pagrindinės Sąjungos išorės veiksmų priemonės
sukoncentruotos Europos Vadovų Taryboje. Kitaip tariant, BUSP srityje EVT
atlieka vadovaujantį vaidmenį. Lisabonos sutartyje EVT formaliai pripažįstama ES institucija, kuri „deramai skatina Sąjungos vystymąsi“ ir nustato jos
79
„bendrąsias politikos gaires ir prioritetus“ (ES sutarties 15 straipsnio 1 dalis) 37.
Šios EVT kompetencijos BUSP srityje pakartojamos ES sutarties 26 straipsnio 1
dalyje, papildant, kad EVT taip pat nustato bendros užsienio ir saugumo politikos, įskaitant gynybinio pobūdžio reikalus, Sąjungos strateginius interesus,
tikslus38. Tačiau ji nevykdo teisėkūros funkcijų ir susitinka tik du kartus per
pusmetį, nors, kai reikia dėl tarptautinių įvykių, Europos Vadovų Taryba gali
susirinkti į neeilinį posėdį, kad „nustatytų Sąjungos politikos strategines kryptis
tokių įvykių akivaizdoje“ (ES sutarties 26 straipsnio 1 dalis)39. Nepaisant to,
akivaizdu, kad EVT svarbesnės įtakos kasdieniuose užsienio reikaluose neturės.
Šiuo atžvilgiu svarbesnė yra EVT pirmininko pareigybė. Tai nauja pareigybė,
sukurta darbų tęstinumui ir nuoseklumui pagerinti. Ilgalaikis pirmininkavimas pakeitė anksčiau galiojusią rotacijos kas 6 mėnesius sistemą. Pirmininkas
renkamas kvalifikuota Europos Vadovų Tarybos balsų dauguma 30 mėnesių
laikotarpiui ir gali būti perrenkamas.
EVT pirmininko vaidmenį BUSP apibrėžia ES sutarties 15 straipsnio 6
dalis: „Europos Vadovų Tarybos pirmininkas savo lygiu ir pagal savo pareigas
užtikrina atstovavimą Sąjungai užsienyje bendros užsienio ir saugumo politikos
klausimais nepažeisdamas Sąjungos vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir
saugumo politikai įgaliojimų“40. Ši nuostata kelią klausimų dėl EVT pirmininko
ir VĮ sąveikos ir ypač dėl pavartotų sąvokų „savo lygiu“ ir „pagal savo pareigas“.
Palyginti su Sutartyje išdėstytomis VĮ funkcijomis, konkrečios EVT
pirmininko pareigos BUSP srityje neaiškios. Sutartis tik nurodo, kad EVT pirmininkas vadovauja ir užtikrina pasirengimą jos darbui bei „siekia palengvinti
sanglaudą ir bendrą sutarimą Europos Vadovų Taryboje“41, o tai gali reikšti tiek
paprastą koordinavimą, tiek vadovavimą (lyderystę). O kadangi tiek VĮ, tiek
EVT pirmininkas yra naujos pareigybės ir precedento dėl jų bendradarbiavimo
nėra, daugeliu atveju jų tarpusavio santykis priklausys nuo asmeninių ambicijų
ir interpretacijų, kaip kas supranta savo įgaliojimus. Neatmestina, kad abu
pareigūnai gali siekti įtvirtinti savo statusą ir vaidmenį išorės veiksmų srityje
vienas kito sąskaita. Dviprasmybių dėl jų atsakomybės įneša ir nuostata, kad
po kiekvieno Europos Vadovų Tarybos susitikimo jos pirmininkas pateikia
pranešimą Europos Parlamentui (ES sutarties 15 straipsnio 6 dalis), nors apskritai informuoti EP apie įvykius BUSP yra VĮ pareiga.
Tačiau vertinant iš administracinių gebėjimų perspektyvos, EVT pirmininkui vadovauti BUSP bus sunkiau, nes jis savo darbe remsis aiškiai dydžiu ir
diplomatine patirtimi EIVT nusileidžiančiu Tarybos generaliniu sekretoriatu. Be
to, vykdant institucinę pertvarką, buvo apkarpytos kai kurios svarbios su išorine
veikla susijusios sekretoriato funkcijos, jas perduodant EIVT veiklos sričiai.
Ten pat, p.23.
Ten pat, p. 31.
39
Ten pat, p. 31.
40
Ten pat, p.23.
41
Ten pat, p. 23.
37
38
80
3.3. Užsienio reikalų taryba
Remiantis Europos Vadovų Tarybos apibrėžtomis bendromis gairėmis
ir strateginėmis kryptimis, bendrą užsienio ir saugumo politiką formuoja ir
šiai politikai apibrėžti ir įgyvendinti būtinus sprendimus priima Užsienio
reikalų taryba (ES sutarties 26 straipsnis) 42. Būtent šios Tarybos kompetencijai
priklauso svarbiausios Sąjungos išorės veiksmų priemonės. Kaip ir EVT atveju,
tai dar kartą patvirtina, kad už užsienio ir saugumo politiką iš esmės tebėra atsakingos ES valstybių vyriausybės, tačiau, skirtingai nuo ankstesnės praktikos,
užsienio reikalus kuruos nebe rotacijos principu Tarybai pirmininkaujančioji
valstybė narė, bet VĮ. Tai labai svarbi naujovė, kurios svarbą paryškina dar
ir tai, kad visoms kitoms įvairios sudėties Taryboms ir toliau pirmininkaus
pirmininkaujančiųjų valstybių narių atstovai Taryboje rotacijos tvarka (ES
sutarties 16 straipsnio 9 dalis). Institucinės sudėties prasme toks kompetencijų padalijimas kelia daug klausimų dėl užsienio politikos koherentiškumo.
Neaišku, koks bus galutinis pirmininkaujančiosios valstybės vaidmuo BUSP
srityje ir ar nekils trinties tarp skirtingų veikėjų, nes iki Lisabonos sutarties
įsigaliojimo tai buvo viena svarbiausių pirmininkaujančiųjų valstybių veiklos sričių. Problemų kelia ir tai, kad nors Lisabonos sutartimi nusprendus
anksčiau buvusią Bendrųjų reikalų ir išorės santykių tarybą (BRIST) padalyti
į Bendrųjų reikalų tarybą (BRT) ir Užsienio reikalų tarybą (URT), tokiu būdu
stengiantis panaikinti galimą koliziją tarp pirmininkaujančiosios valstybės ir
VĮ, aiškias ribas tarp šių tarybų kompetencijų išvesti labai sunku. Atsakyti į
klausimą, kur šiandien baigiasi tradicinė užsienio politika ir diplomatų veiklos
laukas ir kur prasideda bendrieji reikalai, ir priešingai, yra ypač sunku. Tai
turės implikacijų su BUSP susijusiam veiklos centrui – Politikos ir saugumo
komitetui (PSK), kuriam pareigą pirmininkauti Taryba perleido VĮ paskirtam atstovui, nors valstybių narių vyriausybių Nuolatinių atstovų komitetui
(Coreper) ir toliau pirmininkaus valstybės narės atstovas, pirmininkaujantis
Bendrųjų reikalų tarybai. Pavojus nuoseklumui ir darnai kils ir dėl pirmininkavimo įvairioms darbo grupėms, nes grupėms, veikusioms išorės santykių
ir pirmajam ramsčiui priskirtose srityse (tokiose kaip prekyba, vystomasis
bendradarbiavimas ar plėtra), ir toliau bus pirmininkaujama pagal rotacijos
principą, nors grupėms, dirbusioms tik BUSP srityje ar artimai dirbusioms
su PSK, pirmininkaus EIVT narys (mišrios kompetencijos grupių atžvilgiu
bus priimami ad hoc sprendimai).
ES sutartis nepakeitė sprendimų priėmimo proceso. ES sutarties 24
straipsnio 1 dalis sako, kad „bendrai užsienio ir saugumo politikai taikomos
konkrečios taisyklės ir procedūros. Išskyrus atvejus, kai Sutartyse nustatyta
kitaip, ją vieningai apibrėžia ir įgyvendina Europos Vadovų Taryba ir Taryba“43.
Taigi, BUSP srityje vienbalsiškumas išlieka standartinė sprendimų-priėmimo
procedūra.
42
43
Ten pat, p. 31.
Ten pat., p. 32.
81
Sutartyje minimus išskirtinius atvejus nusako 31 straipsnio 2 dalis. Pažymima, kad Taryba kvalifikuota balsų dauguma:
• priima Sąjungos veiksmus nustatančius arba poziciją apibrėžiančius
sprendimus remdamasi su Sąjungos strateginiais interesais ir tikslais
susijusiu Europos Vadovų Tarybos sprendimu (nurodytu 22 straipsnio
1 dalyje);
• priima Sąjungos veiksmus nustatantį arba poziciją apibrėžiantį sprendimą, remdamasi pasiūlymu, kurį pateikia Sąjungos vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai Europos Vadovų Tarybos
specialiu prašymu, jos pačios arba vyriausiojo įgaliotinio iniciatyva;
• priima visus sprendimus, įgyvendinančius sprendimą, kuris nustato
Sąjungos veiksmus arba apibrėžia Sąjungos poziciją;
• skiria specialų įgaliotinį (pagal 33 straipsnį). 44
Taigi, kvalifikuotos daugumos balsavimas naudojamas labai ribotai:
tik bendrų veiksmų ir tai tik jų praktinio įgyvendinimo, o ne sprendimo jų
apskritai imtis atveju.
Jei Tarybos narė pareiškia, kad dėl esminių ir konkrečiai nurodytų su
nacionaline politika susijusių priežasčių ji neketina pritarti sprendimui, priimamam kvalifikuota balsų dauguma, dėl jo nebalsuojama. Vyriausiasis įgaliotinis,
glaudžiai konsultuodamasis su atitinkama valstybe nare, ieško jai priimtino
sprendimo. Jeigu jam nepavyksta, Taryba kvalifikuota balsų dauguma gali
prašyti, kad tas klausimas būtų perduotas Europos Vadovų Tarybai vieningai
priimti sprendimą45.
Svarbus antras punktas. Jei VĮ nori inicijuoti kvalifikuotos daugumos
reikalaujantį sprendimą, jis pirmiausia turi kreiptis į Europos Vadovų Tarybą
ir tik po to gali tą klausimą pateikti Užsienio reikalų tarybai.
Kvalifikuota balsų dauguma pasiekiama, kai pasiūlymui pritaria 55 proc.
valstybių narių, atstovaujančių bent 65 proc. visų gyventojų. Kai Taryba veikia
ne pagal Komisijos ar vyriausiojo įgaliotinio pasiūlymą, reikiama valstybių
narių dauguma padidėja iki 72 proc. (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo
238 straipsnio 2 dalis). Kad teisės akto priėmimas būtų užblokuotas, prieš projektą turi balsuoti bent keturios valstybės. Naujasis mechanizmas leis 75 proc.
(nuo 2017 m. balandžio 1 d. – 55 proc.) valstybių narių prašyti, kad pasiūlymas
būtų persvarstytas per „tinkamą laikotarpį“ (Sutarties 7 deklaracija).
44
45
Ten pat, p. 35–36.
Ten pat., p. 35–36.
padidơja iki 72 proc. (Sutarties dơl Europos Sąjungos veikimo 238 straipsnio 2 dalis).
Kad teisơs akto priơmimas bnjtǐ užblokuotas, prieš projektą turi balsuoti bent keturios
valstybơs. Naujasis mechanizmas leis 75 proc. (nuo 2017 m. balandžio 1 d. – 55 proc.)
valstybiǐ nariǐ prašyti, kad pasinjlymas bnjtǐ persvarstytas per „tinkamą laikotarpƳ“
(Sutarties 7 deklaracija).
82
Europos Vadovǐ Taryba
Vyriausiasis
Ƴgaliotinis
Nustato strateginius
interesus, tikslus, prioritetus
Apibrơžia bendras politikos gaires
(VIENINGAI)
Valstybơ narơ
PASINjLYMAI
ES Užsienio reikalǐ taryba
Priima sprendimus
(Ƴstatymo galią turintys aktai nơra priimami)
VIENINGAI
KVALIFIKUOTA BALSǏ DAUGUMA
LEIDŽIAMA
SUSILAIKYTI DƠL SVARBIǏ
NACIONALINIǏ PRIEŽASýIǏ
x
x
x
x
x
Bendri veiksmai Ƴpareigoja valstybĊ narĊ laikytis priimtos pozicijos
Jei planuoja priimti nacionalinĊ poziciją, valstybơ narơ privalo informuoti
Tarybą
Tarybos svarstymas
Valstybơ narơ gali imtis bnjsimǐ veiksmǐ, neprieštaraujanþiǐ bendro
veiksmo tikslams
Susilaikanti valstybơ narơ neprivalo pritaikyti sprendimo, taþiau turi
pripažinti ir nesiimti prieš jokiǐ priemoniǐ, kiti turi gerbti poziciją
2 pav. Sprendimų priėmimo tvarka
2 pav. Sprendimǐ priơmimo tvarka
3.4. Komisija
Kaip žinoma, Europos Komisija išreiškia bendruosius Europos Sąjungos
interesus ir yra integracijos proceso varomoji jėga. Komisijos vaidmuo išorės
santykiuose iki institucinės pertvarkos apsiribodavo ekonomikos ir prekybos
44
Tensritimis,
pat, p. 35–36.
todėl daugelis ekspertų tikėjosi, kad institucinės ES reformos padidins
45
TenEK
pat.,
p. 35–36.
svorį
sprendžiant tarptautinius reikalus46.
Ar tai įvyko, kol kas sunku spręsti. Iš esmės daug kas priklausys nuo
VĮ pozicijos ir veiksmų. Iš vienos pusės, atsižvelgiant į tai, kad VĮ, būdamas
17
vienas Komisijos pirmininko pavaduotojų, „atsineša“ papildomas funkcijas iš
kitur ir Komisijos įtaką išorės veiksmuose galėtų ir sustiprinti. Tai jam Komisijoje padėtų vykdyti ES sutarties 18 straipsnio 4 dalyje apibrėžtas funkcijas:
įgyvendinti Komisijos įsipareigojimus išorės santykių srityje ir koordinuoti kitų
Sąjungos išorės veiksmų aspektus. Iš kitos pusės, atsižvelgiant į tai, jog beveik
visas Komisijos vaidmuo BUSP srityje priskirtas vyriausiajam įgaliotiniui, neatmestina ir tai, kad Komisijos vaidmuo išorės santykiuose gali ir sumažėti, jei
VĮ nuspręstų save labiau sutapatinti su Taryba. Tiesa, ES sutarties 22 straipsnio
2 dalis numato, kad Komisija su VĮ gali teikti bendrus pasiūlymus, tačiau tai ji
gali daryti tik kitose išorės veiksmų srityse. Tai rodo, kad iš Komisijos generalinių direktoratų nebuvo atimti visi jų įgaliojimai išorės santykių srityje, tačiau
kartu tai kelia klausimų, kas yra tie Komisijos įsipareigojimai išorės santykių
srityje ir kas tie kiti išorės veiksmų aspektai, kurie nurodomi ES sutarties 18
straipsnio 4 dalyje.
Tam tikrą ribotą įtaka BUSP srityje Komisija, o tiksliau – Komisijos
Gricius A., Paulauskas K., „Europos Sąjungos bendroji užsienio ir saugumo politika ir Lietuva“, Lietuvos metinė strateginė apžvalga 2003, 2004, p.84.
46
83
pirmininkas turės per VĮ skyrimo procedūras, nes jis gali būti paskirtas tik su
Komisijos pirmininko sutikimu (ES sutarties 18 straipsnio 1 dalis). Bet kadangi
VĮ skiria Europos Vadovų Taryba, abejotina, kad Komisijos pirmininkas ryžtųsi
gadinti santykius su ja. Greičiau atvirkščiai: kadangi nustatytos skirtingos VĮ ir
kitų Komisijos narių skyrimo procedūros (narius skiria Komisijos pirmininkas),
gali kilti VĮ lojalumo Komisijai klausimas. Galiausiai dėl intensyvios diplomatinės darbotvarkės – dažnų užsienio vizitų, derybų, dalyvavimo tarptautinėse
konferencijose – veiklai Komisijoje VĮ gali neužtekti nei laiko, nei energijos,
o dėl Sutarties konstitucinių nuostatų ir darbo pobūdžio jis bus priverstas
daugiau laiko praleisti tarp valstybių narių užsienio reikalų ministrų (taip pat
ir socializuojantis) nei Komisijos posėdžiuose. Tai savo ruožtu taip pat gali
mažinti Komisijos vaidmenį bendroje užsienio ir saugumo politikoje.
3.5. Europos Parlamentas
Nors Lisabonos sutartimi EP teisėkūros galios išplėstos – įprasta teisėkūros procedūra dabar taikoma daugiau kaip 40 naujų politikos sričių –
BUSP srityje EP vaidmuo modifikuotas labai nedaug. Europos Parlamento
vaidmenį BUSP nustato ES sutarties 36 straipsnis, kuriame sakoma, kad VĮ
turi reguliariai konsultuotis su EP svarbiausiais bendros užsienio ir saugumo
politikos bei bendros saugumo ir gynybos politikos aspektais bei esminiais
pasirinkimo klausimais, taip pat jį informuoti apie šių politikos krypčių raidą
bei tinkamai atsižvelgti į Europos Parlamento požiūrį. Taip pat sakoma, kad
„Europos Parlamentas gali teikti Tarybai ir vyriausiajam įgaliotiniui paklausimus arba rekomendacijas. Jis du kartus per metus svarsto pažangą, padarytą
įgyvendinant bendrą užsienio ir saugumo politiką, įskaitant bendrą saugumo
ir gynybos politiką“47.
Didžiausias galias BUSP srityje EP turi per naują biudžeto procedūrą,
kuri įtvirtina visišką Parlamento ir Tarybos lygiateisiškumą tvirtinant metinį
biudžetą. Pagal naujas nuostatas, daugiametė finansinė programa turi būti
suderinta su Parlamentu (pritarimas).
Tačiau akivaizdu, kad pagal naujas nuostatas veikiančio EP ambicijos
BUSP srityje yra išaugusios. Tai iliustruoja EP veiksmai kuriant Europos išorės
veiksmų tarnybą. EP nuolat ragino įsteigti bendrą Europos diplomatinę tarnybą. Jis ragino Tarybą, Komisiją ir valstybes nares pasinaudoti galimybėmis
įsteigiant EIVT, formuoti aiškesnę, nuoseklesnę ir veiksmingesnę užsienio
politiką.48 Turėdamas didesnes kontrolės galias EK nei VĮ atžvilgiu (pvz., per
Komisijos pirmininko rinkimą), EP stengėsi EIVT išlaikyti kiek galima labiau
integruotą EK struktūroje, visų pirma per biudžeto procedūrinius ir politinės
Europos Sąjungos sutarties ir sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo suvestinės redakcijos, Luxembourg: Europos Sąjungos oficialusis leidinys C 115, 2008, p. 36.
48
2009 m. spalio 22 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl institucinių Europos išorės veiksmų tarnybos
steigimo aspektų, Europos Sąjungos oficialusis leidinys, C 265, 2010 9 30, p. 10.
47
84
atskaitomybės svertus, kartu ragindamas Komisiją, atliekant su EIVT susijusį
parengiamąjį darbą, naudotis visa savo, kaip institucijos, turima įtaka, siekiant
Sąjungos išorės santykių srityje išlaikyti ir toliau plėtoti Bendrijos modelį.49
Ir nors kai kurių EP narių (pvz., Užsienio reikalų komiteto pirmininko Guy
Verhofstadt‫ۥ‬o) vertinimu, Europos Parlamentui tai pavyko pasiekti50, toks teiginys neatitiko tiesos. Daug žadančią Tarybos sprendimo preambulės nuostatos
pradžią, kad Europos Parlamentas vaidins visavertį vaidmenį Sąjungos išorės
santykiuose, panaikina ES sutarties 14 straipsnio 1 dalyje užfiksuota nuostata,
sakanti, kad EP „vykdo politinės kontrolės ir konsultavimo funkcijas, laikydamasis Sutartyse nustatytų sąlygų“ ir kad „Europos Parlamentas bendrai su
Taryba vykdo teisėkūros ir biudžetines funkcijas“51. Taigi vienintelė rimtesnė
galia, kurią EP turės diplomatinės tarnybos, taigi ir BUSP, atžvilgiu bus per
biudžeto tvirtinimą. Visa kita veikla bus labiau informacinio nei vadovaujančio
pobūdžio.
3.6. ES Teisingumo Teismas
Kaip ir anksčiau, ES Teisingumo Teismo jurisdikcijai BUSP reikalai
nepriklauso (ES sutarties 24 straipsnio 1 dalis ir Sutarties dėl ES veikimo 275
straipsnis). Tačiau esama vienos išlygos. ES sutarties 40 straipsnis sako, kad
„bendros užsienio ir saugumo politikos įgyvendinimas nedaro poveikio Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 3–6 straipsniuose nurodytų Sąjungos
kompetencijų vykdymui Sutartyse nustatytų procedūrų taikymui ir numatytų
institucijų įgaliojimų atitinkamai apimčiai“52. Minėti straipsniai nurodo Sąjungos išimtinę kompetenciją muitų sąjungos, vidaus rinkos veikimui būtinų
konkurencijos taisyklių nustatymo, pinigų politikos valstybėms narėms, kurių
valiuta yra euras, ir bendros prekybos politikos srityse. Taip pat nurodoma,
kad Sąjunga naudojasi išimtine kompetencija tarptautiniams susitarimams
sudaryti, kai jų sudarymas yra numatytas Sąjungos įstatymo galią turinčiame
akte arba yra būtinas, kad Sąjunga galėtų naudotis savo vidaus kompetencija,
arba jei jų sudarymas gali daryti poveikį bendroms taisyklėms ar pakeisti jų
taikymo sritį.
Ten pat, p. 11.
Weiss S., „From Global Payer to Global Player“, Bertelsmann Stiftung: Spotlight Europe Special, No.
July 2010, p. 2.
51
Europos Sąjungos sutarties ir sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo suvestinės redakcijos, Luxembourg: Europos Sąjungos oficialusis leidinys C 115, 2008, p. 22.
52
Ten pat., p.37.
49
50
85
4. Europos išorės veiksmų tarnyba
Padėti vyriausiajam įgaliotiniui vykdyti jo įgaliojimus pavesta Europos
išorės veiksmų tarnybai. ES sutarties 27 straipsnio 3 dalyje sakoma, kad savo
darbe ši tarnyba bendradarbiauja su valstybių narių diplomatinėmis tarnybomis, o ją sudaro Tarybos generalinio sekretoriato ir Komisijos atitinkamų
padalinių pareigūnai bei valstybių narių nacionalinių diplomatinių tarnybų
komandiruotas personalas53. Apie EIVT struktūrą, kompetencijas ir veikimą
Lisabonos sutartyje nekalbama. Šie EIVT modalumai vėliau buvo nustatyti
atskiru Tarybos sprendimu, kurį rengė VĮ C. Ashton iš Tarybos sekretoriato,
Komisijos, pirmininkaujančios valstybės ir kelių įtakingiausių ES valstybių
narių suburta aukšto lygio darbo grupė. Ši grupė turėjo rasti kompromisą tais
jautriais klausimais, kurių paieškas, siekiant išvengti Sutarties dėl Konstitucijos Europai ratifikavimo likimo, buvo atidėję Lisabonos sutarties rengėjai. Po
intensyvių šešių mėnesių derybų, kurios ne kartą buvo aptartos Nuolatinių
atstovų komiteto (Coreper), Užsienio reikalų tarybos, Komisijos ir EP Užsienio
reikalų komiteto posėdžiuose, Tarybos sprendimas dėl EIVT organizavimo
buvo priimtas 2010 m. liepos 26 d. Derybos ir rezultatai dėl EIVT organizavimo
dar kartą atskleidė sudėtingą BUSP gimimą ir valstybių narių siekį neišleisti
užsienio politikos svertų iš savo rankų.
4.1. EIVT pobūdis ir veiklos sritys
Buvo svarstomi trys galimi EIVT teisinio statuso ir veiklos organizavimo variantai. Ribotos ES diplomatinės tarnybos šalininkai pasisakė už EIVT
kaip europinio biuro tipo instituciją. Pirmuoju atveju ji būtų panaši į Oficialių
leidinių biuro statuso įstaigą, turinčią labai ribotą administracinę ir biudžetinę
autonomiją. Šis pasiūlymas neatitiko teisės aktų, nes EIVT steigimas apibrėžtas
Sutartimi, o europiniai biurai paprastai steigiami vienos iš ES institucijų. Kitas pasiūlymas – EIVT suteikti ES agentūros statusą. Toks pasirinkimas EIVT
būtų suteikęs daugiau autonomijos, būtų leidęs VĮ sudaryti operatyvinį EIVT
biudžetą ir būtų suteiktos galios jį įgyvendinti. Taip pat VĮ būtų galėjęs priimti
sprendimus dėl EIVT pareigūnų įdarbinimo, tačiau administracinė ir finansinė
laisvė vis tiek būtų ribota. Todėl stipresnės diplomatinės tarnybos šalininkai
siekė, kad būtų sukurta nauja institucija/tarnyba, panašiai kaip Ombudsmeno
tarnyba. Tačiau ir šis variantas buvo atmestas, nes nei viena iš BUSP srityje
veikiančių institucijų nesutiko perleisti dalies savo kompetencijos naujai institucijai. Tarkime, didžiosios ES valstybės siekė tokio sprendimo, kuris, iš vienos
pusės, suteiktų VĮ ir EIVT didesnes galias, bet kartu apribotų jų nepriklausomybę, „pririšdamas“ jas kaip galima labiau prie Tarybos. Tokių pačių tikslų siekė
ir EK bei EP. Siekiant rasti kompromisą tarp skirtingų BUSP veikėjų, tiek EK
53
Ten pat, p.32.
86
pirmininkas Jose Manuelis Barrosas, tiek buvęs vyriausiasis įgaliotinis BUSP
Javieras Solana, tiek dauguma valstybių narių pasisakė už tai, kad EIVT turėtų
būti „sui generis“ tipo tarnyba. Apsispręsta, kad EIVT nebus nei Tarybos, nei EK
dalis, o funkciniu požiūriu bus savarankiška ES įstaiga, turinti savo užduotims
atlikti ir savo tikslams pasiekti reikiamą teisinį subjektiškumą.54Tačiau EP ir
EK pavyko pasiekti, kad administracine prasme EIVT būtų artimais saitais
susieta su Komisija. Artimi administraciniai saitai reiškia, kad Komisijai arba
Tarybos Generaliniam sekretoriatui patikėtos kai kurios administracinės
funkcijos: pastatų priežiūra, kasdienis personalo administravimas, duomenų
apdorojimas, telekomunikacijų saugumo ir darbuotojų saugumo užtikrinimas,
prieigos prie dokumentų administravimas ir t.t. Logikos tokiame sprendime
yra: būtų išvengta veiklos dubliavimo, sumažintos sąnaudos, o vyriausiasis
įgaliotinis savo funkcijoms vykdyti galėtų naudotis ne tik EIVT, bet ir Komisijos
bei Tarybos ištekliais. Tačiau iš principo tokį sprendimą reikia traktuoti kaip
dar nuo Konvento laikų vykusio ginčo kompromisą – pažanga pasiekta, tačiau
priežastys atsirasti įvairioms įtampoms nepanaikintos.
Panašios įtampos gali kilti ir dėl ne iki galo aiškiai nubrėžtų Komisijos
ir EIVT kompetenciją skiriančių linijų. Vyriausiojo įgaliotinio mandate palikta erdvė interpretacijai, ką konkrečiai reiškia terminas koordinuoti „kitus“
Sąjungos išorės veiksmų aspektus. Tai paskatino kai kurias didžiąsias ES šalis
siekti, kad EIVT kompetencija neapsiribotų tik EK Išorės santykių generalinio direktorato (DG Relex) kuruojamais BUSP klausimais, o būtų pratęsta į
kitas, Prekybos (DG TRADE), Plėtros (DG ELARG) bei Vystymosi (DG DEV)
direktoratų kuruojamus išorės santykių sritis. Komisijos ir EP atstovai šiuos
bandymus įvertino kaip „posūkį link tarpvyriausybinio metodo“ ar net kaip kai
kurių valstybių narių siekį uzurpuoti ES plėtros fondus.55 Prekybos ir Plėtros
generaliniai direktoratai tebeįeina į Komisiją, tačiau Vystymosi generalinis
departamentas, nepaisant EK prieštaravimų, buvo perkeltas į EIVT. Kita vertus,
šio direktorato administruotos valdymo priemonės paliktos Komisijai. Tačiau,
Tarybos sprendimu, už šių priemonių programavimo ir valdymo ciklus, visų
pirma per politinių gairių nustatymą, bus atsakinga EIVT, o Komisija vykdys
labiau techninio pobūdžio funkcijas. Vargu ar toks darbo pasidalijimas prisidės
prie BUSP veiksmingumo.
Problemų dėl kompetencijų padalijimo tarp EIVT ir Tarybos Generalinio
sekretoriato nekilo. Nors kai kurios šalys ir siūlė apsiriboti tik pagrindine ES
išorės santykių, BUSP ir ESGP srityse dirbančia Tarybos Generalinio sekretoriato struktūra – Tarybos Išorės santykių generaliniu direktoratu ir Politinio
planavimo ir išankstinio perspėjimo padaliniu (Policy Unit), dauguma valstybių narių pasisakė už didesnę EIVT ir pritarė siūlymui į EIVT perkelti visas
BSGP ir krizių valdymo struktūras – Krizių valdymo ir planavimo direktoratą
2010 m. liepos 26 d. Tarybos sprendimas, kuriuo nustatoma Europos išorės veiksmų tarnybos struktūra
ir veikimas, Luxembourg: Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 201, 2010, p.30.
55
Funres M., „The European External Action Service: a new institutional framework for EU development
cooperation“, DIE Research Project, Discussion Paper, 15/2010, p.8.
54
87
(CMPD), Civilinių operacijų planavimo ir vykdymo centrą (CPCC), Europos
Sąjungos karinį štabą (EUMS), ES jungtinį situacijų centrą (SITCEN), išskyrus
SITCEN personalą, atliekantį pagalbines funkcijas Saugumo akreditavimo
institucijai.56
4. 2. EIVT valdymas ir struktūra
EIVT organizaciniu pobūdžiu nesiskirs nuo tipinių užsienio reikalų ministerijų – ją sudarys centrinė administracija su būstine Briuselyje ir Sąjungos
delegacijos trečiosiose šalyse ir tarptautinėse organizacijose. Tačiau patvirtintas
EIVT valdymas atspindi sudėtingų derybų tarp EK, EP, VĮ ir valstybių narių
rezultatą.
Pirminį VĮC. Ashton pateiktą pasiūlymą dėl EIVT struktūros ir veikimo
Parlamentas atmetė, pažymėdamas, kad EIVT valdymas atitinka tik kelių galingų valstybių narių (suprask – Vokietijos ir Prancūzijos), siekiančių uzurpuoti
EIVT, interesus. Juo remiantis, vykdomajam generaliniam sekretoriui, kuris
turėtų vadovauti EIVT, nereikėtų atsiskaityti nei Parlamentui, nei Tarybai.
Toks siūlomas EIVT valdymo modelis kai kurių EP narių buvo pavadintas
„prancūzišku stiliumi“, pagal kurį generalinis sekretorius įgautų didžiulę
valdžią57. Parlamento nariai perspėjo, kad jei toks pasiūlymas būtų priimtas,
generalinis sekretorius su dviem savo pavaduotojais vadovautų EIVT tinklui
„kaip voras“.58 Pagrindinė parlamentarų kritika buvo susijusi su tuo, kad pasiūlytoje struktūroje nėra politiškai įteisintų pavaduotojų. Pats VĮ jų taip pat
negali turėti, nes Lisabonos sutartis to nenumato.
Pataisytame ir Tarybos priimtame pasiūlyme į parlamento kritiką atsižvelgta iš dalies. Kaip ir anksčiau, nuspręsta, kad EIVT vadovaus vykdomasis
generalinis sekretorius, kuris imsis visų reikiamų priemonių EIVT sklandžiam
veikimui užtikrinti, įskaitant jos administracinį ir biudžetinį valdymą, ir kuris
užtikrins, kad būtų veiksmingai koordinuojama visų centrinės administracijos
padalinių veikla, taip pat veikla su Sąjungos delegacijomis. Vykdomajam generaliniam sekretoriui padės du generalinio sekretoriaus pavaduotojai. Tačiau,
skirtingai nuo pirminio pasiūlymo, EIVT centrinėje administracijos struktūroje
greta kitų generalinių direktoratų sukurtas dar vienas, atsakingas už biudžetą
ir administracinius klausimus. Tarybos sprendimas numato, kad VĮ pagal
įprastas įdarbinimo taisykles paskiria už biudžetą ir administravimą atsakingą
generalinį direktorių, kuris vadovaujasi tomis pačiomis biudžeto eilutėmis ir
administracinėmis taisyklėmis, kurios taikytinos pagal Sąjungos biudžeto III
skirsnio dalį, kuri priskiriama daugiametės finansinės programos 5 išlaidų
2010 m. liepos 26 d. Tarybos sprendimas, kuriuo nustatoma Europos išorės veiksmų tarnybos struktūra
ir veikimas, Luxembourg: Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 201, 2010, p.39.
57
”Ashton puts French „spider“ at centre of EEAS web“, http://euroactiv.com, 2010 09 09.
58
Ten pat.
56
88
kategorijai.59 Išvertus iš biurokratinės ES kalbos, tai reiškia, kad tokiu būdu
Parlamentas įgauna tam tikrą įtaką EIVT valdymui, nes jis tvirtina biudžetą.
Kiti EIVT centrinę administraciją sudarantys generaliniai direktoratai
atspindi EIVT veiklos sritis, kurios aptartos anksčiau. Tai visų pirma keletas
generalinių direktoratų, kuriuos sudaro geografiniai padaliniai, apimantys visas
pasaulio šalis ir regionus, bei daugiašaliai ir teminiai padaliniai, taip pat Krizių
valdymo ir planavimo direktoratas, Civilinių operacijų planavimo ir vykdymo
centras, Europos Sąjungos karinis štabas ir Europos Sąjungos jungtinis situacijų centras, kurie yra tiesiogiai pavaldūs vyriausiajam įgaliotiniui, už kuriuos
vyriausiasis įgaliotinis yra atsakingas ir kurie padeda jam vykdyti jo užduotis
vadovauti Sąjungos BUSP pagal Sutarties nuostatas, kartu atsižvelgiant į kitas
Sąjungos kompetencijas pagal ES sutarties 40 straipsnį.60
EIVT centrinę administraciją taip pat sudaro strateginio politikos planavimo padalinys, teisės padalinys, padaliniai, atsakingi už tarpinstitucinius
santykius, informavimą ir viešąją diplomatiją, vidaus auditą bei patikrinimus
ir asmens duomenų apsaugą.
4.3. Sąjungos delegacijos
Neabejotinai viena svarbiausių Sutartimi įdiegtų naujovių – Sąjungos
delegacijų trečiosiose šalyse ir tarptautinėse organizacijose įsteigimas. Būtent
jos labiausiai asocijuojasi su ES diplomatijos gimimu, dažnai jas įvardijant ambasadomis, nors nei ES sutartyje, nei Tarybos sprendime dėl EIVT struktūros
ir veikimo tokio termino nėra. Delegacijos yra sudedamosios EIVT dalys, o
formaliai jos tokios tapo nuo 2010 m. sausio 1 d., kai visos maždaug 130 EK
delegacijų trečiosiose šalyse ir tarptautinėse organizacijose buvo pervadintos
į Europos Sąjungos delegacijas.
ES sutarties 221 straipsnis apibrėžia, kad visos Sąjungos delegacijos bus VĮ
žinioje. Tačiau apie delegacijų priklausomybę EIVT sutartyje nekalbama. Jų tarpusavio santykį turėjo apibrėžti Tarybos sprendimas. Juo delegacijos buvo priskirtos
EIVT, nors atsižvelgiant į įvairius sutartyje apibūdintus įsipareigojimus, susijusius
su atstovavimu ES išorės santykiuose, kilo klausimas, ar jos turėtų būti EIVT dalis.
Panašiai buvo svarstomas klausimas dėl delegacijų darbuotojų pavaldumo. Komisija stengėsi išlaikyti turėtą įtaką, tačiau galiausiai nuspręsta, kad
delegacijos vadovui bus pavaldūs visi delegacijos darbuotojai, neatsižvelgiant
į jų statusą (net jei jie priklauso Komisijos taryboms), ir kad jis prižiūrės visą
jos veiklą. Vadovas atsiskaito vyriausiajam įgaliotiniui už bendrą vadovavimą delegacijos darbui ir visų Sąjungos veiksmų koordinavimo užtikrinimą.
Kiekvienos delegacijos veiklą reguliariai vertina EIVT vykdomasis generalinis
sekretorius; vertinant atliekami finansiniai ir administraciniai auditai.
2010 m. liepos 26 d. Tarybos sprendimas, kuriuo nustatoma Europos išorės veiksmų tarnybos struktūra
ir veikimas, Luxembourg: Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 201, 2010, p.33.
60
Ten pat., p 33.
59
89
Kita vertus, nustatyti visišką delegacijos autonomiškumą nepavyko,
nes Komisija srityse, kuriose turi jai sutartimis suteiktus įgaliojimus, vadovaudamasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 221 straipsnio 2 dalimi taip
pat gali duoti nurodymus delegacijoms ir šie nurodymai turi būti vykdomi
visą atsakomybę prisiimant delegacijos vadovui.61 Įtvirtinti savo interesus
delegacijų veikloje pavyko ir Europos Parlamentui, nes Sąjungos delegacijos
privalės atsižvelgti į EP bei kitų Sąjungos institucijų poreikius palaikant ryšius
su tarptautinėmis organizacijomis ar trečiosiomis šalimis, prie kurių ar kuriose
delegacijos yra akredituotos.62
Visgi labiausia reikia stebėti, kaip klostysis bendradarbiavimas su valstybių narių diplomatinėmis tarnybomis. Nors Tarybos sprendime pabrėžiama,
kad savo darbe Sąjungos delegacijos glaudžiai bendradarbiauja ir keičiasi informacija su valstybių narių diplomatinėmis tarnybomis63, atsižvelgiant į tai,
kad užsienio politika iš esmės liko nacionaline prerogatyva, bendradarbiavimo
mastai ir gylys priklausys nuo konkretaus užsienio politikos klausimo. Bent kol
kas kardinalių pokyčių nei tarpusavio bendradarbiavime, nei priimančiosios
šalies elgsenos modelyje neįvyko.
4.4. Personalas
Taryba nusprendė, kad EIVT personalą sudarys Tarybos ir Komisijos
išorės santykių tarnybų pareigūnai ir 27 valstybių narių diplomatinių tarnybų
personalas. Dauguma valstybių narių laikėsi nuomonės, kad tarnybos dydis
turi būti adekvatus EIVT kompetencijos apimčiai ir funkcijoms ir nusistovės
vėliau. Planuojama, kad EIVT dirbs 5000–6000 pareigūnų, nors pati VĮ C. Ashton šiuo klausimu yra pasakiusi, kad funkcijoms visiškai įgyvendinti reikėtų
iki 8000 darbuotojų. Planuojamas EIVT dydis prilygsta didelės Europos šalies
diplomatinės tarnybos darbuotojų skaičiui. Pavyzdžiui, Vokietijos diplomatinėje tarnyboje dirba 6000 tarnautojų. Tačiau EIVT dydžiu nusileis JAV užsienio
tarybai, kurios sistemoje dirba 11500 pareigūnų.
Kadangi EIVT personalas renkamas iš trijų šaltinių, valstybės narės
pabrėžė, kad joms yra svarbu EIVT turėti pakankamai nacionalinių diplomatų, einančių įvairias visų lygių pareigas. Beveik visos valstybės narės sutarė,
kad personalą turėtų sudaryti ne valstybių narių komandiruoti nacionaliniai
ekspertai, bet laikinojo agento statusą turintys darbuotojai, siekiant užtikrinti,
kad visas EIVT personalas turėtų vienodą statusą ir darbo sąlygas. Būtent šią
nuostatą Taryba ir priėmė, kartu neužkirtusi galimybės prireikus į EIVT priimti
laikinai dirbti ir kitus valstybių narių komandiruotus ekspertus.
Sutarta, kad EIVT personalas būtų skiriamas pagal nuopelnus ir būtų
laikomasi tinkamų atrankos procedūrų. Tai reiškia, kad VĮ vaidmuo būtų paTen pat, p 34.
Ten pat, p.34.
63
Ten pat, p.34.
61
62
90
grindinis, įskaitant jo pritarimą galutiniams sprendimams. Taip pat svarbu tai,
kad įtvirtintas geografinės pusiausvyros principas ir kartu išvengta pagundos
įdiegti kvotų sistemą.
Sutarta, kad kai EIVT bus visiškai sukomplektuota, valstybėms narėms
tarnyboje atstovaus ne mažiau kaip 1/3 personalo, o kaip laikomasi šios nuostatos, užtikrins kiekvienais metais Tarybai pateikiama EIVT užimtų pareigybių
ataskaita. Be to, siekiant užtikrinti skaidrumą, personalo atrankos procese su
patariamuoju balsu pakviesti dalyvauti visų valstybių narių, taip pat Komisijos
bei Tarybos atstovai. Jiems pavesta atrinkti galimus stipriausius kandidatus
galutiniam VĮ sprendimui.
Galima nuspėti, kad personalo formavimas iš skirtingų šaltinių sukurs
bendros tapatybės problemą. Ar galės valstybės narės EIVT atstovas atstovauti
bendriems ES, o ne savo valstybės nacionaliniams interesams? Ar vokiečio, brito
ar lietuvio ištikimybė ES mėlynai vėliavai visada išliks didesnė nei savo šalių
spalvoms, ypač žinant, kad ES specialieji atstovai ir valstybių narių deleguoti
nariai su ES sudarys terminuotas darbo sutartis, o tai reiškia, kad jiems ne tas
pats, kaip klostysis jų tolesnė karjera namuose.
Matyt neatsitiktinai pradinio sumanymo kas ketveri metai rotuoti EIVT
personalą tarp šalių užsienio reikalų ministerijų ir ES institucijų buvo atsisakyta
dėl ilgesnės sutarties. Vienas tokio sprendimo motyvų – siekis ugdyti bendrą
tapatybę. Ir tai susiję ne vien su skirtinga tautybe. Skirtingai nei šalyse vyraujanti
praktika, ES institucijose dirba daug skirtingo išsilavinimo ir praktikos, dažnai
nieko bendra su tarptautiniais santykiais ar diplomatija neturinčių žmonių. Tam
numatoma steigti Europos diplomatijos kolegiją, kuri, glaudžiai bendradarbiaudama su atitinkamomis valstybių narių įstaigomis, teiktų Sąjungos ir valstybių
narių pareigūnams, atliksiantiems su išorės santykiais susijusias pareigas, tinkamas mokymo paslaugas, paremtas suderintomis mokymo programomis, įskaitant
paslaugas konsulinių ir diplomatinių procedūrų, diplomatijos ir tarptautinių
santykių, taip pat Europos Sąjungos istorijos ir veiklos būdų srityse.
4.5. Biudžetas
Nors šalys sutarė, kad įsigaliojus Lisabonos sutarčiai BUSP stiprinimas
pareikalaus papildomų ES finansinių išteklių, tačiau derybos dėl EIVT biudžeto
tapo viena svarbiausių kliūčių, trukdžiusių EIVT greitai pradėti savo veiklą. VĮ
siekė kaip galima didesnės finansinės nepriklausomybės, tačiau EP pareikalavo
didesnio savo vaidmens. Turėdamas didesnes galias kontroliuoti EK nei VĮ,
EP priešinosi, kad naujai tarnybai ES biudžete būtų sukurtas atskiras skirsnis,
tokiu būdu padarant EIVT panašią į kitas ES institucijas. EP tikslas buvo EIVT
finansuoti iš ES biudžete numatyto Komisijos skirsnio. Galiausiai pavyko
pasiekti kompromisą. Kaip minėta anksčiau, apsisprendus EIVT sukurti kaip
sui generis pobūdžio instituciją, buvos sukurtas ir naujas ES biudžeto skirsnis
„Europos išorės veiksmų tarnyba“, tačiau jame numatytos lėšos bus skirtos tik
EIVT administracinėms išlaidoms padengti. O EIVT veiklai skirtos išlaidos
91
bus skiriamos iš Komisijos biudžeto skirsnio. Todėl atskirtas administracinis
ir veiklos biudžetas gali riboti EIVT įtakos augimą.
Pagal pirmą kartą po naujos Lisabonos sutarties įsigaliojimo patvirtintą
ES biudžetą, 2011 m. EIVT skirti 464,1 mln. eurų. Didžioji šios sumos dalis
skirta Komisijos ir Tarybos sąskaita, perkėlus į EIVT anksčiau šiose institucijose
išorės reikalus kuravusius darbuotojus – 1114 iš Komisijos ir 411 iš Tarybos
sekretoriato. Iš 464,1 mln. eurų 140,2 mln. skirti centrinės būstinės personalui
išlaikyti, 43,8 mln. – centrinės būstinės pastatams ir įrangai išlaikyti ir veiklos
išlaidoms, 279,9 mln. – delegacijoms išlaikyti64.
Kaip matyti, šie pinigai skirti administracinėms išlaidoms. Tačiau ES
įtaką pasaulyje lems ne tik – ar ne tiek – diplomatinės tarnybos stiprumas,
kiek įvairioms užsienio politikos programoms įgyvendinti skirtos lėšos, kurios
paliktos administruoti Komisijai. Teoriškai EIVT galėtų pretenduoti į dalį 8
mlrd. eurų dydžio sumos, kuri 2011 m. ES biudžete skirta ES vaidmeniui pasaulyje stiprinti – tai sudaro apie 6 proc. viso ES biudžeto65. Daug tai ar mažai?
Palyginimui, 2010 fiskaliniais metais JAV Valstybės departamento biudžetas su
visomis užsienio programomis sudarė 55 mlrd. dolerių. Skaičiai kalba patys.
Išvados
Neabejotina, kad per daugiau nei penkiasdešimt Europos vienijimosi
metų pasiekta didelė pažanga kuriant ES bendrą užsienio ir saugumo politiką.
Lisabonos sutartis – vėliausias žingsnis šia linkme. Ji leido įgyvendinti kai kurias svarbias institucines reformas, pakeitusias po Mastrichto sutarties sukurtus
BUSP kūrimo ir įgyvendinimo modalumus. Didžiausios inovacijos – įsteigtos
nuolatinio Europos Vadovų Tarybos pirmininko ir ES vyriausiojo įgaliotinio
užsienio reikalams ir saugumo politikai pareigybės ir sukurta Europos išorės
veiksmų tarnyba, skirta padėti vyriausiajam įgaliotiniui vykdyti savo funkcijas.
Neilgai trukus EIVT politikos apžvalgininkų buvo pakrikštyta ES diplomatine
tarnyba, o vyriausiasis įgaliotinis – ES diplomatijos šefu. Šiame straipsnyje bandyta atsakyti, ar tikrai juos galime vadinti šiais vardais ir kaip ES institucinės
inovacijos atrodo, palyginti su tradiciniu diplomatijos apibrėžimu ir nacionalinėmis diplomatinėmis tarnybomis.
Trumpas žvilgsnis į praeitį atskleidė pagrindinius trūkumus, kurie neleido ES traktuoti kaip visaverčio diplomatinio veikėjo. ES vis dar nebuvo juridinis
asmuo. Užsienio ir saugumo politikos sritys buvo už Bendrijos kompetencijų
ribų. BUSP tikslai buvo labai jau deklaratyvaus pobūdžio, o pačiai politikai
trūko turinio. Galiausiai, net jei šalys sutarė dėl bendros užsienio politikos, jai
įtvirtinti nebuvo jokių teisinių priemonių.
Lisabonos sutarties nuostatos dėl užsienio politikos tik iš dalies pa64
65
2011 m. ES biudžetas, http://eur-lex.europa.eu/budget/data/LBL2011/LT/SEC10.pdf, 2011 01 20.
2011 m. ES biudžetas, http://ec.europa.eu/budget/budget_detail/current_year_en.htm, 2011 01 20.
92
naikino šiuos trūkumus. Viena ranka duodamos galimybę ES tapti visaverte
tarptautinės sistemos veikėja, t.y. suteikdama juridinio asmens statusą, kita
ranka valstybės narės, nesuteikdamos Sąjungai nei įgaliojimų leisti teisės aktų,
nei apibrėždamos aiškias Sąjungos kompetencijas užsienio politikoje, uždėjo
Sąjungai pavadėlį, kurio ilgis priklausys nuo jų valios. O ligšiolinė BUSP patirtis
sako, kad valstybės narės daug valios apriboti savo kompetencijas užsienio
politikos ir nacionalinio saugumo klausimais neturės. Gresia pavojus, kad ES
diplomatinė veikla apsiribos deklaratyvių, nors ir ambicingų Sutartyje išdėstytų
BUSP tikslų atkartojimu, nes bendrą vardiklį dėl konkrečios užsienio politikos
darbotvarkės surasti bus sudėtinga. Kitaip tariant, bus sunku bendro pobūdžio
vertybes ir siekius transformuoti į konkrečią bendrą politiką. Akivaizdu, kad
kaip ir anksčiau, sėkmė BUSP priklausys ne nuo ES diplomatijos, bet valstybių
narių elgsenos ir principų.
Kalbant apie diplomatinės veiklos organizavimą, pažymėtina, kad
vyriausiojo įgaliotinio pareigybė nėra aiškiai ir nedviprasmiškai įvardyta
kaip pagrindinė ir vienintelė institucija, atliekanti ES užsienio reikalų srities valdymo funkcijas ir įgyvendinanti ES politiką šioje srityje. Sutarties
nuostatos dėl institucinės architektūros BUSP srityje yra nepakankamai
apibrėžtos ir palieka didelės erdvės interpretacijai. Taip pat komplikuota
VĮ skyrimo procedūra. Atsižvelgiant į kvalifikuotos daugumos sąlygą, VĮ
lengvai gali tapti valstybių narių tarpusavio žaidimo įkaitu, kas trukdytų
jam efektyviai atlikti pavestas funkcijas. Visa tai sukuria tarpinstitucinio
konflikto pavojų. Akivaizdu, kad savo kasdienėje veikloje jį atidžiai stebės
tiek valstybių narių užsienio reikalų ministrai, tiek kolegos Komisijoje, tiek
Europos Vadovų Tarybos pirmininkas. Dėl tos pačios priežasties vyriausiajam įgaliotiniui taip pat gresia asmenybės dvejinimosi ar net trejinimosi
grėsmė. Tai savo ruožtu gali negatyviai veikti EIVT veiklą, kaip ir tai, kad
atskirtas EIVT administracinis ir veiklos biudžetas. Kita vertus, EIVT daug
kuo panaši į nacionalines diplomatines tarnybas: organizacine struktūra,
priskirtomis funkcijomis, padaliniais užsienyje. Didžiausias ir potencialiai
EIVT efektyvumo prasme pavojingiausias skirtumas būtų dėl personalo
formavimo – personalo formavimas iš skirtingų šaltinių sukurs tapatybės ir
lojalumo problemą.
Apibendrinant galima teigti, kad ES bendrai užsienio ir saugumo politikai įgyvendinti sukurta nauja struktūra panaši į „hibridą“: ambicijos vykdyti
užsienio politiką egzistuoja, jos išreikštos institucinėmis naujovėmis, tačiau
pats įgyvendinimo mechanizmas prasilenkia su diplomatinės institucijos
organizacine logika.
Vertinant iš trečiųjų šalių perspektyvos, BUSP jiems liko komplikuota
ir sunkiai perprantama. Dilema dėl vieno telefono numerio Europai nebuvo
išspręsta. Daugeliui taip ir liko nesuprantama, kuo Van Rompuy skiriasi nuo
Barroso, kodėl Barrosas (Komisijos pirmininkas), o ne Van Rompu (EVT pirmininkas) daro metinį Sąjungos padėtį apibūdinantį ir tolesnes gaires ateičiai
nubrėžiantį pranešimą, o kuo čia dėti Sarkozy, Merkel ir kiti valstybių narių ar
jų vyriausybių vadovai, o ką dar baronienė Ashton veikia, ir apskritai, kodėl jų
93
tiek daug, kodėl jie tokie skirtingi ir taip nesutaria. Žodžiu, su kuo Kissingeriui
reikėtų kalbėtis po Lisabonos sutarties taip ir liko neaišku.
Žodžiai, o ypač diplomatijos pasaulyje, yra svarbūs. EIVT yra EIVT, o
ne diplomatinė tarnyba ar URM, o vyriausiasis įgaliotinis – ne užsienio reikalų
ministras. Tai parodo, kad valstybės nepasirengusios užsienio politikos ir nacionalinio saugumo svarbos klausimų perleisti viršnacionalinei institucijai.
Kas toliau?
Neabejotina, kad vyriausioji įgaliotinė užsienio reikalams ir saugumo
politikai bei Europos išorės veiksmų tarnyba sieks pateisinti savo egzistavimą
ir užtikrinti darnų įvairių ES išorės veiksmų priemonių naudojimą. Sąlyginės
ramybės laikotarpiu tai jai gali neblogai sektis. Bet klausimas, kaip tai pavyks
padaryti, jei ES susidurs su rimtais iššūkiais, pvz., Irako karu, kai valstybių narių
pozicijos užsienio reikaluose pasiskirsto kardinaliai priešingai? Tokiai išlikti
bus neįmanoma be tolesnių žingsnių federalizmo link. O tada kils klausimas
dėl nacionalinių diplomatinių tarnybų likimo.
Tačiau šiam žingsniui valstybės narės dar nepasiruošusios. Istorija rodo,
kad didieji instituciniai lūžiai ES vyksta maždaug 25 metų intervalu. O kol
kas vyriausiasis įgaliotinis ir EVT sieks išsikovoti savo vietą diplomatiniame
pasaulyje, o valstybės narės – didinti šioje struktūroje savo įtaką.
Vilnius–Vašingtonas, 2010 m. birželis–gruodis
95
Margarita Šešelgytė, Indrė Lelevičiūtė*
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas
Lisabonos sutarties poveikis
ES bendrai saugumo ir gynybos politikai
Lisabonos sutartis – reikšmingiausias XXI a. pirmojo dešimtmečio ES dokumentas. Be būtinų įtvirtinti procedūrinių ir institucinių Sąjungos funkcionavimo reikalavimų po didžiausios jos plėtros
2004 m. (priėmus 10 naujų valstybių) ir 2007 m. sąrašą papildžius dar dviem, Sutartis papildoma
ir ilgą laiką diskusijų objektais buvusiomis bendros saugumo ir gynybos politikos naujovėmis.
ES bendra užsienio ir saugumo politika tampa ES savarankiškos politikos teisinio subjektiškumo
dalimi ir žymi ES gebėjimą veikti nepriklausomai nuo valstybių narių (BUSP sutartimi įtvirtinama
daugiau nei tik valstybių narių interesų suma). Ši efektyvumą, ilgalaikiškumą ir veiksmingumą
įtvirtinanti nuostata žymi galimybę ES tarptautinėje arenoje kalbėti „vienu balsu“ ir taip sustiprinti
savo, kaip tarptautinio saugumo veikėjo, įvaizdį. Negana to, Lisabonos sutartyje pirmą kartą atskiru
skyriumi pateikiama bendra saugumo ir gynybos politika (BSGP), apibrėžiama kaip sudedamoji
operacinio pobūdžio BUSP dalis. Šalia šių pakeitimų Lisabonos sutartimi atsiranda ir kitų institucinių naujovių: Europos Vadovų Tarybos (EVT) pirmininkas, Europos Sąjungos vyriausiasis
įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai, Išorės veiksmų tarnyba bei Europos gynybos
agentūra. Tad pagrindinis straipsnio tikslas yra atsakyti į klausimą, ar ir kaip Sutartyje įtvirtintos
naujovės veda link giluminių bendros saugumo ir gynybos politikos problemų sprendimo. Siekiant
tą padaryti, analizuojama po Lisabonos sutarties pasikeitęs ES statusas, būtina įtvirtinti jos strateginė vizija, naujai apibrėžta institucinė struktūra. Dėmesys sutelkiamas į svarbiausias bendros
saugumo ir gynybos politikos problemas: karinių pajėgumų trūkumą, finansavimo neefektyvumą
bei į kontroversiškai vertinamas „naujoves“ – solidarumo bei bendros gynybos sąlygas.
Įvadas
Dabartinė Europos Sąjunga, atšventusi penkiasdešimtąsias susikūrimo
metines, daugumos jos narių gyventojų vis dar suvokiama kaip ekonominio
bendradarbiavimo organizacija. Ir tik nedaugelis susimąsto apie tai, kad dabartinės ES susikūrimą lėmė saugumo motyvas. 1947 m. Diunkerko ir 1948 m.
Briuselio sutartimis siekta „sukurti saugumo bendruomenę, neleisiančią kilti
ateities karams Vakarų Europoje“.1 Galimai šios saugumo bendruomenės idėją
turėjusi vainikuoti gynybos sąjunga, tiesa, žlugo, bežengdama pirmuosius
* Dr. Margarita Šešelgytė – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktoriaus pavaduotoja. Adresas korespondencijai: Vokiečių g. 10, 01130 Vilnius, tel. (8 5) 2514132,
el. paštas: [email protected]. Indrė Lelevičiūtė – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių
ir politikos mokslų instituto magistrantė. Adresas korespondencijai: Vokiečių g. 10, 01130 Vilnius,
tel. (8 5) 2514130, el. paštas: [email protected]
1
Howorth J., European integration and defense: the ultimate challenge? Chaillot paper, 43. Paris: WEU
Institute for security studies, 2000, p. 1.
96
žingsnius, ir kuriam laikui saugumo dėmuo ES nunyko. Tik dešimto dešimtmečio pradžioje saugumo ir gynybos klausimai vėl sugrįžo atgal į ES interesų
lauką. Mastrichto sutartimi įsteigta ES trijų ramsčių struktūra apėmė ir bendros
užsienio ir saugumo politikos (toliau – BUSP) dimensiją2.
Visgi dar iki diskusijų dėl Mastrichto sutarties buvo aišku, kad politinio
bendradarbiavimo rėmuose išlaikyti ribą tarp užsienio politikos reikalų ir su
saugumu susijusių aspektų bus sunku. 1981 m. tuometinės ES valstybės sutarė,
kad Europos politinio bendradarbiavimo srityje gali būti aptariami ir su valstybių saugumu susiję klausimai.3 Tačiau politinio bendradarbiavimo veiklų
plėtra buvo labai lėta, praktiškai apsiribota tik deklaratyviais pareiškimais. Taigi
šaltojo karo metu atskiras forumas Europos saugumo problemoms svarstyti
ir spręsti nebuvo sukurtas. Tai nulėmė keletas priežasčių: visų pirma, Europa
nenorėjo skatinti įtampos santykiuose su JAV, taip pat baiminosi netekti NATO
saugumo garantijų, ir pagaliau – norėjo išlaikyti neginčijamą suverenitetą nacionalinių karinių pajėgų panaudojimo klausimu.4 Pasibaigus šaltajam karui,
susidarė palanki aplinka Europos Sąjungos savarankiškos saugumo politikos
plėtotei. Mastrichto sutartimi antrajame ramstyje buvo įtraukta bendra užsienio
ir saugumo politika, tačiau ES gynybos politika išliko Vakarų Europos Sąjungos (VES) kompetencijoje,5 kurios veikla buvo visiškai inkorporuota į NATO
sistemą. Kiek daugiau savarankiškumo saugumo srityje Europos Sąjunga įgavo
1994 m., sukūrus Europos saugumo ir gynybos identiteto (ESGI) NATO viduje
koncepciją.6 Visgi tai buvo tik ribotas savarankiškumas: naudojami pajėgumai
buvo „atskiriami, tačiau ne atskirti“7 (angl. separable but not separate) nuo NATO.
O tai ne tik nesustiprino VES savarankiškumo, tačiau netgi dar labiau susiejo
ją su NATO.
Europos saugumo ir gynybos politikos (toliau – ESGP)8 plėtotė pajudėjo
pirmyn tik 1998 m., po Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos vadovų susitikimo
Saint-Malo mieste. Šio susitikimo metu buvo susitarta įtraukti Vakarų Europos
Sąjungos organizacijos funkcijas į ESGP. Baigiamojoje susitikimo deklaracijoje
Sutartyje teigiama, kad BUSP įtraukia visus klausimus, susijusius su Sąjungos saugumu, įskaitant ir
galiausiai siekiamą sukurti bendrą gynybos politiką, kuri vestų prie bendros gynybos. The Treaty of
Maastricht, Article J.4.
3
Trevor Salmon, Alistair Sheperd,Toward a European army: a military power in the making? Boulder:
Lynne Rienner publishers, 2003, p. 29.
4
John Peterson, Helene Sjursen, A common foreign policy for Europe: competing visions of the CFSP.
New York: Routledge, 1998, p. 95.
5
Christopher Piening, Global Europe: the European Union in world affairs. Boulder; Lynne Rienner
publishers, 1997, p. 42.
6
Jolyon Howorth, John Keller, Defending Europe: the EU, NATO and the quest for European autonomy.
New York: Palgrave Macmillan, 2003, p. 8.
7
Stephen Gomersall, “NATO and European defense”. Perceptions. Journal of International Affairs,
March-May 1999, Volume IV, Number 1. http://www.sam.gov.tr/perceptions/Volume4/March-May1999/
gomersall.PDF
8
Europos saugumo ir gynybos politika (ESGP) Lisabonos sutartyje keičiama į Bendrąją saugumo ir gynybos politiką (BSGP). Treaty of Lisbon, 42 article. Official journal of the European Union, C 83, Volume
53, 2010 March 30. http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=OJ:C:2010:083:FULL:EN:P
DF [žiūrėta 2010 m. balandžio 28 d.]
2
97
tvirtinama: „Sąjunga privalo turėti galimybę atlikti savarankiškas operacijas,
paremtas patikimais kariniais pajėgumais, priemonėmis, spręsti dėl jų panaudojimo ir pasirengimu tą daryti, reaguojant į tarptautines krizes“.9 2001 m.
Europos Vadovų Tarybos Lakeno susitikimo metu ESGP paskelbta veikiančia.10
Tačiau po šių gana rimtų postūmių aktyvesnė ESGP plėtotė vėl sustojo keleriems metams. Visgi nepaisant šio sustojimo ES ESGP sferoje nuo paskelbimo
veikiančia įvykdė ne vieną karinę operaciją, kuri buvo pripažinta sėkminga. Kai
kurie žinomi šios srities mokslininkai linkę optimistiškai žiūrėti į ESGP plėtotės galimybes: pavyzdžiui, Paulas Cornishas ir Geoffrey Edwardsas11 tvirtina,
kad ES politinė valia ir fiziniai pajėgumai ją vis labiau įgalina aktyviai naudoti
karines priemones. Jolyon‫ۥ‬as Howorth‫ۥ‬as laikosi nuomonės, jog nacionaliniai
nesutarimai karinių priemonių (pajėgumų) naudojimo klausimu tarp valstybių
narių mažėja ir jos vis labiau yra linkusios sutikti su tuo, kad ES, įgyvendindama
savo tikslus už savo sienų, privalo pasitelkti ir karinius pajėgumus. 12 Taigi,
nors vieningos nuomonės dėl to, kas užkirto kelią tolesniems žingsniams ESGP
srityje – praktiniai ESGP funkcionavimo elementai ar politiniai ES valstybių
narių nesutarimai – nėra, akivaizdu, kad egzistuoja keletas probleminių blokų,
kurių neišsprendus tolesnis ESGP likimas lieka neaiškus.
Pirmajam blokui galima priskirti Jolyono Howortho iškeltas problemas,
stabdančias Europos bendros gynybos kūrimą – organizacinės struktūros trūkumus ir nepakankamus karinius išteklius.13 Julianas Lindley–French‫ۥ‬as šalia
institucinių problemų mini ir Europos Sąjungos narių tarpusavio nesutarimus.14
Karinių pajėgumų problemą įvardija ir F. S. Berenskoetteris.15 Karinių pajėgumų
trūkumo, institucinio nepasirengimo ir politinių nesutarimų problemos dažnai
yra minimos ir praktikų, dirbančių su Europos Sąjungos klausimais tiek ES,
tiek nacionalinėse institucijose, pasisakymuose. Šios problemos dar labiau išryškėja ekonominės krizės ir bendrų diskusijų dėl ES ateities kontekste. Antrąjį
probleminį bloką sudaro klausimai, susiję su strateginio požiūrio trūkumu
ES išorės veiksmuose. Pajėgumai gali būti išplėtojami, institucijos – sukurtos,
tačiau tolesniam ESGP progresui būtinas strateginis požiūris ir stipri politinė
valia. Būtent politinės valios trūkumas dažnai yra įvardijamas kaip pagrindinė
Franco – British summit. Joint declaration on European Defense, 1998 http://www.atlanticcommunity.
org/Saint-Malo%20Declaration%20Text.html [žiūrėta 2010m. balandžio 12d.]
10
Leaken European Council Presidency Conclusions. (2001). Leaken. http://ec.europa.eu/governance/
impact/background/docs/goteborg_concl_en.pdf [žiūrėta 2010 m. balandžio 12 d.]
11
Cornish P., Edwards G., „The Strategic Culture of the European Union: a Progress Report”. International Affairs, 81 (4). London, Royal Institute of International Affairs: Blackwell. 2005
12
Howorth J., „European Defence and Changing politics of the European Union: Hanging together or
hanging separately?” Journal of Common Market Studies, 39 (4), 2001.
13
Lindley –French J., „St Malo II: Rescuing European Defence”. Institute for Public Policy Research,
Volume 9, Issue 4. p. 217.
14
Lindley – French J. cituojamas Rynning, S., „The European Union: Towards a Strategic
Culture?”Security Dialogue, 6 (4). Oslo: International Peace Research Institute: SAGE Publications.
2003, p. 480.
15
Berenskoetter, F. S., „Mapping the Mind Gap: A Comparison of US and European Security Strategies”.
Security Dialogue, 36 (1). SAGE Publications. 2005. p. 87.
9
98
bendros saugumo ir gynybos politikos problema. Vienos ES valstybės narės
neįsitraukia į ES vykdomas misijas ir karinių pajėgumų plėtojimą dėl to, kad
bijo kompromituoti santykius su NATO, kitos nepatenkintos disproporciniu
ESGP misijų finansavimo mechanizmu, kada gaunama nauda neproporcinga
valstybių indėliui, trečios tiesiog pasižymi siauresniu saugumo politikos kursu
ar yra neutralios16 (tai natūraliai atbaido jas nuo bendrų veiksmų). Bet koks
Sąjungos neveiksnumas saugumo ir gynybos politikoje dažnai aiškinamas
bendros politinės valios stoka, nenoru būti įtakingam ar imtis vadovavimo (nes
nepakankami kariniai ir finansiniai resursai), nenoru prisiimti išlaidas ir riziką.
Taigi, nors diskusijos apie šias ESGP kamuojančias problemas nėra naujos,
Lisabonos sutartis, pasiūliusi svarbių ir ilgai lauktų naujovių saugumo srityje
(naujas skyrius, skirtas saugumo politikai, bendros gynybos ir solidarumo sąlygos, struktūrizuoto bendradarbiavimo galimybė)17, leidžia iš naujo įvertinti
šių problemų aktualumą. O tai, kad dėl šių svarbių naujovių nekilo didelių
diskusijų, leidžia įtarti, kad valstybės narės yra pasiryžusios žengti žingsnį
pirmyn kurdamos bendrą Europos Sąjungos saugumo ir gynybos politiką.
Lisabonos sutartis neabejotinai yra vienas iš reikšmingiausių dokumentų
ES integracijos istorijoje. Viena vertus, ji įtvirtina naują institucinę išsiplėtusios
ES konsteliaciją, antra, joje neregėtai daug dėmesio yra skiriama ES bendrai
užsienio ir saugumo politikai, anksčiau likdavusiai ES sutarčių „paraštėse“. ES
Saugumo studijų instituto vadovas Alvaras Vasconselos’as, įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, pažymėjo, kad ši sutartis suteikia daug vilčių bendrai užsienio
ir saugumo politikai, pabrėždamas, kad pagaliau valstybės narės „gebės kalbėti vieningai“.18 Ir nors tikrą Lisabonos sutartimi įtvirtintų pokyčių reikšmę
dar sudėtinga vertinti, daug kas priklausys nuo „gyvosios praktikos“, tačiau
neįmanoma nepastebėti vien to fakto, kad Lisabonos sutartyje pirmą kartą
Bendra saugumo ir gynybos politika (toliau – BSGP)19 aprašoma atskirame
jai skirtame skyriuje. Šiame skyriuje įtvirtinama didžioji dalis vadinamajame
„šokoladiniame vadovų susitikime“20 pasiūlytų ir į Sutartį dėl Konstitucijos
Europai įtrauktų naujovių: bendros gynybos ir solidarumo sąlygos, institucinės
Marcin Terlikowksy, „European army – an ultimate tool for ESDP?“. Eurasia Critis. Eurasia Inteligence & Strategies. http://eurasiacritic.co.uk/articles/european-army-ultimate-tool-esdp [žiūrėta 2010 m.
balandžio 15 d.]
17
Tiesa, verta prisiminti, kad Lisabonos sutartimi įtvirtintos naujovės ESGP srityje taip pat nėra visai
naujos – jos jau buvo pristatytos Sutartyje dėl Konstitucijos Europai. Tačiau referendumai Nyderlanduose
ir Prancūzijoje sustabdė Sutartyje dėl Konstitucijos siūlomus pokyčius ESGP dar keleriems metams.
18
Vasconselos A., „After Lisbon: the States of the Union“. ISSUES, 2010 March, No. 31, EU Institute for
Security Studies.
19
BSGP – bendra saugumo ir gynybos politika (nauja sąvoka, keičianti Europos saugumo ir gynybos
politiką).
20
Šokoladinis vadovų susitikimas (angl. chocolate summit) – 2003 m. balandžio 29 d. Briuselyje įvykęs
keturių šalių (Belgijos, Liuksemburgo, Prancūzijos ir Vokietijos) vadovų susitikimas dėl bendradarbiavimo gynybos srityje. Šio susitikimo metu pasiūlytos kontroversiškos naujovės susilaukė daug kritikos iš
euroskeptikų britų ir JAV, kurie susitikimą „pakrikštijo“ šokoladiniu, apeliuodami į tai, kad šiose šalyse yra
gaminamas šokoladas. Howorth J., „Part II: The Other Option: An Autonomous Europe, The Euro – Atlantic
Security Dilemma: France, Britain and the ESDP”. Journal of Transatlantic Studies, 3 (1). Edinburgh
University Press, p. 51.
16
99
struktūros pakitimai, karinių pajėgumų plėtotės esminiai klausimai. Straipsnyje
siekiama išanalizuoti Lisabonos sutartimi įtvirtintus pokyčius ES saugumo ir
gynybos politikos srityje bei įvertinti šių pokyčių reikšmę tiek ESGP pagrindinių
problemų sprendimui, tiek bendrai ESGP tolesnei plėtotei.
1. Solidarumo ir bendros gynybos sąlygų
reikšmė ir taikymas
Solidarumo ir bendros gynybos sąlygos – ko gero, įdomiausios Lisabonos
sutarties naujovės saugumo ir gynybos politikos srityje saugumo organizacijų
tyrinėtojams. Tiek viena, tiek kita yra susijusi su ES narių įsipareigojimu imtis
veiksmų vienos ar kelių ES narių labui, pastarosioms susidūrus su saugumo
problema. Bendrų veiksmų įsipareigojimas – lyg aliuzija į NATO 5 ir 6 straipsnius – gali sudaryti įspūdį, kad Europos Sąjunga tampa gynybine sąjunga su
įsipareigojimais ir garantijomis gynybos srityje. Viena vertus, tai turėtų bent iš
dalies patenkinti tas valstybes nares, kurios kritikavo ES dėl jos nesugebėjimo
suteikti tvirtas saugumo garantijas lyginant ją su NATO, kita vertus, nuraminti tas, kurios tvirtino, kad ES yra nepajėgi kovoti su svarbiausiomis XXI a.
saugumo grėsmėmis.
Solidarumo sąlyga ispanų siūlymu pirmą kartą paminėta Konstitucinėje sutartyje. Tai buvo natūralus ispanų žingsnis po teroristinių išpuolių
Madride. Tada globalios kovos su terorizmu kontekste Europos Sąjunga
be didesnių diskusijų šį siūlymą parėmė. Konstitucinėje sutartyje minima
solidarumo sąlyga numatė pagalbą ES valstybėms narėms ar trečiosioms
valstybėms (vyriausybių prašymu) teroristinio išpuolio ar gamtinės katastrofos atveju.21 Lisabonos sutartis iš esmės atkartoja Konstitucinės sutarties
nuostatas: „Sąjunga ir valstybės narės veikia bendrai ir solidariai, jei kuri
nors valstybė narė patirtų teroro aktą, gaivalinę nelaimę ar žmogaus sukeltą
katastrofą. Sąjunga sutelkia visas savo turimas priemones, įskaitant valstybių narių jos dispozicijon perduotus karinius išteklius, siekdama: užkirsti
kelią terorizmo grėsmei valstybių narių teritorijose; apsaugoti
��������������������
demokratines institucijas ir civilius gyventojus nuo galimo teroro akto; teroro aktą
patyrusiai valstybei narei teikti pagalbą jos teritorijoje jos politinės valdžios
institucijų prašymu; ir gaivalinę nelaimę ar žmogaus sukeltą katastrofą patyrusiai valstybei narei teikti pagalbą jos teritorijoje jos politinės valdžios
institucijų prašymu.“22 Straipsniuose, apibrėžiančiuose solidarumo sąlygos
taikymą, yra aiškus imperatyvas, t.y. kad susidarius konkrečiai situacijai,
valstybės narės privalo nukentėjusiai valstybei teikti pagalbą. Numatoma ir tai,
Sąjunga ir valstybės narės veikia bendrai ir solidariai, jei kuri nors valstybė narė patirtų teroro aktą, gaivalinę nelaimę ir žmogaus sukeltą katastrofą“. The Treaty Establishing Constitution for Europe, Chapter
VIII, Article III – 329.1.
22
Treaty of Lisbon, 222 article.
21
100
kad pagalbai gali būti naudojamos įvairios priemonės. Ir nors Lisabonos sutartyje nėra aiškios nuorodos į karinių pajėgumų naudojimą taikant solidarumo
sąlygą, jų naudojimas nėra ir apribotas. Vis dėlto, šios sąlygos taikymas yra
gana ribotas, t.y. apsiriboja tokiais atvejais, kaip teroristiniai išpuoliai Madride
ar Londone, ir yra daugiau atsakomoji priemonė. Viena iš svarbiausių kovos
su terorizmu strategijos dalių – prevencija – dažnai yra susijusi su trečiosiomis
šalimis. Karinių pajėgumų naudojimas taikant solidarumo sąlygą trečiosiose
valstybėse yra gana problemiškas, jis nėra aiškiai apibrėžtas. Taip pat lieka
neaišku ir tai, ar taikant solidarumo sąlygą yra įmanomi prevenciniai kariniai
veiksmai kovojant su terorizmo grėsme. Todėl, panašu, kad artimiausiu metu ši
sąlyga išlieka daugiau deklaratyvaus pobūdžio, parodanti, kad ES nori kovoti
su viena svarbiausių XXI a. grėsmių – terorizmu – ir sudaro galimybes ES šalims
bent jau simboliškai išreikšti solidarumą nukentėjusioms ES narėms. Tai, kad
sprendimai dėl solidarumo sąlygos taikymo priimami vienbalsiai Taryboje,
taip pat rodo, kad ji bus taikoma tik labai išimtinėmis sąlygomis – atvejais, kai
egzistuos aiškus konsensusas. Šios sąlygos taikymo ribas išplėsti padėtų ES,
kaip tarptautinio veikėjo, aiškios strategijos sukūrimas, tačiau, kaip ir daugelyje
su saugumo ir užsienio politika susijusių ES iniciatyvų, čia susiformuoja „užburto rato“ problema: dėl interesų skirtumo ES valstybės narės nėra linkusios
sukurti vientisos tarptautinių veiksmų strategijos, o pastarosios nebuvimas
lemia tai, kad šių skirtingų interesų neįmanoma suderinti.
Kita Lisabonos sutartimi įtvirtinama naujovė – bendros gynybos sąlyga, kuri yra kiekvieno karinio aljanso esminė sąlyga. Iš esmės ši sąlyga (nors
netiesiogiai) ES nėra nauja. Žlugus Europos gynybos sąjungos idėjai penktajame dešimtmetyje, bendros gynybos nuostatos buvo įtvirtintos modifikuotoje
Briuselio sutartyje, kurioje teigiama, kad karinio užpuolimo atveju valstybės
narės teiks viena kitai pagalbą, pasiremdamos JT 51 str. 23 Taigi dalis ES narių jau nuo penktojo dešimtmečio pabaigos buvo susaistytos ne tik NATO 5
str., bet ir modifikuotos Briuselio sutarties įsipareigojimais. Tačiau ši sutartis
negalioja naujosioms ES narėms, todėl iš jų pusės dažnai buvo galima išgirsti
kaltinimų, esą jos pasigendą dabartinėse ES sutartyse bendrą gynybą numatančių straipsnių ir dėl to savo saugumą linkusios sieti išimtinai su NATO. Kaip
atsakas į šią kritiką bendros gynybos principas buvo pasiūlytas jau Sutartyje
dėl Konstitucijos Europai, o vėliau numatytas ir Lisabonos sutartyje. Bendros
gynybos sąlyga numato, kad: „Jei valstybė narė patiria karinę agresiją savo
teritorijoje, kitos valstybės narės, vadovaudamosi Jungtinių Tautų Chartijos
51 str., jos atžvilgiu yra įpareigotos jai teikti visokeriopą įmanomą pagalbą ir
paramą.24 Taigi įsigaliojus Lisabonos sutarčiai atsiranda imperatyvas ES narėms
ginti nukentėjusią nuo karinės agresijos narę visokeriopomis priemonėmis,
tačiau lieka neaišku, ar yra imperatyvas ginti karinėmis priemonėmis ir, jei
tokio imperatyvo nėra, kada jos gali būti panaudojamos? Problema yra tai,
kad ES dalyvavimo karinėse misijose patirtis rodo, kad karines priemones ES
23
24
Brussels Treaty, http://www.weu.int/Treaty.htm [žiūrėta 2010 m. liepos 12d.]
Treaty of Lisbon, 42.7 article.
101
geba panaudoti tik tada, kai egzistuoja aiškus politinis konsensusas įsitraukti į
misiją, ir jei tikėtina, jog misijos baigtis bus sėkminga. Dėl ribotų karinių išteklių
tokių misijų sąrašas labai sutrumpėja. Kyla klausimas, ar tos pačios problemos
neištiks karinių operacijų, inicijuotų pagal bendros gynybos sąlygą?
Dar vieną problemą, susijusią su bendros gynybos sąlygos apibrėžimu ir
galinčią paralyžiuoti šios sąlygos veikimą, galima įžvelgti Lisabonos sutarties
42.7 straipsnio antrojoje dalyje. Joje teigiama, kad valstybės narės įsipareigoja
padėti nuo karinės agresijos nukentėjusiai ES narei, tačiau jei tai „nepažeidžia
kai kurių valstybių narių saugumo ir gynybos politikos specifikos“ arba jei
„bendradarbiavimas šioje srityje atitinka narystės Šiaurės Atlanto sutarties
organizacijoje įsipareigojimus, o Šiaurės Atlanto sutarties organizacija išlieka
valstybių, kurios yra jos narės, kolektyvinės gynybos pagrindu ir jos įgyvendinimo forumu“25. Tokiu būdu yra bandoma apsaugoti neutralias ES nares bei
nuraminti proatlantinės pozicijos besilaikančias ES valstybes. Tačiau yra ir kita
problema – naujosios ES narės NATO gynybos garantijas renkasi ne tiek dėl
5 str., kiek dėl JAV politinės paramos ir karinių garantijų. Bandyti ginčytis ar
paneigti šią tiesą nėra prasmės. Taigi akivaizdu, kad nors Lisabonos sutartis ir
kelia teorinių aliuzijų dėl savarankiškos gynybos, praktiškai pagrindine saugumą laiduojančia organizacija daugumai ES narių vis tiek išlieka NATO.
ES bendros gynybos sąlygos „aptakumą“ kritikuoja G. Quille‫ۥ‬is, tvirtindamas, kad siekiant sutarimo tarp valstybių narių buvo pasiektas susitarimas,
tenkinantis daugybę išskirtinumų, taigi galintis apriboti šios sąlygos taikymo
galimybes.26 Dėl šių kelių pasirinkimo variantų tampa akivaizdu, kad ES atsakas, jei jos valstybė narė patirtų agresiją savo teritorijoje, nebus vieningas
ir sutartinis. O tai kelia abejonių dėl bendros gynybos sąlygos įgyvendinimo.
Panašu, kad tiek bendros gynybos, tiek solidarumo sąlygų taikymo galimybės
priklausys visų pirma nuo to, ar valstybėms narėms pavyks susitarti dėl ES
atsako tiek į terorizmo iššūkius, tiek į karinę agresiją gairių ir veikimo priemonių: ar šios priemonės gali būti karinės, jei taip – tai kokiais atvejais, ir ar ES
yra pajėgi atsakyti į iššūkius savo turimais kariniais resursais. Tačiau, net ir
nustačius aiškias gaires, dėl vieningo ES strateginio mąstymo trūkumo tikėtina,
kad kiekvienas šių sąlygų taikymo atvejis susilauks diskusijų Taryboje.
2. Bendros saugumo ir gynybos politikos
statuso pasikeitimas
Vienas iš svarbiausių Lisabonos sutarties elementų – instituciniai pokyčiai, susiję su užsienio ir saugumo politika. Visų pirma, ES įgyja teisinį
Treaty of Lisbon, 42.7 article.
Quille G., „The Lisbon Treaty and its Implication for CFSP/ESDP”. Directorate- General for External
Policies, Policy Department , p. 8. http://www.luhan.ro/docs/Lisbon_Treaty_implications_CFSP_
ESDP_2009.pdf [žiūrėta 2010 m. balandžio 20 d.]
25
26
102
subjektiškumą27, nyksta trijų ramsčių sistema, o Sąjungos išorės veiksmams
vadovauja, t.y. išorės veiksmų įvairiose srityse nuoseklumą užtikrina naujai
patvirtintas Europos Sąjungos vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir
saugumo politikai (toliau – ESVĮ)28. Europos saugumo ir gynybos politika
(ESGP) Lisabonos sutartyje yra pervadinama bendra saugumo ir gynybos
politika (BSGP).
Naujame sutarties skirsnyje, pavadintame „Konkrečios nuostatos dėl
bendros užsienio ir saugumo politikos“29 BSGP yra įvardijama kaip sudedamoji
BUSP dalis, užtikrinanti Sąjungos operaciniam veiksnumui reikalingus civilinius ir karinius pajėgumus, kuriais Sąjunga gali naudotis vykdydama misijas
už Sąjungos ribų, skirtas taikos palaikymui, konfliktų prevencijai, tarptautinio
saugumo stiprinimui laikantis Jungtinių Tautų Chartijos principų.30 Jame pabrėžiama, kad BSGP yra sudedamoji, daugiau operacinio pobūdžio BUSP dalis,
taigi neišvengiamai susijusi su tolesne BUSP plėtote bei BUSP teisinio statuso
pakitimu. BUSP, kaip ES savarankiškos politikos teisinio subjektiškumo atsiradimas, reiškia ES gebėjimą veikti nepriklausomai nuo valstybių narių, pasiremiant
Sąjungos institucijomis, t.y. kad BUSP, o kartu ir BSGP, kaip jos sudedamoji
dalis, yra formuojama ES mastu ir tampa kažkuo daugiau nei tik valstybių narių
interesų suma. Ši naujovė suteikia ES teisinius įgaliojimus „kalbėti“ ES vardu
tarptautinėje politikoje. Jei šią sutarties nuostatą pavyktų įgyvendinti praktikoje,
tai neabejotinai reikštų revoliucinį postūmį BUSP ir BSGP plėtotėje tiek suteikiant
galimybes formuoti strateginę politikos ir veiksmų viziją, kurios anksčiau nebuvo,
tiek imantis kitų valstybėse narėse nepopuliarių sprendimų, pavyzdžiui, bendro
ES vadovaujamo valstybių narių karinių pajėgumų planavimo. Šią nuostatą sutvirtina ir tai, kad prioritetų formavimas BUSP, įsigaliojus Lisabonos sutarčiai,
tampa ESVĮ ir Tarybos užduotimi (valstybės nebetenka pirmininkavimo ES
Tarybai suteikiamų galių šioje srityje). Iš pirmo žvilgsnio šių BUSP efektyvumą, nuoseklumą ir ilgalaikiškumą galimai užtikrinsiančių veiksmų negalima
vertinti vienareikšmiškai. Nepaisant kompetencijų perskirstymo, valstybės
narės išlieka pagrindinės sprendimų priėmėjos BUSP. Pagrindinė institucija,
brėžianti strategines BUSP gaires, tebėra Taryba (bei Vadovų Taryba ypač
svarbiais klausimais)31, kurioje pagrindiniu smuiku toliau groja valstybės narės.
Todėl ir tolesni žingsniai užpildant Lisabonos sutarties straipsnius konkrečiu
turiniu priklausys nuo pastarųjų konsensuso ir politinės valios.
Verta pažymėti tai, kad tarsi siekiant pasilikti galimybę žengti žingsnį
atgal, Lisabonos sutartimi yra įvedamas saugiklis, ribojantis potencialų ES galių
augimą valstybių narių suverenumo sąskaita. Lisabonos sutarties deklaracija
Nr. 24 pabrėžia, kad ES teisinis subjektiškumas reiškia tik tiek, jog ji veikia neTreaty of Lisbon, Declaration concerning the legal personality of the European Union, Official journal
of the European Union. C83, Volume 53, 2010 March 30, p. 346.
��
Treaty of Lisbon, 21.3 article.
29
Naujos BUSP institucijos, įtvirtintos Lisabonos sutartimi: EVT pirmininkas, Europos Sąjungos vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai; Išorės ryšių tarnyba, Europos gynybos agentūra.
30
Treaty of Lisbon, 42 article.
31
Treaty of Lisbon, 26 article.
27
103
peržengdama jai valstybių narių susitarimu Sutartimi suteiktų kompetencijos
ribų.32 Taigi, nors BUSP ir BSGP statuso pakitimas yra rimtas žingsnis link
vieningos ES užsienio, saugumo ir gynybos politikos, valstybės narės pasilieka
ne tik teisę kontroliuoti kintantį galių balansą tarp valstybių ir ES kompetencijos šioje srityje, bet ir išlaiko galimybę užkirsti kelią tolesniems pokyčiams,
jei paaiškėtų, kad tokiems žingsniams neužteks politinės valios.
3. ES tarptautinio vaidmens strateginė vizija
Sąjungos veiksmai BUSP srityje dažniausiai būna reakcija į konkretų
įvykį, o ne nuoseklios ES interesų analizės rezultatas. Visos iki šiol vykdytos ES
misijos buvo organizuotos ad hoc principu, reaguojant į labai skirtingas problemas ir pasirenkant įvairius geografinius regionus (iš 25 ES vykdytų misijų net
penkios vyko Kongo Demokratinėje Respublikoje, o ne mažiau probleminiame
Pietų Kaukazo regione – tik 2)33. Panašu, kad dažniausiai ES misijos pradžią
vienoje ar kitoje pasaulio vietoje lemdavo politiniai valstybių narių interesai,
turimi pajėgumai bei tikėtina misijos baigtis (kai sąmoningai siekiama pasirinkti
politiškai mažiausiai jautrius bei potencialiai labiausiai sėkmingus operacijų
prasme pasaulio taškus). Šie sporadiški ES veiksmai nesiderina su stipraus
tarptautinių santykių veikėjo saugumo srityje įvaizdžiu ir verčia abejoti, ar ES
tikrai siekia bei nori juo tapti. Todėl BSGP kritikai dažnai tvirtina, kad Europos
Sąjungai yra reikalinga aiškiai suformuluota ir ES mastu visuotinai pripažinta
strateginė koncepcija, fiksuojanti bent tris esminius ES karinės dimensijos tolesniam vystymui dalykus: kaimynystės politiką, santykius su NATO ir, trečia,
ES, kaip globalaus veikėjo, funkcijų apibrėžimą.
Vieningos ES, kaip tarptautinių santykių veikėjo ar saugumo veikėjo,
strategijos trūkumą buvo bandyta pašalinti patvirtinant Europos saugumo
strategiją (ESS)34 ir vėliau bandant ją patikslinti 200835. 2003 m. priimtoje Europos saugumo strategijoje (ESS)36 bendrais bruožais buvo siekiama apibrėžti
pagrindines ES karinių priemonių naudojimo gaires. Tačiau dėl valstybių
išsiskyrusių interesų pavyko suformuoti tik labai aptakų dokumentą, nenurodantį nei konkrečių strateginių ES interesų, nei, kas ypač aktualu BSGP, kaip
ES įsivaizduoja karinę galią ir karinių priemonių naudojimą. Net pačioje strategijoje buvo pripažinta, kad ES trūksta valstybes nares vienijančio vardiklio,
Schmidt J., „Common Foreign and Security Policy and European Security and Defence Policy after the
Lisbon Treaty: old problems solved?”, p. 247.
��
Overview of the missions and operations of the European Union, September 2010. http://www.consilium.europa.eu/showPage.aspx?id=268&lang=en [žiūrėta 2010 m. balandžio 29 d.]
34
A Secure Europe in a Better World: European Security Strategy. Brussels, 12 December, 2003. http://
www.consilium.europa.eu/uedocs/cmsUpload/78367.pdf [žiūrėta 2010 m. balandžio 20 d.]
35
Report on the implementation of European Security Strategy – Providing Security in a Changing World.
Brussels, 11 December 2008. S407/08. http://www.consilium.europa.eu/ueDocs/cms_Data/docs/pressdata/EN/reports/104630.pdf [žiūrėta 2010 m. balandžio 20 d.]
��
European Security Strategy: a Secure Europe in a Better World.
32
104
kuris skatintų pastarąsias aktyviai naudoti ES karines priemones,37 o tai reiškia,
kad ES neturi bendro tarptautinių santykių veikėjo identiteto, kurio pagrindu
formuotųsi bendri ES interesai.
Dar vienas svarbus bendros strateginės vizijos trūkumo aspektas, ypač
aktualus BSGP tolesnei plėtotei – tai, kad regionų ir operacijų, kuriuose naudojamos karinės ar civilinės priemonės, pobūdis lemia konkrečių pajėgumų
plėtotę. ES atveju, kai trūksta strateginės vizijos ir sutarimo, kur bei kada bus
naudojami kariniai pajėgumai, neįmanoma atsakyti į klausimą, kokių pajėgumų
ES reikia? O tai savo ruožtu dar labiau komplikuoja ir taip probleminį pajėgumų klausimą. Bendros vizijos ir sutarimo problema tokiu būdu iš politinio
strateginio lygmens prasiskverbia ir į kitus su karinių priemonių naudojimu
susijusius lygmenis – operacinį bei taktinį. Generolas Wesley Clarkas, prisimindamas karinę operaciją Kosove, teigė, kad tuo metu sprendimų priėmimo
efektyvumas netgi operaciniu lygmeniu labai nukentėjo nuo išsiskyrusių ES
nacionalinių interesų.38 Šalių narių nesutarimai situacijose, kai sprendimus
reikia priimti ir reaguoti ypač greitai, rimtai kenkia tiek operacijos eigai, tiek
rezultatams.
Nors Lisabonos sutartyje valstybės narės yra įpareigojamos užtikrinti
Sąjungos operaciniam veiksnumui reikalingus civilinius ir karinius pajėgumus,
kuriais Sąjunga gali naudotis vykdydama misijas už Sąjungos ribų39, laipsniškai
tobulinti savo karinius pajėgumus bei įgyvendinti visas reikalingas priemones
pramoninei ir technologinei gynybos sektoriaus bazei stiprinti,40 Lisabonos sutartis nepasiūlo ES išorės veiksmų strategijos, o karinių priemonių naudojimas
išlieka neapibrėžtas. Tiesa, galimas gaires, kokiais atvejais gali būti naudojamos
karinės priemonės, suteikia Petersbergo užduotys,41 kurios Lisabonos sutartyje
yra išplečiamos ir detaliai aprašomos.42 Paminėtina, kad nuo 1992 m. Petersbergo užduočių sąrašas plėtėsi net keletą kartų reaguojant tiek į tarptautinės
saugumo aplinkos pokyčius, tiek į ES ambicijų lygio kitimą (žr. 1 lentelę). Šalia
jau anksčiau Amsterdamo sutartimi įtvirtintų humanitarinių ir gelbėjimo misijų
bei kovinių pajėgų vykdomų krizių valdymo misijų43 Lisabonos sutartis dar
įtraukia bendrus nusiginklavimo veiksmus, karinio konsultavimo ir pagalbos,
konfliktų prevencijos ir taikos palaikymo bei pokonfliktinio stabilizavimo
užduotis.44 Petersbergo užduočių išplėtimas ir fiksavimas Lisabonos sutartyje
European Security Strategy: a Secure Europe in a Better World. p.11.
Clarkas cituojamas: Rynning S., „The European Union: Towards a Strategic Culture?”Security Dialogue, 6 (4). Oslo: International Peace Research Institute: SAGE Publications. 2003, p. 487 – 488.
39
Treaty of Lisbon, 42.1 article.
40
Treaty of Lisbon, 42.3 article.
41
1992 m. VES šalys pasirašė Petersbergo deklaraciją, patvirtinančią jų pasiryžimą suformuoti karinius
vienetus, skirtus Petersbergo užduotims įgyvendinti, kurios buvo apibrėžtos kaip humanitarinės operacijos, gelbėjimo darbai, taikos palaikymas ir krizių valdymas. Vėliau šių užduočių įgyvendinimo atsakomybė su kitomis funkcijomis buvo perduota ES.
42
Treaty of Lisbon, 43 article.
43
The treaty of Amsterdam, Article J7.2, 1997 October 2nd. http://www.eurotreaties.com/amsterdamtreaty.
pdf [žiūrėta 2010 m. balandžio 28 d.]
44
Treaty of Lisbon, 43 article.
37
38
105
padidina ES veikimo globalioje pasikeitusioje pasaulio aplinkoje galimybes
(platesnis užduočių spektras garantuoja didesnę laisvę vykdant misijas) bei
iš dalies nubrėžia galimas gynybos pajėgumų plėtotės kryptis. Tačiau išlieka
neaišku, kokiais atvejais ir kuriuose regionuose ES yra pasirengusi šias misijas
vykdyti. Panašu, kad ir toliau, kol nebus suformuluota aiški ES tarptautinį
vaidmenį apibrėžianti strategija, dalyvavimą vienoje ar kitoje misijoje lems
„norinčių ir galinčių“ tas misijas vykdyti valstybių nacionaliniai interesai.
1 Lentelė. Petersbergo užduočių apibrėžimo kaita
Amsterdamo sutartis
(1997 m.)
Galutinis tikslas 2010
(2004 m.)
Lisabonos sutartis
(2009 m.)
•
•
•
•
•
Humanitarinės ir
gelbėjimo užduotys
Taikos palaikymo
misijos
Kovinių pajėgų
vykdomos krizių
valdymo misijos,
įskaitant taikdarystę
•
•
•
Humanitarinės ir
gelbėjimo misijos
Kovinių pajėgų
vykdomos misijos,
įskaitant taikdarystę
Bendri nusiginklavimo
veiksmai
Pagalba trečiosioms
šalims, kovojančioms
prieš terorizmą
•
•
•
•
Bendri nusiginklavimo
veiksmai
Humanitarinės ir
gelbėjimo užduotys
Karinio konsultavimo ir
pagalbos operacijos
Konfliktų prevencijos
ir taikos palaikymo
užduotys
Kovinių pajėgų
vykdomos krizių
valdymo misijos,
įskaitant taikdarystę
ir pokonfliktinio
stabilizavimo operacijas
Sudaryta autorių, remiantis Amsterdamo sutartimi45, Galutiniu tikslu 2010 46, Lisabonos sutartimi47.
Pastaba. Užduotis buvo bandoma išplėsti tiek Europos saugumo strategijoje (ESS), tiek Sutartyje dėl
Konstitucijos Europai (galiausiai nepriimtoje). Lisabonos sutartyje įtvirtintas Petersbergo užduočių
apibrėžimas toks pat kaip ir Sutartyje dėl Konstitucijos Europai.48 Kursyvu išskirtos tos išplėstos
Petersbergo užduotys, kurios pirmą kartą įtvirtintos Lisabonos Sutartimi.
The treaty of Amsterdam, 1997 October 2nd. http://www.eurotreaties.com/amsterdamtreaty.pdf [žiūrėta
2010 m. balandžio 28 d.]
��
Headline Goal 2010, http://www.consilium.europa.eu/uedocs/cmsUpload/2010%20Headline%20Goal.
pdf [žiūrėta 2010 m. balandžio 28 d.]
47
Treaty of Lisbon, Official journal of the European Union, C 83, Volume 53, 2010 March 30. http://eurlex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=OJ:C:2010:083:FULL:EN:PDF [žiūrėta 2010 m. balandžio
28 d.]
48
Treaty establishing a Constitution for Europe. Official journal of the European Union, C 310, Volume
47, 2004 December 16. http://eur-lex.europa.eu/JOHtml.do?uri=OJ:C:2004:310:SOM:en:HTML [žiūrėta
2010 m. balandžio 28 d.]
45
106
4. Institucinė BSGP struktūra įsigaliojus
Lisabonos sutarčiai
Lisabonos sutartis, siekiant supaprastinti BUSP valdymą, padaryti jį
lankstesnį bei efektyvesnį, įtvirtino keletą svarbių pakitimų BUSP institucinėje
struktūroje, kuri yra svarbi ir BSGP. Visų pirma, Lisabonos sutartis suskirstė
BRIST (Bendrųjų reikalų ir išorės santykių taryba), kuri buvo viena svarbiausių
veikėjų priimant sprendimus dėl BSGP, į dvi atskiras tarybas: Bendrųjų reikalų
ir Užsienio reikalų.49 Šis atskyrimas, tikėtina, leis efektyviau organizuoti darbą,
suteikiant daugiau laiko Užsienio reikalų tarybai užsiimti užsienio ir saugumo
politikos klausimais, kurių apimtys pastaraisiais metais ES labai išaugo. Antra,
šalia jau egzistavusių BUSP institucijų, Lisabonos sutartimi yra pasiūlomos
naujos: EVT pirmininkas, Europos Sąjungos vyriausiasis įgaliotinis užsienio
reikalams ir saugumo politikai, Išorės veiksmų tarnyba bei Europos gynybos
agentūra (kuri kelerius metus jau veikė, bet nebuvo įtvirtinta sutartimi). 50
Visgi naujų institucijų steigimas pats savaime nieko nereiškia. Verta detaliau
patyrinėti jų funkcijas, galias BUSP bei galios balanso tarp valstybių narių ir
ES institucijų pokytį įsigaliojus Lisabonos sutarčiai.
Apskritai instituciniai Lisabonos sutarties pakitimai daugiausia yra susiję
su išsiplėtusiomis EVT ir Europos Sąjungos vyriausiojo įgaliotinio užsienio
reikalams ir saugumo politikai (ESVĮ) funkcijomis bei kompetencija. ESVĮ
vykdo bendrą užsienio ir saugumo politiką kartu su valstybėmis narėmis,
pasitelkdamas nacionalines ir Sąjungos priemones; pirmininkauja Užsienio
reikalų tarybai ir yra EK vicepirmininkas; savo pasiūlymais prisideda prie
bendros užsienio ir saugumo politikos plėtojimo bei užtikrina EVT ir ET priimtų sprendimų įgyvendinimą; atstovauja Sąjungai BUSP reikaluose, Sąjungos
vardu veda politinį dialogą su trečiosiomis šalimis ir išreiškia Sąjungos poziciją tarptautinėse organizacijose ir tarptautinėse konferencijose.51 Taigi BSGP
srityje pagrindinis ESVĮ darbas yra ne tik brėžti gaires, bet kartu su Taryba
koordinuoti ES misijas ir atsakyti už jų įgyvendinimą.52 Tačiau ESVĮ įgaliojimų gausa ir atsakomybės dydis verčia užduoti keletą klausimų, susijusių su
būsimu BSGP efektyvumu.
Visų pirma tai lojalumo ir atskaitomybės klausimas. ESVĮ yra ir EK
vicepirmininkas, ir vyriausiasis įgaliotinis. Kaip EK vicepirmininkas, jis yra
atskaitingas EK pirmininkui, o kaip vyriausiasis įgaliotinis – ET. Sutartyje
šis klausimas lieka neatsakytas ir nėra aišku, kam įpareigotas atsiskaityti
yra ESVĮ. Kadangi BUSP klausimais nesutarimų tarp šių dviejų institucijų
praeityje yra kilę ne vienas, panašu, kad dabartinei vyriausiajai įgaliotinei
prireiks daug diplomatinių sugebėjimų siekiant konsensuso tarp Komisijos ir
Tarybos. Antra, Jungtinės Karalystės Bendruomenių Rūmų Užsienio reikalų
Treaty of Lisbon, 16.6 article.
Treaty of Lisbon , 15; 18; 27; 45 articles.
51
Treaty of Lisbon, 26.3, 27.1, 27.2 articles.
52
Treaty of Lisbon, 30.2 articles.
49
50
107
komiteto išplatintoje ataskaitoje teigiama, jog yra labai tikėtina, kad kovojant
dėl lojalumo vienai ar kitai institucijai ESVĮ pasirinkimas bus Taryba. Tokiu
būdu Lisabonos sutartimi visos galios BUSP srityje yra sutelkiamos Tarybos
rankose,53 t.y. pakeičiamas tarpinstitucinis balansas Tarybos, o ne Komisijos
naudai. Tą tvirtina ir Wolfgangas Wesselsas, teigdamas, kad, palyginti su
Nicos sutartimi, įsigaliojus Lisabonos sutarčiai galių balansas tarp Tarybos
ir Komisijos BUSP pasikeičia Tarybos naudai.54 Galios balanso perskirstymą
iliustruoja dar keletas pavyzdžių. Mastrichto sutartyje buvo įtvirtinta, kad EK
disponuoja iniciatyvos BUSP teise55, be EK siūlymo ET negalėdavo priimti jokio
sprendimo, o Lisabonos sutartimi tiesioginė iniciatyvos teisė iš EK perduodama ESVĮ, kuriam taip pat suteikiama ir prerogatyva sušaukti neeilinį Tarybos
posėdį.56 Viena vertus, tarpinstitucinio balanso pokytis išpildo su Lisabonos
sutartimi susijusius lūkesčius padaryti BUSP efektyviau valdomą, t.y. įvairių
funkcijų BUSP srityje, anksčiau išmėtytų tarp Komisijos ir BRIST, koncentravimas vienose ESVĮ rankose gali turėti ir teigiamų aspektų. Kita vertus, būtina
nepamiršti, kad Taryboje pagrindiniai veikėjai yra valstybės, kurių nuomonės
dažnai išsiskiria, kai nesutampa interesai. Kartais toks nuomonių išsiskyrimas
svarbesniais klausimais gali rimtai paralyžiuoti BUSP, kaip tai atsitiko Irako
karo metu 2003 m. W. Wesselsas tvirtina, kad Lisabonos sutartimi įsteigta Vyriausiojo įgaliotinio pozicija yra komplikuota, per daug priklausanti nuo kitų
institucijų, vykdanti per daug įvairių bei nepakankamai apibrėžtų užduočių ir
turinti per mažai pagalbininkų.57 Todėl panašu, kad ESVĮ funkcijos bus daugiau
derybininko ir politikos įgyvendinimo prižiūrėtojo, o pagrindinėmis politikos
formuotojomis išliks valstybės narės. Dabartinis ESVĮ ir jo tarnybos interesų
ratas, kai siekiama koncentruotis ties ES diplomatinės tarnybos konstravimo
ir Irano klausimais, daugeliu atveju pamirštant BSGP ir kitus BUSP aspektus,
gali signalizuoti tiek apie politinės valios bei konsensuso tarp valstybių narių
trūkumą šiais klausimais, tiek apie ESVĮ negebėjimą susidoroti su labai plačia
BUSP darbotvarke.
Dar viena Lisabonos sutarties naujovė, iš pirmo žvilgsnio keičianti
valstybių narių ir ES institucijų galios balansą – pirmininkavimo Užsienio reikalų tarybai perdavimas ESVĮ. Kitaip nei kitoms Taryboms, kurioms 18 mėn.
laikotarpiu pirmininkauja iš anksto numatytos trijų valstybių narių grupės,
sudarytos lygios rotacijos tarp valstybių narių pagrindu, atsižvelgiant į jų įvairovę ir geografinę pusiausvyrą Sąjungoje, Užsienio reikalų tarybai pirmininkauja
House of Common Foreign Affairs Committee. Foreign Policy Aspects of the Lisbon Treaty. Third
report of the session 2007–2008, 20 p. http://www.publications.parliament.uk/pa/cm200708/cmselect/
cmfaff/120/120.pdf [žiūrėta 2010 m. gegužės 5d.]
54
Wessels
���������������������������������������������������������������������������������������������������
W. and Bopp F., „The Institutional Architecture of CFSP after the Lisbon Treaty– Constitutional breakthrough or challenges ahead?“. Challenge. Liberty & Security. Research Paper No. 10, June
2008, p. 15.
��
The Maastricht Treaty, Article 228a., Maastricht February 7th 1992. http://www.eurotreaties.com/maastrichtec.pdf [žiūrėta 2010 m. balandžio 28 d.]
��
Treaty of Lisbon, 30.2 articles.
57
Wessels W., p. 23.
53
108
nuolatinis atstovas – ESVĮ.58 Viena vertus, taip sudaromos galimybės užtikrinti
ilgalaikiškesnę, nuoseklesnę bei efektyvesnę BUSP, kita vertus, įvertinus jau
minėtus galimus ESVĮ tarnybos iššūkius, šis perskirstymas gali lemti dar gilesnę
stagnaciją probleminėse BUSP srityse. Ir nors gali atrodyti, kad pirmininkavimo
funkcijų perdavimas ESVĮ yra ženklus galios balanso perskirstymas ES institucijų naudai valstybių narių sąskaita, nes valstybės narės nebeformuoja užsienio
ir saugumo klausimų darbotvarkės, taip pat nebepirmininkauja šiose srityse
vykstantiems posėdžiams, visgi nevertėtų pamiršti dviejų darbotvarkės kontrolės
mechanizmų, kuriuos valstybės narės išlaiko savo rankose. Visų pirma valstybės
narės rašo tiek trejeto, tiek individualias pirmininkavimo programas, kuriose,
nors ir derinant su ES institucijomis, atsispindės pagrindiniai užsienio, saugumo ir gynybos politikos klausimai. Antra, galutiniai sprendimai strateginiais
ir politiniais klausimais šiose srityse bus priimami Užsienio reikalų taryboje ir
Europos Vadovų Taryboje59. Todėl panašu, kad valstybės narės ir po Lisabonos
sutarties įsigaliojimo tars lemiamą žodį BUSP bei BSGP plėtotės klausimais bei
formuos šias politikos kryptis.
Įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, apskritai išaugęs Europos Parlamento vaidmuo BUSP srityje iš esmės nesikeičia. Tiesa, Lisabonos sutartimi įtvirtinta, kad
ESVĮ reguliariai konsultuojasi su EP svarbiausiais bendros užsienio ir saugumo
politikos, bendros saugumo ir gynybos politikos aspektais, esminiais pasirinkimo klausimais ir informuoja apie šių politikos krypčių raidą; savo ruožtu EP
gali teikti paklausimus ir rekomendacijas ET ir ESVĮ, o pažangos įgyvendinant
bendrą užsienio ir saugumo politiką, įskaitant bendrą gynybos ir saugumo
politiką, svarstymai Parlamente padidinti nuo vieno iki dviejų svarstymų per
metus.60 Vis dėlto visos naujos EP funkcijos yra konsultacinio pobūdžio. Tiesa,
EP gali „kontroliuoti“ BUSP veiksmus, pasinaudodamas biudžeto kontrolės
principu, tačiau BSGP atveju ir šios galimybės yra labai apribotos61, kadangi
bendros ES išlaidos, kurios atsiranda dėl karinio ar gynybinio pobūdžio operacijų, yra finansuojamos valstybių narių pagal BVP dydį.
Vertinant Lisabonos sutartimi įtvirtintų institucinių BUSP pokyčių
reikšmę BSGP, svarbu atkreipti dėmesį, kad jie yra susiję su bendromis BSGP
gairėmis, jos galima strategine plėtote, taip pat sprendimais dėl konkrečių ES
vykdomų misijų. Operaciniu lygmeniu arba politikos įgyvendinimo lygmeniu
gynybos srityje didelių pokyčių nėra. Viena svarbiausių institucijų BSGP, įtakos
prasme gal net svarbesnė už Užsienio reikalų tarybą, yra Politinis ir saugumo
Treaty of Lisbon, „���������������������������������������������������������������������������������
Declaration on Article 16(9) of the Treaty on European Union concerning the European Council decision on the exercise of the Presidency of the Council”, 1 article.
59
Europos Vadovų Taryba nustato BUSP, įskaitant gynybinio pobūdžio reikalus, Sąjungos strateginius
interesus, tikslus ir apibrėžia bendras gaires, priima reikiamus sprendimus; kai dėl tarptautinės situacijos
Sąjungai reikia operatyviai veikti, reikalingus sprendimus taip pat priima Taryba (Treaty of Lisbon, 26 ir
28 articles).
60
Treaty of Lisbon, 36 article.
61
Treaty of Lisbon, 41 article.
58
109
komitetas (toliau – PSK)62. Jo padėties ir galių Lisabonos sutartis beveik nepakeitė, išskyrus tai, kad šis komitetas turės du „šeimininkus“: kolegialią Tarybą
ir asmeninį ESVĮ atstovą. Politinį ir saugumo komitetą sudaro valstybių narių
atstovai, tad šiuo atžvilgiu ESVĮ, nors ir yra dalinis PSK „šeimininkas“, daugiau
įtakos turės tik tada, kai tarpusavyje sutars valstybės. Tad įtakos svertai priversti valstybes nares susitarti net ir po Lisabonos sutarties įsigaliojimo išlieka
per maži. Negalima nuvertinti ir vadinamojo „briuselizacijos“ efekto63 – kai
Briuselyje dirbantys ekspertai, diplomatai bei kariškiai turi konkrečių tikslų
ir yra suinteresuoti konsensusu, kurio siekia bandydami paveikti nuomones
valstybėse narėse. Tai ypač svarbu srityse, reikalaujančiose ekspertinių žinių,
susijusių su politikos įgyvendinimu. Tačiau „briuselizacijos“ efektas veikia tik
mažai politiškai jautriais klausimais, todėl neužtikrina svertų priversti valstybes
susitarti, kai kyla iššūkis jų nacionaliniams interesams.
Analizuojant Lisabonos sutarties poveikį valstybių narių konsensuso
galimybėms BUSP klausimais, negalima pamiršti šioje sutartyje įtvirtintų lojalumo ir bendradarbiavimo principų, kurie turėtų užtikrinti valstybių narių
lojalumą apskritai ES politikai. Lisabonos sutartyje yra numatyta nuostata, kad
valstybės narės įpareigoja laikytis EVT ir Užsienio reikalų tarybos nusistatytų
pozicijų ir savo veikloje jomis vadovautis.64 Joje taip pat numatyti sisteminio
bendradarbiavimo65 ir lojalaus bendradarbiavimo66 principai pabrėžia ir sustiprina valstybės narės įsipareigojimą vykdyti savo nacionalinę užsienio politiką,
neprieštaraujančią Sąjungos vykdomai užsienio ir saugumo politikai.67 Tačiau
šių principų įgyvendinimas taip pat neišvengiamai susidurs su bendra BUSP
problema – įpareigojančių mechanizmų trūkumu. Lisabonos sutartis nenumato
Europos Teisingumo Teismo jurisdikcijos BUSP srityje.68 Vienintelės valstybių
narių „paklusimą“ BUSP principams galinčios užtikrinti institucijos – Taryba
ir ESVĮ69, tačiau arsenalas priemonių, kurias pastarosios gali panaudoti prieš
pažeidėjas, apsiriboja „gėdinimu ir kaltinimu“ (angl. shaming and blaming)70.
Treaty of Lisbon, 38 article. Politiniam ir saugumo komitetui pirmininkauja Sąjungos Vyriausiojo
įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai atstovas. Šis komitetas stebi tarptautinę padėtį bendrai
užsienio ir saugumo politikai priklausančiose srityse ir Tarybos prašymu, ESVĮ prašymu ar savo iniciatyva pateikia Tarybai nuomones, prisideda prie politikos krypčių apibrėžimo; stebi sutartų politikos krypčių
įgyvendinimą. Taip pat Politinis ir saugumo komitetas atlieka Petersbergo užduočių politinę kontrolę ir
joms vadovauja.
63
Wessels, p. 13.
64
Treaty of Lisbon, 26 ir 28 articles.
65
Sisteminio bendradarbiavimo principas žymi, kad valstybės narės EVT ir Taryboje viena su kita konsultuojasi visais bendro intereso užsienio ir saugumo politikos reikalais, siekdamos apibrėžti bendrą požiūrį.
Prieš imdamasi bet kokio veiksmo tarptautinėje arenoje ar prieš prisiimdama bet kokį įsipareigojimą,
kuris gali turėti įtakos Sąjungos interesams, kiekviena valstybė narė su kitomis tariasi EVT arba Taryboje
(Treaty of Lisbon, 32 articles).
66
Vadovaudamasi lojalaus bendradarbiavimo principu, Sąjunga ir valstybės narės gerbia viena kitą ir
viena kitai padeda vykdydamos iš sutarčių kylančias užduotis (Treaty of Lisbon, 4.3 article).
67
Schmidt J., p. 250.
68
Treaty of Lisbon, 24.1 article.
69
Treaty of Lisbon, 24.3 article.
70
Schmidt J., p. 258..
62
110
Būtent dėl šios priežasties vyriausybės yra linkusios apeiti švelniuosius įsipareigojimus, nesusidurdamos su jokiomis sankcijomis, ir taip tapti „zuikiais“
(angl. free-rider) arba vykdyti savarankišką užsienio politiką, nesuderintą nei
su kitomis valstybėmis narėmis, nei su ES institucijomis.
Priemonių, įgalinančių teisiškai suvaržyti valstybes, kai sprendimas
jau priimtas, t.y. priversti jas laikytis įsipareigojimų, nėra. Tačiau dar didesnė problema yra priversti valstybes nares susitarti. Vienas iš šios problemos
sprendimo būdų – sprendimų priėmimo procedūros pagrindinėje sprendimų
priėmimo institucijoje – Taryboje – pakeitimas: vietoj BSGP (išskyrus keletą
išimtinių atvejų) taikomo vieningo balsavimo principo įvedant kvalifikuotos
daugumos balsavimo principą. Lisabonos sutartis iš tiesų išplečia kvalifikuotos daugumos balsavimo principo taikymo galimybes 40 naujų politikos
sričių, kuriose anksčiau sprendimai būdavo priimami vienbalsiai (pavyzdžiui,
prieglobsčio klausimai, imigracijos politika, policijos ir teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose klausimai), tačiau vieningo balsavimo principas (išskyrus kai kuriuos procedūrinius klausimus) yra išlaikomas priimant
sprendimus dėl mokesčių, užsienio, gynybos ir socialinėje politikoje.71 BUSP
ir BSGP yra atkartojamos ankstesnėse sutartyse įtvirtintos vieningo balsavimo
normos, kaip ir pabrėžiamas faktas, jog ES įstatymų leidyba šioje srityje yra
netaikoma.72 Vieningo balsavimo principas gynybos klausimuose įtvirtinamas
teigiant, kad sprendimai, susiję su bendra saugumo ir gynybos politika, taip pat
sprendimai dėl misijų yra priimami Taryboje vienbalsiai, kai pasiūlymą pateikia
vyriausiasis įgaliotinis arba inicijuoja valstybės narės.73 ES institucijos negali
įpareigoti valstybių dalyvauti misijose ar operacijose, valstybės narės pasilieka
teisę nedalyvauti operacijose, ypač jei jos jau ir taip yra daugianacionalinių pajėgų dalis.74 Tiesa, Lisabonos sutartis numato išimčių tais atvejais, kai išsiskiria
valstybių narių nuomonės, tačiau egzistuoja keleto valstybių stipri politinė
valia imtis iniciatyvų BUSP srityje. Pirma, Lisabonos sutartyje yra numatyta
galimybė naudotis kvalifikuotos daugumos sprendimų priėmimo principu
sudarant pradinį (angl. start-up) fondą ir inicijuojant nuolatinį struktūrizuotą
bendradarbiavimą.75 Antra, sutartyje taip pat yra numatoma konstruktyvaus
Gordon P. H., „The Lisbon Treaty: Implications for the Future Relations between the EU and the US”
Hearing before the subcommittee on Europe of the Committee on Foreign Affairs House of Representatives, 111th Congress, First Session, December 15, 2009, p. 2 http://www.internationalrelations.house.
gov/111/54133.pdf [žiūrėta 2010 m. balandžio 28 d.]
72
Quille G., „The Lisbon Treaty and its Implication for CFSP/ESDP”. Directorate- General for External
Policies, Policy Department , p. 3. http://www.luhan.ro/docs/Lisbon_Treaty_implications_CFSP_
ESDP_2009.pdf [žiūrėta 2010 m. balandžio 20 d.]
73
Quille G., p. 6.
74
Witney N., „Re-energising Europe’s Security and Defence Policy”. Policy Paper, 2008 July, European
Council on Foreign Relations, p. 14.
75
Treaty of Lisbon, 41.3; 46.2 articles.
71
111
susilaikymo galimybė, kuri jau buvo įtvirtinta Nicos sutartyje76. Lisabonos
sutartyje konstruktyvus susilaikymas reiškia tai, kad bet kuri balsuojant susilaikiusi Tarybos narė savo susilaikymą gali pateisinti padarydama oficialų
pareiškimą: tokiu atveju ji nėra įpareigota taikyti sprendimo, bet pripažįsta,
kad sprendimas įpareigoja Sąjungą.77 Visgi būtina pripažinti, kad šios išimtys
nėra pakankamos siekiant užtikrinti sprendimų priėmimo BSGP srityje efektyvumą, o juo labiau – teisiškai įgalinti ar įpareigoti valstybes laikytis priimtų
sprendimų. Numatomi kvalifikuotos balsų daugumos taikymo sprendimų
priėmimo procese atvejai yra susiję su valstybių iniciatyvomis (sustiprintu
bendradarbiavimu ir jo finansavimu), dėl kurių jau yra pasiektas konsensusas arba nepritariančios šalys, pasinaudodamos konstruktyvaus susilaikymo
galimybe, neužkerta kelio iniciatyvos įgyvendinimui.
Tai reiškia, kad nepaisant to, jog Lisabonos sutarties vienas pagrindinių
tikslų buvo užtikrinti BUSP efektyvumą, sprendimų priėmimo neefektyvumo
problema šioje ES politikoje lieka neišspręsta. Faktas, jog Lisabonos sutartyje
BUSP bei BSGP ir vėl pavyko išvengti kvalifikuotos balsų daugumos sprendimų
priėmimo taikymo signalizuoja, kad valstybėse narėse dar išlieka rimtų susilaikymų dėl bendros užsienio, saugumo ir gynybos politikos. Taigi akivaizdu,
kad tokia susidariusi ir Lisabonos sutartimi įtvirtinta situacija vis dar neleidžia
galutinai išspręsti sprendimų priėmimo efektyvumo problemos.
5. Karinių pajėgumų problema –
ką žada struktūrizuotas bendradarbiavimas?
Nors bendros užsienio ir saugumo politikos plėtotė politiniu lygmeniu
buvo vangi, ES valstybių narių bendradarbiavimas konkrečiose gynybos
politikos iniciatyvose gerokai išaugo nuo dešimtojo dešimtmečio pradžios.
ES valstybių karinės pajėgos dalyvavo bent keliose ES karinėse misijose įvairiuose pasaulio kraštuose, pradedant konfliktais Balkanuose, Pietų Kaukaze,
baigiant Afrikos žemynu ir Artimaisiais Rytais.78 Lisabonos sutartyje yra
numatyta, kad pagrindinis BSGP tikslas – užtikrinti Sąjungos operaciniam
veiksnumui reikalingus civilinius ir karinius pajėgumus, kuriais Sąjunga gali
naudotis vykdydama misijas,79 todėl ypač svarbus BSGP plėtotės kontekste
tampa pajėgumų klausimas. Europos Sąjungos operacijų spektro plėtra tiek
ES sutartyse (Petersbergo užduočių apibrėžimo išplėtimas), tiek praktiniame
Konstruktyvaus susilaikymo principas balsuojant dėl iniciatyvų, kuriose šalis nepageidauja dalyvauti,
garantuoja valstybei narei teisę susilaikyti neblokuojant sprendimo. Susilaikiusiųjų skaičius neturi viršyti
trečdalio. Art. 24 (3) treaty of Nice, Article 24(3). http://www.ecb.europa.eu/ecb/legal/pdf/en_nice.pdf
[žiūrėta 2010 m. balandžio 28 d.]
77
Treaty of Lisbon, 31 article.
78
Overview of the missions and operations of the European Union September 2010. http://www.consilium.europa.eu/showPage.aspx?id=268&lang=en [žiūrėta 2010 m. balandžio 28 d.]
79
Treaty of Lisbon, 42 article.
76
112
lygmenyje įpareigoja valstybes nares lygiagrečiai plėtoti turimus pajėgumus,
siekiant gebėti vykdyti visas šitas operacijas.
5.1. Gynybos pajėgumų problematika
Kariniai pajėgumai tuo pačiu metu yra ir pagrindinė BSGP plėtotės ašis, ir
silpnoji jos grandis. Iš esmės per daugiau nei dešimt ESGP gyvavimo metų Sąjunga,
nors ir sugebėjo teoriškai įvardyti pagrindines savo karinių pajėgumų problemas80
bei numatyti modernizacijos ir pajėgumų plėtotės gaires, nurodančias, kaip būtų
galima jas spręsti (kelios pajėgumų planavimo konferencijos, Pagrindinis tikslas –
angl. Headline Goal)81, visgi nelabai pasistūmėjo spręsdama tas problemas praktiškai.
Pagrindiniai iššūkiai, su kuriais susidūrė Sąjunga, – nepakankamas finansavimas
ir valstybių narių politinės valios rimtai kovoti su jų karinėse pajėgose įsišaknijusiomis problemomis trūkumas. Taigi ir šiandien Europos valstybės misijose geba
panaudoti tik labai nedidelę dalį savo kariuomenių.
Be abejonės, galima kelti klausimą, ar ES apskritai reikalingi kariniai
pajėgumai. Galbūt savo misijoms ji turi plėtoti civilinius pajėgumus, o prireikus
karinių priemonių – „skolintis“ jas iš NATO. Tačiau verta nepamiršti fakto, kad
dauguma ES valstybių yra ir NATO narės, tad, kalbėdami apie ES karinių pajėgumų atsilikimą, lygiai taip pat turime kalbėti apie NATO europinio ramsčio
karinių pajėgumų atsilikimą. Todėl Europos valstybėms nesuskubus spręsti
karinių pajėgumų problemos, realiai iškiltų priklausomybės ne nuo NATO,
o nuo JAV iššūkis. Šiame kontekste svarbu įvertinti ir JAV karinio potencialo
galimybes bei politinę valią imtis misijų, kurios yra svarbios Europos valstybėms, bet ne JAV. JAV dėmesys Europai po Antrojo pasaulinio karo bei šaltojo
karo metais buvo nulemtas, kaip dažnai teigiama, tuo metu susiklosčiusios
Skausmingiausiu karinių pajėgumų silpnumo įrodymu tapo konfliktai tiesioginėje ES interesų zonoje –
Balkanuose. Kosovo konflikto metu ES susidūrė su dideliais sunkumais dėl mobilumo, vadovavimo, kontrolės ir komunikacijos nepakankamo efektyvumo; konfliktai išryškino trūkumus strateginės žvalgybos
palydovų, priešraketinės gynybos, strateginio oro transporto, tikslinio taikymo raketų bei kitos modernios
technologijos srityse. Žr. Smith, I. D. (1999). Evidence from Shadow Secretary of State for Defense to the
Committee on International Relations, 10th November. United Kingdom House of Representatives. Pagaliau, net nebuvo skirtas pakankamas kiekis karinio personalo (nors ES dokumentuose egzistavo net 2 mln.
pajėgos, Europa sugebėjo išsiųsti tik 40 tūkstančių. Žr. Missiroli, A. (1999). Flexibility and Enhanced
cooperation in European Security Matters: Assets or Liabilities. Occasional Paper,6. Paris: WEU Institute
for Security Studies, 1999, p. 35. Kas tie „europiečiai“?
81
Patvirtintas Pagrindinis tikslas (angl. Headline Goal) deklaravo, kad iki 2003 m. ES turi suformuoti pajėgas (iki 15 brigadų: 50 000–60 000), kurios vykdytų Petersbergo užduotis, krizės rajone būtų išskleistos
per 60 dienų ir sugebėtų ten veikti ne mažiau vienerių metų. Bendros pajėgos veiktų tiktai krizės laikotarpiu, o ar skirti nacionalines karines pajėgas ES valstybės spręstų savarankiškai. http://en.academic.ru/dic.
nsf/enwiki/7068954 [žiūrėta 2010 m. balandžio 28 d.]
Vėliau, 2004 m. gegužės mėn., ES gynybos ministrai patvirtino naują planą – Pagrindinį tikslą 2010
(angl. Headline Goal 2010), skirtą ES karinių pajėgumų formavimo procesui koreguoti atsižvelgiant į
ankstesnio Pagrindinio tikslo metu iškilusias problemas ir naujus iššūkius. Headline Goal 2010. (2004).
GAERC 17 May. http://ue.eu.int/uedocs/cmsUpload/2010%20Headline%20Goal.pdf [žiūrėta 2010 m.
balandžio 28 d.]
80
113
strateginės aplinkos. Tuo tarpu šiandieninės tarptautinės sistemos pokyčiai
verčia JAV kreipti savo interesus kitomis kryptimis. Nors JAV karinės išlaidos
išlieka didžiausios pasaulyje, apie 46,5%82 viso pasaulio karinių išlaidų, tačiau
jos strateginiai ir politiniai interesai kinta kitų regionų naudai. Suprantama,
kad JAV interesų kaita nusigręžiant ar „atsitraukiant“ nuo Europos gali būti
determinuojančiu ES politinės valios formavimosi veiksniu. Šiame kontekste
ir antrasis klausimas, ar nevertėtų ES apsiriboti civiliniais pajėgumais, atrodo
nepagrįstas. Tačiau, kita vertus, civilinių pajėgumų, panaudojamų tarptautinėse misijose, klausimas yra ne mažiau komplikuotas nei karinių. Visų pirma
todėl, kad jų ES neturi pakankamai, o antra, yra problemiška panaudoti šiuos
pajėgumus tiek dėl civilinių misijų pobūdžio, tiek dėl nepakankamo ES institucinio pasirengimo šias misijas vykdyti. Taigi BSGP ateitis neišvengiamai
priklausys nuo ES valstybių gebėjimo plėtoti reikiamus karinius pajėgumus ir
spręsti pajėgumų neefektyvumo problemas.
5.2. Bendrų gynybos pajėgumų problematika
Karinių pajėgumų modernizavimas ir plėtotė daug kainuoja, o viena
pagrindinių ES visuomenių problema yra tai, kad Europos valstybių gyventojai nėra pasirengę brangiai mokėti už savo saugumą, jiems daug aktualesni
socialinės bei ekonominės gerovės klausimai. Šios nuostatos nulėmė tai, kad ES
valstybių kariniai biudžetai jau kurį laiką mažėja. Pasaulį apėmus ekonominei
krizei, gynybos išlaidų problema tampa dar aktualesnė.83 Kai kurios ES narės
drastiškai mažina gynybos išlaidas: „Economist“ 2010 m. vasarą tvirtino, kad
gynybos išlaidų klausimas artimiausiais metais bus dar opesnis, o dauguma
šalių bus priverstos atsisakyti tam tikrų pajėgumų. Kaip pavyzdžiai buvo
pateikiami Olandijos ir Danijos atvejai, kai šalys turėjo atsisakyti brangiai kainuojančių projektų (Olandija – jūros žvalgybos, Danija – povandeninių laivų).84
Dar didesnio masto nepakankamo gynybos sektoriaus finansavimo problemos
kamuoja Vidurio ir Rytų Europos valstybes, kurioms krizė smogė skaudžiau
negu daugumai ES senbuvių. 2009 m. Bulgarija savo gynybos išlaidas sumažino 7,6, atitinkamai Kroatija – 8,3, Estija – 9,1, Lietuva – 11, Rumunija – 13,
Slovakija – 6,7 %.85 Suprantama, jog mažinant valstybės išlaidas daugumoje
Europos valstybių visuomenėje mažai populiarūs gynybos biudžetai gali nukentėti dar daugiau negu kiti.
Global Distribution of Military Expenditure 2009, http://www.globalissues.org/article/75/world-military-spending [žiūrėta 2010 m. balandžio 29 d.]
�����������������������������������������������������������������������������������������
Biscop S., Coelmont J., „��������������������������������������������������������������
���������������������������������������������������������������
Permanent Structured Cooperation: in defence of the obvious”, ISS. p.1.
http://www.iss.europa.eu/uploads/media/Permanent_structured_cooperation_01.pdf [žiūrėta 2010 m.
liepos 12 d.]
84
„Defence spending in a time of austerity“, The Economist. 2010 August 26. http://www.economist.com/
node/16886851 [žiūrėta 2010 m. rugsėjo 2 d.]
85
„The global financial crisis and its impact on defence budgets“. http://www.nato-pa.int/default.
asp?SHORTCUT=1928 [žiūrėta 2010 m. rugsėjo 2 d.]
82
114
Vis dėlto nevertėtų pamiršti, kad bendra ES valstybių išleidžiama gynybai suma yra gana įspūdinga.86 Ji sudaro truputį mažiau nei pusę JAV gynybos
biudžeto ir tai leidžia ES pagal gynybos išlaidas užimti garbingą antrą vietą
tarp daugiausiai gynybai išleidžiančių pasaulio valstybių. ES bendras gynybos
biudžetas yra lygus šiame sąraše aštuonių po jos esančių valstybių biudžetų
sumai. Tai verčia daryti prielaidą, kad pagrindinė ES gynybos pajėgumų
finansavimo problema yra ne nepakankamas finansavimas, o netinkamas ir
neefektyvus išteklių panaudojimas. Tam, kad europiečiai tai suvoktų, nereikėjo
nei ekonominės krizės87. S. Biscopas yra įsitikinęs, kad valstybės narės išleidžia
per dideles sumas pinigų nereikalingiems įsigijimams ir pajėgumams.88 Trukdžiai efektyviam ES valstybių gynybos išlaidų naudojimui kyla tiek valstybių
viduje (netinkamas išlaidų paskirstymas, pasenusių ginkluotės sistemų išlaikymas, per didelės išlaidos žmogiškiesiems ištekliams išlaikyti, mažai išlaidų,
skirtų tyrimams), tiek ES mastu, kai išlaidos yra švaistomos dėl to, kad reikia
finansuoti 27 skirtingas valstybių narių kariuomenes, turinčias savo tikslus,
interesus ir planuojančias gynybos pajėgumus atskirai.
Vienas iš galimų neefektyvaus gynybos išlaidų panaudojimo problemos
sprendimų – masto ekonomija. Pasirinkus šį kelią ir pripažinus bei įvertinus
svarbiausius ES karinių pajėgumų trūkumus, subūrus pajėgiausiųjų šalių koalicijas jiems šalinti, būtų imtasi bendros ES mastu karinių pajėgumų reformos.
Nors šis principas puikiai veikia ekonomikoje, deja, skamba gana utopiškai, kai
kalbama apie valstybes ir jų karinius pajėgumus. Bet kurie, net patys mažiausi,
bendri tarptautiniai karinių pajėgumų plėtotės projektai dažnai tampa dalyvaujančių valstybių politinių žaidimų įkaitais. Visgi valstybių koalicijų, galinčių
glaudžiau integruotis kurioje nors srityje, paliekant galimybę kitoms valstybėms
jas pasivyti, idėja šiuo metu yra dažnai eskaluojama, tačiau ES darbotvarkėje ji
nėra nauja. Diskusijų apie įvairias glaudesnio bendradarbiavimo formas tarp
kelių šalių, geriau pasirengusių bei norinčių tai daryti BUSP srityje, būta ir
anksčiau („avangardo grupė“, „Europos šerdis“ ar „svorio centras“).89 Verta
pažymėti, kad pati glaudesnio bendradarbiavimo idėja apima ne tik BUSP,
bet ir kitas ES politikos kryptis bei sritis, pavyzdžiui, mokesčių politiką ir pan.
Tačiau dėl BUSP plėtotės sąstingio glaudesnio bendradarbiavimo galimybė
matoma kaip ypač svarbus tos plėtotės spartinimo elementas. Glaudesnio bendradarbiavimo principas pirmą kartą buvo paminėtas Mastrichto sutartyje90,
European Union Military budget 2009: 289 mlrd. dol. „US Defence secretary Robert Gates: Low EU
& NATO military spending“. 2010 February 26. http://www.nowpublic.com/world/us-defense-secretaryrobert-gates-low-eu-nato-military-spending [žiūrėta 2010 m. rugsėjo 2 d.]
87
Missiroli, A. „Euros for ESDP: Financing EU Operations”, Occasional Paper, 45. Paris: EU Institute
for Security Studies, 2003.
88
Biscop S., Coelmont J., p. 3.
89
Wolfgang Wessels and Franziska Bopp, „The Institutional Architecture of CFSP after the Lisbon Treaty– Constitutional breakthrough or challenges ahead?“. Challenge. Liberty & Security. Research Paper
No. 10, June 2008. 26 p. Fischer, Joschka (2001), “Vom Staatenbund zur Föderation – Gedanken über die
Finalität der Europäischen Integration”, Speech at the Humboldt Universität Berlin, 12 May.
90
EMU and Social Charter, The Maastricht Treaty.
86
115
vėliau patvirtintas Amsterdamo sutartyje91, o Nicos sutartimi92 perkeliamas ir
į BUSP. Viena iš glaudesnio bendradarbiavimo formų – nuolatinis struktūrizuotas bendradarbiavimas, net keletą kartų minimas Lisabonos sutartyje.93 Ir
nors pats principo apibrėžimas ir taikymo sąlygos yra gana neblogai išplėtoti
Lisabonos sutartyje, kol kas tebevyksta diskusijos dėl šio principo taikymo bei
dėl kriterijų glaudesniam bendradarbiavimui nustatymo. Vienas iš pagrindinių
tokio bendradarbiavimo uždavinių – sudaryti galimybes proveržiui BSGP dėl
masto ekonomijos ir koordinuoto bendradarbiavimo bent iš dalies išsprendžiant
nepakankamų pajėgumų problemą.
5.3. Nuolatinis struktūrizuotas bendradarbiavimas
Vienas svarbiausių postūmių naujam glaudesnio bendradarbiavimo
pasiūlymui buvo vadinamasis „šokoladinis vadovų susitikimas“94, kurio dalyviai tikėjosi tapti ESGP varomąja jėga. Susitikimo pabaigoje šalys išplatino
pranešimą, kuriame pateikė pasiūlymus naujajai ES Konstitucijai. Šalia kitų
pasiūlymų (solidarumo, kolektyvinės gynybos, Petersbergo misijų išplėtimo,
gynybos agentūros, atskiro nuo NATO ES valstybių narių gynybos štabo)
buvo siūloma ES Konstitucijoje įrašyti struktūrizuoto bendradarbiavimo
principą, sudarantį sąlygas norinčioms ir galinčioms valstybėms glaudžiau
bendradarbiauti gynybos srityje, pasinaudojant ES institucinėmis struktūromis. Iš pradžių buvo svarstoma, kad šią avangardo grupę turėtų sudaryti
susitikime dalyvavusios valstybės, tačiau po kurio laiko tapo akivaizdu, kad
joks progresas ESGP yra neįmanomas be Jungtinės Karalystės. Prancūzijos
parlamentaras Pierre‫ۥ‬as Lellouche‫ۥ‬as pasiūlė, kad tokia avangardo grupe turėtų
tapti didžiosios Europos šalys (Prancūzija, Vokietija, Italija, Ispanija, Lenkija ir
Jungtinė Karalystė).95 Pasiūlymas sukurti avangardo grupę gynybos reikaluose
sukėlė diskusijų audrą. Didžiausios šios iniciatyvos priešininkės buvo Jungtinė
Karalystė ir VRE valstybės. Kritika buvo susijusi su „kelių greičių“ Europos
sukūrimo pavojais ir galimybe sukelti skilimą ES.
Nepaisant audringų diskusijų, struktūrizuoto bendradarbiavimo galimybė vis dėlto buvo įtvirtinta Lisabonos sutarties 42 straipsnyje:
The Treaty of Amsterdam, Article J7.4.
Treaty of Nice, Art. 17.4.
93
Treaty of Lisbon, 42.6 article.
94
2003 m. balandžio 29 d. Briuselyje įvykęs keturių ES narių vadovų susitikimas (Prancūzijos, Vokietijos,
Belgijos ir Liuksemburgo) dėl bendradarbiavimo gynybos srityje. Meeting of the Heads of State and Government of Germany, France, Luxembourg and Belgium on European Defence, Brussels, 29 April 2003,
http://www.euractiv.com/en/security/mini-summit-eu-defence-29-april-brussels/article-116091 [žiūrėta
2010 m. gegužės 5 d.]
95
Witney N., „Re-energising Europe’s Security and Defence Policy”. Policy Paper, 2008 July, European
Council on Foreign Relations, p. 15.
91
92
116
Nuolatinis struktūrizuotas bendradarbiavimas remiasi prielaida, kad jį įgyvendins
valstybės narės, kurių kariniai pajėgumai atitinka aukštesnius kriterijus ir kurios tarpusavyje yra susaistytos didesnių įsipareigojimų šioje srityje.96
Taigi valstybėms, gebančioms ir norinčioms aktyviau plėtoti bendrus pajėgumus ES struktūrose, buvo uždegta žalia šviesa, kartu neverčiant prie šios iniciatyvos
jungtis tų valstybių, kurios nėra tam pasirengusios arba nenori to daryti.
Lisabonos sutartyje taip pat yra numatomi kriterijai, kuriais remiantis
šalys galės jungtis į grupes, siekdamos plėtoti bendrus pajėgumus, t.y. ne
vėliau kaip iki 2010 m. valstybės įsipareigoja būti pajėgios nacionaliniu lygiu
arba kaip daugiašalių pajėgų grupių sudedamoji dalis teikti specializuotus
kovinius vienetus.97 Siekdamos šių tikslų, nuolatiniame struktūrizuotame
bendradarbiavime dalyvaujančios valstybės narės įsipareigoja:
• bendradarbiauti, siekdamos patvirtintų tikslų dėl išlaidų gynybos
investicijų srityje;
• kuo labiau tarpusavyje suderinti gynybos mechanizmus;
• imtis konkrečių priemonių savo pajėgoms geriau panaudoti, jų tarpusavio sąveikai, lankstumui ir dislokavimo galimybėms didinti, bendradarbiavimui plėsti, kad užtikrintų reikalingų priemonių „Gebėjimų plėtotės
mechanizme“ pastebėtiems trūkumams šalinti (įskaitant daugiašalius
sprendimo būdus) taikymą, nepažeidžiant šiuo atžvilgiu Šiaurės Atlanto
sutarties organizacijos sistemoje prisiimtų įsipareigojimų;
• prireikus dalyvauti plėtojant pagrindines bendras ar Europos apginklavimo programas Europos gynybos agentūros struktūroje.98
Taigi nuolatinis struktūrizuotas bendradarbiavimas sudaro sąlygas jame
dalyvaujančioms valstybėms efektyviau naudoti savo gynybos biudžetus ir
diversifikuoti išlaidas. O prielaidos jungtiniams įsigijimo projektams, daugiašalių projektų kūrimui, mokslo ir tyrimų projektams padeda padidinti biudžeto
dalį, tenkančią mokslui ir tyrimams. Pagal Lisabonos sutartį pirmą kartą valstybės narės sutinka su didesniais Europos gynybos agentūros99 įgaliojimais.
Pastaroji ne tik prižiūrėtų įsipareigojimų vykdymą bei bendrų projektų eigą,
bet ir dalyvautų karinių pajėgumų standartizacijos procese bei mokymuose.
Sutartyje dar kartą pabrėžiama, kad bet kokia pajėgumų plėtotė turėtų būti
suderinama su valstybių narių įsipareigojimais NATO, todėl, atsižvelgiant į
šio principo taikymą praktikoje, struktūrizuotas bendradarbiavimas gali būti
patrauklus ir toms valstybėms, kurios gynybos klausimais prioritetą teikia
NATO, o ne ES.
Treaty of Lisbon, 42 article.
Treaty of Lisbon, Protocol No. 10, 1 article.
98
Treaty of Lisbon, Protocol No. 10, 2 article.
99
Europos gynybos agentūra buvo įsteigta bendru Ministrų Tarybos ir ET sutarimu 2004 m. ir dabar yra
įtraukiama į Sutartį – stiprins karinių veiksmų pajėgumus (42(3) str.). 2003 m. Europos Taryba Graikijos
Salonikų mieste išreiškė norą suformuoti tarpvyriausybinę gynybos pajėgumų vystymo, tyrimų, įsigijimų
ir ginklavimosi agentūrą. Dalyvauti joje gali norinčios šalys (visos, išskyrus Daniją). Bendriems projektams gali būti kuriamos specialios valstybių grupės.
96
97
117
Nepaisant gražios struktūrizuoto bendradarbiavimo idėjos, įtvirtintos
Lisabonos sutartimi, šio principo taikymas praktikoje išlieka miglotas. Verta
prisiminti, kad 1991 m. Mastrichto sutartyje įtvirtinto principo teikiamomis
galimybėmis pirmą kartą praktiškai buvo pasinaudota tik 2010 m. liepos mėnesį, kada susituokusioms skirtingų tautybių poroms buvo nuspręsta leisti
pasirinkti, kurios šalies įstatymai būtų taikomi jų skyrybų byloje.100 Net šioje
srityje, nesusijusioje su politiškai jautriais vadinamajai „Didžiajai politikai“
priklausančiais klausimais, valstybėms narėms labai sunkiai sekėsi pasiekti
susitarimą. Išryškėjo esminiai ES narių skirtumai, susiję su skirtinga kultūra
bei komplikuojantys principo taikymą. Galimus politinės valios kaitos iššūkius
puikiai pademonstravo Graikijos patirtis. Graikija prisijungė prie šį principą
norinčių taikyti valstybių pirminiame etape, tačiau, nepaisydama pirminių
įsipareigojimų, po rinkimų pasikeitus politinei vyriausybės sudėčiai, pasitraukė
iš „norinčiųjų koalicijos“. Atsižvelgiant į tai, kad gynybos sritis yra platesnė
ir politiškai jautresnė, galima tik įsivaizduoti, kokių rimtų iššūkių gali sukelti
skirtingi valstybių interesai. Nors nuolatinis struktūrizuotas bendradarbiavimas
sudaro sąlygas išspręsti neefektyvaus išlaidų naudojimo bei galimai nepakankamų pajėgumų problemas, jis paliečia tokius valstybėms narėms jautrius
klausimus, kaip nacionalinis saugumas, nacionalinės karinės pajėgos, gynybos
planavimas. Kita vertus, vienos iš dalyvaujančiųjų šalių pozicijos pasikeitimas
jau projektui prasidėjus gali sužlugdyti konkrečius pajėgumų vystymo projektus ir atnešti didelių nuostolių kitoms projekte dalyvaujančioms valstybėms.
Ar užteks ES narėms politinės valios dėl efektyvios BSGP atsisakyti savo
suverenių galių šiose srityse? N. Witney yra įsitikinęs, kad nė viena valstybė
narė nesutiks būti „įtraukta“ į konfliktą Briuselio nurodymu; kita vertus, jos
taip pat nesutiks su tuo, kad Briuselis reguliuotų jų gynybos išlaidas.101 Tą puikiai įrodo šalių narių vangumas įsipareigojimų dėl pajėgumų konferencijose
skiriant pajėgumus konkrečioms misijoms, kai valstybės narės neturi interesų
šalyse, į kurias numatoma tas pajėgas siųsti. Ekonominės krizės ir mažėjančių
gynybos biudžetų akivaizdoje nuolatinis struktūrizuotas bendradarbiavimas
gali atrodyti patrauklus sprendimas, tačiau panašu, kad valstybės narės bus
priverstos rinktis, ką jos brangina labiau – savo suverenias galias gynybos
klausimais ar BSGP veiksnumą. Kita vertus, matoma ir pozityvių signalų, kai
siekdamos sutaupyti valstybės narės bando ieškoti naujų galimybių bendradarbiauti. 2010 m. lapkričio 2 d. dvi daugiausia lėšų gynybai skiriančios ir didžiausią
karinį personalą turinčios ES valstybės – Jungtinė Karalystė ir Prancūzija – pasirašė
paskutiniu metu beprecedentį bendradarbiavimo gynybos srityje susitarimą,
kuris apima daugiau nei 40 sričių: abiejų šalių A400M transporto, aviacinių
pajėgumų sujungimą, tyrimų ir technologijų bendrą vystymą, karinių pilotų
„A first in European Union history: enhanced cooperation to help international couples is in force“.
http://europa.eu/rapid/pressReleasesAction.do?reference=IP/10/1035 [žiūrėta 2010 m. rugsėjo 2 d.]
101
Witney N., p. 1.
100
118
rengimą ir t.t.102 Tai sritys, kurios kartais gali būti laikomos mažiau politiškai
jautriomis, tačiau kuriose bendradarbiavimas leistų daugiau sutaupyti. Ir nors
ilgą laiką buvo dvejota dėl Pranzūcijos pasiryžimo bendradarbiauti su Jungtine Karalyste (turint omenyje jų išsiskyrusias pozicijas Irako karo atžvilgiu
ir Prancūzijos koncentravimąsi ties Europa, o JK – ties strategine partneryste
su JAV), susitarimas įvyko ir yra laikomas teigiamu poslinkiu imantis realių
veiksmų siekiant suformuoti bendrą ES karinių pajėgumų bazę. Visgi dažnai yra
pabrėžiama, kad valstybės, pasirašydamos sutartį, tik nori išvengti dubliavimo
ir siekia didesnio bendradarbiavimo, tačiau neaukoja savo suvereniteto saugumo ir gynybos politikoje. Bet net ir laikantis tokio požiūrio tampa suprantama,
kad dabar Europa atsiduria ties trijų pasirinkimų riba. Kaip interviu teigia N.
Witney, kitos ES šalys gali tiesiog pasiduoti, būti paskatintos imtis kokių nors
veiksmų siekdamos neatsilikti, arba, kaip jis pažymi, jos gali tiesiog nieko
nedaryti.103 Tačiau net ir pačiu pesimistiškiausiu atveju, kada kitos valstybės
lieka nuošalyje ir nesiima jokių iniciatyvų, galima teigti, kad dviejų didžiausių ES karinių galybių bendradarbiavimas ir sutarimas tik stiprins Sąjungos
karinį potencialą. N. Witney netgi teigia, kad mažesnis bendradarbiaujančių
valstybių skaičius yra geresnis variantas ir tai argumentuoja logiškai pagrįstu
teiginiu: esant didesniam skaičiui valstybių veiksmai yra užgožiami kalbų ir
derybų.104 Taigi Prancūzijos – Jungtinės Karalystės sutartis suteikia optimistinių
vilčių saugumo ir gynybos politikoje. Susitarimas žymi ne tik dviejų ES karinių
galybių suformuotą konsensusą dėl bendrų tikslų, tačiau jau ir realių veiksmų
pradžią. Žinoma, radikalių ir esminių pokyčių greitai tikėtis nereikia, tačiau
pirmieji žingsniai žengti.
Bendradarbiavimo gynybos srityje pavyzdžių ES yra ir daugiau, tačiau
šis ypač svarbus, nes įtraukia dvi didžiausias ir labiausiai besiskiriančias
nuomones dėl būsimos BSGP plėtotės turinčias ES nares. Tai valstybės, kurių
nesutarimai ar susitaikymas lemdavo didžiausius poslinkius BSGP plėtotės
istorijoje. Suprantama, kad didžiųjų ES valstybių – Jungtinės Karalystės ir
Prancūzijos – glaudesnis bendradarbiavimas ateityje gali išsirutulioti į dar
tvirtesnį sutarimą dėl bendrų tikslų saugumo politikoje. Esant pamatiniam
konsensusui, prie pastovaus šalių bloko galėtų jungtis kitos ES galybės, pavyzdžiui Vokietija, ir taip tik dar labiau stiprinti bendradarbiavimą saugumo
politikoje. Taigi svarbi tampa Lisabonos sutarties skiltis, įtvirtinanti sustiprinto
bendradarbiavimo inicijavimo procedūrą. Skirtingai nuo kitų glaudesnio
bendradarbiavimo formų inicijavimo mechanizmo, nuolatinio struktūrizuoto
bendradarbiavimo atveju steigimo prašymas turi būti pateikiamas Tarybai ir
Edward Cody, „France, Britain sign treaties calling for unprecedent military cooperation“. The
Washington post foreign service, November 2, 2010. http://www.washingtonpost.com/wp-dyn/content/
article/2010/11/02/AR2010110203390.html [žiūrėta 2011 m. sausio 10 d.]
103
Kevin Beck, „British – French defence pact could prove way ahead“, Interview with Nick Witney,
senior policy fellow at European Counsil on Foreign relations. Europolitics, No. 4093, November 30,
2010, p. 8-9.
104
Kevin Beck, „Interview with Nick Witney, senior policy fellow at European Counsil on Foreign
relations“, p. 8.
102
119
vyriausiajam įgaliotiniui užsienio reikalams ir saugumo politikai (o ne Komisijai). Sprendimą dėl nuolatinio struktūrizuoto bendradarbiavimo pradžios
Taryba, pasikonsultavusi su ESVĮ, priima kvalifikuota balsų dauguma.105 Ši procedūra sudaro sąlygas pakankamai lanksčiai pradėti ir vykdyti struktūrizuotą
bendradarbiavimą. Tačiau detaliau, kaip struktūrizuotas bendradarbiavimas
turėtų būti įgyvendinamas, kokiais kriterijais remiantis valstybės galėtų jungtis į glaudesnio bendradarbiavimo struktūras, Lisabonos sutartis nenumato.
Todėl panašu, kad realiai šio principo įgyvendinimą lems „gyvoji praktika“,
kokį turinį į Lisabonos sutartimi pateikiamas gaires sudės valstybės narės. Šios
Lisabonos sutartimi siūlomos naujovės apibrėžimu savo pirmininkavimo metu
itin rūpinosi Belgija, organizuodama įvairius politikos formuotojų seminarus
bei skatindama akademines diskusijas šiuo klausimu.
Belgijos smegenų centro „Egmont“ parengta trumpa studija dėl nuolatinio struktūrizuoto bendradarbiavimo įgyvendinimo106 tapo aštrių politinių ir
akademinių diskusijų objektu. Šio teksto autorius S. Biscopas tvirtina, kad, visų
pirma, siekdamos bendrai kovoti su esamais pajėgumų trūkumais valstybės
narės turi sušaukti įsipareigojimų dėl pajėgumų konferenciją, kurios tikslas –
ištaisyti nustatytus trūkumus iki numatytos datos. Priemonės, kurių turi imtis
valstybės: peržiūrėti nacionalinį gynybos planavimą, atsisakyti nacionalinių
pajėgumų, kurie yra nereikalingi, sujungti lėšas ir pajėgumus skatinant taupymą, aktyviai bendradarbiauti siekiant bendrų tikslų.107 Antra diskusinė tema,
kurią siūlo S. Biscopas – kriterijai, kuriais remiantis valstybės narės jungsis į šią
glaudesnio bendradarbiavimo formą. Ši tema yra susijusi su platesnio pobūdžio
diskusija, kilusia dar ginčijantis dėl nuolatinio struktūrizuoto bendradarbiavimo reikalingumo visų pirma Konstitucinėje, o vėliau – Lisabonos sutartyje.
Pagrindinis diskusijų motyvas – prieštaravimas tarp selektyvaus ar visuotinio
įsitraukimo į struktūrizuotą bendradarbiavimą, t.y. kaip išlaikyti struktūrizuoto
bendradarbiavimo patrauklumą bei efektyvumą, kita vertus, kaip neatstumti
norinčių, bet duotu momentu nepajėgių prisijungti valstybių.
Viena iš galimų struktūrizuoto bendradarbiavimo schemų – mažos
avangardo šalių grupės, kurią sudarytų ES narės, skiriančios daugiausia
išlaidų gynybai ir ginklavimosi programoms, sukūrimas, kada kitos valstybės atliktų tik antraeilį vaidmenį BSGP. Iš vienos pusės, toks paskirstymas
lemtų efektyvesnę BSGP, tačiau, kita vertus, suskaidytų valstybes nares į dvi
stovyklas: politiškai įtakingą avangardą ir realiai BSGP sprendimų priėmimo
procese įtakos neturinčias likusiąsias. Nors Lisabonos sutartimi yra įtvirtinamas „įtraukiantis“ (atviras ir siekiantis inkorporuoti kuo daugiau valstybių
narių) nuolatinio struktūrizuoto bendradarbiavimo principas,108 tačiau realiai
struktūrizuoto bendradarbiavimo forma nėra apibrėžta, todėl vadinamoji
Treaty of Lisbon, 46.1; 46.2 articles.
Biscop S. and Coelmont J., “Permanent Structured Cooperation in Defence of the Obvious”. Security
Policy Brief, No. 11, June 2010. http://www.egmontinstitute.be/papers/10/sec-gov/SPB-11_PSCD_II.pdf
[žiūrėta 2010 m. liepos 12 d.]
107
Biscop S. and Coelmont J., p. 2.
108
Ten pat, p. 2.
105
���
120
„gyvoji praktika“ priklausys nuo struktūrizuoto bendradarbiavimo ambicijų
ir dalyvavimo kriterijų, kuriuos valstybės narės apsibrėš.
Svarbu suprasti, kad struktūrizuotas bendradarbiavimas nėra tikslas pats
savaime, jo tikslas – išspręsti ES karinių pajėgumų problemas. Tačiau norint
tai pasiekti, galima pradėti nuo smulkesniųjų elementų, susijusių su konkrečiomis priemonėmis. Pirmiausia būtina nustatyti svarbiausias pajėgumų problemas ir su jomis susieti atitinkamas struktūrizuoto bendradarbiavimo sritis.
Tačiau net ir tokiu atveju neįmanoma bus pabėgti nuo valstybių išsiskyrusių
ambicijų poveikio: kuriose srityse taikyti struktūrizuotą bendradarbiavimą,
kokius projektus jis apims (pajėgumų kūrimą, apmokymą, įsigijimus, kokie
yra jo tikslai ir pan.). Politikos formuotojų diskusijose apie struktūrizuoto
bendradarbiavimo turinį dažnai yra keliamas klausimas – kuo jis skiriasi nuo
jau egzistuojančių regioninių iniciatyvų, kurios gilina esamą integraciją arba
sukuria naujas iniciatyvas, pavyzdžiui, Eurocorps, europinės oro transporto
misijos109, kovinės grupės110 ir panašiai. Net jeigu šią naująją struktūrizuoto
bendradarbiavimo iniciatyvą laikysime dar viena pionierių grupe111, ilgalaikis
jos tikslas vis tiek turi būti bendra ir ilgalaikė BSGP ar net BUSP strategija, kitaip tai teliks pavieniai ir trumpalaikiai projektai, kurie neišspręs struktūrinių
karinių ES pajėgumų problemų.
Kitas, ne mažiau svarbus klausimas, susijęs su ambicijų lygiu, kurį teks
valstybėms narėms išspręsti artimiausiu metu – dalyvavimo kriterijų klausimas. Mokslinio instituto „European Council on Foreign Relations“ ekspertas
Nickas Witney savo studijoje pateikia kelis pagrindinius kriterijus, kuriais
remiantis turėtų būti sudaromos struktūrizuoto bendradarbiavimo grupės:
pakankamos gynybos išlaidos (matuojamos procentais nuo BNP); rimta karinių pajėgų modernizacija, siekiant sukurti naudojamas pajėgas (matuojamas
pagal investicijas į karį); pasirengimas karines pajėgas naudoti (dalyvavimo
operacijose procentas).112 N. Witney pabrėžia, jog šie kriterijai bus reikšmingi
tik tokiu atveju, kai bus atsižvelgiama ne į buvusią valstybių patirtį, bet į
naujausius įsipareigojimus. Tačiau nustačius tokius gana aiškius kriterijus ir
Ten pat, p.3.
Plačiau apie kovines grupes Lindstrom G. (2007). Enter the EU Battle Groups. Chaillot Paper, 97.
Paris: EU Institute for Security Studies.
Mažų, mobilių kovos vienetų, gebančių greitai reaguoti į Europos krizes, projektas buvo pasiūlytas 2003
m. vasario 4 d. vykusiame Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos vadovų susitikime Le Touquet. „Declaration on Strengthening European Co – operation on Security and Defence”. (2003). 2004 m. birželio
16 d. EVT pritarė jų steigimui. Headline goal 2010. (2004). doc. 6309/6/04/REV6. Brussels: Council of
the European Union. Vieną „kovinę grupę“ turi sudaryti 1500 karių, kurie geba dalyvauti konfliktuose
už ES ribų. Šių grupių užduotis – greitai (per 5-10 dienų, po daugiausiai 5 dienas trunkančio sprendimų
priėmimo proceso) nuvykti į konflikto regioną ir užtikrinti stabilią padėtį jame tol, kol atvyks didesnės
pajėgos (JT taikdariai ar kitos organizacijos). Kiekviena kovinė grupė galėtų būti išskleista per 30 d. ES
turi būti pasirengusi išskleisti vienu metu dvi kovines grupes 6000 spinduliu aplink Briuselį. „Declaration
on European Military Capabilities”. (2004). Military Capability Commitment Conference, 22 November.
Brussels.
111
Kalbant apie pionierių grupę, referuojama į iniciatyvos ar naujos vykdomos politikos valstybes– pradininkes. Plačiau žiūrėti – Witney N., p. 24.
112
Witney N., p. 1.
109
110
121
vėl bus susiduriama su „įtraukimo“ iššūkiu. Kiek valstybių narių atitiks šiuos
kriterijus? Pavyzdžiui, net nustačius minimalų vieno procento gynybos išlaidų
kriterijų (skaičiuojant nuo BNP), tokios šalys, kaip Austrija, Airija, Liuksemburgas ir Malta negalėtų dalyvauti struktūrizuotame bendradarbiavime113. Ta pati
lemtis ištiktų ir Bulgariją, Kiprą bei Graikiją, jei dalyvavimo operacijose riba
būtų pasirinktas minimalus vieno procento kriterijus. 114 Kita vertus, ne visos
kriterijus atitinkančios šalys gali turėti norą ar politinę valią tapti šio avangardo
dalimi. Viena iš pajėgiausių gynybos srityje ES narių – Jungtinė Karalystė – labai
skeptiškai vertina struktūrizuoto bendradarbiavimo galimybes. Netgi Prancūzija, aktyviai rėmusi šio principo įtraukimą į Lisabonos sutartį, pradėjo abejoti
jo praktiniu įgyvendinimu.
Taigi gana ambicingas Lisabonos sutartyje pasiūlytas ES karinių pajėgumų problemų sprendimo būdas – nuolatinis struktūrizuotas bendradarbiavimas – veiks tik tuo atveju, jei valstybės narės turės pakankamai politinės
valios suteikti jam realų turinį. Ekonominė krizė bei mažėjantys gynybos
biudžetai ES atveria galimybes valstybėms narėms pradėti politines diskusijas
dėl efektyvesnio išlaidų naudojimo. Tačiau norint, kad tos diskusijos baigtųsi
konkrečiu rezultatu, valstybėms narėms reikės atsakyti į keletą klausimų. Pirma,
ar jos yra pasirengusios dalį savo suverenių galių gynybos srityje perleisti ES.
Antra, kokia nuolatinio struktūrizuoto bendradarbiavimo forma – visa įtraukianti ar selektyvi, „iš viršaus į apačią“ ar „iš apačios į viršų“ – jas tenkina bei
kokie dalyvavimo kriterijai turi būti taikomi. Jei valstybės narės pasirinks visa
įtraukiančią bendradarbiavimo formą, jos pačios taps labiau varžomos savo
sprendimų ir įsipareigojimų, taip pat gali nukentėti BSGP efektyvumas. Tuo
tarpu selektyvus bendradarbiavimas gali supriešinti valstybes nares, paversti
ES BSGP srityje dvinare sistema, kurioje vieni priiminės sprendimus ES vardu
ir juos įgyvendins, o kiti liks „didžiosios“ ES politikos užribiuose. Trečiasis
klausimas, kokia bus struktūrizuoto bendradarbiavimo vieta bendroje ES
strategijoje? Ir, pagaliau, ketvirtas klausimas, kaip struktūrizuotas bendradarbiavimas derės su nacionaliniais gynybos planavimo procesais bei gynybos
planavimu NATO. Kol valstybės narės nesusitars dėl bendrų atsakymų į šiuos
fundamentalius klausimus, labai sudėtinga bus prognozuoti tiek nuolatinio
struktūrizuoto bendradarbiavimo reikšmę BSGP, tiek pačios BSGP plėtotės
galimus scenarijus.
6. ESGP karinių misijų finansavimo problema
Nepakankamas ir neefektyvus ES valstybių finansavimas karinių pajėgumų plėtotei nėra vienintelis iššūkis šioje srityje. Ne mažiau opi operacinio
lygmens problema – ES karinių misijų finansavimas. Administracinės ir eiAustrijos gynybos išlaidos 0,9%, Airijos – 0,6%, Liuksemburgo – 0,7%, Maltos – 07% nuo BNP. http://
milexdata.sipri.org/ [žiūrėta 2010 m. rugsėjo 2 d.]
114
Witney N., p. 2.
113
122
namosios ES misijų išlaidos, išskyrus karinėms ir gynybos operacijoms, yra
įtraukiamos į Sąjungos biudžetą. Operacijos, kurios neįtraukiamos į Sąjungos
biudžetą, yra finansuojamos iš valstybių narių lėšų (atitinkamai pagal jų BVP)
pagal principą „išlaidos tenka tam, kas jas sukuria“.115 Tačiau šio principo naudojimas iš tiesų menkai motyvuoja valstybes dalyvauti karinėse operacijose,
ypač kai jos pačios ir taip tuo tėra menkai suinteresuotos. Patirtis rodo, kad
kiekvienos karinės operacijos atveju vyksta sudėtingas pajėgumų formavimo
procesas, kurio metu yra labai sunku įtikinti valstybes nares skirti kad ir nedidelius pajėgumus. Išimtis, ko gero, būtų Prancūzija, kuri yra viena aktyviausių
BSGP „advokačių“ ES. Tačiau net ir ši valstybė daugumoje ES vykdytų karinių
operacijų atveju turėjo tose šalyse nacionalinių interesų.
Nežiūrint įvairiais lygmenimis kylančių problemų, verta pripažinti,
kad ES patirtis misijose jau dabar yra gana turtinga, o apimtis ir tikslai nuolatos auga (iki šiol vykdytos 25 ES civilinės ir karinės misijos)116. Tai leidžia
teigti, kad tokių misijų poreikis yra ir, ko gero, ateityje tik didės. Kita vertus,
plečiantis misijoms didėja ir problemos, su kuriomis valstybės narės susiduria
organizuodamos šias misijas. Problemas galima suskirstyti į du pogrupius.
Pirmasis – susijusios su operacijos pradžia, antrasis – susijusios su operacijos
vykdymu. Pirmojo pogrupio problemos apima valstybių narių nesutarimus
dėl to, ar verta pradėti vieną ar kitą misiją bei kokio pobūdžio ji turėtų būti,
žmogiškųjų išteklių ir ginkluotės įsipareigojimų konkrečiai misijai ir misijų
finansavimo klausimai. Pavyzdžiui, ES prireikė net šešių mėnesių surasti 16
malūnsparnių ir 10 lėktuvų misijai Čade. Antrojo pogrupio problemos taip pat
svarbios ir susijusios su tokiais iššūkiais, kaip misijos mandato kaita, rotacijos
klausimai ir t.t. Sėkmingos misijos yra neįmanomos be valstybių narių interesų
konvergencijos ir politinės valios, o tai labai sudėtinga užtikrinti tiek dėl ES
bendros strateginės vizijos trūkumo bei valstybių narių interesų išsiskyrimo,
tiek dėl vieningumą užtikrinančio ir įpareigojančio institucinio mechanizmo,
susijusio su misijų įgyvendinimu, nebuvimo.
Siekiant išspręsti bent dalį įvardytų problemų, Lisabonos sutartis pasiūlė
svarbią naujovę – bendrą ES fondą daliai operacinių išlaidų padengti. Ši naujovė
visų pirma skirta bent iš dalies spręsti pirmojo pogrupio problemoms, susijusioms su žmogiškaisiais ištekliais ir ginkluote bei finansiniais įsipareigojimais
konkrečiai misijai. Jau 2004 m., kai buvo įdiegtas Athena mechanizmas,117 ES
įsipareigojo bent dalį ES operacinių išlaidų padengti iš ES biudžeto – lauko
štabams kurti bei išlaikyti, kariniam personalui apgyvendinti ir transportuoti.
Vis dėlto šis mechanizmas sudaro sąlygas padengti tik labai mažą dalį operaciNATO naudojamas karinių operacijų finansavimo principas, angl.costs lie where they fall.
Dabar vykstančios misijų yra 14: 5 Europoje (2 Bosnijoje ir Hercegovinoje, 1 Moldovoje ir Ukrainoje,
1 Kosove, 1 Gruzijoje), 5 Afrikoje (po 2 misijas Konge ir Somalyje ir 1 Libijoje) ir 4 Azijoje (Irake, Gazoje, Palestinoje ir Afganistane). Baigtų misijų yra 11: 4 Europoje (1 Gruzijoje ir 3 buvusioje Jugoslavijos Respublikoje Makedonijoje), 6 Afrikoje (3 Kongo DR, 1 Čade, 1 Naujoje Gvinėjoje ir Darfūre) ir 1
Indonezijoje.
117
Visos šalys narės skiria pinigų sumą, susietą su jų BNP. http://www.consilium.europa.eu/uedocs/cmsUpload/Factsheet_Financing2.pdf [žiūrėta 2010 m. rugsėjo 2 d.]
115
116
123
nių išlaidų, o likusi operacijų sukeliamų išlaidų dalis yra paliekama valstybių
narių finansų bei gynybos ministerijoms. Todėl iš esmės šis mechanizmas nesudaro galimybių valstybėms narėms dalytis operacinėmis išlaidomis. Negana
to, Athena mechanizmas komplikuotas dar ir dėl to, kad kiekvienos misijos
atveju sprendimai dėl išlaidų padengimo pagal šį mechanizmą yra svarstomi
ministrų lygmeniu bei priimami vienbalsiai. Tad kiekvienu atveju, kai yra
nors viena konkrečia misija nesuinteresuota valstybė, ji gali užkirsti kelią net
jau prasidėjusios misijos finansavimui. Tačiau net jei sutarimas yra pasiektas
ES lygmeniu, tai nereiškia, kad jo bus laikomasi valstybėse narėse. Po derybų
į savo gimtąsias valstybes grįžę gynybos ministrai turi rimtai padirbėti, kad
priimto sprendimo neišvengiamumu ir būtinumu įtikintų ir kitus vyriausybės
narius ar parlamentarus. Politiškai jautrūs klausimai, tokie kaip papildomos
gynybos išlaidos ar išlaidos karinėms operacijoms, visada įgyja didelį atgarsį
visuomenėje ir viešojoje erdvėje, todėl juos išspręsti tampa labai sudėtinga. O
vieningai nesutariant dėl gynybos išlaidų dydžio ir toliau yra susiduriama su
operacijų finansavimo trūkumu.
Lisabonos sutartis numato naujovę ESGP karinių misijų finansavimo
mechanizme, t.y. sukuria galimybę greitai paskirti finansavimą ES civilinėms
ir karinėms misijoms pasinaudojant „pradžios fondu“.118 Šis pradinis fondas
būtų sudarytas iš valstybių narių įnašų, o ET spręstų jo sukūrimo būtinybės
klausimą, administravimą bei kontrolę ir įpareigotų ESVĮ juo disponuoti
naudojantis kvalifikuotos daugumos balsavimo procedūra.119 Taigi, viena
vertus, šis biudžetas iš dalies yra išlaisvinamas nuo tiesioginės valstybių narių
įtakos, antra vertus, jis taip pat nėra priklausomas nuo Sąjungos biudžeto bei
jo procedūrų. EP, kuris yra visada įtraukiamas į Sąjungos biudžeto svarstymo
ir tvirtinimo procedūrą, šiuo atveju tampa tik konsultaciniu organu.120 Šis ES
karinių operacijų finansavimo mechanizmas sudaro sąlygas siųsti savo karines
pajėgas į misijas ir toms valstybėms, kurios nėra pajėgios finansuoti savo karinių operacijų, taip pat sudaro sąlygas palengvinti išlaidų naštą toms, kurios
tai pajėgia. Tačiau kaip ir struktūrizuoto bendradarbiavimo atveju, kadangi
visi su šiuo fondu siejami klausimai yra sprendžiami Taryboje, lieka neaišku,
kiek valstybės narės bus nusiteikusios mokėti už karines misijas, kuriomis nėra
suinteresuotos. Mažėjantys gynybos biudžetai gali sukelti rimtų iššūkių tokiam
fondui steigti. Be to, dėl labai nevienodų valstybių narių įnašų į šį fondą, liktų
neišspręsta neproporcingai didelio kai kurių valstybių indėlio į ES karines
misijas problema. Todėl ir tolesnės šio fondo steigimo galimybės priklausys
nuo valstybių narių suinteresuotumo.
Angl. Start-up fund.
Treaty of Lisbon, 41.3 article.
120
Wessels W., p. 12.
118
119
124
Išvados
Lisabonos sutarties ratifikavimas po Konstitucinės sutarties žlugimo
turėjo būti savotiška išeitis iš susidariusios pasitikėjimo Europos Sąjunga ir joslegitimumo krizės. Su šiuo naujausiu ES dokumentu ypač dideli lūkesčiai buvo
siejami bendros užsienio ir saugumo politikos srityje, kurioje buvo pasiūlyta
daug naujovių. Kiekviena iš šių naujovių suteikia galimybių naujam požiūriui
į BSGP, naujoms iniciatyvoms ir sudaro sąlygas pašalinti kai kurias ilgą laiką
BSGP stagnaciją skatinusias problemas. Teisinio subjektiškumo įtvirtinimas leidžia bent jau teoriniu lygmeniu modeliuoti bendrą ir savarankišką ES užsienio ir
saugumo politiką, neapsiribojančią vien valstybių narių užsienio politikų išvestine. Petersbergo užduočių išplėtimas ir įtvirtinimas teisiškai sudaro pagrindą
įsivaizduoti, kokio pobūdžio misijos sudarys BSGP darbotvarkę ir atitinkamai
planuoti pajėgumus. Lisabonos sutartimi pasiūlyta nuolatinio struktūrizuoto
bendradarbiavimo galimybė sudaro sąlygas plėtojant ES karinius pajėgumus
ir naudojantis masto ekonomijos principu pašalinti nuolatinę neefektyvumo
problemą bei sušvelninti nepakankamo finansavimo iššūkius. Solidarumo ir
bendros gynybos sąlygos parodo, kad ES sugeba reaguoti į naujausius saugumo
iššūkius ir kartu derinti skirtingus valstybių narių lūkesčius gynybos srityje.
Apskritai Lisabonos sutartis sukuria daug galimybių valstybėms narėms bendradarbiauti gynybos srityje, kartu kurti efektyvią ES gynybos politiką. Tačiau
tuo pat metu Lisabonos sutarties poveikiui BSGP srityje įvertinti galima puikiai
pritaikyti žymiąją Aleksandro Wendto frazę – „anarchija yra tai, ką valstybės iš
jos sukuria“121. Visos Lisabonos sutartimi pasiūlytos naujovės priklausys nuo
to, kokį turinį valstybės narės norės ir gebės sudėti į jos straipsnius ir kaip tai
atsispindės „gyvojoje praktikoje“.
Atsiradus ES teisiniam subjektiškumui, valstybės narės išlaiko galimybę užkirsti kelią ateities pokyčiams, jei paaiškėtų, kad tolesniems žingsniams
neužteks politinės valios. Kita vertus, Petersbergo užduočių išplėtimas bei
teisinis įtvirtinimas, nors ir sveikintinas žingsnis, neveiks tol, kol ES neturės
bendros užsienio ir saugumo politikos strategijos. Instituciniai pokyčiai iš
dalies sprendžia menkos koordinacijos BSGP srityje problemas, bet daug kas
priklausys tiek nuo asmeninių ESVĮ gebėjimų, tiek nuo valstybių narių valios
ir noro susitarti Taryboje. Tad po Lisabonos sutarties išliekanti įpareigojančių
mechanizmų priversti valstybes nares susitarti ir laikytis įsipareigojimų problema nesuteikia daug optimizmo. Ko gero, svarbiausia naujove galima būtų
įvardyti nuolatinio struktūrizuoto bendradarbiavimo principą, kuris mažėjančių ES valstybių narių gynybos biudžetų kontekste suteikia daug galimybių
racionalizuoti gynybos išlaidas ir užsitikrinti naudą visoms valstybėms narėms.
Tačiau siekdamos imtis konkrečių veiksmų šioje srityje valstybės narės turės
susitaikyti su gynybos politikos ir gynybos pajėgumų planavimo išbraukimu
iš išimtinai valstybių kompetencijai priklausančių sričių sąrašo bei susitarti
Alexander Wendt, „Anarchy is what states make of it: the social construction of power politics”. International organization, 46, 2 Spring, 1992.
121
125
dėl bendrų struktūrizuoto bendradarbiavimo organizavimo kriterijų. Žinoma,
įmanomas žingsnis „iš apačios“, apsiribojant jau veikiančiomis ir keletu naujų
bendradarbiavimo gynybos srityje iniciatyvų (aptartas Prancūzijos – Jungtinės
Karalystės pasirašytas bendradarbiavimo gynybos srityje susitarimas), tačiau
ilgalaikėje perspektyvoje jis neišspręs pagrindinių ES valstybių pajėgumų
problemų ir net gali paskatinti „skilimą“ tarp valstybių narių.
Solidarumo ir bendros gynybos sąlygų veikimas neišvengiamai priklausys nuo pajėgumų plėtotės bei valstybių politinės valios ir pasimatys tik iškilus
konkrečiam atvejui. Hipotetiškai įsivaizduoti solidarumo, o ypač bendros
gynybos sąlygų taikymą praktikoje nėra sunku, tai pagrindžiant pasikeitusia
situacija arba netikėtu įvykiu, inspiruojančiu ES valstybių narių bendros valios
apraiškas. Kaip vienus iš determinantų, skatinančių bendros politinės valios
atsiradimą, galima išskirti atsirandančią NATO krizę ar sunkėjančią ekonominę
situaciją, JAV galimą „atsitraukimą“ nuo Europos, vis stiprėjantį dvišalį Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos bendradarbiavimą ar netikėtą teroro aktą. Tačiau
prognozuoti ir nuspėti galimą ES valstybių narių sutarimą bendros gynybos
klausimais remiantis vien tik hipotetine ir netikėta situacija neužtenka. Būtinas
pamatinis ES narių sutarimas dėl bendrų gynybos veiksmų. Tad atsakymas
į klausimą, ar Lisabonos sutartis sprendžia gilumines BSGP problemas, gali
būti redukuojamas į teiginį, kad Sutartis sudaro galimybes jas spręsti, tačiau
tik tuo atveju, jei ES valstybės matys reikalą ir norės jas spręsti. Nauja ES, kaip
tarptautinių santykių veikėjo, era bus nulemta to, kiek nuoširdi ir ilgalaikė yra
valstybių narių politinė valia plėtoti bendrą saugumo ir gynybos politiką.
2011 m. balandis
127
Gražina Miniotaitė*
Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija
Baltijos valstybių užsienio ir saugumo
politikos europeizacijos tendencijos
Straipsnyje mėginama pažvelgti į Baltijos valstybių užsienio ir saugumo politiką (USP) per europeizacijos koncepcijos prizmę. Siejant europeizaciją su lojalumu ES normoms bei europinės tapatybės
konstravimu, nagrinėjama ES įtaka Baltijos valstybių USP, joms siekiant narystės ir tapus ES narėmis. Kelyje į ES Baltijos valstybių užsienio ir saugumo politikos europeizacija iš esmės vyko viena
kryptimi – iš viršaus į apačią (iš centro į tautines valstybes); tai buvo veikiau pragmatinis, o ne
vertybinis Baltijos valstybių užsienio ir saugumo politikos bei BUSP tikslų suartėjimas. Kita vertus,
šiuo laikotarpiu išryškėjo ir nacionalinė europeizacijos projekcija - Europos Sąjungos reikalavimai
panaudojami kaip apsauginis skydas, pateisinant nepopuliarius ir vidaus, ir užsienio politikos
sprendimus. Baltijos valstybėms tapus ES narėmis, pragmatinė ES interpretacija išlieka, tačiau
sustiprėja valstybių pastangos daryti poveikį ES bendrai užsienio ir saugumo politikai, perkeliant
nacionalinius interesus į ES lygį. Baltijos valstybių užsienio ir saugumo politikoje tarsi iškreiptame veidrodyje atsispindi ES BUSP nenuoseklumas, susijęs su ES kaip specifinio politinio objekto
neapibrėžtumu. Tam tikra prasme Baltijos valstybių užsienio ir saugumo politika yra nuoseklesnė
negu Europos Sąjungos. ES kaimynystės ir Rytų partnerystės politikoje jos pabrėžia ne pragmatinį,
o normatyvinį aspektą, ragindamos rimtai traktuoti Europos vertybinius pagrindus.
Įvadas
Baltijos valstybės priklauso gana specifiniam Baltijos Šiaurės regionui,
kurio pagrindinė geopolitinė dominantė ilgą laiką buvo Rusija(Sovietų Sąjunga). Suvaidinusios Sovietų Sąjungos žlugimo katalizatoriaus vaidmenį,
o po to sėkmingai įveikusios pagrindinius demokratinės valstybės atkūrimo
etapus ir pasukusios integracijos į Vakarų saugumo bendruomenę keliu, jos
savo pastarųjų metų istorijoje įkūnija esmines posovietinės Europos politinės
transformacijos tendencijas. Po nepriklausomybės atkūrimo Baltijos valstybės
pirmuosius žingsnius santykiuose su ES ir NATO žengė 1990–1991 metais1. 2004
metais jos tapo ES ir NATO narėmis. Pirmoji jų „grįžimo į Europą“ stadija buvo
baigta. Kaip rašė žurnalas The Economist: „nuo 1989 metų iš visų stulbinančių,
Europos žemėlapį pakeitusių transformacijų, Baltijos valstybių perėjimas nuo
*
Prof. dr. Gražina Miniotaitė – Lietuvos karo akademijos Politikos mokslų katedros profesorė. Adresas
korespondencijai: Šilo g. 5a, 10322 Vilnius, tel. (8 5) 210 3569, el. paštas: [email protected]
1
ES–Baltijos valstybių santykiai neprasidėjo tuščioje vietoje. Šaltojo karo metais buvo nemažai
neformalių kontaktų tarp ES institucijų ir neoficialių Baltijos valstybių atstovų (daugiausiai tai buvo emigrantai, palikę savo šalis prieš II pasaulinį karą arba po jo). Žr. Lasas A., „Guilt, Sympathy, and Cooperation: EU–Baltic Relations in the Early 1990s“, East European Politics and Societies 22 (2), p. 347–372.
128
sovietinės priklausomybės prie narystės svarbiausiuose Vakarų klubuose yra
pati nuostabiausia“2.
Paprastai analizuojant pokyčius pokomunistinėse valstybėse tiriama jų
trilypė transformacija, t.y. valstybingumo įtvirtinimas, dažniausiai siejamas su
tautinės valstybės kūrimu, demokratizavimas bei rinkos ekonomikos vystymas3.
Aiškinantis naujausias pokomunistinių valstybių kaitos tendencijas, vis daugiau
dėmesio skiriama ketvirtajam analizės matmeniui – jų santykiams su tarptautinėmis
organizacijomis, apibrėžiamam kaip „naujų arba atkūrusių nepriklausomybę valstybių integravimasis į tarptautinę sistemą, kuriai būdinga tarpusavio priklausomybė“4.
Analizuojant tokių organizacijų kaip Pasaulio bankas, Tarptautinis valiutos fondas,
NATO, ES ir kitų vaidmenį, ieškoma atsakymo į klausimą - kokią įtaką tarptautiniai
veikėjai daro valstybių vidaus ir užsienio politikai ir kur yra šio poveikio ribos?5. Šio
straipsnio dėmesio centre – ES įtaka Baltijos valstybių užsienio ir saugumo politikai,
traktuojamai kaip valstybės tarptautinės tapatybės konstravimo priemonė6. Taip
pat jame mėginama atsakyti į klausimą ar, savo ruožtu, Baltijos valstybės daro įtaką
ES bendrai užsienio ir saugumo politikai. Nagrinėjant šiuos klausimus, straipsnyje
bus mėginama pažvelgti į Baltijos valstybių užsienio ir saugumo politiką per jų
europeizacijos proceso prizmę. Straipsnį sudaro trys dalys. Pirmoje dalyje nagrinėjama europeizacijos ir užsienio bei saugumo politikos santykis, antroje – ES įtaka
Baltijos valstybių užsienio politikai iki narystės šioje organizacijoje, trečioje – tapus
ES narėmis. Nepaisant Baltijos valstybių užsienio ir saugumo politikos panašumų,
mėginama jas nagrinėti kaip atskirus tarptautinės politikos veikėjus (actors) nors kai
kuriais atvejais jos veikia kaip vieningas politinis veikėjas – Baltijos valstybės.
1. Baltijos valstybės ir europeizacija
Baltijos valstybių politiniame diskurse po nepriklausomybės atkūrimo iš
pat pradžių išryškėjo dvi pagrindinės valstybės kūrimo sampratos: restauracinė
ir integracinė. Pirmoji valstybingumą sieja su prieškarinės tautinės valstybės
pagrindinių vertybinių ir geopolitinių nuostatų rekonstrukcija, antroji orientuojasi į kosmopolitinę integruotą Europą, į tapimą „normalia“ vakarietiška
valstybe. Šis dvilypumas Baltijos valstybių užsienio politikoje reiškiasi kaip
įtampa tarp tautinės valstybės tapatybės konstravimo ir integracinių užsienio
politikos praktikų7. Tautinės valstybės tapatybė reikalauja atskirties (exclusion),
“The Balts and the European Union”, The Economist (print edition, 12 December 2002), http://www.
economist.com/agenda/displayStory.cfm?Story_id=1490390, 20 01 2011
3
Offe C., „Designing Institutions in East European Transitions“ in Goodin R. E., ed., The Theory of the
Institutional Design, Cambridge: Cambridge University Press, 1998, p. 199–226.
4
Orenstein M., Bloom S., Transnational Actors in Central and East European Transition, Pittsburg, PA:
University of Pitsburg Press, 2008, p. 2–3.
5
Ten pat, p. 3.
6
Campbell D., Writing Security: United States Foreign Policy and the Politics of Identity, Manchester:
Manchester University Press, 1992.
7
Miniotaite G., “The Baltic States: In Search of Security and Identity” in Krupnick Ch.,ed., Almost
NATO: Partners and Players in Central and Eastern European Security, Lanham, Md.:Rowman & Littlefield, 2003, p. 261–296.
2
129
arba suvereniteto, politikos, o pagrindinis užsienio politikos tikslas – „grįžimas į
Europą“ arba į Vakarų saugumo bendruomenę – įtraukties (inclusion), arba integracijos, politikos, siejamos su šalių normatyvine europeizacija. Remiantis Douglas’u
Brommessonu, normatyvinė europeizacija yra apibrėžiama kaip hierarchinis
Europos centro normų plėtros procesas, kurio metu valstybės kandidatės ir narės
įgyja įsipareigojimus centrui bei pakinta jų normatyvinis išeities taškas Formuojasi
europinė tapatybė, kuriai būdingas valstybės lojalumas europinėms normoms bei
įsipareigojimas jas ginti nuo išorinio poveikio8. Kita vertus, europeizacija – tai ne
tik iš viršaus (iš centro) nustatytų normų įgyvendinimas, bet ir procesas, kurio
metu valstybės narės naudoja ES kaip įrankį perkelti nacionaliniams interesams į
europinį lygį9. Paprastai iš viršaus duotų normų įgyvendinimas siejamas su nedidelėmis naujomis valstybėmis, o instrumentinis ES traktavimas – su didžiosiomis
įtakingomis valstybėmis. Viršaus ir apačios, t.y. centro normų ir valstybės narės
interesų suderinimo priemonės vaidmenį atlieka ES bendra užsienio ir saugumo
politika (BUSP). ES valstybių narių ir BUSP santykyje viršus ir apačia susilieja – tai
procesas, priklausantis ir nuo Briuselio direktyvų, ir nuo valstybės narės užsienio
politikos vizijų ir tikslų (1 lentelė).
1 lentelė. Europeizacija ir nacionalinė užsienio ir saugumo politika
Europeizacija
Nacionalinė užsienio ir saugumo
politika
I.
Europos Sąjungos projekcija (iš viršaus)
Adaptacija ir politikos suartėjimas
Valstybės narės prisiderinimas prie ES
narystės reikalavimų
Didėjanti politinė centro įtaka
Bendrų tikslų priėmimas
Bendros politikos viršenybė
ES normų ir politikos internalizacija
II.
Nacionalinė projekcija
(iš apačios)
Nacionalinės valstybės įtaka ir indėlis į
BUSP
Valstybė siekia padidinti savo įtaką
pasaulyje
Valstybė siekia daryti įtaką kitų ES
valstybių užsienio politikai
Valstybė naudoja ES kaip apsauginį
skydą, kad pateisintų nepopuliarius
užsienio politikos žingsnius.
Perkėlimas nacionalinės užsienio
politikos tikslų į ES lygį
Šaltinis: Reuben Wong (2007) ir Fredrick Lee-Ohlsson (2009)10
Brommesson D., „Normative Europeanization: the Case of Swedish Policy Reorientation‘, Cooperation
and Conflict: Journal of the Nordic International Studies Association 45 (2), 2010, p. 228.
9
Wong R., „The Europeanization of Foreign Policy“ in Hill Ch., Smith M., eds., International Relations
and the European Union, Oxford: Oxford University press, 2005, p. 134–153).
10
Wong R., „Foreign Policy“ in Graziano P., Vink M. P., eds., Europeanization: New Research Agendas,
Houndmills: Palgrave Macmillan, 2007, p. 326; Lee-Ohlson F., „Sweden and Development of the European Security and Defence Policy: A Bi-Directional Process of Europeanization“, Cooperation and Conflict
44 (2), 2009, p. 126.
8
130
Europeizacija užsienio politikoje nėra pasyvus procesas, tai integracijos
(adaptacijos) ir nacionalinės diferenciacijos santykis, kitais žodžiais – įtraukties
ir atskirties sąveika. Baltijos valstybių santykiuose su Europos Sąjunga galima
pastebėti ir įtraukties (inclusion) ir atskirties (exclusion) tendencijas. Jos gana
tiesiogiai susiję su Europos interpretavimo ypatybėmis jų politiniame diskurse.
Siekdamos tapti ES narėmis, Baltijos valstybės Europą traktavo kaip tautinių
valstybių bendriją, kurių saugumą užtikrina NATO. Kaip pažymi M. Marcussenas ir K. Roscheris, šį Europos įvaizdį paprastai „įdarbina“ tos valstybės,
kurios orientuojasi į liberalų tautinę tapatybę. Pastarajam yra būdingas „Mes“
apsiribojimas sava tauta ir valstybe11. Neatsitiktinai Baltijos valstybių užsienio ir
saugumo politika, siekiant narystės ES, buvo orientuota į nacionalinį saugumą,
šauktinių kariuomene grindžiamą teritorinę gynybą bei tautinės valstybės tapatybės konstravimą. Tapus ES narėmis, Baltijos valstybių politiniame diskurse
vis svaresnis vaidmuo tenka Europos kaip normatyvinės galios sampratai12.
Tai koreguoja jų užsienio politiką, jos siekia tapti normatyvinės galios dalimi.
Pamėginsime išplėtoti šią Baltijos valstybių sąveikos su ES interpretaciją.
2. Baltijos valstybių užsienio politika kelyje į Europą
Vakarų valstybių atsaku į iš esmės beveik visų posovietinės erdvės valstybių siekimą narystės ES ir NATO buvo bendrų narystės kriterijų paskelbimas,
kurie yra žinomi kaip Kopenhagos kriterijai (1993 m.) ir NATO plėtros studija
(1995 m.). Kriterijai buvo papildyti jų įgyvendinimo kontrolės ir įvertinimo
mechanizmų sukūrimu. Narystės NATO ir ES siekimo procesas tampa Baltijos
valstybių kūrimo pagal Vakarų demokratijos modelį procesu, reikalaujančiu
esminių politinių ir ekonominių reformų bei pokyčių užsienio bei saugumo
ir gynybos politikoje.
Europos Sąjunga ir NATO gali būti apibūdintos kaip konstitutyvios
institucijos, kurios pateikdamos valstybės narės charakteristikas ir tikslus
vyriausybėms, įneša svarų indėlį apibrėžiant veikėjų (actors) tapatybes, vertybes ir interesus. Kaip pažymi Frankas Schimmelfennigas, ES pagrindas yra
postnacionalistinė, liberalioji tapatybė, kurios kultūrinis turinys apsiriboja
politine kultūra. Atitinkamai ES suteikia narystę toms valstybėms, kurios
priima jos liberalias vertybes ir kurios tvirtai laikosi jos liberalių normų, t. y
asmens laisvės, pilietinių laisvių ir politinių teisių13 . Taigi ES plėtra į rytus yra
Marcussen M., Roscher K., „The Social Construction of “Europe”: Life- Cycles of Nation-State Identities in France, Germany and Great Britain“ in Strath B., ed., Europe and the Other and Europe as the
Other, Bruxelles: PIE Lang, 2000, p. 333–334.
12
Miniotaitė G., „Europos normatyvinė galia ir Lietuvos užsienio politika“, Politologija 43 (3), 2006, p.
3–19.
13
Schimmelfennig F., “Liberal identity and Postnationalist Inclusion: The Eastern Enlargement of the Eu������������������������������������������������������������������������������������������������������
ropean Union” in Cederman L., Constructing Europe’s identity: the external dimension, Boulder London:
Lynne Rienner Publishers, 2001, p. 172.
11
131
grindžiama sąlygiškumo principu. Panagrinėkime, kokie pokyčiai įvyko Baltijos valstybėse, mėginant atitikti narystės kriterijus? Kaip ES narystės siekimas
paveikė jų politinę tapatybę bei užsienio ir saugumo politiką?
Po Rusijos kariuomenės išvedimo 1993–1994 metais14 vakarietiška Baltijos
valstybių užsienio politikos kryptis įgavo negrįžtamą pobūdį. Pagrindiniais
užsienio politikos tikslais tampa geri santykiai su kaimynais ir narystė ES ir
NATO. Nors ir siekdamos tų pačių tikslų, Baltijos valstybės veikė atskirai, kaip
konkurentės pabrėždamos savo geografinį ir istorinį išskirtinumą15. Tuo metu
jų politinė tapatybė įgauna geografinį apibrėžtumą. Estija savo pagrindine
partnere kelyje į ES laiko Suomiją. Jos prezidento ir kitų oficialių pareigūnų
kalbose įsitvirtina Estijos kaip Šiaurės valstybės tapatybė16. Lietuvos politikai,
po to, kai 1997 metais Lenkija įgavo valstybės – NATO kandidatės statusą ir
tapo pripažinta Lietuvos strategine partnere, apibrėžė Lietuvą kaip Centrinės
Europos arba Centrinės Europos Baltijos valstybę. Latvija, įsiterpusi tarp Estijos ir Lietuvos, kur kas labiau negu jos kaimynės siekė glaudesnio Baltijos ir
plačiau – Baltijos jūros regiono valstybių bendradarbiavimo17. Ji save identifikavo kaip Šiaurės Baltijos arba Baltijos jūros valstybę. Šis iš pirmo žvilgsnio
nuostabą keliantis geografinis Baltijos valstybių susipriešinimas buvo svarbi
jų kaip tautinių valstybių, siekiančių „grįžti į Europą“, savivokos dalis.
Kaip pažymi Klausas Ederis, istoriškai Europos erdvė pasidalijo išilgai
specifinių socialinių ašių. Tai Šiaurės–Pietų ir Vakarų–Rytų ašys, siejamos su
technine bei socialine pažanga ir su atsilikimu. Europos šiaurės vakarai asocijuojasi su pažanga, pietryčiai – su atsilikimu. Ši normatyvinė Europos slinktis
į šiaurės vakarus prasidėjo 17 amžiuje kartu su sekuliarizacija ir instituciniu
demokratijos idėjų įgyvendinimu. Senąją civilizuotą Pietų Europą pradėjo
išstumti naujoji necivilizuota Šiaurė – anglosaksai ir Skandinavijos valstybės.
Metaforiškai galima teigti, kad Europos pietūs yra jos siela, šiaurės vakarai –
protas18. Socialinė Europos geografinės erdvės diferenciacija turi ne tik erdvinę,
bet ir laiko dimensiją. Šiaurės vakarai yra greitesni, pietryčiai – lėtesni. Šiame
kontekste Europos integracija gali būti traktuojama kaip mėginimas neutralizuoti skirtingus senosios Europos greičius bei sinchronizuoti jos raidą erdvėje
ir laike. Estija, siedama save su Šiaure, pasirinko racionalų, pragmatinį, greitą
kelią į Europą. O Lietuva pasuko į pietus ne tik dėl strateginės partnerystės su
Rusijos kariuomenė iš Lietuvos buvo išvesta 1993 metų rugpjūčio mėnesį, iš Estijos ir Latvijos – metais
vėliau.
15
Užsienio politikoje tai pasireiškė kaip nesutarimai dėl jūros sienos nustatymo tarp Estijos ir Latvijos ir
Lietuvos ir Latvijos. Jūros sienos sutartis tarp Lietuvos ir Latvijos buvo pasirašyta tik 1999 metais, tačiau
Latvija jos dar nėra ratifikavusi.
16
Estijos užsienio reikalų ministras Tomas Ilves 1998 metais pareiškė: Aš matau, kad ne vienerius
metus Estija nukenčia nuo nepakankamai gerai apgalvotos kitų Baltijos valstybių politikos. Estija yra
pokomunistinė Šiaurės valstybė, o ne Baltijos valstybė“. Cituojama pagal: Ozolina Z., „The Impact of the
European Union on Baltic Cooperation“, COPRI Working Papers 3, 1999, p. 15.
17
Pozityvų Latvijos požiūrį į Baltijos valstybių bendradarbiavimą iliustruoja Baltijos vienybės judėjimo
įkūrimas 1997 metais.
18
Eder K., „The Two Faces of Europeanization: Synchronizing a Europe moving at varying speeds“, Time
& Society 13(1), 2004, p. 101.
14
132
Lenkija, bet ir siekdama „grįžti į namus“ kaip sena civilizuota Europos valstybė. Latvija yra artimesnė Estijai negu Lietuvai. Ši skirtinga Baltijos valstybių
erdvinė savivoka atsispindi jų užsienio ir saugumo politikoje kaip pasirinkimas
tarp pragmatizmo ir idealizmo nuostatų.
Šalia geografinės tapatybės formuojasi ir tarptautinė (funkcinė) Baltijos
valstybių tapatybė, kuri konstruojama priklausomai nuo to, kaip jos mato savo
vaidmenį naujoje jų idėjinės lokalizacijos vietoje – Europoje, arba plačiau – Vakaruose. Tarptautinę tapatybę sudaro kintantis naratyvas, kuriuo yra pagrindžiama
valstybės vieta ir vaidmuo tarptautinėje sistemoje.
Tarptautinė tapatybė daugiausia susijusi su Baltijos valstybių požiūriu
ir santykiais su visoms bendra kaimyne Rusija, svarbia tarptautinės politikos
veikėja. Po nepriklausomybės paskelbimo Baltijos valstybės traktavo save kaip
tiltą tarp Rytų (Rusijos) ir Vakarų (Europos), kaip „kontaktų žemę“. Užsienio
politikoje tokią tarptautinės tapatybės sampratą atitiko plačiai diskutuota, tačiau
niekada neįgyvendinta neutraliteto politika. Valstybės – tilto metaforos ir su ja
susijusios neutraliteto idėjos buvo atsisakyta 1994–1995 metais, kai pagrindiniu
užsienio ir saugumo politikos tikslu tapo narystė NATO ir ES. Ją pakeitė valstybės – Vakarų civilizacijos placdarmo metafora19. Baltijos valstybių – Vakarų
placdarmo įvaizdį geriausiai atitiko Europos, kaip Vakarų bendruomenės sudedamosios dalies, įkūnijančios krikščioniškąsias vertybes, samprata. Šiai sampratai
sustiprinti dažnai buvo pasitelkiama Samuelio Huntingtono civilizacijų konflikto
idėja, ypač Estijoje. Baltijos valstybės traktavo save kaip sieną, skiriančią Vakarų
civilizaciją nuo nevakarietiškos Rusijos.
Nuo 1997 metų, ryškėjant Baltijos valstybių perspektyvai tapti ES narėmis20, jų tapatybės konstravimo procese atsirado Baltijos valstybių kaip Europos
avanposto motyvai21. Buvo pabrėžiama, kad Baltijos valstybės santykiuose
su posovietine erdve skleidžia Europos vertybes ir normas, tapdamos jos
atstovėmis. Užsienio politikoje avanposto tapatybė buvo institucionalizuota
dalyvaujant ES Šiaurės dimensijos veikloje bei ES rytų politikoje. Buvo tikimasi, kad Šiaurės dimensija „padės Estijai Latvijai ir Lietuvai prisitaikyti prie
naujo centrinio veikėjo vaidmens vystant bendradarbiavimą tarp ES, Rusijos
ir artimų NVS šalių“ 22.
Apžvelgta tarptautinės Baltijos valstybių tapatybės kaita neapsiriboja
žongliravimu metaforomis, ji netiesiogiai parodo priartėjimo prie Europos
laipsnį ir yra tiesiogiai susijusi su pokyčiais santykiuose su Rusija. Būtent
santykiuose su Rusija labiausiai pasireiškia ES įtaka Baltijos valstybių užsieKuus M., „Toward Cooperative Security? International Integration and the Construction of Security in
Estonia“, Millennium: Journal of International Studies 31(2), 2002, p. 297–317.
20
1997 metų liepos mėnesį Europos Komisija patvirtino „Darbotvarkę 2000“. Estija buvo pakviesta
pradėti derybas dėl narystės su ES 1997 metais, Latvija ir Lietuva – 1999 metais.
21
Pavlovaite I., “Paradise Regained: The Conceptualization of Europe in the Lithuanian Debate” in Lehti
M., Smith D.J., eds., Post-Cold War Identity Politics: Northern and Baltic Experiences, London: Frank
Cass, 2003, p. 214.
22
Ojanen H., “Enlargement: A Permanent Threat for EU, and a Policy Problem for Finland”, Northern
Dimension Yearbook, Forssa: The Finnish Institute of International Affairs, 2001, p. 29.
19
133
nio politikai. Rusija yra ne tik Baltijos valstybių kaimynė, bet ir strateginė ES
partnerė, svarbi ES energetinių išteklių tiekėja. Pvz., tokios ES valstybės kaip
Vokietija ir Prancūzija, turi ilgalaikes ir gilias bendradarbiavimo su Rusija
tradicijas.
Baltijos valstybės taip pat turi ilgą santykių su Rusija patyrimą, kuris iš
esmės skiriasi nuo europietiško. Tai ilgas gyvavimas Rusijos imperijos sudėtyje23, trumpas nepriklausomybės atokvėpis 1918–1940 metais, vėliau beveik
50 Sovietų Sąjungos okupacijos metų (1944–1991). Pastarasis laikotarpis buvo
ypač destruktyvus ne tik Baltijos valstybių valstybingumui, bet ir jų tautinei
tapatybei bei gyventojų mentalitetui. Dėl Baltijos valstybių gyventojų deportacijų į Sibirą, karo ir pokario ginkluoto pasipriešinimo praradimų gerokai
pakito gyventojų demografinė sudėtis, ypač Latvijoje ir Estijoje. Per sovietinį
laikotarpį Estija ir Latvija tapo daugiatautėmis valstybėmis24.
1991 metais atkūrus nepriklausomybę, buvo baiminamasi ne tik tiesioginės Rusijos agresijos, bet ir jos destruktyvios ekonominės bei politinės įtakos,
pasinaudojant rusakalbiais gyventojais. Estijos ir Latvijos politikai juose matė
„penktąją koloną“, galinčią sugriauti valstybę iš vidaus25. Turbūt tuo galima
paaiškinti, kad 1991 metais Latvijoje ir 1992 metais Estijoje buvo priimti sovietinės okupacijos metais atvykusiems rusakalbiams nepalankūs pilietybės
įstatymai, pagal kuriuos tik tarpukario (1918–1940) Estijos ir Latvijos valstybių
gyventojai ir jų palikuonys turėjo teisę į pilietybę. Kiti, apsigyvenę okupacijos
metais, turėjo pereiti sudėtingą natūralizacijos procedūrą. Lietuvoje buvo
priimtas nulinis pilietybės įstatymas pagal kurį visi įstatymo priėmimo metu
Lietuvoje gyvenantys turi teisę į pilietybę.
Nenuostabu, kad siekiant ES narystės pagrindine problema Estijoje ir
Latvijoje tapo politiniai Kopenhagos kriterijai, konkrečiai, reikalavimas gerbti
ir saugoti mažumų teises. Iš pirmo žvilgsnio vidaus politikos problema virto
tarptautinės politikos klausimu, į kurio sprendimą įsitraukė ESBO, Europos
Komisija, Europos Taryba, Jungtinės Tautos ir, žinoma, Rusija. Patirdamos
„adaptacinį ES spaudimą“26, Estija ir Latvija keitė pilietybės įstatymus atitikimo
europinėms normoms kryptimi27. Tačiau, reikia pažymėti, kad šie pokyčiai ir
šiandien netenkina Rusijos lūkesčių.
Narystės ES ir NATO siekimas taip pat turėjo įtakos sprendžiant Baltijos
valstybių ir Rusijos sienos sutarčių klausimus. Estija ir Latvija siekė, kad jų
Estija ir Latvija buvo Rusijos imperijos sudedamosios dalys 1721–1915, Lietuva – 1795–1915 metais.
Per sovietinį laikotarpį rusų tautybės gyventojų skaičius Latvijoje išaugo nuo 8,8 (1935) iki 34 procentų
(1991), Estijoje – nuo 8 iki 30 procentų. Žr. Vares P. ,Zhuryari O., Estonia and Russia, Estonians and Russians: A Dialogue. Tallinn: The Institute of International and Social Studies, 1996, p. 9.
25
Haab M., “Estonia” in Mouritzen H., ed., Bordering Russia: Theory and Prospects for Europe‘s Baltic
Rim, Aldershot: Ashgate, 1998, p. 109–129.
26
Maniokas K., Europos Sąjungos plėtra ir europeizacija, Vilnius: Eugrimas, 2003, p. 94.
27
Kalmus V., “Is Interethnic Integration Possible in Estonia?: Ethno-Political Discourse of Two Ethnic
Groups”, Discourse Society 14(6), 2003, p. 667–697; Schmid C., Zepa B., “Language Policy and Ethnic
Tensions in Quebec and Latvia”, International Journal of Comparative Sociology 45 (3–4), 2004, p.
231–252.
��
��
134
teritorija būtų apibrėžiama pagal 1920 metų taikos sutartis su Rusija28, pagal
kurias joms priklausė dalis dabartinės Rusijos teritorijos. Artėjant ES ir NATO
viršūnių susitikimams, turėjusiems įvertinti Baltijos valstybių atitiktį narystės
kriterijams, ir Estija (1996), ir Latvija (1997) atsisakė teritorinių reikalavimų
Rusijai. Nepaisant to, Estijos ir Rusijos sienos sutartis buvo pasirašyta tik 2005
metais, tačiau ir šiandien neratifikuota Rusijos. Latvija ir Rusija sutartį pasirašė
dar vėliau – 2007 metais, tais pačiais metais ji buvo ratifikuota abiejų šalių. Lietuva sausumos sienos sutartį pasirašė 1997 metais, Rusija ją ratifikavo tik 2003
metais. Lietuvos–Rusijos santykius temdo ne rusų mažumos teisių klausimai, o
Lietuvos energetinio saugumo problemos, susijusios su jos priklausomybe nuo
Rusijos energetinių išteklių, bei Rusijos Kaliningrado srities karinio ir civilinio
tranzito per Lietuvos teritoriją klausimai. O tautinių mažumų teisių užtikrinimo
klausimai epizodiškai iškyla Lietuvos–Lenkijos santykiuose.
Trumpa Baltijos valstybių kelio į ES apžvalga leidžia pažymėti, kad šiuo
laikotarpiu ir šių valstybių savęs suvokimas tarptautinėje erdvėje, ir jų užsienio
ir saugumo politikos įgyvendinimas neperžengia tautinės valstybės tapatybės
ribų su jai būdinga išorinės grėsmės samprata. Pozityvus tapatinimasis su Europa buvo lydimas atsiribojimo nuo ne-Europos, pabrėžiant Rusijos grėsmę.
Kita vertus, viešajame diskurse Europa yra suvokiama ne tik kaip Mes dalis,
bet ir kaip kultūrinė grėsmė tautinei tapatybei. Ši tendencija išliko ir Baltijos
valstybėms pradėjus tiesiogines derybas dėl narystės. Harmonizuojant Lietuvos
teisę su ES Acquis buvo ne tik keičiami įstatymai, bet ir deramasi dėl išimčių,
kurios turėjo pristabdyti europinių normų, ribojančių valstybės suverenitetą,
įsigaliojimą29.
Iš esmės Baltijos valstybių užsienio ir saugumo politikos europeizacija
vyko viena kryptimi – iš viršaus į apačią (iš centro į tautines valstybes); tai
buvo veikiau pragmatinis, o ne vertybinis Baltijos valstybių užsienio politikos
ir BUSP tikslų suartėjimas, derinantis prie ES narystės reikalavimų. Siekiant
narystės Baltijos valstybių ir vidaus, ir užsienio politika neišvengiamai buvo
adaptacinė. Aiškiai suformuluoti narystės reikalavimai bei gerai apgalvotas jų
įgyvendinimo kontrolės mechanizmas nepaliko ypatingos erdvės kandidačių
iniciatyvai. Suvaržytos įsipareigojimo atitikti Acquis, laiku uždaryti derybinius
skyrius ar siekti savo gynybos struktūrų suderinamumo su NATO struktūromis, Baltijos valstybės skyrėsi nebent vieta „pažangumo“ lentelėje. Lietuva buvo
tarp pažangiausiųjų kelyje į NATO, Estija – į ES. Kita vertus, šiuo laikotarpiu
išryškėjo ir nacionalinė europeizacijos projekcija. Europos Sąjungos reikalavimai panaudojami kaip apsauginis skydas, pateisinant nepopuliarius vidaus
bei užsienio politikos sprendimus (Ignalinos atominės elektrinės uždarymas,
vizų įvedimas pasienio gyventojams).
Estija, lyginant jos teritoriją su jai priklausiusia pagal 1920 metų Tartu sutartį, prarado apie 2000 kvadratinių kilometrų. Dalis buvusios Latvijos teritorijos pagal 1920 metų Rygos sutartį šiuo metu priklauso
Rusijos Pskovo sričiai. Lietuvai 1920 metų sutartis su Rusija nebuvo aktuali. Lyginant su tarpukario
laikotarpiu, Lietuvos teritorija išsiplėtė: pirmą kartą šalies istorijoje jai priklauso ir Vilnius, ir Klaipėda.
29
Maniokas K., 26 išnaša.
28
135
3. Baltijos valstybės Europos Sąjungoje
2002 metų pabaigoje Estija, Latvija ir Lietuva kartu su dar penkiomis
posovietinės erdvės valstybėmis ir Malta bei Kipru po sėkmingų derybų buvo
pakviestos tapti ES narėmis. ES sprendimas priimti net aštuonias pokomunistinės erdvės valstybes sunkiai galėjo būti paaiškintas instrumentinio racionalumo
argumentais. Neatsitiktinai akademiniuose darbuose, analizuojančiuose ES plėtrą, atsiranda tokios sąvokos kaip „normatyvinė tvarka“30, „bendrijos spąstai“
(the community trap), „retorinis veiksmas“ (rhetoric action)31, „komunikacinis racionalumas“, „Europa kaip vertybėmis grįsta bendrija“ („Europe as „value-based
community“)32 „EB kolektyvinė kaltė ir atsakomybė“33. Daug dėmesio Europos
plėtros klausimams skyręs Frankas Shimmelfennigas teigia, kad Europa plėtros
į rytus politikoje tapo savo pačios konstruojamos normatyvinės tapatybės įkaite: „valstybės, kartą pagautos į bendrijos spąstus, gali būti priverstos šlovinti
jos tapatybę ir vertybinius įsipareigojimus“34. Šią mintį iliustruoja Marianne
Riddervold ir Helene Sjursen, kurios aktyvią Danijos paramą Baltijos valstybių
narystei ES aiškina jos europinės tapatybės spaudimu35.
Aiškinantis, kame slypi ES integruojanti jėga, kuo ji patraukė tik ką iš
„sąjungų“ (Sovietų Sąjungos, Jugoslavijos Socialistinės Federacinės Respublikos) ištrūkusias ir savo tautinės tapatybės įtvirtinimu susirūpinusias valstybes,
akademiniuose tyrimuose vis labiau įsitvirtina normatyvinės galios („normative
power“) terminas36. I. Mannersas ryškiausiu normatyvinės galios pavyzdžiu
laiko Europos Sąjungą. Normatyvinės galios sąvoka išreiškia Europos sugebėjimą taikiomis priemonėmis skleisti savo pagrindines vertybes už ES ribų. Tai
tokia galia, kuri, realizuodama save per idėjas ir nuomones, yra pajėgi pakeisti
„normalumo“ sampratą tarptautiniuose santykiuose37. ES, bendraudama su
kitomis Sąjungos narėmis ir su valstybėmis, nepriklausančiomis Sąjungai,
(March and Olsen, 1989: 107), March J., Olsen J. P., “The Institutional Dynamics of International
Political Orders”, International Organization 52 (4), 1998, p. 943–969)
31
Shimmelfennig F., “The Community Trap: Liberal Norms, Rhetorical Action, and the Eastern Enlargement of the European Union”, International Organization 55(1), 2001, p. 47–80.
��
Sjursen H., “Introduction: Enlargement and the Nature of the EU Polity” in Sjursen,H., ed., Questioning
EU Enlargement: Europe in Search of Identity. London and New York: Routledge, p. 1–15.
33
Lasas, 1 išnaša.
34
Shimmelfennig, 31 išnaša, p. 77 (“Once caught in the community trap can be forced to honor identityand value-based commitments“).
35
Riddervold M., Sjursen H., “The Importance of Solidarity: Denmark as a Promoter of Enlargement” in
Sjursen H., ed., Questioning EU Enlargement: Europe in Search of Identity, London and New York: Routledge, 2006, p. 81–103.
36
Manners I., “Normative Power Europe: a Contradiction in terms?”, Journal of Common Market Studies
40(2), 2002, p. 235–58; Manners I., “Normative Power Europe Reconsidered: Beyond the Crossroads”,
Journal of European Public Policy 13, 2006, p. 182-199; Diez T., “Constructing the Self and Changing
Others: Reconsidering ‘Normative Power Europe’”, Millennium: Journal of InternationalStudies 33 (3),
2005, p. 613–636; Sjursen, 32 išnaša;
Scheipers S., Sicurelli D., “Normative Power Europe: A Credible Utopia?”, Journal of Common Market
Studies 45, 2007, p. 435-457; Brommesson, 8 išnaša.
37
Manners, 2002, 36 išnaša , p 239.
30
136
orientuojasi į liberalizmo normas ir principus, suteikdama prioritetą individo
teisėms. Tai atsispindi jos oficialiuose dokumentuose. Kalbėdama su pasauliu
normatyvinėmis sąvokomis, ES per Aš/Kitas priešpriešą konstruoja save kaip
ypatingą, skirtingą nuo kitų egzistuojančių politinių formų instituciją, kurios
tapatybė „įpareigoja normatyviniam elgesiui“38.
Europos kaip normatyvinės galios naratyvo branduolį sudaro liberalios
demokratijos principai (demokratija ir įstatymo viršenybė, pagarba žmogaus
teisėms ir fundamentalioms laisvėms)39. Šis naratyvas kuria tarptautinę ES
tapatybę, kurios paskirtis – pagrįsti ES poveikį pasaulio tvarkai, universalizuoti normatyvinį ES pagrindą. Jame kritiškai vertinama Europos praeitis,
ypač II pasaulinio karo patyrimas, o Europos integracija konceptualizuojama
kaip saugumo bendruomenių plėtra ir kaip naujoji regionalizacija, kurianti
bendrą tapatybę ir skatinanti ES normų ir vertybių plėtrą visame pasaulyje. Ši
gimstanti tapatybė nėra nacionalinių tapatybių suma, jos pagrindas –bendri
principai ir normos.
Su ES kaip normatyvinės galios tarptautinės tapatybės konstravimu yra
susijusi 2003 metais inicijuota ir 2004 metais patvirtinta Naujos kaimynystės
politika (NKP). Jos strategijos pranešime rašoma: „Sąjungos pagrindas yra
pagarbos žmogaus orumui, laisvės, demokratijos, lygybės, įstatymo viršenybės ir pagarbos žmogaus teisėms vertybės. Šios vertybės yra bendros visoms
valstybėms narėms....Santykiuose su platesniu pasauliu Sąjungos tikslas – puoselėti
ir skleisti šias vertybes“40 (išskirta G. M.). Bendradarbiavimo su kaimyninėmis
valstybėmis pobūdis priklauso nuo jų pasiektų rezultatų įgyvendinant šias
vertybes, t. y. kaimynystės politika grindžiama jau išmėgintu sąlygiškumo
principu, tačiau jis nesiejamas su narystės ES perspektyva.
Baltijos valstybėms tapus Europos Sąjungos ir NATO narėmis, iškilo
uždavinys naujai suformuluoti pagrindinius užsienio ir saugumo politikos
tikslus bei surasti savo vietą Europos Sąjungos bendroje užsienio ir saugumo
politikoje41. Kaimynystės politika suteikė šiems tikslams institucinius rėmus
bei naują turinį jų tarptautinės tapatybės konstravimui. Baltijos valstybės
entuziastingai imasi ES normatyvinės galios ambasadorių posovietinėje erdvėje vaidmens. Svarbia Baltijos valstybių užsienio politikos kryptimi tampa
bendradarbiavimas su Europos Komisijos raporte įvardytomis buvusiomis
sovietinėmis respublikomis Ukraina, Baltarusija, Moldova, Armėnija, Gruzija
ir Azerbaidžanu.
Tačiau rytinė ES NKP kryptis taip pat yra svarbi Rusijos užsienio politiTen pat, p. 242 .
Treaty of European Union, http://europa.eu.int/en/record/mt/top.html, 20 01 2011
40
Commission of the European Communities: Communication from the Commission.European Neighborhood Policy. Strategy Paper, COM(2004) 373 final. Brussels, 12 May 2004.
41
Nekrasas E., “Lithuanian Foreign Policy: Concepts, Achievements and Predicaments”, Lithuanian
Foreign Policy Review 2004, 2005, p. 28–37; Galbreath D.J., “Latvian Foreign Policy after Enlargement:
Continuity and Change”,Cooperation and Conflict: Journal of the Nordic International Studies Association 41 (4), 2006, p. 443–462; Lopata R., „Debatai dėl Lietuvos užsienio politikos“, Politologija 57 (1),
2010, p. 125–136.
38
39
137
kos interesų sritis42. ES ir Rusija konkuruoja dėl įtakos kaimyninėse valstybėse.
Baltijos valstybės, noriai prisiimdamos šios konkurencijos priemonės vaidmenį,
suaktyvino Rusijos, kaip „Europos Kito“ (European Other) tapatybės, konstravimą. Rusijos sugrėsminimas išlieka esminis Baltijos valstybių politinio diskurso
motyvas43, ypač jų spartaus ekonominio kilimo laikotarpiu 2003–2007 metais.
Nuolatos yra keliami Sovietų Sąjungos okupacijos tragiškų pasekmių moralinio
įvertinimo bei žalos atlyginimo klausimai44, baiminamasi, kad priklausomybė
nuo Rusijos energetinių išteklių gali virsti jos įtaka šalių vidaus politikai bei
grėsme nacionaliniam saugumui. Rusijos sugrėsminimas virsta politiniais
sprendimais – Lietuvos Seimas priėmė rezoliuciją, reikalaujančią atlyginti
sovietinės okupacijos žalą; 2005 metais Estijos ir Lietuvos prezidentai atsisakė
dalyvauti Rusijos pergalės II pasauliniame kare 60-mečio minėjimo iškilmėse
Maskvoje45, visos Baltijos valstybės pasmerkė Rusiją ir aktyviai rėmė Gruziją jos
konflikte su Rusija 2008 metais. Baltijos valstybių europarlamentarai kartu su
kitų Rytų ir Centrinės Europos valstybių parlamentarais nuolatos kelia Rusijos
(Sovietų Sąjungos) atsakomybės dėl milijonų prarastų gyvybių klausimus46.
Baltijos valstybės kartu su kitomis Rytų Europos naujokėmis siūlo senosioms
Europos valstybėms blaiviai pažvelgti į Rusiją, liautis romantizavus jos gaivališkumą ir neprognozuojamumą, o įvertinti potencialius pavojus, slypinčius
demokratijos apribojimuose bei imperinėse ambicijose.
Baltijos valstybės, traktuodamos Rusiją kaip europinių standartų neatitinkančią valstybę, konstruoja ir stabilizuoja savo kaip tautinių valstybių
tapatybę. Kita vertus, išreikšdamos „įsipareigojimus Europos centrui“ bei demonstruodamos pasiryžimą „ginti Europos vertybes prieš visą likusį pasaulį“47,
jos konstruoja europinę tapatybę, t. y. europeizuojasi48. Ši iš pirmo žvilgsnio paradoksali europeizacija mes/jie logikos rėmuose yra susijusi su NKP specifika.
Jakniūnaitė D., “‘Neighbourhood Politics of Baltic States: between the EU and Russia” in Berg E.,
Ehin P., eds., Identity and Foreign Policy: Baltic –Russian Relations and European Integration, Farnham:
Ashgate, 2009, p.117–131.
43
Malksoo M., “From Existential Politics Towards Normal Politics? The Baltic States in the Enlarged
Europe”, Security Dialogue 37 (3), 2006, p. 275–297.
44
Symposium of the Commission of the Historians of Latvia. “The Hidden and Forbidden History of
Latvia under Soviet and Nazi Occupations, 1940–1991”, Selected Research of the Commission of the
Historians of Latvia 14, 2005, Riga: Institute of the History of Latvia.
45
Onken E.K., “Commemorating 9 May: The Baltic States and European memory Politics”, in Berg, 42
išnaša, p. 33–50.
46
2004 metais europarlamentarų Vytauto Landsbergio, Bronislawo Geremeko, Valdžio Dombrovskio,
Toomas’o Hendriko Ilveso „Deklaraciją dėl 1939 m. rugsėjo 17 d. paminėjimo“ (Declaration on the
anniversary of 17 September 1939) pasirašė 86 parlamentarai, tačiau to neužteko, kad ji būtų priimta.
Joje keliamos idėjos buvo plėtojamos 2008 metų Prahos deklaracijoje (Praque Declaration on European
Conscience and Communism ) bei ESBO Vilniaus deklaracijoje (2009). Šiose deklaracijose siūloma Europos Parlamentui paskelbti rugpjūčio 23 dieną totalitarinių ir autoritarinių režimų aukų atminimo diena.
2010 metais Lietuvos Seimas priėmė įstatymą, numatantį kriminalines bausmes už viešą tarptautinių
nusikaltimų pateisinimą arba neigimą, tarp jų nusikaltimų, kuriuos įvykdė Sovietų Sąjunga ir nacistinė
Vokietija prieš Lietuvą.
47
Brommesson, 8 išnaša, p. 228.
48
Malksoo M., „Liminality and Contested Europeanness: Conflicting Memory Politics in the Baltic Space“ in Berg, 42 išnaša, p. 65–83.
42
138
Kaip pažymi Pertti Joenniemi, Europos Sąjungai tampant tradiciniu, vieningu,
tautinę valstybę primenančiu veikėju, kaimynystės politika atlieka europinės
erdvės pertvarkymo vaidmenį, skatindama jos diferenciaciją. „Akivaizdu, kad
pastaraisiais metais kaimynystės politika, neįgaudama aiškios formos, sujungė
savyje ir įtraukties, ir atskirties elementus“49. Baltijos valstybės, kritikuodamos
NKP už tai, kad ji nesuteikia kaimyninėms valstybėms narystės ES perspektyvos, siekia įveikti šį jos dvilypumą.
Nors visos Baltijos valstybės dalyvavimą NKP laiko svarbiu įsitraukimo
į ES bendrą užsienio ir saugumo politiką būdu, tačiau jų dalyvavimo intensyvumas skiriasi. Ekonominio pakilimo laikotarpiu jos mielai atsiliepdavo
šaukiamos „Baltijos tigrais“ ir buvo pasiryžusios savo sėkmės receptais pasidalyti su kitomis valstybėmis. Aktyviausia ir ambicingiausia šiame mokytojos
vaidmenyje kuri laiką buvo Lietuva, pasyviausia – Latvija. Estija laikė save
technologiškai pirmaujančia valstybe, ypač plėtojant komunikacines technologijas ir kuriant elektroninę vyriausybę. Latvija, įgyvendindama „naujų
galimybių ir pragmatizmo“50 politikos tikslus, daugiausia dėmesio NKP skyrė
ekonominiams ir tarpvalstybiniams sienos kirtimo klausimams.
Lietuvos įsitraukimas į NKP buvo lydimas naujo šalies – regiono centro –
įvaizdžio konstravimu. Faktiškai beveik visuose 2004–2006 metų oficialiuose su
užsienio ir saugumo politika susijusiuose dokumentuose ir oficialiose kalbose
pabrėžiama, kad Lietuva siekia tapti „aktyviu ir patraukliu tarpregioninio bendradarbiavimo centru, skleidžiančiu euroatlantines vertybes, tolerancijos ir bendradarbiavimo dvasią, jungiančiu kultūras ir civilizacijas“51 . Lietuvos ambicingą
užsienio politiką kai kurie kultūrologai bei istorikai aiškina jos šlovingos praeities
įtaka52: 15–16 amžiuje Baltarusija ir dalis Ukrainos įėjo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtį, kelis šimtmečius egzistavo bendra Lenkijos ir Lietuvos Valstybė
(1569–1795). Lietuvos kaip regiono lyderės vaidmuo įpareigoja ją „būti tvirta
Vakarų demokratijos vertybių ir saugumo plėtros advokate, remiančia Europos
keliu siekiančias eiti valstybes“53. Lietuvos politiniame diskurse Europos kaip
normatyvinės galios naratyvas transformuojasi į Lietuvos kaip regiono centro
tapatybės konstravimą54. Konstruodama šalies – regiono centro tapatybę, Lietuva
orientavosi į normatyvinį modelį, įpareigojantį, tariant prezidento Adamkaus
žodžiais, moraliai, grindžiamai principais, o ne vienadieniais interesais, užsienio
politikai. Palaipsnis regiono centro tapatybės atsisakymas sutapo su pragmatizmo tendencijų stiprėjimu šalies užsienio politikoje.
Kitų Baltijos valstybių tapatybės konstravime taip pat atsispindi panaJoenniemmi P., „Turning into a Sovereign Actor? Probing the EU through the Lens of Neighbourhood?”
Geopolitics, (forthcoming).
50
Spruds A., “Entrapment in the discourse of Danger? Latvian-Russian Interaction in the Context of
European Integration”, in Berg, 42 išnaša, p. 113.
51
Dėl pagrindinių valstybės užsienio politikos tikslų ir uždavinių 2004–2008 metais. Lietuvos politinių
partijų susitarimas, http://www.urm.lt/popup2.php?item_id=158, 2010 12 19.
52
Beresnevičius G., Imperijos darymas, Vilnius: VU leidykla, 2003.
53
Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus metinis pranešimas, 2005.
54
Miniotaite G., „Europos normatyvinė galia ir Lietuvos užsienio politika“, Politologija 43 (3), p. 3–19.
��
139
šios tendencijos. Tarpukario aukso amžiaus naratyvas yra keičiamas nauja
sėkmės istorija, kurioje pagrindinis vaidmuo tenka ekonominėms reformoms ir
informacinei visuomenei. Mesdamos iššūkį Europos centrui, Baltijos valstybės
atmeta joms primestą mokinukių vaidmenį, jos – pažangos nešėjos į Rytus,
siūlančios ES kelius, vedančius toliau į Rytus55. Ekonominės krizės laikotarpiu
„Baltijos tigrams“ virstant „kačiukais“ jos tęsė rytų politiką, aktyviai įsitraukdamos į naujųjų ES iniciatyvų – Rytų partnerystės ir Baltijos jūros valstybių
strategijos įgyvendinimą. Jų, kaip perėjimo į demokratiją mokytojų, vaidmuo
pasipildė krizės įveikimo patyrimu. Neatsitiktinai Taline 2011 metų pradžioje
buvo įsteigtas Rytų partnerystės mokymo centras. Baltijos valstybės siekia, kad
Rytų partnerystės politika būtų papildyta ES narystės perspektyvos suteikimu
to siekiančioms valstybėms56.
Baltijos valstybės, siekdamos tapti lygiavertėmis bendros ES užsienio ir
saugumo politikos dalyvėmis, netruko pastebėti, kad tos politikos bendrumas
labiausiai joms rūpimoje santykių su Rusija srityje tėra tik gera intencija, kurią
žlugdo skirtingi valstybių interesai. Buvo akivaizdu, kad Rusijai leidžiama
savaip traktuoti naująsias ir senąsias ES valstybes. Beveik tuo pačiu metu ji
sudarė nepalankią Baltijos valstybėms sutartį su Vokietija dėl dujotiekio Šiaurės srautas (Nord Stream) tiesimo ir uždarė naftotiekį, tiekiantį naftą Lietuvos
naftos perdirbimo gamyklai.
Pažymėtina, kad Baltijos valstybės nėra vieningos santykiuose su Rusija. Artimiausia senųjų Europos valstybių pozicijai yra Latvija. Ji vienintelė
iš Baltijos valstybių pozityviai įvertino Šiaurės srovės projektą bei užėmė
nuosaikią poziciją įvykių, susijusių su „bronzinio kareivio“ istorija Taline
2007 metais, atžvilgiu. Lietuva santykių su Rusija problemų sprendimą siekia
perkelti į europinį lygį. Nepaisant priklausomybės nuo Rusijos dujų ir naftos,
ji stengiasi užtikrinti jų tiekimą ne stiprindama dvišalius santykius su Rusija, o
mėgindama daryti įtaką ES – Rusijos santykiams. 2008 metais Lietuva palaikė
Lenkijos veto dėl Rusijos–ES partnerystės ir bendradarbiavimo sutarties pasirašymo, reikalaudama papildyti sutartį Baltijos valstybių energetinio saugumo
garantijomis. Pakitus Lenkijos pozicijai, Lietuva liko vienintelė ES valstybė,
kritiškai vertinanti susitarimą. Lietuvos mėginimai įgyvendinti ES energetikos
politikos direktyvas, įpareigojančias liberalizuoti energetikos rinką, atskiriant
dujų tiekimo ir perdavimo sistemos valdymą, sulaukė didžiausios „Lietuvos
dujų“ akcininkės „Gazprom“ ir Vokietijos E.ON pasipriešinimo – Lietuva už
gamtines dujas moka brangiau negu bet kuri ES valstybė. Latvijai ir Estijai,
lanksčiau traktuojančioms ES direktyvas, pavyko išsiderėti žemesnę dujų
kainą. Tolesnėje perspektyvoje Lietuvos mėginimai demonopolizuoti energetikos rinką turėtų ekonomiškai pasiteisinti, tačiau tik tuo atveju , jei visos ES
Smith D., ed., The Baltic States and their Region: New Europe or Old?, Amsterdam, New York: Rodopi, 2005.
56
Priešingos pozicijos laikosi Lenkija ir Švedija, 2010 metais jų užsienio reikalų ministrų laiške ES
viceprezidentei Catherine Ashton pareiškiama, kad ES plėtra buvusių sovietinių respublikų sąskaita yra
neįmanoma.
55
140
valstybės šiuo klausimu laikytųsi vieningos pozicijos .
Visose Baltijos valstybėse išryškėja nusivylimo Europos Sąjungos nesugebėjimu (nenoru?) kalbėti vienu balsu nuotaikos57. Vytautas Landsbergis
išreiškė šį nusivylimą jam būdinga radikalia forma: „ES yra prarasta. Mano
nuomone, ji nepajėgi ir iš tiesų net nemėgina surasti fundamentalesnį savo
egzistencijos ir ateities pagrindą“58. Gal todėl Baltijos valstybėse sustiprėjo pragmatinės užsienio politikos tendencijos, kurios pasireiškė nuosaikesne pozicija
Rusijos atžvilgiu bei posūkiu į aktyvesnį ES regioninės politikos palaikymą.
2010 metais Pergalės dienos minėjime Maskvoje dalyvavo ne tik Latvijos, bet
ir Estijos prezidentas. Abu prezidentai išreiškė pritarimą ES – Rusijos strateginės partnerystės sutarčiai. 2010 metų pabaigoje sėkmingai praėjo Latvijoje
jau vadinamas istoriniu prezidento Valdžio Zatlero oficialus vizitas į Rusiją. Ir
Lietuvos prezidentė, ir ministras pirmininkas nevengia asmeninės diplomatijos
santykiuose su Vladimiru Putinu ir Dmitrijumi Medvedevu. Taip pat tam turi
įtakos 2009–2010 metais išryškėjęs JAV–Rusijos santykių atšilimas bei Lenkijos
suartėjimas su Rusija.
Šalia Rusijos „demaskavimo“ ir jos ambicijų tramdymo, siekiant vieningos ES užsienio ir saugumo politikos ne mažiau svarbiu savo uždaviniu
Europos Sąjungoje Baltijos valstybės laiko euroatlantinių ryšių stiprinimą. 2003
metais JAV gynybos sekretoriaus Donaldo Rumsfeldo priskirtos „naujajai“,
Europai, jos buvo ir išlieka nuosekliomis JAV užsienio politikos šalininkėmis.
Baltijos valstybės, kaip „Vilniaus dešimtuko“ narės, pritarė JAV antiteroristinėms iniciatyvoms po rugsėjo 11-osios, jos palaiko JAV politiką Irake ir
Afganistane. Stephenas Mullas, buvęs JAV ambasadorius Lietuvoje, Baltijos
valstybių ir Lenkijos proamerikietišką laikyseną apibrėžė kaip naujų ES narių
balsą, kuris su pasitenkinimu girdimas Vašingtone ir kurio negali ignoruoti
Briuselis. Nepaisant kintančių aplinkybių, Baltijos valstybės neatsisako Rytų
Europos stabilizavimo ir transatlantinio ryšio stiprinimo vaidmens59. Teigiamai
vertindamos ES pastangas stiprinti karinę saugumo dimensiją, jos ir toliau
savo saugumą sieja su tvirto transatlantinio ryšio išlaikymu. Tačiau, prasidėjus prezidento Barako Obamos erai ir susilpnėjus JAV kaip Baltijos valstybių
saugumo garanto prestižui, jos vis daugiau reikšmės teikia Baltijos ir Šiaurės
šalių bendradarbiavimui saugumo srityje60.
Vitkus G., „Dabartinis Europos Sąjungos ekonominės ir politinės integracijos etapas – kaip spręsti
„sendaikčio“ dilemą?“, Politologija 55 (3), 2009, p. 3–29; Plakans A., „Latvia: Normality and Disappointment“, East European Politics & Societies 23 (4), 2009, p. 518–525.
58
Landsbergis V., “The European Union is Lost”, Lithuania Tribune, 2010/10/07.
http://www.lithuaniatribune.com/2010/10/07/the-european-union-is-lost-prof-landsbergis/, 2010 12 10
59
Urbelis V., 2003. “Changes in the US Global Security Strategy and its Implications for Lithuania”,
Lithuanian Annual Strategic Review 2002, 2003, p. 37–68.
60
2011 metų pradžioje prezidentė Dalia Grybauskaitė pabrėžė, kad „glaudūs Šiaurės ir Baltijos šalių
tarpusavio santykiai yra Lietuvos užsienio politikos prioritetas“. http://www.lrp.lt/lt/spaudos_centras_392/
pranesimai_spaudai/glaudus_baltijos_ir_siaures_saliu_bendradarbiavimas_uztikrins_sekminga_regiono_
ateiti.html, 2011 02 23
��
141
Vietoje išvadų
Trumpai apžvelgus Baltijos valstybių užsienio ir saugumo politikos
europeizacijos tendencijas, tikslinga grįžti prie pirmame skyriuje pateiktos
lentelės, papildant ją Baltijos valstybių charakteristikomis.
2 lentelė. Baltijos valstybių užsienio ir saugumo politikos europeizacija
Europeizacija
1.
ES projekcija,
valstybės
prisitaikymas
ir politikos
suartėjimas (iš
viršaus)
Valstybės narės
prisiderinimas
prie ES narystės
reikalavimų
Nacionalinė
projekcija (iš
apačios)
2.
Nacionalinės
valstybės įtaka ir
indėlis į BUSP
Sudaryta autorės
Nacionalinė užsienio ir
saugumo politika
Baltijos valstybių (BV)
užsienio ir saugumo
politika
Didėjanti politinė centro
įtaka
Acquis priėmimas
Bendrų tikslų priėmimas
Dalyvavimas įgyvendinant
ŠDI, Naujos kaimynystės,
Rytų partnerystės, Baltijos
jūros valstybių strategiją
Bendros politikos
viršenybė
BV Užsienio ir saugumo
politikos prioritetai atitinka
BUSP kryptis
ES normų ir politikos
internalizacija
BV užsienio politikos
pagrindimas atitinka ES
vertybines nuostatas
Valstybė siekia padidinti
savo įtaką pasaulyje
BV kaip demokratizacijos
mokytojos posovietinėje
erdvėje
Suartėjimas su Šiaurės
valstybėmis
Lietuva – pretenzijos būti
regiono centru
Valstybė siekia daryti
įtaką kitų ES valstybių
užsienio politikai
NORD Stream kritika,
parama JAV–Irako
konflikte, parama Gruzijai
konflikte su Rusija,
euroatlantinių ryšių
stiprinimas
Valstybė naudoja
ES kaip apsauginį
skydą, kad pateisintų
nepopuliarius UP
žingsnius
ES energetikos politikos
reikalavimais pateisinama
išaugusi įtampa
santykiuose su Rusija
(Lietuva)
Perkėlimas nacionalinės
užsienio politikos tikslų
į ES lygį
BV siekia bendros ES
energetikos politikos
bei vieningo požiūrio į
santykius su Rusija
142
Kaip matyti iš lentelės, Baltijos valstybių užsienio ir saugumo politikos
europeizacija vyksta kaip viršaus (ES centro direktyvos) ir apačios (valstybių
narių iniciatyvos) sąveikos procesas. Trumpa USP raidos apžvalga leidžia teigti, kad siekiant ES narystės vyravo pragmatinė orientacija į centro nuostatas;
sąlygiškumo principas reikalavo ne tik vidaus politikos demokratizavimo, bet
ir atsižvelgti į BUSP kryptis ir principus. Baltijos valstybėms tapus ES narėmis,
pragmatinė ES interpretacija išlieka, įsipareigojimai centrui praeina pro nacionalinių interesų prizmę. Sustiprėja valstybių pastangos daryti poveikį ES bendrai
užsienio ir saugumo politikai, perkeliant nacionalinius interesus į ES lygį.
Baltijos valstybių užsienio ir saugumo politikos europeizacijos procesas yra neatsiejamas nuo valstybės tapatybės konstravimo. Šiam procesui yra būdinga įtampa
tarp tautinės valstybės tapatybės (išreiškiamos tilto, Vakarų civilizacijos placdarmo ir
avanposto metaforomis) ir europinės tapatybės, kuri yra siejama su bendra politine
kultūra bei integraciniais užsienio ir saugumo politikos tikslais. Viena vertus, kaip
tautinės valstybės Estija, Latvija ir Lietuva pabrėžia savo išskirtinumą ir nacionalinio
saugumo poreikius. Kita vertus, kaip Europos dalis jos kartu su kitomis ES valstybėmis siekia formuoti „normalumo“ sampratą tarptautiniuose santykiuose.
Tapusios ES narėmis, Baltijos valstybės sustiprino Rusijos sugrėsminimo
retoriką, traktuodamos ją kaip nesaugią ir neprognozuojamą valstybę. Jos, ypač
Lietuva61, siekia įtikinti kitas ES valstybes, kad „ypatingas“ rusiškasis kelias į
demokratiją bei jos užsienio politikos imperinės ambicijos kelia grėsmę ne tik
Baltijos valstybėms, bet ir egzistuojančiai pasaulio tvarkai. Šiame kontekste
Baltijos valstybių santykiai su Rusija gali būti vertinami kaip nuoseklus Europos
normatyvinės galios, taikiomis priemonėmis plečiančios „normalios politikos“
erdvę, tapatybės įgyvendinimas. Būdamos aktyviomis ES naujos kaimynystės bei
Rytų partnerystės politikos dalyvėmis, Baltijos valstybės ragina ES laikytis atvirų
durų politikos kaimyninių šalių rytuose atžvilgiu, tokiu būdu konstruodamos
savo kaip europietiškų – demokratinių, civilizuotų ir civilizuojančių – valstybių,
tikrųjų Europos normatyvinės galios ambasadorių, tapatybę.
Baltijos valstybių užsienio ir saugumo politikos dvilypume tarsi iškreiptame veidrodyje atsispindi ES BUSP nenuoseklumas. ES ir šiandieną tebėra
aiškiai „neidentifikuotas politinis objektas“62, besiblaškantis tarp „Vestfalijos
supervalstybės ir viduramžių imperijos“63. Tam tikra prasme Baltijos valstybių užsienio ir saugumo politika yra nuoseklesnė negu Europos Sąjungos. ES
kaimynystės politikoje jos pabrėžia ne pragmatinį, o normatyvinį aspektą,
ragindamos rimtai traktuoti Europos vertybinius pagrindus.
2011 m. balandis
Šios Rusijos grėsmės akcentavimo tendencijos ypač aiškiai išreikštos prezidento Valdo Adamkaus ir
Vytauto Landsbergio 2010–2011 metų interviu ir publikacijose.
62
Jacques Delors. Cituojama pagal: Zielonka J., Europe as Empire: The Nature of the Enlarged European
Union, Oxford: Oxford University press, 2006, p. 4.
63
Ten pat, p. 12 ( Westphalian superstate and neo-medieval empire).
61
Lietuvos
Rytų
kaimynai
145
Virgilijus Pugačiauskas*
Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija
Rusijos karinė doktrina ir praktinės realijos
Šiame straipsnyje apžvelgiamas Rusijos karinę politiką reglamentuojantis strateginis dokumentas – 2010
metų karinė doktrina ir jos praktinė realizacija. Nagrinėjamos doktrinos pagrindinės charakteristikos, ji
lyginama su ankstesnėmis doktrinomis. Aiškinamasi, kaip doktrininės nuostatos dėl NATO pavojaus
Rusijos nacionaliniam saugumui siejasi su realizuojamais saugumo ir užsienio politikos praktiniais
veiksmais, kartu iškeliama šio dokumento kaip priemonės problema Rusijos diplomatinėje politikoje, kurios tikslas yra gerokai padidinti savo įtaką tarptautinėje sistemoje vykstantiems procesams.
Aptariama, kaip doktrinoje konstruojamos naujosios karinės politikos pagrindinės kryptys – karinių
pajėgų radikali transformacija ir jos pirmieji rezultatai. Pabrėžiama, kad vykdomas ginkluotųjų
pajėgų optimizavimas ir modernizavimas stiprina Rusijos karinę galią, tačiau politinis režimas neorientuojamas į demokratines permainas. Tiek karinėje politikoje, tiek kituose nacionalinio saugumo
reikaluose sprendimų priėmimo galia iš esmės didžiaja dalimi priklauso nuo vienašališko prezidento
sprendimo. Tai, be jokios abejonės, suteikia rimtą pagrindą kalbėti apie padidėjusias grėsmes Lietuvos
nacionaliniam saugumui.
Įvadas
2010 m. vasario 5 dieną Rusijoje įsigalėjo svarbus karinę politiką apibrėžiantis dokumentas – naujoji karinė doktrina, kuri vertinama kaip vienas iš
esminių strateginio planavimo dokumentų, skelbiančių pagrindinius teiginius
apie gynybą (įskaitant ir pasirengimą), o tiksliau sakant, jame išdėstomas požiūris į valstybės gynimą karinėmis priemonėmis, kartu nurodant pagrindinius
vidaus ir išorės ,,pavojus“ bei ,,grėsmes“ valstybės nacionaliniam saugumui1.
Ši doktrina užbaigė svarbių dokumentų, apibrėžiančių Rusijos užsienio
saugumo ir karinę politiką artimiausiam dešimtmečiui seriją: 2008 metais
patvirtinta ,,Užsienio politikos koncepcija”, o 2009 metais ,,Nacionalinio
saugumo strategija iki 2020 metų“.
Doc. dr. Virgilijus Pugačiauskas – ������������������������������������������������������������������
Lietuvos karo akademijos Politikos mokslų katedros docentas. Adresas korespondencijai: Šilo g. 5a, 10322 Vilnius, tel. (8 5) 210 3569, el. paštas: [email protected].
1
Военная Доктрина Российской Федерации, 5 февраля 2010 года, http://news.kremlin.ru/ref_
notes/461/, 2010 09 23. Doktrinos faktografinė charakteristika: naujoji ,,Rusijos karinė doktrina“ pradėta
rengti nuo 2005 vasaros, Rusijos Federacijos prezidentui V. Putinui Saugumo Taryboje iškėlus uždavinį
parengti naują dokumentą apie karinę politiką, kuris tapo prioritetiniu Rusijos Saugumo Tarybos darbo
grupių tikslu. Kaip žinoma, karinės reformos sumanytojas ir įgyvendintojas Rusijos generalinio štabo
viršininkas J. Balujevskis, nuo 2008 m. Saugumo Tarybos sekretoriaus pavaduotojas, kuruojantis karinės
doktrinos kūrimą. 2007–2008 m. Rusijos spaudoje ėmė mirgėti pranešimai apie tuoj pasirodysiančią
doktriną, tačiau vis dėlto oficialus Rusijos saugumo tarybos pranešimas apie doktrinos sukūrimą buvo
paskelbtas tik 2009 m., ji įsigaliojo 2010 vasario 5 d. Rusijos prezidentui D. Medvedevui patvirtinus savo
parašu.
*
146
Straipsnio tikslas – aptarti doktrinos esmines nuostatas, daugiausia
dėmesio sukoncentruojant ties Rusijos pozicija dėl NATO, kaip pagrindinio
pavojaus, ir ginkluotųjų pajėgų modernizacijos nuostatomis bei jų praktine
realizacija.
Šioje konkrečioje ir išsamioje instrukcijoje ginkluotosioms pajėgoms
nurodomos karinės grėsmės ir kariniai pavojai, apibrėžiami karinės politikos
tikslai bei uždaviniai, detalizuojami karinių pajėgų vystymosi prioritetai ir
kryptys, taip pat išdėstomos karinio-ekonominio aprūpinimo nuostatos. Doktrina papildo ir pratęsia nacionalinio saugumo strategiją karinėmis nuostatomis,
tačiau jos atskiri straipsniai tiesiogiai susiję ir su Rusijos užsienio politikos
koncepcija. Štai doktrinos rengėjai išskyrė dvi svarbiausias šio dokumento
problemas – tai NATO keliamos grėsmės įvertinimas ir Rusijos planai dėl atominio ginklo panaudojimo. Taigi doktriną reikia vertinti ne vien kaip išimtinai
valstybės karinio pobūdžio dokumentą, bet kaip strategiją, kurioje atsispindi
Rusijos vidaus ir, ypač, užsienio politikos metmenys. Dar daugiau, iš tikrųjų
doktrina atlieka tam tikrą priemonės vaidmenį šiuolaikinės Rusijos diplomatijoje. Jos turinys yra veikiamas dviejų veiksnių: sustiprėjusio valstybės vidaus
potencialo ir užsienio politikos, kuria siekiama realizuoti vieną iš pagrindinių
tikslų – stiprinti valstybės statusą pasaulyje2.
2010 metų karinę doktriną galima vadinti gynybine, su tam tikromis
išimtimis. Didžiumą dokumento sudaro nuostatos, liudijančios, kad karinė
galia yra reikalinga valstybės, jos sąjungininkų ir piliečių saugumui užtikrinti.
Tačiau, kaip pamatysime vėliau, gynybinės kategorijos nėra visiškai vyraujančios, keletoje vietų gynybinė pozicija keičiama į puolimą vardan gynybos.
Doktriną galima drąsiai vertinti kaip 2000 metų analogiško dokumento tąsą,
tik konkrečiau, išsamiau ir aiškiau išdėstant, kaip bus įgyvendinamas valstybės
saugumas ateinantį dešimtmetį.
Reikia pažymėti, kad doktrinoje yra nemažai aptakia diplomatine kalba
suformuotų teiginių, suteikiančių neribotas interpretacijos galimybes. Vieną iš
esminių skirtumų įžvelgiame doktrinos baigiamojoje dalyje. 2000 metų doktrina užbaigiama valstybės įsipareigojimu ,,garantuoti nuoseklų ir tvirtą karinės
doktrinos vykdymą“, naujausioje teigiama, jog – ,,karinės doktrinos nuostatos
gali būti tikslinamos keičiantis karinių pavojų ir grėsmių pobūdžiui, karinio
saugumo ir gynybos užtikrinimui skiriamiems uždaviniams, taip pat Rusijos
Federacijos vystymosi sąlygoms“. Taigi šis doktrinos sakinys suteikia Kremliui,
t.y. prezidentui, plačias galimybes ne tik lanksčiai interpretuoti patvirtintas
nuostatas, bet ir jas operatyviai bei vienašališkai keisti.
Maskvos Karnegio centro politologas Dmitrijus Treninas tiksliai įvardijo šiuolaikinės Rusijos pagrindinius tris siekius: pirmas – sustiprinti įtaką buvusios Sovietų Sąjungos valstybėms sukuriant tam tikrą
bloką, kuriame Rusijos interesai turėtų privilegijuotą padėtį; antras – užtikrinti lygybę su pagrindiniais
galios centrais (ES, JAV, Kinija); trečias – Rusija mano, kad turi teisę dalyvauti svarstant svarbiausias
pasaulio problemas. Žr. Дмитрий Тренин, Модернизация внешней политики России,http://www.polit.
ru/lectures/2010/03/25/trenin.html#, 2010 12 12.
2
147
1. Saugumo iššūkiai Rusijai: NATO – pavojus Nr. 1
Pagrindiniame karinių pavojų sąraše pirmoji įrašyta Šiaurės Atlanto sutarties organizacija (toliau – NATO), t.y karinis gynybinis aljansas3.
Anot doktrinos autorių, išorinis pavojus Rusijos saugumui slypi NATO
vykdomuose veiksmuose: pirma, prisiimant globalines funkcijas, kurios
realizuojamos pažeidžiant tarptautines teisės normas, antra, plečiant organizacijos narių karinę infrastruktūrą prie Rusijos sienų, įskaitant ir naujų
narių priėmimą4. Taigi Rusijos politikai, pasinaudodami doktrina, bent
viešai deklaruoja ištikimybę tradicionalistiniam požiūriui į pasaulį, kai
pagrindinis priešas buvo JAV ir jos sąjungininkai Europoje, tiksliau sakant,
nuostatos susiformavusios šaltojo karo laikais. Juolab kad 2000 metų doktrinoje NATO ir JAV, bent jau tiesiogiai, neįvardijamos (neakcentuojama
taip kategoriškai) kaip svarbiausias potencialios karinės grėsmės pavojus,
nors pirmasis aljanso plėtimasis įgavo praktinį pritaikymą 1997 metais,
priėmus Lenkiją, Čekiją ir Vengriją5. Tokį iš pirmo žvilgsnio ,,senamadišką“
požiūrį derėtų vertinti kaip Kremliaus politikų pragmatišką siekį sustiprinti
Rusijos pozicijas būsimose konsultacijose ir derybose su NATO, ir daryti
įtaką formuojant Europos saugumo politiką. Štai karinio saugumo tikslą
Kremliaus politologai formuluoja taip: ,,užkirsti kelią kitai valstybei ar jų
grupei įvairiomis priemonėmis susilpninti Rusijos, kaip tarptautinių santykių subjekto, vaidmenį ir svarbą“6. Tačiau euroatlantinė kryptis išlieka
viena iš svarbiausių Rusijos saugumo ir užsienio politikoje, todėl galima
konstatuoti, kad esame naujo ir sudėtingo valstybių diplomatinio žaidimo
liudininkai.
Rusijos Saugumo Tarybos sekretoriaus pavaduotojas J. Balujevskis įvardijo dvi svarbiausias priežastis,
privertusias Rusiją iškelti NATO į pavojų sąrašo priekį. Tai JAV strateginės puolamosios ginkluotės
sparti modernizacija XXI amžiuje ir ,,materialinis bei ideologinis Gruzijos palaikymas“. Заместитель
секретаря Совета безопасности Российской Федерации Юрий Балуевский, „Индекс Безопасности“,
http://www.pircenter.org/data/publications/sirus4-10/Interview-Baluevsky.pdf, 2010 11 20.
4
Tarp 11 galimų svarbiausių išorės pavojų valstybės saugumui galima įvardyti dar keletą tiesiogiai
susijusių su NATO ir JAV. Pavyzdžiui, trečiasis pagal eiliškumą pavojus įvardijamas taip: ,,užsienio šalies
(grupės šalių) iniciatyva kuriami kariniai dariniai teritorijose, besiribojančiose su Rusijos Federacija
ir jos valstybėmis šalininkėmis, taip pat kaimyninėse akvatorijose“. Ketvirtasis pavojus – ,,strateginės
priešraketinės gynybos sistemos sukūrimas ir dislokavimas žlugdant globalų stabilumą ir pažeidžiant
nusistovėjusį galios balansą branduolinėje raketinėje sferoje, taip pat kosminės erdvės militarizavimas ir
strateginių nebranduolinių ypač tikslios ginkluotės sistemų dislokavimas“. Военная
�������������������������
Доктрина Рооссийской Федерации, 5 февраля 2010 года, http://news.kremlin.ru/ref_notes/461/, 2010 09 12.
5
Tiesą pasakius, 1993 metų doktrinoje svarbiausių karinių pavojų sąraše įvardijamas ,,karinių blokų ir
sąjungų plėtimasis“, 2000 metų doktrinoje ,,pagrindinė grėsmė“ – karinių pajėgų didinimas prie Rusijos Federacijos sienų. Taigi abiem atvejais turima omenyje ir NATO. Военная доктрина Российской
Федерации, 2000. http://www.iss.niiit.ru/doktrins/doktr02.htm, 2010 09 11. Tradiciškai antivakarietiškumo
deklaracijos iš valdžios pusės labiau skirtos vidaus vartojimui. Juolab kad remiantis naujausia (2011 02 03)
Jurijaus Levados centro sociologine apklausa dėl Rusijos priešų JAV (40 proc, palyginimui 2009 m. – 51
proc.) ir NATO (32 proc, 2009 m. – 34 proc.) užima antrą ir trečią vietas po vidaus priešo Nr. 1 – Čečėnijos
kovotojų. Есть ли у России враги?, http://www.levada.ru/press/2011020302.html, 2011 02 14.
6
А. И. Коповянский, В. И. Лутовинов, Военная безопасностъ Российской Федерации и ее обеспечение в coвременных уcловиях, Москва, 2009, c. 21.
3
148
Pasižiūrėkime, kaip klostėsi Rusijos ir NATO santykiai doktrinos formavimo laikotarpiu bei po jos priėmimo. Tai padės tiksliai atsakyti į klausimą,
kokių strateginių tikslų siekė Rusijos politikai, nurodydami doktrinos kūrėjams
suteikti šiai ,,atgyvenusiai“ formuluotei išskirtinį vaidmenį. Beveik du paskutinius dešimtmečius NATO plėtra vyko nepaisant neigiamo Rusijos požiūrio.
Rusijos diplomatijos vienintelis akivaizdus rezultatas yra NATO–Rusijos
taryba, atliekanti konsultacines ir praktinio bendradarbiavimo funkcijas aktualiausiais saugumo klausimais. Būtent čia sprendžiant konkrečias problemas
(terorizmas, masinio naikinimo ginklų neplatinimas, kova su narkotikų prekyba, krizių valdymas) pozicijos dažniausiai išsiskyrė. Nuo pat antrosios 2004
metų NATO plėtimosi ,,bangos“ Rusijoje vis labiau stiprėjo priešiškas požiūris
į šią organizaciją, o jos vadovai vis dažniau ir atkakliau viešose kalbose skelbė
apie teisę ginti savo interesus kaimyninėse valstybėse7.
Tokias savitarpio nepasitikėjimo nuostatas, nepaisant užsimezgusio
dialogo, Rusijoje stiprino keletas veiksnių: pirma, Rusijos vidaus padėties
stabilizacija per pirmąją Putino prezidentavimo kadenciją ir tolygus augimas
per antrąją (visų pirma dėl energijos išteklių eksporto) sudarė sąlygas siekti
susigrąžinti prarastas tvirtesnes pozicijas tarptautinėje politikoje; antra, iškilo
reali grėsmė artimoje perspektyvoje susidurti su trečiąja plėtros banga. Tiksliau
sakant, Taryba netapo veiksmingu įrankiu, suteikiančiu Rusijos diplomatijai
galimybes daryti svarią įtaką NATO plėtros planams.
Tiesa, Rusijos–NATO bendradarbiavime būta bandymų pasiekti kokybinių rezultatų, tačiau jie neįgavo praktinės išraiškos8. Pirmas bandymas
sukurti ilgalaikę partnerystę visiškai sužlugo dėl derybininkų skirtingų ,,svorio
kategorijų“ ir interesų, nesugebėjimo rasti kompromisinių sprendimų. Gruzijos
ir Ukrainos siekis tapti Aljanso narėmis buvo viena iš svarbiausių santykių blogėjimo priežasčių, o Rusijos karinis atsakas į įvykius Gruzijoje tapo akivaizdžiu
interesų susikirtimo su Aljansu praktiniu pavyzdžiu9.
Kaip matome, tokių politinių realijų dinamika sutapo su doktrinos rašymo baigiamuoju etapu. Galima sakyti, kad nuo šio momento Rusija deklaravo
savo principinę poziciją – ji neleis nepaisyti jos interesų, o tikslui pasiekti panaudos visas įmanomas priemones, įskaitant ir karines. Taigi sustiprėjęs didžiosios
regioninės galios potencialas įgalino Rusijos politikus galutinai suformuluoti ir
pradėti įgyvendinti principinį strateginį tikslą – dalyvauti Europos saugumo
politikoje kaip lygiavertei partnerei. Rusijos ambicija – naudojant ,,daugiavekI. Oldberg, Russia’s Great Power Strategy inder Putin and Mebvedev, Stockholm, Swedish Institute
of International Affairs, 2010, Nr.1, p. 16–17; T. Janeliūnas, NATO ir Rusijos strateginės partnerystės
viražai, in Beieškant NATO Lietuvoje: pasiekimai, nesėkmės, perspektyvos, Vilnius: Vilniaus universiteto
leidyka, 2010, p. 78.
8
Pavyzdžiui, NATO–Rusijos taryba (iki 2008 metų) parengė koncepciją dėl bendrų taikos palaikymo
operacijų (international peace-making), tačiau viešai šis dokumentas nebuvo publikuotas. Baranovsky
Vladimir, The Euro–Atlantic Region: Security Challenges and Opportunities for a Joint Response, Report
to the Meeting of the Commission on Euro-Atlantic Security Initiative (Munich, February 7–8, 2010), p.
30–31.
9
Paulauskas K., NATO šiandien: pasiklydę transformacijoje?, Lietuvos metinė strateginė apžvalga
2009–2010, Vilnius, 2010, p. 41.
7
149
torinę diplomatiją“ būti vienai iš daugiapolio pasaulio pagrindinių dalių – ir
neigiamas požiūris į NATO dominuojantį vaidmenį euroatlantinėje kryptyje
yra užfiksuotas 2009 metais priimtoje ,,Nacionalinio saugumo strategijoje iki
2020 metų“10. Taigi Kremliaus diplomatija ėmėsi vienašališkos iniciatyvos – dialogo
ir bendradarbiavimo su Aljansu plėtros tąsos nauju politiniu lygmeniu.
Pirmoji diplomatinė iniciatyva – 2009 metų paskutinį rudens mėnesį Rusijos
prezidentas D. Medvedevas pasiūlė ,,Europos saugumo sutarties“ projektą. Beje,
tuo pat metu Saugumo Taryba pritarė karinės doktrinos projektui. Prezidento
pasiūlymą galima vertinti kaip kardinalų egzistuojančios saugumo sistemos
pertvarkymą, kadangi visoms Europos šalims siūloma pasirašyti sutartį,
kurios dalyviai bendradarbiauja remdamiesi ,,nedalomo ir lygaus saugumo“
principais, privalomai atsižvelgdami į kiekvieno sutarties dalyvio saugumo
interesus. 10-ajame straipsnyje siūloma pasirašyti šią sutartį visoms valstybėms, esančioms euroatlantinėje ir euroazijinėje erdvėje nuo Vankuverio iki
Vladivostoko, taip pat svarbiausioms tarptautinėms organizacijoms, įskaitant
NATO ir NVS11.
Tuo pat metu Kremlius nutarė diplomatinį puolimą dar labiau suintensyvinti naujais veiksmais, kuriais siekta didinti spaudimą Vakarams. Karinė doktrina, skelbianti NATO pagrindiniu Rusijos pavojumi, patvirtinama
Miuncheno saugumo politikos konferencijos išvakarėse. Joje svarstoma naujoji
NATO saugumo strategija, NATO misijos ir regioninio saugumo aktualijos.
Konferencijoje Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas ganėtinai
aštria retorika sukritikavo Vakarų vykdomą politiką: nesugebėjimą užtikrinti
saugumo regione, NATO vykdomą ekspansiją į rytus, naujo šaltojo karo kurstymą. Išsakoma netgi ultimatyvi pozicija, leidžianti suprasti, jog jei Vakarai
toliau vykdys dabartinę politiką – įtampa tik didės12.
Taigi 2010 metais Rusija demonstruodama vidinę stiprybę ir toliau spartino diplomatinį procesą, o tiksliau sakant, propagavo šią prezidento iniciatyvą
įvairiuose aukščiausio lygmens susitikimuose, įskaitant derybas su atskirų šalių
lyderiais, kaip antai, su Vokietijos kanclere A. Merkel. Principinio atsakymo iš
Vakarų lyderių Rusija nesulaukė, o komentarai apsiribojo trumpomis frazėmis,
liudijančiomis, kad artimiausiu metu nesiruošiama keisti institucijų, atsakančių
už saugumą, statuso13. 2010 metų pirmoje pusėje Rusijos diplomatija, pasitelkusi
visas įmanomas priemones, mėgino priversti Vakarus sureaguoti į siūlomas
Pasak dokumento rengėjų, Rusijos nacionaliniam saugumui rūpestį kelia NATO vykdoma politika
dviem principinėmis kryptimis: pirmoji – Aljanso karinės infrastruktūros plėtimas prie Rusijos sienų,
antroji – bandymas NATO suteikti globalinį vaidmenį. Стратегия
�������������������������������������������
национальной безопасности Российской Федерации до 2020 года, http://www.rg.ru/2009/05/19/strategia-dok.html, 2011 01 20.
11
1-ame projekto straipsnyje teigiama: ,,visi veiksmai saugumo srityje, kuriuos vykdys pasirašiusios
šalys, individualiai ar kartu su kitomis, taip pat tarptautinių organizacijų, karinių sąjungų ar koalicijų
sudėtyje, vykdomi tik atsižvelgus į visų dalyvių saugumo interesus. 4-ajame straipsnyje iškilusias problemas siūloma spręsti dalyvių, konsultacijų, konferencijos ir ypatingosios konferencijos pagalba, Проект
Договора о Eвропейской безопасности, http://www.kremlin.ru/news/6152, 2010 12 15.
12
Transcript of Speech by Russian Minister of Foreign Affairs Sergey Lavrov at the 46th Munich Security Conference, February 6, 2010, http://www.securityconference.de/Lavrov-Sergey.573.0.html?&L=1, 2010 11 17.
13
Janeliūnas T. (išnaša 7).
��
150
vienašališkas radikalias permainas, bet apčiuopiamų rezultatų nepasiekta.
Vakarų atsakymu į Rusijos diplomatijos iniciatyvas ir karinę doktriną
galima laikyti 2010 metų lapkričio 19 dieną paskelbtą naują NATO ,,Saugumo
ir gynybos strateginę koncepciją“, kurioje bendradarbiavimo su Rusija politikos
pagrindinė kryptis išliko neapkitusi. Kaip ankščiau pabrėžiama bendradarbiavimo su Rusija strateginė svarba, deklaruojama, kad ,,NATO nekelia grėsmės
Rusijai“, nesikeičia bendradarbiavimo mechanizmas – konsultacijos, praktinis
bendradarbiavimas ir NATO–Rusijos taryba. Rusijai opiausias klausimas –
NATO plėtros planai14 kaimyninėse valstybėse, priklausiančiose jos interesų
zonai – taip pat sprendžiamas be didesnių pokyčių. NATO partnerystės
programų tinklas rytuose tęsiamas NATO–Ukrainos, NATO–Gruzijos tarybų
instituciniu lygiu15.
Taigi matome gerokai komplikuotą ir paradoksalią situaciją, kai oficialiuose strateginiuose dokumentuose abi šalys, pretenduojančios vadintis
strateginėmis partnerėmis, demonstruoja diametraliai skirtingas, galima sakyti,
priešiškas pozicijas. Be to, sprendžiant iš prezidento D. Medvedevo metinio
pranešimo Federaciniam susirinkimui, skaityto jau paskelbus NATO strategiją,
euroatlantinė kryptis Rusijos saugumo politikoje išlieka kaip viena iš svarbių,
t.y. jai lyg ir nesuteikiamas aukščiausias strateginio prioriteto lygmuo. Čia
diplomatiškai kalbama apie Lisabonoje priimtus nutarimus ir užsimenama
apie ,,šiuolaikinę partnerystę, grindžiamą saugumo nedalomumu, tarpusavio
pasitikėjimu, skaidrumu ir nuspėjamumu“, o euroatlantinio saugumo perspektyva su rusiškomis iniciatyvomis vertinama ,,su atsargiu optimizmu“16.
Šiandien akivaizdu, kad NATO ir Rusijos XXI amžiaus pirmajame dešimtmetyje
užsimezgęs bendradarbiavimas nebuvo strateginis, stabilus ir rezultatyvus, netapo
nauju postūmiu strateginės partnerystės kryptimi.
Galima konstatuoti, kad karinėje doktrinoje užfiksuoti teiginiai apie NATO
pavojų Nr. 1 Rusijos saugumui yra viena iš priemonių didžiuliame diplomatiniame
žaidime, siekiant užsitikrinti palankias pozicijas (manevro laisvė) sudėtingose
derybose. Pavyzdžiui, 2008 metais patvirtintoje ,,Užsienio politikos doktrinoje“
apie santykius su NATO pirmiausia nurodoma ,,maksimaliai išnaudoti politinį
dialogą ir praktinį bendradarbiavimą“ sprendžiant bendras grėsmes ir tik po
to išvardijami Rusijos netenkinantys Aljanso veiksmai, analogiški paminėtiems
karinėje doktrinoje17. Prabėgus dvejiems metams prezidentas D. Medvedevas metiniame pranešime taip pat tebeakcentavo Vakarų reikšmę: Rusijai
JAV reikalinga dėl ,,intensyvaus ekonominio bendradarbiavimo“, Europos
Расширение НАТО отодвинуто ударом “железного кулака”, http://www.rg.ru/2011/01/20/karaganov-site.html, 2011 02 20.
15
Strategic Concept for the Defence and Security of the Members of the North Atlantic Treaty Organisation adopted by Heads of State and Government in Lisbon, 19 Nowembre 2010, http://www.nato.int/cps/
en/natolive/official_texts_68580.htm, 2010 11 21.
16
Послание Президента Федеральному Собранию, 30 ноября 2010 года, 13:00 Москва, Кремль
http://www.kremlin.ru/transcripts/9637, 2010 12 01.
17
Концепция внешней политики Российской Федерации, http://www.mid.ru/ns-osndoc.nsf/osndd,
2010 12 02.
14
151
Sąjunga vertinama analogiškai vardan ,,Partnerystės dėl modernizacijos”18.
Taigi bendradarbiavimas su Vakarais šiandieninei Rusijai yra svarbus karinėje
srityje – šalies saugumui stiprinti, o ypač gyvybiškai reikalingas ekonominiu
ir technologiniu požiūriu.
Dar vienas svarbus doktrinos elementas, žiūrint tiek iš tarptautinio,
tiek iš regioninio saugumo taško, sietinas su branduolinio ginklo panaudojimo strategija. Branduolinio atgrasymo strategija Rusijos saugumo politikos
doktrininiuose dokumentuose užima svarbiausią vietą. Pirmojoje (1993 metų)
doktrinoje branduolinius ginklus numatyta panaudoti tik vieninteliu, globalaus
karo atveju. Antrojoje doktrinoje Rusija pasiliko teisę naudoti branduolinį ginklą
dviem atvejais: pirmu – kaip atsaką prieš ją ir jos sąjungininkus panaudojus
branduolinį ar kitokios rūšies masinio naikinimo ginklą, antru – prasidėjus
agresijai, kai naudojami įprastiniai ginklai ,,kritiškomis Rusijos nacionaliniam
saugumui situacijomis“19. Trečiojoje doktrinoje iš esmės pateikiama identiška
antrajai doktrinai pozicija redagavus paskutinius penkis žodžius – „jei kyla grėsmė
pačiam valstybės egzistavimui“. Taigi šio veiksmingiausio ginklo panaudojimas dar
labiau susiaurinamas ir tą, be abejonės, reikia vertinti kaip pozityvų žingsnį, liudijantį, kad naujojoje doktrinoje įtvirtintas branduolinio ginklo naudojimas galimas
tiktai išimtinai gynybiniu tikslu. Pagaliau reikia pridurti, kad svarus branduolinio
ginklo arsenalo sumažinimas pagal New START sutartį neturi neigiamos įtakos
Rusijos nacionaliniam saugumui.
Šia aksioma būtų galima patikėti, tačiau praktika gerokai sudėtingesnė ir
mažiau aiški. Pirma, abejotina tai, kad karinės doktrinos nuostatos branduolinio
ginklo atžvilgiu yra bendro pobūdžio, taigi gali būti lengvai interpretuojamos. Čia
lemiama sprendimo teisė suteikiama (doktrinos III dalis, 22 straipsnis) išimtinai
Rusijos Federacijos prezidentui, kurio sprendimo esminis kriterijus bus subjektyvus
grėsmės suvokimas. Antra, kaip žinoma, Rusijos prezidentui pasirašius doktriną,
kartu buvo patvirtinti „Branduolinio atgrasymo valstybės politikoje metmenys
iki 2020 m.. Tačiau apie viešai neskelbto dokumento turinį belieka tik spėlioti.
Kita vertus, doktrinoje nekalbama apie branduolinio ginklo perdislokavimo
strategiją, o ji gali būti itin aktuali, kaip rodo 2011 metų pradžios itin sudėtingas
Послание Президента Федеральному Собранию, 30 ноября 2010 года, 13:00 Москва, Кремль
http://www.kremlin.ru/transcripts/9637, 2010 12 01. Politologo D. Trenino nuomone, Rusijos vadovai
supranta Vakarų reikšmę valstybės technologinei modernizacijai, kurios sėkmė priklauso nuo turtingų
šalių investicijų. Maskva gerina santykius su Vakarais kurdama ,,modernistinius aljansus” su Vokietija,
Prancūzija, Italija, ,,perkrauna santykius su JAV“, atsiranda perspektyva partnerystei su NATO, ypač dėl
Afganistano ir priešlėktuvinės gynybos srityje. Eksperto manymu, kad Rusijos užsienio politika taptų
šiuolaikiška ir stabili, būtina pirmiausia ,,negrįžtamai demilitarizuoti Rusijos santykius su JAV ir NATO“
Дмитpий Тренин, Какую роль могла бы играть Россия в новом десятилетии, http://carnegie.ru/public
ations/?lang=ru8&fa=42205. 2010 12 12.
19
Giles Keir, The Military doctrine of the Russian Federation 2010, Research Review, NATO Defense
College, Rome–February 2010, p. 6; Военная Доктрина Рооссийской Федерации 2000, http://www.iss.
niiit.ru/doktrins/doktr02.htm, 2011 11 12.
��
152
Rusijos ir NATO derybinis kontekstas priešlėktuvinės gynybos srityje20. Tai
rodo, kad Kremliui branduolinis ginklas gali tarnauti ne vien kaip ,,atsarginė“
strateginė gynybos priemonė, bet ir kaip spaudimo būdas diplomatiniuose
santykiuose su Vakarais.
2. Rusijos karinė politika:
kompleksinė ginkluotųjų pajėgų reforma
Doktrinos trečiojoje, plačiausioje dalyje, apibrėžiami karinės politikos
pagrindiniai uždaviniai bei detaliai aprašoma ginkluotųjų pajėgų vystymosi
perspektyva: karinių pajėgų uždaviniai taikos ir agresijos metu, ginkluotųjų
pajėgų vystymosi pagrindinės užduotys, karinio planavimo tikslai bei nustatomi prioritetai. Pirmiausia panoramiškai apžvelgsime karinės politikos esminius momentus: galimų konfliktų prevenciją ir karinių pajėgų panaudojimo
charakteristiką.
Karinių konfliktų prevencijos srityje yra numatyta naudotis gausiomis
įvairaus pobūdžio iniciatyvomis tiek vienašališkai, tiek bendradarbiaujant
daugeliui šalių, tarptautinių organizacijų, įskaitant Europos Sąjungą ir NATO.
Reikia atkreipti dėmesį, kad doktrinos autoriai itin aiškiai (2000 m. doktrinoje tai įrašoma kaip prioritetas) akcentuoja Kolektyvinio saugumo sutarties
organizacijos (KSSO) svarbą ir ,,jos potencialo didinimą“. Taigi Rusija tęsia
diplomatinį žaidimą, demonstruodama turinti alternatyvą NATO – savąjį rusiškąjį šios organizacijos variantą. KSSO, netgi konstatuojant šios organizacijos
silpnumą, suteikia Rusijai papildomą galimybę užtikrinti savo dominavimą
šioje principinėje interesų zonoje, tuo pat metu pagrindžia ir išplečia Rusijos
kariuomenės panaudojimo už valstybės ribų veikimą remiantis KSSO mandatu.
Kremliaus aplinkos politologai, dėliodami Rusijos saugumo politikos perspektyvas, diplomatiškai antrina sakydami, kad Rusijai privalu siekti kolektyvinio
saugumo ir įsitraukti ,,į vieną ar kitą karinį-politinį aljansą“21.
Palyginti su ankstesniąja doktrina, pabrėžiamas ne tik personalinis Rusijos
NATO generaliniam sekretoriui pranešus planus kurti Europos priešlėktuvinę gynybą iš dviejų
nepriklausomų (Europos ir Rusijos), tačiau suderintų gynybos sistemų, Rusijos prezidentas reagavo
radikaliai ir pagrasino neatsisakius šio sumanymo dislokuoti branduolines raketas prie Vakarų šalių sienos. General determined to turn Lisbon agenda into action, 24 Jan. 2011, http://www.nato.int/cps/en/SID6DACF545-9EB449FD/natolive/news_69920.html, 2011 02 12; Россия берет ударные обязательства. В
системе ЕвроПРО вскрылись непредвиденные разногласия, Коммерсант, nr. 11(4552) arba http://
kommersant.ru/doc.aspx?DocsID=1573245, 2011 01 23; Встреча с Постоянным представителем
России при Организации Североатлантического договора (НАТО) Дмитрием Рогозиным 24 января
2011 года, http://www.kremlin.ru/news/10135, 2011 01 25.
21
Rusijos kariniai ekspertai konstatuoja, kad kolektyvinių greitojo reagavimo pajėgų kūrimas tik pradėtas,
be to, dar nesusikūrusioms karinėms pajėgoms, sprendžiant pagal joms keliamus tikslus, reikalingas
,,radikalus pertvarkymas“. Карнаухов А., Целуйко В., Военная доктрина России и состояние ее
Вооруженных сил. Теория и реальность, Новая армия России, Москва: Центр анализа стратегий и
технологий, 2010, с. 119; Коповянский А. И., Лутовинов В. И. (išnaša 6).
20
153
saugumas, bet ir nuolatos kalbama apie jos sąjungininkų saugumą, t.y. Rusija nedviprasmiškai deklaruoja savo atsakomybės zoną. Atskiru straipsniu diplomatiškai
skelbiama: ,,išplėsti valstybių-partnerių ratą ir bendradarbiauti vadovaujantis
bendrais interesais“, savaime suprantama, remiantis visomis tarptautinės teisės
normomis22. Praktinėje politikoje tai pirmiausia reikštų NVS erdvę, tačiau kartu
liudija Rusijos pretenzijas stiprinti savo įtaką ir aktyviai reikštis platesniame
pasauliniame kontekste kaip vienam iš galios centrų.
Tačiau viena iš labiausiai kontroversiškų dalių doktrinoje yra apie karinių pajėgų panaudojimą. Štai jau pirmojoje pozicijoje Rusija deklaruoja galinti
teisėtai (pravomerno) panaudoti ginkluotąsias pajėgas – ,,apginti savo piliečiams,
esantiems už Rusijos Federacijos sienų, remiantis tarptautinės teisės pripažintais principais ir normomis, Rusijos Federacijos tarptautinėmis sutartimis“
(20 sakinys). Taip pat numatyta antra piliečių gynimo užsienyje galimybė (26
sakinys) – ,,siekiant apginti Rusijos Federacijos ir jos piliečių interesus, užtikrinti
tarptautinę taiką ir saugumą gali būti operatyviai panaudojamos ginkluotosios
pajėgos už Rusijos Federacijos ribų, sutinkamai (v sootvestvii) su tarptautinės
teisės principais ir normomis, Rusijos Federacijos tarpvalstybinėmis sutartimis
ir federaliniais įstatymais“.
Atrodytų, sudėti solidūs saugikliai (sutartys, tarptautinės teisės normos)
dėl karinės jėgos panaudojimo neturėtų kelti susirūpinimo, tačiau keletas aplinkybių verčia atidžiau pažvelgti į šią opią sritį. Pirma, toks diplomatiškai aptakus
problemos formulavimas suteikia galimybę sprendžiančiai pusei sukurti begales
įvairių interpretacijų, pateisinančių jėgos panaudojimą, t.y. visiškai neaiškūs kriterijai, pagal kuriuos vertinami valstybės ir jos piliečių, o ypač gyvenančių ne Rusijoje, interesai. Tai, žiūrint iš kaimyninių valstybių – ne sąjungininkių – saugumo
perspektyvos yra gynybinės doktrinos ,,pavojingiausia“ formuluotė, leidžianti
Rusijai, susiklosčius atitinkamoms aplinkybėms, vykdyti puolamuosius karinius
veiksmus. Naujausi teisės pakitimai, Kremliaus realizuoti ikidoktrininiu laikotarpiu, dar labiau supaprastino karinės jėgos naudojimo už Rusijos ribų procedūrą
ir, kas svarbiausia, suteikė prezidentui teisę priimti sprendimą, anot K. Giles
,,mažiau konsultuojantis ir šiek tiek daugiau įvairesnėmis aplinkybėmis“23.
Kita vertus, reikia atkreipti dėmesį, kad karinė politika doktrinoje suformuluota ne kaip griežtas įstatymų kodeksas, o kaip dinamiškos nuostatos,
kurias keisti teisė suteikiama pirmiausia Rusijos prezidentui, kuris priimdamas
sprendimus turi ,,vadovautis federaliniais įstatymais“. Sprendimas yra priklausomas nuo vieno asmens subjektyvaus požiūrio24. Kita vertus, Rusijos karių
2000 metų doktrinoje nesurandame formuluotės, aiškiai nusakančios karinės jėgos panaudojimą už
valstybės sienų, o iš esmės kalbama tik apie panaudojimą siekiant sulaikyti agresorių, pažeidusį valstybės
integralumą ir teritorijos vientisumą, taip pat tarptautiniuose kariniuose konfliktuose arba operacijose,
skirtose taikai palaikyti ir atkurti. Военная доктрина Российской Федерации, 5 февраля 2010 года,
http://news.kremlin.ru/ref_notes/461/, 2010 09 12.
23
2009 metais įstatymo ,,Apie gynybą” pataisos.. Giles K, (išnaša 18, p. 7);
24
Rusijos politologas Viktoras Šeinis taip pat pabrėžia pernelyg didelę Rusijos prezidento galią (remiantis
Konstitucija, atskirais įstatymais ar jų atitinkamu traktavimu) vienašališkai spręsti pačius svarbiausius
nacionalinio saugumo klausimus, nepaisant, jog šios sąvokos Konstitucija nefiksuoja. Шейнис
�����������������
В.��������
������
�������
.�����
, Национальная безопасность Росcии. Испытание на прочность (часть III), Полис, 2010, № 2, c. 76–79.
22
154
panaudojimas už valstybės teritorinių ribų ginant piliečių interesus tampa lyg
ir formaliai teisiškai įteisintas.
Karinės doktrinos trečiojoje dalyje ,,Rusijos Federacijos karinė politika“
išsamiai aptariama karinių pajėgų vystymosi koncepcija. Įdomu tai, kad doktrina
apibrėžia tikslinius ir kompleksinius Rusijos ginkluotųjų pajėgų reformos metmenis, kurių intensyvi realizacija praktikoje vyksta keletą metų. Dėl šios priežasties
karinė reforma yra itin svarbus momentas vertinant doktriną. 2010 metų doktrinoje teorinis pagrindas suformuluotas ganėtinai plačiai, tačiau konkrečiai. Beje,
matyt, kaip palikimas iš ankstesnės doktrinos – daug bendro pobūdžio teiginių,
prasidedančių daugiaprasmiu žodžiu ,,tobulinti“, tačiau nors keičiama į šiek tiek
konkretesnio turinio žodžius, kaip antai: ,,pagerinti kokybę” ar ,,aprūpinti“25.
Čia kalbama apie ginkluotųjų pajėgų pagrindinius uždavinius karo ir taikos metu,
nurodomi pagrindiniai prioritetai, karinio planavimo paskirtis ir uždaviniai, ypač
nuosekliai sudėliojami būdai jiems įgyvendinti. Iš esmės kalbama apie radikalią
karinę reformą nenaudojant žodžio reforma – karinių pajėgų struktūros, sudėties ir
skaičiaus nustatymas pagal prognozuojamus grėsmės dydžius, valstybės galimybes ir
kitus parametrus, įskaitant ir demografinius. Pavyzdžiui, numatytos tokios akivaizdžios
naujovės, kaip strateginių ir operacinių sistemų sukūrimas karinėje infrastruktūroje,
nuolatinės parengties dalinių sukūrimas ir jų aprūpinimas, karinio rengimo švietimo
sistemos optimizavimas, sutarčių sistemos tolesnis vystymas. Netgi užsimenama apie
valstybės ir piliečių kontrolės būtinybę – visų vykdomosios valdžios veiksmų šalies
gynybos srityje26.
Pasižiūrėkime, kokios doktrinos numatytos modernizacijos priemonės vykdomos, juolab kad ši struktūra paveldėta iš Sovietų Sąjungos laikų nebuvo radikaliai pertvarkyta, išskyrus kariuomenės skaičiaus mažinimą. Pirmasis (2008–2009)
ir antrasis (2010–2012) etapai yra skirti principiniam kariuomenės organizacinės
struktūros ir valdymo pertvarkymui, radikaliam karininkų skaičiaus mažinimui ir
karininkų rengimo sistemos pertvarkymui. Pirmoji užduotis – pertvarkyta ar baigiama
pertvarkyti kariuomenė pagal numatomus tris lygius: karinė apygarda, regioninė
vadovybė ir brigada (naujos nuolatinės parengties brigados), pradėta iš esmės reformuoti karinių oro pajėgų organizacinę struktūrą ir valdymą. Pradėtas kariuomenės
optimizavimo procesas – 2010 metų viduryje iš kariuomenės pašalinta du trečdaliai
karininkų. Karinio rengimo sistema patiria pirmuosius išbandymus: sustabdytas
naujų karininkų rengimas, sumažinamas aukštųjų karo mokyklų skaičius, keičiama
profesinio rengimo sistema27. Tai didina kariuomenės profesionalumą, mobilumą
ir pasirengimą dalyvauti įvairaus pobūdžio kariniuose veiksmuose.
2000 metų doktrinos skyriuje apie valstybės karinį organizavimą tarp bendro pobūdžio deklaracijų,
prasidedančių žodžiu ,,tobulinti“ arba ,,padidinti efektyvumą“, surandame sakinį, kuriame kalbama apie
prioritetinį uždavinį – kompleksinės karinės reformos įgyvendinimą, tačiau nepateikiama jokių detalių.
��
Военная доктрина Российской Федерации, 5 февраля 2010 года, http://news.kremlin.ru/ref_
notes/461/, 2010 09 12.
27
Александр Гольц, Армия в 2020 году: современная или советская? Pro et Contra, т. 14, № 4–5, c.
55–56; Итоги российской военной реформы: разные мнения, http://vpk-news.ru/articles/7144, 2011
02 28; Преобразования закончены, развитие продолжается, http://vpk.name/news/49078_preobrazovaniya_zakonchenyi_razvitie_prodolzhaetsya.html, 2011 02 25.
25
155
Galima konstatuoti, kad šiandien Rusijos kariniai reformatoriai yra
stipriai palaikomi politinės vadovybės bei disponuoja finansiniais ištekliais,
reikalingais modernizacijai įgyvendinti. Sėkminga pradžia leidžia manyti, kad
karinės reformos praktinė realizacija, išdėliota ilgam laikotarpiui, nesusidurs su
rimtomis įvairiausiomis problemomis, kaip antai: politinio palaikymo silpnėjimas, didelių finansinių išteklių stoka ar stipri kariškių opozicija. Be abejonės,
šiandienos nuveikti darbai, turint omenyje liūdnas Rusijos nenusisekusių reformų tradicijas, liudija apie karinių pajėgų kokybinį progresą ir padidėjusias
galimybes realizuoti doktrinoje iškeltą uždavinį užtikrinti šalies suverenitetą
ir teritorijos vientisumą. Tiesa, būtina konstatuoti dar vieną apibendrinančią
mintį – karinių pajėgų pertvarkymai didina Rusijos karinę galią, tuo pat metu
politinio režimo veikimo principai išlieka nepaliesti modernizacijos įtakos, o
evoliucijos kryptis išlieka neaiški.
3. Gynybos materialinė-techninė bazė:
sunkus palikimas ir sudėtinga ateitis
Karinių pajėgų modernizacija negalima be dar vienos svarbios dalies –
kariuomenės aprūpinimo šiuolaikiniais ginklais ir technika. Plačios apimties
(sudaro trečdalį doktrinos teksto) paskutinėje IV dalyje, pavadintoje ,,Gynybos
karinis-ekonominis aprūpinimas“ detalizuojami gynybos techninio aprūpinimo
uždaviniai, principai ir kryptys. Aptarsime pagrindinius uždavinius. Šalia
pakankamo lėšų skyrimo, išlaidų optimizavimo kalbama apie kariuomenės
(pirmiausia strateginių branduolinių karinių pajėgų, nuolatinės parengties
karinių dalinių ir t.t., tačiau neužsimenama apie karines jūrų ir oro pajėgas)
kompleksinį perginklavimą šiuolaikiniais daugiafunkciais ginklais, karo ir
specialiąja technika. Numatoma sukurti naujus ypač taiklaus ginklo pavyzdžius
ir plėtoti jų informacinį aprūpinimą, vystyti stambias mokslines gamybines
struktūras, išsaugoti valstybės monopolį strategiškai svarbiausioms įmonėms,
užtikrinti valstybės technologinę nepriklausomybę, pagaliau pagerinti kokybę
ir konkurencingumą. O svarbiausia užduotis – išlaikyti efektyvų aukštųjų
technologijų daugiašakį sektorių, sugebantį tenkinti kariuomenės poreikius ir
garantuojantį Rusijos Federacijos strateginį dalyvavimą pasaulinėje aukštųjų
technologijų produktų ir paslaugų rinkoje28.
Matome kompleksinių užduočių ilgą sąrašą, liudijantį, kad šioje srityje
siekiama realizuoti itin ambicingus planus, apie kuriuos nebuvo užsimenama
prieš 10 metų patvirtintoje doktrinoje. Be abejonės, tai ne tik ambicingiausia,
tačiau ir problematiškiausia karinės reformos dalis, kurios realizacija tiesiogiai
priklauso nuo valstybės ekonominio potencialo. Kariuomenės perginklavimo
proceso pradžia sutapo su užsitęsusia doktrinos patvirtinimo procedūra.
Военная доктрина Российской Федерации, 5 февраля 2010 года, http://news.kremlin.ru/ref_
notes/461/, 2010 09 12.
28
156
Pasižiūrėkime, kokia yra kariuomenės aprūpinimo ginkluote situacija, kokių
pasiekta pirmųjų rezultatų. Reikia prisiminti, kad iki šiol kariuomenės aprūpinimas buvo tiesiog katastrofiškas, o stagnacijos laikotarpiu karo pramonės
kompleksui leido išgyventi tik nenutrūkstantis ginklų eksportas29.
Tiesa, šis procesas prasidėjo anksčiau, paskelbus valstybinę ginklų programą 2007–2015 metams, tačiau realiai tik nuo 2009 metų karinius dalinius
pasiekė pirmosios nedidelės partijos naujų ginklų. Šią fundamentalią, beveik du
dešimtmečius nespręstą problemą (naujų ginklų tiekimas pasibaigė 1991–1922
metais) bandoma spręsti senos ginkluotės atnaujinimo keliu. Sėkmingiausiai
realizuojama tankų parko modernizacija. 2010 metais į vandenį nuleistas 1993
metais pradėtas statyti ,,Graney“ klasės branduolinis povandeninis laivas, galintis paleisti ilgo nuotolio raketas tiek su įprastomis, tiek su branduolinėmis
kovinėmis galvutėmis. 2009 metais buvo pradėtas statyti dar vienas „Graney“
klasės povandeninis laivas „Kazan“30. Taigi matyti pirmieji procentiškai kuklūs
kokybiniai pokyčiai, o procesas išliko lėtas.
Pagrindiniai darbai (valstybinė ginklų kūrimo ir pirkimo programa)
numatyti įgyvendinti 2012–2020 laikotarpiu, t.y. kone iki naujos doktrinos
sukūrimo. Kaip žinoma, iškeltas uždavinys iki 2020 metų pateikti kariuomenei
ne mažiau kaip 70 proc. naujos ginkluotės ir karo technikos. Ši kariuomenės
modernizacijos dalis reikalauja ne tik nemažai laiko, bet ir dar daugiau materialinių sąnaudų bei žmogiškųjų išteklių (intelektinio potencialo). Be abejonės,
šiandien Rusijos vidaus situacija yra gerokai palankesnė nei prieš dešimtmetį ir
suteikia realias galimybes iš esmės pradėti spręsti įsisenėjusias šalies gynybos
problemas: sparčiai didėja finansavimas karinei sričiai (2010 metais – 2,6 proc.
BNP, 2011 metais – 2,9 proc.), dėl vidaus užsakymų ir augančio eksporto atsigauna karo pramonės kompleksas (pagal ginklų pardavimus 2009 metais Rusija
– su 18 proc. užėmė antrą vietą po JAV – 39 proc.)31. Tačiau šiam kompleksui
prireiks nemažai laiko atsigauti po sąstingio, kad sugebėtų išvystyti gamybinius
pajėgumus, modernizuoti gamybą, sukurti naujus modernių ginklų pavyzdžius
ir juos gaminti serijiniu būdu. Pavyzdžiui, aukščiausiu politiniu ir kariniu lygiu
konstatuojama, kad karo pramonės silpnoji vieta – naujos technologijos. Kitaip
sakant, iškėlus uždavinį pradėta iš esmės galvoti, kaip išnaudoti technologinį
Plačiau žr.: Zdanavičius L., Rusijos gynybos pramonė: tendencijos ir perspektyvos, Lietuvos metinė
strateginė apžvalga 2005, Vilnius: Lietuvos karo akademija, 2006, p. 204–208, 213, 215; Puidokas M.
Valdymo pokyčiai Rusijos gynybos pramonėje, Viešoji politika ir administravimas, 2005, Nr. 11, p. 116.
30
McDermott Roger N., The Restructuring of the Modern Russian Army, The Journal of Slavic Military
Studies, Volume 22, Issue 4, October 2009, p. 485–501; Чуприн К. В., Вооpуженные силы стран СНГ
и Балтии, Минск: Cовременная школа, 2009, с. 19–21; Kariniams daliniams išdalyta apie 50 lėktuvų,
38 sraigtasparniai, per 100 tankų. Под новый облик-новое оружие, http://www.redstar.ru/army.html,
2010 12 05; Российское военное обозрение, 2010, №. 7 (77), c. 3.
31
2002–2009 metų laikotarpiu pagal ginklų eksportą Rusija išliko pirmajame penketuke šalių. Grimmett
Richard F., Conventional Arms Transfers to Developing Nations, http://www.fas.org/sgp/crs/weapons/
R4140, 2011 01 12.
29
157
proveržį daugelyje karo pramonės šakų32. Šį procesą išjudinti sekasi sunkiai,
ypač kai susiduriama su valstybinio kapitalo korporacijomis, neturinčiomis
tiesioginio sąlyčio su konkurencinės aplinkos pavojais33. Taigi valstybinėse
korporacijose yra susikaupę nemažai vidinių problemų, kurias sunku įveikti
vien tik papildomu finansavimu ar administracinio poveikio priemonėmis.
Rusijos apginklavimo programa besirūpinantys aukšti valdininkai pripažįsta, kad karo pramonė neturi reikiamų pajėgumų gaminti kai kurių rūšių
ginklus. Ši priežastis tapo esmine, privertusia rusų politikus ir kariškius įsigyti
modernų desantinį laivą ,,Mistral“ iš Prancūzijos bei nupirkti 14 kompleksų
bepiločių skraidančių aparatų iš Izraelio. Tai tik pirmieji žingsniai, o ateityje
tai gali virsti įprastine praktika34. Valstybė, pati apsirūpinanti visų rūšių ginkluote, pasinaudojo pasaulyje seniai naudojamu paprastu principu – ko negali
pasidaryti pats, nusiperki – Rusija to nedarė nuo II pasaulinio karo laikų. Reikia
pripažinti, kad tai tam tikra naujovė Rusijos karinėje politikoje. Taigi pradiniai
rezultatai ganėtinai kuklūs, tačiau palyginti su ankstesniąja situacija matome,
kad žengtas pirmas realus žingsnis į priekį. Remiantis minėtais perginklavimo
pirmaisiais rezultatais matome akivaizdų neatitikimą tarp doktrinoje deklaruojamų uždavinių ir realių Rusijos galimybių (bent jau planuojamu programos
laikotarpiu). Tikėtina, kad perginklavimo programa, netgi susiklosčius palankioms aplinkybėms, bus įgyvendinta iš dalies. Akivaizdu, kad net didėjančio
finansavimo nepakaks visoms karinėms pajėgoms (pavyzdžiui, laivynui)
aprūpinti šiuolaikine ginkluote. Tačiau kalbant apie tendencijas galime būti
tikri dėl vieno akivaizdaus dalyko – karo pramonės kompleksas ir karo technikos pirkimas iš užsienio leis Rusijos kariuomenei, o ypač greitojo reagavimo
daliniams, disponuoti nauja ginkluote ir karo technika.
Baigiamosios pastabos
2010 metų Rusijos karinę doktriną galima vertinti kaip ankstesnės
doktrinos kokybiškai naują redakciją, kurioje suformuluotos karinės politikos
vykdymo kryptys ir iškeliamos konkrečios užduotys artimiausiai perspektyvai.
Утверждён перечень поручений по итогам заседания Комиссии по модернизации и
технологическому развитию экономики России, посвященного теме инновационного развития
оборонно-промышленного комплекса. http://state.kremlin.ru/commission/20/news/9124, 2011 01 12;
Дмитрий Семенов, Время прорывных технологий, http://www.redstar.ru/2011/02/02_02/1_01.html.
2011 02 11
33
Šios korporacijos ignoruoja prezidento D. Medvedevo įsakus suteikti naujų technologijų kūrimui
prioritetinį dėmesį. Госкорпорации должны кардинально повысить расходы на НИОКР, http://state.
kremlin.ru/commission/20/news/10186, 2011 02 02. Rusija naudoja ir kitą metodą – Vakarų šalyse
gaminamų modernių ginklų pirkimas (Mistral, bepiločiai skraidantys lėktuvai) naudingas norint gaminti
pagal jų licencijas arba siekiant nukopijuoti.
34
Дмитрий Васильев, Новый бизнес итальянцев в России, http://vpk-news.ru/articles/6426, 2011 01
13; Под новый облик-новое оружие, http://www.redstar.ru/army.html, 2010 12 05.
32
158
Tačiau doktrina nėra išimtinai karinio pobūdžio strateginis dokumentas – jame
susipina ir atsispindi šiandieninės stiprėjančios Rusijos vidaus ir užsienio
politikos pokyčiai. Galima sakyti, kad doktrina tapo vienu iš Rusijos suaktyvintos ,,daugiavektorinės diplomatijos“ taktinės ir strateginės kovos įrankių,
savotišku orientyru informacinėje kovoje, kurios pragmatinis tikslas yra įgauti
kuo didesnes dominuojančias galias tarptautinėje politikoje. Doktrinos nuostatų neapibrėžtumas, plačios galimybės jas laisvai interpretuoti, dar didesnis
esminių sprendimų priėmimo sukoncentravimas personalizuotos valdžios
rankose, teiginys apie Rusijos piliečių gynimo galimybę karinėmis priemonėmis suteikia rimtą pagrindą kalbėti apie padidėjusią grėsmę kaimyninių šalių
saugumui. Pridėjus teiginį apie NATO ir JAV, kaip ,,potencialius partnerius
ir kartu potencialius priešus“, galima kalbėti apie Rusijos antivakarietiškos
politikos tradicijos stiprumą.
Prabėgus vos vieneriems metams po doktrinos patvirtinimo galima
konstatuoti, kad jos nuostatos dėl ginkluotųjų pajėgų modernizacijos įgyvendinamos praktiškai, o tai liudija apie Rusijos karinės galios laipsniško augimo
tendenciją. Tuo pat metu karinė modernizacija vyksta, išlaikant status quo dabartinį politinio režimo tipą, kurio tranzitologinė perspektyva išlieka neaiški,
be to, jį pripažįstant vargiai ar įmanoma tapti Vakarų dalimi. Vėlgi tenka konstatuoti, kad Rusijos valdžia nesilaiko savo priimtų nuostatų dėl demokratijos
ir pilietinės visuomenės stiprinimo, kuris yra įrašytas ,,Nacionalinėje saugumo
strategijoje“ kaip pagrindinis nacionalinis interesas. Karinė doktrina atspindi
šiandieninės Rusijos vidaus ir užsienio politikos prieštaringumą ir kartu nepadeda atsakyti į esminį klausimą – ar šalis pasuks į palaipsnį suartėjimą su
Vakarais, ar ieškos savarankiško kelio?
2011 m. balandis
159
Daivis Petraitis*
Krašto apsaugos ministerija**
Rusijos ginkluotųjų pajėgų reforma
2005–2015 m.
Šiandienos ginkluotųjų pajėgų reforma, skirtingai nuo iki šiol vykusių ir reformomis vadinamų
pajėgų mažinimų, numato visas pajėgas pakeisti iš esmės. Jai rengtasi ilgai. Nors oficialiai ji pradėta
2008 m. pabaigoje, tačiau pirmosios idėjos sklandė jau nuo 2005 metų, kad Rusijos kariuomenė
turėsianti būti efektyvi, panaudotina taikos ir karo metu ir tokia, kad šalis galėtų ją išlaikyti. Ši
reforma užtruks ne vienerius metus, todėl yra vykdoma etapais. Nors ją pabaigti numatyta 2020
m. tačiau jau šiandien pasiektas taškas, kai grįžti į priešreforminę būklę nebeįmanoma. Rusijos
politinei vadovybei demonstruojant tvirtą valią ją užbaigti, jau 2012–2015 m. bus atlikti beveik
visi struktūriniai pajėgų pertvarkymai, o likusieji metai bus skirti perginklavimui. Sėkmingai ją
įvykdžius, Rusijos ginkluotosios pajėgos gali tapti vienomis iš geriausių pasaulio pajėgų. Šioje
studijoje aptarsime reformos tikslus, jos etapų ypatumus, spėjamą rezultatą bei būdus, kuriuos
Rusijos politinė vadovybė ketina panaudoti šiam rezultatui pasiekti.
Įvadas
Šiandien Rusijos Federacijoje vykstanti karinė reforma plačiai aptarinėjama kariškių, apie ją kasdien kalba aukščiausi Rusijos vadovai ir politikai,
reportažus teikia šalies žiniasklaida. Vakarų spaudoje susidomėjimas šia
reforma kur kas mažesnis. Daugeliui šių šalių Rusija nustojo būti ideologinis
priešininkas, keliantis karinę grėsmę, ir tapo tiesiog nacionaline valstybe,
bandančia įsitvirtinti tarp pasaulio valstybių.
Ši studija parengta remiantis Rusijos spaudoje, internete, TV, kitose
informavimo priemonėse pateikiama informacija. Pabandyta atkurti ginkluotosiose pajėgose jau įvykusius pasikeitimus bei paprognozuoti, kas gali įvykti
ir kokio rezultato reikėtų tikėtis.
Rusijos gynybos struktūrų reorganizacijos vyko nuo pat SSRS iširimo. Jų
buvo daug, tad sunku atsekti, kada viena iš jų baigdavosi, o kita prasidėdavo.
Ir dabartinę reformą iš pradžių daug kas palaikė eiline naujo ministro avantiūra. Visgi, atidžiau įsižiūrėjus į tai, kas atlikta, vykdoma dabar ir planuojama atlikti,
galima teigti, kad tai, ką šiandien daro gynybos ministras Anatolijus Serdiukovas ir
*
Ats. mjr. Daivis Petraitis – Krašto apsaugos ministerijos Gynybos politikos ir planavimo departamento
Gynybos politikos skyriaus vedėjas. Adresas korespondencijai: Totorių g. 25/3, LT-01121 Vilnius,
tel. (8 5) 273 5712, el. paštas: [email protected]
**
Šiame straipsnyje pateikti vertinimai ir mintys yra be išimčių tik autoriaus ir niekada negali būti vertinamos kaip Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos ir jos padalinių oficiali pozicija.
160
prezidentas Dmitrijus Medvedevas, yra jau seniai prezidento Vladimiro Putino ir
gynybos ministro Sergejaus Ivanovo pradėta gerai apgalvota reforma. Prisiminkime,
kad V. Putinui atėjus į valdžią pirmasis žingsnis sustabdant tuometinių ginkluotųjų
pajėgų dezintegraciją buvo naujos karinės doktrinos paskelbimas1. Iškart po to pradėtos reorganizacijos rėmėsi tik pajėgų mažinimu, todėl reikiamo rezultato nedavė,
o karinės pajėgos silpo ir dezintegravosi. Suprasdama tai, tuometinė šalies politinė
vadovybė priėmė sprendimą atsisakyti kosmetinių pakeitimų ir atlikti esminę Rusijos
ginkluotųjų pajėgų reformą. 2003 metų spalio mėn. tuometinis gynybos ministras
S. Ivanovas pristatė Gynybos ministerijos parengtą dokumentą „Aktualūs Rusijos
Federacijos ginkluotųjų pajėgų vystymo uždaviniai“, neoficialiai pavadintą „Ivanovo doktrina“. Pastarasis įvardijo, kokias ginkluotąsias pajėgas Rusija nori turėti.
2003 metų spalio 2 dieną šiam dokumentui pritarta ir Gynybos ministerija gavo
nurodymą pateikti viziją, kaip pertvarkyti kariuomenę taip, kad ji galėtų atlikti jai
keliamas užduotis.
1.Būsimos Rusijos kariuomenės koncepcija
2005 m. rugsėjį S. Ivanovo vadovaujamame Gynybos ministerijos
kolegijos posėdyje generalinio štabo viršininkas, armijos generolas Jurijus
Balujevskis, skaitė pranešimą, kaip gerinti Rusijos ginkluotųjų pajėgų kovinę
parengtį. Panešime generolas pateikė ne tik siūlomą kariuomenės, atitinkančios „Ivanovo doktrinos“ reikalavimus, viziją2, bet ir konkretų sukūrimo
planą. Žinoma, tuo metu planas nebuvo paviešintas. Nėra jis viešinamas ir
dabar. Visgi, peržvelgus pastaraisiais metais vykusius pasikeitimus, įvertinus vadovų ir vadų pasisakymus, darosi akivaizdu, kad numatyta sukurti
iš esmės naujas ginkluotąsias pajėgas. Pertvarka palies ne tik kariuomenę,
bet ir kitas šalies ginkluotas struktūras (vidaus reikalų sistemą, valstybės
saugumo institucijas ir pan.). Jai pasibaigus, „Rusijos ginkluotosios pajėgos,
išlaikydamos strateginio sulaikymo potencialą bei pajėgų kovinę parengtį,
turi būti pajėgios taikos ir nepaprastosios padėties metu savo nuolatinės
parengties pajėgumais, be papildomos mobilizacijos, sėkmingai dalyvauti
tuo pačiu metu dviejuose bet kokio tipo kariniuose konfliktuose, taip pat
būti pajėgios vykdyti taikos palaikymo operacijas tiek savarankiškai, tiek
tarptautinėse pajėgose “3.
Ši doktrina Rusijos prezidento įsaku Nr. 706 buvo patvirtinta 2000 m. balandžio 21 d. bei atnaujinta
2010 m. vasario 5 d. įsaku Nr. 146, http://www.mil.ru/849/11873/1062/1347/1818/index.shtml
2
Мясников В, „Сергей Иванов обкатывает свою доктрину“, Независимая газета, 19 августа 2005 г.
3
Originalas: „Вооруженные силы РФ должны быть способны в мирное время и в чрезвычайных
ситуациях, сохраняя потенциал стратегического сдерживания и выполняя задачи поддержания
боеготовности, войсками (силами) постоянной готовности без проведения дополнительных
мобилизационных мероприятий успешно решать задачи одновременно в двух вооруженных
конфликтах любого типа, а также осуществлять миротворческие операции как самостоятельно, так
и в составе многонациональных войск“, Мясников В, „Сергей Иванов обкатывает свою доктрину“,
Независимая газета, 19 августа 2005 г.
1
161
Šiems reikalavimams įvykdyti Rusijos generalinis štabas numatė:
• pakeisti kariuomenės panaudojimo sampratą (numatyti kariuomenės
panaudojimą taikos ir karo metu);
• pakeisti kariuomenės sandarą (sukurti naujas karinių pajėgų taikos ir
karo meto struktūras);
• padaryti efektyvią karinio valdymo ir vadovavimo (V2) sistemą;
• pakeisti kariuomenės personalo sandarą (karininkų-puskarininkiųkarių korpusas);
• sukurti efektyvią valstybinę kariuomenės palaikymo sistemą (pakeisti
personalo parengimo ir apginklavimo sistemas ir t.t.).
Skirtingai nuo SSRS kariuomenės, kai kariuomenė galėjo būti panaudota
tik karo metu ir po papildomo pasirengimo, t.y. mobilizacijos, naujoji Rusijos
kariuomenė taikos metu turi būti pasirengusi sėkmingai dalyvauti 2 kariniuose
konfliktuose (vietiniai konfliktai, regioniniai karai) ir vienoje taikos palaikymo
operacijoje iš karto, be pasirengimo, t.y. remtis ne mobilizacija, o parengtu
rezervu4. Šiuo atveju branduolinio ginklo panaudojimas nenumatomas. Be
to, ji turi gebėti kariauti globalinį konfliktą po pasirengiamojo laikotarpio, t.y.
atlikus mobilizaciją ir perėjus į karo meto struktūrą. Šiuo atveju branduolinis
ginklas gali būti naudojamas.
Tikslui pasiekti pasiūlyta pertvarkyti ginkluotąsias pajėgas, pritaikant
funkcinio pajėgų panaudojimo principą. Pagal jį karines pajėgas reikia suskirstyti į dvi dalis. Pirmoji, didesnioji dalis, bus pajėgos, pasirengusios vykdyti ir
vykdančios karinius veiksmus, arba, kaip dabar populiaru sakyti, operacinės
pajėgos. Antroji, mažesnioji jų dalis, bus pajėgos, skirtos kariniam administravimui, strateginiam planavimui, karinio personalo ir pajėgų rengimui ir aprūpinimui ir t.t., t.y. tai, kas vadinama institucine kariuomene. Šis pasiskirstymas
turės išlikti ir karo metu. Su rezervo ir mobilizacijos pagalba būtų padidintos
tik operacinės pajėgos.
Operacines pajėgas sudarytų strateginio, operacinio ir taktinio lygio
pajėgumai. Strateginiu lygiu tai būtų strateginės vadovybės. Kiekviena valdytų
jai priskirtoje teritorijoje esančius visus sausumos, oro ir jūros konvencinius
pajėgumus (t.y. būtų jungtinė), Veiktų ji jai skirta strategine kryptimi be jokių
persitvarkymų tiek taikos, tiek karo metu. Jos pakeistų dabartines karines apygardas, kurios taikos metu atlieka pasirengimo ir administravimo funkcijas,
o kariauti gali tik po atitinkamo pertvarkymo, t.y. suformuojant jų pagrindu
frontus.
Tarpinė grandis tarp šių vadovybių ir kovojančių pajėgų būtų operacinės vadovybės. Jos atsakytų už konkrečių operacijos tikslų įgyvendinimą
ir kariautų kartu su joms priskirtomis keliomis ar keliolika brigadų. Iš esmės
tai būtų savotiškas šiandieninių armijų ir korpusų ekvivalentas. Pagrindiniu
kovojančiu vienetu turėtų tapti nauja organizacinės struktūros savarankiška
brigada.
4
Литовкин В., „Сердюков пересматривает стратегию“, Независимая газета, 23 декабря 2008 г.
162
Institucinei daliai vadovautų smarkiai sumažėjusi gynybos ministerija.
Jai liktų pavaldžios strateginės, t.y. branduolinės, numatomos sukurti kosminės
ir oro gynybos5, ir galbūt strateginio rezervo (greitojo reagavimo, mobilios)
pajėgos. Be to, jai dar liktų sausumos, oro, jūrų pajėgų rūšių štabai, administraciniai, mobilizaciniai, personalo rengimo, aprūpinimo ir t.t. pajėgumai.
Institucinė dalis būtų atsakinga už operacinių pajėgų aprūpinimą ir bendrą
šalies pasirengimą kariavimui (mobilizaciją).
Po šios reformos Rusijos karinė struktūra taptų panaši į dabartines
vakarietiškas (pvz., JAV) karines struktūras, kur pajėgų rūšims tenka pajėgų
rengimo užduotys, o „kariauja“ strateginės arba regioninės vadovybės.
2. Rusijos Federacijos karinės reformos eiga
2.1. Pasirengimas reformai: eksperimentai
ir kova su „senu mąstymu“ (2005–2008)
Jau 2004–2005 m. J. Balujevskio vadovaujamas generalinis štabas parengė
strateginės vadavietės koncepciją. 2006 metai buvo skirti 2020 m. Rusijos karinės
organizacijos struktūros bei jos įgyvendinimo, t.y. reformos, planui parengti.
Prieš pradedant reformą reikėjo ne tik eksperimentais praktiškai patikrinti naujos karinės organizacijos efektyvumą6, bet ir palaužti praėjusių
laikų mąstysena persismelkusio karinio elito pasipriešinimą. Pirmoji opozicija
siūlomai koncepcijai pasirodė tik pradėjus ją rengti 2004 m.7, tačiau tikrasis
konfliktas kilo tik 2006 m. pradžioje, kai Maskvoje įvykusiame pasitarime
reformos klausimu jai smarkiai pasipriešino dalis tuometinės Rusijos karinių
pajėgų vadovybės. Nesutinkantiems generolams nuraminti Ivanovas tada
pavadino reformą „eksperimentu“, tačiau tuo pat metu pasakė, kad apie trijų
šimtų generolų teks atsisakyti. Reformos oponentus tikriausiai nuramino
mintis, kad kol eksperimentas bus užbaigtas, o jo metu tikrintoms idėjoms
pasitvirtinus nauja karinių pajėgų struktūra bus sukurta, daugelis jų jau bus
išėję į atsargą.
2006 m. gegužę gynybos ministras Ivanovas išvyksta į rytines Rusijos
karines apygardas, kur pristato koncepcijos principus ir paskelbia eksperimento pradžią. Reformos sėkmei užtikrinti buvo svarbu, kad eksperimentą
vykdytų žmonės, suinteresuoti pasiekti geriausią rezultatą, todėl nutarta
pasirinkti vidurinės grandies generolus. Sėkmės atveju jiems bus pasiūlyta
įgyvendinti reformą bei eiti vadovaujančias pareigas naujoje organizacijoje.
Suprasdama tai Rusijos vadovybė sukoncentruoja visus personalo klausimus vienose rankose. Prezidento įsaku dar 2005 m. rugsėjo mėn. armijos
Бабакин А., „Надвигается существеная реорганизация вооруженных сил“, Независимая газета, 9
декабря 2005 г.
6
„На пути к новым Вооруженным Силам“, Красная звезда, 25 января, 2007 г.
7
Плугатарев И, „Военачальники бунтуют“, Независимая газета, 5 ноября 2004 г.
5
163
generolas Nikolajus Pankovas tampa Gynybos ministerijos valstybės-sekretoriumi, atsakingu už visus karinius paskyrimus. Skiriamaisiais pasirengimo
reformai etapo bruožais galima laikyti patikimų ir reformos sėkme tikinčių
generolų paiešką ir labai keistą vadų skyrimo į pareigas praktiką. Panašu,
kad tie vadai, kuriais buvo pasitikima iš karto, yra skiriami prezidento
įsakais. Vadai, kuriuos reikėjo patikrinti, skiriami gynybos ministro įsakymais. Šio principo laikomasi iki pat oficialios reformos pradžios. Reformai
prasidėjus visi vadų paskyrimai vykdomi tik prezidento įsakais. Štai keletas
pavyzdžių.
Prezidento įsaku 2006 m. rugsėjo mėn. paskirtas Tolimųjų Rytų karinės
apygardos vadas gen. plk. Vladimiras Bulgakovas. Jam vadovaujant mokymų
„Baikal 2006“ metu pirmą kartą tikrinama strateginės vadavietės koncepcija,
t.y. kaip ši vadavietė galėtų kariauti. Prezidento įsakais skiriami vadovauti:
Sibiro karinei apygardai – gen. plk. Aleksandras Postnikovas (2007 m. balandis), o naujai sukurtai eksperimentinei strateginei vadovybei – gen. plk.
Nikolajus Tkačiovas (2007 m. rugsėjis). Ši vadovybė „Vostok 2007“ ir „Vostok
2008“ mokymuose toliau tikrina strateginės vadavietės gebėjimą kariauti. Dar
2007 metais prezidento įsakais skiriami: Karinių oro pajėgų vadas gen. plk.
Aleksandras Zelinas, Juodosios jūros laivyno vadas viceadmirolas Aleksandras Kleckovas, Šiaurės laivyno vadas viceadmirolas Nikolajus Maksimovas,
Ramiojo vandenyno laivyno vadas viceadmirolas Konstantinas Sedenka ir
Baltijos laivyno vadas viceadmirolas Viktoras Mardusinas. Visi paskirtieji yra
jauni, perspektyvūs, galėsiantys tarnauti karinėse pajėgose dar 8–10 metų,
arba didelę patirtį turintys, karuose kariavę, gerai padėtį kariuomenėje išmanantys bei reformos būtinumu ir sėkme suinteresuoti generolai. Dauguma jų
sėkmingai susitvarkė su paskirtomis užduotimis eksperimento metu ir šiandien
sėkmingai tarnauja toliau.
Eksperimentui einant į pabaigą, 2008 m. liepą prezidento įsaku paaukštinamas ir vienas iš reformos iniciatorių ir vyriausiasis projektuotojas J. Balujevskis. Kadangi savo darbą generaliniame štabe jis atliko, generolas pereina
į RF saugumo tarybą ir dabar prižiūrės reorganizacijos vykdymą valstybės
mastu.
Pasirengimo laikotarpiu gynybos ministro įsakymais tenkinosi 2007
m. rugsėjį paskirtas Karinių jūrų pajėgų vadas adm. Vladimiras Visockis,
kuris netrukus buvo informuotas apie sprendimą perkelti karinio laivyno
vadovybę į Sankt Peterburgą, ir 2007 m. gruodį paskirtas Leningrado karinės
apygardos vadas gen. plk. Valerijus Gerasimovas. Pastarasis 2009 m. vasarį,
t.y. po oficialios reformos pradžios paskelbimo, į Maskvos karinės apygardos
vadus skiriamas jau prezidento įsaku. Gynybos ministro įsakymais paskirti
ir generalinio štabo viršininkas gen. plk. Nikolajus Makarovas ir sausumos
pajėgų vadas gen. plk. Vladimiras Boldyrevas. Šiandien Boldyrevas jau
pakeistas. Naujas sausumos pajėgų vadas generolas Postnikovas paskirtas
prezidento įsaku.
Be paminėto J. Balujevskio paaukštinimo, eksperimento pabaigoje įvyksta dar keletas įdomių įvykių. 2007 m. vasario mėn. buvęs kariškis Ivanovas
164
pakeičiamas civiliu Serdiukovu. Ivanovas pereina į vyriausybę ir toliau lieka
vienas iš reformos globėjų. Visiškai iki tol su kariškiais reikalų neturėjusio civilio paskyrimas gynybos ministru turi padėti įgyvendinti naujus sprendimus
ir kovoti su oponuojančiais kariškiais. 2008-ųjų m. pabaigoje užbaigus eksperimentą išformuojama jau paminėta Tkačiovo vadovaujama eksperimentinė
strateginė vadovybė.
2008 m. spalio 15 d. Serdiukovo paskelbtas prezidento sprendimas
patvirtinti naują Rusijos kariuomenės organizacinę struktūrą, susidedančią
iš trijų lygių – karinės apygardos (strateginės vadovybės), regioninės (operacinės) vadovybės ir brigados – reiškė oficialią reformos pradžią. Pristatęs
būsimos kariuomenės viziją, ministras pirmą kartą plačiau pristatė ir institucinės karinės organizacijos apmatus. Jis pranešė, kad iš centriniame kariniame
aparate ir karinio valdymo ir administravimo struktūrose dirbančių 21 813
kariškių 2012 m. liks tik 8 500, iš tą dieną esančių daugiau nei 355 tūkstančių
karininkų po reformos liks tik apie 150 tūkstančių, o iš 1107 generolų – tik 8778.
Sumažės aukštųjų karininkų skaičius, tačiau padidės leitenantų. Mažinimas
bus vykdomas etapais. Nors generalinio štabo funkcijos praktiškai nesikeis,
tačiau jame bus atsisakyta veik 1000 pareigybių. Daugiausia nukentės centrinė
operacijų valdyba, kurioje iš 500 liks tik 200 pareigybių. Mažės ir kitos valdybos, tarp jų ir vyriausioji žvalgybos valdyba. Anksčiau generalinis štabas
rengė visus planus, o kituose štabuose jie buvo įgyvendinami. Po reformos
štabas vykdys tik strateginį planavimą. Operacijų planus joms patikėtomis
kryptimis rengs strateginės vadovybės, o juos įgyvendins operacinės vadovybės ir pajėgos.
2.2. Pirmasis etapas. Taktinės grandies reorganizacija –
perėjimas prie brigadų (2008–2009)
Pačią reformą numatytą vykdyti etapais9. Nežinia atsitiktinai ar ne,
bet pirmasis reformas etapas, kurio pabaiga buvo įvardyta 2009 m. gruodžio
1 d., tapo paslėptas nuo pašalinių akių. Dar 2007 m. gruodžio mėn. Rusijos
paskelbtas Sutarties dėl įprastinių ginkluotųjų pajėgų Europoje (ang. CFE)
moratoriumas nebeleido užsienio kariniams inspektoriams rengti inspekcijų
ir stebėti, kas vyksta Rusijos pajėgose. Rusijos Federacija taip pat nustojo teikti
CFE sutartyje numatytą informaciją apie savo ginkluotąsias pajėgas.
Pirmojo reformos etapo metu planuota išformuoti divizijas ir jų pagrindu sukurti naujas brigadas. Sunku paaiškinti, kodėl pirmasis reformos etapas
buvo padalytas į dvi dalis: iki 2009 m. liepos 1 d. ir iki 2009 m. gruodžio 1
d. Sprendžiant iš to, kad 2009 m. kovo mėn. jau buvo suformuotos 5 naujos
8
9
Гафутулин Н., „Мобильность, боеготовность, престиж“, Красная звезда, 15 октября 2008 г.
Поросков Н., „Товарищи потенциальные противники...“, Время новостей, 11 ноября 2008 г.
165
organizacinės struktūros brigados10 ir Sibiro karinėje apygardoje atlikti pirmi
eksperimentiniai tokios brigados mokymai11, galima daryti prielaidą, kad
pirmosios etapo pusės akcentas tikriausiai buvo paskutinis naujos struktūros
patikrinimas. Jį pabaigus pradėta masiškai kurti naujas brigadas. Per pirmąją
etapo dalį numatyta suformuoti 46 naujo tipo brigadas, o per antrają – dar 40
naujų brigadų12. Peržiūrėjus visą šūsnį informacijos šaltinių, 2009 metų liepos
mėnesį Rusijos sausumos pajėgose pasisekė aptikti 141 motorizuotųjų šaulių,
tankų, artilerijos, raketų, specialiosios paskirties, ryšių, inžinerijos, logistikos
ir t.t. brigadą. Net 54-ios iš jų buvo naujo tipo brigados, suformuotos nuo
reformos pradžios. Dauguma jų, net trisdešimt, buvo motorizuotųjų šaulių ir
tankų brigados. Europinėje Rusijos dalyje, Leningrado karinėje apygardoje,
atsirado keturios naujos brigados, iš kurių dvi buvo motorizuotųjų šaulių.
Maskvos karinėje apygardoje jų jau penkios: trys motorizuotųjų šaulių ir dvi
tankų, Šiaurės Kaukazo apygardoje – vienuolika, iš kurių devynios motorizuotųjų šaulių. Dar daugiau tokių brigadų atsirado už Uralo esančiose karinėse
apygardose. Pavolgio–Uralo karinėje apygardoje rasta dešimt naujų brigadų,
iš kurių trys motorizuotųjų šaulių, viena tankų, dvi raketų. Sibiro karinėje apygardoje – trylika, iš kurių trys motorizuotųjų šaulių, viena tankų, dvi artilerijos,
viena raketų. Tolimųjų Rytų karinėje apygardoje – trylika brigadų, iš jų dešimt
motorizuotųjų šaulių. Kaip matome, iš pradžių reforma, kaip ir eksperimentas,
vykdoma rytuose, todėl daugiausia naujų brigadų atsiranda irgi ten. Pirmos
etapo dalies rezultatai (iki 2009 m. liepos mėn.) pateikiami 1 lentelėje.13
Поросков Н., „В российской армии созданы пять общевойсковых бригад“, Время новостей, 19
марта 2009 г.
11
Миранович Г., Тихонов А., Худолеев В., Земляниченко А., „Бригада набирает силу“, Красная
звезда, 17февраля 2010 г.
12
Тихонов А., „Ночная проверка боем“, Красная звезда, 18 июня 2009 г.
13
Autoriaus sudaryta suvestinė lentelė, fiksuojanti skirtinguose atviruose šaltiniuose paminėtas sausumos
pajėgų brigadas. Skliausteliuose pateikiamas nuo etapo pradžios iki 2009 liepos 1 d. naujai suformuotų
brigadų skaičius.
10
166
1 lentelė. Rusijos Federacijos sausumos pajėgų brigados 2009 m. liepos 1 d.
KARINĖ
APYGARDA
Brigados
Motorizuotųjų
šaulių
ŠIAURĖS PAVOLGIO–
TOLIMŲJŲ
LENINGRADO MASKVOS
SIBIRO
KAUKAZO
URALO
RYTŲ
KARINĖ
KARINĖ
KARINĖ
KARINĖ
KARINĖ
KARINĖ
APYGARDA APYGARDA
APYGARDA
APYGARDA APYGARDA
APYGARDA
5 (2)
4 (3)
13 (6)
4 (3)
6 (4)
10 (10)
Tankų
?
2 (2)
?
1 (1)
1 (1)
?
Desanto-šturmo
?
?
1
1
1
1
Artilerijos
2
3
2
1
3 (2)
3 (1)
Reaktyvinės
artilerijos
?
2
1
?
1
1
Raketų
1
2
2
2 (2)
2 (1)
2
Priešlėktuvinės
gynybos
3 (1)
2(1)
2
1
3 (2)
2(2)
Radiotechninės
1
1
2
1
?
1
Specialiųjų
pajėgų
1
1
2
2
2
2
2 (1)
1
2 (1)
3 (3)
4 (3)
4
Elektroninės
žvalgybos
1
1
?
?
1 (1)
1
Logistikos
?
1
?
1
1
1
ABC
?
1
1
1
1
1
Inžinerijos
?
?
1(1)
?
1
1
16 (4)
21 (6)
29 (8)
18 (9)
27 (14)
30 (13)
Ryšių
Iš viso: 141(54)
Po liepos 1 d. naujų brigados kuriamos ir toliau. 2009 metų gruodžio
mėn. sausumos pajėgose pasisekė aptikti jau 164 motorizuotųjų šaulių, tankų,
artilerijos, raketų, specialiosios paskirties, ryšių, inžinerijos, logistikos ir t.t.
brigadas. Taigi atsirado dar dvidešimt trys visiškai naujos brigados. Bendras
naujų, anksčiau neegzistavusių brigadų skaičius pasiekė septyniasdešimt
aštuonis. Beveik neabejotina, kad ir anksčiau egzistavusios brigados pertvarkomos į naujos struktūros brigadas. Kaip ir pirmoje etapo pusėje dauguma
naujų brigadų kuriamos Sibire ir Tolimuosiuose Rytuose, tačiau dalis naujų
sukuriama ir europinėje Rusijos dalyje. Dar vienas iš šio reformos etapo ypatumų yra planuojamas veik trisdešimties naujai sukurtų brigadų perdisloka-
167
vimas ir įkurdinimas visiškai naujose vietose14. Antros etapo dalies rezultatai
pateikiami 2 lentelėje.15
2 lentelė. Rusijos Federacijos sausumos pajėgų brigados 2009 m. gruodžio 1 d.
KARINĖ
APYGARDA
Brigados
Motorizuotųjų
šaulių
ŠIAURĖS PAVOLGIO–
TOLIMŲJŲ
LENINGRADO MASKVOS
SIBIRO
KAUKAZO
URALO
RYTŲ
KARINĖ
KARINĖ
KARINĖ
KARINĖ
KARINĖ
KARINĖ
APYGARDA APYGARDA
APYGARDA
APYGARDA APYGARDA
APYGARDA
6 (3)
4 (3)
13 (6)
4 (3)
11 (9)
15 (15)
Tankų
?
4 (4)
?
1 (1)
1 (1)
?
Desanto-šturmo
?
?
1
1
1
1
Artilerijos
2
5 (2)
2
1
3 (2)
3 (1)
Reaktyvinės
artilerijos
?
2
1
?
1
1
Raketų
1
2
2
2 (2)
2 (1)
2
Priešlėktuvinės
gynybos
3 (1)
2(1)
2
1
3 (2)
2(2)
Radiotechninės
1
1
1
1
?
1
Specialių pajėgų
1
1
2
2
2
2
2 (1)
3(2)
2 (1)
3 (3)
4 (3)
5 (1)
Elektroninės
žvalgybos
1
2 (1)
1 (1)
?
1 (1)
2(1)
Logistikos
?
1
?
1
1
1
1(1)
2(1)
1
1
2(1)
1
?
?
1(1)
?
1
1
18 (6)
29 (14)
29 (9)
18 (9)
33 (20)
37 (20)
Ryšių
ABC
Inžinierijos
Iš viso 164(78)
Šie rezultatai beveik atitinka duomenis, oficialiai skelbiamus atviruose
šaltiniuose bei karinės vadovybės pasisakymuose, nurodančiuose po reformos
Литовкин Д. „Генерал армии, главком Сухопутных войск Владимир Болдырев: Сухопутные войска
должны стать компактными и мобильными”, Известия, 25 июня 2009 г.
15
Autoriaus sudaryta suvestinė lentelė, fiksuojanti skirtinguose atviruose šaltiniuose paminėtas sausumos
pajėgų brigadas. Skliausteliuose pateikiamas nuo etapo pradžios iki 2009 gruodžio 1 d. naujai suformuotų
brigadų skaičius.
14
168
liekančių (172 brigados16) ir naujai sukurtų brigadų (8017-8218-8519 brigados) skaičių. Kaip matyti iš pateiktų lentelių, kai kurių brigadų trūksta. Tai nereiškia, kad
jų nėra, tiesiog atviruose šaltiniuose informacijos apie jas rasti nepavyko.
Beveik kiekviena naujai suformuota brigada iškart dalyvauja mokymuose. Pavyzdžiui, Šiaurės Kaukaze vykusių mokymų „Kavkaz 2009“ metu
patikrintos 7 naujos brigados20. Brigadų mokymai vyko poligonuose už Uralo,
Maskvos karinėje apygardoje (Mulino poligonas), vakarinėje Rusijos dalyje
(„Osen-2009“: Ladoga-2009 ir Zapad-2009). Po mokymų kiekviena nauja brigada praktiškai tapo nuolatinės parengties kariniu vienetu.
Planuojama, kad nuolatinės parengties brigadų, galinčių veikti po vienos
valandos nuo signalo gavimo, bus nuo 76 iki 9021. Jos bus sukomplektuotos
personalu visu 95–100 proc. Likusios brigados tikriausiai bus rezervo brigados.
Jos arba bus sukomplektuotos personalu mažesniu procentu, arba bus ką tik
gavusios naujų karių, todėl turės ilgesnį pasirengimo reagavimui laiką.
Visose brigadose yra šauktiniai ir kontraktininkai, tačiau jų skaičius yra
skirtingas skirtingo tipo brigadose. Sakykim, motorizuotųjų šaulių brigadoje
gali būti 80 proc. šauktinių ir 20 proc. kontraktininkų22, o priešlėktuvinės gynybos brigadoje – atvirkščiai.
Įdomu dar ir tai, kad po reformos visi naujos karinės struktūros vienetai,
tarp jų ir naujos brigados, turės naujas vėliavas. Karinę atributiką gaminančios
bendrovės generalinis direktorius interviu pasakė, kad 2009 metams jie privalo pateikti 90 naujų vėliavų, o ankstesniais metais bendrovė jau pagamino
jų apie 20023.
Be sausumos pajėgų, veik tuo pačiu metu reformuojamos ir karinės
oro pajėgos, karines jūrų pajėgas matyt paliekant vėlesniam laikui24. Šiandien
anksčiau buvę karinės aviacijos pulkai ir divizijos jau reorganizuoti. Sausumos
brigados analogu karinėse oro pajėgose tapo aviacijos bazė. Joje bus dislokuotos
naikintuvų, naikintuvų-bombonešių, sraigtasparnių ir kitų orlaivių eskadrilės.
Skelbiama, kad bazės bus trijų kategorijų25. Pirmajai kategorijai priklausys
bazės, turinčios 5–10 eskadrilių ir skirtos remti visoms pajėgoms. Žemesnių
kategorijų bazės rems konkrečias pajėgas, pvz., sausumos ar laivyno. Įdomu,
kad tik dalis aviacijos bazių priklauso KOP. Šiandien šių bazių yra kelios de-
Божьева О. „Незаконное вооруженное реформирование“, Московский комсомолец, 12 ноября
2008 г.
17
Интервю с ген. лт. С. Антоновым, Эхо Москвы, 2009 m. liepos 17d.
18
Интерфакс-АВН, „23 дивизии Сухопутных войск России расформируют за три года“, 2009 m.
lapkričio 11 d.
19
Интерфакс-АВН, „Российские Сухопутные войска готовы отразить нападение противника на любом
стратегическом направлении“, 2009 m. rugsėjo 27 d.
20
Денисов В., “Новая армия новой России“, Красная звезда, 16 июля 2009 г.
21
Литовкин В., „Сержанты командуют генералами“, Независимая газета, 19 июня 2009 г.
22
Васенин В., „Обойма Макарова“, Российская газета, 23 марта 2010 г.
23
Князьков С., „Прикосновения к святыне“, Красная звезда, 29 июля 2009 г.
24
Гаврилов Ю., „Наступление на штаты“, Российская газета, 12 мая 2009 г.
25
Гаврилов Ю., „В ожидании времени “Ч”, РГ (Неделя), 8 октября 2009 г.
16
169
šimtys, tačiau jau pasirodė pareiškimų, kad jų gali likti tik aštuonios26. Didelė
dalis naujų aviacijos bazių tikriausiai bus pavaldžios oro-kosminės erdvės gynybos pajėgoms (OKG), laivynui, galbūt sausumos pajėgoms (sraigtasparnių
bazės).
Įvairiuose Rusijos šaltiniuose minimos 69 naujos aviacijos bazės. Tai
daugiau nei įvairiuose pareiškimuose įvardytos „55 naujos aviacijos bazės“27.
Aviacijos bazių paskirstymas pirmojo etapo pabaigoje pateikiamas 3 lentelėje28.
3 lentelė. Rusijos Federacijos karinių oro pajėgų bazės 2009 m. gruodžio 1 d.
KARINIŲ ORO PAJĖGŲ
VADOVYBĖ
AVIACIJOS
BAZIŲ
SKAIČIUS
AVIACIJOS BAZĖS (NR)
KOP ŠTABAS
2
2457, 6996 uav
1-a KOP
8
86, 877,714, 922, 6960, 6965, 6992, 6996
2-a KOP
2
320, 6978
3-a KOP
3
265, 6984, 6986
4-a KOP
9
999, 3624, 6969,6970, 6971, 6972, 6973, 6974, 697?
Tolimosios
aviacijos
7
1449, 3918, 6950, 6951, 6952,6953, 6954
Transporto
aviacijos
5
3919, 69??, 6956, 6957, 6958
Oro kosminės
erdvės gynybos
24
?, 30, 420, 4215, 6956, 6959, 6962, 6963, 6964, 696?,
6967, 6968, 6975, 6977, 6979, 6980, 6981, 6982,
6985, 6987, 6988, 6989, 6990, 7000
Laivyno
9
52, 2512, 7050, 7051, 7053, 7054, 7057, 7058, 7061
IŠ VISO
69
Panašu, kad jau šiame etape iš karinių oro pajėgų išskirtai ir naujai
suformuotai oro ir kosminės gynybos operacinei vadavietei29 pavaldžios 24
avacijos bazės ir 13 naujų oro-kosminės erdvės gynybos brigadų. Jos paskirstytos po visą Rusiją. Oro kosminės erdvės brigados sukurtos dalies anksčiau
KOP pajėgoms priklausiusių priešlėktuvinės gynybos vienetų pagrindu ir
apginkluotos S-300, S-400 sistemomis bei naikintuvais. Keletas jų turi savo
aviacijos bazes. Kartu su kosmoso karuomenei priklausančiomis išankstinio
įspėjimo apie raketų užpuolimą stotimis jos turėtų tapti pagrindu Rusijos oro
kosminės erdvės gynybai sukurti.
Садчиков А., „Уйдут на базу“, Известия, 9 июня 2010 г.
Литовкин В., “Минобороны приоткрывает карты“, Независимая газета, 14 ноября 2008 г.
28
Autoriaus sudaryta suvestinė lentelė, fiksuojanti skirtinguose atviruose šaltiniuose paminėtas skirtingas
aviacijos bazes. „?“ pažymėtos bazės, kurių dislokavimo vieta žinoma, bet numeriai dar nenustatyti.
29
Собщение Интерфакс-АВН, 21 ноября 2008 г.
26
27
170
2.3. Antrasis etapas. Operacinė ir strateginė grandis –
operacinė ir strateginė operacinė vadovybės (2010–2012)
Antrojo reformos etapo, matyt vykstančio šiandien, pagrindinis akcentas
yra viršutinės pajėgų vadovavimo ir valdymo dalies sutvarkymas. Oficialiai
sakoma, kad naujoji struktūra padės atsisakyti vienos valdymo grandies – divizijos. Senoji struktūra numatė šią valdymo grandinę: pulkas-divizija-korpusasarmija-karinė apygarda (karo metu frontas). Naujoje struktūroje pulko-divizijos
grandis taps brigada, korpusas-armija taps operacine vadovybe, o karinė
apygarda (viena ar sujungtos kelios) pavirs į jungtinę strateginę vadovybę.
Taigi iš esmės bus ne tik įvestos brigados ir nebeliks pulkų bei divizijų, bet ir
bus sujungtas korpuso ir armijos lygmuo, t.y. bus galima vieno iš jų (panašu,
kad korpuso) atsisakyti.
Apie operacines vadovybes kalbama labai mažai. Remiantis tuo, kas
žinoma, sausumos ir karinėse oro pajėgose šios vadovybės kuriamos egzistavusių armijų, o laivyne – flotilių ir laivynų pagrindu. Šiandien galima teigti,
kad sausumos pajėgose kuriamos ar baigiama kurti apie dešimt operacinių
vadovybių, o karinėse oro pajėgose jau sukurta 7 operacinės vadovybės.
Pasirodė ir pirmosios užuominos, kad kai kurios flotilės ar net laivynai taip
pat performuojamos į operacines jūrų vadovybes. Pavyzdžiui, užsiminta apie
planus Kaspijos flotilę pertvarkyti į operacinę vadovybę ir įtraukti ją į Juodosios
jūros laivyno sudėtį30. 2009 m. rugsėjo 1 d. Rusijos prezidento įsakas priskiria
Juodosios jūros laivyną Šiaurės Kaukazo karinės apygardos vado pavaldumui
ir taip smarkiai sumažina jo statusą31. Laivyne, kaip ir karinėse oro pajėgose,
šalia vadovybių, kuriamų laivynų pagrindu, pradeda atsirasti ir specializuotos
operacinės vadovybės, pvz,. povandeninių pajėgų32.
Strateginių vadovybių sukūrimas numatytas reformos koncepcijoje ir,
patikrintas eksperimentais, yra neišvengiamas, tačiau dėl įvairių priežasčių
apie jų kūrimą iki šiol stengtasi plačiai nekalbėti. Gan ilgai netgi aukščiausioji
vadovybė teigė, kad jokių strateginių vadovybių nebus, tiesiog kiekviena karinė apygarda bus pertvarkyta. Pirmieji oficialūs patvirtinimai, kad jos bus ir
nebūtinai kiekvienoje apygardoje, pasirodė 2009-ųjų m. pabaigoje. Sausumos
pajėgų vadas, apibendrindamas mokymų „Ladoga 2009“ rezultatus, pareiškė, kad prezidento įsakas dėl strateginių vadovybių sukūrimo vietoj karinių
apygardų bus pasirašytas dar iki metų pabaigos33. Jo žodžiais, strateginės vadovybės rankose bus sutelktos milžiniškos pajėgos. Jų pavaldumui teks ne tik
joms priskirtose teritorijose dislokuotos sausumos, karinės oro, karinės jūrų,
oro desanto, bet ir vidaus reikalų ir ypatingųjų situacijų ministerijų, federalinės saugumo tarnybos ir kitų žinybų pajėgos. Joms patikėtomis kryptimis
По материалам информационных агентств, „Каспий соединили с Черным морем“, Независимая
газета, 17 июля 2009 г.
31
Литовкин В., „Со стратегическим размахом“, Независимая газета, 11 сентября 2009 г.
32
Интерфакс-АВН, „В ВМФ России создано командование подводных сил“, 12 декабря 2009 г.
33
Гаврилов Ю., „В ожидании времени “Ч”, РГ (Неделя), 8 октября 2009 г.
30
171
strateginės vadovybės atliks visą reikalingą planavimą ir bus atsakingos už
visas vykdomas ar planuojamas vykdyti operacijas ne tik Rusijos teritorijoje,
bet ir už jos ribų.
Kaip jau minėta, nepaisant išsakytų minčių, jog kiekviena karinė apygarda bus paversta strategine vadovybe, panašu, kad pertvarka bus vykdoma
pagal 2005 m. parengtą planą. Pastarasis numatė neprisirišti prie egzistuojančių
struktūrų, t.y. karinių apygardų, bet orientuotis į strategines kryptis. Tikriausiai bus sukurtos keturios sausumos stateginės vadavietės, po vieną visomis
strateginėmis kryptimis: vakaruose, pietuose, šiaurėje ir rytuose. Panašu, kad
strateginės vadavybės statusą išlaikys ir sudaryta oro kosminės erdvės strateginė vadovybė, o ateityje – Rusijos branduolines pajėgas valdysianti struktūra.
„Vakarinei“ strateginei vadavietei bus priskirtos pajėgos, šiandien esančios Leningrado ir Maskvos karinių apygardų žinioje, bei Baltijos ir Šiaurės jūros
laivynai. Strateginės vadovybės štabas įsikurs Sankt Peterburge. Ją planuojama
pavadinti vakarine karine apygarda. Baltijos ir Šiaurės laivynų priskyrimas dar
daugiau sustiprina jau anksčiau išsakytus teiginius, kad ir laivynų pagrindu
gali būti kuriamos jūrų operacinės vadovybės.
„Pietinei“ strateginei vadovybei, arba pietinei karinei apygardai, bus
priskirtos šiandieninės Šiaurės Kaukazo karinės apygardos pajėgos, dalis Pavolgio–Uralo karinės apygardos teritorijos ir pajėgų bei Juodosios jūros laivynas
ir Kaspijos flotilė. Kaip jau minėta, labai tikėtina, kad flotilė bus inkorporuota į
Juodosios jūros laivyną, o pastarasis pertvarkytas į jūrinę operacinę vadovybę.
Apygardos štabą ketinama įkurti Rostove prie Dono.
„Centrinei“ strateginei vadovybei bus priskirta didesnė Pavolgio–Uralo
karinės apygardos dalis ir Sibiro karinės apygardos pajėgos. Ji bus pavadinta
centrine karine apygarda, o jos štabas įsikurs Jekaterinburge.
„Rytinei“ strateginei vadovybei bus atiduotos Tolimųjų Rytų karinės
apygardos pajėgos, Ramiojo vandenyno laivynas ir Kamčiatkos flotilė. Ji taps
rytine karine apygarda su štabu Chabarovske.
Gali būti, kad šalia sausumos strateginių vadovybių gali atsirasti ir
specializuotos, atsakingos už veiklos rūšį, pvz., oro kosminės erdvės gynybą, branduolinį ginklą ar mobilias greitojo reagavimo pajėgas, strateginės
vadovybės. Etapo pabaiga numatoma 2012 m., tačiau kai kurios strateginės
vadovybės, atrodo, jau yra sukurtos (pvz. oro kosminės erdvės gynybos) Pats
keturių sausumos strateginių vadovybių sukūrimas bus baigtas 2010 m. gruodžio 1 d.34. Šių strateginių vadovybių ribos ir veiksmų kryptys pateikiamos 1
paveikslėlyje.
34
РИА Новости, „Количество военных округов сократят до четырех“, Правда.Ру, 28 мая 2010 г.
172
1 pav. Planuojamos Rusijos Federacijos strateginės vadovybės
2.4. Trečiasis etapas. Reorganizacijos pabaiga –
optimizacija ir perginklavimas (2012–2020)
Šiame etape tikriausiai bus sprendžiama keletas uždavinių. Pirmiausia
numatoma užbaigti visos struktūros, apimančios ne tik Gynybos ministerijos,
bet ir kitų Rusijos ginkluotųjų žinybų pajėgas, optimizavimą, sukurti karo
meto struktūrą ir apginkluoti pajėgas. Visa tai turėtų baigtis 2015–2016 m.
Kitas uždavinys – esminis sukurtos organizacijos perginklavimas naujo tipo
ginkluote. Tai turi būti atlikta iki 2020 m.
Po optimizavimo laikotarpio numatomas bendras Rusijos karinių pajėgų
karių skaičius svyruos apie 1 milijoną35. Beveik visa kariuomenė bus pasirengusi
kariauti iš karto36. Sausumos pajėgas turėtų sudaryti 270 tūkst. karių37. Pajėgos
bus kompaktiškos. Iš 1890 sausumos karinių vienetų ir dalių liks 172, iš kurių
nuo 76 iki 90 bus nuolatinės parengties38. Likusieji bus rezerviniai su kiekvienam iš jų nustatytu pasirengimo veikimui laikotarpiu39. Iš 340 KOP karinių
dalinių liks 18040, strateginės paskirties raketų pajėgose jų sumažės nuo 12 iki
8, kosminėse pajėgose – nuo 7 iki 6, oro desanto pajėgose – nuo 6 iki 541. Taip
pat sumažės mobilizacinių sandėlių ir mokomųjų institucijų, užnugario bazių
ir kitų karinių struktūrų, kurios nėra nuolatinės parengties, skaičius.
Коновалов А., „Армия для страны, а не наоборот“, Огонёк, 8 июня 2008 г.
Божьева О., „Незаконное вооруженное реформирование“ Московский комсомолец, 12 ноября
2008 г.
37
Коновалов А., „Армия для страны, а не наоборот“, Огонёк, 8 июня 2008 г.
38
Литовкин В., „Сержанты командуют генералами“, Независимая Газета, 19 июня 2009 г.
39
Черняк И., Гаврилов Ю., „Армия при цели“, Российская газета, 24 сентября 2009 г.
40
Литовкин В., „Минобороны приоткрывает карты“, Независимая газета, 24 ноября 2008 г.
41
Гаврилов Ю., „Наступление на штаты“, Российская газета, 12 мая 2009 г.
35
36
173
Šiame etape planuojama suformuoti rezervo ir mobilizacijos dalinius42
ir išspręsti karinių teritorinių infrastruktūrų (gynybinių rajonų) sukūrimo
klausimus. Pagrindiniais rezervo vienetais tikriausiai taps visa grupė šiandien
sukurtų naujos organizacinės struktūros brigadų. Reguliariai arba pagal poreikį
jos bus komplektuojamos rezervistais ir šauktiniais, atliks kovinį suderinamumą
ir prireikus galės greitai sustiprinti pajėgas konkrečiame regione. Svarstomas
ir greitesnio jų pavertimo nuolatinės parengties vienetais būdas. Planuojama,
kad jas būtų galima užpildyti kariais iš kitų nuolatinės parengties brigadų,
dislokuotų kituose šalies regionuose, juos permetant į naują vietą karine ar
civiline aviacija. Atvykę į vietą jie pasiims rezervinės brigados ginkluotę ir bus
pasirengę veikti43. Tokių rezervinių brigadų (apie pora dešimčių pėstininkų ir
artilerijos brigadų) jau atsirado Sibiro ir Tolimųjų Rytų karinėse apygardose.
Likusioje Rusijos dalyje rezervinių brigadų tikriausiai bus daug mažiau, o kai
kuriose vietose, pvz., Kaliningrado regione,44 Leningrado karinėje apygardoje45
ar Šiaurės Kaukaze jų iš viso nenumatoma. Kita karo meto struktūros dalis
bus karinės įrangos sandėliai, oficialiai pavadinti ginkluotės saugyklomis. Jie
tikriausiai turės naujos brigados struktūrą ir reikiamą ginkluotę, taps pagrindu
karo meto vienetams sukurti.
Galiausiai bus imtasi įtvirtinti kitų Rusijos ginkluotų struktūrų ir žinybų,
tokių kaip Vidaus reikalų ministerija ir pan., vietą ir vaidmenį bendroje karinėje organizacijoje. Gynybos ministro A. Serdiukovo žodžiais, šių struktūrų
pertvarkos procesas jau irgi prasidėjo46.
Vykdomą struktūros optimizavimą lydi visapusiškas karinės norminės
bazės atnaujinimas. Sprendžiant iš vadų pasisakymų atnaujinimo tempai dideli.
2009 m. birželį generolas V. Boldyrevas kalba apie jau parengtą keturiasdešimties naujų karinių normatyvų, normų, metodinių nurodymų, statutų ir kitų
karinei veiklai reikalingų dokumentų paketą, kuris bus patikrintas mokymų
„Ladoga“ ir „Zapad“ metu47. 2010 m. kovo mėnesį generalinio štabo viršininkas
N. Makarovas užsimena apie parengtus dar 148 naujus dokumentus, kurie
bus tikrinami mokymų „Vostok 2010“ metu. Iki 2010 m. spalio mėn. numatyta
parengti visus reikiamus dokumentus, juos patvirtinti ir nuo 2011 m. sausio
1 d. pradėti naudoti48.
Visgi pagrindinis struktūros optimizavimo akcentas – ne kovinių pajėgų,
o kovinės paramos ir kovinio aprūpinimo grandžių, karinio mokymo įstaigų
ir pan. galutinis pertvarkymas. Planuojama iš pagrindų pertvarkyti karinio
užnugario struktūrą. Vienas iš esminių pakeitimų, numatytų „Ivanovo doktrinoje“, siūlo atsisakyti eksteritorinio pajėgų aprūpinimo principo. Anksčiau
Литовкин В., „Публичный день генерала Макарова“, Независимая газета, 17 декабря 2008 г.
Бондаренко А., „Оперативный резерв для островного гарнизона“, Красная звезда, 22 мая 2010 г.
44
Интерфакс-Северо-Запад, „Россия-Балтфлот-Реформа“, 21 ноября 2009 г.
45
Интерфакс-Северо-Запад, „Россия-Ленво-Реорганизация“, 29 ноября 2009 г.
46
Гаврилов Ю., „Наступление на штаты“, Российская газета, 12 мая 2009 г.
47
Литовкин Д., „Генерал армии, главком Сухопутных войск Владимир Болдырев: Сухопутные
войска должны стать компактными и мобильными», Известия, 25 июня 2009 г.
48
Васенин В., „Обойма Макарова“, Российская газета, 23 марта 2010 г.
42
43
174
daug pastangų, pajėgų ir išlaidų buvo skiriama atsargoms iš viename Rusijos
regione esančių saugyklų nugabenti į kitą. Dabar pajėgos bus aprūpinamos
teritoriniu principu. Naujos brigados praktiškai viską, kas joms priklauso, turės
savo saugyklose49, o reikalingi papildymai bus gabenami iš vietinių atsargų. Tai
leis smarkiai sumažinti užnugario pajėgų, sandėlių, saugyklų skaičių ir reikalingų atsargų kiekius. Gynybos ministerija planuoja išformuoti 277 šiai dienai
turimus karinius sandėlius ir bazes, o jų pagrindu sukurti 34 kompleksines visų
pajėgų užnugario materialinio aprūpinimo ir techninio aptarnavimo bazes50.
Logistiniam aprūpinimui pagerinti bus išformuoti anksčiau buvę nevisiškai sukomplektuoti užnugario kariniai vienetai. Atsisakyta pulkų. Visus
juos pakeis iki galo sukomplektuoti nuolatinės parengties vienetai: brigados
ir batalionai. Iki 2010 m. pabaigos numatoma kiekvienoje karinėje apygardoje
sukurti mažiausiai dvi jai tiesiogiai pavaldžias materialinio aprūpinimo brigadas51. Jau išformuotos anksčiau užnugario pajėgoms priklausiusios visos
devynios nevisiškai sukomplektuotos automobilių brigados. Vietoj jų sukurta
apie 20 nuolatinės parengties, iki galo sukomplektuotų atskirųjų automobilių
batalionų. Kiekviena operacinė vadovybė gaus po vieną, o strateginė vadovybė – po du tokius batalionus52. Dalis naujų batalionų perkelti į naujas nuolatinio dislokavimosi vietas. Pavyzdžiui, buvusios Maskvos karinės apygardos
automobilių brigados pagrindu sukurtas nuolatinės parengties atskirasis
automobilių batalionas perdislokuotas į Šiaurės Kaukazą53. Kasdieniniam
brigadų aprūpinimui nuolatinėse jų dislokacijos vietose užtikrinti planuojama
visas ne karines aptarnavimo paslaugas atiduoti civilinėms struktūroms ar net
privačioms bendrovėms. Tuo tikslu vienoje Maskvos ir trijose Sibiro karinės
apygardos brigadose atliekamas eksperimentas. Jo metu visus karinių vienetų aptarnavimo darbus (personalo maitinimą, aprangos skalbimą, teritorijos
priežiūrą ir pan.) atlieka civilinės įmonės54.
Optimizavimo rezultatas turėtų būti ne tik pakeistas karinio personalo
skaičius, bet ir jo sudėtis. Kaip jau minėta, visos taikos meto karinės pajėgos
turės apie 1 mln., o karo meto pajėgos – 1,7 mln. karių55. Planuojama sumažinti
apie 200 tūkst. karininkų pareigybių bei visiškai atsisakyti 140 tūkst. praporščikų. Pirmas žingsnis jau žengtas atsisakant apie 40 tūkst. neužimtų karinių
etatų. 2009 m. gruodžio 1 d. Rusijos karinėse pajėgose nebeliko praporščikų ir
tik apie 20 tūkst. iš jų palikta tarnauti naujai sukurtose seržantų pozicijose56.
Kitas žingsnis buvo palaipsniui atsisakyti civilines aukštųjų mokyklų karines
katedras baigusių ir dvejus metus tarnauti pašauktų leitenantų. Tokių yra apie
Литовкин Д „Минобороны в поисках нового облика“, Известия, 18 ноября 2009 г.
Интерфакс-АВН, „Россия-Армия-Тыл-Реорганизация, 11 ноября 2008 г.
51
Тихонов А., Потехина А., Елисеева М., „На передовой и в тылу“, Красная звезда, 25 июня 2010 г.
52
Интерфакс-АВН, „Россия-Армия-Преобразования, 21 ноября 2008 г.
53
Интерфакс-АВН, „Войска Северо-Кавказского военного округа (СКВО) усилены 474-м
отдельным автомобильным батальоном“, 26 октября 2009 г.
54
Литовкин В., “СибВО переходит на аутсорсинг“, Независимая газета, 25 июня 2010 г.
55
Литовкин Д., „Минобороны в поисках нового облика“, Известия, 18 ноября 2009 г.
56
Соловьев В., „Новые декабристы“, Независимая газета, 21 ноября 2008 г.
49
50
175
7,5 tūks. ir iki 2010 metų jų nebeliks. Nebus pasigailėta ir reformos paskelbimo
metu tarnaujančių 26,7 tūkst. jau pasiekusių nustatytą tarnybai amžių karininkų. Numatoma visus juos kartu su iki pirmo etapo pabaigos, t.y. 2009 m.
gruodžio mėn., nustatytą tarnybos laiką ištarnausiančiais 9,1 tūkst. kariškių
atleisti57. Vyksta karinių pareigybių mažinimas. Gynybos ministerijos vertinimu, vien karinių sandėlių ir bazių bei automobilinių brigadų reorganizavimas
leis atsisakyti apie 12,5 tūkst. karinių pareigybių, iš kurių veik 5,6 tūkst. yra
karininkai ir praporščikai58. Sucivilinamos karinio medicinos personalo, kai
kurių mokymo įstaigų pareigybės. Karinėse oro pajėgose planuojama atsisakyti
apie 50 tūkst. karininkų pareigybių. Be viso to, karininkų skaičiui mažinti ir
pagal sutartis dirbančių karių skaičiui didinti Rusijoje imtasi žingsnio, kurio,
ko gera, nebuvo per visą jos karinių pajėgų gyvavimo istoriją. Baigusieji karo
mokyklas karininkai arba iškart atleidžiami, arba jiems pasiūloma dirbti pagal
tarnybos sutartį skiriant juos tarnauti į seržantų ar net eilinių pareigas. Tokie
faktai jau užfiksuoti geležinkelio pajėgose ir Šiaurės laivyne59.
Nors buvo skelbiama, kad visi šie sumažinimai turėtų būti atlikti iki
2016 m., tačiau panašu, kad tai bus atlikta anksčiau. Situacija pateikiama 4
lentelėje60.
4 lentelė. Karininkų skaičius Rusijos karinėse pajėgose
KARININKAI
Generolai
PRIEŠ REFORMĄ
2009 m. PABAIGA
1 200
780
Pulkininkai
60 000
8 000
Karininkai
355 000
150 000
Puskarininkiai/mičmanai
142 000
0
Kaip ir buvo numatyta61, karinio rengimo sistema pertvarkoma iš esmės.
Vietoj anksčiau buvusių penkiolikos karinių akademijų, keturių karinių universitetų ir keturiasdešimt šešių skirtingų karinių aukštųjų mokyklų ir institutų
planuojama sukurti dešimt stambių mokymo įstaigų. Iš jų trys bus kariniai
mokslo ir tyrimų centrai, šešios karo akademijos ir vienas karinis universitetas. Jau šiais metais Maskvoje, Pamaskvėje ir Sankt Peterburge pradės veikti
kariniai mokslo ir tyrimų centrai62. Jie bus atsakingi už karininkų rengimą ir
mokslinius tyrimo darbus konkrečiose karybos srityse63. Iš viso beveik trečdaliu
sumažintas dabartinis karinių aukštųjų mokyklų skaičius, o likusios priskirtos
atitinkamiems mokymo ir tyrimo centrams ir taps jų filialais. Šiandien dalis
Гафутулин Н., „Мобилность, Боеготовность, Престиж“, Красная звезда, 15 октября 2008 г.
Литовкин В., „Минобороны приоткрывает карты“, Независимая газета, 24 ноября 2008 г.
59
Литовкин Д., „Погонный минимум“, Известия, 29 июня 2010 г.
60
„Генштаб отчитался о сокращении командиров“, Известия, 23 декабря 2009 г.
61
Ivanovo doktrina numatė kad karinio rengimo reforma turi būti baigta 2010 m.
62
Иванов В., „Военная реформа: мнения Минобороны и экспертов“, Независимая газета, 18
декабря 2009 г.
63
Гафутулин Н., “Мобильность, Боеготовность, Престиж“, Красная звезда, 15 октября 2008 г.
��
58
176
mokyklų
iki 2013
m.mokyklǐ
jų bus uždaryta
dar
apie
dvidešimt.
centrams ir jau
tapsuždaryta,
jǐ filialais. o
Šiandien
dalis
jau uždaryta,
o iki
2013
m. jǐ bus Nutarta
laikinai
sustabdyti
karininkų
rengimą,naujǐ
todėlkarininkǐ
nuo 2010rengimą,
m. rugsėjo
uždaryta
dar apie
dvidešimt.naujų
Nutarta
laikinai sustabdyti
64
65
1d.
Rusijos
mokyklos
seržantus
todơlvisos
nuo 2010
m. karo
rugsơjo
1d. visos rengs
Rusijostikkaro
mokyklos. Devyniolikoje
rengs tik seržantusiš64.jų jau
65
dabar
kuriami iš
seržantų
rengimo
centrai.
Vienas
iš pirmųjų
sukurtas
Riazanėje66.
jǐ jau dabar
kuriami
seržantǐ
rengimo
centrai. Vienas
iš pirmǐjǐ
Devyniolikoje
66
sukurtas
Riazanơje
.
Šauktiniai
bus
rengiami
atskiruose
karinio
rengimo
centruose.
Šauktiniai bus rengiami atskiruose karinio rengimo centruose.
Visa naujoji
67.
Visa naujoji profesinio
karinio rengimo
sistema
turơtǐ
atrodyti
taip(3(3pav)
pav)67
profesinio
karinio rengimo
sistema
turėtų
atrodyti
taip
.
PAJƠGOS
Generalinis
Sausumos
Karinơs
Karinơs
Strateginiǐ
štabas
pajơgos
oro
jnjrǐ
raketǐ
pajơgos
pajơgos
pajơgos
1
1
ABC
Kosmoso
Užnugario
pajơgos
pajơgos
1
1
Kita
MOKSLO
ƲSTAIGOS
1
Mokslo
ir tyrimo centrai
Akademijos
1
1
1
1
1
Kariniai
universitetai
Karo
9
7
10
2
2
2
?
?
mokyklos
2 pav. Nauja Rusijos karinio rengimo sistema
2 pav. Nauja Rusijos karinio rengimo sistema
Paskutinis šio etapo uždavinys yra perginkluoti naująją struktnjrą. Iki 2012
Paskutinis
etapo
uždavinys
yra perginkluoti
naująją
struktūrą.
ginkluotơs šio
kiekis
pajơgose
turơtǐ sudaryti
ne mažiau kaip
30 proc.
Vơliau, Iki
m.68 naujos
68
69
2012
m.
naujos
ginkluotės
kiekis
pajėgose
turėtų
sudaryti
ne
mažiau
kaip 30
Šiandien naujos brigados
iki 2020 m., jis turơtǐ pasiekti 70–100 proc.
proc.
Vėliau, ikiturimais
2020 m.,
jis turėtų
pasiekti
70–100 proc.69jǐŠiandien
naujos
apginkluojamos
naujais
ginklai
ir modernizuotomis
versijomis.
2009brigametais
keletas motorizuotǐjǐ
šauliǐ
brigadǐ
jau buvo
perginkluotos vien
dos
apginkluojamos
turimais
naujais
ginklai
ir modernizuotomis
jų naujais
versijomis.
tankaismetais
T-90 keletas
ir šarvuotomis
kovos mašinomis
BMP-370.jau
Senos
ginkluotơs
iš viso vien
2009
motorizuotųjų
šaulių brigadų
buvo
perginkluotos
nebeliko tankais
ir kai kuriose
apygardose.
Maskvos
karinơs
apygardos
70
naujais
T-90 irkarinơse
šarvuotomis
kovosSakykim,
mašinomis
BMP-3
. Senos
ginkluotės
pajơgose 2010 metǐ pradžioje buvo likusi tik nauja ir paskutiniǐ modifikacijǐ
iš
viso
nebeliko
ir
kai
kuriose
karinėse
apygardose.
Sakykim,
Maskvos
karinės
ginkluotơ (T-90, BMP-3)71. 2010 m. Ƴ pajơgas pateks dar apie 250 tankǐ T-90, naujos
apygardos
pajėgose
2010
metų
pradžioje
buvo
likusi
tik
nauja
ir
paskutinių
priešlơktuvinơs gynybos sistemos „Buk-M3“, raketinơs sistemos „Smerþ“, „Uragan“, mo71
difikacijų
(T-90, BMP-3)
. 2010
m. į visiškai
pajėgasnaujos
pateks
dar apie
250 tankų
„Grad“. 72. ginkluotė
2011 m. planuojama
per 3 tnjks.
vienetǐ
Ƴvairios
technikos
T-90,
naujos
priešlėktuvinės
gynybos
sistemos
„Buk-M3“,
raketinės
sistemos
ir ginkluotơs, tokios kaip tankai T-90A, pơstininkǐ kovos mašinos BMP-2M, BMP-3,
savaeigơs artilerijos sistemos „Chosta“ 2C-19 „Msta-S“, šarvuoþiai BTR-70M, BTR64
Ʌɢɬɨɜɤɢɧ Ⱦ.,
2929
ɢɸɧɹ
2010
ɝ. г.
Литовкин
Д., „ɉɨɝɨɧɧɵɣ
„Погонныйɦɢɧɢɦɭɦ“,
минимум“,ɂɡɜɟɫɬɢɹ,
Известия,
июня
2010
Ȼɟɥɨɭɫɨɜ ɘ., „Ɂɚ ɫɨɞɟɣɫɬɜɢɟɦ – ɤ ɠɭɪɧɚɥɢɫɬɚɦ“, Ʉɪɚɫɧɚɹ ɡɜɟɡɞɚ, 19 ɦɚɹ 2010 ɝ.
Белоусов Ю., „За содействием – к журналистам“, Красная звезда, 19 мая 2010 г.
66 Ⱥɥɟɤɫɚɧɞɪɨɜ Ⱥ., „Ɇɢɫɫɢɹ ɜɵɩɨɥɧɢɦɚ“, Ʉɪɚɫɧɚɹ ɡɜɟɡɞɚ, 16 ɢɸɥɹ 2009 ɝ.
67 Александров А., „Миссия выполнима“, Красная звезда, 16 июля 2009 г.
Autoriaus sudaryta suvestinơ lentelơ, fiksuojanti skirtinguose atviruose šaltiniuose paminơtas
67
Autoriaus
sudaryta suvestinė lentelė, fiksuojanti skirtinguose atviruose šaltiniuose paminėtas mokymo
mokymo
Ƴstaigas.
68
įstaigas.
Kiti šaltiniai (pvz., A. Medvedevas (2010 05 24) Ƴvardija ne 2012, o 2015 m.
68
69 Kiti šaltiniai (pvz., A. Medvedevas (2010 05 24) įvardija ne 2012, o 2015 m.
ɑɟɪɧɹɤ ɂ., Ƚɚɜɪɢɥɨɜ ɘ., „Ⱥɪɦɢɹ ɩɪɢ ɰɟɥɢ“, Ɋɨɫɫɢɣɫɤɚɹ ɝɚɡɟɬɚ, 24 ɫɟɧɬɹɛɪɹ 2009 ɝ.
70
69
Черняк
„Армия при цели“, Ʉɪɚɫɧɚɹ
Российская
газета,
24 сентября
ȻɨɪɨɞɢɧИ.,
ɘ.,Гаврилов
„ɗɤɡɚɦɟɧЮ.,
ɧɚ ɩɪɨɮɩɪɢɝɨɞɧɨɫɬɶ“,
ɡɜɟɡɞɚ,
20 ɧɨɹɛɪɹ
2009 ɝ. 2009 г.
71
70
„Russia moves
forward with
modernisation“, Janes‘s
defenceзвезда,
review,20
May
12, 2010.
Бородин
Ю., „Экзамен
на профпригодность“,
Красная
ноября
2009 г.
72
71
ɏɭɞɨɥɟɟɜ
ȼ.,“ɋɭɯɨɥɭɬɧɚɹ
ɦɨɳɶ
ɨɬɱɢɡɧɢ“, Ʉɪɚɫɧɚɹ
26review,
ɮɟɜɪɚɥɹ
2010
„Russia
moves
forward with
modernisation“,
Janes‘sɡɜɟɡɞɚ,
defence
May
12,ɝ.2010.
64
65
65
66
177
„Smerč“, „Uragan“, „Grad“. 72. 2011 m. planuojama per 3 tūks. vienetų visiškai
naujos įvairios technikos ir ginkluotės, tokios kaip tankai T-90A, pėstininkų
kovos mašinos BMP-2M, BMP-3, savaeigės artilerijos sistemos „Chosta“ 2C-19
„Msta-S“, šarvuočiai BTR-70M, BTR-80, automobiliai „Kamaz“. Ja planuojama
apginkluoti 5 brigadas73. Dauguma naujų brigadų Sibire ir Tolimuosiuose
Rytuose buvo sukurtos sena ginkluote ginkluotų karinių vienetų pagrindu ir
nebuvo kuo jas apginkluoti. Į šiuos rajonus iš europinės Rusijos dalies skubiai
permetama naujesnė ginkluotė. Atsinaujina ir karinės oro pajėgos. Paskelbta,
kad 2010 m. turi būti įsigyta 30 sraigtasparnių bei 28 kovos lėktuvai74, o iki 2015
m. planuojama įsigyti apie 400 naujų sraigtasparnių Mi-28, Ka-52, Mi-8M75.
Be ginkluotės, ypač svarbus yra ir kitos karinės įrangos įsigijimas, pavyzdžiui, įrangos, skirtos kariuomenės vadovavimui ir valdymui (V2) pagerinti.
Be procedūrų, efektyvus pajėgų V2 priklauso ir nuo priemonių informacijai
ir komandoms perduoti (iš esmės ryšių priemonių) būklės. Jei V2 procedūros
jau beveik parengtos, patikrintos mokymų Kavkaz 2009, Ladoga 2009, Zapad
2009, Vostok 2010 metu ir bus patvirtintos, tai ryšių priemonių būklė Rusijos
kariuomenėje šiandien gan prasta. Apie 85 proc. naudojamų ryšių priemonių
yra beviltiškai pasenusios76. Prezidentas N. Medvedevas, besilankydamasis
Maskvos karinės apygardos štabe ir apžiūrėdamas armijoje naudojamas ryšių
priemones, pasidžiaugė, kad baigta kurti naujos kartos radijo stotis „Azar“.
Kartu jis nurodė iki 2012 m. pakeisti visas senas, analogines ryšių priemones
naujomis skaitmeninėmis. Šiandien jos jau tiekiamos į brigadų taktinius padalinius, o iki 2010 m. pabaigos naujomis ryšių priemonėmis turi būti aprūpinta
visa kariuomenės taktinė grandis77.
Trūkstamam, o vėliau ir visiškam perginklavimui užtikrinti peržiūrimi
bendri pajėgų perginklavimo planai ir programos bei didinamas finansavimas
ginkluotei ir įrangai įsigyti. Naujoji perginklavimo programa, apimanti 2010–2020
m. laikotarpį, tuoj bus patvirtinta. Joje planuojama konkrečiai įvardyti pajėgų
pateiktus reikiamos ginkluotės ir įrangos tipus ir kiekį, o finansavimą skirti
tiesiogiai gamintojams, o ne pajėgoms78. Naujai programai finansuoti iki 2020
m. numatoma skirti 13 trln. rublių – tai sudarytų vidutiniškai po 1,3 trln. rublių
kasmet. Gynybos ministerija mano, kad to nepakanka ir prašo daugiau – 36 trln.
rublių79. Panašu, kad skiriamas skaičius gali padidėti. Pažymėtina, kad neseniai
priimtas sprendimas infliacijai 2009–2011 metais kompensuoti, todėl prie šiandien skiriamų lėšų pridedama dar nuo 40 iki 70 mlrd. rb. Rusijos valstybinių
Худолеев В.,“Сухолутная мощь отчизни“, Красная звезда, 26 февраля 2010 г. „Генерал армии, главком Сухопутных войск Владимир Болдырев: Сухопутные войска должны
стать компактными и мобильными”, Известия, 25 июня 2009 г.
74
Литовкин Д., „Генштаб отчитался о сокращении командиров“, Известия, 23 декабря 2009 г.
75
Интерфакс-АВН, „В ВВС России к 2015 году поступят 400 новых вертолетов“, 20 мая 2009 г.
76
Гаравский А., „Связь решает все“, Красная звезда, 22 мая 2010 г.
77
ТВ РТР передача „Вести“, 19:00, 23 мая 2010 г.
78
ИТАР-ТАСС, „Госпрограмма по вооружению на 2011–2020 годы будет утверждена президентом
РФ в третьем квартале 2010 года“, 25 мая 2010 г.
79
Литовкин В., „Россия в арьергарде гонки вооружений“, Независимая газета, 4 июня 2010 г.
72
73
178
užsakymų kariniam kompleksui finansavimas parodytas 4 paveikslėlyje80.
3 pav. Rusijos užsakymai kariniam pramoniniam kompleksui
finansuoti (mlrd. rb)
Šalia biudžetinių lėšų ginkluotei įsigyti Gynybos ministerijai leista
imtis veiksmų papildomam, nebiudžetiniam finansavimui gauti. Gynybos
ministerija parduoda reformos metu atsilaisvinusią karinę infrastruktūrą ar
seną ginkluotę, o gautas lėšas pasilieka sau. Tai duoda nemažai papildomų
lėšų. Pavyzdžiui, parduodamo objekto Sankt Peterburge pradinė kaina yra
400 mln. rb.81, Pamaskvėje ir Maskvoje – 212 mln. ir 1 mlrd. 5 mln. rublių82
atitinkamai. Tokių objektų po reformos lieka šimtai. Nutarta leisti kariškiams
organizuoti loterijas. Iš jų Gynybos ministerija tikisi per 5 metus surinkti apie
3 mlrd. rb.83. Nors visi šie pinigai teoriškai gali būti panaudoti ir kitur, tačiau,
matyt, didžioji jų dalis bus skirta prioritetinėms programoms, tarp jų ir naujai
kovos technikai bei ginkluotei įsigyti.
Perginklavimo ir aprūpinimo nauja karine įranga problemoms efektyviau spręsti prezidento įsaku pirmuoju gynybos ministro pavaduotoju
paskirtas Vladimiras Popovkinas. Anksčiau jis buvo paprastas gynybos
Apibendrinti 2008–2010 m. skirtinguose Rusijos atviruose šaltiniuose skelbti duomenys.
Pranešimas “Управление государственного заказа Министерства обороны Российской Федерации
сообщает о проведении аукциона по продаже высвобождаемого недвижимого военного имущества,
Красная звезда, 25 мая 2010 г.
82
“Управление государственного заказа Министерства обороны Российской Федерации сообщает о
проведении аукциона по продаже высвобождаемого недвижимого военного имущества“, Красная
звезда, 17 июня 2010 г.
83
Интерфакс-АВН, „Министерство обороны РФ предложило провести 16 государственных
лотерей,чтобы профинансировать развитие Вооруженных сил“, 24 мая 2009 г.
80
81
179
ministro pavaduotojas, atsakingas už apginklavimą. Jis ir toliau atsakys už
kariuomenės perginklavimą, tačiau jo statusas paaukštintas. Anksčiau buvusi
Federalinio pavaldumo ginkluotės teikimo ginkluotosioms pajėgoms agentūra
perduodama Gynybos ministerijos žinion84. Jos nauja vadovė, prieš tai dirbusi
valstybės mokesčių srityje, bus atsakinga už korupcijos sumažinimą ir valstybės
užsakymų įvykdymą. Taigi turėtų pagerėti naujosios ginklavimosi programos
įgyvendinimas, o Gynybos ministerijos užsakymų dalis bendrame užsakymų
portfelyje dar daugiau padidės.
3. Rusijos Federacijos karinės pajėgos po reformos
3.1. Naujoji brigada
Kurdama naują brigados struktūrą Rusija rėmėsi nuostata, kad ateityje
net globalaus konflikto metu nebebus kariaujama ištisiniais frontais. Tai reiškia,
kad pagrindiniai koviniai vienetai turi būti autonomiški, stiprūs ir mobilūs.
Divizijos tam akivaizdžiai per didelės. Optimaliu koviniu vienetu tapo brigada.
Pastarajai daugeliu atveju teks kariauti savarankiškai, be „kaimynų iš dešinės
ir kairės“. JAV, turėdama gerai išvystytą globalinę padėties nustatymo sistemą (GPS), gana daug ypač taiklios ginkluotės (PGM) bei stiprias karines oro
pajėgas, užsitikrino, kad visada ir visur pasaulyje galės paremti savo brigadas
ugnimi. Rusija to dar negali. Nepaisant didelių pastangų, Rusijos globalinė
padėties nustatymo sistema „Glonass“ vis dar neveikli, o be jos negalima
panaudoti ir ypač taiklios ginkluotės. Be to, Karinės oro pajėgos neturi ir artimiausiu metu neturės pakankamai lėktuvų visada paremti savo pajėgoms
ugnimi iš oro. Taigi nauja brigada kovos metu turės pasikliauti savo ugnies
pajėgumais. Tikslumo trūkumas bus kompensuojamas didesniu artilerijos
sviedinių ir raketų skaičiumi, todėl vietoj anksčiau buvusių 1-2 artilerijos divizionų naujoji brigada turės keturis: du savaeigės, vieną prieštankinės ir vieną
reaktyvinės „Grad“ artilerijos divizionus. Motorizuotųjų šaulių batalionai irgi
bus sustiprinti paramos ugnimi pajėgumais. Naujoji brigada savo ugnies galia
beveik nenusileis senajai divizijai.
Apsaugai nuo priešininko aviacijos ji turės stiprų priešlėktuvinės gynybos komponentą – du priešlėktuvinės gynybos divizionus. Be jų brigadoje
tikriausiai bus trys motorizuotųjų šaulių ir vienas tankų batalionai85, žvalgybos,
inžinerijos ir materialinio aprūpinimo batalionai, štabo aprūpinimo, radiacinės, cheminės ir biologinės gynybos, elektroninės kovos ir medicinos kuopos.
Lyginant su senosiomis divizijomis, kurios buvo didelės, sunkios ir nejudrios,
brigada bus pakankamai stipri ir labai mobili: 4-5 tūkstančiai karių, 41 tankas,
Сообщение РИА Новости, 17 мая 2010 г.
Tačiau kai kur rasta užuominų, kad galimas ir brigados, turinčios keturis motorizuotųjų šaulių batalionus, kurių kiekvienas turi po tankų kuopą, variantas.
84
85
180
120 šarvuočių, 36 savaeigės ir 18 reaktyvinės artilerijos sistemų, daug prieštankinės ir priešlėktuvinės gynybos sistemų86. Numatoma naujos motorizuotųjų
šaulių brigados struktūra pateikiama 5 paveikslėlyje87.
4 pav. Numatoma naujos Rusijos motorizuotųjų šaulių brigados
organizacinė struktūra
Po ugnies galios, geba greitai persidislokuoti dideliais atstumais yra
viena iš svarbiausių brigados pajėgumo charakteristikų. Nors naujoje brigadoje visos kovos sistemos bus savaeigės, šalia jų numatyta pakankamai kitų
transporto priemonių. Rusijos kariškiai mano, kad pagrindinė brigadų panaudojimo arena bus mūsų žemynas88, todėl jų perdislokavimas daugiausia bus
užtikrinamas geležinkeliu ir sava eiga. Daugelyje mokymų pademonstruota,
kad naujoji brigada gali per kelias paras persidislokuoti kelis šimtus ar net
tūkstančius kilometrų kombinuotu (geležinkelis–sava eiga) būdu89.
Numatytas ir ypač greitas brigados perkėlimo dideliais atstumais būdas.
Panašu, kad jis bus taikomas iškilus poreikiui greitai sustiprinti rytines Rusijos
sienas. Kaip jau minėjome, Sibiro ir Tolimųjų Rytų rajonuose pastebėtas kelių
dešimčių ginkluotės saugyklų atsiradimas. Jos turi visą brigados ginkluotę ir
techniką, bet mažai personalo. Planuojama tokias saugyklas-brigadas užpildyti
kitų brigadų personalu, tiesiog paimant vienos nuolatinės parengties brigados
karius ir juos pergabenant į reikiamą rajoną lėktuvais. Kariai tiesiog pasiims
Skaičiai autoriaus, apibendrinant skirtinguose šaltiniuose pateiktus duomenis.
Autoriaus sudaryta schema, fiksuojanti skirtinguose atviruose šaltiniuose paminėtas naujos brigados
struktūrines dalis.
88
Сергей Скоков, начальник главного штаба сухопутных войск РФ, интервю, Эхо Москвы, 10
октября 2009 г.
89
Литовкин В., „Гремя огнем, сверкая блеском стали“, Независимая газета, 2 октября 2009 г.
86
87
181
saugyklos ginklus ir techniką ir po paros ar dviejų bus pasirengę kovos veiksmams. Šitokį perdislokavimo būdą planuojama išbandyti mokymų „Vostok
2010“ metu90.
Be motorizuotųjų šaulių brigadų, Rusijos sausumos pajėgos turės ir naujos struktūros tankų, artilerijos, reaktyvinės artilerijos, specialiosios paskirties,
ryšių ir kitas atskiras brigadas. Visoms joms taip pat taikomi motorizuotųjų
šaulių brigadoms keliami savarankiškumo ir mobilumo reikalavimai. Apie
jų struktūrą ir pajėgumus atviruose šaltiniuose yra labai mažai informacijos.
Visos šios brigados bus paskirstytos operatyvinėms vadovybėms, kad pastarosios galėtų paremti pagrindinius karo naštos nešėjus – motorizuotųjų šaulių
brigadas.
3.2. Naujoji operacinė vadovybė
Naujoji operacinė vadavietė užims tarpinę grandį tarp strateginės vadavietės ir kovinių pajėgumų – brigadų. Tikslus operacinių vadovybių skaičius
neskelbiamas, tačiau tikėtina, kad jų gali būti 15–20. Didžioji dauguma – apie
dešimt – priklausys sausumos pajėgoms. Pagrindinis sausumos operacinės
vadavietės uždavinys bus konkrečių karinių sausumos operacijų planavimas
ir vykdymas. Jos bus paremiamos atitinkamais pajėgumais iš oro ir jūros.
Daugeliu atveju sausumos operacinės vadavietės bus kuriamos buvusių
armijų pagrindu. Panašu, kad kiekvienai iš jų bus pavaldžios nuo dviejų iki
šešių nuolatinės parengties motorizuotųjų šaulių ir tankų brigadų, viena-dvi
artilerijos ir reaktyvinės artilerijos brigados, po vieną ryšių ir priešlėktuvinės
gynybos brigadą, keletas mažesnių padalinių, tokių kaip atskirasis automobilių
batalionas ir pan.
Šiandien karinėse oro pajėgose sukurtos septynios operacinės vadavietės,
iš kurių keturios – 1-a, 2-a, 3-ia ir 4-a– yra paprastos karinių pajėgų operacinės
vadovybės. Joms pavaldūs orlaiviai, skirti sausumos pajėgoms remti. Kadangi
jų skaičius sutampa su strateginių vadovybių skaičiumi, panašu, kad kiekviena
strateginė vadovybė gaus po vieną tokią vadovybę. Likusios trys operacinės
KOP vadovybės yra specializuotos, t.y. matyt jų užduotis bus ne sausumos
pajėgų operacijų rėmimas, o specializuotos misijos. Pavyzdžiui, tolimosios aviacijos operacinė vadovybė tikriausiai bus atsakinga už strateginių bombonešių,
strateginio valdymo iš oro, galbūt žvalgybos organizavimą. Transporto aviacijos
operacinė vadovybė tikriausiai bus atsakinga už strateginį perdislokavimą bei
kitų pajėgų (pvz., oro desanto kariuomenės ir pan.) veiklos užtikrinimą. Oro
kosminės erdvės gynybos operacinė vadovybė tikriausiai bus atsakinga už
valstybės teritorijos priešlėktuvinės ir priešraketinės gynybos organizavimą.
Karinėse jūrų laivyno pajėgose dabar žinoma tik apie povandeninių
pajėgų operacinės vadovybės sukūrimą. Ši specializuota vadovybė turėtų būti
atsakinga už branduolinėmis raketomis ginkluotų povandeninių laivų veiklą.
90
Бондаренко А., „Оперативный резерв для островного гарнизона“, Красная звезда, 22 мая 2010 г.
182
Dabartinių laivynų pagrindu bus sukurta keletas paprastų jūrų operacinių
vadovybių, kurių, kaip ir atitinkamų KOP vadovybių, pagrindinė užduotis
bus sausumos pajėgų veiksmų rėmimas. Nors daugiau informacijos apie
planuojamą specializuotų karinių laivyno operacinių vadovybių sukūrimą
nerasta, tačiau įmanoma, kad Rusijai atgaivinus vandenyno laivyną ar sukūrus
ekspedicinius pajėgų perkėlimo vandenynu pajėgumus gali būti sukurtos ir
tai veiklai planuoti ir vykdyti skirtos vadovybės.
Kalbant apie kitas šiuo metu reformuojamas ar pertvarkomas pajėgas,
tokias kaip oro desanto, strateginių raketų ar kosminių pajėgų, pažymėtina,
kad yra netiesioginių požymių, rodančių, jog jos irgi gali būti pertvarkytos į
atitinkamas specializuotas operacines vadovybes.
Taigi operacinė vadovybė yra vidurinė valdymo ir vadovavimo
grandinės dalis, turinti jai priskirtus konkrečius taktinius pajėgumus ir jai
vadovaujančią konkrečią strateginę vadovybę. Priklausomai nuo vadavietei
skiriamų užduočių strateginės vadovybės galės sustiprinti jas priskirdamos
joms reikiamus pajėgumus iš savo rezervo.
3.3. Naujoji jungtinė strateginė vadovybė
Strateginė vadovybė taps aukščiausia būsimos valdymo ir vadovavimo
grandinės grandimi. Kaip jau minėta, iki 2010 m. gruodžio 1 d. bus sukurtos
keturios paprastos sausumos strateginės vadovybės, kurios bus atsakingos
už strateginį planavimą ir veiklą pagal joms patikėtas teritorijas ir kryptis.
Kiekviena iš jų bus jungtinė ir savo žinioje turės kelias sausumos, oro ar jūrų
pajėgų operacines vadovybes. Joms bus tiesiogiai pavaldūs ir kai kurie atskiri
nuolatinės parengties pajėgumai. Sprendžiant iš turimų duomenų, strateginėms vadovybėms tiesiogiai gali būti pavaldžios žvalgybos, specialiųjų pajėgų,
desanto šturmo, elektroninės žvalgybos, logistikos, ABC saugos, inžinerinės,
taktinių raketų, teritorinės ryšių, materialinio aprūpinimo ir pan. brigados. Jos
visos arba jų dalys (batalionai) galės būti priskiriami atitinkamoms operacinėms
vadovybėms konkrečioms užduotims vykdyti.
Kaip jau buvo minėta, strateginės vadovybės bus kuriamos karinių
apygardų pagrindu. Panašu, kad paprastos strateginės vadovybės štabas bus
gerokai mažesnis nei dabartinis karinės apygardos štabas ir turės apie 300
kariškių91.
Nors šiandien apie tai dar nekalbama, tačiau remiantis kai kuriais
pareiškimais galima daryti prielaidą, kad reformos pabaigoje šalia paprastų
strateginių vadovybių gali atsirasti ir specializuotos. Pavyzdžiui, jau įvykęs
operacinių tolimosios aviacijos ir povandeninių pajėgų vadovybių sukūrimas
darant prielaidą, kad jos bus atsakingos už branduolinius ginklus gabenančias
platformas, bei galimas strateginės paskirties raketų kariuomenės pertvarkymas
91
Литовкин В., „Зачистка по-сердюковски“, Независимая газета, 11 марта 2010 г.
183
į specializuotą strateginės paskirties raketų operacinę vadovybę daro logišką
ir jungtinės branduolinių pajėgų strateginės vadovybės sukūrimą. Kitas pavyzdys galėtų būti transporto aviacijos ir oro desanto operacinių vadovybių
priskyrimas prie teoriškai įmanomos „greitojo reagavimo arba mobilių pajėgų“
strateginės vadovybės.
3.4. Naujos ginkluotųjų pajėgų ir kariuomenės rūšys, karo meto struktūros ir rezervas
Remiantis turima informacija, dabartinės trys ginkluotųjų pajėgų
rūšys (sausumos, oro ir jūrų pajėgos) bei trys kariuomenės rūšys (strateginės
paskirties raketų, oro desanto ir kosminės pajėgos) išliks. Kadangi šiandien ginkluotųjų pajėgų rūšys jau baigiamos reformuoti, galima spėti, kad artimiausiu
metu bus imtasi ir kariuomenės rūšių.
Kaip jau buvo minėta, po reformos Rusijos ginkluotosios pajėgos skils
į dvi grupes. Didesnioji kiekvienos iš jų dalis priklausys vadinamosioms
operacinėms nuolatinės parengties pajėgoms. Tai bus strateginės vadovybės,
operatyvinės vadovybės ir kovinės, kovinės paramos ir kovinio aprūpinimo,
sausumos, oro ir jūrų pajėgų brigados ginkluotosiose pajėgose ir divizijos bei
pulkai kariuomenėje. Mažesnioji dalis liks struktūrose, skirtose administruoti,
rengti ir aprūpinti atitinkamas pajėgas. Anksčiau buvę atskirais sausumos,
karinių oro ir jūrų pajėgų štabai smarkiai sumažės ir taps atnaujinto Rusijos
generalinio štabo direktoratais92. Kartu su mokymo įstaigomis ir apginklavimo
reikalais užsiimančiais struktūriniais padaliniais jie sudarys nekariaujančios,
t.y. institucinės kariuomenės, dalį.
Tikėtina, kad panaši ateitis artimiausiais metais laukia sausumos pajėgų
štabo ir kariuomenės rūšių: strateginės paskirties raketų, oro desanto ir kosminių pajėgų. Didesnioji jų dalis tikriausiai taps operacinėmis pajėgomis. Gali
būti, kad iki šiol buvusi oro desanto pajėgų struktūra nepasikeis ir divizijos
išliks. Jas netgi planuojama sustiprinti. Jose ketinama sukurti priešlėktuvinės
gynybos pajėgumus93, o kai kurioms netgi skirti joms pavaldžius oro transporto pajėgumus – sraigtasparnius. Šis pasikeitimas bei nesenas sprendimas
oro desanto pajėgų aviaciją perduoti karinėms oro pajėgoms leidžia daryti
prielaidą, kad šios pajėgos gali būti transformuojamos į mobilias greitojo reagavimo pajėgas. Dabartiniai pajėgų štabai skils į operatyvines vadovybes ir
į nedidelius elementus generaliniame štabe. Pastarieji kartu su kariuomenės
rūšių mokymo įstaigomis taps institucine kariuomene.
Informacijos apie numatomą Rusijos kariuomenės karo meto struktūrą
atviruose šaltiniuose beveik nėra. Sprendžiant iš to, kas žinoma, galima daryti
prielaidą, kad karo metu Rusijos kariuomenėje bus sukurta visą eilė naujų
Литовкин В., “Парад реформ не затормозил”, Независимая газета, 14 мая 2010 г.
Литовкин В. „Единый государственный экзамен по-сердюковски“, Независимая газета, 26 июня
2010 г.
92
93
184
karinių vienetų, tam panaudojant taikos meto ginkluotės saugyklas. Į kariuomenės sudėtį gali būti perduota šiandien Vidaus reikalų ministerijai, kurios
reforma netrukus prasidės94, priklausanti vidaus kariuomenė. Tai patvirtina ir
pastaraisiais metais įsigaliojusi praktika į vidaus kariuomenės vadovaujančias
pareigas skirti sausumos pajėgų karininkus.
Dar 2009 m. pradžioje keletoje radijo interviu Rusijos generalinio štabo
viršininko pavaduotojas gen. plk. Smirnovas užsiminė apie naują karinio rezervo ir mobilizacijos koncepciją. Pagal ją šaukimas išliks ir netgi didės. Rezervas
bus formuojamas tik iš atitarnavusių pagal sutartį konkrečiose pozicijose (pvz.,
tanko vairuotojas, skyriaus vadas) karių. Su jais bus pasirašomos sutartys ir jie
bus priskirti rezervo dalims, kuriose tarnaus eidami tas pačias pareigas kaip ir
sutarties metu. Jie bus reguliariai apmokomi, gaus algas ir pensijas. Į likusias
rezervo vienetų pareigybes tikriausiai bus priimami atitarnavusieji šauktiniai,
kurie, reikalui esant, bus mobilizuojami. Jie rezervistais laikomi nebus. Šios
koncepcijos principams neprieštarauja ir netgi ją patvirtina neseniai generalinio štabo viršininko išsakytos mintys, kad bus peržiūrėta karinių pozicijų,
kurias užims pagal sutartį tarnaujantys kariai, sąrašas. Jų skaičius pajėgose gali
sumažėti, o šauktinių – padidėti95. Sutartinėmis liks tik koviniam pajėgumui
svarbios pozicijos, tokios kaip skyriaus vadas, tanko vadas, kovinių mašinų
vairuotojas ir pan. Paprasti šauliai, kulkosvaidininkai, granatsvaidininkai,
pabūklų nutaikytojai ir pan. bus šauktiniai. Taigi bus galima pagerinti pagal
sutartį tarnaujančių karių (būsimų rezervistų) parengimo kokybę, padidinti
atlyginimus ir kartu parengti didesnį skaičių atsargos eilinių (atitarnavusių
šauktinių) mobilizaciniam rezervui96. Šiandien jau pradėta rengti reikiamus
dokumentus, o sistema įsigalios 2016 m. Žinant, kad reformuota Rusijos
kariuomenė po mobilizacijos turės 1,7 milijono karių ir lyginat tai su senąja
kariuomene, turėjusia po mobilizacijos išaugti veik iki 5 milijonų97, tai – didelis
sumažėjimas.
4. Problemos ir reformos įgyvendinimo kliūtys
Kiekviena valstybė stengiasi demonstruoti savo laimėjimus ir slėpti nesėkmes. Rusija ne išimtis. Reforma iškart po jos paskelbimo susidūrė ir toliau susiduria su daugybe objetyvių ir subjektyvių problemų bei kliūčių. Jų yra gana daug ir
skirtingų pagal kilmę (politinių, ekonominių, visuomeninių, psichologinių ir pan).
Šioje studijoje bus plačiau aptariamos tik didžiausią visuomenės susidomėjimą
sukeliančios problemos. Santykinai jas galime sujungti į dvi grupes. Pirmojoje būtų
ekonominės problemos ir kliūtys. Tai reformos finansavimas, karinės pramonės
Гаврилов Ю. „Наступление на штаты“, Российская газета, 12 мая 2009 г.
Васенин В., „Обойма Макарова“, Российская газета, 23 марта 2010 г.
96
Интерфакс-АВН, „В российской армии существенно сократится численность контрактников“, 26
мая 2010 г.
97
Гаврилов Ю., „Наступление на штаты“, Российская газета, 12 мая 2009 г .
94
95
185
būklė, išleidžiamų į atsargą aprūpinimo ir užimtumo problemos ir t.t. Antroji grupė
apima moralės klausimus kariuomenėje. Tai opozicija reformai, karinė korupcija
ir nusikaltimai, nestatutiniai santykiai, tarnybos vengimas ir t.t. Apie daugumą
jų jau užsiminta ankstesnėse studijos dalyse kalbant apie reformos etapus ir jų
įgyvendinimą. Čia pateiksime tik tai, apie ką nebuvo kalbėta.
Reformai buvo numatyta skirti nemažai lėšų, tačiau krizė smarkiai paveikė jos finansavimą. Pirmiausiai tai sutrukdė įgyvendinti planus visas nuolatinės
karinės parengties brigadas sukomplektuoti profesionaliais kariais. Šimtaprocentinės nuolatinės parengties Rusijos pajėgų profesionalizacijos idėja žlugo.
Per maži atlyginimai, neišspręstos karių-profesionalų buitinės problemos ir
kitos priežastys neleido įgyvendinti ambicingų planų. Nors oficialiai paskelbta,
kad baigtas pirmas, visuotinis kariuomenės formavimo profesionalais etapas,
tačiau jis, ko gera, bus ir paskutinis. Šauktiniai vėl grįžta į brigadas. Pirmiausia tai sumažins anksčiau minėtą norimą turėti 80–90 nuolatinės parengties
brigadų skaičių iki 40–50. Antra, ir nuolatinės parengties brigadose tarnaus
šauktiniai. Beje, nereikia pamiršti, kad Rusijos planuose niekada neketinta atsisakyti šauktinių. Suintensyvintas šauktinių karių mokymas leido sutrumpinti
jų parengimo laiką iki 3–5 mėnesių, taip sudarant sąlygas sukurti sistemą, kai
šauktiniais komplektuota brigada po pusmečio gali tapti nuolatinės parengties.
Kaip jau buvo minėta, ir pagal sutartį tarnaujančių karių nebus atsisakyta.
Rusijos karinės vadovybės nuomone, jų skaičius bus didinamas nuo šindien
turimų 150 tūkst. iki 200–250 tūkst.98 reformai pasibaigus.
Krizė ir finansavimo stoka smarkiai atsiliepė naujos kariuomenės aprūpinimui ir apginklavimui. Dažnai kalbama, kad pagrindinė problema yra sena
ginkluotė. Tai tiesa, tačiau reikia pažymėti, kad šiuo metu ne tik Rusija, bet
ir dauguma kitų valstybių neįstengia įsigyti pakankamai naujų ginklų. Visur
ginkluotė mažinama pasiliekant tik naujausią. Daugiausia dėmesio skiriama
jos modernizavimui. Rusija pasirinko tą patį kelią. Iš milžiniškų arsenalų
buvo išrinkta tik tai, kas buvo naujausia ir tinkamiausia. Štai pavyzdys. Iš
poros dešimčių tūkstančių tankų atrinkusi geriausius, mažiausiai naudotus ir
juos modernizavusi Rusija sukūrė gana stiprų apie keturių tūkstančių tankų
parką. Tankai T-90C (T-72 pagrindas) ir modernizuoti T-72BM yra pajėgūs
kovoti šiandienos mūšiuose, ypač su panašia ginkluote ginkluotu oponentu.
Naujai paskirtas pirmasis gynybos ministro pavaduotojas perginklavimui V.
Popovkinas interviu radijui sakė, kad 2009 metais pasisekė perlaužti anksčiau
vyravusią kovinės technikos modernizavimo ir remonto tendenciją. Nuo 2009
m. didesnioji užsakymų kariniam pramoniniam kompleksui dalis yra naujos
ginkluotės ir technikos99 įsigijimas. 2010 m. naujai ginkluotei įsigyti skirta veik
trečdalis visų kariniam pramoniniam kompleksui skiriamų lėšų. Rusija jau
ėmėsi rimtų žingsnių ir naujos ateities ginkluotės kūrimui palaikyti.
Vykdant reformą didelė problema tapo atleidžiamų kariškių aprūpi“Армия России: новый облик”, Красная звезда, 10 июня 2010 г.
Интервю с первым заместителем министра обороны В. Поповкиным, Эхо Москвы, 20 февраля
2010 г.
98
99
186
nimas butais bei tolesnis jų užimtumas. Gynybos ministerijos duomenimis,
atleidžiamų iš tarnybos ir neturinčių butų kariškių skaičius siekia 112, 9 tūkst100.
Visiems jiems pažadėta iki 2012 m. suteikti butus. Butų išeinantiems į atsargą ir
atleidžiamiems iš karinių pajėgų kariškiams statybos finansavimas išaugo. Buvo
planuojama per 2009–2010 m. gauti 90 700 butų101. 2009 m. Gynybos ministerija
įsigijo 45 644 tokius butus102, o 2010 m. numatoma jų įsigyti dar daugiau – 51
900103. Tiesa, daugelyje regionų programa vis dar vėluoja, susiduriama su butų
kokybės ir kitomis bėdomis, tačiau ir šios problemos pamažu sprendžiamos.
Suprasdama, kaip svarbu užimti atleidžiamus dar jaunus kapitonus ir majorus, kurių susidaro apie 100 tūkst., Gynybos ministerija paskelbė nuo 2009 m.
suformuosianti kadrinio rezervo institutą104. Ketinama daugumą specialybes
turinčių kariškių įdarbinti naujai kuriamos kontroliuojančiosios bendrovės
“Оборонсервис” padaliniuose, karinio pramoninio komplekso struktūrose105,
padėti jiems sukurti savo verslą, susietą su paslaugų teikimu ginkluotosioms
pajėgoms, steigti perkvalifikavimo kursus ir pan.
Visas šias ir kitas problemas Rusija mano išspręsti ir toliau didindama
finansavimą, skirtą nacionalinei gynybai, kuris nuo 2010 metais skelbiamo 2,6
proc. BNP, 2011–2012 metais turėtų padidėti iki 2,9 proc., 2013 m. – iki 3,0 proc.
BNP ir vėliau didėti iki 3,1 proc.106
Korupcija ir nusikaltimai tarp kariškių ir toliau išlieka didelė problema.
Geriausiai tai patvirtina atleidžiamų kariškių ar reformos oponentų, kurie bus
atleisti po reformos, elgesys. Finansinių nusikaltimų, vagysčių reformuojamuose ir ypač planuojamose naikinti struktūrose ir kariniuose vienetuose skaičius
ypač išaugo, kai tapo aišku, kad reforma neišvengiama. Generolai, pulkininkai
ir žemesnio rango kariškiai ėmė vogti karinį turtą, imti kyšius. Prieš paskelbiant
reformos pradžią 2008 m. pabaigoje, ši problema buvo svarstoma net Rusijos
parlamento visuomeniniuose rūmuose. Tada Gynybos ministerija įvardijo,
kad vien per priešreforminius 2007 metus kariai padarė 36 530 finansinių
nusikaltimų, per dešimt tūkstančių kariškių buvo patraukta baudžiamojom
atsakomybėm už lėšų iššvaistymą. Bendras valstybei padarytas nuostolis viršijo
1 milijardą 856 milijonų rb. Vien per antrą 2008 m. pusmetį išaiškinta daugiau
kaip 1000 korupcijos atvejų 107. Su šia problema kovojama negailestingai. Tame
pačiame pranešime pažymėta, kad per 2007 metus ir pirmą 2008 pusmetį už
korupciją nuteista daugiau kaip penki šimtai karininkų, tarp jų šešiolika generolų108. Situacija negerėjo ir 2009 m. Rusijos vyriausiasis karinis prokuroras
Еленский О., «Шок и трепет» нового армейского облика, Независимая газета, 29 мая 2009 г.
Литовкин В., „Сначала обеспечить и только потом спрашивать“, Независимая газета, 25 июня
2010 г.
102
Ten pat.
103
Мохов В., „Жилищный форсаж”, Красная звезда, 29 июня 2010 г.
104
Поросков Н., „Шагреневая армия“, Время новостей, 11ноября 2008 г.
105
Гаврилов Ю., „Наступление на штаты“, Российская газета, 12 мая 2009 г.
106
Владыкин О., “Деньги оборонке не помогут“, Независимая газета, 10 июня 2010 г.
107
Миранович Г., „Национальная безопастность: военный аспект“, Красная звезда, 9 октября 2008 г.
108
Миранович Г., „Национальная безопастность: военный аспект“, Красная звезда, 9 октября 2008 г.
100
101
187
Sergejus Fridinskis viename savo interviu pasakė, kad per nepilnus 2009 metus
baudžiamojon atsakomybėn patraukta 20 generolų, nuteista 1611 karininkų,
iš kurių net 160 vadai.109 Iš viso per tris ministro A. Serdiukovo darbo metus
atsisakyta 44 generolų, iš kurių net 34 dirbo aukščiausiose karinės hierarchijos
postuose110. Daugumos jų reikalais užsiėmė karinė prokuratūra, keletas nusižudė. Rusijos karinė prokuratūra vis dar turi labai daug darbo narpliodama ir
žemesnių laipsnių karių aferas visoje Rusijoje.
Nepaskutinį vaidmenį karių moralei turi ir atlyginimo už tarnybą dydis.
Iš esmės neadekvatus atlyginimas jau sužlugdė pirmuosius bandymus užtikrinti tarnybos pagal sutartį patrauklumą. Suprantant tai numatoma peržiūrėti
karių atlygį. Generalinio štabo viršininkas Makarovas daugelyje savo intervių
ir pasisakymų pažymėjo, kad 2012 m. vidutinis jaunesniųjų karininkų atlyginimas bus 58–75 tūkst. rb, vyresniųjų karininkų – iki 150 tūkst. rb. Divizijos ar
brigados vadų atlyginimai sieks iki 200 tūkst. rb per mėnesį111.
Nestatutiniai santykiai ir toliau išlieka didelis Rusijos ginkluotųjų pajėgų galvos skausmas. Viena iš sąlygų jiems egzistuoti yra ir toliau taikomas
eksteritorinis šauktinių tarnybos principas, kai daliniuose tarnauja skirtingų
regionų ar tautybių kariai. Tai patvirtina pastarųjų dienų masinės skirtingų tautybių šauktinių muštynės vienoje iš naujai suformuotų brigadų Sibiro karinėje
apygardoje112, etniniai nesutarimai viename iš Leningrado karinės apygardos
karinių vienetų113 ir pan. Rusijos karinė vadovybė supranta, kad iš dalies šią
problemą lemia tai, kad ir civiliniame gyvenime visuomeninės harmonijos toli
gražu nėra. Visgi pagrindinėmis priemonės šiai problemai spręsti yra karinės
teisinės bazės stiprinimas, galimybė peržiūrėti ir iš dalies atsisakyti eksteritorinio tarnavimo principo. Dar galvojama pagerinti bendrą šaukimo kokybę pašaukiant tarnauti daugiau vidurinį ir aukštąjį išsimokslinimą turinčių šauktinių.
Vienas iš galimų sprendimų yra dabar siūlomas šaukimo amžiaus pakeitimas.
Tikimasi, kad vyresni šauktiniai elgsis rimčiau. Nestatutinių santykių problemas taip pat bandoma spręsti sielovados pagrindu, šiam darbui pasitelkiant
bažnyčią. Nuo 2009 m. gruodžio mėn. pajėgose įkurta vado pavaduotojo darbui
su tikinčiaisiais (karinio kapeliono) pareigybė. Pirmieji kapelionai jau pradėjo
tarnybą114. Tačiau vienu iš pagrindinių būdų išspręsti šią problemą laikomas
pajėgų užimtumo klausimas. Jeigu pakankamas finansavimas leis visus karinius
vienetus laikyti nuolat užimtus dislokavimo vietose, poligonuose ir misijose,
tai nestatutinių santykių juose turėtų gerokai sumažėti.
Šauktinių moralei ypatingą poveikį turi galimybė išsisukti nuo privalomosios tarnybos. Nors pastaraisiais metais peržiūrėta atleidimo nuo šaukimo
tvarka bei pagerinta šaukimo kokybė davė teigiamų rezultatų ir sumažino
Ямшанов Б., „Форменное безобразие“, Российская газета, 9 июля 2009 г.
Литовкин В., “Зачистка по-сердюковски“, Независимая газета, 11 марта 2010 г.
111
Cообщение Интерфакс-АВН, 21 мая 2009 г.
112
Литовкин Д. „И их генералы идут под арест“, Известия, 7 июля 2010 г.
113
Зея Н., ”Военную часть атаковала диаспора”, gazeta.ru, 12 апреля 2010 г.
114
Алексеев В., Мельников А., „Батюшки для внеслужебного времени“, Независимая газета, 25
декабря 2009 г.
109
110
188
vengiančiųjų šaukimo skaičių (6 paveikslėlis)115, tačiau 2009 m., praktiškai
užbaigus taktinės ginkluotųjų pajėgų grandies reorganizavimą ir į privalomąją
tarnybą pašaukus rekordinį šauktinių skaičių – 305 tūkst. karių116, jis padidėjo
iki 17742117. 2010 metai, Rusijos karinės vadovybės nuomone, bus patys sunkiausi. Reikės spręsti dėl daugiau nei 189 tūkst. dabar vengiančių šaukimo
Rusijos piliečių likimo118.
5 pav. Vengiančiųjų privalomosios karo tarnybos skaičiaus kitimas
Išvados
Įvertinus tai, kas jau atlikta Rusijos ginkluotosiose pajėgose, vykdoma
šiandien ir planuojama daryti rytoj, matyti, kad reforma jau pasiekė nebegrįžtamumo lygį. Ji vienokiu ar kitokiu pavidalu bus užbaigta. Kokias išvadas
galima padaryti ir ko tikėtis.
Pirmiausia akivaizdu, kad tai ne eilinė propogandinė reforma, kurių buvo
atlikta gan daug. Ši reforma yra gerai apgalvota, paremta šiuolaikinių užsienio
kariuomenių ir pastarųjų karų analize, pritaikyta naujo tipo kariuomenei kurti. Jos
pagrindai išdėstyti „Ivanovo doktrinoje“ ir jų laikomasi. Dar daugiau, prieš ją pradedant ji buvo veik du metus testuojama ir tik vėliau oficialiai pradėta įgyvendinti.
Antra, panašu, kad po šios reformos Rusija visiškai atsisakys iki šiol
gyvavusios nuolatinio pasirengimo globaliam karui idėjos. Dabar Rusijos karinės pajėgos bus nuolat pasirengusios kovoti vietinius karus ir spręsti vietinius
konfliktus. Kaip svarbu greitai laimėti vietinį karą, sustabdyti karo veiksmus ir
prisidengiant branduoliniu potencialu derybose įtvirtinti pasiektus laimėjimus
Rusija pademonstravo Gruzijos–Rusijos konflikte.
Белуза А., Литовкин Д, „Новобранцам не до смеха“, Известия, 3 апреля 2009 г.
Ten pat.
117
Литовкин Д., „15 дивизий отказываются служить“, Известия, 2 япреля 2009 г.
118
Ten pat.
115
116
189
Po reformos labai pasikeis kariuomenės funkcionavimas, vadovavimas
ir valdymas, karinio personalo struktūra ir t.t. Storus generolus ir pulkininkus,
šiltas užnugario vietas teks pamiršti. Nereikalingi ar neperspektyvūs kariškiai
negailestingai išleidžiami į atsargą, daug karinių postų sucivilinami. Mažinimo
tempai milžiniški, drastiški ir negailestingi. Tai, kas buvo planuota sumažinti
iki 2016 m., beveik pasiekta jau šiandien. Daugumai naujai suformuotų brigadų
šiandien vadovauja keturiasdešimtmečiai pulkininkai, kuriems reformos sėkmė
yra ir jų asmeninės ateities klausimas.
Kariuomenė taps palyginti nedidelė. 1 milijonas karių taikos metu ir 1,7
milijono po mobilizacijos – tai labai normalus kariuomenės dydis tokiai šaliai
kaip Rusija. Taip smarkiai sumažinus mobilizacinius pajėgumus taps įmanoma
praktiškai visą finansavimą skirti reikiamam turimos kariuomenės kovinės
parengties išlaikymui ir operacijoms.
Galiausiai pasibaigus reformai ir Rusijai toliau išlaikant Sutarties dėl
įprastinių ginkluotųjų pajėgų Europoje (CFE) moratoriumą, t.y. nesilaikant joje
numatytų ginkluotės dislokavimo apribojimų, Baltijos šalių, o kartu ir NATO
pašonėje atsiras gal ir ne tokios gausios kiekiu, tačiau smarkiai sustiprėjusios
kokybiškai karinės pajėgos. Naujųjų brigadų dislokavimo Leningrado, Maskvos karinėse apygardose ar net Kaliningrade vietos dar nežinomos. Gali būti,
kad galinčių pradėti veiksmus per kelias valandas po signalo gavimo brigadų
dislokavimas netoli sienų ir dabartinėje Rusijos karinėje doktrinoje išliekantis
NATO įvardijimas vienu iš pagrindinių grėsmės šaltinių gali turėti įtakos visam
regioniniam saugumui.
Trakai, 2010 birželio 30 d.
191
Viačeslav Pazdniak*
Europos humanitarinis universitetas
Baltarusijos geopolitinės strategijos
plėtotė ir žlugimas
Taikant sisteminio, valstybinio ir tam tikru laipsniu individualaus lygmenų užsienio
politikos analizės priemonių kompleksą, šiame straipsnyje bandoma atsekti Baltarusijos užsienio
politikos strategijos kaitos 21 amžiuje trajektoriją bei keletą jos lūžio momentų. Ypatingas dėmesys
skiriamas klausimui, kaip prezidento Aleksandro Lukašenkos griežtos priemonės, kurių neseniai
jis ėmėsi prieš vidaus opoziciją, paveikė jau ilgiau nei dešimtmetį veikiantį geopolitinio balanso
tarp Rusijos ir Vakarų mechanizmą.
Pasaulio finansinė ir ekonominė krizė paaštrino prieštaravimus tarp Baltarusijos ir Rusijos
bei privertė Minską ieškoti platesnio bendradarbiavimo su Vakarų partneriais būdų. Normalizuodama santykius su Europos Sąjunga, Baltarusijos valdžia sustiprino savo balansavimo tarp Rytų
ir Vakarų politiką. Minsko atžvilgiu Europos Sąjungos vaidmuo šioje struktūroje jau peržengė
ankstesnėje retorikoje fiksuotas ribas.
Pažymėtina, kad Baltarusija aktyviai stengėsi ne tik subalansuoti savo Rytų ir Vakarų
politikos polius, bet ir papildyti juos nauja „Pietų arka“, stiprindama santykius su Azijos,
Lotynų Amerikos ir arabų valstybėmis. Taip globalizacijos sąlygomis Minskas, pradėjęs plėtoti bendradarbiavimą su Kinija, Iranu, Venesuela, Kuba, Libija, Sirija ir kitomis valstybėmis,
kurios geografine prasme yra tolimos, bet kurių politiniai ir ekonominiai interesai daugiau
ar mažiau atitinka Baltarusijos interesus, ėmėsi taikyti tinklines geopolitines technologijas.
Taigi Minskas pabandė tapti politiniu ir ekonominiu veikėju, peržengiančiu savo tradicinę
geopolitinę zoną, ir kompensuoti problemiškų sandėrių su savo kaimynėmis – Rusija ir
ES – kainą.
Tačiau dėl priverstinio, nenoromis atliekamo taikymosi prie išorinės aplinkos Baltarusijos
užsienio politika lieka ypač prieštaringa ir, nepaisant kai kurių pokyčių, tebeišlaiko daug netinkamų
dogmų. Baltarusijos valdžios brutalus demokratinių jėgų taikingos akcijos išvaikymas prezidento
rinkimų dieną (2010 m. gruodžio 19 d.), lydimas masinių politinių represijų, tapo lūžiniu momentu,
kuris žymėjo režimo buvusios vidaus ir užsienio politikos žlugimą, atskleidė maniakišką valdžios
troškimą ir sunaikino balanso mechanizmą jo geopolitiniam konkrečiai Rytams, Vakarams ir
„Pietums“ suprojektuotam „persikūnijimui“.
Įvadas
Jau seniai pastebėta, kad „keistas socialinės retorikos mišinys (mes
turime išsaugoti tai, kas geriausia iš sovietinės epochos), sąjunginės valstybės
propagavimas, konfrontacija su Vakarais ir etninių mitų elementai (įskaitant
Žalgirio mūšį, kuriame pajėgos iš šiandieninės Baltarusijos teritorijos padėjo
*
Dr. Viačeslav Pazdniak – Europos humanitarinio universiteto docentas. Adresas korespondencijai:
Tauro g. 12, 01114 Vilnius, tel. (8 5 263 9650, el. paštas: [email protected]
192
sumušti kryžiuočius), įsišaknijo Baltarusijoje1 ir taip sukūrė tapatybę, kuri
neatrodo stabili ir turi daug „veidų“ ar „įsikūnijimų“.
Beveik dvidešimt metų trunkanti nepriklausoma Baltarusijos užsienio
politika jau yra pakankamas pagrindas įvardyti kai kurias pagrindines jos ypatybes. Ji turi keletą nekintamų elementų ir ypatingą konceptualųjį tęstinumą,
siekiantį pirmuosius nepriklausomybės metus. Šie nekintami elementai apima
daugelį siekių, principų ir prioritetų: „neutralaus statuso siekimas“, nebranduolinė ir daugiakryptė („daugiavektorinė“) politika ir geros kaimynystės prioritetas
(kurio formuluotė nuo 1999 m. yra „geros kaimynystės juosta“). Vis dėlto iki šiol
įgyvendintas tik nebranduolinis principas, kuris suprantamas kaip nebranduolinio ginklo valstybės statusas, atsiradęs savanoriškai atsisakius branduolinių
ginklų, kurie liko Baltarusijos teritorijoje žlugus Sovietų Sąjungai.
Nekintami elementai taip pat apima rimtas problemas, trikdydami
Minsko santykius su Jungtinėmis Valstijomis ir Europos Sąjunga. Pusantro
dešimtmečio trunkančiam konfliktui tarp Baltarusijos valdžios ir Vakarų būdinga demokratinių ir autoritarinių vertybių konfrontacija, sankcijų taikymas,
spaudimas, taip pat įvairios iniciatyvos, adresuotos Baltarusijos režimui siekiant
nutraukti represijas prieš opoziciją, pilietinę visuomenę ir nepriklausomą žiniasklaidą bei skatinti demokratines reformas šalyje. Ligi šiol šis užsitęsęs konfliktas
toliau gramzdina Minską į agresyvią saviizoliaciją ir dar vieną aklavietę, užuot
vedęs prie konstruktyvaus Baltarusijos dilemos sprendimo.
Baltarusijos užsienio politika yra ypač prieštaringa. Tai didele dalimi
galima paaiškinti tuo, kad ji turi prisitaikyti prie tarptautinės aplinkos, kuri
nesiderina su valdančiojo elito idėjomis apie pasaulio tvarką. Tai gali sukelti
reakcijas, kurias labiau lemia jo paties apmąstymai apie „objektyvią tikrovę“,
bet ne pati tikrovė.
Baltarusijos užsienio politikos įgyvendinimas buvo nenuoseklus ir
vingiuotas praktiškai per visą jos istoriją. Nepaisant to, kad nebranduolinės
valstybės statusas buvo pasiektas (nors Baltarusijos prezidentas nuolat dėl to
išreikšdavo apgailestavimą), „neutralumo siekius“ jau pirmosios Aleksandro
Lukašenkos kadencijos metu2 pakeitė karinio aljanso su Rusija sukūrimas ir
Baltarusijos narystė Kolektyvinio saugumo sutartyje, o vėliau – Kolektyvinio
saugumo sutarties organizacijoje.
Panašiai, užuot plėtojęs „daugiavektorinius“ Rytų–Vakarų santykius,
Minskas pasirinko asimetrišką, impulsyvią ir permainingą integraciją su Rusija,
kuri baigėsi dvišalės sutarties pasirašymu dėl sąjunginės valstybės sukūrimo
(1999), tuo keliant pavojų Baltarusijos nepriklausomybei.
Tačiau ši integracinė trauka pradėjo silpnėti greitai po to, kai 2000 metais
įsigaliojusios sutarties nuostatos liko neįvykdytos. Vietoj to ir kaip priešingybė
Lukyanov, Fyodor. “Lukashenko set for reelection, not surprisingly”. December 9, 2010,
http://eng.globalaffairs.ru/redcol/Lukashenko-set-for-re-election-not-surprisingly-15049
2
Aleksandras Lukašenka buvo išrinktas prezidentu pirmajai savo kadencijai 1994 m. liepos 10 d. Prezidento institucija buvo įvesta pagal Konstituciją, priimtą 1994 m. kovo 15 d. Iki tol Baltarusija buvo
parlamentinė respublika.
1
193
iki tol skelbtajam kursui vėl buvo iš naujo pabrėžtas posūkis į „daugiavektoriškumą“.
Baltarusijos santykiai su Rusija pastebimai blogėja nuo 2007 m. vis pasikartojant dvišalėms kasmetinėms krizėms dėl augančių Rusijos dujų ir naftos
kainų ir įvairių „prekybos karų“, kurie atspindėjo įtampą dėl daugelio politinių
klausimų, pradedant tuo, kad Minskas nepripažino Abchazijos ir Pietų Osetijos
nepriklausomybės ir baigiant jo nenoru prisijungti prie muitų sąjungos kartu
su Rusija ir Kazachstanu, negavus aiškios ekonominės naudos pažado.
Dar vienas neįgyvendintas užsienio politikos prioritetas yra efektyvus
šalies „palankios geopolitinės padėties“ išnaudojimas tarptautiniam tranzitui
(arba „tiltui tarp Rytų ir Vakarų“ pagal 1990 m. retoriką).
Nežiūrint tradicinių oficialių pareiškimų, kad valstybės prioritetas
užtikrinant regioninį saugumą yra „geros kaimynystės juostos“ kūrimas su
šalimis, kurios turi bendrą sieną su Baltarusija3, ryški ilgalaikė užsienio politikos nesėkmė yra Minsko ganėtinai nedraugiški santykiai su ES ir NATO ir
neišspręstas sienos su Ukraina klausimas4.
Tie nedaugelis laimėjimų, kuriuos reikėtų paminėti, yra dvišaliai susitarimai dėl papildomų pasitikėjimą ir saugumą didinančių priemonių karinėjepolitinėje srityje, kurias Minskas sudarė su Ukraina ir Lietuva (2001 m.) ir su
Latvija ir Lenkija (2004 m.).
Pasaulinė 2008–2009 m. finansinė ir ekonominė krizė paaštrino prieštaravimus tarp Baltarusijos ir Rusijos ir kartu privertė Minską, suvokusį saviizoliacijos beprasmiškumą, ieškoti būdų pagerinti santykius ir bendradarbiavimą
su Vakarų partneriais.
Tuo pat metu Baltarusijos užsienio politika dėl priverstinio ir nenoromis
atlikto prisitaikymo prie išorinės aplinkos išliko ypač prieštaringa ir, nors ir
padaryta šiokių tokių pataisų, išlaikė daug senų dogmų. Aukščiausiu jos tikslu
Lukašenka laikė režimo saugumą, kitus tikslus pajungiant kaip priemonę.
Autoritarinio režimo prigimtis dar kartą „triumfavo“ racionalumo atžvilgiu per 2010 m. gruodžio mėn. prezidento rinkimus Baltarusijoje, dramatiškai
sustabdydama dar neaiškius pasikeitimo į gera šalies viduje ženklus bei preliudiją į visavertį Minsko ir Vakarų sostinių santykių normalizavimą.
Remiantis užsienio politikos analizės tarptautinės sistemos, valstybės ir,
tam tikru mastu, individo lygmenimis priemonių kompleksu, šiame straipsnyje bandoma atsekti Baltarusijos užsienio politikos strategijos XXI amžiuje
trajektoriją ir keletą svarbių jos raidos lūžinių momentų. Ypatingas dėmesys
skiriamas griežtų Lukašenkos veiksmų prieš vidaus opoziciją pasekmėms ir
ypač jų poveikiui jau ilgiau nei dešimtmetį veikiančiam geopolitinio balanso
tarp Rusijos ir Vakarų mechanizmui.
Viktor Shikh, Baltarusijos užsienio reikalų ministerijos Europos departamento direktoriaus interviu
laikraščiui „Respublika“ 2002 m. balandžio 16 d., http://www.mfa.gov.by/press/news_mfa/f5e09d6a0afb6412.html
4
Dvišalė sutartis dėl bendros sienos buvo pasirašyta ir ratifikuota abiejų šalių, bet ji neįsigaliojo, kadangi
Baltarusija vilkina būtinų diplomatinių procedūrų užbaigimą.
3
194
1. Ant geopolitinio balanso lyno
1.1. Keturių lygmenų geopolitinis žaidimas
Savo gyvavimo laikotarpiu Lukašenkos režimas sugebėjo palaipsniui
sukurti keturių lygmenų geopolitinio balanso sistemą. Nors nestabili ir priklausanti nuo situacijos, ji dažnai duodavo Minskui svarbios politinės ir ypač
ekonominės naudos.
Savo kalboje Baltarusijos parlamentui ir tautai, pasakytoje 2011 m.
balandžio 21 d., Lukašenka pakartojo, kad Baltarusija užima ypatingą vietą
Europoje, ir tai reikalauja „subalansuoto veikimo tarp dviejų jėgos polių“. Pastarasis pasiekiamas taikant „vienodo artumo Rytams ir Vakarams strategiją“,
leidžiančią gauti naudos iš geografinės padėties, iš tranzito ir iš pramoninio
šalies potencialo5.
Į šią geopolitinę sistemą įeina:
1. Rusijos atžvilgiu – balansas tarp nepriklausomybės ir integracijos.
2. Europos Sąjungos atžvilgiu – balansas tarp politinės saviizoliacijos ir santykių
normalizavimo numatant ekonominio bendradarbiavimo perspektyvas.
3. Vienu metu su Rusija ir Europos Sąjunga – balansas tarp:
• „Baltarusijos nepriklausomybės saugojimo (nuo Rusijos)“ – dėl ES
ir
• „bendrų vertybių ir interesų saugojimo (nuo Vakarų)“ – dėl Rusijos6.
4. Kartu su kitomis Neprisijungusių valstybių judėjimo narėmis ir „Pietų arkos”
šalimis“7:
• balansas tarp Šiaurės ir Pietų bei pastangos panaudoti politinį šių partnerių atstovavimą tarptautinėse organizacijose siekiant neutralizuoti demokratinių valstybių
Президент Республики Беларусь, “Послание белорусскому народу и Национальному собранию”,
21.04.2011, http://www.president.gov.by/press116504.html#doc, 2011 06 22.
6
Pasak Lukašenkos, Baltarusija yra „paskutinis bastionas“, neleidžiantis NATO tankams išsirikiuoti prie
Rusijos sienos netoli Smolensko. Be to, ji neva jau tapo globalinės JAV politikos, kuria siekiama pajungti
Rusiją ir Vakarų Europą, „naikinimo epicentru“. Šiandien Baltarusija yra vienintelis „koridorius“, jungiantis Rusiją su Europos Sąjunga ir nepasiekiamas JAV kontrolei. Žr., pvz., “[President Lukashenko’s]
Meeting on Home and Foreign Policy Issues.” July 26, 2005, http://www.president.gov.by/en/press16355.
html#doc
7
Oficialiosios linijos skelbėjas ir Prezidento vadybos akademijos Užsienio politikos departamento
vadovas teigia, kad dabar, kai Minskas užsiima ne vien savo dviejų tradicinių polių reikalais, bet ir
dirba su partneriais kituose žemynuose, plėtojama jau ne „daugiavektorinė užsienio politika“, bet „reali
ir galinga globalinė geopolitika“. Žr. Tzarik, Yuri. “Geopolitika Belarusi: pozitsija v mire, liderstvo
v regione.” December 7, 2010, http://www.bgr.by/project/geopolitika_belarusi_pozitsiya_v_mire_
liderstvo_v_regione
5
195
išsakomą Baltarusijos autoritarizmo kritiką (faktiškai pastaroji dichotomija buvo
pakartotinai interpretuota kaip suverenių valstybių teisių apsauga jų pačių savitų
raidos būdų labui8)
ir
• šių valstybių finansinio, prekybinio, ekonominio ir energetinio potencialo
panaudojimas kaip saugiklio ar kompensuojamojo mechanizmo, siekiant paremti
Minsko pozicijas sunkiu metu, ypač krizių laikotarpiu, santykiuose su Rusija
ir/arba su Vakarais (kitaip tariant, dedant kai kurių jų išteklių svorį ant svarstyklių
nerimą keliančiais balanso pažeidimo atvejais).
Nepaisant viso iš pažiūros šios konstrukcijos įspūdingumo, empirinė
jos patikra greitai atskleidžia, kad tai tik graži svajonė. Faktinė ekonominė,
politinė ir karinė/saugumo Baltarusijos priklausomybė nuo Rusijos daug
didesnė, o nepriklausomos valstybės statusas yra tik formalus. Tą galima
lengvai įrodyti pasitelkus kontrafaktinį scenarijų. Tarkime, kad Maskva būtų
nepripažinusi 2010 m. gruodžio mėn. prezidento rinkimų Baltarusijoje teisėtais
ir prie to pridėkime dar ir tikrą faktą, kad ir ES, ir JAV abejoja jų teisėtumu,
o Lukašenką laiko valstybės vadovu tik de facto. Tokiu atveju režimas būtų
iš karto susidūręs su tokia tarptautine ir vidine legitimumo krize, po kurios
būtų sekusi destruktyvi politinė, ekonominė ir socialinė įtampa, ypač jei Rusija nebūtų sutikusi gelbėti savo sąjungininkės finansinėmis, prekybinėmis ir
ekonominėmis priemonėmis ir būtų traktavusi ją kaip oportunistinę valstybę
klientę, kurią reikia pamokyti.
Tiesa, tvarkydama reikalus su Rusija, Baltarusija iškeitė savo geopolitinį
ir karinį-politinį savarankiškumą į ekonominę naudą. Minskas buvo nuolatinio
derėjimosi ir pažadų dalijimo būsenoje (dažnai vykdė juos tik iš dalies arba
visai nevykdė, arba stipriai vilkino jų įgyvendinimą) tokiomis jautriomis Rusijai temomis, kaip konstitucinis sąjunginės valstybės aktas, bendros valiutos
įvedimas, diplomatinis Abchazijos ir Pietų Osetijos pripažinimas, Baltarusijos
nekilnojamojo turto pardavimas, jungimasis prie muitų sąjungos ir Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos, greitojo reagavimo pajėgų, bendros
oro gynybos sistemos kūrimas ir t.t. Šis balanso mechanizmas periodiškai
nesuveikdavo, o pastaraisiais metais apskritai ėmė prarasti savo veiksmingumą, kadangi oportunistinė Lukašenkos politika kėlė vis didesnį Kremliaus
nepasitenkinimą.
Taigi toliau derindami tarptautinės sistemos ir valstybės lygmenimis
vykdomą analizę ieškosime priežasčių, kurios paaiškintų Baltarusijos geopolitinio balanso mechanizmo žlugimą. Tam taip pat pasitelksime James’o
Roseanau suformuluotą pažeistų (penetrated) politinių sistemų koncepciją, pagal
kurią valstybei svetimi įsibrovę išoriniai elementai turi tiek galios, kad kartu
su tos valstybės piliečiais tiesiogiai dalyvauja priimant svarbiausius politinius
Президент Республики Беларусь,, “Приоритеты и направления внешнеполитической
деятельности”, , http://www.president.gov.by/press46194.html
8
196
sprendimus dėl vertybių perskirstymo bei turi galimybę nuolat rūpintis tos
visuomenės paramos savo tikslams mobilizacija.9
1.2. Baltarusijos tinklinė geopolitika: kova su disbalansu
Globalizacijos sąlygomis Minskas, plėtodamas bendradarbiavimą su
tokiomis tolimomis už Europos ribų esančiomis valstybėmis, kurių politiniai
ir ekonominiai interesai daugiau ar mažiau atitinka Baltarusijos interesus
arba situaciją, ėmėsi taikyti tinklines geopolitines technologijas. Taip Minskas
pabandė tapti politiniu ir ekonominiu veikėju, peržengiančiu savo tradicinę
geopolitinę zoną, ir kompensuoti problemiškų sandėrių su savo kaimynėmis
Rusija ir Europos Sąjunga, taip pat JAV, kainą. Tai ypač susiję su siekiu diversifikuoti prekybos rinkas ir energijos išteklių tiekimą bei pritraukti investicijas.
Baltarusijos tinklinės geopolitikos sąvoka „atraminės valstybės“ (pillar
states)10 atrodo kaip adaptuota kadaise JAV naudotos „esminių valstybių“
(pivotal states)11 koncepcijos versija, kuri kilo iš prielaidos, kad kiekviename
geopolitiniame regione yra pagrindinė valstybė, kuria remiasi regioniniai
santykiai ir stabilumas.
Šios sąvokos turi svarbią praktinę vertę Baltarusijos valdžiai. Atsižvelgiant į Baltarusijos interesus, „atraminėmis valstybėmis“ buvo įvardytos
tokios tolimų geopolitinių regionų valstybės, kaip Lotynų Amerikoje esančios
Venesuela, Brazilija, Bolivija, Kuba, Azijoje – Kinija, Iranas, Indija, Vietnamas,
Indonezija, Filipinai ir Tailandas; Afrikoje – Pietų Afrikos Respublika, Nigerija ir Etiopija, taip pat Persijos įlankos valstybės12. Jos ir sudaro Baltarusijos
užsienio politikos „Pietų arką“13
Baltarusijos tinklinė geopolitika gali įgauti įvairias, kartais donkichotiškas formas ir „įsikūnijimus“. Pats Minskas ne kartą tvirtino vaidinąs Neprisijungusių valstybių judėjimo „atraminės valstybės“ vaidmenį Europoje , nes,
girdi, ji yra vienintelė Europos valstybė narė šioje organizacijoje.
Rosenau, James, “Pre-theories and theories of Foreign Policy” in Farrell, R. Barry, ed., Approaches to
Comparative and International Politics, Evanston, Ill.: Northwestern University Press, 1966, p. 147–148.
10
Žr. interviu su Sergejumi Martynovu, Baltarusijos užsienio reikalų ministru: : Sustainable Economic
Growth. Official Report published by FIRST to mark the Belarusian Investment Forum and the visit of
HE Sergei Sidorsky, Prime Minister of the Republic of Belarus”. London: FIRST, 2008, p. 14.
11
Žr. Chase, Robert S., Hill, Emily B. and Paul Kennedy, “Pivotal States and US Strategy”, Foreign
Affairs. 75(1), 1996, p. 33–51.
12
“Belarus is looking for new footholds in Asia, Latin America and Africa.” June 28, 2010,
http://news.date.bs/economics_178323.html
13
Interviu su Sergejumi Martynovu (10 išnaša).
9
197
1 pav. Baltarusijos geopolitinė „atraminių“ valstybių „Pietų arka“
Kolektyvinės saugumo sutarties organizacijos mastu Minskas pasiūlė
sukurti „partnerysčių institutą“ tam, kad būtų išplėsta organizacijos įtakos
sfera, išaugtų tarptautinis vaidmuo, ir išreiškė įsitikinimą, kad tuo susidomėtų
ne tik artimos kaimynės, bet ir valstybės kituose žemynuose.14
2008 m. pradėjus normalizuotis santykiams su Europos Sąjunga Baltarusijos valdžia sustiprino savo balansavimo tarp Rytų ir Vakarų politiką.
Minsko atžvilgiu ES vaidmuo šioje struktūroje jau peržengė ankstesnes
savo retorinės svarbos ribas, kadangi pastarosios nauja „Rytų partnerystės“
programa žadėjo daug realios naudos. Taip po savo nesėkmingų ankstesnių
bandymų demokratizuoti Minską Europos Sąjunga, iš savo pusės, įsijungė į
Baltarusijos geopolitinio balansavimo žaidimą, bandydama pritaikyti tai, kas
kartais vadinama įsitraukimo (engagement) strategija.
Naujasis balansas kokybiškai skyrėsi nuo to, kuri gyvavo nuo 1997 m.,
kai dėl Minsko autoritarinės politikos jo santykiai su ES ir JAV buvo užšaldyti.
Tad anksčiau Lukašenka vardan savo ekonominių interesų gąsdindamas agresyviųjų Vakarų baubu, išnaudodamas „NATO fobijas“ ir panslaviškus mitus,
derėjosi dėl nepakeičiamo Baltarusijos vaidmens Rusijos karinei gynybai.
Tuomet Minsko elgesys idealiai atitiko valstybės klientės modelį. Bet tuo pat
metu jis ieškojo ir papildomų priemonių, kurios užtikrintų tam tikrą ekonominį ir energetinį saugumą nuo Rusijos. Taip šio amžiaus pradžioje Minskas
pradėjo kurti savo „Pietų arką“. Bet praėjus dešimtmečiui jis netruko pamatyti,
Sutartis dėl laisvosios prekybos zonos NVS bus parengta iki metų pabaigos. 2010 m. gruodžio 10 d.
http://www.belta.by/ru/all_news/president/Dogovor-o-zone-svobodnoj-torgovli-v-SNG-budet-podgotovlen-do-kontsa-goda_i_535216.html
14
198
kad šis naujasis geopolitinis konstruktas negali būti visaverčių santykių su
Europos partneriais pakaitalu ar tuo labiau greita priemone problemoms su
Rusija spręsti.
2. Pažeistas balanso mechanizmas
2.1. Energetikos iššūkiai ir jų neaiškios pasekmės
Ilgiau negu dešimtmetį Baltarusijos–Rusijos energetikos santykių
politikos modelis „atitiko tiesioginius politinius ir ekonominius abiejų šalių
valdančiojo elito interesus“.15 Stebėtojų nuomone, energetika susijusi ne tiek
su balanso tarp Rusijos ir ES palaikymu, kiek su „siekimu bet kokį pagerėjimą
santykiuose su viena puse išnaudoti tam, kad būtų išplėšta nuolaidų iš kitos.“16
Ir iš tikrųjų platesnis čia aptariamas kontekstas parodo, kad energetikos problemos yra balansavimo politikos sudedamoji dalis.
Baltarusijos ekonomika maždaug 85% priklauso nuo importuojamų
energijos šaltinių, kuriuos daugelį metų Rusija tiekė jai labai mažomis kainomis.
Po rimto konflikto su Rusija dėl energijos tiekimo 2006–2007 m. žiemą Minskas
ėmėsi žygių, kad sušvelnintų savo energetinę priklausomybę.17 Tuo metu Rusija
perėjo prie visiškai komercinio stiliaus santykių su posovietinėmis valstybėmis
ir paskelbė, kad joms dabar nafta ir dujos bus parduodamos pagal pasaulinėje
rinkoje susiklosčiusias kainas.18 Minskas, žinoma, tam nebuvo pasirengęs. Kaip
Lukašenka viešai pripažino, Baltarusija neturi prieinamų energijos išteklių,
kurie galėtų pasitarnauti kaip alternatyva rusiškiesiems, ir, „netgi jei jie būtų,
mes nesame kaip reikiant jų įsisavinę“.19
Prasidėjo ilgas ir sunkus procesas, siekiant užmegzti konstruktyvų
dialogą su naujais potencialiais energijos tiekimo partneriais. 2007–2010 m.
buvo parengta daug konceptualių dokumentų ir programų, siekiant pagerinti
valstybės energetinį saugumą. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas Baltarusijos
atominės jėgainės projektui parengti, nors būsimos elektrinės vaidmuo siekiant
sumažinti energetinę priklausomybę yra labai abejotinas, kadangi ją vėlgi
finansuotų ir statytų Rusija.
2010 m. rugpjūčio mėn. Baltarusijos Ministrų Taryba priėmė Valstybės
energetinio potencialo vystymo strategiją. Joje Kaspijos, Centrinės Azijos,
Pietų Amerikos regionai ir Persijos įlankos valstybės yra įvardytos kaip
alternatyvios būsimosios energijos šaltinių tiekėjos. Dokumentas teigia, kad
Balmaceda, Margarita. “At a crossroads: the Belarusian-Russian energy-political model in crisis” in
Fischer, S., ed., Back from the Cold: The EU and Belarus in 2009. Chaillot paper No.119, European
Union Institute for Security Studies, Brussels, November 2009, p. 79.
16
Ibidem.
17
Anksčiau abipusiai ginčai dėl energijos tiekimo įvyko 1997 ir 2004 m.
18
2007 m. Minskas sugebėjo susitarti su Maskva dėl laipsniško perėjimo prie pasaulinių energijos išteklių
kainų, bet nuo tada ginčijasi dėl kainų pakėlimo sąlygų, tempų ir terminų.
19
Belorusskii Rynok. No. 4(739), 29 January - 5 February 2007, http://www.br.minsk.by/index.
php?article=29447&year=2007
15
199
siekiant dujų tiekimo diversifikavimo Baltarusijos įmonės dalyvaus telkinių
žvalgymo ir gavybos darbuose užsienyje, taip pat įgyvendinant projektus,
susijusius su suskystintų gamtinių dujų terminalų statyba Lietuvoje, Lenkijoje
ir jų tiekimu iš šių ir kitų šalių, įskaitant maršrutus per Ukrainą. Tikimasi,
kad šios priemonės smarkiai sumažins priklausomybę nuo Rusijos.20
Energetikos strategija numato, kad bus ekonomiškai tikslinga naftą
tiekti iš Azerbaidžano, Venesuelos ir Persijos įlankos valstybių per Baltijos ir
Juodosios jūrų uostus ir iškrauti iš laivų Odesos ir Južno (Ukraina), Ventspilio
(Latvija), Klaipėdos (Lietuva) ir Talino (Estija) uostuose.21
Baltarusijos vyriausybės 2011–2015 m. veiksmų planas numato diversifikuoti naftos, gamtinių dujų, elektros energijos ir anglių tiekimą, taip pat iki
2015 m. sumažinti pagrindinio energijos tiekėjo, t.y. Rusijos, dalį šalies bendrajame energijos suvartojime iki 70–71%. Tam įgyvendinti reikės optimizuoti
logistiką, įrengti dujų ir naftos terminalus bei nutiesti vamzdynus į kaimynines
šalis. Taip pat jau pradedami vykdyti bendri projektai su Venesuela bei Iranu,
kur auga naftos gavyba.22
2010 m. Minskas ir Karakasas pasirašė keletą susitarimų dėl naftos,
pagal kuriuos 2011–2012 m. numatoma kasmet tiekti į Baltarusiją iki 10 mln
tonų naftos. Siekiant taupyti didelių transporto išlaidų sąskaita buvo pasirašyti
tarpusavio susitarimai, kurie leidžia pakeisti dalį Venesuelos naftos Azerbaidžano naftos srautais į Odesos uostą.
2010 m. liepos mėn. Kijeve Baltarusijos ir Ukrainos oficialūs atstovai pasirašė tarpvyriausybinį susitarimą dėl bendradarbiavimo naftos tiekimo srityje.
Ukrainos pusė įsipareigojo suteikti infrastruktūrą (jūrų uostus, geležinkelius ir
vamzdynus) naftai pakrauti ir transportuoti į Baltarusiją. Buvo numatyta, kad
nuo 2010 m. gegužės mėn. iki 2011 m. balandžio mėn. tiekimo apimtis bus apie
4 mln. tonų per metus, o vėliau ji turėjo padidėti iki 10 mln. tonų kasmet.23 2011
m. Ukraina pradėjo gabenti žaliavinę Azerbaidžano naftą į Baltarusiją naftotiekiu
Odesa–Brody.24
Kiti galimi maršrutai Baltarusijai importuoti naftą iš Venesuelos yra Klaipėdos uostas Lietuvoje, Ventspilis Latvijoje ir Muuga Estijoje. Techniškai galima
panaudoti naftotiekio „Družba“ atšakas ir tiekti naftą iš Klaipėdos ir Ventspilio
į Novopolocko naftos perdirbimo gamyklą Baltarusijoje. Tačiau pastaraisiais
mėnesiais šią galimybę užblokavo LatRosTrans bendrovė, kuri valdo naftotiekio
atšaką Latvijos teritorijoje ir kurią kontroliuoja Rusijos kapitalas.25
Baltarusijos strategija dėl valstybės energetinio potencialo vystymo. Priimta Baltarusijos Ministrų Tarybos sprendimu Nr. 1180 2010 m. rugpjūčio 9 d., http://pravo.by/webnpa/text.asp?RN=C21001180
21
Baltarusijos strategija dėl valstybės energetinio potencialo vystymo
22
2015 m. Baltarusija ketina sumažinti pagrindinio energijos tiekėjo dalį iki 70%. 2011 m. vasario 28 d.
http://news.belta.by/en/news/econom?id=614924
23
Baltarusija planuoja ratifikuoti naftos gabenimo susitarimą su Ukraina. 2011. kovo 2 d.
http://www.belta.by/ru/all_news/economics/Belorusskie-deputaty-planirujut-ratifitsirovat-soglashenie-sUkrainoj-o-sotrudnichestve-v-transportirovke-nefti_i_544610.html
24
“Ukraine begins Azeri oil shipments to Belarus via Odessa-Brody.” Kiev (Platts). February 15, 2011,
http://www.platts.com/RSSFeedDetailedNews/RSSFeed/Shipping/8544516
25
Žr. Socor, Vladimir,. “Russia Uses Denial-of-Access Tactics Against Belarus Oil Supply Diversification.” Eurasia Daily Monitor. Vol. 7.Issue 226. December 20, 2010.
20
200
Nafta Baltarusijai tiekiama iš Venesuelos
į Odesą jūra (13 600 km), o tuomet
gabenama geležinkeliu į Mozyrių. Nafta
iš Azerbaidžano pumpuojama naftotiekiu
Baku–Supsa (837 km), Supsa uoste
pakraunama į tanklaivius ir jūra (1020
km) gabenama į Odesą. Po to
perduodama vamzdynu Odesa–Brody ir
galiausiai – „Družbos“ vamzdynu į
Mozyrių naftos perdirbimo gamyklą.
Šaltinis: http://www.belta.by/newinfimages/00000000642_872551.jpg
2 pav. Nauji naftos tiekimo maršrutai į Baltarusiją
Dar vienas svarbus pasikeitimas, turėjęs neigiamą įtaką anksčiau buvusiam pelningam Baltarusijai naftos tiekimo ir perdirbimo verslui, yra tai, kad
radikaliai sumažėjo naftos produktų eksporto pajamos, iki 2010 m. sudariusios
didžiąją dalį šalies valiutos.26 Be neigiamų pasaulinių prekybos ir ekonominių
veiksnių, labiausiai juntama buvo griežtesnė Maskvos energetikos politikos
įtaka. Viena vertus, Baltarusija negali apsieiti be Rusijos naftos, smarkiai sumažindama ar pakeisdama jos importą; antra vertus, dabar galiojantis 2011 m.
pasirašytas susitarimas įpareigoja toliau pirkti nustatytą kiekį mažiau palankiomis nei anksčiau (bet dar naudingomis) sąlygomis. Kuo mažesnis perkamas
kiekis, tuo didesnė kaina.
2007 m. gamtinės dujos sudarė 62,7%, o nafta – 30% šalies bendrojo
pirminio energijos tiekimo.27 Dujų atžvilgiu yra „per didelė struktūrinė priklausomybė“ nuo galimybės gauti pigias dujas (de facto rusiškąsias).28 Gamtinės
Baltarusijos nacionalinio statistikos komiteto duomenimis, jos “energetiniai produktai” sudarė 40%
bendrojo eksporto vertės. 2004 m. naftos produktų eksportas siekė du trečdalius savo bendrosios apimties.
– Žr. World Bank, Belarus: Window of Opportunity to Enhance Competitiveness and Sustain Economic
Growth. Washington, D.C.: World Bank, 2005.
27
Belarus Country Profile. http://www.ebrd.com/downloads/legal/irc/countries/belarus.pdf
28
Žr. Balmaceda M. (15 išnaša). p. 90.
26
201
dujos yra būtinos, norint pagaminti 87% šilumos ir 97% elektros energijos.
Per pastaruosius penkerius metus Rusija daugiau nei tris kartus padidino
gamtinių dujų kainas Baltarusijai, nors jos tebėra mažesnės nei kainos Europos
rinkoje.29
Baltarusijos priklausomybė nuo dujų liko iš esmės nepakitusi. Nors šiuo
metu kuriamoje bendrojoje ekonominėje erdvėje30 egzistuoja formali galimybė
diversifikuoti dujų tiekimą ir sumažinti priklausomybę nuo Gazpromo, iš tikrųjų tai yra problematiška, kadangi Kazachstane pagamintos dujos jau įtrauktos
į susitarimus su Rusija. Kiti potencialūs dujų tiekėjai iš Vidurinės Azijos šiuo
metu taip pat neturi atliekamo dujų kiekio eksportui. Tai skatina ieškoti tiekėjų
Persijos įlankos ir kituose regionuose.
Tuo pat metu terminalų suskystintoms dujoms priimti ir joms perdirbti
statyba kaimyninėse šalyse pareikalaus laiko ir lėšų. Tą patį galima pasakyti
ir apie visas priemones, skirtas Baltarusijos energetikos ištekliams diversifikuoti.
2.2. Dviguba balansavimo nauda ir jos „bumerango efektas“
Tačiau Maskva neketino atsisakyti sunkiai suvaldomos sąjungininkės
kontrolės ir atitinkamai ėmėsi iniciatyvos „performatuoti“ balanso mechanizmą. Tai turėjo užtikrinti, kad Baltarusija per daug neįsitrauktų į Vakarų
projektus ir taip nebūtų prarasta kaip svarbi Rusijos politinės, ekonominės ir
karinės strategijos dalis.
Nepaisant įtemptų tarpvalstybinių ir pašlijusių asmeninių santykių tarp
valstybių vadovų (užtenka prisiminti Medvedevo komentarus jo videotinklaraštyje 2010 m. spalio mėn. pradžioje31), Kremlius nusprendė, kad ilgalaikiai
geopolitiniai interesai yra svarbesni nei problemiško sąjunginės valstybės
vadovo pasikeitimas. Tokio pasikeitimo rezultatas (nesant parengto ar parankaus kandidato) būtų sukėlęs netikrumą ir pavojų, kad Baltarusija nukryps
į Vakarus, kas, savo ruožtu, būtų reiškę dar vieną Rusijos užsienio politikos
nesėkmę ir smūgį jos planams posovietinėje erdvėje, taip pat Medvedevo ir
Putino „duumvirato“ pozicijų susilpnėjimą vidaus politikoje.
Nors detalus numatytų įsipareigojimų, dėl kurių buvo sutarta abiejų prezidentų susitikime Maskvoje 2010 m. gruodžio 9 d., turinys nebuvo
United Nations Conference on Trade and Development. Investment Policy Review of the Republic of
Belarus. New York and Geneva: United Nations, 2009, http://www.unctad.org/en/docs/diaepcb200910_
en.pdf
30
BEE yra kitas etapas, kuriant Muitų sąjungą, kurią sudarys Rusija, Kazachstanas ir Baltarusija. Planuojama, kad ji pradės veikti 2012 m. sausio 1 d.
31
Žr. Dmitry Medvedev on relations between Russia and Belarus: “The senseless period of tension in relations with Belarus is certain to come to an end.” October 3, 2010, http://eng.kremlin.ru/transcripts/1052
29
202
paviešintas,32 savaime suprantama, kad jų pagrindinės dalys buvo toliau išliekančios subsidijos Baltarusijos ekonomikai, kurios viršijo 15 mlrd. JAV dolerių
per 15 Lukašenkos valdymo metų.33
Pagal susitarimą dėl bendrosios ekonominės erdvės sukūrimo nuo 2011
m. Baltarusija gauna visą Rusijos naftą be muito mokesčių. Tuo pat metu Minskas sutiko atiduoti Maskvai muito mokesčius už eksportuojamus naftos produktus iš perdirbtos Rusijos žaliavinės naftos. Preliminariais apskaičiavimais,
vien 2011 m. Minskas iš to gaus apie 3,9 mlrd., o Rusija praras apie 5,3 mlrd.
JAV dolerių.34 Lukašenka pripažino, jog net jeigu jam būtų tekę „pasiduoti, kaip
jie sako, už keturis milijardus per metus“, jis buvo tam pasiruošęs, kadangi
„svarbiausia, kad mes gavome naftos tiek, kiek mums reikia.“35
Į Minsko energetinius interesus įėjo Baltarusijos atominės elektrinės
statyba ir finansinė parama jai. Abi pusės nuo 2008 m. svarstė šiuos klausimus,
tačiau nerado jokių galutinių sprendimų. Gruodžio mėn. Maskvoje įvykęs
Baltarusijos ir Rusijos prezidentų susitikimas atvėrė kelią galutiniam derybų
etapui. 2011 m. kovo mėn. žiniasklaida pranešė, kad susitarimų projektai dėl
lygiagretaus abiejų šalių energetikos sistemų veikimo, pastačius BAE, baigti ir
vyksta derybos dėl Rusijos paskolos sąlygų statybos darbams. Be to, Minskas
gavo pigesnę ginkluotę ir karinę įrangą, kuri reikalinga kariuomenei modernizuoti, taip pat valstybės saugumo stiprinimo planams įgyvendinti susiduriant
su didėjančiais tarptautiniais iššūkiais.
Tam tikrą vaidmenį netikėtai sureguliuojant tarpvalstybinius nesutarimus, suvaidino ir 2010 m. gruodžio mėn. pradžioje Wikileaks paskelbta informacija apie Lenkijos ir Baltijos valstybių gynimo nuo Rusijos agresijos planą, kuris
neva buvo priimtas NATO viršūnių susitikime Lisabonoje prieš dvi savaites36.
Tai dar kartą sukėlė Rusijai įtarimų dėl Aljanso ir padidino Baltarusijos, kaip
Rusijos karinio ir politinio elito placdarmo, svarbą.37
2010 m. gruodžio 27 d. Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas pasirašė federalinį įstatymą ratifikuoti Rusijos ir Baltarusijos sutartį dėl karinio
techninio bendradarbiavimo plėtojimo; pati sutartis buvo pasirašyta prieš
2010 m. gruodžio 9 d. prezidentai Medvedevas ir Lukašenka susitiko akis į akį, prieš prasidedant Muitų
sąjungos valstybių narių viršūnių susitikimui. Tai įvyko Baltarusijos prezidento rinkimų kampanijos metu,
įtemptų santykių tarp abiejų prezidentų fone (iki tol jie nebuvo susitikę keletą mėnesių, tik užgauliojo
vienas kitą per žiniasklaidą). Po susitikimo Lukašenka pasakė, kad ginčas išspręstas.
“Lukashenko ‘poteshilsya’ s Medvedevym.” December 10, 2010, http://www.rosbalt.
ru/2010/12/10/799420.html
33
Suzdaltsev A. “Pravda o Belorussii. Part 3.” August 30, 2010,
http://www.politoboz.com/media/andrei-suzdaltsev-pravda-o-belorussii-chast-tretya
34
“Rossijskije neftjaniki prekratili postavki v Belorussiju.” January 13, 2011, http://www.rb.ru/topstory/
business/2011/01/12/122505.html
35
“Bat’ka gotov sdat’sja za chetyre milliarda.” December 12, 2010, http://www.utro.ru/articles/2010/12/17/944734.shtml
36
Žr. Alesin A. «Wikileaks was right on time». Belorusy i rynok. December 20, 2010.
37
Šis požiūris išraiškingai pateikiamas Yuri Godin straipsnyje “The Union State Must Start Working”.
Nezavisimaya Gazeta. December 27, 2010, http://www.ng.ru/courier/2010-12-27/11_soyuz.html
32
203
metus (gruodžio 8 d. priimta Dūmos, o gruodžio 15 d. – Federacijos Tarybos).38
2011 m. vasario 9 d. Medvedevas pasirašė federalinį įstatymą dėl tarpvyriausybinės sutarties „Dėl abipusio karinių, dvejopos paskirties ir civilinių prekių
tiekimo padidėjusios agresijos ir karo metu“ (pasirašyta Maskvoje 2009 m.
gruodžio 10 d.) ir tą pačią dieną pateikė Dūmai ratifikuoti dvišalį susitarimą
„Dėl bendros ryšių sistemos Baltarusijos ir Rusijos karinių pajėgų regioninei
grupei sudarymo.“39
Mainais už tokias nuolaidas Lukašenka pažadėjo iki naujųjų 2011 metų
ratifikuoti dokumentų paketą dėl Rusijos, Kazachstano ir Baltarusijos bendros
ekonominės erdvės sukūrimo, ką jis ir sugebėjo atlikti iki gruodžio 30 d.
Be to, Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos tarybos susitikime
Maskvoje 2010 m. gruodžio 10 d. Lukašenka ėmėsi pirmininkauti šiai struktūrai,
vengęs to nuo 2009 m. birželio. Taigi, sandėris pavyko.40
Maskvos pažadas suteikti didžiulę ekonominę paramą sumažino Minsko
poreikį ieškoti kitų skubių būdų, kaip gelbėtis nuo neišvengiamos krizės. Gavęs
išorines politinio ir ekonominio išlikimo garantijas, režimas nedelsdamas gruodžio
19 d. panaudojo jėgą prieš aktyviausią ir dėl to pavojingiausią vidaus opozicijos
dalį. Tuo jis sužlugdė ryšių su ES ir JAV normalizavimo scenarijų, kuris palyginti
stabiliai vystėsi ankstesniais mėnesiais, ir sudavė smūgį (sekusį po smūgio iš Kremliaus) balanso mechanizmui, sugriaudamas jo kitą konkuruojantį polių likusiojo
Rytų galios centro pasitenkinimui. Galiausiai Baltarusijai pavyko nepavirsti „kita
Jugoslavija“, o Lukašenkai pavyko netapti „kitu Maršalu Tito“.
Minskas „sudarė subrangos sutartį“, kad galėtų aktyviai dalyvauti
Rusijai planuojant posovietinės erdvės geopolitiką ir geoekonomiką, įskaitant
Muitų sąjungą, Bendrąją ekonominę erdvę, Eurazijos ekonominę sąjungą,
Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos funkcinių pajėgumų išplėtimą
į taikos palaikymo ir krizių valdymo sritis ir t. t. Lukašenka pasirinko patogesnius ir labiau priimtinus Maskvos postimperialistinius projektus ir atmetė
suartėjimo su Europos Sąjunga kursą, kuris siejosi su autoritarinės valdžios
demokratizavimo pavojais ir iš to išplaukiančiu jo nušalinimu nuo valdžios.
Tiesą sakant, buvo apsispręsta, kad svarbiausia yra išsilaikyti valdžioje. Tam,
aišku, turi tarnauti ir atitinkama geopolitika.
Europos Sąjungos inicijuota Rytų partnerystė ir Rusijos palaikoma bendra ekonominė erdvė, kaip etapas pakeliui į Eurazijos sąjungą, yra du konkuruojantys geopolitiniai projektai. Baltarusijos vadovybė pasirinko bendrą ekonominę
Ši sutartis numato šalies ginkluotųjų pajėgų, teisėtvarkos institucijų bei specialiųjų tarnybų aprūpinimo
tvarką.
39
Jis nustato abiejų valstybių ginkluotųjų pajėgų regioninės grupės koordinuoto valdymo priežiūros struktūrą ir numato vieningą požiūrių bei nuostatų sistemą, derinant jų ryšių planavimą.
40
Baltarusija turėjo perimti pirmininkavimą organziacijos viršūnių susitikime Maskvoje 2009 m.
birželio 14 d., tačiau Lukašenka atsisakė jame dalyvauti dėl „pieno karo“ su Rusija. (“Sekretariat
ODKB: Belarus ne hochet predsedatelstvovat.” January 11, 2010, http://www.belaruspartisan.org/bpforte/?page=102&news=54942). Po to sekė kiti konfliktai tarp abiejų sąjungininkių. Matyt, siekdamas
dar vieno derybų įrankio ginče su Maskva, apie pusantrų metų Minskas nesiėmė pirmininkauti ir Rusija
turėjo vykdyti „laikiną techninį pirmininkavimą“ organizacijai.
38
204
erdvę, manydama, jog esamomis aplinkybėmis tai naudingesnis pasirinkimas41,
žadantis būsimą ekonominę naudą, kurios nevaržo tokios politinės sąlygos, kaip
režimo demokratizavimas. Dėl šios priežasties ES pralaimėjo šias „varžybas“.42
Tačiau, galimas dalykas, kad gruodžio 19 d. įvykiai ir tai, kas sekė po jų,
nebuvo siejami su jokiais faktiškais ar tiesioginiais dalyvaujančiųjų veikėjų rezultatais. Ne tik Vakarai, bet ir Rusija nepasiekė nieko – tik atsirado kiekvienam
iš jų skirtingų problemų. Nors šį kartą nė vienas iš abiejų pagrindinių išorės
veikėjų nieko nelaimėjo, tačiau žlugo Minsko tradicinio balansavimo paradigma.43 Nepaisant to, „vadovai vertina pasiekimus ir pralaimėjimus politiniu
požiūriu – vidaus politika yra „sprendimo esmė“. 44
3. Baltarusijos režimas po gruodžio 19 d.:
strateginis pralaimėjimas?
Baltarusijos strateginę padėtį 2011 m. galima apibūdinti kaip didelį strateginį jos valdžios pralaimėjimą ir šalies viduje, ir užsienyje. Jį galėjo sukelti
kelios pagrindinės priežastys.
Pirmiausia – tai neproporcingas jėgos panaudojimas prieš taikų demokratinių jėgų mitingą Minske, vykusį prezidento rinkimų dienos išvakarėse,
ir iki šiol vykstančios represijos ne tik prieš mitingo dalyvius, bet ir prieš demokratijos aktyvistus, pilietinių teisių gynėjus, opozicines politines partijas,
opoziciją palaikančias jaunimo ir pilietinės visuomenės organizacijas.
Paskutinėje Demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biuro (ODIHR)
ataskaitoje, paskelbtoje 2011 m. vasario mėn., daroma išvada, jog Baltarusijai
dar negreit pavyks įvykdyti įsipareigojimus ESBO, siekiant demokratinių
rinkimų. Dokumente teigiama, kad gruodžio 19 d. prezidento rinkimai Baltarusijoje pasižymėjo daugybe rimtų pažeidimų pagrindiniuose rinkimų proceso
etapuose. Dauguma kandidatų į pezidento postą bei šimtai piliečių, tarp jų ir
žurnalistai, žmogaus teisių aktyvistai ir kiti pilietinės visuomenės atstovai,
buvo sulaikyti rinkimų išvakarėse.45
Baltarusijos Ekonomikos ministro pavaduotojas Andrei Tur yra tos nuomonės, kad Muitų sąjunga
suteikia dideles galimybes prekybai užsienyje, kadangi ji atveria plačią trijų valstybių, turinčių beveik
180 mln. gyventojų, rinką, į kurią Baltarusijos įmonės ir verslininkai gali tiekti savo produkciją be muito
mokesčių. Jo nuomone, ypač perspektyvios yra logistikos ir tranzito sritys. – Žr. “Tamozhennyi sojuz
predostavliajet Belarusi bol’shije vozmozhnosti dlja prodvizhenija tovarov za rubezh.” February 14, 2011,
http://www.belta.by/ru/all_news/economics/Tamozhennyj-sojuz-predostavljaet-Belarusi-bolshie-vozmozhnosti-dlja-prodvizhenija-tovarov-za-rubezh---Tur_i_542542.html
42
Žr. TV programą “Kartina mira” 2011m. vasario 13 d.“RTR Belarus” kanalu, http://www.ctv.by/
km/~news=50226 43
Žr. Koktysh K., “Final beloruskogo limitrofa.” February 10, 2011, http://nmnby.eu/news/express/3038.html
44
Mintz, Alex, “Applied Decision Analysis: Utilizing Poliheuristic Theory to Explain and Predict Foreign
Policy and National Security Decisions”, International Studies Perspectives, Volume 6, Number 1, February 2005, p. 95.
45
OSCE Office for Democratic Institutions and Human Rights. “Republic оf Belarus: Presidential Election 19 December 2010”. OSCE/ODIHR Election Observation Mission Final Report. Office for Democratic Institutions and Human Rights. Warsaw, 22 February 2011, http://www.osce.org/odihr/75713
41
205
Daugelis nepriklausomų vertintojų abejoja oficialiaisiais rinkimų rezultatais. Teigiama, jog rinkimų biuletenių, kuriuose balsuojama už Lukašenką,
nepakako, kad jis pasiektų pergalę pirmajame ture, ir bet kuriuo atveju jų buvo
daug mažiau nei oficialiai skelbiama. Tai prisidėjo prie valdžios nervingos
reakcijos ir brutalaus protesto nuotaikų malšinimo rinkimų dieną ir po jos.
Šiuo metu Baltarusijos visuomenėje nėra politinio sutarimo. Padidėjo
atotrūkis tarp demokratinių jėgų, nepritariančių Lukašenkos valdymui, pasipiktinusių toliau vykdomu jų teisių ir laisvių suvaržymu, ir režimo rėmėjų.
Disidentų skaičius taip išaugo46, jog Baltarusijos prezidentas turėjo
kreiptis į juos savo naujametėje kalboje liaudžiai ir pažadėjo atsižvelgti į alternatyvias nuomones:
Skiriu savo (Naujųjų metų) sveikinimą ir mūsų mažumai. Jūs turėtumėte žinoti,
jog esate traktuojami kaip neatskiriama mūsų visuomenės dalis, turinti savo tikslus,
pažiūras ir siekius, savitą supratimą apie pasaulio tvarką ir mūsų šalies vystymąsi. Tai
jūsų teisė, kurios niekas negali atimti. Tačiau turėtumėte žinoti, kad mes nesame abejingi
jūsų nuomonei. Ir kartu su didžiąja mūsų liaudies dauguma mes kovosime dėl jūsų ir
jūsų pažiūrų. Mes ieškosime kelių į jūsų protus ir širdis, nes kitaip negalima suvienyti
visuomenės, išsaugoti šalies ir įvykdyti mums kylančių užduočių.47
Europos Sąjunga ir JAV reagavo aštriais pareiškimais ir sankcijomis, siekdamos priversti Lukašenką nutraukti represijas ir paleisti naujus politinius kalinius.
Daugelis analitikų skeptiškai atsiliepė apie Baltarusijos ir ES „suartėjimą“
2008–2010 m. Netgi analizuodami Minsko ir Maskvos santykių atšalimą, likus
mėnesiui iki 2010 m. prezidento rinkimų, kai kurie iš jų padarė išvadą (nors ir
klaidingą), jog tai buvo apskaičiuota vaidyba48 realiame žaidime, kurios galutinis tikslas buvo išsilaikymas valdžioje, kreditai ir kitos Briuselio bei Maskvos
teikiamos privilegijos.49
2011 m. kovo 18 d. susitikęs su svarbiausiais keleto Rusijos žiniasklaidos priemonių vadovais, Baltarusijos prezidentas pareiškė, kad dialogas su
Pasak sociologų, vadinamoji ‚neorganizuota“ politinė opozicija Baltarusijoje turi apie 2,3 mln. iš 7 mln.
18 metų amžiaus ir vyresnių gyventojų. – Žr. Nikoluk S. “Aleksandr Lukashenko I dva milliona storonnikov oppozitsii.” Novaja Europa. October 5, 2010. Apklausa, kurią 2010 m. spalio mėn. pabaigoje Baltarusijoje atliko Nepriklausomas socialinių-ekonominių ir politinių studijų institutas, parodė, kad 33,7%
dalyvavusiųjų apklausoje apibūdino savo požiūrį į Lukašenką kaip „gana neigiamą arba labai neigiamą“.
BelaPAN, November 23, 2010,
http://www.n-europe.eu/article/2010/10/05/aleksandr_lukashenko_i_dva_milliona_storonnikov_oppozitsii
47
Prezidento Lukašenkos naujametinė kalba Baltarusijos liaudžiai 2010 m. gruodžio 31 d. 2011 m. sausio
1d. http://www.belta.by/ru/all_news/president/Novogodnee-obraschenie-Prezidenta-Belarusi-k-belorusskomu-narodu_i_537996.html
48
Žr. ‘The Mystery of Russia – Belarus Conflict: What is Game and What is Real?” November 10, 2010.
http://profi-forex.org/news/entry1008057994.html ir taip pat: “Experts’ Opinion Confirmed: The West was
Bluffed into Believing the Game Played Jointly by Moscow and Minsk.” – November 12, 2010. http://
profi-forex.org/news/entry1008058154.html
49
Tai, be abejo, buvo nenoromis atliekama ir nenuosekli vaidyba, kuri buvo daugiau simbolinė ir paviršutiniška nei tikra. Ji netgi negalėjo trukti tiek, kad duotų apčiuopiamų rezultatų. Tačiau vargu ar tai buvo
kas nors panašaus į aukščiau minėtą dvišakį strateginį planą. Jeigu toks būtų buvęs, jis nebūtų buvęs
įgyvendintas. Konfliktas tarp Minsko ir Maskvos buvo tikras. Jei situacija ir toliau vystytųsi ir „Rytų, ir
Vakarų frontais“, Lukašenka galėtų prarasti valdžią per keletą ateinančių mėnesių. Jis stengėsi neleisti
įgyvendinti bent jau šį paspartintą scenarijų.
46
206
Vakarais neįmanomas, kadangi „jie yra nepadorūs žmonės: sako viena, bet
daro kita“, ir apkaltino Vakarų valstybes, kad jos stengiasi nuversti režimą,
bandydamos užliūliuoti jo budrumą prieš prezidento rinkimus.50 Vėliau,
2011 m. kovo 28 d. savo interviu Washington Post Lukašenka pripažino, jog
nebeplanuoja įsitraukti į jokius politinius žaidimus nei su amerikiečiais, nei su
europiečiais. „Mes žengėme daug žingsnių link jūsų. Jūs mus apgavote, mes
netikime jumis“, – pasakė jis.51
Oficialusis Minskas padarė per saltum posūkį į priešingą pusę nuo bent
jau deklaruojamo kurso link „liberalizmo“, kuris buvo būdingas 2010 m. prezidento rinkimų kampanijai. Taigi buvo pažeistos pagrindinės sąlygos tęsti
konstruktyvų dialogą tarp Minsko ir Vakarų. Tuo pat metu jėgos panaudojimas
panaikino mažiausias prielaidas civilizuotai politiškai bendrauti valdžiai, opozicijai ir prodemokratinėms jėgoms, ieškant bendradarbiavimo tarp valstybės
ir pilietinės visuomenės būdų.
Išvados
Iki tol gyvavęs geopolitinio balanso mechanizmas, daugiau nei dešimtmetį buvęs naudingas Minskui, buvo išardytas tuomet, kai buvo beveik
pasiekęs savo galimybių viršūnę. 2010 m. veikė visos jo pagrindinės dalys
(veikėjai): ES ir, tam tikru mastu, JAV; Rusija; „Pietų arkos“ valstybės ir pati
Baltarusija.
ES ir JAV stiprino savo vaidmenį, ir jeigu santykių su Baltarusija normalizavimo kursas būtų vykęs netrukdomai, tai galėjo atnešti naują teigiamą
kokybę. Tuo metu Rusijos vaidmuo, priešingai, menkėjo ta prasme, kad ji buvo
„ramybės drumstėja“ Baltarusijos ekonomikos ir energetikos sektoriuose bei
prezidento Lukašenkos kritikė ar beveik politinė oponentė. „Pietų arkos“ valstybės įgijo svarbą kaip galimos alternatyvos (nors ir dalinės) Rusijos energijos
ir finansų ištekliams ir prekybos rinkoms.
Pirmą esminį žingsnį išardant šį mechanizmą inicijavo Kremlius, negalėjęs rizikuoti, kad Minskas nukryptų į Vakarus, kurių Rytų partnerystės
planas žlugdė Rusijos geopolitinius planus Eurazijoje ateityje sukurti muitų
sąjungą, bendrą ekonominę erdvę ir Eurazijos sąjungą. Laikas šiam žingsniui
buvo parinktas vykstant prezidento rinkimų kampanijos Baltarusijoje galutiniam etapui.
Minskas ypač nerimavo dėl nenustatytų Rusijos energijos šaltinių tiekimo kainų 2011 m. ir apskritai dėl Maskvos politinio ir ekonominio kurso po
dujų ir prekybos karų bei aštrių apsižodžiavimų per žiniasklaidą, kas gadino
“Lukashenko: West is impossible to talk to.” March 18, 2011, http://news.belta.by/en/news/
president/?id=618788
51
“Lally Weymouth interviews Belarus President Alexander Lukashenko.” March 4, 2011, http://
www.washingtonpost.com/opinions/lally-weymouth-interviews-belarus-president-alexander-lukashenko/2011/03/03/AB9iCoN_story.html
50
207
jų santykius per ištisus 2010 metus. Faktiškai, jei Maskva būtų susilaikiusi nuo
paramos tiekimo Lukašenkai gruodžio 9 d., likus dešimčiai dienų iki rinkimų
dienos (gruodžio 19 d.), tai neabejotinai būtų sumažinę jo reitingą ir galėjo
reikšti, kad Kremlius planuoja taikyti ekonomines sankcijas ir netgi nepripažinti rinkimų teisėtais.
Pažadėdama didžiulę ekonominę ir politinę paramą lemiamu pasirengimo
prezidento rinkimams Baltarusijoje laikotarpiu, Maskva dar sykį „įsibrovė“ į Baltarusijos politinę sistemą. Ji tuo metu ryžtingai paveikė Baltarusijos režimo vidaus
ir užsienio politikos pasirinkimus priimant sprendimus. Trumpai tariant, tai buvo
žingsnis, skirtas tam, kad - keep Russia in, Belarus down and the West out52
Faktas, jog Baltarusijos politinė sistema nėra apsaugota nuo įsibrovimų
iš išorės, nepasako nieko nauja. Vienu iš tą įrodančių pavyzdžių buvo Maskvos „tarpininkavimas“ vykstant jos vidaus politinei krizei 2006 m., kuomet
ji išgelbėjo Lukašenką nuo apkaltos ir užtikrino baltarusiškojo autoritarizmo
išlikimą ateityje. Pats prezidentas keletą kartų pabrėžė, kad „Rusija neatsiriboja
nuo Baltarusijos vidaus politinės situacijos vystymosi.“53 Tuo metu Rusija ne
kartą brovėsi į Baltarusijos politinę sistemą, siekdama paveikti ir pakeisti šalies
lyderio prioritetus bei galutinius politinius rezultatus individo, valstybės ir
sistemos lygmenyse.
Na, o toliau antrasis ir trečiasis žingsniai išardant geopolitinio balanso „mechanizmą“ jau buvo padarytas pačios Baltarusijos politinės sistemos
viduje. Pagal polieuristinę teoriją, „užuot pasirinkus iš alternatyvių užsienio
politikos veiksmų, kurie tarnauja nacionaliniams interesams, priimantieji
sprendimus renkasi iš užsienio politikos veiksmų, pasitarnaujančių jų pačių
vidaus politinėms reikmėms, arba padeda jiems išlikti.“54 Būtent taip galima
apibūdinti sandėrius, kuriuos Baltarusijos prezidentas sudarė Maskvoje 2010
m. gruodžio 9–10 d.
Pagaliau trečiasis žingsnis buvo brutalus taikios prodemokratinių jėgų
akcijos išvaikymas, kurį Baltarusijos valdžia įvykdė prezidento rinkimų dieną,
ir po to vykusios masinės politinės represijos. Kaip žinoma, tai, matyt, jau ilgam
atšaldė oficialiuosius Baltarusijos santykius su Vakarais.
Šie trys paminėti Maskvos ir Minsko žingsniai reiškė Baltarusijos režimo
buvusios užsienio politikos žlugimą ir jos esminį pokytį. Geopolitinio balanso
mechanizmo suardymas reiškė ir tai, kad ateityje nebeliko jokios erdvės toliau
reikštis jos geopolitiniams „persikūnijimams“.
2011 m. balandis
Tai garsios NATO esmės apibūdinimo keep Americ in, Germany down and Rsussia out parafrazė, reiškianti, kad tuo siekiama „laikyti Rusiją viduje, Baltarusiją kontroliuojamą, o Vakarus nuošalyje.“
53
Žr., pvz., “[President Lukashenko’s] Meeting on Home and Foreign Policy Issues.” July 26, 2005.
http://www.president.gov.by/en/press16355.html#doc
54
Neack, Laura. The New Foreign Policy: Power Seeking in a Globalized Era. 2nd ed. Lanham (MD):
Rowman & Littlefield, 2008, p. 44.
52
Nacionalinio
saugumo
aspektai
211
Vaidutis Laurėnas*
Klaipėdos universitetas
Lietuvos aukštojo mokslo reforma
ir nacionalinio saugumo aktualijos
Straipsnyje akcentuojama, kad aukštasis mokslas 1 tampa nacionalinio saugumo veiksniu
sukurdamas sąlygas visuomenės ir valstybės plėtrai; labiausiai išplėtojusios aukštąjį mokslą
šalys klesti ir yra saugios. Atskirai pabrėžiamas viduriniosios klasės – svarbiausio nacionalinio
saugumo agento – ryšys su aukštuoju mokslu ir pastarojo viešosios gėrybės statusas. Pagrindinė
problema yra tai, kad būtent aukštojo mokslo plėtojimo disproporcijos lemia didėjantį atotrūkį
tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių. Atsilikimas yra nacionalinio saugumo praradimo faktas.
Kritiškai vertinama nuosekliai neparengta aukštojo mokslo reforma, kuri iš projektuotos strateginio
proveržio priemonės tapo išsikapanojimo procesu. Tokios situacijos priežastys susijusios ne tik su
nedidelės ir nestiprios valstybės nacionalinių interesų neapibrėžtumo aplinkoje besiformuojančia
europine mokslo ir studijų erdve, taip pat globalizacijos sukeliamu netikrumu, bet ir su atitinkamų
kompetencijų stoka, ekspertų nuomonės ignoravimu, taip pat trumpalaikiais partiniais interesais.
Apibendrinant teigiama, kad prieštaringi ir neadekvatūs nacionalinio saugumo reikmėms politiniai
sprendimai mokslo ir studijų srityje ne tik yra žalingi pačiam aukštajam mokslui, bet ir tampa
visuomenės bei valstybės atsilikimo ir nesaugumo priežastimi. Kaip alternatyva radikalioms ir
todėl nerezultatyvioms reformoms siūloma nuoseklių laipsniškų reformų strategija.
Įvadas: problema
Nacionaliniam saugumui užtikrinti reikia žinių, galios ir išminties
kombinacijos, kuri negalima be aukštojo mokslo indėlio. Nuo 20 a. vidurio
stebima didėjančios nacionalinio saugumo priklausomybės nuo mokslinių
tyrimų, aukštųjų technologijų ir universitetinių studijų tendencija. Tuo nesunku
įsitikinti tik fragmentiškai peržvelgus nacionalinio saugumo struktūrą: vidinis
saugumas – ekonominė gerovė, sveikatingumas, socialinis ir politinis stabilumas; išorinis saugumas – karinis, geopolitinis, ekologinis, ekonominis, informacinis. Jeigu nacionalinį saugumą kvalifikuosime dinamikos terminais, tada
jo sampratą papildysime visuomenės ir valstybės plėtros sąvokomis. O sugrįžę
prie aukštojo mokslo svarbos nacionaliniam saugumui klausimo pastebėsime,
Prof. dr. Vaidutis Laurėnas – Klaipėdos universiteto studijų prorektorius ir Politologijos katedros
profesorius. Adresas korespondencijai: Kretingos g. 51–55, 92294 Klaipėda, tel. (8 46) 398920,
el. paštas: [email protected]
1
Aukštasis mokslas čia suprantamas kaip moksliniai tyrimai ir universitetinės studijos jų vienovėje.
Pateikiama analizė remiasi būtent mokslinių tyrimų ir studijų vienovės prieiga. Mokslas yra
universitetinių studijų pamatas, o studijos yra mokslo socialinės-ekonominės sklaidos, taip pat ir jo paties
reprodukcijos procesas, sykiu mokslas ir studijos yra ne tik kvalifikuotos darbo jėgos, bet ir visuomenės
socialinės struktūros kintamasis dydis.
*
212
kad labiausiai išsivysčiusios ir saugios yra šalys, išplėtojusios aukštąjį mokslą,
šalys, kur aukštasis mokslas yra viešoji gėrybė. Kad aukštasis mokslas iš tikrųjų
yra viešoji gėrybė, byloja gausi, sudaranti maždaug du trečdalius visuomenės
narių, vidurinioji klasė. Viduriniosios klasės atstovai pasižymi gebėjimu gyventi
iš savo darbo rezultatų; iš savo darbo gyvena profesionalai, o profesionalais
moderniose visuomenėse tampa asmenys, įgiję aukštąjį išsilavinimą. Vidurinioji
klasė labiausiai suinteresuota aukštojo mokslo prieinamumu. Vidurinioji klasė
yra aukštojo mokslo kaip viešosios gėrybės indikatorius.
Pagrindinė problema yra tai, kad būtent aukštojo mokslo plėtojimo
stygius lemia didėjantį atotrūkį tarp išsivysčiusių ir besivystančių valstybių.
Atsiliekančios šalys pamažu praranda ir nacionalinį saugumą. Aukštos plėtotės
valstybės yra sukūrę produktyvią sistemą „mokslas – aukštosios technologijos – kvalifikuoti žmonių ištekliai – naujas produktas – gerovė ir saugumas“.
Ši grandinė padaro jos dalyves – visuomenes ir valstybes – konkurencingais
civilizacijos agentais ne tik ekonominės ir karinės galios, bet ir socialinio kapitalo prasme. Aukštasis mokslas pasiekė tą trajektoriją, kurioje kuriamos ne
tik naujos žinių sistemos, bet ir konstruojama nauja visuomenės ekonominė
ir socialinė struktūros. Žinioms tapus pagrindiniu gamybos veiksniu, keičiasi
ne tik darbo pobūdis, bet ir žmonių gyvenimo būdas. Taigi, aukštasis mokslas
nėra tik kognityvinė konstrukcija, aukštasis mokslas – socialinė, ekonominė
ir saugumo kategorija.
Lietuvos nacionalinis saugumas – tai nedidelės ir nestiprios2 valstybės
saugumas. Visuomenėje daug nepasitenkinimo ir nepasitikėjimo, stokojama
ne tik ekonominio, bet ir socialinio kapitalo. Nacionalinio saugumo požiūriu
stokojame viduriniosios klasės, kurios charakteristikos neatsiejamos nuo aukštojo mokslo suteikiamų kompetencijų, profesionalizacijos. Išoriniai iššūkiai
saugumui nemažėja, priešingai – tampa sudėtingesni. Ekologiniai pavojai,
ekonominės krizės, geopolitinis spaudimas, įvairios reakcijos į kariaujančią šalį
– toli gražu ne pilnas išorinių iššūkių sąrašas. Tenka aktualizuoti tiek vidinio
ir išorinio saugumo, tiek tapatybės ir galios santykio klausimą.
Lietuvoje vyksta užsitęsusi ir nerezultatyvi diskusija: vieni teigia, kad
aukštojo mokslo sistema pati save išeikvojo ir nepajėgi atlikti savo misijos;
antrieji pripažįsta aukštojo mokslo sistemos ribas, tačiau jas sieja su valstybinės
aukštojo mokslo politikos nevientisumu ir nenuoseklumu. Beje, visi sutaria,
kad aukštajam mokslui reikia reformų. Bet tik toks diskusijos rezultatas nepakankamas. Reikalingas dar vienas dalykas – sutarti dėl tokio aukštojo mokslo
reformavimo būdo ir priemonių, kad naujas žinojimas būtų pritaikomas.
Nors Lietuvos mokslas ir studijos dabar apibūdinamos reformavimo
kategorijomis, tačiau negalėtume pasakyti, kad aukštasis mokslas jau galėtų
Valstybės stiprumą apibūdina: 1) valstybės institutų administracinis gebėjimas įgyvendinti (ne tik priimti) sprendimus, atsižvelgiant ir į neigiamus konsultacijų su piliečiais rezultatus; 2) ekonominis ir karinis
potencialas. Pirmasis dėmuo reikalingas papildomo paaiškinimo: net labai silpna valstybė gali pasiskelbti
ginanti žmogaus teises, bet negali nieko padaryti, kai žmogaus teisės pažeidžiamos; politinės teisės ir
pilietinės laisvės nieko nereiškia be reikšmingo valstybės palaikymo (Ch. Tilly. Democracy. Cambridge:
Cambridge University Press, 2007, p. 15–16).
2
213
būti apibūdinamas sėkmės kategorijomis, ypač tokiomis, kurios nurodytų
tokį žinių srautą, kuris jau tampa nacionalinės tapatybės ir galios pagrindu.
Aukštojo mokslo situaciją Lietuvoje galima apibūdinti kaip prieštaringą: deklaruojamas mokslo ir studijų prioritetas neįgyvendinamas, o atskiri pokyčiai
aukštajame moksle jau vadinami jo plėtra. Jeigu aukštasis mokslas Lietuvoje
nebuvo pradėtas reformuoti iki 2008 m. dėl vienų politinių jėgų valios stokos,
tai dar nereiškia, kad vėliau jis gali būti reformuojamas bet kaip kitų politinių
jėgų valios pastangomis.
Taigi, kaip maža ir nestipri valstybė gali sukurti didesnį aukštojo mokslo
komponentą, būtiną didesniam nacionaliniam saugumui užtikrinti?
1. Trys faktų sekos
1.1. Nedidelės ir nestiprios valstybės galimybės plėtoti aukštąjį mokslą
Trivialiai skamba teiginys, kad moderniose visuomenėse, žinių ekonomikose svarbiausiu vidinės politikos klausimu tapo paskirstymas ir perskirstymas ne turto, bet žinių. Tačiau visiškai netrivialiai skamba klausimas, kaip
sukurti tokius žinių srautus, kad būtų ką skirstyti ir perskirstyti? Mokslas,
ypač fundamentinis, negalimas tik dėl kognityvinio polėkio, reikalingos
didelės ir ilgalaikės investicijos. Lietuvos valstybė moksliniams tyrimams ir
studijoms skiria mažai lėšų. Dar mažiau tokių lėšų skiria privatus sektorius.
Lietuvą galima priskirti mokslinius tyrimus ribotai plėtojančių šalių gretai.
Rodikliai – ar tai būtų mokslinės publikacijos, ar patentai, ar, pagaliau, BVP
dalis, skiriama mokslui – netenkina pirmaujančių moksle valstybių kriterijų.
Tyrimams skiriama 0,6–0,8 proc. BVP. Airija tyrimams finansuoti skiria – 1,83
proc., Čekija – 1,32 proc., Suomija – 3,52 proc., o ES vidurkis – 1,94 proc. BVP.3
Europoje esame gretoje su kaimynėmis Lenkija ir Latvija, taip pat Graikija,
Portugalija, Slovakija, Rumunija ir Bulgarija. Lietuvoje suvokiamos mokslo
plėtojimo ekonominės galimybės.4 Tačiau ir nedidelių lėšų nerezultatyvus
panaudojimas yra nepateisinamas. Studijos, nesant išplėtotų mokslinių tyrimų,
taip pat kokybiškai neatlieka savo funkcijos.
Lietuvoje mokslo ir veiklos pasaulio ryšis yra silpnas, kadangi pramonė
išlieka daugiausia žemųjų ir vidutinių technologijų lygio ir neturi mokslinių
tyrimų taikymo poreikio, nekuriami korporaciniai mokslinių tyrimų centrai.
Situaciją iš dalies paaiškina Lietuvos BPV struktūra, pvz., 2009 m.: viešasis
valdymas ir socialinės paslaugos – 21,2 proc., pramonė – 20 proc., prekyba – 16
proc., nekilnojamasis turtas – 15,7 proc., transportas ir ryšiai – 15 proc., statyba
– 6,3 proc., žemės ūkis – 2 proc., finansinis tarpininkavimas – 1,8 proc., viešbuBakanauskas A., Kvedaravičius J., Lydeka Z., Pačėsa N., Zakarevičius P., Žinių visuomenės formavimas:
patirtis, problemos, perspektyvos, Kaunas, Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2008, p. 13.
4
Žr. pvz.: Norkus Z., Apie mokslo pažangos ekonomines ir etines kliūtis ir ribas, Athena, 2006, Nr. 1, p.
50–69.
3
214
čiai ir restoranai – 1,3 proc.5. Lyg ir nėra reikalo reikšti pretenzijas universitetams
dėl to, kad ekonomikai reikia daugiau vairuotojų nei IT specialistų. Aukštosiomis
technologijomis Lietuvoje sukuriama 4–6 proc. BVP. Situaciją visiškai paaiškina tai,
kad finansuojant tyrimus Lietuvoje verslo dalis tesudaro 13 proc., arba 3–5 kartus
mažiau nei šioje srityje pirmaujančiose šalyse.6 Rimtas mokslo taikymo stabdys
yra faktiškas tyrėjų instituto nebuvimas Lietuvos pramonėje. Tokioje situacijoje
mokslo ir studijų institucijos negali rasti bendros kalbos su veiklos pasauliu.
Jeigu mokslas yra priemonė spręsti problemoms, kurių negalima įveikti turimu patyrimu, vadinasi, mokslinių tyrimų stoka reiškia jeigu ne civilizacinį atsilikimą,
tai bent refleksyvumo stoką. Kartu tai reiškia, kad Lietuvoje nesprendžiamos, o ilgainiui gali būti net neformuluojamos civilizacinės problemos. Jau yra argumentuotai
teigiančių, kad Lietuvos mokslo politika nereflektuoja globalių iššūkių.7
1.2. Aukštojo mokslo politika be vieningų prioritetų
Aukštojo mokslo prioritetiškumo deklaravimas tapo saviapgaulės fenomenu ir slepia nuo atidesnės analizės negrįžtamus Lietuvos aukštojo mokslo
atsilikimo procesus. Apstu argumentų teiginiui, kad Lietuva neturi vientisos
valstybinės mokslo ir studijų politikos: yra tik parengiamieji samprotavimai, ES
prioritetų kopijavimas, nesaistant jų su mokslininkų ir lėšų ištekliais, ir vienas su
kitu nesuderintų dokumentų, kuriuose pateikiami netapatūs prioritetų sąrašai,
rinkinys. Situacija - „standartinė“, Lietuvoje stokojame strateginės vadybos.8
Visa tai išsamiai ištirta grupės VDU mokslininkų.9 Prioritetų neaiškumas – tai
dialogo tarp aukštojo mokslo ir valstybės institucijų nebuvimo ir bandymų
vienu ar kitu periodu politiškai kontroliuoti mokslą padarinys. Aukštojo mokslo
organizacinė struktūra Lietuvoje taip pat neaiški. Švietimo ir mokslo ministerijos, Lietuvos mokslo tarybos, Lietuvos mokslų akademijos kompetencijų
pasiskirstymas sprendžiant nacionalinius aukštojo mokslo valdymo klausimus
nėra akivaizdus (pvz., Lietuvos mokslo taryba rengia magistrantūros studijų
vietų paskirstymo universitetams pagal studijų sritis dokumentą, o Aukštojo
mokslo taryba tapo universitetų tarybų formavimo „personalo skyriumi“).
Aukštojo mokslo reformavimo įkarštyje ES struktūrinė parama paskirstyta neatsižvelgiant į mokslo ir studijų plėtros reikmes. Lietuva mokslui ir
studijoms skiria iš ES struktūrinių fondų mažesnę santykinę lėšų dalį nei Estija,
Slovėnija ar Latvija. Lietuva eina niekur neatvedusiu Portugalijos ir Graikijos,
taip pat skyrusių pagrindines struktūrinių fondų lėšas ne žmonių išteklių, bet
infrastruktūros plėtrai, keliu. Tiesą sakant, minimi skaičiai ir plėtros(?) keliai
Statistikos departamentas, Vilnius, 2009.
Bakanauskas A., Kvedaravičius J. ir kt., 2008, p. 13.
7
Augustinaitis A., Mokslo valdymas globalizacijos sąlygomis: prioritetų koordinavimo ir administravimo
priemonės. Baigiamoji projekto ataskaita, Vilnius, 2008, p. 20. Prieiga: http://www.smm.lt/smt/docs/
eksp_stud/Galutine%20MRU%20ataskaita%20MSF.pdf
8
Laurėnas V., Smilga E., Strateginio efekto problemos Lietuvoje, Tiltai, 2005, 4: 1–9.
9
Bakanauskas A., Kvedaravičius J. ir kt., 2008.
5
6
215
Lietuvos kuo nors labiau neišskiria iš didžiosios pasaulio šalių dalies; pradedant
pasaulio valstybių ketvirtuoju dešimtuku taip elgiasi visos valstybės.
1.3. Nacionalinis saugumas be vidinių išteklių plėtros
Susitelkimas į ES ir NATO vaidmenį Lietuvos išoriniam saugumui nėra pakankamas argumentas mažiau rūpintis vidiniais nacionalinio saugumo ištekliais.
Pastebėtina, kad 1.1 poskyryje pateikti duomenys byloja tai, jog, negalėdami
Lietuvos apibūdinti kaip sparčios plėtotės šalies, neturime jokių argumentų ją
apibūdinti atsilikimo kategorijomis. Lietuva yra besivejanti valstybė, t. y. tokia,
kuri turi vidinių plėtotės išteklių, bet jiems suaktyvinti reikalinga pagalba iš išorės. Taigi pabrėžiame, kad Lietuvos saugumo garantai nėra tik išorėje; turime
vidinių saugumo išteklių, kuriuos privalu suaktyvinti ir gausinti.
Deja, situacija grėsmingai panėšėja į esančią „trečiojo pasaulio“ šalyse.
Didėja ne tik ekonominė, bet ir akademinė emigracija. Nors Lietuvą paliekančių
akademinės bendruomenės narių skaičius yra santykinai nedidelis (3–4 proc.),
tačiau neturime argumentų teiginiui, dėl ko ji neturėtų didėti artimiausioje
ateityje. Aukštojo mokslo politikos formuotojai, radikalios mokslo ir studijų
reformos šalininkai įtikino visuomenę, jog mokslas ir studijos Lietuvoje yra
neva labai atsilikę. Tačiau patys jie nesugebėjo pasiūlyti tinkamo reformos scenarijaus, nesurado tam reikalingų žmonių ir lėšų išteklių. Visuomenė reagavo
nedelsdama, rezultatas – akademinė emigracija. Susiliejanti į vieną srautą su
ekonomine, akademinė emigracija Lietuvos visuomenei ir valstybei graso didėjančiu atsilikimu, kurio mastas ilgainiui gali prilygti „trečiojo pasaulio“ šalių
atsilikimui. Lietuva dar neturi viduriniosios klasės arba „socialinių giminaičių“
klasės, kuri tik tada tampa daugybės dalykų (stabilumo, pilietinės visuomenės,
demokratijos, saugumo) garantu, kai sudaro 60–70 proc. visuomenės narių:
dviguba emigracija dar labiau trikdo šios klasės institucionalizaciją. Lietuvoje
viduriniosios klasės atstovais tėra 19–22 proc. asmenų.10 Problematiškiausia
yra tai, kad emigruoja potencialūs viduriniosios klasės atstovai. Viltis, kad
emigrantai patys sugrįš, protų susigrąžinimas per tarptautinius mokslo ir
studijų tinklus tėra maža paguoda – tokia akademinė bendruomenė netampa
sisteminiu Lietuvos visuomenės ir valstybės komponentu.
Mokslo ir studijų skatinimas tik rinkos priemonėmis greičiau tėra privačių interesų tenkinimas, mažai bendro turintis su Lietuvos nacionaliniais
interesais, valstybė ir visuomenė gali likti be atskirų krypčių profesionalų.
Be nacionalinių energetikos, atskirų šalių ir kultūrų žinovų jau yra priimti
abejotini nacionalinio saugumo požiūriu politiniai sprendimai energetikos ir
gynybos srityse.
Pajuodienė G. M., Šileika A., Lietuvos gyventojų socialiniai sluoksniai (viduriniosios klasės beieškant),
Pinigų studijos, 2001, Nr. 3, p. 59–81; Gečienė I., Discourse on the Middle Class in Post-Communist
Context, Sociologija. Mintis ir veiksmas,. 2005, Nr. 2, p. 75–85.
10
216
2. Analizė ir diskusija
Kad mokslas ir universitetinės studijos Lietuvoje reformuotinos, diskutuoti nėra reikalo. Diskutuoti reikia dėl to, kodėl nacionalinių prioritetų sąraše
esantys mokslas ir studijos trypčioja vietoje: ar todėl, kad savo raidoje pasiekė
natūralias vidines ribas, ar todėl, kad tų ribų prieita dėl mokslo ir studijų
vaidmens socialinei ir ekonominei raidai bei nacionaliniam saugumui neįvertinimo? Diskutuoti reikia ir dėl to, ar pasirinktos reformavimo priemonės yra
adekvačios sprendžiamoms problemoms, ar pasirinktų priemonių veiksmingumo stokos nelėmė klaidingai įvertinta reformuotino aukštojo mokslo situacija
Lietuvoje ir pasaulyje? Nuo atsakymų į šiuos klausimus priklausys tikslesnis
atsakymas į kitą klausimą – kaip, kokiu būdu mokslas ir studijos Lietuvoje galėtų būti iš tikrųjų pakylėti į aukštesnę plėtros pakopą? Taip pat nedera vengti
klausimo, ar mokslo ir studijų raida neperžengė kritinės ribos, už kurios jau
nėra galimybių aukštąjį mokslą Lietuvoje produktyviai reformuoti?
Pastaruoju metu intensyvėja Lietuvos aukštojo mokslo tyrimai įvairiuose,
taip pat ir nacionalinio saugumo kontekstuose.11
2.1. Aukštasis mokslas Lietuvoje – tarp valstybinės politikos
ir politinės kontrolės
2.1.1. Valstybinės aukštojo mokslo politikos ir politinės kontrolės apibrėžtys
Netrūksta manančių, kad mokslas plėtojasi vedamas tik savo vidinės
logikos ir tik pagal jam būdingus dėsningumus. Taip teigiamas mokslo savarankiškumas, nepriklausomybė nuo supančio pasaulio. Sykiu negalima
nepastebėti, kad dauguma mokslinių hipotezių, teorijų ir modelių atsiranda
veikiant ekonominiams, socialiniams, politiniams ir saugumo veiksniams. Šia
prasme mokslas nėra nepriklausomas dydis. Mokslas yra sistema, kuri viena
ar kita forma integruota į visuomenę, yra jos institutas, susijęs su ja grįžtamaisiais ryšiais. Galima teigti, kad mokslo plėtra priklauso nuo to, kiek konkrečios
visuomenės kultūra yra atvira mokslinėms idėjoms.
Aukštasis mokslas kontroliuojamas siekiant tam tikrų politinių tikslų.
Politinis įsikišimas galimas visais atvejis, kai iškyla visuomenės, jos atskirų
Augustinaitis A., 2008; Bakanauskas A., Kvedaravičius J. ir kt., 2008; Edler J. Atviro koordinavimo
metodo mišriosios politikos ekspertų grupės įvertinimo ataskaita. Šalies ataskaita: Lietuva, Vilnius, 2007,
http://www.smm.lt/smt/docs/eksp_stud/CREST%20ekspertu%20ataskaita%20lietuviskai%202007%
2007%2011pdf;
Leonavičius V., Dėl aukštojo mokslo sociologijos objekto, Andragogika, 2011, Nr. 1, p. 105–118;
Lietuvių tauta: būklė ir raidos perspektyvos / Strateginių studijų centras ir Pilietinės visuomenės institutas, Vilnius: Versus aureus, 2007; Lietuvos mokslo politika Europos kontekste. V. Daujotis ir kt., Vilnius:
Justitia, 2002; Samalavičius A., Universiteto idėja ir akademinė industrija, Vilnius: Vilniaus pedagoginio
universiteto leidykla, 2010; Viliūnas G., Naujoji žinių paradigma ir mokslo valdymo sistemos pokyčiai,
Informacijos mokslai, 2006, Nr. 37, p. 9–21.
11
217
posistemių funkcionavimo problemos, kurių sprendimas reikalingas mokslinės
analizės. Bet toks politikos įsikišimas į mokslą, taip pat ir studijas, gali būti
dvejopo pobūdžio.
Viena vertus, tai – valstybinė politika,12 arba ilgalaikis ir nuoseklus
dėmesys specifiniams mokslo ir studijų produktams, kuriais naudojantis
sprendžiamos konkrečios aplinkos apsaugos, energetikos, sveikatos, švietimo, transporto ir kt. problemos. Valstybinė mokslo politika reiškia įsikišimą
net į vidinius mokslo procesus, manant, kad tokiu būdu mokslinių tyrimų
problematikos pasirinkimas ir naujų mokslo sričių formavimasis gali būti
paspartintas. Sykiu tai nereiškia kognityvinių mokslo procesų reguliavimo ir
kontrolės ar akademinės savivaldos ribojimo. Bet tai gali reikšti mokslo organizacinės struktūros pertvarkymus. Tokia įtaka mokslui yra priimtina, ypač
tada, kai mokslo reguliavimo ir kontrolės tikslas yra ryšio tarp vidinio mokslo
produkto – naujų žinių – ir jų taikymo nustatymas. Toks politinis įsikišimas
yra greičiau „genetinio“ ryšio tarp politinės dienotvarkės formavimo ir reikalų
akademiniame pasaulyje patvirtinimas.
Valstybinė mokslo ir studijų politika aprėpia:
•politinį dialogą su mokslo ir studijų institucijomis;
•valstybės mokslo ir studijų prioritetų nustatymą;
•okslo ir studijų finansavimo užtikrinimą;
•valstybinį specialistų ir technologijų užsakymą;
•valstybinių mokslo ir studijų institucijų organizacinės struktūros optimizaciją;
•mokslininkų rengimą;
•mokslo ir studijų institucijų atskaitomybę;
•mokslininkų socialines garantijas.
Antra vertus, akademinio pasaulio reguliavimas ir kontroliavimas gali
nesiderinti su mokslo ir studijų raidos imanentiniais principais, juos pažeisti ir
tokiu būdu trikdyti šios svarbios visuomenės ir valstybės sferos funkcionavimą. Tokia situacija paprastai susiklosto dviem atvejais. Pirmiausia todėl, kad
pats valstybinės aukštojo mokslo politikos parengimas reikalauja tam tikro
mokslinio potencialo. Valstybės institucijos, atskiri politikai ir valdininkai neretai susiduria su žinių stoka reikalingiems sprendimams priimti ir bando tai
kompensuoti „politine valia“, „administraciniais ištekliais“ ar „laisvu rinkos
jėgų žaismu“. Tokiu atveju dažniausiai bandoma paneigti, kad mokslas pats
formuoja politikų ir visuomenės požiūrį į problemas, kurias spręsti reikia
moksliniais metodais. Kitu atveju, tai – konkretaus politinio režimo pastangos
specifinius mokslo ir studijų produktus taikyti visuomenės ir valstybės gyvenime įgyvendinant vyraujančius interesus ir ignoruojant viešuosius interesus.
Kadangi politiniai režimai keičiasi santykinai dažnai, politinė mokslo ir studijų
kontrolė yra ir trumpalaikės, ir nenuoseklios pastangos.
12
Politikai čia suteikiama galimybių ir veiklos laukų išplėtimo prasmė.
218
Apie mokslo ir studijų politinę kontrolę, kuriai akademinis pasaulis
priešinasi, byloja:
• mokslo ir studijų institucijų autonomijos ribojimas;
• mokslo ir studijų finansavimo neskaidrumas;
• šališkų duomenų apie mokslo ir studijų būklę skelbimas;
• studijų turinio ir tvarkos reglamentavimas;
• politinių jėgų atstovavimas mokslo ir studijų institucijų valdyme.
Valstybinės aukštojo mokslo politikos sėkmės ir politinės kontrolės eliminavimo sąlyga yra pastovus politinis dialogas tarp universitetų, kitų mokslo
ir studijų centrų ir valstybės institucijų, taip pat pastarųjų gebėjimas suprasti
ir įvertinti akademinių organizacijų ypatumus.
2.1.2. Mokslo ir studijų reformos vertinimas
Vertinant mokslo ir studijų reformavimą būtina išskirti jo priežasčių,
pasirengimo vykdyti ir pirmųjų rezultatų apibūdinimo lygius. Savotišku šių
trijų lygių analizės „vardikliu“ pasirenkame Lietuvos Respublikos mokslo ir
studijų įstatymą.
Mokslo ir studijų įstatymas (toliau – MSĮ) tapo opiausia Lietuvos mokslo
ir studijų plėtotės realija. Apie tai, kad aukštojo mokslo reformavimas Lietuvoje prasidėjo problemiškai, byloja du per pusmetį nuo MSĮ priėmimo įvykę
jo svarstymai Konstituciniame Teisme. Aiškėja, kad šis įstatymas prieštarauja
Konstitucijai. Konstitucinis Teismas 2009 m. spalio 28 d. pateikė argumentų
teigimui, kad MSĮ yra daugiau mokslo ir studijų politinės kontrolės priemonė.
Universitetų tarybų funkcijos kvalifikuotos kaip nesuderinamos su universitetų
autonomijos principu ir šia prasme prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis
Teismas 2009 m. gruodžio 12 d. pateikė argumentų teigimui, kad MSĮ gali
riboti gerai besimokančių studentų konstitucinę teisę į nemokamą mokslą.
Tačiau libertaristinių pažiūrų intelektualai ignoravo Konstitucinio Teismo
nutarimus.13
Teiginiui, kad MSĮ parengtas aukštojo mokslo politinei kontrolei sustiprinti, yra alternatyvų. Pirmoji alternatyva – įstatymo rengėjai ir leidėjai
tiesiog stokojo kompetentingumo aukštojo mokslo srityje. Įstatymas atskirais
atvejais ignoruoja eksperimentinio mokslo ir mokslininkų rengimo objektyvias
sąlygas, studijų procesų periodiškumą, reformos iniciatoriai pademonstravo
nepakankamą orientavimąsi mokslo ir studijų kognityvinių, demografinių ir
kitų vidinių procesų vyksmo erdvėje ir laike. Antroji alternatyva – reformos
iniciatoriai aukštojo mokslo refleksyvią rekonstrukciją tiesiog sutapatino su jo
reformavimu. Paprastai tikrovės rekonstrukcija yra jaunesniųjų kartų privilegija. Dabartinės kartos lyderiai, atrodo, mokslą ir studijas „ardo “ į atskiras
Švietimo ir mokslo ministerijos pozicija dėl Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m.
balandžio 30 d. Nr. XI-242) konstitucingumo. 2010-01-13, Nr. SR-07-03-01.
13
219
dalis (nes tik taip gali pažinti visumą) ir vėl „dėlioja“ visumą, bet, kaip tokiais
atvejais dažniausiai būna, jiems lieka „nereikalingų detalių“ ir niekas dėl to
nepagerėja.
Dar neprasidėjus reformai buvo galima įžvelgti kelis jos prieštaravimus
arba nesubalansuotas reformos priežasčių – tikslų – priemonių – terminų
situacijas.
Reformuoti aukštąjį mokslą Lietuvoje buvo delsiama, nors diskusijos
vyko jau dešimtmetį. Pasirengimas reformai vyko ilgai, bet ji prasidėjo paskubomis, nesuformavus nuoseklios valstybinės aukštojo mokslo politikos.
Reformos prielaidos nebuvo tiksliai apibrėžtos: neva mokslo ir studijų sistemos
degradavusios; investicijos į mokslą ir studijas nerezultatyvios; nepagrįstai
didelis studentų skaičius; mokslininko profesija geriausiems nepatraukli; nėra
paskatų studijų ir mokslo kokybei.14 Galutinis radikalių reformatorių savęs įtikinimas pradėti reformą 2009 m. buvo teiginys, kad jei aukštojo mokslo reforma
artimiausiu laiku neprasidėtų, Lietuvai grėstų intelektualinis bankrotas.15
Pastebintys, kad Lietuvos mokslo rodikliai tapo artimi atskirų „trečiojo
pasaulio“ šalių rodikliams, nemato, kad Lietuva ir pagal kitus rodiklius per
pastaruosius metus tapo artimesnė „trečiajam pasauliui“.16 Atsiliekame ne tik
patentų, mokslinių straipsnių, bet ir tiesioginių užsienio investicijų, gamybos
prekių, ypač sukurtų aukštosiomis technologijomis, eksporto srityse.
Politinėmis priemonėmis siekta įrodyti labai žemą studijų kokybę,
sukurstyti visuomenės nepasitenkinimą. Pastarojo sulaukti nepavyko: visos
suinteresuotos pusės – studentai, tėvai ir darbdaviai – studijų kokybę Lietuvoje
įvertino kaip vidutinišką. Vadinasi, atitinkančią visuomenės socialinės-ekonominės plėtotės lygį. 2007 m. paskelbtame tarptautinių ekspertų pranešime
Lietuvos mokslo ir studijų būklė apibūdinama kaip vidutiniška.17 Atsižvelgiant
į Lietuvos ekonominės plėtotės rodiklius, tai – visiškai suprantama situacija.
Bet svarbiausia yra tai, kad iš tikrųjų reikalingos kitos nei katastrofinei situacijai
taikomos priemonės ir terminai. Tačiau neadekvačiai – tik neigiamai – įvertinus
Lietuvos aukštojo mokslo būklę, sekė neadekvati reformos vizija.
Nerealistiškas mokslo ir studijų būklės Lietuvoje įvertinimas nėra laiko
stygiaus padarinys. Radikalių vertintojų metodologija persunkta rinkos fundamentalizmo principų. Tik Laisvosios rinkos instituto pragmatikams ir žemųjų
technologijų verslui gali pasirodyti, kad Lietuvoje per daug studentų, vadinasi,
žmonių, turinčių aukštąjį išsilavinimą. Aukštąjį išsimokslinimą (ISCED 5-6)
Delsti pražūtinga: Lietuvos mokslo ir studijų būklė. 2009 m. kovo mėn. Švietimo ir mokslo ministerija.
Prieiga: http://www.mokslas.lt/files/uploaded/nepatenkinama_mokslo_ir_studiju_bukle.pdf (2009 06 30).
15
Mokslo ir studijų reforma. Pristatymas. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija, 2009.
Prieiga: http://www.mokslas.lt/files/uploaded/mokslo_ir_studiju_reforma.pdf. (2009 06 30)
16
Pagal BVP dalį, tenkančią vienam gyventojui, 2008 m. Lietuvos – 50 vieta pasaulyje (TVF duomenys) – artimiausi kaimynai buvo: Vengrija (18 500 USD), Antigva ir Barbuda), Estija, Lenkija, Kroatija,
Pusiaujo Gvinėja (16 850 USD), Lietuva (15800 USD), Rusija (15050 USD), Gabonas, Libija, Latvija,
Čilė, Argentina, Libanas, Malaizija, Meksika, Botsvana (13400 USD). 2009 m. pagal GNI Lietuva (11870
USD) buvo 68 vietoje (PB duomenys) ir dar nepriskiriama 66 –ioms aukštų pajamų valstybėms ir teritorijoms (daugiau kaip 11 905 USD vienam gyventojui).
17
Edler J., 2007.
14
220
25–34 m. amžiaus grupėje yra įgiję 38,9 proc. Lietuvos gyventojų (8-9 vieta ES),
35–44 m. amžiaus grupėje – 28,1 proc. (12 vieta ES), 45–64 m. amžiaus grupėje
– 23,9 proc. (9 vieta ES).18 Šie skaičiai teikia optimizmo tik iš pirmo žvilgsnio.
Jeigu iš šių skaičių išbrauktume asmenis, kurie yra baigę kolegijas (anksčiau
– aukštesniąsias mokyklas), didžioji dalis kurių studijų turinio prasme nieko
bendra su aukštuoju mokslu neturi, aptiktume problemišką situaciją – tik apie
18 proc. gyventojų baigę aukštąjį universitetinį mokslą. Šis skaičius artimas
viduriniosios klasės atstovų skaičiui Lietuvoje. Kitas reikalas, kad darbo vietų struktūra Lietuvoje yra atvirkščiai proporcinga gyventojų išsimokslinimo
tendencijai, žinių visuomenės darbo pobūdį atitinkančios darbo vietos sudaro
mažumą.
Net ne pastarieji skaičiai byloja, kad teiginys apie baigusių aukštąjį mokslą žmonių perteklių Lietuvoje yra absurdiškas; jis absurdiškas pagal apibrėžimą,
nes reiškia, jog Lietuvoje gali būti per daug inovacijų, plėtros ir saugumo. Į
universitetų ir kolegijų absolventus reikia žvelgti ne tik darbo rinkos, bet ir
socialinės sanglaudos žvilgsniu; būtent jie yra Lietuvos viduriniosios klasės –
šio visuomenės ir valstybės stabilumo garanto – pagrindinis išteklius.
Galima atskirai pastebėti, kad Japonijos dorojimosi su ekologine katastrofa eiga apibūdintina ne tik tradicine šios šalies kultūra, bet ir šios šalies
gyventojų aukštojo išsilavinimo lygiu.19
Universitetų valdymo reformavimo srityje neįvertinta tai, kad Vakarų
universitetai reformuojasi, negalėdami naujų veiklos rezultatyvumo iššūkių
aplinkoje adaptuoti 1968 metų įvykių sukurtos populistinės akademinės demokratijos. Populistine akademine demokratija čia vadintinos situacijos, kai
studentai gauna teisę nurodyti profesoriams ką ir kada dėstyti, kam vadovauti
akademiniams padaliniams, laisvai pasirinkti studijų dalykus ir patiems spręsti,
kokį kvalifikacinį laipsnį atitinka jų studijų planas. „Visų grupių universitetai“
20 a. pab. pradėti pertvarkyti į profesionalų valdomus „akademinius universitetus“. Lietuvos universitetų savivalda nebuvo peržengusi šios akademinių
organizacijų (ne)valdomumo ribos. Sykiu akademinių organizacijų valdymas
tampa sudėtingesnis ir reikalaujantis daugiau vadybinių kompetencijų. Dėl
šios priežasties mokslininkai ir dėstytojai dažnai konfliktuoja su savo organizacijų administracijomis. MSĮ situacijos nepagerino, priešingai, numatydamas
daugiau galių administracijai ir siūlydamas daugiau laisvių akademinei bendruomenei, sukūrė itin sprogų mišinį.
Lietuvos aukštojo mokslo reformavimo radikalioje vizijoje atpažįstami
keturi ryškiai išreikšti motyvai: akademinės kultūros reinžinerijos; naujosios
viešosios vadybos; vadinamojo „studento krepšelio“; nenutrūkstamo ekonominio augimo ir neišvengiamo jo finansinio indėlio.
Labai stiprus reinžinerijos arba visiško praeities atminties ir patyrimo
The Bologna Process in Higher Education in Europe. Key indicators on the social dimension and mobility. Eurostat, 2009, p. 215.
19
Japonijoje 34 proc. gyventojų yra įgiję aukštąjį išsimokslinimą. Siekiama, kad artimiausioje ateityje
gyventojų, įgijusių aukštąjį išsilavinimą, dalis sudarytų bent 40 proc.
18
221
ištrynimo, absoliučiai naujos akademinės kultūros kūrimo motyvas. Tačiau
moksliniai tyrimai byloja, kad nauja korporacinė kultūra niekada neatsiranda tuščioje vietoje ir netampa „sterili“.20 Deja Lietuva priklauso toms šalims,
kuriose yra istorinės prielaidos ir politiniai motyvai a priori nevertinti veiklos
tęstinumo. Lietuvos aukštojo mokslo organizacijų atveju reinžinerijos pastangos pažadina iš dalies neadekvačią jų reakciją į naujas autonomijos apibrėžtis.
Visiškas aukštojo mokslo institucijų suvalstybinimas – dar netolima praeitis,
todėl akademinė bendruomenė labai jautriai reaguoja į bet kokį pasiūlymą
(tik) aptarti aukštojo mokslo autonomijos klausimus ir mano autonomiją esant
savaime suprantama.
Universitetų ir mokslo institutų valdymo problemos reformoje aktualizuotos taip, jog galima patikėti, kad „vadyba išgelbės pasaulį“. Žmonių,
finansiniai ir materialiniai ištekliai nublanksta naujosios viešosios vadybos
fone. Naujoji vadyba tobulai veikiančias organizacijas sieja su rinkos principais
ir remiasi įsitikinimu, kad demokratinis atstovaujamasis valdymas yra ribotas.
Tad visiškai neatsitiktinai Lietuvos aukštojo mokslo reformavimas siejamas
su mokslo ir studijų institucijų vidinių atstovaujamųjų struktūrų vaidmens
apribojimu ir su išorinių valdymo struktūrų ir rektoriaus vienasmenio valdymo stiprinimu. Ignoruojamas Austrijos, Suomijos, Vokietijos ir kitų šalių
patyrimas, kur universitetų tarybų perdėm sureikšminta veikla nepasiteisino,
universitetų tarybų kokybė blogėja.21
Iš naujosios vadybos pozicijų numatyta ir „studento krepšelio“ reguliuojančioji paskirtis: laisvas studentų judėjimas turi nustatyti „nereikalingas“
studijų programas, net atskirus universitetus. Kitų „studento krepšelio“ šalių
patyrimas byloja tai, kad tokiu atveju „nereikalingomis“ tampa atskiros profesijos. Tik radikaliai mąstant galima tikėtis, kad studentai optimizuos universitetų
tinklą Lietuvoje. Tai visiškai nesiderina su dviem mokslo ir studijų plėtros
atributais: mokslingumu ir studentų akademiniu judumu. „Studento krepšelių“
skaičius atspindi ne universiteto mokslinį pajėgumą, o tik jo atžvilgiu vienaip
ar kitaip sukonstruotą viešąją nuomonę. „Studento krepšelio“ paskirstymas į
studijų programų grupes, juolab jo garantavimas „iki gyvos galvos“, riboja ne
tik studijų prieinamumą, bet ir studentų galimybes keisti studijų programas.
„Studento krepšelio“ principas tenkina atskirus individualius interesus,
bet netenkina viešųjų interesų. Nyderlandų – turtingos šalies – patirtis byloja
tai, kad paskolos sumažina aukštojo mokslo prieinamumą tiems, kas renkasi ne
„pragmatiškąsias“ studijas: menus, kalbas, švietimą ir pan., o studentai iš mažas
pajamas turinčių šeimų praktiškai nesikreipia į bankus, pasirenka papildomą
darbinę veiklą ir taip gerokai sumažina savo studijų pasiekimus. Tą patį daro
tokioje pačioje situacijoje atsidūrusi ir dabartinė Lietuvos studentija.
Koulopoulos T. M., Frappaolo C. Knowledge Management. Capstone Publishing Ltd, 1999; Pollitt Ch.,
Bouckaert G. Viešojo valdymo reforma. Lyginamoji analizė. Vilnius: Algarvė, 2003.
21
Das Leitbild Demokratische und Soziale Hochschule. Vorschlag für die Hochschule der Zukunft. Hans
Böckler Stiftung. Düsseldorf: Setzkasten GmbH, 2010; Duderstadt J. A University for the 21st Century.
An Arbor, Michigan: The University of Michigan Press, 2000.
20
222
Kuo efektyvesni universitetų reformavimo ekonominiai rodikliai, tuo
problemiškesni socialiniai padariniai. Tapdami rinkos dalyviais universitetai
praranda socialinės sanglaudos priemonės statusą. Studijų ekonominio naudingumo reikalavimas, žinoma, kuria finansinį geresnės studijų kokybės pamatą,
bet tokiu atveju universitetai netenka „socialumo“ ir aukštojo mokslo prieinamumo problema tampa labiau aktuali. Universitetų biudžeto griežtėjančio
taupymo sąlygomis minimos problemos pavadinamos „neesminėmis“.
Aukštojo mokslo kokybės didinimo modelis itin prieštaringas: mažiau
studentų ir mažiau mokslo ir studijų institucijų neva reiškia, kad daugiau lėšų
skiriama vienam studentui ir vienam mokslininkui. Ar to jau pakanka reformos
sėkmei? Tas „mažiau“, peraugantis į „daugiau“, yra, geriausiu atveju, tik tiesmukas aukštojo mokslo „savyje“ kokybės suvokimas. Bet aukštasis mokslas yra
galinga visuomenės socialinės struktūros formavimo ir reprodukcijos priemonė.
Aukštos plėtotės šalyse universitetai yra ir viduriniosios klasės „gamyklos“.
Aukštasis išsimokslinimas yra tuo ir reikšmingas, kad suteikdamas kvalifikaciją suteikia ir naudojimosi socialinėmis bei ekonominėmis galimybėmis
privalumus, todėl yra ta visuomenės sfera, kurioje socialinės grupės kovoja
dėl pozicijų ir pranašumo.22 Moderni visuomenė visada pasisakys už aukštojo
mokslo prieinamumą. Reforma savotiškai braukia aukštąjį mokslą iš viešųjų
gėrybių sąrašo, legitimizuoja socialinės nelygybės reprodukciją ir aštrina vidinio saugumo problemą.
Būtina įvertinti dar vieną aukštojo mokslo reformos kontekstą. Aukštojo mokslo plėtra brangi; konkurencingas mokslas ir studijos – labai brangūs.
Aukštojo mokslo reforma rengta orientuojantis į ekonominį augimą. Pastarasis,
žinia, tapo problemiškas ne tik Lietuvoje, ir ne tik artimiausioje perspektyvoje.
Ekonominė depresija neprognozuojamai išderino reformos finansinio aprūpinimo planus. Gelbsti ES struktūrinė parama, bet lygiagrečiai reikia pradėti
mokytis gyventi nuolatinio riboto ekonominio augimo sąlygomis, o Lietuvą
matyti sudėtingose ekonominėse pozicijose.
Pakeliui pastebėkime, kad aukštasis mokslas reformuojamas visoje Europoje. Bet mokslinių tyrimų ir studijų plėtros tendencijos Europoje ir Lietuvos
realijos gerokai skiriasi (1 lentelė).
22
Bourdieu P., Passeron J.-C., Reproduction in Education, Society and Culture. London: Sage, 2000.
223
1 lentelė. Aukštojo mokslo plėtros vyraujančios tendencijos Europoje
ir Lietuvos realijos
Europinės tendencijos*
1. Mokslinių tyrimų
prioritetų nustatymas
2. Mokslo finansavimo
ir jo šaltinių įvairovės
didinimas
3. Mokslininkų rengimo
mastų didinimas
4. Kompetencijos centrų
kūrimas
5. Valstybės poveikis,
skatinantis aukštojo
mokslo sektoriaus
plėtrą
Lietuvos realijos
Mokslinių tyrimų prioritetai per daug bendri,
niekaip neapibūdinantys Lietuvos vietos ir
vaidmens šiame darbo pasidalijime (kooperacijoje)
Mokslo finansavimo ir jo šaltinių įvairovės
didinimas nevyksta. Verslas negali tapti mokslo
finansavimo tikru šaltiniu, kadangi Lietuvoje
mokslinius tyrimus vykdo tik viena iš penkių
įmonių. Suomijoje, Italijoje ar Nyderlanduose tokių
įmonių yra 70–75 proc.
Mokslininkų rengimo mastas nedidėja. Valstybės
finansuojamų doktorantūros studijų vietų
skaičius 2010 m. sudaro 60 proc. 2009 m. lygio.
Tai prieštarauja ES paramos aukštųjų technologijų
įmonėms įdarbinant mokslininkus nuostatoms. ES
27 šalyse milijonui gyventojų vidutiniškai tenka
6500, o Lietuvoje – 4000 tyrėjų. Taigi menkėja ne tik
mokslininkų ir kitų tyrėjų rengimo mastas, bet tolsta
ir mokslo bei verslo realaus bendradarbiavimo
perspektyva
Kompetencijų centrai pradėti kurti be mokslininkų
rengimo masto padidinimo ir mokslinių prioritetų
tikslinimo. Mokslo, studijų ir verslo integruotų
slėnių atviroji prieiga bus tikra problema, kadangi
siekiančiųjų pasinaudoti moderniausia mokslinių
tyrimų infrastruktūra nebus per daug; gresia
žmonių išteklių stygius
Aukštojo mokslo sektorius iš tikrųjų mažinamas.
Situaciją bandyta gelbėti perkvalifikuojant
aukštesniąsias mokyklas ir tikintis iš jų, pvz.,
Vokietijos Fachhochschulen efekto. Bet kolegijos
Lietuvoje netapo realiomis aukštojo mokslo
sistemos dalyvėmis (pirmiausia dėl netoliaregiškos
valstybinės mokslininkų rengimo, faktiškai jų
deficito politikos). Neaiškų kolegijų statusą
Lietuvoje pastebėjo ir užsienio ekspertai**
Sudaryta pagal: Europos intelektualiojo elito mobilizavimas: sudarant sąlygas universitetams
visapusiškai prisidėti prie Lisabonos strategijos. Europos komisijos komunikatas. Briuselis, 2005;
London Comumuniqué. Towards the European Highter Education Area: responding to challenges
in a globalised World. 2007 May 18. London, 2007.
*
**
Edler J., 2007, p. 10.
224
6.
Studijų prieinamumo
ir kokybės dermės
siekiai
7.
Valstybės
monopolijos
atsisakymas ir
privačių universitetų
kūrimasis, ribų
tarp valstybinių ir
privačių universitetų
nunykimas
Studijų kokybės siekiama studijų prieinamumo
sąskaita. Mažinant valstybės finansuojamų studijų
vietų skaičių ir nesukūrus ekonomiškai pagrįstos
studijų paskolų sistemos gausi Lietuvos žemesnioji
klasė atskiriama nuo aukštojo mokslo finansinėmis
priemonėmis
Valstybės monopolijos formaliai atsisakoma, bet
lygiaverčiai privatūs universitetai realiai nesikuria,
esami yra labai maži ir nekonkurencingi
8.
Universitetų
komercinimas,
galimybė gauti
bankų kreditus,
sutarčių su pramonės
korporacijomis
sudarymas,
komercinių programų
kūrimas
Universitetų komercinimas ribojamas (iš esmės
nevyksta) nesuteikiant jiems žemės ir nekilnojamojo
turto nuosavybės teisės, draudžiant skolintis ir
autonomiškai spręsti apie investavimą į mokslinius
tyrimus ir studijas. Telieka komercinės programos,
kurios neturtingoje šalyje negali būti prieinamos
didžiajai gyventojų daliai
9.
Vis mažesnis
valstybės kišimasis
į mokslo ir studijų
institucijų veiklą,
aukštojo mokslo
sistemos liberalizacija,
didesnės autonomijos
universitetams
suteikimas
Pareiškimai apie „vis mažesnį valstybės kišimąsi
į mokslo ir studijų institucijų veiklą, didesnės
autonomijos universitetams suteikimą“ tėra
deklaracijos. Universitetai net negali patys
priimti studentų. Stebime atvirkščiai proporcingą
priklausomybę tarp mokslo ir studijų finansavimo ir
universitetų autonomijos masto
Dalis nurodytų skirtumų paaiškinami realiais Lietuvos galimybių skirtumais. Nerealu svarstyti apie vakarietišką mokslinių tyrimų ir studijų finansavimą Lietuvoje. Bet negalima racionaliai paaiškinti, kodėl mokslo institutams
ir universitetams „didžioji reforma“ nesuteikė teisės savarankiškai investuoti
į mokslinius tyrimus ir studijas.
Samprotaujant apie aukštojo mokslo raidos tendencijas Europoje nedera
manyti, kad čia viskas vyksta sklandžiai. Ir čia išskiriamas universitetų noras
turėti daugiau autonomijos, taip pat reikia stiprinti „žinių trikampio polius
(mokslą, studijas ir inovacijas).
Šią analizės dalį užbaikime nelauktų Lietuvos aukštojo mokslo reformavimo rezultatų sąvadu:
• MSĮ nesuderinamumas su kitais įstatymais trukdo universitetams ir mokslo
institutams vykdyti pokyčius, būtinus jų ateičiai, išderina jų valdymą;
225
• universitetų tarybų nariai parenkami gaivališkai;
• universitetinės studijos tapo mažiau prieinamos, išaugo nelygybė dėl
aukštojo mokslo prieinamumo;
• išaugo akademinė emigracija;
• „studento krepšelio“ principas naikina atskiras studijų kryptis, vadinasi,
ir būsimuosius šių krypčių profesionalus;
• mokslo potencialas liko suskaldytas nesustambinus universitetų, o
valstybinių mokslo institutų nepabaigus jungti su universitetais;
• mokslo ir studijų institucijų skaičiaus optimizavimas tapo priemone
papildomam finansavimui gauti, bet ne tiesioginiu mokslo ir studijų
kokybės gerinimo tikslu;
• mokslo ir studijų institucijos – ekspertinės sistemos – ignoruojamos,
kuriamos naujos, dubliuojamos jų funkcijos;
• reforma nesupaprastino ir nepaspartino investavimo į aukštojo mokslo
sistemą;
• studentų priėmimo, studijų paskolų ir stipendijų, aukštųjų mokyklų juridinio statuso, valdymo reorganizavimo, aukštųjų mokyklų jungimosi
ir kiti su reformos įgyvendinimu susiję klausimai nesuderinti ir kelia
sumaištį mokslo ir studijų, taip pat ir valstybės valdymo institucijose,
bet blogiausia – sumaištis visuomenėje.
Netikėtų ir nelauktų reformos rezultatų sąvadas toks didelis, kad galima teigti, jog reforma nepasisekė. Tiesą sakant, žinant jos priešistorę, netenka
labai stebėtis; radikali aukštojo mokslo kritika peraugo į tiek pat radikalias jo
reformavimo klaidas. Žinoma, kad nepasisekusios reformos dažniausiai tėra
primestos kaitos atvejai. Kaita yra veiksminga, t.y. tampa plėtra, kai parengiama argumentuota ir nuosekli valstybinė politika. Nesubalansuotas reformos
priežasčių – tikslų – priemonių – terminų mišinys lėmė jos ribotumą, atskirais
atvejais net žalingumą.
2.2. Lietuvos aukštojo mokslo raidos scenarijaus variantas
Po to, kas atsitiko su „didžiąja“ mokslo ir studijų reforma, galimas tik
laipsniškas, bet neatidėliotinas kaitos procesas. Griebtasi būtent „visuotinės reformos“, nors jos priežastingumas ir priemonių nuoseklumas nebuvo tinkamai
įvertintas, padaryta klaidų, kurias dabar įmanoma pašalinti tik nuosekliomis
pastangomis.
Žinomas praėjusio amžiaus akademinis autoritetas Karlas Raimundas Popperis, vadovaudamasis situacinio racionalizmo principu, pagrindė
piecemeal inžinerijos galimybes: dalinių nuoseklių ir pakopinių pokyčių sampratą priešpriešino utopinei inžinerijai, turinčiai išankstinį tobulą moralinį
tikslą ir skatinamai įsitikinimo, kad šis tikslas neišvengiamai pasiekiamas vienu
užmoju. „Visuomenės gyvenimas toks sudėtingas, kad labai nedaug žmonių, o
gal ir nė vienas, negali įvertinti didelio masto socialinės inžinerijos projekto ir
226
nuspręsti, ar jis įgyvendinamas praktiškai, ar jį įgyvendinus kas nors iš tikrųjų
pagerės...“.23 Operacionalizuodami šią universaliją „užsimokime“ pasiekti pirmiausia tai, kad Lietuvoje nemažėtų gyventojų, įgijusių aukštąjį universitetinį
išsilavinimą, santykinė dalis ir nepasitvirtintų prielaida, jog Lietuva ateityje
taps tik bakalaurų rengimo šalimi.
Situacija Lietuvos aukštajame moksle gresia nesėkmėmis, o jų pasekmės
gali sukelti Lietuvos negrįžtamo atsilikimo procesus. Kad taip galiausiai neatsitiktų, prasmingiau projektuoti dalines, nuoseklias, žmonių ir finansiniais
ištekliais aprūpintas aukštojo mokslo reformavimo priemones. Tik tokiu atveju
galima sužinoti, kaip suderinti, pritaikyti vieną prie kito svarbiausius procesus
(valdymą, investicijas, inovacijas, studentų ir dėstytojų judumą, universitetų
tinklo optimizavimą ir kt.). Tik tokiu atveju galima pasiekti, kad MSĮ būtų
suderintas su kitais Lietuvos Respublikos įstatymais ir jiems neprieštarautų.
Reformos laipsniškumo projektavimas yra prasmingesnis dar ir todėl, kad
nutikus atskiroms nesėkmėms, jos lokalizuojamos, o netektis atitaisyti yra ir
paprasčiau, ir pigiau. Tokiu atveju vadovaujamasi principu, kad konkrečių
problemų išsprendimas yra didesnė dorybė, nei žinojimas, koks yra didžiausias
galutinis gėris. Sveikas protas sako, kad pravartu daryti nedidelius žingsnius ir
mokytis iš nedidelių klaidų. Tokie žingsniai prasmingi, jeigu jie daromi vientisos ir strategiškai orientuotos aukštojo mokslo politikos nubrėžta kryptimi.
Galimi tokie aukštojo mokslo rezultatyvaus reformavimo, t. y. plėtros
(o ne tik kaitos) žingsniai:
• sutarimas dėl aukštojo mokslo plėtros prioritetų politinių ir ekspertinių
sistemų lygiu;
• aukštojo mokslo valdymo pertvarkymas;
• stiprių universitetų organizavimas;
• aukštojo mokslo prieinamumo ir kokybės dermės siekis.
2.2.1. Sutarimas dėl aukštojo mokslo plėtros prioritetų politinių
ir ekspertinių sistemų lygiu
Nėra paprasta, jei apskritai galima, suderinti ekspertų nuomonę su demokratine politikos formavimo forma; greičiausiai tai yra nuolatinis procesas.
Dar sudėtingiau tai padaryti nestabilios demokratijos šalyse, kur vyriausybių
kaita dažniausiai lemia kardinalias politikos permainas. Lietuva priklauso
pastarosioms.
Mokslo ir studijų institucijos turi „prigimtinę teisę“ spręsti, kokius
mokslinius tyrimus ir studijas vykdys. Valstybinė politika šios teisės nepanaikina, bet ji išreiškia valstybės taip pat „prigimtinę teisę“ skirti biudžeto
asignavimus tik tam tikroms mokslinių tyrimų ir studijų kryptims. Didelę įtaką
tam turi visuomenės požiūris į aukštąjį mokslą. Privataus finansavimo atveju
��
Popperis K. R., Atviroji visuomenė ir jos priešai, Vilnius: 1998, p. 165.
227
akademinė bendruomenė taip pat negali užsiiminėti tuo, kas jai pačiai atrodo
svarbu. Daugumoje mokslo krypčių nepaprastai išaugo tyrimų finansavimo
reikmės, atitinkamai auga ir finansavimo šaltinių įvairovė. Valstybė – jau
seniai ne vienintelis mokslo finansavimo šaltinis, nors dažniausiai dar pats
didžiausias. Lietuvoje šis šaltinis net ir tolimesnėje ateityje išliks absoliučiai
didžiausias. O tai lemia mokslo ir studijų institucijų per didelę priklausomybę
nuo valstybės.
Neturime iliuzijų, kad demokratinėje santvarkoje dėl ekspertų nuomonės negali būti diskutuojama. Bet demokratijose galima politinių sprendimų
neatsieti nuo ekspertų išvadų ir nesuteikti sprendimų galios neprofesionalams. Demokratinė politika neturi būti autoritetų nepaisymo įkaitė. Ekspertų
sprendimai paprastai paklūsta griežtai mokslinei argumentacijai ir yra atskirti
nuo interesų konfliktų. O politikai blaškomi tarp siekių rasti iš esmės geriausius būdus spręsti viešąsias problemas ir pripažinimo, jog tokie sprendimai
nepasiekiami objektyviai, bet turi būti atrasti remiantis argumentacija, kuri
vadovaujasi interesų konfliktu.24
Išdėstėme šias žinomas mintis tam, kad galėtume dar kartą pabrėžti, jog
Lietuvos aukštojo mokslo normatyvinė aplinka neturi klostytis nedalyvaujant
valdančiųjų politikų eliminuojamoms ekspertinėms sistemoms. Ekspertinių
sistemų nedera painioti su ekspertams atsvaros ieškant sukurtomis „ekspertų
grupėmis“. Aukštojo mokslo sistema ypatinga, be kita ko, tuo, kad ji pati yra
ekspertinė sistema. Tačiau tai nėra pakankamas kontrargumentas tendencijai,
kai mokslo, iš dalies ir studijų, raida vis labiau priklauso nuo politikų ir visuomenės – mokesčių mokėtojų – nuo to, ar jie norės mokėti už mokslo atradimus
ir studijas. Patys mokslininkai ekspertai turi būti puikūs derybininkai konkuruodami už mokslo finansavimą.25
Sutarimo reikia dėl:
• fundamentinių tyrimų galimybių;
• technologijų lygio;
• humanitarinių ir socialinių mokslų rėmimo;
• studentų srautų atskirose studijų srityse.
Valstybės investicijų į aukštąjį mokslą prioritetas, pabrėžtas Bolonijos
proceso šalių aukštojo mokslo ministrų susitikime Leuvene (2009 m.)26, Lietuvoje praktiškai neįgyvendintinas. Tai reiškia, kad, kuriantis vieningai Europos
mokslo ir studijų erdvei ir žinant mokslinių tyrimų finansavimo galimybes
Lietuvoje, neišvengiamai tampame akademine provincija, kuri nebus pajėgi
plėtoti fundamentinius tyrimus, o atskiri Lietuvos mokslininkai dirbs Europos
moksliniuose centruose. Nedidelių valstybių potencialas plėtoti „didįjį“ mokslą
Albaek E., Ekspertizė ir viešoji politika: keisti sugulovai, Vilnius: Eugrimas, 2004, p. 49–57.
Norkus Z., 2006, p. 62.
26
The Bologna Process 2020 – The European Higher Education Area in the new decade. Communique
of the Conference of European Ministers Responsible for Higher Education, Leuven and Louvain–la–
Neuve, 28-29 April 2009.
��
��
228
yra ribotas. Valstybinė mokslo politika tokiu atveju tėra atskirų mokslininkų,
atskirų mokslo branduolių skatinimas dalyvauti tarptautiniuose mokslinių
tyrimų tinkluose. Šie mokslininkai ar mokslo branduoliai turi menkas galimybes tapti mokslinių tyrimų tinklo „mazgais“ arba atitinkamus tyrimus ir
mokslo sritis inicijuojančiomis ir koordinuojančiomis struktūromis. Dažniausiai
susitelkiama ties nacionalinės kultūros tyrimais. Kad netaptume tik taikomųjų
mokslinių tyrimų šalimi, būtina sukurti patrauklias teisines, finansines ir ekonomines sąlygas kurtis užsienio fundamentinio mokslo centrams (jų filialams)
Lietuvoje.
Viena aukštojo mokslo plėtros prioritetų grupė turi būti iš ES vieningos
mokslo ir studijų erdvės sąrašo. Šie prioritetai turi atspindėti Lietuvos plėtros
perspektyvas, dirbti Lietuvos ateičiai, o lygiagrečiai – ir naujų žinių eksportui.
Antra prioritetų grupė turi būti pritaikyta artimiausiems Lietuvos interesams.
Šia prasme Lietuvoje mokslo (ir studijų) orientyras tegali būti vidutinio lygio
technologijos. Kelios aukštųjų technologijų nišos (biotechnologijos, IT, lazerių gamyba) nėra lemiančios Lietuvos pramonės artimiausias perspektyvas.
Lietuva – mažų ir vidutinių įmonių (sukuriančių per 65 proc. BVP) ir žemųjų
technologijų (aukštųjų technologijų sukurti produktai tesudaro 3 proc. eksporto,
darbuotojai – 2,5 proc.) šalis. Padėtį suvokia ir autoritetingi analitikai, kurdami
atitinkamą diskursą:
Neigiamą reikšmę turi tai, kad Lietuvoje vyrauja įsitikinimas, jog žinių ekonomiką kuria tik aukštųjų technologijų pramonės šakos. Aukštosiomis technologijomis
grindžiama ekonomika greičiau yra išimtis nei taisyklė. Lietuvos mokslo ir verslo
bendradarbiavimas aktyvinant inovacinius procesus turi apimti ne tik aukštųjų technologijų, bet ir tradicines pramonės šakas. Patyrimas rodo, kad nėra žemųjų technologijų
pramonės šakų, yra tik žemųjų technologijų įmonės, kurios nesugeba įsisavinti inovacijų. Netgi tokiose šalyse kaip Danija vyrauja žemųjų technologijų pramonė. Inovacijų
sistema mokslo ir verslo bendradarbiavimą turi perkelti į lygį, kur įtraukiamos tiek
žemąsias, tiek aukštąsias technologijas naudojančios įmonės.27
Plati diskusija28 apie humanitarinių ir socialinių mokslų vaidmenį mūsų
analizės požiūriu akcentuotina kaip procesas, suformavęs tapatybės aktualizavimo mechanizmą. Tapatybės ir nacionalinio saugumo susiejimas realiu ryšiu
bus tuo sėkmingesnis, kuo labiau bus plėtojami humanitariniai ir socialiniai
mokslai, taip pat ir atitinkamos universitetinės studijos.
Europos nedidelių valstybių gretoje Lietuva išsiskiria santykinai mažu
humanitarinių, gamtos, matematikos ir kompiuterių mokslų bei menų studentų skaičiumi. Sykiu Lietuvoje gana daug socialinių mokslų ir inžinerijos
mokslų studentų (Europoje socialinių mokslų studentų santykinai daugiau tik
Latvijoje, Kipre, Bulgarijoje ir Turkijoje, inžinerijos mokslų studentų – daugiau
tik Suomijoje, Rumunijoje ir Portugalijoje).29 Tokie studentų srautai Lietuvoje,
viena vertus, silpnai koreliuoja su Lietuvos tapatybės aktualijomis, antra vertus,
Bakanauskas A., Kvedaravičius J. ir kt., 2008, p. 250–251.
Žr., pvz.: Samalavičius A., 2010.
29
Eurostat. Students in tertiary education, Briusel, 2006.
27
28
229
prieštarauja vyraujančių vidutinių technologijų poreikiams. Pastangos 2010
m. sumažinti socialinių mokslų valstybės finansuojamų studentų skaičių tėra
valstybės finansuojamų vietų skaičiaus apskritai mažinimo rezultatas ir neturi nieko bendra su studentų srautų perskirstymu. O, pavyzdžiui, santykinis
studentų skaičius gamtos, matematikos ir kompiuterių mokslų srityje ir toliau
neatitinka deklaruojamų atitinkamų sričių plėtotės uždavinių.
2.2.2. Aukštojo mokslo valdymo pertvarka
20 a. paskutiniame dešimtmetyje daugumoje Europos šalių prasidėjo
aukštojo mokslo valdymo reformavimo procesas. Kai kuriose šalyse universitetų valdymas įvairuoja, tačiau galima stebėti ir bendras tendencijas.30 Vyksta
universitetų autonomizacijos (ir ne tik akademinės), „išvalstybinimo“ ir valdymo liberalizacijos procesai. Beje universitetų autonomizacija nėra savaime
suprantamas dalykas. Neretai pamirštama, kad akademinė autonomija yra
prigimtinė; bendruomenė, kurios pagrindinė vertybė – tiesa, yra autonomiška
ad hoc ir šios autonomijos panaikinti negalima, nes žinojimas neatskiriamas
nuo jo subjekto. Modernūs universitetai pritaria tokiam susitarimui, pagal
kurį jie būtų atsakingi ir atskaitingi visuomenei už savo mokslinių tyrimų ir
studijų programas, o valstybė vykdytų strateginį visos aukštojo mokslo sistemos valdymą.31
Nyderlandų pavyzdys gerai reprezentuoja žemyninės Europos šalių
universitetų valdymo reformavimo pastangas (Nyderlandai sykiu yra ir
priešingas pavyzdys – išlieka didelė galimybių įgyti aukštąjį išsimokslinimą
nelygybė; plačiai žinoma studentijos reakcija į šią situaciją). Nyderlanduose
pirmiausiai reformuoti išorinės ir vidinės universitetų kontrolės institutai.
Vidiniu lygiu yra atskirtos priežiūros ir vykdomosios universitetų valdymo
funkcijos, atliekamos atitinkamai stebėtojų tarybos ir vykdomojo komiteto,
kuriuos sudaro ne tik universitetų atstovai. Išorinę universitetų kontrolę atlieka
Nacionalinė švietimo inspekcija ir Akreditacijos komitetas. Šie institutai kontroliuoja studijų kokybę, išteklių panaudojimo efektyvumą ir išsimokslinimo
prieinamumo lygybę. Valstybinių piniginių išteklių patekimą į universitetus
kontroliuoja Centrinis finansų institutas. „Išvalstybinti“ universitetai gauna
pastatų ir įrangos nuosavybės teises, gali paimti kreditus, sprendžia, kiek ir
kokiomis sąlygomis samdyti darbuotojus, kiek ir kokių studentų priimti į studijas. „Išvalstybinti“ universitetai patys steigia agentūras-tarpininkus bendriems
reikalams tvarkyti, susitarimams su valstybės organais sudaryti. Nyderlandų
universitetų valdymas tapo net liberalesnis nei universitetų autonomijos tėvyChanging Patterns of Governance in Higher Education. Education Policy Analysis. OECD, 2003;
Kohler J., Huber J. (eds.). Higher Education Governance between Democratic Culture, Academic Aspirations and Market Forces. Strasbourg: Counsil of Europe Publishing, 2006.
31
Europos intelektualiojo elito mobilizavimas: sudarant sąlygas universitetams visapusiškai prisidėti prie
Lisabonos strategijos. Europos Komisijos komunikatas. Briuselis, 2005.
30
230
nėje Didžiojoje Britanijoje, žinant, kad čia po 1992 m. padidėjo aukštojo mokslo
sistemos reguliavimo mastas (didesnė atsakomybė už biudžeto išlaidų dalį;
daugiau dėmesio studentų skaičiaus, taip pat jų paskirstymo studijų kryptyse
reguliavimui; didesnės pastangos kontroliuoti mokslinių tyrimų kryptis).
Lietuvoje aktualios šios aukštojo mokslo valdymo priemonės:
• Švietimo ir mokslo ministerijos, Lietuvos mokslo tarybos, Lietuvos
mokslų akademijos, Aukštojo mokslo tarybos kompetencijų perskirstymas ir atribojimas (nedubliavimas); įgaliojimas dirbti su nacionalinės
aukštojo mokslo politikos rengimo uždaviniais (mokslinių tyrimų ir
studijų prioritetų nustatymas, nacionalinio universitetų tinklo optimizavimas, valstybės biudžeto asignavimų argumentavimas);
• Suteikimas „studento krepšeliui“ tokios konkurencijos rodiklio reikšmės, kuri nepadarytų jo vienintelio ir lemiančio studijų programų likimą. Priešingu atveju demografinių tendencijų ir emigracijos veikiami
apskritai liksime be tam tikrų krypčių mokslininkų, kurie reikalingi,
kaip žinoma, ne tik moksliniams tyrimams ir studijoms vykdyti, bet
ir nacionaliniams interesams ir valstybės politikai šiuos interesus įgyvendinant formuoti. Universitetų tinklas optimizuotinas valstybinės
politikos priemonėmis;
• Universitetų ir mokslo institutų tarybų pritaikymas akademinių organizacijų valdymo uždaviniams spręsti ir tarybų narių kompetencijų
aprašo parengimas bei skyrimo tvarkos patikslinimas;
• Mokslo ir studijų valdymo struktūros papildymas pačių universitetų ir
mokslo institutų sukurtomis agentūromis-tarpininkais. Agentūros-tarpininkai steigiami suteikiant ne „valstybės agento“, kuriam vyriausybė
ar ŠMM perduoda dalį savo įgaliojimų, o „universitetų agento“, kuriam
universitetai perleidžia dalį savo autonomijos, statusą.
Pasaulyje dabar vyrauja du pagrindiniai universitetų valdymo modeliai.
Vienam modeliui būdinga institucinė ir finansinė autonomija, grindžiama ekonominio racionalumo principu, bei glaudus ryšys su veiklos pasauliu, stipri
savivalda ir netiesioginė valstybės kontrolė. Antras modelis pasižymi universitetų valdymo hierarchiškumu, stipresniu (dažniausiai tiesioginiu ministerijos)
valstybiniu reguliavimu, silpnesniais ryšiais su veiklos pasauliu, didesniais
valstybiniais užsakymais. Pirmąjį modelį prasminga vadinti anglosaksiškuoju,
antrąjį – europiniu žemyniniu. Amerikietiškoji aukštojo mokslo sistema yra
viena iš labiausiai decentralizuotų pasaulyje; iš esmės nėra nacionalinės sistemos. Čia universitetai greičiau patys tarpusavyje konkuruodami koordinuoja
savo veiksmus. JAV – vienintelė šalis, kurioje per pastaruosius du tris dešimtmečius neįvyko nors kiek nuoseklesnės valstybės intervencijos į universitetų
valdymą. Išskirtinis anglosaksiškojo modelio požymis yra ministerijos funkcijų
delegavimas specializuotoms agentūroms tarpininkėms. Didžiojoje Britanijoje
universitetus dialoge su valdžia atstovauja kolegialios institucijos, didžiausios
iš kurių yra „Didžiosios Britanijos universitetai“ ir „Koledžų asociacija“.
Daug emocijų ir ne mažiau problemų keliantys universitetų rektorių
231
rinkimai iš tikrųjų nėra principinis klausimas. Rektorius galėtų būti renkamas
rinkikų kolegijoje, kurią sudaro universiteto tarybos ir senato nariai. Rektoriaus atšaukimas būtų galimas, jei taip nuspręstų atskirai ir taryba, ir senatas.
Apskritai svarbiau yra tai, kad turėtų būti numatyta bendra tarybos ir senato
kompetencija svarbiems universitetų gyvenimo klausimams spręsti.
Mokslo ir studijų institucijų valdymas turi būti ir daugiasluoksnis (mokslininkai, dėstytojai, studentai etc.), ir daugiapakopis (taryba, senatas, rektorius),
tačiau bet kuriuo atveju vyraujant tam tikrų sričių profesionalams.
2.2.3. Stiprių universitetų organizavimas
EUA Glazgo konferencijoje 2005 m. akcentuota stiprių universitetų
svarba kuriant stiprią Europą.32 Stiprių universitetų požymiai: atsakingumas
ir atvirumas; nuolatinis mokslo, studijų ir valdymo veiklos tobulinimas; adekvatus finansavimas; autonomija. Bolonijos proceso šalių aukštojo mokslo
ministrų susitikime Londone 2007 m. taip pat pabrėžta įvairių, atitinkamai
finansuojamų, autonomiškų ir atskaitingų universitetų svarba.33
Lietuvoje neretai girdime: mums reikalingas „pasaulinio lygio“ universitetas. Bet prasmingiau apsvarstyti daugumai pasaulio šalių žinomą keleto tiesiog „gerų“ universitetų alternatyvą. Šis variantas Lietuvoje numato mokslinių
tyrimų specializaciją ir atitinkamą mokslininkų konsolidaciją 5-7 valstybiniuose
universitetuose, iš kurių 2-3 būtų 300-500 geriausių pasaulio universitetų klubo
nariai. Maža, bet turtinga ir strategiškai koordinuota Danija pasaulio universitetų 500-uke turi penkis universitetus, veik tolygiai išsidėsčiusius kiekvienoje
šimtinėje. Vilniaus universitetas jau artimiausiu metu turi galimybes peržengti
geriausių pasaulio universitetų klubo slenkstį. Kiti sustambinti Lietuvos universitetai galėtų pretenduoti į pozicijas 1000 geriausių pasaulio universitetų
sąraše. Kol kas Lietuvos universitetai atpažįstami tik pagal Ranking on the Web
kriterijus. Kritikams, teigiantiems, kad keliami tikslai yra menki, priminsime,
jog pasaulyje vyksta universitetų stambinimo, jungimosi procesas, todėl tokie
Lietuvos universitetų tikslai neturėtų kelti abejonių. Tai būtų Danijos analogas
(be minėtųjų dar keturi Danijos universitetai yra 1000 geriausiųjų pasaulio universitetų sąraše). Kalbėjimas apie bent vieno Lietuvos universiteto patekimą į
pirmąjį pasaulio universitetų 200-uką būtų ties realybės riba; didieji Lietuvos
universitetai disponuoja 200–300 mln. Lt konsoliduotais biudžetais. Lietuvoje
mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros darbams pastaraisiais metais iš viso
skiriama 800–900 mln. Lt per metus. Universitetų – pasaulio lyderių – metiniai biudžetai milijardiniai, o atskirais atvejais 2-3 kartus didesni už Lietuvos
Respublikos biudžetą. Lietuvai prasmingiau turėti kelis vidutiniškai aukštos
klasės universitetus nei visą akademinį potencialą sukaupti dviejuose trijuose
Glasgow Declaration. Strong Universities for a Strong Europe. 3 rd EUA Convention, 31 March – 2
April 2005, Glasgow, 2005.
33
London Comumuniqué., 2007.
32
232
dideliuose34, bet vis tiek negalėsiančiuose konkuruoti dėl lyderystės pasaulyje
ir Europoje, universitetuose.
Mokslinių tyrimų potencialą Lietuvoje galima padidinti einant kitu
keliu. Kad Lietuvos universitetai būtų atpažįstami pasaulyje, būtina ne tik
jungti universitetus, bet ir pratęsti valstybinių mokslo institutų jungimo prie
universitetų procesą. Negalima racionaliu pavadinti tebesitęsiančio Lietuvos
mokslinio potencialo išskaidymo universitetuose ir mokslo institutuose. Bet
valstybinių mokslo institutų toleravimas yra mažesnė mokslo politikos probleminė situacija nei korporacinių mokslo centrų nesikūrimas. Ar tikrai Lietuvos
korporacijos neturi galimybių inicijuoti ir finansuoti mokslinius tyrimus?
Tikėtina, kad Lietuvos universitetų potencialą sustiprins, mokslo ir verslo
ryšius pagerins integruotų mokslo, studijų ir verslo centrų steigimas Vilniuje,
Kaune ir Klaipėdoje.
2.2.4. Aukštojo mokslo prieinamumo ir kokybės dermės siekis
Moderniose šalyse universitetinėms studijoms tapus masiniu reiškiniu
padidėjo distancija tarp aukštojo mokslo prieinamumo ir kokybės. Pažymėtina,
kad kuo kokybiškesnė akademinė organizacija, tuo ji uždaresnė, tuo didesni
reikalavimai ir konkursai. Didžiausia problema – kaip suderinti žinių autoritetingumą (ekspertiškumą) ir demokratiškumą (masiškumą), kaip pasiekti,
kad žinios tuo pačiu metu įžiebtų ir visuomeninius debatus, ir būtų taikomos
profesionalų.35 Studijų kokybė kloja profesinių kompetencijų pamatus, studijų
prieinamumas – dalijimosi žiniomis ir socialinės sanglaudos pamatus. Siekiant
geresnės kokybės neišvengiamai mažinamas prieinamumas, t. y. didėja nelygybė. Kokybės reikalavimas gali peržengti tą ribą, už kurios prasideda dalies
visuomenės narių atskyrimas ir socialinės nelygybės reprodukavimas.
Geografiškai nedidelei Lietuvai aukštojo mokslo teritorinė koncentracija nėra pats didžiausias rūpestis. Kur kas svarbiau įvertinti, ar atsisakius
universitetų teritorinės sklaidos pavyktų tapti didesniais ar mažesniais tam
tikrų mokslinių tyrimų ir studijų lyderiais ir, sparčiai nekylant gyvenimo
lygiui, garantuoti tolygų socialine prasme aukštojo universitetinio mokslo
prieinamumą.
Kadangi aukštasis mokslas atlieka svarbų vaidmenį stiprinant socialinę
sanglaudą ir mažinant jos netolygumus, studentai visose jų ugdymo aukštosiose
mokyklose pakopose turi atspindėti Lietuvos visuomenės teritorinę ir socialinę
įvairovę, turi turėti galimybes baigti studijas nepriklausomai nuo jų socialinės
ir ekonominės padėties. Tai atitiktų europines tendencijas.36
Atskiras atvejis yra Slovėnija, kur iš esmės visas aukštojo mokslo potencialas sutelktas dviejuose universitetuose: Liublianos (60 tūkst. studentų) ir Mariboro (21 tūkst. studentų).
35
Calhoun C., The University and the Public Good, Thesis Eleven, N. 84. February, 2006. P. 8–9 .
36
London Comumuniqué., 2007; The Bologna Process 2020 – The European Higher Education Area in
the New Decade, 2009.
34
233
Nedidelės valstybės mokslas ir studijos neišvengiamai „dirbs“ platesnėms nei nacionalinė rinkoms. Lietuvoje, ES narėje, nėra pagrindo nuogąstauti dėl aukštojo mokslo įstaigų absolventų įsidarbinimo kitose ES šalyse.
Nuogąstauti reikia dėl to, kad kvalifikuota darbo jėga iš kitų šalių nesirenka
Lietuvos. Ribojant studijų prieinamumą vidinės ekonominės rinkos poreikiais
rizikuojama apriboti visuomenės intelektualinį potencialą, kuris, kaip žinoma,
reikalingas ne tik visuomenės turtų gamyboje, bet ir asmeniniame visuomenės
narių gyvenime siekiant didesnės asmens saviraiškos. Studijų prieinamumas
neturi būti matuojamas tik ekonominę naudą maksimizuojančiais kriterijais.
Vadinasi, studijų kokybės problemų negalima spręsti jų prieinamumo ribojimo
sąskaita. Jas būtina spęsti nemažinant aukštojo mokslo standartų (kiek tai įmanoma masinio aukštojo mokslo aplinkoje) ir skatinant studentus jų laikytis.
Apibendrinimas
Dabartinė Lietuvos aukštojo mokslo būklė iki galo netenkina nacionalinio saugumo reikmių. Maža konstatuoti, kad Lietuvos aukštasis mokslas (ne)
išplėtotas pagal nedidelės ir nestiprios valstybės galimybes. 2010 m. privalome
pasakyti, kad nepatenkinamą Lietuvos aukštojo mokslo būseną lemia prieštaringas MSĮ ir nesklandžiai vykstanti aukštojo mokslo reforma; mokslas ir
studijos nereformuoti laiku ir tinkamai. Dėl to stringa svarbiausio nacionalinio
saugumo agento – viduriniosios klasės – institucionalizacija. Lietuvos plėtros
praradimai dėl aukštojo mokslo sistemos reformos neefektyvumo yra pats
tikriausias pavojus nacionaliniam saugumui. Sykiu būtina valstybės strategijos
lygmeniu apibūdinti aukštąjį mokslą kaip nacionalinį saugumą konstruojantį
veiksnį, o mokslinių tyrimų ir aukštųjų technologijų, taip pat universitetinių
studijų valstybinė politika turi būti suvokta kaip gerovės, pasitikėjimo ir bendradarbiavimo, stabilumo – šių pagrindinių vidinio saugumo garantų – sąlyga.
Tik taip būtų sukurtos ir išorinio saugumo prielaidos, reiškiančios visuomenės
ir valstybės pasirengimą išoriniams iššūkiams: ar tai būtų gamtos stichija, ar
geopolitinė ar karinė bėda.
Kad Lietuvos mokslo ir studijų plėtrą trikdo vientisos ir nuoseklios
valstybinės politikos stoka, nėra principinė atlikto tyrimo išvada. Principine
ji tampa tada, kai priduriame, jog argumentuota, nuosekli ir ilgalaikė valstybinė aukštojo mokslo politika neparengiama ne tik dėl nedidelės ir nestiprios
valstybės nacionalinių interesų neapibrėžtumo besiformuojančioje europinėje
mokslo ir studijų erdvėje, taip pat dėl globalizacijos sukeliamo netikrumo, bet
ir dėl atitinkamų kompetencijų stokos, dėl ekspertų nuomonės ignoravimo,
taip pat dėl trumpalaikių partinių interesų.
Aukštojo mokslo politikos formali deklaruojamoji dalis (politics) ir reali
praktinė jos dalis (policy) mažai susijusios. Tariama jungtimi tarp dviejų neadekvačiai konstruojamų politikos dalių tapo dažnai besikeičiančių partinių jėgų
politinė kontrolė. Rezultatas – kaita be plėtros, o sykiu ir dar vienos gyvenimo
234
sferos Lietuvoje tapsmas mažiau koordinuota. Radikalios reformos šalininkų
projektuotas, bet neįtikėtinas proveržis tapo nuoseklių kritikų prognozuotu
akivaizdžiu kapanojimusi. Dabar jau aiškus skirtumas tarp aukštojo mokslo
reformos retorikos ir veiksmų. Pastarųjų analizė – tikrai išblaivinantis užsiėmimas. Dalį reformos padarinių – prisiminkime tik akademinę emigraciją
ir atskirų krypčių specialistų rengimo ignoravimą – galima kvalifikuoti kaip
stabdančius Lietuvos raidą, iš dalies atsiejančius aukštąjį mokslą nuo nacionalinio saugumo reikmių.
Reformos metai sukūrė naują situaciją Lietuvos aukštajame moksle.
Žinoma, ši situacija dar reikalinga išsamios analizės. Verta dėmesio nuostata,
anot kurios, dabartinis Lietuvos aukštasis mokslas gali būti plėtojamas nuoseklių laipsniškų reformų būdu ir išlikti viešoji gėrybė.
2011 m. balandis
235
Rolanda Kazlauskaitė-Markelienė, Audronė Petrauskaitė*
Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija
Pilietinė visuomenė
ir nacionalinis saugumas:
teorinė problemos apžvalga
Straipsnyje pateikiama teorinė valstybės nacionalinio saugumo politikos ir pilietinės visuomenės
sąveikos analizė, siekiant išsiaiškinti iš šios sąveikos kylančių prieštaravimų priežastis. Remiantis
pilietinės visuomenės ir pilietiškumo sampratos raidos apžvalga, atskleidžiamas problemos kontroversiškumas ir sudėtingumas. Pilietinės visuomenės ir nacionalinio saugumo sistemos prieštaringumo priežastys nagrinėjamos pilietinio tapatumo sampratos kontekste vertybinių prioritetų
analizės pagrindu. Apžvelgiamas istorinis pilietinės visuomenės ir valstybės, kaip nacionalinio
saugumo subjekto, integralumas tiek tradiciniu, tiek šiuolaikinių teorijų diskurse. Pateikiamos
straipsnio autorių įžvalgos dėl pilietinės visuomenės ir valstybės sąveikos nacionalinio saugumo
interesų gynimo srityje.
Įvadas
Prasidėjus pasaulinei antiteroristinei kampanijai po 2001 m. rugsėjo
11-osios nuolat diskutuojama apie grėsmes ir tarptautiniam, ir nacionaliniam
saugumui. Pastaraisiais metais politikai, visuomenės veikėjai, mokslininkai,
tarptautinių ir visuomeninių organizacijų atstovai vis dažniau prabyla ir apie
grėsmes pilietinei visuomenei. Ne tik tarptautinis terorizmas, bet ir kova su tarptautiniu terorizmu yra įvardijami kaip grėsmingi reiškiniai, keliantys pavojų
šiuolaikinei pilietinei visuomenei1. Kova su terorizmu, susirūpinimas valstybės
saugumo užtikrinimu, nacionalinio saugumo ir gynybos uždaviniai neretai
verčia valstybės institucijas riboti piliečių teises ir laisves. Tokie ribojimai ar
net draudimai tampa pavojingi visuomenei ir demokratinei valstybei, kadangi
stabdo jos pilietinę raidą ir pilietiškumo formavimosi bei vystymosi procesus.
Dr. Rolanda Kazlauskaitė-Markelienė - Lietuvos karo akademijos Humanitarinių mokslų katedros
vedėja. Adresas korespondencijai: Šilo g. 5a, 10322 Vilnius, tel. (8 5) 210 3566, el. paštas: rolanda.
[email protected]. Doc. dr. Audronė Petrauskaitė - Lietuvos karo akademijos Humanitarinių mokslų
katedros docentė. Adresas korespondencijai: Šilo g. 5a, 10322 Vilnius, tel. (8 5) 2103567,
el. paštas: [email protected]
1
Threats to civil society from war on terror, http://www.neurope.eu/articles/90134.php, 22 09 2010;
Sociologai: gyventojų pilietinį aktyvumą slopina iš jo kylančios grėsmės. http://www.bernardinai.lt/
straipsnis/2009-01-20-sociologai-gyventoju-pilietini-aktyvuma-slopina-is-jo-kylancios-gresmes/29340, 6
09 2010.
∗
236
Kita vertus, ir pilietinė visuomenė kartais yra traktuojama kaip prielaida,
sudaranti palankias sąlygas teroristiniams išpuoliams2. Nagrinėjant valstybės
nacionalinio saugumo politikos ir pilietinės visuomenės sąveiką, pastaroji
neatrodo tokia vienareikšmiškai pozityvi: pilietinė visuomenė yra valstybės
nacionalinio saugumo garantas, kita vertus – nacionalinio saugumo politikos
uždaviniai gali tapti ir yra nurodomi kaip viena iš svarbiausių grėsmių pačiai
šiuolaikinei pilietinei visuomenei3.
Siekiant atskleisti prieštaravimus, atsirandančius dėl pilietinės visuomenės ir valstybės nacionalinio saugumo sąveikos, būtina analizuoti ne tik
šios sąveikos determinantus, bet ir pačią pilietinės visuomenės esmę. Pilietinės
visuomenės, pilietiškumo, pilietinės savimonės ir pilietinio tapatumo sampratų
analizė padėtų atskleisti pilietinės visuomenės, kaip visuomeninio ir politinio
fenomeno, sudėtingumą ir prieštaringumą, taip pat suvokti nevienareikšmišką
santykį su valstybės nacionalinio saugumo sistema.
Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme teigiama, kad „Lietuvos nacionalinio saugumo sistema remiasi valstybės institucijų
veikla ir kiekvieno Lietuvos piliečio dalyvavimu, atvira pilietine visuomene,
suvokiančia pavojus ir savo atsakomybę, pilietiškai susipratusia ir pasirengusia
ginti Lietuvos laisvę“4. Žmogaus ir piliečio teisės, laisvės bei asmens saugumas yra nurodomi kaip vieni iš pagrindinių nacionalinio saugumo objektų,
o piliečiai, jų bendrijos ir organizacijos, kartu su valstybe ir jos nacionalinio
saugumo bei gynybos ir kitomis institucijomis, – kaip nacionalinio saugumo
užtikrinimo subjektai. Įstatyme įtvirtinta Lietuvos nacionalinio saugumo sistemos ir Lietuvos pilietinės visuomenės tiesioginė priklausomybė, jų tarpusavio
sąveika atrodo natūrali ir savaime suprantama, ir tai konstruoja demokratinės
valstybės nacionalinio saugumo politikos ir jos pilietinės visuomenės kūrimo
bei plėtotės tarpusavio santykių integralumą. Lietuvoje valstybės nacionalinio
saugumo politikos uždaviniai nėra tiesiogiai siejami su grėsme pilietinei visuomenei, pilietiniam aktyvumui. Šalies gyventojams aktualios grėsmės yra tai,
kad dalyvaudami pilietinėse akcijose, jie gali prarasti darbą, aplinkinių gali būti
laikomi keistuoliais, viešai užsipuolami, šmeižiami, įtarinėjami, kad veikia dėl
savanaudiškų paskatų, arba sulaukti grasinimų susidoroti5. Grėsmių pilietiškumui identifikavimas rodo, jog mūsų šalies pilietinė visuomenė yra tik pradinėje
savo formavimosi stadijoje. Lietuvos situacija suponuoja pilietinės visuomenės
kūrimo, kaip tikslo ir kaip problemos, aktualumą ir konceptualumą.
Dabarties tyrėjams svarbi įvairiapusiška pilietinės visuomenės formavimo veiksnių ir procesų analizė, tačiau Lietuvos atvejis verčia atkreipti
Sauter M., Carafano J. J., Homeland security– a complete guide to understanding, preventing, and surviving terrorism, NY: McGraw-Hill, 2005, p.3.
3
Indicators of threats to civil society, http://www.civicus.org/csw/csw-early-warning-system/indicatorsof-threats-to-civil-society, 23 09 2010.
4
Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas, Valstybės žinios, 1997, Nr. 2-16. Aktuali redakcija nuo 2009.11.28.
5
Degutis M., Ramonaitė A., Žiliukaitė R., Lietuvos visuomenės pilietinės galios indeksas, 2007 m, http://
www.civitas.lt/lt/?pid=74&id=78, 2 09 2010.
2
237
ypatingą dėmesį į šalies pilietinės visuomenės ir nacionalinio saugumo sistemos
santykius bei tarpusavio sąveiką. Besiformuojančios Lietuvos pilietinės visuomenės problemų diskurse galime išskirti du aspektus: pirmas, piliečių požiūris
į nacionalinio saugumo bei gynybos klausimus; antras, nacionalinio saugumo
sistemos vaidmuo kuriant ir vystant pilietinę visuomenę šalyje. Šiuo metu nacionalinio saugumo ir valstybės gynybos klausimai yra praktiškai išeliminuoti
iš pilietiškumo sąvokos ir aktyvaus pilietiškumo sampratos teorinio diskurso.
Lietuvos mokslininkų pateikiamose įžvalgose gyventojų pilietiškumas dažniausiai suprantamas kaip aktyvus dalyvavimas šalies politiniame gyvenime,
socialinių ir ekonominių problemų sprendime, bendruomenių veikloje ir t.t.,
ir pan. Pilietinių organizacijų pateikiamuose programiniuose dokumentuose
valstybės nacionalinio saugumo problemos dažnai apsiriboja tik energetinio
saugumo užtikrinimo uždaviniais6. Tačiau LR Seimo patvirtintoje „Ilgalaikėje
pilietinio ir tautinio ugdymo programoje“7 yra pažymima, kad pilietiškumas – tai
„asmens savo teisių, atsakomybės ir pareigų demokratinei valstybei suvokimas,
veikla visuomenės labui, bendrapiliečių teisių ir laisvių, demokratijos gynimas,
gerovės Lietuvai siekimas“8. Šis pilietiškumo apibrėžimas apima platų gyventojų
pilietinio aktyvumo spektrą – taip pat ir jų dalyvavimą sprendžiant valstybės
nacionalinio saugumo bei gynybos problemas. Taigi, tampa nesuprantama,
kodėl į Lietuvos piliečių aktyvumo sampratą nėra integruoti (ignoruojami ar
tiesiog pamiršti?) valstybės gynybos ir saugumo užtikrinimo uždaviniai.
Straipsnio tikslas – pateikti teorinę valstybės nacionalinio saugumo
politikos ir pilietinės visuomenės sąveikos apžvalgą, atskleisti iš šios sąveikos
kylančių prieštaravimų priežastis remiantis pilietinės visuomenės, pilietiškumo
ir pilietinio tapatumo sampratų raidos analize.
1. Nacionalinis saugumas, vertybės ir pilietinis tapatumas: tarpusavio santykio problema
Valstybės nacionalinio saugumo sąvoką sunku vienareikšmiškai apibrėžti, todėl kad tiek mokslinėje literatūroje, tiek kasdieniame gyvenime ji interpretuojama gana įvairiai. Tradiciškai nacionalinio saugumo samprata implikuoja
tiek valstybės suvereniteto išsaugojimo koncepciją, naudojant šalies politines,
ekonomines, karines ir diplomatines galias, tiek jos gynybos nuo pavojaus
priemones, kurios apima ir gynybą nuo išorės priešų bei kitų grėsmių, ir valstybės paslapčių saugojimą9. Tačiau, kaip teigia Bary’s Buzanas, „pati saugumo
Programa Lietuvai – pilietinės visuomenės pasiūlymai, http://tautostaryba.lt/Programa-Lietuvai-Pilietines-visuomenes-pasiulymai/%28offset%29/10, 03 09 2010.
7
Žin., 2006, Nr.102-3939.
8
Ilgalaikė pilietinio ir tautinio ugdymo programa, http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_
id=283042&p_query=&p_tr2, 03 09 2010.
9
http://en.wikipedia.org/wiki/National_security#National_security_and_rights_.26_freedoms; http://encarta.msn.com/dictionary_1861696682/national_security.html, 23 11 2010.
6
238
sąvokos prigimtis neleidžia suformuluoti tikslaus jos apibrėžimo“10, kadangi
ji apima įvairius valstybės ir visuomenės gyvenimo fenomenus (karinio, politinio, ekonominio, aplinkosaugos ir kt.) bei skirtingus saugumo lygmenis (t.y.
individualaus, nacionalinio ir tarptautinio).
Lietuvos nacionalinis saugumas yra suprantamas, kaip Tautos ir valstybės laisvos ir demokratinės raidos sąlygų sudarymas, Lietuvos valstybės
nepriklausomybės, jos teritorinio vientisumo ir konstitucinės santvarkos apsauga ir gynimas, o Lietuvos nacionalinio saugumo sistema – kaip valstybės ir
piliečių veiklos šiam tikslui patvirtintų nuostatų, principų ir būdų, priemonių,
įstatymų ir kitų teisės aktų, valstybės šiam tikslui įsteigtų institucijų, jų veiklos
principų bei tarpusavio sąveikos būdų visuma11. Lietuvos nacionalinio saugumo
apibrėžimas apima nacionalinį saugumo lygmenį ir iš esmės koncentruojasi
ties valstybės politinio ir karinio gyvenimo sektoriais, t.y. ten, kur valstybės
institucijos yra įsitvirtinusios stipriausiai. Tačiau pati nacionalinio saugumo
samprata, išplėtota LR nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme, apima ir kitas
valstybės bei visuomenės gyvenimo sritis, t.y. ekonomiką, kultūrą, gamtosaugą,
demografiją, viešąją tvarką ir t.t. LR Seimo patvirtintos ilgalaikės nacionalinio
saugumo stiprinimo programos (pvz., ekologinio saugumo užtikrinimo, gamtos išteklių tausojimo ir apsaugos, natūralaus gyventojų prieaugio palaikymo,
nusikaltimų prevencijos ir kontrolės, kovos su korupcija, kultūros paveldo
apsaugos ir kt.) reflektuoja tas mūsų šalies problemas, kurios yra suvokiamos
kaip grėsmės tautos ir valstybės egzistencijos saugumui. Kaip teigia Davidas A.
Baldwinas, šiuolaikinėje visuomenėje nacionalinio saugumo interesai dažniau
siejami su valstybių vidaus ir užsienio politikos klausimais negu su pačia nacionalinio saugumo koncepcija. Būtent dėl to sprendžiant nacionalinio saugumo
klausimus prioritetai teikiami žmogaus teisėms, ekonominiams interesams,
nusikalstamumui, socialiniam neteisingumui ir t.t., o ne tradicinei nacionalinio
saugumo grėsmei – t.y. išorinėms karinėms grėsmėms12. Vadinasi, nacionalinio
saugumo prioritetus nustato žmonės ar jų grupės pagal savo vertybių sistemą
arba atsižvelgdami į grėsmių vienoms ar kitoms vertybėms pobūdį.
Viena iš esminių nacionalinio saugumo koncepcijos teorinių prielaidų
turėtų būti vertybių samprata ir hierarchija asmens ir valstybės požiūriu. Būtent
vertybinis nacionalinio saugumo aspektas akcentuojamas ir ankstyvuosiuose
nacionalinio saugumo apibrėžimuose, kuriuos suformulavo Walteris Lippmannas, Arnoldas Wolfersas, JAV Nacionalinio saugumo taryba, ir vėlyvesnėse
Amoso Jordano bei Williamo Tayloro traktuotėse13. Prieš pusšimtį metų Wolfersas pažymėjo, kad nacionalinio saugumo (kaip ir nacionalinio intereso) sąvoka
yra labai tinkama tarptautinių santykių politiniame diskurse apibrėžti politinių
Buzan B., Žmonės, valstybės ir baimės, Vilnius: Eugrimas, 1997, p. 49.
Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas, Valstybės žinios, 1997, Nr. 2-16.
Aktuali redakcija nuo 2009.11.28.
12
Baldwin D. A., “The concept of security“ in Review of International Studies (1997), 23, 5–26, http://
tau.ac.il/~daniel/pdf/37. , 10 01 2011.
13
Romm J. J., Definning National Security. The Nonmilitary Aspects, N.Y.: Concil of Foreighn Relations
Press, 1993, p. 5.
10
11
239
tikslų išskirtinumui14. Mokslininkas akcentavo moralinę dilemą, kurią nuolatos
tenka spręsti politikams nacionalinio saugumo politikos diskurse: nacionalinių
vertybių, kurias būtina ginti, santykį su fundamentaliosiomis vertybėmis, tokiomis kaip laisvė, teisingumas ir taika15. Mokslininkai Charles‫ۥ‬as Andrainas
ir Josephas Smithas teigia, kad vertybių problema tampa nepaprastai svarbiu
kiekvienos valstybės nacionalinio saugumo sistemos aspektu, kadangi valstybė,
kurios prioritetai yra tokios demokratijos vertybės, kaip tolerancija, piliečių
teisės bei laisvės, yra daug atsparesnė išorinėms ir vidinėms grėsmėms, kadangi
vertybės konsoliduoja visuomenę bei suponuoja pagarbą ir pasitikėjimą šalies
valdžios institucijomis ir sustiprina jos politinę sistemą16. Paulas Brackenas,
tyrinėdamas visuomenės ir kariuomenės tarpusavio santykių problematiką,
teigia, kad JAV civilinės visuomenės dalies ir karių sąveikos prieštaringumą
lemia skirtingos šių dviejų visuomenės dalių vertybių sistemos, kurių suderinamumas yra pasiekiamas sutelkiant dėmesį nacionalinėms vertybėms kaip
prioritetui17. Vadinasi, galima teigti, jog vertybės gali konsoliduoti visuomenę, tapdamos valstybės nacionalinio saugumo garantu, bet gali ir skaidyti ją,
tapdamos grėsme nacionalinio saugumo sistemai. Tačiau tampa neapibrėžta,
kokios vertybės yra konsoliduojantis, o kokios – dezintegruojantis veiksnys,
kokios vertybės – universaliosios, demokratinės ar nacionalinės – turėtų tapti
vertybiniais prioritetais stiprinant valstybės nacionalinio saugumo sistemą.
Todėl vertybinis klausimas nacionalinio saugumo sistemoje iš esmės tampa
vertybinių prioritetų klausimu ir kartu šalies nacionalinio saugumo sistemos
stiprinimo problema.
Iš esmės vertybinių prioritetų ir vertybinių orientacijų problematika yra
tiesiogiai susijusi su nacionalinio saugumo ir pilietinės visuomenės tarpusavio
sąveika, kadangi gali sąlygoti ir jų interesų prieštaringumą, ir vieningumą.
Teoriniu požiūriu, jeigu valstybės prioritetu (t.y. nacionalinėmis vertybėmis)
tampa tokios šiuolaikinės pilietinės visuomenės vertybės, kaip pagarba, laisvė,
tolerancija, teisingumas ir pan.18, jokių prieštaravimų tarp šalies nacionalinio
saugumo sistemos ir pilietinės visuomenės interesų neturėtų būti, kadangi nacionaliniai šalies interesai ir pilietinės visuomenės interesai turėtų sutapti. Beje,
būtina šio suderinamumo sąlyga – brandi pilietinė visuomenė. Tačiau neaiškių
„nacionalinių vertybių“ paskelbimas prioritetinėmis gali tapti puikia priedanga
valstybinės valdžios institucijoms dangstyti siaurus savo interesus (privačius,
korporacinius ar tam tikrų interesų grupių) šalies nacionalinio saugumo intereWolfers A., ‘‘National Security’’ as an Ambiguous Symbol“, Political Science Quarterly, 67
(1952), p. 483, http://instituty.fsv.cuni.cz/~plech/Wolfers_BS.pdf, 14 01 2011.
15
Ten pat, p.500.
16
Andrain Ch. F., Smith J. T., Political Democracy, Trust, and Social Justice, USA: Northeastern University press, 2006, p.123-135.
17
Bracken P.,“Reconsidering Civil-Military relations“ in US Civil-Military Relations In Crisis or
Trasition? Ed. By Snider D. M., Carlton-Carew M. A., Washington D. C.: The Centre for Strategic and
International Studies, 1995, p. 156.
18
European values and Identity. A reflection for an Indispensable Discussion, http://
tt.europeanideasnetwork.com/files/European%20Values%20and%20Identity%20Revised%20March.pdf,
12 09 2010.
14
240
sų gynimo skraiste. Pagrįstai kyla klausimai: kas gi yra nacionalinės vertybės,
koks jų santykis su pilietinėmis ir individualiomis vertybėmis? Kadangi vertybiniai prioritetai yra glaudžiai susiję su valstybės nacionalinio saugumo politikos
tikslais ir uždaviniais, o vertybinės orientacijos yra viena iš pagrindinių tiek
individualaus, tiek asmeninio tapatumo sudedamųjų dalių, reikšminga tampa
pilietinio tapatumo samprata ir jos raiška šiuolaikinėje visuomenėje. Diskusijų
objektu gali tapti teiginys, jog individualaus ir kolektyvinio tapatumų sankirtoje
formuojasi esminiai vertybiniai skirtumai, lemiantys pilietinės visuomenės ir
nacionalinio saugumo sistemos prieštaravimus.
Įvairias tapatumo apibrėžtis pateikia filosofai, edukologai, istorikai, psichologai, sociologai, politologai ir kitų mokslų atstovai. Tapatumas – asmenybės
individualumo raiška, savastis ir išskirtinumas, kadangi kiekvienas individas
gyvenime pats privalo konstruoti savo tapatumą, jo raišką šeimos, bendruomenės, valstybės, pasaulio atžvilgiu. Peterio Jarvis‫ۥ‬o nuomone, tapatumas, kaip ir
mąstymas, yra per patirtį įgyjami socialiniai konstruktai19. Kita vertus, tapatumo
fenomenas negali būti suprastas kaip kažkas vientisa, stabilu ir pastovu, kadangi asmenybės savo individualų tapatumą konstruoja per visą gyvenimą ir
šis procesas yra veikiamas labai įvairių veiksnių (tautinio, socialinio, religinio,
kultūrinio, regioninio, profesinio ir t.t.)20. Kaip pažymi Christopheris Laschas,
šiuolaikinėje visuomenėje kinta tapatumo bruožai, nes ir asmenys, ir daiktai
praranda savo apibrėžtumą ir tęstinumą21. Martino Zilineko teigimu, šiuolaikinėje demokratinėje visuomenėje nacionalinė savimonė ir tautos kultūrinis
tapatumas gali būti interpretuojami tik multikultūriniame kontekste, kadangi
kiekviena kultūra ir kiekvienos tautos nacionalinės vertybės natūraliai sąveikauja su kitomis kultūromis ir kitų tautų vertybinėmis sistemomis. Vadinasi,
šiuolaikinio individo tapatumas nėra asmenybės, o įvairių socialinių grupių
(etninių, tautinių, valstybinių, žemyno) tapatumų poveikio rezultatas. Pastarųjų
sąveika ir turėtų būti traktuojama kaip žmonijos civilizacija22.
Manuelio Castellso nuomone, tapatumo kategorijas galima skirstyti į dvi
grupes: priskirtas ir sukurtas iš naujo. Pirmosios turi istorines ir geografines
šaknis. Antrosios kuriamos socialinio veiksmo konstravimo procese ieškant
dvasingumo ir prasmės. Medžiagos tapatumo konstravimui teikia istorija,
geografija, biologija, gamybos ir reprodukcijos institucijos, kolektyvinė atmintis
ir asmeninės fantazijos, galios aparatai ir religiniai apreiškimai. Individai šias
medžiagas apdoroja ir jų prasmę pertvarko pagal socialines apibrėžtis, „sudarančias jų pačių socialinės struktūros bei erdvės ir laiko sistemos pagrindą“23.
Ernestas Gellneris, analizuodamas šiuolaikinę pilietinę visuomenę ir jos sąJarvis P., Mokymosi paradoksai, Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2001, p. 41.
Grigas R., Tautinės tapatybės drama, http://www.elibrary.lt/resursai/Ziniasklaida/LLKC/liaudies_kultura/Lk06_2.pdf, 09 10 2010.
21
Lasch Ch., The Minimal Self; Psychic Survival in Troubled Times. London: Pan Books. 1985.
22
Zilinek M., “National Consciousness, Multiculturalism and Democratic citizenship: Value Phenomena
in the Formation of the Moral Identity of a Personality“ in Civil Society as Democratic Practice/Ed. By
Perez A. F., Gueye S. P., Yang F., Washington D. C.: Cardinal Station, 2005, p. 277.
23
Castells M., Tapatumo galia, Vilnius: Poligrafija ir informatika, 2006, p. 23.
19
20
241
sajas su antikinio miesto pilietine visuomene bei kitomis jos istorinės raidos
formomis, pabrėžia, kad vienas iš esminių šiuolaikinės pilietinės visuomenės
bruožų glūdi individualios tapatybės sampratoje: šiuolaikinio individo tapatybė
pasirinkta, o ne priskirta24.
Castellsas, apibūdindamas šiuolaikinę visuomenę kaip tinklaveikos
visuomenę, teigia, kad XX a. pabaigoje, kaip atsvara globalizacijos ir kosmopolitizacijos procesams, pasaulį užplūdo masinė kultūrinių tapatumų banga, kuri
gimdo nevienareikšmišką valstybės institucijų, socialinių judėjimų ir įvairių
tapatumo formų sąveiką25. Castellsas, akcentuodamas kolektyvinio tapatumo
įtaką šiuolaikiniams politiniams procesams, pateikia įžvalgą, kad kolektyvinio tapatumo turinį ir reikšmę individualaus tapatumo formavimui lemia jį
konstruojančių veiksnių pobūdis ir tikslai. Mokslininkas nurodo šiuolaikinio
tapatumo kūrimosi formas, – įteisinamasis tapatumas, pasipriešinimo tapatumas, kuriamasis tapatumas26. Įteisinamąjį tapatumą diegia visuomenėje dominuojančios institucijos, turėdamos tikslą išplėsti savo dominavimą socialiniams
veikėjams. Autorius pažymi, kad įteisinamuoju tapatumu yra kuriama pilietinė
visuomenė, kuri įvardijama kaip organizacijų bei susistemintų ir organizuotų
socialinių veikėjų visuma, kuri reprodukuoja struktūrinio dominavimo šaltinius
racionalizuojantį tapatumą. Pasipriešinimo tapatumas „yra gynybinio tapatumo
konstravimas dominuojančių institucijų ir ideologijų atžvilgiu, kai vertybiniam
sprendiniui suteikiama priešinga reikšmė, o sykiu sutvirtinamos sienos“27.
Minėtasis tapatumas skatina bendruomenių kūrimąsi, paremtą kolektyvine
atsakomybe. Socialiniai veikėjai, remdamiesi kuriamuoju tapatumu, kylančiu
iš bendruomeninio pasipriešinimo, ir, naudodamiesi visais kultūriškai prieinamais ištekliais, formuoja naują jų padėtį visuomenėje apibrėžiantį tapatumą,
kartu siekdami keisti visą socialinę struktūrą. Pritardamas Antony Gramscio
dvejopo pilietinės visuomenės pobūdžio koncepcijai, Castellsas instituciniame
tapatume įžvelgia sąveiką tarp valstybės galios ir pilietinės visuomenės institucijų, o pasipriešinimo tapatume – tai, kas šias institucijas skiria. Tačiau, mokslininkas konstatuoja, kad tinklaveikos visuomenėje institucinį tapatumą ištiko
fundamentali krizė, o dominuojančiu tampa kuriamasis tapatumas, kylantis iš
pasipriešinamojo. Naujasis kolektyvinis tapatumas formuojasi atsiribojant ir
nuo pilietinės visuomenės, ir nuo valstybės institucijų. Castellso koncepcija siekia pagrįsti hipotetinę idėją, kad šiuolaikiniame pasaulyje pilietinės visuomenės
samprata netenka tradicinės kultūrinės, socialinės ir vietinės apibrėžties. Kita
vertus, minėta pilietinio tapatumo teorija atskleidžia pilietinės visuomenės ir
valstybės tarpusavio sąveikos mechanizmą: pilietiškumas, kaip individualaus
ir kolektyvinio tapatumo raiška, yra veikiamas dviejų tapatumo formų – įteisinamojo ir pasipriešinamojo. Todėl pilietinės visuomenės priešprieša valstybės
Gellner E., Conditions of Liberty: Civil Society and its Rivals, http://www.lse.ac.uk/collections/gellner/
liberty.html, 29 09 2010.
25
Castells M., (23 išnaša) p. 18.
26
Ten pat, p. 20–24.
27
Ten pat, p. 25.
24
242
galiai yra determinuota objektyvių (socialinių, kultūrinių, politinių, religinių
ir t. t.) šių dviejų tapatumų skirtumų.
Apibendrinus pateiktas teorines įžvalgas, galima teigti, kad nacionalinio
saugumo sąvoka mokslinėje literatūroje nėra pakankamai apibrėžta ir apima
daug prieštaravimų bei problemų. Tačiau kartu galima konstatuoti, kad valstybė yra pagrindinis nacionalinio saugumo objektas28. Kita vertus, valstybės
nacionalinio saugumo sistema yra neatsiejama jos politinės sistemos dalis,
kadangi, kaip jau minėta, valstybė su jos nacionalinio saugumo, gynybos bei
kitomis institucijomis ir valstybės piliečiai sudaro holistinę nacionalinio saugumo sistemos visumą.
2. Pilietinės visuomenės ir valstybės
integralumas tradicinių teorijų diskurse
Vertybinių orientacijų skirtumai ir sudėtingi pilietinio tapatumo formavimosi mechanizmai negali visiškai paaiškinti nacionalinio saugumo sistemos
ir pilietinės visuomenės veiklos tikslų prieštaringumo. Norint suvokti pilietinės
visuomenės santykį su valstybės nacionalinio saugumo sistema, reikėtų pirmiausia išsiaiškinti jos santykį su valstybės politine sistema, jos institucijomis.
Europinės civilizacijos raidoje šis santykis keitėsi, kaip, beje, keitėsi ir pati
pilietinės visuomenės bei pilietiškumo samprata.
Pilietinės visuomenės pirminę sąvoką suformulavo Aristotelis kaip
politinės bendruomenės idėją, t.y. „koinonia politike“ (gr.) – laisvų, lygių bei
turinčių įtaką valstybės valdymui piliečių visuomenę. Pilietinės visuomenės
tapatinimas su politine bendruomene neatsitiktinis: kiekvienas Senovės Graikijos pilietis tapatino save su valstybe, jos politiniu, socialiniu, ekonominiu
ir kultūriniu gyvenimu. Aristotelis savo koncepcijoje pilietinės visuomenės
idėjai suteikia ne tik politinę, bet kartu ir etinę prasmę, kadangi politinės bendruomenės veiklos tikslu kelia harmoningos ir teisingos socialinės aplinkos
sukūrimą naudojant valstybės institucijų ir įstatymų galias. Johnas M. Cooperis
pateikia įžvalgą, jog Aristotelio „koinonia politike“ turėtų būti nagrinėjama ir
kaip „politike philia“, kuri suprantama kaip ypatingas bendruomeniškumo,
pilietinės draugystės (ar partnerystės), solidarumo jausmas, be kurio nėra
įmanoma rezultatyvi politinė veikla valstybėje ir politinės bendruomenės
sėkmė29. Jean‫ۥ‬as L. Cohenas ir Andrew Arato pabrėžia, kad „koinonia politike“ yra unikalus kolektyvinės bendruomenės (arba jungtinės organizacijos)
pavyzdys, kurioje atskirų tikslų siekimas yra grindžiamas bendruomeniniu
etosu30. Vadinasi, galime teigti, jog Aristotelio pilietiškumo samprata apima
Buzan B., (10 išnaša) p. 34–57.
Cooper J. M., “Political Animals and Civil Friendship“ in Aristotle‘s Politics. Critical Esseys, p.85–91.
30
Cohen J. L., Arato A., Civil Society and Political Theory, USA: Massachusetts Institute of Technology,
1994, p. 84. 28
29
243
sutelktą visų bendruomenės narių politinį veikimą visos bendruomenės (o
kartu ir kiekvieno individo) naudai bei gerovei, atkreipiant dėmesį į tai, kad
individas nėra išskiriamas iš visos bendruomenės.
Senovės Romoje pilietinės visuomenės samprata, pilietiškumo sąvoka
pasikeitė: pilietinė visuomenė pradedama tapatinti su viešaisiais reikalais, juos
atskiriant nuo privačių, šeimyninių. Cicerono įvesta sąvoka „societas civilis“,
nors buvo Aristotelio „koinonia politike“ lotyniškas vertimas, tapatinama su „res
publica“ ir apibrėžiama kaip „daugybės žmonių, turinčių vieningą nuomonę
dėl teisės normų ir bendrus interesus, sambūris“31. Šiuos pokyčius sąlygojo įvykusios transformacijos individo pasaulėžiūroje ir socialiniai pokyčiai valstybės
gyvenime (t.y. asmeninio gyvenimo atskyrimas nuo visuomeninio). Ciceronas
pilietinės visuomenės koncepciją grindžia žmonėms būdingu bendruomeniškumo jausmu, kuris verčia žmones pažaboti savo individualius, dažnai egoistinius,
interesus visos bendruomenės gerovės labui. Tokiu būdu Ciceronas pirmasis
europinėje tradicijoje pilietiškumą sutapatina su bendruomeniniais interesais,
juos priešpriešindamas individo asmeniniams tikslams, o pilietinę visuomenę
supranta kaip individų ir jų grupių organizaciją, kuri pasitelkdama įstatymus
ir valstybės institucijas derinana individualius interesus bendrųjų naudai. Nepaisant šio „atskyrimo“, Cicerono koncepcijoje pati valstybė nėra skiriama nuo
pilietinės visuomenės ir iš esmės šios sąvokos tapatinamos, kadangi valstybės
institucijos turėjo spręsti bendruomeninius (t.y. „viešuosius“) reikalus. Taigi šiuo
požiūriu Ciceronas lieka ištikimas Aristotelio pilietinės visuomenės sampratai32:
ir „koinonia politike“, ir „societas civilis“ sąvokos implikuoja tiek valstybę, tiek
visuomenę, taip determinuodamos pilietinės ir politinės visuomenės vienovę.
Viduramžiais pilietinės visuomenės problemai nebuvo skiriama daug
dėmesio, tačiau didėjanti socialinė ir politinė atskirtis tarp valstybės institucijų, valdančiojo elito ir didžiosios visuomenės dalies vertė mąstytojus ieškoti atsakymų į klausimus dėl valdžios institucijų legitimumo ir moralumo.
Krikščioniškosios filosofijos atstovai (Tomas Akvinietis, Nikolajus Kuzietis),
stengdamiesi pagrįsti santykį tarp valdžios ir visuomenės, vadovavosi nuostata,
jog valstybė su savo politinėmis institucijomis yra nekvestionuojama duotybė
ir „natūrali žmogiškosios moralės išraiška“33, ir tai lėmė pilietiškumo, kaip lojalumo valdžiai, sampratą. Viduramžių mąstytojai, nors ir labai stengdamiesi
išlaikyti antikinę valstybės ir pilietinės visuomenės vienovės tradiciją, davė
postūmį filosofinės, socialinės ir politinės minties raidai ieškant atsakymų į
klausimus apie valstybės ir visuomenės santykį, plėtojant pilietinės visuomenės
konstravimo idėją.
Naujieji amžiai išsiskyrė proveržiu gamtos moksluose, didžiuliais pokyčiais gamyboje, politiniame ir socialiniame gyvenime, o tai savo ruožtu lėmė
naujas pilietinės visuomenės idėjos refleksijas. Transcendentinės valstybės
Ciceronas, “Apie valstybę“, žr.: Filosofijos istorijos chrestomatija, Vilnius: Mintis, 1977, p. 430.
Khihnani S., “The Development of Civil Society“ in Civil society. History and Possibilities, UK: Cambridge University press, 2001, p. 11–32.
33
Seligman A., The Idea of Civil Society, N.Y. : A Divission of Macmilan Inc., 1992, p. 15–17.
31
32
244
egzistencijos prielaidos nebuvo pakankamas pagrindas naujoms socialinėms,
politinėms ir ekonominėms realijoms, todėl mąstytojai (Thomas Hobbesas, Johnas Locke‫ۥ‬as, Emile‫ۥ‬is Durkheimas, Jean-Jacues‫ۥ‬as Rousseau ir kt.) siekė suprasti
valstybės ir visuomenės santykių esmę, analizuodami individo ir valstybės
prigimtį, jų tarpusavio santykių dimensiją. Visuomeninės sutarties (socialinio
kontrakto) koncepcijos šalininkai pirmieji atskyrė pilietinę visuomenę nuo
valstybės, abiem priskirdami socialinio ir politinio gyvenimo reguliatoriaus
funkcijas: valstybės institucijų funkcija – norminti bendruomenės narių gyvenimą vertikaliai, o pilietinės visuomenės – sutvarkyti žmonių tarpusavio santykius horizontalia kryptimi. Hobbeso teigimu, valstybės prigimtis yra natūrali,
kaip natūrali ir kiekvieno atskiro individo teisių ir laisvių prigimtis, kadangi
pagrindinė valstybės institucijų funkcija yra apriboti pastarąsias vardan taikos
ir bendros gynybos tikslų34. Siekiant užkirsti kelią pernelyg dideliam valdžios
galių naudojimui visuomenės narių atžvilgiu, Locke‫ۥ‬o požiūriu būtina pilietinė
visuomenė kaip atsvara valstybės institucijoms. Pilietinę visuomenę filosofas
sutapatina su politine bendruomene, kurios veiklos tikslas – valstybinės valdžios politinių galių ribojimas35. Pilietines žmogaus teises traktuodami kaip
prigimtines, o pilietinę visuomenę sutapatindami su politine bendruomene,
Švietimo epochos mąstytojai pilietiškumą suprato kaip natūralią politinę žmonių veiklą, ribojančią atskirų individų egoistinius interesus ir valdžios institucijų
pernelyg dideles galias visuotinės gerovės naudai. Pažymėtina, kad Hobbesas
kone pirmasis atkreipė dėmesį į valstybės saugumo ir pilietinės visuomenės
santykių aspektą, prioritetą suteikdamas pirmajam (t.y. valstybės saugumo
ir gynybos reikalams), kaip bendrųjų visuomenės interesų (o kartu ir pačios
pilietinės visuomenės reikalų) refleksijai.
Naujasis pilietinės visuomenės koncepcijos plėtotės etapas siejamas su
George‫ۥ‬o W. F. Hegelio ir Alexio de Tocqueville‫ۥ‬io mokslinėmis įžvalgomis.
Šie mąstytojai pilietinę visuomenę tapatina su nauju Vakarų civilizacijos raidos
etapu (t.y. liberalizmo ir demokratinės valstybės paradigma), visiškai atskirdami ją nuo valstybinės valdžios institucijų funkcijų ir politinės visuomenės
sampratos. Tocqueville‫ۥ‬is pilietinę visuomenę suprato kaip bendruomenę,
ginančią privataus verslo interesus ir viešuosius reikalus civilinės teisės normų ribose, o politinę visuomenę traktavo kaip bendrųjų valstybės ir visos
visuomenės interesų gynėją. Nagrinėdamas politinės ir pilietinės visuomenės
sąveiką, mąstytojas įžvelgia šių dviejų visuomenės organizacijos formų veiklos
abipusę įtaką ir tarpusavio poveikį: pilietinė visuomenė palengvina politinių
asociacijų veiklą, o politinė – sustiprina pilietinių organizacijų ir bendruomenių
pozicijas visuomenėje36. Hegelis išskyrė tris modernios visuomenės veiklos
segmentus ir interesų sritis, t.y. šeimą, pilietinę visuomenę ir valstybę37. MąstyHobbes T., The Leviathan, UK: Cambridge Univeristy Press, 2003, p. 121.
Locke J., Of Civil Goverment: The Second Treatise, Rockville, Md.: Wildside Press, 2008, p. 50–55.
36
Tocqueville A., Democracy in America, Part II, Cambridge: Sever and Francis, 1864, p. 140–145.
37
Hegel G. W. F., Philosophy of Mind: Translated from the Encyclopedia of the Philosophical Sciences,
N.Y.: Cosimo, 2008, p. 121.
34
35
245
tojas atsisakė antikinei tradicijai būdingo politinės bendruomenės ir pilietinės
visuomenės sinonimiškumo, pastarosios susiformavimo prielaidas siedamas
su pokyčiais modernioje visuomenėje, t.y. su rinkos ekonomikos poreikiais ir
atskirų individų siekiais kuo geriau patenkinti savo poreikius, įžvelgdamas čia
individualizmo ir universalumo principų suderinamumą. Pilietinė visuomenė,
kaip modernios visuomenės fenomenas, Hegelio nuomone, yra bendruomenė,
kurios nariai jungiasi bendrai veiklai vedami privačių individualių poreikių
patenkinimo intencijos, taip ribodami savo individualų egoizmą vardan bendrų
interesų38. Filosofo koncepcijoje pilietinė visuomenė traktuojama kaip politinės-ekonominės tvarkos pagrindas ir kaip jungiamasis segmentas tarp „polis“
(tautinė valstybė) ir „oikos“ (šeima).
Hegelio pilietinės visuomenės koncepcija išplėtota Karlo Marxo ir Gramscio teorijose, kuriose dar radikaliau nužymėta takoskyra tarp dviejų modernios
visuomenės struktūrinių tipų: pilietinės ir politinės. Marxas pilietinę visuomenę
apibūdino kaip visuomeninės santvarkos formą, kuri priklauso nuo gamybinių
jėgų ir gamybinių santykių išsivystymo bei vartojimo lygio, ir pabrėžė, kad
politinė valstybė priklauso nuo pilietinės visuomenės39. Akcentuodamas pilietinės visuomenės kaip socialinio reiškinio ekonominę determinaciją, Marxas
teigia, kad tai yra bazinis visuomenės gyvenimo fenomenas ir taip atskiria
jį nuo antstatinio, t.y. valstybės. Gramscis pilietinės visuomenės koncepciją
grindžia tradiciškai susiformavusios valstybės koncepcijos kritika, teigdamas,
kad valstybė negali būti traktuojama tik kaip teisinis ir politinis junginys.
Mąstytojas savo koncepcijoje akcentuoja, jog valstybė – tai dviejų visuomenės
formų (politinės ir pilietinės) junginys ir istorinės sąveikos, organinės vienybės bei priešybės rezultatas. Francesco Guicciardinio teiginys, kad valstybės
egzistencijai gyvybiškai svarbūs yra du dalykai – t.y. ginkluotosios pajėgos ir
bažnyčia. Gramscio nuomone jie gali būti įvairiai interpretuojami: kaip jėga ir
susitarimas, valstybė ir bažnyčia, politika ir moralė, įstatymas ir laisvė, ir kaip
politinė visuomenė ir pilietinė visuomenė40. Vadinasi, jei politinė visuomenė
(į jos sampratą įtraukiami ne tik valstybės valdžios organai, bet ir jos politinės
institucijos bei teisės sistema) formuojama ir funkcionuoja padedant jėgai, tai
pilietinė visuomenė yra sutarimo rezultatas. Gramscio pilietinės visuomenės
samprata apima visas privataus, „nevalstybinio“ visuomenės gyvenimo formas
(t.y. šeima, švietimo sistema, profsąjungos ir t. t.) ir eliminuoja „hėgeliškąsias“
pilietinės visuomenės sąsajas su rinkos ekonomika bei gamybiniais santykiais.
Mąstytojo nuomone, pilietinė visuomenė yra šiuolaikinės politinės visuomenės
pagrindas, kadangi šiuolaikinė valstybė gali funkcionuoti ir įgyvendinti savo
politinius tikslus, uždavinius tik su pilietinės visuomenės institucijų pagalba
(t.y. reikalinga ne tik jėga, bet ir susitarimas). Kai kurie tyrėjai minėtoje pilieWare R. B., Hegel: The Logic of Self-Consciousness and the Legacy of Subjective Freedom, UK: Edinburgh university press, 1999, p. 177.
39
Wood A. W., Karl Marx, 2nd edition, NY: Routledge, 2004, p. 66.
40
Gramsci A., “From Selections of the Prison Notebooks“ in Virginia A. Hodgkinson, Michael W. Foley,
Ed., The Civil Society Reader. USA: Tufts University Press, 2003, p.191 (190-202).
38
246
tinės visuomenės koncepcijoje įžvelgia tam tikrą prieštaringumą: Eugeniuszo
Gorsky‫ۥ‬o nuomone, Gramscio pilietinės ir politinės visuomenės santykiai yra
pernelyg sudėtingai susipynę, o jo pilietiškumo samprata suponuoja ir individo
politiškumą, apimdama individo sąmoningą aktyvumą ir dalyvavimą valstybės
politiniame gyvenime, taigi ir piliečio tapsmą valstybės dalimi41. Pažymėtina,
kad šis prieštaringumas yra įžvelgiamas ne tik Gramscio, bet ir kitų mąstytojų
( Durkheimo, Hobbeso, Locke‫ۥ‬o, Jean-Jacques‫ۥ‬o Rousseau, Tocqueville‫ۥ‬io ir kt.)
konceptuose: bandymai atskirti politinę ir pilietinę visuomenes neišvengiamai
susiduria su jų tarpusavio sąsajomis, abipuse įtaka ir sąveika.
Apibendrinus ankstyvąsias pilietinės visuomenės koncepcijas, galima
teigti, kad tradicinė pilietinės visuomenės samprata implikuoja holistinį požiūrį
į asmenybę kaip į žmogų, pilietį, politiką, bendruomenės ir visuomenės veikėją.
Toks požiūris lemia visuomenės ir valstybės interesų vieningumą. Vadinasi,
nesant skirtumo tarp pilietinės visuomenės ir politinės visuomenės, nėra jokio
prieštaravimo ar konflikto tarp nacionalinio saugumo sistemos ir pilietinės
visuomenės: visi valstybės reikalai (tarp jų ir grėsmės jai) traktuojama kaip
piliečių interesų atstovavimas ir gynimas. Šviečiamojo amžiaus mąstytojai,
reflektuodami pakitusią visuomeninę politinę situaciją, ieškojo takoskyros
tarp valstybės ir pilietinės visuomenės. Pastarosios atskyrimas nuo politinės
sistemos inspiravo mąstytojus ir tyrėjus analizuoti pilietinės visuomenės kaip
socialinio instituto sąveiką su valstybės institucijomis ir valstybės politika, taigi
ir su nacionalinio saugumo sistema.
3. Šiuolaikinės pilietinės visuomenės
sampratos diskursas
Istorinė praktika rodo, jog, keičiantis socialinėms sąlygoms, kinta pilietinės visuomenės ir pilietiškumo samprata. Šiuolaikinė pilietinės visuomenės ir
pilietiškumo koncepcija, reflektuodama istorinę teorinės raidos patirtį, pateikia
patį plačiausią požiūrių spektrą. Pilietinė visuomenė ir pilietiškumas pradėti
tyrinėti ir politinių, ir socialinių teorijų kontekste, akcentuojant tiek asmens
tapatumą ir elgesį, tiek šių fenomenų santykį su valstybės institucijomis ir
politiniais reiškiniais. Nors istoriškai susiformavusios esminės pilietinės visuomenės koncepcijos šiuolaikiniame moksle įgavo naujų teorinių įžvalgų,
tačiau tyrėjams tradicinė pilietinės visuomenės politiškumo-nepolitiškumo
dilema išlieka aktualiausia.
Gellneris teigia, jog pilietinė visuomenė tampa teoriškai labiau reali nei
demokratija. Pilietinės visuomenės samprata, jo nuomone, apima įvairių nevyriausybinių institucijų visumą, kurios yra pakankamai stiprios, kad galėtų
būti atsvara valstybei, bet tik tol, kol netrukdo jai vykdyti taikos palaikytojos
Gorsky E., “Civil Society, Pluralism and Universalism“, Polish Philosophical Studies, VIII, Washington
D.C.: The Council for Research in Values and Philosophy, 2007, p. 9.
41
247
ir visuomenės daugumos interesų arbitrės vaidmenį. Gellneris pilietinę visuomenę traktuoja kaip valstybės dominavimo ir visuomenės susiskaldymo
prevenciją, kartu nurodydamas šios priemonės politinio ir socialinio poveikio
ribotumą42.
Ralfas Dahrendorfas, analizuodamas industrinės visuomenės socialinių-politinių santykių ypatumus, pabrėžia, kad valstybės ekonominių galių ir
politinių institucijų ryšiai yra sudėtingai susipynę. Aptardamas visuomeninių
santykių specifiką industrinėje visuomenėje, filosofas išskiria gamybinius santykius, kaip dominuojančius, ir pabrėžia jų autoritarinį pobūdį. Dahrendorfo
nuomone, šiuolaikinė politinė visuomenė yra konstruojama pagal gamybinių
santykių analogą. Filosofas teigia, kad politinė visuomenė prilygsta gamybai
pagal veikiamų individų skaičių, įtakos pobūdį ir poveikio intensyvumą43. Politinę visuomenę mokslininkas sutapatina su valstybe, tuo atribodamas ją nuo
pilietinės visuomenės. Kaip vienas iš pagrindinių „socialinio konflikto“ koncepcijos atstovų, Dahrendorfas neigia funkcionalistines „socialinės pusiausvyros“
teorijas ir pažymi, kad šiuolaikinė (t. y. industrinė) pilietinė visuomenė – tai
nevalstybinių institucijų ir organizacijų bendrija, kurios veikla yra nukreipta
prieš valstybines institucijas, taigi ir ir prieš politinę visuomenę44.
Davidas Harvey‫ۥ‬us teigia, kad neoliberalizmo sąlygomis nevyriausybinių
organizacijų judėjimas auga, plečiasi, jungdamasis į opozicinį valstybinėms
jėgoms vientisą organizmą, vadinamą „pilietine visuomene“, ir sudaro iliuziją,
kad toji visuomenė yra politinių ir socialinių transformacijų jėgainė45. Mokslininko nuomone, plataus užmojo nevyriausybiniai judėjimai pagal pilietinės
visuomenės sampratą siekia kovoti su valdančiosiomis politinėmis partijomis,
valstybinėmis institucijomis ir kartu bando išlaikyti visuomeniškumo (t. y.
„nepolitiškumo“) dimensiją, taip prarasdami savo vaidmens aktualumą ir
svarbą sprendžiant politines problemas bei socialinius reikalus46.
Robertas Davidas Putnamas, tęsdamas bei vystydamas Hobbeso pilietinės visuomenės koncepciją, nurodo, kad žmonės pradeda bendradarbiauti
niekieno neverčiami ir ima burtis pagal juos vienijančius interesus. Jo nuomone, priklausyti pilietinei bendruomenei visų pirma reiškia aktyviai dalyvauti
viešuosiuose reikaluose. Kita vertus, Putnamas pritaria ir Toqueville‫ۥ‬io idėjai,
kad pilietinė visuomenė tik sustiprina, o ne susilpnina demokratinę valstybę:
piliečių ir visuomeninių organizacijų aktyvumas verčia valstybės institucijas
ir vyriausybę laikytis demokratinės valstybės vertybių sistemos, priimti spren-
Gellner E., Conditions of Liberty: Civil Society and its Rivals, http://www.lse.ac.uk/collections/gellner/
liberty.html, 29 09 2010.
43
Dahrendorf R., Class and Class Conflict in Industrial Society. Leland Stanford Junior university, California, 1959, p. 143.
44
Dahrendorf R., Modernusis socialinis konfliktas, Vilnius: Pradai, 1996, p. 65.
45
Harvey D., Spaces of Global Capitalism: Towards a Theory of Uneven Geographical Development,
Verso, NY, London, 2006, p. 23.
46
Harvey D., A Brief History of Neoliberalism, Oxford University Press, UK, 2005, p. 200.
42
248
dimus, atspindinčios visuomenės daugumos interesus47. Tokiu būdu pilietinė
visuomenė tampa ir individų siekiu, ir politiniu įrankiu.
Alasdairo C. MacIntyre‫ۥ‬o nuomone, pilietinės visuomenės narius jungia ne tik interesų, bet ir moralinių vertybių bendrumas. Jo teigimu, būtent iš
pilietiškumo konkrečioje bendruomenėje sąvokos apibrėžties kyla teisingumo
samprata, kuria remiantis keliami konkretūs reikalavimai politinėms institucijoms. Filosofas teigia, jog pilietinei visuomenei kurti būtinas pasitikėjimas
valdžia. Pilietinės visuomenės narys, priimdamas sprendimą ir pasirinkdamas
iš kelių variantų vieną, turi turėti pakankamai informacijos apie kiekvieno iš
jų gerąsias, blogąsias ar problemines puses48.
Putnamo ir MacIntyre‫ۥ‬o pilietinės ir politinės visuomenių vientisumo
koncepciją praplečia Terence‫ۥ‬o H. McLaughlino pilietiškumo sampratos teorija,
kurioje išskiriami keturi pilietiškumo sąvokos turinio požymiai: individo tapatumas (identiškumas); dorybės, kurių reikalaujama iš piliečio; politinis aktyvumas,
kurio tikimasi iš individo; išankstiniai socialiniai reikalavimai, keliami efektyviam
pilietiškumui49. Požymių raiškos amplitudė – nuo mažiausių iki didžiausių sąvokos turinio požymio raiškų. Minimalistiniu požiūriu tapatumas traktuojamas vien
tik formaliu juridiniu požiūriu. Maksimalistiniu požiūriu tapatumas yra daug
platesnė sąvoka, suvokiama socialiniu, kultūriniu ir psichologiniu aspektais, nes
pilietis privalo suvokti save kaip esamos bendruomenės narį, kurioje jis dalijasi
su kitais demokratine kultūra, turi pareigų, atsakomybės, taip pat teisių, bendro
gėrio, brolybės ir kt. suvokimą. Minimalistiniu požiūriu dorybės, pvz., lojalumas,
atsakomybė, visų pirma interpretuojamos kaip savo pobūdžiu esančios konkrečioje vietoje konkrečiu laiku. Maksimalistiniu požiūriu – priešingai, iš piliečio
reikalaujama platesnės lojalumo ir atsakomybės sampratos, dorybės plečiamos
iki bendresnių ir universalesnių sampratų, pvz., teisingumas, lygybė, darbas
tam, kad sukurtume geresnes socialines sąlygas visiems piliečiams. Politinis
aktyvumas, kaip viena iš pilietiškumo apraiškų, minimalistiniu požiūriu pilietį
traktuoja kaip privatų individą, iš kurio reikalaujama išmintingo balsavimo, o
maksimalistinis požiūris teikia pirmenybę aktyviam piliečio dalyvavimui demokratijos procese. Išankstiniams socialiniams reikalavimams minimalistiniu
požiūriu užtenka formalaus juridinio statuso garantijos. Maksimalistiniu požiūriu
– negalima pamiršti įvairių socialinių problemų formų, jai norime siekti lygybės
ir gėrio idealų. Vadinasi, McLaughlino požiūriu, maksimalistinė pilietiškumo
koncepcija, reikalaujanti iš piliečio išsamaus demokratinių principų, vertybių ir
taisyklių supratimo, nuostatos ir gebėjimų geranoriškai dalyvauti demokratinės
valstybės politiniuose procesuose, iš esmės reiškia tai, kad pilietinė visuomenė
sutapatinama su politine visuomene.
Apžvelgus įvairias šiuolaikines pilietinės visuomenės koncepcijas,
Putnam R. D., Making Democracy Work: Civic Traditions in Modern Italy, Princeton University Press,
USA, 1993, p. 182.
48
MacIntyre A. C., Whose Justice? Which Rationality?, Duckworth, UK, 1988, p. 383.
49
McLaughlin T. H., Šiuolaikinė ugdymo filosofija: demokratiškumas, vertybės, įvairovė, Kaunas: Technologija, 1997, p. 72–75.
47
249
išryškėja platus nuomonių spektras ir pagrindinės pilietinės ir politinės visuomenių tarpusavio santykių sampratos tendencijos. Postmodernios epochos
mokslininkai iš esmės laikosi teorinių nuostatų, susiformavusių Šviečiamajame
amžiuje ir tapusių tradicinėmis: pilietinė visuomenė yra traktuojama kaip
plataus veiklos spektro (nuo ekonomikos iki kultūros reikalų) nevalstybinių
organizacijų ir įvairių bendrijų visuma, reflektuojanti atskirų individų bendrus
interesus ir veikianti prieš valstybinių institucijų dominavimą demokratinėje
valstybėje. McLaughlinas, Putnamas ir MacIntyre‫ۥ‬as yra linkę šiuolaikinę pilietinę visuomenę traktuoti kaip integralų postmodernios demokratinės valstybės
segmentą, taip sutapatindami ją su politine visuomene. Minėtų mokslininkų
pozicija numato aktyvų piliečių dalyvavimą sprendžiant visus politinius
valstybės reikalus, o iš to išplaukia ir pilietinės visuomenės bei nacionalinės
saugumo sistemos interesų nepriešprieša. Labai griežta pilietinės visuomenės,
kaip nepolitinės visuomenės, apibrėžtis yra pateikiama Gellnerio, Dahrendorfo, Harvey‫ۥ‬o koncepcijose. Pilietinės visuomenės, kaip valstybinės valdžios
institucijų oponentės, samprata lyg ir suponuotų jos atskirtį nuo valstybės
politinės sistemos, taigi ir nuo nacionalinio saugumo sistemos. Tačiau pilietinės visuomenės „nepolitiškumo“ koncepcijos šalininkai vis dėlto neatsiriboja
ir nuo politinės pilietinių judėjimų ir organizacijų veiklos. Vadinasi, pilietinės
visuomenės sampratos koncepcijose, sprendžiant „politiškumo-nepolitiškumo“ dilemą, nepakankamai paaiškinamos giluminės pilietinės visuomenės ir
valstybės nacionalinio saugumo sistemos prieštaravimo priežastys.
Buzanas, plėtodamas Hobbeso ir Locke‫ۥ‬o teorijas ir pateikdamas konceptualias įžvalgas šiuolaikinės valstybės ir nacionalinio saugumo klausimais,
analizuoja nacionalinio saugumo problemas valstybės ir asmens saugumo
santykio diskurse50. Tyrėjas pabrėžia, kad prieštaravimas tarp individualaus ir
nacionalinio saugumo yra neišvengiamas, kadangi šio prieštaravimo priežastis
glūdi pačioje valstybės ir individo santykių prigimtyje: valstybė, atlikdama
kolektyvinio intereso reiškėjos ir socialinio-politinio gyvenimo reguliatorės
vaidmenį, tampa ir individo saugumo garantu, ir kartu grėsmės individualiam
saugumui šaltiniu. Kita vertus, Buzano nuomone, ir pats individas gali tapti
valstybės nacionalinio saugumo garantu, ir grėsmės jam šaltiniu. Tyrėjas neanalizuoja nacionalinio saugumo ir pilietinės visuomenės santykio problemos
tiesiogiai, tačiau teigia, kad „individai gali veikti ne tik pavieniui, bet kurti ar
jungtis į įvairias organizacijas dėl saugumo sustiprinimo“, kurios „turi būti
savo prigimtimi politinės organizacijos, veikiančios kaip vyriausybių spaudimo
grupės ir bandančios pakreipti valstybės politiką labiau individų saugumo
reikmes atitinkančia kryptimi“51. Tokiu būdu, Buzano nuomone, individualų
saugumą papildo kolektyvinio intereso lygmuo, kuris, įsiskverbdamas tarp
individo ir valstybės, į valstybės vidinio saugumo modelį implikuoja ne tik
individo ir valstybės priešpriešą, bet kartu ir jų tarpusavio sąveiką. Buzano
„kolektyvinio intereso lygmens“ sampratoje galima įžvelgti sąšauką su pilie50
51
Buzan B., (10 išnaša) p. 69–93.
Ten pat, p. 88.
250
tinės visuomenės samprata. Tyrėjo pozicija implikuoja pilietinės visuomenės,
kaip kolektyvinio intereso reiškėjos, politiškumo būtinumą ir nepriešpriešina
jos valstybinės valdžios institucijoms. Buzano požiūriu, socialines organizacijas
reikėtų traktuoti kaip atskirų individų kolektyvinių interesų reiškėjas, kaip
tarpininkes tarp individo ir valstybės nacionalinio saugumo politikos tikslų
įgyvendinimo srityje. Kita vertus, mokslininkas individualaus saugumo užtikrinimo intereso lygmenį sutapatina su kolektyviniu, tačiau kaip kolektyvinio
intereso reiškėją įvardija ne valstybę ir jos institucijas, o bendruomenines (t.y.
pilietines) organizacijas. Toks požiūris ne tik formuoja atskirtį tarp individo ir
valstybės, bet kartu suponuoja pilietinės visuomenės (kaip individų interesų
reiškėjos ir individo saugumo garanto) priešpriešą valstybės institucijoms
(kurios tapatinamos su nacionalinio saugumo interesų raiška ir gynimu).
Lietuvos akademiniame diskurse pilietinės visuomenės paradigma
nagrinėjama politologijos (Vaidutis Laurėnas, Saulius Šiliauskas, Jolanta Palidauskaitė, Mindaugas Degutis ir kt.), sociologijos (Romualdas Grigas, Anelė
Vosyliūtė ir kt.), filosofijos, kultūrologijos ir edukologijos (Bronislovas Bitinas,
Irena Zaleskienė ir kt.) mokslų kontekste. Mokslininkų diskurse pilietinės visuomenės koncepcija remiasi individo ir valstybės santykio analize.
Kai kurių tyrėjų nuomone, pilietinė visuomenė, jos formavimasis ir raida
Lietuvoje yra glaudžiai susijusi su tautinės valstybės formavimosi procesais, todėl pilietiškumo samprata yra artima tautiškumo ir patriotizmo raiškai individo
pasaulėžiūroje bei jo ugdymo procese. Libertas Klimka laikosi nuomonės, jog
pilietiškumas atsiranda iš dvasinio ryšio su gimtine, suteikusia žmogui gyvybę,
gimtąją kalbą, pradinę socializaciją bei kultūrinę terpę52. Meilė Lukšienė pateikia
apibrėžtį, kurioje pilietiškumas – tai individualybės ir valstybės, kuri leidžia
tam tikromis formomis didelėje bendrijoje gyventi ir savo kultūrinę tapatybę
išlaikyti, kompromiso ieškojimas53. Kiti mokslininkai (Alfonsas Vaišvila) išsako
labiau šių dienų kontekstą atitinkantį požiūrį, jog šiuolaikinis pilietiškumas
– piliečio sąmoningumas ir aktyvumas kuriant nacionalines valstybės institucijas, jomis naudojantis, jas pritaikant prie savo teisių apsaugos ir poreikių bei
savanoriškas įsipareigojimas savo valstybei kaip bendrajam gėriui54. Grigo nuomone, pilietiškumas sunkiai įsivaizduojamas be tautinio sąmoningumo, todėl
dalyvavimas tautos kūrimo procese, tautiškumo ir pilietiškumo įtvirtinimas
ir tų bruožų raiška sudaro esminę žmogaus egzistencijos prasmės dalį55. Pilietiškumo ir tautiškumo dermės diskursas atsispindi ir Lietuvos Seimo patvirtintoje Ilgalaikėje tautinio ir pilietinio ugdymo programoje56, kur pilietiškumas
apibrėžiamas kaip „asmens savo teisių, atsakomybės ir pareigų demokratinėje
Klimka L., “Pilietiškumas ir tautiškumas: laiko dimensijos ir aktualijos“ žr.: Tautiškumas ir pilietiškumas: atskirtis ar dermė?, Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas, 2007 p. 131.
53
Lukšienė M., Jungtys. Vilnius: Alma littera, 2000, p. 245.
54
Vaišvila A., “Pilietiškumas: demokratijos viltis ar persona non grata?“ žr.: Tautiškumas ir pilietiškumas:
atskirtis ar dermė?, Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas, 2007, p. 110–132.
55
Grigas R., “Nacionalinis sąmoningumas šiandien: jaunuomenės pasirinkimo drama“ žr.: Tautiškumas ir
pilietiškumas: atskirtis ar dermė?, Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas, 2007, p. 13–17.
56
Žin., 2006, Nr. 102-3939.
52
251
valstybėje suvokimas, veikla visuomenės labui, bendrapiliečių teisių ir laisvių
demokratijos gynimas, gerovės Lietuvai siekimas“57. Toks mokslinis diskursas
suponuoja pilietinės visuomenės ir valstybės vienovę.
Kitų tyrėjų nuomone, nauja geopolitinė Lietuvos situacija, nauji globalūs procesai tarptautinėje erdvėje naikina nacionalumo ir pilietiškumo
dermę, atveria naujus pilietinės visuomenės sampratos aspektus. Zaleskienės
nuomone, konkretaus piliečio santykis su valstybe, kaip pagrindinis pilietiškumo sandas, nyksta, kadangi valstybės nebetenka aiškiai išreikštų ribų,
atsiranda nauji integraciniai dariniai ir todėl pilietiškumas suprantamas
per siaurai58. Laurėnas teigia, kad pilietinės visuomenės tapsmui ir raidai
Lietuvoje yra būdingas prieštaringumas, t. y. nepolitiškumas–politiškumas,
sistemiškumas-antisistemiškumas, konsoliduotumas-fragmentuotumas, lokalumas-globalumas. Nors tyrėjas teigia, kad pilietinės visuomenės politinė
koordinacija negali būti centralizuota ir priklausoma nuo valstybės, tačiau,
jo manymu, pilietinės visuomenės politinio komponento atsiradimas yra
būtinas, kadangi „pilietinės visuomenės ir valstybės skirtis Lietuvoje dar nepalieka didesnio šanso jų sąveikavimui, o sykiu ir abiejų modernėjimui“59. Jo
nuomone, šiuolaikinės globalizacijos sąlygomis nacionalizmas, kaip pilietinės
visuomenės pamatas, nėra pakankamas, kadangi Lietuvoje nacionalizmas
skatino pirmiausia pilietinės visuomenės antisistemiškumą ir ribojo valstybės
vaidmenį jos kūrimo procese.
Apibendrinus galima teigti, kad Lietuvoje vyraujanti pilietinės visuomenės paradigma suponuoja pilietinės visuomenės ir valstybės vienovę, o tai
savo ruožtu lemia pilietinės visuomenės ir nacionalinio saugumo sistemos
interesų bendrumą. Toks mokslinis diskursas nepaaiškina atsirandančių prieštaravimų. Kita vertus, Laurėno pilietinės visuomenės koncepcijos analizė leistų
daryti prielaidą, jog pilietinės visuomenės ir nacionalinio saugumo sistemos
prieštaravimų genezė glūdi valstybės politinėje sistemoje, t.y. prieštaravime,
kuris atsiranda skiriant politinės valdžios institutus ir pilietinės visuomenės
veiklos tikslus bei raišką.
Skyriuje pateiktos teorinės įžvalgos suponuoja klausimus: jeigu bendruomeninės (arba pilietinės organizacijos) gina valstybės piliečių kolektyvinius
interesus, tai kieno interesus gina valstybinės valdžios institucijos? ar valstybės
nacionalinis saugumas yra kolektyvinis visų (arba daugumos) piliečių interesas, ar valdžios institutų kolektyvinis reikalas? Pakankamai išsamių atsakymų
į šiuos klausimus nėra pateikiama. Galima teigti, kad šiuolaikinės mokslinės
teorijos nėra nutolusios nuo Hobbeso ir Locke‫ۥ‬o idėjų apie valstybę, pilietinę
visuomenę ir nacionalinį saugumą. Atskirtis tarp pilietinės bendruomenės ir
Ilgalaikė pilietinio ir tautinio ugdymo programa, http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.
showdoc_l?p_id=283042&p_query=&p_tr2, 03 09 2010.
58
Zaleskienė I., “ Jaunimo pilietiškumas: tarp teksto ir konteksto“ žr.: Tautiškumas ir pilietiškumas:
atskirtis ar dermė?, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2007, p. 146–152.
59
Laurėnas V., “Pilietinės visuomenės dilemos Lietuvoje“, Sociologija, Mintis ir veiksmas.2003, 1, p.
5–22.
57
252
valstybės institucijų, nors ir teoriškai pagrįsta, šiuolaikinėje globalioje visuomenėje nebėra pakankamas pagrindas paaiškinti vertybinių orientacijų skirtumus,
interesų priešpriešą ir veiklos tikslų prieštaringumą. Pasaulis tapo pernelyg
sudėtingas ir daugiaprasmis, o individualūs ir bendruomeniniai ryšiai – pernelyg susipynę. Todėl sunku nustatyti visus veiksnius, darančius įtaką pilietinės
visuomenės ir nacionalinio saugumo sistemos tarpusavio sąveikai, kaip, beje,
sunku apibrėžti ir pačią pilietinę visuomenę bei valstybės nacionalinio saugumo
koncepciją, sistemą, jos tikslus ir uždavinius.
Pabaigos žodis
Straipsnyje pateiktos teorinės įžvalgos atskleidžia, kad pilietinės visuomenės ir pilietiškumo samprata yra pliuralistinė, nesuvedama į vieną
apibrėžtį, toleruojanti įvairių visuomenės sluoksnių interesus ir užtikrinanti
jiems teisę reikšti savo politines, visuomenines nuostatas ir idėjas, dalyvavimą
šalies gyvenime bei valstybės valdyme. Istorinė lyginamoji analizė įrodo, kad
pilietinės visuomenės ir pilietiškumo teorijos apima plačią požiūrių, nuostatų ir
veiksmų amplitudę – nuo sąmoningo tapatinimosi su valstybe ar bendruomene
iki pozityviu arba negatyviu veiksmu išreikšto dalyvavimo joje vykstančiuose
politiniuose bei socialiniuose procesuose. Pažymėtina, jog nors įvairios teorinės
kryptys akcentuoja skirtingus pilietiškumo fenomeno elementus, jos nepaneigia
kitų teorinių krypčių reikšmės bei svarbos.
Pilietinė visuomenė, kaip visuomenės fenomenas, tapdama postmodernybės realija, liko šiuolaikinių mokslinių diskusijų objektu: pliuralizmo
sąlygomis pilietinės visuomenės apibrėžtys įgavo naujų teorinių refleksijų,
išlaikydamos tradicinį kontroversinį požiūrį į jos santykį su politine visuomene
ir valstybe.
Pilietinės visuomenės ir valstybės nacionalinio saugumo sistemos interesų prieštaringumas gali būti aiškinamas pilietinės visuomenės sampratos
kontroversiškumu. Tačiau pilietinės visuomenės susiformavimo ir raidos
genezė neatskleidžia esminių skirtumų tarp institucinio valstybės valdymo
aparato vykdomos valstybės politikos ir pilietinių bendruomenių bei judėjimų interesų. Galima teigti, kad pilietinė visuomenė yra politinė visuomenė
tiek savo tikslais (atspindėti ir ginti valstybės žmonių bendruosius interesus,
demokratinę santvarką, žmogiškąsias vertybes ir t. t.), tiek veiklos pobūdžiu
(pilietinė veikla iš esmės yra politinė, kaip ir valstybės valdžios institucijų).
Toks požiūris suponuotų ir pilietinės visuomenės bei valstybės nacionalinio
saugumo interesų vienovę.
Pilietinio tapatumo sampratos analizė nėra pakankamas pagrindas
teigti, kad nacionalinio saugumo interesai ir pilietinės visuomenės interesai
yra nesuderinami. Šiuolaikinis tapatumas yra daugiareikšmis, sudarytas iš
atskirų dalių, kintantis, galintis būti asmeninio pasirinkimo rezultatu, atviras
įvairiems poveikiams iš išorės, o moderni visuomenė – tokia sudėtinga, kad joje
253
neįmanoma išlaikyti vienintelio tapatumo, todėl pilietinis asmens tapatumas
gali tapti pačiu svarbiausiu visus visuomenės narius ir jų grupes jungiančiu
tapatumu. Tam būtina pilietinių organizacijų ir valstybės institucijų sąveika.
Pilietiškumas, kaip politinis antikinės demokratijos ir respublikinės
santvarkos tradicijos fenomenas, suponuoja konstruktyvų valstybės valdžios
institucijų interesą tolesne pilietinės visuomenės raida bei plėtra. Šiuolaikinė visuomenė, spręsdama praktines gyvenimo problemas, kontroliuodama valdžią,
organizuojasi į visumą pakankamai stiprių grupių, kad galėtų būti atsvara valstybės dominavimui, kad atstovautų individų bei socialinių grupių interesams
(tarp jų individualaus ir kolektyvinio saugumo) ir gintų juos. Bendrais valstybės
nacionalinio saugumo interesais gali būti grindžiamas pilietinės visuomenės ir
valstybės institucijų bendradarbiavimas demokratinėje valstybėje.
Tačiau dažnai valstybinės institucijos, besivadovaudamosi siaurais
instituciniais interesais, stengiasi kontroliuoti pilietines iniciatyvas ir pilietinių bendruomenių bei judėjimų veiklą, o tai lemia pastarųjų atribojimą ir
atsiribojimą nuo politinės valdžios ir politinės veiklos. Pilietinės visuomenės
depolitizavimas yra pavojingas reiškinys: viena vertus, pilietinė visuomenė
tokiu būdu tampa grėsmės šaltiniu pačiai valstybei, jos valdžios institucijoms
ir nacionalinio saugumo sistemai; kita vertus, pilietinės visuomenės veiklos
apsiribojimas vien ekonominių, socialinių, kultūrinių ir panašių bendruomeninių interesų tenkinimu tampa grėsme pačiai pilietinei visuomenei, nes sukelia
nepasitikėjimą pačia pilietiškumo sampratos esme.
Šiuolaikinė pilietinė visuomenė – tai ne opozicija demokratinės valdžios
institucijoms ir ne lojalus politinės sistemos elementas. Pilietinė visuomenė – tai
savarankiška ir integrali demokratinės valstybės politinės sistemos dalis.
Vilnius, 2010 m. spalis–lapkritis
Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos
Strateginių tyrimų centras
Vilniaus universiteto
Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas
Vytauto Didžiojo universiteto
Politikos mokslų ir diplomatijos fakultetas
LIETUVOS
METINĖ STRATEGINĖ
APŽVALGA 2010–2011
Atsakingasis redaktorius: Gediminas Vitkus
Kalbos redaktorė: Eulialija Stankevičienė
Maketavo: Ramunė Lukštienė
Pasirašyta spaudai 2011 08 25. Tiražas 225 egz. Užsakymas GL–261.
Išleido Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija,
Šilo g. 5A, LT–10322 Vilnius, http://www.lka.lt.
Maketavo KAM bendrųjų reikalų departamento
Informacinio aprūpinimo tarnyba,
Totorių g. 25/3, LT–01121 Vilnius, http://www.kam.lt.
Spausdino Lietuvos kariuomenės Karo kartografijos centras,
Muitinės g. 4, Domeikava, LT-54359 Kauno r.
PRINTED IN LITHUANIA