Archivum Lithuanicum 3 - Lietuvių kalbos institutas

Archivum Lithuanicum 3 - Lietuvių kalbos institutas

I
S
S
N
1
3
9
2
–
7
3
7
I
S
B
N
3 – 4 4 7 – 0 9 2 6 2 – 9
Archivum Lithuanicum
1
X
3
2
Archivum Lithuanicum 3
KLAIPËDOS UNIVERSITETAS
LIETUVIØ KALBOS INSTITUTAS
ÐIAULIØ UNIVERSITETAS
VILNIAUS UNIVERSITETAS
VYTAUTO DIDÞIOJO UNIVERSITETAS
ARCHIVUM
Lithuanicum 3
HARRASSOWITZ VERLAG
WIESBADEN 2001
3
Redaktoriø kolegija / Editorial Board:
HABIL. DR.
Giedrius Subaèius
(filologija /philology),
(vyriausiasis redaktorius / editor),
LIETUVIØ KALBOS INSTITUTAS, VILNIUS,
UNIVERSITY OF ILLINOIS AT CHICAGO
DR.
Ona Aleknavièienë
(filologija /philology),
LIETUVIØ KALBOS INSTITUTAS, VILNIUS
HABIL. DR.
Saulius Ambrazas
(filologija /philology),
LIETUVIØ KALBOS INSTITUTAS, VILNIUS
DR.
Roma Bonèkutë
(filologija /philology),
KLAIPËDOS UNIVERSITETAS
Pietro U. Dini
PROF. DR.
(kalbotyra /linguistics),
UNIVERSITÀ DI PISA
DR.
Jolanta Gelumbeckaitë
(filologija /philology),
BIBLIOTHECA AUGUSTA, WOLFENBÜTTEL
DR.
Birutë Kabaðinskaitë
(filologija /philology),
VILNIAUS UNIVERSITETAS
DOC. DR.
Rûta Marcinkevièienë
(filologija /philology),
VYTAUTO DIDÞIOJO UNIVERSITETAS, KAUNAS
DR.
Bronius Maskuliûnas
(filologija /philology),
ÐIAULIØ UNIVERSITETAS
PROF. HABIL. DR.
Jochen D. Range
(kalbotyra /linguistics),
ERNST-MORITZ-ARNDT-UNIVERSITÄT
GREIFSWALD
DR.
Christiane Schiller
(kalbotyra /linguistics),
MARTIN-LUTHER-UNIVERSITÄT
HALLE-WITTENBERG
PROF. DR.
William R. Schmalstieg
(kalbotyra /linguistics),
PENNSYLVANIA STATE UNIVERSITY
DOC. DR.
Janina Ðvambarytë
(filologija /philology),
ÐIAULIØ UNIVERSITETAS
© Lietuviø kalbos institutas
4
Archivum Lithuanicum 3
Archivum Lithuanicum
This annual scholarly journal is called Archivum Lithuanicum in commemoration
of the very first mention of the name Lithuania in the year 1009. Focus on old
Lithuanian texts and on all other texts written in Lithuania has become more
intensive in the last decade of the twentieth century. At least several critical editions
of old texts are published annually. There are certain vocabularies and word indexes of individual authors and of individual texts in preparation. In Vilnius, The
Research Institute of the Lithuanian Language is preparing a linguistic data bank
of the old Lithuanian texts. Scholars in other countries, especially in Italy, Poland,
Germany, and the United States also research and publish old Lithuanian texts. As
the foundation of published sources for research grows wider we can see that the
formation of a qualitatively new stage of research of old texts is being achieved.
Theoretical evaluation of the new processes comes with a slight delay. Research
methodology can not always keep pace with the growing diversified material of
newly printed sources. Among the goals of Archivum Lithuanicum is the stimulation
of theoretical ideas about text history. In this period of development, however, the
lack of certain concrete philological analysis is still evident. Therefore, Archivum
Lithuanicum aims not only at the theory but also at the data of concrete texts.
Archivum Lithuanicum is a journal of traditional philology too: it pays tribute to the
study of the sources of older Lithuanian writings, to the links among them, and to
their genesis. Thus, one of the directions of the journal is a philological analysis of
Lithuanian texts. Accordingly Archivum Lithuanicum is a forum for various disciplines to meet.
On the other hand, Archivum Lithuanicum is also focused on the social history of
the Lithuanian language. Language as a social phenomenon constitutes its object,
not the system of language. The social history of language concentrates on the usage
of language, on the relationships among various spheres of usage, on attitudes
toward language, on societal impact on language, on language influence on society.
It also describes relations among language varieties (dialects, written languages,
separate languages) in certain periods of time. Thus, Archivum Lithuanicum is attuned to the history of the social context of language as well.
Linking the social and philological aspects of language, we can define the most
important research directions of Archivum Lithuanicum as follows: (1) the history of
written Lithuanian and its varieties; (2) the history of the ideas of the standardiza-
5
Archivum
Lithuanicum
tion of Lithuanian (the prescriptive aspect, especially the period before the final
codification of Lithuanian), (3) the history of the research of Lithuanian, (4) the
philological analysis of the older Lithuanian texts, (5) the history of translation of
Lithuanian texts, (6) the history of editing of Lithuanian texts.
Some of these aspects (the history of the ideas of standardization, the history of
the research of Lithuanian, especially the theoretical aspect, and any history of
linguistic ideas) sometimes are called linguistic historiography. Others, like the history of the translation of Lithuanian texts and editing are still scarcely developed,
their theoretical aspect still only poorly understood. As time goes by separate new
disciplines may be formed from them.
One more objective of Archivum Lithuanicum is to place the research of Lithuanian
texts and sociolinguistic processes in a wider European and world context. This
journal makes an effort not only to focus on the phenomena of Lithuanian philology
but also to observe, reflect, and evaluate philological research or research in the
social history of other languages.
Archivum Lithuanicum publishes scholarly articles, reviews, discussions of all the
topics mentioned above. It also accepts shorter critically prepared Lithuanian texts
for publication.
Vilnius, Uþupis, April 21, 1999—June 17, 2001
6
Archivum Lithuanicum 3
Archivum Lithuanicum 3
Iðaugæs Archivum Lithuanicum populiarumas ir prestiþas padëjo jam susirasti
naujø keliø á pasaulio mokslo visuomenæ. Ðá treèiàjá þurnalo tomà ëmësi leisti ir
Europoje bei Amerikoje platinti viena garsiausiø Vokietijos mokslo leidyklø Harrassowitz (Wiesbaden).
Ið aðtuoniø èia skelbiamø straipsniø du skirti lietuviðkø giesmynø tekstologijos
klausimams. Ðtai Gertruda Bense apraðo Biblijos Patarliø knygos 30,7–9 motyvo
plëtotæ lietuviðkuose liuteroniðkuose giesmynuose. Birutë Kabaðinskaitë analizuoja
XIX amþiaus pirmoje pusëje leistø liuteroniðkø giesmynø problemas. Paaiðkëjo, kad
nors oficialusis Karolio Gotardo Keberio (1756–1835) giesmynas buvo vis perleidþiamas, taèiau rengëjai taisydavo, o spaustuvininkai ið naujo surinkdavo ne visà
knygà, o tik kai kuriuos lankus. Visi iðlikæ egzemplioriai turi skirtingai suredaguotø
lankø. Tokiu atveju teksto istorijai pasidaro aktuali ne tik viso leidimo, bet ir atskirø
lankø redagavimo chronologija. Tai ið esmës keièia poþiûrá á to meto Rytø Prûsijos
giesmynø leidybà, parodo spaustuviø darbo specifikà.
Apie leidybines spaustuvininkø intencijas XVI–XIX amþiaus Didþiojoje ir Maþojoje Lietuvoje raðo ir Giedrius Subaèius. Lyginant iðlikusius rankraðèius su spausdintomis knygomis nustatyta, kad spaustuvininkai nebuvo linkæ visiðkai paraidþiui surinkti autoriaus teksto, net jei ðis bûdavo aprobuotas cenzûros. Jie ið dalies koregavo didþiøjø raidþiø raðymà, tarminæ fonetikà, skyrybà, todël vertinant senuosius tekstus darytina iðlyga, kad spaudinys nëra visiðkai tiksli autoriaus valios iðraiðka.
XVI–XVII amþiaus lietuviðkas knygas ir tekstus tiria Paulas Gehlas, Eglë Patiejûnienë, Milda Luèinskienë. Gehlo straipsnis skirtas Lietuvoje tarnavusio italø kilmës kario Domenico Mora’os paraðytai ir Vilniuje iðspausdintai knygai Il Cavaliere
(Riteris; 1589). Patiejûnienë analizuoja Didþiosios Lietuvos knygø antraðèiø þanrà,
visø pirma renesansines, barokines antraðtes. Ji ne tik apibûdina autoriaus, paties
pavadinimo, leidimo metø ir vietos komponavimà antraðtiniame lape, bet ir parodo,
kaip retorikos ámantrybiø perkrautas barokines antraðtes XVIII amþiaus pabaigoje
staiga iðstumia lakoniðkos, panaðios á ðiuolaikines. Luèinskienë rekonstruoja XVII
amþiaus leksikos redagavimo ypatumus. Pastebëta tendencija Jono Jaknavièiaus
Ewangelie polskie y litewskie (1674) atsisakyti kai kuriø ankstesniajame (1647) leidime buvusiø rytietybiø, t. y. retø tarminiø þodþiø, þinomø ið rytiniu raðtø variantu
paraðytø tekstø bei dabartiniø rytø aukðtaièiø tarmiø.
Þurnale toliau tiriama XIX amþiaus þemaièiø idëjø apie bendrinës kalbos formavimà tema. Dalia Cidzikaitë analizuoja Dominyko Budriko (1798–1873) knygelës
Namø kryþius (1859) kalbà. Jos autorius sàmoningai stengësi raðyti aukðtaitiðkai,
taèiau ne visada sëkmingai – paliko gana daug þemaitiðkø ypatybiø (plg. straips-
7
Archivum
Lithuanicum
3
nius panaðia tema ALt 1, 96–105, ALt 1, 106–114). Du pradingusius Jurgio Ambraziejaus Pabrëþos (1771–1849) rankraðèius – Kninga turinti savëj kozonius (1822) ir
Rekolekcijos dvasiðkos (1846) apraðo Giedrius Subaèius. Abu rankraðèiai po Antrojo
pasaulinio karo (atitinkamai apie 1979 ir 1960 metus) dar buvo þinomi. Nors dabar
rankraðèiø originalai neberandami, taèiau jø fotografuoti tekstai yra ALKA’os archyve Putname (JAV). Straipsnio autorius turi vilèiø, kad jo pateikiama informacija
gali palengvinti ðiø mûsø kultûrai svarbiø XIX amþiaus rankraðèiø paieðkas.
Publikacijø skyriuje pateikiami trys tekstai. Domas Kaunas pristato lietuviðkà
Liudviko Gedimino Rëzos eilëraðtá, iðspausdintà Napoleono nugalëtojus ðlovinanèiame poliglote Pacis monumentum (1816). Ona Aleknavièienë skelbia gana neigiamai
mûsø istoriografijoje vertinamo Prûsijos mokyklø ir baþnyèiø inspektoriaus Henricho
Lyzijaus (1670–1731) laiðkà Hallës universiteto profesoriui Hermannui Augustui
Francke’i. Laiðke yra ádomiø duomenø apie XVIII amþiaus pradþios Rytø Prûsijos mokyklø bûklæ bei ðvietimo perspektyvas. Vidas Garliauskas publikuoja lietuviðkus áraðus, pastebëtus Ðiaulënø baþnyèios 1719–1738 metø metrikø knygose.
Þurnale recenzuojamos septynios knygos ir viena disertacija. Su Martyno Maþvydo vardu siejamos dvi recenzijos: Saulius Ambrazas apþvelgia Maskvos konferencijos (1999), skirtos pirmosios lietuviðkos knygos 450 metø jubiliejui, praneðimø knygà, o Vytautas Vitkauskas nagrinëja Dominyko Urbo Martyno Maþvydo raðtø þodynà
(ankstesnæ ðio veikalo recenzijà þr. ALt 1, 155–161). Vertinami ir kiti Lietuvos ir Europos mokslo darbai apie senuosius bei senesniuosius raðtus: Broniaus Maskuliûno
daktaro disertacija apie posesyvumo raiðkà XVI–XVII amþiaus leidiniuose (Saulius
Ambrazas), Antano Jakulio parengtas ir jo dukters Dalios Jakulytës iðleistas Knygos
Nobaþnystës pirmosios dalies þodþiø indeksas (Saulius Ambrazas), vël gráþtama prie
Antano Baranausko Raðtø (Paulius V. Subaèius; plg. mintis apie ðá leidimà ALt 1, 261–
263). Èia taip pat recenzuojamas Raineriui Eckertui dedikuotas Jocheno D. Range’s
sudarytas straipsniø rinkinys Aspekte baltistischer Forschung (Axel Holvoet), Birutës
Kabaðinskaitës knyga apie lietuviø kalbos liaudies etimologijà (William R. Schmalstieg), Cornelijos Jumpertz-Schwab studija apie XVI amþiaus lotynø kalbos átakà á ðkotø kalbà verstø tekstø leksikai bei sintaksei (Jolanta Gelumbeckaitë).
Diskusijø ir apþvalgø skyriuje Birutë Kabaðinskaitë tæsia ALt 2 pradëtà senøjø
tekstø publikavimo ir tyrimo vertinimà. ALt 2 buvo raðyta apie senøjø lietuviø
kalbos gramatikø perspausdinimo tendencijas ir perspektyvas, o èia vertinamas
lietuviðkø giesmiø ir giesmynø perleidimas mokslo reikalams, jø tyrimo raida ir
dabartinë padëtis. Jolanta Gelumbeckaitë plëtoja diskusijà apie lotyniðko þodþio
Lithuania tarimà (plg. ALt 2, 51–60). Gina Kavaliûnaitë apþvelgia lietuviðkø poteriø,
imtø ið Samuelio Boguslavo Chylinskio Biblijos, plitimà po ávairius Europos poliglotinius leidinius (plg. ALt 2, 139–150). Nubrëþiamos ir daugiareikðmiø þodþiø
senuosiuose dvikalbiuose þodynuose tyrimø gairës (Evalda Jakaitienë, Vilma Zubaitienë). Aida Aþubalytë pristato treèiàjà Greifswaldo universiteto Baltistikos institute vykusià jaunøjø baltistø vasaros akademijà „Philologia Baltica 2000“.
Archivum Lithuanicum redaktoriai nuoðirdþiai dëkoja doc. dr. Egidijui Motiekai
uþ 100 Lt aukà, o habil. dr. Axeliui Holvoetui, prof. dr. Williamui R. Schmalstiegui
ir prof. dr. Jochenui D. Range’i uþ santraukø vertimà bei redagavimà.
Vilnius, Uþupis, 2001 m. birþelio 28 d.
8
Archivum Lithuanicum 3
Turinys
Archivum Lithuanicum ¡ 5
Archivum Lithuanicum 3 ¡ 7
Straipsniai
Birutë Kabaðinskaitë
Karolio Gotardo Keberio giesmynø genezë ir kalba:
XIX amþiaus pirmoji pusë ¡ 13
Paul F. Gehl
Military Courtesy in Sixteenth-Century Lithuania:
Il Cavaliere of Domenico Mora ¡ 55
Eglë Patiejûnienë
Senøjø Lietuvos knygø antraðtës
¡
77
Gertrud Bense
Das Bibelmotiv Sprüche 30,7–9 in der Geschichte
des litauischen Kirchenlieds ¡ 105
Milda Luèinskienë
Rytietybiø redagavimas Jono Jaknavièiaus Ewangelie polskie y litewskie
1674 metø leidime ¡ 117
Giedrius Subaèius
Spaustuvininkø átaka raðybai ir jos standartams
¡
129
Dalia Cidzikaitë
Dominyko Budriko knygos Namø kryþius (1859) kalba
¡
153
Giedrius Subaèius
Du Jurgio Ambraziejaus Pabrëþos rankraðèiai:
Kninga turinti savëj kozonius ir Rekolekcijos dvasiðkos
¡
167
Publikacijos
Ona Aleknavièienë
Henricho Lyzijaus laiðkas Augustui Hermannui Francke’i
¡
187
Domas Kaunas
Lietuviðkas Liudviko Rëzos eilëraðtis „Prasta giesmele“ (1816)
9
Turinys
¡
207
Vidas Garliauskas
Lietuviðki Ðiaulënø baþnyèios áraðai 1719­1738 metø
santuokø metrikuose ¡ 213
Recenzijos
Antanas Baranauskas, Raðtai 1. Poezija 1995
(PAULIUS V. SUBAÈIUS)
¡
253
Dominykas Urbas, Martyno Maþvydo raðtø þodynas, 1996
(VYTAUTAS VITKAUSKAS)
¡
281
Ìaðòèíàñ Ìàæâèäàñ è äóõîâíàÿ êóëüòóðà Âåëèêîãî
êíÿæåñòâà Ëèòîâñêîãî XVI âåêà, 1999 ( S A U L I U S A M B R A Z A S )
Bronius Maskuliûnas, Posesyvumo raiðka XVI–XVII a.
lietuviø raðto paminkluose, 2000 ( S A U L I U S A M B R A Z A S )
¡
Antanas Jakulis, „Knygos Nobaþnystës“ leksika 1, 1995
¡
285
290
(SAULIUS AMBRAZAS)
Aspekte baltistischer Forschung. Schriften des Instituts für Baltistik der
Ernst-Moritz-Arndt-Universität Greifswald 1, 2000 ( A X E L H O L V O E T )
¡
¡
293
299
Birutë Kabaðinskaitë, Lietuviø kalbos liaudies etimologija ir artimi reiðkiniai,
1998 ( W I L L I A M R . S C H M A L S T I E G ) ¡ 307
Cornelia Jumpertz-Schwab, The Development of the Scots Lexicon and Syntax
in the 16th Century under the Influence of Translations from Latin,
1998 ( J O L A N T A G E L U M B E C K A I T Ë ) ¡ 311
Diskusijos, apþvalgos
Jolanta Gelumbeckaitë 0
Dël Lit(h)uania tarimo
¡
323
Birutë Kabaðinskaitë
XVI–XX amþiaus lietuviðkø giesmiø tyrimo ir publikavimo apþvalga
Gina Kavaliûnaitë
Samuelio Boguslavo Chylinskio „Tëve mûsø“ tradicija Europos
poliglotiniuose leidiniuose ¡ 345
Evalda Jakaitienë, Vilma Zubaitienë
Daugiareikðmiai þodþiai senuosiuose dvikalbiuose
lietuviø kalbos þodynuose ¡ 355
Aida Aþubalytë
„Philologia Baltica 2000“ ir komparatyvistika
¡
Archivum Lithuanicum tekstø rengimo principai
¡
10
363
367
Archivum Lithuanicum 3
¡
325
Straipsniai
11
12
Archivum Lithuanicum 3
A r c h i v u m L i t h u a n i c u m 3, 2 0 0 1
I S S N 1 3 9 2 – 7 3 7 X, I S B N 3 – 4 4 7 – 0 9 2 6 2 – 9
Birutë Kabaðinskaitë
Vilniaus universitetas
Karolio Gotardo Keberio giesmynø genezë
ir kalba: XIX amþiaus pirmoji pusë
XVIII amþiaus viduryje Rytø Prûsijoje vyriausiojo superintendanto Johano Jokûbo Kvanto (Quandt) rûpesèiu leidþiamà oficialøjá (t. y. Baþnyèios patvirtintà) protestantiðkàjá lietuviø giesmynà ëmësi tvarkyti, pildyti kunigas Adomas Frydrichas
Ðimelpenigis (Schimmelpfennig)1 . Jo suformuotos dvi pirmosios giesmyno dalys
iðliko tokios pat net iki XX amþiaus vidurio. Kita vertus, keièiantis amþiams vëlesnius to paties giesmyno leidimus veikë naujos raðybos, kalbos kultûros, redagavimo
ir leidybos mados. Ðiuo straipsniu ir bus bandoma nuþymëti tam tikrus Ðimelpenigio giesmyno pokyèius XIX amþiaus pirmoje pusëje, á tyrimo centrà iðkeliant du
neseniai rastus egzempliorius: Èikagoje, Newberry bibliotekoje2 (toliau – ÈG) ir
Rygos Baltijos centrinëje bibliotekoje3 (toliau – RG).
1 Pirmasis
Kvanto pavedimu ðá giesmynà
rengë Jonas Berentas (Behrendt). Jo vardu
sàlygiðkai vadinami ðeði pirmieji giesmyno leidimai, iðëjæ 1732, 1735, 1738, 1740,
1745, 1748 metais, nors nuo 1738-øjø
giesmyno redagavimu ir leidyba rûpinosi
jau Ðimelpenigis. Vëlesni – 1750, 1752,
1757, 1763, 1766, 1773, 1776, 1791 ir
1810 metø – leidimai, kurie giesmiø skaièiumi, sandara skiriasi nuo ankstesniøjø,
o tarpusavyje yra labai panaðûs, priskiriami Ðimelpenigiui. Þr. Lietuvos TSR bibliografija. Serija A. Knygos lietuviø kalba 1.
1547–1861, Vilnius: Mintis, 1969, 45–47;
386–388 (toliau – LB), Lietuvos bibliografija. Serija A. Knygos lietuviø kalba 1. 1547–
1861. Papildymai, Vilnius: Mintis, 1990,
18, 68; Zigmas Zinkevièius, Lietuviø kalbos
istorija 4. Lietuviø kalba XVIII–XIX a., Vilnius: Mokslas, 1990, 241t.; Gotfrydas Os-
13
termejeris, Rinktiniai raðtai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla, 1996, 342–
345, 356, 373–375, 382–384.
2 Þr. Giedra Subaèienë, Giedrius Subaèius,
Newberry Lituanica: Èikagos Newberry bibliotekos lituanistiniø ir prûsistiniø knygø katalogas iki 1904 metø, Chicago: Draugas,
1999, 12. Ðio egzemplioriaus mikrofilmà
ásigijo Vilniaus universiteto biblioteka
(VUB, sign.: Mf. 186–187). Dëkoju buvusiai Lietuviø kalbos instituto Leidybos
skyriaus vedëjai Audronei Stanislovaitienei, padëjusiai pasidaryti minëto mikrofilmo kompiuterines nuotraukas.
3 Baltijas Centrâlâ bibliotçka: inventoriaus
Nr. 6169, sign.: 50, 52. Ðá giesmyno egzemplioriø Rygos bibliotekoje pastebëjo ir
informacijà maloniai suteikë prof. Domas
Kaunas. Labai dëkoju Giedriui Subaèiui,
kuris dovanojo ðio egzemplioriaus kopijà.
Karolio Gotardo Keberio
giesmynø genezë ir kalba:
XIX
amþiaus
pirmoji
pusë
1. ÈG D A T A V I M A S. Èikagoje esantis giesmynas yra gerai iðsilaikæs, turi visus
puslapius. Jo pavadinimas – Iß naujo pérwei¸dëtos ir pagérintos Giesmjû=Knygos,
kurroµa brangiåuµos µénos ir naujos Gieµmes µuraßytus Diewui ant Garbês ir Pruµû Karalyµtëje ëµantiems Lietuwninkams ant Dußû Ißgånimo podraug µu Maldû=Knygomis, kurroµa ne tiktai µénos, bet ir naujos Maldos randamus yra – panaðus á kitus XVIII amþiaus
oficialiojo giesmyno leidimø pavadinimus. Tiesa, Èikagos bibliotekos egzemplioriuje nëra nurodyti leidimo metai. Tokios antraðtës prototipas buvo XVII–XVIII amþiaus Rytø Prûsijoje leistø vokiðkø oficialiøjø giesmynø antraðtës, pvz., vadinamieji
Reussnerio giesmynai – Neu verbessert- vollständiges Kirchen= Schul= und Hausgesangbuch / in dem Königreich Preussen [...] 1702, ir ypaè paties Kvanto iðleistas giesmynas – Neue Sammlung Alter und neuer Lieder, [...] die in den Preußischen Kirchen,
gesungen werden, Gott zu Ehren und den Gemeinen ¸u öffentlicher und besonderer Andacht
mitgetheilet [...] 17354 . Po antraðtinio lapo Èikagos bibliotekos egzemplioriuje eina
dvi prakalbos – vokiðka, pasiraðyta Kvanto, su data: „den 4ten September º 1751“,
ir lietuviðka – be jokio paraðo. Remiantis nurodyta data, Newberry bibliotekos
lietuviðkosios bibliografijos sudarytojø buvo manoma, jog aptariamasis giesmynas
yra iki ðiol nematytas pirmasis Ðimelpenigio pertvarkytas giesmynas5 , kuriame
buvo galutinai sujungti Berento ir Fabijono Ulricho Glazerio giesmynai. Jo leidimo
metais buvo linkstama laikyti 1750-uosius (þr. LB 1, 396). Taigi atrodytø, naujasis
egzempliorius leidþia patikslinti pirmojo pertvarkyto giesmyno iðleidimo metus –
ne 1750, o 1751!
Taèiau atidþiau patyrinëjus iðlikusius XVIII amþiaus giesmynus, susidaryta
nuomonë visiðkai pakinta.
1.1. Ið XVIII amþiaus antros pusës mus pasiekë 1752, 1757, 1776, 1791 metø
labai panaðûs oficialiojo giesmyno leidimai. Palyginus juos su naujuoju radiniu
matyti, jog pastarojo gerokai skiriasi ir sandara, apipavidalinimas. Raðyba, kai
kuriø þodþiø formos skiriasi net antraðtiniame lape6 , plg. kurroµa (2x) vietoj kurr¾µa
(l757, 1791); suraßytus vietoj suraßytos (l757, 1791); ëµantiems vietoj eµantiems (1757,
1791); randamus vietoj randamos (1757) ar randomos (1791). Be to, 1757, 1791 metø
leidimuose èia yra nurodyti ir publikavimo metai.
Tradicija lëmë, kad lietuviðki Rytø Prûsijos giesmynai buvo spausdinami kartu
su maldomis. Taigi pati knygelë bûdavo sudaryta ið dviejø savarankiðkø daliø su
antraðtëmis: giesmyno ir maldyno. XVIII amþiuje ðios dalys turëjo netgi atskirà paginacijà. Èikagos egzemplioriaus puslapiai, prieðingai, sunumeruoti iðtisai. Paþy4 Þr.
Ruth Fuehrer, Die Gesangbücher der Stadt
Königsberg von der Reformation bis zur
Einführung des Einheitsgesangbuches für
Ost- und Westpreußen. Schriften der Synodalkommision für ostpreußische Kirchenge-
14
schichte 26, Königsberg: Thomas & Opermann, 1927.
5 Subaèienë, Subaèius 1999, vii–viii, 15.
6 Antraðtinis lapas yra iðlikæs tik 1757 ir
1791 metø leidimø.
Archivum Lithuanicum 3
mëtina ir tai, kad ÈG puslapiø, psalmiø, giesmiø numeracija daþnai supainiota: vietoj puslapio 314 raðoma 319, ir atitinkamai giesmiø Nr. 177 – 127, 183 – 182, 256 –
236, 259 – 239, 266 – 66; psalmiø Nr. 67 – 97, 127 – 128. Tokiø supainiojimø nëra
1752–1791 metø leidimuose.
Giesmynai taip pat skiriasi ir raðyba. 1752–1791 metø leidimø ji yra konservatyvesnë negu ÈG – ypaè daug priebalsiø geminatø: p. 1 gallu 1752, 1757 (ÈG galu);
p. 1 diddini 1752, 1757 (ÈG didini); p. 1 primetti 1752, 1757 (ÈG primeti); p. 32
dillinnas 1752, 1757 (ÈG dillinaµ’); p. 32 tekkëjo 1752, 1757 (ÈG tekëjo); p. 415 labbay
1752, 1757 (ÈG labay) ir kt., beveik nëra minkðtumo þenklø: p. 2 did¸ôs 1752, 1757
(ÈG did¸iôs); p. 34 arc¸aus 1752, 1757 (ÈG arc¸iaus); p. 414 µuµµimilµtanc¸am’ 1752,
1757 (ÈG µuµimilµtanc¸iam’); pasitaiko ið Didþiosios Lietuvos raðtø dar Danieliaus
Kleino XVII amþiuje perimtas kietasis lenkiðkasis ù – p. 35 Maùonæ 1752, 1757 (ÈG
Malonæ). Èikagos egzemplioriaus raðyba, kaip matyti, artimesnë nûdienei, be to, èia
daug daugiau ir kirèio þenklø.
1.2. Labiausiai á akis krinta ne raðybos, o stiliaus redagavimo skirtumai. Re-
miantis Gotfrydo Ostermejerio darbais, kuriuose (ypaè Erµte Littauiµche Liedergeµchichte [1870], þr. Ostermejeris 1996, 193t., 298–444) iðsamiai apraðyti to meto
giesmynai ir jø redagavimo trûkumai, pavyko nustatyti ir papildyti kai kuriø giesmiø redagavimo varijavimus:
1. Daug kritikuota giesmës Nr. 15 ketvirto posmo eilutë (p. 12) – tai dåra Dwåµe
ßwenc¸ama biednû ‡monû S¸irdelæ µu Diewu µujednojama (1732, 1745, 1748), pasak
Ostermejerio, buvo pataisyta aðtuntame (t. y. 1752 metø) leidime. Ið tiesø, 1752, 1757
metø leidimuose yra – tai Darb’s Dwaµês ßwentinnanc¸ôs bednû ‡monû S¸irddlæ, µu
Diewu µujednojanc¸ôs; taèiau 1791 metø leidime, kuris faktiðkai pakartojo 1750 metø
variantà, gráþta prie senos redakcijos – tai dåra Dwåµe ßwenc¸ama biednû ‡monû
S¸irdëlæ µu Diewu µujednojama. ÈG ði posmo eilutë nepanaði në á vienà anksèiau
minëtà variantà – tai dåra Dwåµe ßwenc¸ianti bëdnû ¢monû S¸irdéle µu Diew³ µujednojanti.
2. Ostermejeris ir jo amþininkai daug diskutavo dël geidþiamosios ir liepiamosios nuosakos vartojimo (þr. Ostermejeris 1996, 217, 243, 250). Matyt, ðiø ginèø
paveiktas ÈG rengëjas giesmëje Nr. 134 (antras posmas, p. 121) ir 137 (antras
posmas, p. 124) buk taisë á t’eµt: Ward’s tawo ßwenc¸am’s buk (1752–1791) ´ Ward’s
tawo ßwenc¸iam’s t’eµt ÈG; Buk ßwenc¸amas tawo Wardas (1752–1791) ´ T’eµt
ßwenc¸iamas tawo Wardas.
3. Nemaþai buvo taisyta ir Glazerio giesmë (Nr. 401, p. 413). Èia ÈG variantas
taip pat skiriasi nuo kitø, plg. ðeðtà posmà – Taipo tas Atëjimas yr’ piln’s Meiles ÈG
ir Tawo tas Atëjimas yr’ piln’s Meiles (1752–1791) bei Bsdawa Atëjimas taws/
Maùones juk pilnas (1748); septintas posmas sutampa su 1791 metø leidimo redakcija – Råmdik råmdik man Umus, nds matau tus dukµtanc¸ius ÈG bei Råmdyk råmdyk man
15
Karolio Gotardo Keberio
giesmynø genezë ir kalba:
XIX
amþiaus
pirmoji
pusë
Umus, nës mattau tus dskµtanc¸us 1791, o 1752–1757 metø leidimuose yra – Råmdyk
råmdyk man Umus, nës mattau tus bûkµtanc¸us ir 1748 metø leidime – Tëßyk tëßyk man
Umus, bijanc¸us bey drébanc¸us; Welnas nëµa Buklumu // gandinn µawo péklißku.
(Kiti Ostermejerio minëti taisymai7 Èikagoje rastame giesmyne sutampa su 1752–
1791 metø leidimø variantais.)
Yra nemaþa ir smulkiø redakciniø skirtybiø: p. 5 jo Loµka c¸yst’ Diewo 1752–1791
ir ÈG jo Loµka yr Diewo; p. 34 apµaugojo Mieµtû irgi Këmû 1752, 1757 (Kiemû 1791) ir ÈG
apµaugojo Mieµtus irgi Kiemus; p. 413 wienßird¸ey 1752–1791 ir ÈG wis ßird¸ey ir kt.
1.3. Ávertinus ðiuos nevienodumus, didesná ÈG raðybos artimumà nûdienos
raðybai, þvilgsnis krypsta á XIX amþiø. 1832 metais oficialøjá giesmynà kiek paredagavæs iðleido vokietis kunigas Karolis Gotardas Keberis8 . Ði redakcija (po Keberio
mirties 1835 metais) buvo pakartota 1836 ir 1838 metais9 .
Palyginus Keberio giesmynà10 su ÈG matyti, kad visiðkai sutampa antraðtinis
lapas: tokios pat þodþiø formos, raðyba. Visi leidimai, kaip ir ÈG, vientisõs paginacijos. Èikagoje rastasis giesmynas artimiausias 1836, 1838 metø leidimams. Sutampa netgi atsklanda pirmajame puslapyje – skrendantis angelas, kartojasi puslapiø, giesmiø ir psalmiø numeracijos klaidos, labai panaði raðyba.
Nustaèius apytikrá ÈG pasirodymo laikà, kyla klausimas, kodël po vokiðka jo
pratarme iðspausdinti 1751 metai. XVIII amþiaus giesmynø pratarmiø metai daþniausiai sutampa su antraðtiniame lape nurodytaisiais. Tik 1791 metø leidime,
kuris, pasak Ostermejerio, buvo tarsi 1750 metø giesmyno kopija, nurodyti 1750
metai. Ið XIX amþiaus Keberio redaguotø leidimø egzemplioriø tik ÈG iðlaikë visà
nedefektinæ pratarmæ11 . Galima manyti, jog ir likusios knygos jà turëjo tokià pat.
Ðitai árodo vëlesni, XIX amþiaus vidurio, Frydricho Kurðaièio redaguoti leidimai
(1843, 1853, 1855 ir t. t.) – visø nedefektiniø egzemplioriø vokiðka pratarmë pasi7 Þr.
Ostermejeris 1996, 193t., 205, 355,
358t., 362 – apie giesmes Nr. 61, 120, 207,
208, 336, 372, 421.
8 Þr. R[udolf] Schwede, „Zur Geschichte der
litauischen Gesangbücher“, Mitteilungen
der Litauischen litterarischen Gesellschaft 16,
1891, 402–403; G[eorg] F[riedrich] Hartung, „Entgegnung und Berechtigung des
Aufsaães im December=Heft der Prov.=
BlÕtter: Wie lÕßt µich die Einf÷hrung eines
neuen Geµangbuches am ¸weckmÕßigµten
befærdern?“, VaterlÕndiµches Archiv [...]
oder Preuß. Provin¸ial=Blätter 19, 1838,
17–21. Èia teigiama, jog Keberis naujàjá
variantà tvarkæs kartu su dviem korektoriais. Kas tokie jie buvo, neminima. Apie
Keberá dar þr. Vaclovas Birþiðka, Aleksandrynas 2, Vilnius: Sietynas, 21990, 222–
16
224; Domas Kaunas, Knygos dalia, Vilnius:
Pradai, 1999, 28.
9 Dainoros Pociûtës ir Miko Vaicekausko parengtoje giesmiø antologijoje Giesmës dangaus miestui (Vilnius: Lietuviø literatûros
ir tautosakos institutas, 1998) apraðytas
vienas ið neva paskutiniøjø Ðimelpenigio
giesmyno leidimø (þr. p. 265) ið tiesø yra
Keberio giesmyno leidimas.
10 Naudotasi 1832 metø egzemplioriumi,
esanèiu VUB, sign.: L R 949, taip pat vëlesniø metø leidimais, kuriø bibliografija nurodyta toliau, 15 iðn.
11 Pati pratarmë ir XVIII, ir XIX amþiuje beveik nekito: ðiek tiek redaguota kalba;
XVIII amþiuje buvo papildomos nuorodos
apie iðëjusius leidimus, o nuo 1791 metø
leidimo tekalbëta apie „naujàjᓠseptintàjá
(t. y. 1750-øjø!) leidimà.
Archivum Lithuanicum 3
raðyta 1751 metais. Taigi galima daryti prielaidà, jog po visø XIX amþiaus leidimø
pratarmëmis, nepriklausomai nuo jø realaus pasirodymo laiko, buvo nurodomi
1751 metai. Kodël buvo pasirinkti ðie, su jokia konkreèia realija nesusijæ metai,
tegalima spëlioti. Veikiausiai tiksli 1791-øjø leidimo pratarmës data buvo uþmirðta,
o gal ðitaip norëta iðsiskirti ið XVIII amþiaus giesmynø.
2. RG D A T A V I M A S . Rygoje rastas giesmynas nëra taip gerai iðsilaikæs kaip
ÈG; èia trûksta daugelio abiejø pratarmiø puslapiø. Tad nebeaiðku, ar buvo kokia
nors data po vokiðka pratarme. Pati knyga, atrodo, spausta ið labai susidëvëjusio
spaustuvës rinkinio – daug raidþiø yra nutrupëjusios, neryðkios. Lietuviðkoji pratarmë, kurios iðliko pirmas ir paskutinis lapas, pasiraðyta inicialais J. B. (t. y. Jonas
Berentas), kaip ir kituose XVIII amþiaus leidimuose. Taèiau, panaðiai kaip ÈG (XIX
amþiaus leidime), antraðtiniame lape nenurodyti leidimo metai, o pirmojo puslapio
atsklanda – skrendantis angelas.
Dvejopai galima vertinti ir kai kurias vokiðkos pratarmës ypatybes bei knygos
puslapiø ir giesmiø numeracijos savitumus. Pratarmëje vartojamos vokiðkos formos
sutampa su vartotomis XVIII amþiaus leidimuose, pvz., herf÷r (1791, RG) ir hervor
(ÈG), bet 1 iðnaðos korektûros klaida iaerota vietoj lot. iterata yra bûdinga jau Keberio
giesmynams. XVIII amþiaus leidimø savitumas yra RG esanti atskira giesmyno ir
maldyno paginacija, bet giesmiø ir psalmiø numeracijos klaidos bûdingos XIX
amþiaus Keberio giesmynams: vietoj 183 giesmës numerio èia yra 182, o vietoj 67
bei 127 psalmës iðspausdinta atitinkamai 97 ir 128. Beje, RG turi ir vien savo klaidø:
pavyzdþiui, vietoj giesmës numerio 306 uþraðyta 300.
2.1. RG raðyba artimesnë XVIII amþiaus leidimams, ypaè 1791 metø. Tai matyti jau antraðtëje, kurioje pavartotas 1791 metø leidimui bûdingas uþraðymas
Gieµmû; lietuviðkos pratarmës ir paties giesmyno raðyba taip pat daþniausiai sutampa su XVIII amþiaus leidimø (skiriasi nuo ÈG): pratarmës – nepalåujenc¸ôs
(1791, RG) ir nepalåujanc¸iôs (ÈG), Priµµimokinnimo (1791, RG) ir Priµimokinimo (ÈG),
kurreme (1791, RG) ir kuriame (ÈG), tikkray (1791, RG) ir tikray (ÈG), pagarbinæ
(1791, RG) ir pagarbino (ÈG); giesmyno – p. 1 gallu (1791, RG) ir galu (ÈG), kenc¸enc¸am (1791, RG) ir kenc¸ianc¸iam (ÈG), p. 2 apturrëti (1791, RG) ir apturëti (ÈG)
ir kt.
Nuo XVIII amþiaus leidimø (kaip ir nuo Keberio giesmynø) RG ypaè skiriasi
gausybe korektûros klaidø, iðkraipymø: µeidis (t. b. µëd…s) 18; c¸yµtc¸auµëôµs (t. b.
c¸yµtc¸åuµóµds) 12; rateiµi (t. b. ateiµi) 18; galatmilëti (t. b. gal atmilëti) 260; Griek’ sir (t.
b. Griek’s ir) 260; iß Swieto aß ißëjæs … Dangu kakinos (t. b. iß Swieto aß ißëjæs … Dang³
kakiµoµ’) 582; nds budami (t. b. wis budami) 415; beweik, Karalu pri’mk (t. b. ben eik,
Karal³ pri’mk) 414; tai [...] mums Tar[p]ininkas eµt (t. b. tas [...] mums Tarpininkas eµt)
35; Augino be Paleidimo (t. b. Augino be Pa‡eidimo) 11; D¸augµmas wiµµada ir wos (t.
b. D¸augµmas wiµµada triwos) 586. Labai nerûpestingai þymëti ir diakritikai. Ðiø
17
Karolio Gotardo Keberio
giesmynø genezë ir kalba:
XIX
amþiaus
pirmoji
pusë
klaidø atsiradimo prieþastis veikiausiai buvo mëginimas spausdinti naudojant
neiðardytus ankstesnio leidimo spaudmenø rinkinius. Mat pakartotinai spausdinant, ið senojo rinkinio daþnai iðkrisdavo pavienës raidës ar net suirdavo puslapis, o spaudëjai, nemokantys lietuviðkai, visa atitaisydavo savo nuoþiûra, be papildomø korektûrø12 .
Palyginus anksèiau pateiktus giesmiø stiliaus redagavimo skirtumus (þr. p. 15t.)
su RG, matyti, jog vieni RG taisymai sutampa su XVIII amþiaus redakcijomis, kiti –
tokie pat kaip ir XIX amþiaus Keberio giesmynø. Giesmës Nr. 15 variantas atitinka
XVIII amþiaus eilutes: tai dåra Dwåµe ßwenc¸ama bednû ‡monû S¸ird¸élæ su Diew³ µujednojama (p. 12). Giesmës Nr. 134, 137 ir 401 taisymai sutampa su ÈG darytaisiais:
Ward’s tawo ßwenc¸am’s t’eµt (p. 121), T’eµt ßwenc¸amas tawo wardas (p. 124), Taipo tas
Atëjimas yr’ piln’s Meilês ißråµtas (p. 413), Råmdyk råmdyk man Umus, nës mattau tus
dskµtanc¸us (p. 413).
Smulkûs redagavimai grupuojasi lygiai taip pat – su XVIII amþiaus leidimais
sutampa p. 4 jauc¸au (jauc¸iu ÈG); p. 5 jo Loµka c¸yst’ Diewo (jo Loµka yr Diewo ÈG);
p. 34 apµaugojo Mieµtû irgi Kiemû (apµaugojo Mieµtus irgi Kiemus ÈG); su XIX amþiaus Keberio giesmynais sutampa p. 413 wis ßird¸ey (wienßird¸ey 1752, 1757,
1791); p. 8 mokin jis (jis mokin 1752–1791); p. 5 Naßta acc. sg., ÈG Naßtà (Naßtas
1752–1791) ir kt.
2.2. Tai, kad RG labai artimas 1791 metø giesmynui ir turi kai kuriø XIX
amþiaus Keberio giesmynø bruoþø, ágalina daryti prielaidà, jog jis buvo iðleistas
tarp 1791–1832 metø, matyt, XIX amþiaus pradþioje. LB (1, 388) nurodyta, jog 1810
metais buvo iðspausdintas nûdienos bibliografø nematytas leidimas pavadinimu
Pagerintos giesmjø knygos, [616?] p. Visiðkai bûtø átikëtina, jog RG ir yra bûtent ðiø
metø giesmynas. Vis dëlto reikia daryti nemaþà iðlygà: abejoniø kelia patys LB
duomenys. Èia remiamasi ið esmës vien Silvestro Baltramaièio bibliografiniu veikalu13 ir dar jo duomenys pateikti netiksliai – Baltramaitis ið tiesø nurodë, jog knyga
turi 976 puslapius ir yra plataus formato (8°). Be to, matyti, kad lyginant su kitais
spausdiniais leidinys jo apraðytas labai ðykðèiai – tarsi Baltramaitis bûtø tik perraðæs informacijà, o paèios knygos rankose neturëjæs. Nurodytasis knygos formatas
ir puslapiø skaièius atitinka 1832 metø Keberio giesmyno duomenis. Vadinasi,
Baltramaitis ar kitas asmuo, kurio apraðu rëmësi bibliografas, galëjo ir suklysti arba
kai kà supainioti (juk XIX amþiaus oficialiojo giesmyno leidimø metai antraðtëse
12 Dël
tokio spaustuvininkø elgesio vëliau
skundësi ir Frydrichas Kurðaitis, þr. „Atµiliepimai (Del muµû giedamujû Knygû)“,
Kele[i]wis iß Karaliauc¸iaus 47, 1864, 185t.
13 Ñ[èëâeñòðú] Áaëòðàìàéòèñú, ÑÏÈÑÎÊÚ
ËÈÒÎÂÑÊÈÕÚ È ÄÐÅÂÍÅ-ÏÐÓÑÑÊÈÕÚ
ÊÍÈÃÚ [...], Ñ.-ÏÅÒÅÐÁÓÐÃÚ:
18
Òèïîãðàôiÿ Â. Áåçîáðàçîâà è Êîìï.,
1904, 27. Greta nurodytoje Vaclovo Birþiðkos bibliografijoje tik perraðyta Baltramaièio informacija (þr. V[aclovas] Birþiðka, Lietuviø bibliografija 2, Kaunas: Ðvietimo Ministerijos Knygø Leidimo Komisijos
leidinys, 1926, áraðas 461).
Archivum Lithuanicum 3
nebuvo nurodomi). Tad jei 1810 metais iðties buvo iðëjæs giesmyno leidimas, RG
galëtø bûti jo reprezentantas.
Didelë tikimybë, kad bûtent RG ir galbût papildomai 1791 metø leidimu (nes
pastarajame nëra daugelio specifiðkø RG iðkraipymø ir raðyba kartais artimesnë
Keberio giesmynams) rëmësi Keberis, rengdamas naujàjá giesmyno variantà14 .
3.
ÈG I R K E B E R I O G I E S M Y N Ø S A N T Y K I S . Iðsamesnë prieinamø15 Keberio giesmynø analizë parodë, kad tam tikrais neþymiais aspektais skiriasi ne tik
1836, 1838 ir neidentifikuotø metø leidimai, bet ir tø paèiø metø egzemplioriai.
Didþiausià svarbà èia turi ne knyga kaip visuma, o knygos lankai (24 puslapiø) ir
jø santykis: mat daugelis egzemplioriø suformuoti ið skirtingø metø leidimø lankø.
Palyginus siauro formato (12°)16 1836, 1838 ir neidentifikuotø metø giesmynus,
paaiðkëjo, jog galima skirti trejopus lankus: senesnius, naujesnius ir naujausius
(apie jø pasiskirstymà ávairiuose egzemplioriuose þr. toliau, p. 28–30).
3.1.
Senesnieji lankai daþniausiai keisti naujesniaisiais. Vienas nuo kito jie
skiriasi tik tam tikrais raðybos, fonologijos ir kt. taisymø niuansais (plg. 1 ir 2 pav.).
3.1.1.
Labiau redaguota naujesniøjø lankø raðyba.
1. Èia daþniau (bet nenuosekliai, ne visais atvejais) áterpiamas minkðtumo þenklas po afrikatø, [ß], [l], [n], [r], [s], ypaè veiksmaþodþiø galûnëse, pvz., galu ´ galiu
217, 265, 457; ilµ¾µ’ ´ ilµi¾µ’ 319; noru ´ noriu 457, vardaþodþiø, dalyviø gen., acc.
(reèiau dat.) pl. galûnëse: Brolû ´ Broliû 621, S¸wenc¸û ´ S¸wenc¸iû 649 (kolontitulas), …tikinc¸us ´ …tikinc‡ius 34, Ryßus ´ Ryßius 430, netikkuµus ´ netikkuµius 723,
ßwentéµnam ´ ßwentéµniam 527; bûdvardþiø aukðèiausio laipsnio priesagoje:
geråuµas ´ geriåuµas 217; prieveiksmiuose: tolaus ´ toliaus 620, tyc¸oms ´ tyc¸ioms
14 Plaèiau
apie RG ryðá su XVIII ir XIX amþiaus giesmynais bus kalbama kituose
autorës straipsniuose.
15 VU bibliotekoje bei Lietuvos nacionalinës
Martyno Maþvydo bibliotekos bibliografijos ir knygotyros centre (toliau –
BKC) yra keturi 1836 metø (VUB, sign.:
L R 926; BKC, sign.: C 610019, C 656859,
C 639095 [ðis egzempliorius LB papildymuose klaidingai nurodytas esàs 1838
metø]), du 1838 metø (VUB, sign.: L R
11911/12, L R 12029/30) ir du neidentifikuotø metø, LB spëjama 1832-øjø (BKC,
sign.: C 593945/6, C 662268/9), egzemplioriai. Sankt Peterburgo universiteto bibliotekoje (sign.: E. II. 2556; mikrofilmas –
LMAB, sign.: Mf. 711) esantis defektinis
egzempliorius (trûksta paskutinio gies-
19
myno lanko ir viso maldyno) laikomas
1836 metø leidimu (LB papildymai 35).
Straipsnio autorë labai dëkoja Bibliografijos ir knygotyros centro skyriaus vedëjai
Almai Daugaravièienei, maloniai leidusiai
pasinaudoti turimais centro egzemplioriais ir suteikusiai nemaþai naudingos informacijos.
16 Dar Keberiui gyvam esant, manoma, iðëjo
dviejø formatø – in 8° (plataus) ir in 12°
(siauro) – 1832 metø giesmyno variantai,
plg. Hartung 1838, 17–21; Schwede 1891,
403. Mus pasiekæs tik plataus formato
minëtø metø leidimas èia neanalizuojamas, nes jo lankai nesutampa su vëlesniø
siaurø leidimø lankais. Apie jo ryðá su kitais leidimais þr. toliau p. 37–39.
Karolio Gotardo Keberio
giesmynø genezë ir kalba:
XIX
amþiaus
pirmoji
pusë
1 pav. 1836 II 238: senesniojo lanko (M) fragmentas su þodþiais Gaßlummo,
wiµlab, bednåuµ… ir kt.; BKC, sign.: C 610019
42; kai kuriuose þodþiuose: krikßc¸onis ´ krikßc¸ionis 52, 601, d¸augkities ´ d¸iaugkities 40 (ir kiti ðios ðaknies þodþiai), tac¸au ´ tac¸iau 33.
2. Dvigubos senesnio lanko raidës (<mm>, <nn>, <rr>, <ll> ir kt.) daþnai keièiamos viengubomis, ypaè veiksmaþodþiø, bûdvardþiø abstraktø priesagose -immas,
-ummas ar ilgesniame baigmenyje -innimas (ið veiksmaþodþiø su -inti): Atleidimmui ´
Atleidimui 674, Gimimmà ´ Gimimà 271, Ißdykummo ´ Ißdykumo 625, Atµiminnimo ´ Atµiminimo 675, 769, Gaiwinnimas ´ Gaiwinimas 217. Pasitaiko atvejø, kai viengubinimas derinamas su minkðtumo þenklo dëjimu: gillos ´ gilios 53.
3. Kita vertus, kartais kai kurie þodþiai naujesniame lanke imami vartoti su
dvigubomis raidëmis. Gana nuosekliai dvigubinama <µ> þodyje vis ir bendraðakniuose þodþiuose: wis ´ wiµµ’ 53, 217, 265, 275, wiµkà ´ wiµµkà 53, Wiµogaliµis ´
Wiµµogal…µis 697, wiµlab ´ wiµµlab 32. Kitur raidës dvigubinamos tik nenuosekliai,
sporadiðkai: mielaµis ´ mielaµµis 217, tikdti ´ tikkdti 40; Akiês ´ Akkiês 27; gimæµis ´
gimmæµis 36; budis ´ budd…s 427.
4. Nosinës raidës þymimos nuosekliau:
a) jos raðomos vardaþodþiø, dalyviø acc. sg., dalyviø nom. sg. galûnëje (senesniajame lanke èia daþnai jø nëra): Gërima ´ Gërimà 50, Nakti ´ Nakt… 337, Sunu ´
Sun³ 313, kuri ´ kurr… 38, 582, neu‡miegaµis ´ neu‡miegàµis 275, prap¾les ´ prap¾læs
429; tikis ´ tik…s 601;
b) su nosine raðomas prieðdëlis á- – i‡welgei ´ …‡welgei 37, israwdtu ´ …srawdtu
217, Iµtatimo ´ ¦µtatimo 620, itikannc¸ioje ´ …tikannc¸ioje 620;
20
Archivum Lithuanicum 3
2 pav. NG I 238: naujesniojo lanko (M) fragmentas su þodþiais Gaßlumo,
wiµµlab, bedniåuµ… ir kt.; BKC, sign.: C 593945
c) nosinë dedama þodþiø, kuriø kaitomosios ar giminiðkos formos yra su Vn
dvigarsiu, ðaknyje: Ißgaßc¸io ´ Ißg൵c¸io 413, atµuµk ´ atµ³µk 615, µkuµti ´ µk³µti 601,
supraµµu ´ supr൵u 42, raµµu ´ r൵u 73, raµti ´ ràµti 430, radoµi ´ ràdoµi 716;
veiksmaþodþiø su -inti, -yti kamiengalyje – atµimiµ¾µ ´ atµim…µ¾µ’ 42, augiµi ´ aug…µi
39, Mokik ´ Mok…k 583. Taigi XIX amþiuje, iðnykus nosiniams balsiams, tradicinis
jø þymëjimas perkeltas ir kitiems atvejams: jei veiksmaþodþio praes. sg. turi intarpiná [n], likusios jo formos imtos raðyti su nosine;
d) nosinëmis neretai keièiamos ir raidës su kitokiais diakritiniais þenklais (akûtu, stogelio formos cirkumfleksu), veikiausiai þyminèiais balsiø ilgumà: kéµt ´ kæµt
50, Spåµtû ´ Spàµtû 505, ißmanås ´ ißmanàs 409, Diewå ´ Diewà 529, µûµk ´ µ³µk 313,
apµkûµt ´ apµk³µt 429, suték ´ sutæk 626, 715.
5. Senesniojo lanko <ià> ar <à> po [ð], afrikatø (dar [s], [j]) þodþio gale bei
vienskiemeniuose þodþiuose retkarèiais keièiamas <æ> ar <e>: Dußià ´ Dußæ 44,
déganc¸ià ´ déganc¸æ 583, c¸ia ´ c¸e 217, 275, ßià ´ ßæ 38, 39, 44, 337, praßokuµià ´ praßokuµæ 322, jas ´ jes 413.
6. Dalyviø, padalyviø praes. act. priesagose (ir kai kuriø kitø þodþiø viduryje)
senesniame lanke pasitaikantys <jia>, <je> (arba <jé>) ir <e> keièiami atitinkamai
<ja> ir <ia>, <a>: kelåujenc¸ius ´ kelåujanc¸ius 33, ponawojénc¸ioµês ´ ponawojanc¸ioµês 314, wießpataujianc¸iujû ´ wießpataujanc¸iujû 649; reikent ´ reikiant 602;
paµkuc¸iåuµeme ´ paµkuc¸iåuµame 623.
21
Karolio Gotardo Keberio
giesmynø genezë ir kalba:
XIX
amþiaus
pirmoji
pusë
7. Retkarèiais vietoj <i> vartojama <y>: tai ´ tay 33, 35, 529, 790; apmiµlik ´
apmiµlyk 583; apginæs ´ apgynæs 34; tarikime ´ tarykime 36; sénina ´ séngna (turëtø
bûti sényna) 33; Kar‡igis ´ Kar‡ygis 76, ‡altis ´ ‡altys 432.
8. Ir senesniame, ir naujesniame lanke nevienodai þymimas [þ]: daþnai naujesnis
variantas <‡> ´ <¸>, pvz., did‡iauµà ´ did¸iauµà 30, pa‡yµt ´ pa¸yµt 505, o kartais
atvirkðèiai – <¸> ´ <‡>, ypaè afrikatose, pvz., …tikinc¸ius ´ …tikinc‡ius 34, spaud¸ia ´ spaud‡ia 41.
9. Labai ávairuoja ir <e>, <ë>, <d> vartosena – kartais naujesniame variante
<e> ´ <ë>, <d>: men¾ ´ mën¾ 313, Nuµitikejime ´ Nuµitikëjime 675, Garbe ´ Garbd
314, Wiernybe ´ Wiernybd 529, o kartais – atvirkðèiai <ë>, <d> ´ <e>: Nebagëlû ´
Nebagelû 30, kalbëµu ´ kalbeµu 30, Smdrtiês ´ Smertiês 583.
10. Prieðdëlis ne su veiksmaþodþiais senesniame lanke daugeliu atvejø raðomas
atskirai. Naujesniame lanke vienur kitur ne jungiamas prie veiksmaþodþio: ne atboji ´ neatboji 42, ne ‡uc¸ias ´ ne‡uc¸ias 50, nors yra atvejø (labai retai), kai, prieðingai, ne atskiriamas: nepameµµu ´ ne pameµu 529.
11. Diakritikai daþniau ir tiksliau nei senesniame lanke vartojami kaip morfologiniai linksniø rodikliai. Gravis arba taðkas dedamas vardaþodþiø instr. sg. f.
(kartais m.) galûnëse: kokià 721, Tamµybé 721, Déßiné 746, Dwaµé 619; stogelis –
vardaþodþiø gen. pl. (kartais sg.) m. ir f. galûnëse: S¸wenc¸iû 694, Prapultiês 578
(senesniame lanke diakritikø èia nëra).
Ðiose pozicijose senesniame lanke kartais klaidingai pavartoti netinkami diakritikai naujesniame variante pakoreguojami, pvz., Méilé ´ Méilé 337, Smutnybds ´
Smutnybês 582.
12. Daþniau naujesniame lanke þymima kirèio vieta: kirtis kartais dedamas acc.
sg.: Meilæ ´ Méilæ 30, Smert… ´ Smért… 583; bûdvardþiø ir prieveiksmiø aukðèiausiame laipsnyje: mielauµà ´ mielåuµà 76, arc¸iauµey ´ arc¸iåuµey 35.
3.1.2. Yra keli naujesnio lanko keitimai, susijæ su fonologijos ypatybëmis. Regis,
naujesniajame lanke labiau stengiamasi paisyti norminio Rytø Prûsijos vakarø varianto, t. y. baltsermëgiø ðnektos, esanèios ploto pietryèiuose ir labai artimos dabartiniams vakarø aukðtaièiams zanavykams17 : senesniojo lanko nekirèiuota „nenorminë“ galûnë -a veiksmaþodþiø praes. 3 sg., reèiau vardaþodþiø gen. sg. daþnai keièiama baltsermëgiams áprasta -o, pvz., ne ‡ina ´ ne‡inno 43, laika ´ laiko 313, 432, méta
gen. sg. ´ méto 313, po Pelna ´ po Pelno 273. Panaðiai keièiama ir ávardþiø acc. sg.
formose18 sawà ´ sawo 274, 313, tawà ´ tawo 505, 513. Strukiðkas prielinksnis pri kei17 Plg.
Antanas Salys, Raðtai 4. Lietuviø kalbos
tarmës, Roma: Lietuviø katalikø mokslo
akademija, 1992, 104–109.
18 Veikiausiai tai nëra morfologinis savybiniø
ávardþiø keitimas nederinamàja forma.
Ðiaip jau ir senesniuosiuose, ir naujesniuosiuose lankuose vyrauja nederinamoji
ávardþio forma, o retø savybiniø ávardþiø
22
formø keièiama iðimtinai tik acc. sg. galûnë -à. Tad galima manyti, jog ði galûnë
taisytojo buvo traktuojama vien kaip keistina strukiø forma su -a. Dar plg. vien
tam tikros raðybos mada laikytinus atvejus: Rytameta Gieµmes nom. pl. 311 ir Ryta
Métà Gieµmes 560, Rytàmétà Gieµmes (kolontitulas) ´ Rytométo Gieµmes 315.
Archivum Lithuanicum 3
èiamas norminiu prie 675. Kita vertus, pats taisytojas turbût nebuvo baltsermëgiø tarmës atstovas – tai rodytø ir hipernormalizmai – [uo] kartais nevykusiai keièiamas á
[o], lyg mëginant iðvengti bûdingo strukiams (gyvenantiems Rytø Prûsijos ðiaurëje,
vakarinëje dalyje, þr. Salys 1992, 80–89) [uo] ir [o] painiojimo: serganc¸i¾µus ´ serganc¸ioµus 30, stébj¾µu ´ stébjoµu 50, ißloµ¾t’ ´ ißloµot’ 37 (pasitaiko ir vykusiø keitimø: jos ´ j¾s 271). Be to, yra ir tam tikro [ie] bei [ë] vartosenos ávairavimo: Lidjimu ´
Ldjimu 44; Grießndms ´ Grießnidms 45. Naujesniuosiuose lankuose netaisomos ir ankstesnës strukiðkos formos su [uo] vietoj [o] (d¾wanoti ir pan.).
3.1.3. Didþioji dalis morfologijos keitimø buvo daryta maldyno lankuose, jø
apskritai nedaug.
Keisti kai kuriø veiksmaþodþiø kamienai. Senesniuose lankuose daþnos veiksmaþodþio leisti ç kamieno praet. 2 sg. formos nuosekliai taisytos á â kamieno formas:
n’ißleidei ´ n’ißleidai 716; u‡léidei ´ u‡léidai 729. Ðio ir bendrinëje kalboje neáprasto
(dël savotiðko pagrindiniø formø santykiavimo) veiksmaþodþio19 kamiengalis ávairavo dar Kleino laikais, plg. atµileidai 30, atléidei 12120 ; panaðiai bûta ir vëliau, plg.
Keberio giesmyno ir senesniøjø, ir naujesniøjø lankø ne apléide 204, paµiléideme 298,
paµiléiddme 301, bet paµiléido 302. Dël â kamieno ásivyravimo veikiausiai taisytos ir
formos µuµimillei (´ µuµimilai 646), paµiµddei (´ paµiµddai 656).
Kitaip aiðkintinos nedësningos daugiaskiemeniø veiksmaþodþiø praet. 2 sg.
formos su galûne -ei (nors 3 sg. galûnë yra -o), kurias taip pat nuosekliai taisë XIX
amþiaus naujesniøjø lankø tvarkytojai: µudérinei ´ µudérinai 651, aprupinei ´ aprupinai 642, 747, sakydinei ´ sakydinai 698, atpirkiei ´ atpirkai 737, ißwadawei ´
ißwadawai 649. Tai ne morfologijos, o veikiausiai raðybos keitimai. Formos su -ei yra
perimtos ið XVIII amþiaus Berento rengtø leidimø. Dar ankstesniuose leidimuose
(Danieliaus Kleino, Jono Rikovijaus, Frydricho Ðusterio21 ) visur raðoma taisyklingai, plg. aprupinai (KlM, RiM 30; ÐuM 25), iúwaddawai (KlM, RiM 44), ißwaddawai
(ÐuM 36). Kleino gramatikose22 (toliau – KlGL, KlC), prieðingai, nurodomos (be jokiø
komentarø) praet. 2 wadinnei (KlGL 92), mokinnei (KlC 56), o vëlesnës gramatikos23 teikia formas su -ai. Matyt, kalbamø formø raðybos painiojimà galëjo lemti kai kuriø
kitø veiksmaþodþiø praet. 2 sg. raðymas su -ei, plg. ‡innojei (KlGL 115), regëjei (KlGL
19 Þr.
Irena Jaðinskaitë, „Veiksmaþodþiø
struktûriniai tipai ir daryba“, LKG 2, 237.
20 [Danielius Kleinas,] NAUJOS [...] MALDU
KNYGELES [...] KARALAUCZUJE [...]
Met¾µe KRISTAUS 1666 (toliau – KlM).
21 [Jonas Rikovijus,] Naujos [...] MALDU
KNYGELES [...] KARALAUCUJE [...] 1685
(toliau – RiM); [Frydrichas Ðusteris,] Naujos [...] MALDU KNYGELES [...] KARALAUCZUJE [...] 1705 (toliau – ÐuM).
22 [Danielius Kleinas,] Pirmoji lietuviø kalbos
23
gramatika, parengë Lietuviø kalbos ir literatûros institutas, Vilnius: Valstybinë politinës ir mokslinës literatûros leidykla,
1957. Kalbamus veiksmaþodþius Kleinas
(bei vëlesnieji gramatikai) priskiria prie
pirmosios veiksmaþodþiø asmenuotës.
23 Plg. Frydricho Vilhelmo Hako, Povilo Ruigio, Kristijono Gotlybo Milkaus gramatikas. Ádomu, kad Milkus savo giesmyne
daug kur vartojo praet. 2 formas su -ei,
þr. toliau iðn. 37.
Karolio Gotardo Keberio
giesmynø genezë ir kalba:
XIX
amþiaus
pirmoji
pusë
3 pav. 1836 I 397: senesniojo lanko (R) fragmentas su dauguma
nekirèiuotø þodþiø; BKC, sign.: C 610019
108) ir pan. Berentas ir vëlesni redaktoriai galëjo tiesiog analogiðkai apibendrinti
daþnokà praet. 2 sg. galûnæ -ei.
Naujesniuosiuose lankuose retkarèiais keisti ir vardaþodþio kamienai: Miglos ´
Miglds 721, didi ´ dide 789, Tamµe iness. sg. ´ Tamµam 601 (giesmiø indekse);
kartais atsisakoma dël vokieèiø kalbos poveikio atsiradusiø sudëtiniø laikø formø:
buwo ilµéjuµos ´ ilµdjos 790. Kaip matyti ið bûdvardþiø pokyèiø atributiniuose junginiuose, koreguota kai kuriø daiktavardþiø giminë: tà pac¸ià stundà ´ tà pat… stundà
53, neraugintame Taßle ´ neråugintoje Taßloje 653.
3.1.4. Ið sintaksës taisymø minëtinas prielinksniniø junginiø koregavimas (ypaè
maldyne). Senesniojo lanko junginys ant+gen. kartais keièiamas vardaþodþio vietininku arba junginiu su kitu prielinksniu: ant Oro ´ Ore 723; ant ¦µakimo ´ pagal ¦µakimà 675; junginys iki+dat. keièiamas iki+gen.: ik apac¸ai ´ ik apac¸iôs 788, ikki antram ´ ikki kitto 651; daug reèiau junginys po+dat., instr. ´ po+gen.: po deßinei Rankai ´ po deßinês Rankôs 652; po [...] Ddßine ´ po [...] Ddßinês 623. Keièiami sakinio daliø objektiniai ryðiai (objekto kilmininkas keièiamas objekto galininku): Moters [...] buwo nudjuµos mielauµo Jë¸aus moµtiti ´ Moters [...] buwo nudjuµos mielåuµà J븳 moµtiti 76.
3.1.5. Naujesniuosiuose lankuose daryta ir stilistiniø keitimø. Daþnai koreguoti veiksmaþodþiø laikai, nuosakos: påµldpd ´ påµlépja 721; paprato ´ papratæ 723;
24
Archivum Lithuanicum 3
4 pav. NG I 397: naujausiojo lanko (R) fragmentas su kirèiuotais þodþiais;
BKC, sign.: C 593945
paµibaige ´ pabaigta 788; buwau ´ buc¸iau 47; parinkti taiklesni þodþiai, formos: ir
c¸yµta ´ tay c¸yµta 746; Gawdnoµa ´ Gawdnû Maldoµa 697; plakti ´ paplakti 625; Kry‡u
u‡uddtà ´ Kry‡u u‡giddtà 225; j… j¾mi ´ jis t¾mi 49; Auµis nulenki ´ Auµis nukreipi
619; irgi lengwin ´ ir lengwina 3524 ; keièiama þodþiø tvarka: kad wiµµißkay ne
µugaißtumbim’ ´ kad ne wiµµißkay µugaißtumbim’ 625. Apskritai naujesnieji lankai
atspindi didesnæ lietuvinimo tendencijà – lotyniðkos nuorodos èia iðverstos á lietuviø kalbà: p. 331 Conµ. Pµ. 147 ´ Wei¸dek Pµ. 147.
Be to, iðtaisomos ir kai kurios korektûros klaidos: Meile [...] tu galli [...] Diewui
ißwerµt Sun³ ´ Meile [...] tu galli [...] Diewui ißwerßt Sun³ (t. y. iðverþti) 46; taip pat
ir giesmiø numeracijos klaidos: vietoj supainioto giesmës numerio 271 naujesniajame lanke þymima 171; pridëtas ir anksèiau nenurodytas giesmës numeris 260.
3.2. Naujausiems lankams, kurie irgi keitë senesniuosius, bûdingi ið esmës visi
naujesniø lankø raðybos keitimø tipai. Vienintelis neþymus naujausiøjø lankø
raðybos skirtumas – èia þodis wis nekeièiamas á wiµµ (plg. naujesniøjø lankø treèià
keitimà).
24 Ðis
taisymas gràþino XVIII amþiaus giesmynø (iðskyrus 1791 metø leidimà) variantà.
25
Karolio Gotardo Keberio
giesmynø genezë ir kalba:
XIX
amþiaus
pirmoji
pusë
Fonologijos taisymai taip pat panaðûs. Strukiðkas þodþio galo [a] taip pat keièiamas norminiu [o] (wåla ´ wålo 193; wara ´ waro 385; dåra ´ dåro 385; saka ´
sako 574; jëßka ´ jëßko 574); stengiamasi skirti [ë] ir [ie] (mieldji ´ mielieji 197;
d¸augkities ´ d¸aagkitds 401). Vis dëlto normine veikiausiai laikoma strukiðka niera
ir kitos panaðios formos, plg. nërà ´ nierà 302, 304, 400, bebëra ´ bebiera 292, tebier ´ tebier’ 259 (beje, ir senesniajame lanke formos nëra, bëra pasitaiko retai). Yra
atvejø, kai ðiaurietiðkas [o] pagrástai keièiamas baltsermëgiø [uo]: tweroµu ´ tweri¾µu
264. Morfologijos poþiûriu kai kuriø veiksmaþodþiø ç kamieno praet. 2 sg. forma
su galûne -ei, kaip ir naujesniame lanke, taisoma (â kamieno) -ai: µuµimilai 298.
Ið stilistiniø keitimø minëtinas klaidingas þodþio Pulks pakoregavimas: Pulks
¢monëlû dideley po to daugyn yr’ djæs ´ Pôn’s ¢monéliû dideley po to daugyn yr’ djæs
554. Kiti taisymai gana neþymûs, plg. Léngdµa ´ Lénkdµa ‘lankose’ 558. Beje, naujausieji lankai, kaip ir naujesnieji, atspindi didesnæ lietuvinimo tendencijà – greta
giesmiø esanèios lotyniðkos nuorodos iðverstos á lietuviø kalbà: Conf. Pµalm. 91. num
88 ´ Wei¸ddk 91mà Pµålmà bey 88tà Gieµmæ (291).
Be to, naujausiame lanke yra iðtaisyti ir buvæ supainioti giesmiø numeriai: senesniajame lanke vietoj Nr. 256 þymima 236 ir atitinkamai 259 – 239, o naujausiame – jau 256 ir 259.
3.2.1. Pagrindinis, ypaè á akis krintantis naujausiøjø lankø bruoþas – gausybë
diakritikø, kurie vartojami ne kaip morfologiniai rodikliai, o kaip kirèio kokybæ bei
vietà þodyje nurodantys þenklai (plg. 3 ir 4 pav.). Tuo ðie lankai labiausiai skiriasi
nuo anksèiau aptartøjø.
Akûtas vartojamas ilgam kirèiuotam tvirtapradþiam balsiui ir tvirtapradei priegaidei dvibalsiuose bei dvigarsiuose þymëti: msµû 433, 481, Ksno 194, bstu 194,
aprspink 194, apµåugók (÷ apµåugok) 193; Dårbus 195, nepalåimin 306, Tdwåinus 194,
gélbëk 194, karaliåuµim (÷ karalauµim’) 555. Tiesa, akûtas vartojamas dar ir atviro
skiemens tvirtagaliams [a], [e] (gal ir [û] vienskiemeniuose þodþiuose) þymëti:
Pakåj³ 193, Wålæ 241, Påtießà 263, atgåwæs 195, gåwo 195, dåromi 195, µåko 241, ténay
385, 391, més 481, 554, jss 242. (Èia dar veikiausiai priklauso ir dël formos trumpëjimo kilæ antriniai ilgieji dvibalsiai -oj: Dienój’ 194, apdumój’ 553.)
Stogelio formos cirkumfleksas ir gravis gana tiksliai nurodo kirtá ir jo kokybæ.
Stogelis (virð <u> ir <o>) daþniausiai þymi ne kilmininkà, kaip buvo anksèiau
áprasta, o ilgà kirèiuotà tvirtagalá balsá: Budawônæ 554, ¢môg³ 195, Lôb… 289, Bûdà
385, Kûdikiei 481, ikßôl 554.
Gravis þymi ne ánagininkà, o trumpà kirèiuotà balsá arba tvirtagalius dvibalsius
bei dvigarsius: Dangas 195, ¢mogas 195, wiµµas 193, Tarnas 194, Mukàs 196, mas acc.
pl. 481, wiµµoµà 193, Wargoµà 193, bawo 193, 194; D¸aagsmà 193, 246, ¢mogaas 194,
daugiaas 553, Laako 242, ßaakti 242, praßaa 197; Rànkoµa 193, Gàrbæ 194, sankin 195,
Smértis 574, wérc¸’ 481. Kadangi tuomet spaustuvë turbût neturëjo spaudmens su
kirèio þenklu virð priebalsës, gravis ant pirmojo dvigarsiø ul, un, il, in ir pan.
26
Archivum Lithuanicum 3
dëmens retkarèiais þymëjo ir tvirtapradá (trumpà) skiemená: prapalti 244, Pagandimà
196, µkand¸i¾µ’ 309, nugramde 197.
Jokiu kirèio þenklu naujausiuose lankuose nebuvo þymimas [y] ir [i] (veikiausiai
dël techniniø sunkumø). Taigi ir tvirtagaliai [aj] tipo dvibalsiai liko nepaþymëti. Vis
dëlto, atrodo, bûta bandymø raidæ <y> traktuoti kaip kirèiuotà (daþniausiai ilgà)
balsá, plg. taisymus, kurie lyg ir atspindi cirkumfleksiná [y]: liµkit ´ lyµkit; Kar‡ygys ´ Kar‡igys 433, Wéidmainis ´ Weidmainys 488, tai ´ tay 197, 241, Taigi ´ Taygi
193, 197; arba akûtiná [y]: paµibaiditi ´ paµibaidyti 389; ir trumpàjá kirèiuotà [i]:
Miglai ´ Myglai 300, Kerubinû ´ Kdrubynû 489, Sdrapinû ´ Sdrapynû 489.
3.2.2. Naujausiøjø lankø kirèio þenklø sistema gana artima vartotai Ruigio,
Milkaus gramatikose ir ypaè Kristijono Donelaièio rankraðèiuose25 , taèiau þenklai
naujausiuose lankuose dedami tiksliau, stogelio formos cirkumfleksas nuosekliau
þymi tvirtagalæ priegaidæ. Toks tobulesnis kirèiavimas visiðkai sutampa su Frydricho Kurðaièio veikale Lietuviø kalbos tyrinëjimai (1843)26 pateikta kirèiø sistema27 .
Kurðaitis netgi paaiðkino, kad tvirtagaliai bei tvirtapradþiai [a], [e] þymimi vienodai
(t. y. <å>, <é>), o tvirtagaliai [ai], [ei] visai neþymimi dël neturimø spaustuvëje
raidþiø. Ið veikalo suþinome, jog Kurðaitis leidëjo Hartungo pavedimu prieð dvejus
metus (LB 213 spëjama – 1841-aisiais) taisæs oficialiojo giesmyno tekstà, o dabar
(t. y. 1843 metais?) þymás svarbiausius kirèius. Be to, uþsimenama, kad patobulintas
kirèio þymëjimas (ásivesta <ài>, <éi> tvirtagaliams [ai], [ei] þymëti) esàs tik Lietuviø
kalbos tyrinëjimuose ir minëtame giesmyne nuo ðeðtojo lanko. Tiriamus naujausius
lankus palyginus su 1841 ir vëlesniø metø Kurðaièio giesmyno egzemplioriø atitinkamais lankais, matyti, jog jie kirèiuoti labai panaðiai. Taèiau Kurðaièio giesmynuose kirèiø þymiai daugiau, o nuo ðeðtojo (F) lanko èia jau þymimi ir tvirtagaliai
[aj] tipo dvibalsiai. Taigi galima spëti, jog naujausi lankai – tai dar prieð 1841 metus
Kurðaièio atlikti pirmieji kirèiavimo þymëjimo bandymai. Kita vertus, kadangi Lietuviø kalbos tyrinëjimuose ir kituose darbuose28 nëra tiksliai pasakyta, kuriø metø
giesmynà tvarkë Kurðaitis, o be nuodugnesniø filologiniø tyrimø neaiðku, ar ið tiesø
LB papildymuose (40) nurodomas egzempliorius yra pirmasis Kurðaièio giesmyno
leidimas, negalima atmesti minties, jog naujausieji lankai á vëlesnius Keberio giesmyno leidimus pateko ið pirmojo 1841 (?) metø Kurðaièio giesmyno.
25 Þr.
Tamara Buch, „Zur Akzentuierung des
Christian Donelaitis“, Opuscula lithuanica,
Warszawa: Katedra Jæzykoznawstwa
Ogólnego i Baltystyki Uniwersytetu Warszawskiego, 1998, 225–231.
26 [Frydrichas Kurðaitis,] BeitrÕge ¸ur Kunde
der littauischen Sprache, von Friedrich Kurµchat 1, Kænigsberg: Druck und Verlag der
Hartungµchen Hofbuchdruckerei, 1893,
59–62.
27
27 Nors
Kurðaitis mini, jog tvirtagalá [ë]
áprasta þymëti <ê>: „indem man mit ê ein
geµchliffenes ç be¸eichnet ¸u µehen gewohnt iµt“ (Kurðaitis 1893, 62 iðn. 2), pats
ðitaip raðmens <ê> giesmynuose nevartoja. Tvirtagalis [ë] raðmeniu <ê> neþymimas ir naujausiuose lankuose.
b
28 Þr. Kurðaitis 1864 , 185: „aß pirm kokiû
24 Metû buwau giedamaµes Knygas
n¾grunc¸ey [...] per‡iurçjæs“.
Karolio Gotardo Keberio
giesmynø genezë ir kalba:
XIX
amþiaus
pirmoji
pusë
3.3. Visus vadinamuosius senesnius lankus turi daugelis LB 1836 metais da-
tuojamø leidimø29 . Kai kuriuos naujesnius bei naujausius – visi 1838 ir tiksliai
neidentifikuotø (NG I, II) metø egzemplioriai30 . Èia priðlyja ir Èikagos bibliotekoje
rastas giesmynas, ypaè jis artimas ~1838 II egzemplioriui. Þr. lentelæ (simbolis S
þymi senesniuosius, N – naujesniuosius, o Nj – naujausiuosius lankus):
Lankas
~1836 I
(C 610019,
C 639095,
LR 926)
~1836 II
PG
(C 656859)
~1838 I
(LR11911
/12)
~1838 II
(LR12029
/30)
ÈG
NG I
(C 593945)
NG II
(C 662268
/9)
A 1–24
B 25–48
C 49–72
D 73–96
E 97–120
F 121–144
G 145–168
H 169–192
I 193–216
K 217–240
L 241–264
M 265–288
N 289–312
O 313–336
P 337–360
Q 361–384
R 385–408
S 409–432
T 433–456
U 457–480
X 481–504
V 505–528
¨ 529–552
Aa 553–576
Bb 577–600
Cc 601–624
Dd 625–648
Ee 649–672
Ff 673–696
Gg 697–720
Hh 721–744
Ii 745–768
Kk 769–791
S
S
S
S
S
S
S
S
S
S
S
S
S
S
S
S
S
S
S
S
S
S
S
S
S
S
S
S
S
S
S
S
S
S
S/N
S
S
S
S
S
S
S
S
S
S
S
S
S
S
S
S
S
S
S
S
S
S
S
S
S
S
S
S
S
S
S
S
N
N
S/N
S
S
S
S
S
N
Nj
N
Nj
N
N
N
Nj
N
S
N
Nj
N
N
Nj
N
N
N
N
N
N
N
N
N
S
N
N
S/N
S
S
S
S
Nj
N
S
N
Nj
N
N
N
Nj
N
Nj
N
Nj
N
N
S
N
N
N
N
N
N
N
N
N
S
N
N
S/N
S
S
S
S
Nj
N
S
N
Nj
N
N
N
Nj
N
Nj
N
Nj
N
N
Nj
N
N
N
N
N
N
N
N
N
S
N
N
N
S
S
S
S
S
N
Nj
N
S
N
N
N
Nj
N
S
N
S
N
S
Nj
N
N
N
N
N
N
N
N
N
S
N
N
N
S
S
S
S
S
N
Nj
N
Nj
N/N1
N
N
Nj
N
S
N
Nj
N
N
Nj
N
N
N
N
N
N
N
N
N
S
S/N
N
S
S
S
S
S
S
S
S
N
S
N
N
S
S
N
S
N
S
N
S
S
–
–
–
–
–
–
–
–
–
29 Nemaþai
naujesniø lankø turi defektinis
Sankt Peterburgo universiteto bibliotekos
egzempliorius (toliau – PG). Tad já laikyti
1836 metø leidimu (kaip daro LB) nëra
tikslu. LB datavimas apskritai yra gana
28
sàlygiðkas, nes leidimø metai nustatomi
pagal pridëtà treèiàjà Keberio giesmyno
dalá, apie tai þr. toliau p. 30t.
30 Èia taip pat remiamasi LB datavimu.
Archivum Lithuanicum 3
Preliminariai galima teigti, jog senesnieji lankai, suformavæ visà senesnájá giesmynà (plg. ~1836 I egzempliorius), yra 1836 metø. Ið naujesniøjø ir naujausiøjø
lankø visas giesmynas nebuvo sudarytas: ÈG, ~1838 ir neidentifikuotø metø egzemplioriø (taip pat ir PG) pradþia ir vienas kitas atsitiktinis lankas (pvz., A, F–H, kai
kuriø egzemplioriø L, N, T ir kt.) yra senesnysis, toks pat kaip ir 1836 metø. Taigi
darytina iðvada, jog jau po 1836 metø pasirodæ giesmynø leidimai (ne tik vëlesni
Frydricho Kurðaièio redaguoti giesmynai, kaip teigiama LB 1, 214) buvo sudaromi
ið ne vienu kartu spausdintø lankø (arba spausdinant naudotasi ne vienu metu
surinktais ir neiðardytais spaudmenø rinkiniais)31 . Leidëjas Hartungas mini, jog
1832 metø giesmyno spaustuviniai rinkiniai specialiai buvo palikti neiðardyti („mit
µtehenden Lettern“; þr. Hartung 1838, 18). Matyt, tai buvo viena ið prieþasèiø XIX
amþiaus giesmynø antraðtiniuose lapuose nenurodyti leidimo metø.
Kad ir senesniøjø, ir naujesnøjø lankø spaustuviniais rinkiniais buvo ne kartà
pasinaudota, rodytø specifinës atskirø egzemplioriø tø paèiø lankø korektûros
klaidos, pvz., ÈG ir ~1838 I, II egzemplioriuose senesniajame H lanke sukeisti
vietomis 169 puslapio dviejø eiluèiø pabaigoje esantys diakritikai: vietoj Pro= ir
liepjam’ iðspausdinta Pro’ ir liepjam=. Be to, pakartotiná spausdinimà liudija ir
neþymios kai kuriø egzemplioriø lankø pataisos. Ðtai daugelio egzemplioriø naujesniame B lanke vietoj 33 puslapio kolontitulo Ant Naujo Méto iðspausdinta Méto.
Ant Naujo. NG II ði klaida pataisyta. Panaðiai ~1838 I egzemplioriuje pataisytas
naujesniam O lankui bûdingas 314 ir 319 puslapiø numeriø sukeitimas vietomis.
NG I, II iðtaisytos kituose egzemplioriuose esanèios Dd lanko klaidos (vietoj 635
puslapio iðspausdinta 63, o 638 puslapyje vietoj Kalëdû – Kaldû). Tai, kad lankai
galëjo bûti tiesiog reprodukuojami be jokiø esminiø keitimø, egzemplioriø datavimà
daro dar sudëtingesná. Taèiau tekstologiniam ir kalbiniam tyrimui ðiuo atveju svarbiau nustatyti ne identiðko perspaudo, o sàmoningai koreguoto varianto laikà.
Faktas, jog nepavyko rasti në vieno egzemplioriaus, kurio visi lankai bûtø naujesnieji ar naujausieji, kelia mintá, jog tuo metu nebuvo rimto leidimo rengëjo. Be to,
ir patys leidiniai buvo formuojami individualiai – nëra dviejø visiðkai identiðkø
egzemplioriø, pvz., gana panaðûs ÈG ir ~1838 II vis dëlto skiriasi Bb lanku. Vis
dëlto galima teigti, jog ~1838 metø ir kitø panaðiø egzemplioriø pagrindas – naujesnieji (1838 metø?) lankai. Atrodytø, ypaè stengtasi pertvarkyti maldynà (visi jo
lankai – naujesnieji), o giesmyno naujesniojo varianto parengti tik tie lankai, kuriø
spaustuviniai rinkiniai buvo labiau susidëvëjæ. Ðitai netiesiogiai atspindi ir labai
31 Plg.
[Frydrichas Kurðaitis,] „Atµiliepimai
(Del muµû giedamujû Knygû)“, Keleiwis
iß Karaliauc¸iaus 46, 1864, 182: „muµû
lietuwißkujû giedamujû Knygû Drukawonês Kwarmai raµi jau pirm 20 ar 30
Metû arba dar ilgiaus µuµtatyti, ogi Kartais wiens Bogs ߅ Met taip apµtingai
29
ißdrukawojams, kad jis per kelis Metus …
Drukà ne pareit; ale kitµai Bogs wienu
Sykiu tikt menkay ißdrukawojams, o potam wiµus Knygû Bogus … wienà µurißant
ne galima paµakyti, kada koßnas tujû
ißdrukawotas“.
Karolio Gotardo Keberio
giesmynø genezë ir kalba:
XIX
amþiaus
pirmoji
pusë
saviti „pusiniai“ kai kuriø giesmyno egzemplioriø lankai32 : tokie yra ~1836 II, PG
B lankas ir ~1838 I, II, ÈG D lankas. Jø nebroðiûruoto lapo (t. y. to lapo, kuris
suformuos keturis knygos puslapius bei sulenktas bus siuvamas prie kito tokio
lapo) viena (iðorinë) pusë (du puslapiai) atitinka senojo lanko ypatumus, o kita
(vidinë) – naujesniojo lanko ypatumus. Kitaip sakant, dalis puslapiø yra ið senojo
lanko, dalis – ið naujesniojo. Matyt, po 1836 metø kai kurie susidëvëjæ giesmyno
lankai spaustuvëje buvo pertvarkomi laipsniðkai (dël spausdinimo technologijos?):
ið pradþiø – pusë lanko, vëliau – visas lankas (plg. B lankà ~1838 I, II, ÈG, NG I,
II ir D lankà NG I, II). Beje, kartais panaðiai buvo „perkoreguojami“ ir naujesnieji
lankai: gerokai defektinio NG II egzemplioriaus O lankas iðspausdintas perpus su
neidentifikuotø metø vëlesniu variantu, kuris nuo naujesniojo lanko skiriasi tik
neþymiomis korektûros klaidomis. Jo vëlyvà spausdinimà rodo puslapiø þymëjimas
tiesiais, lygiais skaitmenimis (tai bûdinga po Keberio giesmynø leistiems Kurðaièio
leidimams), vokiðkø þodþiø umliauto dabartiðkas raðymas (fr÷h ´ früh 319; Gem÷the ´ Gemüthe 331) ir kai kurios korektûros klaidos, sutampanèios su Kurðaièio
leidimø klaidomis (plg. gra‡ey ´ gre‡ey 314 ir Kurðaièio 1843 metø gre‡éy).
Naujausiøjø lankø, kurie áriðti á ~1838 I, II, ÈG, NG I, II egzempliorius, yra
nedaug – tik septyni (I, L, N, R, T, X, Aa). Ir visi jie konkuruoja su senesniaisiais
lankais (naujesniøjø niekuomet nepakeièia). Be to, á atskirus egzempliorius ðiø
lankø patenka nevienodas skaièius (naujesnieji lankai, iðskyrus vadinamuosius
pusinius, senesniuosius lankus visuose tirtuose giesmynuose pakeièia labai panaðiai). Vadinasi, minëtuose egzemplioriuose jie galëjo atsidurti gana atsitiktinai.
Matyt, ðie neabejotinai Kurðaièio pertvarkyti lankai galëjo bûti rengti 1838–1841
metais kaip bandomieji lankai. Kadangi Liudvikas Rëza Kurðaitá savo patarnautoju
ir pagalbininku buvo priëmæs dirbti apie 1837 metus (þr. Birþiðka 21990b, 173), ði
prielaida atrodo gana átikinama. Kita vertus, naujausieji lankai galëjo bûti átraukti
ið numanomo pirmojo Kurðaièio pertvarkyto giesmyno (1841?).
4.
TIKSLESNIS KEBERIO GIESMYNØ DATAVIMAS. TREÈIOJI GIES-
Kaip jau minëta, antraðtiniuose XIX amþiaus oficialiøjø giesmynø
puslapiuose nëra nurodyti leidimo metai. Apie pirmàjá Keberio giesmyno leidimà ir
jo pasirodymo metus galima suþinoti ið to meto ðaltiniø (Hartung 1838, 18tt.; Schwede 1891, 402; Áaëòðàìàéòèñú 1904, 36), taèiau vëlesni leidimai, iðëjæ jau po Keberio mirties, nëra minimi. Jø leidimo metai – 1836 ir 1838 – numanomi pagal treèiosios Keberio giesmyno dalies, kuri pridëta prie pagrindinio giesmyno, antraðtëje nurodytus metus.
MYNO DALIS.
32 1830
metais Hartungo spaustuvë ásigijo
dvi spausdinimo maðinas (nebe stakles), o
1840 – stereotipinæ liejimo maðinà, kurià
iðkart pritaikë paklausà turinèioms knygoms perspausdinti (Domas Kaunas, Ma-
30
þosios Lietuvos spaustuvës 1524–1940 metais, Vilnius: VU leidykla, 1987, 26t.). Tad
Hartungas pradëjo modernesnæ populiariø giesmynø leidybà.
Archivum Lithuanicum 3
Treèiàjà giesmyno dalá Keberis (leidëjo Hartungo praðymu) parengë remdamasis
savo kadaise smarkiai sukritikuoto Kristijono Gotlybo Milkaus (1806)33 ir Gotfrydo
Ostermejerio (1781) giesmynu (tiesa, dar pridëjo ir savo sukurtø ar verstø giesmiø),
taip pat ið dalies perëmë naujus Milkaus giesmiø grupiø pavadinimus. Panaudotas
Milkaus, Kristijono Lovyno, Povilo Ðrederio, Ostermejerio giesmes Keberis nemaþai
redagavo, o kai kuriuos posmus ir visai perkûrë. Taigi Keberá pagrástai galima
laikyti ne tik sudarytoju, bet ir kûrëju. Ði dalis, Hartungo vadinama priedu, buvo
dar vienas bandymas reformuoti, sumoderninti oficialøjá giesmynà – vis dar veikë
Milkaus ir Ostermejerio polemikos atgarsiai. Keberio darbu Hartungas nebuvo labai
patenkintas ir spaudoje paskelbë savo planà, kaip toliau tobulinti giesmynà: siûlë
keisti treèiosios dalies (o ilgainiui ir likusio giesmyno) netikusias giesmes ir praðë
kunigø siøsti naujus kûrinius bei savotiðkas populiariø, nepopuliariø giesmiø suvestines (þr. Hartung 1838, 19t.).
Iðlikusiame plataus formato (in 8°) Keberio giesmyne (1832) treèioji dalis su
tæstine paginacija iðspausdinta po ankstesniøjø giesmyno daliø prieð maldynà;
parengta bendra visoms trims dalims giesmiø rodyklë. Vëlesniuose siauro formato
leidimuose treèioji dalis kaip savarankiðkas veikalas su antraðtiniu puslapiu, atskira rodykle, paginacija eina po maldyno. Vëlesnës treèiosios dalies savarankiðkumà
liudija ir tai, jog ið tirtø deðimties egzemplioriø tik keturi turi treèiàjà dalá 34 , o vienas
BKC treèiosios dalies defektinis (be antraðtinio lapo) egzempliorius35 , visiðkai sutampàs su nedefektine 1836 metø treèiàja dalimi (taigi laikytinas 1836 metø) iðliko
atskira knyga.
Spaustuvininkas Hartungas yra nurodæs, jog jau 1833 metø sausá bus galima
ásigyti treèiàjà Keberio dalá, iðleistà maþomis raidëmis, in 12°, ir priderintà prie
maþojo giesmyno (Hartung 1838, 20). Vadinasi, siauro formato treèioji dalis buvo
33 [Kristijonas
Milkus], Sénos ir naujos Gieµmës
[...] Karalåuc¸uje [...] Mette 1806. Þr. Schwede 1891, 402t.; Birþiðka 1990 a, 223. Zigmo
Zinkevièiaus Lietuviø kalbos istorijos 4 tome
(p. 268) klaidingai raðoma, jog Milkaus
giesmynà sukritikavo Ostermejeris (jis
tuomet jau buvo miræs).
34 Tai du BKC (sign.: C 610019; C 662268/
70, t. y. vadinamieji 1836 I ir NG II) ir du
VUB (sign.: L R 11911/12; L R 12029/30,
t. y. vadinamieji 1838 I bei II) egzemplioriai. Abiejø VUB esanèiø giesmynø treèioji dalis yra 1838 metø, pirmojo BKC
egzemplioriaus treèioji dalis yra 1836 metø, o antrojo, manoma, – 1845 (?) metø,
þr. LB papildymus, 36. Palyginus 1838 ir
1845 (?) metø leidimus paaiðkëjo, jog jie
skiriasi tik neþymiomis spaustuvës ir paginacijos klaidomis: kuµµinanc¸ius ´
31
kuµµinannus 32, µuµµigrießijus ´ µuµµigrießijur
7; kai kuriø eiluèiø pabaigos raidës supainiotos su kitos eilutës pabaigos raidëmis
(ketti ´ kett= 14); prie paskutinio eilutës
þodþio daþnokai prikibusios parazitinës
raidës (Swietel…. ´ Swietel…i 25); 1838 metø
dalies 2 puslapis paþymëtas 7, o 7 – 2; ði
klaida 1845 (?) metø leidime iðtaisyta. Visa kita sutampa. Vadinasi, po 1838 metø
treèioji Keberio giesmyno dalis buvo tik
perspausdinama be jokiø pataisø. Jog
1838 metø dalies spaustuvës rinkiniai palikti neiðardyti, akcentavo ir leidëjas Hartungas (Hartung 1838, 19). Visiðkai 1845(?)
metø daliai identiðka jau prie Kurðaièio
giesmyno pridëta 1855 metø treèioji Keberio giesmyno dalis.
35 Sign.: C 593947; jis LB papildymuose p. 36
klaidingai nurodomas esàs 1843 metø.
Karolio Gotardo Keberio
giesmynø genezë ir kalba:
XIX
amþiaus
pirmoji
pusë
iðleista taip pat 1832 metais, bet kiek vëliau nei platusis variantas. Be to, veikiausiai
ji buvo toks pat atskiras, savarankiðkas leidinys, kaip ir vëlesniø metø siaurojo
formato treèioji dalis.
Kadangi oficialiojo giesmyno datavimas (pagal pridëtà treèiàjà dalá) atrodo gana
sàlygiðkas (juk atskirai iðleista dalis galëjo bûti áriðama kartu su visai ne tø paèiø
metø giesmynu), patikslinti já bûtø galima tik palyginus skirtingø metø treèiosios
dalies leidimus, o nustatytus jø savitumus – su iðtirtais oficialiojo giesmyno lankø
bruoþais36 .
5.
1838 METØ TREÈIOSIOS DALIES IR NAUJESNIØJØ LANKØ PA-
Turimø egzemplioriø analizë parodë, jog 1838 metø treèiosios dalies
taisymai, nustatyti lyginant su 1836 metø dalimi, atspindi tipiðkus naujesniøjø lankø keitimus (kitaip sakant, naujesnieji lankai veikiausiai datuotini 1838 metais).
N A Ð U M A S.
5.1. Ypaè tai pasakytina apie raðybos taisymus. Antai þodþio galo <ia>, <ià>
po afrikatø ir [ð] 1838 metø treèiojoje dalyje keièiamas á <e>, <æ>: ßià ´ ßæ 26, 90;
eµanc¸ià acc. sg. ´ eµanc¸e 50; Wiµµgalinc¸ia ´ Wiµµgalinc¸e acc. sg. 3; c¸ia ´ c¸e 2,
11, 27, 48 (plg. penktà naujesniøjø lankø keitimà); wis nuosekliai keièiamas á wiµµ:
wis’ ´ wiµµ’ 87, 88, 92, 93 (plg. treèià keitimà); dalyviø praes. act. priesagose (ir kai
kuriø þodþiø ðaknyje, kamiene) pasitaikantis -jia- keièiamas -ja-: dabojianc¸ià ´
dabojanc‡æ 33, Jiame ´ Jame 57 (plg. ðeðtà keitimà); balsës su akûtu gana dësningai
keièiamos á nosines: kéµdams ´ kæµdams 6, 14, ßwéµkit ´ ßwæµkit 46 (plg. ketvirtà
keitimà); áterpiamas minkðtumo þenklas, ypaè po afrikatø bei [r], [s]: Wießpac¸ui ´
Wießpac¸iui 13, 14, Erßkec¸eis ´ Erßkec¸ieis 12, did‡auµa ´ did‡iauµa 50, geraus ´
geriaus 88, Kytrauµà ´ Kytrauµià 88, puikû ´ puikiû 52 (plg. pirmà keitimà) ir kt.37.
Vienintelis, taèiau nenuoseklus raðybos taisymas, 1838 metø dalá skiriantis nuo
naujesniøjø lankø, – þodþio pabaigos -µ, -µ’ keitimas á -s (ypaè veiksmaþodþiø): tureµ’ ´ tures 26, Kaµgi ´ Kasgi 14, µtokoµ’ ´ µtokos 28, ißtaiµyµ’ ´ ißtaiµys 46; tokio
keitimo naujesniuose lankuose nëra.
5.2. Su fonologija susijusiø taisymø èia daryta gana maþai, taèiau jie daþniausiai taip pat atitinka naujesniøjø lankø keitimus: strukiðkas þodþio galo [a] (jis
apskritai labai retas) kartais taisomas á [o]: ludijå ´ ludijo 24, ne ‡innamôs ´ ne
‡innomôs 93, mielaji ´ mieloji 15; prielinksnis pri keièiamas prie 89; palikta anks36 Primintina,
jog kai kurie giesmyno leidimai
buvo sudaryti ið ne vienu kartu spausdintø lankø.
37 Be to, taisomi ið Milkaus giesmiø atëjæ kai
kuriø veiksmaþodþiø praet. 2 sg. formos
paraðymai su -ei (po [n]) vietoj -ai: mokinnei (MiG 614) ´ mokinei (1832, 753; 1836,
32
56) ´ mokinai (1838, 56). Viena forma su
-ei per neapsiþiûrëjimà liko nepataisyta:
µuderinei 54, plg. MiG µuderinnei 611. Kaip
buvo minëta p. 23t., tokia kai kuriø veiksmaþodþio praet. 2 sg. formø raðyba buvo
gana paplitusi XVIII amþiuje ir XIX amþiaus pradþioje.
Archivum Lithuanicum 3
tesniøjø leidimø [uo] vietoj [o] (d¾wanoti ir kt.); gana nuosekliai taisoma Keberiui
bûdinga prieveiksmio forma ne senay á ne seney (8)38 .
5.3. Ið sutampanèiø morfologijos, sintaksës taisymø, kurie neretai susijæ ir su
stiliaus dailinimu, galima paminëti kai kuriø daiktavardþiø kamieno, giminës koregavimà (pastaràjá daþniausiai atspindi bûdvardþiø giminës keitimas): Akiui ´
Akiei 101, Macæ ´ Mac… 14 (ðá keitimà veikiausiai nulëmë rimavimas su Smert…: ir per
Smert… tawo Smerc¸iui Macæ ´ ir per Smert… tawo Smerc¸iui Mac…), µaldø Algà ´ µald¸ià
Algà 92, ߅ Palaimà ´ ßæ Palaimà 5, µmarkà Wejà ´ µmark³ Wejà 75; tikslesnës
veiksmaþodþio formos pavartojimà: praes. 3 u‡gimm ´ u‡gemm 4, sirgant (padaryta
analogiðkai pagal sirgti) ´ sergant 90, turæs ´ tur…s 92, ne welint… ´ ne wél’jant… 92;
veiksmaþodþiø ar iðvestiniø formø laikø suderinimà (ypaè taisytos nepagrástai
esamuoju laiku vartotos formos): tu µtiprinni ´ tu µtiprinai 8, pelnau ´ pelniau 7,
wad¸iojant… ´ wad¸iawuµ… 108.
5.4. Kitaip nei naujesnieji lankai, 1838 metø treèioji dalis smarkokai paredaguo-
ta stilistiðkai. Kiek pakeistas net antraðtinis dalies lapas (kélos naujos Gieµmes ´
kittos naujos Gieµmes), stiliaus, eiliavimo poþiûriu geriau pertvarkytos, perkurtos ne
vienõs giesmës eilutës. Ðtai keletas pastebëtø ádomesniø taisymø (ypaè daþnai
keièiami svetimos kilmës, netikslûs, reti ar pasenæ þodþiai): iß [...] Bedôs wiµµißkai ´
iß [...] Sielwartôs wiµµai 29; po Galwôs …eit… Dang³ ´ po Smertiês …eit … Dang³ 30; per
Burnà µawaj… apreikßkei ´ per ¢od… µawaj… apreikßkei 78; kad tà c¸ia weµc¸iau ´ kad c¸e
gywenc¸iau 88; Gera prowik c¸ia stropjey ´ Gerà prowik c¸e linkµmay 91; Linkµmybæ [...]
itaikai ´ Linkµmybæ [...] sutekai 92; µtiprey nuµitiketumbim’ ´ drutay nuµitiketumbim’ 44;
meldojam ´ mes meld‡iam 47.
Ypaè daþnai giesmës þodþiai stiliaus, rimo sumetimais sukeièiami vietomis (tokiø keitimø pasitaiko ir naujesniuosiuose lankuose): Dußai yra gera ´ Dußei gér yra
88; kad wis ißmëginc¸iau ´ kad ißmëginc¸iau wiµµ’ 88; d¾k man c¸ia wiernay ´ d¾k man
wiernay c¸e 91; paßelpe mus ´ mus paßelpe 9; Apµaugok mums ´ Mums apµaugok 43;
Kas, kiek nuµideµt, gal ‡inoti? ´ Kas, gal kiek nuµideµt, ‡inoti? 93.
Be to, 1838 metø leidime stengiamasi kruopðèiai taisyti ankstesniø leidimø korektûros klaidas: Tamµ³ ´ Tamµà 25; …eit… ´ …eit … 30; priµioti ´ priµtoti 93; ßißon ´ ßic¸on
6; gaißtatæ ´ gaißtate 2; Dwaµé nom. ´ Dwaµd 9; Garbæ nom. ´ Garbe 26; µu Ißminc¸æ ´
µu Ißminc¸e 28; Malonybæ nom. sg. ´ Malonybe 90; Kun³ acc. sg. ´ Kunà 90.
Specifiðka tai, jog kai kurie 1838-øjø treèiojoje dalyje daryti atitaisymai tarsi gràþina pirminá, 1832 metø treèiosios dalies variantà: nu d¸iaugkis (1832, 722) ´
38 Gali
bûti, jog viename Keberio giesmës þodyje atsispindi ir strukiðkai suvienbalsintas tvirtapradis dvibalsis, kuris vëliau pakeistas norminiu baltsermëgiðku: Wei-
33
kac‡ius (1832, 816; 1836, 104) ´ Waikaic‡ius (1838, 104). Vis dëlto dël retumo
veikiausiai tai tik korektûros klaida.
Karolio Gotardo Keberio
giesmynø genezë ir kalba:
XIX
amþiaus
pirmoji
pusë
nud¸iaugkis (1836, 29) ´ nu d¸iaugkis (1838, 29); c¸on 694 ´ c‡on 6 ´ c¸on 6; tießijo
747 ´ tieµijo 51 ´ tießijo 51; kaip 749 ´ taip 87 ´ kaip 87; …‡eiµtu 724 ´ i‡eiµtu 32 ´
…‡eiµtu 32; brangiåuµa 797 ´ brangiauµa 90 ´ brangiåuµa 90; åugc¸iau 801 ´ augc¸iau
93 ´ åugc¸iau 93; Meilês gen. sg. 704 ´ Meilés 15 ´ Meilês 15; Kela instr. sg. 801 ´
Kelû 93 ´ Kela 93. Be to, atrodytø, jog ðio leidimo rengëjas atsiþvelgë ne tik á 1832 metø
leidimà, bet ir á jo ðaltiná – Milkaus giesmynà: iðtaisytos kai kurios abiejø Keberio leidimø sunkokai pastebimos klaidos, plg. Wininge, kad Dußei wis pakanka (MiG 654) ´
Winige39 , kad Dußia wis pakanka (1832, 739 ir 1836, 43) ´ Wininge, kad Dußei wiµµ pakanka (1838, 43); Jo Meilæ numanyt gali, kad µauc¸ia ir Orai (MiG 655) ´ Jo Meilæ numanyt gali, kad jåuc¸ia ir Ürai (1832, 739 ir 1836, 44) ´ Jo Meilæ numanyt gali, kad µåuc¸ia
ir Ürai (1838, 44)40 . Vis dëlto 1838 metø leidime taip pat neiðvengta iðkraipymø, pvz.,
parµikùaujame (MiG ir 1832, 1836) nutaisyta á parµiklaupjame 45.
5.5. 1838 metø treèiosios giesmyno dalies ir naujesniøjø lankø taisymai skiriasi
daugiausia kiekybiniu pasiskirstymu, pvz., naujesniame lanke ypaè daþnai atsisakoma geminatø, o treèiojoje dalyje tokiø keitimø labai nedaug. Bet tai suprantama:
juk oficialusis giesmynas turëjo atsikratyti nemaþos dalies savo pirmtakø raðybos,
fonologijos ir kt. paveldo. Vadinasi, pamatuotai galima teigti, jog bûtent 1838 metø
treèiosios dalies leidimo rengëjo taisymai atsispindi oficialiojo giesmyno naujesniuosiuose lankuose, t. y. naujesnieji lankai ið tiesø yra 1838 metø. Tad bent ið
dalies pagrásta laikytina LB nuostata giesmyno leidimus su minëtø metø treèiàja
dalimi vadinti 1838 metø leidimais. Tegalima pridurti, kad tuomet 1838 metø leidimais dar sàlygiðkai vadintini ir kiti naujesniøjø lankø turintys ÈG, NG I, II ir PG.
6.
1836
METØ
TREÈIOSIOS
DALIES
IR
SENESNIØJØ
LANKØ
PA-
N A Ð U M A S . Senesniøjø ir naujesniøjø lankø analizë neatskleidë bûdingø senesniøjø lankø, tiksliau tariant, viso „senesniojo“ oficialiojo giesmyno (juk nemaþa giesmyno egzemplioriø turi visus senesniuosius lankus) bruoþø, darytø keitimø. Ðiuos bruoþus turëtø atspindëti senesniojo leidimo lyginimas su plaèiuoju 1832 metø leidimu.
Tik atlikus toká gretinimà galima iðsiaiðkinti, ar kalbamas leidimas rengtas kartu su
1836 metø Keberio treèiàja dalimi, t. y. ar jis ið tiesø datuotinas 1836 metais.
6.1. 1 8 3 6 M E T Ø T R E È I O J I D A L I S . Pati 1836 metø Keberio treèioji dalis
maþai kuo skiriasi nuo pirmojo (1832 metø) treèiosios dalies leidimo41 , ryðkiø
39 Wininge
yra 1836 metø giesmyne.
klaidà, matyt, nulëmë nesupratimas: Milkus norëjo pasakyti, kad ir
orams siauèiant galima numanyti Dievo
meilæ, o Keberis pamanë, jog kalbama
apie vorus, jauèianèius Dievo meilæ, ir
atitinkamai „pagerino“ giesmës eilutæ.
40 Pastaràjà
34
41 Neaiðku,
kokia buvo siauro formato 1832
metø treèioji giesmyno dalis ir ar ji skyrësi nuo plataus formato varianto. Taigi
ðiuo atveju lyginimas negali bûti visiðkai
preciziðkas.
Archivum Lithuanicum 3
specifiniø raðybos, fonologijos ir kt. keitimø neatspindi. Èia stengiamasi atsikratyti
kai kuriø ankstesniø raðybos, fonologijos nevienodumø.
6.1.1. Ðtai raðybos poþiûriu daþniausiai, nors ir nenuosekliai, koreguojamos
pirmajame leidime nepaþymëtos vardaþodþiø acc. sg. nosinës balsës: Mokµla
724 ´ Mokµlà 51, Sunu 687 ´ Sun³ 1, C‡eµti 747 ´ C‡eµt… 52, miela 797 ´ mielà 90,
kenc¸ianti 696 ´ kenc¸iant… 8, ta 716 ´ tà 25, tawe 694, 696, 702, 704 ´ tawæ 6, 9,
12, 15. Panaðiai taisomas ir prieðdëlis á-: iteik 697 ´ …teik 9, ikelts 709 ´ …kelts 18.
Þodþio viduryje nosinës nededamos. Kartais jos netgi numetamos: kæµti 789 ´ keµti
83. Ðiaip jau 1832 ir 1836 metø leidimams bûdinga buvusius nosinius garsus
þodþio viduryje þymëti balsëmis su akûto arba stogelio þenklais (paßwéµti 1832,
734; 1836, 40). 1836 metø leidime ðitos tendencijos laikomasi netgi stropiau: keµdams 693 ´ kéµdams 6, µutekæs 695 ´ µutékæs 7. Tik labai retai tokios raidës keièiamos nosinëmis: paµißwéµu 694 ´ paµißwæµu 6.
Panaðûs ir kiti uþfiksuoti raðybos keitimai, pvz., minkðtumo þenklo áterpimas
daþniausiai vien po afrikatø (d¸augµma 721 ´ D¸iaugµma 28, Krikßc¸onißkà 697 ´
krikßc¸ionißkà 9, µlu‡ic¸au 798 ´ µlu‡ic¸iau 91); -s ´ -µ’ (meld¸i¾s 696 ´ meld¸i¾µ’ 8,
paµielgtis 697 ´ paµielgtiµ’ 9). Jie taip pat tæsia pirmojo treèiosios dalies leidimo
raðybos tradicijas, taèiau pasitaiko gana retai.
O kiti (taip pat nenuosekliai pasitaikantys) keitimø tipai yra bûdingi visiems
Keberio leidimams (ir naujesniesiems lankams), tad negali bûti traktuojami kaip
tipiðki 1836 metø dalies ypatumai, plg. daþnus pastarosios dalies keitimus <¸> ´
<‡> ir <‡> ´ <¸> (ypaè þodþio pradþioje) (pvz., ¨odis 724 ´ ¢odis 31, ¢odis
723 ´ ¨odis 29, ¢mones 716 ´ ¨mones 24, ¨mones 687 ´ ¢mones 1, Lie¸uwj¾µe
716 ´ Lie‡uwj¾µe 24), [e] ar [ë] þymëjimo nevienodumus (pvz., ißejæ 721´ ißdjæ 29,
tikédams 794 ´ tikddams 87, µutdk 696 ´ µutek 8, bet dél 700 ´ del 11, Nés 696 ´
Nes 9), taip pat ir retesná geminatø atsisakymà 42 (pvz., mannæ 703 ´ manæ 14,
mokinni 718 ´ mokini 26, raginn’ 703 ´ ragin’ 14, Mettus 695 ´ Métus 7, wiµµkà
687 ´ wiµkà 1) ar <i>, <…> ´ <y> (pvz., ßtai 740 ´ ßtay 45, tai 700 ´ tay 11, ne
pa‡iµta 795 ´ ne pa‡yµta 88, pamankßt…ti 741 ´ pamankßtyti 45).
Specifiðkesnis 1836 metø treèiosios dalies keitimas yra pirmajam Keberio leidimui bûdingø raðmenø <µ‡>, kartais <µ¸> ir <c‡> taisymas þodþio viduryje áprastesniais <ß> ir <c¸> (þodþio pradþioje pasitaikantis <S‡> á <S¸> keièiamas daug
reèiau), plg. aµ‡ 698 ´ aß 11, Wieµ¸paties 722 ´ Wießpaties 30, tewiµ‡kà 717 ´
tewißkà 25, c‡ia 797 ´ c¸ia 90, µakyc‡iau 795 ´ µakyc¸iau 88, S‡loweje 703 ´ S¸loweje 14. Nors pasitaiko ir atvirkðtiniø keitimø: c¸on 694 ´ c‡on 6, S¸ird… 801 ´
S‡ird… 93.
42 Atvirkðtiniai
atvejai ypaè reti ir sporadiðki:
turu 696 ´ turru 9, ßiµai 698 ´ ßiµµai 10.
35
Karolio Gotardo Keberio
giesmynø genezë ir kalba:
XIX
amþiaus
pirmoji
pusë
Be to, 1836 metø treèiojoje dalyje gana tipiðkai numetami kirèio þenklai. Bûtent
tokius atvejus pagal pirminá variantà stengtasi atitaisyti 1838 metø leidime (þr.
anksèiau, p. 33t.). Kitaip daroma su morfologiniais kilmininko ir ánagininko rodikliais: 1836 metø leidime juos linkstama vartoti tiksliau ir nuosekliau: muµu 717, 718,
722, 725 ´ muµû 25, 26, 30, 32, Sylos 724 ´ Sylôs 31, tawæs 700, 718, 720 ´ tawês
11, 26, 28, Ranka 719 ´ Rankà 27, Burna 725 ´ Burnà 32. Deja, tikslinama gana
daþnai klaidingai: ánagininko rodiklis gravis instr. formose keièiamas kilmininko
rodikliu stogeliu ir t. t., o kartais vietoj diakritikø dedamos nosinës (linkµmå S¸ird¸é
instr. sg. 690 ´ linkµmà S¸ird¸æ 4). Be to, neretai vietoj gravio ar stogelio imama vartoti akûtà (ðitaip daþnai daroma ir 1832 metø leidime, ypaè instr.): Garbês
799 ´ Garbés 91. Ðias ir kitas korektûros klaidas, atsiþvelgdami á 1832 metø treèiàjà
dalá, taip pat bandë atitaisyti 1838 metø leidimo rengëjai.
6.1.2. Ið keitimø, susijusiø su fonologinëmis ypatybëmis, paminëtinas tik daþnesnis nei 1832 metø dalyje strukiðko [uo] vietoj [o] vartojimas: dowanok 716 ´ d¾wanok 25, dowanotà 734 ´ d¾wanotà 40 (nors wart¾tumbim’ 738 ´ wartotumbim’ 43). Keli
kiti taisymai, kurie lyg ir atspindëtø galûninio (cirkumfleksinio) -ai, -ei ávairavimà ar
neskyrimà (dawei 744 ´ dawai 48, bet mielay 751 ´ mieley 54), veikiausiai yra korektûros klaidos (o wierney 725 ´ wiernay 32 yra klaidos atitaisymas). Treèiojoje dalyje
ðiaip jau vyrauja áprastos formos (mielay 741 [1832] ir 45 [1836], toliau atitinkamai
745 ir 49, 800 ir 92, 814 ir 103; dawei 716 ir 24, 718 ir 26, 755 ir 57; wiernay 752 ir 55,
799 ir 92). Beje, dawai 1838 metø leidime vël taisytas á dawei.
6.1.3. Stiliaus koregavimø kalbamajame leidime labai maþa, jie patys gana
smulkûs: Aß j… jeßkoµu 699 ´ Aß ß… jeßkoµu 10; Bå‡nyc¸ia tawo ji 747 ´ Bå‡nyc¸ia
tawoji 51; liekt ir anname Am‡e 800 ´ paµilikt ir anname Am‡e 92 (plg. 1838 metø
leidimo – ji tur likt ir Am‡e aname 92).
Beje, atitaisytos ir kai kurios pirmojo leidimo korektûros klaidos: Allelnja 719 ´
Alleluja 27, [¨od…] ateiµi 720 ´ [¨od…] atteµi 28, jetb 699 ´ jeib 11, Pakuje 699 ´
Pakajuje 10, Dußiui 812 ´ Dußiai 101. Vis dëlto neiðvengta naujø klaidø (dar plg.:
klauµyµ’ 724 ´ klauµyù’ 47, tikt 743 ´ ùikt 47).
Vienintelë ryðki 1836 metø treèiosios dalies naujovë – rinkinio gale naujai pridëtos dvi giesmës, kurios, beje, á giesmiø rodyklæ dar neátrauktos – rodyklë buvo
papildyta tik 1838-øjø leidime. Pirmoji pridëta giesmë ið tiesø yra Kristupo Polio
giesmës Kas mielà Diewà d¾µt waldyti (oficialiojo giesmyno Nr. 214, p. 205) perdirbinys. P ìrmosios eilutës beveik þodis þodin sutampa su savo prototipu. Kita giesmë
Am‡ias mans prabegt skubrey yra Gellerto giesmës vertimas. Ðias dvi giesmes dar
galëjo spëti parengti ir pats Keberis43 .
43 Keberis
treèiajai daliai kai kurias giesmes
vertë ið Gellerto vokiðkø originalø, plg.
Pas Diewà, o ne per µawæ (Nr. 99); Su Dekawone pabudau (Nr. 119). Pridëtosios gies-
36
mës neámantrumu, ribota leksika gana panaðios á Keberio vertimus, kuriuos skeptiðkai vertino ir Kurðaitis (1864b, 186),
Schwede (1891, 403).
Archivum Lithuanicum 3
Taigi esminiø pakeitimø 1836 metø treèiojoje dalyje nedaryta. Labiausiai mëginta (nors ne visada sëkmingai) iðtaisyti pirmojo leidimo netikslumus, klaidas.
6.2.
~1836
METØ
(SENESNIØJØ
LANKØ)
OFICIALUSIS
GIESMY-
Remiantis treèiosios dalies lyginimo duomenimis, atrodytø, jog ir kalbamasis leidimas nuo 1832 metø varianto turëtø maþai kuo skirtis, taèiau analizë
rodo kà kita.
N A S.
6.2.1.
Pagal 1832 metø giesmynà nustatyti ~1836 metø oficialiojo giesmyno
taisymai atrodo gana prieðtaringi, jais daþnai tarsi gráþtama prie konservatyvesnës
raðybos ir fonologijos, pvz., nemaþa atvejø, kai priebalsiai dvigubinami: Gerybes
27 ´ Gerrybes 34, manæ 487 ´ mannæ 417, nuµigaµt’ 192 ´ nuµµigaµt’ 171, Nuµitikime
317 ´ Nuµitikkime 276, µotini 27 ´ µotinni 34, tarykim 201 ´ tarrykim 178, ißganytingai 501 ´ ißgannytingai 428 (nors èia pat yra atvejø, kai, prieðingai, geminatos
naikinamos); baltsermëgiø [o] ´ [a]: tawo 195 ´ tawa 173 ir kt.
Ið tiesø prieðtaringø taisymø ~1836 metø leidime nedaryta. Tais atvejais, kai
1832 ir ~1836 metø varianto gretinimas neva atspindi anomalø keitimà, RG duomenys jokio keitimo nerodo, t. y. tarsi tiesiogiai (ne per 1832 metø leidimà) perimamos ar pertaisomos buvusios ðaltinio – 1810 (?) metø giesmyno formos, daþniausiai
tiktai raðyba ir fonologija: dalyviø ir kitos formos su -je-: paµtojenti (RG 414) – paµtojanti (1832, 485) – paµtojenti (~1836, 414); kelåujenc¸us 33 – kelåujianc¸ius 26 –
kelåujenc¸ius 33; formos su <i> arba <y>: µennina 33 – µenyna 26 – µénina 33; rodyk
2 – rod…k 2 – rodyk 2; formos su nosinëmis arba be jø: Påkaj³ 33 – Pakaju 27 – Påkaj³
33, …tik 35 – itik 28 – …tik 35, gailis 35 – gail…s 28 – gailis 35; kartu su prieðdëliu
ne- raðomos veiksmaþodþiø formos: nepraßai 175 – ne praßai 198 – nepraßai 175;
neraµtu 3 – ne raµtu 4 – neraµtu 3; formos su dvigubais priebalsiais mannæ 417 – manæ
489 – mannæ 417; formos su strukiø [o] ir [a]: Wargôµe 4 – Warg¾µe 4 – Wargôµe 4,
manà 174 – mano 196 – mana 174; baltsermëgiø formos su [uo]: meld¸i¾s 619 –
meld¸ioµ’ 817 – meld¸i¾µ’ 619; Keberiui nebûdinga prieveiksmio forma µennÎy 34 –
µenay 28 – µéney 34; ypaè retai kitoks vardaþodþiø kamienas: Newåliôs gen. sg.
275 ´ Newålês 317 – Newåliôs 275. Net ir tariamas kirèio bei linksnio rodiklio
numetimas ar uþdëjimas daþnai yra tiesiog RG formos perëmimas: Sdklôs 2 – Sdklos
3 – Sdklôs 2; Métû 32 – Mét³ 25 – Métû 32; wienu (RG 2) – wiena (1832, 2) – wienu
(~1836, 2); ¸opoµtingu 1 – ¸opoµtinga 2 – ¸opoµtingu 1; Apµåugok 32 – Apµaugok 24 –
Apµåugok 32. Taigi ~1836 metø leidime tiesiog daugiau ið senojo ðaltinio perimtø
ir ne iki galo pertvarkytø formø.
Lyginimas su RG kartais leidþia paaiðkinti neáprastø formø atsiradimà 1836
metø leidime: keista forma Blu¸ndjimus acc. pl. 272, esanti greta Perµekindjimus (plg.
1832 metø Perµekinëjimus ir Blu¸nijimus 312), kilo nevisiðkai taisyklingai pertvarkius
37
Karolio Gotardo Keberio
giesmynø genezë ir kalba:
XIX
amþiaus
pirmoji
pusë
XVIII amþiaus leidimuose ir RG vartojamas archajiðkas formas Pérµekkinnëjam’s ir
Blu‡nëjam’s 272.
6.2.2. Vadinasi, atrodytø, jog siaurojo formato ~1836 metø giesmynas artimesnis Keberio naudotam pirmtakui nei platusis 1832 metø leidimas. Net perðasi
mintis, jog jis buvo parengtas dar prieð platøjá 1832 metø leidimà, t. y. siaurasis
1836 metø variantas ið tiesø yra pirmasis 1832 metø giesmyno leidimas. Taèiau nuo
plaèiojo leidimo ~1836 metø giesmynas skiriasi ne tik didesniu Keberio naudoto
senojo ðaltinio formø skaièiumi – jam bûdingi ir taisymai, kurie tarsi pratæsia
plaèiojo 1832 metø leidimo darytus raðybos ar fonologijos keitimus (apie 1832-øjø
leidimo keitimus þr. toliau, p. 39–42).
1. ~1836 metø giesmyne (kaip ir treèiojoje 1836 metø dalyje) daþniau nei ankstesniame leidime þymimos nosinës vardaþodþiø acc. sg., dalyviø nom. sg. formose,
plg. Ißminti (RG 414) – Ißminti (1832, 486) – Ißmint… (~1836, 414), Wale 489 – Wale
571 – Walæ 489, gailis 35 – gailis 28 – gail…s 35.
2. Daþniau dedamas, koreguojamas kirtis, plg. Mette (RG 32) – Mete (1832, 25) –
Méte (~1836, 32); Mette 33 – Mette 26 – Méte 33; µenni 34 – µeni 27 – µéni 34; Malonés gen.
sg. 3 M44 – Malonæs 867 – Malonês 619; prigaun 488 – prigaun 569 – prigåun 488.
3. Po afrikatø daþniau áterpiamas minkðtumo þenklas (kaip ir 1836 metø treèiojoje dalyje), plg. c¸yµc¸åuµôs (RG 2) – c¸yµc¸åuµôs (1832, 3) – c¸yµc¸iauµôs (~1836, 2);
geid¸a 33 – geid‡a 26 – geid‡ia 33.
4. Nenuosekliai koreguojamas [e] ir [ë] þymëjimas (neretai tiksliau nurodomas
[ë]), plg. tikkekime (RG 5) – tikekime (1832, 6) – tikdkime (~1836, 5); atéjo 33 – atéjo
26 – atdjo 33, Angëlus 33 – Angëlus 26 – Angelus 33, Jd¸au 4 – Jë¸au 4 – Je¸au 4.
5. <…>, <i> ´ <y> (kaip ir 1836 metø treèiojoje dalyje): roditis (RG 427) – roditis
(1832, 500) – rodytis (~1836, 427), tildyk 489 – tildik 571 – tyld…k 489; Puµtåuc¸ine
309 – Puµtåuc¸ine 357 – Puµtåuc¸yne 309.
6. -s ´ -µ’ (kaip ir 1836 metø treèiojoje dalyje): låutus (RG 276) – låutus (1832,
317) – låutuµ’ (~1836, 276).
7. Labai retai <æ> þodþio gale keièiamas á <ià> kurræ (RG 35) – kuræ (1832, 28) –
kurià (~1836, 35).
8. 1832 metø oficialiajame giesmyne ypaè retas raðmuo <c‡> (pridëtoje 1832
metø treèiojoje dalyje, prieðingai, jis labai daþnas) keièiamas áprastu <c¸> (tai vienas ið specifiðkiausiø 1836 metø treèiosios dalies keitimø): C¸éµt… (RG 178) – C‡éµt…
(1832, 201) – C¸éµt… (1836, 178), µmutnyc¸aus 428 – µmutnic‡iauµ’ 502 – µmutnyc¸iauµ’
428 (ðiuo atveju èia nëra perimtos RG formos – tà netiesiogiai rodo á ~1836 metø
44 Skaièius
su ðalia esanèia raide M þymi
maldyno puslapá.
38
Archivum Lithuanicum 3
giesmynà prasprûdusi forma su ypaè retu <s‡>: S‡ird… 269, kuri perimta ið 1832
metø leidimo: S‡ird… 310)45 .
9. Fonologijos poþiûriu daþniau (kaip ir 1836 metø treèiojoje dalyje) vartojamas
strukiø [uo] vietoj [o], plg. dowanok 36 – dowanok 29 – d¾wanok 36; Dowanas 36, 37 –
Dowanas 29, 31 – d¾wanas 36, 37; apraudoµu 309 – apraudoµu 375 – apraud¾µu 309.
Beje, ~1836 metø giesmyne ávelta naujø korektûros klaidø: atlankai 200 ´ atlanka
177; mus 199 ´ mns 176; N¾g 2 ´ N¾n 2; Maißt¾µe 316 ´ Maißr¾µe 274, pastaràjà
perëmë ir naujesnieji (1838) lankai.
6.2.3. Taigi teigtina, jog 1836 metais kartu su treèiàja giesmyno dalimi veikiausiai buvo iðspausdintas ir naujas oficialiojo giesmyno leidimas. Ar jis buvo tik
ankstesniojo „siauruko“ identiðkas perspaudas, ar, kaip ir treèioji dalis, neþymiai
koreguotas, pasakyti kol kas negalima – ankstëliau iðvardytus keitimus galima
interpretuoti ávairiai.
7.
1 8 3 2 M E T Ø G I E S M Y N O R Y Ð Y S S U RG. Plataus formato 1832 metø
giesmyno keitimus parodo lyginimas su RG (ið dalies ir 1791 metø leidimu). Tai
paties Keberio ir dviejø jo pagalbininkø daryti taisymai. Ið esmës tokius pat keitimus atspindi ir tiesioginis siaurojo formato 1836 metø leidimo lyginimas su RG,
skiriasi tik jø intensyvumas.
7.1. Nemaþai redaguota giesmyno raðyba.
1. Daþniausiai ir gana nuosekliai 1832 metø leidime atsisakoma priebalsiø geminatø, plg. þodþio kamiene: Kellus (RG 175) ´ Kelus (1832, 198), tikkray 1, 3M ´
tikray 1, 867; mannæ 32, 174 ´ manæ 24, 194; reggi 413 ´ regi 484; dabbar 33, 174,
413 ´ dabar 26, 196, 484; sangràþiniuose veiksmaþodþiuose (tik kartais): neµµid¾µu
4 ´ neµid¾µu 4, beµµikëµanti 413 ´ beµikëµanti 484. Daþnokai paliekamos ar net kartais
naujai kuriamos tik geminatos veiksmaþodþiø ir bûdvardþiø abstraktuose su priesagomis -imas, -umas: Priµiwertimà 3 ´ Priµiwertimmà 4, Prap¾limo 176 ´ Prap¾limmo
199, Pagotume ‘patogume’ [korektûros klaida] 117 ´ Pagotumme 128. 1836 metø
leidime, kuris veikiausiai labai artimas siaurajam 1832 metø giesmynui, minëtas
keitimas yra kiek retesnis. Èia ir toliau plg. perimtas ið ðaltinio 1836 metø leidimo
formas (p. 37).
45 Kaip
ir daugeliui kitø leidimø (tarp jø ir
1836 metø treèiajai daliai), ~1836 metø
giesmynui dar bûdingas nenuoseklus <¸>
ir <‡> þymëjimas, plg. ¨mogau (RG 431) –
¨mogau (1832, 505) – ¢mogau (~1836,
39
431), ¢waig‡de 415 – ¢waig‡de 487 –
¨waig‡de 415; retkarèiais naikinamos geminatos drebbët’ (RG 433) – drebbët’ (1832,
507) – drebët’ (~1836, 433).
Karolio Gotardo Keberio
giesmynø genezë ir kalba:
XIX
amþiaus
pirmoji
pusë
2. Naujai áterpiamas minkðtumo þenklas. Neretai jis dedamas po afrikatø, [ð];
retkarèiais po [k] prieð [e] tipo vokalizmà: Paukßc¸û 5 ´ Paukßc¸iû 5, Krikßc¸onim’s
175 ´ Krikßc¸ionim’s 198; did¸ôs 2 ´ did¸iôs 2; meld‡aµi 3M ´ meld‡iaµi 868; Dußû
3 ´ Dußiû 3; ßas 36 ´ ßias 29; kdlaµ’ 177 ´ kielaµ’ 200; ißlaikei 33 ´ ißlaikiei 26.
Po [s] minkðtumo þenklas daþniausiai nededamas, todël kartkartëmis suvienodinant raðybà jis ðioje pozicijoje numetamas: µiûµt’s 413 ´ µuµt’s 484; µiunte 414 ´ µunte
485. 1836 metø leidime minkðtumo þenklas áterpiamas kiek daþniau.
3. Gana nuosekliai, bet ne visada, þodþio viduryje ir gale (ypaè po afrikatø ir [ð])
<e> taisoma á <ia>: kenc¸enc¸am 1 ´ kenc¸ianc¸iam 1; c¸e 3, 5 ´ c¸ia 3, 5, ats‡ent 1 ´
ats‡iant 1; Dußæ 175, 176 ´ Dußià 198, 199; meld¸enti 3M ´ méld¸iant… 867; kurreme
3M ´ kurriame 868, 867. 1836 metø leidime taisoma panaðiai.
4. Dalyviø, padalyviø praes. act. priesagose po [j] daþniausiai einantis <e>
keièiamas á <ia> arba <a>: kelåujenc¸us 33 ´ kelåujianc¸ius 26; wad¸ojenti 311 ´
wad‡ojant… 359; ¸wanijent 111 ´ ¸wanijant 120. Vis dëlto 1832 metø leidime yra
likusiø ir formø su -je-. RG formos su -ja- tolesniuose oficialiojo giesmyno leidimuose iðlaikomos, pvz., daggojant 558 ´ dagojaut ‘dagojant’ 651; ponawojanc¸us 123 ´
ponawojanc¸ius 136. 1836 metø leidime dalyviø formos keièiamos reèiau.
5. Tik retkarèiais þymimos nosinës, ypaè acc. sg.: Dangu 415 ´ Dang³ 486; Naßta
5 ´ Naßtà 5, ßi 1 ´ ߅ 1; nom. sg. gailis 35 ´ gail…s 28; priesaginiuose -inti, -yti >
-…ti bendraties kamienuose: ßlu‡iµu 417 ´ ßlu‡…µu 48946 . Labai retai nosinëmis keièiamos balsës su akûtu: Malonés gen. sg. 3M ´ Malonæs 867, Atléidimmà 101M ´ Atlæidimmà 942.
Daug daugiau atvejø, kai nosinës nebededamos, pvz., þodþio ðaknyje: nugræ‡æs
108M ´ nugrë‡æs 948; N¾gàµti 177 ´ N¾gaµt… 200; tràßus 177 ´ Traißus 200; acc.
sg. galûnëje wiµµà 175 ´ wiµµa 195; ir kitais atvejais: myl…s 175 ´ mylis 197; …gyti
488 ´ igyti 569; tawæs 32 ´ tawes 24.
Neretai nosinës keièiamos balsëmis su akûtu: nekæµti 176 ´ ne kéµti 198; n’apkæµtu
264 ´ n’apkéµtu 303; ßwæµti 110 ´ ßwéµti 120; gywæs 585 ´ gywéµ 683; graudæµu
176 ´ graudéµu 198. 1836 metø leidime nosinës apskritai þymimos daþniau. Daugeliu atvejø nosinës neraðomos tik þodþio ðaknyje, sekama 1832 metø leidimu.
6. Daþnokai <y> keièiama á <…> arba <i> (ypaè veiksmaþodþiø priesaginës
bendraties -yti, -inti kamienuose): gaißytas 417 ´ gai߅tas 489; apgynei 33 ´ apg…nei
26; Pyktybæ 175 ´ Piktybæ 197; ißwalnytu 414 ´ ißwalnitu 485; c¸yµtyk 3 ´ c¸yµtik
4; ißpa‡yµta 100M ´ ißpa‡iµta 942.
46 Kaip
jau minëta, RG daug maþiau þymëti
nosiniø diakritikai ir ðiuo poþiûriu 1832
metø leidimas daug artimesnis 1791 metø
leidimui, plg. Dwaµæ (1791, 176 / 1832,
198) ir Dwaµe (RG 176); sawà 175 / 197 ir
sawa 175; Swietel… 1 ir Swieteli 1; tawæ 3M /
867 ir tawe 3M. Tad straipsnyje pateikiami
40
tik tokie RG pavyzdþiai, kurie sutampa
su 1791 metø leidimu. Tokiu pat principu
pavyzdþiai pateikiami ir kai kuriais kitais
atvejais: kai aptariami akûto, gravio, cirkumflekso þenklai, taip pat <i> – <y>,
<¸> – <‡> bei <é> – <ë>.
Archivum Lithuanicum 3
Gana retai <i> taisoma á <y> (ypaè þodþiø ðaknyse): ißgis 4 ´ ißgys 5, S¸eiminà
108M ´ S¸eimynà 948, µilingaµµis 37M ´ µylingaµis 883, prarijai 37M ´ praryjei 883.
Daugeliu atvejø tiesiog suvienodinamos ávairiai raðomos formos.
1836 metø leidimui bûdingesnis <i> ´ <y> keitimas.
7. Þodþiø pradþioje neretai <¢> ´ <¨>, pvz.: ¢ione 175 ´ ¨ione 198; ¢waig‡de
415 ´ ¨waig‡de 487; ¢mogus 3M ´ ¨mogus 867; kartais ir þodþio viduryje: gelle‡ine
100M ´ gelé¸ine 941.
Atvirkðtinis keitimas <¸> ´ <‡> labai retas, daþniau jis pastebimas þodþiø
viduryje: Prad¸ia 33 ´ Prad‡ia 25; did¸us 104M ´ did‡…us 944; grå¸u 104M ´ gra‡u
944. 1836 metø leidime [þ] þymëjimas keièiamas retokai ir labai nenuosekliai.
8. Koreguojamas [e], [¿] bei [ë] þymëjimas (nors daþnai ir supainiojama): bednajæ
175 ´ bddnajæ 198; nes 3M ´ nds 867; pamëµc¸au 3M ´ pameµc¸iau 867 (bet – gallëµim
36 ´ galeµim’ 29; Déßine 36 ´ Ddßine 29; ilgéµne 106M ´ ilgëµne 947). 1836 metø
leidime raðmenys <e>, <é>, <d> vartojami kiek tiksliau.
9. Prieðdëlis ne gana nuosekliai atskiriamas nuo veiksmaþodþiø (RG ne su veiksmaþodþiais daþnokai raðomas kartu): newengiau 175 ´ ne wengiau 198; nepraµtok
34 ´ ne praµtok 27; nerokokim’ 34 ´ ne rokokim’ 27. 1836 metø leidime prieðdëlis ne
atskiriamas reèiau.
10. Akûtas, kuris daþniausiai rodo tik kirèio vietà, dedamas retokai: melµtiµi
3M ´ mélµtiµi 867; werti 100M ´ wérti 942. Atsisakius geminatø, Keberio giesmyne
akûtu kartais þymimas trumpasis balsis [e]: µenni 102M, 108M ´ µéni 943, 948;
µennay 112M ´ µénay 951; reggëdami 103M ´ régëdami 944; pakellam 100M ´
pakélam 942; tennay 112M ´ ténay 951 (kai kuriais atvejais kirtis raðomas net ir prieð
geminatas: geµµyti 100M ´ géµµyti 942).
Daug daþniau akûtas numetamas: Wéido 175 ´ Weido 197; Méilês 176 ´ Meilês
198; åugtu 113M ´ augtu 952; Pakåjuje 110M ´ Pakajuje 950 .
Kilmininko ir ánagininko morfologiniai rodikliai stogelis ir gravis daþnokai þymimi ar taisomi klaidingai, plg. muµû 413 ´ muµa 484; Smertiês 488 ´ Smertiés
569; Dëkawojimu 113M ´ Dëkawojims 952. Yra ir vykusiø keitimø: wienu 2 ´
wiena 2. 1836 metø leidime kirèiai bei morfologiniai rodikliai dedami daþniau ir
tiksliau.
11. Kai kurie atvejai rodo, jog kartais svyruojama tarp morfologinio ir fonetinio
raðybos principo, plg.: atleid¸ 35 ´ adleid‡’ 28; trëkßk 276 ´ treµk 318; apµc¸ey
107M ´ apßc¸ey 946. Daþniausiai vis dëlto renkamasi morfologiná principà: Newok
119 ´ Newogk 131; d¸aukµis 276 ´ d¸augµiµ’ 318; ißdykµime 106M ´ ißdygµime 964.
1836 metø leidime morfologinis raðybos principas renkamasis dar daþniau.
7.2. Ið fonologiniø keitimø daþniausias (bet nenuoseklus) yra strukiø [o] ´
baltsermëgiø [uo]: beµikëµanc¸oµus 417 ´ beµikdµanc¸i¾µus 489; to 260 ´ t¾j’ 298;
41
Karolio Gotardo Keberio
giesmynø genezë ir kalba:
XIX
amþiaus
pirmoji
pusë
µerganc¸oµus 30 ´ µerganc¸i¾µus 22; µmutnoµus 30 ´ µmutn¾µus 22; µtebjoµu 50 ´
µtébj¾µu 46. Vis dëlto dovanoti, dovana daþnai keièiami nenorminëmis strukiðkomis
formomis: Dowana 183, 110M ´ D¾wana 107, 950; dowanok 111, 116, 124 ´ d¾wanok 121, 127, 136. Kai kuriuos þodþius su strukiø [uo] retkarèiais stengiamasi
keisti [o]: Namm¾n 311 ´ Nammon 359; nemaþa ir hiperkorekciniø taisymø:
meld¸i¾s 3M ´ meld¸ioµ’ 867; Kl¾nà 310 ´ Klonà 358; durn¾k 264 ´ durnok 303.
1836 metø leidime strukiðkas [uo] vartojamas dar daþniau; yra ir hiperkorekciniø
formø su [o].
Daþnas strukiø [ë] keièiamas norminiu [ie]: këtà 100M ´ kietà 941; ßwëc¸ia
197 ´ ßwiec¸ia 224; Lejimà 116 ´ Liejimà 128; Gëdra 584 ´ Giedra 681; Alëjaus
35M ´ Aliejaus 881. Pasitaiko ir atvirkðtiniø, hiperkorekciniø atvejø – Wieµulû
308 ´ Weµulû 356; artës 309 ´ arties 356; elgtumbimes 112M ´ elgtumbimieµ’ 951.
Yra viena ypaè ádomi hiperkorekcija: Penas 416, t. y. pdnas, palaikytas strukiðka
forma pënas ir „iðtaisyta“ á Piénas 487. Taip pat stengiamasi sunorminti strukiðkà
prielinksná (ir kartais hiperkorekciðkai prieðdëlá) pri: pri 33 ´ prie 26; priwalu
417 ´ priewalu 489; prinokti 98M ´ prienokti 940; Priµåkimus 101M ´ Prieµakimus
942. 1836 metø leidime taisoma labai panaðiai, bet hiperkorekciðkai nekeièiamas
prieðdëlis pri- ir nedaromos kai kurios kitos hiperkorekcijos (pvz., minëta pienas
vietoj penas).
Tarminis þodþio galo [a] daþnai taisomas baltsermëgiams bûdingu [o]: (savybiniuose ávardþiuose) µawa instr. sg. 174 ´ sawo 197; tawa instr. sg. 36 ´ tawo 29;
manà nom. sg. 174 ´ mano 196. Atvirkðtinis keitimas labai retas, sporadiðkas ar dël
klaidø atitaisymo: rodo 174 ´ roda 197; sawoje instr. sg. f. 4 ´ sawajê 4. Kartais
taisomos ir vardaþodþiø formos be „judriojo“ [a]: Wyr’s 276 ´ Wyras 318; Diew’s
109M ´ Diewas 948. 1836 metø leidime strukiø [a] taisomas reèiau.
Dël Keberio kalbai bûdingo prieveiksmio pakarney (plg. III dalies 737 ir kt.)
suvienodintos RG formos su -ai: pakarnay 3M, 103M ´ pakarney 867, 944. Panaði
prieþastis paskatino taisyti µenney 415 á µénay 487. 1836 metø leidime daþniau
pasitaiko nebûdinga Keberiui prieveiksmio forma µéney.
7.3. Morfologijos keitimai (jie ir 1836 metø leidime tokie pat) atspindi mëginimà
atsisakyti archajiðkø formø: ilgøjø ávardþiuotiniø bûdvardþiø, ávardþiø, dalyviø formø (ypaè nom. sg.) – baiµiejie 581 ´ baiµieji 678; [ge]riejie 586 ´ gérieji 684; mannidjie
581 ´ manidji 678; karraujentiejie 431 ´ karåujantieji 505; kaltamujam 3M ´ kaltamjam
868; archajiðkesnio bûdvardþiø super. ir (strukiðko, ið þemaièiø tarmës atëjusio?)
veiksmaþodþiø imp. kamiengalio – µad¸åuµis 16 ´ µald¸iåuµas 16b; paµid‡augkem 6 ´
paµid¸augkim’ 7; retais atvejais ir sudëtingesniø, netaisyklingø (?) postpoziciniø vietininkø – Griekesum’ 175 (turëtø bûti Griek¾sump – adesyvas) ´ Griek¾µe 197. Ðiaip jau
postpoziciniai vietininkai ir paties Keberio giesmëse vartojami dar gana daþnai,
plg. III dalies Tewop’ 708, Dangun’ 708, Diewopi 714.
42
Archivum Lithuanicum 3
Daugiskaitos inesyvai retkarèiais mëginami koreguoti pagal Kleino gramatikø
rekomendacijas: -osa teikiama moteriðkajai giminei, o -ose – vyriðkajai, pvz., Namm¾µa 110M ´ Namm¾µe 950; Båimëµe 272 ´ Baimdµa 312. Turbût kaip korektûros
klaidà derëtø vertinti keitimà Wargoµe 260 ´ Wargoµa 298.
Stengiamasi iðvengti vardaþodþiø kamiengaliø varijavimo (1836 metø leidime
ðie vardaþodþiai daþniausiai taip pat koreguojami): Sargybôs 112M ´ Sargybæs 951;
po Sargybôs 132M ´ po Sargybes 969; Sargyboje 119M ´ Sargybëje 958 (plg. abiejur
pasitaikanèias formas Sargybej’ 321/371; Sargybëje 53M/899; Sarbybe 119/957);
Sud¸o 35M ´ Sud¸iôs 881; Newåliôs gen. sg. 275 ´ Newålês 317. Taisoma neáprasta
kai kuriø daiktavardþiø giminë: Wasaras nom. sg. 106M ´ Wasara 946; Wåµaro gen.
sg. 98M ´ Wåµarôs 939; Wåµàre ines. sg. 98M ´ Waµarà 94047 , daiktavardþiø giminës
koregavimà atspindi ir bûdvardþiø giminës keitimas, plg. jokià Kårà 111M ´ jok…
Karà 951 (daþniausiai karas yra vyriðkosios giminës).
Koreguojamos liepiamosios nuosakos formos su bûk: Pagarbint’s buk 111M ´
Pagarbint’s t’eµµie 951; buk paßlowinta 111M ´ t’eµµie paßlowinta 951 (dar plg. p. 15).
Dalelytë në retkarèiais taisoma á ney: newienas tarp muµû 35M ´ neywienas tarp muµû
882; n’ißleidei ne wieno Lytaus, ne wienôs gerrôs Raµµôs 100M ´ n’ißleidei ney wieno
Lytass, ney wienôs gérós Raµµós 941; ne wienôs ¢olélês ne d¾tumbei [...] i߇elti 101M ´
ney wienôs ¢olélês ne d¾tumbei [...] i߇elti 941.
Kartais atsisakoma ir senoviðkesniø jungtukø: jeng 111 ´ jeib 121; jeib 11 ´ Jei
12. Gana specifiðkas morfologijos taisymas yra maldyne 48: áprasta forma Dangus
nom. sg. (100, 104) daug kur netaisyklingai keièiama á Dangaus (941, 945), matyt,
supainiojus ðio daiktavardþio nom. ir gen. sg. formas. Beje, 1836 metø ir vëlesni
leidimai (plg. 716, 720) perëmë taisyklingas XVIII amþiaus giesmynø ir RG formas.
7.4. Pastebëta ir ðiek tiek stiliaus, sintaksës keitimø (ypaè maldyne; tokie pat
keitimai daryti ir 1836 metø leidime). Geriau derinami veiksmaþodþiø laikai: dabbar
jauc¸au tikkray 4 ´ dabar jauc¸iu tikray 4; Kurrie µu Kriµtumi yra, …eit … D¸augµmà
415 ´ Kurie µu Kriµtumi yra, …eis … D¸augµmà 486; ißkelei ir ißardai 37M ´ ißkelei ir
ißardei 883; keièiamas prielinksniø valdymas: po Sargybôs 121M ´ po Sargybé 959;
objektiniai kai kuriø sakinio daliø ryðiai: perléiµtumbei ney Jawams ißdygti, [...] ney
47 Þodþio
vasara (ir kai kuriø kitø þodþiø)
giminë buvo iðkraipyta XVIII amþiaus
viduryje Berento rengtame leidime; ankstesniuose – Kleino, Rikovijaus, Ðusterio –
leidimuose tuose paèiuose sakiniuose
vartojama áprasta vasara giminë, plg.
WASAROS, wåµaroj’ KlM 141.
48 1832 metais Keberio parengtame plataus
formato giesmyne Kleino maldynas buvo
43
gerokai sutrumpintas. Jis neteko antraðtinio lapo, visuotiniø maldø, kai kuriø
„Spåwedês bei Diewo Stålo ateinanc¸iujû“ maldø, kolektø ir pasijos. Yra ir neþymiø praleidimø, praðokimø, kylanèiø
perraðant tekstà. Beje, dar daugiau tokiø praðokimø padaryta RG. Èia lyginamos sutampanèios 1832 ir 1810 (?) metø leidimø maldyno vietos.
Karolio Gotardo Keberio
giesmynø genezë ir kalba:
XIX
amþiaus
pirmoji
pusë
Waiµaus neßti 100M ´ perléiµtumbei ney Jawams ißdygti, [...] ney Waiµus néßti 942;
koreguojamos skolintos konstrukcijos: Ißlaikyk mums pagal tà åukµinà Pakaju 110M ´
Ißlaikyk mums tà aukµinà Pakaju 950. Keièiama þodþiø tvarka: yra jis géras 113M ´
jis yra géras 953; atitaisomos klaidos: kas jo jo ¢od¸io 414 ´ Kas jojo ¢od¸io 486;
ßaukiu ßaukiu 4 ´ Kaukiu, ßaukiu 4 (plg. XVIII amþiaus leidimø S¸aukiu, kaukiu 4);
Råudà D¸augµmas padawe 277 ´ Råuda D¸augµmà padawe 319. Parenkami áprastesni
þodþiai: Bëdullei 277 ´ bddnei 319; nec¸’ ‘neðk ðen’ 276 ´ d¾k 318; Nëßc¸oms [...]
Patarpimmà 272 ´ Ndßc¸ioms [...] Patapimà 312, Patriarku 106M ´ Séntewja 946. Be
to, 1832 metø leidimui bûdingi visi tie ÈG taisymai, kurie aptarti analizuojant ÈG
stiliaus redagavimà (þr. p. 15t.).
8.
Kaip minëta anksèiau, pirmasis Keberio giesmynas 1832 metais buvo iðleistas siauro ir plataus formato knygomis. Iðlikæs yra tik platusis leidimas. 1832 metø siaurasis variantas
kalba, sandara veikiausiai buvo labai artimas tirtajam 1836-øjø leidimui. Ðitai árodo ne tik ankstesni (þr. p. 34–39) tyrimai, bet ir pati 1836 metø giesmyno struktûra. 1836 metø treèiosios dalies rodyklë liudija, jog ankstesnioji treèioji dalis buvo
ádëta po giesmyno ir maldyno su atskira rodykle (kitaip nei plaèiajame 1832 metø
leidime) – mat á 1836 metø varianto rodyklæ nëra átrauktos dvi ðiame leidime
pridëtos naujos giesmës, taigi tarsi automatiðkai pakartota ankstesnio leidimo rodyklë. Be to, ir 1836 metø maldyno dalies, kuri dël vietos stokos buvo atmesta
1832 metø plaèiajame variante, palyginimas su RG rodo, jog ji atspindi labai keberiðkus taisymus, plg.: RG Atkreipimus 4 ´ ~1836 Atkreipimmus 620; tarnaujenc¸oms
11 ´ tarnåujianc¸ioms 627; ‡inna 178 ´ ‡ino 789; µenney 173 ´ µénay 789; buk
Laupµe 8 ´ t’eµµie Laupµe 624. Tiesa, nemaþai redaguota – praleistos pasenusios
frazës apie Marggrowus ir Marggrawenus (þr. 5[=621]; 10[=626]); taisytos ir archajiðkos morfologijos formos: Wießpats nom. pl. 5 ´ Wießpac¸ei 621. Vadinasi, 1832
metø siaurasis variantas (kaip ir 1836-øjø variantas) turëjo nesutrumpintà maldynà. Kadangi leidëjas Hartungas teigë 1832 metø siaurojo leidimo spaustuviniø
rinkiniø neiðardæs, galima spëti, jog 1836 metø variantas buvo netgi visiðkai identiðkas nerastajam 1832 metø leidimui.
Tuomet kyla klausimas, kodël abiejuose tø paèiø 1832 metø leidimuose nevienodai intensyviai taisyta raðyba ir fonologija. Atrodo, svarbiausià átakà tam turëjo
leidiniø formatas. Siaurojo varianto formatas sutampa su ankstesniø XVIII–XIX
amþiaus giesmynø formatu – sutampa puslapiai, net ir eiluèiø lauþymas. Galima
daryti prielaidà, jog ðio formato leidimas buvo perdirbamas tiesiogiai naudojantis
neiðardytais prieð tai iðëjusio 1810 (?) metø giesmyno spaudmenø rinkiniais ir èia
liko nemaþa „praþiûrëtø“ senøjø formø. Platusis variantas turëjo bûti renkamas ið
naujo, taigi labiau atspindëjo Keberio darytuosius keitimus. 1836 metø leidimas
FORMATO
ÁTAKA
1832
METØ
44
LEIDIMAMS.
Archivum Lithuanicum 3
turbût tik pakartojo pirmàjá variantà arba vien neþymiai mëgino atitaisyti praþiûrëjimus (plg. 1836 metø treèiosios dalies keitimus). O 1838 metø (naujesniøjø)
lankø ir treèiosios dalies perdirbëjas, kuris apskritai labiau kiðosi á pertvarkomà
tekstà, ne vienu atveju kai kà stengësi atitaisyti bûtent pagal platøjá 1832 metø
leidimà, plg.: karåujantieji (1832, 505) ´ karåujentieji (~1836, 431; panaðiai ir
RG) ´ karåujantieji (1838, 431); µunkæjæ 314 ´ µunkdjæ 273 ´ µunkæjæ 273; Newålês
gen. sg. 317 ´ Newåliôs 275 ´ Newålês 275; Kar¸igys 507 ´ Kar‡ygys 433 ´
Kar‡igys 433; Kytryµtês 311 ´ Kytriµtês 270 ´ Kytryµtês 270; nuweµtu 485 ´ nuwéµtu
414 ´ nuweµtu 414. Ypaè stengtasi laikytis Keberio taisymo, daryto praes. dalyviø
priesagose: -jent- ´ -jant-, vis dëlto dar liko nepakeistø formø, plg. paµtojenti 414
(paµtojanti 485 – 1832 m.).
9.
Jau leidimø taisymø analizë parodë,
kad XIX amþiaus giesmynø kalba gana nevienalytë. Greta pakeistosios formos
daþnai vartojami ið XVIII amþiaus leidimø likæ ávairiø sluoksniø reliktai. Ðitaip
ávairuoja ne tik raðyba, bet ir fonologija, kiek maþiau morfologija ir sintaksë.
KEBERIO
GIESMYNØ
KALBA.
9.1. Ypaè tai pasakytina apie pirmàsias dvi oficialiojo giesmyno dalis ir maldynà. Keberio dëka èia buvo þymiai sumoderninta raðyba (panaikinta daugelis
geminatø; minkðtumo þenklas ásivestas po minkðtojo [è], [dþ], [ð], [þ]49 ). Abstraktø
-immas, -ummas pasitaikantis raðymas su dvigubomis priebalsëmis tarsi rodytø, jog
atsiþvelgta á Ostermejerio gramatikos nurodymà 50 taip þymëti paroksitoninius (kuriø kirtis priesagoje, o ne ðaknyje) abstraktus; toká principà – geminatø þymëjimà
derinti su kirèiavimu – atspindi ir kai kurie tirti 1712–1788 metø ásakai51 . Taèiau
Keberio giesmyne ðalia yra ir daug netaisyklingø formø, plg. Nupélnimmà 625;
Waldimme 621. Daþnas nosiniø keitimas balsëmis su kirèio þenklais rodytø, jog
iðnykus nosiniams garsams, Keberis nebematë prasmës laikytis tradicinio þymëjimo. 1838 metø lankuose raðybos poþiûriu kai kuriais aspektais bandyta gráþti prie
ankstesniø kleiniðkø normø (dar þr. Palionis 1996, 39, 40, 49): balsis [a] po minkðtøjø [è], [ð] þodþio gale imtas raðyti <e>; buvæ nosiniai garsai þymëti tradiciðkai –
nosinëmis raidëmis; ne su veiksmaþodþiais daþniau imtas raðyti kartu. Kita vertus,
minkðtumo þenklas imtas þymëti ir po minkðtøjø [r], [s], [l]. Beje, Keberis netaisë
paplitusios kai kuriø veiksmaþodþiø praet. 2 sg. galûnës neadekvaèios raðybos
49 XVIII
amþiaus raðtuose minkðtumo þenklas èia nedëtas, o balsis [a] po minkðtojo
priebalsio daþniausiai raðytas fonetiðkai,
t. y. <e>, plg. Jonas Palionis, „XVIII a. lietuviø raðyba“, LKK 36, 1996, 39, 46t.
50 Þr. Gotfried Ostermeyer, Neue Littauische
Grammatik, 1791, 191t.
45
51 Plaèiau
þr. Gertrud Bense, „Sprachliche
Untersuchungen zu neugefundenen litauischen Dokumenten aus dem XVIII.
Jahrhundert“, Wissenschaftliche Zeitschrift
der Martin-Luther-Universität Halle-Wittenberg 7(3), 1958, 655–659.
Karolio Gotardo Keberio
giesmynø genezë ir kalba:
XIX
amþiaus
pirmoji
pusë
(-ei vietoj lauktinos -ai). Veikiausiai jam toks paraðymas atrodë pakankamai áprastas; ðiø galûniø raðyba nuosekliai pakeista 1838 metais.
9.2. Fonologinë sistema keista tik ið dalies. Nors, pasak Jono Palionio, XVIII
amþiaus leidimø kalba buvusi gana vienoda ir atitiko kleiniðkàjà, vakarietiðkàjà
pietietiðkàjà raðomosios kalbos tradicijà52 , vis dëlto atidesnis þvilgsnis rodo, jog èia
dar pasitaikydavo nemaþa ir strukiðkø elementø. Keberio pertvarkytas oficialusis
giesmynas fonologijos poþiûriu ágijo daugiau kai kuriø baltsermëgiðkø, „norminiø“
formø: nekirèiuotame þodþio (ypaè savybiniø ávardþiø) gale beveik nebevartotas
strukiø [a]; atsirado daugiau norminiø [ie] vietoj suvienbalsinto daþnoko strukiø
[ë]. Retkarèiais vis dëlto pasitaikydavo ir formø su strukiðku [ie] vietoj baltsermëgiø
[ë] (pvz., niera). Hiperkorekcija laikytinas 1832 metø leidimui bûdingas prieðdëlio
pri- keitimas prie-. Kita vertus, dël keberiðko [o] ir [uo] painiojimo giesmyne atsirado
nemaþa tam tikrø sustrukintø þodþiø su [uo] vietoj [o] ir atvirkðèiai. Ðitaip ðalia ið
XVIII amþiaus leidimø perimtø dovana, dovanoti ir jø bendraðakniø þodþiø vartojama geroka dalis pakeistøjø duovana, duovanoti ir kt., o kai kuriø veiksmaþodþiø
norminë priesaga -uo(ti), -uoj- ëmë konkuruoti su -o(ti), -oj- ir kt. Sporadiðkai buvo
supainiota nemaþai ir kitø pavieniø formø. Vëlesni leidimai Keberio darytø fonologiniø keitimø netaisë, o kartais netgi juos mëgino pratæsti, taikyti likusioms senosioms formoms: 1836 metø leidime atsirado dar daugiau duovana tipo þodþiø. Tad
sakyti, kad XVIII amþiaus oficialieji giesmynai tæsë uþkonservuotà ankstesniàjà
(kleiniðkàjà) baþnytinës poezijos kalbos tradicijà, iðlaikytà Rytø Prûsijoje ir vëlesniais laikais (þr. Palionis 1997, 51), nëra visiðkai tikslu. Juolab kad po Keberio
oficialøjá giesmynà ëmësi tvarkyti strukiø ðnektos atstovas Frydrichas Kurðaitis.
Pats strukiðkas keitimas [o] ´ [uo] ir [uo] ´ [o] yra ádomus kiek kitu aspektu.
Vokietis Keberis lietuviø kalbos mokësi ir didesnæ brandaus gyvenimo dalá praleido
baltsermëgiðkuose kraðtuose (Koðûbø dvaras, Mielkiemis, Gumbinë), vadinasi, turëjo neblogai skirti [o] ir [uo], kaip ir [ë], [ie]. Jo strukiðkumà galima bûtø interpretuoti dvejopai: ðiø garsø svetimtauèio ausis kartais tiesiog negalëjo diferencijuoti
arba kai kuriø þodþiø varijavimas kalbamuoju poþiûriu paplito Rytø Prûsijos raðomojoje kalboje. Mat ir RG, kur vyrauja dovana variantai su [o], pasitaiko pavieniø
atvejø su [uo]53 .
Dar viena máslë – Keberio giesmyno (ir plaèiojo, ir siaurojo leidimo) antraðtinio
lapo dvi formos µuraßytus ~ suraðytos ir randamus ~ randamos. Toks paraðymas
52 Jonas
Palionis, „Lietuviø raðomosios kalbos ir tarmiø santykis XVIII a. Rytø Prûsijoje“, LKK 38, 1997, 49–51.
53 Mykolo Birþiðkos aiðkinimas, jog forma
duovana Prûsijos giesmynuose, matyt,
46
kilusi dël veiksmaþodþio duoti átakos
(þr. Mykolas Birþiðka, Rinktiniai mûsø senovës raðtai, Kaunas: Ðvietimo ministerijos
knygø leidimo komisijos leidinys, 1927,
145), vargu ar yra pagrástas.
Archivum Lithuanicum 3
veikiausiai yra korektûros klaida. Kitur Keberio visur vartojamos áprastos formos su
-os: perµtatytos, µutaiµytos (antros giesmyno dalies pavadinimas); perwei¸detos, pagerintos (treèiosios dalies antraðtinis lapas). Neaiðku, kodël vëlesniuose leidimuose klaidos nebuvo pataisytos. Kita interpretacija – ðias formas galima laikyti tarminëmis,
veliuoniðkiø ðnektos (esanèios Lietuvos ir Rytø Prûsijos pasieny [Rytø Prûsijos
ðiaurës rytø kampelis]), kuri nekirèiuotas galûnes -o, -ë; -os, -ës siaurina iki -u, -i;
-us, -is. Vis dëlto Keberis gyveno tolokai nuo minëto ploto ir kitø veliuoniðkiø
ypatybiø jo giesmëse nepavyko rasti. Tad patikimesnis yra pirmasis aiðkinimas.
9.3.
Giesmiø morfologija ir sintaksë, lyginant su XVIII amþiaus leidimais,
pakito maþai. Daþniau ðie pertvarkymai buvo daryti maldyne, kuris yra neatsiejama giesmyno dalis. Ir tai suprantama: juk keisti neeiliuotà ir visuotinai negiedamà
tekstà yra daug paprasèiau. Keberio giesmyno ir maldyno morfologijos sistema
nebeteko archajiðkø ávardþiuotiniø bûdvardþiø, dalyviø nom. pl. su ilgaisiais dëmenimis; maþiau archajiðkø jungtukø jeng, jeib; atsisakyta archajiðkø kai kuriø
linksniø formø, koreguota daiktavardþiø giminë, kamienai. Geriau suderinti sakinio tariniø laikai; pakeisti kai kuriø sintaksiniø junginiø objektiniai ryðiai. Máslinga vien 1832 metø maldyne daþnai vartota forma Dangaus (nom. sg.) – matyt,
supainiota su gen. sg. forma. 1838 metais taisytame maldyne taip pat iðlaikyta
morfologijos ir ypaè sintaksës modernizavimo tendencija: èia maþiau verstiniø sudëtiniø veiksmaþodþiø laikø formø; modernesnis kai kuriø prielinksniniø junginiø
linksnio valdymas (iki+dat. ´ iki+gen.); maþiau verstiniø ant+gen. tipo junginiø.
Visø leidimø leksika, nepaisant retsykiais redaguoto stiliaus, beveik nekoreguota:
pakeistas vienas kitas retesnis þodis arba aiðkus skolinys.
9.4. Treèioji giesmyno dalis, kurios rengëjas ir kûrëjas yra Keberis, daug vienodesnës kalbõs – ir raðybos, ir fonologijos, ir morfologijos bei sintaksës poþiûriu.
Matyti pastangos þymëti pastovià kai kuriø þodþiø kirèio vietà: akûtas dedamas
veiksmaþodþiø su -auti formose. Tai jau XIX amþiaus Rytø Prûsijos kalba su vyraujanèiomis baltsermëgiø formomis. Vis dëlto èia taip pat pasitaiko tam tikrø fonologijos sistemos svyravimø. Vienas ið pagrindiniø savitumø – bûdingas ir kitoms
oficialiojo giesmyno dalims – dovana, vartoti ir kai kuriø kitø þodþiø dubletø su [uo]
ir áprastesniu [o] koegzistencija (ir atvirkðèiai, pvz., n¾latay 744 ir nolatay 778;
Sawoµus 822 ir Saw¾µus 734, 751; su [o] nuosekliai vartojami gyvolis ir veiksmaþodis
dejoti). Taip pat minëtina, jog strukiðkø formø su [ie] vietoj baltsermëgiø [ë] pasitaiko labai retai ir daþniausiai jos kaitaliojasi su norminëmis formomis (nuldmæs 708,
735; liemes 745), daþniau pasitaiko tik forma niera. Labiau ávairuoja veiksmaþodþiø
(ávairiø laikø, nuosakø) 1 pl. refleksinës galûnës – d¸iaugiamds 734, d‡iaugµimieµ’
824, d¸iaugkimeµ’ 734.
47
Karolio Gotardo Keberio
giesmynø genezë ir kalba:
XIX
amþiaus
pirmoji
pusë
Be to, ðiek tiek skiriasi paties Keberio ir ið Milkaus giesmyno atëjusiø giesmiø
kalba. Milkaus giesmyno giesmëse, kurias Keberis smarkokai redagavo, kiek daugiau strukiðkø formø su [ie], [uo] vietoj [ë], [o], plg. nulëmei (MiG 101) ir nuliemei
(1832, 807); Gëdà 26 ir Giedà 694; Lëto 26 ir Lieto 694; apgiedoµu 605 ir apgied¾µu 747;
Orai 654, 655 ir Ürai 739, 738. Tokie Keberio hipernormalizmai rodytø netvirtà [o],
[uo], [ë], [ie] skyrimà. Be to, didesnis ðiø garsø varijavimas atsispindi ir dël turtingesnio Milkaus giesmiø þodyno. Paties Keberio kurtos giesmës leksikos, stiliaus
poþiûriu yra gana vienodos ir skurdokos.
Keberio ir Milkaus giesmiø lyginimas atskleidë dar keletà Keberio kalbos bûdingumø – forma atlaidus ir kiti to paties kamieno þodþiai vartojami tik su -ei-, plg.
Atleidà 803; Atleidôs 738; Milkaus giesmyno atlaidus 585 – Keberio atleidus 689;
prieveiksmis seniai vartojamas tik kaip µenay, o macnai, pakarnai – kaip macney ir
pakarney; matyt, dël analogijos su daiktavardþiu bëda visur yra tik bëdnas, -a.
Ið Keberio giesmiø morfologijos savitesniø bruoþø minëtinos daþnai vartojamos,
Rytø Prûsijoje paplitusios prieveiksmiø formos su -ai – wiµµaday, n¾latay, niekaday;
ið sintaksës – tam tikruose bibliniuose posakiuose nuosekliai iðlaikomos prielinksninës konstrukcijos po+gen.: po Diewo Deßinês 708, 782; po Akiû 798, 803 (bet – po
Tawim’ 710); be to, èia daugoka verstiniø junginiø ant+gen.: Ant gero ragini 716; Ant
Wieµ‡patiês tikekimeµ’ 795; ant manês did¸ius Daiktus darei 744; µutek ant to Stiprybæ 700;
Ant Garbês 717. Giesmiø leksikai bûdinga nemaþa slavizmø, daþniausiai susijusiø
su religijos sàvokomis.
Vëlesni treèiosios dalies leidimai, ypaè 1838 metø, daugiausia stilistiðkai redagavo giesmiø kalbà, paliko Keberio kalbai bûdingus strukinimo atvejus ir taisë tik
kai kuriuos fonologijos, morfologijos bei sintaksës netikslumus.
10. I Ð V A D O S. 1. Nors neseniai Èikagos bibliotekoje rasto giesmyno pratarmë
pasiraðyta 1751 metais, egzemplioriaus sandaros, raðybos, stiliaus redagavimo ypatybës rodo, jog tai vienas ið XIX amþiaus vidurio Keberio giesmynø leidimø.
2. Rygos bibliotekos egzemplioriaus lyginimas su XVIII amþiaus (ypaè 1791
metø) ir XIX amþiaus Keberio oficialiojo giesmyno leidimais liudija, jog rygiðkis
giesmynas yra labai artimas 1791 metø leidimui ir turi kai kuriø bruoþø, sutampanèiø su Keberio giesmynais. Teigtina, jog tai veikiausiai XIX amþiaus pradþios (1810
metø [?]) leidimas, kuriuo daugiausia rëmësi vëlesnieji Keberio giesmynai.
3. Remiantis atskirø siaurojo formato Keberio giesmynø lankø analize, darytina
iðvada, jog po Keberio mirties tik 1836 metais buvo pakartotinai iðleistas visas
oficialusis giesmynas, maldynas ir treèioji giesmyno dalis. Visi tirti leidimai, priskiriami 1838 metams, ið tiesø yra suformuoti ið skirtingø metø leidimø lankø. Dalis
pradþios lankø ir kai kurie atsitiktiniai tolesni lankai yra 1836 metø; likusi giesmyno dalis sudaryta ið 1838 metø ir kartais dar ásimaiðiusiø Frydricho Kurðaièio
48
Archivum Lithuanicum 3
parengtø lankø (pastarøjø nedaug ir jie ádëti vietoj 1836 metø lankø); maldynas ir
treèioji giesmyno dalis turi visus 1838 metø lankus. Vadinasi, 1838 metais labiausiai rûpintasi pertvarkyti treèiàjà dalá bei maldynà, o giesmyno perdirbti turbût tik
tie lankai, kuriø spaudmenø rinkiniai spaustuvëje buvo labiausiai susidëvëjæ. Tokius giesmynus (dël aiðkiai neidentifikuotø Kurðaièio lankø) tik sàlygiðkai galima
vadinti 1838 metø leidimais. Spëjamas jø publikavimo laikas – 1838–1841 metai.
Toks leidimas yra ir Èikagoje rastasis egzempliorius.
4. Savo parengtame 1832 metø plataus formato giesmyne, kaip teisingai nurodë
ir Schwede (1891, 402), Keberis visø pirma sumodernino raðybà. Atsisakë priebalsiø
geminatø; iðlaikë jas (bet nenuosekliai) tik abstraktø priesagose -immas, -ummas;
nosines þodþio ðaknyje keitë balsëmis su akûto ar cirkumflekso þenklais; daþniau
po afrikatø ir <ß> vartojo minkðtumo þenklà; po [ð], [þ] ir afrikatø gana nuosekliai
<e> keitë <ia>; dalyviø praes. priesagose vartotà -je- taisë á -jia-, -ja-; ypaè daþnai
vartojo <µ‡> ir <c‡> vietoj áprastesniø <ß> ir <c¸>; ne atskyrë nuo veiksmaþodþiø.
Fonologijos poþiûriu labiau paisë baltsermëgiðko -o nekirèiuotoje galûnëje; taisë
strukiðkas formas su [ë]; taèiau kai kur ásivedë strukiðkas formas duovana, duovanoti,
vartuoti, kurios iðliko ir tolimesniuose leidimuose. Morfologija ir sintaksë keista
nedaug: atsisakyta kai kuriø archajiðkø nebebûdingø formø (pvz., ávardþiuotiniø
formø ilgøjø dëmenø). Treèiojoje giesmyno dalyje, be minëtø duovana tipo dubletø,
vartota ir kiek daugiau nenorminiø formø su [ie] vietoj [ë].
5. 1836 metø leidimas nuo pirmojo Keberio plataus formato giesmyno skiriasi tik
ankstesniø klaidø pakoregavimu (tikslesniu nosiniø þymëjimu acc. sg. ir pan. atvejais, <¸>, <‡>, <é>, <d>, <i>, <y> raidþiø koregavimu, daþnesniu kirèio þymëjimu,
specifinio raðmens <µ‡>, <c‡> atsisakymu, intensyvesniu strukiðkø formø su [uo]
vietoj [o] ávedimu) ir didesniu senojo oficialiojo giesmyno leidimo (Keberio giesmyno ðaltinio) formø sluoksniu. Pastarosios formos yra daug konservatyvesnqs nei
pirmajame Keberio leidime raðybos (ypaè daug geminatø, nededamas minkðtumo
þenklas ir kt.) ir fonologijos. Veikiausiai jos buvo perimtos ið siaurojo 1832 metø
leidimo. O pastarasis senàsias formas galëjo ágyti dël siauro formato leidimo rengimo specifikos: tokio pat formato 1791, 1810 (?) metø leidimo tekstas (ar spaustuviniai rinkiniai) buvo nevisiðkai tiksliai pertaisomas pagal platøjá 1832 metø variantà. Platusis variantas, kurio puslapiai, eiluèiø lauþymas nesutapo su ðaltinio,
matyt, buvo rengiamas daug kruopðèiau, be to, èia spaustuvininkai negalëjo tiesiogiai panaudoti likusiø ankstesnio leidimo rinkiniø.
6. Rimèiau Keberio giesmynas taisytas 1838 metais. Nemaþai stilistiðkai redaguota kalba. Savaip pertvarkyti kai kurie raðybos dalykai: þodþio ðaknyje gana
nuosekliai imtos dëti nosinës, o minkðtumo þenklas – ir po [r], [s], [l]; po [ð], [è], [dþ]
þodþio gale bei vienskiemeniuose þodþiuose Keberio ásivestà -ia, -ià daug kur pakeista á -e, -æ; dalyviø praes. priesagø -je-, -jia- á -ja-. Fonologijos poþiûriu nuosekliau
49
Karolio Gotardo Keberio
giesmynø genezë ir kalba:
XIX
amþiaus
pirmoji
pusë
taisyta pasitaikanti strukiðka nekirèiuoto þodþio galo -a (´ -o). Kai kuriø ávairavusio kamieno (ç ar â) veiksmaþodþiø praet. 2 sg. galûnë -ei beveik visais atvejais
taisyta á -ai. Pakeistas kai kuriø archajiðkø prielinksniniø junginiø valdymas, nelietuviðkos konstrukcijos. Be to, stengtasi atitaisyti ir ankstesnio leidimo padarytas
klaidas; ypaè atsiþvelgiama á pirminá variantà.
7. Kurðaièio pertvarkyti lankai á 1838 metø Keberio giesmyno leidimà pateko
arba kaip bandomieji lankai, arba ið numanomo pirmojo Frydricho Kurðaièio giesmyno leidimo. Pagrindinis jø skiriamasis bruoþas – daugelio þodþiø kirèio vietos
ir kokybës þymëjimas pagal tam tikrà susikurtà kirèiø sistemà. Nuo vëlesnës Kurðaièio giesmyno leidimø kirèiavimo sistemos ði ypaè skiriasi nekirèiuotais tvirtagaliais dvibalsiais su antruoju sandu -i bei nekirèiuotais [i] ir [y].
8. Keberio giesmynø kalba susideda ið keliø sluoksniø: oficialiojo giesmyno
pirmosiose dviejose dalyse ir maldyne koegzistuoja sdnosios, dar ið XVIII amþiaus
atëjusios, ir naujosios, Keberio pertvarkytos, (hiper)priderintos prie baltsermëgiðkø
normø, formos. Treèiojoje giesmyno dalyje kiek daugiau strukiðkø formø atsiradæ
dël kai kada nevykusio panaudotø Milkaus, Ostermejerio ir kt. giesmiø perredagavimo. Be to, specifiðkas Hartungo leidyklos spausdinimo ir áriðimo bûdas – naudotis neiðardytais ankstesnio leidimo rinkiniais bei ne vienø metø spausdintais
knygos lankais – giesmyno kalbà, ypaè raðybos poþiûriu, padarë dar heterogeniðkesnæ.
Literatûra ir ðaltiniai
B A L T R A M A I T I S , S I L V E S T R A S = Ñ [ È Ë Â E C Ò Ð Ú ] Á A Ë Ò Ð À Ì À É Ò È Ñ Ú , 1904: Ñïèñîêú ëèòîâñêèõú è äðåâíå-ïðóññêèõú êíèãú [...], Ñ.-Ïåòåðáóðãú: Òèïîãðàôiÿ Â. Áåçîáðàçîâà
è Êîìï.
B E N S E , G E R T R U D , 1958: „Sprachliche Untersuchungen zu neugefundenen litauischen Dokumenten aus dem XVIII. Jahrhundert“, Wissenschaftliche Zeitschrift der Martin-LutherUniversität Halle-Wittenberg 7(3), 653–663.
B I R Þ I Ð K A , M Y K O L A S , 1927: Rinktiniai mûsø senovës raðtai, Kaunas: Ðvietimo ministerijos
knygø leidimo komisijos leidinys.
B I R Þ I Ð K A , V A C L O V A S , 1926: Lietuviø bibliografija 2, Kaunas: Ðvietimo Ministerijos Knygø
Leidimo Komisijos leidinys.
B I R Þ I Ð K A , V A C L O V A S , 21990a: Aleksandrynas 2, Vilnius: Sietynas.
B I R Þ I Ð K A , V A C L O V A S , 21990b: Aleksandrynas 3, Vilnius: Sietynas.
B U C H , T A M A R A , 1998: „Zur Akzentuierung des Christian Donelaitis“, Opuscula lithuanica,
Warszawa: Katedra Jæzykoznawstwa Ogólnego i Baltystyki Uniwersytetu Warszawskiego, 225–231.
ÈG – Iß naujo pérwei¸dëtos ir pagérintos Giesmjû=Knygos, kurroµa brangiåuµos µénos ir
naujos Gieµmes µuraßytus Diewui ant Garbês ir Pruµû Karalyµtëje ëµantiems Lietuwnin-
50
Archivum Lithuanicum 3
kams ant Dußû Ißgånimo podraug µu Maldû=Knygomis, kurroµa ne tiktai µénos, bet
ir naujos Maldos randamus yra [...] Karalåuc¸uje, Ißµpåuµtos karalißkoje Knyg=Drukkawonéje Artungo. VUB, sign.: Mf. 186–187 (originalas: Newberry Library, Chicago,
sign.: Bon. 13432).
F U E H R E R , R U T H , 1927: Die Gesangbücher der Stadt Königsberg von der Reformation bis zur
Einführung des Einheitsgesangbuches für Ost- und Westpreußen. Schriften der Synodalkommision für ostpreußische Kirchengeschichte 26, Königsberg: Thomas & Opermann.
H A R T U N G , G E O R G F R I E D R I C H , 1838: „Entgegnung und Berechtigung des Aufsaães im
December=Heft der Prov.=BlÕtter: Wie lÕßt µich die Einf÷hrung eines neuen Geµangbuches am ¸weckmÕßigµten befærdern?“, VaterlÕndiµches Archiv [...] oder Preuß. Provin¸ial=Blätter 19, 17–21.
J A Ð I N S K A I T Ë , I R E N A , 1971: „Veiksmaþodþiø struktûriniai tipai ir daryba“, LKG 2,
218–298.
K A U N A S , D O M A S , 1987: Maþosios Lietuvos spaustuvës 1524–1940 metais, Vilnius: VU
leidykla.
K A U N A S , D O M A S , 1999: Knygos dalia, Vilnius: Pradai.
[ K E B E R I S , K A R O L I S G O T A R D A S ,] [1832]: Iß naujo pérwei¸dëtos ir pagérintos Giesmjû=Knygos, kurroµa brangiåuµos µénos ir naujos Gieµmes µuraßytus Diewui ant Garbês
ir Pruµû Karalyµtëje ëµantiems Lietuwninkams ant Dußû Ißgånimo podraug µu Maldû=
Knygomis, kurroµa ne tiktai µénos, bet ir naujos Maldos randamus yra [...] Karalåuc¸uje, Ißµpåuµtos karalißkoje Knyg=Drukkawonéje Artungo. VUB, sign.: LR 949.
[ K E B E R I S , K A R O L I S G O T A R D A S ,] [1836]: Iß naujo pérwei¸dëtos ir pagérintos Giesmjû=Knygos [...] Karalåuc¸uje, Ißµpåuµtos karalißkoje Knyg=Drukkawonéje Artungo.
VUB, sign.: LR 926; BKC, sign.: C 610019, C 656859, C 639095.
[ K E B E R I S , K A R O L I S G O T A R D A S ,] [1838]: Iß naujo pérwei¸dëtos ir pagérintos Giesmjû=Knygos [...] Karalåuc¸uje, Ißµpåuµtos karalißkoje Knyg=Drukkawonéje Artungo.
VUB, sign.: LR 11911/12, LR 12029/30.
[ K L E I N A S , D A N I E L I U S ,] 1957: Pirmoji lietuviø kalbos gramatika, parengë Lietuviø kalbos ir
literatûros institutas, Vilnius: Valstybinë politinës ir mokslinës literatûros leidykla.
KlM – [Kleinas, Danielius,] NAUJOS [...] Maldu knygeles [...] Karalauczuje [...] Met¾µe
Kristaus 1666.
[ K U R Ð A I T I S , F R Y D R I C H A S ,] 1843: BeitrÕge ¸ur Kunde der littauiµchen Sprache, von Friedrich
Kurµchat 1, Kænigsberg: Druck und Verlag der Hartungµchen Hofbuchdruckerei.
[ K U R Ð A I T I S , F R Y D R I C H A S ,] 1864a: „Atµiliepimai (Del muµû giedamujû Knygû)“, Keleiwis
iß Karaliauc¸iaus 46, 182t.
[ K U R Ð A I T I S , F R Y D R I C H A S ,] 1864b: „Atµiliepimai (Del muµû giedamujû Knygû)“, Kele[i]wis
iß Karaliauc¸iaus 47, 185t.
LB – Lietuvos TSR bibliografija. Serija A. Knygos lietuviø kalba 1. 1547–1861, Vilnius: Mintis,
1969.
51
Karolio Gotardo Keberio
giesmynø genezë ir kalba:
XIX
amþiaus
pirmoji
pusë
Lietuvos bibliografija. Serija A. Knygos lietuviø kalba 1. 1547–1861. Papildymai, Vilnius: Mintis,
1990.
MiG – [Milkus, Kristijonas,] 1806: Sénos ir naujos Gieµmës [...] Karalåuc¸uje [...] Mette 1806.
NG I; II – Iß naujo pérwei¸dëtos ir pagérintos Giesmjû=Knygos [...] Karalåuc¸uje, Ißµpåuµtos karalißkoje Knyg=Drukkawonéje Artungo. BKC, sign.: C 593945/6; C 662268/9.
O S T E R M E Y E R , G O T F R I E D , 1791: Neue Littauische Grammatik, Kænigsberg: gedruckt bey
G. E. Hartung.
O S T E R M E J E R I S , G O T F R Y D A S , 1996: Rinktiniai raðtai, parengë ir iðvertë Liucija Citavièiûtë,
Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla.
P A L I O N I S , J O N A S , 1996: „XVIII a. lietuviø raðyba“, LKK 36, 30–50.
P A L I O N I S , J O N A S , 1997: „Lietuviø raðomosios kalbos ir tarmiø santykis XVIII a. Rytø
Prûsijoje“, LKK 38, 38–62.
PG – Iß naujo pérweizdëtos ir pagérintos Giesmjû=Knygos [...] Karalåuc¸uje, Ißµpåuµtos
karalißkoje Knyg=Drukkawonéje Artungo, [1838]. LMAB, sign.: Mf. 711 (originalas –
Sankt Peterburgo universiteto bibliotekoje, sign.: E. II. 2556).
RG – Ißnaujo pérwei¸dëtos ir pagérintos Gieµmû Knygos, kurr¾µe brangiåuµos µénos ir
naujos Giesmes µuraßytos [...] Karalåuc¸uje, Ißµpåuµtas karalißkoje Knyg=Drukkawonéje Artungo. Baltijas Centrâlâ bibliotçka: inv. Nr. 6169; sign.: 50; 52.
RiM – [Rikovijus, Jonas,] Naujos [...] Maldu knygeles [...] Karalauczuje [...] 1685.
S A L Y S , A N T A N A S , 1992: Raðtai 4. Lietuviø kalbos tarmës, Roma: Lietuviø katalikø mokslo
akademija.
S C H W E D E , R [ U D O L F ] , 1891: „Zur Geschichte der litauischen Gesangbücher“, Mitteilungen
der Litauischen litterarischen Gesellschaft 16, 339–405.
S U B A È I E N Ë , G I E D R A , G I E D R I U S S U B A È I U S , 1999: Newberry Lituanica: Èikagos Newberry
bibliotekos lituanistiniø ir prûsistiniø knygø katalogas iki 1904 metø, Chicago: Draugas.
ÐuM – [Ðusteris, Frydrichas,] Naujos [...] Maldu knygeles [...] Karalauczuje [...] 1705.
Z I N K E V I È I U S , Z I G M A S , 1990: Lietuviø kalbos istorija 4. Lietuviø kalba XVIII–XIX a., Vilnius:
Mokslas.
Birutë Kabaðinskaitë
ZUR
ENTSTEHUNGSGESCHICHTE
DER
GESANGBÜCHER
1.
HÄLFTE
DES
19.
VON
KARL
UND
SPRACHE
GOTTHARD
KEBER:
JHS.
Zusammenfassung
Anlaß zur vorliegenden Untersuchung bilden die kürzlich in der Newberry Library zu
Chicago (Sign. Bon. 13432) sowie in der Baltischen Zentralbibliothek zu Riga (Inventar-
52
Archivum Lithuanicum 3
nummer 6169, Sign. 50; 52) aufgedeckten Exemplare des offiziellen Lutherischen Gesangbuchs. Die vorgenommene Analyse hat erwiesen, daß es sich im ersteren Fall um eine in
der Mitte des 19. Jhs. (um 1838) von Keber überarbeitete Ausgabe dieses Gesangbuches,
im letzteren um eine etwas frühere, zu Beginn des 19. Jhs. (möglicherweise 1810) entstandene und in vielerlei Hinsicht an die Ausgaben des 18. Jhs. (insbesondere an diejenige vom
Jahre 1791) anknüpfende Fassung handelt. Am ehesten hat die letztgenannte Fassung die
Grundlage der Keberschen Neubearbeitung vom Jahre 1832 gebildet. Anhand eines Vergleichs der sprachlichen Merkmale mit denjenigen der übrigen von Keber besorgten
Fassungen des Gesangbuchs läßt sich feststellen, daß nach Kebers Tod das offizielle Gesangbuch als Ganzes, zusammen mit dem Gebetbuch und dem dritten Teil des Gesangbuchs, erst 1836 neu verlegt worden ist. Die Ausgaben, die dem Jahre 1836 zugeschrieben
werden, sind bei näherem Zusehen nicht alle in diesem Jahr erschienen, sondern sie setzen
sich aus Druckbogen zusammen, die zu verschiedener Zeit entstandenen Drucken entstammen. Ein Teil der Bogen am Anfang des Bandes sowie einzelne Bogen im weiteren
Teil sind der Ausgabe vom Jahre 1836 entnommen; der übrige Teil des Gesangbuchs setzt
sich aus Bogen aus der Ausgabe vom Jahre 1838 sowie aus zufällig dazwischen geratenen
von Friedrich Kurschat redigierten (und von ihm mit Akzentzeichen versehenen) Bogen
zusammen. Das Gebetbuch und der dritte Teil des Gesangbuchs enthalten nur Bogen aus
der Ausgabe vom Jahre 1838. Offensichtlich hat man sich 1838 am meisten um die überarbeitung des Gebetbuchs und des dritten Teils des Gesangbuchs bemüht, vom übrigen
Gesangbuch aber sind wohl diejenigen Teile neu bearbeitet worden, deren Satz in der
Druckerei am stärksten abgenutzt war. Die betreffenden Gesangbücher sind demnach nur
mit Vorbehalt als Ausgaben des Jahres 1838 zu bezeichnen. Dies gilt auch für das in
Chicago aufgedeckte Exemplar.
Im Hinblick auf die sprachliche Bearbeitung läßt sich feststellen, daß in der ersten
Keberschen Ausgabe vom Jahre 1832 versucht worden ist, die Schreibung zu modernisieren. Die nach deutscher Art verwendeten Doppelkonsonanten wurden aufgegeben, das
Erweichungszeichen wurde folgerichtiger gesetzt, in gewissen Fällen wurde <ia> statt <e>
geschrieben, und zur Bezeichnung ehemaliger Nasalvokale werden nur zelten Nasalzeichen verwendet. Phonologische, morphologische und syntaktische Änderungen wurden
nicht viele vorgenommen. Es wurde eine folgerichtigere Handhabung der westlichen
Variante der Schriftsprache angestrebt (besonders in der Schreibung von -o im unbetonten
Auslaut). Trotzdem wurden auch neue hyperkorrekte oder auch mundartliche nordostpreußisch-litauische Formen eingeführt. Gewisse veraltete Flexionsformen wurden aufgegeben, z. B. im Bereich der pronominalen Adjektivformen und des Dativs Singular der
Nomina, Genus und Stammbildung der Substantive wurden korrigiert. Die Tempusformen
des Verbs in den einzelnen Satzteilen wurden besser aufeinander abgestellt; hier und dort
wurde ein seltenes Wort oder ein offensichtliches Lehnwort ersetzt. Stil- und sinnwidrige
Fehler wurden verbessert.
53
Karolio Gotardo Keberio
giesmynø genezë ir kalba:
XIX
amþiaus
pirmoji
pusë
Von den späteren Neudrucken der Keberschen Fassung weist nur der als ‘Ausgabe
vom Jahre 1838’ bekannt Druck wesentliche Änderungen auf. Stilistisch wurde der Text
ziemlich gründlich überarbeitet, und die Modernisierungstendenz wird auf allen Sprachebenen fortgesetzt. Nur in Einzelheiten der Schreibung (Bezeichnung der Nasalität, Schreibung von <e>) wird auf die Kleinsche Tradition zurückgegriffen. Des weitern sind Verbesserungen vorgenommen worden im Bereich des Genus der Nomina, der Stammbildung und der Rektion der Präpositionalgefüge, unlitauische syntaktische Konstruktionen
sind beseitigt worden. Trotz den oben erwähnten Eingriffen in die Sprache des Denkmals
ist andererseits auch hier die für alle Fassungen des Keberschen offiziellen Gesangbuchs
charakteristische Mehrschichtigkeit zu beobachten, und zwar das Nebeneinander von
älteren, aus dem 18. Jh. ererbten und neueren, von Keber modernisierten und der
preußisch-litauischen Sprachnorm angeglichenen (zum Teil hyperkorrekten) Sprachformen in den ersten zwei Teilen sowie im Gebetbuch.
BIRUTË KABAÐINSKAITË
Gauta 2000 m. lapkrièio 11 d.
Baltø filologijos katedra
Priimta 2001 m. sausio 15 d.
Vilniaus universitetas
Universiteto g. 5
LT-2734, Vilnius, Lietuva
e. p.: [email protected] 0
54
Archivum Lithuanicum 3
A r c h i v u m L i t h u a n i c u m 3, 2 0 0 1
I S S N 1 3 9 2 – 7 3 7 X, I S B N 3 – 4 4 7 – 0 9 2 6 2 – 9
Paul F. Gehl
The Newberry Library, Chicago
Military Courtesy in Sixteenth-Century Lithuania:
Il Cavaliere of Domenico Mora
1
When a few years ago the Lithuanian-American community of Chicago published Newberry Lituanica2 (1999), a guide to the Lithuanian books at their city’s
Newberry Library, some readers of the checklist were surprised to discover that one
of the oldest Lithuanian books in the Newberry collection is not in Latin, German,
or Lithuanian, but in Italian. Our surprise was uncalled for, however, in that Italian
was an international language of war, diplomacy, and courtesy for much of the
sixteenth century, and the prolific presses of Vilnius not infrequently published in
Italian. As the title page of the Newberry volume informs us (Plate 13 ), the author
Domenico Mora was a Bolognese military man in the service of Sigismund (Zigmantas) III Wasa, Grand Duke of Lithuania and King of Poland (1587-1632).4 Mora was
one of many Italians who came to seek their fortunes on what seemed to them the
expanding frontier of Catholic Europe. His book is entitled Il Cavaliere (The Knight),
and was written while Mora was commander of the fortified capital of “the Duchy
1 I
would like to thank Pier Angelo Bellettini,
Alma Braziûnienë, Maria Brynda, Rob
Carlson, John Patrick Donnelly, S.J., Susan
Fagan, Michael Grace, S.J., Tomasz Makowski, Lubomir Miz, Maria Úliwiñska,
Giedrius Subaèius, Gabriella Zarri, and Janet Zmorcek, for help in the preparation of
this essay.
2 Newberry Lituanica: Èikagos Newberry bibliotekos lituanistiniø ir prûsistiniø knygø katalogas iki 1904 metø / Books of Lithuanian
and Old Prussian Interest at the Newberry
55
Library, Chicago. To 1904, Chicago: Lithuanian American Community Inc., 1999.
3 All photographs in this article are courtesy
of The Newberry Library, Chicago.
4 On Sigismund see: Aleksander Gieysztor et
al., Historie de Pologne, Warsaw: Éditions
scientifique de Pologne, 1971, 227-254.
On Italian writers in Lithuania, Jan Úlàski,
“La letteratura italiana nella Polonia fra il
Rinascimento ed il Barocco”, Cultura e nazione in Italia e Polonia dal Rinascimento
all’Illuminismo, Florence: Olschki, 1986,
219-251.
Military Courtesy in SixteenthC e n t u r y L i t h u a n i a : Il Cavaliere
of Domenico Mora
Plate 1. Title page of Il Cavaliere (1589) by Domenico Mora;
The Newberry Library, Chicago, Call number: Case F 05.594
56
Archivum Lithuanicum 3
of Polozgo in White Russia.” This town is modern Polotsk (Polockas, Poùock) in
northeastern Belarus; in the 1580’s it lay on the recently pacified border between
Lithuania and Muscovy. Since this book is relatively little known, it seems fitting
to give an account of it and its author in Archivum Lithuanicum.
Domenico Mora’s known works all concern military affairs. 5 Interestingly, Il Cavaliere, written and printed on a militarized frontier, is the least technically military
and most broadly literary of Mora’s essays. A rapid, chronological review of the
Bolognese author’s output will give us a sense of Mora’s career as a writer. We will
return below to Il Cavaliere, his northern sojourn, and their implications for literary
and religious culture in Lithuania.
Mora’s first published work was Tre quesiti in dialogo sopra il fare batterie, fortificare una città, et ordinare battaglie quadrate (Three Questions in Dialogue Form: Concerning Batteries, Fortifying a City, and Arranging Battle Formations, Venice, 1567). Each
of three topics is presented succinctly and technically in the form of an answer to
a specific problem posed, we are told, in courtly conversation by a Tuscan gentleman. It is dedicated to Cosimo de’ Medici (1519-1574), Grand Duke of Tuscany, and
to the aristocratic Academia degli Storditi at Bologna. The preface announces the
imminent publication of Il Soldato, a work Mora tells us was already in preparation
when the request for the Tre quesiti was made.
Il Soldato actually appeared in 1569 at Venice from the press of Giovanni Griffio,
and is known in three versions. The original with Griffio’s title page is dedicated to
Ottavio Farnese, Duke of Parma and to the Bolognese nobleman Marc Antonio Fiubbi,
member with Mora of the Academia degli Storditi (Betti 1989, 70, n 11). Unsold sheets
of this edition were acquired by Gabriele Giolitti in the following year and provided
with a new title page and front matter. Some copies of this 1570 issue also appeared
with the imprint and device of Vincenzo Valgrisio. Mora’s dedication to the Duke of
Parma was reprinted in 1570, but a second preface addressed to Marchese Ludovico
5 The
literature on Mora is scattered. Most
important are two articles by Gian Luigi
Betti, “Domenico Mora, un uomo d’armi
del Cinquecento (note biografiche)”, Strenna storica bolognese 39, 1989, 61-73, and
idem, “Il machiavellismo di Domenico
Mora, uomo d’armi del Cinquecento”, Il
Carobbio 17, 1991, 47-55; and Mieczysùaw
Hartleb, “Domenico Mora, na marginesie
wileñsko-wùoskiego ‘Rycerza’ z 1589 r.”,
Pamiætnik trzeciego zjazdu bibljofilów polskich we Lwowie w zielone úwiàtki 26/5-29/5
1928 roku, Lwów: Towarzystwo
Miùoúników Ksiàýki, 1929, 91-108. Shorter
notices with useful bibliography include
Gian Luigi Betti, Giuliana Zannoni, “Ope-
57
re politiche a stampe di autori bolognesi
conservate nella Biblioteca dell’Archiginnasio di Bologna (1550-1650)”, L’Archiginnasio 92, 1997, 259-262; Carlo Promis,
“Domenico Mora”, Gl’ingegneri e gli scrittori militari Bolognesi del XV e XVI secolo.
Miscellanea di storia italiana 4, Torino:
Stamperia reale, 1893, 682-689, repr. Italica gens, repertori di biobibliografia italiana
70, Bologna: Forni, 1975, 106-113; Claudio Donati, L’Idea di nobiltà in Italia, secoli
XIV-XVIII, Bari: Laterza, 1988, 228-230.
On the military affairs of Poland-Lithuania in this period, Gieysztor et al. 1971,
211-16, 233-40. 0
Military Courtesy in SixteenthC e n t u r y L i t h u a n i a : Il Cavaliere
of Domenico Mora
Malaspina was added by Tommaso Porcacchi, the editor of an historical series for
Giolitti.6 Il soldato is a work of courtesy for military men, describing the qualifications
and virtues of the “vero Soldato, & nobil Cavalliere.”
In 1572, when all Italy was discussing the significance of the Hapsburg/Venetian naval victory over the Turks at Lepanto (6 October 1571), Mora published in
pamphlet-form an open letter to the papal commander-in-chief on the best strategy
for opposing Turkish power. Parere del Capitano Domenico Mora da Bologna sopra
l’ordine di guerreggiare la potenza del Turco (Opinion of Captain Domenico Mora of
Bologna on the Manner of Making War Against the Turk), which appeared at Bologna,
is the smallest of Mora’s works. In a few short pages, Mora reviews the options of
land and sea attacks against the Grand Turk, dismisses the high hopes raised by
Lepanto that the Turks could be contained by naval power, and advises a wellplanned and well-funded campaign in the Balkans.
Mora returned to the dialogue form for his next book, a collection of short
conversations between military men set in the war zone near Avignon during the
repression of the Huguenots there by papal armies in the 1570’s. Entitled Riacquisto
di Camereto, e Bauma (The Recapture of Cameret and Beaumes, Avignon, 1576), the five
dialogues include numerous named and unnamed protagonists of the religious
wars, both French and Italian. This work principally concerns tactics and fortifications in the war zone (in the Vaucluse near Avignon), but the interlocutors also
express some interest in the heresy of the Huguenots as well.7 Like all of Mora’s
works, it is scrupulously and vigorously anti-Protestant.
Il Cavaliere, the work published in Vilnius in 1589, is the most ambitious of
Mora’s books. It returns to a theme he seems to have been interested in all along,
the rivalry between writers and soldiers; it is also the least well known of his major
works.8 Il Cavaliere is one of the most extensive expositions of the dignity of soldiers
6 The
first issue is very rare, and almost all
surviving copies bear the 1570 Giolitti title
page and front matter; for the printing
history see Betti 1989, 70, n 10. On the
historical series of Porcacchi, Paul
F. Grendler, “Francesco Sansovino and
Italian Popular History”, Studies in the Renaissance 16, 1969, 158-165, repr. in Culture and Censorship in Late Renaissance Italy
and France, London: Variorum, 1981.
7 The full title of this work is: Riacquisto di
Camereto, e Bauma, & come si deve fare una
batteria, & guardare le picciol ville del Contato d’Avignone, con una disputa fra il Trombeta, & Ugonoti intorno la loro Religione in
Dialogo; the fortresses are at the modern
towns of Cameret-sur-Aigues and
Beaumes-de-Venise.
58
8 The
only modern scholars to discuss it thoroughly are Betti 1989 and 1991, Hartleb
1929, and Stefano Prandi, “Il capitano sapiente: la precedenza tra le armi e le lettere e la crisi della funzione sociale del letterato nel Cinquecento”, Sapere e/é potere,
Discipline, dispute e professioni nell’Università medievale e moderna, il caso bolognese a
confronto 3. Dalle discipline ai ruoli sociali,
Bologna: Istituto per la storia di Bologna,
1990, 65-72. I have been able to study only two copies, that at the Newberry and a
fragmentary one at the biblioteca dell’Archiginnasio, Bologna. Perhaps predictably,
most of the other surviving copies are in
Poland. I have located the following: Florence, Biblioteca Nazionale Centrale;
Kórnik, Biblioteka Kórnicka; Kraków, Bib-
Archivum Lithuanicum 3
to survive from the long, largely Italian sixteenth-century debate over the precedence of letters or arms, in which the intellectuals, accomplished penmen, clearly
had the upper hand over the less literary swordsmen.9 Shortly, Mora notes in his
preface, he will publish yet another book on military courtesy, entitled Imperatore.10
On the basis of one passage in Il Cavaliere where he mounts a spirited defense of
Niccolo Machiavelli, Gian Luigi Betti considers Mora a thoughtful Machiavellian
(Betti 1991, 48-50). Stefano Prandi, by contrast, lumps this work with others on the
subject penned in Spain in the period as products of a “violent anti-intellectualism
of a neo-feudalizing sort” (Prandi 1990, 71; cf. Donati 1988, 229). In fact Il Cavaliere
is derivative of many classical and contemporary political authors, mostly illdigested, and represents at best a kind of diluted, common-sense Machiavellism. We
will discuss it further below.
A sixth work on military affairs, also a Vilnius imprint, is in Latin, clearly
intended for a Lithuanian public. It takes up the question of the Turkish wars again.
Iudicium Columnelli Dominici Morae Bononiensis, Praefecti Militum Polonicae, sit necne
Turcae bellum inferendum (Opinion of Colonel Domenico Mora of Bologna, Officer in the
Polish Army, Whether or Not War Should Be Waged Against the Turks) was dedicated
to Jerzy Cardinal Radziwiùù (Jurgis Radvila, 1556-1600), and published in 1595.
I have been unable to examine a copy of this rare work, but published excerpts and
facsimiles make clear that it is a topical update of Mora’s 1572 Parere, taking into
consideration the waning power of the Turkish military after the death of Suleiman
the Magnificent in 1566 and the rapid expansion of Poland-Lithuania in the 1570’s
and 1580’s. Mora fervently invites the noble clerics and military men of Lithuania
to assume the leadership of Europe in opposing the Turks (Betti 1991, 51). Towards
the end of his life, Mora published another military book, concerning fortifications
along the river Tiber at Rome (Betti 1991, 72, n 28). The poet, erudite, and book
collector Apostolo Zeno (1668-1750) reported still another work by Mora, a manuscript Discorso degli antichi istrumenti di Guerra (Discourse on Ancient Weapons). No
copy is known (Promis 1893, 688).
Most of what we know about the biography of Mora derives from his published
works, chiefly their chatty prefaces, and from a few letters written by papal
lioteka Jagielloñska; Kraków, Biblioteka
Czartoryskich; London, British Library;
Paris, Biblioteka Polska; St. Petersburg,
Academy of Sciences; Wrocùaw, Biblioteka
Ossoliñskich. Two additional copies, from
the Poniñski and Zamoyski libraries, were
once in Warsaw but are now lost.
9 On the dispute over precedence, see Donati
1988, 198-246, who correctly emphasizes
the several local literary traditions
involved. See also: Prandi 1990, 65-72;
Hartleb 1929, 104-05; Betti 1991, 48.
59
10 Apparently
never printed, though he occasionally cites it in the text of Il Cavaliere
and implies that it is already completed
at the date of the preface, fol. A4r: “in
short I will give you my Imperator, in
which you will find everything necessary
to the profession of arms used in war,
whether offensive or defensive; this work
is already complete”. Cf. Promis 1893,
687-688.
Military Courtesy in SixteenthC e n t u r y L i t h u a n i a : Il Cavaliere
of Domenico Mora
diplomats in Poland and Muscovy. We have already seen that his published
works describe a career that took him from Venice to France to Lithuania and
White Russia. He was born around 1536 in Bologna, but vaunted his family’s
noble origins in the Swiss canton of Grisons (Graubunden) by styling himself
“Gentiluomo Grisone” for all his life. He chose a career as a soldier when still a
boy, and seems to have been valued by his military superiors chiefly for his
excellent knowledge of artillery and of the fortifications necessary to resist bombardment (Betti 1989, 63-65). At Bologna he belonged to the obscure Accademia
degli Storditi, a short-lived gentlemen’s club apparently born of the literary controversy over the dignity of arms.11 He served in the military forces of Venice and
the papal armies in France in the 1570’s before arriving in Poland in 1579,
recommended to King Stefan Batory (Steponas Batoras, 1575-1586) by Alberto
Bolognetti (1538-1585), papal nuncio in Poland, and Antonio Possevino (15331611), the Jesuit philosopher who served as diplomat under several popes and
who traveled to Muscovy to broker the peace of Iam Zapol’skii in 1582. During
his stays in France and in Poland-Lithuania, Mora observed the progress of the
Protestant reformation with considerable alarm. A devout Roman Catholic and
professional soldier, he felt it was his Christian duty to fight against all the
enemies of Catholicism, and he at least once proposed colonizing the Socinian
and Orthodox areas of the Duchy of Lithuania with good Catholic families.12 We
do not know why he returned to Italy sometime after 1595, but he seems to have
died there shortly after 1600.
11 Betti
1989, 66-67, 72, n 33. Michele Maylender, the great historian of the Italian
academies, knew only a single reference to
the Storditi, Storia delle accademie 5, Bologna: Capelli, 1930, 264.
12 Betti 1989, 63-65, 71, nn 22-23; Hartleb
1929, 105. Since Mora was definitely of
the party and clientage of Antonio Possevino, it is unclear which of his opinions
on matters theological were independently arrived at and which were simply part
of Jesuit and émigré Italian community
feelings of antipathy for Lutherans and
other Protestants. The violence of Mora’s
anti-Protestant expressions bears comparison with comparable but judicious opinions of Possevino, published at Vilnius
in these same years in his Moscovia, Vilnius: J. Velicensis, 1586; see the English
translation by Hugh F. Graham, The Moscovia of Antonio Possevino, S.J., Pittsburgh:
University of Pittsburgh, 1977, esp. 16,
50-51. That Mora did have some idio-
60
syncratic opinions of his own we may
judge from his doubting the project of
founding seminaries so dear to the Jesuit
missionary effort; compare Cav. 196-97
to Possevino 1977, 63 and to Possevino’s
other remarks on Livonia published in
these years, Lettera alla Ducessa di Mantova, ed. Vello Helk, Rome: Maarjamma,
1973, 6-12, 54-56. Further on the Jesuits
in the region, John Patrick Donnelly, “Jesuit Strategies in East Central Europe,
1550-1585”, Politics, Religion and Diplomacy in Early Modern Europe. Essays in
Honor of DeLamar Jensen, ed. Malcolm
R. Thorp, Arthur J. Slavin, Sixteenth
Century Essays and Studies 16, Kirksville,
Missouri: Sixteenth Century Journal
Publishers, 1994, 83-94; Stanisùaw Obirek,
“The Jesuits and Polish Sarmatianism”,
The Jesuits: Culture, Sciences and Arts
1540-1773, ed. John W. O’Malley et al.,
Toronto: University of Toronto Press,
1999, 555-563. 0
Archivum Lithuanicum 3
The Cavaliere published at Vilnius in 1589 is the richest single source of autobiographical information by Mora. Though its principal subject is the dignity of
arms, it also gives us Mora’s first-hand observations on the state of Poland, Lithuania, and Muscovy in the period. The book is dedicated to Jan Zamoyski (Jonas
Zamoiskis, 1542-1605), the powerful chancellor under King Stefan Batory and during the first part of the reign of Sigismund III.13 Mora declares Zamoyski the man
most able to judge the relative merits of arms and letters—most qualified, that is,
of all the men whom Mora has met in his travels, “after having wandered the largest
part of France, of the Levant, of all Italy, of Imperial Germany, as well as the whole
extent of Poland and the Grand Duchy of Lithuania, where I presently find myself
in the part of White Russia called the Duchy of Polozgo”. The résumé of Zamoyski’s
qualifications and exploits includes his service in the “recent war in Muscovy,”
where, Mora says, he himself also served and witnessed many valiant feats of arms
(Cav., fol. A2v).
This dedication is signed as from Vilnius on June 10, 1589. We may speculate
that it was composed while Mora was in that city overseeing the work of printer
Daniel Lancicius (Danielius Lenèickis or Daniel Ùæczycki), since Mora indicates
that most of the writing had been done during the fierce winters at Polotsk, where
he was forced to remain indoors at rather greater length than he would have liked
to protect himself from the dangerous weather. Scholars have puzzled over the
choice of Lancicius as printer, since he was associated with the Reform party in
Lithuania, while Mora was a fervent and truculent Catholic (Betti 1989, 64, 71, n
21). Recent scholarship on Lancicius, however, shows that his commitment to the
Reformation was intermittent. During the 1580’s, he printed for clients of all religious parties, and by the end of the decade was working more and more for Catholic
clients.14 From 1591 onward, he worked exclusively for the Catholic party (Vla13 Mora’s
dedication is to “Giovanni Zamoyski, Azamosche, Capitano, Gienerale, et
Gran Canceliere, del Regno di Polonia, Capitano di Derpt, Marieburgo, Chnissina,
Zamech, etc. etc.” On Zamoyski, see Hartleb 1929, 105-107; Artur Úliwiñski, Jan Zamoyski kanclerz i hetman wielki koronny,
Warsaw: Trzaska, Evert i Michalski, 1947;
Gieysztor et al. 1971, 211, 214-217; Danuta Wójcik-Góralska, W sùuýbie czterech monarchów: opowieúã o Janie Zamoyskim, Warsaw: Ludowa Spóldzielnia Wydawnicza,
1978; Stanislaw Grzybowski, Jan Zamoyski, Warsaw: Pañstwowy Instytut Wydawniczy, 1994.
14 On Lancicius: Johannes Hoffmann, De typographiis earumque initiis et incrementis in
Regno Poloniae et Magno Ducatu Lithuaniae,
61
Danzig: Knoch, 1740, 42; Adam Lackmann, Annalium Typographicorum selecta
quaedam capita, Hamburg: Felginer, 1740,
102-103; Ludwik Abramowicz, Cztery wieki drukarstwa w Wilnie. Zarys historyczny
(1525-1925), Vilnius: Lux, 1925, 43; Alodia Kawecka-Gryczowa et al., Drukarze
dawnej Polski od XV do XVIII wieku 5. Wielkie Ksiæstwo Litewskie, Wrocùaw: Zakùad
Narodowy im. Ossoliñskich, 1959, 70-86;
Àëåêñàíäð Àíóøêèí, Íà çàðå êíèãîïå÷àòàíèÿ â Ëèòâå, Âèëüíþñ: Ìèíòèñ,
1970, 8-9, 16, 31-32, 113-119, 143; Irena
Petrauskienë, Vilniaus akademijos spaustuvë,
1575-1773, Vilnius: Mokslas, 1976, 30-35;
Levas Vladimirovas, Knygos istorija. Senovë. Viduramþiai. Renesansas. XVI–XVII amþius, Vilnius: Mokslas, 1979, 457-462.
Military Courtesy in SixteenthC e n t u r y L i t h u a n i a : Il Cavaliere
of Domenico Mora
dimirovas 1979, 459-461). From Mora’s perspective in Polotsk in 1589, moreover, the
presses at Vilnius were simply the closest to hand.15 Mora’s original intention in writing Il Cavaliere was merely to pen a brief defense
of soldiers against the calumnies of Girolamo Muzio (1496-1576). This well-known
poet and philologist included a diatribe against military men in the third book of
his highly successful Il Gentilhuomo. At one point he even called soldiers dogs and
animals, and it was this specific charge that stimulated Mora to write.16 But the
long nights of the northern winter induced Mora to compose a more extensive
defense of arms as nobler than letters altogether. He implies that Muzio’s popular
Gentilhuomo had seemed a good winter’s read, but that the more he read the angrier
he got. Throughout Il Cavaliere, Mora addresses Muzio by name and most of the
authorities he cites are in specific response to comparable citations by Muzio. This
habit of point-by-point rebuttal makes for difficult reading, a task made harder still
by the fact that Mora was not a systematic thinker. Mora’s basic stance throughout
Il Cavaliere is that learning and literature are the pursuits of idle men, and that
soldiering and statecraft are best left to men of action with practical knowledge of
war-making and peacekeeping.
Far more interesting to the modern reader than Mora’s disjointed arguments
about the honor of soldiers, however, are his many asides on the geography, politics, and society of Europe, and especially of Poland-Lithuania, an expansionist
state which Mora greatly admired. His political theory, if we may call it such,
consists in the thoroughly militarizing notion that great states are ruled by force of
arms, that their armies preserve the peace that produces wealth, and that the
military must therefore be supported lavishly in order to ensure the continued
expansion of the principality (cf. Betti 1991, 52). Stefan Batory’s Poland-Lithuania
was a model of this sort of state, organized and mobilized for battle on the eastern
front, financially able to field large armies with adequate artillery (always a consideration for Mora), and populated by valiant noblemen with a strong military
tradition.17 Mora also approved of the elective Polish monarchy, so much admired
15 The
only nearby alternative press to those
at Vilnius would have been in Lutheran
Rîga, on which see O. Zanders, Tipografs
Mollîns un viòa laiks, Rîga: Zinâtne, 1988,
esp. 59-77.
16 The offending passage would seem to have
been this one, Gentilhuomo, Venice: Valvassore, 1571, 221: “Gli uni vi stanno come rettori, & gli altri come guardiani. Et quella
differenza é (secondo Platone) che é in una
casa dal padre di famiglia al cane, al quale
é tenuto per far la guardia.” (The first of
these [the learned men] are like governors
and the others [soldiers] like guards. The
comparison is exactly that made by Plato
62
between the father of the family and the dog
that is kept to guard the household.)
17 On the fiscal and military reforms of Batory, not incidentally organized by the dedicatee of Il Cavaliere, Jan Zamoyski, see Jean
Natanson-Leski, “La frontiére orientale
de la république polonaise”, Etienne Batory, roi de Pologne, Prince de Transylvanie,
Kraków: Imprimerie de l’Université des
Jagellons, 1935, 248-253; Otto Laskowski,
“Les campagnes de Batory contre la Moscovie”, ibid., 375-403; Gieysztor et al.
1971, 211. For Batory’s personality and
political style, John Patrick Donnelly, S.J.,
“Antonio Possevino, S.J. as Papal Media-
Archivum Lithuanicum 3
by other sixteenth-century Italians.18 It seems likely, given the timing of the publication of Il Cavaliere and the fact that it is dedicated so lavishly to Zamoyski, that
Mora was taking the part of Zamoyski’s party at the court of Sigismund III, in the
hope of keeping the new king’s attention concentrated on the eastern front, where
Batory had had such great success, and where Mora, like other Italians, hoped for
future victories against the Muscovites and Turks. 19 Mora is specific in his praises for the Polish-Lithuanian state, which he portrays as the first defense of Christendom against the Turks and Tatars (Cav. 184185). He gives an admiring portrait of the command structure of the Lithuanian
army and compares it to Italian practice, entirely in favor of the northerners ( Cav.
39-40). He summarizes Batory’s campaigns in the last part of the Livonian War,
from 1579 to 1582 (Cav. 48-51), and he adds his own eyewitness testimony to the
personal valor and political savvy of the king (Cav. 137-138, 255). Soldier and
Italian that he is, however, Mora does not say much about the literary or artistic
affairs of Lithuania in his day. He admired Jan Zamoyski as both soldier and man
of culture, but does not seem to know or care about specifics. 20 The closest he
comes to praising the cultural programs of Stefan Batory or Sigismund III (both
were patrons of art) is to note with approval their solicitude for the Catholic
religion and their patronage of the Jesuits. These rulers had cultural credentials
validated by their military prowess. Mora notes, also approvingly, that the noble
Polish-Lithuanian electors never took learning into account in choosing a monarch, only proven military ability (Cav. 48).
Mora was violently anti-Protestant, and supported his opinions with horror
stories about non-Catholic places he had seen. He gives a vivid and disparaging
description of Rîga, for example, a rich and noble city that was so long under the
control of the Lutherans that only a few nonagenarian nuns could remember the old
religion (Cav. 147-148). Mora witnessed the first Catholic Mass to have been said
tor between Emperor Rudolf II and King
Stephan Båthory”, Archivum Historicum
Societatis Iesu 69, 2000, 3-56. On the politics of Sigismund’s court, Úliwiñski 1947,
262-269; Gieysztor et al. 1971, 230-31;
Grzybowski 1994, 219-226.
18 Pietro Marchesani, “L’immagine della
Polonia e dei polacchi in Italia tra Cinquecento e Seicento: due popoli a confronto”,
Cultura e nazione in Italia e Polonia dal Rinascimento all’Illuminismo, Florence:
Olschki, 1986, 347-378, esp. 356-367.
19 On Zamoyski’s policies and the frontier
mentality in Poland-Lithuania, Josef
Mac¾rek, Dozvuky polského bezkråloví z roku 1587, Prague: Nåkladem Filosofické fakulty University Karlovy, 1929, 53-58;
Gieysztor et al. 1971, 221, 227-232; Grzy-
63
bowski 1994, 228-35, 267-269; Donnelly
2000, 41-42, 46-48. On Italian thinking
about the region more generally, Angelo
Tamborra, “Problema turco e avamposto
polacco fra Quattrocento e Cinquecento”,
Italia Venezia e Polonia tra medio evo e età
moderna, ed. Vittore Branca, Sante Graciotti, Florence: Olschki, 1980, 531-549, and in
the same volume, Angiolo Danti, “L’aspetto utopico della letteratura antiturca e
in Polonia alla metà del XVI secolo”, Italia
Venezia e Polonia tra medio evo e età moderna, ed. Vittore Branca, Sante Graciotti,
Florence: Olschki, 551-570.
20 For Zamoyski’s patronage see Jerzy Kowalczyk, W krægu kultury dworu Jana Zamoyskiego, Lublin: Wydawnictwo Lubelskie, 1980; Grzybowski 1994, 253-265.
Military Courtesy in SixteenthC e n t u r y L i t h u a n i a : Il Cavaliere
of Domenico Mora
in the city in over forty years, after Stefan Batory made it possible for the Jesuits to
return there in 1582.21 This portrait of Rîga has moral meaning but completely lacks
geographical specifics. The passage is entirely typical of Mora, who sometimes
described fortifications in detail but rarely included other physical information
about nature or the built environment. We know that he traveled the Dvina (Dauguva, Daugava) River from Polotsk to the sea at Rîga, but he nowhere describes the
Livonian landscape, which he must surely have scrutinized from a military point
of view even if he did not enjoy the scenery (Betti 1989, 72, n 28). His description
of the rigors of the Russian winter, too, is offered as a moral parenthesis on the
salutary hardships suffered by soldiers on frontier duty (Cav. 2).
With equally clear moralizing intent and perhaps under the influence of the
Catholic martyrological literature of his day, Mora lumps Lutherans, Calvinists,
Huguenots, Anabaptists, and Hussites into one undifferentiated mass of social
misfits, persecutors of the true faith, and murderers of Jesuit missionaries (Cav. 5880, 196-200, 249-250, 267-273).22 These heretics have reduced Flanders, France,
Hungary, Bohemia, and other great nations to misery (Cav. 58). Although Mora does
not include Lithuania in this list, the highly mixed and heterodox society of PolandLithuania in this period must have been on his mind.23 He may have been thinking
of non-Catholic printing at Rîga and Vilnius, for example, when he observes that
police powers over the press are much less effective morally than the self-regulating
discipline of good soldiers well paid by good rulers (Cav. 44).
On one occasion, Mora does refer his dissatisfaction with Muzio’s gentlemanly opinions to the Lithuanian situation, implying that his Italian opponent had
lived too much in the courtly society of Italy and had not seen the harsh realities
of the wider European world. In a digression of several pages (Cav. 64-69), Mora
ascribes Protestant rejection of papal authority to the same kind of intellectual
pride that leads to overly refined literature. Muzio’s prideful intellectualism
provokes Mora to speak out, he says, “all the more because of the aggravation
I suffer here [in Lithuania], always hearing the pope and his commandments
described in such scabrous terms” (Cav. 65). This remark is followed closely by
a condemnation of the many Italians who fled their homeland “on pretext of
religion” (Cav. 67), and by a claim that if there are indeed many mansions and
many thrones in God’s heaven, then certainly none of them are reserved for
Lutherans (Cav. 68; plate 2). 24 21 Compare
the account of Batory’s policies
penned by the Jesuit diplomat Antonio
Possevino, Il Soldato Christiano con nuove
aggiunte et la forma di un vero principe, et
principessa, espressi nelle vite di Stefano Batori, Venice: Domenico Imberti, 1604, 60-68.
22 On martyrologies, Brad S. Gregory, Salvation
at Stake, Cambridge, Mass.: Harvard University Press, 1999, esp. 297-314, 329-334.
64
23 It
was a source of scandal to other Italian
visitors in the region too, cf. Possevino
1977, 50-51.
24 Mora sometimes has Germans in mind
when he says Lutherans (both Luterani
and Luteri are used), but elsewhere he
clearly means Italian Protestants, e.g.
Cav. 79.
Archivum Lithuanicum 3
Plate 2. Cavaliere 68: some of Mora’s anti-Lutheran marginalia;
the note at the bottom left reads, “No thrones in heaven for Lutherans;”
The Newberry Library, Chicago, Call number: Case F 05.594
65
Military Courtesy in SixteenthC e n t u r y L i t h u a n i a : Il Cavaliere
of Domenico Mora
Also striking is Mora’s repeated expression of disdain for classes and individuals whom he considered social parasites. Because of the polemical nature of his
argument with Girolamo Muzio, scholars (especially theologians) and lawyers (especially jurists) come in for heavy criticism on the grounds that they do little useful
work and pretend to a nobility they have not earned. Exception is made for soldiers
with opinions, however. Mora generally disparaged Muzio’s hero Cicero on the
punning grounds that Cicerone was a chiachiarone, a windbag politician (Cav. 223245); but Mora defended his own citations of Cicero’s useful political opinions on
the grounds that the Roman orator had also commanded troops (Cav. 244-245). At
another point Mora suggests that law books and theological tomes should be
burned, and that each city should substitute for all this useless learning a simple
statute book in the vernacular, easily understood and easily enforced (Cav. 91).
Mora is more careful about criticizing clerics in print, no doubt because of the
intolerant atmosphere of Counter-Reformation Italy in which he matured, but also
out of genuine reverence for “founders of true religion” like Saints Dominic and
Francis, a reverence he seems to have taken over at least in part from reading
Machiavelli (Betti 1991, 48, 54, nn 21-22). The closest he comes to criticizing the
institutional church is in the military field, where he considered himself an expert.
So he remarks that prelates unqualified for military command are sometimes put in
charge of troops (Cav. 175-76); and he complains that his own services to the papal
armies over the years have gone underpaid through the fault of clerics who fail to
understand the value of military force against the enemies of the Church (Cav. 66).
He defends the Catholic clergy against laymen who (like Protestants) presume to
speak on matters of religion (Cav. 250). However, we may discern a carefully circumscribed anti-clericalism behind his repeated attacks against intellectuals in general and in his surprising dismissal of the Jesuit colleges newly founded in Lithuania and elsewhere as “weak medicine” against the plague of heresy (Cav. 196).
Urban aristocrats, especially merchants, are also targets for Mora. These men are
good and useful to the state insofar as they produce wealth and promote prosperity.
Thus, Mora expresses clear preference for productive merchants over impoverished
but idle aristocrats, and even more over “philosophers who impoverish their families for the sake of philosophizing” (Cav. 128). But when merchants and tradesmen
seek political power, pretend to learning, or look for military honors without military service, they are parasitical and worse, ignorant and arrogant (Cav. 112-114,
130-132, 249-250). One of the evil effects of the Protestant heresy, moreover, is that
every shopkeeper, artisan, and innkeeper keeps a Bible on his worktable, and reads
it promiscuously as if it were a romance, inevitably falling into error and aspiring
to learning above his proper station (Cav. 78). Obviously, Mora did not make this
last observation in Italy but in Protestant Germany or heterodox Lithuania. Still, in
his social criticism, Mora usually seems to have the ills of urbanized Italy in mind,
66
Archivum Lithuanicum 3
Plate 3. Cavaliere 250: detail of the marginalia, showing one of the rare typographical
errors, in this case the upside-down setting of the double <l> in “Scala della vita”
[“the measure of a life”];
The Newberry Library, Chicago, Call number: Case F 05.594
and he rarely refers such matters to the situation of Lithuania. The whole controversy over the precedence of letters or arms was largely a Mediterranean phenomenon. Perhaps he was offering these observations to his Lithuanian audience as an
example to be avoided, but Mora does not really betray any clear sense of audience.
To a large degree, he is writing for soldiers like himself, that is, for those who
already share his truculent opinions.
The highly digressive and conversational style of Il Cavaliere makes it difficult
for the modern reader. The great eighteenth-century bibliographer of Bologna, Giovanni Fantuzzi, though he never saw a copy, nonetheless declares it the work that
most accurately displays Mora’s poor Italian, on the grounds that in Vilnius he
would not have had the benefit of native Italian editors and typesetters.25 Fantuzzi
was probably correct in this guess, since the language and punctuation of Il Cavaliere are less standardized than in any other work of Mora. It should be said in
defense of the printer Lancicius, however, that his typesetters apparently copied
Mora’s difficult text with care and faithfully represented the Bolognese soldier’s
rough, idiosyncratic style and peculiar punctuation. There are very few outright
typographical errors until the final pages of the book, where some haste and impatience may be assumed on Mora’s own part. (One of the rare uncorrected mistakes is shown in plate 3.)
25 Giovanni
Fantuzzi, Notizie degli scrittori bolognesi 6, Bologna: Stamperia di San Tommaso d’Aquino, 1788, 103-105.
67
Military Courtesy in SixteenthC e n t u r y L i t h u a n i a : Il Cavaliere
of Domenico Mora
Lancicius also seems to have worked hard to produce an Italianate book, one
that casts Mora’s text in the international style popularized by Venetian printing
houses of the mid-sixteenth century (and used for works by Mora printed in Italy
or France). In this Lancicius followed the practice of other Northern European
printers, who used distinctive native styles for works in German, Lithuanian, Russian, or Polish but aped Venetian styles for Latin, Italian or French texts. Like other
printers in Poland-Lithuania, moreover, Lancicius was encouraged in this practice
by the ecclesiastical and civic authorities who patronized much of the printing done
in the region (Kawecka-Gryczowa 1959, 81-83).
Thus, on the title page and the opening pages of the three books of Il Cavaliere,
Lancicius used a variety of sizes and styles of Roman and italic types in the strict,
hierarchical fashion set by Venetian taste of the period (Plates 1 and 4). He was in
fact capable of very sophisticated handling of such hierarchical elements, as his
title pages in Latin (in Roman and italic types) and Polish (mixing Roman, italic
and black letter) attest.26 In Il Cavaliere these efforts are particularly effective on the
section openings where a few elegant ornaments and initials are also employed to
good effect.
The Mora title page is somewhat less successful, at least by the standards set
by Lancicius’ earlier Latin title pages. There is some evidence that type and
ornaments available to him in the service of his Calvinist patrons in the early
1580’s were no longer in his shop at the end of the decade (Kawecka-Gryczowa
1959, 81-85; Vladimirovas 1979, 456). The use of a broad border composed of
small printer’s flowers implies that Lancicius did not have cuts for Italian-style
architectural borders in his shop in 1589. 27 Nor did he have a central medallion
or distinctive printer’s mark to use on the title, as was the practice in the more
thoroughly Italianizing printing houses of Rîga and Vilnius in this period. 28 In
several volumes of the mid-1580’s, Lancicius had used a triangular, metal-cut
tailpiece to good effect in this position on the title page, with or without a narrow
border. Perhaps not coincidentally, the most elegant of these title pages were on
anti-Jesuit tracts Lancicius printed for the Calvinist controversialist Andreas Volanus (Andrius Volanas, Andrzej Woùan, 1530-1610) between 1584 and 1587.29 If
Mora knew of these controversial works (as his Jesuit patrons certainly did), he
26 Abramowicz
1925, 41-42, gives two handsome examples in facsimile of Polish title
pages; a particularly fine Latin title page is
that of Francisco Gradovio, Hodoeporicon
Moschicum of 1582, reproduced by Sigitas
Narbutas, Lietuvos Renesanso literatûra, Vilnius: Baltos lankos, 1997, 33.
27 For an example by another printer at Vilnius in this period, Aíóøêèí 1970, 42;
Petrauskienë 1976, plate 16.
68
28 Compare,
for example, the title pages reproduced in Àíóøêèí 1970, 20; Petrauskienë 1976, plate 14; Zanders 1988, 74, 130.
29 Andreas Volanus, Oratio gratulatoria and
Libri quinque contra scargae Iesuitae Vilniensis septem, both of 1584, and idem, Apologia, 1587.
Archivum Lithuanicum 3
Plate 4. Cavaliere 87: opening of the second book, showing the decorative ornaments
and initials available in Lancicius’ shop, and the author’s printed, moralizing marginalia.
Both text and marginal notes on this page emphasize Mora’s disagreement
with Girolamo Muzio;
The Newberry Library, Chicago, Call number: Case F 05.594
69
Military Courtesy in SixteenthC e n t u r y L i t h u a n i a : Il Cavaliere
of Domenico Mora
may have specifically requested a different look for his strenuously Catholic
Cavaliere. Or perhaps Lancicius wanted to distance Mora’s popularizing work
from that of the learned Volanus.
Lancicius used italic types sparingly in all his Latinate books, probably because
he had only a small supply. In Il Cavaliere there are in all about thirty five lines of
small italics (roughly equivalent to modern 12-point type) and a few lines of a larger
all-capitals italic (also on a 12-point body). These italics are very handsome, in the
latest international style, and distinctive in the form of the capital <D>, <R> and
<S> (Plate 1). Perhaps they were imported from Germany, Austria, or even France.
I have not found an exact match anywhere, but this somewhat florid style of italics
was used by Antoine Gryphius at Lyon from 1556 to 1600 and, much closer to
Vilnius, by Michael Zimmerman at Vienna in the 1560’s.30 Lancicius’ distinctive
italic types passed to the Vilnius Academy after his death and were still in use as
late as 1633 (Petrauskienë 1976, plates 7, 13).
By contrast to his fine italics, no one would mistake Lancicius’ workmanlike
Roman text type for the elegant Italian ones it imitates. It is the same type he used
for most of his Latin works in the 1580’s, and the mixture of crisp new sorts with
somewhat worn ones in Il Cavaliere means that he was continually refreshing his
cases with newly cast type from his own matrices. This was a standard practice in
the period, especially for routine work. It affects the quality of the overall product
only slightly. So Lancicius served the temperamental Mora well. Like the typesetting, the presswork in Il Cavaliere is generally good, though again, the Newberry
copy shows some evidence of haste in the work, with minor offset from insufficiently dry sheets, especially toward the end of the book. There is every reason to ascribe
this to the impatience of the author and not to the printer.
An interesting feature of the book is the series of marginal notes calling attention
to significant facts or opinions in the text, a common formatting device in Latin and
Italian books of the period, sometimes undertaken by an editor to ease the work of
the reader confronted with a dense or highly digressive text. In this book, the notes
are so true to the vivid, oddball thoughts of the author that we may be sure Mora
penned them himself, perhaps in the final revision of the text, during the printing.
Many notes express his hatred of Luther and Lutherans. At one point he emphasizes the intellectual dangers of heresy, worse than anything mere soldiers can
30 The
closest match I have found to date is
the font of small-cap italics used in the
colophon to the Syriac New Testament
printed at Vienna by Michael Zimmerman
in 1561-1562. We know that Lancicius
owned matrices and founded his own type during much of his career (KaweckaGryczowa 1959, 84), but since he used
italics so rarely it is possible that he did
70
not have italic matrices and relied on imported type to fill the needs of ecclesiastical patrons who wanted to publish in Latin. The earliest use of Lancicius’ characteristic italic I have found is in 1582 (Narbutas 1997); in 1595 he used it for the important Ledesma Catechism (Petrauskienë
1976, plate 15).
Archivum Lithuanicum 3
inflict; he writes in the margin “Calvin and Melancthon. The damage done by war
is brief, that done by learning is eternal” (Cav. 196). These marginal notes served
as the basis for a lengthy index at the end of the book. The index occupies fully
twenty nine double column pages and makes for amusing reading, since it presents
a list of Mora’s strident opinions, ranging from commonplace to bizarre. Under L,
for example, we can find these entries: “Law books, to be burned”; “Laws, useless”;
“Lorenzo de’ Medici assassinated”; “Lardaiolo [pork-butcher] raised to knighthood”; “Luther, speaker of many lies”; and “Lucrezia the Roman and Penthesilea”
(Cav. [301]).
One last, curious digression on Lithuania deserves our attention. Toward the
end of his book, Mora indulges in a highly miscellaneous barrage of opinions about
the wars of his own day, especially the bitter wars of religion (Cav. 202-205). He
justifies the Catholic side in every conflict of the century, usually by condemning
the Protestants as anti-papalist heretics, or as rebels against their just rulers, or both
(Cav. 202, 204, 228-40). Stefan Batory’s part in the Livonian War is justified both
by his Catholic missionary zeal and by his desire to vindicate the territorial rights
of the Polish-Lithuanian crown (Cav. 204). Soldiers, not surprisingly, are remarkably long-suffering in all this, enduring not only the rigors of war but also the
extremes of climate and the hardships of the frontier (Cav. 250-253). This last
observation leads to a further digression on the unique climate of the far north, and
to the telling of two ghost stories (Cav. 262-265). One occurs in the impressively
dark forests of western Muscovy and the other on the road from Polotsk to Vilnius,
in the improbable twilight that passes for night in the Lithuanian summer. In both
cases Mora claims to have met witnesses to the spectral events. He ascribes the
presence of ghosts to the fact that Muscovy and Lithuania, like certain volcanic
regions of Italy, are lands situated by God’s providence where the fire and ice of
purgatory and hell rise close to the land of the living. The harsh winters and weird
summers are premonitions of the torments of hell, intended, like ghostly apparitions, as warnings to the living to repent of their sins.
Oddly, Mora ascribes his curious opinions on the geography of his temporary
home to the authoritative Jesuit writer, Antonio Possevino: “In a small volume he
sent to the Duchess of Mantua, the Most Reverend Father Possevino reports that in
Livonia many miraculous events are seen and heard that are clearly the work of devils, because these northern parts lie close to the realm of a great prince of devils”
(Cav. 265). It may be that Mora is simply trying to make his weird stories more authoritative with this citation of a highly popular account of the far North. But his
wording is highly misleading, for in the letter in question, a report on the Jesuit missions in Estonia and Transylvania printed at Vilnius in 1585, Possevino is considerably more circumspect than Mora. The Jesuit does remark the general superstitiousness of Estonians, and says there are frequent requests for exorcisms by Jesuit missionary priests there. And he tells a few stories of demonic possession which may
71
Military Courtesy in SixteenthC e n t u r y L i t h u a n i a : Il Cavaliere
of Domenico Mora
have suggested ghost stories to an uncritical Mora.31 Mora’s strategy in this citation, however, is not that of a careful scholar but merely that of an enthusiastic teller
of tales. In a similar way, he adds to the realism of his extreme climate reports (and
his ghost stories too) by giving the exact angle of the summer sun at Polotsk and other
details of travelling in the North. The moral import of the landscape was far more
interesting to Mora than mere facts of nature; and feeling himself part of Possevino’s circle was probably more urgent than citing his would-be source accurately.
We might conclude by asking why Domenico Mora ever found himself in this
extreme landscape, or, for that matter, in the politically admirable Lithuania of
Stefan Batory and Sigismund III? Over and above the commonplace of Italian
professionals in the lucrative service of Polish kings and other princes of the East,
was there something about Mora himself that would have drawn him to this
battleground? There is little doubt that he did see it as a battleground, morally and
militarily. Professional soldier that he was, he could hardly have done otherwise,
even though half or more of his years there were formally peacetime service. On one
level, it may simply have been the opportunism of a good, workmanlike soldier
keeping busy at his chosen profession. But this author of seven books was no
ordinary soldier; we have seen that he was also a moral rhetorician. Mora’s outlook
is so consistently Italian and Roman Catholic that we must look beyond professional opportunism to religious conviction for motives.
Indeed, Mora consistently portrays soldiers as builders of states, and he portrays
himself as a gentleman defender of the faith. These notions, pompous but practical
and untheoretical, certainly entered into his choice of Lithuania as a personal
battleground. The military opportunities for Catholic soldiers in the late sixteenth
century were numerous. Enemies of the faith could be found on frontiers with
Ottoman Turkey, to the east and northeast of Europe, as well as internally, in newly
Protestantized parts of Germany, France, England, Scandinavia, and the Netherlands. The Spanish imperial adventure in the New World was also at its height in
Mora’s day, though it does not seem to have been much on his mind.32 If we assemble all of his opinions and prejudices and look at sixteenth-century
Europe with Mora’s eyes, however, Poland-Lithuania seems the perfect theater for
him. His stay of fifteen to twenty years there seems a natural, even thoughtful
choice. Above all, alone of the European states in his day, Poland-Lithuania was
expanding overland. Artillery-minded and land-bound Mora counseled against
using even the proven naval power of Venice against the Turk; we may deduce that
he would never have personally campaigned across the broad Atlantic for the
Spanish crown, Europe’s other expansionist Catholic power. The evident distaste
with which he describes Lutherans and Huguenots, moreover, suggests that his
31 Posssevino
1973, esp. 32-38; on the specific matter of superstitions see Donnelly
1994, 88-89.
72
32 The
only reference to the Spanish wars in
the Cavaliere concern Flanders, 202, and
Portugal, 205.
Archivum Lithuanicum 3
limited but bloody experience in the French Wars of Religion had left him with little
desire to campaign against the internal enemies of Roman Catholicism, no matter
how just he felt that cause was.33 His own religious convictions were unshakable,
but they were also political, worldly, and uncomprehending of the evangelical zeal
he observed among Protestants.
In such a turbulent world, the Lithuanian frontier had distinct advantages for
a common-sense artilleryman like Mora. The borders were drawn clearly. Enemies
could be identified without difficulty both militarily and in terms of religious
confession. There were plenty of fortifications to build or bombard as the need for
defense or offense arose in the normal strategic course of state-building. PolandLithuania, then, was the perfect career opportunity for Mora, a kingdom on the rise
and militarily engaged, with monarchs of impeccable Catholic credentials. Only
incidentally, there were also other émigré Italians to make it seem a little bit like
home, however far the Dvina at Polotsk was from the Reno at Bologna.
Sources Cited:
A B R A M O W I C Z , L U D W I K , 1925: Cztery wieki drukarstwa w Wilnie. Zarys istoryczny (15251925), Vilnius: Lux.
A N U S H K I N , A L E K S A N D R , 1970, see: Àíóøêèí, Àëåêñàíäð, 1970.
B E T T I , G I A N L U I G I , 1989: “Domenico Mora, un uomo d’armi del Cinquecento (note
biografiche)”, Strenna storica bolognese 39, 61-73.
B E T T I , G I A N L U I G I , 1991: “Il machiavellismo di Domenico Mora, uomo d’armi del
Cinquecento”, Il Carobbio 17, 47-55.
B E T T I , G I A N L U I G I , G I U L I A N A Z A N N O N I , 1997: “Opere politiche a stampe di autori
bolognesi conservate nella Biblioteca dell’Archiginnasio di Bologna (1550-1650)”, L’Archiginnasio 92, 259-262.
D A N T I , A N G I O L O , 1980: “L’aspetto utopico della letteratura antiturca e in Polonia alla
metà del XVI secolo”, Italia Venezia e Polonia tra medio evo e età moderna, ed. Vittore
Branca, Sante Graciotti, Florence: Olschki, 551-570.
D O N A T I , C L A U D I O , 1988: L’Idea di nobiltà in Italia, secoli XIV-XVIII, Bari: Laterza.
D O N N E L L Y , J O H N P A T R I C K , S . J . , 1994: “Jesuit Strategies in East Central Europe, 15501585”, Politics, Religion and Diplomacy in Early Modern Europe, Essays in Honor of DeLamar
Jensen, ed. Malcolm R. Thorp, Arthur J. Slavin, Sixteenth Century Essays and Studies 16,
Kirksville, Missouri: Sixteenth Century Journal Publishers, 83-94.
D O N N E L L Y , J O H N P A T R I C K , S . J . , 2000: “Antonio Possevino, S.J. as Papal Mediator
between Emperor Rudolf II and King Stephan Båthory”, Archivum Historicum Societatis
Iesu 69, 3-56.
33 For
his opinions on these wars, see Cav.,
174-76, 202-205, 228-229.
73
Military Courtesy in SixteenthC e n t u r y L i t h u a n i a : Il Cavaliere
of Domenico Mora
F A N T U Z Z I , G I O V A N N I , 1788: Notizie degli scrittori bolognesi, Bologna: Stamperia di San
Tommaso d’Aquino.
G I E Y S Z T O R , A L E K S A N D E R E T A L . , 1971: Historie de Pologne, Warsaw: Editions scientifique de Pologne.
G R E G O R Y , B R A D S . , 1999: Salvation at Stake, Cambridge, Mass.: Harvard University Press.
G R E N D L E R , P A U L F . , 1969: “Francesco Sansovino and Italian Popular History”, Studies
in the Renaissance 16, 158-165. Repr. in Culture and Censorship in Late Renaissance Italy
and France, London: Variorum, 1981.
G R Z Y B O W S K I , S T A N I S Ù A W , 1994: Jan Zamoyski. Warsaw: Pañstwowy Instytut Wydawniczy.
H A R T L E B , M I E C Z Y S Ù A W , 1929: “Domenico Mora, na marginesie wileñsko-wùoskiego
‘Rycerza’ z 1589 r.”, Pamiætnik trzeciego zjazdu bibljofilów polskich we Lwowie w zielone
úwiàtki 26/5-29/5 1928 roku, Lwów: Towarzystwo Miùoúników Ksiàýki, 91-108.
H O F F M A N N , J O H A N N E S , 1740: De typographiis earumque initiis et incrementis in Regno
Poloniae et Magno Ducatu Lithuaniae, Danzig: Knoch.
K A W E C K A - G R Y C Z O W A , A L O D I A , E T A L . , 1959: Drukarze dawnej Polski od XV do XVIII
wieku 5. Wielkie Ksiæstwo Litewskie, Wrocùaw: Zakùad Narodowy im. Ossoliñskich.
K O W A L C Z Y K , J E R Z Y , 1980: W krægu kultury dworu Jana Zamoyskiego, Lublin: Wydawnictwo
Lubelskie.
L A C K M A N N , A D A M , 1740: Annalium Typographicorum selecta quaedam capita, Hamburg:
Felginer, 102-103.
L A S K O W S K I , O T T O , 1935: “Les campagnes de Batory contre la Moscovie”, Etienne Batory,
roi de Pologne, Prince de Transylvanie, Kraków: Imprimerie de l’Université des Jagellons,
375-403.
Liber sacrosancti Evangelii de Iesu Christo [...] characteribus & lingua Syra, Iesu Christo
vernacula [...] expressa, ed. Johann Albrecht Widmanstetter, Vienna: Michael Zimmermann, 1561-1562.
M A C Ü R E K , J O S E F , 1929: Dozvuky polského bezkråloví z roku 1587, Prague: Nåkladem Filosofické fakulty University Karlovy.
M A R C H E S A N I , P I E T R O , 1986: “L’immagine della Polonia e dei polacchi in Italia tra Cinquecento e Seicento: due popoli a confronto”, Cultura e nazione in Italia e Polonia dal
Rinascimento all’Illuminismo, Florence: Olschki, 347-378.
M A Y L E N D E R , M I C H E L E , 1930: Storia delle accademie, Bologna: Capelli.
M O R A , D O M E N I C O , 1589: Il Cavaliere del Colonello Domenico Mora Bolognese in risposta del
Gentilhuomo del S. Mutio Iustinopolitano, In Vilna appresso Danielle Lanciense.
N A R B U T A S , S I G I T A S , 1997: Lietuvos Renesanso literatûra, Vilnius: Baltos lankos.
N A T A N S O N - L E S K I , J E A N , 1935: “La frontiére orientale de la république polonaise”,
Etienne Batory, roi de Pologne, Prince de Transylvanie, Kraków: Imprimerie de l’Université
des Jagellons, 248-253.
Newberry Lituanica: Èikagos Newberry bibliotekos lituanistiniø ir prûsistiniø knygø katalogas iki
1904 metø / Books of Lithuanian and Old Prussian Interest at the Newberry Library, Chicago.
To 1904, Chicago: Lithuanian American Community Inc., 1999.
74
Archivum Lithuanicum 3
O B I R E K , S T A N I S Ù A W , 1999: “The Jesuits and Polish Sarmatianism”, The Jesuits: Culture,
Sciences and Arts 1540-1773, ed. John W. O’Malley et al., Toronto: University of Toronto
Press, 555-563.
P E T R A U S K I E N Ë , I R E N A , 1976: Vilniaus akademijos spaustuvë, 1575–1773, Vilnius: Mokslas.
P O S S E V I N O , A N T O N I O , 1604: Il Soldato Christiano con nuove aggiunte et la forma di un vero
principe, et principessa, espressi nelle vite di Stefano Batori, Venice: Domenico Imberti.
P O S S E V I N O , A N T O N I O , 1973: Lettera alla Ducessa di Mantova, ed. Vello Helk, Rome:
Maarjamma.
P O S S E V I N O , A N T O N I O , 1977: The Moscovia of Antonio Possevino, S.J., trans. Hugh F. Graham, Pittsburgh: University of Pittsburgh.
P R A N D I , S T E F A N O , 1990: “Il capitano sapiente: la precedenza tra le armi e le lettere e la
crisi della funzione sociale del letterato nel Cinquecento”, Sapere e/é potere, Discipline,
dispute e professioni nell’Università medievale e moderna, il caso bolognese a confronto 3. Dalle
discipline ai ruoli sociali, Bologna: Istituto per la storia di Bologna, 65-72.
P R O M I S , C A R L O , 1893: “Domenico Mora”, Gl’ingegneri e gli scrittori militari Bolognesi del
XV e XVI secolo. Miscellanea di storia italiana 4, Torino: Stamperia reale, 682-689. Repr.
in Italica gens, repertori di biobibliografia italiana 70, Bologna: Forni, 1975, 106-113.
Ú L À S K I , J A N , 1986: “La letteratura italiana nella Polonia fra il Rinascimento ed il Barocco”,
Cultura e nazione in Italia e Polonia dal Rinascimento all’Illuminismo, Florence: Olschki, 219251.
Ú L I W I Ñ S K I , A R T U R , 1947: Jan Zamoyski kanclerz i hetman wielki koronny, Warsaw: Trzaska,
Evert i Michalski.
T A M B O R R A , A N G E L O , 1980: “Problema turco e avamposto polacco fra Quattrocento e
Cinquecento”, Italia Venezia e Polonia tra medio evo e età moderna, ed. Vittore Branca, Sante
Graciotti. Florence: Olschki, 531-549.
V L A D I M I R O V A S , L E V A S , 1979: Knygos istorija. Senovë. Viduramþiai. Renesansas. XVI–XVII
amþius, Vilnius: Mokslas.
W Ó J C I K - G Ó R A L S K A , D A N U T A , 1978: W sùuýbie czterech monarchów: opowieúã o Janie Zamoyskim, Warsaw: Ludowa Spóldzielnia Wydawnicza.
Z A N D E R S , O . , 1988: Tipografs Mollîns un viòa laiks. Rîga: Zinâtne.
À Í Ó Ø Ê È Í , À Ë Å Ê Ñ À Í Ä Ð , 1970: Íà çàðå êíèãîïå÷àòàíèÿ â Ëèòâå, Âèëüíþñ: Ìèíòèñ.
Paul F. Gehl
XVI
AMÞIAUS
DOMENICO
KARO
MORA’OS
ETIKETAS
LIETUVOJE:
IL CAVALIERE
Santrauka
Straipsnyje aptariama 1589 metais Vilniuje iðspausdinta italo Domenico Mora’os (apie
1536 – po 1600) knyga Il Cavaliere (Riteris). Ðis traktatas apie karo etiketà dabar retai jau
kur iðlikæs – èia naudojamasi Newberry bibliotekos Èikagoje egzemplioriumi.
75
Military Courtesy in SixteenthC e n t u r y L i t h u a n i a : Il Cavaliere
of Domenico Mora
Po trumpos Mora’os literatûrinës karjeros apþvalgos nusakomas Il Cavaliere turinys.
Knyga paraðyta kaip atsakymas á kità italø kalba paraðytà veikalà apie etiketà – Girolamo
Muzio Il Gentilhuomo (Dþentelmenas). Mora’os knygos originalumas susijæs su specifine
Livonijos aplinka – autorius ilgai gyveno Lenkijos-Lietuvos pasienyje (Polocke). Tai lëmë
ir jo visuomenines paþiûras, antipatijà nekatalikams, karingus pasisakymus apie katalikiðkos Europos gynimà nuo iðorës prieðø (Rusijos ir Turkijos). Mora save laikë profesionaliu
Italijos kariø klasës atstovu, paèiu save iðtrëmusiu á katalikybës pakraðèius ieðkoti vietos
ir pamaldumo.
Straipsnyje taip pat kalbama apie Vilniuje italø kalba iðëjusiø spaudiniø kokybæ, Mora’os santykius su raðytoju jëzuitu ir diplomatu Antonijumi Possevino’u, gyvenusiu Lenkijoje-Lietuvoje. Taip pat apibûdinamos Mora’os knygoje papasakotos dvi Lietuvoje sukurtos istorijos apie vaiduoklius.
Paul F. Gehl
MILITARY
COURTESY
IL CAVALIERE O F
IN
SIXTEENTH-CENTURY
DOMENICO
LITHUANIA:
MORA
Abstract
This article discusses the rare military courtesy treatise, Il Cavaliere (The Knight), by
Domenico Mora, published at Vilnius by Daniel Lancicius (Lenèickis or Ùæczycki) in 1589.
After a brief summary of the literary career of the author (ca. 1536-after 1600), an account
is given of the contents of Il Cavaliere. The book is in the form of a reply to Il Gentilhuomo,
a courtesy book by Girolamo Muzio, but its greatest originality lies in its specifically
Livonian content, since Il Cavaliere is clearly the work of an Italian far from home. Mora’s
social attitudes, his profound dislike of non-Catholics, and his truculent opinions on the
defense of Catholic Europe against external enemies in Muscovy and Turkey were all
conditioned by his long stay on the frontier of Poland-Lithuania. The quality of Italian
printing at Vilnius, Mora’s relations with the Jesuit writer Antonio Possevino, and Mora’s
telling of two ghost stories set in Lithuania are also discussed. Mora emerges as a representative of the Italian professional soldiering class, self-exiled to the frontiers of Catholicism in search of patronage and piety.
PAUL F. GEHL
Gauta 2000 m. lapkrièio 11 d.
The Newberry Library
Priimta 2001 m. vasario 19 d.
60 West Walton Street
Chicago, IL 60610-3305, U.S.A.
e. p.: [email protected] 0
76
Archivum Lithuanicum 3
A r c h i v u m L i t h u a n i c u m 3, 2 0 0 1
I S S N 1 3 9 2 – 7 3 7 X, I S B N 3 – 4 4 7 – 0 9 2 6 2 – 9
Eglë Patiejûnienë
Vilniaus pedagoginis universitetas
Senøjø Lietuvos knygø antraðtës
1. T R A K T A V I M O , I N T E R P R E T A C I J O S P R O B L E M O S . Nors literatûrologija – ir pasaulio, ir Lietuvos mastu – yra tikrai sena, garbingas tradicijas turinti,
smarkiai iðplëtota mokslo ðaka, vis dar tebesama literatûros reiðkiniø, kuriuos net
specialistai suvokia greièiau „intuityviai, remdamiesi patirtimi, ágyta dirbant visai
kitos tematikos darbus“1. Vienas ið tokiø reiðkiniø yra literatûros kûrinio ar knygos
antraðtë.
Antraðtës terminas net literatûros mokslininkø paprastai vartojamas „aksiomiðkai“, tarsi savaime suprantamas dalykas. Ðis terminas neaiðkinamas lietuviðkuose
literatûros terminø þodynuose2, neaptariamas ir Literatûros teorijos apybraiþoje3. Tai
nëra vien lietuviø mokslininkø neapsiþiûrëjimas: straipsnio „antraðtë“ (angl. title)
nerasime ir iðsamiame Johno Anthony’o Cuddono literatûros terminø ir literatûros
teorijos þodyne4. Lenkø kultûrologas Mieczysùawas Wallis, ëmæsis ðios temos, buvo
tiesiog apstulbæs, kad beveik nëra moksliniø darbø apie groþinës literatûros kûriniø
pavadinimus5.
Lietuviðkame enciklopediniame knygotyros þodyne randame toká antraðtës apibrëþimà: „knygos, jos skyriaus, period[inio], tæst[inio] leidinio ar jø straipsniø pa1 Andrzej
Stoff, „Funkcja tytuùu w dziele literackim“, Acta Universitatis Nicolai Copernici 66, 1975, 3.
2 L[eonidas] Timofejevas, N[atanas] Vengrovas, Literatûros mokslo terminø þodynëlis,
vertë ir pavyzdþius parinko Jonas Vildþiûnas, Kaunas: Valstybinë pedagoginës
literatûros leidykla, 1961; Literatûros terminø þodynas, Vilnius: Valstybinë politinës
ir mokslinës literatûros leidykla, 1962.
Antraðtës terminas neátrauktas ir á Lietu-
77
viø literatûros enciklopedijà, Vilnius: Lietuviø
literatûros ir tautosakos institutas, 2001.
3 Vytautas Galinis, Juozas Girdzijauskas ir
kt., Literatûros teorijos apybraiþa, Vilnius:
Vaga, 1982.
4 J[ohn] A[nthony] Cuddon, Dictionary of literary terms and literary theory, London etc.:
Penguin Books, 31991.
5 Mieczysùaw Wallis, „O tytuùach dzieù sztuki“, Rocznik Historii Sztuki, 1974, 8.
Senøjø
Lietuvos
knygø
antraðtës
vadinimas. Skiriama bendroji, dalinë, gretutinë, originalo, pridëtinë, puslapinë, serijos [antraðtë]“6 . Kitaip tariant, èia konstatuojama, kad antraðtë – tai pavadinimas,
ir pateikiama klasifikacija pagal antraðtës vietà leidinio ar leidiniø serijos struktûroje7 . Suprantama, kad knygotyros specialistams skirtame leidinyje spausdinama
jiems aktualiausia informacija, taèiau cituotoji definicija aiðkiai rodo per ðimtmeèius susiklosèiusá bibliografø, bibliotekininkø poþiûrá á antraðtæ kaip tam tikrà
skiriamàjá þenklà, padedantá identifikuoti leidiná. Labai daþnai antraðtë suvokiama
tiesiog kaip konkretaus leidinio simbolis, beveik jo atitikmuo. Ðià tendencijà aiðkiai
rodo paraðai po iliustracijomis – knygø antraðtiniø lapø faksimilëmis Levo Vladimirovo Knygos istorijoje: „M. Maþvydo ‘Giesmes Chrikðèioniðkas’“, „J. Rëzos ‘Psalteras Dovida’“8 ir t. t. Taigi knygos antraðtë, tiksliau, antraðtinis lapas tarsi atstoja
paèià knygà. Paþymëtina, kad maþdaug tuo pat metu iðëjusioje Jurgio Lebedþio
Senojoje lietuviø literatûroje9 po faksimilëmis visur nurodyta „antraðtinis lapas“.
Knygotyrininkams, þinoma, svarbiausi antraðtiniame lape suraðyti duomenys, o
ne literatûrinë antraðtës teksto raiðka. Literatûrologai pastebi visai kitus ðios problemos aspektus. Dauguma tokiø aspektø (aiðku, su „bibliografiniais“) glaustai
suminëti naujausiame lenkø Literatûros terminø þodyne, straipsnyje „tytuù“:
Antraðtë [...] – pavadinimas, autoriaus suteiktas savo kûriniui, integrali kûrinio
teksto dalis, pirmoji iðskirta jo pastraipa. Antraðtë yra vienas ið pagrindiniø veiksniø, leidþianèiø identifikuoti kûriná; antraðtës forma ávairiai susijusi su kûrinio,
kurio pavadinimas ir simbolis ji yra, turiniu, taip pat su veikalo uþraðymo bûdais
ir su jo perteikimo materialiu pavidalu. Antraðtës atsirado pradëjus uþraðinëti
literatûros kûrinius; senoviniuose ritiniuose antraðtinis áraðas bûdavo pabaigoje,
po kûrinio tekstu, viduramþiø rankraðèiuose – knygos bloko apaèioje. Spausdinto
veikalo antraðtiniame lape esanti antraðtë yra svarbiausias bibliografiniø vienetø
atskirumo rodiklis ir esminë bibliografinio apraðo dalis. Literatûros veikalø antraðèiø komponavimo bûdas ir jø struktûra priklauso nuo tø veikalø bendrøjø poetikos dësniø ir, kaip istoriðkai kintantis reiðkinys, yra veikiami literatûrinës konvencijos drauge su kitais veikalo sandais 10 .
Kai kurie ið cituotøjø teiginiø vis dar tebëra diskusijø objektas. Ar antraðtë tikrai
yra integrali kûrinio dalis? Kaip tada vertintina ne autoriaus, o, tarkim, leidëjo ar
perraðinëtojo suteikta antraðtë? Kurià antraðtæ laikyti „tikràja“, jei knygoje jø keletas? Skirtingi moksliniai interesai lemia ir ávairias tyrimø kryptis. Vienus (pavyz6 Knygotyra.
Enciklopedinis þodynas, Vilnius:
Alma littera, 1997, 21.
7 Tokio tipo klasifikacija gali bûti ir dar labiau detalizuota, plg.: Encyklopedia wiedzy
o ksiàýce, pod red. Aleksandra Birkenmajera i in., Wrocùaw etc.: Zakùad narodowy
imienia Ossoliñskich, 1971, 2393–2395.
8 Levas Vladimirovas, Knygos istorija, Vilnius: Mokslas, 1979, 354, 355.
78
9 Jurgis
Lebedys, Senoji lietuviø literatûra, Vilnius: Mokslas, 1977.
10 Michaù Gùowiñski, Teresa Kostkiewiczowa
i in., Sùownik terminów literackich, pod red.
Janusza Sùawiñskiego, Wrocùaw etc.:
Zakùad narodowy imienia Ossoliñskich,
2 1989, 547–548. 0
Archivum Lithuanicum 3
dþiui, minëtàjá Wallisà) labiausiai domina antraðtës kaip kultûros reiðkinio istorinë
raida, kitus – gramatinë antraðèiø analizë ir klasifikacija pagal gramatines konstrukcijas11 , treèius – antraðtës santykis su kûrinio turiniu, esminës jos funkcijos12 .
Dabar mums áprastas lakoniðkas antraðèiø þymëjimas – autoriaus vardas, pavardë, kûrinio pavadinimas, leidimo vieta, leidyklos pavadinimas (viskas, iðskyrus
nebent pavadinimo gramatinæ konstrukcijà, vardininko linksniu) ir data – Europos
raðtijos ir knygø leidybos istorijoje yra palyginti naujas reiðkinys. Jo tradicija siekia
tik XVIII amþiaus antrà pusæ. Ankstesniø laikø leidiniuose antraðtës komponuotos
kitaip, jos daug ilgesnës ir sudëtingesnës.
Mums aktualiausia bus problema, ar antraðtë ir pavadinimas yra tapatûs dalykai, ar senøjø leidiniø pavadinimai laikytini tik antraðèiø sudëtine dalimi. Tyrimui
èia pasirinkti senieji Lietuvos leidiniai, iðëjæ nuo 1574 metø, kai pradëjo veikti
pirmoji Vilniaus spaustuvë, iki 1773 metø, kai nutrûkus jëzuitø leidybinei veiklai
gana sparèiai ásigalëjo naujos tendencijos, – t. y. ið esmës vëlyvojo renesanso ir
baroko laikai. Aiðkumo dëlei ðiame straipsnyje neminimi iðskirtiniai Pranciðkaus
Skorinos ir Radvilø Lietuvos Brastos spaustuviø fenomenai bei specifinë DLK pravoslavø spaustuviø produkcija.
Lietuvoje apie senøjø leidiniø antraðtes raðyta maþai: iðskyrus vienà Eugenijos
Ulèinaitës teksto pastraipà13 , nepavyko rasti nieko. Daug ádomiø su antraðtëmis
susijusiø klausimø savo monografijoje nagrinëja lenkø literatûrologë Danuta Danek14 . Jos studijø objektas – XVIII amþiaus antros pusës romanø, visø pirma prancûziðkø, antraðtës, prakalbos ir turiniai, taigi tema, lyg ir menkai susijusi su senàja
Lietuvos literatûra. Taèiau tyrëja aptaria gana platø literatûros ir kultûros istorijos
bei literatûros teorijos kontekstà, todël kai kurios jos mintys ir apibendrinimai
aktualûs ir mums (beveik visi kiti anksèiau minëtieji mokslininkai domisi tik ðiuolaikine literatûra).
XVI amþiaus paskutinio ketvirèio–XVIII amþiaus antros pusës knygø antraðèiø
komponavimo bûdas ir jø struktûra ið tikrøjø priklausë nuo bendrøjø poetikos
dësniø ir buvo labai stipriai veikiama literatûrinës konvencijos. Ne tik paèiuose
vëlyvojo renesanso ir baroko tekstuose, bet ir jø antraðtëse esama tam tikrø „povandeniniø uolø“, galinèiø sukelti nemaþø keblumø tas antraðtes cituojant ar verèiant.
Visø pirma derëtø aptarti ið pirmo þvilgsnio paradoksalø klausimà: ar autoriaus
pavardë laikytina integralia antraðtës teksto dalimi, ar ne? Jeigu kalbëtume apie
ðiuolaikines antraðtes ir traktuotume jas, anot cituotojo knygotyros þodyno, tiesiog
11 Anna
Martuszewska, „Tytuùy powieúciowe“, Ruch literacki 18, 2(101), 1977,
1 37–146.
12 Þr. Stoff 1975.
13 Eugenija Ulèinaitë, „Renesanso ir baroko
poezija“, Dainos pasauliui, saulei ir sau. Lietuvos XVI–XVII amþiaus poezijos antologija,
79
sudarë Eugenija Ulèinaitë, Vilnius: Vaga,
1993, 7–8.
14 Danuta Danek, Dzieùo literackie jako ksiàýka.
O tytuùach i spisach rzeczy w powieúci,
Warszawa: Pañstwowe wydawnictwo
naukowe, 1980.
Senøjø
Lietuvos
knygø
antraðtës
kaip pavadinimus, atsakymas á ðá klausimà bûtø aiðkus. Taèiau senøjø knygø
antraðtiniuose lapuose buvo spausdinami ne vienas po kitu sudëlioti bibliografiniai duomenys, o riðlus vientisas tekstas. Kitaip tariant, reikiami duomenys
juose ne iðvardijami, bet nupasakojami, t. y. sukomponuojami á gramatiðkai taisyklingà sakiná.
2. A U T O R I U S .
Daugybë XVI–XVIII amþiaus pavyzdþiø rodo, kad autoriaus
pavardë paprastai organiðkai ápinama á antraðtës tekstà, á jo sintaksinæ struktûrà.
Nesunku skirti keletà pagrindiniø antraðtës komponavimo schemø.
Ið visø bûdø ákomponuoti autoriaus vardà á antraðtës tekstà turbût archajiðkiausia yra konstrukcija, vadinama leidybine istorine konvencija. Ji kildinama ið sutrumpintø antraðtiniø áraðø, patogumo dëlei daromø tam tikrose senoviniø ritiniø
ir viduramþiø rankraðèiø vietose15 . Sintaksë ir leksika èia labai paprasta: pirmiausia kilmininko linksniu pateikiamas autoriaus vardas, toliau irgi kilmininku – kûrinio pavadinimas, po kurio nurodomas kûrinio knygø (t. y. daliø) skaièius, pvz.:
„Heliodori Aetiopicae historiae libri decem“ (paþodþiui: „Heliodoro Etiopijos istorijos deðimt knygø“).
Rankraðtinëmis knygomis paprastai bûdavo áamþinami tik pripaþintø autoritetø
veikalai, taèiau vëliau ðià konvencijà rinkosi ir spausdintø knygø leidëjai, norëdami pabrëþti universalià leidinio vertæ. Puikus pavyzdys – Jono Karcano spaustuvës
Vilniuje 1593 metais iðleista knyga „Marka Tulliusa Cicerona O powinnoúãiach
wszech stanow ludêi Kúiægi troie“ (paþodþiui: „Marko Tulijaus Cicerono apie visø
luomø þmoniø pareigas trejetas knygø“)16 . Tradicijos „amþinumà“ tarytum patvirtina beveik ðimtmeèiu vëliau (1679-aisiais) iðëjæs Vilniaus akademijos leidinys tokia
antraðte: „M[arci] Tullii Ciceronis epistolarum a doctis viris ad usum studiosae
iuventutis selectarum libri IV“ („Marko Tulijaus Cicerono laiðkø, mokytø vyrø
studijuojanèiam jaunimui naudotis parinktø, 4 knygos“).
Regis, visai sàmoningai XVI amþiaus pabaigoje ðià konvencijà rinkdavosi religiniø poleminiø veikalø leidëjai17 : ðitaip tarsi pakylëjamas raðytojo autoritetas ir
pabrëþiama iðliekamoji knygos vertë.
Ádomu, kad tà paèià konvencijà pasirinko ir Bazelio leidëjas Johanas Jacobas
Grasseris publikuodamas Mykolo Lietuvio rankraðtá18 . Tiesa, jo motyvacija galëjo
15 Plaèiau
þr. Danek 1980, 60–61, 64–65.
antraðèiø tekstai cituojami paraidþiui. Straipsnio autorës nuomonë dël
ðio principo tikslingumo nesutampa su redakcijos nuomone.
17 Plg.: „Andreae Volani libri quinque contra
Scargae Iesuitae Vilnensis septem [...]“
(„Andriaus Volano penkios knygos prieð
Skargos, Vilniaus jëzuito, septynias“, Vilnius, 1584); „Christophori Varsevicii pa16 Originalûs
80
radoxa ad Stephanum I regem Poloniae“
(„Kristoforo Varðevickio paradoksai [skirti, dedikuoti] Steponui I, Lenkijos karaliui“, Vilnius, 1579).
18 „Michalonis Lituani de moribus Tartarorum, Lituanorum et Moschorum, fragmina X [...]“ („Mykolo Lietuvio apie totoriø,
lietuviø ir maskvënø paproèius deðimt
fragmentø“, Bazelis, 1615).
Archivum Lithuanicum 3
bûti kiek kitokia: greièiausiai norëta pabrëþti kûrinio senumà, istorinæ ir galbût
mokslinæ veikalo vertæ. Pagal ðià leidybinæ konvencijà sudaryta Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus lyrikos 1628 metø leidimo (Vilnius) antraðtë19 taip pat neabejotinai
rodo, kad tarptautinis poeto autoritetas buvo pripaþintas ir Lietuvoje.
Kitas labai populiarus autoriaus vardo áraðymo bûdas trumpai vadinamas konvencija per+acc. Antraðtë komponuojama pagal tokià schemà: pirmiausia uþraðoma tai, kà galëtume ávardyti „pavadinimu“ – prasminis þodis ar jø junginys, gramatiðkai traktuotinas kaip vardininkas. Jis iðplëtojamas viena ar keliomis dalyvinëmis konstrukcijomis. Autoriaus vardas ir kiti duomenys apie já átraukiami á paskutiniàjà. Pvz.: LVX // LVN¯ // TYSZKIEVICIAN¯ // SICVT LVX SOLIS // VILNENSI // EPISCOPATVI // Feliciµsime exorta // Grätulatoria Panegyri // [...] PER // Constantinum Drucki Horski // Dapiferiden Poloc[ensem] Philos[ophiae] I[n] V[niversitate] Audit[ore] // repr¿sentata („Ðviesa Tiðkevièiø mënulio tarytum ðviesa saulës,
Vilniaus vyskupystei laimingiausiai uþtekëjusi, sveikinamàja panegirika [...] per
Konstantinà Drucká Horská, Polocko stalininkaitá, filosofijos [kurso] Universitete
klausytojà, pavaizduota“ [Vilnius, 1649]).
Aptariamoji konvencija puikiai þinoma visiems, susipaþinusiems su senàja lietuviø literatûra. Tiesa, pirmøjø lietuviðkø knygø antraðtëse daþniau áraðyti ne autoriø, bet vertëjø, parengëjø vardai, taèiau principas lieka tas pats: „Iµgulditas per
M[artina] Moµµuida Waitkuna“; „pergulditas ant Lietuwiµchka S¸od¸ia / per Baltramieju Willenta“; „Per Jana Bretkuna“. Arba ðtai pavyzdys, kur pagal tà paèià konvencijà áraðytos ir autoriaus, ir vertëjo pavardës: KATHE//CHISMAS // ARBA
MOKSLAS // KIEKWIENAM // KRIKSZCZI//ONII PRI//WALUS. // PARASZITAS
PER // D. IAKVBA LEDES//MA Theologa Socie//tatis IESV. I†gulditas i† Li²†u//wio
L±nkiáko ing Lietu//wiáka per Kuniga Mi//kaùoiu Daugáa, Kå//nonika ¨emai//c¸iu.
Prie minëtøjø ðliejasi ir lenkiðka Konstantino Sirvydo Punktø sakymø pirmosios dalies antraðtë: PVNKTY // KAZAN // od Adwentu å‰ do Poµtu // Litewskim i²zykiem,
z wytùumå//czeniem nå Polskie // PRZEZ // Kúi²dzå KONSTANTEGO SZYRWIDA //
Theologå Societatis IESV // Z DOZWOLENIEM STARSZYCH wydåne.
Greta konvencijos per+acc. labai daþnai pasitaiko ir kita konvencija – subjekto
kilmininkas. Lotyniðkasis jos variantas – a/ab+abl., lenkiðkasis – od+gen. Lotyniðkø pavyzdþiø itin daug, gramatinë antraðèiø sandara paprastai visur tokia pati.
Pvz.: PANEGYRICVS // [...] D. GEORGIO TYSZ//KIEWICZ CVSTODI VILNEN[SI] //
[...] A // Conµtantino I²drzeiewski in Alma Aca//dem[ia] Vilnenµi S. J. Poeµeos Studioµo, //
totius Academi¿ nomine // Dedicatus („Panegirika, [...] Jurgiui Tiðkevièiui, Vilniaus
kustodui, [...] Konstantino Jendþejevskio, Vilniaus jëzuitø akademijos poezijos studento, visos Akademijos vardu dedikuota“ [Vilnius, 1628]). Subjekto kilmininko
konstrukcija taip pat vartotina á lietuviø kalbà verèiant antraðtes, paremtas konvencija per+acc.
19 „Matthiae
Sarbiewski e Societate Iesu. Lyricorum Libri III. Epigrammatum Liber I“
81
(„Motiejaus Sarbievijaus ið Jëzaus bendrijos lyrikos 3 knygos, epigramø 1 knyga“).
Senøjø
Lietuvos
knygø
antraðtës
Palyginti daþnai pasitaiko antraðèiø, kurias sudaro sintaksiðkai taisyklingi
baigtiniai sakiniai su veiksniu ir tariniu, pvz.: „Carmen parentale in exequiis [...]
Alberti Radziwil [...] Stanislaus Mogilnicki [...] moerens occinit & dicat [...] Cardinali
Radivilo“ („Gedulingà giesmæ Alberto Radvilos [...] egzekvijoms [...] Stanislovas
Mogilnickis liûdëdamas gieda ir skiria [...] kardinolui [Jurgiui] Radvilai“ [Vilnius,
1593]). Kelios tokio tipo antraðtës bus cituojamos antroje ðio straipsnio dalyje.
Dabar mums áprastu bûdu – autoriaus pavardë vardininku, pavadinimas ir t. t. –
antraðtës XVI–XVII amþiuje apskritai nebuvo komponuojamos. Tad iðskirti autoriaus
pavardæ ið kûrinio antraðtës sintaksinës struktûros vargu ar galime, nors tai neretai
daro ðiuolaikiniai tyrëjai20 .
Kita vertus, autoriaus pavardë, ið paþiûros grynai informacinës paskirties antraðtës elementas, aptariamosios epochos leidiniuose gali bûti apgaulinga. Literatûros istorikams nemaþa ginèø sukëlë Laurencijaus Bojerio Karolomachijos (Vilnius,
1606) antraðtëje nurodyta Kristupo Zaviðos pavardë, taip pat Saliamono Mozerkos
Slavoèinskio pavardë 1646 metø lietuviðko giesmyno antraðtëje (jo autoryste buvo
smarkiai abejojama). Ðituos galvosûkius dabar jau galima laikyti iðspræstais21 . Taèiau neabejotinai Sarbievijaus plunksnai priklausàs panegirinës poezijos rinkinys,
iðleistas tëvo ir sûnaus Rudaminø Dusetiðkiø laidotuviø proga 22 , á mûsø bibliografijas nuolat patenka kaip Mykolo Barkauskio (lenk. Michaù Borkowski) knyga,
nors pastarasis paraðë tik dedikacinæ dalá. Tai aiðkiai pasakyta antraðtëje: dedicabat
(„dedikavo“)23 . Tokiø formuluoèiø niuansø ir fikcijø aptariamosios epochos leidiniø antraðtëse gausu, o bibliografas, ápratæs prie ðiuolaikiniø standartø, daugelá
dalykø suvokia formaliai („ðioje vietoje paprastai bûna autoriaus pavardë“, „maþesniu ðriftu paprastai spausdinama ne tokia svarbi informacija“ ir pan.).
Aiðkiausiai kûrinio autorystæ nurodo konvencija – auctore+abl. Beje, kaip tik ði
formulë yra minëto 1646 metø giesmyno antraðtiniame lape. Tai galëtø bûti argu20 Pavyzdþiui,
vartojamos tokios formuluotës: „antraðtë atlieka ðià funkcijà drauge
su autoriaus pavarde“ (Stoff 1980, 7) –
taigi antraðtë ir autoriaus pavardë suprantamos tarsi autonomiðki, tarpusavyje
nesusijæ dalykai.
21 Plaèiau apie tai: Sigitas Narbutas, „‘Karolomachijos’ akiraèiai“, Laurencijus Bojeris,
Karolomachija, Vilnius: Vaga, 1992, 165–
168; Jurgis Lebedys, „1646 metø giesmynas“, Jurgis Lebedys, Lituanistikos baruose 1.
Studijos ir straipsniai, Vilnius: Vaga, 1972,
121–156; Regina Koþeniauskienë, „Prakalbø ir dedikacijø apþvalgos metmenys
(XVI–XVIII a.)“, XVI–XVIII amþiaus prakalbos ir dedikacijos, Vilnius: Mokslas,
1990, 8–9. 0
82
22 „Memoriae
aeternae [...] Ioannis Rudomina Dusiatski [...] et filii eiusdem [...] Georgii in funere eorundem [...] dedicabat
[...] Michael Borkowski [...] [Vilnae,
1622]“.
23 Ðiuo atveju bibliografus klaidino tai, kad
Sarbievijus á rinkiná sudëtus eilëraðèius
pasiraðë svetimomis pavardëmis. Pirmà
syká lietuviø bibliografijoje jø autorystë
iðaiðkinta ir nurodyta knygoje: Daiva Narbutienë, Sigitas Narbutas, XVII a. Lietuvos
lotyniðkø knygø sàraðas, Vilnius: Lietuviø
literatûros ir tautosakos institutas, 1998,
42–43. Tiesa, ir èia aptariamasis leidinys
minimas kaip Barkauskio veikalas, taèiau
toks yra sàmoningas sudarytojø sprendimas, o ne neapsiþiûrëjimas.
Archivum Lithuanicum 3
mentas, patvirtinantis, jog Slavoèinskis galëjæs vadovauti ðio leidinio rengimui.
Junginys auctore+abl. sintaksiðkai yra absoliutinë konstrukcija. Ji sintaksiðkai beveik
nesusijusi su antraðtës tekstu, tëra tam tikras áterpinys, todël galima sakyti, kad ji –
ne antraðtës kaip integralaus teksto sandas, o tik vienas ið antraðtinio lapo duomenø. Á lietuviø kalbà jà visada tenka versti atskiru sakiniu. Gerai þinomas pavyzdys:
DICTIONARIVM // TRIVM LINGVARVM, // Jn vµum Studioµ¿ Iuuentutis, // AVCTORE // CONSTANTINO SZYRWID // é SOCIETATE JESV („Trijø kalbø þodynas,
[skirtas] naudotis studijuojanèiam jaunimui. Autorius Konstantinas Sirvydas ið
Jëzaus bendrijos“)24 .
Aptariamøjø klausimø nekyla kalbant apie XVII amþiaus viduryje ir vëliau
iðëjusius leidinius. Tuo metu ásigalëjo tendencija ir sintaksiðkai, ir grafiðkai atskirti
pagrindinius antraðtës informacinius elementus. Minëtoji konvencija per+acc. pamaþu supanaðëjo su konvencija auctore+abl., t. y. ið dalyvinës paþyminio konstrukcijos virto savarankiðku sakiniu (ar autonomiðku þodþiø junginiu, intarpu). Leidimo data ir vieta spausdinama pabrëþtinai maþesniu ðriftu, neretai ðie duomenys
nuo antraðtës teksto vizualiai atskiriami horizontaliu brûkðniu, vinjete ar bordiûru.
Taèiau gali bûti, jog taip stengtasi palikti daugiau vietos nepaprastai sudëtingoms,
retorikos ámantrybiø perkrautoms barokinëms antraðtëms.
Antraðtës teksto (paprastumo dëlei toliau já vadinsime sakiniu, nors jis vertintinas kaip „kvazisakinys“ ar „iðplëstinë nominalinë konstrukcija“) sintaksiniu sandu tampa ne tik autoriaus pavardë, bet ir spaustuvës pavadinimas, ir net leidimo
vieta bei data. Kaip pavyzdá pateiksime visà XVI amþiaus pabaigos Lietuvos poeto
Andriaus Rimðos kûrinio antraðtës25 vertimà:
∆εκ#τηρος àκρ^αµα26 , tai yra pasakojimas apie ðviesiausiojo kunigaikðèio ir pono,
pono Kristupo Radvilos, Birþø ir Dubingiø kunigaikðèio, Trakø kaðteliono, Didþiosios Lietuvos Kunigaikðtijos pakanclerio ir lauko etmono, Borisovo, Soleco ir kt.
seniûno, deðimties metø karo þygius, kuriame, be to, kai kuriø rotmistrø bei
riteriø luomo þmoniø, jo malonybës þinioje buvusiø, paslaugos yra paminëtos ir
vardai uþraðyti, kuris prasideda 1572 metais nuo Vieðpaties Kristaus gimimo ir
tæsiasi iki pat metø, kai buvo raðoma 1582, jo kunigaikðtiðkosios malonybës tarno
24 Èia
nenagrinësime pavardþiø raðybos, antraðtës keliomis kalbomis variantø ir pan.
25 „∆εκετηρος ακροαµα, to iest, dziesiæcioroczna powieúã woiennych spraw oúwieconego kxiàýæcia y pana, pana Krysztofa Radziwila, kxiàýæcia na Bierýach y z Dubinek, pana Trockiego, podkanclerzego
Wielkiego Kxiæstwa Litewskiego y hetmana polnego, Borysowskiego, Soleckiego
etc. starosty; ku temu posùugi niektórych
rotmistrów y ludzi rycerskich, pod sprawà Jego Mãi bædàcych, sà przypomnione y
83
imiona napisane; która siæ poczyna od roku po narodzeniu Pana Chrystusowym
1572 aý do roku, który pisano 1582, przez
sùugæ iego X. M. Andrzeia Rymszæ prawdziwie napisana y iego wùasnym
nakùadem wydrukowana w Wilnie przez
Daniela Lenczyckiego roku od narodzenia
Syna Boýego 1585“.
26 Ðá graikiðkà þodþiø junginá, nusiþengiant
dabartinei lietuviø kalbos normai, bûtø
galima versti „deðimtmetis pasakojimas“.
Senøjø
Lietuvos
knygø
antraðtës
Andriaus Rimðos teisingai paraðytas ir jo paties lëðomis iðspausdintas Vilniuje
Danieliaus Lenèickio 1585 metais nuo Dievo Sûnaus gimimo.
Ðiuo ir kitais panaðiais atvejais galimi ir kiek kitokie vertimo variantai, taèiau
problema lieka ta pati: antraðtës tekstas yra riðlus ir sintaksiðkai vientisas, todël já
dirbtinai skaidyti á kokius nors informacijos vienetus ar „blokus“ reikðtø nepaisyti
autoriaus pasirinkimo. Antraðtæ trumpinti, þinoma, galima, taèiau bendrà sintaksinæ struktûrà derëtø iðlaikyti.
3. A N T R A Ð T Ë S ,
Intensyvi
knygø leidyba Didþiojoje Lietuvos Kunigaikðtijoje prasidëjo tik paskutiniame XVI
amþiaus ketvirtyje. Antraðtës buvo kuriamos ir pirmame knygos lape grafiðkai
komponuojamos taip, kaip buvo áprasta to meto Vakarø Europoje, t. y. eilutës dëliojamos ant vertikalios simetrijos aðies. Leidimo vieta, spaustuvë ir data nurodoma
paèioje apaèioje, paprastai maþesniu ðriftu. Kolofonai tam laikotarpiui jau nebûdingi, nors ðis faktas gali ir klaidinti. Ne vienas literatûros istorikas yra nurodæs, kad
Elijo Piligrimovijaus (Pielgþimovskio) poemëlë „Teisingas lietuviø bajoro dialogas
apie Livonijos karà“27 iðleista Krokuvoje arba kad leidimo vieta neþinoma, taèiau
ið tikrøjø ðie duomenys, matyt, paprasèiausiai netilpo á antraðtiná lapà dël ten
ádëtos iliustracijos28 ir buvo nukelti á paskutiná puslapá: „W Wilnie / Z drukarniey
Jakuba Markowic¸a / Roku Pañskiego / 1594“ („Vilniuje, Jokûbo Morkûno spaustuvëje, 1594 Vieðpaties metais“).
Literatûrinë ankstyvøjø DLK leidiniø antraðèiø raiðka kiek archajiðkesnë, labiau
primena Vakarø Europos inkunabulus ar XVI amþiaus pradþios konvencijas ir ið
principo nesiskiria nuo XVI amþiaus pabaigos lenkø ar èekø modelio. Daþniausiai
pateikiama glausta informacija apie tai, kokio turinio ar pobûdþio veikalas, kas jo
autorius ar autoriai, pvz.: „Puikusis pranaðo Zacharijo liudijimas apie Kristaus
dieviðkumà, nukreiptas prieð anabaptisto Fausto Socino tauðkalus. Autorius [...]
Jëzaus bendrijos narys Martynas Ðmigleckis, teologijos daktaras ir Vilniaus akademijos profesorius“29 . Neretai antraðtës raðomos pagal tradiciná modelá – „Apie...“
(lot. „De...“, lenk. „O...“).
Ryðkus, kone skiriamasis XVI amþiaus pabaigos antraðèiø poþymis – jau paèiu
pirmuoju þodþiu nurodyti pagrindinio leidinyje iðspausdinto teksto pobûdá ar tiesiog retoriná þanrà. Didelæ Vilniaus akademijos spaustuvës produkcijos dalá sudarë
KAIP
LITERATÛROS
27 DIALOG //
Slachcica Litewskiego //
prawd‡iwy / woyny Iflantskiey [sic!] /
Krola // Jego M[iùoúci] Stephana / úwi²tey
y dro//giey pami²ci Pana naáego / ¸ Kúiµ//
d¸em [sic!] Moµkiewµkim / od poc‡±tku //
do koñca krótko ¸ebrany.
28 Beje, ði knygelë greièiausiai yra pirmasis
iliustruotas Vilniaus leidinys.
84
FORMOS,
29 „Zachariae
R A I D A.
prophetae pro Christi divinitate illustre testimonium adversus Fausti
Socini, anabaptistae cavillationes propugnatum. Auct[ore] [...] Martino Úmiglecio
S[ocietatis] I[esu], theologiae doctore et
prof[essore] in Acad[emia] Vilnensi. Vilnae, offic. Acad. S. I., Christophorus Patro, 1596“.
Archivum Lithuanicum 3
studentø moksliniai darbai bakalauro ar magistro laipsniui gauti. Jø antraðtës
„sausos“, akademiðkos, pradedamos þodþiais: „Assertiones ex“, „Assertiones philosophicae de“, „Assertiones theologicae“, „Conclusiones ex“, „Theses ex“ („Teiginiai ið“, „Filosofijos teiginiai apie“, „Teologijos teiginiai“, „Iðvados ið“, „Tezës
ið“). Ðio tipo antraðtës ir vëliau ne kà tepakito, nors XVII amþiaus antroje pusëje jos
iðplëtojamos ávairiomis padëkomis, epitetais bei papildomomis detalëmis. Tokios
pat lakoniðkos antraðtës buvo kuriamos ir XVI amþiaus pabaigoje bei XVII amþiaus
pirmaisiais metais proginiams panegiriniams leidiniams. Jose paprastai vienu aiðkiu terminu nurodoma, kokios paskirties arba tiesiog kokio þanro yra kûrinys ar
rinkinys, toliau suraðoma, kam jis skiriamas ir kas jo autorius ar autoriai, pvz.:
EPITHALAMIA // IN NUPTIAS ILLV//STRIS ET MAGNIFICI // DOMINI D[omini]
GEORGII // CHODKIEVICII GENERALIS CA//PITANEI SAMOGITI¯. &c. &c. //
ET // ILLVSTRISSIMAE // VIRGINIS DOMIN¯ D[ominae] // SOPHI¯ RADIVILI¯,
DV //CIS IN DVBINGIS ET BIRZIS, PA//LATINIDIS NOVOGRODEN[sis] &c. &c. //
A PARTHENICIS SODALIBVS, ACADE//mi¿ Vilnen[sis] SOCIETATIS IESV conµcripta.
(„Epitalamijai ðviesiojo ir kilmingojo pono, pono Jurgio Chodkevièiaus, vyriausiojo
Þemaièiø seniûno ir kt., ir kt. ir ðviesiausiosios mergelës, panelës, panelës Sofijos
Radvilaitës, Dubingiø ir Birþø kunigaikðtytës, Naugarduko vaivadaitës, vestuvëms,
suraðyti Vilniaus jëzuitø akademijos Mergelës [Marijos] sodalicijos nariø“, Vilnius,
1594).
Nesvarbu, dþiaugsminga ar liûdna proga knygelë iðleista, jos antraðtëje beveik
kaip svarbiausias dalykas bûtinai paþymëtas retorinis þanras: „EPICEDIA in funebres exequias [...] Valeriani Episcopi Vilnensis“ („Epicedijai [...] Vilniaus vyskupo Valerijono [Protasevièiaus] gedulingoms egzekvijoms“, Vilnius, 1580); „FUNEBRIS LAUDATIO, ET THRENODIAE, in exequias [...] Ioannis Barscii“ („Laidotuvinis
paðlovinimas ir trënodijos [...] Jono Barscijaus egzekvijoms“, Vilnius, 1595); „GRATULATIO [...] Benedicto Woynae episcopo Vilnensi“ („Sveikinimas [...] Benediktui
Vainai, Vilniaus vyskupui“, Vilnius, 1600); „PANEGYRICUS ad Stephanum I“
(„Panegirika Steponui I“, Vilnius, 1580); „THRENI IN OBITUM [...] Nicolai Szymanowski“ („Trënai mirus [...] Mikalojui Ðimanovskiui“, Vilnius, 1596) – ir netgi:
„EPOS de s[ancto] Casimiro Iagellonide Poloniae ac Lituaniae principe & patrono:
quo tempore sacrum eius labarum [...] Vilna triumphali pompa excepit; scriptum Per
Ioannem Kraykowski“ („Epas apie ðventàjá Kazimierà Jogailaitá, Lenkijos bei Lietuvos karalaitá ir globëjà, tuo metu, kai jo ðventà vëliavà [...] Vilnius triumfo iðkilmëmis sutiko, paraðytas Jono Kraikovskio“, Vilnius, 1604).
Regis, vienintelis tuo laikotarpiu áprastas nukrypimas nuo normos buvo tam
tikras elementø „perstumdymas“, taèiau ið esmës pagrindinë schema nepaþeidþiama – á antraðtës pradþià atkeliamas dedikato vardas arba nuoroda apie leidinio rengëjus, pvz.: „Illustri ac magnifico domino d[omino] Ioanni Carolo Chodkiewicz [...] faeliciter auspicanti Generalem capitaneatum Samogitiae [...] POEMA
85
Senøjø
Lietuvos
knygø
antraðtës
GRATULATORIUM. Albertus Skorawiec [...] offert“ („Ðviesiajam ir kilmingajam
ponui, ponui Jonui Karoliui Chodkevièiui [...], laimingai priimanèiam vyriausiojo
Þemaièiø seniûno pareigas [...], sveikinamàjà poemà Albertas Skoraviecas [...] áteikia“, Vilnius, 1599).
Panaðiu principu buvo remiamasi ir kuriant groþiniø kûriniø antraðtes: jau
minëtas Elijo Piligrimovijaus veikalëlis pavadintas „Dialogu“ (ðiuo atveju pavadinimas traktuotinas kaip þanrinis terminas); Andriaus Rimðos poema graikiðkai
pavadinta ∆εκ#τηρος àκρ^αµα (pavadinimo antrasis þodis irgi laikytinas terminu)30 .
Ið XVI amþiaus pabaigos Lietuvos leidiniø, regis, tik teologiniø poleminiø veikalø antraðtëse gausu emociðkai nuspalvintø epitetø ir retoriniø tropø. Antraðtëse
(kaip ir paèiuose veikaluose) jau þymus naujasis baroko stilius. Stiliø kaita ypaè
aiðkiai matyti lyginant Petro Skargos ir jo mokinio, jaunosios kartos jëzuito Andriaus Jurgevièiaus darbø antraðtes. Pirmojo darbas, iðspausdintas Vilniuje 1576
metais, pavadintas taip: „Pro sacratissima eucharistia contra haeresim Zvinglianam [...] Petri Scargae. Libri 3“ („Trys Petro Skargos knygos [...] uþ ðvenèiausiàjà
eucharistijà, prieð Cvinglio erezijà“). Antrojo veikalëlis iðëjo po 18 metø, jo antraðtë
tokia: „Bellum quinti Evangelii, in quo contra larvatam harmoniam Genevensium,
et fucatum consensum Sendomiriensem clarissime ostenditur, nullam esse apud
evangelicos nostri temporis, fidei unitatem vel certitudinem. Per Andream Iurgiewicium [...] gestum“ („Andriaus Jurgevièiaus [...] kariaujamas penktosios Evangelijos
karas, kuriame, prieðingai [nei stengiasi átikinti] pamëkliðka þenevieèiø [santykiø]
darna ir apsimetëliðka Sandomiro santarvë, akivaizdþiausiai árodoma, kad tarp
mûsø laikø evangelikø nëra nei tikëjimo vienybës, nei [to tikëjimo] tikrumo“, Vilnius, 1594).
Apskritai antraðtës, kaip literatûros þanro, raidà geriausia sekti analizuojant
proginës panegirinës paskirties leidinius: tokios kûrybos DLK buvo spausdinama
daugiausia ir ji ano meto supratimu buvo artimiausia groþinei literatûrai.
XVI amþiaus pabaigai bûdingos „akademiðkos“, lakoniðkos antraðtës, kuriose
pabrëþiamas retorinis kûriniø þanras, galutinai neiðnyko ir vëlesniais laikais. Jø
pasitaiko XVII ir net XVIII amþiuje, taèiau vis reèiau. Jau pirmaisiais XVII amþiaus
metais greta „akademiðkøjø“ ima rastis vaizdingesniø, labiau iðplëtotø, paremtø
ávairiais tropais. Antai studentø kûrybos rinkinys, iðleistas Vilniaus Ðv. Kazimiero
baþnyèios statybø pradþiai paþymëti, turi tokià antraðtæ: „Lapis angularis aedis
s[ancto] Casimiro duci Lithuaniae totiusque Sarmatiae tutelari divo sacrae, in percelebri urbe Vilnensi [...] erigi coeptae, a cultrice bonarum artium iuventute in
Academia Vilnensi [...] lithotelesticis eulogiis adornatus et [...] Benedicto Woynae
Episcopo Vilnensi s[ancti] Lapidis iniciatori, Iussu Divi, nuncupatus“ („Ðvento
pastato [skirto] ðventajam kunigaikðèiui Kazimierui, Lietuvos ir visos Sarmatijos
30 Gr.
àκρ^αµα ‘pasakojimas’, ‘beletrizuota
ataskaita’ (pirminë reikðmë ‘viskas, ko
86
malonu klausytis: pasakojimas, deklamacija, dainavimas, muzikavimas’).
Archivum Lithuanicum 3
dangiðkajam globëjui, [...] pradëto statyti garsiausiajame Vilniaus mieste, kertinis
akmuo, jaunimo, laisvuosius menus Vilniaus akademijoje [...] studijuojanèio, litotelestinëmis31 eulogijomis32 papuoðtas ir [...] Benediktui Vainai, Vilniaus vyskupui,
dangiðkajam globëjui nurodþius, ðvento akmens [dëjimo] iniciatoriui, dedikuotas“,
Vilnius, 1604). Kaip matome, net ir informacinë antraðtës dalis (nurodanti, kas,
kam, kokia proga, kur ir pan.) puoðni, praturtinta epitetais ir aplinkybëmis, bet
svarbiausia, knygai suteiktas tikras (ðiuolaikine prasme), unikalus pavadinimas –
„Kertinis akmuo“. Toks pavadinimas skiria knygà nuo visø kitø: iðryðkina nebe
teksto þanrà, o pagrindinæ idëjà ir perteikia jà átaigiu simboliniu vaizdiniu. Nuo
ðios knygos dràsiai galime skirti antraðtës ir pavadinimo sàvokas: pavadinimu
laikysime kaip tik ðià esminæ, skiriamàjà antraðtës dalá, kurios pakanka knygai
identifikuoti33 .
Beveik visi antrame XVII amþiaus deðimtmetyje iðëjæ sveikinimø leidiniai daþniausiai pavadinti jau nebe „Sveikinimais“ („Gratulationes“), o vaizdingiau, pvz.:
„Auspicatissimus [...] Eustachii Wolowicz, D[ei] G[ratia] Episcopi Vilnensis, [...]
enthronismus“ („Gera lemiantis [...] Eustachijaus Valavièiaus, ið Dievo malonës
Vilniaus vyskupo, [...] sostan þengimas“, Vilnius, 1616), arba: „Applausus Academiae Soc[ietatis] Iesu in solenni [...] Leonis Sapieha Palatini Vilnensis [...] Ad sui
Palatinatus Metropolim Ingressu Auditus“ („Jëzaus draugijos akademijos plojimai, [...] Leonui Sapiegai, Vilniaus vaivadai, iðkilmingai áþengiant á savo vaivadijos
sostinæ, iðgirsti“, Vilnius, 1623). Gedulingosios poezijos rinkiniai irgi vadinami
nebe „Trënodijomis“ ar „Parentalijais“, bet, pavyzdþiui: „Solamen moeroris a [...]
Iuventute Poeticae Facultatis in Alma Academia [...] Vilnensi studiosa conscriptum
In gratiam [...] Casimiri & Hieronymi fratrum [...] Samuelis Sanguszko [...] et Annae
Zawiszynae liberorum Obitum Matris suae Charissimae Complorantium“ („Sielvarto palengvinimas, [...] jaunimo, studijuojanèio Vilniaus [...] akademijos Poetikos
fakultete, suraðytas [...] broliams Kazimierui ir Jeronimui, [...] Samuelio Sanguðkos [...] ir Onos Zaviðaitës sûnums, brangiausiosios savo motinos mirtá apraudantiems“, Vilnius, 1619).
Þanrinë terminologija ið antraðèiø beveik visiðkai iðnyksta apie XVII amþiaus
vidurá. Nuo pat treèio deðimtmeèio pradþios ima ryðkëti naujas specifinis poþymis:
proginiø panegiriniø leidiniø antraðtëse vis daþniau minima herbinë simbolika, jau
anksèiau spëjusi ásigalëti ávairiausiø þanrø poezijoje bei retorinëje prozoje. Vis
daþniau leidinio pavadinimas kuriamas kaip daugiau ar maþiau tiesmuka aliuzija
λ%θος ‘akmuo’, τελεστικ^ς ‘susijæs su
paðventinimu’.
32 Eulogijos èia – giriamojo, ðlovinamojo pobûdþio kûriniai.
33 Paþymëtina, kad lotyniðkuose, lenkiðkuose
ir net lietuviðkuose DLK leidiniuose pavadinimà sudarantis þodis ar þodþiø jungi31 Gr.
87
nys visada raðomas paèioje antraðtës pradþioje, paprastai didesniu ðriftu. Todël
leidiná nesunku atpaþinti vos uþmetus
aká. Deja, verèiant senovines antraðtes á
norminæ lietuviø kalbà toks pavadinimas
daþnai atsiduria sakinio viduryje ar net
pabaigoje.
Senøjø
Lietuvos
knygø
antraðtës
á dedikato herbà ar vienà ið to herbo figûrø. Daugybës knygø antraðtës pradedamos
padidintomis raidëmis iðspausdintu dedikato giminës herbo ávardijimu: „Pacø lelija“, „Kunigaikðtiðkøjø Oginskiø namø vartai“, „Palapinë“, „Strëlë“ ir pan.
Pasitaiko ir ádomesniø sprendimø. Ðtai Vilniaus akademijos studentas Jeronimas
Vinteris 1621 metais sukûrë literatûriniø emblemø rinkiná, kurá skyrë savo globëjui
Petrui Triznai. Vietoj emblemø paveikslëliø (piktogramø) jis áraðë iðtraukas ið Biblijos arba apraðë bibline simbolika pagrástas sceneles. Pagrindinis visø tø emblemø
motyvas yra lelija – vienas ið populiariausiø krikðèioniðkøjø simboliø. Taèiau autorius lelijà pasirinko ne poetinio ákvëpimo pagautas, o dël labai konkreèios prieþasties: dviguba („burboniðkoji“) lelija vaizduojama Triznø giminës herbe. Idëjinis
viso rinkinio leitmotyvas – virðutinis lelijos þiedas priklauso dangui (arba yra dangiðkos kilmës), o apatinis puoðia þemæ. Taigi natûralu, kad ðios knygelës pavadinimas yra „Dovana, supinta ið dvigubø Nazarieèio ir Triznø darþelio lelijø“34 .
Heraldiniø figûrø pavadinimai á antraðtës tekstà ákomponuojami ávairiais bûdais. Neretai labiau akcentuojama kokia nors su herbe pavaizduotu objektu susijusi
metafora ar vaizdinys, o pati figûra paminima vëliau, ji tarsi paslepiama, pvz.:
„Lyrinis aidas tarp kalnø, giraièiø, ðaltiniø, [...] Abraomui Vainai, Vilniaus vyskupui, laimingai á savo katedrà áþengiant, jo paveldimøjø trimitø skardþiausiàjá skambesá atkartojàs“35 (Vainø herbe vaizduojami trys trimitai-ragai). Vestuviniuose leidiniuose jaunavedþiø herbø pavadinimai gana daþnai áraðomi paèioje antraðtës
pradþioje, pvz.: „Grifas su strële, susibëgant didþiausiesiems Lenkijos ir Lietuvos
ðviesuliams ðviesiausiesiems jaunavedþiams [...] Steponui Mikalojui [...] Branickiui
[...] ir [...] Kotrynai Sapiegaitei [...] ðlovæ ir sëkmæ pranaðaujantis“ 36 (grifas – Branickiø giminës herbas, strëlë – Sapiegø). Beje, kartais, ypaè XVII amþiaus pabaigoje, dël
per didelio ámantravimo vestuviniø (ir ne tik) leidiniø antraðtës su ápintais herbø
pavadinimais ágyja gana dviprasmiðkà skambesá, pvz.: „Auksinë dorybës, ðlovës,
sëkmës [arba: turto] ganykla, prakilniojoje jø malonybiø ponø Fronckevièiø Radziminskiø ðeimoje [...] Tyzenhauzø buivolo surasta“ 37 .
Apie XVII amþiaus vidurá herbinë simbolika taip ásigali literatûriniø ávaizdþiø sistemoje, jog panegiriniø leidiniø antraðtës be jos tampa iðimtimi. Tokiais atvejais at34 „Strena
E duplici contexta lilio Nazarei et
Triznani viridarii [...] Petro Triznae Capitaneo Bobroiscensi etc. ab Hieronymo
Winter In Alma Academia Vilnen[si] Philosophiae Auditore oblata. [Vilnae],
1621“.
35 „Echo lyrica inter Montes Lucos Fontes
[...] in felici [...] Abrahami Woyna Episcopi Vilnensis In suam Cathedram ingressu
ad Gentilitiorum eiusdem Lituorum clarissimum clangorem excitata Eidem [...]
ab [...] Studiosa Iuventute [...] repraesentata. Vilnae, 1631“.
88
36 „Gryphus
cum Sagitta inter concursus
maximorum Poloniae et Lituaniae siderum illustrissimis neosponsis [...] Stephano Nicolao [...] Branicki [...] et [...] Catharinae Sapiezanka [...] gloriam et faustitatem portendens, [...] per [...] Constantinum Felicianum Szeniawski [...] praesentatus. [Vilnae,] 1687“.
37 ZÙOTA PASZA // CNOTY, SÙAWY,
FORTVNY // w IASNIE WIELMOZNEY
ICHMOSCIOW PANOW // FR½CKIEWICZÓW RA//DZYMINSKICH // FAMILIEY. // Od [...] // TYZENHAWZOW //
Archivum Lithuanicum 3
spirties taðku pasirenkamas koks nors poetiðkas vaizdinys („Graudulinga melodija“, „Didþios uolos didis griuvimas“) arba, pavyzdþiui, vardas: „Þuvusio Liûto antkapis, [...] Mykolui Polubinskiui, [...] savo sûnø Leonà38 , narsiai Maskvos kare prie
Bialos kritusá, apraudanèiam, pastatomas ir paðventinamas Mykolo Gierkevièiaus“ 39 .
Antraðèiø komponavimo bûdø ir stiliaus kaita ypaè aiðkiai matyti lyginant
ávairiø Lietuvos spaustuviø XVII amþiuje iðleistus laidotuviø pamokslus. Tokius
pamokslus – dël specifinës progos daugiau panegirinio nei teologinio pobûdþio –
Lietuvoje pradëta spausdinti antrame XVII amþiaus deðimtmetyje. Ið pradþiø jø
antraðtës buvo grynai informacinës. Pagal senà tradicijà antraðtës pradedamos
retorinio þanro nuoroda – „laidotuviø pamokslas“, o toliau suraðomi konkretûs
duomenys, pvz.: „Pamokslas, per [...] Sofijos ið Mieleco [t. y. Mieleckytës] Chodkevièienës, Vilniaus vaivadienës, Didþiosios Lietuvos Kunigaikðtijos vyriausiosios
etmonienës, laidotuves [...] sakytas kunigo Andriaus Gradzkio ið Ðv. Pranciðkaus
vienuolijos, [...] tos pat vienuolijos baþnyèioje Kretingoje 1619 Vieðpaties metø liepos 4 [dienà]“ (Vilnius, Akademijos spaustuvë, 1619)40 .
Laidotuviø pamokslus XVII amþiaus pradþioje leido daugiausia Mamonièiø
spaustuvë Vilniuje. Leidiniø, ëjusiø 1614–1622 metais, antraðtës visos kaip viena
sukomponuotos pagal tà paèià schemà: pradedamos þanriniu terminu Kazanie na
pogrzebie, toliau nurodoma, kieno laidotuvës ir kas pamokslo autorius. Mamonièiø
spaustuvë liovësi veikusi 1624 metais. Vëliau tokio pobûdþio uþsakymus ëmësi
vykdyti kitos leidyklos, kurá laikà tæsusios ankstesnæ tradicijà. Taèiau XVII amþiaus
ketvirto deðimtmeèio pamokslø antraðtëse jau aiðkiai atsispindi vertybiniai ir estetiniai pokyèiai, paveikæ visà literatûros raidà.
Visø pirma ir á tokiø leidiniø antraðtes skverbiasi herbinë simbolika. Puikus
pavyzdys – pamokslas, sakytas Zigmanto III Vazos laidotuviø proga. Jo antraðtës
paþodinis vertimas toks: „Pëdelis ðviesiausiojo Zigmanto III, Lenkijos ir Ðvedijos
karaliaus, didþiojo Lietuvos kunigaikðèio, [...] pas Dievà – gyvenimo ðventumu,
Respublikoje – laimingu valdymu, Baþnyèioje – valdoviðka globa átvirtintas, 30 kovo – ak! – mirties nupjautas, kunigo Jokûbo Olðevskio, teologijos daktaro ir TeoloBAWOÙA // ZNALEZIONA. // A // PRZY
WESELNYM AKCIE, // [...] MICHAÙA
TYZENHAW//za // [...] Y [...] ALEKSANDRY FR½CKIEWICZOWNEY // RADZYMINSKIEY // [...] Prezentowånå, // Przez //
KASPRA THEODORA ROWINSKIEGO, //
[...] W Wilnie [...] M. DC. XCI.
38 Lot. leo, leonis ‘liûtas’.
39 TVMVLVS C¯SI LEONIS // [...] D. MICHAELI // POLVBINSKI // [...] Filium
µuum LEONEM, fortiter in // bello
Moµchouitico µub Biaùa a//miµµum, deploranti, erigitur // ac sacratur. // A // MICHAELE GIERKIEWICZ Auditore // Philoµophi¿ in alma Academia Vilnen[si] // So-
89
cietat[is] JESV. // ANNO DOMINI 1635. //
VILN¯ // Typis Academicis Soc. IESV.
Plg. taip pat: „Victor et victus Vincentius
Corvinus Gosiewski, [...] repraesentatus [...] a Samuele Wæsùawski [...]. [Vilnae], 1691.
40 KAZANIE // NA POGRZEBIE // [...] ZOPHIEY // ¨ Mielcå Chodkiewic¸owey/ //
Woiewod¸iney Wileñµkiey/ Het//manowey
Nawy‡áey Wiel//kiego X[iæstwa] Lith[ewskiego] [...] miåne. // Pr¸e¸. // X. ANDRZEIA GRADZKIEGO, // ZAKONV
FRANCISZKA S. // w Kosãiele tegoê // Zakonu W Kretyndêe 4. Iulij // Roku
Panµkiego/ 1619. 0
Senøjø
Lietuvos
knygø
antraðtës
gijos fakulteto dekano, [...] surinktas, suriðtas ir trijose Vilniaus baþnyèiose [...]
trimis pamokslais parodytas“41 . Pavadinimas tikrai atrodytø didþiai máslingas, jei
neþinotume, kad Vazø giminës herbe buvo vaizduojamas nendriø pëdas.
Gedulingø pamokslø su „herbinëmis“ antraðtëmis XVII amþiuje iðëjo daugybë.
Kai kurie dalykai tapo tradiciðki: tarkim, jei mirusiojo asmens herbe yra strëlë, ji
bûtinai bus paminëta laidotuviø pamokslo antraðtëje kaip „pasiekusi amþinosios
laimës taikinᓠar „laimingai uþbaigusi skrydá“. Ðio ðimtmeèio viduryje ryðkëja ir
kita tendencija: pirmaisiais antraðtës þodþiais (paprastai spausdinamais didesniu,
ryðkesniu ðriftu) akcentuojamas autoriaus pasirinktas motyvas, vaizdinys, kuriuo
pagrásta visa pamokslo kompozicija, pvz.: „Kriðtolas ið pelenø“, „Amþinybës tiara“, „Dangiðkojo tribunolo ginèas“ ir pan. Pamokslus tuo metu kûrë tikri barokinës
retorikos virtuozai, sugebantys grakðèiai varijuoti net, regis, labiausiai nuvalkiotus
ávaizdþius, pvz.: „Jûra, nuo mirtingumo kranto link [amþino] atilsio uosto [...] Onà
Kandzieþavskytæ Tiðkevièienæ [...] plukdanti, ið [...] Petro Tiðkevièiaus, Slonimo
marðalo, [velionës] sutuoktinio, aðarø pritekëjusi, puikiøjø palikuoniø atodûsiais
áaudrinta, kilmingosios giminës dþiaugsmus nugramzdinti grasinanti, kurià [t. y.
jûrà] kunigas Raimundas Zajanèkovskis [...] krantais apribojo ir per laidotuviø
pamokslà, [...] [jos] platybes iðmatavæs, audrà numalðino“42 .
Gana daþnai XVII amþiaus vidurio antraðtës kuriamos remiantis to meto stiliui
labai bûdingais paradoksais ar oksimoronais, pvz., „Dþiaugsmingas kapas“, „Saulëlydis saulëtekyje“, „Sëkmingas palaimingos amþinybës vidudienis“. Retkarèiais
panaudojami ávaizdþiai, kurie, neiðstudijavus paties pamokslo, atrodo visiðkai nesuprantami ir todël intriguojantys, pvz.: „Ðvento atminimo [...] pono Kristupo Odachovskio, [...] savo motinos sûnø nuþudyto, karas su saule“43 . Kartais gudraujama
tikrai subtiliai: antai vieno Vilniaus akademijos leidinio antraðtë grafiðkai lape
iðdëstyta taip, kad ið paþiûros niekuo nesiskiria nuo amþiaus pradþios sauso
informatyvaus standarto: pirmiausia dideliu ðriftu atspausta KAZANIE, o toliau
41 SNOPEK //
Naiåúnieyáego // ZYGMVNTA //
III. KROLA POLSKIE//GO Y SZWEDZKIEGO, W[ielkiego] KSI½Z®//CIA LITEWSKIEGO, [...] W Bogu pr¸e¸ ‰ywotå
úwi±tobliwoúã/ // W R¸ec¸ypoµpolit pr¸e¸
ác¸²úliwe pånowånie/ // W Koúciele pr¸e¸
Påñµk± opiek² // vfundowåny // 30 Kwietnia ach, od úmierãi poý²ty, // Przez X[iædza]
IAKVBA OLSZEWSKIEGO, S[wiætey]
Theo//logiey Doktorå, y Dziekanå Theologic¿ facultatis, [..] zebräny, zwi±zåny. //
A we trzech Koúãiolåch w Wilnie, [...] przez
trzy Kåzånia wyµtawiony. [W Wilnie] Roku
Påñskiego, 1632.
42 MORZE // Od br¸egu úmiertelnoúãi do Portu // odpoã¸nienia // [...] ANN® KAN//
DZIERZAVVSK½ TYSZKIEVVICOVV½ //
90
[...] prowåd¸±ce. // ¨ ùe¸ [...] PIOTRA TYSZKIEWI//CA Måráaùka Sùonimµkiego
Maù†onkå // wµpùawione. // W¸dychåñiem
pr¸eúwietnego Potomµtwå // w¸bur¸one. //
Pogrå†eniem poãiech domowµtwå ¸acnego
µrogie // Ktoremu X[iàdz] RAYMVND ZAIACZKOWSKI // [...] br¸egi y grånice
vã¸yniù / y nå // Ka¸åniu pogr¸ebowym [...]
áerokoúã // pr¸emier¸ywáy / nåwålnoúã
vúmier¸yù. // Roku 1653. Dníå 30. Octobra.
43 WOYNA // Z SÙOÑCEM, // SWI®TEY PAMI®ÃI, [...] PANA, // KRZYSZTOFA
ODACHO//WSKIEGO, // [...] Od Synow
Måtki µwey zåbitego. // NA // KAZANIV
POGRZEBOWYM, // [...] pr¸e¸ // O[yca]
ELEWTHEREGO ZIELEIEWICZA, [...]
PRODUKOWANA [Nesvyþius?, 1663]. 0
Archivum Lithuanicum 3
vardijami áprastiniai duomenys. Taèiau barokinis paprastumas apgaulingas – ðtai
koks ið tikrøjø yra tos antraðtës turinys (vertimas paþodinis): „Pamokslas mirusiøjø
gyviesiems, kurá pasakë kaulai mirusiøjø Kristuje [...] Onos [...] Tovianskienës ir [...]
Rejinos Tovianskytës, [...] motinos ir dukters, drauge [...] laidojamø, tëvo Eleuterijaus Zielejevièiaus [...] ið mirusiøjø [kalbos] gyviesiems iðverstas“44 .
Ámantriausiø epitetø, sudëtingø asociacijø, retoriniø figûrø pagausëja XVII amþiaus pabaigos leidiniø antraðtëse (kaip ir apskritai to meto panegirinëje kûryboje).
XVIII amþiuje ði tendencija dar sustiprëja ir tæsiasi beveik iki ðio amþiaus treèio
ketvirèio pabaigos. Ðvieèiamajame amþiuje antraðtes pradëta komponuoti pagal
schemà, tebegaliojanèià ir mûsø laikais.
Nors daugumos XVIII amþiaus knygø antraðtës ið esmës nelabai skiriasi nuo
ankstesniojo ðimtmeèio (gal tik dar ilgesnës ir labiau apkrautos ávairiais duomenimis bei epitetais), bet randasi ir tokiø, kurias tikrai sunku suprasti, juo labiau
iðversti. Ypaè tai pasakytina apie antraðtes, paraðytas vadinamuoju makaroniniu
stiliumi – á lenkiðkà tekstà ámaiðant daugybæ lotyniðkø þodþiø arba prie lotyniðkø
ðaknø sagstant lenkiðkas galûnes. Toliau pateikiamoje Bazilijaus Denisevièiaus
(Bazyli Denisewicz) panegirinio veikalëlio, iðëjusio Vilniuje (?) 1729 metais, antraðtëje lotyniðkus þodþius iðskyrëme kursyvu:
Fontanna na Gorze Helikon nazwaney Drogiemi wod perùowych pùynàca zdroiami, Kopytem Litewskiego Goñca przez Oyczystà od wieku staroýytnych Domow Podkowæ, Zmocnionym na Swiat wytùoczona obszernym staie siæ Oceanem,
tamýe Ferale w Wielkim X[iæstwie] L[itewskiem] incendium Skarbow ugaszaiàce siæ,
z paszczæki Ziemskich Plutonow eliberuiàc siæ, do Neptuna ejusdem Oceani refugium
czyni, Ktory optabilia ad hauriendum sitientibus podaiàc remedia, naleýàcemi dwoma
teyýe Podkowy Krzyýami eosdem fontes coronando in ultima siti Skarbowi Litewskiemu praecipuum confert refrigerium, Za co eiusdem patricii Stemmatis Tenutarium [...]
Bogusùawa Niezabytowskiego [...] za Dyrektora Skarbowego w tym X[iæstwie]
L[itewskiem] Naiaúnieyszy Sàdow Gùownych Trybunalnych Parlament elegit Ktoremu dla niewygasùego aeternae memoriae wieku przezemnie niýey wyraýonego in
lucem publicae popularitatis Polskie te Rythmy kommunikuià siæ.
Vertime lotyniðkus originalo þodþius ar jø ðaknis taip pat paþymëjome kursyvu:
Fontanas ant kalno, Helikonu vadinamo, brangiomis perliniø vandenø èiurkðlëmis
srûvantis, lietuviðkojo Vyèio kanopa, sustiprinta pasagos, paveldëtos ið amþiø
senumo giminës, á pasaulá iðskeltas, plaèiausiu tampa okeanu ir èia pat, pragaiðtingà
Lietuvos Didþiojoje Kunigaikðtijoje [ásiplieskusá] gaisrà gesindamas, ið þemiðkøjø
Plutonø nasrø iðsilaisvindamas, pas to paties okeano Neptûnà pabëga; kuris [t. y.
fontanas], iðsvajotus vaistus trokðtantiesiems pagirdyti tiekdamas, priklausanèiais tai
44 KAZANIE //
Vmarùych do ¨ywych // Ktore // Miaùy koúãi zmårùych w CHRYSTVSIE //
[...] ANNY [...] TOWIANSKIEY // [...] y
[...] REINY TOWIANSKIEY [...] Måtki y
91
Corki // Oraz [...] grzebionych // Pr¸e¸
O[yca] Eleutherego Zieleiewic¸å [...] od
Vmårùych †ywym // tùumac¸one [Vilnae,
1651].
Senøjø
Lietuvos
knygø
antraðtës
paèiai pasagai dviem kryþiais tuos paèius ðaltinius vainikuodamas, kraðtutiniame troðkulyje Lietuvos iþdui neapsakomà atgaivà suteikia, uþ tai minëtojo protëviø herbo savininkà [...] Boguslovà Nezabitauská [...] iþdo direktoriumi toje Didþiojoje Kunigaikðtijoje ðviesiausiasis tribunoliniø teismø susirinkimas iðrinko; kuriam [t. y. Nezabitauskiui] neblëstanèio atminimo amþiø vardan að, þemiau prisistatæs, á vieðumos ðviesà
ðias lenkiðkas eiles paskleidþiu.
Ðiuo atveju tekstà suprasti kaþin ar labai palengvins informacija, kad dedikato
herbe vaizduojama pasaga su dviem kryþiais.
Atrodytø, labiau antraðtës komplikuoti ir „iðpuoðti“ nebeámanoma. Aptariamosios epochos autoriai manë kitaip. Egzistavo dar bent dvi tokiõs puoðybos tradicijos, kurias èia derëtø aptarti. Jos abi susijusios su leidimo datos uþraðymu ir abi
dabar visiðkai uþmirðtos.
Pirmiausia minëtinas chronostichas45 . Tai eiliuotas tekstas (paprastai viena hegzametro eilutë arba eleginis dvieilis), kuriame paslëpta data. Chronosticho literatûrinë tradicija siekia, kaip manoma, viduramþius, o gal dar ankstesnius laikus. Ði
artificiozinë literatûros forma yra iðsirutuliojusi ið specifinio datos raðymo bûdo,
vadinamo chronograma. Tai tam tikras þaidimas dviem þenklø sistemomis, pagrástas faktu, kad kai kurios lotyniðkos raidës reiðkia ir skaitmenis: I=1, V 46 =5, X=10,
L=50, C=100, D=500, M=1000. Norint suþinoti datà, reikia aritmetiðkai sudëti visas
tame tekste esanèias raides-skaièius.
Chronostichais buvo puoðiami jau ankstyvieji DLK leidiniai. Ypaè daþnai jø
pasitaiko Vilniaus akademijos autoriø knygose, iðleistose XVI amþiaus pabaigoje ir
XVII amþiaus pirmaisiais metais. Sukurti prasmingà eiliuotà tekstà, kuriame kiekviena pasitaikiusi <i>, <v>, <x>, <l>, <c>, <d>, <m> dar reikðtø ir reikiamos sumos
dëmená (atliekamø raidþiø negalëjo bûti), – tikrai nelengvas uþdavinys, juolab kad
toks tekstas dar turëjo aiðkiai atspindëti leidinio pasirodymo progà ar prieþastá.
Todël chronostichais buvo akivaizdþiai puikuojamasi: jie paprastai spausdinami
antraðtiniame lape (tada ten nebereikia tradicinio datos uþraðo) arba paskutiniame
puslapyje (tarsi darbo apvainikavimas). Tiesa, daþniausiai stengtasi akcentuoti ne
leidimo, bet minimo ávykio datà (nors metai paprastai sutapdavo), pvz., kunigaikðèio Alberto Radvilos mirties data (1592-ieji) uþraðyta taip:
PrInCeps ALbertVs RaDIVILVs, InanIa LInqVens,
TertIo IDVs IVLI CoeLICa regna petIt47. XVII amþiaus viduryje chronostichai primirðtami, bet ðimtmeèio pabaigoje ir
XVIII amþiuje jie vël iðpopuliarëja. Renesanso pabaigai bûdingo chronografinio
45 Daugiau
apie ðià literatûros formà raðoma
knygoje: Eglë Patiejûnienë, Brevitas ornata.
Möþosios literatûros formos XVI–XVII amþiaus Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtystës
spaudiniuose, Vilnius: Lietuviø literatûros
ir tautosakos institutas, 1998, 301–307.
92
46 <I>
tapatinama su <J>, <V> – su <U>.
Albertas Radvila, tuðtybës
vieðpatijà apleisdamas, treèià liepos idø
dienà [t. y. liepos 18] þengia á Dangaus
karalystæ“.
47 „Kunigaikðtis
Archivum Lithuanicum 3
tikslumo nebesiekiama, stengiamasi atspindëti paèià leidinio pasirodymo progà.
Antai naujojo Þemaièiø seniûno Juozapo Tiðkevièiaus garbei 1743 metais iðëjusio
leidinio48 antraðtë uþbaigiama tokiu chronostichu:
ProVenIt DeVeXo LVX faVstIssIMa CoeLo49 (=1743).
Panegirinës knygelës, skirtos naujajam Vilniaus vaivadai Liudvikui Konstantinui Pociejui50 pagerbti, autoriams labai parankus pasirodë dedikato vardas; juo
remdamiesi jie sukûrë chronogramà: LUDoVICUs Intrat VILnaM51 (=1723).
Apie XVII amþiaus vidurá chronogramas bei chronostichus, nors neretai su
klaidomis, pradëta kurti ir lenkiðkai. XVIII amþius mums paliko, regis, vienintelá
lietuviðkà pavyzdá. Anoniminio maldyno „Pëdelis miros“, kurá iðleido Vilniaus
akademijos spaustuvë 1750 metais, antraðtiniame lape nurodyta, kad ði knyga
skirta vyskupui Antanui Dominykui Tiðkevièiui:
MetU, kUrIosIa IezVs ant krIzIaVs kIenteIo
KarCIeI Ir kraUIa saVo DeL sVIeta praLIeIo (=174952 ).
Antroji ið minëtø antraðèiø puoðybos tradicijø, susijusiø su data, yra iðskirtinis
brandþiojo ir vëlyvojo baroko epochos (maþdaug nuo XVII amþiaus vidurio iki
XVIII amþiaus antros pusës) fenomenas. To meto autoriams, matyt, per asketiðka
atrodë paprastais skaitmenimis uþraðyta data; jie jautë poreiká paámantrinti ir prie
datos tradiciðkai raðomà þodá Anno ‘metais’. Nesant atskiro termino ðiam reiðkiniui
ávardyti, trumpumo dëlei pavadinsime já Anno plëtote.
Krikðèioniðkasis pasaulis turëjo dvi laiko skaièiavimo tradicijas: senàjà – „nuo
pasaulio sukûrimo“ (taip datos raðomos Lietuvos metraðèiuose) ir naujesniàjà –
„nuo Kristaus gimimo“. Lietuvos knygø leidëjai rëmësi pastaràja. Ji Vakarø Europoje buvo jau senokai ásigalëjusi. Tokios tradicijos laikytasi ir Prûsijoje – jau Maþvydo
Katekizmo antraðtiniame lape paþymëta: „Metu uszgimima Diewa M. D. XLVII“.
Senuosiuose leidiniuose daþnai neapsiribojama lakoniðku Anno, ðià aplinkybæ stengiamasi konkretizuoti, iðplësti. Lotyniðkuose antraðtiniuose lapuose daþniausiai pasitaiko formulë „Anno Domini“ („Vieðpaties metais“) arba jo santrumpa „A. D.“, kartais
dar „Anno a Christo nato“ („Metais nuo Kristaus gimimo“), lenkiðkuose – „Roku
Pañskiego“. Ádomu, kad didþiausia ávairove iðsiskiria lietuviðki leidiniai: èia rasime
48 CLARITAS //
Avit¿ TYSZKIEVICIORUM
Cynthi¿ // [...] Nunc [...] Penes auµpicatiµµimum Ingreµµum // ad Capitaneatû Generalç Ducatûs Samogiti¿ // [...] D. JOSEPHI //
TYSZKIEWICZ // [...] vectigali carmine //
[...] Provinci¿ Lithvan¿ Scholarum Piarum // CELEBRATA. // [...] VILN¯ [1743].
49 „Ið gaubto dangaus iðtryðko palaimingiausia ðviesa“.
50 SEPTICOLLIS // LITVANI¯, // Caput
Pal¿moniarum Urbium // VILNA, // Sep-
93
tem Portis triumphaliter adornatis, // [...]
ad triumphalem cum Palatinis faµcibus
ingreµµum // [...] D. LUDOVICI // CONSTANTINI // [...] POCIEY // PALATINI
VILNENSIS // [...] Lapidario µtylo // INARATA // Ab [...] Collegio & Uni//verµitate
Academica Vilnenµi Societatis IESU [...]
[Vilnae, 1723].
51 „Liudvikas áþengia á Vilniø“.
52 Ðiuo atveju chronostichu tikriausiai áraðyta ne leidimo, bet knygos pabaigimo data.
Senøjø
Lietuvos
knygø
antraðtës
„Metu Diewa“, „Metuose Diewa“, „Meatu Pona“, „Metu(o)se uýgimimo wieszpaties“, „Maetossa Christaus“ ir net „Metuose nuog uýgimimo Chrystuso Pono“.
Nuo XVI amþiaus pabaigos ði formulë kartais paávairinama. Greta tradiciniø „Anno“, „Anno Domini“ vis daþniau pasitaiko „Anno Salutis“ („Iðganymo metais“), o
kartais ir ypatingesniø, pvz.: „Anno a partu Virginis“ („Metais nuo Mergelës gimdymo“), „Anno quo verbum carofactum est“ („Metais [nuo tø], kai þodis tapo kûnu“). Bet ðtai turime vienà iðimtá – XVII amþiaus pirmos pusës leidiná, kuriame panaudota Anno plëtotë tarsi pranaðauja ateities madà. Knygelëje apraðomos iðkilmës,
kurias savo globëjui Leonui Kazimierui Sapiegai surengë Vilniaus pranciðkonai ta
proga, kad karalius Vladislovas IV gràþino ðiai vienuolijai Ðv. Mykolo baþnyèià, kurá laikà priklausiusià kalvinistams53 . Ðtai kaip uþraðyta ir paties ávykio, ir knygos
leidimo data: „Anno a Proµcripto Vilna Caluiniano Delubro immediate µequenti“ („Metais, einanèiais tuoj po tø, kai ið Vilniaus buvo iðtremta pagoniðka Kalvino ðventykla“). Mums þinomas tik ðis vienas atvejis, kada data nusakoma neminint paties Kristaus.
XVII amþiaus antroje pusëje ir XVIII amþiuje autoriai ámantravo, stengdamiesi ne
tiesiogiai minëti Iðganytojo vardà, o kaip kitaip já apibûdinti. Pavyzdþiui, 1722 metais iðspausdintame pamoksle, sakytame per Vilniaus vyskupo Konstantino Kazimiero Bþostovskio laidotuves, data uþraðyta taip: „Roku od przyúcia na úwiat zwyciæýcy úmierci“ („Metais nuo tø, kai á pasaulá atëjo mirties nugalëtojas“).
Taèiau ryðkiausia aptariamojo laikotarpio Anno plëtoèiø ypatybë – tai pastangos
derinti jas su veikalø pavadinimais. Puslapio apaèioje tarsi aidu atkartojami tie
patys þodþiai ar jø junginiai, kuriais pradedama antraðtë. Viskas – ir pavadinimas,
ir data, ir pats knygos tekstas (ar tekstai; ypaè aiðkiai ðià tendencijà rodo eilëraðèiai
prie herbø) – kuriama remiantis tuo paèiu pagrindiniu ávaizdþiu, ta paèia pirmine
idëja. Pavyzdþiui, mirusiam didikui Viktorui Jelenskiui paminëti sukurta panegirika pavadinta „Persikëlimas ið þemës á dangø“ 54 ; data apibûdinta ðitaip: „Roku
ktorego Chryµtus z Nieba na Ziemie uczynil przeprawæ“ („Metais, kuriais Kristus
persikëlë ið dangaus á þemæ“).
Dar rafinuotesnë panegirikos, skirtos Þemaièiø seniûnui Petrui Mykolui Pacui,
idëja. Knygos pavadinimas toks: „Nemirtingos ðlovës Pieno kelias, Þemaitijos
danguje baltuojantis paveldimomis Pacø giminës lelijomis“ 55 (kaip pamename, lelija – Pacø herbas; Pieno keliu daugelis Europos tautø vadina Paukðèiø takà). Kito53 FESTAM //
TRIVMPHANTIS COELI //
POMPAM. // Ob Proµcriptum // In Comitiis Generalibus // A [...] VLADISLAO IV. //
POLONIARVM ET SVECI¯ REGE, // Ex
Principe Lithuani¿ Vrbe Delubrum Caluiniµtarum. // [...] D. LEONI CASIMIRO
SAPIEHA // [...] TANQVAM SINGVLARI
PATRONO // Monaµterij S. MICHAELIS
Ordinis S. FRANCISCI nuper // per H¿reticos Caluiniµtas Viln¿ violati. // APPARATAM // Cyllennides Catholicus enarrat
[Vilnae, 1641].
94
54 PRZEPRAWA //
Z ZIEMI do NIEBA, // [...]
Pana WIKTORA // IELENSKIEGO, //
Podµtaroúciego Sàdowego Mozyrµkiego: //
[...] Iuý przez Herbowne IELENSKICH
RZEKI, [...] VCZYNIONA. // A [...] przez
X[iædza] Bernardyna [...] REPORTOWANA. // [...] w NIESWIZU: [1752].
55 VIA LACTEA // GLORI¯ Immortalis in
Polo // SAMOGITI¯ // Gentilitijs // DOMUS PACIAN¯ candens // LILIIS // [...]
SVB [...] CAPITANEATVS SAMOGI//TI¯
INGRESSVM // [...] D. PETRO // MICHA-
Archivum Lithuanicum 3
je antraðtinio lapo pusëje, eilëraðtyje po Pacø herbo atvaizdu, pabrëþiama, kad
Pieno kelias yra sukurtas ið lelijø56 . Data antraðtiniame lape apibûdinta ðitaip:
„Anno Lactentis Viatoris Dei MDCLXXXV“ („Metais nuo tø, kai buvo pienu maitinamas keliautojas Dievas, 1685“). Keliais þodþiais numanomas pagoniðkojo Heraklio vaizdinys pakeièiamas Kristaus vaizdiniu, o ðis savo ruoþtu susiejamas su
pavadinime minimu keliu.
Èia tinka prisiminti ir vienà ið senøjø lietuviðkø gramatikø. 1737 metais iðleistos
„Universitas linguarum Lituaniae, [...] grammaticis legibus circumscripta“ („Lietuvos kalbø visuma, [...] gramatikos taisyklëmis apibrëþta“) antraðtëje Anno plëtotë
irgi priderinta prie pavadinimo: „Anno a descriptione universi orbis“ („Metais nuo
tø, kuriais buvo sutvarkytas visas pasaulis“). Apskritai visokiausiø Anno plëtoèiø
pavyzdþiø yra daug ypaè XVIII amþiaus spaudiniuose. Þinoma, nesiliauta vartoti
lakoniðkàjá „Anno“ ar „Anno Domini“. Abi tradicijos gyvavo lygia greta.
Aptariamojo laikotarpio, kartais vadinamo „pernokusiu baroku“, antraðtëse pasitaiko dar vienas iðskirtinis reiðkinys – iðnaðos! Daþniausiai jos naudojamos tada,
kai leidinio pavadinimas suformuluotas remiantis Ðventojo Raðto citata. Pavyzdþiui, vienos knygelës antraðtë prasideda þodþiais: „Dviguba strëlë, strëlë Vieðpaties pergalës ir strëlë Vieðpaties pergalës prieð schizmatikus“ 57 . Tarp þodþiø
„prieð“ ir „schizmatikus“ raidele paþymëta iðnaða, o antraðtinio lapo apaèioje
pateikiamas Biblijos fragmentas: „Strëlë Vieðpaties pergalës, strëlë pergalës prieð
Aramà!“ (2 Kar 13,17). Vargu ar bereikia sakyti, kad dedikato herbe vaizduojamos
dvi skirtingø konfigûracijø strëlës.
Turime pavyzdá ir su dviem iðnaðomis bei Anno plëtote, pritaikyta prie iðnaðose
nurodomos Biblijos citatos. Tai panegirinis leidinys, dedikuotas Juozapui Puzynai,
tapusiam Livonijos vyskupu58 : „Geras piemuo, pro atvertus protëviø vartus [...]
áþengiantis, [...] Juozapas [...] Puzina, [...] Livonijos vyskupas, [...] ne tiek evangeliðka, kiek panegiriðka Jono Akademiko [t. y. Akademijos studento] plunksna pagarbintas“. Po þodþio „piemuo“ paþymëta viena iðnaða, po þodþio „evangeliðka“ –
antra. Paèioje puslapio apaèioje abi nuorodos pateiktos vienoje eilutëje: „(a) Qui
ELI // PAC // [...] Oblata Roµienis // A //
[...] Carolo Michäéle Mægolin [...] Viln¿ [...]
1 685.
56 Ðitaip á vienà sujungiami du antikinës mitologijos siuþetai: manyta, kad baltoji lelija iðdygusi ið Heros pieno laðo; taip pat
manyta, kad Pieno kelias atsiradæs, kai
Hera krûtimi maitino kûdiká Heraklá: ðis
þindæs taip smarkiai, jog Hera ið skausmo
já atstûmë nuo krûties, ir iðtryðkæs deivës
pienas aptaðkë dangaus skliautà.
57 GEMINA SAGITTA // SAGITTA SALVTIS
DNI. [=Domini] // ET // SAGITTA SALV-
95
TIS DNI. [=Domini] // Contra (a) Schiµmaticos; // Ab // [...] Archiepiµcopo Polocenµi Me//
tropolita Kiouienµi [...] ANTONIO SIELAWA // é Gentilitio µtemmate deprompta;
[...] A // DANIELE KORSAK [...] Repr¿µentata. // VILN¯, [1642].
58 BONUS // PASTOR (a) // Per apertum ProAvit¿ Port¿ [...] // INTRANS // D. JOSEPHUS // [...] PUZYNA, // EPISCOPUS Livoni¿ [...] Non tam Evangelico, (b) quäm
Panegy//rico JOANNIS ACADEMICI calamo // CELEBRATUS [...] [Viln¿, 1741].
Senøjø
Lietuvos
knygø
antraðtës
autem intrat per Oµtium, PASTOR eµt ovium“ („O kas pro vartus ateina, tas aviø
ganytojas“), „(b) Joan: 10 v. 2“ (Jn 10,2). Data raðoma iðplëtojant tà patá ávaizdá:
„Anno boni pastoris ponentis pro ovibus animam suam“ („Metais gerojo piemens,
paaukojusio uþ aveles savàjà gyvybæ“). Derëtø èia dar pridurti, kad tie „protëviø
vartai“ – dedikato herbo figûra.
Apskritai galima numanyti, kad iðnaðos antraðtëse atsirado dël vis maþëjanèio
autoriø pasitikëjimo skaitytojø erudicija. Tas pats pasakytina ir apie chronostichus:
kai kuriuose (tiesa, ne Lietuvos) XVI amþiaus pirmos pusës leidiniuose net jø
reikðmingosios raidës neparyðkintos – manyta, kad skaitytojai viskà pastebës ir
atsirinks patys, o XVIII amþiuje vis daþniau ðalia chronosticho ar po juo arabiðkais
skaitmenimis spausdinama raidþiø suma, kartais raidës-skaièiai netgi iðrikiuojami
atskiroje eilutëje maþëjimo tvarka, kad data kiekvienam bûtø aiðki. Tai matyti ir
toliau pateikiamoje antraðtëje, puikiame „pernokusio baroko“ pavyzdyje. Joje esama
dviejø iðnaðø, chronosticho (antroji iðnaða chronostiche) ir chronogramos, kurie
kartu yra ir Anno plëtotës. Ði antraðtë liudija, kad barokiniø antraðèiø ámantrumas
nëra vien jëzuitø leidiniø specifika, – knygelæ su iðkilmiø apraðymu iðleido bazilijonø spaustuvë Supraslyje (plg. 1 pav.):
Karûna, ið prakilniøjø Sapiegø [herbiniø] strëliø sudëta (1) ir spaustuvininkø inotescencija [t. y. iniciatyva] apie stebuklingà Ðvenèiausiosios Mergelës paveikslà
Vilniuje, garbiøjø mergeliø bernardiniø, ðv. Mykolo vardu besivadinanèiø, baþnyèioje, ir apie iðkilmingà to paties paveikslo vainikavimà, pagerbtà didþiu vardu
prakilniojo jo malonybës pono, pono Aleksandro, grafo Sapiegos, Didþiosios Lietuvos Kunigaikðtijos dvaro paiþdininkio, Punsko ir kt., ir kt. seniûno, lenkiðkajam
ir palemoniðkajam pasauliui apskelbta metais Vieðpaties, kuriais Dovanø Motinà,
Dorybiø Mergelæ, aukðtybiø pulkas ðlovina, Narsus karvedys (2) josios garbingumà savo svarstyklëmis sveria, arba kuriais Prakilnusis Aleksandras Sapiega, d[varo] p[aiþdininkis], Punsko seniûnas, ið palemoniðkøjø valdovø ir kunigaikðèiø [paveldëtà] savo asmenybës esmæ ir prigimtá aiðkiai parodo.
M, D, C, LL, XXX, VV, IIIIIIIIIII [=1751].
Supraslyje, garbiøjø tëvø bazilijonø spaustuvëje.
(1) Imperatorius Domicianas buvo taip águdæs ðaudyti ið lanko, kad ðakotus elnio
ragus ratu strëlëmis apvainikavo, galvos në trupuèio nepaþeidæs. Apie tai raðo
istorikas Lauredanas. (2) Ðv. Mykolas.
Tiesa, tokios apimties ir painumo antraðèiø net XVIII amþiuje pasitaiko ne taip
jau daþnai. Taèiau ir dvigubai ar trigubai trumpesnes ne tik ðiuolaikinis, bet ir ano
meto skaitytojas vargu ar bûtø galëjæs ið karto suvokti, jei nebûtø tam tikrø vizualiniø nuorodø, apie kurias jau uþsiminëme anksèiau.
Vakarø Europoje apie XVI amþiaus vidurá buvo atsisakyta ið viduramþiø perimtos tradicijos antraðtes spausdinti lygiu, vienodu ðriftu, nesiskirianèiu nuo neretai
96
Archivum Lithuanicum 3
1 pav. Bazilijonø spaustuvëje Supraslyje 1751 metais iðleistos knygelës antraðtinis
lapas su chronostichu, dviem iðnaðomis ir chronograma;
VUB, sign.: IV 22 200
97
Senøjø
Lietuvos
knygø
antraðtës
tame paèiame puslapyje prasidedanèio pagrindinio teksto. XVI amþiaus paskutinio
ketvirèio DLK leidiniø antraðtës jau buvo grafiðkai komponuojamos pagal naujàjà
europinæ tendencijà: eilutës tarsi suveriamos ant vertikalios simetrijos aðies; pirmoje
daþniausiai raðomas pavadinimas, t. y. retoriná kûrinio þanrà nurodantis terminas
(EPITHALAMIA, GRATULATIONES, THRENI ir pan.), antra eilutë spausdinama
didþiausiu ðriftu, tolesnës – vis maþesniu (plg. 2 pav.); jei tekstas ilgesnis arba,
pavyzdþiui, dedikuojamas dviem asmenims, jis gali bûti padalytas á kelis tokius
blokus. Paskutinës eilutës vis trumpesnës, tekstas vizualiai siaurëja á apaèià. Taip
net ir ilga antraðtë tarytum suskaidoma, á akis pirmiausia krinta, autoriø ir leidëjø
manymu, reikðmingiausi þodþiai (jie ir ðiaip daþniausiai bûdavo raðomi pradþioje).
XVII amþiuje, kai antraðtës tapo itin ámantrios, o jø sintaksinë struktûra ávairi,
imta grafiðkai iðskirti nebe eilutes, bet reikðmingiausius þodþius ar jø junginius,
nesvarbu kurioje teksto vietoje jie bûtø. Eilutës nebespausdinamos kaip áprastinë
proza nuo vieno puslapio kraðto iki kito, vengiama kelti þodþius. Antraðtë tarsi
suskaidoma á frazes, þodþiø junginius ar pavienius þodþius, ir ðie elementai, atspausdinti ávairaus dydþio (kartais ir skirtingø tipø) ðriftais, „suveriami“ ant vertikalios simetrijos aðies (plg. 3 pav.). Taip grafiðkai iðdëstytas ir vizualiai suskaidytas tekstas suvokiamas daug greièiau ir lengviau negu iðspausdintas áprastu bûdu.
XVIII amþiaus pabaigoje ávyko „didysis persilauþimas“: paskutiniame ðimtmeèio ketvirtyje barokines antraðtes staiga iðstûmë lakoniðkos, panaðios á ðiuolaikines.
Ádomiausia tai, kad ir renesansinës, ir barokinës antraðtës grafine iðvaizda labai
primena atitinkamø laikotarpiø antkapiø áraðus: taip pat iðdëstytas tekstas, panaði
ðrifto dydþiø ávairovë. Ið tiesø ir antkapiø áraðus, ir knygø antraðtes veikë tos pöèios
raðtijos ir apskritai kultûros tendencijos. Tam átakos galëjo turëti anuomet egzistavæs tarsi tarpinis literatûros þanras – elogijas. Jis buvo suvokiamas kaip uþraðas ant
ásivaizduojamo, simbolinio paminklo (nebûtinai antkapinio), skirtas paðlovinti kokio nors asmens kilmei, dorybëms, þygiams, nuveiktiems darbams. Barokiniai elogijai buvo raðomi savotiðka ritmine proza. Manyta, kad ðis þanras teikia neribotø
galimybiø autoriams, trokðtantiems pademonstruoti savo erudicijà, proto ðmaikðtumà, vaizduotæ, asociatyvøjá màstymà ir pan. Tokie tekstai buvo spausdinami ypatingu bûdu: semantinës þodþiø grupës ar pavieniai þodþiai – netgi trumpuèiai
jungtukai, dalelytës, jaustukai, prielinksniai – pagal autoriaus norà iðkeliami á atskiras eilutes. Tokie skirtingo ilgio fragmentai dëliojami vienas po kitu pagal vertikalià simetrijos aðá. Svarbesnieji þodþiai spausdinami didesniu ðriftu; apskritai
naudojama daug ir ávairiø ðriftø, tam tikros teksto atkarpos raðomos kursyvu (plg.
4 pav.). Pagrindinis tokios vizualinës kompozicijos tikslas nebuvo estetinis: taip
skaitytojui perteikiama informacija, kaip reikëtø tà tekstà deklamuoti – kur daryti
pauzes, kur pakelti balsà, o kur nuleisti.
Neteisinga bûtø teigti, kad elogijo þanro raida tiesiogiai veikë antraðèiø turiná ar
iðoriná jø pavidalà. Veikiau abi ðias literatûros formas reikëtø laikyti „to paties
98
Archivum Lithuanicum 3
2 pav. Mikalojaus Kristupo Radvilos spaustuvëje XVI amþiaus pabaigoje
iðleistos knygos antraðtinis lapas;
VUB, sign.: II 22326
99
Senøjø
Lietuvos
knygø
antraðtës
3 pav. Vilniaus akademijos spaustuvës XVII amþiaus antros pusës leidinio
antraðtinis lapas;
VUB, sign.: III 10860
100
Archivum Lithuanicum 3
4 pav. Vilniaus akademijos spaustuvës XVII amþiaus vidurio leidinio puslapis
su elogijo pradþia, p. [4];
VUB, sign.: III 15109
101
Senøjø
Lietuvos
knygø
antraðtës
medþio vaisiais“, to paties retorinio màstymo iðdavomis. Juk knyga, ypaè panegirinë, aptariamojoje epochoje buvo suvokiama visø pirma kaip paminklas konkreèiam asmeniui ar visai jo giminei, tad kodël gi „uþraðas ant knygos“ turëtø esmingai skirtis nuo áraðo ant tikro ar ásivaizduojamo obelisko?
Ðiame straipsnyje iðdëstyta tik dalis to, kà galima pasakyti apie senøjø leidiniø
antraðtes. Taèiau akivaizdu, kad antraðtë tikrai yra (ar bent jau buvo) savarankiðka
literatûros forma, turinti savus kanonus, pasiþyminti savitais raidos dësningumais
ir drauge atspindinti bendràjá epochos skoná bei stiliø. Cituoti, kupiûruoti, versti
renesansines ir barokines antraðtes derëtø atsargiai ir pagarbiai – nors jø pagrindinë funkcija yra praktinë reprezentacinë, vis dëlto jos yra literatûros tekstai tikràja
to þodþio prasme.
Literatûra:
C U D D O N , J [ O H N ] A [ N T H O N Y ] , 31991: Dictionary of literary terms and literary theory,
London etc.: Penguin Books.
D A N E K , D A N U T A , 1980: Dzieùo literackie jako ksiàýka. O tytuùach i spisach rzeczy w powieúci,
Warszawa: Pañstwowe wydawnictwo naukowe.
Encyklopedia wiedzy o ksiàýce, pod red. Aleksandra Birkenmajera i in., Wrocùaw etc.: Zakùad
narodowy imienia Ossoliñskich, 1971.
G A L I N I S , V Y T A U T A S , J U O Z A S G I R D Z I J A U S K A S ir kt., 1982: Literatûros teorijos apybraiþa,
Vilnius: Vaga.
G Ù O W I Ñ S K I , M I C H A Ù , T E R E S A K O S T K I E W I C Z O W A i in., 21989: Sùownik terminów literackich, pod red. Janusza Sùawiñskiego, Wrocùaw etc.: Zakùad narodowy imienia Ossoliñskich.
Knygotyra. Enciklopedinis þodynas, Vilnius: Alma littera, 1997.
K O Þ E N I A U S K I E N Ë , R E G I N A , 1990: „Prakalbø ir dedikacijø apþvalgos metmenys (XVI–
XVIII a.)“, XVI–XVIII amþiaus prakalbos ir dedikacijos, Vilnius: Mokslas, 7–48.
L E B E D Y S , J U R G I S , 1972: „1646 metø giesmynas“, Jurgis Lebedys, Lituanistikos baruose 1.
Studijos ir straipsniai, Vilnius: Vaga, 121–156.
L E B E D Y S , J U R G I S , 1977: Senoji lietuviø literatûra, Vilnius: Mokslas.
Lietuviø literatûros enciklopedija, Vilnius: Lietuviø literatûros ir tautosakos institutas, 2001.
Literatûros terminø þodynas, Vilnius: Valstybinë politinës ir mokslinës literatûros leidykla, 1962.
M A R T U S Z E W S K A , A N N A , 1977: „Tytuùy powieúciowe“, Ruch literacki 18, 2(101), 137–146.
N A R B U T A S , S I G I T A S , 1992: „‘Karolomachijos’ akiraèiai“, Laurencijus Bojeris, Karolomachija,
Vilnius: Vaga, 164–178.
N A R B U T I E N Ë , D A I V A , S I G I T A S N A R B U T A S , 1998: XVII a. Lietuvos lotyniðkø knygø sàraðas, Vilnius: Lietuviø literatûros ir tautosakos institutas.
P A T I E J Û N I E N Ë , E G L Ë , 1998: Brevitas ornata. Möþosios literatûros formos XVI–XVII amþiaus
Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtystës spaudiniuose, Vilnius: Lietuviø literatûros ir tautosakos
institutas.
102
Archivum Lithuanicum 3
S T O F F , A N D R Z E J , 1975: „Funkcja tytuùu w dziele literackim“, Acta Universitatis Nicolai
Copernici 66, 3–17.
T I M O F E J E V A S , L [ E O N I D A S ] , N [ A T A N A S ] V E N G R O V A S , 1961: Literatûros mokslo terminø
þodynëlis, vertë ir pavyzdþius parinko Jonas Vildþiûnas, Kaunas: Valstybinë pedagoginës literatûros leidykla.
U L È I N A I T Ë , E U G E N I J A , 1993: „Renesanso ir baroko poezija“, Dainos pasauliui, saulei ir
sau. Lietuvos XVI–XVII amþiaus poezijos antologija, sudarë Eugenija Ulèinaitë, Vilnius:
Vaga, 5–31.
V L A D I M I R O V A S , L E V A S , 1979: Knygos istorija, Vilnius: Mokslas.
W A L L I S , M I E C Z Y S Ù A W , 1974: „O tytuùach dzieù sztuki“, Rocznik Historii Sztuki, 7–25.
Eglë Patiejûnienë
ALTLITAUISCHE
BUCHTITEL
0
Zusammenfassung
Der Begriff „Titel“ wird sogar von Literaturtheoretikern häufig axiomatisch verwendet;
in den zugänglichsten litauischen, polnischen und englischen Lexiken sind keine entsprechenden Definitionen zu finden. Fachleute der Bücherkunde und Bibliographen widmen
dem Buchtitel mehr Aufmerksamkeit, der Titel wird von ihnen jedoch oft mit dem Titelblatt identifiziert oder als ein bestimmtes Kennzeichen verstanden, das bei der Identifizierung eines Schritftstückes helfen soll. Die in unseren Zeiten gewöhnliche Zusammenstellungsweise der Titel, wobei der Name des Autors, Titel des Schriftstücks, Ort der Ausgabe,
Verlag und Datum der Ausgabe nacheinander aufgeführt werden, gibt keinen Anlaß zur
wissenschaftlichen Analyse. Diese Tradition ist jedoch verhältnißmäßig neu: Sie ist im 3.
Viertel des 18. Jh. entstanden.
Gegenstand dieses Artikels sind die Titel litauischer, lateinischer und polnischer Bücher,
die im Großfürstentum Litauen (GFL) vom Jahr 1574 (Beginn intensiver verlegerischer
Tätigkeit) bis zum Jahr 1773 (Reorganisation des Bildungswesens und somit schnelle
Etablierung neuer Tendenzen) erschienen sind. Bei der Betrachtung der grammatischen
Struktur der Titel werden einige Beispiele der litauischen Schriftstücke des 16. Jh. aus dem
ostpreußischen Raum benutzt. Die Titel der o.g. Periode unterscheiden sich von den
heutigen dadurch, daß die Namen des Autors, des Verlegers oder des Druckers und nicht
selten der Ort und das Datum der Ausgabe in die syntaxisch bündige Textstruktur eingegliedert werden. Es werden einige in ganz Europa verbreitete Konventionen unterschieden: Der Name des Autors wird im Genitiv angegeben, der Titel des Schriftstückes und
andere Angaben werden darauffolgend aufgeführt; der Name des Autors wird nach dem
Titel im Ablativ (mit oder ohne Präposition) angegeben; der Name des Autors wird nach
dem Titel mit der lateinischen Konstruktion per+Akkusativ angegeben. Die letzte Konvention wurde mechanisch in die Titel der ersten litauischen Bücher übertragen, wurde sehr
schnell zur Tradition und herrschte bis zum Ende der o.g. Periode.
103
Senøjø
Lietuvos
knygø
antraðtës
Obwohl dieses gramatische Gerüst einige Jahrhunderte unverändert geblieben ist, wird
es beim Vergleich der Schriftstücke unterschiedlicher Perioden offenbar, daß die Zusammensetzungsweise (Komposition) der Titel sich sehr stark geändert hat. Vom Ende des 16.
Jh. bis zu den ersten Jahren des 17. Jh. waren die Titel der Schriftstücke Litauens sehr
trocken und lakonisch: Sie enthielten kurze Angaben über den Inhalt und Art des Werkes
angegeben sowie über den Autor oder die Autoren. Hervorstechendes, fast auszeichnendes Merkmal der Titel dieser Periode ist der Hinweis auf die rhetorische Gattung des
Textes schon mit dem allerersten Wort: „Begrüßungen“, „Belobigung“, „Kondolenz“,
„Panegyrika“ u.ä.
Zu Beginn des 17. Jh. kann man schon bildlichere, verschiedene Tropen erweiterte Titel
finden, Epitheta kommen häufiger vor. Die Hinweise auf die rhetorische Gattung werden
durch originelle Bezeichnungen ersetzt: einmalige, für ein einziges Schriftstück geschaffene
Wortverbindungen, mit denen das Thema des Werkes metaphorisch oder metonymisch
beschrieben wird. Im dritten Jahrzehnt des 17. Jh. wird die Tendenz deutlich, die für die
gesamte Gelegenheits- und panegyrische Literatur Polens und Litauens charakteristisch
war: Man fängt an, Titel zu schaffen, in denen Andeutungen auf das Wappen der Person
gemacht werden, die die Herausgabe des Schriftstückes finanziert hat. Aufmerksamkeit
kann in den Titeln auch den Personen gewidmet werden, denen die Autoren oder Verleger
gefällig sein wollten. Für die Titel der Mitte des 17. Jh. sind die Paradoxe oder Oxymora
charakteristisch („Fröhliches Grab“, „Sonnenaufgang im Sonnenuntergang“ u.ä.) also der
barocken Ästhetik. Im 18. Jh., das auch als dasjenige des „überreifen Barocks“ bezeichnet
wird, werden die Titel noch raffinierter, komplizierter geschaffen. Die Titeltexte werden
mit Nebensätzen und Adverbialien überladen. Die sog. „maccaronischen“ Titel treten
immer häufiger auf – in den polnischen oder litauischen Text wird eine Vielzahl lateinischer
Wörter oder Wortgruppen eingefügt. Die Andeutungen auf seltene Informationsquellen
oder auf die Bibel werden in den Fußnoten erklärt. Es werden raffinierte Methoden zur
Angabe des Ausgabedatums verwendet.
Während der betrachteten Periode ändert sich auch die Art und Weise der graphischen
Komposition des Titels.
Das im Artikel analysierte Material ermöglicht es festzustellen, daß die Titel der alten
Schriftstücke tatsächlich als eine eigenständige Literaturform (oder sogar Gattung) betrachtet werden können, die ihre eigenen Gesetzmäßigkeiten der Entwicklung aufweist
sowie Geschmack und Stil der Epoche widerspiegelt.
EGLË PATIEJÛNIENË
Gauta 2000 m. balandþio 7 d.
Vilniaus pedagoginis universitetas
Priimta 2001 m. kovo 29 d.
T. Ðevèenkos g. 31
LT-2009, Vilnius, Lietuva
104
Archivum Lithuanicum 3
A r c h i v u m L i t h u a n i c u m 3, 2 0 0 1
I S S N 1 3 9 2 – 7 3 7 X, I S B N 3 – 4 4 7 – 0 9 2 6 2 – 9
Gertrud Bense
Martin-Luther-Universität Halle-Wittenberg
Das Bibelmotiv Sprüche 30,7–9 in der Geschichte
des litauischen Kirchenlieds
In den folgenden Ausführungen soll gezeigt werden, wie sich zu einem biblischem Motiv zwei deutsche Liedfassungen als Vorlagen für Texte in litauischen
evangelischen Gesangbüchern anbieten, je nach Umfeld und Intention einerlei oder
zweierlei Gestalt annehmen und im Verlauf einer mehr oder weniger aufwendigen
Interpretation sowohl verglichen als auch auseinandergehalten werden müssen.
Im ersten Teil der Handschrift von Fabian Ulrich Glaser (1688–1747) Hauß=
Schul= und Kirchen=¨ucht / Nahû, S‡uilês ir Ba‡nyc‡ês Pamôkµlas1, datiert aus dem
Jahr 1729, findet man auf den Seiten 210, 211 ff. als 15. Stück seiner Andacht „Am
So^=Abend des Morgens / Subbattôs Ryt±“ folgenden Text:
[S. 210] 15. ¨weyerley bitte ich von Dir,
das wolleµtu mir nicht wegern, ehe
[S. 212] denn ich µterbe: Abgötterey und
Lügen laß ferne von mir µeyn,
Armuth und Reichthumb gib mir
nicht, laß mich aber mein be=
µcheiden Theil Speiµe dahin nehmen.
Ich möchte µonµt, wo ich ¸u µatt
würde, Verleugnen, und µagen:
Wer iµt der Herr? Oder, wo ich ¸u
arm würde, möchte ich µtehlen,
1 [Fabian
Ulrich Glaser,] Hauß= Schul= und
Kirchen=¨ucht [...] von Fabian Ullrich
Glaµer / Nahû, S‡uilês ir Ba‡nyc‡ês
Pamôkµlas [...] n¾g Fobiono Ulrikkio
Glo¸ërio [...], 1729–1732; Handschrift,
105
[S. 211] 15. Dwiejû Daiktû praßau, DIEwe! t¾s róc‡yk món ne ginti,
[S. 213] kôl eµµu gywas: Baùwónû Tarnawim± ir Mellawim± toli warryk n¾
mann²s; ne d¾k món, nei per=
labbay pawargti, nei per=labbay
per2 pralôbti, bet … Syk… d¾k món
Ißlaikim± mandag³. Nëµa ßeip
jéy per=diddey pralôbc‡au, raµµi
Taww²s uµµigyc‡au, ir µakkyc‡au:
Kas DIEws? Ar, jéy per=MieStandort: Handschriftenabteilung der
Universitätsbibliothek Vilnius, Sign.:
F 1 – C 59.
2 Im Original durchgestrichen.
D a s B i b e l m o t i v Sprüche 30, 7 – 9
in der Geschichte
des
litauischen
Kirchenlieds
Abb. 1. Seite 212 der Handschrift des Glaserschen Nahû, S‡uilês ir Ba‡nyc‡ês Pamôkµlas:
Fragment des deutschen Textes „¨weyerley bitte ich von Dir“, wo die Stelle mein
beµcheiden Theil Speise von der damaligen Fassungen des Lutherschen Bibeltextes
(Die Sprüche Salomos 30,7–9) abweicht;
Handschriftenabteilung der Universitätsbibliothek Vilnius, Sign.: F 1 – C 59
und mich an dem Nahmen mei=
nes GOTTes vergreiffen.
(Prov: XXX.7.8.9.)
r± pawargkc‡au, raµµi wôgkc‡au, ir taip prieß Ward± DIEwo
mano µuµigrießic‡au. (Proverb: XXX.7.8.9.)
Der deutsche Text stimmt mit dem Wortlaut der Luther-Bibel (Die Sprüche
Salomos 30,7–9) überein, wie man sich leicht bei einem Blick in hinsichtlich
Glaser zeitgenössische Bibelausgaben überzeugen kann. Schwankungen gibt es
bei der Wiedergabe von bescheiden: gemeint ist wohl mein beschieden Teil Speise,
d.h. der (An-)Teil, der mir beschieden ist, mit dem ich mich bescheide (vgl.
Abb. 1). Schwieriger ist die Zuordnung des litauischen Textes: in der erstmals
vollständigen litauischen Bibelausgabe von 17353 , die Glaser zum Zeitpunkt
3 BIBLIA,
Tai eµti: Wiµµas S¸wentas Råßtas,
Seno ir Naujo Teµtamento [...] Karalåuc¸uje, 1735.
106
Archivum Lithuanicum 3
Abb. 2. Seite 213 der Handschrift des Glaserschen Nahû, S‡uilês ir Ba‡nyc‡ês Pamôkµlas:
Fragment des litauischen Textes „Dwiejû Daiktû praßau“, wo die Stelle … Syk… d¾k món
Ißlaikim± mandag³ weder mit dem daneben abgedruckten deutschen Text, noch mit dem
Lutherschen Bibeltext übereinstimmen;
Handschriftenabteilung der Universitätsbibliothek Vilnius, Sign.: F 1 – C 59
der Abfassung seiner Handschrift (1729) nicht zur Verfügung stehen konnte,
lautet die entsprechende Stelle:
walgio daùyk± atimti.
Aß kittaip per daug paµo=
tintas, uµµiginc¸au ir sakyc¸au:
kas yra Pon’s Diew’s? arba jey
per labbay buc¸au pawarg²s,
wógc¸au, ir prieß ward± µawo
Diewo µuµµigrießic¸au.
(Salomono Pamokµlo=êodêei 30,7.8.9.; S. 873)
Dwëjû dåiktû aß iß taw²s
praßau, tû ne noretumbei
tu man u‡ginti, pirm neng aß
mirc¸au.
Bålwonû= gårbinnim± ir
mellus d¾k toli n¾ mann²s
buti, ubbagyµt² ir bagotyµt² man
ne d¾k; bet d¾k man priµkirt±
Um die Frage zu entscheiden, ob der litauische Text in Glasers Handschrift
eine Übersetzung von ihm selbst ist oder ob Glaser eine ihm zugängliche (hand-
107
D a s B i b e l m o t i v Sprüche 30, 7 – 9
in der Geschichte
des
litauischen
Kirchenlieds
schriftliche) Version eines anderen wiedergibt, brauchte man aufwendige Recherchen. Darauf wird an dieser Stelle verzichtet, obwohl diese Fragestellung an sich
in das Bild gehört, das man sich von der Arbeitsweise Glasers zu machen hat.
Hingewiesen sei hier nur auf die Wiedergabe der oben erwähnten deutschen Variation mein beschieden vs. bescheiden Teil: in Glasers Handschrift lautet die Stelle …
Syk… d¾k món Ißlaikim± mandag³, wörtlich rückübersetzt nach Maß gib mir ein artiges
/ manierliches Auskommen (÷Erhaltung) (vgl. Abb. 2). In der 1735er Bibel heißt es –
d¾k man priµkirt± walgio daùyk± atimti – laß mich (÷gib) den mir bestimmten Teil der
Speise hinwegnehmen, was – im Gegensatz zu Glasers Version ohne litauisches
Wort für „Speise“ – ziemlich genau der deutschen Vorlage entspricht.
In der 1740er Ausgabe des Glaserschen Gesangbuchs Kélos Noba‡nos Gieµmes4
findet sich als Nr. 2 das sechsstrophige Lied „Dwdjû aß Dåiktû praßau“ mit der
deutschen Titelangabe „¨weyerley bitt ich von dir“, zugeordnet als Lied nach dem
Essen (lit. Po Walgimmo), laut verbale Melodieangabe zu singen wie „S¸lowinkim
S¸ird¸e“, d.i. „Singen wir aus Herzensgrund“. Es handelt sich um eine höchst
wahrscheinlich von Glaser stammende litauische Übersetzung (vgl. Vers 1):
Dwdjû aß Dåiktû praßau, taw dwdjus
aß apµakau, miel’s Diewe! kurs tu
d¾µnus ir penni Ißålkuµus. Ko pra=
ßau, d¾k, kol eµµu gywas c¸ôn, ir dar krut=
tu, ikk’ ߅ Swiet± palikµu.
¨weyerley bitt ich von dir, ¸weyerley trag ich dir f÷r,
dir, der alles reichlich giebt, was uns dient und dir beliebt:
Gib mein Bitten, das du weiµt,
eh ich µterb und µich mein Geiµt aus des Leben Banden reißt.
Der deutsche Text, hier zitiert aus dem Königsberger Gesangbuch Der Singende
Chriµt5 (Nr. 911), stammt von Paul Gerhardt (1607–1676), gedichtet in 6 Versen
nach derselben oben genannten Schriftstelle (Sprüche 30,7–9) und zu singen nach
der Melodie „Singen wir aus Herzensgrund“. Erschienen sei das Lied erstmals in
Johann Crügers Praxis pietatis melica6 1647–1648, unter anderem sei es 1675 in das
Reußnersche Gesangbuch7 aufgenommen worden8 , Ruth Fuehrer9 weist es in der
4 [Fabian
Ulrich Glaser,] Kélos Noba‡nos
Gieµmes, Lietuwninkams Ant Dußiôs
Ißgånimo ißd¾tos. Karalåuc¸uje, Raßtais
ißµpåuµtos o pard¾damos pas Jon±
Endrik… Artung±, Méte 1740; 3. Auflage;
Standort: Hauptbibliothek der Franckeschen Stiftungen zu Halle, Sign.: 41 I 2.
5 Der Singende Chriµt, wie er µich Jn mehr denn
Eilff hundert Heiligen Liedern [...] lieblich
hæren lÕµµet, Nebµt [...] Einem kurãen Lebens=Lauf der ber÷hmteµten Lieder=Dichter
108
[...], Kænigsberg: Reußner, 21752; Standort:
Marienbibliothek zu Halle, Sign.: Gb 562.
6 Johann Crüger, Praxis pietatis melica, Berlin:
Runge, 1653.
7 Siehe Literaturverzeichnis unter New
Preussisches vollständiges Gesangbuch.
8 Albert Friedrich Wilhelm Fischer, Kirchenlieder-Lexikon 2, Gotha: Perthes, 1878–
1886, 424. 0
9 Ruth Fuehrer, Die Gesangbücher der Stadt Königsberg von der Reformation bis zur Einfüh-
Archivum Lithuanicum 3
Abb. 3. Seite 8 des Glaserschen Gesangbuchs Kélos Noba‡nos Gieµmes:
die 5. Strophe des Liedes „Dwdjû aß Dåiktû praßau“,
deren letzte drei Zeilen sich von der deutschen Vorlage
entfernen und später von Schimmelpfennig bearbeitet worden sind;
Hauptbibliothek der Franckeschen Stiftungen zu Halle, Sign.: 41 I 2
Ausgabe von 1702 nach. Während es dann in Rogalls Gesangbuch10 (Nr. 586) als
Lied „in gemeiner Noth“ zugeordnet ist, steht es in Der Singende Chriµt (siehe oben)
bei „Heilige Lieder nach dem Essen“. Auf jeden Fall wird ersichtlich, daß dieser
Paul-Gerhardt-Text in Ostpreußen große Beachtung gefunden hatte.
Der Text der Glaserschen Übersetzung hat sich mit der Aufnahme der Kélos
Noba‡nos Gieµmes in das litauische „offizielle“ Gesangbuch11 auch bis in dessen
letzte Auflage12 gehalten. Bis auf bestimmte meist orthographische Änderungen ist
der Wortlaut der gleiche geblieben; eine Ausnahme bilden allerdings seit 175213 die
zwei letzten Zeilen des 5. Verses (vgl. Abb. 3):
Wdl µtokódam’s perlabbay, ir pa=
Wël µtokodam’s perlabbay, ir pa=
warg²s abelnay, wogti paµ…gund…=
wargæs abelnay, wogti paµigundic¸iaus,
c¸iaus, ra¸bajåut ne gdddc¸iaus, daug dar= ra¸bajåt ne gëdëc¸iaus’, daug darryc¸au
ryc¸iau, kas ne wert, bille Kruw± tikt
newertay, ne atbodam’s butinay, kas
µu‡ert, o … Måßn± daug …‡ert.
weikta krikßc¸onißkay.
(Kélos Noba‡nos Gieµmes)
(Iß naujo pérwei¸ddtos [...] Gieµmjû=Knygos,
1752, Nr. 524, S. 565; vgl. Pagerintos Giesmiø
Knygos, 1936, Nr. 524)
rung des Einheitsgesangbuches für Ost- und
Westpreußen. Schriften der Synodalkommission für ostpreußische Kirchengeschichte 26, Königsberg: Thomas & Opermann, 1927. 0
10 [Georg Friedrich Rogall,] Kern alter und
neuer Lieder [...] Kænigsberg: Hartung, 41744.
11 Iß naujo pérwei¸ddtos ir pagérintos
Gieµmû=Knygos [...] Karalåuc¸uje, Méte
109
1745. Raßtais Reuµneraus; siehe 3. Teil
Kittos Nr. 43, S. 48.
12 Pagerintos Giesmiø Knygos [...] Naujai
ißleido Klaipëdos Kraßto Ewangelißkoji
Konsistorija, Klaipëda, 1936.
13 [Iß naujo pérwei¸ddtos ir pagérintos
Gieµmjû=Knygos], 1752; Standort:
Bibliothek des Instituts für litauische
Literatur und Volkskunde, Sign.: 1956.
D a s B i b e l m o t i v Sprüche 30, 7 – 9
in der Geschichte
des
litauischen
Kirchenlieds
Wiederum wanns µtehet bloß, und die Armuth wird ¸u groß, wird
es untreu, µtiehlt und µtellt nach des Nechµten Gut und Geld, thut
Gewalt, braucht RÕnck und Liµt, iµt mit Unrecht auµger÷µt, fragt
gar nicht was Chriµtlich iµt.
(Der Singende Chriµt)
Die sicher von Adam Friedrich Schimmelpfennig vorgenommene Änderung
orientiert sich genauer an der deutschen Vorlage. Glaser bedient sich des öfteren
solcher einfachen, fast vulgären Ausdrucksweise, die bildhaft leicht verständlich
das Gemeinte zu pointieren vermag. Ein schönes Beispiel dafür bietet zum Beispiel
ein Vers aus dem Weihnachtslied von Paul Gerhard „Fröhlich soll mein Herze
springen“ („Linkµmay turim atµitieµti, ßim C¸dµe“), als dessen Übersetzer namentlich
(bzw. durch Kryptonym) Glaser ausgewiesen ist:
Eikßte ßén, kurrie µtokojat dangiß=
kû ak! Skårbû, ir dël to ddjojat’; imkit’,
imkit’, kiek jum’s reikia, c¸e Apµtum’s ir
Daugum’s, neßk kiek kas …weikia.
(Iß naujo pérwei¸ddtos [...]
Gieµmû=Knygos, 1745, Nr. 22,11; S. 20)
Die ihr arm seyd und elende,
kommt herbey, füllet frey
eures Glaubens Hände.
Hie sind alle gute Gaben
und das Gold, da ihr solt
euer Hertz mit laben.
(Des Singens vernünftiger Gottesdienst14 ,
Nr. 19,11)
An dieser Stelle soll nun nicht, wie zu erwarten, auf die Übersetzung von
Paul-Gerhardt-Liedern im litauischen Gesangbuch und deren Akzeptanz eingegangen werden. Interessiert doch zunächst im Zusammenhang mit dem Lied „¨weyerley bitt ich von dir“ die Fragestellung, warum es, obwohl es in Königsberg seit 1675
zugänglich gewesen sein soll (siehe oben), erst nach 174015 von Glaser übersetzt
wurde. Und warum hat Glaser in seiner Handschrift lediglich den betreffenden
biblischen Spruchtext als solchen aufgenommen und nicht etwa einen Entwurf zu
seiner Liedübersetzung versucht16 , wenn ihm an Inhalt und Aussage der Bibelstelle
so viel gelegen war?
Es ist in diesem Zusammenhang sinnvoll darauf hinzuweisen, daß es einen
anderen, älteren deutschen Liedtext zu derselben oben genannten Bibelstelle gibt,
der folgendermaßen anfängt „¨wey Ding, o Herr, bitt ich von dir“ (siehe unten).
Davon ist die litauische Übersetzung „Dwieiû Daiktû Diewe praßau“ seit dem
Kleinschen Gesangbuch von 1666 in 6 vierzeiligen Versen überliefert17 . Da nachgewiesen werden kann, daß Glaser mehrmals in seiner Handschrift „gebetsweise“
14 Des
Singens Vernünftiger Gottesdienst [...]
ausgefertiget von M. Michael Lilienthal
[...] Königsberg: Reußner, 21736; Standort:
Marienbibliothek zu Halle, Sign.: Gb 242.
15 Gottfried Ostermeyer, Erµte Littauiµche
Liedergeµchichte, Kænigsberg: gedruckt mit
Drieµtiµchen Schriften, 1793, 111.
110
16 Derartige
Versuche bzw. Übersetzungsproben findet man mehrmals in Glasers
Handschrift, z.B. S. 100–101, S. 156–157.
17 Dainora Pociûtë, XVI–XVII a. protestantø
baþnytinës giesmës, Vilnius: Pradai,
1995, 157.
Archivum Lithuanicum 3
Texte aus dem Kleinschen Gesangbuch bzw. aus dessen Auflagen durch Richovius
1685 und Schuster 1705 zitiert, dürfte er auch diesen Text gekannt haben. Damit
erweitert sich die obige Fragestellung: aus welchem Grund hat Glaser im thematischen Kontext seiner Andacht „Am So^=Abend des Morgens. / Subbattôs Ryt±.“
diesen Kleinschen Liedtext als ungeeignet empfunden? Gab er vielleicht schon 1729
bei der Abfassung des ersten Teil seiner Handschrift der deutschen Version von
Paul Gerhardt den Vorzug, um diese dann später zu übersetzen?
Versehentlich ordnet Pociûtë (1995, 157, 185) den deutschen Text von „¨wey
Ding, o Herr, bitt ich von dir“ Paul Gerhardt zu. Verfolgt man die Geschichte dieses
deutschen Lieds, so ergeben sich tatsächlich unterschiedliche Auffassungen bezüglich Autorschaft, Textgestalt und Melodiegebung, die jedoch die Gerhardtsche Dichtung als solche nicht tangieren. Für Albert Friedrich Wilhelm Fischer (2, 1878–1886,
423) scheint festzustehen, daß es sich bei „¨wey Ding, o Herr, bitt ich von dir“ um
ein „Lied vom christlichen Leben über Sprüche Salomo 30,7–9 in 6 (auch 7) Strophen“ handelt, das zuerst 1582 anonym erschien und als dessen Autor Paul Eber
(1511–1569) anzusehen ist. Das Lied habe weite Verbreitung gefunden (unter anderem 1648 in Johann Crügers Praxis pietatis melica, 1650 im Reußnerschen Gesangbuch) und sei verschiedenen Variationen unterworfen gewesen. So sei ein 7. Vers
Und wenn fürhanden ist mein End/ Nim meine Seel in deine hend, Gib jr und
allen Christen gleich Das ewig leben in deinem Reich.
und schließlich 1648 noch ein 8. „doxologischer“ Vers
Gott Vater Sohn und heilger Geist, Von dem uns alle Gnad herfleußt:
Wir loben dich, wir danken dir für deine Wohltat für und für.
anonym hinzugekommen.
Es ist anzunehmen, daß die Übersetzung im Kleinschen Gesangbuch18 „Dwieiû
Daiktû Diewe praßau“ aus einer der zeitlich in Frage kommenden Auflagen des
Reußnerschen Gesangbuchs erfolgt ist (vgl. die Erläuterung im Literaturverzeichnis
zu New Preussisches vollständiges Gesangbuch). Als eine direkte Übersetzung aus dem
deutschen Text dieses Lieds ist auch die litauische Fassung in der Kniga Noba¸niµtes von 165319 anzusehen, wobei es sich eindeutig um eine von der im Kleinschen Gesangbuch unabhängige Übersetzung von „¨wey Ding, o Herr, bitt ich von
dir“ handelt, nicht etwa von dem Paul-Gerhardt-Text (siehe oben). Zum Vergleich:
18 [Daniel
Klein,] Neu Littauµches [...]
Geµangbuch [...] NAUJOS GIESMJU
KNYGOS, [...] KARALAUCZUJE [...]
Mét¾µe M. DC. LXVI [1666]; Standort:
Westdeutsche Bibliothek zu Marburg am
Lahn, Sign.: En 9810; Mikrofilm –
Bibliothek der litauischen Akademie der
Wissenschaften (Mf. 434).
111
19 KNIGA
Noba¸niµtes Krikúãionißkos [...]
Ant wartoimå Bå‡niãioms dides Kunigiµtes Lietuwos ißduotå [...] KIEDAYNISE [...] 1653 [1684], 266; Standort:
Hauptbibliothek der Franckeschen
Stiftungen zu Halle, Sign.: 190 G 27.
D a s B i b e l m o t i v Sprüche 30, 7 – 9
in der Geschichte
des
litauischen
Kirchenlieds
GIESME.
(I‡ wokißka perguldita) Noba‡na.
¨wey Ding O HErr bitt ich von Dir / ec.
DWieiu dÀyktu tÀw² Pone /
PrÀßau duokim mÀno µtone /
Koùay eµmi µwiete tÀme /
Cion ‡iwate wargµtanãiame.
¨wey Ding / O HERR / bitt ich von Dir / ec.
iß 30. pag. prie‡od‡iu Salomono.
1. Dwieiu daiktû Diewe praßau /
Jeib n¾g taw²s aß ingyãiau /
Koley eµmi ßeme µwiete /
Tam’ wargµtanc¸ame ‡ywate :/:
[S. 267] Saugokim nuog bediewiµtes /
Meaùa ir weydamayniµtes:
O ne duok prÀùobt per did‡iay /
Ney nuwÀrgti perabid‡iay.
2. Saugôk n¾g mokµlo netikkro /
Taipag ir n¾g méùåwimo /
Ne d¾k man diddey pralobti /
Neigi per miera nuwargti :/:
Mierna tikt duok ißùåykima /
Peåna bey åpµidengimå /
Bey kad per ubags ne tapãia /
Ney daµtotkie kad nißùapãia.
3. Miern± iúlaikim± d¾ki
Mot² / waikus iúpennêti /
Ne d¾k man n¾dëm priµtokti /
Nei åpµto didd¸io turrêti :/:
Bo µotus budams notminãi± /
Tåw² poñ ir v‡µiginãia /
Ir tau ne nusµitikieãia /
Turtuy tikt µawo dukµeãia.
4. Nes kad’ apµtay wiµs turrëãiau /
Taw²s Pone uµµiginãiau /
Tardams; n’atboju aß Diewa /
Kadang daug turriu wiµµada :/:
O wel ki±¸dams ubagist² /
Påµiùayúãia ing dikiµt²:
Tikodams µwetimo gieyúãia /
Grießidåms duµia pa‡eyúãia.
5. Argu priµpåud‡em’s n¾g wargo
Paµiléiµc¸au ant wogimma /
Su griekais jeúkoãiau lobio
Nëµibijódamas Diewo :/:
Diewo pats påßùåwinimÀs /
Ir io ßwentÀs padeimås:
Bågotays ‡mones padaro /
Ir priµiunãiÀ wiµo giÀro.
6. Per‡egnojim’s Pono Diewo
¨mones bagotais wiens daro /
Tiktai kad’ ko‡nas tai pilda /
K± jam pats Pon’s Diew’s priµåka :/:
(NAUJOS GIESMJU KNYGOS, S. 282f.)
Kad tikt µawo pÀßaukimå /
Ir io ßwenta priµakimå:
PiùnÀwoie µu io gårbe.
Toks bus ùåymus µawo dårbe /
(Kniga Noba¸niµtes)
Auf den ersten Blick scheinen diese beiden Versionen erheblich zu differieren.
Das ist bis zu einem gewissen Grad auf die Tatsache zurückzuführen, daß es sich
um Textgestaltungen in Gebieten mit unterschiedlichen Dialekten und Schrifttraditionen handelt. Zusammen mit inhaltlich abweichenden Realisierungsformen
bestätigt sich wohl doch die Behauptung, daß es sich um Übersetzungen derselben
Vorlage handelt. Auffallend ist der zusätzliche letzte, also der obige 7. Vers von
Kniga Noba¸niµtes: man kann ihn auf keinen der beiden oben erwähnten deutschen
112
Archivum Lithuanicum 3
Zusatzverse zurückführen. Solange keine brauchbare Vorlage nachgewiesen werden kann, steht es frei, eine litauische Eigenproduktion anzunehmen, zumal man
zu dem Schluß kommen kann, daß Vers 6 und 7 zusammen die Wiedergabe des
deutschen 6. Verses darstellen, der folgendermaßen lautet:
Des HErren Seegen machet reich ohn alle Sorg, wenn du zugleich in
dein’m Stand treu und fleißig bist, und thust, was dir befohlen ist20.
Die Aussageweise dieses ursprünglichen 6. deutschen Verses, wenn man so will
eine Art Verheißung, wird offensichtlich gewahrt. Mit anderen Worten: die beiden
letzten Verse in Kniga Noba¸niµtes wären im Sinne einer freien Übersetzung zu werten.
Der Text aus dem Kleinschen Gesangbuch ist, mit geringen „orthographischen“
Änderungen, als Nr. 315 in Pagerintos Giesmiø Knygos von 1936 bewahrt. Es finden
sich hier weder Melodieangabe noch Nennung des Autors des litauischen Textes,
dagegen wird „Oehlert“ als deutscher Textautor bezeichnet. Daraus ist freilich
nicht ersichtlich, wann diese Autorenzuordnung eingesetzt worden ist, in den
litauischen Gesangbuchausgaben von 1745 bis 1791 ist sie jedenfalls nicht anzutreffen. Das dürfte also erst in späteren Redaktionen erfolgt sein, etwa im 19.
Jahrhundert, als sich im deutschen Bereich für „¨wey Ding, o Herr, bitt ich von dir“
die Auffassung von einer Autorschaft „Oehlert“ noch gehalten zu haben scheint,
bis sie von Fischer widerlegt und auf Paul Eber festgelegt wurde (siehe oben). So
heißt es beispielsweise im „Register der Autorum“ des Gesangbuchs von Lilienthal
(Des Singens Vernünftiger Gottesdienst, 1736) zu der dortigen Nr. 515: „Ein unbekannter Poet, so im 16. Seculo gelebet.“ Dagegen findet man in Der Singende Chriµt
zu der dortigen Nr. 910 „¨wey Ding, o Herr, bitt ich von dir“ (6 Verse; unter
„Heilige Lieder nach dem Essen“) die Angabe: „Ludwig Oehlert. Aus Prov. XXX,7–
9. In bekandter Melodey“. In diesen Belegen spiegelt sich die damalige Unsicherheit
betreffs des Liedautors wider, einschließlich der unterschiedlichen Schreibung des
Namens: Oelers oder Oe(h)lert. Es ist bis heute unklar, wie es zu dieser AutorenZuordnung gekommen ist. Ludwig Öler (Oeler, Oler) ist ca. 1520 als „Priester in
Freiburg Br(eisgau)“ nachweisbar21 , er „lebte um 1530 als Canonicus am St.
Thomasstift in Straßburg“ (Fischer 2, 1878–1886, 423). Weitere Lebensdaten sind
von ihm nicht bekannt. Als gesichert kann gelten, daß er versucht hat, die Psalmen
in Liedform zu bringen, es aber nur für die ersten acht Psalmen geschafft hat. Sein
7. Psalm „Auf dich Herr ist mein Trauen steif“ wurde in den 2. Teil des Babstschen
Gesangbuchs (Leipzig, 1545) aufgenommen (Koch 1, 31866–1877, 255; 2, 31866–
1877, 105 f.).
Dafür, daß im 18. Jahrhundert der Name Ludwig Oehlert als der eines „älteren“
Kirchenliedautors eine ernstzunehmende Rolle in der (deutschen) Gesangbuch20 Der
Singende Chriµt, Nr. 910 = erfahrungsgemäß gegenüber 1650 ff. nur „orthographisch“ veränderte Textversion.
21 Eduard Emil Koch, Geschichte des Kirchen-
113
lieds und Kirchen-gesangs der christlichen
insbesondere der deutschen evangelischen
Kirche 1, Stuttgart: Belser, 31866–1877,
278 und 255.
D a s B i b e l m o t i v Sprüche 30, 7 – 9
in der Geschichte
des
litauischen
Kirchenlieds
tradition spielte, gibt es sogar einen Beleg im preußisch-litauischen Schrifttum. In
der Erµten Littauiµchen Liedergeµchichte von Gottfried Ostermeyer (1716–1800) steht zu
lesen, daß ein „Ludwich Oehlert“22 zu den deutschen Autoren der neuaufgenommenen Lieder des sog. Sengstockschen Gesangbuchs von 1612 gehört habe (Ostermeyer 1793, 34). Aus Ostermeyers Beschreibung geht nicht hervor, welches Lied er
diesem Autor zugeschrieben haben möchte. „Dwieiû Daiktû Diewe praßau“ als
Übersetzung des Lieds „¨wey Ding, o Herr, bitt ich von dir“ findet sich offensichtlich im Sengstockschen Gesangbuch nicht, erwiesenermaßen (siehe oben) erst
1666 im Kleinschen Gesangbuch. Vielleicht hat sich Ostermeyer an dieser Stelle
seiner Liedergeµchichte geirrt. Indirekt wird aber deutlich, daß er zu denjenigen
gehörte, die Ende des 18. Jahrhunderts glaubten, einen Ludwig Oehlert als
namhaften deutschen Liedautor berücksichtigen zu müssen.
Aus derartigen Überlegungen wird deutlich, daß Untersuchungen zur Geschichte
von Gesangbuchtexten ziemlich weit weg führen können von deren Inhalt und
sprachlicher Form, sogar von deren geistlicher Bestimmung. Um Motivation und Intention, Akzeptanz und Tradition von Gesangbuchtexten zu verstehen und zu
beschreiben, kommt man schließlich wohl nicht ohne Kenntnis historischer
Zusammenhänge aus.
Quellen und Literatur:
Die Bibel oder die ganze Heilige Schrift des Alten und Neuen Testaments nach der deutschen
Übersetzung D. Martin Luthers. Neu durchgesehen [...] Stuttgart: Privileg. Württenberg.
Bibelanst., o.J.
BIBLIA, Tai eµti: Wiµµas S¸wentas Råßtas, Seno ir Naujo Teµtamento [...] Karalåuc¸uje, 1735.
C R Ü G E R , J O H A N N , 1653: Praxis pietatis melica, Berlin: Runge.
Evangelisches Gesangbuch, Berlin: Evangelische Haupt-Bibelgesellschaft, 1993.
F I S C H E R , A L B E R T F R I E D R I C H W I L H E L M , 1878–1886: Kirchenlieder-Lexikon 1–2, Gotha:
Perthes.
F I S C H E R , A L B E R T F R I E D R I C H W I L H E L M , 1902 ff.: Das deutsche evangelische Kirchenlied
des 17. Jahrhunderts 1–6, Gütersloh: Bertelsmann.
F U E H R E R , R U T H , 1927: Die Gesangbücher der Stadt Königsberg von der Reformation bis zur
Einführung des Einheitsgesangbuches für Ost- und Westpreußen. Schriften der Synodalkommission für ostpreußische Kirchengeschichte 26, Königsberg: Thomas & Opermann.
[ G L A S E R , F A B I A N U L R I C H , ] Hauß= Schul= und Kirchen=¨ucht [...] von Fabian Ullrich
Glaµer / Nahû, S‡uilês ir Ba‡nyc‡ês Pamôkµlas [...] n¾g Fobiono Ulrikkio Glo¸ërio [...],
22 Die
Namensform Ochlert (Gotfrydas
Ostermejeris, Rinktiniai raðtai, parengë ir
iðvertë Liucija Citavièiûtë, Vilnius: Mokslo
114
ir enciklopedijø leidykla, 1996, S. 320 und
S. 476 Anm. 111) ist ein Lesefehler.
Archivum Lithuanicum 3
1729–1732; Handschrift, Standort: Handschriftenabteilung der Universitätsbibliothek
Vilnius, Sign.: F 1 – C 59.
[ G L A S E R , F A B I A N U L R I C H , ] Kélos Noba‡nos Gieµmes, Lietuwninkams Ant Dußiôs
Ißgånimo ißd¾tos. Karalåuc¸uje, Raßtais ißµpåuµtos o pard¾damos pas Jon± Endrik…
Artung±, Méte 1740; 3. Auflage; Standort: Hauptbibliothek der Franckeschen Stiftungen
zu Halle, Sign.: 41 I 2.
Iß naujo pérwei¸ddtos ir pagérintos Gieµmû=Knygos [...] Karalåuc¸uje, Méte 1745. Raßtais
Reuµneraus.
[Iß naujo pérwei¸ddtos ir pagérintos Gieµmjû=Knygos], 1752; Standort: Bibliothek des
Instituts für litauische Literatur und Volkskunde, Sign.: 1956.
[ K L E I N , D A N I E L , ] Neu Littauµches [...] Geµangbuch [...] NAUJOS GIESMJU KNYGOS,
[...] KARALAUCZUJE [...] Mét¾µe M. DC. LXVI. [1666]; Standort: Westdeutsche Bibliothek zu Marburg am Lahn, Sign.: En 9810; Mikrofilm – Bibliothek der litauischen
Akademie der Wissenschaften (Mf. 434).
KNIGA Noba¸niµtes Krikúãionißkos [...] Ant wartoimå Bå‡niãioms dides Kunigiµtes Lietuwos ißduotå [...] KIEDAYNISE [...] 1653 [1684]; Standort: Hauptbibliothek der Franckeschen Stiftungen zu Halle, Sign.: 190 G 27.
K O C H , E D U A R D E M I L , 31866–1877: Geschichte des Kirchenlieds und Kirchen-gesangs der
christlichen insbesondere der deutschen evangelischen Kirche 1, 2, Stuttgart: Belser.
New Preussisches vollständiges Gesangbuch Lutheri vnd anderer Geistreicher Männer [...],
Mit einer Vorrede H.D. Johan Behmen [...] Zu Königsberg druckts vnd verlegts Johann
Reusner Anno 1650; (21655, 31657, 41675, 51684, 61690, 71702, 81719, 91720,
10
1724; in der
Sekundärliteratur meistens als Reußnersche Gesangbücher angeführt; nach Fuehrer [siehe
oben] waren Exemplare der Auflagen von 1650, 1655 und 1684 bereits 1927 nicht mehr
auffindbar).
O S T E R M E J E R I S , G O T F R Y D A S ( G O T T F R I E D O S T E R M E Y E R ) , 1996: Rinktiniai raðtai, parengë ir iðvertë Liucija Citavièiûtë, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla.
O S T E R M E Y E R , G O T T F R I E D , 1793: Erµte Littauiµche Liedergeµchichte [...] Kænigsberg: gedruckt mit Drieµtiµchen Schriften.
Pagerintos Giesmiø Knygos [...] Naujai ißleido Klaipëdos Kraßto Ewangelißkoji Konsistorija, Klaipëda, 1936.
P O C I Û T Ë , D A I N O R A , 1995: XVI–XVII a. protestantø baþnytinës giesmës, Vilnius: Pradai.
[ R O G A L L , G E O R G F R I E D R I C H , ] Kern alter und neuer Lieder [...] Kænigsberg: Hartung,
4
1744.
SCHAMELIUS,
JOHANN
MARTIN,
2
1737: Evangelischer Lieder-Commentarius, Leipzig:
F. Lankische Erben.
Der Singende Chriµt, wie er µich Jn mehr denn Eilff hundert Heiligen Liedern [...] lieblich
hæren lÕµµet, Nebµt [...] Einem kurãen Lebens=Lauf der ber÷hmteµten Lieder= Dichter[...], Kænigsberg: Reußner, 21752; Standort: Marienbibliothek zu Halle, Sign.: Gb 562.
Des Singens Vernünftiger Gottesdienst [...] ausgefertiget von M. Michael Lilienthal [...]
Königsberg: Reußner, 21736; Standort: Marienbibliothek zu Halle, Sign.: Gb 242.
115
D a s B i b e l m o t i v Sprüche 30, 7 – 9
in der Geschichte
des
litauischen
Kirchenlieds
Gertrud Bense
BIBLIJOS
PATARLIØ
LIETUVIÐKØ
KNYGOS
GIESMIØ
30,7–9
MOTYVAS
ISTORIJOJE
Santrauka
Nepublikuoto Fabijono Ulricho Glazerio rankraðèio Nahû, S‡uilês ir Ba‡nyc‡ês Pamôkµlas (1729) pirmoje dalyje (210–211 p.) kaip malda yra pateiktas Senojo Testamento Patarliø
knygos fragmentas (Pat 30,7–9), kuris skiriasi nuo 1735 metø lietuviðko Biblijos vertimo.
Glazerio giesmyne Kélos Noba‡nos Gieµmes (1740) iðspausdinta panaði giesmë „Dwdjû aß
Dåiktû praßau“ (Nr. 2), kuri versta jau ið Paulio Gerhardo vokiðko teksto „¨weyerley bitt
ich von dir“, átraukto á vokiðkus Rytø Prûsijos giesmynus nuo 1675 metø. Pastarasis tekstas
nepainiotinas su Paulio Eberio giesme (ne Liudviko Ölerio, kaip klaidingai nurodyta kai
kuriuose vëlesniuose giesmynuose) „¨wey Ding, o Herr, bitt ich von dir“, kuri pirmà kartà
publikuota 1582 metais, o á Rytø Prûsijos giesmynus átraukta nuo 1650-øjø. Ðios giesmës
lietuviðkas vertimas „Dwieiû Daiktû Diewe praßau“ pasirodë dar Danieliaus Kleino giesmyne 1666 metais. To paties vokiðko originalo kitas vertimas „DWieiu dÀyktu tÀw² Pone/
PrÀßau duokim mÀno µtone“ 1653-iaisiais pateiktas ir kalvinistø leidinyje Kniga Noba¸niµtes.
Gertrud Bense
BIBLE
OF
MOTIVE
SPRÜCHE 3 0, 7 – 9
LITHUANIAN
RELIGIOUS
IN
THE
HISTORY
HYMNS
Summary
In the first part of the hitherto unpublished manuscript Nahû, S‡uilês ir Ba‡nyc‡ês
Pamôkµlas, written in 1729 by Fabian Ulrich Glaser (1688–1747), the Lithuanian translation
of the Book of Proverbs 30,7–9, can be found on pp. 210–211, which is different from the
version of the first Lithuanian Bible translation of 1735.
The 1740 edition of Glaser’s hymnbook Kélos Noba‡nos Gieµmes contains as No.2 the
hymn „Dwdjû aß Dåiktû praßau“, translated from the German „¨weyerley bitt ich von
dir“ by Paul Gerhardt (1607–1676) and included in the East Prussian hymn-books since
1675. This text should not be confused with the hymn „¨wey Ding, o Herr, bitt ich von
dir“, first published in 1582 and printed in East Prussian hymn-books since 1650. The
Lithuanian translation „Dwieiû Daiktû Diewe praßau“ appeared in Daniel Klein’s hymnbook in 1666. A different translation from the same German original, „DWieiu dÀyktu
tÀw² Pone/ PrÀßau duokim mÀno µtone“ appeared in 1653 in the Kniga Noba¸niµtes.
GERTRUD BENSE
Gauta 2000 m. kovo 9 d.
Jägerplatz 17
Priimta 2001 m. vasario 12 d.
D-06108 Halle, Deutschland
116
Archivum Lithuanicum 3
A r c h i v u m L i t h u a n i c u m 3, 2 0 0 1
I S S N 1 3 9 2 – 7 3 7 X, I S B N 3 – 4 4 7 – 0 9 2 6 2 – 9
Milda Luèinskienë
Lietuviø kalbos institutas, Vilnius
Vytauto Didþiojo universitetas, Kaunas
Rytietybiø redagavimas Jono Jaknavièiaus
Ewangelie polskie y litewskie 1674 metø leidime
1647 metais Vilniuje iðëjusios Jono Jaknavièiaus Ewangelie polskie y litewskie
laikomos seniausiu iki ðiø dienø iðlikusiu leidimu1 . Bibliografai mini ir ankstesná
leidimà. Philippas Alegambe Antverpene iðleistoje knygoje Bibliotheca scriptorum
Societatis Jesu pirmasis pateikia trumpà Jaknavièiaus biografijà ir tarp keturiø lietuviðkø knygø nurodo Euangelia aucta in vµum Concionatorum bei 1637 metus2 . Kiek
vëliau Romoje pasirodþiusiame Nathanaele’o Sotvello þodyne Alegambe’s þinios
pakartojamos; èia tik kiek plaèiau apraðoma Jaknavièiaus biografija, taèiau jam
priskiriamø knygø lenkø ir lietuviø kalbomis sàraðas lieka toks pat3 . Taigi ir þodyne minimas tik tas neiðlikæs 1637 metø leidimas, nors bûtent per ðá 30 metø
laikotarpá tarp Alegambe’s knygos ir ðio þodyno iðëjo 1647 metø Evangelijos. Vëliau
panaðiõs informacijos apie 1637 metø leidimà pateikdavo ir kiti bibliografijø sudarytojai: Janas Poðakovskis, Efraimas Olofas, Stanislovas Rostovskis4 . Vaclovas Birþiðka neabejoja, kad jø minima 1637 metø knyga, nors ir pateiktos skirtingos lotyniðkos antraðtës, yra tos pöèios Ewangelie polskie y litewskie; jø dalá Jaknavièius
ádëjæs á Sirvydo Punktus Sakymø (1629), o dabar tik padidinæs jø skaièiø5 . Taèiau ðiø
1 [Jonas
Jaknavièius,] EWANGELIE POLSKIE
Y LITEWSKIE TAK NIEdêielne iåko y
wµzytkich Swi±t, ktore w Koúãiele
Katholickim, wedùug Rzymskiego
porz±dku przez caùy rok czytåi±. Wydåne
za dozwoleniem µtåráych [...] w WILNIE. W
Drukåniey Akademiey SOC. I ESV Roku /
1647. Dabar ðis egzempliorius saugomas
Kauno technologijos universiteto bibliotekoje; sign.: C 72772 (toliau – JE47).
117
2 Philippe
Alegambe, Bibliotheca scriptorum
Societatis Jesu, Antverpiae, 1643, 251.
3 Nathanaele Sotvello, Bibliotheca scriptorum
Societatis Jesu, Romae, 1676, 464.
4 Plaèiau apie tai þr. Leonas Gineitis, Lietuviø
literatûros istoriografija. Ligi 1940 m., Vilnius: Vaga, 1982, 23, 25, 33, 35tt.
5 Vaclovas Birþiðka, Aleksandrynas 1. XVI–
XVII amþiai, Èikaga: JAV LB kultûros
fondas, 1960, 276–277.
Rytietybiø redagavimas Jono
J a k n a v i è i a u s Ewangelie polskie y litewskie
1674
metø
leidime
metø Evangelijø bibliografai nëra matæ6 . Jurgis Lebedys yra nurodæs ir dar ankstesnæ datà: Þemaièiø vyskupui Jurgiui Tiðkevièiui 1635 metais vizituojant Krakiø
baþnyèià, buvo suraðytas inventorius, kuriame buvusi knyga Euangelia Polskie y
Litewskie maùe. Taèiau jos sudarytojas ir leidimo data neminima 7 . Tad nesant patikimø árodymø dël ankstesniø leidimø, pirmuoju iðlikusiu Jaknavièiaus verstø Evangelijø leidimu turime laikyti 1647 metø knygà.
Vëliau Jaknavièiaus Evangelijos buvo daug kartø perleistos. XVII amþiuje pasirodë keli leidimai: 16748 , 1679 ir 1690 metais. Jie taip pat, kaip ir 1647 metø leidimas,
remiasi rytø aukðtaièiø tarme. Iki ðiol manyta, kad 1674, 1679 ir 1690 metø Evangelijos beveik nesiskiria nuo pirmojo iðlikusio leidimo ir kad ryðkus posûkis á vidurio
aukðtaièiø tarmæ prasideda tik 1705 metais. Jono Palionio nuomone, kalbos atþvilgiu
antrasis leidimas – JE74 maþai tesiskiria nuo JE47: po 27 metø perleistoje knygoje taip
pat gana nuosekliai iðlaikytos pagrindinës puntininkø tarmës fonologinës ir morfologinës ypatybës9 . Zinkevièius (1988, 269) nurodo, kad po Jaknavièiaus mirties pasirodæs JE74 buvo kiek paredaguotas: trumposios instr. pl. formos su -ms pakeistos
á -mis, padaugëjo formø su sveikais -an tipo junginiais, aptvarkytas didþiøjø raidþiø
raðymas bei vietoj Jaknavièiaus dubletø neretai pasirinktas vienas kuris variantas.
Palyginus JE47 ir JE74 tekstus, paaiðkëjo, kad nors JE74 rytø aukðtaièiø tarmës
ypatybës iðlaikytos, taèiau vis dëlto ðio leidimo tekstas gana daug ir sàmoningai redaguotas. Nemaþai keista leksika10 . Pirmiausia JE74 ið tiesø nuosekliai atsisakoma
leksikos gretimybiø, bûdingø JE47. Rasta apie 150 tokiø atvejø11 . Be to, pastebëta
tendencija JE74 atsisakyti kai kuriø JE47 buvusiø leksikos rytietybiø, t. y. retø tarminiø þodþiø, þinomø ið senøjø rytiniu raðtø variantu paraðytø tekstø bei rytø aukð6 Zigmas
Zinkevièius, Lietuviø kalbos istorija
3. Senøjø raðtø kalba, Vilnius: Mokslas,
1988, 268.
7 Gali bûti, kad ðis evangelijø rinkinys buvo
sudarytas ne Jaknavièiaus (Jurgis
Lebedys, Mikalojus Daukða, Vilnius:
Valstybinë groþinës literatûros leidykla,
1963, 365–366).
8 [Jonas Jaknavièius,] EWANGELIE POLSKIE
Y LITEWSKIE. Tåk NIEDZIELNE Iåko y
WSZYTKICH ÚWI½T, Ktore w koúãiele
Katholickim, wedùug Rzymskiego porz±dku
przez caùy Rok czytai±. VILN¯. Typis
Academicis Soc: IESV. 1674 (toliau –
JE74).
9 Jonas Palionis, Lietuviø raðomosios kalbos
istorija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø
leidykla, 1995, 43.
10 Atlikti lyginamàjà Evangelijø tekstø analizæ
padëjo kompiuterinës Ewangelie polskie y
litewskie (1647 ir 1674) þodþiø formø
118
konkordancijos. Ðias konkordancijas
parengë Lietuviø kalbos instituto Kalbos
istorijos ir dialektologijos skyriaus
darbuotojai: Milda Luèinskienë ir
Vytautas Zinkevièius (programuotojas),
vadovaujami Sauliaus Ambrazo, Valstybinës lietuviø kalbos komisijos prie
Lietuvos Respublikos Seimo lëðomis
pagal „Lietuvos Respublikos valstybinës
kalbos vartojimo ir ugdymo 1996–2005
metø programà“.
11 1674 metø leidime papildomai pridëta ir
viena perikopë: „Vnt dienos Iozufuo S.
Ewang. Matt: I“ (p. 166–167). Ji yra
antroje knygos dalyje, kurià sudaro
evangelijos, skirtos ávairiø ðventøjø ir
maþesniø ðvenèiø dienoms. Iki ðiol
nenustatyta, ið kokio ðaltinio JE74
redaktorius ëmë ðià iðtraukà. Sirvydo SP
jos nëra.
Archivum Lithuanicum 3
taièiø tarmiø12 . Ðiame straipsnyje ir bus aptariamas rytietybiø keitimas plaèiau vartojamais þodþiais, taip pat ir keli þodþiai (pasavintinë ir iðkuopti), kurie XVII amþiuje
buvo paplitæ rytiniame raðtø kalbos variante, bet randami ir Daukðos Postilëje13 .
Prieð aptariant JE47 ir JE74 santyká, reikia atkreipti dëmesá dar á tai, kad septynios paskutinës evangelijos JE47 (p. 201–211) verstos ar stipriai redaguotos kito
asmens, – èia yra nemaþa Jaknavièiaus tarmei nebûdingø ypatybiø 14 . Jos straipsnyje nebus analizuojamos. Antra, tiriant bet kurá vertimà, aktualios kelios problemos:
originalo kalbos santykis su vertimo kalba ir vertimo kalbos santykis su to meto
raðomosios kalbos normomis. Senõsios verstinës literatûros redaktoriaus darbas
dar sudëtingesnis: jis turi sekti originalà, vertimo tekstà ir gerai jausti bendrinës
kalbos normas, kurios kartais bûna nenusistovëjusios, neryðkios arba visai nenustatytos15 . Jau minëta, kad tiek JE47, tiek JE74 paraðytos rytiniu raðtø kalbos variantu16 , arba tiesiog rytietiðka bendrine raðtø kalba. Atsiradæ JE47 ir JE74 leksikos
skirtumai ðiame straipsnyje bus aptariami atsiþvelgiant ir á originalo, t. y. lenkø
kalbà ir á XVII amþiaus lietuviø raðomosios kalbos normà 17 .
1.1. P A T E I S I A I ´ U Þ T I E S À ; P A T E I S I A I ´ T U O È Ë S U . Prieveiksmis pateisiai reikðme ‘tikrai, ið tikrøjø, ið tiesø’ yra SP I (8x) ir SP II (10x – ið jø 4x
perikopëse), SP raðomas dar ir þodis poteisiai (SP I pavartotas tik vienà kartà, taèiau
SP II net 11x, ið jø 2x perikopëse)18, taip pat SPr19 bei JE4720; 1x poteisiai uþraðytas
12 Ðiai
redaguojamø dialektizmø grupei
priskirti ir keli þodþiai, kurie yra ir
viduriniu raðtø kalbos variantu paraðytuose tekstuose. Rytietybiø buvo paplitæ
ir ðiame variante. Aptardamas Slavoèinskio giesmyno kalbà ir rytietybiø atsiradimà jame, Zinkevièius nurodo, kad
nemaþà reikðmæ turëjo Sirvydo þodynas,
kurio iki pasirodant Slavoèinskio giesmynui buvo iðëjæ net trys leidimai (Zigmas
Zinkevièius, „S. M. Slavoèinskio giesmyno
(1646 m.) kalba“, LKK 15, 1974, 150).
Rytietybiø nevengë ir kalvinistai (A[ntanas] Jakulis, „Dël dviejø lietuviø raðtø
kalbos variantø XVI–XVII a.“, Sintaksës
ir semantikos klausimai, Ðiauliai: Ðiauliø
K. Preikðo pedagoginis institutas,
1982, 84–85).
13 Galima manyti, kad tam tikrà laikà jie
buvo vartojami abiejuose raðtø kalbos
variantuose.
14 Zigmas Zinkevièius, „Dël K. Sirvydo
‘Punktø Sakymø’ genezës ir kalbos“, Blt
7(2), 1971, 154.
15 K[azimieras] Ambrasas-Sasnava, Vertimo
mokslas, Vilnius: Mokslas, 1978, 32,
39–40.
119
16 Apie
ðá raðtø kalbos variantà iðsamiai raðë
Zigmas Zinkevièius, „Rytietiðkoji XVII a.
lietuviø raðtø kalba, jos kilmë ir iðnykimas“, Blt 8(1), 1972, 79–99.
17 Tokios normos egzistavimà yra pagrindæs
Zinkevièius, „Dël lietuviø raðtø kalbos
kilmës“, Blt 13(1), 1977, 241; „Dar kartà
dël lietuviø XVI–XVII a. raðtø kalbos
kilmës“, Blt 24(2), 1988, 203.
18 Duomenys imti ið kompiuterinës SP
þodþiø formø konkordancijos, kurià
parengë Virginija Vasiliauskienë ir
Vytautas Zinkevièius (programuotojas),
vadovaujami Sauliaus Ambrazo, Valstybinës lietuviø kalbos komisijos prie
Lietuvos Respublikos Seimo lëðomis pagal
„Lietuvos Respublikos valstybinës kalbos
vartojimo ir ugdymo 1996–2005 metø
programà“.
19 Senasis Konstantino Sirvydo þodynas, parengë Kazys Pakalka, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas, 1997, 444.
20 Martyno Maþvydo raðtuose (Dominykas
Urbas, Martyno Maþvydo raðtø þodynas,
Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla,
1996, 276) yra leksema ne pateisiai (1x).
Rytietybiø redagavimas Jono
J a k n a v i è i a u s Ewangelie polskie y litewskie
1674
metø
leidime
Belarmino katekizme (1677, 22)21. JE47 prieveiksmis pateisiai rastas 12 kartø (ið jø 8x
su veiksmaþodþiu byloti, po 1x su veiksmaþodþiais ateiti, bûti, þinoti, jausti). JE74 12
kartø jis pakeistas prielinksnine konstrukcija uþ tiesà, o 1 kartà – tuo èësu.
JE47
JE74
pateisiai ´
uþ tiesà
pateyµey ataio º vnt iuµu karaliµte º 4517–18
¸åiµteã º pr¸yáùo do was kro=º
leµtwo 4518–20
v†tieµo åtaio vnt º iuµu kåråliµte
49 17–18
zaiµteã przyµzùo º do was
kroleµtwo 4518–19
pateisiai ´
uþ tiesà
Iog taµai ira pa-ºteyµey pranaáas
49 25–26
I† ten ieµt º prawd¸iwie on pro-º
rok 4922–24
Iog taµay irå v†tie=ºµa prånåáas
54 7–8
Iý ten ieµt º prawdziwie on
pro=ºrok 544–6
pateisiai (2x) ´
uþ tiesà (2x)
Pateyµey pateyµey º biùau iums
51 9–10
¨apra=ºwd² ¸aprawd² mo-ºwi²
wam 5112–14
V†=ºtieµa v†tieµa biùau º iums
55 18–20
Zåpråw=ºd² zaprawd² mowi² º
wam 5519–21
pateisiai (2x) ´
uþ tiesà (2x)
Patey.ºµey pateyµey biùau º iums
52 24–26
¨aprawd² / º ¸aprawd²
powie-ºdam wam 534–6
V†tieµa º v†tieµa biùau iums
57,13–14
Zaprawd², º Zaprawd² powiadam
º wam 5716–18
pateisiai (2x) ´
uþ tiesà (2x)
Paºteyµey / pateyµey bi-ºùau iums
72 9–11
¨åpra-ºwd² ¸åprawd² po=ºwiadam
wam 7213–15
V†=ºtieµo / v†tieµo biùau º iums
78 4–6
Zaprawd² º zaprawd² powiadam
º wam 787–9
pateisiai ´
uþ tiesà
Pateyµey º biùau iumus 1372–3
¨a=ºprawd² powiedam º
wam 1376–8
V†tieµu biùau iumus 1431
Za=ºprawd² powiådam wâ 1435–6
pateisiai ´
uþ tiesà
Pateyµey º biùau iumus. 1553–4
¨aprawd² mowi² º wam 1552–3
V†tieµu º biùau iumus. 1601–2
Zå=ºpråwd² mowie wam
159 24–160 1
pateisiai ´
uþ tiesà
¸inotu pateyµey / ku=ºri ir koki
ira ¸mona 18121–22
w†dyãby º wied‡iaù / ktora / º y
iaka to ieµt nie º wiaµta 18120–23
†inotu v†tieµå / º kuri / yr koki
irå tå 18723–24
wýdyãby wiedziaù, º k{r}ora, y
iaka to ieµt nie º wiåµtå 18722–24
pateisiai ´
tuo èësu
iauµtu º pateyµey / a ne perºùeyµtu perkaµt na-ºmu µawo 16124–27
c¸uùby w†dy / a nie º dopuúãiùby
podko=ºpåã domu µwego 16119–21
iauµtu tuo ãieµu º å neperùeyµtu
perkaµt º nåmu µåwo 16612–14
czuùby w†dy º å nie dopuúãiùby
pod=ºkopaã domu µwego 16611–13
21 TRUMPAS
MOKSÙO KRIKSCIONISZKO
SURINKIMAS, Nuog Roberto Bellårmino
120
Kårdynoùo påråsitas. VILN¯ Typis Acad:
Societatis IESU, Anno 1677.
Archivum Lithuanicum 3
Konstrukcijà uþ tiesà ‘ið tikrøjø’ randame viduriniu raðtø kalbos variantu iðverstame SE22 bei Mikalojaus Daukðos raðtuose 23 . JE47 (8325, 841, 1616 ir kt.) ji vartojama
beveik du kartus daþniau (20x) nei pateisiai ir tik su kalbëjimà reiðkianèiais veiksmaþodþiais byloti, sakyti. Taigi jau JE47 pateisiai buvo gerokai retesnis negu konstrukcija uþ tiesà, o JE74 prieveiksmio pateisiai iðvis nebelieka. Tad visai suprantama, kodël JE74 redaktorius, sàmoningai vienodindamas tekstà, tuo metu retà prieveiksmá pateisiai daþniausiai keièia normine konstrukcija uþ tiesà.
JE47 konstrukcija iauµtu pateyµey (16124), JE47 ir JE74 atitinkanti originalo konstrukcijà c¸uùby w†dy24 ‘jaustø juk’ (JE47 16119), JE74 pakeista iauµtu tuo ãieµu (JE74
16612). Ádomu tai, kad SD3 greta þodþio w†dy pateikiami atitikmenys ben, kadungi
(PLKÞ 609), taèiau Jaknavièius w†dyãby verèia bûtent leksema pateyµey, kuri ðiuo
atveju savo reikðme atitinka dabartinës lietuviø kalbos dalelytæ juk25, vartojamà
sustiprinimui reikðti. Greièiausiai redaktorius èia rëmësi lenkiðku tekstu.
1.2. A T A Þ A L A ´ Ð A K E L Ë . Leksema ataþala ‘ðakelë’ ðiuo metu paplitusi tik
rytø aukðtaièiø (uteniðkiø ir vilniðkiø) tarmës plote (LKÞ 363). Randamas ðis þodis
ir senuosiuose raðtuose: SP II 65, SPr (Pakalka 1997, 475). Kaip matyti ið pateiktø
pavyzdþiø, ataþala JE47 dviejose vietose raðoma skliausteliuose kaip þodþio ðakelë
gretiminis variantas (plg. 1 pav.). JE74 redaktorius, radæs du sinonimus, atsisakë
bûtent rytietiðko varianto – jis paliko leksemà ðakelë (plg. 2 pav.). Ði ið tiesø buvo
paplitusi viduriniu raðtø kalbos variantu raðiusiø autoriø raðtuose: DP (KI 276), SE
(Jakulis 1995, 210), o ChB26 ir MP27 vartojamas þodis ðaka.
ðakelë
(ataþala) ´
ðakelë
JE47
JE74
Kiekwienu áakieli º (aba ata†aùu)
ku=ºri manimp ne at-ºneáa
wayµiaus / at-ºkirs iu 1651–5
(plg. 1 pav.)
Wáelk± º latoroúl / ktora we
º mnie nie rod‡i owo=ºcu /
odetnie i± 16428–1651–3
(plg. 1 pav.)
Kiek+ºwienu áakieùy kuri
º manimp ne åtneáå º wayµiaus /
åtkirs iu. 17022–1711–2 (plg. 2 pav.)
Wµzelk± º latoroúl, ktora we-ºmnie
nie rodêi owocu, º odetnie i±
17024–1711–3 (plg. 2 pav.)
22 Antanas
Jakulis, „Knygos nobaþnystës“
leksika 1, sudarytoja ir redaktorë Dalia
Jakulytë, Klaipëda: S. Jokuþio leidyklaspaustuvë, 1995, 237.
23 Czesùaw Kudzinowski, Index-sùownik do
„Daukðos Postilë“ 1(A–N); 2(O–Þ),
Poznañ: Wydawnictwo naukowe uniwersytetu im. Adama Mickiewicza, 1977,
3 93–394.
24 Juozapo Skvirecko ið lotynø kalbos
verstame Naujajame Testamente èia (Lk
12,39) pateiktas þodis juk (plg. Naujasis
121
mûsø Vieðpaties Jëzaus Kristaus Testamentas
1. Evangelijos, vertë Juozapas Skvireckas,
Kaunas: „Ðviesos“ spaustuvë, 1939, 257.
25 Skvirecko verstame NT (1939, 229) èia
(Lk 7,39) pateiktas þodis juk.
26 Czesùaw Kudzinowski, Biblia Litewska
Chyliñskiego, Nowy Testament 3. Indeks,
Poznañ: Pañstwowe wydawnictwo
naukowe, 1964, 127.
27 Jonas Kruopas, „1598 m. Merkelio Petkevièiaus katekizmo leksika“, LKK 12,
1970, 134. 0
Rytietybiø redagavimas Jono
J a k n a v i è i a u s Ewangelie polskie y litewskie
1674
metø
leidime
1 pav. JE47 165: tekstas
su þodþiais ataþala ir ðakelë;
KTUB, sign.: C 72772
JE47
JE74
ðakelë
Kaip º áakieùe (aba ata†a=ºùå
Kayp áåkie-ºùe ne gali åtneát
(ataþala) ´
(ne gali atneát º wayµiaus
way-ºµiaus 17110–12 (plg. 2 pav.) 0
ðakelë
16516–19 (plg. 1 pav.)
ðakelë
(ataþala) ´
ðakelë
Iako latoroúl nie º mo†e rod‡iã
Iåko latoroúl º nie moýe rodêiã
owocu 16513–14 (plg. 1 pav.)
owo-ºcu 17111–13 (plg. 2 pav.) 0
Aá eµmi wino º medelis: a ius
áa-ºkieùes (aba ata†a=ºùos.)
16526–28–1661 (plg. 1 pav.)
Iamãi º ieµt winna maãicå: º wyúãie
latoroúli 16520–22 (plg. 1 pav.)
Aá eµmi wino me=ºdelis:
å ius áåkieùes 17116–17
(plg. 2 pav.)
Iamãi ieµt winnå ma=ºãicå: wyúãie
latoroúli 17118–19 (plg. 2 pav.)
122
Archivum Lithuanicum 3
2 pav. JE74 171: tekstas
su þodþiu ðakelë;
VUB, sign.: LR 108
Taèiau JE74 vis dëlto vienoje vietoje iðlikusi ir ataþala (17124–1721). Ðis þodis JE47
buvo paraðytas be greta pateikto sinonimo. Taigi taisytojas atsisakë rytietiðko varianto tik ten, kur greta buvo pateiktas sinonimas ðakelë. Originale visais atvejais
vertimo vienetas stabilus: lenk. latoroúl.
1.3. S U V E R S T I ´ A T A D U O T I . LKÞ XVIII 858 þodis suversti ‘atlyginti,
atsimokëti, atsiteisti’ iliustruotas pavyzdþiais ið SP, WP28 , SPr (Pakalka 1997, 554)
ir rytø aukðtaièiø uteniðkiø tarmës29 . SP þodis suversti vartojamas tik paèiuose
28 Vadinamojoje
Wolfenbüttelio postilëje
randama ávairiø tarmiø elementø (tarp jø
ir rytø bei pietø aukðtaièiø, þr. Zinkevièius 1988, 56, 58).
123
29 Þodis
suversti ‘atlyginti, atsimokëti,
atsiteisti’ vartojamas taip pat Ruigio,
Neselmano, Kurðaièio, Sutkevièiaus
þodynuose (LKÞ XVIII 858).
Rytietybiø redagavimas Jono
J a k n a v i è i a u s Ewangelie polskie y litewskie
1674
metø
leidime
pamoksluose, o ne perikopëse (PS I 3112; SP II 5125), vadinasi, tai Sirvydui ið tiesø
bûdingas þodis.
suversti ´
ataduoti
JE47
JE74
Pami=ºkintek / a wiµµa µuºwerµiu taw 12819–21
Miey ãierpliwoúã º nademn±:
å oddam º wáyko 12819–21
Påmikintek / å º wiµµa åtaduoµiu
tau 13415–16
Miey ãierpliwoúã nå=ºdemn±:
å oddam ãi º wµzytko 13416–18
JE47 suversti pavartotas tik 1 kartà, o jo sinonimas ataduoti – 7 kartus. Bûtent ðiuo
daþnesniuoju þodþiu JE74 ir pakeièiamas rytietiðkasis suversti – jo JE74 visiðkai
nebëra. Taigi rytietiðkuose raðtuose siauresnës reikðmës þodis suversti ima nykti –
jis iðstumiamas plaèiau vartojamo ataduoti, iðlaikiusio tik sveikà rytø aukðtaièiø
prieðdëlá ata-.
1.4. D A N G T I S ´ S T O G A S . LKA dangtis ‘stogas’ uþraðytas Molëtø, Utenos,
Ignalinos, Zarasø (reèiau Ðalèininkø) rajonuose30 . LKÞ II 260 duomenimis, leksema
dangtis ‘stogas, lubos’ yra paliudyta SD5, SP, MP ir SlG. Manoma, kad á viduriniuoju
variantu raðiusiø autoriø raðtus ji pateko ið Sirvydo Þodyno31 (Pakalka 1962, 222).
dangtis ´
stogas
JE47
JE74
a kas º vnt dungãio / te-ºgul
ne nulipa 13323–25
å ktoby º byù nå domie /
nie-ºchay nie sµt²puie 13323–25
åkas vnt º µtogo / tegul ne
nuli=ºpå 13921–23
å ktoby byù nå do=ºmie, niechay
nie sµt²-ºpuie 13923–24–1401
Matyt, ir þodá dangtis JE74 redaktorius bus suvokæs kaip periferiná ir dël to
pakeitæs daþnesniu stogas. Juo labiau kad jau ir SPr lenk. Dåch verèiamas ne tik
leksema dunktis, bet plaèiau þinomu sinoniminiu variantu µtogas (Pakalka 1997, 66).
Abiejø Jaknavièiaus leidimø lenkiðkame tekste yra dom(a). SD3 lenk. dom(a) verèiamas tik vienu þodþiu namay (PLKÞ 48). Taèiau senosios lenkø kalbos þodyne
Sùownik staropolski nurodyta tokia þodþio Doma reikðmë: ‘dach pùaski’32 . Taigi lenkiðkame Evangelijø tekste taip pat pavartota archajiðka forma.
1.5.
Þodis pjûmenis33 JE47 pavartotas
2 kartus (2921, 2923) ir abu kartus JE74 pakeistas sinoniminiu variantu pjûtis ( 3218,
3219). Po kartà JE47 uþraðyti variantai pjûtis (JE47 2922) ir pjûklë (JE47 2921–22).
PJÛMENIS
(PJÛKLË)
´
PJÛTIS.
30 Lietuviø
kalbos atlasas 1. Leksika, Vilnius:
Mokslas, 1977, 34, þemël. 3.
31 Dar ðis þodis uþraðytas Armoniðkëse
(Varënavo r., Gudija).
32 Michaù Arct, Sùownik staropolski 1, Warszawa: Wydawnictwo M. Arcta, 1914, 52.
124
33 Dat.
sg. piumeni (JE47 29 21) ir gen. sg.
piumenies (JE47 29 23) veikiausiai rodo
vediná pjûmenis, kuris (kaip ir jo variantai
pjûmenë, pjûmë) kilæs ið senesnio pjûmuo.
Jis kartu su savo variantais retkarèiais
pasitaiko viename kitame rytø ir vidurio
Archivum Lithuanicum 3
JE47
JE74
pjûmenis
Perùeyµkite abeiems º augt ik
(pjûklë, pjûtis) ´ piumeni piuºkley / piuti a
pjûtis
metu º piumenies kalbeµiu º
piaweiams 2920–24
Perùeyµkite åbeiems º augt ik piuti / å metu º piuties kaùbeµiu
pia=ºweiams 3216–19
Dopuúã=ºãie oboygu µpoùu º roúã /
a† do †niwa: º A c¸åµu †niwa
r¸ek{²} º †eñcom 2918–22
Do-ºpuúãie oboygu µpoùç º roúã,
aý do ýniwa: º A czaµu ýniwa:
rzek² º êeñcom 3213–17
LKÞ X 43 pateikta daiktavardþio sf. forma piûmenë (kaip ir piûmenis) yra uþraðyta
SD3 (yra jau SPr [Pakalka 1997, 537], SP ir MP34). Tik rytieèiams þinoma leksema
pjûklë ‘pjûtis’. Ðià formà vartojo Sirvydas ir Jaknavièius (PS ir JE47), dabar ji taip
pat randama rytø aukðtaièiø uteniðkiø tarmës plote (LKÞ X 42). Tuo tarpu JE74
paliktas variantas pjûtis vartotas daug plaèiau – jis uþraðytas SD3 (PLKÞ 550) bei
kituose senuosiuose raðtuose: BB, ChB (LKÞ X 44), DP (KI 123), SE (Jakulis 1995,
170). Tarmiø duomenys liudija, kad ðá þodá vartoja ne tik rytø aukðtaièiai uteniðkiai,
bet ir vakarø aukðtaièiai ðiauliðkiai.
Taigi ðie leksiniai sinonimai leidþia manyti, kad rengiant rytietiðkàjá JE47 vertimà dël normos nestabilumo pateikiamas didesnis leksikos inventorius, nei reikalauja vertimas ið lenkø kalbos. Jaknavièius JE47, versdamas lenk. ýniwo net trimis
þodþiais, stengësi skaitytojui pateikti kuo daugiau sinonimø. Tai gana áprastas
reiðkinys, bûdingas lietuviø raðtijos pradþiai (plg. DP, BB, WP). Tuo tarpu JE74
rengëjas ima norminti kalbà, atsisako archaizmo pjûmenis bei rytietybës pjûklë ir
pasirenka tik vienà plaèiau vartojamà variantà.
1.6.
PASAVINTINË
(SUKALBËTOJI
PANA)
´
SUKALBËTOJI
PA-
Þodis pasavintinis, (-ë) ‘iðrinktasis, mylimasis, suþadëtinis’ labiau bûdingas
rytø aukðtaièiams (Pn) (LKÞ IX 459). Uþraðytas dar SP I (4x pamokslø tekste) ir DP
(1x), SPr (1997, 226), SD3 (PLKÞ 330).
NA.
pasavintinë
(sukalbëtoji
pana) ´
JE47
JE74
iáeio º prieá iauniki ir pa=ºµawintiny
(åba µu-ºkaùbetuiu ponnu) º 15311–14
wyáùy pr¸e-ºãiw oblubieñcowi º
iá-ºeio prieá iauniki ir µu=º
kåùbetuiu pånnu 15810–12
wyµzùy przeãiw º oblubieñcowi
sukalbëtoji pana y oblubienicy 15312–14
aukðtaièiø tarmëmis pagrástame XVI–
XVII amþiaus tekste ir yra aiðkus
archaizmas (plg. Jonas Kazlauskas,
Lietuviø kalbos istorinë gramatika, Vilnius:
Mintis, 1968, 277; Saulius Ambrazas,
Daiktavardþiø darybos raida. Lietuviø kalbos
125
y oblu-ºbienicy 15311–13
veiksmaþodiniai vediniai, Vilnius: Mokslo ir
enciklopedijø leidykla, 1993, 55).
34 Þodis pjûmenë yra Neselmano bei Kurðaièio
þodynuose, taèiau manoma, kad ðiø
þodynø autoriai naudojosi Sirvydo
Þodynu.
Rytietybiø redagavimas Jono
J a k n a v i è i a u s Ewangelie polskie y litewskie
1674
metø
leidime
Þodþiø junginys sukalbëtoji pana, JE47 pavartotas su greta pateiktu variantu
pasavintinë, kituose senuosiuose tekstuose nebevartojamas. SPr (Pakalka 1997, 101),
SD3 (PLKÞ 330) lenk. oblubienica verèiamas tik vienu lietuviðku atitikmeniu pasavintinë. SPr prie lenk. o†e^iam randame liet. moteri duomi / µukaùbu (Pakalka 1997, 118),
o SD3 lenk. zr²kowåã cork² / ¸mowiã ¸å kogo verèiamas liet. Sukaùbet dukteri a†u ko
(PLKÞ 651). Be to, veiksmaþodis sukalbëti ‘suderëti, sulygti’ bûdingas ne tik rytø, bet
ir vidurio aukðtaièiams (plg. LKÞ V 121). Dël ðiø prieþasèiø ir JE74 redaktorius,
iðbraukæs daugiausia rytø aukðtaièiams bûdingà þodá pasavintinë, paliko variantà
sukalbëtoji pana.
1.7. I Ð K U O P T I ´ I Ð K A N D A Þ Y T I . Veiksmaþodþio iðkuopti ‘iðvalyti’ vartosena LKÞ VI 917 iliustruojama pavyzdþiais ið SD3, SP, DP ir rytø aukðtaièiø
tarmës (Ktk, Bgs, Rm, Ðvnè).
iðkuopti ´
iðkandaþyti
JE47
JE74
ir º atais runda iuos º áùuotomis
iáùuotus º ir iákuoptuS 4612–15
A pr¸yáedáy naydu=ºie go
vmnieãiony y v-ºch²do¸ony 4616–18
åtais runda iuos º áùuotomis
iáùuotus º ir iákandå†itus 5016–18
A przyµzedµzy naydu-ºie go
vmieãiony y v-ºch²doýony 5017–19
JE74 taisytojo intencija atsirado veiksmaþodis iðkandaþyti ‘iðmazgoti, iðvalyti’.
LKÞ V 201 jis uþraðytas tik vakarø aukðtaièiø plote ðiauliðkiø ðnektoje (Ðakyna) ties
þemaièiø tarmës riba. JE74 redaktoriui irgi buvo artimesnis vakarietiðkas þodis
iðkandaþyti negu rytietybë iðkuopti.
Ið atliktos leksikos skirtumø analizës ryðkëja tendencija JE74 keisti kai kurias
JE47 rytietybes plaèiau vartojamomis leksemomis: pateisiai ´ uþ tiesà, suversti ´
ataduoti, dangtis ´ stogas, iðkuopti ´ iðkandaþyti, o ið pateiktø keliø sinoniminiø
variantø palikti vakarietiðkà leksemà: ðakelë (ataþala) ´ ðakelë, pjûmenis (pjûklë, pjûtis) ´ pjûtis, pasavintinë (sukalbëtoji pana) ´ sukalbëtoji pana. Keièiamø þodþiø prasmës artimumà patvirtina lenkiðki (originalo) atitikmenys. XVII amþiuje visi ðie
þodþiai dar buvo vartojami, tik kai kurie jø jau traukësi á pasyvià þodyninæ atsargà,
uþleisdami vietà gajesniems þodþiams, visai iðnykdami ar iðlikdami tik kurioje nors
ðnektoje. JE74 redagavimas atspindi XVII amþiaus raðtø kalbos vienodinimo pastangas. Sàmoninga kalbos faktø atranka iliustruoja tam tikrà rytietiðkojo raðtø
kalbos varianto keitimàsi, taikymàsi prie to meto raðomosios kalbos normø.
Ðaltiniai ir literatûra:
A L E G A M B E , P H I L I P P E , 1643: Bibliotheca scriptorum Societatis Jesu, Antverpiae.
A M B R A S A S - S A S N A V A , K [ A Z I M I E R A S ] , 1978: Vertimo mokslas, Vilnius: Mokslas.
A R C T , M I C H A Ù , 1914: Sùownik staropolski 1, Warszawa: Wydawnictwo M. Arcta.
126
Archivum Lithuanicum 3
[ B E L L A R M I N A S , ] TRUMPAS MOKSÙO KRIKSCIONISZKO SURINKIMAS, Nuog Roberto
Bellårmino Kårdynoùo påråsitas. VILN¯ Typis Acad: Societatis IESU, Anno 1677.
B I R Þ I Ð K A , V A C L O V A S , 1960: Aleksandrynas. Senøjø lietuviø raðytojø, raðiusiø prieð 1865 m.,
biografijos, bibliografijos ir biobibliografijos 1. XVI–XVII amþiai, Èikaga: JAV LB kultûros
fondas.
D R O T V I N A S , L [ E O N A R D A S ], 1968: „Laiko aplinkybës ðalutiniø sakiniø prijungimo priemonës senuosiuose lietuviø kalbos raðtuose“, Klb 19, 89–98.
JE47 – [Jonas Jaknavièius,] EWANGELIE POLSKIE Y LITEWSKIE TAK NIEdêielne iåko y
wµzytkich Swi±t, ktore w Koúãiele Katholickim, wedùug Rzymskiego porz±dku przez
caùy rok czytåi±. Wydåne za dozwoleniem µtåráych [...] w WILNIE. W Drukåniey Akademiey SOC. IESV Roku / 1647.
JE74 – [Jonas Jaknavièius,] EWANGELIE POLSKIE Y LITEWSKIE. Tåk NIEDZIELNE Iåko y
WSZYTKICH ÚWI½T, Ktore w koúãiele Katholickim, wedùug Rzymskiego porz±dku przez caùy
Rok czytai±. VILN¯. Typis Academicis soc: IESV. 1674.
J A K U L I S , A [ N T A N A S ], 1982: „Dël dviejø lietuviø raðtø kalbos variantø XVI–XVII a.“,
Sintaksës ir semantikos klausimai. Respublikinës mokslinës konferencijos, skirtos TSRS ákûrimo
60-meèiui, praneðimø tezës, Ðiauliai: Ðiauliø K. Preikðo pedagoginis institutas, 84–85.
J A K U L I S , A [ N T A N A S ], 1995: „Knygos nobaþnystës“ leksika 1, sudarytoja ir redaktorë Dalia
Jakulytë, Klaipëda: S. Jokuþio leidykla-spaustuvë.
KI – Kudzinowski, Czesùaw, Index–sùownik do „Daukðos Postilë“ 1(A–N); 2(O–Þ), Poznañ:
Wydawnictwo naukowe uniwersytetu im. Adama Mickiewicza, 1977.
K R U O P A S , J O N A S , 1970: „1598 m. Merkelio Petkevièiaus katekizmo leksika“, LKK 12, 83–154.
K U D Z I N O W S K I , C Z E S Ù A W , Biblia Litewska Chyliñskiego. Nowy Testament 3. Indeks, Poznañ:
Pañstwowe wydawnictwo naukowe, 1964.
L E B E D Y S , J U R G I S , 1963: Mikalojus Daukða, Vilnius: Valstybinë groþinës literatûros leidykla.
Naujasis Mûsø Vieðpaties Jëzaus Kristaus Testamentas 1. Evangelijos, vertë Juozapas Skvireckas, Kaunas: „Ðviesos“ spaustuvë, 31939.
P A K A L K A , K A Z Y S , 1962: „K. Ðirvydo þodyno „Dictionarium trium linguarum” leksiniai
dialektizmai“, LKK 5, 221–226.
P A L I O N I S , J O N A S , 1995: Lietuviø raðomosios kalbos istorija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø
leidykla.
PLKÞ – Pirmasis lietuviø kalbos þodynas. Konstantinas Ðirvydas: Dictionarium trium linguarum
(fotografuotinis leidimas), parengë Kazys Pakalka, Vilnius: Mokslas, 1979.
SD3 – [Konstantinas Sirvydas,] DICTIONARIVM TRIVM LINGVARVM, In vµum Studioµ¿
Iuuentutis, AVCTORE CONSTANTINO SZYRWID é SOCIETATE JESV; Cum Superiorum
permiµµu editum. Tertia editio recognita & aucta, VILN¯, Typis Academicis Societatis
JESV. Anno Domini M.DC.XLII [1642]. (Naudotasi fotografuotiniu PLKÞ leidimu.)
S O T V E L L O , N A T H A N A E L E , 1676: Bibliotheca scriptorum Societatis Jesu, Romae.
SP – [Konstantinas Sirvydas,] PVNKTY KAZAN od Adwentu å† do Poµtu, Litewskim i²zykiem, z wytùumåczeniem nå Polskie PRZEZ Kúi²dzå KONSTANTEGO SZYRWIDA / Theologå Societatis IESV / Z DOZWOLENIEM STARSZYCH wydåne. W WILNIE W Drukårni
Akådemiey Societatis IESV ROKU M.DC.XXIX. (Naudotasi fotografuotiniu SP leidimu:
Franz Specht, Ðyrwids Punktay sakimu, Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht, 1929.)
127
Rytietybiø redagavimas Jono
J a k n a v i è i a u s Ewangelie polskie y litewskie
1674
metø
leidime
SPr – Senasis Konstantino Sirvydo þodynas (fotografuotinis leidimas), parengë Kazys Pakalka, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas, 1997.
U R B A S , D O M I N Y K A S , 1996: Martyno Maþvydo raðtø þodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla.
Z I N K E V I È I U S , Z I G M A S , 1971: „Dël K. Sirvydo ‘Punktø Sakymø’ genezës ir kalbos“, Blt
7(2), 153–167.
Z I N K E V I È I U S , Z I G M A S , 1972: „Rytietiðkoji XVII a. lietuviø raðtø kalba, jos kilmë ir
iðnykimas“, Blt 8(1), 79–100.
Z I N K E V I È I U S , Z I G M A S , 1974: „S. M. Slavoèinskio giesmyno (1646 m.) kalba“, LKK 15,
137–168.
Z I N K E V I È I U S , Z I G M A S , 1977: „Dël lietuviø raðtø kalbos kilmës“, Blt 13(1), 237–244.
Z I N K E V I È I U S , Z I G M A S , 1988: Lietuviø kalbos istorija 3. Senøjø raðtø kalba, Vilnius: Mokslas.
Z I N K E V I È I U S , Z I G M A S , 1988: „Dar kartà dël lietuviø XVI–XVII a. raðtø kalbos kilmës“,
Blt 24(2), 198–203.
Milda Luèinskienë
DIE
IN
AUSMERZUNG
DER
1674
OSTLITAUISCHER
VERLEGTEN
AUSGABE
SPRACHMERKMALE
VON
JONAS
JAKNAVIÈIUS
EWANGELIE POLSKIE Y LITEWSKIE
Zusammenfassung
Die 1647 in Vilnius verlegten Ewangelie polskie y litewskie von Jonas Jaknavièius gelten
als die älteste bis jetzt erhaltene Ausgabe dieser Evangelien. Die Ausgabe vom Jahre
1674 (JE74), so wie diejenige vom Jahre 1647 (JE47), stützt sich auf eine ostlitauische
Mundart. Aus einem Vergleich der beiden Ausgaben geht hervor, daß der Text der
Ausgabe JE74 gründlich und zielbewußt bearbeitet worden ist. Man beobachtet das
Bestreben, die in JE47 verwendeten ostlitauischen Wörter durch allgemein übliche zu
ersetzen (vgl. etwa pateisiai ´ uþ tiesà, suversti ´ ataduoti, dangtis ´ stogas, iðkuopti ´
iðkandaþyti), von einigen nebeneinander auftretenden Synonymen nur die westliche
Variante stehenzulassen (vgl. ðakelë (aba ataþala) ´ ðakelë, pjûmenis (pjûklë, pjûtis) ´ pjûtis,
pasavintinë (aba sukalbëtoji pana) ´ sukalbëtoji pana. Die Bearbeitung der Ausgabe JE74
spiegelt die Bemühungen um die Vereinheitlichung der Schriftsprache im 17. Jh. wider.
Die zielbewußte Wahl gewisser Sprachformen zeigt, wie sich die ostlitauische
Sprachvariante allmählich änderte und der damaligen schriftsprachlichen Norm annäherte.
M I L D A LU È I N S K I E N Ë
Gauta 2001 m. birþelio 20 d.
Lietuviø kalbos institutas
Priimta 2001 m. birþelio 25 d.
Antakalnio g. 6
LT-2055, Vilnius, Lietuva
e. p.: [email protected] 0
128
Archivum Lithuanicum 3
A r c h i v u m L i t h u a n i c u m 3, 2 0 0 1
I S S N 1 3 9 2 – 7 3 7 X, I S B N 3 – 4 4 7 – 0 9 2 6 2 – 9
Giedrius Subaèius
Lietuviø kalbos institutas, Vilnius,
University of Illinois at Chicago
Spaustuvininkø átaka raðybai ir jos standartams
Lietuviø kalba Didþiojoje Lietuvoje (toliau – DL) iki pat XIX amþiaus pabaigos
buvo dominuojama kitø kalbø. Europos kontekste jà laikyèiau vëlyvojo susiformavimo
bendrine kalba. Þinoma, kad kalbos rungësi tam tikroje kalbos visuomenëje dël kalbëtojø. Dominuojanèios kalbos paprastai buvo prestiþinës, o dominuojamosios
prestiþo neturëjo (nebuvo vertinamos). Prestiþinës kalbos atliko pagrindines kultûros funkcijas ir turëjo aukðtà statusà visuomenëje (toliau – A; angl. High=H). Dominuojamøjø statusas buvo þemas (toliau – Þ; angl. Low=L).
Kitakalbiai spaustuvininkai, gerai mokëjæ A statuso kalbas, spausdindami Þ
kalbos tekstus paprastai neskirdavo lëðø lieti papildomiems þenklams, kurie nebuvo vartojami A kalbø tekstuose. Kaip A kalba Maþojoje Lietuvoje (toliau – ML)
dominavo vokieèiø kalba, DL – lenkø (ir ið dalies lotynø). Lietuviø kalba tiek DL,
tiek ML turëjo Þ statusà. Tikriausiai todël Karaliauèiaus spaustuvininkas Johannas
Weinreichas, leisdamas Martyno Maþvydo tekstus, vartojo lenkiðkas raides ir nesirûpino uþsakyti ar gaminti kitokiø raðmenø, kad ir kokius rankraðtyje buvo suraitæs Maþvydas.
1. S P A U S T U V I N I N K Ø
POVEIKIS
LIETUVIÐKIEMS
SPAUDINIAMS.
Lietuviø raðomosios kalbos istorijos darbuose neáprasta kelti klausimo apie spaustuvininkø vaidmená raðybai norminti. Kalbos istorikai, rinkdamiesi vienà ar kità
kalbos lytá ið spausdinto teksto ir nekomentuodami, tarsi sutinka, jog ji iðspausdinta taip, kaip buvo paraðæs autorius. Tik tam tikrais atvejais paþymima, kad neturint
raðmenø raðyba tiesiog paprastinta.
Antai chrestomatiniu tapæs pavyzdys, kad Maþvydas spausdino nosines raides
<±> ir <²>, bet ne *<³> ir *<…>. XVI amþiaus Wolfenbüttelio postilës (toliau – WP) ir
129
Spaustuvininkø átaka
ir jos standartams
raðybai
Jono Bretkûno Biblijos rankraðèiai turi visas keturias nosines, þymimas taðkais po
balse: <¼>, <¼>, <Ó>, <»>, taèiau iðëjusiose ML knygose jø nëra. Kaip sako Jonas
Palionis, „spausdintuose ðio raðytojo [Jono Bretkûno] tekstuose vartoti arba dviþenkliai an, en, in, un, arba paprastieji vienþenkliai raðmenys a, e, i, u (ðitaip turbût
buvo elgiamasi dël spaudmenø su taðkais apaèioje nebuvimo)“1 . Taigi tikëtina, kad
ML rankraðèiuose buvo áprasta raðyti <¼>, <¼>, <Ó>, <»>, bet dël spaustuvininkø
kaltës (raidþiø stokos) taðkai prapuldavo, todël ilgainiui turbût iðnyko ir ið rankraðèiø, nes autoriai turëjo liautis taip raðæ. Jau èia susiduriame su prieðtaravimu:
raðytojai norëjo raðyti vienaip, taèiau spaustuvininkai spausdino kitaip. Ar nebûtø
galima teigti, kad ML spaustuvininkai uþkirto kelià plisti lietuviðkuose rankraðèiuose áprastiems raðmenims <¼>, <¼>, <Ó>, <»>?
Onos Aleknavièienës tyrimai rodo, kad Bretkûno Postilës2 perikopëse þenklas
<¾> nevartotas, jis pasitaiko tik maþesniame nei perikopiø ðrifte. Didesniajame
ðrifte jo turbût nebuvæ, todël perikopës ir likusios be tokio þenklo, vietoj jo atspausdintos raidës <o>, <u> ir <÷>: „gali bûti, kad Jurgio Osterbergerio spaustuvë neturëjo ðio aukðtesniojo ðrifto þenklo <¾>“3 . Ar nebûtø galima spëti, kad ML bent
XVI amþiuje dël panaðiø prieþasèiø ribotai plito ne tik minëtosios nosinës raidës,
bet ir <¾>?
Didþiojoje Lietuvoje raðmuo <¾> net ir XIX amþiuje buvo problema. Kajetono
Nezabitauskio 1824 metø Elementoriuje4 taip pat aiðkiai matyti autoriø norëjus
vartoti dviþenklá <¾>, taèiau Vilniaus Misionieriø spaustuvë nepajëgë jo iðspausdinti. Vienà kartà áterpusi atskirà eilutæ raidytei <o> virð þemesnëje eilutëje esanèios
<u> pakabinti, spaustuvë daugiau to nedarë. Taèiau knygos vario raiþiniai su
lietuviðkais áraðais keliose vietose turi aiðkiai iðraiþytà raðmená <¾> 5 .
Didþiojoje Lietuvoje XVI amþiuje Mikalojui Daukðai pasisekë, kad jo Postilei
(toliau – DP) buvo padaryta daug ávairiø þenklø, kuriais jis galëjo spausdinti.
Pavyzdþiui, „ypaè unikalus dviaukðtis Ù, kurá Daukða sukûrë savo gimtosios tarmës plaèiajam [e] su [a] atspalviu þymëti“ (Palionis 1995, 26). Taip pat „nosiniams
[á] ir [ø] jis pirmasis ëmë nuosekliai vartoti …, ³ (greta ±, ²)“ (Palionis 1995, 26–27).
Irena Petrauskienë raðë, kad pagerëjusi DP iðvaizda gali bûti spaustuvininko
1 Jonas
Palionis, Lietuviø raðomosios kalbos istorija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla, 1995, 25.
2 [Jonas Bretkûnas,] POSTILLA Tatai eµti
Trumpas ir Praµtas Iµchguldimas Euangeliu [...] 1–2. Iµµpaude Karaliauc¸iuie Iurgis
Oµterbergeras. M¿ta Pono 1591 (BP I, II).
3 Plg. Ona Aleknavièienë, Jono Bretkûno Postilës perikopiø ðaltiniai (daktaro disertacija,
rankraðtis), Vilnius, 1999, 69; Ona Aleknavièienë, „Ar Jono Bretkûno Biblija buvo
130
jo Postilës redagavimo ðaltinis?“, ALt 2,
2000, 16.
4 Kajetonas Nezabitauskis, Naujas moksùas
skaytima diel maþû waykû Ýemaycziu yr Lietuwos, Vilnius: Drukarnioy Dyecezalno
Kunigu Missionoriu, 1824.
5 Plg. Giedrius Subaèius, Þemaièiø bendrinës
kalbos idëjos. XIX amþiaus pradþia, Vilnius:
Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas, 1998, 252–253.
Archivum Lithuanicum 3
Dominyko Lenèickio nuopelnas6 . Taèiau po kiek laiko Konstantinas Sirvydas skundësi, kad spaustuvininkai neturá reikalingø þenklø, tad jis raðàs be jokiø diakritikø,
tiesiog lenkiðkomis raidëmis: „Lietuviø kalbai reikëtø tam tikrø diakritiniø þenklø,
lotyniðkai vadinamø accentus, kad ið prigimties nemokantis lietuviðkai pagal juos
pajëgtø gerai kalbëti ir skaityti, taèiau þenklams reikëtø ir atskirø spaudmenø, ir
iðlaidø, kuriø dabar negalëèiau pakelti“7 . Sirvydas, skirtingai nei Bretkûnas ir WP
rankraðèio autorius, ið anksto numatë, kad reikiamø spaudmenø nebus, ir raðydamas á tai atsiþvelgë. Taigi pradëtas suprasti poreikis atsiþvelgti á ribotas spaustuvininkø galimybes.
Daukðos tekstai ðiuo atveju buvo iðimtis, rodanti ypatingas jëzuitø pastangas
prieðintis Reformacijai tautine, t. y. lietuviø, kalba. Taèiau tai netruko ilgai. Reformacijà nugalëjus, pinigø neprestiþinës lietuviø kalbos raðmenims ásigyti ar gaminti
skiriama nebebuvo.
Iðskirtinio dëmesio susilaukë ir Danieliaus Kleino gramatikos (1653 ir 1654). Rytø
Prûsijoje lietuviðkø raðtø leidimà nuo Reformacijos pradþios daþniausiai skatino
ir finansavo kunigaikðtis. Kleino gramatikø leidëjas Johannas Reüsneris skundësi
Prûsijos kunigaikðèiui turëjæs labai daug iðlaidø specialiems lietuviðkiems spaudmenims gaminti. Todël jeigu kunigaikðtis leistø Tilþëje ásteigti lietuviðkø knygø
spaustuvæ, Reüsnerio „per daugelá metø á spaustuvæ ádëtos lëðos nueitø vëjais“ 8.
ML kunigaikðèiai ir toliau rëmë lietuviðkà spaudà, tad spaustuvininkai ið dalies
galëjo laikytis Kleino siûlytø raðmenø standarto. Kitaip sakant, nors, pavyzdþiui,
raidæ <ë> turbût sumanë Kleinas, bet tik Prûsijos kunigaikðèiø liuteroniðka politika
remti religijos mokymà tautinëmis kalbomis lëmë, kad Reüsneris pasirûpino tokià
raidæ iðraiþyti ir iðlieti (Kaunas 1998, 456). Naujuoju ðriftu Reüsneriø spaustuvë
daugelá metø spausdino lietuviðkas knygas, dël to ir raidë <ë> nenuëjo uþmarðtin
kaip XVI amþiaus <¼>, <¼>, <Ó>, <»>. XVII–XVIII amþiuje tam tikruose Prûsijos visuomenës sluoksniuose lietuviø raðomoji kalba perëmë kai kurias A kalbos funkcijas, t. y. tapo religijos kalba (ne tik maldynø ar tikëjimo mokymo knygø kaip katalikiðkoje DL, bet ir Biblijos).
Dar keli faktai akivaizdþiai rodo, kad spaustuvininkai darë átakos lietuviø kalbos raðybai. Ðtai DP turëjo anoniminá korektoriø, kuris kritikavo autoriø dël kai
6 Irena
Petrauskienë, Vilniaus akademijos
spaustuvë. 1575–1773, Vilnius: Mokslas,
1976, 32.
7 [Konstantinas Sirvydas,] PVNKTY KAZAN
od Adwentu å‰ do Poµtu / Litewskim
i²zykiem, z wytùumåczeniem nå Polskie /
PRZEZ Kúi²dzå KONSTANTEGO SZYRWIDA / Theologå Societatis IESV / Z
DOZWOLENIEM STARSZYCH wydåne.
W WILNIE W Drukårni Akådemiey Societatis IESV. Roku M. DC. XXIX, p. [VIII]:
131
„Potrzebåãby nå Litewski i²zyk kreµek nieiåkich, ktore úi² zowi± po Ùåãinie Accentus,
aby, z przyrodzenia po Litewsku nieumiei±cy,
potrafiù z nich dobrze mowiã, y czytaã, åleby
teý potrzebå do nich y oµobliwego druku, y
koßtu, ktoregom ia teraz nie mogù mieã“
(kursyvas – K. S.).
8 Domas Kaunas, „Archyviniai dokumentai
apie Maþosios Lietuvos senosios raðtijos
ir spaudos darbuotojus“, Knygotyra
25(32), 1998, 456.
Spaustuvininkø átaka
ir jos standartams
raðybai
kuriø raðybos atvejø9 . Zigmas Zinkevièius nustatë, kad XVII amþiaus Saliamono
Mozerkos Slavoèinskio giesmyno rankraðtis prieð spausdinant taip pat turëjo bûti
gerokai perdarytas: „Giesmyno teksto analizë rodo, kad þemaitiðkieji elementai yra
kilæ ið vieno ðaltinio – paties vertëjo gimtosios ðnektos. Taèiau aukðtaitiðkieji elementai – heterogeniðki. Juos sudaro aukðtaièiø tarmës patarmiø ypatybës, kuriø
dalá bus ávedæs pats giesmyno vertëjas, kitus, matyt, asmenys, ruoðæ giesmynà
spaudai, ðá tà gal ir spaustuvininkai“10 . Spaustuvininkø taisymai ar korektûros èia
galëjo bûti lemtingi.
Dar vienas pavyzdys – 1677 metø rytietiðkas Bellarmino katekizmas (plg. Palionis 1995, 43), kuris buvo iðverstas rytø aukðtaièio ir iðspausdintas Karaliauèiuje.
Kadangi jis veikiausiai buvo rengtas Lietuvoje, tai ML tradicijos nesilaikyta, taèiau
„raidës [...] kai kur sudvejinamos: praet. 3 eême ‘ëmë’, inf. kiîµti ‘kæsti’, praet. 3 µtoiôos,
n. pl. iuûs ‘jûs’ (sporadiðkai tokio dvejinimo pasitaiko jau Maþvydo, Vaiðnoro,
Sirvydo ir kt. raðtuose)“ (Palionis 1995, 28). Ar tie „stogeliai“, bûdingi lietuviðkiems
ML raðtams, nebuvo ir èia prikurti paèiø spaustuvininkø?
Tiksliai nustatyti spaustuvininkø poveiká lietuviðkø leidiniø raðybai sunku dar
ir dël to, kad beveik nëra iðlikusiø XVI–XVII amþiuje spausdintø knygø rankraðèiø.
Kitas kliuvinys tirti ðià temà – tai, kad lietuviø kalba teturëjo Þ statusà visuomenëje.
Spaustuvininkai, be abejo, mokëjo dominuojanèias A kalbas, taèiau neaiðku, ar ir
kiek jie mokëjo lietuviðkai, ar ir kiek turëjo lietuviðkai mokanèiø rinkëjø, korektoriø,
pagalbininkø, kaip buvo skaitomos korektûros, kokiø principø laikomasi.
2. A N G L Ø S P A U S T U V I N I N K Ø R A Ð Y B A . Tipologiðkai svarbu pasiþiûrëti, koks buvo spaustuviø vaidmuo formuojantis kitø kalbø raðybos standartams.
Anglø kalbos specialistø nuomonës dël to skiriasi.
Anglistas Noelis E. Osseltonas 1963 metais paskelbë straipsná11 , kur árodë buvus
ryðkø spaustuvininkø poveiká XVIII amþiaus anglø raðybai. Jis atkreipë dëmesá, kad
þymusis anglø þodynininkas Samuelis Johnsonas, laikomas anglø kalbos kodifikatoriumi (jo norminamasis þodynas iðleistas 1755-aisiais), kai kuriais atvejais savo
asmeniniuose laiðkuose raðydavo kitaip, nei iðspausdinta jo þodyne. Iðtyræs þodþiø,
besibaigianèiø -or ar -our (pvz., author ar authour), raðybà, Osseltonas teigë:
When it came to opting for one form or the other for insertion in the Dictionary
he often chose a form in conflict with his own preferred practice [...], but his choice,
when he did this, was determined by the printers’ usage of forty years before
(Osselton 1963, 271).
9 Plg.
Jonas Palionis, Lietuviø literatûrinë kalba
XVI–XVII a., Vilnius: Mintis, 1967, 69.
10 Zigmas Zinkevièius, „S. M. Slavoèinskio
giesmyno (1646 m.) kalba“, LKK 15,
1974, 153.
132
11 N[oel]
E. Osselton, „Formal and Informal
Spelling in the 18th Century. Errour, Honor, and Related Words“, English Studies
44(4), 1963, 267–275.
Archivum Lithuanicum 3
Kitaip sakant, ankstesniø savo raðomosios kalbos ágûdþiø Johnsonas atsisakë
dël tada nusistovëjusio anglø spaustuvininkø standarto. Osseltonas apibendrino:
If we are to judge from the evidence afforded by these words, then, the dictionaries
of the 18th century followed the printers with a certain time-lag and exercised no
influence on printers’ practice (Osselton 1963, 274).
Vadinasi, spausdinto þodþio ortografijà reguliavo spaustuvininkai, o ne þodynininkai.
Lord Chesterfield speaks (in The World, 1754) of ‘two very different orthographies,
the pedantic, and the polite’, which were current at the time, and it seems to me
that the history of English spelling in that period must take account of this double
standard which both existed and was recognized to exist (Osselton 1963, 274).
Tad teigiama XVIII amþiuje anglø kalbà turëjus dvejopà raðybà, arba du raðybos
standartus: pedantiðkàjá ir mandagøjá.
Panaðias mintis Osseltonas skelbë ir vëliau. 1984 metø straipsnyje12 apie neformalias raðymo sistemas ankstyvojoje moderniojoje Anglijoje (1500–1800) jis raðë,
kad epistolinë sistema skyrësi nuo vieðosios:
Epistolary English in this period (and perhaps in other periods) is characterized by
the retention of a wide variety of spellings which have dropped out of the printed
language (Osselton 1984, 132).
Osseltonas taip pat atkreipë dëmesá á tai, kaip spaustuvininkai manipuliavo
didþiøjø raidþiø raðyba. Jis net kalbëjo apie „the iron grip which the printers had
by then evidently established on public spelling“ (Osselton 1984, 129). XVIII amþiuje ásigalëjusià tradicijà spaudiniuose visus daiktavardþius pradëti didþiàja raide Osseltonas ávertino kaip spaustuvininkø nuopelnà13 . Vëliau ji buvo atmesta.
Osseltono iðvadoms pritarë Ingrid Tieken-Boon van Ostade14 . Ji iðtyrë dar trijø
XVIII amþiaus pradþioje gimusiø anglø autoriø (Sarah’os Fielding, Roberto Lowtho
ir Laurence’o Sterne’o) raðybà: didþiøjø raidþiø raðymà, bûtojo laiko su -’d ar -ed
12 N[oel]
E. Osselton, „Informal Spelling Systems in Early Modern English: 1500–1800“,
English Historical Linguistics: Studies in Development, ed. N. F. Blake, Charles Jones,
Sheffield: The Centre for English Cultural
Tradition and Language, University of
Sheffield, 1984, 123–137.
13 N[oel] E. Osselton, „Spelling-Book Rules
and the Capitalization of Nouns in the
Seventeenth and Eighteenth centuries“,
Historical & Editorial Studies in Medieval &
133
Early Modern English, ed. Mary-Jo Arn,
Hanneke Wirtjes, Groningen: WoltersNoorrdhoff, 1985, 49–61.
14 Ingrid Tieken-Boon van Ostade, „Standardization of English spelling: The eighteenth-century printers’ contribution“, Advances in English Historical Linguistics
(1996), eds. Jacek Fisiak, Marcin Krygier,
Berlin, New York: Mouton de Gruyter,
1998, 457–470. 0
Spaustuvininkø átaka
ir jos standartams
raðybai
formantø þymëjimà ir kt. Jos tyrimai aiðkiai patvirtino kelis dalykus: a) skirtinos dvi
raðybos sistemos; b) patys amþininkai suvokë jas esant dar XVIII amþiuje (1711);
c) jie patys tas raðybos sistemas vadino dþentelmenø ir mokslininkø:
The spelling of Sarah Fielding, Robert Lowth, and Laurence Sterne shows a number
of characteristics which are similar to such an extent as to confirm that we are
justified in distinguishing an epistolary spelling system from that of the printers of the
period. This epistolary spelling system is characterized by a greater amount of
variation than the printers’ system (van Ostade 1998, 464).
The existence of a dual spelling system was recognized as such in the early eighteenth century, as the following quotation from The Spectator (1711) shows: „[...] he
never liked Pedantry in Spelling, and that he spelt like a gentleman, and not like a
Scholar“ (van Ostade 1998, 464).
As this was written around the time when the three authors analyzed were born,
it seems like that the spelling they acquired in their early youth was the spelling
of gentlemen, too, not that of scholars (van Ostade 1998, 465).
Be van Ostade’s (1998, 467) klausimo, kada tokia XVIII amþiaus dviguba raðyba
iðnyko, galima kelti ir kità: kada toks privaèiõs (dþentelmeniðkosios) raðybos nesutapimas su spaustuvininkø (moksline) raðyba atsirado. Osseltono (1984, 135) þodþiais, tai problemiðka: kai kurie tø raðybos sistemø bruoþai yra visiðkai nepriklausomi vieni nuo kitø, kai kurie skirtumai iðgyvavo apie ðimtmetá ar ir daugiau, o kai
kurie tiesiog rodo autoriaus jaunystës raðybos ágûdþius.
Fredas H. Brengelmanas, prieðingai, anglø raðybos tvarkymà ir norminimà priskiria XVII amþiaus ortoepininkams ir þodynininkams, o ne spaustuvininkams:
I know of no positive evidence that the printers of this period had the learning,
interest, or ability to bring about the important changes that took place in English
spelling during the seventeenth century15.
Pasak Brengelmano (1980, 339), spaustuvininkai raðybai tegalëjæ daryti tik nereikðmingà poveiká:
The whole thesis that printers established English spelling presupposes the existence
of a class of well-trained professionals within the printing industry whose task it
was to see that standard spellings were used.
Dvejopa XVIII amþiaus raðyba Brengelmanui turbût nebuvo þinoma, todël jo
apibendrinimai taikytini tik XVI–XVII amþiaus tekstams.
15 F[red] H. Brengelman,
„Orthoepists, Printers, and the Rationalization of English
Spelling“, Journal of English and Germanic
Philology 79(3), 1980, 335. Dar plg. van
134
Ostade 1998, 457: „[Brengelman] attributes the standardization and regularization
of English spelling—during the seventheenth century at any rate—to the orthoepists and lexicographers“.
Archivum Lithuanicum 3
Taèiau Osseltono ir van Ostade iðvadomis vargu ar galima abejoti. Kalbant apie
XVIII amþiaus dvejopà anglø kalbos raðybà (du raðybos variantus) galima manyti,
kad tokiam dvejopumui atsirasti átakos turëjo spaustuvininkai, kasdien susidurdavæ su raðybos skirtybëmis ir greièiau ápratæ vartoti tik tam tikras (vienodas!) formas.
„Despite the changes which the printers’ spelling underwent, a number of writers
persisted in their original spelling habits as they had acquired them in their youth
or in their early writing career“ (van Ostade 1998, 466). Taigi svarbiausi dalykai,
lëmæ raðybos norminimà, turëjo bûti patirtis, áproèiai ir ágûdþiai, o ne specialûs
profesiniai mokslai, kaip teigë Brengelmanas.
Panaðiø tendencijø yra áþvelgæ ir kitø kalbø tyrëjai. Nors daþnai manoma, kad
Martynas Liuteris padëjo pagrindà bendrinei vokieèiø kalbai, taèiau Christophe’o J. Wellso tyrimai rodo, jog Liuteris nesukûrë raðomosios vokieèiø kalbos normø16 , jog to meto spaustuvininkai Liuterio raðybà keitë labai ávairiai, kiekvienas pagal savo áproèius (Wells 1985, 192–195). „Since discrepancies between Luther’s manuscript and the spelling of the prints remain until the end of his life, he may have
adapted his spelling for ‘public’ as opposed to ‘private’ purposes“ (Wells 1985, 192).
Marijke J. van der Wal asmeniniame pokalbyje (2000 metø rugsëjo 22 dienà)
tvirtino, kad spaustuvininkai olandø raðybà labai kraipë, keitë autoriø variantus.
3. S P A U S T U V Ë S
ÁTAKA
KAZIMIERO
SKRODZKIO
IR
MOTIEJAUS
Apie XVIII amþiaus Anglijà van Ostade raðë: „For authors not to read their own proofs was common practice at the time. The spelling of
a text was the responsibility of the printer, not the author“ (van Ostade 1998, 465).
Pabandþiau pasiþiûrëti, kà apie autoriaus ir spaustuvininko raðybà rodo kai
kurie XIX amþiaus lietuviðki tekstai. Tokiam tyrimui tinka rinktis tekstus, kuriø
iðlikæs ir autoriaus rankraðtis, ir pagal já iðleista knyga.
VALANÈIAUS RAÐYBAI.
3.1. K A Z I M I E R O
Yra iðlikæs Kazimiero Skrodzkio rankraðtis Trumpas Katekizmas, turbût paraðytas apie
1855 metus (religinës aprobatos data yra 1855 metø spalio 6 diena)17, ir pagal já
1856 metais Juozapo Zavadskio spaustuvëje iðleista knygelë tuo paèiu pavadinimu18 . Sulyginus abu tekstus paaiðkëjo keletas dalykø.
SKRODZKIO
16 C[hristophe] J. Wells,
German: a Linguistic
History to 1945, Oxford at the Clarendon
Press, 1985, 190.
17 [Kazimieras Skrodzkis,] Trumps Katekizmas arba pamuokims dieù prigudinima
jaunumenes ¡emajtiu Kataliku, pri naudinga atpildima spawiednes ir werta prijemima Szwæcziause Sakramæta. Par kunega Kazimiera Skrodµki Klebona Kulu
paraszitas (rankraðtis saugomas LMAB,
sign.: f. 18 – 102; toliau – SkTKR).
135
TRUMPAS KATEKIZMAS ( ~ 1 8 5 5 ) .
18 [Kazimieras
Skrodzkis,] TRUMPS KATEKIZMAS ARBA PAMUOKIMS DIEÙ PRIGUDINIMA JAUNUMENES ÝEMAJTIU
KATALIKU, PRI NAUDINGA ATPILDIMA SPAWIEDNES IR WERTA PRIJEMIMA SZWÆCZIAUSE SAKRAMÆTA. par
Kunega Kazimiera Skrodµki Klebona Kulu
paraszitas. WILNIUJE. SPAUSTUWI JOZAPAS ZAWADZKI. 1856 (toliau –
SkTKS).
Spaustuvininkø átaka
ir jos standartams
raðybai
3.1.1. A T S I T I K T I N I A I P A K E I T I M A I ( K L A I D O S ) . Esama ávairiø neatitikimø. Jie nëra daþni, spaustuvëje tekstas surinktas gana tiksliai, taèiau ir retus
neatitikimus galima bûtø skirti bent á kelias grupes. Visø pirma yra atvejø, kuriuos
derëtø laikyti tik korektûros klaidomis. Pavyzdþiui, darbus SkTKR 75 ´ garbus
SkTKS 46; drabuêius 64 ´ drabuúius 40; iszgialbietajs 79 ´ iszgiaibietajs 48 [?]; kuokiun
61 ´ kookiun 39; mes 109 ´ mee 66; noriejau 11 ~ norëjau ´ noriejaz 10; pawszednas
13 ~ pavðednas ´ pawszednak 11; uýmuokesni 49 ´ uýmpokesni 32. Tokie ir panaðûs
neatitikimai, pasitaikantys tik po vienà kartà, gali bûti vertinami kaip atsitiktinumas. Net ir kai kurios pasikartojanèios klaidos, pavyzdþiui, <u> ´ <n>: piùnu
SkTKR 13 ~ pilnu ´ piùnn SkTKS 12, jusa 28 ´ jnsa 21, neduod 54 ´ nednod 35, kitun
62 ´ kitnn 39, nug 75 ´ nng 46, ipuù 5 ´ ipnù 57 – tëra akivaizdûs riktai, kai
rinkëjas, paëmæs tinkamà raidæ, ádëjo jà á eilutæ atvirkðèiai. Á visas ðias (ir panaðias)
klaidas neturëtume atsiþvelgti mëgindami nustatyti spaustuvininkø intencijas kaip
nors keisti spaudai parengtà rankraðtá.
3.1.1.1. S P A U S T U V I N I N K Ø ( R I N K Ë J Ø ) M O K Ë J I M A S L I E T U V I Ð K A I.
Maþai þinome apie tai, kaip spaustuvës dirbo su rankraðèiais, kaip buvo skaitomos
korektûros, kiek korektûrø buvo, ar jas skaitë autorius ir pan. Todël kai kurios
atsitiktinës klaidos, pakeitimai leidþia nustatyti, kaip gerai (resp. blogai) raidþiø
rinkëjas (rinkëjai), korektorius (korektoriai) mokëjo lietuviðkai, t. y. tà kalbà, kuria
paraðytas tekstas.
3.1.1.2. Pirmiausia galima skirti grupæ klaidø ar pakeitimø, kurie, atrodytø,
turëjo bûti padaryti lietuviðkai mokanèio asmens. Pavyzdþiui, akali-licznasté SkTKR
38–39 ´ akalicznasté SkTKS 27 (iðtaisyta Skrodzkio këlimo klaida); dieù suszielpima
artima 94 ´ dieù szielpima artima 56 (numestas prieðdëlis); Kurie nusimana jog prigierusis daug papildis grieku, o wienuok ger, nebijes 97 ´ Kurie nusimana jog prigierusis
daug papildis grieku, o wienuok gert, nebijes 58 (pridëjus þodþio galo <t> pakito
sakinio prasmë); nekùausa gimdituoju 54 ´ nekùausa gimdituoi 34 (pl. forma pakeista
á sg.); þodis nieks taisytas ir rankraðtyje tarsi iðeitø niekkos 94 ´ niekoks 57 (spaudinyje tiksliau nei rankraðtyje); pawsze-szednas 11–12 ~ pavðednas ´ pawsze-dnas
10 (iðtaisyta Skrodzkio këlimo klaida); Puona 73 ´ Pona 45(2x) (þemaitiðka forma
taisyta á aukðtaitiðkà).
3.1.1.3. Daugiau yra tokiø klaidø, kurios turëjo bûti padarytos nemokanèio
lietuviðkai (nesupratusio atitinkamos teksto vietos) þmogaus. Èia svarbu pabrëþti,
kad netiksliai iðspausdinti þodþiai ar teksto atkarpos rankraðtyje daþniausiai vizualiai atrodo labai panaðiai á surinktàjá spaudinyje variantà. Tik mokëdamas kalbà
rinkëjas bûtø galëjæs suprasti ir pasirinkti autoriaus norëtà lytá, plg.:
136
Archivum Lithuanicum 3
atlejdima 133 ´ atlejelima 82 (nesuprastas þodis);
begu ten kà kalbiedams [...] pikta nier padares 40 ´ begu tenkà kalbiedams [...] pikta
nier padares 28 (nesuprasti du þodþiai);
didesis 89, 95 ´ dideris 54, 57 (nesuprastas þodis);
gajles waùanduos, bijes truota 81 ´ gajles waùanduos, bijes truotu 49 (nesuprasta
galûnë);
giwolu 105 ´ giwalu 63 (nesuprastas þodis);
grieka 19 ~ griekà ´ griekas 16 (nesuprasta galûnë);
isidiek sau anà ing gaùwà 42 ´ isidiek sau anà ing gatwà 29 (nesuprastas þodis);
isz slinkia, ar taj ligu apsimetusis stuow namie 82 ´ isz slinkia, ar taj ligu apsinietusis
stuon namie 49 (nesuprastas þodis ir galûnë);
jog ir is pradieja tejpat dariti, tuomet sakom jog papiktina 21 ´ jog ir is pradieja tejp
at dariti, tuomet sakom jog papiktina 17 (rankraðtyje áterpta <at> – rinkëjas nesuprato,
kur jas priðlieti);
Kurie amatninkaj patur sau materiuoùa 69 ´ Kurie amatninkaj patur sau materiuoùos
43 (nesuprasta galûnë);
Kurie kaùtajs ira tuo grieka 101 ´ Kurie kaùtajs ira tua grieka 60 (nesuprastas þodis);
Kurie kitus prikalbinie àt netejsia prisiegawima 49 ´ Kurie kitus prikalbime àt netejsia
prisiegawima 32 (nesuprastas þodis);
Kurie pùaukidamuos, ar pereniéj budamis neskromnastis dara 63 ´ Kurie pùaukidamuos, ar pereméj budamis neskromnastis dara 39 (nesuprastas þodis);
pakielejwiu 81 ~ pakeleiviø ´ pokielejwiu 49 (nesuprastas þodis);
piewas iszmin, nugana 67 ´ piewas iszmin, nuganu 42 (nesuprasta galûnë);
pritarda-damis 22–23 ´ pritardadamis 18 (neiðtaisyta Skrodzkio këlimo klaida);
stowiùu 105 ~ stovylø [Motiejaus Valanèiaus ranka áraðytas þodis] ´ stowitu 63
(nesuprastas þodis);
suligusis ýuodiej nestuow duotami 73 ´ suligusis ýuodiej nestuon duotami 44 (nesuprasta galûnë);
Tuolinties nug tawarczistes bùuogos 24 ´ Tuolinties nug tawa rczistes bùuogos 18
(nesuprastas þodis);
ýuwi iszmarin 67 ´ ýuwi iszmazin 42 (nesuprastas þodis).
Nors negalima bûti visiðkai tikriems, kad visai visos ðios klaidos padarytos
lietuviðkai nemokanèio asmens, taèiau aiðku, kad didþioji jø dalis yra bûtent tokios.
Duomenys gana prieðtaringi. Yra klaidø (keitimø), kurias (kuriuos) galëjo padaryti tik lietuviðkai mokantis þmogus, ir yra klaidø, kurios rodo lietuviø kalbos
nemokëjimà. Neþinant, koks buvo knygos rengimo spaudai procesas, nëra kaip
tiksliai interpretuoti toká nenuoseklumà. Galima tik spëti, kad tekstà rinko ir korektûras skaitë ne vienas asmuo.
137
Spaustuvininkø átaka
ir jos standartams
raðybai
3.1.2. S À M O N I N G I S P A U S T U V I N I N K Ø K E I T I M A I . Sàmoningà spaustuvininkø intervencijà á tekstà liudija tam tikrø keitimø daþnumas. Kai ne vienas
ar du, o gerokai daugiau analogiðkø atvejø redaguota, apie atsitiktinumus kalbëti
nederëtø.
3.1.2.1. D I D Þ I O S I O S
< I > : < J > . Spaustuvininkai labai aiðkiai skyrë didþiàjà <I> nuo didþiosios <J>, nors rankraðtyje jos
dar nebuvo skiriamos, raðytos vienodai, visais atvejais panaðiau á <I>. Plg. iðlaikytà <I>: Isz SkTKR 8 – SkTKS 8, 9 – 9, Ir 26 – 20, 34(2x) – 24(2x), Ing 123 – 75. Taip
pat plg. SkTKR <I> pakeistà á <J>: Iezusa SkTKR 4, 5, 29 ´ Jezusa SkTKS 4, 5, 22,
Iewos 8 ´ Jewos 8, Iacob. 15 ´ Jacob. 13, Iej 17, 123 ´ Jej 15, 75, Iéj 22 ´ Jéj 17, Ions
30 ´ Jons 22, Iuomilestas 121 ´ Juomilestas 74.
Akivaizdu, kad spaustuvininkas manë esant bûtina skirti didþiàsias <I> ir <J>,
ir tai padarë uþ autoriø. Taip pat aiðku, kad spaudëjai, daræ ðá pakeitimà, suprato
lietuviðkai, nes tik lietuviø fonetikos pagrindu tegalëjo atskirti, kur taisytina á <J>,
o kur paliktina <I>. Skrodzkis, kaip ir daugelis jo kartos þmoniø, rankraðtyje dar
rietë vienà raidæ, kurios ankstesniais laikais pakakdavo ir spaustuvininkams: <I>.
Vadinasi, èia matyti spaustuvininkø raðybos bruoþas, jø intervencija á tekstà: jie
primetë savo áproèius, ágûdþius.
< S z w æ t - > . Matyti aiðki spaustuvës tendencija keisti þodþio <Szwæt-> didþiàjà raidæ maþàja: <szwæt->. Pavyzdþiui, daþnai junginys Baþninèia Ðventa (ar
baþninèia Ðventa) keistas á Baþninèia ðventa (ar baþninèia ðventa): baêninczes Szwætos
SkTKR 39 ´ baêninczes szwætos SkTKS 28; Baênincze Szwæta 43, 134(2x) ´
Baýnincze szwæta 30, 83(2x); Baêninczes Szwætos 81, 82(3x), 84(6x), 85, 87, 159 ´
Baýninczes szwætos 49(4x), 50(4x), 51(3x), 52, 100. Neabejotinas spaustuvës pasirinkimas raðyti maþàjà <s> vietoj autoriaus didþiosios <S>. Tiesa, kartais, ypaè
nuo p. 51 vidurio, SkTKS daþniausiai iðlaikyta rankraðtyje buvusi didþioji <S>,
plg. Baýninczes Szwætos 51(4x), 52, 53(5x). Galbût neapsiþiûrëta ir liautasi taisyti.
Kitame junginyje taip pat, regis, sàmoningai norëta spausdinti maþàjà raidæ
vietoj Skrodzkio didþiosios: Pakûta Ðventa keista á Pakûta ðventa: Pakutas Szwætos
SkTKR 27(2x), 28(2x), 29, 134, 155–156 ´ Pakutas szwætos SkTKS 20(2x), 21(3x), 83,
98. Keitimas daþnas, todël negali bûti atsitiktinis. Taigi spaustuvë, atrodo, turëjo
savo nuomonæ dël didþiosios raidës raðymo þodyje ðventas, -a. Gali bûti, kad toks
apsisprendimas buvo nulemtas lenkø raðybos: didþiøjø raidþiø raðymas ar vengimas labai lengvai perkeliamas ið vienos kalbos raðybos á kità.
Antraðèiø maþàsias raides spaustuvininkai keitë didþiosiomis, plg.: Parskirims
àtras SkTKR 26 ´ PARSKIRIMS ÀTRAS SkTKS 19; Parskirims trets 31 ´ PARSKIRIMS
TRETS 23 ir t. t. Toks keitimas laikytinas labiau teksto ornamentikos, puoðybos, o
ne ortografijos elementu.
IR
MAÞOSIOS
138
RAIDËS.
Archivum Lithuanicum 3
3.1.2.2. <uo> ´ <o>. Spaudinio pradþioje netaisyta, taèiau nuo p. 82 iki pat
SkTKS knygos galo (p. 111) þemaitiðkos Skrodzkio formos su <uo> (þem. [uo] = vak.
aukðt. [o]) imtos atkakliai keisti aukðtaitiðkomis su <o>, pavyzdþiui, Apasztuoùaj
SkTKR 133 ´ Apasztoùaj SkTKS 82, kuokiu 133 ´ kokiu 82, muokie 133 ´ mokie 83,
wartuoimu 155 ´ wartoimu 97 (plg. 1, 2 pav.), êinuoti 133 ´ ýinoti 82, ýmuoguj 155 ´
ýmoguj 97 (plg. 1, 2 pav.) ir daugybë kitø.
Neabejotina, kad nuo to p. 82 spaustuvëje norëta keisti raðybà (net aukðtaitinti
fonetikà). Tai daryta gana nuosekliai iki pabaigos, nors esama nemaþa neapsiþiûrëjimø, nepataisytø vietø. Taigi ðiuo atveju ásiterpta sàmoningai – norint keisti
raðybà. Neþinia, kodël taip taisyta tik vienoje knygos atkarpoje. Galbût kaip tik tuo
metu pasikeitë rinkëjas (korektorius?), geriau mokëjæs lietuviðkai ir norëjæs „pagerinti“ tekstà pagal savo áproèius, nuostatas? Vis dëlto akivaizdu, kad tai tik epizodinis ir tik dalies knygos, tad nenuoseklus taisymas. Jis nepavirsta dësningu spaustuvës tvarkos primetimu rankraðèiui.
3.1.2.3. <é> ´ <e>. Spausdinant tekstà <é> keièiamas á <e>, t. y. nededamas
akûto formos diakritikas, pvz.: Apéj SkTKR 6 ´ Apej SkTKS 7, atkaklibé 24 ´ atkaklibe 18, atýwélgia 16 ´ atýwelgia 14, bezbaýnastés 20 ´ bezbaýnastes 16, daristé 4(5) ´
dariste 5, gaspaduoristés 4 ´ gaspaduoristes 4, mislé 23 ´ misle 18, neisztejsén 14 ´
neisztejsen 12, nekùausé 11 ´ nekùause 10, prideràtemé 155 ´ prideràteme 97 (plg. 1, 2
pav.) priýastés 3, 17 ´ priýastes 3, 14, sunkibé 24 ´ sunkibe 18, sunkiéj 17 ´ sunkiej
14, Szwæcziausé 14 ´ Szwæcziause 12, zùastés 18(2x) ´ zùastes 15(2x), ýalté 20 ´ ýalte
16, ýmonés 18 ´ ýmones 15 ir t. t.
Sunku pasakyti, ar toks keitimas sàmoningas, ar rankraðtis tiesiog buvo neatidþiai skaitytas. Galima pateikti daug pavyzdþiø, kur spaustuvë Skrodzkio diakritikà iðlaikë, pvz.: akiesé SkTKR 11 – SkTKS 10, apéj 3 – 4, 4(2x) – 4(2x), augén 3 – 4,
dajktusé 12 – 11, didéj 12 – 11, dràséj 12 – 11, jéj 4 – 5, 10 – 9, maýusé 12 – 11, metusé
5 – 5, nedarité 10 – 9, nemaùuonéjs 12 – 11, nenoriejéj 11 – 10, netruotité 24 – 18, paraszité 4 – 4, piùnusé 5 – 5, prideràté 24 – 18, prideràtiusé ùajkusé 25 – 19, sunkiesnéj 9 – 9,
tikieté 5 – 5, wejkiesné 12 – 11, ýinoté 5(2x) – 5(2x) ir t. t.
Kaip matyti, spaustuvë stengësi iðlaikyti Skrodzkio raðmená <é>, be to, toji raidë
dar tebebuvo vartojama ir lenkø raðyboje. Vis dëlto renkant (ar koreguojant) tekstà,
atrodo, daugiau dëmesio á tai nekreipta, net ir pastebëjus, kad diakritikas praleistas.
Taigi ðiuo atveju spaustuvë grieþèiau standartizuoti nesiëmë.
3.1.2.4. S K Y R Y B O S Þ E N K L A I . Spaustuvë keitë ir kai kuriuos skyrybos
þenklus. Pavyzdþiui, gana nuosekliai vietoj seniau rankraðèiuose ir spaudiniuose
áprasto sutrumpinimo þenklo dvitaðkio <:> imtas vartoti taðkas <.>: Eccles: SkTKR
19 ´ Eccl. SkTKS 16; Math: 20 ´ Math. 16; Szwæt: 20 ´ Szwæt. 16; Luc: 28 ´ Luc. 21.
139
Spaustuvininkø átaka
ir jos standartams
raðybai
1 pav. SkTKR 155: Skrodzkis þodþius wartuoimu, ýmuoguj ir pan., raðë su <uo>, o prideràtemé
ir pan. su <é>. Spaustuvininkai juose sàmoningai rinko raides <o> ir <e> (plg. 2 pav.);
LMAB, sign.: f. 18 – 102. Fot. Virginija Valuckienë
140
Archivum Lithuanicum 3
2 pav. SkTKS 97: vieta, maþdaug atitinkanti SkTKR 155, kur iðspausdintos
skirtingos nei rankraðtyje formos wartoimu, ýmoguj, prideràteme ir pan. (plg. 1 pav.);
VUB, sign.: LR 299
141
Spaustuvininkø átaka
ir jos standartams
raðybai
Tai liudija, kad skyrybà spaustuvininkai bent ið dalies irgi jautësi galá „patvarkyti“
savo nuoþiûra. (Kableliø ir kt. skyrybos þenklø keitimo tendencijos èia neanalizuojamos.)
3.1.3. Daugiau jokiø sàmoningø spaustuvës keitimø SkTKS nematyti. Spaustuvë ribojosi tokiais sàmoningais raðybos keitimais: a) <I> ´ <I>, <J>; b) <Szwæt->
´ <szwæt-> (tam tikrais atvejais); c) <uo> ´ <o> (paskutiniuose 29 knygos puslapiuose); d) <é> ´ <e> (nedësningai); e) <:> ´ <.> (po santrumpø). Ið ðiø keitimø tik
<uo> ´ <o> (dalyje teksto) pritaikytas prie lietuviø kalbos, ortografijos ir fonetikos.
Kiti keitimai gali bûti aiðkinami ir kaip kitø nusistovëjusios raðybos kalbø (pavyzdþiui, lenkø) tekstams bûdingø ypatybiø këlimas á lietuviðkas knygas. T. y. beveik
viskà, kà buvo apsisprendæ keisti ir sàmoningai keitë spaustuvininkai, greièiausiai
lëmë Lietuvoje dominavusios lenkø kalbos tekstø spausdinimo ágûdþiai. Lietuviø
kalba visuomenëje turëjo Þ statusà, bendrinë kalba nebuvo susiformavusi, tad analogiðkø savarankiðkø ágûdþiø spaustuvininkai dar nebuvo susiformavæ. Turbût dar
ne visi rinkëjai mokëjo gerai kalbëti ir raðyti lietuviðkai.
Galimas daiktas, nesutapimai spausdintame tekste atsirado dël to, kad tekstà
rinko keletas rinkëjø (ar skaitë keletas korektoriø). Antra vertus, skirtybës rodo, kad
Juozapo Zavadskio spaustuvë neturëjo aiðkaus lietuviø kalbos raðybos norminimo
modelio.
Galima matyti, kaip vëlyvojo tarmës pasirinkimo bendrinë kalba (lietuviø),
dominuojama kitos – ankstyvojo tarmës pasirinkimo bendrinës kalbos (lenkø),
negalëjo bûti veikiama spaustuvininkø tokiu mastu, kaip lenkø (ar kaip minëtoji taip pat ankstyvojo tarmës pasirinkimo anglø kalba XVIII amþiuje). Juk dominuojanèia kalba spausdinti ápratæ spaustuvininkai nebuvo pakankamai águdæ
spausdinti dominuojamosios (lietuviø) ortografija. Jie galëjo pritaikyti tik dalá
savo ágûdþiø.
Antra vertus, tuos norminimo ágûdþius spaustuvininkai tam tikru mastu stengësi ðiek tiek pritaikyti, adaptuoti ir lietuviø kalbai. Bûti tik spausdinimo árankiais
jie nenorëjo.
3.2. M O T I E J A U S
VALANÈIAUS
ÞYVATAS
JËZAUS
KRISTAUS
(1853).
Sulyginau Motiejaus Valanèiaus Þyvato Jëzaus Kristaus (1853) rankraðtá su spausdintu knygos tekstu20. Knyga iðleista trejais metais anksèiau uþ Skrodzkio ir kitoje –
19 19 [Motiejus
Valanèius,] ÝIWATAS JEZAUS
KRISTAUS. Wieszpaties musu. Arba Istorije
Naujoje Istatima, iszspausta Wilniuj Spaustuwiej N. N. 1853 (rankraðtis saugomas
LMAB, sign.: f. 18 – 57; toliau – VaÝR).
142
20 [Motiejus
Valanèius,] ÝIWATAS JEZAUS
KRISTAUS. WIESZPATIES MUSU. ARBA
ISTORIJE NAUJOJE ISTATIMA, ISZSPAUSTA WILNIUJ, SPAUSTUWIEJ
A. DWORCZIAUS, 1853 (toliau – VaÝS).
Archivum Lithuanicum 3
Abraomo Dvorèiaus – spaustuvëje. Rankraðtis VaÝR yra raðytas ne paties Valanèiaus: didþioji dalis Simono Daukanto ranka (p. 5–106, 151–282), maþoji – neþinomo nuraðytojo (p. 107–151)21.
3.2.1. A T S I T I K T I N I A I P A K E I T I M A I ( K L A I D O S ). VaÝS, regis, palikta
kiek maþiau korektûros klaidø negu SkTKS. Pavyzdþiui: argi tokiu esi swecziu VaÝR
261 ´ argi tokiu esi szwecziu VaÝS 253; atsikieùusiu 262 ´ atsakieùusiu 255; esancziu
29 ~ esanèiu ´ esanczius 25; jems 265 ~ jiems ´ jens 256; juokaj wieni 261 ´ juoka
wieni 253; pasikùonioje 28 ´ pasikùoioje 24 ir pan.
Atrodo, kad Dvorèiaus spaustuvës rinkëjai lietuviø kalbà mokëjo geriau negu
Zavadskio spaustuvininkai. Jø mokëjimà gali rodyti tokie pavyzdþiai:
Elz-taj VaÝR 18 ´ Elzbietaj VaÝS 16 (iðtaisyta Daukanto këlimo klaida);
gradus 104 ~ grûdus ´ grudus 86 (iðtaisyta Daukanto klaida);
Ir tejp dalej mita 37 ´ Ir tejp dajlej mita 32 (iðtaisyta Daukanto klaida);
kas atsilika sziomis dienomis 261 ´ kas atsitika sziomis dienomis 253 (iðtaisyta
Daukanto klaida);
lilieti 39 ´ tilieti 33 (iðtaisyta Daukanto klaida);
Magdelena 106 ´ Magdalena 88 (iðtaisyta Daukanto klaida; plg. 3, 4 pav.);
motin 233 voc. sg. ´ motina 227 (pavartota kitokia voc. sg. forma);
motriszkies wieù wieù sakos 260 ´ motriszkies wieù sakos 252 (iðtaisyta Daukanto
klaida);
nukriêiawotiesæms 245 ´ nukriêiawotiems 235 (redaguotas þodis);
paswejkininimà 14 ´ paswejkinimà 13 (iðtaisyta Daukanto klaida);
pasikik 112 ´ pasakik 93 (iðtaisyta neþinomo nuraðytojo klaida);
pats pritare sakidama 234 ´ pats pritare sakidamas 228 (iðtaisyta Daukanto klaida);
pauli 24 ~ pasaulá ´ pasauli 21 (iðtaisyta Daukanto klaida);
regieiusis 34 ´ regiejusis 29 (pasirinkta kitokia raðyba);
sznekiejat 107 ´ sznekiejot 89 (iðtaisyta neþinomo nuraðytojo klaida);
tikancziuju 271 ´ tikincziuju 261 (pakeista þemaitiðka Daukanto forma á aukðtaitiðkà);
treczoi dalis 241 ´ treczioi dalis 233 (iðtaisyta Daukanto klaida).
Toks rankraðèio koregavimas rodo gerà rinkëjo (resp. korektoriaus) lietuviø kalbos iðmanymà ir atidumà. Vis dëlto ðie taisymai, koregavimai yra atsitiktiniai ir
nerodo nuostatos nuosekliai keisti raðybà.
Tiesa, pasitaiko ir tokiø atvejø, kuriuos galima aiðkinti kaip lietuviðkai nemokanèiojo padarytas klaidas, pvz.: dienoj VaÝR 109 ´ dunoj VaÝS 91 (VaÝR vizu21 Apie
VaÝR rankraðèio pobûdá þr. Giedrius
Subaèius, „Simonas Daukantas – Motie-
143
jaus Valanèiaus raðtininkas“, ALt 1, 1999,
85–95.
Spaustuvininkø átaka
ir jos standartams
raðybai
aliai paraðyta panaðiai á dunoj); nusidiejimu ju 23 ~ nusidëjimø jø ´ nusidiejimuju
20; pameùawa 32 ´ pametawa 28, taèiau jø palyginti nedaug. Be to, þinant, kad
gerokai daugiau pavyzdþiø liudija rinkëjà (resp. korektoriø) gerai mokëjus lietuviðkai, juos bûtø tiksliau laikyti tiesiog korektûros klaidomis.
3.2.2. S À M O N I N G I
Yra ir tokiø nuosekliau pasitaikanèiø keitimø, skirtumø nuo originalaus rankraðèio, kuriuos derëtø
laikyti ne atsitiktiniais, o sàmoningais.
SPAUSTUVININKØ
3.2.2.1. D I D Þ I O S I O S
KEITIMAI.
< I > : < J > . Kaip ir
Zavadskio spaustuvës, taip ir Dvorèiaus rinkëjai skyrë rankraðtyje vienodai raðomà
didþiàjà <I> á dvi didþiàsias raides: <I> ir <J>. Nei Daukantas, nei neþinomas
nuraðytojas rankraðtyje ðiø raidþiø neskyrë. Iðlaikyta <I>: Ir VaÝR 14 – VaÝS 13;
Is 115 – 96, 120 – 101, 123 – 105, 160 (2x) – 145 (2x), 195 – 169, 238 – 230, 255 – 248,
264 – 255 ~ jis; Isaj 160 – 145, 262 – 254 ~ jisai; Isakaras 7 – 7; Iszgirdusi 14 – 13;
Iszwidusi 14 – 13; Izraelaus 21 – 19; Izraelitu 5 – 5. Rankraðtyje Is ‘jis’ ir Isaj ‘jisai’
tikrai norëta raðyti su raide <I>, nes kartais toje paèioje pozicijoje pavartojama ir
maþoji raidë <i>: is 18 – 16, 49 – 42, 111 – 93, 112 – 94, 235 – 228, 246 – 237 ~ jis;
isaj 48 – 41, 50 – 42, 110 – 91, 113 – 94, 114 – 95 ~ jisai. Tiesa, bent vienà kartà
rinkëjas turbût apsiriko ir surinko ne <I>, o <J>: Is 57 ´ Js 48.
<I> pakeista á <J>: Iam 29 ´ Jam 25; Ieruzolimoj 6 ´ Jeruzolimoj 6; Ierozolimà
106 ´ Jerozolimà 88 (plg. 3, 4 pav.); Ii 195 ´ Ji 169; Io 19, 106, 195 ´ Jo 17, 88 (plg.
3, 4 pav.), 169; Iog 19 ´ Jog 17; Iudas 5 ´ Judas 5.
Ðie keitimai visai sutampa su Zavadskio spaustuvës (ten taip pat derinantis prie
garsø [i] ir [j] ásivestos dvi didþiosios raidës <I> ir <J> vietoj rankraðtyje buvusios
vienos <I>). Sàmoningas noras ádiegti naujesnæ, tikslesnæ dviejø didþiøjø raidþiø
<I> ir <J> sistemà (du garsai [i] ir [j], dvi maþosios <i> ir <j>, dvi didþiosios <I>
ir <J>).
<szwencz->. Ir VaÝS, kaip SkTKS, retkarèiais kaitaliotas kai kuriø þodþiø didþiøjø raidþiø vartojimas. Rankraðèio maþoji <sz> þodyje ðvenèë ‘ðventë’ spaudinyje kartais keista didþiàja, ypaè knygos pradþioje (p. 14–15), pvz.: szwencze Diewa
Tiewa VaÝR 16 ´ Szwencze Diewa Tiewa VaÝS 14; szwencze Dwases Szwencziauses
16 ´ Szwencze Dwases Szwencziauses 14; szwencze Marios Panos 16 ´ Szwencze Marios
Panos 14; szwencze sunaus Diewa 16 ´ Szwencze Sunaus Diewa 14.
<sun->. Kelis kartus didþiàja <S> pakeista þodþio sûnus pirmoji <s>: sunaus
Diewa VaÝR 16(2x) ´ Sunaus Diewa VaÝS 14(2x); sunus Diewa 16, 17 ´ Sunus Diewa
15(2x); [nors VaÝS pasitaikë ir su <s>: sunaus Diewa 20].
<szwencziaus->. Taip pat kelis kartus rinkëjas didþiàjà raidæ vietoj maþosios
raðë þodyje ðvenèiausia: Motinaj szwencziausej VaÝR 42 ´ Motinaj Szwencziausej VaÝS
36; szwencziause Panele 17 ´ Szwencziause Panele 15.
IR
MAÞOSIOS
144
RAIDËS.
Archivum Lithuanicum 3
<Jezus->. Daukantas Jëzaus vardà ið pradþiø stengësi nuraðyti vien didþiosiomis raidëmis, taèiau rankraðèio antroje pusëje to nebesilaikë. To taip pat nedarë neþinomasis p. 107–151 nuraðytojas, taèiau spaustuvë visais atvejais Jëzaus vardà
rinko didþiosiomis, plg.: Iezus VaÝR 107, 108, 109, 110, 112 ´ JEZUS VaÝS 89, 90,
91, 92, 93; Iezusà 107 ´ JEZUSÀ 89; Iezusuj 34, 107, 111, 236 ´ JEZUSUJ 29, 89,
92, 229 ir pan.
Nors Dvorèiaus rinkëjas (resp. korektorius) kai kuriø VaÝS religiniø terminø
pirmàsias raides linko didinti, o ne maþinti, kaip darë Zavadskio rinkëjas SkTKS,
abiem atvejais aiðku, kad spaustuvininkai jautësi turá sprendimo teisæ. Neatrodo,
kad jie èia bûtø atsiþvelgæ á autoriø ar net cenzûros nuomonæ.
3.2.2.2. Þ O D Þ I A I
Keletas þodþiø, regis, taip
pat gana daþnai redaguoti spausdinant knygà, matyti sàmoningas (dësningas)
raðybos reguliavimas.
<Iýganitoj-> ´ <Iszganitoj->. Dvorèiaus spaustuvë gana atkakliai þodá Iðganytojas spausdino su prieðdëliu <Isz->, nors rankraðtyje jis daþnai raðytas su prieðdëliu <Iý->: Iýganitojas 16, 27, 45, 55, 56, 58, 59, 104, 106, 107, 233, 237 ´ Iszganitojas
14, 23, 38, 46, 47, 49(2x), 86, 88 (plg. 3, 4 pav.), 89, 227, 229; Iýganitojaus 16, 46,
234 ´ Iszganitojaus 14, 39, 227; Iýganitoi 59, 230 ~ iðganytojá ´ Iszganitoi 50, 224.
Neþinomasis teksto p. 107–151 nuraðytojas ir pats, matyt, buvo ápratæs raðyti
<Iszganitoj->, bet kai kur paraðæs <sz> skuto ir taisë á <ý>: <Iýganitoj-> VaÝR
p. 107(2x), 112, 115. Turbût Valanèius buvo vartojæs formà su <ý>, bet abu nuraðytojai neretai paraðydavo ir <sz>, t. y. nukrypdavo nuo buvusio Valanèiaus rankraðèio, plg.: Iszganitojas VaÝR 32; Iszganitojaus 14; Iszganitoje 19 ~ iðganytojo;
Iszganitoju 31 ~ iðganytoju. Taèiau Dvorèiaus spaustuvë apibendrino bûtent nukrypimus nuo Valanèiaus originalo su <sz> ir variantà su <ý> visai eliminavo.
<ýodz-> ´ <ýodý->. VaÝS pradþioje (kartais toliau) iðlaikytas þodþio þodis formø raðymas be taðko virð raidës <z>, plg.: ýodzej VaÝR 12 – VaÝS 11, 77 – 64; ýodzio 15 – 14; ýodziu gen. pl. 15 – 13, 48 – 40; ýodziu instr. sg. 53 – 45; ýodzius
31 – 27, 45 – 39, 57 – 47, 65 – 54, 156 – 143.
Ten, kur ðitos formos rankraðtyje buvo paraðytos su diakritikais (<ýodý->,
<ýodê->), spaustuvë paprastai diakritikus iðlaikë, plg.: ýodêe VaÝR 201 ´ ýodýe VaÝS
173; ýodýej 183 – 160; ýodýiu gen. pl. 62 – 52, 167 – 149; êodêiu instr. sg. 69 – 58;
ýodýius 64 – 53, 187 – 163.
Tad nuoseklumo nebuvo jau paèiame rankraðtyje. Vis dëlto matyti, kad Daukantas ðiame þodyje bene daþniau raidæ <z> raðë be diakritiko. Rinkëjas (resp. korektorius) sàmoningai ir daþnai keitë nediakritines formas diakritinëmis, plg.: ýodzej
VaÝR 154, 197, 208, 230, 233, 239, 246 ´ ýodýej VaÝS 141, 151, 170, (ýodêej) 178,
225, 226, 231, 236; ýodzejs 156, 176, ´ ýodýejs 142, 155; ýodziu 106 ´ ýodýiu 88
(plg. 3, 4 pav.); ýodzius 93, 95, 106, 158(2x), 167, 172, 181, 256 ´ ýodýius 77, 79,
IÐGANYTOJAS, ÞODIS, MOTERS.
145
Spaustuvininkø átaka
ir jos standartams
raðybai
3 pav. VaÝR 106: Daukanto ranka raðytos formos Iýganitojas, ýodziu, ýodzius spausdinant
buvo sàmoningai pakeistos formomis Iszganitojas, ýodýiu, ýodýius (plg. 4 pav.). Daukantas
þodþio pradþioje visada raðë didþiàjà <I> (Iýganitojas, Ierozolimà, Io), taèiau spaudinyje ji
diferencijuota á <I> ir <J> (Iszganitojas, bet Jerozolimà, Jo) (plg. 4 pav.);
LMAB, sign.: f. 18 – 57. Fot. Virginija Valuckienë
146
Archivum Lithuanicum 3
4 pav. VaÝS 88: vieta, atitinkanti VaÝR 106, kur iðspausdintos skirtingos
nei rankraðtyje formos Iszganitojas, ýodýiu, ýodýius, taip pat atskirtas
<I> ir <J> raðymas (Iszganitojas, bet Jerozolimà, Jo) (plg. 3 pav.);
VUB, sign.: LR 6107. Fot. Virginija Valuckienë
147
Spaustuvininkø átaka
ir jos standartams
raðybai
88, 144(2x), 149, 152, 159, 249. Tiesa, taip keisti pradedama tik nuo treèdalio (VaÝR
nuo p. 93 iki pabaigos) knygos. Taigi pradþioje stengtasi laikytis Daukanto raðymo
modelio. Taip pat akivaizdu, kad rinkëjo (resp. korektoriaus) buvo apsispræsta
taðko formos diakritikà vëliau imti þymëti neatsiþvelgiant á tai, ar jis vartotas
rankraðtyje.
<moters> ´ <moteris>. Daukanto raðytose teksto vietose kartais vartojamas þodis moters nom. sg. ‘þmona’. Pradþioje jis iðspausdintas toks, koks buvo rankraðtyje:
moters nom. sg. VaÝR 12 – VaÝS 11. Taèiau kelis kartus tokia forma keista á aukðtaièiams áprastesnæ su galûne <-is>: moters nom. sg. 205, 232, 249 ´ moteris 176,
226, 241. Be abejo, tai sàmoningas spaustuvës keitimas.
Galima daryti iðvadà, kad leidiná rinkæ Dvorèiaus rinkëjai ir korektoriai neblogai
mokëjo lietuviðkai ir dël to spaustuvë sugebëjo iðleisti geresnës kalbos knygà. Raðybà jie taisë kiek daugiau negu Zavadskio spaustuvininkai: tai rodo ðiø trijø
þodþiø (Iðganytojas, þodis, moters) taisymo pavyzdþiai.
3.2.2.4. S K Y R Y B O S
Rinkëjas (resp. korektorius) gana laisvai taisë rankraðèio skyrybà. Pavyzdþiui, labai daþnai priraðydavo dvigubas tiesioginës
kalbos kabutes, nors jø rankraðtyje nebuvo: VaÝS p. 170, 225, 230, 232, 233, 236, 257,
262, 264, 265 ir kt.
Þ E N K L A I.
3.2.3. Dvorèiaus spaustuvës sàmoningus VaÝS teksto raðybos ir kalbos taisymus
galima taip apibendrinti: a) <I> ´ <J>; b) <szwencz-> ´ <Szwencz->; c) <sun-> ´
<Sun->; d) <szwencziaus-> ´ <Szwencziaus->; e) <Jezus-> ´ <JEZUS->; f) <Iýganitoj-> ´ <Iszganitoj->; g) <ýodz-> ´ <ýodý->; i) <moters> ´ <moteris>; j) <> ´ <„ “>.
Be didþiøjø raidþiø koregavimo, skyrybos keitimo (kaip daryta ir Zavadskio
SkTKS leidinyje), t. y. taisymø, kurie galëjo bûti paveikti dominuojanèios lenkø
kalbos raðybos, VaÝS dar keièiama ir þodþiø Iðganytojas, þodis, moters raðyba. Ðiuo
atveju matyti aiðkesnë nuostata dalyvauti kuriant raðybos standartus (kitaip nei
Zavadskio spaustuvëje). Kita vertus, nors spaustuvininkai ir neblogai mokëjo lietuviø kalbà, taèiau sistemingø pakeitimø dar nedarë.
4. Akivaizdu, kad abi spaustuvës (Juozapo Zavadskio ir Abraomo Dvorèiaus)
kai kur raðybà redagavo savo nuoþiûra ir dësningai. Zavadskio (SkTKS) sàmoningi
keitimai: a) <I> ´ <I>, <J>; b) <Szwæt-> ´ <szwæt-> (tam tikrais atvejais); c) <uo>
´ <o> (paskutiniuose 29 knygos puslapiuose); d) <é> ´ <e> (nedësningai); e) <:>
´ <.> (po santrumpø). Taigi dësningai redaguotos kai kurios didþiosios raidës, ne
visai nuosekliai – vienas fonetikos atvejis, diakritikai, skyrybos þenklai. Dvorèiaus
(VaÝS) keitimai: a) <I> ´ <I>, <J>; b) <szwencz-> ´ <Szwencz->; c) <sun-> ´
<Sun->; d) <szwencziaus-> ´ <Szwencziaus->; e) <Jezus-> ´ <JEZUS->; f) <Iýganitoj-> ´ <Iszganitoj->; g) <ýodz-> ´ <ýodý->; i) <moters> ´ <moteris>; j) <> ´
148
Archivum Lithuanicum 3
<„ “>. Kaip ir Zavadskis, jis sàmoningai keitë rankraðèiuose raðytà vienà <I>
dviem raidëmis <I> ir <J>, taip pat nenuosekliai keitë kai kurias maþàsias didþiosiomis raidëmis (Zavadskis daþniau didþiàsias maþosiomis), skyrybà, kai kuriuos
þodþius.
Didþiuma sàmoningø Zavadskio ir Dvorèiaus spaustuviø keitimø yra skirtingi.
Todël negalima kalbëti apie sàmoningai nuo vartotøjø rankraðèiuose besiskirianèià
(dvejopà) lietuviø spaustuvininkø raðybà (kaip yra anglø kalbos raðybos istorijoje).
Antra vertus, tokia dvejopa raðyba galëjo nesusiformuoti todël, kad spaustuvininkai
buvo labiau ápratæ spausdinti lenkiðkas knygas, be to, lietuviø kalbà veikiausiai
mokëjo nepakankamai ir neturëjo raðymo lietuviðkai ágûdþiø (Þ kalba). Vienodas
abiejø spaustuviø vienõs rankraðèiø raidës <I> keitimas dviem raidëmis (iðskaidymas) <I> ir <J> gali liudyti, jog èia spaustuvininkai perkëlë lenkø kalboje (A kalba)
áprastà ir tapusià normine ypatybæ.
Galima kelti hipotezæ, kad tókios dvejopos spaustuvininkø formuotos raðybos
normos tikëtinos tik tø bendriniø kalbø istorijoje, kurios toje teritorijoje buvo dominuojanèios (A). Bûtent dël to spaustuvininkai galëjo iðsiugdyti ágûdþius, leidþianèius vienodinti ávairiø autoriø raðybà.
Taip pat aiðku, kad leisdami net ir neprestiþinëmis kalbomis paraðytus tekstus
spaustuvininkai siekë keisti ir ðiek tiek keitë raðybà bei skyrybà. Bûtø netikslu
manyti, kad rengdami spaudinius jie tik tiksliai kopijuodavo rankraðèius.
Literatûra ir ðaltiniai:
A L E K N A V I È I E N Ë , O N A , 1999: Jono Bretkûno Postilës perikopiø ðaltiniai (daktaro disertacija,
rankraðtis), Vilnius.
A L E K N A V I È I E N Ë , O N A , 2000: „Ar Jono Bretkûno Biblija buvo jo Postilës redagavimo
ðaltinis?“, ALt 2, 11–50.
BP I, II – [Bretkûnas, Jonas,] POSTILLA Tatai eµti Trumpas ir Praµtas Iµchguldimas Euangeliu
[...] 1–2. Iµµpaude Karaliauc¸iuie Iurgis Oµterbergeras. M¿ta Pono 1591.
B R E N G E L M A N , F [ R E D ] H . , 1980: „Orthoepists, Printers, and the Rationalization of English Spelling“, Journal of English and Germanic Philology 79(3), 332–354.
K A U N A S , D O M A S , 1998: „Archyviniai dokumentai apie Maþosios Lietuvos senosios raðtijos ir spaudos darbuotojus“, Knygotyra 25(32), 431–460.
N E Z A B I T A U S K I S , K A J E T O N A S , 1824: Naujas moksùas skaytima diel maþû waykû Ýemaycziu yr
Lietuwos, Vilnius: Drukarnioy Dyecezalno Kunigu Missionoriu.
O S S E L T O N , N [ O E L ] E . , 1963: „Formal and Informal Spelling in the 18th Century. Errour,
Honor, and Related Words“, English Studies 44(4), 267–275.
O S S E L T O N , N [ O E L ] E . , 1984: „Informal Spelling Systems in Early Modern English: 1500–
1800“, English Historical Linguistics: Studies in Development, ed. N. F. Blake, Charles
149
Spaustuvininkø átaka
ir jos standartams
raðybai
Jones, Sheffield: The Centre for English Cultural Tradition and Language, University of
Sheffield, 123–137.
O S S E L T O N , N [ O E L ] E . , 1985: „Spelling-Book Rules and the Capitalization of Nouns in
the Seventeenth and Eighteenth centuries“, Historical & Editorial Studies in Medieval &
Early Modern English, ed. Mary-Jo Arn, Hanneke Wirtjes, Groningen: Wolters-Noorrdhoff, 49–61.
P A L I O N I S , J O N A S , 1967: Lietuviø literatûrinë kalba XVI–XVII a., Vilnius: Mintis.
P A L I O N I S , J O N A S , 1995: Lietuviø raðomosios kalbos istorija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø
leidykla.
P E T R A U S K I E N Ë , I R E N A , 1976: Vilniaus akademijos spaustuvë. 1575–1773, Vilnius: Mokslas.
[ S I R V Y D A S , K O N S T A N T I N A S , ] PVNKTY KAZAN od Adwentu å‰ do Poµtu / Litewskim
i²zykiem, z wytùumåczeniem nå Polskie / PRZEZ Kúi²dzå KONSTANTEGO SZYRWIDA /
Theologå Societatis IESV / Z DOZWOLENIEM STARSZYCH wydåne. W WILNIE W
Drukårni Akådemiey Societatis IESV. Roku M. DC. XXIX.
SkTKR – [K A Z I M I E R A S S K R O D Z K I S ,] Trumps Katekizmas arba pamuokims dieù prigudinima jaunumenes ¡emajtiu Kataliku, pri naudinga atpildima spawiednes ir werta prijemima Szwæcziause Sakramæta. Par kunega Kazimiera Skrodµki Klebona Kulu paraszitas (rankraðtis saugomas LMAB, sign.: f. 18 – 102).
SkTKS – [K A Z I M I E R A S S K R O D Z K I S ,] TRUMPS KATEKIZMAS ARBA PAMUOKIMS DIEÙ
PRIGUDINIMA JAUNUMENES ÝEMAJTIU KATALIKU, PRI NAUDINGA ATPILDIMA
SPAWIEDNES IR WERTA PRIJEMIMA SZWÆCZIAUSE SAKRAMÆTA. par Kunega Kazimiera Skrodµki Klebona Kulu paraszitas. WILNIUJE. SPAUSTUWI JOZAPAS ZAWADZKI. 1856.
S U B A È I U S , G I E D R I U S , 1998: Þemaièiø bendrinës kalbos idëjos. XIX amþiaus pradþia, Vilnius:
Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas.
S U B A È I U S , G I E D R I U S , 1999: „Simonas Daukantas – Motiejaus Valanèiaus raðtininkas“,
ALt 1, 85–95.
TIEKEN-BOON
VAN
O S T A D E , I N G R I D , 1998: „Standardization of English spelling: The
eighteenth-century printers’ contribution“, Advances in English Historical Linguistics
(1996), eds. Jacek Fisiak, Marcin Krygier, Berlin, New York: Mouton de Gruyter,
457–470.
VaÝR – [Motiejus Valanèius,] ÝIWATAS JEZAUS KRISTAUS. Wieszpaties musu. Arba Istorije
Naujoje Istatima, iszspausta Wilniuj Spaustuwiej N. N. 1853 (rankraðtis saugomas LMAB,
sign.: f. 18 – 57).
VaÝS – [Motiejus Valanèius,] ÝIWATAS JEZAUS KRISTAUS. WIESZPATIES MUSU. ARBA
ISTORIJE NAUJOJE ISTATIMA, ISZSPAUSTA WILNIUJ, SPAUSTUWIEJ A. DWORCZIAUS, 1853.
W E L L S , C [ H R I S T O P H E ] J . , 1985: German: a Linguistic History to 1945, Oxford at the
Clarendon Press.
Z I N K E V I È I U S , Z I G M A S , 1974: „S. M. Slavoèinskio giesmyno (1646 m.) kalba“, LKK 15,
137–170.
150
Archivum Lithuanicum 3
Giedrius Subaèius
THE
AND
INFLUENCE
OF
ORTHOGRAPHIC
PRINTERS
ON
TEXTUAL
ORTHOGRAPHY
STANDARDS
Summary
Noel E. Osselton (1963, 1984, 1985) and Ingrid Tieken-Boon van Ostade (1988) have
described the double standard in eighteenth century English orthography consisting of
private and public, or manuscript and printers’. In contemporary terms, this would be
polite and pedantic, or gentlemen’s and scholarly. It is important to emphasize that both
standards were prestigious in certain social strata, and that there is an evident time lag
in the development between gentlemen’s (private, polite) and scholarly (public, printers’)
spelling conventions.
Printers used to standardize orthography according to their own convenience. For
instance, Osselton has written about orthographic variation in -or or -our (e.g. author or
authour) in Samuel Johnson’s texts: “When it came to opting for one form or the other
for insertion in the Dictionary he often chose a form in conflict with his own preferred
practice [...], but his choice, when he did this, was determined by the printers’ usage of
forty years before” (Osselton 1963, 271).
In this article I compare the orthography of two Lithuanian books (Kazimieras Skrodzkis’ Trumps Katekizmas, 1856, the printer Józef Zawadzki; and Motiejus Valanèius’ Ýiwatas
Jezaus Kristaus, 1853, printer Abraham Dworczius) to their manuscript originals. It is
evident, that both printers consistently changed certain orthographic features. Zawadzki
changed: a) <I> ´ <I> and <J>, b) <Szwæt-> ´ <szwæt-> (in some places), c) <uo> ´ <o>
(at the end of the book), d) <é> ´ <e> (not very consistently), e) <:> ´ <.> (after abbreviations).
Dworczius’ substitutions are mostly different: a) <I> ´ <I> and <J>, b) <szwencz> ´
<Szwencz->, c) <sun-> ´ <Sun->, d) <szwencziaus-> ´ <Szwencziaus->, e) <Jezus-> ´
<JEZUS->, f) <Iýganitoj-> ´ <Iszganitoj->, g) <ýodz-> ´ <ýodý->, i) <moters> ´ <moteris>, j) <> ´ <„ “>. Similarly to Zawadzki, however, Dworczius consistently changed a
single letter <I> used in manuscripts to two: <I> and <J>.
Most of the changes made by Zawadzki and Dworczius are dissimilar. Therefore, one
cannot speak about any consciously constructed special orthography by Lithuanian printers which would result in Lithuanian spelling having a double standard in the nineteenth
century.
Most likely a double Lithuanian orthography did not come to be used because the
printers developed their skills and habits working with Polish texts (H language), while
their skills in the Lithuanian (L language) were weak. However, both printers have
substituted two letters <I> and <J> for the single letter <I> in manuscripts. This suggests that printers only adjusted (transferred) this feature (which they were used to
using in Polish books, and which could have become a norm by that time) to Lithuanian orthography.
151
Spaustuvininkø átaka
ir jos standartams
raðybai
The hypothesis may be posited that a double orthographic standard is expected only
in the history of those languages which were dominant (H) in their territories and
therefore their printers could develop skills and habits which enabled them to achieve a
higher degree of uniformity in spelling than their authors could reach.
It is also evident that printers of many languages tried to change certain particularities
in orthography. Therefore, it would be inaccurate to believe that they were mere copyists
of the manuscripts they worked with.
GIEDRIUS SUBAÈIUS
Gauta 2001 m. sausio 11 d.
Lietuviø kalbos institutas
Priimta 2001 m. vasario 19 d.
Antakalnio g. 6
LT-2055, Vilnius, Lietuva
e. p.: [email protected]; [email protected]
152
Archivum Lithuanicum 3
A r c h i v u m L i t h u a n i c u m 3, 2 0 0 1
I S S N 1 3 9 2 – 7 3 7 X, I S B N 3 – 4 4 7 – 0 9 2 6 2 – 9
Dalia Cidzikaitë
University of Illinois at Chicago
Dominyko Budriko
knygos Namø kryþius (1859) kalba
1. D O M I N Y K A S
Kunigas
Dominykas Budrikas (1798–1873) 1859 metais iðleido ið lenkø kalbos verstà blaivybei skirtà knygelæ Namø kryþius, arba kaip reikia sûdyti ir mislyti apei gërimà arielkos1 . Bibliografijoje jis minimas kaip „raðtø apie blaivybæ vertëjas ir autorius“2 .
Vaclovo Birþiðkos duomenimis3 , iki 1856 metø Budrikas buvo paraðæs keturias
lietuviðkas knygeles, taèiau tik viena ið jø – BuNK iðspausdinta. Birþiðka ðiuos
duomenis ëmë ið Budriko laiðko leidëjui Adomui Zavadskiui, kur raðoma: „Man
praneðta, kad keturi mano veikalëliai þemaièiø lietuviø kalba, kuriuos Jums áteikiau, o Jûs persiuntëte susipaþinti gerbiamajam profesoriui J[eronimui] K[iprijonui]
Raèkauskiui, Jums buvo parsiøsti [atgal] su tokiu sprendimu: jie esà labiau moralizuojantys ir pamokantys nei religiniai. Jau vien dël to yra tinkami publikuoti“4 .
Tiesa, ne visai aiðku, ar BuNK tikrai buvusi tarp tø keturiø veikalëliø, nors Birþiðka
ir linkæs taip manyti. Kaip matyti, laiðke Zavadskiui Budrikas jø pavadinimø neBUDRIKAS
IR
1 [Dominykas
Budrikas,] NAMU KRIÊIUS
ARBA KAJP REJKIE SUDITI YR MISLITI
APEJ GIERIMA ARIEÙKAS? [...] PAR
Z. N. Lenkiszkaj paraszitas. O DABARCZIO ANT LIEÝUWI LIETUWISZKA
PARDIETAS. WILNIUJE. KASZTU MAURYCA ORGELBRANDA. 1859 (toliau –
BuNK). Tà patá veikalà buvo iðvertæs ir
Gabrielius Berþanskis, taèiau jo vertimas
nebuvo iðspausdintas.
2 Lietuvos TSR bibliografija. Knygos lietuviø
kalba 1. 1547–1861, Vilnius: Mintis,
1969, 68.
153
JO
KNYGELË
NAMØ KRYÞIUS.
3 Vaclovas
Birþiðka, Aleksandrynas 3, Èikaga:
JAV LB Kultûros fondas, 1965, 50.
4 Dominykas Budrikas, Laiðkas Adomui Zavadskiui ið Labanoro á Vilniø, 1856 02 29
(rankraðtis saugomas LMAB, sign.: f. 7 –
567), p. 1: „Cztery dzieùka w Zmujdzko
Litewskim jæzyku przeze mnie wræczone
W u Panu, a przez niego do rozpoznania
Sznownemu Professorowi J K. Raczkowskiemu przesùane, jak mnie doniesiono;
iý W u Panu odesùane zostaùy z takà decyzyà. /ýe one sà moralne i pouczajàce
niêeli nabozne./ juý tem samem godne
sà druku“.
Dominyko Budriko knygos
Namø kryþius ( 1 8 5 9 ) k a l b a
nurodë. Jeigu BuNK bûtø paraðyta vëliau nei tos keturios, Budrikas bûtø ne keturiø,
bet penkiø knygø autorius. Taip pat nëra þinoma BuNK chronologija tø likusiø
keturiø arba trijø (jeigu pastaroji yra viena ið jø) knygø atþvilgiu.
Lietuviø enciklopedijoje paþymima, jog BuNK buvusi paskleista Þemaitijoje per
Valanèiaus blaivybës akcijas5. Taèiau nelabai aiðku, kodël ji iðspausdinta ne Zavadskio spaustuvëje, á kurià Raèkauskis ið Varniø buvo nusiuntæs visas keturias
prieð 1856 metus paraðytas Budriko knygas, o Vilniaus leidëjo Maurico Orgelbrando pastangomis Sirkino spaustuvëje (Lietuviø enciklopedija 3, 317). Tam átakos galëjo turëti tai, kad Zavadskis gavo Varniø seminarijos profesoriaus Raèkauskio atsiliepimà, jog tai esanèios labiau moralinio ir pamokomo turinio knygelës nei tikybinës ir kad jas iðspausdinusi spaustuvë turësianti maþai naudos
(Birþiðka 1965, 50). Tiesa, paèiam Budrikui toks Raèkauskio ávertinimas neatrodë
pamatuotas: „Jau vien dël to [veikalëliai] yra tinkami publikuoti, o gal lietuviams
ir þemaièiams, be religiniø knygø, kuriø turi net per daug, nereikia moraliðkai
ðviesti proto?“ 6 Taigi Varniai – svarbiausias to meto dvasininkø centras – kunigo Budriko knygas atmetë. Ðis faktas leidþia dar kartà suabejoti, ar BuNK buvo tarp tø keturiø
knyguèiø, nes, kaip jau minëta, ji buvo iðleista ir platinama Valanèiaus inicijuoto
blaivybës sàjûdþio laikais, todël, rodos, turëjusi bûti Varniø remta ir pageidauta.
Galbût nusivylæs ir uþsigavæs dël tokios nepalankios Varniø pozicijos savo keturiø
knygeliø atþvilgiu, Budrikas kitos savo knygos – bûtent BuNK – net nebandë siûlyti
Zavadskiui, o kreipësi á Orgelbrandà. Jeigu ði hipotezë kada nors pasitvirtintø, tada
BuNK bûtø penktoji Budriko knyga.
Budriko knygø tematika neabejotinai susijusi su vyskupo Motiejaus Valanèiaus
aplinka ir blaivybës sàjûdþiu, nors mokslus, Birþiðkos duomenimis, jis, matyt, buvo baigæs Vilniuje ir visà gyvenimà pradirbæs Vilniaus vyskupijoje. Ðá Budriko
pasirinkimà versti blaivybei skirtas knygas Birþiðka interpretuoja taip: greièiausiai, kaip ir daugelis ano laiko plunksna besiverèianèiø lietuviø kunigø, jis buvo
per daug linkæs prie alkoholiniø gërimø, dël to raðto darbams ir pasirinko kovos
su alkoholizmu temà; tai galëjo teigiamai paveikti jo dvasinæ vyriausybæ [Valanèiø – D. C.], taèiau nepaveikë (Birþiðka 1956, 50). Savo spëjimà Birþiðka remia tuo,
kad per 44 kunigavimo metus Budrikas esà aukðèiau vikaro nepakilæs, ir vyskupijoje, rodos, neturëjæs gero vardo ir net, matyt, kelis kartus buvæs baustas bei uþdarytas á vienuolynà.
Dar galima atkreipti dëmesá, kad 58-eriø metø Budrikas laiðkà Zavadskiui 1856
metais raðë ne savo ranka – jis laiðkà tik pasiraðë: „Ks Budryk–“ (Budrikas 1856, 2;
5 Lietuviø
enciklopedija 3, Bostonas: Lietuviø
enciklopedijos leidykla, 1954, 317.
6 „juý tem samem godne sà druku alboý Litwini i Zmudzini procz naboýnych Ksiæg
154
ktorych aý nadto majà nie potrzebujà
moralnej oswiaty umysùu?“ (Budrikas
1856, 1).
Archivum Lithuanicum 3
1 pav. Dominyko Budriko paraðas drebanèia ranka
1856 metø vasario 29 dienos laiðko Adomui Zavadskiui pabaigoje;
LMAB, sign.: f. 7 – 567. Fot. Virginija Valuckienë
plg. 1 pav.). Paraðas rodo, kad Budriko ranka labai smarkiai drebëjo. Atrodo átikinama manyti, kad bûtent dël rankø drebëjimo jis praðë kaþko kito paraðyti uþ já laiðkà.
Tokio amþiaus þmonëms rankos nuo senatvës daþniausiai dar nedreba.
Budrikas nepriklausë ano meto aktyviausiø raðomosios bendrinës lietuviø (tuo
metu daþnai sinonimiðkai vartotas ir terminas þemaièiø) kalbos kûrëjø gretoms, tad
Birþiðkos pasiûlyta hipotezë gal ir ámanoma (nors ir kiek netikëta). Pats Budrikas
BuNK prakalboje daugiau taip pat nieko nepaaiðkina. Taèiau, skirtingai nuo kai
kuriø kitø to meto autoriø, ðià knygà jis dedikuoja ne vienai kuriai nors áþymiai
asmenybei, bet þemaièiams ir aukðtaièiams, kitaip tariant – visiems Didþiosios Lietuvos lietuviams:
Raszitoje kningu, ar taj anas isz sawa gaùwos, arba isz kokia kita lieýuwi i sawa
kaùba pardieje; ture papratima, sawa proce paszwenste asaboms nuog swieta
pawoýotoms, prietelems, yr kitoms nuog kuriu kokiu ùosku daswieczije. O asz
kajpo uýgimis Ýemajtiusi yr tynaj iszaugies; dabarczio par iùga cziesa esans
Lietuwoi; diel [sic!] abeju tu giminiu, tan maêa kningiala apierawoju (Budrikas
1859, [III]; plg. 2 pav.)
155
Dominyko Budriko knygos
Namø kryþius ( 1 8 5 9 ) k a l b a
2 pav. Namø kryþius [III]: „Prakalbëjime“ nusakomas
knygelës adresatas – þemaièiai ir lietuviai (aukðtaièiai);
LMAB, sign.: LK 19/484. Fot. Virginija Valuckienë
Vis dëlto tikëtina, jog knyga apie gërimà bei jo þalà buvo pasirinkta versti ne
savarankiðkai, bet kaþkieno kito valia. Tuo metu Valanèiaus bûta didelio autoriteto
visai visuomenei ir ypaè dvasininkijai. Tad BuNK tematika norom nenorom sieja
156
Archivum Lithuanicum 3
já su Valanèiumi. Dël to svarbu nustatyti, ar temø panaðumà lydi ir jø raðtø kalbos
panaðumas.
Ðio straipsnio tikslas: 1) iðanalizuoti BuNK kalbà ir nustatyti sàmoningas Budriko intencijas pasirinkti tarmæ bendrinei kalbai; 2) palyginti jo knygelës kalbà su
vieno Valanèiaus teksto kalba (Tamoðiaus ið Kempis)7 ; 3) patikslinti Budriko tarmæ ir
jo gimimo vietà; 4) nustatyti Budriko poþiûrá á jo raðomosios kalbos vartojimo teritorijà.
2. BuNK K A L B A . Iki ðiol niekas iðsamiau Budriko verstos BuNK kalbos nëra
tyræs. Tik vienu sakiniu jo kalbà yra nusakæs Zigmas Zinkevièius: „ðios knygelës
kalba – tipiðka þemaièiø su tradiciniais elementais“8 .
Patikimø ir iðsamiø þiniø apie Budriko gyvenimà nedaug. Nëra þinoma jo gimimo vieta, vadinasi, nëra aiðki ir tarmë. Pasak Vytauto Vanago, Budrikas gimë
Þemaitijoje 1798 metais9. Zinkevièiaus (1990, 131) þodþiais, vertëjas „gimë 1798 m.
kaþkur þemaièiø tarmës plote“. Pats Budrikas cituotoje iðtraukoje kaip savo gimimo
vietà nurodæs Þemaitijà, bet labiau jos nesukonkretinæs.
Taikant þemaitybiø pastebimumo þemaièiams modelá10 , toliau bus nustatomos
Budriko intencijos rinktis tam tikras raðomosios kalbos lytis.
2.1. Þ E M A I È I A M S
Ið
lengviausiai þemaièiams pastebimø þemaitiðkø ypatybiø nevartojama vyriðkosios
giminës daiktavardþiø vienaskaitos naudininko galûnë, taèiau dësningai raðoma
aukðtaitiðka [uj]: dajktuj 4 ‘daiktui’, Diewuj 4 ‘Dievui’, noruj 10 ‘norui’, pijokuj 46
‘girtuokliui’, smokuj 10 ‘slibinui’, walszcziuj 50 ‘valsèiui’. Kiek kitaip elgiamasi su
diftongais þodþio gale, kuriuos þemaièiai daþniausiai vienbalsina, o aukðtaièiai
iðlaiko. Èia Budrikas nenuoseklus – tekste yra tiek aukðtaitiðkø, tiek þemaitiðkø
lyèiø. Aukðtaitiðkos: anajs 5 ‘anais’, gieraj 17 ‘gerai’, lenkiszkaj X ‘lenkiðkai’, nemaýaj 12 ‘nemaþai’, pijokajs 5 ‘pijokais’, tiktaj 1 ‘tiktai’; þemaitiðkos: ajszkie 23
‘aiðkiai’, dide 22 ‘didþiai’, galwije 15 ‘galvijai’, szwiese 22 ‘ðviesiai’, tikta 39 ‘tiktai’,
wajka 5 ‘vaikai’.
Kaip ir dauguma XIX amþiaus þemaièiø, Budrikas raðo nuosekliai aukðtaitiðkà
dvibalsá [ie], plg. daþniausiai knygoje vartojamus þodþius: diena 2, lieýuwi [III]
LENGVIAUSIAI
7 [Motiejus
Valanèius,] TAMOSZIAUS ISZ
KEMPIS. APEJ SEKIMA JEZAUS KRISTAUS KNINGAS KIETURES. ISZGULDYTOS PAR JOMILESTÀ KUNIGÀ WISKUPÀ ÝEMAJCZIU MOTIEJA-KAZIMIERÀ
WOÙONCZEWSKI [...]. WILNIUJE DRUKARNIOJ A. DWORCZIAUS. 1852 Metuose (toliau – VaTK).
8 Zigmas Zinkevièius, Lietuviø kalbos istorija 4.
157
PASTEBIMOS
YPATYBËS.
Lietuviø kalba XVIII–XIX a., Vilnius:
Mokslas, 1990, 131.
9 Vytautas Vanagas, Lietuviø raðytojø sàvadas, Vilnius: Vaga, 1987, 60.
10 Þemaitybiø pastebimumo þemaièiams
modelis perimtas ið: Giedrius Subaèius,
Þemaièiø bendrinës kalbos idëjos. XIX amþiaus pradþia, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas, 1998, 32–39.
Dominyko Budriko knygos
Namø kryþius ( 1 8 5 9 ) k a l b a
‘lieþuvio’, tiesa 5, wienas 1 ‘vienas’, taip pat ir retesnius: pjuties 11 ‘pjûties’, swiestu
27 ‘sviestu’, szieni 27 ‘ðiene’, ýiemos 7 ‘þiemos’.
Dar aiðkiau vertëjo aukðtaitinimo pastangas rodo dvibalsio [uo] raðyba: duona
5, juodesnis 22, juokies 4 ‘juokës’, uostitu 41 ‘uostytø’, puodus 45. Randame ir keletà netiksliø aukðtaitybiø: iszjoktu 6 ‘iðjuoktø’ (atkreiptinas dëmesys, jog kitur
tame paèiame tekste raðomos ir tikslios aukðtaitiðkos lytys: juokies 4 ‘juokës’, iszjuoktas 6 ‘iðjuoktas’), pabuczioti 1 ‘pabuèiuoti’, saugosios 49 ‘saugosiuos’, seso 49
‘sesuo’.
Kaip matyti ið ðiø pavyzdþiø, þemaièiams lengviausiai pastebimos þemaitybës
beveik visur pakeistos aukðtaitiðkomis lytimis (iðskyrus negausius þemaitiðkus þodþio galo monoftongus [â], [ç]) arba sàmoningai stengtasi aukðtaitinti. Tai rodo
Budriko orientavimàsi á aukðtaitiðkà raðymo tradicijà: èia dominuoja aukðtaitiðkos
formos ir tik viena minëta ypatybë leistø ðiek tiek kalbëti apie „tipiðkà“ Budriko
þemaièiø kalbà.
2.2. Þ E M A I È I A M S
VIDUTINIÐKAI
PASTEBIMOS
ÞEMAITIÐKOS
YPA-
T Y B Ë S . Kiek kitaip atrodo vidutiniðkai pastebimø þemaitybiø lygmuo. Èia aukðtaitybiø pasitaiko, bet jau sporadiðkai, visa kita labai þemaitiðka.
Kaip dauguma to meto þemaièiø, Budrikas skiria þemaitiðkà [¼] ir [i]. Pakankamai nuosekliai [¼] þymi <y>: gadyna 20 ‘gadina’, neatydengie 3 ‘neatidengë’, padydinsete 38 ‘padidinsite’, pykta 3 ‘pikta’, tyktaj 2 ‘tiktai’, ýynoma 22 ‘þinoma’. Tiesa,
pasitaiko ir aukðtaitiðkø formø: didêiu 1 ‘didþiu’, netikru 13 ‘netikru’, wisu 2 ‘visu’.
Taèiau jos ðiame tekste vartojamos pramaiðiui su atitinkamomis þemaitiðkomis
formomis, plg.: netikru 13 ‘netikru’ ir tykru 13 ‘tikru’, wisokie 59 ‘visokio’ ir wysokiu
32 ‘visokiø’. Taigi Budrikas ne visai nuosekliai laikosi þemaitiðkos <y> raðymo
tradicijos. Galbût dvejota, kurios tarmës lytá raðyti. Vis dëlto didþioji vidutiniðkai
pastebimø þemaitybiø dalis iðlaikyta þemaitiðka.
Autoriaus intencijas þymëti þemaitiðkà garsà [¼] rodo ir sangràþiniø veiksmaþodþiø bûsimojo laiko 3 asmens bei esamojo laiko 3 asmens raðyba. Ten, kur esamojo
laiko sangràþinëse formose, sekant vidurio aukðtaièiø raðomosios kalbos tradicija,
bûtø raðoma <i>, o þemaièiø <y>, Budrikas þymi dar kitaip – <e>: gaunase 3 ‘gaunasi’, meùdase 18 ‘meldþiasi’, penase 26 ‘penisi’, turese 9 ‘turisi’. Visai neáprastai jis
elgiasi su bûsimojo laiko 3 asmens veiksmaþodþiais: èia, taip pat kaip sangràþinëse
esamojo laiko formose, galûnëje raðo <e>: buse 16 ‘bus’, giwense 29 ‘gyvens’, neimse
4 ‘neims’, nusmukse 5 ‘nusmuks’ (bet randame ir paraleliø aukðtaitiðkø formø:
iszwaris 22 ‘iðvarys’, najkins 29 ‘naikins’, pasididins 16). Todël Budriko tekste ðios
dvi formos daþnai nesiskiria.
Toks esamojo laiko 3 asmens sangràþiniø formø galo <e> laikytinas ne visai
tiksliai atstatyta aukðtaitybe (þemaièiai neturi galinio balsio, plg. LKA III, þemël. 95).
Budrikas tokias formas galëjo pasidaryti kaip ir nesangràþiniø veiksmaþodþiø neva
158
Archivum Lithuanicum 3
aukðtaitiðkà galûnæ -e (plg. ture 5 ‘turi’ [þem. bûtø *tur], uêsiture 5 ‘uþsituri’ [þem.
bûtø *uêsitur], þr. toliau). Tad ðios formos greièiausiai dirbtinës (tiesa, sangràþos
dalelytë -se vartojama maþame plote maþdaug tarp Raseiniø, Jurbarko ir Èekiðkës,
plg. LKA III, þemël. 95, taèiau vargu ar Budrikas apie jas þinojo ir á jas orientavosi).
Bûsimojo laiko 3 asmens formos galëtø bûti interpretuojamos bent dvejopai:
1) hiperaukðtaitybës (kaip ir minëti esamojo laiko veiksmaþodþiai, plg. ture ‘turi’);
2) dabar jau iðnykæs þemaièiø bûsimasis laikas. Pasak Alekso Girdenio 11 , 3-iàjá
bûsimojo laiko asmená su galûne -e [ç] ið savo Kvëdarnos ðnektos yra minëjæs
Kazimieras Jaunius12 . O ið sangràþinio veiksmaþodþio formos neszes, Girdenio manymu, lengva abstrahuoti veiksmaþodá buse ‘bus’ ir kt. Taip pat jis priduria, jog
galiná -ai (ne -e [ç]) dar taria Kretingos, Darbënø, Grûðlaukio ir Laukþemio kampas,
bet seniau galëjæs bûti ir labiau paplitæs (pavyzdþiui, net Þagarës apylinkëse13 ). Kol
kas neaiðku, katra interpretacija patikimesnë.
Þemaitiðkai raðomos ir daugiskaitos liepiamosios nuosakos formos: imkiem 11
‘imkime’, kùauskiete 33 ‘klauskite’, pasakikiete 29 ‘pasakykite’, priminkiete 29 ‘priminkite’, susikaùbekiem 4 ‘susikalbëkime’.
Þemaitiðkai (su keliomis aukðtaitiðkomis iðimtimis) raðomas ir daugiskaitos vietininkas: grabuse 50 ‘karstuose’, peùuse 27 ‘peluose’, pùaucziuse 19 ‘plauèiuose’, rubuse 10 ‘drabuþiuose’, tokiuse 14 ‘tokiuose’. Puikus þemaitiðkø daugiskaitos vietininkø pavyzdys galëtø bûti ðis sakinys: O sziusi cziesusi koýnusi namusi arieùka, aùu
dariti suwisu uýmirsza 42 ‘O ðiuose laikuose kiekvienuose namuose degtinæ, alø
daryti visai uþmirðo’. Tik forma namuose Budriko tekste raðoma nevienodai, plg.
namose 4, 5, 32 ir namuse 2, 34, 40, 42 (greta minëto namusi).
Bûdvardþiø, dalyviø, ávardþiø daugiskaitos naudininkas irgi iðtisai þemaitiðkas. Pastebëta, jog vienskiemenës ir dviskiemenës formos yra þemaitiðkos: anyms 4
‘aniems’, kurims 2 ‘kuriems’, penkims 15 ‘penkiems’, senims 45 ‘seniems’, tims 28
‘tiems’. Tuo tarpu daugiaskiemenës formos bandomos aukðtaitinti (tiesa, jø vos
keletas): namiszkiems 45 ‘namiðkiams’, sùabnesniems 36 ‘slabnesniems’, tukstantiems
29 ‘tûkstanèiams’. Kodël darytas toks skirtumas, kol kas taip pat neaiðku.
Autorius akivaizdþiai aukðtaitina veiksmaþodþiø esamojo laiko treèiojo asmens
galûnes: atweda 20 ‘atveda’, gauna 2, nebegere 2 ‘nebegeria’, nesza 11 ‘neða’, pyùa 20
‘pila’. Pridaro net minëtøjø hiperaukðtaitiðkø formø, plg.: gale 43, 44 ‘gali’, negale
43, 44 ‘negali’, ture 5, 42, 43 ‘turi’, uêsiture 5 ‘uþsituri’. Nors prasprûsta ir keletas
þemaitiðkø formø: atnesz 19 ‘atneða’, neparweý 12 ‘neparveþa’. Ði ypatybë ir vël kalba
apie vertëjo polinká aukðtaitinti.
11 Aèiû
prof. Aleksui Girdeniui uþ vertingus
patarimus.
12 Ê[azimieras] ßâíèñ, „ßçûêú. Äiàëåêòîëîãè÷åñêiÿ îñîáåííîñòè ëèòîâñêàãî ÿçûêà
âú Ðîññiåíñêîìú óºç亓, Ïàìÿòíàÿ
êíèæêà êîâåíñêîé ãóáåðíiè íà 1893 ãîäú,
ñîñòàâèëú Ê. Ãóêîâñêié, Êîâíà: Âú
159
Òèïîãðàôiè Êîâåíñêàãî Ãóáåðíñêàãî
Ïðàâëåíiÿ, 1892, 139: „êàñ òóðíºñýý
ñèëêóyí òèííêëà, òàñ ìóís ñóãåóñýý; êàñ
òóðìºñýý åóãñà ãèííêëà, òàñ ìóís
íóóøàóñý[ý]“.
13 Aleksas Girdenis, Laiðkas Giedriui Subaèiui ið Vilniaus á Èikagà, 2000 11 09.
Dominyko Budriko knygos
Namø kryþius ( 1 8 5 9 ) k a l b a
Labai nenuosekliai Budrikas vietoj vakarø aukðtaièiø [ë] vartoja þemaitiðkà <ie>
[ie]. Vienur jis raðo <ie>: didesnie 1 ‘didesnë’, kalbieje 4 ‘kalbëjo’, pradieje 3 ‘pradëjo’,
tiewas 7 ‘tëvas’, turiedamy 4 ‘turëdami’, taèiau kitur <e>: galetu 3 ‘galëtø’, pradeje 4
‘pradëjo’, susikaùbekiem 4 ‘susikalbëkim’, uýdeta 18 ‘uþdëtà’. Èia þemaitiðkø ir aukðtaitiðkø formø santykis pasiskirsto apylygiai. Paþymëtina, jog tuos paèius þodþius
Budrikas vienà kartà raðo vienaip, kitàkart kitaip. Kaip ir raðydamas þemaitiðkus
<e> ir <i>, èia jis arba nebuvo nusistatæs, kurià tarmæ rinktis, arba nesugebëjo iki
galo suaukðtaitinti.
Apibendrinus vidutiniðkai þemaièiams pastebimø þemaitybiø lygmená matyti,
jog èia daugiau iðlikæ þemaitybiø. Aukðtaitybë pasitaiko tik viena kita, nors ir
nenuosekliai, bet sàmoningai.
2.3. Þ E M A I È I A M S
SUNKIAUSIAI
PASTEBIMOS
ÞEMAITIÐKOS
YPA-
TYBËS.
Budrikas dësningai vartoja sunkiausiai pastebimas þemaitybes ir tai ið
tiesø já rodo buvus þemaitá. Nuosekliai iðlaikomos þemaitiðkos tariamosios nuosakos vienaskaitos pirmojo asmens formos: buczio 28 ‘bûèiau’, galeczio 12 ‘galëèiau’,
nebuczio 3 ‘nebûèiau’, neipulczio 49 ‘neápulèiau’. Ir tik padaricziau 38 ‘padaryèiau’
paraðyta aukðtaitiðkai. Vartojamos þemaitiðkos ávardþiø daugiskaitos galininko
formos: anus 5 ‘anuos’, kurius 1 ‘kuriuos’, tus 5 ‘tuos’.
2.4. Taigi Budriko knygelës kalbos analizë rodo sàmoningas jo pastangas aukðtaitinti. Ir nors jam to iki galo padaryti nepavyko (nuosekliai aukðtaitintos lengviausiai ir kai kur vidutiniðkai þemaièiø pastebimos ypatybës, tuo tarpu sunkiausiai
pastebimos ypatybës pasiliko þemaitiðkos), matyti aiðkus Budriko kryptingumas
aukðtaièiø raðomosios tradicijos link. Tokia iðvada, atrodo, turëtø bûti pakankama
norint patikslinti ðio straipsnio pradþioje cituotà Zinkevièiaus nuomonæ apie Budriko kalbà, kuri apibûdinta kaip „tipiðka þemaièiø su tradiciniais elementais“. Èia
atlikta analizë leidþia preciziðkiau paþvelgti á Budriko intencijas pasirenkant tarmæ
savo knygai. Autoriaus bûta sàmoningai apsisprendusio raðyti ne þemaitiðkai (tik
vienur kitur áterpiant aukðtaitiðkà elementà), bet, atvirkðèiai, – aukðtaitiðkai. Taigi
BuNK kalba – tipiðka aukðtaièiø su þemaièiø elementais. Tiesa, apibûdinimas „tipiðka“ Budriko atveju reikalauja papildomø komentarø: jis raðë veikiausiai spontaniðkai, nesivadovaudamas jokiomis iðankstinëmis savo ar kitø sukurtomis gramatikos taisyklëmis. Todël neretai jo tekste galima rasti nevykusiai aukðtaitintø
þodþiø – hiperaukðtaitybiø (kuosne 7 ‘kàsnio’, uoýoùa 36 ‘àþuolà’, uoýoùa 36 ‘àþuolo’)
ir dvejopai – aukðtaitiðkai ir þemaitiðkai – raðomø tø paèiø formø (ajszkiej 24 ir
ajszkie 25 ‘aiðkiai’, wajka 5 ir wajkaj 11 ‘vaikai’, wandiniu 67 ir undiniu 67 ‘vandeniu’
[plg. 3 pav.]). Tokiø nevienodumø gausà ðioje knygelëje vargu ar bûtø galima
pavadinti vien tik spaustuvës „korektûromis“. Labiau tikëtina, jog didþiuma tø
hiperaukðtaitiðkø ir nevienodø formø yra paties Budriko teksto ypatybë.
160
Archivum Lithuanicum 3
3 pav. Namø kryþius 67: lytys pùauczius, undiniu, undo, wandiniu;
LMAB, sign.: LK 19/484. Fot. Virginija Valuckienë
161
Dominyko Budriko knygos
Namø kryþius ( 1 8 5 9 ) k a l b a
3. B U D R I K O
IR
VALANÈIAUS
INTENCIJOS
RINKTIS
AUKÐTAI-
Palyginæ BuNK su Valanèiaus tekstu – Tamoðiaus ið
Kempis – pastebime, jog ðio straipsnio pradþioje iðkelta darbinë ðiø dviejø autoriø
raðtø kalbos panaðumo hipotezë pasitvirtina14 .
ÈIØ TARMËS FORMAS.
Þemaitiðkumas
pastebimas
d) dat. sg.
Sunkiausiai:
BuNK
Þem.
+
+
+
+
+
+
+
+
+
VaTK
Þem.
Ypatybës
Lengviausiai: a) [¼i], [î], [î§]
b) [¹u],[û],[û™]
c) [â], [ç]
Vidutiniðkai:
BuNK
Aukðt.
VaTK
Aukðt.
+
(+)
a) [ie]
b) 3 praes.
+
+
c) dat. pl.
d) loc. pl.
e) imper. pl.
f) [¼], [i]
+
+
+
+
+
+
+
+
+
+
+
+
a) acc. pl.
b) 1 cond. sg.
+
Ið lentelës matyti, jog abiejø autoriø raðtø kalba bei raðyba labai panaði. Tiek
VaTK, tiek BuNK autorius aukðtaièiø kalbà mokëjo gana vienodai, o jø intencijos
rinktis aukðtaièiø tarmæ savo raðtams taip pat ið esmës panaðios. Tëra keletas kiek
ryðkesniø skirtumø: kitaip nei Budrikas, Valanèius atsisakæs þymëti þemaitiðkàjá
garsà [¼] ir pasirinkæs aukðtaitiðkà tradicijà, o Budrikas, skirtingai nei Valanèius,
daþniau vartoja aukðtaitiðkas esamojo laiko 3 asmens formas. Visos kitos intencijos
yra analogiðkos. Taigi Budrikà su Valanèiumi sieja ne tik blaivybës tema, bet ir
kalbos ypatybës.
4. G A L I M A
GIMTOJI BUDRIKO TARMË.
Siekiant nustatyti bent apytikræ
Budriko gimimo vietà ir tarmæ, tokios analizës neuþtenka. Konkretesniø þiniø apie
Budriko tarmæ teikia BuNK þodis tejp 1, 3, 10, 14, 23 ‘taip’, kuris, Girdenio duomenimis, „tradiciðkai turimas tik dalies vakariniø dounininkø, t. y. rytinë [tçp] riba
14 Ðis
Valanèiaus tekstas buvo analizuotas
per prof. Giedriaus Subaèiaus vedamà seminarà „Lietuviø kalbos istorija“ (Ilino-
162
jaus universitetas Èikagoje, 2000 metø
rudens semestras).
Archivum Lithuanicum 3
baigësi maþdaug uþ juostos Pikeliai, Þemalë, Ketûnai, Plinkðës, Lieplaukë, Medingënai, Rietavas, Judrënai“ (Subaèius 1998, 62–64). Ðioji ypatybë leidþia Budriko
kalbà skirti ðiaurvakarinei Þemaitijos daliai, dounininkø patarmei.
Papildomos informacijos teikia ir Budriko kaitmeniniø afrikatø raðymas. Visos
BuNK daiktavardþiø daugiskaitos galûnës beafrikatës, iðskyrus pl. loc. (nors kai
kuriuose linksniuose jis vartoja tiek aukðtaitiðkas, tiek þemaitiðkas to paties þodþio
formas):
nom. pl. ýode 5 ‘þodþiai’ (bet yra ir ýodzej 58), mede 36 ‘medþiai’
gen. pl.
pùautiu 2 ‘plauèiø’, diewajtiu 5 ‘dievaièiø’
dat. pl.
pùautems 20 ‘plauèiams’
acc. pl.
pùautius 20 ‘plauèius’ (yra ir pùauczius 23, 67 bei ýodzius 25)
instr. pl. ýodejs 77 ‘þodþiais’
loc. pl.
pùaucziuse 19, 22, 23 ‘plauèiuose’
Ði ypatybë verèia Budrikà skirti vadinamiesiems pajûrio þemaièiams, taigi –
dounininkams. Pajûrio þemaièiø teritorija dar labiau susiaurina galimà jo dounininkiðkos tarmës plotà 15 .
Dounininkiðkà Budriko patarmæ rodo ir tekste rastos pavienës formos. Hiperaukðtaitybës kuosne 7, 49 ‘kàsnio’ (su variantais: kansne 37, 55 ‘kàsnio’, kansni 28
‘kàsná’, kasne 38 ‘kàsnio’), uoýoùa 36 ‘àþuolà’, uoýoùa 36 ‘àþuolo’ liudija Budrikà
buvus Daukanto ir Pabrëþos tarmës atstovu ir kilus ið ðiaurës vakarø Þemaitijos
dounininkø ploto (ðioje pozicijoje <uo> galëjo atsirasti tik ið noro þemaitiðkà [¹u]
suaukðtaitinti). Tokia ypatybë (kirèiuotø þodþio kamieno [à], [æ] virtimas dvibalsiais
[¹u], [¼i]) turima ðiaurës vakarø ir ðiaurës rytø Þemaitijos kampuose (Zinkevièius
1966, 79; LKA II, þemël. 45). O kadangi prieð tai aptartos ypatybës kreipë á ðiaurës
vakarø Þemaitijos dalá, tai Budrikas turëjo bûti iðmokæs ðnekëti bûtent ten, plote
apie Mosëdá, Skuodà, Palangà, Lenkimus, Grûðlaukæ, Darbënus (Zinkevièius 1966,
þemël. 49).
Ir pagaliau þodis undo 36, 66, 67 (plg. 3 pav.) ‘vanduo’ be pradinio v- priklauso
visai ðiaurinei Þemaitijos daliai. LKA ðio þodþio pietinë ir rytinë vartojimo riba brëþiama ties Pryðmanèiais, Kretinga, Kalniðkiais, Þlibinais, Puoke, Seda, Eigirdþiais,
toliau ji nutásta á pietus iki Luokës bei Urkuvënø ir vël pakyla á ðiauræ iki Naujosios
Akmenës (LKA III, 35, þemël. 28). Panaðiai teigia ir Vytautas Vitkauskas16 . Taigi pirminæ prielaidà, leidusià teigti, jog Budriko bûta þemaièio, po iðsamesnës analizës
galima sukonkretinti: Budrikas gimë ðiaurvakarinëje Þemaitijos dalyje ir buvo dounininkiðkos pajûrio þemaièiø patarmës atstovas. Þodþiø kuosne (ið þem. [k¹usn¼]),
uoýoùa (ið þem. [¹uþ¹ula]) ir undo izoglosos yra siauriausios. Jos leidþia nusakyti
15 Plg.
Zigmas Zinkevièius, Lietuviø dialektologija, Vilnius: Mintis, 1966, 143–145, þemël. 73; LKA II, þemël. 80.
16 Âèòàóòàñ Âèòêàóñêàñ, „Åñòü ëè òàêàÿ
163
ôîðìà: unduo ‘âîäà’?“, Áàëòî-ñëàâÿíñêèå
èññëåäîâàíèÿ 1984, Ìîñêâà: Íàóêà, 1986,
104.
Dominyko Budriko knygos
Namø kryþius ( 1 8 5 9 ) k a l b a
dar tikslesnæ Budriko gimimo teritorijà – tai ðiaurës vakarø Þemaitijos kampas maþdaug apie Mosëdá, Skuodà, Palangà, Lenkimus, Grûðlaukæ, Darbënus.
5. T A R M Ë S
PASIRINKIMAS
IR
RBK
FUNKCIONAVIMO
TERITO-
RIJA.
Ðio straipsnio pradþioje cituota iðtrauka ið Budriko prakalbos yra naudinga
dar vienam aspektui iðryðkinti – ji leidþia rekonstruoti kai kurias Budriko màstymo
kategorijas apie lietuviø raðomàjà bendrinæ kalbà (rbk), bûtent tarmës pasirinkimà
ir rbk funkcionavimo teritorijà, plg.: „O asz kajpo uýgimis Ýemajtiusi yr tynaj
iszaugies; dabarczio par iùga cziesa esans Lietuwoi; diel [sic!] abeju tu giminiu, tan
maêa kningiala apierawoju“ (Budrikas 1859, [III]). Budrikas sàmoningai rinkosi
aukðtaièiø tarmæ, nors pats buvo þemaitis ir nesugebëjo iðvengti sunkiai þemaièiams pastebimø þemaitiðkø kalbos ypatybiø. Tad tarmës pasirinkimo teritorija yra
Vidurio Lietuva – Aukðtaitija, o ne jo paties gimtoji tarmë. Raðomosios kalbos funkcionavimo teritorija yra daug platesnë, jà labai aiðkiai nusako þodþiai „dieù abeju,
tan maza kningiala apierawoju“ (t. y. Þemaitijai ir Lietuvai [Aukðtaitijai]). Minëtame laiðke Zavadskiui Budrikas savo knygeliø kalbà taip pat pavadina þemaièiø
lietuviø kalba („w Zmujdzko Litewskim jæzyku“; Budrikas 1856, 1). Vadinasi, Budrikas savo knygelæ (tiek jos idëjas, tiek kalbà) skyrë ne tik aukðtaièiams, bet ir
þemaièiams, t. y. visai Didþiajai Lietuvai.
6. I Ð V A D O S . 1. Budriko verstõs knygos Namø kryþius (1859; BuNK) kalbos
analizë aiðkiai rodo sàmoningas autoriaus pastangas raðyti ne þemaitiðkai, bet
aukðtaitiðkai, stengiantis savo gimtàjà þemaièiø tarmæ keisti á aukðtaièiø. Remiantis
ðia iðvada, galima patikslinti kalbininko Zinkevièiaus nuomonæ apie BuNK kalbà.
Jà derëtø vadinti tipiðka aukðtaièiø su þemaièiø elementais.
2. Lyginant Budriko knygelës kalbà su Valanèiaus Tamoðiaus ið Kempis (1852)
matyti, jog tiek Budrikas, tiek Valanèius savo raðtams rinkosi aukðtaièiø tarmæ. Abu
autoriai aukðtaitiðkai mokëjo gana vienodai. Tad Budrikà galima laikyti Valanèiaus
sekëju ne tik renkantis savo knygeliø temas, bet ir tarmæ.
3. BuNK kalbos analizë leidþia tiksliau nusakyti Budriko tarmæ bei jo gimimo
vietà. Autoriaus bûta þemaièio, kilusio ið ðiaurvakarinës Þemaitijos, t. y. pajûrio
dounininko. Budriko tekste randami þodþiai kuosne, uoýoùa ir undo leidþia bent
apytiksliai apibrëþti jo gimimo teritorijà – tai ðiaurvakarinë Þemaitijos dalis, apimanti Mosëdá, Skuodà, Palangà, Lenkimus, Grûðlaukæ, Darbënus.
4. Budrikas rinkosi Vidurio Lietuvos, o ne savo paties gimtàjà tarmæ. Raðomosios
kalbos funkcionavimo teritorija yra daug platesnë – Þemaitija ir Lietuva (Aukðtaitija). Savo knygeliø kalbà jis vadina þemaièiø lietuviø kalba. Vadinasi, Budrikas savo
BuNK knygelæ (tiek jos idëjas, tiek kalbà) skyrë ne tik aukðtaièiams, kuriø tarme
bandë raðyti, bet ir þemaièiams, t. y. visai Didþiajai Lietuvai.
164
Archivum Lithuanicum 3
Literatûra ir ðaltiniai:
BUNK – [Dominykas Budrikas,] NAMU KRIÊIUS ARBA KAJP REJKIE SUDITI YR MISLITI
APEJ GIERIMA ARIEÙKAS? [...] PAR Z. N. Lenkiszkaj paraszitas. O DABARCZIO ANT
LIEÝUWI LIETUWISZKA PARDIETAS. WILNIUJE. KASZTU MAURYCA ORGELBRANDA. 1859.
G I R D E N I S , A L E K S A S , 2000 11 09: Laiðkas Giedriui Subaèiui ið Vilniaus á Èikagà.
Lietuviø enciklopedija 3, Bostonas: Lietuviø Enciklopedijos leidykla, 1954.
Lietuvos TSR bibliografija. Knygos lietuviø kalba 1. 1547–1861, Vilnius: Mintis, 1969.
S U B A È I U S , G I E D R I U S , 1998: Þemaièiø bendrinës kalbos idëjos. XIX amþiaus pradþia, Vilnius:
Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas.
V A N A G A S , V Y T A U T A S , 1987: Lietuviø raðytojø sàvadas, Vilnius: Vaga.
VaTK – [ M O T I E J U S V A L A N È I U S , ] TAMOSZIAUS ISZ KEMPIS. APEJ SEKIMA JEZAUS
KRISTAUS KNINGAS KIETURES. ISZGULDYTOS PAR JOMILESTÀ KUNIGÀ WISKUPÀ ÝEMAJCZIU MOTIEJA-KAZIMIERÀ WOÙONCZEWSKI [...]. WILNIUJE DRUKARNIOJ A. DWORCZIAUS. 1852 Metuose.
Z I N K E V I È I U S , Z I G M A S , 1966: Lietuviø dialektologija, Vilnius: Mintis.
Z I N K E V I È I U S , Z I G M A S , 1990: Lietuviø kalbos istorija 4. Lietuviø kalba XVIII–XIX a., Vilnius:
Mokslas.
Â È Ò Ê À Ó Ñ Ê À Ñ , Â È Ò À Ó Ò À Ñ , 1986: „Åñòü ëè òàêàÿ ôîðìà: unduo ‘âîäà’?“, Áàëòî-ñëàâÿíñêèå èññëåäîâàíèÿ 1984, Ìîñêâà: Íàóêà, 103–106.
ß Â Í È Ñ , Ê [ A Z I M I E R A S ] , 1892: „ßçûêú. Äiàëåêòîëîãè÷åñêiÿ îñîáåííîñòè ëèòîâñêàãî
ÿçûêà âú Ðîññiåíñêîìú óºç亓, Ïàìÿòíàÿ êíèæêà êîâåíñêîé ãóáåðíiè íà 1893 ãîäú,
ñîñòàâèëú Ê. Ãóêîâñêié, Êîâíà: Âú Òèïîãðàôiè Êîâåíñêàãî Ãóáåðíñêàãî Ïðàâëåíiÿ,
110–145.
Dalia Cidzikaitë
THE
LANGUAGE
OF
THE
LITHUANIAN
DOMINYKAS
TEETOTALISM
BUDRIKAS’
BOOK
NAMU KRIÊIUS ( 1 8 5 9 )
Summary
Dominykas Budrikas (1798-1873) is the translator of Namu kriêius, a book that supports
the teetotalism movement organized by the Lithuanian bishop Motiejus Valanèius. The
language of the translation is traditional Highland Lithuanian with some elements of the
Lowland Lithuanian dialect. Despite the translator’s conscious intentions and efforts to write in the Highland Lithuanian dialect, he maintains many original Lowland forms, thereby
showing his Lowland Lithuanian origin. So far linguists have agreed that Budrikas was
born in the Lowlands of Lithuania, but my detailed analysis of his language allows me to
165
Dominyko Budriko knygos
Namø kryþius ( 1 8 5 9 ) k a l b a
claim that Budrikas’ native dialect was that of the northwestern Lowlands (Dounininkai)
area. Moreover, in my article I demonstrate that the approximate territory of his birthplace is somewhere around Mosëdis, Skuodas, Palanga, Lenkimai, Grûðlaukë, Darbënai.
DALIA CIDZIKAITË
Gauta 2001 m. sausio 11 d.
Department of Slavic and Baltic Languages and Literatures
Priimta 2001 m. kovo 1 d.
University of Illinois at Chicago
601 South Morgan St., 1620 UH
Chicago, IL 60607-7116, U.S.A.
e. p.: [email protected] 0
166
Archivum Lithuanicum 3
A r c h i v u m L i t h u a n i c u m 3, 2 0 0 1
I S S N 1 3 9 2 – 7 3 7 X, I S B N 3 – 4 4 7 – 0 9 2 6 2 – 9
Giedrius Subaèius
Lietuviø kalbos institutas, Vilnius,
University of Illinois at Chicago
Du Jurgio Ambraziejaus Pabrëþos rankraðèiai:
Kninga turinti savëj kozonius ir Rekolekcijos dvasiðkos
Jau keletà metø domiuosi Jurgio Ambraziejaus Pabrëþos tekstais. Ðiuo straipsniu
norëèiau pateikti svarbios informacijos apie dabar neberandamus du storus lietuviðkus (þemaitiðkus) Pabrëþos rankraðèius: 1) pamokslø rinkiná Kninga turinti savëj
kozonius (1822; 1244 p.; toliau – PaKTSK) ir 2) Rekolekcijos dvasiðkos (1846; 139 p.;
toliau – PaRD). Ðiuo metu tø rankraðèiø originalai neþinomi, taèiau yra prieinamos
tekstø kopijos. Jos saugomos Amerikos lietuviø kultûros archyve (ALKA) Putname
(JAV, Connecticuto valstija)1 , kur yra laikomas Viktoro Gidþiûno archyvas. Todël
ðá straipsná bûtø galima pavadinti ir dviejø Pabrëþos rankraðèiø pradingimo bei
iðlikimo istorija (plg. 1 pav.).
1. Ðiø
rankraðèiø antraðtiniai puslapiai yra tokie:
(1) Kninga turinti savëj kozonius2 :
Kninga. –
Tóræti sawiey
Kozonius ónt nekóriu Nedielys Dyinu
yr ónt ùabay daug Szwæcziu.
Teypogi:
Nekóriusy Prisytropyiymusy kokiu
Atpósku. – yr Apszyrni Pamoksùa apey
1 ALKA’oje
dirbau 1999 metø gruodþio 7–12
dienà. Noriu padëkoti visiems, kurie man
padëjo ir sudarë puikias sàlygas ten darbuotis: dr. Juozui Kriauèiûnui, dr. Juozui
Rygeliui, kun. Rapolui Krasauskui, Nekalto mergelës Marijos prasidëjimo vienuoly-
no vyresniajai seseriai Paulei ir kitoms seserims.
2 Ðio puslapio fotografija skelbta: Viktoras
Gidþiûnas, Jurgis Ambraziejus Pabrëþa
(1771–1849), Roma: Lietuviø Katalikø
Mokslo Akademija, 1993, 44–45.
167
Du Jurgio Ambraziejaus Pabrëþos
r a n k r a ð è i a i : Kninga turinti savëj kozonius i r
Rekolekcijos dvasiðkos
1 pav. Taip atrodë dabar dingæs PaKTSK originalas;
ALKA’os archyvo negatyvas
Pabàga Swieta. – Ónt gaùa Kozonius
tad pri Jsywedynyma Aùtaristas pri sawa
Aùtoriaus: tad pri Apjmyma Administracyiys kokios Baýniczys. – Pri to dar
kozonius pri Nabasztyku: tad priymàt
Nabasztyka ónt Paùaydoiyma: tad ùaykó paùaydoiyma: tad ùaykó Metu Só
kaktówiu Nabasztyka. – Sakitus roýniusy ùaykusy, yr ónt roýniu wyitu par kónyga Jórgi Ambroziejo Pabreýa pyr=
miaus kónyga Swiecka, paskiaus Tercyjorió Zokana Szwæta Prónczyszkaus Serafickojy. A=
piprowity i wyina Kninga Metusy 1822. –
Kretingoy
168
Archivum Lithuanicum 3
(2) Rekolekcijos dvasiðkos3 :
REKÓLEKCYJYS
DWASYSZKAS
I tris dyinas
PADALITAS.
Dieley
Paêitka Dwasyszka
WIERNUJU KRETINGYNIU.
Ysz Zaliecyjyma
Jomilestas Kónyga Gwardyjona
Par
Kónyga Ambroziejó Pabreýa Tercyorió Z. S.
T. Franciszkaus koznadyjy yr Mokitoji Kretingynys Mokslyniãêys bówósiji
Paraúêitas.
Metusy 1846. Kretingoy.
Tëvas pranciðkonas dr. Viktoras Gidþiûnas (1912–1984) Jungtinëse Amerikos
Valstijose daug metø raðë monografijà apie Pabrëþà. Irena Vaiðvilaitë spëjo, kad
pirmoji idëja raðyti Pabrëþos biografijà jam galëjo bûti atëjusi dar 1949 metais,
minint Pabrëþos mirties ðimtàsias metines. Gidþiûnas buvo surinkæs daug medþiagos, taèiau darbo baigti nespëjo. Jo rankraðtis paskelbtas 1993 metais Romoje Antano Liuimos redaguotoje Lietuviø katalikø mokslo akademijos darbø serijoje 4 .
Rankraðtá spausdinti parengë Irena Vaiðvilaitë. Ðioje monografijoje Gidþiûnas ypaè
daug rëmësi PaKTSK tekstu, ðiek tiek naudojosi ir PaRD.
Gidþiûnas yra sudaræs þinomø buvusiø deðimties Pabrëþos pamokslø rinkiniø
sàraðà (Gidþiûnas 1993, 91–100). Dabar ið jø Lietuvos bibliotekose teþinomi du:
1) Kninga pyrma Apey Sakramentus ógóùnay yr Apey Nekórius Sakramentus ipatingay
(1808–1822)5 ir 2) Pamoksùay Wayringosy Materyjosy àt roýniu wyitu, iwayriusy ùaykusy sakity par Kónyga Ambroêiejó Pabreýa Tercyjorió zokana Szwæta Tiewa Pràãêyszkaus
(1799–1831)6 . Jeigu atsirastø treèiasis rinkinys – PaKTSK, tai bûtø labai svarbus
ávykis Pabrëþos gyvenimo ir kûrybos bei apskritai XIX amþiaus Lietuvos kultûros
tyrëjams. Tad jei ðis straipsnis padëtø surasti bent vienà ið dviejø apraðytøjø (dingusiø ar tik pasislëpusiø) Pabrëþos rankraðèiø – manyèiau, kad straipsnio tikslas
bûtø pasiektas su kaupu.
3 Puslapis
skelbiamas ið ALKA’oje saugomø
PaRD nuotraukø.
4 Gidþiûnas 1993, 295 p.
169
5 Ðis
711
sign.:
6 Ðis 868
sign.:
p. rankraðtis saugomas VUB RS,
f. 1 – D 57.
p. rankraðtis saugomas LMAB RS,
f. 9 – 3360.
Du Jurgio Ambraziejaus Pabrëþos
r a n k r a ð è i a i : Kninga turinti savëj kozonius i r
Rekolekcijos dvasiðkos
2. Gerai þinoma, kad PaKTSK ir PaRD rankraðèiai dar tarpukariu buvo saugomi
Kretingos pranciðkonø vienuolyne. Juos ten matë Pabrëþos biografijà apie 1938
metus raðæs kunigas Petras Ruðkys7 . Taèiau 1940-aisiais bolðevikai Kretingos vienuolyno bibliotekà naikino. Kitas Pabrëþos biografas Juozas Povilonis tø ávykiø
liudytojo pranciðkono brolio Mykolo Tamoðiûno þodþius persakë taip: „Su palyda
prisistatæs komisaras pareikalavo dviejø ilgø lentø, atrëmë á antro aukðto langà ir
vertë tomis lentomis á kiemà knygas. Visa tai matë brolis Mykolas su kitu broliuku.
‘Ásidëmëjome, á kurá kraðtà krito brangiausios knygos. Buvo pavakarys, sunkveþimis
neatvaþiavo. Tuomet komisaras ásakë laikinai knygas sukrauti á sandëliukà. Naktá
pritaikëme raktà, atrinkome Pabrëþos raðtus ir kitas brangesnes knygas, iðneðëme
ir paslëpëme’“8 .
M. Mozûraitis 1943-iaisiais rankraðèiø gelbëtoju pavadino ne Tamoðiûnà, o minëtàjá kunigà Ruðká: „Bolðevikø invazijos metu kun. Ruðkys atgavo savo rankraðtá
ir dar iðgelbëjo dalá Pabrëþos rankraðèiø bei kitø dokumentø“9 . Galbût nuopelnø
dalá galima skirti abiem – ir broliui Mykolui, ir kunigui Ruðkiui.
Matyt, jie ir iðgelbëjo tiek PaKTSK, tiek PaRD originalus. Ið Mozûraièio straipsnio
tæsinio aiðku, jog abu rankraðèiai 1943 metais dar buvo vienuolyne: „Ðia proga
paminësiu tik du Pabrëþos rankraðèius, kurie dar ðiandien uþsiliko Kretingos vienuolyne“10 . Minimi kaip tik PaKTSK bei PaRD. Ilgos citatos ið ðiø rankraðèiø, iðtisai
nuraðyti pavadinimai (kad ir su klaidomis) rodo, jog Mozûraitis tikrai vartë jø
autografus11 .
3. ALKA’oje
saugoma daug minëtojo Tamoðiûno laiðkø Gidþiûnui (1959–
1960 metai). 1960-aisiais Tamoðiûnas raðë: „Dviejø knygø titulus turite foto nuotraukose. Kitø knygø titulai neþinomi ir nëra galimybiø jø suþinoti. Ðiø abiejø
knygø titulus pakartoju: a) Rekólekcyjys Dwasyszkas [...] b) Kninga. – Tóræti sawiey Kozonius [...]“12 .
Didþiuma Tamoðiûno laiðkø – tai iðtisi Ruðkio monografijos rankraðèio apie
Pabrëþà perraðai. Ið Tamoðiûno korespondencijos su Vilniaus universiteto profesoriumi Jurgiu Lebedþiu taip pat matyti, jog jis ir Lebedþiui buvo nuraðæs ilgus
Ruðkio monografijos fragmentus 13 . 1966 metø gruodþio 16 dienos laiðke Tamoðiûnas Lebedþiui aiðkino: „Autorius [Ruðkys] jà [savo monografijà] saugo. Jis ma7 Petras
Ruðkys, Kunigas Jurgis (Tëvas Ambrozijus) Pabrëþa (1771.I.15–1849.X.30.) Jo
gyvenimas, darbuotë ir pomirtinë garbë,
[Kretinga, 1938] (rankraðtis saugomas
Telðiø etnografijos muziejuje, inventoriaus Nr. J. M. 4. 1., 178 p.), 98–99, 137.
8 Juozas Povilonis, „Vienas iðkiliausiø þemaièiø“, Naujasis þidinys 1, 1990, 23.
9 M. Mozûraitis, „Jurgis-Ambroziejus Pabrëþa“, Þemaièiø þemë 36(117), 1943 09 18, 2.
170
10 M.
Mozûraitis, „Jurgis-Ambroziejus Pabrëþa“, Þemaièiø þemë 37(118), 1943 09 25, 2.
11 Dar plg. Mozûraitis 1943 09 25, 2; M. Mozûraitis, „Jurgis-Ambroziejus Pabrëþa“, Þemaièiø þemë 38(119), 1943 10 02, 2.
12 Mykolas Tamoðiûnas, Laiðkas Viktorui Gidþiûnui ið Kretingos á Brooklynà, 1960 05 06
(rankraðtis saugomas Gidþiûno archyve
ALKA’oje, Putname, Connecticute).
13 Jie yra iðlikæ VUB RS, sign.: f. 133 – 814.
Archivum Lithuanicum 3
nimi pasitiki ir paskolinæs rankraðtá padarysiu iðraðus (visø ádomesniø vietø) ir
Tamstai pasiøsiu“ 14 . Taèiau kitame laiðke jis patikslino: „Trumpam tepaskolino
rankraðtá. Labai skubotai raðiau – sunku bus perskaityti“15 . Tad 1966 metais Tamoðiûnas jau bent antrà kartà perraðinëjo tà patá Ruðkio rankraðtá (pirmà kartà –
apie 1960-uosius buvo perraðinëjæs Gidþiûnui). Gal autorius nebenorëjo taip daþnai skolinti savo monografijos, nors Tamoðiûnu ir pasitikëjo. Po gero mënesio Tamoðiûnas raðë Lebedþiui, kad Ruðkys „jau nieko nebeprisimena, nes perþengë 90
metø slenkstᓠ16 .
Taigi galima manyti, kad 1960-aisiais Tamoðiûnas arba Ruðkys dar turëjo tø
PaKTSK bei PaRD rankraðèiø originalus Kretingoje (vienas kitam galëjo leisti jais
naudotis). Juk Tamoðiûnas nurodë tikslius jø pavadinimus – Gidþiûnui pacitavo
iðtisus antraðtinius puslapius, tik su smulkiais riktais. Ruðkio (1938, 98–99) monografijoje bent PaKTSK pavadinimas ið viso nebuvo nurodytas (tik formatas, puslapiø ir pamokslø skaièius). O Mozûraièio 1943 metais cituoti tie patys pavadinimai turi daugiau klaidø negu Tamoðiûno. Tad Tamoðiûnas negalëjo nuraðyti pavadinimø nuo Ruðkio ar Mozûraièio tekstø. Jis turëjo naudotis autografais.
Taip pat Tamoðiûnas nurodë Gidþiûnà turëjus abiejø rankraðèiø fotokopijas.
Gidþiûnas 1973 metø rankraðtinëje monografijos versijoje taip ir sakë: „Be to, nuotraukose turiu: 1) Pamoksùay Wayringósy Materyjosy [...]; 2) Rekólek[c]yjys DWASYSZKAS [...]“17. 1975 metø monografijos variante Gidþiûnas taip pat teigë turás
PaRD fotokopijø18. Tai patvirtina ir nedatuotas Gidþiûno kartotekos lapelis: „Titulà
nuraðiau tiesiog ið originalo fotokopijos, kurià pats turiu“.
Kartotekoje Gidþiûnas pasiþymëjæs, kad bûtent Tamoðiûnas jam siuntæs Pabrëþos rankraðèiø kopijø: „Pastanawyiymay Apey Szpytolys Óbagus (Kartynas) Raðyta Kar[t]enoj 1807–1817. Ðio rankraðèio niekas nemini. Að turiu jo foto kopijà
atsiøstà Br. Mykolo Tamoðiûno kartu su kitomis Tëv. Pabrëþos raðtø foto kopijomis“. Matyt, Tamoðiûnas (Ruðkys?) turëjo tà „Pastanavijimø“ rankraðtëlá, iðgelbëtà per Kretingos bibliotekos naikinimà. Kartu su juo viename filme (tiesiog sulipintame ið gabalø dabar trûkinëjanèia lipnia juosta) nufotografuota ir daugiau
smulkiø Pabrëþos tekstø:
14 Mykolas
Tamoðiûnas, Laiðkas Jurgiui
bedþiui ið Kretingos á Vilniø, 1966 12
(rankraðtis saugomas VUB RS, sign.:
f. 133 – 694).
15 Mykolas Tamoðiûnas, Laiðkas Jurgiui
bedþiui ið Kretingos á Vilniø, 1966 12
(rankraðtis saugomas VUB RS, sign.:
f. 133 – 694).
16 Mykolas Tamoðiûnas, Laiðkas Jurgiui
bedþiui ið Kretingos á Vilniø, 1967 02
(rankraðtis saugomas VUB RS, sign.:
f. 133 – 694).
Le16
Le24
Le11
171
17 Victoras
Gidþiûnas, Tëvo Jurgio Ambroziejaus Pabrëþos gyvenimas ir darbai (1771–
1849). Brooklyn N.Y., 1973 (rankraðtis
saugomas Gidþiûno archyve ALKA’oje,
Putname, Connecticute).
18 Viktoras Gidþiûnas, Jurgis Ambroziejus Pabrëþa. I-as sàsiuvinys, Brooklyn N.Y., 1975
07 30 reassumtum (rankraðtis saugomas
Gidþiûno archyve ALKA’oje, Putname,
Connecticute).
Du Jurgio Ambraziejaus Pabrëþos
r a n k r a ð è i a i : Kninga turinti savëj kozonius i r
Rekolekcijos dvasiðkos
1. „Kayp ýoly kokiy padarity bóynesny, ýyida jos óýauginty dydesni, yr kódrieta.
ónt gaùa kayp kóloriu ýyida atmaynity“, 3 p. Rankraðtis saugomas Telðiø etnografijos muziejuje, inventoriaus Nr. JM. 2. 104.
2. „Materyiys Lekarstwu, kayp ira taysomas“, 7 p. Rankraðtis saugomas Telðiø
etnografijos muziejuje, inventoriaus Nr. JM. 2. 101.
3. „Apraszims Augimiu sógadliwu ónt gidimos, só yszgóldimó, kóri augimy
kam ira pamaczliwa, yr kayp dydelo miero óziwoti gaù anu gidimy“, 6 p. Rankraðtis
saugomas Telðiø etnografijos muziejuje, inventoriaus Nr. JM. 2. 103.
4. „Apey Daygynyma Siekùu“, 1 p. Rankraðtis saugomas Telðiø etnografijos
muziejuje, inventoriaus Nr. J. M. 2. 106.
5. „Giidiisyna Dróógy“, 2 p. Rankraðtis saugomas Telðiø etnografijos muziejuje,
inventoriaus Nr. JM. 2. 105.
6. „Pridotaùs pri Kùausyma korios ira tokios [?] okazyiys artyi i grieka wedàtys“,
8 p. Rankraðtis saugomas Telðiø etnografijos muziejuje, inventoriaus Nr. JM. 2. 102.
Ðie ðeði ir minëtieji „Pastanawyiymay Apey Szpytolys Óbagus“ turëjo bûti fotografuojami kartu. Tad veikiausiai kartu Tamoðiûnas (ar Ruðkys) Kretingoje juos ir
saugojo. Kitaip jie vargiai bûtø patekæ á tà paèià fotojuostà. Matyt, ne vieno, bet visø
jø negatyvinius filmus bus padaræs Tamoðiûnas ir nusiuntæs Gidþiûnui.
Kad tie rankraðtëliai pokaryje buvo saugomi kartu, gali liudyti vëlesnis bendras
jø likimas. Dabar visi jie yra Telðiø etnografijos muziejuje. Kaip ir Ruðkio monografija, ten jie pateko kaip kraðtotyrininko, Kretingos muziejaus direktoriaus Juozapo
Mickevièiaus palikimas.
Tamoðiûnas (Ruðkys?) nuo sunaikinimo Kretingoje iðgelbëjo dar vienà pamokslø
rinkiná Apei septynis sakramentus. 1983 metais minëtasis Povilonis Gidþiûnui raðë:
„Pabrëþos knyga ‘Apey septinis Sakramentus’ yra visiðkai kita knyga. Apie 1958
metus að svajojau bent kai kuriuos savo darbo skyrius pakartoti. Buvo pas mane
tuo metu atvaþiavæs B. Mykolas. Jis globojo tà knygà ir þadëjo man paskolinti.
Nesulaukæs ilgesná laikà, nuvaþiavau jo ieðkoti ir didþiausiam liûdesiui Antaninas
man pasakë, kad Mykolas jau miræs ir kas paveldëjæs jo turtà, jis neþinojo“ 19 .
Vadinasi, Tamoðiûnas apie 1958 (1957) metus turëjo dar ir Pabrëþos rankraðtá Apei
septynis sakramentus (~1820). Taèiau ið minëto 1960-øjø laiðko matyti, kad praëjus
maþdaug dvejiems metams Tamoðiûnas nebegalëjo suþinoti tikslaus to rinkinio
pavadinimo. Tikriausiai tada rankraðtá jau buvo kaþkaip praradæs. Jo tolesnis liki19 Juozas
Povilonis, Laiðkas Viktorui
Gidþiûnui ið Kauno á Brooklynà,
1983 04 25 (rankraðtis saugomas Gidþiûno archyve ALKA’oje, Putname,
Connecticute). Panaðiai susitikimà su
broliu Mykolu Povilonis apraðë ir savo
straipsnyje: „Gráþusá ið lagerio, apie
1957 m. mane aplankë pranciðkonas
172
brolis Mykolas [...]. Labiausiai man rûpëjo ‘Pamoksùay apej septinis Sakramentus’.
‘Jie iðliko sveiki ir neliesti’, – patvirtino
brolis Mykolas. Kai tik gráðiàs gyventi á
Kretingà (tada dirbo zakristijonu ÞarënøLatveliø baþnyèioje) ir susitvarkysiàs,
pats man jà atveðiàs“ (Povilonis 1991, 23).
Archivum Lithuanicum 3
mas iki ðiol neþinomas. Ir Gidþiûnas jo kopijø ið niekur negavo. Jam rankraðtis Apei
septynis sakramentus buvo þinomas kaip paliudytas 1939 metais: „Ðá pamokslø rinkiná J. Povilonis savo raðiniuose dar citavo 1939 m.“ (Gidþiûnas 1993, 96). Matyt,
Gidþiûnas nebespëjo panaudoti Povilonio laiðko duomenø.
Tad, atrodo, Tamoðiûnas (Ruðkys?) tam tikrà laikà turëjo ðiuos Pabrëþos rankraðèius: 1) PaKTSK, 2) PaRD, 3) Apei septynis sakramentus, 4) minëtus septynis smulkius
Pabrëþos tekstelius. Gidþiûnas buvo gavæs visø jø, iðskyrus Apei septynis sakramentus,
kopijas.
4. Ir ðtai 1973 metø rankraðtyje apie Pabrëþà Gidþiûnas nurodë pats turás PaKTSK
originalà: „ðios studijos autorius [...] turi paties J. A. Pabrëþos vienà pamokslø rinkiná originale, kuris vadinasi: ‘Kninga tóræti sawiey Kozonius’“ (Gidþiûnas 1973). Nedatuotas Gidþiûno kartotekos lapelis tai patvirtina: „Pats turiu originalà“. Èia dar
galima pridëti treèià – þodiná prof. Kazio Varnelio, meno kûriniø ir senøjø lietuviðkø knygø bei rankraðèiø kolekcionieriaus, liudijimà. 1999 metø pavasará jis man sakë pats kaþkada regëjæs tà storà Gidþiûno turëtà Pabrëþos rankraðtá Amerikoje ir net
praðæs Gidþiûno já parduoti. Taèiau Gidþiûnas jokiu bûdu nepardavæs, ir Varnelis
tolesnio rankraðèio likimo neþinàs.
Vadinasi, greta PaKTSK rankraðèio kopijø vëliau Gidþiûnas buvo gavæs ir originalà! Kaþkokiu bûdu Tamoðiûno turëtas rankraðtis pateko á Gidþiûno rankas
Jungtinëse Amerikos Valstijose. Tai turëjo atsitikti tarp 1960 ir 1973 metø (þinoma,
kad dar 1971 metais Tamoðiûnas nebuvo miræs).
Taèiau Gidþiûnas, regis, tik kurá laikà turëjo PaKTSK. Paredaguotame vëlesniame maðinraðtyje (ið kurio paskelbta ir jo monografija apie Pabrëþà) Gidþiûnas teigë
kitaip: „Vëliau jis [PaKTSK] pateko á JAV ir yra Lietuvos pranciðkonø saugojamas“
(Gidþiûnas 1993, 99). Taip pat Poviloniui á Kaunà 1979 metais raðë: „Að per daug
metø rinkau apie ðá asmená medþiagà [,] nuotraukose turiu tris jo pamokslø knygas:
Pamokslay Way[...]ngosy Materyjosy, Koinka [sic!] Torinti sawiey Kozonius ir Trijø
dienuo [sic!] Rekolekcijas [...]“20 . Vadinasi, 1979-aisiais Gidþiûnas jau vël prisipaþásta teturás PaKTSK kopijà, nebe originalà.
Visai tai liudija Gidþiûnà bent apie 1973 metus patá turëjus originalà, o vëliau,
1979 metais – jau tik kopijas. Originalà tada jau saugojo JAV pranciðkonai. Galima
spëti, kad Gidþiûnas já bus padovanojæs savo ordinui.
5. Dar
1993 metais, raðydamas studijà apie Pabrëþos þemaièiø kalbà21 , pradëjau domëtis ir PaKTSK originalo likimu JAV. Pirmiausia teiravausi kunigo Ra20 Viktoras
Gidþiûnas, Laiðkas Juozui Poviloniui ið Brooklyno á Kaunà, 1979 02 05
(rankraðtis saugomas Gidþiûno archyve
ALKA’oje, Putname, Connecticute).
173
21 Giedrius
Subaèius, „Jurgio Ambraziejaus
Pabrëþos þemaièiø kalba“, LAIS 8. Asmuo:
tarp tautos ir valstybës, Vilnius: Mokslo ir
enciklopedijø leidykla, 1996, 10–113.
Du Jurgio Ambraziejaus Pabrëþos
r a n k r a ð è i a i : Kninga turinti savëj kozonius i r
Rekolekcijos dvasiðkos
polo Krasausko. Jis man raðë: „Perþiûrëjæs Pabrëþos archyvà ALKOJ radau tos
knygos-rankraðèio xerox kopijà. Bet Xerox kopija labai neaiðki“22 . Tad Krasauskas PaKTSK originalo nerado. Jis 1993 metais atsiuntë man ðio rankraðèio atðvietø, padarytø ne ið originalo, o ið ALKA’oje saugomø Gidþiûno turëtø prastokos kokybës kopijø.
Apie rankraðèius esu klausæs ir pranciðkonø kunigo tëvo Leonardo Andriekaus.
Jis atsakë: „Á Jûsø laiðkà, lieèiantá Pabrëþos pamokslø rankraðèius, negalëjau tuojau
suteikti atsakymo – norëjau tuo reikalu pasikalbëti su saviðkiais. Padëtis tokia:
mirus Viktorui Gidþiûnui, visi jo raðtai buvo perþiûrëti ir laikinai padëti ‘Alkos’
muziejuje Putname. Raðtus, tarp kuriø gal buvo ir Pabrëþos rankraðèiø, patikrino
istorikas kun. Rapolas Krasauskas ir tuometinis pranciðkonø provinciolas, dabar
vyskupas – Paulius Baltakis“23 . Taigi PaKTSK originalo niekas ið JAV pranciðkonø
nerado.
Nuvykæs á ALKA’os archyvà 1999-øjø pabaigoje ir pats ásitikinau, kad Pabrëþos
autografo ten nëra. Juozo Rygelio padedamas vël susisiekiau telefonu su Kennebunkporto pranciðkonais. Tëvas Placitas Barius sakë, kad nei Kennebunkporto, nei
Brooklyno pranciðkonai (ieðkojæs tëvas Pranciðkus) jokio Pabrëþos rankraðèio neradæ ir kad jie neseniai iðsiuntæ nemaþai pranciðkonø turëtø knygø á Lietuvà, á Kretingos pranciðkonø vienuolynà, tad esà dar reikëtø patikrinti, ar tas rankraðtis ten nepatekæs.
Lietuviø literatûros istorijos tyrëja Þavinta Sidabraitë teiravosi apie PaKTSK
originalà kunigo Raymundo Lauzono, kuris Jungtinëse Amerikos Valstijose supakavo visas pranciðkonø á Kretingà siøstas knygas. Jis pats Kretingoje 2000-aisiais
ëmësi ir jas iðpakuoti. Lauzonas patvirtino tokios knygos nematæs24 .
6. Esu Lietuvoje ieðkojæs ir PaRD rankraðèio, taèiau jo neradau nei bibliotekose,
nei Kretingos muziejuje, nei Kretingos vienuolyno archyve.
Gidþiûnas PaRD originalo jau negavo (naudojosi kopijomis). Jo knygoje raðoma:
„Ðios knygos rankraðtis iki 1940 m. buvo Kretingos pranciðkonø bibliotekoje. Komunistams bibliotekà konfiskavus, jo likimas neþinomas. Bet jis neþuvæs, nes man
jo mikrofilmus padarë ir atsiuntë, dabar jau miræs, prof. dr. Jurgis Lebedys, dël to
rankraðtis turi bûti vienoje ið didþiøjø Vilniaus bibliotekø“ (Gidþiûnas 1993, 82).
Taigi Gidþiûnas sako kopijas gavæs ne ið Tamoðiûno, bet ið Lebedþio.
Vilniaus universiteto bibliotekoje yra iðlikæ septyni Tamoðiûno laiðkai Lebedþiui. 1966 metais Tamoðiûnas raðë: „Bûkite malonus, progai pasitaikius perduo22 Rapolas
Krasauskas, Laiðkas Giedriui Subaèiui ið Putnamo á Vilniø, 1993 11 26.
23 Leonas Andriekus, Laiðkas Giedriui Subaèiui ið Brooklyno á Vilniø, 1993 11 29.
24 Ðia proga nuoðirdþiai dëkoju Þavintai Si-
174
dabraitei, noriai padëjusiai man ieðkoti
PaKTSK originalo pëdsakø Kretingoje, ir
jai talkinusiam kunigui Raymundui Lauzonui.
Archivum Lithuanicum 3
kite negatyvus, kad áteiktø Vladimirovui“. Ir tuojau naujoje pastraipoje: „Turiu
J. A. Pabrëþos vienos knygos rankraðèio nuoraðà seniai darytà. Já savo laiku naudojo Kretingoje, saugodami originalà nuo susidëvëjimo. Ádëjau pora pozityvø ir
negatyvø originalo, kad ásitikintumëte nuoraðo teisingumu. V. Milius originalo
negatyvus áteiks“ (Tamoðiûnas 1966 12 16).
Vacys Milius 2000 metø sausio 30 dienà man sakë, kad jis tikrai buvo tarpininkas tarp brolio Mykolo (Tamoðiûno) ir prof. Lebedþio. Kretingos muziejaus direktorius Juozas Mickevièius dar raðæs Miliui raðtà, kad tarpininkautø Lebedþiui.
Milius liudija, kad pats Lebedys nedarë Pabrëþos rankraðèiø kopijø, o tik buvo
átrauktas kaip ekspertas á ðià rankraðèiø kopijavimo veiklà.
Matyt, Tamoðiûno laiðko pradþioje ir minimi Pabrëþos rankraðèiø negatyvai,
kuriuos jis perdavë Lebedþiui, o Lebedys – Levui Vladimirovui. Pastarasis tada
(1964–1970) dirbo Jungtiniø Tautø bibliotekos direktoriumi Niujorke, JAV 25 . Toliau
laiðke kalbama apie kaþkurio Pabrëþos rankraðèio originalà, kurio kelias kopijas
Tamoðiûnas per Miliø siuntë Lebedþiui. Vadinasi, ne tik Milius, bet ir Lebedys buvo
tarpininkas tarp Tamoðiûno ir Vladimirovo.
Be to, ið iðlikusios Lebedþio korespondencijos su Vladimirovu matyti, jog Lebedys jau kiek anksèiau, 1966 metø vasarà yra uþsakinëjæs ir Vladimirovui siuntæs
keliø kitø rankraðèiø mikrofilmus (Vladimirovo praðymu)26 . Toks negatyvø perdavimo kelias buvo iðbandytas. Taigi nebereikëtø abejoti, kad Pabrëþos rankraðèiø
negatyvus (mikrofilmus), tarpininkaujant Lebedþiui, á JAV nugabenti padëjo bûtent
Vladimirovas. Todël èia reikia kiek patikslinti Gidþiûnà: ne Lebedys Vilniuje turëjo
PaRD rankraðèio originalà ir kopijas, o Tamoðiûnas Kretingoje. Ir PaRD nëra „vienoje ið didþiøjø Vilniaus bibliotekø“, nes ant PaRD kopijø nematyti jokio antspaudo, jokio nuosavybës áraðo, o biblioteka tikrai bûtø juos padariusi. Na o Vladimirovas, perduodamas Gidþiûnui negatyvus, galëjo pasakyti, kad tai nuo Lebedþio, –
jis Tamoðiûno turbût në nepaþinojo. Todël Gidþiûnui ir bus pasirodæ, kad Lebedys
jam siuntæs kopijas.
7. Graþø Lebedþio bendravimà su Tamoðiûnu liudija ir Lebedþiui dovanotas
lapelis su originaliu Pabrëþos ranka raðytu receptu. Jis ir dabar tebeguli bibliotekoje
Tamoðiûno voke kartu su laiðku27 . Tad tai – dar vienas iki ðiol neþinotas Tamoðiûno turëtas Pabrëþos rankraðtëlis (plg. 2 pav.).
8. Galø
gale manytina, jog PaKTSK originalas bus paklydæs JAV, o PaRD –
Lietuvoje. Galbût jie kur nors saugomi privaèiai.
25 Vladas
Þukas, „Levas Vladimirovas“,
Tarybø Lietuvos enciklopedija 4, Vilnius:
Vyriausioji enciklopedijø redakcija,
1988, 594.
175
26 Plg.
VUB RS, sign.: f. 133 – 449,
f. 133 – 484.
27 Mykolas Tamoðiûnas, Laiðkas Jurgiui Lebedþiui, 1966 12 14 (rankraðtis saugomas
VUB RS, sign.: f. 133 – 694).
Du Jurgio Ambraziejaus Pabrëþos
r a n k r a ð è i a i : Kninga turinti savëj kozonius i r
Rekolekcijos dvasiðkos
2 pav. Neþinotas Pabrëþos
recepto rankraðtëlis;
VUB RS, sign.: f. 133 – 694
ALKA’oje Putname, Gidþiûno archyve, yra iðlikusios PaKTSK kopijos: 1) keliasdeðimties negatyviniø filmø rinkinys ir 2) prastos kokybës atðvietas ið originalo
(daugelyje vietø negalima áskaityti iðtiso teksto). Norint naudotis iðtisiniu PaKTSK
tekstu, reikëtø pasidaryti kopijas ið mikrofilmø rinkinio ALKA’oje. Ið dalies tekstus
skaityti ámanoma ir ið atðvietø. Treèia kopija – dar prastesni tø atðvietø atðvietai,
kuriuos esu parsiveþæs á Vilniø. Ið kopijø matyti, kad originalas neturëjo jokios
bibliotekos antspaudø.
PaRD kopijos ALKA’oje taip pat dvejopos: 1) PaRD negatyvai ir 2) PaRD nuotraukos (ið tø negatyvø). Nuotraukø tekstas labai smulkus (~5x12 cm), taèiau neblogai áskaitomas. Treèioji kopija yra tø fotografijø nekokybiðki atðvietai, kuriuos
taip pat parsigabenau á Vilniø.
ALKA’oje saugomos PaKTSK ir PaRD kopijos leidþia laikyti tekstus nepraþuvusiais net ir nesant originalø.
9. PaRD yra vëlyvojo Pabrëþos kûrybos periodo rankraðtis, raðytas treji metai
prieð mirtá. Dabar, atsiradus kopijoms, galima sakyti, kad tai seniausias iðlikæs
didesnis originalus jo tekstas. Ið Ruðkio monografijos rankraðèio þinojau, kad Pa-
176
Archivum Lithuanicum 3
brëþa PaRD rankraðtyje buvo iðdëstæs mintis apie raðybà (tai penktasis þinomas jo
þemaièiø raðybos apibûdinimas28 ): „Ðio veikalo [PaRD] pradþioje yra pratartis,
kurioje nurodoma veikalo tikslas, ðaltiniai, padalinimas, bûdas naudotis veikalu,
skiriamøjø þenklø reikðmë, net kai-kurios raidës, kaip jos turi ávairiuose þodþiuose
tartis, kaip tai: k, l, e ir kitos“ (Ruðkys 1938, 137). Buvo aiðku, kad toji pratartis
(Pabrëþos þodþiais, prabylimas) galëtø padëti nustatyti kai kuriuos vëlesniuosius jo
poþiûrio á savo raðybà pokyèius. Taèiau tada neþinojau, kad rankraðèio kopijos
iðlikusios.
Dabar galima patikslinti vëliausiàjá Pabrëþos kurtos bendrinës þemaièiø kalbos
raðybos periodà. Pirmiausia èia iðtisai pateiksiu PaRD „Prabylimà“:
PRABYLYMS.
Atrasi toy kningoy, Skaytitojau miùas, Medytacyjes: ysz
roýniu kningu, o ùabiausey yr kóu daugiausey ysz ùotinyszka Weykaùa, kório Paraszós: Meditationes de praecipuis Fidei Mysteriis. etc. - Auctore Joan. Mich. Kroust. i Kaùba êemaytyszka
yszgólditas: kóres ysz Isakima Jomilestas Kónyga Gwardyjona
Kretingyny Klosztoriaus stórojaus [sic!] paraszity dieù nekóriu Kretingos Parakwyjonu troksztàãêiu karta àt metu Rekólekcyjes Szwætas atprowity par tris dyinas.
Tos Medytacyjys maýny wysas ira gana yùgas. – Nes: pyrmiaus, kad bówa trumpas, newysyms tebówa po úúyrdyis. – Ãêionay tad paraúêitosys, ne tyktay [sic!] adinay, ale yr dwyym [sic!] gaù buty sóderàtys. – Wyinok: par wyina adina medytawojós: kas pasylyks
neparskaytitó: tas szmots, po atbutos Medytacyjos, galies sósygadity àt skaytisynos nobaýnos. – O: jey <kas> kas norietu atprowyniety Rekólekcyjes par pækes, arba asztóunes dyinas; tad: tokemy
atsyejymy: koýnos Medytacyjos kyikwyins arba dó Spóugó, galies
àt cieùos adinos pabaýna parmyslyjyma sósygadity.
Êækùay rasztyney tamy Raszty diejos gana tàkey: o tay dieù to;
kad skaytitos: ysz lægwa, neskóbiedams, eyszkey, sópràtamay, parmanomay, nobaýnay, yr pri koýna êækùa dawynietu partruki, o
pri kyikwyina spóugely znocznesni partruki Medytawojætyms
àt ósystanawyjyma, yr paýitka dwasyszka aptóriejyma.
Kas wieù prigóù pri to: kokiomis lyteromis ýodey tos kningos
raúêies: parspiejó skaytitoji: tegóù pyrmiaus geray parweyzas;
kóri lytera kayp tór sakityis. – Nes: jey to nepylniawos; nemie-
28 Keturi
ankstesni yra paskelbti; vienas: Jurgis Ambraziejus Pabrëþa, Laiðkas Jonui
Krizostomui Gintilai ið Kretingos á Peter-
burgà, 1835 03 20, paskelbë K. Sendzikas,
Mûsø senovë 2(3[8]), 1938, 495; dar trys –
Subaèius 1996, 108–113.
177
Du Jurgio Ambraziejaus Pabrëþos
r a n k r a ð è i a i : Kninga turinti savëj kozonius i r
Rekolekcijos dvasiðkos
3 pav. Dabar pradingusio PaRD rankraðèio „Prabylimas“,
kur Pabrëþa nusako savo ortografijos bruoþus;
ALKA’os archyvo fotografija
178
Archivum Lithuanicum 3
róutay rases nesópràtams. – Tadgi te-isyded: – jog: lytera k.
tóræti po sawys tujau padieta lytera e. ràdas minksztay brunsgàti:
o nereykaùau kad tarp k. yr e. raúêitumes i.: teyp sêytay: neraszos: kieùó ale keùó. – Wieleysgi lytera L. jey kaùbojy
brunsg par lie; tadgi raszàt, po L. tujaus dedas i; o po i, tad
e. teyp sz. Pliesza. o ne Plesza: – o jey brunsg par le.; tad
teyp yr raszity: t. sz. Ledwa. o ne Liedwa. – Lyteras: ã. ó. ú.
ê. ý. êækùus rasztynius tórætys àt sawymi, teyp brunsg; kayp
lækyszkoy kaùboy. – Kór wieù paraszity ira dwy lytery nóu kàmpa:
kayp tay: aa. ee. ii. oo. uu. yy. tæn wyina tyktay tesakos lytera; bet dóbóùtay ylgesney prasytyis.
Tas apreyszkymas zodziusy trumpusy padawys: cieùa móna procy nóumoney Wiresnibys paliecawojó, meùsdams pakarniausey: bùudus: jey
kokyi but nesyjuntàt isymayúêy; szalæn yszmesty: o apsyrykymus
partaysity. (plg. 3 pav.)
Pabrëþos raðybos raidà bendrais bruoþais esu taip nusakæs: „1827–1831 m.
apsisprendæs kurti bendrinæ kalbà ja raðë visokius, iðskyrus religinius, tekstus“
(Subaèius 1996, 51). Skyriau du pagrindinius þemaièiø bendrinës kalbos raðybos
bruoþus, Pabrëþos tekstuose atsiradusius kaþkada prieð 1834 metus. Tai (1) raðmenø <ãê> ir <úê> ásivedimas minkðtiesiems [è’] bei [ð’] þymëti (vietoj kiek ankstesnio
1831 metø þymëjimo <ã>, <ú>, o dar ankstesnio – <cz>, <sz>) ir (2) ilgøjø, pailgintø
ar kirèiuotø balsiø dvigubinimas <aa>, <ee>, <ii>, <yy>, <oo>, <óó> bei kt. Plg.:
óýweràãêio ~ uþveranèiu; sóplieeúêitasis ~ suplëðytasis ir ùaapaas ~ lapais, pyrsztneerwee ~ pirðtnerviai, yszraúêiita ~ iðraðytà, pawasaryynis ~ pavasarinis, bajooraa ~
bajorai (p. 32–33).
Buvau bandæs ið likusiø uþuominø apie kelis vëlyvesnius Pabrëþos rankraðèius
rekonstruoti vëlyvàjá jo bendrinës þemaièiø kalbos raðybos etapà: „didesnë nuotrupø dalis rodytø, kad dvasiniø tekstø iki pat savo gyvenimo galo Pabrëþa turbût
nuosekliau neëmë raðyti su raðmenimis ãê, úê, bet teberaðë cz, sz. Tvirtesnæ iðvadà
ið tø nuotrupø galima padaryti apie dvigubø ilgøjø balsiø þymëjimà, nes ði ypatybë,
jeigu vartojama, tekste bûna daug daþnesnë negu [è’] ir [ð’]. Taèiau tuose vëlesniuosiuose dvasiniø tekstø pavadinimuose balsës niekur nedvigubinamos. Vadinasi, jø
Pabrëþa nebuvo linkæs vartoti religiniuose raðtuose“ (p. 33–34).
PaRD yra, aiðku, religinis tekstas, ir pagal mano buvusias hipotetines iðvadas,
jame turëjo bûti vartojama raðyba be dvigubø balsiø ir be <ãê>, <úê> raðmenø.
Kaip matyti ið „Prabylimo“, Pabrëþa uþsiminë apie dvigubas raides: „Kór wieù
paraszity ira dwy lytery nóu kàmpa: kayp tay: aa. ee. ii. oo. uu. yy. tæn wyina tyktay
tesakos lytera; bet dóbóùtay ylgesney prasytyis“. Taèiau visas PaRD tekstas rodo kà
kita: dvigubos raidës niekur nevartojamos. Tai akivaizdþiai matyti jau ir ið „Prabylimo“. Galima tik spëlioti, kodël Pabrëþa apibûdino tø dvigubø balsiø vartojimà,
179
Du Jurgio Ambraziejaus Pabrëþos
r a n k r a ð è i a i : Kninga turinti savëj kozonius i r
Rekolekcijos dvasiðkos
nors jø neraðë. Jis turbût arba automatiðkai nuraðë raðybos apibûdinimà ið kokio
kito dabar neþinomo savo rankraðèio, arba norëjo apskritai propaguoti savo pasaulietiniams tekstams taikomos raðybos ypatybes, kad ir religinio teksto pratarmëje.
Ðiaip ar taip, buvusi hipotezë dël dvigubø balsiø visiðkai pasitvirtino – 1846 metais
Pabrëþa nebuvo pakeitæs nuostatos: religiniuose raðtuose neraðyti dvigubø balsiø.
Taèiau hipotezë dël antrosios bendrinës kalbos ypatybës – <ãê>, <úê> vartojimo
beveik nepasitvirtino.
„Prabylime“ tesakoma, kad „Lyteras: ã. ó. ú. ê. ý. êækùus rasztynius tórætys àt
sawymi, teyp brunsg; kayp lækyszkoy kaùboy“. Tai galima ávairiai suprasti, nors
aiðku, kad tiesiai apie digrafø <ãê>, <úê> vartojimà Pabrëþa nieko nepasako. Taèiau jau ir ið „Prabylimo“ teksto matyti, kad Pabrëþa praktiðkai paraðydavo ir
vienaip (paraszity ~ paraðyti, raszity ~ raðyti), ir kitaip (isymayúêy ~ ásimaiðë, paraúêitosys ~ paraðytosios, raúêitumes ~ raðytumës, úêyrdyis ~ ðirdies, sêytay ~ ðitai,
troksztàãêiu ~ trokðtanèiø).
Tolesniame tekste taip pat yra ávairovës, plg. <cz>: aukszcziausi 33 ~ aukðèiausá,
Dabarczióu 98 ~ dabarèiuo, neticziomis 33 ~ netyèiomis, prigólæczios 34 ~ prigulinèios, Szwæcziausy 139 ~ ðvenèiausá, Szwæcziausys 1, 139 ~ ðvenèiausios, ticziomis
139 ~ tyèiomis, ticzys 33 ~ tyèios. Plg. ir <ãê>: apaãêios 46 ~ apaèios, aukszãêiausesis
46 ~ aukðèiausiasis, bagoãêiós 99 ~ bagoèius, ãêe 46, 98 ~ èia, ãêistay 33 ~ èystay,
daràãêius 2 ~ daranèius, karaliszãêiu 46 ~ karalysèiø, muãêeny 98 ~ mûèenë, muãêenys
98 ~ mûèenës, nedegãêio 99 ~ nedegèio, paãêió ~ paèiu, paãêiu 1 ~ paèiø, padariãêio
139 ~ padaryèio, praboãêitómi 46 ~ praboèytumi, Szwæãêiauses 139 ~ ðvenèiausios,
tiãêys 33(4x) ~ tyèios. Matyti, kad nors vartojama formø ir su diakritikais, ir be jø,
taèiau paraðymas <ãê> daþnesnis.
Panaðus santykis ir <sz> – <úê> atveju. Plg. <sz>: grieszidams 139(2x) ~ grieðydams, nepraszitum 1 ~ nepraðytø, pauszednay 33 ~ pauðednai, Szytay 98, 99 ~ ðitai.
Plg. <úê>: duúêy 98 ~ dûðæ, duúêys 99 ~ duðës, grieúêity 139 ~ grieðyti, grieúêitu
99 ~ grieðytø, iszgayúêynyms 46 ~ iðgaiðinimas, paúêynawonys 34 ~ paðinavonës,
pauúêednós 33 ~ pauðednas, praúêidams 1 ~ praðydams, praúêis 1 ~ praðys, praúêity
1 ~ praðyti, riúêeys 99 ~ ryðiais, úêetonay 2 ~ ðetonai, úêimtóu 98 ~ ðimtui, úêyrdi
139 ~ ðirdá, úêyrdyis 2, 99 (Úêyrdyis 139) ~ ðirdies, úêyrdingay 99 ~ ðirdingai, Úêytay
99 ~ ðitai, úêio 99, 139 ~ ðio. Èia taip pat daugiau atvejø su diakritikais <úê>.
Taigi ið tiesø PaRD vyrauja ne tos formos, kurias buvau hipotetiðkai spëjæs, o
diakritinës: <ãê>, <úê>. Aiðku, kad tai nëra atsitiktinis prasprûdimas. Matyt, Pabrëþa, laikui bëgant, áprato dëlioti diakritikus virð <cz>, <sz> ir vëliau juos ëmë ásileisti
net á religinius tekstus.
Ðiaip jau Pabrëþos raðyba buvo labai nuosekli, jà galima laikyti viena ið nuosekliausiø to meto Didþiojoje Lietuvoje. Tad <ãê>, <úê> ir <cz>, <sz> vartosena gali
liudyti, jog jis svyravo, nebuvo apsisprendæs, ar diakritiniø <ãê>, <úê> bûtinai
reikia religiniams tekstams. Visai prieðingai jis þiûrëjo á dvigubinamas balses: jø
religiniuose raðtuose neraðë ir vëlyvuoju periodu.
180
Archivum Lithuanicum 3
Dabar ankstesnës savo studijos iðvadas galiu patikslinti: Pabrëþa ir vëlyvuoju kûrybos laikotarpiu manë, kad reikia skirti religiniø tekstø raðybà nuo bendrinës þemaièiø kalbos raðybos (tai liudija nevartojamos sudvejintos balsës
PaRD), taèiau raðmenys <ãê> ir <úê> buvo liovæsi bûti skiriamuoju bendrinës
raðybos bruoþu. Greièiausiai jis ilgainiui bus ëmæs manyti, jog <ãê>, <úê> galintys tikti bet kokiems raðtams. Vadinasi, gyvenimo pabaigoje Pabrëþos þemaièiø
bendrinës kalbos ortografija ir religiniø tekstø raðyba skyrësi tik dvigubø balsiø
þymëjimu.
10. I Ð V A D O S . Manytina, kad Pabrëþos rankraðèio PaKTSK pokarinë istorija
buvo tokia. Ið komisarø nagø iðgelbëtà rankraðtá brolis Mykolas Tamoðiûnas (ar
kun. Petras Ruðkys) dar turëjo 1960 metais. 1973-iaisiais jis jau buvo Gidþiûno
nuosavybë Amerikoje. 1979 metais originalas turbût buvo pas JAV pranciðkonus.
Daugiau apie já nieko neþinoma. ALKA’oje dabar saugomi Gidþiûno turëti PaKTSK
rankraðèio mikrofilmai ir prastos kokybës atðviesta kopija.
PaRD originalas dabar taip pat neþinomas. Já irgi turëjo Tamoðiûnas (ar Ruðkys) dar 1960-aisiais (gal ir vëliau). Turbût Vladimirovas, Lebedþio tarpininkaujamas, perdavë Tamoðiûno parûpintus negatyvus Gidþiûnui. Kur PaRD atsidûrë
ið Tamoðiûno rankø, neþinoma. ALKA’oje tëra PaRD mikrofilmai ir maþo formato
nuotraukos.
Atsiradus PaRD kopijoms, galima kiek patikslinti vëlyvàjá Pabrëþos poþiûrá á
dvejopà savo raðybà. Pabrëþa ir tais 1846 metais dar manë, kad turinèios bûti dvi
kiek skirtingos þemaièiø raðybos: þemaièiø bendrinës kalbos, kurios skiriamasis
bruoþas yra dvigubø balsiø <aa>, <ee>, <ii>, <yy>, <oo>, <óó> bei kt. vartojimas,
ir religiniø raðtø raðybos, kur tie balsiai nedvigubinami. Taèiau ankstesnis spëjimas, kad Pabrëþa taip pat elgësi ir su diakritikais virð raidþiø <ãê>, <úê>, beveik
nepasitvirtino: paaiðkëjo, kad jis diakritikus jau buvo ásileidæs, nors ir nenuosekliai,
ir á religinius tekstus. Galima manyti Pabrëþà vëlyvuoju kûrybos laikotarpiu maþinus skirtumà tarp dviejø savo þemaitiðkø raðybos tipø. Jie skyrësi tik dvigubø
balsiø raðymu. Vis dëlto tas balsiø dvejinimas buvo labai á akis krintanti, beveik kas
antrame þodyje esanti ypatybë. Todël ir toliau neturime pagrindo manyti, kad
gyvenimo pabaigoje Pabrëþa bûtø visai sulyginæs du savo raðybos tipus.
Literatûros sàraðas ir ðaltiniai:
A N D R I E K U S , L E O N A S , 1993 11 29: Laiðkas Giedriui Subaèiui ið Brooklyno á Vilniø.
G I D Þ I Û N A S , V I K T O R A S , 1979 02 05: Laiðkas Juozui Poviloniui ið Brooklyno á Kaunà
(rankraðtis saugomas Gidþiûno archyve ALKA’oje, Putname, Connecticute).
G I D Þ I Û N A S , V I K T O R A S , 1993: Jurgis Ambraziejus Pabrëþa (1771–1849), Roma: Lietuviø
Katalikø Mokslo Akademija, 295 p.
181
Du Jurgio Ambraziejaus Pabrëþos
r a n k r a ð è i a i : Kninga turinti savëj kozonius i r
Rekolekcijos dvasiðkos
G I D Þ I Û N A S , V I K T O R A S , 1975 07 30: Jurgis Ambroziejus Pabrëþa. I-as sàsiuvinys, Brooklyn
N.Y., 1975 07 30 reassumtum (rankraðtis saugomas Gidþiûno archyve ALKA’oje, Putname, Connecticute).
G I D Þ I Û N A S , V I C T O R A S , 1973: Tëvo Jurgio Ambroziejaus Pabrëþos gyvenimas ir darbai (1771–
1849), Brooklyn N.Y. (rankraðtis saugomas Gidþiûno archyve ALKA’oje, Putname,
Connecticute).
K R A S A U S K A S , R A P O L A S , 1993 11 26: Laiðkas Giedriui Subaèiui ið Putnamo á Vilniø.
L E B E D Y S , J U R G I S , 1966: Korespondencija su Levu Vladimirovu (rankraðèiai saugomi VUB
RS, sign.: f. 133 – 449, f. 133 – 484).
M O Z Û R A I T I S , M . , 1943 09 18: „Jurgis-Ambroziejus Pabrëþa“, Þemaièiø þemë 36(117), 2.
M O Z Û R A I T I S , M . , 1943 09 25: „Jurgis-Ambroziejus Pabrëþa“, Þemaièiø þemë 37(118), 2.
M O Z Û R A I T I S , M . , 1943 10 02: „Jurgis-Ambroziejus Pabrëþa“, Þemaièiø þemë 38(119), 2.
P A B R Ë Þ A , J U R G I S A M B R A Z I E J U S , ~1820: Pamoksùay apey septinis Sakramentus (rankraðtis
nerandamas).
P A B R Ë Þ A , J U R G I S A M B R A Z I E J U S , 1808–1822: Kninga pyrma Apey Sakramentus ógóùnay yr
Apey Nekórius Sakramentus ipatingay, 711 p. (rankraðtis saugomas VUB RS, sign.: f. 1 –
D 57).
P A B R Ë Þ A , J U R G I S A M B R A Z I E J U S , 1835 03 20: Laiðkas Jonui Krizostomui Gintilai ið Kretingos á Peterburgà, paskelbë K. Sendzikas, Mûsø senovë 2 [3(8)], 1938, 495.
P A B R Ë Þ A , J U R G I S A M B R A Z I E J U S , 1799–1831: Pamoksùay Wayringosy Materyjosy àt roýniu
wyitu, iwayriusy ùaykusy sakity par Kónyga Ambroêiejó Pabreýa Tercyjorió zokana Szwæta
Tiewa Pràãêyszkaus, 868 p. (rankraðtis saugomas LMAB RS, sign.: f. 9 – 3360).
PaKTSK – P A B R Ë Þ A , J U R G I S A M B R A Z I E J U S , Kninga. – Tóræti sawiey Kozonius ónt nekóriu
Nedielys Dyinu yr ónt ùabay daug Szwæcziu, 1822 (rankraðèio kopijos saugomos Gidþiûno
archyve ALKA’oje, Putname, Connecticute).
PaRD – P A B R Ë Þ A , J U R G I S A M B R A Z I E J U S , REKÓLEKCYJYS DWASYSZKAS I tris dyinas
PADALITAS. Dieley Paêitka Dwasyszka, 1846 (rankraðèio kopijos saugomos Gidþiûno
archyve ALKA’oje, Putname, Connecticute).
P O V I L O N I S , J U O Z A S , 1983 04 25: Laiðkas Viktorui Gidþiûnui ið Kauno á Brooklynà (rankraðtis saugomas Gidþiûno archyve ALKA’oje, Putname, Connecticute).
P O V I L O N I S , J U O Z A S , 1990: „Vienas iðkiliausiø þemaièiø“, Naujasis þidinys 1, 23.
R U Ð K Y S , P E T R A S , [1938]: Kunigas Jurgis (Tëvas Ambrozijus) Pabrëþa (1771.I.15–1849.X.30.)
Jo gyvenimas, darbuotë ir pomirtinë garbë, [Kretinga] (rankraðtis saugomas Telðiø etnografiniame muziejuje, inventoriaus Nr. J. M. 4. 1., 178 p.).
R U Ð K Y S , P E T R A S , Monografijos apie Pabrëþà fragmentai, Tamoðiûno nuoraðas (rankraðtis
saugomas VUB RS, sign.: f. 133 – 814).
S U B A È I U S , G I E D R I U S , 1996: „Jurgio Ambraziejaus Pabrëþos þemaièiø kalba“, LAIS 8.
Asmuo: tarp tautos ir valstybës, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla, 10–113.
T A M O Ð I Û N A S , M Y K O L A S , 1960 05 06: Laiðkas Gidþiûnui ið Kretingos á Brooklynà (rankraðtis saugomas Gidþiûno archyve ALKA’oje, Putname, Connecticute).
T A M O Ð I Û N A S , M Y K O L A S , 1966 12 14: Laiðkas Jurgiui Lebedþiui ið Kretingos á Vilniø
(rankraðtis saugomas VUB RS, sign.: f. 133 – 694).
182
Archivum Lithuanicum 3
T A M O Ð I Û N A S , M Y K O L A S , 1966 12 16: Laiðkas Jurgiui Lebedþiui ið Kretingos á Vilniø
(rankraðtis saugomas VUB RS, sign.: f. 133 – 694).
T A M O Ð I Û N A S , M Y K O L A S , 1966 12 24: Laiðkas Jurgiui Lebedþiui ið Kretingos á Vilniø
(rankraðtis saugomas VUB RS, sign.: f. 133 – 694).
T A M O Ð I Û N A S , M Y K O L A S , 1967 02 11: Laiðkas Jurgiui Lebedþiui ið Kretingos á Vilniø
(rankraðtis saugomas VUB RS, sign.: f. 133 – 694).
Þ U K A S , V L A D A S , 1988: „Levas Vladimirovas“, Tarybø Lietuvos enciklopedija 4, Vilnius:
Vyriausioji enciklopedijø redakcija, 594.
Giedrius Subaèius
TWO
MANUSCRIPTS
OF
JURGIS
AMBRAZIEJUS
KNINGA TÓRÆTI SAWIEY KOZONIUS ( 1 8 2 2 )
PABRËÞA:
AND
REKÓLEKCYJYS DWASYSZKAS ( 1 8 4 6 )
Summary
This article is about the history of two manuscripts by the Lithuanian Franciscan Father
Jurgis Ambraziejus Pabrëþa (1771-1849): (1) Kninga Tóræti sawiey Kozonius ónt nekóriu Nedielys Dyinu yr ónt ùabay daug Szwæcziu, 1822 [PaKTSK] (The Book Containing Sermons for
Certain Weekdays and for Numerous Holidays) and (2) REKÓLEKCYJYS DWASYSZKAS I tris
dyinas PADALITAS, 1846 [PaRD] (Religious Retreats Divided into Three Days). Both manuscripts have recently dropped out of view.
In 1940 the Soviet government attempted to destroy the library of the Kretinga
(Lithuania) Franciscan monastery where numerous manuscripts of Pabrëþa were kept.
The Franciscan Brother Mykolas Tamoðiûnas (and the priest Petras Ruðkys?) secretly saved
some books and documents. Among them were the PaKTSK and PaRD manuscripts. In
1960 PaKTSK was still in the possession of Tamoðiûnas in Kretinga. But by 1973 this
manuscript had become the property of the American-Lithuanian historian, Franciscan
Father Viktoras Gidþiûnas, the author of a monograph on Pabrëþa’s biography (1993).
Most probably Tamoðiûnas managed to donate PaKTSK to Gidþiûnas in a certain way,
though it was not legal to carry manuscripts out of the Soviet Union. By 1979 the original
PaKTSK manuscript could have been the property of the Franciscan Fathers in the U.S.A.
Since then this manuscript has not been seen by any scholar or librarian. Nevertheless
microfilms and Xerox copies of PaKTSK manuscript still survive in the ALKA archive
(Amerikos lietuviø kultûros archyvas – Archive of American Lithuanian Culture), Putnam, Connecticut.
The fate of the original of the PaRD manuscript is also unknown today. It was also in
Tamoðiûnas’ (Ruðkys’?) possession in 1960. He managed to send a microfilm of PaRD to
Gidþiûnas with the help of the Vilnius University professor Jurgis Lebedys and the director
of the United Nations library in New York Levas Vladimirovas. However, nobody knows
183
Du Jurgio Ambraziejaus Pabrëþos
r a n k r a ð è i a i : Kninga turinti savëj kozonius i r
Rekolekcijos dvasiðkos
the further fate of the original manuscript. A microfilm and pictures of PaRD still are in
the same ALKA archive.
The discovery of the PaRD text has permitted me to make more precise conclusions
about Pabrëþa’s developing attitude to his double orthography (which was created before
1834). In the year 1846 Pabrëþa still was maintaining two Lowland Lithuanian orthographies: (1) one for the standard Lowland Lithuanian (its distinctive feature was double
vowels <aa>, <ee>, <ii>, <yy>, <oo>, <óó> etc.: ùaapaas ‘[with] leaves’, pyrsztneerwee ‘the
nerves of fingers’), and (2) the other for religious texts (containing no double vowels).
PaRD, a religious text, does not have any double vowels.
However, my previous hypothesis was wrong. Pabrëþa did use the digraphs <ãê> and
<úê> (óýweràãêio ‘in one which contains’; sóplieeúêitasis ‘the one which was torn down’) with
diacritics also in religious texts. The PaRD text made it evident.
This permits me to claim that in his late creative period Pabrëþa tried eliminating certain
differences between his two orthographies. However, he probably never unified them and
always used double vowels only for standard secular Lowland texts.
GIEDRIUS SUBAÈIUS
Lietuviø kalbos institutas
Antakalnio g. 6
LT-2055, Vilnius, Lietuva
e. p. : [email protected]; [email protected]
Gauta 2000 m. vasario 3 d.
Priimta 2001 m. vasario 19 d.
Publikacijos
186
Archivum Lithuanicum 3
A r c h i v u m L i t h u a n i c u m 3, 2 0 0 1
I S S N 1 3 9 2 – 7 3 7 X, I S B N 3 – 4 4 7 – 0 9 2 6 2 – 9
Ona Aleknavièienë
Lietuviø kalbos institutas, Vilnius
Henricho Lyzijaus laiðkas
Augustui Hermannui Francke’i
Èia publikuojamas Karaliauèiaus universiteto profesoriaus Henricho Lyzijaus
(Henrich Lysius, 1670–1731) laiðkas Hallës universiteto profesoriui Augustui Hermannui Francke’i (1663–1727). Laiðkas ðiuo metu saugomas Valstybinëje Prûsijos
kultûros paveldo bibliotekoje Berlyne (Staatsbibliothek zu Berlin – Preußischer Kulturbesitz); jo signatûra: Francke-Nachlaß, Kapsel 14: Heinrich und Johannes Lysius,
Mappe 15, Bl. 52–531 . Francke’s epistoliniame palikime Berlyne yra dvideðimt ðeði
Henricho Lyzijaus laiðkai. Dar vienas laiðkas, raðytas 1704 metø spalio 16 dienà
Philippui Jakobui Speneriui, saugomas Francke’s ástaigø archyve Hallëje (Archiv der
Franckeschen Stiftungen in Halle)2 .
Laiðkas Francke’i nedatuotas, siøstas á Hallæ veikiausiai ið Karaliauèiaus. Jis
neilgas, tik 3 puslapiø (17,5×21 cm), raðytas vokiðkai gotikiniu greitraðèiu, tamsiai
rudu raðalu ant perpus sulenkto lapo; adresas uþraðytas ketvirtajame puslapyje
prancûziðkai.
1 Ði
publikacija pradëta rengti Hallëje, 2000–
2001 metø þiemà staþuojant Francke’s
ástaigose (Franckesche Stiftungen in Halle).
Esu labai dëkinga Francke’s ástaigoms ir
jø direktoriui prof. dr. Janui Hendrikui
Olbertzui uþ man paskirtà Fritzo Thysseno stipendijà, kurios dëka galëjau tris mënesius dirbti pagal projektà „Lietuviðki
XVI–XVIII amþiaus evangelikø liuteronø
raðtai: jø santykiai su vokiðkais ðaltiniais
ir redagavimo principai“. Nuoðirdþiai dëkoju Francke’s ástaigø archyvo vadovui
dr. Thomui Müller-Bahlke’i, Centrinës
Francke’s ástaigø bibliotekos direktorei
dr. Brittai Klosterberg, Hallës–Wittenber-
187
go Martyno Liuterio universiteto Interdisciplininio pietizmo tyrimø centro direktoriui prof. dr. Udo Sträteriui, mokslinei
bendradarbei dr. Christiane’i Schiller ir visiems archyvo bei bibliotekos darbuotojams uþ sudarytas geras darbo sàlygas.
Aèiû dr. Thomui Müller-Bahlke’i ir dr.
Jürgenui Gröschlui uþ pagalbà ieðkant Lyzijaus laiðkø, o dr. Gertrudai Bense’i uþ
konsultacijas ðifruojant ir verèiant á lietuviø kalbà. 0
2 Laiðko sign.: AFrSt, D 88: Bl. 338–339. Èia
yra keletas laiðkø, raðytø Speneriui kartu
su Theodoru Gehru, taèiau Lyzijus juos
tik pasiraðæs.
Henricho Lyzijaus laiðkas
Augustui Hermannui Francke’i
Lyzijus ir jo veikla Prûsø Lietuvoje vertinama labai prieðtaringai. Lietuviø istoriografijoje jo vardas paprastai siejamas su XVIII amþiaus germanizacijos politika,
o jis pats laikomas aktyviu tos politikos ðalininku ir vykdytoju3 . Vokieèiø literatûroje stengiamasi tokius priekaiðtus atmesti ar bent jau suðvelninti – jis daþniausiai
vadinamas tiesiog veikliu ir pragmatiðku þmogumi, o jo mintys apie tai, kad lietuviø jaunimas turi mokytis suprasti ir kalbëti vokiðkai, laikomos asmeniðka jo pozicija, paremta grynai praktiniais sumetimais4 . Savo autobiografijoje Lyzijus ið
tiesø raðë, kad tokioje maþoje ðalyje kaip evangeliðkoji Lietuva neapsimoka leisti
lietuviðkø knygø, èia esà nebûtø galima pelningai parduoti netgi Biblijos, o tai bûtø
kliuvinys spaustuvëms5 . Todël Berlyne rasti laiðkai davë akstinà gilintis á XVIII
amþiaus pradþioje susiklosèiusià Prûsijos kultûros situacijà ir remiantis ðiais dokumentais mëginti dar kartà atkreipti dëmesá á Lyzijaus veiklà ðvietimo srityje.
Ið pluoðto ðiuo metu þinomø Lyzijaus laiðkø skélbti pasirinktas bûtent ðitas dël
keliø prieþasèiø: 1) jame pateikiama duomenø apie XVIII amþiaus antrojo deðimtmeèio mokyklø bûklæ ir ðvietimo sistemos perspektyvas; 2) jis liudija intensyvø
Karaliauèiaus ir Hallës pietistø bendradarbiavimà vykdant Prûsijos karaliaus Frydricho Vilhelmo I potvarkius; 3) rodo Lyzijaus poþiûrá á ðvietimo sistemos Prûsø
Lietuvoje kûrimà ir pastangas jai ágyvendinti; 4) laiðke yra informacijos apie naujai
rengiamà dvikalbá (vokieèiø–lietuviø) Liuterio Maþàjá katekizmà (1719).
1. Pirmojoje XVIII pusëje Vokietijoje pradëta eiti prie visuotinio pradinio mokslo
ir kartu mokyklø gimtàja kalba steigimo. Prûsijos karalystëje ðis procesas prasidëjo
1717–1718 metais6 . Karalius Frydrichas Vilhelmas I, lankydamasis 1718 metø vasarà lietuviø gyvenamose Prûsijos apskrityse ir matydamas itin prastà ðvietimo
bûklæ, liepos 2 dienà Tilþës reskriptu ásakë paskirti Lyzijø baþnyèiø ir mokyklø
inspektoriumi. Karalius pavedë jam Prûsø Lietuvoje atlikti ðvietimo reformà 7 .
3 Plg.:
Vaclovas Birþiðka, Aleksandrynas. Senøjø lietuviø raðytojø raðiusiø prieð 1865 m.
biografijos bibliografijos ir biobibliografijos 2.
XVIII–XIX amþiai, Èikaga: JAV LB kultûros fondas, 1963, 7; Algirdas Matulevièius, Maþoji Lietuva XVIII amþiuje, Vilnius:
Mokslas, 1989, 22, 118–121; Leonas Gineitis, Kristijono Donelaièio aplinka, Vilnius:
Lietuviø literatûros ir tautosakos institutas, 1998, 47.
4 Nuomoniø apþvalgà þr. Matulevièius
(1989, 118–121, 104); plg. dar Christiane
Schiller, „Die Litauischen Seminare in
Königsberg und Halle. Eine Bilanz“, Nordost-Archiv. Zeitschrift für Religionalgeschichte 3(2), 1994, 380–381. 0
188
5 Lyzijaus
autobiografijos fragmentø pateikia Adolf Rogge, „D. Heinrich Lysius in
Litauen und Masuren“, Altpreussische Monatsschrift 18, Königsberg in Pr.: Verlag
von Ferd. Beyer’s Buchhandlung,
1881, 120. 0
6 Gerhart Wolff, Deutsche Sprachgeschichte,
Tübingen und Basel: A. Franke Verlag,
4
1999, 142. 0
7 Fritz Terveen, Gesamtstaat und Retablissement. Der Wiederaufbau des nördlichen Ostpreußen unter Friedrich Wilhelm I 1714–
1740, Göttingen etc.: Musterschmidt,
1954, 86.
Archivum Lithuanicum 3
Ið daugelio Karaliauèiaus teologø Lyzijus tokiam darbui buvo numatytas neatsitiktinai. Skiriant já á ðias pareigas, be abejo, atsiþvelgta á pedagoginæ ir teologinæ
veiklà. Lyzijus, gimæs 1670 metais Flensburge, studijavæs filosofijà ir teologijà Jenoje (1687), Leipzige (1688), Karaliauèiuje (1690), Kopenhagoje (1692), Hallëje
(1694), 1702 metais Hallëje ágijo daktaro laipsná ir tapo pietistinio judëjimo ðalininku8 . Tais paèiais metais jis buvo paskirtas karaliðkosios Frydricho kolegijos
(Collegium Fridericianum) direktoriumi, 1709 metais tapo Karaliauèiaus universiteto profesoriumi, 1715 – treèiuoju rûmø pamokslininku ir konsistorijos tarëju. Bûtent ðiai veikliai ir reikliai asmenybei buvo pavesta mokyklø bei baþnyèiø reforma – iki tol visi karaliaus bandymai (1714, 1715 ir 1717 metais) atkurti po 1709–
1711 metø maro vis dar neatsigaunantá kraðtà ir ávesti privalomàjá pradiná mokymà
buvo nesëkmingi.
Karalius tikëjosi, kad sudëtingus ðvietimo uþdavinius Lyzijus bei jo padëjëjai
galës iðspræsti padedami garsaus Hallës pietisto Augusto Hermanno Francke’s ir
sekdami jo ástaigø pavyzdþiu9 . Tà paèià 1718 metø liepos 2-àjà, kai ið Tilþës buvo
duotas nurodymas paskirti inspektoriumi Lyzijø, karalius paraðë laiðkà ir Francke’i
á Hallæ – jis pageidavo, kad ðis tartøsi su Lyzijumi ir teiktø pasiûlymus, kaip bûtø
geriausia ðitø darbø imtis (Terveen 1954, 87). Jiems abiem buvo pavesta rûpintis ir
mokytojø bûsimoms lietuviðkoms mokykloms rengimu10 . Dël to Lyzijus ir ðiame, ir
kituose inspektoriavimo metais (1718–1721) raðytuose laiðkuose detaliai praneðinëja Francke’i apie padëtá Prûsø Lietuvoje. Dviejuose 1718 metais raðytuose laiðkuose
aptariamos galimybës rengti lietuviðkoms mokykloms reikalingus mokytojus Hallës universitete11 , o ðiame laiðke, beje, primenama, kad „Dievas per karaliðkàjà
didenybæ nurodë man griebtis reikalo junctis viribus su mieluoju Broliu“ (p. [2]).
2. Jau minëta, jog èia publikuojamas laiðkas nedatuotas. Theodoras Wotschke
1928 metais yra citavæs ðio laiðko fragmentà ir nurodæs, kad Lyzijus apie mokyklø
padëtá Francke’i raðë 1717-øjø vasarà12 . Tiksliau bûtø sakyti, kad Wotschke citavo
8 Lebens=Beµchreibung
D. HENRICI LYSII,
ACTA BORUSSICA [...] Des III Bandes,
Erµtes St÷ck. Kænigsberg und Leip¸ig, bey
Chriµtoph Gottfried Eckart. Anno 1732;
Altpreussische Biographie 1, hrsg. von Christian Krollmann, Marburg: N. G. Elwert
Verlag, 1974, 414; Neue Deutsche Biographie 15, Berlin: Duncker & Humblot, 1987,
5 92–593.
9 Eduard Winter, Die Pflege der west- und südslawischen Sprachen in Halle im 18. Jahrhundert. Beiträge zur Geschichte des bürgerlichen
Nationwerdens der west- und südslawischen
Völker, Berlin: Akademie Verlag, 1954, 44.
189
10 Francke
savo dienoraðtyje 1718 metø rugpjûèio 4 dienà raðë, kad karalius atsiuntæs
raðtà ir jam nurodæs Hallëje rengti studentus, kurie galëtø dirbti Prûsø Lietuvoje ið
pradþiø mokytojais, o vëliau taptø ir kunigais (Winter 1954, 44).
11 Ðitie laiðkai ðiuo metu rengiami spaudai.
12 Theodor Wotschke, Georg Friedrich Rogalls
Lebensarbeit nach seinen Briefen, Königsberg
i. Pr.: Kommissionsverlag Ferd. Beyers
Buchhandlung Thomas & Oppermann,
1928, 9.
Henricho Lyzijaus laiðkas
Augustui Hermannui Francke’i
tik laiðko mintá ir netgi kyla ðiokiø tokiø abejoniø, ar jis pateikë bûtent ðito laiðko
iðtraukà, plg. jos pradþià:
In Litauen habe ich neun Wochen ¸ugebracht, daß eine einhellige Überµet¸ung des
kleinen Katechismi Lutheri hergeµtellt werde, dann daß, da noch acht neun, ja
¸wan¸ig Dörfer ¸u einer Schule geµchlagen µind, ¸weihundert [!] Schuldörfer
erwählt würden, worin vorerµt Schulen gebaut würden. (Wotschke 1928, 9)
Ich bin eben aus Littauen gekommen, woµelbµt 9: Wochen º ¸ugebracht damit, daß
erµtlich eine einhellige Verµion des º Kleinen Catechismi Lutheri mit vieler Mühe ¸u
Wege ge=ºbracht; hernach, daß, da noch 8: 9: – – biß 20: dörffer ¸u º einer Schulen
geµchlagen µind, 280: Schuldörffer erwehlet º würden, worinnen vor erµt Schulen
gebaut werden µollen. (Lyzijus [1]3–8)
Vis dëlto ðitos ir tolesnës mintys (apie mokyklø statybos sàmatà, karaliaus paþadà duoti þemës, medienos ir plytø, alegorija apie gerà sëklà) ið esmës atitinka
Lyzijaus laiðko turiná.
Nustatyti datà bent jau metø ir metø laiko tikslumu padeda du laiðke minimi
faktai: paèioje pradþioje Lyzijus kalba apie Lietuvoje13 praleistas devynias savaites,
per kurias jis, pirma, „su dideliu vargu“ palydëjo á kelià Liuterio Maþàjá katekizmà,
antra, iðrinko 280 kaimø, kur pirmiausia turi bûti pastatytos mokyklos.
2.1. Naujai parengto dvikalbio Maþojo katekizmo14 gale pridëtame kreipimesi á
kunigus (LKP 120–122) Lyzijus praðo, kad visø penkiø lietuviðkø apskrièiø kunigai
savo paraðais patvirtintø, jog pritaria ðiai katekizmo versijai. Jis teigia, kad rankraðtá jau svarstæ ir gerai ávertinæ dekanai (Erzpriester) bei ið visø parapijø deleguoti
kunigai pasitarimuose, vykusiuose 1719 metø sausio 11 dienà Ásrutyje, sausio 16 –
Nemirskiemyje, sausio 18 – Enciûnuose, sausio 19 – Stalupënuose, sausio 20 – Pilkalnyje, sausio 23 – Ragainëje, sausio 24 – Tilþëje, sausio 25 – Kaukënuose, sausio
13 Turima
galvoje Prûsø Lietuva. Nuo 1618
metø Prûsijos kunigaikðtijos, o nuo 1701
metø Prûsijos karalystës teisiniuose dokumentuose lietuviø gyvenamos þemës
vadintos Lietuvos provincija, lietuviðkais
valsèiais, lietuviðka apygarda, Prûsø Lietuva
arba tiesiog Lietuva, o raðtijoje labiau Maþàja Lietuva. Lietuviðkø þemiø branduolys
(apie 10 000 km 2) apëmë keturias apskritis: Klaipëdos, Tilþës, Ragainës ir Ásruties,
taèiau nemaþai lietuviø gyveno dar ir uþ
jø ribø (Matulevièius 1989, 6–8).
14 Ðiuo metu katekizmo rankraðtis Der Kleine
Catechiµmus D. M. Lutheri [...] º Må‡as
Katgiµmas D. Mértino Lutteraus [...] saugomas
190
Jogailos bibliotekoje Krokuvoje; sign.: MS.
Slav. Quart 4. Ilgà laikà lietuviø mokslininkams jis buvo beveik neþinomas. Tiktai
1986–1987 metais èia já rado Pietro U. Dini. 1993-iaisiais pasirodë dvi ðio rankraðèio publikacijos: Heinrich Johann Lysius,
Maþasis katekizmas, pagal Berlyno rankraðtá
parengë Pietro U. Dini, Vilnius: Mokslo ir
enciklopedijø leidykla, 1993 ir Baldur
Panzer, Der Kleine Catechismus D. M. Lutheri
Måêas Katgismas D. Mertino Lutteraus. Besorgt von D. Henrich Lysius Tillsitt 1719,
Frankfurt am Main etc.: Peter Lang, 1993.
Toliau bus remiamasi Panzerio iððifruotu
tekstu ir vartojama santrumpa LKP.
Archivum Lithuanicum 3
30 – Klaipëdoje, vasario 13 dienà – Gilgëje ir galiausiai Tilþëje. Pats Lyzijus vokiðko
antraðtinio lapo frazëje „in Littauen auffs neue º in Tillµitt überµehen“ po þodþio
Tillµitt padëjæs korektûros þenklà <|> ir kairëje paraðtëje áraðæs: „A[nn]o 1719: m:
Febr:“. Taigi konferencijos rankraðèiui svarstyti vyko 1719-øjø sausio ir vasario
mënesiais, o kunigai pritarimà savo paraðais pradëjo tvirtinti 1719 metø geguþës
2 dienà15. Pagal ðiuos duomenis laiðkas turëjo bûti raðytas baigiantis 1719-øjø
þiemai arba pavasará – tarp vasario ir geguþës mënesio.
2.2. Manyti já buvus raðytà 1717 metais, kaip nurodo Wotschke, netikslu dar
ir dël to, kad karalius ásakë paskirti Lyzijø Prûsø Lietuvos baþnyèiø ir mokyklø
inspektoriumi 1718 metø liepos 2 dienà. Kiek vëliau – 1718 metø rugsëjo 9 dienà16
ið Berlyno jam ir rûmø tarëjui (Cammerrath) Wolfui Gretschui buvo atsiøstas specialus ásakymas (instrukcija), kur nurodyta, kad kiekviename didesniame kaime turi
bûti pastatyta po mokyklà, o kiekvienam mokytojui duodama po pusæ ûbo laisvos
þemës (Keil 1886, 112; plg. Rogge 1881, 119). Tad tik gavæs toká ágaliojimà, Lyzijus
galëjo leistis á Prûsø Lietuvà ir þiûrëti, kiek mokyklø èia reikia ir kur jos turi bûti
statomos pirmiausia. Yra þinoma, kad vizituoti lietuviø gyvenamas apskritis jis
pradëjo 1718 metø pabaigoje (Terveen 1954, 87). 1719 kovo 23 dienà jis jau raðë
Prûsijos vyriausybei ataskaità apie savo kelionæ (kurioje, beje, pabrëþë, kad kunigai
ðiose parapijose dirba labai aplaidþiai, nerûpestingai rengiasi pamokslams, dauguma jø prastai moka lietuviðkai ir dël to negali tinkamai eiti savo pareigø; uþ tai jis
jautæs pareigà juos nubausti)17.
2.3.
Ðitie du faktai – konferencijø dötos ir apskrièiø vizitacijos laikas leidþia
daryti iðvadà, kad laiðkas raðytas 1719-øjø pavasará, veikiausiai kovo mënesá. Laiðko gavëjo Francke’s dienoraðtyje yra áraðas, kad 1719 metø kovo 30 dienà jis gavæs
ið Lyzijaus laiðkà, kuriame ðis primena lietuviðkø mokyklø klausimà ir kartu prideda laiðkà Böhme’i á Londonà18. Lyzijaus laiðko post scriptum ið tiesø minimas
15 Katekizmas
baigtas pasiraðinëti 1719 metø
lapkrièio 5-àjà. Jo pradþioje pridëtà kreipimàsi á karaliø Lyzijus pasiraðë 1719 metø
gruodþio 30 dienà praðydamas katekizmà
iðspausdinti, o abu rankraðtinius egzempliorius atiduoti saugoti á Berlyno ir Karaliauèiaus bibliotekas.
16 Lyzijus 1718 metø spalio 27 dienos raðte
Karaliauèiaus universiteto rektoriui ir
alumnato senatui nurodo, kad steigti mokyklas ir kurti Lietuviø kalbos seminarà
karalius jam pavedæs 1718 metø rugsëjo
19 dienà (o ne 9). Ðio raðto nuoraðas, dary-
191
tas veikiausiai 1797 metais ir pridëtas
prie seminarà tikrinusiø vizitatoriø ataskaitos, saugomas Slaptajame valstybiniame Prûsijos kultûros paveldo archyve
Berlyne (Geheimes Staatsarchiv Preussischer
Kulturbesitz); sign.: GeStA, Alt I, Rep. 76.
Nr. 271. Bl. 31.
17 Ataskaitos fragmentø pateikia Terveen
1954, 214–16.
18 „welcher das negotium der litauischen
Schulen rekommandiert, auch zu solchem
Behuf an Herrn Böhm in London mit eingelegt“ (Winter 1954, 45).
Henricho Lyzijaus laiðkas
Augustui Hermannui Francke’i
Böhme (Lyzijus raðo Behm; apie já þr. 4.), tad ne tik dël metø, bet ir dël mënesio
abejoniø beveik nebelieka – 1719-øjø kovas.
3. Pirmasis laiðko sakinys liudija, kad kunigø pasitarimuose svarstant rankraðtá
dalyvavo ir pats Lyzijus. Antraðtëje nëra vertëjo ar rengëjo pavardës, bet lietuviø
literatûros istoriografijoje jis paprastai vadinamas Lyzijaus katekizmu. Taèiau Lyzijaus vaidmuo rengiant ðá katekizmà dar nëra pakankamai iðryðkëjæs. Aiðku viena,
kad laikyti já katekizmo vertëju netikslu19: mat ávade, t. y. kreipimesi á karaliø, jis
pats sakosi lietuviðkai nemokàs, todël liepæs precentoriui Lietuvoje tekstà perraðyti
dviem egzemplioriais ir duoti kunigams tikrinti; be to, jis apgailestauja, kad verèiant viskas vykæ ne taip tvarkingai, kaip norëta, o jis, nemokëdamas kalbos, nekà
tegalëjæs pakeisti (LKP 4). Taigi naujasis katekizmas rengtas ne vieno þmogaus, o
didelës grupës lietuviðkose parapijose dirbusiø kunigø. Lyzijus buvo jo organizatorius bei darbø koordinatorius: jis uþsakë perraðyti, dalyvavo konferencijose, klausësi kunigø siûlymø, vertino jø pastabas ir galiausiai praðë karaliø iðspausdinti.
Matyt, ne be pagrindo laiðke pasakyta frazë, kad katekizmas palydëtas á kelià
„su dideliu vargu“. Lyzijus savo autobiografijoje yra skundæsis, kad rengti katekizmà jam buvæ labai sunku – mat kunigai nesutaræ dël lietuviø kalbos principø20. Minëtoje 1719 metø kovo 23 dienos ataskaitoje jis raðo konferencijose girdëjæs, kaip nelengva net águdusiems bei iðsilavinusiems kunigams, kad ir puikiai mokantiems lietuviðkai, iðversti kai kuriuos katekizmo ir Biblijos þodþius
bei posakius (Terveen 1954, 215). Katekizmo ávade Lyzijus apraðo, dël ko buvo
ypaè ginèijamasi svarstant naujàjà versijà. Kunigai, pasirodo, nesutaræ netgi dël
poteriø vertimo, o kai kurie lietuviø kalbos grynumo ðalininkai reikalavæ visai
nevartoti svetimybiø – net ir tokiø þodþiø kaip katekizmas, Altoriaus sakramentas,
Testamentas, aleliuja ir kt. (LKP 6).
Ðitie ginèai laikytini XVIII amþiaus pradþioje kilusios diskusijos dël lietuviø
kalbos vartojimo tàsa. Juos paskatino 1701 metais iðëjæs lietuviðkas Naujasis Testamentas, rengtas Didþiosios ir Maþosios Lietuvos tarmiø derinimo principu. Svarbiausias ginèo klausimas: kaip reikia lietuviðkai su liaudimi kalbëti („wie man
littauisch cum vulgo reden solle“). 1706 metais Mykolas Merlinas (Michael Mörlin;
1641–1708) Karaliauèiuje iðleido traktatà Principium primarium in Lingua Lithvanica,
kuriame reikalavo reformuoti religiniø raðtø kalbà: jø pagrindu imti gyvàjà kalbà,
ðalinti germanizmus ir polonizmus, nekurti naujadarø, nevartoti daugiareikðmiø
þodþiø ar siaurø dialektizmø21. Á ðià lingvistinæ diskusijà buvo ásitraukæ nemaþa
19 Lietuvos
bibliografija. Knygos lietuviø kalba 1.
1547–1861. Papildymai. Vilnius: Mintis,
1990; Leonas Gineitis, Kristijonas Donelaitis
ir jo epocha, Vilnius: Vaga, 1990, 57.
20 „Hiemit habe die allerverdriesslichste Ar-
192
beit gehabt, weil die Prediger in denen
Principiis der litauischen Sprache nicht einig waren“ (Rogge 1881, 126).
o
21 Merlino traktatas (24 p. in 8 ) saugomas
Lenkijos mokslø akademijos bibliotekoje
Archivum Lithuanicum 3
lietuviðkai raðtijai neabejingø kunigø. Deja, daug diskusijos dalyviø nusineðë didysis maras: 1710 metais mirë poleminá leidiná taip pat iðleidæs Jonas Keimelis ið
Nemirkiemio, o 1711 metais – Jokûbas Perkûnas ið Valtarkiemio 22 . Akivaizdu, kad
ðios diskusijos atgarsiai pasiekë ir 1719 metus. Katekizmo pradþioje pridëtame
kreipimesi á karaliø Lyzijus mini, kad ieðkodamas pagrindo naujajam katekizmui,
Ragainës apskrityje radæs plaèiai vartojamà katekizmà, bet kunigai ir já reikalauja
taisyti, o keturkalbá katekizmà dauguma laiko apskritai netinkamu ir retas kuris
tevartoja. Kunigai sutartinai praðo tokio vertimo, kuris bûtø visuotinai pripaþintas
ir tik vienas tevartojamas (LKP 1–2). Lyzijus, apraðydamas ginèø esmæ, faktiðkai
pamini kone visus teiginius, kuriuos savo traktate buvo iðdëstæs Merlinas. Atkreiptinas dëmesys dar ir á tai, kad bent du ið rankraðèio tikrintojø – Valtarkiemio
kunigas Pilypas Ruigys ir Ásruties kunigas Johannas Friedrichas Fockas – aname
ginèe palaikë Merlinà. Jie abu teigiamai vertino jo pastangas gryninti lietuviø kalbà23 . Merlino idëjø paskatintas Ruigys ir pats ëmë raðyti lietuviðkai bei domëtis
lietuviø kalba: 1708 metais paraðë, bet neiðspausdino 112 puslapiø Meletema, é re
ipsa, Autoribus variis, atque experientia, sistens Lingvam Lituanicam [...]24 . 1716 metais
Fockas laiðke Karaliauèiaus magistrato sekretoriui Heinrichui Bartschui teigë, kad
jei Merlinas bûtø ilgiau gyvenæs, lietuviø kalba bûtø tapusi daug grynesnë. Maþa
to, Fockas ðiame laiðke nuðvieèia dar vienà XVIII amþiaus pradþios ginèo aspektà –
intensyviai vykusias diskusijas ir dël Prûsijos lietuviø tarmiø25 :
Gdanske, jo fragmentø ið Karaliauèiaus
universiteto bibliotekoje iki II Pasaulinio
karo saugoto egzemplioriaus yra pateikæs
Petras Jonikas „Maþ. Lietuvos baþnytinës
kalbos reformos projektas 18 a. pradþioje“, Archivum Philologicum 6, 1937, 75–
83). Plaèiau apie tai Vincentas Drotvinas,
„Principium primarium in Lingua Lithvanica. Surastas M. Merlino 1706 m. traktatas“, Gimtasis þodis 12, 1991, 9–11.
22 Keimelis siûlë ákurti lietuviø filologinæ
draugijà, kuri moksliniais pagrindais
normintø kalbos medþiagà. Panöðios
draugijos XVII–XVIII amþiuje steigësi
ir Vokietijoje, jos irgi skelbë kovà á vokieèiø kalbà besibraunanèioms svetimybëms
ir kalbos darkymui (Wolff 41999,
143–145).
23 Ðis ginèas kalbos klausimus padarë vieðos
polemikos objektu (apie tai plaèiau þr.
Lebedys 1972, 163; Gineitis 1990, 100).
Galima spëti, kad ginèe veikiausiai dalyvavo ir dar vienas katekizmo tikrintojas –
193
Frydrichas Zigmantas Ðusteris. Bûtent jis
1701 metø NT skliaustuose áraðinëjo Prûsijos lietuviø vartojamus þodþius, be to,
paraðë ir lietuviðkà pratarmæ (Gineitis
1990, 73–76). 0
24 Plaèiau apie Pilypà Ruigá ir Merlino idëjas
propaguojanèius jo lietuviø kalbos tyrimus þr. Vytautas Maþiulis, „Pilypas Ruigys“, Pilypas Ruigys. Lietuviø kalbos kilmës,
bûdo ir savybiø tyrinëjimas, Vilnius: Vaga,
1986, 5–18. 0
25 „Damals fieng man recht an sich umb die
Littauischen Wörter und Phrases zu zanken, sintemal Tilsiter, Ragnit, Insterburg,
Gumbinnen, und schier ein jeglicher Gut
das beste Littauisch reden, wissen und dem
andern vorschreiben wollte“. Laiðko iðtraukà pateikë Georg Pisanski, Commentatio
historico-critica [...] Regiomonti, 1767, 22–
23. Cit. ið: Lietuviø literatûros istoriografijos
chrestomatija (iki 1940 m.), parengë Leonas
Gineitis, Vilnius: Vaga, 1988, 56–57.
Henricho Lyzijaus laiðkas
Augustui Hermannui Francke’i
Tuomet kaip reikiant pradëta ginèytis dël lietuviðkø þodþiø ir posakiø, nes Tilþë,
Ragainë, Ásrutis, Gumbinë ir kone kiekvienas ûkis norëjo geriausiai lietuviðkai
kalbëti, iðmanyti ir kitiems primetinëti.
Tad kunigams akivaizdþiai nesutariant dël lietuviø kalbos principø, katekizmo
rengimas ið tiesø nebuvo lengvas dalykas. Vis dëlto Lyzijus, nors ir nemokëjo (ar
galbût gerai nemokëjo) lietuviðkai, nepaliko ðio reikalo savieigai. Laiðkas rodo, kad
jis pats buvo tø svarstymø dalyvis ir stengësi atsiþvelgti á „protingus“ kunigø
siûlymus. Taigi katekizmas rengtas labai atsakingai, siekta sukurti visiems kunigams priimtinà variantà. Ir tai laikytina ne vien teksto tikrintojø, bet ir pagrindinio
organizatoriaus Lyzijaus nuopelnu26.
Betgi taip rûpestingai rengtas katekizmas 1719 metais nebuvo iðleistas, nors
sausá ir vasará jau buvo apsvarstytas, o nuo geguþës iki gruodþio keliavo per
parapijas, kad kunigai dar kartà perþiûrëtø ir pasiraðytø. Lyzijus mokyklø ir baþnyèiø inspektoriumi dirbo iki 1721 metø rugsëjo 22 dienos, taèiau ir per ðiuos
dvejus metus jau parengtas rankraðtis spausdinta knyga netapo. Lyzijus ir jo ðvietimo reforma Prûsø Lietuvoje turëjo daug prieðininkø. Bûtent jie 1722 metais, dar
kartà patikrinæ, ðá katekizmà iðspausdino27.
Laikotarpis nuo galutinio rankraðèio parengimo iki iðspausdinimo kol kas yra
„tamsus“ – apie katekizmo buvimo vietà nuo 1719 iki 1722 metø ir su spausdinimu
susijusius dalykus patikimø duomenø rasti nepavyko. Taèiau pagrindinë prieþastis, dël kurios parengtas ir kunigø jau aprobuotas tekstas per trejus metus neiðleistas, veikiausiai buvo, kad ir kaip banaliai tai skambëtø, pinigai. Bûtent dël jø stokos
strigo mokyklø statyba. Nors tuo rûpinosi pats karalius, buvo nuðalinami vieni
reformos vykdytojai, á jø vietà skiriami kiti, taèiau faktiðkai jø veikla vis tiek buvo
bevaisë. Tik 1736-aisiais, kai Frydrichas Vilhelmas I ákûrë paramos fondà (Mons
pietatis) ir paskyrë 50 000 taleriø, Prûsø Lietuvoje buvo pastatyta beveik tiek mokyklø, kiek 1719 metais buvo numatæs Lyzijus: jo laiðke nurodyta 280, o iki 1740 metø
26 Lyzijus
parengë ir projektà, kaip katekizmà aiðkinti þmonëms. Autobiografijoje jis
raðë, kad katekizmo medþiagà padalijo á
26 skyrius, kuriuos vaikai turëjo iðmokti
per 26 þiemos savaites, o pakartoti per 26
vasaros savaites. Ðá projektà jis iðsiuntinëjo visiems dekanams ir jie projektui pritarë (Rogge 1881, 127).
27 Der kleine Catechiµmus D. Martin Luthers /
Deutµch und Litthauiµch [...] Aufs neue in
Tilµit Anno 1722. ÷berµehen. Gedruckt in
Kænigsberg. Mit Reuáneriµchem Verlag und
Schrifften. º Ma‡as Katgiµmas D. Mertino
194
Luteraus / Lietuwiákai ir Wokiákay [...] Iá
naujo Til‡eje Mete 1722. Pérwei¸dëtas. Ir
Karalåuc¸uje Iµpåuµtas. Paradoksalu, bet jis
lietuviø literatûros istoriografijoje paprastai vadinamas vieno ið pagrindiniø Lyzijaus oponentø – Gabrielio Engelio katekizmu. Jis iðspausdintas 4000 egzemplioriø
tiraþu, buvo pardavinëjamas po 6 pfenigius (Erich Riedesel, Pietismus und Orthodoxie in Ostpreußen. Auf Grund des Briefwechsels G. F. Rogalls und F. A. Schultz mit
den Halleschen Pietisten, Königsberg (Pr.)
und Berlin: Ost-Europa-Verlag, 1937, 65.
Archivum Lithuanicum 3
keturiose lietuviø gyvenamose Klaipëdos, Tilþës, Ragainës ir Ásruties apskrityse
pastatyta 275 (Matulevièius 1989, 108)28 .
Dël to labiausiai tikëtina, kad bûtent lëðø stoka sutrukdë net ir nemaþus ágaliojimus turinèiam pareigûnui iki savo „kadencijos“ pabaigos – 1721 metø rugsëjo 22 dienos iðleisti jau visiðkai spaudai parengtà rankraðtá. Bet ar tø lëðø nebuvo ir ieðkota?
4. Tokiø paieðkø vis dëlto bûta. Ðiame Lyzijaus laiðke reikëtø atkreipti dëmesá
á du ið pirmo þvilgsnio tarsi ir nesusijusius dalykus: uþuominà apie malabarus ir
laiðko gale pridëtà post scriptum:
Dievas mielàjá Brolá paðaukë atversti malabarus. Lietuva mums arèiau, taip pat labiau gimininga, ir dël to ið geros sëklos galima tikëtis daugiau vaisiø. (Lyzijus [2])
P. S.: Kadangi þinau, kad mielasis Brolis taip pat daug susiraðinëja su Anglija, o að
uþmirðau pono Behmo adresà, tai praðau pridëtàjá [laiðkà] perskaityti, uþantspauduoti ir iðsiøsti, nes jame yra ðis tas daugiau apie padëtá Lietuvoje. (Lyzijus [3])
Kas yra tie malabarai ir kodël praðoma dar vienà pridëtà laiðkà perskaièius
nusiøsti ponui Behmui á Londonà?
Atsakymo reikia ieðkoti Hallës pietistø misionieriðkoje veikloje, susidëjusioje ið
daugybës patraukliø akcijø ávairiose ðalyse – pradedant Rusija ir baigiant Ðiaurës
Amerika. Malabarais to meto Europoje buvo vadinami tamilai, gyvenæ Rytø Indijoje,
á Indijos vandenynà átekanèios Kaweri upës deltoje. 1620 metais Koromandelio krante
Danija ásigijo nedidelæ (apie 40 000 km2) kolonijà Tranquebarà su Dansborgo uostu
ir apylinkëmis, kur buvo apie 15–20 kaimø ir gyveno apie 30 000 tamilø29. Dalis Tranquebaro gyventojø kalbëjo portugaliðkai ir buvo katalikai, o èiabuviai kalbëjo dravidø kalbø grupei priklausanèia tamilø kalba ir iðpaþino senàjá tikëjimà.
28 Plg.
Ignas Skrupskelis, Lietuviai XVIII amþiaus vokieèiø literatûroje, Roma: Lietuviø
katalikø mokslo akademija, 1967, 18; èia
nurodoma, kad Prûsø Lietuvoje buvo
ásteigta 340 mokyklø. Frydrichas Vilhelmas I dëjo daug pastangø atkurti ûká dël
maro iðtuðtëjusiuose lietuviðkuose valsèiuose, siekë ávesti privalomàjá pradiná
mokymà (grasino net piniginëmis baudomis), rûpinosi parengti lietuviðkai mokanèiø mokytojø ir kunigø, iðleisti knygø, taèiau Lietuvos istoriografijoje jo veikla paprastai vertinama kaip germanizacinë. Vizituodamas Prûsø Lietuvà ir matydamas,
kaip aplaidþiai ðiuose valsèiuose dirba
pamokslininkai, jis buvo ásakæs: „kad
kiekvienas kunigas, ypaè tie, kurie prieð
195
pradëdami tarnybà, gavo menkà ir nepakankamà iðsilavinimà, imtøsi su nepavargstanèiu uolumu studijø ir iðmoktø
tobulai lietuviø kalbà“ (Skrupskelis 1967,
14; autorius remiasi rankraðtiniu dokumentu: Mskr. Etats Minist. 91 e 3. Geheimes Preussisches Staatsarchiv, Karaliauèius). Lyzijus 1719-øjø kovo 23 dienos
ataskaitoje Prûsijos vyriausybei viena ið
aplaidumo prieþasèiø taip pat laikë lietuviø kalbos nemokëjimà (Terveen 1954,
215).
29 Wilhelm Oehler, Geschichte der deutschen
evangelischen Mission 1. Frühzeit und Blüte
der deutschen evangelischen Mission 1706–
1885, Baden-Baden: Verlag Wilhelm Fehrholz, 1949, 31.
Henricho Lyzijaus laiðkas
Augustui Hermannui Francke’i
Danijos karaliui Frederikui IV savo ðalyje nepavyko rasti misionieriø, norinèiø
vykti á ðià tropinio klimato ðalá, kur pynësi daugybë nekrikðèioniðkø religijø, o
santykius visuomenëje reguliavo kastos. Skleisti evangelikø liuteronø tikëjimo á
Tranquebarà 1706 metais atplaukë du jauni vokieèiai, buvæ Francke’s mokiniai:
Bartholomäus Ziegenbalgas ir Heinrichas Plütschau. Taip 1706 metais èia prasidëjo bendra Danijos–Hallës misija (Dänisch-Hallesche Mission; ji dar vadinama ir Tranquebaro misija [Tranquebar-Mission])30, o garsas apie jà ëmë plisti po Europà.
Sprendþiant ið Lyzijaus laiðko, ðios þinios buvo pasiekusios ir Karaliauèiø – jis
jau buvo girdëjæs apie malabarus. Beje, literatûros istorijos profesorius Georgas Christophoras Pisanskis nurodo, kad 1745 metais aukcione parduodamoje Lyzijaus bibliotekoje, be vertingø Biblijos rinkiniø, orientalistinës ir egzegetinës literatûros, tarp
hebrajiðkø, persiðkø, siriðkø, arabiðkø, turkiðkø rankraðèiø buvo ir malabariðkø 31.
Lyzijus, be abejo, taip pat þinojo, kad ði misija remiama Vokietijos, Anglijos ir
Danijos visuomenës. Mat jo minimas Behmas – tai Antonas Wilhelmas Böhme
(1673–1722), Francke’s mokinys, 1701 metais atvykæs á Londonà, 1705 metais tapæs
rûmø pamokslininku ir uþmezgæs ryðá tarp Hallës pietistø ir anglikonø 1698 metais
ákurtos Krikðèioniðkojo paþinimo skleidimo draugijos (Society for Promoting Christian Knowledge). Ið esmës Böhme’s iniciatyva per ðià draugijà Anglijoje buvo organizuojama parama Danijos–Hallës misijai32. Kad sudomintø visuomenæ, jis vertë á
anglø kalbà ir spausdino Ziegenbalgo laiðkus (1709, 1710 metais ir vëliau). Bûdamas gerai þinomas ir gerbiamas þmogus, Böhme beldësi á daugybæ durø ir ieðkojo
rëmëjø. Ir kà gi – jau 1709 metais á Tranquebarà ëmë plaukti knygos, pinigai,
medikamentai. Draugija ypaè aktyviai ëmësi remti mokyklø kûrimà ir krikðèioniðkos literatûros leidybà – 1711 metais ið Londono ji pasiuntë portugaliðkà spaustuvæ
ir spaustuvininkà33.
Vokietijoje paramà misijai organizavo pats Francke: 1708-aisiais savo leidþiamame laikraðtyje jis ádëjo keletà þinuèiø apie misionieriø veiklà Indijoje ir tuoj pat
30 Tranquebaras
tuomet buvo Tanjorës valstybës teritorijoje, dab. Tamilnado valstija.
Plaèiau apie ðià misijà þr. Daniel Jeyaraj,
„Die Wechselwirkung zwischen Kirche
und Kultur in der Frühen Tranquebar-Mission“, Es begann in Halle... Missionswissenschaft von Gustav Warneck bis heute, hrsg.
von Dieter Becker, Andreas Feldkeller, Erlangen: Verlag der Ev.-Luth. Mission,
1997, 137–145; Horst R. Flachsmeier, Geschichte der evangelischen Weltmission, Gießen
und Basel: Brunnen-Verlag, 1963, 124–
135. Hallëje saugomas didþiulis misijø
archyvas (Missionsarchiv der Franckeschen
Stiftungen).
196
31 „Da¸u
kamen verµchiede Manuµcripte in
hebräiµcher, perµiµcher, arabiµcher,
µyriµcher, türkiµcher und malabariµcher
Sprache“ (G[eorg] C[hristophor] Pisanski’s, Entwurf einer preußiµchen Literärgeµchichte [...], hrsg. von Rudolf Philippi [...],
Königsberg: Verlag der Hartungschen
Druckerei, 1886, 511).
32 Udo Sträter, „Böhme“, Religion in Geschichte und Gegenwart. Handwörterbuch für Theologie und Religionswissenschaft 1, Tübingen:
Mohr Siebeck, 41998, 1668.
33 Erich Beyrenther, Bartholomäus Ziegenbalg.
Aus dem Leben des ersten deutschen Missionars in Indien 1682 bis 1719, Berlin: Evangelische Verlagsanstalt, 1957, 64–69.
Archivum Lithuanicum 3
sulaukë skaitytojø atsako. Vokietijoje irgi buvo spausdinami Ziegenbalgo laiðkai,
o 1710 metais Francke pradëjo leisti þurnalà Berichte der Königlichen Dänischen
Mission aus Ostindien (Oehler 1949, 41; Flachsmeier 1963, 131). 1712 metais ið
Hallës á Tranquebarà nusiunèiami Leipzige iðraiþyti ir iðlieti tamiliðki spaudmenys, o 1713-aisiais jais jau spausdinamas Ziegenbalgo á tamilø kalbà verstas Liuterio Maþasis katekizmas ir induizmà neigianti knyga Pasmerktoji pagonybë; 1714–
1715 metais tamilø kalba dviem dalimis iðleidþiamas ir Naujasis Testamentas;
1716-aisiais paèioje Hallëje iðeina Ziegenbalgo paraðyta pirmoji tamilø kalbos
gramatika (Grammatica Damulica)34.
Misionieriai jau 1707 metais ásteigë pirmàjà krikðèioniðkà mokyklà, nuo 1715
metø jà privalëjo lankyti ir nekrikðèionys. 1716 metais buvo ákurtas teologijos seminaras, kuriame ganytojiðkam darbui pradëta rengti tamilus (Jeyaraj 1997, 144)35.
Ziegenbalgas, tikëdamasis savo misijai paramos (jo bendraþygis Plütschau 1711
metais paliko Indijà), ið pat pradþiø laiðkus raðë tokia forma, kad tiktø vieðinti
plaèiuosiuose gyventojø sluoksniuose. Jis apraðinëjo savo darbà su tamilais, santykius su kitø religijø iðpaþinëjais, perpasakojo pokalbius su brahmanais, vertë ir
pats raðë knygas apie tamilø tikëjimà bei medicinà. Visa tai siuntë á Anglijà, Vokietijà bei Danijà, o jo rëmëjai platino ir aktyvino visuomenæ (Oehler 1949, 33–37)36.
Argi ne to paties savo laiðku siekia ir Lyzijus? Jo laiðkas taip pat primena
atvirà laiðkà. Jame kalbama apie itin prastà ðvietimo bûklæ Prûsø Lietuvoje („iki
ðiol prie vienos mokyklos priplakta nuo aðtuoniø devyniø iki dvideðimties kaimø“), pateikiamos mokyklø statybos sàmatos pabrëþiant, kiek daug vis dëlto tai
kainuos ir kad „èia uþtvenktas vanduo“. Lyzijus galiausiai meta dar vienà argumentà:
Mûsø sienas supantys popieþininkai dël stygiaus mokyklø, á kurias vaikai turi
keliauti iki 3 myliø, vilioja þmones savo pusën; taigi kad mûsø pasieniai uþimti tiek
pat popieþininkø kiek evangelikø. (Lyzijus [2])
Labai tikëtina, kad tai aliuzija á Ziegenbalgo nesutarimus su katalikø kunigais,
laikiusiais ðiø misionieriø veiklà kiðimusi á jø interesø sritá ir nesivarþiusiais
34 Gerald
Duverdier, „Über die Bedeutung
unbedeutender Drucke: die ersten tamilischen Drucke zu Halle (1712–1713)“, Wissenschaftliche Zeitschrift Universität Halle
24(5), 1975, 104–105.
35 Sulaukdamas nuolatinës paramos, Ziegenbalgas Tranquebare ne tik pastatë baþnyèià ir spaustuvæ, bet ákûrë ir vilnø verpyklà, kojiniø mezgyklà, kartûno audimo fabrikà ir popieriaus malûnà, taip aprûpin-
197
damas darbu vargingai gyvenusius tamilus (Flachsmeier 1963, 133). Èia vertëtø
prisiminti, kad Tranquebaras nebuvo nei
Vokietijos, nei Anglijos kolonija. Pati Danija ðià misijà rëmë, atrodo, maþiausiai.
36 Plg. Ziegenbalgo laiðkus Francke’i: Alte
Briefe aus Indien. Unveröffentlichte Briefe von
Bartholomäus Ziegenbalg 1706–1719, hrsg.
von Arno Lehmann, Berlin: Evangelische
Verlaganstalt, 1957, 268–269, 389–390.
Henricho Lyzijaus laiðkas
Augustui Hermannui Francke’i
regzti intrigas37. Lyzijus irgi akcentuoja, jog Prûsø Lietuvoje evangeliðkajam tikëjimui skleisti esama rimtø kliûèiø. Katalikai ið tiesø savo pozicijoms stiprinti Rytø
Prûsijoje, ypaè Lietuvos pasienyje (Tilþëje, Ðilgaliuose, Klaipëdoje, Robkojuose ir
kt.) statë baþnyèias, kûrë prie jø mokyklas ir kilnojamàsias mokyklëles bei vaikø
globos ástaigas. 1700 metais netoli Tilþës, Þentainiø dvare, ásikûrë Lietuvos jëzuitai. Tilþëje ir dar keliose vietose jie ásteigë mokyklø, kur mokë lietuviø, lenkø ir
lotynø kalbomis38.
Taigi neabejotina, kad ðiø Lyzijaus laiðkø tikslas – kelti Vokietijos ir Anglijos
visuomenës susidomëjimà Prûsø Lietuvos reikalais ir iðjudinti rinkliavas. 1719
metais jis jau buvo apvaþiavæs lietuviø gyvenamus Prûsijos valsèius ir ásitikinæs
padëties sudëtingumu. Laiðkas aiðkiai rodo pastangas ieðkoti iðeities. Ir 1718 metais Francke’i raðyti laiðkai liudija, kad karaliaus planai ásteigti tiek daug lietuviðkø
mokyklø, parengti tiek mokytojø, aprûpinti juos laisva þeme, be to, dar iðleisti
baþnyèioms ir mokykloms reikiamø knygø, Lyzijui atrodë sunkiai ágyvendinami.
Galbût todël sumanyta ðauktis pagalbos ið ðalies. Winterio (1954, 45) duomenimis,
ir Francke per Böhme’æ Londone ieðkojo lëðø lietuviðkoms mokykloms organizuoti,
mokytojams bei kunigams rengti. Francke labai sumaniai rëmësi tais siekiais, kuriuos Anglijos Aukðtoji baþnyèia (Hochkirche) buvo parodþiusi Lietuvos protestantams XVII amþiuje – Anglijos karaliaus ásaku buvo paskelbta rinkliava, skirta nuo
karo nukentëjusioms Lietuvos reformatø baþnyèioms atkurti ir Samuelio Boguslavo
Chylinskio Biblijai spausdinti39. Taèiau kad ir kaip stengtasi, Hallës universitete
Lietuviø kalbos seminarà pavyko ákurti tik 1727 metais (Karaliauèiuje toks seminaras ákurtas 1718-aisiais, pirmuoju jo kuratoriumi tapo Lyzijus).
Tad karaliaus sumanymams ágyvendinti Lyzijaus inspektoriavimo laikais dar
nebuvo subrendusios sàlygos. Atkreiptinas dëmesys ir á tai, kad ir ðiame, ir minëtuose 1718 metø laiðkuose nëra jokios uþuominos, jog lietuvius mokyklose reikia
mokyti vokiðkai ar kad neapsimoka leisti lietuviðkø knygø. Manytina, kad tokiø
minèiø jam galëjo kilti visiðkai ásitikinus, jog sukurti karaliaus sumanytà ðvietimo
sistemà Prûsø Lietuvoje dar nëra galimybiø. Jau minëta, kad apie nepelningà
knygø leidimà ir apie tai, jog lietuviø jaunimas turás mokytis ir vokieèiø kalbos,
Lyzijus yra kalbëjæs savo autobiografijoje, taèiau nëra þinoma, kada ji buvo raðyta
37 Labai
negeranoriðkai apie Ziegenbalgo
verstà NT atsiliepë italø jëzuitas Beschi,
savo tamiliðkai raðomuose kûriniuose
ðiuos misionierius vadino á Tranquebarà
numestu Liuterio spieèiumi (Oehler 1949,
33). Katalikø kunigas Guevara darbà su
tamilais laikë savo veiklos sfera ir stengësi
jà ginti bet kokiomis priemonëmis (Allgemeine Deutsche Biographie 45, Berlin: Duncker & Humblot, 21971, 157).
198
38 A[rnoldas]
Endzinas, „Maþosios Lietuvos
mokykla ir pedagoginë mintis XVIII a.–
XIX a. viduryje. Pradinës mokyklos“, Lietuvos mokyklos ir pedagoginës minties istorijos bruoþai, Vilnius: Mokslas, 1983, 167;
Skrupskelis 1967, 21.
39 Apie rinkliavà ir Biblijos spausdinimo aplinkybes þr. Ingë Lukðaitë, „Lietuviðkos
S. B. Chilinskio biblijos spausdinimo aplinkybës“, Lietuvos TSR Mokslø akademijos
darbai, A serija, 1(35), 1971, 87–109.
Archivum Lithuanicum 3
(plg. Rogge 1881, 121, 116). Bet prisimintina ir tai, kad Lyzijus yra raginæs iðleisti
lietuviðkà Biblijà. Rûmø pamokslininkas D. E. Jablonski 1729 metø rugsëjo 10 dienà
laiðke Gotthilfui Augustui Francke’i40 raðë, kad 1719 metais laikraðtyje Neuen Zeitungen für gelehrte Sachen (p. 560) buvo praneðta, jog Lyzijus liepiàs imtis versti á
lietuviø kalbà Biblijà, nes iki ðiol teiðspausdintas tik Naujasis Testamentas ir Psalmynas, nors yra iðlikæs rankraðtinis Jono Bretkûno vertimas41. Winterio (1954, 51–
52) teigimu, 1728 metais Frydrichui Vilhelmui I pareiðkus kritiniø pastabø dël
lietuviø kalbos Prûsijoje ir dël vis neiðleidþiamos lietuviðkos Biblijos, Lyzijus vël
pradëjo domëtis Bretkûno Biblijos rankraðèiu. Francke, ið Jablonski’o suþinojæs, kad
Karaliauèiaus bibliotekoje toks rankraðtis yra, praðë já jo lëðomis nuraðyti. 1729
metais Hallëje jau buvo iðspausdintas ið vokieèiø á lietuviø kalbà iðverstas Johanno
Anastazijaus Freilinghauseno Dawådnas Mókµlas apie Duáiôs Iágånima [...]42 ir Francke, kaip rodo jo laiðkai, galvojo ir apie lietuviðkos Biblijos leidimà (Wotschke 1928,
135). Prûsijos karalius liepë paimti ðá rankraðtá ið bibliotekos, bet pasirodë, kad já
jau pasiskolinæs Johanas Jokûbas Kvantas ir kad bûtent jis ketina iðleisti visà Biblijà
(Winter 1954, 50–52).
5. Tad jeigu vertintume Lyzijaus veiklà ðvietimo srityje vadovaudamiesi nuostata „neþiûrëk, kà sakiau, bet þiûrëk, kà dariau“, tai ðiuokart rastume argumentø jo,
kaip mokyklø ir baþnyèiø inspektoriaus, teigiamam vaidmeniui apibûdinti. Lyzijø
galëtume charakterizuoti kaip dalykiðkà, atsakingà ir veiklø pareigûnà, vykdþiusá
Frydricho Vilhelmo I potvarkius: jo pavestas tyrë mokyklø bûklæ, organizavo naujà
Liuterio Maþojo katekizmo vertimà, ieðkojo lëðø karaliaus sumanymams ágyvendinti,
savo darbus koordinavo su Hallës universiteto profesoriumi pietistu Francke. Betgi
norint visapusiðkai ávertinti Lyzijaus átakà Prûsø Lietuvos kultûriniam gyvenimui,
reikia surinkti ir iðnagrinëti kiek ámanoma daugiau to laikotarpio dokumentø. Ðito
laiðko publikacija tegali nuðviesti tik vienà kità Lyzijaus veiklos aspektà ir iðryðkinti tik vienà kità jo asmens bruoþà bei intencijà.
40 Gotthilfas
Augustas Francke (1696–
1769) – Augusto Hermanno Francke’s sûnus ir jo darbø tæsëjas, Lietuviø kalbos seminaro, ásteigto 1727 metais Hallës universitete, globëjas. Jis pasirûpino, kad
universitetas ásigytø lietuviðkus raðmenis,
sudarë lietuviðkø knygø leidimo programà, rûpinosi jø leidyba (Albertas Juðka,
Maþosios Lietuvos baþnyèia XVI–XX amþiuje, Klaipëda: Maþosios Lietuvos fondas;
Klaipëdos universiteto leidykla, 1997, 82–
83; Wotschke 1928, 135).
41 „H[err] D. Lyµius º läßt an Uberµet¸ung
der Biebel (ins Littauµche) arbeiten, º davon µonµt nicht mehr als das NT und der
199
Psalter º ehemahls allhie gedruckt worden.
Wiewol man hier º eine geschriebene Uberµet¸ung der gant¸en Biebel º von Jano Bretkio hat, die an[no] 1590 in 8 Bänden, º
nehml[ich] 5. in folio, und 3. in 4° geµchrieben iµt“. Jablonski’o laiðkas saugomas Francke’s ástaigø archyve; sign.:
AFrSt, C 214/15.
42 Dawådnas Mókµlas apie Duáiôs Iágånima
[...] n¾g I. A. Freylinhauµen [...] iád¾tas
n¾g Draugû lietuwiákôs Iákalos. Iáµpauµtas Aùoje pas Stepon± Orban±, Méte
1729. Vienas egzempliorius yra VUB;
sign.: LK 1120.
Henricho Lyzijaus laiðkas
Augustui Hermannui Francke’i
AMonµieur
Monµieur A: H: Franck
Profesµeur Ordinair en Theologie
et Ministre de la Parole de Dieu
a
Halle
[1] Immanuel!
In demµelben hert¸lichgeliebter Herr Bruder.
Ich bin eben aus Littauen gekommen, woµelbµt 9: Wochen
¸ugebracht damit, daß erµtlich eine einhellige Verµion43 des
Kleinen Catechismi Lutheri mit vieler Mühe ¸u Wege ge=
bracht; hernach, daß, da noch 8: 9: – – biß 20: dörffer ¸u
einer Schulen geµchlagen µind, 280: Schuldörffer erwehlet
würden, worinnen vor erµt Schulen gebaut werden µollen,44 Die Littauische Ampts Cammer hat mir auch verµprochen,
daß das Bauholt¸ ¸u 120: derµelben noch dieµen Win=
ter µolle ausgeführet werden. Nach dem ungefehrlichen
Uberµchlag aber wird ein jegliches Haus auf ¸u bauen, aufs
43 Lotyniðkàja
antikva paraðyti þodþiai èia ir
toliau pateikiami kursyvu.
200
44 Kablelis
pataisytas á taðkà.
Archivum Lithuanicum 3
wenigµte und elendeµte Koµten hieµige 50: fl oder 16: tll
16: Ggr. Hic haeret aqva. Mir hat die Commisµion ein red=
liches µchon gekoµtet, und faµt mehr als meine Umbµtän[=]
de tragen können, wird auch jährlich mehr koµten. Da
der König das Land, das Holt¸ und hoffentlich auch die
¨iegel gibt, muß man Sorge tragen, daß man das nicht [verliehre,]
201
Henricho Lyzijaus laiðkas
Augustui Hermannui Francke’i
[2] verliehre, was mann ¸ur Ehre Gottes µchon in µeiner Dis=
poµition hat, wo mann mehr verlanget, als man ¸uge=
ben willig iµt. Gott hat durch Ihre Königl. Majest: mich
an den l: Br:45 gewieµen, die Sache junctis viribus ¸u=
treiben. Gott hat den l: Br:46 gebraucht, ¸u Bekehrung
45 (Vok.)
den lieben Bruder.
46 (Vok.)
202
den lieben Bruder.
Archivum Lithuanicum 3
der Malabaren. Littauen iµt uns näher, auch näher
verwandt, auch daraus mehrere Frucht von einer
guten Saat ¸u hoffen. Die unßere Gränt¸en umb=
gebende Päbµtler ¸iehen aus Mangel der Schulen, wohin
jet¸t die Kinder bis 3: Meilen reyßen müßen, die Men=
µchen an µich, µo, daß unßere Grent¸en mit µo viel
Päbµtler als Evangeliµche beµet¸t µind. Durch an die
203
Henricho Lyzijaus laiðkas
Augustui Hermannui Francke’i
Gränt¸e geµet¸te gute Schulen, könten auch µelbµt die
Pabµtler ¸ur Wahrheit geloket werden. Die elende
Prediger könten ermundert, die gute encouragiret werden,
Anne qvid tentandum, in fide et timore Domini? Lo=[gvere]
[3] qvere cum Deo, et fac, qva jubet iste. Plura non addam.
Aber alle meine Vätter und Brüder in Christo bitte
hert¸lich ¸ugrüßen und ¸um Gebeht für mich und dieµes
heylµahme Werck ¸u ermahnen
T.47
HLyµiusD.
P: S: Da Ich weiß, daß der l: Br:48 viel nach Engeland correspon=
diret, und Ich die Addresµe von H[err] Behm vergeßen, bitte einliegen=
des, weill es etwas mehr vom Littauiµchen ¨uµtandt in µich hat, durch¸u=
leµen, ¸u verµiegeln, und ¸ubefordern.
47 (Lot.)
Tuus. 0
48 (Vok.)
204
der liebe Bruder.
Archivum Lithuanicum 3
Ponui
Ponui A[ugustui] H[ermannui] Franck’ei,
ordinariniam teologijos profesoriui ir Dievo þodþio tarnui,
á Hallæ
[1] Immanuel49!
Nuoðirdþiai mylimam ponui Broliui [Kristuje].
Tik kà gráþau ið Lietuvos50, kur praleidau devynias savaites tam, kad, pirma, su
dideliu vargu palydëèiau á kelià visiems priimtinà Liuterio Maþojo katekizmo51 versijà;
paskiau, kad bûtø parinkta 280 kaimø, kuriuose pirmiausia turi bûti pastatytos
mokyklos52, kadangi iki ðiol prie vienos mokyklos priplakta nuo aðtuoniø devyniø
iki dvideðimties kaimø. Lietuvos apskrièiø ástaigos man taip pat paþadëjo, kad dar
ðià þiemà turi bûti duota 120 [mokyklø] statybinës medienos. Taèiau pagal apytikræ sàmatà kiekvienam namui pastatyti maþiausiomis ir ðykðèiausiomis kainomis
reikës èionykðèiø 50 florintø arba 16 taleriø 16 graðiø. Hic haeret aqva53. Ðita uþduotis man jau nemaþai kainavo – ir beveik daugiau, nei mano aplinkybës galëjo
leisti, – ir kasmet dar daugiau kainuos. Kadangi karalius duoda þemës, medienos
ir, tikëtina, plytø, tai reikia rûpintis, kad nebûtø
[2] prarasta, kas Dievo garbei savo dispozicijoje turima, kai daugiau praðoma,
negu ketinama duoti. Dievas per karaliðkàjà didenybæ nurodë man griebtis reikalo
junctis viribus54 su mieluoju Broliu55. Dievas mielàjá Brolá paðaukë atversti malabarus56. Lietuva mums arèiau, taip pat labiau gimininga, ir dël to ið geros sëklos
49 (Hebr.)
50 Turima
immânû ~çl ‘Dievas su mumis’.
galvoje Prûsø Lietuva; þr. 13
iðnaðà.
51 Minimas
1719 metais parengtas dvikalbis
(vokieèiø–lietuviø) Liuterio Maþasis katekizmas. 1719 metø sausio–vasario mënesiais kunigai já svarstë konferencijose, o
nuo geguþës iki gruodþio dar kartà tikrino
ir savo pritarimà tvirtino paraðais, taèiau
tais metais jis nebuvo iðspausdintas (plaèiau apie tai þr. p. 190–194).
52 Prûsijos karalius Frydrichas Vilhelmas I
1718 metø rugsëjo 9 dienà mokyklø ir
baþnyèiø inspektoriui Lyzijui ir rûmø tarëjui (Cammerrath) Wolfui Gretschui atsiuntë ið Berlyno specialø ásakymà (instrukcijà), kur nurodyta, kad kiekviename
didesniame kaime turi bûti pastatyta po
mokyklà, o kiekvienam mokytojui duodama po pusæ ûbo laisvos þemës (Keil
1886, 112; plg. Rogge 1881, 119).
53 (Lot.) „Èia uþtvenktas vanduo“.
205
54 (Lot.)
„bendromis jëgomis“.
metø liepos 2 dienà Prûsijos karalius
paraðë laiðkà Francke’i ir pageidavo, kad ðis
tartøsi su Lyzijumi ir teiktø pasiûlymus,
kaip bûtø geriausia kurti ðvietimo sistemà (Terveen 1954, 87). Jiems abiem buvo
pavesta rûpintis ir mokytojø lietuviðkoms
mokykloms rengimu (Winter 1954, 44).
56 Malabarais XVIII amþiaus Europoje buvo
vadinami tamilai, gyvenæ Rytø Indijoje, á
Indijos vandenynà átekanèios Kaweri upës
deltoje. 1620 metais Indijoje Danija ásigijo
nedidelæ (apie 40 000 km 2) kolonijà Tranquebarà (dabar Tamilnado valstija). 1706
metais èia prasidëjo bendra Danijos–Hallës misija (Dänisch-Hallesche Mission), kitaip ji dar vadinama Tranquebaro misija
(Tranquebar-Mission). Skleisti evangelikø
liuteronø tikëjimo 1706 metais èia atplaukë du jauni vokieèiai, buvæ Francke’s mokiniai: Bartholomäus Ziegenbalgas ir Heinrichas Plütschau.
55 1718
Henricho Lyzijaus laiðkas
Augustui Hermannui Francke’i
galima tikëtis daugiau vaisiø. Mûsø sienas supantys popieþininkai dël stygiaus
mokyklø, á kurias vaikai turi keliauti iki 3 myliø, vilioja þmones savo pusën; taigi
kad mûsø pasieniai uþimti tiek pat popieþininkø kiek evangelikø. Pasienyje ákûrus
gerø mokyklø ir popieþininkai galëtø bûti prie tiesos patraukti. Nevykæ pamokslininkai galëtø bûti paskatinti geru padràsinimu. Anne qvid tentandum, in fide et
timore Domini? Lo[3] qvere cum Deo, et fac, qva jubet iste. Plura non addam57. Betgi praðau nuoðirdþiai
pasveikinti visus mano Tëvus ir Brolius Kristuje ir paraginti juos maldai uþ mane
ir ðità ðventà darbà.
T[avo]
H. Lysius D.
P. S.: Kadangi þinau, kad mielasis Brolis taip pat daug susiraðinëja su Anglija, o
að uþmirðau pono Behmo58 adresà, tai praðau pridëtàjá [laiðkà] perskaityti, uþantspauduoti ir iðsiøsti, nes jame yra ðis tas daugiau apie padëtá Lietuvoje.
ONA ALEKNAVIÈIENË
Gauta 2001 m. balandþio 4 d.
Lietuviø kalbos institutas
Priimta 2001 m. balandþio 17 d.
Antakalnio g. 6
LT-2055, Vilnius, Lietuva
e. p.: [email protected] 0
57 (Lot.)
„Ar nereikia to su tikëjimu ir Dievo
baime iðmëginti? Kalbëk su Dievu ir daryk, kà jisai liepia. Daugiau [nieko] nepridursiu“.
58 Antonas Wilhelmas Böhme (1673–1722) –
Francke’s mokinys. 1701 metais jis atvyko
á Londonà, 1705 metais tapo rûmø pa-
206
mokslininku. Böhme palaikë ryðá tarp Hallës pietistø ir 1698 metais anglikonø ákurtos Krikðèioniðkojo paþinimo skleidimo
draugijos (Society for Promoting Christian
Knowledge). Daugiausia jo iniciatyva per
ðià draugijà Anglijoje buvo organizuojama parama Danijos–Hallës misijai.
Archivum Lithuanicum 3
A r c h i v u m L i t h u a n i c u m 3, 2 0 0 1
I S S N 1 3 9 2 – 7 3 7 X, I S B N 3 – 4 4 7 – 0 9 2 6 2 – 9
Domas Kaunas
Vilniaus universitetas
Lietuviðkas Liudviko Rëzos eilëraðtis
„Prasta giesmele“ (1816)
Karaliauèiaus universiteto profesoriaus ir Lietuviø kalbos seminaro vedëjo Martyno Liudviko Rëzos (Martin Ludwig Rhesa, 1776–1840) lietuviðka poetinë kûryba
negausi, veikiausiai dël to ir gana gerai þinoma. Á jà atkreipë dëmesá jau autoriaus
amþininkai: Karaliauèiaus istorikas Ludwigas von Baczko1 , neþinomas Leipcigo
literatûrinio laikraðèio bendradarbis2 , Vilniaus lietuviðkø knygø cenzorius Juozapas Volodzka3 ir kiti istoriografai. Ðiais laikais gilesnës analizës bei vertinimø
Rëzos kûryba susilaukë prieð keletà deðimtmeèiø pasirodþiusioje Albino Jovaiðo
monografijoje Liudvikas Rëza4 . Deja, tyrëjas tuo metu dar negalëjo aptarti dviejø
vieno proginio eilëraðèio publikacijø, pasirodþiusiø 1816 ir 1818 metais. Jas tik
neseniai pavyko rasti ir dël to glaustai pakomentavus dabar paskelbti5 .
1. Ðis eilëraðtis iðspausdintas senoviniame poliglote6 Pacis [...] monumentum [...],
skirtame Napoleono karø nugalëtojams: Prûsijos karaliui Frydrichui Vilhelmui III,
Rusijos imperatoriui Aleksandrui I ir Austrijos imperatoriui Pranciðkui I. Pirmasis
ðio poligloto leidimas iðëjo 1816, o antrasis – 1818 metais. Vienas antrojo leidimo
egzempliorius ðiuo metu saugomas Tartu universiteto bibliotekos retenybiø kolek1 Ludwig
von Baczko, „Versuch einer Geschichte der Dichtkunst in Preussen“,
Beiträge zur Kunde Preussens 6, Königsberg,
1823, 76.
2 „Aus Königsberg“, Leipziger Literaturzeitung
75 (März), 1824, 596.
3 [Juozapas Volodzka,] J. J. W. Lituwys,
„Prakalba“, SZESZES PASAKAS SYMONA STANEWICZES ÝEMAYCZE. YR
ANTRAS SZESZES KRYÝÝA DO-
207
NAÙAYCZIA LITUWYNYNKA PRUSA,
WYLNIUJE. SPAUSTUWOJ’ B. NEUMANA. Metuse 1829, VII.
4 Albinas Jovaiðas, Liudvikas Rëza, Vilnius:
Vaga, 1969, 185–188.
5 Domas Kaunas, Knygos dalia. Maþosios Lietuvos knygos istorijos tyrinëjimai, Vilnius:
Pradai, 1999, 177–183.
6 Poliglotais vadinamos ádomybiø mëgëjams
skirtos daugiakalbës knygos.
Lietuviðkas Liudviko Rëzos
eilëraðtis „Prasta giesmele“
(1816)
cijoje7 . Radus ðá leidiná ir pradëjus rengti eilëraðtá spaudai, dar neþinota, ar yra
iðlikusiø pirmojo leidimo egzemplioriø. Apskritai nebuvo aiðku, ar jame irgi iðspausdintas Rëzos eilëraðtis, o jeigu iðspausdintas, tai ar jo tekstas visiðkai toks pat
kaip antrajame.
Gráþti prie ðios temos paskatino iðvyka á poligloto rengimo ir leidimo miestà
Vroclavà. Valdant vokieèiams (iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos) jis priklausë
Þemutinei Silezijai ir jø buvo vadinamas Breslau. Kolegoms ið Vroclavo universiteto
talkininkaujant pavyko iðsiaiðkinti, kad miesto senojoje bibliotekoje anksèiau buvo
net trys poligloto Pacis monumentum egzemplioriai, bet per Antràjá pasauliná karà jie
dingo be þinios. Taèiau 1953 metais vienà pirmojo leidimo egzemplioriø ásigijo
Vroclavo universiteto biblioteka (sign.: 20466 IV C)8 . Já ir teko vartyti ðiø eiluèiø
autoriui. Egzempliorius gana gerai iðsilaikæs. Knyga áriðta á kartono virðelius, aptrauktus ðilku. Abu virðeliai su áspaudais. Virðutiniame virðelyje yra apskritimo
formos nuosavybës þenklas – superekslibrisas su áraðu „Soc: Lusatiae Sup:“ („Societas Lusatiae Superioris“ – „Aukðtutinës Luþicos draugija“) ir moto ,,In Uno“
(„Vienybëje“). Apatinio virðelio paèiame centre áspaustas vietovardis ir data:
„Görliz. º am III. Decembr. º 1816.“9 . Taigi knyga kurá laikà priklausë Aukðtutinës
Luþicos draugijai ir buvo áriðta Silezijos mieste Görlitze (lenk. Zgorzelec), dabar
padalytame istorijos ir Neisës upës: didesnioji dalis priklauso Vokietijai, maþesnioji – Lenkijai.
Kas ir kur ðá egzemplioriø surado ir 1953 metais pasiûlë bibliotekai, dabar
neþinoma. Budyðino Sorbistikos instituto bendradarbiai teigë, kad Aukðtutinës Luþicos draugija, ákurta 1779 metais Görlitze, veikë iki Antrojo pasaulinio karo. 1990aisiais jos veikla buvo vël atnaujinta. Poligloto iðëjimo metais (1816) draugijai
vadovavo Karlas Gottlobas von Antonas (1751–1818), jos nariai – daugiausia vokieèiø aukðtesniosios visuomenës atstovai, bet buvo ir sorbø, ið kuriø þymiausi –
H. B. Ыrachas ir J. Hóréanskis. Ðie intelektualai sukaupë turtingà bibliotekà – jà jau
1811 metais sudarë 15 000 tomø. Per Antràjá pasauliná karà knygos buvo iðslapstytos saugiose vietose. Taip viena fondo dalis pateko á Vroclavà, kita liko Görlitze
ar jo apylinkëse ir dabar yra èia atkurtos Aukðtutinës Luþicos mokslo draugijos
nuosavybë.
7 Pacis
annis MDCCCXIV et MDCCCXV foederatis armis restitutae monumentum orbis terrarum de fortuna reduce gaudia
gentium linguis interpretans principibus
piis felicibus augustis populisque victoribus liberatoribus liberatis dicatum. Vratislaviae, Typis Grasii Barthii et comp.
(„Sàjungininkø kariuomenës 1814 ir 1815
metais atkurtos taikos paminklas, tautø
kalbomis perteikiantis pasaulio dþiaugsmà dël sugráþusios laimës, skirtas doriems, maloningiems ir garbingiems valdo-
208
vams ir nugalëtojø iðlaisvintoms tautoms.
Vroclave, Grasijaus Bartho ir bendrovës
spaustuvëje“); toliau – Pacis monumentum.
8 Pacis annis MDCCCXIV et MDCCCXV foederatis armis restitutae monumentum orbis terrarum de fortuna reduce gaudia
gentium linguis interpretans principibus
piis felicibus augustis populisque victoribus liberatoribus liberatis dicatum. Curante Johanne Augusto Barth.
9 150 Jahre Oberlausitzischer Gesellschaft der
Wissenschaften: 1779–1929, Görlitz, 1929, 2.
Archivum Lithuanicum 3
2. Ðis poliglotas – didelio formato (in folio) proginis leidinys. Lotyniðkas pirmojo
leidimo pavadinimas nesiskiria nuo antrojo. Kiek kitokie yra tik lapo apaèioje nurodyti leidimo duomenys: pirmajame leidime yra „Curante Johanne Augusto Barth“
(„Johanno Augusto Bartho rûpesèiu“), o antrajame – „Vratislaviae, Typis Grasii Barthii et comp.“ („Vroclave, Grasijaus Bartho ir bendrovës spaustuvëje“). Abiejø leidimø antraðtëse leidimo metai nenurodyti. Pirmajame leidime nëra ir pratarmës. Antrajame ji ádëta dviem kalbomis: lygiagreèiai lotynø ir vokieèiø. Tik ið ðios pratarmës
paaiðkëja leidinio istorija ir tai, kad pirmasis leidimas iðëjo 1816 metais.
Pirmajame poligloto leidime 43 kalbomis iðspausdintais eiliuotais tekstais ðlovinami karà laimëjæ monarchai. Kiekvienam eilëraðèiui skirta po atskirà lapà, deja,
jie nenumeruoti. Eilëraðèiai sugrupuoti pagal to meto kalbø klasifikacijos sampratà.
Mums svarbiausias skyrius – „Linguae Slavonicae et Mixtae“ („Slavø ir maiðytosios kalbos“). Jame sudëti tekstai rusø, lenkø, èekø, sorbø, lietuviø, latviø, estø ir
vengrø kalbomis. Lietuviðkasis iðspausdintas 30-ajame lape (plg. jo publikacijà
p. 211). Leidinyje kai kurie tekstai árëminti, paspalvinti, taèiau lietuviðkojo eilëraðèio (kaip ir latviðko bei estiðko) lapas puoðnumu nepasiþymi. Po visais eilëraðèiais
lapo apaèioje smulkiu ðriftu nurodytas autorius. Lietuviðkas ir latviðkas eilëraðtis
iðspausdintas lotyniðkais, estiðkas – gotikiniais spaudmenimis.
3. Atidþiai palyginus leidimus matyti, kad visiðkai toks pat lietuviðkas tekstas
ádëtas ir 1818 metø leidime, tik kitaip apipavidalintas antgalvis ir jame ákomponuotas kiek kitoks kalbos pavadinimas: 1816 metø leidime Littauice, o 1818-øjø – Lithuanice. Yra ir dar vienas skirtumas: pirmajame leidime lapo apaèioje paraðyta, kad
eilëraðèio autorius – Brose. Jo pavardë yra ir po latviðku eilëraðèiu. Po estiðku tekstu
nurodyta: Chr. Quandt10 . Tuo tarpu antrajame leidime lietuviðko eilëraðèio autoriumi vadinamas Rëza: Rhesa. Kodël atsirado toks nesutapimas ir kas yra Brose?
Friedrichas Christophas Brose (raðoma ir Brosse) buvo Livonijos kunigas. Jis
gimë 1773 metais garsaus Rygos vokieèiø prekybininko ðeimoje. Mokësi vietiniame
licëjuje, studijavo Leipcige ir Jenoje. 1795-aisiais gráþo á Rygà ir, kiek padirbëjæs
namø mokytoju, buvo áðventintas evangelikø liuteronø kunigu. Kunigavo Daugavgrivoje (vokieèiø ðaltiniuose raðoma „an der Kirche zu Dünamünde“) ir Carnikavo10 Tai
Christliebas Quandtas. Savo knygoje
Knygos dalia (p. 180) klaidingai nurodþiau
jo vardà Christianas. Quandtas gimë 1740
metais ið Saksonijos á Livonijà atsikrausèiusios hernhutieèiø (,,Dievo gynëjø“) pietistinës bendruomenës nario ðeimoje. Vaikystëje likæs naðlaitis, lavinosi mokytojø
seminarijose Vokietijoje, misionieriavo
Pietø Amerikos kolonijoje Suriname. Gráþæs ið misijø, gyveno Hernhute ir vertësi
knygø prekyba. Èia 1824 metais ir mirë.
Quandto bibliografijoje uþregistruoti tik
du jo kûriniai: didoka vokiðka knyga apie
209
Surinamà (1807) ir eilëraðtis ðios olandø
kolonijos gyventojø aravakø kalba abiejuose ðio poligloto leidimuose. Estiðkas jo
eilëraðtis bibliografijoje nëra paminëtas
(Johann Friedrich von Recke, Karl Eduard
Napiersky, Allgemeines Schriftsteller- und
Gelehrten- Lexikon der Provinzen Livland,
Esthland und Kurland 3, Mitau: Steffenhagen, 1831, 454–455; Die evangelischen Prediger Livlands bis 1918, unter Mitarbeit von
Erik Amburger und Helmut Speer, Köln,
Wien: Böhlau, 1977, 602).
Lietuviðkas Liudviko Rëzos
eilëraðtis „Prasta giesmele“
(1816)
je (vok. Zarnikau). Buvo apdovanotas 1812 metø karo atminimo kryþiumi, mirë 1827
metais. Brose’s raðytinis palikimas gana didelis ir ávairus: groþiniai kûriniai, teatro
ir literatûros kritika, pamokslai, kraðtotyros darbai 11 . Beveik viskas paraðyta vokiðkai, taèiau jis domëjosi ir baltø kalbomis: paraðë lyginamàjá traktatà apie latviø ir
prûsø onomastikà, á latviø kalbà iðvertë daug Livonijos administracijos ásakø. Brose’s bibliografijoje nurodytas ir latviðkasis eilëraðtis, ádëtas á abu Pacis monumentum
leidimus. Taèiau jo lietuviðka kûryba nei amþininkams, nei vëlesniems tyrëjams
nebuvo þinoma.
Tad gali bûti, kad Brose’s pavardë po lietuviðkàja panegirika 1816 metø poligloto leidime yra arba sudarytojo Bartho, arba Vroclavo spaustuvininkø klaida. Antrajame leidime ði klaida atitaisyta. Eilëraðèio autorystæ në kiek nesvyruodami galime skirti patyrusiam eiliuotojui Karaliauèiaus universiteto ordinariniam profesoriui ir Lietuviø kalbos seminaro vedëjui Martynui Liudvikui Rëzai.
4. Lietuviðkoji panegirika paraðyta proginës poezijos stiliumi. Eilëdara – elegi-
nis dvieilis. Ðiame eilëraðtyje nei turinio, nei meniniø privalumø neáþvelgtume. Èia
nevertëtø jø në ieðkoti, nes eiliuota liaupsë monarchams – áprastinis proginës poezijos kûrinys.
Poliglote iðspausdintas lietuviðkas eilëraðtis yra pirmas þinomas Rëzos eilëraðtis lietuviø kalba. Taèiau ðiuo metu dar neaiðku, ar tai apskritai pirmasis jo lietuviðkas eilëraðtis. Rëzos amþininkas Volodzka (1829, VII) raðë, kad Karaliauèiaus
profesoriaus eilëraðtis buvo ádëtas ir á 1807 metø Tilþës taikos sutarties paðlovinimui skirtà knygà Monumentum pacis. Ði knyga kol kas nëra rasta, tad dar lieka
neatsakyta á klausimà, kada Rëza ið tiesø paskelbë pirmà lietuviðkà eilëraðtá12 .
DOMAS KAUNAS
Gauta 2000 m. birþelio 1 d.
Vilniaus universitetas
Priimta 2001 m. geguþës 11 d.
Knygotyros katedra
Saulëtekio al. 9
LT-2054, Vilnius, Lietuva
e. p.: [email protected] 0
11 Johann
Friedrich von Recke, Karl Eduard
Napiersky, Allgemeines Schriftsteller- und
Gelehrten- Lexikon der Provinzen Livland,
Esthland und Kurland 1, Mitau: Steffenhagen, 1827, 273–276; Johann Friedrich von
Recke, Karl Eduard Napiersky, Allgemeines Schriftsteller- und Gelehrten- Lexikon der
Provinzen Livland, Esthland und Kurland.
Nachträge und Fortsetzungen 1, Mitau: Steffenhagen, 1859, 91–92.
12 Autorius ðirdingai dëkoja rengiant ðá raðiná
talkinusiems kolegoms. Vroclavo universi-
210
teto profesorius Krzysztofas Migonis padëjo susipaþinti su unikaliu Pacis monumentum (1816) egzemplioriumi ir parûpino tekstø kopijas, Talino pedagoginio universiteto profesorë Liivi Aarma ir Latvijos
nacionalinës bibliotekos Retø knygø ir rankraðèiø skyriaus vedëja Inara Klekerë suteikë þiniø apie Livonijos kunigus bei jø
kûrybà. Duomenø apie Aukðtutinës Luþicos draugijà bei jos bibliotekos likimà pateikë Sorbistikos instituto bendradarbis
dr. Francas Ыnas.
Archivum Lithuanicum 3
211
Lietuviðkas Liudviko Rëzos
eilëraðtis „Prasta giesmele“
(1816)
LITTAUICE
Prasta Giesméle pabusk! ir Wardà laupsink nesmertelnà,
Kurr… Waikû Waikai Garbeje dar laikys;
Nësa j… Diewas pat’s … amêinas Knygas …raszæs,
Rasztais ney déganczeis Szirdis … mylinczias:
PRICZK¥ WILL¥! Ponà, Walnytoj…, Tëwà Sawsjû!
Estreikei j… taipojau Karêygiu tikru pagirr.
ALEKSANDRAS, auksztas Mazkólû Waldonas isztråuke
Kardu pergalinczu, Angelu but Wokietiems!
ESTREIKIÛ Êémês Pons, Walnytojis, Tëwas Sawsjû,
Prancas, Naudà Êmonû uê sawo Naudà jëszkàs,
Duszia buwo Pulkû, kurrie – kaip Diewo Perkunas,
Üles kad ritt’ Ummara, ritto taip Neprietel…,
(Kurs apj¾sts Maremis Êmones jau m…te ne mindêos.)
Duszia buwo Pulkû, bus dabar Tëwu wissiems!
Su Pakajumi wël atwés Apstummà bey Prowà;
Su Walnybe Êmoniems nauja Palaima tekkës!
Tëwiszke! kasgi galës, kaip pareitis, jam dekawóti?
Ak neygi wiens, togidël prasta Giesméle tylek!
Brose.
212
Archivum Lithuanicum 3
A r c h i v u m L i t h u a n i c u m 3, 2 0 0 1
I S S N 1 3 9 2 – 7 3 7 X, I S B N 3 – 4 4 7 – 0 9 2 6 2 – 9
Vidas Garliauskas
Lietuviðki Ðiaulënø baþnyèios áraðai
1719­1738 metø santuokø metrikuose
Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraðèiø skyriuje yra saugomas Ðiaulënø
baþnyèios (Radviliðkio r.) archyvas (f. 107). Seniausioje ðios baþnyèios metrikø
knygoje (1637­1744, f. 107 ­ 27; toliau ­ ÐlnKJ1 ) atsitiktinai pastebëjau lietuviðkø
áraðø2 . Paaiðkëjo, jog tai 1719­1738 metø jungtuviø áraðai. Lietuviðkø áraðø esama
net keliolikoje lapø (206­214 ir 221­227)3 .
Tokie áraðai ÐlnKJ (kol nerasta daugiau panaðiø atvejø) yra iðskirtinis reiðkinys
visoje DLK. Maþojoje Lietuvoje lietuviðkai raðytø metrikø knygø XVII–XVIII amþiuje, regis, bûta ir ne vienoje baþnyèioje4 . Kai kuriose Kurðo baþnyèiose XVIII amþiuje
metrikai raðyti ir latviðkai5 . Tiesa, tos metrikø knygos buvo protestantø, o ne katalikø. Jos plaèiau netirtos, taèiau kai kuriø knygø vardyno medþiaga tyrëjai jau yra
ðiek tiek pasinaudojæ6 .
1 Parapijø
centrø (miesteliø) sutrumpinimai
tokie pat kaip LKÞ. K ­ krikðto áraðai, J ­
jungtuviø áraðai.
2 Nuoðirdþiai dëkoju Giedriui Subaèiui, paskatinusiam raðyti ðá straipsná ir davusiam vertingø pastabø, bei paleografei
Rûtai Èapaitei, labai pagelbëjusiai nustatyti asmenis, raðiusius lietuviðkus Ðiaulënø baþnyèios metrikus. Taip pat uþ patarimus esu didþiai dëkingas prof. Eugenijai Ulèinaitei.
3 Þr. Vidas Garliauskas, „Lietuviðki XVIII a.
Ðiaulënø baþnyèios metrikø áraðai Lietuvos baþnyèiø metrikø áraðø kontekste“,
Gimtoji kalba 9(387), 1998, 138­139.
4 Prof. Vincentas Drotvinas teigia, kad „Maþosios Lietuvos lietuviðkø parapijø baþnyèiø registracijos knygos – krikðto, ko-
213
munikantø, uþsakø, santuokos, konfirmacijos, mirimo registracijos sàraðai, nuo
XVII a. iki 1944 m. raðyti lietuviø (paryðkinta mano – V. G.) (kartais pramaiðiui
su vokieèiø), lotynø, vëliau vokieèiø kalbomis“. Vincentas Drotvinas, „Maþosios
Lietuvos vardyno ðaltiniai Vokietijos archyvuose“, LKK 38, 1997, 84­85.
5 Benita Laumane, Zeme, jûra, zvejvietas, Rîga:
Zinâtne, 1996, 7, 73tt.
6 Walter Fenzlau, Die deutschen Formen der litauischen Orts- und Personennamen des Memelgebiets, Halle/Salle: Niemeyer, 1936,
122, 124; Vilius Pëteraitis, Maþosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardþiai. Jø kilmë ir
reikðmë, Vilnius: Maþosios Lietuvos fondas, Mokslo ir enciklopedijø leidybos
institutas, 1997.
Lietuviðki Ðiaulënø baþnyèios
áraðai 1719­1738 metø
santuokø
metrikuose
Pöèios metrikø knygos Lietuvoje, atrodo, pradëtos raðyti nuo XVI amþiaus antrosios pusës po Tridento susirinkimo nutarimø 7 . Metrikø knygø bûta trijø rûðiø:
krikðto, jungtuviø ir mirties áraðø. Tokios knygos raðytos kiekvienos parapijos baþnyèioje ir kai kuriose filijose. XVI amþiuje, atrodo, raðyti tik krikðto ir jungtuviø
metrikai (plg. 1579 metø Þemaièiø vyskupijos vizitacijos duomenis, þr. 7 iðnaðà).
Seniausias dabar þinomas tokios rûðies ðaltinis ­ Joniðkio baþnyèios krikðto áraðø
knyga (1599­1621, toliau ­ JnðK). XVI­XVIII amþiuje daugelis Lietuvos metrikø
knygø raðytos lotynø kalba, nors pasitaiko knygø, kurios ið dalies raðytos lenkiðkai
arba jose esama pavieniø lenkiðkø metrikø. Lenkø kalba Lietuvos baþnyèiø metrikø
knygos raðytos tik pirmoje XIX amþiaus pusëje, o antrajame XIX amþiaus ketvirtyje,
ásikiðus caro administracijai, pereita prie rusø kalbos.
Baþnyèios knygø áraðai (metrikai) ­ tai trumpi tekstai, kuriuose glaustai apraðyta kokia nors baþnytinë ceremonija (krikðtynos, jungtuvës, laidotuvës). Visos ceremonijos, atliekamos baþnyèioje, suraðytos tam tikruose apeigynuose, kurie iki 1633
metø vadinti agendomis (lot. Agenda), vëliau ritualais (lot. Rituale Sacramentorum –
toliau RSc)8 . Ten yra apeigø tekstø keliomis kalbomis, metrikø formø pavyzdþiø.
XVII–XVIII amþiaus lotyniðki katalikø apeigynai kai kuriose religinëse ceremonijose áteisino vietos kalbø vartojimà þodþiu. Tad krikðto, jungtuviø apeigose kunigas ir þmonës pagal nustatytà tvarkà galëjo bendrauti ir lietuviø kalba. Apeigynuose lietuviðkai suraðyta tai, kà turi sakyti dalyvaujantys ceremonijoje þmonës: kunigo
þodþiai, atsakymai kunigui, formulës, tikëjimo iðpaþinimas ir pan. Daugelis apeigynø ceremonijø tekstus pateikia keturiomis–penkiomis kalbomis: lotynø (ja raðomas visas RSc tekstas, iðskyrus tekstus vietos kalbomis), lenkø, lietuviø, vokieèiø,
latviø. Pagal iðdëstymo eiliðkumà labai aiðki kalbø hierarchija: pirmoji yra lotynø,
antroji – lenkø kalba, ne tik Lenkijos Karalystës, bet visos Respublikos pagrindinë
kalba, nuo 1697 metø oficialiai seimo áteisinta DLK. Jos pozicijos Lietuvoje buvo
tvirtos ir dël to, kad Lietuvos katalikø baþnyèia buvo Lenkijos baþnytinës provincijos dalis. Lietuviø kalbai RSc skirta treèioji vieta: baþnyèioje ji vartota svarbiausiais þmogaus gyvenimo momentais (krikðto, jungtuviø). Dar pateikiama tekstø
vokieèiø kalba, kurià vartojo vokieèiai, gyvenantys DLK miestuose bei Livonijoje, ir
latviø kalba, kuria kalbëjo Latgalos katalikai.
Seniausi spausdinti DLK lietuviðki baþnytiniø ceremonijø tekstai, kuriuos pavyko aptikti, yra 1616 metø katalikø agendoje9 (galimas dalykas, patys agendos teks7 Þemaièiø
vyskupijos vizitacija (1579), Vilnius:
Aidai, 1998. Dël Tridento susirinkimo nutarimø þr. p. 5. 1579 metais metrikai buvo raðomi ðiose Þemaièiø vyskupijos baþnyèiose: Vilkijõs (p. 15, 17), Veliuonõs
(p. 37, 41), Batkiðkës (p. 67), Ariógalos
(p. 71), Krökiø (p. 99, 107), Kröþiø
(p. 179), Vainiø (p. 261, 267).
8 Lietuviø enciklopedija 1, Boston: Lietuviø enciklopedijos leidykla, 1953, 46.
214
9 AGENDA
PARVA. In commodiorem vµum Sacerdotum Prouinci¿ Poloni¿ conµcripta,
VILN¯, Cum permiµµu Superiorum, 1616.
LMAB, sign.: mf. 388. Knygos originalas
yra Upsaloje, þr. Lietuvos TSR bibliografija 1,
Vilnius: Mintis, 1969, 469. Apie jà uþsimena Jurgis Lebedys, Lietuviø kalba XVII–
XVIII a. vieðajame gyvenime, Vilnius:
Mokslas, 1976, 14.
Archivum Lithuanicum 3
tai yra senesni). Jie skiriasi nuo kitø apeigynø analogiðkø tekstø, nes kitaip versti.
1630 metø agendos10 ir RSc lietuviðki tekstai yra kiek taisyklingesni: juose „matyti
kalbos gerëjimas (iðmetamos svetimybës, ávedami ávardþiuotiniai bûdvardþiai)“
(Lebedys 1976, 14). Ðios agendos ir RSc tekstai yra tie patys, tik 1640­1735 metø ir
vëlesniuose RSc leidimuose kiek koreguota tø tekstø raðyba (þr. toliau). Bet seniausiose (1616 ir 1630 metø) agendose pateikta daugiau lietuviðkø tekstø negu vëlesniuose RSc leidimuose. Tai, matyt, lëmë praktinës aplinkybës.
Lietuviðki apeigynø tekstai galëjo paskatinti XVIII amþiaus pirmosios pusës lietuviðkø ÐlnKJ áraðø atsiradimà, nes atlikdamas ceremonijas ir raðydamas metrikø
knygas kiekvienas kunigas, be abejo, naudojosi tais apeigynais. Dël tø paèiø kanceliarizmø vartojimo jungtuviø formulëse ÐlnKJ lietuviðkus áraðus galima lyginti ir sieti
su tokiu apeigynø tekstu: Jus/ kurie tay girdite/ bukite swiedkays/ kad to reykaùas bus/
iog tuodu/ i¸ giero ir luoµo noro/ ir priderunãiey/ pågal budo ba¸niãicú [t. y. ba¸niãioú]/ moteriµten inµtoio (paryðkinta mano ­ V. G.; Agenda 1630, 39). Toks pat tekstas, besiskiriantis kai kuriø þodþiø raðyba, yra RSc 1640, 1647, 165611 , 1671 (iðleista Krokuvoje), 1674, 1675, 1688, 1691 (iðleista Torûnëje), 1700 (iðleista Krokuvoje), 1701, 1715
(iðleista Krokuvoje), 1717, 1719, 1732 (iðleista Kaliðe), 173512 metø ir galbût kituose
(mano neperþiûrëtuose) kalbamojo laikotarpio leidimuose. Plg. Ðiaulënø lietuviðkø
áraðø kanceliarizmus ­ þodá Swietkas, frazæ Ieyt y Stona Moteriµtes arba [I]eyna Stonan
Moteristes (ÐlnKJ 206, 214v ir kt.; þr. toliau). Atkreiptinas dëmesys, jog Sirvydo pirmojo þodyno Promptuarium (~1620) þodþiai áeiti, ástoti tame paèiame straipsnyje pateikiami sinonimiðkai: podµtæmpuiæ/ µuccedo, kito wieton ieymi/ iµtoiu13 . Tad atrodo, jog
Ðiaulënø raðtininkai galëjo bûti paveikti lietuviðko RSc teksto.
Seniausios (1616 metø) agendos tekstas iðverstas kitaip, todël nelaikytinas pavyzdþiu Ðiaulënø metrikø raðtininkams, plg.: Jus/ kurie cia dabar eµte/ ir regite ts [t. y.
is] daiktu swiecikite kad tam reykalas bus/ iog tuo du nu kaip preguli/ moten¸tÿ [t. y.
moteri¸tÿ] padare (paryðkinta mano ­ V. G.; Agenda 1616, 39). Ðio teksto kanceliarizmai swiecikite ‘liudykite’ ir moteri¸tÿ padare ‘moterystæ padarë’ nevartojami Ðiaulënø lietuviðkuose metrikuose.
1854 metø Ðiaulënø baþnyèios inventoriuje nurodytos keturios apeigynø knygos
(Agienda wielka stara, Agie’da mala nowa, Agiendki stare dwie)14 . Dël tokio pavirðutiniðko apibûdinimo negalima pasakyti, kokie tai buvo apeigynai ir kada iðleisti.
Pagal nevienodà þodþio swiedkays / swietkays raðybà galima bandyti nustatyti, ku10 AGENDA
PARVA. In commodiorem vµum
Sacerdotum Prouinci¿ Poloni¿ conµcripta. Superi[o]rum permiµµu, VILN¯: Typis Academi¿: SOC: IESV, 1630. LNMMB, sign.: B.
lot. 1/630. Galima spëti, kad vienas ið
ðios agendos rengëjø buvæs Konstantinas
Sirvydas, nes jos lietuviðkuose tekstuose
ir Sirvydo SD, PS pastebëta daug sutapimø (grafiniø, fonetiniø, leksiniø). Tai atskirai aptartinas dalykas.
215
11 Dël
ðio RSc leidimo þr. Lebedys 1976, 14.
RSc leidimai, kuriø vietos nenurodþiau, iðëjo Vilniuje.
13 Senasis Konstantino Sirvydo þodynas, parengë Kazys Pakalka, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas, 1997, 128.
14 Ðiaulënø baþnyèios 1854 metø inventorius, 4.
VUB RS, sign.: f. 107 ­ 130.
12 Kiti
Lietuviðki Ðiaulënø baþnyèios
áraðai 1719­1738 metø
santuokø
metrikuose
riais apeigynais galëjo bûti naudotasi lietuviðkuose metrikuose. Swiedkays / swiedkays ar pan. raðoma agendoje (1630) ir RSc (1647, 1671, 1691, 1700, 1715, 1732 ir
kt.), Swietkays / swietkays ar pan. ­ RSc (1674, 1675, 1688, 1701, 1717, 1719 ir kt.)
leidimuose. Taèiau ið vieno þodþio raðybos negalima daryti iðvadø.
Apeigynai oficialiuose baþnyèios dokumentuose, ðiuo atveju metrikø knygose, áteisino lotynø kalbos vartojimà raðtu. Juose ypaè smulkmeniðkai reglamentuota jungtuviø áraðo forma15 :
Forma µcribendi Coniugatos in libro/ Anno: die: menµe denuntiationibus pr¿miµsis
tribus continuis diebus Feµtivis quarum primâ die. [p. 42] Secundâ die tertiâ die
inter Miµµ¿ Parochialis Solemnia, habita eµt; nulloq’; legitimo impedimento detecto.
ego N. Rector hujus Eccleµi¿ Parochialis N. civitatis vel loci N. filium N. Parochi¿
S. N. & N. Filiam N. µeu relictam N. (µi vidua fuerit) hujus Parochi¿ S. N. in Eccleµia
N. interrogavi, eorumq’; mutuo conµenµu habito, µolenniter per verba de pr¿µenti,
Matrimonio conjunxi, pr¿µentibus teµtibus notis N. Filio N. &c. & N. filio &c. Poµtea
ex ritu Sanct¿ Matris Ecclesi¿ (Si tamen nuptias Benedixerit) in Miµµ¿ celebratione,
benedixi. (RSc 1719, 41t.)16 .
Ávairiuose RSc leidimuose esama nedideliø jungtuviø áraðo formos skirtumø.
Su tokia apeigynø forma buvo susipaþinæ visi metrikø raðtininkai (klebonai,
vikarai, vienuoliai ir kt.), bet daþnai jos nesilaikydavo. Neretai lotyniðko áraðo tekstà
kunigai trumpindavo, pasitenkindavo tik bûtiniausiø duomenø áraðymu. Neteko
matyti në vienos jungtuviø áraðø knygos, kurioje tiksliai pagal RSc pavyzdá bûtø
suraðytas visas áraðas (t. y. nurodytos visos trijø uþsakø dienos ir kiti reikalingi
duomenys). Uþsakø dienos lotyniðkuose jungtuviø metrikuose nenurodomos, tik
paminima, nors ir ne visada, kad jie buvo ið anksto tris kartus skelbti (denuntiationibus pr¿miµµis tribus continuis, expletis tribus banis ir pan.) ir toliau raðoma maþdaug
pagal apeigynø tekstà.
Ðtai keletas to paties meto lotyniðkø jungtuviø metrikø pavyzdþiø ið kitø Lietuvos baþnyèiø knygø:
15 1616
metø agendoje nëra lotyniðkos jungtuviø áraðo formos, tik paraðtëje iðspausdintas pridëtinis tekstas, nurodantis, jog
jungtuviø ceremonija turi bûti uþraðyta:
poµtea in µuo loco reliquötur vbi modo µcriptum eµt res enim spectantes ad idem matrimonium cõiungötur (Agenda 1616, 41).
16 „Sutuoktøjø áraðymo á knygà forma: Metais
[...] dienà [...] mënesá [...] ðventadieniais paeiliui ið anksto paskelbus tris uþsakus, kuriø
pirmasis yra perskaitytas [...] dienà, antrasis
[...] dienà, treèiasis [...] parapijos baþnyèioje
per miðias; ir neiðkilus jokiai ástatymo numatytai kliûèiai, að, N. ðio N. miesto ar [ðios]
216
vietos parapijos baþnyèios rektorius, N. [t. y.
besituokiantájá], N. sûnø, N. parapijos ir N.
[besituokianèiàjà], N. dukterá arba N. likusià
vieniðà (jei buvo naðlë), ðios N parapijos N
baþnyèioje apklausiau; gavæs abipusá sutikimà,
esanèius iðkilmingai þodþiu sutuokiau, dalyvaujant uþraðytiems liudininkams N., sûnui
N ir t. t., ir N, sûnui N ir t. t. Po to pagal
Ðventosios Motinos Baþnyèios tvarkà (jei ji
[t. y. baþnyèia] vestuves buvo palaiminusi)
miðias laikydamas, palaiminau“. 1630 metø
agendoje lotyniðka jungtuviø áraðo forma
ið esmës tokia pati kaip ir RSc, þr. Agenda
1630, 43t.
Archivum Lithuanicum 3
Anno Dn’i 1719/ IANUARIVS/ Contraxit matrimonium Petrus Wiszkielis de/
Ùabanary cum Elisabetha Mockieùaycia/ de Vntokscie testis Ioannes Trubas de/
Skiemiany Casimirus Trumpa de lawzadiszki./ Casimirus Burzyùas Casimirus Ligonis 1719 (SkmKJ I 10v).
October/ Ego idem qui [t. y. P[ate]r Andreas Benkowski] supra pr¿miµsis tribus
denuntiationibus/ in facie Ecclesi¿ benedixi matrimonium inter Ioannem/ ùabaùowkis de Sungayliszki et Cristinam Wiùkagaylicia/ de lauzadiszki testis Ioannes
Gierwe de Azugiru Georgius/ Kiselus de Kliweny 1719 (SkmKJ I 11v).
Anno 1727 Ianuary 11 Contraxit Matrimoniu’/ Mathias Pamaksztis de Ruklis Cu’
Anna Latwicia/ natu de Drusianis Cum Licentia Admod’ R’ndi Dn’i/ Parochi
Dusiatenµsis expletis tribus Banis in Ca/pella Dowgielenµsi Astantibus Testibus ex
Parte/ Sponµi Martino Rymonis de Antadreis et ex Parte/ Sponµs¿ Laurentio
Bekieµz de Ruklis 1727 (AntDglKJ I 140).
Ðie jungtuviø áraðø tekstai skiriasi nuo apeigyne pateikto pavyzdþio. Kai kuriuose (èia nepateiktuose) áraðuose esama ir daugiau RSc nereglamentuotø dalykø.
Pavyzdþiui, metrikø knygose skrupulingai nurodomi besituokianèiø bajorø titulai.
RSc nereglamentuoja asmenvardþiø bei vietovardþiø raðybos, dël to jø raðyba, ypaè
XVIII amþiaus metrikuose, labai ávairi17 . Lietuviø asmenvardþiø bei vietovardþiø
raðymas priklausë tik nuo paèiø raðtininkø (kunigø ir vienuoliø) sugebëjimø. Kartais dël asmenvardþiø ar vietovardþiø raðybos baþnyèiø knygose vizitatoriai paraðydavo vienà kità pastabà ­ tokiø áraðø esama MltKJ I (1682­1692).
ÐlnKJ rasti 1719­1738 metø 123 jungtuviø áraðai, kuriuose vartojama ir lietuviø
kalba, tarp jø ir keletas tokiø áraðø, kuriuose lietuviðkai paraðyta tik viena frazë.
Atrodo, jog metrikø raðymo metu lapai su lietuviðkais ir nelietuviðkais metrikais
buvo palaidi ir vëliau dël nestropaus saugojimo supainioti. Apie 1833-iuosius, kai
buvo tvarkomi visø baþnyèiø archyvai, tie metrikai buvo áriðti á vienà didokà 239
lapø knygà su 1637­1744 metø (daugiausia XVII amþiaus vidurio) lotyniðkais
krikðto áraðais, á kuriuos kai kur ásiterpia paskiri lotyniðki jungtuviø ir mirties áraðø
lapai. Todël knyga labai netvarkinga ir joje daug painiavos.
Lietuviðki jungtuviø áraðai ÐlnKJ iðsidëstæ tokia tvarka: 206­213 lape 1722­1732
metø metrikai eina ið eilës; 213­213v lape yra keletas 1720­1721 metø lietuviðkø
áraðø; 214v lape ­ du lietuviðki 1719 metø áraðai; 221­227 lape ið eilës tæsiami
1732­1738 metø lietuviðki jungtuviø metrikai.
Ne visi lietuviðki áraðai yra áskaitomi: ÐlnKJ knygos lapai pajuodæ, vietomis
apiblukæ, apipuvæ, o nuo 191 lapo iki galo (t. y. ten, kur rasta lietuviðkø áraðø)
apdriskæ, susiraitæ lapø pakraðèiai, ypaè virðuje ir apaèioje. Tie lapai su lietuviðkais
metrikais buvo kiek ilgesni (34x9,7 cm) uþ kitus knygos lapus (31x10 cm arba
31x9,5 cm), todël greièiau aptriuðo.
17 Plg.
Zigmas Zinkevièius, Lietuviø kalbos istorija 4. Lietuviø kalba XVIII­XIX a., Vilnius: Mokslas, 1990, 19.
217
Lietuviðki Ðiaulënø baþnyèios
áraðai 1719­1738 metø
santuokø
metrikuose
Lietuviðki metrikai raðyti, atrodo, ðeðiø asmenø, kurie patogumo sumetimais
ðiame straipsnyje þymimi skaièiais (I, II, III, IV, V, VI), nes pavyko nustatyti tik
dviejø raðtininkø asmenybes. Pagal rastus ÐlnKJ du 1721 ir 1738 metø áraðus su
autografu nustatyta, jog tuometiniam Ðiaulënø klebonui Jonui Bonifacijui Rybskiui
(Ioannes Bonifacius Rybski)18 (I) priskirtina 10 lietuviðkø áraðø: 1721 metø du
áraðai (l. 213v), 1722 metø aðtuoni áraðai (l. 206­206v).
Antrajam (II) neidentifikuotam raðtininkui priskirtini net 102 lietuviðki áraðai:
hipotetiðkai vienas 1722 metø (l. 206), 44 áraðai 1722­1732 metø (l. 206v­212v) ir
57 áraðai 1732­1738 metø (l. 221­227v).
Treèiajam raðtininkui (III) hipotetiðkai priskiriami 3 lietuviðki áraðai (l. 207v).
1720 metø 2 virðutiniø lietuviðkø áraðø (l. 213) raðysena yra stilizuota; tai
apsunkina jø identifikavimà (neaiðku, ar jie dar vieno raðtininko, ar priskirtini
tiems raðtininkams, kuriø áraðø yra ðaltinyje). Jie sàlygiðkai þymimi IV.
Ne visai aiðku, ar kiti 1720 metø 4 apatiniai lietuviðki áraðai (l. 213) priskirtini
vienam asmeniui. Kadangi jø braiþas nesutampa në su vieno raðtininko braiþu, jie
taip pat sàlygiðkai þymimi V.
Labai tikëtina, kad 1719 metø 2 lietuviðki áraðai (l. 214v) yra Kazimiero Jono
Staigevièiaus19 (VI), kuris, pagal dabar turimus áraðø duomenis, 1706­1719 metais
buvo susijæs su Ðiaulënais (þinoma, kad 1706­1708 metais jis buvo Ðiaulënø klebonas). Áraðas Ab Ao 1721 [d]iæ 25 Maj/ Connotatio per me Ioanne’/ Rybski Parochum
Szau/lanensem Contrahentiu’ Ma/trimonium (l. 213v)20 leistø manyti, jog pats klebonas
Rybskis metrikus pradëjæs raðyti tik nuo nurodytos datos, t. y. 1721 metø geguþës
25 dienos. Tai rodytø, kad lietuviðki metrikai Ðiaulënuose buvo pradëti raðyti Rybskiui dar nesant klebonu.
Tad ið spëjamø ðeðiø raðtininkø, raðiusiø Ðiaulënuose lietuviðkus metrikus, þinomos tik dviejø pavardës. Kiti nëra pasiraðæ.
Ðiaulënø metrikø lietuviðkø áraðø forma, palyginti su reikalaujamu lotyniðku pavyzdþiu, gerokai sutrumpinta (þr. toliau lietuviðkø metrikø publikacijà). Áraðuose pateikiami tik patys bûtiniausi duomenys: mënuo, diena (ne visur), besituokianèiøjø
vardai ir pavardës, gyvenamoji vieta ir liudininkai (daþnai vienas liudininkas), kartais jie visai nepateikiami. Dël to Þemaièiø vyskupas Juozapas Mykolas Karpis 1738
metø vizitacijos áraðe paþymëjo, kad bûtina uþraðyti du liudininkus. Atrodo, kad
toká áraðø lakoniðkumà lëmë raðtininkø noras kuo greièiau sutvarkyti formalumus.
18 Kaip
rodo Ðiaulënø baþnyèios (Ðiauliø apskrityje) 1612­1891 metø klebonø sàraðas, Rybskis 1721­1759 metais buvo
Ðiaulënø klebonas. Taèiau ðis sàraðas turi
spragø. Dvejuose 1760 metø metrikuose
nurodyta, jog kûdiká krikðtijo Rybskis,
Ðiaulënø klebonas: D’ 22 Februarij Ego Ioannes Rybski Parochus Szaulanensis (ÐlnK I,
35v); D’ 9 Aprilis Ego Ioannes Rybski PS
[t. y. Parochus Szaulanensis] (ÐlnK I 36). Vëlesniuose áraðuose jo pavardës nepastebë-
218
ta. 1763 metø gruodþio 1 dienà Ðiaulënuose jau buvo kitas klebonas Teodoras
Straðevièius: D’ 1ma Xbris Theodorus Straszewicz Parochus Szaulanensis (ÐlnK I 50v).
19 Jis lotyniðkai pasiraðæs kitoje vietoje: per
me Caµimirum Ioannem Staygeuicz Parochum
Szaulanen’ 1708 (ÐlnKJ 220).
20 „Nuo 1721 metø geguþës 25 dienos að, Jonas Rybskis, Ðiaulënø klebonas, pradëjau
besituokianèiøjø sàraðà“. 0
Archivum Lithuanicum 3
Kone visi lietuviðki jungtuviø áraðai pradedami lotyniðkai uþraðyta data, kuri
taip pat vartojama ir lotyniðkuose, ir lenkiðkuose áraðuose. Galbût nemokëta lietuviðkai uþraðyti datos, nes neturëta jokiø pavyzdþiø. Grynai lietuviðkuose áraðuose
data net nepaþymëta.
Kaip galima spræsti ið paèiø lietuviðkø metrikø tekstø, nustatyti ir nenustatyti
raðtininkai buvo iðprusæ, mokëjo raðyti bent trimis kalbomis: lietuviø, lotynø, lenkø.
Patys lietuviðki áraðai nevienodi, raðtininkai neretai pereina ið vienos kalbos á kità
tame paèiame áraðe.
Lietuviðkø áraðø skaièius kiekvienais metais buvo skirtingas. 1727 metais nepadarytas në vienas lietuviðkas áraðas (apskritai tø metø tëra tik vienas lenkiðkas jungtuviø áraðas), 1724 ir 1726 metais áraðyta tik po vienà lietuviðkà áraðà, 1719, 1732 ir
1738 metø rasta tik po du lietuviðkus áraðus, 1721, 1725 ir 1734 metø ­ po tris, 1720,
1723 ir 1728 metø ­ po penkis áraðus, 1735 metais raðyti keturi, 1730 ­ ðeði áraðai.
1729 metais lietuviðkai raðyta keturiolika áraðø, 1722 ir 1731 metais ­ po deðimt áraðø, 1733 metais ­ dvylika, 1736 metais ­ trylika, 1737 metais ­ net dvideðimt du
áraðai. Toká lietuviðkø áraðø netolygumà, matyt, lëmë ekstralingvistinës prieþastys:
1) galimas dalykas, jog iðlikæ ne visi tø metø metrikai; 2) dël katastrofiðkø maro padariniø kai kuriais metais galëjo bûti nedaug jungtuviø; 3) kuria kalba raðomi metrikai, priklausë nuo besituokianèiøjø luomo. Taèiau, atrodo, pamaþu gausëjo lietuviðkø metrikø.
Pasitaiko vien lietuviø kalba raðytø áraðø: Mikoùas Urbonaytis yý/ Daukµziu Ywa
Andriejay/te yz Symuniµzkiu I 1720 (l. 213). Yra áraðø, kur tekstas pradedamas lotyniðka fraze ir toliau raðomas lietuviðkai:
Ao. 1722/ [d]iæ 4ta Ianuarij./ Ieyt istona Moteriµtes Mikola/ Dragunaytis isz Biretiµzkiu Su/ Agatha Hryszkayte isz butkayciu/ ateiune. Pirszlis Iurgis Stanku/nas
isz Piktoniu. 1722 (l. 206);
Denuntiationis Contrahentium/ Matrimonium./ [I]eyna Stonan Moteristes/
[Ste?]fonas Gnieyêis iµz Warnionu/ [µu] Agathta Martinayte iµz pawar/ [...] Parafios Sziadwos 1 uµakimas 1719 (l. 214v) ir kt.
Daugelis lietuviðkø áraðø pradedami lotyniðka fraze, toliau tekstas raðomas lietuviø kalba; paskutinë frazë daugelyje áraðø taip pat raðoma lotyniðkai, lotyniðkos
joje ir asmenø vardø formos, taèiau pavardës daþnai paliekamos lietuviðkos, kai
kur apslavintos, o vietovardþiø lytys apslavintos beveik visais atvejais. Pvz.: Eodem
[d]iæ Ieyt y Stona Moteriµtes Ka/zimieras Puykiewicza id Druùayciu/ Kupizkio Parafios Su
Ona Urbay/ticia Klapetiene isz Sideru:/ Pirszlis Ionas Mataytis de sidory 1722 (l. 206).
Tokiø áraðø daugiausia ir didþiuma jø raðyti II raðtininko 1724­1738 metais: 9ber/
[d]iæ 1ma Alexandras Ma[y]/zeszawiczia Isz Szawlenu/ µu Iudita Mantwiùayte Isz/ Mantwiliszkies, Testis G[e]/orgius Lenkiewicz Org[a]/narius Szawlanensis 1735 (l. 223); APRILIS/ [d]iæ 21 Bartùamieius Kry/kuzaytis Isz Zàsayciu µu/ Magdalena Adomayte Isz/ Notyniszkiu, Testis Gabri/el Karpiekaytis de Zàsaycie 1736 (l. 223v) ir kt.
219
Lietuviðki Ðiaulënø baþnyèios
áraðai 1719­1738 metø
santuokø
metrikuose
Keli áraðai raðyti net trimis kalbomis – lotynø, lietuviø ir lenkø:
Anno 1719 Mense/ Iunij [d]ie 18/ Denuntiationis Contrahen/tium Matrimonium/
Iæit Kozimieras Twer/auµkas ysz naupasodz[iu?]/ Naµzliµz µu Agata Bal/czaycienia
Naszùa ysz Czi/utelu vµ 1/ Testis Staniµùaw Koµcieie/wµki Z palek 1719 (l. 214v);
Ao 1722 [d]iæ 12 Ianuar[i]j/ Iµtoy Y stona Moteriµtes An/dr¸ey Federowic¸ z Sakciow/ alias Wornianec z Pann[à] D[o]/rotà Radziszownæ z tamtæ [...] / Obudwa
Parafiey Szaulanµkiey/ Testis Infra Scriptis./ Nizey na podpisie wyraz [...] / wyswiadc¸am podlega iego [sic!] / wµ¸elki pilny [...] / ze niema Ãadney przeµ¸kody
[n]/ad Contrahendum matrimo[nium]/ In Fid[e]m Podpisuiæ/ [paraðai] (l. 206);
Roku 1720 Ionas Prÿko/da isz Butkayciow GuDaµ/ µu Iuµtÿna Szwapown[a]/
Gudie [...] µ pod druij – – 1/ [...] Parafiios Szarkienu – 1/ testis Casimirus Szulmis.
(l. 213) ir kt.
Kai kurie metrikai, ypaè besituokianèiø bajorø, raðyti vien lenkø kalba (data
raðoma lotyniðkai): die 1 Octobris denu [...] / Wawr¸yniec Kisieliewski [z Parafij]/ Eyragolskiey z Okolicy Weradow/ z Elzbiet± Tykuyszow± wdow±/ z miasteczka Szawlan 1720
(l. 213); [d]iæ 6ta Ian Iwaszkieuicz/ z màtwiùayciow z Annà/ Breykszowà wDowà z Sz[ed]/
bar Parafij Citowians[kiey]/ Testis Ioannes Ambraz[ay?]/tis de montwiùaycie 1737 (l. 225)
ir t. t. Gana daug lenkiðkø metrikø áraðë klebonas Rybskis (I), II raðtininkas. Jas,
atrodo, raðë visi. Atkreiptinas dëmesys á tai, jog ypaè ávairuoja 1719­1722 metø
áraðai. Klebono Rybskio áraðai iðsamesni, turi net lietuviðkà jungtuviø formulæ, kai
kuriuose lietuviðkai ávardijami ir liudininkai.
Keista, kad nuo 1719 metø iki vyskupo Karpio vizitacijos áraðo 1738 vasario 11
dienà ÐlnKJ nëra në vieno visiðkai lotyniðko jungtuviø metrikø áraðo, nors oficiali
Baþnyèios kalba tada buvo lotynø, ir bûtent ja buvo (ar turëjo bûti) raðomi visi
metrikai.
Áraðo kalba grieþtai skyrë kilminguosius nuo paprastø þmoniø: vien lenkiðkai
(tiesa, ámaiðant ir lotyniðkø fraziø ar þodþiø) raðyti bajorø metrikai, lietuviðkai ­
tik valstieèiø. Tai liudija ne tik tam tikras luomines nuostatas, bet ir lietuviø kalbos
vietà visuomenëje ­ tai neprestiþinë, þemo statuso kalba. Kalba parodo ir nevienodà
socialiná baþnyèios tarnø statusà: lietuviðkai raðoma Swietkas Mikolas Rudis Zakriµtionas Szaulenu 1723 (l. 207v), bet vargonininkas uþraðytas lotyniðkai: Testis
Georgius Lenkiewicz Organarius Szavlanensis 1727 (l. 210). Pats Ðiaulënø klebonas
lietuviðkø áraðø lapuose irgi pasiraðo lotyniðkai: Ab Ao 1721 [d]iæ 25 Maj Connotatio
per me Ioannem Rybski Parochum Szaulanensem Contrahentiu’ Matrimonium (l. 213v).
Lietuviðkø metrikø tekstai – svarbus XVIII amþiaus pirmosios pusës lietuviø
kalbos kanceliarinio stiliaus pavyzdys. Jø tekstas specifinis, tad didþiàjà leksikos
dalá sudaro vardai (asmenø vardai, pavardës, gyvenamøjø vietø pavadinimai).
Lietuviðkuose áraðuose uþfiksuota apie 350 lietuviø kalbos þodþiø. Bendriniø
þodþiø tëra 17: Abu, abudu, ateiune ~ atëjûne, uµakimas ~ uþsakymas (azusakmas ~
aþusakmas), GuDas ~ gudas (Gudie ~ gudë), Ieyt ~ áeit (ient ~ áent), isz ~ ið, Moteristes ~ moterystës, naszlis ~ naðlys (naszle ~ naðle), paraphios ~ parapijos (Parafiei ~
220
Archivum Lithuanicum 3
parapijoj), pirmas, Pirszlis ~ pirðlys, Stono, Swietkas ~ svietkas, Y ~ á, Ystoj ~ ástoj,
Zakriµtionas ~ zakristijonas; vardø ­ 47, pavardþiø ­ apie 200 (uþfiksuota daugiau
negu 100 moterø pavardþiø lyèiø)21 , gyvenamøjø vietø vardø ­ apie 90. Kai kuriø
pavardþiø neámanoma atstatyti dël apnykusio popieriaus, pavyzdþiui, neaiðku, ar
Andr[...]tis ir Andriejayte ­ ta pati pavardë, ar ne. Kai kuriø pavardþiø ir vietovardþiø iðlikusios tik prödþios (pirmas skiemuo) ar pöbaigos (paskutinis skiemuo).
Lietuviðki metrikø áraðai patikimai atspindi XVIII amþiuje vartotas nevienodas
kai kuriø, atrodo, tø paèiø gyvenamøjø vietø vardø lytis: Baranauszczyznas gen. sg.
f. (l. 227) ir Baroniµzkiu gen. sg. f. (l. 227v) ­ dab. BarÂniðkiai, Mantwiliszkies (l. 223)
ir Mantwiùayciu (l. 211) ­ dab. Mantvilìðkiai. Kai kuriø oikonimø dabar vartojamos
kitokios lytys, plg. Parafios Radviliszkies ~ *Radviliðkës gen. sg. f. (l. 208v), dabar
Radvìliðkis, Radvìliðkio gen. sg. m.; Norkiszkies ~ *Norkiðkës gen. sg. f. (l. 209v), dabar
Nórkiðkiai, Nórkiðkiø gen. pl. m., Awantos ~ *Avantos gen. sg. (l. 207v), dabar Alantä22 ir pan. Taigi Ðiaulënø lietuviðkø metrikø vardyno duomenys labai vertingi ir ypaè
dël to, kad iki ðiol nerasta iðsamesniø lietuviðkø DLK vardyno ðaltiniø.
1719­1728 metø áraðuose kiek gausiau vartota bendriniø þodþiø, nes 23 kartus
uþraðyta jungtuviø formulë (vëlesniø metø áraðuose ji neraðoma): Ieyt Y stona Moteristes (l. 206), Ieyt istona Moteriµtes (l. 206), Ieyt y Stona Moteriµtes (l. 206), Ieyt y Stono
Moteriµtes (l. 206), Yµtoy Y stona Moteriµtes (l. 206), IEyt i Stona M[o]teriµtes (l. 206v),
Yeytt y stono Moteriµtes (l. 206v), Ieyt Y stana Moteriµtes (l. 206v), Ieyt Y stona Moteriµtes
(l. 206v), Iæyt y µtona Moteryµtes (l. 206v), Iæyt y µtona [Mo]teriµtes (l. 207), Ieyt y Stona
moteriµtes (l. 207v), Iæyt y µtona moteriµtes (l. 207v), IEyt ystona M[o]terystes (l. 208), Iæyt
yStona moterystes (l. 208v, 209), IEyt yStona moteryµtes (l. 208v), Iæyt ystona moteristes
(l. 209), Ieyt i stona Moterist[is] Ieyt i stona Mosteristis (l. 213), Ient in µtona Moteriµtes
(l. 213v), Ieyn Y stona Moteristes (l. 213v), [I]eyna Stonan Moteristes (l. 214v), Iæyt (l.
214v). Atematinë lytis Ieyt pavartota 20 kartø, tematinë Ieyn(a) ­ 2 kartus, Yµtoy ­
1 kartà, Ient ­ 1 kartà (dël jos þr. toliau).
Áraðuose taip pat yra tam tikrø terminø, nusakanèiø ceremonijoje dalyvaujanèiø
þmoniø pareigas, socialinæ padëtá, tautybæ: ateiune ~ atëjûne instr. sg. (l. 206),
GuDaµ ~ gudas, Gudie ~ gudë (l. 213), naszlis ~ naðlys (l. 207, 211v, 212, 212v, 221,
221v, 222, 222v, 224, 225, 225v [3 kartus]), Naszlis ~ naðlys (l. 209, 211v, 212v
[2 kartus], 213, 221v, 223v, 225v), Naµzliµz ~ naðlys (214v), Naszle ~ naðle instr. sg.
(l. 212v, 224), naszle ~ naðle instr. sg. (l. 206, 206v, 208v, 209v, 211v, 212v, 221v
[2 kartus], 222v, 223v, 224v, 225, 225v, 227), nas[z]le ~ naðle instr. sg. (l. 212), naµzle ~
naðle instr. sg. (l. 207v), [naµz]le ~ naðle instr. sg. (l. 225v), Naµzle ~ naðle instr. sg.
(l. 206v), Naszla ~ naðla instr. sg. (tarm., l. 207v), Naszùa ~ naðla instr. sg. (tarm., l.
214v), n[a]szli ~ naðli instr. sg. f. (tarm., l. 206), Nasli ~ naðli instr. sg. f. (tarm., l. 213),
21 Ádomu,
jog dauguma Ðiaulënø parapijos
mergaièiø pavardþiø yra sudaromos su
priesaga -aitë (78 pavardës) ir tik kelios su
priesagomis -yèia (2), -uèia (1), -aièia (1).
22 Pastarasis uþraðymas svarbus hidronimo
221
ir oikonimo Alantä Mlt etimologijai. Tai
paremia Bûgos spëjimà, kad seniausia ðio
vardo (upës, vëliau dvaro ir miestelio) lytis *Avanta (Bûga 3, 1961, 423).
Lietuviðki Ðiaulënø baþnyèios
áraðai 1719­1738 metø
santuokø
metrikuose
Pirszlis ~ pirðlys (l. 206 [3 kartus]), Swietkas ~ svietkas (l. 206, 207v [3 kartus]),
Swietka[s?] ~ svietka[s?] (l. 207), Swietka ~ svietka (l. 207v), Zakriµtionas ~ zakristijonas (l. 207v).
Kai kurie 1719­1722 metø metrikai turi prieraðà: 1 uµakimas ~ uþsakymas (l.
214v), Pi[r]mas azuµakmas23 ~ pirmas aþusakymas (l. 206), usz[sa]kimas I. ~ uþsakymas pirmas (l. 213v). Tokie jungtuviø metrikai galëtø bûti juodraðtiniai, nes lotyniðkai raðytuose metrikuose tokiø prieraðø nëra24.
Kartais metrikuose pasitaiko ir kitokios informacijos25, atspindinèios tam tikras
gyvenimo realijas, pavyzdþiui: apie pirðlá liudytojà vestuviø baþnytinëje ceremonijoje: Anno 1722 [d]iæ 4ta Ianua[...]/ Ieyt Y stona Moteristes Kasp[...]/ Rymeyka isz Metkayciu Su [...]/ Iozapayte naszle Isz Bire/tyszkiu Abu paraphios Szaulenu./ Pirszlis
Ir Swietkas Mathiosius/ Iudeykis isz Batkunu. (l. 206); apie tautybæ (gudus) – Roku
1720 Ionas Prÿko/da isz Butkayciow GuDaµ/ µu Iuµtÿna Szwapown[a]/ Gudie [...]
µ pod druij – – 1/ [...] Parafiios Szarkienu – 1/ testis Casimirus Szulmis. (l. 213)
Lietuviðkuose áraðuose uþraðyta þmoniø ið teritorijos maþdaug 20­30 km spinduliu apie Ðiaulënus: ið Kelmës, Ðìluvos, Survìliðkio, Ramygalos, Ðeduvõs, Radvìliðkio, Ðiaulin, Tytuvënø parapijø. Tad metrikuose galima tikëtis vieno kito vakarø
aukðtaièiø ðiauliðkiø, pietø þemaièiø raseiniðkiø, rytø aukðtaièiø panevëþiðkiø tarmiø fakto. ÐlnKJ chronologiðkai sutampa su Universitu (1737), taèiau ðio raðtijos
paminklo tarmë lokalizuojama kiek á pietryèius nuo Ðiaulënø ­ maþdaug ten, „kur
maiðosi vakarø aukðtaièiø ðiauliðkiø ir rytø aukðtaièiø pietiniø panevëþiðkiø tarmiø ypatybës“26 .
Ðiaulënø lietuviðkø metrikø raðtininkai (Rybskis [I], ir II) gana nuosekliai kamieno kirèiuotà /uo/ þymi <o>: Isz Iùg-o-cziu 1724 (l. 208) ~ Ilguoèiø, I-o-zapas Paszkauskas isz Skiriocziu Parafios Radwiliszkies 1724 (l. 208) ~ Juozapas, Isz I-o-dupiu Parafios
Beysogaùas 1733 (l. 221v) ~ Juodupiø ir kt. Taip pat raide <o> þymimas ir nekirèiuotas /uo/: Su [...] I-o-zapayte 1722 (l. 206) ~ Juozapaite. Bet Ðiaulënø ðnektoje kamieno kirèiuotas /uo/ iðlaikomas, /uo/ ir /u/ riba sutampa su vakarine Ðiaulënø
parapijos riba (LKA II, þemël. 66); dar plg. Ðiaulënø ðnektos faktus nedsod, vaþ’sos’u, vaþ’soj27. Kad Ðiaulënuose buvo iðlaikomas kirèiuotas ir nekirèiuotas kamieno /uo/, rodo XVII amþiaus lotyniðkø metrikø pavyzdþiai su kirèiuotu /uo/ ­
ex pago P-uo-dzie 1667 (ÐlnK II 108v) ~ *Puodþiai; su nekirèiuotu /uo/ ­ Gabriel
23 Ðiame
þodyje po raidës <k> vietoje raidës
<i> yra taðkas.
24 Plg. Inturkës (Molëtø rajonas) juodraðtinæ
jaunøjø uþraðymo knygà (Z[apo]wiedna
Ksiàzka Inturskiego Kosciola 1890-1910), kurioje nuo 1900 metø prieðvedybinis jaunøjø uþraðymas tvarkytas lietuviø kalba:
Kazimieraµ Brazis jaun. isz. Reiterados su µu
Katarina Miczonis isz Trundiszkiu abu parap.
szitoµ, uê I 21 II 28. III (1900 metai, l. 33).
222
Èia skaitmenimis paþymëti uþsakai, panaðiai kaip ir kalbamojoje Ðiaulënø knygoje.
25 Plg. Zinkevièius 1977, 40.
26 Universitas Linguarum Litvani¿, ið lotynø
kalbos vertë ir ávadà paraðë K[azimieras]
Eigminas, Vilnius: Mokslas, 1981, 34.
27 Lietuviø kalbos tarmës. Chrestomatija, Vilnius: Mintis, 1970, 158.
Archivum Lithuanicum 3
I-uo-daÿtis [...] de Lawikoÿnie 1662 (ÐlnKJ 2) ~ Juodaitis; Cum Cristina I-uo-zapaÿte [...]
de Dwolis¸ki 1662 (ÐlnKJ 3) ~ Juozapaitë; Agnetis Ma¸-uo-laÿte de µ¸awùaÿcie 1663
(ÐlnKJ 4) ~ Maþuolaitë; Georgius I-uo-zapaÿc de Spicie 1662 (ÐlnKJ 6) ~ Juozapait[i]s
ir kt. Neaiðku, ar /uo/ buvo kirèiuotas ­ ex D-uo-bie 1663 (ÐlnKJ 3) ~ *Duobiai28 . Tie
pavyzdþiai rodo, kad XVII amþiaus raðtininkas aiðkiai skyrë þmoniø tariamà /uo/
ir kirèiuotoje, ir nekirèiuotoje pozicijoje, nors XVIII amþiaus Ðiaulënø lietuviðkø
metrikø raðtininkai nei kirèiuoto, nei nekirèiuoto /uo/ raidëmis <uo> neþymi.
Asmenys (IV, V), raðæ 1720 metø metrikus, ne tik kiek kitaip uþraðo kai kuriø
þodþiø formas, bet ir kiek kitaip þymi kai kuriuos garsus. Pavyzdþiui, daugeliu
atvejø instr. sg. f. galûnë /e/ þymima raidëmis <i>, <y>, plg.: µu Iudytà Kaµparayt-y yz Daujociu 1720 (l. 213); Su Kotrina Ambrazayt-y isz Iurbork 1720 (l. 213); µu Ona
Poùuwonayt-y Isz Biretiszkiu 1720 (l. 213); µu Onà Gaylen-y Nasl-i 1721 (l. 213). Pastarøjø lyèiø raðyba labai iðsiskiria ið konteksto. Toks atviros galûnës instr. sg. /e/
þymëjimas raidëmis <i>, <y> sutampa su analogiðkø Þyvato (1759) lyèiø raðyba,
plg.: dawgib-y, Deywiµt-y, Deywiµt-i (p. 106), galib-y (p. 124), kàntrib-y, karalien-y (p.
174), µauwl-y (p. 286) ir kt.29 . Moters vardo lytis Y-wa ~ Iva áraðe Y-wa Andriejayte yz
Symuniµzkiu 1720 (l. 213), kaimo vardo lytis Sym-u-niµzkiu ~ Simuniðkiø gen. pl.
(dab. Simanìðkiai Tytuvënai) turbût atsirado dël þemaièiø dûnininkø átakos. Þemaitybë gali bûti lytis Ient ~ áent ‘áeina’ (l. 213v).
Aptarti dalykai (/uo/ neskyrimas, kai kuriais atvejais po kietø priebalsiø neraðoma galûnës nekirèiuota /a/ [pavyzdþiui, Ions l. 209v, 222v, 223v], vienaskaitos ánagininko galûnës /e/ þymëjimas raidëmis <i>, <y> ir pan.) tarsi rodytø, kad ðiø áraðø autorius (ar autoriai) galëjo bûti þemaièiai, nors ir stengësi raðyti aukðtaitiðkai.
Frazë su ill. sg. [I]eyna Stonan Moteristes (l. 214v) á Ðiaulënø metrikus gali bûti
patekusi ið RSc ar kitø religiniø raðtø arba buvusi kunigo gimtojoje tarmëje (raðyta
Kazimiero Staigevièiaus, VI), nes iliatyvo vartojimo plotas yra tolokai nuo Ðiaulënø
parapijos (plg. LKA III, þemël. 48).
Ne visai aiðku, nuo kuriø metø lietuviø kalba buvo pradëti raðyti jungtuviø
áraðai. Mat Ðiaulënuose bûta gaisro, sunaikinusio klebonijà ir knygas, kaip nurodo
klebonas Rybskis ÐlnK (1720­1756) antraðtiniame puslapyje30 . Neparaðyta, kada
tas gaisras ávyko, bet galima spëti, jog tai atsitiko apie 1720 metus, nes trûksta
1707­1719 metø metrikø (jø iðlikæs tik vienas kitas lapas). Neaiðku, ar lietuviðki
metrikai pradëti raðyti po gaisro, ar jø bûta dar prieð gaisrà. Taèiau neabejotina, kad
po 1738 metø Þemaièiø vyskupo Karpio vizitacijos lietuviðkai Ðiaulënuose niekas
28 Dauguma
èia pateiktø pavyzdþiø raðyti
Danieliaus Norvaiðo, Ðiaulënø klebono
1658­1669 metais, kuris 1658 metais yra
pasiraðæs: a me Daniele Narwoÿµ¸ Parocho
S¸aulanense (ÐlnK II 87).
29 Aleksas Girdenis, Danutë Girdenienë, 1759
metø „Ziwato“ indeksas, Vilnius: Mokslo ir
enciklopedijø leidybos institutas, 1997, 28.
30 ÐlnK antraðtinis puslapis: LIBER/ Baptisatorum/ Collectus per me/ Joannem Bonifacium
223
Rybski/ Parochum Szaulanensem/ Anno Dni
1721/ Mense Novembri/ Die 15 etiam Conscriptus/ Ex Connotata Charta post Confla=/
grationem Parochi¿ et Librorum. „Pakrikðtytøjø knyga, sudaryta mano, Jono Bonifacijaus Rybskio, Ðiaulënø klebono, 1721
Vieðpaties metais lapkrièio 15 dienà, taip
pat suraðyta ið sutikrintø lapø po klebonijos ir knygø sudegimo“.
Lietuviðki Ðiaulënø baþnyèios
áraðai 1719­1738 metø
santuokø
metrikuose
metrikø neberaðë. Vyskupas ásakë metrikø knygas raðyti lotynø kalba (non alio
idiomate nisi latine). Ðis ir kiti nurodymai áraðyti vizitatoriaus pastaboje31 .
Klebonas Rybskis atsiþvelgë á vyskupo pastabas. Tai rodo toks lotyniðkas áraðas
po 1738 metø vizitacijos:
Ego Ioannes Rybski Paro[chus]/ Szaulanensis Anno post [Visi]/tationem Illuµtriµsimi Dni Io[sephat]/ Michaelis Karp 1738 Februa[r]ij aµtiti Matrimo’ [in]/ter Aeliam
Uirbukas de Villa/ Iogieùaycie Parochianum Radz[wi]/liscensem cum Marcianna
Ba[lt?]/rayte de Bernocie Par¿ciane Szau/lane[n]si post tres bannas Singula[ribus]/ diebus festivis p[r]¿dicatis µine/ nullo impedimento. Attestentib[us]/ Franciµco Balciunas & Casimiro/ Vrbaytis de Bernocie. (ÐlnKJ 228v)32
Galbût ðis klebono áraðas buvo pavyzdys, kaip reikia raðyti lotyniðkus metrikus.
Tai patvirtintø kiti ÐlnKJ lotynø kalba raðyti 1739­1740 metø krikðto (l. 231­238),
1740 metø jungtuviø (l. 197), 1740­1741 metø krikðto (l. 197), 1741­1742 metø
jungtuviø (l. 229­230) áraðai tokio pat formato lapuose, kokiuose raðyti ir lietuviðki.
Vienas kitas tø lapø áraðas, atrodo, galëjo bûti raðytas Ðiaulënø parapijos klebono
Rybskio, likusieji ­ asmens, kurio braiþas nesutampa su lietuviðkø metrikø braiþu,
galbût Ðiaulënø kamendoriaus Jono Balkevièiaus (Joannes Balkiewicz), nes daugelyje vietø nurodyta, jog jis sutuokæs poras.
To paties laikotarpio ÐlnK (1720­1756) krikðto metrikai raðomi tik lotynø kalba
pagal apeigynø nustatytà formà. Kadangi krikðto ir jungtuviø metrikus raðydavo
tas pats asmuo (ar asmenys)33 , tie áraðai neturëtø skirtis. Nevienodumas atsirado
dël to, kad kalbamoji krikðto metrikø knyga po vizitacijos buvo perraðyta ið ankstesniø numeruotø lapø, kaip paþymëta jos antraðtiniame puslapyje, laikantis nurodymø. Senuosiuose lapuose, kurie neiðliko, galimas dalykas, bûta ir lietuviø
31 Vizitatoriaus
pastaba: Hic Liber Copulatorum m[atrimonium]/ Visitatione Ns’tra Generali/ Coram Nobis est productus/ et quia formâ
non debitâ/ inscribitur ideo’ injungitur/ ut secundam formam in/ agenda expreµsam inscri/
batur et non ab alio quâm/ ab ipso Sacerdote
aµsistente/ Matrimonio. Ao Dn’i 1738/ D 11.
Februarij./ Item ad minimum duo Testes/
[a]dhibeant et in hoc libro de-/scribantur; Idq’
debet fieri n[on/ a]lio idiomate nisi latine.
dat[./ u]t µupra/ [Jose]phat Michàél Karp’/
[Episco]pus Samogitensis [paraðas] (ÐlnKJ
227v). „Ði jungtuviø knyga pateikta
mums per mûsø generalinæ vizitacijà. Kadangi raðoma netinkama forma, tai pridedama, kad bûtø raðoma pagal formà, iðspausdintà agendoje, ne kieno nors kito, o
paties santuokoje dalyvaujanèio kunigo.
1738 Vieðpaties metais, vasario 11 dienà.
Taip pat tebûna pakviesti maþiausiai du
224
liudininkai ir toje knygoje uþraðomi. Tai
turi bûti daroma ne kokia kita kalba, o lotynø. Kaip anksèiau, Juozapas Mykolas
Karpis, Þemaièiø vyskupas“.
32 „Að, Jonas Rybskis, Ðiaulënø klebonas, po
Ðviesiausiojo Pono Juozapo Mykolo Karpio vizitacijos 1738 metais vasario [mënesá] dalyvavau Elijo Virbuko ið Jaugëlaièiø
kaimo, Radviliðkio [parapijos] parapijieèio, ir Marcijonos Baltraitës ið Bernoèiø,
Ðiaulënø [parapijos] parapijietës, jungtuvëse. Uþsakai paskelbti tris ðventadienius;
jokiø kliûèiø neatsirado; dalyvavo liudininkai Pranciðkus Balèiûnas ir Kazimieras
Urbaitis ið Bernoèiø“. Atkreiptinas dëmesys
á tai, jog ðis Rybskio lotynø kalba raðytas
áraðas skiriasi nuo apeigynø pavyzdþio.
33 Kad raðyta tø paèiø asmenø, rodo tokie
patys asmenvardþiø (pavardþiø) raðybos
principai.
Archivum Lithuanicum 3
kalba raðytø metrikø. Jungtuviø metrikai nebuvo perraðyti, dël to lapai su lietuviðkais áraðais iðsaugoti.
ÐlnK pirmojo lapo lotyniðkas áraðas nurodo, jog Ðiaulënø krikðto metrikus sutikrino Urinavièius: I.M.I./ Liber Baptisatorum/ Anni 1720 Connotatus per R. Dn’ [...]/
Urynawicz34 (ÐlnK 1). Perraðius 1720­1738 metø krikðto metrikus, vieno ið perraðinëtojø, atrodo, paties klebono Rybskio, áraðyta tokia pastaba:
Cathalogus Baptisator’/ Ao 1738 [d]iæ 4ta Martij Post Visitationem Illuµtriµsimi/ Excellentiµsimi ac R[evere]ndiµsimi Dn’i Dni Iosaphatt/ Michaelis Karp Episcopi S[a]m[ogi]ti¿ Custodis/ Pr¿lati Vilnensis Pr¿positi Trocensis jux/ta pr¿scriptum Ritualis Romani Connotatus/ Ao Dni [d]iæ 4ta Martij (ÐlnK 37v)35
Tad praëjus maþiau negu mënesiui nuo vizitacijos krikðto metrikø knygos sutvarkytos pagal apeigynø reikalavimus.
Esama tam tikrø duomenø, jog kai kuriose kitose Lietuvos katalikø baþnyèiose
metrikai raðyti á juodraðtinius lapus, ið kuriø vëliau lotyniðkai pagal agendø ir RSc
nurodymus buvo perraðinëjama á knygas36 . Perþiûrëjus kelias deðimtis daugiausia
XVII amþiaus baþnyèiø metrikø knygø, susidarë áspûdis, jog vienoje kitoje DLK baþnyèioje kunigai juodraðtinius metrikus taip pat galëjo raðyti ir lietuviðkai. Tai tarsi
patvirtintø JnðK (1599–1621) 1599 metø lotyniðkø áraðø lietuviðkos frazës: Nuo µenos
Konar¸ewskienes (JnðK, 3v) ~ nuo senos Konarþevskienës; Onus¸ayciu iµ¸ walsciaus vpites
(JnðK, 3v) ~ Onuðaièiø ið valsèiaus Upytës; Kuisaÿciu Kuniga Klebona (JnðK, 4) ~ Kuisaièiø kunigà klebonà. Visos ðios frazës yra áraðø pradþioje. Tai galëtø rodyti, jog ir
Joniðkyje bûta (juodraðtiniø) lietuviðkø metrikø, kurie perraðinëti, matyt, pradëti lietuviðkai, o toliau – lotyniðkai. Tokiø lietuviðkø metrikø tikimybæ netiesiogiai rodytø
gausios lietuviðkos ðio ðaltinio asmenvardþiø ir vietovardþiø lytys.
Atkreiptinas dëmesys á tai, kad ir ankstesniuose lotyniðkuose ÐlnKJ metrikuose
uþfiksuota ádomiø lietuviø vardyno faktø, kuriuos galima palyginti su atitinkamais
lietuviðkø metrikø duomenimis. Pavyzdþiui, 1638­1663 metais uþraðyta gana daug
gyvenamøjø vietø vardø lietuviðkø lyèiø37 (èia jos paryðkintos): iz polekos, iz sideru,
iz bobruiu, de zudausiu, de Pietroszaÿciu, de Eymuntayciu, de Anuszu, de Gieleziu,
de Szeymentayciu, iz Lidewienos, iz karciemu, de szpiciu ir t. t. 1641 (l. 37v). Ðios
34 „I.M.I.
Pakrikðtytøjø knyga, 1720 metais
sutikrinta garbingojo pono [...] Urinavièiaus“. Vardas dël apnykusio puslapio
neáskaitomas.
35 „Pakrikðtytøjø sàraðas sudarytas 1738
metø kovo 4 dienà po Ðviesiausiojo, Iðkiliausiojo ir Garbingiausiojo Pono Juozapo
Mykolo Karpio, Þemaièiø vyskupo, Vilniaus kustodo ir prelato, Trakø prepozito,
vizitacijos pagal Romos apeigø nuostatus
Vieðpaties metais kovo 4 dienà“.
36 Plg. Zinkevièius 1977, 41­42. Dar plg.
Kröþiø vikaro atsakymà vizitatoriui Tark-
225
vinijui Pekului dël metrikø knygø pildymo: „Knygos neturiu, bet raðau á lapus;
vëliau juos suriðu á knygà“ (Þemaièiø vyskupijos vizitacija 1998, 179). Á (numeruotus) lapus XVII amþiaus pabaigoje metrikai buvo raðomi Alantõs, Antölieptës,
Dafgailiø, Dotnuvõs ir kitose baþnyèiose.
37 Daugelá jø uþraðë Albertas Buðevièius
(Albert Buszewicz), kuris bent 1641­1644
metais buvo Ðiaulënø klebonas. Kai kurias
lietuviðkas lytis uþraðë kiti (nenustatyti)
asmenys (kunigai). Dar þr. vietovardþiø
sàraðà.
Lietuviðki Ðiaulënø baþnyèios
áraðai 1719­1738 metø
santuokø
metrikuose
lytys iðrinkos tik ið vieno lapo. Kelios deðimtys panaðiai uþraðytø oikonimø yra 30,
31v, 38­39, 96­103, 109­114 lapuose. Viename áraðe pavartota moters asmenvardþio lietuviðka lytis (paryðkinta): Die Vltima Maij Bapt’[isatus] est Bartholome[us]
Jacobi Baùtromieiaytis et Marte Iuszkaytes de Ùatyniszk. 1642 (l. 104)38 ~ Juðkaitës (gen.
sg. f.). Ádomus á tà paèià knygà áriðtas Kazimiero Staigevièiaus sudarytas Ðiaulënø
parapijos 1706 metø gyventojø sàraðas (l. 198­205 ir 215­217), kuriame taip pat
daug tiksliai uþraðytø lietuviø asmenvardþiø: Ùaurinas Kurmelis, Sabelis Mikoùoiaytis,
Adomas Ùukoszaytis, Ionas Noraytis, Abromas Baciuùaytis, Kasparas Miµiulis, Grigalus
Wabaùas, Ierutis Atsokas, Waytekus Stephonaytis, Gabris Daukszas, Mikaùojus Kieypszasz
ir kiti. Du þmonës sàraðe ávardyti vardu ir prievardþiu: Iurgis ateiunas, Andrzey
ateiunas (l. 204v). Viena moteris uþraðyta Baltrameieny Naszle (l. 198v). Uþraðytos
ir trijø gyvenamøjø vietø vardø lietuviðkos lytys (paryðkintos): Sioùo Notiniszki vel
Abreskay (l. 198v), Sioùo Atsokay (l. 200v), Sioùo Nausodis alias [...] (l. 201).
Ir kituose su Ðiaulënais susijusiuose ðaltiniuose galima rasti svarbios lituanistinës medþiagos.
Ðiaulënø Roþinio brolijos knygoje (1708­1885; toliau ­ ÐlnRKn) yra trys puslapiai (l. 158­159) lietuviðko teksto: brolijos taisyklës, nuostatai (Pavinastis Broctwos
Rozàncziaus SS Marios Panos) ir malda (Szwæncziawsi Maria Panna). Ðie tekstai á knygà
áraðyti apie 1820 metus, nes jø braiþas toks pats kaip ir 1819­1821 metais á ðià knygà áraðytø asmenvardþiø. Asmens, áraðiusio ðá lietuviðkà tekstà, nepavyko nustatyti.
Kadangi ÐlnRKn pradëta raðyti klebono Kazimiero Staigevièiaus, kai kuriø
1709­1710 metø brolijos nariø ir vardai, ir pavardës raðytos lietuviðkai, kaip ir
1706 metø Ðiaulënø parapijos sàraðe, plg.: Petras Steponaytis, Thamosius Andreiaytis,
Andreius Bùoszkaytis, Matthiosius Stanaytis, Martinas Douidaytis 1710 (l. 6), Magdalena
Adomayte, Kotryna Masiuùayte, Gendruuta Wayciuùayte 1710 (l. 6v), Ùaurius Baùtromiaytis 1709 (l. 7v), Iurgis Podzaytis, Iokubas Augustinaytis, Andrius Gudaytis 1709 (l. 8)
ir kt. Taèiau beveik visos XVIII amþiaus paskutinio ketvirèio ir pirmos XIX amþiaus
pusës moterø pavardës suslavintos. Tik nuo 1866 metø vël pradedama lietuviðkai
(þemaièiø tarmës pagrindu) raðyti vardus ir pavardes, plg.: Zygmuntas Mikoùaiunas,
Kazimieras Kurklinskis, Ionas Makreckis, Topilius Bakanowskis, Marcyjona Milkike, Konstancyja Dulinskajte, Mikols Kereêis, Liudwiks Norejka (l. 130v), Mikoùs Stankunas, Antans Sawickis, Iozapas Sawickis, Ona Sawickike, Ions Tautkus, Tekle Tautkajcze (l. 131),
Iozapac Tikuyszis (l. 131v). Taip lietuviø asmenvardþiai raðyti 130v­140 ir
143­141v39 lapuose. Prie tø asmenvardþiø du kartus lietuviðkai uþraðyta data: 1866
Metose Menese Lepo 28 (l. 143), 1867 Mienesie Iulius 26 (l. 142). Tad praëjus daugiau
negu ðimtui metø Ðiaulënø kunigai iðmoko lietuviðkai raðyti ir datà.
Kai kuriø valstieèiø asmenvardþiø lietuviðkos lytys uþraðytos ir 1729 metø Ðiaulënø dvaro inventoriuje: Iurgis kucharz (l. 4), Iozas Kaµparaytys (l. 4), Petras Podzaytys
(l. 4), Gabrys Ùukoµzaytys (l. 4v), Gabrys Ranszys (l. 4v), Gabrys Baniulis (l. 5)40 .
38 „Paskutinæ
geguþës dienà pakrikðtytas
Baltramiejus, Jokûbo Baltramiejaièio ir
Mortos Juðkaitës ið Lotyniðkës [sûnus]“.
226
39 Pradëta
raðyti nuo knygos pabaigos.
maientnosci Szaulan drewnianych,
1729; LMAB RS, sign.: f. 198 ­ 81.
40 Inwentarz
Archivum Lithuanicum 3
Ðie faktai rodo, kad Ðiaulënø baþnyèios lietuviðki metrikai atsirado neatsitiktinai: jie turëjo tam tikrà aplinkà, kurioje jau funkcionavo kai kurie lietuviø raðomosios kalbos elementai. Lietuviðkø metrikø atsiradimà kalbamuoju laikotarpiu galima paaiðkinti tokiais Lebedþio þodþiais: „XVI­XVIII a. Lietuvoje nebuvo literatûrinio gyvenimo, bent kiek tai lieèia lietuviø literatûrà bei raðtijà. Nebuvo organizuojamojo nei katalikø baþnyèios, nei mokyklø vaidmens. Raðtai lietuviø kalba radosi
daugiau spontaniðkai ir sporadiðkai! Dël to ir átakø ­ ryðiø klausimas pas mus gana
sudëtingas“ (Lebedys 1976, 19­20). Bent dabar atrodo, kad XVIII amþiaus pradþios
Ðiaulënuose kasdienei komunikacijai pradëjo nebepakakti RSc áteisintos ðnekamosios lietuviø kalbos: atsirado lietuviðko raðto poreikis. Lietuviðkos lytys nelietuviðkuose XVII­XVIII amþiaus tekstuose, pagaliau patys XVIII amþiaus lietuviðki tekstai rodo, kad Ðiaulënuose lietuviø kalba pradëta vartoti raðtu praktikos reikalams
dël iðaugusiø vietos þmoniø poreikiø.
Lietuviðki Ðiaulënø metrikai (1637–1744) yra vertingas XVIII amþiaus pirmos pusës lietuviø kalbos paminklas. Manytina, kad lietuviðki metrikai
atsirado „spontaniðkai ir sporadiðkai“. Jie rodo, kad lietuviø kalbos vartojimo sfera
XVIII amþiuje plëtësi, atsirado kasdienis lietuviø kalbos raðtu vartojimo poreikis.
Lietuviø kalba buvo pradëta vartoti praktikos tikslams, nes ja, matyt, greièiausiai
buvo galima tvarkyti reikalus. Formavosi nuostata, jog dokumentus galima tvarkyti
þmoniø ðnekamàja kalba, neiðskiriant ir lietuviø kalbos.
Lietuviðki Ðiaulënø metrikai ­ vienas ryðkiausiø to laiko kanceliarinio lietuviø
kalbos stiliaus pavyzdþiø. Palyginti su lotyniðkais, lietuviðki metrikai trumpesni,
juose uþraðyti tik bûtiniausi duomenys. Lietuviðkuose metrikuose dar trûko kai
kuriø bûtinø elementø, pavyzdþiui, lietuviðkai raðomos datos.
Lietuviðkus metrikus raðë veikiausiai ðeði asmenys. Taip pradëjo formuotis lietuviðkø metrikø raðymo tradicija: vieni raðtininkai ið kitø perëmë tam tikrà metrikø
raðymo bûdà. Metrikø raðtininkai, matyt, buvo kunigai, t. y. asmenys, priklausæ
privilegijuotam luomui. ÐlnKJ áraðø kalba aiðkiai suskirsto þmones pagal luominá
principà: bajorø metrikai raðyti lenkiðkai, nebajorø (valstieèiø ir miestelio gyventojø) ­ lietuviðkai; iðsilavinæ baþnyèios tarnai (kunigai, vargonininkas) pasiraðo ar
uþraðomi lotynø kalba.
ÐlnKJ lietuviðki metrikai turi platø lituanistiná kontekstà: lietuviðkas tekstas (datuotinas maþdaug 1820 metais) yra ÐlnRKn, asmenvardþiø lietuviðkø lyèiø gausu
net keliuose su Ðiaulënø baþnyèia ir dvaru susijusiuose ðaltiniuose.
ÐlnKJ ­ kol kas vienintelë þinoma DLK Katalikø baþnyèios metrikø knyga, kurioje metrikai raðyti ir lietuviø kalba. Galimas dalykas, jog tokiø lietuviðkai raðytø
metrikø bûta ir kitø Lietuvos baþnyèiø knygose.
Kalbamojoje metrikø knygoje esantys lietuviø kalbos faktai (þodþiai ir tekstai) –
pirmieji Ðiaulënø apylinkiø raðto paminklai, atspindintys vienà kità tø vietø ðnektø
tarminæ ypatybæ.
I Ð V A D O S.
227
Lietuviðki Ðiaulënø baþnyèios
áraðai 1719­1738 metø
santuokø
metrikuose
Ypaè vertinga ðiø áraðø vardyno medþiaga ­ lietuviø kalba uþraðyti asmenvardþiai ir vietovardþiai. Remiantis jø uþraðymu galima tiksliau ávertinti ir geriau
paaiðkinti kai kuriuos lietuviø vardyno reiðkinius.
Literatûra ir ðaltiniai:
AGENDA PARVA. In commodiorem vµum Sacerdotum Prouinci¿ Poloni¿ Conµcripta, VILN¯,
Cum permiµµu Superiorum, 1616.
AGENDA PARVA. In commodiorem vµum Sacerdotum Prouinci¿ Poloni¿ conµcripta. Superi[o]rum permiµµu, VILN¯: Typis Academi¿: SOC: IESV, 1630.
AntDglKJ I ­ Antalieptës (Daugailiø) krikðto ir jungtuviø metrikø knyga 1 (1686­1731); laikoma
Daugailiø baþnyèios archyve (pramaiðiui áriðti abiejø baþnyèiø áraðai).
B Û G A , K A Z I M I E R A S , 1961: Rinktiniai raðtai 3, Vilnius: Valstybinës ir mokslinës literatûros
leidykla.
D R O T V I N A S , V I N C E N T A S , 1997: „Maþosios Lietuvos vardyno ðaltiniai Vokietijos archyvuose“, LKK 38, 81­87.
G A R L I A U S K A S , V I D A S , 1999: „Lietuviðki XVIII a. Ðiaulënø baþnyèios metrikø áraðai lietuvos baþnyèiø metrikø knygø kontekste“, Gimtoji kalba 9(387), 18­22.
G I R D E N I S , A L E K S A S , D A N U T Ë G I R D E N I E N Ë , 1997: 1759 metø „Ziwato“ indeksas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas.
Inwentarz maientnosci Szaulan drewnianych, 1729; LMAB RS, sign.: f. 198 ­ 81.
JnðK ­ Joniðkio baþnyèios krikðto áraðø knyga (1599–1621); LVIA, sign.: f. 1196 ap. 1 b. 76.
K U Z A V I N I S , K A Z Y S , B R O N Y S S A V U K Y N A S , 21994: Lietuviø vardø kilmës þodynas, Vilnius:
Mokslo ir enciklopedijø leidykla.
L A U M A N E , B E N I T A , 1996: Zeme, jûra, zvejvietas. Zvejniecîbas leksika Latvijas piekrastç, Rîga:
Zinâtne.
LAV ­ Lietuvos apgyventos vietos. Pirmojo visuotinio Lietuvos gyventojø 1923 m. suraðymo
duomenys, Kaunas: Finansø ministerija Centralinis statistikos biûras, 1925.
L E B E D Y S , J U R G I S , 1976: Lietuviø kalba XVII­XVIII a. vieðajame gyvenime, Vilnius: Mokslas.
Lietuviø enciklopedija 1, Boston: Lietuviø enciklopedijos leidykla, 1953.
Lietuviø kalbos tarmës. Chrestomatija, Vilnius: Mintis, 1970.
Lietuvos TSR bibliografija 1, Vilnius: Mintis, 1969.
MltKJ I ­ Molëtø baþnyèios krikðto metrikø knyga (1682–1692); laikoma Molëtø baþnyèios
archyve (krikðto ir jungtuviø metrikai áriðti á vienà knygà).
P Ë T E R A I T I S , V I L I U S , 1997: Maþosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardþiai. Jø kilmë ir reikðmë,
Vilnius: Maþosios Lietuvos fondas, Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas.
RSc – Ritvale Sacramentorum, Viln¿, 1640 (ir tolesniø metø leidimai).
Senasis Konstantino Sirvydo þodynas, fotografuotinis leidimas, parengë Kazys Pakalka, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas, 1997.
SkmKJ I ­ Skiemoniø krikðto ir jungtuviø áraðø knyga 1 (1708­1742); laikoma Skiemoniø
baþnyèios archyve (krikðto ir jungtuviø áraðai áriðti á vienà knygà).
228
Archivum Lithuanicum 3
Ðiaulënø baþnyèios 1854 metø inventorius; VUB RS, sign.: f. 107 ­ 130.
Ðiaulënø baþnyèios (Ðiauliø a.) 1612­1891 metø klebonø sàraðas. VUB RS, sign.: f. 107 ­ 164.
ÐlnK ­ Ðiaulënø baþnyèios krikðto metrikø knyga (1720­1756); VUB RS, sign.: f. 107 ­ 32.
ÐlnK I ­ Ðiaulënø baþnyèios krikðto metrikø knyga (1756­1791); VUB RS, sign.: f. 107 ­ 33.
ÐlnK II ­ Ðiaulënø baþnyèios krikðto metrikø knyga (1663­1669); VUB RS, sign.: f. 107 ­ 29.
ÐlnKJ ­ Ðiaulënø baþnyèios metrikø knyga (1637­1744); VUB RS, sign.: f. 107 ­ 27.
ÐlnRKn ­ Ksiæga Arcybractwa Roêancza Swiætego w Roku 1708 dla Koscioùa Parafialniego Szawlanskiego Sporzàdzona (1708­1885) (Ðiaulënø roþanèiaus brolijos knyga); VUB RS, sign.:
f. 107 ­ 202.
UkmI ­ Ukmergës apskrities seniûnijø 1765 metø inventoriai, parengë Algirdas Baliulis, Vilnius:
Academia, 1994.
Universitas Linguarum Litvani¿, ið lotynø kalbos vertë ir ávadà paraðë K[azimieras] Eigminas, Vilnius: Mokslas, 1981.
V I D U G I R I S , A L O Y Z A S , 1998: Zietelos ðnektos þodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø
institutas.
VK ­ vietovardþiø kartoteka; laikoma Lietuviø kalbos instituto Vardyno skyriuje.
Z[apo]wiedna Ksiàzka Inturskiego Kosciola 1891-1910 (Inturkës baþnyèios prieðvedybiniø uþraðø knyga; laikoma Inturkës baþnyèios archyve).
Z I N K E V I È I U S , Z I G M A S , 1977: Lietuviø antroponimika. Vilniaus lietuviø asmenvardþiai XVII
pradþioje, Vilnius: Mokslas.
Z I N K E V I È I U S , Z I G M A S , 1990: Lietuviø kalbos istorija 4. Lietuviø kalba XVIII­XIX a., Vilnius: Mokslas.
Þemaièiø vyskupijos vizitacija (1579), tekstà parengë, ið lotynø kalbos vertë ir rodykles
sudarë Liudas Jovaiða, Vilnius: Aidai, 1998.
Vidas Garliauskas
LITAUISCHE
IN
DEN
EINTRAGUNGEN
KIRCHLICHEN
AUS
DEN
TRAUREGISTERN
JAHREN
VON
1719–1738
ÐIAULËNAI
Zusammenfassung
Gegenstand des vorliegenden Aufsatzes sind neugefundene litauische Eintragungen aus
den Jahren 1638–1744 im Kirchenbuch Nr. 1 der Gemeinde Ðiaulënai im heutigen Kreis
Radviliðkis (Handschriftenabteilung der Wilnaer Universitätsbibliothek, F. 107–27, S. 206–
214, 221–227). Man findet dort etwa 123 teils oder vollständig litauisch geschriebene, auf
Trauungen bezügliche Eintragungen aus den Jahren 1719–1738.
Es liegen Eintragungen von sechs verschiedenen Schreibern vor. Einer von ihnen
konnte als Ioannes Bonifacius Rybski, Pfarrer zu Ðaulënai in den Jahren 1721–1760 (?),
identifiziert werden. Von seiner Hand gibt es insgesamt 10 Eintragungen. Zwei Eintragun-
229
Lietuviðki Ðiaulënø baþnyèios
áraðai 1719­1738 metø
santuokø
metrikuose
gen sind von der Hand des Pfarrers Casimirus Ioannes Staygewicz. Beide Namen waren
in der Geschichte des litauischen Schrifttums bisher unbekannt. Nach einer Visitation des
samogitischen (niederlitauischen) Bischofs Josephat Michael Karp in Ðiaulënai im Jahre 1738
wurde die Tradition litauischer Eintragungen von den Pfarrern aufgegeben.
Die litauischen Eintragungen sind im Vergleich zum lateinischen Muster im Rituale
Sacramentorum ziemlich kurz gefaßt. Man findet nur die wichtigsten Angaben über die
Verheirateten, und zwar Namen und Wohnort, sowie die Namen der Zeugen. Das Datum
wird immer lateinisch, nach dem Muster lateinischer Kirchenbücher, eingetragen. Einige
kurze Eintragungen, die sich auf Namen und Wohnort der Verheirateten beschränken und
weder das Datum noch die Namen der Zeugen enthalten, sind rein litauisch geschrieben.
Es gibt einige dreisprachige Eintragungen (lateinisch, litauisch, polnisch). In vielen Eintragungen aus den Jahren 1719–1728 gibt es solche kanzleisprachliche Ausdrücke wie: Ieyt Y
stona Moteristes, Ieyt y Stono Moteriµtes, Yµtoy I stona Moteriµtes, Ient in µtona Moteriµtes, Ieyn
Y stona Moteristes, [I]eyna Stonan Moteristes ‘sind in den Ehestand getreten’, 1 uµakimas,
P[ir]mas azuµakmas ‘erstes Aufgebot’ usw.
Weitere, zum Teil der Kanzleisprache angehörende litauische Ausdrücke sind etwa:
ateiune ‘Fremde’, Pirszlis ‘Brautwerber’, Swietkas ‘Zeuge’, Zakriµtionas ‘Sakristan’, naszlis
‘Wittwer’, su Naszle ‘mit der Wittwe’; GuDaµ ‘Russe’, Gudie ‘Russin’. Diese Termini beziehen
sich auf Beruf, Familienstand, Nationalität usw. derjenigen, die an der Trauung beteiligt
waren.
Die erwähnten litauischen Eintragungen lassen sich mit einer im Rituale Sacramentorum
belegten Trauformel vergleichen. In beiden Fällen treten, als Elemente der Kanzleisprache,
der Terminus Swietkas ‘Zeuge’ und der Ausdruck moteriµten inµtoie ‘sind in die Ehe getreten’
auf.
Besonders wertvoll ist das onomastische Material (Orts-, Tauf- und Familiennamen),
das in litauischer Gestalt erscheint.
Die besprochenen litauischen Kirchenbücher sind ein wichtiges Denkmal der litauischen
Sprache des 18. Jh., da im katholischen Großlitauen bisher keine Quellen dieser Art in
litauischer Sprache vorlagen (im protestantischen Preußisch-Litauen sind viele Kirchenbücher aus dem 17. und 18. Jh. litauisch geschrieben).
VIDAS GARLIAUSKAS
Gauta 2000 m. sausio 20 d.
Vilniaus Antano Vienuolio gimnazija
Priimta 2001 m. geguþës 21 d.
Auðros Vartø g. 23
LT-2030, Vilnius, Lietuva
e. p.: [email protected] 0
230
Archivum Lithuanicum 3
Ðiame sàraðe pateiktos lietuviðkø metrikø oikonimø lietuviðkos lytys ir dabartiniai jø atitikmenys. Be to, èia
pateikiamos ir ankstesnës (t. y. XVII amþiaus lotyniðkø metrikø) tø paèiø oikonimø
lietuviðkos lytys. Dabartinës vietovardþiø lytys imtos ið Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo þinyno 2 (Vilnius: Mintis, 1976). Kiti ðaltiniai nurodyti
literatûros sàraðe 41.
OIKONIMØ LIETUVIÐKØ LYÈIØ SÀRAÐAS.
Abridskai (2) k. Ðiaulbnai Rd – isz Abrieµku 1722 (ÐlnKJ 206v), Isz Abresku 1733
(ÐlnKJ 222) ~ Abrieskø (gen. pl.); plg. Sioùo Nakiµzki42 v[el] Abreskay43 1706
(ÐlnKJ 198v).
Alantä (3b) mstl. Mlt – Parafios Awantos 1723 (ÐlnKJ 207v) ~ *Avantos (gen. sg.).
Baisógala (1) mstl. Rs – Parafios Beysogaùas 1733 (ÐlnKJ 221v) ~ Beisogalas (gen. sg.,
tarm.).
Barõniðkiai (1) k. Ðiaulbnai Rd – isz Baroniµzkiu 1723 (ÐlnKJ 207v), Isz Baroniszkiu
1738 (ÐlnKJ 227v) ~ Baroniðkiø (gen. pl.); plg. Iµz Baranauszczyznas 1737 (ÐlnKJ
227) ~ *Baranauðèiznas (gen. sg., tarm.).
Batktnai (1) k. Daugëlåièiai Rd – isz Batkunu 1722 (ÐlnKJ 206) ~ Batkûnø (gen. pl.);
plg. de batkunu 1641 (ÐlnKJ 97v), iê Botkunu 1642 (ÐlnKJ 101v).
Belazöriðkis (1) vs. Ramygala Pn – Isz Biaùozoryszkies 1729 (ÐlnKJ 209v) ~ *Belozoriðkës (gen. sg.).
Bernõèiai (2) k. Daugëlåièiai Rd – [Is]z Bernocziu 1728 (ÐlnKJ 209v) ~ Bernoèiø
(gen. pl.).
Biridtiðkiai (1) k. Ðiaulbnai Rd – Isz Biretyszkiu 1722 (ÐlnKJ 206); isz Biretiµzkiu [...]
isz Biretiszkiu 1723 (ÐlnKJ 207) ~ Birietiðkiø (gen. pl.).
Burvdliai (2) k. Petrìðkiai Pn – Isz Burwielu Parafios Surviliszkies 1729 (ÐlnKJ 209v) ~
Burveliø (gen. pl.).
Butkiaj (2) Ðafkotas Rd – Isz Butkiu 1729 (ÐlnKJ 211) ~ Butkiø (gen. pl.); plg. iz
Butkielu 1641 (ÐlnKJ 98v) ~ *Butkeliø (gen. pl.).
Èiutdliai (2) k. Daugëlåièiai Rd – ysz Cziutelu 1719 (ÐlnKJ 214v), Isz Czutelu 1729
(ÐlnKJ 210), Isz Czutialu 1734 (ÐlnKJ 222v) ~ Èiuteliø (gen. pl.).
Daugëlåièiai (1) k. Daugëlåièiai Rd – Isz Daugieùayci[u] 1733 (ÐlnKJ 222) ~ Daugëlaièiø (gen. pl.); plg. iz daugieùayciu 1642 (ÐlnKJ 101v).
Daujõèiai (2) Ðiaulbnai Rd – yz Daujociu 1720 (ÐlnKJ 213), Isz Dawiociu 1731 (ÐlnKJ
212v), Isz Dauiociu 1737 (ÐlnKJ 226v) ~ Daujoèiø (gen. pl.); plg. iz dauiociu 1641
(ÐlnKJ 99), i† dawiuãiu 1642 (ÐlnKJ 39v), ¡ dawiaãiu 1642 (ÐlnKJ 39).
Daukðiaj (2) Ðiaulbnai Rd – Isz Daukszu 1731 (ÐlnKJ 212v), yý Daukµziu 1720 (ÐlnKJ
213), Isz Dauksziu 1736 (ÐlnKJ 224) ~ Daukðiø (gen. pl.); plg. de Dauxu 1643
(ÐlnKJ 109v).
41 Dëkoju
LKI Vardyno skyriaus vyresn.
moksliniam bendradarbiui Laimuèiui Bilkiui, padëjusiam identifikuoti iðnykusiø
vietø vardus.
231
42 Taisytas
ið Nawinika.
43 Iðbrauktas.
Lietuviðki Ðiaulënø baþnyèios
áraðai 1719­1738 metø
santuokø
metrikuose
Dauþnagiaj (3b) k. Ðafkotas Rd – Is[z] Dauzngiu44 Parafios – Paszuszwia 1737 (ÐlnKJ
227) ~ Dauþnagiø (gen. pl.).
Debejkiai (2) k. Ðafkotas Rd – Isz Debeykiu 1728 (ÐlnKJ 209) ~ Debeikiø (gen. pl.).
Drûlbnai (1) k. Aukðtupbnai Kp – id45 Druùayciu Kupizkio Parafios 1722 (ÐlnKJ 206) ~
*Drûlaièiø (gen. pl.).
Dûdóniai (1) k. Ramygala Pn – Isz Dudoniu Parafios Remigaùas 1725 (ÐlnKJ 208v) ~
Dûdoniø (gen. pl.).
Gavbniðkiai (1) k. Radvìliðkis Rd – Isz Gawienayciu Parafios Radwiliszkies 1732 ÐlnKJ
212v) ~ *Gavënaièiø (gen. pl.).
Geèåièiai (1) k. Grimziaj Klm – Isz Gieczayciu Parafios Kielmies 1723 (ÐlnKJ 207) ~
Geèaièiø (gen. pl.).
Gimbógala (1) k. Ðeduvä Rd – isz Gimbogaùas 1729 (ÐlnKJ 211) ~ Gimbogalas (gen.
sg., tarm.)
Ginèaj (4) k. PaðuðvYs Rd – Isz Ginczu Parafias Paszuszwia 1737 (ÐlnKJ 227) ~ Ginèø
(gen. pl.).
Gadesiai (1) k. Daugëlåièiai Rd – Isz Gudesiu 1729 (ÐlnKJ 210) ~ Gudesiø (gen. pl.);
plg. iz Gudesiu 1641 (ÐlnKJ 97), de Gudesiu 1650 (ÐlnKJ 184).
Ilguõèiai (2) k. Sedtnai Rd – Isz Iùgocziu Parafios Radwiliszkies 1725 (ÐlnKJ 208v) ~
Ilguoèiø (gen. pl.).
Jasåièiai (1) k. Ðiaulbnai Rd – iµz Iaµay[c]iu 1723 (ÐlnKJ 207v); Isz Iasayciu 1729
(ÐlnKJ 209v) ~ Jasaièiø (gen. pl.); plg. iz Iasiuùayciu 1641 (ÐlnKJ 100) ~ *Jasiulaièiø (gen. pl.).
Jsodupiai (1) k. Baisógala Rs – Iodupiu Parafios Beysogaùas 1733 (ÐlnKJ 221v) ~ Juodupiø (gen. pl.).
Kanéivaièiai (1) k. Radvìliðkis Rd – Isz Kanaywaycziu Parafios Radwiliszkies 1725
(ÐlnKJ 208v), µu Marcianna Kanaywayte Isz Kanawayciu Parafios Radviliszkies
1729 (ÐlnKJ 209v) ~ *Kanaivaièiø (?) (gen. pl.).
Kelmë (2) mst. – Parafios Kielmies 1723 (ÐlnKJ 207) ~ Kelmës (gen. sg.).
Kudinaj (3b) k. Ðiaulbnai Rd – Iµz Kudynu 1737 (ÐlnKJ 226) ~ Kudynø (gen. pl.); de
kudynu 1641 (ÐlnKJ 98), szkudiniu 1642 (ÐlnKJ 38v), iz kutynu 1641 (ÐlnKJ
96v).
Kunigìðkiai (2) k. Ðiaulbnai Rd – isz Kunigiszkiu Parafios Szaulenu 1721 (ÐlnKJ 213v),
isz Kunigiµzkiu 1723 (ÐlnKJ 207v), Iµz Kunigiszkiu 1734 (ÐlnKJ 222v) ~ Kunigiðkiø (gen. pl.); plg. i‡ kuñigiskiu 1642 (ÐlnKJ 39v).
Kapiðkis (1) mst. Kp – Kupizkio Parafios 1722 (ÐlnKJ 206) ~ Kupiðkio (gen. sg.).
Kartuvënai (1) mstl. Kartuvënai Ðl – Parafios Kurtawienu 1737 (ÐlnKJ 225v) ~ Kurtavënø (gen. pl., tarm.).
Lafksargis (1) vs. Ðiaulbnai Rd – Isz Ùauksargiszkies Parafios Szavlenu 1729 (ÐlnKJ
209v) ~ *Lauksargiðkës (gen. sg.).
Lenårtuva (1) k. Ðiaulbnai Rd – Isz Lanartawas 1731 (ÐlnKJ 212v) ~ *Lenartavas
(gen. sg., tarm.).
44 Turëtø
bûti Dauznagiu.
45 Turëtø
232
bûti isz.
Archivum Lithuanicum 3
Ldvikainiai (2), dab. Aukðtíeji Ldvikainiai k. Griñkiðkis Rd, Þemíeji Ldvikainiai k. Ðafkotas Rd – Isz Lewikayniu Parafi[as Pa]szuszwia 1737 (ÐlnKJ 226) ~ Levikainiø
(gen. pl.)46. Lidkiai (2) k. Ðafkotas Rd – Isz Lekiu 1729 (ÐlnKJ 210v) ~ Liekiø (gen. pl.); plg. iz
Leikayciu 1641 (ÐlnKJ 98v) ~ *Leikaièiø (gen. pl.).
Líepiðkiai (1) k. Ðiaulbnai Rd – isz Liepiµzku Parafiei Szawlenu 1722 (ÐlnKJ 206v) isz
lepiszkiu 1728 (ÐlnKJ 209v); Isz Lepiszkiu 1733 (ÐlnKJ 221v) ~ Liepiðkiø (gen.
pl.); plg. iz lepiszkiu 1643 (ÐlnKJ 111).
Mantvilìðkiai (1) k. Ðiaulbnai Rd – Isz Mantwiùayciu 1729 (ÐlnKJ 211), Iµz Mantwiùayciu 1735 (ÐlnKJ 223) ~ Mantvilaièiø (gen. pl.); Isz Mantwiliszkies 1735
(ÐlnKJ 223) ~ *Mantviliðkës (gen. sg. f.).
Matkåièiai (1) Daugëlåièiai Rd – isz Metkayciu 1722 (ÐlnKJ 206), Isz Metkayciu
Parafios [Ra]dwiliszkies 1728 (ÐlnKJ 209v) ~ *Metkaièiø (gen. pl.); plg. iz Miatkayciu 1641 (ÐlnKJ 98).
Mikåiliðkiai (1) k. PaðuðvYs Rd – Isz Mikayliszkiu 1729 (ÐlnKJ 210v) ~ Mikailiðkiø
(gen. pl.).
Miknaièiø k. Tytuvënø vls. 1925 LAV – Isz Michnayciu Parafios Sziùa 1737 (ÐlnKJ
225v) ~ Miknaièiø (gen. pl.).
*Naupasodþiai (?), *Naupasodis (?), neidentifikuotas47 – ysz naupasodz[iu?] 1719
(ÐlnKJ 214v), Isz Naupasodziu 1724 (ÐlnKJ 208) ~ *Naupasodþia (gen. pl.); Isz
naupasodzia 1724 (ÐlnKJ 208v), Isz Naupasodzia 1729 (ÐlnKJ 210) ~ *Naupasodþia (gen. sg., tarm.); plg. Sioùo Nausodis alias Pole[...] 1706 (ÐlnKJ 201) ~
*Nausodis.
Nìrtaièiai (1) k. Daugëlåièiai Rd – iµz Nyrtayciu 1723 (ÐlnKJ 207v), Isz Nyrtayciu
1731 (ÐlnKJ 212), Isz Nyrtayçiu 1736 (ÐlnKJ 223v) ~ Nirtaièiø (gen. pl.); plg. de
Nartayciu 1641 (ÐlnKJ 98) ~ *Nartaièiø (gen. pl.).
Nórkiðkiai (1) vs. Ðiaulbnai Rd – Isz Norkiszkies 1729 (ÐlnKJ 209v) ~ *Norkiðkës
(gen. sg.).
Notinìðkiai (2) k. Ðiaulbnai Rd – ysz Notyniszkiu Parafias [S]zawlenu 1722 (ÐlnKJ
206v); Isz Notyniszkiu 1728 (ÐlnKJ 209) ~ Notiniðkiø (gen. pl.); plg. de Notiszku
1641 (ÐlnKJ 97).
Pakapq VK dv. Ðafkotas Rd ­ Isz Pakapies Parafi[os Tita]uienu 1737 (ÐlnKJ 225) ~
Pakapës (gen. sg.).
Paltynai (1) k. Ðiaulbnai Rd – Isz Paltynu Parafios Paszu[sz]via 1733 (ÐlnKJ 221v), Isz
Paltynu Parafi[os] Paszuszwia 1737 (ÐlnKJ 225) ~ Paltynø (gen. pl.); plg. de
Poltynu 1642 (ÐlnKJ 100v).
PaðuðvYs (3b) mstl. Rd – Parafies PaSzuszwia 1722 (ÐlnKJ 206v), Parafios Paszu[sz]via 1733 (ÐlnKJ 221v) ~ *Paðuðvia (gen. sg., tarm.).
Pövartyèiai (1) Ðeduvä Rd – Isz Pawarticiu Parafios Szadawas 1736 (ÐlnKJ 224v) ~
Pavartyèiø (gen. pl.).
46 Plg.
de Lewkaniu 1642 (ÐlnKJ 100v).
47 Plg.
233
Nafkaimis (1) k. Tytuvënai Rs.
Lietuviðki Ðiaulënø baþnyèios
áraðai 1719­1738 metø
santuokø
metrikuose
Perdkðliai (2) k. Smilgiai Pn – Isz Perekszlu Parafios Smilgiu 1731 (ÐlnKJ 212) ~
Perekðliø (gen. pl.).
Piktóniai (1) k. Ðafkotas Rd – isz Piktoniu 1722 (ÐlnKJ 206) ~ Piktoniø (gen. pl.);
plg. de Piktoniu 1642 (ÐlnKJ 38v), 1650 (ÐlnKJ 184v).
Pliaðkiai (2) k. Baisógala Rd – isz Pluµzkiu Parafies PaSzuszwia 1722 (ÐlnKJ 206v), Isz
Pluszkiu [Pa]rafios Paszuszwia 1737 (ÐlnKJ 226) ~ Pliuðkiø (gen. pl.).
Polekqlë (2) Daugëlåièiai Rd – Isz Polakas Paraf[ios] Radwiliszkies 1736 (ÐlnKJ 224) ~
*Polekas (gen. sg., tarm.); plg. iz polekos 1641 (ÐlnKJ 37v), iz polekoµ 1641
(ÐlnKJ 99) ~ *Polekos (gen. sg.); y¸ pauùakos 1642 (ÐlnKJ 106v) ~ *Paulakos (?);
iz Polekiu 1642 (ÐlnKJ 101v) ~ *Polek[i?]ø (gen. pl.).
Proèitnai (1) k. Kairiaj Ðl – Iµz Proczunu Parafi[os] Szaulu 1724 (ÐlnKJ 208) ~ Proèiûnø (gen. pl.).
Puðinavä (2) k. Daugëlåièiai Rd – Iµz Puszyniszkiu Parafios Radwiliszkies 1737 (ÐlnKJ
226v) ~ *Puðyniðkiø (gen. pl.).
Radvìliðkis (1) mst. – Parafios Radwiliszkies 1725 (ÐlnKJ 208v), Parafios Radviliszkies 1729 (ÐlnKJ 211v) ~ *Radviliðkës (gen. sg.).
Ramygala (1) mst. Pn – Parafios Remigaùas 1724 (ÐlnKJ 208v) ~ Ramygalos (gen. sg.).
Ramõðkiai (2) k. PaðuðvYs Rd – Isz Ramoszkiu Parafios [Pa]szuszwia 1732 (ÐlnKJ
212v) ~ Ramoðkiø (gen. pl.).
Repðiaj (4) k. Ðiaulbnai Rd – Isz Repszu 1730 (ÐlnKJ 211) ~ Repðiø (gen. pl.).
*Sagèiai (?), neidentifikuotas ­ Isz Sakciu 1731 (ÐlnKJ 212v) ~ *Sagèiø (?) (gen. pl.).
Sìdariai (1) k. Ðiaulbnai Rd – isz Sideru 1722 (ÐlnKJ 206) ~ Sider(i)ø (gen. pl.); isz
Sidaru 1733 (ÐlnKJ 221), Iµz Sidaru 1737 (ÐlnKJ 226) ~ Sidar(i)ø (gen. pl.); plg.
iz sideru 1641 (ÐlnKJ 37v).
Sìmaniðkiai (1) k. Tytuvënai Rs – Isz Symuniµzkiu 1720 (ÐlnKJ 213) ~ Simuniðkiø
(gen. pl., tarm.).
Skirijõèiai (2) k. Radvìliðkis Rd – isz Skiriocziu Parafios Radwiliszkies 1728 (ÐlnKJ
209) ~ Skirijoèiø (gen. pl.).
Skliõriðkiai (1) k. Ðiaulbnai Rd – isz Skloriµzkiu 1721 (ÐlnKJ 213v); Isz Skloryszkiu
1729 (ÐlnKJ 210) ~ Sklioriðkiø (gen. pl.).
Smilgiai (2) mstl. Pn – Parafios Smilgiu 1731 (ÐlnKJ 212) ~ Smilgiø (gen. pl.).
Spièiaj (4) k. Daugëlåièiai Rd – Isz Spiciu 1729 (ÐlnKJ 210v), Isz Spicziu 1736 (ÐlnKJ
223v) ~ Spièiø (gen. pl.); plg. de Spiciu 1641 (ÐlnKJ 96).
Survìliðkis (1) mstl. Kdn – Parafios Surviliszkies 1729 (ÐlnKJ 209v) ~ Surviliðkës
(gen. sg.).
Ðedbörai (2) k. Tytuvënai Klm – Isz Szedbaru Parafios Titawienu 1736 (ÐlnKJ 223v) ~
Ðedbarø (gen. pl.).
Ðeduvä (3b) mst. Rd – Parafios Sziadwos 1719 (ÐlnKJ 214v); Isz Szadawas 1735
(ÐlnKJ 223), Parafios Szadawas 1736 (ÐlnKJ 224v) ~ Ðedavas (gen. sg., tarm.).
234
Archivum Lithuanicum 3
Ðiaulåièiai (1) k. Ðiaulbnai Rd – isz Siaulayciu 1721 (ÐlnKJ 213v), isz Szawùayciu
1722 (ÐlnKJ 207v) ~ Ðiaulaièiø (gen. pl.); plg. iz Szauùayciu 1641 (ÐlnKJ 97).
Ðiaulbnai (1) mstl. Rd – Parafios Szaulenu 1721 (ÐlnKJ 213v), Parafios Siaulenu 1722
(ÐlnKJ 206v), Parafiei Szawlenu 1722 (ÐlnKJ 206v), Isz Szavlenu 1731 (ÐlnKJ
212) ~ Ðiaulënø (gen. pl.); plg. iz Szaulenu 1642 (ÐlnKJ 101v).
Ðiauliaj (4) mst. – Parafi[os] Szaulu 1724 (ÐlnKJ 208) ~ Ðiauliø (gen. pl.); plg. iz
Szauliu 1641 (ÐlnKJ 99).
Ðìluva (1) mstl. Rs – Parafios Szyùa 1731 (ÐlnKJ 211v) ~ *Ðila (gen. sg., tarm.).
Ðniûråièiai (1) k. Radvìliðkis Rd – isz Sznuraycziu Parafios Radwiliszkies 1726 (ÐlnKJ
209) ~ Ðniûraièiø (gen. pl.).
Ðûdåièiai (1) k. VK, dab. Sodåièiai (1) k. Ðiaulbnai Rd; plg. Ðudaièiø (Sodënø) k.
Ðiaulënø vls. Ðl 1925 LAV – Isz Szudayciu 1732 (ÐlnKJ 221) ~ Ðûdaièiø (gen. pl.);
dar plg. iz sodayciu 1641 (ÐlnKJ 98), de sodayciu 1642 (ÐlnKJ 103v) ~ Sodaièiø
(gen. pl.).
Ðûdafsiai (2) VK, dab. Pakalnaèiai (2) k. Ðafkotas Rd – Isz Szudausiu 1737 (ÐlnKJ
226v) ~ Ðûdausiø (gen. pl.); plg. de Szudauµiu 1638 (ÐlnK 31v), de zudausiu 1641
(ÐlnKJ 37v), de szudausiu 1642 (ÐlnKJ 38).
Tytuvënai (1) mst. Klm – Parafios Titavienu 1729 (ÐlnKJ 210v); Parafios Titawienu
1736 (ÐlnKJ 223v) ~ Tytavënø (gen. pl.); plg. iz Titowienu 1641 (ÐlnKJ 96v).
Tolaèiai (2) k. Tytuvënai Klm – Iµz Toùuciu Parafios Titawienu 1737 (ÐlnKJ 226) ~
Toluèiø (gen. pl.).
Trakìniai (2) k. Kurkliaj, Skiemónys An – isz Trokiniu Parafios Awantos 1723 (ÐlnKJ
207v) ~ *Trokiniø (gen. pl.).
Varnióniai (1) k. Daugëlåièiai Rd – iµz Warnioniu 1719 (ÐlnKJ 214v), Isz warnioniu
1738 (ÐlnKJ 227v) ~ Varnioniø (gen. pl.); plg. de Warniu 1641 (ÐlnKJ 97v) ~
*Varniø (gen. pl.); de Wornioniu 1641 (ÐlnKJ 97v), de Warnioniu 1642 (ÐlnKJ
101v).
Vilejkiai (2) k. Pakapq Ðl – Isz Wiùeykiu Parafios Kurtavienu 1737 (ÐlnKJ 226) ~
Vileikiø (gen. pl.).
Vilkiðkiai (1) k. ÞaiginYs Rs – yý Wilkiszku Parafias Syùa 1720 (ÐlnKJ 213) ~ Vilkiðkiø
(gen. pl.).
Virikauskiaj (4) k. Ðiaulbnai Rd – Isz Wyrykauskiu 1734 (ÐlnKJ 222v) ~ Virikauskiø
(gen. pl.).
Vizgiaj (4) k. VK Tytuvënai Klm, Ðìluva Rs ­ Isz Wizgiu 1729 (ÐlnKJ 211) ~ Vizgiø
(gen. pl.).
Zastaièiai (2) k. Kurðbnai Ðl – de Zastarciu 1732 (ÐlnKJ 221) ~ Zastarèiø (gen. pl.).
Þarniaj (4) k. Daugëlåièiai Rd – Isz Zarniu Parafios Radviliszkies 1730 (ÐlnKJ 211v) ~
Þarniø (gen. pl.).
Þàsåièiai (1) k. Ðiaulbnai Rd – Iz Zàsayciu 1722 (ÐlnKJ 206); Isz Zàsayciu 1725 (ÐlnKJ
208v); Isz Zàµayciu 1733 (ÐlnKJ 222v) ~ Þàsaièiø (gen. pl.); plg. de ¡ansiayciu
235
Lietuviðki Ðiaulënø baþnyèios
áraðai 1719­1738 metø
santuokø
metrikuose
1641 (ÐlnKJ 97v) ~ *Þanseièiø (gen. pl., tarm.); iz ¡àsiayciu 1641 (ÐlnKJ 98) ~
*Þàseièiø (gen. pl.); de ¡àsojciu 1643 (ÐlnKJ 110)48. Þeimiaj (4) k. Ðiaulbnai Rd – Isz Zieymiu 1733 (ÐlnKJ 222) ~ Þeimiø (gen. pl.); plg.
de ¡ejmielu 1643 (ÐlnKJ 109v) ~ *Þeimeliø (gen. pl.); de ¨eymiu 1643 (ÐlnKJ
114), de ¡eymiu 1643 (ÐlnKJ 114v).
Þilåièiai (1) k. Tytuvënai Klm – Isz Zyùayciu Parafios Titavienu 1729 (ÐlnKJ 210v) ~
Þilaièiø (gen. pl.); plg. de ¡yùayciu 1641 (ÐlnKJ 97v).
LIETUVIÐKI
ÐIAULËNØ
BAÞNYÈIOS
METRIKØ
KNYGOS
JUNG-
T U V I Ø Á R A Ð A I. Publikacijoje pateikiami visi Ðiaulënø baþnyèios metrikø knygos (1637­1744) áraðai, kuriuose visas tekstas ar jo dalis (bent keli þodþiai) raðyta
lietuviø kalba.
Tose vietose, kur ámanoma patikimai atstatyti smarkiai apgadintà originalo tekstà, dedami lauþtiniai skliaustai, pavyzdþiui: M[o]terystes, Parafias [S]zawlenu ir pan.
Lauþtiniuose skliaustuose raðomos atstatomos originale sutrumpintø lotyniðkø,
lenkiðkø þodþiø raidës: [d]iæ ­ originale raðoma iæ ir pan. Taip pat lauþtiniai
skliaustai su daugtaðkiu [...] raðomi ten, kur neámanoma atstatyti teksto arba tuose
straipsnio pavyzdþiuose, kur praleidþiamas tekstas. Kai kurie lotyniðkø tekstø
vertimai raðomi taip pat lauþtiniuose skliaustuose. Þenklas / reiðkia, jog originale
pradedama raðyti ið naujos eilutës, þenklas ­ ­ ­ ­ rodo, kad tose vietose praleisti
nelietuviðki originalo áraðai.
Taisymai, braukymai ir pan. nurodyti iðnaðose. Iðnaðose taip pat aptarti ypatingesni raidþiø raðymo atvejai. Atkreiptinas dëmesys á tai, jog originale kai kurios raidës, þyminèios skirtingus garsus, raðomos kone identiðkai. Rybskis ir II raðtininkas
kartais identiðkai raðo raides <a> ir <u>, kurios þymi /a/ ir /u/. Dël to kai kuriais
atvejais galima skaityti dvejopai: ir µu Marcion-a Morkayte, ir µu Marcion-u Morkayte
(l. 211), µu Agot-a Wiloszayte ir µu Agot-u Wiloszayte (l. 222v), Isz Naupasodz-ia ir Isz
Naupasodz-iu (l. 210) ir kt. II raðtininkas /v/ þymi <w> ir <v>, taèiau ne vienu atveju
sunku nustatyti, kuri raidë paraðyta. Kai kuriais atvejais nelengva nustatyti /s/ þymëjimà, nes labai panaðiai arba nepakankamai aiðkiai raðomos raidës <s>, <S>, <µ>.
Tad pateiktoje áraðø publikacijoje neiðvengta tam tikros interpretacijos.
Dël galimø klaidø ar netikslumø visà atsakomybæ prisiima publikacijos parengëjas.
[206] Anno 1722 [d]iæ 4ta Ianua[...]/ Ieyt Y stona Moteristes Kasp[...]/ Rymeyka isz
Metkayciu Su [...]/ Iozapayte49 naszle Isz50 Bire/tyszkiu Abu paraphios Szaulenu./
Pirszlis Ir Swietkas Mathiosius/ Iudeykis isz Batkunu. [I, Rybskis] (plg. 1 pav.)
48 Pasitaiko
uþraðymø isz Zàseciu 1722 (ÐlnKJ
206v), isz Zàsiaciu 1722 (ÐlnKJ 206v) ir
t. t. ~ *Þàseèiø<*Þàseièiø, plg. Zasdèiai Zíetela (Baltarusija) (Vidugiris 1998, 823). Pagal uþraðytas lytis atrodo, jog XVII am-
236
þiuje egzistavo variantai: *Þàsaièiai ir *Þàseièiai.
49 Po ðio þodþio yra iðblukæs vardaþodis.
50 Liet. Isz uþraðytas ant lot. de.
Archivum Lithuanicum 3
Ao. 1722/ [d]iæ 4ta Ianuarij./ Ieyt istona Moteriµtes Mikola51 / Dragunaytis isz Biretiµzkiu
Su/ Agatha Hryszkayte isz butkaycu/ ateiune. Pirszlis Iurgis Stanku/nas isz Piktoniu.
[I, Rybskis] (plg. 1 pav.)
Eodem [d]iæ Ieyt y Stona Moteriµtes Ka/zimieras Puykiewicza id52 Druùayciu/ Kupizkio
Parafios Su Ona Urbay/ticia Klapetiene isz Sideru:/ Pirszlis Ionas Mataytis de sidory
[I, Rybskis] (plg. 1 pav.)
172253 20 Ianuarij/ Eodem [d]iæ Ieyt y Stono Mo/teriµtes Gabris Baniulis/ Su Kriµtin[u?]
Tikuyszieni54 n[a]/szli abudu Iz Zàsayciu Pi[r]/mas azuµak.mas55 [II?]
o
A 1722 [d]iæ 12 Ianuar[i]j/ Iµtoy Y stona Moteriµtes An/dr¸ey Federowic¸ z Sakciow/ alias
Wornianec z Pann[à] D[o]/rotà Radziszownæ z tamtæ [...]/ Obudwa Parafiey Szaulanµkiey/ Testis Infra Scriptis./ Nizey na podpisie wyraz[...]/ wyswiadc¸am podlega
iego [sic!]/ wµ¸elki pilny [...]/ ze niema Ãadney przeµ¸kody [n]/ad Contrahendum
matrimo[nium]/ In Fid[e]m Podpisuiæ/ [paraðai] [I, Rybskis]
[206v] Ao 1722/ [di]æ 25 Ianua/rij IEyt i Stona/ M[o]teriµtes Gabri Baniulis Su Kry/stna
Tykuysienie Naµzle abu/ isz Zàseciu Parafios Siaulenu/ Testis Gabriel Mickus de/
Lewikoynie56. [I, Rybskis]
­­­­­­­­­­­­­­­­–
[d]iæ 8a ejusdem57 Yeytt y stono/ Moteriµtes Baùtramiejus Ba/joras isz Liepiµzku Parafei/
Szawlenu Su Konstancia Kiaw/kùayte isz Pluµzkiu Parafies Pa/Szuszwia. Testis58 [I,
Rybskis]
[d]iæ 3tia Maj Ieyt Y stana Mote/riµtes Andrejus Rudaytis isz/ ¡àseciu Su Agata Mockayte/ abu isz Zàsiaciu Parafios Szaw/lenu Testis Ioannes Puczkas [I, Rybskis]
[d]iæ 10 Maj Ieyt Y stona Moteri/µtes Baltramiejus Pykczaytis/ isz Abrieµku µu Ona
Ziur/[k?]laycia abu iµz abrieµku Para/fios Szaulienu. Testis Abra/hamus Rymeyka de
Abreµki. [I, Rybskis]
[d]iæ 24 Iunij Iæyt y µtona Moteryµtes/ Kazimieras Szymanowicz ysz P[...]/niszkiu µu Elena
Krysztapienie59 / naszle ysz Notyniszkiu Parafias/ [S]zawlenu Testis Lawrætius Kisie/
[lie]wµki [II]
[207]
­­­­­­­­­­­­­­­­–
Ao 1723/ [d]iæ 24 Januarij [...]
­­­­­­­­­­­­­­­­–
51 Tai
autentiðkas gyvosios kalbos faktas,
plg. Mikoùa Putna (nom. sg.) 1765 (UkmI
98). Dar plg. Alexa Kiawùenas 1636 Nmè
(Lebedys 1976, 80), Indra Juzukenas 1765
(UkmI 97), Juza Mejlus 1765 (UkmI 95),
Stapona Kniezius 1736 (ÐlnKJ 223v) ir
Ãleksa, Juzä, Mikolä (Kuzavinis, Savukynas 21994, 65, 214, 270) ­ visur ðiais atvejais nom. sg.
52 Turëtø bûti isz.
237
53 Ðis
visas áraðas subraukytas.
per vidurá perbraukta brûkðneliu
kaip, pvz., <F>.
55 Ðiame þodyje tarp <k> ir <m> vietoj <i>
yra taðkas.
56 Plg. ankstesná, t. y. 1722 metø sausio 20
dienos, áraðà.
57 T. y. Februarij. 0
58 Neáraðytas liudytojas. 0
59 Po ðio þodþio iðbrauktas þodis Iµz.
54 <T>
Lietuviðki Ðiaulënø baþnyèios
áraðai 1719­1738 metø
santuokø
metrikuose
1 pav. ÐlnKJ: l. 206 fragmentas su I raðysenos (Rybskio) áraðais, prasidedanèiais: Anno
1722 [d]iæ 4ta Ianua[...] Ieyt Y stona Moteristes [...]; Ao. 1722 [d]iæ 4ta Ianuarij. Ieyt istona
Moteriµtes [...]; Eodem [d]iæ Ieyt y Stona Moteriµtes [...];
VUB RS, sign.: f. 107 – 27. Fot. Giedrius Subaèius
238
Archivum Lithuanicum 3
Eodem diæ Iæyt y µtona [Mo]/teriµtes Samuylis Andr[...]/tis Isz Gieczayciu Parafios/ Kielmies naszlis µu Konµtan[cia/ Z?]unducia Isz Zejmial[...] Pa[rafios]/ Szawlenu. Swietka60 / [...]is yµz Giecz[...] [II]
[207v]
­­­­­­­­­­­­­­­­–
[d]iæ 4ta aprilis Ieyt y Sto/na moteriµtes Martinas/ Blazis isz Baroniµzkiu/ µu Agata
Dragunaytenie/ naµzle isz Biretiµzkiu/ Swietka Iurgis Eydukay/tis isz Biretiszkiu [III]
Eodem die Kazimieras/ Zwieraùaytis isz Kudyn[u?]/ µu Anna Zwirbùayte isz/ Trokiniu
Parafios Awan/tos Swietkas Kazimieras/ Baniulis isz Medynu [III]
Eodem die Mikaùoius Ey/[...]iunas isz Szawùayciu Su/ Ewa Kuralenia Naszla/ isz Kunigiµzkiu/ Swietkas Mikolas Rudis Zakriµti/onas Szaulenu [III]
[die] 9 maij Iæyt y µtona mo/teristes Kazimieras Macay/tis iµz Batkunu µu Zophia/ Warakunµkayte iµz Iaµay/[c]iu Swietkas Ionas Gal-/[g]ins iµz Nyrtayciu [II]
ANNO 1724
[208] IANVARIV[S]/ [d]iæ 8 IEyt ystona M[o]te/rystes Mikoùas Paù[...]/ Iµz Procziunu
Parafi[os]/ Szaulu µu Onna Iangi/nayte Isz Naupasodziu/ Testis Ioannes Bodan/ de
naupasodzie [II]
­­­­­­­­­­­­­­­­–
ANNO 1725/ IANVARIVS
­­­­­­­­­­­­­­­­–
[208v]
­­­­­­­­­­­­­­­­–
IVLIVS/ [d]iæ 20 Mikoùas Matay/tis Isz Kanaywaycziu Pa/rafios Radwiliszkies µu/ Marianna Ramanauskie/nia naszle Isz naupasodzie/ Testis Franciscus Baùczaytis/ de Czutele
[II]
AVGVSTVS/ [d]iæ 21 Iæyt yStona/ moterystes Stanisùo[was]/ Mikoùaytis Isz Iùgocziu/
Parafios Radwiliszkies/ µu Elzbieta Rymaùayte/ Isz Batkunu, Testis Pe/trus Giedmin de
Batku/ny [II]
[d]iæ IEyt yStona mo/terystes Iokubas –/ Indruùaytis Isz Du/doniu Parafios Remi/gaùas Su
Iudyta Czapu/ùayte Isz Zàsayciu/ Testis Stephanus Pucz/kus de Zàµaycie [II]
[209] Anno 1726/ [d]iæ 27 Ianuary/ Iæyt yStona moterystes/ Ùawrynas Stanisùowaytis/
isz Sznuraycziu Parafios/ Radwiliszkies Su Onna/ Doweykayte Isz Biretysz/kiu/ Testis
Petrus Stryùa ibidem [II]
­­­­­­­­­­­­­­­­–
Anno 1728/ [d]iæ 24 8bris/ Iæyt ystona moteristes Io[za]/pas Utakis Naszlis Isz Kan[.../...]u
Parafios Kielmies µu I[...]/ta Ionkayte Isz Notyniszkiu [II]
60 Swietkas(?)
239
Lietuviðki Ðiaulënø baþnyèios
áraðai 1719­1738 metø
santuokø
metrikuose
Eodem diæ Iozapas Pasz/kauskas isz Skiriocziu/ Parafios Radwiliszkies µu/ Marianna Bakticzia Isz/ Warnioniu./ Testis Iozephus Bacziulis de/ wornianis [II]
[d]iæ 7ma Piatras Siutkus/ µu Paraska Ulinskayte a[bu]/ Isz Debeykiu/ Testis Laurentius
[...] [II]
[209v] 14 9bris Andreius Giaùa/[zu?]s µu Kotryna Urbayte abu/ [Is]z Bernocziu./ Testis
Nicolaus Baioras de/ Bernocie [II]
Eodem diæ Ions Norwayszas/ Isz Metkayciu Parafios Ra/dwiliszkies µu Magdalena/ Symaytienia naszle isz lepisz/kiu. [II]
Anno 1729/ [d]iæ 9na Ianuarij Ions Podzay/tis µu Elzbieta Stasayticzia/ abu Isz Iasayciu/
Testis Michael Sàgaylus ibid [II]
­­­­­­­­­­­­­­­­–
Februarius/ [d]iæ 2 Iozapas Bernotay/tis Isz Ùauksargiszkies/ Parafios Szavlenu µu Mar/
cianna Kanaywayte Isz/ Kanawayçu Parafios Ra/dviliszkies./ Testis Casimirus Szulmis/ de Biretyszkiu [II]
Eodem diæ Stanisùovas/ Kaùwaytis Isz Burwielu/ Parafios Surviliszkies/ [µu Ko]t[ry]na
Gayùayte
[210] Isz Gudesiu./ Testes Stephanus Brey[...]/ de Gudesy Elias Dransu[t]is [II]
[d]iæ 6 Martinas Staczausis/ Isz Skloryszkiu61 µu Kotry/na Dyktarayte Isz Nor/kiszkies./
Testis Georgius Lenkiewicz/ Organarius Szavlanensis [II]
Eodem diæ Mikoùas Man/drawickas µu Agota Kir/wialucýa abu Isz Biaùozo/ryszkies./ Testis
Alexander Kozùov/ski ibidem [II]
Eodem diæ Mikoùas Lolis/ Isz Naupasodzia µu Ma/gdalena Kurayte Isz Czute/lu:/ Testis
Ioannes Bohdan/ ibidem [II]
­­­­­­­­­­­­­­­­–
Eodem diæ Grygalus Kri/µokaytis isz Pakalnisz[...]/ Parafios Radviliszkies µ[u]/ Onna Knieyzayte Isz Gu/desu/ Testis Stephanus/ [...]szas de Gudesy [II]
[210v] MAIUS
­­­­­­­­­­­­­­­­–
[d]iæ 7ma Baùtramieius/ Stasiuùaytis Isz Zyùayciu/ Parafios Titavienu µu Ko/tryna Dryzayte
Isz Lekiu/ Testis Danielus Kiaukszas/ de Koùpaki [II]
Iunius 1729/ [d]iæ 5ta Kazimieras Ùatway/tis Isz Spiciu µu Magdale/na Baiorayte Isz
Ber[no?]/ciu. Testis Matias Dar/gvaaynis [sic!] de Gudesy [II]
Iulius/ [d]iæ 17 Abromas Berno/taytis Isz Mikayliszkiu/ µu Onna Gulbinayte Isz/ Budru,
Testis Casimirus/ Bohdan de Michayliszki [II]
­­­­­­­­­­­­­­­­–
[d]iæ 31 Iozapas Iudeykis/ Batkunu µu Zophia/ [...]ayte Isz lepiszkiu/ [Testis ...]us Szulmis [II]
61 Trys
raidës þodþio pradþioje perbrauktos
kryþmai.
240
Archivum Lithuanicum 3
[211] 8ber62 / [d]iæ 9na Wùadysùowas Gru/zaytis µu Marcionna Mor/kayte abu Isz Warnioniu/ Testis Mateus Dobozynski/ ibidem [II] (plg. 2 pav.)
[d]iæ: 22 Grygalus Samcza/niuk Isz Butkiu µu He/lena Siemionowna Isz/ Wizgiu, Testis
Casimirus/ Sapkowski de Piktoynie [II] (plg. 2 pav.)
[d]iæ 23 Symonas Szypulskis/ isz Gimbogaùas µu Elzbieta/ Czasiuùayte Isz Mantwiùay/ciu,
Testis Andreas Pliki[u]/nas ibidem [II] (plg. 2 pav.)
­­­­­­­­­­­­­­­­–
Anno 1730./ Ianuarius/ [d]iæ 8 [...]
­­­­­­­­­­­­­­­­–
Eodem diæ Martinas Kisz/ùaytis Isz Debeykiu µu K[o]/tryna Iankunayte Isz Szu/dausiu,
Testis Gabriel Pe/czkus de Warenkiszki [II]
Eodem diæ Iozapas Giaùazus/ Isz Giaùaziu µu Onna/ Lulayte Isz Repszu,/ Testis Ioannes
Swetik de/ Atsokoviszki [II]
[211v]
­­­­­­­­­­­­­­­­–
APRILIS/ [d]iæ 23 Stanisùowas Fieda/rawiczia naszlis63 Isz Zarniu Para/fios Radviliszkies
µu El/zbieta Knieyzenia naszle/ Isz Gudesu, Testis Matias/ Dargwaynis ibidem [II]
Iunius64 / [d]iæ 8 Staponas Adomay/tis Naszlis Isz Daugielay/ciu µu [II]
Iunius/ [d]iæ 17 Tamoszus Rayszay/tis µu Marianna Girslay/te abu Isz Mantwiùayciu/
Testis Andreas Plikiunas/ ibidem [II]
Augustus/ [d]iæ 20 Iozapas Baùczay/tis Isz Naupasodziu µu Eva/ Augustayte Isz Czutelu/
Testis Casimirus Tweraytis65 / ibidem [II]
Anno 1731/ Ianuarius/ [d]iæ 10 Andreius Haùauczay/[tis Isz] Wizgiu Parafios Szyùa/
[µu ...] Ka[y]renayte Isz Sz[y/ùa?] [II]
[212] APRILIS/ [d]iæ 1ma Martinas Puypa/ Isz Perekszlu Parafios Smil/giu µu Juditha
Krysciukay/te isz Czutelu, Testis Ioan/nes Stepuszuytis De Naupa/µodzie [II]
MAIUS/ [d]iæ 13 Adomas Tykuy/szaytis µu Eva Milvi/dayte abu Isz Szavlenu/ Testis
Stephanus Eydukay/tis de Kunigiszki [II]
Eodem diæ Kasparas Ra/meyka naszlis Isz Metkay/ciu Parafios Radviliszki[es]/ µu Elena
Adomaytien[...]/ naszle Isz Warnioniu [II]
IUnius/ [d]iæ 10 Matyioszus Stap[u?]/szuytis µu Elena Szlep[...]/tayte abu Isz Naupasodzi[u?]/ Testis Ioannes Bohdan ibi[d] [II]
­­­­­­­­­­­­­­­­–
Eodem diæ Matyioszus Kiatu/rakis Isz Nyrtayciu µu Ma/gdalena Pikczuwienia/ nas[z]/le
Isz Medynu, Testis Ga/briel Ranszys de Wy/rzychow [II]
62 Prieð
tai esanèioje eilutëje pradëta raðyti
data, kurios dël iðblukusio popieriaus negalima áþiûrëti.
241
63 Þodis
áterptas á tekstà.
trinti visà ðità nebaigtà áraðà.
65 <T> su brûkðneliu per vidurá.
64 Bandyta
Lietuviðki Ðiaulënø baþnyèios
áraðai 1719­1738 metø
santuokø
metrikuose
2 pav. ÐlnKJ: l. 211 fragmentas su II raðysenos áraðais, prasidedanèiais:
8ber [d]iæ 9na Wùadysùowas Gruzaytis [...]; [d]iæ: 22 Grygalus Samczaniuk [...];
[d]iæ 23 Symonas Szypulskis [...];
VUB RS, sign.: f. 107 – 27. Fot. Giedrius Subaèius
242
Archivum Lithuanicum 3
[212v] Augustus/ [d]iæ 16 Mikaùoius Ùawry/naytis Naszlis Isz Lawi[...]/niu Parafios
Paszuszwiu[?] µu/ Magdalena Giaùazenia Nasz/le Isz Szawùayciu/ Testis Elias Gaùazus
ibidem [II]
8ber/ [d]iæ 28 Samuylis Szymkia/wiczia Isz Sakciu µu Mar/cionna Augustynayte Isz/
Dawiociu, Testis Casimirus/ Kryùowicz de Sakcie [II]
[d]iæ 21 Ionas Krapauskis/ µu Marianna Pawlauskie/nia abu Isz Szawlenu/ Testis Michael
Sliski ibidem [II]
Eodem diæ Piatras Wit/kauskas Isz Lanartawas µu/ Marianna Ùaureckayte/ Isz Daukszu [II]
Anno 1732/ [d]iæ 10 Iokubas Szioszas/ naszlis Isz Gawienayciu Pa/rafios Radwiliszkies µu/
Iudita Styknienia naszle/ Isz Warnioniu, Testis Ia/cobus Skiriiotis de Skiri/iocie [II]
Eodem diæ Matyioszus B[al]/trukaytis Naszlis Isz Sklo/ryszkiu µu Onna Kurayte/ Isz
Ramoszkiu Parafios/ [Pa]szuszwia, Testis Ste/[... ...k]aytis de [...] [II]
[213] 1720/ die 1 Octobris
­­­­­­­­­­­­­­­­–
Kazimieras Purzeckis yý/ Wilkiµzku Parafias Syùa/ µu Iudytà Kaµparayty yz/ Daujociu II66.
[IV] (plg. 3 pav.)
Mikoùas Urbonaytis yý/ Daukµziu Ywa Andriejay/te yz Symuniµzkiu I67 [IV] (plg. 3 pav.)
Roku 1720 Ionas Prÿko/da isz Butkayciow GuDaµ/ µu Iuµtÿna Szwapown[a]/ Gudie [...]
µ pod druij – – 1/ [...] Parafiios Szarkienu68 – 1/ testis Casimirus Szulmis. [V]
Ionas Czwesk. z Isz baronu/ µu Ona Poùuwonayty Isz Bi/retiszkiu. – – – [...]/ Testis
Stanislaus Kney[z...]/ z Bieretiµzek. [V]
Gabrioùas Bawblis Isz [ley?...]/tu Su Kotrina69 / Ambrazayty isz Iurbork [...]/ Testis70 Christopho/rus. Szynkiewicz. [V]
Anno 1721/ Ianuarius./ Die vigesimo 6to./ Ieyt istona Moterist[is]/ Ieyt i stona Mosteristis71 / Gabris Kulnius. Naszlis.72 z Mon/µciow73 Parafij Radzwiliµk[.../ µu?] Onà
Gayleny Nasli. [Paraf]ij Szawlanskiey z poµzkis [V]
[213v] Ao 1721
­­­­­­­­­­­­­­­­–
9na 9bri Ient in µtona Moteriµtes Fran/[c]iµzkus Statausis isz Skloriµzkiu µu Iu/[d]ita
augustayte isz Ciulelu74 Amb szaulan[en/s]i Paroch[i]¿ Testis Nicolaus Szulmi de
Baro/nszki75 [I, Rybskis]
66 II.=
71 Turëtø
67 I
antras uþsakymas (uþsakas).
= pirmas uþsakymas (uþsakas).
68 Paskutinë raidë <u> taisyta ið <y>.
69 Prieð ðá þodá pradëta raðyti Ambrazai, bet
iðbraukta. 0
70 Po ðio þodþio iðbrauktas neaiðkus, matyt,
nebaigtas raðyti keturiø raidþiø þodis.
72 Þodis
243
bûti: Moteristis.
áterptas á tekstà.
73 Neaiðkiai paraðyta.
74 Turëtø bûti: Ciuteliu.
75 Þodþio galas neaiðkus.
Lietuviðki Ðiaulënø baþnyèios
áraðai 1719­1738 metø
santuokø
metrikuose
3 pav. ÐlnKJ: l. 213 fragmentas su IV raðysenos áraðais, prasidedanèiais:
Kazimieras Purzeckis [...]; Mikoùas Urbonaytis [...];
VUB RS, sign.: f. 107 – 27. Fot. Giedrius Subaèius
244
Archivum Lithuanicum 3
[di]æ 16ta 9bris Ieyn Y sto/na Moteristes Baùtromiei/ [Gre]ycius isz Siaulayciu su/ Ona
Kasputuycia isz Kuni/giszkiu Parafios Szaulenu usz/[sa]kimas I./ [T]estis Stephanus
Haydukuytis/ [de] Kunigiszki/ [...] zglediem Baùtromieia Greycia ze/ [nie?]ma zadney
przeszkody Do poiecia / [ýo]ny Iak swiadomy y znaiàcy oney/ [...] Kilkanaµtu Rzecze
y z opiµu/ [...] Dobuzynµki [I, Rybskis]
[214] [Lotyniðki ir lenkiðki 1709­1710 metø mirties áraðai.]
[214v] Anno 1719 Mense/ Iunij [d]ie 18/ Denuntiationis Contrahen/tium Matrimonium/
Iæit Kozimieras Twer/auµkas ysz naupasodz[iu?]/ Naµzliµz µu Agata Bal/czaycienia
Naszùa ysz Czi/utelu vµ 176 / Testis Staniµùaw Koµcieie/wµki Z palek [VI, Staigevièius]
(plg. 4 pav.)
­­­­­­­­­­­­­­­­–
Denuntiationis Contrahentium/ Matrimonium./ [I]eyna Stonan Moteristes/ [Ste?]fonas
Gnieyêis iµz Warnionu/ [µu] Agatha Martinayte iµz pawar/[...] Parafios Sziadwos 177
uµakimas78 [VI, Staigevièius] (plg. 4 pav.)
[215–217 lapuose 1706 metø Ðiaulënø parapijos gyventojø sàraðas; 217v, 218, 219
lapai tuðti; 220 lape nelietuviðki 1706­1708 metø mirties metrikai.]
[221] [1732 metai] MAIUS/ [d]iæ 18 Gabryelus Bani[u]/lis naszlis Isz Medynu/ µu Onna
Tykuyszayte/ Isz Zàsayciu Testis Simon/ Mikaùas de Wyrzychow [II]
Eodem diæ Franciszkus/ Balczunaytis Isz Szuday/ciu µu Krystyna Pazarskay/te Isz Zastarciu, Testis ­/ Franciscus Puydok de/ Zastarcie [II]
­­­­­­­­­­­­­­­­–
ANNO 1733/ Ianuarius/ [d]iæ 11
­­­­­­­­­­­­­­­­–
Eodem diæ Symonas Skada[y?]/tis µu Zofia Knieyzayte/ Isz Sidaru, Testis Ioan[nes]/ Svetik
de Atµokavis[zki?] [II]
­­­­­­­­­­­­­­­­–
[221v]
­­­­­­­­­­­­­­­­–
[d]iæ 18 Matyioszus Szymkus/ naszlis Isz Lekiu µu Onna/ Masiulenia naszle Isz Io/dupiu
Parafios Beysoga/ùas, Testis Michael Swiùa/ de Pluszkie [II]
Eodem diæ/ Matyioszus Ùukoszaytis/ Isz Paltynu Parafios Paszu[sz]/via Su Kotryna Baùtray/te Isz Notyniszkiu, Testis/ Iacobus Rameyka de Obreski [II]
MAIVS/ diæ 3tia Symonas Iozaytis/ µu Zofia Stapuszuytienia/ naszle abu Isz Naupaso/
dzia, Testis Andreas Kaspu/tis de Czutele [II]
76 T. y.
uµakimas 1.
skaièiumi 1 originale dar paraðytas
skaièius 2.
78 Ðis
þodis originale pabrauktas.
77 Po
245
Lietuviðki Ðiaulënø baþnyèios
áraðai 1719­1738 metø
santuokø
metrikuose
4 pav. ÐlnKJ: l. 214v fragmentas su VI raðysenos (Staigevièiaus) áraðais, prasidedanèiais:
Anno 1719 Mense Iunij [d]ie 18 Denuntiationis Contrahentium Matrimonium Iæit Kozimieras
Twerauµkas [...]; Denuntiationis Contrahentium Matrimonium. [I]eyna Stonan Moteristes
[Ste?]fonas Gnieyêis iµz Warnionu [...];
VUB RS, sign.: f. 107 – 27. Fot. Giedrius Subaèius
246
Archivum Lithuanicum 3
Eodem diæ/ Ùaurynas Stanisùoway/tis Naszlis Isz Szawùayciu/ µu Kotryna Moteiayte Isz/
Lepiszkiu, Testis Andreas/ [...]daytis de Lipiszki [II]
[222] 1[6?] I[o]kubas Welz[.../ Isz] Paltynu Parafios Paszu[sz/w]ia µu Zophia Rameykay/
[t]e Isz Abresku, Testis Io/[a]nnes Kuzma de Abreski [II]
[d]iæ 17 Iurgis Tykuyszaytis/ Isz Szawlenu µu Kotryna/ Radwiùayte Isz Metkay/ciu Parafios Radwiliszkies/ Testis Stephanus Eydukay/tis de Kunigiszki [II]
[d]iæ 24 Mikoùas Daknis/ Isz Warnionu µu Onna/ Czapuùayte Isz Daugieùayci[u]/ Testis
Casimirus Kiaturp[ia?]/tis de Daugieùaycie [II]
IVNIVS/ [d]iæ 7ma Ionas Alsmanta[y]/tis Isz Mantwiùayciu µu On/na Bartkayte Isz
Sklory/szkiu, Testis Andreas [...]/kiunas de Montwiùaycie [II]
[d]iæ 14 Franciszkas Baùcz[...]/tis naszlis Isz Czutelu µu E[le?]/na Szymayte Isz Lepiszk[u?]/ Testis Ioannes Swetik de [At?]/µokowiszki [II]
[d]iæ 21 Iozapas Tykuysz[ay?]/tis Isz Zieymiu µu Kotry[na]/ Baniuùayte Isz Medynu/ Testis
Casimirus Kan[ay?]/waytis de Szawlan[y] [II]
[222v] Eodem diæ Steponaµ/ Puczkus naszlis µu79 / Agota80 Wiloszayte ab[u]/ Isz Zàµayciu,
Testis Ga/briel Karpiekaytis ib[idem] [II]
ANNO 1734/ 9ber/ [d]iæ 7ma Mikoùas Matay/tis Isz Gudesu µu Agota/ Tweraytienia
naszle/ Isz Czutialu Testis Mi/chael Lolis ibidem [II]
[d]iæ 14 Bartùamieius [sic!] Ka/sputis Iµz Kunigiszkiu µu/ Onna Ranszaùayte Isz/ Wyrykauskiu, Testis Ste/phanus Eydukaytis de Ku/nigiszki [II]
[d]iæ 21 Martinas Aukszta/ùaytis Isz Nyrtayciu µu On/na Iurkszayte Isz Szawl[e/n]u,
Testis Casimirus Kiatur/[p?]iatis de Daugieùaycie [II]
ANNO 1735/ IANVARIVS/ [d]iæ 2da Stanisùowas Ba/[czu?]ùaytis µu Elzbieta/ [K]asputayte abu Isz Kun[i/gi]szki, Testis Iosephus/ [...]czukaytis ibidem [II]
[223] Eodem diæ Iokubas [...]ùaus/kas Iµz Szadawas µu/ Elzbieta Rokayte Iµz Pam[...]/kalniu,
Testis Stephanus/ Eydukaytis de Kunigiszki [II]
8ber/ [d]iæ 23 Kazimieras Balin[s]/kis Iµz Mantwiùayciu µu/ Iadwiga Iunginayte Isz/ Naupasodzia, Testis Geor/gius Lenkiewicz Orga/narius Szawlanenµis [II]
9ber/ [d]iæ 1ma Alexandras Ma[y]/zeszawiczia Isz Szawlenu/ µu Iudita Mantwiùayte Isz/
Mantwiliszkies, Testis G[e]/orgius Lenkiewicz Org[a]/narius Szawlanensis [II]
ANNO 1736/ IANUARIUS/ [d]iæ 1ma
­­­­­­­­­­­­­­­­–
[d]iæ 15 Ions Szczerba µu [Kon]/µtancya Szymayte abu [Isz]/ Lepiszkiu, Testis Step[ha]/
nus Giaùazus de G[iaùazie?] [II]
[223v] [d]iæ 22 Ianuarij Ions Gasp[a]/raytis Isz Spicziu µu M[a]/gdalena Kiaturakien[ia?]/
naszle Isz Nyrtayçiu Test[is]/ Elias Dransutis de Spic[e] [II]
79 Taisyta
ið þodþio Isz.
80 Þodþio
247
galo <a> identiðka <u>.
Lietuviðki Ðiaulënø baþnyèios
áraðai 1719­1738 metø
santuokø
metrikuose
EOdem diæ/ Mikoùas Grygaytis Isz/ Szawùayciu µu Katryna/ Giedminayte Isz Biretysz/kiu,
Testis Ioannes Bliwo/nas de Atsowiszki81 [II]
[d]iæ 29 Motieius Doboze/uicza µu Regina Slizaw/µkayte Abu Isz Szawlenu/ Testis Georgius Lenkiewicz/ ibidem [II]
APRILIS/ [d]iæ 21 Bartùamieius Kry/kuzaytis Isz Zàsayciu µu/ Magdalena Adomayte Isz/
Notyniszkiu, Testis Gabri/el Karpiekaytis de Zàsaycie [II]
Eodem diæ/ Kazimieras Grygaùaytis/ Isz Szedbaru Parafios Tita/wienu µu Barbora Krutay/
te Isz Zastarciu, Testis/ Andreas Plikiunas de Kunigi/szki [II]
7ber/ [d]iæ 2da Stapona Kniezius/ Naszlis µu Magdalena Ba/[...]yte abu Isz Warnio/[nu?]
testis Matyas Dobo/[zynski? ibi]dem [II]
[224] [d]iæ 8 Tamoszus Bezdza[...?]/zona naszlis Isz Norkiszk[u?]/ µu Krystyna Iasaytienia/
Naszle Isz Dauksziu, Te/µtis Stephanus Eydukay/tis de Kunigiszki [II]
­­­­­­­­­­­­­­­­–
8ber/ [d]iæ 7ma Mikoùas Kuzma[y]/tis µu Magdalena Stasiu/ùayte abu Isz Notyniszki[u?]/
Testis Iosephus utakis de/ Skloriszki [II]
­­­­­­­­­­­­­­­­–
Eadem diæ Motieius Da[n...?]/µkis Isz Polakas Para[fios]/ Radwiliszkies µu Mar[...]/ [...]µakayczayte Isz Naup[...]82 [II]
[224v]
­­­­­­­­­­­­­­­­–
9ber/ [d]iæ 11
­­­­­­­­­­­­­­­­–
Eodem diæ/ Motieius Wæcuùaytis/ µu Krystyna Kanczuwayte/ abu Isz Szaùayciu83 , Testis/
Iacobus Ionkunas ibidem [II]
Eodem diæ/ Staponas Baczuùaytis Isz/ Warnioniu µu Kotryna/ Waznayte Isz Pawarticiu/
Parafios Szadawas, –/ Testis Mateus Dobozyn/µki de Worniany [II]
[diæ 18?] Matyioszus Gayùay[tis] Isz Lepiszkiu [µu]/
[225] Kotryna Bartkayte [Isz]/ Skloryszkiu, Testis Geor/gius Eydukaytis de Bi/retyszki [II]
ANNO 1737/ Ianuarius/ [d]iæ 1ma Bartùamieius [sic!] We/zaytis Isz Paltynu Paraf[ios]/
Paszuszwia µu Zofia Dy/dziukayte Isz Szawlenu/ Testis Stephanus Eydukay/tis de
Kunigiszki [II]
­­­­­­­­­­­­­­­­–
Eodem diæ84 / Bartùamieius [sic!] Kanczuwa[y]/tis Isz Szawùayciu Su85 Ma[r]/cianna Ianuùayte Isz Ste[l]/mochu, Testis Adalbe[r]/tus Ùukaszeuicz de Szaw[ùay?]/cie [II]
81 Turëtø
bûti: Atsokowiszki.
ðio áraðo eilutë nutrupëjusi.
83 Turi bûti: Szawùayciu (ar pan.).
84 T. y. [d]iæ 6ta.
82 Paskutinioji
248
85 Ðio
þodþio pradþios <S> grafiðkai nesiskiria nuo nuo kitø áraðo þodþiø pradþios
<S>. Taèiau toká paraðymà dar galima interpretuoti ir <µ>: µu.
Archivum Lithuanicum 3
[d]iæ 20 Krysztupas86 Kayr[u]/nas naszlis µu Onna S[i]/manaytienia naszle abu/ Isz
Szawùayciu [II]
[d]iæ 27 Iokubas Iozap[...]/ Isz Pakapies Parafi[os Tita]/wienu µu Barbora [...]/te Isz
Czutelu, Testi[s/ ...] G[...]dl[...]cz [II]
[225v] FEBRVARIVS/ [d]iæ 3tia Ùawrynas Kry/szcziukaytis Isz Paszuszwia/ µu Marcyionna Balczu/nayte Isz Bernocziu –/ Testis Franciscus Balczu/nas de Bernocie [II]
[d]iæ 17 Ionas Alsmantas/ naszlis Isz Mantwiùay/ciu µu Agota Augustay/te Isz Czulialu87,
Testis/ Andreas Plikiunas de/ montwiùaycie [II]
Auguµtus/ [d]iæ 10 Bazylus Barkau/µkas Naszlis Isz Mich/nayciu Parafios Sziùa/ µu Kotryna
Nakutienia/ naszle Isz Szawùayciu/ Testis Andreas Halawczay/tis de wizgie [II]
[d]iæ 18 Martinas Ùapeyka/ naszlis µu Elzbieta Wisz/tartayte abu Isz Szawlayciu/ Testis
Borys Baranowski/ de Szawùaycie [II]
7ber/ [d]iæ 1ma Iozapas Szkul/[t]ynas naszlis Isz Mizuc[u?]/ Parafios Kurtawienu/ µu
[Mag]dalena Dubinskieni[a?]/ [naµz]le, Testis Andreas/ [...] de Mizucie [II]
[226] 8ber/ [d]iæ 13 Ùawrynas Pocu[...]tis/ Isz Wiùeykiu Parafios/ Kurtawienu µu Onna/
Baùczayte Iµz Czutialu/ Testis Martinus Pawùo/wski de Pokopie [II]
Eodem diæ/ Antanas Tewelskaytis/ Iµz Toùuciu Parafios Tita/wienu µu Regina Dz[...]/gayte
Iµz Sidaru, Testis/ Iacobus Wayczuùaytis/ de Symoniszki [II]
Eodem diæ/ Mikoùas Kasparaytis/ µu Barbora Ùaywayt[e?]/ abu Iµz Kudynu, Teslis88 /
Stephanus Eydukayt[is]/ de Kunigiszki [II]
[d]iæ 23 Matyioszus Cza[r?]/nauskas Isz Abresk[u?]/ µu Magdalena Mikù[a?]/szayte Isz
Pluszkiu [Pa]/rafios Paszuszwia, ­/ Testis Iacobus Ramey[ka?]/ de Obreski [II]
Eodem diæ/ Matyioszus Czapayt[is Isz]/ Lewikayniu Paraf[ias/ Pa]szuszwia µu I[udyta]/
[226v] Iudyta Ionkunayte Isz/ Szudausiu, Testis Gabri/el Myckus de Lewikoynie [II]
­­­­­­­­­­­­­­­­–
9ber/ diæ 10 Matyioszus Podzay/tis Iµz Puszyniszkiu Para/fios Radwiliszkies µu/ Agota
Morkayte Isz/ Mantwiùayciu, Testis/ Michael Lolis de Czu/tele [II]
Eodem diæ/ Mikoùas Melauday/tis Iµz Dauiociu µu/ Eva Mikaùayte Isz/ Wyrykauskiu, Testis/
[I]oannes Tykuyszys de/ Zeymie [II]
[d]iæ 11 Matyioszus Kay/[r]enas Isz Szawùayciu/ [µu] Onna Mikalczayte Isz/ [...]ayciu,
Testis Bartho/[lomeu]s Greyczus de Bara[...] [II]
[227] [d]iæ 17 Ioachimas Zd[a?]naytis/ Isz Ginczu Para/fias Paszuszwia µu Elzb[ie]/ta
Morkayte Isz Warn[io]/niu, Testis Wladysla/us Gruzewski de Gincze [II]
Eodem diæ/ Iokubas Czelkaytis Is[z]/ Dawzngiu89 Parafios –/ Paszuszwia µu Onna/ Synuszayte Isz Kunigi/szkiu, Testis Stani/slaus Petroszaytis de/ Dawznogie [II]
86 Ðio
þodþio <u> ir <a> raðomos identiðkai.
Tad galima skaityti ir Krysztapas.
87 Turëtø bûti: Czuteliu.
249
88 Turi
bûti: Testis.
bûti: Dawznagiu.
89 Turëtø
Lietuviðki Ðiaulënø baþnyèios
áraðai 1719­1738 metø
santuokø
metrikuose
Eodem diæ/ Ionas Rupeyka µu Ko/tryna Sturayte abu/ Iµz Baranauszczyznas/ Testis M: D:
Antonius/ Maliszewski ibidem [II]
Eodem diæ/ Ùaurynas Szymayt[is]/ Isz Lepiszkiu µu Re/gina Krykuzenia na/szle Isz Zàµayciu,/ Testis Casimirus M[i?]/koùaytis de Lipis[zki] [II]
ANNO 1738/ Ianuarius
[227v] 1738/ Ianuarius/ [d]iæ 12 Iozapas Mika/ùaytis Isz Wyrykausku/ µu Onna Szulmayte
Isz/ Baroniszkiu, Testis/ Andreas Plikiunas de/ Montwiùaycie [II]
Eodem diæ/ Iokubas Baktis µu/ Marcyanna Zwirbùay/te abu Isz Warnioniu/ Testis Mateus
Dobo/zynski ibidem [II]
Recenzijos
252
Archivum Lithuanicum 3
A r c h i v u m L i t h u a n i c u m 3, 2 0 0 1
I S S N 1 3 9 2 – 7 3 7 X, I S B N 3 – 4 4 7 – 0 9 2 6 2 – 9
Antanas Baranauskas,
Raðtai 1. Poezija,
parengë Regina Mikðytë, Marius Daðkus,
komentarus paraðë Regina Mikðytë, Bonifacas Stundþia, Marius Daðkus
Vilnius: Baltos lankos,
1995, xxix, 607 p. ISBN 9986–403–36–7, ISBN 9986–403–37–5
Pas mus iki ðiol bûta tik keliø bandymø iðsamiu moksliniu leidimu pateikti visà
raðytojo literatûriná paveldà1 , todël tokios pastangos nusipelno iðskirtinio lituanistø dëmesio. Ëmus skelbti treèiuosius Antano Baranausko Raðtus2, atrodë paranku
luktelëti, kol iðeis bent pora tomø, ir tik tuomet svarstyti rengëjø pasirinktus tekstologinius principus bei jø taikymo rezultatus. Jau ðeðtus metus Poezijai vieniðaujant lentynoje, belieka ribotis vieno tomo aptarimu, juolab kad jis tam tikru mastu
paaiðkina, kodël taip sunkiai eina tolesnë leidyba.
Tekstologinis aparatas, didþiulë komentarø apimtis (220 p.), siekis pateikti kûriniø ðaltinius autentiðku pavidalu, laikytis originalios Baranausko raðybos – Lietuvoje dar neregëti uþmojai. Tai paskatino á ABR3 paþvelgti ið tarptautinës tekstologijos praktikos pozicijø ir vertinti juos sudëtingiausiø moksliniø leidimø kontekste. Ðiuo rakursu teisintinas priekabus rengëjø darbo vertinimas, recenzijoje taikomi
grieþti tekstø publikavimo kokybës kriterijai.
1. L E I D I M O T I P A S. Rengëjai leidimà apibûdina kaip akademiná (p. [v]). Toká
mokslinës publikacijos tipà kartais iðskiria rusø ir lenkø tekstologai turëdami gal1 Tik
vienas ið jø baigtas: Kristijonas Donelaitis, Raðtai, Vilnius: Vaga, 1977. Á iðsamius mokslinius kritinius leidimus pretenduoja ir ðiuo metu rengiami Vinco Mykolaièio-Putino, Simono Daukanto, Balio
Sruogos raðtai.
253
2 Anksèiau
ðiuo pavadinimu yra iðëjæ: Vyskupo Baranausko raðtai, Seinai, 1912; Antanas Baranauskas, Raðtai 1–2, paruoðë Regina Mikðytë, Vilnius: Vaga, 1970 (toliau – ABR2; recenzuojamoji knyga –
ABR 3).
A n t a n a s B a r a n a u s k a s, 0
R a ð t a i 1. P o e z i j a 0
voje ypaè plaèià literatûros paveldo aprëptá (tada skelbiami net buitiniai raðteliai,
kvitai) ir ðaltiniø analizei bei teksto komentavimui keliamus aukðèiausius reikalavimus. Vakarø tradicijoje áprasta kalbëti apie moksliná kritiná ir moksliná dokumentiná
leidimà. Bendriausiu poþiûriu pirmasis pateikia rekonstruotus veikalø tekstus, nustatytus remiantis filologinio tyrimo principais, o antrasis tiksliai fiksuoja raðytinius ðaltinius. Abu pasiþymi iðsamiu tekstologiniu aparatu ir komentarais. Dokumentinis perraðas, tegu ir ðiek tiek grafiðkai suvienodintas, yra visiðka prieðybë
rekonstruotam tekstui, kuris rengiamas arba pagal kelis rankraðèius ar publikacijas
atsiþvelgiant á lyginamosios analizës rezultatus, arba pagal vienintelá ðaltiná, ið
pagrindinio teksto paðalinus atsitiktinius elementus, iðkraipymus, riktus (jie atspindimi aparate). Bet èia svarbi ne terminologinë kazuistika – kritinio ir dokumentinio leidimo sàvokos reikalingos, kad bûtø lengviau aiðkintis, kokius tikslus këlë
ir á koká publikacijos modelá orientavosi Baranausko leidëjai.
1.1. Jau ið pratarmës akivaizdu, kad „paprastas“ skaitytojas paliekamas nuoðaly – „Raðtai skiriami moksliniams tyrinëjimams, mokymo poreikiams aukðtojoje
mokykloje“, jie turëtø bûti pagrindas „specialioms studijoms ir publikacijoms“.
Skirtingai nei absoliuti dauguma lietuviø literatûros klasikø leidimø, ðitie plaèiajai
visuomenei nepritaikomi, jø kalba neredaguojama. Èia siekiama „atrinkti ir pateikti
autentiðkumo poþiûriu patikimiausius [...] tekstus“ (p. xxiii) ir pagrindinëje tomo
dalyje skelbti kuo tikslesná svarbiausiu veikalo liudijimu laikomo ðaltinio (o Anykðèiø ðilelio3 – trijø ðaltiniø) perraðà. Rengëjø deklaruojamas ir ið esmës ágyvendinamas uþmojis „iðlaikyti neliestà [...] kalbà“, „kiek ámanoma adekvaèiau perteikti [...]
raðybà ir grafinæ formà“, liudija, kad pasirinktas dokumentinis Baranausko raðtø
pateikimo principas. Já patvirtina ir nurodytos gairës – pagal kalbiniø leidiniø
modelá Franzo Spechto ir Kazio Almino (Alminauskio) parengtos publikacijos. Ðis
pasirinkimas verèia patikrinti kelis dalykus: 1) ar mokslinio dokumentinio leidimo
principø laikomasi nuosekliai, 2) ar tie principai suderinami su kitais ávade „Apie
parengimà“ iðkeltais tikslais, 3) ar rezultatai tenkina ABR3 adresatus.
1.2. Kokiu bûdu ABR3 siekiama dokumentinio publikuojamø tekstø tikslumo?
Tiek pagrindiniame tekste, tiek komentaruose kopijuojami 4 visi originalo raðmenys, diakritikai, net akivaizdþiausi spaudos riktai bei dël spaustuvës þenklø trûku3 Tradiciniai
veikalø, perduotø keliomis redakcijomis, pavadinimai èia raðomi kursyvu, tuo tarpu originalûs ðaltiniuose uþfiksuoti ir ABR3 pagrindiniame tekste teikiami pavadinimai – staèiu ðriftu. Taip
ávaduose bei komentaruose juos þymi ir
tomo rengëjai (plg. p. [xiii]–xxv), tiesa, ne
visai nuosekliai.
254
4 Rengëjai
tokiam kopijavimui ávardyti ne visai áprastai vartoja transliteracijos sàvokà
(p. v; 461–462). Jie turi galvoje rankraðtiniø ir spausdintiniø ðaltiniø raðmenø perteikimà kompiuterinio ðrifto analogais.
Áprasta transliteracija vadinti grafemø keitimà kitos abëcëlës ar grafinës raiðkos sistemos atitikmenimis. 0
Archivum Lithuanicum 3
mo atsiradusios keistybës, þodþiu, daromas poligrafinis ðaltinio antrininkas5 . Taip
pàrengta beveik treèdalis pagrindinio ABR3 teksto. Perteikiant spausdintà ðaltiná,
toks originalo kopijavimas kelia abejoniø: naujøjø laikø spaudiniø dokumentinis
perrinkimas, kai egzistuoja ðiuolaikinës faksimiliø gamybos priemonës, neatlieka
jokios prasmingos mokslinës funkcijos. Juo labiau kad Ostlitauische Texte, Litauische
Mundarten ir net Lauryno Ivinskio Metskajtliai bei Kantièkos, ið kuriø imami tekstai,
iðspausdinti gana kokybiðkai. Todël jø nuskenuota kopija bûtø beveik tokia pat
patogi skaityti, kaip ir XX amþiaus pabaigoje perrinktas tekstas.
Kas kita – rankraðèiai, jø rinkimo paþenkliui prasmës nereikia árodinëti, taèiau
renkant neiðvengiamai interpretuojama, nes rankraðèio iðskaitymas ir galutinës
taisytø fragmentø formos nustatymas – subjektyvus veiksmas. Tekstologo sprendimus tam tikru mastu gali „objektyvizuoti“ arba greta skelbiamos faksimilës (jø ABR3
nëra), arba tekstologinis aparatas.
Ávaduose6 rengëjai dokumentavimo bei interpretavimo santykio nesvarsto, gal todël vienur kopijuoja rankraðtá labai tiksliai, o kitur – ðá tà keièia. Pagal pasirinktà
ðaltiniø teikimo strategijà visiðkai pägrásta, net susidûrus su lapsus calami (‘apsirikimas raðant’), pagrindiniame tekste palikti originalø pavidalà ir tik aparate nurodyti
spëjamà klaidà7. Keliose vietose ir patys rengëjai aklai neseka autografu argumentuodami, kad jis perteikia tik techninæ (grieþtàja ðio þodþio prasme) nesklandybæ8.
1.3. Dokumentinio tipo leidime svarbu iðlaikyti ne vien originalo raðmenø
pavidalà bei nuoseklumà, bet ir jo elementø iðdëstymà. Taigi sunku suprasti, kodël
tomo pagrindiniame tekste, apskritai iðlaikant autentiðkà vaizdà, kai kurie elementai vis dëlto perstumdyti. „Siekiant kiek ámanoma suvienodinti kûriniø pateikimà,
[...] data visada raðoma kairëje, paraðas ir moto – deðinëje puslapio pusëje“ (p. xxv–
5 Iki
atsirandant techniniams kopijavimo bûdams, Vakarø Europos archyvuose panaðius
antrininkus, vadinamàsias copies figurées, darydavo nuraðinëtojai. Taip norëta iðsaugoti
reikðmingus dokumentus. Jau maþdaug tris
ðimtus metø senieji rankraðèiai diplomatikos
ir kalbotyros reikalams leidþiami surinktì
spaustuviniu ðriftu, kiek galima labiau atitinkanèiu originalo raðmenis. Tokios publikacijos kartais apibûdinamos kaip diplomatiniai
leidimai.
6 Prieð minëtàjá ávadà „Apie parengimà“, kurá pasiraðë Marius Daðkus (p. [xxiii]–
xxix), ádëtas ir Reginos Mikðytës ávadas
„Ið Baranausko raðtø istorijos“ (p. [xiii]–
xxi). Ji paraðë ir „Pratarmæ“ (p. [xiii]).
7 Vis dëlto ðen bei ten aiðkiai persistengta.
Pavyzdþiui, lietuviðkojo „Ad eundem“ 33
eilutë iðspausdinta Bo kas-gi skumbint’
255
liéjp, kéjp Tu gaùetu, o aparate nurodoma:
„liéjp err.] tiéjp“ (p. 117). Taèiau Baranausko (ir ne vien jo) braiþui akivaizdþiai
bûdinga gana panaði kai kuriø <l> bei <t>
forma. Todël ðá atvejá galëtume laikyti (atmetæ rankraðèio ðifruotojo neáþvalgumo
versijà) greièiau nekorektiðku <t> raðymu,
o ne raidþiø supainiojimu. Taigi galbût
racionaliau pagrindiniame tekste teikti
tiéjp, o aparate nurodyti, kad ðiame þodyje <t> paraðyta neaiðkiai, panaði á <l> ar
pan.
8 Pavyzdþiui, eiliavimo „Do Pieúniarki
¡mudêkiéj (K. Proniewskiej)“ aparate nurodoma, kad dvi eilutës rankraðtyje
„[Áterptos vëliau viena eilute]“ (p. 12617–18),
taèiau publikacijoje neperteikiamas ðaltinyje dël vietos stokos sugadintas grafinis
kûrinëlio pavidalas.
A n t a n a s B a r a n a u s k a s, 0
R a ð t a i 1. P o e z i j a 0
xxvi). Kuo ðios grafinës ypatybës maþiau svarbios negu datos, vietos bei natø
originali pozicija teksto pradþioje ar pabaigoje, kuri paprastai iðlaikoma? Ar ið tiesø
ávairuojanti paraðo padëtis horizontalios lapo aðies atþvilgiu pakenktø estetikai, á
kurià apeliuojama aiðkinantis, kodël „kiek pakeistas natø eiluèiø ilgis, ‘iðtiesinamos’ tos teksto eilutës, kurios autoriui nebetilpo puslapyje“ (ibid.)?
Gal ir galima pateisinti sprendimà pagrindiniame tekste veikalø pavadinimus
rinkti vien didþiosiomis, taèiau sunku pritarti teiginiui, jog „tikrasis uþraðymas –
didþiosios ir maþosios raidës – atsispindi turinyje ir komentaruose pateiktø autografø, nuoraðø ir publikacijø pavadinimuose“ (p. xxv). Mat nurodytose vietose taikyta niekur nepaaiðkinta trijø pakopø sistema: ne tik paprastos maþosios bei didþiosios, bet ir maþos didþiosios9 . Skaitytojui tenka tik spëlioti, kokias grafines rankraðèiø ypatybes (pabraukimus, paryðkinimus?) atitinka pagrindiniame tekste kursyvu
ir maþomis didþiosiomis surinkti eiluèiø fragmentai, ðitie dalykai irgi nepaaiðkinti.
1.4. Apie leidimo pobûdá iðkalbingai byloja ir ið pirmo þvilgsnio labai techninis
dalykas – eiluèiø numeracija. Ji atitinka dokumentinës, bet visiðkai prieðtarauja
kritinës ir ypaè siekianèios átvirtinti teksto kanonà publikacijos principams. Uþuot
þymëjus ðaltiniø eilutes pagal grieþtai nu(si)statytà veikalo pilnos redakcijos schemà (numeracijà pertraukiant teksto spragø vietose ar ávedant dvigubà – kanoninio
teksto ir ðaltinio eiluèiø – skaièiavimà), redakcijos numeruojamos nuosekliai kiekviena savo ruoþtu. Todël pagrindinëje tomo dalyje skelbiamø I ir II bei III Anykðèiø
ðilelio tekstø paralelios eilutës turi skirtingus numerius.
Toks kraðtutinumas taikant dokumentiná principà tampa praktiniø keblumø prieþastimi – knygoje sunkiau susirasti reikiamà vietà. Suprantama, kai numeruojamos
kiekvieno nuoraðo eilutës, nekyla jø identifikacijos problemø (jei, tarkim, panaðios
frazës kartojasi), taèiau ðioje knygoje skaitytojas mato ne ðaltinius (faksimiles), o tik
ðaltinio perraðà ir ið kitø ðaltiniø iðrinktà lyginamàjà medþiagà. Trys, keturios ir net
daugiau numeracijø, uþuot padëjusios susiorientuoti, trukdo suvokti, kuriø eiluèiø
kuriame ðaltinyje stinga palyginti su pagrindiniu tekstu. Skirtingø redakcijø eilutes
sutapatino jau rengëjai, pateikdami komentaruose vien fragmentus, todël skaitytojas pagal numeracijà, atliepianèià „fizinᓠteksto iðdëstymà ðaltiniuose, vis vien negali patikrinti, ar tas tapatinimas pagrástas. O plaèiau þvelgiant, ði „smulkmena“,
matyt, be reikalo pajudino tekstologinës tradicijos stabilumo pamatus. Iki pasirodant
ABR3 bent Anykðèiø ðilelio eiluèiø numeracija pagal Ostlitauische Texte leidimà atrodë
nusistovëjusi, pagal jà þymëtos citatos mokslo reikalams10 .
9 Be
to, pasitaiko neleistino ávairavimo – plg.
to paties autografo antraðtës dvejopà formà: „P ASWIEJKINIMAS DIENOJ WARDUWIU
BROLO WIESZPATIEJ KLEMENSO“; „PASWIEJKINIMAS
DIENOJ WARDUWIU . Brolo Wieszpatiej Klemenso“ (p. 392; 460).
256
10 Plg. Skirmantas
Valentas, „‘Anykszczf
sziùdlys’ – Rytø Lietuvos tekstas“, Lingvistinis pasaulis poezijoje, Vilnius: Mokslo ir
enciklopedijø leidybos institutas, 1997,
51–85.
Archivum Lithuanicum 3
1.5. Greta jau aptartø leidimo tikslø kiti rengëjø pasiryþimai, suformuluoti
skyrelyje „Ið Baranausko raðtø istorijos“, atrodo esà prieðtaringi. Klaidina teiginys:
„Moksline autografø, nuoraðø bei pagrindiniø publikacijø analize rekonstruojamas
kiek ámanoma autentiðkesnis tekstas, dokumentiðkai pagrástas, nepagerintas ir nesuþalotas, atpalaiduotas nuo redakciniø apnaðø skirtingais kriterijais besiremianèiose publikacijose“ (p. xxi). Juk pagrindiniame tekste rekonstrukcijos poþymiø,
galima sakyti, nëra (vienà iðimtá aptarsime vëliau). O ir tekstologiniame aparate
nuosekliau atkurti mëginta tik autentiðkà Anykðèiø ðilelio (pirmoji redakcija) bei
Dievo rykðtës ir malonës teksto variantà (p. xxvii; plg. p. 512) – èia nurodomos spëjamos leidëjø klaidos.
1.6. Nors ABR3 ið esmës rengti kaip dokumentinis leidimas, iðkyla ir kitø teksto-
loginiø strategijø. Veikalø „Diewo rikszte ir maùone“ bei „Kelonie Petaburkan“ „bazinis tekstas buvo iðplëstas kontaminuojant11 trûkstamas dalis ið kitø nuoraðø“
(p. xxv). Rengëjai toká sprendimà motyvavo noru atkurti kuo pilnesná kûrinio vaizdà, nustatyti kanoniðkàjà teksto apimtá. Deja, nutolstama ne vien nuo dokumentinio, bet ir nuo autentiðkumo principo. Mat kiekvienas fragmentas, savo ruoþtu, lieka originalus – áterptø tekstø kalba ir raðyba nekeièiama, rekonstrukcija neatliekama, todël galutinis rezultatas – keliø besiskirianèiø variantø derinys nebuvëlis. Uþuot
teikus patikimiausiai paliudytà teksto variantà arba bent toká, koks jis galëjo bûti (t. y.
arba dokumentuojant, arba rekonstruojant), skaitytojui siûlomas dirbtinai padarytas naujas eklektinis variantas, kuris tikrai niekuomet neegzistavo. Dar syká patvirtinamas tekstologams seniai þinomas dalykas – nuoseklià dokumentavimo strategijà sunku derinti su kitomis. Ðitaip ignoruojami visi svarbiausi tekstologiniai prioritetai: durstytinë redakcija abiejø poemø atveju neatitinka nei principo atsiþvelgti á
autoriaus intencijà ar tradicijà, nei autentiðkumo, kanoniðkumo ar patogios kultûrinës vartosenos reikalavimø. Kanoniðka teksto apimtis dar nereiðkia kanoninio teksto, nes pastangai já suformuoti kliudo dokumentavimo liekanos – skirtingø ðaltiniø
paraidiniø perraðø, taigi ir skirtingø uþraðymo formø kombinavimas.
1.6.1. Smulkiau panagrinëkime dokumentavimo ir eklektizmo deriná, kuris vie-
nu atveju supainiojo paèius rengëjus. Pagrindiniame tekste „Kelonie Petaburkan“
turi 706 numeruotas eilutes (p. 212–235), taèiau komentaro pradþioje minimos 655–
11 Bûtø
tiksliau vartoti terminà eklektinë, o ne
kontaminuota redakcija, nes kontaminavimas daþniausiai suprantamas kaip keliø
ðaltiniø „geriausiø“ atkarpø durstymas,
já ðiuolaikiniai tekstologai vertina iðskirtinai negatyviai. Tuo tarpu su eklektine versija tenka taikstytis, kai kritinis leidimas
rengiamas pagal chaotiðkà, defektuotà
autografà ar nepilnus nuoraðus, imant
257
trûkstamas atkarpas ið ðalutiniø ðaltiniø,
þr. Paul Eggert, „The Shadow across the
Text. New Bearings on German Editing.
[Review on] Contemporary German Editorial Theory, 1995“, Text. An Interdisciplinary Annual of Textual Studies 11, 1998,
http://www.textual.org/text/reviews/
eggert.htm (1999 12 19).
A n t a n a s B a r a n a u s k a s, 0
R a ð t a i 1. P o e z i j a 0
722 eilutës (p. 516). Ið tiesø Baranausko Rinktinëje ði poema turi 722 eilutes12 . Mat
keturioliktoji giesmë pastarojoje publikacijoje teikiama 7 ir 10 skiemenø eilutëmis,
ketureilëmis strofomis, o ABR3 – 17 skiemenø eilutëmis, dvieilëmis strofomis. ABR3
komentare teigiama, jog spausdinamas II nuoraðo tekstas, á kurá áterptas 38 eiluèiø
autografo fragmentas, o trûkstamos dalys papildomos ið kitø nuoraðø. Bûtent XIII–
XIV giesmqs 655–722 eilutës (iðeitø, jog XIII giesmës tekstas nuo 655 eilutës ir visa
XIV giesmë) imamos ið I nuoraðo (I ir II nuoraðus padarë Jonas Baranauskas, p. 517).
Atrodytø, kad XIV giesmës II nuoraðe apskritai nëra, taèiau aptariant ðá nuoraðà teigiama: „Palyginti su visais kitais nuoraðais, jam bûdingas dëmesys strofai – I, III,
VI, XIV giesmëse iðlaikyta ketureilë strofa, likusiose – dvieilë“ (ibid.). Kaip matome,
aptariama XIV giesmës strofika II nuoraðe. Tad kur èia ðuo pakastas? Pasirodo, du
ðio nuoraðo lapai su 655–694 eilute yra þinomi, tiktai patekæ á kità saugojimo vienetà – átraukti á III nuoraðà. Taigi neaiðku, kodël XIII giesmës 615–654 eilutæ reikëjo
pagrindiniam tekstui imti ið II, o giesmës pabaigà (655–690 eil.) – ið I nuoraðo. Juk II
nuoraðo fragmento, atsidûrusio kitame archyviniame fonde, tekstologinë vertë nepakito. Negi lëmë tai, jog II nuoraðo lapai su giesmës pradþia saugomi LLTI RS, kur
rengti ABR3, o lapai su tolesniu poemos fragmentu – VUB RS?
Kadangi ryþtasi eklektikai, reikëtø paklausti, kodël nenuspræsta XIV giesmës
pradþià pateikti ið II nuoraðo, o tik trûkstamas eilutes – ið I? Juk tuomet buvo galima
pagrindiniame tekste pademonstruoti autentiðkesniu laikomo II nuoraðo strofikà.
Nepanorus pertvarkyti I nuoraðo fragmento strofikos pagal II nuoraðà arba pagrindiniame tekste giesmæ spausdinti dviejø tipø strofomis, liktasi prie I nuoraðo. Tuomet reikëjo pagrindinio teksto eiluèiø numeracijos laikytis ir komentaro áþangoje, o
skirtingà eiluèiø skaièiø nurodyti tik aptariant II nuoraðà, ir bûtinai paaiðkinus
reikalà. Po to, kas pasakyta, matyt, neverta stebëtis, kad komentaruose pateikti
penkiø nuoraðø skirtumai nuo pagrindinio teksto, bet nenurodyti á pagrindiná
tekstà nepatekusio II (svarbiausio!) nuoraðo skirtumai nuo I nuoraðo (p. 526–527).
Pagaliau èia pat laukia dar vienas siurprizas – trys I nuoraðo skirtumai nuo pagrindinio teksto tø eiluèiø, kurios á pagrindiná tekstà imtos ið... I nuoraðo – bent taip
teigiama komentaro pradþioje. Kadangi jame nurodoma eiluèiø numeracija vienur
sutampa, kitur skiriasi nuo pagrindinio teksto, o ðio numeracija kitokia nei II
nuoraðo ir taip toliau, iðgvildenti painiavos neámanoma. Dar galima pridurti, kad
pagrindiniame tekste giesmës numeruojamos arabiðkais skaitmenimis, o komentaruose kaþkodël romëniðkais.
1.6.2. Didesniø nesusipratimø iðvengta aptariant poemà „Diewo rikszte ir
maùone“. Jos eklektinë versija komentuojama geriau – paaiðkinama publikacijà papildanèio I nuoraðo apimtis bei eiluèiø numeracija (p. 538). Taèiau skelbiamame kû12 Þr. Antanas
Baranauskas, Rinktinë, parengë Regina Mikðytë, Vilnius: Baltos lankos,
1994, 69.
258
Archivum Lithuanicum 3
rinyje ne vien priðlietos trûkstamos dalys, bet ir pagrindiniame tekste vienu atveju
rekonstruotas autentiðkas frazës variantas, kuris buvo iðkreiptas ðaltinyje13 . Veikalo
„Diewo rikszte ir maùone“ Metskajtliø publikacijos 161 eilutëje E gimines ùabaj daýnaj
wajjke áterptas numanomai trûkstamas þodis Gudu (p. 262), kurá Ivinskis, spëtina,
praleido dël cenzûros, taèiau nei aparate, nei komentaruose apie lauþtiniais
skliaustais paþenklintà intervencijà neuþsimenama, tik pasakoma: „Kai kuriuos ið
jø [cenzûros taisymø] leidþia atstatyti Daukðos nuoraðo fragmentai“ (p. 539)14 . Tuo
tarpu Anykðèiø ðilelio redakcijoje, imtoje ið tø paèiø Metskajtliø, neatstatytos nei
trûkstamos eilutës, nei praleisti – cenzûros iðbraukti – pavieniai þodþiai (p. 186288;
504). Þengus bent þingsná rekonstrukcijos link, dar aðtriau iðkyla leidimo pobûdþio,
rengëjø veiklos nuoseklumo, autorinio ir stabilaus teksto klausimai.
1.7. Ar buvo galima, neatsisakant dokumentinio leidimo principø, drauge pateikti skaitytojams kanoniðkà tekstø apimtá, taèiau iðvengti eklektiniø redakcijø?
Teigiamà atsakymà ir geriausià problemos sprendimo bûdà siûlo patys rengëjai,
kaip pagrindiná tekstà skelbdami net tris Anykðèiø ðilelio redakcijas. Gerokai besiskirianèiø trijø ar net keturiø Kelionës Petaburkan nuoraðø iðtisinë publikacija irgi
dokumentuotø ne tik svarbiausius ðaltinius, bet ir kultûrinæ poemos funkcionavimo
tradicijà, paaiðkintø dainuojamø versijø pobûdá, leistø tyrëjams patiems spræsti
apie variantø patikimumà. Kodël plaèiau netaikytas paralelus redakcijø teikimas?
Juk ðis metodas nuo aðtuntojo XX amþiaus deðimtmeèio vis labiau ásigali Vakarø
tekstologinëje praktikoje15 . Matyt, virðø paëmë tradicija – Anykðèiø ðileliui toks skelbimo bûdas atrodë tinkamas. Jau bûta Hugo Weberio ir paties poeto duoto pavyzdþio Ostlitauische Texte16. Tuo tarpu su likusiais veikalais ABR3 pasielgta kitaip.
Paralelus variantø publikavimas bûtø tikæs ne tik nuoraðais perduotoms poemoms, bet ir tiems veikalams, kuriø pagrindiniu tekstu ABR3 laikoma publikacija,
perteikianti ankstyvà redakcijà, nors esama ir vëlesnio autografo. Jis, anot rengëjø,
13 Ðis
sprendimas visiðkai nesuprantamas
prisiminus, jog kitur pagrindiniame tekste
kartojamos net niekingiausios publikacijø
klaidos, pavyzdþiui, Ostlitauische Texte
„sildzlys“ (p. 189 tt.). 0
14 Vargu ar vieno þodþio korekcijai tinka motyvai, kuriais argumentuojamas iðtisø eiluèiø áterpimas ið kitø nuoraðø. Nuosekliai laikantis eklektinës strategijos ne tik
teksto apimties, bet ir fraziø lygmeniu,
bûtø tekæ rekonstruoti deðimtis vietø
(plg. 223 336, 257 21, 273 451, 275 516).
15 Þr. David C. Greetham, Theories of the Text,
Oxford–New York: Oxford UP, 1999,
313–320; Trevor H. Howard-Hill, „The
First Quarto of Hamlet. The New Camb-
259
ridge Shakespeare. The Early Quartos &
New Ways of Looking at Old Texts. II“,
Text 12, 1999, http://www.textual.org/
text/reviews/howardhl.htm (2000 01 04).
16 Rengëjø teiginys, kad svarbiausias Baranausko kûrinys yra Anykðèiø ðilelis (p. [xiii]) ir dël to nuspræsta teikti kelias bûtent
ðio veikalo redakcijas, paradoksalus tiek
dokumentinio, tiek kritinio leidimo poþiûriu. Pirma, estetinis ar kultûrologinis vertinimas nebûdingas dokumentiniams leidimams, antra, kaip tik svarbiausiø veikalø atveju pageidautinas vienas stabilus
tekstas – prielaida kanoninei redakcijai,
kurios tuo labiau reikia, kuo vartosena
platesnë ir aktyvesnë.
A n t a n a s B a r a n a u s k a s, 0
R a ð t a i 1. P o e z i j a 0
atspindi „pasikeitusias Baranausko kalbines nuostatas“ (p. xxiv). Kadangi rengëjai
ið esmës nesiëmë spræsti kanoninio teksto problemos, nesuprantama jø pastanga
pagrindiniam tekstui bûtinai pasirinkti vienà ið dviejø autoriniø redakcijø, uþuot
paskelbus greta jas abi.
1.8. Rengëjai vis dëlto suvokë átampà tarp dokumentavimo ir autentiðkumo
siekiø: „nuoraðø lyginimas kai kada gali padëti rekonstruoti galbût netgi autentiðkesná kûrinio variantà, negu tas, kurá liudija pats patikimiausias nuoraðas“
(p. [xxiii]), taèiau rekonstrukcinës strategijos, bûdingos moksliniams kritiniams leidimams, atsisakë. Tuo tarpu ði strategija bûtø atitikusi dar vienà deklaruojamà
uþmojá: esà ABR3 laikytini stabilia prielaida kanoniniam tekstui ir sudarysià pagrindà bûsimiems leidimams, orientuotiems á jø adresatà – mokyklà, plaèiàjà visuomenæ, literatus (p. xxi; plg. p. [xxiii]). Dokumentinis leidimas, galimas daiktas, iðties
sudaro geras kultûrines sàlygas kanoniniam tekstui átvirtinti, taèiau nëra ir negali
bûti prielaida rastis taikomiesiems leidimams. Tarp ABR3 tarminiø tekstø raðymo
XIX amþiuje vartota (arba originalia baranauskiðka) sistema ir kanoninio teksto
mokiniui paskaitoma ortografija (o pagal vyraujanèià lituanistinæ praktikà – dar ir
bendrine fonetika) þioji praraja. Patikimas dokumentinis leidimas palengvina rengti
moksliná kritiná leidimà, o tik ðis ágalina imtis unifikuotos redakcijos, skirtos populiarioms publikacijoms. Cituotoje Baranausko leidimø apþvalgoje tvirtinama, kad
visa ligðiolinë publikavimo istorija buvo artëjimas „prie stabilaus autentiðko teksto“ (p. xxi), taèiau ABR3 ðio proceso nepratæsia – pateikdami ðaltinius dokumentiniu bûdu, jie tam tikra prasme gràþina skaitytojà á pradiná poeto veikalø redagavimo etapà, nutrina ankstesnes vienodinimo þymes ir siûlo ið naujo dorotis su
tekstø ávairove. Þodþiu, nepaisant cituotø ávadiniø paþadø, poezijos tomas tikrai
nesiûlo kanoniðkø Baranausko poezijos tekstø.
2. Ð A L T I N I A I I R J Ø A P T A R I M A S . Rengëjai apie Baranausko poezijos
ðaltinius stengiasi kalbëti paprastai, visiems suprantamai ir bene todël ávelia daug
netikslumø. Ávade „Apie parengimà“ teigiama, jog „tai, kas liko, atrinkus patikimiausius tekstus [...] pateikiama [...] komentarø dalyje“, suteikiant skaitytojui progà susipaþinti su Baranausko kûrybine dirbtuve (p. [xxiii]). Kadangi nurodant
komentaruose atsidurianèius variantus turimi galvoje ne vien nuoraðai bei publikacijos, bet ir autografai juodraðèiai bei pirmøjø redakcijø autografai, sàvoka patikim(iausi)as tekstas vartojama nekorektiðkai. Autorizuotø ðaltiniø ir ypaè visø
autografø liudijimai tekstologiniu poþiûriu yra visiðkai patikimi, o vieno kurio
atrinkimas kaip pagrindinio grindþiamas toli graþu ne patikimumo kriterijumi.
Apie tai toliau uþsimenama ir ávade.
2.1. Neprofesionalus poþiûris bado akis, kai apie publikacijas Archivum Philo-
logicum ir Litauische Mundarten atsiliepiama: „neabejotinas autentiðkumas leidþia
260
Archivum Lithuanicum 3
jas laikyti lygiavertëmis autografams“ (p. xxiv). Jokia publikacija nëra lygiavertë
autografui. Ðiam tekstologijos postulatui árodyti pakanka kad ir keturiø ABR3 atitaisomø Litauische Mundarten klaidø, kurios, spëtina, áveltos eilëraðèio „N’aramfmas“
(Ko gi skaudþia man ðirdelæ) tekste (p. 296). Kas kita, jei publikacijos bûtø aptariamos
kaip artimos autografams, atidþiai rengtos pagal autografus, iðtikimos autografams,
o ðiuosyk labiausiai tiktø jas apibûdinti kaip pakankamai gerai perteikianèias
originalios Baranausko raðybos ypatybes ir todël ágalinanèias rekonstruoti autografà. Beje, rengëjø „prielankumas“ dviem minëtoms publikacijoms, atrodo, paskatino
pamirðti, kad galimi du klaidø sluoksniai: autografo lapsus calami ir spaustuvinio
rinkimo riktai.
Moksliniame leidime lauktume tiksliø formuluoèiø, tuo tarpu ávade „Ið Baranausko raðtø istorijos“ nekonkreèiai kalbama net apie devyniø autografø, poeto
siøstø Kairiui, suradimo laikà (p. [xiii]). Pernelyg lengvabûdiðkai samprotaujama
apie tai, jog Ivinskis, matyt, neredagavo Dievo rykðtës ir malonës (p. xiv). Toká teiginá
leistø patikrinti tik vidinë filologinë analizë, nes Ivinskis paprastai itin keisdavo jo
leidþiamø autoriø raðybà17 . Bendrojoje nuoraðø charakteristikoje neatskiriami keli
reikðmingi dalykai: raðtingumas, tarmë ir sàmoningas teksto pertvarkymas. Iðsilavinimas kur kas svarbiau nei tarmë, jei bandyta autografà beveik paraidþiui kopijuoti, kaip, atrodo, darë poeto broliai. Tuo tarpu aiðkinantis literatûrinimo taktikà,
kurios nuraðinëdami laikësi Kairys bei Didþiulis, specialus vaidmuo tenka tarminiø ypatybiø pastebimumo kriterijams, anuo metu populiarioms nuostatoms dël
bendrinës kalbos.
2.2. Ðaltiniai apibûdinami nepatenkinamai daugeliu poþiûriø. Vienais atvejais
nurodomas rankraðèiø lapo formatas, popieriaus ir raðalo ypatybës, kitais – ne
(p. [391]–401). Stebina skyriaus pavadinimas: „Svarbiausi autografø ir nuoraðø
pluoðtai“, nes sunku ásivaizduoti „nesvarbø“ autografà. Bet antraðtë tiksli, mat kai
kurie Baranausko autografai ne tik nepanaudoti rengiant ABR3, bet në nepaminëti.
Turime omenyje ið Seinø Justinui Silvestrui Dovydaièiui siøstas giesmes. Septynios
jø, kurios atsidûrë LLTI RS (sign.: f. 1 – 547), átrauktos á ðaltiniø sàraðà, o kitos
penkios (tarp jø garsioji „Linksmà dëna mums praszwito“) ir „Graudûs Werksmai“, likæ Kauno arkivyskupijos kurijos archyve (sign.: f. 289), apeiti18 . Rengiant
moksliná poezijos korpuso leidimà, tokia spraga neleistina19.
17 Uþ
ðià pastabà dëkoju Giedriui Subaèiui.
rankraðtis vis dëlto buvo patekæs á rengëjø akiratá, nes komentaruose su
nuoroda á kurijos archyvà cituojamas
1898 03 31 Baranausko laiðko prieraðas,
esantis vienoje byloje su giesmiø autografais (p. 568).
18 Pastarasis
261
19 Ðiuo
atveju prasilenkta ir su rengëjø deklaruotu principu pateikti ankstyviausià autografà (þr. 3.). Mat Baranausko giesmiø
albumas (VUB RS, sign.: f. 1 – E 3), ið kurio teikiamas pagrindinis minëtø penkiø
giesmiø tekstas, yra vëlesnis nei kurijos archyvo autografas, be to, ðiek tiek taisytas.
A n t a n a s B a r a n a u s k a s, 0
R a ð t a i 1. P o e z i j a 0
Dar kurioziðkesnis atvejis – eiliavimo „D. P. Tonio C.***“ (p. 73) pateikimas. Nurodomi du kûrinëlio autografai, esantys sàsiuviniuose „Wiersze“ ir „Uùamki moich
uczuã“. Pagrindinis tekstas imamas ið pirmojo, o antrojo ypatumai suþymëti komentare, taèiau visai nutylëti gana þenklûs ABR3 spausdinamos ir ankstyvÂs pirmosios redakcijos, esanèios Baranausko dienoraðtyje, skirtumai (p. 440–441). Rengëjai
galëjo bent uþsiminti, jog skaitytojas pastarojo autografo faksimilæ gali rasti ABR2
(II, p. 458–459).
Dar viena smulkmena: autografas kartais vadinamas neiðlikusiu (p. 497; 498; 553
etc.), o kartais – neþinomu (p. 550). Tekstologo akimis, tarp ðiø apibûdinimø yra
terminologinis skirtumas: pirmasis vartojamas tuomet, kai autografas buvo mokslininkø apraðytas, pagal já pàrengta publikacijø, taèiau vëliau originalas dingæs.
Tuo tarpu neþinomo autografo sàvoka bylotø, jog apie autoriaus ranka uþraðytà
teksto redakcijà apskritai nëra jokios informacijos. Kà tik nurodytuose puslapiuose
esantiems komentarams tokia perskyra ið tiesø tinka, taèiau eiliavimø „Ramucziuj
wardo dienoj“, „Alleluja!“ iðlikæ tik ið neþinomo ðaltinio padaryti nuoraðai bei
publikacijos. Apie autografà ABR3 nëra pateikta në menkiausiø þiniø, taèiau èia jis
vadinamas „neiðlikusiu“ (p. 545; 547).
2.3. ABR3 rengëjai visiðkai apeina vienà lietuviðkø kûriniø liudijimø sluoksná –
Anykðèiuose gyvà dainuojamàjà Baranausko tradicijà. Nors tautosakiðkai funkcionuojanèio teksto tekstologai ir negali laikyti patikimu, mûsø svarstomas atvejis ypatingas. Mat seseris Kairytes („Kairiûèias“), jei tikësime atsiminimais, savo giesmeliø
mokæs pats poetas ir áspëjæs nekeisti nei melodijos, nei þodþiø. Savo kraðto vyskupui rodyta dievobaiminga pagarba leidþia manyti, kad Antano Baranausko ir Antano Þukausko-Vienuolio memorialiniame muziejuje saugomi seni Kairyèiø garso áraðai liudija gana autentiðkà teksto pavidalà.
3. V E I K A L Ø
Veikalø iðdëstymas
mokslinëje publikacijoje yra gana svarbus dalykas. ABR pasirinktì þanrinës priklausomybës (á pirmà tomà dëta poezija bei melodijos) ir chronologinës sekos kriterijai. Tai gana daþnà ávairiø raðtø sandaros schema. Anot rengëjø, chronologijos
principas „reikalauja pagrindiniame tekste pateikti paèio pirmo autografo, o jeigu
jo nëra, – paèios pirmos publikacijos arba patikimiausio nuoraðo tekstà“ (p. xxiv).
Ðis teiginys skamba per grieþtai. Chronologinë seka gali bûti ávairiopa, pavyzdþiui,
sudaryta pagal paskutiniø autoriniø redakcijø datas arba þinomas ar spëjamas
pirmosios redakcijos datas, kurios kartais konfrontuoja su ankstyviausio autografo
laiku, ir panaðiai. Be to, autentiðkiausio teksto siekimas ir chronologinë atranka ne
visuomet sudera tiek esant keliems autografams, tiek keliems nuoraðams. Mat patikimiausio nuoraðo pagrindu gali bûti vëlyvesnë redakcija, o maþiau patikimo –
pirmoji.
DATAVIMAS
IR
TOMO
S A N D A R A.
3
262
Archivum Lithuanicum 3
3.1. Atrodo, kad keblumus, kylanèius dël autoriniø redakcijø atrankos bei iðdëstymo, suvokë ir rengëjai. Jie kantriai vardija iðlygas, kurias teko daryti taikant
chronologijos kriterijø Weberiui siøstiems eilëraðèiams, taip pat ankstyvosioms
giesmëms ir Anykðèiø ðileliui. Já ðiuo atveju, matyt, geriau bûtø vadinti prioriteto
ankstyvai redakcijai arba prioriteto pirmai publikacijai kriterijumi. Jau ásitikinome,
kad nuosekliai kurios vienos tekstologinës strategijos ABR3 nesilaikoma – o ir neþinia, ar bûtø prasminga laikytis, susidûrus su Baranausko veikalø ávairove. Todël
diskutuotinas sprendimas nukelti á komentarus kai kuriø kûriniø autografø redakcijas, o kaip pagrindiná tekstà teikti publikacijas Kantièkose bei Litauische Mundarten,
nors jose ir „galima áþvelgti pirminá autoriaus tekstà“ (p. xxiv). Didesniø abejoniø
nekyla tik dël ABR3 pagrindiniais ðaltiniais laikomø Spechto skelbtø ankstyvø
redakcijø autentiðkumo, tuo tarpu Kantièkose, anot paèiø rengëjø, „tekstai kalbos ir
raðybos poþiûriu yra labai nelygûs“ (p. 488), gerokai redaguoti leidëjø (p. xxiv). Gal
tada atsiþvelgiama á kûriniø vartosenos tradicijà? Mat giesmës paplito ið Kantièkø,
o ne ið poeto rankraðèiø. Pasirodo, ne, paaiðkinimai liudija, kad numoti ranka á
autoriaus valià, kurià iðreiðkia paskutinë autorizuota redakcija, rengëjus vertë chronologijos principas.
3.2. Dël Artojø giesmiø ir Anykðèiø ðilelio pagrindinio ðaltinio bei vietos knygoje
galima ávairiai svarstyti, taèiau deklaravus pirmos autorinës redakcijos principà,
bent jau lenkiðki eiliavimai, proginiai sveikinimai bei Seinø laikotarpiu paraðytos
giesmës turëjo bûti dedamos ið eilës pagal ankstyviausio autografo datà. Deja, net
ir ðiais atvejais chronologija ðlubuoja. Neþinia kodël eiliavimas „Do S. P. Antoniego
Dobiùasa“, kuris datuojamas 1855 metais (þr. p. 418), áterptas tarp 1853-iaisiais
paraðytø kûrinëliø (p. 31). Prieð paties autoriaus 1853 01 24 datuojamà „Do pióra“
atsidûrë eiliavimai „Do. Przyjaciela. T... E...“ ir „Do P. Lucyny H***“, nors pastarasis skirtas Liucinos vardadieniui, kuris anuomet buvo ðvenèiamas liepos 1 dienà
(dabar – liepos 3), o pirmasis tiktai tyrëjø datuojamas 1853 metais. Chronologijos
principas reikalautø tekstus be tikslios datos, jei nesama kitø argumentø, dëti po
datuotø tø metø tekstø.
Kitokia turëtø bûti ir proginio eiliavimo „Do X. F. W.“ vieta – ðis paties Baranausko nedatuotas kûrinëlis klaidingai dedamas po 1857 metø vidurio eilëraðèiø,
nes komentaruose tvirtai teigiama já esant sukurtà 1857 10 04 (p. 484). Nesunku
numanyti, kad toká sprendimà lëmë spalio 4 dienà minimas ðv. Pranciðkus. Rengëjai neatkreipë dëmesio, jog varduvininko Pranciðkaus Viksvos ðventuoju globëju
tekste vadinamas ne Pranciðkus Asyþietis, kuris pagerbiamas spalá, o Pranciðkus
Salezietis (p. 156), kurio diena anuomet buvo minima sausio 29 (dabar – sausio 24)
dienà. Tuo laiku ir turëtø bûti datuojamas ðis tekstas. Panaði klaida padaryta
eilëraðèio „[Sweik’s Tëwë, Sweik’s Pëm¾ ¡emaiczu szalës]“ paaiðkinimuose, kur
raðoma: „[...] szwenczam’ Tawo szwentæ] Motiejaus Valanèiaus vardadiená sausio 30
263
A n t a n a s B a r a n a u s k a s, 0
R a ð t a i 1. P o e z i j a 0
dienà“ (p. 498). Tuo tarpu Valanèiaus varduvës, o drauge ir jo konsekracijos metinës buvo minimos vasario 24, ðv. Motiejaus apaðtalo dienà, o ne sausio 30, ðv. Motiejaus vyskupo dienà.
Po eiliuoto sveikinimo mokslo draugams diakono ðventimø proga „Trim Brolom
¡emajczom“, kuris rengëjø datuojamas 1858 10 14 (atrodo, esama ABR3 neminimo
archyvinio paliudijimo apie ðventimø laikà), dedami du tekstai, autoriaus datuoti
tik 1858 metais, taèiau su nuoroda, kad paraðyti Anykðèiuose, todël greièiausiai
antroje vasaros pusëje, pasibaigus mokslams seminarijoje. O toliau eina 1858 06 08,
1858 06 12 ir 1858 06 13 Baranausko datuoti eilëraðèiai. Gal rengëjai turëjo kokiø
nors ypatingø sumetimø taip iðdëstyti tekstus? Tuomet reikëtø paaiðkinti prieþastis.
3.3. Sunku suprasti ir tai, kodël pirmenybë teikiama autografø pluoðtui „Wier-
sze“, o ne „Uùamki...“ – keturi eiliavimai, kurie yra abiejuose sàsiuviniuose, pagrindiniam tekstui imami ið pirmojo. Juk rinkinio „Wiersze“ pirmoji dalis (iki p. 71),
kaip galima spræsti ið jame esanèios cenzûros aprobatos, buvo perraðyta rengiant
publikuoti apie 1860 metus, o tolesniuose lapuose yra kûriniø, datuotø po 1855-øjø
kovo. Tuo tarpu sàsiuvinëlis „Uùamki...“, atsiþvelgiant á jame esanèià dedikacijà ir
Dienoraðèio áraðus, buvo 1855 03 31 Anykðèiuose áteiktas poeto tëvui. Todël akivaizdu – ankstesnis pastarasis rankraðtis (þr. p. 391–392).
Ávade „Apie parengimà“ pasakyta, kad svarbûs ðaltiniai nurodo skirtingas dviejø giesmiø datas (p. xxiv). Nors ten pat teigiama, jog chronologiðkai jie ádëti laikantis autografo datos, taèiau tai ne taip jau reikðminga. Mat ir pagal publikacijoje
esanèià datà kûriniai patektø á tà paèià vietà. Svarbiau, jog komentaruose stinga
átikinamos argumentacijos, kokiu pagrindu viena ið dviejø ðaltiniuose paþymëtø
datø (1868) laikoma klaidinga (þr. p. 556). Nëra paaiðkinimø, kodël Baranauskas
laiðke Weberiui nurodo, esà giesmqs, paraðytos po Klemenso Kairio mirties, melodijos autorius – Kairys. Komentarø mintis, kad Kairio melodija buvo sukomponuota
kitai giesmei, yra tik vienas ið galimø spëjimø. Kita versija – giesmë buvo paraðyta
dar sukilimo iðvakarëse ar ðiam prasidëjus ir Kairio melodija ið tremties atsiøsta ið
tiesø jai (taip liudija Anupras Baranauskas), o data – mistifikuota. Tai galbût paaiðkintø, kodël kitais atvejais tiksliai nurodæs datà skirtinguose perraðuose, ðiuokart poetas „klysta“.
3.4. Dar vienas nuostabà keliantis sprendimas: á poeto literatûriniø kûriniø
sekà pagal chronologijà áterptà Urðulës Tamoðiûnaitës eiliavimui „¡iemà“ Baranausko paraðyta melodija (p. 303). Matyt, buvo logiðka kompozicinius bandymus
dëti á poezijos tomà, taèiau su paties Baranausko eilëraðèiais bei giesmëmis nesusijusioms natoms derëjo suformuoti visai atskirà knygos skyriø.
3.5. Problemiðkas ne vien veikalø iðdëstymas, bet ir tomo apimtis. Komentuo-
jant Baranausko giesmes, skirtas blaivybës sàjûdþiui, neminimas 1862 metais Juo-
264
Archivum Lithuanicum 3
zapo Zavadzkio spaustuvëje pasirodæs 2 puslapiø leidinëlis Dovana blajvistes su
1861 03 24 Valanèiaus aprobata. Jame yra kriptonimu K. A. B. pasiraðyta blaivybës
tematikos giesmë20 . Tome nepaaiðkinta, kodël ði giesmë nededama. Apie autorystës
problemas uþsiminta komentuojant Vaclovo Birþiðkos parengtà giesmës „[¡wiùkterek o Diewie akimi maùones]“ I publikacijà – joje poetui priskirti dar trijø lenkiðkø
giesmiø sekimai. Du esà nelaikytini Baranausko veikalais, o „Giesmie (Szwinta
Marija, Motina maùonës)“ artima jo poetiniam þodynui, paraðyta ta paèia tarme
(p. 552). Deja, tuo svarstymas ir baigiamas, iðvada nedaroma, giesmës tekstas nepateikiamas, nors moksliniuose leidimuose áprasta specialiais skyreliais dëti ne tik
dubia (veikalus, kuriø autorytë abejotina), bet ir spuria (anoniminius tekstus, kurie
raðytojui buvo priskiriami, taèiau vëliau autorystë paneigta). Tad ir ðiuo poþiûriu
ABR3 nerealizuoja siekio publikuoti visà Baranausko poetinës kûrybos korpusà
(taip pat plg. p. 597).
4. T E K S T O L O G I N I S A P A R A T A S . Rengëjai nevartoja tekstologinio aparato
sàvokos, todël neretai sunku suprasti, ar kalbant apie paaiðkinimus turimi omenyje
komentarai, spausdinami knygos pabaigoje, ar pagrindinio teksto paraðtëse dedamos pastabos. Dokumentiniuose perraðuose tekstologinis aparatas reikalingas pirmiausia tam, kad perteiktø visas ðaltinio, ypaè rankraðèio, savybes ir lyg koks
faksimilës þodinis atpasakojimas liudytø, kokioje uþraðo vietoje kas, kaip, kokia
seka yra koreguota arba þenklinta.
4.1. ABR3 nëra nei á tekstà terpiamø sutartiniø þenklø, nei áprastø lotyniðkø ar
lietuviðkø tekstologinio aparato santrumpø. Tenkinamasi rodyklës þenklu <÷>,
pasvirusio bei stataus ðriftø deriniu, errata santrumpa err. ir variantus arba originalo tekstà nuo tekstologø pataisos skirianèiu vienu lauþtiniu skliausteliu <]>21 .
Toks aparatas neleidþia patirti, kaip raðiusysis elgësi su taisoma fraze: þodá áterpë
ar pakeitë kitu, pridëjo paraðtëje ar tarp eiluèiø, sukeitë vietomis ar uþraðë ið naujo
ir pan.
Rankraðèiø savybiø perteikimas, supaprastintas iki elementariausios nuorodos,
jog þodis ar frazë buvo taisyta, paþymint tik pirminá ir galutiná jos pavidalà, irgi
smarkiai kertasi su dokumentavimo principu. Iðsamaus tekstologinio aparato stokojanti publikacija de facto në nevadintina dokumentine, nes rimtesnis poeto
20 Þr. Lietuvos
TSR bibliografija. Knygos lietuviø kalba 2 (1), Vilnius: Mintis, 1985,
ár. 768.
21 Pastarieji du þenklai derinami: err.]. Sunku suprasti ðios kombinacijos logikà, nes
lauþtiniu skliaustu vakarietiðkuose kritiniuose leidimuose áprasta atskirti komen-
265
tuojamà pagrindinio teksto þodá ar frazæ
nuo alternatyvaus skaitymo, siglos ar
tekstologinës santrumpos (ypaè kai pastarosios renkamos tokiu pat ðriftu), todël
prasmingesnis bûtø derinys ] err., o apskritai pakaktø vien tik santrumpos, mat
originalo tekstas iðskirtas kursyvu.
A n t a n a s B a r a n a u s k a s, 0
R a ð t a i 1. P o e z i j a 0
„kûrybinës virtuvës“, lingvistiniø polinkiø bei raðomosios kalbos formavimosi tyrëjas vis tiek bus priverstas griebtis originalo ar fotokopijos. Net kritiniuose leidimuose, kuriais nesiekiama paraðmeniui perteikti ðaltinio, paprastai detalizuojamas visø autoriaus taisymø pobûdis. Vargiai átikina paaiðkinimas, kad pasirinkus elementarias nuorodas „iðvengiama apraðomøjø formuliø, kurios perkrautø
tekstà“ (p. xxvi). Mat ðiuo leidiniu, o ypaè aparatu pajëgus naudotis tik specialø
filologiná iðsilavinimà turintis skaitytojas, kuriam tekstologinës santrumpos problemø nesukeltø. Maketas erdvus, taigi taupumo sumetimai irgi ne kà tereiðkë.
4.2. Ið primityvaus aparato daþnai net neaiðku, ar susidûrëme su mechaninës
perraðymo klaidos pataisa (didþiuma autografø – ðvarraðèiai), ar su kûrybos proceso liudijimu. Pavyzdþiui, lietuviðkojo „Ad eundem“ 22 eilutëje Kur tumsios duszioj
nióukos iszsiskùéjdo nurodama esant taisymà: „nióukos iszsiskùéjdo ÷ iszsiskùéjdo“
(p. 116). Neþinant, ar þodis nióukos áterptas tarp eiluèiø, ar iszsiskùéjdo nubrauktas
ir ið naujo paraðytas visas junginys, labai sunku spræsti apie korekcijos funkcijà.
Kaip svarbu diferencijuoti rankraðèiø taisymus, geriausiai iliustruoja Dainu dainelæ atvejis. Eiliavimo autografas neþinomas, patikimiausiu tenka laikyti Stanislovo
Didþiulio nuoraðà. O jo nuoraðai ið kitø senøjø nuoraðø pluoðtø (Kairio, Baranausko broliø, anoniminio amþininko) iðsiskiria bene ryðkiausia literatûrinimo tendencija, þodþiu, kalbos poþiûriu gerokai nutolæ nuo autorinio teksto. Mums rûpimo
nuoraðo pabaigà Didþiulis du sykius papildæs poeto broliø padiktuotomis 77–88
eilutëmis, o visas tekstas „vëliau kelis kartus skirtingu raðalu taisytas“ (p. 485). Ið
komentarø ir aparato visiðkai neaiðku, keli buvo pataisø sluoksniai, ar visi jie
priskirtini Didþiuliui, kokia jø chronologija, todël 25 korekcijas, kuriø didþioji dalis
gerokai keièia eiluèiø prasmæ, tenka beapeliaciðkai priimti kaip vienodai svarbias.
Kad aiðkumo ðiuo atveju maþiau, nei norëtøsi, pripaþásta ir patys rengëjai aptardami sunkumus dël 47–48 eiluèiø Skire Baýnyczai wyrus trinyczai, / Moteris nometai balti
interpretacijos (p. 486). Pagrindiniame ðaltinyje esanèiø pataisø, dar dviejø svarbiø
nuoraðø (Jono Ðliûpo – II bei Danieliaus Jankûno – III) ir konjektûriniai variantai bûtø
tokie: Baýnyczai / Baýnycza / Baýnyczoi / baýniczej / baýniczioj / baýnicziaj; wyrus / wisiem;
trinyczai / trinyczais / triniczius; Moteris / Moterys / Moteru / Moterims; nometai / nometais; balti / baùtais. Ið jø galima rekonstruoti maþiausiai keturias semantiðkai skirtingas redakcijas, todël – gráþtame prie ankstesnës minties – informacija apie korekcijø
nuoseklumà ir pobûdá toli graþu nebûtø vien perdëtas mokslingumo demonstravimas.
Be jos negalima padëti pamatø ir stabiliam tekstui.
4.3. Èia tiktø pasakyti, kad rengëjai, ignoruodami kanoninës redakcijos problemà, nenukelia jos á tolimà ateitá. Prieðingai, patys ABR3 provokuoja diskutuoti apie
dalykus, kurie anksèiau nekrito á akis. Antai septyni leksikos bei gramatiniø formø
skirtumai tarp kûrinio Dainu dainelæ publikacijos plaèiajai vartosenai skirtoje Rink266
Archivum Lithuanicum 3
tinëje ir ABR3 pagrindiniame tekste verste verèia susirûpinti teikiamo teksto stabilumu. Kaip aiðkintini ðie nesutapimai? ABR2 ir Rinktinëje 31 eil. sdniai reikëtø laikyti
klaida, nes visi svarbûs nuoraðai tiek ðioje, tiek analogiðkoje 53 eilutëje liudija bei
ABR3 teikia formà seni. Ji, beje, figûruoja ir Rinktinëje.
Akivaizdþiai klaidingas ankstesniø publikacijø 75 eilutëje esantis jungtukas
Kad, nes pagrindiniai nuoraðai „leidþia rinktis“ tik ið Kai / Kajp / Jej. ABR3 pagrindiniame tekste yra Kai. Prieðingai, ABR2 ir Rinktinës 67, 74–76 eil. mum (4x) reikëtø
laikyti pagrástai rekonstruota autorine forma, kurià Didþiulis ir kiti nuraðinëtojai
subendrino á mums – taip pateikia ABR3.
Kebliau su 59 eilute, kurioje ABR2 ir Rinktinë teikia bràsvos (nom. pl.). Ði forma
atitinka II ir III nuoraðo bruswos, taèiau ABR3 pagrindiniame tekste pagal Didþiulio
nuoraðà yra bràswa. Atrodo, kad pastaroji forma patikimesnë, nes: a) ji geriau dera
eilutës konstrukcijoje: ¡ëlimas pëwu ir bràswa jawu; b) Baranausko Ðventojo Raðto
vertime þodis bràsva vartojamas vienaskaita; c) LKÞ2 I 1004–1005 liudija ðá ir gretimus þodþius bràsa bei bràstva turëjus tik vienaskaitos formas; d) II ir III nuoraðus
padarë kitos tarmës atstovai, galëjæ nesuprasti Rytø Aukðtaitijoje paplitusios formos. Kita vertus, Didþiulio nuoraðe pirminis variantas buvo brindimas, jis tik vëliau
pakeista ir bràswa. Pasikliaudami iðvardytais argumentais dël ðios formos, galëtume
laikyti patikimais ir visus kitus to paties sluoksnio (tuo paèiu raðikliu bei ranka
darytus) taisymus kaip atsiradusius reikðmingo raðtiðko ar þodinio liudijimo dëka.
Apsukæ ratà gráþtame prie nepakankamo tekstologinio aparato temos.
4.4. Pasirinktas rankraðèio korekcijø þenklinimo bûdas turi ir kitø ydø. Pavyzdþiui, ið aparato fragmento „18 Szwætoja ÷ Szwi[?]“ (p. 54) atrodytø, jog galutinë
forma padaryta ið þodþio, kurio pabaigos po i rengëjams nepavyko perskaityti. Tuo
tarpu ið tiesø rankraðtyje22 taisyta tik viena grafema, tikriausiai <æ> ÷ <i>. Nekeièiant pasirinkto aparato tvarkymo bûdo, matyt, reikëjo þymëti taip: „Szwætoja ÷
Szwi[?]toja“ ar panaðiai (dar plg. p. 10027). Ne visur iðlaikoma parengimo principuose iðdëstyta (p. xxvi) þenklinimo sistema. Paprastai net visa taisyta eilutë pateikiama kursyvu kaip galutinis variantas, o staèiu ðriftu po rodyklës – pirminis,
taèiau ðen ten kaþkodël pasitenkinama tik eiluèiø numeriais ir pirminiu variantu
(p. 4049–50; plg. p. 4053). Abu bûdai, matyt, geri, taèiau nuoseklumas bûna ne pro ðalá.
Priekaiðtas dël ávairavimo tinka ir komentaruose pateikiamiems variantø skirtumams, kuriø sàsaja su pagrindiniu tekstu þymima dvejopai (pvz., þr. p. 441; 458;
461 etc.). Ne visada aiðku, kodël vienur toje paèioje eilutëje greta esanèiø ir junginá
sudaranèiø dviejø þodþiø uþraðymo skirtumai duodami atskiromis komentarø pa22 Þr. Lietuviø
literatûros istorijos chrestomatija.
Feodalizmo epocha, redagavo Kostas Korsakas, Jurgis Lebedys, Vilnius: Valstybinë
267
groþinës literatûros leidykla, 1957, 450
(faksimilë).
A n t a n a s B a r a n a u s k a s, 0
R a ð t a i 1. P o e z i j a 0
straipomis, o kitur pateikiamas visos frazës variantas: „[1] Kaùnaj] Koùnaj II“, „1
keùmuoti] kéùmuoti II“ ir „2 graýej senobinej] groýej sénobinej II“ (p. 499).
4.5. Bet dar blogiau, jog neþinia, ar aparate yra perteikti visi rankraðèiø taisy-
mai. Skelbiamus tekstus sutikrinti su jø originalais LLTIB RS, VUB RS, LVIA ir
LMAB RS bûtø specialus, ðios recenzijos sumanymà ir apimtá gerokai pranokstantis
darbas. Jau Lietuviø literatûros istorijos chrestomatijos faksimilëje matyti, kad eilëraðtyje „Sauùa tekis“ pradëta raðyti siaj ir pataisyta á siaudzia (11 eil.), be to, koreguota
po raidæ þodþiuose szirdis (12 eil.), ùauko (16 eil.), kad wisa (23 eil.), taèiau ðios
autografo ypatybës aparate, deja, neatsispindi (p. 54)23 . Vargu ar ðiø rankraðèio
pataisø rengëjai nenurodë dël aplaidumo. Tikriausiai taip elgtasi sàmoningai –
nors ávade „Apie parengimà“ plaèiau nepaaiðkinta, taèiau kaskart spræsta, kurias
koreguotas vietas verta registruoti, o kuriø – ne, kurios gali bûti reikðmingos skaitytojams, o kurios – vien slystelëjusios plunksnos padarinys. Ðitaip interpretacija
ágijo didelæ persvarà dokumentavimo atþvilgiu.
Ðiame kontekste bandymà kai kuriø autografø taisymus perteikti poligrafinëmis
priemonëmis – nubraukimais bei keliø dydþiø ðrifto interlinearais (p. 487; 489; 495;
569–572; 583–584; 586–587; 598) galima vertinti tik kaip maketuotojø pasipuikavimà. Tókios imitacijos neprilygsta kokybiðkai faksimilei ir ðiuolaikiniuose moksliniuose leidimuose vartojamos itin retai. Ðimtmeèius filologø bei istorikø tobulinama
tekstologinio aparato technika ágalina perteikti kur kas rimtesnes ðaltiniø komplikacijas, taèiau ABR3 rengëjai ja nepasinaudojo.
4.6. Aparate þymimos ne vien kai kurios ðaltiniø ypatybës, bet ir rengëjø spë-
jimai apie juose esanèius riktus, taèiau èia visiðkai netinka ta paèia nuoroda err.
þymëti ir spaudiniø korektûros klaidø bei rankraðèiø lapsus calami (p. xxvi, xxix), ir
konjektûras (plg. p. xxvi). Viena, tai labai skirtingi dalykai, antra, konjektûroms
nepakenktø bent minimali argumentacija, treèia, toks suplakimas labai painioja
skaitytojà, nes jis kaskart turi galvoti, kas gi èia padaryta, kodël siûloma visai kita
lytis negu originale ir pan.
Apie ne tik nepakankamà, bet ir neracionalø aparatà, informacijos iðbarstymà
per kelias vietas byloja komentarai, kuriuose greta realijø tenka aiðkinti hiperkorekcijas, vël gráþti prie kai kuriø korektûros klaidø24 .
23 Þodyje
ùauko pirmoji raidë ABR3 iðspausdinta su á gravá panaðiu brûkðneliu, tikriausiai, technine ðiukðlyte.
24 Kaip pavyzdá palyginkime pagrindinio
teksto aparatà, kur Anykðèiø ðilelio
pirmõsios publikacijos 259 eilutei skirta
pastaba: „nawalniu err.] nawatniu“
268
(p. 185), – ir komentarà: „259 nawalniu ]
Korektûros klaida – turëtø bûti nawatniu.
O[stlitauische] T[exte] publikacijoje ði -u
kamieno forma pakeièiama -a kamieno
forma nawatnf. LKÞ pateikiama tik pastaroji, þr. navötnas LKÞ VIII 593“ (p. 513).
Archivum Lithuanicum 3
4.7. Orientuojantis á dokumentiná leidimà, visø gretutiniø ðaltiniø – autografø,
nuoraðø bei publikacijø – skirtumai nuo skelbiamo pagrindinio teksto ABR3 nukelti
á komentarø dalá, o ne dedami, pasitelkus siglas ir kitus specialius tekstologinius
þenklus, á aparatà, kaip daroma mokslinëse kritinëse publikacijose. Be to, ir komentaruose skirtingi tos paèiõs veikalo frazës skaitymai suregistruoti ne vienoje vietoje.
Ar tokia strategija gera, nesunkiai galës ásitikinti kiekvienas tyrëjas, kuriam prireiks
Anykðèiø ðilelio 1 eilutës variantø. Jø ieðkoti turës tik... ðeðiuose skirtinguose puslapiuose (p. 177; 188–189; 498–499; 504), o kalbiniø jos komentarø – dar dviejuose
kituose (p. 511; 515). „Manytina, kad turint prieð akis visà nuoraðø atspindëtà
teksto ávairovæ, galima bent jau þodþio ir þodþio formø lygmenyje áþvelgti autentiðkà poeto tekstà“ (p. xxviii), – teigiama ávade „Apie parengimà“. Frazeologinis posakis „turëti prieð akis“ ðiuosyk ágyja ironiðkà atspalvá.
4.8. Ne maþiau glumina principinë rengëjø nuostata: „[...] tekstologiniø komen-
tarø pagrindinis atskaitos taðkas yra autoriaus intencija“ (p. [xxiii]). Ar tai reiðkia,
kad juose mëginama svarstyti autoriaus ketinimus, ar kad pagal ðiuos ketinimus
interpretuojamas (rekonstruojamas, emenduojamas) tekstas? Pirmuoju atveju iðeitø,
kad siûloma literatûrinë biografinë intervencija á tekstologinæ veiklà, o antruoju –
kad ðokama nuo dokumentinio (tekstinio) kriterijaus prie autoriui teikiamo prioriteto. Gal klausimo në neverta svarstyti, nes komentaruose ðis ávado uþmojis lieka
nerealizuotas.
Apskritai nëra aiðku, kaip atrinkti ðaltiniai, kuriø variantai laikomi svarbiais ir
komentaruose dedami, o kuriø – ne. Pavyzdþiui, eilëraðèio „Trím brólom ݒamajcziom pamiñkùo ýõdis“ pagrindinis tekstas, imtas ið Litauische Mundarten (skelbta
pagal neiðlikusá autografà), lyginamas net su trimis XIX amþiaus nuoraðais (p. 546–
547). Tuo tarpu eilëraðtis „N’aramfmas“ teikiamas pagal tà paèià Spechto publikacijà, taèiau vienintelio seno 1874 02 07 Didþiulio nuoraðo skirtumai nenurodyti
(p. 553–554), nors bûtent pastarasis nuoraðas pateko tarp lyginimui pasitelktø eilëraðèio „Trím brólom ݒamajcziom pamiñkùo ýõdis“ ðaltiniø.
4.9. Sunku suprasti, kodël ávade „Apie parengimà“ þadama, jog komentaruose
bus fiksuojamos autografø „menkiausios raðybos ir kalbos skirtybës“, bet ignoruojama skyryba (p. xxviii). Bent kai kurie punktuacijos ypatumai galëtø bûti ádomûs.
Sistemiðkas pastabas apie skyrybos þenklø vartojimà derëjo nurodyti bendrame
rankraðèiø apibûdinime.
Ið nuoraðø apsispræsta duoti ne visus variantus, o tik leksikos, þodþiø tvarkos
ir morfologiniø formø nesutapimus (ibid.). Raðybos bei fonetikos skirtumai laikomi
nepatikimais, nesvarbiais, nors „kas galëtø paneigti“, jog tariamà raðybos bei fonetikos ypatumà kitas filologas kartais interpretuotø kaip leksiná ar morfologiná reiðkiná. Net patiems ABR3 rengëjams tø „nesvarbiø“ skirtumø ðen ten prisireikia,
269
A n t a n a s B a r a n a u s k a s, 0
R a ð t a i 1. P o e z i j a 0
pavyzdþiui, aiðkinant jau minëtas Dainu dainelæ 47–48 eilutes. Pirmajai jø duodamas tik III (Ðliûpo) nuoraðo variantas (p. 485), tuo tarpu toliau, kalbiniame komentare, minimas ir II (Danieliaus Jankûno) nuoraðo skirtingas negu pagrindiniame
ðaltinyje þodþio Baþnyèioj / Baþnyèia / Baþnyèiai [?] uþraðymas (p. 486). Ðis pavyzdys
geriau uþ visus iðvedþiojimus byloja, jog iðseparuota lyginamoji medþiaga bûsimiems tyrëjams nëra pakankama.
5. L I T E R A T Û R I N I A I I R K A L B I N I A I K O M E N T A R A I. Ávade „Apie parengimà“ pasakyta, kad „komentaruose pateikiami ir iðlikæ kitø autoriø kûriniai, á
kuriuos poetas atsakë savomis eilëmis“ (p. xxix). Ðiuo lengvai realizuojamu mokslinio uþmojo árodymu (mat turimi galvoje anksèiau paèios Mikðytës tirti ir skelbti
Kairio eilëraðèiai25 , p. 475–478; 532–534), galima sakyti, ir ribojasi rengëjø pastangos susekti literatûrines Baranausko tekstø paraleles.
5.1. Jau pats pirmas skelbiamas lenkiðkas eiliavimas „[Tu pierwszy]“ turi epigrafà ið Franciszeko Karpiñskio kûrybos, bet komentarø autoriai nepasirûpino iðtirti, koká lenkø poeto veikalà Baranauskas cituoja. Nenustatytas ir eiliavimui apie
potvyná Rumðiðkëse ið Pranciðkaus Zatorskio poezijos paimto epigrafo ðaltinis
(p. 3, 404). Liko nepatikslinta net ávairiø tyrëjø, atrodo, zulinte nuzulinto Anykðèiø
ðilelio autorinë pastaba apie Aleksanderio Chodêkos perkurtà lietuviðkà pasakiná
motyvà, tautosakininkø vadinamà „Dainuojà kaulai“26 (p. 179, 507). Gal nedëti
panaðiø pastabø buvo principinë rengëjø nuostata? Vargu, nes ankstesniø poemos
leidimø komentaruose buvusi nuoroda á Adamo Mickiewicziaus „Pono Tado“ 279
eilutæ perkelta ir á ðiuos paaiðkinimus.
5.2. Nors Lietuvoje tik pastaraisiais metais imta plaèiau lyginti vertimus bei
sekimus su ðaltiniais27, apmaudu, kad ABR3 rengëjai nepateikë vienintelio Baranausko sekimo – Christiano Gellerto pasakëèios – vokiðko originalo. Ðá autoriø ypaè
mëgo Maþosios Lietuvos lietuviðkø leidiniø rengëjai, taèiau nemëginta svarstyti, ið
kokio ðaltinio jo kûryba pateko á Rumðiðkiø mokinio akiratá, pagaliau, ar á lenkø
kalbà versta tiesiai ið vokieèiø kalbos, kurios þiniø Baranauskui tuo laiku galëjo
stigti. Kitokià reikðmæ turi eiliavimo „Modlitwa z dziækczynieniem“ paantraðtëje
vartojama sekimo sàvoka (p. 135) – ji reiðkia, kad poetas varijuoja Tomo Kempieèio
veikalo Kristaus sekimas vieno fragmento pagrindinæ mintá28. Ir ðiuo atveju komen25 Þr. Ant
upës kraðto blindelë auga. Eilëraðèiai
lietuviø ir lenkø kalbomis, parengë, ávadà ir
komentarus paraðë Regina Mikðytë, Vilnius: Vaga, 1987.
26 Þr. Ambraziejus Jonynas, „Antanas Baranauskas ir lietuviø folkloras“, LiK 19. Antanas Baranauskas, Vilnius: Vaga,
1986, 109.
270
27 Plg. Simono
Vaiðnoro 1600 metø Ýemczuga
Theologischka ir jos ðaltiniai, parengë Guido
Michelini, Vilnius: Baltos lankos, 1997;
Guido Michelini, Martyno Maþvydo raðtai ir
jø ðaltiniai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas, 2000.
28 Paantraðtëje galima áþvelgti þodþiø þaismà: naúladowanie ir naúladowanie Chrystusa.
Archivum Lithuanicum 3
taruose neádëti paantraðtëje tiksliai nurodytos atkarpëlës anuometinis lenkiðkas ir
lietuviðkas vertimas, kuriais galëjo naudotis Baranauskas. Nëra informacijos ir apie
paèià knygà bei jos autoriø, kurio në vardas nepaminimas (p. 471).
5.3. Specialiø komentarø reikëjo giesmëms. Daugeliui ðio þanro kûriniø bûdinga turininga tradicija. Jos apþvalga parodytø tiek Baranausko eiliavimø savitumà,
tiek pasirinktn himnodiniø motyvø atrankos kriterijus. Rengëjø nesivarginta patikslinti giesmës kilmæ net tuomet, kai pats poetas uþraðë pirmàjà lotyniðkà ar lenkiðkà
eilutæ. Teksto originalumo klausimas paaiðkinimuose vienur keliamas, o kitur nutylimas (plg. p. 161 ir 487–495; 340 ir 585; 341–343 ir 588). Nors viename pavadinime Baranauskas aiðkiai nurodæs: „Senowës gësmë attaisyta“ (p. 348), komentatoriams neparûpo, kà toks pavadinimas reiðkia. Tuo tarpu palyginus ðá tekstà su kelis
sykius XVIII amþiaus antroje pusëje iðleistame ið lenkø kalbos verstame maldyne
AÙTORIUS DUCHAUNAS... (nuo 1787 metø kai kuriø leidimø antraðtë AUKSA
AÙTORIUS...) esanèia giesme „Jezu del duµies mana µuronitas“, paaiðkëja, jog poetas labai nedaug redagavæs jos tekstà.
Komentaruose nekalbama ir apie giesmiø melodijas, pavyzdþiui, apeinama autoriaus pastaba „Nata Szwento Mikoùo Giesmes“ (kursyvas orig., p. 167 ir 493–494).
Ðis bei tas pasakyta tik tada, jei rengëjai galëjo pasinaudoti Jurgio Lebedþio komentarais ið Saliamono Mozerkos Slavoèinskio giesmyno perlaidos29 bei Antano Maceinos pastabomis apie lietuviðkàjà pamaldumo tradicijà 30 . Kai kur komentarai visiðkai atsitiktiniai. Antai 45(46) psalmës („Psalmas XLV“) vertimas nekomentuojamas
(p. 589–590), o apie 129(130) psalmæ, kurià lygiai taip pat identifikuoja pats Baranauskas pavadinimu „Psalmas CXXIX“, rengëjai raðo: „Ði giesmë – psalmës ‘De
profundis’ vertimas ið lotynø kalbos“ (p. 592).
5.4. Áprasta, kad moksliniuose leidimuose nustatomos Ðventojo Raðto iðtraukos,
aparate ar komentaruose tiksliai nurodoma cituojama ar parafrazuojama vieta. Tuo
tarpu ABR3 rengëjai to nemini net tada, kai pats Baranauskas iðnaðoje ar tekste tokias vietas buvo paþymëjæs. Antai eiliavime „Do S. P. Antoniego Dobiùasa“ parafrazuojamos 112 (pagal Vulgatos numeracijà) arba 113 (pagal hebrajiðkà) psalmës 7–8
eilutës, iðnaðoje poetas paraðæs: „psalm 112. – “ (p. 31 41). Tuo tarpu komentaruose
apie tai – në þodþio, nors gal derëjo palyginti ir su tuometine lenkiðka Biblija. Paþodiniame vertime aptariama frazë Ýebrak z gnoju z Kúiàýetami skamba: Mëðlinas elgeta
su kunigaikðèiais, nors Vulgatoje ir jos lietuviðkuose vertimuose, kaip ir lenkiðkame
29 Saliamonas
Mozerka Slavoèinskis, Giesmës
tikëjimui katalickam prideranèios. 1646, paruoðë Jurgis Lebedys, Vilnius: Valstybinë
groþinës literatûros leidykla, 1958.
271
30 Antanas
Maceina, Baþnyèia ir pasaulis, Chicago: Ateitis, 1970.
A n t a n a s B a r a n a u s k a s, 0
R a ð t a i 1. P o e z i j a 0
Baranausko parafrazës originale, vartojama prielinksninë konstrukcija, plg. de stercore elevat pauperem ir iðkelia beturtá ið mëðlo31 .
ABR3 bûtø labiau panaðus á moksliná leidimà, jei bûtø identifikuojamos ir komentaruose aiðkinamos bent akivaizdþios paties raðytojo ir kitø autoriø veikalø citatos
ar aliuzijos á juos. Antai lenkiðkame eilëraðtyje „Wspomnienie“ raðytojas net grafiðkai iðskyrë nuorodà á ankstesná Klemensui Kairiui skirtà kûrinëlá „Na Pochlebne
echo“ (plg. p. 150147; 142) ir poetiná bièiuliø susiraðinëjimà, bet paaiðkinimuose apie
tai neuþsimenama.
Eiliavime „Do X. F. W.“ esama paties Baranausko iðnaðoje paaiðkintos aliuzijos
á ðv. Pranciðkaus Salezieèio veikalà Kelias á maldingà gyvenimà ir citatos ið Karolinos
Praniauskaitës, kuri netiesiogiai ávardijama kaip veikalo Festyna [Wielkej] Kaùwaryi
na Ýmudzi autorë (p. 156). Rengëjai, matyt, laikë skaitytojus pakankamai iðsilavinusiais ir þinanèiais, kas paraðë ðià poemëlæ, todël Praniauskaitës nepaminëjo, taèiau
galëjo nurodyti, kurià eilutæ, ið kokio konteksto ir ar tiksliai Baranauskas cituoja.
O bent minimalios þinios apie ðv. Pranciðkaus Salezieèio Philothea (1609) bûtø
buvusios tikrai pravarèios. XIX amþiaus pabaigoje – XX amþiaus pradþioje lietuviðkai pasirodë du ðio veikalo leidimai.
5.5.
Aiðkinti kalbos dalykus – Bonifaco Stundþios kompetencija. Vienà kità
svarstytinà dalykà bei apsirikimà yra pastebëjæs Vytautas Vitkauskas 32 . Atkreiptinas dëmesys, jog hiperkorekcijos sàvoka vartojama labai plaèia – gal per plaèia, net
leksinius taisymus aprëpianèia – reikðme. Deja, apie tai sunku diskutuoti, nes tiek
ðio, tiek hipernormalizmo termino neapibrëþia nei Kalbotyros terminø þodynas33 , nei
Lietuviø kalbos enciklopedija34, nei kuris kitas autoritetingas lietuviðkas aiðkinamasis
sàvokø sàvadas. Kartu su hiperkorekcijø aptarimu gal derëjo kelti Ostlitauische Texte
ir Litauische Mundarten publikuotø tekstø hipertarmiðkumo klausimà – jie beapeliaciðkai aptariami kaip „[a]utentiðkumo poþiûriu patikimi“ (p. [xiii]). Spëjimas, esà
polonizmus Baranauskas taisë atsargiai todël, kad juos laikë lietuviðkos kultûros
ir Vakarø krikðèionybës sàsajø liudijimu (p. xvi), reikalautø svaresniø argumentø.
Bene svarbesnë bus buvusi tradicija ir tikinèiøjø prieðinimasis permainoms, ypaè
staèiatikiø prozelitizmo ir baþnytiniø tautiniø konfliktø akivaizdoje.
6. R E A L I J Ø
Nors ávade „Apie parengimà“ sakoma: „prie
kiekvieno kûrinio pridedamuose paaiðkinimuose aptariamos kûrinio realijos, liteKOMENTARAI.
31 Þr. Ðventasis
Raðtas. Senasis Testamentas 2,
ið lotynø k. vertë arkiv. Juozapas Jonas
Skvireckas, Vilnius: Vaga, 31991, 490; t. p.
1923 m. ir 1955 m. leidimai.
32 Vytautas Vitkauskas, „Ir smulkmenos
ðiuokart svarbios“, Literatûra ir menas,
1996 vasario 3, 8.
272
33 Kazimieras
Gaivenis, Stasys Keinys,
Kalbotyros terminø þodynas, Kaunas:
Ðviesa, 1990.
34 Vytautas Ambrazas, Aleksas Girdenis,
Kazys Morkûnas ir kt., Lietuviø kalbos enciklopedija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas, 1999.
Archivum Lithuanicum 3
ratûrologinio ir kalbinio pobûdþio problemos“ (p. xxix), – tarpais atrodo, jog laikytasi strategijos aiðkinti minimaliai.
6.1. Ypaè daug bëdos rengëjai turëjo dël religiniø motyvø, kurie Baranausko
kûryboje daþni – jie arba iðvis neaiðkinami, arba kompetencijos stoka bado akis.
Antai apie Rytø apeigø katalikø prievartiná staèiatikinimà valdant carui Mikalojui I
sakoma: unitai „Staèiatikiø cerkvei gràþinti 1839 metais“ (p. 529), nors Ðventojo
Sinodo ásakas dël unitø prijungimo prie Staèiatikiø Baþnyèios buvo politinis aktas
ir de facto reiðkë konfesijos uþdraudimà bei religiná persekiojimà, dël kurio unitams
teko pasitraukti á pogrindá 35 .
Vargu ar visiems skaitytojams bus aiðku, kodël eiliavime „Do X. H. A.“ varduvininkui linkima, kad jo siela ðvytëtø Jak duch úwiatùoúci Swiætego Doktora (p. 1038).
Bûtø tikusi pastaba, kad Biblijos vertëjas á lotynø kalbà ðv. Jeronimas, adresato
ðventasis globëjas, nuo VIII amþiaus tituluojamas Baþnyèios Mokytoju (kitaip – Baþnyèios Daktaru). Visiðkai nekomentuojamas tekstas „Maùda. Urbono VIII. Popieýiaus“ (p. 577), nors tikrai reikëjo nurodyti bent jau pontifikato metus ir aptarti
Motiejaus Valanèiaus Þemaièiø Vyskupystëje daþnai minimo popieþiaus dëmesá Lietuvai. Biblinis asmenvardis Elzbieta (rengëjai raðo Elþbieta) aiškinamas teksto „Gësmë in Paneùæ Szwenczausià“ komentare (p. 326113; 574), nors jau anksèiau buvo
sveikinime vyskupui Meèislovui Paliulioniui (p. 30560; 560–561).
Kelios eiliavimo Baþnyèios istorijos tema „Luter“ eilutës supainiojo paèius rengëjus: A Ekijusz w dyspucie / Wykazawszy zepsucie / Pokonaù Karlosztada verèiama O
Karlstadto dispute, / Árodæs pagedimà, /15 Nugalëjo Ekijus (p. 10713–15; 457). Rodyklëje
pateikiama tiesiog „Ekijus“, tarytum tai bûtø kokia nors mitologinë bûtybë. Ið tiesø
Baranauskas mini Johannesà Majerá ið Ecko, trumpai vadinamà Johannesu Ecku,
kurio vardo sulotyninta forma – Joannes Eckius (ið èia lenk. Ekijusz). Ðis garsus
teologas 1519 metais Leipzigo (!) dispute susirëmë su Martyno Liuterio ðalininku
Andreasu Bodensteinu ið Karlstadto, vadinamo Andreasu Karlstadtu (ðio asmenvardþio, kurá vertëjai traktuoja kaip vietovardá, rodyklëje nëra). Leipzigo disputas
buvo lemtingas Reformacijos posûkis. Netrukus po jo Eckas nuvyko á Romà, ten
buvo atnaujintas procesas prieð Liuterá ir paskelbta popieþiaus bulë Exsurge Domine. Jà Baranauskas aptariamo eiliavimo iðnaðoje pagal kità raðybos tradicijà vadina
Exurge Domine (á tai rengëjai taip pat neatkreipë dëmesio), nors bûtø derëjæ komentare nurodyti bent jau dokumento paskelbimo metus (1520). Netinkamai suprasta
ir tolesnë frazë Luter [...] / Zrzekù siæ Boga i wiary / I úwiætego podania. Sàvoka úwiæte
35 Beje,
tame paèiame komentaro fragmente
raðoma maþàja: „katalikø baþnyèios“, lyg
jis visas bûtø perkeltas ið sovietiniø laikø.
273
A n t a n a s B a r a n a u s k a s, 0
R a ð t a i 1. P o e z i j a 0
podanie reiðkia ‘ðventoji tradicija’, t. y. Baþnyèios tradicija, o ne ‘Baþnyèios Tëvø
raðtai’, kaip iðkreipdami tiek Baranausko mintá, tiek istorinæ tiesà, iðvertë rengëjai
(p. 457).
6.2. Sunku suvokti, pagal kokius kriterijus rûðiuotos komentuotinos ir nekomentuotinos realijos poemoje „Diewo rikszte ir maùone“. Pavyzdþiui, kodël Bavarijos katalikø kovos su èekø protestantais nusipelno dëmesio (p. 542), o Abiejø
Tautø Respublikos karas su Ðvedija (p. 267–268) – ne. Kelia abejoniø ne tik istoriniø
dalykø atranka: kam komentuoti, kas yra Kastalijos ðaltinis, Zefyras, jei manoma,
kad skaitytojui turi bûti gerai þinomas Parnaso kalnas bei Edenas ir atvirkðèiai
(p. 429; 442; 451).
Pastaboms apie antikinius motyvus apskritai trûksta profesionalumo. Ne visai
tinkamai verèiama ir komentuojama frazë z Tarpéjúkiéj skaùy – nuo Tarpëjaus uolos
(p. 4460; 426). Romos Kapitolijaus kalvõs pietrytinis skardis á lietuviðkà tradicijà áëjo
kaip Tarpëjos uola36, ið keliø padavimo versijø iðkeliant tà, kuri byloja apie mitiniø
Romos ákûrimo laikø merginà Tarpëjà, iðdavusià sabinams tvirtovæ, o ne jos tëvà,
tvirtovës komendantà Spurijø Tarpëjø. Galima kliautis kitu padavimo variantu, bet
ne visus juos suplakti á krûvà, kaip padarë rengëjai, abejotinu bûdu patrumpinæ
Lietuviðkosios tarybinës enciklopedijos straipsná: esà nuo Tarpëjaus uolos „buvæ nustumti bent keli valstybës nusikaltëliai, turëjæ tà patá Tarpëjaus vardà“37 (p. 426).
Þodþiu, iðties problemiðki dalykai daþnai nutylimi, o kitoms realijoms aiðkinti
nedëta daug pastangø. Pabiri faktai iðduoda atsitiktinæ komentuojamø dalykø atrankà. Antai eiliavime „Wspomnienie“ aiðkinama tokia realija: „[...] Eidavome kartu
pasivaikðèioti ranka rankon)] Kasdieniai Varniø kunigø seminarijos auklëtiniø pasivaikðèiojimai á netoliese esantá Tolës kalnelá, kur stovëjo koplyèia“ (p. 482). Pastaba
apskritai ádomi, taèiau ásileidus á tokius dalykus, vien ðiame eilëraðtyje atrodo
aptartinos maþiausiai dvideðimt fraziø, bylojanèiø apie Varniø seminarijos dienotvarkæ ir klierikø gyvenimà (dar plg. komentarus p. 528–529).
Komentaruose vertëjo paraðyti, kad eiliavime apie Vainuto gaisrà minimas kunigas Liudvikas yra Vainuto klebonas Liudvikas Butkevièius (p. 4349; 426; beje, ir
rodyklëje ðie puslapiai praleisti). Uþtat aptariant eiliavime „Poýegnanie Rumszyszek“ esantá kreipiná Zegnam ciæ dobroczynco! ne tik spëjama, kad autorius turëjo
galvoje klebonà Feliksà Viðinská, bet priduriama: „Galimas daiktas, kad tautinës
savimonës akimirkos, Baranausko uþfiksuotos dienoraðtyje, gimë bûtent Viðinskio
36 Þr. Kazimieras
Kuzavinis, Lotynø–lietuviø
kalbø þodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla, 1996, 849; Aleksandra
Velièkienë, Antikos mitologijos þinynas,
Kaunas: Ðviesa, 1996, 296 tt.
274
37 Plg.
Lietuviðkoji tarybinë enciklopedija 11,
Vilnius: Vyriausioji enciklopedijø redakcija, 1983, 180.
Archivum Lithuanicum 3
dëka“ (p. 3828, 422). Tokiø moksliniams leidimams nebûdingø intarpø, publicistinio
modalumo fraziø komentaruose yra ir daugiau.
Eiliavime „Homo proponit deus disponit“ figûruojantis Jonas ið Ylakiø, kurá
poetas ávardija deminutyvais, matyt, liko neidentifikuotas. Kyla klausimas, kodël
komentaruose apie tai – në þodþio, o rodyklëje – në pëdsako (p. 85–86, 447). Komentaruose ignoruojami ir kiti asmenys, apie kuriuos stokojama duomenø. ABR3 neradome su poeto kûryba susijusiø naujø, iki ðiol neskelbtø biografiniø faktø. Komentaruose pateikiamos Baranausko Dienoraðèio citatos imtos ið ABR2. Spëtina, kad
rengëjai jau galëjo pasinaudoti pataisytuoju vertimu, kuris rengtas tuo paèiu metu,
o publikuotas netrukus po tomo pasirodymo38. Dedamas iðtraukas reikëjo bent
suredaguoti pagal ABR3 taikomus principus, pavyzdþiui, nepalikti sovietinio raðymo maþàja raide: „dievo apvaizda“ (p. 406). Iðvada viena – ta komentarø dalis,
kurioje aiðkinamos istorinës, literatûrinës, baþnytinës realijos, kokybiðkai nesiskiria
nuo ABR2 komentarø, tarsi 25 metus nei Baranausko kûrybos tyrimai bûtø vykæ, nei
kultûrinë situacija pasikeitusi.
7. L E N K I Ð K Ø J Ø
Nors poezijos veikalai ABR3 neskirstomi pagal kalbà, taèiau tiek lenkiðko teksto pateikimas, tiek aparatas bei
komentarai grindþiami kitokiais principais. Lietuviø tekstologø bejëgiðkumà susidûrus su „polszczyzna litewska“ ir vien Baranauskui bûdingomis lenkiðkos kûrybos ypatybëmis jau yra trumpai aptarusi Brigita Speièytë39 . Iðties vargu ar galima
kam nors asmeniðkai priekaiðtauti, kad „[n]esant iðsamesniø XIX amþiaus vidurio
lenkø kalbos, vartotos Lietuvoje, tyrinëjimø“ (p. xxvii) vël liko „naðlaièiais“ lenkiðkieji tekstai. Tiesa, pastaba, kad jie esà negalëjo bûti grindþiami lietuviðkoje „kûryboje glûdëjusia kalbos dvasios jëga“ (p. xvii), byloja ir apie ideologines kuklesnio
dëmesio prieþastis40 .
TEKSTØ PATEIKIMAS.
7.1. Rengëjai nesiëmë spræsti, kurios lenkiðkø autografø formos yra lapsus calami, kurios – Baranausko individualiø raðymo áproèiø bei menko lenkø kalbos
mokëjimo padarinys. Dokumentavimo principui buvo nusiþengta nusprendus lenkiðkuose tekstuose laikytis „dabartiniø þodþiø ir prielinksniø raðymo kartu arba
atskirai taisykliø“ (p. xxvi). Ðiuo atveju paþeista ir ortografinë sistema.
38 Antanas
Baranauskas, Dienoraðtis, parengë
Regina Mikðytë, Vilnius: Baltos lankos,
1 996.
39 Brigita Speièytë, „Kelios pastabos dël Antano Baranausko raðtø“, ALt 1, 1999,
2 61–263.
40 Tà patá liudytø ne vien cituota frazë, bet ir
275
visas ávadas „Ið Baranausko raðtø istorijos“, kuriame veikalai aptarti ne tome deklaruojama chronologine seka ir net ne pagal literatûrinæ vertæ – jie skirstomi kalbiniu principu, aiðkinama apie tautinës sàmonës budimà, nurodoma chrestomatinë
Dienoraðèio iðtrauka.
A n t a n a s B a r a n a u s k a s, 0
R a ð t a i 1. P o e z i j a 0
7.2. Komentaruose pateikiami nauji paþodiniai lenkiðkø eilëraðèiø vertimai
(p. xxix), kuriø tobulumui átakos taip pat bus turëjæs menkas vietinio lenkø kalbos
dialekto iðmanymas. Deja, ðia iðlyga galima pateisinti toli graþu ne visus kritikos
besiðaukianèius dalykus. Palyginti su ABR2, vertimai iðties smarkiai koreguoti, taèiau kai kur vis vien kelia abejoniø. Ðtai pora visai atsitiktinai parinktø pavyzdþiø
(p. [1]35–40; 403 ir p 231–2; 414):
Wspomnienie / Marzenie / Zebrane / Skùadane / W zùe41 / Wierzsy
Prisiminimai, / Svajonës / Surinkta, / Sudëta / Sulieta / Á eiles.
Teraz nastaje Jesieñ ponura / W któréj swe siùy traci natura
Dabar prasideda rûðkanas ruduo, / Kai gamta netenka savo vyliø.
Pamokomu vertimo konfûzu laikytume eilëraðèio pavadinimo „Do seksternika
wierszow“ perteikimà „Eiliø seksternui“ (p. 423). Þodþio seksternas (þr. dar p. 466)
nëra jokiame lietuviðkame þodyne ar þinyne, o ir lenkiðki sekstern bei seksternik –
maþai vartoti, dabartiniuose þodynuose nebenurodomi makaroniniai archaizmai.
Pirmasis reiðkia retà popieriaus lakðto lankstymo bûdà á ðeðias dalis – in sexto, o
iðvestine reikðme – ið taip sulankstyto lakðto padarytà 12 puslapiø sàsiuvinëlá.
Lotyniðka þodþio ðaknis tapo pagrindu „transliteracijai“ á lietuviø kalbà, nors
geriau bûtø tikæ raðyti: sàsiuvinëlis, lankas (þinomas laikraðèio pavadinimas Literatûros lankai), pluoðtelis ar pan. Komentaruose nepaaiðkintas (jau figûravæs ABR2 I,
p. 209) seksternas skaitytojams taip ir liko máslinga poetinë figûra.
7.3. Kadangi ið lenkø kalbos stengtasi versti sklandþiomis lietuviðkomis sintag-
momis, originalo ir vertimo eiluèiø tvarka daþnai (ypaè kai eilutës trumpos – po
þodá ar du) nesutampa. Tuomet eiluèiø pabaigõs þymëjimas ástriþu brûkðniu ir
eiluèiø numeravimas vertime beprasmiðkas, klaidinantis, nes jis neatitinka originalo. Viena vertus, buvo galima þymëjimo atsisakyti, taèiau, kita vertus, daugumà
tokiø vietø ið tiesø galima versti paþodþiui. Palyginkime eiliavimo „[Tu pierwszy]“
pradþià ir vertimà (p. [1]1–6; [403]):
Tu pierwszy / Poczàtek / Tych wierszy / Co wàtek / Mych myúli / Wykréúli. – P.
Èia pati / Pradþia / Tø eiliø, / Kurias nubrëþë /5Mano minèiø / Gijos.
Neþinia, kuo èia bûtø buvæ blogiau versti tiksliai: [...] Tø eiliø, / Kurias gijos /
Mano minèiø / Nubrëþë.
Beje, nei ið vertimo, nei ið komentaro neaiðku, kà reiðkia paslaptingas P. ðeðtoje
ðio kûrinëlio eilutëje. Pagrindiniame tekste eiliavimo autorystë paþymëta kriptonimu A. B., taèiau vertime – A... . Susidaro áspûdis, kad tokia nuoroda perkelta ið ABR2
(I, p. 141), kur ji interpretuota ne kaip kriptonimas, o kaip neáskaitomas paraðas.
41 Kursyvas
276
èia ir toliau mano – P. S.
Archivum Lithuanicum 3
Pagaliau lauþtiniuose skliaustuose kaip antraðtës stokojanèiø kitø kûriniø pavadinimas teikiama pirmoji eilëraðèiø eilutë, tuo tarpu ðiuo atveju tiek turinyje, tiek
komentaruose kaþkodël raðomos trys eilutës: „[Tu pierwszy poczàtek tych wierszy]“ (p. [vii]; [403]).
Gráþkime prie vertimo þenklinimo. Skaitytojà trikdo, kai formaliai kruopðèiai
numeruojamos vertimo eilutës netgi skaièiumi nesutampa su originalu – keturios
lenkiðkos perteikiamos trimis lietuviðkomis ir panaðiai (p. 4115–117; 405):
Wielkà radoú przeczuwali / Jak juý nazad powracali / Do swego domu pustego /
Od wszystkich opuszczonego
115
Didá dþiaugsmà jautë / Gráþdamas á tuðèius, / Visø apleistus namus.
Sveikinimo „Do JWM Pana Honorowego Radzcy A. Wiszniewskiego“ vertime
suþymëtos posmø ribos, nors originalas pateiktas kaip astrofinis (p. 20; 413), tuo
tarpu ABR2 eiliavimas spausdintas ne tik strofomis, bet ir perteikiant neáprastà
eiluèiø atitraukimø schemà (I, p. 158–159). Ðiuo atveju be komentaro visiðkai neaiðku, kodël rankraðèio grafiná vaizdà rengëjai interpretavo taip, o ne kitaip. Panaði
strofikos painiava palikta ir eiliavime „Smutna rozwaga przyszùosci“ (plg. p. 27–
28, 417 ir ABR2 I, p. 184–185).
7.4. Vertimuose visai nepaisoma originalo skyrybos – netgi tada, kai þenklai
atlieka retorinæ funkcijà ir gali bûti nesunkiai perteikti lietuviðkai. Pavyzdþiui,
kreipinys Miùy mi Ojcze! iðverstas be ðauktuko (p. 21; 403), eilutë O! wy mùodzi
czytelnicy – Jûs, jaunieji skaitytojai, (p. 1273; 409). Sunku suprasti, kodël verèiant eiliavimo pavadinimà „Moc ciekawoúci Tylýyãkich / czyli – Pieniàdz w Tylýy“ dingo intonacinis brûkðnys (p. 57; 432). Vertimuose neiðlaikomas originalo þodþiø grafinis iðskyrimas (plg. p. 27–28 ir 416–417; 67–68 ir 437; 143 ir 475). Èia elgiamasi
nenuosekliai – kitur pagrindinio teksto kursyvas atsispindi ir vertime (plg. p. 71 ir
439; 94 ir 450 etc.).
Ignoruojamos ir stilistiniais sumetimais vartotos didþiosios raidës, tarkim, kai eilëraðtyje „Wiosna“ kreipiamasi á personifikuotà pavasará: O úliczna Wiosno! o! Wiosno miùa – O puikus pavasari! O mielas pavasari! (p. 1731; 412, dar plg. p. 21 ir 414; 24 ir
415 etc.). Vienur kitur, atrodo, tiesiog apsirikta: antai originalo Koscióù (Visuotinës Baþnyèios reikðme) lietuviðkas atitikmuo raðomas maþàja raide (p. 10636; 456). Nesusipratimu laikytinas vertime ið lenkø kalbos lietuviðku frazeologiniu analogu „Þmogus ðaudo, Dievas kulkas gaudo“ perteiktas lotyniðkas eilëraðèio pavadinimas „Homo proponit deus disponit“ (p. 85; 447), uþuot já paaiðkinus komentaruose.
8. R O D Y K L Ë I R K I T I N E S K L A N D U M A I . Rodyklë ir komentarai liudija
spragas, kurios iki ðiol þioji Baranausko biografijos ir jo aplinkos tyrimuose. Pavyz277
A n t a n a s B a r a n a u s k a s, 0
R a ð t a i 1. P o e z i j a 0
dþiui, vienas lenkiðkas eiliavimas yra dedikuotas Eièinui (p. 7), o kitame – Nemuno
potvynio apraðyme – jam skirta dar 14 eiluèiø. Taèiau ðis, kaip byloja tekstai, ið
Þemaitijos kilæs poeto moksladraugis tebëra máslinga figûra, be vardo, gyvenimo
metø, kà ir kalbëti apie konkretesnius jo bendravimo su Baranausku faktus.
8.1. Net kukliausiø þiniø stokota apie penkiolika eiliuotoje kûryboje minimø
poeto aplinkos asmenø – mokiniø, valdininkø ir dvasininkø, – ið kuriø pusei dedikuota po lenkiðkà eiliavimà. Tiesa, apie Rumðiðkiø raðtininkø mokyklà archyviniø
þiniø, atrodo, neiðliko42 , taèiau valstybinæ tarnybà ëjæ jos absolventai, kiti raðtiniø
tarnautojai turëtø ðmëkðèioti ne vienoje byloje, o kunigø tapatybei nustatyti yra dar
daugiau istorikams þinomø bûdø. Keista, kad „A., Hieronim“ rodyklëje vadinamas
tiesiog neþinomu asmeniu (p. 601), nors ið jam skirto eiliavimo teksto ir dedikacijos
(p. 103) akivaizdu, jog tai bûta kunigo. Pavarèius Varniø kunigø seminarijos auklëtiniø sàraðus, perðasi prielaida, kad tai galëtø bûti ið laisvøjø þmoniø kilæs Jeronimas Atkocevièius, Jono sûnus, gimæs 1835 05 16 ir tapæs klieriku 1854 metais43 .
Dar du nenustatyti asmenys – kunigas Antoninas G. bei kunigas Stanislovas M.
(p. 138, 141, 602, 604). Tuo tarpu Jurgis V., kuris, sprendþiant ið jam dedikuoto eiliavimo „Do J. W.“, tuo metu tebuvo pirmøjø kursø klierikas (p. 137), rodyklëje pavirto „X., Jerzy“ (p. 607), suprask, kunigas Jurgis.
8.2.
Neþinia kodël rodyklëje raðoma: „Karpiñski, Franciszek 1, 403 / (1741–
1825), lenkø poetas“ (p. 603), taèiau „Chodzka, Aleksandras (1804–1891) 179, 507“
(p. 601), o ne „Chodêko [Borejko], Aleksander (1804–1891), lenkø poetas [...]“ arba
atvirkðèiai. Linksmiausias asmenvardþiø rodyklës nesusipratimas – áraðas „Förster
515“ (p. 602). Nesusigaudyta, jog ðia vokiðka leksema, reiðkianèia ‘girininkas’, Baranauskas aiðkino tarminá þodá kuèmeistras: Kuczméistras. Förster (p. 515). Toliau jis
yra nurodæs ir to kuèmeistro („försterio“) pavardæ: Ozérski’s44.
Rodyklëje praleista ðv. Agota (minima p. 1522; 411), ðv. Marija Magdalietë (p. 96
iðnaðoje, 452), ðv. Kazimieras (p. 268 306), popieþiai Pijus IX (p. 10318; 455), Urbonas VIII (p. 332, 577), bet joje yra popieþius Leonas X (tekste paminëtas lygiai tokios
pat konstrukcijos bei semantikos sintagmoje, kaip ir Pijus IX, plg. p. 10747) bei
ðv. Adalbertas (Baranauskas já vadina kitu, ðv. Vaitiekaus vardu, kuris á rodyklæ
átrauktas kaip kryþminë nuoroda, bet be puslapiø, þr. p. 264218). Susidaro áspûdis,
kad tiesiog nepajëgta atsirinkti, kurie tekstuose minimi vardai traktuotini kaip
42 Þr. Regina
Mikðytë, Antanas Baranauskas,
Vilnius: Vaga, 1993, 16.
43 Varniø kunigø seminarija, parengë Zita Genienë, Jonas Genys, Vilnius: Þemaièiø kultûros draugijos redakcija, 1999, 226.
278
44 Belieka
manyti, kad rodyklæ, kaip leidyklose daþnai pasitaiko, tomo rengëjams
tinkamai nepriþiûrint sudarinëjo atsitiktinis talkininkas.
Archivum Lithuanicum 3
iðgalvoti literatûriniai veikëjai, o kurie – kaip realûs asmenys. Neapsispræsta, kà
daryti su Biblijos personaþais. Daugelis jø á rodyklæ nepateko, taèiau ðv. Jonas
Krikðtytojas ir ðv. Petras átraukti. Prie pastarojo pateikti tik dviejø puslapiø numeriai, nors ðis vardas tekstuose figûruoja bent keliolikoje vietø. Tuo tarpu greta
ðv. Jono Krikðtytojo (uþraðyto be kitur dedamo patikslinimo „ðventasis“) atskiroje
rodyklës eilutëje randame dar vienà ðv. Jonà. Paþvelgus á nurodytà p. 574 paaiðkëja,
kad tai tas pats ðv. Jonas Krikðtytojas, nes paminëtas komentare apie Elzbietà (ji á
rodyklæ nepateko). Taigi nors ðventøjø, vardu Jonas, buvo daugybë, ðá syká grupuota
be reikalo. O ðtai uþraðas: „Pranciðkus, ðventasis“ (p. 605) tikrai nepakankamas,
ypaè kad ið teksto visiðkai aiðku, jog tai ðv. Pranciðkus Salezietis (þr. p. 156). Keista
ir nesuprantama nuo sovietmeèio tæsiama praktika rodyklëse ignoruoti Jëzø Kristø – formaliai þiûrint, tai toks pat asmenvardis kaip ir kiti. Norint aptarti visus
rodyklëje tvyranèio chaoso aspektus, iðvardyti praleistas ir supainiotas puslapiø
nuorodas, prireiktø dar keliø ilgø pastraipø.
8.3. Solidþiame tome stinga veikalø abëcëlinës rodyklës. Kiekvienas, pamëginæs
greitai surasti reikiamà eilëraðtá turinyje, tuoj ásitikins, jog tai padaryti nelengva.
Ðiuo atveju tenka priekaiðtauti ir maketuotojams, nes paieðkà apsunkina estetiniais
sumetimais vartotas retintas maþø didþiøjø ðriftas, kuris tinka antraðtëms, bet
mirguliuote mirguliuoja, kai juo surinkta didesnë teksto atkarpa.
Korektûros klaidø nëra labai daug, bet viena kita pasitaiko. Nurodysime keletà
kritusiø á akis: Raðtai, t. II, p.). > Raðtai, t. II, p. 10). (p. xvii); neuþpynæ átikæ → ásikandus
> neaþpynæ → átikæ, ásikandus (p. xx); autoghrafø > autografø (p. xxiv); paaiðkinimuss >
paaiðkinimus (p. xxvii); 14 MAJA. POZAR > 14 MAJA POZAR (p. 425); Kaùnaj] Koùnaj
> 1 Kaùnaj] Koùnaj (p. 499); AnYkszczf sildzlys > Anxkszczf sildzlys (p. 510); pateiktas
[...] giesmës > pateiktos [...] giesmës (p. 600); p. 516, 122 eil. komentare neiðversta
vokiðka iðnaða.
***
Aprëpti visas knygos klaidas ir jos keliamas abejones – ne paskiros recenzijos
apimèiai ir ne vieno recenzento jëgoms* . Didþiausius Antano Baranausko Raðtø
treèiojo leidimo trûkumus lëmë per menkai apmàstyta pastanga taikyti kelis vienas
kitam prieðtaraujanèius mokslinio redagavimo prioritetus (dokumentavimo, kano-
* Recenzijos autorius jauèia malonià pareigà
uþ naudingas konsultacijas padëkoti
p. Vytautui Aliðauskui bei paminëti Vilniaus universitete vestame tekstologijos
seminare dalyvavusius (dabar jau buvusius) studentus Brigità Speièytæ, Rimà
279
Malickaitæ, Loretà Jakonytæ, Dalià Èerniauskaitæ, Jûratæ Þalgaitæ, Linà Pazikaitæ, Teresæ Paulauskytæ, Mindaugà Kvietkauskà, Liutaurà Kungá, Rimà Þilinskà.
Raðant ðá tekstà pasinaudota ir viena kita
jø pastaba.
A n t a n a s B a r a n a u s k a s, 0
R a ð t a i 1. P o e z i j a 0
nizavimo, pirmosios redakcijos, patikimiausio ðaltinio etc.), neleidusi elgtis nuosekliai arba ieðkoti bendro vardiklio problemiðkose situacijose. Neabejotinas ABR3 privalumas – gerokai rimtesnis, nei buvo áprasta ligðiolinëje lituanistinëje leidyboje,
poþiûris á autentiðkà tekstø uþraðymà.
Paulius V. Subaèius
PAULIUS V. SUBAÈIUS
Gauta 2001 m. balandþio 2 d.
Literatûros teorijos katedra
Priimta 2001 m. birþelio 6 d.
Vilniaus universitetas
Universiteto g. 5 0
LT-2734, Vilnius, Lietuva
e. p.: [email protected] 0
280
Archivum Lithuanicum 3
A r c h i v u m L i t h u a n i c u m 3, 2 0 0 1
I S S N 1 3 9 2 – 7 3 7 X, I S B N 3 – 4 4 7 – 0 9 2 6 2 – 9
Dominykas Urbas,
Martyno Maþvydo raðtø þodynas,
redaktorius dr. Antanas Balaðaitis
Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla,
1996, 459 p. ISBN 5–420–01348–7
Pirmoji lietuviðka knyga ir visi Martyno Maþvydo raðtai mûsø kalbotyrai turi
nepaprastà vertæ. Ne vienà kartà jie perspausdinami, nagrinëjami, taisomi pamaèius kokià neáþiûrëtà dëmelæ ar þenklelá. Vienas ið paskutiniø áþymiø darbø yra
Dominyko Urbo sudarytas Martyno Maþvydo raðtø þodynas. Þinomo mûsø kalbos
ir jos istorijos mokovo parengtas leksikos rinkinys yra sukëlæs didelá susidomëjimà, ne vienà syká jau recenzuotas1 . Já kiti dar pasipildys italø baltisto Guido
Michelini’o iðleisto raðtø rinkinio Martyno Maþvydo raðtai ir jø ðaltiniai2 duomenimis, nes ðis mokslininkas yra pastebëjæs kitoniðkai vertinamø kalbos dalykø ir
aiðkinimø.
Martyno Maþvydo raðtø þodynas yra labai gerai parengta knyga. Èia stengtasi
iðaiðkinti kiekvienà þodá, moksliðkai iðnagrinëti visais poþiûriais. Tai kruopðtus
mûsø leksikos tyrimas, supratingas ir áþvalgus faktø pateikimas, nekeliantis kokiø
nors dideliø prieðtaravimø ir prastø vertinimø.
Ðioje recenzijoje norima kalbëti apie kai kurias Maþvydo raðtø tarmines formas,
jø transponavimà ir vertinimà. Tai vienas ið sunkiausiø mûsø leksikografijos klausimø apskritai. Daugumas senøjø raðtø buvo rengiama ne vienõs kurios tarmës
þmonëms, bet platesniems gyventojø sluoksniams, tariantis, redaguojant, kad bûtø
1
Jonas Palionis (Kultûros barai 3, 1997, 76–
77); Williamas R. Schmalstiegas (Lituanus
44, 1998, 75–76); Saulius Ambrazas (ALt
1, 1999, 155–161).
281
2
Guido Michelini, Martyno Maþvydo raðtai ir
jø ðaltiniai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas, 2000.
Dominykas Urbas, 0
Martyno Maþvydo 0
raðtø þodynas 0
suprantama visame kraðte, kaip sako Maþvydas, Letuuinikump jr S¸emaic¸iump. Juk
turbût nerasime në vienos senosios knygos, kuri bûtø parengta taip, kad suprastume jà esant vienõs tarmës kûriná. Rengdami pirmàsias knygas autoriai dvasininkai
vieni patys nedráso spræsti, tarësi su savo konfratrais. Maþvydo bendrauta su daugeliu mokytø þmoniø (net ið pietø, vakarø aukðtaièiø ðnektø), paties mokëta vakarø
aukðtaièiø ðnekta (motina ið ten), jo aplinka – Tilþë, Karaliauèius irgi kalbëjo vakarø aukðtaièiø tarme.
Ið to turime daug keblumø. Þemaièiai (iðskyrus Raseiniø „nutaustanèias“ apylinkes) prielinksná apie taria [äp’d], [äp’é], [apé], [äp’ej], [ap’ej] (ar [äp’l’é], [äp’l’d.],
[ap’l’d.]). Maþvydo ape, apt, apte (aple?) Urbo transponuoti á apie (p. 27). Grafika lyg
ir leidþia taip raðyti, bet tai labai kertasi su visø þemaièiø vartosena. Ar nepaabejotina? Gal tai Raduinianis, Kulwiszkis, Rapagelanus (taip jø pavardes raðë pats Maþvydas) visur iðtaisë?
Kitas dalykas yra deminutyvø priesagos -elis, -ë (-ëlis, -ë?) dariniai. Visi þemaièiai (ir aukðtaièiai vilniðkiai) neturi ið daugiaskiemeniø þodþiø iðvestø priesagos
-qlis, -ë dariniø (tik -dlis, -ë)3. Tai priesagai susidaryti galëjo pamaiðyti regresyvinë
balsiø asimiliacija ir kiti reiðkiniai. Taèiau Urbas pasirinko -ëlis, -ë: avinëlis (p. 55),
dovanëlë (p. 100), erytëlis (p. 115), Jëzulëlis (p. 448), kûdikëlis (p. 201), lopiðqlis
(p. 214), patalëlis (p. 276), siratëlë (p. 335), þyvatëlis (p. 440). Tuo norëèiau parodyti,
kad senieji raðtai sukelia sunkumø interpretuojant tarmiø formas, nes jas ne visada galima tiksliai nustatyti. Raðyba, senøjø raðtø redagavimo principai daþnai
visai sunkiai nustatomi, tai galima apraðyti tik apytikriai. Sakyti, kad vienõs ar
kitos knygos iðëjimo metu kokio dalyko kalba visai neturëjo, nelabai gali bûti
pamatuota.
Taip pat yra su Dievo Sûnaus vardu. Þemaièiai tesako [jézó.u], [jézau], [je.z¹s],
[jéz¹s], [jézus], o balsio [ë] (bk. ie) niekas netaria. Maþvydui ðioje knygoje pripaþintas tik Jëzus (p. 448), nieko naujai neaiðkinta, ryðio su tarme nepasigesta.
Kartais iðkyla abejotinø dalykø. Priesagos -ininkas, -ë dariniai vëlyvi, taèiau
Maþvydui priskiriamas darbininkas (p. 15), o p. 118 tame paèiame sakinyje raðomas
darbinikas (priesaga -ininkas mûsø raðtuose pasirodë vëliau), plg. dar Letuwininkus
(p. 209, 436). Átartinà þodá µamdininkai (p. 327) irgi turime atmesti kaip visiðkai
neámanomà. Kadangi visi þemaièiai vartoja þodá mylas, -ä ~ mielas, tai tokias Maþvydo formas raðyti á mielas, -ä lizdà netiktø (p. 226), tuo labiau kad mylaðirdingai,
mylaðirdystë kelta atskirai (p. 228). Vis dëlto forma milaµchirdingiµtes (2x) pateikta
3
Laimuèio Bilkio teigiama, kad þemaièius
paveikæ latviai, o vilniðkius slavai (nors
tos kalbos ðitos priesagos ir turët neturi);
282
taèiau jokiø árodymø nepateikta; þr. Laimutis Bilkis, „Lietuviø priesaginiai deminutyviniai helonimai“, LKK 42, 1999, 70.
Archivum Lithuanicum 3
mielaðirdingystës straipsnyje (p. 227) ir dar pakartota mylaðirdingystës vokabuloje
(p. 228).
Kaþin ar Maþvydo apgruwes (p. 26), gruwimas (p. 142), neuágrutu (p. 402), tràkµmus
(p. 391) reikëjo raðyti straipsniuose apgriûti, griuvimas, uþgriûti, trenksmas. Þemaièiuose ir kitur Lietuvoje ið *-rja, *-rjâ, *-rju pasidarë ra < re, ro < r’o, ru < r’u skiemenys4 ,
plg. daugelio þemaièiø [trõ.nksm¹s], [tr¹. nksmas], [truñ.ksmas], [trö.nksmas] ir pan.
(taip pat plg. atstatymus grtti LKÞ III 680, gruvqsai, gruvìmas LKÞ III 681). Iðimtis
Martyno Maþvydo raðtø þodyne daroma tik skoliniui patrûbyti (p. 277).
Maþvydo forma Wiµµagaliµis ∼ Visagalásis pateikta prie þodþio visagalis (ir dar
maþàja raide; p. 427). Jis atstatytas remiantis vienà kartà pavartota ðauksmininko
forma Wiµµagalis). Visagalásis – Prûsø Lietuvoje plaèiai, net tarmëse, vartota ávardþiuotinë forma, ji turima Daukðos Postilëje 210, Vilento raðtuose, Bretkûno Biblijoje,
nekalbant apie Maþvydo sakinius (plg. LKÞ XIX 690–691). Sudarytojas ðiø formø
nepatikrino.
Balsiø [e] ir [ë] problema iðspræsta savaip: ið vienokio paraðymo pateiktos dvi formos: del, dël (p. 90); delei, dëlei; del to, dël to (p. 91). Kaþin kodël atsirado ir netransponuota prieveiksmio didei forma. Tokia bûtø pateisinama Prûsø Lietuvos aukðtaièiø
ðnektose ir raðtuose, net Donelaièio kûryboje kaip skolinys ið þemaièiø ðnektø, o Maþvydo raðtuose ir tarmëje yra dësninga beafrikatë forma, plg. tretes ~ treèias, treti ~
treèià, áadei ~ þodþiai, ‡adems ~ þodþiams, áodeis ~ þodþiais, didem ~ didþiam (acc.
sg.), dide malone ~ didþià malonæ ir t.t.
Kaip visø þemaièiø, Maþvydo kalboje tikriausiai buvo pavargûlis, ne pavargulis
(p. 279). Garbingai pateiktas girtmklis, ir dabar Þemaièiuose iðlikæs su priesaga
-ûklis (p. 135). Maþvydo rasuti aiðkiai siejasi su veiksmaþodþiu rassoti, dalyviu
rassotas (LKÞ XI 206 ir dar Akm, Vgr), todël be reikalo atstatyta á rasoti. Ir niekaip
prieveiksmio rustei negalima atstatyti rûstai (p. 324): èia afrikatos prieð ei < iai
nëra, kaip bemaþ visoje Þemaièiø þemëje, nors rûsts ir rodo o kamieno formà rûstas, patekusià á rûsèias lizdà (p. 325). Kodël pirmõsios knygos nom. pl. stiprij (=
stiprì?) pateikta ir prie stipras (èia geriau tiktø), ir prie stiprus (p. 344)? Tie bûdvardþiø o ir u kamieno skyrimo atvejai neiðaiðkinti: áiebai µwiesi (p. 372), teiµuju
(p. 382).
Ið kur atsirado Maþvydo tekste paraðymas ðilkai (p. 363) dabartinëmis raidëmis?
Turbût kaip ir þodþiai darbininkas, samdininkai, neþinia ið kur ir kaip.
4
Zigmas Zinkevièius, Lietuviø dialektologija,
Vilnius: Mintis, 1966, 153–156; Aleksas
Girdenis, „Þemaièiø ‘dzûkavimas’: dabartinë padëtis ir istorija“, Blt 16(1), 1980,
34; Velta Rûíe-Draviòa, „Mîkstinâtâs un
283
nemîkstinâtâs r-skaòas diahroniskâs
maiòas“, Blt 4 priedas, 1994, 120–130;
Vytautas Vitkauskas, „Kietojo r tarimas
vietoj minkðtojo þemaièiø ðnektose“, LKK
27, 1988, 208–211. 0
Dominykas Urbas, 0
Martyno Maþvydo 0
raðtø þodynas 0
Iðëjo gera knyga, labai reikalinga ir rûpestingai rengta. Nukrypimai atsirado dël
kito poþiûrio, riktø ásivëlimo ar ir leksikografø svyravimø, kaip pateikti þodynuose
tam tikras tarmybes.
Vytautas Vitkauskas
VYTAUTAS VITKAUSKAS
Gauta 2001 m. balandþio 6 d.
Lietuviø kalbos institutas
Priimta 2001 m. birþelio 12 d.
Antakalnio g. 6
LT-2055, Vilnius, Lietuva
284
Archivum Lithuanicum 3
A r c h i v u m L i t h u a n i c u m 3, 2 0 0 1
I S S N 1 3 9 2 – 7 3 7 X, I S B N 3 – 4 4 7 – 0 9 2 6 2 – 9
Ìaðòèíàñ Ìàæâèäàñ è äóõîâíàÿ êóëüòóðà
Âåëèêîãî êíÿæåñòâà Ëèòîâñêîãî XVI âåêà
Âèëüíþñ–Ìîñêâà: Baltos lankos,
1999, 340 p. ISBN 9955–429–10–0.
Ðio straipsniø rinkinio pamatà sudaro 1998 metø lapkrièio 18–19 dienà Maskvoje, Baltruðaièio namuose, vykusioje tarptautinëje konferencijoje skaityti praneðimai. Jà organizavo Lietuvos ambasados Rusijoje kultûros ataðë Juozas Budraitis.
Konferencijoje dalyvavo ne tik mokslininkai (ið Anglijos, Gudijos [Baltarusijos],
Italijos, Lenkijos, Lietuvos, Rusijos, Ukrainos, Vengrijos), bet ir Lietuvos valdþios
atstovai, tarp jø ir tuometinis Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkas Vytautas
Landsbergis. Jis paraðë ir èia recenzuojamam leidiniui ávadiná þodá („Âñòóïèòåëüíîå ñëîâî“, p. 15–20). Domas Kaunas trumpai apþvelgë renginius, vykusius Lietuvoje ir uþsienyje ðvenèiant 450-àsias pirmosios spausdintos lietuviðkos knygos
metines („Ïðàçäíèê 450-ëåòíåãî þáèëåÿ ïåðâîé ëèòîâñêîé êíèãè“, p. 21–27).
Toliau eina 15 moksliniø straipsniø. Jie yra daugiausia apþvalginio pobûdþio.
Didþiausias ið jø – tai plati þymaus Rusijos baltisto Vladimiro Toporovo studija
„Ìàðòèíàñ Ìàæâèäàñ â êîíòåêñòå åãî âðåìåíè (Ê 450–ëåòèþ ñî äíÿ âûõîäà â
ñâåò ïåðâîé ëèòîâñêîé êíèãè)“ (p. 225–331)1 . Èia parodoma Martyno Maþvydo
vieta daugiakalbëje XVI amþiaus Maþosios ir Didþiosios Lietuvos visuomenëje,
rusakalbiui skaitytojui pristatoma Maþvydo literatûrinë veikla, jo aplinka bei bendradarbiai, ypaè iðsamiai aptariamas Maþvydo Katekizmas. Maþvydianos specialistas kokiø nors naujø duomenø èia gal ir neras, bet to, matyt, ir nesiekta –
raðyta tiesiog tiems, kurie domisi senàja Lietuvos kultûra. Prie ðios studijos pateikti 3 priedai: 1) Maþvydo gyvenimà liudijantys lotyniðkø laiðkø Prûsijos kunigaikðèiui Albrechtui fragmentai (su rusiðkais komentarais); 2) Maþvydo lietuviðko1 Ði
Toporovo studija iðspausdinta ir leidinyje Áàëòî-ñëàâÿíñêèå èññëåäîâàíèÿ. 1997,
Ìîñêâà: Èíäðèê, 1998, 15–117.
285
Ìaðòèíàñ Ìàæâèäàñ è
äóõîâíàÿ êóëüòóðà Âåëèêîãî
êíÿæåñòâà Ëèòîâñêîãî XVI âåêà
sios Katekizmo pratarmës ir dviejø ten pateiktø giesmiø paþodiniai vertimai á rusø
kalbà; 3) rinktinë maþvydianos bibliografija. Visa tai padës lietuviø kalbà maþai
mokanèiam skaitytojui susipaþinti su Maþvydu ir jo epocha. Taèiau dar geriau
bûtø buvæ, jeigu greta rusiðkø Maþvydo raðtø vertimø èia pat bûtø pateikti autentiðki lietuviðki tekstai, o prie giesmiø – dar ir originalai, ið kuriø Maþvydas ar jo
bendradarbiai jas vertë2 . Tiesa, neretai èia recenzuojamame leidinyje vien rusiðkai
(be autentiðko teksto) lietuviðkus raðtus cituoja ir kai kurie lietuviø autoriai. Vargu ar tai toleruotina moksliniuose darbuose, net ir skirtuose visø pirma rusakalbiui skaitytojui.
Dainora Pociûtë-Abukevièienë („Ìàðòèíàñ Ìàæâèäàñ è íà÷àëî Íîâîãî âðåìåíè â Ëèòâå“, p. 35–46) regi Maþvydà tarsi stovintá ant slenksèio tarp senos ir
naujos epochos. Mat jis pagrindinæ Katekizmo dalá vertë ið naujomis idëjomis tuomet
garsëjusio Jano Seklucijano Katekizmo, nors dar vietomis sekë ir konservatyvesniu
Janu Maleckiu. Be to, nemaþa Maþvydo Katekizme pateiktø giesmiø, autorës nuomone, sukurta dar Viduramþiais. Tad keliama mintis, kad ir kai kurie lietuviðki giesmiø vertimai galëjæ ateiti ið ankstesniø laikø.
Muzikologë Jûratë Trilupaitienë straipsnyje „Âëèÿíèå ðåôîðìàòñêîãî äâèæåíèÿ íà ìóçûêàëüíóþ êóëüòóðó Âåëèêîãî êíÿæåñòâà Ëèòîâñêîãî“ (p. 116–128),
kaip ir ankstesniuose darbuose3 , siûlo Maþvydo giesmiø ðaknø ieðkoti Vilniuje
veikusioje Abraomo Kulvieèio mokykloje. Mat Maþvydo Katekizme iðspausdintos
giesmiø natos sutampa su jø atitikmenimis DLK reformatø iðleistuose lenkiðkuose
giesmiø leidimuose, bet daþnai skiriasi nuo Seklucijano giesmyne esanèiøjø.
Dar kitaip ðià problemà sprendþia Guido Michelini knygos Martyno Maþvydo
raðtai ir jø ðaltiniai ávade. Jis mano, kad DLK kalvinai giesmiø natas galëjæ paimti
ið Maþvydo Katekizmo4. Be to, kà ir ið ko versti Maþvydui galëjusi nurodyti Prûsijos
kunigaikðtijos vyresnybë, galbût tai buvusi net ir paties Albrechto valia. Tiesa,
vienà Katekizme esanèià giesmæ „Bernelis gime mumus“ ir Michelini (2000, 12)
priskiria ankstesniam ikimaþvydiniam repertuarui.
Taigi Maþvydo Katekizmo genezë dar nëra iki galo paaiðkëjusi. Tam reikia
kruopðèiø filologiniø studijø.
Zigmas Zinkevièius („Äðåâíåéøèå ëèòîâñêèå òåêñòû äî Ìàæâèäàñà“, p. 28–
34) trumpai aptaria ikimaþvydinius lietuviðkus rankraðtinius tekstus bei áraðus XVI
2 Plg.
Vytauto Maþiulio profesionaliai pateiktus prûsø kalbos paminklus, kurie tapo paskaitomi ne tik specialistams, bet ir
kitiems prûsø kalba besidomintiems lietuviams: Vytautas Maþiulis, Prûsø kalbos paminklai 2, Vilnius: Mokslas, 1981.
3 Jûratë Trilupaitienë, „M. Maþvydas ir refor-
286
matø muzikinë kultûra“, Pergalë 10, 1985,
149–185; „Natø leidyba Lietuvos XVI–
XVII a. muzikinio gyvenimo kontekste“,
Knygotyra 25(32), 1998, 126–144.
4 Guido Michelini, Martyno Maþvydo raðtai ir
jø ðaltiniai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas, 2000, 10–12.
Archivum Lithuanicum 3
amþiaus lotyniðkose knygose5 ir pristato savo hipotezæ, pagal kurià pirmieji lietuviðki poteriai iðversti dar Mindaugo laikais ið vokieèiø kalbos6 .
Pietro U. Dini straipsnyje „Ikimaþvydinë Lietuvos (LDK) lingvistika“ (vienintelis ðiame leidinyje paraðytas lietuviø kalba, p. 160–174) analizuoja, kokios Renesanso laikais buvo lietuviø kalbos kilmës koncepcijos Lietuvoje ir uþsienyje. Vakarø Europoje vyravo slaviðkoji lietuviø kalbos hipotezë (beje, maþai þinoma Rytø
kraðtuose), o paèioje DLK lietuviø kalba daþniausiai buvo kildinama ið lotynø
(pirmiausia ji paskelbta Jano Dùugoszo veikale Historiae Polonicae) ar pusiau lotynø
kalbos (Mykolas Lietuvis, Augustinas Rotundas ir kt.). Lenkø metraðtininkas Janas
ið Miechovo veikale Tractatus de duabus Sarmatiis Asiana et Europiana et de contentis
in eis (1517) suformulavo „ketveriopos“ kalbos koncepcijà: lietuviø kalbà jis pavadino linguagium Lithuanicum quadripartitum, o jos arealui priskyrë atskiras jotvingiø, lietuviø bei þemaièiø, prûsø ir latviø kalbas. Ði koncepcija artimiausia dabartinei baltø kalbø sampratai. Paleokomparatyvistikos klausimais Dini yra paraðæs
ir daugiau straipsniø ávairiuose Lietuvos ir uþsienio leidiniuose7 . Reikia tikëtis,
kad ateityje ið jø iðaugs ir apibendrinamoji monografija. Ano meto lingvistinës
idëjos kaip tam tikras kultûrinis fonas vienaip ar kitaip, matyt, veikë ir lietuviø
raðtijos formavimàsi. Pavyzdþiui, lotyniðkoji lietuviø kalbos koncepcija anuomet
buvo svarbi mûsø ðviesuoliams, kovojantiems dël lietuviø kalbos prestiþo. Mat
Renesanso laikais vyravo idëja, kad lotynø kalba esanti tobulos kalbos modelis.
Kita vertus, ji skatino XVI–XVII amþiuje kurti lietuviø raðtijà, ypaè jos aukðtàjá
stiliø, remiantis lotynø kalbos pavyzdþiu. Taèiau visa tai dar kol kas labai maþai
tyrinëta.
Darius Kuolys („Ïîíÿòèå ëèòîâöà è Ëèòâû â ëèòîâñêîé ïèñüìåííîñòè XVI–
XVII âåêîâ“, p. 100–115) bendrais bruoþais aptaria Lietuvos ir lietuvio sàvokø
vartojimà XVI–XVII amþiaus raðtuose8 .
Bendrame Auðros Navickienës ir Janeko Zmroczeko straipsnyje „The Collection
of old Lithuanian books at the British Library: Highlights from the Lithuanian5 Plaèiau
þr. Zigmas Zinkevièius, Lietuviø
kalbos istorija 3. Senøjø raðtø kalba, Vilnius:
Mokslas, 1988, 237–241; „Über die Sprache der ältesten litauischen handschriftlichen Texten“, LgB 4, 1995, 83–91; „Das
Probleme der litauischen handschriftlichen
Texte bis Maþvydas“, Baltistik: Aufgaben
und Methoden, hrsg. von Alfred Bammesberger, Heidelberg: Universitätsverlag C.
Winter, 1998, 145–150.
6 Plaèiau þr. Zigmas Zinkevièius, Lietuviø poteriai. Kalbos mokslo studija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas,
2 000.
287
7 Vienas jø paskelbtas ir ALt: Pietro U. Dini,
„Vilniaus humanistø ‘lotynintojø’ lingvistika“, ALt 1, 1999, 115–126. Trumpà baltø kalbø paleokomparatyvistikos apþvalgà galima rasti ir monografijoje: Pietro
U. Dini, Baltø kalbos. Lyginamoji istorija,
Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos
institutas, 2000, 308–314.
8 Paskelbtas ir lietuviðkas ðio straipsnio variantas: Darius Kuolys, „Lietuvio ir Lietuvos sàvokos XVI–XVII amþiø lietuviðkuose raðtuose“, Kultûrø sankirtos. Skiriama
doc. dr. Ingës Lukðaitës 60-meèiui, Vilnius:
Diemedþio leidykla, 2000, 157–170.
Ìaðòèíàñ Ìàæâèäàñ è
äóõîâíàÿ êóëüòóðà Âåëèêîãî
êíÿæåñòâà Ëèòîâñêîãî XVI âåêà
Language Collection and the Collection of Imprints from the Grand Duchy of
Lithuania“ (p. 194–216) apþvelgiama nemaþa lietuviðkø bei kitomis kalbomis paraðytø DLK knygø bei rankraðèiø kolekcija, saugoma Britø bibliotekoje (British
Library) Londone. Ypaè svarbus ten esantis Samuelio B. Chylinskio Naujojo Testamento rankraðtis, kurá 1958 metais iðleido Janas Otræbskis ir Czesùawas Kudzinowskis9 .
Aleksandras Lipatovas („Êóëüòóðíîå ïðîñòðàíñòâî Âåëèêîãî êíÿæåñòâà Ëèòîâñêîãî: âçàèìîäåéñòâèå ëàòèíñêîãî Çàïàäà è âèçàíòèéñêîãî Âîñòîêà [óíèâåðñàëüíîå è íàöèîíàëüíîå â ýïîõó Âîçðîæäåíèÿ]“, p. 47–58 ) meta bendrà kultûrininko þvilgsná á DLK, buvusià tarsi kryþkelëje tarp lotyniðkø Vakarø ir bizantiðkø
Rytø. Ten neblogai, be inkviziciniø lauþø sugyveno skirtingø tikëjimø bei tautø
þmonës, ávairiomis kalbomis buvo leidþiamos knygos.
Keli straipsniai skirti Maþvydo laikais DLK kurtai slaviðkai raðtijai.
Pirmiausiai minëtinas tekstologinis vengrø mokslininko Andråso Zoltåno tyrimas „Âåíãåðñêèé âêëàä â êíèæíóþ êóëüòóðó Âåëèêîãî êíÿæåñòâà Ëèòîâñêîãî
ýïîõè Ðåíåññàíñà: Athila Ì. Îëàõà â ïîëüñêîì è ñòàðîáåëîðóññêîì ïåðåâîäå“
(p. 72–92). Èia iðsamiai nagrinëjamas Istorijos apie vengrø karaliø Atilà rankraðtinis
vertimas á vadinamàjà senàjà gudø kalbà. Ið pradþiø vengrø humanistas Miklósas
Olåhas 1568 metais ðá veikalà paraðë lotyniðkai. 1574 metais Cyprijanas Bazylikas
já iðvertë á lenkø kalbà, o apie 1580 metus neþinomas autorius ið lenkø kalbos – á
vadinamàjà senàjà gudø kalbà. Pastarasis vertimas yra paþodinis. Taèiau Zoltånas
nustatë, kad tai nëra tik lenkiðko teksto gudiðka transkripcija, kaip manë ankstesni
tyrëjai. Jame esantys kai kurie leksiniai duomenys, besiskiriantys nuo lenkiðko
originalo, svarbûs gudø kalbos istorijai. Be to, lenkiðko Bazyliko vertimo fragmentas
yra patekæs á Motiejaus Strijkovskio veikalà Kronika polska, litewska, ýmódzka i wszystkiéj Rusi (1582). Visai gali bûti, jog toks susidomëjimas Atila DLK sietinas su vengro
Stepono Batoro karaliavimu.
Vladimiro Konano („Áåëàðóñêàÿ ëiòàðàòóðà ýïîõi Ðýíåñàíñó: ãiñòîðûêà-òûïàëàãi÷íû àíàëiç“, p. 59–71), Larisos Ðèavinskajos („Êâàíòèòàòèâíàÿ õàðàêòåðèñòèêà ëèòåðàòóðíîãî ëàíäøàôòà çàïàäíîé ÷àñòè Âåëèêîãî êíÿæåñòâà Ëèòîâñêîãî ñåðåäèíû XVI â. [Ïî ìàòåðèàëàì êíèæíûõ ñîáðàíèé Ñóïðàñëüñêîãî Áëàãîâåùåíñêîãî ìîíàñòûðÿ]“, p. 130–144), Jurijaus Labyncevo („Áåëîðóññêîÿçû÷íîå ‘ïðîòåñòàíòñêîå’ Åâàíãåëèå â ñîñòàâå ïðàâîñëàâíîãî ïîëåìè÷åñêîãî ñáîðíèêà ñóïðàñëüñêîãî
àðõèäèàêîíà Èåâñòàôèÿ“, p. 145–159) ir Andrëjaus N. Narbuto („Ìàãíàòû è êíèãîïå÷àòàíèå â Âåëèêîì êíÿæåñòâå Ëèòîâñêîì â XVI âåêå“, p. 93–99) straipsniai yra
apþvalginio pobûdþio.
9 Czesùaw
Kudzinowski, Jan Otræbski, Biblia
litewska Chyliñskiego. Nowy Testament 2,
Poznañ: Zakùad narodowy im. Osso-
288
liñskich we Wrocùawiu, 1958. Dabar já
tiria bei kompiuterizuoja Gina Kavaliûnaitë.
Archivum Lithuanicum 3
Tiesa, kalbant apie gudø raðtijos raidà, siûlyèiau atkreipti dëmesá, kad kol kas
tyrëjai nesutaria, kurá laikotarpá reikëtø laikyti tikràja jos pradþia. Antai Konano
straipsnyje minimas Lietuvos Statutas paraðytas ne gudiðkai, bet slavø kanceliarine
kalba, tik su tam tikrais gudø bei ukrainø kalbø elementais10 . Pranciðkaus Skorinos
baþnytiniø raðtø pamatà irgi sudaro senoji baþnytinë slavø kalba, bet èia jau yra
nemaþas gudiðkas sluoksnis su kai kuriomis lenkø ir èekø kalbø priemaiðomis 11 .
Kiek atokiau nuo senøjø raðtø tematikos yra Michaùo Kondratiuko („Baltyzmy w
onomastyce na zachodnich rubieýach Wielkiego Ksiæstwa Litewskiego. Stan i perspektywy badawcze“, p. 175–193) ir Michaùo Hasiuko 12 („Ôîíåòè÷åñêèå ïðîöåññû
â ëèòîâñêèõ ãîâîðàõ îêðåñòíîñòåé Ñåéí [Sejny, Seinaj]“, p. 217–224) straipsniai.
Reikia tikëtis, kad aptartasis Lietuvos vyriausybës lëðomis graþiai iðleistas leidinys paskatins Rusijos mokslininkus labiau domëtis senàja Lietuvos raðtija.
Saulius Ambrazas
SAULIUS AMBRAZAS
Lietuviø kalbos institutas
Gauta 2000 m. gruodþio 28 d.
Priimta 2001 m. vasario 21 d.
Antakalnio g. 6
LT–2055, Vilnius, Lietuva
e. p.: [email protected] 0
10 Plg.
Christian S. Stang, Die Westrussische
Kanzleisprache des Grossfürstentums Litauen,
Oslo: Det Norske Videnskaps-Akademie i
Oslo, 1935; W[ùodzimierz] Miakiszew,
„‘Ìîâû’ Âåëèêîãî êíÿæåñòâà Ëèòîâñêîãî
â åäèíñòâå ñâîèõ ïðîòèâîïîëîæíîñòåé“,
Studia Russica 18, 2000, 165–172 ir lit.
289
11 Ãiñòàðû÷íû
ñëî¢íiê áåëàðóñêàé ìîâû 1,
Ìiíñê: Íàâóêà i Òýõíiêà, 1982, 11.
12 Seinø tarmës fonologijai Hasiukas yra paskyræs ir monografijà: Michaù Hasiuk, Fonologia litewskiej gwary sejneñskiej, Poznañ:
Wydawnictwo Naukowe UAM, 1978.
Ìaðòèíàñ Ìàæâèäàñ è
äóõîâíàÿ êóëüòóðà Âåëèêîãî
êíÿæåñòâà Ëèòîâñêîãî XVI âåêà
A r c h i v u m L i t h u a n i c u m 3, 2 0 0 1
I S S N 1 3 9 2 – 7 3 7 X, I S B N 3 – 4 4 7 – 0 9 2 6 2 – 9
Bronius Maskuliûnas,
Posesyvumo raiðka XVI–XVII a.
lietuviø raðto paminkluose
Daktaro disertacija
Humanitariniai mokslai, filologija, baltø kalbos (H 5901)
Vilnius, 2000, 150 p.
2000 metø gruodþio 28 dienà Vilniaus universitete Bronius Maskuliûnas apgynë
daktaro disertacijà. Darbo vadovas prof. habil. dr. Albertas Rosinas. Èia pirmà
kartà lietuviø kalbotyroje taip plaèiai nagrinëta posesyvumo raiðka, kuri apima net
kelis kalbos lygmenis: sintaksæ, morfologijà ir þodþiø darybà. Medþiaga daugiausia
rinkta ið Mikalojaus Daukðos Postilës, Konstantino Sirvydo Punktø Sakymø ir Jono
Bretkûno Postilës. Kai kur pasitelkiami ir kiti XVI–XVII amþiaus raðtai.
Tiek dabartinëje lietuviø kalboje, tiek ir senuosiuose raðtuose posesyvumà aiðkiausiai rodo daiktavardþio kilmininkas (plg. µûn³s karalîµtes DP 7329; p. 51–61) ir
ávardinës konstrukcijos (plg. tarnas mano SP I 23412, wård± mån± DP 22417; p. 62–70).
Be jø, disertacijoje tiriamos ir ávairios veiksmaþodinës konstrukcijos, kuriose posesyvumas nëra taip aiðkiai iðreikðtas (p. 10–50). Pirmiausia aptariama senovinë konstrukcija bûti+dat. (plg. mumus [...] ira Diewo áodis BP II 35015–16). Ji XVI–XVII amþiuje buvo artima konstrukcijoms su adesyvu (plg. nieko ‡monieµi±mP ræteµnio nera DP
49743–44) bei prielinksniu prieg (plg. priéG trimus iaunikaic¸iamus [...] bswo Angeùas DP
5236; p. 11–24)1. Dabartinëje lietuviø kalboje vietoj jø paprastai vartojama naujesnë
konstrukcija turëti+acc., paplitusi jau ir senuosiuose raðtuose (p. 33–37).
Posesyvumas lietuviø kalboje reiðkiamas ne tik sintaksës, bet ir darybos priemonëmis. Maskuliûno disertacijoje aptarti bûdvardþiai su priesagomis -iðkas (resp. -iðkis), -ingas, -inas (pöstarosios trys priesagos senuosiuose raðtuose daþnesnës negu
1 Þr.
dar Bronius Maskuliûnas, „Dël vieno
posesyvumo raiðkos atvejo senuosiuose
raðtuose“, Blt 34(2), 1999 [2000], 199–208.
290
Archivum Lithuanicum 3
dabartinëje bendrinëje kalboje), -inis, -otas, -uotas (p. 71–80)2 , taip pat vadinamieji
vietininkiniai bûdvardþiai, ypaè bûdingi Daukðos Postilei (plg. Wiµµómis tad sîùomis
áirdii²iomis / wiµµs gêidulu widurii²iu [...] áit± Mari± gerbkime DP 62630–32; p. 80–85).
Posesyvumo reikðmæ turi ir kai kurie iðvestiniai daiktavardþiai, bet jie disertacijoje
liko plaèiau nenagrinëti. Trumpai uþsiminta tiktai apie vedinius su priesagomis
-iðkis, -ënas, -onis (p. 75–76). Vincas Urbutis iðskyrë specialià vediniø semantinæ
grupæ: pavadinimai pagal kilmæ bei priklausymà 3 . Istoriniu poþiûriu dauguma jø
priklauso ypatybës turëtojø pavadinimams4 . Kai kuriø posesyvumo reikðmës atðvaitø dar galima rasti nomina feminina ir nomina masculina darybos kategorijose
(apie jas þr. Ambrazas 2000, 71–87), XVI–XVII amþiuje paplitusiuose tëvavardiniuose asmenvardþiuose (ypaè su priesagomis -aitis, -[i]ûnas)5 ir moterø pavardëse6 .
Taèiau visa tai – pats posesyvumo raiðkos paðalys.
Maskuliûno disertacijoje yra svarbiø duomenø ne tik istorinei gramatikai, sintaksei, þodþiø darybai, bet ir iðorinei lingvistikai. Aptardamas refleksyvus, autorius
dar tvirèiau pagrindþia jau anksèiau kitø tyrëjø keltà mintá, kad Daukða, versdamas
perikopes, po ranka turëjæs Baltramiejaus Vilento Evangelijas bei Epistolas. Vulgatos
tiesioginës átakos posesyvinëms konstrukcijoms DP beveik nepastebëta. Taip pat
keliama hipotezë, kad Daukða, versdamas perikopes, naudojosi ne tik treèiuoju ir
antruoju, bet kartais ir pirmuoju bei ketvirtuoju Jakobo Wujeko Postilës leidimu
(p. 91–112)7 . Þinoma, ðitoms hipotezëms aiðkiau pagrásti reikia specialiø filologiniø studijø, taèiau ir ðitie faktai jau orientuoja á vienà ar kità ðaltiná.
Svarbus ir kitas Maskuliûno pastebëjimas: nelietuviðkø, veikiausiai ið lotynø
kalbos perimtø II modelio posesyviniø refleksyviniø konstrukcijø (be ávardþio savo)8 yra nemaþai ne tik verstiniuose XVI–XVII amþiaus lietuviðkuose tekstuose, bet
ir pusiau originaliuose ar kompiliacinio pobûdþio Sirvydo ir Bretkûno pamoksluose (p. 86–89). Taigi kyla klausimas, ar tokios konstrukcijos negali bûti traktuojamos
kaip savotiðka XVI–XVII amþiaus lietuviðkø raðtø kalbos (ypaè aukðtojo stiliaus)
norma, plg. tuo metu visuotinai ásigalëjusià biblinæ konstrukcijà po akim(is)+gen.
2 Tiesa,
posesyvumo reiðkimas nëra pagrindinë ðiø darybos tipø reikðmë, plg. Adelë
Valeckienë, „Bûdvardþiø daryba“, DLKG,
1 92–200.
3 Vincas Urbutis, „Daiktavardþiø daryba“,
LKG 1, 410–416.
4 Plg. Saulius Ambrazas, Daiktavardþiø darybos raida 2. Lietuviø kalbos vardaþodiniai vediniai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas, 2000, 113.
5 Apie juos þr. Zigmas Zinkevièius, „Tëvavardinë asmenvardþiø sistema Lietuvoje“,
Blt 2 priedas, 1977, 151–156; Vitalija Maciejauskienë, „Lietuviø asmenvardþiø
291
priesagø paplitimas XVII a.“, LKK 17,
1977, 159–165. 0
6 Apie jas þr. LKA III 120–126, þemël. 112,
113; Vitalija Maciejauskienë, Lietuviø pavardþiø susidarymas, Vilnius: Mokslas,
1991.
7 Þr. dar Bronius Maskuliûnas, „Refleksyviojo posesyvumo raiðka Mikalojaus
Daukðos Postilës perikopëse“, ALt 2,
2000, 107–124. 0
8 I ir II modelio refleksyviniø konstrukcijø
skyrimo principai paaiðkinti 7 iðnaðoje
nurodytame Maskuliûno straipsnyje.
Bronius Maskuliûnas,
Posesyvumo raiðka XVI–XVII
lietuviø
raðto
paminkluose
a.
(plg. lot. ante+acc., coram+abl.)9 . Tiesa, minëtø refleksyvø paplitimas skiriasi: BP
pamoksluose I ir II modelio posesyviniø refleksyvø santykis yra 203 : 198, o SP
pamoksluose – 44 : 119. Èia siûlyèiau atkreipti dëmesá á kità veikiausiai tos paèios
prigimties skirtumà tarp SP ir BP pamokslø: Sirvydas (taip pat turbût visø pirma
lotynø kalbos pavyzdþiu) þymiai daþniau negu Bretkûnas nukeldavo ávardiná ir
daiktavardiná paþyminá po paþymimojo þodþio10 . Abiem minëtais atvejais nevienodam lietuviø kalbai nebûdingø sintaksiniø konstrukcijø paplitimui SP ir BP galëjo
turëti átakos skirtingas Bretkûno ir Sirvydo pamokslø stilius, taip pat ðiø bendrinës
(standartinës) kalbos kûrëjø nuostatos bei jø kultûrinë aplinka.
Sirvydas savo pamoksluose siekë suteikti medþiagos gilesnei religinei meditacijai, o Bretkûnas tikëjimo tiesas stengësi iðdëstyti kuo paprasèiau, kad jas gerai
suprastø maþai krikðèioniðko mokslo tada ragavæs lietuvis11 . Dël to Bretkûno pamokslai gana artimi ðnekamajai liaudies kalbai12 . Be to, tam galëjo turëti átakos ir
Martyno Liuterio nuostatos, iðdëstytos „Laiðke vertëjams“. Jame pabrëþiama, kad
nebûtina paþodþiui sekti lotyniðku originalu, kaip darë ankstesni vertëjai, bet pirmiausia reikia ásiklausyti, kaip kalba paprasti þmonës gatvëje, turguje ir kitur, o tik
paskui versti – tada jie supras ir pajus, kad su jais kalbama jø kalba 13 . Juo labiau
kad kol kas neaiðku, kiek tie Bretkûno pamokslai originalûs. Kai kurie jø fragmentai
gali bûti versti ið ávairiø to meto vokiðkø ir lotyniðkø liuteroniðkø postiliø.
Maskuliûno disertacija paraðyta glaustai, metodiðkai, tekstas neperkrautas pavyzdþiais. Statistiniai duomenys pateikti septyniolikoje lenteliø. Pavyzdþiuose nagrinëjamos sintaksinës konstrukcijos ir vediniai iðskirti pajuodintu ðriftu. Taigi disertacija tiesiog praðyte praðosi iðleidþiama atskira knyga.
Saulius Ambrazas
SAULIUS AMBRAZAS
Gauta 2001 m. sausio 10 d.
Lietuviø kalbos institutas
Priimta 2001 m. vasario 14 d.
Antakalnio g. 6
LT–2055, Vilnius, Lietuva
e. p.: [email protected] 0
9 Apie
jà þr. Jonas Palionis, Lietuviø literatûrinë kalba XVI–XVII a., Vilnius: Mintis, 1967, 194; Jolanta Gelumbeckaitë,
Linksniø ir prielinksniø konstrukcijø vartosena Jono Bretkûno „Evangelijos pagal
Matà“ vertime (daktaro disertacija, rankraðtis), Vilnius, 1999, 93–95; Ona
Aleknavièienë, „Ar Jono Bretkûno Biblija buvo jo Postilës redagavimo ðaltinis?“, ALt 2, 2000, 37–40.
10 Virginija Vasiliauskienë, „Daiktavar-
292
dþio ir ávardþio genityvo vieta senojoje lietuviø kalboje“, LKK 38, 1997, 104–121.
11 Plg. Darius Kuolys, „‘Dvi tikrybi turi tiesa...’ J. Bretkûnas ir K. Sirvydas kultûros
stiliø kaitoje“, Pergalë 6, 1987, 138–148.
12 Plg. Jurgis Lebedys, Lituanistikos baruose 1,
Vilnius: Vaga, 1972, 100–109.
13 D. Martin Luthers Werke. Kritische Gesamtausgabe 30 II, Weimar: Hermann Böhlaus
Nachfolger, 1909, 637 (plg. dar Aleknavièienë 2000, 31–33).
Archivum Lithuanicum 3
A r c h i v u m L i t h u a n i c u m 3, 2 0 0 1
I S S N 1 3 9 2 – 7 3 7 X, I S B N 3 – 4 4 7 – 0 9 2 6 2 – 9
Antanas Jakulis,
„Knygos Nobaþnystës“ leksika 1,
sudarytoja ir redaktorë Dalia Jakulytë
Klaipëda: Sauliaus Jokuþio leidykla-spaustuvë,
1995, 259 p. ISBN 9986–31–003–2
Antanas Jakulis (1939–1984) intensyviai tyrë pirmàjá 1653 metø Knygos Nobaþnystës (toliau – KN) leidimà1 , taèiau ankstyva mirtis ðá darbà nutraukë. Dël to daug
kas liko nepaskelbta. Ilgà laikà gulëjo ir rankraðtiniai keturiø KN daliø – „Sumos
Evangelijø“ (toliau – SE), „Pasijos“, „Maldø Krikðèioniðkø“ ir „Katekizmo“ – þodþiø indeksai2 . Dþiugu, kad Jakulio duktë Dalia Jakulytë 3 ëmë rengti juos spaudai.
1995 metais pasirodë pirmasis KN þodþiø indekso tomas, apimantis SE (tai sudaro
262 KN puslapius) bendrinius þodþius. Gaila, kad èia visai atsisakyta bibliniø
asmenvardþiø ir vietovardþiø, kurie irgi svarbûs tiriant lietuviø raðtijos raidà. Taèiau ðiaip ðios pernelyg kukliai (vos ðimto egzemplioriø tiraþu) iðleistõs knygos,
kaip ir panaðiu metu pasirodþiusio Dominyko Urbo Martyno Maþvydo raðtø þodyno4 ,
mokslinë vertë neabejotina.
1 Plg.
jo straipsnius: Antanas Jakulis, „1860
m. katekizmas ir ‘Knyga Nobaþnystës’“,
Blt 7(1), 1971, 87–99; „‘Sumos Evangelijø’ ir ‘Maldø Krikðèioniðkø’ autorystës
klausimu“, Blt 18(2), 1982, 173–178;
„‘Sumos Evangelijø’ ir ‘Maldø Krikðèioniðkø’ ryðiai su ankstesniais lietuviðkais
raðtais“, Klb 35(1), 1984, 31–41.
2 KN giesmyno þodþiø indeksà apie 1984
metus parengë Halina Siaurukienë, taèiau
ðis darbas ligi ðiol irgi neiðleistas. Paskelbtas tik straipsnis: Halina Siaurukienë,
„‘Knygos Nobaþnystës’ giesmyno skoliniai“, LKK 26, 1987, 145–150.
293
3 Jakulytë
raðo daktaro disertacijà apie KN
vardaþodþiø morfologijà, plg. pirmàsias
jos publikacijas ðia tema: Dalia Jakulytë,
„Daiktavardþiø kamienø miðimas ‘Knygoje Nobaþnystës’“, LKK 36, 1996, 120–
126; „‘Knygos Nobaþnystës’ bûdvardþiai“, VIII tarptautinio baltistø kongreso
„Baltø kalbos XVI ir XVII amþiuje“ praneðimø tezës 1997 m. spalio 7–9 d., Vilnius: Vilniaus universitetas, 1997, 149–150. Ji taip
pat rengia kompiuterinæ KN versijà.
4 Dominykas Urbas, Martyno Maþvydo raðtø
þodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø
leidybos institutas, 1996.
Antanas Jakulis, „Knygos
Nobaþnystës“ leksika 1
Antraðtinës SE þodþiø formos paprastai atstatomos nepriekaiðtingai. Abejoniø
iðkyla tik vos keliais atvejais. Antai SE ir kai kuriuose kituose senuosiuose raðtuose
vartojamas vedinys nuodelnykas su variantu nuodalnykas5 , o ne nuodelnikas ir nuodalnikas, kaip atstatyta p. 139.
Jonas Palionis6 yra nurodæs nemaþa SE pasitaikanèiø þemaitybiø, tarp jø ir <o>
bei <uo> painiojimo atvejø. Vargu ar ðiuos grynai fonetinius dalykus vertëjo atspindëti straipsniø antraðtëse, lyg tai bûtø leksiniai variantai: dovana [º duovana?], -os
(p. 48), duovana þr. dovana (p. 50), nuopuolis, -io (3) º nuopolis, -io (5) (p. 140), arba
atstatyti suotis, -ies [sotis, -ies?] (p. 205). Raidë <uo> vietoj <o> SE paraðoma ir kai
kuriose bûdvardþio tobulas formose. Taèiau pastaruoju atveju antraðtinis þodis su
<uo> indekse visai pagrástai nepateikiamas (plg. p. 227).
Remiantis gen. sg. forma iákia 236a22 atstatytas bûdvardis yðkias, -ia (tiesa, irgi
su klaustuku, p. 79). Taèiau labiau tikëtina, kad tai retas bûdvardis yðkus (-ì) ‘aiðkus’7. Mat nom. sg. forma *yðkias ar *yðkia, regis, senuosiuose raðtuose niekur
nepaliudyta, o vadinamoji Morkûno Postilë, paraðyta panaðia tarme kaip ir SE, rodo
buvus u-kamienæ formà yðkus (plg. LKÞ IV 200). Èia dar reikia turëti omenyje, kad
SE u kamieno bûdvardþiai paprastai turi §o kamieno gen. sg. formas, plg. nom. sg.
brångus 2212 ir gen. sg. brångio 7x (p. 32); µunkus 5824, µunkus 9024 ir gen. sg. µunkia 6712
(p. 205). Pastaruoju atveju greta sunkus (-i) indekse irgi bandoma suponuoti (kad ir
su klaustuku) bûdvardá *sunkias (-ia). Taèiau tai visai nebûtina, nes þemaièiø bei kai
kuriose aukðtaièiø tarmëse dël u ir (§)o kamienø miðimo u kamieno bûdvardþiai,
iðlaikæ senàjà u-kamienæ nom. sg. formà su -us, turi naujas §o kamieno gen. sg.
formas8 .
Jakulio indekse, kaip ir Urbo þodyne, veiksmaþodþiø formos su ne- pateikiamos
pramaiðiui su atitinkamomis formomis be ðio prieðdëlio. Tiesa, nuorodomis bandoma atspindëti SE bûdingà balsiø kontrakcijà, pvz.: niðkalbamas þr. iðkalbëti; niðmanyti þr. iðmanyti (p. 133) arba notboti þr. atboti; noteiti þr. ateiti ir t. t. (p. 135).
Vardaþodþius ir prieveiksmius su ne- skaitytojui bus lengviau rasti. Dauguma
jø yra prie raidës n. Taèiau pasitaiko ir iðimèiø. Antai atstatyta miernas, -a; tolimas,
-a; mandagiai, nors SE tëra tik instr. pl. nemiernomis 4813 (p. 122), acc. sg. netolim±
318, (p. 227), nemandagiay 8521 (p. 117). Be to, prie laimus, -i [º laimas, -a?] rasime ir
formà nom. pl. nelåymios 2078 (p. 110), o prie pabaþnas, -a reikia ieðkoti ir bûdvardþio nepabaþnas (-a) formø (p. 145).
Nors sangràþiniai veiksmaþodþiai daþniausiai pateikiami viename straipsnyje
su nesangràþiniais, bet jie tarpusavyje nemaiðomi (kaip veiksmaþodþiai su ir be
5 Plg.
LKÞ VIII 911, 913. Dël priesagos
-elnykas/-elninkas þr. dar Pranas Skardþius,
Lietuviø kalbos þodþiø daryba, Vilnius, 1943,
149–150.
6 Jonas Palionis, Lietuviø literatûrinë kalba
XVI–XVII a., Vilnius: Mintis, 1967, 75–76.
294
7 Tai
apofoninis bûdvardþio åiðkus variantas,
plg. K[azimieras] Bûga, Rinktiniai raðtai 3,
Vilnius: Valstybinë politinës ir mokslinës
literatûros leidykla, 1961, 954; LEW 3.
8 Z[igmas] Zinkevièius, Lietuviø dialektologija,
Vilnius: Mintis, 1966, 272–275.
Archivum Lithuanicum 3
ne-): pirmiausiai eina visos vieno ar kito veiksmaþodþio nesangràþinës, o toliau –
visos sangràþinës formos. Tik tø veiksmaþodþiø, kurie SE teturi sangràþines formas, ir antraðtinës formos paprastai yra sangràþinës. Taèiau ir tais atvejais indekse pateikti ir atitinkami nesangràþiniai veiksmaþodþiai su nuoroda á sangràþinio
veiksmaþodþio straipsná, pvz.: parûpinti þr. pasirûpinti (p. 156). Retkarèiais (bet
nereguliariai) pasitaiko ir prieðingos krypties nuorodø – tada, kai sangràþinio
veiksmaþodþio reikðmë ryðkiai skiriasi nuo nesangràþinio, pvz.: pasikarti þr. pakarti (p. 156); pasislëpti þr. paslëpti (p. 157) ir pan.
Jakulio indeksas ið kitø panaðaus pobûdþio darbø iðsiskiria tuo, kad paèiose
straipsniø antraðtëse greta bendraties nurodomos esamojo ir bûtojo laiko treèiojo
asmens formos, o greta daiktavardþiø (ir kai kuriø ávardþiø) nom. sg. – dar ir gen.
sg. formos. Esamojo ir bûtojo laiko formos pateikiamos tik tada, kai SE uþfiksuota
pakankamai duomenø joms nustatyti, o kitais atvejais vietoj pastarøjø raðomi
brûkðneliai, pvz.: iðtesëti, iðtesi, iðtesëjo ir iðstumdinti, -a, - arba iðtiesti, -, - (p. 84).
Tokio atsargumo pritrûko nustatant daiktavardþiø gen. sg. formas. Jos neretai pateikiamos ir tada, kai jø SE nëra, t. y. jas bandoma nuspëti pagal kitas daiktavardþio
formas. Tokia rekonstrukcija ir dar be specialaus þenklo nëra geras dalykas, ypaè
turint galvoje nykstanèius i, (§)u ir priebalsiniø kamienø daiktavardþius. Pavyzdþiui, atsiþvelgiant á tai, kad i kamienas jau XVI–XVII amþiuje buvo paveiktas (i)§o
kamieno9 , vargu ar korektiðka, remiantis vienintele nom. pl. forma kandis 12326,
atstatyti kandis, -ies (p. 96). SE neuþfiksuotø gen. sg. formø rekonstrukcija, matyt,
këlë abejoniø ir indekso autoriui. Tai rodo retkarèiais pasitaikantys klaustukai
(pvz.: vagis, -ies [?], p. 240; sesuo, ?, p. 195) ar brûkðneliai (pvz., bestija, -, p. 30).
Tad ar negeriau bûtø buvæ pateikti tik tø daiktavardþiø gen. sg. formas, kurios
pavartotos SE? Tiesa, prie þodþiø darymas, - (p. 42) ir datyrimas, - (p. 43) brûkðnelis
paraðytas visai be reikalo, nes ðiø þodþiø gen. sg. formos SE yra: darimå 5814,
datirimå 5114.
Á Jakulio indeksà turëtø atkreipti dëmesá ir istorinës sintaksës tyrëjai. Jame prie
prielinksniø nurodyta, su kuriais linksniais jie vartojami. Ádomiõs sintaksei medþiagos yra ir prie jungtukø. Tik gaila, kad nepateiktos visos SE vietos, kur vartojami daþniausi ir ir o jungtukai. Èia pasitenkinta tik bendru jø pavartojimo skaièiumi bei vienu kitu pavyzdþiu. Prie kitø þodþiø formø, atrodo, yra visos SE vietø
nuorodos.
Þinoma, pagrindinis ðio indekso skaitytojas bus istorinës leksikologijos specialistas. Jis èia ras ne tik paèius þodþius ir jø formas, bet prie kiekvieno ið jø – ir
vartosenos pavyzdþiø. Be to, prie retesniø ar dabar kitaip vartojamø þodþiø pateiktos ir jø reikðmës. Retkarèiais prie vieno kito ið jø tokiø reikðmës aiðkinimø gal ir
9 Plg.
Jonas Kazlauskas, „i-linksniavimo
perëjimas á io-linksniavimà“, Klb 1, 1958,
33–50 (=Jonas Kazlauskas, Rinktiniai rað-
295
tai 2, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø
leidybos institutas, 2000, 28–45).
Antanas Jakulis, „Knygos
Nobaþnystës“ leksika 1
galima bûtø pasigesti, pvz.: prie uþsëdinti ‘uþsodinti’, voèiuotas ‘votimis aptekæs’
arba prie valsèius, kuris XVI–XVII amþiuje buvo dar iðlaikæs senàjà reikðmæ ‘valda’ –
ji dabar jau iðnykusi. Taèiau pats atrankinis reikðmiø aiðkinimo principas yra
geras. Juo galëtø sekti ir kiti senøjø raðtø þodþiø indeksø rengëjai. Atrankinis turëtø
bûti ir bûsimasis istorinis senøjø raðtø þodynas, kuriame tilptø tik tai, kas charakteringa senajam mûsø raðtijos laikotarpiui. Ðiam þodynui dar laikas nëra pribrendæs, bet tirdami senuosius raðtus ir rengdami atskirø tekstø indeksus, turëtume á tai
orientuotis.
SE indekse kartais viename straipsnyje pateikiami ne vienas, o keli þodþiai.
Labai gerai, kad taip daroma tada, kai juos sunku atskirti dël kamienø miðimo – jie
turi bendrø linksniø formø (pvz.: bjaurus, -i º bjauras, -a, p. 32; medis º medþias,
medþio, p. 118 ir t. t.) arba dël netobulos raðybos bei fonetiniø prieþasèiø, pvz.:
pakolai (11) º pakolei (4) (p. 151), jog (42) º juog (504) (p. 91), po (135) º pa (2)
(p. 170) ir t. t. Taèiau visai kitaip vertintini á vienà straipsná pakliuvæ keli gana
skirtingi þodþiai, pvz.: aba (97) º abo (1) º arba (53) º alba (10) (p. 5); garbë, -ës (4) º
garba, -os (112) (p. 58); pajunkimas, -o (2) º pajunkis, -io (1) (p. 150); ðtai (38) º ðitai
(6) (p. 213) ir kt. Tai tik apsunkina skaitytojui susirasti jam reikiamus duomenis.
SE þodþiø formos indekse pateikiamos autentiðka, bet ðiek tiek supaprastinta
raðyba. Vietoj <‡>, <†> bei <ê> raðoma tiesiog <ê>, dabartinamos ir nosinës raidës:
<±>, <²> keièiamos á <à>, <æ>. Prastinant raðybà, þinoma, nubyra dalis informacijos. Pavyzdþiui, vien pasklaidþius SE fotokopijà (uþ jos padarymà bei atsiuntimà
esu labai dëkingas Jakulytei), matyti, kad raidës <‡> ir <†> raðomos pramaiðiui,
tartum ir be jokios aiðkios sistemos. Be to, kartais taðkas ar akûtas virð <¸> SE
uþdëtas visai be reikalo. Antai ið 34 veizdëti (resp. neveizdëti) Jakulio nustatytø
pavartojimo atvejø net 16 kartø ðis þodis SE paraðytas su <†>: wei†deti 8528, 9410;
weai†di 2049; wei†di 16712, 21723; wei†deia 8910, 18323; wei†dek 9911, 12; Wei†dek 9917;
wei†dedamas 1176; weay†dedamas 2076; wei†dedami 4223; newei†di 21723; ne wei†dek 1037;
ne wei†dedams 20429. Daþnai <†> (retkarèiais <‡>) vietoj <¸> raðoma ir kitame panaðiame þodyje pavyzdëti ‘paþiûrëti’ (5 atvejai ið 8, plg. p. 163): påwi†deti 23921;
påwi†dek 1429; påwi†dei±s 1739 ir påwi‡dekit 2196; påwi‡dei±s 20615. Tad galima átarti,
kad prie tokio <¸>, <†> bei <‡> maiðymo galëjo prisidëti raidþiø rinkëjas, prastai
mokëjæs lietuviø kalbà (apie panaðius atvejus þr. ðio ALt tomo p. 129–152).
Indekse vietomis neiðvengta perraðymo ar spaudos klaidø, pvz., paraðyta
µzczeµtis (p. 211) vietoj originalo S¸c¸eµtis 14210, 13, tobuùå (p. 227) – vietoj tuobuùå 7421.
Kai kur netiksliai nurodytos puslapio eilutës, pvz.: weai†di yra ne 20410, o 2049, ne
wei†dek – ne 1036, o 1037, ne wei†dedami – ne 20428, o 20429 (p. 244).
Korektûros klaidø antraðtinëse þodþiø formose yra tik viena kita, pvz.: pakajus,
-iaus (turi bûti -jaus) (p. 150), sebras (turi bûti sëbras) (p. 195), þvairas, -o (turi bûti
-a) (p. 259).
296
Archivum Lithuanicum 3
Ðios pastabos në kiek nemaþina SE þodþiø indekso mokslinës vertës. Vincas
Urbutis reiklioje recenzijoje apie Czesùawo Kudzinowskio þodþiø indeksà 10 raðë:
„Ðiais teorizavimo ir pamokymø, kaip reikëtø (kitiems) dirbti laikais, deja, reta
mokslininkø, kurie ryþtøsi skirti daugelá metø tokiam varginanèiam, tiek atidumo,
kruopðtumo ir kantrybës reikalaujanèiam darbui, juo labiau, kad perspektyvos susirasti leidëjà èia miglotos. Tad profesorius È. Kudzinovskis, vis dëlto nepabûgæs
tokio darbo ir sëkmingai privaræs iki galo, ypaè nusipelno visø mûsø, baltistø,
didelio dëkingumo ir pagarbos“ (Blt 14[1], 1978, 85). Tokios pat pagarbos nusipelno
ir Antanas Jakulis, iðplëtæs mûsø þinojimo ribas apie XVII amþiaus raðtø leksikà.
Dëkingi esame ir jo dukteriai Daliai Jakulytei, kuri savo tëvo ilgø metø triûsà leidþia
á gyvenimà. Kitø KN þodþiø indekso tomø parengimas spaudai bûtø pats tikriausias paminklas artëjanèioms dvideðimtosioms Jakulio mirties metinëms paminëti.
Saulius Ambrazas
SAULIUS AMBRAZAS
Gauta 2001 m. kovo 9 d.
Lietuviø kalbos institutas
Priimta 2001 m. balandþio 13 d.
Antakalnio g. 6
LT-2055, Vilnius, Lietuva
e. p.: [email protected] 0
10 Czesùaw
Kudzinowski, Indeks-sùownik do
„Daukðos Postilë“ 1–2, Poznañ: Wydawnictwo Naukowe UAM, 1977.
297
Antanas Jakulis, „Knygos
Nobaþnystës“ leksika 1
298
Archivum Lithuanicum 3
A r c h i v u m L i t h u a n i c u m 3, 2 0 0 1
I S S N 1 3 9 2 – 7 3 7 X, I S B N 3 – 4 4 7 – 0 9 2 6 2 – 9
Aspekte baltistischer Forschung.
Schriften des Instituts für Baltistik
der Ernst-Moritz-Arndt-Universität Greifswald 1,
hrsg. von Jochen D. Range
Essen: Verlag Die Blaue Eule,
2000, 404 p. ISBN 3–89206–929–8
Recenzuojamu straipsniø rinkiniu savo leidybinæ veiklà pradeda prieð aðtuonerius metus ákurtas Greifswaldo universiteto Baltistikos institutas. Ið leidëjo prakalbos suþinome, kad ðia serija siekiama aprûpinti mokslo priemonëmis ávairiø
baltistikos srièiø studentus ir, antra vertus, supaþindinti mokslo bendruomenæ su
ðio Instituto darbuotojø tyrimø rezultatais. Dþiugina leidëjo sprendimas serijà
pradedantá tomà skirti pirmajam Greifswaldo universiteto Baltistikos katedros vedëjui, þymiam slavistui ir baltistui Raineriui Eckertui. Raineriui Eckertui 1996 metø gruodþio mënesá sukako 65 metai. Kaip matome ið ádëtos jubiliato bibliografijos, Eckertas yra davæs mokslo pasauliui daugiau negu ðimtà darbø, skirtø
baltø kalboms, ir darbø, kuriuose baltø kalbø duomenys naudojami platesniu
kontekstu; tarp jø yra ir keletas monografijø bei straipsniø rinkiniø. Jo paskyrimas
pirmosios Baltistikos katedros, 1993 metais ákurtos buvusioje Vokietijos Demokratinëje Respublikoje, vedëju, buvo tinkamas jo karjeros vainikavimas. Gaila, kad
leidëjas, rinkdamasis pavadinimà, nepasekë tradicija mokslininko jubiliejui skirtà
leidiná pavadinti lotyniðkai (juk kiekvieno mokslininko, apdovanoto dailiai ir iðkilmingai skambanèiais charisteria arba dona natalicia, ausá pamalonintø jau vien
harmoningas Vergilijaus kalbos skambesys).
Jubiliatas jo garbei iðleistos knygos turiniu, moksliniu lygiu ir temø ávairove,
rodos, neturëtø skøstis. Pasirinktas pavadinimas Baltistikos tyrimo aspektai ypatingu polëkiu ar originalumu gal ir nepasiþymi, taèiau jis tikslus tuo, kad atspindi
ne tik ðio rinkinio temø ávairovæ, bet netiesiogiai ir labai daugialypæ paties Raine-
299
Aspekte baltistischer
Forschung
rio Eckerto mokslinæ veiklà, kuri apima indoeuropeistikà, baltø ir slavø kalbø
leksikologijà bei frazeologijà, folkloristikà, baltistikos istoriografijà ir t. t.
Rinkiná sudaro daugiau kaip dvideðimt ávairiø ðaliø (daugiausia Vokietijos
ir Italijos) filologø, kalbininkø ir literatûros tyrëjø straipsniø. Pabaigoje pridëta trumpa Range’s paraðyta jubiliato biografija bei iðsami, taip pat leidëjo sudaryta baltistikos darbø bibliografija (p. 383–398). Recenzijoje bus aptariami ne visi
rinkinyje iðspausdinti straipsniai – joje daugiausia dëmesio bus skiriama kalbotyros darbams.
1.
Besidomintiems lyginamàja kalbotyra ypaè vertingas Wolfgango Hocko
straipsnis „Balto-Slavisch, Indo-Iranisch, Italo-Keltisch. Kriterien für die Annahme
von Sprachgemeinschaften in der Indogermania“ (p. 119–145) – jame iðkeliama
keletas ádomiø minèiø dël indoeuropeistikoje taikomø kriterijø nustatant dviejø ðios
kalbø ðeimos ðakø ypatingà artimumà, komparatyvistikoje vadinamà ‘kalbø bendrumu’ (Sprachgemeinschaft). Kriterijus, kuriais operuojama literatûroje vertinant
baltø ir slavø kalbø bendrumà, autorius metodiniu atþvilgiu lygina su tais, kuriais
remiamasi apibrëþiant seniai nustatytà ir visuotinai pripaþintà indoiranënø kalbø
bendrumà (bûtent jis daþniausiai cituojamas kaip klasikinis pavyzdys) bei sunkiau
árodomà, ið esmës labai ginèytinà italø ir keltø kalbø bendrumà. Pasitelkæs genetikos ir tekstø kritikos (dviejø mokslø, kuriems taip pat svarbios giminystës nustatymo procedûros) paralelæ, autorius prieina prie iðvados, kad bendrø inovacijø
principas (já genetikoje atitinka sinapomorfijos sàvoka, o tekstø kritikoje – bendrø
klaidø kriterijus) grieþtai taikomas tik istorinës fonetikos procesams. Todël nenuostabu, kad praktiðkai kalbø giminystës ryðiai beveik be iðimties (tyrëjø skelbiamose
teorijose ne visada) formuluojami remiantis fonetinëmis ypatybëmis. Autorius, cituodamas Henry M. Hoenigswaldà, teisingai pabrëþia, kad kiti („gramatiniai“) kriterijai pasitelkiami tik „ið nevilties“: ið esmës dviejø kalbø artimesnei giminystei
árodyti pakanka vienos vienintelës iðskirtinës, nebanalios ir nepasiskolintos fonetinës inovacijos. Baltø ir slavø kalbose tokia inovacija, anot Hocko, esanti indoeuropieèiø skiemeniniø sonantø raida *im, *in, *ir, *il (*um, *un, *ur, *ul). Autoriui
galima tik pritarti, kad ðis argumentas labai svarbus: paralelës kitose indoeuropieèiø kalbose yra nepilnos ir ið dalies abejotinos, sonantø raidoje niekur nerandame
tokio visiðko paralelizmo (turinèio reikðmingø morfologiniø padariniø, kadangi
tokia sonantø raida lëmë konsonantiniø ir i kamienø artëjimà), koká randame baltø
ir slavø kalbose. Svarbu pastebëti, kad statistinius ar apskritai kiekybinius kriterijus
autorius ryþtingai atmeta. Malonu iðgirsti tokià nuomonæ ypaè dël to, kad sprendþiant baltø ir slavø kalbø giminystës klausimà daþnai stengiamasi padidinti
savaime maþai reikðmingø kalbos faktø skaièiø.
Hoenigswaldo ir Hocko formuluojamà „nevilties principà“ tarsi iliustruoja Vladimiro Toporovo straipsnis „Èç áàëòî-ñëàâÿíñêîé ëåêñèêîëîãèè“ (p. 301–317).
300
Archivum Lithuanicum 3
Jame pateikiamas baltø ir slavø atitikmenø sàraðas, kurá pats autorius pateikia kaip
„þaliavà“ pabrëþdamas, kad ðie atitikmenys dar laukia istorinio lyginamojo vertinimo. Visi jie priklauso onomatopëjinei ekspresyviajai leksikai, kurià dauguma
komparatyvistø bûtø linkæ ið anksto atmesti kaip netinkamà etimologinei analizei.
Autoriui tai nesvarbu, nes nepriklausomai nuo to, galima ar negalima ðiuos þodþius skirti baltø-slavø prokalbei arba netgi atskiroms baltø ar slavø prokalbëms,
„[...] ñàìî [...] ñîïîñòàâëåíèå (ðàçóìååòñÿ, ïðè åãî êîððåêòíîñòè) îáðàçóåò
äèàãíîñòè÷åñêè âàæíûé ýëåìåíò äëÿ ñóæäåíèÿ î ñòåïåíè ëåêñè÷åñêîé áëèçîñòè
èëè äàæå êîíãðóýíòíîñòè áàëòèéñêîãî èëè ñëàâÿíñêîãî ÿçûêîâûõ ìèðîâ“
(p. 307). Aiðku, kad autoriaus tikslai nesutampa su tradicinës lyginamosios kalbotyros tikslais, nors jo gretinimai ið dalies remiasi fonetiniais dësniais. Neaiðku, kuo
tada remiasi ir kaip vertinamas gretinimø „teisingumas“ (êîððåêòíîñòü): lyginamosios kalbotyros metodais jis yra nenustatomas, kadangi ðio leksikos sluoksnio
þodþius kalbininkai tradiciðkai atsisako etimologizuoti, o jø diagnostinæ vertæ rekonstruojant baltø ir slavø „kalbiná pasaulᓠnustato pats autorius. Ðis straipsnis
atrodo simptomiðkas ne tiek autoriaus (þymaus indoeuropeisto, dël kurio nuopelnø
baltistikai niekas neabejoja) darbams, kiek dabartiniams baltø ir slavø kalbø giminystës tyrimams: Trautmanno sàraðà tyrëjai, be abejo, dar papildys ávairiais aspektais (daugeliu atvejø struktûriná atitikmenø santyká galima dar nuodugniau iðtirti),
bet pavojus áklimpti á etimologiðkai nereikðmingø leksikos sluoksniø analizæ gresia,
kaip matyti, net áþymiems mokslininkams.
2. Ið etimologijos srities rinkinyje yra ádomus, bet savo pagrindiniu teiginiu kontroversiðkas Friedhelmo Hinzës straipsnis apie ‘milþino’ pavadinimus kaðubø tarmëse („Pomoranisch ‰ïþàga/‡ïþ5ga u.a. ‘Riese’ sowie andere Bezeichnungen des Riesen im Pomeranischen“, p. 109–118). Straipsnio autoriaus nuomone, ið aptariamøjø þodþiø baltiðkø atitikmenø turi pavadinime ávardytas þodis, kuris straipsnyje
siejamas su liet. didis, lat. diþs ir kartu su jais teikiamas kaip pagrindas baltø-slavø
ðakniai *did- ‘didelis’ rekonstruoti (< *did-æga). Vargu ar ðis pasiûlymas susilauks
platesnio pritarimo, ypaè dël labai silpno ir kiek átartino siûlomos ðaknies paliudijimo slavø kalbose; be to, did(el)is panaðus á ekspresyviosios leksikos þodá. Fonetinës ðio gretinimo pusës (baltø *did- : slavø *did-) autorius nenagrinëja.
3. Onomastikai atstovauja tik vienas straipsnis – Anatolijaus Nepokupno stu-
dija apie Ukrainos upëvardþius Ñòðâÿæ, Ñòðèâÿæ, Ñòðèâiãîð (p. 226–238), su kuriais jis siûlo gretinti senøjø prûsø oikonimà Strowange.
4. Lyginamàja morfosintakse ir sintaksine tipologija besidominèiam skaitytojui
nemaþai medþiagos apmàstymams suteikia Williamo R. Schmalstiego straipsnis
„Dative or Accusative, A Latvian parallel to Proto-Indo-European“. Latviø kalbos
301
Aspekte baltistischer
Forschung
paralelæ èia ið esmës reikia suprasti kaip dingstá, aiðkinanèià straipsnio pasirodymà baltistikos rinkinyje, nes jis iðeina toli uþ baltistikos ribø ir sprendþia ankstyvosios indoeuropieèiø prokalbës stadijos morfosintaksinës rekonstrukcijos klausimus. Naudininko ir galininko santykis prokalbës linksniø sistemoje jau seniai kelia
klausimø lingvistams: kaip lokaliniai linksniai tiek naudininkas, tiek galininkas
galëjo reikðti kryptá (tikslà), bet ir kaip objekto linksnis naudininkas kai kuriais
atvejais konkuruoja su galininku. Schmalstiegas iðkelia indoeuropieèiø *o kamienø
naudininko ir galininko galûniø *-ô ir *-om genetinio tapatumo tezæ, aiðkindamas
jas kaip pirmykðèius sandhi variantus, vëliau patyrusius funkcinæ diferenciacijà:
pradinis antipasyvinës konstrukcijos naudininkas esà suskilæs á silpnesná tranzityvumo laipsná (pagal Hopper’io ir Thompson tranzityvumo hipotezæ) reiðkiantá
naudininkà ir stipresná tranzityvumo laipsná reiðkiantá galininkà. Objekto naudininko vartojimà esant „sumaþintam tranzityvumo laipsniui“ iliustruoja tokios latviø kalbos opozicijos kaip (ie)sist sunim : sist suni. Schmalstiego hipotezë yra gerai
apmàstyta ir paremta plaèiomis tipologinëmis paralelëmis, bet galø gale ji yra ir liks
spekuliatyvaus pobûdþio, nes vienos ið pagrindiniø prielaidø (apie *-ô ir *-om kaip
sandhi variantus) greièiausiai niekada nepavyks árodyti. Tà patá galima pasakyti
apie prokalbës morfologinio ergatyvizmo hipotezæ (kuri seniausios prokalbës stadijos linksniø sistemà verèia rekonstruoti be galininko ir skatina ðio linksnio kilmæ
aiðkinti kito linksnio suskilimu). Taèiau reikia pabrëþti, kad Schmalstiego mintys
apie naudininko ir galininko kaip objekto linksniø santyká prokalbëje yra vertingos
ir be ðios prielaidos. Naudininko ir galininko vartosenoje per daug yra panaðumø,
kad juos bûtø galima laikyti grynu atsitiktinumu. Latviø kalbos konstrukcijas
Schmalstiegas teikia tik kaip paralelæ ir netvirtina, kad jos bûtø tiesioginis prokalbës linksniø vartojimo atspindys.
5. Ið istorinës kalbotyros srities minëtinas Elviros Julijos Bukevièiûtës straipsnis
apie daiktavardþiø dviskaitos formas 1735 metø Kvanto Biblijoje (p. 39–68). Autorës
analizë rodo, kad trinarë skaièiaus sistema XVIII amþiaus tekstuose vartojama dar
visai nuosekliai.
6. Neaiðku, kuriai kalbotyros srièiai (sinchroninei ar diachroninei) dera priskirti
Baibos Metuzalës-Kangerës straipsná „Derivational Processes and Conjugational Type
-st- verbs in Latvian“ (p. 187–195). Autorë, kiek ið straipsnio galima suprasti, linkusi manyti, kad lyginamosios kalbotyros rezultatus galima ignoruoti, o istorinio
pobûdþio svarstymus paremti dabartinës kalbos struktûriniø bruoþø analize. Autorës priekaiðtai istorinei lyginamajai kalbotyrai gana migloti, ypaè kai jos metodams
kaip teigiamas pavyzdys prieðinamas pats Endzelynas, kuris, be abejo, labai nustebtø
iðgirdæs, kad „[...] prieð XIX amþiaus pabaigà egzistavæ latviø (ir lietuviø) kalbos apraðymai nesudarë pagrindo diachroniniam Endzelyno apraðymui, nes jis savo lat-
302
Archivum Lithuanicum 3
viø kalbos gramatikà parëmë tokia indoeuropieèiø kalbø teorija, kokia ji atsispindi
jo meto latviø kalboje“1. Dël diachronijos ir sinchronijos painiojimo viso straipsnio
tikslas yra neaiðkus, jo suvokti nepadeda ir máslingas sakinys „[...] it is possible to
describe Latvian conjugation without reference to historic phonology and nonetheless broach questions pertaining to grammaticalisation, diathesis etc.“ (p. 188) Beje,
ir perskaièius visà straipsná, nepaaiðkëja nei jo tikslas, nei iðvados.
7. Þodþiø darybos klausimus analizuoja Saulius Ambrazas ir Jochenas D. Range – pirmas istoriniu poþiûriu („Zur Entwicklung der Nomina attributiva in den
baltischen Sprachen“, p. 13–20), antras sinchroniniu ir kontrastiniu („Zur kontrastiven Beschreibung der Wortbildungskategorie Nomen loci in den balt. Gegenwartssprachen“, p. 239–252).
8. Paola Cotticelli-Kurras plaèiame straipsnyje „Der Tempuswechsel in den
litauischen Märchen“ (p. 69–88) nagrinëja istorinio esamojo laiko (praesens historicum) funkcijas lietuviðkø pasakø tekstuose. Nauja yra tai, kad skiriama dëmesio
sintaksës aspektams, bei autorës mintys apie praesens historicum santyká su hipotakse ir paratakse. Autorës pagrindinë tezë tokia: praesens historicum galima laikyti
naracijos perspektyvos keitimo priemone tik pagrindiniuose sakiniuose. Atsiþvelgiant á tuos atvejus, kai esamasis laikas vartojamas ðalutiniame sakinyje, priklausomame nuo pagrindinio sakinio su bûtojo laiko veiksmaþodþio forma, galima
abiem vartojimo atvejams suformuluoti bendrà funkciná bruoþà: esamasis laikas
netenka savo deiktinës vertës ir jo vartojimà lemia vien kontekstiniai veiksniai.
Vargu ar galima pritarti autorës siûlymui esamojo laiko vartojimà papildinio sakiniuose su verba sentiendi, dicendi ir pan. susieti su praesens historicum. Tose kalbose, kurioms nebûdinga consecutio temporum (ne tik baltø, bet ir slavø), papildinio
sakiniø laiko formos praranda savo absoliuèià laiko vertæ ir sakinio kontekste ágyja
santykinæ laiko vertæ pagrindinio sakinio laiko atþvilgiu. Ði savotiðka esamojo
laiko transpozicija á praeitá yra automatiðka ir gramatinëmis taisyklëmis grieþtai
nustatyta, taigi lyginti jà su tokia fakultatyvia stilistine priemone, kokia yra praesens historicum, vargu ar galima. Be to, kitas esminis skirtumas yra tas, kad papildinio sakiniø esamasis laikas iðlaiko tikrojo esamojo laiko veikslo (aspektines)
savybes, bet praesens historicum jas praranda (kaip þinoma, baltø kalbø ávykio
veikslo prieðdëliniø veiksmaþodþiø esamojo laiko formø vartojimas nëra apribotas
tik praesens historicum atveju). Apie praesens historicum ypatingà vaidmená hipotaksëje autorë bûtø galëjusi padaryti esminiø iðvadø tik tada, jeigu bûtø átraukusi á
1 „The
grammar descriptions for Latvian
(and Lithuanian) that existed before the
end of the nineteenth century are not the
basis for the diachronic descriptions of
303
Endzelîns who based his grammar of
Latvian on the theory of IE languages as
this is manifest in the Latvian language of
his day“ (p. 189).
Aspekte baltistischer
Forschung
savo tyrimà ðalutinius laiko (adverbialinius) sakinius, bet kaip tik á juos ji èia
neatsiþvelgia (p. 80, iðn. 43).
9. Baltistams, besidomintiems arealiniais santykiais, svarbus Eberhardo Win-
klerio straipsnis „Zum Stoßton im Ostseefinnischen“ (p. 344–365), kuriame kai
kuriø Baltijos suomiø kalbø ir tarmiø, turëjusiø artimø ryðiø su latviø kalba (lyviø,
vadinamøjø „krieviniø“, kai kuriø estø tarmiø), lauþtinë priegaidë aiðkinama kaip
skolinys ið latviø kalbos. Autoriaus teorija remiasi prielaida, jog lyviø kalboje lauþtinë priegaidë ne visur tuo paèiu metu atsirado ten, kur ji dabar yra: ið pradþiø ji
turëjo bûti susijusi su atitinkamo vokalinio segmento ilgumu ir tik vëliau paplisti
ir prasiskverbti á pozicijas tarp trumpojo balsio ir priebalsio (va’l < *valo); ði prielaida bûtina todël, kad „lauþtinë priegaidë“ latviø kalboje egzistuoja tik kaip vienas
ið ilgumo realizavimo bûdø. Autoriaus argumentus, kuriais siekiama árodyti, kad
lûþimo (glotalizacijos) atsiradimà sunku aiðkinti kaip savaiminá suomiø kalbø reiðkiná, gali deramai ávertinti tik finougristas. Autorius nebando pateikti fonologinës
apraðomø faktø interpretacijos. Atrodo, kad tose suomiø kalbose, kuriose egzistuoja
lûþimas, jis yra segmentinës fonologijos vienetas. Bent jau tais atvejais, kai jis eina
po trumpojo balsio, tokia interpretacija atrodo átikinamiausia. Neaiðku, kada jis toká
statusà ágijo. Latviø kalbotyroje ðá reiðkiná áprasta laikyti prozodiniu ir apraðyti
kaip atskirà priegaidæ, bet fonologiniu poþiûriu ði interpretacija kelia abejoniø, nes
nekirèiuotuose skiemenyse, kur tæstinës ir krintanèios priegaidës prieðprieða neutralizuojama, iðlieka sveika lauþtinë „priegaidë“ (t. y. glotalizacija), kuri todël ir
neatrodo visai glaudþiai susijusi su priegaidëmis. Kaip þinoma, jau Kuryùowiczius
siûlë latviø kalbos lauþtinës priegaidës glotalizacijà skirti nuo priegaidës sensu
stricto, bet latviø kalbos akcentologija ligi ðiol yra likusi gerai apsaugota nuo tokiø
„naujoviðkø“ sumanymø. Sprendþiant su latviø lauþtine priegaide susijusius klausimus, Baltijos suomiø kalbø duomenys galëtø bûti ádomûs ir naudingi, bet tam
reikia ir suomiø kalbø faktø fonologinës interpretacijos.
10. Kai kuriuose straipsniuose nagrinëjami labiau filologijos negu kalbotyros
klausimai. Nesiimsiu jø vertinti, nes esminiø pastabø èia galëtø padaryti tiktai
ðios srities specialistai. Apsiribosiu nagrinëjamø temø referavimu. Gertruda Bense, remdamasi bibliniø tikriniø vardø transpozicijos pavyzdþiu, gina 1742 metais
Karaliauèiuje iðspausdintà bibliniø istorijø vertimo (Ißµkirµtyti ir S¸wentam’ Raßte
randami Nuµµidawimai iß Séno bey Naujo Teµtamento) kokybæ nuo ámanomø priekaiðtø dël vergiðko vertimo bûdo (p. 21–38). Pietro U. Dini raðo apie XVI–XVII amþiaus vokieèiø humanisto ir erudito Hieronimo Megiseraus veikale Thesaurus Polyglottus pateiktus duomenis apie baltø kalbas (p. 89–108). Guido Michelini („Zu
den auf Luther fußenden Übersetzungsbesonderheiten des Römerbriefes in den
Evangelias bei Epistolas aus dem Jahr 1579“, p. 196–205) árodinëja, kad Vilentas,
304
Archivum Lithuanicum 3
sudarydamas savo Evangelijas bei Epistolas, naudojosi ne tik Liuterio vertimu, bet
ir ávairiais kitais ðaltiniais, taèiau Liuterio tekstas buvo svarbiausias. Autoriaus
argumentacija remiasi ið ðv. Pauliaus laiðko romieèiams imtø perikopiø vertimo
analize.
Bernfriedas Schlerathas nagrinëja Samuelio Boguslavo Chylinskio Naujojo Testamento vertimo ðaltiniø problemà ir prieina prie iðvados, kad Chylinskis versdamas rëmësi XVII amþiaus olandiðku Biblijos vertimu, vadinamàja Statenbijbel
(p. 279–290). Ðiame straipsnyje teikiama argumentacija liudija neabejotinà autoriaus erudicijà, bet keliamas teiginys nëra naujas. Autorius cituoja Zigmo Zinkevièiaus Lietuviø kalbos istorijos treèiàjá tomà2, kur uþsimenama apie spëjimà dël galimo olandiðko ðaltinio. Ir ðiuo atveju reikia dar kartà apgailestauti, kad Zinkevièius savo monumentaliame veikale jokios literatûros nenurodo. Ið tikrøjø jau Irena
Zawadzka ir Stanisùawas Franciszekas Kolbuszewskis ávardijo ðaltiná ir pateikë
keletà konkreèiø árodymø3. Papildomø árodymø pateikë Gina Kavaliûnaitë apþvelgdama Chylinskio Biblijos vertimo istoriografijà ir ðaltiniø problemà4. Beje,
ámanoma, kad minëtøjø publikacijø nutylëjimas ir pakartotinis Amerikos atradimas remiasi principu: polonicum (lithuanicum) est, non legitur.
11. Rinkinyje yra ir apþvalginiø straipsniø, kurie nepateikia naujø tyrimø rezultatø, bet vis dëlto turi nemaþà dokumentinæ ir informacinæ vertæ: Zigmas Zinkevièius raðo apie lietuviø kalbos tarmiø padëtá Baltarusijoje ir Lenkijoje (p. 364–382),
o a. a. Konstantynas Karulis – apie Baltijos vokieèiø ir latviø kalbø tarpusavio
santykius (p. 146–173). Dël pirmojo reikia paþymëti, kad pavadinimas „Die untergehenden litauischen Mundarten in Weißrußland und Polen“ („Nykstanèios lietuviø kalbos tarmës Baltarusijoje ir Lenkijoje“) atrodo ne visai tinkamas. Neabejotinas
ir liûdnas faktas, kad nyksta Baltarusijos lietuviø tarmës, taèiau Punsko lietuviø
kalba laikosi neblogai, nors lenkus autorius labiausiai linkæs vaizduoti kaip nepailstamus lietuviø nutautintojus. Beje, prie Lenkijos lietuviø tarmiø tyrimo yra
nemaþai prisidëjæ autoriaus taip demonizuojamos lenkø tautos atstovai.
12. Ne taip gausiai kaip kalbotyrai rinkinyje yra atstovaujama kitai jubiliatui
artimai tyrimø srièiai: lyginamajai mitologijai. Èia minëtini Nikolajaus Mikhailovo
svarstymai apie baltø-slavø mitologijos sàvokà („Einige Anmerkungen zum Begriff
‘Baltisch-Slavische Mythologie’“, p. 206–225) bei Jano Peterio Locherio etiudas apie
2 Zigmas
Zinkevièius, Lietuviø kalbos istorija
3. Senøjø raðtø kalba, Vilnius: Mokslas,
1988, 225.
3 Irena Zawadzka, Stanisùaw Franciszek Kolbuszewski, „Podstawa przekùadu Biblii
Chyliñskiego“, Sprawozdania Poznañskiego
305
Towarzystwa Przyjacióù Nauk za II póùr. 3,
1959, 158–159.
4 Gina Kavaliûnaitë, „Istoriografinis Samuelio Boguslavo Chylinskio Biblijos vertimo
kontekstas ir vertimo ðaltinio problema“
Lt 3(31), 1997, 74–83.
Aspekte baltistischer
Forschung
vienà latviø-finougrø mitologinæ paralelæ („Lett. Meþa mâte ‘Waldmutter’ und ähnliche göttliche Natur-Wesen“, p. 174–186). Prie jø ðliejasi Vairos Vykës-Freibergos
darbas apie latviø dainø poetikà („Of golden-winged fish and black-eyed rivers: the
bahuvrihi epithet in the Latvian dainas“, p. 318–343).
13. Literatûros istorijos srièiai priklauso tik vienas straipsnis, ádomus ne tik
specialistams, bet ir platesnei visuomenei. Tai Maximiliano Ranklio etiudas apie
prûsø vadovo Herkaus Manto ávaizdá nacizmo laikotarpio ideologijos paveikto
vokieèiø raðytojo Rolfo Laucknerio ir lietuviø dramaturgo Juozo Gruðo dramose
(p. 252–278). Ypaè atsiþvelgiama á ðio motyvo naudojimà ávairiuose ideologiniuose
kontekstuose.
Kaip matyti, recenzuojamame rinkinyje randami anaiptol ne grynai „proginiai“
raðiniai, bet rimti tyrimai, kurie gali sudominti daugelá baltistø – kalbininkø ir
filologø. Telieka pasveikinti naujos serijos leidëjà su gera pradþia ir linkëti tolesnës
sëkmës.
Axel Holvoet
AXEL HOLVOET
Gauta 2001 m. kovo 28 d.
Lietuviø kalbos institutas
Priimta 2001 m. balandþio 9 d.
Antakalnio g. 6
LT-2055, Vilnius, Lietuva
e. p.: [email protected] 0
306
Archivum Lithuanicum 3
A r c h i v u m L i t h u a n i c u m 3, 2 0 0 1
I S S N 1 3 9 2 – 7 3 7 X, I S B N 3 – 4 4 7 – 0 9 2 6 2 – 9
Birutë Kabaðinskaitë,
Lietuviø kalbos liaudies etimologija
ir artimi reiðkiniai
Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas,
1998, 122 p. ISBN 5–420–01443–2
In the foreword Kabaðinskaitë writes that the subject of her book, folk etymology,
is a rather wide-spread language phenomenon. She writes further that she has also
attempted to establish the reciprocal relationships between folk etymology and
contamination and the closely related phenomenon of lexical analogy. She has also
included pseudoetymology as a specific variety of folk etymology. All of the
examples which she quotes are general words, no proper names are included.
First (pp. 9-13) she establishes the difference between a folk etymology, which
derives from the wish to establish a link between a word and its meaning, and a
pseudoetymology, which is the invention of some individual who wishes to explain
the meaning of some word or other. An example of the latter comes from Viðtelis,
who wished to derive dakratas ‘decree’ (i.e., dekretas) from the prefix da- and the
Lithuanian noun kratymas ‘shaking; searching.’
Next (pp. 13-17) Kabaðinskaitë describes various schemes for the classification
of folk etymologies and (pp. 17-22) she reviews briefly previous studies of
Lithuanian folk etymologies.
Following this she gives an overview of the types of Lithuanian folk etymologies
and pseudoetymologies (pp. 22-45). An example of a word the form (but not the
meaning) of which was changed in imitation of a similar sounding word is Lith.
bezdþiÂnë, bezdþionà ‘monkey’ derived from Old Belorussian obezüjana ‘id.’ but
remodeled according to Lith. bezdbti ‘to let wind.’ In addition to a phonetic similarity
between the original and the ‘strong’ word (i.e., the word exerting an influence) a
semantic bond often unites the two words, imparting to the new remodeling a clear
associational meaning. Thus, for example, the word brangvYnas ‘whiskey’ < Middle
307
Birutë
kalbos
ir
Kabaðinskaitë, Lietuviø
liaudies etimologija
artimi
reiðkiniai
Low German brantwîn ‘id.’ has been adapted to brangus vYnas ‘expensive wine’ and
the motivation can be seen in the sentence brangvYnas brångu, pyvdlis pìgu, brångios
jåunos mergdlës ‘whiskey is expensive, beer is cheap, dear are young girls.’ Sometimes
the associated meaning can cover up the original meaning and even become the
lexical meaning of the word (p. 27). Thus niekadbjas ‘worthless person, lazy person,
good-for-nothing’ (cf. Russ. negodjaj ‘scoundrel, rascal’) remodeled according to nidkas
‘nothing’ and dbti ‘to put’ has gotten the auxiliary meaning ‘person who is guilty of
nothing, not involved, not knowing anything (about something).’ Such remodelings
are not only formal, but also semantic. When the original word and the ‘strong’ word
are not semantically close the remodeling does not get any motivation from the folk
etymology (p. 29). Still the strong word imparts some kind of conditional, potential
associational meaning, e.g., the word debesYlas ‘a genus of herbaceous plants’ was
remodeled from Old Belorussian devjasilü ‘id.’ on the basis of debesìs ‘cloud.’ Kabaðinskaitë writes (p. 29): “Vis dëlto stiprusis þodis suteikia tam tikrà pavidalo skaidumà (ar bent daliná skaidumà).” I would translate that as: ‘Nevertheless the strong
word imparts a certain divisibility (or at least partial divisibility) to the form.’ It
would seem to me that the appropriate word would have been *skaidrumà ‘clarity’
rather than skaidumà.
Sometimes the form of the remodelings corresponds completely to the form of the
strong word, e.g., alssoti ‘to breathe’ has taken on the additional meaning of ‘to raise
a ruckus’ under the influence of the Slavism alassoti ‘id.’ (pp. 29-30).
Generally the phonetic processes involved in the creation of a folk etymology are
very individual, sporadic and unpredictable, involving epenthesis, metathesis,
addition, loss or change of phonemes, etc. (pp. 31-34). Examples are furnished by
atvdrija ‘door-post, door jamb’ remodeled from the Belorussianism advdrija under the
influence of atvérti ‘to open’ and kaduogYs ‘juniper’ for standard kadagYs under the
influence of soga ‘berry.’
A very interesting phenomenon was the creation of pseudoetymologies by
many of the Lithuanian cultural figures of the 19th and the beginning of the 20th
century (p. 34). Kabaðinskaitë mentions Simonas Daukantas, Andrius Viðtelis,
Jonas Uþupis-Ðerenga, Mikalojus Akelaitis, Meèislovas Davainis-Silvestravièius,
Juozas Myliauskas-Miglovara, Vilius Bruoþis, Silvestras Gimþauskas, and Vincas
Pietaris. She writes that particularly Daukantas created pseudoetymologies with
regard to objects, e.g., with regard to the Lithuanian Grand Duchy’s money he
wrote: Koþnas toksai kirtis vadinosi kapa, nuo þodþio kapoti (Every such notch was
called a kapa, from the word kapoti ‘to chop, to cut open’, p. 35). Very rarely,
according to Kabaðinskaitë (p. 38), for words remodeled according to completely
coincidental words no attempt is made to show or to create any motivation for
the connection, e.g., pykinákas, pikinákas ‘picnic’ was remodeled according to pYkti
‘to be angry,’ pìktas ‘angry.’
308
Archivum Lithuanicum 3
Kabaðinskaitë writes (p. 39) that most of the ways of remodeling pseudoetymologies, a change of one or more sounds in the original word, the insertion of new
sounds, etc. imitate the ways of creation of folk etymologies, thus one could say that
kepla ‘hell’ by way of metathesis was remodeled from peklà under the influence of
képti ‘to bake.’ The interesting thing about this pseudoetymology is that the
derivation cannot be ruled out on formal grounds, because it is usually assumed
that Lith. képti represents a metathesis of the Indo-European root *pekw- encountered
not only in Slavic pek-, but in Lat. coquo, Gk. péssþ ‘I cook,’ etc. and the suffix -la
is known in Lithuanian as a suffix to derive nouns from verbs, e.g., derklà ‘abuse,
slander’1. Thus it would be easy to imagine that a word meaning ‘baking’ could
come to mean ‘place of baking’ and hence ‘hell.’ This pseudoetymology can only
be rejected on grounds of common sense and a knowledge of the cultural situation.
Kabaðinskaitë writes (p. 39) that there are particularly few words, the lexical
meaning of which has changed because of their connection with some phonetically
similar word. An example would be lakårna ‘unkempt, untidy person,’ the usual
meaning of which is ‘wanderer, scapegrace’ which is connected etymologically
with the verbs lqkti, lakióti ‘to fly about.’ The new meaning comes about under the
influence of lökatas ‘rag.’
Kabaðinskaitë writes that contamination is usually defined as the subconscious
union of two words which are rather close, but diachronic contamination is
encountered much more rarely than folk etymology (p. 63). She separates the
so-called ‘consistent’ from the ‘inconsistent’ types of contamination and establishes
three types of ‘consistent’ contamination for Lithuanian (pp. 69-73). In the first type
are the combinations where one can see the structure of the fragments and other
common phonetic segments of the original words. An example would be ba-l-kðvas
‘whitish’ from balsvas and pìlkðvas (pìlksvas) ‘greyish.’ The second type consists of
words in which only the common structure of the original words is used, e.g.,
af-m-onë ‘consciousness’ on the basis of aumu ‘intelligence’ and svmonë
‘consciousness.’ The third type consists of examples where the elements of the
original words are still evident, e.g., ð/meñdrë ‘reed’ from méndrë ‘id.’ and ðveñdrai,
ðvéndrë ‘id.’ In an ‘inconsistent’ contamination one or more sounds from one word
are inserted into another word. Thus, for example, in Lith. s/t/ìrna ‘roe-deer’ the -thas been inserted on the basis of tafras ‘auerochs’ (p. 74).
Kabaðinskaitë notes that, contrary to some theories of contamination, in
Lithuanian contaminations the rhythmic structure of the original words does not
have to be (pp. 75-76) taken into account, e.g., jaibabònas ‘course, rude jokes’ which
is a contamination of jéibë (jåibë) ‘damage, loss, trick’ and the Polonism zabobÂnas
‘superstition, charm.’
1 See
Saulius Ambrazas, Daiktavardþiø
darybos raida. Lietuviø kalbos veiksmaþodi-
309
niai vediniai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla, 1993, 69.
Birutë
kalbos
ir
Kabaðinskaitë, Lietuviø
liaudies etimologija
artimi
reiðkiniai
Kabaðinskaitë devotes several pages (pp. 77-80) to refuting the proposed etymologies of some Lithuanian words which have been said to be contaminations. For
example, the word åldra ‘storm’ is usually assumed to have come under the influence
of aldbti ‘to raise a ruckus,’ aldyti ‘to chase after’ (< Old Belorussian hold«tü ‘to shout’),
but most likely it is a hypercorrection of audrà, cf. the doublets used not only in East
and Southern High Lithuanian, but also in Low Lithuanian, auktnë—alktnë ‘elbow,’
algóti—augóti ‘to cry out.’
Kabaðinskaitë concludes finally that the basic type of Lithuanian folk etymology
comes from the remodeling of the form of the original word according to the form
of a similar sounding word, e.g., lénterë ‘side wall of a wagon’ remodeled from ldterë,
léiterë ‘id.’ on the basis of lentà ‘board, plank’ (p. 96). Contamination as a specific
linguistic phenomenon differs from folk etymology, the most evident feature of
which is the interpretation or motivation of the word. In a folk etymology
remodeling the root or stem of the strong word becomes clear, e.g., in pdèvietë ‘stamp’
remodeled from pdèëtë, pdèvëtë on the basis of vietà ‘place,’ whereas in a contamination there is only a fragment of the root or stem, which does not show an
association with the word. Products of contamination are less clear, e.g., suptÂnas
‘cassock’ which is a contamination of sutanà ‘id.’ and kaptÂnas ‘winter jacket’
(p. 98). There can, of course, be some intermediate cases, where the distinction
seems to be neutralized, e.g., apnarslis ‘nostril’ remodeled on the basis of öpnasris
and narslaj ‘nostril, muzzle,’ and narslóti ‘to entwine.’ Probably Kabaðinskaitë’s last
conclusion (p. 100) is most important: In spite of the differences established, folk
etymology, contamination and lexical analogy are specific types of the general
process of analogy.
The book is a very interesting collection of facts about contamination and folk
etymologies in Lithuanian and is enjoyable to read just for that reason. It is a noble
effort to organize the facts of human linguistic creativity into some kind of system
and the author is to be applauded for this effort. One wonders, however, whether
the Austrian, Wolfgang Dressler, whom Kabaðinskaitë quotes frequently, would
agree to the Polonization (or Lithuanianization?) of his name into Witold Dressler
(sic! p. 100). Is this the result of a contamination or a folk etymology?
William R. Schmalstieg
WILLIAM R. SCHMALSTIEG
Gauta 2001 m. sausio 11 d.
Department of Germanic and Slavic Languages
Priimta 2001 m. kovo 6 d.
The Pennsylvania State University
311 Burrowes Building
University Park, PA 16802-6203, U.S.A.
e. p.: [email protected] 0
310
Archivum Lithuanicum 3
A r c h i v u m L i t h u a n i c u m 3, 2 0 0 1
I S S N 1 3 9 2 – 7 3 7 X, I S B N 3 – 4 4 7 – 0 9 2 6 2 – 9
Cornelia Jumpertz-Schwab,
The Development of the Scots Lexicon and Syntax
in the 16th Century under the Influence
of Translations from Latin
Scottish Studies International 25,
Frankfurt am Main, Berlin, Bern, New York, Paris, Wien: Peter Lang,
1998, 222 p. ISBN 3–631–33663–2
1999 metø rudená skaitytojus pasiekë 1998 metø data iðleista daktaro disertacijos
(apgintos 1996 metais) pagrindu parengta Cornelios Jumpertz-Schwab studija Vertimø ið lotynø kalbos átaka ðkotø kalbos leksikos ir sintaksës raidai XVI amþiuje. Metodologiniu poþiûriu knyga svarbi ir tiriant lietuviø raðtijos palikimà, nustatant skirtingø originalo kalbø átakà verstiniams lietuviðkiems tekstams, vertinant tiek paties
autoriaus, tiek teksto þanro sàlygojamus leksikos ir sintaksës pokyèius bei jø raidà.
Daugelis dabartiniø mokslininkø linkæ ðkotø kalbà traktuoti tik kaip dialektiná
anglø kalbos variantà, taèiau tokia nuostata netaikytina kalbant apie humanizmo
laikus, kada ðkotø kalba funkcionavo kaip savarankiðka ir oficiali Stiuartø valdomos Ðkotijos tautinë kalba (Britanijos pietuose, Tiudorø valdomoje Anglijoje, oficiali
kalba buvo anglø; p. 1, 131, 216). Tautiniø raðomøjø kalbø, taip pat jø norminimo
ir gramatikos kûrimo tradicija Britanijoje siekia VI–VII amþiø, kada pradëtos raðyti
Elijaus Donato lotynø kalbos gramatikos Ars minor anglosaksiðkos glosos1 . Taèiau
iki XV amþiaus Britanijoje, kaip ir þemyninëje Europoje, pagrindinë literatûros
1 Seniausias
Donato gramatikos vertimas
taip pat atliktas Britanijoje – 1170 metø
data Kenterberio Kristaus baþnyèios
bibliotekos kataloge áraðytos Donatus
anglice ir Donatus grece gramatikos. Tai
veikiausiai buvæs paþodinis interlinijinis
311
vertimas. Visuotinai sutariama, kad
pirmà kartà vadovëlis turëjo bûti
iðverstas X amþiaus antroje pusëje
(Erika Ising, Die Herausbildung der
Grammatik der Volkssprachen in Mittelund Osteuropa, Berlin: Akademie-Verlag,
1970, 23, 29).
Cornelia Jumpertz-Schwab,
The Development of the Scots
Lexicon and Syntax in the 16th
Century under the Influence
of Translations from Latin
kalba buvo lotynø. Tautinës kalbos gretintos su lotynø (taip pat graikø) kalba ir
vertintos kaip stokojanèios klasikinëms kalboms bûdingø ypatybiø: iðraiðkos groþio, minties þaismingumo ir stiliaus elegancijos, todël netinkamos vartoti literatûroje. Ilgainiui radosi noras antikos (ir viduramþiø) autorius padaryti prieinamus
tiems, kurie lotynø kalbos nemokëjo ar mokëjo blogai, ir parodyti, kad tautinës
kalbos instrumentarijus yra pakankamas perteikti klasikiná tekstà, pagal kurá turtinama ir tobulinama tautinës kalbos gramatinë ir stilistinë struktûra. Nors ir laikyta þemesne, ðkotø kalba gana sëkmingai skynësi kelià: pirmas ilgesnis kûrinys
ðkotiðkai paraðytas 1376 metais (John Barbour, The Brus); 1424 metais pirmà kartà
Ðkotijos parlamento statutai suraðyti gimtàja kalba (p. 2); XVI amþiuje susiformavo
raðomoji ðkotø kalba2 . Vis dëlto plintant Reformacijai ðkotø kalba infiltruota á anglø
kalbà. Èia lëmë du veiksniai: 1560 metais ávykusi vadinamoji Ðkotø reformacija ir
tais paèiais metais pasirodþiusi bei atkakliai Ðkotijoje skleidþiama angliðka Þenevos Biblija. Vëliau prie religinës anglizacijos prisidëjo ir politiniai motyvai – 1603
metais ávyko Karûnø sàjunga, Tiudorø ir Stiuartø karalysèiø bei parlamentø susijungimas. Taigi per ðimtmetá raðomoji ðkotø kalba patyrë radikaliø pokyèiø: XVI
amþiaus pradþioje oficiali, tobulinama ir visavertës bendrinës raðomosios kalbos
statusà ágijusi kalba amþiaus pabaigoje prarado visas teises ir buvo pakeista anglø
kalba.
Knygos autorë nagrinëja ðkotø kalbos „þydëjimo“ laikotarpá, 1490–1549 metus 3 .
Tais metais ji apsiriboja ir vartodama terminà „vidurinioji ðkotø kalba“ (Middle
Scots; p. 3)4 . Leksikos ir sintaksës analizei pasirinkti trys XVI amþiaus ðkotiðki
vertimai. Pirmøjø dviejø autorius yra Johnas Bellendenas. 1531 metais jis pabaigë
Ðkotijos kronikà (Chronicles), kuri buvo karaliaus Jokûbo V uþsakytas ðkoto Hectoro Boece’o (lot. Boethius) lotyniðkai paraðytos Scotorum Historiae vertimas. Ðkotijos
kronika, iðspausdinta 1536 metais, susilaukë pripaþinimo ir buvo vadinama geresniu veikalu uþ patá originalà (p. 76). 1533 metais Bellendenas baigë versti Tito
Livijaus Romos istorijà Ab urbe condita (autorë knygoje vartoja santrumpà Livy). Abu
tekstai ið principo skiriasi: pirmojo autorius ðkotas, aptariamos ðkotiðkos realijos;
antrasis sukurtas romënø autoriaus, o nagrinëjama tema – Romos istorija – su Ðkotija visai nesusijusi. Tai lëmë skirtingà vertimo strategijà bei tikslus. Kronikà Bellendenas vertë laisviau, nevengë skoliniø5 , naujadarø ar iðplëtë jau egzistavusiø ðkotø
2 1513
metais Gavinas Douglas á ðkotø
kalbà iðvertë Vergilijaus Eneidà (Eneados);
aiðkindama tuo, kad vertimo lotyniðki ir
prancûziðki skoliniai jau iðtirti (p. 2),
autorë ðio teksto nenagrinëja ir savo
tyrimo iðvadø nelygina su Eneados analizës rezultatais.
3 Vienas ið pagrindiniø tiriamø tekstø yra
1596 metø vertimas, taèiau jis
312
pasirinktas veikiau kaip ðkotø kalbos nuosmukio iliustracija (plg. p. 7).
4 Ðis terminas plaèiàja prasme taikomas 1450–1700 metø laikotarpiui.
5 Èia svarbu atkreipti dëmesá, kad Renesanso laikais skoliniai ið lotynø ar graikø
kalbos reiðkë gimtosios kalbos turtinimà,
„translations were designed to improve
the educational and linguistic-stylistic
Archivum Lithuanicum 3
kalboje lotynizmø semantines ribas: „Bellenden contributed most to the enrichment
of the Scots vernacular in Chronicles [...] The most important aim was to show that
Scots was capable of rendering Latin texts adequately. Bellenden felt the necessity
of expanding the source text in order to make it more fluent and better readable in
Scots [...]“ (p. 76). Livijaus vertimu Bellendenas árodë, kad ðkotø kalba pasiekusi
toká lygá, jog ja galima perteikti originalø lotyniðkà tekstà jo neiðkraipant: „This
time, it was to be proved that a ‘real’ Latin text could be rendered adequately in the
Scots vernacular [...] Bellenden is less inventive in Livy. This might be due to greater
respect for Livy than for Boece. Bellenden translated Livy more closely and with less
personal involvement [...]“ (p. 77). Treèias studijoje tiriamas tekstas – Jameso Dalrymple’o 1596 metais iðversta ðkoto Johno Leslie’o lotyniðka Ðkotijos istorija (De
origine, moribus et rebus gestis Scotorum). Ðá vertimà nuo pirmøjø dviejø skiria ne tik
kelios deðimtys ðkotø kalbai lemtingø metø – poreformacinëje Ðkotijoje prestiþine
tapo anglø kalba: „It is subsequently and understandibly assumed that Bellenden’s
endeavour to enrich the language, mainly by borrowings from Latin, was stronger
than Dalrymple’s“ (p. 7). Dalrymple’as knygà rengë gyvendamas Bavarijoje, jo vertimas nemaþai paveiktas vokieèiø kalbos. Autorë tiria ne visà tekstà, palieka nuoðaly tris pirmàsias Istorijos dalis, kurias Leslie ið pradþiø paraðë ðkotiðkai (1436–
1561 metø ávykiai), bet vëliau pats iðvertë á lotynø kalbà ir dar priraðë septynias
dalis, pasakojanèias Ðkotijos istorijà iki 1436 metø (karaliaus Jokûbo I mirties): „the
investigation does remain one on the influence of Latin on Scots, rather than on the
translation of a translation, as it would have been, if I had considered the last three
books“ (p. 6).
L E K S I K A . Ðie trys vertimai sudaro pagrindinæ leksikos, t. y. lotyniðkø skoliniø,
tyrimø bazæ. Tiksliø leksiniø atitikmenø tarp originalo kalbos (ðaltinio) ir kalbos,
á kurià verèiama (recipiento), nebuvimas skatina perteikti þodþius bei sàvokas arba
apraðomuoju bûdu (to paraphrase), arba pasiskolinti (to borrow) juos ið ðaltinio,
fonologiðkai ir morfologiðkai integruojant á recipiento gramatinæ sistemà. „Through
these borrowings, the translator contributes to the extension of the lexicon of the
target language“ (p. 15). Tam tikrais atvejais pagal originalo reikðmes pleèiamas
recipiento þodþiø semantinis laukas (semantic density), t. y. jau prigijusiam kalboje
þodþiui suteikiama nauja reikðmë arba jis pavartojamas iki tol neáprastoje konstrukcijoje. Toks semantinio lauko iðplëtimas taip pat susijæs su teksto apimties iðplëtimu, t. y. verstinis tekstas (ðiuo atveju analitinës ðkotø kalbos) pasidaro ilgesnis uþ
originalà (sintetinës lotynø kalbos). Todël tyrimui bei paþodinei gretinamajai analizei autorë renkasi ne visas kalbos dalis, o tik daiktavardþius, bûdvardþius, priestandards of the receiving language“
(Norman F. Blake, „Translation and the
history of English“, History of Englishes.
New Methods and Interpretation in Histori-
313
cal Linguistics, ed. by Matti Rissanen,
Ossi Ihalainen etc., Berlin, New York:
Mouton de Gruyter, 1992, 7).
Cornelia Jumpertz-Schwab,
The Development of the Scots
Lexicon and Syntax in the 16th
Century under the Influence
of Translations from Latin
veiksmius ir veiksmaþodþius („These items are exposed to foreign influence“, p. 19),
ið pastarøjø eliminavusi pagalbinius veiksmaþodþius do, have, be („which would
misrepresent the results due to their frequency“, p. 19). Paþodþiui iðanalizuoti ne
iðtisi tekstai, o maþdaug vienodos apimties jø dalys: Ðkotijos kronikos (Bellendenas)
pirma ir antra knyga, Romos istorijos (Bellendenas) ávadas á pirmà knygà ir pirma
knyga, Ðkotijos istorijos (Dalrymple’as) pirma ir ðeðta knyga. Papildomai iðtirta dar
po vienà kiekvieno teksto dalá, kreipiant dëmesá á jau iðrinktø skoliniø pasikartojimo daþnumà. Kad rezultatai bûtø patikimesni, pagal Senosios ðkotø kalbos þodynà6 skiriami tie lotynizmai, kurie ðkotø kalboje pradëti vartoti prieð nagrinëjamus vertimus. Leksiniai skoliniai suskirstyti pagal pavartojimo atvejø–leksemø (token-typeanalysis) modelá: atskirais leksiniais pavartojimo atvejais, arba vienetais, laikomos,
pvz., to paties þodþio skirtingos morfologinës formos („Following John Lyons, I
speak of ‘tokens’ when considering all occurrencens of a word, no matter what
inflectional form they take. For example, grow, grows, and grew are three tokens; and
they are tokens of the same type“, p. 19). Leksiniai vienetai ir leksemos (leksiniai
tipai) skiriami á dvi grupes: germaniðki þodþiai (Germanic words) ir romaniðki skoliniai (Romance loans). Pastarieji suprantami kaip skoliniai ið lotynø ir prancûzø
kalbos, nes, autorës ásitikinimu, esti atvejø, kada sunku nustatyti, ar þodis pasiskolintas tiesiai ið lotynø kalbos, ar atëjæs per prancûzø kalbà (p. 20)7 . Abiejuose
Bellendeno vertimuose romaniðkø skoliniø yra daugiau negu Dalrymple’o tekste:
pagal leksinius vienetus (tokens) tokie skoliniai Kronikoje sudaro 55,8%, Romos istorijoje – 57,5%, tuo tarpu Ðkotijos istorijoje romaniðkø skoliniø yra 48,1% (l. 1, p. 18).
Tai, kad Dalrymple’as Ðkotijos istorijà rengë vokiðkoje aplinkoje, lëmë daþnesná
germaniðkø þodþiø vartojimà: tokie atvejai èia sudaro 51,9%. Savo ruoþtu didesnis
romaniðkø skoliniø procentas Romos istorijoje yra nulemtas paties teksto specifikos – iðskirtinai romëniðkos realijos negalëjo turëti atitikmenø ðkotø kalboje. Tai
aiðkiai rodo ir leksiniø tipø (types) analizë: Kronikoje ir Ðkotijos istorijoje romaniðkos
leksemos sudaro atitinkamai 65,4% ir 63,6%, tuo tarpu Romos istorijoje jø rasta
72,7%. Toliau knygoje apraðomi kiekvieno teksto tyrimø rezultatai bei pateikiami
skoliniø sàraðai (p. 22–70). Èia laikomasi grieþtos sistemos, skoliniai skirstomi á
keturias kategorijas su subkategorijomis pagal du kriterijus – pirmas skolinio paliudijimas ðkotø kalboje ir skolinio motyvacija lotyniðkame ðaltinyje:
Kategorija 1: skoliniai, pirmà kartà pavartoti vertime (Ðkotijos kronikoje, Romos
istorijoje ir Ðkotijos istorijoje) ir visada sàlygojami lotyniðko originalo.
6 A
Dictionary of the Older Scottish Tongue 1–
7, ed. by Sir William A. Craigie, Adam J.
Aitken, James A. C. Stevenson, London
and Aberdeen: OUP and AUP, 1937–
1990. Þodynas apima raides A–Ro, taigi
autorë turëjo galimybæ patikrinti tik
ðiuos leksikos vienetus (p. 17).
314
7 Toliau
tekste kalbama apie skolinius ið
lotyniðko originalo. Terminas „romaniðki
skoliniai“ veikiau siejamas su fonetine
skoliniø interpretacija arba tais
lotyniðkos kilmës skoliniais, kurie nëra
tiesiogiai sàlygojami originalo.
Archivum Lithuanicum 3
Kategorija 1a: skoliniai, pirmà kartà pavartoti vertime ir sàlygojami lotyniðko
originalo netiesiogiai, t. y. vertime pasiskolintas giminiðkas lotyniðkas, daþnai kitos
gramatinës klasës þodis (netiesioginiai skoliniai, indirect borrowing)8 .
Kategorija 2: skoliniai, pirmà kartà pavartoti vertime ir niekada nesàlygojami
lotyniðko originalo (neturintys atitikmens lotyniðkame originale)9 ; ði kategorija dalijama á dvi sekcijas:
2.1) skoliniai, kurie originale atitinka sinonimiðkus þodþius, „i.e. the Scots word
is semantically related to the Latin one“ (p. 26);
2.2) skoliniai, neturintys jokio ekvivalento lotyniðkame originale (jie atsiranda
tada, kai vertëjas nutolsta nuo paþodinio vertimo ir originalà interpretuoja10 ).
Kategorija 1&2: skoliniai, pirmà kartà pavartoti vertime ir sàlygojami lotyniðko
originalo tik tam tikrais atvejais. Tai pereinamasis variantas tarp 1 ir 2 kategorijos:
aptariamuose vertimuose pirmà kartà uþfiksuoti skoliniai vienuose sakiniuose turi
atitikmená lotyniðkame originale, o kituose lotyniðko atitikmens neturi. Tai rodo,
kad skolinys, pirmà kartà pavartotas pagal originalo modelá, toliau vartojamas
laisvai vertëjo nuoþiûra: „The translators were able to choose words they needed
for the target text from a great lexical pool containing elements of both languages,
the vernacular and Latin“ (p. 30).
Kategorija 3: skoliniai, pirmà kartà pavartoti vertime nauja reikðme ar naujoje
konstrukcijoje ir sàlygojami lotyniðko originalo, kitomis reikðmëmis raðytiniuose
ðaltiniuose uþfiksuoti jau anksèiau („The translator expands the range of applications of a large number of words by introducing new meanings or new constructions for already existing words“, p. 32).
Kategorija 3a: jau esantys ðkotø kalboje skoliniai, aptariamuose vertimuose vartojami nauja reikðme ar naujoje konstrukcijoje ir sàlygojami lotyniðko originalo.
Kategorija 3b: jau esantys ðkotø kalboje skoliniai, vartojami kaip kitõs gramatinës klasës, kurià sàlygoja lotyniðkas atitikmuo, þodþiai (tik du pavyzdþiai rasti
Dalrymple’o Ðkotijos istorijoje11).
8 „For
example, in the case of admiracioun,
Bellenden was certainly initially inspired
by mirari, but decided to render it by the
noun admiracioun, based on the Latin
admiratio“ (p. 24).
9 „it might be that the words belonged exclusively to spoken Scots and simply had
never before been written down“ (p. 26).
10 Pvz., pirmoje Kronikos knygoje (p. 34,
eil. 13) Bellendenas lotyniðkà veiksmaþodá iubent verèia aiðkindamas „commandit
by generall edictis“; tokiame vertime atsiradæs lotynizmas edictis originale neturi
jokio atitikmens (plg. p. 28–29). Kronikoje
tokiø atvejø daugiausia (23 pavartojimo
atvejai, priskiriami 19 leksemø); Romos
315
istorijos vertime labiau laikytasi originalo
(3 atvejai, 2 leksemos), vertëjas iðliko
neutralus verèiamo teksto atþvilgiu: „It
may be assumed that the faithfulness of
a translation increases with the authority
of the text“ (p. 51). Tokia pat iðvada
apie originalo autoritetà daroma ir iðanalizavus Dalrymple’o vertimà, kur rastas
tik vienas atvejis (p. 63).
11 Þodis abiecte (Ðkotijos istorija, kn. 6,
p. 314, eil. 14) pirmà kartà pavartotas
kaip bûdvardis ‘þemas’, ‘nepasiturintis’
(daiktavardis ‘benamis’ vartojamas nuo
1470–1480 metø, dalyvis ‘atstumtas’
nuo 1501-øjø), atitinka lotyniðko
originalo abiectus (p. 66).
Cornelia Jumpertz-Schwab,
The Development of the Scots
Lexicon and Syntax in the 16th
Century under the Influence
of Translations from Latin
Kategorija 4: skoliniai, pirmà kartà pavartoti vertime nauja reikðme ar naujoje
konstrukcijoje ir nesàlygojami lotyniðko originalo.
Kategorija 4a: jau esantys ðkotø kalboje skoliniai, aptariamuose vertimuose vartojami nauja reikðme ar naujoje konstrukcijoje ir nesàlygojami lotyniðko originalo.
Kategorija 4b: jau esantys ðkotø kalboje skoliniai, vartojami kaip kitõs gramatinës klasës þodþiai ir nesàlygojami lotyniðko originalo.
Jau minëta, kad nustatyti, ar þodis uþfiksuotas pirmà kartà vienoje ið aptariamø
knygø, padeda Senosios ðkotø kalbos þodynas. Lygindama rastus skolinius su þodyno
duomenimis Jumpertz-Schwab nurodo ir ðio þodyno trûkumus: ne visada þodynas
pateikia tikslià informacijà apie þodþio pavartojimà pirmà kartà; ne visada þodynas
nurodo pirmà þodþio pavartojimà pakitusia reikðme; ne visada þodis apskritai
uþregistruotas þodyne (tokius pavyzdþius þodþiø sàraðuose ji paþymi þvaigþdute,
o po kiekvieno teksto analizës pateikia dar ir atskiru sàraðu su komentarais) (p. 22,
43–46, 58–60, 70–71). Tai ypaè taikytina kalbant apie 3 ir 4 kategorijà (p. 32).
Apskritai 3a ir 4 kategorijos pavyzdþiø iðtirtuose tekstuose rasta daugiausia, o
tai leidþia teigti, kad veikiant kalbos ekonomijai (economy of language) þodþio semantinio lauko iðplëtimas yra patogesnis ir produktyvesnis bûdas negu visiðkai
naujos formos sukûrimas ar skolinio ávedimas: „there lies another advantage in
simply using an already existing word—it need not even be adjusted to the new
linguistic system (i.e. the morphological and phonological paradigms). [...] This is
good evidence that semantic change is the most productive means of innovation“
(p. 35). Leksikos tyrimus apibendrina statistinë visø kategorijø lentelë (l. 2, p. 72).
1 kategorijai gausiausiai atstovauja Romos istorija (54 pavartojimo atvejai; Kronika – 5, Ðkotijos istorija – 10): tai lemia objektyvus poreikis iðlaikyti romëniðkas realijas; „Any attempt to avoid the Latin expressions would have led to a loss of
authenticity“ (p. 71). Tuo tarpu skoliniø, kurie neturi atitikmens lotyniðkame originale (2 kategorija), daugiausia Bellendeno Kronikoje (54; Romos istorija – 19, Ðkotijos istorija – 5): èia daþniausiai nutolstama nuo ðaltinio, orientuojantis á skaitytojà tekstas aiðkinamas, iðpleèiamas: „Bellenden represents that type of translator
who alters the source text by explaining relations without the necessity to do so.
[...] Dalrymple, in contrast, hesitated to expand the source text“ (p. 74). Remdamasi 3 ir 4 kategorijos apibendrinimu (absoliutus skaièius: Kronika – 107 [63 tipai], Romos istorija – 42 [33], Ðkotijos istorija – 35 [31]) autorë daro iðvadà, kad
Bellendeno Kronika rodo paties vertëjo kûrybiðkumà ir dràsà bei didþiausià jo
indëlá turtinant ðkotø kalbà (p. 75–76), tuo tarpu Dalrymple’à apibûdina kaip
labiau paþodiná vertëjà, „with hardly any personal involvement or explanatory
additions“ (p. 78).
Leksikos tyrimai baigiami leksemø apibendrinimu (l. 3, p. 83). Jame dëmesys
kreipiamas á vertimuose pavartotø romaniðkos kilmës inovacijø skaièiø ir jø iðliki-
316
Archivum Lithuanicum 3
mà ðkotø kalboje iki XX amþiaus12. Daugiausia leksemø inovacijø pirmà kartà
paliudyta Kronikoje (68), kiek maþiau Romos istorijoje (54) ir maþiausiai Dalrymple’o
Ðkotijos istorijoje (18). Maþdaug 13% ávestø skoliniø ar naujadarø abiejuose Bellendendo vertimuose iðlaikyti iki XX amþiaus, tuo tarpu Dalrymple’o palikimas sudaro 5,5%.
S I N T A K S Ë . Tiriant verstiniø tekstø sintaksinæ struktûrà, uþ sistemiðkà gretinimà su ðaltiniais ne maþiau svarbus lyginimas su originaliais recipiento kalbos
tekstais. Ðkotø literatûra ðiuo atþvilgiu nestokoja pavyzdþiø. Jumpertz-Schwab knygoje trijø verstiniø tekstø sintaksës analizë papildyta trijø originaliø kûriniø sintaksiniø modeliø tyrimais. Pirmas autorës pasirinktas originalus ðkotiðkas tekstas
yra 1490 metais Jono Airio (Johannes De Irlandia) paraðytas The Meroure of Wyssdome (knygoje vartojama santrumpa Meroure); antras – anoniminis 1549 metø The
Complaynt of Scotlande (santrumpa Complaynt). Ðiedu tekstai ne tik chronologiðkai
aprëmina Bellendeno vertimus (1531, 1533), bet ir leidþia stebëti lotynø kalbos
paveiktø sintaksiniø modeliø atsiradimà bei raidà („these two texts offer themselves
as proof of the influence of Latin on Scots“, p. 6). Treèias veikalas yra Bellendeno
Kronikos vertimo ðkotiðkas tæsinys – apie 1578 metus Robertas Lindesay’s (Robert
Lindesay of Pitscottie; santrumpa Pitscottie) baigë versti Boece’o Ðkotijos kronikà
(Bellendenas buvo neiðvertæs 18 knygos) ir pats priraðë dar kelias knygas13. Ðio
teksto pavyzdþiais autorë remiasi nagrinëdama absoliutines bûtojo laiko dalyviø
konstrukcijas.
Siekiant nustatyti lotyniðko originalo átakà nagrinëjami ðie sintaksiniai vienetai:
A) dalyviø konstrukcijos ir jø sintaksinës bei semantinës funkcijos; B) ið aplinkybiniø dalyviø grupiø iðskiriamos absoliutinës bûtojo laiko dalyviø konstrukcijos;
C) bendraties konstrukcijos; D) paþymimieji sakiniai („the Latin influence is not as
clear-cut as in the aforementioned instances“, p. 110); E) perfektas be pagalbinio
veiksmaþodþio have („without any traceable Latin influence“, p. 110). Analizuojamos tos paèios tekstø atkarpos kaip ir morfologijos dalyje (taip pat panaðios apimties originaliø tekstø iðtraukos). Daugiausia dëmesio kreipiama á tris dalykus: lotynø kalbos sàlygojamus sintaksinius modelius; lotyniðko tipo modelius, atsiradusius nepriklausomai nuo ðaltinio; lotynø kalbos nesàlygojamus sintaksinius modelius (pastarøjø daugiausia Kronikoje, jie susijæ su teksto iðplëtimu, paties autoriaus
pridëtais ir prie lotyniðko stiliaus pritaikytais sakiniais, plg. p. 126).
12 Duomenys
tikrinti pagal du þodynus:
The Concise Scots Dictionary, ed. by Mairi
Robinson, Aberdeen: AUP, 1987; The
Scottish National Dictionary 1–10, ed. by
William Grant and David D. Murison,
Edinburgh: The Scottish National Dictionary Association Ltd., 1931–1976
(plg. p. 82). 0
317
13 „Pitscottie
can be praised as a pioneer for
being the first vernacular prose historian
of Scotland, because having finished the
translation, he freely continued the history“ (p. 145).
Cornelia Jumpertz-Schwab,
The Development of the Scots
Lexicon and Syntax in the 16th
Century under the Influence
of Translations from Latin
A. Statistinë esamojo (-ing-participles) ir bûtojo (-ed-participles) laiko dalyviø analizë (ypaè pavartojimo atvejø puslapyje santykis [token/page-ratio; l. 4, 5, p. 112, 113])
parodë, kad esamojo laiko dalyviø tiek verstiniuose, tiek originaliuose tekstuose yra
daugiau nei bûtojo, iðskyrus Romos istorijà, kur bûtieji dalyviai daþniausiai eina
modifikuojamaisiais þodþiais vardaþodinëje grupëje („are used as modifier in a
nominal syntagm in a formulaic way“, p. 113). Abiejø tipø tekstuose daugiausia
rasta prieveiksmio pozicijoje einanèiø aplinkybiniø dalyviniø konstrukcijø (adverbial complement). Tai, kad tokià funkcijà turinèiø konstrukcijø gausiausia ir 1490
metø Meroure tekste, leidþia daryti iðvadà, kad „in this function, the -ing-construction had enjoyed the same status in vernacular texts of the 15th century as in the
translations of the 16th century“ (p. 210). Nors autorë konstatuoja, kad aplinkybinës dalyvinës grupës gali kaitaliotis su ðalutiniais aplinkybiniais dëmenimis
(p. 113), ir netgi pateikia pavyzdþiø, kada tokios konstrukcijos atitinka ðalutinius
sakinius lotyniðkame tekste, t. y. vartojamos nepriklausomai nuo ðaltinio (p. 124–
126), vis dëlto lieka neaiðku, kaip tame paèiame tekste pasiskirsto dalyvinës grupës
ir ðalutiniai dëmenys. Susidaro áspûdis, kad autorei buvo svarbiausia parodyti
verstinio ir originalaus ðkotiðko teksto ryðá, bet ne nustatyti vertimo santyká su
originalu. Todël ir iðvada apie dalyvius, kaip lotynizuoto stiliaus (Latinate style)
rodiklá, nors ir patraukli, neatrodo neginèijamai árodyta: „the immediate influence
of Latin on Scots may be reflected in the frequency of constructions ascribed to the
Latinate style“ (p. 122).
B. Daug preciziðkiau iðtirtos absoliutinës bûtojo laiko dalyviø konstrukcijos.
Analizë rodo, kad vertimuose konstrukcijos daþnos, o originaliuose ðkotiðkuose
tekstuose pasitaiko itin retai (l. 11, p. 136): „The figures clearly supported the hypothesis that the frequency of the construction increased under the influence of
Latin“ (p. 212). Èia pateiktä ir lotyniðkø atitikmenø lentelë bei pridëtas sakiniø
sàraðas (l. 12, p. 141; p. 151–162)14 . Daþniausiai absoliutinës konstrukcijos vartojamos Kronikoje (35) ir Romos istorijoje (22)15 : lotynø kalbos abl. abs. konstrukcijas
atitinka 20 Kronikos ir 5 Romos istorijos sintagmos (atitinkamai aplinkybinius laiko
sakinius – 4 ir 3; laiko prieveiksmius – 4 ir 6, neturi atitikmens lotyniðkame tekste –
7 ir 8). Ypatingas dëmesys skirtas konstrukcijoms, kuriø dalyvis iðplëstas pagalbine
dalyvine forma being/beand (pvz., being done, beand said). Pradëtas vartoti kaip skiriamasis dalyvio poþymis (be ðio elemento bûtojo laiko dalyvis daugeliu atvejø
neatskiriamas nuo bûtojo laiko veiksmaþodþio; plg. p. 140), toks junginys originaliame Ðkotijos kronikos tæsinyje (Pitscottie, apie 1578) ágauna idiomos reikðmæ „as a
means of sentence connection“ (p. 148). Remdamasi tuo, kad anglø kalboje tókios
konstrukcijos XVI amþiuje buvo okazinës („only two instances“, p. 150), Jumpertz14 Èia
yra tik vienas neapsiþiûrëjimas:
nurodytas ðios dalies priedas yra ne III.F
(kaip sakoma p. 138, p. 147, iðn. 130),
bet III.B.7.
318
15 Dalrymple’o
vertime – 8 (visais atvejais
atitinka lotyniðko ðaltinio abl. abs.),
Meroure – 1, Complaynt – 3.
Archivum Lithuanicum 3
Schwab daro iðvadà, kad jos pirmiausia atsirado ðkotø kalboje („independent of the
Latin constructions“) ir buvo perimtos anglø kalbos: „The assumption that this
variety spread from Scots to English, where we still find it today, is well-grounden“
(p. 212).
C. Iðtyrus galininko su bendratimi (AcI) konstrukcijas nustatyta, kad jø daugiausia Romos istorijos vertime (132 atvejai), o maþiausia ne kuriame nors originaliame
tekste, bet Dalrymple’o vertime (33; l. 13, p. 164). Tuo remiantis daroma iðvada apie
vertëjo átakà tekstui: „Obviously, it depended on the translator whether the Latinate
aci-construction was supported or avoided“ (p. 213). Recipiento kalbos sintaksinës
struktûros plëtimà veikiant lotyniðko sakinio struktûrai rodo tie atvejai, kada veiksmaþodis vertimuose pirmà kartà pavartojamas AcI valdanèiojo veiksmaþodþio pozicijoje, iki tol su juo sieti ðalutiniai aiðkinamieji dëmenys („that-clauses“, p. 165,
213). Kaip ir tiriant dalyvius, èia konstatuojama, kad AcI konstrukcijos vartojamos
ne tik dël lotyniðko ðaltinio poveikio, bet ir nepriklausomai nuo originalo (p. 174–
175). Taèiau toks apibendrinimas iliustruojamas tik keliais pavyzdþiais. Taigi aiðkus vertimo ir originalo santykis ðiuo atveju nenustatytas.
Kadangi paskutiniai du skyriai (paþymimieji sakiniai ir perfektas be pagalbinio
veiksmaþodþio), kaip jau minëta, siejami daugiau su vidine ðkotø kalbos raida ir
lotynø kalbos átaka beveik arba visai nepaliudyta, èia jie atskirai nebus pristatomi.
Apibendrindama tyrimus Jumpertz-Schwab teigia, kad lotynø kalbos poveikis
ðkotø kalbos leksikai priklausë tiek nuo paties vertëjo poþiûrio, tiek nuo verèiamo
teksto tematikos, tuo tarpu lotyniðko tipo sintaksiniai modeliai vartojami daugiau
vertëjo nuoþiûra, o teksto specifika buvusi ne tokia svarbi (p. 215). Knygos pradþioje trumpai pristaèiusi skirtingas vertimo technikas (p. 10–13), remdamasi
Katharinos Reiß ir Hanso J. Vermeerio vertimo teorijos apibendrinimais16 , studijà
autorë baigia ávardydama kiekvieno ið aptartø vertimø tipus. Leksikos poþiûriu
visi trys vertimai priskirti kalbos kuriamajam tipui (vok. sprachschöpferische Übersetzung): „Both Bellenden and Dalrymple introduced a large number of new
words to the vernacular. This had to be done due to the lack of certain concepts
in Scots [...] and due to the feeling that through a translation some of the content
would get lost“ (p. 216). Sintaksës poþiûriu Dalrymple’o Ðkotijos istorija apibûdinama kaip filologinis vertimas (vok. philologische Übersetzung), „which intends to
transfer the syntactic, semantic and pragmatic dimension of the source text to the
target text“ (p. 13), nes jame lotyniðki sintaksiniai modeliai persveria ðkotiðkuosius („the extremely close imitation of the Latin syntax has the effect that the
translation must have appeared completely alienated to the Scottish reader“,
16 Katharina
Reiß, Hans J. Vermeer, Grundlegung einer allgemeinen Translationstheorie,
Tübingen: Max Niemeyer, 1984, 134–136.
319
Cornelia Jumpertz-Schwab,
The Development of the Scots
Lexicon and Syntax in the 16th
Century under the Influence
of Translations from Latin
p. 216). Bellendeno Kronika ir Romos istorija ávardijamos kaip idealus komunikacinis vertimas (vok. kommunikative Übersetzung), kuriame net ir lotynø kalbos paveiktos konstrukcijos yra pritaikytos prie ðkotø kalbos gramatikos, „a translation
which reads as an original“ (p. 12).
Jolanta Gelumbeckaitë
JOLANTA GELUMBECKAITË
Gauta 2001 m. geguþës 2 d.
Lietuviø kalbos institutas
Priimta 2001 m. geguþës 8 d.
Antakalnio g. 6
LT-2055, Vilnius, Lietuva
Herzog August Bibliothek
Postfach 1364 0
D-38299, Wolfenbüttel, Deutschland
e. p.: [email protected] 0
320
Archivum Lithuanicum 3
Diskusijos, apþvalgos
321
322
Archivum Lithuanicum 3
A r c h i v u m L i t h u a n i c u m 3, 2 0 0 1
I S S N 1 3 9 2 – 7 3 7 X, I S B N 3 – 4 4 7 – 0 9 2 6 2 – 9
Dël Lit(h)uania tarimo
Antrajame Archivum Lithuanicum tome Eugenija Ulèinaitë nagrinëja Lietuvos vardo kilmës aiðkinimà XVI–XVII amþiaus raðtuose ir akcentuoja lotyniðkosios tradicijos átakà þodþio Litua resp. Lit(h)uania tarimui: „galime ðá þodá skaityti Li-tu-a“1 .
Bûtent toká tarimà ir pateisina lotynø kalbos fonetinë sistema, kurioje po priebalsio
/t/ einantis balsis /u/ niekada nevirsta priebalsiu nepriklausomai nuo to, ar balsis
/u/ yra balsinës, ar priebalsinës kilmës. Lotynø kalboje indoeuropieèiø prokalbës
balsingasis priebalsis *™ pozicijoje po /t/ prieð balsá taip pat virto balsiu /u/ ir
sudarë skiemens pagrindà 2 . Toká pokytá geriausiai iliustruoja du pavyzdþiai: bûdvardis mortuus < *m¤t™o- (plg. senosios baþnytinës slavø kalbos formà su priebalsiu
mrütvü) ir skaitvardis quattuor < *k™et™ôr (plg. airiø bevardës giminës formà catvâri
[m. catvâras]3 , liet. ketverì, got. fidwôr). Kaip matyti, ði lotynø kalbos taisyklë nesietina su tradicija raðmenimis <v> arba <u> þymëti ir balsá, ir priebalsá.
Su priebalsiu /v/ tariamas bûdvardis Litauus/Litavus, a, um ‘lietuviø’, ‘lietuviðkas’ (pvz., terra Litaua, orbis Litauus, Litaua gens) bei tautovardis Litaui/Litavi ‘lietuviai’. Toká tarimà èia lemia intervokalinë <u/v> pozicija. Abu vediniai kilæ ið Lietuvos vardo lotyniðko varianto Litaua/Litava (raðomo ir su <tt> geminata: Littava
arba su <h>: Lithava), kuris taip pat tariamas su priebalsiu /v/. Plg. hegzametrà: O
Lithavi, mea gens, lachrymis nunc ora rigate („O lietuviai, manoji tauta, liek aðaras
skruostais“)4 .
1 Eugenija
Ulèinaitë, „Lietuvos vardo kilmës
aiðkinimas XVI–XVII amþiaus raðtuose“,
ALt 2, 58.
2 Gerhard Meiser, Historische Laut- und
Formenlehre der lateinischen Sprache, Darmstadt: Wissenschaftliche Buchgesellschaft,
1998, 93: „Hinter t ist ™ zu u vokalisiert
worden“. Dar plg. Leumann-HoffmannSzantyr, Lateinische Grammatik 1. Lateinische Laut- und Formenlehre, München:
Beck, 1977, 131–132: „In -tw- wurde das
w (™) zu vokal. u“.
323
3 Lotyniðkas
quattuor atspindi ide. prokalbës
neutrum formà (Meiser 1998, 171).
4 Andreas Jurgievicz, „Querimonia
Reipublicae Lithuaniae“, Epicedia in funebres exequias [...] d. VALERIANI episcopi
Vilnensis [...] Vilnae [...] 1580, vertë
Eugenija Ulèinaitë, Gratulatio Vilnae.
Vilniaus pasveikinimas. XVI–XVIII amþiaus
tekstø rinkinys, sudarë Eugenija Ulèinaitë,
Vilnius: Lietuviø literatûros ir tautosakos
institutas, 2001, 108, eil. 59 (panaðiai
p. 106, eil. 19, 29).
D ë l Lit(h)uania t a r i m o
Tuo tarpu lotyniðko Lietuvos vardo variantai Litua, Lituania, o ypaè Lithuania,
gali ir turi bûti tariami su balsiu /u/. Tai patvirtina ne tik istorinës gramatikos
faktai, bet ir metrinë ðio þodþio pozicija poetiniame tekste. Þinia, lotynø kalbos
hegzametras sudaromas remiantis ilgøjø ir trumpøjø skiemenø kaita. Pagrindinë
hegzametro pëda yra daktilis (— ∪ ∪). Du trumpuosius daktilio skiemenis gali
keisti vienas ilgasis (spondëjas — —). Taèiau penktoji eilutës pëda visada bûna
daktilis5. Pavyzdþiui, Jono Radvano Radviliados (1592) treèios dalies 124–125 eilutëje ðaknis Lituan- kaip tik ir sudaro hegzametro penktàjà pëdà (èia pajuodinta ir
suskirstyta skiemenimis; ðeðtoji pëda – spondëjas):
Ducitur ad thalamos pulcherrima Li-tu-a-ni-ne
Aldonis Casimire tuos: hanc Littava pubes
„Ðtai Gedimino duktë Aldona – lietuvaitë graþiausia –
þengia á tavo namus, Kazimierai; pulkas jaunosios“6.
Tad lotyniðkà Lietuvos vardà turime skiemenuoti tik Li-t(h)u-a-ni-a.
Jolanta Gelumbeckaitë
JOLANTA GELUMBECKAITË
Gauta 2001 m. balandþio 28 d.
Lietuviø kalbos institutas
Priimta 2001 m. geguþës 6 d.
Antakalnio g. 6
LT-2055, Vilnius, Lietuva
Herzog August Bibliothek
Postfach 1364 0
D-38299, Wolfenbüttel, Deutschland
e. p.: [email protected] 0
5 Tik itin retais atvejais penktoji pëda yra
spondëjas.
324
6 Jonas Radvanas, Radviliada, vertë ið lotynø
á lietuviø kalbà Sigitas Narbutas, Vilnius:
Vaga, 1997, 142–143. 0
Archivum Lithuanicum 3
A r c h i v u m L i t h u a n i c u m 3, 2 0 0 1
I S S N 1 3 9 2 – 7 3 7 X, I S B N 3 – 4 4 7 – 0 9 2 6 2 – 9
XVI–XX amþiaus lietuviðkø giesmiø tyrimo
ir publikavimo apþvalga
Ið kitø senøjø mûsø tekstø giesmës iðsiskiria tam tikra specifika. Jø forma grieþtokai apibrëþta – tai eiliuota, ritminë kalba, pritaikyta giedoti pagal melodijà. Kita
vertus, giesmë daþniausiai funkcionuoja ne viena, o kartu su kitomis giesmëmis, jø
visuma, suformuota taip pat pagal savitus dësningumus, t. y. giesmynu. Giesmiø
turinio specifikà sàlygoja glaudus ryðys su Biblija, jos simboliais, vaizdais. Giesmës
ið tiesø nëra visiðkai originalûs kûriniai. Daþniausiai tai Biblijos himnø, psalmiø
parafrazës, sekimai. Nuo XV amþiaus pradëjusiø rastis giesmiø tautinëmis Europos
kalbomis prototipai – lotyniðki viduramþiø himnai, psalmës, o lietuviðkø – dar ir
kaimynø lenkø, vokieèiø giesmës. Ir verstos giesmës galëjo turëti dvigubus ðaltinius – tiesioginá, pavyzdþiui, lenkø ar vokieèiø tekstà, ir pradiná, lotyniðkàjá. Be to,
kai kurias pirmàsias verstas katalikø giesmes savaip koregavo, gludino ir þodinë
perdavimo tradicija (pirmieji spausdinti lietuviø katalikiðki giesmynai atsirado palyginti vëlai – XVII amþiaus viduryje). Ðie savitumai daro átakà giesmiø tyrimams,
ypaè tekstologinei analizei, ðaltiniø nustatymui.
1.
Apie lietuviðkø giesmiø atsiradimà iðsamiai ar probëgðmiais yra raðæ nemaþa mokslininkø: Vaclovas Birþiðka, Zenonas
Ivinskis, Jurgis Lebedys, Juozas Vaiðnora, Guido Michelini, Dainora Pociûtë, Jûratë
Trilupaitienë1 . Daþniausiai aptariamas klausimas – kada imtos kurti giesmës lietu1 G I E S M I Ø G E N E Z Ë S T Y R I M A I.
Vaclovas Birþiðka, Senøjø lietuviðkø knygø
istorija 1, Chicago: Chicagos lietuviø literatûros draugija, 1953; Zenonas Ivinskis,
„Kirchengesang in Litauen im XVI–XVII
Jahrhundert“, Commentationes Balticae 1,
1953, 69–106 ir „Senosios lietuviðkos knygos“, Aidai 4, 1954, 181–184; Jurgis Lebedys, „1646 metø giesmynas [ávadas]“,
S[aliamonas] M[ozerka] Slavoèinskis, Giesmës
325
tikëjimui katalickam prideranèios 1646, fotografuotinis leidimas, paruoðë Jurgis Lebedys, Vilnius: Valstybinë politinës ir mokslinës literatûros leidykla, 1958, 7–52; J[uozas] Vaiðnora, Marijos garbinimas Lietuvoje,
Roma: Lietuviø katalikø mokslo akademijos leidinys, 1958; Guido Michelini, „Maþvydo ‘senos giesmës’“, Lt 2(34), 1998,
103–108; Dainora Pociûtë, XVI–XVII a.
XVI–XX amþiaus lietuviðkø
giesmiø tyrimo ir publikavimo
apþvalga
viø kalba. Pasak Birþiðkos (1953, 95–127), jos atsiradusios Reformacijos laikais,
bent jau ankstesniø þiniø apie tokias giesmes nesà. Taèiau kiti tyrëjai linkæ manyti,
jog lietuviðkai giedota dar prieð Reformacijà. Tai árodà netiesioginës istoriniø ðaltiniø nuorodos, taip pat ir giesmës be aiðkaus prototipo, pastabos prie kai kuriø
Martyno Maþvydo veikaluose esanèiø giesmiø ir kt. Daþniausiai manoma, jog
prieðreformacinës giesmës plito þodþiu arba rankraðèiais, nebuvo iðspausdintos.
Kelios ankstyvosios giesmës, manoma, pateko á Maþvydo ir Slavoèinskio giesmynus
(Lebedys 1958, 18; Pociûtë 1995, 172 ). Kas buvo prieðreformaciniø giesmiø vertëjai
ar kûrëjai, mokslininkø nesvarstyta. Daþniausiai akcentuojamas nemaþas XVI–XVII
amþiaus vienuolijø (bernardinø, domininkonø, jëzuitø) ánaðas á baþnytiná giedojimà. O vëlesniu periodu situacija keitësi: ðtai muzikologë Trilupaitienë mano, jog
prieð didelës apimties katalikiðkà Slavoèinskio giesmynà galëjo egzistuoti dar keli
maþesni mums neþinomi giesmynai (Trilupaitienë 1998a, 140). Vaiðnora (1958, 135)
kelia prielaidà, jog giesmës pirmiausiai galëjo bûti kuriamos ar verèiamos baþnytinëms procesijoms (Velykø, Grabnyèiø, Verbø, Kryþiaus dienø, Dievo Kûno ir kt.).
Tyrëjø minimi ir istoriniø ðaltiniø liudijimai, jog kai kurios giesmës kurtos religinëms tiesoms mokyti. Reformacijos laikais giesmiø lietuviø kalba suklestëjimà skatino protestantø ir katalikø konkurencija.
2. A P I B E N D R I N A M I E J I G I E S M I Ø T Y R I M A I . Senøjø giesmiø, kaip ir kitø XVI–XIX amþiaus tekstø, kalbà ávairiais lygmenimis tyrë nemaþa kalbininkø, literatø, istorikø, teologø. Kalbiniai giesmiø duomenys átraukti á Jono Palionio studijas3 . Daugelis tekstologiniø ir kalbiniø tyrimø apibendrintai pateikta Zigmo Zinkevièiaus daugiatomiame veikale Lietuviø kalbos istorija4 . Giesmiø poetinæ formà tyrë,
á kitus literatûrologinius klausimus gilinosi Liudas Gira, Vladas Kulbokas 5 , Dainora Pociûtë-Abukevièienë (1995), Mikas Vaicekauskas6 . Religijotyriniu, etnologiniu,
protestantø baþnytinës giesmës, Vilnius: Pradai, 1995 ir „Giesmë“, Lietuviø literatûros
enciklopedija, Vilnius: Lietuviø literatûros
ir tautosakos institutas, 2001, 151–152;
Jûratë Trilupaitienë, Jëzuitø muzikinë veikla
Lietuvoje, Vilnius: Muzika, 1995 ir „Natø
leidyba Lietuvos XVI–XVII a. muzikinio
gyvenimo kontekste“, Knygotyra 25(32),
1998 a, 126–144.
2 Dar plg. Dainora Pociûtë-Abukevièienë,
„Martyno Maþvydo katekizmas. Tradicija
ir naujosios sàmonës þenklai“, Naujasis þidinys 5–6, 1998, 330–336.
3 Lietuviø literatûrinë kalba XVI–XVII a., Vilnius: Mintis, 1967; Lietuviø raðomosios kalbos istorija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla, 1995.
326
4 Zigmas Zinkevièius, Lietuviø kalbos istorija
3–5, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla, 1988–1992. Daugelá giesmynø autoriø ir jø darbø aptarë Vaclovas Birþiðka,
Aleksandrynas 1–3, Vilnius: Lietuvos kultûros fondas, 21990; taèiau nemaþa èia
pateiktø duomenø yra netikslûs, pasenæ.
5 [Liudas Gira] E. Radzikauskas, „Lietuviðkos eilëdaros kûrimosi raida. I dalis: 16–
18 amþiai“, Darbai ir dienos 3, 1934, 130–
213; Vladas Kulbokas, Lietuviø religinë poezija, s. l.: Krikðèionis Gyvenime, 1982.
6 Mikas Vaicekauskas, „‘Niagayùek baùsa úirdies’: Baþnytiniø giesmiø vertinimai iki
XVIII a.“, Naujasis Þidinys 5, 1995, 383–
390; „Mirties samprata XVI–XVII a. katalikiðkose giesmëse“, Lt 2, 1998, 114–119.
Archivum Lithuanicum 3
muzikologiniu aspektu giesmes analizavo Juozas Vaiðnora (1958), Kazimieras Senkus, Alfonsas Motuzas, Jûratë Trilupaitienë (1995), Dana Palionytë, Jûratë Landsbergytë, Þivilë Stonytë7 ir kt. Istoriðkai jas apþvelgë Domas Kaunas, Albertas Juðka8 .
Ðioje apþvalgoje dëmesys bus kreipiamas á mokslines giesmynø ar giesmiø publikacijas ir jas daþniausiai papildanèius ar sàlygojanèius darbus, skirtus tekstologiniams klausimams.
Senøjø giesmiø bei giesmynø publikacijø nëra daug. Martyno Maþvydo giesmës – anksèiausiai ir bene daugiausia kartø perleisti, tirti senieji tekstai.
3.1. M A Þ V Y D O
Iðskirtinio dëmesio Maþvydo tekstai nusipelnë dël ypatingo visø jo raðtø statuso – tai pirmieji spausdinti lietuviðki tekstai.
Katekizmà, Formà krikðtymo, taigi ir giesmes (tik be natø), su komentarais publikavo jau Adalbertas Bezzenbergeris 1874 metais9 . Katekizmo, Formos Krikðtymo giesmiø
fragmentus XIX amþiaus pabaigoje citavo bibliografas Maurycijus Stankiewiczius10 .
Maþvydo giesmiø perraðø, citatø yra ir kitose, vëlesnëse studijose 11 , taèiau reikðmingiausi yra fotografuotiniai tekstø perleidiniai. Svarbesnieji yra septyni:
1) Zygmunt Celichowski, M. Mosswida Waitkuna przekùad Litewski Pieúni Te deum
laudamus z. r. 1549, Poznañ: Nakùadem biblioteki Kórnickiej, 1897;
7 GIESMYNAI.
Kazimieras Senkus, Il canto popolare religioso
nella Lituania cattolica, diplominis darbas,
Roma, 1953; Alfonsas Motuzas, „Ðvè. M.
Marijos valandø maldø ir giesmiø lietuviðki ypatumai“, Liaudies kultûra 2, 1998,
12–19; „Katalikiðkosios pridedamosios
pamaldos Lietuvoje“, Liaudies kultûra 6,
1999, 44–47; 2, 2000, 14–19; 3, 2000, 20–
29; „Þemaièiø Kalvarijos Kalnø giesmiø
kilmë“, Tiltai 2, 1997, 47–58; „Þemaièiø
Kalvarijos Kryþiaus keliø apvaikðèiojimo
ir per ðermenø apeigas giedamø Kalnø
kilmë: sàsajos ir skirtumai“, Tiltai 2,
1998, 53–80; „Sopulingosios Ðvè. M. Marijos keliø kilmë ir garbinimas Lietuvoje“,
LKMA metraðtis 13, Vilnius: Katalikø akademija, 1998, 125–197; Jûratë Trilupaitienë, „Grigaliðkojo choralo raida Lietuvoje
XVI–XVII a. ir baþnytinës muzikos reformos“, Kultûros istorijos tyrinëjimai 4, Vilnius: Gervelë, 1998; Dana Palionytë, „Religinës muzikos keliai ir kryþkelës XIX–XX
a. sandûroje“, Menotyra 4, 1998, 37–45;
Jûratë Landsbergytë, „Religinës muzikos
situacija tarpukario Lietuvoje“, Menotyra
3(20), 2000, 37–50; Þivilë Stonytë, Lietuviðki katalikø giesmynai ir melodiniai poetiniai giesmiø tipai (XVI–XIX a.), diplominis
327
darbas, Lietuvos muzikos akademija,
Vilnius, 1994. 0
8 Domas Kaunas, Maþosios Lietuvos knyga: lietuviðkos knygos raida 1547–1940, Vilnius:
Baltos lankos, 1996; Albertas Juðka, Maþosios Lietuvos Baþnyèia XVI–XX amþiuje,
Klaipëda: Maþosios Lietuvos fondas,
Klaipëdos universiteto leidykla, 1997.
9 [Adalbert Bezzenberger,] Litauische und Lettische Drucke des 16. Jahrhunderts [...] 1.
Der litauische Katechismus vom Jahre 1547,
Göttingen: Robert Peppmüller, 1874.
10 Maurycy Stankiewicz, Studya bibliograficzne nad literaturà litewskà 2. Bibliografia
litewska od 1547 do 1701 r., Kraków: Nakùadem Maurycego Stankiewicza, 1890, 2–6.
11 Plg. Christian S. Stang, Die Sprache des litauischen Katechismus von M. Maþvydas,
Oslo: I Kommisjon Hos Jacob Dybwad,
1929; Alfred Senn, Handbuch der litauischen
Sprache 2. Lesebuch und Glossar, Heidelberg:
Karl Winter Universitätsverlag, 1957,
159–162; P[ietro] Dini, „Apie Maþvydo
1549 m. Te Deum laudamus vertimà“, Blt
22(1), 66–75; Gordon Buell Ford, The Old
Lihuanian Catechism of Martynas Maþvydas
(1547), Assen: van Gorcum & Comp. N.
V., 1971 ir kt.
XVI–XX amþiaus lietuviðkø
giesmiø tyrimo ir publikavimo
apþvalga
2) Maþvydas. Seniausieji lietuviø kalbos paminklai iki 1570 metams, parengë Jurgis
Gerulis, Kaunas: Ðvietimo ministerijos leidinys, 1922;
3) Pirmoji lietuviðka knyga, redaktorius Jonas Kruopas, Kaunas: Valstybinë enciklopedijø þodynø ir mokslo literatûros leidykla, 1947;
4) Martynas Maþvydas, Pirmoji lietuviðka knyga, tekstà ir komentarus paruoðë
M[arcelinas] Roèka, Vilnius: Vaga, 1974;
5) Martynas Maþvydas, Katekizmas ir kiti raðtai, ávadas Sauliaus Þuko, redaktorius Giedrius Subaèius, Vilnius: Baltos lankos, 1993;
6) Pietro U. Dini, L’Inno di S. Ambrogio di Martynas Maþvydas, Roma: La Fenice
edizioni, 1994, 31–43;
7) Guido Michelini, Martyno Maþvydo raðtai ir jø ðaltiniai, Vilnius: Mokslo ir
enciklopedijø leidybos institutas, 2000.
Daugelyje ankstyvøjø perraðø gotikinis originalo ðriftas yra pakeistas lotyniðkàja antikva, bet ðiaip jau stengtasi paisyti originalo raðybos savitumø. Bezzenbergio perraðo ir pirmøjø trijø fotografuotiniø perlaidø adekvatumà originalui yra
tyræ Alvilis Augstkalnis, Jonas Palionis, Pietro U. Dini12 . Kalbininkai nustatë, jog
dël retuðavimo në viena ið ðiø faksimiliø nëra identiðka originalui. Bezzenbergeris, perraðydamas Maþvydo Katekizmà, ið dalies sàmoningai pakeitë ortografijà,
punktuacijà, iðtaisë korektûros klaidas, perskirstë teksto eilutes. Celichowskio, kurio leidiniu rëmësi ir Gerulis, parengtame Giesmës Ambraziejaus tekste retuðuojant
buvo paðalinti kai kurie nosiniø raidþiø diakritikai, áterpti ar supainioti raðmenys. Panaðiai dël retuðavimo yra nukentëjæ ir Gerulio iðleisti Maþvydo raðtai.
Kruopo redaguotame Katekizmo leidime buvo perfotografuotas Gerulio tekstas, bet
<à>, <æ> diakritikus mëginta atstatyti remiantis Bezzenbergerio, Stango darbais,
Gerulio chrestomatija13 , o visos raidës specialiai paryðkintos. Vis dëlto èia prasprûdo dauguma Gerulio leidimo klaidø, be to, adekvatumà sumaþino ir tai, jog
formatas buvo dukart padidintas, pirmosios skyreliø raidës nuspalvintos raudona
ir mëlyna spalva.
Vëlesnës keturios faksimilinës Maþvydo veikalø perlaidos yra daug patikimesni
originalo atspindþiai, jos beveik neretuðuotos, nebëra Gerulio padarytø klaidø (tiesa, Michelinio publikacijoje fotokopijos perspaustos ið Þuko leidinio, pats tekstas
kiek sumaþintas). Dël geros spaudos ir kiek padidinto formato ypaè neblogõs kokybës yra Dini’o monografijoje (1994) publikuota Giesmës Ambraziejaus fotokopija.
Deja, po II pasaulinio karo dingo Maþvydo giesmyno originalas. Jo tekstas Þuko
(taip pat ir Michelini’o) leistuose raðtuose yra perimtas ið vienintelio ðio veikalo
12 Alvils Augstkalns, „Smulkûs pastebëjimai“, APh 5, 1935, 149–159; Jonas Palionis, „Oá èçäàíèÿõ ëèòîâñêîãî êàòåõèçèñà 1547 ã.“, Annali dell’Istituto universitario orientale. Sezione slava 4(1), 1961, 67–
75; Pietro U. Dini, „Apie Jurgá Gerulá –
328
Maþvydo (GA, MPr) leidëjà“, LKK 36,
1996, 21–24; Dini 1994, 46–56.
13 Senieji lietuviø skaitymai 1. Tekstai su ávadais, sutaisë Jurgis Gerulis, Kaunas: Lietuvos universiteto leidinys, 1927.
Archivum Lithuanicum 3
reprezentanto – minëtos Gerulio parengtø raðtø faksimilës. Tad didþiausias perleistas Maþvydo darbas Giesmës krikðèioniðkos ortografijos poþiûriu ir vëliausiuose leidimuose nëra visiðkai patikimas.
3.2.
Bezzenbergerio
veikalo áþangoje ir komentaruose labiau apraðomi kalbos dalykai: tarmë, raðyba,
formos, archajiðki þodþiai, kai kuriø þodþiø kilmë, sudarytas retø þodþiø registras.
Teksto aiðkinimas èia minimalus: kelios nuorodos prie Maþvydo psalmiø apie
kitokià numeracijà (pagal Vulgatà) ir iðnaðose pakomentuoti kai kurie neaiðkûs
þodþiai. Stankiewicziaus apraðe jau uþsimenama apie galimus giesmiø ðaltinius,
tiesa, sprendþiama tik ið prie giesmiø esanèiø nuorodø á lenkiðkà, vokiðkà ar lotyniðkà giesmæ. Paneigiamas Gotfrydo Ostermejerio teiginys Pirmojoje lietuviðkø giesmynø istorijoje (perimtas ið lenkø bibliografø), jog Maþvydo Katekizmo giesmynëlyje
yra Stanislovo Rapolionio á lietuviø kalbà verstas senasis lotyniðkas himnas „Patris
sapientia“14 . Maþvydo Katekizmo giesmiø ðaltinius patikimai nustatë Christianas
Stangas (1929, 31–46), studijoje jis citavo ir lenkiðkus, vokiðkus giesmiø prototipus.
Svarbiausiø fotografuotiniø perlaidø kritinis aparatas gana skirtingas. Gerulio
1922 metais parengtuose raðtuose, kurie daugeliui tyrëjø apie aðtuoniasdeðimt
metø atstojo originalà, teksto komentarø nëra. Ið dalies juos atstoja platus ávadas
apie Maþvydo raðtus ir ðaltinius (ypaè iðsamiai apraðomas giesmynas); Katekizmo
ir kitø smulkesniø darbø giesmës ávade lyginamos su giesmyno tekstais, pristatomi Maþvydo bendradarbiai. Ði studija ir dabar neprarado savo aktualumo, nors
daug kas nûdienos tyrëjø jau pakoreguota. 1993 metais „Baltø lankø“ leistuose
Maþvydo raðtuose teksto komentarai ir kiti tekstologiniai dalykai taip pat neparengti. Ávade Saulius Þukas labai lakoniðkai pristatë Maþvydo darbus. Èia daugiausia remtasi Gerulio ávadu, papildomai, bet gana pavirðutiniðkai suminëti
nauji ðaltiniø tyrëjai (su jø atliktais tyrimais daþniausiai nesupaþindinta). Maþvydo giesmiø, giesmynø ðaltiniai beveik neaptarti. Ðá trûkumà konstatavo ir perspaudo recenzentai: Friedrichas Scholzas uþsiminë, jog èia bûtø buvæ pravartu
perspausdinti ir Gerulio ávadà, o Dainora Pociûtë apgailestavo, jog tai nëra modernus mokslinis leidimas su tolesniais kritinio teksto bei komentarø tomais ir ðá
darbà pavadino nepriekaiðtingai parengtu suvenyru15 . Juozas Tumelis nurodë ir
kitus ávado netikslumus, faktines klaidas – netikslias citatas, klaidingai nurodytà
kai kuriø egzemplioriø buvimo vietà16 .
KRITINIS
APARATAS
IR
14 Ið tiesø ðis vertimas („Diewa Tiewa ischmintis“) yra Maþvydo giesmyne, þr. Gotfrydas Ostermejeris, Rinktiniai raðtai, parengë ir iðvertë Liucija Citavièiûtë, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla,
1996, 473t. iðn. 68.
15 Friedrich Scholz, Jahrbücher für Geschichte
329
ÐALTINIØ
TYRIMAI.
Osteuropas Neue Folge 44(4), 1996, 597–
598; Dainora Pociûtë, „Pirmieji lietuviðkieji raðtai dar kartà“, Lietuvos rytas,
1994, birþelio 24 d., 41.
16 Þr. Juozas Tumelis, Naujasis Þidinys 1–2,
1998, 65–67. 0
XVI–XX amþiaus lietuviðkø
giesmiø tyrimo ir publikavimo
apþvalga
Kitaip parengti Kruopo, Roèkos Maþvydo Katekizmo perspaudai. Kruopo leidinyje po originalo yra pateiktas lotyniðka antikva transliteruotas tekstas. Vis dëlto
perraðyta ne visur identiðkai: þodþiai po giesmiø natomis vienur pagal originalà
iðskaidomi, kitur raðomi iðtisai. Roèkos publikacijoje transliteruotas tekstas spausdinamas patogiau – greta originalo faksimiliø papuslapiui. Taèiau, kaip nuodugnioje recenzijoje nurodo Tumelis 17 , teksto transliteracija atlikta labai nenuosekliai,
gotikinis ðriftas keièiamas ne lotyniðku, o lietuviðku raidynu, nors balsiø dvigubinimas iðlaikomas, sudabartinama skyryba ir kt. Tenka sutikti su recenzento þodþiais, kad „su taip perraðytais senaisiais lietuviðkais tekstais neturës kà veikti nei
kalbininkai, nei kiti tyrinëtojai“ ir kad optimaliausia bûtø tekstà arba keisti lotyniðku raidynu, arba (platesniam skaitytojø ratui) transponuoti á bendrinæ kalbà. Abiejø
publikacijø pabaigoje ádëti kalbiniai komentarai. Kruopo leidinyje dar yra ir Katekizmo teksto þodþiø iðskaitymo lyginamoji lentelë bei korektûros klaidø sàraðas,
sudarytas lyginant su ankstesnëmis publikacijomis. Roèkos darbas papildytas realijø paaiðkinimais. Ðio mokslininko rengti ir iðnaðose pateikti komentarai patogesni naudotis – jie labiau susieti su paèiu tekstu, taèiau vis dëlto turi ir trûkumø.
Pasak Tumelio, á komentarus reikëjo perkelti ávade dëstomus teksto ir gaidø perteikimo dalykus; nepaaiðkinta, kokio pobûdþio spaudos klaidos taisytos transliteruotame tekste (kai kur koreguotas tiesiog netobulas garso þymëjimas, o ne korektûros
klaida); nepakankamai aiðkinamos þodþiø reikðmës. Beje, buvo galima pakomentuoti ir giesmiø ðaltinius, juolab kad Katekizmo giesmynëlis jau senokai iðtirtas
Christiano Stango.
Modernus tekstologinis aparatas panaudotas Dini’o monografijoje (1994) Maþvydo knygelei Giesmë Ambraziejaus tirti18 . Studijoje ne tik apraðomos ðio Maþvydo
leidinio pasirodymo aplinkybës, jo atradimo istorija, datavimas, vëlesni perspaudai. Greta fotokopijos pateikiamas ir perraðytas tekstas su nuorodomis á kitø perspaudø skirtumus, klaidas, skliaustuose rekonstruojamos nubyrëjusios raidës, atitaisomos ir suþymimos korektûros klaidos, taigi rekonstruojamas kanoninis tekstas.
Be to, atlikta ir detali giesmës „Tawe Diewa garbinam“ ðaltiniø analizë; iðtisai
pateikti visi trys galimø giesmës prototipø tekstai. Tekstø gretinimo lentelës akivaizdþiai parodo artimiausià ðaltiná (tradicinæ lotyniðkà „Te Deum laudamus“).
Tiesa, ðios analizës patikimumà kiek sumaþino tai, jog buvo naudotasi ne XVI
amþiaus lotyniðku tekstu19 . Kitø dviejø giesmiø ðaltiniø aiðkiai nustatyti nepavyko.
Be tekstologiniø tyrimø, monografijoje nuodugniai iðanalizuotos Giesmës Ambraziejaus kalbos ypatybës, darbo pabaigoje yra þodþiø registras.
17 Juozas Tumelis, „Naujausias pirmosios
lietuviðkos knygos leidimas“, Pergalë 9,
1975, 167–171. 0
18 Plg. ðios knygos recenzijà: Vytautas Ambrazas, Zigmas Zinkevièius, Blt 30(1),
1995, 108–110. Dini’o anksèiau skelbtø
330
kalbamo teksto tyrimø sàraðà þr. Dini
1994, 12. 0
19 Þr. Guido Michelini, „Philologische Bemerkungen über die Monographie von
P. U. DINI L’Inno di S. Ambrogio di Martynas Maþvydas“, LgB 5–6, 1996–1997, 250t.
Archivum Lithuanicum 3
Giesmiø studijoms ypaè svarbi paskutinë Maþvydo raðtø publikacija, parengta
Guido Michelini’o. Nors knygos pavadinimas yra Maþvydo raðtai ir jø ðaltiniai,
sudarytojo pratarmë rodo, kad leidinio atsiradimà lëmë bûtent giesmiø tyrimai.
Rengëjas rëmësi naujausiais darbais, analizuojanèiais Maþvydo giesmiø ðaltinius:
Pociûtës (1995), Dinio (1994), Gertrudos Bense’s, Daivos Kðanienës, Albino Jovaiðo20 ir kt. Svarbu ir tai, jog jis ypaè atsiþvelgë á Maþvydo giesmiø melodijas 21 .
Giesmiø tyrimus, susietus su melodikos analize, Michelini (2000, 8–18) apibendrino plaèiame knygos ávade. Kitaip nei pirmtakai, italø kalbininkas nemaþai dëmesio
skyrë paèiam giesmynui, giesmiø grupavimuisi jame, ne tik atskirø giesmiø, bet ir
giesmyno ðaltiniø paieðkoms. Be ðio ávado, knygoje dar yra Jono Palionio straipsnis
apie Maþvydo raðtø raðybà, o knygos pabaigoje pateikta keletas giesmiø ðaltiniø
faksimiliø, visø Maþvydo tekstø sàraðas pagal pirmàjà eilutæ su trumpais komentarais ir bibliografinis ðaltiniø bei literatûros sàraðas. Ið kitø Maþvydo tekstø publikacijø kalbama knyga iðsiskiria tuo, kad greta originalo fotokopijø èia papuslapiui ir net paeiluèiui pateikti lotyniðku ðriftu transliteruoti giesmiø prototipai kartu
su natomis. Be to, ðalia yra iðsamûs komentarai apie Maþvydo teksto bei melodijos
ir prototipo santyká; iðnaðose aiðkinami sunkiau áskaitomi fotokopijø þodþiai. Maþvydo giesmyno giesmës, perimtos ið Katekizmo, lyginamos su greta pateiktais Katekizmo atitinkamø tekstø perraðais; komentuojami jø skirtumai. Tiesa, diskutuotina,
ar nevertëjo pateikti ir ðaltiniø giesmiø pavadinimø (jei tokie buvo), juk jø palyginimas su Maþvydo giesmiø pavadinimais galëtø atskleisti pastarøjø originalø ar
verstiná pobûdá, plg. ir Bense’s (1998, 20–40) minëtø teksteliø tyrimus.
Ði solidi publikacija-studija pretenduoja tapti parankine Maþvydo tekstø tyrëjo
knyga, tokia, koks kadaise buvo Jurgio Gerulio parengtas leidinys22 . Ja remiantis gali bûti atliekami ir tolesni giesmiø tyrimai – atkurtas Maþvydo giesmyno sudarymo
procesas, tiksliau nustatyti giesmiø autoriai, redaktoriai (þr. Michelini 2000, 17).
20 Gertrud Bense, „Texte des ersten litauischen Gesangbuchs im Licht heutiger Betrachtungsweise“, Knygotyra 25(32), 1998,
20–40; Daiva Kðanienë, „Lietuviðkø giesmynø ðaltinis“, M. Maþvydas: Pirmoji lietuviðkoji knyga, Klaipëda: Klaipëdos universiteto leidykla, 1997, 67–76; Albinas Jovaiðas, Martynas Maþvydas: pirmosios lietuviðkos knygos parengëjas, Kaunas: Ðviesa,
1 996.
21 Bene pirmoji apie Maþvydo giesmiø melodijø reikðmæ nustatant ðaltinius uþsiminë
Jûratë Trilupaitienë, „M. Maþvydas ir reformatø muzikinë kultûra“, Pergalë 10,
1985, 149–158. Þr. ir Jûratë Trilupaitienë,
„Giesmë Martyno Maþvydo knygose“,
Draugas: Mokslas, menas, literatûra, 1997,
rugsëjo 20 d., 1; „Âëèÿíèå ðåôîðìàòñêî-
331
ãî äâèæåíèÿ íà ìóçûêàëüíóþ êóëüòóðó
Âåëèêîãî êíÿæåñòâà Ëèòîâñêîãî“, Ìàðòèíàñ Ìàæâèäàñ è äóõîâíàÿ êóëüòóðà Âåëèêîãî êíÿæåñòâà Ëèòîâñêîãî XVI âåêà,
Âèëüíþñ-Ìîñêâà: Baltos lankos, 1999,
116–128; „Ið M. Maþvydo knygø: giesmë,
jos vieta liturgijoje ir mokykloje“, Lietuvos
muzikologija 1, 2000, 49–54. Ðiame
straipsnyje iðkelta mintis, jog Maþvydo
giesmyno giesmiø ir melodijø atrankà savaip koregavo derinimasis prie mokiniø
giedojimo mokyklose ypatumø. Kitokiu
aspektu Maþvydo giesmiø melodijas tyrë
Teodoras Brazys, „Maþvydo ‘Giesmiø’
melodijø kilmë ir jø santykis su lietuviø
tautos muzika“, SWTXR 1, 1924, 103–117.
22 Plg. Virginija Aputienë, „Maþvydo raðtai
ir jø ðaltiniai“, Tarp knygø 6, 2000, 22t.
XVI–XX amþiaus lietuviðkø
giesmiø tyrimo ir publikavimo
apþvalga
4. S L A V O È I N S K I O G I E S M Y N A S ( 1 6 4 6 ) . Pirmasis katalikø lietuviðkas
giesmynas detalesniø studijø ir rimtos publikacijos sulaukë tik XX amþiaus viduryje. 1958 metais Saliamono Mozerkos Slavoèinskio giesmyno fotografuotiná leidimà parengë Jurgis Lebedys (þr. 1 iðn.). Toks vëlyvas svarbaus XVII amþiaus raðtijos
paminklo tyrimas yra suprantamas, nes jo egzemplioriai visai neseniai rasti Lenkijos bibliotekose (þr. Lebedys 1958, 8; Dalia Gargasaitë23 ; Zinkevièius 1988, 207).
Lebedþio rengta publikacija rëmësi tuomet vieninteliu þinomu defektiniu egzemplioriumi, tad ir faksimiliniame leidinyje trûksta antraðtinio lapo, dedikacijos, pratarmës, penkiø giesmyno pradþios puslapiø ir keturiø pabaigos (rodyklës) puslapiø. Suradus nedefektiná giesmyno egzemplioriø, atskirai buvo publikuotas antraðtinis lapas bei lotyniðka dedikacija su lenkiðka pratarme (ðalia pateiktas ir vertimas
á lietuviø kalbà)24, taèiau trûkstamos pirmosios giesmës taip ir liko neperleistos.
Nemaþai mokslininkø, ypaè bibliografø, istorikø, svarstë apie ðio giesmyno autorystæ (þr. Lebedys 1958, 45–49). Abejones këlë autoriaus jaunumas – giesmynas
parengtas Slavoèinskiui esant Vilniaus Akademijos studentu – ir tai, kad vëliau jis
nieko nebekûrë. Taèiau po iðsamios giesmyno kalbos analizës, atliktos Zinkevièiaus25, paaiðkëjo, jog Slavoèinskis – tikëtiniausias ðios knygos autorius, nes jos
kalba artima gimtøjø Slavoèinskio vietø tarmei26.
Lebedþio parengtoje giesmyno publikacijoje siekta kuo didesnio autentiðkumo –
spausdintos teksto fotokopijos nebuvo retuðuotos. Taip iðvengta klaidø, iðkraipymø, nors tekstas dël to kai kur sunkiau áskaitomas, nëra ryðkus. Tekstologiniu
poþiûriu tai viena ið geriausiai parengtø giesmynø publikacijø. Be faksimilës, èia
ádëtas platus Lebedþio ávadas, kuriame Slavoèinskio giesmynas aptartas ávairiausiais aspektais: bibliografiðkai, istoriðkai, lingvistiðkai, literatûrologiðkai; uþsiminta
ir apie galimus giesmyno ðaltinius (ðis tas nurodyta ir pratarmëje), analizuoti
vertimo ypatumai, lyginta su kitais lietuviðkais giesmynais. Pasak Jono Kruopo27 ,
ðiek tiek priekaiðtø nusipelno tik kalbos analizë, kurioje nepakankamai akcentuojama gana vienalytë to meto tekstø raðomoji kalba (tiksliau tariant, vidurinis kalbos
variantas). Po ávado eina Konstantino Jablonskio straipsnis „Saliamono Slavoèinskio biografijos þinios“.
Knygos pabaigoje pateikti teksto paaiðkinimai – tai ir kiekvienos giesmës neaiðkiø, archajiðkø þodþiø formø komentarai, ir galimø giesmës prototipø nuorodos, ir
23 D[alia] Gargasaitë, „Surastas pilnas S.
Slavoèinskio giesmyno egzempliorius“,
Pergalë 9, 1968, 179–180.
24 D[alia] Gargasaitë, „S. Slavoèinskio giesmyno dedikacija ir pratarmë“, Knygotyra
10(17), 1985, 79–82.
25 Z[igmas] Zinkevièius, „S. M. Slavoèinskio
giesmyno (1646) kalba“, LKK 15, 1974,
137–168.
332
26 Be to, suþinota, jog Slavoèinskiui buvo suteiktas laisvøjø menø ir filosofijos magistro laipsnis, þr. Lietuvos bibliografija. Knygos
lietuviø kalba 1547–1861. Papildymai 1,
1990, 66.
27 Jonas Kruopas, „Vertingas lituanistinis leidinys“, Pergalë 2, 1959, 180–184.
Archivum Lithuanicum 3
lyginamoji kai kuriø fraziø analizë. Profesionaliai parengas archaizmø, kitø retø
þodþiø þodynëlis. Jis ið dalies atstoja Slavoèinskio raðtø kalbos þodynà: nurodoma
ne tik þodþio reikðmë (daþnai pateikiamas ir ðaltinio atitikmuo), kilmë, bet ir pateikiami visi giesmyne esantys pavyzdþiai (su puslapiø nuorodomis), jie lyginami su
Lietuviø kalbos þodyno, kitø senøjø tekstø medþiaga. Kad ðià publikacijà tikrai siekta
padaryti patogià mokslinëms studijoms, rodo pabaigoje iðspausdinta Slavoèinskio
giesmiø, taip pat lotyniðkø bei lenkiðkø giesmiø pirmøjø eiluèiø rodyklë. Gerai
parengtas tekstologinis aparatas sumaþina ir transliteruoto teksto poreiká.
Komentaruose Lebedys nurodë, jog nepavyko nustatyti tikrojo Slavoèinskio giesmyno ðaltinio. Tad buvo apsiribota atskirø giesmiø, kuriø didþioji dalis verstinës,
originalø (lenkiðkø – Jano Kochanowskio, Stanislawo S. Jagodyñskio – ar lotyniðkø)
tyrimais. Ðie tyrimai vëlesniø tyrëjø nebuvo tikslinti. Kai kurie (tiesa, be detalesniø
studijø) Slavoèinskio giesmynà linksta sieti su jëzuito Walentyno Bartoszewskio
parengtais giesmynais lenkø bei lotynø kalba (þr. Trilupaitienë 1995, 40; 51–56; ir
ypaè 1998a, 140–144). Apskritai Trilupaitienë siûlo á visus to meto Lietuvoje leistus
giesmynus þvelgti kaip á visumà nepriklausomai nuo to, kokia kalba ir kurios
konfesijos jie iðleisti. Ypaè turëtø bûti susijæ Lietuvos jëzuitø leisti giesmynai. Remiantis giesmyno antraðte, manoma, jog Slavoèinskio giesmyne gali bûti ir naujai
sukurtø, neverstiniø giesmiø (Gargasaitë 1968, 179t.).
5 . M E R K E L I O P E T K E V I È I A U S K A T E K I Z M O ( 1 5 9 8 ) G I E S M Y N Ë L I S.
Pirmàjá ðio dvikalbio kalvinistø leidinio apraðà su kai kuriø prozos tekstø, psalmiø
bei giesmiø perraðais paskelbë Alexanderis Brückneris 1891 metais 28 . Viso veikalo
faksimilë, parengta Juozo Balèikonio, iðleista 1939 metais29 . Brücknerio darbe prie
giesmiø ir psalmiø nebuvo perspausdinti originale buvæ lenkiðki tekstai. Teigta, jog
lenkiðkas tekstas nesàs labai svarbus, nes giesmiø vertimai savarankiðkesni, nepaþodiniai. Tekstai transliteruoti lotyniðkais raðmenimis, bet <µ> iðlaikyta, taigi perspaudas adekvatesnis originalui. Vis dëlto punktuacijos þenklai, eiluèiø iðdëstymas
pertvarkyta savaip. Balèikonio fotografuotinio teksto santykis su originalu mokslininkø nëra tirtas. Taèiau matyti, jog tekstas retuðuotas.
Abi minëtos, tekstologijos poþiûriu kuklios publikacijos papildo viena kità.
Brückneris gana detaliai apibûdina patá Katekizmà, jo kalbà, ortografijà, vertimo
pobûdá, o Balèikonio leidinyje, be trumpo knygos apraðo áþangoje, yra Konstantino
Jablonskio straipsnis apie knygos autoriø ir leidëjà Merkelá Petkevièiø. Fotografuo28 A[lexander] Brückner, „Der litauisch-polnische Catechismus vom Jahre 1598“, Archiv für slavische Philologie 13, 1891, 557–
590.
29 1598 metø Merkelio Petkevièiaus katekizmas,
[parengë Juozas Balèikonis], Kaunas:
Ðvietimo ministerijos knygø leidimo komi-
333
sijos leidinys, 1939. Viena Petkevièiaus
giesmë, transliteruota lotyniðku ðriftu, su
retø þodþiø komentarais paskelbta dar ir
Senno skaitiniuose (Senn 1957) bei Jano
Otræbskio leidinyje (Teksty litewskie 1. Teksty dawne, Warszawa: Pañstwowe wydawnictwo naukowe, 1957).
XVI–XX amþiaus lietuviðkø
giesmiø tyrimo ir publikavimo
apþvalga
tinio leidinio parengëjas teksto nekomentuoja, prieð faksimilæ ádeda lenkiðkos pratarmës ir keliø eilëraðèiø, skirtø skaitytojams, vertimà á lietuviø kalbà.
Lietuviðkø giesmiø ryðá su greta iðspausdintais atitikmenimis lenkø kalba trumpai aptarë pirmosios publikacijos rengëjas (Brückner 1891, 560): èia akcentuota, jog
lietuviðki tekstai gana nutolæ nuo lenkiðkøjø prototipø, kita vertus, priverstinai laikytasi lenkiðkø eiliø skiemenø skaièiaus, o rimas primityvus. Rimtesnæ ðaltiniø analizæ atliko Dainora Pociûtë (1995, 38t.). Ji nustatë, jog giesmës verstos ið lenkiðko Vilniaus Katekizmo (1594). Be to, manoma, lietuviðkos kalvinistø giesmës buvo giedotos
pagal minëtame Vilniaus Katekizme pateiktas melodijas (Trilupaitienë 1998a, 137).
Maþiausiai svarstytas giesmiø autorystës klausimas (paties originalo pratarmëje
uþsiminta, jog giesmes autorius gavæs ið kitø). Kad Petkevièiui buvo þinomi kiti
lietuviðki giesmynai ir jais ið dalies pasinaudota, spëjo dar Brückneris. Nustatyta,
jog keletas giesmiø kiek pakeitus perimta ið Maþvydo Katekizmo bei giesmyno (Pociûtë 1995, 39).
6. B R E T K Û N O B I B L I J O S P S A L M Ë S . Visas rankraðtinis Jono Bretkûno Biblijos vertimas (apie 1580) iki ðiol dar nëra publikuotas. Senojo Testamento psalmës,
kurios taip pat laikytinos savita giesmiø atmaina, fotografuotinio leidimo sulaukë
visiðkai neseniai – 1991 metais jas iðleido vokieèiø mokslininkai Friedrichas Scholzas ir Jochenas D. Range30 . Iki tol kai kuriø psalmiø perraðus buvo paskelbæs
Mykolas Birþiðka31 ir Jonas Palionis su Julija Þukauskaite32 .
Fotografuotinis leidimas parengtas kruopðèiai, faksimilës neretuðuotos. Tiesa,
kai kur fotokopijose nematyti originalo lapø vidiniø kraðtø raidþiø, uþdengtø
lankstës, taigi kai kuriø eiluèiø pradþia ar pabaiga neaiðki. Teksto komentarø ðioje
knygoje nëra, nes numatyta leisti atskirus kritinio teksto leidimo ir komentarø
tomus. Trumpame ávade aptartas tik rankraðèio datavimas, iðvaizda, senoji originalo paginacija ir faksimilëje pridëtas lapø ir psalmiø fraziø (Biblijos eiluèiø) numeravimas.
Ið minëtø dviejø Bretkûno psalmiø perraðø autentiðkesnis yra 1983 metø. Birþiðkos chrestomatijoje (1927) trys Bretkûno tekstai transliteruoti lietuviðku alfabetu,
vadinasi, raðyba neautentiðka, neatspindëta daugelis rankraðèio niuansø – taisymai, priraðyti variantai ir kita. Vis dëlto ir Palionio bei Þukauskaitës parengta 40
psalmiø publikacija identiðkai neatspindi originalø – tekstai ðifruoti ið rankraðèio
fotokopijos, turimos LMAB (naudotasi ir Emilio Kraðtinaièio maðinraðtiniu nuora30 Psalteras ing lietvwischk¼ lieszvwÓ pergulditas
Jano Bretkuno [...]. Biblia Slavica 6. Supplementum: Biblia Lithuanica 1.6, Faksimile,
hrsg. von Jochen Dieter Range und Friedrich Scholz, Paderborn etc.: Ferdinand
Schöningh, 1991.
31 Rinktiniai mûsø senovës raðtai. Medþiaga lie-
334
tuviø raðtijos mokslui aukðtesniosiose mokyklose, Kaunas: Ðvietimo ministerijos knygø
leidimo komisijos leidinys, 1927, 119t.;
apie ðià chrestomatijà þr. toliau.
32 Jonas Bretkûnas, Rinktiniai raðtai, parengë
J[onas] Palionis, J[ulija] Þukauskaitë,
Vilnius: Mokslas, 1983, 183–225.
Archivum Lithuanicum 3
ðu), transliteruota lotyniðku raidynu, grafika ir punktuacija kiek supaprastinta, kai
kurios neaiðkios vietos interpretuotos savaip. Pats Bretkûno Biblijos rankraðtis gana sudëtingas – èia daug taisymø, redaktoriø papildymø, pastabø paraðtëse. Perraðant tekstà reikëjo nuspræsti, kuris teksto variantas bus pagrindas, o kas bus
komentuojama iðnaðose. Rengëjai pagrindu pasirinko galutiná teksto variantà, taèiau visiðkai nuosekliai laikytis ðios nuostatos nepavyko. Atsiradæ nenuoseklumai
nurodyti paaiðkinimuose (p. 330).
Tekstologiniai komentarai yra tik 1983 metø Rinktiniuose raðtuose (Þukauskaitës).
Kartu su jais atlikti ir tam tikri lyginamieji spëjamø ðaltiniø tyrimai. Komentaruose
aiðkinamos sunkiau suprantamos, ypaè verstinës, konstrukcijos, greta pateikiamos
ir atitinkamos vokiðkos Liuterio Biblijos (1549), kartais ir Vulgatos frazës. Be to,
nurodomos kai kurios neaiðkios korektûros klaidos, abejotinos gramatinës formos;
pateikiami lotyniðkø originalo pastabø vertimai; komentuojama dalis realijø. Knygos pabaigoje yra Palionio parengtas retesniø þodþiø þodynëlis, kuriame, be reikðmës ir puslapiø, pateikiami ir vokiðkos Biblijos atitikmenys. Kaip pastebëjo Bronys
Savukynas33, kai kurie archaizmai á já vis dëlto nepateko. Bretkûno tekstø tyrimams
labai vertinga yra greta ádëta Tumelio sudaryta bretkûnianos bibliografija.
Ávadiniame Rinktiniø raðtø straipsnyje („Jonas Bretkûnas. Gyvenimas ir raðtai“)
trumpai reziumuotas (labiau stiliaus aspektu) Bretkûno vertimo ryðys su ðaltiniu
(Liuterio Biblija), paminëti redaktoriai; èia remtasi þymiøjø Bretkûno tyrëjø Viktoro Falkenhano, Liudviko Rëzos darbais34. Taèiau detaliau á ðiuos klausimus nesigilinta. Birþiðkos chrestomatijoje tarsi provokuojama atlikti kitus filologinius tyrimus – palyginti su ankstesniais Maþvydo psalmiø vertimais, nes ðalia Bretkûno
psalmës iðspausdintas ir Maþvydo variantas. Tos pat minties inspiruota ir psalmiø atranka á Rinktinius raðtus: ið 40 pateiktø psalmiø 35 turi savus variantus
Maþvydo giesmyne.
Vëlesniø tyrëjø detölios tekstologinës psalmiø studijos dar nëra paskelbtos.
Preliminariai patikslinti jø ðaltiniai: pasak Jocheno D. Range’s, dalá psalmyno,
kaip ir Naujàjá Testamentà, Bretkûnas ið pradþiø bus vertæs ið lotyniðko Biblijos
teksto, kurá vëliau pakoregavo pagal Liuterio variantà; identifikuoti kai kuriø redaktoriø taisymai35.
7. D A U K Ð O S I R 1 6 0 5 M E T Ø K A T E K I Z M O G I E S M Ë S . Pirmosios dvi
spausdintos katalikiðkos giesmës Lietuvoje yra organiðka Mikalojaus Daukðos versto Katekizmo (1595) dalis. Daukðos Katekizmas mokslo reikmëms perleistas tris kar33 Bronys Savukynas, „Jonà Bretkûnà skaitant“, Pergalë 5, 1984, 180–182.
34 Viktor Falkenhan, Der Übersetzer der litauischen Bibel Johannes Bretke und seine Helfer.
Beiträge zur Kultur- und Kirchengeschichte
Altpreussens, Königsberg (Pr) und Berlin:
Ost-europa-Verlag, 1941; L[udwig] J[edi-
335
min] Rhesa, Geµchichte der littauiµschen Bibel
[...], Königsberg: Hartungµchen Hofbuchdruckerei, 1816.
35 Jochen D. Range, Bausteine zur Bretke-Forschung. Kommentarband zur Bretke-Edition
(NT), Paderborn etc.: Ferdinand
Schöningh, 1992.
XVI–XX amþiaus lietuviðkø
giesmiø tyrimo ir publikavimo
apþvalga
tus: lotyniðkai transliteruotas tekstas 36 – Eduardo Volterio 37 ir Ernsto Sittigo38 , fotokopijos – Vidos Jakðtienës bei Jono Palionio leidiniu39 . Pirmøjø dviejø perspaudø
adekvatumas originalui detaliai aptartas fotografuotinës publikacijos ávade, parengtame Jono Palionio. Èia konstatuota, jog Volterio ir jo leidimu rëmusiosi Sittigo
darbuose gana daug raðybos ir kitokiø neatitikimø. Be to, Daukðos kalbà Sittigas
mëgino suvienodinti remdamasis XX amþiaus vidurio lietuviø raðomosios kalbos
sistema; sukeitë vietomis kai kurias teksto eilutes.
Fotografuotinë publikacija Volterio ir Sittigo leidimus pranoksta ir adekvatumu
originalui, ir tekstologiniu poþiûriu. Volterio knygoje yra nemaþai su Daukðos
Katekizmu tiesiogiai nesusijusiø dalykø: istoriografiniø lietuviø kalbos tyrimø, tautosakos, tarmiø apraðø. Po transliteruoto teksto pateiktame Daukðos veikalo þodyne
ið tiesø átraukta medþiagos ir ið ávairiø tarmiø, o Daukðos þodþiai imti ið Dominyko
Sutkevièiaus þodyno (apie 1835). Sittigo darbas geriau pritaikytas tekstologinëms
studijoms: èia interliniðkai pateikti trys tekstai – lenkiðkojo Jakubo Ledesmos Katekizmo vertimas (t. y. lietuviðkojo teksto ðaltinis), Daukðos Katekizmo perraðas ir
anoniminio 1605 metø Katekizmo, taip pat versto ið minëto lenkiðko ðaltinio, tekstas.
Fotografuotiniame leidime faksimilës iðspausdintos papuslapiui su lotyniðku ðriftu
transliteruotu tekstu (ir iðnaðose pateikti neaiðkiø þodþiø komentarai); po jø pateiktas transliteruotas lenkiðkas ðaltinis. Greta yra perraðuose pastebëtø skirtingø kalbos lyèiø lyginamoji lentelë ir þodþiø formø þodynëlis. Ðios publikacijos recenzentai daugiausia priekaiðtø turëjo dël teksto transliteravimo ir þodynëlio. Pagrástai
pastebëta, jog be reikalo atsisakyta raðmenø <µ>, <¸> ir <ß>, o þodynëlis parengtas
be atstatytø þodþio pagrindiniø formø (jos paprastai iðkeliamos kaip antraðtinis
straipsnio þodis)40 . Kad bûtø patogiau lyginti ðaltinius, lietuviðkà ir lenkiðkà tekstà
dar buvo galima sunumeruoti tais paèiais atitinkamais skaitmenimis 41 .
Dviejø („Svéika karalîc¸e“, „Kùonioi¾s ‡emåi“) Daukðos ir vienos („Sveika karaliene“) 1605-øjø Katekizme esanèiø giesmiø tekstologiniai ir iðsamûs ðaltiniø tyrimai
nebuvo atlikti42 . Gera jø pradþia – Juozo Vaiðnoros (1958, 160t.) religijotyriniai istoriniai ir Stonytës muzikologiniai43 „Salve Regina“ tyrimai (èia sudabartinta raðyba
pateikiami minëtø kûrinëliø ir Kantièkø [1859] „Salve Regina“ atitikmenys).
36 Kaip bûdingiausios gotikinio raidyno raidës paliktos <µ> ir <ß>.
37 Ëèòîâñêié Êàòiõiçiñú Í. Äàóêøè [...].
Ïðèëîæåíiå êú LIII–ìó òîìó Çàïèñîêú
Èìï. Àêàäåìiè Íàóêú 3, Ñàíêò-Ïåòåðáóðãú: Èìï. Àêàäåìiÿ Íàóêú, 1885.
38 Der polnische Katechismus des Ledesma u. litauischen Katechismen des Daugsza und des
Anonymus von 1605 [...], Göttingen: Vandenhoeck u. Ruprecht, 1929.
39 Mikalojaus Daukðos 1595 metø katekizmas,
parengë Vida Jakðtienë ir Jonas Palionis,
Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla,
1995.
336
40 Þr. Giedrius Subaèius, „Naujas pirmosios
lietuviðkos LDK knygos leidimas“, RBl 2,
1996, 77–83; Juozas Karaciejus, Blt 32(1),
1997, 131–132.
41 Jûratë Pajëdienë, Naujasis þidinys 4, 1996,
254–256.
42 Plg. Guido Michelini, „Daukðos katekizmo
ðaltiniø klausimai“, Blt 34(2), 1999 [2000],
259–261.
43 Þivilë Stonytë, „Vyskupas Motiejus Valanèius – religinës muzikinës kultûros puoselëtojas“, Menotyra 4, 1998, 58t.
Archivum Lithuanicum 3
8.
S T R A Z D O G I E S M Ë S P O E Z I J O S K N Y G O J E.
Antano Strazdo pasaulietinës poezijos knygelëje Giesmies swietiszkas ir szwintas (1814) iðspausdintos ir dvi
originalios jo baþnytinës giesmës. Ði knygelë ir tarpukariu, ir vëliau Lietuvoje buvo
ne kartà perspausdinta, taèiau beveik visada tekstai transponuoti á bendrinæ kalbà44 . Adekvaèiausia originalui yra fotografuotinë publikacija, iðspausdinta 1991
metais45 . Èia pateiktos dviejø iðlikusiø defektiniø egzemplioriø fotokopijos ir pagal
juos atstatytas visas rinkinio tekstas. Perraðas Tumelio atliktas gana korektiðkai, jis
artimas faksimilëms, „iðskyrus vienos kitos akivaizdþios korektûros klaidos atitaisymà“ (Strazdas 1991, 62). Tiesa, ðias pataisytàsias teksto klaidas galima buvo
nurodyti iðnaðose. Teksto komentarø Tumelio publikacijoje nëra, „Þiniose apie
egzempliorius“ teuþsiminta, jog Strazdo raðyba ir skyryba nebuvo grieþèiau nusistovëjusios, be to, atrodo, jog spaustuvëje tekstà rinkæs asmuo ne itin gerai mokëjo
lietuviðkai. Kai kurie Strazdo kûriniø svetimos kilmës þodþiai komentuoti Vytauto
Vanago 1974 metais parengtame leidinyje, taèiau èia dël nesuprantamø prieþasèiø
praleista „O Szwencziausia Marya“.
Baþnytinës Strazdo giesmës tekstologiðkai nëra tirtos. Neieðkota ir sàsajø su
ankstesnëmis katalikiðkomis giesmëmis; neatlikta giesmiø variantø, patekusiø á
vëlesnius giesmynus, analizë46 . Daþniausiai visa jo kûryba aptarta literatûrologiniu
aspektu (iðsamià bibliografijà þr. Vitkauskienë, Þukas 1969)47 , daugëliau dëmesio
skirta tik giesmei „Pulkim unt kialu“, kuri esanti lietuviø valstieèiø ir paties Strazdo idëjinis credo48 .
Poeto kûrybos tyrëjø, bibliografø nemaþai svarstytas klausimas – galima kitø
Strazdo religiniø veikalø, giesmiø autorystë. Ið jø ypaè iðskiriamos anoniminës
knygelës Giesmes apey kieturolika stacyu [...] 1810, Hymnas apey S. Jacku Z. K. [1816];
Kiales Krizaus [...] 1819. Dalis mokslininkø, tiesa, be detalesniø studijø, linksta
manyti, jog kai kurias èia esanèias giesmes, „himnus“ poetas galëjæs sukurti, iðversti ar bent prisidëti prie jø rengimo49 . Himno apie ðv. Jackø pirmojo posmelio fotokopija paskelbta Lietuvos TSR bibliografijoje (1, 378).
44 Þr. Patricija Vitkauskienë, Vladas Þukas,
Antanas Strazdas: Bibliografija, Vilnius: Vaga, 1969; Antanas Strazdas, Giesmë apie
siratas, parengë Vytautas Vanagas, Vilnius: Vaga, 1974, 85tt. Tikslus, be jokiø
pakeitimø perspaudas dar buvo iðleistas
1902 metais: Giesmies Swietiszkas ir Szwintas [...], Shenandoah, Pa.: kaðtu kun. Miluko, Stagaro sp., 1902.
45 Antanas Strazdas, Giesmës svietiðkos ir
ðventos, faksimilinis leidinys, sudarë Juozas Tumelis, Vilnius: Vaga, 1991; plg.
Paulius Subaèius, „Ir svietiðkos, ir ðventos“, Naujasis þidinys 10, 1991, 58t.
46 Teuþsiminta, jog Strazdo giesmës Motiejaus
Valanèiaus pavedimu buvo átrauktos á Valmiko Kantièkas (1826), þr. Stonytë 1998, 55.
337
47 Apie ádomià Strazdo poezijos sàsajà su
hejnalø tradicija yra uþsiminusi Pociûtë
(1995, 55).
48 Þr. Vytautas Vanagas, „Lietuviø literatûros kritika ir istoriografija apie A. Strazdà“, Vitkauskienë, Þukas 1969, 186; J[ulijonas] Dobilas, „Strazdas“, Lietuvos aidas
87–90 (balandþio 19–20), 1932.
49 V[ytautas] Vanagas, Antanas Strazdas, Vilnius: Vaga, 1968, 139t.; Vitkauskienë, Þukas 1969, 15–18; plg. Lietuvos TSR bibliografija. Serija A. Knygos lietuviø kalba 1, Vilnius: Mintis, 1969, 57, 378t.; Antanas
Strazdas, Pasaulinës ir dvasinës giesmës, paruoðë J[uozas] Petrulis ir K[ostas] Korsakas-Radþvilas, Kaunas: Spaudos fondas,
1 93 8 .
XVI–XX amþiaus lietuviðkø
giesmiø tyrimo ir publikavimo
apþvalga
9. B A R A N A U S K O S P A U S D I N T O S I R R A N K R A Ð T I N Ë S G I E S M Ë S .
Antano Baranausko kûriniø, taip pat ir baþnytinës poezijos, analizë bei publikavimas yra daug sudëtingesnis nei senosios XVI–XVIII amþiaus raðtijos. Be
spausdintø giesmiø, iðlikæ nemaþa poeto rankraðèiø, ávairiø redakciniø variantø,
nuoraðø. Ið jaunystëje, studijø metais, raðytø Baranausko giesmiø didesnæ grupæ
sudaro Motiejaus Valanèiaus leistose Kantièkose (nuo 1860) publikuotos „Artoju
giesmes szwintos“. Seinø periodu raðytos ar perredaguotos giesmës (iðskyrus
Graudøs verksmai ir kitos naujosios giesmës [...]50 ) poetui gyvam esant iðleistos nebuvo. Dalis jø apskritai plito nuoraðais. Vëliau publikuotos (mokslo ir nemokslo
reikmëms) Baranausko giesmës buvo gana smarkiai redaguotos, daþniausiai
transponuotos á bendrinæ kalbà51 . Poeto autografams adekvatesni Franzo Spechto parengtame tarminiø tekstø rinkinyje52 iðspausdinti keliø giesmiø perraðai.
Visus Baranausko veikalus, taip pat ir kurtas ar verstas giesmes, jø variantus,
melodijas kuo autentiðkiau pretenduota pateikti 1995 metais Reginos Mikðytës ir
Mariaus Daðkaus parengtame leidinyje53 . Taèiau èia vis dëlto apsiribota tik dokumentiniais perraðais, fotokopijos nebuvo publikuotos.
Ðiuose Raðtuose pasitelktas gana sudëtingas ir nevienalytis tekstologinis, kritinis
aparatas: platûs teksto, jo nuoraðø, publikacijø komentarai, realijø, literatûrologinio
ir kalbinio pobûdþio paaiðkinimai knygos pabaigoje, teksto taisymø nuorodos iðnaðose. Stengtasi nurodyti, tiesa, nenuosekliai, ir vertimø ðaltinius54 . Giesmiø tyrimams ðis kûriniø chronologijos principu suformuotas leidinys nëra patogus – giesmës iðsklaidytos ávairiose knygos vietose, jø komentarai Raðtø pabaigoje ne ið karto
randami, nesudaryta giesmiø rodyklë, o turinyje pateikti giesmiø pavadinimai be
pirmøjø eiluèiø aiðkiai nenurodo, kokia turima galvoje giesmë, plg. „Giesmd unt
Pandlj Szwinczåusif“, „Gësmë in Paneùæ Szwenczausià“; „Gësmë in Paneùæ
Szwenczausià Sopulingà“, „Giesmd unt Pandlj Szwinczåusif (Stabat Mater)“
(p. xi). Beje, nepaminëta (ar nepaaiðkinta, kodël nepaminëta) viena giesmës
„Skaisczausioja, Graêiausioja“ publikacija55 .
Baranausko verstiniø giesmiø ðaltiniai iðsamiai nebuvo tirti. Be kalbëtø Raðtø,
ðis klausimas kartu su literatûrologiniu ávertinimu ðiek tiek aptartas Vaiðnoros
50 Tëvynës sargas 2 priedas, Tilþë: J. Ðenkës
sp., 1899.
51 Plg., pvz., Antanas Baranauskas, Raðtai 1,
paruoðë Regina Mikðytë, Vilnius: Vaga,
1970.
52 Litauische Mundarten, gesammelt von A. Baranowski 1, Leipzig: Koehler, 1920.
53 Antanas Baranauskas, Raðtai 1. Poezija,
parengë Regina Mikðytë, Marius Daðkus,
Vilnius: Baltos lankos, 1995.
338
54 Iðsamià Pauliaus V. Subaèiaus recenzijà,
kurioje nurodyti Raðtø giesmiø komentavimo bei kiti trûkumai, þr. ðio Alt tomo
p. 253–280. 0
55 Giesmë. Ant nekalto prasidëjimo panos ðvenèiausios [...], Tilþë: J. Ðenkës sp., 1898–
1902; plg. Lietuvos TSR Bibliografija 2,
1985, 214; Vaiðnora 1958, 196.
Archivum Lithuanicum 3
(1958, 195t.), Reginos Mikðytës darbuose56; pradinius giesmiø melodikos tyrimus
atliko Ona Narbutienë, Ona Kiauðaitë, Vytautas Juozapaitis57.
10. P A V I E N Ë S
R A N K R A Ð T I N Ë S G I E S M Ë S.
Pavieniø giesmiø tyrimø ir jø
publikacijø yra nedaug. Be to, neretai nedidelë tekstø apimtis, anonimiðkumas
neleidþia daryti aiðkiø tekstologinø iðvadø.
Daugiau buvo tirtas rankraðtinis anoniminis XVI amþiaus pabaigos keturiolikos giesmiø rinkinëlis, áriðtas kartu su vienu Bretkûno Kancionalo (1589) egzemplioriumi (esanèiu Ðvedijos Upsalos universiteto bibliotekoje). Rinkinio pirmÂsios
giesmës dviejø posmø fotokopijà su transliteruotu tekstu (lotyniðku ðriftu) publikavo Richardas Ekblomas58. Tos pat giesmës toliau einanèiø dviejø posmø faksimilæ
iðspausdino Jonas Palionis59; be to, jis pateikë ir visø rinkinio giesmiø transliteruotà
tekstà, parengtà pagal fotokopijas. Transliteracija nëra tiksli – gotikinis ðriftas pakeistas lotyniðkuoju, trûksta teksto komentarø. Palionis iðsamiau bei tiksliau nei
Ekblomas iðtyrë giesmiø ðaltinius (beveik visos giesmës nuraðytos ið Maþvydo
giesmyno), nurodë atliktus teksto keitimus. Remiantis ðiais tyrimais ir vienintelës
su Lozoriaus Zengðtoko giesmyno tekstu sutampanèios giesmës analize, padaryta
iðvada, jog jos vertëjas nebuvo Zengðtokas, o pats rinkinio sudarytojas (veikiausiai
Aleksandras Rodûnionis jaunesnysis). Dël nustatytos autorystës, taip pat ir dël
teksto tarminës analizës patikimumo svariø abejoniø iðkëlë Zigmas Zinkevièius 60 .
Kitas labiau tirtas rankraðtinis XVIII amþiaus giesmiø rinkinys, kurio perraðà
lotyniðku ðriftu publikavo Vaclovas Birþiðka 61, yra vadinamasis Contiones litvanicae. Tai pamokslø rinkinys, kurio pabaigoje tuo paèiu braiþu áraðytos devynios
giesmës. Kad Birþiðkos perraðas gana netikslus, be bûtinø komentarø, dëmesá atkreipë dar Augstkalnis (1935, 151t.). Beje, jis pastebëjo, jog dvi Contiones litvanicae
giesmës yra perimtos ið Maþvydo giesmyno. Contiones datavimo ir autorystës klau56 „Antanas Baranauskas lietuviø baþnytinës
kultûros istorijoje“, LKMA metraðtis 8,
1994, 319–331; [„Ávadas“], Antanas Baranauskas, Artojø giesmës ðventos, redagavo
Vytautas Juozapaitis, Punskas: Auðra,
1995, 3–5. Dël stilistinio vertinimo dar þr.
tarpukario Lietuvos tyrimus: Juozas
Ambrazevièius, „Vyskupo A. Baranausko
religinës giesmës“, Tiesos kelias 3, 1935,
157–161; Jonas Kossu-Aleksandravièius,
„Antano Baranausko baþnytinës giesmës“, Ðviesos keliai 1, 1935, 26–33.
57 Ona Kiauðaitë, „A. Baranauskas ir muzika“, Menotyra 11, 1983, 26–44; Ona Narbutienë, „Antanas Baranauskas ir lietuviø
profesinë muzika“, Anykðèiai: kraðto kultûros istorijos puslapiai 14/15, 1998, 7–11;
339
58 59 60 61 „Antanas Baranauskas ir lietuviø profesionalioji muzika“, Menotyra 4, 1998, 46–
52; Vytautas Juozapaitis, [„Ávadas“], Antanas Baranauskas, Artojø giesmës ðventos,
redagavo Vytautas Juozapaitis, Punskas:
Auðra, 1995, 5–7.
„Un manoscritto Lituano dimenticato“,
Studi baltici 4, 1934–1935, 21–26.
„XVI a. pabaigos anoniminis rankraðtinis
lietuviðkø giesmiø rinkinëlis“, Lt 2,
1990, 60–76.
„Kelios pastabos apie rankraðtiná giesmynëlá Jono Bretkûno ‘Kancionalo’ (1589 m.)
Upsalos egzemplioriuje“, Lt 4(24),
1995, 120t.
„Lietuviðkos Kalëdø giesmës XVIII amþiaus pradþios“, TÞ 7, 1937, 258–263.
XVI–XX amþiaus lietuviðkø
giesmiø tyrimo ir publikavimo
apþvalga
simus, taip pat ir pamokslø kalbà aptarë Palionis62 . Jis paneigë Birþiðkos teiginá, jog
pamokslø autorius esàs Gabrielius Ðimkevièius, taèiau giesmiø tekstologiniø, ðaltiniø nustatymo tyrimø neatliko. Tad Birþiðkos svarstymai apie galimus Contiones
litvanicae giesmiø ðaltinius (þr. Aleksandrynas 1, 21990, 378) liko nepatikslinti.
Keturiø XVII amþiaus pabaigos–XVIII amþiaus pradþios giesmiø, áraðytø Torunës universiteto bibliotekos Danieliaus Kleino giesmyno egzemplioriuje, faksimiles be tekstologiniø komentarø pirmàkart paskelbë Vladas Þukas63 . Vëlesnë Dainoros Pociûtës publikacija64 buvo parengta specialiai tekstologinëms studijoms. Greta
giesmiø fotokopijø èia dar yra ir adekvatus perraðas; ávadiniame straipsnyje nurodyti trijø giesmiø vertëjai, ðaltiniai, aptarta vertimø poetika.
Publikuoti bei iðtirti ir keli visiðkai pavieniai giesmiø tekstai. Kaip priedas
Slavoèinskio giesmyno fotografuotiniame leidime yra iðspausdintas giesmës „Teyp
didi sakramentu wisi garbinkime“ perraðas65 . Tai giesmqs, pridëtÂs prie Vilniaus
vyskupo 1662 metø raðto, nuoraðas Merkinës dekanato procesø knygoje. Ðioje publikacijoje tekstas perraðytas lotyniðku ðriftu, iðtaisytos ir nurodytos korektûros klaidos. Giesmës ðaltiniai detaliai netirti, teuþsiminta, jog nei Slavoèinskio, nei Balso
ðirdies giesmyne tokio vertimo varianto nëra. Ðio kûrinëlio kalbos tarmines ypatybes
vëliau yra trumpai apraðæs Zinkevièius (1988, 275).
Ðis kalbininkas publikavo bei iðtyrë ir kità nedidelá anoniminá XVII amþiaus
rankraðtiná tekstà – giesmës „Dies irae dies illa“ vertimà 66 . Tekstas áraðytas lotyniðkø XVI amþiaus knygø konvoliuto pabaigoje. Zinkevièiaus straipsnyje greta giesmës faksimilës pateiktas ir specifines gotikines raides atspindintis transliteruotas
tekstas. Aptarta teksto kalba, tarmë, taèiau detalesnë ðaltiniø analizë nebuvo atlikta – konstatuota, jog tokio vertimo varianto þinomuose to meto giesmynuose nëra.
Be plaèiø komentarø ir tyrimø buvo publikuotos dvi trumputës vieno posmo
giesmelës þemaièiams mokiniams, esanèios Edukacinës komisijos instrukcijoje þemaièiø dekanatams (autorius – Aleksandras Silvestravièius) 67 ; perraðyta lotyniðku
ðriftu pagal instrukcijos nuoraðà Kretingos vienuolyno procesø knygoje. Be jokiø
tekstologiniø tyrimø (nenurodþius net publikacijos autoriaus) iðspausdinta ir Kraþiø gimnazijos apie 1830 metus raðytø keliø giesmiø (tiksliau giesmiø iðtraukø) su
gaidomis faksimilë68 . Fotokopija ne visur aiðki, tad moksliniams tyrimams nëra
patogi.
62 „Dël ‘Contiones litvanicae’ kalbos“, Klb
23(1), 1971, 35–47.
63 „Senos lietuviðkos knygos Lenkijos bibliotekose“, Bibliotekø darbas 7, 1970, 18–23.
64 „Rankraðtinës giesmës Danieliaus Kleino
giesmyne“, ALt 1, 1999, 129–139.
65 Konstantinas Jablonskis, „Priedas. Lietuviðkas tikëjimo akto ir giesmës ‘Tantum
340
ergo Sacramentum’ vertimas ið 1662 m.“,
Slavoèinskis 1958, 553–557.
66 Zigmas Zinkevièius, „Neþinomas lietuviðkas XVII a. rankraðtinis tekstas“, Blt 3(2)
priedas, 1989, 449–454.
67 Vaclovas Birþiðka, „1790 m. þemaièiø mokiniø giesmës“, TÞ 7, 1937, 283t.
68 „Ið archyvø: Giesmes Myszes 1830 m. rankraðtis“, Tautos praeitis 1(3), 1961, 471–473.
Archivum Lithuanicum 3
Sàlygiðkai èia galima aptarti ir nemoksliniame leidinyje publikuotà Jono Maèiulio-Maironio giesmës „Marija, Marija“ rankraðèio fotokopijà69 . Ði giesmës paskutinës redakcijos faksimilë paskelbta be tekstologiniø komentarø; konstatuota, jog pats
Maironis tekstà redagavo; daug kà keitë ir vëlesni maldaknygiø sudarytojai. Giesmës redakcijas gana detaliai tyrë Jonas Ðlekys70 . Jis netgi pateikë ankstyviausià
1895 metais iðspausdintà giesmës variantà, taèiau raðybà sudabartino. Ávertintos ne
tik Maironio darytos stilistinës, semantinës-teologinës giesmës redakcijos, bet ir
teksto pateikimas vëliau leistose maldaknygëse, giesmynuose. Iðsamiai apraðyta ir
keturiø giesmës melodijø sukûrimo istorija. Vis dëlto kalbos, raðybos taisymai,
ðaltiniø klausimas liko neaptartas. Apie Maironio giesmës ryðá su senosiomis kantièkinëmis giesmëmis uþsiminë tik Vaiðnora (1958, 196).
11. C H R E S T O M A T I J O S , A N T O L O G I J O S. Neperspausdintø senøjø giesmynø dalinius tyrimus ágalina ávairiose chrestomatijose publikuoti reikðmingesni
jø tekstai. Ankstyviausiu senøjø tekstø pavyzdþiø rinkiniu galima laikyti minëtà
Stankiewicziaus bibliografiná leidiná (1890): èia lotyniðku ðriftu gana tiksliai perraðytos kelios Maþvydo, Knygos Nobaþnystës (1684) ir Kasakauskio Roþanèiaus (1681)
giesmës, iðnaðose paaiðkintos spaudos klaidos. Panaðaus pobûdþio, tik platesnë
yra ir Eduardo Volterio chrestomatija71 , kurioje publikuoti kai kuriø Maþvydo,
Petkevièiaus Katekizmo, Knygos Nobaþnystës, Kleino giesmyno, anoniminio Bellarmino Katekizmo vertimo giesmiø perraðai.
Ypaè svarbûs yra Jurgio Gerulio parengti Senieji lietuviø skaitymai (1927). Be
anksèiau aptartø Maþvydo, Daukðos, Petkevièiaus giesmiø, èia pateikta nemaþa
tekstø ið pagrindiniø protestantø giesmynø ir psalmynø – Jono Bretkûno, Zengðtoko, Knygos Nobaþnystës, Kleino giesmynø, Jono Rëzos Psaltero Dovydo. Tekstai perraðyti iðlaikant bûdingesnius raðybos bruoþus. Iðnaðose nurodytos stambiosios
spaudos klaidos, o trumpuose ávaduose apibûdinamas autorius, jo darbai, ankstesnës mokslinës publikacijos. Antrojoje Skaitymø dalyje Gerulis ketino pateikti kalbinius tekstø komentarus ir svetimkalbiø originalø fragmentus, taèiau, deja, jos nebeparengë. Kaip minëjo Juozas Karaciejus 72, ði palyginti nedidelæ senosios raðtijos
69 Jonas Kastytis Matulionis, „Marijos giesmë“, Naujasis Dienovidis, 1992, rugsëjo
11–25 d., 1.
70 „Maironio giesmës ‘Marija Marija’ istorinis-kultûrinis kontekstas“, Literatûra
36(1), 1998, 74–105. Ávairiø sudarytojø
rengtuose Maironio raðtuose religinës poeto giesmës publikuotos bendrine kalba,
be platesniø komentarø; kartais jos netgi
vadintos eilëraðèiais, plg. Maironis, Raðtai 1. Lyrika, ávadà, komentarus paraðë,
341
knygà parengë Irena Slavinskaitë, Vilnius:
Vaga, 1987, 267t.
71 Ëèòîâñêàÿ õðåñòîìàòiÿ 1, ÑÀÍÊÒÏÅÒÅÐÁÓÐÃÚ: ÒÈÏÎÃÐÀÔIß
ÈÌÏÅÐÀÒÎÐÑÊÎÉ ÀÊÀÄÅÌIÈ
ÍÀÓÊÚ, 1901.
72 Juozas Karaciejus, „J. Gerulio ‘Senieji lietuviø skaitymai’: sudarymo principai ir
reikðmë lituanistikai“, LKK 36, 1996,
25–29.
XVI–XX amþiaus lietuviðkø
giesmiø tyrimo ir publikavimo
apþvalga
atkarpà (iki XVII amþiaus pabaigos) apimanti chrestomatija tekstø atrinkimu bei
parengimu pranoksta vëliau iðleistà Lietuviø literatûros istorijos chrestomatijà73 . Pastarojoje dëmesys sutelktas á pasaulietinio turinio raðtus ar religiniø tekstø pasaulietinius motyvus. Vertinga tai, kad èia pateiktos tekstø faksimilës, þodynëlis, kalbiniai komentarai, taèiau pati tø veikalø iðtraukø apimtis maþa, giesmiø tekstø
taip pat tik keliolika (ið jø – tik viena atstovauja á Gerulio skaitinius neátrauktam
katalikiðkam giesmynui Giesmës apie ðvenèiausià panà Marijà 1796); greta fotokopijø
iðspausdintas ið dalies á bendrinæ kalbà transponuotas tekstas specialistams nereikalingas.
Giesmiø tyrimams gana reikðmingi Mykolo Birþiðkos parengti Rinktiniai mûsø
senovës raðtai (1927), nors tekstai èia pateikti dabartine raðyba. Svarbus pats tekstø
grupavimas: giesmëms skirta atskira knygos dalis, turinti tris smulkesnius skyrius:
„Maþosios Lietuvos giesmës“; „Didþiosios Lietuvos katalikø giesmës“; „Didþiosios
Lietuvos reformatø giesmës“; paèios giesmës iðdëstytos pagal autorius arba giesmynus. Lyginant su kitomis chrestomatijomis, Birþiðkos leidinyje daug iðsamiau pristatomos katalikiðkos ir XVIII amþiaus liuteroniðkos giesmës. Beje, iðspausdintos ir
kelios giesmiø faksimilës – pirmàkart ið Balso ðirdies ir Knygos Nobaþnystës. Leidinio
giesmiø grupavimo principas (pagal konfesinæ priklausomybæ) tapo vëlesniø tyrimø pagrindu: juo pasinaudojo ir iðskirtinai giesmëms skirtos antologijos rengëjai
Dainora Pociûtë ir Mikas Vaicekauskas 74 . Ði antologija mëgina sekti Gerulio Skaitymuose ágyvendintà tekstø pateikimo bûdà: pateikti kuo autentiðkesnius, bûdingus
raðybos bruoþus atspindinèius (dokumentinius) perraðus. Taèiau perraðant liko
gana daug korektûros klaidø, taigi tekstai, ypaè raðybos poþiûriu, nëra patikimi75 .
Vis dëlto ðiame leidinyje iki ðiol yra iðsamiausiai pristatytos lietuviø giesmës bei
giesmynai (su spëjamø ðaltiniø nuorodomis).
Ið kitø chrestomatijø dar paminëtina Jono Aisèio ir Antano Vaièiulaièio parengta Lietuviø poezijos antologija76 . Èia (tiesa, transponuotos á bendrinæ kalbà) pateiktos vëlyvosios giesmës: Antano Vienaþindþio, Jurgio Tilvyèio-Þalvarnio, Maironio
tekstai.
12.
N E P E R S P A U S D I N T Ø 7 7 G I E S M Y N Ø T Y R I M A I.
Neperspausdinti giesmynai tekstologiðkai analizuoti maþokai. Labiau gilintasi á liuteronø bei reformatø
tekstus. Mokslo reikmëms nepublikuotø XVI–XVII amþiaus protestantø giesmynø
73 Lietuviø literatûros istorijos chrestomatija. Feodalizmo epocha, redagavo K[ostas] Korsakas, J[urgis] Lebedys, Vilnius: Valstybinë
groþinës literatûros leidykla, 1957.
74 Giesmës dangaus miestui. XVI–XVIII amþiaus lietuviø baþnytiniø giesmiø antologija,
Vilnius: Lietuviø literatûros ir tautosakos
institutas, 1998.
342
75 Iðsamià antologijos recenzijà þr. Birutë
Kabaðinskaitë, ALt 1, 183–191.
76 Lietuviø poezijos antologija, Chicago: Lietuviø knygos klubas, 1951.
77 Publikacijomis èia nelaikomas iðtraukø skelbimas chrestomatijose ir kitose knygose.
Archivum Lithuanicum 3
bei giesmiø ðaltinius iðsamiai iðtyrë Dainora Pociûtë (1995)78 ; svarbiausio kalvinistø veikalo – Knygos Nobaþnystës – giesmiø vertimo pobûdá fragmentiðkai aptarë
Lebedys (Slavoèinskis 1958, 50); apie giesmynus veikusià muzikinæ kultûrà svarstë
Jûratë Trilupaitienë (1998a, 137t.)79 . Reformatø giesmynø istorijà iki XX amþiaus
vidurio apþvelgë Petras Lapienë80 . Atskiriems giesmynø autoriams skirtø darbø yra
vos vienas kitas – Fabijono Ulricho Glazerio liuteroniðkas giesmynas ðaltiniø aspektu iðsamiai tiriamas vokieèiø kalbininkës Bense’s81 ; apie Kristijonà Milkø disertacijà raðo LLTI doktorantë Þavinta Sidabraitë. Maþai gilintasi á protestantø psalmes: plaèiau aptartas tik Jono Rëzos Psalteras (1625), jo leksika bei ryðys su Bretkûno Biblijos psalmëmis, þr. Vlado Þulio darbus82 .
Apie XVI–XVIII amþiaus katalikiðkas giesmes plaèià studijà rengia Mikas Vaicekauskas. Keletas pastabø dël XVII amþiaus pabaigos–XVIII amþiaus pradþios
giesmynø poetikos sàsajø su hejnalø tradicija yra ir minëtoje Pociûtës monografijoje
(1995, 55). Ypaè nedaug tirti vëlesnieji katalikø giesmynai, maldynø giesmës. Balso
ðirdies istorines giesmes aptarë Vaclovas Birþiðka83, ðio giesmyno santyká su Slavoèinskio giesmynu – Lebedys (Slavoèinskis 1958, 51t.). Kantièkø (1859) ir Aukso Altoriaus arba Ðaltinio (1919) giesmes Marijai apþvelgë, kai kuriø ðaltinius nustatyti
bandë Vaiðnora (1958, 187–195). Gana iðsamiai aptartas Motiejaus Valanèiaus
indëlis á baþnytiná XIX amþiaus giedojimà, ðio Þemaièiø vyskupo pertvarkytø Kantièkø (1859) struktûra, giesmiø melodijø modeliai (þr. Stonytë 1998, 56–59). Lietuviðkas suplikacijas, remdamasis Maþvydo ir vëlesniøjø katalikiðkø maldaknygiø
tekstais, daugiau istoriniu aspektu tyrë Antanas Maþiulis84 .
78 Þr. dar Dainora Pociûtë-Abukevièienë,
„Das litauisches protestantisches Kirchenlied des 16–17. Jahrhunderts“, Annaberger
Annalen 4, 1996, 68–78; Stanislova Matusevièiûtë, „D. Kleino Giesmyno ir Maldø
knygø dedikacijos egzempliorius“, APh 7,
1938, 107–108. 0
79 Dar þr. Jûratë Trilupaitienë, „Lietuvos Didþiosios kunigaikðtystës muzikinis palikimas ir jo interpretacijos aspektai“, Menotyra 4, 1998, 4–10.
80 P[etras] Lapienë, „Pirmasis reformatø
giesmynas“, Mûsø þodis 1, 1931, 2–20.
81 Gertrud Bense „Kélos Nobaênos Giesmes.
Zum litauischen evangelischen Kirchenlied
im 18. Jahrhundert“, Festschrift für Günter
Mühlfordt. Europa in der Frühen Neuzeit 3,
1997, 447–460; „Zur Textüberlieferung
des litauischen evangelischen Kirchenlieds“, LgB 3, 1994, 21–34; Gereimte Texte
in Fabian Ulrich Glasers Handschrift „Hauß=
Schul= und Kirchen=Zucht“ Erster Teil
1729, Halle (Saale): Martin-Luther-Univer-
343
sität Halle-Wittenberg, 2000; „Vorbilder
und Impulse für das preußisch-litauische
Schriftum in der zweiter Hälfte des 18.
Jahrhunderts“, Pietismus und Neuzeit. Ein
Jahrbuch zur Geschichte des neueren Protestantismus 26, 2001, 183–197; „Litauische
Übersetzungen von J. J. Rambachs Schriften und ihr Umfeld bis ins 19. Jahrhundert“
1998 Konferenz in Halle (spausdinama).
82 V[ladas] Þulys „Jonas Rëza ir jo psalmyno
pasirodymo aplinkybës“, Literatûra 14(1),
1971, 149–159; „Kaip Rëza keitë Bretkûno
leksikà“, Klb 14, 1966, 149–159, taip pat
Â. Æóëèñ, Ëåêñèêà ñî÷èíåíèé Èîíàñà Ðåçû,
äèññåðòàöèÿ íà ñîèñêàíèå ó÷¸íîé ñòåïåíè êàíäèäàòà ôèëîëîãè÷åñêèõ íàóê,
Vilnius, 1970 ir kt.
83 „Dvi lietuviø literatûros istorijos XVII–
XVIII amþiaus problemos“, TÞ 4, 1926,
301–313.
84 „Tariamosios Perkûno giesmës“, Lituanistikos darbai 4, 1979, 289–307.
XVI–XX amþiaus lietuviðkø
giesmiø tyrimo ir publikavimo
apþvalga
13. B A I G I A M A S I S Þ O D I S . Matyti, jog lietuviø baþnytinë poezija tirta bei
moksliðkai publikuota ne per daugiausia. Didesnio mokslininkø dëmesio sulaukë
ankstyvieji giesmynai ar giesmës. Dabarties tyrimams ypaè reikëtø perspausdinti
Bretkûno Giesmes duchaunas, Knygà Nobaþnystës, Kleino Naujas giesmiø knygas, anoniminá Bellarmino Katekizmo giesmynà, Balsà ðirdies. Profesionaliai, ðiuolaikiðkai
parengti senøjø giesmynø perspaudai pasitarnautø ne tik iðsamiems tekstologiniams, bet ir lingvistiniams tyrimams.
Birutë Kabaðinskaitë
BIRUTË KABAÐINSKAITË
Gauta 2001 m. birþelio 2 d.
Baltø filologijos katedra
Priimta 2001 m. birþelio 10 d.
Vilniaus universitetas
Universiteto g. 5
LT-2734, Vilnius, Lietuva
e. p.: [email protected] 0
344
Archivum Lithuanicum 3
A r c h i v u m L i t h u a n i c u m 3, 2 0 0 1
I S S N 1 3 9 2 – 7 3 7 X, I S B N 3 – 4 4 7 – 0 9 2 6 2 – 9
Samuelio Boguslavo Chylinskio „Tëve mûsø“
tradicija Europos poliglotiniuose leidiniuose
1660 metais Londone pradëta spausdinti Samuelio Boguslavo Chylinskio Biblija
nebuvo iðleista, taèiau susidomëjimas, kilæs dël sudëtingø ðios Biblijos vertimo bei
spausdinimo aplinkybiø ir paslaptingo likimo, iðgarsino jà visoje Europoje. Spausdintosios Senojo Testamento dalies tebuvo þinomi trys egzemplioriai, ið jø ðiuo
metu iðlikæs tik vienas1 . Apie Naujojo Testamento vertimà ilgus ðimtmeèius buvo
tiktai spëliojama. Jo rankraðtis rastas 1932 metais – tada Britø muziejus ið vieno
antikvaro pigiai nusipirko senà rankraðtá. Praëjus dvejiems metams, muziejaus
1 Britø
muziejuje saugomas vadinamasis
Londono egzempliorius (176 p., iki Jozuës
knygos; sign.: C51.b.13). Já 1893 metais
Britø muziejaus makulatûroje rado bibliotekos darbuotojas Johnas T. Naake. Berlyno egzempliorius (384 p., baigiasi Jobo knyga) kurá laikà priklausë Andreasui Mülleriui, vëliau pateko á Stettino, o 1894 metais – á Berlyno bibliotekà; dabar jo likimas neþinomas. Heinrichas Reinholdas
yra publikavæs ðio egzemplioriaus dalá ir
sudaræs rodyklæ (Heinrich Reinhold, „Die
Bibelübersetzung von Chylinski“, Mitteilungen der Litauischen litterarischen Gesellschaft 21, Heidelberg, 1896, 228–273); jo
iðtraukø paskelbë ir Jurgis Gerulis: „iðtraukas ëmiau ið Berlyno valstybinio knygyno egzemplioriaus Biblia sacra Oct.“
(Jurgis Gerullis, Senieji lietuviø skaitymai,
Kaunas: Lietuvos universitetas, 1927,
279–298). Treèiasis – Vilniaus egzempliorius (416 p., iki 40-osios Dovydo psalmës). Já 1805 metais Vilniaus universiteto bibliotekai dovanojo Jurgis Gruþevskis, bet vëliau jis dingo. 1887 metais
A. A. Kunikas já rado Peterburgo dvasinë-
345
je akademijoje, taèiau po 1918 metø jis ir
vël dingo. Ðis egzempliorius yra apraðytas
Martyno Maþvydo bibliotekoje saugomame Jurgio Pliaterio rankraðtyje „Trumpa
ýinia apei tà iszdawima lietuwiszkos Biblijos Londone“ (1826–1831), èia perraðyta
ir nedidelë vertimo dalis (Pliaterio rankraðtis paskelbtas: Vytautas Jurgutis,
Vladas Þukas, Bibliotekininkystës ir bibliografijos klausimai 3, 1963, 193–203). Ðá egzemplioriø 1735 metø Biblijos pratarmëje
apraðë Jokûbas Kvantas (BIBLIA, Tai eµti:
Wiµµas S¸wentas Raátas, Séno ir Naujo
Teµtamento [...] Karålauc¸uje, 1735 [...]
pas Jon± Endrik… Artung±). Iðtraukø paskelbæs ir Eduardas Wolteris (Ý. À. Âîëüòåð, Îáú ýòíîãðàôè÷åñêîé ïîºçäêº ïî
Ëèò⺠è Æìóäè [...], Ïðèëîæåí³å êú
LVI-ìó òîìó Çàïèñîêú Èìïåð. Àêàäåìèè Íàóêú N. 5, Ñàíêòïåòåðáóðãú 1887,
71–102). Pilypas Ruigys Meletemoje, paraðytoje 1708 metais, mini, kad ðis egzempliorius kurá laikà yra buvæs Henriko Bartscho bibliotekoje Karaliauèiuje (Pilypas
Ruigys, Lietuviø kalbos kilmës, bûdo ir savybiø tyrinëjimas, Vilnius: Vaga, 1986, 303).
Samuelio Boguslavo Chylinskio
„Tëve mûsø“ tradicija Europos
poliglotiniuose
leidiniuose 0
bibliotekoje dirbæs lenkø mokslininkas Stanisùawas Kotas atpaþino, kad tai Chylinskio verstas Naujasis Testamentas. Pagal Britø muziejaus tradicijas lenkams
buvo leista ðá tekstà publikuoti, taèiau tik po karo, 1958-aisiais, Czesùawas Kudzinowskis ir Janas Otræbskis iðleido transliteruotà NT tekstà ir pateikë iðsamø ávadiná
straipsná apie ðios Biblijos vertimo bei spausdinimo istorijà. Jie iðleido ir rankraðèio
fotokopijà bei NT indeksà2 .
Iki tol apie Chylinskio NT vertimà buvo galima spëti tiktai ið kai kuriø baþnyèiø
archyvo dokumentø3 ir á daugelá Europos poliglotiniø rinkiniø patekusios maldos
„Tëve mûsø“, prie kurios paprastai bûdavo nuoroda, kad ji imta ið 1660 metø
Londono Biblijos.
Ði malda ir dabar tebetraukia mokslininkø dëmesá. Apie Hervåso rinkinyje4 iðspausdintà „Tëve mûsø“ þurnaluose Res Balticae ir Indogermanische Forschungen
yra raðæs Pietro U. Dini5 . Ten jis ádëjo Hervåso pateiktus „Tëve mûsø“ baltø kalbomis, tarp jø ir lietuviðkai. Dini’o straipsnyje Indogermanische Forschungen analizuojama Hervåso baltø kalbø teritorijos suvokimo raida, taèiau tekstø ðaltinio klausimas paliekamas nuoðalyje 6 . Þurnale Archivum Lithuanicum7 raðydamas apie garsiajame Giambattistos Bodoni’o leidinyje ORATIO DOMINICA IN CLV. LINGVAS
VERSA ET EXOTICIS CHARACTERIBUS PLERVMQUE EXPRESSA, Parmae: Typis
Bodonianis, MDCCCVI [1806] iðspausdintà „Tëve mûsø“, Dini ragina „susekti
‘keliaujanèio’ teksto prototipà, kuris ilgainiui pasiekë Bodoni’o rinkiná“. Èia, be
Bodoni’o leidinio, jis nurodo dar tris knygas, á kurias buvo patekæs Chylinskio
2 Czesùaw
Kudzinowski, Biblia Litewska Chyliñskiego. Nowy Testament 1. Fotokopie,
Poznañ: Wydawnictwo naukowe uniwersytetu im. Adama Mickiewicza, 1984;
Czesùaw Kudzinowski, Jan Otræbski, Biblia
Litewska Chyliñskiego. Nowy Testament 2.
Tekst, Poznañ: Zakùad narodowy im. Ossoliñskich we Wrocùawie, 1958; Czesùaw
Kudzinowski, Biblia Litewska Chyliñskiego.
Nowy Testament 3. Indeks, Poznañ:
Pañstwowe wydawnictwo – oddziaù w
Poznaniu, 1964.
3 „21 May, 1662. Upon hearing of the business betweene the delegate of Lithuania
and Chilinsky who hath begun a Translation of a Bible in the Lithuanian language,
it was ordered that Chilinsky shall speedily send over a copy of all that he hath
printed (being to the end of the Psalms)
and all that part hee hath written faire, to
be revised ant correèted by the Churches,
and so to be returned to be printed. Also
that the said Chilinsky shall speedily
transcribe the rest, and so from Time to
Time send it over to the Churches to be
346
corrected by them, and to doe it within 5
or 6 months at the farthest“ (Cit. ið:
R. Steele, „MATERIALS FOR THE HISTORY OF THE LITHUANIAN BIBLE“,
The Library. A quarterly review of bibliography and library love 8, London: Ed by
T. Y. W. Macalister and Alfred W. Pollard.
New series, 1907, 60).
4 Lorenzo Hervås y Panduro, Saggio Pratico
delle lingue, tomo XXI, Cesena 1787.
5 Pietro U. Dini, „Notizia sui testi Baltici del
Padre Nostro nel Saggio Pratico (1787) di
Lorenzo Hervås y Panduro“, RBl 2, 1996,
189–200; Pietro U. Dini, „Der Werdegang
der Auffassung über die baltische Sprachdomäne bei Lorenzo Hervås y Panduro.
Ein Beitrag zur Historiographie der baltischen Linguistik“, IF 102, 1997, 261–294.
6 „Sowohl die Feststellung der Quellen als
auch die Analyse der Sprache der einzelnen Texte überschreitet das Ziel des vorliegenden Beitrags“ (Dini 1997, 287).
7 Pietro U. Dini, „Giambattistos Bodoni’o
Parmoje iðleistas lietuviðkas ‘Tëve mûsø’
(1806)“, ALt 2, 2000, 139–150.
Archivum Lithuanicum 3
„Tëve mûsø“ vertimas8 . Dini’o (2000, 147) nuomone, „ateityje reikës spræsti bent du
klausimus: 1) sekti tekstø migracijà ir jø kitimà nuo Wilkinso iki Hervåso, Marcelio
bei Bodoni’o rinkiniø; 2) ieðkoti „Tëve mûsø“ keliø nuo Hervåso, Marcelio bei
Bodoni’o knygø á kitø autoriø (dar vëlesnius) leidinius“.
Atsiliepdama á ðá Dini‘o raginimà pirmiausia norëèiau priminti dar 1891 metais
prasidëjusià diskusijà apie Chylinskio „Tëve mûsø“ Oksforde leidþiamuose meno
ir mokslo savaitraðèiuose The Academy bei Athenaeum.
1. D I S K U S I J A
THE ACADEMY I R
ATHENAEUM B E I
JOS
APIBENDRINI-
M A S R E I N H O L D O S T R A I P S N Y J E . Ðioje Oksfordo savaitraðèiuose kilusioje
diskusijoje dalyvavo H. Krebsas, W. R. Morfilas, Johnas T. Naake, A. Neubaueris ir
neþinomas asmuo, pasiraðæs kriptonimu T. B. R.9 Jà 1895 metais þurnale Mitteilungen der Litauischen litterarischen Gesellschaft apibendrino Heinrichas Reinholdas10 . Jis
nurodë net 16 leidiniø, á kuriuos buvo patekæs Chylinskio „Tëve mûsø“, ir nustatë,
kokia tvarka ðis tekstas keliavo ið vienos knygos á kità11 :
1. John Wilkins, Essay towards a real Character and a philosophical Language, London, 1668. Reinholdas (1895, 147) cituoja tà Wilkinso knygos vietà, kur nurodomi
rinkinio ðaltiniai: „most of which, I have taken out of Gesner, Mithridates, and
Megiserus his Specimen... For the rest, I am beholding to other Books, and the
assistance of some particular Friends“. Jis visai pagrástai tvirtina, kad nei Gesnerio
Mithridates (1555), nei greièiausiai Specimen XL diversarum linguarum quibus Oratio
Dom. est expressa von Megiserus (Frankfurt, 1592, antras leidimas 1593) nëra jokio
lietuviðko „Tëve mûsø“, o Chylinskio „Tëve mûsø“ vertimà Wilkinsas esà gavæs ið
kurio nors savo draugo. Tai visai tikëtina, nes Chylinskis to meto mokslo ir kultûros
visuomenëje Anglijoje buvo gerai þinomas kaip Biblijos vertëjas á lietuviø kalbà. Jam
iðduotà rekomendacijà, pridëtà prie Chylinskio Oksforde iðleistos broðiûros12 , pasiraðë garsûs Oksfordo profesoriai bei kiti svarbûs Anglijos kultûros veikëjai –
Johnas Conantas, Thomas Goodwinas, Edmundas Stauntonas, Christopheris Rogersas, Thomas Barlow, Johnas Owenas, Henrichas Wilkinsonas, Henrichas Langley, Johnas Wallis, Francis Johnsonas, Seth. Wardas, Robertas Say, Thomas Ow8 John
Wilkins, AN ESSAY Towards a REAL
CHARACTER And a PHILOSOPHICAL
LANGUAGE [...] London, Printed for SA:
GELLIBRAND, and for JOHN MARTYN
Printer to the ROYAL SOCIETY, 1668; Lorenzo Hervås y Panduro, Saggio Pratico
delle lingue 21, Cesena, 1787; Jean-Jacques
Marcel, ORATIO DOMINICA CL LINGUIS
VERSA, ET PROPRIIS CUJUSQUE
LINGVAE CHARACTERIBUS
PLERUMQUE EXPRESSA; Edente J. J.
MARCEL, Typographeii imperialis
administro generali, Parisiis, Typis
Imperialibus, Anno Repar. Sal. 1805,
Imperiique Napoleonis Primo.
347
9 Esu
dëkinga Everitai Milèonokai, parûpinusiai ðiuose leidiniuose iðspausdintø
straipsniø fotokopijas.
10 Heinrich Reinhold, „Die sogenannte Chylinskische Bibelübersetzung“, Mitteilungen
der Litauischen litterarischen Gesellschaft 20,
Heidelberg, 1895, 105–163.
11 Leidiniø pavadinimai nurodomi ið Reinholdo (1895) straipsnio.
12 An Account OF THE TRANSLATION OF
THE BIBLE INTO THE LITHUANIAN
TONGUE [...] in the VNIVERSITY of OXFORD, November 15. 1659. Oxford: Printed by Hen: Hall, Printer to the Univerµity.
1659.
Samuelio Boguslavo Chylinskio
„Tëve mûsø“ tradicija Europos
poliglotiniuose
leidiniuose 0
nas, Henrichas Savage, Henrichas Hickmanas. Kai kurie ið jø – Thomas Goodwinas, Edmundas Stauntonas ir Henrichas Wilkinsonas – 1657 metais panaðø dokumentà buvo pasiraðæ ir olandiðkos Biblijos – Statenbijbel13 vertëjui á anglø kalbà
Theodorui Haakui14 . Reinholdas, apibûdindamas Wilkinso Essay iðspausdintà poteriø tekstà, atkreipë dëmesá, kad klaidos andziam es vietoj and ziames ir giaf bekmus
vietoj gialbek mus yra jau ðiame pirmajame poliglotiniame leidinyje (plg. Dini 2000,
142). Vëliau matysime, kad minëtos klaidos keliavo ið vienos knygos á kità, jos yra
ir Dini’o cituojamuose Marcelio bei Bodoni’o leidiniuose, atsispindi ir Hervåso
tekstuose. Reinholdas pastebëjo, kad þodyje pagsndynima <s> su akûtu paraðyta tik
Wilkinso knygoje, vëlesniuose rinkiniuose akûto nebëra.
2. [Thomas Ludekenijus,] Oratio Orationum. SS. Orationis Dominicae Versiones, praeter Authenticam feré Centum eaeque longé emendatius quäm antehäc et é probatissimis Auctoribus potius quam prioribus Collectionibus, Jamque singulae genuinis Linguae suae characteribus adeoque magnam partem ex aere ad editionem a Barnimo Hagio traditae editaequae a Thoma Ludekenio. Solqv. March. Berolini, ex officina Rungiana. Anno 1680. Reinholdas (1895, 147–148) nustatë, kad èia „Tëve mûsø“ paraidþiui perspausdintas ið
Wilkinso. Skirtumas tiktai tas, kad minëtame þodyje <u> iðspausdinta be akûto. Leidinyje nurodytas ne tik tiesioginis lietuviðkos maldos ðaltinis „Auctor. Wilk. n. 35“,
bet dar pridëta „Conf. Bibl. Lituan. Lond. 1660“. Jo nuomone, vëlesni leidëjai, spausdinæ maldà su nuorodomis „Auctor. Wilk. n. 35“ arba „Conf. Bibl. Lituan. Lond.
1660“, bet <u> raðæ be akûto, rëmësi ðituo vadinamuoju Ludekenijaus leidiniu. Taigi Ludekenijaus Oratio Orationum yra nurodyti du lietuviðko „Tëve mûsø“ ðaltiniai:
Wilkinso Essay ir lietuviðka 1660 metø Londono Biblija. Ar leidëjas tikrai buvo matæs tà Biblijà? Ludekenijaus slapyvardþiu pasiraðæs Andreas Mülleris, teologas ir
orientalistas, savo bibliotekoje turëjo vienà ið Chylinskio spausdinto ST egzemplioriø, be to, pats nuo 1660 metø mokësi Anglijoje. Jis greièiausiai þinojo, kad Chylinskio versta Biblija buvo pradëta spausdinti 1660 metais, o kad nebuvo baigta, galëjo
ir nesuþinoti. Mülleris, tikëdamasis, kad ði Biblija buvo sëkmingai iðspausdinta iki
galo, greta tiesioginio „Tëve mûsø“ ðaltinio – Wilkinso Essay nurodë ir 1660 metø
lietuviðkà Biblijà. Ludekenijaus veikalas Oratio Orationum buvo labai populiarus ir
daug kartø pakartotinai iðleistas. Juo rëmësi daugybë bibliografø ir citavo Londono
Biblijà, nors jos akyse nebuvo regëjæ. Garsusis bibliografas Jacques’as le Longas duomenis apie Chylinskio Biblijà yra ëmæs bûtent ið ðio leidinio, o informacija ið le Longo pateko á daugumà vëlesniø bibliografijø (Reinholdas 1895, 148).
3. Pirmas Ludekenijaus perspaudas Orationis dominicae versiones fere Centum iðëjo
apie 1680–1687 metus. Apie ðità knygà The Academy raðë kriptonimu T. B. R. pasiraðæs neþinomas asmuo15 . Jis atkreipë dëmesá, kad ðiame Orationis dominicae nenuro13 Pagrindinis
Chylinskio Biblijos vertimo
ðaltinis taip pat buvo Statenbijbel (Gina
Kavaliûnaitë, „Istoriografinis Samuelio
Boguslavo Chylinskio Biblijos vertimo
kontekstas ir vertimo ðaltinio problema“,
Lt 3[31], 1997, 74–84).
14 THE DUTCH ANNOTATIONS upon the
348
whole BIBLE [...] By Theodore Haak Eµq.
London: Printed by Henry Hills, for John
Rotwell, Joµhua Kirton, and Richard Tomlins, Anno Dom. 1657.
15 T. B. R., “The Lithuanian Bible of 1660”,
The Academy 997, 1891 06 13, 564.
Archivum Lithuanicum 3
dyti nei leidimo metai, nei vieta. Egzemplioriuje, kurá turëjo T. B. R., áraðyti tik knygos dovanojimo metai – 1687, o vëliausias ið knygos ðaltiniø iðleistas 1674-aisiais.
Todël autorius mano, kad knyga iðëjusi tarp 1674 ir 1687 metø. Reinholdas (1895,
149) ðià informacijà papildë nurodydamas, kad tai pirmas pakartotinis Ludekenijaus Oratio Orationum leidimas; net ir lietuviðkas „Tëve mûsø“ esàs iðspausdintas
tame paèiame puslapyje. Vadinasi, Orationis dominicae iðleista ne anksèiau uþ Ludekenijaus Oratio Orationum, taigi tarp 1680–1687 metø.
4. Treèias tikslus Ludekenijaus Oratio Orationum leidimas – [B. Mottus,] Oratione
Dominicae pol&glwttoV kaá pol&morfoV etc. – iðëjo 1700 metais Londone (Reinhold 1895, 149). Bûtent á ðá leidimà þurnale The Academy atkreipë dëmesá Morfillas
ir pradëjo diskusijà apie lietuviðkà „Tëve mûsø“ 16.
5. [Sebastian Gottfried Stark,] A ka¼ W. Alphabeta ac notae diversarum linguarum
pene septuaginta tum et Versiones Orationis Dominicae prope centum collecta et illustrata
ab Andrea Müllero, Greiffenhagio etc. cum Praefatione de vita eius et praesentium Opusculorum. Prostant Berolini apud Johannem Liebermann. s. a. 4 o. 1703. Reinholdas raðo,
kad po Müllerio mirties Starkas bendru pavadinimu iðleido Alphabete, Orationes
Dominicae ir Auctarium. Visas „Tëve mûsø“ rinkinys tiesiogiai perspausdintas ið
Ludekenijaus Oratio Orationum, dar pridëta pratarmë, kurioje pateikta Müllerio
biografija ir nurodyta, kad Mülleris pasiraðinëjo Barnimo Hagijaus ir Thomo Ludekenijaus slapyvardþiais.
6. [Johann Ulrich Krausen,] Oratione Dominicae pol&glwttoV kaá pol&morfoV
etc., editio novissima. Speciminibus variis quam priores auctior. Augsburg. Iðleista apie
1710 metus. Reinholdas (1895, 149) atkreipë dëmesá, kad pratarmëje pasakyta, jog
tai pakartotinis 1700 metø Ludekenijaus Oratio Orationum leidimas.
7. [Daniel Brown,] Oratione Dominicae pol&glwttoV kaá pol&morfoV etc., 1713.
Reinholdo (1895, 150) duomenimis, tai dar vienas pakartotinis Ludekenijaus Oratio
Orationum leidimas tuo paèiu pavadinimu.
8. Orationes Dominicae versiones fere centum. Lipsiae, Litteris Takkianis s. a. 12 o.
Ávadas datuotas 1740 metais. Anot Reinholdo (1895, 151), ðiame leidinyje iðspausdintas „Tëve mûsø“ toks pat kaip Müllerio-Ludekenijaus rinkiniuose; pateiktos ir
tos paèios nuorodos.
9. [Johann Heinrich Hager,] A ka¼ W. Alphabeta ac notae diversarum linguarum pene
septuaginta tum et Versiones Orationis Dominicae prope centum 1740–1745 Leipzig. Èia
paþodþiui perspausdintas Müllerio leidimas, tik nutylëtas tikrasis rinkinio sudarytojas (Reinhold 1895, 150).
10. [Johann Friedrich Fritz, Benjamin Schulze,] Orientalisch= und Occidentalischer
Sprachmeister, welcher nicht allein 100 Alphabete... sondern auch das Gebet des Herrn in
200 Sprachen und Mundarten... mittheilet. Leipzig 1748. 8o. Reinholdo (1895, 151)
teigimu, á ðá rinkiná patekæs poteriø tekstas yra toks pat kaip Wilkinso ir MüllerioLudekenijaus leidimuose, tiktai giaf bekmus pakeista á giafbek mus ir pridëta doksologija ið Joanno Chamberlayno rinkinio Oratio Dominica in diversas omnium fere
16 W.
R. Morfill, „The London Lithuanian
Bible“, The Academy 989, 1891 04 18, 370.
349
Samuelio Boguslavo Chylinskio
„Tëve mûsø“ tradicija Europos
poliglotiniuose
leidiniuose 0
gentium linguas versa etc. editore Joanne Chamberlaynio Anglo-Britanno, Regiae Societatis
Londinensis et Berolinensis Socio. Amstelaedami 171517 . Savo straipsnyje Reinholdas
(1895, 150) pateikë Chamberlayno rinkinio „Tëve mûsø“ tekstà ir prisipaþino, kad
jo ðaltinis jam nëra þinomas. Èia iðspausdintas ne Chylinskio, o Bytnerio 1701 metø
Naujojo Testamento18 „Tëve mûsø“. Taèiau Fritzas, nesirûpindamas, kad ðià maldà
perspausdino ið vieno ðaltinio (èia iðspausdinta versija tokia pat kaip MüllerioLudekenijaus rinkiniuose), o doksologijà – ið kito, pridëjo nuorodà „Wilk. n. 55.
Conf. Bibl. Lituan. Lond. 1660“ (Reinhold 1895, 151).
11. Lorenzo Hervås, Saggio prattico delle Lingue con prolegomeni e una raccolta di Orazioni Dominicali in pia di trecento Lingue e Dialetti. Cesena 1778–87. 4o. Reinholdo (1895,
152) nuomone, Hervåso raðtø rinkinio Idea dell’ Universo (1778–1787) 21-ajame tome
iðspausdintas „Tëve mûsø“ paimtas ið Fritzo leidinio, tiktai andziam es pataisyta á
and ziames, praleistas pirmasis Amen bei parentezëje esantis ir macis; yra dar keletas
raðybos pakeitimø. Vadinasi, ði malda èia tokia pat kaip Müllerio-Ludekenijaus rinkiniuose, o doksologija sutampa su esanèia Chamberlayno Oratio Dominica, taigi tokia pat kaip Bytnerio NT.
12. [Edmund Fry,] Pantographia, containing accurate copies of all the known alphabets
in the world etc., to wich are added specimens of all wel-authenticated oral languages etc. by
Edmund Fry, letter founder. London 1799. 8o. Reinholdas (1895, 152) pastebi, kad paèiame
leidinyje nurodyta, jog „Tëve mûsø“ imtas ið 1700 metø Oratio Orationum rinkinio.
13. [Jean-Jacques Marcel,] Oratio Dominica CL Linguis versa etc. edente J.J.Marcel. Parisiis, Typis imperialibus 1805, gr. 4o. Èia iðspausdintas „Tëve mûsø“ taip pat imtas
ið 1700 metø Ludekenijaus leidimo: „ex sylloge Londinensi“ (Reinhold 1895, 152).
14. Giambattista Bodoni, Oratio dominica in CLV linguas versa et exoticis characteribus plerumque expressa, Parmae: typis Bodonianis, 1806 fol. Anot Reinholdo (1895,
152), prie lietuviðko „Tëve mûsø“ èia, kaip ir Marcelio knygoje, paraðyta „ex sylloge
Londinensi“. Specialiai Bodoni’o leidiniui skirtame straipsnyje Dini (2000, 144–
145) taip pat nurodo, kad tiesioginis Bodoni’o ðaltinis yra Marcelio Oratio Dominica.
15. Johann Christoph Adelung, Mithridates oder allgemeine Sprachkunde, Berlin:
[Johann Severin Vater], 1809. Reinholdas (1895, 152–154) mano, kad ðioje knygoje
„Tëve mûsø“ perspausdintas ið Vilniuje 1802 metais iðëjusio leidinio Altorius duchaunas19, o prie jo dar pridëta doksologija ið Fritzo ir Schulze’s 1748 metø Sprachmeister. Adelungo Mithridates (1809) yra du lietuviðki tekstai: ið Didþiosios Lietuvos
(Schamaitisch) ir Maþosios Lietuvos (Insterburgischer Dialect)20 . Leidëjas Vateris pri17 Vytautas
Jurgutis pastabose apie Pilypo
Ruigio Meletemà raðo, kad ðá rinkiná iðleido
Anglijoje apsigyvenæs klaipëdiðkis Dovydas Vilkas (Wilke, ten tapæs Wilkins). Jurguèio duomenimis, sudarytoju pasivadinæs Chamberlaynas pasiraðë slapyvardþiu, o ne pavarde. Jurgutis klaidingai
nurodo, kad á ðá rinkiná ádëtas Chylinskio
verstas „Tëve mûsø“ (Ruigys 1986, 424,
455, 476). 0
350
18 NAUJAS
TESTAMENTAS WIESZPATIES
MUSU JEZAUS KRISTAUS [...] Karalauãiuj’, Métu M DCCI.
19 ALTORIUS DUCHAUNAS ARBA AFIERAWONE KWEPENCIO ALTORIAUS
[...], ISZEYNA Metuose 1802. WILNIUY
Drukarniey Kunigu Bazylionu.
20 Zigmas Zinkevièius, Lietuviø poteriai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas, 2000, 175.
Archivum Lithuanicum 3
dûræs, kad ið Altoriaus duchauno imtas tekstas visiðkai sutampa su 1660 metø Londono Biblija21 . Á minëtà doksologijà, kaip á originalø Chylinskio tekstà, atkreipë
dëmesá ir Adalbertas Bezzenbergeris – jis ragino ieðkoti iðlikusiø Chylinskio Biblijos egzemplioriø 22 .
16. Alois Auer, Sprachenhalle, 2 Abteilungen, Wien, 1844–1847. Reinholdas (1895,
154) nurodo, kad èia iðspausdinta Fritzo ir Schulze’s 1748 metø Sprachmeister
leidime buvusi „Tëve mûsø“ versija su doksologija ir abiem Amen.
Ið ðios apþvalgos matyti, kad Reinholdas gana iðsamiai apraðë Chylinskio „Tëve
mûsø“ kelionæ po Europos poliglotinius veikalus. Vëlesni autoriai tik patikslino kai
kurias ðio teksto istorijos detales, taèiau ið esmës nieko nauja nebepasakë.
2. J O S E P H A S P A C Z K O W S K I S A P I E C H Y L I N S K I O „ T Ë V E M Û S Ø “ .
Paczkowskis straipsnyje, iðspausdintame Centralblatt für Bibliothekswesen23 , raðo apie
Ludekenijaus slapyvardþiu iðleistà Müllerio leidimà bei jo tiesioginá ðaltiná Wilkinso An essay Towards a real character, And a philosophical language (1668) ir nurodo, kad
Wilkinsas lietuviðkà „Tëve mûsø“ gavo ið savo draugø („particular Friends“), padëjusiø sudaryti rinkiná. Paczkowskis (1895, 461) taip pat atkreipia dëmesá á tai, kad bibliografai, vieni nuo kitø nusiraðinëdami ir „Tëve mûsø“, ir nuorodà „Avctor Wilk
Nr. 35. Conf. Bibl. Lituan. Lond. 1660“, davë pagrindo manyti, jog XVIII amþiuje buvo þinomas spausdintas Chylinskio Biblijos egzempliorius, apimantis ir Evangelijas24 .
Autorius nemaþai dëmesio skiria doksologijai, Vaterio iðspausdintai Adelungo Mithridates (II, 1809), ir pabrëþia, kad ði doksologija imta ne ið Chylinskio, o ið 1701 metais Karaliauèiuje iðspausdinto Bytnerio Naujojo Testamento. Galiausiai Paczkowskis
(1895, 467) prieina prie iðvados, kad nëra pagrindo tvirtinti, jog Biblija bûtø buvusi
iðspausdinta toliau negu iki Psalmiø, juo labiau iki Naujojo Testamento25.
3. L E O N A R D A S
C.
WHARTONAS
APIE
LIETUVIÐKÀ
„TËVE
MÛ-
Leonardas C. Whartonas leidinyje Transactions of the Philological Society iðspausdintame straipsnyje apie Chylinskio „Tëve mûsø“26, teigia, kad Wilkinsas savo poligloto sudarymo metu (1668–1673) buvo Chesterio vyskupas, o Anglijos protestan-
Sؓ.
21 „Die
folgende Formel kommt mit der aus
der Londoner Bibel von 1660 bis auf einige
Kleinigkeiten überein“ (Reinhold 1895, 153).
22 Adalbert Bezzenberger, „Zur litauischen
bibliographie“, Mitteilungen der Litauischen
Litterarischen Gesellschaft 1, Heidelberg,
1880, 32.
23 Joseph Paczkowski, „Die sogenannte Chyliñski’sche Bibel. Bibliographische Beiträge“, Centralblatt für Bibliothekswesen,
Zwölfter Jahrgang, Leipzig, 1895, 458–467.
24 „eine bis in die neueste Zeit herabreichende
Legende [...] uns glauben machen will,
dass der Druck auch Teile des Neuen Testaments, darunter wenigstens das Vater-
351
Unser mit umfasst hat“ (Paczkowski
1895, 461).
25 „uns nach Massgabe der bekannten Quellen die Berechtigung abgeht, zu behaupten, der Bibeldruck wäre über die Psalmen
hinausgegangen oder hätte gar Teile des
Neuen Testaments umfasst“ (Paczkowski
1895, 461).
26 Leonard C. Wharton, „The Lithuanian
Lord’s prayer and Chylinski’s Bible“,
Transactions of the Philological Society, London, 1908, 189–204; Leonard C. Wharton,
„Further notes on Chyliñski and the
Lord’s Prayer“, Transactions of the Philological Society, London, 1920, 95–98.
Samuelio Boguslavo Chylinskio
„Tëve mûsø“ tradicija Europos
poliglotiniuose
leidiniuose 0
tiðkos baþnyèios tuo metu palaikë glaudþius ryðius su Lietuvos protestantais. Wilkinsas neabejotinai turëjo bûti girdëjæs apie lietuviðkos Biblijos vertëjà Chylinská. Dël
to sudarinëjant rinkiná jam nebuvæ nieko paprasèiau, kaip tik paties Chylinskio papraðyti lietuviðko poteriø teksto. Taèiau Whartonas, nerasdamas konkretaus Wilkinso Essay iðspausdintos maldos ðaltinio, nenori susitaikyti su mintimi, kad ten ádëtas
bûtent Chylinskio tekstas. Remdamasis Chylinskio iðleista broðiûra An Account, kurioje iðvardyta, kas jau iðversta á lietuviø kalbà, Whartonas lygina Wilkinso bei 1700
metø Oratio Dominica „Tëve mûsø“ su visais jam prieinamais lietuviðkais ðaltiniais
ir árodinëja, kad ðis tekstas labai artimas esanèiam 1547 metø Maþvydo Katekizme.
Whartonas (1920, 95) tvirtina, kad asmeniui, ádëjusiam „Tëve mûsø“ á Wilkinso Essay, buvo neabejotinai þinoma ir Baltramiejaus Vilento Enchiridiono (1579) versija.
Whartono argumentai nëra átikinami, nes tarp Chylinskio ir Maþvydo „Tëve mûsø“
yra skirtumø, rodanèiø, jog tai ne tas pats tekstas: Chylinskis nevartojo geminatø
(o MK jø yra, pvz., essi, wissudienu); vartojo liepiamosios nuosakos formas su formantu
-k(i) (plg. atlayisk W ir atleid MK; newesk W ir newed MK); dar plg. kursey W (su Chylinskiui bûdingu iðblësusiu galûnës ey) ir kuris MK; kaltes W ir kaltibes MK. Skiriasi
ir sintaksës dalykai, plg.: kayp and dangaus teyp ir andziam es W ir kaip d±gui taip ir
áemeie MK; nevienoda þodþiø tvarka, plg.: Buk wala tawo W ir Buki tawa walla MK;
Bet giaf bekmus nog pikto W ir Bet gielbek mus nogi wyµa pikta MK ir kt. Whartonas (1908,
198) mano, kad nereikëtø visai atmesti galimybës, jog save Biblijos vertëju vadinantis Chylinskis galëjo pats nuraðyti arba pritaikyti savo tarmei „Tëve mûsø“ 27 . Tai
vis dëlto neátikëtina mintis. Chylinskiui juk bûtø buvæ daug paprasèiau duoti poteriø tekstà ið savo iðversto ar dar verèiamo NT arba tiesiog uþraðyti juos ið atminties, negu adaptuoti á savo tarmæ svetimà. Be to, labai abejotina, kad Maþvydo Katekizmas arba Vilento Enchiridionas Wilkinsui bûtø buvæ taip lengvai prieinami.
4. V A C L O V A S
BIRÞIÐKA
APIE
CHYLINSKIO
„TËVE
MÛSؓ
EU-
Birþiðka nurodo 15 poliglotiniø leidiniø, kuriuose, kaip reikëtø manyti, yra Chylinskio „Tëve mûsø“28 . Èia ið
esmës pakartotos tos paèios knygos, kurias buvo iðvardijæs Reinholdas, taèiau kai
kurios praleistos, o bent dvi ádëtos be reikalo, nes jose iðspausdinta ne Chylinskio
„Tëve mûsø“ versija:
1. F. V. Bergmann29, Das Gebeth des Herrn oder Vaterunser Sammlung in 152 Sprachen
1789 (Birþiðka 1990, 352). Reinholdo (1895, 152) tvirtinimu, èia iðspausdinta ne
Chylinskio, o Kvanto Biblijos (1755) „Tëve mûsø“.
2. Joann Chamberlayn, Oratio Dominica in diversas omnium fere gentium linguas
versa etc. editore Joanne Chamberlaynio Anglo-Britanno, Regiae Societatis Londinensis et
ROPOS
POLIGLOTINIUOSE
LEIDINIUOSE.
27 „It
is certainly not proved, though barely
possible, that Chyliñski, the self-styled
translator of the Bible of 1660 (?), had a
hand in the copying or even adapted the
Lord’s Prayer to the dialect he spoke and
wrote“ (Wharton 1908, 198).
28 Vaclovas Birþiðka, Aleksandrynas. Senøjø
352
lietuviø raðytojø raðiusiø prieð 1865 m. biografijos, bibliografijos ir biobibliografijos 1.
XVI–XVII amþiai, Vilnius: Lietuvos kultûros fondas, 21990, 351–355.
29 Reinholdas (1895, 152) nurodo Gustav von
Bergmann.
Archivum Lithuanicum 3
Berolinensis Socio. Amstelaedami 1715. Reinholdas (1895, 150) yra pateikæs ðiame
rinkinyje esantá lietuviðkà „Tëve mûsø“ ir prisipaþinæs, kad jo ðaltinis jam neþinomas. Kiek vëliau jis nustatë, kad tai Bytnerio NT (1701) tekstas30 .
Birþiðka Chylinskio bibliografijoje yra nurodæs ir vienà Reinholdo neminëtà
poliglotiná rinkiná, kuriame irgi iðspausdintas lietuviðkas „Tëve mûsø“: [L.Testa,]
Oratio Dominica CL linguas versa 1806. Nëra aiðku, ið kokiø ðaltiniø Birþiðka ëmë
informacijà apie ðá leidiná ir jame esantá lietuviðkà tekstà.
5. „ T Ë V E
MÛSؓ
1700
METØ
ORATIO DOMINICA
IR
CHYLINSKIO
NT R A N K R A Ð T Y J E. Jau minëtame straipsnyje Reinholdas (1895, 142) iðspausdino ir tikslø 1700 metø Oratio Dominica – treèiajame Ludekenijaus rinkinio leidime –
esantá lietuviðko „Tëve mûsø“ nuoraðà. Ðitas tekstas, kaip tvirtina Reinholdas
(1895, 150), ið esmës nesiskiria nuo Wilkinso paskelbtojo. Palyginkime ðá Reinholdo
publikuotà tekstà su atitinkama Chylinskio Evangelijos pagal Matà vieta ið Kalno
pamokslo:
Oratio Dominica (1700):
Chylinskio NT, Mt 6,9–1331 :
Tewe musu kursey esi danguy, //
Tewe // muµu kurµey (eµi) danguy.
Szweskis wardas tawo //
Szw²skis war-//das tawo. //
Ateyk karaliste tawo. //
Ateyk Karaliµte tawo.
Buk wala tawo kayp and dangaus teyp
ir andziam es. //
Buk wala // tawo, kaypo ´ kayp danguy
teyp (ir) and ¸iames. //
Donos musu wisu dienu dok mumus
szedien. //
Dok mumus ßi± diena ´ ßi±dien <wiµu die//nu donos (muµu) ´ donos (muµu) wiµu
dienu>
Ir atlayisk mums musu kaltes kayp ir
mes atlaydziam sawiemus kaltiemus. //
Jr atùaysk mums muµu kaùtes // kaypo ´
kayp ir mes atùayd¸iame ´ atùayd¸iam
µawiemus // kaltiemus
Ir newesk musu ing pagundynima.
Bet giaf bekmus nog pikto. Amen.
Jr neweµk muµu ´ muµ ing pagundim± //
bet giaùbek mus nog pikta.
Spausdintas tekstas ðiek tiek skiriasi nuo rankraðèio, taèiau apskritai jis atitinka
Chylinskio vertimà. Leidëjas savo nuoþiûra galëjo nespausdinti skliausteliø (jie yra
vertimo ðaltinio atspindys), dël tipografiniø prieþasèiø atsisakyti kietojo <ù> ir
vietoj jo rinkti paprastà <l>. Junginyje giaf bekmus vietoj rankraðèio <ù> bus atsiradusi <f>. Nosines raides <±>, <²> spaustuvininkas galëjo supaprastinti á <a>, <e>.
Matyt, net ir <ß> siekiant suvienodinti raðybà galëjo bûti pakeista á <sz>. Spaustuvininkø klaida galëtø bûti ir atlayisk vietoj atùaysk. Në kiek nestebina galûnës
30 Heinrich
Reinhold, „Die Bibelübersetzung
von S. B. Chylinski“, Mitteilungen der Litauischen litterarischen Gesellschaft 21, Heidelberg, 1896, 225.
353
31 Remiuosi
rankraðèio fotokopija (Kudzinowski 1984, 16).
Samuelio Boguslavo Chylinskio
„Tëve mûsø“ tradicija Europos
poliglotiniuose
leidiniuose 0
<o> vietoje rankraðèio <a>, mat Chylinskio rankraðtyje daþnai sunku ðias raides
atskirti, be to, ir pats Chylinskis yra daþnai jas taisæs, ypaè þodþio gale.
Taèiau kiti skirtumai – prielinksninë konstrukcija and dangaus vietoj danguy;
þodþiø tvarka: Donos musu wisu dienu dok mumus szedien ir Dok mumus ßi± diena ´
ßi±dien <wiµu dienu donos (muµu) ´ donos (muµu) wiµu dienu>; taip pat szedien vietoj
ßi±dien ir pagundynima vietoj pagundima – perða mintá, kad tekstas buvo spausdinamas ne ið Chylinskio NT rankraðèio. Galimas daiktas, kad Chylinskis „Tëve mûsø“
Wilkinsui uþraðë ið atminties.
6. C H Y L I N S K I O
„TËVE
MÛSؓ
KELIONËS
PO
POLIGLOTINIUS
Remdamiesi turimais duomenimis, Chylinskio „Tëve
mûsø“ kelià po Europos poliglotinius leidinius galëtume pavaizduoti tokia schema:
LEIDINIUS
SCHEMA.
Chylinskis (1657–1668) à Johnas Wilkinsas (1668) à Thomas Ludekenijus (1680) à
Orationis dominicae versionis fere Centum (apie 1680–1687)
â
B. Mottusas (1700) à
Sebastianas Gottfriedas
â
Starkas (Mülleris) (1703)
â
Johannas Ulrichas
Orationes Dominicae
Krausenas (apie 1710)
versiones fere centum (1740)
â
â
Danielis Brownas
Johannas Heinrichas
Bytnerio NT (1701)
(1713)
Hageris (1740–1745)
â
â
â
Edmundas Fry (1799)
Johannas Friedrichas Fritzas,
Joannas Chamberlaynas
â
Benjaminas Schulze (1748)
(1715)
â
æ
ß â
Jean-Jacques’as Marcelis
Lorenzo Hervåsas
Johannas Christophas
(1805)
(1778–1787)
Adelungas (1809)
â
â
á
Giambattista Bodoni (1806)
Aloisas Aueris (1844–1847)
Altorius duchaunas (1802)
Keliaudamas po ávairius Europos poliglotinius leidinius, Chylinskio „Tëve mûsø“ garsino tiek Biblijos vertimà, tiek ir lietuviø kalbà.
Gina Kavaliûnaitë
GINA KAVALIÛNAITË
Gauta 2001 m. balandþio 3 d.
Vytauto Didþiojo universitetas
Priimta 2001 m. geguþës 18 d.
Lietuviø kalbos institutas
Antakalnio g. 6
LT-2055, Vilnius, Lietuva
e. p.: [email protected] 0
354
Archivum Lithuanicum 3
A r c h i v u m L i t h u a n i c u m 3, 2 0 0 1
I S S N 1 3 9 2 – 7 3 7 X, I S B N 3 – 4 4 7 – 0 9 2 6 2 – 9
Daugiareikðmiai þodþiai senuosiuose
dvikalbiuose lietuviø kalbos þodynuose
Daugiareikðmiðkumas yra labai aktuali problema visiems leksikografams. Taèiau ypaè svarbi ji darosi dvikalbiø (paraleliniø) þodynø rengëjams, nes kiekvienõs konkreèios kalbos þodis turi savità semantinæ struktûrà (paprastesnæ ar sudëtingesnæ), toli graþu ne visada sutampanèià su to paties þodþio reikðmëmis kokioje nors kitoje kalboje. Pagrindinës (pirmõsios, kairiõsios) kalbos daugiareikðmio
þodþio reikðmiø visuma kartais gali bûti perteikiama visai kitokiu antrõsios (deðiniõsios) kalbos þodþiø kiekiu ir deriniu. Pavyzdþiui, lietuviø kalbos daiktavardþio uodegä, latviø aste, rusø õâîñò pirmoji ir pagrindinë reikðmë yra „atsikiðusi
uþpakalinë bet kokio gyvûno dalis“. Á norvegø kalbà ðia reikðme vartojamas daiktavardis gali bûti verèiamas keturiais ar net penkiais, o á islandø kalbà − deðimèia
ekvivalentø. Pavyzdþiui, gyvuliø, þvëriø uodega norvegø kalboje ávardijama daiktavardþiais en hale ir en rumpe, paukðèiø − en svans ir en stjert, þuvø, ropliø − en
spord. Ar tai reiðkia, kad dvikalbiame þodyne daiktavardþio uodega reikðmæ galima iðskaidyti á kelias reikðmes, kas lietuviø, latviø ar rusø kalboje atitiktø reikðmes ‘karvës uodega’, ‘drieþo uodega’, ‘þuvies uodega’, ‘paukðèio uodega’ ir t. t.,
ar nurodyti vienà reikðmæ ir pateikti kelis tos paèios reikðmës atitikmenis? Kalbininkai dël to iki ðiol nesutaria. Vieni leksikografai mano, kad daugiareikðmis þodis dvikalbiame þodyne turi bûti skaidomas á reikðmes þiûrint tik pagrindinës
kalbos reikðmiø struktûros (nepriklausomai nuo to, kiek atitikmenø jis turi antrojoje kalboje), kiti teigia, kad turi bûti nurodoma tiek reikðmiø, kiek nesinonimiðkø
atitikmenø yra antrojoje kalboje. Ir vienõs, ir antros nuomonës ðalininkai turi savø
argumentø1 . Ieðkant ðios problemos sprendimo, pravartu patyrinëti, kokia yra
kiekvienos tautos leksikografijos tradicija. Ðio straipsnio tikslas ir yra apþvelgti,
1 Plg.
Âàëåðèé Áåðêîâ, Äâóÿçû÷íàÿ ëåêñèêîãðàôèÿ, Ñ.-Ïåòåðáóðã: Èçäàòåëüñòâî
Ñàíêò-Ïåòåðáóðãñêîãî óíèâåðñèòåòà,
1997, 103–123; Evalda Jakaitienë,
355
„Dvikalbiø þodynø rengimas – patirtis,
sunkumai, uþdaviniai“, Gimtoji kalba
9(377), 1998, 3–5.
Daugiareikðmiai þodþiai
senuosiuose dvikalbiuose
lietuviø
kalbos
þodynuose
kada su daugiareikðmiðkumo problema susidûrë lietuviø leksikografai, kaip elgësi
pirmøjø lietuviðkø þodynø autoriai, kaip jiems sekësi perteikti kitø kalbø daugiareikðmiø þodþiø reikðmes á lietuviø kalbà, ir atvirkðèiai, kada buvo pradëta kelti
daugiareikðmiðkumo problema dvikalbëje lietuviø leksikografijoje. Straipsnyje
stengiamasi atsakyti á tokius klausimus: 1) ar daugiareikðmiðkumas apskritai atsispindi senuosiuose dvikalbiuose lietuviø þodynuose; 2) kas lemia nurodomø
reikðmiø skaièiø þodyno straipsnyje: ar pirmõsios kalbos reikðmës skiriamos priklausomai nuo jos paèios reikðmiø, ar tai lemia antrosios kalbos ekvivalentø skaièius; 3) kaip formaliai perteikiamos dviejø kalbø daugiareikðmiø þodþiø reikðmës.
Senieji lietuviø kalbos þodynai, kuriø pirmoji kalba buvo ne lietuviø, o lenkø,
lotynø ar vokieèiø, nerodo, kad jø sudarytojams daugiareikðmiðkumo problema
bûtø bent kiek daugiau rûpëjusi. Savo uþdaviniu jie laikë iðversti lenkiðkà, lotyniðkà ar vokiðkà þodá, duoti jam þinomus ar naujai sukurtus sinonimiðkus lietuviðkus
atitikmenis. Kalbos istorikø manymu, tobulesni buvo tie þodynai, kurie pateikë kiek
galima daugiau ir ávairesniø lietuviðkø atitikmenø. Vartant pirmàjá Konstantino
Sirvydo þodynà2 , nesunkiai galima pastebëti, kad straipsnyje, kuriame daugiau
lotyniðkø þodþiø, duodama daugiau ir lietuviðkø atitikmenø, pvz.:
doµkonÀùoúã / perfectio, integritas, wisißkiµte / pilnibe / tobuùumas. (l. 24r)
Niedoµtåtek / defectus, egeµtas, caritas, inopia, penuria. item, vitium, labes, matula,
infirmitas. neturte / netekte / neµutektis /neµutekimas. (l. 93r)
oãi²tny / contumax, obµtinatus, pertinax, proteruus, puykas / kietas / abgenetas /
apikirµtas. (l. 104v)
Kaip rodo pavyzdþiai, Sirvydo teikiamø lietuviðkø atitikmenø skaièius nebûtinai sutampa su lotyniðkø þodþiø skaièiumi. Ið þodyno grafikos (kableliu skiriami
lotyniðki, o ástriþu brûkðniu – lietuviðki atitikmenys) sunku spëti, ar Sirvydas kaip
nors skyrë pateikiamø atitikmenø reikðmes. Atrodo, kad jis rinko jam þinomus ar
paties pasidarytus lietuviðkus sinoniminius atitikmenis nekreipdamas dëmesio á jø
tarpusavio semantinius santykius.
Kiek daugiau daugiareikðmiðkumo pavyzdþiø uþfiksuota Rytø Prûsijoje iðleistø
Pilypo Ruigio ir Kristijono Milkaus vokieèiø–lietuviø kalbø þodynuose. Þodyno
autoriai kartais jautë esant kelias to ar kito þodþio reikðmes: nors antraðtinis þodis
paprastai verèiamas vienu atitikmeniu, frazëse kartais jis jau perteikiamas ir kitokiu
þodþiu. Taèiau jokio specialaus þymëjimo, atskirianèio daugiareikðmius þodþius
nuo vienareikðmiø þodþiø, turinèiø kelis atitikmenis lietuviø kalboje, èia dar nëra.
Medþiagos pateikimà ðiuo atveju tikriausiai diktavo þodynas, kurio pagrindu buvo
rengiami Ruigio ir Milkaus vokieèiø–lietuviø kalbø þodynai.
2 Senasis
Konstantino Sirvydo þodynas, parengë
Kazimieras Pakalka, Vilnius: Mokslo ir
enciklopedijø leidybos institutas, 1997.
356
Archivum Lithuanicum 3
Daugiareikðmiðkumo suvokimo principai daug geriau ryðkëja, iðtyrus tuos dvikalbius þodynus, kuriø lietuviø kalba yra buvusi pirmoji. Senøjø lietuviø–vokieèiø,
lietuviø–lenkø kalbø þodynø sudarytojams pirmiausia reikëjo pasirinkti tinkamà
lietuviðkø þodþiø indeksà, todël jie patys turëjo nusistatyti, kaip skaidyti þodþiø
semantinæ struktûrà. Deja, ir ðiuose þodynuose daugiareikðmiai þodþiai pateikiami
dar gana nereguliariai ir daþnai nemotyvuotai.
Ið Frydricho Vilhelmo Hako þodyno 3 sunkoka suvokti, ar pateikiamus du vokiðkus lietuviðko þodþio atitikmenis jis laiko sinonimais, ar mano, kad vienas ar
kitas þodis yra daugiareikðmis. Ðiø dienø akimis þiûrint, pavyzdþiai gerokai painiojami: vienur po nuorodos item pateikiamas sinonimiðkas atitikmuo, kitur jau
galima manyti, kad vokieèiø kalbos atitikmenys rodo antraðtiná þodá esant daugiareikðmá, pvz.:
Am‡ias, Am‡io die Ewigkeit it. Seculum. I Decl. gen. maµc. (H I 2)
Banga, gôs ein Woge it. Welle 2 Decl. foem. (H I 17)
La¸da, dôs ein Stab item ein Stock 2 Decl. G. F. (H I 56)
Eile, ês eine Reihe it. ein Glied 3 Decl. Gen. Foem. (H I 26)
Paraßas, ßo die Handµchrifft. item Uberµchrifft I decl. gen. maµc. (H I 84)
¢iedas, do, ein Fingerreiff, ein Ring, it. die Bl÷hte, I d. g. m. (H I 149)
Ruigio, Milkaus þodynuose þodþiø semantinë visuma skaidoma daug daþniau,
nors daugiareikðmiðkumas þymimas dar ne visur nuosekliai ir abiejø autoriø þodynuose gerokai skiriasi techninis reikðmiø perteikimas.
Pavyzdþiai ið Ruigio þodyno 4 rodo, kad daugiareikðmiðkumas èia þymëtas gana
nuosekliai ir skiriasi nuo sinonimiðkø þodþiø atitikmenø pateikimo: sinonimai
visur skiriami kableliu, o reikðmës daug kur numeruojamos (kai kur nëra pirmosios
reikðmës numerio):
Akis ês, f. I. das Auge, 2. das Loch vom Springbrunnen, 3. ein Auge im Drillich.
(R I 3)
åm‡is, ‡io, m. I. lange ¨eit, 2. eines Menµchen Alter. (R I 5)
Bangà , ôs, f. eine Woge, Welle, 2. Menge. (R I 12)
Eilë, ês, f. I. die Reihe. 2. ein Vers, Reihe im Liede, 3. ein Glied der Kinder. (R I 32)
La¸dà ôs, f. I. ein Stecken, 2. ein Haµelbaum, 3. der Schafft an einer Flinte. (R I 75)
Welka, ich µchleppe, 2. ich ¸iehe das Fiµchgarn, wilkau, wilkµu, wilkti; 3. ich kleide,
4. ÷berlege ein Rad. (R I 176)
3 [Frydrichas
Vilhelmas Hakas,] VOCABVLARIVM LITTVANICO-GERMANICVM,
ET GERMANICO-LITTVANICVM [...]
von Friederich Wilhelm Haack [...]
HALLE, Druckts Stephanus Orban.
Univerµ. Buchdr. [1730].
357
4 [Pilypas
Ruigys,] Littauiµch=Deutµches
und Deutµch=Littauiµches Lexicon, [...]
von Philipp Ruhig, [...] Kænigsberg,
druckts und verlegts J. H. Hartung, 1747.
Daugiareikðmiai þodþiai
senuosiuose dvikalbiuose
lietuviø
kalbos
þodynuose
Kai kur kaip atskiros reikðmës atskirta tranzityvinë ir intranzityvinë veiksmaþodþiø vartosena (toliau panaðiai elgiasi ir kiti Rytø Prûsijos autoriai), pvz.:
Këppa, ich backe, piaa, pµu, pti. 2. Kiépa, es frieret, backt µtark. (R I 59)
Swera, ich wiege, 2. wÕge, activ. & neutr. (R I 146)
Milkaus þodyne5 antraðtiniai þodþiai verèiami beveik visiðkai tais paèiais þodþiais kaip ir Ruigio. Galima rasti tik vienà kità neryðkø þymëjimo skirtumà. Aiðkiai pastebimas vienas dalykas: Ruigys reikðmes numeruoja, o Milkus jas pateikia
nenumeruotas, vardija po kablelio, pvz.:
Am‡is, ‡io, Am‡ias, ‡o m. eine lange ¨eit, eines Menµchen Alter. (M I 5)
Balµas, µo, m. die Stimme, die Melodie. Balµas ißtiltas, eine gedÕmpfte Stimme. Balµas µtoraµµis, der Baá, Balµas ßwiésus, eine helle Stimme. Ne
atµekku Balµà, ich kann die Melodie nicht. S¸un’s Balµas ne eit … Dang³,
das Gebet des Gottloµen wird nicht erhæret. Wienu Balµu, einstimmig.
Balµà ißkelia, ißtempju, ich tæne, erµchalle. Balµà rangau, ich koloriere die
Stimme. (M I 19)
Banga, gôs, f. eine Welle, Woge, auch eine Menge. (M I 20)
Eilë, ês, f. eine Reihe, ein Vers, Reihe im Liede, ein Glied in auf= und abµteigender Linie, ein Furche im Pfl÷gen. Wiena Eile, wiena Rdkd, dwi Eili,
dwi Rdki, eine Furche giebt nur ein Schnitt Brodt, 2 Furchen, 2 Schnitte.
Ant Eilês sdti auf eine Furche µÕen. (M I 64)
Wedu, d¸iau, eµµu, eµti, ich f÷hre, leite; heirathe, vom Mann. Ich habe Kinder,
als eine Mutter. (M I 319)
Taigi kaip leksikografas Ruigys elgësi labiau apgalvotai.
Semantinës informacijos poþiûriu dar tobulesnis Ferdinando Neselmano þodynas6 . Ðio þodyno tikslas buvo ne tiek duoti vokiðkus lietuviðkø þodþiø atitikmenis,
kiek apskritai paaiðkinti, kà vienas ar kitas þodis reiðkia, kaip skiriasi jo reikðmës
tarmëse, kokiø sinonimø gali turëti viena ar kita reikðme vartojamas lietuviðkas
þodis. Neselmano þodyno straipsniuose matyti, kad autorius suprato, jog tas pats
þodis gali turëti kelias reikðmes ir bandë jas perteikti formaliai: kableliais skiriami
sinonimiðki vokiðki ekvivalentai, o po kabliataðkio, nors, deja, ne visai sistemingai,
pateikiami tie vokiðki þodþiai, kurie rodo Neselmanà manius antraðtiná lietuviðkà
þodá esant daugiareikðmá. Jokios reikðmiø numeracijos ðiame þodyne nëra (jei ji ir
pasitaiko, tai labai nedësningai), iliustraciniai sakiniai èia suraðyti pramaiðiui.
Taèiau lyginant su ankstesniais autoriais krinta á akis, kad reikðmiø lietuviðkuose
5 [Kristijonas
Gotlybas Milkus,] Littauiµch=deutµches und Deutµch=littauiµches
Wærter=Buch, [...] von Chriµtian Gottlieb
Mielcke [...] Kænigsberg, 1800. Im Druck
und Verlag der Hartungµchen Hofbuchdruckerey.
358
6 [Georgas
Heinrichas Ferdinandas Neselmanas,] Wörterbuch der Littauischen
Sprache von G. H. F. Neµµelmann,
Königsberg, Verlag der Gebrüder
Bornträger. 1851.
Archivum Lithuanicum 3
þodþiuose Neselmanas áþiûrëjo daug daugiau nei kiti. Ypaè atkreiptinas dëmesys
á jo þodyne pateiktas metaforines þodþiø reikðmes (þr. kelmas, lauþas):
Akis, ês, f. das Auge. Dann 2) das Nedelöhr, 3) eine Maµche im Neã, im
Strumpf, im Drillich, 4) die Quelle im Brunnen, 5) Auge, Knospe am Baume
[...] (N 2)
Amêis, io, m. eine lange ¨eit; die Lebens¸eit eines Menµchen; die Ewigkeit,
leãtere Bedeutung gew. im Plur. Senas amêis, hohes Alter, Amêû amêis,
Ewigkeit. Per amêus, für ewig, für die Ewigkeit (N 5)
Kélmas, o, m. der Stubben, der mit der Wur¸el in der Erde bleibende, Stumpf
eines abgebauenes Baumes (vgl. Kéras); ein tölpiµcher, ungeµchickter
Menµch; nach M. auch ein Bienenµtock [...] (N 191)
Laiszkas, o m. ein Lauch= oder Kohlblatt, auf dem man das Brodt in den Ofen
µchiebt; ein Blatt, ein ¨ettel im allg.; ein Atteµt, ein Schein, ein Document,
das Concept der Predigt. Plur. Laiszkai, Lauch. Vgl. Laksztas (N 352)
Lauêas, o, m. ein abgebrochener Aµt, ein dürrer ¨weig (vielleicht von Lauêu,
µ.u. Lsêu); auch als Schimpfwort auf einen unbeholfener höl¸ernen
Menµchen [...] (N 353)
Vertinant semantinës informacijos poþiûriu, gerokai nuvilia profesionaliausiu
laikomas Frydricho Kurðaièio þodynas7 . Daugiareikðmiðkumas èia atsispindi në
kiek ne sistemingiau negu Neselmano veikale, o þodþiø reikðmiø jame nurodoma
net maþiau. Kurðaitis bando ieðkoti tikslesniø atitikmenø kiekviena reikðme vartojamiems þodþiams, taèiau grafiðkai tai parodoma labai supainiotai. Atskiros reikðmës daþniausiai nenumeruotos. Vienur kitur jos sunumeruotos, taèiau numeriais
taip pat þymimos ne tik to paties þodþio reikðmës, bet ir homonimai, ir to paties
þodþio priklausymas skirtingoms kalbos dalims:
åmêias (auch åmêis) -io, Subst. m. lange Zeitdauer. êmogafs åmêias, die
Lebensdauer eines Menschen. ìlgas åmêias, langes Leben; ßìs åmêias, die Zeit
auf Erden, dem Jenseits (ans åmêias), der Zeit nach dem Tode entgegengesetzt.
åmêiû åmêiai, auch åmêiniëjië åmêiei, die Ewigkeit. ìß åmêiû (od. ìß åmêiû
åmêiû) von Ewigkeit her. pei åmêius, die Ewigkeit hindurch. (K 8)
eilq, -qs, Subst. fem. die Reihe (seltener kartà) Schicht; auch giminqs eilq,
Generation, Verwandtschaftsglied (K 105)
kelia, kbliau, kélµiu, kélti, Verb. tr. ko, etwas heben; übertragen, auch mit
einem Kahn, Boot etc. über Wasser befördern (K 176)
7 [Frydrichas
Kurðaitis,] LITTAUISCHDEUTSCHES WÖRTERBUCH von
FRIEDRICH KURSCHAT [...] HALLE A.
359
S. Verlag der Buchhandlung des Waisenhauses 1883.
Daugiareikðmiai þodþiai
senuosiuose dvikalbiuose
lietuviø
kalbos
þodynuose
angà, -õs, Subst. f. 1) äussere Thüröffnung. – Dem. angatë. angìkë. angaêe. prõ
añgà ißejti, zur Thür hinausgehen. – 2) Jede (Seiten-) Oeffnung, die zum Einund Ausgange dient, z. B. bìãziû angatë, Bienenloch. – 3) nach Kelch auch
die Mündung eines Flusses, insofern derselbe sich in einen andern Fluss
ergiesst; sonst oµtas s. d. (K 8)
dûßià, Gen. dfßios, Subst. f. 1) die Seele, als das den Körper belebende Princip.
dûßià ìß ksno ißqjuµi, die Seele hat den Körper verlassen. (poln. dusza, Seele;
vgl. poln. duch, Geist, Athem, Spiritus; duchowieñµtwo, Geistlichkeit, der
Stand). – 2) das Innere, die Empfindung des Menschen, Eingeweide, Herz,
Gemüth für ßirdìs; möno dfßiai pìkt paµtójo, mir wurde es im Innern übel.
añt tußcêiõs dfßios od. ßirdiqs, auf den nüchternen Magen. dûßià nemörës,
das Innere ist kein Meer d. h. nicht gross genug, um die Masse der Speisen
aufzunehmen. mån taj µakas añt ßirdiqs auch añt dfßios, mir schwebt es auf
der Seele. – 3) P e d d i g, H e r z, M a r k bei Pflanzen z. B. plankµnos dûßià,
Peddig in der Federspule; bei Brd. (K 100)
dega, degiaf, dékµiu, dékti, Verb. 1) intr. brennen, durch Feuer verzehrt
werden. – 2) tr. etwas durchs Feuer bilden. | plYtû dékti, Ziegel brennen. [...].
(K 82)
µkerµìnis, f. -b 1) Adj. etwas querliegendes. µkerµìnis bålkis, ein Querbalken.
2) µkerµìnis, bei Tls. auch als Subst., ein Querbrett, urspr. wohl ein Querbalken mit einem Loch zum Hineinstecken des Quirlstockes (milinYs,) zum
Mahlen auf der Handmühle. (K 379)
Daugiausia daugiareikðmiø þodþiø straipsniø yra Antano Juðkos þodyne8 . Tai
yra nulëmusi specifinë ðio þodyno paskirtis: jis dëjo pamatus aiðkinamajam lietuviø
kalbos þodynui. Jame pateikti ne tik patys lenkø, o vëliau ir rusø kalbø atitikmenys,
bet ir lietuviðkas þodþio reikðmiø aiðkinimas bei gausi lietuviðka iliustracinë medþiaga. Þodynà tvarkë, redagavo, taisë daug þinomø mokslininkø (Filipas Fortunatovas, Jurgis Ðlapelis, Jonas Jablonskis, Kazimieras Bûga ir kt.), jis buvo leidþiamas
ne vienu metu, todël kalbëti apie visai aiðkius daugiareikðmiø þodþiø pateikimo
principus ðiame darbe yra sunkoka. Be daugelio teigiamø poslinkiø, þodyne galima
rasti ir gerokai pripainiotø dalykø: reikðmiø aiðkinimas ir iliustraciniai pavyzdþiai
dar suplakti á krûvà, neþiûrëta sakiniuose esanèios antraðtinio þodþio reikðmës,
nediferencijuoti pagrindine ar ðalutine reikðme vartoti þodþiai. Reikðmës numeruo8 [Antanas
Juðka,] ËÈÒÎÂÑÊIÉ ÑËÎÂÀÐÜ
À. Þøêåâè÷à ÑÚ ÒÎËÊÎÂÀÍIÅÌÚ
ÑËÎÂÚ ÍÀ ÐÓÑÑÊÎÌÚ È ÏÎËÜÑÊÎÌÚ ßÇÛÊÀÕÚ. BÛÏÓÑÊÚ ÏÅÐÂÛÉ. ÈÇÄÀÍIÅ ÎÒĪËÅÍIß ÐÓÑÑÊÀÃÎ ßÇÛÊÀ È ÑËÎÂÅÑÍÎÑÒÈ
ÈÌÏÅÐÀÒÎÐÑÊÎÉ ÀÊÀÄÅÌIÈ
ÍÀÓÊÚ. ÑÀÍÊÒÏÅÒÅÐÁÓÐÃÚ, 1897;
360
ËÈÒÎÂÑÊIÉ ÑËÎÂÀÐÜ À. Þøêåâè÷à
[...] BÛÏÓÑÊÚ ÂÒÎÐÎÉ. [...] ÑÀÍÊÒÏÅÒÅÐÁÓÐÃÚ, 1904; ËÈÒÎÂÑÊIÉ
ÑËÎÂÀÐÜ À. Þøêåâè÷à [...] BÛÏÓÑÊÚ
ÒÐÅÒÈÉ. ÈÇÄÀÍIÅ ÎÒĪËÅÍIß ÐÓÑÑÊÀÃÎ ßÇÛÊÀ È ÑËÎÂÅÑÍÎÑÒÈ
ÐÎÑÑIÉÑÊÎÉ ÀÊÀÄÅÌIÈ ÍÀÓÊÚ.
Ïåòðîãðàäú, 1922.
Archivum Lithuanicum 3
jamos tada, kai rusiðkas ir lenkiðkas atitikmuo yra visai kitas, bet gale straipsnio
pateikiami sinonimai semantiðkai nediferencijuoti. Ypaè ið visø skiriasi Bûgos redaguoti þodyno straipsniai. Nevienodas redaktoriaus ir autoriaus reikðmiø pateikimo bûdas yra aiðkiai susijæs su skirtingu þodyno tikslo supratimu. Juðka nesistengë parodyti atskirø reikðmiø ásigalëjimo ir paplitimo kalboje. Jam rûpëjo konstatuoti vartojimo atvejus ðnekamojoje lietuviø kalboje. O Bûga ið Juðkos uþraðymø
norëjo padaryti pilnesná lietuviø kalbos þodynà, kuris tiktø tiek mokslo, tiek praktikos reikalui. Naujai nurodytos reikðmës ir nurodyti raðtø ðaltiniai leido Bûgai ið
kai kuriø straipsniø padaryti iðtisas studijëles9 . Èia pateikiami pavyzdþiai ið pirmojo ir treèiojo þodyno tomo atspindi minëtus autoriaus ir leidëjø nuomoniø skirtumus:
Båùsas, -sa, m. ãîëîñú; gùos. Jos libks bålsas, t. y. mwnkas, ne gåli bålsej dajnùti.
2) ãîëîñú ïºñíè, íàïºâú; nóta. Radýiókiva baùsas, t. y. nótas raðykiva. v.
gåjda, kligesys, rbksmas, åùasas. (J I 188)
Byùa, -ùós, f. ðº÷ü, âûðàæåíiå, ñïîñîáú âûðàæåíiÿ è ïðîèçíîøåíiÿ; ðàçãîâîðú,
áåñºäà; mowa, wymowa, wymawianie, jæzyk. Ajðkiós byùós jis, t. y. geråj iðbyùa,
ìðkaùba. 2) ñâàäåáíàÿ ðº÷ü, ñâàäåáíàÿ áåñºäà; mowa weselna. Vesélijos byùó
dajnùja, t. y. èbse vesélijos kåùba, ðnéka, stur. v. bìlti. (J I 208)
Kaùavijà, -ìjos, f. 1) êîñàòíèêú; acorus calamus (Dus.); gatunek roúliny. Kaùavijà
(þolq) yrà våistas nÌ príëtvara (zatwardzenie). 2) ìå÷ü; miecz; úlizgota; pùyta,
ziemia twarda jak krzemieñ. Kàd paðoù, slida yrà kajp kaùavijà, kajp paliava.
Þdmë, molYnë sudþisvusi iñ kaùavìjà. Lddas kajp kaùavijà (+ A. Þ.
kaùavìjas) tvõska (u tvìska Vel.) + Slidas kajp kaùavìjas sehr blank Mielcke I
103, 247. v. kårdas, ðaùavijà. [...]. (J III 17)
Kovà, -võs, kõvà, 1) áèòâà, ñðàæåíiå [...]; bitwa. Kovõs brólis. + k kõvà parejti,
kovõs rejks. K1. 676 n. c. Kampf. Añt kovõs götavs bavo Sch. Bafsk ii
taisyk ðìrdis ii rankàs jn kovóspi K. M. 40. 2) ëþáîâü (v. kåuti 3); miùoúã
(kochanie, miùowanie siæ u kochanków Jð.). + Kovà yrà méilë taip kaunn, meilin
milsnykø Jð. v. kåutiës (J III 206)
Apþvelgta medþiaga leidþia daryti iðvadà, kad daugiareikðmiðkumo problema
lietuviø leksikografams akivaizdþiau iðkilo tada, kai subrendo reikalas raðyti aiðkinamàjá lietuviø kalbos þodynà, kai apskritai ëmë augti susidomëjimas ne tik
formalia kalbos raiðka, bet ir jos turiniu. Tuo paaiðkintinas net ir faktas, kad Neselmano þodynas, kurio tikslas buvo ne tiek versti, kiek nusakyti lietuviðkø þodþiø
reikðmes vokiðkai, pateikia iðsamesnæ semantinæ informacijà apie antraðtinius þodþius negu Kurðaièio þodynas. Taèiau daugiareikðmiðkumo problemà matë ir kiti
Rytø Prûsijos leksikografai (ypaè Ruigys), nors dar nebuvo pajëgûs jos spræsti
9 Birutë
Tolutienë, ,,A. Juðka leksikografas“,
LiK 5, 1961, 262.
361
Daugiareikðmiai þodþiai
senuosiuose dvikalbiuose
lietuviø
kalbos
þodynuose
nuosekliai. Profesionaliau á daugiareikðmiðkumo problemà paþvelgë tik Juðka ir jo
þodyno redaktoriai.
Bendra senøjø þodynø tendencija buvo daugiareikðmiais laikyti tuos þodþius,
kurie turi kitokius, nesinoniminius atitikmenis antrojoje, verèiamojoje kalboje. Taèiau tas þodþio „kitoniðkumas“ ne visada apgalvotas. Pasitaiko, kad kaip atskira
reikðmë pateikiamas jau vienà kartà nurodyto þodþio sinonimas, lygiai taip pat
þymimos atskiros vieno þodþio reikðmës ir homonimai. Vadinasi, senøjø þodynø
autoriai daugiareikðmiðkumo ir sinonimijos, daugiareikðmiðkumo ir homonimijos
problemos dar nebuvo pasirengæ spræsti profesionaliai. Daugiareikðmiø þodþiø
pateikimà lëmë arba kitø kalbø þodynø pavyzdþiai, arba þodynø rengëjø kalbinë
nuojauta.
Evalda Jakaitienë,
Vilma Zubaitienë
EVALDA JAKAITIENË
Gauta 2001 m. sausio 22 d.
Lietuviø kalbos katedra
Priimta 2001 m. geguþës 2 d.
Vilniaus universitetas
Universiteto g. 3
LT-2633, Vilnius, Lietuva
e. p.: [email protected] 0
VILMA ZUBAITIENË
Lietuviø kalbos institutas
Antakalnio g. 6
LT-2055, Vilnius, Lietuva
e. p.: [email protected] 0
362
Archivum Lithuanicum 3
A r c h i v u m L i t h u a n i c u m 3, 2 0 0 1
I S S N 1 3 9 2 – 7 3 7 X, I S B N 3 – 4 4 7 – 0 9 2 6 2 – 9
„Philologia Baltica 2000“ ir komparatyvistika
Treèioji jaunøjø baltistø vasaros akademija „Philologia Baltica 2000“, vykusi
Vokietijos Greifswaldo universiteto Baltistikos institute 2000 metø rugpjûèio 7–11
dienà, buvo skirta moderniesiems literatûros komparatyvistikos metodams bei jø
problemoms aptarti. Skirtingai nei praeitais ir uþpraeitais metais, ðákart á Greifswaldà buvo nutarta pakviesti ið Latvijos ir Lietuvos ne kalbininkus, o literatûros tyrëjus. Komparatyvistika pasirinkta neatsitiktinai – susirinkus skirtingø ðaliø dalyviams, susidaro geros lyginamøjø studijø prielaidos. Be to, ir patys Greifswaldo
universiteto studentai, pasirinkæ baltistikà pagrindine specialybe, studijuoja abi –
lietuviø ir latviø kalbas bei literatûrà. Viename ið susitikimo vakarø Baltistikos
instituto direktorius prof. Jochenas Dieteris Range pasakë, kad uþsienyje tirti baltø
kalbas atskirai vienà nuo kitos nëra didelës prasmës – tai daroma ir Lietuvoje bei
Latvijoje. Tikslingiau yra stengtis suvokti ðiø kalbø ir kultûrø skirtumus, jø dësningumus ir prieþastis. Prof. Range jau ir anksèiau yra raðæs, jog baltø kalbos tirtinos
ne tik ið filologijos, bet ir ið kitø disciplinø perspektyvos, jog bûtina platesnë lyginamøjø studijø terpë. Ðiam poþiûriui pritaria ir Christiane Schiller, be kita ko,
pastebinti, kad Vokietijos baltistikos studijoms trûksta literatûros mokslininkø ádirbio – literatûros tyrimai tebeesti antrajame plane1.
Komparatyvistikos kaip atskiros disciplinos statusas Vokietijoje nëra grieþtai
apibrëþtas – dël jo ir abejojama, ir diskutuojama. Kodël reikia iðskirti komparatyvistikà, jeigu lyginimas bûtinas kiekvienam platesniam (literatûros) reiðkiniui suprasti, o lyginamosios studijos remiasi ir kitais metodais? Þinoma, yra ir argumentø,
remianèiø tokiø studijø svarbà. Komparatyvistai, kaip akademinës disciplinos atstovai, ragina save ir kitus ne tik neapsiriboti vien nacionalinës kultûros tyrimais,
bet ir reflektuoti lyginamøjø darbø prielaidas bei siekinius. SvetimÂs ir savÂs kultûros gretinimas, paraleliø ieðkojimas ar giminiðkø fenomenø fiksavimas – tai tik
1 Christiane
Schiller, „Baltistik in der Bundesrepublik Deutschland: Zu Aufgaben und Perspektiven“, ALt 2, 2000,
299–302.
363
„Philologia Baltica
komparatyvistika
2000“
ir
lyginamøjø studijø prieangis. Komparatyvistikai, kaip ir komunikacijos ar recepcijos teorijoms, esminis dalykas yra Kito bei dialogo, transformacijos reiðkiniø
suvoktis. Tiesioginius literatûrinius kontaktus („átakas“) stengiamasi vertinti tipologiniu, psichologiniu, socialiniu, kultûriniu poþiûriu. Be to, recepcijos teorija,
ypaè Herberto Roberto Jaußo (literatûros mokslininko, ilgà laikà skeptiðkai vertinusio komparatyvistikà ir laikiusio jà nacionalizmo bastionu) darbai, pagrindë ne
„duodanèiojo“, bet „imanèiojo“ literatûros dalyvio (tiek skaitytojo, tiek paties literato) svarbà. Suvokti literatûros procesus kaip daugiaplanius skatina ir anglakalbës Kultûros studijø bei Naujojo istorizmo mokyklos, tirianèios ávairiausius kultûrinius tekstus. Literatûros komparatyvistika noriai perþengia groþinës literatûros
lauko ribas ir kontaktuoja su kitomis sritimis (vizualiniais ir akustiniais menais,
masine kultûra).
Lietuvoje, bent jau Vilniuje, nuosekliø literatûros lyginamøjø studijø maþoka.
Kiek daugiau iniciatyvos yra parodæs Kauno VDU, vienà akademinio þurnalo
Darbai ir dienos numerá (8[17], 1999) skyræs literatûros komparatyvistikos studijoms. Vasaros akademijos dalyviø latviø teigimu, ðiuo metu Latvijoje noriai studijuojami latviø literatûriniai ryðiai ne tik su didþiosiomis, bet ir ne tokiomis gausiomis tautomis (suomiais, vengrais, italais). Daug dëmesio skiriama rusø sidabro
amþiaus literatûrai, turëjusiai didelës reikðmës latviø literatûrinei savimonei. Beje,
vasaros akademija Vokietijoje dar kartà parodë, kaip maþai paþástame savo artimiausius kaimynus ir kaip menkai á juos atsiþvelgiame savo tyrimuose. Tiesa,
protarpiais Rygoje, Vilniuje, Kaune ar kuriame kitame mieste rengiamos Baltijos
ðaliø konferencijos, taèiau tik ilgesnis buvimas kartu, nuolatiniai kontaktai ar
bendras seminarinis darbas gali skatinti nuodugnesná abipusá domëjimàsi.
Vasaros akademijoje paskaitas skaitë ir seminarus vedë Münsterio universiteto
prof. Alfredas Sproede. Penkioms dienoms buvo numatyta tokia programa: 1) komparatyvistikos mokslo objektas, specifika ir uþdaviniai; 2) recepcijos istorija ir þanrø teorija; Rytø ir Vakarø Europos kûryba metø laikø tema (Kristijonas Donelaitis,
Sigitas Geda; Elzbieta Druzbacka, Julianas Ursynas Niemcewiczius; Alexandras
Pope, James Thomsonas, Ewaldas von Kleistas, Johannas Wofgangas Goethe, Josifas Brodskis, Vladimiras Sorokinas); 3) imperijos pakraðèiuose: lenkiðkoji ir lietuviðkoji kûryba tarp Peterburgo mito ir politinës idilës (Adomas Mickevièius,
Antanas Baranauskas); 4) tematologija kaip probleminë literatûros istorija: vieno
charakterio europinës transformacijos (mizantropo paveikslas Moliére’o, Aleksandro Griboedovo, Aleksandro Fredro, Ferdinando Raimundo ir Hugo von Hofmanstahlio dramose).
Nuodugniau aptarti visas temas neuþteko laiko, taèiau buvo puiki galimybë
susipaþinti su rimta teorine literatûra, iðklausyti ne tik aiðkiai formuluojamus teiginius, bet ir abejones bei hipotezes, kolegø pastabas bei komentarus. Prof. Sproede
perskaitë iðsamià ir ádomià paskaità apie numanomus Kristijono Donelaièio Metø
364
Archivum Lithuanicum 3
kontekstus. Aptaræs idiliniø þanrø specifikà, Metus prof. Sproede pirmiausia susiejo
su staèiokiðkos raiðkos Teokrito bukolikomis. Beje, Donelaièio laikais Teokritu domëjosi ir vokieèiø ðvietëjai. Kitas svarbus Metø kontekstas – homiletika, pamokslø
sakymo teorija, tiksliau, protestantiðkoji pamfletinë satyra, nukreipta prieð galantiðkà jëzuitø pamokslavimà. Donelaièio stiliø galima apibrëþti ne kaip burleskiná, o
kaip þemàjá pamokslø stiliø, vadinamàjá sermo humilis, kurá pirmasis teoriðkai ávardijo Augustinas. Taigi Donelaitis galëjo bûti sukrikðèioninæs Teokrito bukolinæ
tradicijà. Dar vienas spëtinas Metø kontekstas – tikëtina kûrinio autoriaus reakcija
á jau nebeveikianèio jëzuitø teatro (ne)iðnaudotas galimybes. Tad galima teigti, kad
Donelaitis kûrybingai atsiliepë á savo meto iððûkius, o ne apvertë aukðtyn kojomis
rimtàjà, idilinæ praeitá vaizduojanèià epinæ tradicijà.
Nuo Goethe’s laikø poezijoje radikaliai atitrûkstama nuo konkretaus gamtovaizdþio apraðymo – svarbesnë tampa refleksija, aforistinis màstymas. Kitas gamtinës
poezijos polius – Brodskio „Eklogos“ – tradicinio þanro dekonstrukcija. Seminare
dar ðiek tiek stabtelëta ties Gedos „Priemiesèio metø laikais“. Prof. Sproede, nurodydamas lenkø autoriaus Zbigniewo Herberto kûrybà ir Johno Bartho veikalà „Literature of exhaustion“, klausë, ar bûtø galima ir Gedos poezijà vertinti kaip „nuovargio literatûros“ variantà.
Popietëmis akademijos dalyvës pristatinëjo savo tyrimus. Ðiam darbui vadovavo
Greifswaldo universiteto baltø literatûros dëstytoja dr. Liane Klein, kurios dëmesys
ir gera nuotaika padëjo sukurti malonià savaitës atmosferà. Ne visø dalyviø darbai
yra ið esmës komparatyvistiniai: vasaros seminaras buvo gera proga bent jau atkreipti daugiau dëmesio á lyginamàsias studijas ir á savo tiriamàjà sritá paþvelgti
ið ðios perspektyvos. Vilniaus universiteto studentë Auksë Èepaitë, paraðiusi bakalauro darbà apie pasakos „Eglë – þalèiø karalienë“ mitologiðkumà ir akademijoje
kalbëjusi apie þalèius senuosiuose lietuviø tikëjimuose, ateityje sakësi norinti iðplësti darbà kitakalbe medþiaga. Dr. Linda Zulmane ið Liepojos pedagoginës akademijos perskaitë praneðimà apie kelionës motyvà latviðkai ir vokiðkai raðiusio
liuteronø kunigo Andriejaus Niedros literatûrinëse pasakose. Jas lygino ir su Anos
Brigaderës bei Karlo Skalbës to paties þanro kûriniais. Vilniaus universiteto magistrë Irma Ðimanskytë, dirbanti ir Vilniaus Goethe’s institute, Simono Dacho (ilgà
laikà neabejotinai laikyto garsiosios „Anikës ið Toravos“ autoriumi) kûrybà siejo su
XVII amþiaus Rytø Prûsijos baroko kultûra. Dr. Litai Silovai ið Rygos Latviø literatûros ir folkloro instituto perspektyvus atrodo intertekstinis dramaturgo Margio
Zarinio misterinës pjesës Trauksmainie trisdesmit tris (Nutrûktgalviai trisdeðimt trys),
arba tiesiog TTT, paraðytos 1978 metais, bet iðleistos tik po deðimtmeèio, tyrimas.
Praneðëja aptarë dvi problemas: 1) kodël autorius dialogo partneriu pasirenka Vladimirà Majakovská ir jo pjeses; 2) kaip jas perskaito ir interpretuoja. Rygietë Dr. Inguna Daukste-Silasproge aptarë kai kurias latviø ir lietuviø literatûros, kurtos DP
(„Dievo paukðteliø“ arba „Dieva putni“) stovyklose Vokietijoje (1944–1950), para-
365
„Philologia Baltica
komparatyvistika
2000“
ir
leles. Beje, to meto latviø ir lietuviø spaudoje buvo gausu lietuviø ir latviø poezijos
vertimø. Ðarûnë Trinkûnaitë, studijuojanti Vilniaus universitete lietuviø literatûrà
ir Muzikos akademijoje teatrologijà, teigë, jog lyginant lietuviø modernëjanèià pokarinæ dramà su Rytø Europos dramaturgija bei vakarietiðkuoju absurdo teatru,
galima praplësti teorinæ absurdo teatro dramos sampratà, suformuotà daugiausia
prancûzø egzistencializmo. Tikslinga kalbëti apie skirtingus absurdo dramø modelius: Rytø Europos, kuriam artimas socialinis ir net politinis teatras, ir Vakarø
Europos, kurio pagrindà sudaro metafizinës (ar postmetafizinës? – A. A.) refleksijos. Vilniaus universiteto studentë Viktorija Ðeina, iðvertusi keletà „vertimui pasiduodanèiø“ Antano A. Jonyno poetiniø tekstø, aptarë juos kaip dþiazo lyrikos
pavyzdá – tiek turiniu, tiek formaliosiomis ypatybëmis. Aida Aþubalytë ið Lietuviø
literatûros ir tautosakos instituto analizavo dvikalbæ ir lietuviðkàjà savimonæ Antano Baranausko, Karolinos Praniauskaitës ir Edvardo Jokûbo Daukðos kûryboje.
Dar vienas (programoje ið anksto nenumatytas) vasaros akademijos projektas
buvo inspiruotas prof. Sproede’s – tai Baranausko vertimo seminaras. Bandyta
vienà garsiojo anykðtëno literatûrinio laiðko „Kelionies Petaburkan“ dalá „Su dew
Letuwa, mon linksma buwo“ iðversti á vokieèiø kalbà. Vokiðkas vertimas skambëjo
kiek keistokai, bet latviðkas mums pasirodë visai vykæs! Gal tai bus nebloga áþanga
á kitas Greifswaldo vasaros akademijas? Galimas dalykas, jog viena jø bus skirta
kitai komparatyvistikos srièiai – vertimo teorijai ir praktikai.
Aida Aþubalytë
AIDA AÞUBALYTË
Gauta 2000 m. spalio 15 d.
Lietuviø literatûros ir tautosakos institutas
Priimta 2001 m. balandþio 13 d.
Antakalnio g. 6
LT-2055, Vilnius, Lietuva
e. p.: [email protected] 0
366
Archivum Lithuanicum 2
A r c h i v u m L i t h u a n i c u m 3, 2 0 0 1
I S S N 1 3 9 2 – 7 3 7 X, I S B N 3 – 4 4 7 – 0 9 2 6 2 – 9
Archivum Lithuanicum
tekstø rengimo principai
1. Pagrindinë Archivum Lithuanicum kalba yra lietuviø, taèiau straipsniai skelbiami ir
anglø, vokieèiø, lenkø bei rusø kalbomis. Citatas kitomis kalbomis galima pateikti dvejopai:
a) jei citata yra ne lietuviø, anglø, vokieèiø, lenkø ar rusø kalba, jà pagrindiniame tekste
rekomenduojama pateikti iðverstà, o iðnaðoje perraðyti originalo kalba;
b) jei citata yra lietuviø, anglø, vokieèiø, lenkø ar rusø kalba, tada jos galima visai
neversti.
2. Pageidautina, kad straipsniø, publikacijø, recenzijø, diskusijø, apþvalgø apimtis bûtø
ne didesnë kaip vienas autorinis lankas (40 000 spaudos þenklø). Tam tikrais atvejais gali
bûti skelbiama ir ilgesniø darbø, taèiau dël to reikia atskirai tartis su redaktoriø kolegija.
3. Po straipsnio bûtina pateikti abëcëliná literatûros sàraðà. Po publikacijos, recenzijos,
diskusijos, apþvalgos literatûros sàraðas nesudaromas.
4. Straipsnio pabaigoje (po literatûros sàraðo) bûtina santrauka. Jei straipsnis lietuviðkas, santrauka turi bûti viena ið ðiø kalbø: anglø, vokieèiø, lenkø arba rusø (iðimties tvarka
galima ir kita) kalba. Jeigu straipsnis skelbiamas ne lietuviðkai, bet kuria kita kalba,
pateikiama lietuviðka santrauka. Publikacijos, recenzijos, diskusijos, apþvalgos pabaigoje
santraukos nededamos.
5. Straipsnio, publikacijos, recenzijos, diskusijos, apþvalgos pabaigoje autorius turi nurodyti savo ástaigos (arba namø) bei elektroninio paðto adresà. Ðalia adreso redaktoriø
kolegija nurodo datà, kada redakcija straipsná gavo ir kada priëmë.
6. Smulkiau apie Archivum Lithuanicum tekstø rengimo principus skaitykite ALt 1, 1999,
267–275.
367
Archivum Lithuanicum
tekstø rengimo
principai
ARCHIVUM
L i t h u a n i c u m 3,
2001
Leidþiamas kartà per metus
DAILININKAS
Alfonsas Þvilius
MAKETUOTOJA
Nijolë Juozapaitienë
Ðiam ALt tomui spausdinti dalá lëðø skyrë
Valstybinës lietuviø kalbos komisija
prie Lietuvos Respublikos Seimo
pagal Valstybinës kalbos vartojimo
ir ugdymo 1996–2005 metø programà
REDAKTORIØ
ARCHIVUM
KOLEGIJA
/ EDITORIAL
BOARD
Lithuanicum
Lietuviø kalbos institutas
Antakalnio g. 6
LT-2055, Vilnius, Lietuva
www.mch.mii.lt/more/alt/alt.htm
Tel./faksas: (+370 2) 22 65 73
LEIDYKLA / PUBLISHING HOUSE
Harrassowitz Verlag 0
Taunusstrasse 14, 65183 Wiesbaden, Germany
Tel.: +49 611 530 550
Faksas: +49 611 530 570
www.harrassowitz.de
SPAUSTUVË / PRINTER
Petro Kalibato IÁ Petro ofsetas
Þalgirio g. 90
LT-2600, Vilnius, Lietuva
Tel./faksas: (+370 2) 73 33 47
Uþsakymas Nr. 284