Nr. 13 (24) - Lietuvos edukologijos universitetas

Transcription

Nr. 13 (24)
Socialinio aktyvumo ugdymas / Education of Social Activity
Vilnius, 2010
Mokslinis redaktorius
ISSN 1392-9569
Editor – in – Chief
prof. dr. Giedrė Kvieskienė
Vilniaus pedagoginis universitetas, Socialinės komunikacijos institutas, Lietuva
Vilnius Pedagogical University, Social Communication Institute, Lithuania
Redakcinė kolegija
Editorial Board
Prof. habil. dr. Marijona Barkauskaitė
Vilniaus pedagoginis universitetas, Lietuva
Vilnius Pedagogical University, Lithuania
Prof. Dr. Dr. h. c. mult. Hans Uwe Otto
Bylefeldo universitetas, Vokietija
Bielefeld University, Germany
Prof. Dr. Dr. h. c. mult. Gerd-Bodo von Carlsburg
Heidelbergo pedagoginis universitetas, Vokietija
Heidelberg Pedagogical University, Germany
Doc. dr. Vida Gudžinskienė
Prof. habil. dr. Vytautas Gudonis
Šiaulių universitetas, Lietuva; Rusijos pedagoginių
ir socialinių mokslų akademijos akademikas
Šiauliai University, Lithuania; Academic of Academy
of Educational and Social Sciences of Russia
Prof. habil. dr. Meilutė Taljūnaitė
Socialinių tyrimų institutas, Lietuva
Social research institute, Lithuania
Prof. dr. Irena Zaleskienė
Prof. Niels Rosendal Jensen
Orhuso universitetas, Danija
Aarhus University, Denmark
Prof. dr. Gary Marx
Virdžinijos viešųjų ryšių centras, JAV
Centre of Public Relations of Virginia, USA
Prof. dr. Terence Masson
Indianos universitetas, JAV
Indiana University, USA
Prof. dr. Lynn R. Nelson
Purdue universitetas, JAV
Purdue University, USA
Žurnalas referuojamas duomenų bazėje
Abstracting and indexing Services
SocINDEX with Full Text (EBSCO Publishing)
http://www.epnet.com
Prof. habil. dr. Vilija Targamadzė
Vilniaus universitetas, Lietuva
Vilnius University, Lithuania
Doc. dr. Loreta Žadeikaitė
Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija, Lietuva
Ministry of Education and Science, Lithuania
Prof. habil. dr. Dalia Marija Stančienė
Klaipėdos universitetas, Lietuva
Klaipėda University, Lithuania
Ona Petronienė – atsakingoji sekretorė
(Executive Secretary)
Renata Katinaitė – atsakingoji sekretorė
(Executive Secretary)
© Vilniaus pedagoginis universitetas, 2010
© Socialinės komunikacijos institutas, 2010
Turinys / Contents
Vida GUDŽINSKIENĖ
SOCIALINIŲ DARBUOTOJŲ, DIRBANČIŲ VAIKŲ GLOBOS NAMUOSE,
BENDRŲJŲ GEBĖJIMŲ ĮSIVERTINIMAS.......................................................................... 5
SELF-EVALUATION OF GENERAL SKILLS GAINED BY SOCIAL WORKERS
FROM CHILDREN FOSTER HOMES............................................................................... 111
Irena LELIŪGIENĖ, Viktor DJAČENKO
Socializacijos centro edukacinė sistema – ugdytinių
tolimesnį formalųjį mokymąsi lemiantis kompleksinis veiksnys 13
THE EDUCATIONAL SYSTEM OF A SOCIALIZATION CENTRE AS A
COMPLEX FACTOR CONDITIONING FURTHER FORMAL LEARNING
OF SCHOOL LEARNERS..................................................................................................... 119
Vida GUDŽINSKIENĖ, Rasa GEDMINIENĖ
SOCIALINIO PEDAGOGO PAGALBA VAIKAMS, AUGANTIEMS ALKOHOLIO
VARTOJIMO PROBLEMŲ TURINČIOSE ŠEIMOSE........................................................ 31
SOCIAL EDUCATOR’S HELP FOR CHILDREN FROM FAMILIES
ENCOUNTERING ALCOHOL ADDICTION PROBLEMS.............................................139
Vida GUDŽINSKIENĖ, Živilė JARUŠEVIČIENĖ
PAŽINTINIŲ IR PRAKTINIŲ GEBĖJIMŲ RAIŠKA........................................................ 45
EXPRESSION OF COGNITIVE AND PRACTICAL SKILLS OF SOCIAL
WORKERS EMPLOYED IN CHILDREN FOSTER HOMES .........................................153
Valdas PRUSKUS
GATVĖS PROSTITUTĖS: PATIRIAMOS PRIEVARTOS RAIŠKA IR FOBIJOS............. 54
STREET PROSTITUTES: THE EXPERIENCED COMPULSION AND PHOBIAS...162
Vida GUDŽINSKIENĖ, Živilė JARUŠEVIČIENĖ, Diana MAČIUIKIENĖ
POŽIŪRIS Į ĮGYTAS ŽINIAS KAIP SUDĖTINĘ KOMPETENCIJOS DALĮ.................. 68
THE ATTITUDE OF SOCIAL WORKERS EMPLOYED IN CHILD CARE HOMES
TOWARDS KNOWLEDGE AS A CONSTITUENT PART OF THEIR COMPETENCE ........177
Dalija SNIEŠKIENĖ
LOJALUMO KLAUSIMAI SOCIALINIO DARBO MOKOMOJOJE PRAKTIKOJE........ 83
ISSUES OF LOYALTY IN SOCIAL WORK INTERNSHIP .............................................192
Rita ILGŪNIENĖ
NEPILNAMEČIŲ NUSIKALSTAMUMO PRIEŽASTINGUMO LIETUVOJE
SOCIALINIAI VEIKSNIAI ................................................................................................... 97
SOCIAL FACTORS OF CAUSALITY OF JUVENILE CRIME IN LITHUANIA.......... 206
kronika............................................................................................................................... 220
bendra informacija / General information............................................. 220
ISSN 1392-9569
socialinio aktyvumo ugdymas
Vida GUDŽINSKIENĖ
SOCIALINIŲ DARBUOTOJŲ, DIRBANČIŲ VAIKŲ GLOBOS
NAMUOSE, BENDRŲJŲ GEBĖJIMŲ ĮSIVERTINIMAS
Anotacija. Straipsnyje atskleistas socialinių darbuotojų, dirbančių vaikų globos namuose,
požiūris į įgytas bendrąsias kompetencijas. Apibendrinant gautus rezultatus, nustatyta, kad neatsižvelgiant į vietovės tipą, dauguma respondentų yra įgiję arba iš dalies įgiję gebėjimą kritiškai,
analitiškai ir sistemiškai mąstyti, o tai leidžia daryti prielaidą, kad darbo metu socialiniai darbuotojai puikiai įvertina susidariusias aplinkybes, problemas, moka jas analizuoti, kritiškai pažvelgti
bei susisteminti gautus rezultatus, tuo gerindami savo darbo kokybę. Akcentuojama, kad, siekiant
suteikti kokybiškas paslaugas, socialiniai darbuotojai turėtų bendradarbiauti su kitais specialistais,
kurie padėtų tobulinti gebėjimus atsirinkti reikiamą jų darbui naujausią informaciją.
Esminiai žodžiai: vaikų globos namai, socialinis darbuotojas, bendrieji gebėjimai.
Vaikų globos namai – valstybinė stacionari socialinių paslaugų įstaiga, finansuojama iš valstybės biudžeto, teikianti globos (rūpybos), ugdymo ir socialines paslaugas
be tėvų globos likusiems vaikams, kuriems nustatyta laikinoji arba nuolatinė globa
(Vietos savivalda ir socialinis darbas, 2006, p. 23).
LR socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakyme „Dėl bendrųjų valstybės ir savivaldybių vaikų globos namų nuostatų patvirtinimo“ vaikų globos namai yra apskrities
viršininko ar savivaldybės įsteigta stacionari socialinių paslaugų įstaiga, finansuojama
iš valstybės ar savivaldybės biudžeto, teikianti globos (rūpybos), ugdymo ir socialines
paslaugas be tėvų globos likusiems vaikams, kuriems nustatyta laikinoji ar nuolatinė
globa (rūpyba), arba laikinai globos namuose apgyvendintiems vaikams tol, kol bus
išspręstas jų grąžinimo tėvams arba globos (rūpybos) nustatymo klausimas (Valstybės
žinios, 2005, Nr. 33-1079).
Socialinės globos įstaigos priklauso įvairiems socialinių paslaugų teikėjams:
savivaldybėms, nevyriausybinėms organizacijoms, parapijoms ir t. t. Globos namai
yra globojamo (rūpinamo) vaiko atstovas pagal įstatymą, turintis įstatymų nustatyta
tvarka užtikrinti be tėvų globos likusiam vaikui globą (rūpybą), ginti jo teises bei
teisėtus interesus ir atstovauti jam (Valstybės žinios, 2005, Nr. 33-1079).
Globos namų tikslas – užtikrinti globojamam (rūpinamam) ir laikinai globos
namuose apgyvendinamam vaikui globos (rūpybos), ugdymo (mokymo, lavinimo
ir auklėjimo), socialines paslaugas, sudaryti kitas jam tinkamas sąlygas ir palaikyti
aplinką, kurioje jis galėtų saugiai augti, vystytis ir tobulėti bei pasiruoštų savarankiškam gyvenimui visuomenėje.
ISSN 1392-9569
Socialinis ugdymas. 2010. Nr. 13 (24)
Norint, kad globos įstaigose socialinės paslaugos būtų atliktos kokybiškai, juose
turi dirbti kvalifikuoti, kūrybingi, darbštūs darbuotojai (Trevithick, 2002; Gudžinskienė, Norvaišaitė, 2009). Personalas (įstaigos darbuotojai) yra vienas iš pagrindinių
socialinių paslaugų teikimo elementų, nuo kurių priklauso vaiko poreikių patenkinimas, problemų sprendimas ir paslaugų kokybė. Vaikų socialinės globos paslaugos
yra ypač sudėtinga ir atsakinga veikla, reikalaujanti aukštos profesinės kvalifikacijos
ir motyvacijos. Formuojant personalą vaikų socialinės globos paslaugoms teikti, labai svarbu parinkti darbuotojus, turinčius tinkamą profesinį išsilavinimą, praktinių
įgūdžių, darbo su vaikais patirties.
Statistikos departamento duomenimis, 2006–2008 m. nemaža dalis darbuotojų,
dirbusių vaikų globos institucijose, persikvalifikavo į socialinius darbuotojus. Taip
31 proc. padidėjo socialinių darbuotojų skaičius. Darbuotojų perkvalifikavimas padidino jų profesinę kompetenciją, o tai leidžia užtikrinti aukštesnį vaikų priežiūros
ir auklėjimo lygį.
Socialinės globos įstaigos gali priklausyti įvairiems paslaugų tiekėjams, tačiau bet
kuriuo atveju globos namai yra vaiko atstovai pagal įstatymą. Jie turi užtikrinti, kad
vaikui bus suteikiama reikiama globa ir priežiūra bei sudarytos tinkamos sąlygos vaiko
vystymuisi ir augimui.
Tyrimo objektas – socialinių darbuotojų, dirbančių vaikų globos namuose, požiūris į įgytas bendrąsias kompetencijas.
Tyrimo tikslas – atskleisti socialinių darbuotojų, dirbančių vaikų globos namuose,
požiūrį į įgytas bendrąsias kompetencijas.
Tyrimo imtis. Tyrimo metu buvo apklausti socialiniai darbuotojai, kurie dirba
vaikų globos institucijose skirtinguose Lietuvos regionuose nuo vienerių iki dešimt
ir daugiau metų. Iš viso buvo išdalyta 140 anketų, grąžinta 114. Šis skaičius tyrimo
metu bus laikomas generaline imtimi ir laikomas 100 proc.
Tyrimo metodika. Atliktas kiekybinis tyrimas. Anketa buvo sudaryta pagal
Socialinio darbo studijų krypties reglamente (Valstybės žinios, 2008-04-19, Nr. 451706) pateiktus gebėjimus, žinias, įgūdžius.
Respondentų pateikti duomenys buvo statistiškai apdoroti SPSS (Statistical Package for the Social Science) 17.00 programos paketu. Skirtumo tarp tyrimo duomenų
tarpusavio ryšiui nustatyti naudotas χ² (Chi kvadratu) kriterijus. χ² kriterijaus testo
taikymas leidžia nustatyti reikšmingumo lygmenį. Kai reikšmingumo lygmuo
p < 0,05, laikoma, kad skirtumas statistiškai reikšmingas; kaip reikšmingumo lygmuo
p < 0,01 – skirtumas esminis; kai reikšmingumo lygmuo p < 0,001 – skirtumas labai
ryškus; kai reikšmingumo lygmuo p < 0,0001 – didelis skirtumas. Kai reikšmingumo
Vida GUDŽINSKIENĖ
lygmuo p > 0,05, laikoma, kad skirtumas tarp dažnių yra statistiškai nereikšmingas
(Bitinas, 1998).
Didžiąją dalį vaikų globos namuose dirbančių socialinių darbuotojų sudaro moterys, t. y. 94 proc., o tai sudaro 107 visų respondentų. Tyrime dalyvavo tik 6 proc.
vyrų, t. y. 7 respondentai iš 114. Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad vaikų globos namuose
daugiausia dirba respondentai, kurių amžius svyruoja nuo 26 iki 47 metų.
Socialiniai darbuotojai, neatsižvelgiant į mokymo įstaigą, ją baigę, turi turėti
vienodų žinių, gebėjimų, t. y. vienodų kompetencijų, kurios reikalingos dirbant
socialinio darbuotojo darbą. Kaip jau buvo minėta, tyrimo anketa buvo sudaryta
remiantis Socialinio darbo studijų krypties reglamentu, klausimai buvo išskirti pagal
žinias ir gebėjimus (pažintinius, praktinius ir bendruosius) (Valstybės žinios, 200804-19, Nr. 45-1706). Respondentų buvo prašoma įvardyti, kokių gebėjimų ir žinių
jie yra įgiję arba neįgiję.
Šiame straipsnyje analizuojama, kokių bendrųjų gebėjimų yra įgiję socialiniai
darbuotojai. Tyrimu nustatyta, kad gebėjimus taisyklinga kalba reikšti savo mintis
žodžiu ir raštu pažymėjo daugiausia apklaustųjų – 52 proc. (1 pav.). Gebėjimą kritiškai, analitiškai ir sistemiškai mąstyti turi įgiję 39 proc. visų apklaustųjų. Tarp iš
dalies įgytų gebėjimų dominavo įvairių vidinių ir išorinių komunikacijos modelių
ir priemonių taikymo pasirinkimas – 72 proc. Gebėjimą naudotis informacinėmis
technologijomis (toliau – IT) pažymėjo 65 proc. visų apklaustųjų. Kiti rezultatai
pasiskirstė atitinkamai taip: dirbti komandoje – 60 proc., kritiškai, analitiškai mąstyti, surasti ir atsirinkti naują informaciją bei ją susisteminti geba 57 proc. socialinių
darbuotojų (1 pav.).
Viena iš galimų prielaidų dėl tokio įgytų gebėjimų pasiskirstymo gali būti ta,
kad anksčiau išvardyti gebėjimai yra labiausiai reikalingi socialiniam darbuotojui
jo darbo metu, kadangi be jų neturėtų tinkamų naujausių žinių siekiant kliento
gerovės. Labiausiai išsiskiria gebėjimo rengti siūlymus teisės aktams tobulinti, kurį
pažymėjo kaip įgytą gebėjimą 17 proc. visų apklaustųjų, 4 proc. respondentų įvardijo šį gebėjimą kaip neįgytą. Galima daryti kelias prielaidas dėl tokio respondentų
pasiskirstymo. Teisinių aktų rengimas bei tobulinimas nėra dažnai naudojamas
darbo metu, kadangi neturima praktinių žinių ir įgūdžių juos rengiant, taip pat
įtakos gali turėti respondentų amžius bei gyvenamoji vietovė. Išsamiau bus nagrinėjama tiriamųjų amžiaus ir gebėjimo rengti siūlymus teisės aktams tobulinti
sąsajos (1 lentelė).
SOCIALINIŲ DARBUOTOJŲ, DIRBANČIŲ VAIKŲ GLOBOS NAMUOSE, BENDRŲJŲ GEBĖJIMŲ ĮSIVERTINIMAS
ISSN 1392-9569
1 pav. Bendrieji socialinių darbuotojų gebėjimai
Socialinių darbuotojų amžiaus gebėjimo
(rengti siūlymus teisės aktams tobulinti) pasiskirstymas (proc.)
Amžius
20–25
26–31
32–36
37–42
43–47
48 ir daugiau
Rengti siūlymus
teisės aktams
tobulinti
1 lentelė
Įgijau
Iš dalies
įgijau
Iš dalies
neįgijau
Neįgijau
37,5
25,0
12,5
10,0
16,6
0,0
37,5
57,1
59,4
50,0
50,0
0,0
12,5
17,9
25,0
35,0
27,8
87,5
12,5
0,0
3,1
5,0
5,6
12,5
Vida GUDŽINSKIENĖ
Apdorojus gautus tyrimo duomenis buvo pastebėtas statistiškai esminis skirtumas
(p < 0,01) tarp amžiaus ir praktinio gebėjimo rengti siūlymus teisės aktams tobulinti.
Kaip matyti 1 lentelėje, 87,5 proc. socialinių darbuotojų, kurių amžius yra 48 ir daugiau metų, iš dalies neįgijo gebėjimo rengti siūlymus teisės aktams tobulinti. 12,5 proc.
šių darbuotojų apskritai neturi įgiję šio gebėjimo. Galima teigti, kad vyresnio amžiaus
specialistams nėra tekę susidurti su įstatymų rengimo problemomis bei jiems nebuvo būtinybės panaudoti gebėjimą rengti siūlymus teisės aktams tobulinti darbo metu. Jaunesni
specialistai (20–25 metų amžiaus) pasiskirstė tolygiau. 37,5 proc. respondentų įvardijo
turintys įgiję arba iš dalies įgiję šį gebėjimą (1 lentelė). Kitoms amžiaus kategorijoms priklausantys respondentai savo atsakymus įvardijo panašiai. Kiek daugiau nei pusė 26–31 ir
32–36 metų amžiaus respondentų nurodė, kad tik iš dalies įgijo šį gebėjimą. 37–42 ir
43–47 metų amžiaus respondentai pasiskirstė po lygiai, t. y. 50 proc. visų apklaustųjų
šio amžiaus respondentų pasirinko, kad iš dalies turi įgiję gebėjimų rengti siūlymus teisės
aktams tobulinti. Pastebima tendencija, kad kuo vyresnei amžiaus kategorijai priklauso
respondentas, tuo daugiau jų renkasi, teiginį „iš dalies neįgijau“. Aišku, galimos įvairios
prielaidos bei tikimybės, tačiau viena pagrindinių galima įvardyti jaunesnių asmenų norą
tobulėti, didesnį žingeidumą, patirties stoką skatinančią labiau domėtis naujovėmis.
Apibendrinant bendrųjų gebėjimų gautus rezultatus, galima teigti, kad daugiausia
socialines paslaugas globos namuose teikiančių specialistų turi tik iš dalies įgiję jų darbe
reikiamų bendrųjų gebėjimų. Daugiausia vyresnio amžiaus respondentų neturi arba iš
dalies neįgiję bendrojo gebėjimo, susijusio su teisės aktų rengimu bei tobulinimu.
Atlikus tyrimą buvo rastas statistiškai reikšmingas skirtumas tarp bendrojo gebėjimo kritiškai, analitiškai ir sistemiškai mąstyti ir vietovės, kurioje šiuo metu dirba
respondentas, tipo.
2 lentelė
Vietovės, kurioje šiuo metu dirba respondentai, tipo ir gebėjimo kritiškai,
analitiškai ir sistemiškai mąstyti, santykis (proc.)
Gebėjimas kritiškai,
analitiškai ir
Vietovės,
sistemiškai
kurioje šiuo
mąstyti
metu dirbama, tipas
Apskrities centras / didmiestis
Rajono centras / miestas
Miestelis
Kaimo vietovė
Įgijau
Iš dalies
įgijau
Iš dalies
neįgijau
47,7
26,7
50
28,6
45,5
73,3
38,9
71,4
6,8
0
11,1
0
Tikimybė p
p < 0,05
ISSN 1392-9569
Dauguma apskrities centruose / didmiesčiuose dirbančių socialinių darbuotojų
(47,7 proc.) yra įgiję gebėjimą kritiškai analitiškai mąstyti (2 lentelė). Beveik nesiskiria
iš dalies įgijusių gebėjimą respondentų skaičius (45,5 proc.). Rajono centruose minėtą
gebėjimą įgijo 26,7 proc. apklaustų socialinių darbuotojų, o iš dalies įgijo 73,3 proc.
respondentų (2 lentelė). Miesteliuose dirbantys socialiniai darbuotojai daugiausia
yra įgiję (50 proc.) bei iš dalies įgiję (38,9 proc.) minėtų gebėjimų. Kaimo vietovėse
71,4 proc. respondentų yra iš dalies įgiję gebėjimą kritiškai analitiškai mąstyti. Socialiniai darbuotojai privalo mokėti kritiškai, sistemiškai, analitiškai mąstyti, kadangi to
reikalauja jų profesija. Tokių gebėjimų turėjimas padeda greičiau nustatyti, įvertinti
kliento poreikius, problemas bei sudaryti veiksmų planą, siekiant geriausių rezultatų.
Socialinio darbo studijų krypties reglamente yra išdėstyti gebėjimai, kuriuos socialinis
darbuotojas turi būti įgijęs studijų metu. Gebėjimai – viena kompetencijos sudedamųjų
dalių. Puikus gebėjimų išmanymas ir valdymas padeda socialiniam darbuotojui būti
kūrybinga asmenybe, sugebančia padėti klientui keisti savo gyvenimą.
Iš dalies neįgiję gebėjimo kritiškai, analitiškai ir sistemiškai mąstyti 6,8 proc.
(sudaro 11,1 proc. visų apklaustųjų) respondentų, kurie dirba apskrities centruose /
didmiesčiuose bei miesteliuose. Maža dalis respondentų yra neįgiję šio gebėjimo ir
šio gebėjimo neįgijimas nepriklauso nuo vietovės, kurioje dirbama.
Apibendrinant gautus rezultatus, buvo pastebėta, kad, neatsižvelgiant į vietovės
tipą, dauguma respondentų yra įgiję arba iš dalies įgiję gebėjimą kritiškai, analitiškai ir
sistemiškai mąstyti, o tai leidžia daryti prielaidą, kad darbo metu socialiniai darbuotojai puikiai įvertina susidariusias aplinkybes, problemas, moka jas analizuoti, kritiškai
pažvelgti bei susisteminti gautus rezultatus, tuo gerindami savo darbo kokybę.
Išvados
Tyrimo metu paaiškėjo, kad socialiniai darbuotojai, dirbantys vaikų globos namuose:
• Neatsižvelgiant į vietovės, kurioje dirbama, tipą, dauguma yra įgiję arba iš
dalies įgiję gebėjimą kritiškai, analitiškai ir sistemiškai mąstyti;
• Daugiau nei pusė yra iš dalies įgiję gebėjimą analizuoti socialines problemas
bei jų atsiradimo priežastis;
• Kiek mažiau nei trečdalis iš dalies geba rengti siūlymus teisės aktams tobulinti;
• Naudotis informacinėmis technologijomis didžioji dauguma geba tik iš dalies.
Įstaigų vadovams siūloma sudaryti sąlygas ir skatinti socialinius darbuotojus
tobulinti kompiuterinio raštingumo įgūdžius.
10
Vida GUDŽINSKIENĖ
Siekiant suteikti kokybiškas paslaugas, socialiniai darbuotojai turėtų bendradarbiauti su kitais specialistais, kurie padėtų tobulinti gebėjimus atsirinkti jų darbui
reikiamą naujausią informaciją.
Literatūra
Barker R. L. The social work dictionary. 4th Edition. Washington, 1999.
Bitinas B. Ugdymo tyrimų metodologija: vadovėlis. Vilnius: Jošara, 1998. ISBN
9986-663-06-7.
3. Dabartinis lietuvių kalbos žodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000. ISBN 5-420-01242-1.
4. Gudžinskienė V., Norvaišaitė J. Vietos savivaldos institucijose dirbančių socialinių darbuotojų požiūris į įgytas kompetencijas. Socialinis ugdymas, 2009, Nr. 10
(21), p. 79–89. ISSN 1392-9569.
5. Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba. In: Vietos savivalda ir socialinis darbas.
Vilnius, 2006.
6. LR socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. kovo 3 d. įsakymas Nr. A1-68
„Dėl bendrųjų valstybės ir savivaldybių vaikų globos namų nuostatų patvirtinimo“. Valstybės žinios, 2005-03-10, Nr. 33-1079.
7. LR švietimo ir mokslo ministro 2008 m. balandžio 9 d. įsakymas Nr. ISAK980 „Dėl socialinio darbo studijų krypties reglamento patvirtinimo“. Valstybės
žinios, 2008-04-19, Nr. 45-1706.
8. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Darbuotojai
ir savanoriai vaikų globos įstaigose. Pož ymiai: darbuotojų kategorija, įstaigos tipas ir metai
[interaktyvus], 2010 [žiūrėta 2010-02-10]. Prieiga per internetą: <http://db1.stat.
gov.lt/statbank/selectvarval/saveselections.asp?MainTable=M3161117&PLangu
age=0&TableStyle=&Buttons=&PXSId=6574&IQY=&TC=&ST=ST&rvar0=
&rvar1=&rvar2=&rvar3=&rvar4=&rvar5=&rvar6=&rvar7=&rvar8=&rvar9
=&rvar10=&rvar11=&rvar12=&rvar13=&rvar14=>.
9. Trevithick P. Social work skills. A practice handbook. Philadelphia, 2002. Prieiga per
internetą: <http://www.mcgraw-hill.co.uk/openup/chapters/0335206999.pdf>.
10. Vietos savivalda ir socialinis darbas. Vilnius: Darbo rinkos mokymo tarnyba, 2006,
p. 23
1.
2.
11
ISSN 1392-9569
Vida Gudžinskienė – socialinių mokslų (edukologija) daktarė; Vilniaus pedagoginio
universiteto Sporto ir sveikatos fakulteto Sveikatos ugdymo katedros docentė, Socialinės
komunikacijos instituto Socialinės sanglaudos katedros vedėja; mokslinių interesų sritys:
ugdymo proceso modeliavimas, sveikatos saugojimas, stiprinimas ir ugdymas, įvairių
besimokančiųjų kompetencijų raiška, pedagogų rengimas; adresas: Studentų g. 39, LT-08106;
el. paštas [email protected]
Gauta 2010 m. birželio mėn.
12
Vida GUDŽINSKIENĖ
Socializacijos centro edukacinė sistema –
ugdytinių tolimesnį formalųjį mokymąsi
lemiantis kompleksinis veiksnys
Anotacija. Straipsnyje nagrinėjama socializacijos centro edukacinės sistemos kaip ugdytinių tolimesnį formalųjį mokymąsi lemiančio kompleksinio veiksnio teorinės ir empirinės
prielaidos.
Pirmoje straipsnio dalyje, remiantis atlikta mokslinės literatūros analize, išryškinami
socializacijos centro ugdytinių tolimesnį formalųjį mokymąsi lemiantys veiksniai: kompetenciniai, socialiniai-psichologiniai, organizaciniai. Atlikus išsamią mokslinės literatūros analizę,
sukurtas socializacijos centro edukacinės sistemos teorinis modelis, kuriuo buvo grindžiamas
empirinis tyrimas – anketinė socializacijos centro pedagogų ir ugdytinių apklausa.
Antroje straipsnio dalyje pateikti socializacijos centro pedagogų ir ugdytinių anketinės
apklausos rezultatai ir išvados. Atliktus kiekybinio tyrimo rezultatų analizę išryškėjo tiek
socializacijos centro pedagogų, tiek ir ugdytinių nuomonės, jų požiūriai į ateities siekius,
trikdžiai įveikiant gyvenimo ir mokymosi sunkumus. Išryškėjo pedagogų kompetencijos ir
gebėjimai, lemiantys ugdytinių tolimesnį mokymąsi. Straipsnyje atskleidžiama, kokie elgesio ir
charakterio bruožai gali jiems trukdyti siekti tolimesnės karjeros. Taip pat bandoma palyginti
centro pedagogų ir ugdytinių atsakymus, juose ieškant skirtumų bei panašumų.
Straipsnyje pateiktas socializacijos centro edukacinės sistemos teorinis modelis gali būti
tolimesnių tyrimų panašia tematika metodologinis pagrindas.
Esminiai žodžiai: socializacijos centras, edukacinė sistema.
Įvadas
Aktualumas. Socializacijos centro kaip edukacinės sistemos vaidmuo lemiant
ugdytinių prasmingą ateities veiklą ypač svarbus šiuolaikinei visuomenei, patiriančiai nuolatinius pokyčius įvairiose gyvenimo srityse ir keliančiai vis naujus iššūkius
individui.
Siekiant veiksmingai ugdyti ir skatinti ugdytis likusius be tėvų vaikus, aktualu
sukurti socializacijos centro edukacinę sistemą, kuri ugdytinius motyvuotų tolimesniam formaliajam mokymuisi.
Socializacijos centre ugdomi vaikai, paaugliai, o ypač globos įstaigas paliekantys
jaunuoliai, priskiriami rizikos grupei. Mokslinės literatūros analizė leidžia formuoti
prielaidą, kad globos įstaigų ugdytinių savarankiško gyvenimo pradžia, palikus
šią instituciją, yra komplikuota dėl įvairių socialinių, pedagoginių ir psichologinių
13
ISSN 1392-9569
veiksnių, neigiamai veikiančių jauno žmogaus socialinę adaptaciją (Creuziger, Clementine, 1997; Braslauskienė, 2000; Smagina, Vodneva, 2001; Altshuler, Poertner,
2002; Kluyeva, Kozlov, 2004 ir kt.).
Tiek Lietuvos, tiek užsienio tyrinėtojai (Harisson, Jagelavičius, 1999; Juodaitytė,
1999; Leiputė, Kardelis, 2002; Merkys, 2002) daugiausia dėmesio skiria globos įstaigose augančių vaikų, paauglių (t. y. nepilnamečių ugdytinių) socialinių-psichologinių problemų analizei, tačiau jų tolimesnio formaliojo mokymosi problemoms
neskiriama pakankamai dėmesio.
Atlikti pavieniai tyrimai apie buvusių ugdytinių savarankišką gyvenimą palikus
globos įstaigas (Hodges, Tizard, 1989; Skališius, 1999; Rugevičius, Juknaitė-Kozlova, 2002; Kluyeva, Kozlov, 2004; Kovalenkovienė, Leliūgienė, 2005) rodo, kad
dėl specifinės edukacinės socializacijos centro aplinkos įtakos tolimesnis formalusis
mokymasis yra opi socializacijos centrų ugdytinių problema tiek teorine, tiek praktine
prasme – labai dažnai tolimesnio formaliojo mokymosi įstaigos pasirinkimą lemia
išoriniai motyvai.
Mokslinėje literatūroje labai abstrakčiai kalbama apie šios socialinės grupės
tolimesnį formalųjį mokymąsi kaip vieną iš veiksnių, lemiančių pozityvią socialinę adaptaciją, galinčią padėti užkirsti kelią socialinei atskirčiai.
Analizuojant mokslinę literatūrą pastebėta, kad:
• trūksta sisteminio pagrįsto mokslinio požiūrio į socializacijos centrą kaip
edukacinę sistemą, suvokiant ją kaip kompleksinį veiksnį ugdytinių tolimesnio
formaliojo mokymosi kontekste;
• nėra sudarytas socializacijos centro edukacinės sistemos modelis;
• neaišku, kokioje paradigmoje dabartiniu metu veikia paauglių resocializacijos
institucijos Lietuvoje;
• nepakankamai dėmesio skiriama ugdytinių tolimesnio formaliojo mokymosi
bei tolimesnės socialinės adaptacijos problemoms.
Problema. Staigūs socialinės-ekonominės situacijos Lietuvoje pokyčiai sudaro
nepalankias ir dezadaptuotas sąlygas socializacijos centrų ugdytiniams. Šiuolaikiniai
moksliniai tyrimai (Kovalenkovienė, 2004) parodė, kad socializacijos centrų ugdytinių „niekas nelaukia“: nei šiuolaikinė darbo rinka su nuolat mažėjančių darbo vietų
tendencija, nei reformų ir ambicingų, dažnai atmestinai parengtų projektų valdoma
švietimo sistema.
Edukacinė veikla, kuri yra įgyvendinama įvairiomis formomis, socializacijos centro
ugdytinio resocializacijos procese neišvengiama, tačiau dėl kontaktų su nepilnamečiais dažnumo ir intensyvumo ypač svarbus vaidmuo tenka ugdymo institucijoms,
14
dažniausiai socializacijos centrams. Būtent šios teorinės nuostatos leido suponuoti
klausimą, kokiomis charakteristikomis turėtų pasižymėti socializacijos centro
edukacinė sistema, siekiant sudaryti sąlygas ugdytinių tolimesniam formaliajam
mokymuisi.
Tyrimo problemą apibrėžiantys klausimai:
1. Kokie veiksniai bei jų raiška lemia socializacijos centro edukacinės sistemos
(skatinančios / ribojančios; atviros / uždaros) pobūdį?
2. Kokie veiksniai (išoriniai ar vidiniai) lemia socializacijos centro ugdytinių
formalųjį tolimesnį mokymąsi?
Tyrimo tikslas – išanalizuoti ir pagrįsti socializacijos centro edukacinę sistemą
kaip ugdytinių formalųjį tolimesnį mokymąsi lemiantį kompleksinį veiksnį.
Tyrimo objektas – socializacijos centro edukacinė sistema.
Tyrimo uždaviniai:
1. Išanalizuoti socializacijos centro ugdytinių tolimesnį formalųjį mokymąsi
lemiančius veiksnius.
2. Pateikti socializacijos centro edukacinės sistemos kaip ugdytinių tolimesnį
formalųjį mokymąsi lemiančio kompleksinio veiksnio tyrimo rezultatus.
Metodai:
1. Mokslinės literatūros analizė, leidusi pagrįsti socializacijos centrų edukacinės
sistemos sampratas, atskleisti jų organizacinių, kompetencinių bei socialiniųpsichologinių veiksnių kompleksiškumą.
2. Dokumentų analizė, leidusi apibrėžti valstybinių socializacijos centrų uždavinius
bei tikslus.
3. Anketinė apklausa, taikyta analizuojant socializacijos centro ugdytinių tolimesnį
formalųjį mokymąsi lemiančius veiksnius.
1. Socializacijos centro ugdytinių tolimesnį formalųjį mokymąsi lemiantys
veiksniai. Atliekant tyrimą, autoriams nepavyko rasti darbų, kuriuose būtų nagrinėta
globos įstaigų edukacinė sistema bei jos poveikis ugdant nusikalsti linkusius paauglius.
Apžvelgus lietuvių bei užsienio autorių tyrimus apie darbo su probleminiais paaugliais
globos įstaigose ypatumus, prieita prie išvados, kad dėl susiklosčiusių specifinių šių
paauglių ugdymo socialinių ir edukacinių sąlygų išryškėjo šie aspektai:
• Didėjant atsiribojančių nuo visuomeninio gyvenimo normų mokinių skaičiui,
švietimo ir globos įstaigos edukacinei sistemai iškeliamas svarbus uždavinys – būti specialiąją pedagoginę ir psichologinę pagalbą teikiančia institucija,
vykdančia prevencinio darbo su probleminiais vaikais priemones.
Socializacijos centro edukacinė sistema – ugdytinių tolimesnį formalųjį
mokymąsi lemiantis kompleksinis veiksnys
15
ISSN 1392-9569
• Žmogaus socialinės adaptacijos šiuolaikinėje visuomenėje kaip pedagoginės
problemos sprendimo pagrindas yra edukacinės sistemos sukūrimo idėja, kuri
aktualizuotų asmenybės intelektines, moralines ir komunikacines galimybes
bei užtikrintų sėkmingą individo integraciją į socialinę aplinką.
• Edukacinė sistema, kuri įgyvendinama kaip edukacinių aplinkų sistema ir jos
įtakos asmenybės vystymuisi problema, yra vienas iš pagrindinių probleminių
reiškinių šiuolaikinio bendrojo lavinimo sistemoje. Šiuolaikinės gyvenimo realijos skatina ypač atkreipti dėmesį į vis didėjančią edukacinės sistemos reikšmę
asmenybės vystymuisi.
• Apibendrinant įvairių autorių teorines nuostatas galima daryti išvadą, kad edukacinė sistema – tai specialiai organizuotų išorinių ir vidinių veiksnių visuma,
turinti įtakos funkcinėms ir bendrosioms subjektų lavinimo jungtims, tarp
kurių nustatomi grupiniai tarpusavio ryšiai ir įgyvendinami jų asmeniniai bei
profesiniai poreikiai, interesai ir gebėjimai.
• Edukacinės sistemos išoriniais veiksniais laikytini:

Kompetenciniai veiksniai, apibūdinami kaip siektina formaliojo tolimesnio mokymosi ugdytinių bendroji kompetencija ir pakankama ugdytojų
profesinė kompetencija, apimanti jų pedagogines žinias, profesinę kultūrą,
ugdymo strategijų išmanymą bei motyvaciją ugdytinių atžvilgiu.

Socialiniai-psichologiniai veiksniai, leidžiantys užtikrinti abipusę komunikaciją ugdymo(si) procese, kai ugdytojas tampa patarėju-pagalbininku,
o ugdytinis – aktyviu ugdymo(si) proceso dalyviu. Būtent šie veiksniai
lemia teigiamą ugdytinių socialinę adaptaciją ir mokymosi motyvaciją bei
užtikrina grįžtamąjį ryšį.

Organizaciniai veiksniai – tai palanki ugdymui(si) materialinė aplinka,
lankstus, atitinkantis ugdytinių sveikatą ir gebėjimus ugdymo turinys,
ugdytojų atvirumas pokyčiams ir bendradarbiavimas su socialiniais partneriais.
• Edukacinės sistemos vidiniai veiksniai:

Sudaromos sąlygos kiekvienam ugdytiniui įgyti reikiamą kompetenciją
atsižvelgiant į jų kognityvinį patyrimą ir individualias savybes.

Lemia socialinę ugdytinių kompetenciją, skatinančią motyvuotą pasirinkimą tolimesnio formaliojo mokymosi aspektu.
V. Djačenko (2010) sukurtas socializacijos centro edukacinės sistemos teorinis
modelis šio tyrimo autoriams tapo metodologiniu pagrindu atliekant empirinį tyrimą
(žr. Pav.).
16
SOCIALIZACIJOS CENTRO
EDUKACINƠ SISTEMA
Kompetenciniai veiksniai
Socialiniai-psichologiniai
veiksniai
Pakankama ugdytojǐ
kompetencija, apimanti jǐ
pedagogines žinias, profesinĊ
kultǌrą, ugdymo strategijǐ
išmanymą; asmenines
savybes;
Pakankama motyvacija
Abipusơ komunikacija;
GrƳžtamojo ryšio svarba;
Ugdytojas patarơjas ir
pagalbininkas;
Ugdytinis aktyvus
ugdymo(si) proceso dalyvis
Organizaciniai veiksniai
Materialinơ aplinka palanki
ugdymui(si);
Lankstus ugdymo turinys;
Atvirumas pokyþiams;
Bendradarbiavimas su
Ƴvairiomis Ƴstaigomis bei
organizacijomis
Sudaromos sąlygos kiekvienam ugdytiniui Ƴgyti reikiamą kompetenciją atsižvelgiant Ƴ jǐ kognityvinƳ
patyrimą ir individualias savybes
Atskleidžiant ir plơtojant
bendrąsias vertybes
Ugdant bendruosius
socialinius gebơjimus
Edukacinơ sistema, palanki formuotis ugdytiniǐ asmenybơms, gebanþioms
kurti savo ateities viziją
Lemia socialinĊ ugdytiniǐ kompetenciją motyvuotai pasirinkti
tolimesnƳ formalǐjƳ mokymosi bǌdą
Lemia ugdytiniǐ mokymosi kaip vertybơs suvokimą
Pav. Socializacijos
centro edukacinės
sistemos sistemos
teorinis modelis
Pav. Socializacijos
centro edukacinơs
teorinis(sudarė
modelisV. Djačenko)
(sudarơ V. Djaþenko)
2. Socializacijos centro edukacinės sistemos kaip ugdytinių tolimesnį formalųjį mokymąsi lemiančio kompleksinio veiksnio tyrimo rezultatai. Atliktas
empirinis tyrimas, kuriuo buvo siekiama išanalizuoti ir pagrįsti socializacijos centro
edukacinę sistemą kaip ugdytinių tolimesnį formalųjį mokymąsi lemiantį kompleksinį veiksnį, leidžia daryti prielaidą, kad kuriant edukacinę sistemą, kuri yra palanki
formuotis ugdytinių asmenybėms, gebančioms numatyti savo ateities viziją, būtina
atskleisti ir plėtoti ugdytinių bendrąsias vertybes ir ugdyti jų bendruosius bei socialinius gebėjimus. Edukacinės sistemos išorinių ir vidinių veiksnių visuma ne tik turi
17
5
ISSN 1392-9569
įtakos socialinei ugdytinių kompetencijai, motyvuotai pasirenkant tolimesnį formaliojo mokymosi kelią, bet ir ugdytinių mokymosi kaip vertybės suvokimui.
Tyrimo populiacija. Respondentais buvo pasirinkti visi Kauno apskrities vaikų
socializacijos centro „Saulutė“ pedagogai (socialiniai darbuotojai, pedagogai, psichologas) ir jame besimokantys centro ugdytiniai.
Tyrimo apribojimas – tyrimas yra lokalus, atliktas 2010 m. kovo–balandžio
mėn. Kauno apskrities socializacijos centre „Saulutė“. Tyrimo imtis yra pakankama,
norint išanalizuoti ir pagrįsti socializacijos centro edukacinę sistemą kaip ugdytinių
tolimesnį formalųjį mokymąsi lemiantį kompleksinį veiksnį, tačiau neleidžia daryti
plataus masto apibendrinamųjų išvadų.
Tyrimo imtis – patogioji. Patogiąją imtį sudarė tiriamieji, kuriuos buvo nesunku
rasti, atsižvelgiant į tyrimo tikslą bei uždavinius (Žydžiūnaitė, 2001). Patogiosios
imties atrankos kriterijus – Kauno apskrities vaikų socializacijos centre „Saulutė“
dirbantys pedagogai bei šios įstaigos ugdytiniai. Tai yra netikimybinė atranka, kuri
yra mažiau patikima nei tikimybinė, siekiant sudaryti reprezentatyvią imtį, tačiau
socialiniuose tyrimuose naudojama dažniausiai, nes statistiškai atsitiktiniai pasirinktų
respondentų skaičius negarantuoja tiriamo socialinės edukologijos fenomeno reprezentatyvumo (Žydžiūnaitė, 2001).
2.1. Pedagogų anketinės apklausos duomenų analizė. Atsižvelgiant į tai, kad
tyrimo objektas – socializacijos centrų edukacinė sistema, pirmoje dalyje buvo siekiama kiekybinės turinio analizės būdu nustatyti edukacinės sistemos pradinių veiksnių
kriterijus, pagal kurios socializacijos centro pedagogai įvertino ugdytinių bendrąją
kompetenciją, socialinę adaptaciją ir mokymosi motyvaciją bei įstaigos pasirengimą
teikti profesinio informavimo ir orientavimo bei tolimesnio formaliojo mokymosi
konsultavimo paslaugas.
Pedagogų demografiniai duomenys. Apklausoje dalyvavo 30 socializacijos centro
(t. y. 100 proc.) pedagogų, kurių amžiaus spektras yra gana platus: nuo 31 iki 60 metų.
Atsižvelgus į gautus duomenis galima konstatuoti, kad 40 proc. respondentų yra nuo
41 iki 50 metų amžiaus, 37 proc. respondentų yra nuo 31 iki 40 metų amžiaus ir
23 proc. yra daugiau nei 51 metų amžiaus. Daugiau nei trečdalis respondentų yra
įgiję pedagoginį išsilavinimą. Didesnė dalis apklaustų socializacijos centro pedagogų
(87 proc.) yra įgiję aukštąjį universitetinį išsilavinimą. Didžioji dauguma apklaustų
pedagogų socializacijos centre dirba pakankamai ilgą laiką, t. y. jų darbo stažas yra
didesnis nei 21 metai. Tik 3 respondentai turi mažiau nei 10 metų darbo stažą.
Atsižvelgiant į respondentų amžių, įgytą išsilavinimą, pedagoginio darbo stažą
bei patirtį dirbant su socializacijos centre besimokančiais ugdytiniais, taip pat ir tai,
18
kad apklausoje dalyvavę respondentai apima tris pagrindines socializacijos centro
darbuotojų kategorijas (socialiniai darbuotojai, pedagogai ir psichologas), galima
teigti, kad respondentų atsakymai į pateiktos anketos klausimus, kuriais buvo siekta
išsiaiškinti ugdytinių bendrąją kompetenciją, socialinę adaptaciją ir mokymosi motyvaciją bei įstaigos pedagogų pasirengimą teikti profesinio informavimo ir orientavimo
bei tolimesnio formaliojo mokymosi konsultavimo paslaugas, yra teisingi, tikslūs ir
leidžiantys daryti pagrįstas išvadas.
Pedagogų požiūris į ugdytinių gebėjimus. Socializacijos centro ugdytiniai turi
žemą bendrąją kompetenciją. Beveik visi respondentai (100 proc.) teigia pastebėję,
kad ugdytiniai negeba analitiškai mąstyti, interpretuoti ir kūrybiškai spręsti mokymo(si)
problemų bei įvertinti savo mokymosi rezultatus. Vieningą respondentų nuomonę patvirtina ir mažas standartinis nuokrypis (SD).
Požiūris į ugdytinių ateities siekius. 99 proc. centro pedagogų teigia, jog socializacijos centro ugdytiniai yra labai pasyvūs ir abejingi. Dauguma iš jų sieja savo
ateities planus su emigracija. 9 respondentai patvirtinto teiginį, kad ugdytiniai nežino,
ko nori, ir mano, kad viskas jų gyvenime išsispręs savaime. 27 pedagogai pabrėžė, kad
ugdytiniai tikisi ateityje gyventi iš atsitiktinių uždarbių ar socialinių pašalpų.
Trikdžiai įveikiant sunkumus. Du trečdaliai apklaustų pedagogų patvirtino,
kad ugdytiniai, mokydamiesi centre, yra nesavarankiški, turi ribotą pasaulio suvokimą,
nevertina išsilavinimo svarbos, neturi gero pavyzdžio ir jų lavinimui(si) trukdo nedarnūs
santykiai šeimoje, norų ir galimybių neatitikimas, kaip ir priklausomybė nuo žalingų
įpročių bei klaidingų požiūrių.
Pedagogų kompetencijos ir gebėjimai skatinant ugdytinius. 83,3 proc. pedagogų sutinka su teiginiais, kad jiems trūksta kompetencijos, kaip orientuoti ugdytinius siekti
tolimesnio išsilavinimo, o 94 proc. patvirtino, kad neturi tai veiklai laiko. Dauguma
respondentų patvirtino nuostatą, kuri buvo atskleista teorinėje dalyje, jog pedagogai
turėtų ne tik išmanyti tolimesnio formaliojo mokymosi konsultanto pareigas, bet ir
norėti jas atlikti. Analizuojant pateiktų rezultatų aptarimą, pastebėta, kad beveik
98 proc. pedagogų sieja asmeninius gebėjimus su veikla, orientuota į ugdytinių mokymosi galimybių supratimą, t. y. lygiaverčio abipusio ryšio bei konsultavimo aplinkos
kūrimą. Stipriausiai pasireiškia gebėjimai padėti ugdytiniui suvokti teigiamus ir neigiamus savo asmenybės bruožus, atlikti asmenybės tinkamumo tolimesniam mokymuisi
diagnozę bei nustatyti gebėjimų, patirties ir ugdytinio siekiamų tikslų atitikimą.
Pedagogų profesinio tobulinimo kompetencija. Tyrimas atskleidė, kad daugiau
negu du trečdaliai centro pedagogų lankytų pedagoginio-psichologinio pobūdžio
kursus (bendravimo psichologijos, konfliktų valdymo, rizikos grupės vaikų psichologijos bei
19
ISSN 1392-9569
konsultavimo metodikos). Tik vienas trečdalis respondentų pažymėjo, kad pasirinktų
vadybos žinių ir dėstomojo dalyko srities tematiką. Pateikdami atsakymus, pedagogai
pripažino, kad norint orientuoti ugdytinius siekti tolimesnio formaliojo mokymosi
būtina kelti jų pačių profesinę kompetenciją, kurti konstruktyvias ir veiksmingas
adaptacines strategijas bei su jomis susijusias specializuotas socialines-edukacines
technologijas.
Elgesio būdai ir charakterio ypatybės, trukdantys socializacijos centro
ugdytiniams sėkmingai mokytis. Pedagogų apklausa parodė, kad uždarumas ir
nepakankamai suformuoti bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžiai – tai neigiamos
charakterio ir būdo ypatybės, trukdančios socializacijos centro ugdytiniams sėkmingai
mokytis. Apie 86,7 proc. respondentų paneigė nuostatą, kad ugdytiniai turi įvairių
baimių. Daugiau negu du trečdaliai respondentų, charakterizuodami šių ugdytinių
elgesio būdus, pažymi jų silpnavališkumą, abejingumą, grubumą, vulgarumą bei savęs
pervertinimą. Taigi galima teigti, jog pirminė ugdytinių socializacija, kuri įprastai
vyksta šeimoje, šiuo atveju buvo neefektyvi.
Ugdytinių pasitikėjimas savimi siekiant tolimesnio formaliojo mokymosi.
Pedagogų vertinimui buvo pateikti teiginiai, rodantys ugdytinių įgytą pakankamą
socialinę kompetenciją: pasitikėti savimi, suvokti savo galimybes ir poreikius siekiant
tolimesnio formaliojo mokymosi. Atsižvelgus į gautus rezultatus galima teigti, kad
didesnė dalis respondentų pritarė teiginiams, kad daugelis socializacijos centro ugdytinių
pasirengę tęsti tolimesnį formalųjį mokymąsi, bet nepuoselėja ypatingų vilčių dėl savo
ateities. 53,3 proc. pedagogų mano, kad kai kurie ugdytiniai tiki, kad jie gali lengvai viską pasiekti, taip pat ir norimą išsilavinimą, tačiau visi respondentai patvirtino
teorinę nuostatą, kad paaugliams būdingas realistinių požiūrių trūkumas bei ribotas
pasaulio suvokimas, nes tik nedaugelis ugdytinių suvokia, kad šiuolaikinė darbo rinka
reikalauja didelių pastangų ir tinkamo išsilavinimo.
Pedagogo ir ugdytinio gebėjimas komunikuoti teikiant konsultavimo paslaugas tolimesnio formaliojo mokymosi požiūriu. Vertinant procentine išraiška
atskirus teiginius, galima konstatuoti, kad visi respondentai patvirtino, kad pedagogo
ir ugdytinio gebėjimas komunikuoti priklauso nuo abipusio pasitikėjimo bei santykių
lygiavertiškumo, nuo tikėjimo atliekamos veiklos reikšmingumu ir gaunamo rezultato
nauda.
Papildomų ugdymo programų, skatinančių centro ugdytinių norą siekti tolimesnio formaliojo mokymosi, tikslai. Pedagogų vertinimui buvo pateikti teiginiai,
kurie nurodė, kokie veiksniai skatintų ugdytinių norą siekti tolimesnio formaliojo
mokymosi. Respondentai linkę labiau pritarti daugeliui įverčių, ypač tokiems kaip:
20
kelti ugdytinių savivertę, skatinti jų atkaklumą, motyvaciją, ugdyti teigiamus asmenybės
bruožus, socialinius gebėjimus, socialinę atsakomybę.
Socializacijos centro materialinių išteklių, reikalingų skatinant ugdytinius
tolimesniam formaliajam mokymuisi, vertinimas. Vertindami pateiktą socializacijos centro materialinę aplinką, du trečdaliai pedagogų įsitikinę, kad jų ugdytiniai
nepalankiai vertina mokymosi aplinką ir centro patalpų ergonomiką. Tik 20 proc. respondentų teigia, kad mokymosi krūvis atitinka ugdytinių sveikatą ir gebėjimus. Beveik
visi pedagogai teigiamai vertina galimybes naudotis mokymo priemonėmis bei medžiagos
paieška dominančiais ateities karjeros klausimais internete.
Papildomojo ugdymo programos. Apie 50 proc. apklausoje dalyvavusių pedagogų pagrindiniais dalykais, padedančiais siekti tolimesnio formaliojo mokymosi,
įvardijo ikiprofesinio mokymo ir technologijų programas ir 21 proc. respondentų pažymėjo pradinio profesinio mokymo ir socialinių partnerių konsultacijas. Tik vienas
respondentas pažymėjo, kad nežino tokių programų ar renginių.
Socializacijos centro pasirengimas teikti profesinio informavimo ir orientavimo paslaugas. 24 respondentai pritarė teiginiui, kad profesinio informavimo ir
orientavimo bei tolimesnio formaliojo mokymosi konsultavimo paslaugos socializacijos centre yra reikalingos, 21 respondentas teigė, kad įstaiga pasirengusi teikti tokias
paslaugas. Tik 5 respondentai mano, kad tokios paslaugos nereikalingos ir orientavimas tolimesniam formaliajam mokymuisi – ne socializacijos centro pedagogų rūpestis.
21 respondentas įsitikinęs, kad šias paslaugas turėtų teikti specialistų komanda pagal
atskirą programą ir 15 respondentų pritarė nuomonei, kad ugdytinių tėvai turėtų tuo
rūpintis. Tik 2 respondentai pasirinko alternatyvų atsakymą – šias paslaugas turėtų
teikti kitos mieste esančios institucijos ir kaip pavyzdį nurodė darbo biržą. Galima išvada, kad profesinio informavimo ir orientavimo bei tolimesnio formaliojo mokymosi
konsultavimo paslaugos yra reikalingos, tačiau nepopuliarios, o joms teikti trūksta
pedagogų kompetencijos ir išteklių.
Bendradarbiavimas su socialiniais partneriais. Pedagogų teirautasi, kaip ir
su kuriomis socialinių partnerių įstaigomis, teikiančiomis profesinio orientavimo
paslaugas, bendradarbiauja socializacijos centras. Šiuo klausimu buvo tikrinamas
pedagogų gebėjimas nurodyti, su kuo ir kaip intensyviai yra palaikomi ryšiai siekiant
konsultuoti ugdytinius tolimesnio formaliojo mokymosi klausimais už įstaigos ribų.
25 respondentai nurodė, kad pagrindinis įstaigos socialinis partneris yra Kauno m.
M. Dobužinskio estetinio lavinimo centras. Iš vidurinio lavinimo įstaigų 11 respondentų paminėjo T. Masiulio jaunimo mokyklą, 8 respondentai – Kauno paslaugų
ir verslo mokyklą ir 7 respondentai – A. Puškino vidurinę mokyklą. Respondentų
21
ISSN 1392-9569
atviri atsakymai, su kuo įstaiga palaiko socialinės partnerystės ryšius, buvo išsamūs,
paminėti sistemingi (iki 2 kartų per metus) susitikimai bei nuolatinės (kas mėnesį)
edukacinės išvykos.
Socializacijos centro ugdytinių edukacinės išvykos. 100 proc. pedagogų patvirtino, kad kartu su ugdytiniais teko apsilankyti kolegijoje, profesinėje mokykloje, darbo
biržoje, įvairiose įmonėse ir prekybos centruose. 40 proc. respondentų neprisimena edukacinės išvykos į gimnaziją ir 60 proc. patvirtino faktą, jog tokios išvykos nebuvo.
Pedagogų anketinės apklausos rezultatų apibendrinimas:
• Tyrimo rezultatų analizė leidžia konstatuoti, kad ugdytinių bendroji kompetencija, susijusi su noru siekti tolimesnio formaliojo mokymosi, turi neigiamą
raišką: paauglių ateities siekiai turi ryškų polinkį vadovautis stereotipiniu
mąstymu apie tolimesnę karjerą. Galima daryti prielaidą, kad rizikos grupės
vaikų gyvenimo būdas pirmiausia siejamas su praktiškais gyvenimo tikslais,
todėl, nematant perspektyvos Lietuvoje, jų ateities vizija, profesijų ir mokymosi
galimybių pažinimas siejamas su emigracija.
• Pedagogų poreikis profesinės kompetencijos raiškai yra ribotas. Pedagogai
suvokia, kad dirbant su probleminiais paaugliais būtina įstaigoje taikyti
veiksmingas, skatinančias siekti tolimesnio formaliojo mokymosi socialines-edukacines technologijas, o tam reikia nuolat kelti pedagogų profesinę
kompetenciją. Nors pedagogų veikloje reiškiasi orientacija į ugdytinių savęs
pažinimą, mokymosi ir darbo galimybių supratimą, tačiau ne visi pedagogai
pasirengę priimti tolimesnio formaliojo mokymosi konsultanto vaidmenį dėl
kompetencijos ir laiko stokos.
• Atliekant tyrimą pastebėta, kad ugdytinių sėkmingą socialinę adaptaciją ir
mokymosi motyvaciją įstaigoje lemia nepakankamai iš(si)ugdyti šie socialiniai
gebėjimai: motyvuotai veikti (abejingumas, mokymosi motyvacijos stoka,
nusivylimas), būti savarankiškam (problemos nustatant mokymosi tikslus,
ateities viziją) bei atsakingai elgtis, atsispirti neigiamai įtakai (žalingi įpročiai,
netinkamas elgesys), turėti tvirtą nuomonę, pasitikėti savimi, suvokti savo
norų ir galimybių ribas, bendrauti ir bendradarbiauti, konstruktyviai spręsti
mokymosi problemas, aktyviai dalyvauti įstaigos veikloje, turėti ateities perspektyvas.
• Išanalizavus pedagogų atsakymus apie įstaigos edukacinės sistemos organizacinius veiksnius prieita prie išvados, kad profesinio informavimo ir orientavimo
bei tolimesnio formaliojo mokymosi konsultavimo paslaugos įstaigoje yra reikalingos, tačiau yra nepopuliarios, joms teikti trūksta pedagogų kompetencijos
22
(profesinio informavimo ir konsultavimo), integruotų papildomojo ugdymo
programų ir materialinių išteklių.
2.2 Ugdytinių anketinės apklausos duomenų analizė. Antrąja apklausa buvo
siekiama kiekybinės turinio analizės būdu nustatyti edukacinės sistemos kompleksinių
veiksnių kriterijus, pagal kuriuos vertinama socializacijos centro ugdytinių socialinė
kompetencija bei jų ugdymas(is) karjerai tolimesnio formaliojo mokymosi aspektu.
Vykdant apklausą buvo vadovaujamasi geranoriškumo, etiniais bei teisiniais principais, t. y. siekiant tiriamiesiems nepadaryti nei psichinės, nei moralinės žalos bei
užtikrinant tyrimo duomenų anonimiškumą. Patys tiriamieji turėjo teisę apsispręsti,
ar nori dalyvauti apklausoje. Apklausa buvo atliekama vienu metu klasėje dalyvaujant
tyrėjui, kad iškilus klausimams ar neaiškumams tiriamieji galėtų gauti atsakymą.
Ugdytinių demografiniai duomenys. Ugdytiniams buvo pateikti uždari demografiniai klausimai, norint gauti faktinę informacija apie jų amžių, klasę bei mokymosi pasiekimus. Apklausoje dalyvavo 32 respondentai, kurių amžius nuo 14 iki
18 metų. Iš jų 82 proc. sudaro mergaitės ir 19 proc. berniukai. Iš pateiktų rezultatų
galima daryti išvadą, kad polinkis socialiai atsiriboti labiau būdingas IX ir X klasės
ugdytiniams (16–18 metų paaugliams). Būtent pereinamojo amžiaus jaunuoliams
būdingas asocialus elgesys bei įvairūs elgesio ir charakterio sutrikimai. Daugiausia
mokinių yra IX ir X klasėje, tai leidžia daryti prielaidą, kad jie yra apsisprendę dėl
savo tolimesnio mokymosi ir kuria realesnius gyvenimo planus. 52 proc. respondentų
mokosi patenkinamai, 42 proc. – gerai ir tik 6 proc. respondentų teigia, kad mokosi
labai gerai ir puikiai.
Savo gebėjimų vertinimas. Apklausoje dalyvavę ugdytiniai patvirtino pedagogų
išsakytą nuostatą, kad socializacijos centrų ugdytinių bendroji mokymo(si) kompetencija yra žema. 68,2 proc. apklaustųjų teigia, kad turi žinių apie mokymosi tikslus
bei strategiją, tačiau negeba jų pritaikyti. Nors 71,9 proc. respondentų patvirtino,
kad geba pasirinkti mokymosi technologijas (priemones, būdus ir pan.), tačiau visi
respondentai vienareikšmiai teigia, kad negeba tiksliai apibrėžti ir kūrybiškai spręsti
mokymosi problemų bei atlikti savo veiklos įsivertinimą.
Ugdytinių požiūris į reikalavimus priimant žmogų į darbą. Beveik du trečdaliai respondentų įsitikinę, kad norint įsidarbinti būtina mokėti užsienio kalbą,
taip pat kvalifikacija, gera išvaizda ir pažintys. Beveik pusė apklaustųjų teigia, kad
reikalinga darbo patirtis ir komunikabilumas. Tik 4 respondentai pabrėžė išsilavinimo
ir bendrųjų gebėjimų svarbą.
Socializacijos centro ugdytinių ateities siekiai. Analizuojant pateiktus atsakymus teigtina, kad dauguma ugdytinių sieja savo ateitį su emigracija ir tikisi gyventi
23
ISSN 1392-9569
iš atsitiktinių uždarbių ar socialinės pašalpos. Galima prielaida, kad egzistuoja ryšys
tarp šeimos socialinio-kultūrinio kapitalo ir ugdytinių gebėjimų priimti sprendimus
dėl tolimesnio mokymosi. Planuojantys arba norintys išvažiuoti į užsienį tėvai daro
neigiamą įtaką ugdytinių norui tęsti mokymąsi Lietuvoje. Apibendrinant respondentų išreikštą nuomonę galima teigti, kad daugelis socializacijos centrų ugdytinių
labai pasyvūs ir abejingi, neturi jokių troškimų, tiesiog nieko nesiekia, abejoja dėl savo
ateities planų net ir tie, kurie tvirtai apsisprendę sieti savo tolimesnį gyvenimą su
emigracija. Pastebėta, kad ugdytiniams gali būti sunku apsispręsti dėl didelio interesų
ir gebėjimų skirtumo.
Socializacijos centro ugdytinių noras siekti tolimesnio formaliojo mokymosi.
68,7 proc. ugdytinių sutinka, jog baigus dešimt klasių verta toliau mokytis. 31,3 proc.
respondentų teigia, kad mokytis po X klasės neverta. Tikslesnė respondentų nuostata
paaiškėjo išanalizavus atsakymus į atvirą klausimą: „Jeigu NE, tai kodėl?“ Apibendrinant respondentų išreikštas nuomones, paaiškėjo, kad svarbiausios priežastys yra
nenoras mokytis, tolimesnio mokymosi perspektyvų nematymas bei noras išvažiuoti į
užsienį.
Sprendimų dėl tolimesnio formaliojo mokymosi priėmimo trikdžiai. Visi
ugdytiniai pasirinkdami atsakymą taip arba lyg ir taip patvirtino pedagogų apklausoje
išsakytą nuomonę, kad socializacijos centrų mokiniai nesavarankiški, turi žalingų
įpročių ir ribotą pasaulio suvokimą, nevertina tolimesnio išsilavinimo svarbos, turi per
didelių norų ir per mažas galimybes. 62,5 proc. respondentų paneigė nuomonę, kad
įstaigoje nėra informacijos apie tolimesnio mokymosi galimybes, bet beveik du trečdaliai respondentų pabrėžė, kad pedagogai nemoka ir nenori orientuoti mokinių siekti
tolimesnio išsilavinimo.
Socializacijos centro ugdytinių elgesio būdai ir charakterio ypatybės. Visi
apklausoje dalyvavę ugdytiniai akcentavo, kad jų mokymo(si) procesui trukdo asmenybės uždarumas, tvirtos nuomonės neturėjimas, bendravimo ir bendradarbiavimo
įgūdžių trūkumas, mokymosi tikslo neturėjimas, ateities perspektyvų nematymas bei
žalingi įpročiai ir neigiama įtaka. Tačiau 100 proc. respondentų paneigė nuomonę,
kad socializacijos centrų ugdytiniai turi įvairių baimių ar fobijų, kurie jiems trukdytų
mokytis.
Ateities karjeros konsultantų poreikis. 15 ugdytinių pateikė atsakymus, kad
jiems nereikalingas konsultantas ir jie savarankiškai ieško informacijos apie tolimesnį
mokymąsi internete. Ketvirtadalis respondentų linkę manyti, kad jų patarėjais dėl
tolimesnio mokymosi galėtų būti šeimos nariai, draugai ir įstaigos administracija. 5 respondentai pabrėžė, kad šiuo klausimu jiems teko konsultuotis su įstaigos psichologu
24
ir tik 2 respondentai pažymėjo alternatyvų atsakymą, kad jų nedomina informacija
apie tolimesnį mokymąsi.
Socializacijos centro ugdytinių tolimesnio mokymosi patarėjai. Respondentams pasiūlyta pasakyti, ar jie turi patikimų ir nuoširdžių patarėjų dėl savo tolimesnio mokymosi. Moda (Mo) – visuminio įverčių vidurkio reikšmė – bei standartinis
nuokrypis (SD) lygus nuliui rodo, kad 100 proc. respondentų pasirinko įvertį ne.
Nors daugelis tiriamųjų pažymėjo, kad gauna informacijos iš neformaliųjų šaltinių
(šeimos narių), tačiau jos nelaiko naudinga, retai ja naudojasi.
Papildomojo ugdymo programos. 21 respondentas teigia, kad siekti tolimesnio
formaliojo mokymosi jiems padeda ikiprofesinio mokymo modulis, daugiau negu
pusė respondentų paminėjo technologijų užsiėmimus ir įvairias edukacines išvykas.
Tik 12 respondentų kaip pagalbą siekiant tolimesnio formaliojo mokymosi įvardijo
socialinių partnerių konsultacijas.
Socializacijos centro pasirengimas teikti profesinio informavimo ir orientavimo paslaugas. Atlikus ugdytinių atsakymų analizę išryškėjo, kad 22 respondentai
įsitikinę, jog įstaiga pasirengusi konsultuoti ugdytinius tolimesnio mokymosi klausimais
ir tik 8 respondentai pabrėžė, kad tokių konsultacijų jiems nereikia. Labiausiai sutampa
19 respondentų teiginiai, jog orientavimas tolimesniam mokymuisi – ne socializacijos
centro pedagogų rūpestis ir šias paslaugas turėtų teikti socializacijos centro specialistų
komanda pagal atskirą programą. 15 respondentų įsitikinę, kad socializacijos centrui
trūksta profesinio orientavimo specialistų, kurie nukreiptų juos toliau mokytis. Tik du
respondentai pasirinko neutralų atsakymą nežinau.
Socializacijos centro ugdytinių edukacinės išvykos. 100 proc. ugdytinių
patvirtino, kad jiems teko apsilankyti kolegijoje, profesinėje mokykloje, darbo biržoje
bei įvairiose įmonėse ir prekybos centruose. Visi respondentai patvirtino faktą, kad
edukacinės išvykos į gimnaziją nebuvo. Galima prielaida, kad socializacijos centro
ugdytinius domina ne tolimesnių žinių kokybės siekis, o greičiau ir lengvesnėmis
sąlygomis įgyjamas išsilavinimas.
Socializacijos centro renginiai, skirti orientuoti ugdytinius siekti tolimesnio
formaliojo mokymosi. Visi apklausoje dalyvavę ugdytiniai patvirtino pedagogų
išsakytą nuomonę, kad tolimesnio formaliojo mokymosi ir profesinio orientavimo
užsiėmimai ir konsultacijos vyksta įstaigos bibliotekoje. Tik 28,1 proc. respondentų
prisiminė, kad apie ateities galimybes buvo surengta diskusija. Dauguma respondentų,
pasirinkdami įvertį taip, teigia, kad į centrą papasakoti apie sėkmingą karjerą ir darbo
patirtį užsienyje buvo atvykę buvę įstaigos auklėtiniai ir atstovai iš skirtingų aukštųjų
mokyklų.
25
ISSN 1392-9569
Socializacijos centro ugdytinių noras gauti papildomos informacijos apie profesinio orientavimo paslaugas. Atsižvelgus į ugdytinių pažymėtus teiginius, galima
daryti prielaidą, kad du trečdaliai jų planuoja tęsti mokymąsi užsienyje. Tai patvirtina
pedagogų išsakytą nuomonę, kad dauguma ugdytinių sieja ateities planus su emigracija.
17 respondentų teigia, kad norėtų sužinoti apie nekvalifikuoto darbo galimybes užsienyje,
ir tik 9 respondentai pageidautų susipažinti su kvalifikacijos kėlimo kursais Lietuvoje.
Socializacijos centro materialinių išteklių, reikalingų skatinant ugdytinius
tolimesniam formaliajam mokymuisi, vertinimas. Didžioji dalis respondentų
(68,7 proc.) palankiai vertina mokymosi aplinką, tačiau vertinant mokymosi patalpų
naujumą ir patogumą respondentų nuomonė išsiskyrė. Tik 15,6 proc. respondentų
teigia, kad šiuo klausimu neturi nuomonės, todėl pasirinko neutralų atsakymą nei
taip, nei ne. Visi respondentai linkę manyti, kad mokymosi krūvis neatitinka ugdytinių galimybių. Beveik visi ugdytiniai pabrėžė, kad turi galimybę naudotis įvairiomis
mokymo priemonėmis bei medžiagos paieška dominančiais ateities karjeros klausimais
internete įstaigos bibliotekoje.
Socializacijos centro ugdytinių apklausos rezultatų apibendrinimas:
• Socializacijos centro ugdytiniai pritaria nuomonei, kad jų socialinė kompetencija yra nepakankama norint sėkmingai siekti tolimesnio formaliojo mokymosi.
Dauguma ugdytinių pripažino, kad neturi iš(si)ugdytų gebėjimų: pasitikėti
savimi, turėti tvirtą nuomonę, suvokti savo jausmus bei adekvačiai elgtis, užmegzti ir palaikyti tvirtus, visaverčius santykius su aplinkiniais, turėti ateities
tikslus ir žinoti, kaip jų siekti.
• Socializacijos centro ugdytiniai sutinka, kad baigus pagrindinio lavinimo
mokyklą verta mokytis toliau, tačiau pripažįsta, jog jiems trūksta patikimo ir
nuoširdaus patarėjo (konsultanto) dėl savo tolimesnio mokymosi, kuris suteiktų
galimybę pasitikėti savimi ir kryptingai formuoti savo ateities planus.
• Kritiškiau nei pedagogai ugdytiniai vertina nepagrįstas viltis dėl savo tolimesnio
mokymosi Lietuvoje. Iš pateiktų duomenų analizės aišku, kad nuomonės šiuo
klausimu nėra labai skirtingos. Labiausiai sutampa vertinimas teiginių, kad
dauguma ugdytinių sieja savo ateitį su emigracija ir tikisi gyventi iš atsitiktinių
uždarbių ar socialinės pašalpos. Galima prielaida, kad egzistuoja ryšys tarp šeimos socialinio-kultūrinio kapitalo ir ugdytinių gebėjimų priimti sprendimus
dėl tolimesnio mokymosi. Planuojantys arba norintys išvykti į užsienį tėvai
daro neigiamą įtaką ugdytinių norui tęsti mokymąsi Lietuvoje.
• Daugelis apklaustųjų sutinka, kad profesinio orientavimo bei tolimesnio
mokymosi konsultavimo veiklai turėtų būti suburta specialistų komanda.
26
Ugdytiniai gana tvirtai išreiškė nuomonę, kad nors įstaiga pasirengusi juos
konsultuoti, tačiau tam akivaizdžiai trūksta žmogiškųjų ir materialinių išteklių
bei priemonių, kaip organizuoti šias paslaugas.
Apibendrinant pedagogų ir ugdytinių anketinės apklausos rezultatus teigtina, kad socializacijos centro edukacinė sistema siekiant ugdytinių tolimesnio
formaliojo mokymosi pasižymi šiomis charakteristikomis:
1. Palyginus ugdytinių, dalyvavusių apklausoje, atsakymų įverčius su pedagogų
atsakymais, pastebėta, kad beveik visi socializacijos centro ugdytiniai turi
žemą mokymo(si) kompetenciją (negeba kelti sau tikslų, analitiškai mąstyti,
interpretuoti ir kūrybiškai spręsti mokymo(si) problemą bei įvertinti savo
mokymosi rezultatus).
2. Socializacijos centrų ugdytinių socialinė adaptacija įstaigoje yra komplikuota.
Tai lemia nepakankama jų socialinė kompetencija ir mokymosi motyvacija.
Socialinį šių ugdytinių nekompetentingumą rodo nepakankamai iš(si)ugdyti šie
socialiniai gebėjimai: motyvuotai veikti (abejingumas, mokymosi motyvacijos
stoka, nusivylimas), būti savarankiškam (problemos nustatant mokymosi tikslus,
ateities viziją) bei atsakingai elgtis, atsispirti neigiamai įtakai (žalingi įpročiai,
netinkamas elgesys), turėti tvirtą nuomonę, pasitikėti savimi, suvokti savo norų ir
galimybių ribas, bendrauti ir bendradarbiauti, konstruktyviai spręsti mokymosi
problemas, aktyviai dalyvauti įstaigos veikloje, turėti ateities perspektyvas.
3. Nepaisant tam tikrų neigiamų charakterio bruožų ir elgesio ypatybių (agresyvumas, uždarumas, vulgarumas) bei akcentuojant susilpnėjusi ryšį su šeima
dauguma ugdytinių supranta, kad gali koreguoti savo elgesį, keisti nuostatas,
vertybinę orientaciją, siekti tolimesnio formaliojo mokymosi bei tapti lygiaverčiais visuomeninio gyvenimo nariais.
4. Socializacijos centro pedagogai pripažino, kad dirbant su rizikos grupės vaikais
būtina kelti savo profesinę kompetenciją, kuri suteiktų jiems žinių formuoti
ugdytiniams teigiamą savivaizdį, gebėjimus priimti racionalius sprendimus dėl
savo tolimesnio mokymosi, tačiau tyrimo metu buvo nustatyta, kad prisiimti
tolimesnio formaliojo mokymosi konsultanto vaidmens pedagogai negali dėl
kompetencijos ir laiko stokos.
5. Socializacijos centras – specializuota socialinė aplinka, kurioje ne tik tęsiasi
ugdytinių socializacija, bet ir prasideda naujas socialinės adaptacijos procesas,
kurio pobūdžiui turi įtakos tam tikri organizaciniai veiksniai – materialinių
išteklių ir ugdymo turinio lankstumo problemos, be kurių orientavimas tolimesniam formaliajam mokymuisi neįmanomas.
27
ISSN 1392-9569
Išvados
Apžvelgus Lietuvos ir užsienio šalių mokslininkų darbus apie globos įstaigų
ugdytinių socializacijos ypatumus bei tyrimo metu nustatytos socializacijos centro
edukacinės sistemos charakteristikas siekiant ugdytinių tolimesnio formaliojo mokymosi leido atskleisti pagrįsto teorinio modelio raišką:
1. Ugdytinio socialinės adaptacijos šiuolaikinėje visuomenėje, kaip pedagoginės
problemos sprendimo pagrindas, yra edukacinės sistemos sukūrimo idėja, kuri
aktualizuotų asmenybės intelektines, moralines ir komunikacines galimybes
bei užtikrintų sėkmingą asmenybės integraciją į atvirą sociumą.
2. Atlikta mokslinės literatūros analizė leidžia daryti išvadą, kad edukacinė sistema – tai specialiai organizuotų išorinių (kompetencinių, socialinių-psichologinių ir organizacinių) veiksnių ir vidinių (individo socialinės kompetencijos
ryšys su ugdymu(si) karjerai tolimesnio formaliojo mokymosi aspektu) veiksnių
visuma, turinti įtakos funkcinėms ir bendrosioms subjektų lavinimo jungtims,
tarp kurių nustatomi grupiniai tarpusavio ryšiai ir įgyvendinami jų asmeniniai
bei profesiniai poreikiai, interesai ir gebėjimai.
3. Socializacijos centro edukacinės sistemos kompleksinių veiksnių apibūdinimas
leido pagrįsti šios sistemos tyrimo metodiką, o kriterijai leido formuoti tyrimo
metodologiją. Ugdytinių skatinimas tolimesniam formaliajam mokymuisi,
atsižvelgiant į jų elgesio ir charakterio specifiką bei iš(si)ugdytą socialinę kompetenciją, vyksta per socializacijos centro edukacinę sistemą, įgyvendinamą
institucijoje tikslingai kuriamose edukacinėse aplinkose, kurias lemia ugdymo
turinys, tikslas, metodai, formos ir priemonės, kuriamos bei veikiamos ugdytojo
siekiant ugdymo poveikio ugdytiniams.
4. Atliktas empirinis tyrimas, kuriuo buvo siekiama išanalizuoti ir pagrįsti socializacijos centro edukacinę sistemą kaip ugdytinių tolimesnį formalųjį mokymąsi
skatinantį kompleksinį veiksnį, leidžia daryti prielaidą, kad kuriant edukacinę
sistemą, kuri yra palanki formuotis ugdytinių asmenybėms, gebančioms kurti
savo ateities viziją, būtina atskleisti ir plėtoti ugdytinių bendrąsias vertybes ir
ugdyti jų bendruosius ir socialinius gebėjimus. Edukacinės sistemos išorinių
ir vidinių veiksnių visuma ne tik lemia socialinę ugdytinių kompetenciją motyvuotai pasirinkti tolimesnį formalųjį mokymąsi, bet ir ugdytinių mokymosi
kaip vertybės suvokimą.
• Atlikta socializacijos centro pedagogų ir ugdytinių apklausos rezultatų
analizė leidžia teigti, kad ugdytinių socialinė adaptacija įstaigoje yra kom28
plikuota. Pakankamų ugdytinių socialinių įgūdžių, kaip socialinės kompetencijos sudėtinių elementų, neiš(si)ugdymą lėmė tam tikri negatyvūs
įgimti ir įgyti būdo bruožai. Tačiau nepaisant socialinės kompetencijos ir
mokymosi motyvacijos nebuvimo bei akcentuojant susilpnėjusį ryšį su šeima
dauguma ugdytinių supranta, kad gali formuoti savo elgesio būdą, keisti
nuostatas, vertybinę orientaciją, siekti tolimesnio formaliojo mokymosi ir
tapti lygiaverčiais visuomeninio gyvenimo nariais.
• Socializacijos centro pedagogai pripažino, kad norint orientuoti ugdytinius
siekti tolimesnio formaliojo mokymosi būtina kelti jų profesinę kompetenciją, kurti konstruktyvias ir veiksmingas adaptacines strategijas bei jas
lydinčias specializuotas socialines-edukacines technologijas, tačiau akcentavo, kad prisiimti tolimesnio formaliojo mokymosi konsultanto vaidmens
pastarieji negali dėl kompetencijos ir laiko stokos.
Lokalaus tyrimo rezultatų analizė parodė, kad dėl nepakankamos pedagogų
kompetencijos bei motyvacijos ugdytinių atžvilgiu, pagrindinės problemos, lemiančios socializacijos centro edukacinės sistemos ugdymo kokybę, kyla būtent
pedagogų ir ugdytinių komunikacijos procese.
Literatūra
1.
2.
3.
4.
5.
6.
Altshuler S. J., Poertner J. The child health and illness profile-adolescent edition:
assessing well-being in group homes or institutions. Child Welfare, 2002, vol. 81,
p. 495–513.
Braslauskienė R. Bešeimių vaikų ugdymo ypatumai globos institucijose (socialinis pedagoginis
aspektas): daktaro disertacija. Klaipėda, 2000.
Creuziger G. K., Clementine F. Russia’s Unwanted Children: A Cultural
Anthropological Study of Marginalized Children in Moscow and St. Petersburg.
Childhood, 1997, vol. 4 (3), p. 343–359.
Djačenko V. Socializacijos centro edukacinė sistema – ugdytinių formalų tolimesnį mokymąsi
įgalintis kompleksinis veiksnys: magistro darbas. Kaunas: KTU, 2010.
Hodges J., Tizard B. Social and family relationships of ex-institutional
adolescents. Child psycholog y and psychiatry, 1989, vol. 30, p. 77–97.
Kluyeva N., Kozlov V. The development of programs, strategies, and living environments
to provide successful social, personal, and vocational adaptation of children growing up in
orphanages and during their first post-orphanage year. Yaroslavl, 2004.
29
ISSN 1392-9569
7.
8.
9.
10.
11.
12.
13.
14.
15.
16.
Kovalenkovienė J. Buvusių vaikų globos namų auklėtinių socialinės adaptacijos profesinėje
mokykloje ypatumai: magistro darbas. Kaunas: KTU, 2004.
Kovalenkovienė J., Leliūgienė I. Buvusių vaikų globos įstaigų auklėtinių
socialinė adaptacija profesinėje mokykloje. Ugdymas. Kūno kultūra. Sportas, 2005,
Nr. 5 (59), p. 41–53.
Harisson W. D., Jagelavičius A. Axioms and assumptions about adaptaion: implications
for the social professions. Socialinė-psichologinė adaptacija ir švietimo sistema. I knyga.
Kaunas: VDU leidykla, 1999.
Juodaitytė A. Vaikų iš skirtingų sluoksnių adaptavimas mokykloje. Socialinė-psichologinė
adaptacija ir švietimo sistema. Kaunas: VDU leidykla, 1999, 1 knyga. p. 67–72.
Leiputė O., Kardelis K. Vaikų globos namų ugdytinių psichosocialinės sveikatos ir mokymosi motyvacijos duomenų sąsaja. Ugdymas. Kūno kultūra. Sportas,
2002, Nr. 1 (42).
Merkys G. Veiksmingų resocializacijos ir ugdymo metodologijų paieškos problema. In: Nepilnamečių resocializacija: priežiūros įstaigų psichosocialinė ir edukacinė situacija
Lietuvoje. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 2002.
Rugevičius M., Juknaitė-Kozlova J. Globos namų auklėtinių ateities orientacijos.
Pedagogika, 2002, t. 57, p. 140–145.
Skališius R. Vaikų globos namų auklėtinių rengimo savarankiškam g yvenimui edukacinės
galimybės: magistro darbas. Kaunas: KTU, 1999.
Žydžiūnaitė V. Profesinių tyrimų metodologija. Kaunas: KTU, 2001
Смагина Л. И., Воднева А. К. Социально-педагогическая работа с детьми,
лишенными родительской опеки. Минск: РИПО, 2001.
Irena Leliūgienė – socialinių mokslų (edukologija) daktarė, Kauno technologijos universiteto Edukologijos instituto profesorė; mokslinių interesų sritys: individo socialinis ugdymas
pokyčius patiriančioje visuomenėje, socialinis darbas bendruomenėje, lyginamieji socialinio
ugdymo tyrimai; adresas: K. Donelaičio g. 20, LT-44239 Kaunas; el. paštas [email protected]
Viktor Djačenko – socialinių mokslų (edukologija) magistras, Kauno vaikų socializacijos
centro „Saulutė“ pedagogas; mokslinių interesų sritys: edukacinės aplinkos, ugdytinių rengimas tolimesniam formaliajam mokymuisi, delinkventinio elgesio paauglių socializacija ir
resocializacija; adresas: K. Donelaičio g. 20, LT-44239 Kaunas; el. paštas [email protected]
Gauta 2010 m. rugsėjo mėn.
30
SOCIALINIO PEDAGOGO PAGALBA VAIKAMS,
AUGANTIEMS ALKOHOLIO VARTOJIMO PROBLEMŲ
TURINČIOSE ŠEIMOSE
Anotacija. Straipsnyje nagrinėjamas pagalbos teikimo vaikams, augantiems alkoholio
vartojimo problemų turinčiose šeimose, būtinumas ir galimybės. Remiantis dviejų kokybinių
tyrimų duomenimis, atskleidžiamas pagalbos šiems vaikams tikslas bei tinkamos pagalbos
teikimo vietos parinkimo svarba. Akcentuojama, kad pagrindinis pagalbos vaikams, augantiems alkoholio vartojimo problemų turinčiose šeimose, tikslas yra išmokyti vaiką gyventi
šalia alkoholiko ir prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Tyrimu nustatyta, kad teikti grupinę pagalbą mokykloje gali būti neefektyvu dėl vaikų patiriamos baimės būti atpažintiems.
Pagalbos grupes vaikams, augantiems alkoholio vartojimo problemų turinčiose šeimose,
socialinis pedagogas turėtų burti už mokyklos ribų, t. y. socialinės paramos ar vaikų dienos
centruose, universaliuose daugiafunkciuose bendruomenių centruose, parapijų namuose
ir pan. Mokykloje socialinio pedagogo pagalba apima individualius pokalbius su vaiku,
konsultavimą ir informavimą apie pagalbą teikiančias organizacijas, mokyklos bendruomenės švietimą žalingo ir pavojingo alkoholio vartojimo pasekmių klausimais, projektinės ir
prevencinės veiklos organizavimą.
Esminiai žodžiai: vaikai, augantys alkoholio vartojimo problemų turinčiose šeimose,
pagalbos tikslas, pagalba mokykloje ir už mokyklos ribų.
Įvadas
Pasaulio sveikatos organizacija pagal alkoholio vartojimą ir jo padarytą žalą Lietuvą, kartu su kitomis Centrinės ir Rytų Europos šalimis – Latvija, Estija, Baltarusija,
Rusija, Moldova, Ukraina, Vengrija – priskiria aukščiausios rizikos grupei Europoje
(Nacionalinės sveikatos tarybos metinis pranešimas, 2008). Statistikos departamento
prie LR Vyriausybės duomenimis, 2008 m. Lietuvoje vienam gyventojui teko 11,2 l
alkoholio, vienam 15 metų ir vyresniam gyventojui – 13,3 l grynojo alkoholio per
metus (Alkoholio vartojimas ir padariniai, 2009). Europos alkoholio chartijoje (1995)
sakoma, kad visi žmonės turi teisę į šeiminį, visuomeninį ir darbinį gyvenimą, apsaugotą nuo nelaimingų atsitikimų, prievartos ir kitų neigiamų pasekmių, susijusių
su alkoholio vartojimu. Šią kiekvieno piliečio teisę sunkiai įmanoma įgyvendinti
Lietuvoje, nes statistiniai duomenys liudija, kad alkoholio vartojimas Lietuvoje kasmet
didėja, gausėja ir visuomenės problemų, susijusių su žalingu ir pavojingu alkoholio
vartojimu. Statistikos departamento prie LR Vyriausybės duomenimis, Lietuvoje
31
ISSN 1392-9569
2008 m. pabaigoje gydėsi 63 531 asmuo dėl priklausomybės nuo alkoholio, iš jų
3758 asmenys sirgo alkoholine psichoze, lėtiniu alkoholizmu sirgo 59 773 asmenys
(Alkoholio vartojimas ir padariniai, 2009). Mokslininkų (Tamutienė ir kt., 2008)
nuomone, kasmet didėjantis alkoholinių psichozių skaičius leidžia manyti, kad alkoholio vartojimo problemų turinčių gyventojų skaičius gali būti kelis kartus didesnis,
nei rodo oficiali statistika. Manytina, kad pagalbos vaikams, augantiems alkoholio
vartojimo problemų turinčiose šeimose, poreikis yra didelis.
Tyrimo tikslas – atskleisti pagalbos vaikams, augantiems alkoholio vartojimo
problemų turinčiose šeimose, būtinumą ir galimybes.
R. Civinskas, V. Levickaitė, I. Tamutienė (2006), remdamiesi W. A. Corsaro,
teigia, kad jei tiriamoji problema yra susijusi su vaikystės sociologijos diskursu, tai
vaikų poreikiai turi būti išsakomi jų pačių kalba, kadangi suaugusiųjų ir vaikų požiūriai skiriasi. Todėl pasirinkti du kokybinio tyrimo metodai: asmens patirties (atvejo
studijos) tyrimas (Bitinas, 2006) apklausiant socialinę pedagogę, dirbančią mokykloje
ir teikiančią pagalbą vaikams, augantiems alkoholio vartojimo problemų turinčiose
šeimose, t. y. atliktas neformalizuotas kryptingas (iš dalies struktūruotas) giluminis
interviu ir vaikų informantų, lankančių savipagalbos grupę, laisvojo išsisakymo raštu
(rašinėlio) tyrimas (Bitinas, 2002; 2006).
Mūsų visuomenėje vyrauja nuomonė, kad pagalbos reikia tik pačiam alkoholikui, tačiau alkoholikų šeimoms, artimiesiems, o ypač alkoholikų vaikams,
reikia ne mažesnės pagalbos nei sergančiam alkoholizmu. Vaiko teisių apsaugos
kontrolieriaus įstaigos užsakymu Socialinės ekonomikos instituto atlikto tyrimo
„Pagalbos asmenims, sergantiems priklausomybės nuo alkoholio ligomis, priemonės
ir sistema Lietuvoje“ (Tamutienė ir kt., 2008, p. 45) ataskaitoje pastebima, kad
„reali pagalba šeimai, kurioje vienas iš partnerių arba abu girtauja, kol kas nėra užtikrinama. Pastebima, kad girtaujantis asmuo dažnai turi daugiau teisių, nei nuo jo
kenčiantys aplinkiniai“. Ypač kenčia vaikai – jie auga „sergančioje“ šeimoje, neįgyja
pasitikėjimo savimi ir aplinkiniais, gyvena nerimo ir baimės kupinoje aplinkoje.
Pasak E. Woydyllo (1998), pagalba alkoholikų vaikams būtina, padedant jiems
išsilaisvinti iš negatyvių emocijų geriantiems tėvams. Alkoholikų vaikai nesijaučia
saugūs namuose, todėl gali dažniau sirgti įvairiomis psichosomatinėmis ligomis,
yra linkę nepasitikėti ne tik kitais žmonėmis, bet ir pačiais savimi, todėl patiria
bendravimo su aplinkiniais sunkumų, jiems sunkiau sekasi išreikšti savo jausmus,
jie gali patirti tėvų smurtą, priežiūros stoką, kartais net skurdą, turi didesnę tikimybę susirgti alkoholizmu, pasukti nusikalstamumo keliu ir pan., t. y. šie vaikai
susiduria su negatyvia socializacija.
32
Užsienio mokslinėje literatūroje alkoholikų vaikų patiriami sunkumai pradėti
nagrinėti jau praėjusio amžiaus 9 dešimtmetyje, tokių autorių kaip C. Blacko (1981),
V. Moskalenko (1991), K. Shero (1991), E. Smit (1991), M. Windle’o, J. Searles’o
(1991), S. Wegscheider (1993), M. Bitti (1997), F. Nisseno (1997), E. Woydyllo (1998),
J. Woititz (1999; 2002) ir kt. Lietuvos mokslinėje literatūroje ši tema nagrinėta dar
1924 m. mokytojų S. Tijūnaičio ir A. Kasakaičio, kurie teigė, kad alkoholis yra
vaikų dvasios ir proto žudytojas. Viena pirmųjų šią temą išsamiai nagrinėjo psichologė L. Bulotaitė (1998; 1999; 2009), vėliau – I. Leliūgienė (2002), M. Leliugienė,
J. Klemkaitė (2004), N. Kubilienė (2004), G. Kvieskienė (2003; 2005). Mokslininkės
nagrinėjo, kokių psichosocialinių sunkumų patiria alkoholikų vaikai, kokią įtaką
tėvų alkoholizmas turi vaiko psichosocialinei raidai. Remiantis literatūros šaltiniais,
galima teigti, kad alkoholikų vaikai patiria įvairių socialinių, psichologinių, pedagoginių sunkumų, darančių neigiamą įtaką jų socializacijai bei raidai, todėl jiems
būtina laiku suteikti psichosocialinę pagalbą. Pagalbos alkoholikų vaikams turinį
sudaro socialinės, psichologinės ir pedagoginės pagalbos sąveika. Vaikui, augančiam
nuo alkoholio priklausomoje šeimoje, būtina rasti žmogų, su kuriuo jis galėtų atvirai
pasikalbėti apie sunkumus, kuriuos tenka išgyventi, ir ieškoti problemos sprendimo
būdų. Neretai priklausomos šeimos nariai vaikui negali suteikti tinkamos pagalbos,
tad mokykla (pedagogai) dažnai tampa vieninteliu vaiko „guodėju“. Mokykla jau
dabar yra pagalbos vaikui koordinatorė, ypač didelį vaidmenį šioje srityje atlieka
socialinis pedagogas.
Socialinis pedagogas, teikdamas pagalbą vaikams, augantiems alkoholio vartojimo
problemų turinčiose šeimose, turi būti gerai susipažinęs su šių vaikų patiriamais sunkumais, matyti problemos daugialypiškumą, gerai išmanyti socialinių, psichologinių ir
pedagoginių problemų sprendimo būdus. Labai svarbi socialinio pedagogo veiklos sritis
yra vaikų švietimas ir informavimas, nes, E. Smit (1991) nuomone, neretai vaikai,
augantys alkoholio vartojimo problemų turinčiose šeimose, nežino, kad jiems reikalinga speciali kompleksinė pagalba. Pažymėtina, kad labai svarbu šiems vaikams
laiku suteikti pagalbą. V. Kučinsko ir R. Kučinskienės nuomone (2000, p. 171),
socialiniai pedagogai „neturi laukti, kada į juos klientai kreipsis pagalbos, bet patys
etiškai leistinais būdais stengiasi užkirsti kelią būsimoms problemoms“.
Mokyklos socialinio pedagogo pareiga – padėti vaikui, augančiam alkoholio
vartojimo problemų turinčiose šeimoje, nes ankstyvas vaiko, patiriančio sunkumus,
pažinimas ir laiku atlikta intervencija gali sumažinti vaiko patiriamas emocines,
socialines, pedagogines, elgesio ir fizinės sveikatos problemas. A. Kasakaičio (1924,
p. 13) nuomone, „vaiko darbas – augti, stiprėti, mokytis ir lavinti protą bei visas kūno
SOCIALINIO PEDAGOGO PAGALBA VAIKAMS, AUGANTIEMS ALKOHOLIO VARTOJIMO
PROBLEMŲ TURINČIOSE ŠEIMOSE
33
ISSN 1392-9569
jėgas būsimajam gyvenimui. Mūsų pareiga – prašalinti nuo jų visa tat, kas trukdytų
tą jų darbą. Jei saugojame, kad vaikas prisiartinęs prie ugnies nenusidegtų, kad peiliu
ar kitu kokiu aštriu daiktu neįsipjautų, kad kur vandenyje neprigertų – tai lygiai turi
mums rūpėti prašalinti nuo jo didžiausi sielos nuodai – alkoholis“.
Vaikams, augantiems alkoholio vartojimo problemų turinčiose šeimose, teikiama
pagalba gali būti tiek individuali, tiek ir grupinė, teikiama mokykloje ar už jos ribų.
Neatsižvelgiant į teikiamos pagalbos pobūdį, E. Smit (1991) nuomone, pagalbos
teikimo procesą vaikams iš priklausomų šeimų turėtų sudaryti trys stadijos: I stadija – „Kas vyksta su manimi?“ (problemos identifikavimas, „tylos įžadų“ nutraukimas,
kreipimasis pagalbos); II stadija – „Kas aš?“ (savo poreikių suvokimas ir tenkinimas,
gebėjimas išreikšti skaudžius išgyvenimus, natūrali baimės ir kaltės jausmų išraiška);
III stadija – „Kuo aš noriu būti?“ (pasikeitimai įmanomi, kai vaikas jaučiasi laisvas,
rinkdamasis naujus požiūrius, įsitikinimus, elgesį). Mokslininkų C. Blacko (1981),
K. O’Rourke’o (1990), E. Smit (1991), M. Bitti (1997), L. Bulotaitės (2009) nuomone, veiksmingiausia pagalbos alkoholikų vaikams forma – grupiniai užsiėmimai,
nes dirbant grupėje išnyksta socialinė izoliacija, gerinami kalbėjimo, bendravimo
įgūdžiai, grupės kontekste vaikai įsisąmonina, kad ne jie vieni susiduria su šia problema ir pan.
Tyrimo organizavimas. Edukologiniuose tyrimuose kokybinio tyrimo imčiai
sudaryti netaikomi griežti reikalavimai (Kardelis, 2002; Bitinas, 2006), todėl pasirenkant informantus, galinčius suteikti tinkamos tyrimui informacijos, buvo nustatyti
tiksliniai kriterijai, kuriais remiantis asmens patirties (atvejo studijos) tyrimui buvo
pasirinkta socialinė pedagogė metodininkė, turinti 18 metų pedagoginio darbo stažą,
8 metus dirbanti socialine pedagoge mokykloje, 18 metų teikianti pagalbą vaikams
iš alkoholio vartojimo problemų turinčių šeimų. Informantė susipažinusi ir geba savo
darbe taikyti įvairius, konkrečiai situacijai tinkančius socialinio darbo metodus, dirba
pagal Alateen, „Lino“, programas. Laisvojo išsisakymo raštu tyrimui atlikti pasirinkta
netikimybinė tikslinė palankios situacijos atranka. Tyrime dalyvavo penki 14–18 m.
informantai, lankantys savipagalbos grupę.
Tyrimo metu buvo laikomasi visų socialiniams tyrimams keliamų etikos reikalavimų, vadovautasi konfidencialumo, savanoriškumo principais, garantuota laisvo
apsisprendimo galimybė atsisakyti dalyvauti tyrime arba pasitraukti iš tyrimo. Informantai buvo patikinti, kad jiems nebus padaryta jokia žala.
Informantų sutikimas dalyvauti tyrime apėmė 2 fazes: konsultavimasis su suaugusiuoju, t. y. socialiniu pedagogu, atsakingu už vaikus, ir kreipimasis į pačius
vaikus (Kardelis, 2002). Gavus sutikimą buvo aiškiai ir išsamiai paaiškinti tyrimo
34
tikslai ir uždaviniai. Socialinės pedagogės giluminis interviu, gavus informantės
sutikimą, buvo įrašomas į diktofoną, pasižymint svarbias pastabas. Gauti duomenys
buvo transkribuojami į rašytinį tekstą, nepažeidžiant teikiamos informacijos turinio,
ir analizuojami turinio (angl. content) analizės metodu keturiais etapais: išsamus
tyrimo duomenų užrašų skaitymas, esminių žodžių paieška, kategorijų ir subkategorijų konstravimas, išskirtų kategorijų ir subkategorijų interpretacijų pateikimas,
iliustruojant jas informantų pasisakymais (originalia informantų kalba). Kokybinių
duomenų tyrimui pasirinktas indukcinis kelias – nuo unikalaus prie bendresnių
perspektyvų (Tidikis, 2003; Luobikienė, 2009). Pateikiamos kokybinių duomenų
analizės pagrindas – interpretacinis aiškinimas.
Tyrimas atliktas 2009 m. lapkričio–gruodžio mėn.
Tyrimo rezultatai. Socialinio pedagogo funkcijų mokykloje įgyvendinimas yra
labai plati ir daug laiko sąnaudų reikalaujanti veiklos sritis. Socialinio pedagogo
pareiginėje instrukcijoje (2001) numatyta ne mažiau kaip 50 proc. darbo laiko skirti
darbui su vaikais mokykloje, pedagogų, klasių auklėtojų konsultavimui. Informantės
socialinės pedagogės nuomone, labai didelę darbo laiko dalį užima administracinė
veikla: projektų vadyba, dokumentacijos tvarkymas, o tai atitinkamai mažina tiesioginei pagalbai skiriamą laiką:
„Atvirai pasakysiu, aš galiu nesutvarkyti popierių, bet vaiką visada priimsiu. <...>
laiko, kuris skirtas socialiniams pedagogams, neužtenka, jeigu nori tikrai neformaliai
atlikti darbą. Darbo laiko grafikas kabo tiktai ant durų, realus darbo laikas tai nežinau,
kada baigiasi, dažnai tęsiasi iki vėlumos. Dienos metu dirbi su vaikais, po darbo tvarkai
popierius. <...> Yra du variantai: arba tu dirbi, arba tu pildai popierius. Jei nori pasiekt
žmogišką rezultatą ir padėt vaikui, tada reiškia, kad visų popierių neužpildai.“
Informantės socialinės pedagogės nuomone, labai svarbi socialinio pedagogo
veiklos mokykloje diagnostinė funkcija: labai svarbu pastebėti vaiką, išgyvenantį
sunkumus, jį pažinti ir suteikti skubią pagalbą:
„Svarbiausia, norėti atpažinti problemą ir padėti vaikui individualiais pokalbiais,
nes savipagalbos ar kitų pagalbos grupių užsiėmimai paprastai būna kartą per savaitę, o
vaikui gali prisireikt pasikalbėti kasdieną. Pvz., gali būti tėvų „juodas periodas“, kada
vaikui viskas verda, kunkuliuoja. Tai socialinis pedagogas mokykloje privalo rasti galimybę su vaiku pasikalbėti, tada, kada vaikas nori, tiesiog duoti tokią nuostatą „kai tau
bus blogai, kai tu matysi, kad tau reikia, būk geras, ateik – aš visą laiką tave priimsiu“.
Tai yra labai svarbu.“
Diagnozavusi vaiko patiriamus sunkumus, informantė socialinė pedagogė atlieka
pagalbos teikimo – koordinavimo funkciją, t. y. numato galimybę, į kurią instituciją
35
ISSN 1392-9569
ar pas kurį specialistą nukreipti vaiką, jei pagalbos neįmanoma suteikti mokykloje,
arba suburia mokykloje dirbančius specialistus į Vaiko gerovės komandą siekiant
suteikti vaikui kompleksinę pagalbą.
Pagalbos tikslas. Psichologinės, pedagoginės, socialinės pagalbos vaikams tikslas – mokyti įvairių įgūdžių: problemų sprendimo, sprendimų priėmimo, kūrybinio
ir kritinio mąstymo, savęs pažinimo, atsakomybės už savo ateitį prisiėmimo, streso
įveikimo, bendravimo, atsisakymo (gebėjimo pasakyti „Ne“) įgūdžių ir pan. N. Tönnango (2005, p. 47) manymu, bendri pagalbos vaikui tikslai yra „sumažinti vaiko
išgyvenamą chaosą ir pasidalinti jo skausmu; padaryti vaiko gyvenimą labiau suprantamu ir nuspėjamu; padėti vaikui bendrauti; sumažinti vaiko išgyvenamą atsakomybę
ir kaltę dėl tėvų priklausomybės; padėti vaikui liūdėti“. A. Petronio (2007) nuomone,
pagrindinis pagalbos šeimos nariams tikslas yra rasti pusiausvyrą tarp priklausomybės
ir autonomijos. Tai patvirtina ir informantės socialinės pedagogės nuomonė, kad
pagrindinis pagalbos vaikams, augantiems alkoholio vartojimo problemų turinčiose
šeimose, tikslas yra išmokyti vaiką gyventi šalia alkoholiko, prisiimti atsakomybę už
savo gyvenimą ir pačiam kreipti jį norima linkme:
„<...> išmokyti vaiką ar jaunuolį gyventi šalia piktnaudžiaujančio žmogaus. Išmokyti vaiką, kad jis turi savo gyvenimą, o tu turi savo gyvenimą ir tu jo nepakeisi, tu tik
gali pakeisti savo gyvenimą. Nors tas pakeitimas vyksta labai sunkiai. <...> galiu cituoti
vienos mergaitės žodžius, ji sako: „aš ateinu po užsiėmimo ir sakau: mama serga serga,
alkoholizmas, alkoholizmas, vieną dieną girta. Aš tą patį kartoju antrą dieną, trečią, o
ketvirtą man nebeužtenka kantrybės, paimu ir papurtau, kai ją randu girtą, gulinčią
virtuvėje.“ Mokymosi gyventi šalia alkoholiko procesas yra ilgas ir sunkus, norint pasiekti
kažkokį rezultatą. Tai yra pagalba pačiam vaikui.“
Informantės socialinės pedagogės nuomonę patvirtina Rūtos (15 metų) mintys:
„Kai tėtis pradėjo smarkiai gerti, aš nežinojau, kaip man toliau gyventi... pradėjau
lankyti grupę, čia radau supratimą ir palaikymą. Dabar jaučiuosi stipresnė, žinau, kad
aš ne viena. Suprantu, kad turiu gerai mokytis, nes noriu studijuoti universitete.“
Atsakydama į klausimą „Kokią naudą konkrečiam vaikui duoda savipagalbos
grupės lankymas?“, informantė socialinė pedagogė pažymėjo, kad pirmiausia vaikai
išmoksta paprašyti pagalbos ir ją priimti, išdrįsta būti savimi, įvardyti savo problemas, išmoksta gyventi šalia piktnaudžiaujančio šeimos nario ir tampa atsakingi už
savo gyvenimą:
„Čia labai individualu, bet apibendrintai galima būtų pasakyti taip: pasitikėjimas
savimi, savo nuomonės apgynimas, savo ego įtvirtinimas – aš esu vienintelis ir aš sugebu, aš
galiu. Antra, mes labai daug kalbam apie grupės draugus, apie atsispyrimą, apie pasakymą
36
„Ne“. Per ilgą laiką, keletą metų, ypač Alateene, vaikai susiformuoja kaip asmenybės,
įgyja daug teigiamų savybių, susiformuoja ir kitos vertybės. Pvz., jeigu paprašau vaikų
pagirti save, pasakyti apie save kelis gerus žodžius, tai pradžioj neranda nei vieno žodžio,
nesudėlioja nei vieno sakinio. O jeigu jau paklausit 19-mečio, kuris jau palieka grupę,
tai jis tikrai pasakys, kad jis yra labai geras. Grupėje gauna labai daug dvasinių dalykų
kaip asmenybė, kaip žmogus. Jis jau gali pasakyt „Ne.“
Vaikų informantų klausėme: „Ką labiausiai vertini savipagalbos grupės veikloje?“
Tyrimo duomenų analizės metu paaiškėjo, kad savipagalbos grupės veikloje informantai labiausiai vertina bendravimą:
„Bendravimas nesivaržant“ (Lina, 14 m.);
„Man patinka visa šios grupės veikla, pradedant bendravimu, baigiant ėjimu į boulingą“ (Agnė, 14 m.);
„Šitoje grupėje labiausiai vertinu komandinį darbą ir supratingumą“ (Tadas, 18 m.).
Remiantis tyrimo duomenimis, galima teigti, kad nuoseklus gyvenimo įgūdžių
lavinimas, padeda vaikams geriau suprasti jiems iškylančias problemas, įvertinti teigiamus ir neigiamus problemos sprendimo aspektus, moko prisiimti atsakomybę darant
sprendimus, ugdo jų psichologinį atsparumą. Užsiėmimų metu siekiama skatinti vaikų
saviraišką, pasitikėjimą savimi, informantė socialinė pedagogė mano, kad labai padeda
įvairūs paskatinimai, padrąsinimai, objektyvus elgesio vertinimas ir pan.
Pagalba mokykloje. Socialinio pedagogo veiklą reglamentuojančiuose dokumentuose (Socialinio pedagogo pareiginė instrukcija, 2001; Socialinio pedagogo kvalifikaciniai
reikalavimai, 2001; Bendrieji socialinės pedagoginės pagalbos teikimo nuostatai, 2004;
Socialinio pedagogo rengimo standartai, 2008) numatytas socialinio pedagogo veiklos tikslas – siekti vaiko gerovės, saugumo, padėti vaikui įgyvendinti teisę į mokslą,
užtikrinti veiksmingą ugdymąsi ir mokymąsi, sudaryti prielaidas pozityviai vaiko
integracijai ir socializacijai visuomenėje. Siekdamas įgyvendinti šį veiklos tikslą,
socialinis pedagogas mokykloje pirmiausia turėtų stengtis atpažinti vaiką, susiduriantį su sunkumais dėl žalingo ir pavojingo tėvų alkoholio vartojimo, jį išklausyti,
nepalikti vaiko likimo valiai:
„Būtini individualūs pokalbiai ir reikia rasti galimybę bet kuriuo metu su vaiku pasikalbėt. Žinokit, pasikalba vaikai ir labai dažnai, kai jau įgyji autoritetą arba, kaip aš
sakau, – vaikas pribręsta, kai jau nebegali nešiot to sunkumo kamuolio, tai tada išlenda
elgesio problemos, konfliktai, mokyklos nelankymas ir t. t., tai čia yra tik kaukė, o po
kauke būna abiejų ar vieno iš tėvų alkoholizmas. Pradedi kalbėt su vaiku individualiai
ir vaikas tarsi nusiima kaukę, po kuria slepiasi tiek daug neigiamų emocijų, vaikas tiesiog
„verda“ viduj. Ir jis negali nieko padaryt, jis nemato, kaip išbrist iš to, kur gaut pagalbą.
37
ISSN 1392-9569
Individualūs pokalbiai mokykloje būtini, tai turi būti konfidencialus pokalbis – aš ir tu,
nes dažniausiai tai būna emocinė, psichologinė problema.“
Informantė socialinė pedagogė akcentuoja, kad socialinis pedagogas mokykloje,
pastebėjęs vaiką, susiduriantį su sunkumais, privalo vaiką išklausyti ir būtinai rasti
galimybę nukreipti vaiką į instituciją, kurioje teikiama pagalba šiems vaikams:
„Būtinai reikia rasti grupę žmonių, su kuriais yra dirbama – nepalikti vaikų likimo valiai. Tiesiog pasakai vaikui: „gali keiptis ten ir ten“, paklausi, ar jis norėtų, kad
palydėčiau, paskambinčiau su vaikais dirbančiam socialiniam pedagogui ar socialiniam
darbuotojui.“
Norėdama sumažinti vaikų, augančių alkoholio problemų turinčiose šeimose,
socialinę atskirtį, informantė socialinė pedagogė mokykloje siekia laiku pastebėti
vaikų pastangas įveikiant sunkumus, pabrėžti jų laimėjimus, palaikyti vaikų siekius,
įtraukti vaikus į mokyklos projektinės veiklos renginius:
„Tuos vaikus stengiuosi visada įtraukti, šiemet yra labai geras projektas su Vilniaus
policijos klubu vaikams ir jaunimui, su juo mūsų mokykla glaudžiai bendradarbiauja. Organizuojamas dainų konkursas „Kai mūsų širdys plaka išvien“, jame dalyvaus
7–18 metų amžiaus vaikai, esantys policiją dominančių vaikų apskaitoje, taip pat vaikai
iš socialiai remtinų ir rizikos šeimų. Finalo metu jie dainuos duetu kartu su žinomais
Lietuvos dainininkais. Mokykloje mes iš socialinės rizikos šeimų parinkom 2 mergaites,
norinčias dainuoti, muzikos mokytoja mielai sutiko padėti. Mergaitės besiruošdamos
konkursui tiesiog skleidžiasi, noriai lanko repeticijas ir vis atbėga pasidžiaugti rezultatais:
„Aš jau pakalbėjau, aš jau padainavau...“, gal tos smulkios informacijos man ir nereikia,
bet mergaitės nori man tą pasakyt, joms svarbu sulaukti palaikymo ir jų pastangų įvertinimo. Smagu, reiškia jau paspaudžiau tą mygtuką, o gal bus žvaigždė?“
Mokykloje socialinė pedagogė stengiasi padėti vaikams suvokti emociškai patrauklią
ateitį be alkoholizmo, savo sveikatos vertingumą, turiningo ir įdomaus laisvalaikio
svarbą. Teikdama pagalbą vaikams, socialinė pedagogė sprendžia du užduočių blokus:
terapinį (kai keičiamas negatyvus asmenybės modelis, formuojama pozityvi „Aš“
koncepcija, aiškinant, kad vaikai nekalti dėl tėvų ligos ir neturi prisiimti atsakomybės
už ligą) ir švietimo bei mokymo (siekiama praplėsti vaikų žinias apie alkoholio žalą,
apie jų emocinę būseną, sveikos fizinės ir psichinės sveikatos palaikymą, bendravimo
įgūdžių lavinimą ir pan.) (Мастюкова ir kt., 2006). Jei vaikams pasiseka mokykloje
gauti mokytojų ir bendraklasių pagalbą bei palaikymą, tai neatsižvelgiant į pažangumą,
vaiko gyvenimas tampa labiau struktūruotas: jis lanko mokyklą, formuojasi reguliarios
produktyvios veiklos įgūdžiai ir pozityvus bendravimas su socialine aplinka. Vaikai,
įgiję socialinių įgūdžių, mažiau jaučia socialinę atskirtį, jie mokosi planuoti laiką,
38
mažiau laiko praleidžia gatvėje, todėl mažėja rizika patekti į netinkamą kompaniją,
vaikai turi galimybę įgyti profesiją ir pradėti savarankišką gyvenimą.
Siekdami išsiaiškinti, reikalingos pagalbos pobūdį mokykloje, vaikų informantų
klausėme: „Kokia pagalba mokykloje turėtų būti suteikiama vaikams, patiriantiems
įvairių sunkumų dėl šeimos narių žalingo ir pavojingo alkoholio vartojimo?“ Atsakydami
į šį klausimą, vaikai informantai akcentavo individualių pokalbių svarbą, užtikrinant
pokalbio konfidencialumą:
„Pagalbos mokykloje labai reikia, galėtų būti slaptai kalbamasi su vaikais, nes dėl
problemų iš jų gali tyčiotis“ (Agnė, 14 m.);
„Pasikalbėti, o kartais ir patylėti su suprantančiu žmogumi“ (Tadas, 18 m.);
„Jei mokykloj būtų žmogus, kuriuo galėčiau pasitikėti, norėčiau kartais su juo pasikalbėt, išsiverkt, išsirėkt. Su mama šia tema nesikalbu, jai ir taip sunku, o daugiau
neturiu su kuo“ (Rūta, 15 m.).
Vadinasi, galima teigti, kad mokykloje socialinio pedagogo pagalba apima individualius pokalbius su vaiku, konsultavimą ir informavimą apie pagalbą teikiančias
organizacijas, mokyklos bendruomenės švietimą žalingo ir pavojingo alkoholio vartojimo pasekmių klausimais, projektinės ir prevencinės veiklos organizavimą.
Pagalba už mokyklos ribų. Tyrimo metu siekta išsiaiškinti, ar pagalbos veiksmingumui turi įtakos konkreti pagalbos teikimo vieta? Informantės socialinės pedagogės
nuomone, mokykloje turėtų būti suteikiama pirminė pagalba ir pagalba visais skubiais
atvejais, kai ji būtina vaikui. Didžioji pagalbos dalis (savipagalbos grupės, „Lino
programa“) alkoholikų vaikams turėtų būti teikiama už mokyklos ribų. Informantės
socialinės pedagogės nuomone, kad vaikai galėtų bendrauti, save analizuoti, reikia,
kad jie būtų kuo mažiau pažįstami, išskyrus mažas bendruomenes (kaimo), kuriose
visi vieni kitus pažįsta:
„Mokykloje vaikai nenori vien dėl to, kad čia jie bus atpažinti. Vaikai yra vaikai,
būna pyktis, agresija, nepasitenkinimas ir, neduok Dieve, agresijos ar pykčio metu išlįs.
Aš manyčiau, kad pagalba turėtų būti teikiama už mokyklos ribų, nes tiesiog psichologiškai mokykla tai yra ugdymo įstaiga, mokykloje vaikas mokosi, o jau dvasinį mokslą
išeina kažkur kitur.“
Vaikai informantai atsakydami į klausimą „Ar norėtum, kad grupės susitikimai
vyktų tavo mokykloje?“ vieningai išsakė nuomonę, jog nenorėtų, nurodydami tokias
priežastis:
„Negaliu čia sakyti apie savo problemas, nes mane papjaus, mane sutryps, sumaigys
ir iš manęs psichologiškai nieko neliks. Aš privalėsiu keisti mokyklą, nes mūsų visuomenė
iki tokio lygio tikrai nedaaugo“ (Tomas, 14 m.);
39
ISSN 1392-9569
„Ne, nes kiti gali ne taip suprasti, mokykla skirta mokytis, be to, norisi šiek tiek privatumo, nuošalumo“ (Lina, 14 m.);
„Ne, nenorėčiau, todėl kad turint mano problemą iš manęs galėtų šaipytis ir žeminti
mane“ (Agnė, 14 m.);
„Nemanau, nes mokykloje labai didelė kritika ir spaudimas dėl tokių susirinkimų“
(Tadas, 18 m.).
Vadinasi, mokykloje socialinis pedagogas turėtų teikti individualią pagalbą
vaikams, augantiems alkoholio vartojimo problemų turinčiose šeimose, nes teikti
grupinę pagalbą mokykloje gali būti neefektyvu dėl vaikų patiriamos baimės būti
atpažintiems. Socialinis pedagogas pagalbos grupes vaikams, augantiems alkoholio
vartojimo problemų turinčiose šeimose, turėtų burti už mokyklos ribų, t. y. socialinės
paramos ar vaikų dienos centruose, universaliuose daugiafunkciuose bendruomenių
centruose, parapijų namuose ir pan.
Apibendrinus tyrimo duomenis, galima teigti, kad vaikams, augantiems alkoholio
vartojimo problemų turinčiose šeimose, teikiamos pagalbos pagrindinis tikslas – išmokyti vaiką atsiriboti nuo alkoholiu piktnaudžiaujančio žmogaus ir prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Individuali pagalba gali būti teikiama mokykloje, tačiau
grupinės pagalbos užsiėmimus rekomenduojama organizuoti už mokyklos ribų, kad
būtų užtikrinamas vaikų psichologinis ir fizinis saugumas. Vaikams reikalinga įvairi
psichologinė, socialinė ir informacinė pagalba: galimybė bendrauti su panašią patirtį
turinčiais vaikais, būti išgirstiems ir suprastiems, jiems reikia suteikti žinių apie žalingo ir pavojingo alkoholio vartojimo pasekmes, vaikams labai svarbu turėti žmogų
(grupės vadovą), kurį jie galėtų apkabinti, prisiglausti, paduoti ranką, žinoti, kad yra
konkreti vieta, kurioje jie gali jaustis saugūs, kurioje jais bus pasirūpinta.
Išvados
Mokslinės literatūros, dokumentų analizės bei atlikto kokybinio tyrimo duomenys
leidžia daryti išvadas, kad:
pagrindinis pagalbos vaikams, augantiems alkoholio vartojimo problemų turinčiose šeimose, tikslas yra išmokyti vaiką gyventi šalia alkoholiko ir prisiimti
atsakomybę už savo gyvenimą;
nuoseklus gyvenimo įgūdžių lavinimas padeda vaikams iš alkoholio vartojimo
problemų turinčių šeimų geriau suprasti jiems iškylančias problemas, įvertinti
teigiamus ir neigiamus problemos sprendimo aspektus, moko prisiimti atsakomybę darant sprendimus, ugdo jų psichologinį atsparumą;
40
sėkmingam pagalbos proceso organizavimui įtakos turi tinkamai pasirinkta
pagalbos teikimo vieta. Tyrimu nustatyta, kad teikti grupinę pagalbą mokykloje
gali būti neefektyvu, dėl vaikų patiriamos baimės būti atpažintiems. Pagalbos
grupes vaikams, augantiems alkoholio vartojimo problemų turinčiose šeimose,
socialinis pedagogas turėtų burti už mokyklos ribų, t. y. socialinės paramos
ar vaikų dienos centruose, universaliuose daugiafunkciuose bendruomenių
centruose, parapijų namuose ir pan.;
mokykloje socialinio pedagogo pagalba apima individualius pokalbius su vaiku,
konsultavimą ir informavimą apie pagalbą teikiančias organizacijas, mokyklos
bendruomenės švietimą žalingo ir pavojingo alkoholio vartojimo pasekmių
klausimais, projektinės ir prevencinės veiklos organizavimą.
Literatūra
1.
2.
3.
4.
5.
6.
7.
8.
9.
Alkoholio vartojimas ir padariniai [interaktyvus]. Statistikos departamento prie
LR Vyriausybės duomenys [žiūrėta 2009-10-08]. Prieiga per internetą: <http://
www.stat.gov.lt/lt/pages/view/?id=2604>.
Bendrieji socialinės pagalbos teikimo nuostatai, 2004 [interaktyvus] [žiūrėta 200904-22]. Prieiga per internetą: <http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.
showdoc_l?p_id=236284>.
Bitinas B. Edukologinis tyrimas: sistema ir procesas. Vilnius: Kronta, 2006. 391 p.
ISBN 9955-595-92-2.
Bitinas B. Pedagoginės diagnostikos pagrindai. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2002. 199 p. ISBN 9955-516-26-7.
Black C. Children of alcoholics. As Youngsters-Adolescents-Adults. It Will Never Happen
to Me! NewYork: Balllantine Books. 1981. 183 p. ISBN 0-345-34594-0.
Bulotaitė L. Alkoholio ir kitų narkotikų vartojimo prevencija mokykloje: metodinė
medžiaga mokytojams. Vilnius: A. Remeikos leidykla, 1999. 24 p. ISBN 9986895-12-X.
Bulotaitė L. Priklausomybių anatomija. Vilnius: Tyto alba, 2009. 236 p. ISBN
978-9986-16-705-1.
Bulotaitė L. Priklausomybių psichologiniai aspektai. Vilnius: LII, 1998. 50 p. ISBN
9986-12-183-3.
Civinskas R., Levickaitė V., Tamutienė I. Vengiančių lankyti mokyklą vaikų poreikiai
ir problemos: monografija. Vilnius: Garnelis, 2006. 151 p. ISBN 9955-428-75-9.
41
ISSN 1392-9569
10. European Charter on Alcohol adopted at the European Conferences on Health, Society and
11.
12.
13.
14.
15.
16.
17.
18.
19.
20.
21.
22.
23.
24.
42
Alcohol [interaktyvus]. Paris, 12–14 December 1995 [žiūrėta 2009-10-03]. Prieiga
per internetą: <http://www.euro.who.int/Document/EUR_ICP_ALDT_94_
03_CN01.pdf>.
Kardelis K. Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. Kaunas: Judex, 2002, 2-asis
pataisytas ir papildytas leidimas. 398 p. ISBN 9986-948-65-7.
Kasakaitis A. Alkoholis: vaikų dvasios ir proto žudytojas. Skiriama visiems, kam rūpi
gražesnė Lietuvos ateitis. Kaunas: Lietuvos katalikų blaivybės draugija, 1924. 20 p.
Kubilienė N. Vaiko socialinės adaptacijos problemos augant nuo alkoholio
priklausomoje šeimoje. Socialinis darbas, 2004, nr. 3 (2), p. 51–62. ISSN 16-4847-89.
Kučinskas V., Kučinskienė R. Socialinis darbas švietimo sistemoje: teoriniai aspektai.
Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2000. 232 p.
Kvieskienė G. Pozityvioji socializacija: monografija. Vilnius: Vilniaus pedagoginio
universiteto leidykla, 2005. 184 p. ISBN 9955-20-021-9.
Kvieskienė G. Socializacija ir vaiko gerovė. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2003. 249 p. ISBN 9955-568-04-6.
Leliugienė M., Klemkaitė J. Dailės terapija socialiniame darbe su vaikais. Vilnius,
2004. 64 p. ISBN 9986-485-53-3.
Leliūgienė I. Socialinė pedagogika. Kaunas: Technologija, 2002. 424 p. ISBN
8855-09-342-0.
Luobikienė I. Sociologinių tyrimų metodika. Kaunas: Technologija, 2009. 121 p.
ISBN 9955-25-122-0.
Nacionalinės sveikatos tarybos metinis pranešimas, 2008 [interaktyvus], [žiūrėta 2009-10-08].
Prieiga per internetą: <http://www3.lrs.lt/docs2/YBAMVWBG.PDF>.
Nissen J. Nematomas dramblys: alkoholis, alkoholizmas, alternatyvos. Vilnius, 1998.
118 p.
O’Rourke K. Recapturing hope: Elementary school support groups for children of alcoholics [interaktyvus] Elementary School Guidance and Counseling, 25
(2), p. 107–115 [žiūrėta 2009-10-16]. Prieiga per internetą: <http://ebscohost.
com/ehost/detail>.
Petronis A. Priklausomybės ir šeima. In: Vaikų ir jaunimo rengimo šeimai programų
rengimas: mokomoji metodinė priemonė. Vilnius: Sapnų sala, 2007. 205 p. ISBN
978-9955-611-34-9.
Sher K. J. Children of Alcoholics – a Critical Appraisal of Theory and Research. University
of Chicago Press, 1991. ISBN 0-226-75271-2.
25. Socialinio pedagogo pareiginė instrukcija ir kvalifikaciniai reikalavimai [interaktyvus],
26.
27.
28.
29.
30.
31.
32.
33.
34.
35.
36.
37.
38.
39.
2001 [žiūrėta 2009-04-08]. Prieiga per internetą: <http://www.smm.lt/teisine_baze/docs/isakymai/01_12_1667.htm>.
Socialinio pedagogo rengimo standartas [interaktyvus]. Vilnius: Profesinio mokymo
metodikos centras, 2008. [žiūrėta 2010-03-10]. Prieiga per internetą: <http://
www.kpmpc.lt/Skelbimai/31%20standartas/Socialinio%20pedagogo.pdf>.
Tamutienė I., Reingardė J., Civinskas R. ir kt. Pagalbos asmenims, sergantiems priklausomybės nuo alkoholio ligomis, priemonės ir sistema Lietuvoje [interaktyvus]. Socialinės
ekonomikos instituto tyrimo ataskaita. Kaunas, 2008. 165 p. [žiūrėta 2009-0422]. Prieiga per internetą: <http://www3.lrs.lt.docs2/NBPZZCJW.PDF>.
Tidikis R. Socialinių mokslų tyrimo metodologija: vadovėlis. Vilnius: Lietuvos teisės
universiteto Leidybos centras, 2003. 626 p. ISBN 9955-563-26-5.
Tijūnaitis S. Alkoholija: vadovėlis pradžios mokyklų mokytojams. I dalis. Kaunas:
Šviesa, 1924. 52 p.
Tönnäng N. Linas – pagalba vaikams. Parankinė knyga vaikų grupių vadovams.
Vilnius: Lietuvos blaivybės fondas, 2005. 68 p.
Wegscheider S. Šeimos spąstai...: niekas nepabėgs iš chemiškai priklausomos šeimos.
Vilnius: Vilniaus narkologijos centras, 1993.
Windle M., Searles J. Children of Alcoholics. Critical perspectives. New York,
London: Guilford Pr, 1990. 244 p. ISBN 0-89862-035-X.
Woititz J. G. Suaugę alkoholikų vaikai. Kaunas: Dargenis, 1999. 144 p. ISBN
9955-403-03-9.
Woititz J. G. The Complete ACOA Sourcebook. Adult Cildren of Alcoholics at Home,
at Work and in Love. 2002. 417 p. ISBN 1-55874-960-8.
Woydyllo E. Menas atleisti. Vadovas alkoholikų šeimoms. Vilnius: Lumen, 1998. 80 p.
ISBN 83-85705-09-0.
Битти М. Алкоголик в семье, или Преодоление созависимости. Пер. с англ.
Москва: Физкультура и спорт, 1997. 331 с. ISВN 5-278-00613-7.
Мастюкова Е., Грибанова Г., Московкина А. Профилактика и коррекция нарушений психического развития детей при семейном алкоголизме. Пособие для психологов и педагогов. Москва: Владос-пресс, 2006. 115 c. ISBN 5-691-01485-4.
Москаленко В. Ребенок в „алкогольной“ семье: психологический портрет
[interaktyvus]. In: Вопросы психологии, № 4, 1991, c. 65–73 [žiūrėta 2009-10-28].
Prieiga per internetą: <http://www.voppsy.ru/issues/1991/914/914065.htm>.
Смит Э. Внуки алкоголиков. Проблемы созависимости в семье. Пер. с англ.
Ю. Киреева. Москва: Просвещение, 1991. 127 c. ISBN 5-09004-102-4.
43
ISSN 1392-9569
Rasa Gedminienė – edukologijos (socialinių institucijų vadyba) magistrė, Vilniaus pedagoginio
universiteto Socialinės komunikacijos institutas; Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo
akademijos Humanitarinių mokslų katedros vyriausioji specialistė; mokslinių interesų sritys:
socialinė, pedagoginė pagalba vaikams, augantiems alkoholio vartojimo problemų turinčiose
šeimose; adresas: Šilo g. 5A, LT-10322 Vilnius; el. paštas [email protected]
Vida Gudžinskienė – socialinių mokslų (edukologija) daktarė; Vilniaus pedagoginio universiteto Sporto ir sveikatos fakulteto Sveikatos ugdymo katedros docentė, Socialinės komunikacijos instituto Socialinės sanglaudos katedros vedėja; mokslinių interesų sritys: ugdymo
proceso modeliavimas, sveikatos saugojimas, stiprinimas ir ugdymas, įvairių besimokančiųjų
kompetencijų raiška, pedagogų rengimas; adresas: Studentų g. 39, LT-08106 Vilnius; el. paštas
[email protected]
44
NAMUOSE, PAŽINTINIŲ IR PRAKTINIŲ GEBĖJIMŲ
RAIŠKA
Anotacija. Straipsnyje analizuojamas socialinių darbuotojų, dirbančių vaikų globos namuose, įgytų pažintinių ir praktinių gebėjimų raiškos vertinimas. Pažymima, kad pažintiniai
gebėjimai yra susiję su asmeninėmis savybėmis. Pateikiama tokių gebėjimų kaip savęs kaip
specialisto suvokimo, mokėjimo analizuoti savo veiklą, kritiškai vertinti socialinio darbo
aplinkybes, gebėjimo vertinti ir prižiūrėti mažesnės kompetencijos specialistų veiklą, socialinių problemų prigimties atpažinimo ir sprendimo, strategijų planavimo paisant profesinės
etikos principų raiška. Išsamiai aptariami tokie praktiniai gebėjimai: socialinio darbuotojo
etikos laikymasis, teisės aktų išmanymas ir taikymas bei socialinių paslaugų skirtingoms
klientų grupėms organizavimas ir teikimas, naujų socialinių paslaugų, inovacinių pagalbos
modelių ir metodų kūrimas ir plėtojimas.
Esminiai žodžiai: vaikų globos namai, socialinis darbuotojas, pažintiniai ir praktiniai
gebėjimai.
Įvadas
R. L. Barker Socialinio darbo žodyne (1999) įgūdžiai vadinami mokėjimu tinkamai panaudoti žinias, talentą, asmenines savybes ar išteklius. Socialinio darbuotojo
įgūdžiai apima mokėjimą komunikuoti, vertinti problemas ir kliento sugebėjimus
derinant esamus išteklius su poreikiais, atrandant naujų išteklių ir keičiant socialines
struktūras (Trevithick, 2002; Ivanauskienė, Varžinskienė, 2003). „Įgūdis – tai mąstymo ir daiktinės veiklos automatizuotas veiksmas, arba tiesiog mokėjimas, išlavintas iki
automatizuoto lygio“ (Adamonienė ir kt., 2001, p. 47). A. Jacikevičius (1995) įgūdžius
priskiria aukštesnei išmokimo pakopai. Įgūdžiai yra suautomatinti sąmoningos veiklos komponentai, padedantys veikti greitai, tiksliai ir lengvai. L. Jovaiša Edukologijos
terminų žodyne (2007) įgūdį apibūdina kaip mąstymo ir daiktinės, praktinės veiklos automatizuotą veiksmą, kuriam susidaryti reikia pratybų. Kol jis išlavinamas,
pereinama keletas fazių: nuo sąmoningos tikslingos judesių kontrolės, nereikalingų
judesių ir veiksmų išnykimo iki reikiamų veiksmų automatizavimo. V. Kučinskas ir
R. Kučinskienė (2000, p. 204) teigia, kad įgūdis yra labai gerai išmoktas veiksmas,
kurio elementų nebereikia sąmoningai reguliuoti ir kontroliuoti. E. Žilinskienė ir
V. Gudžinskienė (2003, p. 5) nurodo, kad įgūdis yra labai gerai išmoktas veiksmas,
45
ISSN 1392-9569
kurio elementų nebereikia sąmoningai reguliuoti ir kontroliuoti. Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne (DLKŽ, 2000, p. 200) įgūdis apibrėžiamas kaip kartojimu įgytas
sugebėjimas atlikti autonomiškai kurį nors veiksmą.
L. C. Johnsonas (2003, p. 63) socialinio darbo įgūdžius suskirstė į keturias atskiras
sritis: 1) informacijos kaupimo ir vertinimo; 2) profesionalumo didėjimo ir pritaikymo;
3) praktinės veiklos su individais, grupėmis ar bendruomene; 4) vertinimų.
Be jau minėtų įgūdžių, socialiniam darbuotojui, norinčiam tinkamai atlikti savo
darbą, būtina išsiugdyti ir šiuos įgūdžius: savęs suvokimo, empatijos, komunikavimo
(santykių), ypač požiūrį į santykį su kitos rasės, kultūros, lyties, amžiaus, seksualinės
orientacijos ir neįgaliais asmenimis. Įgūdžiai nuolat tobulinami pritaikant praktines
žinias, naudojant įvairią techniką ir metodiką. Jiems įtakos turi ne tik taikomos
žinios, vertybės, bet ir asmeninės socialinio darbuotojo savybės ar jo darbo stilius.
Remiantis LR socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu „Dėl socialinių darbuotojų ir socialinių darbuotojų padėjėjų kvalifikacinių reikalavimų, socialinių darbuotojų ir socialinių darbuotojų padėjėjų profesinės kvalifikacijos kėlimo tvarkos bei
socialinių darbuotojų atestacijos tvarkos aprašų patvirtinimo“, socialinis darbuotojas
turi suprasi, kaip funkcionuoja visuomenė ir kaip joje funkcionuoja individas; turi
gebėti tiksliai vertinti žmogaus socialinę situaciją, veiksmingai bendrauti su asmeniu
ir jo aplinka, veiksmingai organizuoti žmogiškuosius, finansinius bei kitus galimus
išteklius, organizuoti socialinį darbą ir socialinių paslaugų teikimą; turi atsižvelgti
į kliento individualumą, vadovautis jo poreikiais ir parinkti tokius socialinio darbo
metodus bei socialines paslaugas, kurios geriausiai tiktų spręsti konkrečias kliento,
jo šeimos ar bendruomenės socialines problemas ir geriausiai atitiktų jų interesus.
Socialinio darbuotojo padėjėjas, siekdamas geriausio žmogaus intereso, turi nuolat
glaudžiai bendradarbiauti su jam vadovaujančiu socialiniu darbuotoju (Valstybės
žinios, 2006, Nr. 43-1569).
R. Adamonienė, išsamiai nagrinėjusi profesinius gebėjimus, teigia, kad gebėjimas – tai žmogaus fizinė ar psichinė galia atlikti tam tikrą veiksmą, veiklą, poelgį.
Akcentuojant kokį nors gebėjimą kaip vidinę individo savybę, lemiančią kokios nors
veiklos sėkmę, vartojamas sugebėjimo terminas. Žmogaus sugebėjimas atlikti kokią
nors veiklą atsiranda ką nors išmokus, t. y. kai jis įgyja atitinkamą žinojimą, mokėjimą
ir įgūdį. Gebėjimo fizinis pagrindas yra jo sveikata; pedagoginis – žinios, mokėjimai,
įgūdžiai; psichologinis – įgyti sugebėjimai, intelektas; socialinis – teisė veikti, įgaliojimo ribos, kompetencija. „Gebėjimai, kaip ir mokėjimai, paprastai skirstomi į dvi
grupes: specialiuosius (dalykinius) ir bendruosius“ (Adamonienė ir kt., 2001, p. 49).
Socialinio darbo studijų krypties reglamente yra išvardyti gebėjimai, kurių absolventas
46
bus įgijęs, kai baigs studijas. Gebėjimai yra skirstomi į: pažintinius, praktinius ir
perkeliamuosius (žr. 1 pav.) (Valstybės žinios, 2008, Nr. ISAK-980).
Pažintinai gebơjimai:
1. Ʋgytǐ žiniǐ taikymas;
2. Socialinơs tikrovơs
analizavimas, problemǐ
atpažinimas ir sprendimǐ
planavimas;
3. Soc. mokslǐ
metodologijos taikymas;
4. Soc. paramos modelio
parinkimas;
5. Nustatyti kliento
išteklius, skatinanþius jo
pokyþius;
6. Suprasti proj. ir progr.
vadybą;
7. Soc. apsaugos sistemos
vertinimas;
8. Suvokti save kaip soc.
darbuotoją ir analizuoti
savo veiklą, vertinti ir
prižiǌrơti mažesnơs
kompetencijos spec. veiklą.
Perkeliamieji
gebơjimai:
1. Kritiškai, analitiškai ir
sistemiškai mąstyti;
2. Naudoti informacines
technologijas;
3. Taisyklinga kalba
reikšti savo mintis;
4. Taikyti Ƴvairius
vidinơs ir išorinơs
komunikacijos modelius
ir priemones;
5. Rengti pasiǌlymus
teisơs aktams tobulinti;
6. Dirbti komandoje,
bendrauti ir
bendradarbiauti;
7. Surasti, atsirinkti ir
sisteminti naujausią
informaciją.
Praktiniai gebơjimai:
1. Analizuoti soc. problemas ir
jǐ priežastis;
2. Aptikti soc. atskirtƳ,
diskriminaciją, sprĊsti su tuo
susijusias problemas;
3. Parinkti Ƴvarius tyrimo
metodus;
4. Rengti pagalbos klientui
teikimo planus;
5. Rengti išvadas ir ataskaitas;
6. Bendrauti ir bendradarbiauti
su klientu;
7. Parinkti tinkamą ir
veiksmingą paramos teikimo
modelƳ;
8. Organizuoti ir teikti soc.
paslaugas skirtingoms klientǐ
grupơms;
9. Bǌti kliento tarpininku;
10. Vertinti soc. pagalbos
procesą;
11. Kurti ir plơtoti naujas soc.
paslaugas;
12. Išmanyti ir taikyti teisơs
aktus;
13. Laikytis profesinơs etikos
nuostatǐ.
1 pav. Pažintiniai, praktiniai, perkeliamieji gebơjimai (Valstybơs žinios, 2008, Nr. ISAK-980)
1 pav. Pažintiniai, praktiniai, perkeliamieji gebėjimai (Valstybės žinios, 2008, Nr. ISAK-980)
Pažintinius gebơjimus sudaro tokie gebơjimai kaip Ƴgytǐ žiniǐ taikymas, problemǐ
Pažintinius
sudaro
tokie gebėjimai
įgytų žiniųtaikymas
taikymas,
analizavimas,gebėjimus
atpažinimas,
sprendimǐ
planavimas,kaip
metodologijos
ir t.problemų
t. Tai tokie
analizavimas,
atpažinimas,
sprendimų
planavimas,
metodologijos
taikymas
ir
t. t. Tai
gebơjimai, kurie remiasi socialinio darbuotojo turimomis žiniomis. Perkeliamieji gebơjimai gali
tokie gebėjimai, kurie remiasi socialinio darbuotojo turimomis žiniomis. Perkeliamieji
dar bǌti vadinami bendraisiais gebơjimais, t. y. socialinis darbuotojas turi turơti gebơjimǐ
gebėjimai gali dar būti vadinami bendraisiais gebėjimais, t. y. socialinis darbuotojas
kritiškai, analitiškai mąstyti, taikyti informacines technologijas savo darbe, dirbti komandoje,
turi turėti gebėjimų kritiškai, analitiškai mąstyti, taikyti informacines technologijas
informaciją ir t. t. Šie gebơjimai yra bǌdingi visǐ sriþiǐ specialistams.
savorinkti
darbe,naujausią
dirbti komandoje,
rinkti naujausią informaciją ir t. t. Šie gebėjimai yra
Praktiniai
pagal Studijǐ krypties
reglamentą
(Valstybơs
2008,
Nr. ISAK-980)
būdingi
visų gebơjimai
sričių specialistams.
Praktiniai
gebėjimai
pagalžinios,
Studijų
krypties
regla-
yra suprantami kaip gebơjimai, kuriuos socialinis darbuotojas turi naudoti praktikos metu. Kaip
47
SOCIALINIŲ DARBUOTOJŲ, DIRBANČIŲ VAIKŲ GLOBOS NAMUOSE, PAŽINTINIŲ
matyti 1 pav., išskiriami tokie praktiniai gebơjimai kaip problemǐ analizavimas ir priežasþiǐISSN 1392-9569
IR PRAKTINIŲ GEBĖJIMŲ RAIŠKA
mentą (Valstybės žinios, 2008, Nr. ISAK-980) yra suprantami kaip gebėjimai, kuriuos
socialinis darbuotojas turi naudoti praktikos metu. Kaip matyti 1 pav., išskiriami
tokie praktiniai gebėjimai kaip problemų analizavimas ir priežasčių išskyrimas, išvadų, ataskaitų rengimas, veiklos organizavimas, teisės aktų išmanymas, profesinės
etikos normų laikymasis ir t. t.
Vadinasi, socialinis darbuotojas turi būti plataus akiračio, besidomintis ne tik
savo darbo sfera, bet ir visuomenės pokyčiais. Lankstumas turėtų būti vienas iš darbo
prioritetų, kadangi visuomenės pokyčiai lemia socialinio darbuotojo veiklos sritis bei
klientų grupes. Įgūdžiai, kuriuos socialinis darbuotojas įgyja studijų bei darbo metu,
padeda jam veikti tiksliai, greitai, lengvai. Suformuoti įgūdžiai turi tapti automatizuotais veiksmais: mokėjimas komunikuoti, bendrauti su klientais, greitas problemos
sprendimų būdų radimas, išteklių derinimas ir t. t.
Ne tik įvairaus pobūdžio žinios yra reikalingos socialiniam darbuotojui. Be žinių,
yra reikalingi įvairūs gebėjimai.
Tyrimo objektas – socialinių darbuotojų, dirbančių vaikų globos namuose,
požiūris į pažintinių ir praktinių gebėjimų raišką.
požiūrį į pažintinių ir praktinių gebėjimų raišką.
Tyrimo imtis – tyrimo metu buvo apklausti socialiniai darbuotojai, kurie dirba
vaikų globos institucijose skirtinguose Lietuvos regionuose. Iš viso buvo išdalyta
140 anketų, grąžinta 114. Šis skaičius tyrimo metu bus laikomas generaline imtimi
ir laikomas 100 procentų.
Tyrimo metodika. Atliktas kiekybinis tyrimas. Anketa buvo sudaryta pagal Socialinio darbo studijų krypties reglamente (Valstybės žinios, 2008-04-19, Nr. 45-1706)
pateiktus gebėjimus.
Respondentai. Tyrime dalyvavo asmenys, dirbantys socialiniais darbuotojais nuo
vienų iki dešimt ir daugiau metų vaikų globos įstaigose – tai pagrindinis kriterijus
atrenkant respondentus.
Respondentų pateikti duomenys buvo statistiškai apdoroti SPSS (Statistical Package
for the Social Science) 17.00 programos paketu. Socialiniai darbuotojai, atsakydami į
pateiktus klausimus, padėjo išsiaiškinti jų požiūrį į pažintinių ir praktinių gebėjimų
raišką.
Didžioji dalis vaikų globos namuose dirbančių socialinių darbuotojų yra moterys,
t. y. 94 proc., arba 107 visų respondentų. Tyrime dalyvavo tik 6 proc. vyrų, t. y.
7 respondentai iš 114. Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad vaikų globos namuose daugiausia
dirba respondentų, kurių amžius nuo 26 iki 47 metų.
48
Tyrimo metu buvo siekiama išsiaiškinti, kokių pažintinių gebėjimų yra įgiję
tyrime dalyvavę socialiniai darbuotojai.
2 pav. Pažintiniai socialinio darbuotojo gebėjimai
Pažintiniai gebėjimai yra susiję su asmeninėmis respondento savybėmis. Socialinis darbuotojas turi gebėti save suvokti kaip specialistą, mokėti analizuoti savo
veiklą, kritiškai vertinti aplinkybes ir pan. Išanalizavus tyrimo duomenis, gauti
rezultatai parodė, kad dauguma respondentų pasirinko atsakymą ,,iš dalies įgijau“
(2 pav.). Daugiausia, 61 proc. respondentų, iš dalies įgijo gebėjimą kritiškai vertinti
socialinio darbo aplinkybes. 35 proc. respondentų yra įgiję gebėjimą suvokti save
kaip socialinį darbuotoją; analizuoti savo veiklą geba 33 proc. apklaustų socialinių
darbuotojų. 25 proc. respondentų teigė, jog yra įgiję gebėjimą vertinti ir prižiūrėti
mažesnės kompetencijos specialistų veiklą bei 12 proc. įvardijo, kad yra įgiję gebėjimą kritiškai vertinti socialinio darbo aplinkybes. Kiek daugiau nei pusė apklaustųjų
įvardijo, kad iš dalies yra įgiję tokių gebėjimų, kaip analizuoti savo veiklą, vertinti ir
prižiūrėti mažesnės kompetencijos specialistų veiklą, suvokti save kaip socialinį darbuotoją. Labai mažą dalį sudaro atsakymai ,,neįgijau“ (nuo 1 iki 4 proc.). Tyrimo metu
nustatyta, kad 26 proc. apklaustų respondentų iš dalies nėra įgiję gebėjimo kritiškai
vertinti socialinio darbo aplinkybių. Vertinti ir prižiūrėti mažesnės kompetencijos
specialistų veiklą iš dalies negeba 18 proc. visų apklaustųjų. 12 proc. respondentų iš
dalies yra neįgiję gebėjimo analizuoti savo veiklą bei 13 proc. iš dalies negeba suvokti
savęs kaip socialinio darbuotojo (2 pav.).
49
ISSN 1392-9569
3 pav. Socialinių darbuotojų pažintinių gebėjimų vertinimas
Gebėjimą atpažinti socialinių problemų prigimtį ir planuoti jų sprendimo strategijas
paisant profesinės etikos principų iš dalies yra įgiję 16 proc. visų respondentų, o to paties
gebėjimo iš dalies neįgijusių yra 17 proc. apklaustųjų (3 pav.). Vadinasi, nemaža dalis
respondentų nežino, kaip laikantis etikos principų, atpažinti socialines problemas.
Socialiniai darbuotojai yra praktikai. Dauguma žinių, gebėjimų jie įgyja praktinio darbo metu. Tyrime buvo siekiama atskleisti, kokių praktinių gebėjimų yra įgiję
socialiniai darbuotojai.
Išsamiau aptariami praktiniai gebėjimai, susiję su asmeninėmis socialinio darbuotojo savybėmis. Laikytis socialinio darbuotojo etikos geba pusė visų respondentų
(50 proc.) (4 pav.). Gebėjimą išmanyti ir taikyti teisės aktus bei organizuoti ir teikti
socialines paslaugas skirtingoms klientų grupėms yra įgiję 11 proc. apklaustų socialinių darbuotojų. Gebėjimą kurti ir plėtoti naujas socialines paslaugas, inovacinius
pagalbos metodus yra įgiję 6 proc. respondentų. Toliau rezultatai pasiskirstė taip:
iš dalies įgiję gebėjimą laikytis socialinių darbuotojų profesinės etikos yra 45 proc.,
išmanyti ir taikyti teisės aktus iš dalies geba 46 proc. visų respondentų, 37 proc. iš
dalies geba kurti ir plėtoti naujas socialines paslaugas ir 69 proc. respondentų iš dalies
yra įgiję gebėjimą organizuoti ir teikti socialines paslaugas skirtingoms klientų grupėms. Nebuvo nė vieno respondento, kuris nebūtų įgijęs gebėjimo laikytis socialinių
50
4 pav. Praktiniai socialinio darbuotojo gebėjimai
darbuotojų profesinės etikos. 37 proc. tyrimo dalyvių iš dalies neįgijo gebėjimo kurti
ir plėtoti naujas socialines paslaugas, inovacinius pagalbos modelius bei 36 proc.
iš dalies yra neįgiję gebėjimo taikyti bei išmanyti teisės aktus. Šių dviejų gebėjimų
yra neįgiję atitinkamai 6 ir 7 proc. tyrime dalyvavusių socialinių darbuotojų. Tokie
rezultatai rodo, kad socialiniams darbuotojams trūksta žinių apie teisės aktus, ir yra
tikimybė, kad socialiniai darbuotojai nepakankamai taiko teisės aktus darbe, kadangi
dauguma respondentų yra tik iš dalies įgiję arba neįgiję šių gebėjimų.
Išvados
Tyrimo metu paaiškėjo, kad socialiniai darbuotojai, dirbantys vaikų globos namuose:
nėra pakankamai įgiję pažintinių gebėjimų, kadangi dauguma respondentų,
neatsižvelgiant į vietovės, kurioje dirbama, tipą, nurodė, kad tik iš dalies yra
įgiję gebėjimą kritiškai, analitiškai ir sistemiškai mąstyti; daugiau nei pusė
visų respondentų – iš dalies įgiję gebėjimą analizuoti socialines problemas bei
jų atsiradimo priežastis ir tik iš dalies geba socialinio darbo etikos principus
pritaikyti praktikoje;
nepakankamai išmano teisės aktus bei jų taikymą praktikoje. Dauguma
reikalingų profesinių gebėjimų (pvz.: rašyti siūlymus teisės aktams tobulinti,
51
ISSN 1392-9569
laikytis socialinio darbuotojo profesinės etikos, organizuoti socialines paslaugas
ir t. t.) yra įgiję socialiniai darbuotojai, kurių amžius yra 32–36 metai; apie
pusė visų respondentų tik iš dalies geba taikyti teisės aktus praktikoje;
gebėjimą kurti socialinių paslaugų, inovacinius pagalbos metodus beveik pusė
respondentų nėra įgiję arba tik iš dalies įgiję, o tai sudaro prielaidą, kad socialiniai darbuotojai nepakankamai vykdo projektinę veiklą bei yra tikimybė,
kad jiems nėra sudaromos sąlygos naujoms paslaugoms kurti bei taikyti naujus
metodus.
Literatūra
Adamonienė R., Daukilas S., Kriščiūnas B., Maknienė I., Palujanskienė A. Profesinio ugdymo pagrindai. Vilnius: Petro ofsetas, 2001. ISBN 9986-824-95-8.
2. Barker R. L. The social work dictionary, 4th Edition. Washington, 1999.
4. Gudžinskienė V., Norvaišaitė J. Vietos savivaldos institucijose dirbančių socialinių darbuotojų požiūris į įgytas kompetencijas. Socialinis ugdymas, 2009, Nr. 10
(21), p. 79–89. ISSN 1392-9569.
5. Ivanauskienė V., Varžinskienė L. Socialinių darbuotojų kompetencija ir nuolatinis mokymasis. In: Profesinis rengimas: tyrimai ir realijos. Kaunas: VDU profesinio
rengimo studijų centras, 2003, Nr. 6.
6. Jacikevičius A. Siela, mokslas, g yvensena. Vilnius: Žodynas, 1995. ISBN 9986465-10-9.
7. Johnson L. C. Socialinio darbo praktika: bendrasis požiūris. Vilnius: VU Specialiosios
psichologijos laboratorija, 2003. ISBN 9986-9357-5-X.
8. Jovaiša L. Enciklopedinis edukologijos žodynas. Vilnius: Gimtasis žodis, 2007.
ISBN 9955-512-92-X.
9. Kučinskas V., Kučinskienė R. Socialinis darbas švietimo sistemoje: teoriniai aspektai:
studijų knyga. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2000. ISBN 9955456-06-X.
10. LR švietimo ir mokslo ministro 2008 m. balandžio 9 d. įsakymas Nr. ISAK980 „Dėl socialinio darbo studijų krypties reglamento patvirtinimo“. Valstybės
žinios, 2008-04-19, Nr. 45-1706.
11. LR Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. balandžio 5 d. įsakymas
Nr. A1-92 „Dėl socialinių darbuotojų ir socialinių darbuotojų padėjėjų kvali1.
52
fikacinių reikalavimų, socialinių darbuotojų ir socialinių darbuotojų padėjėjų
profesinės kvalifikacijos kėlimo tvarkos bei socialinių darbuotojų atestacijos
tvarkos aprašų patvirtinimo“. Valstybės žinios, 2006-04-20, Nr. 43-1569.
12. Trevithick P. Social work skills. A practice handbook. Philadelphia, 2002. Prieiga per
13. Žilinskienė E., Gudžinskienė V. Gyvensena ir sveikata. Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas, 2003.
Živilė Jeruševičienė – Vilniaus pedagoginio universiteto Socialinės komunikacijos
instituto Socialinės sanglaudos katedros socialinio darbo studijų programos magistrė,
el. paštas [email protected].
53
ISSN 1392-9569
Valdas PRUSKUS
GATVĖS PROSTITUTĖS: PATIRIAMOS PRIEVARTOS
RAIŠKA IR FOBIJOS
Anotacija. Straipsnyje, remiantis atlikto tyrimo duomenimis, aptariama gatvės prostitučių, kaip specifinės socialinės atskirties grupės, patiriama prievarta ir fobijos. Analizuojamos
atskirų klientų grupių (teisėtvarkos pareigūnų (policininkų), sutenerių, gatvinių, konkurenčių), su kuriomis dažniausiai susiduria gatvės prostitutės, jų atžvilgiu naudojami prievartos
būdai ir tendencijos. Taip pat aptariama profesionalių ir neprofesionalių gatvės prostitučių
pagrobimo / išvežimo fobija ir dėl to kylančių pavojų vertinimo skirtingumas. Nustatyta, kad
gatvės prostitučių patiriama prievarta ir neteisingumas bei skaudi bendravimo su aplinkiniais
patirtis, iš vienos pusės, ir egzistuojantis visuomenėje negatyvus požiūris į prostituciją kaip
nusikalstamą veiką, baudžiamą įstatymo, iš kitos pusės, mažina ryžtą pranešti teisėtvarkos
institucijoms apie patirtos prievartos faktus. O tai savo ruožtu didina riziką patirti prievartą
ir toliau.
Esminiai žodžiai: prostitucija, profesionalioji prostitucija, neprofesionalioji prostitucija,
suteneriai, gatvės prostitutės, prievarta, fobijos, teisėtvarkos institucijos.
Įvadas
Prostitucija laikoma viena seniausių profesijų. Nors daugelyje šalių ji nėra legalizuota, tačiau realiai egzistuoja kaip socialinis reiškinys. Šios profesijos atstovės sudaro
specifinę socialinės atskirties grupę, turinčią ir savo hierarchinę struktūrą. Šalia
elitinių, dirbančių viešnamiuose, striptizo klubuose ir turinčių socialines garantijas,
nors ir ribotas, egzistuoja didelis būrys sekso paslaugų teikėjų, dirbančių gatvėse. Tai
yra labiausiai socialiai neapsaugota, išnaudojama ir pažeidžiama socialinės atskirties
grupė, labiausiai krentanti į akis ir visuomenės smerkiama. Kartu sulaukianti vis
didesnio ne tik žiniasklaidos, bet ir įvairių tyrėjų – sociologų, psichologų, teisininkų – dėmesio.
Vakaruose atlikta nemažai tyrimų, kuriais siekiama aiškintis šio fenomeno atsiradimo priežastis (Rooph, 1955), gatvės prostitučių savivoką ir diferenciaciją (Bennet,
Perkins, 1985; Woolley, Bowman, Kingthorn, 1988; Hart, 1998), gatvės prostitučių
veiklos ekonominius aspektus (pajamas ir jų panaudojimą) (Bryan, 1985; Reinolds,
1985), puoselėjamas vertybines nuostatas ir bendravimo ypatumus (Wardell, 1965),
jų veiklos socialinės kontrolės ir reguliavimo galimybes (Decker, 1985), ryšius su
suteneriais ir nusikalstamomis struktūromis (Carmen, Moddy, 1985). Taip pat ir
54
Valdas PRUSKUS
fobijas (Bennet, Perkins, 1985). Kad galima būtų taikyti efektyvesnes prevencijos
priemones, siekiama geriau pažinti šį fenomeną.
Lietuvoje gatvės prostitucija menkai tyrinėtas reiškinys. Sovietiniais metais šį
fenomeną buvo įprasta nutylėti, kadangi jis nesiderino su socialistinės viuomenės
gyvensenos normomis, jo tyrimai nebuvo skatinami. Todėl nėra sukaupta ir didesnio
teorinio įdirbio bei tyrimų patirties. Tuo tarpu šių dienų Lietuvoje gatvės prostitucija, nors ir draudžiama įstatymų, tačiau realiai egzistuojantis faktas. Tiesa, tiksliai
nustatyti gatvėje dirbančių prostitučių skaičių sunku, tačiau manoma, kad Vilniuje
yra 1000 gatvės prostitučių, Klaipėdoje – 400, Kaune – 350 (Prostitucija Lietuvoje,
2006, p. 10). Nors dalis šias paslaugas teikusių moterų dėl ekonominės padėties
išvyko dirbti į ES valstybes, tačiau jų gretas papildė naujos ir vis jaunesnės. Taigi
gatvės prostitucijos jaunėjimas tampa rimtu iššūkiu ne tik teisėsaugos, bet ir švietimo
sistemos institucijoms.
Gatvės prostitutės sociologijos požiūriu priskirtinos „paribiui“ priklausančių
žmonių (narkomanų, lėtinių alkoholikų) kategorijai kaip tam tikrai socialinės atskirties grupei. Formaliu požiūriu jos yra socialiniai individai, turintys žmogaus
teises ir laisves, garantuojamas Konstitucijos ir tarptautinės teisės. Kita vertus, jos
yra susijusios su veikla, kuri įvardijama kaip socialiai probleminė, nes kelia grėsmes
visuomenės moraliniam ir socialiniam tvarumui.
Klientų požiūris į jas taip pat ambivalentiškas. Viena vertus, į jas žiūrima kaip
savo seksualiniams poreikiams patenkinti patogią ir nesunkiai prieinamą priemonę
ir todėl visai priimtiną. Kita vertus, nevertina jų kaip žmonių, praradusių orumą ir
todėl nusipelnančių nepagarbos, grubaus ir netgi agresyvaus elgesio. Su tokiu klientų
elgesiu prostitutės priverstos taikytis, nes daugeliui jų tai bene vienintelis pragyvenimo
šaltinis. Toks dvylypis požiūris atspindi ir jų statuso visuomenėje dvilypumą.
Savo ruožtu pačių gatvės prostitučių saitai su sociumu ir gatve taip pat yra skirtingi. Dalis jų turi profesiją, darbą, kitos jį turėjo, bet dėl įvairių priežasčių prarado,
trečios – niekada taip ir nėra niekur dirbusios. Vienoms gatvė tėra galimybė papildomai užsidirbti, prisidurti prie kuklios algos, kitoms – pastovus ir kone vienintelis
pragyvenimo šaltinis.
Priežastys ir aplinkybės, atvedusios jas į gatvę, irgi skirtingos. Tačiau neabejotina
tai, kad gatvės prostitutės yra savita socialinės atskirties grupė. Pasak A. Giddenso
(2002, p. 641), grupę sudaro materialiniai dalykai, simboliai, vertybės, elgesio pavyzdžiai, narių socialinės pozicijos, santykiai. Grupę išskiria ypatinga jos savybė – grupės
nariai suvokia save, susieja su kitais nariais, jaučiasi priklausantys tai pačiai grupei,
nes atlieka panašius vaidmenis. Jie atpažįsta save kituose, panašiuose į save, nes juos
GATVĖS PROSTITUTĖS: PATIRIAMOS PRIEVARTOS RAIŠKA IR FOBIJOS
55
ISSN 1392-9569
vienija bendras siekis. Toks bendras gatvės prostitutes vienijantis siekis yra rasti klientą
ir už suteiktas sekso paslaugas gauti gerą atlyginimą.
Nors šis siekis yra bendras, tačiau jo įgyvendinimo sėkmė turi skirtingą reikšmę
atskiroms šios profesijos atstovėms. Tai reiškia, kad gatvės prostitutės nėra homogeniškas darinys.
Daugelis tyrėjų (pvz., Woolley, Bowman, Kingthorn, 1988, p. 391–394), prostitutes skirsto į dvi grupes – profesionales ir neprofesionales – remiantis dviem esminiais
kriterijais: pajamų, gautų už suteiktas sekso paslaugas, svarbą pragyvenimui ir darbo
gatvėje pastovumą.
Profesionalioji prostitucija – tai sistemingi santykiai su įvairiais partneriais už
materialinį atlyginimą, kuris yra vienintelis arba vienas iš pagrindinių pragyvenimo
šaltinių, taip pat naudojimasis sąvadautojų paslaugomis bei mokesčių už užsiiminėjimą
prostitucija mokėjimas nusikaltėlių struktūroms.
Neprofesionalioji prostitucija – tai nesistemingi lytiniai santykiai su įvairiais partneriais už materialų atlyginimą, skirti gauti papildomoms pajamoms šalia jau turimų.
Šį skirstymą galima būtų taikyti ir gatvės prostitutėms.
Profesionalių gatvės prostitučių dažniausiai nesieja jokie šeiminiai ryšiai ar įsipareigojimai sugyventiniams, kuriuos dažnai keičia. Jos neturi pastovios gyvenamosios
vietos, namų, gyvena pas draugus, pažįstamus, klientus. Daugelis be išsilavinimo ir
profesijos arba ją seniai praradusios dėl ilgalaikės bedarbystės, todėl rasti darbą joms
sunku. Darbo jos ir neieško, nes nesijaučia pajėgios jį atlikti. Daugelis jų įklimpusios
į narkotikus ir alkoholį – tam reikia nemažai pinigų. Dėl šių ir kitų priežasčių jos
yra nuolatinės gatvės sekso paslaugų teikėjos, o gatvė – nuolatinė ir pagrindinė jų
buvimo vieta. Atlygis už suteiktas sekso paslaugas – pagrindinis jų pajamų šaltinis.
Todėl jos nėra išrankios klientams ir pasirengusios už gerą atlygį patenkinti bet kokias
rafinuočiausias kliento fantazijas.
Neprofesionalės gatvės prostitutės neretai turi šeimą (sutuoktinį ar sugyventinį,
vaikų), gyvena namuose, turi profesiją ir dirba darbą, kuris menkai atlyginamas ir
neleidžia pragyventi šeimai, kurioje dažnai tenka išlaikyti ir priklausomybių turintį
vyrą. Todėl joms tenka „prisidurti“ retkarčiais „padirbant“ gatvėje, neretai kartu su
tokio pat likimo draugėmis. Uždarbis gatvėje, nors ir sudaro didelę dalį jų pajamų,
nėra svarbiausias. Dirbama gatvėje dažniausiai tik esant būtinybei, susiklosčius sunkiai
finansinei situacijai. Nors jos nevengia svaigalų, alkoholio, tačiau nevartoja narkotikų
ir smerkia tas gatvines, kurios taip elgiasi. Jos linkusios turėti pastovius klientus,
kuriais gali pasitikėti ir taip išvengti gatvės sutenerių „globos“, vengia aptarnauti
jaunesnio amžiaus asmenis, kurie neretai pasirodo esą labai grubūs ir žiaurūs.
56
Valdas PRUSKUS
Teoriškai mobilumas tarp šių grupių galimas. Tačiau praktiškai dažniausiai jis
vyksta viena linkme. Neprofesionalės, praradusios darbą, pragėrusios būstą ir vis
labiau įsitraukdamos į gatvės gyvenimą, galiausiai tampa profesionaliomis gatvės
prostitutėmis. Abi šias grupes vienija darbo gatvėje rizika ir su ja susijusi prievartos
patirtis bei pagrobimo / išvežimimo dirbti į užsienio viešnamius fobijos.
Fobija (gr. phobos – baimė) reiškia ko nors baimę, vengimą, neprisitaikymą, menką
sąveiką su kuo nors (Tarptautinių žodžių žodynas, 2001, p. 163). Fobijos gali būti
tariamos – įsivaizduojamos. Dažniausiai tai sutrikusios psichikos padarinys. Tačiau
fobijos gali turėti ir visai realų pagrindą – būti realių patirčių padarinys.
Dažniausiai gatvės prostitučių fobijos turi realų pagrindą – tai ne išsigalvojimas,
o skaudžių patirčių rezultatas (Marcinkevičienė, Praspalauskienė, 1999). Deja, ligi
šiol Lietuvoje solidesnių teorinių darbų, išskyrus pavienius straipsnius spaudoje, ir
išsamesnių tyrimų, kuriuose būtų analizuojamos gatvės prostitučių patirta prievarta
ir fobijos, nėra. Tiesa, kriminogenologinę gatvių prostitucijos Vilniaus mieste analizę yra pateikusi B. Palavinskienė (2004). Gatvės prostitucijos priežastis ir raiškos
ypatumus yra gvildenęs ir A. Acus (2001). Psichologas A. Valuckas (1993) nagrinėjo
jaunimo požiūrį į gatvės prostitutes.
Bene išsamiausias ligi šiol yra ŽIV ir AIDS paveiktų moterų bei jų artimųjų
asociacijos užsakymu 2006 m. atliktas tyrimas „Prostitucija Lietuvoje“. Tyrimo
metu didžiuosiuose miestuose Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje apklausta 200 moterų
ir merginų. Tačiau pagrindinis tyrėjų dėmesys sutelktas į prostitučių apskritai (ir
gatvės, ir dirbančių firmose, masažo salonuose, viešbučiuose, striptizo klubose ir kt.)
darbo sąlygų aiškinimąsi, šeiminę padėtį, priežastis priverstusias verstis prostitucija,
santykius su tėvais, žalingus įpročius, požiūrį į legalizavimą) (Prostitucija Lietuvoje,
2006).
Tuo tarpu gatvės prostitučių (profesionalių ir neprofesionalių) patiriama prievarta, jos šaltiniai, taip pat jų pagrobimo / išvežimo dirbti į užsienio šalių viešnamius
vertinimas, fobijos išsamiau netyrinėta.
Siekiant išsiaiškinti gatvės prostitučių patiriamas prievartos rūšis, jų šaltinius ir
fobijas, buvo atliktas bandomasis tyrimas, naudojant atsitiktinę atranką.
Tyrimo imtį sudarė 200 respondenčių (n – 200). Anketiniu būdu ir pokalbių metu
(pusiau struktūrizuotas interviu) buvo apklausta po 100 profesionalių ir 100 neprofesionalių gatvės prostitučių, dirbančių Vilniaus mieste, kuriame remiantis statistiniais
duomenimis ir policijos pareigūnų bei socialinių darbuotojų praktinėmis žiniomis,
lyginant su kitais miestais, abi minėtos gatvės prostitucijos formos yra labiausiai
paplitusios.
57
ISSN 1392-9569
Apklaustųjų amžius nuo 16 iki 45 metų.
Pagal amžiaus grupes respondentės pasiskirstė taip: 15–18 m. amžiaus grupėje profesionalės sudarė 11 proc., neprofesionalės – 6 proc., 19–22 m. – atitinkamai 39 ir
31 proc., 23–26 m. grupėje – atitinkamai 29 ir 24 proc., 27–30 m. grupėje – atitinkamai 11 ir 26 proc., 31–34 m. grupėje – atitinkamai 8 ir 6 proc., 35–38 m. grupėje – atitinkamai 3 ir 8 proc., 39–42 m. grupėje – atitinkamai 2 ir 7 proc., 43 m. ir
vyresnių grupėje – atitinkamai 5 ir 7 proc.
Pagal išsilavinimą pasiskirstė taip: tarp turinčių aukštąjį išsilavinimą profesionalių
nebuvo, neprofesionalių buvo 3 proc., aukštesnįjį – atitinkamai 2 ir 6 proc., spec. vidurį
(prof. m-kla) – atitinkamai 11 ir 17 proc., vidurinį (XII kl.) – atitinkamai 7 ir 20 proc.,
pagrindinį (X kl.) – atitinkamai 16 ir 32 proc., pradinį – atitinkamai 4 ir 6 proc.
Pagal šeiminę padėtį: našlės – profesionalių 3 proc., neprofesionalių 5 proc., gyvenančių neregistruotoje santuokoje – atitinkamai 3 ir 11 proc., išsituokusių – atitinkamai 12 ir 19 proc., ištekėjusių – atitinkamai 4 ir 10 proc., netekėjusių – atitinkamai
63 ir 71 proc.
Pagal auginamų vaikų skaičių: 1 vaiką augina 12 proc. profesionalių ir 27 proc. neprofesionalių, 2 vaikus – atitinkamai 5 ir 28 proc., 3 vaikus – atitinkamai 2 ir 3 proc.
Suprantama, kad gauti apklausos duomenys neleidžia daryti apibendrinamųjų
išvadų, tačiau suteikia pagrindą įvardyti profesionalių ir neprofesionalių gatvės
prostitučių patiriamos prievartos rūšis ir šaltinius, taip pat pagrobimo / išvežimo
fobijos skirtumus.
Straipsnio tikslas – remiantis atlikto tyrimo duomenimis, atskleisti gatvės prostitučių patiriamos prievartos ir pagrobimo / išvežimo fobijos skirtumų ypatumus.
Šiam tikslui įgyvendinti keliami tokie uždaviniai:
• nustatyti gatvės prostitučių patiriamos prievartos būdus ir jų šaltinius.
• atskleisti pagrobimo / išvežimo dirbti užsienio viešnamiuose vertinimo skirtumus.
Gatvės prostitučių patiriamos prievartos rūšys ir šaltiniai. Prievarta prieš gatvės
prostitutes gan paplitęs reiškinys. Daugelis apklaustų respondenčių nurodė, kad joms
teko patirti įvairialypę prievartą ne tik tuomet, kai jos teikė seksualines paslaugas,
bet ir tuomet, kai jos gatvėje „gaudė“ klientus.
Didžioji dalis respondenčių nurodė, kad joms teko patirti visas prievartos rūšis –
psichologinę, fizinę bei seksualinę. Kaip prievartos šaltiniai dažniausiai įvardijami:
klientai, viešosios tvarkos saugotojai (policininkai), gatviniai („gatvėnai“, gyvenantys
gatvėje valkatos, bastūnai), suteneriai ir konkurentės (1 lentelė).
58
Valdas PRUSKUS
1 lentelė
Patirti prievartos būdai ir jų šaltiniai (gatvės prostitučių atsakymai, proc.)
Prievartos būdas
Profesionalės
Neprofesionalės
Gatviniai (benamiai, valkatos)
33
7
8
7
10
19
Grasinimas fizine prievarta
9
47
11
14
28
13
38
8
18
19
Apiplėšimas
6
–
12
10
4
12
–
16
12
1
Bandymas apiplėšti
7
–
15
16
5
6
–
18
18
1
Smaugimas
8
–
5
4
2
5
–
6
7
–
Grasinimas ginklu
7
2
4
2
–
6
1
10
5
–
Mėginimas išprievartauti
8
7
6
2
–
10
2
5
3
–
Pagrobimas / išvežimas
prievarta
5
2
–
5
–
7
–
2
4
–
Vertimas atlikti oralinį
seksą
11
8
5
7
–
7
3
2
4
–
Išprievartavimas
(vaginalinis)
9
4
3
5
–
8
–
–
2
–
Bandymas pagrobti /
išvežti
7
–
5
8
1
8
–
6
6
–
Išprievartavimas (analinis)
6
3
2
2
–
8
–
3
2
–
Kirtis, smūgis, dūris
5
9
11
9
17
11
5
2
10
7
Konkurentės
Policijos pareigūnai
16
Suteneriai
Klientai
12
Konkurentės
18
Suteneriai
12
Policijos pareigūnai
Antausis, smūgis kumščiu, spyris
Klientai
Gatviniai (benamiai, valkatos)
Prievartos šaltiniai
59
ISSN 1392-9569
Klientai. Dažniausiai minimi klientų prievartos būdai – antausis, smūgis spyris,
kirtis – neprofesionalių gatvės prostitučių atžvilgiu taikomi dažniau nei profesionalių.
Matyt, klientai greitai įvertina situacija ir su neprofesionalėmis elgiasi be didesnių
skurpulų. Fizinė įtaiga klientams atrodo daug veiksmingesnė siekiant savų tikslų.
Neprofesionalės dažniau išprievartaujamos, verčiamos atlikti oralinį seksą, apiplėšiamos. Galima spėti, kad tokį elgesį skatina tarp klientų egzistuojantis sterotipas, kad
prostitutė, kuriai mokama, privalo mokėti daryti viską. Tokią nuostatą formuoja ir
pačios prostitutės, prisistatydamos klientui („darau viską…“, „patirsi kaifą…“, „pilnai
atsipalaiduosi...“).
Nenuostabu, kad „nusipirkęs“ prostitutę klientas jaučiasi galįs su ja daryti, ką nori.
Tačiau realybė pasirodo kitokia. Neprofesionalės, epizodiškai dirbančios gatvėje, nėra
visai praradusios orumą, nelinkusios tenkinti visų kliento užgaidų. Todėl priešinasi
ir tik dar labiau skatina jų seksualinį agresyvumą, dar labiau „užveda“.
Klientai paprastai linkę rinktis jaunesnes, kurios dar neturi didelės patirties ir iš
tiesų nemoka daryti to, ko reikalauja klientas. Be to, jaunesnės daug aktyviau priešinasi, ginasi, todėl dažniau ir nukenti, sumušamos ir netgi rimtai sužalojamos.
Kita vertus, naudojamos prievartos prieš prostitutes būdas priklauso ir nuo kliento
tipo. Pavyzdžiui, agresyvaus tipo klientas ir be jokios priežasties gali naudoti prievartą
prieš sekso paslaugų teikėją, nes tai jam teikia malonumą, jį „užveda“, todėl rodoma
prievarta yra sudėtinė trokštamo didžiojo malonumo dalis. Apklaustųjų teigimu,
ypač žiaurūs buvę kaliniai ir su nusikalstamomis struktūromis susiję jaunuoliai, kurie
„perka“ prostitutę bendram grupės (brigados) pasilinksminimui, taip pat turtingų
tėvų atžalos, reikalaujantys iš prostitutės neįprastų seksualinių paslaugų, kurias yra
matę pornografiniuose filmuose.
Profesionalės gatvės prostitutės yra kur kas sukalbamesnės. Nuolatinis darbas
gatvėje ir sukauptos skaudžios priešinimosi kliento užgaidoms patirtys daro jas daug
nuolankesnes ir prieinamesnes. Tai jų neapsaugo nuo klientų prievartos, tačiau ji
beveik perpus retesnė nei neprofesionalių gatvės prostitučių atveju.
Policijos pareigūnai. Tyrimas parodė, kad daugiau prievartos iš policijos pareigūnų
patiria profesionalės nei neprofesionalės gatvės prostitutės. Beveik du kartus dažnesni
fizinės prievartos būdai tokie kaip antausis, smūgis kumščiu, spyris, taip pat daugiau
ir grasinama.
Tai rodo, viena vertus, profesionalių prostitučių didesnį nesaugumą ir pažeidžiamumą, kita vertus, policijos selektyvų požiūrį prostitutes ir jų veiklą. Dalis pareigūnų stengiasi pasinaudoti savo tarnybine padėtimi ir gauti seksualines paslaugas iš
prostitučių veltui. Apklaustosios profesionalės gatvės prostitutės pasakojo, kad parei60
Valdas PRUSKUS
gūnai jas sulaiko gatvėje be jokios priežasties, vežasi į nuošalesnę vietą ir reikalauja
suteikti seksualines paslaugas (dažniausiai atlikti oralinį seksą). Patyrusios prievartą
iš pareigūnų, jos nelinkusios apie tai pranešti, skųstis ir tuo dar labiau pabloginti
savo gyvenimą gatvėje ir dėl prastos prostitučių reputacijos („kas manim patikės...“).
Į tokius nusiskundimus žiūrima skeptiškai.
Policijos pareigūnų prievarta neprofesionalių gatvės prostitučių atžvilgiu daug retesnė.
Tikėtina, kad bijomasi susilaukti pasipriešinimo ir skundų. Juolab kad epizodiškai
pasirodančios gatvėje nėra policijai geriau pažįstamos ir nežinoma, ko galima iš jų
laukti. Todėl dažniau pasitenkinama grasinimais nei realiais veiksmais. Išprievartaujama dažniausiai darant psichologinį spaudimą – grasinant, kad apie užsiėmimą
prostitucija gatvėje bus pranešta darbovietei, vyrui, tėvams ir pan.
Gatviniai (benamiai, valkatos, bastūnai). Gatvėje esama nemažai įvairių benamių,
valkatų, atstumtųjų (Vosyliūtė ir kt., 2004). Kartais gana agresyvių ir piktų. Neturėdami pastovios gyvenamosios vietos ir nuolat besisukiojantys gatvėje jie mato ir žino
visas gatvės naujienas ir jos gyventojus. Taip pat ir gatvės prostitutes, jų gyvenimo
istorijas, polinkius, gyvensenos ypatumus ir t. t. Šios informacijos turėjimas leidžia
gerai orientuotis gatvėje, kuri tampa ne tik jų namais – maitintojais, bet ir įvairių
neįgyvendintų svajonių, fantazijų ir poreikių tenkinimo vieta. Nenuostabu, kad
prostitutės tampa ir jų seksualinių poreikių tenkinimo taikiniu.
Prievartą iš jų patiria tiek profesionalės, tiek neprofesionalės gatvės prostitutės.
Neprofesionalės yra dažniau apiplėšiamos, sulaukia daugiau grasinimų nei profesionalės. Galima spėti, kad jos turi daugiau daiktų, kurie domina gatvės gyventojus.
Be to, ne taip uoliai juos saugo ir gina kaip profesionalės. Dažnesnius neprofesionalių
apiplėšimus iš dalies lemia ir tai, kad jos retai pasirodo gatvėje, taigi ir mažesnė tikimybė susitikti su nukentėjusiąja. Kita vertus, ir nukentėjusiosios nemato didesnio reikalo
ir prasmės kreiptis į policiją. Tokiu atveju tektų aiškinti buvimo gatvėje aplinkybes,
o tai joms visai nenaudinga ir nereikalinga. Kita vertus, sučiuptas „gatvėnas“ jau bus
pardavęs daiktą, o sulaukti, kada jis atlygins – nerealu.
Profesionalės gatvės prostitutės daugiau patiria seksualinį priekabiavimą, dažniau
išprievartaujamos. Vėlgi pasinaudojama jų pažeidžiamumu. Ypač seksualinę prievartą
patiria „laisvosios“ prostitutės, t. y. dirbančios „savarankiškai“, „be stogo“. Galima
spėti, kad tokiems veiksmams „gatvėnus“ neretai paakina ir nusikalstamų struktūrų,
kontroliuojančių gatvės prostituciją, atstovai, kuriems tokia „laisvųjų“ nepriklausomybė nepatinka: norima panaudojant „gatvėnus“ jas šitaip palaužti.
Suteneriai. Jų funkcijos ginti savo teritoriją ir savąją prostitutę nuo pavojų, užtikrinti saugumą. Todėl su nepasitikėjimu žiūrima į neprofesionales, kurios neretai yra
61
ISSN 1392-9569
konkurentės globojamai profesionalei prostitutei. Su konkurentėmis elgiamasi taikant
aktyvius prievartos būdus. Todėl fizinė prievarta – smūgis, antausis, grasinimai ir
pan. – įprastas dalykas. Taip pat dažni apiplėšimai ir grasinimas ginklu.
Išprievartavimą kaip atgrasos būdą neprofesionalių atžvilgiu suteneriai taiko retai.
Dažniausiai tais atvejais, kai visos kitos priemonės jau išbandytos.
Profesionalės du kartus dažniau iš sutenerių sulaukia fizinės prievartos. Daugelis
apklaustųjų respondenčių nurodė, kad dažniausiai fizinė prievarta taikoma už prastus
darbo rezultatus (reikalaujama vykdyti „planą“, t. y. per dieną turėti ne mažiau kaip
5–7 klientus), nepaklusnumą (pasitraukimą iš teritorijos – darbo vietos), atsisakymą
tenkinti klientą pageidaujamu būdu ir pan.
Kiek geriau su prostitutėmis elgiasi sutenerių funkcijas atliekantys jų šeimų nariai – vyrai ir broliai, kurie dažniausiai yra narkomanai ir alkoholikai. Jiems svarbu,
kad prostitutė uždirbtų pirmiausia dozei ar flakonui. Todėl įkyriai ją siūlo klientams
su didele „nuolaida“.
Konkurentės. Prievarta paplitusi ir tarp pačių gatvės prostitučių, kovojančių už
vietą gatvėje ir klientą. Pastebimas tam tikras skirtumas tarp profesionalių ir neprofesionalių. Tarp profesionalių gatvės prostitučių fizinė prievarta – smūgis kumščiu,
kirtis, grasinimai ir pan. – taip pat ir apiplėšimai daug dažnesnis dalykas nei tarp
neprofesionalių. Galima spėti, kad tokių priemonių taikymas savaip rodo jų dvasinę
būsena ir atspindi tam tikrą beviltiškumą, netikėjimą, kad galimi kiti būdai savo
teisėms ir interesams apginti.
Neprofesionalės gatvės prostitutės, aiškindamosi tarpusavio santykius yra daug
santūresnės. Tiesa, ir tarp jų naudojama fizinė prievarta, tačiau beveik du kartus rečiau. Reti ir bandymai apiplėšti. Čia vėlgi galima manyti, kad tam įtakos turi didesnė
jų socializacija, platesni išsaugoti ryšiai su ne gatvės pasauliu, gyvenimo ne gatvėje
(šeimoje) patirtis ir ten galiojančios elgesio taisyklės ir normos.
Nepaisant skirtingos laikysenos aiškinantis tarpusavio santykius, egzistuoja grėsmė, kuriai nėra abejingos abi grupės – profesionalės ir neprofesionalės – tai pagrobimo / išvežimo dirbti į užsienio šalių viešnamius fobija, kuri vertinama skirtingai.
Pagrobimo / išvežimo dirbti užsienio viešnamiuose vertinimas. Tyrimas
parodė, kad tiek profesiolės, tiek neprofesionalės galimybę smurto ar apgaulės būdu
būti išvežtoms ir parduotoms dirbti Vakarų šalių viešnamiuose vertina gana realiai.
Baiminamasi ne tiek naujos kultūrinės aplinkos, kur vyrauja ne visada suprantamos
tradicijos, papročiai, elgesio normos, prie kurių tenka taikytis, bet ir pavojų, tykančių
dirbant tokį darbą.
62
Valdas PRUSKUS
2 lentelėje matyti, ko labiausiai bijo gatvės prostitutės, pagrobtos / išvežtos dirbti
kitoje šalyje.
2 lentelė
Pagrobimo / išvežimo dirbti užsienio viešnamiuose vertinimas
(gatvės prostitučių atsakymai, proc.)
Baimės
Neprofesionalės Profesionalės
Pagrobimas / išvežimas dirbti kitoje šalyje
76
24
Aptarnauti didelį klientų skaičių per dieną
14
8
Aptarnauti agresyvius, rafinuotos fantazijos klientus
13
10
Patirti kūno sužalojimus, kurie neleistų dirbti toliau
12
29
Patirti kūno (veido sužalojimus), prarasti išvaizdą
10
17
Patirti fizinę prievartą
11
9
Būti nužudytai
12
9
Prarasti sveikatą
10
8
Didėja tikimybė užsikrėsti lytinėmis ligomis ir AIDS
8
5
Didėja tikimybė „ištirpti“ prostitucijos tinklo bruzgynuose, niekada daugiau nepamatyti artimųjų
11
5
Iš 2 lentelėje pateiktų apklausos duomenų matyti, kad būti pagrobtos / išvežtos
dirbti į kitą šalį labiau bijo neprofesionalės (76 proc.) nei profesionalės (24 proc.).
Neprofesionalės labiau baiminasi ir dėl tikimybės aptarnauti didelį klientų skaičių
(atitinkamai 14 ir 8 proc.), užsikrėsti lytinėmis ligomis ir AIDS (atitinkamai 8 ir
5 proc.), prarasti sveikatą (atitinkamai 10 ir 8 proc.), būti nužudytos (atitinkamai
12 ir 9 proc.).
Profesionalės dėl minėtų pavojų baiminasi šiek tiek mažiau nei neprofesionalės.
Tačiau jos labiau bijo patirti sveikatos sužalojimų, kurie neleistų toliau dirbti gatvėje
(atitinkamai 29 ir 12 proc.). Tai galima paaiškinti ta aplinkybe, kad prostitutės sunkiai įsivaizduoja save ne gatvėje ir galimybę užsidirbti pragyvenimui kitu būdu („ką
aš darysiu, kaip pragyvensiu..., juk aš nieko nemoku...“ (Marta, 27 m.).
Profesionalės mažiau nei neprofesionalės baiminasi ir dėl tikimybės aptarnauti
didelį skaičių klientų per dieną. Apklaustosios profesionalės teigė, kad joms yra
tekę aptarnauti per parą ir 15–20 klientų ir prie to yra pripratusios, nors tai ir nėra
63
ISSN 1392-9569
normalu. Daugelis apklaustųjų nurodė, kad vidutiniškai per dieną aptarnaujančios
4–5 klientus.
Neprofesionalėms tikimybė aptarnauti didelį klientų skaičių atrodė kur kas baisesnė. Ypač baimę joms kelė agresyvūs nepilnamečiai („malalietkos“). Nemėgsta jų
ir profesionalės.
Neprofesionalės gatvės prostitutės kur kas labiau baiminamasi ir dėl tikimybės
užsikrėsti AIDS. Galima spėti, kad tam įtakos turi pranešimai žiniasklaidoje ir platinami visuomenėje apie didelį AIDS paplitimą Vakarų šalyse ir liūdną žymių asmenų,
sirgusių šia ligą, mirtį. Tai formuoja atitinkamas gatvės prostitučių nuostatas.
Kita vertus, įvardijamas ir naujas pavojus – niekad nesugrįžti į tėvynę, nepamatyti artimųjų, „ištirpti“ prostitucijos tinklo bruzgynuose. Ši fobija neabejotinai turi
pagrindą ir sustiprinama pranešimais apie dingusius Lietuvos piliečius, dirbusius
užsienyje.
Tačiau ši fobija profesionalėms neatrodo tokia baisi. Apklausos duomenys rodo,
kad jos beveik dėl to baiminasi du kartus mažiau nei neprofesionalės (atitinkamai
5 ir 11 proc.)
Galima spėti, kad profesionalės yra labiau linkusios rizikuoti, jas labiau vilioja
pasakojimai apie galimybę užsidirbti didelius pinigus. Klientai ten esą turtingesni,
mažiau agresyvūs. Be to, ir sąlygos geresnės.
Pavojai ir grėsmės joms neatrodo tokios didelės ir neįveikiamos. Ir, matyt, ne vien
dėl to, kad gyvenimas gatvėje jas yra užgrūdinęs. Socialinių institucijų teikiama parama joms neatrodo veiksminga ir jų netenkina, tačiau didesnės paramos ir supratimo
iš jų jos ir nesitiki – pernelyg didelė praraja žiojėja tarp jų gyvenimo kasdienybės ir
institucijų realios pagalbos joms suteikimo galimybių. Nesitikima sulaukti didesnės
paramos iš artimųjų, su kuriais jų socialiniai ryšiai yra dar labiau sutrūkinėję. Savo
šalyje jos nemato ateities. Ateitis miglota ir svetur. Tačiau yra viltis ir ji didesnė už
visas fobijas.
Išvados
1. Tyrimas parodė, kad gatvės prostitutės patiria visas prievartos rūšis – fizinę,
psichologinę ir seksualinę. Prievartos šaltiniais įvardijami klientai, teisėtvarkos pareigūnai (policininkai), gatviniai, suteneriai ir konkurentės.
2. Klientai naudoja prievartą (antausis, smūgis, spyris, kirtis) dažniau prieš
profesionales prostitutes, kurios yra labiau susitaikiusios su savo padėtimi, nei prieš
neprofesionales, kurios turi didesnes galimybes rinktis klientą.
64
Valdas PRUSKUS
3. Iš policijos pareigūnų daugiau prievartos patiria profesionalės nei neprofesionalės, kurių atžvilgiu ji žymiai retesnė, nes bijomasi sulaukti didesnio pasipriešinimo ir
skundų. Todėl dažniau pasitenkinama grasinimais nei realiais veiksmais. Tai rodo,
viena vertus, profesionalių prostitučių didesnį nesaugumą ir pažeidžiamumą, kita
vertus, policijos selektyvų požiūrį prostitutes ir jų veiklą.
4. „Gatvėnų“ prievartą patiria tiek profesionalės, tiek neprofesionalės, tačiau pastarosios yra dažniau apiplėšiamos, nes turi daugiau vertingų daiktų, be to, pasirodo
gatvėje epizodiškai, taigi mažesnė tikimybė susitikti su nukentėjusiąja.
5. Profesionalės, gindamos savo interesus gatvėje, fizinę prievartą naudoja du kartus
dažniau nei neprofesionalės. Galima manyti, kad tam įtakos turi didesnė pastarųjų
socializacija, platesni išsaugoti ryšiai su išoriniu pasauliu, gyvenimo ne gatvėje (šeimoje) patirtis ir ten galiojančios elgesio taisyklės ir normos.
6. Pagrobimo / išvežimo dirbti į užsienio viešnamius grėsmę neprofesionalės vertina tris kartus labiau nei profesionalės. Neprofesionalės gatvės prostitutės labiau nei
profesionalės baiminasi dėl: tikimybės būti nužudytoms (atitinkamai 12 ir 9 proc.),
būtinumo aptarnauti didelį skaičių klientų per dieną (atitinkamai 14 ir 8 proc.),
patirti fizinę prievartą (atitinkamai 11 ir 9 proc.), užsikrėti lytinėmis ligomis ir
AIDS (atitinkamai 11 ir 5 proc.). Profesionalės labiau susirūpinusios dėl galimybės
patirti kūno sužalojimų, kurie neleistų toliau dirbti sekso paslaugų teikimo srityje
(atitinkamai 29 ir 12 proc), patirti veido sužalojimų ir prarasti išvaizdą (atitinkamai
17 ir 10 proc.).
7. Gatvės prostitučių susitaikymas su patiriama prievarta rodo, viena vertus, ir
susitaikymą su savo padėtimi, jos priėmimą, kita vertus, egzistuojantis visuomenėje
požiūris į prostituciją kaip nusikalstamą veiką, baudžiamą įstatymo, mažina ryžtą
pranešti teisėsaugos institucijoms apie patirtos prievartos faktus. O tai savo ruožtu
didina riziką patirti prievartą ir toliau.
Prostitucija veda į asmenybės socialinę, psichologinę ir dvasinę degradaciją.
Todėl būtinas kryptingas įvairių institucijų darbas siekiant užkirsti kelią ir neutralizuoti veiksnius, skatinančius įsijungimą į prostituciją, ir padėti išeiti iš prostitucijos rato.
Siūlymai
Švietimo institucijoms:
• Siekiant mažinti jaunimo įsitraukimą į gatvės prostituciją būtina per pamokas
mokymo įstaigose (spec. kursai) teikti išsamią informaciją apie šį „verslą“ ir jo
pasekmes.
65
ISSN 1392-9569
• Vykdyti aktyvią ir kryptingą veiklą siekiant apsaugoti jaunimą nuo narkotikų,
kurie formuoja priklausomybę, skatinančia ieškoti lengvų būdų užsidirbti
reikalingų kvaišalams pinigų teikiant sekso paslaugas.
• Vykdyti aktyvią edukaciją parodant riziką, susijusią su sekso paslaugomis,
kurias teikia gatvės prostitutės tarp itin didelės rizikos grupių (jaunimo, jaunų
kariškių) panaudojant tam visas informacijos priemones (žiniasklaidą, internetą
ir pan.).
Socialiniams darbuotojams
• Kaupti ir analizuoti informacija apie rizikos šeimos vaikų polinkius ir laisvalaikio praleidimo būdus, jų gatvės draugus ir pažįstamus, kurie jau yra (ar gali
būti) įtraukti į gatvės prostitucijos verslą.
• Operatyviau reaguoti į smurto prieš vaikus faktus šeimoje, kad netaptų priverstiniais bėgliais, ieškančiais draugų ir lengvo pragyvenimo šaltinio, tamdami
gatvės prostitucijos aukomis.
• Kadangi dauguma gatvės prostitučių yra priklausomos nuo narkotikų ir alkoholio, turi daug sveikatos ir psichologinių problemų, neturi darbo, vienos augina
vaikus, būtinos aktyvios socialinės programos, kurios pasiūlytų joms alternatyvias
veikas, padėtų įgyti paklausią specialybę ir pagal ją susirasti darbą, būstą.
Literatūra
1.
2.
3.
4.
5.
6.
7.
8.
9.
66
Acus A. Marginalinės grupės tapsmas (sociologiniai prostitucijos tyrinėjimai).
Sociologija, 2001, Nr. 3–4.
Bennet G., Perkins R. Being a Prostitute. Almen and Unwin, 1985.
Bryan H. J. Apprenticepships in prostitution. Social Problems, 1985, Nr. 12,
p. 287–297.
Carmen A., Mooddy H. Working Women: The Subteraneean World of Street Prostitution.
Harper, 1985.
Decker J. F. Prostitution: Regulation and Control. Rothaman, 1985.
Giddens A. Sociologija. Kaunas, 2002.
Hart A. Buying and Selling Power. Antropological Reflection on Prostitution in Spain.
Westview Press, 1998, p. 131–138.
Marcinkevičienė D., Praspalauskienė R. Prekyba moterimis šiandieninėje Lietuvoje.
Vilnius, 1999.
Palavinskienė B. Gatvių prostitucijos Vilniaus mieste kriminologinė analizė.
Jurisprudencija. Mokslo darbai, 2004, Nr. 61 (53).
Valdas PRUSKUS
10. Prostitucija Lietuvoje. Kompleksinis tyrimas. Autorių grupė: (Svetlana Kuliš,
11.
12.
13.
14.
15.
16.
17.
Brigita Palavinskienė) ŽIV ir AIDS paveiktų moterų bei jų artimųjų asociacija.
Vilnius, 2006.
Reynolds H. The Economics of Prostitution. California: Thomas, 1985.
Tarptautinių žodžių žodynas. Sud. A. Bendorienė ir kt. Vilnius: Alma littera, 2001,
p. 163.
Valickas S. Moksleivių ir studentų požiūris į prostituciją. Teisės apžvalga, 1993,
Nr. 3.
Vosyliūtė A., Kasparavičienės V., Kocaj E., Miniotaitė G. Varguomenė: g yvensena
ir vertybės. Vilnius, 2004.
Wardell B. P. Some Aspects of Prostitution. Journal of Sex Research, 1965, Nr. 1,
p. 177–187.
Woolley P. D., Bowman C. A., Kingthorn G. R. Prostitution in Sheffield: diferences between prostitutes. Genitourinary Med., 1988, 64, p. 391–394.
Women of the Street: A Sociological Study of the Common Prostitute. Ed. C. H. Rooph.
New York, 1955.
Valdas Pruskus – humanitarinių mokslų (filosofija) daktaras, habilituotas socialinių mokslų
(sociologija) daktaras; Vilniaus pedagoginio universiteto Sociologijos ir politologijos katedros
profesorius, Sociologijos ir politikos tyrimų centro vadovas, Vilniaus Gedimino technikos
universiteto Filosofijos ir politologijos katedros profesorius; mokslinių interesų sritys:
deviacijų, politikos, religijos, ugdymo, vertybių sociologija, tarpkultūrinė komunikacija ir
vadyba, kūrybos ekonomika, verslo etika, organizacijų kultūra; adresas: T. Ševčenkos g. 31-203,
LT-03111 Vilnius; el. paštas [email protected]
67
ISSN 1392-9569
Vida GUDŽINSKIENĖ, Živilė JARUŠEVIČIENĖ,
Diana MAČIUIKIENĖ
NAMUOSE, POŽIŪRIS Į ĮGYTAS ŽINIAS KAIP SUDĖTINĘ
KOMPETENCIJOS DALĮ
Anotacija. Socialinio darbo žinios yra viena iš trijų pagrindinių kompetencijos sudėtinių
dalių. Socialiniam darbuotojui žinios yra svarbus pagrindas, padedantis kompetentingai
atlikti savo pareigas. Straipsnyje analizuojama socialinių darbuotojų, dirbančių vaikų globos
namuose, profesinių žinių lygis pagal amžių, gyvenamąją vietovę. Akcentuojama, kad įstaigų
vadovams tikslinga būtų skatinti socialinius darbuotojus dalyvauti įvairiuose mokymuose,
seminaruose, konferencijose, ypač susijusiose su socialinio darbo teorijomis, metodais bei
socialinės gerovės modeliais, nes nemaža dalis respondentų iš dalies neįgiję svarbių profesinių
žinių, o tai gali lemti netinkamą metodo problemai spręsti parinkimą.
Esminiai žodžiai: socialiniai darbuotojai, globos namai, požiūris į įgytas kompetencijas.
Įvadas
V. Ivanauskienė ir L. Varžinskienė (2003; 2004; 2007) nagrinėjo socialinio darbuotojo žinias kaip sudėtinę kompetencijos dalį. Jos apžvelgė skirtingų autorių sampratą apie žinias. R. L. Barker (1995) teigia, kad socialinio darbo žinių pagrindas yra
sukauptos informacijos ieškojimo, mokslinių duomenų naudojimo, vertybių ir įgūdžių
bei vertinimo metodologijų visuma. Žinių pagrindas formuojasi iš paties socialinio
darbuotojo tyrimų, teorijų plėtojimo, sistemingo svarbaus fenomeno stebėjimo bei iš
tiesioginių ir netiesioginių kitų socialinių darbuotojų patirčių. Jis taip pat kaupiamas
iš klientų bei kitų profesionalų gautos informacijos ir bendrų visos visuomenės žinių.
Socialiniam darbuotojui, kuris tarpininkauja tarp asmens ir jo aplinkos bei padeda
klientui išspręsti savo problemas, reikalingos trijų tipų žinios: žinios apie asmeninį
individo elgesį, adaptacijos būdus ir viską, kas veikia adaptaciją; žinios apie situaciją:
bendruomenę, jos institucijas bei įvairias išteklių struktūras; žinios apie koncepciją,
kuri padėtų mums suprasti transakcijas tarp žmonių ir aplinkos, kuri, viena vertus,
skatina arba slopina augimą, plėtrą ir žmogiškojo potencialo įgyvendinimą ir, kita
vertus, skatina arba slopina aplinkos sugebėjimą paremti žmogiškojo potencialo
įvairovę.
J. Lapė ir G. Navikas (2003) žinias apibūdina kaip įsimintinus vaizdinius, sąvokas, teiginius, faktus apie tikrovės objektų ypatumus, savybes, veiklos galimybes
68
ir t. t. L. Jovaiša (2007) žinias įvardija kaip tikrovės pažinimo rezultatą, teikiantį
žodinę ar simbolinę informaciją apie daiktus, reiškinius, jų tarpusavio ryšius. Aiškinamajame kvalifikacijų sistemų terminų žodyne (2008) žinios suskirstytos į praktines,
profesines ir teorines. Bendriausia prasme žinios suprantamos kaip kompetencijų
elementai, mus supančio pasaulio faktai. Žinios gali būti skirstomos į objektyvias
(mokslines), subjektyvias (literatūros, estetines) ir moralines (bendros visuomeninės
normatyvinės nuostatos, laikysenos). Praktinės žinios yra patyrimu įgytos žinios apie
darbo ar veiklos metodus, planavimą, procesus. Profesinės žinios yra įgytų žinių,
keliant profesinę kvalifikaciją arba atliekant tam tikras profesines pareigas, visuma.
Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne (2000) žinios apibūdinamos kaip mokėjimo,
išsilavinimo turinys, informacija. V. Ivanauskienė ir L. Varžinskienė (2003) nagrinėja
socialinio darbuotojo kompetenciją bei jos sudedamąsias dalis. Jų teigimu, socialinis
darbas „skolinasi“ žinių iš kitų socialinių mokslų. Kompetentinga praktika priklauso
nuo teisės, socialinės politikos, filosofijos, sociologijos, socialinio administravimo,
organizacinių strategijų ir procedūrų, įvairių teorinių žinių. A. Jacikevičius (1995),
nagrinėdamas žinių sampratą, teigia, kad žinios yra pirmoji ir elementariausia veiklos išmokimo pakopa. Jos yra įsiminti kokios nors veiklos (tikslų, veiksmų, veikimo
metodų ir t. t.) vaizdiniai, sąvokos, teiginiai, schemos, sistemos. R. Adamonienė ir
bendraautoriai (1999) išskiria profesines žinias, kurias apibūdina kaip tam tikros
veiklos rūšies pažinimo rezultatą, suteikiant žmonėms informacijos apie joje vykstančius procesus, reiškinius, faktus, dėsnius, savitarpio ryšius, lemiančius profesionalui
būdingą mąstymą ir veikimo būdą bei sudarančius galimybes nuolatos vertinti ir
keisti kintančią darbo ir gyvenimo aplinką.
P. Trevithick (2000) teigimu, socialinio darbo teorijoje ir praktikoje yra aiškumo
apie tai, koks turi būti socialinių darbuotojų žinių pagrindas, trūkumas. Anot autorės,
žinių pagrindas yra skirstomas į kategorijas, kurias socialiniai darbuotojai privalo
turėti, norėdami gauti diplomą. Socialinio darbuotojo kompetencijos sudedamąsias
dalis nagrinėjo ir L. C. Johnson (2003).
Socialinio darbo studijų krypties reglamente akcentuojama studijų programa (jos
turinys ir vykdymas), turinti užtikrinti, kad absolventas įgytų pagrindinių socialiniam
darbui būtinų žinių, gebėtų išsiaiškinti su socialinio darbuotojo veikla susijusius
reiškinius ir taikytų įgytas žinias praktinėje ir profesinėje veikloje, mokėtų veikti ne
vien su socialiniu darbu susijusiose srityse. Šiame įsakyme yra išvardytos žinios, kurių
studentas studijų metu privalo įgyti:
1) apie asmens ir visuomenės raidą bei pokyčius skirtinguose kultūriniuose kontekstuose, valstybinę ir ekonominę sistemas;
SOCIALINIŲ DARBUOTOJŲ, DIRBANČIŲ VAIKŲ GLOBOS NAMUOSE, POŽIŪRIS Į ĮGYTAS
ŽINIAS KAIP SUDĖTINĘ KOMPETENCIJOS DALĮ
69
ISSN 1392-9569
2) apie socialines sistemas, metodologijas, koncepcijas, reikalingas sisteminiam
mąstymui susiformuoti ir veikti sudėtingose situacijose;
3) apie skirtingas humanitarinės ir socialinės veiklos sritis ir socialinio darbuotojo veiklą
socialinės apsaugos, sveikatos priežiūros, švietimo, teisėsaugos ir kitose sistemose;
4) apie socialinio darbo esmę ir paskirtį, socialinio darbuotojo vertybes, etinę
atsakomybę klientams, visuomenę kaip visumą socialinių problemų kontekste,
individo socializacijos ir socialinės adaptacijos procesus, kiekybinių ir kokybinių
tyrimų metodologijas, metodus ir jų taikymą;
5) apie socialinės gerovės modelius, socialinio darbo teorijas ir metodus, socialinių
paslaugų organizavimą ir plėtojimą;
6) apie praktinio mokymosi ir konsultavimo metodus, aktualius profesiniam
tobulėjimui (Valstybės žinios, 2008, Nr. 45-1706).
Socialinis darbuotojas savo įgytomis teorinėmis socialinio darbo žiniomis ir praktiniais socialinio darbo įgūdžiais bei gebėjimais turi nuolat dalytis su savo kolegomis,
socialinių darbuotojų padėjėjais, socialinio darbo studentais ir kitais socialinį darbą
dirbančiais asmenimis (Valstybės žinios, 2006, Nr. 43-1569).
Socialinis darbuotojas atsakingas atlikti tyrimus tam, kad įvertintų savo asmeninę
praktiką ir plėstų profesijos pagrindą. Socialinio darbuotojo etikos kodeksas tampa žinių
gilinimo etine pareiga: „Socialinis darbuotojas nuolat kelia savo kvalifikaciją, atnaujina
žinias, profesiškai tobulėja“ (Lietuvos socialinių darbuotojų etikos kodeksas, 1998).
Apibendrinant galima teigti, kad žinios yra sudėtinė kompetencijos dalis, kuri suprantama kaip tikrovės pažinimo rezultatas, kuris suteikia prasmę reiškiniams, žodžiams,
įvykiams. Socialinis darbuotojas, turintis socialinio darbuotojo kvalifikaciją, turi būti
įgijęs žinių, kurios padeda išsiaiškinti socialiniam darbuotojui būtinus reiškinius bei
gebėti turimas žinias pritaikyti praktikoje.
Tyrimo objektas – socialinių darbuotojų, dirbančių vaikų globos namuose, požiūris į įgytas žinias kaip sudėtinę kompetencijos dalį.
požiūrį į įgytas žinias kaip sudėtinę kompetencijos dalį.
Tyrimo imtis. Tyrimo metu buvo apklausti socialiniai darbuotojai, kurie dirba
vaikų globos institucijose skirtinguose Lietuvos regionuose. Iš viso buvo išdalyta
140 anketų, grąžinta 114. Šis skaičius tyrimo metu bus laikomas generaline imtimi
ir laikomas 100 procentų.
Tyrimo metodika. Atliktas kiekybinis tyrimas. Anketa buvo sudaryta pagal
Socialinio darbo studijų krypties reglamente (Valstybės žinios, 2008-04-19, Nr. 451706) pateiktas žinias.
70
Šiame straipsnyje bus aptariamos socialinių darbuotojų įgytos žinios kaip sudėtinė
kompetencijos dalis.
Respondentai. Tyrime dalyvavo asmenys, dirbantys socialiniais darbuotojais nuo
vienų iki dešimt ir daugiau metų vaikų globos įstaigose: tai pagrindinis kriterijus
atrenkant respondentus.
Respondentų pateikti duomenys buvo statistiškai apdoroti SPSS (Statistical Package for the Social Science) 17.00 programos paketu. Skirtumui tarp tyrimo duomenų
tarpusavio ryšiui nustatyti naudotas X ² (Chi kvadratu) kriterijus. X ² kriterijaus testo
taikymas leidžia nustatyti reikšmingumo lygmenį. Kai reikšmingumo lygmuo p <
0,05, laikoma, kad skirtumas statistiškai reikšmingas; kaip reikšmingumo lygmuo
p < 0,01 – skirtumas esminis; kai reikšmingumo lygmuo p < 0,001 – skirtumas labai
ryškus; kai reikšmingumo lygmuo p < 0,0001 – didelis skirtumas. Kai reikšmingumo
lygmuo p > 0,05, laikoma, kad skirtumas tarp dažnių yra statistiškai nereikšmingas
(Bitinas, 1998).
Didžioji dalis vaikų globos namuose dirbančių socialinių darbuotojų yra moterys,
t. y. 94 proc., arba 107 visų respondentų. Remiantis tyrimo duomenimis, galima teigti,
kad vyrų, dirbančių vaikų globos namuose, labai trūksta. Respondentai teigia, kad dirbant su paaugliais, ypač berniukais, kurių amžiaus vidurkis 14–17 metų, labai trūksta
socialinių darbuotojų vyrų, kurie galėtų juos sudrausminti bei ugdyti. Kaip nurodė
viena iš apklaustų socialinių darbuotojų, „vyrų skardus balsas ir stiprus charakteris
paauglius sudrausmina greičiau nei socialinių darbuotojų moterų“. Tyrime dalyvavo
tik 6 proc. vyrų, t. y. 7 respondentai iš 114. Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad vaikų globos
namuose daugiausia dirba respondentų, kurių amžius nuo 26 iki 47 metų.
48 ir daugiau
7
43–47
16
37–42
18
28
32–36
26–31
25
20–25
6
0%
5%
10 %
15 %
20 %
25 %
30 %
1 pav. Socialinių
darbuotojų, vaikǐ
dirbančiųglobos
vaikų globos
namuose,pasiskirstymas
pasiskirstymas pagalpagal
amžių amžiǐ
av. Socialiniǐ darbuotojǐ,
dirbanþiǐ
namuose,
71
ISSN 1392-9569
1 pav. galime matyti respondentǐ pasiskirstymą pagal amžiǐ. Daugumos socialiniǐ
otojǐ, dirbanþiǐ vaikǐ globos namuose, amžius yra nuo 32 iki 36 metǐ, t. y. 28 proc. visǐ
1 pav. galime matyti respondentų pasiskirstymą pagal amžių. Daugumos socialinių
darbuotojų, dirbančių vaikų globos namuose, amžius yra nuo 32 iki 36 metų, t. y.
28 proc. visų apklaustųjų. Darbuotojai, kurių amžius nuo 26 iki 31 metų, sudaro
25 proc. Atitinkamai 18 ir 16 proc. pasiskirsto socialinių darbuotojų amžius nuo 37
iki 42 metų bei nuo 43 iki 47 metų. Socialinių darbuotojų, kurių amžius 20–25 metų,
tarp respondentų yra 6 proc. ir nuo 48 ir daugiau metų – 7 proc. visų apklaustųjų.
Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad vaikų globos namuose daugiausia dirba respondentai, kurių
amžius yra nuo 26 iki 47 metų. Jaunesni specialistai tyrimo metu apklaustose stacionariose
vaikų globos institucijose nėra dauguma. Tyrimo metu vienodai respondentų buvo apklausta apskrities centre / didmiestyje – 39 proc. ir rajono centre / mieste – 39 proc.
16 proc. respondentų buvo apklausta miestelyje ir tik maža dalis (6 proc.) – kaimo
vietovėje. Respondentų pasiskirstymas atspindi globos įstaigų pasiskirstymą Lietuvos
Respublikoje. Globos įstaigų skaičius kaimo vietovėse yra mažesnis, kadangi globos
namai dažniausiai yra rajonų ir apskričių centruose (Socialinės apsaugos ir darbo
ministerija-socialinė statistika, 2009). Įtakos globos namų steigimui turi ir žmonių
nenoras grįžti į kaimo vietoves, kadangi ypač jaunesni darbuotojai nori dirbti ten, kur
didesnės karjeros ir kvalifikacijos kėlimo galimybės.
Tyrimo metu aiškintasi, kur socialinis darbuotojas įgijo socialinio darbo kvalifikaciją (2 pav.).
Aukštoji mokykla
39
Kolegija
36
Kitǐ institucijǐ organizuoti
kvalifikacijos kơlimo kursai
16
Perkvalifikavimo kursai
0%
9
5%
10 %
15 %
20 %
25 %
30 %
35 %
40 %
45 %
2 pav. Socialinio darbuotojo kvalifikacijos įgijimo būdas
2 pav. Socialinio darbuotojo kvalifikacijos Ƴgijimo bǌdas
Atlikus
tyrimą
paaiškơjo
pav.),
kad dauguma
darbuotojǐ,
Atlikus
tyrimą
paaiškėjo
(2 pav.),(2kad
dauguma
socialiniųsocialiniǐ
darbuotojų,
dirbančių dirbanþiǐ
stacionariuosevaikǐ
vaikųglobos
globos namuose,
namuose, kvalifikaciją
kvalifikaciją įgijo
stacionariuose
Ƴgijo aukštojoje
aukštojoje mokykloje,
mokykloje,t. y.
t. y. 39 proc.
39 proc.
visų respondentų.
Toliau rezultatai
pasiskirstė
socialinio
darbuotojo
visǐ
respondentǐ.
Toliau rezultatai
pasiskirstơ
taip: taip:
socialinio
darbuotojo
kvalifikaciją
kvalifikaciją kolegijose įgijo 36 proc., 16 proc. respondentų socialinio darbuotojo
kolegijose Ƴgijo 36 proc., 16 proc. respondentǐ socialinio darbuotojo kvalifikaciją Ƴgijo kitǐ
72
Vida GUDŽINSKIENĖ,
JARUŠEVIČIENĖ,
Diana MAČIUIKIENĖ
institucijǐ
organizuotose kvalifikacijos
kơlimoŽivilė
kursuose.
Mažiausia
dalis dirbanþiǐ vaikǐ
globos namuose socialiniǐ darbuotojǐ kvalifikaciją Ƴgijo perkvalifikavimo kursuose. Tai sudaro
tik 9 proc. visǐ respondentǐ. Galima pastebơti, kad didžioji dalis socialiniǐ darbuotojǐ,
kvalifikaciją įgijo kitų institucijų organizuotose kvalifikacijos kėlimo kursuose. Mažiausia dalis dirbančių vaikų globos namuose socialinių darbuotojų kvalifikaciją įgijo
perkvalifikavimo kursuose. Tai sudaro tik 9 proc. visų respondentų. Galima pastebėti,
kad didžioji dalis socialinių darbuotojų, dirbančių globos įstaigose, turi aukštąjį universitetinį bei aukštąjį neuniversitetinį išsilavinimą, todėl galima daryti prielaidą, kad
asmenys noriau siekia aukštojo išsilavinimo, nei siekia jį įgyti perkvalifikavimo kursuose,
tačiau asmenų, įgijusių socialinio darbuotojo išsilavinimą perkvalifikavimo kursuose
pasirinkimą galėjo lemti specialistų stoka jų gyvenamoje vietovėje.
Daugumos socialinių darbuotojų, dirbančių vaikų globos namuose, darbo stažas nuo 1 iki
10 metų. Kuo didesnį darbo stažą turi socialinis darbuotojas, tuo daugiau jis įgijęs praktinių
bei teorinių žinių, gebėjimų, įgūdžių, žino, kaip tinkamai spręsti kliento problemas.
Dauguma gebėjimų priklauso nuo darbo stažo. Ilgiau dirbantis asmuo turi įgijęs
daugiau gebėjimų atlikti įvairias veiklas, kadangi dalis gebėjimų yra įgyjama praktikos metu.
1 lentelė
Darbo stažo institucijoje, kurioje šiuo metu dirbama, ir gebėjimo organizuoti
tyrimus, vadovaujantis tyrimo ir socialinio darbo etikos principais, santykis (proc.)
Gebėjimas organizuoti
tyrimus vadovaujantis
tyrimo ir socialinio
darbo etikos
Darbo stažas
principais
institucijoje,
kurioje šiuo metu dirbama
1–5 metai
5–10 metų
daugiau nei 10 metų
Įgijau
Iš
dalies
įgijau
Iš
dalies
neįgijau
Neįgijau
15,5
69
15,5
0
5,1
84,6
10,3
0
11,8
64,6
11,8
11,8
Tikimybė p
0,01
(p < 0,01)
Atlikus tyrimą nustatytas darbo stažo institucijoje ir gebėjimo organizuoti tyrimus, vadovaujantis tyrimo ir socialinio darbo etikos principais, esminis skirtumas
(p < 0,01). Tyrime dalyvavę socialiniai darbuotojai, kurie dirba iki 10 metų toje pačioje institucijoje, nurodė iš dalies įgiję gebėjimą organizuoti tyrimus vadovaujantis
73
ISSN 1392-9569
tyrimo ir socialinio darbo etikos principais. Po 15,5 proc. respondentų, dirbančių
nuo 1–5 metų institucijoje, mano, kad yra įgiję ir iš dalies įgiję anksčiau įvardytą
gebėjimą. Tyrimo metu paaiškėjo, kad nebuvo nė vieno respondento, turinčio iki
10 metų darbo stažą institucijoje, kuris neįgijęs šio gebėjimo. Asmenys, turintys didesnį nei 10 metų darbo stažą, teigia iš dalies yra įgiję minėtą gebėjimą (64,6 proc.).
Kiti rezultatai pasiskirstė tolygiai – 11,8 proc. visų respondentų pasirinko „įgijau“,
„iš dalies neįgijau“ ir „neįgijau“ atsakymus. Išanalizavus gautus duomenis, matyti,
kad didžioji dauguma apklaustų socialinių darbuotojų, neatsižvelgiant į jų darbo
stažą institucijoje, gebėjimą organizuoti tyrimus, vadovaujantis tyrimo ir socialinio
darbo etikos principais, iš dalies yra įgiję. Tai leidžia daryti prielaidą, kad socialiniai
darbuotojai retai atlieka tyrimus, todėl nėra visiškai įvaldę šio gebėjimo, nors yra
tikimybė, kad puikiai žino organizavimo etikos principus.
Atlikus tyrimą rastas statistiškai labai reikšmingas skirtumas (p < 0,001)
tarp vietovės ir apklaustųjų darbo stažo institucijoje.
71,4
0,0
Kaimo vietovơ
28,6
11,1
Miestelis
72,2
16,7
6,6
Rajono
centras / miestas
37,8
55,6
15,9
20,5
Apskrities
centras / didmiestis
0%
10 %
20 %
1–5 metai
63,6
30 %
40 %
5–10 metǐ
50 %
60 %
70 %
80 %
daugiau nei 10 metǐ
pav.Vietovės
Vietovơs
ir darbo
stažo santykis
33pav.
ir darbo
stažo institucijoje
santykis institucijoje
Remiantis
tyrimotyrimo
duomenimis
(3 pav.),(3
galima
kad daugiau
neidaugiau
10 metų nei 10 m
Remiantis
duomenimis
pav.),pastebėti,
galima pastebơti,
kad
darbo patirtį turintys asmenys dirba kaimo vietovėje (71,4 proc.). Toliau rezultatai
darbo patirtƳ turintys asmenys dirba kaimo vietovơje (71,4 proc.). Toliau rezultatai pasiskir
pasiskirstė taip: dirba ilgiau nei 10 metų 11,1 proc. miestelyje dirbančių socialinių
taip:
dirba ilgiau
10 metǐ– 11,1
proc.irmiestelyje
dirbanþiǐ /socialiniǐ
darbuotojǐ; rajo
darbuotojų;
rajononei
centruose
6,6 proc.
apskričių centruose
didmiesčiuose –
15,9 proc. Socialiniai
darbuotojai,
dirbantys
5–10 metų
toje pačioje institucijoje
centruose
– 6,6 proc.
ir apskriþiǐ
centruose
/ didmiesþiuose
– 15,9 pagal
proc. Socialin
vietovės tipus pasiskirstė taip: miesteliuose – 72,2 proc., rajono centruose – 37,8 proc.,
darbuotojai, dirbantys 5–10 metǐ toje paþioje institucijoje pagal vietovơs tipus pasiskirstơ ta
74
GUDŽINSKIENĖ,
Diana MAČIUIKIENĖ
miesteliuose
– 72,2 proc., Vida
rajono
centruose –Živilė
37,8JARUŠEVIČIENĖ,
proc., apskrities
centruose – 20,5 proc.
kaimo vietovơse turinþiǐ 5–10 metǐ darbo stažą nơra. Galima pastebơti, kad miesteliuo
dirbanþiǐ socialiniǐ darbuotojǐ procentas yra didžiausias. Nuo 1 iki 5 metǐ darbo sta
apskrities centruose – 20,5 proc., o kaimo vietovėse turinčių 5–10 metų darbo stažą
nėra. Galima pastebėti, kad miesteliuose dirbančių socialinių darbuotojų procentas yra
didžiausias. Nuo 1 iki 5 metų darbo stažą institucijoje turinčių socialinių darbuotojų
rezultatai pasiskirstė taip: apskrities centruose / didmiesčiuose dirba 63,6 proc. visų
apklaustųjų, rajono centruose / miestuose – 55,6 proc., kaimo vietovėse – 28,6 proc.
ir miesteliuose – 16,7 proc. visų apklaustųjų.
Apibendrinant gautus tyrimo rezultatus, galima pastebėti tendenciją, kad daugiausia
kaimo vietovėse dirba asmenys, turintys daugiau nei 10 metų stažą, miesteliuose – 5–
10 metų stažą, rajono centruose / miestuose ir apskrities centruose / didmiesčiuose daugiausia dirba socialinių darbuotojų, turinčių 1–5 metų darbo toje institucijoje stažą.
Atliekant tyrimą buvo siekiama išsiaiškinti, kokią įtaką turi vietovės tipas, kurioje
dirba socialinis darbuotojas, ir jo įgyti gebėjimai.
2 lentelė
Vietovės tipo ir gebėjimo analizuoti socialines problemas, jų atsiradimo
priežastis santykis (proc.)
Gebėjimas analizuoti
socialines problemas,
jų atsiradimo
priežastis
Įgijau
Iš
dalies
įgijau
Iš
dalies
neįgijau
Neįgijau
27,3
68,2
4,5
0
33,3
66,7
0
0
Miestelis
38,9
55,6
5,5
0
0
85,7
0
14,3
Vietovės,
kurioje šiuo
metu dirbama, tipas
Kaimo vietovė
Tikimybė p
0,01
(p < 0,01)
Išanalizavus duomenis buvo pastebėtas vietovės ir gebėjimo analizuoti socialines problemas, jų atsiradimo priežastis esminis skirtumas (2 lentelė). Gebėjimas
analizuoti socialines problemas ir jų atsiradimo priežastis priskiriamas praktiniams
gebėjimams. Apskričių centruose / didmiesčiuose ir rajono centruose / miestuose iš
dalies įgiję minėtą gebėjimą 68,2 proc. apklaustų socialinių darbuotojų. 66,7 proc.
miesteliuose dirbančių socialinių darbuotojų yra iš dalies įgiję šį gebėjimą. Kaimo
vietovėse – 85,7 proc. dirbančių socialinių darbuotojų neįgiję įvardyto gebėjimo.
Tai gali lemti tai, kad socialiniai darbuotojai retai susiduria su būtinybe išanalizuoti
75
ISSN 1392-9569
socialines problemas, todėl neturi įgiję šio gebėjimo. Galima daryti prielaidą, kad
kaimo vietovėje dirbantys socialiniai darbuotojai, kurie yra neįgiję ir iš dalies neįgiję
gebėjimo analizuoti socialines problemas bei jų atsiradimo priežastis, yra asmenys, kurie
socialinio darbuotojo kvalifikaciją įgiję perkvalifikavimo kursuose ar kitur. Nustatyta,
kad šie asmenys neseniai pradėję dirbti socialiniais darbuotojais, todėl dar nėra įgiję
gebėjimo praktiškai pritaikyti turimų žinių bei gebėjimų.
Žinios yra vienas svarbiausių aspektų socialinio darbuotojo veikloje, padedančios
socialiniam darbuotojui atlikti darbą, padėti klientui, gerinti paslaugų kokybę ir t. t.
Gebėjimai yra priemonės, kurios padeda pritaikyti žinias.
3 lentelė
Vietovės tipo ir žinių apie socialinio darbuotojo veiklą socialinės apsaugos
sistemoje santykis (proc.)
Žinios apie socialinio
darbuotojo veiklą
socialinės apsaugos
sistemoje
Įgijau
Iš
dalies
įgijau
Iš
dalies
neįgijau
Neįgijau
15,9
63,6
20,5
0
22,2
71,1
6,7
0
Miestelis
5,5
88,9
5,6
0
Kaimo vietovė
17,5
70,2
11,3
1
Vietovės,
kurioje šiuo
metu dirbama, tipas
Tikimybė p
0,003
(p < 0,01)
Socialinis darbuotojas ypač turėtų turėti daug žinių apie socialinio darbuotojo
veiklą socialinės apsaugos sistemoje, nes socialinis darbuotojas gali ugdytis tinkamus gebėjimus, reikalingus šių žinių praktiniam pritaikymui. Išanalizavus tyrimo
duomenis, buvo pastebėtas esminis skirtumas (p < 0,01) tarp vietovės tipo, kurioje
dirba socialinis darbuotojas, bei žinių apie socialinio darbuotojo veiklą socialinės
apsaugos sistemoje. Šių žinių daugiausia (22,2 proc.) turi įgiję respondentai, dirbantys rajono centruose / miestuose (3 lentelė). Apskrities centruose / didmiesčiuose yra
įgiję 15,9 proc. respondentų. 17,5 proc. respondentų, įgijusių žinių apie socialinio
darbuotojo veiklą socialinės apsaugos sistemoje, dirba kaimo vietovėse ir 1 proc. įgijusių šį gebėjimą dirba miesteliuose. Iš dalies įgiję yra 71,1 proc. respondentų taip pat
dirbančių rajono centruose / miestuose. Toliau rezultatai pasiskirstė taip: apskrities
76
centruose / didmiesčiuose – 63,6 proc., miesteliuose – 88,9 proc., kaimo vietovėse – 70,2 proc. visų apklaustųjų. Iš dalies neįgiję minėtų žinių 20,5 proc. respondentų
dirba apskrities centruose / didmiesčiuose, 6,7 proc. – rajono centruose / miestuose,
5,6 proc. – miesteliuose. 1 proc. respondentų, dirbančių kaimo vietovėse, teigė neįgiję
žinių apie socialinio darbuotojo veiklą socialinės apsaugos sistemoje.
Vėl pastebima tendencija, kad daugiausia respondentų rinkosi atsakymą „iš dalies
įgijau“. Vadinasi, galima teigti, kad socialiniai darbuotojai žino, kas yra socialinės apsaugos sistema bei kokia turi būti jų veikla dirbant joje.
Siekiant kuo geresnių rezultatų, būtina turėti pakankamai žinių, susijusių su
dirbama sritimi. Respondentų buvo klausiama, kokių pagrindinių žinių jie yra įgiję,
iš dalies įgiję ar neįgiję. Aptariami labiausiai išsiskyrę atsakymai.
4 pav. Socialinio darbuotojo įgytos žinios, susijusios su skirtingomis sistemomis
Socialinio darbuotojo veiklos sfera apima daugelį sričių: socialinę, ekonominę,
teisinę ir t. t. Socialinių darbuotojų buvo klausiama, ar yra įgiję žinių, susijusių su
pateiktomis sistemomis. Dauguma respondentų yra iš dalies įgiję įvardytų žinių.
Daugiausia, 69 proc., respondentų iš dalies yra įgiję žinių, tiesiogiai susijusių su jų
darbu – žinių apie socialines sistemas. Žinių apie sveikatos priežiūros, valstybines,
švietimo sistemas rezultatai pasiskirstė tolygiai atitinkamai 64, 63 ir 61 proc. Labai
maža dalis respondentų įvardijo, kad nėra apskritai įgiję anksčiau minėtų gebėjimų.
77
ISSN 1392-9569
Žinių apie švietimo sistemą turi įgiję arba iš dalies įgiję visi respondentai. Nebuvo
nė vieno, kuris neturėtų šio gebėjimo. Vadinasi, socialiniai darbuotojai pakankamai
domisi šia sritimi. Apklausti socialiniai darbuotojai dirba vaikų globos institucijose,
todėl galima teigti, kad jiems ypač reikia žinių apie švietimo sistemą, kadangi dauguma vaikų, gyvenančių globos įstaigose, yra mokyklinio amžiaus. Žinios, susijusios
su socialinėmis sistemomis, ypač reikalingos. Tik 1 proc. apklaustųjų neturėjo įgijęs
tokių žinių. 18 proc. respondentų turi įgiję tokio pobūdžio žinių, o tai leidžia daryti prielaidą, kad socialiniai darbuotojai geba pritaikyti turimas žinias sprendžiant
konfliktus, veikiant sudėtingose situacijose.
Labiausiai išsiskiriančios socialinio darbuotojo įgytos žinios yra apie socialinio
darbuotojo vertybes (45 proc.), apie socialinio darbuotojo etinę atsakomybę klientams
(43 proc.). Vienodai (po 39 proc.) visų respondentų įvardijo žinias apie socialinio
darbo esmę ir paskirtį bei žinias apie asmens ir visuomenės raidą bei pokyčius skirtinguose kultūriniuose kontekstuose, valstybinę ir ekonominę sistemas. Remiantis
gautais rezultatais, galima teigti, kad socialiniai darbuotojai daugiausia turi įgiję
žinių, tiesiogiai susijusių su jų atliekamu darbu. Dauguma išvardytų žinių socialiniai darbuotojai yra iš dalies įgiję. Žinių apie koncepcijas, reikalingas sisteminiam
mąstymui susiformuoti ir veikti sudėtingose situacijose, iš dalies nėra įgiję daugiau
kaip pusė visų apklaustųjų (53 proc.).
4 lentelė
Socialinio darbuotojo žinių apie vertybes ir darbo stažo institucijoje santykis (proc.)
Socialinio darbuotojo
vertybės
Darbo stažas
institucijoje, kurioje
šiuo metu dirbama
Įgijau
Iš dalies
įgijau
Iš dalies
neįgijau
1–5 metai
54,9
51,8
14,3
5–10 metų
23,5
41,1
57,1
daugiau nei 10 metų
21,6
7,1
28,6
Tikimybė p
(p<0,01)
Tyrimo metu buvo rastas esminis skirtumas (p < 0,01) tarp socialinio darbuotojo
įgytų žinių apie vertybes ir darbo stažo institucijoje. Nė vienas respondentas nenurodė,
kad apskritai nėra įgijęs tokio pobūdžio žinių. Remiantis gautais rezultatais (6 lentelė)
galima matyti, kad daugiausia respondentų, kurių darbo stažas yra 1–5 metai, yra įgiję
78
žinių apie socialinio darbuotojo vertybes (54,9 proc.). 51,8 proc. tokį pat darbo stažą
turintys asmenys iš dalies yra įgiję tokių žinių, o 57,1 proc. visų 5–10 metų darbo stažą
turinčių socialinių darbuotojų tik iš dalies yra neįgiję žinių apie vertybes. Taip pat asmenys, kurių darbo stažas yra didesnis nei 10 metų, įvardijo kaip iš dalies neįgytas žinias
(28,6 proc.). Viena iš priežasčių, lemiančių vyresnio amžiaus žmonių žinių neįgijimą, gali
būti „perdegimo sindromas“, kai darbas nebeteikia malonumo, atsiranda nenoras dirbti.
Socialinio darbuotojo supratimas apie vyraujančias sistemas leidžia suprasti socialinių paslaugų taikymą, plėtojimą, organizavimą. Neužtenka suprasti, kokia yra
socialinė sistema ir kokios paslaugos yra teikiamos, būtina suvokti socialinių paslaugų
teikimą kaip sistemos dalį bei joje atliekamą funkciją.
5 pav. Socialinio darbuotojo žinios, susijusios su socialine veikla
Tyrime dalyvavę respondentai turėjo įvardyti, kokias žinias, susijusias su socialine veikla, jie yra įgiję ar neįgiję. Daugiausia (71 proc.) žinių yra įgiję apie socialinių
paslaugų organizavimą ir plėtojimą. Tai yra veiklos sritis, kurią socialinis darbuotojas
turi išmanyti geriausiai, kadangi nuo jo sugebėjimo organizuoti paslaugas bei jas
plėtoti priklauso, kokias paslaugas gaus klientas. Apklaustieji socialiniai darbuotojai iš dalies yra įgiję žinių apie socialinio darbo teorijas ir metodus bei jų taikymą
(60 proc.). Nemaža dalis respondentų įvardijo kaip iš dalies neįgytas arba neįgytas
žinias, kurios susijusios su teorijomis ir metodais. Tai sudaro didesnę dalį nei šių žinių
neįgijusių respondentų (5 pav.). Tokie rezultatai leidžia daryti prielaidą, kad socialiniai
darbuotojai jaučia pačių žinių, susijusių su metodais, trūkumą, galbūt nėra sudaromos
galimybės kelti kvalifikaciją bei tobulinti žinias įvairaus pobūdžio seminaruose.
79
ISSN 1392-9569
Išvados
1. Tyrimo metu paaiškėjo:
• dauguma 32–36 metų socialinių darbuotojų, dirbančių vaikų globos namuose, yra įgiję reikalingų profesinių žinių;
• socialiniai darbuotojai, dirbantys miesteliuose, sudaro didžiausią dalį visų
respondentų, kurie yra iš dalies įgiję žinių apie socialinio darbuotojo veiklą
socialinės apsaugos sistemoje;
• kiek daugiau nei pusė socialinių darbuotojų, dirbančių toje pačioje institucijoje nuo 1 iki 5 metų, yra įgiję arba iš dalies įgiję socialinio darbuotojo
vertybinių nuostatų žinių ir jomis vadovaujasi praktinėje veikloje.
Įstaigų vadovams tikslinga būtų skatinti socialinius darbuotojus dalyvauti įvairiuose
mokymuose, seminaruose, konferencijose, ypač susijusiuose su socialinio darbo teorijomis, metodais bei socialinės gerovės modeliais, nes nemaža dalis respondentų yra iš dalies
neįgiję šių žinių, o tai gali lemti netinkamą metodo problemai spręsti parinkimą.
Literatūra
1.
2.
3.
4.
5.
6.
7.
8.
9.
80
Adamonienė R., Daukilas S., Kriščiūnas B., Maknienė I., Palujanskienė A. Profesinio ugdymo pagrindai. Vilnius: Petro ofsetas, 2001. ISBN 9986-824-95-8.
Aiškinamasis kvalifikacijų sistemos terminų žodynas. Vilnius: Lietuvos darbo rinkos
mokymo tarnyba, 2008.
Barker R. L. The social work dictionary. 4th Edition. Washington, 1999.
Bitinas B. Ugdymo tyrimų metodologija: vadovėlis. Vilnius: Jošara, 1998. ISBN
9986-663-06-7.
Dabartinis lietuvių kalbos žodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000. ISBN 5-420-01242-1.
Ivanauskienė V., Varžinskienė L. Socialinių darbuotojų kompetencija ir nuolatinis
mokymasis. Profesinis rengimas: tyrimai ir realijos, 2003, Nr. 6.
Ivanauskienė V., Varžinskienė L., Socialinio darbo žinios – socialinių darbuotojų
kompetencijos sudėtinė dalis. Profesinis rengimas: tyrimai ir realijos, 2004, Nr. 8.
Ivanauskienė V., Varžinskienė L. Socialinių darbuotojų profesinių vertybių
raiška praktinėje veikloje. Socialinis darbas: mokslo darbai, 2007, Nr. 6 (1). ISSN
1648-4789.
Ivanauskienė V., Varžinskienė L. Socialinių darbuotojų praktikų profesinės
kompetencijos tobulinimas nuolatinio mokymosi kontekste. Tiltai [interaktyvus],
10.
11.
12.
13.
14.
15.
16.
17.
18.
2007, 3 (40) [žiūrėta 2010-03-20]. Prieiga per internetą: <http://www.ku.lt/leidykla/leidiniai/tiltai/tiltai_2007_3%20%2840%29.pdf>.
Jacikevičius A. Siela, mokslas, g yvensena. Vilnius: Žodynas, 1995. ISBN 9986465-10-9.
Johnson L. C. Socialinio darbo praktika: bendrasis požiūris. Vilnius: VU Specialiosios
Jovaiša L. Enciklopedinis edukologijos žodynas. Vilnius: Gimtasis žodis, 2007.
ISBN 9955-512-92-X.
Lapė J., Navikas G. Psichologijos įvadas. Vilnius: Lietuvos teisės universiteto Leidyklos centras, 2003. ISBN 9955-442-93-X.
Lietuvos socialinių darbuotojų etikos kodeksas. Esu, 1998, Nr. 6 (155).
LR švietimo ir mokslo ministro 2008 m. balandžio 9 d. įsakymas Nr. ISAK980 „Dėl socialinio darbo studijų krypties reglamento patvirtinimo“. Valstybės
žinios, 2008-04-19, Nr. 45-1706.
LR socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. balandžio 5 d. įsakymas
Nr. A1-92 „Dėl socialinių darbuotojų ir socialinių darbuotojų padėjėjų kvalifikacinių reikalavimų, socialinių darbuotojų ir socialinių darbuotojų padėjėjų
profesinės kvalifikacijos kėlimo tvarkos bei socialinių darbuotojų atestacijos
tvarkos aprašų patvirtinimo“. Valstybės žinios, 2006-04-20, Nr. 43-1569.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos-socialinė statistika, 2009. Prieiga per inernetą:
www.socmin.lt/l.php?tmpl_into=middle&tmpl_id>.
Trevithick P. Social work skills. A practice handbook. Philadelphia, 2002. Prieiga per
Diana Mačiuikienė – Vilniaus pedagoginio universiteto Socialinės komunikacijos instituto Socialinės sanglaudos katedros socialinio darbo (socialinių institucijų vadybos) studijų
programos magistrė, Socialinės sanglaudos katedros vedėjos padėjėja ir lektorė; mokslinių
interesų sritys: socialinių darbuotojų kvalifikacijos tobulinimas, profesinė etika, socialinis
81
ISSN 1392-9569
konsultavimas, profesinis informavimas ir konsultavimas, socialinė mentorystė; adresas:
Studentų g. 39, LT-08106; el. paštas [email protected]
Živilė Jaruševičienė – Vilniaus pedagoginio universiteto Socialinės komunikacijos instituto Socialinės sanglaudos katedros socialinio darbo studijų programos magistrė; el. paštas
[email protected].
Gauta 2010 m. liepos mėn.
82
Dalija SNIEŠKIENĖ
LOJALUMO KLAUSIMAI SOCIALINIO DARBO
MOKOMOJOJE PRAKTIKOJE
Anotacija. Straipsnio tikslas – atskleisti studentų mokomosios praktikos metu jiems
iškylančių etinių klausimų, susijusių su lojalumu, sritis ir klausimų formulavimo tipus.
Straipsnyje pristatomi tyrimo, kuris atliktas siekiant išsiaiškinti, kokie etikos klausimai ir
problemos iškyla studentams, atliekantiems socialinio darbo mokomąją praktiką, rezultatai,
keliami diskusijų klausimai siekiant gerinti profesionalių socialinių darbuotojų rengimą ir
paslaugų kokybę. Tyrimas remiasi 2006–2008 m. sukauptų studentų pristatytų atvejų,
kuriuose jiems iškilo etikos klausimų, analize. Klausimai grupuojami pagal 4 kategorijas:
lojalumas organizacijos tradicijoms, kultūrai, lojalumas galią turintiems asmenims, lojalumas
organizacijos taisyklėms, įsakymams ir lojalumas įstatymams.
Esminiai žodžiai: lojalumas, socialinio darbo praktika, socialinio darbo etika.
Įvadas
Vis sudėtingėjanti kasdienė aplinka reikalauja svarstymų bei moksliškai pagrįstų
veiklos rekomendacijų. Tai skatina ir praktinės etikos plėtrą bei domėjimąsi etikos
klausimais. Etika apima daugelį psichologinių, švietimo ir pilietiškumo ugdymo
funkcijų. Kaip teigiama, „postsocialistiniuose kraštuose iki šiol problemiška suderinti
efektyvumą ir etiškumą, naudingumą ir padorumą ne tik praktikoje, bet ir žmonių
sąmonėje“ (Vasiliauskienė, 2001, p. 321). Vakarų kultūroje susiformavusios moralinės
vertybės dažnai patenka į kokybiškai kitą moralę, todėl tos vertybės neveikia arba
įgauna kitokią, nei tikėtasi, prasmę. Aplinkoje, kur nepaisyti padorumo normų (tai
patvirtina kasdieniai įvykiai) yra tapę norma, žmogaus teisių idealai dažnai atrodo
kaip utopija ar naivus idealizmas (ten pat).
Viena iš gana dažnai vartojamų etinių sąvokų yra lojalumas. Lojalumo samprata
literatūroje labai įvairiai apibūdinama. „International Encyclopedia of Ethics“ lojalumas apibrėžiamas taip: „Atsidavimas asmeniui, bendram reikalui, šaliai ar idealui“
(Pečiulienė, 2010). Kaip teigia L. Donskis (2005), pirmiausia lojalumas reiškė besąlygišką įstatymų laikymąsi, jų galios pripažinimą, tačiau dažniausiai šiais laikais
jis suprantamas kaip ištikimybė, kilusi iš feodalinio paklusnumo savo ponui bei
valdžiai. Lojalumo samprata gali išreikšti tiek laisvo, tiek nelaisvo žmogaus lojalumą.
Nelaisvo žmogaus lojalumas – tik paklusimas, lengvai pereinantis iš vieno objekto
kitam. Laisvo žmogaus lojalumas susijęs su aukštesnėmis vertybėmis: pagarba ir meile
83
ISSN 1392-9569
žmogui, draugystei ir t. t. J. Palidauskaitė (2001) teigia, kad lojalumas, arba ištikimybė, reiškia moralinių principų bei vertybių, organizacijos, bendruomenės ar asmens
atstovavimą. Lojalumas gali slėpti ir tam tikrus pavojus (perdėjimus, iškreipimus ir
kt.). Ištikimybė reiškiasi per elgesį. Kyla pavojų, kad žmonės bus ištikimi blogoms
organizacijoms, atsisakys savo esminių įsipareigojimų. Kartais organizacijos, vadovai
ir asmenys reikalauja iš mūsų didesnio atsidavimo jiems nei asmeniniams ar profesiniams principams. Pasak J. Palidauskaitės (2001), išskiriamos dvi ištikimybės rūšys:
horizontalioji (draugams) ir vertikalioji (vyresniesiems, administracijai, organizacijai).
S. Gellermanas (1988) pabrėžia, kad lojalumas teisei, visuomenei, bendrai moralei
turi būti svarbesnis už lojalumą organizacijai. Ši ištikimybės raida parodo, kad vadovavimasis aukštais moraliniais principais yra svarbesnis nei lojalumas organizacijai,
vadovams ar kolegoms. Tačiau šiuo atveju gali kilti gana daug neaiškumų, jei, kaip
teigia J. Palidauskaitė (2001), taisyklės suprantamos kaip moralė, kuri, svarbiausia,
dar ir užtikrina karjerą.
Apsisprendimas dėl lojalumo ir sprendimo priėmimas gana glaudžiai susijęs su individo moralinės raidos būsena, kurią galima aiškinti vadinamąja „individo moralinio
išsivystymo“ kognityvine teorija (Kohlberg, 1984). Autorius išskiria 6 raidos etapus:
nuo žemiausio – bausmės vengimas, toliau – apdovanojimų siekimas ir teikimas („gero
žmogaus“ buvimas „geram“ artimiesiems), toliau – asmeninių teisių derinimas su tam
tikros grupės interesais, taisyklėmis, toliau – atskirų grupių ir interesų pripažinimas ir
derinimas. Aukščiausia moraline branda galime laikyti gyvenimą pagal savo sąžinę,
kosmines ir esmines vertybes bei principus, kvestionuojant įstatymus ir normas. Tačiau
W. Crainas (1992) teigia, kad žmonėms dažnai yra pavojinga iškelti savo principus
aukščiau visuomenės ir teisės. L. Kohlbergas (1984) tvirtina, kad šios moralinės raidos
pakopos nėra nei subrendimo, nei socializacijos produktas, tačiau keičia viena kitą dėl
kognityvinės veiklos, mąstant ir argumentuojant apie moralines dilemas.
Lojalumui įtvirtinti ši sąvoka dažnai minima etikos kodeksuose, kartais ir darbo
sutartyse. Tarptautinės socialinių darbuotojų federacijos Socialinio darbo etikos
principų formuluotės (Ethics in Social Work, Statement of Principles, 2004) įžangoje,
aptariant etiškai pagrįstų sprendimų problemas, kylančias socialiniams darbuotojams,
lojalumo klausimai įvardijami kaip esminiai etikos problemų šaltiniai. Čia teigiama,
kad: 1) socialinio darbuotojo lojalumas dažnai atsiduria tarp konfliktuojančiųjų interesų;
2) socialiniai darbuotojai atlieka padėjėjų ir kontrolierių vaidmenį; 3) konfliktas tarp
socialinio darbuotojo, apsaugančio žmonių interesus, ir interesų tų, kuriems jie dirba,
bei visuomenės reikalavimų būti naudingiems ir efektyviems; 4) faktas, kad ištekliai visuomenėse yra riboti (past. – vertimas autorės). Lietuvos socialinių darbuotojų etikos
84
Dalija SNIEŠKIENĖ
kodekse (1998) 3 str. rašoma, kad socialinis darbuotojas turi būti lojalus bendradarbiams, tačiau kartu jis „kritiškai vertina bendradarbių, pažeidusių socialinio darbo
etikos normas, elgesį. Netiesioginis lojalumas nukreiptas į jį pasamdžiusią organizaciją
(4 str.), įstatymus (2 str.) ir asmeninę profesiją (5 str.).
Remiantis tarptautiniu socialinio darbo profesijos apibrėžimu (Ethics in Social
Work, Statement of Principles, 2004), socialinio darbo profesijos veiklos etikos pagrindas turėtų būti žmogaus teisės. Jos grindžiamos ir įtvirtina tokias vertybes kaip gyvybė,
pilietinės ir prigimtinės laisvės, lygybė ir tolerancija, teisingumas, solidarumas, socialinė atsakomybė, evoliucija, taika tarp žmonių ir pusiausvyra su gamta (Žmogaus teisės
ir socialinis darbas, 2007). Pagal Pasaulinius socialinių darbuotojų rengimo standartus
(Global Standards for the Education and Training of the Social Work Profession, 2004),
socialinis darbuotojas (-a) turi gebėti priimti etiškai pagrįstus sprendimus ir tų sprendimų pagrindu veikti, o programose šiam aspektui turi būti skiriamas skrupulingas
dėmesys, suformuluojant aiškius etiško elgesio tikslus ir principus, o esant etikos
kodekso pažeidimui, turi būti teikiama pagalba ir / ar disciplinuojančios priemonės
iki studento pašalinimo iš programos, nurodant susitaikymo ir žalos atlyginimo
būdus (9.1–9.7 str.). Sprendimų priėmimas turėtų būti racionaliai pagrįstas, todėl
reikalingi išlavinti refleksijos gebėjimai, nes asmeninių vertybių sistemos ir vyraujančios nuostatos gali tapti emocijų proveržių priežastimi. Aptardama profesionaliame
socialiniame darbe kylančias lojalumo dilemas, A. K. Solberg (2010) teigia, kad jos
yra susijusios su trimis socialinio darbo praktikos idealiųjų modelių (kuriuos išskyrė
S. Banksas, 2006, p. 136) tipais, išreiškiančiais tam tikrus socialinio darbuotojo
vertybių rinkinius ir nuo jų priklausančius pasirenkamus vaidmenis.
Taigi rengiant socialinius darbuotojus labai svarbu, kad studentai įgytų ne tik
pakankamai žinių ir gebėjimų, bet drauge būtų pasirengę veikti etiškai. Kompleksinėms kompetencijoms įgyti organizuojama mokomoji praktika. Etikos teorinių žinių
suteikimui ir mokymuisi analizuoti, priimti racionaliai etiškai pagrįstus sprendimus
iki 2008 m. buvo skiriami du studijų kursai: socialinė etika – pirmame kurse ir
socialinio darbo etika ir bažnyčios socialinis mokymas – ketvirtame kurse. Iš viso
7 (10,5 ECTS) kreditai. Etikos klausimai buvo paliečiami ir socialinio darbo mokomosios praktikos aptarimų metu bei kituose teoriniuose kursuose.
Pažymėtina, kad neradome tokio tyrimo, kuris atskleistų, kokius etikos klausimus
kelia studentai, dirbdami praktikoje, ir kaip jie juos formuluoja. Atliktas tyrimas
apima labai platų klausimų temų spektrą, todėl iš tyrimo metu išskirtų kategorijų
šiame straipsnyje pasirinkta išsamiau aptarti tik kai kurias, susijusias su lojalumo
klausimais.
LOJALUMO KLAUSIMAI SOCIALINIO DARBO MOKOMOJOJE PRAKTIKOJE
85
ISSN 1392-9569
Tyrimo tikslas – atskleisti studentų mokomosios praktikos metu jiems iškylančių
etinių klausimų, susijusių su lojalumu, sritis ir klausimų formulavimo tipus.
Tyrimo klausimai:
1. Su kokiomis lojalumo sritimis siejasi studentų praktikoje keliami etikos klausimai?
2. Kaip studentai formuluoja klausimus šia etikos tema?
Tyrimo metodika. Vadovaujantis konstruktyvistine epistemologine nuostata, kad
žmogaus supratimas apie realybę konstruojamas jo sąmonėje, formuojami klausimai
yra subjektyvios asmeninės patirties ir žinių konstruktas. Todėl studentų pateiktų
atvejų analizei buvo pasirinktas kokybinis tyrimas ir indukcinės turinio analizės
metodas (Elo, Kyngas, 2007).
Atranka. Ketvirto kurso studentai bakalaurantai raštu pristatė savo mokomąją
praktiką atspindinčius atvejus, kurie buvo surinkti kaip socialinio darbo etikos ir
bažnyčios socialinio mokymo kurso namų darbo dalis. Studentai jau buvo atlikę visą
mokomąją praktiką, atitinkančią studijų programos turinį. Šio savarankiško darbo
metu jie turėjo dar kartą permąstyti visą savo patirtį, įgytą atliekant praktiką, ir,
pasirinkę vieną įsimintiniausią situaciją, kurioje jiems iškilo etikos klausimų ar problemų, ją pristatyti raštu. Per trejus metus (2005–2008 m.) buvo sukaupta 234 namų
darbai. Analizei atrinkti 163 atvejų aprašymai, nes kitų atvejų aprašymuose: 1) situacijos kartojosi (35 atvejai), du studentai kartu dirbo toje pačioje praktikos vietoje ir
aprašė tą pačią situaciją bei suformulavo tokius pat klausimus; 2) studentai nepajėgė
pasirinkti ir aprašyti situacijos, kurioje iškilo etinis klausimas, arba nesugebėjo pagal
aprašytą situaciją suformuluoti klausimo etikos tema (36 atvejai).
Analizė. Iš atrinktų tyrimui tinkamų 163 atvejų buvo analizuojami studentų
praktikos atvejų aprašymai bei suformuluoti etikos klausimai. Keletą kartų skaitant
atvejų aprašymuose iškeltus klausimus, buvo atlikta analizė, susidedanti iš atviro
kodavimo, kategorijų kūrimo ir abstrahavimo (Elo, Kyngas, 2007, p. 109). Analizės
vienetas – studentų suformuluotas klausimas atvejo aprašymo pabaigoje. Patys atvejai
buvo analizuojami tik tiek, kad būtų galima nusakyti kontekstą, kuriame klausimas
iškilo. Atlikus visų atvejų ir klausimų analizę bei suformulavus kategorijas, pagal
temas jos buvo grupuojamos į atskirus klasterius. Lojalumas išskiriamas kaip atskira
tema, abstrahuojant kategorijas.
Tyrimo rezultatai
Lojalumo temos analizės metu buvo išskirtos keturios kategorijos, kurios susijusios
su keletu skirtingų etinių svarstymų ir įtampų laukais, t. y. įvykiais organizacijoje,
86
Dalija SNIEŠKIENĖ
priimančioje studentą, studijų programą ir asmeninį santykį su paslaugos gavėju
praktikoje bei studento santykį su įstatymais (visuomene). Toliau straipsnyje plačiau
aptariamos išskirtos kategorijos, paaiškinant kontekstą, kuriame jas atspindintys
klausimai buvo iškelti. Konteksto aiškinimas remiasi studentų aprašytais atvejais.
1 lentelė
Lojalumas organizacijos kultūrai
Kategorija
Subkategorija
Teiginiai
Lojalumas organizacijos tradi- Lojalumas organizacijos dar- Kištis, ar nesikišti? Pasakyti, kad
cijoms, kultūrai
buotojų santykiams
nepriimtina, ar tylėti?
Lojalumas organizacijai ar Pranešti apie matomą smurtą ir
klientų apsauga
pažeidimus, ar nepranešti?
Lojalumas siuntusiam uni- Išsaugoti praktikos vietą, ar ginti
versitetui
savo poreikius?
Subkategorija lojalumas organizacijos darbuotojų santykiams suformuluota
remiantis studentų stebėjimais. Jei šiame stebėjimo procese studentas mato neprofesionalius darbuotojų santykius, kurie prieštarauja profesinei etikai, asmeninėms vertybėms, natūraliai iškyla klausimas, kaip tokioje situacijoje elgtis. Socialinė darbuotoja
atsisako dirbti su ne savo tautybės klientu (rusu). Ką daryti? Savęs klausiama: įsikišti ar
neįsikišti? Pasakyti, kad nepriimtina, ar tylėti? Tai tiksliau išreiškiama kaip buvimas
aktyviam ar pasyviam, tolerantiškam, nors tai žeidžia patį studentą, kartais ir kitus,
su paslaugų teikimu susijusius asmenis. Keletas studentų aprašo tokias etiškai jiems
sudėtingas situacijas: „Ką daryti, kai viena kolegė apie kitą kalba netinkamus dalykus
klientams ir man girdint?“, „Klientų situacijų ir konfidencialių dalykų perpasakojimas
kitiems klientams“, „Necenzūrinių žodžių vartojimas“ ir t. t. „Socialinė darbuotoja klientui pateikė klaidingą informaciją, siekdama jo atsikratyti ir pasityčioti. Ką daryti?“
Lojalumas organizacijai ar kliento apsauga subkategorijai priskiriamus etikos
klausimus studentai taip pat formuluoja remdamiesi stebėjimu. Jie iškelia klausimus
matydami, kaip prieš klientus smurtaujama fiziškai ir emociškai, grubiai ar aplaidžiai
elgiamasi, meluojama, klientai diskriminuojami pagal tautybę, socialinę padėtį ir
t. t. Kaip reaguoti į socialinio darbuotojo psichologinį smurtą (grasinimus, gąsdinimus),
matomą praktikos metu? Ką daryti, kai pasikalbėjus tiesiogiai atmetamas bet koks kitokio
elgesio pasiūlymas? Šie atvejai atskleidžia daug didesnę įtampą, nes tuomet nesikišti
87
ISSN 1392-9569
reiškia ir bendradarbiauti nusikalstant žmogaus teisėms, įstatymams, dažnai ir organizacijos vidaus taisyklėms ir t. t. Studentai formuluoja dileminius klausimus: Įsikišti
ar neįsikišti? Pranešti administracijai apie matomą smurtą ar nepranešti? Pranešti Vaikų
teisių apsaugos skyriui ar nepranešti? Kaip elgtis, kai auklėtoja muša neįgalų vaiką? Ar
pranešti apie fizinių bausmių praktiką globos institucijoje, jei pranešus bus netenkama
galimybės atlikti praktiką?
Subkategorija lojalumas siuntusiam universitetui išskirta remiantis studentų
patirtimi patekus į tokią praktikos vietą, kur kyla daug prieštaravimų tarp asmeninės,
profesinės doros ir organizacijos kultūros arba kur sunkiai įžvelgiamos galimybės
įgyvendinti praktikos užduotis (jei praktikos užduotis neatitinka reikalavimų, ar būti
sąžiningam ir kelti tą klausimą, ar tiesiog niekam nesakyti ir dirbti, ką liepia), tačiau
žinodami, kad universiteto administracijai gana sudėtinga surasti praktikos vietų studentams, stengiasi su jomis palaikyti kuo geresnius santykius, tokioje situacijoje gali
jaustis tarsi įkaitu. Tuomet studentas formuluoja klausimą: Nepranešti apie praktikos
vietos iškylančius prieštaravimus ar pasielgti, kaip jaučiama, kad būtų tinkama. Studentas
dažnai stengiasi palaikyti gerus santykius tiek su organizacija, kuri jį priėmė, tiek su
universitetu, bet jo paties mokymosi poreikiai taip pat yra svarbūs.
Šios subkategorijos pristato daugiau etikos problemas, su kuriomis susidūręs socialinio darbo studentas jau turi mokėti jas spręsti, kartais gana smarkiai rizikuodamas
ir prisiimdamas atsakomybę už pasekmes universitetui, kuris jį siuntė, tačiau tokios
situacijos sprendimą grįsdamas supratimu, kad pažeidžiamas jo asmeninis orumas:
Išsaugoti praktikos vietą ar ginti savo poreikius?
2 lentelė
Lojalumas galią turintiems asmenims
Kategorija
Subkategorija
Lojalumas galią turintiems Lojalumas mentoriui
asmenims
Lojalumas tutoriui
Lojalumas viršininkui
Teiginiai
Ar informuoti, kai smurtauja mentorius prieš vaikus, ar nutylėti?
Informuoti fakulteto administraciją
apie supervizoriaus neprieinamumą
ar nutylėti?
Ar meluoti motinai, kaip liepia
praktikos vietos administracija?
Lojalumas praktikos vadovui (mentoriui). Ši subkategorija parodo gana sudėtingą studento situaciją, kai praktikos vietoje stebima, kaip praktikos vadovas,
88
Dalija SNIEŠKIENĖ
kuris socialiniam darbuotojui turėtų pateikti elgesio modelį, pats smurtauja. Ar ginti
klientą, kurį puola mokytoja ir socialinė pedagogė, ar nesikišti, nes socialinė pedagogė
yra mano vadovė? Ši situacija sudėtingėja, suprantant, kad studentas nuo vadovo
labai priklauso. Praktikos vadovas (mentorius) vertina studento darbą pažymiu, t. y.
turi tiesioginę galią kontroliuoti studentą. Jei nėra daugiau liudininkų, matančių
neteisėtą ir neetišką praktikos vadovo elgesį, tuomet tokioje situacijoje yra didelė
rizika, kad studentas bus pats apkaltintas kaip šmeižikas arba jo praktika nebus
įvertinta teigiamai.
Panašių klausimų kyla ir kitokiose situacijose, apibendrintai formuluojamose
taip: Būti lojaliam praktikos vadovei ar apsaugoti asmeninį orumą? Studentės pristato
situacijas, kai mentorė visiškai nekreipia į jas dėmesio, nereaguoja į jų prašymus arba
su ateinančiais asmenimis reikalauja elgtis taip, kaip ir visi kiti, nors tai prieštarauja
gero elgesio principams, arba dar blogiau – su studente nesikalba. Tuomet studentas
savęs klausia: Kaip pasielgti teisingai, kai buvusi praktikos vadovė už akių neigiamai
mane apibūdina dabartinei vadovei? Kitoje situacijoje viena studentė formuluoja
apibendrinamąjį klausimą: Ar perimti tokį vadovės elgesį, ar nepaklusti ir elgtis savaip,
kaip liepia sąžinė?
Subkategorija lojalumas supervizoriui (tutoriui) ar savo orumui suformuluota remiantis atvejais, kai tutorius (anksčiau šioje programoje vadintas supervizoriumi) nesidomi studento praktika, neskiria laiko jam konsultuoti, tampa
neprieinamas. Tokioje situacijoje studentas bando apsispręsti, kaip pasielgti:
Informuoti apie tai administraciją ar tylėti, negalint mokytis, negaunant palaikymo
ir konsultacijų?
Studentas praktikoje turi būti lojalus ne tik savo praktikos vadovui, bet ir
visos organizacijos vadovams, todėl fomuluojama subkategorija lojalumas viršininkui. Studentai kelia klausimą: Ar šnipinėti apie šeimą direktoriaus įsakymu?
Kadangi studentas nėra visiškai atsakingas už savo veiklą, todėl gali būti nesunkiai
skiriamas atlikti tokias užduotis, kurios atsakingiems darbuotojams gali sukelti
didelių nemalonumų, pvz., administracija, ką nors pažadėjusi klientui, visiškai
nesiruošia tų pažadų įgyvendinti, tačiau neteisingą informaciją klientui liepia
perduoti studentui. Studentas turi apsipręsti, kam bus lojalus – admistracijai,
kuri juo naudojasi, ar tiesai, kliento interesams ir savo paties orumui. Vienoje
iš tokių situacijų studentai formuluoja klausimą: Ar meluoti motinai ir suteikti
vilčių, kad per duotą oficialų laiką (2 savaites) vaikas gali pasikeisti, ar pasakyti
jai tiesą apie „neoficialų išankstinį sprendimą“ vaiką pašalinti iš mokyklos, nes tam
pritarė ir socialinė pedagogė?
89
ISSN 1392-9569
3 lentelė
Lojalumas organizacijos taisyklėms, įsakymams
Kategorija
Subkategorija
Lojalumas organizacijos taisy- Klientų prašymų pirmumas
klėms, įsakymams
Suokalbiai su klientais
Paklusimas profesinei etikai
Teiginiai
Ar nuslėpti tėvų smurtą, jei to
prašo vaikas?
Ligonis pastebėtas girtaujant. Ar
pranešti administracijai?
Ar viską pasakyti seniūnui, kaip
to reikalaujama?
Kadangi socialiniame darbe pabrėžiamas klientų interesų pirmumas, o asmens
interesai dažnai suprantami per klientų prašymus ir pageidavimus, buvo išskirta
subkategorija kliento prašymų pirmumas. Kartais dėl menkos studento patirties
klientui sukeliami per dideli lūkesčiai apie praktikanto galią, pvz., apsaugoti visą
informaciją, gaunamą iš vaikų, ir t. t. Organizacijoje yra labai aiškios taisyklės,
draudžiančios imti dovanas iš klientų: Kaip pasielgti, jei žmogus atneša labai menkutę
dovanėlę ir jei nepriimsi, tas žmogaus jausis įskaudintas dėl šalto atstūmimo? Kadangi
labai svarbi socialinio darbuotojo ir kliento santykių kokybė, tuomet kyla klausimas:
Ką rinktis? Priimti kliento dovanėlę ar paklusti organizacijos taisyklėms? Arba kitas
atvejis: Dėl nelankomumo vaiką nori pašalinti iš mokyklos, tačiau, žinant visą situaciją,
tai būtų blogas sprendimas. Ką palaikyti – mokyklos tvarką ir taisykles ar ginti vaiką bei
jo poreikius? Ar socialinis darbuotojas turi būti nešališkas, kai sprendžiamas klausimas,
kieno – vaiko ar organizacijos – interesai turi pirmumą?
Suokalbiai su klientais. Būna, kad organizacijų taisyklės, atrodo, yra labai
racionalios ir pagrįstos, pvz.: nevartoti alkoholio gydymo įstaigose, kasdien lankyti
mokyklą, nepraleidinėti pamokų ir t. t. Tačiau gali kilti neaiškumų, pradedant
svarstyti apie asmens gerovę – gydymo tęstinumą (Ar išlaikyti konfidencialumą, kai
pažeidžiamos vidaus tvarkos taisyklės ir žalojama sveikata (kai vaikas rūko)?) arba apie
griežtą bausmę ir santykio su klientu palaikymą ar nutraukimą. Tokiose situacijose
studentai labai tiksliai formuluoja klausimą: Ar būti suokalbininku su klientu, ar
griežtai to neleisti ir vadovautis organizacijos taisyklėmis? Šiuo atveju studentai aiškiai
jaučia bendrininkaują pažeidžiant taisykles, tačiau viliasi per tokį santykį pasiekti
didesnį kliento pasitikėjimą ir gerų pokyčių: Ar pranešti apie pacientams draudžiamą
elgesį (girtavimą), ar būti suokalbininke ir įgyti pasitikėjimą?
Kita svarbi paklusimo vadovų įsakymams sritis yra profesinės etikos reikalavimų
vykdymas, pvz., konfidencialios informacijos apie šeimas, asmenis perdavimas vado90
Dalija SNIEŠKIENĖ
vams. Pasirodo, kad kai kuriose organizacijose vadovai yra išleidę įsakymus, kuriais
reikalaujama iš darbuotojų, dirbančių su šeimomis ir asmenimis, perduoti visą – įskaitant konfidencialią – informaciją vadovams. Studentams tampa neaišku, kiek tokie
įsakymai yra pagrįsti ir kiek jų turėtų būti laikomasi, kai jie prieštarauja profesinėms
vertybėms ir etikos principams. Tokiose situacijose jie formuluoja klausimą: Paklusti
viršininko įsakymams ar apsaugoti žmogaus ir šeimos orumą? Kas svarbiau – laikytis
organizacijos taisyklių ar labiau išsiaiškinti ir padėti, kaip jaučiu?
4 lentelė
Paklusimas įstatymams
Kategorija
Lojalumas įstatymams
Subkategorija
Lojalumo įstatymams ribos
Teiginiai
Ar pranešti apie neregistruotą
žmogų, nors vaikas nebegaus
paramos?
Savarankiškos praktikos metu studentams iškyla daug klausimų, susijusių su paklusimu įstatymams. Dirbdamas su šeimomis ar asmenimis, kurie gyvena skurdžiai,
socialinis darbuotojas turi didelę galią vertindamas šeimos situaciją. Dažnai piniginės
paramos gavimas ar negavimas priklauso nuo to, kaip socialinis darbuotojas įvertins
šeimą. Jei šeimoje gyvena neregistruoti sugyventiniai, jie turėtų būti pažymimi ataskaitoje, bet tuomet šeima negautų paramos. Tokioje situacijoje socialinis darbuotojas
sprendžia, kas yra svarbiau – visų likusių šeimos asmenų gerovė ar paklusimas įstatymams, nurodant tikslų šeimos narių skaičių: Ar pranešti apie neregistruotą žmogų,
jei apie tai pranešus vaikas negaus paramos? Tai gali būti susiję ir su atsirandančiais
kitų kultūrų normų ir Lietuvos įstatymų prieštaravimais, kai studentai formuluoja
klausimą: Kas svarbiau – brolių ir seserų bendravimas ar LR įstatymai? Taigi, kaip
teigia L. Kohlbergas (1984), asmuo kvestionuoja pačių visuomenės normų teisingumą
ir atitiktį žmogaus teisių vertybėms. Tokius klausimus, tikėtina, dažniau formuluoja
didesnę praktikos patirtį ir aukštesnį moralinį brandumą įgiję studentai.
Klausimų tipai. J. Palidauskaitė (2001) nurodo, kad gali būti trijų tipų klausimai:
etikos problemos, dilemos ir klausimai. Analizuojant, kaip studentai formuluoja
praktikoje iškylančius lojalumo klausimus, pastebėta, kad dažniausias yra dilemos
tipas, toliau – probleminiai, o rečiausiai – atviri etikos klausimai. Taigi per studijų
metus vis dėlto nedaug studentų išlaisvėja tikrai atviroms diskusijoms ir neįpranta
klausinėti. H. Goovaertsas (2003), cituodamas D. Sommerį, teigia, kad ekspertizė
91
ISSN 1392-9569
lojalumo klausimus, pastebơta, kad dažniausias yra dilemos tipas, toliau – probleminiai, o
reþiausiai
– atviri etikos
klausimai.
Taigi
Socialinis
ugdymas.
2010. Nr.
13 per
(24) studijǐ metus vis dơlto nedaug studentǐ išlaisvơja
tikrai atviroms diskusijoms ir neƳpranta klausinơti. H. Goovaertsas (2003), cituodamas D. SommerƳ,
teigia,dabartinėje
kad ekspertizơ
dabartinơje
aplinkojeklausinėjimo
reiškia begalinƳ
klausinơjimo
procesą, kaipe-nuo
aplinkoje
reiškia begalinį
procesą,
kai nuo universalaus
reinamapereinama
į multiversalų
supratimą ir
daugiau irnuodaugiau
socialinio
vaidmens
universalaus
Ƴ multiversalǐ
supratimą
nuodarbuotojo
socialinio kaip
darbuotojo
kaip
prie prie
socialinio
darbuotojo
kaipkaip
žmogaus
su kasdien
apmąstoma
kompetencija.
Šiame
vaidmens
socialinio
darbuotojo
žmogaus
su kasdien
apmąstoma
kompetencija.
Šiame
socialinio konstravimo požiūrių pasaulyje esminis yra klausinėjimas, o ne universalių atsakymų pateikimas ir išmokimas. Dileminių klausimų formulavimas atspindi
pateikimas
ir išmokimas.
Dileminiǐ
formulavimas
atspindines,
tokƳpasirinkus
pasaulƳ, kuriame
yraištik
tokį pasaulį,
kuriame
yra tik klausimǐ
dvi spalvos
– pilka ir pilka,
bet kurį
dvi spalvos
pilka ir pilka,
pasirinkus bet
kurƳ
iš dviejǐ
sprendimǐ,
pažeidžiamos
dviejų –sprendimų,
busnes,
pažeidžiamos
tam
tikros
vertybės.
Tokia bus
situacija
baugina,tam
atsakomybę,
didelį
stresą, nesasmeniui
dažnai labai
sunku
tikrosneskatina
vertybơs. prisiimti
Tokia situacija
baugina,asmeniui
neskatinasukelia
prisiimti
atsakomybĊ,
sukelia
didelƳ
yra svarbesnė.
Atvirų,yraarba
spręstinų,
klausimų
formulavimas
stresą,nuspręsti,
nes dažnaikuri
labaivertybė
sunku nusprĊsti,
kuri vertybơ
svarbesnơ.
Atvirǐ,
arba sprĊstinǐ,
klausimǐ
leidžia atsiskleisti kūrybiškumui, plačiau apsvarstyti galimybes ir pasekmes bei ieškoti
formulavimas leidžia atsiskleisti kǌrybiškumui, plaþiau apsvarstyti galimybes ir pasekmes bei
papildomų išteklių sprendimui įgyvendinti.
socialinio konstravimo požiǌriǐ pasaulyje esminis yra klausinơjimas, o ne universaliǐ atsakymǐ
ieškoti papildomǐ ištekliǐ sprendimui Ƴgyvendinti.
Rezultatǐaptarimas
aptarimas
Rezultatų
Kaip teigia S. Elo ir H. Kyngas (2007), indukcinơs turinio analizơs metu surandami
Kaip teigia S. Elo ir H. Kyngas (2007), indukcinės turinio analizės metu surandakategorijǐ ir subkategorijǐ ryšiai, paskui pereinama prie metaanalizơs. Šio tyrimo metu, grupuojant
mi kategorijų ir subkategorijų ryšiai, paskui pereinama prie metaanalizės. Šio tyrimo
išskirtǐ kategorijǐ ir subkategorijǐ ryšius, atsiskleidžia tam tikri tarpvertybiniǐ Ƴtampǐ laukai, kurie
metu, grupuojant išskirtų kategorijų ir subkategorijų ryšius, atsiskleidžia tam tikri
pavaizduoti
1 pav.
tarpvertybinių
įtampų laukai, kurie pavaizduoti 1 pav.
Priimanþios
organizacijos
kultǌra
Praktikos vadovas
Valstybơs Ƴstatymai
Žmogus, kuriam teikiamos
paslaugos: poreikiai, kultǌra
Organizacijos
taisyklơs, Ƴsakymai
Studento orumas ir
moralinis
brandumas
Profesinơs vertybơs
Tutorius
Universiteto
padalinys
Ištisinơs
rodyklơs
reiškia
tiesioginƳ
studento
ir aplinkos
lojalumo
punktyrinelinija
linija– įtampą,
– Ƴtampą,
Ištisinės
rodyklės
reiškia
tiesioginį
studento
ir aplinkos
lojalumokonfliktą.
konfliktą. Rodyklơs
Rodyklės punktyrine
kurikuri
pasireiškia
svarstant
konkuruojančius
pasirinkimus.
pasireiškia
svarstant
konkuruojanþius
pasirinkimus.
1 pav. Įtampų laukai, kuriuose studentų praktikos metu formuluojami etikos klausimai,
susiję su lojalumu
1 pav. Ʋtampǐ laukai, kuriuose studentǐ praktikos
metu formuluojami etikos klausimai, susijĊ su
lojalumu
1 pav. matyti, kad, remiantis tyrimo rezultatais, studentui praktikos metu tiesiogiai
kyla lojalumo klausimų iš devynių sudedamųjų dalių: organizacijos kultūra, kliento
92
Dalija SNIEŠKIENĖ
poreikiai, organizacijos taisyklės, praktikos vadovas, valstybės įstatymai, profesinės
vertybės, tutorius ir universiteto padalinys bei paties studento santykis su savimi. Be
to, tarp išskirtų aštuonių struktūrų taip pat egzistuoja tam tikru būdu konkuruojantys santykiai, ir studentas kiekvienos konkurencijos atveju turi apsispręsti, su kuo
bendradarbiauti, kieno vertybes, elgesio modelius pasirinkti. Daugiausiai įtampų
svarstant lojalumo klausimus studentams kyla dėl organizacijos kultūros, valstybės
įstatymų, profesinių vertybių ir asmeninio orumo. Formuluojama mažiau klausimų,
kurie susiję su universiteto aplinka. Gal šie rezultatai ir yra tenkinantys, bet gali būti,
kad studentai savo namų darbų užduotyse neišdrįso formuluoti tokių klausimų dėl
neužtikrinamo konfidencialumo.
Socialinių paslaugų organizacijos labai skiriasi nuo verslo organizacijų, kur
kovojama už kiekvieną paslaugos ar prekės vartotoją konkurencinėje kovoje. Čia
paslaugų gavėjai yra patys bejėgiškiausi visuomenės nariai, dažnai neturintys nei
gebėjimų, nei galimybių pasirinkti kažką kitą. Dažniausiai tokios paslaugos skirtos
daugiau tam tikroms visuomenės grupėms kontroliuoti, o ne aktyvinti. Taigi šioms
organizacijoms konkuruoti dėl klientų lojalumo beveik nereikia, tad kokybė nesiejama
su etika. Nesant struktūrų ar sistemų tiek organizacijų viduje, tiek ir išorėje, tokių
kaip nepriklausomi etikos auditai ir t. t., kurie leidžia palaikyti sveiką organizacijos
klimatą ir aukštą paslaugų kokybę, sunku tikėtis kitokio požiūrio.
Priežasčių susiformuoti tokiai organizacinei kultūrai gali būti labai daug, bet
atsakymą, kaip elgtis tokioje aplinkoje, reikia rasti pačiam studentui. Iš vienos pusės,
atrodo, jiems turėtų būti labai aiškus atsakymas, kas yra profesinė užduotis, tačiau ar
studentas neatsidurs situacijoje „vienas karys lauke“. Atsiskleidžia studentų dvejojimas,
nepasitikėjimas turima kompetencija savo jėgomis, gal baimė prieš galingą priimančią
instituciją, sprendžiant tokio tipo konfliktus. Dažnai sudėtingesnėse situacijose kartojama „mes tik studentai“, reiškiantį bejėgiškumą bei atsakomybės vengimą. Gali būti
ir baimė tapti „skundiku“. Visuomenės dauguma nepripažįsta demaskavimo, „švilpuko
pūtimo“ metodo, kaip būtino ir etiškai pagrįsto, kai esame įtraukiami į tokius pažeidimus kaip stebėtojai. Nors normatyviškai „tokiose situacijose negali būti teikiamas
pirmumas slaptumo ir lojalumo įsipareigojimams prieš svarbiausią pareigą, kuri atlieka
pagrindinį vaidmenį kitus apsaugant nuo galimos (patiriamos) žalos“ (Vyšniauskienė,
Rimkutė, 2008, p. 124–125). Iš kitos pusės, universitetas turėtų būti ta organizacija,
kuri padeda studentui spręsti sudėtingas situacijas mokymosi procese ir atlieka visuomeninę funkciją padėdama įgyvendinti žmogaus teises, kur jos pažeidžiamos.
Demokratinė ir liberali visuomenė kaip ir profesinės etikos kodeksai akcentuoja
toleranciją kitoniškumui kaip vieną iš esminių vertybių. Tačiau, kaip teigia
93
ISSN 1392-9569
M.-F. Hirigoyen (1998), dažnai tolerancijos dingstimi nuolaidžiaujama blogiui. Studentų klausimai apie lojalumą daugeliu atvejų susiję su tokios tolerancijos klausimu.
Iš vienos pusės, studentai patiria organizacijos kultūros spaudimą, iš kitos pusės, prisideda ir visuomenės nuostatos apie toleranciją bei baimė nepritapti, būti pripažintam
netolerantišku. Konformizmo kultūra giliausiai įsirėžusi į mūsų sąmonę iš sovietinės
sistemos tebesitęsia, kai viena mąstome, kitą kalbame, o trečią darome (Putinaitė,
2006). Šalia to konfliktuoja ir naudos siekimo interesas: gauti gerą pažymį.
Kyla klausimai, ar kiekvienas baigiantis socialinio darbo studijas, yra pasiekęs
tokią moralinę brandą, tvirtumą, ar žino ir turi paramos tinklus, sprendžiant
profesionalaus integralumo ir profesinės etikos klausimus? Kaip teigiama, „tik saugumas įgalina patikėti etiketo knygų reikalavimais“ (Kavolis, 1996, p. 50). Kiek
universitetinės studijos vienos gali suformuoti tvirtą ir kartu lanksčią profesionalo
dorovinę sistemą, kuri išmokytų neteisti, būti tolerantiškiems kultūrų skirtumams,
bet tuo pačiu metu nesitaikstyti su žmogaus teisių pažeidimais bet kurioje, tiek
studijų, tiek darbo aplinkoje, nebijoti konfliktų, bet tuo pačiu metu mokėti juos
taikiai spręsti, padedant keisti žmogų žalojančias sąlygas ir netikusius įpročius bei
„nesveikus“ santykius? Tai, ką stebi socialinio darbo studentai savo praktikoje, rodo,
kad tai neįvyksta, nes smurtautojai, etines normas pažeidžiančių taisyklių ir įsakymų
kūrėjai, dirbantys organizacijose taip pat yra savo srities profesionalai. Lyg ir peršasi
atsakymas, kad studijų programos nepajėgios parengti visapusiškai pasirengusių
darbui profesionalų, arba ir pasirengę asmenys neatlaiko visuomenės normų ir organizacijų taisyklių spaudimo ir pasiduoda baimei „netekti darbo“, „negalėti kilti
karjeros laipteliais“ ir t. t.
Šie studentų formuluojami klausimai kelia iššūkius ir universiteto darbuotojų
kompetencijai bei pačios organizacijos taisyklėms ir normoms. Kaip patys socialinio
darbo programų (ne tik šios) dėstytojai ir administracijos darbuotojai diskutuoja ir
sutaria dėl tam tikrų esminių doros ir moralės principų? Kiek laisvi jaučiasi patys
darbuotojai, kad būtų galima kalbėti universitete apie lojalumą ne iš baimės ar siekiant
savos naudos? Kaip veikia organizacinės struktūros, kurios turėtų padėti įgyvendinti
moralines vertybes ir žmogaus teises pačioje organizacijoje darbuotojams ir studentams? Kam jos yra lojalios?
Tyrimas, parodęs su lojalumo sritimis susijusius etikos klausimus socialinio darbo praktikoje, atskleidė dar platesnį klausimų spektrą, todėl akivaizdu, kad šiuos
tyrinėjimus būtina tęsti. Tyrimo rezultatai kelia iššūkius, į kuriuos reikia atsižvelgti
parenkant socialinio darbo praktikai atlikti vietas, bendradarbiaujant mokymo(si)
procese bei dirbant pagal aukštųjų mokyklų socialinio darbo rengimo programas.
94
Dalija SNIEŠKIENĖ
Išvados
Išanalizavus socialinio darbo studentų praktikoje kylančius lojalumo klausimus,
galima nurodyti tokias įžvalgas ar apibendrinimus:
a) dauguma formuluojamų klausimų atspindi vertikalų lojalumą (paklusimą
organizacijai, įstatymams, vadovams), atskleidžia iš dalies nelaisvo žmogaus
apsisprendimo proceso dalį;
b) klausimai rodo jaunų žmonių bandymus apsispręsti dėl tolerancijos blogiui,
asmeninio saugumo, interesų ir pažeidžiamo asmeninio orumo;
c) daugiausia įtampų laukų kyla tarp organizacijos kultūros, taisyklių ir studento
orumo bei profesinės etikos reikalavimų;
d) dažnai klausimai formuluojami kaip dilemos, parodančios būtinybę tobulinti
studento ir absolvento kvalifikaciją keliančius gebėjimus etinių svarstymų ir
kūrybiškumo srityse;
e) studentų klausimai atskleidžia iššūkius, į kuriuos reikia atsižvelgti parenkant
studentų praktikos vietas, teikiant paramą praktikos metu ir tobulinant praktikoje taikomą programą.
f) būtina tęsti etikos klausimų ir pasirinkimų tyrimus, padedančius geriau suprasti
studentų poreikius, iškylančius mokomosios praktikos metu, bei programos
gerinimo sritis.
Literatūra
1.
2.
3.
4.
5.
6.
Banks S. Ethics and Values in Social Work. New York: Palgrave Macmillan, 2006.
Crain W. Theories of development: Concepts and applications (3rd ed.). Englewood Cliffs,
New York: Prentice Hall, 1992.
Donskis L. Ar Lietuva patiria lojalumo krizę?. In: Bernardinai, 2005 [interaktyvus], [žiūrėta 2010-02-06]. Taip pat prieiga per internetą: <http://www.
bernardinai.lt/straipsnis/2005-06-06-leonidas-donskis-ar-lietuva-patiria-lojalumo-krize/28860/>.
Elo S., Kyngas H. The Qualitative Content Analysis Process. Journal of Advanced
Nursing, 2007, t. 62 (1), p. 107–115.
Ethics in Social Work, Statement of Principles. International Federation of Social
Workers, 2004 [interaktyvus], [žiūrėta 2010-03-01]. Prieiga per internetą:
<http://www.ifsw.org/f38000032.html>.
Gellerman S. Why “Good” Managers Make Bad Ethical Choices? Ethical
Insight, Ethical Actions. Perspectives for the Local Government Manager. In:
International City Management Association. Ed. E. Kellar. 1998, p. 42–50.
95
ISSN 1392-9569
7.
8.
9.
10.
11.
12.
13.
14.
15.
16.
17.
18.
Global Standards for Social Work Education and Training of the Social Work Profession.
International Federation of Social Workers, Adelaide, 2004 [interaktyvus],
[žiūrėta 2010-03-12]. Taip pat prieiga per internetą: <http://www.ifsw.org/
cm_data/GlobalSocialWorkStandards2005.pdf>.
Goovaerts H. Working with a Staged Plan. In: Teaching Practical Ethics for the Social
Professions. Eds. S. Banks, K. Nohr. FESET, 2003, p. 83–94.
Hirigoyen M.-F. Le Harcèlement moral, la violence perverse au quotidien [„Moralinis
smurtas, kasdienis iškrypėliškas smurtas“], 1998 [žiūrėta 2010-02-17]. Taip pat
prieiga per internetą: <http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-02-03-mariefrance-hirigoyen-moralinis-smurtas-kasdienis-iskrypeliskas-smurtas/39915>.
Kavolis V. Kultūros dirbtuvės. Vilnius: Baltos lankos, 1996.
Kohlberg L. The Psycholog y of Moral Development: The Nature and Validity of Moral
Stages. New York: Harper & Row, 1984.
Lietuvos socialinių darbuotojų etikos kodeksas. In: Profesinės kvalifikacijos tobulinimas socialinio darbo raidoje. Red. A. Vareikytė. Vilnius: Lietuvos darbo rinkos
mokymo tarnyba, 1998.
Palidauskaitė J. Viešojo administravimo etika. Kaunas: Technologija, 2001.
Pečiulienė L. Lojalumo prasmė ir vertė. Verslo labirintas. Vaiciulis, 2005 [interaktyvus], [žiūrėta 2010-03-12]. Taip pat prieiga per internetą: <http://www.
vaiciulis.lt/lojalumo-prasme-ir-verte.html>.
Putinaitė N. Nenutrūkusi styga: prisitaikymas ir pasipriešinimas sovietų Lietuvoje. Vilnius: Aidai, 2007. 310 p.
Solberg A. K. Dilemmas of Identity and Loyalty in Professional Social Work.
European Journal of Social Education. FESET, 2010, No 18 / 19.
Vasiljevienė N. Praktinės etikos paradigma. In: Dalykinė etika: pasaulinės tendencijos ir postsocialstinių šalių aktualijos. Red. N. Vaslijevienė. Kaunas: Verslo etikos
centras, 2001.
Žmogaus teisės ir socialinis darbas. Red. D. Snieškienė. Kaunas: Vytauto Didžiojo
universitetas, 2007, p. 29–36.
Dalija Snieškienė – socialinių mokslų daktarė, Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių
mokslų fakulteto Socialinio darbo katedros docentė; mokslinių interesų sritys: vaiko gerovė
socialinės raidos kontekste, žmogaus teisės ir socialinio darbo etika; adresas K. Donelaičio
g. 52-406, LT-44244, Kaunas, el. paštas [email protected]
Gauta 2010 m. liepos mėn.
96
Dalija SNIEŠKIENĖ
Rita ILGŪNIENĖ
NEPILNAMEČIŲ NUSIKALSTAMUMO PRIEŽASTINGUMO
LIETUVOJE SOCIALINIAI VEIKSNIAI
Anotacija. Straipsnyje nagrinėjami svarbiausi socialiniai veiksniai, lemiantys nepilnamečių
nusikalstamumo priežastis. Pasiremiant Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos
namuose atlikto tyrimo rezultatais, nustatyti pagrindiniai socialiniai veiksniai ir priežastys,
nulėmusios nepilnamečių teisės pažeidimus. Šie veiksniai svarbūs teisiniu ir sociopedagoginiu požiūriu. Teisiniu požiūriu svarbu, nes teismas, aiškindamasis nepilnamečių padarytas
nusikalstamas veikas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį ir skirdamas atitinkamą bausmę nepilnamečiui, privalo atsižvelgti į jo gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, sveikatos būklę ir
socialinę brandą, supančią aplinką, artimųjų ir jo paties charakteristikas (Valstybės žinios,
2000, Nr. 89-2741). Tokia pozicija yra ir tarptautiniuose teisės aktuose, pateikiančiuose
baudžiamosios teisės privalomas ar rekomendacinio pobūdžio nuostatas: „tinkamai ištiriami biografijos faktai ir aplinkybės, kuriomis nepilnametis gyvena, arba sąlygos, kuriomis
padarytas pažeidimas“ (Jungtinių Tautų standartinės minimalios teisingumo vykdymo
nepilnamečiams taisyklės (Pekino taisyklės) 16 str.). Taigi vis daugiau dėmesio skiriama ne
vien nusikalstamai veikai, bet ir veikos priežastingumui ištirti. Sociopedagoginiu požiūriu
socialinių veiksnių analizė gali padėti kompleksiškai spręsti nepilnamečių nusikalstamumo
prevencijos klausimus įtraukiant visus ugdymo proceso dalyvius, mokyklos bendruomenę:
pedagogus, mokyklos administraciją, socialinius pedagogus, psichologus, teisėsaugos pareigūnus, tėvus ir pačius vaikus.
Straipsnyje analizuojami svarbiausi nepilnamečių nusikalstamumo Lietuvoje priežastingumo socialiniai veiksniai ir įvertinama jų įtaka nepilnamečių nusikalstamumui.
Esminiai žodžiai: nepilnametis, nusikalstamumas, socialiniai veiksniai.
Įvadas
Jungtinių Tautų plėtros programos iniciatyva 1999–2002 m. Lietuvoje buvo
vykdoma Nepilnamečių justicijos programa. Programos tikslas buvo – mažinti nepilnamečių pakartotinai padarytų nusikaltimų skaičių, kuriant humanišką ir efektyvią
nepilnamečių kriminalinės justicijos sistemą. Vienas pagrindinių programos uždavinių
buvo – reformuoti nepilnamečių justiciją reglamentuojančią teisinę bazę (Socialinio
pedagogo ABC, 2002, p. 35).
Buvo pasiekta teigiamų poslinkių, reformuojant nepilnamečių justiciją: priimti
teisės aktų pakeitimai, apmokyti specialistai, dirbantys šioje srityje, atlikta tyrimų,
išleista specialiosios literatūros, sukurtos mokymo programos, plėtėsi bendradarbiavi97
ISSN 1392-9569
mas tarp institucijų, sudarytos kitos sąlygos geresniam šios sistemos funkcionavimui.
Siekiant tęsti nepilnamečių justicijos reformą, Vyriausybės 2004 m. gegužės 19 d.
nutarimu Nr. 600 patvirtintoje Nepilnamečių justicijos 2004–2008 metų programoje
numatytas strateginis tikslas – siekti teisę pažeidusių nepilnamečių resocializacijos
tobulinant nepilnamečių justicijos sistemą, kad ją reglamentuojantys teisės aktai atitiktų visuomenės poreikius ir būtų efektyviai įgyvendinami, sukurti optimalų šioje
sistemoje veikiančių institucijų tinklą su būtinomis organizacinėmis bei techninėmis
priemonėmis ir bendradarbiavimo ryšiais, sukurti ir nuolat tobulinti justicijos pareigūnų ir kitų darbuotojų mokymo sistemą (Valstybės žinios, 2004, Nr. 83-3008).
Šiuo metu parengtas projektas dėl Nepilnamečių justicijos 2009–2013 metų programos patvirtinimo. Programoje keliamas tikslas – tęsti ankstesnių nepilnamečių
justicijų užsibrėžtus tikslus ir uždavinius (Prieiga per internetą: <http://www.lrs.lt/pls/
proj/dokpaieska.dok_priedas?p_id=34294>). Todėl galima teigti, kad nepilnamečių
nusikalstamumo prevencija lieka viena iš svarbiausių teisinių ir socioedukologinių
problemų.
Vaiko, kaip pagrindinės mūsų vertybės, tematika paskutiniu metu ypač dažnai
gvildenama tiek Lietuvoje, tiek ir visame pasaulyje, nors neretai apie tai kalbama
tik vaikantis mados ar artėjant rinkimams. Žinoma, ir toks kalbėjimas nebūtų
smerktinas, jei ilgainiui vaikas ir jo problemos nebūtų užmirštos, nebūtų užgožtos
„svarbesnių“ reikalų.
Reikia pripažinti, kad jaunimo nusikalstamumas yra viena aktualiausių problemų
dabartinėje visuomenėje. Nusikalstamumas pažeidžia ne tik aukas, bet ir jų šeimas,
artimuosius, bendruomenę, paveikia nusikalstančių jaunuolių gyvenimo kokybę.
Ugdytojams bei visiems, besirūpinantiems vaikų, paauglių, o kartu ir visos visuomenės ateitimi, yra svarbu išsiaiškinti nusikalstamo elgesio priežastis, veiksnius,
pasekmes bei prevencines galimybes. Nepilnamečių nusikalstamumas – tai savotiška
bendro nusikalstamumo pradžia, jo potencialus rezervas ir kartu prognozės modelis
ateičiai, taigi kuo ankstesniame amžiuje bus užkirstas kelias nepilnamečių nusikaltimams, tuo bus didesnė galimybė sumažinti nusikalstamumą ateityje (Dapšys, 1993,
p. 37). Todėl tikslinga išsamiau ištirti, kokie priežastiniai socialiniai veiksniai lemia
nepilnamečių nusikalstamumą.
Dėl materialinių, socialinių ir kitų priežasčių šalyje daugėja beglobių, socialiai ir
pedagogiškai apleistų vaikų, todėl galima daryti prielaidą, kad dažnėja jų nusikalstamumas. Duomenys apie nepilnamečių nusikalstamumo pokyčius 2000–2008 m.
rodo, kad nepilnamečių nusikalstamumas mažėja, tačiau 2008 m. nepilnamečių
nusikalstamumas ūgtelėjo 6,8 proc., palyginti su 2007 m. Lietuvos Respublikos
98
Rita ILGŪNIENĖ
prokuratūros duomenimis, nepilnamečių padarytų nusikalstamų veikų buvo jau
4325 nusikaltimai (Prieiga per internetą: <http://www.prokuraturos.lt/Naujienos/
Prane%c5%a1imaispaudai/tabid/71/ItemID/2507/Default.aspx>). Skaičiai verčia
susimąstyti, kokie socialiniai veiksniai lemia nepilnamečių nusikalstamumą.
Tyrimo objektas – nepilnamečių nusikalstamumo priežasčių socialiniai veiksniai.
Tyrimo tikslas – aptarti svarbiausius socialinius veiksnius, lemiančius nepilnamečių nusikalstamumą Lietuvoje.
Tyrimo metodai: empiriniai (respondentų apklausa (anketa), gautos medžiagos
analizė ir apibendrinimas); statistiniai (statistinė duomenų analizė (duomenų apdorojimas vykdomas SPSS programa).
Nepilnamečių nusikalstamo elgesio pasireiškimas mūsų visuomenėje – dažnas
reiškinys. Norint jį sumažinti ar bent pristabdyti, svarbu žinoti nusikalstamo elgesio
atsiradimo motyvus.
Psichologai pažymi, kad vaikui žengiant į paauglystės metus atsiranda noras būti
suaugusiam, vertinamam, pastebimam, pripažintam. Pamažu iš savo gyvenimiškos
aplinkos jis perima jam naujas, suaugusiųjų pasaulyje egzistuojančias dorovės, etikos,
teisines normas, reguliuojančias mūsų gyvenimą. Atsiranda ne tik iki šiol buvusi
tėvų įtaka vaiko nuomonei, pasaulėžiūrai, bet ir kiti išoriniai veiksniai, skatinantys
paauglį vienaip ar kitaip elgtis. Pirmus delinkvencijos požymius galima pamatyti
dar vaikui nepadarius nusikalstamos veikos. Taigi labai svarbu žinoti nepilnamečio
delinkventinio elgesio atsiradimo priežastinius socialinius veiksnius.
Socialinių veiksnių samprata Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne (2003) apibūdinama skaidant į: socialinis (-ė) – susijęs su visuomenės gyvenimu; veiksnys – skatinamoji priežastis, faktorius. Socialinė kriminologinė nuostata remiasi prielaida, kad
vaikų ir jaunimo teisėtvarkos pažeidėjų nusikalstamas elgesys yra dėsningas reiškinys,
kuriam daro įtaką konkrečios socialinės bei individualios aplinkybės (Kriminologija,
1994, p. 14).
Sistemiškai analizuojant galiojančius Lietuvos Respublikos teisės aktus, galima teigti, kad
nepilnamečiai – tai asmenys, nesulaukę 18 metų amžiaus, todėl toliau šiame straipsnyje
nepilnamečiai – tai asmenys, nesulaukę 18 metų amžiaus.
Delinkvencija, arba delinkventinis elgesys, apibūdinama kaip psichologinis polinkis, arba tendencija,
pažeisti egzistuojančias socialines normas. Tai smulkūs nusižengimai, kurie nepadaro rimtos žalos
ir nesukelia rimto pavojaus, tai gali būti bėgimas iš pamokų, amoralus elgesys, rūkymas ir pan. Ši
sąvoka naudojama kalbant apie dar nesubrendusį, jauną žmogų ir dažnai yra sutinkama psichologinėje
ir pedagoginėje literatūroje.
SOCIALINIAI VEIKSNIAI
99
ISSN 1392-9569
Vaikai padaro nusikaltimus dėl pačių įvairiausių priežasčių (objektyvių ir subjektyvių). Didelę įtaka tam turi šeimos, kuriose jie auga. Kaip žinia, šeimų nedarnumas
bei nestabilumas arba visiškas nesirūpinimas savo vaikų auklėjimu – tai pagrindinės
priežastys, skatinančios nepilnamečių nusikalstamumą. Tačiau yra nemažai jaunų
teisės pažeidėjų, kurie auga sėkmingomis laikomose šeimose. Įtakos turi ir aplinka,
kurioje vaikas auga, ir tai, su kuo bendrauja, kaip praleidžia laisvalaikį [Prieiga per
internetą: <http://viesoji.policija.lt/senaslvp/show.php?html=pt_vn1>].
G. Valicko teigimu (1997, p. 14), nepageidaujamas vaikų elgesys gali atsirasti
dėl įvairiausių socializacijos proceso defektų, kuriuos gali nulemti patys įvairiausi
veiksniai: auklėjimo klaidos šeimoje, bendraamžių grupės atstūmimas ir izoliacija,
nesėkmės ir neigiamų vertinimų dominavimas mokykloje, visuomenės informavimo
priemonėse demonstruojamas smurtas bei prievarta, vaiko kognityvinės brandos
sutrikimai ir pan.
Tyrimo organizavimo metodika. Nepilnamečio, esančio pataisos namuose, nusikalstamumo priežastingumo socialinius veiksnius geriausiai atskleidžia jų patirtis,
tai lemia ir tyrimo metodo – apklausos – pasirinkimą. Atsižvelgiant į Lietuvoje veikiančių pataisos įstaigų veiklos tvarką, pobūdį ir vidaus režimą, būtų labai sudėtinga
apklausti visus nuteistus nepilnamečius, ypač bausmes atliekančius miestų ir rajonų
pataisos inspekcijose (siekiant išsaugoti jų anonimiškumą). Pasirinktas kiekybinis
tyrimas, pateikiant užpildyti anketas nuteistiems nepilnamečiams, atliekantiems
laisvės atėmimo bausmę. Anoniminis anketos pildymas sudaro galimybes išsaugoti
visišką slaptumą ir konfidencialumą.
Tyrimo metodikos pristatymas. Nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo
bausmę, pateikta struktūruota anketa kuri buvo sudaryta iš devyniolikos klausimų
atsižvelgiant į socialinius veiksnius. Anketoje naudojami pusiau uždari klausimai, kai
apklausos dalyviui paliekama teisė įrašyti savo nuomonę vienu ar kitu klausimu, arba
pasirinkti jo požiūrį labiausiai atitinkantį atsakymą. Vartojamos sąvokos – aiškios,
nedviprasmiškos, sakiniai trumpi ir paprasti – atitinkantys respondentų amžių, interesus, žinias ir patyrimą. Klausimų tikslas – nuodugniau pažinti tiriamąjį reiškinį, gauti
išsamesnės informacijos apie socialinius veiksnius, kurie lemia nusikalstamą elgesį.
Tyrimas atliktas Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose
2009 m. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos ir Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų vadovų leidimu. Tomis dienomis pataisos
namuose laisvės atėmimo bausmę atliekančių vaikų nuo 14 iki 21 metų amžiaus
skaičius svyravo nuo 150 iki 200 nuteistųjų. Šioje įstaigoje nuolat vyksta nepilnamečių
100
Rita ILGŪNIENĖ
kaita (per dieną pasikeičia iki 10 nuteistųjų): vieni asmenys išvyksta, kiti – atvyksta.
Iš jų pagal galimybes buvo apklausti visi.
Nepilnamečių apklausa buvo vykdoma atsižvelgiant į didelį nuteistųjų užimtumą,
todėl jie buvo suskirstyti į grupeles po 10 asmenų klasėje, kur socialinės reabilitacijos
skyriaus darbuotojas išdalijo anketas, į šį darbuotoją jie taip pat galėjo kreiptis iškilus
klausimų dėl anketos pildymo. Tokiu būdu buvo stengiamasi užtikrinti kuo didesnį
anketų grįžtamumą.
Buvo pateikta 200 anketų, atlikus tyrimą grąžintos 191 užpildytos anketos, iš
kurių 190 užpildė nepilnamečiai, ir 1 – dvidešimtmetis.
Tyrimo metu surinkti duomenys apdoroti kompiuterine programa SPSS. Darbe
aptariami nagrinėjamų požymių statistiškai reikšmingi (p < 0,05), esminiai (p < 0,01),
labai reikšmingi (p < 0,001) skirtumai.
Tyrimo rezultatai ir jų aptarimas
Tyrime dalyvavo 190 nuteistųjų (jaunuolių) iš Kauno nepilnamečių tardymo
izoliatoriaus-pataisų namų. Didžioji dalis respondentų iki nuteisimo gyveno mieste
(60 proc.), ketvirtadalis (23 proc.) – miestelyje ir septintadalis (13 proc.) tiriamųjų – kaime.
Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose laisvės atėmimo
bausmę atlieka nepilnamečiai ir jaunuoliai iki 21 m., jei jie yra aiškiai ėmę taisytis,
tuomet gali būti palikti nepilnamečių pataisos namuose, motyvuotu šių namų direktoriaus nutarimu siekiant įtvirtinti jų pataisymo rezultatus (Valstybės žinios, 2002,
Nr. 73-3084).
Daugiausia (56 proc.) buvo apklausta 16–17 metų, kiek mažiau (32 proc.) –
18 metų respondentų ir 12 proc. apklaustųjų sudarė 14–15 metų nuteistieji. Pažymėtina 14–15 metų amžiaus nepilnamečių mažuma, tai tik patvirtina, kad nepilnamečių
baudžiamoji politika orientuojama į tai, kad laisvės atėmimo taikymas yra kraštutinė
priemonė. Todėl daugiau dėmesio skiriama įstatymuose numatytoms alternatyvioms
priemonėms siekiant nepilnamečio elgesio pasikeitimo jo neizoliuojant.
Tyrimu domėtasi, kelintas yra šis nepilnamečių teistumas. Nustatyta, kad daugiausia apklaustųjų (43 proc.) pažymėjo, jog atlieka bausmę trečią ir daugiau kartų,
Atitinkantys darbe naudojamą apibrėžimą: nepilnamečiai – tai asmenys, nesulaukę 18 metų
amžiaus.
Į tyrimo rezultatus jis neįtraukiamas, nes neatitiko straipsnyje naudojamo nepilnamečio
apibrėžimo.
101
ISSN 1392-9569
kiek mažiau (28 proc.) nurodė, kad tai antras arba pirmas bausmės atlikimas, ir
2 respondentai neatsakė į pateiktą klausimą (1 pav.).
Trečias ir daugiau
teistumų
43,2
Antras teistumas
27,9
Pirmas teistumas
27,9
0
10
20
30
40
50
1 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal teistumų skaičių (proc.)
Tyrimu siekta išsiaiškinti, už kokio pobūdžio nusikaltimą tyrime dalyvavę respondentai yra nuteisti. Paaiškėjo, kad daugiausia respondentų (30 proc.) bausmę atlieka
dėl įvykdytos vagystės, penktadalis (18 proc.) nuteistųjų – už vagystes ir plėšimus, kiek
mažiau (6 proc.) – už žmogžudystes, 3 proc. – sunkius kūno sužalojimus, 2 proc. – išprievartavimus ir 1 proc. apklaustųjų atlieka bausmę už įvykdytą chuliganizmą.
Rastas statistiškai reikšmingas skirtumas tarp nusikalstamos veikos pobūdžio ir
padarytų nusikaltimų skaičiaus. Nustatyta, kad dažniausiai pirmas bausmės atlikimas būna už vagystę (21 proc.) bei plėšimą (19 proc.), o antras bausmės atlikimas
dažniausiai būna už plėšimą (42 proc.) bei už vagystę (27 proc.). Vadinasi, galima
kelti prielaidą, kad antras bausmės atlikimas dažniausiai skiriamas už sunkesnį nusikaltimą (λ 2 = 45,786, df = 24, p = 0,005).
Nustatyta, kad didžioji dalis nusikaltimų įvykdyta nepilnamečių, kurių amžius
yra 16–17 metų: daugiausia vagysčių (n = 32), kiek rečiau – plėšimų (n = 14). Ypač
dėmesys atkreiptinas į tai, kad tokiame amžiuje buvo įvykdyta ir daugiausia žmogžudysčių (n = 9). Toks rezultatų pasiskirstymas leidžia manyti, kad tokio amžiaus
paaugliams būdingas ypač agresyvus elgesys, todėl siekiant situaciją išsamiau analizuoti būtini papildomi tyrimai.
102
Rita ILGŪNIENĖ
Tyrimu domėtasi, ar nepilnamečiai pripažįsta savo kaltę įvykužius nusikaltimą.
Nustatyta, kad daugiau nei pusė tyrime dalyvaujančių respondentų (74 proc.) jaučia
kaltės jausmą įvykdžius nusikaltimą. Tuo tarpu 8 proc. apklaustųjų užtikrina, kad
nesijaučia kalti dėl įvykdyto nusikaltimo ir 18 proc. nepateikė savo įvertinimo, manytina, dėl savo jausmų dvilypumo. Vadinasi, galima kelti prielaidą, kad nepilnamečiai
dažniausiai apgailestauja įvykdę nusikaltimą.
Gautų rezultatų pasiskirstymas parodė, kad daugiausia nusikaltimų buvo įvykdyta
su draugu – tai pažymėjo 51 proc. respondentų, rečiau nurodoma, kad nusikaltimą
vykdžiau vienas – 27 proc., rečiausiai (20 proc.) – grupėje. Manytina, kad toks rezultatų
pasiskirstymas parodo lemiamą grupės įtaką asmeniui pasirenkant veiką.
Išanalizavus tyrimu gautus rezultatus paaiškėjo, kad daugiausia nusikaltimų buvo
įvykdyta apsvaigus nuo alkoholio (64 proc.) nei nuo narkotinių medžiagų poveikio
(44 proc.).
Nustatyta, kad vykdant pirmą nusikaltimą apsvaigę nuo alkoholio buvo 21 proc.
apklaustųjų, nusikalstant antrą kaltą apsvaigę nuo alkoholio buvo 42 proc. tiriamųjų. Toks rezultatų pasiskirstymas leidžia kelti prielaidą, kad alkoholio vartojimas
tarp paauglių padidina tikimybę nusikalstamai veikai atsirasti (λ 2 = 14,510, df = 6,
p = 0,024).
Tyrimu siekta išsiaiškinti, kokie socialiniai veiksniai paskatino nepilnamečius
nusikalstamai veikai (žr. 2 pav.). Išanalizavus pateiktus duomenis paaiškėjo, kad
vienas iš pagrindinių socialinių veiksnių – noras pagerinti savo finansinę situaciją – tai
akcentavo ketvirtadalis apklaustųjų (25 proc.), rečiau (18 proc.) buvo pažymėtas noras
būti lyderiu ir noras pasirodyti prieš draugus (16 proc.), rečiausiai nurodo, kad buvau
priverstas (6 proc.) ir draugų spaudimas (4 proc.). Vienas iš nepilnamečių nurodė, kad
buvo priverstas vogti, nes nebuvo pinigų maistui nusipirkti.
Nustatyta, kad socialinis veiksnys – užsitikrinti normalų pragyvenimo lygį lemia
vykdomų nusikaltimų skaičių. Noras pagerinti savo finansinę situaciją buvo pagrindine
priežastimi vykdant pirmą nusikaltimą – tai akcentavo 17 proc. apklaustųjų ir net
70 proc. pažymėjo, kad tai pastūmėjo juos trečiam ir daugiau nusikaltimų. Tą faktą
pagrindžia statistiškai reikšmingas skirtumas (λ 2 = 27,721, df = 9, p = 0,001).
Gautų rezultatų pasiskirstymas parodo, kad didžiausią įtaką nepilnamečiams turi
jų socialinis-ekonominis statusas – noras pagerinti savo pragyvenimo lygį stumia
paauglius į nusikalstamą veiką.
103
ISSN 1392-9569
Buvau priverstas 5,8 7,4
23,2
11,6 9,5
Nepalankios aplinkybės
Draugų spaudimas 3,7 9,5
Noras pagerinti savo finansinę situaciją
11,6
Noras būti lyderiu
17,9
Noras pasirodyti prieš draugus
16,3
0
Sutinku
17,4
10
Iš dalies sutinku
61,6
24,7
62,1
22,1
24,7
Noras atkreipti dėmesį į savę
63,7
16,8
24,2
34,7
23,7
30
Nesutinku
36,8
34,2
16,3
20
28,9
24,2
32,1
40
50
35,3
60
70
80
90
100
Neatsakė
2 pav. Įvykdytų nusikaltimų, respondentų nuomone, priežastys (proc.)
Tyrimu norėta sužinoti, dėl kokių priežasčių, nepilnamečių nuomone, yra vykdomi
nusikaltimai (žr. 3 pav.). Paaiškėjo, kad didžioji dalis (35 proc.) respondentų mano,
kad didžiausią poveikį nepilnamečių nusikalstamam elgesiui turi neigiama kiemo /
gatvės įtaka. Rečiau pažymima, sunki materialinė padėtis – 31 proc., neužimtas laisvalaikis – atitinkamai 31 proc., blogas auklėjimas šeimoje – 22 proc. ir nepilnamečio
asmeninės savybės – 20 proc. Rečiausiai nurodomas neefektyvus teisėtvarkos įstaigų
darbas – 8 proc. ir neigiama žiniasklaidos įtaka – 5 proc.
Pastebėta, kad nepilnamečiai, kurie atlieka bausmę už vagystę, dažniau nei kiti
tyrime dalyvavę nepilnamečiai teigia, kad pagrindinė nusikaltimo priežastis – blogas
auklėjimas šeimoje: sutinku pažymėjo 42 proc. apklaustųjų, iš dalies sutinku – 30 proc.
nepilnamečių (λ2 ═ 7,873, df ═ 24, p ═ 0,003). Panaši tendencija išlieka nagrinėjant
kitą priežastį – sunki materialinė padėtis. 22 proc. paauglių, kurie atlieka bausmę
už vagystę, visiškai sutinka ir 46 proc. iš dalies sutinka, kad sunki materialinė padėtis yra pagrįsta priežastis vykdant nusikaltimus – tai parodo nustatytas statistiškai
reikšmingas skirtumas (λ 2 = 63,262, df = 24, p = 0,000).
Vadinasi, galima kelti prielaidą, kad, respondentų nuomone, didžiausią įtaką
paauglių elgesiui turi jo pati artimiausia aplinka – šeima ir kiemo draugai.
104
Rita ILGŪNIENĖ
3 pav. Dažniausios nusikaltimų, respondentų nuomone, priežastys (proc.)
Tyrimu siekta ištirti nepilnamečių nuomonę, kas geriausiai padėtų mažinti nusikaltimų skaičių. Išanalizavus pateiktus socialinius veiksnius paaiškėjo, kad didžioji
dalis respondentų (42 proc.) teigia, jog siekiant mažinti nusikaltimų skaičių būtina
pasirūpinti nepilnamečių žinojimu, kaip atpažinti nusikaltimą norint jo išvengti.
Trečdalis (37 proc.) apklaustųjų akcentuoja, kad nusikaltimų prevencijai ypač svarbi tėvų parama ir įdomiai organizuotas laisvalaikis (36 proc.). Rečiau nurodomas
žinojimas, kur galima kreiptis pagalbos (23 proc.), organizuojamos paskaitos, seminarai paaugliams (23 proc.), rečiausiai (20 proc.) paaugliai pažymėjo organizuojamą
policijos darbą. Gautų rezultatų pasiskirstymas leidžia manyti, kad, nepilnamečių
nuomone, geriausia prevencija prieš nusikalstamą veiką yra žinojimas, kaip atpažinti
nusikaltimą, ir šeimos, pačios artimiausios aplinkos palaikymas bei dėmesys paauglių interesams.
Nustatyta, kad paaugliai, kurie atlieka bausmę trečią ir daugiau kartų, dažniausiai
iš visų apklaustųjų (45 proc.) teigia, kad siekiant sumažinti paauglių nusikalstamumą
būtina užtikrinti tėvų paramą paaugliams. Tai parodo nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas (λ 2 = 19,771, df = 9, p = 0,019).
Tyrimu siekta išsiaiškinti nepilnamečių ryšius su laisvėje likusiais šeimos nariais,
artimaisiais ir draugais.
105
ISSN 1392-9569
Respondentų buvo paklausta, su kuo jie gyveno iki nuteisimo (žr. 4 pav.). Paaiškėjo, kad didžioji dalis respondentų (37 proc.) iki nuteisimo gyveno kartu su tėčiu
ir mama, kiek mažiau apklaustųjų (32 proc.) nurodė, kad gyveno tik su mama,
šeštadalis (16 proc.) – su tėčiu, 5 proc. apklaustų nepilnamečių pažymėjo, kad jie
gyveno globos namuose, 4 proc. – su seneliais. Atkreiptinas dėmesys, kad 3 proc.
nepilnamečių gyveno kartu su broliu ar sese, o net 2 respondentai nurodė, kad gyveno su savo sugyventine. Nustatyta, kad beveik visi tyrime dalyvavę nepilnamečiai
(81 proc.) turi seserų ar brolių.
Su drauge(sugyventine) 1,1
Su sese ir broliu
2,6
Su seniais
4,2
Globos namuose
4,7
Tik su tėčiu
16,3
Tik su mama
32,1
Su tėčiu ir mama
36,8
0
5
10
15
20
25
30
35
40
4 pav. Su kuo gyveno nepilnamečiai iki nuteisimo (proc.)
Tyrimu norėta sužinoti, kokie yra nuteistųjų santykiai su šeimos nariais ir giminaičiais. Gautų duomenų analizė parodė, kad daugiau nei pusė (62 proc.) visų tyrime
dalyvavusių nepilnamečių gerai sutaria su savo giminaičiais, o penktadalis apklaustųjų
(19 proc.) teigia, kad sutaria prastai, 5 proc. – nesutaria visai ir 7 proc. – nebendrauja
su savo šeima.
Tyrimu siekta sužinoti, ar nepilnamečiai palaiko ryšius su artimaisiais. Rezultatų
pasiskirstymas išlaiko tą pačią tendenciją kaip ir analizuojant santykius su šeimos
nariais. Pastebėta, kad pusė apklaustųjų (50 proc.) pastoviai bendrauja su artimaisiais, ketvirtadalis (27 proc.) respondentų nurodė, kad bendrauja retkarčiais, net
12 proc. nuteistųjų akcentavo, kad beveik nebendrauja ir 6 proc. pažymėjo, kad
visiškai nebendrauja.
Tyrimu siekta išsiaiškinti, kokie yra nuteistų nepilnamečių ryšiai su savo tėvais ar
globėjais. Nustatyta, kad dažniausiai didžioji dalis apklaustųjų visada arba kartais
gali nuoširdžiai bendrauti su savo tėvais ar globėjais. 49 proc. apklaustųjų visada
106
Rita ILGŪNIENĖ
atvirai bendrauja su tėvais ar globėjais, kiek mažiau (42 proc.) gali paprašyti pagalbos,
tikėtis paramos (40 proc.) ar jausti, kad yra mylimi (39 proc.), rečiausiai (37 proc.) gali
sulaukti iš tėvų ar globėjų patarimų bei (34 proc.) patikėti savo paslaptis.
Toks rezultatų pasiskirstymas leidžia manyti, kad tarp nuteistųjų ir jų tėvų ar
globėjų vyrauja šilti ir dažniausiai pasitikėjimu grįsti santykiai.
Siekiant išsamiau paanalizuoti nepilnamečių santykius su savo šeima ir draugais,
nepilnamečių buvo paklausta, su kuo jie mėgsta leisti ar leisdavo savo laisvalaikį.
Pastebėta, kad daugiau nei pusė (53 proc.) respondentų labiausiai mėgsta leisti savo
laisvalaikį su draugais, net 2 respondentai pažymėjo, kad dažniausiai laisvalaikį
praleidžia su savo panele. Tik 16 proc. apklaustųjų nurodė, kad savo laisvalaikį dažnai praleidžia su savo tėvais ar globėjais. Atkreiptinas dėmesys, kad net penktadalis
(18 proc.) apklaustųjų pažymėjo, kad mėgsta būti vieni. Manytina, kad tai paaiškinama tuo, kad tokie paaugliai gali būti atstumti arba nesuprasti savo bendraamžių.
Analizuojant socialinių veiksnių įtaką nepilnamečių nusikalstamai veikai, tyrimu
siekta sužinoti, koks yra nuteistųjų tėvų ar globėjų socialinis-ekonominis statusas.
Nustatyta, kad dažniausiai (23 proc.) nors vienas iš tėvų ar globėjų yra kvalifikuotas
darbininkas, kiek rečiau (18 proc.) buvo nurodyta, kad nors vienas iš tėvų ar globėjų
yra tarnautojai ar dirba vadovaujamą darbą (16 proc.), rečiausiai nors vienas iš tėvų
ar globėjų yra bedarbiai (8 proc.) arba nors vienas iš tėvų ar globėjų – nekvalifikuoti
darbininkai (4 proc.) ar ūkininkai (2 proc.). Vadinasi, galima kelti prielaida, kad apklaustųjų nepilnamečių šeimos galėjo užtikrinti savo atžaloms minimalų pragyvenimo
lygį ir tai nėra lemiama priežastis, lemianti nepilnamečių nusikalstamumą.
Išvados
Analizuojant socialinių veiksnių įtaką nepilnamečių nusikalstamai veikai, tyrimu
nustatyta, kad:
• Trečdalis respondentų iki nuteisimo gyveno pilnoje šeimoje, apie ketvirtadalis gyveno tik su mama ir šeštadalis – su tėčiu. Kiti apklausti nepilnamečiai
pažymėjo, kad gyvena su seneliais arba su broliu ir sese, arba gyveno globos
namuose. 2 nepilnamečiai nurodė, kad gyveno su savo sugyventine.
• Didžioji dalis apklaustųjų visada arba kartais gali nuoširdžiai bendrauti su
savo tėvais ar globėjais. Pusė apklaustųjų visada atvirai bendrauja su tėvais
ar globėjais, trečdalis – gali paprašyti pagalbos arba tikėtis paramos, ketvirtadalis – jausti, kad yra mylimi arba sulaukti iš tėvų ar globėjų patarimų bei
patikėti savo paslaptis. Toks rezultatų pasiskirstymas leidžia manyti, kad tarp
107
ISSN 1392-9569
nuteistųjų ir jų tėvų ar globėjų vyrauja šilti ir dažniausiai pasitikėjimu grįsti
santykiai.
• Daugiau nei pusė respondentų labiausiai mėgsta leisti savo laisvalaikį su draugais. Tik šeštadalis apklaustųjų nurodė, kad savo laisvalaikį dažnai praleidžia su
savo tėvais ar globėjais. Atkreiptinas dėmesys, kad net penktadalis apklaustųjų
pažymėjo, kad mėgsta būti vieni. Manytina, kad tai paaiškinama tuo, kad
tokie paaugliai gali būti atstumti arba būti nesuprasti savo bendraamžių.
• Ketvirtadalis nepilnamečių pažymėjo, kad vienas iš tėvų ar globėjų – kvalifikuotas darbininkas, penktadalis – tarnautojai, šeštadalis – kad vienas tėvų ar
globėjų dirba vadovaujamą darbą, tik nedidelė dalis apklaustųjų nurodė, kad
nors vienas iš tėvų ar globėjų – bedarbiai. Vadinasi, galima kelti prielaida, kad
apklaustųjų nepilnamečių šeimos galėjo užtikrinti savo atžaloms minimalų
pragyvenimo lygį ir tai nėra lemiama priežastis nepilnamečių nusikalstamumui.
Analizuojant socialinių veiksnių įtaką nepilnamečių nusikalstamai veikai, tyrimo
duomenys parodo, kad, respondentų nuomone:
• Vienas iš pagrindinių socialinių veiksnių vykdant nusikaltimą – noras pagerinti
savo finansinę situaciją – tai akcentavo ketvirtadalis apklaustųjų. Šeštadalis
respondentų pažymėjo, kad vykdyti nusikaltimą paskatino noras būti lyderiu
ir noras pasirodyti prieš draugus.
• Beveik trečdalis nuteistųjų nepilnamečių pažymėjo, kad nepilnamečių nusikalstamą veiką lėmė blogas auklėjimas šeimoje ir daugiau nei pusė apklaustųjų
sutiko su tuo, kad nusikaltimą padarė dėl sunkios materialinės padėties šeimoje.
Didžiausią įtaka nepilnamečiams turi jų socialinis-ekonominis statusas bei
noras pagerinti savo pragyvenimo lygį.
• Geriausia nusikalstamo elgesio prevencija yra paauglių žinojimas, kaip atpažinti
nusikaltimą, ir šeimos, pačios artimiausios aplinkos palaikymas bei dėmesys
paauglių interesams.
• Pusė nepilnamečių, kurie atlieka bausmę trečią ir daugiau kartų, dažniausiai
iš visų apklaustųjų pažymi, kad siekiant sumažinti paauglių nusikalstamumą
būtina užtikrinti tėvų paramą paaugliams.
Rekomendacijos
Kaip paaiškėjo iš atlikto tyrimo, dauguma nepilnamečių iki pastarojo patekimo
į pataisos namus jau buvo teisti ar bent jau susidūrę su teisėsaugos institucijomis.
108
Rita ILGŪNIENĖ
Todėl būtina kompleksiškai spręsti šią problemą, t. y. įtraukiant visus ugdymo proceso
dalyvius, mokyklos bendruomenę: pedagogus, mokyklos administraciją, socialinius
pedagogus, psichologus, teisėsaugos pareigūnus, tėvus ir pačius vaikus. Svarbų vaidmenį turi atlikti ir savivaldybės, kurios sugebėtų teikti profesionalią pagalbą šeimoms,
auginančioms vaikus, linkusius į teisės pažeidimus ir turintiems elgesio problemų.
Tik dirbant kartu, suformavus komandą, galima tikėtis efektyvių rezultatų mažinant
nepilnamečių nusikalstamumo paplitimą Lietuvoje.
Reikšmingą vaidmenį atliktų ir bendruomenė, kuri galėtų dalyvauti ne tik organizuodama bendrus renginius, varžybas, parodas ir užimti nepilnamečius prasminga
veikla, tačiau turėtų būti išplėstas savanorių, dirbančių su nuteistais nepilnamečiais
bei jų šeimomis, ratas. Vaikams labai svarbus bendruomenės palaikymas. Taip pat
vaikai galėtų būti įtraukiami į socialinės reabilitacijos programų vykdymo procesą.
Taip pat skatinti bendradarbiavimą ir teigiamos visuomenės pagalbos nuteistam
ir grįžusiam iš įkalinimo įstaigų nuostatų formavimą.
Literatūra
1.
2.
3.
4.
5.
6.
7.
8.
Dabartinis lietuvių kalbos žodynas. 4-asis leidimas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų
leidybos institutas, 2003.
Dapšys A. Nepilnamečių nusikalstamumas: situacija ir prevencijos aktualijos.
Teisės problemos. 1993, Nr. 1, p. 37.
Jungtinių Tautų standartinės minimalios teisingumo vykdymo nepilnamečiams
taisyklės (Pekino taisyklės) 16 str. In: Jungtinių Tautų dokumentų rinkinys. Nusikalstamumo prevencija ir baudžiamoji justicija. Standartai ir normos. T. 4.
Kriminologija. Ats. red. J. Bluvšteinas. Vilnius: Pradai, 1994. p. 37.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 91 str. Valstybės žinios, 2000,
Nr. 89-2741.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas, 81 str. Valstybės žinios, 2002,
Nr. 73-3084.
Lietuvos Respublikos prokuratūra. Prokuratūros veikla 2008 metais: nepilnamečių nusikalstamumas [žiūrėta 2009-10-04]. Prieiga per internetą: <http://www.
prokuraturos.lt/Naujienos/Prane%c5%a1imaispaudai/tabid/71/ItemID/2507/
Default.aspx>.
Nepilnamečių justicijos 2004–2008 metų programa. Valstybės žinios, 2004,
Nr. 83-3008.
109
ISSN 1392-9569
Nepilnamečių justicijos 2009–2013 metų programa [žiūrėta 2009-06-23].
Prieiga per internetą: <http://www.lrs.lt/pls/proj/dokpaieska.dok_priedas?p_
id=34294>.
10. Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos pranešimo medžiaga,
2007 [žiūrėta 2009-05-13]. Prieiga per internetą: <http://viesoji.policija.lt/senaslvp/show.php?html=pt_vn1>.
11. Socialinis ugdymas. In: Socialinio pedagogo ABC, t. 5, 2002, p. 35.
12. Valickas G. Psichologinės asocialaus elgesio ištakos. Vilnius: Lietuvos teisės akademija,
1997, p. 14.
9.
Rita Ilgūnienė – Vilniaus pedagoginio universiteto Socialinės komunikacijos instituto
Socialinės pedagogikos katedros lektorė; mokslinių interesų sritys: socialinė pedagogika ir vaiko
gerovė, socialinio darbo su šeima ypatumai, šeimos edukologija, nepilnamečių nusikalstamumo
tendencijos; adresas: Studentų g. 39, LT-08106 Vilnius; el. paštas [email protected]
Gauta 2010 m. rugpjūčio mėn.
110
Rita ILGŪNIENĖ
education of social activity
Vida Gudžinskienė
SELF-EVALUATION OF GENERAL SKILLS GAINED BY
SOCIAL WORKERS FROM CHILDREN FOSTER HOMES
Abstract. The article reveals attitude of social workers working in children foster homes
towards acquired general competences. Generalising the acquired results, it can be stated
that irrespective of the type of location where they work, the majority of the respondents
have acquired or partially gained an ability to critically, analytically and systematically think,
which allows for a conclusion that while working social workers are able to properly evaluate
the emerging circumstances, problems as well as to analyse them, to critically evaluate and
systemise the gathered results and, thus, improve the quality of own work. It is emphasised,
that striving for provision of high quality services, social workers should collaborate with
other specialises, who would assist them in improvement of abilities to select information
necessary for their work.
Keywords: local self-government, social worker, general competences.
Children foster home is a state stationary social service institution, which is
financed from the state budget and provides care (wardship), education, social services
to children deprived of parental care and placed under permanent or temporary
wardship (care) (Vietos savivalda ir socialinis darbas, 2006, p. 23).
According to the Law of the Minister of Social Security and Labour of RL “On
Approval of General Regulations of State and Municipal Care Homes“, children
care homes are stationary social service institutions founded by county governor
administration or municipality and financed from the state or municipal budget,
which provides care (wardship), education (teaching, training and upbringing), social
services to children deprived of parental care placed under temporary or permanent
wardship (care) or temporary residing in care homes until the problem of their
return to parents or placement under warship (care) is solved (Valstybės žin., 2005,
No. 33-1079).
Social care institutions belong to different social service providers: municipalities,
non-governmental organisations, parishes and others. According to the law, a care home
is a representative of a child in care, which has to ensure care (wardship) for children
deprived of parental care, to protect his/her rights, legal interests and to represent him/her in
accordance with procedures established by law (Valstybės žin., 2005, No., 33-1079).
The goal of care home is to ensure provision of care (wardship), education (teaching,
training and upbringing), social services to children placed under wardship and
111
ISSN 1392-9569
to those temporarily residing in care homes as well as to establish other necessary
conditions and maintain environment, where children are able to safely grow, develop,
improve and prepare for independent life in the society.
To ensure quality of social services provided in foster homes, specialists
working there have to be highly qualified, creative and diligent (Trevithick, 2002;
Gudžinskienė, Norvaišaitė, 2009). The staff (employees in institutions) are one of the
most important elements of social service provision, which conditions satisfaction of
children’s needs, solutions to problems and service quality. Social assistance services
to children are a particularly complicated and responsible activity, which requires
high professional qualification and motivation. Choosing specialists for provision
of social care services, it is important to select employees with relevant professional
qualification, practical skills and experience in work with children.
According to the data of the Department of Statistics, in 2006–2008 a big number
of employees in foster homes requalified into social workers. Thus, the number of social
workers increased by 31 percent. Requalification increased their professional development,
which resulted in an increase in the level of children’s care and upbringing.
Social care institutions may belong to various service providers; however, legally foster
institutions are child’s representatives. They have to ensure that children are provided
with needed care and establish proper conditions for child’s development and growth.
The research project: attitude of social workers employed in children foster home
towards acquired general competences.
The goal of the research: to reveal the attitude of social workers employed in children
foster home towards acquired general competences.
The research sample. The social workers from children care homes in various regions
of Lithuania with working experience ranging from one to ten years and more were
surveyed: 140 questionnaire forms were sent and 114 of them returned. This number
is considered as the general sample and is regarded as 100 percent.
The research methodology. A quantitative research was conducted. The questionnaire
form was devised on the basis of skills provided for in the Regulations of Studies in
the Field of Social Work (valstybės žin., 2008-04-19, No. 45-1706 ).
The data collected from the respondents were statistically processed applying
SPSS (Statistical Package for the Social Science) 17.00 version. The chi-square (X ²)
criterion was applied to identify the dependency of research data. Use of chi-square
(X ²) criterion test allows for identification of the significance level. When the level
of significance is p < 0.05, the difference is considered to be statistically relevant; the
significance level p < 0.01 points to a substantial difference; when significance level
112
Vida Gudžinskienė
totals p < 0.001, the significance is high and when significance level is p < 0.0001,
the difference is absolute. If the significance level equals p > 0.05, the difference is
regarded as statistically insignificant (Bitinas, 1998).
The majority of social workers in children foster homes are women, i.e., 94 %
or 107 of all the respondents. The research sample included only 6 % of men, i.e.,
7 respondents out of 114. The conducted research revealed that the age of the majority
of social workers in children foster homes ranges from 26 to 47 years.
Irrespective of the education institution they graduated from, social workers have
to posses the same knowledge, abilities, i.e., the same competences that are necessary
working as a social worker. As it has been mentioned before, the questionnaire form
was devised according to the Regulations of Studies in the Field of Social Work and
the questions referred to distinguished knowledge and abilities (cognitive, practical and
general) (Valstybės žin., 2008-04-19, No. 45-1706). The respondents were asked to
identify the abilities and knowledge they have gained or have failed to obtain.
This article analyses the general competences acquired by social workers. The
research revealed that an ability to express own oral and written thoughts in correct
language was pointed out by the biggest number (52 %) of social workers (Fig. 1).
an ability to critically, analytical and systematically think is acquired by 39 % of all
the respondents. An ability to apply various external and internal communication
models and means prevailed among partially acquired competences (72 %) and an
ability to use information technologies (hereinafter IT) was chosen by 65 % of all the
respondents. Other results were as follows: teamwork skills were partially obtained by
60 % and an ability to critically, analytically think and find as well as to select new
information was gained by 57 % of the social workers in the survey (Fig. 1).
One of the possible preconditions for such distribution of the results regarding
acquired abilities may be conditioned by the fact that the above-mentioned abilities are
most needed by a social worker during his/her work and a specialist without them are
not able to acquire the latest knowledge striving for the welfare of a client. The ability
to suggest improvements to legal acts, the most outstanding ability, was acquired
by 17 % of the respondents and 4 % of the respondents pointed out that they had
failed to obtain it. Several conclusions may be made regarding such distribution of
the results: preparation of legal acts and their improvement are not frequently applied
during their practical work, since social workers lack practical knowledge and skills
of their preparation, another relevant factor may be the respondents’ age and their
place of residence. The links between the respondents’ age and the above mentioned
ability are analysed below (Table 1).
SELF-EVALUATION OF GENERAL SKILLS GAINED BY SOCIAL WORKERS FROM CHILDREN
FOSTER HOMES
113
ISSN 1392-9569
Fig. 1. General skills of social workers
Distribution of social workers’ age and practical ability
(to suggest improvements to legal acts) (%)
To suggest improvements
to legal acts
Table 1
I acquired
I partially
acquired
I partially not
acquired
I did not
acquire
37.5
25.0
12.5
10.0
16.6
0.0
37.5
57.1
59.4
50.0
50.0
0.0
12.5
17.9
25.0
35.0
27.8
87.5
12.5
0.0
3.1
5.0
5.6
12.5
Age
20 – 25
26 – 31
32 – 36
37 – 42
43 – 47
48 and over
114
Vida Gudžinskienė
Having analysed the acquired research data, the statistically significant difference
(p<0.01) was observed between the respondents’ age and a practical ability to prepare
suggestions for improvement of legal acts. As it can be seen in Table 1, social workers
from the age group of 48 years and over, partially failed (87.5 %) to gain an ability
to improve legal acts. 12.5 % of such workers did not acquire this ability at all. It
can be concluded that senior specialists have not encountered problems of legal act
drafting as well as a need to use an ability to improve legal acts during work. Younger
specialists (20-25 years old) demonstrated a more even distribution: 37.5 % of the
respondents mentioned that they have acquired or partially acquired this ability
(Table 1). Respondents belonging to other age groups pointed out to answers in a
similar way. More than half of the respondents in the age groups of 26-31 and 3236 years pointed out that they partially acquired this ability. The distribution of the
answers in the age categories of 37-42 and 43-47 years old were similar, i.e. 50 %
of all the respondents have partially obtained an ability to prepare suggestions for
improvement of legal acts. The tendency was observed that the older the age of the
respondent, the more frequently the answer “partially failed to acquire“. Various
assumptions for explanation of such situation are possible but the main one is a wish
of younger individuals to improve, their interest in learning and lack of experience,
which stimulates a bigger interest in innovations.
Generalising the results received investigating acquisition of general competences,
it can be stated that the majority of specialists providing social services in care homes
have only partially acquired general competences necessary in their work. The ability
that the majority of senior social workers failed to acquire of partially failed to obtain
the general ability related to preparation and improvement of legal acts.
The research revealed a statistically relevant difference between a general skill
to critically, analytically and systematically think and the type of location, where a
respondent currently works.
FOSTER HOMES
115
ISSN 1392-9569
Table 2
The correlation between the type of location where a respondent works and a skill
to critically, analytically and systematically think (%)
An ability to critically, analytically
and systematically
think
Type of location where
institution is situated
Centre of county/city
Centre of district/town
Small town
Rural area
I acquired
I partially
acquired
I partially
not acquired
Probability p
47.7
26.7
50
28.6
45.5
73.3
38.9
71.4
6.8
0
11.1
0
p < 0.05
The majority of social workers in county centres/cities (47.7 %) have acquired an
ability to critically analytically think (Table 2). The results regarding the partially
acquired ability are almost the same and it was chosen by 45.5 % respondents. The
above mentioned ability was gained by 26.7 % of the social workers in the survey
working in district centres, whereas 73.3 % of such respondents pointed out that
they partially obtained this ability (Table 2). Half of (50 %) social workers working
in small towns fully gained this ability and 38.9 % of them partially obtained this
ability. About 71.4 % of the respondents in rural areas partially posses an ability to
critically analytically think. Social workers have to be able to critically, systematically
and analytically think because it required by their profession. Possession of such
abilities allows for faster identification of client’s needs, problems and development
of action plan striving for best possible results. The Regulations of Studies in the Field
of Social Work provide for abilities that have to be acquired by a social worker during
studies. Abilities are one of the integral parts of competence. Perfect awareness of
abilities and their management enables a social worker to be a creative personality,
which helps a client change his/her life.
About 6.8 % of the respondents in county centres/cities (11.1 % of all the
respondents) partially failed to acquire the ability to critically, analytically and
systematically think. A small proportion of the respondents did not acquire this ability
and this failure is not related to the location of the institutions where respondents
work.
116
Vida Gudžinskienė
The generalisation of the results showed that irrespective of the type of location,
where institution is situated, the majority of the respondents have acquired or have
partially acquired an ability to critically, analytically and systematically think, which
allows for an assumption that during their work social workers are able to perfectly
evaluate occurring circumstances, to analyse, to critically evaluate and systemise the
acquired results and, thus, improve quality of their work.
Conclusions:
The research revealed that social workers employed in children foster homes:
irrespective of the type of location, where institution is situated, the majority
of respondents have acquired or partially acquired an ability to critically ,
analytically and systematically think;
more than half of the respondents have partially acquired an ability to analyse
social problems and reasons for their occurrence;
• slightly less than one third of the respondents are partially able to prepare
suggestions for improvements to legal acts;
• the majority of respondents are partially able to use information technologies.
Authorities of institutions are suggested creating conditions for and encouraging social workers to improve computer literacy skills.
Striving for high quality services, social workers should collaborate with other
specialists, who should assist them in improving abilities to choose the newest
information for their work.
Literature:
1.
2.
3.
4.
5.
Barker R.L., The social work dictionary, 4th Edition. Washington, 1999.
Bitinas B., Ugdymo tyrimų metodologija: [textbook]. Vilnius: Jošara, 1998. ISBN
9986-663-06-7.
Dabartinis lietuvių kalbos žodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos
institutas, 2000. ISBN 5-420-01242-1.
Gudžinskienė V., Norvaišaitė J., Vietos savivaldos institucijose dirbančių socialinių
darbuotojų požiūris į įgytas kompetencijas.// Socialinis ugdymas. Vilnius, 2009,
No. 10 (21), p. 79-89. ISSN 1392-9569.
Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba. Vietos savivalda ir socialinis darbas.
Vilnius, 2006.
FOSTER HOMES
117
ISSN 1392-9569
6.
7.
8.
9.
The Law of the Minister of Education and Science of RL No. ISAK‑980 of
April 9, “Dėl socialinio darbo studijų krypties reglamento patvirtinimo“.// Valstybės
žinios, 2008-04-19, No. 45-1706.
The Law of the Minister of Education and Science of RL No. A1-68 of March
3, 2005 “Dėl bendrųjų valstybės ir savivaldybių vaikų globos namų nuostatų
patvirtinimo“.// Valstybės žinios, 10 03 2005, No. 33-1079.
Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės Darbuotojai ir
savanoriai vaikų globos įstaigose. Požymiai: darbuotojų kategorija, įstaigos tipas ir
metai [online]. 2010 [viewed 10 02 2010]. Available from: <http://db1.stat.gov.
lt/statbank/selectvarval/saveselections.asp?MainTable=M3161117&PLanguage=
0&TableStyle=&Buttons=&PXSId=6574&IQY=&TC=&ST=ST&rvar0=&rva
r1=&rvar2=&rvar3=&rvar4=&rvar5=&rvar6=&rvar7=&rvar8=&rvar9=&rva
r10=&rvar11=&rvar12=&rvar13=&rvar14=>
Trevithick P., Social work skills. A practice handbook. Philadelphia, 2002. Available
from: <http://www.mcgraw-hill.co.uk/openup/chapters/0335206999.pdf>.
Vida Gudžinskienė is Doctor of Social Sciences, Associated Professor of Department of
Health Education, Faculty of Sports and Health, Vilnius Pedagogical University, head of
Social Cohesion Department at Institute of Social Communication, VPU. Areas of research
interests: modelling of educational process, health promotion and education, development
of different student competences, professional competences of educator, teacher training.
E-mail: [email protected]
Received in June 2010
118
Vida Gudžinskienė
THE EDUCATIONAL SYSTEM OF A SOCIALIZATION
CENTRE AS A COMPLEX FACTOR CONDITIONING
FURTHER FORMAL LEARNING OF SCHOOL LEARNERS
Annotation. The article analyses theoretical and empirical premises of the educational
system applied in a socialization centre as a complex factor empowering further formal
learning of school learners.
The first part of the article, referring to the performed analysis of scientific literature, reveals
the factors determining further formal learning of school learners at a socialization centre such
as competence-based, social-psychological and organisational factors. The conducted thorough
analysis of scientific literature allowed for creation of the theoretical model of educational
system at the socialisation centre, which later served as a basis for the empiric research, i.e.,
the questionnaire survey of educators and learners of socialisation centre.
The second part presents the results and conclusions of the survey of teachers and school
learners of the socialization centre. The conducted quantitative research revealed the opinions of
both the teachers and school learners of the socialization centre, their viewpoints to future goals,
interferences in overcoming difficulties of their life and learning. The competences and abilities of
the teachers in empowering the school learners for their further formal learning were identified.
The article highlights what features of their behaviour and character may prevent them from
achieving the goal of their further career. The authors make attempts to compare the answers
of the centre’s teachers and the school learners to find out differences and similarities.
The article presents the theoretical model of empowering educational system of the socialization
centre, which can serve as a methodological basis for further researches on a similar topic.
Keywords: socialization centre, educational system, empowerment.
Introduction
The topicality. The role of a socialization centre as educational system is especially
important for empowerment of school learners for their meaningful future activity
in the context of the modern society that experiences constant changes in different
life spheres and raising new challenges for an individual.
Striving for effective development of children without parents, it is important to
create the educational system of socialization centre conditioning their motivated
further formal learning.
Children and teenagers educated at a socialization centre, and especially young
people leaving foster homes are ascribed to a risk group. The analysis of scientific
119
ISSN 1392-9569
literature allows drawing the premise that the beginning of independent life of children
from foster homes after leaving these institutions is complicated by different social,
pedagogical and psychological factors negatively influencing social adaptation of a
young person (Altshuler, Poertner, 2002; Braslauskienė, 2000; Creuziger, Clementine,
1997; Kluyeva, Kozlov, 2004; Smagina, Vodneva, 2001, etc.).
Both Lithuanian and foreign researchers (Harisson, Jagelavičius, 1999; Juodaitytė,
1999; Leiputė, Kardelis, 2002; Merkys, 2002) pay most considerable attention to
the analysis of social – psychological problems of teenagers, children growing up
at foster homes; however, insufficient attention is paid to the problems of their
further formal learning.
Several researches on independent life of former school learners of foster homes
(Hodges, Tizard, 1989; Kluyeva, Kozlov, 2004; Kovalenkovienė, Leliūgienė, 2005;
Rugevičius, Juknaitė-Kozlova, 2002; Skališius, 1999) show that due to the influence
of specific educational environment of a socialization centre, further formal learning
is a sore problem of school learners of a socialization centre both in theoretical and
practical sense – very often external motives influence the choice of a further formal
learning institution.
However, scientific literature very abstractly discusses further formal learning
of this social group as one of the factors conditioning positive social adaptation
able to prevent social exclusion.
While analysing scientific literature it was observed that:
• a systemically grounded scientific viewpoint to a socialization centre as educational system understood as a complex factor in the context of school learners’
further formal learning is not available;
• no model of the educational system of a socialization centre has been created
so far;
• it is not clear what paradigm is applied in the institutions of teenagers’ resocialization in Lithuania at present;
• an insufficient attention is paid to the problems of school learners’ further
formal learning and their further social adaptation.
The problem. Drastic changes in social – economic situation in Lithuania result
in unfavourable and disadapted conditions for school learners of socialization centres.
Contemporary researches (Kovalenkovienė, 2004) showed that school learners of
socialization centres “are not welcome anywhere”: neither by modern labour market
facing the tendency of constantly decreasing number of workplaces, nor by educational
system governed by reforms and ambitious projects that often lack quality.
120
The educational activity, which is implemented in different forms, is necessary in
the process of re-socialization of a child of a socialization centre; however, due to the
frequency and intensity of contacts with teenagers, a particularly important role is
ascribed to educational institutions, most often to socialization centres. Namely these
theoretical attitudes conditioned formulation of the question, what qualities
should be characteristic of the educational system of a socialization centre, striving
for establishment of conditions for further formal education of the learners.
The questions defining the research problem:
1. What factors and their expression condition the character of the educational system
of a socialization centre (empowering / restrictive; open / closed)?
2. What factors (external or internal) condition further formal learning of school
learners of a socialization centre?
The aim of the research: to analyse and to substantiate the educational system
of a socialization centre as a complex factor determining school learners’ further
formal learning.
The research object: the educational system of socialization centre.
The research objectives:
1. To analyse the factors conditioning further formal learning of school learners
of a socialization centre.
2. To present the results of the research on the educational system of socialization
centre as a complex factor conditioning school learners’ further formal learning.
Methods:
1. Analysis of scientific literature allowed substantiating conceptions of educational
system of socialization centres, as well as disclosing the complexity of its organizational, competence-based and social – psychological factors.
2. Analysis of documents allowed defining objectives and the aim of state socialization centres.
3. Questionnaire survey was applied in analysing the factors determining further
formal learning of school learners of a socialization centre.
1. The factors determining further formal learning of school learners of
socialization centre.
Conducting the research, the authors of the article did not find the works analysing
the educational system of foster homes as well as its influence upon the education
of delinquent adolescents. The analysis of the researches by Lithuanian and foreign
authors on peculiarities of the work with problematic teenagers at foster homes allowed
THE EDUCATIONAL SYSTEM OF A SOCIALIZATION CENTRE AS A COMPLEX FACTOR
CONDITIONING FURTHER FORMAL LEARNING OF SCHOOL LEARNERS
121
ISSN 1392-9569
concluding that due to specific social – educational conditions for education of such
teenagers, the following aspects were revealed:
• As the number of the school learners disassociating from social life norms is
increasing, the educational system of an educational and foster institution faces
a very important objective – to be an institution providing special pedagogical
and psychological assistance and applying the measures of preventive work
with problematic children.
• The basis for the solution of individual’s social adaptation in contemporary
society as pedagogical problem is the idea of the creation of empowering educational system, which would highlight intellectual, moral and communication
possibilities of a personality as well as would assure successful individual’s
integration into his / her social environment.
• Educational system, which is implemented as sequence of educational environments and the problem of its influence upon personality development, is one of
the basic problematic phenomena in the system of modern general education.
Contemporary realias of our life induce a special attention to an increasing
importance of educational system for personality development.
• Summing up the attitudes of different authors it is possible to draw a conclusion
that an empowering educational system is an aggregate of specially organised primary
and empowering factors, which influences functional and general coherences of
subjects’ education, among which group interrelationship are identified and their
personal as well as professional needs, interests and abilities are implemented.
• The following factors are seen as external in an empowering educational system:
•Competence features are defined as endeavoured general competence of school
learners’ further formal learning and sufficient professional competence of teachers,
which includes their pedagogical knowledge, professional culture, understanding
education strategies as well as their motivation in respect of their school learners.
•Social-psychological factors that allow assuring of mutual communication in educational process when a teacher becomes an adviser-helper, and
a child – an active participant of educational process. Namely, these factors
make influence upon positive social adaptation of the school learners and their
learning motivation. They also assure the feedback.
•Organizational factors embrace beneficial material environment for their
development, flexible curriculum corresponding school learners’ health and
abilities, teachers’ openness for changes and their collaboration with social
partners.
122
Internal factors of the empowering educational system are as follows:
•To create the conditions for every child to acquire necessary competence by
considering their cognitive experience and individual features.
•To condition the social competence of the school learners that empowers
their motivated choice in the aspect of their further formal learning.
The theoretical model of the empowering educational system of the socialization
centre, created by V. Djačenko (2010), became the methodological basis for the
empirical research (Annex 1).
EMPOWERING
EDUCATIONAL SYSTEM OF
SOCIALIZATION CENTER
Competitive Factors

Organizational Factors
Social-psychological Factors
Sufficient competence of
educators including their
pedagogical knowledge,
professional culture,
knowledge of
development strategies
and personal qualities;
Sufficient motivation
toward learners.

Mutual communication;
Importance of feedback;
Educator as an advisor –
assistant;
Learner as an active
participant of the
development process.

Favourable material
environment for
learning;
Flexible learning
content;
openness to change;
cooperation with various
institutions and
organizations.
Every learner is provided favorable conditions to acquire required competences
with regard to their cognitive experience and personal qualities
by revealing and developing
common values
by developing general and
social skills
An educational system favourable for development of learners as personalities so that they
can create their own vision of the future
preconditions a social competence of the learners‘by empowering them to make a
motivated choice in view of formal further learning
preconditions the learners‘ perception of learning as a value
Annex 1
123
ISSN 1392-9569
2. The results of the research on the educational system of the socialization
centre as a complex factor empowering further formal learning of the school
learners. The performed empirical research, which was aimed to analyse and
substantiate the educational system of the socialization centre as a complex factor
empowering further formal learning of the school learners allows drawing the
premise that when creating an empowering educational system, which is beneficial for
development of school learners’ personalities able to foresee their future vision, it is
necessary to disclose and develop general values of the school learners as well as to
develop their general and social abilities. The entirety of primary and empowering
factors of the educational system not only conditions the social competence of the
school learners, which empowers their motivated choice in the aspect of further formal
learning, but also the school learners’ understanding of their learning as value.
The research population: all teachers working for Kaunas Children’s Socialization
Centre “Sun” (social workers, teachers, a psychologist) and the school learners
attending the centre.
The limitation of the research. The research is local; it was carried out at
Kaunas children’s socialization centre “Sun” in March – April 2010. The research
sample is sufficient in order to analyse and substantiate the educational system of
the socialization centre as complex factor empowering further formal learning of the
school learners; however it does not allow drawing wide generalising conclusions.
The research sample: the convenience sample, which consisted of the respondents,
who were not hard to be found considering the research aim and its objectives
(Žydžiūnaitė, 2001). The criterion for the sampling of the convenience sample is:
teachers working in Kaunas children’s socialization centre “Sun” and the school
learners of this organization. This is non-probability sampling, which is less reliable
than probability one for making a representative sample; however, it is most frequently
used in social researches because the number of the respondents statistically randomly
sampled do not guarantee the representation of a social education phenomenon being
surveyed (Žydžiūnatė, 2001).
2.1 The analysis of the teachers’ answers. Considering that the educational
system of the socialization centre is the research object, in the first part an attempt
was made to identify the criteria of primary factors (by means of quantitative content
analysis), according to which the teachers of the socialization centre estimated the
general competence, social adaptation and learning motivation of the school learners as
well as the readiness of the organization to render the services of vocational information
and guidance as well as consultations of further formal learning.
124
Demographic data of the teachers. The sample of the written survey included
30 teachers of the socialization centre (i.e., 100 percent), whose age ranged from 31
to 60 years. Considering the obtained data, it is possible to state that 40 percent of
the respondents are from 41 to 50 years of age, 37 percent of the respondents are
from 31 to 40 years old and 23 percent are in a group of 51 year old and over years
of age. More than a third of the respondents have acquired higher education. Most
teachers of the socialization centre (87 percent) graduated from universities. Most
respondents have been working for the socialization centre long, i.e. their work
experience is larger than 21 years. Only three respondents have had less than 10 years
of the work experience.
Considering the age of the respondents, their education and pedagogical work
experience in working with the school learners learning at the socialization centre, as
well as the fact that the respondents represent three main categories of the employees
of the socialization centre (social workers, teachers and a psychologist), it is possible
to state that the answers of the respondents to the questions of the questionnaire,
which were aimed to find out the general competence of the school learners, their
social adaptation and learning motivation as well as the readiness of the teachers of
the organization to render the services of vocational information and guidance as
well as their further formal learning consultation, are correct, precise and allowing
the drawing of grounded conclusions.
Teachers’ attitude to the abilities of their school learners. The school learners
of the socialization centre possess low general competence. All respondents (100
percent) state that they noticed that their school learners are not able to analytically
think, interpret and to creatively solve their learning problem as well as to assess their
learning results. The low standard deviate (SD) confirms the unanimous opinion of
the respondents.
Attitude to the school learners’ future goals. 99 percent of the centre’s teachers
state that the school learners of the socialization centre are very passive and indifferent.
Most of them relate their future plans to emigration. Nine respondents confirmed
the statement that the school learners did not know what they wanted and think that
everything in their life would work out by itself. 27 teachers pointed out that the school
learners hope to live in the future out of accidental earnings or social benefits.
Obstacles for overcoming of difficulties. Two thirds of the teachers confirmed
that the school learners when learning at the centre are not independent, possess limited
understanding of the world, they do not value the importance of their education, do not
possess a good example and their training is disturbed by inharmonious relationship in
125
ISSN 1392-9569
their families, the inadequacy of their wishes and possibilities, as well as dependence on
addictions and wrong viewpoints.
Teachers’ competences and abilities of empowering their school learners.
83.3 percent of the teachers agree with the statements that they lack the competence how
to orient their school learners to strive for their further education, and 94 percent of the
respondents confirmed that they did not have time for such activity. Most respondents
confirmed the attitude, which was revealed in the theoretical part, that the teachers
should not only understand the role of a further formal learning consultant, but they
also have to wish to perform it. When analysing the research results, it was observed
that almost 98 percent of the teachers relate their personal abilities to the activity
oriented towards the understanding of the possibilities of the school learners’ learning,
i.e. formation of the equivalent relationship and environment of consultation. The
strongest abilities are as follows: to help a child understand positive and negative features
of their personality, diagnose their aptitude for their further learning as well as identify
the conformity of their abilities, experience and school learners’ aims being attained.
The competence of teachers’ professional development. The research showed
that more than two thirds of the centre’s teachers would take classes of pedagogicalpsychological character (psychology of communication, conflict management, psychology of
risk-group children as well as methods of consulting). Only one third of the respondents
pointed out that they would choose topics of management knowledge and the field of
a delivered subject. By presenting their answers, the teachers admitted that, in order
to orient their school learners to strive for further formal learning, it is necessary to
develop their professional competence, to create constructive and efficient adaptation
strategies as well as social – educational technologies following them.
Behaviour patterns and character peculiarities that prevent school learners
of the socialization centre from successful learning. The survey of the teachers
showed that insularity and insufficiently developed communication and collaboration
skills were the negative peculiarities of the character preventing the school learners
of the socialization centre from successful learning. 86.7 percent of the respondents
denied the attitude that the school learners have different fears. In characterising the
behaviour patterns of the school learners more than two thirds of the respondents
point out their weakness, indifference, harshness, vulgarity as well as self-reappraisal.
Thus it is possible to state that primary socialization of the school learners, which
usually takes place in a family, was inefficient in this case.
School learners’ self-confidence in striving for their further formal learning.
The teachers had to estimate the statements disclosing the sufficient social competence
126
acquired by the school learners: to be self-confident, to understand own possibilities
and needs in striving for their further formal learning. Having considered the obtained
results, it is possible to state that most respondents agreed with the statements that
most school learners of the socialization centre were ready to continue their further formal
learning, but they did not cherish any hopes for their future. 53.3 percent of the teachers
think that some school learners believe that they can easily achieve everything, as well as
desired education; however all respondents confirmed the theoretical attitude that the
lack of realistic viewpoints and limited understanding of the world was characteristic
of the teenagers as only few school learners understood that the contemporary labour
market required great efforts and appropriate education.
The ability of a teacher and a child to communicate in rendering consultation
services in respect of their further formal learning. In estimating separate
statements by percent, it is possible to state that all respondents confirmed that the
ability of a teacher and a child to communicate depended on mutual trust and the
parity of their relations, belief in importance of their performed activity and benefit of
the obtained result.
Aims of additional educational programmes inducing the wish of the centre’s
school learners to strive for their further formal learning. The teachers had to
estimate the statements that indicated what factors would induce their school learners
to strive for their further formal education. The respondents tend to agree with the
majority of statements, namely: to increase their school learners’ self-value, to stimulate
their persistence, motivation, to develop positive features of the personality, their social
abilities, social responsibility.
The evaluation of the material resources of the socialization centre necessary
for empowerment of the school learners for their further formal learning. When
evaluating the present material environment of the socialization centre, two thirds
of the teachers are sure that their school learners are ill-disposed towards the learning
environment and ergonomics of the centre’s premises. Only 20 percent of the respondents
stated that the learning load corresponded to health and abilities of their school learners.
Almost all teachers positively value the possibilities to use teaching aids and the search for
the information on their future career on the Internet.
Programmes of additional education. About 50 percent of the respondents named
the programmes of pre-vocational education and technologies as main disciplines that
contribute to striving for further formal learning, and 21 percent of the respondents
pointed to consultations of primary vocational education and social partners. Only one
respondent pointed out that she did not know such programmes or events.
127
ISSN 1392-9569
Readiness of the socialization centre to render services of vocational
information and guidance. 24 respondents agreed with the statement that services
of professional information and orientation as well as consultation of further formal
learning are necessary at the socialization centre; 21 respondents stated that the
organization was ready to render such services. Only 5 respondents think that such
services are not necessary and orientation for further formal learning – is not the concern
of the teachers of the socialization centre. 21 respondents are sure that these services
should be rendered by the team of specialists according to a separate programme and
15 respondents agreed with the opinion that parents of their school learners should feel
concern about this. Only 2 respondents choose the alternative answer – other institutions
of the city should render these services and they indicated the labour exchange as an
example. The conclusion that the services of vocational information and orientation
as well as consultation of further formal learning are necessary but not popular, and
the teachers lack their competence and resources to render them is possible.
Collaboration with social partners. The teachers were asked how and with
which institutions of their social partners rendering the services of vocational
orientation the socialization centre collaborated. This question was aimed to find
out the ability of the teachers to identify with what and how intensively the relations
were maintained in order to consult their school learners on the issues of their further
formal learning beyond the organization. 25 respondents pointed out that the main
partner of the organization was Kaunas M. Dobuzinskis Aesthetical Education Centre.
11 respondents mentioned T. Masiulis Youth School, 8 respondents – Kaunas Service
and Business School and 7 respondents – A. Puskinas Secondary School. The open
answers of the respondents regarding institutions the organization maintains social
partnership relations with were detailed, systematic meetings (up to two times per
year) and regular educational excursions (every month) were pointed out.
Educational excursions of the school learners of the socialization centre. 100
percent of the teachers confirmed that they visited a college, a vocational school, the labour
exchange, different enterprises and supermarkets together with their school learners. 40
percent of the respondents do not remember any educational excursion to a gymnasium
and 60 percent of them affirmed that such excursion did not take place.
The summing-up of the results of the teachers’ survey is as follows:
• The analysis of the research results allows stating that the general competence
of the school learners related to their wish to strive for their further formal
learning has negative impact: goals of teenagers’ future have a clear tendency
to follow stereotypical thinking about their further career. It is possible to
128
draw the premise that the lifestyle of risk-group children, first of all, serves
for their practical life goals; thus, if no perspective is seen in Lithuania, their
future vision as well as knowledge on professions and learning possibilities is
related to emigration.
• The need of the teachers for the expression of their professional competence
is limited. The teachers understand that it is necessary to apply effective social – educational technologies empowering them to strive for their further
formal learning, when working with teenagers in the organization; and this
needs continuous development of teachers’ professional competence. Though
orientation to their school learners’ self-knowledge and understanding of their
learning and work manifest in the teachers’ activity, but not all teachers are
ready to take the role of the consultant of their further formal learning due to
the lack of their competence and time.
• When carrying out the research, it was observed that a successful social adaptation and learning motivation of the school learners were influenced by
the following insufficiently developed social abilities: to act with motivation
(indifference, the lack of learning motivation, despair), to be independent
(problems in identifying their learning goals, future vision) as well as to behave
with responsibility, to withstand negative influence (addictions, misbehaviour),
to have strong own opinion, to be self-confident, to understand limitations of
own wishes and possibilities, to communicate and collaborate, to constructively solve their learning problems, to actively participate in the activity of
the organization, to have future perspectives.
• Having analysed the teachers’ answers on the organizational factors of the
organization’s educational system, the following conclusion was drawn: the
services of vocational information and guidance as well as consultations of
further formal learning were necessary at the organization; however they were
not popular, the lack of the teachers’ competence (vocational information and
consultation) as well as integrated programmes of additional education and
material resources manifested.
2.2 The analysis of the school learners’ answers. By means of the qualitative
content analysis the second survey was aimed to identify the criteria of the empowering
factors of the educational system, according to which the social competence of the
school learners at the socialization centre as well as their education for career in the
aspect of their further formal learning were estimated. When performing the survey,
129
ISSN 1392-9569
the principals of goodwill, ethics and justice were followed, i.e. it was sought not
to make any psychic or moral harm for the school learners as well as to assure the
anonymity of the research data. The respondents had the right to decide whether
they wished to take part in the survey. The survey was performed in the classroom
with the presence of the researcher in case some questions or uncertainties emerged
and the school learners could get an answer.
Demographic data of the school learners. The school learners were given closed
demographic questions in order to get real information about their age, the form
and learning achievements. 32 respondents (from 14 to 18 years) participated in the
survey. The girls make 82 percent and the boys – 18 percent. On the basis of the
presented results it is possible to draw the conclusion that the tendency to socially
dissociate themselves from others is more characteristic of the school learners of the
9th and the 10th forms (the teenagers of 16-18 years old). Namely, asocial behaviour
as well as different disorders of behaviour and character are typical of young people
of awkward age. Most school learners of this type are in the 9th and 10th forms; this
allows drawing the premise that they have decided about their further learning and
modelled more real plans of their life. 52 percent of the respondents learn highly
satisfactory, 42 percent - good and only 6 percent of the respondents state that they
learn very good and excellent.
Estimation of own abilities. The school learners who participated in the survey
confirmed the teachers’ attitude that the general learning competence of the school
learners at the socialization centres was low. 68.2 percent of the respondents state
that they possess knowledge about learning goals and strategy, but they are not able to
apply it. Though 71.9 percent of the respondents approved that they were able to choose
technologies of learning (means, ways and so on), but all respondents unambiguously
state that they are not able to precisely define and to creatively solve their learning
problems as well as to evaluate their activity.
The attitude of the school learners to requirement for person’s recruitment.
Almost two thirds of the respondents are sure that, when getting employed, good
knowledge of a foreign language, good appearance, qualification and acquaintances
are necessary. Almost half of the respondents state that work experience and
communicability are necessary. Only four respondents pointed out the importance
of education and general abilities.
Objectives for future of the school learners at the socialization centre. When
analysing the presented answers, it could be stated that most school learners relate
their future to emigration and hope to live on random earnings or income support. The
130
premise – the relation between the social – cultural capital of a family and the abilities
of the school learners to make their decisions on their further learning – is possible.
The parents, who plan or wish to go abroad, make negative influence upon the wish
of the school learners to continue their learning in Lithuania. In summing-up the
respondents’ opinion, it is possible to state that most school learners of socialization
centres are very passive and indifferent, they do not have any aspirations, simply they
do not strive for anything; even the school learners who strongly decided to relate
their further life to emigration doubt about their future plans. It was noted that the
school learners might face difficulties in deciding due to the great difference of their
interests and abilities.
The wish of the school learners of the socialization centre to strive for their
further learning. 68.7 percent of the school learners agree that after finishing ten
forms it is worth to learn further. 31.3 percent of the respondents state that it is not
worth to continue their learning after the tenth form. The more precise attitude of
the respondents became clear after having analysed the answers to the open question:
„If NOT, why? “ In summing-up the respondents’ opinions, it became evident that
the most important reasons are unwillingness to learn, ignorance of further learning
perspectives as well as the wish to go abroad.
Obstacles to decision-making on further formal learning. All school learners,
when choosing the answer yes or kind of yes, confirmed the opinion of the teachers
who participated in the survey that the school learners of socialization centres are
not independent, have bad habits and limited understanding of the world, they do not
value the importance of their further education, express too large wishes and too small
possibilities. 62.5 percent of the respondents denied the opinion that in the organization
the information on the possibilities of further learning was not available; but almost two
thirds of the respondents pointed out that the teachers do not know how and do not
wish to orient the school learners to strive for their further education.
Behaviour patterns and the peculiarities of the character of the school learners
at the socialization centre. All school learners who participated in the survey
pointed out that the insularity of their personality, absence of their strong opinion, lack
of communication and collaboration skills, and absence of their learning aim, ignorance
of their future perspectives as well as bad habits and negative influence blocked their
teaching / learning process. However, 100 percent of the respondents denied the
opinion that the school learners of the socialization centre possessed different phobias
or fears, which would hinder them from learning.
131
ISSN 1392-9569
Demand for future career consultants. 15 school learners answered that they did
not need a consultant and they independently searched for the information on further
learning on the Internet. In the meantime a quarter of the respondents are inclined
to think that they see the members of their family, friends and the administration of
the organization as advisers for their further learning. Five respondents pointed out
that on this issue they consulted with the psychologist of the organization and only
two respondents chose the alternative answer that they were not interested in the
information about their further learning.
The advisers for the further learning of the school learners of the socialization
centre. The respondents were asked to tell whether they had reliable and sincere
advisers for their further learning. The mode (Mo), the meaning of the summation
average of the values and standardised deviate (SD) are equal to zero; it shows that
100 percent of the respondents chose the answer no. Though most respondents pointed
out that they got information from informal sources (members of their family);
however they did not consider it to be useful, they seldom used it.
The programmes of supplementary education. 21 respondents state that the
module of prevocational teaching helps them to strive for their further learning; more
than a half of the respondents mentioned the classes of technologies and different
educational excursions. Only 12 respondents mentioned consultations of social partners
as the help for their further learning.
The readiness of the socialization centre to render the services of vocational
guidance and information. Having performed the analysis of the school learners’
answers, it became evident that 22 respondents were convinced the organization was
ready to consult its school learners on the issues of their further learning and only
8 respondents pointed out that they did not need such consultations. The statements of
19 respondents that the guidance for their further learning – is not the concern of the
teachers at the socialization centre and these services should be rendered by the team of the
specialists of the socialization centre according to a separate programme correspond most
of all. 15 respondents are sure that the socialization centre lacks specialist of vocational
guidance, who would orient them for their further learning. Only two respondents chose
the neutral answer I do not know.
The educational excursions of the school learners of the socialization centre.
100 percent of the school learners confirmed that they had the possibility to visit
a college, a vocational school, the labour exchange as well as different enterprises and
supermarkets. All respondents approved that the educational excursions were not
organized to a gymnasium. The premise that the school learners of the socialization
132
centre are interested not in the striving for the quality of further knowledge but rather
in the education acquired under easier conditions is possible.
The events of the socialization centre aimed to orient the school learners
to strive for their further formal learning. The respondents affirmed the opinion
expressed by the teachers that the sessions and consultations of their further formal
learning and vocational guidance took place in the library of the organization. Only
28.1 percent of the respondents remembered that the discussion on the possibilities of
their future was held. Most respondents, by choosing the answer yes, state that the
representatives of the alumni and the representatives from different higher education
institutions visited the centre in order to tell about successful career and work experience
abroad.
The wish of the school learners of the socialization centre to get complementary
information on the services of vocational guidance. Having considered the
statements pointed out by the school learners, it is possible to draw the premise that
two thirds of them plan to continue their learning in the future. This confirms the
opinion expressed by the teachers that most school learners relate their future plans
with their emigration. 17 respondents affirm that they would like to know about
the possibilities of unskilled labour abroad and only 9 respondents would wish to get
acquainted with refresher courses in Lithuania.
The estimation of the material resources of the socialization centre necessary
for empowering the school learners for their further formal learning. Most
respondents (68.7 percent) highly estimate their learning environment; however, in
estimating the renovation and convenience of learning premises, the opinion of the
respondents differed. Only 15.6 percent of the respondents state that they do not
have any opinion about this issue; thus they chose the neutral answer neither yes, nor
no. All respondents are inclined to think that their learning load does not correspond
the possibilities of the school learners. Almost all the school learners pointed out
that they had a possibility to use different teaching aids as well as search for the material
on the issues of their further career on the Internet web available at the library of the
organization.
Summing-up of the results of the survey of the school learners at the
socialization centre:
• The school learners of the socialization centre approve the opinion that their
social competence is insufficient in order to successfully strive for their further
formal learning. Most school learners admitted that they did not possess the
following their developed abilities: to be self-confident, to have their strong
133
ISSN 1392-9569
opinion, to understand their feelings as well as to behave adequately, to affiliate
and maintain strong full-fledged relations with surrounding people, to have
the aims for their future and to know how to achieve them.
• The school learners of the socialization centre agree that, after finishing a
comprehensive school, it worth to learn further; however they admit that they
lack a reliable and sincere adviser (consultant) on their further learning, which
would give a possibility to be self-confident and to formulate their future plans
purposefully.
• The school learners more critically than the teachers estimate unsound expectations on their further learning in Lithuania. The analysis of the obtained
results clearly reveals that the opinions on this issue are not very different.
The estimation of the statements that most school learners relate their future
with their emigration and the hope to live on random earnings or income support.
The premise that the relation between social – cultural capital of a family and
school learners’ abilities to take decisions on their further learning exists is
possible. The parents who plan or wish to go abroad make negative influence
upon the wish of the school learners to continue their learning in Lithuania.
• Most respondents agree that the team of specialist should be formed for the
activity of vocational guidance and consulting of further learning. The school
learners rather strongly expressed their opinion that, even though the organization was ready to consult them, they visibly lacked human and material
resources as well as the means how to organize these services.
In summarising the results of the survey-in-written of the teachers and school
learners it should be stated that in the context of the empowerment of the school
learners’ further formal learning the educational system of the socialization
centre distinguishes in the following characteristics:
1. Having compared the answers of the school learners who participated in the
survey with the answers of the teachers, it was observed that almost all school
learners at the socialization centre possessed low competence of learning (they
were not able to formulate their aims, to analytically think, to interpret and to
creatively solve a learning problem as well as to assess their learning results).
2. The social adaptation of the school learners at socialization centres is complicated. It is determined by their insufficient social competence and learning
motivation. The following insufficiently developed social abilities show the
social incompetence of the school learners: to act with motivation (indifference, lack of learning motivation, despair), to be self-dependent (problems in
134
identifying their learning aims, their future vision) as well as to behave with
responsibility, to resist negative influence (addictions, inadequate behaviour),
to have their strong opinion, to be self-confident, to understand the range of
their wishes and possibilities, to communicate and collaborate, to solve their
learning problems constructively, to actively participate in the activity of an
organization, to possess their future perspectives.
3. Despite certain negative features of their character and behaviour (aggression,
insularity, vulgarity) as well as emphasising the seared relation with their family,
most school learners understand that they can correct their behaviour, change
their attitudes, their value orientation, strive their further formal learning as
well as become equal members of the social life.
4. The teachers of the socialization centre admitted that, when working with
risk-group school learners, it was necessary to enhance their professional
competence, which would give them the knowledge to form their positive
self-image, their abilities to make rational decisions about their further learning; however during the research it was identified that the teachers could not
take the role of a further formal learning consultant due to the lack of their
competence and time.
5. A socialization centre – is specialized social environment, where not only the
socialization of school learners continues, but also a new process of social
adaptation, which is influenced by certain organizational factors – problems
of material resources and curriculum flexibility without which the orientation
for their further formal learning is impossible, begins.
Conclusions
The studies of the works of Lithuanian and foreign scientists on the peculiarities
of the school learners’ socialization at foster homes as well as during the research
the identified characteristics of the educational system at the socialization centre in
the context school learners’ empowerment for their further formal learning allowed
revealing the expression of the substantiated theoretical model.
1. In the modern society the basis for child’s social adaptation as the solution of
a pedagogical problem is the idea of the creation of an empowering educational
system that would actualise intellectual, moral and communicative possibilities
of a personality as well as it would assure successful integration of a personality
into open socium.
135
ISSN 1392-9569
2. The performed analysis of scientific literature allows drawing the conclusion
that an empowering educational system – is the entirety of specially organized
primary (competence, social – psychological and organizational) as well as
empowering (the relation of individual’s social competence to the development
for his / her career in the aspect of his / her further formal learning) factors,
which influences functional and general coherences of subjects’ education,
among which group interrelationships are determined and their personal and
professional needs, interests and abilities are implemented.
3. The specification of the complex factors of the empowering educational system
at the socialization centre in characteristics allowed substantiating the research
methodology of this system; as well as the specification of the latter in criteria
allowed designing of the research instrument. The empowerment of the school
learners for their further formal learning, by considering the specifics of their
behaviour and character as well as their developed social competence, takes
place through the educational system of the socialization centre, which is
implemented at the institution in the created educational environments that
are determined by the curriculum, the aim, methods, forms and means, which
are influenced by an educator in order to impact the school learners.
4. The performed empirical research, which was aimed to analyse and substantiate
the educational system of the socialization centre as a complex factor enabling
further formal learning of the school learners allows drawing the premise that,
when creating an empowering educational system, which is beneficial for the
formation of school learners’ personalities able to create their future vision,
it is necessary to disclose and develop general values as well as general and
social abilities of the school learners. The entirety of primary and empowering
factors of the educational system not only determines the social competence
of the school learners that empowers their motivated choice in the aspect of
their further formal learning, but also the school learners’ understanding of
learning as value.
• The performed analysis of the results of the survey of the teachers and the school
learners at the socialization centre allows stating that the social adaptation of
the school learners at the centre is complicated. Certain negative inborn and
acquired features determined the non-development of sufficient social skills of
the school learners such as components of social competence. However, despite
the absence of social competence and learning motivation as well as the stress
on the seared relation with their family, most school learners understand that
136
they can form their behaviour, change their attitudes, value orientation, strive
for further formal learning and become equal members of the social life.
• The teachers of the socialization centre admitted that in order to orient the
school learners to strive for further formal learning it is necessary to develop
their professional competence, to generate constructive and efficient adaptation strategies as well as specialized social – educational technologies following
them; however they pointed out that they are not able to play the role of a
consultant in further formal learning due to the lack of their competence and
time.
The analysis of the results of the local research showed that due to insufficient
competence and motivation of the teachers in respect of the school learners, the
main problems determining the education quality of the empowering educational
system at the socialization centre emerge namely in the process of communication
between the teachers and the school learners.
Literature
1.
2.
3.
4.
5.
6.
7.
Altshuler S J., Poertner J. The child health and illness profile-adolescent edition:
assessing well-being in group homes or institutions. Child Welfare, 2002, vol. 81
p. 495–513.
Braslauskienė R. Bešeimių vaikų ugdymo ypatumai globos institucijose (socialinis
pedagoginis aspektas). Doctoral dissertation. Klaipėda, 2000.
Creuziger G.K., Clementine F. Russia’s Unwanted School Learners: A Cultural
Anthropological Study of Marginalized School learners in Moscow and St.
Petersburg. Childhood, 1997, vol. 4(3): p. 343–359.
Djačenko V. Socializacijos centro edukacinė sistema – ugdytinių formalų
tolimesnį mokymąsi įgalintis kompleksinis veiksnys. Master’s paper. Kaunas:
KTU, 2010.
Hodges J., Tizard B. Social and family relationships of ex-institutional
adolescents. Child psychology and psychiatry, 1989, vol.30, p 77–97.
Kluyeva N., Kozlov V. The development of programs, strategies, and living
environments to provide successful social, personal, and vocational adaptation of
school learners growing up in orphanages and during their first post-orphanage
year. Yaroslavl, 2004.
Kovalenkovienė J. Buvusių vaikų globos namų auklėtinių socialinės adaptacijos
profesinėje mokykloje ypatumai. Master paper. Kaunas: KTU, 2004.
137
ISSN 1392-9569
8.
9.
10.
11.
12.
13.
14.
15.
16.
Kovalenkovienė J., Leliūgienė I. Buvusių vaikų globos įstaigų auklėtinių socialinė
adaptacija profesinėje mokykloje. Ugdymas. Kūno kultūra. Sportas, 2005, No.
5(59). p. 41–53.
Harisson W.D., Jagelavičius A.. Axioms and assumptions about adaptation:
implications for the social professions. Socialinė-psichologinė adaptacija ir švietimo
sistema. Book I. Kaunas:VDU leidykla, 1999.
Juodaitytė A. Vaikų iš skirtingų sluoksnių adaptavimas mokykloje. Socialinė –
psichologinė adaptacija ir švietimo sistema. Kaunas: VDU leidykla, 1999, Book
1. p. 67–72.
Leiputė O., Kardelis K. Vaikų globos namų ugdytinių psichososcialinės sveikatos
ir mokymosi motyvacijos duomenų sąsaja. Ugdymas. Kūno kultūra. Sportas,
2002, No.1 (42).
Merkys G. Veiksmingų resocializacijos ir ugdymo metodologijų paieškos
problema. Nepilnamečių resocializacija: priežiūros įstaigų psichosocialinė ir
edukacinė situacija Lietuvoje. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 2002.
Rugevičius M., Juknaitė-Kozlova J. Globos namų auklėtinių ateities orientacijos.
Pedagogika , 2002, No. 57 p. 140–145.
Skališius R. Vaikų globos namų auklėtinių rengimo savarankiškam gyvenimui
edukacinės galimybės. Master paper. Kaunas: KTU, 1999.
Žydžiūnaitė V. Profesinių tyrimų metodologija. Kaunas: KTU, 2001
Смагина Л.И., Воднева А.К. Социально-педагогическая работа с детьми, лишенными родительской опеки. Минск: РИПО, 2001.
Irena Leliūgienė – Doctor of Social Sciences (Educational Science), Professor, Institute
of Educational Studies, Kaunas University of Technology; fields of scientific interests: individual’s social education in the society experiencing transformations, social work in community, comparative researches on social education; address: Donelaičio St. 20, LT – 44239
Kaunas; e-mail: [email protected].
Viktor Djačenko – Master of Social Sciences (Educational Science); teacher of Kaunas
Children’s Socialization Centre “Sun”; fields of scientific interests: educational environments, empowerment of school learners for their further formal learning, socialization and
re-socialization of delinquent behaviour teenagers; address: Donelaičio St. 20, LT – 44239
Kaunas; e-mail: [email protected].
Received in September 2010
138
SOCIAL EDUCATOR’S HELP FOR CHILDREN FROM
FAMILIES ENCOUNTERING ALCOHOL ADDICTION
PROBLEMS
Summary. This article analyzes the necessity and possibilities for helping children living in
families dealing with alcohol addiction problems. Based on two qualitative research studies, we
suggest two goals for helping these children while stressing the importance of having suitable
alternatives for counseling them at locations other than school. . The two aims consist of
teaching children how to live with alcohol addicts and how to take responsibility for their own
lives. The research also shows that children are afraid of being stigmatized by being associated
with alcoholic families so social educators must carefully handle any group therapy at school.
Otherwise, social educators must offer other alternatives for group counseling at locations
off school premises like children’s day centres, multi-purpose community centres, parish
halls, etc. No matter the location, social educators provide help by talking individually with
children and their families, publicizing information about other social support organizations,
offering community education on the harmful and dangerous consequences of alcohol abuse,
and organizing proactive and preventive workshops to curtail the problems resulting from
the abuse of alcohol.
Key words. Children, alcohol addiction, alcoholism prevention, social pedagogy, and
social counseling
Introduction. The World Health Organization identifies Lithuania, as compared
with other Central and Eastern European countries like Latvia, Estonia, Byelorussia,
Russia, Moldova, Ukraine, and Hungary, as the highest risk group in Europe
according to alcoholic consumption and its resulting harmful effects (ARNHC,
2008). According to data compiled by the Statistical Department of the Lithuanian
government in 2008, one Lithuanian, 15-years and older, consumed 11.2 litres of
alcohol and 13.3 litres of pure alcohol per year. (UAC, 2009). Moreover, by the end of
2008, 63,531 people were treated for alcohol abuse in Lithuania of whom 3758 persons
were diagnosed with alcohol psychosis and 59,773 were diagnosed with chronic
alcoholism (UAC, 2009). In scientists’ opinion (Tamutiene, etc., 2008), the increase
of alcohol psychosis every year means that the number of people encountering alcohol
addiction problems may be more than double than what the official statistics show.
The European Alcohol Charter (1995) states, though, that all people have a right to
family, public life, and work protected from unfortunate accidents, violence and other
ill effects of alcohol abuse. However, it is difficult to protect these rights in Lithuania
139
ISSN 1392-9569
when statistical data continues to show that alcohol consumption increases every year
to include an increase in the number of public problems connected with harmful and
dangerous alcohol use. Therefore, it is believed that children living in families dealing
with alcohol addiction is huge, indicating the need for urgent social action.
The goal of the research is to demonstrate the necessity for and outline the
possible opportunities for helping children living among families dealing with alcohol
addiction problems.
According to W. A. Corsaro, R. Civinskas, V. Levickaite, and I. Tamutiene
(2006), if the problem of research is connected with the sociological discourse of
childhood, then children’s needs should be identified by their own language since
children’s and adults’ viewpoints are different. Based on this supposition, we chose
two qualitative research methods. First, we examine the social educator’s experience
through their case reports (Bitinas, 2006) their assistance to children from families
encountering alcohol addiction. As such, a profound and focused (semi-structural)
interview is accomplished. Second, we examine free written essays by children who
attended self-help groups (Bitinas, 2002; 2006).
In Lithuanian society, the predominant opinion is that help is necessary only for
alcoholics. On the other hand, members of families encountering alcohol addiction
problems and their relatives, especially children, need even more help than the
alcoholic. In 2008, the Inspector of the Protection of Children’s Rights Social
Economy Institute directed a research project be conducted entitled “The Means and
the System of Help for Alcohol Addicts in Lithuania” (Tamutiene, et., 2008, p. 45).
This report indicates that “the real help for the family with one or a pair of alcohol
addicts has not been guaranteed yet. An alcohol addict quite often has more rights
than those suffering from alcoholics.“ Unfortunately, children suffer the most because
they grow up in an “ill“ family. Moreover, they do not acquire self confidence and
do not rely on other people as they live surrounded by anxiety and fear.
According to E. Woydyllo (1998), it is necessary to assist children from families
encountering alcohol addiction problems because children struggle with negative
emotions toward their drinking parents. Children of alchohol addicts do not feel safe
at home, may experience violence, lack supervision, and sometimes live in poverty. Due
to this negative socialization, they are more likely to be ill with various psychomatic
diseases and not only have a hard time trusting other people but also trusting
themselves. This may be why they experience difficulties in communicating with
others and expressing their own feelings, not to mention having a higher probability
of becoming alcoholics or criminals and so on.
140
In foreign scientific literature, the difficulties of children from families encountering
alcohol addiction problems have been analyzed since the last decade of the 20th century
by such authors like M. Bitti (1997), C. Black (1981), V. Moskalenko (1991), F. Nissen
(1997), E. Smit (1991), K. Sher (1991), M. Windle, J. Searles (1991), S. Wegscheider
(1993), E. Woydyllo (1998), and J. Woititz (1999; 2002). In Lithuanian scientific
literature, this issue was analyzed in 1924 by teachers S. Tijunaitis and A. Kasakaitis
who affirmed the devastating effects of alcohol children’s souls and minds. Psychologist,
L. Bulotaite (1998, 1999, 2009), was one of the first to analyze this issue. Subsequently,
other scientists, like I. Leliūgiene (2002), M. Leliugiene, J. Klemkaite (2004),
N. Kubiliene (2004), and G. Kvieskiene (2003; 2005) touched upon this issue. They
analyzed the psychological difficulties experienced by children from alcoholic families
and the influence on a child’s psychosocial development. According to these sources,
children from families with alcohol addiction problems experience different social,
psychological, and educational difficulties that negatively influence their socialization
and developmental process. Therefore, it is necessary to provide them with psychosocial
support. The content of the support for children from families encountering alcohol
addiction problems is based on the interaction of social, psychological and pedagogical
help. It is necessary for a child from a family encountering alcohol addiction problems
to find a person s/he can talk with honestly about his/her experiences so that the social
pedagogue can help that person find a way out. Family members of alcohol addicts quite
often cannot give suitable help for such a child, which is why school teachers become
one of the only “consolers” for a child. Thus, the school becomes the coordinator of a
child’s support, laying a heavy burden upon social educators.
A social educator, who supports children from families encountering alcohol addiction
problems, has to be well acquainted with the children’s experiences, see the versatility of their
problems and know the social, psychological and pedagogical methods of problem solving.
Preventative education is one of the most significant roles of a social educator because,
according to E. Smit (1991), children growing up in families encountering alcohol
addiction problems do not know that they need a specialized help. It is extremely
important to give such help in a timely manner. Kucinskas and R. Kucinskiene (2000,
p. 171) point out that social educators “needn’t wait until their clients come for help.
They should try to stop further problems themselves in an appropriate way“.
Social educators are responsible for helping a child from an alcoholic family
because timely and early intervention may decrease emotional, social, educational,
behavioural and health problems experienced by a child. A. Kasakaitis’ (1924, p. 13)
notes that “a child’s work is to grow up, to become stronger and to train mind and
SOCIAL EDUCATOR’S HELP FOR CHILDREN FROM FAMILIES ENCOUNTERING ALCOHOL
ADDICTION PROBLEMS
141
ISSN 1392-9569
body for future life. Our responsibility is to eliminate everything that could disturb
their work. Like we protect a child from the fire, knife cut or drowning, the same
way we are to try to eliminate the most harmful poison of the soul – alcohol“.
Help for children from alcoholic families can be both individual or in a group,
provided at school, or outside of school. According to E. Smit (1991), independently
of the help method, the process of support for children should be based on three
stages. The first stage is “What is going on with me?“ (the identification of the problem,
the breach of “silence vow“ and appeal for help); the second stage is “Who am I?“
(identifying the perceptions of their own needs and their satisfaction, their ability
to express painful experiences and natural expressions of fear and guilt); the third
stage is “Who do I want to become?“ (exploring possible changes, when a child feels
free to choose new standpoints, and beliefs and behaviours). According to several
scientists’ opinion (Bitti, 1997; Black, 1981; Bulotaite, 2009; O‘Rourke, 1990; Smit,
1991), the most efficient form of help for children encountering alcohol addiction
problems is group therapy because social isolation disappears while working in a
group, communication and speaking skills improve, and children realize that they
are not the only ones struggling with this problem.
Organization of the research. In education research, there are no strict rules for
establishing a qualitative research sample (Bitinas, 2006; Kardelis, 2002), namely
how participants are selected according to certain objective criteria. For our research
sample, we chose a social educator as the main case study who has eighteen years
of experience working with children of alcoholic families and eight years as a social
educator. The participant not only knows but also applies the appropriate methods
necessary for a certain situation, following the “Alateen” and “Lino” programs. For
the free written essays part of our research, we selected five children between ages
14-18. All research was conducted in accordance with ethical standards for social
research, protecting confidentiality and ensuring the principles of volunteerism. All
participants could freely continue or leave the research project and were guaranteed
that their participation would not endanger them.
Securing the agreements of the participants and establishing the research sample
occurred in two phases. First, we counselled with a social educator responsible for
counseling children (Kardelis, 2002). Once all participants accepted, we clearly and
thoroughly explained the goals and objectives of the research. Second, we interviewed the
participants beginning with the social educator. After receiving permission, we recorded
the interview on a dictaphone, only writing down some important details. The interview
then was transcribed into a written text and analyzed using a content analysis method in
142
four stages: thorough reading of the research data, a search for key words, identification
of categories and subcategories, all taken from the interviews of participants in their own
language. From this sample, we followed the qualitative research method of induction,
moving from unique to common perspectives (Luobikiene, 2009; Tidikis, 2003). The
basis of qualitative data analysis is the interpretive explanation and the research was
carried out in November – December of 2009.
Research results. The scope of a social educator’s role at school is wide and time
consuming. A social educator’s job description (2001) details that fifty percent of the time
is devoted for working and counseling with children and teachers at school. According to
our social educator participant, a social educator spends a lot of time doing administrative
work, namely project management and other paperwork. Thus, it decreases time spent
directly with those who need help. The social educator remarked:
“Frankly speaking, I might not always do the paperwork on time but I would
always meet with a child....The time allotted to a social educator is insufficient
to accomplish all the prescribed duties. An official timetable hangs on the door,
but I don’t know when real work hours finish. Often I finish work late at night.
During the daytime, I work with children and in the evening I do paperwork...
There are really only two options: either you work with kids or do paperwork. If
you want to achieve real results and help a child, then it means you haven’t done
any paperwork“ (participant–social educator).
In her opinion, one of the most important functions of a social educator is
diagnostics because it is extremely important to notice a child experiencing difficulties
and to know when and if the child needs help immediately:
”The most important thing is to recognize the problem and help a child through
individual counseling because self-help or other help group activities are usually
organized only once a week whereas a child may need to talk to you every day.
For instance, it can be a “black period” for parents when a child’s feelings are in
full swing. It is the role of social educator to find a possibility to talk with a child
when s/he needs it. You have to state that ‘when it is difficult for you, when you
feel that you need to talk, be so kind and come to me. You are always welcome’. It
is extremely important“ (participating social educator).
After having diagnosed a child’s difficulties, the social educators perform their
coordinating function by anticipating the possibilities for placing a child with a required
institution or specialist. If it is impossible to help at school then the social educator
must coordinate care with the child’s welfare team for more complex support.
ADDICTION PROBLEMS
143
ISSN 1392-9569
Aim of help. The aim of psychological, educational and social help for children is to
teach them various skills, namely problem solving, decision making, creative and critical
thinking, recognition, responsibility for the future, overcoming stress, communicating,
declining (ability to say “No“), etc. According to N. Tönnang (2005), general objectives
of child’s help are “to decrease child’s experienced responsibility and guilt because of
parents; alcohol addiction and to help a child feel sorrow“ (Tönnang, 2005, p. 47). In
A. Petronis (2007) opinion, the main purpose of help for family members is to find a
balance between addiction and autonomy. The social educator participating in our study
confirms that the main purpose of help for children from families encountering alcohol
addiction problems is to teach a child how to live in proximity to alcohol without , to
take responsibility for one‘s own life, and to make a life the way s/he wants to:
”To teach a child or a youngster to live near an alcohol addict, to show a child
that s/he has his/her own life, these are what is important to communicate. You
have your own life and you won’t change it, you can change only your own life. But
this change is extremely painful ,... I can cite one girl’s words: ‘ I come after lesson
and say: “ My mother is very ill, alcoholism, alcoholism, one day she is drunk. I
repeat it next day, the third, but the fourth day I loose my patience and I shake
her when I find her drunk lying on the kitchen floor”. The process of learning to
live near alcoholic is long and difficult in order to reach a somewhat result. It is
the help for a child him/herself.“ (participating social educator).
These remarks by the social educator are confirmed by a 15-years-old, named Ruta
who is participating in our study:
”When my father started drinking too much, I didn’t know how to live... I
started to attend the group where I found understanding and support. Now I know
I am not alone. I understand that I have to study well because I want to enter
university.“ (15 year old, Ruta).
When answering the question, “what benefit does a child receive by attending the self-help
group?” The social educator stressed that children learn to ask for help and to receive it.
They dare to be themselves and to name their problems. They learn to live near alcohol
addicts and become responsible for their own lives. The social educator remarked:
”Despite it being very individualistic, it could be stated that it is self-confidence
or confirmation of an individual’s ego. In other words, I am the only one that is
able to do things, I can. Secondly, we all talk extensively about group fellows, about
resistance and saying “No”. Throughout the long period of several years, especially
Alateen, children become personalities. They acquire many positive features, and
other values begin to take shape in them. For instance, if I ask children who are
144
just beginning the group therapy to praise themselves, to say some good words they
can’t say a word or a sentence. But if you ask a 19-year-old young man who is
leaving the group, he will definitely say that he is a very good young man. In the
group, he receives emotional support that assists in developing his personality as a
man. He now is able to say “No“.
Children participating in our study were asked whether they appreciated the
activities in the self-help group. Research data analysis showed that participants
mostly appreciated the freedom to communicate:
”Communication without restraint“(14 year old, Lina.);
”I like what we do in this group, beginning with communication and finishing
with going bowling“ (14-year-old, Agne.);
I mostly appreciate the team work and understanding in this group.“ (18 year
old, Tadas).
According to the research data, it can be stated that consistent development of
life skills helps children to understand their problems better, to evaluate positive and
negative aspects of problem solving, and teaches them to take responsibility for decision
making while increasing their psychological fortitude. Meetings encourage children’s
self-expression and self-confidence. Our participating social educator believes that
various stimulations, objective evaluation of behaviour, and so on are very valuable
for children living in an alcoholic family.
Help at school. Documentation regulating a social educator’s work (Social
Educator’s Job Description, 2001; Social Educator’s Qualification Requirements,
2001; Social Educator’s Training Standards, 2008; General regulations of Social
Support Provision, 2004) states that a social educator’s goal is to seek the child’s
welfare and security, to help a child implement his right to study, to ensure active
learning and education, and to assist a child with integrating positively into society.
Striving to accomplish this goal, a social educator should try to recognize children
having trouble due to their parents’ harmful and dangerous abuse of alcohol. A social
educator should listen to such children and not leave them on their own:
”Individual talks with children are necessary. You have to find a chance to talk
to a child any time. You know, children communicate and very often when you gain
your authority or as I say – a child is ready to talk, because he can’t carry his sorrow
any longer. Then the problems with behaviour, conflicts, school non-attendance, etc.,
appears. This is only a mask. As usually it hides alcoholism of one or both parents. You
start talking with a child individually, and he takes off that mask which hides so many
ADDICTION PROBLEMS
145
ISSN 1392-9569
negative emotions that a child seems “to boil” inside. He can’t do anything, because
he doesn’t see how to get out of the situation and where to find help. Individual talks
at school are necessary. They must be confidential – you and me, because it is usually
emotional and psychological problem.“ (participating social educator).
Our participating social educator stressed that when noticing a child who
experiences problems, listening to the child is very important in knowing whether
the child will need additional help at an institution:
”It is necessary to find a group of people you could work with, but in any case
you cannot leave children on their own. You just tell the child “You can go here and
there.” Then, ask whether he wants to be accompanied or whether I should call the
social educator a social worker on duty or“ (participating social educator).
In an effort to decrease the separation of children from their alcoholic families,
our social educator seeks to recognize a child‘s own efforts to overcome difficulties.
She also stresses their achievements, helps them see their potential futures, or draws
them into various projects at school:
”I try to draw these children into various projects. For example, this year we have
a good project with the Vilnius Police Club, and our school is in close relationship
with them. The Song Contest “While Our Hearts Beat Together” is being organized
in which 7-18 year old children, who are from socially supported or at-risk families,
will take part. They will sing together with famous Lithuanian singers during the
final song. We have selected two girls from our school to participate, and a music
teacher has agreed to prepare them for the contest. While preparing for the contest,
the girls start blossoming, and after practice, they often come to me to rejoice over the
results.” One girl said, “I have already talked. I have already sung...”. I do not need
such detailed information, but girls want to say it to me. It is very important to them
to get support from me. It is so cute, and it means that I pushed the right button.
Maybe they will become stars, won’t they?“ (participating social educator).
At school, social educators try to help children see their future without alcoholism
as well as the value of a healthy life and interesting leisure time. By helping children
in this way, social educators solve two tasks: one is therapeutic (when a negative
personality is being changed and positive “I am“ conception is being formed
while explaining that children are not guilty for their parents’ choices and that
they needn’t take responsibility for them), and the other is educational training
(expanding children’s knowledge about the harm of alcohol abuse, their emotional
state, keeping fit, and being physically healthy, development of communication skills,
etc.) (Mastiukova, etc., 2006). If children succeed in getting support from teachers
146
and classmates, then their lives become more structural independently from the
progress. They attend school, are productive, and develop positive communication
skills. Having improved social skills, children feel less social anxiety, learn to plan
their time, and spend less time in the streets. Therefore, the risk of getting involved
with delinquents diminishes, and children have an opportunity for education that
will allow them to start their independent life.
To understand the kind of support children receive at school, we asked the children
participating in our study, “What kind of support should be provided for children
from families encountering alcohol addiction problems?“ These children stressed the
importance of individual counseling where confidentiality is guaranteed:
” Support at school is very important. The talks with children should be secret because
due to their problems they could become the subject of jeers“ ( 14 year old, Agne)
“To talk to or sometimes to be in silence with an understanding person” (18
year old, Tadas);
“If there were a person whom I could trust at school, I would like to talk to him, to
cry or scream. I don’t talk about this with my mother because she is in a more difficult
situation than me. So I don’t have a person to talk to.” (15 year old, Ruta).
In sum, it can be stated that a social educator’s help at school consists of individual
counseling with a child, consultations, and briefings about available help at support
organizations, and school community education about the harmful and dangerous
consequences of alcoholism. So, a social educator’s work is both proactive and
preventive.
Help outside of school. It was important during the research to determine whether
an institution outside of school has an impact on the efficiency of assisting children
of alcoholic families. According to the participating social educator, the primary help
should be given at school. However, a major part of the support for children dealing
with problems of an alcoholic family (e.g., self-help groups “Lino“ programme) can be
provided outside of school. In small close communities, in the opinion of the social
educator, it might be difficult for children to communicate and analyze themselves
because they do not want to be recognized at school as one who is suffering from
these problems:
“At school children don’t want to communicate because they are afraid to be
recognized. Children are children: they are angry, aggressive, unsatisfied, and
“shucks” they will show themselves in a moment of aggression or anger. I would think
that the help should be provided out-of-school premises because psychologically school
ADDICTION PROBLEMS
147
ISSN 1392-9569
is an educational establishment where a child should study while his emotional
education takes place somewhere else” (participating social educator).
When we asked participating children the question, “Would you like group meetings
to be held at school?“ children unanimously expressed a negative opinion, pointing
out the following reasons:
”I can’t tell my problems at school. They [other children] will kill me, trample
me down, crush me, and nothing psychologically will be left of me. I will be forced
to change schools because the level of our society is not as high as it should be” (14
year old, Tomas);
“No, because I can be misunderstood. School is for learning. Moreover, I would
like to have a little bit of privacy and solitude.” (14 year old, Lina);
“No” I wouldn’t like that because if others knew about my problems they could
mock me or humiliate me” (14 year old, Agne);
“ I don’t think so because there is a lot of critics and pressure about these meetings
at school.” (18 year old, Tadas).
It is obvious, that at school a social educator should talk with children from families
encountering alcohol addiction problems individually because students fear their peers
will criticize them or tease them for getting help. A social educator should create group
help for children from families encountering alcohol addiction problems outside of
school in places that offer social support like Children’s Day Centres, multi-purpose
community centres, parish halls, etc.
In summary, the main goal of help for children from families encountering alcohol
addiction problems is to teach a child to separate their lives from the alcohol addict
and to take responsibility for his/her own life. Individual help can be organized at
school, but group meetings should be held outside of school to guarantee a child‘s
psychological and physical security. Children need different psychological, social
and informative support. They need to have a chance to communicate with children
experiencing similar problems. They need to be heard and understood. They need
information about the harmful and dangerous consequences of alcohol abuse. It is
vitally important for them to have a person (group leader) they could embrace, trust,
give a hand and know, that there is a concrete place where they can feel safe and
somebody will take care of them.
148
Conclusions
Based on the scientific literature, documentation analysis, and qualitative research,
we have drawn the following conclusions from the data:
• The main goal of support for children from families encountering alcohol addiction is to teach children how to live in proximity to an alcohol addict and
to take responsibility for his/her own life.
• Ongoing life skills training helps children from alcoholic families better understand their problems, enhance their problem solving skills, improve their
decision-making, and develop their psychological fortitude.
• Offering suitable places of support has an impact on the success of individual
and group therapy. The research showed that it might be inefficient to organize
group help at school because children were afraid of being singled out by their
peers for their problems. A social educator should create and coordinate group
help for children from alcoholic families outside of school, namely in the social
support or Children's Day Centres, multi-purpose community centres, parish
halls, etc.
• A social educator's help at school consists of individual counseling sessions with
a child as well as consultations and briefings about various support organizations
outside of school. The social educator should also educate the community
about the harmful and dangerous consequences of alcoholism, providing both
proactive and preventive care for children.
Abbreviations
UAC – Use of Alcohol and its Consequences, 2009.
ARNHC – Annual Report of National Health Council, 2008.
Literature
1.
2.
3.
Use of alcohol and its Consequences. Data of Statistical Department of the
government of Republic of Lithuania. (interactive). Accessed 08/10/09. Internet
site: http://www.stat.gov.lt/lt/pages/view/?id=2604>.
General Regulations of Social Support Provision, 2004 (interactive). Accessed 22/04/09.
Internet site: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=236284>
BITINAS, Bronislovas. Educological Research: System and Process. Vilnius:
Kronta, 2006. 391 p. ISBN 9955-595-92-2.
ADDICTION PROBLEMS
149
ISSN 1392-9569
4.
5.
6.
7.
8.
9.
10.
11.
12.
13.
14.
15.
16.
17.
18.
150
BITINAS, Bronislovas. Principles of Educational Diagnostics. Vilnius: Vilnius
Pedagogical University Press, 2002. 199 p. ISBN 9955-516-26-7.
BLACK, Claudia. Children of alcoholics. As Youngsters-Adolescents-Adults. It Will
Never Happen to Me! NewYork: Balllantine Books. 1981. 183 p. ISBN 0-34534594-0.
BULOTAITĖ, Laima. Prevention of Alcohol and Narcotics Use at School:
methodical manual for teachers. Vilnius: A. Remeikos Publishing House, 1999.
24 p. ISBN 9986-895-12-X.
BULOTAITĖ, Laima. Anatomy of Addictions, Vilnius: Tyto Alba, 2009. 236 p.
ISBN 978-9986-16-705-1.
BULOTAITĖ, Laima. Psychological Aspects of Addictions, Vilnius: LII, 1998. 50
p. ISBN 9986-12-183-3.
CIVINSKAS, Remigijus; LEVICKAITĖ, Vita; TAMUTIENĖ, Ilona.Needs
and problems of Children Avoiding to Attend School. Monograph . 2006. 151 p.
ISBN 9955-428-75-9.
European Charter on Alcohol adopted at the European Conferences on Health, Society
and Alcohol [interactive) 2-14 December 1995. Accessed [03 10 2009]. Internet: <
http://www.euro.who.int/Document/EUR_ICP_ALDT_94_03_CN01.pdf>.
KARDELIS, Kęstutis. Methodology and Methods of Scientific Researches, Kaunas:
Judex, 2002. Second addition. 398 p. ISBN 9986-948-65-7.
KASAKAITIS, Antanas. Alcohol: the Killer of Children’s Soul and Mind. Devoted
to Those who Care about More Beautiful Future of Lithuania, Kaunas: Lithuanian
Catholic Society of Temperance 1924. 20 p.
KUBILIENĖ, Neringa. Child’s Social Adaptation Problems Growing up in a
Family Encountering Alcohol Addiction Problems. From: Social Work. Scientific
Works, 2004, no 3(2), p. 51-62. ISSN 16-48-47-89.
KUČINSKAS, Vytolis; KUČINSKIENĖ, Ramutė. Social Work in Educational
System. Theoretical Aspects, Klaipeda: Klaipeda University Press. 2000. 232 p.
KVIESKIENĖ, Giedrė. Positive Socialization: Monograph. Vilnius Pedagogical
University Press. 2005. 184 p. ISBN 9955-20-021-9.
KVIESKIENĖ, Giedrė. Socialization and the Child’s Welfare, Vilnius: Vilnius
Pedagogical University Press. 2003. 249 p. ISBN 9955-568-04-6.
LELIUGIENĖ, Marytė; KLEMKAITĖ, Jurgita. Dailės terapija socialiniame
darbe su vaikais. Vilnius, 2004. 64 p. ISBN 9986-485-53-3.
LELIŪGIENĖ, Irena. Social Pedagogy, Kaunas: Technologija, 2002. 424 p.
ISBN 8855-09-342-0.
19. LUOBIKIENĖ, Irena. Methodology of Social Researches, Kaunas: Technologija,
20.
21.
22.
23.
24.
25.
26.
27.
28.
29.
30.
31.
32.
33.
2009. 121 p. ISBN 9955-25-122-0.
Annual Report of National; Health Council, 2008 [interactive)Accessed 08 10
2009 Internet: < http://www3.lrs.lt/docs2/YBAMVWBG.PDF >.
NISSEN, Jorgen. An Invisible Elephant: Alcohol, Alcoholism, Alternatives. 1998. 118 p.
O’ROURKE, Kathy. Recapturing hope: Elementary school support groups
for children of alcoholics [interactive). From: Elementary School Guidance and
Counseling, 25(2), p. 107–115. Accessed 16/10/09 Internet: < http://ebscohost.
com/ehost/detail>.
PETRONIS, Algirdas. Addictions and Family. From: The Preparation of Children
and Youngsters for Family programmes. Educational methodical Manual. Vilnius:
Sapnų sala, 2007. 205 p. ISBN 978-9955-611-34-9.
SHER, Kennneth J. Children of Alcoholics – a Critical Appraisal of Theory and
Research. University of Chicago Press, 1991. ISBN 0-226-75271-2.
A Social Educator’s Job Description and Qualification Requirements, [interactive]
2001.Accessed 08/04/09. Internet: ttp://www.smm.lt/teisine_baze/docs/
isakymai/01_12_1667.htm>.
The Standard of Social Educator’s Preparation, [interactive) Vilnius: Profesinio
mokymo metodikos centras, 2008. Accessed 10/03/10 Internet: < http://www.
kpmpc.lt/Skelbimai/31%20standartas/Socialinio%20pedagogo.pdf>.
TAMUTIENĖ, Ilona; REINGARDĖ, Jolanta; CIVINSK AS, Remigijus
and others. The Means and the System of Help for Alcohol Addicts in Lithuania,
[interactive) A Research Report of Social Economy Institute. Accessed 22/04/09.
Internet: < http://www3.lrs.lt.docs2/NBPZZCJW.PDF>.
TIDIKIS, Rimantas. Methodology of Researches in Social Sciences. A Manual.
Vilnius: Law Academy of Lithuania Press 2003. 626 p. ISBN 9955-563-26-5.
TIJŪNAITIS, Stasys. Alcoholism: A Manual for primary School Teachers. Part I.
Kaunas: Šviesa, 1924. 52 p.
TÖNNÄNG, Noomi. Lino. The Help for Children. A handbook for leaders of
children groups. Vilnius: Lietuvos blaivybės fondas, 2005. 68 p.
WEGSCHEIDER, Sharon. Family Traps... Nobody will Run Away from the
Chemically Addicted Family. Vilnius: Vilniaus narkologijos centras, 1993.
WINDLE, Michael; SEARLES John. Children of Alcoholics. Critical perspectives.
New York, London : Guilford Pr, 1990. 244 p. ISBN 0-89862-035-X.
WOITITZ, Janet Geringer. Mature Children of Alcoholics. Kaunas: Dargenis,
1999. 144 p. ISBN 9955-403-03-9.
ADDICTION PROBLEMS
151
ISSN 1392-9569
34. WOITITZ, Janet Geringer. The Complete ACOA Sourcebook. Adult Children of
Alcoholics at Home, at Work and in Love. 2002. 417 p. ISBN 1-55874-960-8.
35. WOYDYLLO, Ewa. Art to Forgive. A Manual for Alcoholics’ Families. Vilnius:
Lumen, 1998. 80 p. ISBN 83-85705-09-0.
36. БИТТИ, Мелоди. Alcoholic in a Family, or Overcoming of Addiction /Пер. с
англ. Москва: Физкультура и спорт, 1997. 331 с. ISBN 5-278-00613-7.
37. МАСТЮКОВА, Е.; ГРИБАНОВА, Г.; МОСКОВКИНА А. Prophylaxis and
Correction of Lesion of Physical Development of Children from Families Encountering Alcohol
Addiction problems. Москва: Владос-пресс, 2006. 115 c. ISBN 5-691-01485-4.
38. МОСКАЛЕНКО, Валентина. A Child in an Alcoholic Family: Psychological
Portrait. [online]. Iš: Вопросы психологии, №4, 1991, p. 65-73. [Accessed 28 10
2009]. Available at: < http://www.voppsy.ru/issues/1991/914/914065.htm >.
39. СМИТ, Энн. Grandchildren of Alcohol Addicts. Problems of Alcohol
Addiction in a Family. Пер. с англ. Ю. Киреева. Москва: Просвещение,
1991. 127 c. ISBN 5-09004-102-4.
Rasa Gedminienė is Master of Educational Science (Management of Social Institutions),
Institute of Social Communication of Vilnius Pedagogical University; senior specialist of
Department of Humanitarian Sciences of the General Jonas Žemaitis Lithuanian Military
Academy; spheres of research interests: social and pedagogical assistance to children growing in families facing alcohol addiction problems; address: Šilo St. 5A, LT-10322 Vilnius;
e-mail: [email protected]
152
Vida Gudžinskienė, Živilė Jaruševičienė
EXPRESSION OF COGNITIVE AND PRACTICAL SKILLS
OF SOCIAL WORKERS EMPLOYED IN CHILDREN FOSTER
HOMES
Abstract. The article analyses evaluation of expression of cognitive and practical skills
acquired by social workers employed in children foster homes. It is pointed out that cognitive
skills are related to personal qualities. The expression of following abilities are analysed:
an ability to perceive oneself as a specialist, an ability to analyse own activity, an ability to
critically analyse circumstances of social work, an ability to evaluate and supervise activity
of specialists of lower competence, an ability to identify the nature of social problems and to
solve them, an ability to plan strategies observing principles of professional ethics. Practical
abilities are thoroughly analysed: to observe ethics of social worker, to be aware of and apply
legal acts as well as organise and provide social services to different groups of clients, to create
and develop social services, innovative models and methods of support.
Keywords: children foster homes, social worker, cognitive and practical skills.
Introduction
In the dictionary of social work R.L. Barker (1999) refers to skills as abilities to
appropriately use knowledge, talent, personal qualities or resources. Social worker’s skills
include an ability to communicate, evaluate problems and client abilities combining
available resources with needs, finding new resources and changing social structures
(Ivanauskienė, Varžinskienė, 2003; Trevithick, 2002). “A skill is an automated action
of thinking and didactic activity or just an ability, which has reached the level of
automatisation“ (Adamonienė and others, 2001, p. 47). A. Jacikevičius (1995) ascribes
skills to a higher level of learning. Skills are automated components of conscious activity
that enable individuals to act fast, exactly and easily. In the Dictionary of Educational
Terms L. Jovaiša (2007) defines skills as automated actions of thinking, didactic and
practical activity, which require practice to form. Several phases have to pass before
they are developed: from conscious deliberate control of motions, disappearance of
unnecessary motions and actions before necessary actions are automated. V. Kučinskas
and R. Kučinskienė (2000, p. 204), E. Žilinskienė and V. Gudžinskienė (2003, p. 5)
argue that a skill is a well-learnt action, whose elements do not have to be consciously
regulated and controlled. Modern Lithuanian Dictionary defines a skill as an ability to
automatically perform an action, acquired through repetition (DLKŽ, 2000, p. 200).
153
ISSN 1392-9569
L. C. Johnson divided social work skills into four separate areas: 1) accumulation
and evaluation of information; 2) growth and application of professionalism;
3) practical activity with individuals, groups and community 4) assessment (Johnson,
2003, p. 63).
Next to the above-mentioned skills of a social worker willing to properly perform
own work, it is necessary to self-develop the following skills: self-perception, empathy,
relations, attitude to relations with individuals of other race, culture, gender, age,
sexual orientation and disables persons. Skills are continuously developed applying
practical knowledge, using various techniques and methodology. They are influenced
not only by applied knowledge, values but also by personal qualities of a social worker
or his working style. According to the Law of the Minister of Social Science and
Labour of the RL “On Approval of Qualification Requirements of Social Workers
and Social Worker Assistants, Procedure of Social Workers and Social Workers
Assistants’ Professional Development and Description of Procedure of Social Workers’
Certification“, a social worker has to understand how the society functions and
how an individual functions in this society; s/he has to be able to properly evaluate
individual’s social situation, to efficiently communicate with an individual and his/her
environment, to efficiently organise human, financial and other available resources,
to organise social work and social services provision; s/he has to consider client’s
individuality and needs, to choose such methods of social work and social services
that are best for solving specific problems of a client, his/her family or community and
fully meet their interests. Social worker’s assistant, striving for best human interest,
s/he has to constantly collaborate with a supervising social worker (Valstybės žinios,
2006, No. 43-1569).
R. Adamonienė, who focuses on thorough analysis of professional skills, argues
that an ability is a human physical and psychical power to perform a certain action,
activity and behavioural act. Emphasising certain ability as an internal quality of
an individual, which determines success of any activity, the concept of competence
is applied. Individual’s competence to perform certain activities is acquired having
learnt something, i.e., when an individual gains appropriate knowledge, ability and
skill. Physical basis of a competence is his/her health; pedagogical basis is knowledge,
abilities and skills, psychological foundation included acquired abilities, intellect; social
foundation comprises the right to act, limits of authority, competence. “Competences,
similar to abilities, are usually divided into two groups: special (subject-based) and
general” (Adamonienė R. and others, 2001, p. 49). The Regulations of Studies in
the Field of Social Work provides for the skills that a graduate will have acquired
154
after completion of the study programme. Skills are divided into cognitive, practical
and transferable (see: Fig. 1) (Valstybės Žinios, 2008, No. ISAK-980).
Fig.1. Cognitive, practical and transferable skills (Valstybės žinios, 2008, No. ISAK-980).
Cognitive skills comprise application of acquired knowledge, problem analysis,
their identification, planning of solutions, application of methodology and others.
These are abilities that are based on knowledge acquired by a social worker.
Transferable skills may be referred to as general skills, i.e., a social worker has to be
able to critically, analytically think, to apply information technologies in own work, to
work in team, collection of new information and others. Such skills are characteristic
of specialists in all the spheres. According to the Regulations of Studies in the Field
of Social Work (Valstybės žin., 2008, No. ISAK-980) practical skills are to be used
by a social worker in his/her practice. As it can be seen in Figure 1, the following
EXPRESSION OF COGNITIVE AND PRACTICAL SKILLS OF SOCIAL WORKERS
EMPLOYED IN CHILDREN FOSTER HOMES
155
ISSN 1392-9569
practical skills are singled out: problem analysis and identification of their reasons,
preparation of conclusions and reports, organisation of activity, knowledge of legal
acts, observation of norms of ethics and others.
Thus, a social worker has to be of spacious mind, interested not only into the sphere of
own work but also in social changes. Flexibility should be one of the priorities in work since
changes in the society influence activity spheres of a social worker as well as client groups.
Skills acquired by social workers during their studies or work enable them to act exactly,
fast and easily. Formed skills have to become automated actions: ability to communicate,
to communicate with clients, to find solutions fast, to coordinate resources, etc.
A social worker needs not only broad knowledge but also a wide range of skills.
The object of research: the attitude of social workers employed in children foster
homes towards expression of cognitive and practical skills.
The goal of the research: to reveal the attitude of social workers employed in children
foster homes towards expression of cognitive and practical skills.
The sample of the research. The social workers from children care homes in various
regions of Lithuania were surveyed: 140 questionnaire forms were sent and 114 of
them returned. This number is considered as the general sample and is regarded as
100 percent.
The research methodology. A quantitative research was conducted. The questionnaire
form was devised on the basis of skills provided for in the Regulations of Studies in
the Field of Social Work (Valstybės žin., 2008-04-19, No. 45-1706 ).
The respondents. The research included individuals working as social workers from
one to ten years in children care institutions: this was the main criteria for choosing
respondents.
The data collected from the respondents were statistically processed applying
SPSS (Statistical Package for the Social Science) 17.00 version. Providing answers
to the presented questions social workers pointed out their attitude to expression of
cognitive and practical skills.
The majority of social workers in children foster homes are women, i.e., 94 %
or 107 of all the respondents. The research sample included only 6 % of men, i.e.,
7 respondents out of 114. The conducted research revealed that the age of the majority
of social workers in children foster homes ranges from 26 to 47 years.
During the research an attempt was made to identify the cognitive skills acquired
by social workers in the research.
156
Fig. 2. Cognitive skills of social worker
Cognitive skills are related to personal qualities of a respondent. A social worker
has to be able to perceive oneself as a specialist, to analyse own activity, to critically
evaluate circumstances and others. The analysis of the research data showed that
the majority of the respondents chose the answer “partially acquired“(Fig. 2). The
majority of the respondents (61 %) partially gained the ability to critically evaluate
circumstances of social work, 35 % of the respondents have abilities to perceive
oneself as a social worker; 33 % of the social workers in the survey are able to analyse
own activity. About 25 % of the respondents pointed out that they have acquired an
ability to evaluate and supervise the activity of specialists with lower competence and
12 % of them stated that they posses an ability to critically evaluate circumstances
of social work. Slightly more than half of the respondents mentioned that they
partially acquired skills such as abilities to analyse own activity, to evaluate and
supervise activity of specialists with lower competence and to perceive oneself as a
social worker. A very small proportion of the answers fell under “not acquired“(from
1 to 4 percent). The research results showed that 26 % of the respondents partially
did not acquire an ability to critically evaluate social work circumstances. About 18
% of the social workers in the survey are partially not able to evaluate and supervise
activity of specialists of lower competence and 12 % of the respondents partially
failed to acquire an ability to analyse own activity, whereas 13 % of them partially
did not gain an ability to perceive oneself as a social worker (Fig. 2).
157
ISSN 1392-9569
Fig. 3. Evaluation of social workers’ cognitive skills
An ability to identify origin of social problems and to plan strategies for their
solutions observing principles of professional ethics was partially obtained by 16 %
of all the respondents, whereas 17 % of the social workers partially failed to gain the
same ability (Fig. 3). Thus, a big proportion of the respondents do not know how to
identify social problems observing principles of ethics.
Social workers are practitioners and accumulate knowledge and obtain skills during
their practical activity. The research aimed to reveal the practical skills acquired by
social workers.
Practical skills related to personal qualities of social workers are thoroughly
discussed. Half of the respondents (50 %) are able to observe ethics of social worker
(Fig. 4), 11 % of the respondents posses abilities to be aware of and apply legal acts as
well as organise and provide social services to different groups of clients and 6 % of
the social workers in the survey are able to establish and develop new social services.
Other results were as follows: 45 % of the respondents have partially acquired an
ability to observe professional ethics of social workers and 46 % of all the respondents
are partially able to be aware of and apply legal acts, 37 % of them partially acquired
an ability create and develop new social services, whereas 69 % of the social workers
in the survey partially obtained an ability to organise and provide social services to
158
Fig. 4. Practical skills of social workers
different client groups. All the respondents pointed out that they acquired an ability
to observe professional ethics of social workers to bigger or smaller extent. 37 % of
the respondents partially failed to gain an ability to create and develop new social
services, innovative support models, whereas 36 % of them partially failed to acquire
an ability to apply and know legal acts. However, 6 and 7 % of the social workers in
the survey respectively did not gain the above mentioned abilities. Such results show
that social workers lack knowledge of legal acts and they are likely to insufficiently
apply them in practice since the majority of the respondents only partially acquired
or failed to acquire these skills.
Conclusions
The research results showed that the social workers employed in children foster
homes:
have not sufficiently acquired cognitive skills since the majority of the respondents, irrespective of the type of location where they work, pointed out
that they only partially have gained an ability to critically, analytically and
systematically think; more than half of the respondents have only partially
obtained an ability to analyse social problems and reasons for their emergence
and are only partially able to apply principles of social work ethics;
159
ISSN 1392-9569
are insufficiently aware of legal acts and their application in practice. The majority of necessary professional abilities (such as to suggest proposals for law
improvements, to observe professional ethics of a social worker, to organise
social services, etc.) have been acquired by 32-36 year old social workers; about
half of the respondents are only partially able to apply legal acts;
half of the respondents have not or only partially acquired an ability to create
methods of social services and innovative support; this allows for a conclusion that social workers insufficiently carry out project activity and there is a
probability that they are not provided with favourable conditions for creation
of new services and application of methods.
Literature
Adamonienė R., Daukilas S., Kriščiūnas B., Maknienė I., Palujanskienė A.,
Profesinio ugdymo pagrindai. Vilnius: Petro Ofsetas, 2001. ISBN 9986-824-95-8.
2. Barker R.L., The Social Work Dictionary, 4th Edition. Washington, 1999.
4. Gudžinskienė V., Norvaišaitė J., Vietos savivaldos institucijose dirbančių socialinių
darbuotojų požiūris į įg ytas kompetencijas.// Socialinis ugdymas. Vilnius, 2009, No.
10 (21), p. 79-89. ISSN 1392-9569.
5. Ivanauskienė V., Varžinskienė L., Socialinių darbuotojų kompetencija ir nuolatinis mokymasis.// Profesinis rengimas: tyrimai ir realijos. Kaunas: VDU profesinio
rengimo studijų centras, 2003, No. 6
6. Jacikevičius A., Siela, mokslas, g yvensena. Vilnius: Žodynas, 1995. ISBN 9986465-10-9.
7. Johnson L.C., Socialinio darbo praktika: bendrasis požiūris. Vilnius: VU Specialiosios
8. Jovaiša L., Enciklopedinis edukologijos žodynas. Vilnius: Gimtasis žodis, 2007. ISBN
9955-512-92-X.
9. Kučinskas V., Kučinskienė R., Socialinis darbas švietimo sistemoje: teoriniai aspektai:
studijų knyga. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2000. ISBN 9955-45606-X.
10. The Law of the Minister of Social Science and Labour of the RL No. ISAK‑980
of April 9, 2008 “The Regulations of Studies in the Field of Social Work“.// Valstybės
žinios, 2008-04-19, No. 45-1706.
1.
160
11. The Law of the Minister of Social Science and Labour of the RL No. A1-92 of
April 5, 2006 “On Approval of Qualification Requirements of Social Workers and Social
Worker Assistants, Procedure of Social Workers and Social Workers Assistants’ Professional
Development and Description of Procedure of Social Workers’ Certification“// Valstybės
žinios, 20 04 2006, No. 43-1569.
12. Trevithick P., Social Work Skills. A practice handbook. Philadelphia, 2002. Available
from: <http://www.mcgraw-hill.co.uk/openup/chapters/0335206999.pdf>.
13. Žilinskienė E., Gudžinskienė V., Gyvensena ir sveikata. Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas, 2003.
Živilė Jeruševičienė – Master of Social Work, the Department of Social Cohesion of Social Communication Institute, Vilnius Pedagogical University; e-mail: zivile.jeruš[email protected]
161
ISSN 1392-9569
Valdas PRUSKUS
STREET PROSTITUTES: THE EXPERIENCED
COMPULSION AND PHOBIAS
Abstract. Pursuant to the data of the research the article analyses compulsions and
phobias of street prostitutes as a specific socially excluded group. It also analyses the trends
and forms of compulsion used toward street prostitutes by separate groups of clients (law
enforcement officers (policemen), pimps, street-walkers, competitors). Besides, the article
analyses the phobia of professional and unprofessional prostitutes regarding a possible
kidnap/exportation (trafficking), and the difference in evaluating the consequent dangers.
According to the research, compulsion and injustice experienced by street prostitutes, as
well as painful communication with people around and the negative attitude of the society
toward prostitution as a criminal act prosecuted by the law reduces their determination to
inform law enforcement institutions on facts of violence. This increases their risk to suffer
from violence in the future.
Keywords: prostitution, professional prostitution, unprofessional prostitution, pimps
(traffickers), street prostitutes, compulsion, phobias, law enforcement institutions.
Introduction
Prostitution is considered one of the oldest professions. Although in many countries
it is illegal, in reality it does exist as a social phenomenon. Representatives of this
profession form a separate socially excluded group with its own hierarchic structure.
Besides the elite prostitutes working in public houses, striptease clubs and having
limited social guarantees, there are a lot of provides of sexual services working in the
streets. This is the most socially unsecure, exploited and vulnerable group; moreover
it is most visible and condemned by the society. At the same time it attracts more
and more attention of media and various researchers: sociologists, psychologists and
lawyers.
Extensive research on the above subject was carried out in the West. It was aimed
at identifying the reasons of the emergence of this phenomenon (Rooph 1955), selfperception and differentiation of street prostitutes (Bennet, Perkins Robert 1985,
Hart 1998; Wooley, Bowman, Kingthorn 1988 ), economic aspects of the activity
of street prostitutes (income and spending) (Reinolds 1985, Bryzan 1965), value
related attitudes and communication peculiarities (Wardell, 1965), possibilities of
social control and regulation of their activities (Decker 1985), relations with pimps
162
Valdas PRUSKUS
(traffickers) and criminal structures (Carmen, Moddy 1985.) and various phobias
(Bennet, Perkins Robert 1985). In order to apply effective preventive measures, the
efforts are made to better understand this phenomenon.
In Lithuania street prostitution is still an under-investigated phenomenon. During
the Soviet times this phenomenon was concealed since was not in accordance with
the norms of the lifestyle of the socialist society, and the research on this subject was
not encouraged. Therefore there is no major theoretical input and research experience
in the country. Meanwhile the current street prostitution in Lithuania is a real
fact, although prohibited by the law. It is difficult to identify the precise number of
prostitutes working in streets, but it is assumed that this number in Vilnius amounts
to 1000, in Klaipėda – 400, in Kaunas – 350 (Prostitution in Lithuania 2006:10).
Although some women providing these services left for the EU countries because
of the economic situation, new and younger prostitutes joined their ranks. Thus
the young age of street prostitutes has become a serious challenge not only for law
enforcement but also for education institutions.
From the sociological point of view street prostitutes are attributed to the category
of “marginals“ (drug abusers, chronic alcoholics) as a socially excluded group. Formally
they are social individuals having human rights and freedoms guaranteed by the
Constitution and the international law. On the other hand, they are related to the
activity which is perceived by the society as socially problematic since it endangers
its moral social sustainability.
The attitude of clients towards prostitutes is also ambivalent. One the one hand
they consider street prostitutes as an easily accessible and convenient tool for satisfying
their own sexual needs. On the other hand they treat them as persons who lost their
dignity and, thus deserved disrespect, rough and even aggressive behaviour. Prostitutes
are forced to conciliate with such behaviour, since for the majority of them this is the
only source of living. Such a dual approach reflects the ambivalence of their status
in the society.
The relationship of street prostitutes with the socium and street also differs. Some
of them have a profession, job, the others used to work in the past but lost job because
of different reasons, and the third have never worked at all. For some of them the
street is just a possibility to earn additional money and add to their small wages, for
others it is a permanent and nearly the only source of living.
Reasons and circumstances bringing them to street also differ. However, there is
no doubt that street prostitutes are a distinctive social exclusion group. According
to A.Giddens, a group consists of material things, symbols, values, behaviours, social
STREET PROSTITUTES: THE EXPERIENCED COMPULSION AND PHOBIAS
163
ISSN 1392-9569
positions of members, relations etc. (Giddens 2002:641). Specifically, group members
perceive and relate themselves to other members, they feel belonging to the same
group since perform similar roles. They recognise themselves in other people because
of the same aims. The common aim of street prostitutes is to find a client and to be
well paid for services.
Although the aim is common, the success of its realisation is differently perceived
by different representatives of this profession. It means that street prostitutes is not
a homogeneous category.
Many researchers (e.g. Wooley, Bowman, Kingthorn, 1988, 64:391-394) divide
prostitutes into two groups – professional and unprofessional – according to two main
criteria: the income for the sexual services necessary for subsistence, and permanent
work in the street.
Professional prostitution means systematic relations for the material reimbursement
which is the only or one of the main sources of living; as well as the use of pimps
(traffickers’) services and payment of duties to criminal structures for the involvement
in prostitution activity.
Unprofessional prostitution means non-systematic relations with various partners
for the material reimbursement with a view to earning additional income.
The above too concepts could also be applied to street prostitutes.
Usually professional street prostitutes have no families and are usually free from
commitments to co-habitants who are frequently replaced by the others. They don‘t
have permanent place of residence, home, and prefer to stay at friends, acquaintances
and clients. The majority of them have no education and profession or have lost
profession because of the long-term unemployment; therefore for them it is very
difficult to find job. They don‘t even look for a job since don‘t feel capable of any.
The majority of them are drug and alcohol addicts (this requires substantial funds).
Therefore they are permanent providers of street sexual services. The street is their
constant and main place of presence. The reward for sexual services is their main
source of living. Thus, they are not especially selective toward clients and are ready
to satisfy any sophisticated fantasies for a good reward.
Meanwhile unprofessional street prostitutes usually have families (a spouse or cohabitant, children), they live at home, have profession and job; however, the job is low
paid and they cannot sustain family and (this is often the case) a drinking husband.
This situation forces them to earn additional money by working in the streets from
time to time (often with the same victims as they are). Reward for work in the street
is not the main but makes major part of income. Usually they work in the street
164
Valdas PRUSKUS
only under necessity or when facing financial difficulties. They don’t avoid alcohol,
but don‘t use drugs and condemn street prostitutes who are hooked on drugs. They
usually have permanent and reliable clients and thus escape from the “support“ of
the street pimps. They also avoid youngsters who are often rude and cruel.
Theoretical mobility between these groups is possible. But in practice they move
toward one direction. Having lost their jobs, guzzling away their homes and getting
involved into the street life, unprofessional prostitutes eventually become professional.
Both groups are at the risk of street work, compulsion and phobias of being kidnapped/
exported to foreign public houses.
In the Dictionary of International Words the concept phobia (gr. phobos – fear)
means a persistent fear of a specific thing or situation that compels one to avoid it,
the inability to adapt, low ability to socialize (Dictionary of International Words
2001:.163). Phobias might be imaginary (conceivable). Most often this is a consequence
of a mental disorder. At the same time phobias might have solid grounds (they might
be the consequence of actual experiences).
Usually phobias of street prostitutes are realistic, i.e. they are not imaginary but the
result of painful experiences (Marcinkevičienė, Praspalauskienė 1999). Unfortunately,
Lithuania has no substantial theoretical research on the subject (except several articles
in the press), as well as a more extensive research on compulsion and phobias of street
prostitutes. In fact B. Palavinskienė (2004) presented the criminological analysis of
street prostitution in Vilnius City (A. Acus (2001) also analysed the reasons and
peculiarities of street prostitution. The psychologist A.Valuckas analysed the attitude
of young people toward street prostitutes (Valuckas 1993).
Nearly the most extensive work so far is the research “Prostitution in Lithuania“
(2006) under the request of the Association of HIV and AIDS Affected Women and
their Relatives. During the research 200 women and young girls of the biggest cities
(Vilnius, Kaunas and Klaipėda) were interviewed. The focus was given to the general
analysis of prostitutes’ work conditions (the prostitutes working in streets, massage
salons, hotels, strip clubs etc.), their family status, reasons of prostitution, relations
with parents, bad habits and the attitude to legalisation of prostitution (Prostitution
in Lithuania, 2006).
However, there is still no substantial analysis on compulsion experienced by street
prostitutes (professional and unprofessional), its sources, as well as the evaluation of
their kidnap/trafficking to foreign countries for work purposes.
165
ISSN 1392-9569
In order to identify the sources and forms of compulsion experienced by street
prostitutes, as well as their phobias, a pilot research was carried out by applying the
random sampling.
A sample of 200 respondents was used in the research (n-200). During the
questionnaire survey and interviews a total of 100 professional and 100 unprofessional
prostitutes working in Vilnius City were interviewed. According to the statistical
data and practical knowledge of police officers and social workers the above forms
of street prostitution mostly prevail in Vilnius City (in comparison to other towns).
The age of respondents varied from 16 to 45 years.
The breakdown of respondents by age groups: among the 15–18 year-olds, professional
prostitutes comprised 11 percent, unprofessional 6 percent; aged 19–22 - respectively
39 and 31 percent; aged 23–26 – respectively 29 and 24 percent; aged 27–30 –
respectively 11 and 26 percent; aged 31–34 – respectively 8 and 6 percent; aged
35–38 – respectively 3 and 8 percent; aged 39–42 – respectively 2 and 7 percent; in
the group of 43 year-olds and senior – respectively 5 and 7 percent.
Breakdown by education: there were no professional prostitutes with higher
education; unprofessional prostitutes with higher education comprised 3 percent; with
high education: professional prostitutes – 2 percent, unprofessional – 6 percent; with
special secondary education (vocational school): professional prostitutes – 11 percent,
unprofessional – 17 percent; with secondary education (12 grades): professional
prostitutes – 7 percent, unprofessional 20; with basic education (10 grades):
professional prostitutes – 16 percent, unprofessional – 32; with primary education:
professional prostitutes – 4 percent, unprofessional – 6 percent.
By family status: widows: professional prostitutes – 3 percent, unprofessional –
5 percent; not registered marriage: professional prostitutes – 3 percent, unprofessional –
11 percent; divorced: professional – 12 percent, unprofessional – 19 percent; married:
professional – 4 percent, unprofessional – 10 percent; unmarried: professional –
63 percent, unprofessional – 71 percent.
By the number of raised children: 1 child: professional prostitutes – 12 percent,
unprofessional – 27 percent; 2 children: professional prostitutes –5 percent,
unprofessional –28 percent; 3 children: professional prostitutes – 2 percent,
unprofessional – 3 percent.
Certainly, the research data does not allow to make general conclusions, however,
it helps to identify the types and sources of compulsion experienced by professional
166
Valdas PRUSKUS
and unprofessional prostitutes, as well as behavioural differences with respect to
phobias of being kidnapped/exported.
The aim of the article is to reveal (referring to the research) peculiarities
of compulsion experienced by street prostitutes, and phobias related to kidnap/
trafficking.
In order to reach this goal the following tasks were defined:
• To identify forms and sources of compulsion experienced by street prostitutes.
• To reveal differences in evaluating the kidnap/trafficking for work in foreign
public houses.
Forms and sources of compulsion experienced by street prostitutes. Compulsion
against street prostitutes is quite a frequent phenomenon. According to the majority
of respondents, they have experienced different forms of compulsion (not only when
providing sexual services but also while “hunting“ clients in the street). Many of them
indicated that they experienced all forms of compulsion: psychological, physical and
sexual. They also identified main sources of compulsion: clients, policemen, streetdwellers (tramps and loafers), traffickers (pimps) and competitors (See: Table 1).
Clients. Most frequently forms of compulsion – slap, hit, kick, and blow – were
used more often toward unprofessional then professional prostitutes. Apparently,
clients quickly evaluate the situation and behave with unprofessional prostitutes
with no scruple. Physical power seems to be more effective to clients pursuing their
goals. Unprofessional prostitutes are more often raped, forced for oral sex or robbed.
Probably such behaviour is the result of a stereotype attitude of clients that paid
prostitutes shall do everything. Such an attitude is formed by prostitutes themselves
when they get acquainted with the client (“I can do everything.... You‘ll be fully
satisfied...You‘ll get relaxed...“).
There is no wonder that after “buying“ a prostitute a client believes that he can
do everything with her. However, the reality is different. Unprofessional prostitutes
occasionally working in the street have not lost their dignity and are not inclined
to satisfy all whims of the client. They resist and by doing this increase the client’s
sexual aggressiveness, i.e. excites him even more.
Clients usually choose younger prostitutes with no experience who actually are
not able to satisfy clients’ needs. Besides, younger prostitutes resist more actively,
they defend themselves and suffer more. They are hurt and sometimes even seriously
injured.
167
ISSN 1392-9569
Table 1
Forms and sources of compulsion (responses of street prostitutes, in percent)
Professional
Unprofessional
18
12
16
33
7
8
7
10
19
Threat of physical force
9
47
11
14
28
13
38
8
18
19
Robbery
6
–
12
10
4
12
–
16
12
1
Attempt to rob
7
–
15
16
5
6
–
18
18
1
Strangulation
8
–
5
4
2
5
–
6
7
–
Threat with gun
7
2
4
2
–
6
1
10
5
–
Rape attempt
8
7
6
2
–
10
2
5
3
–
Kidnap / trafficking
under compulsion
5
2
–
5
–
7
–
2
4
–
Forced oral sex
11
8
5
7
–
7
3
2
4
–
Rape (vaginal)
9
4
3
5
–
8
–
–
2
–
Attempt to kidnap /
export
7
–
5
8
8
–
6
6
–
Rape (anal)
6
–3
2
2
–
8
–
3
2
–
Blow, hit, stab
5
9
11
9
17
11
5
2
10
7
1
Competitors
Police officers
Street dwellers
(homeless, rovers)
Pimps
Clients
12
Competitors
Slap in the face, punch,
kick
Clients
Police officers
Forms of compulsion
Street dwellers
(homeless, rovers)
Pimps
Sources of compulsion
On the other hand, the forms of compulsion used against prostitutes depend
on the type of clients. For instance, aggressive clients can use compulsion against a
prostitute without any reason (in this case compulsion is part of the expected delight).
According to respondents, former convicts are especially cruel, as well as young
people related to criminal structures who “buy” prostitutes in order to have a group
168
Valdas PRUSKUS
(brigade) fun, the offspring of rich parents requiring unusual sexual services from a
prostitute (viewed in porno films).
Professional street prostitutes are easier to deal with. Permanent work in the street
and painful experience in resisting the whims of the client make them more accessible
and submissive. However, this doesn’t safeguard them from clients’ compulsion, but
it is more rare a case than with unprofessional street prostitutes.
Police officers. According to the research, professional prostitutes experience more
compulsion from police officers than unprofessional street prostitutes. Especially
the physical compulsion (including threatening): slap, punch, kick (twice more than
unprofessional prostitutes).
On the one hand this demonstrates higher insecurity and vulnerability of
professional prostitutes, on the other hand a selective attitude of police officers toward
prostitutes and their activity. In fact some officers try to take the advantage of their
position and get sexual services from prostitutes for free. According to professional
street prostitutes, officers detain them in the street without any reason, bring to a
remote place and require sexual services (usually oral sex). They are not inclined to
inform about the compulsion of officers, or complain and make their life in the street
impossible (partially this is because of their bad reputation (“Who will believe me…?).
Relevant institutions usually are sceptical toward such complaints.
Compulsion used by police officers toward unprofessional street prostitutes is a
rarer phenomenon. Most probably they are afraid of resistance and possible claims.
Moreover, that prostitutes who appear in the street occasionally are not well known
by the police and policemen can expect anything from them. Therefore, police officers
are inclined to threaten them rather that use actions. Rape cases are mostly related
to the psychological pressure, i.e. threats that information on street prostitution will
be sent to the workplace, husband, parents etc.
Street dwellers (homeless, tramps, loafers). Street has its own life. It is the home
of many homeless people, tramps and loafers (Vosyliūtė, Kasparavičienė, Kocaj,
Miniotaitė, 2004). Sometimes they are very aggressive and angry. They don’t have
permanent place of residence and are constantly whirling in the street. They watch
and are aware of all street news and inhabitants (including street prostitutes, their
life stories, habits, lifestyle etc.). Possession of this information allows them to better
feel in the street which becomes not only their home-breadwinner, but also the place
where they can satisfy unrealised dreams, fantasies and needs. Thus, there is no
wonder that prostitutes become the target of their sexual needs. Both professional
and unprofessional street prostitutes were subject to their compulsion.
169
ISSN 1392-9569
Unprofessional prostitutes are more often robbed and threatened than professional
prostitutes. They simply have more things (items) attracting street dwellers. Besides
they don’t protect these items as professional prostitutes do. Frequent robberies of
unprofessional prostitutes demonstrate that they appear in the street occasionally,
thus there is little probability to meet a victim. On the other hand, the victims also
don’t want to apply to police for help. If so, they will have to explain the reasons of
their appearance in the street, and this is not what they want. Moreover, that they
are sure that street-dwellers have already sold that item and that it is unreal and time
consuming to wait until he compensates damage.
Professional street prostitutes experience more sexual abuse, they are more often
raped. Again, the “clients“ make use of their vulnerability. The so called “free
prostitutes, i.e. independent, “without a roof“ prostitutes are subject to sexual assault
most frequently. Probably street dwellers are encouraged by criminal structures
controlling street prostitution. They don‘t like the independence of free prostitutes
and possibly want to neutralise them through street dwellers.
Pimps (Souteneurs). Their key function is to protect own territory and
own prostitute from dangers, and to ensure security. Therefore they don’t’ trust
unprofessional prostitutes, which usually compete with the patronised professional
prostitutes. To competitors they usually apply active forms of compulsion. Physical
violence (hit, slap, threatening etc.) is a usual practice. Robberies and gun threats
are also frequent.
Souteneurs rarely use rape as a means of deterrence toward unprofessional
prostitutes; they do that only in cases when all other measures have been used.
Professional prostitutes are subject to physical violence of souteneurs twice as
much as unprofessional prostitutes. According to the majority of respondents, usually
physical violence is used for poor work results (the requirement to fulfil the “plan“, i.e.
to provide services to at least 5–7 clients per day). They are also physically punished
for disobedience (retreat from the territory – workplace), refusal to satisfy clients’
needs, etc.).
Family members performing functions of souteneurs are not so mean to prostitutes,
i.e. husbands and brothers who usually are drug and alcohol abusers. For them the
most important thing is to make a prostitute earn money for a dose of drugs or alcohol.
Therefore they offer a prostitute to a client for smaller price.
170
Valdas PRUSKUS
Competitors. Compulsion prevails among the street prostitutes themselves: they
fight for their place in the street and for the client. However, there is a slight difference
between professional and unprofessional prostitutes.
Physical violence among professional prostitutes – hits, punch, blow, threatening
etc. – is more prevalent then among unprofessional prostitutes, including robberies.
The use of the above means demonstrates their spiritual state and reflects hopelessness
and disbelief in other ways of defending own rights and interests.
While explaining their relations, unprofessional street prostitutes are more
reserved. In fact, physical violence is also used toward them half as much as toward
professional prostitutes. The attempts to rob are also rare. Maybe that’s due to their
higher socialisation and better relations with the world, life experience outside the
street (in the family) and family rules and norms.
Despite different behaviour in explaining mutual relations, there is a threat
bothering both professional and unprofessional prostitutes. This is a phobia of being
kidnapped/exported for work abroad; evaluations of this phobia differ.
Evaluation of the kidnap/exportation for work abroad. According to the
research, both, professional and unprofessional prostitutes evaluate the possibility
of being exported and sold (by using violence or deceit) for work in Western public
houses quite realistically. They are afraid not only of the new cultural environment
with unknown traditions, manners, behavioural norms, but also of the dangers
related to the above work.
Table 3 presented below demonstrates major fears of street prostitutes who were
kidnapped/exported for work in another country.
According to the data presented in the Table, the kidnapped/exported for work
abroad unprofessional prostitutes (76 percent) are more afraid than professional
prostitutes (24 percent).
Unprofessional prostitutes are also more afraid of a probability to provide services
to numerous clients (respectively 14 and 8 percent), to catch sexually transmitted
diseases and AIDS (respectively 8 and 5 percent), to get injured (respectively 10 and
8 percent), to be murdered (respectively 12 and 9 percent).
Professional prostitutes are less afraid of the above dangers than unprofessional
prostitutes. But they are more afraid of being injured and deprived of a possibility to
work in the street (respectively 29 and 12 percent). This could be explained by the
factor that prostitutes cannot imagine themselves elsewhere but in the street, as well
as a possibility to earn for living by other means (“What I‘ll do? How I will earn for
living? I don‘t know any other possibility...“ (Marta, 27 years).
171
ISSN 1392-9569
Evaluation of kidnap/exportation for work in foreign public houses
(responses of street prostitutes, in percent)
Fears
Unprofessional
Table 3
Professional
Kidnap/exportation for work in another country
76
24
Provision of services to large number of clients/day
14
8
Provision of services to aggressive clients with sophisticated fantasy
13
10
Body injures preventing from further work
12
29
• Body (face) injures
10
17
• Physical compulsion
11
9
• Murder
12
9
• Health disorders
10
8
• Higher possibility to catch sexually transmitted diseases and AIDS
8
5
More probability to disappear in the prostitution network and get disconnected from the close ones.
11
5
Professional prostitutes are less afraid of the possibility to provide services to big
number of clients than unprofessional prostitutes. According to respondents, there
were cases when they had to serve 15–20 clients per day and that they were used to
that (although this was unusual). The majority of them indicated that on average
they served 4–5 clients per day.
For unprofessional prostitutes a probability to serve big number of clients seemed
more threatful. They were especially afraid of the aggressive adolescents. Professional
prostitutes also dislike them.
Unprofessional street prostitutes are also more afraid to get infected of AIDS.
Probably this is related to the information in the media about huge incidence of
AIDS in Western countries and about the death of AIDS infected famous people.
The above develops relevant attitudes among the street prostitutes.
A new danger was also identified: to be deprived of a possibility to return to the
homeland, not to see the close ones and to disappear in the network of prostitution.
172
Valdas PRUSKUS
Without any doubt this phobia is natural and is substantiated by the news on missing
Lithuanian citizens working abroad.
For professional prostitutes this phobia doesn’t seem so frightening. According to
the research data, they are twice less worried about that than unprofessional prostitutes
(respectively 5 and 11 percent).
It is assumed that professional prostitutes are more inclined to risk, they are
tempted by the stories about a possibility to earn a lot of money. They believe that
clients there are richer and less aggressive (including better conditions).
Dangers and threats do not seem so huge and overwhelming. Not only because
life in the street made them stronger. Assistance provided by social institutions does
not seem to be effective or sufficient; however, they do not expect major support and
understanding from relevant institutions: too big is the gap between the everyday
life and real possibility to get assistance from the above institutions. They do not
expect support from the close ones, moreover that social ties and relationships with
them have been broken. They do not see their future in own country. However, the
future outside the country is also vague. But there is hope and it is stronger than all
phobias.
Conclusions
1. According to the research, prostitutes experience all forms of compulsion:
physical, psychological and sexual. The sources of compulsion: clients, law enforcement
officers (policemen), street dwellers, souteneurs and competitors.
2. Clients use compulsion (slap, hit, kick, and blow) more toward professional
prostitutes who accept their situation than toward unprofessional prostitutes who
have more possibilities to choose a client.
3. Professional prostitutes experience more compulsion from police officers then
unprofessional prostitutes. Policemen are afraid of their resistance and possible
claims. Therefore they rather threaten then take actions. On the one hand this
demonstrates high insecurity and vulnerability of professional prostitutes, on the
other hand – selective attitude toward prostitutes and their activity.
4. Both, professional and unprofessional prostitutes experience compulsion from
street dwellers, but unprofessional prostitutes are robbed more frequently (they have
valuable things/items), besides, they appear in the street occasionally, thus there is
little probability to meet a victim.
173
ISSN 1392-9569
5. While defending their interests in the street, professional prostitutes use physical
violence twice as much as unprofessional prostitutes. Probably this is determined by
their better socialisation, contacts with the external world, life experience outside the
street (in the family) and family rules and norms.
6. Unprofessional prostitutes evaluate the threat of being kidnapped/exported to
foreign public houses three times more than professional prostitutes. Unprofessional
street prostitutes are more afraid of a possibility to be murdered than professional
prostitutes (respectively 12 and 9 percent), the requirement to serve big number of
clients (respectively 14 and 8 percent), to be subject to physical violence (respectively
11 and 9 percent) and to catch sexually transmitted diseases and AIDS (respectively
11 and 5 percent). Professional prostitutes are more concerned about a possibility
to be injured which could prevent from further work in the field of sexual services
(respectively 29 and 12 percent) and to injure/damage face or body (respectively 17
and 10 percent).
7. On the one hand conciliation of street prostitutes with compulsion indicates
the conciliation with their situation and the acceptance of this situation; on the other
hand, the attitude of society to prostitution as a criminal activity punished by the law
reduces their desire to inform law enforcement institutions on facts of compulsion.
This increases the risk of further compulsion.
Prostitution leads to social, psychological and spiritual degradation of a
person.
Therefore relevant institutions shall direct their activities toward preventing
and neutralising the factors fostering prostitution, and help street prostitutes
to get out of this vicious circle.
Recommendations
To education institutions:
• In order to reduce prostitution among the young people, it is necessary to
provide extensive information about its consequences during the lessons in
education institutions (special courses).
• To pursue active and purposeful activity with a view to protecting the youth
from drugs developing dependence and making them search for easy ways of
earning for drugs through sexual services.
• To pursue active education activities by demonstrating the risk related to sexual
services provided by street prostitutes and by applying all possible means of
174
Valdas PRUSKUS
information (media, the Internet, etc.) among the risk groups (youth, young
servicemen).
To social workers
• To accumulate and analyse information on addictions and leisure time of
children from risk families, as well as on their street friends and acquaintances
who are already involved (or could be involved) in street prostitution.
• To quickly respond to facts of violence against children in families so as not
to make them forced runaways looking for friends and easy source of living
by becoming victims of street prostitution.
• Since the majority of street prostitutes are drug and alcohol addicts, have many
health and psychological problems, are jobless, raise children alone, it is necessary to prepare active social programmes which could stipulate alternative
activities, facilitate acquisition of marketable professions and, consequently
help to find a job and housing.
Literature
Acus, A. Becoming a Marginal Group (sociological prostitution research) //
Sociologija 2001, No. 3–4.
2. Bennet, G., Perkins R. Being a Prostitute. Almen and Unwin, 1985.
3. Bryzan H. James. Apprenticeships in prostitution //Social problems, 1965, No.12,
p. 287–297.
4. Carmen, A., Mooddy H. Working Women: The Subterranean World of Street
Prostitution. Harper, 1985.
5. Decker, J. F. Prostitution: Regulation and Control. Rothaman, 1985.
6. Giddens, A. Sociology. Kaunas, 2002.
7. Hart A. Buying and Selling Power. Anthropological Reflection on Prostitution
in Spain. Westview Press, 1998, p. 131–138
8. Marcinkevičienė, D., Praspalauskienė, R. Trafficking in Women in Lithuania.
Vilnius, 1999.
9. Palavinskienė, B. Criminological Analysis of Street Prostitution in Vilnius //
Jurisprudence. Scientific works. 2004, No. 61 (53)
10. Prostitution in Lithuania. Complex Research (Authors: Svetlana Kuliš, Brigita
Palavinskienė) Association of HIV and AIDS Affected Women and their
Relatives. Vilnius, 2006.
1.
175
ISSN 1392-9569
11. Reynolds, H. The Economics of Prostitution. California: Thomas, 1985,
12. Rooph , C. H. (ed.) Women of the Street: A Sociological Study of the Common
13.
14.
15.
16.
Prostitute, N-Y. 1955.
Valickas , S. Attitude of Pupils and Students Toward Prostitution// Leview of
Laws, 1993, No. 3
Vosyliūtė, A, Kasparavičienės V. Kocaj E. and Miniotaitė G. The Poor:
Lifestyle and Values V., 2004.
Wardell B.Pomeroy. “Some Aspects of Prostitution“. Journal of Sex Research.
1965. Nr. 1, p. 177–187.
Wooly , P.D., Bowman, C.A., Kingthorn G.R. Prostitution in Sheffield:
differences between prostitutes. Genitourinary Med. 1988, 64:391-394.
Valdas Pruskus is Doctor of Humanitarian Sciences (Philosophy), Habilitated Doctor of
Social Sciences (Sociology), Professor of Department of Sociology and Politology of Vilnius
Pedagogical University; Director of Centre for Sociologic and Political Research; Professor
of Department of Philosophy and Politology at Vilnius Gediminas Technical University ;
areas of scientific interests: sociology of deviations, politics, religion, education and values,
intercultural communication and management, economics of creation, business ethics,
corporate culture. Address: Vilnius Pedagogical University, Ševčenkos St. 31-203, LT-03111,
Vilnius; e-mail: [email protected]
176
Valdas PRUSKUS
Vida GUDŽINSKIENĖ, Živilė JARUŠEVIČIENĖ,
Diana MAČIUIKIENĖ
THE ATTITUDE OF SOCIAL WORKERS EMPLOYED IN
CHILD CARE HOMES TOWARDS KNOWLEDGE AS A
CONSTITUENT PART OF THEIR COMPETENCE
Abstract. The knowledge of social work is one of the three basic constituent parts of the
competence. Knowledge for a social worker constitutes a significant basis for a competent
accomplishment of their duties. The article analyses the level of professional knowledge of
social workers, working in child care homes, in terms of their age and residence. It emphasizes
that management bodies of such institutions should encourage social workers to participate
in various kinds of trainings, seminars and conferences related to theories and methods of
social work and models of social welfare, since a greater part of respondents have not acquired
sufficient professional knowledge, which can lead to inappropriate solution of a problem.
Introduction
V. Ivanauskienė and L. Varžinskienė (2003, 2004, 2007) analyse the knowledge of
a social worker as a constituent part of their competence. They have surveyed different
authors’ conception on knowledge. R.L. Barker (1995) maintains that the basis of
the knowledge of social work incorporates the totality of searching for information,
application of scientific data, values, skills and assessment methodologies. The basis
of knowledge is formed by the social worker’s investigations, theories and systematic
observation of the phenomenon as well as by direct and indirect experience of other
social workers. It is also accumulated from the obtained information by clients and
other professionals as well as common human knowledge. Compton, Galaway (1999)
hold that a social worker, who mediates between a person and their environment and
helps for a client to solve their problems, needs knowledge of three types: knowledge
about a person’s individual behaviour, methods and other factors of adaptation;
situational knowledge, including the community, its institutions and various resource
structures; and knowledge about the conception necessary for the understanding
of the transaction between humans and the environment, which, on the one hand,
stimulates or hinders the growth, development and realization of human potential,
or on the other hand, encourages or discourages the variety of environmental support
for human potential.
177
ISSN 1392-9569
J. Lapė and G. Navikas (2003) define knowledge as memorable images, concepts,
statements and facts about the peculiarities and features of reality objects, activity
possibilities, etc. L. Jovaiša (2007) refers to knowledge as a result of reality recognition,
delivering oral or symbolic information about objects, phenomena and their
interrelationships. The Explanatory Dictionary of the Terms of Qualification Systems
(2008) distinguishes three types of knowledge: practical, theoretical and professional.
In its broadest sense, knowledge is understood as an element of the competence and
a fact of the surrounding world. Knowledge can be divided into objective (scientific),
subjective (literary, aesthetic) and moral (common social norms and provisions).
Practical knowledge is acquired through the experience of work and activity
methods, planning and processes. Professional knowledge is a totality of the acquired
knowledge by professional qualification improvement or accomplishment of certain
professional duties. In the Contemporary Dictionary of Lithuanian Language (2000),
knowledge is defined as the contents and information of competence and education.
V. Ivanauskienė and L. Varžinskienė (2003) analyse a social worker’s competence
and its constituent parts. According to them, social work “borrows” knowledge from
other social sciences. Competent practice depends on the strategies and practices of
law, social policy, philosophy, sociology, social administration and organization and
different theoretical knowledge. A. Jacikevičius (1995) maintains that knowledge
is the first and the most elementary stage of learning, which includes memorised
images, conceptions, statements, schemes and systems of a particular activity (aims,
actions, activity methods, etc.). Adamonienė, S. Daukilas, B. Kriščiūnas, I. Maknienė,
A. Palujanskienė (1999) distinguish professional knowledge, which is defined as a
result of cognizing a particular type of activity by delivering some information to
people about its processes, phenomena, facts, laws, interrelationships, which determine
the way of thinking and activity of a professional and permit to continuously assess
and alter the changeable working and living environment.
According to P. Trevithick (2000), the theory and practice of social work lack
transparency in terms of the basis of a social worker’s knowledge. The author maintains
that the basis of knowledge is divided into categories necessary for a social worker in
order to obtain a diploma. The constituent parts of the competence have also been
analysed by L. C. Johnson (2003).
The Regulation of Social Work Studies emphasizes such a study programme,
which would ensure that the graduate masters basic knowledge essential for social
work, is able to explain various phenomena related to a social worker’s activity and
apply the acquired knowledge in practical and professional activity, is able to perform
178
in other spheres of life, not only bound to social work. The order recites all types of
knowledge, which should be acquired by the student:
1) knowledge of personal and social development and its changes in different
cultural contexts, state and economic systems;
2) knowledge of social systems, methodologies and conceptions essential for the
development of systematic thinking and its operation in difficult situations;
3) knowledge of different social and humanitarian activity of a social worker in
the systems of social security, health care, education, law, etc.;
4) knowledge of the essence and purpose of social work, social workers’ values,
ethic responsibility to clients, the society as a unit in terms of social problems,
quantitative and qualitative research methodologies, methods and their application;
5) knowledge of the models of social welfare, theories and methods of social work,
organization and development of social services;
6) knowledge of the methods of practice-based learning and consultation, topical
for professional development (Valstybės žinios, 2008, No. 45-1706 ).
A social worker should share their acquired theoretical knowledge and practical
skills of social work with their colleagues, social workers’ assistants, students and other
persons employed in social care (Valstybės žinios, 2006, No. 43-1569).
A social worker is responsible for conducting research in order to assess personal
practice and expand the basis for their profession. The code of ethics of social workers
becomes an ethical duty in terms of knowledge development: “A social worker should
constantly improve their qualification, knowledge and professional activity” (Code
of Ethics of Lithuanian Social Workers, 1998).
To sum up, knowledge is a constituent part of the competence, which is perceived as a
result of reality cognition, signifying its phenomena, words and events. A qualified social
worker should have obtained knowledge, which helps to clarify the factors essential for a
social worker and apply the acquired knowledge in practice.
The object of the research: the attitude of social workers employed in child care
homes towards knowledge as a constituent part of their competence.
The purpose of the research: to disclose the attitude of social workers employed in
child care homes towards knowledge as a constituent part of their competence.
The scope of the research: Responses from social workers employed in Lithuanian
child care homes were obtained during the investigation. 140 questionnaires were
distributed, of which 114 were returned. The latter number is considered as the general
scope of the research and is equalled to 100 per cent.
THE ATTITUDE OF SOCIAL WORKERS EMPLOYED IN CHILD CARE HOMES TOWARDS
KNOWLEDGE AS A CONSTITUENT PART OF THEIR COMPETENCE
179
ISSN 1392-9569
Methodology of the research. A quantitative investigation was conducted. The
questionnaire was compiled in accordance with the Regulation of Social Work studies
(Valstybės žinios, 19-04-2008, No. 45-1706 ).
The present article will discuss the knowledge of a social worker as a constituent
part of the competence.
Respondents. The main criterion of selecting respondents was that they should have
worked as social workers from one to ten or more years in child care homes.
Statistical analysis of research data was carried out by the computer software
package SPSS (Statistical Package for the Social Sciences) 17.00. The X² (chi-squared
criterion) was applied in order to determine the discrepancies between research data. It
permitted to determine the level of significance. If the significance level was p < 0.05,
the discrepancy was considered as statistically significant; if the significance level was
p < 0.01 the discrepancy was considered as substantial; if the significance level was
p < 0.001, the discrepancy level was considered conspicuous; if the significance level
was p < 0.0001, there was total discrepancy. If the significance level was p > 0.05,
the discrepancy level was considered as statistically insignificant (Bitinas, 1998).
Women constituted a greater part of social workers employed in child care homes,
i.e. 94 % or 107 respondents. On the grounds of research data, it is maintained that
there is obvious shortage of men employed in child care homes. The respondents stated
that while working with male teenagers aged 14-17 there is a great need for male
social workers, who could call them to order and educate. According to one of the
female research participants “the loud male voice and strong character calls teenagers
to order more efficiently than a female voice”. The male respondents constituted only
6 %, i.e. 7 people of all respondents. Having accomplished the research it appeared that
respondents employed in child care homes fall into the age group of 26 to 47.
Pic. 1. Division of social workers employed in child care homes into age groups
180
Picture 1 shows the division of respondents into age groups. The largest part of
social workers employed in child care homes fall into the age group of 32 to 36, i.e.
28 % of all respondents. The workers, aged between 26 and 31, constitute 25 %.
Social workers aged 37-42 and 43-47 constitute 18 % and 16 % respectively. Social
workers aged 20-25 make 6 %, while those aged over 48 make 7% of all respondents.
Having carried out the research, it appeared that the respondent, aged between 26 and
47, are the majority of social workers employed in child care homes. Questionnaires were
distributed to 39 % of respondents employed in county centres/cities and 39 % in
region centres/towns. 16 % of respondents were interviewed in small towns and 6 %
in villages. The division of respondents in terms of locality reflects the distribution
of child care homes in the Republic of Lithuania. The number of care homes in
rural areas is significantly smaller, since the largest number of child care homes is
located in county or region centres (Ministry of Labour and Social Security, 2009).
The establishment of care homes is also influenced by the workers’ reluctance to return to
rural areas. The younger employees choose to work in the areas where they have greater
prospects for career and qualification improvement.
The research also investigated where social workers obtained their qualifications
(pic. 2).
Pic. 2. Ways of obtaining the qualification of a social worker
Having carried out the research (pic.2) it appeared that most social workers
employed in permanent care homes for children acquired their qualification at
institutions of higher education, i.e. 39 % of all respondents. 36 % of respondents
obtained their qualification in colleges and 16 % in qualification improvement courses
organized by other institutions. The smallest part, only 9 %, of respondents acquired
181
ISSN 1392-9569
their qualification in requalification courses. It is noteworthy that the greatest part
of social workers employed in child care homes has higher university or non-university
education. Therefore, it is assumed that there is o greater concern in obtaining higher
education rather than attend requalification courses. However, the requalified specialists’
choice may have been determined by the shortage of social care specialists in their living
area.
Having analysed the research data, it was determined that working experience
from 1 to 5 years equals to that of 5 to 10 years, i.e. 39 % each. 23 % of social workers
in child care homes have over 10 years experience. Hence, it is maintained that the
working experience of most social workers employed in child care homes is 1-10 years. The
greater the social worker’s experience, the better theoretical and practical knowledge, skills
and abilities they demonstrate in solving the clients’ problems.
Most abilities are experience-based. The longer the person works, the more abilities
he/she acquires to perform various activities, since most abilities are obtained through
practice.
Table 1.
The proportion (%) of working experience at current institution and skills to
organize research with regard to the principles of research and social work ethics
Skills to organize
research with regard
to the principles of
AcPartially Hardly
Not
Probresearch and social
quired acquired acquired acquired ability p
work ethics
Working experience
At current institution
1–5 years
15.5
69
15.5
0
5–10 years
5.1
84.6
10.3
0
More than 10 years
11.8
64.6
11.8
11.8
0.01
(p<0.01)
Having conducted the research, substantial discrepancies (p<0.01) between
working experience at current institutions and abilities to carry out research in
accordance with the principles of research and social work ethics were discovered.
The research participants, whose working experience did not exceed 10 years at the
same institution, indicated that they had acquired partial skills to organize research
in accordance with the principles of research and social work ethics. 15.5 % of
182
respondents, working at the same institution for 1-5 years, thought that they had
partially acquired the afore-mentioned skills. During the research, it appeared that
no respondent with the experience up to 10 years indicated as having not acquired
the mentioned skills. Persons, whose working experience exceeded 10 years, hold
that they had partially acquired the afore-said skills (64.6 %). Other results were
distributed equally: 11.8 % of all respondents had selected the “acquired”, “hardly
acquired” and “not acquired” answers. Having analysed the research data, it appeared
that most social workers had partially acquired the skills to organize research in
accordance with the principles of research and social work ethics regardless their
working experience at the institution. Thus, it is assumed that social workers rarely
conduct research, therefore, they have not fully acquired appropriate skills; though
they may have excellent awareness of the principles of its organization.
Having conducted the research, the statistically significant discrepancy
(p<0.001) was observed in terms of the relation of locality of the institution and a
respondent’s working experience.
Pic. 3. The relation of locality and working experience at the current institution
The research data (pic. 3) showed that persons having over 10 years experience were
employed in rural areas (71.4 %). The other results are as follows: social employees
working for over 10 years constituted 11.1 %; those who were employed in region
centres and country centres/cities constituted 6.6 % and 15.9 % respectively. Social
workers employed at the same institution for 5–10 years fell into the following groups:
72.2 % work in towns, 37.8 % in region centres, 20.5 % in county centres, and there
were no such employees in rural areas. It is noteworthy that the number of social
183
ISSN 1392-9569
workers employed in towns was the largest. Social workers having 1-5 years’ experience
fell into the following groups: 63.6 % worked in country centres/cities, 55.6 % in
region centres/towns, 28.6 % in rural areas and 16.7 % in small towns.
Having summed up the obtained results, it appeared that persons having over 10 years
working experience were employed in rural areas, persons with 5-10 years’ experience
worked in region centres/towns, while persons having 1-5 years’ experience worked in
country centres/cities.
The aim of the following research was to find out the influence of the type of the
locality of a social worker and their acquired skills.
Table 2
The relation between the type of a locality and the ability to analyse social
problems and their causes (%)
Ability to analyse social
problems, and their
causes
Acquired
Partially
acquired
Hardly
acquired
Not
acquired
County centre/city
27.3
68.2
4.5
0
Region centre/town
33.3
66.7
0
0
Small town
38.9
55.6
5.5
0
Rural area
0
85.7
0
14.3
Type of the
current locality
Probability
0.01
(p<0.01)
Having analysed the data, a substantial discrepancy was observed between the
locality and ability to analyse social problems and their causes (table 2). The ability
to analyse social problems and their causes was attributed to practical skills. 68.2 %
of social workers employed in county centre/cities and region centres/towns partially
acquired the discussed ability. 66.7 % of person employed in small towns also acquired
it partially, while 85.7 % of persons employed in rural areas did not acquire the
aforesaid ability. It is inferred that the social workers of rural areas rarely confront
with the necessity to solve social problems, therefore, they have not acquired the
named skill. Thus, it is presumed that social workers employed in rural areas, who did
not acquire the ability to solve social problems and their causes, are persons who obtained
their qualification in requalification courses. It was determined that these persons did not
184
have sufficient experience; consequently, they had not yet developed the ability to apply
the acquired knowledge and skills in practice.
Knowledge is one of the most significant aspects in the activity of a social worker,
which helps to accomplish the set tasks, consult clients, improve the quality of services,
etc. Abilities are the means to apply the acquired knowledge.
Table 3
Relation between the type of the locality and a social worker’s activity in the system
of social security (%)
Knowledge of a social
worker’s activity in social
in the system of
Acsocial security quired
Type of the
current locality
Partially Hardly
Not
acquired acquired acquired
County centre/city
15.9
63.6
20.5
0
Region centre/town
22.2
71.1
6.7
0
Small town
5.5
88.9
5.6
0
Rural area
17.5
70.2
11.3
1
Probability
p
0.003
(p<0.01)
A social worker should have substantial knowledge about a social worker’s activity
in the system of social security because they can develop appropriate skills, which are
essential for the practical application of this knowledge. Having explored the obtained
data, a substantial discrepancy (p<0.01) between the type of an institution, where a
social worker was employed, and the knowledge of a social worker’s activity in the
system of social security was observed. Respondents employed in region centres/towns
(table 3) acquired the most (22.2 %) of the aforesaid knowledge, while the workers
of county centres/cities constituted 15.9 %. 17.5 % of respondents, having obtained
knowledge of a social worker’s activity in the system of social security, were employed
in rural areas and 1% in small towns. 71.1 % of respondents of region centres/towns
partially gained the mentioned knowledge. The other results were grouped in the
following way: 63.6 % of respondents working in county centres/cities, 88.9 % in small
towns, and 70.2 % in rural areas. The aforesaid knowledge was not obtained by 20.5 %
of respondents employed in county centres/cities, 6.7 % in region centres/towns and
185
ISSN 1392-9569
5.6 % in small towns. 1 % of respondents working in rural areas maintained having
acquired no knowledge of a social worker’s activity in the system of social security.
It is noteworthy that the choice of “partially acquired” prevailed. Therefore, it is
maintained that social workers are aware of the system of social security and their activity
within it.
In order to obtain the best results, it is necessary to have sufficient knowledge
related to the sphere of employment. The respondents were questioned about the
basic acquired, partially acquired or not acquired knowledge. The most conspicuous
replies were examined.
Pic. 4. The acquired knowledge of a social worker related to different systems.
The scope of a social worker’s activity involves a lot of spheres: social, economic,
legal, etc. Social workers were asked about the acquired knowledge related to the
above-listed systems. Most respondents partially obtained the named knowledge.
The largest number (69 %) of respondents claimed as having partially obtained
the knowledge related to their work, i.e. knowledge of social systems. The replies
concerning health care, political and education systems resulted in 64 %, 63 %
and 61 % respectively. A relatively small part of respondents claimed having not
acquired any of the aforesaid knowledge. The knowledge of the system of education
was acquired or partially acquired by all respondents. Hence, social workers took
sufficient interest in this sphere. The interviewed social workers are employed in
186
child care institutions, therefore, it is maintained that they need special knowledge
of the system of education as most children at these institutions are of school age.
The knowledge related to social systems is especially significant. 18 % of respondents
have acquired the knowledge, thus, it is assumed that social workers are able to apply
the obtained knowledge in solving conflicts in various complicated situations.
The most conspicuous knowledge of a social worker was related to their values
(45 %) and ethical responsibility to clients (43 %). The knowledge of the essence and
purpose of social work, knowledge of personal and public development and changes in
various cultural contexts, political and economic systems were given equal percentage
(39 % each). Consequently, it is maintained that social workers have acquired the
largest amount of knowledge related to their work. Most of enumerated types of
knowledge were partially acquired by the interviewed social workers. More than a half
(53 %) of respondents hardly acquired the knowledge of the conceptions essential for
the formation and development of systematic thinking in complicated situations.
Table 4
Relation between a social worker’s knowledge of values and working experience at
the current institution (%)
Values of a
social worker
Acquired
Partially
acquired
Hardly
acquired
1–5 years
54.9
51.8
14.3
5–10 years
23.5
41.1
57.1
Over 10 years
21.6
7.1
28.6
Working experience
at the current institution
Probability p
(p < 0.01)
A substantial discrepancy (p<0.01) between a social worker’s acquired knowledge
of values and working experience at the current institution was observed in analyzing
the research data. All respondents indicated having acquired knowledge of such
kind. On the grounds of the obtained results (table 6) it is obvious that the greatest
part of respondents, whose working experience ranged from 1 to 5 years, obtained
some knowledge of a social worker’s values (54.9 %). 51.8 % of respondents with
the working experience indicated partial acquisition. 57.1 % of respondents with the
working experience of 5-10 years partially acquired or did not acquire the mentioned
knowledge. The persons whose working experience exceeded 10 years claimed that
187
ISSN 1392-9569
they hardly acquired the knowledge (28.6 %). One of the reasons determining the lack
of acquisition of this type of knowledge is attributed to the “syndrome of blowing-out”,
i.e. when there is no job satisfaction left and unwillingness to work occurs.
A social worker’s awareness of the prevailing systems helps to understand the
application, development and organization of social services. It is not sufficient to
understand the type of a social system and the delivered social services. It is essential
to perceive the provision of social services as part of the system and their function
within it.
Pic. 5. A social worker’s knowledge related to social activity.
Respondents that participated in the research had to refer to the knowledge of their
social activity as acquired or not acquired. The largest number (71 %) of respondents
mentioned having acquired the knowledge of the organization and development of
social services. It is the sphere of a social worker’s activity, which they should know
best of all, for the services received by the client are dependent on the social worker’s
ability to organize and develop services. The interviewed social workers indicated as
having partially acquired or acquired the knowledge of the theories and methods of
social work and their application (60 %). A significant part of respondents claimed
having not acquired or hardly acquired the knowledge (pic. 5). The obtained results
demonstrate that social workers are aware of the shortage of the knowledge related to the
methods of social work which may occur due to the lack of possibilities to improve their
qualifications and broaden their knowledge in various kinds of seminars.
188
Conclusions
1. During the research it appeared that:
• Most social workers employed in child care homes, whose age ranges from
32 to 36, have acquired essential professional knowledge;
• Social workers, who work in small towns, constitute the largest part of all
respondents, who have acquired partial knowledge of a social worker’s activity
in the system of social security;
• Slightly more than a half of social workers, working in the same institution
for 1–5 years, have acquired or partially acquired value-based provisions and
are guided by them in their practical activity.
It would be relevant for the management of child care institutions to encourage
social workers’ participation in various trainings, seminars and conferences on the
theories and methods of social work and the models of social welfare, for a substantial
part of the respondents have not acquired essential knowledge, which can determine
the choice of inappropriate method to solve a social problem.
List of references and literature sources
1.
2.
3.
4.
5.
6.
7.
Adamonienė R., Daukilas S., Kriščiūnas B., Maknienė I., Palujanskienė A.,
Profesinio ugdymo pagrindai. Vilnius: Petro Ofsetas, 2001. ISBN 9986-824-95-8.
Barker R.L., The social work dictionary, 4th Edition. Washington, 1999.
Bitinas B., Ugdymo tyrimų metodologija: [textbook]. Vilnius: Jošara, 1998. ISBN
9986-663-06-7.
Dabartinis lietuvių kalbos žodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000. ISBN 5-420-01242-1.
Ivanauskienė V., Varžinskienė L., Socialinių darbuotojų kompetencija ir nuolatinis mokymasis // Profesinis rengimas: tyrimai ir realijos. Kaunas: VDU profesinio
rengimo studijų centras, 2003, No. 6.
Ivanauskienė V., Varžinskienė L., Socialinio darbo žinios – socialinių darbuotojų
kompetencijos sudėtinė dalis // Profesinis rengimas: tyrimai ir realijos. Kaunas: VDU
profesinio rengimo studijų centras, 2004, No.8.
Ivanauskienė V., Varžinskienė L., Socialinių darbuotojų profesinių vertybių raiška praktinėje veikloje // Socialinis darbas: mokslo darbai. Vilnius: Mykolo Romerio
universiteto Leidybos centras, 2007, No. 6 (1). ISSN 1648-4789.
189
ISSN 1392-9569
8.
9.
10.
11.
12.
13.
14.
15.
16.
Ivanauskienė V., Varžinskienė L., Socialinių darbuotojų praktikų profesinės
kompetencijos tobulinimas nuolatinio mokymosi kontekste // Tiltai [online],
2007, 3 (40) [viewed 20 03 2010]. Available at: < http://www.ku.lt/leidykla/leidiniai/tiltai/tiltai_2007_3%20%2840%29.pdf>.
Jacikevičius A., Siela, mokslas, g yvensena. Vilnius: Žodynas, 1995. ISBN 9986-465-10-9.
Johnson L.C., Socialinio darbo praktika: bendrasis požiūris. Vilnius: VU Specialiosios
Jovaiša L., Enciklopedinis edukologijos žodynas. Vilnius: Gimtasis žodis, 2007. ISBN
9955-512-92-X.
Lapė J., Navikas G. Psichologijos įvadas. Vilnius: Lietuvos teisės universiteto Leidyklos centras, 2003. ISBN 9955-442-93-X.
Lietuvos socialinių darbuotojų etikos kodeksas // Esu. Vilnius, 1998. No. 6 (155).
The Order of Minister of Education and Science of RL of April 9, 2008,
No. ISAK‑980 “Dėl socialinio darbo studijų krypties reglamento patvirtinimo“ // Valstybės žinios, 19 04 2008, No. 45-1706.
The Order of the Minister of Social Security and Labour of April 5, 2006, No. A1-92
“Dėl socialinių darbuotojų ir socialinių darbuotojų padėjėjų kvalifikacinių reikalavimų, socialinių darbuotojų ir socialinių darbuotojų padėjėjų profesinės kvalifikacijos kėlimo tvarkos bei socialinių darbuotojų
atestacijos tvarkos aprašų patvirtinimo“ // Valstybės žinios, 20 04 2006, No. 43-1569.
Trevithick P. Social work skills. A practice handbook. Philadelphia, 2002. Available
at: <http://www.mcgraw-hill.co.uk/openup/chapters/0335206999.pdf>.
Social Cohesion Department at Institute of Social Communication, VPU; areas of research
Živilė Jaruševičienė is Master of Social Work, Department of Social Cohesion Department of Social Communication Institute, Vilnius Pedagogical University; e-mail: zivile.
jeruš[email protected]
Diana Mačiuikienė is Master of Social Sciences (Management of Social Institutions) of Social
Cohesion Department of Social Communication Institute, Vilnius Pedagogical University;
190
assistant to Head of Social Cohesion Department and lecturer; areas of research interests:
professional development of social workers, professional ethics, social consulting, professional
information and consultation, social mentoring; address: Studentų St. 39, LT-08106; e-mail:
[email protected].
Received in July 2010
191
ISSN 1392-9569
Dalija SNIEŠKIENĖ
ISSUES OF LOYALTY IN SOCIAL WORK INTERNSHIP
Annotation. The goal of the article is to reveal the spheres of ethnic questions related to
loyalty emerging during students’ internship, as well as the types of questions. The Article
presents part of results obtained during the research carried out with a view to identifying the
questions of ethics and students’ problems during the social work internship. Afterwards issues
related to preparation of social workers and quality of services are discussed. The research is
based on the analysis of cases accumulated and presented by students during the period of
2006-2008 where they faced problems related to ethics. Questions could be grouped into four
categories: loyalty to traditions and culture of an organisation, loyalty to disabled persons,
loyalty to rules and orders of an organisation and loyalty to laws.
Keywords: loyalty, social work internship, social work ethics.
Introduction
The increasing tension in the society requires discussions and scientifically based
operational recommendations. It also fosters the development of practical ethics
and the interest in ethical issues. Ethics has different psychological, educational and
citizenship development functions. It is assumed that in post-soviet countries it is still
difficult to combine effectiveness and ethics, usefulness and decency (not only in practice
but also in human consciousness) (N. Vasiliauskienė (2001:321). Quite often moral
values developed in Western cultures fall under the influence of different quality of
morality, therefore these values stop functioning or acquire different meaning then
expected. In the environment where it is common not to obey norms of morality
(everyday life can serve as an example) ideals of human rights usually look like utopia
or naive idealism (Vasiliauskienė, 2001).
One of the most often used ethical concepts is loyalty. The concept of loyalty is
differently described in various sources. In the “International Encyclopaedia of Ethics“
loyalty is defined as a feeling of devoted attachment to a person, cause, country or
ideal (Pečiulienė, 2010). According to L. Donskis (2005), first of all loyalty means
unconditional pursuance of laws and acknowledgement of their power, but today
it is often perceived as devotion which originated from the feudal submission to
own lord or authority. The concept of loyalty might mean loyalty of both, free and
unfree people. The loyalty of an unfree person is the submission easily moving from
one object to another. The loyalty of a free person is related to higher values: respect
192
Dalija SNIEŠKIENĖ
and love toward other people, friendship etc. According to J. Palidauskaitė (2001),
loyalty or devotion means representation of moral principles and values, as well as
representation of an organisation, community or person. Loyalty might also hide
certain dangers (exaggerations, deviations etc.). Devotion is expressed through person’s
behaviour (Palidauskaitė, 2001). The danger is that people might be devoted to evil
organisations and refuse to pursue their main commitments. Sometimes organisations,
top managers and persons require from us higher devotion to them then to personal
or professional principles. According to Palidauskaitė (2001), there are two types of
devotions: horizontal (to friends) and vertical (to senior people, administration, and
organisation). S. Gellerman (1988) highlights that loyalty to the law, society and
common morality shall take precedence over the loyalty to an organisation. This
sequence of devotion indicates that observance of high moral principles is more
important that loyalty to an organisation, top managers or colleagues. But this
situation might cause many ambiguities if (according to J. Palidauskaitė (2001) the
rules are perceived as morality providing for a possible rise in the career.
Self-determination concerning loyalty and decision-making are closely related to
the state of moral development of an individual which could be explained by the so
called cognitive theory of “moral development of an individual” (Kohlberg, 1984).
The author highlights 6 identifiable development stages: the lowest - avoidance of
punishment; a pursuit and entitlement of awards (when a “good person“ is “good“
for the close ones); co-ordination of personal rights with the interests and rules of a
certain group; recognition and coordination of separate groups and interests. The
highest moral maturity is living according to own conscience, cosmic and main
values and principles through questioning the laws and norms. However, according
to Crain (1992) people often are afraid to give preference to own principles over the
principles of society and law. Kolghberg (1984) emphasises that stages of this moral
development are not a product of maturity or socialisation; however they replace
each other because of cognitive activity by contemplating and augmenting moral
dilemmas. For the consolidation of loyalty this concept is frequently mentioned
in the codes of ethics, and sometimes in job contracts. In the introduction of the
Statement of Principles of Social Work Ethics of the International Federation of Social
Workers (2004) while discussing the problems of ethically informed decisions arising
to social workers, issues of loyalty are identified as key sources of ethical problems.
The following is stated: 1) loyalty of social workers is often in the middle of conflicting
interests; 2) social workers function as both helpers and controllers; 3) conflicts between
the duty of social workers to protect the interests of other people with whom they work and
193
ISSN 1392-9569
societal demands for efficiency and utility; 4) the fact that resources in society are limited.
Article 3 of the Code of Ethics of Social Workers of Lithuania (1998) specifies that
social worker shall be loyal to the unemployed, but at the same time he/she shall
critically evaluate the behaviour of unemployed persons who violated the norms of social
work ethics. Indirect loyalty is oriented toward an employing organisation (Article
4), laws (Article 2) and personal profession (Article 5).
Pursuant to the international definition of the profession of a social worker (Ethics
in Social Work, Statement of Principles, 2004), human rights shall form the basis
of ethics of the social work profession. These human rights are based on such values
as life, civil and natural freedoms, equality and tolerance, justice, solidarity, social
responsibility, evolution, peace between people and balance with nature (Human
Rights and Social Work, 2007). According to Global Standards for the Education
and Training of the Social Work Profession, 2004, social worker (a) shall be able to
make ethically justified decisions and pursue activities on the basis of these decisions,
whereas the programmes shall focus on this aspect by establishing clearly articulated
objectives and principles of ethical conduct, and, in case of violation of the code,
provide assistance and/or take disciplinary measures prior to counselling a student
out of the programme (by indicating possible means for conciliation and damages)
(Articles 9.1–9.7). Decision-making shall be rational and substantiated thus it requires
well developed reflection skills, since systems of personal values and prevailing
attitudes might result in emotional breakthroughs. While discussing loyalty dilemmas
arising in professional social work, A. K. Solberg (2010) states that they are related to
three types of ideal social work practice models (specified by S. Banks, 2006: 136)
revealing certain sets of values of a social worker, as well as relevant chosen roles.
Thus, while preparing social workers it is very important to acquire not only
substantial knowledge and skills; students also have to be prepared to behave ethically.
Internship is organised for the acquisition of complex competences. Until 2008
two study courses have been organised and they included: provision of theoretical
knowledge on ethics, analysis of the learning process, and teaching of rational and
ethically justified decision-making: 1st year - Social Ethics, 2nd year - Social Work
Ethics and Social Teaching in Church (in total 7 (10.5 ECTS) credits). The issues of
ethics were also touched upon during social work internships and in other theoretical
courses.
It has to be highlighted that the author did not manage to find a research which
could reveal the questions of ethics raised by students during internships and
formulation of these questions. This research covers a wide spectrum of subjects,
194
Dalija SNIEŠKIENĖ
therefore the Article provides a more extensive analysis of only some of the highlighted
categories which are related to issues of loyalty.
Goal of the research: to reveal the spheres of ethical questions (related to loyalty)
faced by students during their internship, and types of questions.
Questions of the Research:
1) Which spheres of loyalty were related by students to ethical questions during
their internship?
2) How students formulate questions on this subject of ethics?
Research methodology. Pursuant to the constructive epistemological approach
stipulating that human understanding about reality is constructed consciously,
formulated questions are a logical construct of a subjective personal experience and
knowledge. Therefore a qualitative survey and the method of inductive content analysis
were chosen for the analysis of cases presented by students (Elo, Kyng, 2007).
Selection. Fourth year bachelor students presented (in writing) the cases reflecting
their internship collected as part of their homework while studying “Social Work
Ethics and Social Teaching in Church“. By that time students finished the internship
complying with the content of the study programme. During the independent work
they had to reconsider their experience acquired during the internship, and, having
chosen the most appropriate situation where they faced problems related to ethics,
to present it in writing. A total of 234 homework have been accumulated during
3 years (2005–2008). 163 case reports were selected for the analysis because in other
case reports: 1) situations repeated (35 cases) since two students worked together in
the same place, described the same situation and formulated the same questions;
2) students did not manage to select and describe a situation with relevant ethical
questions or were not able to formulate questions on ethics according to the reported
situation (36 cases).
Analysis. Out of 163 cases appropriate for the research, students’ internship
case reports were analysed, including the formulation of ethical questions. After
a thorough reading of issues raised in case reports, the analysis consisting of open
coding, creation and summary of categories was carried out (Elo, Kyng, 2007: 109).
The unit of analysis is a question formulated by students at the end of the case report.
The cases were analysed insofar as they helped to understand the context where the
question emerged. After analysing all cases and questions and after establishing
relevant categories they were grouped into different clusters by themes. Loyalty was
specified as a separate theme by abstracting categories.
195
ISSN 1392-9569
RESEARCH RESULTS. During the analysis of the loyalty theme, four categories
were specified. They are related to several different ethical reflections and tension fields,
i.e. the events in an organisation admitting a student; study programme; personal
relationship with a beneficiary and student’s attitude towards the laws (society). The
Article also includes the analysis of specified categories and interpretation of the
context in which questions reflecting these categories were raised. Interpretation of
the context is based on cases reported by students.
Table 1
Loyalty to culture of an organisation
Category
Sub-category
Statements
Loyalty to traditions and cul- Loyalty to relations between Interfere or not to interfere?
ture of an organisation
workers of an organisation
To say that it is not acceptable
or not?
Loyalty to an organisation and
protection of clients
To inform on the apparent
violence or not to inform?
Loyalty to home university
To retain the place of internship, or to defend own
needs?
Sub-category – loyalty to relations between workers of an organisation – is
established pursuant to students’ observations. If during this process a student
identifies unprofessional relations of workers contradicting the professional ethics
and personal values, he/she has a natural question: how to behave in such a situation?
Social worker refuses to work with a client of different nationality (the Russian). What
to do? A person wonders: Shall I interfere or not? Shall I say that it is not acceptable or
not? Some students describe the following complicated situations related to ethics:
“What shall I do when one colleague says inappropriate things about another worker to
clients, and I hear that? “, “Retelling of clients’ situations and confidential details to other
clients“, “The use of offensive words“ etc. “Social worker provided incorrect information
to the client in order to get rid of him or to sneer him down. What shall I do?“
Ethical issues related to the sub-category Loyalty to an organisation or
protection of clients has also been formulated pursuant to observations. Students
ask questions when they witness physical and emotional violence against the clients,
196
Dalija SNIEŠKIENĖ
rude or negligent conduct, the lies, discrimination of clients on the grounds of
nationality, social situation etc. How to respond to psychological violence of a social
worker (threatening, intimidation) observed during the internship? What to do when after
a face-to-face conversation suggestion to change behaviour is rejected? Students formulate
dilemma questions: To interfere or not to interfere? To inform administration on the
apparent violence or not to inform? To inform the Division on the Protection of the Rights
of the Child or not to inform? How to behave when a tutor uses physical force against
the disabled child? Shall I inform about the practice of physical punishments in the care
institution if this might result in the lost possibility to pursue internship?
Sub-category loyalty to home university is established on the basis of students’
experience in the place of internship where there are many contradictions between
the personal and professional honour and culture of an organisation or where there
are very few possibilities to pursue internship tasks (if internship task doesn’t comply
with requirements, shall I be honest and raise the issue or simply keep silent and do what
I was told to do?), but are aware that administration of the university has problems in
finding places of internship for students and try to be in good relations with them. In
such a situation a student might feel like a hostage. A student formulates the following
question: Shall I not inform on contradictions identified during the internship? Or shall I
act as I feel appropriate? Usually a student tries to be in good relations with an admitting
organisation or university, but his/her own learning needs are also important.
The above sub-categories are more related to problems of ethics which need to
be solved by social work students. They have to take the risk and responsibility for
consequences to home university, however they shall substantiate the resolution of
such a situation and realise at the same time that his/her personal dignity is trespassed:
To retain the place of internship or defend own needs?
Table 2
Loyalty to persons in authority
Category
Sub-category
Loyalty to persons in Loyalty to mentor;
authority
Loyalty to tutor;
Loyalty to head.
Statements
Shall I inform if mentor uses force against
children or not?
Shall I inform administration of faculty
on inaccessibility of supervisor or not?
Shall I lie to a child’s mother as asked
by the administration of the place of
internship?
197
ISSN 1392-9569
Loyalty to mentor of internship. This sub-category reveals quite a complicated
situation when a student observes that mentor of the internship commits acts
of violence instead of demonstrating the model of behaviour to a social worker.
Shall I defend a client attacked by a teacher or social educator, or shall I not interfere
(social educator is my mentor)? The head of internship (mentor) evaluates a student’s
work in marks, i.e. has a direct power on a student. If there are no more witnesses
of illegal and unethical behaviour of a mentor, there is a huge risk that student
himself/herself will be accused of slander or his/her internship might not be
evaluated positively.
Similar questions arise also in other situations but their general wording is
as follows: Shall I be loyal to the mentor of internship or shall I defend my personal
dignity? Although in practice the requirement is to behave as other students, this is
in contradiction with the principles of a fair conduct, even worse – a mentor might
stop communicating with a student. Then a student has a question: How to behave if
my former internship mentor tells bad things about me to the current mentor? In other
situation a student formulates the following general question: Shall I act as my mentor
or shall I not obey and act according to my conscience?
Sub-category – loyalty to supervisor (tutor or to own dignity) – implies that
a tutor (formerly in this programme referred to as supervisor) is not interested in
student’s internship, gives no time for his/her counselling, and is inaccessible. In
the above situation a student asks a question: Shall I inform administration about
that or keep silent (the risk to be deprived of learning opportunities, support and
counselling)?
During the internship a student shall be loyal not only to the mentor of
internship, but also to top management of the entire organisation (the sub-category
loyalty to the head). The question is: Shall I spy on the family at director’s order?
Since student is not fully responsible for own activity, he/she might be given the
tasks which could be a real headache for responsible workers, e.g. administration
gives promises to a client but is not ready to keep the promise and asks a student to
convey the incorrect information to a client. A student shall decide to whom he/she
will be loyal: to the administration making use of him/her or to client’s interests
or own dignity. In one of the above situations students formulate the following
question: Shall I lie to the mother and promise that during a certain period (2 weeks)
her child could change? Or shall I tell her the truth about the “unofficial preconceived
decision“ to eliminate the child from school, since this decision was also approved by
the social educator?
198
Dalija SNIEŠKIENĖ
Loyalty to rules and orders of an organisation
Category
Sub-category
Table 3
Statements
Loyalty to rules and orders of Preference to clients’ requests;
an organisation
Acting in collusion with clients;
If a child asks me, shall I hide
parents’ violence?
The patient was caught drinking.
Shall I inform the administration?
Shall I inform the elder as
Following professional ethics required?
Since in social work clients’ interests are in the first place and personal interests
often imply clients’ requests and wishes, the sub-category preference to client’s
requests was specified. Since students usually lack relevant experience, clients might
overestimate their power (e.g. protection of all information received from children
etc.). For instance, an organisation has very strict rules prohibiting gifts from clients:
How to behave if a person gives a very small gift? If I refuse to accept the gift, he/she might
get offended. In terms of quality of relations between a social worker and a client the
following questions arise: which option shall I chose? To accept the client’s gift or to
follow the rules of the organisation? Another example: The child is about to be eliminated
from school because of non-attendance, however, in this particular situation this decision
would be wrong. What shall I do? Shall I submit to the school’s rules or protect the child
and his needs? Shall social worker be impartial when it is necessary to make a decision?
Whose interests – the child’s or organisation’s – shall take preference?
Acting in collusion with clients. Sometimes rules of organisations seem reasonable
and well justified, e.g. not to drink alcohol in health care institutions; to attend school
every day; not to miss lessons etc. However, ambiguities might arise when considering
personal well-being (e.g. continuity of treatment): Shall I retain confidentiality in case
of violation of internal rules, when situation is detrimental to health (a child smokes)?).
In such situations students formulate a precise question: Shall I act in collusion with
a client, or shall I prohibit such a behaviour and follow the rules of the organisation? In
this case students have a strong feeling that by acting in collusion with clients they
violate rules, but at the same time they expect to achieve higher client’s trust and
positive changes: Shall I inform patients about their illegal behaviour (drinking) or act
in collusion with them and gain trust?
Another important sphere related to submission to orders of the authorities
is pursuance of the requirements of professional ethics, e.g. conveyance of
199
ISSN 1392-9569
confidential information about families or persons to top managers. It turned out
that top managers of certain organisations have issued orders according to which
employees working with families and persons shall convey all (including confidential)
information to top managers. Students don’t know whether these orders are justified
and to which extent they shall follow them when they are in contradiction with
professional values and principles of ethics. Thus they formulate the following
question: Shall I submit to orders of the head or shall I protect personal or family’s
dignity? Which is more important: to follow the rules of an organisation or to analyse the
situation and provide relevant assistance?
Table 4
Submission to laws
Category
Sub-category
Statements
Loyalty to laws
Confines of loyalty to laws
Shall I inform about the unregistered person (but then a child
will not get assistance?)
During the period of independent internship students have many questions
related to the submission to laws. While working with poverty stricken families or
persons, a social worker has huge power in evaluating the situation of a family. Quite
often monetary assistance depends on how a social worker evaluates the situation of
a family. When marriage is unregistered, this should be marked in the report, but
then the family will not get monetary assistance. In this situation social worker has
to decide: what is more important: welfare of all family members or submission to
laws (indication of the actual number of family members): Shall I inform about the
unregistered person (but then a child will not get assistance)? This might be related to
the emerging contradictions between the norms of other cultures and Lithuanian
laws, thus, students formulate the following question: What is more important: good
relations between brothers and sisters or the laws of the Republic of Lithuania?
Types of questions. According to Palidauskaitė (2001), there could be three types
of questions: ethical problems, dilemmas and questions. While analysing the way
how students formulate loyalty issues faced during the internship, it was defined that
the most frequent are dilemmas; problematic questions are in the second and open
ethical questions are in the third place. Thus, during the studies very few students
feel free to pursue really open discussions and are not used to asking questions.
200
Dalija SNIEŠKIENĖ
H. Goovaerts (2003) while quoting D. Sommer, says that expertise in the current
environment implies an endless process of asking questions, when from the universal we
move to the multivariable understanding, and from a social worker as a role to social
worker as a person (Goovaerts, 2003). In the world of social construction of attitudes
asking questions is instrumental (rather than provision of universal answers and the
process of learning). Formulation of the dilemma questions reflects the world where
there are only two colours: grey and grey, since, after choosing any of the two decisions
certain values will be infringed. Such a situation frightens, it does not encourage taking
responsibilities and is stressful, since often it is difficult to decide which value is more
important. Formulation of open questions or issues stimulates creativity, allows to
more extensively analyse opportunities and consequences as well as to search for the
additional resources in implementing relevant decisions.
DISCUSSION OF RESULTS. According to S. Elo and H. Kyng (2007), during
the inductive content analysis the links between categories and sub-categories are
specified; afterwards the meta-analysis is carried out. Grouping of the links between
the specified categories and sub-categories revealed certain tension fields between
different values. They are presented in Figure 1.
Continuous lines connect the spheres where a student faces direct loyalty conflict; broken lines mean the tension
while discussing competing choices.
Fig. 1. Tension fields where questions of ethics related to loyalty are formulated during students’ internship
According to research results (Fig.1), during the internship students usually relate
questions on loyalty to the following spheres: culture of organisation, client’s needs,
rules of organisation, mentor of internship, national laws, professional values, tutor,
university’s unit and student’s attitude toward himself/herself. Besides, among the
eight highlighted structures there are certain competing relations, and every time a
201
ISSN 1392-9569
student has to make a decision with whom he/she will co-operate and whose values and
behavioural models he/she will choose. While considering questions of loyalty major
tensions arise concerning the culture of organisation, national laws, professional values
and personal dignity. Fewer questions arise in relation to university’s environment
(maybe students were afraid to formulate these questions in their homework tasks
because they were not sure about confidentiality).
Organisations of social services differ a lot from business organisations which
compete for each user of services or goods. Here beneficiaries are most helpless
members of the society, they often do not have neither skills nor choice opportunities.
Quite often such services are aimed at controlling rather than enhancing certain
groups in society. If there are no structures or systems both inside and outside an
organisation (e.g. independent ethical audits etc.) ensuring a healthy climate in an
organisation and high quality of services, it is difficult to expect different attitude.
Student himself/herself has to choose how to behave in different circumstances.
On the one hand it seems that they have to realise what is a professional task, on the
other hand there is a risk for a student “to stay alone in the battle field“. Here we
observe students’ doubts, they are not confident in their competences, maybe even
afraid of a powerful admitting institution in solving conflicts of the above type.
In case of complicated situations they often repeat: “we are only students“, and this
means nothing but their helplessness and avoidance of responsibility. They also might
be afraid to become “talebearers“. The majority of citizens does not acknowledge
the method of exposure or “whistle blowing“ as a necessary and ethically justified
method. Although legally in the above situations preference shall not be given to privacy
and loyalty commitments against the main duty, which plays the key role in protecting
the others from possible harm (Vyšniauskienė, Rimkutė 2008: 124-125). On the other
hand, university shall help a student to deal with complicated situations during the
learning process and perform public function by facilitating the implementation of
human rights (especially when those rights are violated).
Democratic and liberal society, as well as the codes of professional ethics highlight
the tolerance to otherness as one of the main values. However, according to Hirigoyen
(1998) quite often evil is indulged under the pretext of tolerance. Students’ questions
about loyalty in many cases are related to the above tolerance. It might be that the
culture of conformism stuck in our consciousness from soviet times is still here (when
we see one thing, say another and do the third (Putinaitė, 2007).
The question arise: have all students completing social work studies reached
ethical maturity, are they aware of and have access to relevant aid networks for
202
Dalija SNIEŠKIENĖ
solving professional integrity and professional ethics issues? It is stated that “only a
feeling of security makes us rely on the requirements of books on ethics” (Kavolis,
1996: 50). Are university studies alone capable of establishing a firm and at the same
time flexible professional moral system which could teach not to judge, be tolerant
to cultural differences, but at the same time not to reconcile to violations of human
rights in any environment (study or work), not to be afraid of conflicts, but be able
to solve them peacefully by facilitating the change of conditions, bad habits and ill
relations? Research results demonstrate that it is not possible to prepare professionals
during study programmes; sometimes even well educated persons cannot resist the
pressure of public standards and rules of organisations and are afraid to “loose job“
“or not be able to seek career“ etc.
Questions formulated by students make to reconsider the competence of university
workers, as well as the rules and norms of the organisation. Do teachers of social
work programmes (and other teachers) and administration staff agree on certain key
principles of honour and morality? Can university workers express their thoughts about
loyalty without fear? What activities are pursued by organisational structures which
shall facilitate implementation of moral values and human rights in an organisations?
What are they loyal to?
The research revealed ethical issues on loyalty in social work practice and
demonstrated that it is necessary to continue the above work. Research results
are challenging and have to be taken into consideration while selecting the fields
appropriate for social work, enhancing the co-operation during the learning/teaching
process and working according to social work programmes of high schools.
Conclusions
Having analysed loyalty issues emerging during the internship of social work
students the following insights and conclusions could be made:
a) The majority of formulated questions reflect vertical loyalty (obedience to an
organisation, laws and top management) and reflect the process of self – determination of a partially deliberate person.
b) Questions demonstrate attempts of young people to distinguish between the
tolerance to evil, personal security, interests and infringed personal dignity;
c) Majority of tension fields emerge between the culture and rules of an organisation, students’ dignity and requirements of professional ethics;
203
ISSN 1392-9569
d) Questions are often formulated as dilemmas demonstrating the necessity to
upgrade qualification skills of a student or graduate in the sphere of ethical
considerations and creativity.
e) Students’ questions reveal challenges which have to be taken into account in
selecting the places of internship, in providing support during the internship
and in developing the programme applied during the internship;
f) It is necessary to continue the research on ethical issues providing for a better
understanding of students’ needs arising during the internship.
Literature
1.
2.
3.
4.
5.
6.
7.
8.
9.
204
Banks, S. Ethics and Values in Social Work, New York: Palgrave Macmillan, 2006.
Crain, W. Theories of development: Concepts and applications (3rd ed.).
Englewood Cliffs, NJ: Prentice Hall, 1992.
Donskis, L. Is Lithuania experiencing loyalty crisis? [interactive]. Bernardinai,
2005 – [accessed 6 February, 2010]. Access via Internet: http://www.bernardinai.
lt/straipsnis/2005-06-06-leonidas-donskis-ar-lietuva-patiria-lojalumokrize/28860/
Elo, S.; Kyng, H. The Qualitative Content Analysis Process. Journal of Advanced
Nursing, 2007, t. 62 (1), p. 107–115.
Ethics in Social Work, Statement of Principles [interactive]. International
Federation of Social Workers, 2004 - [accessed 1 March, 2010]. Access via
Internet: http://www.ifsw.org/f38000032.html,
Gellerman, S. (1998). Why ‘Good’ Managers Make Bad Ethical Choices? Ethical
Insight, Ethical Actions. Perspectives for the Local Government Manager.
International City Management Association, ed. E. Kellar, pg. 42–50.
Global Standards for Social Work Education and Training of the Social Work
Profession [interactive]. International Federation of Social Workers, Adelaide,
2004 - [accessed 12 March, 2010]. Access via Internet http://www.ifsw.org/
cm_data/GlobalSocialWorkStandards2005.pdf,
Goovaerts, H. Working with a Staged Plan. Teaching Practical Ethics for the Social
Professions, eds. S. Banks, K. Nohr, FESET, 2003, p. 83 -94.
Hirigoyen, M.-F., (1998) Moral violence, everyday deviant violence (Le Harcèlement
moral, la violence perverse au quotidien), access via Internet // http://www.bernardinai.
lt/straipsnis/2010-02-03-marie-france-hirigoyen-moralinis-smurtas-kasdienisiskrypeliskas-smurtas/39915 [accessed 17 February, 2010]
Dalija SNIEŠKIENĖ
10. Kavolis V. Workshop of Culture, Vilnius: Baltos lankos, 1996.
11. Kohlberg, L. The Psychology of Moral Development: The Nature and Validity
12.
13.
14.
15.
16.
17.
18.
of Moral Stages, New York: Harper & Row, 1984.
The Code of Ethics of Social Workers of Lithuania. Upgrading vocational qualification
within the development of social work, ed. A. Vareikytė, Vilnius: Lithuanian Labour
Market Training Authority, 1998.
Palidauskaitė, J. Public Administration Ethics. Kaunas: Technologija, 2001.
Pečiulienė, L. Meaning and Value of Loyalty. Business Labyrinth. [interactive].
Vaiciulis, 2005 - [accessed 12 March, 2010]. Access via Internet: http://www.
vaiciulis.lt/lojalumo-prasme-ir-verte.html;
Putinaitė N. (2007), Unbroken string: adaptation and resistance in the soviet
Lithuania. Vilnius: Aidai, p. 306.
Solberg, A. K. Dilemmas of Identity and Loyalty in Professional Social Work.
European Journal of Social Education., FESET, 2010. No 18/19.
Vasiljevienė, N. (2001). Paradigm of Practical Ethics/ ed. Vasiljevienė N.
Business Ethics: global trends and actualia of post-social countries. Kaunas:
The Centre of Business Ethics.
Human rights and social work, ed. D. Snieškienė, Kaunas: Vytautas Magnus
University, 2007, p. 29–36.
Dalija Snieškienė – PhD in Social Sciences (Sociology), Associate professor at Vytautas
Magnus University, Faculty of Social Sciences, Department of Social Work. Sphere of scientific interests: child welfare in the context of social development, human rights and ethics
of social work; e-mail: [email protected]
Received in July 2010
205
ISSN 1392-9569
Rita ILGŪNIENĖ
SOCIAL FACTORS OF CAUSALITY OF JUVENILE CRIME
IN LITHUANIA
Abstract. The article analyses the most essential social factors that determine reasons
for juvenile crime. Following the results of the research conducted in Kaunas Juvenile
Remand Prison and Correction House, the main social and reasons that determine the
juvenile violations of law were identified. These factors are important from legal and sociopedagogical point of view. The legal aspect is relevant because the court, interpreting juvenile
criminal acts, handing down convictions and pronouncing an appropriate sentence to a
juvenile, has to consider his/her living and education conditions, health situation and social
maturity, the surrounding environment, his/her own characteristics and those of close
to him/her people. Such position is provided for in international legal acts that contain
mandatory or recommendable provisions in the sphere of criminal law: “the background
and circumstances in which the juvenile is living or the conditions under which the offence
has been committed shall be properly investigated “. Thus, an increasingly bigger attention
is paid not only to the commitment of a criminal act but also to investigation of causality of
this act. In terms of sociopedagogy, the analysis of social factors may contribute to complex
solutions to juvenile crime prevention and to involvement of all participants of education
process, school community: educators, school administration, social educators, psychologists,
law enforcement officials, parents and children themselves.
The article analyses the most essential social factors of causality of juvenile crime in
Lithuania and their effect on juvenile crime rate.
Keywords: juvenile, crime, social factors.
Introduction
In 1999–2002 the Juvenile Justice Programme was introduced in Lithuania
under the initiative of the United Nations Development Programme. The goal of
the Programme was to decrease the number of juveniles repeated crimes creating a
The Criminal Code of the Republic of Lithuania, Article 91 // Valstybės žinios. 2000, No. 89– 2741.
United Nations Standard Minimum Rules for the Administration of Juvenile Justice (“The Beijing
Rules”)
Article 16 // United Nations document collection. Deliquency prevention and criminal justice.
Standards and norms. Vol. 4.
206
Rita ILGŪNIENĖ
humane and efficient system of juvenile criminal justice. One of the main objectives
of the programme was to reform the legal base regulating juvenile justice .
Positive changes have been observed reforming the juvenile justice: amendments
to laws have been passed, various specialists working in this sphere have been
trained, a number of researches have been conducted, special literature has been
published, teaching programmes have been created, collaboration among institutions
has been fostered and conditions for better functioning of the systems have been
established. Striving for continuation of the juvenile justice reform, the Juvenile
Justice Programme for 2004-2008 approved by the Government Decision No.
600 of May 19, set up the strategic goal: to strive for re-socialisation of juvenile
delinquents improving the system of juvenile justice and ensuring compatibility
of the legal acts regulating this system with needs of the society and their proper
implementation, to create an optimal network of institutions functioning in this
system and provided with all the necessary organisational and technical means and
collaboration links, to establish and constantly improve the training system of justice
officials and other specialists.
Recently, the project on the approval of the Programme of Juvenile Justice for
2009–2013 has been prepared. The programme provides for the goal to continue
the aims and objectives set up in the previous juvenile justices . Therefore, it can be
concluded that the prevention of juvenile crime remains one of the main legal and
socio-educational problems.
The topics related to a child, as our main value, have been frequently discussed
and examined in Lithuanian as well as all over the world, though it is frequently
discussed only because its is trendy or it is before elections. In fact, such discussions
would not be condemned if a child and his/her problems were not forgotten and
absorbed by “more important“ matters.
It has to be acknowledged, that juvenile crime is one of the most topical problems
in modern society. Crimes affect not only its victims but also their families, relatives,
community and have an influence on the quality of juvenile delinquents’ life.
Educators and all other people, who are concerned about the future of children,
adolescents and the whole society as well, have to identify the reasons for criminal
behaviour, its factors, consequences and preventive possibilities. Juvenile delinquency
Socialinis ugdymas// Socialinio pedagogo ABC. – Vol. 5, 2002. P. 35.
The Programme of Juvenile Justice for 2004–2008// Valstybės Žinios, 2004, No. 83 – 3008.
The Programme of Juvenile Justice for 2009–2013. http://www.lrs.lt/pls/proj/dokpaieska.
dok_priedas?p_id=34294 ( viewed 23 06 2009).
SOCIAL FACTORS OF CAUSALITY OF JUVENILE CRIME IN LITHUANIA
207
ISSN 1392-9569
is a certain beginning of crime in general, its potential reserve and a forecast as well.
Thus, the earlier the juvenile delinquency is stopped, the bigger the possibility to
decrease the crime rate in future . Therefore, it is important to more thoroughly
investigate causative social factors that influence juvenile delinquency.
Due to material, social and other reasons, the number of homeless, socially and
pedagogically neglected children has been increasing; therefore, it can be concluded
that the delinquency rate has been increasing, too. The data on changes in juvenile
crime in 2000–2008 show that the rate of juvenile delinquency demonstrated a
downward tendency but in 2008 it increased by 6.8 % and compared to the data
of 2007 of the Prosecutor’s Office of the Republic of Lithuania the criminal acts
conducted by juveniles equalled to 4325. Such numbers make us consider the social
factors that determine juvenile crime .
The object of the research: social factors of reasons for juvenile crime.
The goal of the research: to discuss the main social factors determining the
juvenile crime in Lithuania.
The methods of the research:
Empirical: analysis and generalisation of the data received during the respondents’
survey.
Statistical: statistical data analysis (data processing applying SPSS programme).
Manifestation of juvenile criminal behaviour in our society is a frequent
phenomenon. To decrease it or at least to slow down its rate, it is important to become
aware of motives for criminal behaviour.
Psychologists point out that entering the period of adolescence, there is a wish to
become an adult, to be evaluated, noticed and acknowledged. Gradually, s/he adopts
moral, ethical and legal norms regulating our life that are new to him/her and exist
in adults’ world. Child’s opinion and worldview that were previously mainly affected
by parents are now influence by other external factors that stimulate one or behaviour
Dapšys A. Nepilnamečių nusikalstamumas: situacija ir prevencijos aktualijos. //Teisės problemos.
1993, No. 1.P.37
Lietuvos Respublikos prokuratūra. Prokuratūros veikla 2008 metais: nepilnamečių nusikalstamumas.
http://www.prokuraturos.lt/Naujienos/Prane%c5%a1imaispaudai/tabid/71/ItemID/2507/
Default.aspx ( viewed 04 19 2009)
Systematic analysis of the legal acts of the Republic of Lithuania allows for a conclusion that juveniles
are individuals under 18 years old; thus, juveniles in this article rever to individuals under 18 years old.
208
Rita ILGŪNIENĖ
of an adolescent. First signs of delinquency may be observed before a child commits
a criminal act. Thus, it is very important to be aware of causative social factors of
juvenile delinquent behaviour.
The concept of social factors is defined in the Modern Lithuanian Dictionary
dividing it into: “social” related to the life of society; “ factor” as a stimulating reason.10
Social criminological approach is based on the proposition that criminal behaviour
of juvenile offenders is a regular phenomenon, which is conditioned by specific social
and individual circumstances11.
Children commit crimes due to a wide range of reasons (objective and subjective).
A considerable influence is made by their families. It is well known that inharmonious
and unstable families or absolute indifference to upbringing of children are the main
reasons that result in juvenile crime. However, a big number of juvenile offenders are
from families that are considered to be successful. The environment where a child
grows as well as people s/he communicates and spends free time with also have a
considerable effect on a child12.
According to G.Valickas, undesirable behaviour of children may occur due to
various defects of socialisation process, which may be conditioned by a big variety
of factors: mistakes of upbringing in a family, alienation and isolation in a group of
peers, failures and prevalence of negative evaluations at school, violence demonstrated
in mass media, disorders of child’s cognitive maturity, etc13.
Methodology of research organisation. The social factors of causality of
delinquency related to a juvenile in a correction house are best revealed by their
experience, which determined the choice of the questionnaire survey as a research
method. Considering the order, nature and internal procedures of the correction
institutions in Lithuania, it would be complicated to survey all the convicted
juveniles and particularly ones servicing their sentence in town and district correction
inspectorates (striving for their anonymity). The quantitative research was chosen,
Delinquency or delinquent behaviour is defined as psychological inclination or tendency to violate
the existing social norms. These are minor offences which do not cause serious damage or danger
that also may include running away from lessons, amoral behaviour, smoking, etc. this concept
is used in regard to an immature, young individual and is frequently used in psychological and
pedagogical literature.
10
Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Lietuvių kalbos institutas. 4th edition. Vilnius: Mokslo ir
enciklopedijų leidybos institutas, 2003.
11
Bluvšteinas J. (chief editor). Kriminologija. – Vilnius: Pradai, 1994.P.14.
12
Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos pranešimo medžiaga, 2007. http://viesoji.
policija.lt/senaslvp/show.php?html=pt_vn1 ( viewed 13 05 2009)
13
G.Valickas, Psichologinės asocialaus elgesio ištakos. – Vilnius: Lietuvos teisės akademija, 1997. P. 14.
209
ISSN 1392-9569
when questionnaire forms were provided to convicted juveniles serving their custodial
sentence. Anonymous filling in of the questionnaire form ensures confidentiality.
Presentation of research instrument. A structured questionnaire survey
consisting of nineteen questions considering social factors was presented to juvenile
convicts. The survey included semi-structured questions, when the respondents were
provided with a possibility to give their own opinion regarding one or another question
or to choose the most appropriate answer in their opinion. The concepts applied are
clear and without ambiguity, the sentences are short, simple and meeting the age of
the respondents, interests, knowledge and experience. The questions were targeted
at a deeper awareness of the researched phenomenon, at getting comprehensive
information about social factors that condition criminal behaviour.
The research was conducted in Kaunas Juvenile Remand Prison and Correction
House in 2009 under permission of authorities of Prison Department under the
Ministry of Justice of the Republic of Lithuania and Kaunas Juvenile Remand Prison.
During the period of research the number of juveniles (from 14 to 21 years old) in
the remand house ranged from 150 to 200 of convicts because there is a migration
of juveniles (daily rate of 10 convicts): some individuals leave and others arrive. All
the juveniles in this institution were surveyed according to possibilities.
The survey of juveniles was conducted taking in groups of ten and specialists of
the Division of Social Rehabilitation distributed the questionnaire forms and the
respondents were able to address the specialists regarding problems with filling in
the forms. Thus, an attempt was made to ensure the highest possible return of the
questionnaire forms.
The juveniles received 200 forms and 191 filled forms were returned: 190 questionnaire
forms were completed by juveniles 14 and 1 by a twenty year old convict15.
The data collected by the research were processed applying the SPSS computer
programme. The work discusses statistically significant (p<0.05), substantial (p<0.01)
and highly significant (p<0.001) differences among analysed features.
The results of the research and their discussion.
The research sample included 190 convicts from Kaunas Juvenile Remand Prison
and Correction House. Prior to sentence the majority of the respondents lived in cities
(60 %), one fourth (23 %) in small towns and 13 % of them in rural areas.
14
Meeting the definition of juveniles used in the study: juveniles are individuals under 18 years old.
The results were not included because the respondent did not meet include definition of a juvenile
used in this article.
15
210
Rita ILGŪNIENĖ
The juvenile and convicts under 21 years old may service their custodial sentence
in Kaunas Juvenile Remand Prison and Correction House; if the latter clearly
demonstrate corrected behaviour, they may further stay in the juvenile correction
institution under decision of the director to consolidate their correction results16.
The majority (56 %) of the respondents were 16–17 years old, 32 % of them
were 18 years old and the proportion of 14–15 year old convicts totalled 12 % of
the sample. The minority of 14–15 year old juvenile convicts only confirms the fact
that the juvenile punishment policy is oriented towards applying custodial sentence
as an extreme measure. Therefore, more attention is paid to the alternative measures
provided for in the legislation that aim at modifications in juveniles’ behaviour without
his/her isolation from the society.
The research aimed to find out the number of juveniles’ convictions. The biggest
number of the respondents (43 %) pointed out that this was their third and over
conviction, slightly fewer (28 %) pointed to the second or first conviction and
2 respondents did not provide any answer to this question (Fig. 1).
Third conviction
and more
43.2
Second conviction
27.9
First conviction
27.9
0
10
20
30
40
50
Fig. 1. The distribution of the respondents according to the number of convictions (%)
The research aimed to identify the nature of crimes committed by the convicts
in the research. It was revealed that the majority of respondents (30 %) were isolated
because of theft, one fifth (18 %) committed thefts and robberies, less frequently
The Penal Code of the Respublic of Lithuania, Article 81. // Valstybės žinios. 2002, No. 73 – 3084.
16
211
ISSN 1392-9569
they were sentenced for homicides (6 %), grievous body harm (3 %), rapes (2 %) and
(1 %) of the respondents are isolated because of hooliganism.
The statistically significant difference was identified between the kind of criminal
offence and the number of committed crimes. It as revealed that the first sentence is
more frequently for theft (21 %) than for robbery (19 %), whereas second sentence
is more often for robbery (42 %) than for theft (27 %). Thus, it can be stated that
the second sentence is most frequently for a graver crime (λ2 = 45.786, df = 24,
p = 0.005).
It was established that the bigger proportion of crimes were committed by juveniles
(16-17 year old): mainly thefts (N = 32) and robberies slightly less frequently (N = 14).
However, it should be pointed out that the number of committed homicides was
highest in this age group (N = 9). Such distribution of results allows for a conclusion
that juveniles of this particular age tend to aggression, therefore the deeper analysis
of the situation asks for additional researches.
The research also aimed to identify if juveniles regretted having committed a
crime. It was established that more than half of the respondents in the survey (74 %)
felt guilty, whereas (8 %) of the respondents did not regret having committed a crime
and (18 %) did not provide any evaluation perhaps due to ambiguity of own feelings.
Thus, it can be concluded that juveniles most frequently regret about crimes they
committed.
The distribution of the received results showed that the majority of crimes were
carried out with a friend and this was pointed out by 51 % of the responds, less
frequently (27 %) juveniles committed crimes alone, and the smallest part of them
(20 %) acted in a group. It is thought that such a distribution of results reveals the
crucial effect of group on individual’s choice of activity.
Having analysed the research results it was established that the majority of the
crimes were committed under the effect of alcohol (64 %), whereas 44 % of the crimes
were carried out under drugs.
It was established that carrying out the first crime 21 % of the respondents were
under drugs, whereas committing the crime second time 42 % of the juveniles
were affected by alcohol. Such distribution of results allow concluding that use of
alcohol among juveniles increases the probability for occurrence of criminal activity
( λ2 = 14,510, df = 6, p=0.024).
The research aimed to identify social factors that stimulated juveniles’ criminal
activity (see: Fig. 2). The analysis of the collected data showed that one of the main
social factors is a wish to improve own financial situation (this was emphasised by one
212
Rita ILGŪNIENĖ
fourth (25 %) of the respondents, a wish to be a leader (18 %) and a wish to show off
among friends (16 %) were less frequently mentioned and the answers “I was forced”
(6 %) and “friends’ pressure” (4 %) were least frequently pointed to. One of the juvenile
convicts stated that he was forced to steal because he needed money for food.
It was established that a social factor to ensure own normal standard of living
conditioned the number of committed crimes. A wish to improve own financial
situation was the main reason for the first crime to 17 % of the respondents and as
many as 70 % of them mentioned that this reason served as a stimulus for their third
and later crimes. This fact was substantiated by a statistically significant difference
(λ2 = 27.721, df = 9, p = 0.001).
The distribution of the received results shows that juveniles’ social-educational
status, a wish to improve their standard of living are the most important stimuli for
juveniles’ criminal activity.
I was forced 5.8 7.4
23.2
11.6 9.5
Unfavourable circumstances
Pressure from friends 3.7 9.5
Wish to improve financial situation
17.9
Wish to show off among friends
16.3
I partially agree
62.1
22.1
16.8
11.6
0
61.6
24.7
Wish to be a leader
I agree
17.4
24.7
Wish to attract attention to themselves
63.7
10
24.2
34.7
23.7
30
I disagree
36.8
34.2
16.3
20
28.9
24.2
32.1
40
50
35.3
60
70
80
90
100
Did not answer
Fig. 2. The reasons for the committed crimes according to the respondents (%)
The research also targeted at identification of the opinion of the juveniles about
the reasons for committing crimes (see: Fig. 3). It turned out that the biggest
proportion (35 %) of the respondents think that the strongest effect on juveniles’
criminal behaviour is made by negative influence of yard/street. Difficult material
situation was mentioned less frequently 31 %, as well as unoccupied free time (31 %),
inappropriate upbringing in the family (22 %) and juveniles’ personal qualities 20 %.
213
ISSN 1392-9569
Least popular reasons were: inefficient work of law enforcement institutions (8 %)
and negative influence of mass media (5 %).
It was noticed that juveniles, who serve their sentence more frequently for theft
compared to other juveniles in the survey, pointed out that the main reason for the
crime is inappropriate upbringing in the family: “I agree”(42 %) and “I partially
agree” (30 %) λ2 = 7.873, df = 24, p = 0.003). Similar tendency is observed analysing
another reason, i.e., poor material situation. About 22 % of the juveniles, who were
sentenced for theft, pointed to “I fully agree” and 46 % of such respondents chose “I
partially agree” to the statement. Statistically significant difference that poor financial
situation is a valid reason for committing a crime was established (λ 2 = 63.262,
df = 24, p = 0.000).
Thus, it can be concluded that according to the opinion of the respondents, the
biggest influence on the behaviour of juveniles is made by the most approximate
environment: family and yard/street friends.
Innefficient work of law enforcement
8.4 10.5
institutions
Negative influence of mass media 4.7 13.2
Insufficient control of school/education
institutions
62.6
20
62.1
24.2
14.2
Poor material situation
18.4
15.3
19.5
31.1
Personal qualities of a juvenile
19.5
30.5
Inappropriate upbringing in family
21.6
24.7
Unoccupied free time
0
I agree
I partially agree
10
20
30
I disagree
40
14.2
35.8
40
39.5
14.7
24.2
35.3
Negative influence of yard/street
9.5
14.2
24.7
31.1
46.3
50
29.5
11.1
60
70
29.5
80
90
100
Did not answer
Fig. 3. The most frequent reasons for committing a crime according to respondents (%)
One of the objectives of the research was to find out what, in juveniles’ opinion,
could help to decrease the crime rate. The analysis of social factors showed that the
214
Rita ILGŪNIENĖ
bigger proportion of the respondents (42 %) think that it is necessary to ensure
juveniles’ abilities to identify a crime and to avoid it. One third of the respondents
emphasise that parents’ support and properly organised leisure activity may ensure
crime prevention (37 %and 36 % respectively). Knowing where to address for help
was less frequently (23 %) pointed out as well as organised lectures, seminars (23 %),
organised police work was emphasised by least number of (20 %) adolescents. The
distribution of the acquired results allows for conclusion that according to juveniles the
best prevention against criminal activity is knowing how to identify a crime, support
from family (closest environment) as well as attention to adolescents’ interests.
It was established that the biggest proportion (45 %) of the respondents with
third and other convictions think that juvenile delinquency rate may be decreased
ensuring parents’ support to adolescents. This is confirmed by a statistically significant
difference (λ2 = 19.771, df = 9, p = 0.019).
The research also aimed to identify links of convicted juveniles with the family
members, close people and friends on the outside.
The respondents were asked to point out the people they lived with prior conviction
(see: Fig. 4). The results revealed that the bigger proportion of the juveniles (37 %)
lived with their farther and mother, slightly fewer of the respondents (32 %) stated
that they lived only with their mother and one sixth (16 %) with their father, whereas
5 % of the juveniles pointed to foster homes, 4 % lived with grandparents. About
3 % of the convicted juveniles lived with their brother or sister and two respondents
lived with their cohabitants. The research results showed that almost all the juveniles
in the research (81 %) have brothers and sisters.
With girlfriend (cohabitant) 1.1
With sister and brother
2.6
With old people
4.2
In a foster home
4.7
Only with father
16.3
Only with mother
32.1
With father and mother
36.8
0
5
10
15
20
25
30
35
40
Fig.4. Who juveniles lived with prior to conviction (%)
215
ISSN 1392-9569
The research investigated the relations of juvenile convicts with their family and
relatives. The analysis of the collected data showed that more than half (62 %) of the
juvenile convicts are in good relations with their relatives, whereas one fifth (19 %)
of them pointed out the relations are bad, 5 % disagree with them and 7 % of the
respondents do not contact with their family.
The research aimed to find out if juveniles maintain contacts with close to them
people. Distribution of the results shows the same tendency observed in the analysis
of their relations with family members. It was observed that half of the respondents
(50 %) are in constant touch with relatives, over one fourth (27 %) of the respondents
pointed out that they communicate rarely, 12 % of the convicts stated that they hardly
communicate and 6 % pointed to absence of any contacts.
The research was also targeted at identifying what are the relations between
convicted juveniles and parents or caregivers. It was established that the majority of
the respondents always or sometimes communicate with parents or caregivers sincerely.
About 49 % of the respondents always openly communicate with parents or caregivers,
slightly fewer of them (42 %) may ask for help, may expect support (40 %) or feel
that they are loved (39 %), the smallest number (37 %) of respondents may expect
advice from parents and caregivers or entrust their secrets to them (34 %).
Such distribution of results allows for conclusions that warm relations and
frequently based on trust prevail between convicts and their parents or caregivers.
Striving for analysis of juveniles’ relations with own family and friends, the juvenile
convicts were asked who they liked spending /used to spend their free time with. It was
noticed that more than half (53 %) of the respondents pointed out that they liked spending
their time with friends and two respondents mentioned that they used to spend their
leisure with their girlfriends. Only (16 %) of the respondents stated that they spent their
free time with own parents or caregivers. It should be pointed out that as many as on
fifth (18 %) of the respondents mentioned that they like being alone. It can be explained
by the fact that such juveniles may be rejected or misunderstood by their peers.
Analysing the influence of social factors on juveniles’ criminal activity, the research
aimed to establish the socio-economic status of the convicts’ parents and caregivers.
The results revealed that most frequently (23 %) at least one of the parents or caregivers
was a qualified worker, slightly less often (18 %) one of the parents or caregivers was a
public officer or executive (16 %), least frequently (8 %) one of the parents or caregivers
was unemployed, unskilled workers (4 %) or farmers (2 %). Thus, it can be concluded
that the families of the convicted juveniles were able to ensure the minimal living
standard to them and that it was not the crucial reason for juvenile crime.
216
Rita ILGŪNIENĖ
Conclusions
The analysis of influence of social factors on juvenile delinquency revealed that:
• Only one third of the respondents lived in full families, whereas about one
fourth lived only with their mother and one sixth of them lived only with their
father before conviction. Other juvenile respondents pointed out that they lived
with grandparents or with brother, sister or in a foster home. 2 respondents
stated that they lived with their cohabitants.
• It was revealed that the majority of the respondents are able to always or sometimes
communicate sincerely with their parents or caregivers. Half of the respondents
always communicate with parents and caregivers openly, one third may ask for help
or expect support, one fourth of them feel that they are loved or can receive some
advice from their parents or caregivers and to entrust their secrets to them. Such
distribution of the results allows for a conclusion that warm relations most frequently
based on confidence prevailed between convicts and their parents or caregivers.
• The research showed that more than half of the respondents like spending their
free time with friends. Whereas only one sixth of the respondents pointed out
that they spend their leisure time with parents or caregivers. It should be mentioned that even one fifth of the respondents mentioned that they like being
alone. It can be explained by the fact that such adolescents may be excluded
or misunderstood by their peers.
• It was revealed that one fourth of juveniles pointed out that at least one of
their parents or caregivers is a qualified worker, one fifth stated that one of
them is an official, parents and caregivers of one sixth of the respondents have
high posts and only a small proportion of them stated that at least one of the
parents or caregivers is unemployed. Thus, it can be concluded the families of
juveniles were able to ensure at least minimal level of subsistence and it is not
a decisive factor that conditions juvenile crime.
The research data analysing the effect of social factors on juvenile delinquency show
that according to the respondents:
• One of the main causative social factors committing a crime is a wish to improve
own financial situation: it was emphasised by one fourth of the respondents.
One sixth of the juveniles pointed out that they carried out a crime because
they had a wish to be a leader and a wish to show off among friends.
• Almost one third of the convicted juveniles mentioned that their delinquency
was conditioned by bad upbringing in their family and more than half of the
217
ISSN 1392-9569
respondents agreed that they committed a crime because of poor material
situation in the family.
• The biggest influence is made on juveniles by their social-economic status and
their wish to improve their standard of living.
• The best prevention of criminal behaviour is knowledge of adolescents how
to identify a crime as well as support of family and the closest environment,
concern about adolescent interests.
• Half of the adolescents, who serve their third sentence or more, most frequently out
of all the respondents point out that striving for a decrease in juvenile crime.
Recommendations
The research results revealed that the majority of juveniles had been convicted or
had had encounters with law enforcement institutions prior to the last sentence in a
correction house. Therefore, it is necessary to find a complex solution to this problem,
i.e., including all the participants of the education process and school community:
educators, school administration, social educators. Psychologists, law enforcement
officials, parents and children. An important role has to be played by municipalities,
which would be able to provide a professional assistance to families that grow children
who tend to violations of law and have behavioural problems. Only working together
with a well-formed team efficient results can be expected, decreasing the spread of
juvenile delinquency in Lithuania.
A significant role has to be conducted by community as well, which may participate
not only organising joint events, competitions, exhibitions and involve juveniles in
meaningful activity but the number of volunteers working with convicted juveniles
and their families should be increased. Support of community is of utmost importance
to children. They also have to be involved into the process of social rehabilitation
programmes’ implementation.
It is necessary to stimulate collaboration and formation of positive attitude towards
convict or ex-convict in the society.
Literature
1.
2.
218
Bluvšteinas J. (chief editor). Kriminologija. – Vilnius: Pradai, 1994. –37 p.
Dabartinis lietuvių kalbos žodynas. Lietuvių kalbos institutas. 4th edition. –
Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003.
Rita ILGŪNIENĖ
Dapšys A. Nepilnamečių nusikalstamumas: situacija ir prevencijos aktualijos. // Teisės
problemos. 1993, No. 1. 37 p.
4. Socialinis ugdymas// Socialinio pedagogo ABC. – Vol. 5, 2002. P. 35.
5. Lietuvos Respublikos prokuratūra. Prokuratūros veikla 2008 metais: nepilnamečių
nusikalstamumas.http://www.prokuraturos.lt/Naujienos/Prane%c5%a1imaispaudai/
tabid/71/ItemID/2507/Default.aspx (viewed 04 10 2009)
6. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 91 str. // Valstybės žinios. 2000,
No. 89 – 2741.
7. Nepilnamečių justicijos 2004-2008 metų programa// Valstybės Žinios, 2004,
No. 83 – 3008.
8. Nepilnamečių justicijos 2009-2013 metų programa. http://www.lrs.lt/pls/proj/
dokpaieska.dok_priedas?p_id=34294 (viewed 23 06 2009).
9. Jungtinių Tautų standartinės minimalios teisingumo vykdymo nepilnamečiams
taisyklės (Pekino taisyklės) 16 str. // Jungtinių Tautų dokumentų rinkinys. Nusikalstamumo prevencija ir baudžiamoji justicija. Standartai ir normos. Vol. 4.
10. Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos pranešimo medžiaga, 2007
http://viesoji.policija.lt/senaslvp/show.php?html=pt_vn1 (viewed 13 05 2009)
11. Valickas G. Psichologinės asocialaus elgesio ištakos. – Vilnius: Lietuvos teisės
akademija, 1997, p. 14.
3.
Rita Ilgūnienė – Lecturer of the Department of Social Pedagogy of Social Communication
Institute at Vilnius Pedagogical University; areas of research interests: social pedagogy and
child’s welfare, peculiarities of work with family, family education, tendencies in juvenile
delinquency. Address: Studentų St. 39, LT – 08106 Vilnius; e-mail: [email protected]
Received in August 2010
219
ISSN 1392-9569
KRONIKA / CHRONICLE
2010 m. gegužės 13–14 d. Vilniaus pedagoginiame universitete vyko tarptautinė
studentų mokslinė konferencija „XXI a. iššūkiai akademiniam jaunimui: drąsa kalbėti, laisvė gyventi“, kurią savo lėšomis organizavo Vilniaus pedagoginio universiteto
Socialinės komunikacijos instituto (toliau – SKI) studentų asociacija „Drauge kelyje“.
Pranešimus skaitė Vilniaus, Klaipėdos, Kauno technologijos, Vilniaus pedagoginio
universitetų bakalaurantai, magistrantai, doktorantai, taip pat svečiai iš JAV. Spaudai
rengiamos monografijos pagrindu išsamų pranešimą „Pamatinės žurnalisto laisvės
ir asmeninės atsakomybės sampratos ypatumai viešosios erdvės kontekste“ pateikė
SKI žurnalistikos specializacijos vadovaujantysis dėstytojas Rytis Taraila. Konferencijoje pirmą kartą viešai ir labai sėkmingai savo diplominius darbus gynė penkios
SKI žurnalistikos specializacijos ketvirtakursės (Lina Bartkutė, Jana Saifulinaitė,
Aneta Gurnevič, Dovilė Cicėnaitė, Renata Tamkun) – lektoriaus Ryčio Tarailos ir
asistentės Jolitos Žvirblytės auklėtinės.
2010 m. gegužės mėnesį 2000 egz. tiražu išleistas jau 16-asis SKI akademinio
jaunimo laikraščio „Magister vitae“ („Gyvenimo mokytojas“) numeris. Leidinį, kuris
šį kartą buvo skirtas studentų tarptautinei mokslinei konferencijai, savo lėšomis
išleido studentų asociacija „Drauge kelyje“, o Lietuvos vidurinėse, aukštosiose mokyklose, kolegijose, pagrindinių šalies miestų bibliotekose išplatino jungtinis SKI
akademinio jaunimo būrys.
2010 m. gegužės 14 d. Vilniaus Gedimino technikos universitete tarptautinėje
konferencijoje „Šeima“, skirtoje tarptautinės šeimos dienai paminėti, kun. dr. Kęstutis
Ralys skaitė pranešimą „Šeima – mūsų ateitis“.
2010 m. gegužės 21 d. Mykolo Romerio universitete socialinių darbuotojų rengimo
tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Supervizijos nauda ir iššūkiai praktikoje“
kun. dr. Kęstutis Ralys skaitė pranešimą „Supervizija socialinių darbuotojų vertybių
kontekste“.
2010 m. gegužės 28 d. Vilniaus pedagoginiame universitete vyko SKI įgyvendinamo Europos Komisijos specifinės programos „Narkomanijos prevencija ir
informavimas“ projekto „Vaikų, piktnaudžiaujančių psichotropinėmis medžiago220
Socialinio aktyvumo ugdymas / education of social activity
mis, reabilitacijos ir reintegracijos programos parengimas“ partnerių susitikimas.
Susitikime dalyvavo partnerių atstovai prof. Rita Ukstina iš Liepojos universiteto
(Latvija), prof. Gerd-Bodo von Carlsburgas iš Heidelbergo pedagoginio universiteto
(Vokietija), Projekto administracijos bei SKI darbuotojai. Partneriai aptarė veiklų
įgyvendinimo eigą. Daugiausia dėmesio buvo skiriama programos parengimui,
projekto sklaidai. Susitikimą koordinavo Projekto administratorė Renata Katinaitė.
Parengus programą, šių metų pabaigoje, numatomas susitikimas Vokietijoje.
2010 m. birželio mėn. VPU Socialinės komunikacijos institutas, remdamasis su
Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
pasirašytomis sutartimis, Kaune ir Panevėžyje pradėjo teikti dirbančių socialinių
darbuotojų perkvalifikavimo paslaugas. Perkvalifikavimo mokymuose iš viso dalyvauja 185 įvairiose socialinėse įstaigose dirbantys socialiniai darbuotojai. Mokymus
koordinuoja Ona Petronienė.
2010 m. birželio 4–6 d. grupė SKI dėstytojų (prof. Irena Zaleskienė, doc. Odeta
Gurskienė, lekt. Mindaugas Briedis, asist. Justinas Monkevičius) lankėsi Hedmarko
universiteto koledže ir domėjosi vartotojų ugdymo klausimais. Vizitas buvo finansuojamas Norvegijos finansinio mechanizmo subsidijų schemos „Patirties perdavimo
ir bendradarbiavimo ryšių tarp vietinio, regioninio ir euroregioninio lygio partnerių
Lietuvoje ir Norvegijoje stiprinimas“ paprojekčio „Norvegijos švietimo įstaigos
patirties perdavimas vartotojų pilietiškumo švietimo srityje“ (sut. Nr. 2004-LT0009TES-2NOR-02-056) lėšomis.
2010 m. birželio 20–25 d. Eglė Kvieskaitė, Auksė Petruškevičiūtė, Vajonė Strimaitienė dalyvavo Berlyno produktyvaus mokymosi institute (IPLE) surengtame tarptautiniame seminare „Produktyvus mokymasis Vokietijoje“ (Productive Learning).
2010 m. nuo birželio 28 iki liepos 7 d. Socialinės pedagogikos katedros profesorės Irena Zaleskienė ir Vilija Targamadzė Batumio universiteto dėstytojams skaitė
paskaitas socialinio darbo ir ugdymo klausimais. Tai yra viena iš Socialinės komunikacijos instituto vykdomo TEMPUS IV projekto veiklų.
2010 m. liepos 7–10 d. Aukštadvaryje jau penktą kartą vyko SKI žurnalistikos
specializacijos studentų organizuojama jaunųjų žurnalistų kūrybinė-auklėjamoji vasaros stovykla, surinkusi per dvi dešimtis 7–16 metų amžiaus miestelio ir aplinkinių
221
ISSN 1392-9569
kaimų vaikų. Žurnalistikos specializacijos trečiakursiai, kurie šioje stovykloje atliko
ir vasaros praktiką, supažindino globotinius su žurnalistikos specialybės ypatumais,
mokė rašyti straipsnius, fotografuoti, maketuoti, leisti tradicinį stovyklos laikraštį
„Nežiopsok, rašyk“, organizavo išvyką į Vilnių, kur vaikai aplankė Katedros požemius, Belmonto apylinkes, Vilniaus pedagoginį universitetą, susitiko su SKI direktore
prof. dr. Giedre Kvieskiene. Tradiciškai šią stovyklą finansiškai remia SKI studentų
asociacija „Drauge kelyje“ ir Aukštadvario vaikų dienos centras „Navininkai“.
Nuo 2010 m. liepos 24 iki rugpjūčio 11 d. Socialinės pedagogikos katedros vedėja prof. Irena Zaleskienė dalyvavo transatlantinėje konferencijoje „Deliberating in
a Democracy“, kuri vyko Niujorke (JAV). Konferenciją organizavo ir Europos šalių
dalyvius rėmė Čikagos (JAV) konstitucinių teisių fondas.
Nuo 2010 m. balandžio 7 iki gegužės 17 d. prof. dr. Giedrė Kvieskienė ir lekt.
Vytautas Kvieska stažavosi JAV: skaitė paskaitas ir tobulinosi Pardua, Vašingtono,
Ilinojaus, Čikagos universitetuose, dalyvavo CIVIC INTERNATIONAL CENTRES
organizuojamoje konferencijoje ,,Pilietinio ugdymo tyrimai, organizuoti Ilinojaus ir
Indijanos“ („Surveys on civic education conducted by Illinois Iowa and Indiana“).
2010 m. rugpjūčio 22–27 d. dokt. Eglė Kvieskaitė ir prof. habil. dr. Vilija
Targamadzė kasmetėje Tarptautinės akademijos „Socialinis darbas ir visuomenė“
(TiSSA) konferencijoje Taline (Estija) skaitė pranešimą ,,Darnios inovacijos socialinio
darbo praktikoje: iššūkių ir galimybių apibrėžtis“ („Sustainable Innovation in Social Work
Practice: Challenge and Possibility Definition of Outline“). Konferencijos tema ,,Socialinis
darbas krizės metu: ką socialinis darbas gali paskirstyti ir kas laimi“ („Social Work in
Times of Crisis: What can Social Work deliver - And who benefits?“).
2010 m. rugsėjo 10 d. SKI direktorė Giedrė Kvieskienė Lietuvos Respublikos
Seime vykusioje respublikinėje konferencijoje „Vaiko gerovės politikos Lietuvoje
įgyvendinimo aktualijos“ skaitė pranešimą „Vaiko saugumas ir gerovė“.
2010 m. rugsėjo 14 d. SKI direktorė Giedrė Kvieskienė Lietuvos Respublikos
Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto, Nacionalinės sveikatos tarybos, Vaiko
teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos ir NVO vaikams konfederacijos organizuotoje
konferencijoje „Vaikų traumatizmo problemos“ Lietuvos Respublikos Seime skaitė
222
Socialinio aktyvumo ugdymas / education of social activity
pranešimą „Vaikų traumų socialiniai aspektai“. Konferencijos globėja – Lietuvos
Respublikos Seimo Pirmininkė Irena Degutienė.
2010 m. rugsėjo 22–26 d. SKI direktorė Giedrė Kvieskienė dalyvavo regioninėje
konferencijoje „Socialinė stratifikacija šiuolaikinėje visuomenėje“ Ukmergėje ir skaitė
pranešimą „Socialinės partnerystės ypatumai plėtojant socialinę ekonomiką“.
2010 m. rugsėjo 26 d. SKI direktorė Giedrė Kvieskienė respublikinėje konferencijoje, skirtoje Lietuvos kurčiųjų draugijos 70-mečiui, skaitė pranešimą „Kurčiųjų
asmenų integracija į studijas“.
223
ISSN 1392-9569
bendra informacija / General information
Apie mokslinį žurnalą „Socialinis ugdymas“
„Socialinis ugdymas“ yra periodinis socialinių mokslų srities leidinys. Žurnalą nuo
1999 m. leidžia Vilniaus pedagoginio universiteto Socialinės pedagogikos katedra, nuo
2004 m. – Vilniaus pedagoginio universiteto Socialinės komunikacijos institutas. Per metus
išleidžiami 4 numeriai (ne mažiau kaip 15 spaudos lankų). „Socialinis ugdymas“ leidžiamas
lietuvių ir anglų kalbomis. Visi straipsniai atitinka mokslinių straipsnių reikalavimus ir yra
recenzuojami mokslininkų.
Žurnale skelbiami mūsų ir užsienio šalių mokslininkų originalūs tyrimai, anonsuojamos
ir recenzuojamos monografijos, skelbiama mokslinio gyvenimo kronika. Pastaruoju metu
daug vietos leidinyje skiriama doktorantų, socialinių pedagogų ir darbuotojų praktikų
darbams. Žurnalo mokslinių straipsnių lygį palaiko redakcinė komisija, sudaryta iš aukštos
kvalifikacijos mokslininkų.
Leidinys nuo 2007 m. įtrauktas į SocINDEX with Full Text (EBSCO) duomenų bazę.
Žurnalo tikslai
Mokslinis žurnalas skirtas publikuoti Lietuvos socialinio darbo edukologijos ir socialinio
ugdymo tyrimams.
About Scientific Journal “Social Education”
“Social Education” is a social science periodical. From 1999 to 2004 the journal was published by the Department of Social Education of Vilnius Pedagogical University, and since
2004 it has been published by the Institute of Social Communication of Vilnius Pedagogical
University. 4 editions of the journal are published every year (15 quires). The languages of
publication are Lithuanian and English. All the articles comply with the requirements for the
scientific article and are reviewed by scientists.
Original researches conducted by local and foreign scholars are published in the journal,
monographs are announced and reviewed as well as scientific events are publicised. Special
attention is given to the research of postgraduate students, social educators and social workers. The level of the scientific articles is maintained by the editorial board which consists
of distinguished scientists.
In 2007 the journal was included to SocINDEX with Full Text (EBSCO) database.
The objectives of the journal
“Social Education” is intended for publishing the results of the research in the fields of
social work educology and social education.
224
socialinio aktyvumo ugdymas / education of social activity
Bendrieji reikalavimai straipsniams
1. Straipsniai pateikiami lietuvių ir anglų kalbomis.
2. Pateikiamo straipsnio apimtis nuo 5 iki 12 puslapių. Atskirais atvejais specialiu
redakcinės kolegijos leidimu galima ir didesnė straipsnio apimtis. Tekstas renkamas „Microsoft Word for Windows“ teksto redaktoriumi. Raidynas – „Times
New Roman“; šrifto dydis – 12 taškų (12 pt), antraštės – 16 taškų (16 pt); tekstas
išspausdintas 1,5 eilutės intervalu (Line spacing – 1.5 lines).
3. Redakcijai pateikiamas straipsnis turi būti suredaguotas: be rašybos, skyrybos ir
stiliaus klaidų; sakiniai turi būti aiškūs ir raiškūs.
4. Straipsniai turi būti parašyti pagal bendruosius reikalavimus, taikomus moksliniams straipsniams, ir susidaryti iš šių struktūrinių dalių: tinkamai suformuluotas
tiriamos problemos tikslas, problemos ištirtumo laipsnis; nurodyta pagrindinė
metodika bei specifiniai metodai, kurie taikomi tyrime; duomenų ir gautų rezultatų aptarimas; išvados; literatūros sąrašas.
5. Straipsnio medžiaga pateikiama šia tvarka:
• Straipsnio pavadinimas (16 pt, pusjuodis šriftas);
• Autoriaus (autorių) vardas, pavardė (14 pt, kursyvu);
• Anotacija (ne trumpesnė nei 600 spaudos ženklų);
• Esminiai žodžiai (3–5 žodžiai);
• Pagrindinis straipsnio tekstas;
• Literatūros sąrašas.
6. Literatūros sąrašas turi būti sudarytas abėcėlės tvarka, pirmiausia nurodant
lietuviškai ir lotyniška abėcėle parašytus šaltinius, ir po to – šaltinius kitomis
kalbomis. Visi šaltiniai turi būti sunumeruoti. Nuorodos straipsnio tekste pateikiamos lenktiniuose skliaustuose – nurodomas šaltinio autorius pagal pateikiamą
literatūros sąrašą, to šaltinio metai ir puslapio numeris, pvz.: Johnson (2001, p. 23)
arba (Johnson, 2001, p. 23).
7. Straipsniai lietuvių ir anglų kalbomis pateikiami su šia informacija: data, kada
straipsnis buvo įteiktas, institucijos (-ų), kuriai atstovauja autorius (-iai), pavadinimas, autoriaus kontaktinis (-iai) adresas (-ai), el. pašto adresas (-ai).
8. Atskirame lape rašomi duomenys apie autorių lietuvių ir anglų kalbomis: pilnas
vardas, pavardė, mokslinis laipsnis ir vardas, darbovietė, adresas, pareigos, moksliniai interesai.
9. Autorius turi pateikti 2 popieriuje išspausdintus egzempliorius ir vieną elektroninį
variantą. Kartu su straipsniu pateikiama viena mokslininko pasirašyta recenzija,
kitą recenziją rašo vienas iš redakcinės kolegijos narių.
10.Leidėjas pasilieka teisę atmesti arba grąžinti straipsnius, kurie neatitiks anksčiau
pateiktų reikalavimų.
225
ISSN 1392-9569
GENERAL REQUIREMENTS FOR THE MANUSCRIPTS
1. The manuscripts are submitted in Lithuanian and in English.
2. The length of the manuscript is from 5 to 12 pages. In exceptional cases a special
permission to increase the length of the manuscript is given by the editorial board.
The text is typewritten using “Microsoft Word for Windows” in “Times New
Roman” font, font size 12 pt (titles – in font size 16 pt), line spacing – 1.5 lines.
3. The manuscripts submitted to the editorial board should be edited: there should be
no mistakes of spelling, punctuation or style; sentences must be clear and coherent.
4. The manuscripts should comply with the general requirements for the scientific
article. They should consist of the following parts: the aim of the research, the
review of the background literature, the methodology and the methods of the
research, the description of the results of the research, the conclusions, and the
list of references.
5. The material in the manuscript should be presented in the following order:
• The title of the article (font size 16 pt, printed in bold);
• The name and the surname of the author(s) (font size 14 pt, printed in italics);
• Abstract (not shorter than 600 characters);
• The key words (3–5 words);
• The text of the article;
• The list of references.
6. The list of references should be arranged in alphabetical order, references in
the Lithuanian language and the Latin alphabet preceding references in other
languages. All the references should be numbered consecutively. The references
in the text should be indicated in the brackets by giving author’s surname, the
year of publication and the number of the page, e.g. Johnson (2001, p. 23) arba
(Johnson, 2001, p. 23).
7. The manuscripts submitted in Lithuanian and in English should provide the following information: the date of submission, the name of the author’s / authors’
institution(s); the author’s / authors’ contact address(es) and e-mail address(es).
8. On a separate sheet of paper a short biographical note in Lithuanian and in English
should be provided. It should include the author’s full name, the scientific degree
and the title, the name of the institution and the address, the author’s position
and scientific interests.
9. The author is expected to submit two hard copies of the manuscript, its electronic
version and a review of the manuscript written and signed by a scientist. The
other review is written by a member of the editorial board.
10.The publisher reserves the rights to reject or return the manuscripts that do not
satisfy the above presented requirements.
226
Socialinis ugdymas / Social education
Socialinio aktyvumo ugdymas / Education of Social Activity
Nr. 13 (24)
Redagavo lietuvių k. Danguolė KOPŪSTIENĖ, anglų k. Jovita BAGDONAVIČIŪTĖ
Maketavo Laura PETRAUSKIENĖ
Viršelio dailininkai Mingijas Pilibavičius, Tomas Razmus
SL 605. 28,5 sp. l. Tir. 150 egz. Užsak. Nr. 11-013
Išleido ir spausdino Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla
T. Ševčenkos g. 31, LT-03111 Vilnius
Tel. +370 5 233 3593, el. p. [email protected]
www.leidykla.vpu.lt