Untitled - University of Illinois at Chicago

Transcription

I
S
S
N
1
3
9
2

7
3
7
I
S
B
N
3 4 4 7 0 9 2 7 0 X
Archivum Lithuanicum
X
4
16
Archivum Lithuanicum 4
KLAIPËDOS UNIVERSITETAS
LIETUVIØ KALBOS INSTITUTAS
ÐIAULIØ UNIVERSITETAS
VILNIAUS UNIVERSITETAS
VYTAUTO DIDÞIOJO UNIVERSITETAS
ARCHIVUM
Lithuanicum 4
HARRASSOWITZ VERLAG
WIESBADEN 2002
Redaktoriø kolegija / Editorial Board:
HABIL. DR.
Giedrius Subaèius
(filologija /philology),
(vyriausiasis redaktorius / editor),
LIETUVIØ KALBOS INSTITUTAS, VILNIUS,
UNIVERSITY OF ILLINOIS AT CHICAGO
DR.
Ona Aleknavièienë
LIETUVIØ KALBOS INSTITUTAS, VILNIUS
HABIL. DR.
Saulius Ambrazas
DR.
Roma Bonèkutë
KLAIPËDOS UNIVERSITETAS
Pietro U. Dini
PROF. DR.
(kalbotyra / linguistics),
UNIVERSITÀ DI PISA
DR.
Jolanta Gelumbeckaitë
HERZOG AUGUST BIBLIOTHEK, WOLFENBÜTTEL
DR.
Birutë Kabaðinskaitë
DOC. DR.
Rûta Marcinkevièienë
VYTAUTO DIDÞIOJO UNIVERSITETAS, KAUNAS
DR.
Bronius Maskuliûnas
MGR.
Jurgis Pakerys
PROF. HABIL. DR.
Jochen D. Range
ERNST-MORITZ-ARNDT-UNIVERSITÄT
GREIFSWALD
DR.
Christiane Schiller
MARTIN-LUTHER-UNIVERSITÄT
HALLE-WITTENBERG
PROF. DR.
William R. Schmalstieg
PENNSYLVANIA STATE UNIVERSITY
DOC. DR.
Janina Ðvambarytë
© Lietuviø kalbos institutas
4
The year 2002 is special for Archivum Lithuanicum for several reasons. Up to the
present the journal has not been able to include some of the material received
because of considerations of length. The periodical, Archivum Lithuanicum has
grown in size and the third volume was thicker than its editors intended. Consequently the editors decided to found a new supplementary series of the journal for
the publication of larger articles, materials which would be beyond the scope of
a single regular article. By now, the time of publication of the fourth volume of
Archivum Lithuanicum, three book-length supplements in the series Bibliotheca
Archivi Lithuanici have been published: (1) Giedrius Subaèius, Kalikstas Kasakauskis:
Lietuviø bendrinës kalbos konjunktûra (Kalikstas Kasakauskis: Juncture of Standard
Lithuanian), Vilnius: Lietuviø kalbos instituto leidykla, 2001; (2) Vaidotas Rimða,
Jano Maleckio ir Jano Sekluciano polemika dël katekizmo kanoninio vertimo (Polemic of
Jan Malecki and Jan Seklucian concerning the Translation of Canonical Cathechism), Vilnius: Lietuviø kalbos instituto leidykla, 2001; (3) X.D.K.P.S. lietuviø
kalbos gramatika. XIX amþiaus pradþia (Lithuanian Grammar by X.D.K.P.S. The Beginning of the Nineteenth Century), ed. Giedrius Subaèius, Vilnius: Mokslo ir
enciklopedijø leidybos institutas, 2002.
Another important event of 2002 is that the minister of education and science,
Algirdas Monkevièius, signed directive No 536 (April 8, 2002) which calls for the
inclusion of Archivum Lithuanicum in the official list of scholarly journals accepted
for scholarly degrees in the Republic of Lithuania.
The third important event is the establishment of the Archivum Lithuanicum
scholarship by Robin Newmann from Chicago. The scholarship is awarded to a
graduate student, either a masters or a doctoral student engaged in research on the
external history of some language. The first recipient of the Archivum Lithuanicum
scholarship was Vilnius University doctoral student Vilma Zubaitienë, who is
doing research on Pilypas Ruigys (1675-1749) linguistic attitudes, lexicographic
methods and dictionaries.
This volume of Archivum Lithuanicum includes many articles from East Prussian
and German Lithuanistic studies, publications from German and Polish archives
and libraries.
5
Jolanta Gelumbeckaitë, basing herself on new material (mostly from the
Wolfenbüttel library), has written a historical study about a nobleman from
Augsburg, Philipp Hainhofer (1578-1647), who was known in Europe as a diplomat, bibliophile and art collector. She describes his relations with Radvilas family
members, with other noblemen of Lithuania. Especially interesting are the
Lithuanian verses (1617) to Hainhofer by Alexander Sulatycky in the collection
Carmina gratulatoria amicorum in felicissimum iter. Unfortunately, this text is greatly
distorted and is not easy to decipher and interpret.
Ona Aleknavièienë and Christiane Schiller in Halle (Archive of Francke) discovered a letter of March 20, 1729 by Ásrutis bishop Johann Behrendt. This letter
revealed new information about the literary activity of the Seminar of Lithuanian
Language in Halle, viz., that Behrendt was a follower of Michael Mörlins ideas
about language [loquendum cum vulgo], that he translated and corrected Lithuanian
texts, and refused to approve translations that were prepared in incorrect Lithuanian.
In another article the same two authors (Aleknavièienë, Schiller) write about a
newly discovered copy (the second known) of the famous treatise Principium
primarium in lingva Lithvanica (1706) by Michael Mörlin in Halle (University and
Land of Saxony-Anhalt Library). After World War II for a long time not a single
copy of the treatise was known. Approximately ten years ago Vincentas Drotvinas
discovered a copy in Gdañsk. The newly discovered copy from Halle, unfortunately,
is defective.
Vincentas Drotvinas revises the biography of the same Michael Mörlin. He gives
new information from the source that was published in 1708 by Michael Schreiber,
viz., Michael Mörlins funeral sermon (the original is kept in the Toruñ University
Library). Schreiber gives data mostly on Mörlins relatives (father, grandfather), on
his youth and his university years, teachers and patrons. The sermon, which is not
linguistic at all, emphasizes: Mörlin always used to speak correct Lithuanian,
wherever he had an occasion.
Gertrud Bense publishes four letters by Karl August Jordan to Halle University
professor August Friedrich Pott of 1847-1850 (the originals are kept in the University and Land Library of Saxony-Anhalt). These letters are of Lithuanistic content
and they reveal social aspects of language history.
Birutë Kabaðinskaitë reviews the facsimile edition (2001) of Jonas Bretkûnas
Hymnal and other books (1589) prepared for publication by Guido Michelini.
Kabaðinskaitë concludes that the determination of the sources from which
Bretkûnas liturgical books were translated is not a finished job yet.
Among the texts compiled in Lithuania Major the writings of the nineteenth
century attract especially great attention. Roma Bonèkutë researches the Lithuanian
book Historyia Szwenta (1823) by Simonas Stanevièius and concludes that
6
Stanevièius translated his book from Lhomonds Epitome Historiae Sacrae edition of
1811 (prepared by Liudvikas Sobolevskis [Ludwik Sobolewski] in Vilnius). She also
establishes that Stanevièius avoided literal translation and found Lithuanian analogs to name the realia of the original, and that his translation should be regarded
as being exact.
Juozas Girdzijauskas searches for the genesis of the famous Lithuanian poem by
Maironis Lietuva brangi (Dear Lithuania, 1927). Girdzijauskas demonstrates that
this poem originated from another one Lietuvos graþybë (The Beauty of
Lithuania), printed in the newspaper Varpas (1891), and that the latter poem in its
turn was compiled from separate strophes of the poem Lietuva (1888). On the
other hand the intermediate poem Lietuvos graþybë was changed (edited) by
somebody else but not by the author Maironis himself.
Stephan Kessler is happy at finding one more copy (the third one) of Antanas
Strazdas (Antoni Drozdowski) book of verses Giesmies swietiszkas ir szwintas (Secular and Holy Hymns, 1814) in the Czartoryscy Library in Cracow. Kessler reports
that some diacritical marks should be reconstructed differently from the way they
are reconstructed in the reprint of 1991.
Ieva Ðenavièienë, who published an article in the second volume of Archivum
Lithuanicum (ALt 2, 125-138), on when (ca. 1847) Motiejus Valanèius corrected
Simonas Daukantas manuscript Maldos katalikø (Catholic Prayers) now supports
her hypothesis with additional data. Vytautas Vitkauskas reviews the above-mentioned book on the language of Kalikstas Kasakauskis by Giedrius Subaèius (2001).
Jonas Palionis researches the old writings of Lithuania Major, i.e. he continues
to trace Lithuanian words in Daukðas major work Poµtilla Catholicka (Catholic
Sermons, 1599), which were omitted or erroneously reconstructed by Czesùaw
Kudzinowski in his Index-Dictionary of Daukðas Poµtilla (1977). Palionis began
this work in the first volume of Archivum Lithuanicum (ALt 1, 1999, 57-66).
Pietro U. Dini also deals with old texts in Lithuania Major; he analyses the word
murinas negro in Mikalojus Daukðas Cathechism (1595) and other texts of the
16th-17th century. William R. Schmalstieg reviews Wojciech Smoczyñskis collection of articles (2001), which is devoted primarily to the origins of Lithuanian
words. Bronius Maskuliunas reviews a book (2001) by Albertas Rosinas on the
semantic and morphological structure of Mikalojus Daukðas pronouns.
Saulius Ambrazas wrote an article on the status of adjectives with the suffix
-iðkas(-a) with possessive meaning in old Lithuanian texts. He thinks that since
these derivatives were widely used in 16th-17th century Lithuanian texts (most
popular in Lithuanian writings of East Prussia) they are archaic and that they had
been common to the Baltic, Slavonic, and Germanic languages.
The history of standard languages other than Lithuanian is researched by Rûta
Birðtonaitë; she presents her ideas about the history of standard spoken languages
7
(primarily of English, Slovak, and Lithuanian): a standard spoken language is a
hybrid of speaking and writing, this hybrid was shaped at different periods in
different languages. Dalia Cidzikaitë overviews the concept of standard language, describes its development and terms for it in English and Lithuanian
tradition. Giedrius Subaèius reviews a collection of articles (2000) edited by Laura
Wright about the development of Standard English in 1300-1800.
The article by Ad Stijnman on two major types of ink (soot and iron-gall ink) is
an important auxiliary text to philological research. The two types of ink studied
were used in Europe from the third up to the twentieth century and Stijnman writes
also about their corrosion due to the acid content and their change of color.
Jurgis Pakerys overviews papers related to the history of language, that were
delivered at three linguistic conferences: Lexicology and Lexicography of Baltic
Languages (St. Petersburg University, Russia, March 6-8, 2002); Relics of West
Baltic Language and Culture (Klaipëda University, May 10-11, 2002); and Problems of Lexicography and Lexicology (The Institute of Lithuanian Language,
Vilnius, June 6-7, 2002). Eglë Bukantytë describes the Fourth Academy philologia
baltica 2001, which took place at The Institute for Baltic Studies in Greifswald
University, Germany, and which was devoted to the 400th anniversary of the first
Lithuanian Bible translation by Jonas Bretkûnas.
Archivum Lithuanicum was started and still is essentially prepared in the Uþupis
district of Vilnius. This district in 2002 was reviveda silently trumpeting sculpture of an angel by sculptor Romas Vilèiauskas was erected. Thus this is the fourth
important event in 2002 in the life of Archivum Lithuanicum.
The editorial board of Archivum Lithuanicum wishes to express sincere gratitude
to Mr Robin Newmann for the establishment of the Archivum Lithuanicum scholarship. We also thank Ms Aldona Kaluinienë for editing the style of this issue.
Vilnius, Uþupis, July 26, 2002
8
2002 metai Archivum Lithuanicum ypatingi keliais atþvilgiais. Iki ðiol dalis gaunamø straipsniø, publikuotinø ðaltiniø negalëjo patekti á þurnalà dël per didelës
apimties. Þurnalas augo, treèiasis jo tomas pasidarë storesnis, nei jo sumanytojai
norëjo. Tada ir iðsikristalizavo mintis kurti naujà neperiodinæ þurnalo knygø serijà,
kurioje bûtø galima skelbti straipsnio ar þurnalo publikacijos ribas perkopianèius
tekstus. Dabar, iðeinant ketvirtam Archivum Lithuanicum tomui, þurnalo bibliotekos
pavadinimà Bibliotheca Archivi Lithuanici jau turi trys knygos: 1) Giedrius Subaèius,
Kalikstas Kasakauskis: Lietuviø bendrinës kalbos konjunktûra, Vilnius: Lietuviø kalbos
instituto leidykla, 2001; 2) Vaidotas Rimða, Jano Maleckio ir Jano Sekluciano polemika
dël katekizmo kanoninio vertimo, Vilnius: Lietuviø kalbos instituto leidykla, 2001;
3) X.D.K.P.S. lietuviø kalbos gramatika. XIX amþiaus pradþia, parengë Giedrius Subaèius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas, 2002.
Kitas svarbus 2002-øjø metø ávykis þurnalas Archivum Lithuanicum Lietuvos
Respublikos ðvietimo ir mokslo ministro Algirdo Monkevièiaus 2002 metø balandþio 8 dienos ásakymu Nr. 536 átrauktas á Lietuvos mokslo leidiniø, kuriuose publikuoti straipsniai pripaþástami suteikiant mokslo laipsná, sàraðà.
Treèia naujovë ásteigta Archivum Lithuanicum stipendija. Jos fundatorius Robinas Newmannas ið Èikagos. Stipendija skiriama Lietuvos magistrui, magistrantui
ar doktorantui, atliekanèiam istorinës iðorinës lingvistikos tyrimus. Pirmàja stipendininke tapo Vilniaus universiteto doktorantë Vilma Zubaitienë, tirianti Pilypo Ruigio (16751749) lingvistines paþiûras, leksikografijos metodus, þodynø istorijà.
Ðiame Archivum Lithuanicum tome ypaè daug straipsniø ið Rytø Prûsijos ir Vokietijos lituanistikos, publikacijø ið Vokietijos ir Lenkijos archyvø bei bibliotekø.
Ðtai Jolanta Gelumbeckaitë, remdamasi nauja medþiaga, surinkta daugiausia
Wolfenbüttelyje, Hercogo Augusto bibliotekoje, skelbia istorijos studijà apie Augsburgo didikà Philippà Hainhoferá (15781647), Europoje plaèiai þinomà diplomatiná agentà, knygø ir meno dirbiniø kolekcionieriø. Apraðyti jo ryðiai su Radvilomis
ir kitais Lietuvos didikais. Ypaè ádomus Hainhoferiui skirtas lietuviðkas Aleksandro Sulatyckio eilëraðtis, ádëtas á 1617 metais Augsburge iðleistà rinktinæ Carmina
gratulatoria amicorum in felicissimum iter, tik kol kas ðis iðkraipytas eilëraðtis nelengvai suprantamas ir interpretuojamas.
9
Ona Aleknavièienë ir Christiane Schiller Hallëje, Franckes ástaigø archyve, rado
Ásruties vyskupo Johanno Behrendto 1729 metø laiðkà, kuris padëjo nustatyti naujø
faktø apie paties Behrendto ir Hallëje 17271740 metais veikusio Lietuviø kalbos
seminaro literatûrinæ veiklà. Laiðke minimi du á lietuviø kalbà iðversti traktatai jie
buvo atsiøsti ið Hallës á Ásrutá ávertinti. Paaiðkëja, kad Behrendtas buvo Dawådno
Mókµlo apie Dußiôs Ißgånim± (1729) redaktorius, recenzentas ir maldos vertëjas.
Antrasis jo minimas traktatas iki ðiol neþinotas Augusto Hermanno Franckes
veikalo Die Lehre Vom Anfang Chriµtliches Lebens vertimas. Jis tikriausiai liko nepublikuotas, taèiau autorës rado dvi ið jo verstas ir iðspausdintas maldas. Laiðkas rodo
Behrendtà buvus Michaelio Mörlino idëjø apie kalbà ðalininku ir jo principo loquendum cum vulgo taikytoju.
Kitame straipsnyje Aleknavièienë ir Schiller skelbia Hallëje, Saksonijos-Anhalto
universiteto ir þemës bibliotekoje, radusios dar vienà (antràjá) Michaelio Mörlino
garsiojo traktato Principium primarium in lingva Lithvanica (1706) egzemplioriø. Po
Antrojo pasaulinio karo ilgai nebuvo þinoma në vieno iðlikusio egzemplioriaus.
Prieð gerà deðimtmetá pirmàjá rado Vincentas Drotvinas Gdañske, Lenkijos mokslø
akademijos bibliotekoje, dabar rastas dar vienas, deja, defektinis.
To paties Mörlino biografijà tikslina Vincentas Drotvinas: jis skelbia Michaelio
Schreiberio 1708 metais publikuotà Mörlino laidotuviø pamokslà, saugomà Torunëje, Mikalojaus Koperniko universiteto bibliotekoje. Jame daug duomenø apie
Mörlino gimines (tëvà, senelá), jaunystës ir mokslo metø aplinkà, mokytojus ir
globëjus. Ir visai nelingvistiðkai orientuotame pamoksle iðryðkëja mintis: Kur tik
jis turëjo progos, visada taisyklingai vartojo lietuviø kalbà.
Gertrud Bense skelbia keturis Hallëje, Saksonijos-Anhalto universiteto ir þemës
bibliotekoje, saugomus Ragainës evangelikø liuteronø kunigo Karlo Augusto Jordano laiðkus Hallës universiteto profesoriui Augustui Friedrichui Pottui (1847
1850). Tai lituanistinio turinio laiðkai, atskleidþiantys socialinius kalbos istorijos
aspektus.
Birutë Kabaðinskaitë recenzuoja Guido Michelinio pakartotinai skelbiamas
(2001) Jono Bretkûno Giesmes Duchaunas, Kancionalà, Kolektas ir Parafrazá (1589).
Kabaðinskaitë apraðo Michelinio taikytà lietuviðkø tekstø ðaltiniø nustatymo metodikà ir prieina prie iðvados, kad Bretkûno parengtø liturginiø knygø ðaltiniø
nustatymas dar nëra baigtas darbas.
Ið Didþiojoje Lietuvoje kurtø raðtø ypaè daug dëmesio susilaukia XIX amþiaus
tekstai. Roma Bonèkutë tiria Simono Stanevièiaus verstà knygà Historyia Szwenta
(1823). Jos duomenimis, Stanevièius vertë ið 1811 metø Vilniuje Liudviko Sobolevskio parengtos Charleso Franoiso Lhomondo Epitome historiae sacrae. Vertimas
laikytinas gana tiksliu, taèiau vengta versti paþodþiui, ieðkota lietuviðkø analogijø
originalo realijoms ávardyti.
10
Juozas Girdzijauskas bando susekti Maironio garsiojo eilëraðèio Lietuva brangi (1927) redagavimo istorijà. Girdzijauskas parodo, kad jis atsirado ið Varpe
(1891) paskelbto eilëraðèio Lietuvos graþybë, kuris savo ruoþtu buvo sukomponuotas ið atskirø rankraðtinës poemos Lietuva (1888) posmø. Tas tarpinis eilëraðtis Lietuvos graþybë buvo redaguotas ne paties Maironio.
Stephanas Kessleris dþiaugiasi radæs dar vienà (treèiàjá) Antano Strazdo knygelës Giesmies swietiszkas ir szwintas (1814) egzemplioriø Èartoriskiø bibliotekoje Krokuvoje. Palyginæs publikuotas dviejø anksèiau þinotø tekstø fotografijas su Èartoriskiø egzemplioriumi, jis nustatë, kad reikëtø skirtingai atstatyti kai kuriuos diakritikus. Ieva Ðenavièienë, ALt 2 (125138) skelbusi diskusiná straipsná apie tai, kad
Motiejus Valanèius taisë Simono Daukanto Maldos katalikø rankraðtá bûtent 1847
metais, dabar pateikia papildomø duomenø hipotezei pagrásti. Vytautas Vitkauskas recenzuoja minëtàjà Subaèiaus knygà apie Kaliksto Kasakauskio kalbos konjunktûrà (2001).
Senøjø Didþiosios Lietuvos raðtø kalbà tiria ar apraðo Jonas Palionis (tæsia
ALt 1 [5766] pradëtà Daukðos Postilës indekse-þodyne praleistø ar netiksliai atstatytø
þodþiø sàraðà ir interpretacijà), Pietro U. Dini (analizuoja þodþio murinas negras
vartojimà Mikalojaus Daukðos Katekizme [1595] ir kituose XVIXVII amþiaus tekstuose), Williamas R. Schmalstiegas (recenzuoja Wojciecho Smoczyñskio straipsniø
rinkiná [2001]), Bronius Maskuliûnas (recenzuoja Alberto Rosino knygà apie Mikalojaus Daukðos ávardþiø semantinæ ir morfologinæ struktûrà [2001]).
Saulius Ambrazas paraðë straipsná apie bûdvardþiø priesagos -iðkas(-a) posesyvinës reikðmës statusà senuosiuose lietuviðkuose raðtuose, jis mano, kad XVIXVII
amþiuje gausi posesyvinë vartosena nerodo skolintinio dariniø pobûdþio, kad tai
sena baltø, slavø ir germanø kalbø bendrybë, kad XVIXVII amþiuje priesagos
-iðkas(-a) vediniai buvo populiariausi Maþojoje Lietuvoje.
Bendriniø kalbø istorijos teorijai skirtos Rûtos Birðtonaitës mintys apie ðnekamàsias standartines kalbas (visø pirma anglø, taip pat slovakø ir lietuviø), kurios
esanèios ðnekëjimo ir raðymo hibridas, atsiradæs skirtingose kalbose ne vienu metu.
Dalia Cidzikaitë apþvelgia bendrinës kalbos sàvokà, jos raidà ir terminus anglø
bei lietuviø kalbos lingvistinëje tradicijoje. Giedrius Subaèius recenzuoja Lauros
Wright parengtà straipsniø rinkiná (2000) apie anglø bendrinës kalbos istorijà
13001800 metais.
Svarbiu pagalbiniu filologijos mokslo tekstu laikytinas Ado Stijnmano straipsnis
apie dvi pagrindines raðalo rûðis (suodþiø raðalà bei geleþies ir galø raðalà), vartotas Europoje nuo III iki XX amþiaus, apie raðalo korozijà, spalvos kitimà ir jo
rûgðtingumo padarinius. Jurgis Pakerys apþvelgia socialinei kalbos istorijai aktualius praneðimus net ið trijø konferencijø: Baltø kalbø leksikologija ir leksikografija (Sankt Peterburgo universitetas, 2002 03 68), Vakarø baltø kalbos ir kultûros
11
reliktai (Klaipëdos universitetas, 2002 05 1011) bei Leksikografijos ir leksikologijos problemos (Lietuviø kalbos institutas, Vilnius, 2002 06 67).
Eglë Bukantytë pristato pernai vykusià jau ketvirtàjà Greifswaldo Ernsto Moritzo
Arndto universiteto Baltistikos instituto vasaros akademijà philologia baltica 2001.
Ji buvo skirta aktualiems Jono Bretkûno kûrybos klausimams ir pradëjo bendrà
LietuvosVokietijos renginiø ciklà Lietuviðkai Biblijai 400 metø. Daug ðiai progai skirtø renginiø (mokslinë konferencija Greifswalde, Biblijos paroda ir iðkilmingas minëjimas Vilniuje) dar vyks 2002 metø rudená.
Archivum Lithuanicum pradëtas rengti ir ið esmës teberengiamas Vilniuje, Uþupyje. Jis ðiemet atgimë skulptorius Romas Vilèiauskas èia iðkëlë nebyliai trimituojanèià angelo skulptûrà. Tad tai ketvirtas reikðmingas ávykis 2002-øjø Archivum Lithuanicum gyvenime.
Þurnalo redaktoriø kolegija nuoðirdþiai dëkoja Robinui Newmannui uþ ásteigtà
Archivum Lithuanicum stipendijà. Taip pat esame labai dëkingi Aldonai Kaluinienei
uþ stilistiná ðio tomo redagavimà.
Vilnius, Uþupis, 2002 m. liepos 26 d.
12
Turinys (Contents)
¡
5
Straipsniai (Articles)
Philippo Hainhoferio ryðiai su DLK ir lietuviðkas eilëraðtis jam skirtoje
knygoje Carmina gratulatoria amicorum in felicissimum iter (1617) ¡ 17
Ona Aleknavièienë, Christiane Schiller
Johannas Behrendtas Dawådno Mókµlo apie Dußiôs Ißgånim± (1729)
redaktorius, recenzentas ir maldos vertëjas ¡ 43
Rastas antras Michaelio Mörlino Principium primarium
in lingva Lithvanica (1706) egzempliorius ¡ 79
Vincentas Drotvinas
Keletas duomenø Michaelio Mörlino biografijai
¡
99
Roma Bonèkutë
Simono Stanevièiaus knygelës Historyia szwenta (1823)
vertimo ypatumai ¡ 117
Juozas Girdzijauskas
Maironio eilëraðèio Lietuva brangi genezë
¡
145
Saulius Ambrazas
Bûdvardþiø su priesaga -iðkas(-a) posesyvinës reikðmës statusas
senuosiuose raðtuose ¡ 159
Ad Stijnman
Iron-gall ink and ink corrosion
¡
171
Jonas Palionis
Daukðos Postilës indekse-þodyne praleisti ar netiksliai
atstatyti þodþiai (II) ¡ 179
Publikacijos (Publications)
Gertrud Bense
Briefe von Karl August Jordan an August Friedrich Pott
13
Turinys
¡
189
(Contents)
Recenzijos (Reviews)
Jonas Bretkûnas, Giesmes Duchaunas ir kitos 1589 metø liturginës knygos:
tekstai ir jø ðaltiniai, 2001 ( B I R U T Ë K A B A Ð I N S K A I T Ë ) ¡ 215
Albertas Rosinas, Mikalojaus Daukðos tekstø ávardþiø semantinë
ir morfologinë struktûra, 2001 ( B R O N I U S M A S K U L I Û N A S ) ¡ 223
The Development of Standard English 13001800. Theories, Descriptions,
Conflicts, 2000 ( G I E D R I U S S U B A È I U S ) ¡ 227
Wojciech Smoczyñski, Jæzyk litewski w perspektywie porównawczej, 2001
¡
235
(WILLIAM R. SCHMALSTIEG)
Giedrius Subaèius, Kalikstas Kasakauskis: Lietuviø bendrinës
kalbos konjunktûra, 2001 ( V Y T A U T A S V I T K A U S K A S ) ¡ 245
Diskusijos, apþvalgos, pastabos (Discussions, Surveys, Notes)
Pietro U. Dini 0
A note on murinas in Old Lithuanian
¡
251
Stephan Kessler
Antanas Strazdas (17601833) in der Biblioteka XX. Czartoryskich
Ieva Ðenavièienë
Nauji duomenys dël Motiejaus Valanèiaus taisymø
Simono Daukanto Maldos katalikø rankraðtyje datos
¡
263
Rûta Birðtonaitë
Kai kurie anglø, slovakø ir lietuviø ðnekamøjø standartiniø kalbø
formavimosi bruoþai ¡ 265
Dalia Cidzikaitë
Anglø kalbos terminai common language, national language, literary language,
Kings language, standard language ir jø lietuviðki atitikmenys ¡ 273
Jurgis Pakerys
Naujieji senesniøjø raðtø tyrimai: konferencijos Sankt Peterburge,
Klaipëdoje, Vilniuje ¡ 283
Eglë Bukantytë
Ketvirtoji vasaros akademija philologia baltica 2001
Greifswaldo universiteto Baltistikos institute ¡ 291
Archivum Lithuanicum tekstø rengimo principai
¡
295
¡
255
Straipsniai
(Articles)
16
Archivum
Lithuanicum
4,
2002
ISSN 1392737X, ISBN 344709270X
Herzog August Bibliothek, Wolfenbüttel
Lietuviø kalbos institutas, Vilnius
Philippo Hainhoferio ryðiai su DLK ir lietuviðkas
eilëraðtis jam skirtoje knygoje Carmina gratulatoria
amicorum in felicissimum iter (1617)
Ich warte nur º auf etlich gedruckte carmina (146v)1
1. A S M E N Y B Ë I R V E I K L A . Philippas Hainhoferis (15781647), kilæs ið
Augsburgo evangelikø didikø ðeimos ir keliuose Europos universitetuose (Paduvoje, Sienoje, Romoje, Kölne ir Amsterdame) teisës mokslus iðëjæs diplomatas, garsëjo
domëjimusi kalbomis ir daugelio jø mokëjimu (laisvai kalbëjo ir raðë septyniomis),
buvo vertinamas pirmiausia kaip meno þinovas bei meno dirbiniø kolekcionierius,
taip pat kaip puikus oratorius ir áþvalgus raðytojas2. Menu jis susidomëjo keliau1 Dabar
tik laukiu iðspausdintø eilëraðèiø, prieraðas Philippo Hainhoferio laiðko (1618 03 5/15) BraunschweigoLüneburgo hercogui Augustui Jaunesniajam
pabaigoje. Ðis laiðkas ir nemaþa dalis
Hainhoferio laiðkø Augustui bei ávairiø
kultûriniø ir politiniø praneðimø saugoma Wolfenbüttelyje, Valstybiniame Þemutinës Saksonijos archyve (Niedersächsisches Staatsarchiv in Wolfenbüttel,
toliau NSAW), sign.: NSAW Akt 1
Alt 22 Nr. 172 (Hainhoferio palikimas
archyve suregistruotas aplankuose [resp.
mikrofiðose] Nr. 171177). Didþioji
Hainhoferio korespondencijos dalis saugoma Hercogo Augusto bibliotekoje
(HAB, sign.: Cod. Guelf. 9697 Nov.;
17
Cod. Guelf. 83 Extrav. ir kt.). Skirtingai
negu BraunschweigeLüneburge, Augsburge nuo 1583 metø galiojo Grigaliaus
kalendorius. Dël to visi jødviejø korespondencijos laiðkai turi dvejopà datà:
pirmoji pagal Julijaus (alten Styls), antroji pagal Grigaliaus (neuen Styls) kalendoriø.
2 Hainhoferio biografija knygoje: Paul von
Stetten, Lebensbeµchreibungen ¸ur Erweckung und Unterhaltung b÷rgerlicher Tugend, Augsburg: bey Heinrich Stage,
1778, 269288 (HAB, sign.: Da 495);
taip pat Oscaro Doeringo straipsnis Allgemeine Deutsche Biographie 49, Berlin:
Duncker & Humblot, 21971 ( 11904),
719721.
Philippo Hainhoferio ryðiai su
DLK ir lietuviðkas eilëraðtis
jam
skirtoje
knygoje
(1617)
damas po Italijà, Augsburge buvo surinkæs didelæ ir vertingà paveikslø bei taikomojo meno kolekcijà, iðgarsinusià já toli uþ gimtojo miesto ribø. Be to, turëjo nemaþà
knygø ir natø bibliotekà, muzikà kûrë ir pats3. Hainhoferis buvo keliø Europos
valdovø tarëjas: Prancûzijos karûnos (bei asmeninis karaliaus Henriko IV Navarieèio) diplomatinis agentas, Bavarijos hercogo Vilhelmo V, Badeno markgrafo Frydricho bei Mecklenburgo hercogø politinis atstovas. Per Trisdeðimties metø karà á
Augsburgà áþygiavæs Ðvedijos karalius Adolfas Gustavas þavëjosi Hainhoferio
kunstkamera, taip pat davë jam keletà politiniø uþduoèiø4. Hainhoferis ne tik priklausë didþiajai Augsburgo miesto tarybai bei teismui, bet ir buvo daugelio didikø
padëjëjas juridiniais ir mokslo bei meno klausimais.
1.2. Nuo 1610 metø Hainhoferis buvo Pomeranijos-Stettino hercogo Pilypo II
(15731618) diplomatinis korespondentas ir patikëtinis, per já uþmezgë ryðius su
hercogu Augustu Jaunesniuoju (15791666)5, su kuriuo intensyviai bendradarbiavo
ir susiraðinëjo nuo 1613-øjø6. Diplomatinis agentas (lotyniðkai vadinamas praeceptor et inspector in peregrinationibus) turëjo rûpintis politine korespondencija, atstovauti valdovui reichstaguose ir ávairiuose susirinkimuose bei religinëse diskusijose,
valdovo vardu pasiraðinëti priimtus nutarimus, reguliariai informuoti apie ávykius
ir reikalui esant pats priimti sprendimus (tokie patikëtiniai buvo ypaè reikalingi
karo metais, kada valdovas ið ðalies ar miesto iðvykti negalëjo). Taèiau ne maþiau
svarbus agentø vaidmuo to meto kultûros komunikacijoje: daþnas politinis ágaliotinis kartu buvo ir mokslo, meno bei knygø agentas, pats neretai mokslininkas ar
3 Po
Hainhoferio mirties (1647 07 23) jo
biblioteka perëjo hercogo Augusto þinion
ir ilgainiui buvo perkelta á Wolfenbüttelá.
4 Katalikø magistrato uþimtame iki tol
evangeliðkame Augsburge karalius
1632-aisiais buvo sutiktas kaip protestantizmo gelbëtojas, o Hainhoferis paskirtas á miesto tarybà; miestas padovanojo karaliui ið Hainhoferio kolekcijos
miestelënø iðpirktà meniðkà raðomàjá
stalà-sekreterà, vëliau perduotà Uppsalos universitetui (Der Pommersche Kunstschrank, hrsg. von Julius Lessing, Adolf
Brüning, Königliches Kunst-Gewerbe-Museum, Berlin: Veröffentlichung der Orlop-Stiftung Kommissions-Verlag bei
Ernst Wasmuth A.-G., 1905, 4; Christina Dalhede, Augsburg und Schweden in
der Frühen Neuzeit. Europäische Beziehungen und soziale Verflechtungen. Studien zu
Konfession, Handel und Bergbau 12,
18
St. Katharinen: Scripta Mercaturae
Verlag, 1998, 320321, 473).
5 Augusto þmona Klara Marija (1574
1623) buvo Pilypo II sesuo (Europäische
Stammtafeln 3.1. Herzogs- und Grafenhäuser des Heiligen Römischen Reiches.
Andere europäische Fürstenhäuser, hrsg.
von Detlev Schwennicke, Marburg: Verlag von J. A. Stargardt, 1984, Tafel 3.).
6 Hainhoferis visus Augusto laiðkus surinko á aðtuonis tomus, kuriuos Augustas
vëliau iðsipirko (Ronald Gobiet, Zur
Korrespondenz Herzog August des
Jüngeren von Braunschweig-Lüneburg
mit dem Augsburger Patrizier Philipp
Hainhofer, Briefe deutscher Barockautoren.
Probleme ihrer Erfassung und Erschließung,
hrsg. von Hans-Henrik Krummacher,
Wolfenbütteler Arbeiten zur Barockforschung 6, Hamburg: D. Ernst Hauswedell & Co. Verlag, 1978, 76, 79).
meno kolekcionierius. Ne iðimtis buvo ir Hainhoferis, rûpinæsis tenkinti Augusto
bibliofilinius ir Pilypo II meninius interesus. Jo korespondencijoje politinës þinios
susipina su mokslo ir kultûros naujienomis bei apskritai dëmesio vertø atsitikimø,
reiðkiniø ar susitikimø apraðymais. Keliaudamas po Europà Hainhoferis raðë ir
dienoraðèius, kuriuose kruopðèiai registravo visus savo susitikimus, aplankytas
vietoves, geografijos ir architektûros ypatybes, pasakojo áspûdþius apie þmones, su
kuriais bendravo ar kuriuos matë. XVIXVII amþiuje buvo populiarûs iðplëstiniai
dienoraðèiø formos laiðkai, taip pat vadinamosios kelioniø reliacijos (vok. Reiserelationen; Reiseberichte; Reisebeschreibungen), arba kelioniø apraðymai7. Juose bûdavo
cituojami ar iðtisai perraðomi kiti laiðkai bei dokumentai, daþnàkart tik tokiu bûdu
pasiekæ mûsø dienas. Dienoraðèiuose politiniai aspektai neretai yra antraeilës svarbos, daugiau dëmesio skiriama kultûros, geografijos, socialiniø santykiø faktams,
þmoniø apraðymams, kartais tiesiog apkalboms bei anekdotams. Tokie kelioniø
memuarai vertintini kaip pirminis socialinës istorijos ðaltinis. Ið vieno miesto, ðalies
á kità su kokia nors misija keliaujanèio veikëjo informatyvûs pasakojimai nebûtinai
bûdavo skirti konkreèiam korespondentui, daþnai nuoraðais iðsiunèiami keliems
adresatams, dvaruose skaitomi balsu. XVII amþiuje daugiausia rankraðtiniais nuoraðais platinami dienoraðèiai arba atskirais lapais spausdinamos jø santraukos,
taip pat gana gausûs katalikø peregrinacijø á ðventàsias vietas (á Jeruzalæ, neretai
ir á Santjagà [Santiago de Compostela]) apraðymai, rankraðèiai ir spausdintos knygos
buvo svarbiausias naujienø, þiniø ir kultûrinës tradicijos perdavimo bûdas. Peregrinacinæ literatûrà rinko ir hercogas Augustas, kuriam Hainhoferis 1642 metø kovo
24-osios (pagal Grigaliaus kalendoriø balandþio 3-iosios) dienos laiðke þada gauti
Mikalojaus Kristupo Radvilos Naðlaitëlio Kelionæ á Jeruzalæ: Forstenhauser meldet
mir, das EFG [=Eure Fürstliche Gnade] gern deß [...] Radzivilj Itineraria Hierosolymitana hetten, denen will Ich nach trachten, vnd wa müglich zur hand schaffen
(33v)8. Braunsberge 1601 metais iðleistà Radvilos Naðlaitëlio knygà Hainhoferis
gavo (HAB, sign.: Xb 414).
7 Daþniausiai
ðis þanras apëmë piligrimysèiø ir kelioniø á egzotiðkus kraðtus (Azijà, Afrikà, taip pat Amerikà) literatûrà,
XVII amþiaus pradþioje susiformavo ir
kelioniø po Europà apraðymø tradicija
(mokslinës literatûros ðia tema aptarimà
þr. Peter J. Brenner, Der Reisebericht in
der deutschen Literatur. Ein Forschungsüberblick als Vorstudie zu eine Gattungsgeschichte, 2. Sonderheft, Tübingen: Max
Niemeyer, 1990, 80104).
8 Forstenhauseris man praneðë, kad Jûsø
Kunigaikðtiðkoji Didenybë norëtumëte
19
turëti Radvilos Itineraria Hierosolymitana;
pamëginsiu jà surasti ir gauti (sign.:
NSAW Akt 1 Alt 22 Nr. 177r, 34r34v;
cit. ið Der Briefwechsel zwischen Philipp
Hainhofer und Herzog August d. J. von
Braunschweig-Lüneburg, bearbeitet von
Ronald Gobiet, München: Deutscher
Kunstverlag, 1984, Nr. 1325, 705). Hainhoferis priimdavo Augusto uþsakymus
ir atliktus jam siøsdavo ne tiesiogiai,
bet per Nürnberge buvusá agentà Georgà
Forstenheuserá (Briefwechsel 1984, 11).
jam
skirtoje
knygoje
(1617)
2. H A I N H O F E R I O R Y Ð I A I S U D L K . Ið Hainhoferio korespondencijos suþinome apie tai, kad 1624 metø rugpjûtá Augsburge jo meno kolekcijos apþiûrëti
buvo atvykæs bûsimasis Lenkijos karalius ir DLK kunigaikðtis Vladislovas Zigmantas IV Vaza (15951648)9, lydimas savo auklëtojo, DLK kanclerio Albrechto Stanislovo Radvilos (15931656). Fr. L. B. von Medemas Hainhoferio veiklos apraðyme
pastebi, kad kunigaikðtis ir kancleris norëjæ likti neávardyti: bey ihm im Hauß
gewesen, eine Collation eingenommen, und Ihre Durchl[euchtigste] wollen ohnbekannt seyn10. Vladislovas Vaza tais metais po Vokietijà, Nyderlandus ir Italijà
keliavo inkognito, pasak kartu buvusio jo kronikininko DLK pakanclerio Stepono
Paco (15871640), nakvodavo nedidelëse uþeigose, daþniausiai nepriimdavo siûlymø apsistoti pas savo luomo þmones 11. 16241625 metø peregrinacijà savo dienoraðèiuose fiksavo Steponas Pacas (Acta publica seu Fasti Polonici a maio anni 1624 ad
maium anni 1625), Janas Hagenau (Diarium peregrinationis Serenissimi Vladislai Sigismundi, Poloniae et Sueciae Principis, inchoatae anno Domini 1624 et anno 1625 finitae)
ir ið dalies Albrechtas Stanislovas Radvila12. Hainhoferio laiðkai jø pasakojimus
papildo ir prapleèia. Apsilankymà Augsburge jis smulkiai apraðë hercogui Augustui (1624 08 5/15): Heint 8. tag zu abents ist der Ser.us Princeps Vladislaus Sigismundus Poloniae hero khommen mit 55. persohnen seiner leut (42r)13. Jis raðo apie
jø iðvaizdà, elgesá, pastebi, kad Vladislovas Zigmantas ir jo palydovai daþnai
persirenginëdavo, á miestà iðeidavo tik grupelëmis: sich offt verklaidt, mit mir vnd
Ihren agenten alhie dem Hanß Jeorg Peurlin, vnd mit gar wenig Ihrer hern auf der
gassen gangen (42v). Vladislovà Zigmantà jis apibûdina kaip meno ir ámantrybiø
mëgëjà bei þinovà (alß einen verstendigen liebhaber der künsten [44v]), taip pat
kaip kalbø mokovà (redten mehrtailß mit mir Italianisch [43r]), perpasakoja Radvilos þodþius apie karalaièio mokamas kalbas: (wie her Radziuil sagt, so redt der
9 Karûnuotas
1632-aisiais. 0 0 000
L. B. von Medem, Philipp Hainhofers
ReiµeTagebuch, enthaltend Schilderungen
aus Francken, Sachµen, der Mark Brandenburg
und Pommern im Jahr 1617, Baltiµche Studien 2[2], hrsg. von der Geµellµchaft für
Pommerµche Geµchichte und Alterthumskunde, Stettin: Gedruckt bei F. Heµµenland, 1834, XXV (HAB, sign.: Gm 3700).
11 Antoni Màczak, Travel in Early Modern
Europe, translated by Ursula Phillips,
Cambridge: Polity Press, 1995, 50, 131,
202. Lenkiðkas Màczako knygos originalas iðëjo 1980 metais pavadinimu Ýycie
codzienne w podróýach po Europie w XVI i
XVII wieku, Warszawa: Pañstwowy Instytut Wydawniczy.
10 Fr.
20
12 Radvilos
Epitome rerum gestarum in Regno
Poloniae, regnantibus Sigmundo III., Vladislao IV. et Joanne Casimiro yra istorijos
studija, kurioje dëmesio skiriama ir kelionës apraðymui (Die Reise des Kronprinzen Wùadysùaw Wasa in die Länder Westeuropas in den Jahren 1624/1625, hrsg. von
Bolko Schweinitz, München: Verlag C.
H. Beck, 1988, 1822).
13 8-osios dienos vakarà garbingiausiasis
Lenkijos princepsas Vladislovas Zigmantas èionai atvyko su 55 saviðkiø palyda (sign.: NSAW Akt 1 Alt 22
Nr. 177b, 42r45v; cit. ið Briefwechsel
1984, Nr. 758, 424425). 0 0 0
Prinz lateinisch, Polnisch, Deutsch, französisch vnd Italianisch [44v]). Pasak
Hainhoferio, Vladislovas Vaza palikæs savo áraðà sveèiø knygoje: auch sein gedechtnuß in mein stambuch verehrt (43r).
2.1. XVI amþiaus viduryje Europoje susiformavo savitas biografinës literatûros
þanras vadinamosios draugø (t. y. bièiuliø ir sveèiø) knygos, arba albumai (lot.
album amicorum; vok. Stammbuch), dar þinomi kaip filotekos (lotynø kalbos graikizmas philotheca). Tokie albumai daþniausiai buvo knygriðykloje áriðtos tuðèiø lapø
knygos, á kurias savininko draugai ir sveèiai áraðydavo savo vardà bei palinkëjimà
arba prasmingà posaká. Neretai áraðà papildydavo heraldikos detalës, emblemos,
herbai. Taip pat leistos specialios áraðams skirtos eilëraðèiø ar sentencijø knygos,
kuriose virðutinë lapo dalis buvo uþpildyta spausdinto teksto, o apatinë palikta
tuðèia: taigi áraðo autorius galëjo pasirinkti jam patinkantá posaká ir áraðyti tik savo
pavardæ. Vadinamosiose emblemø knygose áraðams buvo paliekama vietos emblemoje. Në vienu atveju paraðø seka nereiðkë jø chronologiðkumo. Renesanso ir
baroko laikais filotekos buvo labai populiaros, mokslo þmonës jas turëjo patiems
pasiþiûrëti ir draugams parodyti (sibi et amicis suis). Kaip atskiras dokumentikos
fenomenas, draugø albumai þinomi tiek protestantiðkuose, tiek katalikiðkuose
kraðtuose. Protestantiðkø albumø tëvyne laikomas Wittenbergas, kur universiteto
aplinkoje radosi studentø áraðø rinktinës14. Tokie autografø rinkiniai liudija mokytø
ir kilmingø asmenø keliavimà po Europà, vadinamàjá peregrinatio academica. Studentø albumai yra svarbus informacijos ðaltinis15, papildantis universitetø imatrikuliacijos knygas, kuriø áraðai ne visada fiksuoja viename ar kitame universitete studijavusiø þmoniø pavardes. Po visà Europà pasklidusios filotekos dar nëra nuodugniai iðtirtos, jose veikiausiai galima rasti lietuviø kultûrai reikðmingø veikëjø áraðø,
paraðø, herbø ir taip uþpildyti kai kurias jø biografijos spragas16. Didþiausi albumø
rinkiniai saugomi Weimaro Centrinëje vokieèiø klasikos bibliotekoje (Zentralbibliothek der deutschen Klassik) ir Londono Britø bibliotekoje (British Library)17. Remiantis
14 Leonard
Forster, Das Album Amicorum
von Dietrich Bevernest, Stammbücher als
kulturhistorische Quellen, hrsg. von JörgUlrich Fechner, Wolfenbütteler Forschungen
11, München: Kraus International Publications, 1981, 165.
15 Be ðiø albumø tipø, dar skiriami miestelënø ir amatininkø, o nuo XVIII amþiaus ir moterø autografø rinkiniai
(Hans Henning, Zu Entstehung und Inhalt der Stammbücher des 16. Jahrhunderts, Stammbücher des 16. Jahrhunderts,
hrsg. von Wolfgang Klose, Wolfenbütteler
Forschungen 42, Wiesbaden: In Kommis-
21
sion bei Otto Harrassowitz, 1989,
3334).
16 Estijos ir Latvijos filotekos aptartos Vello Helk, Baltische Stammbücher und
Alben mit Eintragungen aus dem Baltenland vor 1800, Ostdeutsche Familienkunde 24(1, 3, 4), 1976, 265273, 329336,
377385.
17 Wolfgang Milde, Zur Katalogisierung
von Stammbüchern, Stammbücher als
kulturhistorische Quellen, hrsg. von JörgUlrich Fechner, Wolfenbütteler Forschungen
11, München: Kraus International Publications, 1981, 231. 0 0 0
jam
skirtoje
knygoje
(1617)
filotekø registru iki 1573 metø matyti, kad Britø bibliotekoje esanèiuose albumuose
maþiausiai dukart (1563 ir 1565 metais) uþfiksuotas ir Kristupo Mikalojaus Radvilos autografas18.
2.2. Draugø albumø Hainhoferis turëjo ne vienà. Du ið jø dabar saugomi
Wolfenbüttelyje, Hercogo Augusto bibliotekoje. Pirmasis yra nedidelio formato
(20x15,5 cm) 531 puslapio (sunumeruota iki p. 501)19 tomas, á kurá suriðti ávairios
kokybës popieriaus ir pergamento lapai: Des Patriciers Philipp Hainhofers ¸u
Augµpurg º Stammbuch º aus den Jahren 15931630 (HAB, sign.: Cod. Guelf. 210
Extrav.)20. Kai kurie maþesnio formato lapeliai priklijuoti vëliau, pagal jø datas
nustatyta, kad knyga áriðta 1630 metais21. Daþnas prieraðas prie autografø in sui
memoriam (sau atminti). Gali bûti, kad áraðai daryti ávairiose knygose, vëliau
lapai iðpjauti ir surinkti á vienà daiktà. Hainhoferio filoteka yra XVI amþiaus
pabaigos ir XVII amþiaus pirmøjø deðimtmeèiø ávairiø Europos veikëjø autografø
bei dailininkø pieðtø vienspalviø ar spalvotø herbø ir miniatiûrø rinkinys22. Autografus ir pieðinius Hainhoferis rinko tiek keliaudamas po Europà, tiek priiminëdamas sveèius Augsburge. Albume yra 309 asmenø áraðai (moto, sentencijos, linkëjimai, paraðai), kuriuos daþniausiai rëmina miniatiûrø ar herbø detalës. Autografø
ir ávairiakalbiø tekstiniø áraðø autoriai ávairûs Europos veikëjai, mokslo þmonës.
Ðitoje knygoje Vladislovo Zigmanto IV Vazos áraðo nëra 23. 496 puslapio apaèioje, po
18 Hieronymo
Coehlerio 15611575 metø
autografø rinkinyje: Wolfgang Klose
(Hrsg.), Corpus Alborum Amicorum
CAAC. Beschreibendes Verzeichnis der
Stammbücher des 16. Jahrhunderts, Stuttgart: Anton Hiersemann, 1988, 19, 576.
Korpuse suregistruoti tik tie asmenys,
kurie pasiraðë albumuose iki 1573 metø, taigi nemaþai albumø èia atspindëta
tik ið dalies. Prie pavardþiø Neander ir
Tarco nurodoma juos buvus ið Lietuvos
(p. 547, 636, 696). 0 0 0
19 Paginacija abiejose lapo pusëse.
20 Sprendþiant ið Doeringo (Oscar Doering,
Des Augsburger Patriciers Philipp Hainhofer Beziehungen zum Herzog Philipp II.
von Pommern-Stettin. Correspondenzen aus
den Jahren 16101619 im Auszuge mitgetheilt und commentiert, Quellenschriften für
Kunstgeschichte und Kunsttechnik des Mittelalters und der Neuzeit 6, Wien: Verlag
von Carl Graeser, 1894, XVIIIXIX; ADB
49, 721 [HAB, sign.: Db 1857]) pateikto
apraðo ir jo nuorodos á Medemo turëtà
22
informacijà (Medem 1834, VI), kaip viena galëjo bûti identifikuotos dvi knygos:
Hainhoferiø giminës genealogija (Heinhofersches Ehrenbuch), kurios likimas neþinomas, ir Hainhoferio albumas (Stammbuch Hainhofers).
21 Die neueren Handschriften der Gruppe Extravagantes 2. 90.1 Extrav. 220 Extrav.,
beschrieben von Wolf-Dieter Otte, Frankfurt am Main: Vittorio Klostermann,
1987, 195196. 0 0 0
22 Miniatiûros ið dalies yra XIVXV amþiaus dailininkø kûriniai.
23 Gali bûti, kad jis pasiraðë á dabar Augsburge saugomà Hainhoferio albumà
(Augsburgo miesto biblioteka, sign.:
2° Cod. Aug. 14; Jill Bepler, AugsburgEngland-Wolfenbüttel. Die Karriere des
Reisehofmeisters Hieronymus Hainhofer,
Augsburg in der Frühen Neuzeit. Beiträge
zu einem Forschungsprogramm, hrsg. von
Jochen Brüning und Friedrich Niewöhner,
Colloquia Augustana 1, Berlin: Akademie
Verlag, 1995, 119). 0 0 0
1 pav. Stanislovo Kazimiero Rudaminos Dusetiðkio áraðas
Philippo Hainhoferio filotekoje (15931630), p. 338;
HAB, sign.: Cod. Guelf. 210 Extrav.
dar trimis paraðais yra Lenkijos karaliaus asmeninio gydytojo áraðas: INGENIO
ET ARTE º Doc. Chriµtophorus Sapelius º Sereniµµmi Regij poloniarum º medicus,
taèiau nenurodyti metai. Greta pavaizduotas tikriausiai jo giminës herbas. 334
puslapyje yra Maskvos vaivados Nikolajaus Porembskio 1617 metø vasario 18
dienà Augsburge pasiraðytas palinkëjimas. O 338 puslapyje randame Stanislovo
Kazimiero Rudaminos Dusetiðkio autografà ir herbà (plg. 1 pav.) 24:
Amicus fictus ir re certa cernitur
Stanislaus Casimirus Rudomina Dusiackj Littanus
11 Maj
Anno. 1620
24 Rudamina
pasiraðë 1620 metais, todël jo
pavardë á Kloses korpusà (CAAC) ne-
23
átraukta, nors pats albumas bibliografijoje paminëtas.
jam
skirtoje
knygoje
(1617)
2 pav. Birþø ir Dubingiø kunigaikðèio Jonuðo Radvilos paraðas
po laiðku Brandenburgo slaptajam tarëjui Hansui Ludwigui Raschai
á Karaliauèiø (1618 03 22), 283r;
HAB, sign.: Cod. Guelf. 17 Blankenb.
Áraðas lakoniðkas, ið jo neaiðku, kur Rudamina 1620 metø geguþës 11 dienà
(pagal Julijaus ar Grigaliaus kalendoriø?) buvo susitikæs su Hainhoferiu, nëra ir
jokio palinkëjimo. Rudamina moto pasirinkæs sàmojingai perfrazuotà lotyniðkà posaká (amicus certus in re incerta cernitur tikrà draugà paþinsi nelaimëje) netikrà
draugà paþinsi laimëje. Stanislovas Kazimieras Rudamina Dusetiðkis buvo XVII
amþiaus pirmos pusës lietuviø kompozitorius ir muzikantas (liutnininkas), mokslus iðëjæs Italijoje25. Rudaminos herbe pavaizduotas skydas, sparnuotas ðalmas su
nuleistu antveidþiu ir kovos (medþioklës) ragai. Galimas daiktas, su Hainhoferiu,
kuris taip pat buvo þinomas kompozitorius, já suvedë muzikiniai interesai.
Oscaras Doeringas pateikia liudijimø apie tai, kad DLK veikëjai buvo áraðæ savo
pavardes á PomeranijosStettino hercogo Pilypo II albumà 26. Doeringas iðspausdino
pavardþiø, kurios maþdaug 16101616 metais buvo átrauktos á albumà, bei prie jø
25 Juozas
Jurginis, Ingë Lukðaitë, Lietuvos
kultûros istorijos bruoþai (Feodalizmo epocha. Iki aðtuonioliktojo amþiaus), Vilnius:
Mokslas, 1981, 328329.
24
26 Doering
1894, XIXII. 0 0 0
pridëtø iliustracijø sàraðà (1894, 284289). Jis, deja, nenurodë tikslaus ðaltinio,
pagal kurá sàraðà pateikë. Neabejotina, kad Doeringas rëmësi Hercogo Augusto
bibliotekoje saugomu 1617 metais Stettine iðspausdintu ðeðiø lapø indeksu:
Ver¸eichnuß des Newen Stambuchs º In welchem der Durchleuchtig º Hochgeborn
F÷rµt vnd Herr º Herr Philips des Na=ºmens der Ander / [...] Im Jahr º 1612 [...]
Handt¸eichen / Impreµen º vnd Wapen colligieren ange=ºfangen. [...] (HAB, sign.:
Cod. Guelf. 23. 2 Aug. 2 o; 234r240r). Indekse suregistruoti á Pilypo II albumà
pasiraðæ asmenys ir trumpai apraðytos iliustracijø bei emblemø temos27. Sàraðà
sudaro 135 pavardës (Doeringas paskelbë pirmàsias 57). Ið jø matyti, kad hercogà
autografais, be kitø, pagerbë ðie asmenys: kunigaikðèio Jonuðo Radvilos þmona
(26. Hert¸og Ianuµch Radtzivilen Gemahlin.), Birþø kunigaikðtis Jonuðas Radvila
(30. Ianuµch Radtzivil Hert¸og zu Birt¸a.), Zigmantas III Vaza (45. Sigismund
der dritte Kænig in Polen.), Vladislovas Zigmantas IV Vaza (47. Uladislaus Sigismundus Print¸ in Pohlen). Èia tikriausiai turimas omeny Vilniaus kaðtelionas
Jonuðas Radvila (15791620). Nesant galimybës nustatyti tikslesnæ áraðø datà, neaiðku, ar kalbama apie pirmàjà Jonuðo þmonà Sofijà Olelkaitæ (mirë 1612 metais),
ar apie antràjà Elzbietà Sofijà (iðtekëjo 1613-aisiais)28. Birþø ir Dubingiø kunigaikðèio Jonuðo Radvilos autografà randame po laiðku Brandenburgo slaptajam
tarëjui Hansui Ludwigui Raschai á Karaliauèiø (1618 03 22; 283r; plg. 2 pav.).
Laiðkas saugomas Hercogo Augusto bibliotekoje (HAB, sign.: Cod. Guelf. 17 Blankenb.; 282r283r), rinkinyje Fürstenbriefe des XVI. und XVII. Jahrhunderts, vornehmlich in Kurbrandenburgischen Angelegenheiten29. Tame paèiame rinkinyje
áriðtas Vladislovo Zigmanto IV Vazos pasiraðytas laiðkas (Sigmundui von Görlitzui, 19r20v).
Radvilø giminës atstovo autografas iðlikæs ir vienoje ið BraunschweigoLüneburgo hercogo Augusto filotekø, kurià jis rinko 15941604 metais, studijuodamas
ir vëliau keliaudamas po Europà (HAB, sign.: Cod. Guelf. 84. 6 Aug. 12o)30. Knygos
27 Antraðtiniame
indekso lape nurodyta,
kad albumas esàs in quarto dydþio pergamento knyga.
28 Edvardas Kotlubajus, Radvilos. Nesvyþiaus galerijos portretai, ið lenkø kalbos
vertë Tamara Bairaðauskaitë, Vilnius:
Mintis, 1995, 136137.
29 Die Blankenburger Handschriften, beschrieben von Hans Butzmann, Frankfurt
am Main: Vittorio Klostermann,
1966, 3135.
25
30 Herzog
August d. J. zu Braunschweig
und Lüneburg. Stammbuch 15941604,
Theodor de Bry, Stam Vnd Wapenbuchlein, Francof. ad M. 1592, hrsg. von
Wolfgang Harms, Maria von Katte,
Stuttgart: Verlag Müller und Schindler, 1979 (faksimilë, áþangos þodis ir
apraðas).
jam
skirtoje
knygoje
(1617)
3 pav. Birþø ir Dubingiø kunigaikðèio Kristupo II Radvilos 1603 metø
áraðas BraunschweigoLüneburgo hercogo Augusto filotekoje (15941604), 29r;
HAB, sign.: Cod. Guelf. 84. 6 Aug. 12 o
29r puslapyje prancûziðkà dvieilá ir savo pavardæ 1603 metais áraðë Birþø ir Dubingiø kunigaikðtis Kristupas Radvila (plg. 3 pav.):
16. T. I. A. V. 03.
Pour le Conseil la langue sert daddresse.
Pour le Combat la main et la prouesse.
Christophorus Rad¸iuil, in Litt:
Bir¸arum e Dubinkis, Dux, S. R. I.
Princeps. I. Mpp
Áraðo autorius DLK pakanclerio ir didþiojo etmono, Vilniaus vaivados Kristupo
Mikalojaus Radvilos Perkûno (15471603) jauniausiasis sûnus Kristupas Radvila
(dar vadinamas Antruoju; 15851640). Kristupas Radvila 1601 metais pradëjo studijas Leipzige31, vëliau mokësi Heidelberge32. 1603 metø pradþioje jis kartu su savo
31 Leipzigo
universitete imatrikuliuotas
kartu su deðimèia já lydëjusiø didikø
1601 metø vasaros semestrà (Georg Erler [Hrsg.], Die Iüngere Matrikel der Universität Leipzig 15591809. Als Personund Ortsregister bearbeitet und durch
Nachträge aus den Promotionslisten ergänzt
1. Die Immatrikulationen vom Wintersemes-
26
ter 1559 bis zum Sommersemester 1634,
Leipzig: Giesecke & Devrient, 1909, 351).
32 Heidelbergo universiteto matrikulose nebuvo áraðytas, taèiau minimas kaip vienas ið 1602 metø kandidatø á rektorius
(Gustav Toepke [Hrsg.], Die Matrikel der
Universität Heidelberg von 1386 bis 1662
2. von 1554 bis 1662, Heidelberg: Selbst-
palyda imatrikuliuotas Bazelio universitete33. Tais paèiais metais Radvila lankësi
Prancûzijoje, Anglijoje, taip pat Nyderlanduose, kur buvo apsistojæs pas kunigaikðtá
Mauricijø Oranietá34. Hercogas Augustas 1603-iaisiais irgi keliavo po minëtus kraðtus. Nesileisdamas á apraðymus, jis kruopðèiai registravo savo kelionës marðrutà
dienoraðtyje Diarium sive Ephemerides (HAB, sign.: Cod. Guelf. 42. 19 Aug. 2 o; 1603
metai, 26r30v). Ið dienoraðèio matyti, kad vasaros pradþioje Augustas per Nyderlandus ir Prancûzijà vyko á Anglijà, kur praleido vasarà, o rudená aplankæs Prancûzijà ir Ðveicarijà, þiemà gráþo á Vokietijà. Augusto filotekoje prieð Radvilos inskripcijà yra kunigaikðtytës Emilijos Oranietës autografas, taip pat áraðytas 1603
metais (28r). Tad galima spëti, kad ir Radvila susitiko su Augustu bei ásiamþino jo
filotekoje bûtent Nyderlanduose.
Pirmoje Kristupo Radvilos áraðo eilutëje á datà ákomponuotos veikiausiai jo moto
pirmosios raidës T. I. A. V.. Prancûziðkas posakis susirinkime reikalingas lieþuvis, mûðyje ranka ir narsa trumpai ir taikliai apibûdina Radvilos veiklos sferà
bei rodo bendrus jo ir hercogo Augusto, kuris buvo talentingas diplomatas ir derybininkas, charakterio bruoþus35. Paskutiniø dviejø eiluèiø santrumpos aiðkintinos taip: Dux, S[acri] R[omani] I[mperii] º Princeps. I[llustrissimus (?)] Mpp [=manu propria] Kunigaikðtis, Ðventosios Romos imperijos ðviesiausiasis kunigaikðtis, savo ranka [áraðë]. Radvilos Perkûno ir jo sûnaus Kristupo Radvilos ryðiai su
hercogu Augustu iki ðiol nëra iðtirti. Taèiau jø bendravimà gali liudyti ne tik
Radvilos autografas Augusto draugø knygoje, bet ir kai kurie Wolfenbüttelio
bibliotekoje saugomi dokumentai. Du ið jø yra 1585 metø birþelio 14 dienà Vilniuje
surengto religinio kolokviumo, kuriame vyko Augsburgo tikëjimo iðpaþinëjø (Theologorum Augustanam confessionem profitentium) ir cvinglininkø (Theologorum
Helueticarum Ecclesiarum confessionem amplectentium) disputas, iðvados ir santrauka (HAB, sign.: Cod. Guelf. 11. 14 Aug. 2 o; 262v279r)36. Teologus á Vilniø buvo
sukvietæs ir jø diskusijai vadovavo Kristupas Radvila Perkûnas. Susirinkimo iðvados, kurias pasiraðë Karaliauèiaus teologijos profesorius Paulius Weissas, Prûsijos
kunigaikðèio pamokslininkas Martinas Henrikas, Vilniaus vokieèiø baþnyèios kunigas Job. Sommeris, Kauno kunigas Paulius Oderbornas ir lenkø kunigas Georgijus Plotkovijus, bei diskusijos eigos apraðymas hercogui Augustui buvo nusiøsti
veikiausiai jo paties praðymu.
verlag des Herausgebers. In Commission
Carl Winters Universitätsbuchhandlung,
1886, 213, 215).
33 Hans Georg Wackernagel (Hrsg.), Die
Matrikel der Universität Basel 3. 1601/02
1665/66, Basel: Verlag der Universitätsbibliothek, 1962, 20. 0 0 0
34 Henryko Wisnerio straipsnis apie Kristupà Radvilà Polski Sùownik Biograficzny
30, Wrocùaw, Warszawa, Kraków,
Gdañsk, Ùódê: Wydawnictwo Polskiej
akademii nauk, 1987, 276. 0 00
27
35 Apie
hercogà Augustà þr. Jolanta Gelumbeckaitë, Bibliotheca Augusta, jos istorija ir lietuviðkos knygos, ALt 2,
2000, 7598. 0 0 0
36 Oficialus svarbiø susitikimø apraðas paprastai bûdavo nuraðomas keletà kartø
ir iðsiunèiamas suinteresuotiems asmenims. Susirinkime dalyvavæ patikëtiniai,
stebëtojai taip pat raðydavosi santraukas, kurias platino nuoraðais.
jam
skirtoje
knygoje
(1617)
2.3. Hainhoferis mini Vladislovà Zigmantà IV Vazà dar keliuose laiðkuose.
1636-øjø balandþio 14 (24) dienos laiðke hercogui Augustui jis raðo, kad karalius
rengiasi vestuvëms, o Hainhoferiui patikëta Augsburgo meistrams uþsakyti nuotakos papuoðalus ir dovanas: Weil der Künig in Poln auch ain breutigam mit ainer
Pfalzgräfin werden solle, so fangt man hier auch schon an º für Ihre Maâ.t [=Majestät] galanterias zum verehren einzukauffen (67r67v)37. Pasirengimus vedybø
ceremonijai ir á Lenkijà gabenamas dovanas Hainhoferis detaliai apraðë Augustui
1637-øjø birþelio 29 (liepos 9) dienos laiðke, o liepos 3 (13) dienà referavo kà tik á
Lenkijà pardavæs du didelius deimantus (sign.: NSAW 1 Alt 22 Nr. 177n, 41r43v;
44r45v; dar 59r59v; Briefwechsel 1984, Nr. 1213, 637)38. Hercogas Augustas savo
ruoþtu laiðkuose Hainhoferiui mini Vladislovà Vazà kaip savo jauniausiojo sûnaus
Ferdinando Albrechto (gimë 1636 05 22) krikðtatëvá (HAB, sign: Cod. Guelf. 68. 3
Aug. 2o).
2.4. Su DLK kancleriu Albertu Stanislovu Radvila Hainhoferis buvo susitikæs
ir anksèiau, 1617 metø rugsëjá, Stettino pilyje Pomeranijoje, kur Radvila lydëjo Zigmanto III Vazos pasiuntiná Johannà Weyerá ir sekretoriø Henrikà Dönhoffà, trumpam apsistojusius Stettine pakeliui á Danijà39. Ðá susitikimà Hainhoferis apraðë savo dienoraðtyje (Medem 1834, 9199)40. Stettine sveèiai uþtruko keturias dienas (rugsëjo 2326 dienà neuen Styls). Pristatydamas delegacijà Hainhoferis perraðo visà
lotyniðkà karaliaus laiðkà Pilypui II, kuriuo praðoma geranoriðkai priimti legatus.
Weyeris Pilypui II pasakæs lotyniðkà kalbà, á kurià jam buvæ atsakyta taip pat lotyniðkai. Trumpai paminëjæs oficialius aspektus, Hainhoferis toliau smulkiai pasakoja savo áspûdþius apie pasiuntiniø aprangà (pvz., Weyeris in schwartzen Pollnischen Habit, der Denhofen alla Italiana gecklaid; Medem 1834, 93), laikysenà,
elgesá, áproèius. Daug dëmesio jis skiria valgymo ir ypaè gërìmo apraðymui41. Radvila su Hainhoferiu buvo paþástami ið senesniø laikø Augsburge. Bûtent jis ir Maskvos vaivada Porembskis pristato Hainhoferá pasiuntiniui Weyeriui: und haben der
Canzler, der Marschall (so deß Gesandten Leutenampt in der Littaw und Moscau
vor der Zeit ware) und Ich zum Gesanten ain Weil muessen an die Tafel sitzen [...]
und von Radziuil und Porembski, denen Ich zu Augspurg Ehr erwisen, mich commendiren hören (Medem 1834, 95). Radvila, ávardijamas kaip der Cantzler,
37 HAB,
sign.: Cod. Guelf. 96 Nov., 66r
69v, cit. ið Briefwechsel 1984, Nr. 1172,
616618.
38 Karaliaus jungtuvës su Austrijos karalaite Cecilija Renata (16111644) ávyko
1637 metø rugsëjo 13 dienà.
39 Susitikimas paminëtas Màczak 1995, 61.
28
40 Hainhoferio
1617 metø kelionës á Stettinà dienoraðèio rankraðtis HAB, sign.:
Cod. Guelf. 83 Extrav. [4r178r]. Toliau
cituojama ið Medemo publikacijos.
41 Pvz., alß wie den Tag zuvor mit den
Pollacken, deren etlich im Hof entschlafen, Ibant, quo poterant, quo non poterant, ibi stabant (Medem 1834, 99).
Hainhoferiui pasakoja apie pasiuntiniø nuotykius Stettine. Hainhoferis mini, kad
Weyeris ir Dönhoffas pasiraðë jo kelioniø knygelëje: hat er [Weyer] und Denhofen mir in mein Rayßbuchlin geschriben (Medem 1834, 99). Tikrai, jødviejø áraðai
yra antrajame Hercogo Augusto bibliotekoje saugomame Hainhoferio albume
1614 metais iðleistoje Simono Schambergijaus posakiø knygoje Speculum morale
(HAB, sign.: Cod. Guelf. 84. 5 Aug. 12 o): abu savo pavardes áraðë (p. 199, 209) 1617
metø rugsëjo 26 dienà42.
3.
Stettine Hainhoferis lankësi neatsitiktinai. Hainhoferis buvo pagrindinis tarpininkas tarp Europos didikø ir Augsburgo meistrø, auksakaliø bei juvelyrø. Augsburgas nuo XVI amþiaus pabaigos
tapo vienu svarbiausiø Europos taikomojo meno, ypaè baldø gamybos ir puoðybos,
centrø. Èia susiformavo ir ið èia á kitus kraðtus plito naujas barokiniø meniniø
baldø tipas meniniai raðomieji stalai-sekreterai, kitaip, meninës spintelës (vok. sg.
Kabinettschrank; Kunstschrank)43. Ðiø architektoniðkai baroko statinius primenanèiø
spinteliø prototipas buvo XVI amþiaus pirmoje pusëje Italijoje ir Ispanijoje gamintos
kelioniø dëþës, skirtos daiktams susikrauti, bet taip pat nesunkiai galimos permontuoti á raðomàjá stalà44. Augsburge gaminamos (daþniausiai ið juodmedþio su sidabro aplikacijomis) keliaaukðtës brangiaisiais metalais ir akmenimis puoðtos spintelës
nebuvo skirtos praktinëms reikmëms. Jø iðradingai ámontuotuose stalèiukuose bei
uþ ámantriø dureliø ir kolonadø paslëptose, sudëtingais mechanizmais iðkeliamose
lentynëlëse bûdavo iðdëliojami ávairûs meniniai dalykëliai, instrumentai, laikrodþiai, stalo árankiai, tualeto reikmenys, uolienø pavyzdþiai, kitokios retenybës,
knygos, stalo þaidimai (apibendrintai: naturalia et artificalia). Kiekvienø dureliø
atidarymas turëjo bûti staigmena. Spintelës ákûnijo to meto meno ir mokslo vienovæ,
jos uþsakinëtos dvarø kunstkameroms ir paèios buvo vertinamos kaip miniatiûriniai muziejai. Reikðmingiausias ir tobuliausias ðios rûðies Augsburgo baldø pavyzdys yra vadinamoji Pomeranijos meninë spintelë (vok. der Pommersche Kunstschrank).
Jà apie 1610 metus uþsakë PomeranijosStettino hercogas Pilypas II. Spintelës gamybà priþiûrëjo, meistrus ir medþiagas rinko Hainhoferis (kartais spintelë dar
vadinama jo vardu). Pats Hainhoferis baldà vadino Schreibzeug raðymo priemonë,
Schreibtisch raðomasis stalas, italiðkoje jo korespondencijoje spintelë ávardijama
kaip artificiosissimo stipo meniðkiausia dëþutë arba tiesiog scrigno skrynelë. Ið jo
laiðkø Pilypui II ir Augustui detaliai atstatoma gamybos darbø eiga ir baldo sanPOMERANIJOS MENINË SPINTELË.
42 Dönhoffas
pridëjo ir italiðkà dvieilá.
Feulner, Kunstgeschichte des Möbels,
Propyläen Kunstgeschichte, Sonderband II,
Frankfurt am Main, Berlin, Wien: Propyläen Verlag, 1980, 111.
43 Adolf
29
44 Savo
ruoþtu tokios meninës spintelës yra
ðiø dienø muziejiniø vitrinø prototipas
(uþ ðià pastabà dëkoju dr. Erikai Grigoravièienei).
jam
skirtoje
knygoje
(1617)
dara45. Spintelæ ir jos turiná Hainhoferis apraðë itin smulkiai, taip pat pateikë
brëþiniø. Apraðai ir eskizai iðlikæ Hercogo Augusto bibliotekoje (HAB, sign.: Cod.
Guelf. 23. 2 Aug. 2o [138r208r; baigta raðyti 1617 06 20] 46). Hainhoferis 1617 metais
atveþë spintelæ á Stettinà, o visà kelionæ apraðë dienoraðtyje Relation º Philippi
Hainhofers von Augspurg nacher º Stettin gethanen Rayß Ao 1617 (þr. 40 iðnaðà).
1684 metais spintelë atsidûrë Berlyne ir ilgainiui pateko á Karaliðkàjá meno muziejø.
Per Antràjá pasauliná karà spintelës korpusas sudegë, taèiau visas jos turinys iðliko.
Dabar daiktai saugomi Berlyne, Taikomojo meno muziejuje47. Pomeranijos spintelë
bei joje buvæ daugiau negu du ðimtai daiktø laikomi iki ðiol nepranokta Europos
meno ir mokslo harmonijos virðûne.
3.1. Hainhoferis pats sukûrë meninës spintelës eksterjero ir interjero koncepcijà, kurià, kaip ir visus darbo etapus, medþiagas bei kainas, laiðkuose aptarinëjo su
Pilypu II. Spintelë, atrodo, pradëta gaminti 1610 metø vasarà, taèiau iðkilus klausimui dël visà apdailà vainikuojanèios mûzos ar dievybës figûros 48, pasikeitë virðutinës dalies proporcijos, o kartu ir paties baldo korpuso matmenys. 1611 metais
darbai buvo pradëti ið naujo. Pagal galutiná susitarimà su uþsakovu, ketvirtàjá
spintelës aukðtà turëjo sudaryti paauksuoto sidabro Parnaso kalnas ir á já uþpakalinëmis kojomis besiremiantis sparnus iðskleidæs Pegasas. Parnasas ir Pegasas simbolizavo adresatà: Philippo Pomeraniae. Greta þirgo sëdëjo mûza, kurios laikomoje atverstoje knygoje buvo iðgraviruotos natos ir þodþiai Dum vivo spero, Miscentur tristia laetis. Apatiniame stale, ant kurio spintelë buvo pastatyta, ámontuotas muzikos instrumentas: pianino klaviatûra buvo iðtraukiama kaip stalèius. Dviejø raidþiø PP tema Hainhoferis kûrë ávairius chronostichus, pvz., Pilypo II gimimo
metus, 1573-iuosius, uþraðë taip: PhILIppVs DVX PoMeranIae [=PP 1573]. Darbai
baigti 1615 metais. Spintelë buvo 163 cm aukðèio ir 115 cm ploèio49. Pilypui II
gyvam esant visa pinigø suma (apie 30 000 guldenø) neiðmokëta, Hainhoferis turëjo nemaþø nuostoliø. Spintelës gamyboje dalyvavo per trisdeðimt menininkø:
staliø, kalviø, auksakaliø, skulptoriø, mechanikø, tekstilininkø ir pan. Pagrindinis
stalius ir architektas buvo Ulrichas Baumgartenas (apie 15801652), kuris kartu su
45 16101617
metø laiðkai Pilypui II paskelbti Doeringo knygoje (1894).
46 HAB yra dar trys egzemplioriai, sign.:
Cod. Guelf. 6. 6 Aug. 2°; Cod Guelf.
11. 22 Aug. 2°; Cod. Guelf. 83 Extrav.
47 Tjark Hausmann, Die Kunst- und Wunderkammer, Kunstgewerbemuseum Berlin.
Staatliche Museen Preußischer Kulturbesitz,
Braunschweig: Westermann, 1989 (nuolatinës ekspozicijos katalogas), 52.
30
48 Hainhoferis
ketino spintelës virðø papuoðti vargonuojanèios mûzos, Apolono
ar Orfëjo figûra, taèiau Pilypas II norëjo matyti Dovydà, simbolizuojantá jo
paties moto ego tuli te de grege (Der
Pommersche Kunstschrank 1905, 56).
49 Rosewith Braig, Der Pommersche Kunstschrank. 1473, Kunstgewerbemuseum.
Staatliche Museen Preußischer Kulturbesitz
(informacinis eksponato apraðas), 1985.
Hainhoferiu gabeno spintelæ á Stettinà ir jà ten surinko. Maþdaug 1615 metais
nutapytas ir spintelës perdavimo hercogui Pilypui II paveikslas. Jo autorius
Antonas Mozartas (15731624/5), þinomas peizaþø ir natiurmortø dailininkas.
Paveiksle pavaizduota Stettino pilies salë, joje pastatyta spintelë atidarytomis durelëmis. Vienà iðimtà jos stalèiø Hainhoferis tiesia hercogui Pilypui II ir jo þmonai
Sofijai. Deðinëje paveikslo pusëje susirinkæ visi spintelæ gaminæ ir dekoravæ menininkai. Pirmame plane ant didelio ðuns sëdi vaikas Hainhoferio sûnus Philippas, Pilypo II krikðtasûnis (laiðkuose Hainhoferis sûnø vadina maþybiniu vardu
Philipplin). Pro didelius salës langus matyti Augsburgas, kur spintelë buvo
pagaminta. Paveikslas turëjo bûti pirmas daiktas, kurá Pilypas II pastebëtø atidaræs
spintelæ50.
4.
Kaip sakyta, 1617 metais Hainhoferis Pilypo II praðymu pats veþë kunstkamerà á Stettinà. Kelionæ jis kuriam laikui
turëjo atidëti, nes tø metø liepos 18 dienà mirë dar ðeðeriø neturëjæs jo sûnus
Philippas. Á kelià Hainhoferis ir Baumgartenas leidosi rugpjûèio 1 dienà (den 1.
August neuen Styls, Medem 1834, 2). Apsilankæ Nürnberge, Bamberge, Coburge,
Saalfelde, Jenoje, Naumburge ir Leipzige, rugpjûèio 24 dienà jie pasiekë Stettinà. Per
savaitæ spintelë buvo surinkta ir parengta iðkilmingam áteikimui. Spalio 2-àjà Hainhoferis iðkeliavo atgal á Augsburgà. Tà dienà Stettino dvaro mokytieji vyrai atsisveikindami, be kitø dovanø, áteikë jam linkëjimø ir padëkos eilëraðèius: Dr. Cramer,
der Canzler Dr. Winter, M. Sezer und andere khamen von mir Uhrlaub zu nemen,
Ihre vil brachten mir noch carmina votatoria und gratulatoria (Medem 1834, 109).
Apraðydamas spintelæ hercogui Augustui, Hainhoferis eilëraðèius, skirtus kelionei
á Pomeranijà atminti, pristato iðsamiau. Jis sako, kad progines eiles sukûrë mokyèiausi Europos vyrai ir iðvardija, kokiomis kalbomis eilëraðèiai paraðyti:
PROGINIØ EILËRAÐÈIØ KNYGOS.
Dem Philippo Heinhofer von den gelehrteµten leüten º Europ¿, in felecissimum ipsius
iter Pomeranicum ¸u eh=ºren gemachte Carmina gratulatoria in folgenden sprachen: º
1. Syriµch. 2. Samaritaniµch. 3. Hebräiµch. º 4. C¿leµtiµch. 5. Angeliµch. 6. Arabiµch. º
7. ¯oliµch. 8. ¯tiopiµch. 9. Chalddiµch. º 10. Griechiµch. 11. Lateiniµch. 12. Spanniµch. º
13. Fran¸öµiµch. 14. Italieniµch. 15. Engliµch. º 16. Littawiµch. 17. Polniµch. 18. Sclawoniµch. º 19. Böhmiµch. 20. Mohriµch. 21. Schotländiµch. º 22. Teütµch. [322v] (HAB,
sign.: Cod. Guelf. 83 Extrav.)
Kaip matyti, poliglotiniame rinkinyje tarp tuo metu Europoje vartotø ir tarp
egzotiðkø, tik mokslavyriams þinomø kalbø nurodomas ir lietuviðkas eilëraðtis.
50 Rosewith
Braig, Die Übergabe des Pommerschen Kunstschrankes an Herzog
Philipp II. von Pommer-Stettin im Jahre
31
1617. 1474, Kunstgewerbemuseum. Staatliche Museen Preußischer Kulturbesitz (informacinis eksponato apraðas), 1985.
jam
skirtoje
knygoje
(1617)
Hainhoferio peregrinacijai á Stettinà paminëti ið tiesø buvo iðleistos dvi knygos.
1618 metais Johannesas Melchioras Maderas Augsburge iðleido penkiolikos eilëraðèiø knygelæ Ioannis Melchioris Maderi votum Pentakaidek@glwtton [...] Philippo
Heinhofero, Patritio Augustano, Daedalo Europaeo Ad [...] Philippum, Ducem Pomeraniae,
Martis et Artis primogenitum, abeunti dictum et dicatum [...]51. Èia surinkti paties Madero ávairiomis, daugiausia Azijos bei Afrikos kalbomis, sukurti dvieiliai, ketureiliai ar keliø posmø tekstai. Apie Melchiorà Maderà þinoma nedaug, bet atrodo, kad
XVII amþiuje buvo populiari jo paraðyta arabø kalbos gramatika (iðleista Augsburge 1617 metais). Ið Europos kalbø Madero eilëraðèiø knygoje randame eiles graikø,
taip pat ajolø tarme, lotynø (du kartus), belgø ir vokieèiø kalbomis. Lietuviðko
teksto ðiame rinkinyje nëra.
4.1. Antra Hainhoferiui skirta proginës poezijos knyga yra 1617 metais Augsburge iðleista rinktinë: CARMINA GRATVLATORIA º AMICORVM, º IN º FELICISSI-ºMVM ITER, º QVOD NOB[ilis] ET AMPLISS[imus] V[ir] º DN. [=Dominus] PHILIPPVS HAINHOFE-ºRVS P[atricius] A[ugustanus] Conµiliarius Sereniµs[imi] & º
Celµiµs[imi] Pomerani¿ Ducis, DN. [=Domini] PHI-ºLIPPI II &c. º AD AVLAM STETINENSEM º Pomer[aniae] Menµib[us] Quinct[ili] Sextil[i]. Septem-ºbri & Octobri, º
Anno SAL[utis] HVM[anae] reparat¿ CI. º I. CXVII, confecit. º Tàlhq§ parepidlhm%a t%V æsin + b%oV ànqr_pinoV º AVGVSTAE VINDELICORVM. º é Typographéo Dauidis Franci. º CI. I. CXVII. (HAB, sign.: 22. 6 Poet.; plg. 4 pav.) Knygà
sudaro 81 puslapis. Leidëjas Georgijus Remas áþanginiame þodyje sako darbà prie
knygos baigæs lapkrièio 29 dienà Nürnberge: Exarabam Norimbergæ proprid. Cal.
Decemb. (p. B) Taigi atskiri tekstai, áteikti Hainhoferiui Stettine, kiti veikiausiai
atsiøsti paðtu leidëjui arba sukurti Augsburge, á knygà buvo surinkti 1617 metø
pabaigoje. Be kitø, èia yra ir Hainhoferio dienoraðtyje minëti Cramerio (p. 1415) ir
Winterio (p. 17) eilëraðèiai. 6667 puslapyje (67 puslapio skaièius iðspausdintas
76) esantis ðkotiðkas tekstas paraðytas 1618 metø sausá: of Januar. 1618. Ið to
galima spræsti, kad visas rinkinys ið spaudos iðëjo ne 1617-aisiais, kaip nurodo
antraðtinis lapas, bet 1618 metø pirmoje pusëje (Hainhoferio kovo mënesio laiðkas
[þr. 1 iðnaðà] liudija, kad knyga iki tol dar nebuvo iðleista).
4.2. Knygà galima skirti á dvi dalis. Pirmoje dalyje iðspausdinti lotyniðki (ir
vienas graikiðkas, p. 2122) oficialiø asmenø eilëraðèiai, trimis etapais aprëpiantys
kelionæ á Pomeranijà: pirmieji posmai paraðyti Augsburgo veikëjø, kurie aprauda
Hainhoferio sûnaus mirtá ir linki Hainhoferiui gero kelio (èia susipina kelionës ir
51 Du
keturiø lapø knygelës egzemplioriai
áriðti rankraðèiø rinkiniuose, HAB, sign.:
32
Cod. Guelf. 23. 2 Aug. 2° (442r445v);
Cod. Guelf. 83 Extrav. (178r181v).
4 pav. Philippui Hainhoferiui skirtos knygos Carmina gratulatoria
amicorum in felicissimum iter (1617) antraðtinis lapas;
HAB, sign.: 22. 6 Poet.
33
jam
skirtoje
knygoje
(1617)
5 pav. Lietuviðkas eilëraðtis proginës poezijos knygoje
Carmina gratulatoria amicorum in felicissimum iter (1617), p. 59;
HAB, sign.: 22. 6 Poet.
mirties temos in abitum et obitum), toliau eina Stettino valdininkø sveikinimai
Hainhoferiui atvykus á Pomeranijà (èia giriamos Pomeranijos groþybës) ir ciklà
baigia vël augsburgiðkiø panegirikos in reditum. Antra knygos dalis pradedama
1617 metø lapkrièio 9 dienà pasiraðyta dedikacija (p. 44), toliau spausdinami Hainhoferiui skirti ávairiø asmenø sukurti eilëraðèiai. Ðioje dalyje pramaiðiui pristatomos pirmoje dalyje tvarkingai iðdëstytos trys temos ir dar pridedama poema hercogui Pilypui II (p. 67[76]70). Be keliø lotyniðkø tekstø, èia randame eiles bei
trumpus panegirinës prozos pavyzdþius dvylika kalbø: ispaniðkai, siriðkai, graikiðkai, angliðkai, lietuviðkai (Lithuanice [p. 59]), italiðkai, prancûziðkai, hebrajiðkai,
34
lenkiðkai (du kartus: Sclavonice, Polonice [p. 64, 65]), rutëniðkai (Rhutenice [p. 65]),
èekiðkai (Bohemice [p. 6566]), ðkotiðkai. Beveik prie kiekvieno eilëraðèio pridëtas
lotyniðkas þodis aliud kitaip.
59 puslapyje iðspausdintas lietuviðku pavadintas tekstas (plg. 5 pav.):
ALIVD. Lithuanicé
ATIOTIMAS AûEN PHILP HAINHOFER.
Kanaines pendenetes Pomeranen.
DzieWoi, vnd µauam, µunaû, und DWaµiós µWintasîas
Dabar, viµu dienu buWeki pagaùdimas,
Atioia muµp prietelis vnd didis, Panas,
Katram viµi Keîp SaWîemam brolim vnd panåm:
Mierem muµu zîerzdW µzakinekmo, atîaia.
DîeWuloi muµu kuris eµi Danguieî asz,
Heinhofer muµu grazas pieùnas viµu gîeru,
Giemakiejas raszit, didi Katras nemiùeket.
Alexander Sulatycky
Nobilis Polonus.
Jau ið pirmo þvilgsnio matyti, kad lietuviðkas tekstas iðkraipytas. Suprantami èia
tëra kai kurie þodþiai bei pavienës frazës. Visi knygos eilëraðèiai yra originalûs
kûriniai, o ne vieno teksto vertimai á ávairias kalbas. Dël to neámanoma palyginti,
patikrinti, kà galëtø reikðti neaiðkûs lietuviðko eilëraðèio þodþiai. Aðtuoneilio
autorius lenkø didikas Aleksandras Sulatyckis, sprendþiant pagal Lenkø biografijø
archyvà, galëjo bûti arba Podolës iþdininkas, arba jo giminaitis, plg.: Alexander
Sulaticky skarbnik Podolski, o którym Konstyt. 1676. fol. 5652. Karlo Estreicherio
Lenkø bibliografijoje pateikiama tokia informacija: Aleksandras Sulatyckis savo eilëraðtá yra iðspausdinæs Vilniaus klebono Jano Karolio Biaùozoro sudarytame ir 1615
metais Vilniuje, Karcano spaustuvëje, iðleistame proginiø tekstø rinkinyje Honor
Academicvs53. Taigi akivaizdu, jog Sulatyckis buvo susijæs su Vilniaus universitetu
(jame studijavo?). Neaiðku, ar Sulatyckis tikrai mokëjo lietuviø kalbà, ar uþraðë
tekstà já iðgirdæs, o gal sukompiliavo pagal spausdintus lietuviðkus raðtus. Neþinoma, kiek prie lietuviðko teksto iðkraipymo bus prisidëjæs leidëjas.
Pats eilëraðtis paraðytas eleginiu dvieiliu. Pirmas pavadinimo þodis ATIOTIMAS
(galima korekcija <T> ÷ ) reiðkia atjojimas (plg. Atioia 31; atîaia 55 ~ atjojo); taigi
52 Polskie
Archivum Biograficzne, Polish Biographical Archive, opracowali/edited by
Gabriele Baumgarten, Dieter Hebig, Wypusk XI/XI Instalment, Fiche 376613
(MoerÝ), München: K. G. Saur Verlag,
Fiche 532, 106.
35
53 Karl
Estreicher, Bibliografia polska 13.
Stólecie XV-XVIII, Kraków: Czcionkami
drukarni Uniwersytetu Jagielloñskiego,
2 1977 ( 1 1894), 10.
jam
skirtoje
knygoje
(1617)
pavadinimas turëtø bûti suprantamas kaip Augsburgiðkio/ið Augsburgo Philippo
Hainhoferio atjojimas Pomeranijon. Sunku pasakyti, kà galëtø reikðti þodþiai Kanaines pendenetes. Pirma eilëraðèio eilutë galimà skaityti kaip tobulas hegzametras
(ilgieji kirèiuotieji skiemenys iðryðkinti mano J. G.): DzieWoi, vnd µauam, µunaû, und
DWaµiós µWintasîas. Èia, kaip ir toliau, vietoj lietuviðko jungtuko ir vartojamas
vokiðkas und(/vnd). Labiausiai ðis sakinys primena þegnonës formulæ. Kà nors
tiksliau pasakyti apie teksto tarmæ sunku, galima tik spëti, kad genetyvo forma
µWintasîas 17 ~ ðventosios èia atspindi rytø aukðtaièiams bûdingà [in], kilusá ið
[en]54. Rytietiðkas ar vidurietiðkas yra ir eilëraðèio paskutinio þodþio nemiùeket 85
kietas [ù] prieð e tipo vokalizmà (Zinkevièius 1966, 158159). Iðblësæs [ei] vietoj [ai]
matyti þodyje Keîp 43. Þodþio DzieWoi 11 afrikata [dz] gali bûti dzûkavimo, kuris
pramaiðiui pasitaiko Didþiosios Lietuvos rytiniame raðomosios kalbos variante,
elementas. Antra vertus, imperatyvo forma nemiùeket 85 atrodo esanti þemaitiðka.
Antroje eilutëje forma buWeki 24 buvoki tikriausiai yra geidþiamosios nuosakos 2
sg. tebûna. Treèioje eilutëje su judëjimo veiksmaþodþiu vartojama daugiskaitos
asmeninio ávardþio adesyvo forma Atioia muµp 312 atjojo pas mus 55. Ketvirtos
eilutës daiktavardþiø datyvo formos brolim vnd panåm (plg. formas Katram 41 ir
SaWîemam 44) turi pronominalinës kilmës galûnes, taip pat bûdingas rytø aukðtaièiams (Zinkevièius 1966, 52, 209). Neaiðku, kà reiðkia þodþiai Mierem 51 ir zîerzdW
53. Toliau einanti liepiamosios nuosakos 1 pl. forma µzakinekmo 54 ðokinëkim
uþraðyta be formanto -i- ir su galûne -o vietoj -e (?). Panaðu, kad vokatyvo forma
DîeWuloi 61 ~ Dievuli turi pailgintà -ai galûnæ (plg. taip pat pailgintà DzieWoi 11 ~
Dievui [?]). Atskirai iðspausdinta Danguieî asz 656 galëtø bûti suprantama kaip
bûdvardis dangujejis (danguje+jis) arba kaip daugiskaitos inesyvo forma danguose.
Máslinga paskutinë eilëraðèio eilutë, kurioje galima suprasti kelis þodþius, taèiau
neámanoma susieti á prasmingà sakiná: inf. raszit 82 ~ raðyt; adv. didi 83 ~ didei;
pron. rel. nom. sg. Katras 84 ir jau minëta liepiamosios nuosakos forma nemiùeket 85 ~
nemylëkiat.
Bendra eilëraðèio mintis yra tipiðka panegirikoms: Dël Dievo (Tëvo) ir Sûnaus,
ir Ðventosios Dvasios º dabar tenuðvinta visos dienos [dabar visas dienas bûki
pagarbintas], º pas mus atjojo prietelis ir didis ponas, º kuriam kaip savam broliui
ir ponui (atvykus) visi º [???] ðokinëkim, atjojo, º Dievuli mûsø, kuris esi danguose,
º Hainhoferis mûsø graþus (?), pilnas visø gëriø º [???].
5. XVII amþiaus pradþioje lietuviø kalbos teksto átraukimas á daugiakalbá leistà
ne DLK ar su specifine tematika (pvz., Vieðpaties maldos poliglotiniai leidimai)
54 Zigmas
Zinkevièius, Lietuviø dialektologija, Vilnius: Mintis, 1966, 9699, 513,
þemël. 68. 0 0
55 Adesyvo forma mûsp bûdinga Merkelio
Petkevièiaus katekizmui (1598), taip pat
36
pasitaiko Knygoje nobaþnystës (1653),
vartojama Lazûnø ðnektoje (Albertas
Rosinas, Baltø kalbø ávardþiai: morfologijos
raida, Vilnius: Vilniaus universitetas,
1995, 18, 69, 70). 0 0 0
nesusijusá rinkiná vertintinas kaip ypatingas fenomenas. Lotyniðkuose pasaulietinës proginës poezijos rinkiniuose iki ðiol uþfiksuoti du lietuviðki eilëraðèiai: 1589
metais Vilniuje iðleistame poezijos rinkinyje, skirtame Zigmantui III Vazai, ir 1648
metais Vladislovo Zigmanto IV Vazos bei karalienës Liudvikos Marijos apsilankymui Vilniaus jëzuitø akademijoje paminëti taip pat Vilniuje iðëjusiame Lukiðkiø
pavasaryje (Ver Lukiskanum)56. Paprastai á tokias rinktines átraukiamø tekstø kalba
nebuvo pasirenkama atsitiktinai. Taip ir Hainhoferio kelionei ið Augsburgo á Stettinà bei sugráþimui atminti sudarytame daugiakalbiame eiliø rinkinyje kalbà lëmë
tiek autoriø tautinë priklausomybë, tiek adresato (o ir adresanto) interesai, tiek
paties minimo ávykio kultûrinis kontekstas. Tai, kad lietuviðkas tekstas buvo veikiausiai nesuprastas paties autoriaus (nors Vilniuje Sulatyckis galëjo bûti jos pramokæs), o gal neatpaþástamai pakeistas knygos leidëjo, nerodo, jog jis á rinkiná
pateko atsitiktinai ar buvo tyèia iðkraipytas. Nelabai tikëtina, kad lietuviø kalba èia
bûtø pasirinkta kaip Philippo Hainhoferio aplinkoje neþinoma, negirdëta, egzotiðka. Ðis faktas veikiau liudija Hainhoferio interesø sferà, kuri apëmë ir jo paties
lingvistinius polinkius (mokëjo daug kalbø), ir ávairiø tautybiø akademiniø bei
politiniø veikëjø kelioniø po Europà fiksavimà (jo draugø albumai, kuriuose
áraðø palikæ ir lietuviai). Lietuviðkas tekstas èia atsiduria lygioje gretoje su kitomis
valstybiðkai tuo metu reikðmingomis Europos kalbomis.
Literatûra ir ðaltiniai:
ADB Allgemeine Deutsche Biographie 49, Berlin: Duncker & Humblot, 21971 (11904).
Die Blankenburger Handschriften, beschrieben von Hans Butzmann, Frankfurt am Main:
Vittorio Klostermann, 1966.
B E P L E R , J I L L , 1995: Augsburg-England-Wolfenbüttel. Die Karriere des Reisehofmeisters
Hieronymus Hainhofer, Augsburg in der Frühen Neuzeit. Beiträge zu einem Forschungsprogramm, hrsg. von Jochen Brüning und Friedrich Niewöhner, Colloquia Augustana 1,
Berlin: Akademie Verlag, 119139.
B R A I G , R O S E W I T H , 1985: Der Pommersche Kunstschrank. 1473, Kunstgewerbemuseum.
Staatliche Museen Preußischer Kulturbesitz (informacinis eksponato apraðas).
B R A I G , R O S E W I T H , 1985: Die Übergabe des Pommerschen Kunstschrankes an Herzog
Philipp II. von Pommer-Stettin im Jahre 1617. 1474, Kunstgewerbemuseum. Staatliche
Museen Preußischer Kulturbesitz (informacinis eksponato apraðas).
B R E N N E R , P E T E R J . , 1990: Der Reisebericht in der deutschen Literatur. Ein Forschungsüberblick als Vorstudie zu eine Gattungsgeschichte, Internationales Archiv für Sozialgeschichte
der deutschen Literatur, 2. Sonderheft, Tübingen: Max Niemeyer.
56 Eugenija
Ulèinaitë, Proginë literatûra,
Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtijos kultûra.
Tyrinëjimai ir vaizdai, sudarë Vytautas
37
Aliðauskas, Liudas Jovaiða, Mindaugas
Paknys, Rimvydas Petrauskas, Eligijus
Raila, Vilnius: Aidai, 2001, 523524.
jam
skirtoje
knygoje
(1617)
Der Briefwechsel zwischen Philipp Hainhofer und Herzog August d.J. von Braunschweig-Lüneburg, bearbeitet von Ronald Gobiet, München: Deutscher Kunstverlag, 1984.
CARMINA GRATVLATORIA º AMICORVM, º IN º FELICISSI-ºMVM ITER, º QVOD NOB.
ET AMPLISS. V. º DN. PHILIPPVS HAINHOFE-ºRVS P.A. Conµiliarius Sereniµs. & º
Celµiµs. Pomerani¿ Ducis, DN. PHI-ºLIPPI II &c. º AD AVLAM STETINENSEM º Pomer.
Menµib. Quinct. Sextil. Septem-ºbri & Octobri, º Anno SAL. HVM, reparat¿ CI. º I.
CXVII, confecit. º Tàlhq§ parepidlhm%a t%V æsin + b%oV ànqr_pinoV º AVGVSTAE
VINDELICORVM. º é Typographéo Dauidis Franci. º CI. I. CXVII. (HAB, sign.: 22. 6
Poet.)
D A L H E D E , C H R I S T I N A , 1998: Augsburg und Schweden in der Frühen Neuzeit. Europäische
Beziehungen und soziale Verflechtungen. Studien zu Konfession, Handel und Bergbau 12,
St. Katharinen: Scripta Mercaturae Verlag.
D O E R I N G , O S C A R , 1894: Des Augsburger Patriciers Philipp Hainhofer Beziehungen zum
Herzog Philipp II. von Pommern-Stettin. Correspondenzen aus den Jahren 16101619 im
Auszuge mitgetheilt und commentiert, Quellenschriften für Kunstgeschichte und Kunsttechnik des Mittelalters und der Neuzeit 6, Wien: Verlag von Carl Graeser.
E R L E R , G E O R G (Hrsg.), 1909: Die Iüngere Matrikel der Universität Leipzig 15591809. Als
Person- und Ortsregister bearbeitet und durch Nachträge aus den Promotionslisten ergänzt
1. Die Immatrikulationen vom Wintersemester 1559 bis zum Sommersemester 1634, Leipzig:
Giesecke & Devrient.
E S T R E I C H E R , K A R L , 21977 (11894): Bibliografia polska 13. Stólecie XV-XVIII, Kraków:
Czcionkami drukarni Uniwersytetu Jagielloñskiego.
Europäische Stammtafeln 3.1. Herzogs- und Grafenhäuser des Heiligen Römischen Reiches. Andere europäische Fürstenhäuser, hrsg. von Detlev Schwennicke, Marburg: Verlag von J.
A. Stargardt, 1984.
F E U L N E R , A D O L F , 1980: Kunstgeschichte des Möbels, Propyläen Kunstgeschichte, Sonderband II, Frankfurt am Main, Berlin, Wien: Propyläen Verlag.
F O R S T E R , L E O N A R D , 1981: Das Album Amicorum von Dietrich Bevernest, Stammbücher
als kulturhistorische Quellen, hrsg. von Jörg-Ulrich Fechner, Wolfenbütteler Forschungen
11, München: Kraus International Publications, 165176.
G E L U M B E C K A I T Ë , J O L A N T A , 2000: Bibliotheca Augusta, jos istorija ir lietuviðkos knygos,
ALt 2, 7598.
G O B I E T , R O N A L D , 1978: Zur Korrespondenz Herzog August des Jüngeren von Braunschweig-Lüneburg mit dem Augsburger Patrizier Philipp Hainhofer, Briefe deutscher
Barockautoren. Probleme ihrer Erfassung und Erschließung, hrsg. von Hans-Henrik Krummacher, Wolfenbütteler Arbeiten zur Barockforschung 6, Hamburg: D. Ernst Hauswedell
& Co. Verlag, 7582.
Die Handschriften der Herzoglichen Bibliothek zu Wolfenbüttel 2. Die Augusteischen Handschriften 2. 21322326: 11. 11 Aug. 2o bis 32. 6 Aug. 2o, beschrieben von Otto von Heinemann,
Wolfenbüttel: Verlag von Julius Zwissler, 1895.
38
Die Handschriften der Herzoglichen Bibliothek zu Wolfenbüttel 2. Die Augusteischen Handschriften 3. 23272759: 32. 7 Aug. 2o bis 77. 3 Aug. 2o, beschrieben von Otto von Heinemann,
Wolfenbüttel: Verlag von Julius Zwissler, 1898.
Die Handschriften der Herzoglichen Bibliothek zu Wolfenbüttel 2. Die Augusteischen Handschriften. Die Weissenburger Handschriften 5. 34014187: 34. 1 Aug. 4o bis 117 Aug. 2o und 1
103 Weissenb., beschrieben von Otto von Heinemann, Wolfenbüttel: Verlag von Julius
Zwissler, 1903.
H A U S M A N N , T J A R K , 1989: Die Kunst- und Wunderkammer, Kunstgewerbemuseum Berlin. Staatliche Museen Preußischer Kulturbesitz, Braunschweig: Westermann (nuolatinës
ekspozicijos katalogas), 5258.
H E L K , V E L L O , 1976: Baltische Stammbücher und Alben mit Eintragungen aus dem
Baltenland vor 1800, Ostdeutsche Familienkunde 24(1, 3, 4), 265273, 329336, 377385.
H E N N I N G , H A N S , 1989: Zu Entstehung und Inhalt der Stammbücher des 16. Jahrhunderts, Stammbücher des 16. Jahrhunderts, hrsg. von Wolfgang Klose, Wolfenbütteler
Forschungen 42, Wiesbaden: In Kommission bei Otto Harrassowitz, 3350.
Herzog August d. J. zu Braunschweig und Lüneburg. Stammbuch 15941604, Theodor de Bry,
Stam Vnd Wapenbuchlein, Francof. ad M. 1592, hrsg. von Wolfgang Harms, Maria von
Katte, Stuttgart: Verlag Müller und Schindler, 1979 (faksimilë, áþangos þodis ir apraðas).
J U R G I N I S , J U O Z A S , I N G Ë L U K Ð A I T Ë , 1981: Lietuvos kultûros istorijos bruoþai (Feodalizmo
epocha. Iki aðtuonioliktojo amþiaus), Vilnius: Mokslas.
K L O S E , W O L F G A N G (Hrsg.), 1988: Corpus Alborum Amicorum CAAC. Beschreibendes
Verzeichnis der Stammbücher des 16. Jahrhunderts, Stuttgart: Anton Hiersemann.
K O T L U B A J U S , E D V A R D A S , 1995: Radvilos. Nesvyþiaus galerijos portretai, ið lenkø kalbos
vertë Tamara Bairaðauskaitë, Vilnius: Mintis.
M À C Z A K , A N T O N I , 1995: Travel in Early Modern Europe, translated by Ursula Phillips,
Cambridge: Polity Press.
MEDEM, FR. L. B.
VON,
1834: Philipp Hainhofers ReiµeTagebuch, enthaltend Schilderungen
aus Francken, Sachµen, der Mark Brandenburg und Pommern im Jahr 1617. Mit einer lithographirten Abbildung, Baltiµche Studien, ¨weiter Jahrgang, ¨weites Heft, hrsg. von der
Geµellµchaft für Pommerµche Geµchichte und Alterthumskunde, Auf Koµten und im
Selbµtverlag der Geµellµchaft, Stettin: Gedruckt bei F. Heµµenland.
M I L D E , W O L F G A N G , 1981: Zur Katalogisierung von Stammbüchern, Stammbücher als
kulturhistorische Quellen, hrsg. von Jörg-Ulrich Fechner, Wolfenbütteler Forschungen 11,
München: Kraus International Publications, 231236.
Die neueren Handschriften der Gruppe Extravagantes 2. 90.1 Extrav. 220 Extrav., beschrieben
von Wolf-Dieter Otte, Frankfurt am Main: Vittorio Klostermann, 1987.
Polski Sùownik Biograficzny 30, Wrocùaw, Warszawa, Kraków, Gdañsk, Ùódê: Wydawnictwo
Polskiej akademii nauk, 1987.
Polskie Archivum Biograficzne, Polish Biographical Archive, opracowali / edited by Gabriele
Baumgarten, Dieter Hebig, Wypusk XI/XI Instalment, Fiche 376613 (MoerÝ),
München: K. G. Saur Verlag.
39
jam
skirtoje
knygoje
(1617)
Der Pommersche Kunstschrank, hrsg. von Julius Lessing, Adolf Brüning, Königliches KunstGewerbe-Museum, Berlin: Veröffentlichung der Orlop-Stiftung Kommissions-Verlag
bei Ernst Wasmuth A.-G., 1905.
Die Reise des Kronprinzen Wùadysùaw Wasa in die Länder Westeuropas in den Jahren 1624/1625,
hrsg. von Bolko Schweinitz, München: Verlag C. H. Beck, 1988.
R O S I N A S , A L B E R T A S , 1995: Baltø kalbø ávardþiai: morfologijos raida, Vilnius: Vilniaus universitetas.
STETTEN, PAUL
VON,
1778: Lebensbeµchreibungen ¸ur Erweckung und Unterhaltung b÷rger-
licher Tugend, Augsburg: bey Heinrich Stage.
T O E P K E , G U S T A V (Hrsg.), 1886: Die Matrikel der Universität Heidelberg von 1386 bis 1662
2. von 1554 bis 1662, Heidelberg: Selbstverlag des Herausgebers. In Commission Carl
Winters Universitätsbuchhandlung.
U L È I N A I T Ë , E U G E N I J A , 2001: Proginë literatûra, Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtijos kultûra. Tyrinëjimai ir vaizdai, sudarë Vytautas Aliðauskas, Liudas Jovaiða, Mindaugas Paknys, Rimvydas Petrauskas, Eligijus Raila, Vilnius: Aidai, 521534.
W A C K E R N A G E L , H A N S G E O R G (Hrsg.), 1962: Die Matrikel der Universität Basel 3. 1601/
021665/66, Basel: Verlag der Universitätsbibliothek.
Z I N K E V I È I U S , Z I G M A S , 1966: Lietuviø dialektologija, Vilnius: Mintis.
DIE
BEZIEHUNGEN
GROSSFÜRSTENTUM
GEDICHT
IN
DEM
PHILIPP
HAINHOFERS
LITAUEN
IHM
UND
GEWIDMETEN
DAS
ZUM
LITAUISCHE
BUCH
CARMINA GRATULATORIA AMICORUM IN FELICISSIMUM ITER ( 1 6 1 7 )
Zusammenfassung
Der Augsburger Patrizier Philipp Hainhofer (15781647) war als diplomatischer Agent
für mehrere europäische Adlige tätig (u.a. für Heinrich IV. von Frankreich, Herzog Wilhelm V. von Bayern und für die Herzöge von Mecklenburg). Darüber hinaus war er als
Polyglotte und Kunstsammler bekannt. 1610 begann er eine diplomatische Korrespondenz
mit Herzog Philipp II. (15731618) von Pommern-Stettin. Durch ihn kam Hainhofer in
Kontakt mit Herzog August d. J. (15791666) von Braunschweig-Lüneburg. Neben seinen
politischen Aufgaben spielte Hainhofer eine bedeutende Rolle in der Kulturkommunikation: Er war einer der eifrigsten Bücher- und Kunstagenten. Seine Korrespondenz und die
Tagebücher, die er auf den Reisen geführt hat (sog. Reiserelationen), zeugen u.a. von
seinen Beziehungen zu den Adligen des Großfürstentums Litauen. 1624 berichtet er in
mehreren Briefen an Herzog August über den Besuch des künftigen Königs von Polen und
Großfürsten von Litauen Vladislaus Sigismund IV Vasa (15951648) in Augsburg. Vladis-
40
laus wurde dabei von seinem Erzieher Albertus Stanislaus Radzivilus (15931656), dem
Kanzler Litauens, begleitet. Hainhofers briefliche Informationen über diesen Besuch
ergänzen in vieler Hinsicht die Berichte von Vladislaus Chronisten.
In verschiedenen Stammbüchern (lat. sg. album amicorum, philotheca) des 16.17. Jahrhunderts findet man Autographen litauischer Adliger und anderer für Litauen bedeutender Personen. Die Alben als beredte Zeugnisse der litauischen peregrinatio academica sind
bis jetzt nicht beachtet und erforscht worden. In einem der Stammbücher Hainhofers, das
in der Herzog August Bibliothek in Wolfenbüttel aufbewahrt wird (HAB, Sign.: Cod. Guelf.
210 Extrav.), hat der litauische Komponist Stanislaus Casimirus Rudomina am 11. 05. 1620
seine Unterschrift und sein Wappen hinterlassen (S. 338). Eine Eintragung des litauischen
Fürsten Christophorus II. Radzivilus (15851640) ist im Stammbuch von Herzog August
unter dem Jahr 1603 zu finden (HAB, Sign.: Cod. Guelf. 84. 6 Aug. 12o; S. 29r). Vermutlich
haben sich die beiden bei Herzog Mauritz von Oranien getroffen. Laut Namensverzeichnis
des Stammbuches von Herzog Philipp II. von Pommern-Stettin (HAB, Sign.: Cod. Guelf.
23. 2 Aug. 2o; S. 234r240r) sind noch mehrere Autographen von Personen aus dem
Geschlecht Radzivilus hinterlassen worden.
Im August 1617 fuhr Hainhofer nach Stettin, um Herzog Philipp II. persönlich den
berühmten Pommerschen Kunstschrank zu bringen. Diesen Schrank hatte Philipp II. bereits 1610 in Augsburg für seine Kunstkammer bestellt. Die Entstehung des prächtigen
Möbelstückes ist von Hainhofer detailliert beschrieben worden (HAB, Sign.: Cod. Guelf.
6. 6 Aug. 2o; Cod. Guelf. 11. 22 Aug. 2o; Cod. Guelf. 23. 2 Aug. 2o; Cod. Guelf. 83 Extrav.).
Über diese Reise und seinen Aufenthalt in Stettin berichtet er ausführlich in seinem
Tagebuch (HAB, Sign.: Cod. Guelf. 83 Extrav.). Daraus erfährt man, dass Hainhofer sich
in Stettin mit dem Kanzler Albertus Stanislaus Radzivilus traf, der mit einer polnischen
Gesandtschaft unterwegs nach Dänemark war. Aus seiner Beschreibung geht klar hervor,
dass sie einander schon vorher gekannt hatten. Hainhofer erzählt, wie ihm Pommersche
Gelehrte am letzten Tag seines Aufenthalts (02. 10. 1617) die carmina votatoria und
gratulatoria überreichten. An Herzog August berichtet er, dass diese Gedichte von den
gelehrtesten leüten Europae auf 22 Sprachen geschrieben wurden, u.a. auch auf Litauisch
(HAB, Sign.: Cod. Guelf. 83 Extrav.; S. 322v). Als Gelegenheitsgedichte wurden zwei Bücher
veröffentlicht. 1618 erschien in Augsburg die Sammlung Votum Pentakaidekaglotton von
Johannes Melchior Maderus. 1617 wurde das Buch Carmina gratulatoria amicorum in felicissimum iter ebenfalls in Augsburg gedruckt. In diesem Buch findet man auf Seite 59 ein
achtzeiliges litauisches Gedicht, das von einem Alexander Sulatycky, Nobilis Polonus
unterschrieben ist. Es ist nicht viel über den Autor bekannt. Allerdings findet man noch
ein Gedicht von ihm in dem 1615 in Vilnius erschienenen Honor Academicvs. Es ist anzunehmen, dass Sulatycky Beziehungen zur Universität Vilnius unterhielt, möglicherweise
dort studiert hatte. Wahrscheinlich hat er in Vilnius auch Litauisch gelernt. Die Sprache des
Gedichtes ist leider entweder vom Autor selbst oder vom Verleger Georg Remus entstellt
worden. Doch ist ein litauischer Text in einer polyglotten Sammlung aus dem frühen 17.
41
jam
skirtoje
knygoje
(1617)
Jahrhundert schon an sich als besonderes Phänomen zu betrachten. In der weltlichen
lateinischen Gelegenheitsliteratur sind bisher zwei weitere litauische Texte ungefähr dieser
Zeit bekannt: In den 1589 und 1648 in Vilnius edierten Büchern. Die Wahl der Sprache
wurde in solchen Sammlungen keineswegs durch Zufall getroffen, sondern wesentlich
vom kulturellen Kontext des betreffenden Ereignisses und von den Interessen des Adressaten und des Adressanten mitbestimmt. In dem Hainhofer und seiner Reise von Augsburg nach Stettin gewidmeten Buch steht der litauische Text gleichberechtigt neben anderen Sprachen, die damals im europäischen Staatengefüge eine wichtige Rolle spielten.
JOLANTA GELUMBECKAITË
Gauta 2002 m. birþelio 15 d.
Herzog August Bibliothek
Priimta 2002 m. birþelio 25 d.
Postfach 1364
D-38299 Wolfenbüttel, Deutschland
el. p.:
[email protected]
Lietuviø kalbos institutas
P. Vileiðio g. 5
LT-2055 Vilnius, Lietuva
42
Archivum
Lithuanicum
4,
2002
ISSN 1392737X, ISBN 344709270X
Ona Aleknavièienë
Christiane Schiller
Martin-Luther-Universität Halle-Wittenberg
Johannas Behrendtas Dawådno Mókµlo
apie Dußiôs Ißgånim± (1729) redaktorius,
recenzentas ir maldos vertëjas
Johannas Behrendtas (16671739) lietuviø literatûros istorikams geriausiai þinomas kaip religiniø knygø redaktorius: jis tikrino Henricho Lysijaus (1670
1731) organizuotà rankraðtiná Martino Lutherio Maþàjá katekizmà (1719) bei
spausdintà jo versijà (1722), redagavo baþnytinæ agendà (1730), 1732 metø giesmynà ir 1735 metø Biblijà. Á giesmynà jis ádëjo ir 17 savo sukurtø giesmiø1. Be to,
ir giesmynui, ir Biblijai Behrendtas paraðë po lietuviðkà pratarmæ. Ðie leidiniai,
parengtì vadovaujant vyriausiajam Prûsijos karaliaus rûmø pamokslininkui Johannui Jacobui Quandtui (16861772), netrukus tapo visuotinai pripaþinti ir po
keletà kartø perspausdinti, taèiau Behrendto darbas iki ðiol nëra iðsamiau tirtas
ir apibendrintas.
Plaèiau pasidomëti Ásruties evangelikø liuteronø vyskupo Behrendto kûrybine
veikla paskatino jo laiðkas, raðytas ið Ásruties á Hallæ. Straipsnio autorës já rado
2001 metø rugsëjá Franckes ástaigø archyve Hallëje (Archiv der Franckeschen Stiftungen zu Halle). Ypaè didelá susidomëjimà ið pradþiø këlë tai, kad iki ðiol lietuviø literatûros istoriografijoje nebuvo jokiø duomenø apie tiesioginius ðio Ásruties
1 Vaclovas
Birþiðka, Aleksandrynas. Senøjø
lietuviø raðytojø raðiusiø prieð 1865 m.
biografijos bibliografijos ir biobibliografijos 2.
XVIIIXIX amþiai, Èikaga: JAV LB
kultûros fondas, 1963, 1012; Juozas
43
Tumelis, Albertas Juðka, Behrendt,
Maþosios Lietuvos enciklopedija 1, Vilnius:
Maþosios Lietuvos fondas, Mokslo ir
enciklopedijø leidybos institutas,
2000, 161.
J o h a n n a s B e h r e n d t a s Daw å dno
Mók µ lo apie Dußi ô s Ißg å nim ± (1729)
redaktorius, recenzentas
ir maldos vertëjas
vyskupo ir Hallës pietistø ryðius. Kadangi Behrendtas redagavo liuteronø ortodoksø ðalininko Quandto organizuojamà visos Biblijos vertimà (vadinamà
Quandto Biblija) bei oficialøjá giesmynà (vadinamà Quandto-Behrendto giesmynu), á
lietuviø kalbà iðverstà oficialiàjà baþnytinæ agendà 2, tai manoma, kad jis priklausë ne pietistams, o liuteronams ortodoksams3. Pietistø ir ortodoksø santykiai Prûsijoje nuo pat XVIII amþiaus pradþios buvo gana átempti4. Karalius Frydrichas
Vilhelmas I dëjo daug vilèiø, kad bûtent iniciatyvûs pietistai bus pajëgûs lietuviðkose apskrityse sukurti privalomojo pradinio mokymo sistemà, mokykloms ir
baþnyèioms parengti lietuviðkai mokanèiø kunigø, iðleisti lietuviðkø knygø. Jis
buvo suinteresuotas ðio kraðto ekonomikos stiprinimu, gyventojø raðtingumu,
evangelizacijos spartinimu, dël to nuolat aktyvino ryðius tarp Hallës ir Karaliauèiaus pietistø, pats domëjosi reikalø eiga5.
Lietuviðkø parapijø kunigai á pietistiná sàjûdá þiûrëjo nevienodai: vieni já aktyviai palaikë, kiti buvo labai nepakantûs, treti laikësi neutraliai6. Nors karalius
reikalavo, kad net treèdalis naujai á lietuviðkas baþnyèias skiriamø kunigø bûtø
mokæsi Hallës universitete7, taèiau ðios pakraipos kunigams ásitvirtinti tiek Karaliauèiuje, tiek apskrityse dël liuteronø ortodoksø prieðinimosi buvo nelengva. Karaliauèiaus universiteto filosofijos profesorius pietistas Georgas Friedrichas Rogallis 1728 metø spalio 1 dienos laiðke Gotthilfui Augustui Franckei mini 25 dorus
(rechtschaffene) kraðte dirbanèius kunigus8.
2 Dawådnas
Pamokinnimas kaipo wiµµi / Lietuwoje / po Maloningiåuµo Pruµû Karalum
eµµantieji Kunningai / kaip Diewo Tarnai tur
elgtis / noredami ßwent± Klebonû Urëd±
wiernay ißpildit. Karalåuçuj² / Mete
MDCCXXX (VUB yra kopija, 74 p.,
sign.: FC 40; sprendþiant pagal antspaudà (Liepâjas pilsçtas zinâtniskâ biblioteka),
originalas turëtø bûti Liepojos mokslinëje bibliotekoje (inventoriaus Nr. 53 000).
3 Leonas Gineitis, Kristijonas Donelaitis ir jo
epocha, Vilnius: Vaga, 1990, 63; Algirdas
Matulevièius, Maþoji Lietuva XVIII amþiuje. Lietuviø tautinë padëtis, Vilnius:
Mokslas, 1989, 118. 0 0 0
4 Apie átampà tarp pietistø ir liuteronø ortodoksø bei jos prieþastis plaèiau þr.
Erich Riedesel, Pietismus und Orthodoxie
in Ostpreußen. Auf Grund des Briefwechsels
G. F. Rogalls und F. A. Schultz mit den
Halleschen Pietisten, Königsberg (Pr) und
Berlin: Ost-Europa-Verlag, 1937; Carl
Hinrichs, Preußentum und Pietismus. Der
Pietismus in Brandenburg-Preußen als religiös-soziale Reformbewegung, Göttingen:
44
Vandenhoeck & Ruprecht, 1971, 216
300.
5 Eduard Winter, Die Pflege der west- und
südslawischen Sprachen in Halle im
18. Jahrhundert. Beiträge zur Geschichte des
bürgerlichen Nationwerdens der west- und
südslawischen Völker, Berlin: Akademie
Verlag, 1954, 4349. 0 0 0
6 Adolf Rogge, D. Heinrich Lysius in Litauen und Masuren, Altpreussische Monatsschrift 18, 1881, 121126; Leonas Gineitis, Kristijono Donelaièio aplinka, Vilnius: Lietuviø literatûros ir tautosakos
institutas, 1998, 6162. 0 0 0 0
7 Fritz Terveen, Gesamtstaat und Retablissement. Der Wiederaufbau des nördlichen
Ostpreußen unter Friedrich Wilhelm I.
17141740. Göttingen etc.: Musterschmidt, 1954, 118121. 0 0 0
8 Theodor Wotschke, Georg Friedrich Rogalls
Lebensarbeit nach seinen Briefen, Königsberg i. Pr.: Kommissionsverlag Ferd. Beyers Buchhandlung Thomas & Oppermann, 1928, 132. 0 0 0
Prielaidas sëkmingai Hallës pietistø veiklai sudarë visø pirma platus informacijos ir komunikacijos tinklas, jø paèiø nuolat kurtas daugiausia dël teologiniø,
bet ið dalies ir dël ekonominiø interesø. Naujø ryðiø ieðkojimas ir palaikymas
stiprino bendros veiklos motyvacijà ir davë veiksmingø postûmiø Prûsijos kultûrai: skatino baþnyèiø, mokyklø ir apskritai visos ðvietimo sistemos raidà. Archyvuose iðlikusi to laikotarpio korespondencija ir periodinë spauda leidþia naujai
paþvelgti á kai kuriuos XVIII amþiaus lietuviø literatûros aspektus, padeda kiek
kitaip vertinti pietistø pastangas rengiant lietuviðkoms parapijoms kunigus, leidþiant lietuviðkas knygas.
1.
Hallëje,
Franckes ástaigø archyve, saugomo laiðko signatûra: AFrS H C 369, 1. Laiðkas raðytas ið Ásruties ir pasiraðytas Behrendto kaip Ásruties vyskupo: Inµterburg in
Eyl[au º [den] 20 Martii º 1729 Ergebenµter Diener º Joh[ann] Behrendt Ert¸Pr[ieµter].
Laiðkà sudaro keturi puslapiai, tai yra vienas perpus perlenktas popieriaus lapas.
Puslapio formatas 17,2x20,1 cm. Raðyta vokiðkai gotikiniu greitraðèiu, stamboka
raðysena, tamsiai rudu raðalu. Adreso nëra. Laiðko gavëjas neávardytas, bet veikiausiai tai Gotthilfas Augustas Francke. Archyvo kataloge nurodyta, kad laiðkas skirtas bûtent Gotthilfui Augustui Franckei. Laiðke á já Behrendtas kreipiasi kaip á
daktarà, konsistorijos tëvà ir globëjà: HochEhrwürdiger u[nd] Hochgelahrter º
Herr Doctor u[nd] Conµiµtorial=Vate[r], º Mein µehr hoher Gönner. Ðis kreipinys
kiek máslingas. Kaip minëta, Behrendtas bendradarbiavo su garsiausiu Karaliauèiaus liuteronø ortodoksø ðalininku Quandtu ir yra priskiriamas prie ortodoksø 9.
Behrendtà Quandtas laikë labai iðsilavinusiu ir tinkamiausiu rengti naujà giesmynà10, bûtent jam pavedë redaguoti á lietuviø kalbà iðverstà oficialiàjà agendà ir
pirmàjá lietuviðkos Biblijos leidimà.
Hallëje rastas dokumentas pateikia naujos informacijos pirmiausia apie siuntëjo kûrybinæ veiklà, iðryðkina jo poþiûrá á religiniø raðtø kalbà, parodo tam tikrø
to laikotarpio filologiniø nuostatø tæstinumà. Antra, laiðkas papildo Hallëje
17271740 metais veikusio Lietuviø kalbos seminaro istorijà. Treèia, jis verèia
kiek kitaip þiûrëti á 1729 metais Hallëje á lietuviø kalbà iðversto ir ten pat iðleisto
Johanno Anastasijaus Freylinghauseno traktato Dawådnas Mókµlas apie Dußiôs
BEHRENDTO
1729
METØ
KOVO
9 Pietistø
ir ortodoksø santykiai nëra vien
istorinë problema siauràja prasme. Vertinant literatûriná darbà ir indëlá á lietuviø
kultûrà, gal ir nebûtø labai svarbu, kuriai pakraipai priklausë vienas ar kitas
XVIII amþiaus kultûros darbuotojas, taèiau to reikia neiðleisti ið akiø analizuojant amþininkø atsiliepimus ir nustatant
45
20
DIENOS
LAIÐKAS.
teiginiø objektyvumà. Mat ir vieni, ir kiti
nesivarþë kritikuoti bei menkinti prieðingos pakraipos atstovø darbà.
10 [Karl Theodor Waldemar] Hoffheinz,
Bericht über einen litterarischen Fund,
Mittheilungen der Litthauischen litterarischen Gesellschaft 1, 1882, 270. 0 0 0
ir maldos vertëjas
Ißgånim±11 teksto istorijà. Ketvirta, kultûros istorijai svarbu ir tai, kad ðitas laiðkas
kartu su Behrendto áraðu vadinamajame Lysijaus katekizme12 yra vieninteliai ðiuo
metu þinomi Behrendto autografai. Hallëje daugiau jo laiðkø nerasta, o Birþiðka
Aleksandryne nenurodo jokiø dokumentø. Franckes ástaigø archyvas suteikë teisæ
rastà laiðkà publikuoti straipsnio gale jis pateikiamas kaip priedas (faksimilë,
perraða ir vertimas á lietuviø kalbà)13.
Prieð supaþindinant su naujais faktais, pirmiausia reikia bent trumpai apþvelgti
svarbiausius Behrendto gyvenimo ir kûrybos duomenis.
2.
LIGÐIOLINËS
ÞINIOS
APIE
BEHRENDTO
GYVENIMÀ
IR
KÛRY-
B À . Nors Behrendtas buvo Ásruties baþnytinës apskrities vyskupas (dar vadinamas
superintendentu, dekanu, arkipresbiteriu, vok. Erzpriester), bet apie jo gyvenimà, asmenybæ, ganytojiðkà veiklà bei literatûrinës veiklos vertæ iki ðiol þinoma ne itin daug.
2.1. Skirtingai nurodomos gimimo, imatrikuliacijos, ordinavimo, skyrimo á parapijas datos. Danieliaus Heinricho Arnoldto duomenimis, Behrendtas gimë 1667
metø sausio 18 dienà Ásrutyje (mirë ten pat 1737-øjø kovo 14)14. Tuo tarpu Georgas
Reinholdas Frölichas nurodo já gimus 1666-aisiais15. Birþiðka (1963, 10) ir Altpreußisches evangelisches Pfarrerbuch16 pateikia tokià pat kaip Arnoldtas gimimo datà
(1667).
16851692 metais Behrendtas studijavo Karaliauèiaus universitete. Pirmà kartà
èia imatrikuliuotas 1685 07 07: Behrendt Joh., Insterburg. Pruss. (be priesaikos),
11 [Johannas
Anastasijus Freylinghausenas,]
Dawådnas Mókµlas apie Dußiôs Ißgånim± Pagal ßwent± Råßt± µuraßytas n¾g
A. Freylinghauµen, Kunngo S¸w. Ulrikaus
Banyãiôs o iß wókißko lietuwißk±
Lieuw pérraßytas ir wisµiems Ißgånimo
trokßtan=tiems ant Géro ißd¾tas n¾g Draugû lietuwißkôs Ißkalôs. Ißµpauµtas Aùoje pas
Stepon± Orban±, Méte 1729 (toliau
FrDM).
12 Katekizmo rankraðtá Behrendtas pasiraðë
pats pirmasis: Johann Behrendt Erã
Prieµter in Inµterb[urg] d[en] 2 Maji º
1719. (Heinrich Johann Lysius, Maþasis
katekizmas, pagal Berlyno rankraðtá parengë Pietro U. Dini, Vilnius: Mokslo ir
enciklopedijø leidykla, 1993, 142).
13 Uþ leidimà publikuoti laiðkà ALt 4 dëkojame Franckes ástaigø archyvo vadovui
dr. Thomui Müller-Bahlkei.
14 [Daniel Heinrich Arnoldt,] D. Daniel Heinrich Arnoldts [...] kur¸gefaßte Nachrichten
46
von allen µeit der Reformation an den Lutheriµchen Kirchen in Oµtpreußen geµtandenen
Predigern. Herausgegeben von Friedrich
Wilhelm Benefeldt, Pfarrer in Arnau,
Königsberg, bey Gottlieb Lebrecht Hartung.
1777, 119.
15 [Georg Reinhold] Frölich, Behrendt, Johann, Altpreußische Biographie 1, hrsg.
im Auftrage der Historischen Kommission für ostund westpreußische Landesforschung von Christian Krollmann,
Marburg; Lahn: N. G. Elwert Verlag,
1974, 42.
16 Altpreußisches evangelisches Pfarrerbuch von
der Reformation bis zur Vertreibung im
Jahre 1945. Biographischer Teil, auf der
Grundlage der Sammlungen von Friedwald Moeller bearbeitet von Walther
Müller-Dultz, Hamburg: Selbstverlag des
Vereins für Familienforschung in Ostund Westpreußen e. V., 1977, 8889;
toliau AEP. 0 0 0
antrà kartà 1686 06 17: Behrendt Joh., Insterburg. Pruss. iur. (su priesaika)17.
AEP 88 duomenimis, antrà kartà imatrikuliuotas 1686 05 17, bet tai veikiausiai korektûros klaida. Behrendtas ordinuotas Karaliauèiuje, Pilies baþnyèioje: pagal Arnoldtà (1777, 119), 1692 09 08, o pagal Quandtà, 1693 09 11 (AEP 88). 1692 ar
1693 metais jis ávesdinamas á naujai pastatytà Mielkiemio baþnyèià, 1708 ar 1709
metais perkeliamas á Enciûnus, o nuo 1711-øjø iki mirties dirba kunigu ir vyskupu
Ásrutyje18. Behrendtas turëjo du vaikus: Johannà Friedrichà ir Reginà Dorothëjà
(AEP 89).
2.2. Jau minëta, kad Behrendtas þinomas kaip penkiø knygø redaktorius, taèiau
apie jo literatûriná darbà tiek amþininkai, tiek dabartiniai tyrëjai atsiliepia gana
prieðtaringai. Vieni jø, pirmiausia Gottfriedas Ostermeyeris, vëliau Jurgis Lebedys,
Zigmas Zinkevièius ir kiti manë já menkai mokëjus lietuviðkai ir, tarkim, taisomas
giesmes tik bloginus19. Tuo tarpu jo amþininkas Quandtas Behrendtu labai pasitikëjo ir apie jo darbà prie 1735 metø Biblijos atsiliepë itin pagarbiai: pratarmëje
iðskyrë ið kitø rengëjø, pabrëþë nenuilstamà stropumà ir begaliná atsidavimà, bet
pateikë uþuominà apie leidimàsi á ginèus:
Beµonders aber kan ich nicht umhin, den unverdroµµenen F[leiß] und unerm÷dete
Treue des treuverdienter Erã=Prieµtern und Senioris in Inµterburg Herrn JOHANN
BEHRENDT ¸u r÷hmen, als welcher dieses Werck ¸u befærdern nicht nur mit
allem Eyfer µich angelegen µeyn laµµen, µondern auch die Reviµion und m÷hµame
Correcturen, mit Herrn Peter Gottlieb Mielcken, Pfarrern in Georgenburg [...] ¸u
beµorgen 20 Lietuviðkos Biblijos treèio leidimo (1816) rengëjo Ludwigo Jedemino Rhesos nuomone, 1735 metø Biblijos kalba sklandi, suprantama, darni, turinti jëgos ir taurumo
(der litthauiµche Ausdruck im Gan¸en genommen fließend, verµtÕndlich, harmo-
17 Georg
Erler, Die Matrikel der AlbertusUniversität zu Königsberg i. Pr. 2. Die
Immatrikulationen von 16571829, Leipzig: Verlag von Duncker & Humblot,
1911/12, 145.
18 Arnoldtas (1777, 119, 90, 83) nurodo
skirtingus metus; plg. Friedwald Moeller, Altpreußisches evangelisches Pfarrerbuch
von der Reformation bis zur Vertreibung
im Jahre 1945 1. Die Kirchspiele und ihre
Stellenbesetzungen, Hamburg: Selbstverlag
des Vereins für Familienforschung in
Ost- und Westpreußen e. V., 1968,
93, 36, 57.
47
19 [Gottfried
Ostermeyer], Erµte Littauiµche
Liedergeµchichte, ans Licht geµtellet von
Gottfried Oµtermeyer [...] Kænigsberg, gedruckt mit Drießiµchen Schriften, 1793,
8081; 102103; Jurgis Lebedys, Senoji
lietuviø literatûra, paruoðë J[uozas] Girdzijauskas, Vilnius: Mokslas, 1977, 154;
Zigmas Zinkevièius, Lietuviø kalbos istorija 4. Lietuviø kalba XVIIIXIX a., Vilnius: Mokslas, 1990, 241.
20 Johann Jacob Qvandt, [Vorrede,] BIBLJA Tai eµti Wiµµas S¸wentas Raßtas Séno
ir Naujo Teµtamento [...] N¾ keliu Mokytoj¾ Lietuwoj Lietuwißkay perµtattytas. Karalauçuje, 1735 (VUB RS, sign.: L R 3246).
ir maldos vertëjas
niµch, krafttvoll und edel iµt), o kiekviena knyga iðlaikiusi savità charakterá ir
atspindinti vertëjø sugebëjimus, taèiau, priklausomai nuo jø talento, esanti nevienodos vertës21.
2.3. Gottfriedo Ostermeyerio (1793, 8081) ásitikinimu, Quandtas labai klydo
patikëdamas Behrendtui oficialiojo giesmyno rengimà, nes ðis viskà prastai iðmanæs, beje, ir lietuviø kalbà. Taèiau kitoje savo knygos apie lietuviðkø giesmynø
istorijà vietoje Ostermeyeris (1793, 102) jau sako, kad Behrendtas taisyklingai kalbëjo lietuviðkai, bet vis tiek darë klaidø (Er µoll µehr fertig Littauiµch geµprochen
haben, aber eben µo fehlerhafft). Vis dëlto Behrendtà nevykusiu verstiniø leidiniø
redaktoriumi jis laikë dël kitø prieþasèiø:
Er hatte eigene Meinungen, von denen er µich nicht abbringen ließ. So hielt er
dafür, man m÷µµe im Littauiµchen die deutµche Art µich aus¸udr÷cken ohne die
geringµte Aenderung beybehalten. ¨. B. der Deutµche braucht den Conjunctivum,
µo wie der Lateiner, oft optative. Das that er auch im Littauiµchen, gan¸ wider den
Uµum und ohne ein¸iges Exempel der Alten22.
Teiginys, kad Behrendtas lietuviðkuose tekstuose siekë beatodairiðkai iðlaikyti
vokiðkus iðraiðkos bûdus, liudytø, jog jis orientavosi á formaløjá vertimà, kai norint
perteikti turiná, vertimo kalbõs vienetai priverstinai sutapatinami su originalo kalbos vienetais (o ne á adekvatøjá, kai renkantis ekvivalentiðkas kalbos priemones ir
laikantis vertimo kalbos normø stengiamasi, kad vertimas perteiktø tiek pat informacijos ir darytø toká pat emociná poveiká kaip originalas)23. Pagal Ostermeyerá
(1793, 102103), Behrendtas daþnai nusiþengdavæs lietuviø kalbos taisyklëms ir tai
lietuviui rëþià ausá. Jis nepaisydavæs ir poetikos dësniø. Giesmyno redaktorius
iðmesdavæs viskà, kas atrodæ nelietuviðka, nors nauji taisymai prieðtaraudavæ poezijos taisyklëms ir taip bûdavæ daugiau prarandama, negu laimima:
So µtrich er, was ihm nicht recht Littauiµch ¸u µeyn d÷nkte; µeãte aber in die Stelle,
was den Regeln der Poeµie ¸uwider war, wodurch alµo mehr verlohren gieng, als
gewonnen wurde24.
21 [Ludwig
Jedemin Rhesa,] Geµchichte der
litthauiµchen Bibel [...] von D. L. J. Rheµa [...] Kænigsberg [...] gedruckt in der
Hartungµchen Hofbuchdruckerei, 1816, 42.
22 Turëjo tokiø ásitikinimø, kuriø në uþ
kà nenorëjo atsisakyti. Manë, kad lietuviðkuose vertimuose reikia beatodairiðkai
iðlaikyti vokiðkà nusakymo bûdà. Pavyzdþiui, vokieèiø kalboje, kaip ir lotynø, konjunktyvas daþnai vartojamas optatyviðkai. Tà patá jis taikë ir lietuviø
48
kalbai, visai nepaisydamas vartosenos ir
neturëdamas jokio pavyzdþio ið senøjø
raðtø (Gotfrydas Ostermejeris, Rinktiniai raðtai, parengë ir iðvertë Liucija Citavièiûtë, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla, 1996, 352353). 0 0 0
23 Apie adekvatøjá ir formaløjá vertimà þr.
K[azimieras] Ambrasas-Sasnava, Vertimo
mokslas, Vilnius: Mokslas, 1978, 91100.
24 Ostermeyer 1793, 103. 0 0 0
Èia akivaizdu, kad Ostermeyeris pats sau prieðtarauja: tik kà pabrëþæs, kad
Behrendtas lietuviø kalbai taikë vokieèiø kalbos modelá, toje paèioje pastraipoje
teigia, kad jis braukë viskà, kas jam atrodë nelietuviðka.
Labai kritiðkai, taèiau taip pat neargumentuotai Ostermeyeris (1793, 84) atsiliepia ir apie Behrendto paraðytà lietuviðkà septyniø puslapiø giesmyno pratarmæ:
Sie handelt vom Lobe Gottes in geiµtlichen Liedern, aber µo d÷rftig in Worten und
Sachen, daß kein Mann von Geµchmack µichs wird gel÷µten laµµen µie mehr, als
einmal ¸u leµen; und es iµt ¸u verwundern, wie man µie µo vielen Auflagen dieµes
Buchs immer aufs neue hat kænnen vordrucken laµµen25.
Vertindamas 1740 metais pasirodþiusá ketvirtàjá giesmyno leidimà, Ostermeyeris
(1773, 112) Behrendto giesmes laiko prasèiausiomis. Nors 1738 ir 1740 metø giesmynai iðëjo jau po Behrendto mirties ir buvo priþiûrimi Adamo Friedricho Schimmelpfennigio, taèiau kritikos strëlës vis dar tebesvaidomos á Behrendtà: ðis kartais
pagadindavæs ir tai, kà kiti buvo gerai padaræ, savo giesmëse nesupratæs ar nepakankamai apmàstæs originalà, vël pridaræs daugybæ kalbos klaidø, jo pasakymai
prieðtaraujà kalbos vartosenai, o apie poetikà tai nereikià ir kalbëti. Dël nepastebëtø
prieðtaravimø ir heterodoksiðkø sakiniø galima esà nukrypti net á pagonybës
prietarus. Anot Ostermeyerio (1773, 142), ir vokiðkuose giesmynuose nemaþai prastø giesmiø, taèiau lietuviðkame barbariðkø kur kas daugiau, nors lietuviø kalba
tinka eiliuoti labiau negu vokieèiø.
Nesileidþiant á gilesnæ tokiø Ostermeyerio teiginiø analizæ ir Behrendto vertimo
bei redagavimo strategijos tyrimà, reikia pripaþinti, kad Pirmojoje lietuviðkø giesmynø istorijoje pateikti vertinimai daþnai prieðtaringi, tendencingi, ne visada logiðki
ir pagrásti.
2.4. Hoffheinzo (1882, 270) teigimu, Behrendtas, bûdamas gana riboto akiraèio,
bet ásitikinæs savo pranaðumu, laikë save protingiausiu, sumaniausiu ir neklafsë
jam talkinusiø kunigø, juos esà netgi terorizavo. Á bendradarbiø siûlymus jis neatsiþvelgdavæs ir taisæs pagal savo iðmanymà. Deja, Hoffheinzas ðaltiniø nenurodo
ir negalima patikrinti, kiek jo teiginiai pagrásti, taèiau tikëtina, kad jis remiasi
Ostermeyeriu.
2.5. Pagal Frölichà (1974, 42), Behrendtas puikiai mokëjæs lietuviðkai: tiesiogiai
bendraudamas su þmonëmis savo parapijose jis netgi ëmæsis dialektologijos studijø; bûtent dël gero lietuviø kalbos mokëjimo Quandtas já ir pasikvietæs taisyti lietuviðkos Biblijos vertimo.
25 Joje
kalbama apie Dievo ðlovinimà giesmëmis, bet tokiais skurdþiais þodþiais ir
taip nevykusiai, kad në vienas iðmanantis vyras, perskaitæs vienà kartà, dau-
49
giau jos nebenorës skaityti. Belieka stebëtis, kad ji buvo perspausdinëjama
daugybëje ðios knygos leidimø (Ostermejeris 1996, 345). 0 0 0
ir maldos vertëjas
2.6. Lietuviø literatûros istorijai skirtuose darbuose nëra lengva iðsiaiðkinti,
koks buvo Behrendto indëlis rengiant visos Biblijos leidimà: vieni ðaltiniai nurodo,
kad jis ir vertë, ir redagavo26, kiti kad tik redagavo27. Pats Quandtas 1735 metø
Biblijos pratarmëje raðo, kad Behrendtas rûpinosi revizija ir korektûromis. Ir antrojo leidimo (1755) pratarmëje Quandtas vadina já revizoriumi (als Reviµor). Kol
kas nëra aiðku, ar Behrendtas dirbo ir prie 1727 metø lietuviðko Naujojo Testamento (jo pratarmëje Quandtas rengëjø iðvis nenurodo), ar tik prie 1735 metø
Biblijos. Antra vertus, nesant iðlikusiø redaguotø rankraðèiø, pirmõsios spausdintos lietuviðkos Biblijos redaktoriaus darbas lieka sunkiai ávertinamas. Nors jis
redagavo 888 puslapiø Biblijà, 522 puslapiø giesmynà, tikrino 54 puslapiø rankraðtiná ir 88 puslapiø spausdintà Lutherio Maþàjá katekizmà, taèiau kûriniø, kuriuos bûtø galima priskirti paèiam Behrendtui ir analizuoti kaip jo kalbos faktus,
þinoma nedaug: lietuviðka giesmyno ir Biblijos pratarmë bei 17 giesmiø. Tad jo
paties kalbai ir literatûriniams sugebëjimams tirti ðiuo metu teturime kelias deðimtis puslapiø. Darbo, ádëto á svarbiausius XVIII amþiaus pirmos pusës religinius
raðtus, nematomumas laikytinas Behrendto, kaip kûrëjo, paradoksu. Maþa to,
veikiausiai dël nuolatinës kovos su tekstu ir vertëjais Behrendto literatûrinë veikla
apaugo labai nevienareikðmiais atsiliepimais.
2.7. Tad ir Behrendto gyvenimo datos, ir literatûrinis darbas lydimas nevienodai pateikiamø faktø bei jø interpretacijos. Èia pateikta apþvalga rodo, kad ávairûs
atsiliepimai apie jo veiklà ateina ið XVIII amþiaus ir beveik po 300 metø lieka
nepakitæ: vis kartojami tie patys Ostermeyerio kaltinimai ir ne visai logiðki teiginiai.
Nuosekliø filologiniø ir istoriniø tyrimø iki ðiol nëra atlikta. Á kai kuriuos klausimus, susijusius pirmiausia su Behrendto ir Hallës pietistø kontaktais, tiksliø atsakymø rasti nepavyks dar ir ðiuokart, bet galbût tai paskatins kultûros istorikus
ieðkoti sàsajø ar kitaip aiðkinti laiðke randamà informacijà. Èia daugiausia dëmesio
bus skiriama iki ðiol neþinotiems Behrendto ir Hallëje veikusio Lietuviø kalbos
seminaro literatûrinës veiklos aspektams.
3. N A U J I B E H R E N D T O L I T E R A T Û R I N Ë S V E I K L O S F A K T A I . Behrendto laiðkà galëtume vadinti lydraðèiu, pridëtu prie dviejø ið Ásruties atgal á Hallæ
siunèiamø rankraðèiø. Gali bûti, kad dël to laiðkas ir neturi adreso. Tie rankraðèiai tai dviejø pietistiniø traktatø vertimas á lietuviø kalbà: jie buvo atsiøsti ið
Hallës á Ásrutá, kad Behrendtas juos ávertintø.
26 Lietuvos
TSR bibliografija. Serija A. Knygos
lietuviø kalba 1. 15471861, Vilnius: Mintis, 1969, 47. 0 0 0
50
27 Rhesa
1816, 3940, 45; Birþiðka 1963,
11; Gineitis 1990, 79. 0 0 0
3.1. B E H R E N D T A S FRDM R E C E N Z E N T A S I R R E D A K T O R I U S . Vieno ið atsiøstø traktatø Ordnung Des Heyls vertimà Behrendtas raðo itin atidþiai
perþiûrëjæs, patikrinæs ir pridëjæs savo pastabø:
Ew[er] HochEhrwürden überµende beÿkom[m]end º das ins littauiµche translatirte,
u[nd] von º mir gemäß inliegenden Notatis unt[er] º allem Fleiß revidirte,
tractätch[en], Ordnung º des Heÿls genant (p. [1]).
Tokiu pavadinimu, tik, kaip XVIII amþiuje dar buvo áprasta, gerokai ilgesniu,
Prûsijoje iðleistas Hallës naðlaièiø prieglaudos direktoriaus Johanno Anastasijaus
Freylinghauseno traktatas: pirmà kartà jis iðëjo 1708 metais (ULB Halle, sign.:
16 G 8 [4]), o 1724 perspausdintas treèià kartà28. Lietuviðkas jo vertimas Dawådnas
Mókµlas apie Dußiôs Ißgånim± pirmà kartà iðleistas 1729 metais Hallëje, Stephano
Orbano spaustuvëje, antrà 1735-aisiais taip pat Hallëje, Johanno Justino Gebauerio spaustuvëje29. Vincento Drotvino nuomone, tai veikiausiai á lietuviø kalbà iðverstas Franckes bendraþygio Anastazijaus Freylinghauseno (16701739) Ordentliche Lehre des Heyls der Seele (1714)30. Taèiau Freylinghausenas knygos
tokiu pavadinimu nëra iðleidæs. 1714 metais iðëjo vienas jo Ordnung Des Heyls
leidimas31. Iki ðiol nëra nustatyta, ið kurio leidimo versta á lietuviø kalbà. Leidimai
vienas nuo kito skiriasi nedaug. Lyginant treèiàjá leidimà (1724) su pirmuoju (1708)
matyti, kad iki 33 puslapio tekstas eina puslapis á puslapá, eilutë á eilutæ, sutampa
net kustodai, toliau kelios eilutës ima perðokinëti. Dalys iðlaikomos tokios pat.
Taigi pirmoji laiðke randama nauja þinia apie Behrendto literatûrinæ veiklà
tokia: jis buvo Hallëje á lietuviø kalbà iðversto ir ten pat 1729 metais iðleisto Freylinghauseno traktato Dawådnas Mókµlas apie Dußiôs Ißgånim± recenzentas ir redaktorius. Tad prie penkiø iki ðiol þinotø Behrendto redaguotø darbø dabar galima
pridëti ir ðeðtàjá.
28 [Johann
Anastasius Freylinghausen,] Ordnung Des Heyls / Nebµt einem Ver¸eichniß
Der wichtigµten Kern=Spr÷che H. Schrift /
darinn die f÷rnehmµten Glaubens=Articul
gegr÷ndet µind, Wie auch einem µo genannten G÷ldenen A / B / C / und Gebetlein.
Denen EinfÕltigen und Unerfahrnen ¸um
Beµten heraus gegeben von Joh. Anaµtaµ.
Freylinghauµen. Dritte Auflage. HALLE / In
Verlegung des WÕyµenhauµes 1724. Ðiuo
treèiuoju leidimu èia ir bus remiamasi
(toliau FrO 3 ).
29 Ið tiesø tai ta pati spaustuvë: 1733 metais po Stephano Orbano mirties jà nusipirko Johannas Justinas Gebaueris.
Plaèiau apie spaustuves þr. Erich
Neuss, Gebauer-Schwetschke. Geschichte ei-
51
nes deutschen Druck- und Verlagshauses
17331933, Halle: Gebauer & Schwetschke, 1933, 18. 0 0 0
30 Vincentas Drotvinas, F. W. Haacko Vocabvlarivm LitthvanicoGermanicvm, et
GermanicoLitthvanicvm (Halle, 1730),
LKK 39, 1998, 85. 0 0 0
31 [Johann Anastasius Freylinghausen,] Ordnung Des Heyls / Nebµt einem Ver¸eichniß
Freylinghauµen. Halle / In Verlegung des
Wayµenhauµes, 1714.
ir maldos vertëjas
Knygoje nei vertëjas, nei redaktorius neávardytas antraðtiniame lape tenurodyta, kad vertimas ißd¾tas n¾g Draugû lietuwißkôs Ißkalôs. Vertëjo pavardës savo
laiðke nemini ir Behrendtas. Manoma, kad já á lietuviø kalbà iðvertæ Lietuviø kalbos
seminaro dalyviai, vadovaujami dëstytojo Friedricho Wilhelmo Haacko (1706
1754), arba kad tai galás bûti ir paties Haacko vertimas32.
Behrendtas apie vertimà atsiliepë palankiai ir siûlë ðià jaunimui naudingà knygelæ spausdinti. Gavus teigiamà Behrendto atsakymà laiðkas datuotas 1729 kovo
20 dienà, ir, labai tikëtina, atsiþvelgus á jo pastabas, vertimas vasarà iðspausdintas. Gotthilfas Augustas Francke 1729 metø liepos 26 dienos laiðke Rogalliui raðë,
jog trûkstamos lietuviðkos raidës pagamintos ir kità dienà vertimas bus iðspausdintas (Wotschke 1928, 135). 1729 metø rugsëjo 1 dienà Leipzige leistame laikraðtyje
Neuer ëitungen von Gelehrten Sachen skelbiama, kad neseniai iðleistas vienas ið Lietuviø kalbos seminaro dalyviø á lietuviø kalbà iðverstø veikalø:
Nachdem auf allergnädigµten hohen Befehl Sr. Königl. Majeµt. im October 1727
allhier ein Seminarium Lthuanicum von Studioµis Theologiae errichtet worden, in
welchem dieµelben von einem Studioµo Theologiae, der ein gebohrner Litthauer, in der
Litthauiµchen Sprache unterrichtet werden, damit µie nachmahls in dem Königl.
Preußiµchen Litthauen ¸u Predigern gebraucht werden können; µo µind nicht allein
µeit derµelben ¸eit von Ihro Königl. Majeµt. µechs Pfarr-Stellen in Litthauen mit
µolchen Predigern, die die Sprache allhier erlernet, beµet¸et: µondern man hat auch
den Anfang gemacht, ein und andere nüt¸liche Sachen in die Litthauiµche, von der
Pohlniµchen gant¸ unterµchiedene, Sprache zu uberµet¸en, wovon vor kurt¸en ¸uerst
des Herrn Paµtor Freylinghauµens Ordnung des Heils im Druck herauskommen iµt33.
Vertimas buvo nusiøstas karaliui Frydrichui Vilhelmui I. 1729 metø rugpjûèio 13
dienà jis jau dëkojo uþ jam atsiøstà maþà lietuviø kalba iðspausdintà knygelæ
(Winter 1954, 50). Vadinasi, ji buvo iðspausdinta iki rugpjûèio 13 dienos.
Vertëjas në viename ið ðiø ðaltiniø irgi nenurodomas. Jo neávardija ir Francke
1730 metais Hallëje iðleisto Haacko þodyno pratarmëje, nors 1729 metais iðleistà
Freylinghauseno traktatà pamini. Kalbëdamas apie èia lietuviø kalbos besimokanèius 13 studentø, vertimà nurodo kaip jø darbo pavyzdá34. Deja, ir rastasis Behrendto laiðkas nepadeda nustatyti vertimo autorystës. Neturint átikinamø duomenø ir
32 Birþiðka
(1963, 68) mano, kad vertë
Haackas, bet dalá teksto galëjo bûti iðvertæ ir jo mokiniai. Kiti vertëju laiko
tiktai Haackà (plg. Winter 1954, 50).
33 Neuer ëitungen von Gelehrten Sachen,
1729, 639640.
34 und µich noch gegenwÕrtig 13 Studioµi,
µo alleµamt gute Hoffnung geben / auf
mehr gedachte Sprache appliciren / auch
einige derµelben µchon ¸iemliche Profectus
darinnen erlanget haben. Es iµt auch im
52
vorigen Jahr des Hrn. Paµt. Freylinghauµens Ordnung des Heyls in das Litthauiµche ÷berµet¸t und alhier gedrucket
worden (G[otthilf] A[ugust] F[rancke],
Vorbericht, VOCABVLARIVM LITTHVANICO-GERMANICVM, ET GERMANICO-LITTHVANICUM [...] Nebµt Einem Anhang einer kurt¸gefaßten Littauiµchen GRAMMATIC [...] von Friederich
Wilhelm Haack [...] HALLE. Druckts Stephanus Orban, Univerµ. Buchdr., 2v).
atsiþvelgiant á nuorodà antraðtëje ißd¾tas n¾g Draugû lietuwißkôs Ißkalôs, ðio
traktato vertimas laikytinas kolektyviniu seminaro dalyviø darbu35. Taèiau ligðiolinëje anoniminëje ðios knygos istorijoje jau paaiðkëja ir viena pavardë: jos redaktorius Ásruties vyskupas Johannas Behrendtas.
Traktato Dawådnas Mókµlas apie Dußiôs Ißgånim± ðiuo metu iðlikæ du egzemplioriai: vienas yra Vilniaus universiteto bibliotekoje (sign.: LR 1120), kitas Hallëje,
Saksonijos-Anhalto universiteto ir þemës bibliotekoje (Universitäts- und Landesbibliothek Sachsen-Anhalt; sign.: Im 1599). Tai nedidelë 46 puslapiø knygelë, sudaryta ið
paties traktato, trijø maldø36 ir keturiø giesmiø. Jos struktûra, beje, gerokai skiriasi
nuo originalo joje yra pora skyreliø praleista ir pridëta maldø bei giesmiø:
Ordnung Des Heyls
Dawådnas Mókµlas apie Dußiôs Ißgånim±
[Ordnung Des Heyls] 140
[Dawådnas Mókµlas apie Dußiôs Ißgånim±]
328

Ver¸eichniß Der wichtigµten Kern=Sprüche
Heiliger Schrift [...] 4043
Güldenes A/B/C/ für die Jugend 4447
Gebetlein / welches von der Jugend an
µtatt einer Beicht gebrauchet werden
mag 4748

Maldéle kurr² Jaunieji / prie Spawedês
eidami µakyti gål 2829
Malda dienißka. Rytmeçeis µkaitoma
2931
Malda dienißka. Wåkarais µkaitoma 3134
Gieµme. kurroje Dawådas Ißgånimo muµû
randomas yra 3438
Gieµme prie Spåwédês einant giedoma
3841
Gieµme. Rytmeçeis giedoma 4243
Gieµme Wåkarais giedoma 4446
Behrendtas nenurodo, ið kokiø daliø susidëjo jam perþiûrëti atsiøstas rankraðtis laiðke minimas tiktai traktatas (Tractätchen) ir maldelë (Gebetlein). Ið tiesø
FrDM neiðversti ir neádëti du iðkart po paties traktato ëjæ skyriai: 1) Ver¸eichniß
Der wichtigµten Kern=Sprüche Heiliger Schrift [...] FrO3 4043; 2) Güldenes A/B/
C/ für die Jugend FrO3 4447. Lietuviðkame variante po Freylinghauseno traktato
35 Apie
Lietuviø kalbos seminaro dalyvius
þr. Christiane Schiller, Das Litauische
Seminar in Halle (17271740) und seine
Mitglieder, Acta Baltica 32, 1994, 193223.
36 Plg. Vincentas Drotvinas, Hallißkos
Giesmes: Zur Frühgeschichte der Halleschen Kirchenlieder in litauischer Spra-
53
che, Europa in der Frühen Neuzeit. Festschrift für Günter Mühlpfordt 3. Aufbruch
zur Moderne, hrsg. von Erich Donnert,
Weimar; Köln; Wien: Böhlau, 1997, 463;
èia nurodoma FrDM esant keturias maldas, taèiau ir Hallës, ir Vilniaus egzemplioriuje ið tiesø yra tik trys.
ir maldos vertëjas
1 pav. FrO3 47: maldos pradþia Johanno Anastasijaus Freylinghauseno
traktate Ordnung Des Heyls (1724);
Centrinë Franckes ástaigø biblioteka Hallëje, sign.: 75 K1 [3]
tuoj pat eina maldõs vertimas: Maldéle kurr² Jaunieji / prie Spawedês eidami
µakyti gål FrDM 2829. Ji buvo ir FrO3 4748: Gebetlein / welches von der Jugend
an µtatt einer Beicht gebrauchet werden mag (plg. 1 ir 2 pav.). Ðita Gebetlein FrO3
ir baigiasi, tuo tarpu FrDM toliau ádëtos dar dvi maldos ir keturios giesmës. Giesmiø ðaltinius jau yra nustatæs Drotvinas37, o dviejø pridëtø maldø originalai iki ðiol
buvo neþinomi. Apie juos plaèiau raðoma 4.2 skyriuje, o dabar laiðkas verèia sustoti
dar prie minëtosios maldelës.
37 Drotvino
(1997, 463465) duomenimis,
viena giesmë Ißganims mums ateja
pirmà kartà iðspausdinta Jono Bretkûno
giesmyne (veikiausiai versta Bretkûno),
vëliau pakartota Lazariaus Sengstacko
(1612), Danieliaus Kleino (1666) ir Johanno Richovijaus (1685) giesmynuose.
Giesmë Kur mano rims ßirdis pirmà
kartà iðversta Kleino, vëliau ádëta á Ri-
54
chovijaus ir Frydricho Sigismundo
Schusterio (1705) giesmynà. Giesmë
Dangaus irgi Zemes Ponne versta Ernesto Dicelijaus ir skelbta Richovijaus
bei Schusterio giesmynuose. Ketvirtoji
giesmë Ing Akis mums Miegas traukias versta Melchioro Schwabes, pirmà
kartà paskelbta Kleino, vëliau Richovijaus ir Schusterio giesmynuose.
2 pav. FrDM 28: Johanno Behrendto á lietuviø kalbà verstos maldos pradþia;
VUB, sign.: LR 1120
3.2. B E H R E N D T A S M A L D O S V E R T Ë J A S . Behrendtas laiðke raðo, kad
atsiliepdamas á praðymà, iðvertæs taip pat ir maldelæ, kuri puikiausiai gali bûti mielojo jaunimo vartojama einant iðpaþinties. Taigi iðkart po traktato vertimo einanti
Maldéle kurr² Jaunieji / prie Spawedês eidami µakyti gål FrDM 2829 laikytina
Behrendto vertimu. Vadinasi, jis buvo ne tik traktato vertimo recenzentas bei redaktorius, bet dar ir vienos maldos vertëjas. Ðis faktas reikðmingas tiek Behrendto kûrybinei biografijai, tiek ðios knygos teksto istorijai: minëta malda yra ne Hallës Lietuviø kalbos seminaro mokytojo ar dalyviø, o Ásruties baþnytinës apskrities vyskupo
Johanno Behrendto vertimas. Á tai kreiptinas dëmesys atliekant tolesnæ filologinæ
Dawådno Mókµlo apie Dußiôs Ißgånim± analizæ. Nors malda palyginti trumpa, bet kûriniø, kuriuos galëtume analizuoti kaip Behrendto tekstus, kaip minëta, yra nedaug jo kûrybinë potencija sudëta daugiausia á kitø autoriø ir vertëjø tekstø rengimà spaudai.
55
ir maldos vertëjas
Ádomu èia dar ir tai, kad ði malda yra ir Freylinghauseno originale (FrO3 4748;
plg. 138 ir 2 pav.), dël to iðkart kyla keletas klausimø: 1) kodël jos nevertë patys
lietuviðko leidimo rengëjai ir kodël buvo praðoma, kad jà iðverstø Behrendtas? 2) ar
Behrendtas (kaip manoma, bûdamas ortodoksas) pats turëjo pietisto Freylinghauseno traktatà, ar jam ta knyga buvo atsiøsta kartu su rankraðèiu (o gal tik maldos
nuoraðas)?
Sprendþiant ið kai kuriø kitø faktø, Behrendtui nebuvo bûdingas konservatyvumas ir visuomeninis uþdarumas. Jo rengtame giesmyne yra 16 pietistiniø giesmiø,
kuriø vokiðki originalai pirmà kartà iðspausdinti 1697 metø Hallës giesmyne arba
1704 bei 1714 metø Freylinghauseno giesmynuose 39. Freylinghauseno giesmynai buvo labai populiarûs ir iki 1733 metø sulaukë net dvideðimties leidimø40. Kad ir kaip
ten bûtø, Behrendtas 1729 metais atsiliepë á Hallës pietistø praðymà ir tai jau liudija,
kad jis nebuvo prieðiðkai nusiteikæs jø atþvilgiu. Galbût praðant iðversti maldà, buvo
mëginama patraukti garbingà dvasininkà, Ásruties vyskupà, á savo pusæ.
3.3. B E H R E N D T A S M Ö R L I N O Ð A L I N I N K A S . Behrendto laiðkas atskleidþia jo poþiûrá á religiniø raðtø kalbà ir padeda suvokti, kokius reikalavimus
jis këlë vertimo kokybei.
Antrajame ir treèiajame XVIII amþiaus deðimtmetyje ir pietistai, ir ortodoksai
ëmësi versti vokiðkas knygas á lietuviø kalbà. Intensyvëjant vertimams, pagyvëja ir
teoriniø klausimø këlimas: analizuojami vertimo principai, siekiama nustatyti, koks
yra ir koks turëtø bûti vertimas. Jau XVIII amþiaus pradþioje buvo kilusi filologinë
diskusija, kaip reikia kalbëti su liaudimi. Ji vyko ir raðtu, ir þodþiu, á polemikà buvo
ásitraukæ nemaþai Prûsø Lietuvoje dirbusiø kunigø. Pagal Philippà Ruhigà, ji prasidëjo 1702 metais41. 1706 metais Gumbinës evangelikø liuteronø kunigas Michaelis
Mörlinas (16411708) Karaliauèiuje iðleido traktatà, sutrumpintai dabar vadinamà
Principium primarium in lingva Lithvanica42. Jame reikalavo religiniø raðtø kalbos
38 Dëkojame
Franckes ástaigø bibliotekos
vadovei dr. Brittai Klosterberg uþ ðios
iliustracijos parengimà ir leidimà publikuoti.
39 Gertrud Bense, Vorbilder und Impulse
für das preußisch-litauische Schrifttum
in der zweiten Hälfte des 18. Jahrhunderts, Pietismus und Neuzeit. Ein Jahrbuch zur Geschichte des neueren Protestantismus 16, Göttingen: Vandenhoech &
Ruprecht, 2000, 195.
40 Vaclovas Birþiðka, Knygotyros darbai, Vilnius: Pradai, 1998, 109.
41 [Philipp Ruhig,] MELETEMA, é re ipµa,
Autoribus variis, atq[ue] experientia, µiµtens
LINGUAM LITUANICAM [...] ä PHILIPPO RUHIGIO [...] Anno [1735]; [Philipp
Ruhig,] Betrachtung der Littauiµchen Sprache,
56
in ihrem Urµprunge, Weµen und Eigenµchaften [...] von Philipp Ruhig [...] Königsberg,
druckts und verlegts Johann Heinrich Hartung, 1745. Èia remiamasi perspaudais:
Pilypas Ruigys, Lietuviø kalbos kilmës, bûdo ir savybiø tyrinëjimas, parengë Vytautas Jurgutis, Valerija Vilnonytë, Vilnius:
Vaga, 1986, 256257, 311; 2123, 108.
42 [Michael Mörlin,] [...] Bedencken über das
PRINCIPIUM PRIMARIUM In Lingva
Lithvanica [...] M. Mörlin. P. Gumb.
Königsberg / gedruckt In der / von Sv.
Königl. Majest. privilegirten / Georgischen
Buchdruckerey. Anno 1706 (Petras Jonikas, Maþ. Lietuvos baþnytinës kalbos
reformos projektas 18 a. pradþioje.
M. Mörlino Principium primarium in
lingva Lithvanica, APh 6, 1937, 7483).
pagrindu imti gyvàjà kalbà, ðalinti germanizmus ir polonizmus, nekurti naujadarø,
nevartoti daugiareikðmiø þodþiø ar siaurø dialektizmø, nes jø þmonës nesupranta.
Po poleminá leidiná Leipzige ir Frankfurte buvo iðleidæ Nemerkiemio kunigas Johannas Keimelis (?1710) ir Valtarkiemio kunigas Jacobas Perkuhnas (16651711)43.
Prisiminti ðià diskusijà dabar skatina dvi prieþastys: 1) prieð Mörlino traktatà
yra kreipimasis, pasiraðytas Berento, ir dël kreipimosi autorystës yra pareikðta
ávairiø nuomoniø; 2) Behrendtas laiðke mini Mörlino keltà principà loquendum cum
vulgo ir pabrëþia, kad traktatai turi bûti iðversti vargðams lietuviams suprantama
kalba, atsiþvelgiant á paprastà jø kalbos prigimtá.
3.3.1. Mörlino traktatas (24 p. in 8o) iki Antrojo pasaulinio karo buvo Karaliau-
èiaus universiteto bibliotekoje. Jo turiná 1937 metais perpasakojo ir citatø pateikë
Petras Jonikas (1937, 7483). Po karo traktatas laikytas dingusiu. 1991 metais Vincentas Drotvinas vienà egzemplioriø rado Gdañske, Lenkijos mokslø akademijos
bibliotekoje44. Dar vienà egzemplioriø ðio straipsnio autorëms 2001 metø rudená
pavyko rasti Hallëje, Saksonijos-Anhalto universiteto ir þemës bibliotekoje (Universitäts- und Landesbibliothek Sachsen-Anhalt)45. Prieð traktatà eina keturiø lapø (aðtuoniø puslapiø) kreipimasis á kunigà Woll=Ehrw÷rdiger / Großacht=ºbahr= und
Wollgelahrter / Hoch=ºgeehrter Herr Pfarrer, pasiraðytas Berento: Kænigsberg / º
Anno 1706. º Den 2. Martii. º Ergebener Diener º D.46 Berent.
Petro Joniko (1937, 75) nuomone, ðio kreipimosi autoriumi veikiausiai buvæs
Teisës fakulteto profesorius Johannas Behrendtas, gimæs 1658 metais Ásrutyje, miræs
171247. Pagal Vytautà Jurgutá, kreipimosi autoriumi galëjæs bûti Ásruties vyskupas
Johannas Behrendtas, nes nesà jokiø þiniø, kad teisininkas Behrendtas bûtø susijæs
43 [Georg
Christophor Pisanski,] G. C. Piµanskis Entwurf einer preußiµchen Literärgeµchichte in vier Büchern [...], Erµtes
Buch. Vom üµtande der Gelehrµamkeit in
Preußen [...] herausgegeben von Rudolf Philippi [...] Königsberg. Verlag der Hartungµchen Druckerei, 21886 ( 11790), 648;
Ruigys 1986, 256257, 311; 2123, 108.
44 Apie Gdañske saugomà egzemplioriø þr.
Vincentas Drotvinas, Principium primarium in lingva Lithvanica. Surastas
M. Merlino 1706 m. traktatas, Gimtasis
þodis 12, 1991, 811; Vincentas Drotvinas, Das Principium primarium in
lingva lithvanica (1706): Der nicht verschollene Erstdruck von M. Mörlin, Zeitschrift für Slawistik 38(3), 1993, 411416.
45 Èia ir toliau cituojama ið Hallës egzemplioriaus. Plaèiau apie ðá egzemplioriø
þr. Onos Aleknavièienës ir Christianes
Schiller straipsná Rastas antras Michaelio Mörlino Principium primarium in ling-
57
va Lithvanica (1706) egzempliorius ðiame ALt tome, p. 7998.
46 Prieð pavardæ pridëta D. (lot. Doctor)
pirmàja vardo raide nelaikytina, plg. Jonikas 1937, 75; Zinkevièius 1990, 233.
47 Johannas Behrentas Karaliauèiaus universitete ið pradþiø studijavo teologijà,
paskui teisæ, o 1686-aisiais Leidene tapo
teisës daktaru, profesoriumi, dirbo Karaliauèiaus kriminalinio rûmø teismo
(Hofhalsgericht) teisëju, nuo 1694-øjø
rûmø teismo tarëju (Hofgerichtrath) [Daniel Heinrich Arnoldt,] D. Daniel Heinrich
Arnoldts ausf÷hrliche und mit Urkunden
verµehene Hiµtorie der Kænigsbergiµchen UniverµitÕt. ¨weyter Theil [...] Kænigsberg in
Preußen, verlegts und druckts Johann Heinrich Hartung, 1746, 270; Allgemeines Gelehrten-Lexicon 1, hrsg. von Christian
Gottlieb Jöcher, Leipzig: in Johann Friedrich Gleditschens Buchhandlung, 1750,
919920.
ir maldos vertëjas
su lietuviø raðtija ar kad jam bûtø rûpëjæ lietuviø kalbos reikalai Prûsijos mokyklose
bei baþnyèiose48.
Analizuojant ðá klausimà, pirmiausia atkreiptinas dëmesys á tai, kad Karaliauèiuje bûsimasis Ásruties vyskupas Behrendtas nedirbo 1692 ar 1693 metais jis
buvo paskirtas á Mielkiemá, 1708 ar 1709 perkeltas á Enciûnus, o nuo 1711-øjø
pradëjo dirbti kunigu ir vyskupu Ásrutyje (Arnoldt 1777, 119, 90, 83; Moeller 1968,
93, 36, 57). Be to, teksto analizë patvirtina prielaidà, kad prakalbos autoriumi buvo
ne kunigas, o teisininkas. Teisininko màstysenà liudija ir vartojami teisës terminai
bei posakiai49.
Taèiau kunigo Behrendto sàsajos su Mörlino idëjomis taip pat neabejotinos: jas
akivaizdþiai rodo laiðke paminëtas principas ir poþiûris á jam ávertinti atsiøstus
traktatus.
3.3.2. Behrendto poþiûris ypaè iðryðkëja vertinant antrojo traktato vertimà. Nei
jo autoriaus, nei vertëjo Behrendtas taip pat neávardija jis tepasako, kad tai
Tractätchen, die Lehre vom Anfang des Chriµtlichen Lebens, o vertëjà tepavadina
der liebe Herr Translator. Antraðte Die Lehre Vom Anfang Chriµtliches Lebens iðëjo
Augusto Hermanno Franckes veikalas: pirmasis jo leidimas pasirodë 1700 metais,
o 1725-aisiais iðleistas jau deðimtasis 50. Behrendtas neatsisakë perþiûrëti ir ðá, jo
nuomone, vertingà darbà, bet dël to, kad verèiant turi bûti atsiþvelgta á skaitytojà,
á jo paprastà kalbos prigimtá, rankraðèiui atidþiai patikrinti reikià daugiau laiko:
unterdeµµ[en] aber muß doch º gerne geµtehen, daß, da dieµes µehr º µchöne Tractatch[en] µehr Geiµt- u[nd] Sin[n]reich º iµt, auch folgig deµto gröµµere Mühe im º
littauiµchen erfordert, alß es nach dem º genio lingvas der Einfalt des arm[en] º
Littauers recht deut- u[nd] verµtändlich º translatiret werd[en] muß, folgig auch º
ich mich capable nicht befinde, dieµe º littauiµche Translation, es wäre dan[n]51 minµtens in einer º ëit von 2 biß 3 Woch[en], accurat und º wie es die litt[auiµche]
Einfalt recht deutlich º verµtehen könte, durch ¸u gehen (p. [2]).
Tad Behrendtas á vertimà þiûrëjo kaip á komunikacijos procesà ir orientavosi á
pagrindinius jo dalyvius: informacijos siuntëjà ir gavëjà. Vertëjas (ar vertimo redaktorius) èia suprantamas kaip tarpininkas, kuris pirminá tekstà, sukurtà tam tikra
kalba ir tam tikroje kultûrinëje aplinkoje, turi aiðkiai ir suprantamai perteikti skaitytojui, originalo kalbos nemokanèiam ir gyvenanèiam kitoje kultûrinëje aplinkoje.
Behrendto teigimu, ðá vertimà bûtina perþiûrëti remiantis principu loquendum cum
vulgo ir jis pasirengæs prie ðito darbo prisidëti:
48 Ruigys
1986, 481.
apie tai þr. Onos Aleknavièienës
ir Christianes Schiller straipsná ðiame
ALt tome, p. 8285.
50 Èia naudotasi deðimtuoju leidimu: [August Hermann Francke,] Die Lehre Vom
49 Plaèiau
58
Anfang Chriµtliches Lebens / Beµtehend in
vier Theilen [...] Die Xte Auflage. HALLE,
In Verlegung des WÕyµenhauµes
M DCC XXV (ULB Halle, sign.:
AB 59919 [1], 139 p.). 0 0 0
51 es wäre dan[n] paraðyta virðuje vëliau.
Ich vor mein º geringes Theil bin von Hert¸en bereit º dem groµµen Gott ¸u Ehren
beÿ meines º faµt entkräfftet[en] Kräfft[en]52, beÿ dieµer º µehr nüt¸lichen Arbeit,
meine53 Hand º mit Freuden mit an¸ulegen, auch µo º viel möglichen nach dem
principio, loquen-º [4] dum cum vulgo, µolche ¸u revidiren, nur muß º nochmahlen
candidé µagen, daß beÿ dieµer µehr º nüt¸lichen Arbeit mehrere ëit er fordert
werde (p. [34]).
Toká principà savo traktate ir buvo iðkëlæs Mörlinas: LOQVENDUM CUM
VUL-ºGO: Mit den Littauen muß man reden º leibhafftig / wie Sie reden (p. 3). Ði
lingvistinë diskusija, prasidëjusi amþiaus pradþioje, buvo atsinaujinusi 1719 metais rengiant lietuviðkà Lutherio Maþojo katekizmo versijà. Ásruties vyskupas Behrendtas buvo vienas ið katekizmo vertimo tikrintojø. Rankraðèio pradþioje ádëtame
kreipimesi á karaliø katekizmo organizatorius Henrichas Lysijus apraðë ginèus, kilusius tarp tikrintojø dël vertimo kalbos, o autobiografijoje skundësi, kad rengti katekizmà jam buvæ labai sunku, nes kunigai nesutaræ dël lietuviø kalbos principø54.
Tad ðis principas, kaip liudija ir Behrendto laiðkas, nebuvo uþmirðtas. XVIII
amþiaus pradþioje prasidëjusios lingvistinës diskusijos atgarsiai pasiekë ir treèiàjá
deðimtmetá. Benses nuomone, Dawådno Mókµlo apie Dußiôs Ißgånim± vertimas nëra
paþodinis: verèiant galvota apie vartotojà 55. Tai, be abejo, yra ir vertimo redaktoriaus nuopelnas. Traktato vertimà dar reikia analizuoti atskirai, taèiau teorinës
Behrendto nuostatos neabejotinai artimos Mörlino poþiûriui. Mörlino traktate keliamas visø pirma teorinis komunikacijos klausimas, akcentuojama pagrindinë
komunikacinë kalbos funkcija. Kad komunikacija bûtø visavertë ir siunèiama informacija darytø norimà átakà, informacijos siuntëjas ir gavëjas turi vartoti tuos
paèius kodus ir simbolius, vienodai suprasti þodþius ir posakius, kitaip sakant,
kalbëti ta paèia kalba56. Pasak Behrendto, verèiant reikia atsiþvelgti á vargðø
lietuviø paprastà genio lingvas, þiûrëti, kad lietuviðkas paprastumas pakankamai aiðkiai galëtø suvokti. Taigi jis siûlo daugiau dëmesio kreipti á socialiná
kalbos kontekstà, rinktis taikymosi prie esamø kalbos normø ir suvokimo galimybiø strategijà.
52 Behrendtas,
matyt, tuo metu buvo silpnos sveikatos. Apie já, kaip senà ir ligotà þmogø, Rogallis 1725 metø lapkrièio 6 dienà raðo Augustui Hermannui
Franckei: Die litauiµche Sache iµt µo
beµchaffen, daß der Er¸prieµter in Inµterburg ein µehr kranker, alter, µchwacher
Mann iµt und einen Adjunkten höchµt
nötig hat (Wotschke 1928, 52).
53 me- paraðyta ant neáskaitomø raidþiø.
54 Hiemit habe die allerverdriesslichste Arbeit gehabt, weil die Prediger in denen
Principiis der litauischen Sprache nicht
einig waren (Rogge 1881, 126). Plaèiau
apie ðá katekizmà tikrinusiø kunigø gin-
59
èus þr. Ona Aleknavièienë, Die Reste
des verschollenen Königsberger Exemplars des handschriftlichen Lysius-Katechismus (1719), LgB 9, 2001, 1721.
55 Gertrud Bense, Giedojam taw Wir singen dir. Zur Textgeschichte der preußischlitauischen Gesangbücher im 18. Jahrhundert [...], Frankfurt am Main etc.: Peter
Lang, 2001, 101.
56 Plaèiau þr. Simas Karaliûnas, Kalba ir
visuomenë. Psichosociologiniai ir komunikaciniai kalbos vartojimo bruoþai, Vilnius:
Lietuviø kalbos institutas, 1997, 4752;
85107.
ir maldos vertëjas
Behrendto vertimo samprata labiau orientuota á laisvàjá, arba kûrybiná, vertimà,
kai nuovokiai pasirenkant kalbos ir stiliaus priemones (kartais ir ne visai ekvivalentiðkas) ir taip sprendþiant originalo ir vertimo kalbos struktûrø skirtumus, siekiama iðsaugoti bendrà originalo turiná. Sprendþiant ið laiðko, jam nepriimtinas
formalusis, paraidinis arba paþodinis vertimas, kai vertimo kalbos struktûra priverstinai supanaðinama su atitinkama originalo kalbos struktûra ir nusiþengiama
kalbos normoms57. Pabrëþtina, kad Behrendtas primygtinai praðo nespausdinti antrojo traktato, kol jis nebus perþiûrëtas pagal minëtàjá principà.
Nors Ostermeyeris kaltino Behrendtà nepaisius lietuviø kalbos sistemos ir mëginus jà derinti prie vokieèiø kalbos modelio, taèiau laiðkas rodo, kad Behrendtas
Mörlino idëjø ðalininkas, turëjæs autoritetà ir kaip gerai mokantis lietuviø kalbà. Ar
pavyko Behrendtui taikyti ðiuos principus praktiðkai, tegali parodyti tik jo originaliø ir verstiniø tekstø filologinë analizë.
4.
NAUJI
FAKTAI
APIE
HALLËS
LIETUVIØ
KALBOS
SEMINARO
Rankraðèiø siuntimas recenzuoti á Prûsø Lietuvà
rodo visø pirma atsakingà Hallës universiteto vadovybës poþiûrá á religiniø knygø
rengimà: èia nebuvo imtasi spausdinti dar tik lietuviø kalbos besimokanèiø teologijos studentø vertimo, prieð tai jo nepatikrinus. Tik gavus palankø Behrendto
ávertinimà laiðkas datuotas 1729 kovo 20 dienà, knyga buvo netrukus (iki rugpjûèio 13 dienos) iðspausdinta.
Laiðke yra dar vienas faktas, liudijantis, kad seminaro dalyviai lietuviø kalbos
mokësi labai intensyviai.
LITERATÛRINÆ
4.1.
VEIKLÀ.
AUGUSTO
HERMANNO
FRANCKES
TRAKTATO
VERTIMAS.
Tame paèiame Leipzige leisto laikraðèio Neuer ëitungen von Gelehrten Sachen 1729
metø rugsëjo 1 dienos numeryje teigiama, kad ið 15 seminarà sudaranèiø nariø kai
kurie jau ágijo neblogø kalbos ágûdþiø ir verèia Freylinghauseno kompendiumà58.
Nëra þinoma, ar jis buvo baigtas versti ir ar buvo iðspausdintas. Tik remiantis ðia
þinute ir buvo manoma, kad Hallëje verèiamas ðis kompendiumas. Taèiau Behrendtas savo laiðke mini ne kompendiumà kartu su Freylinghauseno traktatu
Dawådnas Mókµlas apie Dußiôs Ißgånim± jam buvo atsiøstas á Ásrutá kitas á lietuviø
kalbà iðverstas traktatas, kurá jis pavadino Die Lehre vom Anfang des Chriµtlichen
Lebens. Tai yra, kaip minëta 3.3.2, vokiðkas Augusto Hermanno Franckes veikalas,
1725-aisiais iðleistas jau deðimtà kartà (plg. 3 pav.). Taigi Behrendto laiðkas liudija,
kad 1729 metais Hallëje, be Freylinghauseno Ordnung Des Heyls, á lietuviø kalbà
buvo iðverstas dar vienas didelis (139 p.) ir vertimo poþiûriu sudëtingas traktatas.
57 Apie
formaløjá, paraidiná ir paþodiná vertimà þr. Ambrasas-Sasnava 1978, 99105.
58 Ubrigens beµtehet gedachtes Seminarium
iet¸o aus 15 Mitgliedern, unter denen einige bereits eine ¸iemliche Fertigkeit in
der offtgedachten Sprache erlanget, und
60
wird nebµt der tÕglichen Ubung in derµelben, des erwÕhnten Herrn Freylinghauµen
Compendium Theologiae gleichfals ÷berµet¸et (Neuer ëitungen von Gelehrten Sachen
vom September 1729, 640). Freylinghauseno
Compendium Theologiae iðëjo 1705 metais.
3 pav. Augusto Hermanno
Franckes traktato Die Lehre
Vom Anfang Chriµtliches Lebens
(1725) antraðtinis lapas;
Saksonijos-Anhalto universiteto
ir þemës biblioteka Hallëje,
sign.: AB 59919 [1]
Behrendtas raðo, kad ðitam vertimui atidþiai perþiûrëti jam reikëtø dviejø ar
trijø savaièiø. Jis tai su dþiaugsmu padarytø, bet tam jam turá duoti daugiau
laiko, o dabar Franckes praðymu já siunèiàs atgal. Ið esmës Behrendtas palankiai
atsiliepë ir apie ðio traktato vertimà, pabrëþë gerà vertëjo kalbos mokëjimà, taèiau
spausdinimui dar nepritarë. Behrendto laiðkà reikëtø laikyti vieninteliu á lietuviø
kalbà iðversto Franckes traktato árodymu, jei nebûtø pavykæ rasti ir vertimo pëdsakø.
61
ir maldos vertëjas
4 pav. FrL10 126: maldos fragmentas Augusto Hermanno Franckes traktate
Die Lehre Vom Anfang Chriµtliches Lebens (1725);
Saksonijos-Anhalto universiteto ir þemës biblioteka Hallëje, sign.: AB 59919 [1]
4.2.
DVI
MALDOS
FRDM
FRANCKES
TRAKTATO
FRAGMENTAI.
Jau minëta, kad lyginant FrDM su originalu, nustatyta, jog verèiant á lietuviø
kalbà papildomai pridëtos dvi maldos ir keturios giesmës (apie pastaràsias þr.
3.1). Maldø pavadinimai Malda dienißka. Rytmeçeis µkaitoma FrDM 2931 ir
Malda dienißka. Wåkarais µkaitoma FrDM 3134 skatino kelti prielaidà, kad
jos irgi turëtø bûti verstinës. Tokia prielaida pasitvirtino: ðios dvi maldos ið tiesø
yra vertimai, o jø originalai Franckes traktate Die Lehre Vom Anfang Chriµtliches
Lebens iðspausdintos maldos:
1) Ein tägliher Morgen=Seegen FrL10 124127;
2) Ein tägliher Abend=Segen FrL10 127131.
Kad bûtø galima palyginti, pateikiame po dvi iðtraukas ið abiejø vokiðkø maldø59 ir jø lietuviðko vertimo (plg. dar 4 ir 5 pav.):
10
esanèios maldos ið esmës sutampa
su iðspausdintomis pirmajame leidime
(1700). Jos yra netgi tuose paèiuose
59 FrL
62
puslapiuose, atitinka daþniausiai ir eilutës. Yra tik raðybos skirtumø (pvz., skiriasi geminatø vartojimas). 0 0 0
5 pav. FrDM 31: ið Augusto Hermanno Franckes traktato Die
Lehre Vom Anfang Chriµtliches Lebens verstos maldos fragmentas;
VUB, sign.: LR 1120
1) Ein tägliher Morgen=Seegen Malda dienißka. Rytmeçeis µkaitoma
FrL10 125221264
Ich begehre keine º Ehre, als deine Kindµchaft; keinen º Reichtum, als
die Gerechtigkeit JEµu º Chriµti: Keine Wolluµt, als die gna=ºdenreiche
Beywohnung des Heiligen Geiµtes.
FrDM 301721
Ne jokiôs Garbês º ne geid¸íu, tíkt tawo Waíkyµtês; ne jokiôs º Bagotyµtês, tikt Teíµybês Ië¸aus Kriµtaus; º ne jokio µwietißko D¸augµmo,
tíkt malonin=ºgo Priµtójimo S¸wentôs Dwaµês.
FrL10 126713
Doch bewahre mich f÷r M÷ßiggang, º und laß mich arbeiten, nicht aus
Geit¸, º sondern in hert¸licher Liebe gegen mei=ºnem Nechµten. Laß
deine Barmher=ºt¸igkeit µich ausbreiten ÷ber alle Men=ºµchen, die auf
dem Erdboden wohnen, º und deine G÷te ÷ber alle dein Geµchæpf.
FrDM 302429
Apµaugok mann² n¾g Tíngëjímo, ír d¾k, jeib º dírbãiau ne íß Gódo,
bet íß ßírdingôs º Méilês u µawo Artim±. D¾k iµµiplåtintu º tawo
Mielaßírdyµte ant wisµû ¨monû, ant º ¨émês gywénanãiû, ir tawo
Gerrybe ant wís=ºµû tawo Sutwërimû.
63
ir maldos vertëjas
2) Ein tägliher Abend=Segen Malda dienißka. Wåkarais µkaitoma
FrL10 127181284
Es µegne mich der Drey=Einige º und ewige GOTT, Ja, µegne º du mich,
mein Vater, in himmli=ºµchen G÷tern, in CHRISTO º JESU.
FrDM 312426
Péregnôk mann² Tríwíenas ír åminas Díe=ºwe, egnokigí tu mann²
míelas Tëwe dan=ºgíßk¾µe Lobj¾µe Kríµtuje Ië¸uje.
FrL10 1282212915
Weil ich hie bin, will ich dich inµonder=ºheit preiµen f÷r das liebe Creut¸,
welches º du mir als einem J÷nger CHriµti tÕg=ºlich auflegeµt, damit
meine Seele von º den L÷µten dieµer Welt recht entwehnet º und zu dir
gewehnet werde.
FrDM 311217
Koley çonay eµmi, taw² º ypaçey u miel± Kry³ ßlowíµu, kurr
Tu º ant mann²s kaíp Mokintinio Kríµtaus díe=ºníßkay paµtatai, jeib
mano Dußia n¾ Gei=ºdulû ßitto Swieto tikkray nujaukinnama º butu,
ir príe taw²s prípraµtu.
Maldose, ið dalies ir èia pateiktose jø iðtraukose, nusakytas pietistinis poþiûris
á darbà (dirbti ið meilës savo artimam), á pramogas (atsisakyti bet kokiø linksmybiø),
tikëjimà60. Maldø vertimo analizë atskiro straipsnio tema.
Manytina, kad vadovybë, gavusi ið Behrendto ne toká palankø atsiliepimà apie
Augusto Hermanno Franckes traktato vertimà, laikë já dar netinkamai parengtu ir
spausdinti neskubëjo61. Nëra duomenø, kad ðis traktatas bûtø buvæs iðspausdintas.
Haacko þodyno pratarmëje jo nemini ir Gotthilfas Augustas Francke. Vadinasi, bent
iki 1730 metø jis nebuvo iðleistas. Iki ðiol nerastas ir jo rankraðtis. Taèiau dvi
maldos ið to vertimo vis dël to buvo ádëtos á Freylinghauseno traktatà Dawådnas
Mókµlas apie Dußiôs Ißgånim±.
Vertinant Lietuviø kalbos seminaro darbà, reikia atkreipti dëmesá á tai, kad
seminaro dalyviai jau pirmaisiais jo gyvavimo metais lietuviø kalbos mokësi intensyviai. Kai kurie turëjo bûti jau neblogai pramokæ lietuviðkai: 1729-aisiais Hallëje
á lietuviø kalbà verèiami net trys traktatai: Freylinghauseno Ordnung Des Heyls, jo
kompendiumas ir Franckes Die Lehre Vom Anfang Chriµtliches Lebens. Ðitaip mokant
kalbos, buvo ne tik rengiami kunigai lietuviðkoms Prûsijos parapijoms, bet ir knygos, ið kuriø galëtø mokytis kiti kandidatai á kunigus bei baþnytiniø mokyklø
mokytojai. XVIII amþiaus antrajame deðimtmetyje Prûsijoje pradëjus kurti privalomojo pradinio ðvietimo sistemà, mokomoji literatûra lietuviø kalba buvo labai reikalinga. Per treèiàjá ir ketvirtàjá deðimtmetá Hallëje iðspausdinti du Freylinghauseno
traktato Dawådnas Mókµlas apie Dußiôs Ißgånim± leidimai (1729 ir 1735), Haacko
60 Plaèiau
apie tai þr. Volker Lenhart, Protestantische Pädagogik und der Geist des
Kapitalismus, Frankfurt am Main etc.:
Lang, 1998, 7889.
64
61 Þinoma,
galimos ir kitos prieþastys, dël
kuriø vertimas neiðvydo dienos ðviesos:
lëðø trûkumas, kitokios literatûros poreikis, per maþas spaustuvës pajëgumas
ir t. t.
vokieèiølietuviø ir lietuviøvokieèiø kalbø þodynas kartu su trumpa gramatika
(1730), turëta ketinimø iðleisti ir visà Biblijà 62.
Atsiþvelgiant á Lietuviø kalbos seminaro organizatoriø pastangas mokyti bûsimus kunigus lietuviø kalbos, rûpinimàsi, kad gráþæ á Prûsø Lietuvà jie gautø tarnybà lietuviðkose parapijose, religinës literatûros leidimà (sprendþiant pagal Behrendto laiðkà, tinkamai iðverstos), teiginiai, kad XVIII amþiaus pirmoje pusëje vokietinimui buvo panaudoti minëtieji Karaliauèiaus ir Hallës seminarai (Lebedys
1977, 152), seminaras siekë ir germanizaciniø tikslø (Drotvinas 1998, 83) neatrodo istoriðkai pagrásti.
5. I Ð V A D O S . 1. Remiantis Hallëje, Franckes ástaigø archyve, rastu Ásruties
vyskupo Johanno Behrendto 1729 metø kovo 20 dienos laiðku, nustatyti tokie nauji
Behrendto ir Hallës Lietuviø kalbos seminaro literatûrinës veiklos faktai:
a) Gotthilfo Augusto Franckes praðomas, Behrendtas redagavo ir recenzavo jam
ið Hallës á Ásrutá atsiøstà á lietuviø kalbà iðverstà Johanno Anastasijaus Freylinghauseno traktatà Dawådnas Mókµlas apie Dußiôs Ißgånim± (1729); taigi jis yra vertimo
recenzentas ir redaktorius, iðskyrus galbût dvi maldas, verstas ið Augusto Hermanno Franckes traktato Die Lehre Vom Anfang Chriµtliches Lebens, ir keturias giesmes
(ðiø maldø ir giesmiø savo laiðke Behrendtas nemini);
b) Behrendtas Freylinghauseno Ordnung Des Heyls maldos Gebetlein vertëjas. Jà á lietuviø kalbà iðvertë irgi Gotthilfo Augusto Franckes praðomas.
c) Behrendtas buvo Mörlino ðalininkas ir redaguodamas laikësi jo iðkelto principo loquendum cum vulgo. Jis reikalavo atsiþvelgti á bûsimà skaitytojà jo kalbà ir
suvokimo galimybes, taigi pripaþino ne formaliojo, bet dinaminio ekvivalentinio
vertimo modelá.
d) Hallës Lietuviø kalbos seminaro lankytojai á lietuviø kalbà buvo iðvertæ ir
Augusto Hermanno Franckes traktatà Die Lehre Vom Anfang Chriµtliches Lebens.
Behrendtas rekomendavo já dar taisyti ir neredaguotà kartu su Dawådno Mókµlo apie
Dußiôs Ißgånim± rankraðèiu gràþino atgal á Hallæ.
2. Nustatyta, kad dvi á traktatà Dawådnas Mókµlas apie Dußiôs Ißgånim± papildomai ádëtos maldos yra verstos ið Franckes traktato Die Lehre Vom Anfang Chriµtliches
Lebens.
3. Dawådnas Mókµlas apie Dußiôs Ißgånim± tekstologiniu ir lingvistiniu poþiûriu
toliau tirtinas atsiþvelgiant á du teksto istorijai svarbius faktus: a) maldos Maldéle
kurr² Jaunieji / prie Spawedês eidami µakyti gål FrDM 2829 vertëju ir traktato
teksto redaktoriumi laikytinas Behrendtas; b) dviejø maldø Malda dienißka. Rytmeçeis µkaitoma FrDM 2931 ir Malda dienißka. Wåkarais µkaitoma FrDM 31
34 tekstas lygintinas su nustatytais vertimo ðaltiniais: Augusto Hermanno Franckes traktato Die Lehre Vom Anfang Chriµtliches Lebens maldomis Ein tägliher Morgen=Seegen FrL10 124127 ir Ein tägliher Abend=Segen FrL10 127131. 62 Apie
ketinimus Hallëje leisti lietuviðkà
Biblijà þr. Winter 1954, 5152.
65
ir maldos vertëjas
Ðaltiniai ir literatûra:
AEP Altpreußisches evangelisches Pfarrerbuch von der Reformation bis zur Vertreibung im
Jahre 1945. Biographischer Teil, auf der Grundlage der Sammlungen von Friedwald
Moeller bearbeitet von Walther Müller-Dultz, Hamburg: Selbstverlag des Vereins für
Familienforschung in Ost- und Westpreußen e. V., 1977.
Allgemeines Gelehrten-Lexicon 1, hrsg. von Christian Gottlieb Jöcher, Leipzig: in Johann
Friedrich Gleditschens Buchhandlung, 1750.
A L E K N A V I È I E N Ë , O N A , 2001: Die Reste des verschollenen Königsberger Exemplars
des handschriftlichen Lysius-Katechismus (1719), LgB 9, 728.
A L E K N A V I È I E N Ë , O N A , C H R I S T I A N E S C H I L L E R , 2002: Rastas antras Michaelio
Mörlino Principium primarium in lingva Lithvanica (1706) egzempliorius, ALt 4, 7998.
A M B R A S A S - S A S N A V A , K [ A Z I M I E R A S ], Vertimo mokslas, Vilnius: Mokslas, 1978.
[A R N O L D T , D A N I E L H E I N R I C H ,] 1746: D. Daniel Heinrich Arnoldts ausf÷rliche und mit
Urkunden verµehene Hiµtorie der Kænigsbergiµchen UniverµitÕt. ¨weyter Theil [...] Kænigsberg
in Preußen, verlegts und druckts Johann Heinrich Hartung, 1746.
[A R N O L D T , D A N I E L H E I N R I C H ,] 1777: D. Daniel Heinrich Arnoldts [...] kur¸gefaßte Nachrichten von allen µeit der Reformation an den Lutheriµchen Kirchen in Oµtpreußen geµtandenen Predigern. Herausgegeben von Friedrich Wilhelm Benefeldt, Pfarrer in Arnau, Königsberg, bey Gottlieb Lebrecht Hartung. 1777.
B E N S E , G E R T R U D , 2000: Vorbilder und Impulse für das preußisch-litauische Schrifttum
in der zweiten Hälfte des 18. Jahrhunderts, Pietismus und Neuzeit. Ein Jahrbuch zur
Geschichte des neueren Protestantismus 16, Göttingen: Vandenhoech & Ruprecht, 183
197.
B E N S E , G E R T R U D , 2001: Giedojam taw Wir singen dir. Zur Textgeschichte der preußischlitauischen Gesangbücher im 18. Jahrhundert [...], Frankfurt am Main etc.: Peter Lang.
B I R Þ I Ð K A , V A C L O V A S , 1963: Aleksandrynas. Senøjø lietuviø raðytojø raðiusiø prieð 1865 m.
biografijos bibliografijos ir biobibliografijos 2. XVIIIXIX amþiai, Èikaga: JAV LB kultûros
fondas.
B I R Þ I Ð K A , V A C L O V A S , 1998: Knygotyros darbai, Vilnius: Pradai.
Dawådnas Pamokinnimas kaipo wiµµi / Lietuwoje / po Maloningiåuµo Pruµû Karalum eµµantieji
Kunningai / kaip Diewo Tarnai tur elgtis / noredami ßwent± Klebonû Urëd± wiernay ißpildit.
Karalåuçuj² / Mete MDCCXXX.
D R O T V I N A S , V I N C E N T A S , 1991: Principium primarium in lingva Lithvanica. Surastas
M. Merlino 1706 m. traktatas, Gimtasis þodis 12, 811.
D R O T V I N A S , V I N C E N T A S , 1993: Das Principium primarium in lingva lithvanica (1706):
Der nicht verschollene Erstdruck von M. Mörlin, Zeitschrift für Slawistik 38(3), 1993,
411416.
D R O T V I N A S , V I N C E N T A S , 1997: Hallißkos Giesmes: Zur Frühgeschichte der Halleschen Kirchenlieder in litauischer Sprache, Europa in der Frühen Neuzeit. Festschrift für
66
Günter Mühlpfordt 3. Aufbruch zur Moderne, hrsg. von Erich Donnert, Weimar; Köln;
Wien: Böhlau, 461468.
D R O T V I N A S , V I N C E N T A S , 1998: F. W. Haacko Vocabvlarivm LitthvanicoGermanicvm,
et GermanicoLitthvanicvm (Halle, 1730), LKK 39, 82100.
E R L E R , G E O R G , 1911/12: Die Matrikel der Albertus-Universität zu Königsberg i. Pr. 2. Die
Immatrikulationen von 16571829, Leipzig: Verlag von Duncker & Humblot.
[F R A N C K E , A U G U S T H E R M A N N ,] 1725: Die Lehre Vom Anfang Chriµtliches Lebens / Beµtehend in vier Theilen [...] Die Xte Auflage. HALLE, In Verlegung des WÕyµenhauµes
M DCC XXV.
F [ R A N C K E ] , G [ O T T H I L F ] A [ U G U S T ,] 1730: Vorbericht, VOCABVLARIVM LITTHVANICO-GERMANICVM, ET GERMANICO-LITTHVANICUM [...] Nebµt Einem Anhang einer
kurt¸gefaßten Littauiµchen GRAMMATIC [...] von Friederich Wilhelm Haack [...] HALLE.
Druckts Stephanus Orban, Univerµ. Buchdr. 1730.
FrDM [F R E Y L I N G H A U S E N A S , J O H A N N A S A N A S T A S I J U S ,] Dawådnas Mókµlas apie Dußiôs
Ißgånim± Pagal ßwent± Råßt± µuraßytas n¾g A. Freylinghauµen, Kunngo S¸w. Ulrikaus
Banyãiôs o iß wókißko lietuwißk± Lieuw pérraßytas ir wisµiems Ißgånimo trokßtan=tiems ant
Géro ißd¾tas n¾g Draugû lietuwißkôs Ißkalôs. Ißµpauµtas Aùoje pas Stepon± Orban±, Méte 1729.
FrO3 [F R E Y L I N G H A U S E N , J O H A N N A N A S T A S I U S ,] Ordnung Des Heyls / Nebµt einem
Ver¸eichniß Der wichtigµten Kern=Spr÷che H. Schrift / darinn die f÷rnehmµten Glaubens=Articul gegr÷ndet µind, Wie auch einem µo genannten G÷ldenen A / B / C / und Gebetlein.
Denen EinfÕltigen und Unerfahrnen ¸um Beµten heraus gegeben von Joh. Anaµtaµ. Freylinghauµen. Dritte Auflage. HALLE / In Verlegung des WÕyµenhauµes 1724.
F R Ö L I C H , [G E O R G R E I N H O L D ,] 1974: Behrendt, Johann, Altpreußische Biographie 1,
hrsg. im Auftrage der Historischen Kommission für ostund westpreußische Landesforschung von Christian Krollmann, Marburg; Lahn: N. G. Elwert Verlag.
G I N E I T I S , L E O N A S , 1990: Kristijonas Donelaitis ir jo epocha, Vilnius: Vaga.
G I N E I T I S , L E O N A S , 1998: Kristijono Donelaièio aplinka, Vilnius: Lietuviø literatûros ir tautosakos institutas.
H I N R I C H S , C A R L , 1971: Preußentum und Pietismus. Der Pietismus in Brandenburg-Preußen
als religiös-soziale Reformbewegung, Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht.
H O F F H E I N Z , [K A R L T H E O D O R W A L D E M A R ,] 1882: Bericht über einen litterarischen
Fund, Mittheilungen der Litthauischen litterarischen Gesellschaft 1, 263275.
J O N I K A S , P E T R A S , 1937: Maþ. Lietuvos baþnytinës kalbos reformos projektas 18 a.
pradþioje. M. Mörlino Principium primarium in lingva Lithvanica, APh 6, 7483.
K A R A L I Û N A S , S I M A S , 1997: Kalba ir visuomenë. Psichosociologiniai ir komunikaciniai kalbos
vartojimo bruoþai, Vilnius: Lietuviø kalbos institutas.
L E B E D Y S , J U R G I S , 1977: Senoji lietuviø literatûra, paruoðë J[uozas] Girdzijauskas, Vilnius:
Mokslas.
L E N H A R T , V O L K E R , 1998: Protestantische Pädagogik und der Geist des Kapitalismus, Frankfurt am Main etc.: Lang.
67
ir maldos vertëjas
Lietuvos TSR bibliografija. Serija A. Knygos lietuviø kalba 1. 15471861, Vilnius: Mintis, 1969.
L Y S I U S , H E I N R I C H J O H A N N , 1993: Maþasis katekizmas, pagal Berlyno rankraðtá parengë
Pietro U. Dini, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla.
M A T U L E V I È I U S , A L G I R D A S , 1989: Maþoji Lietuva XVIII amþiuje. Lietuviø tautinë padëtis,
Vilnius: Mokslas.
M O E L L E R , F R I E D W A L D , 1968: Altpreußisches evangelisches Pfarrerbuch von der Reformation
bis zur Vertreibung im Jahre 1945 1. Die Kirchspiele und ihre Stellenbesetzungen, Hamburg:
Selbstverlag des Vereins für Familienforschung in Ost- und Westpreußen e. V.
[M Ö R L I N , M I C H A E L ,] 1706: [...] Bedencken über das PRINCIPIUM PRIMARIUM In Lingva
Lithvanica [...] M. Mörlin. P. Gumb. Königsberg / gedruckt In der / von Sv. Königl. Majest.
privilegirten / Georgischen Buchdruckerey. Anno 1706.
Neuer ëitungen von Gelehrten Sachen vom September 1729.
N E U S S , E R I C H , 1933: Gebauer-Schwetschke. Geschichte eines deutschen Druck- und Verlagshauses 17331933, Halle: Gebauer & Schwetschke.
[O S T E R M E Y E R , G O T T F R I E D ,] 1793: Erµte Littauiµche Liedergeµchichte, ans Licht geµtellet von
Gottfried Oµtermeyer [...] Kænigsberg, gedruckt mit Drießiµchen Schriften, 1793.
O S T E R M E J E R I S , G O T F R Y D A S , 1996: Rinktiniai raðtai, parengë ir iðvertë Liucija Citavièiûtë,
Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla.
[P I S A N S K I , G E O R G C H R I S T O P H O R ,] 1886: G. C. Piµanskis Entwurf einer preußiµchen Literärgeµchichte in vier Büchern [...] Erµtes Buch. Vom üµtande der Gelehrµamkeit in
Preußen [...] herausgegeben von Rudolf Philippi [...] Königsberg. Verlag der Hartungµchen
Druckerei, 21886 (11790).
Q V A N D T , J O H A N N J A C O B , 1735: [Vorrede], BIBLJA tai eµti Wiµµas S¸wentas Raßtas Séno
ir Naujo Teµtamento [...] N¾ keliu Mokytoj¾ Lietuwoj Lietuwißkay perµtattytas. Karalauçuje, 1735.
[R H E S A ,
LUDWIG
J E D E M I N ,] 1816: Geµchichte der litthauiµchen Bibel [...] von D. L. J.
Rheµa [...] Kænigsberg [...] gedruckt in der Hartungµchen Hofbuchdruckerei, 1816.
R I E D E S E L , E R I C H , 1937: Pietismus und Orthodoxie in Ostpreußen. Auf Grund des Briefwechsels G. F. Rogalls und F. A. Schultz mit den Halleschen Pietisten, Königsberg (Pr) und
Berlin: Ost-Europa-Verlag.
R O G G E , A D O L F , 1881: D. Heinrich Lysius in Litauen und Masuren, Altpreussische Monatsschrift 18, 116135.
[R U H I G , P H I L I P P ,] [1735]: MELETEMA, é re ipµa, Autoribus variis, atq[ue] experientia, µiµtens
LINGUAM LITUANICAM [...] ä PHILIPPO RUHIGIO [...] Anno [1735]. Èia remtasi perspaudu: Ruigys 1986, 167396.
[R U H I G , P H I L I P P ,] 1745: Betrachtung der Littauiµchen Sprache, in ihrem Urµprunge, Weµen
und Eigenµchaften [...] von Philipp Ruhig [...] Königsberg, druckts und verlegts Johann Heinrich Hartung, 1745. Èia remtasi perspaudu: Ruigys 1986, 20164.
R U I G Y S , P I L Y P A S , 1986: Lietuviø kalbos kilmës, bûdo ir savybiø tyrinëjimas, parengë Vytautas Jurgutis, Valerija Vilnonytë, Vilnius: Vaga.
68
S C H I L L E R , C H R I S T I A N E , 1994: Das Litauische Seminar in Halle (17271740) und seine
Mitglieder, Acta Baltica 32, 193223.
T E R V E E N , F R I T Z , 1954: Gesamtstaat und Retablissement. Der Wiederaufbau des nördlichen
Ostpreußen unter Friedrich Wilhelm I. 17141740, Göttingen etc.: Musterschmid.
T U M E L I S J U O Z A S , A L B E R T A S J U Ð K A , 2000: Behrendt, Maþosios Lietuvos enciklopedija 1,
Vilnius: Maþosios Lietuvos fondas, Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas, 161.
W I N T E R , E D U A R D , 1954: Die Pflege der west- und südslawischen Sprachen in Halle im 18.
Jahrhundert. Beiträge zur Geschichte des bürgerlichen Nationwerdens der west- und südslawischen Völker, Berlin: Akademie Verlag.
W O T S C H K E , T H E O D O R , 1928: Georg Friedrich Rogalls Lebensarbeit nach seinen Briefen,
Königsberg i. Pr.: Kommissionsverlag Ferd. Beyers Buchhandlung Thomas & Oppermann.
Z I N K E V I È I U S , Z I G M A S , 1990: Lietuviø kalbos istorija 4. Lietuviø kalba XVIIIXIX a., Vilnius:
Mokslas.
JOHANN
UND
BEHRENDT
ÜBERSETZER

DER
EINES
REDAKTEUR,
GEBETES
VON
REZENSENT
DAWÔDNAS
MÓKSLAS APIE DUSZIÔS ISZGÔNIM½ ( 1 7 2 9 )
Zusammenfassung
Johann Behrendt (16671739) ist in der lithuanistischen Forschung in erster Linie als
Redakteur der Litauischen Bibel (1735) und des Litauischen Gesangbuches (1732), der
Kirchenagende (1730) sowie als Übersetzer und Dichter litauischer Kirchenlieder bekannt.
Ein im Archiv der Franckeschen Stiftungen zu Halle (Signatur: AFrSt H C 369, 1) neu
aufgefundener Brief Johann Behrendts an Gotthilf August Francke vom 20. April 1729
offenbart neue Fakten zum Wirken Johann Behrendts.
Dieser Brief Johann Behrendts ist in mehrfacher Hinsicht bemerkenswert. Im Kontext
der Auseinandersetzungen von Pietismus und Orthodoxie in der ersten Hälfte des 18. Jhd.
dokumentiert er Formen der pragmatischen Zusammenarbeit beider Seiten. Johann Behrendt, der aufgrund seiner Mitarbeit an der von Johann Jakob Quandt veranstalteten
Bibel- und Gesangbuchausgabe als Anhänger der ostpreußischen Orthodoxie gilt, wird als
Autorität für die Litauische Sprache vom Pietisten Gotthilf August Francke, dem Direktor
des Litauischen Seminars in Halle, um die Korrektur von zwei in Halle ins Litauische
übersetzten Schriften gebeten.
Mit der im Brief dokumentierten Redigierung und Rezension der litauischen Übersetzung des Traktats Ordnung Des Heyls von Johann Anastasius Freylinghausen und der
Übersetzung des Gebetlein/welches von der Jugend an µtatt einer Beicht gebraucht
69
ir maldos vertëjas
werden mag durch Behrendt verfügen wir nun über weitere Zeugnisse seiner redaktionellen und übersetzerischen Tätigkeit. Die erwähnte zweite Schrift, August Hermann
Franckes Die Lehre Vom Anfang Chriµtliches Lebens (FrL10), deren Redigierung Behrendt aus
Zeitgründen nicht übernehmen konnte, fügt unserer Kenntnis zur Übersetzungstätigkeit
des Litauischen Seminars in Halle eine weitere Schrift hinzu.
Spuren der Übersetzung dieser Franckeschen Schrift lassen sich in der litauischen
Fassung von Freylinghausens Ordnung Des Heyls [Dawådnas Mókµlas apie Dußiôs Ißgånim±
(FrDM)] finden. So sind die zwei Gebete Malda dienißka. Rytmeçeis µkaitoma FrDM 29
31 ir Malda dienißka. Wåkarais µkaitoma FrDM 3134 Übersetzungen der Gebete Ein
tägliher Morgen=Seegen FrL10 124127 ir Ein tägliher Abend=Segen FrL10 127131 aus
Franckes Die Lehre Vom Anfang Chriµtliches Lebens.
Aufschlußreich ist der Brief auch hinsichtlich Behrends Übersetzungsprinzipien. Er verweist auf das Prinzip Loquendum cum vulgo und gibt er sich damit als Anhänger der Ideen
von Michael Mörlin zu erkennen. Insbesondere fordert er eine adressatenbezogene Übersetzung, ein Fakt, der auch zur Beurteilung seiner anderen Übersetzungen herangezogen
werden sollte.
Dieser Brief revidiert somit, zumindest in Einzelaspekten, das im wesentlichen durch
Gottfried Ostermeyer geprägte Bild von Person und (Übersetzungs)leistung Johann Behrends. Es ist an der Zeit, es durch fundierte sprachwissenschaftliche Untersuchungen
erneut zu überprüfen.
ONA ALEKNAVIÈIENË
Gauta 2002 m. balandþio 22 d.
P. Vileiðio g. 5
el. p.: [email protected] 0 0 0
CHRISTIANE SCHILLER
Interdisziplinäres Zentrum für Pietismusforschung
Martin-Luther-Universität Halle-Wittenberg 0 0 0
Franckeplatz 1, Haus 24
D-06110 Halle (Saale)
el. p.: [email protected] 0 0 0
70
AFrSt H C 369, 1
54
B.
[1] HochEhrwürdiger u[nd] Hochgelahrter
Herr Doctor u[nd] Conµiµtorial-Vate[r],
Mein µehr hoher Gönner,
71
ir maldos vertëjas
Ew[er] HochEhrwürden überµende beÿkom[m]end
das ins littauiµche translatirte, u[nd] von
mir gemäß inliegenden Notatis unt[er]
allem Fleiß revidirte, tractätch[en], Ordnung
72
des Heÿls genant, und ¸war so, daß
auch beÿkom[m]end, das µchöne Gebetlein
µo µtatt der Beicht von der lieben Jugend µehr wol gebrauchet werd[en] mag,
73
ir maldos vertëjas
¸u gleich ins littauiµche, mit allem Fleiß
überµet¸ete63 , Waß aber64 auch folgig
¸u µehr groµµem Nut¸en der lieben
Jugend, µehr wol d[urch] den Druck emani63 -t¸ete
paraðyta ant neáskaitomø raidþiø.
74
64 Waß
aber paraðyta ant neáskaitomø
raidþiø.
ren könte. Waß µonµten das andere
Tractätchen, die Lehre vom Anfang des
[2] Chriµtlichen Lebens betrifft, µo geµtehe ¸war65 gerne66 , daß der liebe Herr Translator, eine nicht
geringe Probe µeiner67 in der littauiµchen Sprache habend[en]
µehr gutt[en]68 Wiµµenµchaft durch die von Ihr[o] HochEhrw[ürden]
mir com[m]unicirte u[nd] jet¸o ¸urück kom[m]ende
verµion an den Tag gegeben, maµt[en] [?] auch ¸u
µolchem Ende demµelb[en] die fernere Gnade
Gottes beÿ derµ[elben] litt[auiµchen] Arbeit ¸um allgemein[en] Heÿl der armen Littauer von Hert¸[en]
¸u wünµche; unterdeµµ[en] aber muß doch
gerne geµtehen, daß, da dieµes µehr
µchöne Tractatch[en] µehr Geiµt- u[nd] Sin[n]reich
iµt, auch folgig deµto gröµµere Mühe im
littauiµchen erfordert, alß es nach dem
genio lingvas der Einfalt des arm[en]
Littauers recht deut- u[nd] verµtändlich
translatiret werd[en] muß, folgig auch
ich mich capable nicht befinde, dieµe
littauiµche Translation, es wäre dan[n]69 minµtens in einer
ëit von 2 biß 3 Woch[en], accurat und
wie es die litt[auiµche] Einfalt recht deutlich
verµtehen könte, durch ¸u gehen, µo habe
uff Ihr[o] HochWürd[en] hohes Verlangen
[3] dieµes litt[auiµche] vertirte Tractatch[en] ¸war ¸urückµchicken, aber dabeÿ auch, doch µondern
alles unvorgreiffliche Maß geben, ¸ugleich
Erw[ürden] erin[n]ern u[nd] bitten wollen, daß, ob
¸war das Tractätch[en] Ordnung des Heÿls
genant, µo gleich in d[en] Druck kam[m]en könte,
u[nd] ¸war ¸u nicht gringer Erbauung der
arm[en] litt[auiµchen] Jugend, jeden[n]och dieµes andere
ins littauiµche überµet¸te Tractätch[en] minµtens
noch uff einige Wochen, meiner recht ge-
65 zwar
68 sehr
66 gerne
paraðyta ant gerne.
paraðyta kairëje paraðtëje.
67 seiner áterpta virðuje.
69 es
75
gutt[en] paraðyta kairëje paraðtëje.
wäre dan[n] paraðyta virðuje vëliau.
ir maldos vertëjas
nauern u[nd] accurateren reviµion überlaµµen werd[en] möchte, und ¸war um deµto
mehr, alß eine recht groµµe Erbauung
vieler Seelen durch dieµe n[och] deutlichere
litt[auiµche] verµion, in der Gnade Gottes ¸u
erwarten µeÿ[n] würde. Ich vor mein
geringes Theil bin von Hert¸en bereit
dem groµµen Gott ¸u Ehren beÿ meines
faµt entkräfftet[en] Kräfft[en], beÿ dieµer
µehr nüt¸lichen Arbeit, meine70 Hand
mit Freuden mit an¸ulegen, auch µo
viel möglichen nach dem principio, loquen[4] dum cum vulgo, µolche ¸u revidiren, nur muß
nochmahlen candidé µagen, daß beÿ dieµer µehr
nüt¸lichen Arbeit mehrere ëit erfordert werde.
Wornechµt, da die Poµt eÿlet, µchlüµµen, auch,
beÿ Hert¸l[icher] Übergebung Ew[er] HochEhrwürden
der Gnade Gottes ¸u allem ferner[en] hoh[en] Wol,
mich aber ¸u dero Segen u[nd] beµtändiger
Gütte, hiedurch gehorµamst Verµichern muß,
daß mit allem respect µeÿ u[nd] uffrichtig
bleiben werde.
Ew[er] HochEhw[ürden]
M[eine]s hoh[en] Patroni
Inµterburg in Eÿl[au]
[den] 20 Martii
1729
Ergebenµter Diener
Joh[ann] Behrendt Ert¸Pr[ieµter]
AFrSt H C 369, 1
5
B.
[1] Didþiai gerbiamas ir didþiai mokytas pone Daktare ir konsistorijos Tëve, mano
garbingasis Globëjau,
70 me-
76
paraðyta ant neáskaitomø raidþiø.
Tenkindamas Jûsø praðymà, siunèiu didþiai Gerbiamajam mano labai stropiai perþiûrëtà traktatëlio, vadinamo Ordnung des Heyls71 , vertimà á lietuviø kalbà su
atitinkamai èia pat pridëtomis savo pastabomis; taip pat kartu, irgi atsiþvelgdamas
á Jûsø praðymà, labai stropiai á lietuviø kalbà iðverèiau tà graþià maldelæ, kuri
puikiausiai gali bûti mielojo jaunimo vartojama einant iðpaþinties72 ; tad visa tai itin
didelei mielojo jaunimo naudai galëtø bûti taip pat ir spaudos bûdu iðplatinta. O
dël antrojo traktatëlio Die Lehre vom Anfang des Chriµtlichen Lebens73 , [2] tai su
dideliu malonumu pripaþástu, kad mielasis ponas vertëjas74 ðituo Jûsø, didþiai
gerbiamas Pone, man atsiøstu ir dabar ðiomis dienomis atgal gráþtanèiu vertimu
parodë visai nemenkà labai gero lietuviø kalbos mokëjimo pavyzdá; tokios pabaigos ir tolesnës Dievo malonës ðitam lietuviðkam darbui, skirtam visuotiniam
vargðø lietuviø iðganymui, ið ðirdies ir linkiu; taèiau turiu tuo tarpu pripaþinti, kad
dël to, jog ðitas iðties puikus traktatëlis yra labai iðmoningas ir prasmingas, tai
atitinkamai verèiant á lietuviø kalbà reikalauja daugiau pastangø. Tad jis, atsiþvelgiant á vargðø lietuviø paprastà kalbos prigimtá75 , turi bûti teisingai, aiðkiai ir
suprantamai iðverstas. Dël to að nesijauèiu galás76 ðità lietuviðkà vertimà perþiûrëti
atidþiai ir taip, kad já lietuviðkas paprastumas pakankamai aiðkiai galëtø suvokti;
tam reikëtø maþiausiai nuo dviejø iki trijø savaièiø laiko. Tad nors Jûsø, didþiai
Gerbiamasis, reikalavimu ir [3] siunèiu ðità lietuviðkai iðverstà traktatëlá atgal,
taèiau, kad ir kaip nenorëdamas matuoti iðankstiniu matu, sykiu norëèiau Jums
priminti ir praðyti, kad nors traktatëlis, vadinamas Ordnung des Heyls, galëtø bûti
nedelsiant atiduotas spausdinti ir bûtent nemenkam vargðø lietuviø jaunimo
dþiaugsmui, tai ðitas antrasis á lietuviø kalbà iðverstas traktatëlis, ðiaip ar taip,
maþiausiai dar keletà savaièiø turëtø bûti man paliekamas tikrai iðsamiai ir atidþiai
revizijai, ir tuo labiau kad ið ðitos dar suprantamesnës lietuviðkos versijos su Dievo
malone bûtø tikimasi iðties didelio daugybës sielø pakëlimo. Að ið savo kuklios
pusës esu nuoðirdþiai pasirengæs, kad ir beveik nebeturëdamas jëgø, prie ðito labai
vertingo darbo didþiojo Dievo garbei su dþiaugsmu pridëti savo rankà, taip pat
71 Tokiu
pavadinimu iðleistas Hallës naðlaièiø prieglaudos direktoriaus Johanno
Anastasijaus Freylinghauseno traktatas:
pirmà kartà vokiðkai iðëjo 1708 metais,
o 1724-aisiais perspausdintas treèià kartà (þr. 28 iðnaðà). Lietuviðkas vertimas
Dawådnas Mókµlas apie Dußiôs Ißgånim±
iðëjo Hallëje 1729 metais (þr. 11 iðnaðà). Knygoje nei vertëjas, nei redaktorius
neávardytas, jø laiðke nenurodo ir Behrendtas. Apie vertimà ir santyká su originalu plaèiau þr. 3.13.2.
77
72 Tai
FrDM 2829 esanti Maldéle kurr²
Jaunieji / prie Spawedês eidami µakyti
gål. Plaèiau þr. 3.2.
73 Tokiu pavadinimu iðëjo Augusto Hermanno Franckes veikalas: pirmasis leidimas pasirodë 1700 metais, o 1725-aisiais iðleistas deðimtasis (þr. 50 iðnaðà).
Apie jo vertimà á lietuviø kalbà ir dvi
ið jo verstas maldas, ádëtas á FrDM, þr.
4.14.2.
74 Vertëjas neþinomas.
75 Lot. genio lingvas.
76 Pranc. capable.
ir maldos vertëjas
tiek, kiek tiktai galima, já perþiûrëti pagal principà loquen- [4] dum cum vulgo77 , tik
turiu dar kartà atvirai78 pasakyti, kad ðitam labai naudingam darbui reikëtø daugiau laiko. Prieð baigdamas, kadangi paðtas skubina, ir nuoðirdþiai linkëdamas
Jums, didþiai Gerbiamasis, Dievo malonës ir visokeriopo tolesnio klestëjimo, o
man Jûsø palaiminimo ir nuolatinës gerovës, turiu kuo nuolankiausiai uþtikrinti,
kad esu kupinas pagarbos ir liksiu iðtikimas
Didþiai gerbiamam
ponui patronui
Ásrutis Ylavoje
1729 metø kovo 20 diena
Iðtikimas tarnas
vyskupas Joh[annas] Behrendtas
77 Toká
principà iðkëlë Gumbinës kunigas
Michaelis Mörlinas 1706 metais iðleistame traktate Principium primarium in lingva Lithvanica. 0 0 0
78
78 Lot.
candidé.
Archivum
Lithuanicum
4,
2002
ISSN 1392737X, ISBN 344709270X
Ona Aleknavièienë
Christiane Schiller
Rastas antras Michaelio Mörlino Principium
primarium in lingva Lithvanica (1706)
egzempliorius
Paèioje XVIII amþiaus pradþioje Prûsijoje kilo filologinë diskusija, kaip reikia
lietuviðkai kalbëti su paprastais þmonëmis: taip, kaip ðneka jie, ar sunorminta
(iðdailinta) kalba. Ji vyko ir raðtu, ir þodþiu, o atgarsiai bei tiesioginis poveikis
neabejotinai pasiekë XVIII amþiaus vidurá. Istoriografijos veikaluose apie jà uþsimenama dar ir XVIII amþiaus antroje pusëje1. Vëliau diskusija primirðtama.
Susidomëjimas polemika atgijo tik XX amþiaus viduryje, kai Petras Jonikas Karaliauèiaus universiteto bibliotekoje rado vienà jos ðaltiniø 1706 metais Karaliauèiuje iðleistà Gumbinës evangelikø liuteronø kunigo Michaelio Mörlino (1641
1708) traktatà, sutrumpintai dabar vadinamà Principium primarium in lingva Lithvanica. 1937 metais þurnale Archivum Philologicum Jonikas perpasakojo jo turiná pateikdamas nemaþai citatø2. Tada imta suvokti ðios polemikos gylá ir plotá bei vieno
1 [Daniel
Heinrich Arnoldt,] D. Daniel Heinrich Arnoldts [...] kur¸gefaßte Nachrichten
von allen µeit der Reformation an den Lutheriµchen Kirchen in Oµtpreußen geµtandenen Predigern. Herausgegeben von Friedrich
Wilhelm Benefeld, Pfarrer in Arnau,
Königsberg, bey Gottlieb Lebrecht Hartung.
1777, 83; [Georg Christophor Pisanski,]
G. C. Piµanskis Entwurf einer preußiµchen
Literärgeµchichte in vier Büchern [...], Erµtes
Buch. Vom üµtande der Gelehrµamkeit in
Preußen [...] herausgegeben von Rudolf Phi-
79
lippi [...] Königsberg. Verlag der Hartungµchen Druckerei, 21886 ( 11790), 648.
2 [Michael Mörlin,] [...] Bedencken über das
PRINCIPIUM PRIMARIUM In Lingva
Lithvanica [...] M. Mörlin. P. Gumb.
Königsberg / gedruckt In der / von Sv.
Königl. Majest. privilegirten / Georgischen
Buchdruckerey. Anno 1706 (Petras Jonikas, Maþ. Lietuvos baþnytinës kalbos
reformos projektas 18 a. pradþioje.
M. Mörlino Principium primarium in
lingva Lithvanica, APh 6, 1937, 7483).
Rastas antras Michaelio Mörlino
Principium primarium in lingva Lithvanica
(1706)
egzempliorius 0 0 0
jos dalyviø ið Tiûringijos kilusio, bet lietuviðkoje parapijoje dirbusio kunigo
lingvistiniø idëjø átakà raðomajai Prûsijos lietuviø kalbai. Nuo tada pradedama
plaèiau domëtis ir paèia diskusijos eiga, o traktato mintys patenka á kalbos bei
literatûros istorijos knygas, bibliografijas, enciklopedijas.
Po karo keletà deðimtmeèiø Karaliauèiaus egzempliorius laikytas dingusiu. 1991
metais Vincentas Drotvinas traktato egzemplioriø rado Gdañske, Lenkijos mokslø
akademijos bibliotekoje. Apie radiná jis raðë Lietuvos ir Vokietijos spaudoje3, taèiau
ðis lituanistikai svarbus ðaltinis iki ðiol, deja, neperspausdintas ir mokslo visuomenei nëra lengvai prieinamas. Ir toliau kalbotyros, literatûros ir kultûros istorijos
darbuose remiamasi 1937 metais paskelbtu Joniko straipsniu arba vëlesniu ðio
straipsnio perspaudu (1986)4.
Dar vienà Mörlino traktato egzemplioriø ðios publikacijos autorëms 2001 metø
rugsëjá pavyko rasti Hallëje, Saksonijos-Anhalto universiteto ir þemës bibliotekoje
(Universitäts- und Landesbibliothek Sachsen-Anhalt). Toliau èia bus pirmiausia apraðomas rastasis egzempliorius (áriðimas, struktûra), paskui patikslinami kai kurie iki
ðiol dël duomenø stokos ne visai tiksliai interpretuoti faktai. Þinios apie diskusijos
etapus, polemikos dalyviø argumentus bei kontrargumentus ir dabar tebëra gana
ðykðèios. Kiek geriau þinoma tik Mörlino ir jo ðalininkø pozicija, o kitø dalyviø
mintis ir siûlymus kol kas tegalima rekonstruoti tiktai ið antriniø ðaltiniø.
1.
Mörlino traktatas áriðtas kartu su kitais
XVIIXVIII amþiaus spaudiniais. Knygos signatûra: AB 153123, formatas in octavo
(15x18,5 cm). Ji áriðta ðviesia, gelsvai rusva, lygia oda. Knygos nugarëlës virðuje
áspausta ALLERHAND PREDIGTEN ir raðalu suraðyti devyniolikos spaudiniø
metai, taèiau dalis skaièiø jau nebeáskaitomi: 1665, 1740, 1656, ****, 1731, 1680,
1694, º 1653, 1617, 16**, ****, 1621, 1697, 1661, º 17**, 1561, 1741, ****, 1718.
HALLËS
E G Z E M P L I O R I U S.
1.1. Knygos virðelio vidinëje pusëje yra ekslibrisas: Christian Ernst Graf zu
Stolberg. Jame ákomponuoti 1721 metai. Ekslibrisas rodo, kad knyga buvo grafo
Christiano Ernsto Stolbergo-Wernigerodes (16911771) nuosavybë. Grafø Stolbergø giminë buvo suskilusi á tris dinastines linijas: Stolbergai-Stolbergai, rezidavæ
Stolberge, Stolbergai-Roßlos, rezidavæ Roßloje, ir Stolbergai-Wernigerodes, rezidavæ
Wernigerodëjë. Stolbergas ir Roßla nedideli miestai vakarinëje Saksonijos-Anhalto
dalyje, Harzo kalnyno pietuose, Wernigerodë iðsidësèiusi ðiaurinëje ðio kalnyno
3 Apie
Gdañske saugomà traktato egzemplioriø þr. Vincentas Drotvinas, Principium primarium in lingva Lithvanica.
Surastas M. Merlino 1706 m. traktatas,
Gimtasis þodis 12, 1991, 811; Vincentas
Drotvinas, Das Principium primarium
in lingva lithvanica (1706): Der nicht
verschollene Erstdruck von M. Mörlin,
80
Zeitschrift für Slawistik 38(3), 1993, 411
416.
4 Joniko straipsnio perspaudas: Pilypas
Ruigys, Lietuviø kalbos kilmës, bûdo ir savybiø tyrinëjimas, parengë Vytautas Jurgutis, Valerija Vilnonytë, Vilnius: Vaga,
1986, 386396.
pusëje. Christianas Ernstas nuo 1713 metø buvo valdantysis Wernigerodës grafystës grafas, rezidavæs Wernigerodëjë.
Pirmajame konvoliuto pirmojo leidinio puslapyje áspaustas antspaudas su uþraðu FÜRSTLICH STOLBERG. BIBLIOTHEK WERNIGERODE5. Antspaudo viduryje yra herbas, kurio virðuje matyti karûna, o ðonuose laurø ðakelës. Taigi knyga
anksèiau priklausë grafo Christiano Ernsto Stolbergo-Wernigerodes bibliotekai.
Ði biblioteka ásteigta XVI amþiaus pabaigoje, taèiau pusantro ðimto metø nebuvo
tinkamai tvarkoma. Tik nuo 1721-øjø, kai ja rûpintis pradëjo grafas Christianas Ernstas, bibliotekai prasidëjo aukso amþius. Visi fondai buvo sukelti á pilá, biblioteka
padidinta iki 35 000 tomø, sukaupta didelë Biblijø ir giesmynø kolekcija. Grafas turëjo pasamdæs bibliotekininkà, bet daþniausiai knygas tvarkydavo pats: uþsakinëjo
skiriamuosius bibliotekos ekslibrisus, savo ranka kiekvienos áriðtos knygos nugarëlëje áraðydavo publikacijø datas. Jis bibliotekà ne tik pavyzdingai sutvarkë ir gerokai
papildë, bet nuo 1746-øjø atvërë jà visuomenei. Christianas Ernstas buvo veiklus
pietistas: kad suaktyvintø savo kraðte krikðèioniðkàjá tikëjimà, jis kvietësi ið Hallës
pamokslininkus ir katechetus, ásteigë naðlaièiø namus ir seminarà, iðlaikë su jaunimu dirbanèius kunigus. Ðiems tikslams tarnavo ir jo biblioteka. Be to, grafas turëjo
ir moksliniø interesø jis intensyviai domëjosi baþnytiniø giesmiø kûrëjais, jo rûmuose kelis kartus per metus vykdavo iðkilmingos konferencijos (collegia pietatis)6.
XX amþiaus treèiajame deðimtmetyje (nuo 1927 metø) dël infliacijos ir finansiniø
sunkumø Stolbergo-Wernigerodës grafas buvo priverstas knygas pardavinëti.
125 000 tomø biblioteka buvo iðsklaidyta po ávairias ðalis: didelë dalis iðveþta á
Amerikà, Anglijà, daug knygø su bibliotekos antspaudais randama Rusijos antikvariniuose knygynuose7. Jos likuèiø, tarp jø daug rankraðèiø, po 1945-øjø pateko
ir á Hallæ, á Saksonijos-Anhalto universiteto ir þemës bibliotekà. Bibliotekos duomenimis, konvoliutas su Mörlino traktatu á Hallæ atkeliavo 1948-aisiais, kai vykdant
þemës reformà buvo nusavintas Stolbergo-Wernigerodes grafø turtas.
1.2. Virðelio vidinëje pusëje po ekslibrisu prasideda tamsiai rudu raðalu ranka raðytas knygos turinys, kuriame nurodyti autoriai, sutrumpinti leidiniø pavadi5 [Heinrich
Ammersbach,] Philoµophiµcher
Sauff-Mantel [...] der iet¸igen let¸ten SauffWelt ¸ur treuhert¸igen Warnung beµchrieben
und aufgeµet¸et von Heinrico Ammersbach
üm andernmahl gedruckt, Quedlinburg,
Ockell, 1665.
6 Grafo Christiano Ernsto motina buvo iðtikima vieno ið pietizmo pradininkø Philippo Jacobo Spenerio sekëja ir savo vaikus auklëjo pietizmo dvasia. Grafas palaikë ryðius su Prûsijos karaliumi Frydrichu Vilhelmu I ir Danijos karaliumi
Kristianu VI, rëmë DanijosHallës misijà
Rytø Indijoje (dar vadinamà Tranquebaro
81
arba Malabarø misija). Plaèiau apie jo
veiklà þr. Ed. Jacobs, Stolberg-Wernigerode: Christian Ernst, Allgemeine Deutsche Biographie 36, Leipzig: Duncker &
Humblot, 1893, 381386.
7 Grafo Christiano Ernsto ekslibriso ir bibliotekos antspaudo pavyzdá þr. adresu:
http://www.libfl.ru/htbin/find_spoils_
rus.pl?&w1&w2=10&w3&w4&w5&w6=
stol&w7&w8. Apie kai kuriø bibliotekos
kolekcijø likimà þr. adresu: http://
www.law.harvard.edu/library/special/
collections/books/stolberg.htm.
(1706)
egzempliorius 0 0 0
nimai, leidimo vieta ir metai. Rankraðtinis sàraðas tæsiasi iki 3r lapo. Ið viso turinyje yra 28 spaudiniai, taèiau numeracija taisyta ir paskutinysis Nr. 28 paþymëtas 24-uoju. Po paskutiniu pavadinimu pieðtuku áraðyta: nur 24 Miszellen.
Nr. 8a, 11, 12, 27 bereits in alter Zeit entnommen. Taèiau knygoje ið tiesø trûksta
dar dviejø 14-ojo bei 15-ojo ðaltinio, tad ið viso ðiame tome yra 22 spaudiniai. Jie
visi pernumeruoti po keletà kartø, taigi buvæ keletà kartø perriðti, o kai kurie visai
iðimti. Rankraðtiniame turinyje Mörlino traktatas áraðytas ðeðtuoju numeriu ir pavadintas taip: 6. Behrend und Mörlin schreiben wegen º der Lithauer, 1706.
Rinkinyje jis ið tiesø áriðtas ðeðtas.
1.3. Daugelio konvoliuto leidiniø antraðtiniai lapai nuplëðti. Mörlino traktatas
jo taip pat neturi. Jonikas (1937, 7475) buvo pateikæs visà Karaliauèiaus egzemplioriaus antraðtæ, susidedanèià ið pavadinimo, autoriaus pavardës ir pareigø,
leidimo vietos, spaustuvës ir metø:
Quò quid magis accedit ad unitatem, º eò magis accedit ad perfectionem. º Zur wollmeinenden º Vereinigung º Und º Einmüthigen Bedencken º über das º PRINCIPIUM PRI º MARIUM º In Lingva Lithvanica, º In den Worten: º LOQUENDUM
CUM º VULGO, º enthalten | Invitire hiemit freundlichst º Alle Herren AmbtsBrüder| º Als º respectivé geneigte Gönnere und gute Freunde º In gantz Littauen|Deroselben Allerseits º Schuldigster Diener º M. Mörlin. P. Gumb. º Königsberg|gedruckt º In der|von Sv. Königl. Majest. privilegirten|Georgischen Buchdruckerey. Anno 17068.
Ji ið esmës atitinka antraðtinio lapo kopijà, pateiktà Drotvino (1991, 8). Tad
Hallës egzempliorius defektinis. Jam trûksta ne tik antraðtinio lapo èia dar nëra
ir paties Mörlino prakalbos, kurioje, pasak Joniko (1937, 75), autorius kreipiasi á
visos Karaliðkosios Prûsø Lietuvos (Preuszisch-Königlichen Lith.) kunigus ir
rekomenduoja jiems ðio veikalo mintis, praðydamas malonëti brendusiai pagalvoti
apie loquendum cum vulgo. Svarbiausias Mörlino minèiø siekis esàs toks: kad tie,
á kuriuos jis kreipiasi, galëtø geriau pasitarnauti Baþnyèiai tiksliai ir ko paprasèiausiai mokydami daugybæ tûkstanèiø vargðø þmoniø (Jonikas 1937, 75).
Iðlikusio traktato teksto techninë bûklë gera, jis nesusidëvëjæs, nesunkiai áskaitomas.
2. T R A K T A T O
S T R U K T Û R A.
Hallës egzemplioriø sudaro dvi dalys: 1) krei-
pimasis á kunigà; 2) traktatas.
2.1. Hallës egzempliorius prasideda keturiø paginuotø lapø ([1r], [1v], 2r, 2v,
3r, 3v, [4r], [4v]) kreipimusi á kunigà Woll=Ehrw÷rdiger / Großacht=ºbahr= und
8 Perraðydamas
antraðtæ, ilgàsias <µ> ir
<¸> Jonikas pakeitë trumposiomis <s>
82
ir <z>, o raðmenis <Õ>, <æ>, <÷> raðmenimis <ä>, <ö>, <ü>. 0 0 0
1 pav. Berento kreipimasis á kunigà;
Saksonijos-Anhalto universiteto ir þemës biblioteka Hallëje, sign.: AB 153123
Wollgelahrter / Hoch=ºgeehrter Herr Pfarrer (plg. 1 pav.*), pasiraðytu Berento:
Kænigsberg / º Anno 1706. º Den 2. Martii. º Ergebener Diener º D.9 Berent. (l. [4v]).
Ðitas kreipimasis buvo ir Karaliauèiaus egzemplioriuje (Jonikas 1937, 75, plg. Drotvinas 1993, 413414).
9 Prieð
pavardæ pridëta D. (lot. Doctor) pirmàja vardo raide nelaikytina, plg. Jonikas 1937, 75. 0 0 0
83
* Dëkojame Saksonijos-Anhalto universiteto
ir þemës bibliotekai uþ traktato mikrofilmà. 0 0 0
(1706)
egzempliorius 0 0 0
Joniko (1937, 75) nuomone, kreipimosi autorius veikiausiai Karaliauèiaus universiteto Teisës fakulteto profesorius Johannas Behrendtas, gimæs 1658 metais Ásrutyje, miræs 1712-aisiais Karaliauèiuje. Taèiau Vytautas Jurgutis jo autoriumi linkæs
laikyti Ásruties vyskupà Johannà Behrendtà (16671737), nes nesà jokiø þiniø, kad
teisininkas Behrendtas bûtø susijæs su lietuviø raðtija ar kad jam bûtø rûpëjæ lietuviø kalbos reikalai Prûsijos mokyklose bei baþnyèiose (Ruigys 1986, 481).
Istoriniai faktai rodo, kad Karaliauèiuje bûsimasis Ásruties vyskupas Behrendtas
nedirbo 1692 ar 1693 metais jis paskirtas á Mielkiemá, 1708 ar 1709 perkeltas á
Enciûnus, o nuo 1711-øjø pradëjo dirbti kunigu ir vyskupu (Erzpriester) Ásrutyje10.
Apie 1706 metus në vienoje Karaliauèiaus baþnyèioje neuþregistruotas joks kunigas, pavarde Berent ar Berend, Berendt, Behrent, Behrend, Behrendt (to paties þmogaus
pavardë dël nenusistovëjusios raðybos raðoma nevienodai [plg. Arnoldt 1777, 229;
Moeller 1968, 6676])11. Arnoldtas tarp Karaliauèiaus universiteto Teisës fakulteto
ekstraordinariniø profesoriø nurodo buvus D. Johann Behrent12. Berentas Karaliauèiaus universitete ið pradþiø studijavo teologijà, paskui teisæ, 1686-aisiais Leidene
tapo teisës daktaru, profesoriumi, dirbo Karaliauèiaus kriminalinio rûmø teismo
(Hofhalsgericht) teisëju, o nuo 1694-øjø rûmø teismo tarëju (Hofgerichtrath). Berentas dalyvaudavo disputuose ávairiais juridiniais klausimais (de jure mundi, jure
illustrium et privatorum circa veniam aetatis, jure simulationis et dissimulationis in causis
ecclesiast. insignioribus juris matrimonialis capitibus, spadonum evnuchorumque juribus et
conjungio, eorumque jure circa munera ecclesiastica et civilia), 1711 metais iðleido knygà
Regius Evangelicorum philadelphianisinus (Arnoldt 1746, 270).
Teksto analizë taip pat rodo, kad kreipimasis raðytas ne kunigø luomui priklausanèio þmogaus. Visø pirma Mörlinà Berentas vadina Herr Pfarrer (l. 2v; 3v), o jo
konfratrus µeine Herrn Ambts=Br÷der (l. 2v). Antra, teisiniai terminai bei posakiai
liudija teisininko màstysenà, plg. es enim jam civitate Lingv¿ Lithvanic¿ µatis
donatus (l. 2v; liet. nes esi apdovanotas lietuviø kalbos pilietybe); Wenn in
Venedig ein Frembder die Jura Civium Plebejorum, das Gemeine B÷rger=Recht
erlangen wil / muß derµelbe XIV Jahr µich allda auffgehalten haben (l. 2v; liet. jei
Venecijoje svetimðalis nori gauti Jura Civium Plebejorum, t. y. bendràsias pilieèiø
10 Arnoldt
1777, 119, 90, 83; Friedwald
Moeller, Altpreußisches evangelisches Pfarrerbuch von der Reformation bis zur Vertreibung im Jahre 1945 1. Die Kirchspiele
und ihre Stellenbesetzungen, Hamburg:
Selbstverlag des Vereins für Familienforschung in Ost- und Westpreußen
e. V., 1968, 93, 36, 57. 0 0 0
11 Toliau bus vartojama pavardës forma
Berentas (taip pasiraðytas kreipimasis
á kunigà). 0 0 0
84
12 [Daniel
Heinrich Arnoldt,] D. Daniel
Heinrich Arnoldts ausf÷hrliche und mit Urkunden verµehene Hiµtorie der Kænigsbergiµchen UniverµitÕt. ¨weyter Theil, welchem
eine Nachricht von dem Leben, und den
Schriften hundert Preußiµcher Gelehrten angehÕnget iµt. Kænigsberg in Preußen, verlegts und druckts Johann Heinrich Hartung, 1746, 270; Allgemeines Gelehrten-Lexicon 1, hrsg. von Christian Gottlieb
Jöcher, Leipzig, in Johann Friedrich Gleditschens Buchhandlung, 1750, 919920. 00
teises, turi bûti èia iðgyvenæs 14 metø). Berentas kaip teisininkas aiðkina, kad
Mörlinas turás teisæ ir laisvæ (das Recht und die Freyheit) kalbëti ir raðyti apie
lietuviø kalbos ypatybes.
Tad kreipimosi autoriumi reikia pripaþinti vis dëlto teisininkà Berentà. Ðis faktas
ádomus tuo, kad rodo, jog á Gumbinës parapijos kunigo Mörlino pradëtà diskusijà
buvo ásitraukæ ir já palaikë ne vien kunigai. Taèiau kunigo Behrendto sàsajos su
Mörlino idëjomis taip pat yra paaiðkëjusios: tai liudija jo 1729 metø kovo 20 dienos
laiðkas Gotthilfui Augustui Franckei, siøstas ið Ásruties á Hallæ (dabar saugomas
Hallëje, Franckes ástaigø archyve [Archiv der Franckeschen Stiftungen zu Halle];
sign.: AFrSt H C 369, 1; laiðkas publikuojamas ðiame ALt tome, p. 7178). Behrendtas, ávertinæs ið Hallës jam atsiøstus du á lietuviø kalbà iðverstus traktatus Johanno Anastasijaus Freylinghauseno Ordnung Des Heyls13 ir Augusto Hermanno Franckes Die Lehre Vom Anfang Chriµtliches Lebens14, pirmàjá siûlë iðkart spausdinti, o
antràjá manë dar esant bûtina perþiûrëti pagal principà loquendum cum vulgo. Toká
principà savo traktate buvo suformulavæs Mörlinas juo èia siûlo remtis ir Behrendtas. Taigi Mörlino lingvistinës idëjos buvo pasiekusios ir treèiojo deðimtmeèio
pabaigà, o Ásruties vyskupas Behrendtas, religiniø knygø redaktorius ir giesmiø
kûrëjas, buvo ne tik Mörlino ðalininkas, bet ir praktinis jo idëjø taikytojas15.
2.2. Po Berento kreipimosi eina 24 paginuotø puslapiø (in 8o) traktato tekstas16.
Atskiro pavadinimo jis neturi. Vietoj jo pirmojo puslapio pirmoje eilutëje tëra trys
raidës I. N. J., reiðkianèios In nomine Jesu (Jëzaus vardan).
Áþanginëje traktato dalyje (p. 13) Mörlinas raðo, dël ko vieðumon kelia kalbos
klausimus (plg. 2 pav.). Èia ið dalies paaiðkëja ir ginèø esmë. Taèiau Mörlinas kalba
13 [Johann
Anastasius Freylinghausen,] Ordnung Des Heyls / Nebµt einem Ver¸eichniß
Freylinghauµen. Dritte Auflage. HALLE / In
Verlegung des WÕyµenhauµes 1724. Lietuviðkas jo vertimas iðëjo Hallëje 1729
metais: [Johannas Anastasijus Freylinghausenas,] Dawådnas Mókµlas apie Dußiôs
Ißgånim± Pagal ßwent± Råßt± µuraßytas
n¾g A. Freylinghauµen, Kunngo S¸w. Ulrikaus Banyãiôs o iß wókißko lietuwißk±
Lieuw pérraßytas ir wisµiems Ißgånimo
trokßtan=tiems ant Géro ißd¾tas n¾g
Draugû lietuwißkôs Ißkalôs. Ißµpauµtas
Aùoje pas Stepon± Orban±, Méte 1729.
Antras leidimas iðëjo 1735 metais
taip pat Hallëje. 0 0 0
85
14 [August
Hermann Francke,] Die Lehre
Vom Anfang Chriµtliches Lebens / Beµtehend
in vier Theilen [...] Die Xte Auflage. HALLE, In Verlegung des WÕyµenhauµes
M DCC XXV.
15 Apie Behrendto literatûrinæ veiklà ir lingvistines paþiûras plaèiau þr. Onos Aleknavièienës ir Christianes Schiller straipsná Johannas Behrendtas Dawådno
Mókµlo apie Dußiôs Ißgånim± (1729) redaktorius, recenzentas ir maldos vertëjas ðiame ALt tome, p. 4378.
16 Drotvinas (1991, 10) nurodo, kad
Gdañsko egzemplioriuje po Berento pratarmës eina toks tekstas: 2 puslapiai
pratarmës ir 26 paties Principo...
(suskirstyti á 36 paragrafus); plg. Drotvinas 1993, 414: Weiter folgt der eigentliche Text: Zwei Seiten nimmt die
Vorrede des Autors ein, es folgen 26
Seiten Text, der in 36 Paragraphen unterteilt wird.
(1706)
egzempliorius 0 0 0
2 pav. Mörlino traktato pradþia;
86
jau apie 1704-uosius, nors diskusija, pagal Philippà Ruhigà, buvo prasidëjusi dvejais metais anksèiau. Rankraðtiniame traktate Meletema, é re ipµa, Autoribus variis,
atq[ue] experientia, µiµtens Linguam Lituanicam (paraðytas prieð 1735-uosius) ir spausdintame veikale Betrachtung der Littauiµchen Sprache, in ihrem Urµprunge, Weµen und
Eigenµchaften (1745)17 Ruhigas nurodo, kad tirti kalbà já paskatinæs 1702 metais tarp
Gumbinës kunigo Mörlino, Nemerkiemio kunigo Johanno Keimelio (?1710) ir Valtarkiemio kunigo Jacobo Perkuhno (16651711) kilæs ginèas, ar liaudies kalba laikytina pagrindu lietuviðkai kalbëti, ar steigtina lietuviø filologinë draugija (de
qv¿µtione: utrum principium lituanicé º loq[ue]ndi vulgus lituanicum, an verò Socie=ºtas Lituanico-Philologica µtatuendum? [Ruigys 1986, 173, 282]).
Pagal Pisanská (1886, 648), kuris rëmësi Ásrutyje dirbusio lietuviø kunigo Johanno Friedricho Focko 1716 metø spalio 6 dienos laiðku Karaliauèiaus magistrato
sekretoriui Heinrichui Bartschui18, tarp kunigø kilæs ginèas, ar vieðai reikia kalbëti
paprasta tarme ar iðdailinta kalba (Ob man im öffentlichen Vortrage µich der
gemeinen Mundart der Littauer oder einer ¸ierlicher Sprache bedienen µole?). Pradëta ginèytis dël lietuviðkø þodþiø bei posakiø, nes Tilþë, Ragainë, Ásrutis, Gumbinë
ir kone kiekvienas ûkis norëjo geriausiai lietuviðkai kalbëti, iðmanyti ir kitiems
primetinëti. Taigi polemika neabejotinai këlë pradiniam bendrinës kalbos formavimosi etapui aktualø klausimà tarmës pasirinkimà. Lygia greta plito ir tolesniam
etapui bûdingos kalbos norminimo idëjos. Keimelio siûloma lietuviø filologinë
draugija (Societas Lituanico-philologica) ir turëjo moksliðkai tirti bei norminti kalbos
medþiagà (Ruigys 1986, 2123, 108; 256257, 311).
Ruhigas teigia, kad kalbos klausimai anuo metu buvo aktyviai svarstomi ne
tik rankraðèiuose, bet ir spausdintose knygelëse. Yra þinoma, kad po poleminá
leidiná Leipzige ir Frankfurte buvo iðleidæ Keimelis ir Perkuhnas (Pisanski 1886,
648). Johannas Schultzas (16841710) á lietuviø kalbà iðverstø ir 1706 metais
iðleistø Ezopo pasakëèiø pratarmëje yra nurodæs dar vienà diskusijos ðaltiná:
prieð metus (taigi 1705-aisiais) Mörlinas jam buvo davæs paskaityti raðtà An Lithvanic¿ Lingv¿ Reformatio µit neceµµaria? (Ar reikia reformuoti lietuviø kalbà?), kurá
buvo áteikæs ir vyriausiajam karaliaus rûmø pamokslininkui Friedrichui Deutschui19. Ðis rankraðtis neiðlikæs. Jau minëtas Ásruties kunigas Fockas savo laiðke
17 Èia
remiamasi perspaudais: Ruigys
1986, 256257, 311; 2123, 108.
18 Laiðko iðtraukas þr. Lietuviø literatûros
istoriografijos chrestomatija (iki 1940 m.),
parengë Leonas Gineitis, Vilnius: Vaga,
1988, 5657.
19 Nachdem aber vor ei=ºniger ëit nach
Gumbinnen kam / und un=ºter andern
Reden mein Miß=Vergn÷gen / º und warum in dieµen Littauµchen Oertern º nicht
bleiben wolte / be¸eugnete / µprach
Se. WolEhrw÷rden der Herr Pfarrer ¸u
mir º: Hier µiãt es ihm / hier fehlts /
hier º mangelts / und gab mir die
87
qv¿µtion, die º Er µchon am 16. Jun. verwichenen Jahres º dem Kænigl. Preußiµchen Ober=Hoff=Pre=ºdiger / Herrn
D. Deutµchen / ÷bergeben hat=ºte An
Lithvanic¿ Lingv¿ Reformatio µit neceµµaria
([Johann Schultz,] Die Fabuln ¯SOPI,
üm Verµuch Nach dem PRINCIPIO Lithvanic¿ Lingv¿, Littauiµch vertiret Von Johann Schulãen / S. Miniµt. Cand. Kænigsberg / gedruckt in der [...] Georgiµchen
Buchdruckerey / 1706). Èia remiamasi
pratarmës perspaudu: Regina Koþeniauskienë, XVIXVIII amþiaus prakalbos ir dedikacijos, Vilnius: Mokslas, 1990, 436438.
(1706)
egzempliorius 0 0 0
Bartschui raðo apie maro metais gal pavyduoliø, o gal neiðmanëliø sunaikintus
kitus Mörlino raðtus, iðskyrus spausdintàjá traktatà. Tad 1706 metais Karaliauèiuje iðëjæs Mörlino traktatas Principium primarium in lingva Lithvanica buvo jau
anksèiau prasidëjusios diskusijos raðtiðka tàsa ir yra pagrindinis mus pasiekæs
lingvistinës polemikos dokumentas.
Traktatà Mörlinas pradeda pasakojimu apie vyriausiojo karaliaus rûmø pamokslininko teologijos profesoriaus Friedricho Deutscho 1704 metø rugpjûèio 17
dienos vizitacijà. Tokia generalinë vizitacija, pasak Mörlino, Gumbinës baþnyèioje vyksta beveik po 70 metø. Deutschas pirmiausia klåusæs parapijieèiø, ar jie
supranta kunigà, kai ðis su jais lietuviðkai kalba arba sako pamokslà. Mat vienas
ið Mörlino nedraugø vël buvo priðnekëjæs, kad Mörlinas esàs svetimðalis, lietuviø
kalba jam nëra gimtoji ir jis jos nemokàs. Mörlinas ið tiesø buvo vokietis, kilæs ið
Tiûringijos (gimæs 1641 metais Olberslebene), bet nuo 1670-øjø pradëjæs dirbti kantoriumi Ásrutyje, o nuo 1672-øjø Gumbinëje20. Paèiam Mörlinui apie tokias ðnekas
1704 metø balandþio 19 dienà paraðæs geras draugas (deja, neávardytas) ið Karaliauèiaus (p. 1).
Parapijieèiai vizitatoriui atsakæ, kad savo kunigà gerai suprantà. Kità dienà
Deutschas liepæs skaityti ávairias vietas ið naujai iðspausdinto lietuviðko Naujojo
Testamento 21. Paklaustì lietuviai atsakë ðitø nesuprantà paraðyta esà lietuviðkai, bet neteisingai. Èia pat paskaièius Valtarkiemio kunigo Melchioro Schwabes
verstø Hortulum Biblicum iðtraukø22, parapijieèiai patvirtinæ: Tai mums tikras
¢odis (p. 2). Deutschas po tokio pokalbio jø akivaizdoje aprobavæs (approbiret)
Mörlino siûlomà pagrindiná kalbëjimo principà: su lietuviais reikia kalbëti gyva
kalba, taip, kaip jie patys kalba. Vizitatorius Deutschas, tuo metu ëjæs ir Prûsø
Lietuvos mokyklø bei baþnyèiø inspektoriaus pareigas, paskatino Mörlinà kreiptis á kitus kunigus ir mëginti, visiems kartu susitarus, nustatyti pagrindiná kalbëjimo principà.
Po áþanginës dalies nuo 3 puslapio eina paragrafais suskirstytas traktato tekstas. Pirmuoju paragrafu pasakomas Deutscho aprobuotasis pagrindinis principas
Principium Lithvanici Sermonis (plg. 3 pav.):
So iµt demnach Mein bißherig / von Tit. dem Herren º Ober=Hoff=Prediger /
Herrn D. Deutµchen / approbirtes Principium Lithvanici Sermonis dieµes:
§. 1. LOQVENDUM CUM VUL-ºGO: Mit den Littauen muß man reden º leibhafftig / wie Sie reden. (p. 3)
20 Pagal
Ruhigà (1986, 22, 108), kad
Mörlinas pats neliaudiðkai kalbàs, árodinëjæs Perkuhnas. Plaèiau apie Mörlinà ir
jo genealogijà þr. Vincento Drotvino
straipsná Keletas duomenø Michaelio
Mörlino biografijai ðiame ALt tome, p. 99110. 0 0 0
88
21 Tai
vadinamasis Samuelio Bythnerio
Naujasis Testamentas, iðleistas 1701
metais Karaliauèiuje.
22 Ðis Melchioro Schwabes (liet. Melchijoras
Ðvoba, apie 16241663) vertimas yra þinomas tiktai ið Mörlino traktato.
3 pav. Mörlino traktato puslapis su pagrindiniu lietuviø kalbos principu;
Visà traktatà sudaro 36 paragrafai. Iðdëstæs savo poþiûrá á naujadarus, svetimybes, dialektizmus, daugiareikðmius þodþius, pabrëþæs gyvosios kalbos ir tautosakos vertæ, paskutiniame puslapyje Mörlinas kvieèia kunigus tolesnei diskusijai
(plg. 4 pav.):
89
(1706)
egzempliorius 0 0 0
4 pav. Paskutinis Mörlino traktato puslapis, kvieèiàs tolesnei diskusijai;
Doch erwarthe von º Meinen HochgeEhrten Hn. Ambts=Br÷dern ein beµµeres º
und reifferes Bedencken ÷ber dieµe Worte: CUM VULGO º LOQUENDUM; und ob
dieµes alles / als ein Principium º Lithvanic¿ Lingv¿ primarium, µeyn kænne oder
nicht? º Haben Sie aber ein beµµeres? µo bitte dienµtlich / daµµelbe mir º und allen
Liebhabern der Littauµchen Sprache ¸u communi-ºciren (p. 24)
90
Nesileidþiant á platesnæ jo teiginiø analizæ, reikia pabrëþti, kad ðiame traktate
akcentuojama svarbiausia kalbos funkcija garantuoti sëkmingà komunikacijà tarp
visø kalbos kolektyvo nariø ir komunikacijos dalyviø. Religiniø raðtø autoriams
ëmus vis maþiau paisyti ðnekamosios kalbos normø ir nekreipti dëmesio á socialiná
kalbos kontekstà, komunikacijai pradëjo kilti grësmë tapti nevisavertei. Bûtent dël
sëkmingo susikalbëjimo Mörlinas ir reikalavo reformuoti religiniø raðtø kalbà. Kam
tada kalbëti, jei þmonës nesupranta? klausë jis traktate.
Traktato pabaigoje nurodyta parapija, data ir jo autoriaus pavardë:
Gumbinnen /
Den 14. Febr. 1706.
Schuldigµter Diener
MMörlin.
Atkreiptinas dëmesys á tai, kad Mörlino nurodyta data yra dviem savaitëmis
ankstesnë uþ Berento kreipimosi datà. Vadinasi, Karaliauèiuje kaþkas turëjo duoti
teisininkui Berentui rankraðtiná Mörlino traktatà. Raðtiðkas atsiliepimas buvo iðspausdintas ir pridëtas prie traktato. Galima tik spëti, kad tas tarpininkas vyriausiasis rûmø pamokslininkas Deutschas. Jis buvo ir Mörlino, ir Ruhigo globëjas,
aukðtas pareigûnas, skatinæs polemikà ir palaikæs Mörlinà. Be jo leidimo vargu ar
bûtø prie traktato dedamas atsiliepimas.
3. T R A K T A T O K A L B A. Literatûroje paprastai teigiama, kad traktatas paraðytas lotyniðkai arba pusiau vokiðkai, pusiau lotyniðkai23. Toks áspûdis ið tiesø gali
susidaryti prieð akis turint tiktai Joniko perpasakotà tekstà èia gana daþnai cituojami lotyniðki þodþiai ir posakiai. Tyrëjus klaidinti gali ir sutrumpintai nurodomas
traktato pavadinimas Principium primarium in lingua Lithvanica. Ið tikrøjø tekstas
paraðytas vokiðkai. Jame tik áterpta lotyniðkø þodþiø, ypaè terminø (plg. peregrina
vocabula p. 7; in Periphraµi p. 15; vocabula Eccleµiaµtica p. 20; Idiotiµmi Lithvanici p. 21),
ir citatø ið lotyniðkø knygø. Daugiausia cituojama ið Rodolpho Goclenijaus (vok.
Rudolph Göckel; 15471628) veikalo Observationum Lingvae Latinae24 (plg. 3 ir 4 pav.).
Ðia Goclenijaus gramatika, ieðkodamas savo teiginiams argumentø, Mörlinas labiausiai ir remiasi (plg. p. 7, 8, 10, 14, 15, 16 ir kt.), o traktato pabaigoje pabrëþia,
kad ji labai reikalinga tiems, kurie nori rûpintis lietuviø kalba:
Ich halte davor / daß keine einãige Obµerva-ºtion in dieµem GOCLENIO ¸u finden /
die einem Liebhaber º der Littauiµchen Sprache nicht µolle oder kænne ¸u µeinem
23 Plg.
Jurgis Lebedys, Senoji lietuviø literatûra, paruoðë J[uozas] Girdzijauskas,
Vilnius: Mokslas, 1977, 164; Leonas Gineitis, Kristijonas Donelaitis ir jo epocha,
Vilnius: Vaga, 1990, 9798.
24 Pirmas leidimas iðëjo 1601 metais: [Rodolphus Goclenius,] OBSERVATIONVM
LINGV¯ LATIN¯, SIVE PVRI SERMONIS ANALECTA, RODOLPHO
91
GOCLENIO, PROFESSORE PHILOSOPHICO in Academia Marpurgenµi
Auctore, OMNIBVS PVR¯ EMENDAT¯QVE locutionis µtudioµis profutura,
CVM QVINQVE LIBRIS VARIORVM
Problematum Grammaticorum, Auctiora
nunc prodeunt e TYPOGRAPHEO
PALTHENIANO, quod eµt in nobili
Francofurto. M. DCI.
(1706)
egzempliorius 0 0 0
¨weg º eine gutte Anleitung geben. Drum hat er wol Urµach µol=ºchem fleiµµig
nach¸uµinnen / wenn er Luµt hat in der Lit=ºtauiµchen Sprache was t÷chtiges ¸u
pr¿µtiren. (p. 24)
Pamini Mörlinas ir Danieliaus Kleino gramatikà (1653) ið jos antraðtinio lapo
pacituoja lotyniðkà Cicerono posaká: Nihil µimul eµt & inventum & perfectum (p. 19).
Mörlino bendramintis Johannas Schultzas Ezopo pasakëèiø (1706) pratarmëje
aiðkina, kodël pratarmæ savo knygai raðo ne lotyniðkai, bet vokiðkai: esà kai kurie
ðaunûs þmonës, skaitydami Principium, skundësi negalá suprasti lotynø kalbos
ir labai norëtø tà patá tekstà gauti vokiðkai:
Auch nun µind unterµchiedene feine º Leute / die das Principium geleµen haben /
und º µich beµchweren: Sie kæn[n]en mit dem Latein nicht º ¸u rechte kom[m]en /
µie wolten auch gerne daµµelbe º verdeutµchet haben25.
Ðità teiginá galima suprasti dvejopai: 1) traktatà Mörlinas ið pradþiø buvo paraðæs lotyniðkai, bet paskui kitø praðomas iðvertë á vokieèiø kalbà26; 2) skaitytojams
tekstà suprasti trukdë lotyniðki þodþiai ir citatos.
Schultzas kelia mintá, kad ateityje reikëtø daugiau raðyti ir leisti knygø vokiðkai.
Mokslo ir ðvietimo srityje Prûsijoje tuo metu tebedominavo lotynø kalba ja skaitomos paskaitos universitetuose, raðomos mokslo knygos. Vokieèiø kalba turëjo
menkesná visuomeniná prestiþà: ji laikyta prastuomenës kalba. Jà vartojant vieðai,
ypaè raðant, buvo stengiamasi prikaiðioti prancûziðkø ir lotyniðkø þodþiø. Aktualiausiu uþdaviniu tø laikø vokieèiø ðviesuomenë laikë bendrinës kalbos, kaip
tautinës vienybës pagrindo, plëtotæ, jos gynimà nuo menkinimo, prancûzomanijos,
spartesná átvirtinimà vieðajame gyvenime. Dël to steigësi ávairios lingvistinës draugijos ir ëmësi gelbëti kalbà nuo besibraunanèiø svetimybiø, kovoti su kalbos
darkymu27. Paradoksalu, bet ir pats Mörlinas á vokiðkus sakinius áterpë nemaþai
lotyniðkø þodþiø bei posakiø ir galbût dël to jo traktatas kai kuriems skaitytojams
tapo sunkiai suprantamas.
Traktato kreipimosi autorius Berentas giria Mörlinà, kad ðis stengiasi gràþinti
lietuviø kalbai ankstesná puikumà (priµtinum nitorem, l. 3r). Jo nuomone, lietuviams
atsitikæ panaðiai kaip ir kitoms tautoms: jø kalbos dël tautø migracijos praradusios
grynumà, daug þodþiø perëmusios ið graikø bei lotynø kalbos. Argumentuodamas
autorius vis ieðko paraleliø su vokieèiø kalba, kurià laiko labai uþterðta prancûziz25 Cit.
ið: Koþeniauskienë 1990, 444.
minëtas ankstesnis traktatas
taip pat turi lotyniðkà pavadinimà.
27 16171680 metais Weimare aktyviai veikë prancûzø ir italø pavyzdþiu ásteigta
vokieèiø lingvistinë draugija Fruchtbringende Gesellschaft (vadinama dar ir
26 Schultzo
92
Palmenorden). Vienas ið pagrindiniø
jos tikslø kurti lingvistiðkai sàmoningà
vokieèiø visuomenæ. Panaðiø tikslø siekë
ir kitos XVIIXVIII amþiaus vokieèiø
draugijos (Gerhart Wolff, Deutsche
Sprachgeschichte, Tübingen; Basel: Francke, 41999, 143145). 0 0 0
mø, ir todël reiðkia pasitenkinimà Mörlino pastangomis gryninti lietuviø kalbà.
Berentui Mörlino paþiûros dël to ir artimos, kad jis mato tokias paèias problemas
vokieèiø kalboje:
Gewiß / wie es an der Deutµchen Sprache ¸u º beklagen / daß es mit derµelben
dahin gekommen / º daß man ihr µo viel Franãæµiµch leider! ein=und º beygeflichet
hat / das mancher kaum µo bald das º deutµche Wort ¸u finden weiß / oder er
hat µchon º den Franãoµen bey und im Genick und auf der º üngen / alµo hat es
mit der Miµch=maµcherey º der Littauiµchen Sprache faµt gleiche Bewand=ºniß / in
welche man µo viel neue und aus andern º Sprachen herge¸ogene Wærter
einr÷cket / daß º man die rechte ïerligkeit der gutten alten Spra=ºchen dabey aus
den Augen µeãet. (l. 4r)
Taigi lietuviø kalbos gynimo ir platesnio vartojimo idëjos Prûsijoje plito greta
vokieèiø kalbos gynimo idëjø, tai buvo lietuviðka filologiniø diskusijø atðaka. Èionykðtë inteligentija, daugiausia lietuviðkose parapijose dirbantys vokieèiø kilmës
kunigai, buvo pajëgûs tas idëjas kûrybiðkai pritaikyti lietuviø kalbos funkcionavimui. Keimelio siûlyta lietuviø filologinë draugija, kuri tirtø ir normintø kalbà, taip
pat analogiðka naujovë, norëta átraukti á Prûsø Lietuvos kultûrà.
4.
P O L E M I K O S D A L Y V I Ø G E O G R A F I J A.
Iki ðiol buvo þinoma, kad iki
1706 metø vykusioje polemikoje dalyvavo ar jà palaikë kunigai Michaelis Mörlinas
ið Gumbinës, Johannas Keimelis ið Nemerkiemio, Jacobas Perkuhnas ið Valtarkiemio, Johannas Schultzas ið Katniavos (1706 metais jis buvo dar tik kandidatas á kunigus, o 1707-aisiais paskirtas Nybudþiø kunigu), karaliaus rûmø vyriausiasis pamokslininkas, ëjæs ir Prûsø Lietuvos baþnyèiø bei mokyklø inspektoriaus pareigas,
Friedrichas Deutschas, rûmø teismo tarëjas Johannas Berentas ir kandidatas á kunigus Philippas Ruhigas ið Karaliauèiaus. Tuo metu ar vëliau Mörlino idëjoms pritarë
lietuviø kunigu Ásrutyje nuo 1694 iki 1729 metø dirbæs Johannas Friedrichas Fockas
(tai liudija jau minëtas jo 1716 metø spalio 6 dienos laiðkas Karaliauèiaus magistrato sekretoriui Heinrichui Bartschui) ir Ásruties vyskupas Johannas Behrendtas (tai
rodo jo 1729 metø kovo 20 dienos laiðkas Gotthilfui Augustui Franckei).
Kalbant apie diskusijos eigà ir jos dalyvius, reikëtø atkreipti dëmesá á vienà
sakiná Ezopo pasakëèiø pratarmëje: Schultzas raðo, kad Ásruties vyskupo ásakymu
jis turëjæs spaudai perraðyti Principium:
Und º µiehe / eben hiedurch µind mir die Augen ge=ºæffnet. Und nach der ëit
vielmehr / da das º Principium in Lithvan[ica] Lingva, auff Be=ºfehl Unµers Herrn
Erã=Prieµters ¸u Inµter=ºburg / ¸um Druck abµchreiben muµte. (l. 2r)
Vadinasi, ta diskusija domëjosi ir tuometinis Ásruties vyskupas. Gumbinë XVIII
amþiaus pradþioje (iki 1725 metø) priklausë Ásruties inspekcijai (Inspektion Insterburg; Arnoldt 1777, 109; Moeller 1968, 50). Jei vyskupas davë nurodymà Schultzui
93
(1706)
egzempliorius 0 0 0
perraðyti traktatà spaudai, tai, be abejo, palaikë Mörlinà ir jo lingvistines idëjas.
Arnoldto (1777, 83) duomenimis, Ásrutyje nuo 1699 iki 1706 metø lapkrièio 10 dienos dirbo Johannas Matthäus Grünmülleris: M. Johann Matthäus Grünmüller von
1699, und vorhin Er¸prieµter in Welau von 1695, iµt 1706 den 10. Nov. geµtorben28.
Tikëtina, kad jis tuo metu ir buvo vyskupas, nes lietuviø parapijoje 16941729
metais dirbæs Fockas vadinamas Ásruties lietuviø kunigu. Tai rodo ir jo paraðas
rankraðtiniame Henricho Lysijaus organizuotame Lutherio Maþajame katekizme
(1719). Vadinamàjá Berlyno egzemplioriø jis pasiraðë kaip Ásruties lietuviø kunigas:
Johann Friedrich Fock, Litth. Pfarrer zu Insterburg [...] den 8 Maji. 171929.
Tad prie jau þinomø 17021706 metø polemikos rëmëjø pridëtinas ir Ásruties
vyskupas Grünmülleris. Nemerkiemis, Valtarkiemis, Katniava, Nybudþiai, kaip ir
Gumbinë, iki 1725 metø taip pat priklausë Ásruties inspekcijai, tad polemika vyko,
dabar turimais duomenimis, bûtent ðios inspekcijos ribose. Karaliauèiuje bûta aukðtas pareigas einanèiø rëmëjø (Prûsø Lietuvos mokyklø bei baþnyèiø inspektorius,
vyriausiasis karaliaus rûmø pamokslininkas, teologijos profesorius Friedrichas
Deutschas ir rûmø teismo tarëjas Johannas Berentas) ir draugø (traktate minimas,
bet neávardytas Mörlino korespondentas). Tokia dalyviø ir rëmëjø geografija leidþia
á XVIII amþiaus pradþios polemikà þvelgti ir tokiu aspektu: tuo metu susidarë tam
tikra grupë asmenø, susijusiø ávairiais visuomeniniais ryðiais, vienijamø kalbos
funkcijø suvokimo ir siekianèiø ágyvendinti visuomenei reikalingà raðomosios kalbos reformà. Vëliau Mörlino lingvistines idëjas skleidë kiti Ásrutyje dirbæ kunigai
(ðiuo metu þinomi Fockas ir Behrendtas).
Minëtas Schultzo teiginys svarbus ir traktato genezei: jis liudija, kad knygelë
spausdinta veikiausiai ne ið Mörlino, o ið Schultzo ranka perraðyto egzemplioriaus.
1. Ðiuo metu þinomi du Mörlino traktato egzemplioriai: vienas
Gdañske, Lenkijos mokslø akademijos bibliotekoje, o kitas 2001 metais rastas Hallëje, Saksonijos-Anhalto universiteto ir þemës bibliotekoje (Universitäts- und Landesbibliothek Sachsen-Anhalt; sign.: AB 153123, formatas in octavo [15x18,5 cm]). Ekslibrisas ir knygos antspaudas rodo, kad knyga XVIII amþiuje priklausë grafo Christiano Ernsto Stolbergo-Wernigerodes bibliotekai. 1948 metais konvoliutas su Mörlino traktatu pateko á Hallæ.
IÐVADOS.
28 Praëjus
pusei metø po Grünmüllerio
mirties, Ásruties vyskupu paskirtas Jacobas Perkuhnas: Jacob Perkuhn, iµt 1707
den 4. April introduciret, war vorhin Pf.
in Walterkehmen µeit 1690 geweµen, und
hat als Er¸prieµter ¸ur Peµt¸eit 9 Prediger ordiniret (Arnoldt 1777, 83).
29 Baldur Panzer, Der Kleine Catechismus
D. M. Lutheri Måêas Katgismas D. Merti-
94
no Lutteraus. Besorgt von D. Henrich
Lysius Tillsitt 1719, Frankfurt am Main
etc.: Peter Lang, 1993, 123. Apie Fockà
kaip Lutherio Maþojo katekizmo (1719)
rankraðèio tikrintojà plaèiau þr. Ona
Aleknavièienë, Die Reste des verschollenen Königsberger Exemplars des
handschriftlichen Lysius-Katechismus
(1719), LgB 9, 2001, 1721. 0 0 0
2. Hallës egzempliorius defektinis: jis neturi antraðtinio lapo ir Mörlino prakalbos. Spaudinys susideda ið dviejø daliø: 1) Berento pasiraðyto kreipimosi á kunigà;
2) Mörlino pasiraðyto traktato. Patá traktatà sudaro 24 numeruoti puslapiai (in 8o).
Jis prasideda Mörlino áþanga (p. 13), o po jos eina á 36 paragrafus suskirstytas
tekstas.
3. Istoriniai duomenys ir teksto analizë rodo, kad kreipimosi autoriumi laikytinas ne kunigas Johannas Behrendtas (16671737), o buvæs Karaliauèiaus universiteto Teisës fakulteto profesorius, nuo 1694-øjø dirbæs rûmø teismo tarëju, Johannas
Berentas (16581712). Berento kreipimasis datuotas dviem savaitëmis vëliau (1706
metø kovo 2 dienà) negu Mörlino traktatas (1706 metø vasario 14 dienà).
4. Traktatas paraðytas vokiðkai, bet jame gausu lotyniðkø þodþiø ir citatø (daugiausia ið lotyniðkos Rodolpho Goclenijaus [15471628] gramatikos).
5. Prie iki ðiol þinotø 17021706 metø polemikos dalyviø ir rëmëjø (Michaelio
Mörlino ið Gumbinës, Johanno Keimelio ið Nemerkiemio, Jacobo Perkuhno ið Valtarkiemio, Johanno Schultzo ið Katniavos, Friedricho Deutscho, Johanno Berento ir
Philippo Ruhigo ið Karaliauèiaus) pridëtinas Ásruties vyskupas Johannas Matthäus
Grünmülleris, liepæs Schultzui perraðyti spaudai Mörlino traktatà.
ALEKNAVIÈIENË
ONA,
CHRISTIANE
S C H I L L E R , 2002: Johannas Behrendtas
Dawådno Mókµlo apie Dußiôs Ißgånim± (1729) redaktorius, recenzentas ir maldos vertëjas,
ALt 4, 4378.
A L E K N A V I È I E N Ë , O N A , 2001: Die Reste des verschollenen Königsberger Exemplars des
handschriftlichen Lysius-Katechismus (1719), LgB 9, 728.
Allgemeines Gelehrten-Lexicon 1, hrsg. von Christian Gottlieb Jöcher, Leipzig: Johann Friedrich Gleditschens Buchhandlung, 1750.
[A M M E R S B A C H , H E I N R I C H ,] 1665: Philoµophiµcher Sauff-Mantel [...] der iet¸igen let¸ten SauffWelt ¸ur treuhert¸igen Warnung beµchrieben und aufgeµet¸et von Heinrico Ammersbach ¸um
andernmahl gedruckt, Quedlinburg, Ockell, 1665.
[A R N O L D T , D A N I E L H E I N R I C H ,] 1746: D. Daniel Heinrich Arnoldts ausf÷rliche und mit
Urkunden verµehene Hiµtorie der Kænigsbergiµchen UniverµitÕt. ¨weyter Theil, welchem eine
Nachricht von dem Leben, und den Schriften hundert Preußiµcher Gelehrten angehÕnget iµt.
Kænigsberg in Preußen, verlegts und druckts Johann Heinrich Hartung, 1746.
[A R N O L D T , D A N I E L H E I N R I C H ,] 1777: D. Daniel Heinrich Arnoldts [...] kur¸gefaßte Nachrichten von allen µeit der Reformation an den Lutheriµchen Kirchen in Oµtpreußen geµtandenen
Predigern. Herausgegeben von Friedrich Wilhelm Benefeld, Pfarrer in Arnau, Königsberg, bey
Gottlieb Lebrecht Hartung, 1777.
D R O T V I N A S , V I N C E N T A S , 1991: Principium primarium in lingva Lithvanica. Surastas
95
(1706)
egzempliorius 0 0 0
D R O T V I N A S , V I N C E N T A S , 1993: Das Principium primarium in lingva lithvanica (1706):
Der nicht verschollene Erstdruck von M. Mörlin, Zeitschrift für Slawistik 38(3), 411416.
D R O T V I N A S , V I N C E N T A S , 2002: Keletas duomenø Michaelio Mörlino biografijai,
ALt 4, 99110.
[F R A N C K E , A U G U S T H E R M A N N ,] 1725: Die Lehre Vom Anfang Chriµtliches Lebens / Beµtehend in vier Theilen [...] Die Xte Auflage. HALLE, In Verlegung des WÕyµenhauµes
M DCC XXV.
[F R E Y L I N G H A U S E N , J O H A N N A N A S T A S I U S ,] 1724: Ordnung Des Heyls / Nebµt einem
Ver¸eichniß Der wichtigµten Kern=Spr÷che H. Schrift / darinn die f÷rnehmµten Glaubens=Articul gegr÷ndet µind, Wie auch einem µo genannten G÷ldenen A / B / C / und Gebetlein.
Denen EinfÕltigen und Unerfahrnen ¸um Beµten heraus gegeben von Joh. Anaµtaµ. Freylinghauµen. Dritte Auflage. HALLE / In Verlegung des WÕyµenhauµes 1724.
[F R E Y L I N G H A U S E N A S , J O H A N N A S A N A S T A S I J U S ,] 1729: Dawådnas Mókµlas apie Dußiôs
Ißgånim± Pagal ßwent± Råßt± µuraßytas n¾g A. Freylinghauµen, Kunngo S¸w. Ulrikaus
Banyãiôs o iß wókißko lietuwißk± Lieuw pérraßytas ir wisµiems Ißgånimo trokßtan=tiems ant
Géro ißd¾tas n¾g Draugû lietuwißkôs Ißkalôs. Ißµpauµtas Aùoje pas Stepon± Orban±, Méte 1729.
G I N E I T I S , L E O N A S , 1990: Kristijonas Donelaitis ir jo epocha, Vilnius: Vaga.
[G O C L E N I U S , R O D O L P H U S ,] 1601: OBSERVATIONVM LINGV¯ LATIN¯, SIVE PVRI
SERMONIS ANALECTA, RODOLPHO GOCLENIO, PROFESSORE PHILOSOPHICO in
Academia Marpurgenµi Auctore, OMNIBVS PVR¯ EMENDAT¯QVE locutionis µtudioµis
profutura, CVM QVINQVE LIBRIS VARIORVM Problematum Grammaticorum, Auctiora
nunc prodeunt e TYPOGRAPHEO PALTHENIANO, quod eµt in nobili Francofurto. M. DCI.
J A C O B S , E D ., 1893: Stolberg-Wernigerode: Christian Ernst, Allgemeine Deutsche Biographie 36, Leipzig: Duncker & Humblot, 381386.
J O N I K A S , P E T R A S , 1937: Maþ. Lietuvos baþnytinës kalbos reformos projektas 18 a.
K O Þ E N I A U S K I E N Ë , R E G I N A , 1990: XVIXVIII amþiaus prakalbos ir dedikacijos, Vilnius:
Mokslas.
L E B E D Y S , J U R G I S , 1977: Senoji lietuviø literatûra, paruoðë J[uozas] Girdzijauskas, Vilnius:
Mokslas.
Lietuviø literatûros istoriografijos chrestomatija (iki 1940 m.), parengë Leonas Gineitis, Vilnius:
Vaga, 1988.
M O E L L E R , F R I E D W A L D , 1968: Altpreußisches evangelisches Pfarrerbuch von der Reformation
bis zur Vertreibung im Jahre 1945 1. Die Kirchspiele und ihre Stellenbesetzungen, Hamburg:
Selbstverlag des Vereins für Familienforschung in Ost- und Westpreußen e. V.
[M Ö R L I N , M I C H A E L ,] 1706: [...] Bedencken über das PRINCIPIUM PRIMARIUM In Lingva
Lithvanica [...] M. Mörlin. P. Gumb. Königsberg / gedruckt In der / von Sv. Königl. Majest.
privilegirten / Georgischen Buchdruckerey. Anno 1706.
P A N Z E R , B A L D U R , 1993: Der Kleine Catechismus D. M. Lutheri Måêas Katgismas D. Mertino
Lutteraus. Besorgt von D. Henrich Lysius Tillsitt 1719, Frankfurt am Main etc.: Peter Lang.
[P I S A N S K I , G E O R G C H R I S T O P H O R ,] 1886: G. C. Piµanskis Entwurf einer preußiµchen Literärgeµchichte in vier Büchern [...], Erµtes Buch. Vom üµtande der Gelehrµamkeit in
96
Preußen [...] herausgegeben von Rudolf Philippi [...] Königsberg. Verlag der Hartungµchen
Druckerei, 1886.
[S C H U L T Z , J O H A N N ,] 1706: Die Fabuln ¯SOPI, üm Verµuch Nach dem PRINCIPIO Lithvanic¿ Lingv¿, Littauiµch vertiret von Johann Schulãen / S. Miniµt. Cand. Kænigsberg / gedruckt
in der [...] Georgiµchen Buchdruckerey / 1706. Èia remtasi pratarmës perspaudu: Koþeniauskienë 1990, 436438.
W O L F F , G E R H A R T , 41999: Deutsche Sprachgeschichte, Tübingen; Basel: Francke.
Ona Aleknavièienë
Christiane Schiller
EIN
NEUAUFGEFUNDENES
DES
TRAKTATES
(1706)
VON
ZWEITES
EXEMPLAR
PRINCIPIUM PRIMARIUM IN LINGVA LITHVANICA
MICHAEL
MÖRLIN
Zusammenfassung
Das Traktat Michael Mörlins Bedencken über das PRINCIPIUM PRIMARIUM In Lingva
Lithvanica (1706) war bestimmender Bestandteil der zeitgenössischen philologischen Diskussion innerhalb der ostpreußischen Pfarrerschaft darüber, in welcher litauischen Varietät
mit der litauischen Bevölkerung zu sprechen sei.
Ein erstes Exemplar des Traktates hat Petras Jonikas Mitte der 30er Jahre des 20. Jhd.
in Königsberg gefunden und 1937 ausführlich in der Zeitschrift Archivum Philologicum 6
beschrieben. Dieses Exemplar gilt seit Ende des Zweiten Weltkriegs als verschollen. 1991
fand Vincentas Drotvinas in der Bibliothek der polnischen Akademie der Wissenschaften
in Gdañsk ein Exemplar dieses Traktats. Allerdings ist es bis heute noch nicht als Quelle
publiziert worden.
Jetzt gelang es den Autorinnen des Artikels ein weiteres Exemplar in der Universitätsund Landesbibliothek Sachsen-Anhalt in Halle nachzuweisen. Unter der Signatur AB
153123 befindet sich dort ein Oktav-Band (15x18,5 cm) mit 22 verschiedenen Traktaten des
17. und 18. Jhd., worunter unter Nr. 6 das Traktat von Mörlin eingebunden ist. Exlibris und
Stempel zeigen, daß dieser Band sich ehemals in der Bibliothek des Grafen Christian Ernst
zu Stolberg-Wernigerode befunden hat. 1948 gelangte er nach Halle.
Das Hallesche Exemplar ist unvollständig: Titelblatt und Mörlins Vorrede fehlen. Es
enthält nur den eigentlichen 24seitigen Text Mörlins und die mit dem 2. März 1706 (zwei
Wochen später als Mörlins Text) datierte achtseitige Vorrede des Königsberger Professors
der Jurisprudenz Johann Berent (16581712). Der Text selbst beginnt mit einer Einleitung
(S. 14) ohne eigenständigen Titel. Danach folgt der durch Paragraphen gegliederte Text.
Der Text ist in deutsch geschrieben, doch es finden sich eine Vielzahl von lateinischen
Lexemen und Zitaten, zumeist aus der Grammatik von Rudolph Goclenius.
97
(1706)
egzempliorius 0 0 0
Bisher ist bekannt, daß an der philologischen Diskussion über das Pricipium primarium
neben Michael Mörlin aus Gumbinnen auch Johann Keimel aus Nemmersdorf, Jacob
Perkuhn aus Walterkehmen, Johann Schultz aus Kattenau sowie Friedrich Deutsch, Johann
Berent und Philipp Ruhig aus Königsberg teilnahmen. Hinzurechnen ist nun auch der
Insterburger Erzpriester Johann Matthäus Grünmüller.
ONA ALEKNAVIÈIENË
Gauta 2002 m. kovo 12 d.
Priimta 2002 m. geguþës 21 d.
P. Vileiðio g. 5
el. p.: [email protected]
CHRISTIANE SCHILLER
Interdisziplinäres Zentrum für Pietismusforschung
Martin-Luther-Universität
Halle-Wittenberg
Franckeplatz 1, Haus 24
D-06110 Halle (Saale), Deutschland
98
Archivum
Lithuanicum
4,
2002
ISSN 1392737X, ISBN 344709270X
Vincentas Drotvinas
Vilniaus pedagoginis universitetas
Keletas duomenø Michaelio
Mörlino biografijai
Michaelis Mörlinas (Mörlin, Mörlinus, 16411708) þinomas kaip Maþosios Lietuvos raðtijos darbuotojas, savo poleminiame traktate Principium primarium in lingva
Lithvanica iðkëlæs XVII amþiaus pabaigos lietuviø baþnytiniø raðtø kalbos ydas ir
nurodæs bûdus jai tobulinti bei norminti. Ðis raðinys sukëlë garsià diskusijà apie
Maþosios Lietuvos raðtijos ugdymo perspektyvas. Mörlinas pagrástai laikomas pirmuoju kalbos kultûros teoretiku ir kalbos reformatoriumi. Jis turëjo ir sekëjø (Johannà Schultzà, Jacobà Brodowská, Philippà Ruhigà), ir prieðininkø (Johannà Keimelá,
Jacobà Perkuhnà). Apie ðá raðomosios kalbos istorijai reikðmingà darbà þinojome ið
Petro Joniko iðsamaus perpasakojimo, kuriame svarbiausi teiginiai gausiai cituojami ir gana autentiðkai perteikia veikalo turiná1.
XX amþiaus antroje pusëje buvo manoma, kad vienintelis Principium primarium egzempliorius, iki Antrojo pasaulinio karo buvæs Karaliauèiaus universiteto bibliotekoje, dingæs2. Ieðkodamas medþiagos Maþosios Lietuvos leksikografijos istorijai, suþinojau, kad vienà Mörlino traktato egzemplioriø turi Lenkijos
mokslø akademijos biblioteka Gdañske3. Ið ten esu gavæs jo kopijà, o minint
1 Petras
Jonikas, ,,Maþ. Lietuvos baþnytinës
kalbos reformos projektas 18 a. pradþioje.
M. Mörlino Principium primarium in lingva
Lithvanica, APh 6, 1937, 7483. Straipsnis
pakartotas knygoje: Pilypas Ruigys, Lietuviø kalbos kilmës, bûdo ir savybiø tyrinëjimas,
parengë Vytautas Jurgutis, Valerija Vilnonytë, Vilnius: Vaga, 1986, 386396.
2 Vytautas Maþiulis, Pilypas Ruigys, Ruigys 1986, 6; Zigmas Zinkevièius, Lietuviø
99
kalbos istorija 4. Lietuviø kalba XVIIIXIX a.,
Vilnius: Mokslas, 1990, 233.
3 Defektinis Principium primarium egzempliorius (be antraðtinio lapo ir pradþios) yra
Saksonijos-Anhalto universiteto ir þemës
bibliotekoje Hallëje (Universitäts- und Landesbibliothek Sachsen-Anhalt Halle an der
Saale). Uþ suteiktà informacijà dëkoju
dr. Onai Aleknavièienei.
Mörlino 350-àsias gimimo metines apie radiná raðæs Lietuvos ir Vokietijos
spaudoje4.
Michaelis Mörlinas yra vienas ið akivaizdþiø pavyzdþiø, kaip etninis vokietis
(kilæs ið Tiûringijos), daugiatautëje Prûsijoje dirbdamas profesiná dvasininko darbà,
domëjosi lietuviø kalba ir veikë lietuviø kultûros labui. Taèiau Mörlino gyvenimo,
asmenybës ir kalbinës veiklos bruoþai dël dokumentø stygiaus nuðviesti gana fragmentiðkai. Trumpà jo gyvenimo apraðà, remdamasis bent trijø kartn genealogija, yra
pateikæs Vaclovas Birþiðka5. Vis dëlto lieka tikslintinø dalykø, pavyzdþiui, mokymosi pradþia, studijos Karaliauèiuje ir kt. Ieðkodamas archyvinës medþiagos, esu
radæs Birþiðkos neminëtà ir iki pastarøjø metø neþinotà leidiná apie Mörlinà.
1. Tas leidinys tai Mörlino laidotuviø pamokslas (vok. Leichenpredigt), datuotas 1708 metø kovo 20 diena, iðspausdintas Karaliauèiuje, Friedricho Reusnerio
spaustuvëje. Ðis spaudinys dabar yra Lenkijoje, Torunës Mikalojaus Koperniko
universiteto bibliotekoje (sign.: Ob, 7; III. 266). Pamokslo autorius Karaliauèiaus
Wallenrodto bibliotekos vadovas, iðkalbos ir istorijos profesorius, magistras Michaelis Schreiberis6 (plg. 1 pav.). Nors Schreiberis tada dar nebuvo gavæs kunigo ðventimø, bet jo kalba prilygsta laidotuviø pamokslams7. Spausdinti pamokslai, kaip tø
laikø þanrinis tekstas, nebuvo reti Maþosios Lietuvos protestantø liturginëje praktikoje. Karaliauèiaus universiteto rektoriaus ir senato vardu spausdintais laidotuviø pamokslais (nekrologais) bûdavo pagerbiami þymûs raðtijos veikëjai (tarp jø
Jonas Rëza, Danielius Kleinas ir kiti)8.
2. Kas buvo Michaelis Schreiberis ir kokie jo santykiai su Maþàja Lietuva?
Michaelis Schreiberis gimë 1662 metø rugsëjo 25 dienà Karaliauèiuje, kur 1679
metais pradëjo ir teologijos studijas. 1690-aisiais tapo Karaliauèiaus universiteto
4 Vincentas
Drotvinas, ,,Principium primarium in lingva Lithvanica. Surastas
M. Merlino 1706 m. traktatas, Gimtasis þodis 12, 1991, 811 (su virðelio reprodukcija); Vincentas Drotvinas, ,,Das Principium
primarium in lingva lithvanica (1706): Der
nicht verschollene Erstdruck von
M. Mörlin, Zeitschrift für Slawistik 38(3),
1993, 411416.
5 Vaclovas Birþiðka, Aleksandrynas. Senøjø lietuviø raðytojø, raðiusiø prieð 1865 m., biografijos, bibliografijos ir biobibliografijos 1. XVI
XVII amþiai, Èikaga: JAV LB kultûros fondas, 1960, 373374.
6 [Michael Schreiber,] Mit Chriµto geµtorben;
Den Himmel erworben [...] Bey der Leich=BegÕngn÷ß Des Wol=Ehrw÷rdigen / Vorachtbahren und Wolgelahrten HERRN Michael
MÖRLINI, Der Chriµtlichen Gemeine ¸u Gum-
100
binnen Inµter=burgµchen Amptes 36jÕhrigen
wolverdienten Pfarrers und Seelenµorgers /
Anno 1708. d. 20. Mart. [...] Vorgeµtellet von
M. Michael Schreiber [...] Kænigsberg. Gedruckt
bey Friedrich Reuµners / Sr. Kænigl. Majeµt.
und Acad. Buchdruckers / Erben. Uþ kopijà
nuoðirdþiai dëkoju prof. dr. Vytautui Armonui.
7 Plaèiau apie protestantø pamokslus þr. Die
Literatur des 17. Jahrhunderts, hrsg. von Albert Meier, München etc.: Hanser Verlag,
1999, 415; Sachlexikon Literatur, hrsg. von
Volker Meid, München: Deutscher Taschenbuch-Verlag, 2000, 716.
8 Juozas Tumelis, Jono Rëzos nekrologas,
Literatûra 14(1), 1971, 115122; Programma
memoriae Viri Reverendi et clarissimi D. Danielis Kleinii, Königsberg, 1666.
1 pav. Antraðtinis Michaelio Schreiberio pamokslo, skirto Michaeliui
Mörlinui atminti, lapas;
Torunës Mikalojaus Koperniko universiteto biblioteka, sign.: Ob, 7; III. 266
101
iðkalbos profesoriumi, o 1694 metais Wallenrodto bibliotekos vadovu. 1701 metais
uþ pasakytà panegirikà Frydricho I karûnavimo proga buvo karaliaus paskirtas
istorijos profesoriumi ir gavo 100 taleriø atlyginimo priedà9. 1709-aisiais jis tapo
Karaliauèiaus katedros kunigu, konsistorijos tarëju ir ketvirtuoju Teologijos fakulteto profesoriumi (ðalia Bernhardo von Sandeno, Christiano Waltherio ir Henricho
Lysijaus)10. 1710 metais apgynë teologijos daktaro disertacijà. Schreiberis garsëjo
kaip lotynø ir vokieèiø iðkalbos mokytojas, yra iðspausdinæs 230 panegirikø, kalbø
prie kapo ir uþuojautø11.
Kodël Schreiberis, tuomet dar pasaulietis Karaliauèiaus mokslininkas, raðë laidotuviø pamokslà Prûsijos karalystës pakraðtyje dirbusiam eilinës parapijos kunigui? Tam já skatino, matyt, ne vien profesinis pomëgis sakyti ir raðyti prakalbas. Juk
tokia iðkilia forma kaip spausdintas laidotuviø pamokslas buvo atsisveikinama
tiktai su ypaè nusipelniusiais asmenimis. Èia átakos galëjo turëti visø pirma Mörlino genealoginës ðaknys. Pamokslu Schreiberis veikiausiai norëjo pagerbti garsius
Mörlino protëvius, apþvelgti iðtikimo baþnyèios tarno gyvenimo ir veiklos kelià,
sustiprinti parapijieèiø liuteroniðko tikëjimo dvasià.
3. Schreiberio pamoksle yra reikðmingø Mörlino gyvenimo faktø, todël pravartu
apþvelgti jo turiná atkreipiant dëmesá á naujus jo biografijos aspektus12. Pamokslas
pradedamas Naujojo Testamento vieta (Hebr 13,13) apie Kristaus kanèià ir mirtá,
kryþiaus medá ir kt. Toliau eina turbût paties Schreiberio eiliuotas tos paèios tematikos deðimties eiluèiø tekstas. Mus labiausiai domina pamokslo teikiama informacija apie Mörlino giminës genealogijà.
Pamoksle sakoma, kad Mörlino tëvas Gabrielius buvo daugelio þymiø vietø
Tiûringijoje ir pagaliau Olberslebeno kantorius13, 40 metø naudingai darbavæsis ir
miræs 82-aisiais savo amþiaus metais (l. A 3). Tai leidþia patikslinti Michaelio tëvo
Gabrieliaus Mörlino (15851666) darbo ir paties Michaelio gimimo vietà: Gabrielius
Mörlinas dirbo Olberslebene, ten gimë ir Michaelis. Birþiðka (1960, 373) buvo nurodæs, kad Gabrielius Mörlinas dirbo kantoriumi Oberslebene, juo vëliau rëmësi ir
kiti senosios raðtijos tyrëjai14.
9 Fritz
Gause, Die Geschichte der Stadt Königsberg in Preußen, 2. ergänzte Aufl., Köln;
Weimar; Wien: Böhlau Verlag, 1996, 56.
10 [Daniel Heinrich Arnoldt,] D. Dan. Heinr.
Arnoldts Kur¸gefaßte Kirchengeµchichte des Kænigreichs Preußen. Kænigsberg bey Johann Jacob Kanter, 1769, 659.
11 Fritz Juntke, Geschichte der v. Wallenrodtschen
Bibliothek, Leipzig: Otto Harrassowitz,
1927, 3032; Altpreußische Biographie 2,
hrsg. im Auftrage der Historischen Kommission für ostund westpreußische Landesforschung von Kurt Fortstreuter, Fritz
Gause, Marburg/Lahn: Elwert, 1967, 635;
102
Deutsche biographische Enzyklopädie 9, hrsg.
von Walther Killy, Rudolf Vierhaus,
München: Saur, 1968, 136.
12 Schreiberio pamokslas spausdinamas kaip
ðio straipsnio priedas. ALt redaktoriø kolegija dëkoja Torunës universiteto bibliotekos
vadovybei uþ atsiøstà pamokslo mikrofilmà ir teisæ já publikuoti.
13 Kantorius (vok. Kantor, lot. praecentor)
baþnytinio choro vedëjas ir drauge mokyklos mokytojas.
14 Oberslebeno pavadinimà pateikia Zinkevièius (1990, 233), Lietuviðkoji tarybinë enciklopedija 7, Vilnius: Mokslas, 1981, 418, Algir-
Pasak Schreiberio (l. A 3), velionio senelis buvo didþiai kilmingas, gerbiamas ir
mokytas ponas Hugo Mörlinas, 56 metus kunigavæs ávairiose vietose, tarp jø Weimare, ir pagaliau Gothos apskrityje Molschlebene, kur 1627-aisiais, eidamas 81
metus, miræs. Hugo Mörlinas turëjæs tris brolius: daktaras Joachimas Mörlinas buvo
Sembos vyskupas 15, daktaras Maximilianas Mörlinas 30 metø dirbo Koburgo superintendentu, o magistras Stephanas Mörlinas Koburgo diakonu, Hilperslebeno
kunigu ir superintendentu. Michaelio prosenelis Jodocas Mörlinas, 31 metus kunigavæs Westhausene ir miræs 1550-aisiais, buvo vienas ið pirmøjø, priëmusiø Lutherio tikëjimà ir já iðtikimai rëmusiø. Paþymima, kad prosenelis Hugo Mörlinas, Feldkircho prie Algos Ðvabijoje valdytojas, kilæs ið senobinës Mörlinø (derer Mörlinen) giminës, abu jo tëvai buvæ kilmingi (l. B).
4. Remiantis pamokslo teiginiais ir juos papildanèiais kitø genealoginiø ðaltiniø
duomenimis, galima sukonkretinti ir patikslinti kuriuos ne kuriuos Mörlino biografijos faktus. Michaelio Mörlino gimtinë Olberslebenas yra maþdaug uþ 20 kilometrø
á ðiauræ nuo Weimaro ir dabar priklauso Guthsmannshauseno evangelikø liuteronø
parapijai. Ið ten saugomø Olberslebeno baþnyèios knygø (nuo 1636 metø) esu gavæs
kiek tikslesniø þiniø apie Michaelio Mörlino kilmæ, jo tëvus ir ðeimà. Michaelio
Mörlino tëvas Gabrielis Mörlinas, gimæs 1585 07 13 Olberslebene, buvo paskutinis,
ðeðtasis Hugo Mörlino (15451627) vaikas. Gabrielis Mörlinas buvo vedæs du kartus. Pirmoji santuoka su Margarete Fischer uþregistruota 1617 02 2416. Ar turëjo vaikø su pirmàja þmona, nustatyti nepavyko: duomenø apie Gabrielio Mörlino vaikø
gimimà 16361640 metø baþnyèios knygose nerasta. Kada mirë pirmoji þmona, taip
pat neiðaiðkinta. Gabrielis Mörlinas 1640 10 10 vedë antrusyk. Jo þmona buvo kalvio Melchioro (Melchor) Lang(en)o duktë Agnesë (Agneß): ,,1640 den 10. Octr. Copuliert Gabriel Mörlin Schulmeister und F. Agneß, Meister Melchor Langen Hufschmied zu Oberreißen Tochter. 17 Gabrielis Mörlinas santuokos, taip pat dviejø
vaikø gimimo ir jo mirties áraðuose vadinamas mokytoju (vok. Schulmeister). Olberslebene gimæs Michaelis buvo jø pirmagimis sûnus. Olberslebeno baþnyèios knygoje
yra toks Michaelio Mörlino gimimo áraðas: ,,1641 den 23 December Gabriel Mörlin
Lutimodera tonj. ein Sohn Michael. 18 Taèiau Schreiberis nurodo já gimus 1641 metø
das Sabaliauskas, Merlinas Mykolas, Lietuviø kalbos enciklopedija, Vilnius: Mokslo ir
enciklopedijø leidybos institutas, 1999, 408,
nuo jø neatsilikdamas ir ðiø eiluèiø autorius. Plg. Thüringer Pfarrerbuch 1. Herzogthum Gotha, hrsg. von der Gesellschaft für
Thüringische Kirchengeschichte, bearb. von
Bernhard Möller, Neustadt an der Aisch:
Degener, 1995, 486. Kad Mörlinas gimë Olberslebene, nurodo ir Arnoldtas (1769, 659).
15 Joachimas Mörlinas (15141571) nuo
1568 metø Sembos vyskupas. Kartu su ki-
103
tais jis parengë teologiná traktatà Repetitio
corporis doctrinae Prutenici.
16 Thüringer Pfarrerbuch 1. Herzogthum Gotha,
1995, 486.
17 Tokià informacijà 2002 01 23 laiðke ðio
straipsnio autoriui pateikë Guthsmannshauseno evangelikø liuteronø parapija.
18 Lot. lutimodera < lutimoderator, vok. Topfermeister puodþius. Kad Gabrielis bûtø vertæsis puodþiaus amatu, daugiau duomenø
nerasta.
gruodþio 19 dienà ir treèià dienà buvus pakrikðtytà (l. B). Birþiðkos (1960, 373) duomenimis, Michaelis Mörlinas gimæs gruodþio 19 dienà, bet priduriama, kad kiti raðo ir 9 dienà. Data Olberslebeno baþnyèios knygoje laikytina ne gimimo, o krikðto
data. Be Michaelio, tëvai susilaukë dar trijø sûnø ir dukters. Tëvas Gabrielis mirë
1667 05 18 (kituose ðaltiniuose 1666 metais) ir palaidotas Olberslebene 19.
5. Schreiberio pamoksle sakoma, kad Michaelis Mörlinas buvo pakrikðtytas
tenykðèio kunigo Michaelio Cramerio vardu (l. B). Pradþios mokslus Michaelis ëjo
greièiausiai Olberslebene. Tiesa, Birþiðka (1960, 373) nurodo, kad Michaelis ið pradþiø mokësi Karaliauèiaus Senamiesèio mokykloje, taèiau Karaliauèiaus miesto
dalies pavadinimas Altstadt èia bus supainiotas su Tiûringijos miestelio Alstädto
(dabar Allstedt) pavadinimu20. Alstädtas XVII amþiuje administraciðkai priklausë
Saksonijos-Weimaro kunigaikðtijai (dabar jis yra Saksonijos-Anhalto þemëje). Jeigu
Birþiðka bûtø teisus, tai reikëtø manyti, kad Michaelis jau vaikystëje turëjo gyventi
Karaliauèiuje. Ið tikrøjø jis atvyko á Maþàjà Lietuvà tik 1664 metais (þr. l. B 1). Ið
pamokslo suþinome, kad vëliau tas pats Crameris leido Michaelá drauge su savo
þento Samuelio Ursino, vietinio superintendento, sûnumi kaip bendraamþiu (coaetaneo) mokytis Alstädte pas rektoriø Martinà Opitzà21. 1655 metais kunigui Crameriui mirus, Michaelis gráþo namo. Kunigo ápëdinis Kromäyeris, vëliau tapæs Weimaro rûmø pamokslininku, leido já su savo vieninteliu sûnumi mokytis toliau. Globojamas teologijos studento Tobijo Leuricheno, ,,su didele nauda Leipzige klausë
vieðø (Lectiones publicas) magistro Georgijaus Cramerio bei magistro Rappoldio ir
privaèiø magistro Graevijaus (Graevium)22 paskaitø, be to, domëjosi muzika. 1660
metais Jenoje lankë profesoriaus Behmeno filosofijos, daktaro Musejaus 23 ávairiø
teologijos paskaitø kursus (Collegia), iðgarsëjo dalyvavimu diskusijose. Deja, Jenos
universiteto matrikulos nepatvirtina ðios datos (jà nurodo ir Birþiðka [1960, 373]).
Matrikulose randame dviejø skirtingø datø áraðus, ið kuriø pirmajame minimas
,,Mörlinus, Mich. Olberslebiensis, n. 24. Aug. 1654 Dep. 24. 8. 1654, bet vargu ar
tai gali bûti mûsø Michaelis: jis tada ëjo tryliktuosius metus. Antrasis áraðas
19 Thüringer
Pfarrerbuch 1. Herzogthum Gotha,
1995, 486.
20 Heinrich Wilhelm Quassowski, Die Familie
des Bischofs Mörlin, Familiengeschichtliche
Blätter 28, Jahrgang 1930, Heft 5/6, 164.
Uþ parûpintà literatûrà ir suteiktà informacijà nuoðirdþiai dëkoju p. Rolfui Brockmeieriui (Berlynas).
21 Martinas Opitzas (15971639) vokieèiø
humanistas, knygoje Buch von der deutschen
Poetery (1624) kodifikavæs poezijos taisykles. Jis vadinamas vokieèiø poezijos tëvu.
Taèiau nëra duomenø, kad Opitzas tuo
laiku bûtø buvæs kurios nors mokyklos
Tiûringijoje rektoriumi (vedëju), juoba kad
104
jis, bûdamas LietuvosLenkijos karaliaus
Vladislovo IV istoriografu, paskutiniuosius
savo gyvenimo metus praleido Gdañske,
kur ir mirë 1639 metais maru. Èia minimas rektorius veikiausiai bus tik jo bendravardis ir bendrapavardis.
22 Johannas Georgas Graevium (Graevius,
Greffe, 16321703) vokieèiø filologas
ir istorikas, Dusburgo, Deventerio ir Utrechto (Olandija) universitetø iðkalbos
profesorius.
23 Johannes Museus (Musäus, 16131681)
vokieèiø liuteronø teologas, istorijos ir poetikos profesorius, Jenos universiteto teologijos daktaras.
,,M[örlinus] Mich[ael], Olberslebiensis Thuringus, S. 1662, jei tai bûtø ið tiesø
Michaelio Mörlino imatrikuliacijos áraðas, rodytø Michaelá turëjus 21 metus24.
Po keleto metø Michaelis nusprendë vykti á Prûsijà ir toliau tæsti studijas, drauge
norëdamas pamatyti savo netikro brolio Nikolajaus (Nicolaus) Mörlino25 jam apraðytà Sembos vyskupo epitafijà Knypavos katedroje (Kneiphæffµche Thum=Kirche;
l. B 1). Taèiau dël Erfurto apsupties26 Michaelis pasuko á Leipzigà, ið èia á Berlynà
bei Gdañskà ir tik 1664-aisiais laimingai pasiekë Karaliauèiø.
6. Apie Mörlino studijø Karaliauèiuje pradþià liudija áraðas Karaliauèiaus universiteto matrikulose: ,,Anno MDCLXIV [...] 10. 18. Octobris. Mörlinus Mich., Olberslebien. Thuring., ob poupertatem dt [nihil]27, taigi mokytis Karaliauèiuje pradëjo 1664 metais. Pamoksle raðoma (l. B 1), kad atvykæs Michaelis susitiko su savo
kraðtieèiu (Lands=Leute) Michaeliu Schoberiu, Kaukënø (Kuckerneµen) kantoriumi,
kuris já prikalbëjo vykti á Tilþæ. Èia já ðiltai priëmë klebonas Johannas Molina ir
diakonas Werneris28. Mat pastarojo motina buvo Mörlinin, o ðios senelis, minëtas
Sembos vyskupas, ir Michaelio Mörlino senelis buvo broliai.
Diakonas Werneris globojo Michaelá, savo patarimais padëjo mokytis lietuviø
kalbos. Ið pradþiø átaisë dirbti já pas Tilþës kunigà Georgà Andrejø Reimannà,
vëliau pas Vieðvilës kunigà Heinrichà Eisenblätterá29. Michaelis èia pusæ metø
klausë ávairiø lietuviðkø pamokslø. Norëdamas kuo labiau patobulinti lietuviø
kalbos þinias ir ið pagrindø suvokti jos grynumà, nuvyko á Kaunà 30 (plg. 2 pav.).
Iðbuvo ten visus metus ir, pasak Schreiberio (l. B 1), tobulai iðmokæs lietuviø kalbà, 1667 metais gráþo á Tilþæ. Èia vël patyrë diakono Wernerio palankumà ir stropiai mokësi sakyti pamokslus tiek vokiðkai, tiek lietuviðkai.
1670 metais Mörlinas, kaip gerai uþsirekomendavæs vargonininkas (Musicus),
buvo Sembos konsistorijos tarëjø pakviestas á Karaliauèiø kantoriaus pareigoms.
Iðlaikæs iðankstinius egzaminus (Tentamen) pas tuometiná kapelmeisterá Sebastia24 Die
Matrikel der Universität Jena 2. 1652 bis
1723, bearbeitet von Reinhold Jauerning,
weiter gefürt von Marga Steiger, Weimar:
Hermann Böhlaus Nachfolger, 1977, 533.
25 Apie Nikolajø (Nicolaus) Mörlinà daugiau
duomenø nepavyko rasti. Kadangi pamoksle jis vadinamas netikru broliu (StiefBruder), greièiausiai buvo Gabrielio Mörlino
sûnus ið pirmosios santuokos su Margarete Fischer. Jo amþiø nustatyti galima tik
apytikriai: tuo metu jis galëjo turëti kokius 2325 metus, taigi buvo vyresnis uþ
Michaelá. Kur ir kà studijavo, neþinoma.
26 Erfurto apsuptimi laikomi karo veiksmai
tarp Erfurto kunigaikðèio ir Mainzo vyskupo, trukæ iki 1664 metø.
27 Die Matrikel der Albertus-Universität zu
Königsberg i. Pr. 2. Die Immatrikulationen
105
von 16571829, hrsg. von Georg Erler,
Leipzig: Duncker & Humblot, 1911/12,
38.
28 Galbût tai Danielius (?) Werneris, vëliau
(16881700) kunigavæs Verdainëje (Ðilutë,
Heidekrug). Plg. Friedwald Moeller, Altpreußisches evangelisches Pfarrerbuch von der
Reformation bis zur Vertreibung im Jahre
1945 1. Die Kirchspiele und ihre Stellenbesetzungen, Hamburg: Selbstverlag des Vereins
für Familienforschung in Ost- und Westpreußen e. V., 1968, 144.
29 Heinrichas Eisenblätteris kunigavo Vieðvilëje
iki 1688 metø.
30 Kaune XVII amþiuje buvo ásikûrusi vokieèiø liuteronø bendruomenë, jos nariai palaikë ryðius su Karaliauèiumi. Mörlinas
Kaune buvo namø mokytojas (Hauslehrer).
2 pav. Schreiberio pamokslo fragmentas, kuriame pasakojama apie Mörlino atvykimà
á Maþàjà Lietuvà ir lietuviø kalbos mokymàsi;
106
ná31 ir Senamiesèio vargonininkà, pateikæs savo ávairius literatûrinius ir muzikinius
bandymus, gavo Ásruties kantoratà, kur dvejus metus uoliai rûpinosi jaunimu.
Aukðèiausiajam Dievui patiko, raðo Schreiberis, panaudoti já kaip patogø áranká baþnyèios garbei: 1672 metais mirus Gumbinës kunigui Johannui Vorhoffui 32,
jis buvo paskirtas vietoj velionio ir ávesdintas 14-àjá sekmadiená po Ðvè. Trejybës.
1673 metø liepos 10 dienà Michaelis susituokë su savo pirmtako Vorhoffo jaunesniàja dukra Marija Elisabeth Vorhoffin, su kuria iðgyveno 20 metø ir susilaukë
dviejø sûnø bei trijø dukterø (ið kuriø vienas sûnus ir viena duktë prieð keletà
metø mirë). 1694-aisiais antrà kartà vedë garbià ir dorybingà ponià Annà Napsin,
Gumbinës dvarininko Jono Kleino naðlæ, su kuria gyveno 14 metø ir turëjo dvi
dukteris (viena mirusi).
Schreiberis nurodo, kad Mörlinas, sulaukæs ilgo amþiaus ir daugelio ligø kamuojamas, iðgulëjæs patale aðtuonias dienas, nors ir buvo priþiûrimas mediko,
vasario 31 dienà 33, 12 valandà nakties baigë savo varganà gyvenimà.
7. Schreiberio pamoksle veltui ieðkotume Mörlino kalbinio darbo ávertinimo,
apibûdinimo ar bent paminëjimo. Þinoma, laidotuviø pamokslo dvasia reikalavo
kalbëti apie Mörlinà kaip apie kunigà. Pamoksle, pabrëþiant jo pastoraciná uolumà,
paminimas tik taisyklingas lietuviø kalbos mokëjimas: ,,Visur, bet ypaè savo pamokslininko darbe Velionis ieðkojo nukryþiuotojo Jëzaus. Iðtikimai skelbti jo kanèià
ir mirtá jam patikëtai parapijai buvo svarbiausias ir didþiausias jo rûpestis. Kur tik
jis turëjo progos, visada taisyklingai vartojo lietuviø kalbà ir skelbë Evangelijà ðioje
Prûsijos Karalystës liuteronø parapijoje (l. B 3, plg. 3 pav.).
8. Michaelio Schreiberio sukurtas laidotuviø pamokslas, datuotas 1708 metø
kovo 20 diena, svarbus ðaltinis Mörlinø giminës asmenø biografijoms tirti. Jame
yra daug informacijos apie Michaelio Mörlino jaunystës ir mokslo metø aplinkà, jo
mokytojus ir globëjus, darbo Maþojoje Lietuvoje pradþià. Pamoksle pateikti duomenys leidþia patikslinti ir kai kuriuos jo biografijos faktus:
a) atitaisyti iki ðiol lituanistinëje literatûroje iðkraipytà gimtosios vietos pavadinimà: Mörlinas gimë Olberslebene, o ne Oberslebene;
b) patikslinti Mörlino mokslo pradþios vietà: jis pradëjo mokytis ne Karaliauèiaus Senamiesèio (Altstadt) mokykloje, kaip raðo Birþiðka (1960, 373), bet Tiûringijoje, Alstädto (dabar Allstedtas) mokykloje;
c) patikslinti atvykimo á Prûsijà laikà: Mörlinas atvyko á Karaliauèiø studijuoti
tik 1664 metais.
Nors duomenø apie lituanistinæ Mörlino veiklà pamoksle nëra, taèiau Schreiberio teiginys apie tai, kad Mörlinas vaþiavo á Kaunà norëdamas gerai iðmokti lietuviø kalbos ir stengësi jà vartoti taisyklingai, rodo, jog visuomenei buvo plaèiai
þinomas jo dëmesys lietuviø kalbai.
31 Sebastiani
(16221683) garsus Karaliauèiaus vargonininkas ir kompozitorius, muzikos mokæsis Italijoje (Gause 1996, 442).
107
32 Johannas
Vorhoffas (?1672) Gumbinës
diakonas (16541655), kunigas (16551672).
33 Turëtø bûti vasario 21 diena.
3 pav. Schreiberio pamokslo fragmentas, kuriame sakoma, kad Mörlinas visada
stengësi vartoti taisyklingà lietuviø kalbà;
108
Altpreußische Biographie 2, hrsg. im Auftrage der Historischen Kommission für ostund
westpreußische Landesforschung von Kurt Fortstreuter, Fritz Gause, Marburg/Lahn:
Elwert, 1967.
[A R N O L D T , D A N I E L H E I N R I C H ,] 1769: D. Dan. Heinr. Arnoldts Kur¸gefaßte Kirchengeµchichte des Kænigreichs Preußen. Kænigsberg bey Johann Jacob Kanter. 1769.
B I R Þ I Ð K A , V A C L O V A S , 1960: Aleksandrynas. Senøjø lietuviø raðytojø, raðiusiø prieð
1865 m., biografijos, bibliografijos ir biobibliografijos 1. XVIXVII amþiai, Èikaga: JAV LB
kultûros fondas.
Deutsche biographische Enzyklopädie 9, hrsg. von Walther Killy, Rudolf Vierhaus, München:
Saur, 1968.
Die Literatur des 17. Jahrhunderts, hrsg. von Albert Meier, München etc.: Hanser Verlag,
1999.
Die Matrikel der Albertus-Universität zu Königsberg i. Pr. 2. Die Immatrikulationen von 1657
1829, hrsg. von Georg Erler, Leipzig: Duncker & Humblot, 1911/12.
Die Matrikel der Universität Jena 2. 1652 bis 1723, bearbeitet von Reinhold Jauerning, weiter
gefürt von Marga Steiger, Weimar: Hermann Böhlaus Nachfolger, 1977.
D R O T V I N A S , V I N C E N T A S , 1991: ,,Principium primarium in lingva Lithvanica. Surastas
D R O T V I N A S , V I N C E N T A S , 1993: ,,Das Principium primarium in lingva lithvanica
(1706): Der nicht verschollene Erstdruck von M. Mörlin, Zeitschrift für Slawistik 38(3),
411416.
G A U S E , F R I T Z , 1996: Die Geschichte der Stadt Königsberg in Preußen, 2. ergänzte Aufl.,
Köln; Weimar; Wien: Böhlau Verlag.
J O N I K A S , P E T R A S , 1937: ,,Maþ. Lietuvos baþnytinës kalbos reformos projektas 18 a.
J U N T K E , F R I T Z , 1927: Geschichte der v. Wallenrodtschen Bibliothek, Leipzig: Otto
Harrassowitz.
Lietuviðkoji tarybinë enciklopedija 7, Vilnius: Mokslas, 1981.
M A Þ I U L I S , V Y T A U T A S , 1986: Pilypas Ruigys, Pilypas Ruigys, Lietuviø kalbos kilmës, bûdo
ir savybiø tyrinëjimas, parengë Vytautas Jurgutis, Valerija Vilnonytë, Vilnius: Vaga,
518.
M O E L L E R , F R I E D W A L D , 1968: Altpreußisches evangelisches Pfarrerbuch von der Reformation bis zur Vertreibung im Jahre 1945 1. Die Kirchspiele und ihre Stellenbesetzungen,
Hamburg: Selbstverlag des Vereins für Familienforschung in Ost- und Westpreußen
e. V.
Programma memoriae Viri Reverendi et clarissimi D. Danielis Kleinii, Königsberg, 1666.
Q U A S S O W S K I , H E I N R I C H W I L H E L M , 1930: Die Familie des Bischofs Mörlin, Familiengeschichtliche Blätter 28, Jahrgang 1930, Heft 5/6, 164.
S A B A L I A U S K A S , A L G I R D A S , 1999: Merlinas Mykolas, Lietuviø kalbos enciklopedija,
Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas, 408409.
109
Sachlexikon Literatur, hrsg. von Volker Meid, München: Deutscher Taschenbuch-Verlag,
2000.
[S C H R E I B E R , M I C H A E L ,] Mit Chriµto geµtorben; Den Himmel erworben [...] Bey der
Leich=BegÕngn÷ß Des Wol=Ehrw÷rdigen / Vorachtbahren und Wolgelahrten HERRN Michael MÖRLINI, Der Chriµtlichen Gemeine ¸u Gumbinnen Inµter=burgµchen Amptes
36jÕhrigen wolverdienten Pfarrers und Seelenµorgers / Anno 1708. d. 20. Mart. [...] Vorgeµtellet von M. Michael Schreiber [...] Kænigsberg. Gedruckt bey Friedrich Reuµners / Sr.
Kænigl. Majeµt. und Acad. Buchdruckers / Erben.
Thüringer Pfarrerbuch 1. Herzogthum Gotha, hrsg. von der Gesellschaft für Thüringische
Kirchengeschichte, bearb. von Bernhard Möller, Neustadt an der Aisch: Degener,
1995.
T U M E L I S , J U O Z A S , 1971: Jono Rëzos nekrologas, Literatûra 14(1), 115122.
Z I N K E V I È I U S , Z I G M A S , 1990: Lietuviø kalbos istorija 4. Lietuviø kalba XVIIIXIX a., Vilnius: Mokslas.
Vincentas Drotvinas
EINIGE
FAKTEN
ZUR
BIOGRAPHIE
VON
MICHAEL
MÖRLIN
Zusammenfassung
In diesem Artikel werden auf der Grundlage eines Drucks der bisher unbekannten
Leichenpredigt, die Michael Schreiber anläßlich der Beerdigung von Michael Mörlin am 20
April 1708 schrieb, einige Aspekte der Genealogie von Michael Mörlin behandelt. Der
Druck befindet sich in Polen, in der Universitätsbibliothek von Torun (Sign.: Ob, 7; III. 266).
Die in der Predigt angeführten Angaben erlauben es, einige Details aus der Biographie
von Michael Mörlin zu präzisieren:
a) der sich in der lituanistischen Literatur eingebürgerte Geburtsort wurde korrigiert;
Mörlins ist in Olbersleben geboren und nicht in Obersleben;
b) der Ort der Grundschulbildung von Mörlin wurde korrigiert: er begann seine
Schulausbildung nicht an der Königsberger Altstädtischen Schule, wie Birþiðka (1960, 373)
schreibt, sondern in Thüringen in der Schule von Allstedt;
c) das Ankunftsjahr von Mörlin in Preußen wurde korrigiert: Er kam erst 1664 zum
Studium nach Königsberg.
Angaben zur lituanistischen Tätigkeit von Mörlin finden sich in der Predigt nicht.
Dennoch zeigt die Aussage Schreibers, daß Mörlin nach Kaunas gefahren ist, um die
litauische Sprache gut zu erlernen und er sich bemühte, sie richtig zu gebrauchen, daß sein
Interesse für die litauische Sprache der Öffentlichkeit bekannt war.
VINCENTAS DROTVINAS
Vilniaus pedagoginis universitetas
Ðevèenkos g. 31
110
Mit Chriµto geµtorben; º Den Himmel erworben. º Oder: º Das auf Chriµti Tod und
Lei=ºden wolgegr÷ndete Sterben der Kinder º Gottes / º Bey der Leich= BegÕngn÷ß º Des º Wol=Ehrw÷rdigen / Vorachtbahren º und Wolgelahrten º HERRN º
Michael MÖRLINI, º Der Chriµtlichen Gemeine ¸u Gumbinnen Inµter=ºburgµchen
Amptes 36jÕhrigen wolverdienten Pfarrers º und Seelenµorgers / º Anno 1708.
d[en] 20. Mart[ii] º Dem Wolµeeligen Herrn Pfarrern º üm immerbleibenden
geµeegneten Andencken / º Der hinterbliebenen º Frau Wittwen / º und µÕmptlichen Leydtragenden / º ü einiger Betræµtung º Vorgeµtellet º von M[agiµtro] Michael Schreiber / º Eloqv[entiae] & Hiµtor[iae] P[rofeµµore] P[ublico] Ord[inario] º ac
Bibliothec[ario] Wallenrod[iano] º Kænigsberg / º Gedruckt bey Friedrich Reuµners /
S[eine]r Kænigl[ichen] Majeµt[Õt] º und Acad[emiae] Buchdruckers / Erben.
[A 1] WAs iµt es / daß der Wol=Ehrw÷rdige / Vor=ºachtbahre und Wolgelahrte
Herr Mi=ºchael Mörlinus, der Chriµtlichen Ge=ºmeine ¸u Gumbinnen vieljÕhriger
Pfar=ºrer und Seelen=Sorger / den 21. Februar[ii] º eben wie die Betrachtung des
bitteren Leidens º und Sterbens Chriµti angegangen / µein Lebens=Ende hat erreichen º müµµen? Mich deucht Er hat der Ermahnung des Apoµtels in der º That
nachkommen wollen: So laµµet uns nun ¸u ihm hinaus º gehen / auµµer dem
Lager / und µeine Schmach tragen! (a)1 º In welchen Worten der leidende und am
Creuã hangende Welt=Hey=ºland gleichµam mit Farben vor Augen geµtellet
wird / nebµt einer Erin=ºnerung / µeinen Creuã=Tod / der auµµer Jeruµalem / auf
dem Berge Gol=ºgatha geµchehen / ¸ubetrachten / und nicht allein ¸ubetrachten /
µon=ºdern auch denµelben µich ¸u Nuãe ¸u machen / auch ¸u µolchem Ende / º
auµµer dem Lager der S÷nden / aller GemÕchligkeit und µeiner º µelbµt µich heraus
¸u begeben / und nach Art des Simonis von Cyrene / º das Creuã des HErrn auff
µich ¸u nehmen. Was dieµer aus ¨wang º gethan / dar¸u µoll ein Kind GOttes / aus
Lieb gegen µeinen Heyland / º und µeiner eigenen Seelen Wolfahrt / veranlaµµet
werden. Denn Er º trÕget nicht µo µehr dieµes Joch µeinem Erlæµer nach / als daß
er von º demµelben getragen / erhalten / und geµtÕrcket wird. Dieµes dem º HErrn
beµchwerliche Holã wird ihm ¸um Baum des Lebens / ¸um º bewehrten Wanderµtab / ¸um Himmels=Schl÷µµel / ¸ur Jacobs=Lei=ºter / ¸um Schwerdt wieder
den hælliµchen Goliath / ¸ur Sieges=Fahn / º dieµelbe ÷ber alle Feinde ¸u µchwingen. So µey demnach / O µeeliges º Creuã=Holã / oder vielmehr du LÕmmlein
GOttes / welches daran º geµchlachtet worden / tauµendmahl gegr÷µµet! Seyd
gegr÷µµet ihr º Roµen=rothe Quellen der Wunden JEµu! du g÷ldene Hæle µeiner
blu=ºtenden Seite / du Honig=reiche Bl÷the / du aufgethanes Paradieß! º du offener Himmel µey gegr÷µµet!
Gib mir dein Leyden / Creuã und Pein /
Die NÕgelmahle druck mir ein /
1 (a)
111
Hebr. XIII, 13.
Verehre mich mit deinem Spott /
Mach mich ganã Õhnlich deinem Tod:
Ach nimm / ach nimm das Leben hin /
Ich ruh nicht / biß ich auch fort bin.
O JESU/ laß mich doch nicht hier /
Nimm mich doch in das Grab mit dir!
Laß deinen µ÷µµen Herãens=Schrein /
Mein Grab und eigne RuhµtÕt µeyn. º [O JE]
[A 2] O JESU / nimm diß Leben hin /
Ich ruh nicht / biß ich bey dir bin.
Mit µolchen Gedancken µollen wir jeder¸eit das Leiden und Ster=ºben des HErrn
anµehen / voraus aber anião. Denn war es eine º Gewohnheit in Iµrael / daß die
Tæchter Iµrael jÕhrlich hin=ºgiengen ¸u klagen die Tochter Jephtha / des Gileaditers /des º Jahrs vier Tage. (b)2 Wie µolte es nicht billig µeyn / da alle º Jahr eine
gewiµµe ëit ¸ur Betrachtung des bitteren Leidens unµeres º Erlæµers angeµeãet iµt /
µelbige mit herãlicher Andacht und Buµµe / mit º Hindanµeãung aller weltlichen
Luµt / und Vergieµµung vieler ThrÕnen º ¸ubegehen? (c)3 Der Wolµeelige Herr Pfarrer hat noch auf eine andre Art º µich dieµelbe ¸u Nuãe
gemacht. Er iµt ¸u µeinem leidenden Heyland / º auµµer dem Lager dieµer Welt
heraus gegangen / umb die Schmach µei=ºnes heiligen Creuã=Todes / ¸u µeiner
ewigen Seeligkeit / ¸u tragen / º oder vielmehr durch dieµes Creuã Chriµti / als
in einer lieblichen º SÕnffte getragen / und in einem Elias=Wagen gen Himmel
gef÷hret º ¸u werden. Es erµchalleten µchon da¸umahl in µeinen Ohren die º heilige
Paßions=Lieder / und gaben durch innerliche Betrachtung º ein angenehmes Echo
in µeinem Herãen; dadurch wurde Er muhtig / º freudig und getroµt ¸um Sterben
gemacht / und alle¸eit in der µeeli=ºgen Paßions=Andacht biß an µein Ende erhalten. Jener fromme º Probµt ¸u S[ancta] Aphra in Meiµµen / baht in µeiner groµµen
Kranckheit ei=ºnen gewiµµen Canonicum, wenn er bey µeinem Ende µeyn w÷rde /
ihn º in der leãten Todes=Noht dreyer Dinge ¸u erinnern: Erµtlich des º Todes=Kampffs und des blutigen Schweiµµes Chriµti / welchen Er in º µeiner hæchµten
Herãens=Angµt hÕuffig vergoµµen: üm andern aller º Pein und Schmerãen / die
Chriµtus am Stamm des Creuães aus=ºgeµtanden / damit er nicht mæchte in µeinen
Schmerãen die Strengig=ºkeit und Straffe µeiner S÷nden empfinden: üm dritten
der leãten º Worte des HErrn / in welchen Er f÷r µeine Creuãiger gebehten / und º
2 (b)
Judic. XI, 40.
Beveregius Lib. 3. c. 9. Codicis canonum
illuµtrati: Quis anniverµatio illo º die
redeunte non µecum reputaret, hoc die
unigenitus Dei Filius pro meis ipµius
pec=ºcatis ludibrio habitus verberibus
3 (c)
112
laceratus eµt & c. ipµeque hunc diem l¿tus
carnique º indulgens tranµigam? Hoc µaltem
die jejunus lacrimisque ob illa, qu¿
Dominum º meum cruci affixerunt peccata,
me non affligam? Abµit longe lateque abµit.
dem SchÕcher das Paradieß verµprochen. (d)4 Iµt eben das / welches º Hugo de
S[aint] Victore, ein gottµeliger Abt im ¸wælfften Jahrhundert von º GOtt gebehten /
daß µein leãtes Wort auf dieµer Welt der µ÷µµeµte º Nahme JEµus: µein leãter
Gedancken von µeinem unausµprechlichen º Leiden und Sterben µeyn / und er alle
µeine Worte / Gedancken / Thun º [und]
[A 3] und Weµen / in die allerheiligµte Wunden Chriµti verbergen und darinn º
ewig µeelig werden mæchte. (e)5 Dieµen kan beygef÷get werden der º gottµelige
Herr Pfarrer / der eines gleichen Abµcheides gewÕhret º worden / und ¸u µeinem
Sterb=Bett das Creuãe Chriµti / ¸um Haupt=ºKuµµen µeine Dorne Krone / ¸ur
Einµeegnung / deµµelben leãtes Wort º am Creuã gehabt. Seelig geµtorben! Recht
Prieµterliches / Exem=ºplariµches Ende!
Solcher Gnade hat Ihn GOtt gewehret / weil µein ganães Le=ºben / abµonderlich
µein gef÷hrtes Lehr=Ampt / eine µtete Betrachtung º des leidenden Chriµti / und
µeine dabey gef÷hrte ErklÕrung / keine º andre / als welche dort der groµµe
Heyden=Lehrer Paulus (f)6 gethan / º geweµen iµt: Es µey ferne von mir /
r÷hmen / denn allein von º dem Creuãe unµers HErrn Chriµti! Solche heilige
Gedan=ºcken µind ihm ganã unge¸wungen und gleichµam erblich geweµen / º
gleichwie Er von µolchen Vor=Eltern µeine Abkunfft genommen / die º mehrentheils den heiligen Prieµter=Stand mit Ruhm auf der Welt º gef÷hret und Chriµtum / den Gecreuãigten / geprediget haben.
Sein Herr Vater war der Wol=Ehren=Veµte und Ge=ºlahrte Herr Gabriel Mörlin,
Cantor an unterµchiedenen vor=ºnehmen Oertern und ¸uleãt ¸u Olbersleben in
Th÷ringen / wo=ºµelbµt Er ÷ber 40. Jahr bey der Jugend / inµonderheit in der
Muµic / º vielen Nuãen geµchaffet / und im 82µten Jahr µeines Alters geµtorben. º
Seine µeelige Frau Mutter hat Agneta geheiµµen / von Geburt º eine Langin.
Der Herr Groß=Vater iµt geweµen der Wol=Ehrw÷rdige / º Vorachtbahre und
Wolgelahrte Herr Hugo Mærlin / 56jÕh=ºrigen Pfarrer an unterµchiedenen Vornehmen Oertern / º unter andern ¸u Weymar / und ¸uleãt ¸u Molµchleben im
Go=ºthiµchen / woµelbµt er auch A[nno] 1627. im 81. Jahr µeines Alters geµtor=ºben.
Sonµt hat beµagter Herr Hugo Mörlinus ¸u leiblichen º Br÷dern gehabt 1. Se[ine]
Hoch=W÷rden (Tit.) Herrn D[octorem] º Joachim Mörlinum, geweµenen SamblÕnd[iµchen] Biµchoff. º 2. (Tit.) Herrn D[octorem] Maximilianum Mörlinum, 30jÕh=ºrigen
Superintendenten ¸u Coburg / und 3. (Tit.) Herrn º M[agistrum] Stephanum Mörlinum, der anfÕnglich 9. Jahr ¸u Co=ºburg Diaconus, und hernach ¸u Hilpersleben
in Francken=ºland 42. Jahr Pfarrer und Superintendent geweµen. º [Der]
[B] Der Herr Aelter=Vater war (Tit.) Herr Jodocus º Mörlin, aus dem Adlichen
Stamm derer von Feldkirch aus º Schwaben geb÷rtig / welcher ¸u Weµthauµen im
Franckenlande / º 31. Jahr Pfarrer geweµen / und daµelbµt A[nno] 1550. geµtorben.
4 (d)
Georg[ius] Fabricius in Chronici Miµnici
Supplemento A[nno] 1263.
113
5 (e)
Citante Drexel. In Prodromo ¯ternit.
L. I. c. 50.
6 (f) Gal. VI, 14.
Be=ºmeldter Herr Jodocus Mörlinus iµt der erµten einer / µo ¸u An=ºfang von
µeel[igem] Herrn D[octore] Luthero bekehret worden / und hat º demµelben auch
treuen Beyµtand geleiµtet.
Der Herr Uhr=Aelter=Vater / der Edle und Veµte Herr º Hugo Mörlin, Herr von
Feldkirch bey Alga in Schwa=ºben / der aus dem uhralten Geµchlecht derer Mærlinen / von Adli=ºchen Eltern beyder Linien ge¸euget worden.
Vorgedachte des wolµeel[igen] Herrn Pfarrern Eltern haben º denµelben / wie Er
Ihnen A[nno] 1641. d[en] 19. Dec[embris] µt[ili] v[eteris] ¸u Olbersleben geboh=ºren
worden / gleich den dritten Tag darauff ¸ur Heil[igen] Tauffe befoddert / º und
nach dem daµigen damahligen Pfarrern Herrn Michaël º Cramer genant / auch
hernach ¸ur Schulen gehalten / und ab=ºµonderlich in der Muµic angef÷hret: Und
als darauff / Ehren=ºgemeldter Herr Pfarrer Cramer / Ihn nach AlµtÕdt / ¸u
µeinem º Herrn Schwieger=Sohn (Tit.) Herrn Samuel Urµino, º Superintendenten
daµelbµt brachte / ward Er mit deµµen einigem Sohn / º als µeinem Co¿taneo, der
Information des damahligen Rectoris, º Herrn Martini Opiãen / anvertrauet.
Sein gutes Talent, das Ihm GOTT anvertrauet / that µich º bald vor andern hervor /
µo gar / daß als wie A[nno] 1653. ¸u AlµtÕdt / auf º gnÕdigµte Verordnung S[eine]r
Hochf÷rµtl[ichen] Durchl[aucht] ¸u Altenburg=ºSachµen / unter dem Pr¿µidio (Tit.)
Herrn D[octoris] BÕren / eine º Kirchen=Viµitation gehalten / und von denen Herren Viµitatoribus in º der Schulen ein Examen angeµtellet worden / der Wolµeelige
µeine º in literis & muµicis erlangte Profectus, ¸u mÕnnigliches Verwundern / º µehen
laµµen / und ¸ur fernern Auffmunterung µeines Fleiµµes / mit næhti=ºgen Mitteln
aus der Kirch und vom Schloß verµehen worden.
A[nno] 1655. wurde Er nach dem tædtlichen Ableiben des Herrn º Pfarrern Crameri,
wieder nach dem Hauµe beruffen / und von deµµen º Succeµµore, (Tit.) Herrn
KromÕyer / nachmahligen Weimar=ºµchen Hof=Prediger / mit deµµelben einigem
Sohne in die Informa-ºtion genommen / der aber wegen anwachµender
Ampts=GeµchÕffte / º beyde der ferneren Obµicht des (Tit.) Herrn Tobi¿ Leuri=ºchen / S[anctae] Theol[ogiae] Stud[ioµi] anvertrauet. º [Von]
[B 1] Von dieµem wurde Er µo weit gebracht / daß Er bald drauff º nach Leip¸ig
gegangen / und daµelbst die Lectiones publicas (Tit.) Herrn º M[agistri] Georgii
Crameri, und (Tit.) Herrn M[agistri] Rappoldi, privatim aber º (Tit.) Herrn M[agistrum]
Gr¿vium, mit gutem Nuãen gehæret / auch alda we=ºgen der Muµic µehr beliebet
worden. A[nno] 1660. begab Er µich nach º Jena / hielte beym (Tit.) Herrn
Prof[eµµore] Behmen in Philoµoph[ia]; in Theo-ºlog[ia] unter (Tit.) Herrn D[octore] Muµ¿o
unterµchiedene Collegia, und ließ º µich æffters mit gutem Ruhm / im diµputiren
hæren.
Einige Jahr darauf entschloß Er µich nach Preuµµen ¸u gehen / º umb daµelbµt µowol
denen Studiis weiter ob¸uliegen / als auch ¸ugleich º das von µeinem Stieff=Bruder / Herrn Nicolao Mörlino, ihm º beµchriebene / und in der Kneiphæffµchen
Thum=Kirche befindliche Epi-ºtaphium vorgedachten µeel[igen] Herrn Biµchoffs
Mörlini ¸u µehen.
114
Er nahm alµo / ¸ur ëit der Erffurtµchen Belagerung / µeinen º Weg auf Leip¸ig /
von da weiter ÷ber Berlin / und andre StÕdte / º auf Danãig / und kam A[nno]
1664. in Kænigsberg gl÷cklich an: Bey º µeiner Dahinkunfft traff Er bald einen µeiner
Lands=Leute / Herrn º Michael Schoberum / Cantorem ¸u Kuckerneµen an / der
Ihn º dann mit µich / nach Tilµit ¸u gehen / bewogen. ür Tilµit fand Er º inµonderheit bey dem damahligen Herrn Erã=Prieµter / (Tit.) º Herrn Johann Molina /
und µeel[igen] Herrn Diacono Werner / º guten Acceµs, und empfieng von beyden /
vornehmlich aber von dem º Herrn Diacono, weil derµelbe ¸ur leiblichen Mutter /
eine gebohrne º Mærlinin gehabt / derer ihr Herr Groß=Vater / wolgemeldten º
SamblÕnd[iµchen] Herrn Biµchoff / und des µeel[igen] Herrn Pfarrers º Herrn
Groß=Vaters leiblicher Bruder geweµen / viele Hæfligkeit º und G÷tte.
Und weil gedachter Herr Diaconus Werner den Wol=ºµeeligen nicht von µich laµµen
wolte / vielmehr demµelben ¸ur Erler=ºnung der Litthauiµchen Sprache einrÕhtig
war / brachte er Ihn an=ºfÕnglich ¸ur Tilµit in Condition bey (Tit.) µeel[igem] Herrn
George º Andreas Reimann / hernach ¸um Herrn Pfarrern ¸u Wilµch=ºwill / Herrn
Heinrich EiµenblÕtter; und hieµelbµt ließ der Wol=ºµeelige / ehe noch ein halb Jahr
verfloµµen war / µich µchon in Litthau=ºµchen Predigten unterµchiedlich hæren.
Umb aber in der Litthauµchen Sprache µich µo viel beµµer ¸u per-ºfectioniren / und
die Reinigkeit derµelben µo viel gr÷ndlicher ¸u faµµen / º gieng Er nach Cauen in
Groß=Litthauen / hielte µich ein ganães Jahr º daµelbµt auf / und kam hernach in
gefaµter Vollkommenheit dieµer º Sprache / A[nno] 1667. nach Tilµit wieder ¸ur÷ck;
Woµelbµt Er abermahl / º [von]
[B 2] von dem µeel[igen] Herrn Diac[ono] Werner viel Affection genoß / und º µich
im Predigen / µowol in Teutµcher als Litthauµcher Sprache fleiµ=ºµig ge÷bet.
Anno 1670. Wurde Er als belobter Muµicus von dem iãigen º Preußiµchen Ober=Appellation-Gerichts=Raht (Tit.) º Herrn Jacob Klein / dem (Tit.) Herrn D[octore] Dammen / eh=ºmahligen AltµtÕdtµchen Pfarrern und E[ines] E[hrw÷rdigen] Sambl[lÕndiµchen] Con-ºµiµt[orii] Aµµeµµ[ore] und dem Inµterburgµchen Hauß=Voigt (Tit.)
µeel[igen] º Herrn Johann B÷chner / welchem / als damahligen Stadt=ºSchreiber /
E[in] Wolweiµer Raht der Stadt Inµterburg / die º Beµorgung eines Cantoris aufgetragen hatte / nach Kænigsberg be=ºruffen / und nach geµchehenen Tentaminibus
von dem ¸eitigen º Heern Capellmeiµter Sebaµtiani, und AltµtÕdtµchen Herrn º
Organiµten / auch abgelegten unterµchiedenen Proben in literis & º Muµicis, ¸um
Cantorat, nach Inµterburg beruffen; allwo Er / ¸weene º Jahr hindurch / recht
µonderlichen Fleiß an der Jugend erwieµen.
Es gefiel dem hæchµten GOtt Ihn auch in µeine Kirche / ¸um t÷ch=ºtigen Werck¸eug
µeiner Ehre / aus¸ur÷µten; angemercket Er A[nno] 1672. º in die Stelle des ¸u Gumbinnen verµtorbenen Herrn Pfar=ºrern / Herrn Johann Vorhoffs / ordentlich vociret / und am º 14. Sonntag nach Trinit[atis] geb÷hrend eingewieµen worden.
Seinen erµten Ehµtand hat Er A[nno] 1673 den 10. Julii, mit µeines º µeel[igen]
Anteceµµor[is] Jungfer Tochter / Maria Eliµabeth Vor=ºhoffin angetreten / mit
derµelben 20. Jahr friedlich und vergn÷gt ¸u=ºµammen gelebet / 2. Sæhne und 3.
115
Tæchter ge¸euget; von wel=ºcher der eine Sohn und eine Tochter Ihrem µeel[igen]
Herrn Vater / º bereits vor einigen Jahren / im Tode vorhergegangen; Der
÷ber=ºbliebene und ião abweµende Herr Sohn aber nebµt den beyden º Frau
Tæchtern / Herren Schwieger=Sæhnen / und Frau º Schwieger=Tochter / auch
Ihren Kindern / µehen Ihrem Herrn º Vater / Schwieger= und Groß=Vater mit
bek÷mmertem Ge=ºm÷ht und thrÕnenden Augen traurig nach.
A[nno] 1694 den 9. Junii verÕnderte Er µeinen Wittwen=Stand / und º ließ µich mit
der Viel=Ehr= und Tugend=begabten Frauen º Anna / geb[orenen] Napµin /
µeel[igen] (Tit.) Herrn Jonas Kleinen / º Erbhabern auf Gumbinnen hinterbliebenen / anião ¸um an=ºdern mahl betr÷bten Frauen Wittwen / Ehelich ein / legte
mit der=ºµelben 14. Jahr vergn÷gt ¸ur÷ck / und ¸eugete ¸weene Tæchter /
da=ºvon die eine Todes verblichen / die andere aber giebt / nebµt Ihrer º [Leid]
[B 3] Leidtragenden Frau Mutter / und den ÷brigen allerµeits wehrt=ºgeachteten
Klagf÷hrenden / Ihrem inniglich geliebten Herrn º Vater das Geleite in µein
Ruh=KÕmmerlein / welche der GOTT º alles Troµtes krÕfftiglich træµten wolle!
Allenthalben / µonderlich aber in µeinem Predigt=Ampt / µuchte Er º JEµum den
Gecreuãigten; Dieµen µeiner anvertrauten lieben Gemeine º getreulich vor¸utragen / µein Leiden und Tod allen ¸u¸ueignen / und º µelbige auf µeine hinterlaµµene
Fußµtapffen / ¸ur willigen und gottµeeli=ºgen Folge ¸u bringen / war µeine vornehmµte und græµµeµte Sorge. º Wobey Er es ihm mercklich angelegen µeyn ließ /
die Litthauµche º Sprache / durchgehens in gute Richtigkeit ¸u bringen / und
hierdurch º umb µovielmehr den Lauff des Evangelii bey den Lutheriµchen
Ge=ºmeinen in dieµem Kænigreich ¸ubefoddern.
Hiebey aber hat es Ihm auch an dem Leiden Chriµti nicht er=ºmangelt / davon
µattµam bekandt / und alµo / weil es verµchmerãet / º wenig mehr ¸u gedencken.
Es kam das hohe Alter dar¸u / mit vie=ºlen Kranckheiten / dadurch Er von allen
KrÕfften gebracht wurde / º und nach acht=tÕgiger BettlÕgerung / dabey es jedoch
an behæriger º Cur des Herrn Medici nicht ermangelt / an beµagtem 31. Febr[uarii]
in der º Nacht umb 12. Uhr / in wahrer Anruffung µeines Erlæµers dieµes
m÷h=ºµame Leben µeeliglich beµchloµµen.
Gegen die ëit der Menµchwerdung Chriµti fing µein Leben an: º mit dem leidenden
JEµu µeine Kranckheit und Tod: Er wird auch / º Krafft der Aufferµtehung Chriµti /
wenn derµelbe in µeiner Herrligkeit º erµcheinen wird / ¸um ewigen Leben aufferwecket werden. Er hinter=ºlÕµt µeiner Hochbetr÷bten Wittwen / Kindern / Herren º Schwieger=Sæhnen / Frauen Tæchtern / Frau Schwieger=ºTochter / Kindes=Kindern / und der geµamten Chriµtlichen º Gemeine dieµes ¸um beµtÕndigen
Troµt: (g)7 Sind wir mit º Chriµto geµtorben / µo glauben wir / daß wir auch º mit
ihm leben werden.
7 (g)
116
Rom. VI, 8.
Archivum
Lithuanicum
4,
2002
ISSN 1392737X, ISBN 344709270X
Roma Bonèkutë
Klaipëdos universitetas
Simono Stanevièiaus knygelës
Historyia szwenta (1823) vertimo ypatumai
Á V A D A S . Iki ðiol daugiausia tiriami senøjø (XVIXVII amþiaus) tekstø lietuviðki vertimai. XIX amþiaus pirmoje pusëje, kaip ir anksèiau, vertimai daugeliui
kûrëjø buvo kûrybinio darbo pradþiamokslis. XVIXVIII amþiuje raðomàjà kalbà
labiausiai formavo Biblijos, katekizmo, giesmiø ir kitø religiniø tekstø vertimai.
Simono Stanevièiaus 1823 metais iðleista Historyia szwenta1 (toliau HS) yra
pirmoji mus pasiekusi Didþiojoje Lietuvoje spausdinta knygelë 2, kurioje skaitytojui
trumpai pateikiama Ðventoji istorija, t. y. Senojo Testamento santrauka. Katalikiðkoje tradicijoje Biblija nebuvo plaèiosios visuomenës skaitymo ir interpretavimo objektas. XVIII amþiaus pabaigoje Kiprijonas Lukauskas raðë: Skaytima Raszta Szwynta, dabartel insidawima disputon su Heretikays swietiszkims Zmoniems, ipaciey
nemokitiems Uzgina Baznicia Diewa yr priderunciey nes priderunciausey []. Isz
tos priezasties Baznicia Szwynta, kayp Szwyntay, teyp suapweyzdu uzsaka
waùnascios, norint gierims Katalikams, skaytima Biblios, tay ira Raszta Szwynta,
tiems tiktay daùeydzia, kurie nuog Wiresnibes Dwasiszkos pazinty bus ing tay
1 [Simonas
Stanevièius,] HISTORYIA
SZWENTA YSZ ÙOTINYSZKA
LIÊUWIA PARDIETA ANT ÊEMAYTYSZKA. PAR SYMONA STANEWICZE
ÊEMAYTY. [...] WYLNIUJE. Drukarnioy
ant uliczias Sta Jona po N. 431. Metuose Chrystaus 1823 (VUB sign.: L R 14,
L R 1174; LLTIB sign.: 2006). 0 0 0
2 Pirmoji vaikams skirta Biblijos santrauka
buvo Kazimiero Vizgirdos (17881861)
parengta ir 1823 metais iðleista Bibliie
diel wayku Lenkiszkay yr Letuwiszkay [...]
117
Wilniuy. Lietuvos bibliografijoje teigiama, kad Vaclovas Birþiðka, apraðydamas ðià knygà, rëmësi buvusiu Lietuviø
mokslo draugijos bibliotekos defektiniu,
be antraðtinio lapo, egzemplioriumi.
Knygelëje buvæ 27 paveikslëliai, jos formatas kiðeninis (32°). Ji dingusi. Taip
pat nurodoma, kad buvo versta ið prancûzø kalbos. Þr. Lietuvos TSR bibliografija. Serija A, 1. 15471861, Vilnius:
Mintis, 1969, 454.
Simono Stanevièiaus
Historyia szwenta ( 1 8 2 3 )
vertimo
ypatumai
knygelës
patogieys paderuncieys yr muntays3. Kita vertus, nuo 1599 iki 1816 metø Didþioji
Lietuva, kuriai uþteko vien Evangelijø tekstø, lietuviðkai Senojo Testamento fragmentus daþniausiai iðgirsdavo atpasakojamus baþnyèiose per pamokslus. Taèiau
Biblijos paþinimo stygius buvo juntamas. Antai Lukauskas pripaþino, kad Historia labay grazi yr unt Zinoima kiekwienam reykalinga. Ape Sutwierima Dungaus
yr Ziames Jr wisu kitu dayktu, Kurie waysos unt Swieta [...] (Lukauskas 1996, 378).
Jis parengë, kaip pats sako, maþà knygelæ, kuri buvo dalies Pradþios knygos santrauka ir ilgà laikà liko nespausdinta (Lukauskas 1996, 378).
XIX amþiaus pradþioje Didþiojoje Lietuvoje poþiûris á religiná ðvietimà ir á paèius
tekstus ëmë keistis. Tai lëmë tarp kunigø kilusi dvasinio atsinaujinimo banga,
sustiprëjusi apaðtaliðkoji dvasia (prisimintini Jurgio Ambraziejaus Pabrëþos pamokslai), kurià skatino ðvietëjiðkos idëjos, Biblijos draugijos veikla, 1816 metø Naujas ástatymas bei Maþosios Lietuvos religiniai raðtai ir Vilniaus Vyriausiosios seminarijos auklëtiniø naujesnis poþiûris á Baþnyèià.
Stanevièius, veikiamas moderniø to meto raðomosios kalbos ugdymo idëjø, kaip
ir daugelis kitø XIX amþiaus pirmos pusës kultûrininkø, siekë parûpinti kuo daugiau lietuviðkø tekstø, tarp jø ir religiniø. 1829 metais iðleistoje knygelëje Trumpas
pamokimas kaùbos lituwyszkos arba Ýemaytyszkos jis raðë, kad nereikia stebëtis, jog
lietuviðki raðtai neprilygsta Karaliauèiuje, Klaipëdoje, Tilþëje spausdintiems lietuviðkiems raðtams, nes mumus rôdos jôg be jôkia pasyrûpynyma gana giaray lituwyszka kaùba mokiêty gälyme, yr jôg niekas môkitas negäl atsyrasty kursay lituwyszkus rasztus skaytîty yr anus peykty arba gyjrty prasymanîtu; räszome taygy
tayp kayp môkame, îdant tykt nu awia sawa, apey kuria yszgänima rapynamies,
suprantamy bûtumem4.
Stanevièiaus lotyniðkos epitomës5 vertimas buvo vienas ið pirmøjø spausdintø
prozos tekstø, kuris atitiko to meto literatûros poreiká iðsiverþti ið dominuojanèiø
poezijos formø ir sukurti didesnës apimties prozos tekstà. Poreikis raðyti epinius
kûrinius, tautos istorijas ypaè iðryðkëjo po Napoleono karø. Antai 1822 metais
datuojama pirmoji Simono Daukanto istorija. Pagrindinë to meto raðomosios kalbos
idëja kalbà ugdyti remiantis ðnekamàja liaudies kalba, o ne esà dirbtine religiniø
raðtø kalba geriau galëjo bûti ágyvendinta prozos tekstuose, nes jø nevarþë klasikinës poetikos nuostatos. Taèiau originaliø lietuviðkø prozos tekstø stygius bus
skatinæs kûrëjus pradëti nuo vertimø.
Vilniaus universiteto auklëtiniai nemaþai vertë ið lotynø á lenkø kalbà. Vëliau,
kilus lituanistiniam sàjûdþiui, pradëjo rastis ir lietuviðkø vertimø. Vienas ið pirmøjø tokiø mëginimø ir buvo Stanevièiaus HS. Taigi XIX amþiaus pirmoje pusëje á
3 Kiprijonas
Lukauskas, Pamokslai, parengë
Juozas Karaciejus, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla, 1996, 46.
4 Simonas Stanevièius, Raðtai, paruoðë Jurgis Lebedys, Vilnius: Vaga, 1967,
443444 .
118
5 Epitomë
didelio veikalo sutrumpinimas,
gr. æpit#mnw nukirsti, nupjauti,
sutrumpinti; = æpitom$ nupjovimas,
sutrumpinimas; lot. compendium
santrauka.
lietuviø kalbà buvo verèiama ne tik ið naujøjø kalbø (lenkø, prancûzø, vokieèiø,
rusø), bet ir ið lotynø.
Þinomi trys 1823 metais iðleistõs HS egzemplioriai, saugomi Vilniaus universiteto bei Lietuviø literatûros ir tautosakos instituto bibliotekose, be to, vertimas
prieinamas ir ið 1967 metø Stanevièiaus raðtuose pateiktos faksimilës (Stanevièius
1967, 329411). HS faksimilës komentarai (Stanevièius 1967, 622644) buvo paraðyti remiantis Daukanto 1838 metais iðleista Epitome Historiae Sacrae6. Taèiau Daukanto knygelë juk iðëjo gerokai vëliau, o ir jos teksto struktûra kitokia negu Stanevièiaus. Taigi vienas ið straipsnio tikslø nustatyti Stanevièiaus vertimo ðaltiná.
Nepavyko rasti jokiø XIX amþiaus atsiliepimø, kurie leistø suprasti, kaip ði
nedidelë 83 puslapiø in octavo knygelë buvo vertinama. Liudvikas Jucevièius, raðydamas apie Stanevièiaus darbus, HS pavadino veikalu, t. y. neakcentavo siauros
mokyklinës vertimo paskirties7. XIX amþiuje ir XX amþiaus pradþioje literatûros
istorikø þvilgsnis buvo nukreiptas daugiausia á originaliàjà literatø kûrybà. Bet ir
ðio amþiaus pradþioje Biblijos vertimo tyrimams skirtame Adomo Jakðto darbe HS
nepaminëta8. Sovietiniais metais, kaip þinome, religinio turinio tekstams dël perðamo ateizmo skirti daugiau dëmesio buvo neámanoma.
Veikiausiai dël átakingos Jurgio Lebedþio nuomonës, jog knygelë, matyt, skiriama mokiniams (turintiems epitomæ versti ið lotynø kalbos á gimtàjà) 9, ðis veikalas
ne itin domino mûsø dienø Stanevièiaus kûrybos tyrëjus. Liko beveik neávertintas
HS turinio naujumas juk tai pirmasis lietuviðkas Biblijos santraukos leidimas.
Antai Dalia Èioèytë studijoje Biblija lietuviø literatûroje10 neuþsiminë, jog HS buvo
pirmas mëginimas pateikti skaitytojui katalikui sutrumpintà Senàjá Testamentà.
Lebedys HS laikë Charleso Franois Lhomondo Epitome Historiae Sacrae vertimu, kurá, jo manymu, Stanevièius skyrë mokiniams padëti mokytis lotynø kalbos
(Lebedys 1957, 164) (nors knygelëje tik 12 lotyniðkø þodþiø, pateiktø iðnaðose, o
pridëtas þodynëlis yra lietuviølenkø kalbø, þr. p. 7383). HS vertimo pobûdá Lebedys ávertino labai trumpai, pabrëþdamas esmingiausius vertimo momentus: vertimas rûpestingas, gana sklandus ir lengvas (Lebedys 1957, 164). Vëliau Stanevièiaus raðtø ávadiniame straipsnyje S. Stanevièius ir jo palikimas HS vertimui
aptarti skirta daugiau sakiniø: S. Stanevièius iðvertë Istorijà ðventà gana rûpestingai, sklandþiai, palyginti lengva ir gyva kalba, ieðkodamas lietuviðkø atitikmenø, vengdamas skoliniø, svetimø konstrukcijø (nors jø neiðvengë). Jis stengësi neþinomus dalykus nusakyti þinomais, suprantamais11.
6 [Simonas
Daukantas,] EPITOME. HISTORIAE SACRAE, Petropilie, 1838.
7 Liudvikas Jucevièius, Mokyti þemaièiai,
Vilnius: Vaga, 1975, 154.
8 Adomas Jakðtas, Apie katalikiðkus lietuviðkus Ðventraðèio vertimus ir vertëjus, Kaunas: Akcinë Þaibo bendrovës spaustuvë, 1933.
119
9 Jurgis
Lebedys, Simonas Stanevièius, Vilnius: Vaga, 1957, 164.
10 Dalia Èioèytë, Biblija lietuviø literatûroje,
Vilnius: Lietuviø literatûros ir tautosakos institutas, 1999.
11 Jurgis Lebedys, S. Stanevièius ir jo palikimas, Stanevièius 1967, 21.
vertimo
ypatumai
knygelës
Kad vertimas taptø originalo pakaitalu, vertëjui reikia sutapatinti vertimà su
originalu funkciniu, struktûros ir turinio atþvilgiu12. Taèiau Stanevièius HS antraðtëje nenurodë, kas parengë originalà: Historyia szwenta ysz ùotinyszka liêuwia pardieta
ant êemaytyszka. Par Symona Stanewicze êemayty; be to, jis neakcentavo knygelës
pobûdþio, t. y. nenurodë, jog tai epitomë. Tad kitas ðio straipsnio tikslas nustatyti,
kaip versta, kas adresatas.
Kadangi vertimas platesne prasme kalbinë veikla, kurios tikslas pakeisti kalbinæ kûrinio struktûrà13, Stanevièiaus HS vertimo analizei pasirinktas lingvistinës
vertimo teorijos gretinamasis metodas. Jis aptartas Leonido Barchudarovo veikale
Kalba ir vertimas bei kitø mokslininkø darbuose14. Barchudarovas, kaip ir kiti mokslininkai, vertimà laiko sudëtinga þmogaus veiklos rûðimi ir nagrinëja já kaip komunikacijos procesà, kuriame dalyvauja tikrovë, autorius ir priëmëjas. Jis sako, kad
vertimo procese svarbiausia yra ne kalba kaip abstraktus objektas, bet pats tekstas
kaip konkretus kalbinis kûrinys, kuris susideda ið kalbinës medþiagos, taèiau ja
neapsiriboja (Áaðõóäaðîâ 1975, 15). Taigi tekstas taip pat nëra tik lingvistinis
darinys, t. y. abstrakèiø kalbos vienetø suma. Já sudaro ne tik (kalbos) forma, bet ir
tema (tai, kas norima praneðti), pavaizduota situacija, dalyviai (adresantas ir adresatas) (Áaðõóäaðîâ 1975, 31). Taigi tiek verèiant, tiek vertimà analizuojant, svarbu
atsiþvelgti á ekstralingvistinius faktorius.
Semiotika skiria trejopus þenklø santykius: referentinius, pragmatinius, sintaksinius. Todël lingvistinë vertimo teorija ir nagrinëja, ar verèiant visos ðios trys
reikðmës yra iðlaikomos. Straipsnyje labiausiai analizuota HS vertimo leksika, kuriai, kaip þinoma, XIX amþiaus pirmoje pusëje buvo skiriama itin daug dëmesio.
Analizuojant vertimà, pirmiausia aptariami semantiniai iðversto teksto pakitimai,
o po to raiðkos plano transformacija.
1. HS
Lyginant Stanevièiaus 1823 metais iðleistà HS su straipsnio autorei prieinamais Epitome Historiae Sacrae lotyniðkais leidimais, kuriø XIX
amþiuje iki 1823 metø vien Lietuvoje pasirodë bent trys, bûtø galima mëginti nustatyti Stanevièiaus vertimo ðaltiná.
HS originalo parengëjo pavardæ nurodë Vaclovas Birþiðka15. Profesoriaus Charleso Franoiso Lhomondo (De Lhomond, Le Homond, 17271794) XVIII amþiaus pabaigoje parengta chrestomatija lotynø kalbos besimokantiems jaunuoliams
ÐALTINIAI.
12 Âèëåí
Êîìèññàðîâ, Òåîðèÿ ïåðåâîäà
(ëèíãâèñòè÷åñêèå àñïåêòû), Ìîñêâà:
Âûñøàÿ øêîëà, 1990, 43.
13 Kazimieras Ambrasas-Sasnava,
Vertimo
tyrinëjimai, Vilnius: Mokslas, 1984, 5.
14 Ëåîíèä Áàðõóäàðîâ, ßçûê è ïåðåâîä,
Ìîñêâà, 1975. Taip pat: Âèëåí
Êîìèññàðîâ, Ëèíãâèñòèêà ïåðåâîäà,
120
Ìîñêâà: Ìåæäóíàðîäíûå îòíîøåíèÿ,
1980; Êîìèññàðîâ 1990; Àëåêñàíäð
Øâåéöåð, Ïåðåâîä è ëèíãâèñòèêà,
Ìîñêâà: Âîåíèçäàò, 1988.
15 Vaclovas Birþiðka, Aleksandrynas 3. XIX
amþius, Èikaga: JAV LB Kultûros fondas, 1965, 58.
Epitome Historiae Sacrae buvo labai populiari, tad Stanevièius ðià Biblijos santraukà
pasirinko neatsitiktinai. Chrestomatijos parengëjas buvo þymus humanistas, kalbininkas ir pedagogas. Jo darbais domëtasi ir Prancûzijoje, ir kituose kraðtuose. Be
Epitome Historiae Sacrae, labai populiarûs ir daug kartø leisti jo Doctrine chrétienne,
Grammaire franaise, Elemens de la grammaire latine, De viris illustribus urbis Romae,
Histoire abrégée de la religion avant la venue de Jésus Christus. Lhomondo darbai XIX
amþiuje Lietuvoje buvo þinomi, perleidþiami16, kai kurie verèiami á lenkø kalbà17, o
lotyniðka Epitome Historiae Sacrae buvo leidþiama su iðverstais prancûziðkø skyreliø
pavadinimais á lenkø, rusø ar lietuviø (þr. [Daukantas] 1838) kalbà ir pridëjus
atitinkamus þodynëlius.
Tekstø santraukø rengimo tradicijos siejamos su graikø istoriografijos epitomëmis. IV amþiuje prieð Kristø graikas Teopompas (gim. Chijo saloje ~ 376 m. pr. Kr.)
sutrumpino Herodoto istorijà. Romoje pirmàjà santraukà Polibijo ið Megalopolio
veikalo epitomæ I amþiuje prieð Kristø parengë Markas Junijus Brutas (8442 m.
pr. Kr.). Dël trumpinimo atsisakytø ekskursø, plaèiø iðaiðkinimø, psichologinio
detalizavimo, argumentavimo, ávairuojanèiø trumpinimo nuostatø daþnai tokie sukonspektuoti maþos apimties tekstai buvo nesuprantami ir negalëjo atstoti originalo. Kartais santraukas rengdavo pats autorius. Vëliau imta trumpinti ne tik istorijos
veikalus, bet ir komedijas, tragedijas, Biblijà, Sinodø kanonus ir pan. Palestinoje dar
iki krikðèionybës judëjai mokydavo savo berniukus skaityti Ðventàjá Raðtà, raðyti,
ði tradicija vëliau virto plaèiai mokyklose taikoma praktika jaunuomenei ið maþens
diegti tikëjimo tiesas. Taigi Biblijos istorijø santraukos sietinos ir su judëjø didaktika. Antai, plintant krikðèionybei, populiarios buvo ið antikos autoriø iðrinktø
citatø, liudijanèiø krikðèioniø darbus, epitomës (pvz., D. Haymonis Halber- / stattensis, / historiae / sacrae epitome, / Siue De Chriµtianarum rerum memoria / libri decem 18 ).
Sutrumpinti tekstai daugiausia atstodavæ mokyklinius vadovëlius. Ðvietimo epochoje dël religinio indiferentiðkumo á Biblijos tekstà þvelgiama ið didaktiniø pozicijø. Biblijos santraukos tuomet buvo labiau skiriamos mokyti ne krikðèioniðkojo
tikëjimo, bet lotynø kalbos ar tiesiog gyvenimiðkos iðminties.
16 Pvz.,
[Charles Franois Lhomond,]
ÉLÉMENS DE LA GRAMMAIRE
FRANAISE, PAR LHOMOND, Professeurémérite en Luniversité de Paris. ä
VILNA, CZEZ Joseph Zawadzki. 1827.
17 Þr. [Charles Franois Lhomond,] RYS
KRÓTKI HISTORYI ÚWIÆTEJ LHOMONDA [...] PRZEZ JÓZEFA ÊUCHOWSKIEGO Magistra nauk wyzwolonych, Profesora historyi w szkole Zamojskiéj, W WARSZAWIE W DRUKARNI KOM. RZÀD. WYZ. REL. IO. PUBL.
1830; NAUKA CHRZESCIJAÑSKA PODZIELONA NA CZYTANIA DUCHOW-
121
NE, [...] przez X. LHomond [...] w
WARSZAWIE, NAKÙADEM I DRUKIEM ZAWADZKIEGO I WÆCKIEGO,
UPRZYWILEJOWANYCH DRUKARZY I
XIÆGARZY DWORU KRÓLESTWA
POLSKIEGO, 1826.
18 D. HAYMONIS HALBER- / STATTENSIS, / HISTORIAE / SACRAE EPITOME, / Siue De Chriµtianarum rerum
memoria / libri decem. / [...] COLONIAE Apud Antonium Hierat, Anno M.
DC. Dëkoju Gitanai Bergner uþ ðios
knygelës kopijas.
vertimo
ypatumai
knygelës
Panaðaus pobûdþio knygelë buvo Lhomondo Epitome Historiae Sacrae. 1810
metø trylikto knygelës leidimo pratarmëje aiðkinama, kad sumanymas parengti
epitomæ kilo ið noro padëti pradedantiems mokytis lotynø kalbos 19. Akivaizdu, jog
autorius buvo veikiamas ðvietëjiðkø idëjø, nes jis nepabrëþë knygelës religinës
pakraipos, nekëlë religinio ugdymo tikslø. Pratarmëje nurodoma, esà Ðventoji istorija pasirinkta todël, kad joje yra daug dþiaugsmà teikianèiø pasakojimø, kurie
nuskaidrina dvasià (ä éclairer leur esprit), gerais pavyzdþiais auklëja jaunuomenæ (ä former leur cøur par les exemples). Taip pat aptariama, kokiais principais
tekstas parengtas. Lhomondas raðo, kad norëjo palengvinti lotynø kalbos mokymàsi nepakenkdamas lotynø kalbos taisyklingumui. Todël parengëjas sutrumpino
pasakojimus, pats atrinko frazes, vengë sudëtingø formuluoèiø. Lhomondas ið
pradþiø keitë lotyniðkà þodþiø tvarkà prancûziðka. Paskui vël gráþo prie lotyniðkos
þodþiø tvarkos. Pasak parengëjo, mokyti lotynø kalbos siekta pamaþu sunkinant
tekstà. Paþymima, kad rengiant ðià knygà daug konsultuotasi su kolegomis.
Knygelëje yra 210 skyreliø, kuriø pavadinimai prancûziðki; pridëtas tekste esanèiø þodþiø lotynøprancûzø kalbø þodynëlis, kuriame prancûziðki þodþiai pateikti
tik tame tekste pavartotomis reikðmëmis.
Lietuvoje Lhomondo epitomë buvo iðleista 1809, 1811, 1821, 1857 metais. Visø
ðiø leidimø parengëju nurodomas Vilniaus universiteto studentas Liudvikas Sobolevskis (17911830)20. Anot Frolovo, 1811 metais Sobolevskis, dar universiteto studentas, Vilniaus leidëjo Juozapo Zavadzkio praðymu spaudai parengë plaèiai pagarsëjusià chrestomatijà ir sudarë þodynëlá (Ôðîëîâ 1961, 163). Vilniuje, MA bib19 [Charles
Franois Lhomond,] Avertissement, EPITOME HISTORI¯ SACR¯,
AD USUM TYRONUM LINGU¯ LATIN¯. Auctore C. F. Lhomond, in Universitate Parisiensi Professore emerito.
NOVA EDITIO; Cui accessit dictionarium latino gallicum. PARISIIS, EDITIO STEREOTYPA HERHAN. EX TYPOGRAPHIA FRATRUM MAME, Via
(Pot-de-Fer.) 1810. Dëkoju Dangirutei
Damulytei-Vonheim ir Stefi Bollin uþ
knygelës kopijas.
20 Liudvikas Sobolevskis gimë Vilniuje. Buvo mylimas Ernesto Gotfriedo Grodeko
mokinys. 1808 metais ástojo á VU ir
átrauktas á mokytojø seminarijos studentø sàraðus. 18101811 metais lankë
Grodeko seminarà, 1811-aisiais baigë
universitetà (filosofijos magistras). Poliglotas: mokëjo prancûzø, vokieèiø, anglø, ispanø, portugalø, graikø, lotynø
kalbas. Mokytojavo Vilniuje, Kaune,
Baltstogëje. 1817-aisiais Grodekas parûpino stipendijà studijoms uþsienyje. Paryþiuje Sobolevskis dirbo su Julijaus
122
rankraðèiais. Jis parengë lotyniðkø chrestomatijø, iðvertë á lenkø kalbà Cicerono
Oratoriø, suredagavo ir iðleido Eutropijaus Romos istorijos epitomæ ir kt.; þr.
Jan Oko, Seminarium filologiczne Godfryda
Ernesta Grodka, Wilno: Nakùadem towarzystwa przyjacióù nauk w Wilnie z zasiùku ministerstwa wyznañ relig. i oúw.
Publicznego skùad gùówny w ksiægarni
Úw. Wojciecha w Wilnie, 1933, 6067;
Józef Bieliñski, Uniwersytet Wileñski
(15791831) 3, Kraków: Druk W.L.
Anczyca i Spóùki, 18991900, 333337.
18191822 VU dëstë lotynø kalbà; þr.
Ieva Ðenavièienë, Þemaièiø lituanistai Vilniaus vyriausiojoje seminarijoje, Vilnius:
Ðvietimo ir mokslo ministerijos leidybos
centras, 1998, 99. E. Frolovas nurodo
18191821 metus: Å. Ôðîëîâ, Âèëüíþñcêàÿ øêîëà êëàññè÷åñêîé ôèëîëîãèè íà÷àëà
ÕIÕ âåêà â ëèöå åå âàæíåéøèõ ïðåäñòàâèòåëåé ñòàðøåãî è ìëàäøåãî ïîêîëåíèé,
Âèëüíþñ, 1961, 179 (disertacija saugoma VUB RS, sign.: f. 76 287).
liotekoje, saugomi du antraðtiniø lapø neturintys leidimai, kuriuose ranka áraðyta
1809 metø leidimo data, o parengëjas nurodomas Sobolevskis 21. Kitaip nei 1811
metø22, 1809-øjø metø leidimas yra be þodynëlio, su rusiðkomis skyreliø antraðtëmis, vadinasi, 1809 ir 1811 metø leidimai nëra identiðki.
Frolovas disertacijoje raðo, kad Sobolevskis pirmo savo leidimo metus nurodo
1809, o antro 1821, bet nemini 1811 metø. Tyrëjas mano, jog ið tikrøjø Sobolevskis
pirmà leidimà parengë 1811 metais, o antras tik buvo jo pakartojimas. Taèiau ir
Karolis Estreicheris nurodo, jog Sobolevskis parengë knygeles ne tik 181123, bet ir
1809 metais24. Frolovas mano, jog Estreicherio apsirikta (Ôðîëîâ 1961, 163).
Tai, kad 1811 metø leidimà parengë Sobolevskis, nurodo Estreicheris ir Frolovas.
Be to, Grodekas 1817-øjø raðte rektoriui Janui Sniadeckiui dël Sobolevskio stipendijos mokslams uþsienyje raðë, kad prieð penkerius metus Sobolevskis suredagavo
1 ir 2 klasei skirtà lotyniðkà santraukà, kuri universitete buvo patvirtinta kaip
lotynø kalbos pradþiamokslis25.
Ar 1809 metais Vilniuje iðëjæs leidinys be þodynëlio taip pat galëjo bûti studento
Sobolevskio darbas, kol kas pasakyti sunku. Tikëtina, jog Sobolevskis 1809 metais
galëjo parengti knygelæ be þodynëlio, t. y. ið esmës nieko nekeisti, tik ið prancûzø
á rusø kalbà iðversti skyreliø antraðtes. 1810 metais pradëjæs lankyti Grodeko seminarà, remiamas mokytojo, galëjo jau kitam leidëjui, Zavadzkiui, 1811 metais pateikti
solidesná leidiná, t. y. su lotynølenkø kalbø þodynëliu.
Sobolevskio parengtas þodynëlis26 (Sùownik wyrazów uêytych w tej ksiædze,
p. 79132) skiriasi nuo Lhomondo (Dictionnaire des mots employés dans cé
livre, Lhomond 1810, 191). Sobolevskis paliko tas paèias lotyniðkas vokabulas,
iðvertë prancûziðkus þodþius á lenkø kalbà, pakeitë ortografijà, pvz., Aeneus, a,
um, Miedziany 81 ÷ ¯neus, a, um, Dairain 7. Sobolevskis pateikia daugiau
21 [Charles
Franois Lhomond,] Epitomae
Historiae Sacrae ad usum tyronum linguae
latinae Auctore C. F. LHomond in Universitate Parisiensi professore emerito
wydania Ludwika Sobolewskiego, Vilnae, 1809, MAB, sign.: L19/1413;
352358. 0 0 0 0
22 [Charles Franois Lhomond,] EPITOME
HISTORIAE SACRAE, AD USUM TYRONUM LINGUAE LATINAE. Auctore
C. F. Lhomond, in Universitate Parisiensi Professore emerito. NOVA EDITIO;
Cui accesit dictionarium latino polonicum. VILNAE ET VARSOVIAE TYPIS
ET IMPENSIS JOSEPHI ZAWADZKI
TYPOGRAPHI. 1811.
23 [Karol Estreicher,] Bibliografia Polska XIX
stólecia 2(GL), Kraków, czczionkami
drukarni C. K. uniwersytetu Jagielloñskiego, pod zarzàdem Ignacego Stelcla, 1874, 594. 0 0 0
123
24 [Estreicher]
1874, 594: Epitome historiae sacrae ad usum tironum linguae latinae, auctore in Universitate Parisiensi
Professore emerito. (Wydanie Ludwika
Sobolewskiego). Vilnae, 1809, w 12 a.
25 Oko 1933, 63: En outre, il a redigé
pendant ces cinq ans, les Extraits latins
pour la 1 et 2 Classe, que lUniversité a
adopté comm livre élémentaire.
26 Beje, bûtent ðis Sobolevskio þodynëlis
buvo Daukanto 1837 metais parengtos
epitomës þodynëlio pagrindas. Tai jau
yra pastebëjæs Giedrius Subaèius, tik jis
neminëjo lotyniðkolenkiðko þodynëlio
parengëjo, neturëjo galimybës palyginti
su prancûziðkais leidimais; þr. Giedrius
Subaèius, Simono Daukanto þodynai,
LAIS 1. Tautinës savimonës þadintojai: nuo
asmens iki partijos, Vilnius: Sietynas,
1990, 2031.
vertimo
ypatumai
knygelës
lenkiðkø þodþiø atitikmenø, negu buvo prancûziðkø (pvz., Accendo, is, di, sum,
dere. Zapalam, rozniecam, pobudzam. Accendere odium grave. Wzbudziã, wznieciã,
wielkà nienawiúã 79 ÷ Accendo, is, di, sum, dere. Allumer Odium grave. Allumer
une haine furieuse 4). Kartais Sobolevskis neátraukia lotyniðko pavyzdþio ið teksto
(pvz., Bitumen, inis. n. Klej 85 ÷ Bitumen, inis. n. Bitume, terre visqueuse 13). Be
to, jis kaip atskiros vokabulos neiðkëlë veiksmaþodþiø perfekto laiko ir dalyviø
formø. Pavyzdþiui, vietoje Lhomondo atskirai iðkeltø lotyniðko þodþio affigo perfekto ir dalyvio formø (AFFIGO, is, xi, xum, gere. Attacher. AFFIXI, prét. dAffligo.
AFFIXUS, a, um. participe dAffigo. Attaché 7), Sobolevskis pateikë tik veiksmaþodá:
Affigo, is, xi, xum, gere. Przybijam, zawieszam 82.
Ið Zavadzkio pratarmës aiðkëja, kad leidëjas ðiek tiek kitaip nei Lhomondas
suvokë leidþiamos chrestomatijos privalumus. Jis raðë, jog Lhomondo knygelës
sukelia vaikø smalsumà, susidomëjimà religija. Vadinasi, Zavadzkis, skirtingai
negu Lhomondas, nurodë ir religinæ knygelës paskirtá. Tiesa, jis pridûrë, kad
tekstas parengtas taip, jog já mielai skaitytø bet kokio iðpaþinimo þmonës. Tad
leidëjas epitomei kelia tradicinius uþdavinius skatinti jaunuomenæ studijuoti Biblijà, kita vertus, atsiþvelgdamas á to meto kontekstà, jaunuoliø laisvamaniðkumà ir
filosofiðkà poþiûrá á religijà, akcentavo paþintiná teksto aspektà.
Ið leidëjo pratarmës taip pat suþinome, jog XIX amþiuje epitomë buvo vertinama
dël lotynø kalbos. Pratarmëje sakoma, kad ði knygelë lengvai skaitoma, nes Lhomondo tikslas buvo palengvinti lotynø kalbos mokymà mokyklose, ir jis nesilaikë
klasikinës lotynø kalbos stiliaus grynumo. Galima manyti, kad dël to Stanevièiui
vertëjo darbas atrodë bûsiàs lengvesnis.
Kadangi pats Stanevièius nenurodë, ið kurio leidimo vertë, bûtina palyginti
visus prieinamus leidimus 1809, 1811, 1821 metais Vilniuje ir 1810 metais Paryþiuje leistà 13-àjá leidimà.
Lhomondo chrestomatija, kaip sakyta, buvo daug kartø leidþiama. Nepavyko
gauti pirmojo XVIII amþiaus pabaigoje iðëjusio leidimo. Kad pats Lhomondas
labai rûpinosi epitomës kokybe, rodytø áraðas knygelëje Elemens de la grammaire
latine27, jog rengëjas neprisiima atsakomybës uþ be jo sutikimo iðeisianèius leidimus.
Tikëtina, kad prancûziðki leidimai, tarp jø ir 13-asis, ið esmës neturëjo skirtis nuo
pirmojo arba nuo visø ankstesniøjø ir vëliau iðëjusiøjø.
Norëdama ásitikinti, kad Lietuvoje perleistos Epitome Historiae Sacrae yra tik originalo pakartojimas (iðskyrus lenkiðkas ar rusiðkas skyreliø antraðtes ir lotynølenkø
kalbø þodynëlá), palyginau leidimus su 1810 metø 13-uoju epitomës leidimu.
1811 metø (ir 1821-øjø, kuris yra tik 1811 metø pakartojimas) leidime Sobolevskis
jungë skyrelius. Tad vietoj 210 skyreliø, kurie iðlaikyti 1809 metø leidime, 1811-øjø
27 [Charles
Franois Lhomond,] ELEMENS
DE LA GRAMMAIRE LATINE, A
LUSAGE DES COLLÉGES, PAR LE C.
EN LHOMOND, PROFESSEURÉMÉRITE EN LA CIDEVANT UNIVERSITÉ
124
DE PARIS. DOUZIÉME ÉDITION. [...]
A PARIS, Chez COLAS, Libraire, Place
Sorbonne, Numéro 412. ANNÉE X DE
LA RÉPUBLIQUE FRANOISE. 1802.
(ir 1821-øjø) leidime yra 141 skyrelis, taèiau tokie patys skyreliø antraðèiø pavadinimai, paþodþiui iðversti ið prancûzø kalbos á lenkø.
1810
1811
Fin du déluge. 14
Noé sort de lArche. 15
Corruption du genre humain. 15
Vocation dAbraham, an du monde 2083. 16
Naissance dIsaac. 16
Abraham se prépare ä immoler son fils. 17
Dieu arrête la main dAbraham. 17
§ 11. Koniec potopu, Noe wychodzi z Arki. 6
§ 12. Zepsucie rodzaiu ludzkiego. 7
§ 13. Powoùanie Abrahama roku úwiata 2083
urodzenie Jzaaka. 6
§ 14. Abraham chce ofiarowaã swego syna.
Wszechmocny zatrzymuie rækæ iego. 8
Stanevièius, kaip matysime, versdamas teksto skyrelius dar labiau stambino.
Galbût Sobolevskio pradëtas skyriø jungimas Stanevièiui davë mintá sujungus skyrius padaryti tekstà kuo panaðesná á Biblijos. Be to, galima priminti, kad Lietuvoje
buvo þinoma Lhomondo Histoire abrégée de la religion avant la venue de JesusChristus28, t. y. Senojo Testamento santrauka prancûzø kalba.
Galima paminëti dar keletà pastebëtø skirtumø tarp prancûziðko 1810 ir vilnietiðkø 1809, 1811 bei 1821 metø leidimø. Ankstesnes Lietuvoje leistas epitomes
lyginant su 1821 metø29 leidimu, pastebëta, kad jø lotyniðko teksto ortografija panaðesnë á prancûziðko leidimo. Pavyzdþiui, prancûziðko leidimo lotyniðkame tekste
dëliojami diakritiniai þenklai, kurie yra ir 1811 Lietuvoje iðleistoje knygelëje: é limo
terr¿ 1811, 1 ÷ é limo terr¿ 1810, 9; Ex eó 1811, 2 ÷ Ex eó 1810, 10; Postquäm 1811,
5 ÷ Postquäm 1810, 13, o 1821 metais jau raðoma be diakritikø: e limo terrae 1; Ex
ea 2; Postquam 5. 1809 metø leidime daugiau þodþiø raðoma ið didþiosios raidës, o
prancûziðkame leidime kai kur tose pozicijose yra maþoji (pvz.: Propheta 72, Angelum 3). Kai kur skiriasi skyrybos þenklai.
Palyginus 1811 ir 1821 metø leidimus, kuriø struktûra kone identiðka (ta pati
leidëjo pratarmë, toks pats skyreliø skaièius, þodynëlis), pastebëta, kad pirmajame
ásivëlusios klaidos vëliau buvo taisytos pagal prancûziðkus leidimus. Pavyzdþiui,
1810
1811
1821
perrexeris 24
buccin¿ 51
perexeris 16
huccin¿ 39
perrexeris 14
buccinae 34
28 [Charles
Franois Lhomond,] HISTOIRE
ABRÉGÉE DE LA RELIGION [...] PAR
LHOMOND, Auteur de la DOCTRINE
CHRÉTIÉNNE [...] A LILLE Chez L.
LEFORT, Imprimérie-Libraire, rue Esquermoise. 1814.
29 [Charles Franois Lhomond,] EPITOME
HISTORIAE SACRAE, AD USUM TY-
125
RONUM LINGUAE LATINAE. Auctore
C. F. Lhomond, in Universitate Parisiensi Professore emerito. Nova EDITIO Cui
accesit dictionarium latino polonicum.
VILNAE ET VARSOVIAE TYPIS ET IMPENSIS JOSEPHI ZAWADZKI TYPOGRAPHI. 1821. 0 0 00
vertimo
ypatumai
knygelës
1 pav. Charles Franois Lhomond, Epitome historiae sacrae, 1811, 51:
teksto fragmentas, kuriame vietoj tu klaidingai iðspausdinta ut; ði klaidelë
pastebëta skaitytojo raðalu pataisyta á tu;
VUB, sign.: K7 8/61
Taèiau kai kas liko ir neiðtaisyta, pavyzdþiui, 1810-øjø leidime yra: Ubi dies
illuxit 32, o 1811 ir 1821-øjø Ubi illuxit 23, 20. Ðià vietà Stanevièius vertë Kad
iszausza 18.
Tad 1811-øjø ir 1821-øjø leidimai skiriasi nedaug. Taèiau yra tam tikrø detaliø, kurios paremtø mintá, jog Stanevièius vertë ið 1811 metø epitomës. Pavyzdþiui (plg. 12 pav.),
1811
1821
Stanevièiaus HS
Cui David respondit: ut
Cui David respondit: tu
Atsaky Dowidas: kayp ant
venis ad me cum gladio
venis ad me cum gladio
munes eyny su kaùawyju,
et hasta et clypeo; ego autem
et hasta et clypeo; ego autem
ragotyne yr skyda; asz eynu
venio in nomine Domini
venio in nomine Domini
wardon Wieszpatis kareywiu
exercituum, quem probris
exercituum, quem probris
kurius drynsay
ausus es lacessere 51
ausus es lacessere 45
yszniekynty 3940
Atkreiptinas dëmesys, kad iðlikusiame 1811 metø leidime ði vieta raðalu iðtaisyta ið ut á tu, t. y. taip, kaip prancûziðkame leidinyje (tu venis 1810, 67). Ið tiesø
stilistiðkai èia geriau skamba tu ateini.
Ðtai kitas pavyzdys, leidþiantis manyti, jog buvo versta ið 1811-øjø leidinio:
1811
1821
Stanevièiaus HS
Extimescebat iram fratris sui:
et placeret animum ejus,
pr¿misit ad eum nuncios,
qui offerrent ei munera 17
Extimescebat iram fratris sui: Byjojos rustibes brola sawa:
et ut placeret animum ejus,
maldy jo szyrdy, siunty pas
praemisit ad eum nuncios,
jo pasiuntynius kurie dawy
qui offerrent ei munera 15
jam dowanas 14
126
2 pav. [Simonas Stanevièius,] Historyia szwenta, 1823, 3940:
teksto fragmentas, kurio þodis kaip atitinka bûtent 1811 metø Lhomondo
epitomës ut, ir rodo, jog buvo versta ið ðiø metø leidimo;
VUB, sign.: L 1174
R
Kaip matyti, 1811 metø leidime buvo padaryta klaida: praleistas jungtukas ut
kad, iðspausdinta tik et, o 1821 metø iðtaisyta á et ut. Kadangi Stanevièius iðvertë
ne ðalutiniu tikslo aplinkybës sakiniu (þr. toliau apie vertimo pakeitimus), vël
tikëtina, kad jo ðaltinis buvo 1811 metø leidimas.
Taigi HS vertimas lygintas su 1811 metø knygelës tekstu. Vis dëlto, net jei
Stanevièiaus vertimo ðaltinis ir nebuvo 1811 metø, akivaizdu, jog apimties, leksikos
ir sintaksës poþiûriu visi leidimai beveik identiðki.
2. S E M A N T I N I A I HS V E R T I M O A T I T I K M E N Y S . Kaip minëta, ankstesnieji HS kalbos tyrëjai pabrëþë gerà teksto kalbà. Lietuviðkame vertime Stanevièius paliko palyginti maþai lotynø kalbos pëdsakø. Be lotyniðko Ovidijaus posakio antraðtiniame lape 30, iðnaðose Stanevièius áraðë keletà lotyniðkø þodþiø (Firmamentum rubeêiu pasaula 3; anima dwase 3; Paradisus darêu êemes 4; Arcus
wayworikszty 7; Ad cognatos gymynacziu 9; Toga ruba 14; Plaga wargynymays
28; Tabernaculum paùapyne 30; Tunica marszkynius 35; Tabernaculum prybuwyma 36; Lepra pyktszaszeys 57; Diadema waynyka 72), kuriø pasirinkti lietuviðki
atitikmenys galbût këlë abejoniø, ar buvo norima atkreipti skaitytojo dëmesá á
patá vertimà.
30 Stanevièius
1823: Sive tamen Grai[c]a
scierit, sive ille Latina / Voce loqui; certe gratior hujus erit. Ovidius. (Taèiau
127
jei mëginsi kalbëti graikø arba lotynø kalba, tikrai bus geriau uþ ðità.)
vertimo
ypatumai
knygelës
Palyginus visà HS vertimà, tik keliose vietose pastebëta netikslumø (nekalbant
apie korektûros klaidas). Antai pasitaiko, kad vertime ávardþio giminë iðlaikyta
pagal lotyniðkà daiktavardá ar já þymintá ávardá. Pavyzdþiui, lotynø kalboje piscis
þuvis yra vyriðkosios giminës. Lotyniðko teksto illum (t. y. piscem) vertime atitinka
taip pat vyriðkosios giminës ji já: êuwys dydely yszszoka kaypo prarity ji noriedama.
Parsygandes Tobyjoszius suszuka: wieszpatie uêpuly muny: anioùas atsaky: nutwerk ji yr
trauk pas sawes 51 ÷ ecce piscis ingens exsiliit, quasi illum devoraturus. Ad cujus aspectum Tobias perterritus exclamavit: Domine, invadit me: cui angelus: aprehende illum, et
trahe ad te 65. Taèiau tokio pobûdþio netikslumø rasta labai maþai.
Vertimo ágûdþius Stanevièius tobulino Vilniaus universitete. Antikiniø tekstø
vertimus ypaè propagavo profesorius Ernestas Gotfriedas Grodekas (lenk. Groddeck, 17621825), kuris kaip neohumanistas teikë prioritetà klasikai. Paskaitose jis
skatino domëtis senaisiais tekstais, jø vertimais. Grodekas buvo paþodinio, tikslaus
vertimo ðalininkas. Pabrëþdamas skirtumus tarp senøjø ir naujøjø tekstø kalbos, jis
reikalavo iðlaikyti senøjø autoriø stiliø ir nepaisyti, ar skaitytojas pajëgs suprasti
antikos autorius (Ôðîëîâ 1961, 114).
Taèiau universiteto studentø literatø draugijos, kurios didelë veiklos dalis taip
pat buvo susijusi su tekstø vertimu, knygø leidimu, nariai siûlë adekvatø, bet ne
formaliai paþodiná vertimà. Manyta, kad paþodinis vertimas kaip tik neleidþia
perteikti visø originalo ypatumø. Pats vertëjas, atsiþvelgdamas á skaitytojà, galás
pasirinkti, kaip perteikti originalo kalbos ypatybes (Ôðîëîâ 1961, 163). Kita vertus,
jaunieji literatai buvo veikiami Europos romantizmo vertimo tradicijos, kuri vis
dëlto pabrëþë, kad reikia iðlaikyti verèiamo kûrinio individualius ypatumus, istoriná ir vietos kolorità, stilistikà, o kartais net versti paþodþiui31.
Vertimo lingvistinës teorijos gretinamasis metodas ir grindþiamas prielaida, kad
tam tikroje epochoje atliktas vertimas priklauso ne tik nuo subjektyviø vertëjo savybiø (kvalifikacijos, poþiûrio), bet ir nuo epochos vertimo praktikos bei teorijos
lygio, ir nuo ekstralingvistiniø veiksniø: potencialaus skaitytojo, kultûriniø istoriniø skirtumø ir pan. (Êîìèññàðîâ 1990, 3947). Ði prielaida leidþia vertimu laikyti
ir toká tekstà, kuris neabsoliuèiai atitinka originalà. Jau minëta, kad Stanevièius
antraðtëje nenurodë originalo autoriaus, neiðlaikë tikslaus pavadinimo, pakeitë
struktûrà.
2.1. R E F E R E N T I N I Ø
Vertimo lingvistinë teorija originalo reikðmës iðlaikymo laipsná siûlo aptarti pagal þenklø santykiø
rûðis. Vertëjo uþdavinys pagal galimybes kuo rûpestingiau ir iðsamiau perteikti
visø tipø reikðmes: referentines, pragmatines, sintaksines. Vertëjas, perteikdamas
REIKÐMIØ
PERTEIKIMAS
HS.
31 Èðæè
Ëåâûé, Èññêóñòâî ïåðåâîäà, Ìîñêâà: Ïðîãðåññ, 1974, 42.
128
referentines32 originalo teksto reikðmes, susiduria su problema, kaip tinkamai pasirinkti atitikmenis tiems vertimo vienetams, kuriø reikðmiø laukas abiejose kalbose
yra skirtingas. Vertimo teorijoje referentiniø reikðmiø perteikimui apraðyti skiriami
trys semantinio atitikimo tipai (laipsniai): visiðkas, dalinis, neatitikimas (Áàðõóäaðîâ 1975, 74).
Vertimo ir originalo visiðko atitikimo atvejai yra tikriniai daiktavardþiai, kai
kurie terminai, kiti pavadinimai, pavyzdþiui, mënesiø, savaitës dienø ir pan.
(Áaðõóäaðîâ 1975, 75). Antai Stanevièiui buvo aiðkûs ið religinës literatûros þinomesni vardai, vietovardþiai: Adomay! Adomay! 4 ÷ Adame, Adame 3; Azyjo, Choma
Afryko, o Jofeta Europo 7 ÷ Asiam, Chamus Africam, Japhetus Europam 7; Hebreyczykay
29 ÷ Hebr¿i 38. Matyti tik, kad Stanevièius originalo raides <ph> pakeitë á <f>, o
<ch> ir <h> iðlaikë. Iðlaikomos originalo didþiosios raidës, pvz.: Êidu 47 ÷ Jud¿
60; Izraelitu 47 ÷ Israelis 60; Rimionu 72 ÷ Romani 88. Kai kuriuos daþniau minimus religinëje literatûroje asmenø vardus jis raðë pagal tradicijà su lenkiðkomis
priesagomis, pvz.: Moyýieszius 30 ÷ Moses 40; Tobyjosziaus 52 ÷ Tobias 65; Mordocheuszas 61 ÷ Mardoch¿us 76; Apolonyjuszas 67 ÷ Apollonium 83. Kartais, kad skaitytojui bûtø aiðkiau, tikrinis daiktavardis paaiðkinamas kitu þodþiu: êemes Paliestynas 32 ÷ Pal¿stin¿ 42; wayks Jozafatas 55 ÷ Josaphatus 70; jo sunus Joramas 56 ÷
Joramus 70.
Daþnai ekvivalentø neturinèios leksikos, ávardijanèios lietuviams neáprastas sàvokas, realijas, situacijas, Stanevièius beveik nekeitë: Manna 29 ÷ MANNA 39; Subato 30 ÷ Sabbato 40; cytara 38 ÷ citharam 50; talentu 48 ÷ talenta 62; elefantay 70 ÷
elephanti 86. Tad ne tik istoriniø asmenybiø vardai, bet ir bûdingi konkreèios epochos ar kraðto þodþiai suteikë vertimui judëjiðko kolorito, parodë nelietuviðkà teksto
kilmæ.
Visiðkai referentinës reikðmës iðsilaiko verèiant tuos þodþius, kuriø reikðmës
lotynø ir lietuviø kalboje sutampa, pavyzdþiui, skaièiø, kai kuriø augalø, gyvûnø
ir pan. pavadinimø: Karalawa metu dwydeszymty yr dewinys 59 ÷ Regnavit annos
novem et viginti 74; po skarota anêuùa 44 ÷ subter densam quercum 57; wina awy 42 ÷
ovem unam 55; pynyngus 53 ÷ pecuniam 67; kaypo reykalynga waystuy 52 ÷ utpoté
medicamentum salutare 66.
Neretai Stanevièius, neradæs atitikmens, vertë paþodþiui: Priszynga tau bus êemy
6 ÷ Infesta tibi erit terra 5; Izaokas apkabynes Jokuba padieja ji ant brola 12 ÷ Isaacus
amplexatus Jacobum anteposuit eum fratri 15; kiaùk yr walgik ysz medêiones muna 12 ÷
surge et comede de venatione meä 15; pajudyntas stebukùu 61 ÷ miraculo commotus 77.
Tokios teksto vietos tampa suprantamos tik ið platesnio konteksto. Be to, kai ekvi-
32 Ambrasas-Sasnava
1984, 68: Daiktai,
procesai, ypatybës, realios tikrovës reiðkiniai, paþymëti þenklais, vadinami refe-
129
rentais, o santykis tarp þenklo ir jo referento referentinio þenklo reikðme.
vertimo
ypatumai
knygelës
valentø nerasta, vertimas tik apytikslis: pryguliejymu tiewaynyszku 52 ÷ jure h¿reditario 57 paveldëjimo teise.
Kartais Stanevièius vertë apraðomuoju bûdu, pvz., nerado atitikmenø kraujo
giminystës ryðius nurodantiems þodþiams (muna tiewa tiewas 10 ÷ avus meus 11) ir
kitiems specialesniems þodþiams, ypaè tiems, kurie pasitaiko po kartà: aukszcziausys kunygas 56 ÷ pontifex 71; ipratymus garbynyma Diewa 58 ÷ c¿remonias 72; uêsygeydy idant ji wysy ùankatu yr garbyntu 62 ÷ adorari se volebat 77. Stanevièius epitomës tekste daþnai vartojamà posteri buvo linkæs versti vaikai, pvz.: asz esu Diewas
tiewa tawa, dusiu tau yr waykams tawa ta êeme ant kurios guly 13 ÷ ego sum Deus patris
tui, dabo tibi et posteris tuis terram cui incubas 16. Kartais vietoj posteri pasakoma
giminë, kurio reikðmë taip pat ne visada adekvati posteri reikðmei, todël Stanevièius
prideda dalyvá busenczioms: Ta warga Diewas del to parleyda ant jo, idant butu ayszkus
paweyksùas kantribes, busenczioms gymyniems padutas ant sekyma 49 ÷ Quam calamitatem ideò permisit Deus illi evenire, ut esset illustre patienti¿ exemplum posteris propositum ad imitandum 63.
Kai kuriø þodþiø vertimø pasirinkimas rodytø didesnæ Stanevièiaus orientacijà
á kaimiðkà aplinkà, skaitytojo valstieèio leksikà, pvz.: wiedrays neszyna 9 ÷ gerens
urnam humeris 10 neðdama àsotá ant peèiø; uêkabyna ant kakùa auksa lenciuga 19 ÷
collo torquem aureum circumdedit 24 uþsegë ant kaklo auksiná vëriná; jam aby ausys
neciptu 35 ÷ ei amb¿ aures tinniant 74.
Pavyzdþiui, templum Stanevièius vertë taip: numus Wieszpatis 46 ÷ templum 59;
numuose Wieszpatis 56 ÷ in templo 71. Daukantas pirmuosiuose darbuose templum
vertë baþnyèia, o po to þinyèia33. Tad Stanevièiaus pasirinkimas neutralesnis, neleidþiantis tokio svarbaus þodþio sieti skaitytojo sàmonëje su jo gyvenamu laiku ir
vieta.
Neradæs lietuviø kalboje lotyniðkø þodþiø, ypaè abstraktø ar giminystës terminø
atitikmenø, Stanevièius kûrë ir naujadarus: diewatarnistes 55 ÷ pietatem 70 pamaldumà, dievotumà; apsysawoja wiresnibe kunygu 57 ÷ munus sacerdotum sibi arrogavit
72 pasisavino ðventiko pareigas; dukrawedêia 71 ÷ generi 88 þento.
Stanevièius lietuviðkais atitikmenimis daþnai pasiekë referentinës reikðmës dalinio atitikimo tam paèiam dalykui ávardyti vertimo kalboje pasirinkti jai bûdingi
þodþiai, þodþiø reikðmës, maþai tepaþeidþiant teksto informacijà. Pavyzdþiui, atsiþvelgdamas á judëjiðkà laidojimo bûdà (olose padarytose niðose ir uolose iðkirstose
patalpose), jis visus þodþius, susijusius su laidojimu, vertë þemaitiðkais þodþiais:
su dydele rauda idieja ji i dube kurio gulieja Abrahomas yr Izaokas 26 ÷ fecerunt cum
magnu planctu, et sepelierunt corpus in spelunca, ubi jacebant Abrahamus et Isaacus 35;
pakask 50 ÷ sepeli 64; pakask 50 ÷ ponito 64.
33 Simonas
Daukantas, Raðtai, parengë Birutë Vanagienë, Vytautas Merkys, Vilnius: Vaga, 1975.
130
Yra pavyzdþiø, kai lietuviðkas þodis tik ið dalies atitinka lotyniðkojo reikðmæ, o
kiti þodþiai verèiami paþodþiui ir dël to nukenèia teksto prasmë, pvz., Tum tarpu
Saulys pats wins i tà dube ieja 41 ÷ Forte Saul solus in illam speluncam ingressus est
46. Uþuot vertæs, jog Saulius áëjo á urvà (olà) ir pasislëpë, Stanevièius vertë speluncam ´ duobe, o tada sunku suprasti, kaip á duobæ áeiti, o ne áðokti.
Referentinës reikðmës gali bûti iðreiðkiamos ne tik leksikos, bet ir gramatikos
priemonëmis. Pavyzdþiui, Stanevièius iðvertë: Yr nuleydus winus metus uêgymy sunus
Abrahomuy kursay wadynose Izaokas 8 ÷ Et verò uno pòst anno filius natus est Abrahamo, qui vocavit eum Isaacum 8. Stanevièiui neatrodë, jog kitoms tautoms labai
svarbu, kas duoda vardà pagal prigimtinæ arba kokià kità teisæ. Pasitaikë atvejø, kai
originalo tekste esantá bûdvardá pakeitus daiktavardþiu, pakito ir reikðmë, pvz.,
drabuêiu ysz purpuras 71 ÷ veste purpurea 75. Èia nusakoma nebe audinio spalva
purpurinë, o drabuþio medþiaga.
Apskritai galima teigti, kad Stanevièius, gretindamas dviejø skirtingø kultûrø
(lietuviø ir judëjø) paproèius, neretai rado tinkamø, þyminèiø tuos paèius ar panaðius tikrovës reiðkinius ekvivalentø, kurie vertimo adresatui perteikë beveik tapaèià
originalo informacijà.
2.2. P R A G M A T I N I Ø R E I K Ð M I Ø P E R T E I K I M A S HS. Referentinë þenklo
reikðmë neapima visø santykiø, su kuriais susijæs þenklas. Gana svarbûs yra ir
subjektyvieji santykiai. Perteikiant turiná galima nutolti nuo originalo, taèiau vertëjo
tikslas kuo maþiau subjektyviai kiðtis á tekstà (Ëåâûé 1974, 68).
Stanevièius ne kartà originale uþfiksuotus subjektyvius emocinius, socialinius ir
kitokiø rûðiø santykius, vadinamuosius pragmatinius, perteikë lietuviams bûdingesne leksika.
Matyti, jog vertëjas á teksto santykius su apraðomais objektais þvelgë nevienodai.
Pavyzdþiui, Stanevièius nesiryþo keisti teksto Asz esu saka: sunus Rebekas yr pabucziawa jæ 14 ÷ Ego sum, inquit, filius Rebecc¿, et osculatus est eam 14, bet iðnaðoje
nurodë: Êemaytey netur ipratyma bucziutise, bet sweykynas, deszyna ranka kyts kytam
padudamy. O kitur vietoj apkabinæs tëvà iðvertë pasweykines tiewa 53 ÷ complexus
patrem 68. Atsiþvelgdamas á kontekstà, Stanevièius nevengë tikslinti apraðomà poelgá: Paskuy broley Juzapa, apsiausta jo sutepy kraujose woszkiuka kuri ticzioms papjowy
16 ÷ Tunc fratres Josephi tinxerunt togam ejus in sanguine h¿di, quem occiderant 20.
Kitoje originalo vietoje pasakojama, kaip moterys sutinka ið mûðio gráþtantá Dovydà. Originale ðis, nors ir nedidelis, epizodas perteiktas ðiek tiek jausmingiau nei
Stanevièiaus vertime. Moterys nugalëtojà pasitinka ne tik dainomis, bet ir muðdamos bûgnus: [] ips¿ mulieres domibus egress¿ cum tympanis laudes ejus canebant 52.
O Stanevièius iðvertë santûriau: Motryszkes paczes yszejuses ysz numu garbawoja ji
gismiemys 40. Þinoma, ðià vertimo vietà galbût galima ir kitaip interpretuoti: Stanevièius tiesiog nerado tympanum atitikmens.
131
vertimo
ypatumai
knygelës
Ypaè nelengva perteikti specifiðkesniø posakiø reikðmes. Tais atvejais Stanevièius neretai dël pragmatiniø paaukodavo referentines reikðmes. Sakinyje qui ä paternó pietate degeneravit 70 kuris nuo meilës tëvui pasitraukë, norëdamas perteikti
svetimumà ar iðdavystæ, jis iðvertë laisvai: kursay ne i tiewa yszsygymes buwa 56.
Skaitydami HS vertimà randame gana daþnai pasikartojanèius þodþius darbas,
þmogus ir tais atvejais, kada originalas tokio atitikmens neturi. Antai Stanevièius ne
kartà virtus dorybë vertë geras darbas, pvz.: Nekurie winok szwenty wiray uêùayky
tykra garbe Diewa yr giarus darbus, tarp kuriu buwa Abrahomas ysz gymynies Sema 7
8 ÷ Quidam tamen sancti viri coluerunt veram religionem et virtutem, inter quos fuit
Abrahamus é genere Semi 7; leydos ant paleystuwistes: o nieka nier tayp priszynga giaryms darbams êmogaus, kaypo paleystuwiste: del to nutrotija yszmynty 46 ÷ voluptati
se dedit: nihil porrò tam inimicum est virtuti quäm voluptas; itaque amisit sapientiam 60.
Tiesa, XIX amþiaus Biblijos þodyne prie þodþio virtus yra pateikiama ir opus darbas reikðmë34. Tad Stanevièiui galëjo bûti þinoma biblinë virtus vertimo tradicija:
ne tik dorybë, narsa, bet ir darbas. Taèiau þodþiu darbas, su kuriuo neretai
derinamas bûdvardis, reiðkiantis gera arba bloga, linkstama versti ne tik virtus, bet
ir kitus þodþius, kurie neturi darbo reikðmës. Pvz.: Buwa Juzapas aymus yr graêaus
weyda: paty Putyfora wylodawa ji ant pykta darba 16 ÷ Josephus erat insigni et pulchra
facie: uxor Putipharis eum pelliciebat ad flagitium 20; jiemies dransaus darba 37 ÷
audax consilium cepit 49; yr nauja darba uêdawy 40 ÷ novamque conditionem proposuit 52; byjojos pykta darba 50 ÷ ab omni improbitate abhorrebat 63; Karalaus darba
57 ÷ Regis exemplum 72.
Toks kai kuriø lotyniðkø þodþiø vertimas lietuviðku þodþiu darbas yra labai
ádomus. Arûnas Sverdiolas, atkreipæs dëmesá á tai, kad lietuviai gausiai vartoja ðá
þodá, knygoje Steigtis ir sauga raðo, kad pamatinë lietuviø egzistencinë vertybë yra
darbas: ði vertybinë dominantë turi tapti svarbiausia veiksenos paradigma ir valdyti visas kitas, kaip kad graikø pamatinë dorybë (arete), þydø Dievo baimë ar
krikðèioniø Dievo meilë turëjo grásti visas kitas vertybes35. Graikø pamatinë vertybë = àret$, lotynø virtus apibendrino keturias pagrindines dorybes: justitia, prudentia, temperentia, fortitudo36, ir lietuviðkai gali bûti verèiama dorybe (reikðme vyriðkumas arba tai, kas daro þmogø herojumi; Sverdiolas 1996, 46).
Tikëtina, kad Stanevièius atskleidë lietuviø darbo suvokimà, kad jie [darbai]
amþini ar nesibaigiantys, kad tai aukðèiausias gëris, kuris iðlieka, sûnui einant
tëvo pëdomis (Sverdiolas 1996, 229). Tad daþnas þodþio darbas vartojimas gali bûti
siejamas ne su vertimo tradicija, bet su lietuviø poþiûriu á darbà. Pasirinkta teksto
34 [Ignatio
Weitenauer,] LEXICON BIBLICUM [...] AVENIONE, APUD FR. SEGUIN, TYPOGRAPHUM ET BIBLIOPOLAM. 1835, 408.
132
35 Arûnas
Sverdiolas, Steigtis ir sauga, Vilnius: Baltos lankos, 1996, 230.
36 Ulrich im Hof, Ðvietimo epochos Europa,
vertë Nijolë Daujotytë, Vilnius: Baltos
lankos, 1996, 177.
interpretacija atspindi ne tik individualià Stanevièiaus koncepcijà, bet ji yra nulemta istoriðkai, paveikta to meto idëjø.
Dëmesá patraukë ir daþnas keliø kità reikðmæ turinèiø lotyniðkø þodþiø vertimas
vienu lietuviðku þodþiu þmogus. Ignas Konèius knygoje Þemaièio ðnekos raðo, kad
þemaitis nesiðvaisto þodþiu þmogus, Gaila jiems þmogaus vardo. Þmogus
vardas garbingas, Þmogus ir sekmadiená be darbo nepabûsi37. Stanevièiaus
vertimas tarsi patvirtina þemaitiðkà þmogaus sàvokos supratimà. Rodos, tik tose
vietose, kuriose kalbama apie teigiamà, vertybiø turintá þmogø Stanevièius verèia
þmogus, þmonës. Kitais atvejais Stanevièius geriau paraðo veikëjo vardà negu pavadina já þmogumi (jei abejoja jo þmogiðkumu), pvz., Elyezeria 10 ÷ hominem 11.
Daþnai lotyniðkà þodá homo vertë jam turbût neutralesniu vyras, pvz., Judas su
asztuneys szymtays wiru, smarkuma nepritelu uêturieja 71 ÷ Judas cum octingentis tantam hominibus impetum hostium sustinuit 87. Ir atvirkðèiai, ten, kur nëra þodþio homo
ir galëtø bûti pavartotas kitas lietuviðkas þodis, Stanevièius vertë þmogus, þmonës:
êmones 8 ÷ orbis nationes 8; êmones 21 ÷ viros 19; êmones yr kunygayksztey 34 ÷
omnis populus et principes 45; êmogaus yszmintinga 50 ÷ ä viro sapiente 64; êmones
71 ÷ cives 87. Toks vertimas, be abejo, atspindi ne tik þemaitiðkà þmogaus sampratà, bet ir bendrà epochos atmosferà. Kaip þinoma, lenkiðkas þodis lud liaudis
tuomet buvo verèiamas þmonës. Èia noriu pridurti, kad Daukantas, pavyzdþiui,
versdamas Justino istorijà, acc. pl. bonos kilmingus iðvertë doruiû zmonu I 1338, nors
XIX amþiaus tekste galëtø bûti *ponus, *bajorus ar pan.
Bûdvardþio divinus Stanevièius niekada nevertë bûdvardþiu: kartais daiktavardþiu Dievas (arba junginiu su juo), kartais ávardþiu, pvz.: istatima Diewa 30 ÷
legis divin¿ 40; jo padiejyma 32 ÷ divino praesidio 42; padiejymuy muna 33 ÷ potenti¿ divin¿ 43; rustibe Diewa 59 ÷ iram divinam 74. Toks vertimo pobûdis galëtø
rodyti didesnæ lenkø kalbos, o ne senøjø lietuviðkø raðtø átakà. Stanevièius kartais
praleido ar kitaip pakeitë þodá Dievas, pvz.: warda muna 30 ÷ nomen Dei vestri 40;
bediewys 57 ÷ in Deum impius 72. Vengimas daþnai minëti Dievo vardà veikiausiai
rodo tradicinæ vertëjo nuostatà Lukausko þodþiais, Ne turiek tay papratimy
tunkiey miniety Warda Diewa (Lukauskas 1996, 402).
Lotyniðkas þodis senex daþnai verèiamas ne þodþiu senis, o senas þmogus ar dar
kitaip, pvz.: senatwie 14 ÷ senex 18; jau pasenusi 47 ÷ jam senem 60; senijey 47 ÷ senes
60; sena êmogaus 64 ÷ senis 79.
Trumpai tariant, Stanevièius, skirdamas vertimà ávairaus iðsilavinimo, kultûrinio lygio, socialinës padëties skaitytojui, tekstà adaptavo pragmatiniu poþiûriu.
37 Ignas
Konèius, Þemaièio ðnekos, Vilnius:
Vaga, 1996, 7980.
133
38 [Simonas
Daukantas,] Historya Justina
(rankraðtis saugomas LLTIB RS, sign.:
f. 1 SD 10).
vertimo
ypatumai
knygelës
2.3. S I N T A K S I N I Ø R E I K Ð M I Ø P E R T E I K I M A S HS. Pasak Barchudarovo, verèiant menkiausiai iðlaikomos sintaksinës reikðmës. Sintaksiniai santykiai
tai santykiai tarp paèiø þenklø39 : tarp panaðios garsinës struktûros þodþiø (rimas,
aliteracija, asonansas ir pan.) ar þodþiø morfeminës struktûros (þodþiø darybos
bûdai), tarp semantiniø þodþiø tipø (sinonimai, antonimai ir pan.) ar þodþiø jungimosi á tam tikrus junginius (Áàðõóäàðîâ 1975, 133142).
Epitomës tekstas nebuvo itin sudëtingo stiliaus. HS originale nëra ádomesniø
posakiø, kalambûrø, surimuotø sakiniø, aliteracijos ir pan., tad Stanevièius daugiausia susidûrë su neutralios konotacijos þodþiø junginiais. Galima pateikti vienà
kità pavyzdá, kai vertëjas verèia laisvai, vartoja áprastus raðomosios ar ðnekamosios
kalbos posakius: dawy wale waykams 35 ÷ in liberos suos plus aequo indulgens fuerit
47; Winok ney tas nupulymas neatwedy jo ant giaresnia kiala 57 ÷ nec illum calamitas
ad meliorem mentem revocavit 72; Yr ateynancze nakty anioùas Diewa szymta yr asztunes deszymtys tukstancziu nepritelu ant witas padieja 58 ÷ Et vero nocte sequenti
angelus Dei centum octoginta quinque hostium millia letho dedit 73.
Taèiau aiðkumo, perteikiant originalo þodþiø, ypaè abstraktø, junginius, pasiekta ne visur, pvz.: Prysyleyda ant sumanes 46 ÷ Judicio assensit 59; nenutayku sunkuma
39 ÷ onus incommodum 51; prykùausy sumanes Jooda 56 ÷ consiliis Joiade usus est 71.
Daþniausiai junginiai dirbtini dël nevykusios þodþiø sàsajos arba dël netikusio
vieno ið þodþiø pasirinkimo, pavyzdþiui, gana aiðkø pasakymà minabatur mortem
grasino mirtimi 15 Stanevièius iðvertë smercziu kiarszija 13. Dar plg.: Taygy yszleyda anus, yszjemus Symeona, kury uêùayky pas sawes 20 ÷ Deindé dimisit eos, pr¿ter
Simeonem, quem retinuit obsidem 27. Epizode apie karaliaus iðprotëjimà viena frazë
iðversta aiðkiai: i prota sugriêdawa 38 ÷ furor considebat 50, kita nu yszmyntis
atstodawa 38 ÷ in furor s¿pé incideret 50 be konteksto sunkiai suvokiama. Taèiau
yra ir gana vykusiø vertimø: naudyngays pamoksùays 48 ÷ monitis salutaribus 63;
yszmyntyngay giwenyma westumey 50 ÷ vitam sapienter instituas 63.
Á akis krito lotynø kalbos ablativus absolutus konstrukcijos, atitinkanèios lietuviø
kalbos absoliutinio, arba savaiminio, naudininko konstrukcijà, vertimas. Ðià dalyvinæ konstrukcijà, reiðkianèià laiko santyká, Stanevièius kartais vertë ðalutiniu sakiniu (2x) ar absoliutinio datyvo konstrukcija (3x), pvz.: Kad pasybaygy pota, Juzapas lipy uêêynotojuy sawa, mayszus jawu prypylty 22 ÷ Peracto convivio, Josephus dat
negotium dispensatori ut saccos eorum impleat frumento 25; Prysyartynus smercziuy,
pawadyna sunu sawa yr pamoky ji idant wysada baymie Diewa giwentu 5455 ÷ Instante autem morte, vocatum filium monuit ut semper in timore Domini perseveraret 69.
Daþniausiai (per 10 atvejø) ðià konstrukcijà, reiðkianèià laikà, kieká, kainà (vertæ)
39 Nekalbinëms
þenklø sistemoms pavadinti
siûlomas terminas sintaksiniai santykiai,
kuris atitiktø intralinguistic relations, intralingual relations, âíóòðèñåìèîòè÷åñêèå
îòíîøåíèå, âíóòðèñåìèîòè÷åñêîå
134
çíà÷åíèå. Kadangi lietuviø terminijoje
jau gan senokai prigijæs terminas sintaksiniai santykiai, jø vadinti intrasemiotiniais ar kitokiais nevertëtø (AmbrasasSasnava 1984, 67).
vertë prielinksnine konstrukcija, pvz.: Absolonas po yszejyma tiewa, ieja i Jerozolyma
yr tenay nekoky cziesa patruka 44 ÷ Absolon, profecto patre, ingressus est Hierosolymam,
ibique aliquandia moratus est 56; kurey duktie Faraona dawy kudyky ant uêaugynyma uê
suligta uêmokiasny 27 ÷ Cui filia Pharaonis puerum alendum dedit, promissa mercede
37; Kaskarts dydin ysz pawidiejyma auga neapikanta Saula 40 ÷ Crescebat in dies Saülis
odium, stimulante invidia 46; Kad Moyêieszius buwa jau pasenes, tada ysz isakima
Diewa, nueja pas Faraona yr wardu Diewa lipy iam yszleysty Hebreyczykus 28 ÷ Moses
jam senex, jubente Deo, adiit Pharaonem, e que pr¿cepit, nomine Dei, ut dimitteret
Hebr¿os 36. Retkarèiais abliatyvinës konstrukcijos dalyvis verèiamas asmenuojamàja veiksmaþodþio forma (3x), pvz.: Jausdams jau kad smertys prysyartyna, pawadyna
Juzapa yr tary 25 ÷ Ubi sensit mortem sibi imminere, arcessito Josepho, dixit 34;
pusdalyviu (4x): uêeja werkdams ant kaùna aliwa basas, o gaùwa uêdengta turiedamas
43 ÷ conscendit montem olivarum flens, nudis pedibus et operto capite 56; Tayp Ziday
turiedamy wadowa Zorobabelu, sugrynêa 63 ÷ Itaque Jud¿i, duce Zorobabele, Hierosolymam, regressi sunt 78. Ablativus absolutus konstrukcija, vartojama vietos, laiko
reikðme, taip pat verèiama ir vietininku, pvz.: Iysay atsaky: juk karalus akyse nauna
[muna] lipy tau idant parleystumey sunuy jo 44 ÷ Atqui, respondit ille, me praesente,
rex pr¿cepit tibi ut filio suo parceres 57; dydem susyrynkyme swieta yr trubijyme paszwenstas buwa 68 ÷ cujus dedicatio, magnó totius populi ferquentió, clangentibus tubis,
facta est 84.
Taigi ablativus absolutus Stanevièius buvo linkæs versti prielinksnine konstrukcija,
reèiau (maþdaug po tiek pat) asmenuojamàja veiksmaþodþio forma ar pusdalyviu,
vietininku ar datyvo su padalyviu konstrukcija. Visais ðiais atvejais teksto prasmë
iðliko (tik paskutinio sakinio clangentibus tubis vertimas trubijyme ne visai aiðkus).
Apskritai prielinksnines konstrukcijas Stanevièius vartojo gana daþnai. Pavyzdþiui, ablativus limitationis (atþvilgio abliatyvas) arba vardaþodinë veiksmaþodþio
forma (supinum II) verèiamas ant + gen. tikslui, iðskyrimui, atþvilgiui reikðti, pvz.,
buwa ten wysy medey graêus ant paweyziejyma, yr waysey ju skanus ant paragawyma
4 ÷ erant ibi omnes arbores jucundae aspectu, et fructus gustu suaves 2.
Daþnai konstrukcija ant + gen. verèiama ið lotynø kalbos datyvo: prysyleystu ant
jo geydyma 10 ÷ annuerent postulationi suae 10; ant sawes jymu 12 ÷ sumo mihi
12; buwes padietas ant pryweyzietoju giarencziuju ir waùgancziuju 16 ÷ praeerat pincernis 18.
Junginius su atminties veiksmaþodþiais Stanevièius irgi verèia ant + gen. konstrukcija, pvz.: atmyntumey ant munes 17 ÷ ut memineris mei 18; atmyny ant tarnu
17 ÷ meminit ministrorum suorum 19.
Taip pat genetivus posessivus (savybinis arba nusakomasis genetyvas) daþnai
verèiamas ant + gen. konstrukcija, pvz.: wiresnisys ant pryweyzietoju potaujencziuju
18 ÷ praefectus pincernarum 20; kiarsztynikas ant nepritelu 33 ÷ ultor hostium 29.
Tokia pat prielinksnine konstrukcija yra verèiamas genetyvas, reiðkiantis tikslà,
pvz.: Susymiliek ant ubagu 50 ÷ Miserere pauperum 55; susymilies ant munes 44 ÷ mei
miserebitur 49.
135
vertimo
ypatumai
knygelës
Lotyniðkà a (ab, abs) + abl. konstrukcijà Stanevièius verèia nuo + gen., pvz.: nu
Juzapa sau atsiunstas 24 ÷ sibi a Josepho missa 28; pasweykyntas nu Jokuba 25 ÷
salutatus a Jacobo 29; praszy nu jo karalaus 36 ÷ ab illo regem petiit 42.
Gana daþnai pasitaiko konstrukcijø dël + gen., pvz.: del sawes pasawyna 37 ÷ sibi
temere arrogavisset 42; buwa del Dowida 44 ÷ fuit Davidi 49.
Neretos konstrukcijos ið + gen., po + gen., pvz.: stojose tay ysz apweyziejyma
Diewa 23 ÷ Dei providentia id factum 20; Stebiejose wysy ysz prota karalaus
46 ÷ Admirati sunt singularem regis prudentiam 51; Po Salamona uêstoja 47 ÷
Salamoni [...] successit 52.
Verèiant Biblijà, amþinøjø ir dieviðkøjø apraiðkø istorijà, visada sunku rasti
tautiniø kalbø tinkamus atitikmenis. Apibendrinti ðio skyriaus tyrimo rezultatus
galima Benjamino Lee Whorfo þodþiais: kiekviena kalba yra holistinis pasaulis,
iðreiðkiantis pasaulio vizijà, niekada iki galo nesutampanèià su ta, kuri iðreikðta
kitomis kalbomis40. Stanevièiaus surasti semantiniai atitikmenys lietuviui skaitytojui Ðventàjà istorijà perteikë.
3. HS R A I Ð K O S P L A N O T R A N S F O R M A C I J O S . Ankstesnëje straipsnio
dalyje aptarta, kaip Stanevièius perteikë originalo teksto informacijà, taèiau nebuvo
iðryðkinti kiekybiniai teksto pakitimai.
Stanevièius iðvertë visà originalo tekstà. Taèiau vertimo teksto struktûra, kaip
minëta, skiriasi nuo originalo. Stanevièius sujungë skyrelius á didesnius ir taip
priartëjo prie Senojo Testamento teksto. Pavyzdþiui:
Stanevièiaus HS
1811
Sutwierymas Swieta 3
§ 1. Bòg stworzyù úwiat, w przeciàgu szeúciu
dni 1
§ 2. Bòg ulepiù ciaùo Adama z gliny 12
§ 3. Bòg osadziù czùowieka w raiu êiemskim 2
Adomas yr Iwa 35
§ 4. Adam i Ewa, nieposùuszni Bogu 23
§ 5. Adam i Ewa kryià siæ 3
§ 6. Bòg przeklina wæýa i obiecuie
zbawiciela 34
§ 7. Adam wygnany z raiu ziemskiego 4
Kainas yr Ablus 56
§ 8. Kain i Abel, dzieci Adama 4
§ 9. Kain zabiia Abla, kara Kaina 5
Paskanda. (1656) 67
§ 10. Budowanie Arki 56
§ 11. Koniec potopu, Noe wychodzi z Arki 67
40 Umberto
Eco, Tobulos kalbos paieðkos Europos kultûroje, ið italø kalbos vertë Inga
136
Tuliðevskaitë, Vilnius: Baltos lankos,
2001, 109.
HS originalas adaptuotas chrestomatinis lotynø kalbos tekstas. Todël Biblijos santraukoje, skirtoje mokyti lotynø kalbos, nëra ne tik plaèiø iðaiðkinimø,
psichologinio detalizavimo, argumentavimo, bet ir metaforø ar kitø Senojo Testamento stiliaus ypatumø. Epitome buvo siekiama pamaþu mokyti mokinius vis
sudëtingesniø lotynø kalbos dalykø. Lhomondas vartojo sinonimus, átraukë
ávairiø ðalutiniø sakiniø, sintaksiniø konstrukcijø, kad lotyniðkas tekstas pamaþu vis sudëtingëtø.
Didesnë teksto dalis, atskiri kalbos elementai rodo, kad Stanevièius stengësi
pagyvinti teksto kalbà, informacijà pateikti bûtent lietuviui skaitytojui. Vis dëlto
Grodeko iðugdytas poþiûris á vertimà, nedidelë patirtis ir teksto pobûdis neleido
versti laisviau. Kaip þinoma, kûrybos formos kinta lëèiau negu idëjos. Taigi Stanevièiaus vertimo koncepcijà bus lëmæs ir jo poþiûris á originalo tekstà. Biblijos, nors
ir epitomës, vertimas daug kur suponavo paþodiná vertimà, laikymàsi tam tikros
þodþiø vertimo tradicijos. Todël pasitaiko teksto vietø, kurios dël paþodinio vertimo, abstrakèiø formulavimø primena tradiciniø religiniø raðtø kalbà, nutolsta nuo
gyvos kalbos. Stanevièius, ne kartà radæs tinkamà lietuviðkà atitikmená, maþiau
keitimø darë raiðkos lygmeniu. HS nemaþai paþodinio vertimo, kai iðlaikoma originalo þodþiø tvarka, neretai ir skyryba. Pavyzdþiui:
Stanevièiaus HS
1811
Tenay Diewas dawy jyms istatima bayseme
Ibi Deus dedit eis legem cum apparatu
prysytikyme 29
terrifico 39
wysada diewatarnistie ùaykiese: wysa sawa
wylty padiejyme Diewa turieja 59
in eódem constanter pietate mansit: omnem
suam spem in Dei auxilio posuit 75
kurio wysa wyltys Diewe padieta buwa 68
cujus spes omnis in Deo posita erat 83.
Kartais Stanevièius keitë þodþiø tvarkà, gramatines formas, praleisdavo þodþius
ar papildydavo savais. Barchudarovas kalbos struktûros lygmens pakeitimus siûlo
aptarti suskirstytus á perkëlimus, perdirbimus, papildymus, praleidimus
(Áàðõóäàðîâ 1975, 190). Kalbos elementø vertimo tekste iðdëstymo tvarkos pakeitimas vadinamas perkëlimu (Áàðõóäàðîâ 1975, 191). Kadangi lietuviø kalbos þodþiø
tvarka sakinyje gana laisva ir versti paþodiðkai ið lotynø kalbos galima, Stanevièius
ðio tipo pakeitimø padarë maþiausiai.
Vienas ið nuosekliausiø perkëlimø originalo jungtukø, prielinksniø, dalelyèiø,
prieveiksmiø, ávardþiø vartojimas lietuviø kalbai bûdingesne tvarka, pvz.: o jey
pyktay darisy 5 ÷ sin autem malé 4; Paskuy tary motryszkey 5 ÷ Dixit etiam mulieri
3; Yr i trecze dina 58 ÷ Tertio pòst die 75.
Kitas daþniau pasitaikantis perkëlimas paþyminio këlimas prieð paþymimàjá
þodá: priszynga êeme 5 ÷ terram infestam 3; ribiu woszkiuku 12 ÷ haedos optimos 8.
137
vertimo
ypatumai
knygelës
Lotyniðko teksto intarpà á tiesioginæ kalbà Stanevièius daþniau linkæs kelti á
sakinio pradþià, pvz.: tary: eyk i wydu, ko stowy lauke? 10 ÷ ingredere, inquit, domine
mi: cur stas foris? 11; Jokubas tary: prysikk, jog tykray tayp padarisy 25 ÷ Jurga ergo
mihi, ait Jacobus, te certò îd facturum esse 34.
Kur kas daugiau vertime perdirbimø: pakeistø þodþiø formø, kalbos daliø,
sakinio daliø, jø rûðiø ir t. t. Kartais keièiamas daiktavardþiø skaièius, pvz.: ant
sawa wayska padieja 44 ÷ suis copiis praefecit 38; Kad prysyartyna Absolonas su
kareyweys 44 ÷ Jam aderat Absolon cum exercitu 49; wayska 57 ÷ militum 71
(tikslus atitikmuo retesnis militum 71 ´ kareywiu 57). Pasitaiko, kad veiksmaþodþiø asmenuojamoji forma keièiama beasmene: gayùu mun 53 ÷ vehementer
doleo 67; Ysz to prider jymty paweyksùa 55-56 ÷ Inde documentum capere debemus 70.
Keièiamos ir kalbos dalys, daþniausiai asmenuojamosios veiksmaþodþio formos á dalyvius (apie 40x), pvz.: atsykieles 34 ÷ surrexit 45; Kuri Tobyjoszius yszgyrdes blaunanty 49 ÷ Haedum balantem audivit Tobias 63; apturiejes paêeyda 60 ÷
vulnus accepit 75. Be to, Stanevièius apskritai mëgo papildyti tekstà dalyviais (þr.
toliau). Veiksmaþodþiai keièiami ne tik dalyviais, bet ir pusdalyviais, pvz.: nenoriedams 16 ÷ noluit accipere 20; tardams 43 ÷ inquit 56; myrdamas 65 ÷ morti esset
proximus 80.
Nereti atvejai, kai vietoj daiktavardþio vartojamas ávardis, pvz.: Tasay 33 ÷ Puer
44; jes 39 ÷ gregem 52. Kartais, prieðingai, vietoj ávardþio paraðomas daiktavardis,
pvz.: Rebeka 10 ÷ illa 12; Broley 15 ÷ Qui 13; Juzapas 19 ÷ Hic 25; Uêêynotojys 22 ÷
Ille 29. Tokie pakeitimai daromi priklausomai nuo konteksto: jei veikëjas aiðkus ið
teksto, Stanevièius daþnai jo neávardija, vartoja ávardá, o jei minëtas senokai
vertime ávardijamas. Kartais vietoj originalo bûdvardþio paraðomas ávardis, prieveiksmis, pvz.: i wita sawa 31 ÷ in locum pristinum 36; sùapta maytyna 56 ÷ in
templum clanculum aluit 61.
Platesnës reikðmës lotyniðkus þodþius Stanevièius retkarèiais verèia siauresnës
reikðmës: tai vertimo teorijoje vadinamasis konkretizacijos atvejis (Áàðõóäàðîâ
1975, 210). Stanevièius paprastai konkretina daiktavardþius ir veiksmaþodþius: o
kad numyrs 50 ÷ et quam ipsa supremum diem obierit 56 ir kai ji sulauks paskutinës
dienos; wiszietu 53 ÷ moraretur 58 uþtruktø. Taèiau kartais lotyniðkø þodþiø
reikðmë iðpleèiama tai generalizacija (Áàðõóäàðîâ 1975, 213): nu pyktu itykiejymu
apwaly 58 ÷ a paternis superstitionibus expiavit 63.
Pasitaiko, jog keièiamos sakinio dalys, pvz.: Paskuy Tobyjoszius apsaky giaradieistes kures buwa apturiejes kialie nu wadowa sawa 54 ÷ Deindé Tobias narravit parentibus
beneficia qu¿ acceperat ab eo itineris duce 69. Èia nederinamasis paþyminys pakeistas
vietos aplinkybe.
Paþyminio (~ 50%), laiko (~30%), tikslo (~30%) ðalutiniai sakiniai daþnai iðversti bejungtukiais ar vientisiniais: Tay gyrdiedamas Elyezerys diekawoja Diewuy uê
138
ùaymynga kialone 10 ÷ Quod audiens Eliezer egit gratias Deo, qui tribuisset iter prosperum sibi 11; Manasesa wiresnijy pastaty po deszynies senoja 25 ÷ posuit Manassem, qui
natu major erat, ad dexteam senis 34; Jokubas atejes i Egipta giwena dar metu septiniolyka
25 ÷ Jacobus vixit septem et decem annos postquäm commigrasset in ¯gyptum 34; Tas
noriedams Hebreyczykus pryspausty 27 ÷ Is igitur ut Hebr¿os opprimeret 36. Tokio
pobûdþio keitimai daugiausia susijæ su gana daþnu asmenuojamosios veiksmaþodþio formos keitimu bendratimi, dalyviu ar pusdalyviu. Taèiau ir ðie pakeitimai
neiðkreipë ir nesumaþino teksto informacijos.
Siekdamas sakiná padaryti kuo aiðkesná, Stanevièius neretai já prapleèia, áterpia
originale nesanèiø þodþiø. Tai vadinamieji papildymai. Pvz.: weysly Sema 7 ÷
Semus 6; wiedra su wandeniu 9 ÷ urnam 9; yszwika i Egipta 19 ÷ profecti sunt 21; su
kytays broleys 20 ÷ cum caeteris 22; skriny sandaros 36 ÷ arca 41.
Pridedami ávardþiai, kuriø nëra originale, pvz.: anie prysyleystu 10 ÷ annuerent
10; ar jy nor 10 ÷ an vellet 10. Kartais prie daiktavardþio pridëti ávardþiai ðiek tiek
papildo, paaiðkina daiktavardá, pvz.: kino jy ir duktie 10 ÷ cujus esset filia 9; padusy
jam tà walgy 12 ÷ appones ei cibum 12; pacziu wiru 28 ÷ virorum 52. Neretas
savybinis ávardis, pvz.: sawa kialones 10 ÷ itineris 10; sawa tarnams 43 ÷ mirantibusque aulicis 48; apey sawa sunu 45 ÷ de filii salute 50.
Yra ir tokiø atvejø, kai sakinys papildomas bûdvardþiu, prieveiksmiu ar skaitvardþiu, pvz.: Diewas paskuy tary 5 ÷ Deus dixit 3; Diewas wiel tary 6 ÷ Deus dixit
4; winas tyktay ùaywas 6 ÷ arca autem 5; ysz pùonos drobes 19 ÷ byssina 21; gialêis
apsiaustu 39 ÷ lorica 44; Tobyjoszius jaunasys 51 ÷ Tobias 56.
Kartais pridedamas veiksmaþodis, pvz.: Kaina nepatykdawa 5 ÷ non autem dona
Caini 4; o jey pyktay darisy 5 ÷ sin autem male 4; Izaokas wiel tary 12 ÷ Isaacus rursum
13; darik giaray kytyms yr buk dusùus 50 ÷ esto beneficus et liberalis 55.
Pasitaiko ir sutrumpintø ar praleistø sakiniø. Greièiausiai vertëjo manyta, kad
ðios teksto vietos neteikia naujos ar papildomos informacijos ir be jø tekstas bus
pakankamai aiðkus, pvz.: wandenys parsyskiry 29 ÷ aqu¿ divis¿ sunt, intumescentes
hic et indé pendebant 38; Wysas wayskas Faraona wylnyse ysznaykyntas buwa 29 ÷
Deletus est universus exercitus Pharaonis in mediis fluctibus; nec unus quidem nuncius
tant¿ cladis superfuit 39; su kareyweys 44 ÷ cum exercitu, et pr¿lium mox erat
committendum 57; buwa raytas 44 ÷ fugiens mulo insidebat 57; Waykszczioja 45 ÷
Inambulabat in cnaculo 58; o tiewas sawie apey tay myslija 15 ÷ at pater rem tacitus
considerabat 16.
Stanevièius itin daþnai praleido kreipinius, pvz.: Diewas wiel tary Kainuy: kà
padarey? 6 ÷ Deus dixit Caïno: Caïne, quid fecisti? 5; tary: eyk 10 ÷ ingredere, inquit,
domine mi 11; padarisiu 50 ÷ faciam, pater 64. Atsisakyta ir veiksmaþodþiø valdomø
daiktavardþiø, kurie originale buvo raðomi po þodþiø respondere, praecepere, narrare
ir pan., pvz.: atsaky 22 ÷ responderunt dispensatori 30; lipy 26 ÷ praecepit medicis
35; apsaky 54 ÷ narravit parentibus 69.
139
vertimo
ypatumai
knygelës
Beveik visada Stanevièius praleido veiksmaþodþiø, dalyviø valdomus ávardþius,
pvz.: Atsaky Rebeka 9 ÷ cui Rebecca [...] ait 9; ragyndams 10 ÷ compellans eum 9;
Izaokas 13 ÷ Cui Isaacus [...] dixit 13.
Kai kada praleistas savybinis ávardis, pvz.: snape 7 ÷ in ore suo 5; pas gymynacziu
9 ÷ ad cognatos suos 8; po gaùwos 13 ÷ capiti suo 13. Pasitaiko ir praleistø bûdvardþiø, pvz.: paùaymynyma 1112 ÷ fausta omnia 11; wandens 29 ÷ aquae dulcis 34;
miesta 37 ÷ urbem insignem 42; ùaza 39 ÷ pedum pastorale 45; apdarus 41 ÷ regia
insignia 47; prieveiksmiø ir skaitvardþiø, pvz.: ùaymindamas 25 ÷ bene precatus 29;
tarp motryszkiu 46 ÷ inter duas mulieres 51. Kartais Stanevièius nevartojo ir tokiø
þodþiø, kurie, atrodytø, svarbûs tekstui. Pavyzdþiui, pasakojime apie Juozapà ir jo
brolius Stanevièius neiðvertë þodþio undecim, kuris þymi broliø skaièiø: Paskuy
macziau sapnie saule, mienesy yr êwayzdes garbynanczes muny 15 ÷ Postea vidi in
somnis solem. Lunam et undecim stellas adorantes me 15.
Taip pat yra praleistø kai kuriø veiksmaþodþio formø. Kai viena ið formø nelabai svarbi, lotyniðka konstrukcija (asmenuojamoji veiksmaþodþio forma su bendratimi) buvo iðversta tik asmenuojamàja forma, pvz.: wadynas 4 ÷ solet appellari 2;
padyrbdyna 30 ÷ confici jussit 35; sugriêa 34 ÷ redire coepit 39.
Bûta atvejø, kai Stanevièius nevartojo ir dalyviø, pvz.: Diewa 8 ÷ Deo jubenti
7; afiera 8 ÷ hostia immolanda 7; lawams atydawy 61 ÷ leonibus devorandos tradidit 66.
Labiausiai skyrësi originalo ir vertimo analitinio pobûdþio junginiai; veiksmaþodþio ir daiktavardþio junginys buvo verèiamas vienu veiksmaþodþiu (~ 50x),
pvz.: kùaydêiosy 6 ÷ eris vagus 4; meùawa 7 ÷ dicebant mendacium 6; suwadêioja 7 ÷
faciebant fraudem 6; tetykieja 8 ÷ adhibuit fidem 7.
Taigi atlikta Stanevièiaus HS vertimo raiðkos plano analizë parodë, jog buvo
vengiama abstraktesnio kalbëjimo, kur ámanoma, neiðkreipiant teksto informacijos,
sunkiau lietuviui skaitytojui suprantamos teksto vietos supaprastinamos.
Palyginus Stanevièiaus HS vertimà su Lhomondo Epitome Historiae Sacrae leidimais nustatyta:
1) Stanevièiaus vertimo ðaltinis yra Liudviko Sobolevskio parengtas Vilniuje
1811 metais leistas Lhomondo Epitome Historiae Sacrae.
2) Vertimas nuo originalo skiriasi funkciniu, struktûros atþvilgiu. Tai lëmë XIX
amþiaus pradþioje vyravusi tendencija ieðkoti adekvaèios originalui vertimo leksikos, taigi buvo svarbu pateikti skaitytojui ne tikslø Lhomondo Epitome Historiae
Sacrae vertimà, o suprantamà lietuviðkà tekstà.
3) Stanevièius pateikë Didþiosios Lietuvos skaitytojui trumpà lietuviðkà prozos
teksto pavyzdá Ðventàjà istorijà; vertë naudodamasis tiek raðomosios, tiek ðnekamosios lietuviø kalbos iðtekliais.
IÐVADOS.
140
4) Stanevièius orientavosi á skaitytojà: daþnai vengë versti paþodþiui, rado
lietuviðkø analogijø originalo realijoms ávardyti. Polinkis á konkretumà, ðnekamosios kalbos leksikà leistø manyti, kad knyga skirta pirmiausia skaitytojui
valstieèiui, taèiau nuorodos á lotyniðkus þodþius, lenkølietuviø kalbø þodynëlis
rodytø, jog atsiþvelgta ir á inteligentus, kuriems rûpëjo raðtø leidimai ir jø kalbos kokybë.
5) Stanevièiaus vertimas laikytinas gana tiksliu: vertëjas, atsiþvelgdamas á autoriaus ketinimus, vertimà taikë prie savo skaitytojo.
A M B R A S A S - S A S N A V A , K A Z I M I E R A S , 1984: Vertimo tyrinëjimai, Vilnius: Mokslas.
B I E L I Ñ S K I , J Ó Z E F , 18991900: Uniwersytet Wileñski (15791831) 3, Kraków: Druk W.L.
Anczyca i Spóùki.
B I R Þ I Ð K A , V A C L O V A S , 1965: Aleksandrynas 3. XIX amþius, Èikaga: JAV LB Kultûros
fondas.
È I O È Y T Ë , D A L I A , 1999: Biblija lietuviø literatûroje, Vilnius: Lietuviø literatûros ir tautosakos institutas.
[D A U K A N T A S , S I M O N A S ,] 1838: EPITOME. HISTORIAE SACRAE, Petropilie.
[D A U K A N T A S , S I M O N A S ,] Historya Justina (rankraðtis saugomas LLTIB RS, sign.: f. 1
SD 10).
D A U K A N T A S , S I M O N A S , 1975: Raðtai, parengë Birutë Vanagienë, Vytautas Merkys, Vilnius: Vaga.
E C O , U M B E R T O , 2001: Tobulos kalbos paieðkos Europos kultûroje, ið italø kalbos vertë Inga
Tuliðevskaitë, Vilnius: Baltos lankos.
[E S T R E I C H E R , K A R O L ,] 1874: Bibliografia Polska XIX stólecia K. Estreichera 2(GL), Kraków,
czczionkami drukarni C. K. uniwersytetu Jagielloñskiego, pod zarzàdem Ignacego
Stelcla.
D . H A Y M O N I S H A L B E R S T A T T E N S I S , 1600: HISTORIAE / SACRAE EPITOME, / Siue De
Chriµtianarum rerum memoria / libri decem. / […] COLONIAE Apud Antonium
Hierat, Anno M. DC.
H O F , U L R I C H I M , 1996: Ðvietimo epochos Europa, vertë Nijolë Daujotytë, Vilnius: Baltos
lankos.
J A K Ð T A S , A D O M A S , 1933: Apie katalikiðkus lietuviðkus Ðventraðèio vertimus ir vertëjus, Kaunas: Akcinë Þaibo bendrovës spaustuvë.
J U C E V I È I U S , L I U D V I K A S , 1975: Mokyti þemaièiai, Vilnius: Vaga.
K O N È I U S , I G N A S , 1996: Þemaièio ðnekos, Vilnius: Vaga.
L E B E D Y S , J U R G I S , 1957: Simonas Stanevièius, Vilnius: Vaga.
[ L H O M O N D , C H A R L E S F R A N O I S ,] 1802: ELEMENS DE LA GRAMMAIRE LATINE,
A LUSAGE DES COLLÉGES, PAR LE C. EN LHOMOND, PROFESSEURÉMÉRITE EN
141
vertimo
ypatumai
knygelës
LA CIDEVANT UNIVERSITÉ DE PARIS. DOUZIÉME ÉDITION. [...] A PARIS, Chez
COLAS, Libraire, Place Sorbonne, Numéro 412. ANNÉE X DE LA RÉPUBLIQUE
FRANOISE.
[ L H O M O N D , C H A R L E S F R A N O I S ,] 1809: Epitomae Historiae Sacrae ad usum tyronum
linguae latinae Auctore C. F. LHomond in Universitate Parisiensi professore emerito
wydania Ludwika Sobolewskiego, Vilnae.
[ L H O M O N D , C H A R L E S F R A N O I S ,] 1810: EPITOME HISTORI¯ SACR¯, AD USUM
TYRONUM LINGU¯ LATIN¯; Auctore C. F. Lhomond, in Universitate Parisiensi
Professore emerito. NOVA EDITIO; Cui accessit dictionarium latino gallicum. PARISIIS, EDITIO STEREOTYPA HERHAN. EX TYPOGRAPHIA FRATRUM MAME, Via (Potde-Fer.)
[L H O M O N D , C H A R L E S F R A N O I S ,] 1811: EPITOME HISTORIAE SACRAE, AD USUM
TYRONUM LINGUAE LATINAE. Auctore C. F. Lhomond, in Universitate Parisiensi
Professore emerito. NOVA EDITIO; Cui accesit dictionarium latino polonicum. VILNAE
ET VARSOVIAE TYPIS ET IMPENSIS JOSEPHI ZAWADZKI TYPOGRAPHI.
[ L H O M O N D , C H A R L E S F R A N O I S ,] 1814: HISTOIRE ABRÉGÉE DE LA RELIGION [...]
PAR LHOMOND, Auteur de la DOCTRINE CHRÉTIÉNNE [...] A LILLE Chez L. LEFORT, Imprimérie-Libraire, rue Esquermoise.
[ L H O M O N D , C H A R L E S F R A N O I S ,] 1821: EPITOME HISTORIAE SACRAE, AD USUM
TYRONUM LINGUAE LATINAE. Auctore C. F. Lhomond, in Universitate Parisiensi
Professore emerito. Nova EDITIO Cui accesit dictionarium latino polonicum. VILNAE
ET VARSOVIAE TYPIS ET IMPENSIS IOSEPHI ZAWADZKI TYPOGRAPHI.
[ L H O M O N D , C H A R L E S F R A N O I S ,] 1827: ÉLÉMENS DE LA GRAMMAIRE FRANOISE,
PAR LHOMOND, Professeurémérite en Luniversité de Paris. ä VILNA, CZEZ Joseph
Zawadzki.
[ L H O M O N D , C H A R L E S F R A N O I S ,] 1826: NAUKA CHRZESCIJAÑSKA PODZIELONA
NA CZYTANIA DUCHOWNE, [...] przez X. LHomond […] w WARSZAWIE,
NAKÙADEM I DRUKIEM ZAWADZKIEGO I WÆCKIEGO, UPRZYWILEJOWANYCH
DRUKARZY I XIÆGARZY DWORU KRÓLESTWA POLSKIEGO.
[ L H O M O N D , C H A R L E S F R A N O I S ,] 1830: RYS KRÓTKI HISTORYI ÚWIÆTEJ LHOMONDA [...] PRZEZ JÓZEFA ÊUCHOWSKIEGO Magistra nauk wyzwolonych, Profesora
historyi w szkole Zamojskiéj, W WARSZAWIE W DRUKARNI KOM. RZÀD. WYZ.
REL. IO. PUBL.
Lietuvos TSR bibliografija. Serija A, 1. 15471861, Vilnius: Mintis, 1969.
L U K A U S K A S , K I P R I J O N A S , 1996: Pamokslai, parengë Juozas Karaciejus, Vilnius: Mokslo ir
enciklopedijø leidykla.
O K O , J A N , 1933: Seminarium filologiczne Godfryda Ernesta Grodka, Wilno: Nakùadem towarzystwa przyjacióù nauk w Wilnie z zasiùku ministerstwa wyznañ relig. i oúw. Publicznego skùad gùówny w ksiægarni Úw. Wojciecha w Wilnie.
P A L I O N I S , J O N A S , 1995: Lietuviø raðomosios kalbos istorija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø
leidykla.
142
[ S T A N E V I È I U S , S I M O N A S ,] 1823: HISTORYIA SZWENTA YSZ ÙOTINYSZKA LIÊUWIA
PARDIETA ANT ÊEMAYTYSZKA. PAR SYMONA STANEWICZE ÊEMAYTY. [...] WYLNIUJE. Drukarnioy ant uliczias Sta Jona po N. 431. Metuose Chrystaus.
S T A N E V I È I U S , S I M O N A S , 1967: Raðtai, paruoðë Jurgis Lebedys, Vilnius: Vaga.
S U B A È I U S , G I E D R I U S , 1990: Simono Daukanto þodynai, LAIS 1. Tautinës savimonës
þadintojai: nuo asmens iki partijos, Vilnius: Sietynas, 2031.
S V E R D I O L A S , A R Û N A S , 1996: Steigtis ir sauga, Vilnius: Baltos lankos.
Ð E N A V I È I E N Ë , I E V A , 1998: Þemaièiø lituanistai Vilniaus vyriausioje seminarijoje, Vilnius:
Ðvietimo ir mokslo ministerijos leidybos centras.
[ W E I T E N A U E R , I G N A T I O ,] 1835: LEXICON BIBLICUM [...] AVENIONE, APUD FR. SEGUIN, TYPOGRAPHUM ET BIBLIOPOLAM.
Á À Ð Õ Ó Ä À Ð Î Â , Ë Å Î Í È Ä , 1975: ßçûê è ïåðåâîä, Ìîñêâà.
Ê Î Ì È Ñ Ñ À Ð Î Â , Â È Ë Å Í , 1980: Ëèíãâèñòèêà ïåðåâîäà, Ìîñêâà: Ìåæäóíàðîäíûå îòíîøåíèÿ.
Ê Î Ì È Ñ Ñ À Ð Î Â , Â È Ë Å Í , 1990: Òåîðèÿ ïåðåâîäà (ëèíãâèñòè÷åñêèå àñïåêòû), Ìîñêâà: Âûñøàÿ øêîëà.
Ë Å Â Û É , È Ð Æ È , 1974: Èññêóñòâî ïåðåâîäà, Ìîñêâà: Ïðîãðåññ.
Ô Ð Î Ë Î Â , Å . , 1961: Âèëüíþñcêàÿ øêîëà êëàññè÷åñêîé ôèëîëîãèè íà÷àëà ÕIÕ âåêà â ëèöå
åå âàæíåéøèõ ïðåäñòàâèòåëåé ñòàðøåãî è ìëàäøåãî ïîêîëåíèé, Âèëüíþñ (disertacija
saugoma VUB RS, sign.: f. 76 287).
Ø Â Å É Ö Å Ð , À Ë Å Ê Ñ À Í Ä Ð , 1988: Ïåðåâîä è ëèíãâèñòèêà, Ìîñêâà: Âîåíèçäàò.
Roma Bonèkutë
PECULIARITIES
OF
HISTORYIA SZWENTA
THE
(1823)
TRANSLATION
BY
SIMONAS
OF
THE
BOOK
STANEVIÈIUS
Summary
The article analyses the translation from Latin of the summary of the Old Testament,
which was published in 1823, in Vilnius. The translation of Simonas Stanevièius (1799-1848)
was one of the first attempts to present the history of the Bible to the readers of Lithuania
Major. Ideas of fostering the modern written language were influencing the translator,
who was attempting to make the written language more modern.
The article tells the history of the source-book, Lhomonds Epitome Historiae Sacrae, and
the reasons for choosing this for translation.
A textual analysis is presented and the source of the translation has been ascertained.
The source-book was published by Liudvikas Sobolevskis in 1811, in Vilnius.
Further, the linguistic translation analysis method is applied and a detailed analysis of
Stanevièius translation is presented. The conclusions are the following: the translation is
143
vertimo
ypatumai
knygelës
different from the source in the functional and structural respect. The investigation has
shown that Stanevièius often tried to avoid word-for-word translation, was searching for
Lithuanian analogs to express the ideas in the source and oriented himself towards
Lithuanian readers. The translators penchant for concreteness and the vocabulary of oral
language would show that the book was dedicated to the peasant reader. Nevertheless,
the Latin references and Polish-Lithuanian vocabulary creates the impression that the book
was dedicated as well to the intellectuals, who really cared about the publication of books
and the quality of their language. The translation made by Stanevièius should be considered sufficiently accurate.
ROMA BONÈKUTË
Baltijos prospektas 10733
LT-5812 Klaipëda, Lietuva
144
Archivum
Lithuanicum
4,
2002
ISSN 1392737X, ISBN 344709270X
Vilniaus universitetas
Maironio eilëraðèio
Lietuva brangi genezë
Seniai atkreiptas dëmesys á tai, kad vieno ið populiariausiø Maironio eilëraðèiø Lietuva brangi iðtakos yra pirmoji poema Lietuva, kurià jis sukûrë 1888
metais baigdamas Kauno kunigø seminarijà ir dedikavo Jo mylistai Szviesiausiam Vyskupui Antanui Baranauckui 1. Visi Maironio raðtø leidëjai ir komentuotojai taip pat nurodydavo, kad eilëraðtis Lietuva brangi pirmàkart publikuotas 1920 metais Pavasario Balsø leidime2. Paskutine autorine (kanoniðkàja) eilëraðèio redakcija laikomas tekstas, iðspausdintas 1927 metais Maironio Raðtø
pirmajame tome3.
Iðëjus Irenos Slavinskaitës parengtam Maironio Raðtø tritomiui4 , Romas Adomavièius Vagos leidyklai áteikë pastabas Dël netikslumø Maironio raðtø I ir
III tomuose5 . Pastabose nurodoma, kad eilëraðtis Lietuva brangi pirmà kartà
paskelbtas 1891 metais Varpe pavadinimu Lietuvos graþybë 6 (Adomavièius
1989, 1). Tà nuorodà Adomavièius pakartojo ir savo parengtoje Maironio raðtø
bibliografijoje Varpe be paraðo iðspausdintà eilëraðtá Lietuvos graþybë jis laiko
1 Þr.
J[onas] Maculevièius [Maironis], Lietuva, 1888; rankraðtis saugomas VUB
RS, sign.: f 1 D 68. Poema publikuota
tik po ðimto metø þr. Maironis, Raðtai
2. Poemos, parengë Irena Slavinskaitë,
Vilnius: Vaga, 1988, 292342.
2 [Jonas] Maironis-Maèiulis, Pavasario Balsai,
penktà kartà atspausta ir þymiai padauginta, Tilþë: Ðvento Kazimiero draugijos leidinys, 1920, 13.
3 Maironio Raðtai 1. Lyrika, ðeðtoji laida,
Kaunas: Raidës spaustuvë, 1927, 58t.
145
4 Maironis,
Raðtai 13, ávadà, komentarus
paraðë, knygas parengë Irena Slavinskaitë, Vilnius: Vaga, 19871992.
5 Romas Adomavièius, Dël netikslumø
Maironio raðtø I ir III tomuose, Vagos leidyklos Direktoriui; LKL instituto
Direktoriui (nuoraðas), 1989 12 21, maðinraðèio kopija, straipsnio autoriaus
nuosavybë.
6 Þr. Lietuvos graþybe, Varpas 11,
1891, 162t.
pirmàja eilëraðèio Lietuva brangi redakcija7. Savo bibliografijoje Adomavièius
nurodo ir vëlesnes eilëraðèio Lietuvos graþybë(s) publikacijas periodikoje (Lietuviszka Ceitunga, 1895; Dirva, JAV, 1938; Aidai, JAV, 1952), rinkiniuose (Graþiausios
ir mëgstamiausios sodieèiø dainos, 1927; Lietuviðki ðirdies balsai, 1930; Padainuosim
sustojæ, 1932; Lietuviðki eilëraðèiai, 1937), vadovëliuose (Lietuviszkas lementorius del
maþø vaikeliø, 1894; Lietuviszkas elementorius maþiems vaikeliams, 1904; Vaikø skaitymëliai, 1905; Aplinka ir kraðtas, 1932; Kelias á ðviesà, 1937).
Dar anksèiau uþ Adomavièiø Varpo publikacijà nurodë Vanda Zaborskaitë abiejuose savo monografijos Maironis leidimuose: Jaunasis autorius savo poemos netaisë, tik 1891 m. paskelbë nedidelá jos fragmentà Varpe [...], o jau þymiai vëliau
buvo duotos platesnës iðtraukos J. Tumo monografijoje 8.
Ilgai lygia greta egzistavo du eilëraðèio variantai: nuo 1891 metø Lietuvos
graþybë(s) ir nuo 1920 metø Lietuva brangi. Atsiradus eilëraðèiui Lietuva brangi, nebuvo uþmirðtas ir eilëraðtis Lietuvos graþybë(s).
Neaiðku, kas 1891 metais áteikë Varpui pirmàjá eilëraðèio variantà, pavadintà
Lietuvos graþybë. Poemos Lietuva rankraðtá (ðvarraðtá) tuo metu turëjo Baranauskas. Jis jau nebedëstë kunigø seminarijoje, kadangi 1885 metais buvo paskirtas
dvasinës konsistorijos oficiolu, bet tebegyveno Kaune, Rotuðës aikðtëje. Maironis
18881892 metais studijavo Peterburgo dvasinëje akademijoje, taigi 1891-aisiais
gyveno Peterburge. Vargu ar Baranauskas galëjo siûlyti Varpui publikuoti Maironio
eilëraðtá, sudarytà ið atskirø poemos Lietuva posmø. Maironis, áteikæs Baranauskui poemos ðvarraðtá, galëjo pasilikti juodraðtá ir ið jo parengti publikacijà. Taèiau
galima abejoti, ar pats Maironis tai padarë. Galbût buvo dar vienas treèias asmuo,
parengæs spaudai Maironio eilëraðtá Lietuvos graþybë.
Maironio poemà Lietuva sudaro 330 posmø (daugiausia ketureiliø). Varpe
paskelbtas eilëraðtis Lietuvos graþybë turi 15,5 posmo (aðtuntas posmas ne visas tik dvi eilutës). Taigi á eilëraðtá pateko maþiau negu dvideðimtoji poemos dalis.
Eilëraðèio posmai imti ið ávairiø poemos vietø ir sukomponuoti pagal naujà tvarkà.
Ið poemos paimta trylika su puse posmø: 1 (p. 3), 40 (p. 13), 41 (pusë posmo, p. 13),
43 (p. 13t.), 44 (p. 14), 45 (p. 14), 46 (p. 14), 53 (p. 16), 69 (p. 20), 70 (p. 20), 107
(p. 29t.), 119 (p. 32), 120 (p. 32t.), 242 (p. 62). Eilëraðtyje jie iðdëstyti tokia tvarka: 1,
53, 69, 70, 119, 120, 40, 41, 43, 44, 45, 46, 107, 242. Du paskutiniai eilëraðèio posmai
sukurti naujai. Vëliau, 1920 metais, á eilëraðtá Lietuva brangi pateko ðeði posmai
ið poemos Lietuva bei ið eilëraðèio Lietuvos graþybë (1, 53, 69, 40, 107 ir 242),
vienas (prieðpaskutinis) eilëraðèio Lietuvos graþybë posmas (jo nebuvo poemoje)
ir vienas (penktas) posmas naujai sukurtas. Visa tai akivaizdþiau matysime palyginæ tris tekstus:
7 Romas
Adomavièius, Maironio raðtø bibliografija (18831989), Vilnius: Sietynas,
1990, 104. 0 0 0 0 0
146
8 Vanda
Zaborskaitë, Maironis, Vilnius:
Vaga, 1968, 74; Vanda Zaborskaitë,
Maironis, Vilnius: Vaga, 21987, 66.
Lietuva (1888)
Lietuvos graþybe (1891) Lietuva brangi (1927)
[1]
Lietuva! mano brangi
tçvynç!
Garsi didvyreis, kà kap¾sn
gulç!
Graþi man tavo dangaus
mçlynç!
Tavæ kaip tikrà myliu
matulæ!
[I]
Lietuva, brangi mano
tçvyne,
Szialie didvyriø kur grabe
guli:
Graþi, kaip dangaus çsi
mçlynç,
Tavæ kaip tikrà myliø
matulæ.
[I]
Graþi tu, mano brangi
tëvyne,
Ðalis, kur miega kapuos
didvyriai:
Graþi tu savo dangaus
mëlyne!
Brangi: tiek vargo, kanèiø
prityrei9.
[53]
Graþios pakalnçs kalnu
Dubysos!
Vand¾ skaistus ten,
kalnai þali¾ja;
Tenai sesutçs po krantus
visos
Graudþias malonçs dainas
daini¾ja.
[II]
Graêios pakalnçs Tavo
Dubysos!
Ten vanduo skaistus,
kalnai þaliuoja,
O po tuos kalnus sesutçs
musø
Malonias, graudþias dainas
dainuoja.
[II]
Kaip puikûs slëniai sraunos
Dubysos,
Miðkais lyg rûta kalnai
þaliuoja;
O po tuos kalnus sesutës
visos
Griaudþiai malonias dainas
ringuoja.
[69]
Kaip naktis j¾das, tamsus
Nevçþys,
Ten j¾stà j¾sia þaliasias
pievas;
Tylei ein, gilø lová
iszrçþæs;
Giliàs dumàs jo teþino
Dievas!
[III]
Kaip naktis tamsi juodas
Nçvçþis,
Parjuosia laukus ir þalias
pievas,
Tyliai ein gylià vagà
iðrçþæs
Jo gilias dumas teþino
Dievas.
[III]
Ten susimàstæs tamsus
Nevëþis 10 Kaip juosta juosia þaliàsias
pievas;
Banguoja, vagà giliai
iðrëþæs;
Jo gilià mintá teþino
Dievas11.
[70]
Tenai terp kalnu,
apleisdams rytus,
Nemonas eina, upiu
didvyris;
Kryþoku darbus
neuþraszytus
Atmena, daugel n¾
ju isztyræs.
[IV]
Tarp augsztø kalnø eina
á rytus (?)
Nianumas, upiø musø
didvyris,
Lietuviø darbus
neuþraðytus
Atmen ir Kaunas
kà yr patyræs...
9 Pavasario
Balsai, 1920: Brangi, nes daugel vargø prityrei.
10 Pavasario Balsai, 1920: Ten uþsimàstæs
tamsas Nevëþis.
147
11 Pavasario
Balsai, 1920: Jo gilià dumà teþino Dievas.
Lietuva (1888)
[119]
Eþerais garsià(*12 atmenu
vietà,
Kur tamsios girios krantus
apstojo!... ..
Kiek tenai dainu aiksztyn
iszlieta!
Kas ákvçpimo ten
nejieszkojo?
[V]
Zarasø kraðtas, eêerø
vieta,
Kur tamsios girios
krantus apstoja,
Kiek tenai giesmiø
augðtyn iðlieta,
Kas ákvçpimo ten
nejieðkojo?!
[120]
Anykszczei! garsus ir jus
szendienà:
Ten Baranauckas giesmes
mastavo!
Jisai prikçlç brolá nevienà
Isz ilgo miego giesmemis
savo.
[VI]
Ir jus, Anykðèiai, garsus
ðiandienà,
Auginot dainiø, kurs mums
dainavo,
Kursai prikçlç brolá ne viena
Ið ilgo miego giesmçmis
savo.
[40]
Terp puikiu vietu isz þalio
sodo
Ten balti kysza dvarai
matyti,
Atdaros durys lyg szirdá
rodo
Ir lyg uþeiti nori
praszyti.
[VII]
Graþus, Lietuva, ir dvarai
tavo,
Balti, tarp sodnø êaliø
statyti
Iðtolo þmogø meilumais
savo
Uþeiti, tartum, praðo
praðyte.
[41]
Kad miszkas saulæ gulties
vadina,
Ant gonku sçdþias terpo
jaunimo
Seni; arbatà Zosia dalina,
Ir visi klausos medþiu
uþimo.
[VIII]
Kad saulç leidþias jau
vakaruose
Ant gonkø jauni, seni
iðeina

12 Þenklu
( * rankraðtyje paþymëta iðnaða:
Zarasu/ Novoaleksandravo/ pavietas
turi eþeru didþià daugybæ (p. 32).
13 Pavasario Balsai, 1920: Baltai ið sodnø
þaliø sau kyðà!..
148
[IV]
Kaip puikûs tavo dvarai,
tëvyne,
Baltai ið sodø þaliø
bekyðà!13
Tik brangià kalbà tëvø
pamynæ
Jie mûsø ðirdis maþai kà
riða14.
14 Pavasario
Balsai, 1920: Jie musø ðirdis
maþai jau riða.
Lietuva (1888)
[43]
O kaip gi sodþei szirdá
gaivina,
Vasaros saulç kad þemyn
svyra,
Ir kad isz darbo gráþta
szeimyna:
Su grçbleis, dalgeis
mergaitçs, vyrai.
[IX]
Linksma, Lietuva, kaimuose
tavo,
Vasaros saulç þemyn kad
svyra,
Kada nuo darbo gryþt
prakaitavæ
Su dalgiais, grçbliais
mergelçs, vyrai!
[44]
Kiek tadà dainu á augsztà
kyla!
Kaip girios skamba, dreba,
ling¾jas!
Graþu, ir dainos kad jau
nutyla,
Ir parein banda, szonais
svir¾jas!
[X]
Kiek tada balsø á dangø
kyla,
Kaip miðkai skamba, kada
dainuoja
Graþu, ir dainos kada
nutyla...
Ir parein banda, koja
uþ kojos.
[V]
Kaip linksma sodþiuos, kai
vyturëlis15 Jaukiai pragysta, aukðtai
iðkilæs;
Ar saulë leidþias, ir
vakarëlis
Ramumà neða, saldþiai
nutilæs.
[45]
Eilçmis eina, galvas
iszkçlæ,
Rain¾tas jautis, karvç
baltmargç;
Avelçs bliauna, o
piemençlei
Eina, rali¾ja, norint
nuvargæ.
[XI]
Eina eiliomis, galvas
iðkçlæ,
Rainuoti jauèiai, karvçs
juodmargçs,
Paskui bçg avys ir
piemençlis,
Eidams raliuoja, norints
nuvargæs.
15 Pavasario
Balsai, 1920: Kaip linksma sodþiuos, kad vyturëlis/ Linksmai pragysta, augðtai iðkilæs!
149
Lietuva (1888)
[46]
Graþios ir naktys, kad
tykus vçjas
Margina dangø, debesis
skiria,
Isz kuriu mçn¾, puikus
iszçjæs,
Apszvieczia laukà ir tamsià
girià!
[XII]
Graþios ir naktys, debesys
juodos
Kada ant dangaus pamaþø
skirias,
Ið po jø mçnuo iðlásdams
rodos,
Ir apðvieè laukus ir tamsias
girias...
[107]
Tavo baþnyczios netur
tusztybçs:
Neiszkalbingos kunigu
bylos,
Ten Dvasia szventa vietoj
graþybçs,
Ten meldþias þmonçs, o
ne stovylos.
[XIII]
Baþnyèios tavo netur
tuðtybçs,
Nes sakos puikios ten
Dievo bylos
Ne maþiaus meilçs ten
kaip graþybçs
Ir klausos þmonçs,
o ne stovylos.
[VI]
Baþnyèios tavo ne tiek
graþybe,
Ne dailës turtais, ne auksu
þiba;
Bet dega meilës, maldos
galybe,
Senøjø amþiø gyva tikyba.
[242]
Aniolas renka maldu
kvepumà
Czia buru, ponu, jaunu,
seneliu;
Visi czia jauczia saldø
ramumà,
Kad kartu szaukia Pulkim
ant keliu!
[XIV]
O kad prieð sumà visi,
kaip vienas,
Ið ðirdies ðaukia Pulkim
ant keliø,
Bedievis verkti turi
kiekvienas,
Tikçt iðmoksta nuo møs
vaikeliø.
[VII]
Kai ten prieð sumà visi
sutaræ
Griaudþiai uþtraukia:
Pulkim ant keliø,
Jausmai bedievio, vël
atsidaræ,
Tikëti mokos nuo tø
vaikeliø.16 [XV]
Graþi tu çsi, mano
tçvyne,
Ðalie kapuose kur gul
didvyriai....
Todçlei tavæ taip tçvai
gynç
Todçl poçtai tavæ iðgyrç.
[VIII]
Graþi tu, mano brangi
tëvyne,
Ðalis, kur miega kapuos
didvyriai!
Ne veltui boèiai tave taip
gynë,
Ne veltui dainiai plaèiai
iðgyrë!
16 Pavasario
Balsai, 1920: Kada prieð sumà
visi kaip vienas / Graudingai ðaukia:
Pulkim ant keliø, / Bedievis verkti
150
turì kiekvienas, / Tikët iðmoksti nuo tø
vaikeliø.
Lietuva (1888)
[XVI]
Myliu að tavæ, mano
brangiausia,
Myliu uþ viskà labiaus
ant svieto
Myliu... ir todel tu tai
tankiausiai
Giesmçse mano atrandi vietà.
Juozas Tumas-Vaiþgantas Maironio poemà Lietuva laiko jo kûrybos (ypaè
tautininkiðkosios) gemalu joje esà uþtinkame kone visus paskesnius obalsius17. Jis (1924, 42) kalba apie dvi poemos dedikacijas: vienà, skirtà vyskupui
Antanui Baranauskui, ir antrà, jau paèiai Lietuvai skiriamà. Taèiau ta antroji
nëra jokia dedikacija tai tiesiog poemos pradþia, septyniø posmø invokacija,
kreipimasis á tëvynæ ir Dievà. Vëliau buvo kartojama netiksliai suprasta TumoVaiþganto mintis, esà eilëraðtis Lietuva brangi kilæs ið poemos Lietuva antrosios dedikacijos. Taip tikina Irena Slavinskaitë Pavasario balsø 1982 metø leidimo
paaiðkinimuose. Ji raðo, jog kûrinio Lietuva brangi uþuomazgà randame pirmojoje [?] poemëlës Lietuva redakcijoje (1888 m.)18. Bet juk tos poemëlës iðliko tik
vienintelë redakcija, todël klaidinanti yra uþuomina apie kitas redakcijas. Toliau
komentuotoja tvirtina, kad bûsimasis eilëraðèio Lietuva brangi tekstas iðaugo ið
ðio kûrinio [t. y. poemëlës] dedikacijos, ir pacituoja jà ið Vaiþganto paskaitø apie
Maironá (Maironis 1982, 295t.). Panaðiai Slavinskaitë aiðkina ir Maironio Raðtø
pirmojo tomo komentaruose: Kûrinio [Lietuva brangi] uþuomazga, kaip minëjo
Vaiþgantas, laikytinas vienas pirmøjø poeto plunksnos bandymø poemëlë Lietuva. Lietuva brangi iðaugo ið ðios poemëlës dedikacijos19.
Adomavièius, atkreipæs dëmesá á Varpo publikacijà, minëtame raðte Vagos
leidyklai paþymi, kad Varpe paskelbtoji Lietuvos graþybë nëra poemos Lietuva
fragmentas, kadangi daugiau kaip pusæ kûrinio Lietuvos graþybë sudaro naujas
tekstas o pirmieji ðeði posmai ið poemos Lietuva publikuojami Varpe pirmà
kartà (Adomavièius 1989, 1). Tas paaiðkinimas labai supainiotas. Kà reiðkia naujas tekstas? Nauji tëra du posmai (paskutiniai), visi kiti paimti ið poemos Lietuva ir todël nenauji. Taip pat kà reiðkia pasakymas, kad pirmieji ðeði posmai ið
17 Juozas
Tumas, Lietuviø Literatûros paskaitos. Draudþiamasis laikas. Apþvalgos
grupë. Jonas Maironis-Maèiulis, Kaunas
Marijampolë: Dirvos bendrovës leidinys, 1924, 48.
151
18 Maironis,
Pavasario balsai, tekstus parengë, ávadà ir komentarus paraðë Irena
Slavinskaitë, Vilnius: Vaga, 1982, 295.
19 Maironis, Raðtai 1. Lyrika, ávadà, komentarus paraðë, knygà parengë Irena Slavinskaitë, Vilnius: Vaga, 1987, 272.
poemos Lietuva publikuojami Varpe pirmà kartà? Pirmàkart publikuojami ne
tik pirmieji ðeði posmai, bet ir visi kiti posmai, tik du paskutiniai nëra paimti ið
poemos, o naujai sukurti.
Taigi visiðkai neteisinga sakyti, kad Maironio eilëraðtis Lietuva brangi atsirado ið jo poemëlës Lietuva dedikacijos. Eilëraðtis Lietuva brangi atsirado ið
Varpe paskelbto eilëraðèio Lietuvos graþybë, kuris savo ruoþtu buvo sukomponuotas ið poemëlës Lietuva atskirø posmø. Vëliau Lietuvos graþybë, turëjusi
ðeðiolika (tiksliau penkiolika su puse) posmø, buvo sutrumpinta iki aðtuoniø (áterpus vienà papildomà) ir virto eilëraðèiu Lietuva brangi. Be abejo, komponuodamas eilëraðtá Lietuva brangi, Maironis galëjo naudotis ir poemëlës rankraðèiu, ir
Varpo publikacija.
Taèiau kas iðrinko posmus ið poemos, juos sukomponavo ir suredagavo? Lengviausia bûtø pasakyti, kad tai padarë pats Maironis. Bet kodël tuomet po ketvirto
posmo pirmos eilutës skliausteliuose padëtas klaustukas? Poemoje buvo pasakyta:
Tenai terp kalnu, apleisdams rytus,/ Nemonas eina. Visai logiðka ir taisyklinga:
Nemunas teka toldamas nuo rytø (apleisdamas rytus). Tuo tarpu Varpo publikacijoje Nemunas eina á rytus, taigi teka ið vakarø, o tai netiesa. Kodël to nelogiðkumo
niekas nepataisë, tik klaustuku atkreipë á já dëmesá? Varpo redaktorius, matyt, nedráso taisyti, o tas, kuris perkëlë posmà ið poemos á eilëraðtá, to nelogiðkumo nepastebëjo. Vargu ar bûtø taip atsitikæ, jeigu posmà bûtø redagavæs pats Maironis. Beje,
dar kartà primintina, kad eilëraðèio publikacija Varpe yra anoniminë, be paraðo.
Kitas dalykas, leidþiantis manyti, kad galbût ne pats Maironis rengë Varpui
eilëraðèio publikacijà, yra aðtuntas posmas. Poemoje tas posmas yra visas keturiø
eiluèiø, o eilëraðèio publikacijoje praleistos dvi paskutinës posmo eilutës, ir tai
paþymëta punktyru. Kodël jos praleistos? Matyt, dël keliø prieþasèiø. Pirmiausia
galbût dël pernelyg sentimentalaus turinio, dël Zosios arbatos, taip pat dël stilistinio nesklandumo: anþambemanas suardo treèiosios eilutës intonaciná vientisumà. Maironiui visa tai pataisyti, perkurti buvo labai paprasta. O jeigu jis to nepadarë, matyt, ne jis pats rengë publikacijà arba nematë parengto spaudai teksto ir
negalëjo jo pataisyti. Varpo redaktoriui tos eilutës nepatiko, ir jis jas paprasèiausiai
iðbraukë.
Atkreiptinas dëmesys ir á penktà posmà, kurio treèios eilutës nesuprato redaktorius. Poemoje buvo: Kiek tenai dainu aiksztyn iszlieta!. Tuo tarpu Varpo publikacijoj: Kiek tenai giesmiø augðtyn iðlieta. Aiksztyn iszlieta vadinasi, iðorën
iðlieta, regimai iðreikðta, o kaip suprasti augðtyn iðlieta neaiðku. Eilutës redaktorius nesuprato þodþio aikðtyn (plg. aikðtas, -ì matomas, atviras, aiðkus; aikðtbti
kyðoti aikðtëje, bûti matomam [ir kt.] LKÞ I, 36t.). Jei tas redaktorius bûtø buvæs
Maironis, tai jis negalëjo pats savæs nesuprasti.
Eilëraðtis Lietuvos graþybë(s), kaip ir poema Lietuva, paraðytas (su maþomis iðimtimis) dekasilabiku (5+5), jau pavirtusiu penkiaskiemeniu jambodakti-
152
liu. Tai reiðkia, kad deðimties skiemenø eilutæ perpus dalija cezûra, o penkiaskiemenës metroritminës ötkarpos bûna jambinës (∪ ∪ ∪) arba daktilinës
( ∪ ∪ ∪). Paþymëtina, kad metrinio transakcentavimo atvejø kur kas daugiau
eilëraðtyje Lietuvos graþybë (42 atvejai) negu atitinkamuose poemos Lietuva
posmuose (23 atvejai). Poema Lietuva ritmiðkai sklandesnë negu eilëraðtis
Lietuvos graþybë. Tai irgi verèia abejoti, ar pats Maironis redagavo Varpe paskelbtà tekstà.
Komponuodamas eilëraðtá Lietuva brangi (1927 metais), Maironis kai kur
labiau atsiþvelgë á Lietuvos tekstà, kai kur á Lietuvos graþybës tekstà, o
kartais á abu kartu. Ðtai eilutës, kurios artimesnës poemos tekstui:
Lietuva brangi [I. 1]20 Graþi tu, mano brangi tëvyne,
Lietuva
Lietuva! mano brangi tçvynç!
Lietuvos graþybë
Lietuva, brangi mano tçvyne,
Lietuva brangi [I. 3]
Graþi tu savo dangaus mëlyne!
Lietuva
Graþi man tavo dangaus mçlynç!
Lietuvos graþybë
Graþi, kaip dangaus çsi mçlynç,
Lietuva brangi [II. 4]
Griaudþiai malonias dainas ringuoja.
Lietuva
Graudþias malonçs dainas daini¾ja.
Lietuvos graþybë
Malonias, graudþias dainas dainuoja.
Lietuva brangi [III.1]
Ten susimàstæs tamsus Nevëþis
Lietuva
Kaip naktis j¾das, tamsus Nevçþys,
Lietuvos graþybë
Kaip naktis tamsi juodas Nçvçþis,
Lietuva brangi [III. 2]
Kaip juosta juosia þaliàsias pievas;
Lietuva
Ten j¾stà j¾sia þaliasias pievas;
Lietuvos graþybë
Parjuosia laukus ir þalias pievas,
Kitos eilutës sukurtos remiantis abiem (Lietuvos ir Lietuvos graþybës)
tekstais:
Ðalis, kur miega kapuos didvyriai:
Lietuva
Garsi didvyreis, kà kap¾sn gulç!
Lietuvos graþybë
Szalie didvyriø kur grabe guli:
Lietuva
Lietuvos graþybë
Kaip puikûs slëniai sraunos Dubysos,
Graþios pakalnçs kalnu Dubysos!
Graêios pakalnçs Tavo Dubysos!
20 Skaièiai
rodo eilëraðèio Lietuva brangi
posmà ir eilutæ.
153
Miðkais lyg rûta kalnai þaliuoja;
Lietuva
Vand¾ skaistus ten, kalnai þali¾ja;
Lietuvos graþybë
Ten vanduo skaistus, kalnai þaliuoja,
O po tuos kalnus sesutës visos
Lietuva
Tenai sesutçs po krantus visos
Lietuvos graþybë
O po tuos kalnus sesutçs musø
Banguoja, vagà giliai iðrëþæs;
Lietuva
Tylei ein, gilø lová iszrçþæs;
Lietuvos graþybë
Tyliai ein gylià vagà iðrçþæs
Jo gilià mintá teþino Dievas
Lietuva
Giliàs dumàs jo teþino Dievas!
Lietuvos graþybë
Jo gilias dumas teþino Dievas.
Lietuva brangi [IV. 12]
Kaip puikûs tavo dvarai, tëvyne,
Baltai ið sodø þaliø bekyðà!
Lietuva
Terp puikiu vietu isz þalio sodo
Ten balti kysza dvarai matyti,
Lietuvos graþybë
Graþus, Lietuva, ir dvarai tavo,
Balti, tarp sodnø êaliø statyti
Lietuva brangi [VI. 14]
Baþnyèios tavo ne tiek graþybe,
Ne dailës turtais, ne auksu þiba;
Bet dega meilës, maldos galybe,
Senøjø amþiø gyva tikyba.
Lietuva
Tavo baþnyczios netur tusztybçs:
Neiszkalbingos kunigu bylos,
Ten Dvasia szventa vietoj graþybçs,
Ten meldþias þmonçs, o ne stovylos.
Lietuvos graþybë
Baþnyèios tavo netur tuðtybçs,
Nes sakos puikios ten Dievo bylos
Ne maþiaus meilçs ten kaip graþybçs
Ir klausos þmonçs, o ne stovylos.
Septintasis posmas sukurtas labiau atsiþvelgus ne á Lietuvos, o á Lietuvos
graþybës tekstà:
154
Lietuva brangi [VII. 14]
Kai ten prieð sumà visi sutaræ
Griaudþiai uþtraukia: Pulkim ant keliø,
Jausmai bedievio, vël atsidaræ,
Tikëti mokos nuo tø vaikeliø.
Lietuva
Aniolas renka maldu kvepumà
Czia buru, ponu, jaunu, seneliu;
Visi czia jauczia saldø ramumà,
Kad kartu szaukia Pulkim ant keliu!
Lietuvos graþybë
O kad prieð sumà visi, kaip vienas,
Ið ðirdies ðaukia Pulkim ant keliø,
Bedievis verkti turi kiekvienas,
Tikçt iðmoksta nuo møs vaikeliø.
Plg.: Lietuva brangi
Kada prieð sumà visi kaip vienas
Pavasario Balsai (1920)
Graudingai ðaukia: Pulkim ant keliø,
Bedievis verkti turì kiekvienas,
Tikët iðmoksti nuo tø vaikeliø.
Paskutinis, aðtuntasis, posmas irgi paremtas Lietuvos graþybës tekstu, kurio
nebuvo poemoje Lietuva:
Lietuva brangi [VIII. 14]
Graþi tu, mano brangi tëvyne,
Ðalis, kur miega kapuos didvyriai!
Ne veltui boèiai tave taip gynë,
Ne veltui dainiai plaèiai iðgyrë!
Lietuvos graþybë
Graþi tu çsi, mano tçvyne,
Ðalie kapuose kur gul didvyriai...
Todçlei tavæ taip tçvai gynç
Todçl poçtai tavæ iðgyrç.
Viena eilutë ið esmës perkurta:
Brangi: tiek vargo, kanèiø prityrei
Lietuva ir Lietuvos graþybë
Tavæ kaip tikrà myliu matulæ.
Brangi, nes daugel vargø prityrei.
Ið esmës perkurtos ir ðios eilutës: joms suteikta visai prieðinga prasmë dvarø
meilø svetingumà pakeitë atsiribojimo jausmas (plg. 13 pav.):
155
1 pav. Lietuva 1888, 13: keturiasdeðimtas posmas, rodantis Maironio poþiûrá á dvarus;
VUB RS, sign.: f 1 D 68
Lietuva brangi [IV. 34]
Tik brangià kalbà tëvø pamynæ
Jie mûsø ðirdis maþai kà riða.
Lietuva
Atdaros durys lyg szirdá rodo
Ir lyg uþeiti nori praszyti.
Lietuvos graþybë
Iðtolo þmogø meilumais savo
Uþeiti, tartum, praðo praðyte.
Pagaliau vienas, penktasis, posmas sukurtas naujas jo nebuvo nei poemoje
Lietuva, nei eilëraðtyje Lietuvos graþybë:
Lietuva brangi [V. 14]
Kaip linksma sodþiuos, kai vyturëlis
Jaukiai pragysta, augðtai iðkilæs;
Ar saulë leidþias, ir vakarëlis
Ramumà neða, saldþiai nutilæs.
Kaip linksma sodþiuos, kad vyturëlis
Linksmai pragysta, augðtai iðkilæs!
Hipotezë galëtø bûti tokia. Maironis galbût turëjo poemos juodraðtá ir davë kam
nors pasiskaityti. Galbût poemos ðvarraðtá (tai maþiau tikëtina) davë kam nors
pasiskaityti Baranauskas. Abiem atvejais tas treèias þmogus buvo susijæs su Varpo
redakcija. Jis arba pats parinko ið poemos posmus ir ið jø sukomponavo eilëraðtá
(tai irgi maþai tikëtina), arba papraðë, kad tai padarytø Maironis. Eilëraðtis buvo
áteiktas Varpo redakcijai ir ten redaguojamas, bet Maironis galutinës redakcijos
nematë. Taèiau Varpo publikacija jam buvo þinoma, ir ja, kaip ir poemos Lietuva
tekstu, jis rëmësi kurdamas eilëraðtá Lietuva brangi.
156
2 pav. Varpas 11 1891, 162: eilëraðèio Lietuvos graþybe septintas posmas,
perimtas ið poemos Lietuva, kiek kitokios iðraiðkos, bet tos paèios prasmës;
VUB, sign.: LR 3660
3 pav. Maironio raðtai 1, 1927, 58: ketvirtas eilëraðèio Lietuva brangi posmas,
tik ið dalies sukomponuotas ið Lietuvos ir Lietuvos graþybës atitinkamø posmø;
paskutinës dvi eilutës perkurtos ir ágijusios visiðkai prieðingà prasmæ;
LLTIB, sign.: 51045
A D O M A V I È I U S , R O M A S , 1989 12 21: Dël netikslumø Maironio raðtø I ir III tomuose,
Vagos leidyklos Direktoriui; LKL instituto Direktoriui (nuoraðas), maðinraðèio kopija,
straipsnio autoriaus nuosavybë.
A D O M A V I È I U S , R O M A S , 1990: Maironio raðtø bibliografija (18831989), Vilnius: Sietynas.
M A C U L E V I È I U S [ M A I R O N I S ] , J [ O N A S ], 1888: Lietuva; rankraðtis saugomas VUB RS,
sign.: f 1 D 68.
[ M A È I U L I S - M A I R O N I S , J O N A S ,] 1891: Lietuvos graþybe, Varpas 11, 162t.
Maironio Raðtai 1. Lyrika, ðeðtoji laida, Kaunas: Raidës spaustuvë, 1927.
M A I R O N I S , 1982: Pavasario balsai, tekstus parengë, ávadà ir komentarus paraðë Irena
Slavinskaitë, Vilnius: Vaga.
M A I R O N I S , 19871992: Raðtai 13, ávadà, komentarus paraðë, knygas parengë Irena Slavinskaitë, Vilnius: Vaga.
157
M A I R O N I S - M A È I U L I S , [ J O N A S ,] 1920: Pavasario Balsai, penktà kartà atspausta ir þymiai
padauginta, Tilþë: Ðvento Kazimiero draugijos leidinys.
T U M A S , J U O Z A S , 1924: Lietuviø Literatûros paskaitos. Draudþiamasis laikas. Apþvalgos grupë. Jonas Maironis-Maèiulis, KaunasMarijampolë: Dirvos bendrovës leidinys.
Z A B O R S K A I T Ë , V A N D A , 1968: Maironis, Vilnius: Vaga.
Z A B O R S K A I T Ë , V A N D A , 21987: Maironis, Vilnius: Vaga.
THE
ORIGIN
LIETUVA
OF
MAIRONIS
BRANGI
(DEAR
(18621932)
POEM
LITHUANIA)
Summary
In the article an attempt is made to explain the origin of one of the most popular of
Maironis (1862-1932) poems, Lietuva brangi. With this aim in mind the author has
compared the first (at that time unpublished) of Maironis poems Lietuva (1888), the
poem Lietuvos graþybë formed from selected stanzas of the poem (first published in
1891 in the periodical Varpas) and the final version Lietuva brangi (1920; 1927). The
author discusses who could have prepared the poem Lietuva brangi for publication in
Varpas and how it could have been done. It seems doubtful that Maironis himself could
have done it. In composing the poem Lietuva brangi in some cases Maironis pays more
attention to the text of Lietuva, in other cases to the text of Lietuvos graþybë, and
in still other cases to both of them together. The question as to who prepared for
publication the poem Lietuvos graþybë remains unanswered, since there are no reliable
data to allowing one to answer that question.
JUOZAS GIRDZIJAUSKAS
Literatûros istorijos ir teorijos katedra
Universiteto g. 5
158
Archivum
Lithuanicum
4,
2002
ISSN 1392737X, ISBN 344709270X
Saulius Ambrazas
Bûdvardþiø su priesaga -iðkas(-a) posesyvinës
reikðmës statusas senuosiuose raðtuose
Dauguma XVIXVII amþiaus lietuviø kalbos paminklø yra vertimai. Jau seniai
nustatyta, kad originalai nemaþai paveikë senøjø raðtø sintaksæ bei leksikà. Kartais originalø átakos klausimas kyla ir tiriant lietuviø kalbos þodþiø darybos,
ypaè bûdvardþiø su priesaga -iðkas(-a) raidà. Mat XVIXVII amþiaus raðtuose ðio
tipo vediniai daþniausiai þymëjo ne panaðumà, kaip yra dabartinëje lietuviø kalboje1, bet posesyvumà2. Pateikiamas pavyzdys ið Jono Jaknavièiaus 1647 metø
Evangelijø vertimo3 aiðkiai iliustruoja adnominalinio genetyvo konkurencijà su
priesagos -iðkas(-a) bûdvardþiais:
Iey ieºmes (abä iemiá=ºkus) dayktus µaki=ºan iumus / a teãiau ne tikite /
kaypog iey µakiãia iumus dungiákus tikieµite 1712026
Ieúli gdym º wam r¸eçy iem=ºµkie powiadaù pr¸ed º µi²
1 Plg.
Pranas Kniûkðta, Priesagos -inis bûdvardþiai. Daryba, reikðmës, gramatiniai sinonimai, Vilnius: Mokslas, 1976, 180
185; Adelë Valeckienë, Bûdvardþiø daryba, DLKG, 207208.
2 Plaèiau þr. Pranas Skardþius, Lietuviø kalbos þodþiø daryba, Vilnius, 1943, 154tt.;
Jan Otræbski, Gramatyka jæzyka litewskiego
2, Warszawa: Pañstwowe wydawnictwo
naukowe, 1965, 291; Bronius Maskuliûnas, Posesyvumo raiðka XVIXVII a. lietuviø kalbos paminkluose (daktaro disertacija, rankraðtis), Vilnius, 2000, 71tt.
159
3 [Jonas
Jaknavièius,] EWANGELIE POLSKIE Y LITEWSKIE [...] w WILNIE. W
Drukåniey Akademiey SOC. IESV Roku /
1647. Renkant medþiagà ið ðio teksto,
taip pat ið Baltramiejaus Vilento Enchiridiono, Evangelijø bei Epistolø, Jono Bretkûno Postilës, Konstantino Sirvydo Punktø Sakymø, naudotasi Lietuviø kalbos
institute parengtomis kompiuterinëmis
þodþiø formø konkordancijomis, kuriø
rengimas finansuotas pagal Lietuvos
Respublikos valstybinës kalbos vartojimo
ir ugdymo 19962005 metø programà.
B û d v a r d þ i ø s u p r i e s a g a -iðkas(-a)
posesyvinës reikðmës statusas
senuosiuose
raðtuose
nie wier¸yãie? º iako / ieúlibym wam º niebieµkie opowiå=ºdaù / wier¸yã
b²=ºdieãie? 171271726
Pranas Skardþius (1943, 156) ir juo sekdami kai kurie kiti tyrëjai (Kniûkðta 1976,
184; Maskuliûnas 2000, 7677) tokiø bûdvardþiø su -iðkas(-a) vartosenà linkæ aiðkinti daugiausia slavø kalbø átaka. Kartais ji gana akivaizdi. Antai Mikalojaus
Daukðos Postilëje4 greta vedinio katolikiðkas 3x vartojamas ir grynas slavizmas katolickas 5x, greta svietiðkas 48x svieckas 4938. Be to, pasauliðkas pasaulietinis (239
puslapio paraðtëje) tëra tik vertinys ið lenk. úwiecki, o þalnieriðka 16937 tik ðiek tiek
aplietuvintas slavizmas (plg. lenk. ýoùnierska). Taèiau galima paabejoti, ar tà slaviðkà átakà reikia apibendrinti visiems senøjø raðtø bûdvardþiams su -iðkas(-a), turintiems posesyvinæ reikðmæ.
1. Jau Skardþius5 vienoje recenzijoje buvo uþsiminæs, kad originalai darë ma-
þesná poveiká senøjø lietuviðkø vertimø þodþiø darybai negu jø sintaksei. Ðià mintá
patvirtino vëlesni tyrimai. Kaip rodo Pietro U. Dinio 6 , Maskuliûno (2000, 57tt.)
darbai, Daukða lenkø kalbos savybinius bûdvardþius su -ski(-a) daþniausiai vertë
ne priesagos -iðkas(-a) vediniais, o adnominaliniu genetyvu. Kita vertus, Daukða
Postilëje bûdvardþius su -iðkas(-a) kartais vartojo net ir tais atvejais, kai to visai
nereikalavo lenkiðko originalo atitikmenys, pvz.: dvasiðkas 110x duchowny; kûniðkas 60x cielesny; dvariðkas 10925 dworny; naðliðkas 6830 wdowi; svodbiðkas 35231
godowy7.
2.
Minëto bûdvardþio kûniðkas posesyvinæ vartosenà corporeus, corporalis
reglamentavo XVII amþiaus lietuviø kalbos gramatikos8 . Posesyviniai priesagos
-iðkas(-a) bûdvardþiai buvo vartojami pusiau originaliuose ar kompiliacinio pobû4 [Mikalojus
Daukða,] Poµtilla CATHOLICKA [...] Per Ksniga MIKALOIV DAVKSZA Kanonîka Médniku / i ù²kiáko
pergûldita [...] Wilniui / Drukórnioi
Akadêmios SOCIETATIS IESV. A.D.
1599.
5 Pranas Skardþius, Rinktiniai raðtai 4, parengë Albertas Rosinas, Vilnius: Mokslo
ir enciklopedijø leidybos institutas,
1998, 387.
6 Pietro U. Dini, Sul velato infusso polacco negli aggettivi derivati del lituanico
antico (Ledesma 1590, Daukða 1595,
Anonimo 1605), Annali della Facoltä di
Lettere e Filosofia dellUniversitå della
Basilicata 8, 19931994, 147159; Pietro
U. Dini, Apie lenkø kalbos átakà lietu-
160
viø kalbos iðvestiniams bûdvardþiams
XVI a. Ið M. Daukðos ir J. Ledesmos ryðiø istorijos, Lietuviø kalba: tyrëjai ir tyrimai. Konferencijos praneðimø tezës, Vilnius:
Lietuviø kalbos institutas, 1995, 89.
7 Remtasi: Czesùaw Kudzinowski, Indekssùownik do Daukðos Postilë 1(AN),
2(OÞ), Poznañ: Wydawnictwo naukowe
uniwersytetu im. Adama Mickiewicza,
1977; Mikalojaus Daukðos 1599 metø Postilë ir jos ðaltiniai, parengë Jonas Palionis, Vilnius: Baltos lankos, 2000.
8 Pirmoji lietuviø kalbos gramatika, Vilnius:
Valstybinë politinës ir mokslinës literatûros leidykla, 1957, 162; Sapûno ir Ðulco gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas, 1997, 100.
dþio Sirvydo ir Bretkûno pamokslø rinkiniuose9 , nors ir ðiek tiek reèiau negu
verstinëje Daukðos Postilëje (plg. Maskuliûnas 2000, 7273).
Kad tokia vartosena galëjo bûti ne senøjø lietuviø autoriø ðnekos (Ferdinando
de Saussureo supratimu), o to meto kalbos sistemos ypatybë, rodo ir Kristijono
Donelaièio raðtai. Èia, kaip ir XVIXVII amþiaus tekstuose, absoliuti dauguma
priesagos -iðkas(-a) bûdvardþiø turi posesyvinæ reikðmæ10 , pvz.:
Ak, Gaidaa! lietawiáki kytrì PilQµópai
Taip glupäy né ¸aunija, käd S¸upp{n| áuttin
(Metai, Pavasario linksmybës, eil. 253254 11 )
Pòniákì Waikaì µa bûriákais µcµ{µëdæ,
Kartais bróliákay Purwas krapátydüm{ ópµo
(Ten pat, eil. 309310)
Ta{g{ mütaì, kaip mógiákas trumpintÍlis Ômis
¢ydinçôms ir krintançôms prilygµtü ¢ôlélëms
(Metai, Vasaros darbai, eil. 9495)
3. Kaip matyti ið Guido Michelinio12 monografijos apie Margaritos theologicos13 vertimà, Simonas Vaiðnoras lotynø kalbos pavyzdþiu su priesaga -iðkas(-a) sukûrë
nemaþa naujadarø, daugiausia teologiniø bei filosofiniø terminø, pvz.: adiaforiðkas
209a (adiaphorus), arianiðkas 31b (arianus), levitiðkas 263b (leviticus) ir kt. Tuo tarpu
èia pavartotas tik vienas bûdvardis su dabartinëje lietuviø kalboje labai daria
priesaga -inis(-ë) ðalinis 223a (collateralis).
Tai irgi gali ið dalies atspindëti tuo metu lietuviø kalboje vykusius procesus. Mat
priesagos -inis(-ë) bûdvardþiø kiekis DLK ir Maþosios Lietuvos senuosiuose raðtuose nevienodas.
9 [Konstantinas
Sirvydas,] PVNKTY KAZAN [...] PRZEZ Kúi²dzå KONSTANTEGO SZYRWIDA [...] W WILNIE W
Drukårni Akådemiey Societatis IESV Roku M. DC. XXIX; [Jonas Bretkûnas,]
POSTILLA Tatai eµti Trumpas ir
Praµtas Iµchguldimas Euangeliu 1 [...],
Iµµpaude Karaliauçiuie Iurgis Oµterbergeras. M¿ta Pono 1591; [Jonas Bretkûnas,] POSTILLA tatai eµti Trumpas ir
Praµtas Iµchguldimas Euangeliu [...],
Iµµpauµta Karaliauçiuie / Iurgio Oµterbergero. M¿ta Pono 1591.
10 J[onas] Kabelka, Kristijono Donelaièio raðtø leksika, Vilnius: Mintis, 1964.
161
11 Kristijono
Donelaièio rankraðèiai, Vilnius:
Valstybinë groþinës literatûros leidykla,
1955; Kristijonas Donelaitis, Raðtai, Vilnius: Vaga, 1977.
12 Guido Michelini, Le traducioni dal latino
di un volume lituano del 1600, Potenza:
Il Salice, 1991, 157tt.
13 Tai pirmas poleminio pobûdþio teologinis traktatas, iðverstas á lietuviø kalbà. Remtasi Michelinio parengtu
moksliniu leidimu: Simono Vaiðnoro
1600 metø Ýemczuga Theologischka ir
jos ðaltiniai, Vilnius: Baltos lankos,
1997.
senuosiuose
raðtuose
Konstantino Sirvydo þodynuose14 , kaip ir dabartinëje lietuviø kalboje, priesagos
-inis(-ë) vediniai vyrauja tarp visø kitø iðvestiniø bûdvardþiø darybos tipø. Kai
kurie bûdvardþiai (veikiausiai naujadarai) su -inis(-ë) þinomi tik ið Sirvydo þodynø:
draugalinis (cudzoùoýny) SD3 37, duoninykinis (piekarski) SD3 291, yzapinis (izopek)
SD3 91, kaniukðninis (stajenny) SD3 421, kaulelnykinis (kosterski) SD3 123, kleðtarinis
(klasztorny) SD3 105, meletinis (malteñski) SD3 163, narcisinis (narciszkowy) SD3 195,
pusiafuntinis (lotowy) SD3 156, uolaktinis (lokciowy, lokietny) SD3 155.
Daukðos Postilëje vediniai su priesagomis -iðkas(-a) ir -inis(-ë) buvo vartojami
sinonimiðkai. Yra ir dubletø, plg. svietiðkas 48x ir svietinis 3x, svodbiðkas 35331 ir
svodbinis 4x. Tokio tipo paralelizmas pastebëtas ir Jaknavièiaus 1647 metø Evangelijose:
tewas º iuµu dungiákas / º (aba dunginis) peni iuos 1131316
Oãiec wåá º niebieµki ywi ic 1131617
Kita vertus, ir daugelyje DLK senøjø raðtø priesagos -inis(-ë) bûdvardþiø buvo
vengiama. Pavyzdþiui, Sirvydas, á þodynus sudëjæs per 300 ðio tipo vediniø, Punktuose Sakymø tepavartojo tik penkis. Daukðos Postilëje jø tëra 13, o minëtose Jaknavièiaus Evangelijose tik vienas.
Maþosios Lietuvos senuosiuose raðtuose priesagos -inis(-ë) bûdvardþiø dar maþiau. Nei vieno ðio tipo vedinio nerasta Martyno Maþvydo15 , Vilento raðtuose16 ,
Bretkûno Postilëje. Nevartojo jø ir Donelaitis.
Kodël taip yra, paaiðkinti padeda XVII amþiaus rankraðtinis þodynas Clavis
Germanico-Lithvana17 (toliau C). Ið 24 èia pateiktø bûdvardþiø su -inis(-ë) 7 vartojami tiek bûdvardiðkai, tiek daiktavardiðkai. Pavyzdþiui, vediniai krûminis ir krëslinis eina kaip Backzahn atitikmenys, o greta citata ið Biblijos rodo jø bûdvardiðkà
vartosenà: Diews perµkële Dant Kreµlinn (Kruminn) Judic. 15.19 (C I 228).
14 Remtasi
Kazio Pakalkos parengtais jø
moksliniais leidimais: Pirmasis lietuviø
kalbos þodynas, Vilnius: Mokslas, 1979
(toliau SD3); Senasis Konstantino
Sirvydo þodynas, Vilnius: Mokslo ir
enciklopedijø leidybos institutas, 1997
(toliau SPr). Dël ðiø þodynø santykio
þr. Vincas Urbutis, [Rec.:] Senasis
Konstantino Sirvydo þodynas, ALt 1,
1999, 143170.
15 Dominykas Urbas, Martyno Maþvydo raðtø þodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla, 1996.
16 [Baltramiejus Vilentas,] ENCHIRIDION
Catechiµmas maáas / d¿l paµpalitu
Plebonu ir Ko¸nadiju / Wokiµchku lieáuwiu paraµchits per Daktara Martina
162
Luthera. O iµch Wokiµchka lieáuwia ant
Lietuwiµchka pilnai ir wiernai pergulditas / per Baltramieju Willentha [...].
Iµchµpauµtas Karalauçui per Iurgi
Oµterbergera / Metu Diewa M. D.
LXXIX; [Baltramiejus Vilentas,] Euangelias bei Epiµtolas [...] pilnai ir wiernai
pergulditas ant Lietuwiµchka S¸od¸ia /
per Baltramieju Willenta [...]
Iµchµpauµtas Karalauçui per Iurgi
Oµterbergera / Metu M. D. LXXIX.
17 Clavis GermanicoLithvana. Rankraðtinis
XVII amþiaus vokieèiølietuviø kalbø þodynas 14, parengë Vincentas Drotvinas,
Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos
institutas, 19951997. 0 0 0
77 priesagos -inis(-ë) vediniai èia visai sudaiktavardëjæ. Nemaþa jø dalis yra reti.
Antai, rodos, tik C ir ankstesniame giminiðkame Lexicon Lithuanicum18 (toliau Lex)
uþraðyti ðie malkø pavadinimai: alksninë (Ellernholz) Lex 30, C I 553, berþinë (Birkenholz) Lex 18, C I 355, drebulinë (Espenholz) Lex 33, C I 620, eglinë (Dannenholz)
Lex 22a, C I 443, liepinë (Lindenholz) Lex 59, C II 1203, puðinë (Fichteholz) Lex 36,
C II 657, skroblinë (Eibenholz) Lex 27, C I 515. Tik Maþosios Lietuvos raðtams
bûdinga mënesiø pavadinimø daryba su -inis, pvz.: geguþinis (April) Lex 7a, C I 134,
kovinis (Hornung, Februarius) Lex 51, C II 637, 977, liepinis (Heumonat) Lex 49,
C II 921, mëðlinis, sëmeninis (Brachmonat) C I 38519. Dar galima priminti, kad Maþvydas sukûrë lingvistinius terminus balsinë 7x, sambalsinë 6x, nors paèiø priesagos
-inis(-ë) bûdvardþiø ir nevartojo.
Ðie duomenys rodo XVIXVII amþiuje Maþojoje Lietuvoje buvusià tendencijà
vedinius su -inis(-ë) vartoti daþniausiai ne bûdvardiðkai, o daiktavardiðkai. Dël to
tuo metu Maþojoje Lietuvoje populiaresnë galëjo tapti priesaga -iðkas(-a). Tai galbût
liudija minëti Vaiðnoro naujadarai. Be to, C priesagos -iðkas(-a) vediniø yra beveik
du kartus daugiau negu Sirvydo þodynuose (jø santykis 107 : 59). Tiesa, gerokai
skiriasi ðiø þodynø apimtis.
4. Kad tokia bûdvardþiø su -inis(-ë) ir -iðkas(-a) vartosena Maþojoje Lietuvoje gali
bûti sena, rodo prûsø kalba. Èia bûdvardþiai su *-in§o- irgi reti20, dauguma jø
sudaiktavardëjæ, plg. liet. drdvinë statinaitë riebalams laikyti ir pr. drewine (drevinis) kubilas (Bæte) E 393, liet. ðóninë ir pr. grawine ðoninë (veþimo lenta) (Tuncbret)
E 30421. Bûdvardþiai su *-isko-, prieðingai, prûsø kalboje labai produktyvûs 22 , kai
kurie ið jø turi aiðkià posesyvinæ reikðmæ, pvz., en prûsiskan tautan (im Land zu
Preussen) III 1721. Vediniai dengenneniskans (himlischen) III 13122 (kildinamas ið
18 Lexicon
Lithuanicum. Rankraðtinis XVII a.
vokieèiølietuviø kalbø þodynas, parengë
Vincentas Drotvinas, Vilnius: Mokslas,
1987. Vincas Urbutis nustatë, kad tiek
C, tiek Lex, tiek ir kai kurie vëlesni
Maþosios Lietuvos rankraðtiniai þodynai
gali bûti parengti vieno neiðlikusio
þodyno pagrindu, þr. Vincas Urbutis,
1728 m. klaipëdiðkiø þodyno leksikografiniai ðaltiniai, Blt 23(1), 1987,
5575.
19 Ðie ir panaðios darybos vediniai uþfiksuoti ir kai kuriuose vëlesniuose Maþosios Lietuvos raðtuose, þr. Skardþius
1998, 28tt.; LKÞ III 202; VI 380; VII
426; VIII 96; XII 308.
20 Williamas R. Schmalstiegas mini tik tris
nesudaiktavardëjusius ðio tipo bûdvar-
163
dþius, þr. William R. Schmalstieg, An
Old Prussian Grammar, University ParkLondon: The Pennsylvania State University Press, 1974, 100.
21 Vytautas Maþiulis, Prûsø kalbos etimologijos þodynas 1, Vilnius: Mokslas, 1988,
223226, 404. Galimas daiktas, kad vakariná baltø plotà maþiau palietë inovacinë bûdvardþiø su *-in§o- banga. Taèiau tai jau kito straipsnio tema.
22 J[ânis] Endzelîns, Senprûðu valoda, Rîgâ:
Universitâtes apgâds, 1943, 50; M[çrija]
Saule-Sleine, Par sufiksa -isk- formu
un tâ leksiski gramatiskâm funkcijâm
(it seviðíi baltu un slavu valodâs),
Veltîjums Akadçmiíim Jânim Endzelînam
(18731973), Rîgâ: Zinâtne, 1972, 234
237; Schmalstieg 1974, 9497.
senuosiuose
raðtuose
*dengininiska- < *dangininiska-), dengniskas (himlischen) III 1193 (kildinamas ið *denginiska- < *danginiska-) ir dengenennis (himlische) III 4920 (kildinamas ið *dengininis
< *dangininis, þr. Maþiulis 1988, 196) gali rodyti prûsø, kaip ir senojoje lietuviø,
kalboje buvusià priesagø *-in§o- ir *-isko- konkurencijà, plg. minëtà bûdvardþiø
danginis ir dangiðkas paralelø vartojimà Jaknavièiaus Evangelijose. Tiesa, prûsø kalboje ryðkesnis priesagos *-isko- miðimas su daria priesaga *-ingo-. Schmalstiegas
(1974, 9697) pateikë 9 bûdvardþius su sudëtine priesaga -ingisk-, plg. niteisîngiskan
negarbingà (vnehrliche) III 874 ir niteisîwingins negarbingais (vnz÷chtigen) III
691314, prieveiksmá teisîngi pagarbiai (tew) III 316 bei sudaiktavardëjusá bûdvardá
teisiskan garbingumà (Erbarkeyt) III 9118. Toks miðimas lietuviø kalbai nebûdingas,
bet jis vyko (tik prieðinga kryptimi) latviø kalboje. Tai rodo sudëtinë priesaga -iðíîgs,
pvz., tçviðíîgs tëviðkas23 . Pati priesaga *-isko- latviø kalboje (ypaè tarmëse) yra
þymiai retesnë negu lietuviø ir prûsø kalbose, bet jos buvusá darumà praeityje gali
liudyti gana gausûs prieveiksmiai su -iski (plg. Saule-Sleine 1972, 241tt.).
5. Kad bûdvardþiai su *-isko- nuo seno turëjo posesyvinæ reikðmæ, leidþia manyti
ið jø kilæ posesyvumà þymintys ypatybës turëtojø pavadinimai su -iðkis(-ë), produktyvûs dabartinëje lietuviø kalboje (pvz.: namìðkis, vilnìðkis ir t. t.), bet gana reti XVIXVII
amþiaus raðtuose24 , plg. dar latv. slatiðíis Slatës gyventojas (Endzelîns 1951, 367).
Posesyviðkai bûdvardþiai su *-isko- daþniausiai buvo vartojami ir senosiose
slavø bei germanø kalbose, plg. sen. baþn. sl. boþüskú, gotø gudisks Dievo25 , taip
pat analogiðkà vedinio dieviðkas vartojimà senuosiuose lietuviðkuose raðtuose, pvz.:
giwena i galibes Die=wiákos (Punktai Sakymø II 2272829). Tad sena baltø, slavø ir
germanø kalbø bendrybë veikiausiai yra ne tik priesaga *-isko-, bet ir posesyvinë
pastarosios darybos funkcija26 .
Kita vertus, ne vienas slavistas yra pastebëjæs, kad lenkø ir rusø kalbose jau XV
amþiuje savybinius bûdvardþius, ypaè paplitusius senojoje baþnytinëje slavø kalboje, imta keisti adnominaliniu genetyvu27 . Ðis indoeuropieèiø kalboms labai bûdingas procesas28 , matyt, vyko ir lietuviø kalboje.
23 J[ânis]
Endzelîns, Latvieðu valodas gramatika, Rîgâ: Latvijas valsts izdevniecîba,
1951, 367368. 0 0 0 0
24 Plaèiau apie juos þr. Saulius Ambrazas,
Daiktavardþiø darybos raida 2. Lietuviø
kalbos vardaþodiniai vediniai, Vilnius:
Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas, 2000, 181183 ir lit.
25 Þr., pvz.: Wolfgang Meid, Germanische
Sprachwissenschaft 3. Wortbildung, Berlin:
Walter de Gruyter u. Co, 1967, 196
197; André Vaillant, Grammaire comparée
164
des langues slaves 4, Paris: Editions
Klincksieck, 1974, 448450.
26 Tokios galimybës neatmetë ir Skardþius
(1943, 155). 0 0 00 0 0
27 Plg. Salomea Szlifersztejnowa, Przymiotniki dzierýawcze w jæzyku polskim,
Wrocùaw: Wrocùawska drukarnia naukowa, 1960, 3742; Âèêòîð Áîðêîâñêèé,
Îñíîâíûå ÷åðòû ñõîäñòâà è ðàçëè÷èÿ
â èñòîðèè ñèíòàêñè÷åñêîãî ñòðîÿ
âîñòî÷íîñëàâÿíñêèõ ÿçûêîâ (XIXVII
ââ.), Ñëàâÿíñêîå ÿçûêîçíàíèå. VII
Taigi XVIXVII amþiaus raðtai veikiausiai atspindi tà lietuviø kalbos raidos
etapà, kai priesagos -iðkas(-a) bûdvardþiai dar turëjo posesyvinæ reikðmæ. DLK prestiþinë lenkø, o Maþojoje Lietuvoje ir vokieèiø kalba èia turbût turëjo tik ðalutiná
stimuliuojantá bei archaizuojantá vaidmená. Taèiau, kaip rodo Maskuliûno (2000)
disertacijoje pateikti duomenys, jau XVI amþiuje posesyvumas lietuviø kalboje daþniausiai buvo þymimas ne darybos, bet sintaksës priemonëmis.
Be savybiniø bûdvardþiø konkurencijos su adnominaliniu genetyvu, lietuviø
kalbos bûdvardþiø darybos raidà, ypaè bendrinës kalbos formavimosi laikotarpiu,
veikë ir kitas veiksnys darybos afiksø semantinë diferenciacija ir specializacija29 .
Dël visø ðiø prieþasèiø, matyt, ilgainiui imta aiðkiau skirti priesagø -iðkas(-a) ir
-inis(-ë) darybos funkcijas, kurios XVIXVII amþiuje dar buvo panaðios30 . Frydrichas Kurðaitis bene pirmasis nubrëþë aiðkià semantinæ ribà tarp ðiø priesagø.
Bûdvardþiø su priesaga -iðkas(-a) reikðmæ jis nusakë taip: Adjektiva zur Bezeichnung der Angemessenheit, des Entsprechens 31 , o vediniø su priesaga -inis(-ë)
Adjektiva als Bezeichnung der Art und Zugehörigkeit (Kurschat 1876, 106). XX
amþiaus pradþioje Jonas Jablonskis ëmë taisyti posesyvinæ reikðmæ turinèius bûdvardþius su priesaga -iðkas(-a)32 , nors pirmàjà, 1901 metø, savo gramatikà jis pavadino Lietuviðkos kalbos gramatika33 . Tai rodo, kad besiformuojanti bendrinë lietuviø
kalba dar jautë stiprià senosios tradicijos traukà.
ìåæäóíàðîäíûé ñúåçä ñëàâèñòîâ. Äîêëàäû
ñîâåòñêîé äåëåãàöèè, Ìîñêâà: Íàóêà,
1973, 6869; Íèêîëàé Òðóáåöêîé,
Èçáðàííûå òðóäû ïî ÿçûêîçíàíèþ,
Ìîñêâà: Íàóêà, 1987, 219222. Tuo
tarpu èekø kalboje savybiniai bûdvardþiai dar ir dabar turi nemaþà vaidmená þymint posesyvumà (plg. Bernard
Comrie, Sandra A. Thompson, Lexical
nominalization, Language Typology and
Syntactic Description 3, ed. by Timothy
Shopen, Cambridge-New York: Cambridge University Press, 1990, 376378).
28 Plg. dar Jakob Wackernagel, Genetiv
und Adjektiv, Mélanges de lingvistique
offerts ä M. Ferdinand de Saussure, Paris:
Librairie Champion, 1908, 128152;
Jerzy Kuryùowicz, The Inflectional Categories of Indo-European, Heidelberg: Carl
Winter, 1964, 188.
29 Aina Blinkena, Einige Tendenzen der
Derivation von Adjektiven in den baltischen Sprachen, Colloquium Pruthenicum
Primum, ed. Wojciech Smoczyñski, Axel
165
Holvoet, Warszawa: Wydawnictwo Uniwersytetu Warszawskiego, 1992, 121
127.
30 Senojoje baþnytinëje slavø kalboje panaðiai konkuravo priesagos *-isko- ir *-ino(Vaillant 1974, 449), plg. sen. baþn. sl.
nebesüskú ir nebesünú bei minëtus sen.
liet. dangiðkas ir danginis, taip pat pr.
dengenneniskans ir dengenennis.
31 Friedrich Kurschat, Grammatik der littauischen Sprache, Halle: Verlag der Buchhandlung des Weisenhauses, 1876, 105.
32 Arnoldas Piroèkinas, Jono Jablonskio kalbos taisymai, Kaunas: Ðviesa, 1986, 75
78.
33 [Jonas Jablonskis,] Lietuviðkos kalbos gramatika. Raðytojams ir skaitytojams vadovëlis, paraðë Petras Kriauðaitis, Tilþë: Otto
v. Manderode, 1901 (cit. ið: J[onas] Jablonskis, Rinktiniai raðtai 1, sudarë
J[onas] Palionis, Vilnius: Valstybinë politinës ir mokslinës literatûros leidykla,
1957, 57). 0 0 0 0
senuosiuose
raðtuose
A M B R A Z A S , S A U L I U S , 2000: Daiktavardþiø darybos raida 2. Lietuviø kalbos vardaþodiniai
vediniai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas, 2000.
B L I N K E N A , A I N A , 1992: Einige Tendenzen der Derivation von Adjektiven in den baltischen Sprachen, Colloquium Pruthenicum Primum, ed. Wojciech Smoczyñski, Axel
Holvoet, Warszawa: Wydawnictwo Uniwersytetu Warszawskiego, 121127.
[B R E T K Û N A S , J O N A S ,] POSTILLA Tatai eµti Trumpas ir Praµtas Iµchguldimas Euangeliu
[...], Iµµpaude Karaliauçiuie Iurgis Oµterbergeras. M¿ta Pono 1591.
[B R E T K Û N A S , J O N A S ,] POSTILLA Tatai eµti Trumpas ir Praµtas Iµchguldimas Euangeliu
[...], Iµµpauµta Karaliauçiuie / Iurgio Oµterbergero. M¿ta Pono 1591.
C Clavis GermanicoLithvana. Rankraðtinis XVII amþiaus vokieèiølietuviø kalbø þodynas 14,
parengë Vincentas Drotvinas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas, 1995
1997.
C O M R I E , B E R N A R D ; S A N D R A A . T H O M P S O N , 1990: Lexical nominalization, Language
Typology and Syntactic Description 3, ed. Timothy Shopen, Cambridge-New York: Cambridge University Press, 1990, 49398.
[ D A U K Ð A , M I K A L O J U S , ] Poµtilla CATHOLICKA. Tåi eµt: Iguldimas Ewangeliu kiekwienos Nedelos ir áw²tes per wiµµss metss, Per Ksniga MIKALOIV DAVKSZA Kanonîka
Médniku / i ù²kiáko pergûldita. Su walå ir daùóidimu wîreuµiui³. W Wilniui /
Drukórnioi Akadêmios SOCIETATIS IESV. A.D. 1599.
D I N I , P I E T R O U ., 19931994: Sul velato infusso polacco negli aggettivi derivati del
lituanico antico (Ledesma 1590, Daukða 1595, Anonimo 1605), Annali della Facoltä di
Lettere e Filosofia dellUniversitå della Basilicata 8, 147159.
D I N I , P I E T R O U . , 1995: Apie lenkø kalbos átakà lietuviø kalbos iðvestiniams bûdvardþiams XVI a. Ið M. Daukðos ir J. Ledesmos ryðiø istorijos, Lietuviø kalba: tyrëjai ir tyrimai. Konferencijos praneðimø tezës, Vilnius: Lietuviø kalbos institutas, 89.
D O N E L A I T I S , K R I S T I J O N A S , 1977: Raðtai, Vilnius: Vaga.
E rankraðtinis Elbingo þodynëlis (remtasi: V[ytautas] Maþiulis, Prûsø kalbos paminklai 2,
Vilnius: Mokslas, 1981).
E N D Z E L Î N S , J [ Â N I S ] , 1943: Senprûðu valoda, Rîgâ: Universitâtes apgâds.
E N D Z E L Î N S , J [ Â N I S ] , 1951: Latvieðu valodas gramatika, Rîgâ: Latvijas valsts izdevniecîba.
J A B L O N S K I S , J [ O N A S ] , 1957: Rinktiniai raðtai 1, sudarë J[onas] Palionis, Vilnius: Valstybinë
politinës ir mokslinës literatûros leidykla.
[ J A K N A V I È I U S , J O N A S , ] EWANGELIE POLSKIE Y LITEWSKIE TAK NIEdêielnie iåko y
wµzytkich Swi±t, ktore w Koúãiele Katholickim, wedùug Rzymskiego porz±dku przez
caùy rok czytåi±. Wydåne za dozwoleniem µtåráych [...] w WILNIE. W Drukåniey Akademiey SOC. IESV Roku / 1647.
K A B E L K A , J [ O N A S ] , 1964: Kristijono Donelaièio raðtø leksika, Vilnius: Mintis.
K N I Û K Ð T A , P R A N A S , 1976: Priesagos -inis bûdvardþiai. Daryba, reikðmës, gramatiniai sinonimai, Vilnius: Mokslas.
166
Kristijono Donelaièio rankraðèiai, Vilnius: Valstybinë groþinës literatûros leidykla, 1955.
K U D Z I N O W S K I , C Z E S Ù A W , 1977: Indeks-sùownik do Daukðos Postilë 1(AN), 2(OÞ), Poznañ: Wydawnictwo naukowe uniwersytetu im. Adama Mickiewicza.
K U R Y Ù O W I C Z , J E R Z Y , 1964: The Inflectional Categories of Indo-European, Heidelberg: Carl
Winter.
K U R S C H A T , F R I E D R I C H , 1876: Grammatik der littauischen Sprache, Halle: Verlag der Buchhandlung des Weisenhauses.
Lex Lexicon Lithuanicum. Rankraðtinis XVII a. vokieèiølietuviø kalbø þodynas, parengë Vincentas Drotvinas, Vilnius: Mokslas, 1987.
M A S K U L I Û N A S , B R O N I U S , 2000: Posesyvumo raiðka XVIXVII a. lietuviø kalbos paminkluose
(daktaro disertacija, rankraðtis), Vilnius.
M A Þ I U L I S , V Y T A U T A S , 1988: Prûsø kalbos etimologijos þodynas 1, Vilnius: Mokslas.
M E I D , W O L F G A N G , 1967: Germanische Sprachwissenschaft 3. Wortbildung, Berlin: Walter de
Gruyter u. Co.
M I C H E L I N I , G U I D O , 1991: Le traducioni dal latino di un volume lituano del 1600, Potenza:
Il Salice.
Mikalojaus Daukðos 1599 metø Postilë ir jos ðaltiniai, parengë Jonas Palionis, Vilnius: Baltos
lankos, 2000.
O T R Æ B S K I , J A N , 1965: Gramatyka jæzyka litewskiego 2, Warszawa: Pañstwowe wydawnictwo naukowe.
Pirmoji lietuviø kalbos gramatika, Vilnius: Valstybinë politinës ir mokslinës literatûros leidykla, 1957.
P I R O È K I N A S , A R N O L D A S , 1986: Jono Jablonskio kalbos taisymai, Kaunas: Ðviesa.
Sapûno ir Ðulco gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas, 1997.
S A U L E - S L E I N E , M [ Ç R I J A ] , 1972: Par sufiksa -isk- formu un tâ leksiski gramatiskâm
funkcijâm (it seviðíi baltu un slavu valodâs), Veltîjums Akadçmiíim Jânim Endzelînam
(18731973), Rîgâ: Zinâtne, 225250.
S C H M A L S T I E G , W I L L I A M R . , 1974: An Old Prussian Grammar, University Park-London:
The Pennsylvania State University Press.
SD3 [Konstantinas Sirvydas,] DICTIONARIVM TRIVM LINGVARVM, In vµvm Studioµ¿
Iuuentutis. AVCTORE CONSTANTINO SZYRWID é SOCIETATE JESV; Cum Superiorum
permiµµu editum. Tertia editio recognita & aucta. VILN¯, Typis Academicis Societatis
JESV. Anno Domini M.DC. XLII. (remtasi: Pirmasis lietuviø kalbos þodynas, parengë
Kazys Pakalka, Vilnius: Mokslas, 1979).
Simono Vaiðnoro 1600 metø Ýemczuga Theologischka ir jos ðaltiniai, parengë Guido Michelini,
Vilnius: Baltos lankos, 1997.
[ S I R V Y D A S , K O N S T A N T I N A S , ] PVNKTY KAZAN od Adwentu å do Poµtu, Litewskim
i²zykiem, z wytùumåczeniem nå Polskie PRZEZ Kúi²dzå KONSTANTEGO SZYRWIDA /
Theologå Societatis IESV / Z DOZWOLENIEM STARSZYCH wydånie. W WILNIE W
Drukårni Akådemiey Societatis IESV Roku M. DC. XXIX. (Punktø Sakymø I tomas.)
167
senuosiuose
raðtuose
[ S I R V Y D A S , K O N S T A N T I N A S , ] PVNKTY KAZAÑ NA POST WIELKI, I²¸ykiem Litewµkiem
Przez W. X. CONSTANTEGO SZYRWIDA Theologå Societatis IESV nåpiµåne. å Tera¸ nå
Polµki I²¸yk pr¸etùumaçone / y oboiem do Druku podåne. Zå pozwoleniem Ståráych.
W Wilnie / W Drukårni Akademii Societatis JESV. Roku Pañskiego, 1644. (Punktø Sakymø
II tomas.)
S K A R D Þ I U S , P R A N A S , 1943: Lietuviø kalbos þodþiø daryba, Vilnius.
S K A R D Þ I U S , P R A N A S , 1998: Rinktiniai raðtai 4, parengë Albertas Rosinas, Vilnius: Mokslo
ir enciklopedijø leidybos institutas.
SPr Senasis Konstantino Sirvydo þodynas, parengë Kazys Pakalka, Vilnius: Mokslo ir
enciklopedijø leidybos institutas, 1997.
S Z L I F E R S Z T E J N O W A , S A L O M E A , 1960: Przymiotniki dzierýawcze w jæzyku polskim, Wrocùaw:
Wrocùawska drukarnia naukowa.
U R B A S , D O M I N Y K A S , 1996: Martyno Maþvydo raðtø þodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla.
U R B U T I S , V I N C A S , 1987: 1728 m. klaipëdiðkiø þodyno leksikografiniai ðaltiniai, Blt
23(1), 5575.
U R B U T I S , V I N C A S , 1999: [Rec.:] Senasis Konstantino Sirvydo þodynas, ALt 1, 143170.
V A I L L A N T , A N D R É , 1974: Grammaire comparée des langues slaves 4, Paris: Editions Klincksieck.
V A L E C K I E N Ë , A D E L Ë , 1994: Bûdvardþiø daryba, DLKG, 191238.
[ V I L E N T A S , B A L T R A M I E J U S , ] ENCHIRIDION Catechiµmas maáas / d¿l paµpalitu Plebonu ir Ko¸nadiju / Wokiµchku lieáuwiu paraµchits per Daktara Martina Luthera. O iµch
Wokiµchka lieáuwia ant Lietuwiµchka pilnai ir wiernai pergulditas / per Baltramieju
Willentha Plebona Karalauçuie ant Schteindama. Iµchµpauµtas Karalauçui per Iurgi
Oµterbergera / Metu Diewa M. D. LXXIX.
[ V I L E N T A S , B A L T R A M I E J U S , ] Euangelias bei Epiµtolas / Nedeliu ir µchwentuiu dienoµu
µkaitomoµias / Baániçoµu Chrikáçoniµchkoµu / pilnai ir wiernai pergulditas ant Lietuwiµchka S¸od¸ia / per Baltramieju Willenta / Plebona Karalauçui ant Schteindama.
Priegtam / ant gala priedeta jra Hiµtoria apie muka ir µmerti Wieµchpaties muµu Ieµaus
Chriµtaus pagal kieturiu Euangeliµtu. Iµchµpauµtas Karalauçui per Iurgi Oµterbergera /
Metu M. D. LXXIX.
W A C K E R N A G E L , J A K O B , 1908: Genetiv und Adjektiv, Mélanges de lingvistique offerts ä
M. Ferdinand de Saussure, Paris: Librairie Champion, 128152.
Á î ð ê î â ñ ê è é , Â È Ê Ò Î Ð , 1973: Îñíîâíûå ÷åðòû ñõîäñòâà è ðàçëè÷èÿ â èñòîðèè
ñèíòàêñè÷åñêîãî ñòðîÿ âîñòî÷íîñëàâÿíñêèõ ÿçûêîâ (XIXVII ââ.), Ñëàâÿíñêîå
ÿçûêîçíàíèå. VII ìåæäóíàðîäíûé ñúåçä ñëàâèñòîâ. Äîêëàäû ñîâåòñêîé äåëåãàöèè,
Ìîñêâà: Íàóêà, 6390.
Ò Ð Ó Á Å Ö Ê Î É , Í È Ê Î Ë À É , 1987: Èçáðàííûå òðóäû ïî ÿçûêîçíàíèþ, Ìîñêâà: Íàóêà.
168
Saulius Ambrazas
THE
OF
STATUS
OF
ADJECTIVES
LITHUANIAN
THE
WITH
POSSESIVE
THE
MEANING
SUFFIX
-iðkas(-a) I N
OLD
TEXTS
Summary
Most Old Lithuanian texts of the 16th-17th centuries are translations. Their syntax and
lexicon were under the heavy influence of the originals. A similar problem with regard
to the influence of the originals sometimes occurs in investigations of word formation too.
In Old Lithuanian texts adjectives with the suffix -iðkas(-a) usually have a possessive meaning and are encountered side by side with the adnominal genitive, cf. the example from
Ewangelie Polskie y Litewskie (1647) by Jonas Jaknavièius: Iey ieºmes (abä iemiá=ºkus) dayktus µaki=ºan iumus / a teãiau ne tikite / kaypog iey µakiãia iumus dungiákus tikieµite 1712026. Such
usage is not characteristic of modern Lithuanian where derivatives of this type usually denote resemblance. Therefore Pranas Skardþius (1943) and some other investigators were
inclined to see the influence of the Slavonic languages in the possessive usage of adjectives
with the suffixe -iðkas(-a) in Old Lithuanian texts.
In this article attempts have been made to prove the archaic character of the possessive
meaning of adjectives in -iðkas(-a) in the Old Lithuanian language of the 16th-17th centuries;
Polishthe prestige language of Lithuaniaand Germanthe prestige language in the
Duchy of Prussiamust have played a secondary role there: these languages only activated the old possessive meaning of adjectives with the suffix -iðkas(-a) in Old Lithuanian
texts.
1. In translations from Polish Old Lithuanian authors didnt imitate blindly the Polish
manner of derivation. For instance, in his Postilla (1599) Mikalojus Daukða sometimes used
adjectives with the suffix -iðkas(-a) in cases where there were no equivalents in -iðkas(-a)
in the Polish original, cf. dvasiðkas 110xduchowny spiritual, kûniðkas 60xcielesny corporal a. o.
2. Adjectives in -iðkas(-a) commonly had the possessive meaning not only in translations
but also in partially original or compilative sermons of the 16th-17th centuries by Jonas
Bretkûnas and Konstantinas Sirvydas, and in the writings by Kristijonas Donelaitisthe
greatest Lithuanian poet of the 18th century.
3. In the 16th-17th centuries adjectives with the suffix -iðkas(-a) were most common in
Old Lithuanian texts of East Prussia where adjectives in -inis(-ë) with similar meaning were
still rare.
4. In Old Prussian adjectives in *-in§o- are also rare. On the other hand, corresponding
derivatives in *-isko- are very productive there. Some of them have clear possessive
meaning, cf. en prûsiskan tautan (im Land zu Preussen) III 1721.
169
senuosiuose
raðtuose
5. The archaic character of the possessive meaning of adjectives with the suffix *-iskocan be also proved by the existence of nomina attributiva in -iðkis(-ë), productive in Modern
Lithuanian (cf. namìðkis member of the household), and by the attestation of old Slavonic
and Germanic languages, cf. OCS boþüskú, Goth. godisks and OLith. dieviðkas of God.
Thus, common to the Baltic, Slavonic and Germanic languages is not only the suffix
*-isko- but its possessive function too.
SAULIUS AMBRAZAS
Gauta 2002 m. vasario 18 d.
Priimta 2002 m. balandþio 24 d.
P. Vileiðio g. 5
170
Archivum
Lithuanicum
4,
2002
ISSN 1392737X, ISBN 344709270X
Ad Stijnman
Instituut Collectie Nederland, Amsterdam
1.
Since the early Middle-Ages a particular kind of ink
was used more and more for writing and drawing, the so-called iron-gall ink. This
ink is a chemical compound made by the reaction of iron sulphate with tannin
extracted from gall nuts. From the 10th up to the 20th century this type of ink
became the most popular writing medium in Europe and its colonies. In the 18th
century doubt arose about the long term stability of the ink, as text and drawings
started to fade. Much worse: the paper and parchment underneath and around the
lines were corroded and in some cases completely eaten away by some sort of
chemical action. In 1898 the first international congress on ink-corrosion met in
St. Gallen. Since then international research into the inks chemical processes and
treatment methods increased more and more. In 2002 a major step forward was
made by the start of the European InkCor project. This article summarises the state
of the art of the research into ink and ink corrosion, for more details see the ECPAand InkCor websites1.
Before continuing, the words Encre (French), ink (English) and inkt (Dutch) can
mean both the paste-like material used in printing as well as the watery material
used in writing and drawing. In the context of the present article, the term ink is
used for the watery material.
INTRODUCTION.
1 ECPA = http://www.knaw.nl./ecpa/ink/
index.html. Here you will find historical
recipes for making iron-gall ink, art
technological source research, making
your own iron-gall ink, the chemical
background of ink corrosion, a discussion list, and an extensive literature list
171
concerning ink corrosion and treatment
methods. Do not forget to check out the
Horror Show with specimens of totally
degraded objects. InkCor = http://
infosrvr.nuk.uni-lj.si/jana/InkCor/
InkCor.html. Gives objectives and updates on the InkCor project.
2. H I S T O R Y . Throughout history, and throughout the world, it was known
that if you mix in water a certain kind of bark or certain other vegetable substances
with a particular kind of mud or salt, after a while the water turns into a deep blue
black fluid. This fluid was used for dying leather or textile fabric. Philo of
Byzantium described in 250-200 B.C. how to write an invisible text on a sheet of
papyrus with an abstract of gall apples. After dipping the sheet into a solution of
an iron-containing salt one could read the text2.
The oldest known recipe for a true iron-gall ink can be found in Leyden Papyrus
V of the third century A.D. The recipe tells how to make an ink by mixing 1 drachm
of myrrh, 4 drachms of vitriol ore, 4 drachms of vitriol, 2 drachms of gall nuts and
3 drachms of gum3.
Iron-gall inks were in use in the Byzantine empire and in the Islamic sultanates.
From the 10th century onwards it was increasingly the most popular writing
medium in the rest of the European continent. Everybody used iron-gall ink: the
clerks in chanceries, the monks in scriptoria, artists, scholars and students, anyone
sending letters to friends and family. Worldwide repositories keep thousands of
drawings and thousands of kilometres of archival documents written and drawn
with iron-gall ink: medieval liturgical codices, drawings by Leonardo da Vinci and
Rembrandt van Rijn, draughts for the Declaration of Independence of the United
States, the administrations of former colonies. Not only was the ink widely used,
it was also easy to produce and often made by the scribes themselves. Only in the
course of the 20th century was there a definite turn in writing and drawing
materials, which leaves collection keepers today with the production of a millenium
to take care of.
3. T W O
Many hundreds of recipes for
black writing ink have come down to us through history. These can be divided into
two kinds: the first and oldest type is the so-called carbon ink. The carbon comes
from lampblack, a very fine black pigment made from soot. This black is mixed
with a syrupy liquid, such as a solution of gum or fish glue in water. A drop of
ox gall is added to disperse the fatty pigment in the watery fluid. This creates a deep
black ink and, after writing, the water evaporates leaving a solid mass on top of the
substrate (papyrus, paper or parchment). The gum or fish glue sees to it that it sticks
to its surface, but when placed in a tray of water the ink dissolves again. Carbon
ink is very stable, it does not discolour nor corrode its substrate. It has always been
used by East Asian writers and painters, and was the common writing ink in early
medieval Europe.
TYPES OF BLACK WRITING INK.
2 James
Riddick Partington, A history of
chemistry 1, New York: Martino,
1996, 205.
172
3 Karl
Preisendanz (Hrsg., Übers.), Papyri
Graecae Magicae. Die griechischen Zauberpapyri 2, Stuttgart: Teubner, 1974, 83.
The other kind is the so-called iron-gall ink. By being cooked (quick) or being
left to stand (slow) in water, tannin derived from a vegetable source reacts
chemically with iron sulphate. Another quick way is to mix the ingredients dry in
advance and add a fluid when ink is needed. The compound of iron and tannin
in water is colourless, but the fluid turns into a deep blue black after exposing it
to the air to let it oxidise. The fluid penetrates deeply into the substrate and is not
soluble in water after drying.
4. C O N S T I T U E N T S . This process was well understood by leather tanners
and textile dyers from ancient Egypt to New Zealand and there are many local
varieties of the basic recipe. Oak bark, peels of pomegranate, and gall nuts are
mentioned as the tannin source. Vitriol, a glass-like salt, is the supplier of the iron
sulphate. Vitriol was found in cavities in copper mines where water seeps from the
ceiling, and was also produced artificially from copper or iron ore. Some types of
mud or earth with high iron sulphate concentrations were also used.
Iron-gall inks had a number of ingredients in common: gall nuts, vitriol and gum
Arabic, all dissolved in water. Gall nuts, also known as gall apples, are outgrowths
from branches of various types of vegetation caused by the larva of various insects.
The insects lay their eggs inside the branch, the larvae feed on the tree or bush,
secreting a substance that prompts the growth of a nut around the insect. When
adult the insects chew their way out leaving a very hard gall nut. Throughout the
Middle Ages local galls were used, but, due to the extension of trade routes and the
growing trade, galls from the eastern Mediterranean area gained preference in the
17th century, especially those coming from the provinces of Tripoli or Aleppo which
were found to give the darkest inks. In the 19th century shiploads of galls were
imported into Europe from China, these galls giving even blacker inks. This has to
do with the strength and type of tannin available in the galls, the chemistry of
which was understood only recently.
The precipitated compound of tannin and iron sulphate sinks to the bottom of the
vat. Gum Arabic is added to keep it in suspension. It also binds the ink to the
substrate, giving a deeper and more brilliant hue to the dark lines. What we now call
gum Arabic is a kind of gum derived from several species of acacia trees which
grow along the northern and southern rim of the Sahara, in Egypt and the Levant.
However, although almost every historical recipe refers to gum Arabic it is unlikely
that all the gum used came from Africa and the Levant. In fact the type of gum is not
critical, and gum from local fruit trees would have been used instead, or as well.
The common source for iron sulphate was vitriol. In its chemically pure state,
iron (II) sulphate is a light green salt. When artificially made from pyrites (iron
sulfide) and sulfuric acid, the resulting salt was green and therefore called green
vitriol. Vitriol found in copper mines or produced from copper ores was blue. When
mixing tannin with pure copper sulphate nothing happens, iron is needed to
173
produce the desired chemical compound. Nevertheless blue vitriol is often found
in historical ink recipes. At first this may seem odd, but recent analyses of this
natural blue vitriol showed that it contained sufficient iron to cause the desired
chemical reaction.
Various other constituents are mentioned in historical ink recipes. Kitchen salt,
alum and cloves act against mould. Sugar or honey are for more brilliancy. Vinegar
is to prevent too early precipitation of the iron-tannin compound. Dyes colour the
initially colourless liquid, so the writer could see immediately what he did, and
influence the hue of the later dark ink. In combination with, or instead of water,
wine, beer or urine are mentioned.
The historical recipes refer to ingredients from vegetable or mineral sources.
When studying these recipes one should consider that 99.9 % pure chemicals were
not available before the mid-19th century, because the quality of the vitriol depended on the particular ore and the production method and would therefore
contain a number of other chemical compounds. The qualities of gall nuts and gum
Arabic did, and still do, differ noticeably depending on the kind of tree, the amount
of rain and sunshine, the region and the harvesting methods. That means one can
never be sure about the exact contents of the inks and of their effects.
5. R E C I P E S . First, the ink maker crushed the gall nuts and the lumps of gum
Arabic, while he powdered the vitriol to fine crystals. Both were dissolved in water
and other ingredients were added. From the hundreds of recipes extant three basic
ways of making an iron-gall ink can be discerned and they are described below. It
should be considered that there are many varieties depending on individual and
workshop habits. Some authors may follow age-old traditions in their published
recipes, but in practice may have adapted to the local availability of ingredients.
Cross-overs between carbon inks and iron-gall inks are also known.
The first type of recipe was simply mixing all the constituents as dry powders
and keeping the mixture for use; one just added a fluid such as water, wine or beer.
Travellers may have found this handy, the powder is light and you prepare only
as little as needed. It is an adequate ink, i.e. it works, but the mixture is rather
coarse, in the sense of not filtered, and the chemical reactions will not be complete.
The second type was cooking the ingredients in wine or water. First the crushed
gall nuts were cooked to extract the tannin and after a while the vitriol and the gum
were dissolved in the warm fluid. Although the chemical reactions were not
complete, the ink was black enough.
The third and best kind was leaving the galls stand to ferment for a couple of
days in a pot with water in a warm environment, such as in a box with horse
manure. In this way the highest amount of tannin, and thereby the highest amount
of colourant is yielded. According to various sources ten days would allow for a
complete chemical reaction.
174
6. C A U S E S O F D E G R A D A T I O N . The intense deep blue black colour of irongall ink and its insolubility in water have attracted writers and draughtsmen since
the past. Unfortunately, the ink discolours from black to brown after some time. And
it not only discolours: in many objects degradation products have penetrated to the
back of the paper or parchment and in the worst caseespecially with paperthe
substrate has been corroded so badly that it is falling apart. (Before continuing it
should be noted that, especially for drawings, certain inks have been used that were
brown by preparation and stayed brown permanently. These inks were made from
bister or sepia and have a quite different chemistry. Thus, not every brown ink is
an iron-gall ink.)
From the 17th century onwards scientific research into iron-gall ink has been
attempted. In 1763 the English chemist William Lewis concluded that the ideal
recipe for iron-gall ink should contain three parts of gall nuts to one part of iron
vitriol. According to him with a higher iron content the ink turned brown more
quickly, with a higher tannin content the ink faded faster. In his opinion the
corrosion was due to the acid content of the ink. Gradually its chemistry was better
understood, and, to prevent fading and degradation, recipes for stable inks were
proposed by later authors4.
But not only the acidity of the ink played a role. The German K. Haerting
concluded in 1919 that it might be the iron content which caused the corrosion5.
Other researchers confirmed his conclusion and added more factors of influence to
the degradation of the substrate, such as the presence of fungi producing acids and
enzymes, and the presence of metal ions other than from iron sulphate.
Nowadays it is known that there are two main factors which cause ink
corrosion. The acidity of the ink, as well as the soluble iron (II) compounds, degrade
the cellulose of the paper. Note that iron ions can be present in two states, called
iron (II) and iron (III). Iron (III) ions are less soluble in water and are therefore less
aggresive. The acidity degrades the cellulose molecules by hydrolytic splitting,
iron (II) ions degrade by acting as a catalyst for the oxidative decomposition of the
cellulose.
In addition to the above, there is a growing awareness of the corrosive effects that
other metal ions can have, such as copper, zinc or aluminium present in vitriol and
alum. There are also ingredients inhibiting these ill effects, anti-oxidants. Some
historical recipes refer to the use of vegetable material other than galls or gum. For
example, the addition of saffron as found in Persian recipes, has recently been
4 James
Riddick Partington, A history of
chemistry 2, New York: Martino, 1996,
762-764; Monique Zerdoun Bat-Yehouda,
Les encres noires au moyen óge (jusquä
175
1600), Paris: Éd. du Centre nat. de la
recherche scient., 1983, 215-216.
5 K. Haerting, Eisenoxyd-Zellulose,
Kolloid Zeitschrift 25, 1919, 74-79.
understood to limit or even prohibit the oxidative effect of iron. Spanish authors
often recommend stirring the ink with a fig-tree stick, the reason for which is not
well understood. Also, the role of the composition of the substrate, such as the
presence, quality and amount of sizing, should not be underestimated. Some
manuscripts are in perfect condition, although their ink is corrosive.
Another important factor is the climatic circumstances in which archives and
drawings are kept in repositories. The purity of the air, the fluctuations in
temperature and humidity, the presence of mould and insects play a major role in
controling ink corrosion. Last but not least the capabilities of the staff are of
importance.
7.
The 1898 conference on iron-gall ink in St.
Gallen, Switzerland, was the starting point for the systematic and scientific
research into explaining the causes of ink corrosion, and into finding effective
treatment methods for stopping the degradation of the global cultural heritage 6. The
major causes for degradation due to ink and the chemical processes behind them
are now understood and perfect storage conditions can be created. The
international conference on iron-gall ink corrosion in Rotterdam in 1997
summarised the developments of the past century and the state of the art of the
research. Policy makers made a strong plea for further research into historical and
chemical backgrounds as well as into treatment methods 7.
Neutralising the acid content of the substrate with a mild alkali and thereby
inhibiting hydrolytic splitting of the cellulose has been practised for years now, but
has only a temporary effect. Ways to stop the catalytic effect of the iron were not
found until 1995, during the ink corrosion project at the Instituut Collectie
Nederland (Netherlands Institute for Cultural Heritage). Han Neevel noticed that
phytates, salts of phytic acid, were able to block the catalytic activities of the
iron (II) ions and iron (III) ions. Phytates are naturally occuring organic
phosphates present in seeds, where they protect the nutrients against oxidation by
complexing the iron (II) ions8. Phytate treatment proved to be a real improvement
in stopping ink corrosion. The mechanism behind the corrosion was known and
now means were available to stop the action of the iron (II) ions. A drawback was
that this treatment could only be done in an aqueous environment, as phytate is
TREATMENT METHODS.
6 Franz
Ehrle, Die Internationale Konferenz
in St. Gallen am 30. September und 1.
Oktober 1898 zur Beratung über die
Erhaltung und Ausbesserung alter
Handschriften, Centralblatt für
Bibliothekswesen 16, 1899, 27-51.
7 Hans van der Windt (ed.), Iron-gall Ink
Corrosion. Proceedings European Workshop
176
on Iron-gall Ink Corrosion June 16-17,
1997, Rotterdam, Amsterdam: Museum
Boijmans, 1997.
8 Johan G. Neevel, Phytate: A Potential
Conservation Agent for the Treatment
of Ink Corrosion caused by Iron
Gall Inks, Restaurator 16, 1995,
143-160.
only soluble in water. Water will cause paper and parchment objects to cockle when
drying and remove colour substances leading to bleaching of the ink. By refining
the methods, such as placing loose sheets of paper on a suction table and spraying
them with a fine mist of phytate solution, some of the problems can be overcome.
Other laboratories are looking for non-aqueous treatment methods, such as using
a gas or a non-aqueous liquid to transport the agents into the substrate.
Another problem is the presence of metal ions other than iron ions. Copper ions,
for example, could have a much more corrosive effect, but are not neutralised with
phytate. The effects of other metals is hardly known or not known at all.
8. INKCOR. March 1st, 2002, saw the start of an E.U. funded project on ink
corrosion, the InkCor Project. Nine partners from five east- and west European
countries will collaborate for three years. The main objective of InkCor is to provide
collection keepers and conservators with a reliable solution to the problems of ink
corrosion. This is to be reached by developing a deeper insight into historical ink
composition and the corrosive properties of the inks ingredients. In the first stage
of the project hundreds of historical ink recipes are studied, while selections of
objects from various collections are assessed visually and analysed scientifically. In
the next stages the results will be used for improved identification methods and
more deliberate choices of treatment methods (InkCor).
ACKNOWLEDGEMENTS.
My sincere thanks to Mark Clarke and Han Neevel
for editing the text.
The author is researcher into art technological sources at the Instituut Collectie
Nederland (the Netherlands Institute for Cultural Heritage) in Amsterdam.
Literature:
ECPA = http://www.knaw.nl./ecpa/ink/index.html.
E H R L E , F R A N Z , 1899: Die Internationale Konferenz in St. Gallen am 30. September und
1. Oktober 1898 zur Beratung über die Erhaltung und Ausbesserung alter Handschriften, Centralblatt für Bibliothekswesen 16, 27-51.
H A E R T I N G , K ., 1919: Eisenoxyd-Zellulose, Kolloid Zeitschrift 25, 74-79.
InkCor = http://infosrvr.nuk.uni-lj.si/jana/InkCor/InkCor.html.
N E E V E L , J O H A N G . , 1995: Phytate: A Potential Conservation Agent for the Treatment
of Ink Corrosion caused by Iron Gall Inks, Restaurator 16, 143-160.
P A R T I N G T O N , J A M E S R I D D I C K , 1998: A history of chemistry 1, New York: Martino Fine
Books (Reprint of the edition 1961-1964).
P A R T I N G T O N , J A M E S R I D D I C K , 1998: A history of chemistry 2, New York: Martino Fine
Books (Reprint of the edition 1961-1964).
177
P R E I S E N D A N Z , K A R L (Hrsg., Übers.), 1974: Papyri Graecae Magicae. Die griechischen
Zauberpapyri 2, Stuttgart: Teubner.
VAN DER
W I N D T , H A N S (ed.), 1997: Iron-gall Ink Corrosion. Proceedings European Workshop
on Iron-gall Ink Corrosion June 16-17, 1997, Rotterdam, Amsterdam: Museum Boijmans.
Z E R D O U N B A T - Y E H O U D A , M O N I Q U E , 1983: Les encres noires au moyen óge (jusquä 1600),
Paris: Éd. du Centre nat. de la recherche scient.
Ad Stijnman
GELEÞIES
IR
GALØ
RAÐALAS
BEI
RAÐALO
KOROZIJA
Santrauka
Straipsnyje aptariamas nuo ankstyvøjø Viduramþiø gamintas ir plaèiai naudotas raðyti
bei pieðti vadinamasis geleþies ir galø raðalas. XXX amþiuje tai buvo populiariausias
raðalas Europoje ir jos kolonijose. Nuo XVIII amþiaus pastebëta ðio tipo raðalo korozija.
O nuo XIX amþiaus pabaigos imta rûpintis antikorozinëmis priemonëmis.
Straipsnyje pristatomi ávairûs raðalo gamybos receptai nuo III iki XX amþiaus. Jie
skiriami á dvi grupes: vadinamasis anglies raðalas, gaminamas ið suodþiø, bei geleþies ir
galø raðalas. Pastarasis gamintas ið àþuolo lapø iðaugose (galuose) esanèio tanino, geleþies
sulfato ir gumiarabiko (gaunamo ið specialiø akacijos rûðiø) bei ávairiø priemaiðø. Ðvieþiai
pagamintas geleþies ir galø raðalas yra tamsiai mëlynos (beveik juodos) spalvos. Ilgainiui
raðalo spalva kinta ir darosi ruda. Priklausomai nuo sudedamøjø daliø laikui bëgant raðalas
net gali iðgrauþti (pergrauþti) popieriø ar pergamentà. Raðalo korozijos tyrimai, pirmà
kartà apibendrinti 1898 metø konferencijoje St. Galene (Ðveicarija), iki ðiol nëra baigti, o
kultûros paveldo iðsaugojimo panacëja dar nesukurta.
2002 metø kovo 1 dienà pradëtas Europos raðalo korozijos projektas InkCor. Jo tikslas
sukurti efektyvius raðalo konservavimo ir dokumentø saugojimo metodus. Penkiø
Europos ðaliø mokslininkus jungiantá projektà planuojama baigti per trejus metus.
AD STIJNMAN
Instituut Collectie Nederland
c/o Ad Stijnman, P.O.Box 76709
NL-1070 KA Amsterdam, The Netherlands
el. p.:
[email protected]
178
Archivum
Lithuanicum
4,
2002
ISSN 1392737X, ISBN 344709270X
Jonas Palionis
Daukðos Postilës indekse-þodyne praleisti
ar netiksliai atstatyti þodþiai (II)
Archivum Lithuanicum pirmame tome jau buvo pateiktas pluoðtas Czesùawo Kudzinowskio indekse-þodyne1 praleistø ar netiksliai atstatytø Mikalojaus Daukðos
Postilës (toliau DP) þodþiø2. Rengiant ðios Postilës naujà (2000) leidimà3, indekse vël pastebëta tokios rûðies spragø. Todël manant, kad praleistø ar netiksliai atstatytø þodþiø atskleidimas gali praversti DP kalbos tyrëjams, èia toliau tæsiami
ALt 1 tome pateikti sàraðëliai.
1.
PRALEISTI
ÞODÞIAI
*aimiai adv. labai (owszem): banîçia ne
åimieus arba ùabiéus ant wiµso tûrto
æµt nauia: bet µenêuµia/ ir åimieus anóii
Wieápatiés karalîµteie d±gaus/ tataiG
kuri± W. Chriµtus fundÀwóio 8834; ir
dabår tieµós gêris eit 38434.
Dël ðito þodþio Kazimieras Bûga savo þodyno pirmame sàsiuvinyje (1924) raðë:
Daukða spaudos klaidø sàraðe åimieus vietoje liepia skaityti ùaimieus. Tai rodo, kad
Daukðos postilë yra ne vieno, bet keliø þmoniø vertimas. Draugo vertëjo åimieus
bûta Daukðai nepaþástamo þodþio 4. Taigi ðis dabar jau iðnykæs (kaip ir bûdvardis
1 Czesùaw
Kudzinowski, Indeks-sùownik do
Daukðos Postilë 1(AN), 2(OÞ), Poznañ: Wydawnictwo naukowe uniwersytetu im. Adama Mickiewicza, 1977
(toliau KI-S).
2 Jonas Palionis, Daukðos Postilës indekseþodyne praleisti ar netiksliai atstatyti
þodþiai, ALt 1, 1999, 5766.
179
3 Mikalojaus
Daukðos 1599 metø Postilë ir jos
ðaltiniai, parengë Jonas Palionis, Vilnius:
Baltos lankos, 2000.
4 Kazimieras Bûga, Rinktiniai raðtai 3, Vilnius: Politinës ir mokslinës literatûros
leidykla, 1958, 331, 1 iðn.
Daukðos Postilës indekse-þodyne p r a l e i s t i
aimus) þodis Bûgai buvo vienas ið argumentø, patvirtinanèiø teiginá, kad DP esanti
ne vieno þmogaus darbas.
duksus adj. vaisingas (obfity): idńt but³
dskµeµne teisîbe mûs³ 31336. Ið lenkiðkojo originalo atitikmens matyti, kad
LKÞ II nurodyta ðio bûdvardþio reikðmë
vertas pasitikëjimo nëra tiksli.
godinèia s. com. goduolis (ùakomy): iG
godinçios doµnumi / iG muitinko
Apaátaùu padarit teikes 51119. Ðis þodis
kaþkodël taip pat nepatekæs á LKÞ.
inpirktis (ápirktis) v. refl. ásiteikti (wkupiã, wkupiã siæ): kurie tatai ertes Rimioniµiamp iµipirk² bswo 2652; patis
ne impirkaú/ nei indåues 2471112.
inradumas s. m. paslaugumas (uczynnoúã):
Te ipild monés prieá µaw¾µius toki¾s
inradumus póµtaro tarnówimo 5515.
iðnuomotis v. refl. imti nuomà (wylichwiã
siæ): tai atad¾µiú kas in¾mawos 12921.
iðspaitytis v. refl. iðsiskirstyti, iðsiblaðkyti
(rozprosiã siæ) 14822. DP yra iµpatîµsis,
bet kad èia po [a] iðleista [i], rodo daiktavardis a. sg. iµpóitim± 14938.
kulpius (=kuplius?) geriamasis puodelis
(kufel): Ewangeliçkos prieg kslpiamus bibliå áwaito 47449.
2.
NETIKSLIAI
ATSTATYTI
AR
mieguostauti v. intr. snûduriuoti (z pilnoúãià):
To
ùobio
idant
wiµsi
ne
mieg¾µtaudami ieákotumbime 52531.
nesumiltinais adv. negailestingai (nielutoúãiwie = nielitoúãiwie): mógu/ nuemintai méldi±nti/ neµumiltinÀis µait¾µna indæµt 36113.
prikûvëtis v. refl. gëdytis (wstydziã siæ):
kurie [...] nei moni³ gêdis ir prikuwis/ nieko nedûmodami ape pagêrinim± 28015.
Sabat n. propr. tokia ðventë (Sabat): Neµµa
Sabat iguldeú Àtilµis/ kaip ir ù´kiákamæ 33936.
subrolinimas s. m. suderinimas (zbracenie): Graus µubrólinimas mergîµtes µu
nuµieminimu 5982627.
ðirdyjejis adj. dvasiðkas, ðirdiðkas (serdeczny): mæs kùauµikimæ io ne tiektåi auµimis kunngomis/ bæt dåugiaµn áirdii±iomis µaugodami ódi Diéwo 4934.
tagaliausias, -ia adj. sup. paskutiniausias
(ostatni): Treçé ir tagalauµia imé yra/
µwêtimo ne tiektai ne klausît 2474344.
INTERPRETUOTI
ÞODÞIAI
BEI
ÞO-
D Þ I Ø F O R M O S . Ðioje grupëje, kiek nukrypus nuo ALt 1 straipsnyje priimtos klasifikacijos, neskiriami du pogrupiai: netiksliai ar netinkamai atstatytos þodþiø antraðtinës lytys (2.1.) ir netiksliai interpretuoti ar ne vietoje pateikti þodþiai bei þodþiø
formos (2.2.), nes daþnu atveju interpretacija ir antraðtiniø lyèiø forma yra glaudþiai susijæ dalykai: dël netikslios interpretacijos netiksliai atstatytos ir antraðtës.
antkalnë s. f. ákalnë (pogorza) 61233. KI-S
atþagariai adv. prieðingai (opak) 30225. Ðis
tokia antraðtinë forma neiðkelta, bet
prieveiksmis KI-S pateiktas antraðtine
átraukta á kaþkodël daugiskaitine forma
forma apþagariai, bet, kaip rodo kitoje DP
pateiktà antkalniai lizdà, plg. Nuêius êµt
vietoje (28513) randamas adagarei, pir-
tad Maria antkåùnes µu µtaigumu.
muoju atveju yra ásivëlusi spaudos klaida.
180
elgetoti v. intr. elgetauti (zebraã) 3087;
30818; 61911. Tokios darybos veiksmaþodis KI-S neiðkeltas á antraðtæ, o pateiktas
elgetauti lizde.
gridyti v. tr. gabenti, neðti (nieúã) 19640. Á
antraðtæ iðkelta dalyvinë lytis gridamos,
nors daugeliu kitø atvejø ið tokiø lyèiø
atstatoma bendratis. Be to, prie jos priraðyta santrumpa A., nors turëtø bûti PlA.
inbangëti, inbingëti, inbingimas, inbingyniø. Pluoðtelis prieðdëliniø bendraðakniø
þodþiø, DP fonetiðkai raðomø su im(imb±gêi², imbingimus, imbingini³ êio, ne
mbges) KI-S atstatytas su prieðdëliu á-.
Þinant, kad Daukðos vidurio aukðtaièiø
tarmëje vartojamas tik prieðdëlis in-, toká ir derëjo atstatyti arba, norint iðlaikyti
autentiðkà raðybà, palikti im-. Ið èia suminëtø ádomus yra sustabarëjæs þodþiø
junginys inbingyniø eiti, DP uþfiksuotas
du kartus: 16422 ir 1682526. Pirmuoju atveju jo lenkiðkas atitikmuo ¸macniali µiæ
(O iié daugéus imbingini³ éio bilôdami 16422), o antruoju w¸magaùy µiæ (ir
imbingini³ êio baùµåi ir áauke biùôdami
1682526). Ið atitikmenø matyti, kad ðis
junginys turëjo stiprëti, didëti reikðmes. LKÞ toks junginys neiðskirtas ir
pateiktas ið DP tik kaip prieveiksmis imbingyniø stipryn, didyn (IV, 64).
ágeidulys s. m. geismas, godulys (paýàdliwoúã) 49135. Be jokio pagrindo antraðtine forma KI-S pateikta daugiskaitinë lytis (kriiawókime ksn± µaw± ir geiduleis io). Kaþkodël ðis þodis nepateko ir
á LKÞ.
ypaèias, -ia adj. ypatingas (osobliwy) 61032.
KI-S ðis þodis ádëtas á bûdvardþio ypatus
lizdà, nors pastarojo ið 90 su virðum atvejø tëra tik keletas formø.
kaèeib conj. nors (acz) 59353. Ði forma neiðkelta á antraðtæ, bet ádëta á kaèeis lizdà,
todël nelengvai surandama.
netekumas s. m. trûkumas (niedostatek)
4962627. Ðis þodis neiðkeltas á antraðtæ,
bet ádëtas á lizdà netekimas, todël taip pat
nelengvai pastebimas.
nuliodus, -i (?) adj. bjaurus, ðlykðtus
(brzydliwy): tiektåi kórias påhoni³/
ydamus biaurss ir nulodss/ kuris
turêio igaiáint mieµt± Hierusålem
37336. Tai abejotinos egzistencijos bûdvardis. Jis DP pavartotas ðá vienintelá
kartà ir nepaliudytas ið jokiø kitø ðaltiniø. KI-S jis ádëtas á bûdvardþio nuobodus lizdà. Prano Skardþiaus Daukðos akcentologijoje5 jis pateiktas nulodas forma
(be minkðtumo þenklo). LKÞ VIII, 892
atstatytas nuliodus su paþyma nlt?. Patikrinus DP originalus, juose nerasta <l>
kietumo brûkðnelio (Birþiðkos DP fotokopiniame leidime6 apatinës dalies
brûkðnelio neryðki dalis atsiradusi
spausdinant), todël tikslesnë yra forma,
atstatyta LKÞ. Bet man rodos, kad ir
pastaroji yra spaudos klaida: vietoj 
iðspausdinta <l>, nes DP 46424 randama
artima przykry reikðme pavartota forma nubodæµnio. Taigi ðitaip interpretuojant tariamàjá nuliodus, galima pateisinti
ir jo atsiradimà nuobodus, o ypaè nubodus lizde.
nuobylis s. m. sutarimas, sutartis (umowa)
544. KI-S antraðtinë forma atstatyta su
trumpàja po , nors turëtø bûti
<y>.
5 Pranas
6 Daukðos
Skardþius, Daukðos akcentologija,
Kaunas: VDU Humanitariniø mokslø
fakulteto leidinys, 1935, 149, 287.
181
Postilë. Fotografuotinis leidimas,
parengë Mykolas Birþiðka, Jurgis
Gerullis, Kaunas: Lietuvos Universiteto
leidinys, 1926.
nuodëjimas s. m. nuodëmë (grzech) 4402.
parodnai adv. tvarkingai, tinkamai (por-
KI-S antraðtine forma pateiktas nudëji-
zàdnie) 2657. Ðis þodis neiðkeltas á ant-
mas paremtas DP raðyba, nes trûksta
raðtæ, bet priðlietas prie parëdnai lizdo.
(veikiausiai dël spaustuvininkø kaltës)
patusymas s. m. meilikavimas, pataikavi-
rutuliuko virðuje (nudeiimo arbå
mas (pochlebstwo) 2027. Þodis taip pat
n¾dios).
neiðkeltas á antraðtæ, bet átrauktas á pato-
nuodëmu adv. visiðkai (zgoùa) 9830 (10330).
symas lizdà. Semantiðkai, kaip rodo origi-
Ðio þodþio antraðtinëje formoje stinga tik
nalo atitikmenys, ðie þodþiai yra identið-
vieno taðkelio, nes KI-S paraðyta nuode-
ki, bet fonetiðkai skirtingi. Jeigu patusy-
mu, bet tas taðkelis reikðmingas, turintis
mo nebûtø Konstantino Sirvydo raðtuo-
fonologinæ vertæ.
se, kur jis pavartotas bene du kartus, bû-
paklepa(s), paklepojimas, paklepoti. Tai
tø galima vietoj <o> traktuoti kaip
þodþiai, kuriuos KI-S bus sunku surasti,
korektûros klaidà DP. Taèiau patusymo
nes èia pateiktos antraðtinës nebuvëlës
buvimas Sirvydo Punktuose µakymø7 (i
lytys paklapa, paklapojimas ir paklapoti. To-
teµios aba i patuúimo I 4722) ir jo pir-
kioms lytims atsirasti, matyt, turëjusi
majame þodyne8 (pochlepµtwo/ adula-
átakos jø raðyba, nes ið 21 paklepos atvejo
tio, aµµentatio. patuúiimas/ patarimas SPr
trimis atvejais po <k> randama <ù>: acc.
125) taip pat tos pat ðaknies dariniai pa-
pl. påkùapas 12033, 36251, instr. pl. pakùÀpais
tuúingas SP I 491011, patuúidami SP I 4813,
41334 ir tik vienas su <e>: gen. pl. paklepu
patuúnikas SPr 125, tokiam traktavimui
11917 (paraðtëje). Ðis pastarasis, nors vie-
neduoda pagrindo. Netikslus man rodo-
nintelis, bet antraðtiniø formø atstaty-
si ir ðiø þodþiø atstatymas LKÞ ir Kazio
mui reikðmingas, kaip ir kiti likusieji að-
Pakalkos parengtoje SPr bei vëlesnio Sir-
tuoniolika atvejø su <l>, þymëjusia
vydo þodyno9 rodyklëje su <ð> vietoj
minkðtàjá priebalsá. Dabartinëse vidurio
<s>: grafema <ú> kartais bûdavo paþy-
aukðtaièiø ðnektose tariama, rodos, vi-
mima Sirvydo raðtuose prieð prieðakinës
sur tik klepóti, be to, ir KI-S neprieðdëli-
eilës balsius ir fonema /s/, pvz.: instr.
në forma antraðtëje pateikta su <e> (p.
sg. m. úiùpnu SP I 6132, praes. 1 sg. úieluoµi
374), nors lizde esama lyèiø ir su <a>.
sielojuosi (kùopoc² µi²) SPr 56, adv.
7 Ðyrwids
Punktay sakimu (Punkty kazañ)
(fotografuotinis leidimas), litauisch und
polnisch mit kurzer grammatischer
Einleitung herausgegeben von. Dr. Franz
Specht, Göttingen: Vandenhoeck &
Ruprecht, 1929 (toliau SP).
8 [Konstantinas Sirvydas,] Prompt[u]arium
dictionum Polonicarum Latinarum et
Lituanicarum. (Naudotasi: Senasis Konstantino Sirvydo þodynas [fotografuotinis
leidimas], parengë Kazys Pakalka,
Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos
institutas, 1997; toliau SPr).
182
9 [Konstantinas
Sirvydas,] DICTIONARIVM
TRIVM LINGVARVM, In vµum Studioµ¿
Iuuentutis, AVCTORE CONSTANTINO
SZYRWID é SOCIETATE JESV; Cum
Superiorum permiµµu editum. Tertia editio
recognita & aucta, VILN¯, Typis
Academicis Societatis Jesv. Anno Domini M.DC.XLII [1642]. (Naudotasi:
Pirmasis lietuviø kalbos þodynas. Konstantinas Ðirvydas: Dictionarium trium
linguarum [fotografuotinis leidimas], parengë Kazys Pakalka, Vilnius: Mokslas,
1979; toliau SD3).
úiùpnay (Sùabo) SD3 506. Galimas daiktas,
tikmens atsiradæs apsirikimas, nes origi-
antraðtinæ ðio tipo dariniø formà reikëtø
nale yra <s> (erkoùas ing daug µtukælu
atstatyti patàsymas (jeigu áþvelgtume juose rytietiðkà bei dzûkiðkà [ø] < [à]). Dël
µuùåuoú).
taèiaip, taèiuog conj. taèiau (wýdy, przed-
reikðmës plg. tàsyti tæsti garsus kalbant
siæ) 46528, 36023. Ðie þodþiai ásprausti á
([j]idj [kalba] patu.si.dami 10 ).
jungtuko taèiau lizdà, neiðkelti á antrað-
prietikimas s. m. nuotykis, nutikimas
tes, todël sunkiau pastebimi.
(przygoda) 33514. Ðis daiktavardis neið-
tadang adv. tada, tuomet (tedy [ir kt.])
keltas á antraðtæ, bet áspraustas á pritikimo
30019. Þodis taip pat neiðskirtas ið tada,
lizdà. Kadangi DP, be pritikimo, esama ir
tad, tag ir pateiktas antraðtinio tada lizde.
senesniø lyèiø su prieðdëliu prie-, bûtø
uþginas s. m. prieðgyna (przàdca) 57713. Ðis
buvæ geriau ir prietikimà iðkelti á antrað-
þodis visai nemotyvuotai ádëtas á veiks-
tæ: PRIETIKIMAS, PRITIKIMAS.
maþodþio uþginti lizdà, plg. o kurié
smuklynas s. m. klampi vieta, klampynë
(): ir nuêies µmûkline paµsikôre 16320.
Ðio þodþio antraðtinë forma atstatyta
vginai but· pagédinti : a pr¸±cy byli
¸awµtyd¸eni.
uþmestuoti v. tr. numatyti (zamierzyã)
4716. Þodþio antraðtinë forma turëtø bûti
smuklinë.
stukelis s. m. dem. gabalëlis (sztuczka)
1346. Ðis þodis antraðtëje paraðytas su
su <e> po <m>, o ne uþmastuoti, kaip
padaryta KI-S.
<ð>: ðtukelis. Tai turbût dël lenkiðko ati-
Èia pateikti KI-S praleistø ir netiksliai atstatytø DP þodþiø tæstiniai sàraðëliai,
kaip jau minëta pradþioje, atsirado panaðiomis aplinkybëmis kaip ir anksèiau ALt 1
paskelbtieji. Á juos neátraukti tokios rûðies þodþiai, nurodyti Vinco Urbuèio recenzijoje11 , kurioje taip pat prirankiotas nemaþas pluoðtas ypaè netiksliai atstatytø ir/ ar
interpretuotø þodþiø, jø antraðtiniø formø. Þinoma, tie sàraðëliai nëra iðsamûs, bet
jie gali kalbos tyrëjui palengvinti susirasti rûpimà þodá ar þodþio formà, iðvengti netikslios vienos kitos KI-S pasitaikiusios interpretacijos. Skyrium dar uþsimintina
apie KI-S gale pridëtà DP tikriniø vardø þodynëlá, pavadintà Nomina propria
(p. 484526). Dël to, kad tokie vardai èia pateikti ne kartu su bendriniais þodþiais,
turbût nëra didelë nuodëmë, nors, mano nuomone, bûtø buvæ geriau, jeigu jie nebûtø iðskirti. Neakylus skaitytojas gali nepastebëti to þodynëlio. Bet bloga tai, kad á já
átraukti ir netikriniai þodþiai: tautovardþiai (pvz.: armenai 486 = armënai, graikai 498,
gudai 498, iðponai 500 = ispanai, japonai 501, totoriai 524, vokieèiai 525), ið tautovardþiø padaryti bûdvardþiai bei prieveiksmiai (pvz.: graikiðkai 498, graikiðkas 498,
10 Gertrûda
Naktinienë, Aldona Paulauskienë, Vytautas Vitkauskas, Druskininkø
tarmës þodynas, Vilnius: Mokslas, 1988,
398.
183
11 Vincas
Urbutis, Kudzinowski Cz.
Indeks-sùownik do Daukðos Postilë 12,
Poznañ, 1977, Blt 14(1), 1978, 8185.
lenkiðkas 508, turekiðkai 524 = turkiðkai), ávairiø religiniø bendruomeniø ir sektø
nariø pavadinimai (pvz.: arijonas 486, farizeuðas 496, kalvinionai 507, liuteronas 509,
machometonai 510, zvinglionai 526), ávairiø vietø gyventojø pavadinimai (pvz.: galatai 497, galileiðkis 497, jeruzalimionis 502, korintai 508, nazarëniðkis 515, rymionis
519). Kuo pagrástas tokiø þodþiø priskyrimas nomina propria tipui, sunku pasakyti.
Gal tik tautovardþiø atsiradimà ðiame þodynëlyje bûtø galima aiðkinti netvirtu motyvu, kad jie lenkø kalboje raðomi didþiosiomis raidëmis. Be to, reikia pridurti, kad
kai kuriø tikriniø ar prie jø priskirtø bendriniø þodþiø antraðtës taip pat yra ne be
priekaiðtø. Tokiø atvejø jau yra nurodæs minëtoje recenzijoje Urbutis. Be jo nurodytø, minëtini dar tokie: á antraðtæ iðkelta tiktai forma efezai 493, nors DP, be all.
pl. Ephe¸ump 5379, yra ir acc. pl. Ephe¸ionis 55820 (ið viso tik ðiodvi formos); antraðtëje pateikta tik forma Eva 495, nors DP ið 26 atvejø aðtuonis yra paraðyta Ieva;
antraðtëje duotas tik Ezaioðius 495, nors DP vyrauja Ezaias, Esaias formos; antraðtëje yra tik graikiðkas 498, nors DP raðoma gen. sg. Grêkiáko 11837, gen. pl. Grækiák³
26034; antraðtëje tik Jadviga 501 (= Jadvyga), nors DP ið keturiø atvejø trijuose raðoma <e> po : gen. sg. Iedwigos 5241, 19, nom. sg. Iédwiga 525 46 (tokiø atvejø esama
ir daugiau).
Ðitokiø ir kitokiø netikslumø visiðkai iðvengti vargu ar buvo ámanoma tiek dël
tiriamojo objekto didelës apimties, tiek dël to, kad KI-S raðymo metu buvo dar tik
ápusëta leisti LKÞ, kuriuo bûtø galëjæs pasinaudoti indekso-þodyno autorius (ðio
þodyno kartoteka anuomet jam buvo sunkiai prieinama). Taèiau svarbiausioji ávairiø netikslumø prieþastis, nurodyta ir Urbuèio recenzijoje (Urbutis 1978, 83), ir ALt
1 paskelbtame straipsnyje orientavimasis á dabartiniø þodþiø pavidalà, kitaip
sakant, rëmimasis (deja, ne visada nuosekliai) dabartinës lietuviø bendrinës kalbos
vartosena, dabartine raðyba, iðleidimas ið akiø tarminio Daukðos tekstø pagrindo,
jo raðybos ypatybiø bei nevienodybiø. Taèiau tie netikslumai ar kitokios spragos
nenustelbia Czesùawo Kudzinowskio atlikto sizifiðko darbo, be kurio neiðsiverèia
ir neiðsivers në vienas DP kalbos, ypaè jos leksikos tyrëjas.
B Û G A , K A Z I M I E R A S , 1958: Rinktiniai raðtai 3, Vilnius: Valstybinë politinës ir mokslinës
literatûros leidykla.
Daukðos Postilë. Fotografuotinis leidimas, parengë Mykolas Birþiðka, Jurgis Gerullis, Kaunas: Lietuvos Universiteto leidinys, 1926.
KI-S Czesùaw Kudzinowski, Indeks-sùownik do Daukðos Postilë 1(AN), 2(OÞ), Poznañ:
Wydawnictwo naukowe uniwersytetu im. Adama Mickiewicza, 1977.
Mikalojaus Daukðos 1599 metø Postilë ir jos ðaltiniai, parengë Jonas Palionis, Vilnius: Baltos
lankos, 2000.
184
N A K T I N I E N Ë , G E R T R Û D A , A L D O N A P A U L A U S K I E N Ë ; V Y T A U T A S V I T K A U S K A S , 1988:
Druskininkø tarmës þodynas, Vilnius: Mokslas.
Palionis, Jonas, 1999: Daukðos Postilës indekse-þodyne praleisti ar netiksliai atstatyti þodþiai,
ALt 1, 5766.
SD [Konstantinas Sirvydas,] DICTIONARIVM TRIVM LINGVARVM, In vµum Studioµ¿
3
Iuuentutis, AVCTORE CONSTANTINO SZYRWID é SOCIETATE JESV; Cum Superiorum
permiµµu editum. Tertia editio recognita & aucta, VILN¯, Typis Academicis Societatis
Jesv. Anno Domini M.DC.XLII [1642]. (Naudotasi: Pirmasis lietuviø kalbos þodynas. Konstantinas Ðirvydas: Dictionarium trium linguarum [fotografuotinis leidimas], parengë Kazys Pakalka, Vilnius: Mokslas, 1979.)
S K A R D Þ I U S , P R A N A S , 1935: Daukðos akcentologija, Kaunas: VDU Humanitariniø mokslø
fakulteto leidinys, 149, 287.
SP Ðyrwids Punktay sakimu (Punkty kazañ) (fotografuotinis leidimas), litauisch und polnisch
mit kurzer grammatischer Einleitung herausgegeben von. Dr. Franz Specht, Göttingen:
Vandenhoeck & Ruprecht, 1929.
SPr [Konstantinas Sirvydas,] Prompt[u]arium dictionum Polonicarum Latinarum et Lituanicarum. (Naudotasi: Senasis Konstantino Sirvydo þodynas [fotografuotinis leidimas], parengë Kazys Pakalka, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas, 1997.)
U R B U T I S , V I N C A S , 1978: Kudzinowski Cz. Indeks-sùownik do Daukðos Postilë 12, Poznañ, 1977, Blt 14(1), 8185.
Jonas Palionis
OMITTED
IN
THE
OR
ERRONEOUSLY
RECONSTRUCTED
WORDS
INDEX-DICTIONARY OF DAUKÐAS POSTILLA CATHOLICKA ( I I )
Summary
In the first volume of Archivum Lithuanicum (ALt 1, 1999, 57-66) I have described a
group of Lithuanian words in Daukðas major work Poµtilla Catholicka (1599), which were
omitted or erroneously reconstructed by Czesùaw Kudzinowski in his Index-Dictionary of
Daukðas Poµtilla (Czesùaw Kudzinowski, Indeks-sùownik do Daukðos Postilë 1[A-N], 2[OÞ], Poznañ: Wydawnictwo naukowe uniwersytetu im. Adama Mickiewicza, 1977). While
preparing a new edition of Daukðas Poµtilla Catholicka (Mikalojaus Daukðos 1599 metø Postilë
ir jos ðaltiniai, ed. Jonas Palionis, Vilnius: Baltos lankos, 2000) I have noticed many more
of Kudzinowskis errors of this kind. Thus, here I continue my research on the reconstruction of the original of Daukðas Poµtilla Catholicka words. Kudzinowski has omitted these
words: aimiai, duksus, godinèia, inpirktis, inradumas, iðnuomotis, iðspaitytis, kulpius, mieguostauti, nesumiltinais, prikûvëtis, Sabat, subrolinimas, ðirdyjejis, tagaliausias, -ia. He has also misin-
185
terpreted or erroneously reconstructed the following words: antkalnë, atþagariai, elgetoti,
gridyti, inbangëti, inbingëti, inbingimas, inbingyniø, ágeidulys, ypaèias, -ia, kaèeib, netekumas,
nuliodus, -i (?), nuobylis, nuodëjimas, nuodëmu, paklepa(s), paklepojimas, paklepoti, parodnai,
patusymas, prietikimas, smuklynas, stukelis, taèiaip, taèiuog, tadang, uþginas, uþmestuoti.
JONAS PALIONIS
Baltistikos ir bendrosios kalbotyros katedra
Universiteto g. 5
Publikacijos
(Publications)
188
Archivum
Lithuanicum
4,
2002
ISSN 1392737X, ISBN 344709270X
Gertrud Bense
Briefe von Karl August Jordan
an August Friedrich Pott
In der Handschriftenabteilung der Universitäts- und Landesbibliothek SachsenAnhalt wird innerhalb des Nachlasses von August Friedrich Pott (18021887) eine
knapp 1500 Stücke umfassende Sammlung von Briefen aufbewahrt1, die an August
Friedrich Pott gerichtet waren. Die wenigsten dieser handschriftlichen Briefe sind
bisher bekannt gemacht worden 2. Die einzelnen Stücke dieser Sammlung sind von
unterschiedlichem Umfang. Neben rein persönlich gehaltenen Mitteilungen kann
man aus ihnen viele wissenschaftshistorisch interessante Details und Zusammenhänge herauslesen. Das trifft auch auf die hier veröffentlichten Briefe zu, die
Karl August Jordan in den Jahren von 1847 bis 1850 aus Ragnit nach Halle an Pott
gerichtet hat.
1. August Friedrich Pott wurde am 11. November 1802 in Nettelrede geboren 3.
Es sei an dieser Stelle gestattet, wenigstens mit ein paar Zeilen dieses Wissenschaftlers zu gedenken, dessen Geburtstag sich in diesem Jahr zum zweihundertsten
1 Signatur:
Pott-Nachlaß Yi I, Nr. 11471;
über Internet http://sundoc.bibliothek.unihalle.de/nachlaesse/pott.htm. Bei der
Handschriftenabteilung der Universitäts- und Landesbibliothek SachsenAnhalt in Halle bedanke ich mich für
die Genehmigung zur Publizierung dieser Briefe.
2 Otto Rübesame, Neun Briefe Alexanders von Humboldt an August Friedrich Pott in der Universitäts- und Lan-
189
desbibliothek Sachsen-Anhalt in Halle/
Saale, Aus Vergangenheit und Gegenwart
der Universitäts- und Landesbibliothek
Sachsen-Anhalt. Festgabe zum 60 Geburtstag von Prof. Dr. Kunze, hrsg. von Joachim Dietze, Halle 1969, 5771.
3 Zu Pott siehe auch Gertrud Bense,
A. F. Pott und die balto-slawischen
Sprachbeziehungen, Blt 4 priedas,
1994, 1621. 0 0 00
Male jährt. Er studierte 18211826 in Göttingen Philologie, 18271831 intensivierte
er seine Studien in Berlin im unmittelbaren Umgang mit Wilhelm von Humboldt
und Franz Bopp. 1833 wurde er auf den neugeschaffenen sprachwissenschaftlichen Lehrstuhl in Halle berufen. Mit seinen Etymologischen Forschungen (1833/
1836)4 erwarb er sich ein bleibendes Verdienst an der historisch-vergleichenden
Sprachwissenschaft. Jedoch blieb für ihn die Indogermanistik nur ein Teil der
allgemeinen Sprachwissenschaft. Er vertrat die Ansicht, daß Sprache in ihrem Wirken an die Sprachträger gebunden ist, deren Bedürfnissen sie dient. Durch seine
Schriften und Abhandlungen zieht sich wie ein roter Faden die Frage nach dem
Wesen der Sprache, nach ihrem materiellen und geistig-psychischen Ursprung,
nach den Beziehungen der Sprachen untereinander und nach ihren geschichtlichen
Abläufen. Er war praktisch bemüht, sprachliche und etymologische Fakten vor
reinen Spekulationen gelten zu lassen, denn Tatsächliche Wirklichkeit ist ein
hemmendes Bleigewicht für den vorschnellen idealistischen Gedankenflug 5 . Seine
linguistische Pragmatik sicherte ihm zeitgenössische Anerkennung. Am 5. Juli 1887
ist August Friedrich Pott nach 54jähriger Professorentätigkeit in Halle gestorben.
Ein Beispiel dafür, daß Potts Name als allgemeiner Sprachwissenschaftler und
Verfechter eines angemessenen Status der baltischen Sprachen weit über Halle
hinaus bekannt war, sind vier Briefe an ihn von Karl August Jordan aus Ragnit.
Die Briefe machen ihrerseits das Wirken bzw. die Vorgehensweise dieses evangelischen Pfarrers zugunsten der preußisch-litauischen Sprachsituation im damaligen Ostpreußen anschaulich.
2. Karl August Jordan wurde am 29. Mai 1793 in Norkitten geboren, schloß 1815
ein Studium in Königsberg ab, war bis 1825 Lehrer in Insterburg, von 1825 bis 1832
zweiter Pfarrer an der altstädtischen Kirche zu Gumbinnen. 1832 wurde er als
Pfarrer der deutschen Gemeinde in Ragnit berufen, wo er seit 1851 als Superintendent bis zu seinem Tod am 9. August 1871 tätig war 6. Die meisten seiner
Aktivitäten auf dem Gebiet der Lituanistik (im Verständnis jener Zeit) fallen in diese
Ragniter Zeit.
Es ist anzunehmen, daß Jordan als Student bei Ludwig Jedemin Rhesa (1776
1840) die Lehrveranstaltungen besuchte und mit ihm persönlich verkehrt hat. So
soll er es gewesen sein, von dem Rhesa die Prièkaus pasaka des Christian
4 August
Friedrich Pott, Etymologische Forschungen auf dem Gebiete der Indo-Germanischen Sprachen [...] 12, Lemgo: Verlag
der Meyerschen Hof-Buchhandlung,
1833/1836.
5 A[ugust] F[riedrich] Pott, Wilhelm von
Humboldt und die Sprachwissenschaft,
190
Wilhelm von Humboldt, Über die Verschiedenheit des menschlichen Sprachbaues [...] 1,
Berlin: Calvary, 1876, XC.
6 Maþosios Lietuvos enciklopedija 1, Vilnius:
Maþosios Lietuvos fondas; Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas, 2000,
653.
Donelaitis (in der Hohlfeldtschen Abschrift) erhalten habe7. Auf jeden Fall kann
behauptet werden, daß Jordan im Geiste seiner Zeit der Sichtweise und den Intentionen Rhesas hinsichtlich der Beschäftigung mit litauischer Sprache und litauischem Volkstum sein Leben lang treu geblieben ist. Als Verfasser von diesbezüglichen Beiträgen findet man ihn besonders häufig und kontinuierlich in den 1829
begründeten Preußischen Provinzialblättern8.
Bereits 1834 wird er im Zusammenhang mit Forderung nach einer verbesserten
und erweiterten Auflage des Mielckeschen Wörterbuchs von 1800 lobend erwähnt
als Sammler von authentischen litauischen Redensarten und Worten: Denn daß
Mancher gesammelt hat, ist nicht unbekannt, wie ich denn selbst dergleichen Phrasen v. Jordan besitze9. Bereits aus diesem Zitat kann man ablesen seinen Einsatz
für Belange der litauischen Sprache; ebenso wird deutlich sein Bemühen, auf sich
aufmerksam zu machen, den Kreis von Interessenten zu erweitern und gutwillige
Unterstützung zu aktivieren.
2.1. Mit einer Bezugnahme auf »Professor Nesselmann zu Königsberg«10 be-
ginnt Jordan am 11. Oktober 1847 seine briefliche Kontaktaufnahme zu Pott. Mit der
Bitte um Zusendung der beiden »akademischen Dissertationen« hatte er einen
Bezugspunkt gefunden, der dem Interesse von Pott sehr entgegen kam. Dessen
Abhandlung De lithuano-borussicae in slavicis lettisque linguis principatu commentatio
(1837)11 war von der Universität Halle als ihre Festgabe für das Jubiläum der
Universität Göttingen ausersehen, sie fand jedoch wegen des politischen Scheiterns
dieser Feier nicht die zu erwartende akademische Öffentlichkeit; die von Pott erhoffte Anerkennung blieb vorerst aus. Mit einer Fortsetzung 1841 12 wollte Pott verstärkt
die Aufmerksamkeit auf dieses von ihm behandelte balto-slawische Thema lenken,
was ihm nicht ohne weiteres gelang. So muß ihm diese Gelegenheit sehr willkommen gewesen sein, den Kreis fachkundiger Ansprechpartner für seine »Dissertationen« zu erweitern und sachbezogene Kontakte aufzunehmen.
Leider ist Potts Begleitschreiben zu seiner Sendung an Jordan nicht bekannt, auf
das letzterer in seinem langen Brief vom 4. März 1848 eingeht und von dem er Pott
7 Jurgis
Lebedys, K. Donelaièio raðtø redagavimas, Jurgis Lebedys, Lituanistikos
baruose 1. Studijos ir straipsniai, Vilnius:
Vaga, 1972, 244. 0 0 0
8 Leonas Gineitis, Prûsiðkasis patriotizmas ir
lietuviø literatûra, Vilnius: Pradai, 1995,
1 52163.
9 August Gotthilf Krause, Litthauen und
dessen Bewohner [...], Königsberg: Druck
und Verlag der Hartungschen Hofbuchdruckerei, 1834, 38. 0 0 0
191
10 Zitierte
Stellen aus den Jordan-Briefen
werden mit » ... « gekennzeichnet.
11 August Friedrich Pott, De Lithuano-Borussicae in Slavicis Letticisque linguis principatu commentatio Universitati litterariae
Gottingensi Georgiae Augustae Augustae
inter ipsa sacra secularia prima gratulandi
causa oblata [...], Halis Saxoniae: Formae
Gebaueriae, [1837]. 0 0 0 0
12 August Friedrich Pott, Commentatio de
linguarum Letticarum cum vicinis nexu [...], Halis: Gebauer, 1841. 0 0 0
berichtet, daß er es im Dezember 1847 auf einer Versammlung der Altertumsgesellschaft Prussia in Königsberg vorgelesen, seine Publikation aber verhindert hat. Der
in diesem Zusammenhang genannte »Prof. A. Hagen« war seit 1846 Herausgeber
der Neuen Preußischen Provinzialblätter (weiterhin zitiert als NPPB) und Verfasser
diverser Beiträge darin, beispielsweise schreibt er 1848:
Herr Pfarrer Jordan aus Ragnit [...] las einen Brief des Herrn Professor Pott aus
Halle vor, in dem er seine Ansicht über die Stellung der littauischen Sprache
darlegt und den Kennern derselben ans Herz legt, sie, die bald den ausgestorbenen beizuzählen seyn wird, wenigstens der Wissenschaft zu erhalten 13.
Man begrüßte also in entsprechenden Kreisen, »daß ein Gelehrter fern vom Ostseestrande sich [mit] der littauischen Sprache und ihren Schwestern abgiebt«. Wahrscheinlich hegte man auch große Erwartungen, die Jordan in zuvorkommender Art
in seinen Briefen an Pott zum Ausdruck bringt. Hier kann allerdings nicht ermittelt
werden, ob Jordan mit dem Hinweis auf »mehrfache Aufforderungen zur Erforschung der litt. Sprache« seitens Pott, die »vielleicht in der A. Hall. Lit. Zeitung [waren]«, auf die Rezension14 von Potts Commentatio (1837; s.o.) anspielt, die 1839 anonym in der Allgemeinen Literaturzeitung (Halle und Leipzig) erschienen war, jedoch
offenbar von Pott selbst verfaßt worden ist und solche Aufforderungen enthält.
2.2. Georg Heinrich Ferdinand Nesselmann (18111881) seinerseits war bereits
1845 in Briefkontakt mit Pott getreten15. Er hatte im Januar 1845 Pott seine Schrift
über die Sprache der alten Preußen zur Rezension 16 zugesandt und ihm in einem
Brief vom 19. März 1845 über sein Projekt eines Lexikons der litauischen Sprache
berichtet. Vermutlich hat Jordan davon gewußt, wenn er in seinem ersten Brief seine
persönliche Bekanntschaft mit Nesselmann betont und über seine Sprachsammlungen für dessen deutsch-litauisches Wörterbuch berichtet. Jordans erstem Brief ist zu
entnehmen, daß er erst im Herbst 1847 die persönliche Bekanntschaft mit Nesselmann gemacht hat, eine Kontaktaufnahme muß jedoch schon früher erfolgt sein.
Obwohl in Jordans Briefen nicht die Rede davon ist, kann in diesem Zusammenhang darauf zurückgegriffen werden, daß Jordan zu der von ihm zum 9.3.1846 einberufenen Wörterbuch-Besprechung in Ragnit nicht nur Friedrich Kurschat (1806
1884)17, sondern auch Nesselmann aus Königsberg eingeladen hatte. Wegen schlech13 August
Hagen, Dritter Bericht über die
Alterthumsgesellschaft Prussia, NPPB 6,
1848, 50 ff.; Zitat entnommen aus S. 56.
14 [Anonym,] Aug. Frid. Pott, de BorussoLithuanicae in Slavicis Lettisque linguis
principatu. 1837. 71 S. 4° (20 g Gr.),
Allgemeine Literaturzeitung auf das Jahr
1839 (Halle und Leipzig), Halle, November, Nr. 201, 202, Sp. 388392, 400. 0 0
192
15 Pott-Nachlaß
Yi 5 I, Nr. 992, 993.
Heinrich Ferdinand Nesselmann,
Die Sprache der alten Preussen an ihren
Überresten erläutert, Berlin: G. Reimer,
1845; die Rezension dazu von Pott erschien unter Sprachwissenschaft in der
Allgemeinen Literaturzeitung (Halle), Februar 1846, Nr. 3839, Sp. 297311.
17 Vgl. Maþosios Lietuvos enciklopedija 1, 653.
16 Georg
ter Wetter- und Wegeverhältnisse hätten etliche andere (ungenannte) Geistliche
nicht kommen können; ebenso entschuldigte sich Nesselmann. Tatsächlich nahmen
an dieser Berathung über die Bearbeitung eines littauisch-deutschen Wörterbuchs18 außer Kurschat und Jordan nur noch Pfarrer Ostermeyer aus Budweten (zu
diesem Ostermeyer vergleiche man auch Jordans Brief vom 4. März 1848) und Superintendent Malkwitz aus Ragnit teil; sie beschlossen, vorläufig [...] Prediger Kurschat, der den Haupttheil der Arbeit übernehmen sollte, dabei kräftig zu unterstützen19. Jordan will Kurschat bereits Entwürfe für den Buchstaben W vorgelegt
haben. Daß schließlich doch für ihn das Nesselmannsche Projekt das wichtigste Ziel
seiner Sprachsammlungen wurde, dafür fehlt in diesem Kontext die Erklärung.
2.3. Die Art und Weise der Vorbereitung und Durchführung von Beratungen,
wie sie hier kurz geschildert wurde, könnte unter ähnlichen Umständen in Zusammenhang gebracht werden mit den Aktivitäten des von Jordan »angeregten und seit
mehreren Jahren bestehenden literarischen Kränzchen in Tilsit«. Auf jeden Fall
scheint erkennbar zu werden, daß sich auf Initiative von Jordan ein Interessentenkreis zusammenfinden konnte, mit dem Wunsch, sich gegenseitig zu informieren
über Erfahrungen, Anregungen und Standpunkte sowie den eigenen Blick über
interne, lokale Aspekte hinaus zu erweitern. Es dürfte sich dabei um freie, nicht
institutionalisierte Zusammenkünfte gehandelt haben, deren intellektueller Hintergrund möglicherweise die Preußischen Provinzialbätter (seit 1829) oder andere
örtliche Publikationsorgane waren.
2.4. Wie bereits gesagt, betont Jordan in seinen Briefen seine Zuarbeit zu dem
Wörterbuch-Projekt von Nesselmann; er bringt auch sein Bedauern darüber zum
Ausdruck, »daß Prediger Kurschat in Königsberg sich nicht an Professor Nesselmann anschließt«. Ihm schien gemeinsamer Erfolg wichtiger zu sein als begreifliche
Distanz. Bekundungen seiner Freundschaft mit Nesselmann und seiner Mitarbeit
an dessen Wörterbuch finden sich natürlich nicht nur in den hier veröffentlichten
Briefen; bekannt ist dergleichen aus Jordans Beiträgen in den NPPB jener Jahre.
Seinerseits nennt Nesselmann im Vorwort zu seinem Wörterbuch der Littauischen
Sprache als ersten seiner Mitarbeiter den
Pfarrer Jordan in Ragnit, der seit der ersten öffentlichen Aufforderung von meiner
Seite sich auf das lebhafteste für meine Arbeit interessirt hat, [von ihm] sind mir
allmählig gegen 70 Bogen Mittheilungen zugegangen, welche [...] einen lebendigen
Schatz littauischer Sprache und littauischen Lebens enthalten20.
18 [Karl
August] Jordan, Ueber littauische
Wörterbücher, NPPB 2, 1846, 147.
19 Jordan 1846, 147. 0 0 0
20 Georg Heinrich Ferdinand Nesselmann,
Wörterbuch der Littauischen Sprache,
193
Königsberg: Gebrüder Bornträger, 1851,
VII; vgl. Lietuviø literatûros istoriografijos
chrestomatija (iki 1940 m.), parengë Leonas Gineitis, Vilnius: Vaga, 1988, 163.
Bereits in seinem ersten Brief vom 11. Oktober 1847 gibt Jordan zu verstehen, daß
er sich in den Kreis derer berufen fühlt, die zur Erweiterung des damaligen Wissens
über das Verhältnis der baltischen Sprachen zueinander und zu den slawischen
Sprachen beitragen können. Nebenbei gesagt, falls Jordan mit dem »Abschnitt seiner Schrift«, in dem Nesselmann aus Potts »Dissertationen« zitiert, Nesselmanns
Buch über die Sprache der alten Preußen von 1845 meint, so könnte es genau der
Abschnitt sein, in dem Nesselmann würde vorschlagen, diese Familie [die bei
Thunmann, Pott und anderen Linguae Letticae heißt; G.B.] die der Baltischen Sprachen oder sonst irgend wie zu nennen21. Bemerkenswert ist immerhin Jordans
Eifer, eigene bzw. angelesene Beobachtungen weiterzugeben hinsichtlich des Litauischen außerhalb des preußischen Bereichs, das er wohl mit Êemaitisch identifiziert. So bringt er an anderer Stelle22 in einem Beitrag ein Verzeichniß von
Büchern in Zemaitischen Sprachen zusammen mit einer Anzeige von Friedrich
Kurschats Beiträgen zur Kunde der littauischen Sprache 12 (Königsberg 18431848)23 .
Jordans hier publizierten Briefen kann man viele interessante Einzelheiten zu
seinen Sprachbetrachtungen entnehmen, es mag sich erübrigen, im Rahmen dieser
kommentierenden Einleitung auf alles einzugehen.
2.5. Der Auffassung Nesselmanns (und anderer) folgend, daß das preußisch-
litauische Schrifttum, besonders das der religiösen Übersetzungen und der Gesangbücher24, nur bedingt als authentische litauische Literaturquelle für die Arbeit
speziell an einem Wörterbuch zu verwerten sei, bemüht sich Jordan um die Aufzeichnung der gesprochenen Sprache und außerdem um gedruckte nicht religiöse
Schriften, darunter wohl auch Grammatiken und Ausgaben von Volksliedern. Er
selbst scheint sich an der damaligen Sammlung von litauischen Volksliedern nicht
so intensiv beteiligt zu haben wie andere Autoren in NPPB. Besonders hat sich
dabei Eduard Karl Samuel Gisevius (17981880) hervorgetan. Gisevius hat viele
seiner Aufzeichnungen offensichtlich zum besseren Verständnis der vielen des
Litauischen unkundigen Interessenten zweisprachig publiziert, das heißt, mit
einer Übersetzung ins Deutsche.
Man kann vielleicht heute zu Recht sagen, daß eine echte Begeisterung für die
schriftliche Erfassung der litauischen Folklore um sich griff, was möglicherweise
Jakob Grimm in einem Brief veranlaßt hat, die Königsberger aufzufordern, nicht nur
litauische, sondern auch deutsche (ostpreußische) Sagen und Fabeln aufzuzeichnen25. Wobei sich derzeit die theoretische Frage stellen könnte, inwieweit deren
Herkunft jeweils ethnologisch auseinander zu halten sei.
21 Nesselmann
1845, XXIX.
August Jordan, Zur Kunde der littauischen Sprache, NPPB 8, 1849, 73.
23 Vgl. Lietuviø kalbos enciklopedija, parengë
Kazys Morkûnas, redagavo Vytautas
22 Karl
194
Ambrazas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas, 1999, 340.
24 Nesselmann 1851, VIII, X.
25 Aufforderung. Aus einem Brief von Jacob Grimm, NPPB 1, 1846, 400.
2.6. Die Art und Weise, wie Jordan seinem Briefpartner Pott das unmittelbare
Erleben der Litauer und ihrer Sprache zu vermitteln versucht, um ihn ein Mann
werden zu lassen »der sonum vivum Lituani audivit«, verrät viel persönliche Motivation. Vielleicht nicht ganz ohne die Absicht, das eigene Ansehen zu fördern,
schildert er seinen Aufenthalt in Halle als »Reiter des Blücherschen Heeres«
während der Befreiungskriege 1813. Die dabei erwähnte »Denkschrift« kann unter
seinem Namen identifiziert werden als Zur Geschichte des ehemaligen ostpreußischen
National-Kavallerie-Regiments in den Feldzügen von 1813 und 1814, Leipzig 1846 (der
Verlag war in der modernen Bibliographie nicht zu ermitteln). Nach seinem Tod
veranstaltete sein Sohn Wilhelm Jordan davon eine erweiterte Ausgabe Tagebücher
und Erinnerungen aus den Freiheitskriegen 181314, welche unter den Namen der
beiden Jordans 1981 in Hückeswagen (Nordrhein-Westfalen) vom Verein zur Förderung der Gesellschaftswissenschaften26 erneut ediert worden ist.
2.7. Die Einladung nach Ragnit wurde mit verlockenden Bildern umschrieben,
jedenfalls liest man dergleichen heute mit leichtem Schmunzeln heraus. Mit dem
Beispiel des Besuchs seitens »Prof. v. Bohlen« (Brief vom 4. März 1848) erwähnt
Jordan eine Persönlichkeit, die ebenfalls im Zusammenhang zu sehen ist mit der
aktiven Anteilnahme Königsberger Gelehrter an der Erfassung des Litauischen für
die damalige Sprachwissenschaft. Peter von Bohlen (17961840), im norddeutschen
Friesland gebürtig, kam nach einem Studium der Orientalistik in Halle und Bonn
1825 als Dozent nach Königsberg; als Lehrstuhlinhaber für Orientalistik soll er in
den 30er Jahren des 19. Jahrhunderts der Lehrer von Nesselmann gewesen sein27.
1839 wegen schwerer Erkrankung vorzeitig pensioniert, verbrachte er die letzten
Monate seines Lebens in Halle, wo ihn u.a. Pott kollegial betreute, ihm zugunsten
der Herausgabe seiner letzten Publikation Ritusanhâra (1840)28 den Verleger Wigand in Leipzig vermittelte29. Jordan versucht offensichtlich auch anhand dieser
Briefstelle Pott mit einer gemeinsamen Bekanntschaft nach (Preußisch-) Litauen zu
locken. Den Orientalisten Peter von Bohlen finden wir auch als Baltisten: im ersten
Band der Geschichte Preußens von Johannes Voigt (Königsberg 1827) war schon der
Aufsatz Bohlens Ueber die Sprache der alten Preußen30 abgedruckt gewesen! Am
26 Serie:
VFG-Reihe; 4, 150 S.
1845, XXVIII; Algirdas Sabaliauskas, Lietuviø kalbos tyrinëjimo istorija 1, Vilnius: Mokslas, 1979, 60.
28 Petrus von Bohlen, Ritusanhara: id est
tempestatum cyclus; carmen sanskritum /
Kalidaso adscriptum. Edidit, latina interpretatione, germanica versione metrica atque
anotationibus criticis instruxit P. a Bohlen,
Lipsiae: Wigand, 1840.
29 Johannes Voigt (Hrsg.), Autobiographie
des ordentl. Professors der orientalischen
27 Nesselmann
195
Sprachen und Literatur Dr. Peter von Bohlen, 2. Aufl., Königsberg: Theile, 1842,
92; vgl. Brief von Bohlen an August
Friedrich Pott vom 29.7.1839 (PottNachlaß Yi 5 I, Nr. 168)
30 Peter von Bohlen, Ueber die Sprache
der alten Preußen, Johannes Voigt, Geschichte Preußens, von den ältesten Zeiten
bis zum Untergange der Herrschaft des
deutschen Ordens 1, Königsberg:
Bornträger, 1827, 709723. 0 0 0
29. Januar 1826 schrieb ihm Wilhelm von Humboldt aus Berlin: Ew. Hochwohlgeboren haben mir neulich durch Ihre Abhandlung über die Vergleichung des
Litthauischen mit dem Sanskrit einen sehr großen Genuß verschafft (Ueber die
litthauische Sprache publiziert in den Schriften der Deutschen Gesellschaft zu
Königsberg)31. Mit dem Königsberger Historiker Johannes Voigt war Peter von Bohlen eng befreundet, Voigt und er begleiteten den Oberpräsidenten Herrn von Schön
fast immer auf seinen kleinen Reisen durch Litthauen, auf denen Peter von
Bohlen unter dem litthauischen Volke zu einer emsigen Sammlung seiner Volkslieder animiert wurde32. Im einzelnen ist diese Sammlung zunächst in den NPPB
(18571861) publiziert worden. Es würde weit über den Rahmen der vorliegenden
Darstellung hinausgehen, wollte man das Schicksal dieser Bohlenschen Sammlung
bis hin zu ihrem Anteil an der 1886/1889 von Christian Bartsch besorgten Edition
der Dainø balsai33 genauer verfolgen34.
2.8. Den im Brief vom 4. März 1848 angekündigten Aufsatz über die Berechtigung und die konkrete Lage der litauischen Sprache innerhalb einer immer stärker
deutsch werdenden Umgebung scheint Jordan »im Laufe dieses Jahres [...] in unseren Provinzialblättern« nicht publiziert zu haben. Es läßt sich zumindest für 1848
nichts dergleichen nachweisen. 1849 schreibt er in NPPB:
Vor einem Jahre hatte ich den Gedanken, über die gegenwärtigen Verhältnisse der
Littauer, ihre Sitten, ihre Sprache, [...] eine kleine Schrift zu veranstalten, und auf
Lepners Schrift [s.u.] vergleichend Bezug zu nehmen. Sprachliche Sammlungen für
ein von Herrn Professor Dr. Nesselmann in Königsberg beabsichtigtes neues
littauisch= deutsches Wörterbuch lenkten meine Aufmerksamkeit und Neigung
auf die littauische Sprache und das jährlich abnehmende Littauervölkchen 35.
Auch in seiner Besprechung von Nesselmanns Wörterbuch36 und in anderen
Beiträgen nimmt Jordan zu diesem Problem Stellung, jedoch nicht in zusammenhängender Form.
31 Voigt
1842, 84.
1842, 66, 68.
33 [Christian Bartsch,] Dainu balsai. Melodieen litauischer Volkslieder gesammelt und
mit Textübersetzung, Anmerkungen und
Einleitung im Auftrage der Litauischen Litterarischen Gesellschaft herausgegeben von
Christian Bartsch 12, Heidelberg: Carl
Winters Universitäts=Buchhandlung,
18861889. Zusatz der Herausgeber:
Neudruck: Christianas Bartschas, Dainø
balsai, parengë Jadvyga Èiurlionytë, Laima Burkðtaitienë, Vida Daniliauskienë,
Vilnius: Lietuvos muzikos akademija,
2000.
32 Voigt
196
34 [Karl
Theodor Waldemar] Hoffheinz,
Jahresbericht des Vorsitzenden über
das Gesellschaftsjahr 1886/87, erstattet
in der General=Versammlung vom 13.
Oktober 1887, Mitteilungen der Litauischen Litterarischen Gesellschaft 3, 1893, 94;
Maþosios Lietuvos enciklopedija 1, 191, 147.
35 Karl August Jordan (Rez.), Der preußische Littauer von Theodor Lepner.
Neue Auflage, veranstaltet von Pfarrer
Jordan, Tilsit [1848], Verlag von
W. Sommerfeldt, NPPB 7, 1849, 9496,
Zitat entnommen aus S. 96.
36 Karl August Jordan, Über Nesselmanns
Wörterbuch der littauischen Sprache,
NPPB 12, 1852, 253256.
2.9. In Potts Nachlaß konnte nichts ausgemacht werden, was auf die Zusen-
dung eines Jordan-Aufsatzes hindeutet, auch nicht in Potts Katalog der hinterlassenen Bücher37. In letzterem sind erfreulicherweise die Titel jener Bücher enthalten, die
gemäß den Angaben in den Briefen Jordan Pott übersandt hat. Es handelt sich
einmal um die von Jordan angeregte und dann mit seinem Vorwort versehene
Neuausgabe von Theodor Lepners Der preußische Littauer (1848), besorgt von dem
Tilsiter Verleger und Buchhändler W. Sommerfeldt38. Dieser Sommerfeldt hatte sich,
unter Bezugnahme auf Nesselmann, Kurschat, Gisevius, Jordan und andere, am 21.
August 1847, also noch vor Jordan, mit einem Brief nach Halle an Pott gewandt mit
dem Ersuchen, ihn bei der Gründung einer neuen Zeitschrift in Monatsheften
Lithauische Provinzialblätter zu unterstützen39.
2.10. Zum anderen geht es um Gottfried Ostermeyers Neue Littauische Grammatik40. In der Schilderung seiner Bemühungen, ein Exemplar davon für Pott aufzutreiben, bringt Jordan auch zum Ausdruck, daß er über gute persönliche und sachliche
Beziehungen in seinem Umfeld verfügt. Allerdings geht aus seinem Brief vom 12.
Mai 1848 nicht hervor, wie er zu dem beschädigten Exemplar dieser Grammatik gekommen ist, das er Pott übersandte. Ob er dann noch eine Abschrift der Vorrede
nachgeliefert hat, war nicht zu ermitteln. Ostermeyers Grammatik ist ebenso wie eine 1744er Ausgabe41 von Lepners Schrift und übrigens auch die Grammatik und
das Wörterbuch von Christian Gottlieb Mielcke im oben genannten Katalog der
von Pott hinterlassenen Bücher verzeichnet. Diese Privatbibliothek wurde 1888 von
Potts Erben nach Amerika verkauft; so könnten sich diese Bücher im Besitz von Bibliotheken oder Privatpersonen in den Vereinigten Staaten von Amerika befinden42.
2.11. Zu einer persönlichen Bekanntschaft zwischen Jordan und Pott ist es 1850
in Halle gekommen; man vergleiche den Brief vom 6. Juli 1850. Das »Erfurter Parlament«, das ist der vom 20. März bis 29. April 1850 in Erfurt tagende Reichstag der
Union, nahm die von Preußen vorgeschlagene undemokratische Verfassung für einen
kleindeutschen Bundesstaat an. Als gewählter Vertreter des Kreises Tilsit nahm Jor37 Katalog
der Bibliothek des verstorbenen Geheimrathes Prof. Dr. Aug. Friedrich Pott in
Halle a. S., Halle 1887, autographiert,
Universitäts- und Landesbibliothek Halle, Signatur Aa 4115.
38 Vgl. Jordan 1849, 9496; zu Sommerfeldt vergleiche man auch Domas Kaunas, Maþosios Lietuvos knyga, Vilnius:
Baltos lankos, 1996, 315, 328, 438.
39 Pott-Nachlaß Yi 5 I, Nr. 1256. Das Projekt, für das in diesem Brief von Sommerfeldt geworben wird, ist nicht zustande gekommen.
197
40 [Gottfried
Ostermeyer,] Neue Littauische
Grammatik / ans Licht gestellet von Gottfried
Ostermeyer, Königsberg: Hartung, 1791.
41 Der Vermerk von 1744 als Erscheinungsjahr dieses im Besitz von Pott befindlichen Exemplars ist möglicherweise ein
Versehen im Katalog der hinterlassenen
Bücher.
42 Vgl. Joan Leopold, The Letter Liveth. The
Life, Work and Library of August Friedrich
Pott (18021887), Amsterdam/Philadelphia: Benjamins, 1983, 259264.
dan daran teil43 und brachte vermutlich auf der Hinreise, also im März 1850, einen
Tag bei Pott in Halle zu. Man wird Jordans Worte so zu verstehen haben, denn zum
Zeitpunkt einer Rückreise nach der Tagung Ende April (s.o.) dürfte auch in jenem Jahr
der »volle Frühling« in Halle schon in vollem Gange gewesen sein. Mit einer erneuten
Einladung, Gast in seinem Hause zu sein, schließt Jordan diesen letzten Brief an Pott.
Eine Spur, ein Hinweis auf Fortsetzung dieses Briefwechsels läßt sich derzeit in
Halle nicht finden. Ferner kann kein direkter oder indirekter Beleg dafür erbracht
werden, daß Pott jemals eine Reise nach Ragnit bzw. nach Königsberg angetreten,
ja überhaupt ernsthaft in Erwägung gezogen hat. Beispielsweise ist in dem Brief,
den der Tilsiter Superintendent Karl Wilhelm Otto Glogau (18051875) am 15.
September 1852 an Pott geschrieben hat44 und aus dem hervorgeht, daß Pott eine
gewisse Bürgschaft für die Zulassung von Glogaus Sohn Rudolph als litthauischer Stipendiat in Halle übernommen habe, nichts darüber herauszulesen, daß
Pott »im Norden« (vgl. Jordans Brief vom 6. Juli 1850) zu Gast gewesen sei, obwohl
Glogau ausdrücklich auf Jordan und dessen Bekanntschaft mit Pott Bezug nimmt.
Ebenso ist den späteren Briefen von Nesselmann an Pott (1853, 1868, 1869, 1871) 45 nichts dergleichen zu entnehmen; nebenbei gesagt, Jordan wird in allen Briefen von
Nesselmann an Pott überhaupt nicht erwähnt. Selbst mit dem Eingeständnis, eventuell die Recherchen zum vorliegenden Thema nicht intensiv genug durchgeführt
zu haben, muß man wohl von der Annahme ausgehen, daß die unmittelbaren
Kontakte zwischen Jordan und Pott zum Abbruch gekommen sind. Übrig bleiben
dazu Vermutungen über dessen Ursachen und Hintergründe.
3. Mit solchen Vermutungen, die auch Anregung zu weiterer Beschäftigung mit
historischen Details deutsch-litauischer Beziehungen sein wollen, können diese
Erläuterungen zum Zeitraum der erstmals publizierten Jordan-Briefe 18471850
vorerst abgeschlossen werden. Das Echo, das der Nachwelt von Engagement und
Wirkungskreis des Ragniter Pfarrers Karl August Jordan geblieben ist, würde gewissermaßen einen lyrischen Widerhall finden in dessen Übersetzung des Gedichts
von Friedrich Schiller Das Mädchen aus der Fremde (Dauboj tarp Kerdziû
wargdienûjû), welche Nesselmann als Nachruf für ihn, als literarisches
Vermächtnis eines theuern Verstorbenen 46 mitgeteilt hat.
Gertrud Bense
GERTRUD BENSE
Jägerplatz 17
D-06108 Halle (Saale), Deutschland
43 Vgl.
Maþosios Lietuvos enciklopedija 1, 653.
Yi 5 I, Nr. 545.
45 Pott-Nachlaß Yi 5 I, Nr. 994997.
46 [Georg Heinrich Ferdinand Nesselmann,]
Ein Gedicht von Schiller in litauischer
44 Pott-Nachlaß
198
Übersetzung, mitgetheilt als literarisches
Vermächtniss eines theuern Verstorbenen
von G. H. F. Nesselmann, Altpreußische
Monatsschrift 14, 1877, 673674. 0 0 0
Zwei der
Jordan-Briefe (vom 12. Mai 1848 und vom 6. Juli 1850) werden sowohl im Faksimile
als auch durch Transliteration wiedergegeben. Die zwei anderen (vom 11. Oktober
1847 und vom 4. März 1848) erscheinen nur in transliterierter Form. Die Orthographie der Originale wird beibehalten, ebenso die verwendeten runden Klammern, Unterstreichungen und ähnliches. Ohne Leertaste an ein Wort angefügte
Zusätze in eckigen Klammern ergänzen die im Original gebrauchte Abkürzung.
Durch Leertaste abgesetztes [etc.] steht für ein als Fortsetzungszeichen interpretiertes Sonderzeichen des Originals. Ohne Leertaste an ein Wort angefügtes [?] bezeichnet eine unsichere Lesung. Durch Leertaste abgesetztes [??] steht für ein nicht
interpretiertes Sonderzeichen oder für eine nicht entzifferte Zeichenfolge des Originals. Durch Leertaste abgesetztes [???] markiert eine verschmierte Stelle oder
einen Tintenklecks.
BEMERKUNGEN
ZUR
WIEDERGABE
DER
BRIEFTEXTE.
[Brief von Karl August Jordan an August Friedrich Pott vom 11. Oktober 1847;
Universitäts- und Landesbibliothek Sachsen-Anhalt in Halle, Signatur: Pott-Nachlaß Yi I, Nr. 773]
An
Herrn Profeµµor Dr. F[riedrich] A[ugust] Pott
Wohlgeborn[en]
Halle
[1] Hoch¸uverehrender Herr Profeµµor!
Aus einer Abhandlung des Profeµµors Nesµelmann ¸u Koenigsberg über º die Sprache
der alten Preußen µehe ich, daß Sie µich mit der Erforµchung und º Vergleichung
oµtµeeiµcher Sprachen beµchäftigen. Mit einem Sat¸e aus einer º Ihrer Abhandlungen µchließt Herr Neµµelmann einen Abµchnitt µeiner º Schrift. Dieµe Anführung
macht mich auf den Inhalt Ihrer Schrift begierig, º und erfüllt mich ¸ugleich mit
Freude, daß ein Gelehrter fern vom Oµtµeeµtrande º µich der littauiµchen Sprache
und ihren Schweµtern abgiebt. Ihre beiden Auf=ºµät¸e µollen akademiµche Diµµertationen, im Buchhandel nicht ¸u haben µeÿn. º Herr N[eµµelmann], der mich in
voriger Woche durch einen mehrtägigen Beµuch erfreute, der mir º µeine erµte
perµönliche Bekanntµchaft µchenkte, entbietet Ihnen durch mich einen º freundlichen Gruß. Mit der Abµtattung deµµelben verbinde ich die Bitte an º Sie, mir gütigµt
auf dem Buchhändlerwege durch die Graefe und Un¸erµche º Buchhandlung in
Koenigsberg, Ihre beiden Diµµertationen, De Lithuano º Borusµicae in Slavicis [etc.]
Hal[le] 1837 und De linguarum Lettic[arum] cum vivinis nexu º Halae 1841 ¸ukommen ¸u laµµen. Sie µind vielleicht bei der dortigen Univerµitäts=ºkaµµe [??] käuflich.
Meine Beµchäftigung mit der littauiµchen Sprache macht º mir den Beµit¸ Ihrer
Aufµät¸e und die Kenntniß Ihrer Anµichten wün=ºµchenswerth. Vielleicht habe ich
199
einµt Gelegenheit, Ihre Gefälligkeit durch Mit=ºtheilungen über litt[auiµchen] Sprachangelegenheiten ¸u erwidern.
Herr [??] Neµµelmann arbeitet an einem neuen littauiµch=deutµchen Wörterbuche. º
Es µoll eine Art theµaurus werden und den vorhandenen Sprachµchat¸ mög=ºlichµt
vollµtändig aufnehmen. Aus dem Volke µelbµt habe ich µchon viel º Sprachliches für
ihn geµammelt und ihm ¸ugeµandt. Aus vorhandenen º gedruckten Hülfsmitteln
kann Niemand ein littauiµches Wörterbuch ¸u=ºµammenµtellen. Dieµe µind µehr
dürftig. Es iµt ¸u bedauern, daß früher dafür º nicht mehr geµchah. Die Sache iµt
jet¸t µchwieriger da der Kreis in dem die litt[auiµche] Sprache º geµprochen wird,
µich jährlich verkleinert. Sie hat in den ein¸elnen Gegenden º viel Verµchiedenheit
in der Ausµprache und im Gebrauch ein¸elner Wörter. º [In]
[2] In der Gegend der Stadt Memel iµt µchon viel Uebergang in die lettiµche º
Sprache. Dieµe wird in Preußen nur in einigen Fiµcherorten auf der Kuriµchen º
Nehrung und am Oµtµeeufer von Memel bis Polangen geµprochen. Ihre Erhaltung º
in µo kleinen Gebieten iµt umµo auffallender, da die Geiµtlichen den Leuten º nur
deutµche und littauiµche Predigten halten.
Für die lettiµche Sprache geµchieht in Kurland und Liefland mehr, als für die º Erforµchung und Sammlung der littauiµchen in Preußen. Vielleicht µind Ihnen einige º
kur¸e Noti¸en angenehm, die ich Ihnen aus Briefen ¸weier Geiµtlicher aus Kur=ºland
an mich mittheile. Ein Herr Aµµeµµor Hesµelberg hat dort in neuerer º ëit eine neue
lettiµche Grammatik geliefert. Ein Herr Dr. Bahr in º Dondangen in Kurland µoll eine
neues lettiµches Wörterbuch aus=ºarbeiten. Eine Geµellµchaft hat in einem in Mitau
erµchienenen Maga¸in º ihre dortigen Sprachforµchungen niedergelegt.
Der Abdruck47 einer kleinen Schrift von Th. Lepner Der preuß[e] Littauer 1690
ge=ºµchrieben, 1755 in DanÃig gedruckt, wird vielleicht bald in Königsberg veran=ºµtaltet werden. Sie iµt µehr µelten geworden, hat viel Werth. Sehr wünµchens=ºwerth für Sprachforµcher wäre der Neudruck des: Dictionarium trium linguarum º in uµum µtudioµae juventutis Auctore R. P. Conµtantino SÃyrwid e Societate º
Jeµu. Vilnae ed. vta [?] [??] 1713. Die erµte48 iµt 1677 erµchienen. Das Buch iµt [???] º
polniµch, lateiniµch littauiµch, wichtig für die litt[auiµche] Sprache der Mundart º in
Polen. Das Buch iµt µehr µchwer ¸u haben. In meinen Händen befindet µich º jet¸t
ein von einem Geiµtlichen in S¸amaiten49 geliehenes Exemplar.
Dürfte ich mit Ihren Diµµertationen auf einige gütige ëilen Ihrer Hand º hoffen,
µo erlaube ich mir die Bitte, mir den Titel und Preis eines º Wörterbuches der
Wendiµchen Sprache namhaft machen ¸u wollen. º In Leip¸ig, alµo in Ihrer Nähe,
hat dieµelbe ja einen Lehrµtuhl.
47 Darüber
geschriebenes Wort neue.
48 An
den Rand geschrieben: nach Jnlg [?]
die vierte.
49 Darüber geschriebenes Wort ¢amaiten.
200
¨ürnen Sie mir nicht, wenn ich beim gän¸lichen Mangel an Bekanntµchaft in Ihrem º Orte, Sie mit dieµen ëilen beläµtigt habe und geµtatten Sie mir unbe=ºkannterweiµe hochachtungsvoll mich ¸u nennen
Euer Wohlgebornen
Ragnit am Memelµtrom
im Reg[ierungs]be¸irk Gumbinnen, 11. October 1847
gan¸ ergebenµter
K. A. Jordan Pfarrer der
evangeliµchen deutµchen Gemeine
[Brief von Karl August Jordan an August Friedrich Pott vom 4. März 1848;
Universitäts- und Landesbibliothek Sachsen-Anhalt in Halle, Signatur: Pott-Nachlaß Yi I, Nr. 774]
[1] Hochgeehrter Herr Profeµµor!
Mit inniger Freude erfüllte mich Ihr Brief, durch den Sie µo freundlich meine º
erµten an Sie gerichteten ëilen beantworteten. Er gelangte an mich º mit Ihren
beiden werthvollen Abhandlungen über d[ie] littauiµche Sprache, die º von der
Schwetµchkeµchen Buchhandlung durch die von Graefe und UnÃer in Königs=ºberg
mir ¸ugeµtellt wurden. Mit Vergnügen und Theilnahme habe ich µie ge=ºleµen, mir
auch vorgenommen, in einem von mir ¸uerµt angeregten und º µeit mehreren
Jahren beµtehenden literariµchen Krän¸chen in Tilµit darü=ºber gelegentlich einen
Vortrag ¸u halten und die Theilnahme eines Gelehrten º der nach µeiner Aeußerung: loquentis hominis Lithuani µonum vivum nullum º unquam auribus perceperet für littauiµche Sprache ¸u µchildern, º während unµere Beamten, mit µehr
geringen und µeltenen Ausnahmen, um º die ihnen µo nahe liegende, auf dem
Wege des Gebrauches µo leicht ¸u lernende º littauiµche Sprache µich gar nicht
kümmern, ja ihre Verachtung und µelbµt º gewaltµame Unterdrückung µich als
Verdienµt anrechnen. Wenn man º hieran denkt, muß man µich wundern über die
hingebende Liebe und Treue º mit denen der Littauer an der Landesregierung
hangt. Vielleicht widme º ich dieµem Gegenµtande noch im Laufe dieµes Jahres
einen Aufµat¸ in un=ºµeren Provin¸ialblättern, deµµen Bogen ich Ihnen dann auf
dem Buchhänd=ºlerwege koµtenfrei ¸uµenden würde. Keinesweges gehe ich in
meinem º Gefühle für die litt[auiµche] Sprache bis ¸u der Forderung, daß man den
Littau=ºer hindern µollte, µich ¸u verdeutµchen, und daß man µich mühen µollte, º
µeine Sprache ¸u einer Literaturµprache herauf¸ubilden. Das º wäre thöricht und
unmöglich. Auch Sprachen haben in der Geµchichte ihre º ëit. Man kann µie durch
künµtliche Stüt¸en nicht halten, wenn der Welt º regieren µie und die µie µprechenden Völker im großen Völker= und Spra=ºchenµtrome µinken läßt. Aber Gerechtigkeit kann jede Sprache, µo lange µie º lebt, fordern, wenn die µie µprechenden
201
Menµchen mit Liebe und Treue º die Landesgeµet¸e befolgen und die Pflichten der
bürgerlichen Geµellµchaft er=ºfüllen. Doch ich breche hieran ab, da der Gegenµtand
mich über die Gren¸en eines º Briefes führen würde.
Der Menµch kann nicht bleiben, was er iµt. Auch Sie, verehrter Herr Profeµµor, º
müµµen ein Mann werden, der µonum vivum Lituani audivit. Wie das? º Von Halle
fährt Sie für wenig Geld die Eiµenbahn in einigen Stunden º nach Berlin. Viele
Littauer dienen in den Garderegimentern. º Jeder Offi¸ier wird Ihnen µolche vorführen und Ihnen Gelegenheit º geben, die Sprache ¸u hören, deren Bau Sie mit
Recht bewundern. º Wenn ich µcher¸end das Wort müµµen gebrauchte, µo bitte ich,
µolchen Aus=º [druck]
[2] druck nicht dem Pfarrer, µondern dem ehemaligen Reiter des Blücherµchen
Heeres º ¸ur Laµt ¸u µchreiben, deµµen Brief auf Ihrem Schreibtiµche vielleicht
weicher º liegen wird, als er µelbµt einµt 1813 einige Stunden in einer Nacht in
Halle, º nämlich auf dem Steinpflaµter unter einer Thorhalle, um µich gegen Regen º
¸u µchüt¸en, umgürtet mit dem Säbel, kur¸ nach der Leip¸iger Schlacht, als Yorks º
Heerµchaar über Halle nach Freiburg eilte, um dort Napoleon noch einmal ein º
blutiges Geleit ¸u geben. Eine Denkµchrift aus meiner Feder Leip¸ig 1846 bei
Juranus º erµchienen µpricht über jene ëit.
Mit dieµer Rechtfertigung meines militäriµchen Ausdrucks müµµen wage ich deµµen
Wiederholung und µage: Sie müµµen bei Ihrer Theilnahme für littauiµche Sprache º
µie auch noch am Memelµtrom hören. Hören Sie meinen Vorµchlag! Der Miniµter º
würde Ihnen gewiß für den ¨weck der Sprachforµchung aus einem von S[einer]
Majeµtät für º dieµe und ähnl[iche] littauiµche ¨wecke geµtifteten Fond ein Reiµegeld [?] und einen freien Poµtpaß º µchaffen. Hiemit kämen Sie, in Königsberg bei
Prof[eµµor] Neµµelmann anµprechend, mit º ihm hieher. Gaµtlich empfinge Sie auf
einige Wochen mein Haus. Sie kutµchirten º mit mir koµtenfrei ¸u litt[auiµchen]
Geiµtlichen und µähen litt[auiµche] Volkstümlichkeit an Ort und º Stelle. Der
Wunµch, eine µchöne Natur und der Völker regeres Leben ¸u µchauen, führt º den
reiµenden Nordländer nach Süden. Der Sprachforµcher µucht ja auch den Norden º
gan¸ heim, um die Laute andersredender Menµchen ¸u vernehmen. Die Memel=ºufer bei Ragnit gehören außerdem ¸u den µchönen Gegenden Littauens. Sie
bieten º Ihnen keine Felµen, kein Giebichenµtein50, doch ein Ritterµchloß, das einµt
Littauer º wild beµtürmten. Prof[eµµor] v[on] Bohlen, der Sprachwiµµenµchaft µo früh
durch º den Tod entriµµen, weilte hier einµt gaµtlich viele Tage, µchwärmte beµeligt, º
als ihm eine litt[auiµche] Hausfrau eine Josta (Gürtel) umband, ihm einen Krug º
mit Alus reichte und ihn gaµtlich küßte! Mit Prof[eµµor] Neµµelmann bin ich mir º
durch Beiträge für µ[ein] litt[auiµch] deutµches Wörterbuch bekannt geworden. Er
50 Alter
202
Burgfelsen am Ufer der Saale.
war im º Herbµte eingeladen hier. Wir haben uns lieb gewonnen. Er hat mir µeinen
Beµuch º mit Frau und Kind im künftigen Sommer ¸ugeµagt, worauf µich die
Meinigen º mit mir freuen. Vielleicht bin ich einµt µo glücklich, auch ein Täfelchen
mit dem º Namen Pott in den Erinnerungs=Pott meiner perµönlichen lieben Bekannten º ¸u werfen.
Ihren lieben Brief las ich im De¸[em]b[e]r v[origen] J[ahres] in Königsberg in
einer [??] Verµamm=ºlung der Alterthumsgeµellµchaft Prusµia vor. Er gefiel µehr.
Der Sekretario º der Geµellµchaft Prof. A. Hagen [??] wünµchte ihn für die Provin¸ialblätter. Ich µchlug º die Mittheilung ab, da Briefe in öffentl[ichen] Blättern
ohne Erlaubniß der Verfaµµers º nicht füglich mitgetheilt werden können.
Manche werthe Aeußerungen und Anfragen enthält Ihr werthes Schreiben, die ich
ein¸eln º beantworten will.
Sie wünµchen Auskunft über die ¢emaitiµche Sprache und deren Erforµchung. Sie
ist º nur dialektiµch abweichend von der littauiµchen in der Provin¸ Preuµµen. Ein º
hieµiger littauiµcher Geiµtlicher kann mit vollem Verµtändniß auch den ëmai=ºten
predigen und µich mit ihnen unterhalten. In ein¸elnen Ausdrücken finden º [wie]
[3] wie auch in den verµchiedenen littauiµchen Be¸irken der preuß[iµchen] Provin¸
Littauen, º Abweichungen µtatt. In der Ak¸entuirung hat der emaitiµche Littauer
manches º von Polen und Ruµµen angenommen, ¸[um] B[eiµpiel]51 die Ausµprache
des o. Polen und º Ruµµen haben nur ein o, wie in den deutµchen Wörtern Tonne,
Gold, konnte, º Sonne u.µ.w. Der preuß[iµche] Littauer kennt nur ein gedehntes o,
wie in den deu=ºtµchen Wörtern Thron, Sohn, hoch, Mohn. Den Auerhahn nennt der
emaitiµche Littauer º GluµÃóks (nach dem ruµµiµchen und polniµchen Worte) der
preußiµche Teterwins didisis. Den º Dachs nennt52 Barµuks (= den polniµchen, ruµµiµchen, böhmiµchen Worte) der preuß[ische] º Littauer kennt ihn nur als ObµÃrus.
Lettiµch heißt er Ahpµchra. º Abµchruten (von ObµÃrus) kommt in unµ[erer] Provin¸
mehrmals als Dorfsname º vor. Ich gebe Ihnen hier ein gan¸ kur¸es Beiµpiel
wörtlich aus einem in Wilna º 1847 gedruckten littauiµchen Kalender53,
UÃlajkimas warinu indu nuog itukima ir irudiejima. º Rejk warinius indus po koÅna
nuog ugnies nuokajtima º mirkiti wandenieje o prisÃ pat prirejkima nuosÃùuostiti ir º
sausaj nuotrinti. Warinej indaj taip ùajkomi wisumet º isÃsirodis kajpo naujej padirbti.
Dieµer kleine Aufµat¸ und andere im genannten Kalender tragen übrigens das
Geprä=ºge wörtlicher und ängµtlicher Ueberµet¸ung aus andern Sprachen an µich.
Das l spricht der emaitiµche wie der polniµche Littauer auf dem linken Memelufer º häufig als polniµches ù aus.
51 Darüber
geschriebene Wörter µogar
¸uweilen.
52 Darüber
geschriebenes Wort jener.
Wort Blatt.
53 Durchgestrichenes
203
Stärker als der emaitische Dialekt vom preuß[iµch] littauiµchen auf dem linken Memel=ºufer (nach dem µich die gedruckten Bücher meiµtens alle gerichtet haben)
weicht vom let¸ten º der bei Memel54 ab, der µchon viel Übergänge in das Lettiµche
und auch dahin º ¸ielende Ausdrücke hat. ¨[um] B[eiµpiel] Spangis Eimer jenµeits Memel, µonµt überall Kibirras. º Selbµt55 ein¸elne Kirchµpiele weichen in Kleinigkeiten ab.
Eine Menge Ausdrücke hat der º Littauer für Kartoffeln: ErcÃukai (bei Ragnit), Roputtes bei Tilµit und in der Niederung, º Ropes (bei Memel) PumpucÃei, PadëdÅei (¸wiµchen
Labiau und Inµterburg) Karduppe=ºles, Dëtinei, Klumbirei, Bulwes (let¸er Ausdruck in
Polen bei Wirballen und Mariam=ºpol56. üweilen iµt die Sprache arm, ¸uweilen in
feiner Unterµcheidung reich ¸u nen=ºnen. Durch unrichtige Betonung kann man oft
häßliche ¨weideutigkeit µagen. º Bíbelis iµt die Bibel, Bibélis57 iµt Diminutivum von Bibis = dem lateiniµchen penis. º Sunélis iµt ein Söhnlein SÃunnélis ein Hündlein.
Ihr Brief erwähnt Ihre mehrfachen Aufforderungen ¸ur Erforµchung der litt[auiµchen] Sprache. º Mir iµt leider keine ëile ¸u Geµicht gekommen. Vielleicht
waren µie in der A[llgemeinen] Hall[eµchen] Lit[eratur] ëi=ºtung, die wir früher
hier geµet¸lich auf Kirchenkaµµen koµten halten durften, die uns aber º das Konµiµtorium nahm. Wir µollten dafür ein anderes Blatt halten.
Sie fragen nach einigen in Polen erµchienenen Büchern über litt[auiµche] Sprache.
Mir µind º µie auch nicht bekannt geworden. Denken Sie µich, die Königsberger
Buchhandlungen haben º mit Wilna ihre Verbindung nur über Leip¸ig! Bei Prof[eµµor] Neµµelmann in Königs=º [berg]
[4] berg, der µchon tüchtig ¸u µ[einem] litt[auiµch] deutµchen Wörterbuch ¸uµammenträgt, µah ich Daynas º ÅemaitiµÃkas von StaniewicÃ. Wilna 1829. Ich habe das Buch
für mich noch nicht º erhalten können. Im Gebiet der Dainos µammelt beµonders
eifrig Lehrer Gi=ºµevius in Tilµit.
Meine Thätigkeit erµtreckt µich nur auf Sammlung von Beiträgen aus dem º Volksleben für das Lexikon, die ich fragmentariµch H[errn] Neµµelmann ¸uµtelle. º Pred[iger] Kurµchat arbeitet an einem deutµch. litt[auiµchen] Wörterbuche.
Nach einem Exemplar von Gottfried Oµtermeyer Neue littauiµche Grammatik [etc.]
8. º Koenigsb[erg] 1791 die Vorrede datiert Trempen (Kirchdorf im Darkemer Kreiµe) º
30 Octbr 1791. [???] 194 Seiten. für Sie habe ich bisher vergebens getrachtet. Ich
hoffe º aber endlich noch eins ¸u erlangen. Mein ein¸iges Exemplar möchte ich
gerade º jet¸t nicht entbehren. Mein vor 1/2 Jahren verµtorbener Freund
Friedr[ich] Nathanael º Oµtermeÿer, Pfarrer in Budweten (2 Meilen von Ragnit) der
älteµte Enkel des º Gottfried Oµtermeÿer, der die litt[auiµche] Sprache mit beµonderer
Gewandtheit handhabte, von dem ich º mein Exemplar der Grammatik habe,
beµaß noch etwa 4 ungebundene. Sie µind ungeachtet º ich ihre Erhaltung der
54 Darüber
56 Klammer
55 Darüber
geschriebenes Wort der Stadt.
geschriebene Wörter und auch
Wiedras. 0 0 0 0
57 Im
204
fehlt hier im Original.
Original , als Metrik-Zeichen
über Bíbelis und Bibélis geschrieben.
Wittwe empfahl, bei deren Ab¸ug verloren gegangen. º Der [???]58; Bruder des
Verµtorbenen L[ebrenz] Oµtermeÿer, Pfarrer in Bilderweitµchen (Kreis Staluppe=ºnen)
hat µein ein¸iges Exemplar einµt weggeliehen, nicht wiedererhalten. Von den º
älteµten litt[auiµchen] Grammatiken von Klein, Haak, Sappuhn wird kaum ein Exemplar º noch übrig µein. Eins von Klein (wenn ich nicht irre) µoll, wie Neµµelmann mir
µagte, º auf einer Königsb[erger] Bibliothek µich befinden.
Die von H[errn] Sommerfeld in Tilµit beabµichtigten litt[auiµchen] Provin¸ialblätter
werden wohl nicht er=ºµcheinen. Ich habe ihm µelbµt davon abgerathen. Von
litt[auiµcher] Sprache und Volksthümlichkeit hat S[ommerfeld] º keine Kenntniß.
Den preuß[e] Littauer von Lepner 1690 [??] 8. wird er neu abdrucken º laµµen. Es
iµt Schade daß Prediger Kurµchat in Königsberg µich nicht an P[ro]f[eµµor] Nesµelmann º anµchließt. Je mehr µich Männer von philologiµcher Tüchtigkeit und
prakt[iµcher] Sprachkenntniß º vereinigen, deµto mehr kann gewirkt werden.
Ihre Anµichten in Ihren Diµµertationen über Thunmann µind auch die meinigen.
Von der altpreußiµchen º Sprache wiµµen wir eigentlich wenig. Die Ueberbleibµel
µind zu dürftig, die Katechiµmen gewiß eine º jämmerliche Anfängerüberµet¸ung.
Mit Matth. Praetorius (gegen 1690 Pfarrer in NibudÅen bei º Gumbinnen) glaube ich,
daß die altpreußiµche Sprache, deren barbariµche Ausrottung Siegfried v[on] º
Feuchtwangen begann, der littauiµchen gan¸ nahe geµtanden habe. Mit Neµµelmann ¸ähle º ich die littauiµche und die lettiµche Sprache nicht ¸u den µlaviµchen,
wenn µie auch von einander º Wörter entliehen, Littauer, Letten, Ruµµen Böhmen
eine gleiche Infinitivendung t haben.
Für die mitgetheilten wendiµchen Büchertitel danke ich verbindlichµt. Eine ähnliche
Mittheilung º empfing ich µpäter von der Güte des H[errn] Buchhändlers Tauchnit¸ in
Leip¸ig, dem ich den Vorµchlag º gemacht hatte, ein deutµch=fremdµprachiges
Wörterbuch in den meiµten europäiµchen Spra=ºchen ¸u veranµtalten durch Männer
verµchiedener Länder. Von vergleichender Sprach=ºforµchung verµpreche ich mir
noch manches µchöne Ergebniß für die Wiµµenµchaft. Ihre Diµµer=ºtationen µind ëugniß der Liebe, die auch Sie bei Ihrem Talente dem Gegenµtande widmen º Eine Frage
möchte ich µchließlich noch Ihrem Nachdenken µtellen: Ob man wohl µichere allgemei=ºne Geµet¸e auffinden könne, nach denen verµchiedene Völker von anderen.
Wörter º für ihre Sprache erborgt haben? oder hier nur der üfall gewaltet habe?
Hiemit µchließe ich dieµen Brief, der µchon einige ëit geµchrieben im Pult lag,
deµµen Abµendung ich ver=º¸ögert, weil ich noch immer auf ein Exemplar von
O[µtermeyers] Grammatik für Sie hoffte. Hochachtungsvoll
Ragnit 4 MaerÃ 1848.
Euer Wohlgebornen
gan¸ ergebenµter
Jordan
58 Nachträglich
von Jordan eingefügtes
Wort, schwer zu entziffern.
205
[Brief von Karl August Jordan an August Friedrich Pott vom 12. Mai 1848; Universitäts- und Landesbibliothek Sachsen-Anhalt in Halle, Signatur: Pott-Nachlaß
Yi I, Nr. 775]
An
den Profeµµor der Sprachwiµµenµchaften
Herrn Dr. F[riedrich] A[ugust] Pott
Wohlgebornen
in
Halle
[1] Ragnit 12 Mai 1848
Hochgeehrter Herr Profeµµor!
Endlich kann ich Ihren ausgeµprochenen º Wunµch erfüllen. Empfangen Sie º hiebei
von mir ¸u wohlwollender º Erinnerung ein Exemplar von Oµtermeyers º littauiµcher Grammatik. Außer º dem Titel den ich natürlich richtig º abgeµchrieben
206
207
208
fehlen 2 Blätter üeig=ºnung an L[udwig] v[on] BacÃko und XXIV Seiten º Vorrede,
in denen O[µtermeyer] u.a. µich über º einige Arbeiten von Vorgängern º verbreitet.
Die Vorrede µchließt º mit den Worten: Geµchrieben ¸u º Trempen im Amte
Nordenburg º den 30 Oktober 1791 im 76 Jahre mei=ºner Wallfahrt.
Die Grammatik µelbµt hat kein º fehlendes Blatt. º Sollten Sie die fehlende Vorrede
künf=ºtig wünµchen, µo könnte ich µie für Sie º künftig hier abµchreiben laµµen.
[2] Die älteren littauiµchen Grammatiken º von Klein, Sappuhn, Haak º kenne ich
auch nicht, und habe mir º durch eine Aufforderung in º einem Provin¸ialblatte
vergeb=ºlich Mühe gegeben, µie ¸u erlangen. º Da in Halle in früherer ëit ein º
litt[auiµches] Seminar war, könnte vielleicht º ein Exemplar jener Bücher auf º einer
der dortigen Büchereien º µich vorfinden.
Die ëit voll bürgerlicher Kämpfe º und Aufregungen iµt dem friendlichen59 º
Sprachµtudium mißgünµtig. Die º Furcht vor einem Ruµµenkrieg º iµt wohl mehr bei
den ëitungsµchrei=ºbern. In der Nähe der ruµµiµchen º Grän¸e habe ich wenigµtens
mit º der Mehr¸ahl darüber oft gelächelt. º Das verµtärkte Erwachen der verµchiedenen º Volklichkeiten könnte auf der anderen Seite º wieder den Sprachenfreunden neue Luµt an º ihren Beµtrebungen einflößen.
Genehmigen Sie die Verµicherung der Hochachtung:
Euer Wohlgeboren
Ergebenµter
Jordan
[Brief von Karl August Jordan an August Friedrich Pott vom 6. Juli 1850; Universitäts- und Landesbibliothek Sachsen-Anhalt in Halle, Signatur: Pott-Nachlaß Yi I,
Nr. 772]
[1] Ragnit 6 Juli 1850
Verehrter Herr Profeµµor!
Empfangen Sie, wenn auch µpät nach meiner º Heimkehr meinen her¸lichµten
Dank º für die freundliche Aufnahme, die Sie und º Ihre verehrte Gattin mir in Halle
ge=ºwährten. Den wohlthuenden Eindruck be=ºwahre ich treu im Her¸en auf.
Möge das kleine Büchelchen von Lepner, der º übrigens viel ¸u dunkel µchildert,
das Bild º eines Volksµtammes Ihnen vorführen, mit º deµµen Sprache µich bereits
Ihre Forµchungen º beµchäftigt haben.
Die um das Büchelchen gebundenen Strumpf=ºbänder µind echtlittauiµche Arbeit.
Die Frau º verµchenkt µolche, auch bindet µie (pakeles ge=ºnannt) wohl ¸uweilen die
59 Zu
209
lesen als friedlichen.
210
211
Hausfrau dem º Fremden um den Arm, als Gaµtgeµchenk. º Von Nesµelmann:
Wörterbuch iµt die erµte º Lieferung erµchienen. N[esµelmann] wird µeinen Ver=ºleger geµchockt haben dadurch, daß er º aus wiµµenµchaftlichen Rückµichten die
Fol=º[ge]
[2] gereihe des Alphabets geändert hat. º Ich wünµchte, die Eiµenbahn von Waldenberg º bis Koenigsberg würde in einem Jahre fertig. º Dann könnte ich einmal
vielleicht die Freude º haben, hier im Norden die Gaµtlichkeit ¸u º erwidern, die Sie
mir µo freundlich gewähr=ºten. Man µpricht von einem Wieder¸u=ºµammentritt des
Erfurter Parlaments º im Monat Auguµt d[ieµes] J[ahres]. Vielleicht dauert º die
Sache noch länger. Gern hätte ich º eine Reiµe im Juni wieder gemacht, um º
Gegenden wieder¸uµehen, die auch ohne º den vollen Frühling mich µchon ent=º
¸ücken.
Empfehlen Sie mich Ihrer verehrten freund=ºlichen Gattin und Ihrem Freunde
Herrn º Prof[eµµor] Schaller beµtens und behalten Sie º in fernerem Wohlwollen
Ihren
Sie innig hochµchät¸enden
Jordan
212
Recenzijos
(Reviews)
213
214
Archivum
Lithuanicum
4,
2002
ISSN 1392737X, ISBN 344709270X
Jonas Bretkûnas,
Giesmes Duchaunas ir kitos 1589 metø
liturginës knygos: tekstai ir jø ðaltiniai,
parengë habil. dr. Guido Michelini
Vilnius: Baltos lankos,
2001, 301 p. ISBN 9955-00-034-1
Ðiuo leidiniu italø kalbininkas Guido Michelini tæsia savo pradëtà moksliná
Prûsijos senøjø lietuviðkø giesmynø ir maldynø publikavimà: jis skelbia Ðvedijos Uppsalos universiteto bibliotekoje saugomas Jono Bretkûno iðleistas Giesmes
Duchaunas, Kancionalà, Kolektas ir Parafrazá. Prieð dvejus metus pasirodë Michelinio parengti Martyno Maþvydo tekstai su ðaltiniais1 . Èia recenzuojama knyga taip pat labai glaudþiai susijusi su Maþvydu didþiàjà dalá pateiktø giesmiø
Bretkûnas ëmë ið Maþvydo giesmynø. Be to, panaðûs ir jos parengimo principai:
spausdinamos Bretkûno giesmyno, Kancionalo ir Kolektø fotokopijos, greta papuslapiui pateikiami dabartiniais raðmenimis (su tam tikromis iðimtimis) perraðyti
ðaltiniø tekstai. Jie dar papildomai aptariami iðnaðose, taip pat nurodomi Bretkûno ar jo pagalbininkø atlikti redakciniai pakeitimai, korektûros klaidos, paaiðkinami kai kurie sunkiau áskaitomi þodþiai. Ðaltiniø tyrimo rezultatai, kaip ir
Maþvydo tekstams skirtame leidinyje, apibendrinami ávade (p. 79). Gale pateikiamas Tekstø sàraðas pagal pirmàsias eilutes (p. 290299) ir priedas keletas nustatytø giesmiø ar maldø ðaltiniø fotokopijø ið vokiðkø bei lotyniðkø XVI
amþiaus knygø (p. 281289).
1 Guido
Michelini, Martyno Maþvydo raðtai
ir jø ðaltiniai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas, 2000. 0 0 0
215
Jonas Bretkûnas, Giesmes
Duchaunas ir kitos 1589
metø liturginës knygos:
tekstai ir jø ðaltiniai
1.1. Ávadas recenzuojamame leidinyje palyginti kuklus. Labai lakoniðkai pristatomi Bretkûno veikalai, nustatyti ðaltiniai, kai kurie ankstesni tyrëjai. Deja, net
neuþsimenama apie knygø pasirodymo aplinkybes. Atrodytø, publikuojamas veikalas telaikomas savotiðku Maþvydo darbø variantu, papildu, nevertu platesnio pristatymo. Taèiau juk èia yra ir naujø tekstø, svarbiø ir ádomiø kalbos bei literatûros
istorikams. Apie ðiuos tekstus nuolat kalbama ir paèiame ávade. Ðtai Michelini
nustatë, jog 34 naujai Bretkûno Giesmëse Duchaunose paskelbtos giesmës, skirtingai
nei Maþvydo giesmyne, yra verstos ið 1561 metø Martyno Liuterio vokiðko giesmyno Geistliche Lieder. Parengëjui pavyko patikslinti ir Kolektø ðaltinius. Ði seniausia
iki ðiol þinoma verstinë lietuviðka maldaknygë nëra sudaryta ið perredaguotø ir
papildytø M. Maþvydo giesmyne esanèiø maldø, kaip manyta anksèiau 2, tai savarankiðkas 1558 metø Prûsijos Baþnyèios nuostatø3 vieno skyriaus vertimas ir tik
kelios maldos yra paimtos ið minëto giesmyno.
1.2. Lakoniðkame ávade neaptartas vienas svarbus aspektas visø trijø 1589
metais Bretkûno iðleistø liturginiø knygø, taip pat ir Maþvydo Parafrazio tarpusavio
ryðys. Jis reikðmingas, nes yra susijæs su tolesne giesmynø istorija ir teikia medþiagos platesniems svarstymams apie anuometës knygos kaip tam tikro vieneto egzistavimà. Pasak Jurgio Lebedþio, Zigmo Zinkevièiaus4, kurie rëmësi Adalberto Bezzenbergerio, ypaè Jurgio Gerulio nuomone 5, Bretkûnas minëtus darbus iðleido sujungæs á vienà knygà be bendro pavadinimo. Ið Michelinio leidinyje vartojamø
apibûdinimø trys knygos, atskiros knygos ir pan. atrodo, jog laikomasi
kitos nuomonës. Panaðiai ið pradþiø manë ir Gerulis bei já patikslinæs Eduardas
Hermannas6. Atskiros Giesmiø Duchaunø, Kancionalo ir Kolektø lankø signatûros
Uppsalos universiteto egzemplioriuje lyg ir paremia mintá, jog tai bûta savarankiðkø knygø, tik vëliau suriðtø á vienà rinkiná, konvoliutà (Maþvydo Parafrazis su
giesmynu sudarë vienà organiðkà veikalà). Bet prieð Antràjá pasauliná karà Karaliauèiaus miesto bibliotekoje buvæs dar vienas egzempliorius irgi suformuotas ið
tokiø pat knygø, daliø, tad veikiausiai veikalëliai, nors ir atskiras antraðtes turi,
2 Lietuvos
TSR bibliografija. Serija A. Knygos
lietuviø kalba 1. 15471861, Vilnius:
Mintis, 1969, 65 (toliau LB).
3 Kirchen Ordnung Wie es im Hert¸ogthumb
Preuµµen [...] gehalten wird, Königsberg,
1558 (toliau KO).
4 Jurgis Lebedys, Senoji lietuviø literatûra,
Vilnius: Mokslas, 1977, 101; Zigmas
Zinkevièius, Lietuviø kalbos istorija 3. Senøjø raðtø kalba, Vilnius: Mokslas,
1988, 66.
5 Adalbert Bezzenberger, Beiträge zur Geschichte der litauischen Sprache, Göttingen:
216
Verlag von Robert Peppmüller, 1877,
XII; [Jurgis Gerulis], Senieji lietuviø skaitymai 1, sutaisë Jurgis Gerullis, Kaunas:
Lietuvos universiteto leidinys, 1927, 88t.
6 Maþvydas. Seniausieji lietuviø kalbos paminklai iki 1570 metams. Spaudai parûpino
Dr. Jurgis Gerullis, Kaunas: Ðvietimo
ministerijos leidinys, 1922, XX (toliau
MG); Eduard Hermann, Bemerkungen
zum altlitauischen Schrifttum in
Preußen, Aus den Nachrichten der K. Gesellschaft des Wissenschaften zu Göttingen.
Philologisch-historische Klasse, 1923, 108t. 0
taèiau [...] á vienà tomà aptaisyti [...]. Kalba ir raðyba ta pati, tad vos abejotina, kad
Bretkûnas viso tomo redaktorius yra 7. Galimà ir treèia, kompromisinë, prielaida:
gal bûta baþnytinës valdþios nurodymo ðias atskirai iðspausdintas knygeles (giesmes ir maldas) jungti á vienà rinkiná. Turbût todël vëlesniame lietuviðkame Prûsijos
giesmyne Lozoriaus Zengðtoko Giesmëse Chrikðèioniðkose (1612) kartu iðspausdintas ir Maþvydo Parafrazis su Bretkûno Kolektomis; ilgainiui, matyt, ðitai sukûrë
tradicijà lietuviðkà giesmynà leisti su maldynu.
Nepasigilinta ir á dviejø giesmynø Giesmiø Duchaunø bei Kancionalo ryðius,
sandaros ypatumus. Be papildomø tyrimø neaiðku, kodël buvo parengti du giesmiø
rinkiniai. Kai kà pasako Kancionalo paantraðtë, kurioje nurodyta, jog á ðá giesmynëlá
atrinktos pagrindiniø religiniø ðvenèiø giesmës. Taèiau svarbu bûtø buvæ paminëti,
jog kancionalais liuteronai tuomet vadino homofoniniø protestantø melodijø rinkinius su liuteroniðkiausiais tekstais8. Vertëjo patyrinëti ir giesmiø grupavimà Giesmëse Duchaunose. Juk ðiame giesmyne nebeliko Maþvydo giesmyno skyreliø. Gal bûtø
rastas dar vienas papildomas argumentas, jog rengiant giesmynà atsiþvelgta á Liuterio Geistliche Lieder (1561)? Beje, Bretkûno giesmynuose visos giesmës sunumeruotos;
toká giesmiø pateikimo bûdà perëmë visi tolesni lietuviðki protestantø giesmynai.
1.3. Taigi nors ávade ir neakcentuota, recenzuojamame leidinyje buvo publikuotas vienintelis iðlikæs Bretkûno knygos, arba knygø konvoliuto, egzempliorius, o ne
parengëjo nuoþiûra atrinktos 1589 metais leistos liturginës knygos (taip bûtø galima suprasti ið leidinio pavadinimo). Ðis faktas daro suprantamà ir pakartotiná
Maþvydo Parafrazio (vien nuo 1993-iøjø jau treèiàkart!) perspausdinimà, ir rankraðtinio 14 giesmiø rinkinëlio, priraðyto egzemplioriaus gale, publikavimà. Taèiau
keista, kad á Tekstø sàraðà pagal pirmàsias eilutes neátrauktas nei Parafrazis, nei
rankraðtiniai prieraðai; rankraðtinis giesmynëlis ávade nepristatytas plaèiau, nesvarstyta autorystës problema, nepaminëti ankstesni tyrëjai9. Rankraðtiniø giesmiø
ðaltinius, redakcinius pakeitimus nustatë Jonas Palionis10. Jis gana iðsamiai aptarë
ir jø kalbà bei tikëtinà autorystæ. Dël tarminës giesmiø kalbos analizës bei galimo
sudarytojo, Aleksandro Rodûnionio jaunesniojo, suabejojo Zinkevièius 11. Jo nuomo7 Gerulis
1927, 88. Tiesa, Karaliauèiaus egzemplioriaus daliø iðsidëstymas ðiek
tiek kitoks: Giesmës Duchaunos (su Parafraziu), Kolektos, Kancionalas; po kiekvienos dalies palikta tuðèiø puslapiø. Matyt, tuðèiø puslapiø turi ir Uppsalos
egzempliorius tà netiesiogiai liudija ir
nepilni lankai knygeliø pabaigoje. Deja,
apie juos parengëjo neuþsiminta.
8 Þr. Dainora Pociûtë, XVIXVII a. protestantø baþnytinës giesmës. Lietuvos Didþioji
217
kunigaikðtystë ir Prûsø Lietuva, Vilnius:
Pradai, 1995, 28. 0 0 0
9 Plg. Birutë Kabaðinskaitë, XVIXX amþiaus lietuviðkø giesmiø tyrimo ir publikavimo apþvalga, ALt 3, 2001, 339. 0
10 Jonas Palionis, XVI a. pabaigos anoniminis rankraðtinis lietuviðkø giesmiø
rinkinëlis, Lt 2, 1990, 6076.
11 Zigmas Zinkevièius, Kelios pastabos
apie rankraðtiná giesmynëlá Jono Bretkûno Kancionalo (1589 m.) Upsalos egzemplioriuje, Lt 4(24), 1995, 120t. 00
ne, sudarytojas veikiausiai buvo ne baltsermëgiø, o striukiø tarmës ir veikiausiai ne
Rodûnionis, o knygos savininkas. Mokslininkas straipsnyje klausë, ar nëra egzemplioriuje kokiø nors áraðø ar kitø duomenø, kurie tai patvirtintø ar paneigtø. Gaila,
atsakymo recenzuojamame leidinyje jis nerastø apie papildomus áraðus èia iðvis
neuþsimenama. Ar tuo norima pasakyti, kad jø nëra? Antai Karaliauèiaus egzemplioriuje áraðø bûta, èia nurodyta netgi savininko pavardë (þr. Bezzenberger
1877, XII).
Dëmesio lauktø ir faktas, jog Karaliauèiuje saugotame egzemplioriuje (tiesa, ne
tik jo pabaigoje) irgi buvo ranka priraðytos aðtuonios giesmës. Sprendþiant pagal
Hermanno (1923, 111114) ir Bezzenbergerio (1877, XIIXIV) apraðus, rankraðtinës
giesmës Karaliauèiaus egzemplioriuje, panaðiai kaip ir Uppsalos, yra labai artimos
atitinkamoms Maþvydo giesmëms, trys ið jø netgi tos pöèios kaip ir Uppsalos
egzemplioriaus. Be to, abiejuose egzemplioriuose yra po vienà giesmæ, turinèià
atitikmená tik vëlesniame Zengðtoko giesmyne (1612).
Kadangi Michelinio parengtame leidinyje perspausdintas vienintelis iðlikæs egzempliorius, saugomas Ðvedijoje, bûtø buvæ labai naudinga pateikti tam tikrø duomenø apie patá spaudiná, jo matmenis, ypatumus, kitaip tariant, apraðyti já bibliografiðkai. Juk nei LB, nei kituose darbuose, kuriuose daþniausiai remtasi fotokopijomis ar mikrofilmais, tokiø duomenø nëra.
Bretkûno liturginës knygos neturi áprastinës paginacijos, tik lankø signatûras.
Leidinyje neávesta papildoma paginacija, taèiau ávade nurodomi neegzistuojantys
Kolektø puslapiai (matyt, parengëjas buvo juos susinumeravæs). Tai klaidina skaitytojà. Èia bûtø pakakæ remtis bendràja knygos puslapiø numeracija arba originalo
lankø signatûromis.
2.1. Bretkûno parengtø liturginiø knygø ðaltiniø nustatymas, tai akivaizdu ir
ið Michelinio atliktø tyrimø, dar nëra baigtas darbas. Ið dalies tai susijæ su ne iki
galo aiðkiais Maþvydo giesmiø ir melodijø ðaltiniais. Nors Maþvydo tekstø ðaltiniai
recenzuojamame leidinyje turëtø uþimti antraeilæ vietà (Bretkûno tekstø poþiûriu tai
jau ðaltiniø ðaltiniai, pradiniai prototipai), kruopðtus jø pateikimas greta Bretkûno
bei Maþvydo giesmiø ir komentavimas rodo kitokià parengëjo nuostatà. Tiesa, Maþvydo giesmiø ðaltiniø aiðkinimas, palyginti su ankstesniu Michelinio darbu (þr.
Michelini 2000), maþai pasistûmëjo á prieká. Èia tiesiog iðryðkinamas vertimo pagrindas. Kai kurie ðaltiniø komentarai netgi per daug lakoniðki. Ðtai prie pateikto
giesmës Ach Diewe isch dangaus weisdek (p. 50) ðaltinio pridëtas lauþtiniais
skliaustais suskliaustas posmas ir nenurodyta, jog tai atskiras tekstelis, cituojamas
ið kito ðaltinio, vadinamosios Wackernagelio antologijos (þr. Michelini 2000, 410
413). Vienas kitas ið nustatytø Maþvydo giesmiø ðaltiniø kelia abejoniø. Antai
teigiama, jog litanijos (p. 73) pagrindas yra giesmyno Geistliche Lieder giesmë, taèiau
dalis teksto aiðkiø atitikmenø neturi, taigi galimas ir visai kitas ðaltinis.
218
2.2. Paèiø Maþvydo giesmiø ir maldø, t. y. tiesioginiø Bretkûno liturginiø tekstø
ðaltiniø, komentarai taip pat ne visada preciziðki. Bretkûno giesmyno teksto LAikik Pon mus prieg tawa ßod¸io ðaltinis, remiantis leidiniu (p. 61), yra atitinkama
Maþvydo giesmë Laikik Pon mus prieg ßodziui tawa. Ið tiesø tokio giesmës
pavadinimo (t. y. pirmosios eilutës) Maþvydo tekstø sàraðe (Michelini 2000, 715
725) nerasime, nes ðis tekstas yra giesmës D¾k mums pakaiju malonei (MG 390)
(ji sudaryta pagal dvi Liuterio giesmyno giesmes) dalis12. Ne visai tiksliai pateiktas
ir giesmës PAµchlowinta wiµµad teµtow (p. 210) ðaltinis. Maþvydo giesmyne lietuviðkas tekstas iðspausdintas pakaitomis su lotyniðku (MG 324), o recenzuojamame
leidinyje be jokiø paaiðkinimø atrinkti tik lietuviðkieji giesmës þodþiai. Kolektø
pabaigoje pridëta Vieðpaties malda TIewe muµu (p. 251t.) artimesnë veikiau Formos chrikðtymo ar giesmyno maldai, o ne Maþvydo Katekizmo tekstui13, plg. sutampanèius Bretkûno ir Formos chrikðtymo teksto þodþius dangui, karaliµta, Buk walia tawa
su Katekizmo d±nguµu, karaliµte, Buki tawa walia. Kolektose nëra vëlesniems Maþvydo
maldos variantams bûdingos pabaigos Tawa n²s ira karaliµta/ ir µtipribe/ ir garba
ant amßu amßa, tai galëjo lemti ne vertimo ðaltinis, o taikymasis prie melodijos.
Beje, nëra labai patogu, kai parengëjo nuomonë apie teksto ðaltinius iðbarstyta
po skirtingas leidinio vietas: apie Maþvydo maldø poveiká kai kuriems Kolektø
tekstams, tarp jø ir Vieðpaties maldai, raðoma ne prie pateiktø faksimiliø ir perraðø,
o ávade ar Tekstø sàraðe pagal pirmàsias eilutes (p. 299).
2.3. Nëra visiðkai aiðkûs ir naujai Bretkûno skelbtø giesmiø ðaltiniai. Ar ið tiesø
jø pagrindas yra 1561 metø Liuterio giesmyno Geistliche Lieder leidimas? Juk viena
giesmë EIket maneµp bila Chriµtus (Nr. LXVI) tikrai yra artimesnë 1545 metø
leidimo (ar vëlesnio jo perspaudo?) vokiðkam variantui (þr. p. 8, 124). Tikruosius
ðaltinius nustatyti sunku ypaè dël to, jog tos pöèios giesmës be jokiø pakeitimø
buvo perimamos ið vieno giesmyno á kità. Be to, neþinomi ir jø vertëjai á lietuviø
kalbà.
3.1. Vertinga, jog ðalia Bretkûno giesmiø publikuojant transliteruotus Maþvydo
giesmiø tekstus naujai pridëti kai kuriø þodþiø formø komentarai. Taèiau aiðkinimas, jog giesmës Dzauketese scheme czese strofoje Petras/ Judas ir Jacobas/
Wernai mokin per gromatas/ Gailesu ghreku/ pakutas (p. 151) paraðymas Gailesu
taisytinas á Gailesi (ðitaip yra pataisæs Bretkûnas), nëra pagrástas. Kaip nurodo
Dominyko Urbo þodynas14, Gailesu èia yra tiesiog gen. pl. forma, t. y. gailesiø. Tam
tikro patikslinimo norëtøsi ir dël giesmëje Paµchlowinta wiµµada µchwenta ranka
12 Bretkûnas
Maþvydo giesmæ vël suskaidë
á du savarankiðkus tekstus kaip Liuterio
giesmyne.
13 Þr. Michelini 2000, 105, 587. 0 0 0
219
14 Dominykas
Urbas, Martyno Maþvydo raðtø þodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla, 1996, 119. 0 0 0 0
priraðyto þodþio (MG 327). Recenzuojamame leidinyje ðis faktas tiesiog konstatuotas (p. 217, 51 iðn.), jo autorystë nesvarstoma. Susidaro áspûdis, jog tai Maþvydo
laikø áraðas. O juk veikiausiai jis yra vëlyvas, galás priklausyti net ir Jurgio Gerulio,
rengusio giesmyno publikacijà, rankai.
3.2. Teksto faksimiliø pateikimà recenzuojamame leidinyje veikiausiai lëmë tam
tikros tradicijos, susiformavusios Baltø lankø leidykloje. Nesuprantama, dël kokiø prieþasèiø jau kelintoje publikacijoje atsisakoma puslapio fono15. Sunkiai áskaitomo teksto kokybë dël to nepagerëjo, o kai kurie diakritikai, smulkûs raðmenys
beveik neáþiûrimi. Ypaè neáskaitomos Bretkûno leidinio perspaudo rankraðtinës
giesmës. Ðiuo atveju bûtø labai pravertusi greta pateikta perraða. Specialiai ieðkoti
Jono Palionio straipsnio su publikuotu transliteruotu visø giesmiø tekstu (Lt 2,
1990, 7076) giesmiø tyrëjui nëra patogu. Be to, vien pavarèius leidiná matyti, kad
skiriasi perspausdintø antraðtiniø ir tolesniø puslapiø dydis. Kadangi apmaudi
originalo puslapiø maþinimo praktika pastaruoju metu taikyta ne kartà16, kyla
átarimas, jog ir èia buvo elgtasi panaðiai. Ðiuos átarimus bûtø iðblaðkæs autentiðko
knygos formato nurodymas.
3.3.
Minëta, kad greta originalo fotokopijø recenzuojamoje knygoje pateikta
spëjamo ar neabejotino ðaltinio perraða dabartinëmis raidëmis17. Didesnioji dalis
tekstø yra imta ið Maþvydo Giesmiø Chrikðèioniðkø. Ið esmës tai pirma tokia gausi
Maþvydo giesmyno tekstø transliteracija 18 (iki ðiol daþniausiai transliteruotas Maþvydo Katekizmas). Perraðant tekstà, iðtaisytos spaudos klaidos, o autentiðkas paraðymas nurodytas iðnaðose. Maþvydo giesmës transliteruotos gana rûpestingai, taèiau pasitaiko netikslumø. Daþnai pamirðtama nurodyti iðtaisytas spaudos klaidas, pvz.: meile (2 k.; p. 117) meike (MG 1573, 9); schaliu (p. 118; nëra 5 iðnaðos)
Scha= iu (MG 1571314); tawesp (p. 118) taw µp (MG 15716); Christu (p. 118) Chriµiu
(MG 15818); atleisk (p. 82) atleiµt (MG 5683). Yra ir korektûros klaidø: meile (p. 119)
meil¿ (meil?) (MG 1591); kurs (p. 82) kurµs (MG 5676); schwænta (p. 83) schwenta
(MG 56916); sawa (p. 84) Sawa (MG 57111); patam (p. 84) potam (MG 57117); suiais
(p. 85, 4 iðnaða) µuieis (MG 57217); mussu (p. 85) muµu (MG 5743).
15 Þr.
Martynas Maþvydas ir kiti raðtai, ávadas Sauliaus Þuko, redaktorius Giedrius
Subaèius, Vilnius: Baltos lankos, 1993;
Simono Vaiðnoro 1600 metø Ýemczuga
Theologischka ir jos ðaltiniai, parengë Guido Michelini, Vilnius: Baltos lankos,
1997; Mikalojaus Daukðos 1599 metø Postilë ir jos ðaltiniai, parengë Jonas Palionis, Vilnius: Baltos lankos, 2000.
16 Plg. jau minëtus Vaiðnoro ([Michelini]
1997), Daukðos ([Palionis] 2000) ir Maþvydo (Michelini 2000) veikalø leidimus.
220
17 Teigimas,
jog ðaltiniø tekstai perraðyti
dabar vartojamomis raidëmis (p. 8),
nëra tikslus, nes leidinyje atspindima
Maþvydo tekstø <¾> dabar tikrai nevartojama.
18 Dainoros Pociûtës ir Miko Vaicekausko
parengtoje antologijoje Giesmës dangaus
miestui. XVIXVIII lietuviø baþnytiniø
giesmiø antologija, Vilnius: Lietuviø literatûros ir tautosakos institutas, 1998,
2059 gotikiniu ðriftu perraðytos tik 24
Maþvydo giesmyno giesmës.
Gana atidþiai perraðyti ir nelietuviðki ðaltiniai. Daþniausias trûkumas neatsiþvelgiama á specifiná kai kuriø didþiøjø raidþiø raðymà. Ðtai Kolektø spëjamo ðaltinio 1558 metø Baþnyèios nuostatø skyriaus Collecten/ oder gemeine Gebet/
µampt den Verµikeln [...] (KO 36v43v) visi skirsniai pradedami þodþiu, kurio
pirmos dvi raidës yra didþiosios, pvz., LIeber (p. 36v), HIlff (p. 36v), ALlmechtiger
(p. 37), o Michelinio leidinyje tai neatspindima: Lieber (p. 226), Hilff (p. 226), Allmechtiger (p. 227). Panaðiai perraðomi ir pirmieji ar tolesni giesmiø þodþiai: Christus (p. 120) vietoj CHRIµtus, GOTTES (p. 122) vietoj GOTtes (p. 284t.)19. Taip pat
neatkreiptas dëmesys ir á þodá Herr Vieðpats bei jo formas, kurios ðaltiniuose
beveik visuomet raðomos su dviem didþiosiomis raidëmis, plg. vokiðkø Kolektø HErr
(p. 36v), HErre (p. 37v), HErrn (p. 38). Tiesa, vienu tokiu atveju, matyt, mëginant
atspindëti originalo raðybà, pateikta HERRN (p. 229), bet tai vëlgi nëra tikslu. Svarstytina, ar ir lietuviðkose, ir nelietuviðkose perraðose pagrásta gotikinæ didþiàjà raidæ,
kuri viena þymi ir [i], ir [j], transliteruoti kaip <J>. Vizualiai ði raidë iðties panaði
á <J>, taèiau didþiajai raidei geriau rinktis neþymëtojo nario [i] raðmená20. Neaiðku,
kodël lotyniðko junginio et cetera santrumpa transliteruojama kaip du þodþiai <et
c.> (p. 232, 234 ir kt.); áprasta santrumpa yra <etc.> ar <&c.>. Nevienodai elgiamasi
su ligatûromis: vienokios, pvz., <á>, perraðe atspindimos, kitokios, pvz., <ã>, raðomos dviem raidëmis (plg. Kolektø perraðø Erkentnuß 245 originalo Erkentnuá 42v
ir atitinkamai Nutz 228 Nuã 37, hertzen 230 herãen 38; giesmiø Creutz 121 Creuã
285). Nepaisoma ir dvejopos [u] raðybos: nelietuviðkuose ðaltiniuose þodþio pradþioje daþniausiai raðoma <v>, o viduryje , Michelinio leidinyje visur yra
, pvz.: und 25 vietoj vnd 281; unns 120 vietoj vnns 284 ir kt. Taip pat pasitaiko
viena kita korektûros klaidelë: vokiðkø giesmiø perraðose Des frewen 26 vietoj des
frewen 283; Dawids 28 vietoj Dauids 283; auf 28 vietoj auff 283; Kolektø perraðoje Jm
Advent 226 vietoj Jm Aduent. 36v; Eine andere 235, 238 vietoj Ein andere 40, 41v;
beystand 244 vietoj beystandt 42; neiðskirtas skirsnelio pavadinimas Umb hülff und
beystandt in der Anfechtung. 244 (þr. KO 42); p. 118 trûksta ðeðtos iðnaðos.
Taigi kad ir kaip kruopðèiai bûtø parengtos perraðos, labai sunku iðvengti ávairiø netikslumø. O ir gotikinio raðto ypatumai <µ>, <¸> ir pan. recenzuojamoje
knygoje neatspindimi. Tai verèia manyti, jog skaitytojui bûtø buvæ naudingesni
fotografuotiniai naujai Bretkûno paskelbtø giesmiø, maldø ðaltiniø perspaudai. Ið
leidinio gale pridëto priedo su vokiðkø bei lotyniðkø XVI amþiaus knygø pavyzdþiais matyti, kad tokiø faksimiliø kokybë geresnë nei publikuotø lietuviðkø tekstø.
Kita vertus, spausdinant kopijas, o ne perraðas iðliktø giesmiø pavadinimai, kiti
19 Èia
ir toliau remtasi Michelinio leidinio
prieduose pateiktomis atitinkamomis nelietuviðkø giesmiø originalø fotokopijomis.
20 Vokaliniai [i] ir [j] skirtumai tiek gotikiniais, tiek lotyniðkais raðmenimis raðytuose rankraðèiuose ir spaudiniuose imti
atspindëti tik nuo XVII amþiaus antros
221
pusës. Iki tol didþioji buvo kiek
pailginta, taèiau nebûtinai þymëjo garsà
[j], þr. Paul Arnold Grun, Leseschlüssel
zu unserer alten Schrift. Taschenbuch der
deutschen wie auch der humanistischen
Schriftkunde, Limburg an der Lahn:
C. A. Starke Verlag, 21984, 19, 27. 0 00
papildomi jø apibûdinimai, kurie galëtø praversti iðsamiau tiriant vertimo ir originalo santyká. Deja, Michelinio leidinyje jø nëra 21.
3.4. Þvalgantis á formaliàsias knygos parengimo puses, galima pasidþiaugti,
jog leidiniui parinktas neblogo dydþio formatas, já malonu paimti á rankas. Daug
aiðkiau nei Maþvydo tekstø ir ðaltiniø leidinyje iðdëstyta publikuojama medþiaga,
komentarai. Taèiau gaila, kad Baltos lankos nepasirûpino knygos stiliumi ir
korektûra. Neilgame ávade këpso kelios kalbos kultûros, stiliaus, korektûros klaidos daugumoje atvejø (p. 7, 8) = daugeliu atvejø; lietuviski (p. 8) = lietuviðki; pagal
1545 metais leidimo variantà (p. 8) = pagal 1545 metø leidimo variantà. Ypaè á akis
krinta nuolat iðkreipiamas Maþvydo giesmyno pavadinimas gen. sg. Gesmø (= Gesmiø) chriksczoniskø, tarsi jo antraðtëje bûtø ne Gesmes, o *Gesmos (ar *Gesmas). Viena
kita korektûros klaidelë ásivëlusi ir Tekstø sàraðe pagal pirmàsias eilutes: su
melodia (p. 291) = melodija; pagal giesme (p. 294) = giesmæ; jø yra ir komentaruose:
gijmditoijis (p. 211, 49 iðnaða) = gijmditosis (gijmditoµis MG 324)22 ; Kancionalo giesmës atitinkanti melodija (p. 210, 48 iðn.; 251, 17 iðn. ir kt.) = (?) Kancionalo giesmæ
atitinkanti melodija; Kancionalo (p. 251, 17 iðn.) = Kollectø; 1563 m. Psalmodia (p. 65
2 iðn.) = 1553 m. Psalmodia; p. 79 10 iðnaðoje turëtø bûti nurodyta ne 1, bet 2 iðnaða.
Knygos pabaigoje nëra leidinio bibliografinio apraðo.
Nepaisant minëtø trûkumø, Guido Michelinio parengtos Jono Bretkûno Giesmes
Duchaunas ir kitos 1589 metø liturginës knygos yra nemaþas ávykis lituanistikoje.
Dabar publikuotas sunkiai prieinamas vienintelis Giesmiø Duchaunø, Kancionalo ir
Kolektø egzempliorius suteikia galimybæ susipaþinti su kitu ne vien Biblijos ar
postilës rengëju Bretkûnu: sudarytoju, redaktoriumi, giesmiø ir maldø vertëju.
Birutë Kabaðinskaitë
BIRUTË KABAÐINSKAITË
Universiteto g. 5
21 Originalo
giesmiø pavadinimø svarba
Maþvydo giesmiø tyrimams akivaizdþiai
matyti ið Gertrudos Benses straipsnio,
þr. Gertrud Bense, Texte des ersten litauischen Gesangbuchs im Licht heutiger
Betrachtungsweise, Knygotyra 25(32),
1998, 2040. 0 0 0 0
222
22 Ðià
klaidà veikiausiai lëmë minëto Maþvydo tekstø ir ðaltiniø leidinio klaidingas komentaras (p. 386), jog vietoj gijmditoµis turëtø bûti gijmditoijs. Pastaroji
iðtaisyta forma pateko ir á recenzuojamàjá leidiná, á Maþvydo giesmës perraðà
(p. 211). Ir perraðoje, ir Maþvydo leidinyje pataisyta forma ið tikro turëtø bûti
gijmditojis.
Archivum
Lithuanicum
4,
2002
ISSN 1392737X, ISBN 344709270X
Albertas Rosinas,
Mikalojaus Daukðos tekstø ávardþiø
semantinë ir morfologinë struktûra
Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas,
2001, 164 p. ISBN 5420014777
Mikalojaus Daukðos kûrybos tyrimø menkais tikrai nepavadinsi. Ko gero, në
vienas senosios lietuviø raðtijos kûrëjas nëra patraukæs tokio filologø, istorikø,
bibliografø, religijotyrininkø dëmesio. Apie ðá domëjimàsi negalima kalbëti bûtuoju
laiku. Ir dabar kaskart pasirodo naujø straipsniø, publikacijø, monografijø. 1971
metais iðëjusià Daukðos tyrimø bibliografijà1 dabar jau reikia gerokai papildyti.
Praeitais metais pasirodþiusi Alberto Rosino knyga Mikalojaus Daukðos tekstø
ávardþiø semantinë ir morfologinë struktûra yra dësningas kitø fundamentaliø jo darbø
tæsinys. Paraðæs nuodugnias diachronines2 baltø kalbø ir sinchronines3 lietuviø
kalbos ávardþiø studijas, Rosinas dabar imasi konkretaus autoriaus tekstø. Neatsitiktinai pasirinktas Mikalojus Daukða. Kalbos istorikui jo raðtai neiðsenkamas
ðaltinis. Rosinui ðiuo atveju tai buvæs ir bandymas uþpildyti Daukðos tekstø
kalbos sisteminio apraðo spragà (p. 8). Sisteminei analizei autorius pasirinko pjûvio principà knygoje iðsamiai analizuojamas vienas ið Daukðos kalbos sluoksniø ávardþiai. Viena naujosios monografijos dalis skirta postpoziciniø vietininkø
kilmei bei funkcijø pakitimø vidiniams motyvams aptarti.
Rosino pateikta Daukðos ávardþiø semantinë ir morfologinë struktûra patyrusio meistro tvirtai suræstas statinys, kur sunku rasti koká plyðelá. Be to, knygoje
aptariamas iðties gausus ávardþiø inventorius. Todël nesiimdamas kalbëti apie
visus ávardþiø skyrius, èia norëèiau paliesti tik keletà diskutuotinø atvejø Dauk1 Jurgis
Lebedys, Mikalojaus Daukðos bibliografija, Vilnius: Vaga, 1971.
2 Þr. Albertas Rosinas, Baltø kalbø ávardþiai,
Vilnius: Mokslas, 1988; Albertas Rosinas, Baltø kalbø ávardþiai: morfologijos raida, Vilnius, 1995.
223
3 Þr.
Albertas Rosinas, Lietuviø bendrinës
kalbos ávardþiai. Funkcijos ir semantika,
Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla,
1 99 6 .
Mikalojaus Daukðos tekstø
ávardþiø semantinë ir
morfologinë
struktûra
ðos tekstuose ir apskritai lietuviø senuosiuose raðtuose galimus nevienodai interpretuoti bei su tekstologiniais dalykais glaudþiai susijusius savybinius bei sangràþinius ávardþius ir jø traktavimo ypatumus.
Pirmiausia Rosinas trumpai pristato nagrinëjamam skyriui priklausanèius Daukðos vartojamus ávardþius, po to pateikia minimalius kontekstus, leidþianèius nustatyti konkreèiø ávardþiø paradigmas bei distribucijos santykius, ir galiausiai ávertina
Daukðos tekstø ávardþiø specifiðkumà bei vartosenos dësningumus. Ðie apibendrinimai yra patys ádomiausi, keliantys daug originaliø idëjø ir kartu norà diskutuoti.
Antai skyriuje Sangràþiniai ávardþiai autorius kalba apie vadinamàjà derefleksyvumo raiðkà Daukðos tekstuose, t. y. apie atvejus, kai vietoj laukiamo sangràþinio
sav- ðaknies ávardþio vartojamos participiniø ávardþiø formos (p. 25). Apie tokià neáprastà asmeniniø ávardþiø vartosenos ypatybæ Rosino jau ne kartà raðyta 4. Tokio tipo raiðkà jis linkæs aiðkinti vokiðkø arba lenkiðkø originalø átaka. Ðio poþiûrio laikomasi ir aptariamojoje monografijoje tiek minëtame skyriuje (p. 26), tiek skyriuje Savybiniai ávardþiai, kur teigiama, kad ávardþiai manas, tavas daþnai vartojami refleksyviðkai pagal lenkiðko originalo modelá (p. 37). Taèiau vienareikðmiðkai taip
teigti kaþin ar bûtø visiðkai tikslu. Pirmiausia èia reikëtø atskirai kalbëti apie vokieèiø ir lenkø kalbas. Mat tokio tipo raiðka nebûdinga ne tik lietuviø, bet ir lenkø kalbai, kurioje taip pat veikia vadinamoji refleksyvacijos taisyklë, pagal kurià, sutapus
turëtojui ir veiksmo subjektui, prie objekto vartojamas ne savybinis, o savybinis sangràþinis ávardis5. Taigi Daukðos vartosenà bus lëmusi ne lenkø kalba apskritai (langue), o tik konkreèiø tekstø kalba (parole). Sakysime, kalbant apie Daukðos Postilës
originalà Jakubo Wujeko Postilæ, nepamirðtinas ðio kûrinio þanras, nes esminiø
skirtumø esama tarp atskirø postilës sudedamøjø daliø perikopiø ir pamokslø kalbos. Pamokslø kalba galëjo bûti daugmaþ originali, o Evangelijø iðtraukas Wujekas
vertë ið lotynø kalbos (ið Vulgatos [V], naudodamasis ir graikiðku originalu)6, kuriai
minëtoji refleksyvacijos taisyklë nebûdinga. Tai veikiausiai ir bus nulëmæ kalbamàjà
derefleksyvumo raiðkà tiek Wujeko, tiek Daukðos postilëse. Toká teiginá pagrástø
pavyzdþiai, kur Wujeko ir Daukðos tekstai nesutampa, plg.:
Jn 8,50: DP 12713
WP3 1341314
V
ne iéßkau garbés manós
nie ßukam chwaùy µwey
non quaero gloriam meam
Mt 9,6: DP 34631
WP3 3582
V
imk ùowà tåw±
we¸mi ùoe µwoie
tolle lectum tuum
4 Þr.
Albertas Rosinas, Viena asmeniniø
I ir II asmens ávardþiø vartosenos ypatybë lietuviø senøjø raðtø kalboje,
Blt 9(2), 1973, 161170; Rosinas 1988,
175179.
224
5 Êàòåãîðèÿ
ïîñåññèâíîñòè â ñëàâÿíñêèõ è áàëêàíñêèõ ÿçûêàõ, Ìîñêâà: Íàóêà, 1989, 124.
6 Eberhard Tangl, Der Accusativus und Nominativus cum Participio im Altlitauischen,
Weimar: Druck Hermann Böhlaus Nachfolger, 1928, 5, 24.
Dël vokiðkø originalø átakos tokiai refleksyvumo raiðkai Rosinas, þinoma, yra
visiðkai teisus. Taèiau jie Daukðà yra veikæ nepalyginti maþiau nei lenkiðki. Èia
nebent bûtø galima uþsiminti apie tikëtinà Daukðos naudojimàsi Baltramiejaus
Vilento raðtais7 ir per ðá autoriø perduota vokieèiø kalbos átaka Daukðai. Bet tai
labiau svarstymo dalykas negu akivaizdus faktas.
Aptardamas savybinius ávardþius manas, tawas ir prieðindamas juos su sangràþiniu ávardþiu, Rosinas nurodo Daukðos tekstuose ryðkëjanèià vienà iki ðiol niekieno nepastebëtà sav- ðaknies ávardþio ypatybæ, jis neturi vardininko formø, t. y.
kalboje funkcionuoja taip pat kaip sangràþinio ávardþio savæs, savo etc. formos“
(p. 32). Tai tikrai ádomus autoriaus pastebëjimas, o jo teiginá, kad nesusijusiuose su
asmeniu pasakymuose savas traktuotinas kaip savybinis bûdvardis, ðiuo atveju
paremia ir lenkiðkas originalas, plg.:
kiekwiénam îpaçei môgui µåwas Angeùas ant µargîbes êµt prid¾damas DP 52124
(kådemu ¸oµobnå cùowiekowi wùaµny Anyoù nå µtra bywa dåny W3 5664041).
Taèiau ginèytinas Rosino teiginys, kad formos mano, tavo, savo Daukðos tekstuose daþniausiai vartojamos kaip nekaitomieji savybiniai kilmininkai, o ne kaip tapatûs savybiniø ávardþiø vyriðkosios giminës vienaskaitos kilmininkai (p. 37). Anot
autoriaus, tokià prielaidà patvirtina kalbamøjø formø junginiai ne tik su vyriðkosios giminës daiktavardþiø kilmininkais, bet ir su vyriðkosios giminës daiktavardþiø nekilmininko formomis bei su moteriðkosios giminës daiktavardþiø ávairiomis
formomis (p. 26). Taèiau statistinis tyrimas verèia abejoti tokia prielaida. Pirmiausia
jau vien todël, kad ðaknø man-, tav-, sav- kaitomàsias formas Daukða vartoja kelis
kartus daþniau negu nekaitomuosius kilmininkus. Kita vertus, formos mano, tavo,
savo daþniausiai vartojamos bûtent su vyriðkosios giminës daiktavardþiø kilmininkais. Pavyzdþiui, Postilës pirmojoje dalyje (1375 p.) forma mano ið 65 kartø 38
kartus pavartota su o kamieno daiktavardþiø kilmininko linksniu; formø tavo ir
savo atitinkamas santykis yra 36 ið 60 ir 169 ið 214. Su kitais daiktavardþiais
daþniausiai vartojamos kaitomosios minëtøjø ðaknø formos. Tai, kad savybinius
kilmininkus Daukða vartoja gana sporadiðkai, ypaè akivaizdu lyginant analogiðkus pavyzdþius:
Wießpatis apiebimas månas ir igånimas måno DP 793536 (: Pan oúwiecenie
moie / y ¸båwienie moie W3 8047−811),
ik ßioùei nieko ne pråßæte inG wård± mån± DP 2231617 [...] Anóie dienoie /
tieG praßiµite inG wård± måno DP 2232627 (: Do tych cåµow niceúãie nie
proúili w imie moie W3 2323334 [...] W on dieñ / pråwi / b²die proúiã w
imi² moie W3 232 4243) ir kt.
7 Paul
Salopiata, Das Verhältnis der Evangelien-Texte in den ältesten katholisch-litaui-
225
schen Drucken, Göttingen: Gedruckt bei
Hubert & Co. G. m. b. H., 1929, 57.
Mikalojaus Daukðos tekstø
ávardþiø semantinë ir
morfologinë
struktûra
Teiginá, jog Daukðos tekstuose pasitaikanèiø nekaitomø formø mano, tavo, savo
vartosena yra veikiau atsitiktinë negu sàmoninga, paremtø ir ta jau minëta mintis,
jog Daukða galëjæs sekti Vilentu. Analogiðkose konstrukcijose pastarojo autoriaus
nekaitomà kilmininkà paprastai atitinka Daukðos vartojamas savybinis ávardis, plg.:
Jn 8,50 DP 12713
EE 5224
ne iéßkau garbés manós
neieµchkau garbes mana
Lk 6,41 DP 28318
EE 905
r±µto akiié tawoié ne regi
r±µta akye tawa neµµidaboghi
Vadinasi, ir ávardþiø formos junginiuose su vyriðkosios giminës daiktavardþiø
kilmininkais traktuotinos kaip kaitomos. Þinoma, tebëra neaiðku, kas lëmë, kad
Daukða linko taip vartoti kalbamuosius ávardþius. Dabartinëje kalboje savybiniai
ávardþiai iðlikæ tik rytinëse tarmëse8, taigi tokiø formø gausos këdainiðkuose Daukðos raðtuose nereikëtø tikëtis. Aiðkinimas lenkiðkojo originalo átaka irgi nëra visiðkai átikinamas, nes kituose vidurinio raðtø varianto kalbos paminkluose, taip pat
verstuose ið lenkø kalbos, dominuoja ne savybiniai ávardþiai, o savybiniai kilmininkai. Pavyzdþiui, Merkelio Petkevièiaus Katekizme forma manas pavartota 28, mano −
169, tavas − 27 kartus, tavo − 380 kartø9. Knygos nobaþnystës dalyje Suma Evangelijø manas pasitaiko 23, o mano − 63 kartus, tavas − 110 kartø, tavo − 208 kartus10.
Gerokai daþnesni nekaitomieji kilmininkai ir Jokûbo Morkûno Postilëje. Taigi kodël
taip daþnai savybinius ávardþius vartoja Daukða, ið esmës taip ir neaiðku.
Dëmesys atkreiptinas á dar vienà ádomià Rosino iðvadà, kad ávardþiuotiniai
manasis tipo þodþiai bei priesagos -iðkja- vediniai ið manas, tavas, savas Daukðos
tekstuose daþniausiai turi bûdvardþio arba daiktavardþio reikðmæ. Tai rodo, kad
XVIXVII amþiuje ðios formos jau buvo sudaiktavardëjusios arba subûdvardëjusios.
Naujø dràsiø hipoteziø këlimas, moksliniø idëjø apyvartos skatinimas ypaè
bûdingas kalbamosios monografijos autoriaus bruoþas. Èia trumpai paliesti tik keli
labai ádomios, reikalingos ir kruopðèiai parengtos knygos aspektai bei paminëti diskusiniai dalykai, tikiuosi, tik kalbõs apie ðià Alberto Rosino monografijà pradþia.
Bronius Maskuliûnas
BRONIUS MASKULIÛNAS
Ðiauliø universitetas
P. Viðinskio g. 38
LT-5400 Ðiauliai, Lietuva
el. p.: [email protected] 0 0
8 Zigmas
Zinkevièius, Lietuviø dialektologija,
Vilnius: Mintis, 1966, 308.
9 Jonas Kruopas, 1598 m. Merkelio Petkevièiaus Katekizmo leksika, Jonas Kruopas,
226
Rinktiniai raðtai,
pedijø leidybos
10 Antanas Jakulis,
sika, Klaipëda,
Vilnius: Mokslo ir encikloinstitutas, 1998, 109, 153.
Knygos Nobanystës lek1995, 117, 221222.
Archivum
Lithuanicum
4,
2002
ISSN 1392737X, ISBN 344709270X
The Development of Standard English 13001800.
Theories, Descriptions, Conflicts,
ed. Laura Wright
Cambridge University Press,
2000, 236 p. ISBN: 0 521 77114 5
Tai straipsniø rinkinys apie bendrinës anglø kalbos (anglø bk) formavimàsi
13001800 metais. Anotacija virðelyje labai skambi: This book reopens the debate
about the origins of Standard English, challenging earlier accounts and revealing
a far more complex and intriguing history. Taèiau diskusijos apie bendrinës anglø
kalbos kilmæ në nebuvo kada nors baigtos, o labai intriguojanèios istorijos rinkinyje
rasti taip pat nepavyko...
Tikslesnis sudarytojos ir pratarmës autorës Lauros Wright apibûdinimas, kad
knyga skirta tiesiog permàstyti atliktus darbus, tiriant bendrinës anglø kalbos raidà
(p. 1). Ið pradþiø Wright deklaruoja, kad vadovëliuose esama daug prieðtaringumø,
skirtingø teorijø, kaip ir ið kur (ið Londono, ið Vidurio Anglijos, ið Rytø vidurio
Anglijos, ið Oxfordo ir Cambridgeo) kilo bendrinë anglø kalba. Labiausiai paplitusi
vadovëliuose, pasak Wright, Johno H. Fisherio teorija apie anglø bk kilmæ ið kanceliarijos kalbos (Chancery teorija)1 . Apþvelgusi pagrindines visø knygos straipsniø
iðvadas, Wright vis dëlto nemato esanèio kokio nors vieno atsakymo, sprendþianèio
minëtus prieðtaravimus. Tad ji tik konstatuoja, kad Standard English is a complex
issue however one looks at it, and it is to be hoped that future linguists will enjoy
its exploration (p. 6).
Ðia recenzija nekeliu tikslo ávertinti ir iðnagrinëti visø rinkinio straipsniø, taèiau
kai kurie ið tiesø kelia diskusiniø minèiø.
1 John
H. Fisher, The Emergence of Standard
English, Lexington, Kentucky: The University Press of Kentucky, 1996.
227
The Development of Standard
English 13001800. Theories,
Descriptions,
Conflicts
1. Rinkinys pradedamas Jimo Milroyaus straipsniu Historical description and
the ideology of the standard language, p. 1128. Ið dalies tai mintys apie lingvistø
kai kuriø bendrinës kalbos aspektø sampratà, apie specialistø metakalbà.
Milroyus stengiasi rasti bûdà parodyti, kad daþnai lingvistø (ne tik kalbos
vartotojø) teorijos yra netikslios dël vyraujanèios bendrinës (standartinës) kalbos
ideologijos, jog bendrinë kalba esanti vienintelë ir stabili vertybë.
Kritikuodamas dël ideologijos tradicines paraðytas anglø kalbos istorijas (esà
buvo apraðinëjama ir vertinama tik bk) jis sako, kad nors geras dalykas yra apraðyti
standartinës kalbos raidà, bet tai anaiptol ne visa anglø kalbos istorija (p. 18).
Palyginæ su lietuviø kalbos istorija galëtume teigti, kad ði visai neturi savo bendrinës kalbos istorijos studijos, bk geriausiu atveju apraðoma kaip raðomosios kalbos
dalis arba kaip apskritai bet kokiø kalbos istorijø integrali (sinkretinë) dalis. Tad
matyti tam tikras anglø ir lietuviø bk istorijø skirtumas: ankstyvojo tarmës pasirinkimo kalba (anglø) turi standartà apraðanèiø istorijø tradicijà (jà Milroyus kritikuoja), o lietuviø kalba visø pirma tarmiø, tarmes atspindinèiø raðtø, bet ne
bendrinës kalbos istorijas.
Sakyèiau, kad dabar yra tas laikas, kai bk vienodumas daugelio Europos kalbø
vartotojø suvokiamas ir ásisàmoninamas kaip savaime suprantamas dalykas. Visuomenë, ilgà laikà jautusi nepatogumà dël kalbos skirtumø, kalbos vienodumà
(vienodinimà), padedantá komunikuoti, laikë neabejotina ryðkiausia vertybe. Taèiau
bk ásigalëjo ir ganëtinas kalbos vienodumas tapo akivaizdus. Tada skirtumai ëmë
maþiau trukdyti, ir galëjo atsirasti, pavyzdþiui, sociolingvistika, skirtumus imta
ypaè vertinti. Mokslininkai anksèiau ieðkojo vienodumø (kai buvo nemaþai skirtumø), dabar Milroyus ieðko skirtumø (kai daug vienodumø; plg. p. 22.) Svarbi kritinë kalbos vienodumo suvokimo masë. Standartas tampa áprastas kaip oras, tada
atsiranda reikalas gilintis á nestandartinius variantus, juos vertinti, geriau paþinti.
Milroyus yra vienas ið ðiø laikø mokslininkø, kritikuojanèiø standartinës kalbos
aukðtinimà, jos ideologijà. Jis motyvuotai atmeta ankstesniø (XX amþiaus vidurio) mokslininkø principà vienodinti leidþiamø senøjø tekstø kalbà (p. 2021), nes
varijavimas galintis bûti ir sisteminis.
Milroyus kelia klausimus, á kuriuos, jo þodþiais, kol kas nesà atsakymø. Pavyzdþiui, kiek nuo kalbos prestiþo, o kiek nuo komunikacijos poreikio, vaidmenø
identifikavimo ir pan. priklauso geografiðkai plaèiai paplitusiø kalbø vartosena?
Kodël kalbos vartotojai kasdien kalbëdamiesi su draugais, kaimynais ir nepaþástamaisiais turëtø ásivaizduoti abstrakèià klasiø sistemà (aliuzija á tai, kad anglø
kalbos istorijose bendrinës kalbos pradþia siejama su prestiþine valdanèiøjø klasiø
kalba; p. 24)? Milroyui galima atsakyti, kad tam tikro visuomenës sluoksnio(-ø)
prestiþas suformavo tam tikrà visuomenës vertybiø supratimà, prestiþiðkiausiø visuomenës nariø pavyzdys (galia, dominavimas kultûroje ir pan.) iðmokë vartotojà
tos bendrinës kalbos, o ðiandien jau jam tiesiog patogiau kalbëti bûtent taip. Bet
kalbos prestiþas privalëjo bûti, kad ta kalba geografiðkai iðplistø. Vadinasi, kalbos
prestiþas su valdanèiosiomis klasëmis anglø kalbos atveju labiau sietinas tuo pe-
228
riodu, kada dar tik buvo pasirinkinëjamas tarmës pamatas bûsimai bk, bet ne
dabartinëje Jungtinës Karalystës visuomenëje.
Milroyus teigia, kad tos iðkilios formos, kurios laikomos standartinëmis, nebûtinai sietinos su aukðèiausiomis visuomenës klasëmis, ir inovacijø atsiranda ne
vien ið tø klasiø (toks tradiciniø anglø kalbos istorijø teiginys; p. 25). Þinoma! Bet
atsiradimas ir ið kitø klasiø nepaneigia bk prestiþo svarbos paèiai bk plisti! Lietuvoje kalbos prestiþà labiausiai kûrë iðsilavinusiø þmoniø sluoksnis, bet tai nebuvo
valdantieji visuomenës sluoksniai. Tik anglø kalboje svarbu kalbos prestiþà atskirti
nuo valdanèiøjø klasiø, to nëra lietuviø kalbos istorijoje.
Be kita ko, Milroyus nori atkreipti dëmesá á svarbà tirti ðnekamosios kalbos
variantus, iðskirti juos ið anglø bk istorijos, suvokti kaip atskirà dalykà.
Pasak Milroyaus, ðnekamosios bk vienodumas tam tikrais atvejais yra nefunkcionalus, nes jis trukdo vartoti stilistinius variantus: In spoken language, uniformity of structure is in certain respects dysfunctional, mainly in the sense that it
inhibits the functional use of stylistic variation (p. 14). Milroyus teigia, kad jei
egzistuoja tokia ðnekamoji bk, kuri gali tikti ávairioms gyvenimo situacijoms, tai ji
negali bûti vieno stiliaus (p. 19).
2. Richardo J. Wattso straipsnis Mythical strands in the ideology of prescriptivism (p. 2948) irgi apie kalbos ideologijà. Wattsas mëgina filosofiðkai apibrëþti,
kas yra ideologija kalboje, kas yra mitai apie kalbà. Taèiau Milroyus kalba apie
standartizavimo, o Wattsas apie preskriptyvizmo ideologijà. Ar esama èia kokio
skirtumo?
Vienas ið pagrindiniø anglø bk terminø yra standardisation (standardization). Daþniausiai turimas galvoje procesas, o ne sàmoningas visuomenës kiðimasis á kalbos
norminimà. Todël angliðkà terminà èia turbût geriau atitiktø lietuviðkas naujadaras
standartëjimas (normëjimas), o ne standartizavimas (norminimas), nes pastarasis lietuviø kalboje labiau pabrëþia sàmoningas visuomenës pastangas dalyvauti procese,
o ne proceso savaimingumà.
Tokiu atveju Wattso preskriptyvizmo ideologija suprastina kaip standartizavimo
(norminimo), t. y. sàmoningo visuomenës veiksmo, iðraiðka. Wattsas siekia árodyti,
kad preskriptyvizmo ideologija atsirado ne XVIII amþiaus pabaigoje, kaip nurodo
kai kurie autoriai, o kur kas anksèiau. Iðtyræs keletà anglø kalbos tekstø Wattsas
mano, kad mitiniø nuostatø dël kalbos, sudaranèiø preskriptyvizmo ideologijos
pamatà, galima aptikti net ið ankstesniø nei XVI amþius laikø (p. 31, 3545).
3. Jonathano Hopeo (Rats, bats, sparrows and dogs: biology, linguistics and
the nature of Standard English, p. 4956) straipsnio jau pats pavadinimas Þiurkës, ðikðnosparniai, þvirbliai ir ðunys: biologija, kalbotyra ir standartinës anglø
kalbos prigimtis ið karto rodo, kad jo autorius linkæs ámantrauti ir atitolti nuo
santûraus mokslinio diskurso.
Hopeas sakosi árodinëjàs hibridinæ bendrinës anglø kalbos lingvistinæ prigimtá
(the hybrid linguistic nature of Standard English, p. 49), o ne atsiradusià ið
vienos grynos tarmës (kaip jam atrodo, teigia single ancestor-dialect hypothesis; p. 49).
229
Descriptions,
Conflicts
Apie standartizavimà (ir standartëjimà) Hopeas raðo: Standardisation is commonly defined as the [...] selection, elaboration and codification of a particular
dialect (p. 51). Keistoka, kad Hopeas net nenurodo, kad tokià klasifikacijà yra
sukûræs Einaras Haugenas, tik ðiek tiek subtilesnæ, kuri ðalia nurodytøjø trijø
aspektø pateikia dar ir ketvirtàjá: visuomenë turi priimti bendrinæ kalbà2. Haugeno
nëra ir tarp Hopeo literatûros sàraðe minimø autoriø.
Niekas turbût rimtai ir nëra teigæs, kad bendrinë anglø kalba pradëjo formuotis
tik ið vienos grynø gryniausios tarmës, nors Hopeas sakosi norás paneigti bûtent
tokià nuomonæ. Niekada viena gryna tarmë netampa bk, visada ásimaiðo daugiau
ar maþiau elementø ir ið kitø tarmiø. Tad to atskirai árodinëti lyg ir nereikëtø. Jeigu
autorius bûtø pasinaudojæs Johno E. Josepho teoriniu darbu apie bendriniø kalbø
raidà3, jam turbût bûtø pasidaræ aiðkiau, kad Europos bendriniø kalbø raidos
modeliui dël iðaugusio prestiþo daþniausiai bûdingas vienos tarmës pamatu raðyto
varianto iðkilimas (kitø nukonkuravimas) ir sinekdochiðkas priëmimas (pasklidimas). Kai kalbama apie vienos tarmës pasirinkimà bendrinei kalbai, paprastai
manoma ne apie preciziðkà jos lingvistinës struktûros nukopijavimà, o apie laipsniðkà vienos tarmës sistemos ásivyravimà, tapimà pagrindu, dominante naujoje bk
struktûroje.
Hopeas linkæs kalbëti ne apie vienà pasirinkimà, o apie daugelá: the selection
process of standardisation is not the selection of a single dialect, but the selection
of single linguistic features from a range of dialects features which are then
recombined into a new dialect which lacks a common ancestor (p. 51). Toliau
teigiama: Standardisation thus becomes [...] a group of processes operating on all
dialects over a much longer time. Selection becomes selections (p. 51). Tai labai
motyvuotas teiginys.
Antra vertus, kai mokslininkai kalba apie selection of a norm, jie visø pirma turi
galvoje socialiná reiðkiná. Tai nurodë ir Haugenas (plg. Haugen 1972, 252). Visuomenë pasirenka vienà ið konkuruojanèiø raðomøjø variantø (uþraðytø ir jau tam
tikriems visuomenës sluoksniams áprastø tarmiø), kurie paprastai visada bûna
sudaryti ne ið vienintelës tarmës lyèiø, o turi ðiek tiek ir kitø tarmiø priemaiðø.
Vienas raðomasis variantas iðstumia kitus dël socialiai ágyto didesnio prestiþo, bet
pats raðomasis variantas lingvistiðkai (struktûriðkai) paprastai bûna anksèiau átraukæs kitø dialektø ypatybiø. Tad lingvistams tarmës pasirinkimas bendrinei kalbai
reiðkia ne naujà ortografijos taikymà kurios nors tarmës garsams, bet tai, kad
visuomenë renkasi vienà ið esamø raðomøjø variantø. Áprasta, kad paèiose pradinëse raðomosios (dar ne bendrinës) kalbos formavimosi stadijose norintys imti
raðyti savo kalba daugiausia uþraðinëja gimtosios tarmës faktus (visada ðiek tiek
paderindami prie kokiø nors kitø paþástamø tarmiø ar tekstø struktûriniø bruoþø).
Ir jau tada ið keliø sparèiau ar lëèiau stiprëjanèiø raðomosios kalbos variantø
2 Einar
Haugen, The Ecology of Language,
Stanford, California: Stanford University
Press, 1972 [1966], 252.
230
3 John
Earl Joseph, Eloquence and Power.
The Rise of Language Standards and Standard Languages, London: Frances Pinter
(Publishers), 1987.
pasirenkamas vienas, prestiþiðkiausias, á já taip pat patenka (jau bûna patekusiø)
struktûriniø elementø ið kitø benukonkuruojamø raðomøjø variantø. Vyksmo (proceso, aspekto), kurá galima vadinti bendrinës kalbos formos pasirinkimu (selection),
þenklas yra atsiradæs (atsirandantis) visuomenës suvokimas, kad vienas ið variantø
tapo geresnis, graþesnis, kultûriðkesnis, patogesnis. Taigi tai visuomenës
socialinis vieno raðomojo varianto formos pasirinkimas, o ne lingvistinë raðanèiojo
(-iøjø) tarminiø lyèiø atranka. Pasak Hopeo, lingvistinis tarmës rinkimasis (já vadinèiau tarmës garsø uþraðymu raidëmis) vyksta dar neatsiradus paèiai bk, tai dar
neturintis bk kalbos raidos etapas já galëèiau pavadinti kiek apnormintø (standartizuotø) variantø konkurencijos etapu prieð atsirandant bk.
Be kita ko, Hopeas mano, kad standartizavimas gali bûti suprantamas kaip
daug natûralesnis lingvistinis procesas, negu manyta iki ðiol (p. 51). Standardisation [...] looks more like a language-internal phenomenon: something motivated
and progressed below the conscious awareness of language users (p. 5152). Jis
pabrëþia standartëjimà, ne standartizavimà. Apie preskriptyvizmà Hopeas sako: we
can characterize prescriptivism, uncontentiously, as language-external: a cultural,
ideological phenomenon which plays itself out in language, but which is not in
itself a linguistic process (p. 51). Þinoma, preskriptyvizmas tai norminamøjø
paþiûrø á kalbà visuma, tikrai nereikëtø jo vadinti lingvistiniu procesu (Hopeas vis
dëlto nepasako, kas gi vadintø)! Bet preskriptyvinë veikla gali bûti prieþastis bk tam
tikru mastu keistis. Tad gerai þinant, jog bk ið dalies kinta savaime, be sàmoningo
normintojø (preskriptyvistø) ásikiðimo, nereikia neigti ir to, kad sàmoningas bk
raidos reguliavimas duoda tam tikrø, nors ribotø ir neabsoliuèiø, rezultatø. Kai
bandoma sakyti, kad bendrinës kalbos raida yra procesas, nepasiekiantis sàmoningo vartotojø supratimo lygmens, reikia atsiminti, jog bk visø pirma yra raðomoji
kalba, o raðto taikymas garsams þymëti visada buvo sàmoningai vartotojø suprantamas. Bendrinës kalbos raida yra kartu ir savaiminë, ir sàmoningai norminama,
kodifikuojama (skirtingais bk raidos etapais skirtingai).
Taèiau siekdamas pademonstruoti maksimalø bk raidos natûralumà, Hopeas
prisipaþásta prieðtarausiàs sau ir tikrai nemeluoja. Suradæs keletà vartosenos pavyzdþiø, kurie anglø kalbos istorijoje tradiciðkai laikomi ádiegtais preskriptyvistø
(pvz., dvigubo neigimo atsisakymas), Hopeas teigia, kad as speakers make the
choices that will result in standardisation, they unconsciously tend towards more
complex structures, because of their sense of the prestige and difference of formal
written language (p. 53). Vartotojai esà linkæ rinktis sudëtingesnes kalbos struktûras. Hopeas spekuliuoja teigdamas, kad vartotojai renkasi tokius elementus, kurie
go against linguistic naturalness (p. 53). Jam atrodo, kad tie bk elementai net
negalëtø egzistuoti natûralios kalbos aplinkoje (in a natural linguistic environment, p. 53). Vadinasi, Hopeas kartu teigia, kad bendrinei kalbai ið prigimties
lemta bûti nenatûröliai, nors kiek anksèiau árodinëjo neva nekvestionuotinà bk prigimties (procesø) natûralumà. Sunku ir sugalvoti átikinamesná prieðtaravimà.
Vadinasi, Hopeo nuomone, bk vartotojai renkasi ið esamø variantø, bet nesàmoningai. Manyèiau, kad vartotojai kalbos variantus vis dëlto renkasi (jei tikrai ren-
231
Descriptions,
Conflicts
kasi) ganëtinai sàmoningai. Skirtumas tas, kad savo pasirinkimo prieþastis vartotojai aiðkina kitaip negu lingvistai. Tai greièiau ne apskritai sàmoningumo, o tik
sàmoningumo pobûdþio klausimas.
Hopeo nuomone, vienos tarmës pasirinkimo hipotezë (kaip jà pats vadina) yra
problemiðka dël dviejø prieþasèiø. Pirma: linguistic data does not support the
notion that Standard English evolved from a single dialect: as most historians of
the language accept, Standard English features can be traced to an inconveniently
wide range of dialects (p. 50). Kaip raðiau, tam tikras nedidelis miðimas pripaþástamas bendriniø Europos kalbø istorijose, taèiau Hopeas nenurodo, koks iðlikusiø
bk tarminiø elementø santykis. Kokios tarmës pamatu galëjo formuotis standartas?
Bëda ta, kad anglø kalbos tarmës nuo XV amþiaus pradþios labai pakito, tad sunku
rasti, kurios tarmës lyèiø raðomojoje kalboje buvo daugiausia, kurios dominavo,
kaip atsirado standartinis variantas (bk pradþia). Neretai sunku tam tikrus bruoþus
susieti su vienos ar kitos tarmës lingvistine struktûra. Kiekybinis ávertinimas ðiuo
atveju bûtø ypaè svarbus. Ar kas skaièiavo, kokio masto, kokiø kalbos lygiø miðimas jau galëtø pretenduoti vadintis miðiniu? Ðiaip ar taip, 1963 metø M. L. Samuelso straipsnis4 apie XIVXV amþiaus raðomuosius anglø kalbos variantus ir jø
santykius su apysunkiai rekonstruojamomis to meto anglø kalbos tarmëmis atrodo
aktualesnis uþ aptariamàjá Hopeo straipsná.
Antra Hopeo matoma vienos tarmës pasirinkimo teorijos problema ta, kad kalbos ir tarmës nesanèios biologiniø rûðiø ekvivalentai, tad jø ir nereikià lyginti su
genealoginiu medþiu (family tree; p. 50). Norima ápirðti mintá, kad nuo Augusto
Schleicherio laikø pamirðta kalbos raidos medþio metafora vis dar esanti labai
populiari tarp bendrinës kalbos tyrëjø. Hopeas sako, kad lingvistinës sistemos gali
miðti skirtingai nuo biologiniø, kurias riboja tik savø genø rinkiniai: it is very easy
to mate linguistic sparrows with rats to get bats (p. 51). Hopeas mano, kad a
linguistic dialect, unlike a biological species, does not have to have a single immediate evolutionary ancestor (p. 51). Turëti tiesioginá kalbiná protëvá tarmës (kalbos) gal ir tikrai neprivalo (pvz., jei kalba dirbtinë, kaip esperanto), bet bendriniø
kalbø istorijos rodo, kad vienos tarmës, kuria imta raðyti, pagrindu susidaræs bendrinës kalbos modelis Europoje yra pats tikëtiniausias. Konkurencija su kitais standartizuotais variantais jau atskira tema.
Hopeas propaguoja miðrià bendrinës kalbos pradþios teorijà, t. y. jam atrodo,
kad galima ásivaizduoti, jog bendrinës kalbos Europoje galëjo atsirasti sumiðus
(sumaiðius?) ávairiø tarmiø lingvistinëms ypatybëms. Tokia teorija nëra nauja, ji
buvo populiari XIX amþiuje. Bûta teorijø, siûlanèiø bendrines kalbas kurti bûtent
sumaiðant tarmes, tarsi demokratiðkai susitariant ir nenuskriaudþiant jokios tarmës
(pvz., Lietuvoje tokios teorijos laikësi Kiprijonas Nezabitauskis, vëlyvasis Simonas
Daukantas). Taèiau tokie sutartiniai tarmiø derinimo projektai taip ir likdavo neágyvendinti, praktiðkai bendrine kalba paprastai tapdavo stipriausias ið konkuruojanèiø standartizuotø raðomosios kalbos variantø.
4 M.
L. Samuels, Some Applications of
Middle English Dialectology, English
Studies 44(2), 1963, 8194.
232
Sumaiðyti mûsø sàmonëje visø pirma reiðkia sudëti á vienà vietà apypanaðës prigimties galinèius miðti dalykus, kurie pasklinda vienas kito atþvilgiu maþdaug tolygiai. Taèiau tarmës nëra þirniukai ir bulvukës, kurie miðrainëje gali pasiskirstyti
vienodai. Visø pirma kiekviena kalbos sistema (ðiuo atveju tarmës) turi daug struktûriniø sluoksniø: fonologiná, morfologiná, leksiná, sintaksiná ir pan. Todël kalbëdami apie maiðymàsi, turëtume paaiðkinti, kaip, kodël, kokiu santykiu galëtø miðti tarmiø, pavyzdþiui, fonologinës, morfologinës sistemos (leksikos maiðymasis áprastesnis, bet leksikos normos ir nëra paèios akivaizdþiausios, atskiriant tarmæ nuo bk).
Kaip minëta, Hopeas remiasi Haugeno idëjomis, taèiau jø net necituoja, tad gal
net neþino, kieno jos. Nesolidþiai atrodo ir pats Hopeo oponentø pasirinkimas
vadovëliai (p. 49). Knygos pratarmæ Wright pradëjo teiginiu, kad vadovëliuose labai
skirtingai nusakoma anglø bk pradþia, bet tai nereiðkia, jog moksliniø straipsniø
rinkinyje Hopeas turëtø diskutuoti su vadovëliø, o ne su mokslo darbø formuluotëmis. Tai rodo kovà su mitais, o ne mokslinæ diskusijà.
4. Istorikas Derekas Keeneas straipsnyje Metropolitan values: migration, mo-
bility and cultural norms, London 11001700 (p. 93116) apraðo daug migracijos
á Londonà 11001700 metais aspektø. Laura Wright ávadiniame straipsnyje minëjo:
He emphasizes the importance in language evolution of face-to-face exchange
between individuals [...] and finds this kind of exchange more important than
migration (p. 3). Taèiau Wright neturëtø nutylëti ir to, kad pats istorikas Keeneas
nesiima vertinti lingvistiniø dalykø (What forms of language these different ethnic
and craft groups used to communicate in doing the business of London; whether
standard London languages existed or not; and, if they did exist, who owned them
and endowed any of them with status as a national standard, are questions for
linguists to assess; p. 111). Keeneo galva, istorikai gali tik padëti lingvistams
suprasti kontekstà.
5. Susan Fitzmaurice straipsnyje The Spectator the politics of social networks,
and language standardisation in eighteenth century England (p. 195218) apþvelgia, beveik be kalbos pavyzdþiø, þurnalo Spectator svarbà gramatikø autoriams
(p. 201). Viena ið Fitzmaurice iðvadø: Prescriptivist grammarians of the second
half of the century went about the task of legislating their conception of represented
by The Spectator continued to be highly valued. Its agnostic political stance, its
generality, and its ultimate conservatism made The Spectator a sure candidate for
adoption as a model by the instructors and educators of the second half of the
century (p. 215). Vadinasi, èia galima kalbëti apie ypatingo (svarbaus, populiaraus, gero skonio pavyzdþio) þurnalo norminamàjá (kodifikuojamàjá) vaidmená. Lietuviø kalbos istorijoje panaðus buvo laikraðèio Varpas vaidmuo. Taip iliustruojama
periodinio leidinio galimybë bûti paveikiu kodifikavimo þanru, diegti, platinti kalbos kodus (taisykles).
Be kita ko, Fitzmaurice raðo apie mandagià kalbà (polite language; p. 201), kuri buvo vartojama The Spectator XVIII amþiaus pradþioje. Taèiau ji nemini ne taip jau naujø Noelio E. Osseltono bei Ingrid Tieken-Boon van Ostade tyrinëjimø, to meto orto233
Descriptions,
Conflicts
grafijà skirsèiusiø á du standartus: pedantiðkàjá ir mandagøjá (pedantic and polite)5. Ar
toji þurnalo The Spectator mandagi kalba turi kà nors bendra su mandagiuoju to pat
meto raðybos standartu? Deja, Fitzmaurice tokios dviprasmybës nepastebëjo.
6. Suomë Irma Taavitsainen (Scientific language and spelling standardisation
13751550, p. 131154) árodinëja, kad Vidurio Anglijos (Central Midland) standartu
paraðyta daug medicinos moksliniø tekstø kur kas daugiau, negu manyta iki ðiol.
Kanceliarijos (Chancery) standartas nuo jo skyrësi. Vidurio Anglijos tarme raðë ir
Wycliffo sekëjai, bet Taavitsainen mano, kad galbût ðis medicinos mokslo kalbos
standartas paveikë Wycliffà, t. y. ji siûlo áþvelgti prieðingà nei tradiciðkai áprasta tendencijà. Taèiau ar pradþià bk galëjo duoti medicinos kalba? Kas skaitë ðio specifinio
þanro tekstus? Net jei, kaip teigia Taavitsainen, Wycliffo rankraðèiai buvo skaitomi
tik slapèia, tai dar nereiðkia, kad jie negalëjo daryti átakos medicinos tekstams, kad
poveikio kryptis tik ið medicinos moksliniø tekstø á Wycliffo sekëjø tekstus. Greièiau prieðingai sugebëjimas gyvuoti draudimo sàlygomis kaip tik gali rodyti, kad
Wycliffo tekstai buvo reikðmingi, jie turëjo prestiþà, kuris galëjo paveikti ir medicinos
tekstus. Vargu ar medicinos moksliniø tekstø skaitytojø buvo daug ir ar jie galëjo bûti tokie átakingi, kad jø normas perimtø platesnë visuomenë, Biblijos skaitytojai.
Taavitsainen prieina prie iðvados, kad kanceliarijos ir Vidurio Anglijos standartai buvæ konkurentiðki, turëjæ skirtingà prestiþà skirtingose galios srityse: administracinëje ir intelektualioje. The influences must have been conflicting (p. 147).
Anglø bk ilgainiui ásitvirtino kanceliarijos standartas: su tokia Johno H. Fisherio ir
kitø mokslininkø nuomone autorë visai sutinka. Taèiau tai, kà ji nagrinëja, dar tik
standartizuotø raðomosios kalbos variantø konkurencija prieð anglø bk susiformavimà. Niekas iki ðiol nebuvo taip aiðkiai nurodæs medicinos moksliniø tekstø normø konkurencijos su kanceliarijos kalbos normomis.
Gana keistai atrodo, kai mokslo studijø autoriai sakosi negalá daryti tiksliø
iðvadø, nes dar daug senøjø rankraðèiø nepaskelbta. Keista ne tai, kad mokslininkai skundþiasi ðaltiniø neprieinamumu, bet kad tai jiems regis esàs pakankamai
svarus argumentas jø netirti ir jais nesiremti, daryti iðvadas ir be jø. Antai Taavitsainen raðo: more work on more extensive materials, including unedited manuscripts, is needed for definite conclusions (p. 147). Net nepanaðu, kad autorei
galëtø kilti mintis pasiþiûrëti á neskelbtus rankraðtinius ðaltinius.
Giedrius Subaèius
GIEDRIUS SUBAÈIUS
P. Vileiðio g. 5
el. p.: [email protected]; [email protected]
5 Plaèiau
þr. Giedrius Subaèius, Spaustuvininkø átaka raðybai ir jos standartams, ALt 3, 2001, 133.
234
Archivum
Lithuanicum
4,
2002
ISSN 1392737X, ISBN 344709270X
Wojciech Smoczyñski,
Jæzyk litewski w perspektywie porównawczej
Kraków: Wydawnictwo Uniwersytetu Jagielloñskiego,
2001, 510 p. ISBN 83-233-1430-6
The book under review consists of a collection of articles about the Lithuanian
language by the brilliant and industrious Polish Balticist, Wojciech Smoczyñski.
Except for one article these articles were all originally published before in various
outlets and at various times ranging from 1974 to the recent past and only their
pagination has been changed here. According to their content they are grouped into
the five following categories: (1) The position of the Lithuanian language in the
Indo-European family, (2) morphology, (3) dialectology, (4) etymology and (5) Polish-Lithuanian relationships. The book is also supplied with a word index (pp. 481506) and an index of names mentioned (pp. 507-510), both indices prepared by
Tomasz Majtczak.
The first article of the first section (pp. 9-95) is a reprint of the excellent general
article on the Baltic languages which had already appeared in the work edited by
Leszek Bednarczuk1. This article is well organized, lays the facts out clearly and for
the most part gives the generally accepted explanations of the linguistic phenomena
encountered. Smoczyñski mentions (p. 26) that the thematic vowel in the Baltic verb
is unified as -a(-) < *-o-, but gives no reason for this. In my view this is to be
connected with the loss of the phonemic contrast between /a/ and /e/ after a
palatalized consonant which arose when the sequence */T§e/ > */Te/ as mentioned by Smoczyñski on p. 21. When this happened it became impossible to
distinguish *-j- stem verbs from non *-j- stem verbs in the present tense endings
1 Leszek
Bednarczuk, ed., Jæzyki indoeuropejskie 2, Warszawa: Pañstwowe Wydawnictwo Naukowe, 1988, 817-905.
235
Wojciech Smoczyñski, Jæzyk
litewski w perspektywie
porównawczej
beginning with the vowel *-e, thus, e.g., *jaut-ete you feel (< *jautj-ete) and *neð-ete
you carry (cf. Gk. f#r-ete). In order to maintain the difference in the stems the
thematic vowel of the first plural *jautj-ame (where the *-j- was not lost) and neð-ame
(cf. Gk. f#r-omen) was generalized to give *jautj-ate (> jauèiate) and neð-ate. I have
suggested this in various publications and my notion was inspired by an idea
formulated by Jerzy Kuryùowicz 2. In some cases my opinion differs from the communis opinio, e.g., I do not find the morpheme *-ç(-) in the Baltic preterit (cf. Lith.
ndðë carried) to be of the same origin as the *-ç- in the Slavic imperfect (cf. Old
Church Slavic nes«-axú I carried). I find it rather to be derived from the thematic
aorist in *-e and to be cognate with Old Church Slavic nese carried. The lengthening observed in Baltic is on analogy with the preterit in *-â-, viz. dirbau: *dirbâ ::
*neðeu: *x and x = *neðç. This explains why many Lithuanian thematic verbs lacking
the *-j- suffix in the present tense have the preterit -ë (such as, indeed, néðti to carry,
vésti to lead, véþti to transport, mésti to sweep, képti to bake, tépti to smear, etc.)
and correspond to Old Church Slavic verbs with the thematic aorist 3.
Since Smoczyñskis first general article did not contain material on the IndoEuropean bases of Lithuanian vocabulary Smoczyñski has seen fit to add a rather
lengthy and informative section on this subject Indoeuropejskie podstawy
sùownictwa litewskiego (pp. 96-166) the only article in the series printed here for
the first time. Here he covers the words for such basic concepts as elements of
nature, wild animals, parts of the body, family, verbs of motion, numerals, etc. This
is followed by the articles Das Litauische im Kontext der indogermanischen
Vergleichung (pp. 167-178), Il ruolo della lingua lituana per la linguistica indoeuropea (pp. 179-208) and Konserwatyzm jæzykowy na przykùadzie litewskim
(pp. 209-210). In the last article in this section Sporne problemy wokalizmu litewskiego (pp. 211-213) Smoczyñski discusses the various proposals for the phonemicization of the Lithuanian vocalic system. He disputes Hjelmslevs biphonemic
analysis of the Lith. diphthongs ie and uo4. Hjelmslev had proposed the following
pairs for commutation: A. tidsà truth: trdsà interest, a. kíetas hard: kìltas elevated;
2 William
R. Schmalstieg, The thematic
vowel in Baltic, Lingua 7, 1958, 428432; The Baltic thematic vowel reconsidered, Lingua 12, 1963, 217-219; The
historical morphology of the Baltic verb.
Journal of Indo-European Studies Monograph Number 37, Washington, D.C.:
Institute for the Study of Man, 2000,
46, 137; Jerzy Kuryùowicz, Lapophonie
en indo-européen, Wrocùaw: Wydawnictwo
Polskiej Akademii Nauk, 1956, 237-238,
fn. 32.
236
3 William
R. Schmalstieg, The Lithuanian
Preterit in -ë, Lingua 10, 1961, 93-97;
Again the Lithuanian Preterit in -ë,
Annali, Istituto Orientale di Napoli 6,
1965, 123-126; The historical morphology
of the Baltic verb. Journal of Indo-European
Studies Monograph Number 37, Washington, D.C.: Institute for the Study of
Man, 2000, 288-289.
4 Louis Hjelmslev, Accent, intonation,
quantité, Studi Baltici 6, 1936-1937,
1-57.
B. puÂtà feast: prÂtà intelligence, b. dsoti to give : darti to stab. Smoczyñski
writes that in A. and B. the commutation of /i/ and /u/ with /r/ is carried out
in different phonetic environments, viz. -Ísa compared with -æsa and -ûta compared
with -ôta respectively. Neither are the vowels /e/ and //, which are syllabic,
isofunctional with the consonants /l/ and /r/. Still there is more than one way to
do a commutation. One might analyze the long vowels /î/ and /û/ as sequences
of two short vowels /ii/ and /uu/. One might then analyze, e.g., tksà extent as
/tiísaa/ which would then contrast with /tiésaa/ tidsà truth. Similarly líeti /líeti/
to pour would contrast with /líiti/ lyti to rain and grtdas /grsudas/ grain,
corn would contrast with grsodas /grsadas/ frozen clod of earth. An added
reason for analyzing [û] and [î] as /uu/ and /ii/ respectively is the fact that
morphemes containing these sequences can be split into a vocalic and a consonantal phoneme in prevocalic position, viz. /uv/ and /ij/ respectively, cf., e.g., bt-ti to
be beside bav-o was and ly-ti to rain beside lìj-o rained. (I see no need to posit
a laryngeal form *bhuh2- as does Smoczyñski on pp. 137, 251 and, certainly differently from most Indo-Europeanists, am inclined to accept the arguments of Witold
Mañczak)5. The fact that /u/ and /v/ were originally in complementary distribution is assured by the verbal suffix with the infinitive -åu-ti, but 3rd praet. -öv-o. It
should be pointed out also that there is a kind of parallelism between the derivational /ei/, /ai/: /ie/ and /au/: /uo/, a relationship which seems to be essentially
a vocalic metathesis, thus beside the primary verb kafpti to heap up we also
encounter kuÂpti to clean out6. The relationship between /û/ = /uu/ = /uv/ may
go back to Balto-Slavic times, cf. Old Church Slavic za-by-ti (<*-bhû-) to forget and
za-bú-venie (<*-bhuv-) surprise. Still, although this article is only three pages long,
it gives a good overview of the various phonemic analyses of the Lithuanian vocalic
system.
The first article in section (2) is entitled Przypadki lokalne jæzyków baùtyckich
(pp. 214-216). Smoczyñski writes that the renewal of the old form of the locative
(expansion with the postposition *en) as well as the appearance of three additional
postpositive formations with locative meaning constitute one of the innovations of
Lithuanian inflection. In this article Smoczyñski casts doubt on the categorization
of the illative, adessive and allative as paradigmatic cases. In Smoczyñskis view
they could only be categorized as such if at a certain evolutionary stage they ceased
being adverbial and became grammaticalized as case forms (cf. the history of the
5 Witold
Mañczak, Critique de la théorie
des laryngales, Analecta Indoevropaea
Cracoviensia Ioannis Safarewicz memoriae
dicata, ed. Wojciech Smoczyñski,
Cracoviae: Universitas, 1995, 237-247.
237
6 Simas
Karaliûnas, Baltø kalbø struktûrø
bendrybës ir jø kilmë, Vilnius: Mokslas,
1987, 177. 0 0 0
porównawczej
Baltic locative). The postpositions which were partially amalgamated with the
preceding endings never advanced to the stage of being new case forms, but rather
became productive denominal derivative suffixes. As a rule in Lithuanian one does
not encounter more than two locative cases. In general the locative and illative are
used with inanimates and the adessive and the allative with animates (particularly
persons), thus, e.g., (I) loc. darþé in the garden vs. darþañ into the garden as
contrasted with (II) dievíep with God and dievóp to God. The first pair above
expresses the essential spatial relationships, whereas the adessive and the allative
express locality on another plane in a way, since they are connected with persons
located in a certain space. I find Smoczyñskis arguments completely convincing
here.
Smoczyñskis second article in this category Uwagi o litewskim praeteritum
typu norb(j), giedó(j) (pp. 217-223) argues against the notion that such
Lithuanian preterits as db put, stó stood up, sëdb sat, miegó slept, giedó
sang, þinó knew, bijó feared, jó rode are archaisms with respect to the standard dbjo, stójo, sëdbjo, miegójo, giedójo, þinójo, bijójo, jójo. Among the arguments
against considering the first set of forms as archaisms is the fact that after the
loss of the secondary ending *-t in the preterit the distinction between the preterit þinó and bijó and the present tense þìno and bìjo would be expressed only
by the position of stress and it would have existed only in those two forms. Another argument presented by Smoczyñski is that a monosyllabic preterit would
have a disyllabic present, viz. *jâ vs. *jâ-ja, which would be an anomaly in comparison with the usual isosyllabism of the paradigms, e.g., saka: sako turned,
etc. Smoczyñski also points to the fact that in word-final position according to
the rules of Lithuanian accentuation we should not have a final long acute
vowel, but either -é, -à or a circumflex long vowel. In fact, the occurrence of an
acute in a long final vowel poses a problem of Lithuanian phonotactics which
any theory must take into account, viz. what is the phonological origin of this
aberration from the norm? Once one has answered this question then one could
assume that the acute intonation was introduced on the basis of the infinitive
stem, which serves as the derivational base for Lithuanian preterits. As
Smoczyñski has pointed out most Lithuanian verbs are characterized by having
the same number of syllables in the present as in the preterit, although a small
group has two syllables in the present as opposed to three in the preterit, e.g.,
praes. drdba trembles, praet. drebbjo. In this last event we have to do with two
independent stems with different lengths. The loss of the preterit in -jo then establishes the isosyllabism of the present and the preterit. Once the -jo preterit is
lost in these verbs the loss is repeated analogically in other verbs, e.g., sb(j) beside the inf. sbti to sow. Although probably in general language specific expla-
238
nations are preferable to those which call on Indo-European antiquity, in this
case the spread of the suffix *-jâ in such words as dbti to put, etc. should be
explained also. A simple preterit db would have its analogue in the Old Church
Slavic aorist (vú-)d« put in, Old Indic a-dhâ-t, Gk. #-θh(ke) put, etc.7 Whether
or not the Lithuanian preterits without -jo are innovations from the Baltic point
of view, as Smoczyñski maintains, the Lithuanian 3rd praet. dbjo must be an innovation from the Indo-European point of view.
In his article Geneza starolitewskiego conditionalis na -biau, -bei, -bi- (pp. 224229) Smoczyñski suggests that the latter endings have their origin in the indicative
preterit *bijau I was, *bijai you were, *bijâ was (were), forms which have the
same origin as the Latv. preterit biju, biji, bija. The Lithuanian preterit buvaf, buvaj,
bavo, is then an innovation. Since conditionals frequently have their origin in
preterits, it seems to me that Smoczyñski could well be correct. The next article in
this section is Starolitewskie ýmuo, ýmuná na tle prabaùtyckich rzeczowników
atematycznych (pp. 230-247) in which Smoczyñski compares the paradigms of
ýmuo man and ðuÂ dog. Here he proposes the following scenario to explain the
Lithuanian forms of ýmuo:
IE
Proto-Baltic
Proto-Lith.
Lith.
nom.
*ghm-ôn-¸ >
*þm-ôn-¸ >
*þm-ôn-¸ >
*þmuÂ-¸
acc.
*ghm-ón-¢ >
*þm-anin >
*þm-an-in :
*þmaná
gen.
*g ¢-n-és >
*þum-n-es :
*þm-un-es >
*þmunés
h
(: stands for analogical changes).
In his earlier article Il ruolo della lingua lituana per la linguistica indoeuropea
(p. 197 in this book) he had proposed an intermediate acc. sg. *þum-n-in as well as
a gen. sg. *þum-n-es. Referring to this earlier article Bammesberger wrote that there
is little material which would support a phonological development of *gh¢-n-és >
*þumnes and then with metathesis to *þm-un-es8. Kuryùowicz had suggested the
change of the Indo-European R° > uR (R = any sonant) in position after a velar, viz.
kuR, guR, thus one could perhaps expect gum- < *g¢-9. Apparently, however,
Kuryùowiczs rule doesnt work for the palato-velars, since we encounter, e.g.,
(pa-)þìnti to acquaint (< *-g-tei[?]). On the other hand, as Vaillant points out, the
outcome with -u- is not always limited to an environment with a preceding velar,
7 Ñòàðîñëàâÿíñêèé
ñëîâàðü, eds. R. M. Cejtlin et al., Ìîñêâà: Ðóññêèé ÿçûê, 1994,
129.
239
8 Alfred
Bammesberger, Dël lietuviø
daiktavardþio þmogas : þmonës kilmës,
Blt 34(1), 1999, 90, fn. 10.
9 Kuryùowicz 1956, 241. 0 0 0
porównawczej
cf. the vacillation in Latv. timsa, tumsa darkness10. I probably should not comment
on the last article Komentarz laryngalistyczny do wybranych formacji litewskich
(pp. 248-252) since as mentioned above I am inclined to agree with Mañczak concerning the laryngeal theory.
Section (3) on dialectology consists of the four articles: System fonologiczny
litewskiej gwary puñskiej (pp. 253-269); Grupy spóùgùoskowe litewskiej gwary
puñskiej (pp. 270-278); Szkic morfologiczny litewskiej gwary puñskiej (wraz z
tekstami gwarowymi) (pp. 279-305); Zapoýyczenia niemieckie w gwarze
litewskiej okolic Puñska na Suwalszczyênie (pp. 306-316). These are interesting,
competent descriptive articles about the dialect of Puñsk a small town near the
Lithuanian border about 30 kilometers to the northeast of Suwaùk.
Section (4) on etymology begins with the article Etimologijos pastabos I: 1.
pavéikslas, 2. pafkðtis, 3. peslYs, 4. nakvóti (pp. 317-319). According to Smoczyñski
since the time of Kazimieras Bûga the noun pavéikslas picture has been derived
from *paveizd-klas which then underwent the following three phonetic changes:
1) assimilation (*paveizd-klas > *paveist-klas); 2) loss of the -t- (*paveist-klas >
*paveisklas); metathesis of *sk > *ks before the [l]. Smoczyñski proposes rather that
the -k- belongs neither to the suffix nor the root, but is rather an epenthetic element
developing before the sequence [sl], thus pavéi-k-slas < *pavéislas < *pavéid-slas. The
root veid- is well known in Lith. véidas face, Slavic vidú aspect, etc. Smoczyñski
suggests that the noun pafkðtis bird is to be connected with paftas egg which,
when suffixed with -t-, had the following development: *paut-t- > *paus-t- > *pauk-stand with the passage of *s to [ð] after [k] > pafk-ðtis. The noun peslYs kite (bird of
prey) is to be derived not from the Indo-European root *pet- to fly but rather from
the Lithuanian infinitive péðti to tear out the feathers or the hair, so that the original meaning of the noun was the bird which seizes chickens or other household
fowl. The original form *peðlYs became peslYs when the noun lost its motivation.
Smoczyñski suggests the following derivation for nakvóti to spend the night:
*naktsoti > *naktóti > *naktvóti. Since the sequence -ktv- did not fit the Lithuanian
phonotactic model the -t- was dropped.
In Etimologijos pastabos II: 1. veikslas > veigzlas ir gajstras > gajzdras, 2. þajzdras,
3. þajzdrai, þidgþdros, 4. þviizdai, 5. kemzdrYnë, 6. kremzlq (pp. 320-330) the assumption of the voicing of certain etymologically voiceless sequences explains the formation of the words in question, e.g., veikslas bright, clear has a dialect variant
veigzlas and kremzlq cartilage has the variant kremslq which is to be derived from
10 André
Vaillant, Grammaire comparée des
langues slaves 1. Phonétique, Lyons and
Paris: Édition IAC, 1950, 171-172.
240
kremta, krihsti to chew. In Etimologijos pastabos III: 1. kakðlq, 2. pmkðlë [sic!],
3. vìkðras ir vievesà (pp. 331-337) Smoczyñski proposes that the root *kas + slç > *kaslç > *kakslç > *kakslq > kakðlq cockroach. The root *kasis also encountered in the
verb kàsti to dig. Similarly pûkðlq pimple, blackhead is a doublet of pûslq blister.
Smoczyñski sees a similar epenthesis of -k- in vìkðras caterpillar which he derives
from the root form *vis- to thrust into, to prick. A different ablaut grade of the same
root is encountered in *ai-esâ which gives us vievesà animal louse. In Etimologijos pastabos IV: lie. våikðèioti (pp. 338-340) Smoczyñski notes the dialect doublet våikðtyti, a causative of iðvyksta I go away. Probably a 3rd praes. *vaikst-§a >
*vaikðèia served as a basis for våikðèioja, våikðèioti, an iterative with the suffix -oti.
The article Etimologijos pastabos V: Nomina postverbalia iñdas, pérgas, iðeigà ir kt.
(pp. 341-350) shows that such nouns as the above arise from a morphological
reanalysis of the verbs on which they are based. Thus the verb indbti to put in
which, of course, has its origin in the prefix in- plus the root dbti to put, was
reanalyzed as having a root ind- plus a suffix -bti (cf. þödas speech beside þadbti
to promise) allowing for the creation of the noun iñdas dish. Similarly pérgas
fishing boat is derived from *pér-goti to cross which was reanalyzed as pérg-oti.
The noun iðeigà outlet; yield is derived from *iðeig-oti (where the original *eigóti
comes from *ei(ti)+góti, both words originally meaning to go). I think that
Smoczyñskis solution to this morphological problem is completely credible, since
reanalysis of language forms is taking place all the time. In the article Slawisch
ovadú und litauisch sodas (pp. 351-354) Smoczyñski derives Slavic ovadú insect
from the prefix *a- plus the lengthened *-o- grade of the root *çd- giving the protoform *a-ôd-as the original meaning of which was either a noun of action eating
away or a noun of agent the one who eats away. The root noun is also encountered in Lith. sodas gnat, mosquito. Smoczyñski subjects the Indo-European word
for moon, month to a thorough analysis in his article Etymologia scs. m«sæcü i lit.
mbnuo jako ilustracja zmian jæzykowych stwierdzanych przez porównanie
zewnætrzne (pp. 355-366). In Litauisch lokYs, lateinisch lacer und griechisch
àp#lhka (pp. 367-377) Smoczyñski suggests the following development: (a) an
attributive sequence *þmoglokYs + þvërìs an animal which has lacerated a man or
an animal which lacerates a man > (b) *þmoglokYs with the same meaning and
with ellipsis of the noun or substantivization of the adjective > (c) lokYs bear with
ellipsis of the initial element *þmog- and then loss of the base verb *lokti. In
Etymologisches zu litauisch lokðnas, ðikðnà und ðykðtas (pp. 378-384) Smoczyñski
suggests that the sequence *s(n) passed to kð(n) in Lith. lokðnas impressionable,
sensitive which may be compared with Russ. låsyj fond of delicacies, greedy; Lith.
ðikðnà leather belt likewise derives from *ðis-, a zero-grade representative of the
Indo-European root * kes- to cut. In Kilka zrównañ sùowiañsko-litewskich 1. Sùow.
241
porównawczej
v«nücü : lit. vainìkas, 2. Ps. *èezn§ti : lit. kpþta, 3. ps. *dægna : lit. denga (pp. 385-394)
Smoczyñski writes that Slavic v«nücü wreath, crown has an ancient appearance
because of the cognate Lith. vainìkas (both the Slavic and Baltic forms being based
on the stem *aini- plus the suffix -kü-). Such forms as Russ. v«n and Pol. wian,
however, are back formations based on the interpretation of -ücü as a diminutive
ending. Old Church Slavic ièezn§ti (iðtezn§ti) to disappear can be compared with
Lith. kéþti, kpþta, kpþo to become weak, sickly. The 3rd praes. form kpþta derives, of
course, from *kenþsta with the infix -n- and the suffix -sta-. In many Slavic verbs the
present suffix -n- corresponds to the present infix -n- in Lithuanian, e.g., Slavic 1st
sg. prilün§ (<*lipnô) : Lith. limpa I stick to, etc. Thus Slavic *kezne corresponds to
Lith. *ke-n-þa-. Proto-Slavic *dægna (reconstructed on the basis of Old Pol. dziægna
kind of scurvy, inflammation of the gums and Upper Lusatian dêaha heartburn,
burning sensation in the throat) is cognate with Lith. sudenga I burn myself. Slavic
*dægna is a deverbal abstract in -nâ- formed on a Proto-Slavic present *dæg§ I burn
myself. In Altlitauisch prieras, pryieraut und priarka (pp. 395-402) for prieras in
Sirvydas Dictionarium Smoczyñski opts for a pronunciation [prie.ras] from earlier
*[prìjeras] (< Old Polish fryjerz lover). The word priarka from Bretkûnas Bible
translation must be read as [pri.jar.ka]. In Pochodzenie wyrazów litewskich typu
peladë, arklìdë (pp. 403-407) Smoczyñski notes the existence of a word dëmq which
can mean place in a city and gives the example Èia yra graþì dëmq, t.y. pedëjìmas
this is a pretty spot, i.e., place (I would point out that the English word spot can
also be used in the meaning place, so to me at least the combination of meanings
envisaged by Smoczyñski seems very plausible). Smoczyñski supposes then that
there may have existed at one time a form *peladëmë. Smoczyñski also notes that
there exist synonymous nouns in which the suffix -ë alternates with the suffix -më
(e.g., lygmq level place, plain and lygq). So on the basis of this analogy he assumes
the creation of Lith. peladë place to store chaff from *peladëmë.
In Priesagos -sèias kilmë (pp. 408-413) Smoczyñski finds that this prefix is
derived eventually from ja-derivatives built on the secondary stems in -st- or -ðt-.
Thus, e.g., *iðvirt-tas > *iðvirstas > (with the addition of the suffix *-j-) *iðvirst-jas >
ìðvirsèias > (with the -k- infix) ìðvirkðèias inside out. In his article Problematyka
etymologiczna sufiksów -dyti i -styti (pp. 414-417) Smoczyñski writes that of the
Lithuanian iterative and causative verbs in -yti, -dyti and -styti only the verbs in
-yti are inherited since they are the only ones with Slavic counterparts. The formants
-dyti and -styti are the product of a resegmentation of verbs with causative meaning
derived from intransitive verbs with the suffix -d- or -st- respectively. From the
genetic point of view one should segment ardyti to destroy as ard-yti rather than
as ar-dyti, since it is a causative in -yti based on an original present *érda : inf. *ìrti (cf. intr. érdi, Yra/ ìrsta, ìr-ti to disintegrate). I think that Smoczyñskis theory is
242
convincing, but I would probably have classed this and the preceding article in the
section on morphology rather than in etymology.
Section (5) on Polish-Lithuanian relationships begins with the article PolonoLithuanica. 1. O nazwiskach typu Piùsudski (pp. 418-427) in which Smoczyñski
explains the origin of some Polish names which are unclear to Poles on the basis
of their native knowledge of Polish. Smoczyñski had registered such folk etymologies as the connection of the name Szacki with szata clothing, Puszoùacki with ùata
patch. Here and in the article Pochodzenie litewskiej nazwy miejscowej Pilsûdai,
pol. Piùsudy (pp. 469-480), Smoczyñski writes that the name Piùsudski most likely
derives its initial element from a place name formed from Lith. pilìs castle and a
second element derived from an original intransitive verb *st-da becomes damp
with a -d- suffix, evidence for which we find in the causative verb st-d-yti in the
meaning to moisten, to dampen. The original meaning of the place name might
have been something like swamp near a castle. Further congeners of the root sû(zero grade in preconsonantal position) and seÎ- (full grade) are found in Greek Ùe
(Ze&V) (Zeus) sends rain, Old Prussian (Elbing Vocabulary [47]) suge reynen, rain
[= sûja], (with the determinants -k- and -g-) Latv. sakt to suck, Lat. sûgo id., Lith.
stras salty = Old Church Slavic syrú damp, Lith. såuja cupped hand; handful
(originally that from which somebody laps something up, sips a drink). Smoczyñski rightly rejects the derivation of Piùsudski as being from Lith. pelq mouse
and ðtdas excrement.
In his article Polono-Lithuanica. 2. Pol. kieszen(ia), bùr. keðénja a lit. kiðdnë
(pp. 428-438) Smoczyñski argues in a convincing fashion that the Belorussian word
was borrowed from Lith. kiðdnë pocket which is obviously derived from the verb
ákiðti to stick into. Similarly he writes in Polono-Lithuanica. 3. Pol. rupieêliwy a
lit. rûpes(t)lYvas (pp. 439-441) that most likely Pol. rupieêliwy worried is a borrowing from Lith. dial. rûpeslYvas < rûpestlYvas with loss of the -t- between [s] and [l],
cf. Lith. rmpestis care, rûpbti to care. In Polono-Lithuanica. 4. Pol. gwar. guziny
a lit. gûþYnës (pp. 442-444) Smoczyñski writes that Pol. dial. guziny Shrovetide
party with music and dancing is certainly a borrowing from Lith. guþYnës (attested
also as gûþYnës with a long initial vowel) evening party of young people with
dancing since the Lithuanian word is clearly motivated by the verb guþbti to flock
together. In his article O niektórych lituanizmach polszczyzny wileñskiej
(pp. 445-460) Smoczyñski analyzes a list of 34 lexical items of Vilnius Polish beginning with atosa rod connecting the (front) axle (of a wagon) with the shaft (of a
horse) which can be compared with Lith. atösëja id. and ending with wikswa kind
of grass to be compared with Lith. viksvà sedge, kind of grass. The article Les
noms de famille polonais dorigine lituanienne (pp. 461-468) has a list of Polish
family names of Lithuanian origin and an explanation of the origin of these names.
243
porównawczej
Indeed it is very convenient to have Smoczyñskis articles about Lithuanian all
gathered together in one book, so one does not need to search out all the individual
articles in the very diverse sources in which they originally appeared. The author
is to be congratulated on his scientific achievements in the field of Lithuanian
linguistics and the publisher is to be congratulated for gathering these articles
together in one place in an attractive format.
William R. Schmalstieg
WILLIAM R. SCHMALSTIEG
Gauta 2002 m. sausio 23 d.
814 Cornwall Road
Priimta 2002 m. kovo 1 d.
State College PA 16802, U.S.A.
244
Archivum
Lithuanicum
4,
2002
ISSN 1392737X, ISBN 344709270X
Giedrius Subaèius,
Kalikstas Kasakauskis: Lietuviø bendrinës
kalbos konjunktûra
Vilnius: Lietuviø kalbos instituto leidykla,
2001, 128 p. ISSN 16483294, ISBN 9986668336
Tai knyga, pradedanti þurnalo Archivum Lithuanicum serijà Bibliotheca Archivi
Lithuanici. Autorius plaèiai þinomas lietuviø kalbos istorijos tyrinëtojas, paraðæs
daug straipsniø, iðleidæs ir knygø. Giedrius Subaèius jau seniai tiria þemaitiðkus
raðtus, gerai ásigilinæs á visà XIX amþiaus pradþios lietuviø literatûrà.
Ðiuo atveju nagrinëjama XIX ðimtmeèio kultûros veikëjo Kaliksto Kasakauskio
(17941866) knygø kalba. Noras nuosekliai iðanalizuoti vieno ið eiliniø mûsø literatûros veikëjø kalbà yra pagirtinas darbas, nes kultûros istorija turi nustatyti kiekvieno kûrëjo vertæ, atskleisti veiklos ypatybes. Subaèiaus knygoje nagrinëjama 1832
metais iðspausdinta Kasakauskio gramatika Kaùbrieda leýuwio êiamaytiszko ir religinës bei ðvietëjiðkos knygelës, iðleistos nuo 1859 iki 1869 metø. Atrastas ir net visai
mûsø kalbotyrai maþai þinotas, beveik netirtas Kasakauskio rankraðtis Z dzieùka
pod tytuùem = ¡emajtiu Wiskupiste. Tai 16 puslapiø pastabos apie Motiejaus Valanèiaus Þemaièiø vyskupystës (1848) kalbà.
Ðis rankraðtis ádomus pirmiausia tuo, kad Kasakauskis daugelyje vietø siûlo
vyskupui Motiejui Valanèiui vartoti savo Dìdkiemio ðnektos formas vietoj jo vartotø
þemaièiø kretingiðkiø formø: ateinu vietoj atenu (p. 77; Dìdkiemyje ðaknies dvibalsis
ei sveikas), gilej vietoj gilij gilie, giliai (p. 85), spruga vietoj spruka spruko (p. 95),
parsikiejti vietoj parsikijti ~ persikeitë (p. 95) ir t. t. Kai kur Kasakauskis pataria
Valanèiui átartinai taisyti, kreipia já nuo áprastø raðto normø ir polinkiø: gabaùa →
szmota (p. 73), nebmusze → nebmusza (p. 79), rusie → sklepi (p. 87) ir kt. Gerai, kad
recenzuojamoje knygoje nagrinëjama ir ðio rankraðèio kalba, o pats rankraðtis skelbiamas kaip priedas.
245
Kalikstas Kasakauskis:
Lietuviø bendrinës kalbos
konjunktûra
Knygoje Subaèius daug dëmesio skiria norminamøjø Kasakauskio paþiûrø á
bendrinæ kalbà raidai. Tai ádomios ir tvirtai paremtos mintys. Labai svarbu, kad
nagrinëjami ir raðybos klausimai, nes iki ðiol neturime bent kiek iðsamesniø, kaip
latviø kalbotyros, raðybos tyrimø. Ðie puslapiai, be abejo, patrauks lietuviø raðomosios kalbos istorijà tirianèiø mokslininkø dëmesá.
Kalikstas Kasakauskis buvo þemaitis, gimæs dab. Ðilalës rajone, Dìdkiemyje. Ten
buvæs ir jo giminës dvarelis taip 19641969 metais yra aiðkinæ seni, dar XIX
amþiuje gimæ vietos þmonës. Gimimo vieta literatûroje labai svyruoja: Lietuviø enciklopedijoje raðoma esanti Ðilalë1, taip nurodo ir Vaclovas Birþiðka Aleksandryne2.
Prof. Zigmas Zinkevièius sako Kasakauská gimus Dìdkiemyje prie Þviñgiø3. Panaðiai teigiama LTE 5 354 (èia irgi nurodomas Dìdkiemis, Ðilalës r.) ir kitur. Tai tikra.
Dìdkiemis ilgai buvo Þviñgiø parapijos kaimas. Baþnyèia Þviñgiuose pastatyta
1588 metais. Kasakauskis Þviñgiuose ir buvo krikðtytas. Ir Þviñgiai, ir Dìdkiemis
priklauso pietø þemaièiø (dûnininkø) raseiniðkiø ðnektø bûriui. Tai chrestomatinë
tiesa, nustatyta Antano Salio 4, Petro Joniko5, Zigmo Zinkevièiaus6, Vlado Grinaveckio7, tuo ásitikinta pabuvus ðitose vietose ir ðiø eiluèiø autoriui 1964 ir 1969 metais.
Jà patvirtina ir neseniai Daivos Atkoèaitytës atlikti visos raseiniðkiø patarmës tyrimai8 . Subaèiaus knygoje Kasakauskis laikomas ðilaliðkiu, t. y. nukeliamas á pietø
þemaièiø varniðkiø patarmæ, kur am, an, em, en, à, æ > ¹m, ¹n, ¼m, ¼n. Þvingiðkiai ir
didkiemiðkiai juos iðlaiko sveikus (à, æ = am, en). Ydingai nustatæs Kasakauskio
gimtàjà ðnektà, autorius ið esmës në kelte nekelia klausimo, ið kur ðilaliðkio autoriaus raðtuose gali bûti atsiradæ sukan ~ sukà, kan ~ kà, tan ~ tà, dantis ir t. t. (tai rodo
þemaièius raseiniðkius). Tokiø pavyzdþiø esama nemaþa net Kasakauskio pastabose dël Valanèiaus Þemaièiø vyskupystës, plg. dantis, ranku, ant (p. 34), dudansys ~
duodàsis (p. 39), kentu, nekentu (p. 75), mokans, dirbans (p. 79), beesant, amþe, nemokàs,
neesant (p. 81), ko noren (p. 83), tinkanti (p. 87), dransuma, tan (p. 97), neeinant (p. 101)
ir t. t. Pavyzdþiai su pakeistais an, en (kaip kitose ðnektose varniðkiø, ðiaurës
þemaièiø akmeniðkiø) tai daugiausia þodþiai dronsej, monta ir kt. (p. 33). Jø dauguma tik knygelëje Girtybë ir blaivystë (1859). Jie gali bûti atsiradæ dël Jurgio Pabrëþos ar Valanèiaus raðtø átakos.
1 Lietuviø
enciklopedija 11, Boston: Lietuviø
enciklopedijos leidykla, 1957, 127.
2 Vaclovas Birþiðka, Aleksandrynas 3, Chicago: JAV LB kultûros fondas, 1965, 34.
3 Zigmas Zinkevièius, Lietuviø kalbos istorija
4. Lietuviø kalba XVIIIXIX a., Vilnius:
Mokslas, 1990, 172.
4 Antanas Salys, Rinktiniai raðtai 4, Roma:
Lietuviø katalikø Mokslo Akademija,
1992, antroji áklija.
5 Petras Jonikas, Pagramanèio tarmë, Kaunas: Ðvietimo ministerijos knygø leidimo
komisija, 1939, 7.
246
6 Zigmas
Zinkevièius, Lietuviø dialektologija,
7 Vladas Grinaveckis, Pietø þemaièiø tekstai
1. Raseiniðkiai, Vilnius: Vilniaus pedagoginis institutas, 1984, 3537.
8 Daiva Atkoèaitytë, Pietø þemaièiø raseiniðkiø fonologinë sistema: prozodija ir vokalizmas, daktaro disertacijos santrauka, Vilnius: Lietuviø kalbos instituto leidykla,
2001, 89. Èia ne vienà syká kirèiuojama Þvìngiai, nors turi bûti Þviñgiai.
Su ðnektø ypatybëmis susijæs ir afrikatø è, dþ buvimas vardaþodþiuose: Ðilalëje
tj, *dj > è, dþ prieð visus *ü, Í ir â, ç, o Þviñgiuose kiek svyruojama (states ~ staèios,
mörtes ~ marèios). Dìdkiemyje afrikatos netariamos tik prieð *ü, Í (plg. ir LKA II
80 þemëlapá). Todël ieðkoti, kodël Kasakauskio knygose nëra ýode þodþio ir kitø
formø (plg. p. 34, 52), yra beviltiðka: Kasakauskis ið savo namø bus iðmokæs sakyti
ir raðyti ýodýie þodþio, gaùwaýudýé galvaþudþio, norenczé norinèio, medýe
medþio, todël be vargo jas ir bus pasirinkæs. Atmintini Zinkevièiaus (1966, 142)
þodþiai, kad einant ið rytø á vakarus, þemaièiø paradigmose afrikatø laipsniðkai
maþëja, o maþdaug uþ linijos Þemajèiø NafmiestisPajtrisKaltinënaiLuõkë
Nevarbnai jø sistemingai neturi §a kamieno vienaskaitos genetyvas (jåuèio, mddþio).
Þemaièiø tariamosios nuosakos vienaskaitos 1 asmens galûnë yra (gal ir buvusi)
labai mobili: -èio, -èiu ´ -èiau. Deðimèiø metø stebëjimai rodo, kad ji gali bûti vartojama tarsi atitrûkusi nuo kokio galûnës vartojimo ploto. LKA III 103 þemëlapyje
matyti, kad tariamosios nuosakos vns. 1 asm. galûnë -uo ~ -o tarsi pabirusi visame
vakarø þemaièiø plote. Apie Ðilalæ, didoko miesto paðonëje, gal ir neiðgirdo jos
atbëgæ tyrëjai, bet uþ 12 km á ðiauræ nuo Þviñgiø ir 17 km nuo Dìdkiemio apie Pajtrá
ji 1964 metais girdëta (df.èûo, gafèûo ir t. t.). Lietuviø tarmiø chrestomatijoje pateikti
du pavyzdþiai ið Vidaklës: usimeikèuo ~ uþsimeikèio ir sudaigí.èuo ~ sudaigyèio9.
LKA III 103 þemëlapyje to neparodyta. Ar nepatikëta, ar dar kas ávykæ?10 Tai gali
bûti nutolusi nuo pagrindinio ploto nykstanti viena gramatinë forma. Dabar -èiu
(-è¹, èu) formos labai nyksta (Krð, Rdn, Trð, Pp), nyksta taip pat ir -èio (-èuo; Pvn,
Vðv, Tl ir kitur). O juk 1895 metais net Maironio Pavasario balsuose11 yra buczio
(p. 49), galëczio (p. 49, 50, 68), norëczio (p. 51), uþmigczio (p. 70). Tas formø pabirumas
(nuo Pövandenës iki Ðvbkðnos ir nuo Pajtrio iki Pìkeliø) ðiuo atveju rodo didelá
bendrinës kalbos poveiká. Tai neþinia, kokia bus buvusi nuo seno galûnë Þviñgiuose, Dìdkiemyje ir kitur. Dûnininkø ðnektø morfologijos niveliacija vyko ir vyksta
intensyviai, daþnai dabartis gali neparodyti senovës ðimtmeèiø vyksmo.
Mûsø tarmëtyroje, rodos, buvo priimta po tildës pateikti pagarsiui transponuotas formas. Todël lyg ir átartini paraðymai sûszaùa ~ suðàla (= saðala, p. 15; plaèiai
paplitæs þemaièiuose), asztuonims ~ aðtuonyms (= aðtuonims, p. 20), wisìms ~ visyms
(= visìms, p. 25; tokias formas turi ir daug ðiaurës þemaièiø, ne vienur pietiniai12 ),
palikt ~ palieka (ar ne Þv, Dìdkiemio palj.kt ~ palidkta), wagij ~ vagiui (= vögie,
p. 32; plg. vägî Pvn, Lkv; vö.gi., Krð sen.; vägËi Rt), papilditijej ~ papildytieji
*
9 Lietuviø
tarmiø chrestomatija, redagavo
Elena Grinaveckienë, Kazys Morkûnas,
10 LKA I 103 þemëlapis galûnës -èio neuþfiksavo net Telðiuosé, o tokiø formø ten
galima girdëti tiek ir tiek. Atlase yra ne
vienas toks svyravimas, jame, pavyz-
247
dþiui, neatsispindi ir forma mOna (nors
uþraðyta Doviluosé [Klaipëdos r.], Rasnëje [Ðilutës r.] ir kt.).
11 Maironis, Pavasario balsai, Tilþë, 1895.
12 Lietuviø tarmiø chrestomatija, 121; plg.
visíms Krð, Ðauk, Krþ, Krtv; visî.ms
Vìdsodis, Pvn, Ðv ir kt.
konjunktûra
(= papìldytiejai; p. 30), norenczé ~ norinèio (= nórianèio, p. 34; tai ia kamieno forma,
kaip ir dabar daugelio þemaièiø ir rytø aukðtaièiø, pvz., no.re, sto.ve Slm, Kpr ir
kitur, nsorem, stsovem Krð, Ðauk, Krtv, nsorê.m Krtn, Rt), pleszanszé ~ plëðianèio (p. 34; þem. yra a kamieno forma plíeðanèe ~ plbðanèio, taranczé ~ tarianèio).
Abejotinai èia taikomas þemaitiðkø lyèiø pastebimumo principas ið knygos
Þemaièiø bendrinës kalbos idëjos. XIX amþiaus pradþia13, nes Kasakauskis yra siauresnio màstymo ir polëkio autorius. Priblësæs tarmiø tyrinëjimas Lietuvoje yra kai kur
prigesinæs ir þemaitiðkø raðtø tyrinëtojo Giedriaus Subaèiaus dëmesá.
Vytautas Vitkauskas
VYTAUTAS VITKAUSKAS
P. Vileiðio g. 5
13 Giedrius
Subaèius, Þemaièiø bendrinës kalbos idëjos. XIX amþiaus pradþia, Vilnius:
248
Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas, 1998, 3239. 0 0 0
Diskusijos, apþvalgos, pastabos
(Discussions, Surveys, Notes)
249
konjunktûra
250
Archivum
Lithuanicum
4,
2002
ISSN 1392737X, ISBN 344709270X
Pietro U. Dini
Università di Pisa
A note on murinas in Old Lithuanian
In their edition of the Old Lithuanian Cathechism of Daukða Vida Jakðtienë and
Jonas Palionis (1995)1 transcribed the original <Msrinni> (see p. 83, line 6, 17) as
Msrinni and repeated the same transcription in the Þodþiø formø rodyklë: muriná adj.
a. sg. m. 617 (see p. 686, line 7).
A similar adjective does actually exist in Old Lithuanian (e.g.: marinas -à f. adj.
µchmuãig [cf. LKRÞ2 II 110]; mur¸yñµki / aethiopieus. murinas in Sirvydas oldest
vocabulary3) but it is normally attested as an -o stem (marinas, not *murinis!) and
normally written with only one <n>4.
The passage of DK (1595, 6) in which the single occurence of this word appears
is the following: Jog tokiemus nÙ pi-//g[e]µN paiøkimà µawo: // kaip Msrinni i¾du-//mà
atmainiT. It corresponds to the Polish text of Jakób Ledesma given below: iê nie mniey
// im trudno zwycêay µwoy // niêli Murzynowi cêar-//noúã µw± odmieniã5.
1 Cf.
Vida Jakðtienë, Jonas Palionis, Mikalojaus Daukðos 1595 metø Katekizmas. Katechismus von Mikalojus Daukða vom Jahre
1595. Bibliotheca Baltica, Vilnius: Mokslo
ir enciklopedijø leidykla, 1995 (further
DK 1595).
2 Wörterbuch der litauiµchen Schriftsprache [...]
2(LPa). Lietuviø raðomosios kalbos þodynas, lietuviðkai-vokiðka dalis 2(LPa), sudarë M. Niedermannas [...], Heidelberg:
Carl Winter Universitätsverlag, 1951
(furtherLRKÞ 2).
3 Cf. Senasis Konstantino Sirvydo þodynas
(fotografuotinis leidimas), parengë
Kazys Pakalka, Vilnius: Mokslo ir
enciklopedijø leidybos institutas, 1997,
251
191; Pirmasis lietuviø kalbos þodynas.
Konstantinas Ðirvydas: Dictionarium trium
linguarum (fotografuotinis leidimas),
parengë Kazys Pakalka, Vilnius:
Mokslas, 1979, 182 (furtherPLKÞ).
4 The writing of a double consonant is,
however, typic for Old Lithuanian texts
from Prussia.
5 Cf. Ernst Sittig, Der polnische Katechismus
des Ledesma und die litauischen Katechismen des Daugßa und des Anonymus vom
Jahre 1605 nach den Krakauer Originalen
und Wolters Neudruck interlinear herausgegeben, Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht, 1929, 10; Jakðtienë, Palionis 1995,
464.
A n o t e o n murinas
in Old Lithuanian
A comparison of the two texts shows that the right way to transcribe the Lith.
original <Msrinni> should be Msrin[u]i, i.e. as a noun (not an adjective) and as a
dat. sg. (not acc. sg.) presupposing a nom. sg. marinas s. m.6 This noun is well
attested (e.g. marinas -o s. m. Mohr, Neger, Nigger [cf. LKRÞ 2 110]; mur¸yn /
aethiops, maurus. murinas) in the third edition of Sirvydas Dictionarivm Trivm
Lingvarvm (cf. PLKÞ 182). It is precisely an ethnonym (as in the Old Polish source)
meaning a Moor; the Moors.
My simple explanation is that in the passage of DK quoted above the expected
grapheme of the ending was confused with <n> already by the typesetter. And
all the later editors of the Cathechism repeated this mistake mechanically instead
of emending it. In fact one can observe the same writing <Msrinni> in Wolter (1886
n.v.)7, Gerullis (1927, 120), Sittig (1929, 10) and finally in Jakðtienë, Palionis (1995).
Nevertheless I want to point out that a correct transcription is given in LKÞ VIII 416
s.v.: Marinui juodumà atmainyt.
***
Starting from the above mentioned remark concerning Daukðas Cathechism I
should like to call attention to the usage of the word murinas in Old Lithuanian. The
data offered by the Concordances of Old Lithuanian Texts prepared by the Institute of
Lithuanian Language will support this investigation 8.
The noun occurs once in the plural also in Daukðas major work Poµtilla
Catholicka (= DP) in a passage in which, listing many peoples, Daukða (following
Jakob Wujeks original Polish text) shows a rather precise knowledge of the variety
of European peoples, whereas he simply divided all the non-European into Moors,
Indians and innumerable others not mentioned, DP 45740: Hißpó=nu / Wùach³ /
Francs¸³ / Angliku / S¸ót³ / Wókieçi³ / Çiåk³ / Vngsru / Lµk³ / S¸wæd³ / Dûnçiku /
Msrin³ / Indión³ / ir kit³: néµuµkaitomu tautu9 (cf. Wujek 1590, 48440: Hißpanow,
Wlochow / Francu=¸ow / Anglow / S¸otow, Niemcow / Cechow / W²grow / Polakow /
S¸wedow / Duñcykow / Mur¸ynow / Indianow / y inßych ro¸licnych narodow
6 No
mention of this minor error in the
transcribed Lith. text is to be found in
the reviews of Jakðtienë and Palionis
work, cf. Giedrius Subaèius, Naujas
pirmosios lietuviðkos LDK knygos leidimas, RBl 2, 1996, 77-83; Juozas Karaciejus, M. Daukðos 1595 metø Katechizmas, Blt 32(1), 1997, 131-132.
7 Wolters text was reprinted by Gerullis, cf.
Jurgis Gerullis, Senieji lietuviø skaitymai 1.
Tekstai su ávadais, Kaunas: Lietuvos uni-
252
versiteto leidinys, 1927, 119: Pagal ðá
[i.e. Wolter] leidimà iðtraukas duodu.
8 This very important scientific program
(1996-2005) is sponsored by the
Language Commission of the Republic
of Lithuania. I thank Ona Aleknavièienë
and Saulius Ambrazas for submitting
me this information.
9 Cf. also Birþiðka Mykolas, Daukðos Postilë.
Fotografuotinis leidimas, Kaunas: Lietuvos
Universiteto leidinys, 1926, 457.
wµchodnych y ¸achodnych)10. The word in this passage has been registered by
Kudzinowski (1977, 466) under the entry murinas sg. although it is the only
occurrence in the text.
The same criterion has been followed also by Dominykas Urbas11 for the
single occurrence in Maþvydas: Murinu eme // iµchties µawas r±nkas Diewopi
(Mþ 29211).
Bretkûnas offers some occurrences of the noun as well, only in the plural form,
i.e.: Antras wanduo... teka aplinkui wiµs¼ S¸em¼ murin» (BB12 1 Moz 2,13). Two more
cases occur in the New Testament13: Iµchmintingi ataâo iµch Msrin» áemes ing Jeruµalem
(BB Mt 2,1), Mes regeiom io S¸waigµde Msrin» áemeie (BB Mt 2,2); both of them have
been corrected as Rit¾14. Chylinskis Bible gives two examples of this noun in nom.
sg. and gen. pl.15 (cf. ApD 8, 27: Kieles tada ir nuejo: ó ßtey, Murânas, Dwaronis ir
Didis Ponas Candaces Karalenes Murynu, kurµey buwo and cieùa jos µkorba, kurµey
atwa¸awo Jeru¸alen meùµtus16 ). Finally a plural form is also to be found in the
manuscript of Lukauskas Omelies, i.e.: Ziamy Murinu17.
All the examples gathered point out that in Old Lith. texts marinas sm. occurred
much more frequently in the plural. Nevertheless there are known at least two
attestations in the singular as well (Daukða, Sirvydas). It is interesting to observe,
10 Cf.
Mikalojaus Daukðos 1599 metø Postilë
ir jos ðaltiniai, parengë Jonas Palionis,
11 Dominykas Urbas, Martyno Maþvydo
raðtø þodynas, Vilnius: Mokslo ir
enciklopedijø leidykla, 1996, 233.
12 Biblia tatai eµti Wiµsas Schwentas
Raµchtas, Lietuwiµchkai pergulditas per
Jan¼ Bretkun¼ Lietuwos Plebon¼
Karaliaucziuie (manuscript; 1590;
furtherBB).
13 Cf. [Jonas Bretkûnas,] NAVIAS
TESTAMENTAS. Ing Lietuwiµchk¼
Lieµ¸uwÓ perraµchitas. per Ian¼ Bretkun¼
Labguwos Plebona. 1580 (Quoted from:
NAVIAS TESTAMENTAS Ing Lietuwiµchk¼ Lieµ¸uwÓ perraµchitas. per Ian¼
Bretkun¼ Labguwos Plebona. 1580. DAS
NEUE TESTAMENT in die litauische
Sprache übersetzt von Johann Bretke, Pastor
zu Labiau 1580. Faksimile der Handschrift,
Band 7 und 8, Labiau i. Pr. 1580, hrsg.
von Jochen D. Range, Friedrich Scholz,
Paderborn etc., 1991, 6v.
14 Bretkûnas also knows the noun murinka:
Schita iokeµµi brolio wedançio Murinka /
tatai eµti i¾da marçe ([Jonas Bretkûnas,]
253
POSTILLA Tatai eµti Trumpas ir Praµtas
Iµchguldimas Euangeliu [...]. Iµµpaude
Karaliauçiuie Iurgis Oµterbergeras.
M¿ta Pono 1591, 190, 15-16); wedançio
ing moteri Murinka / merga i¾da ([Jonas
Bretkûnas,] POSTILLA tatai eµti Trumpas
ir Praµtas Iµchguldimas Euangeliu [...].
Iµµpauµta Karaliauçiuie / Iurgio
Oµterbergero. M¿ta Pono 1591, 383, 14).
According to Skardþius Die slavischen
Lehnwörter im Altlitauischen (Kaunas:
Spindulys, 1931) this word occurs also
in BB 4 Moz 12,1.
15 Cf. Czesùaw Kudzinowski, Biblia Litewska
Chyliñskiego. Nowy Testament 3. Indeks,
Poznañ: Poznañskie Towarzystwo
Przyjacióù Nauk, Wydziaù filologicznofilozoficzny, Komisja filologiczna, 1964,
78, s.v. MURINAS.
16 Cf. Czesùaw Kudzinowski, Jan Otræbski,
Biblia Litewska Chyliñskiego. Nowy
Testament 2. Tekst, Poznañ, Wrocùaw:
Ossolineum, 1958, 201, 39.
17 Kiprijonas Lukauskas, Pamokslai, parengë
Juozas Karaciejus, Vilnius: Mokslo ir
enciklopedijø leidykla, 1996, 383 8.
A n o t e o n murinas
in Old Lithuanian
finally, an improvement of the singular forms in later Lithuanian texts, i.e.: Iey gal
atmaynit Murinas odu µa=wo18 (SP I 294, 19-21) and Murinas iuo=das kayp vnglis
(SP II 158, 18-19).
PIETRO U. DINI
Dipartimento di Linguistica
via S. Maria 36
I-56126 Pisa, Italia
18 Ðyrwids
Punktay sakimu (Punkty kazañ)
(fotografuotinis leidimas), litauisch und
polnisch mit kurzer grammatischer
254
Einleitung herausgegeben von. Dr. Franz
Specht, Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht, 1929 (further SP).
Archivum
Lithuanicum
4,
2002
ISSN 1392737X, ISBN 344709270X
Stephan Kessler
Ernst-Moritz-Arndt-Universität Greifswald
Antanas Strazdas (17601833)
in der Biblioteka XX. Czartoryskich
Von Antanas Strazdas (Antoni Drozdowski) 1814 erschienener Sammlung mit
11 Gedichten (Giesmies swietiszkas ir szwintas. Sudietas par Kuniga Untana Drazdawska;
auf der letzten Seite ist angegeben: Wilniuy Drukarnioy Kunigu Missionoriu. 1814.1 )
waren bisher nur 2 Exemplare bekannt. Zwischen 1818 und 1820 musste sich
Antanas Strazdas wegen des Inhaltes eines der 11 Gedichte in einem kirchlichen
Prozessverfahren verantworten, das u.a. zu dem Urteil führte, alle gedruckten
Exemplare seiner Gedichtsammlung wieder einzuziehen und zu verbrennen. Von
daher kann die geringe Anzahl auf uns gekommener Exemplare seines Heftchens
(es handelt sich um 4 je einfach gefaltete, ineinandergelegte Bögen, die mit einem
Faden zu einem Heft gebunden sind) nicht verwundern.
Die beide Exemplare, die heute bekannt sind, nämlich das Exemplar der Lietuvos nacionalinë Martyno Maþvydo biblioteka zu Vilnius (Signatur A 1/814) und
das Exemplar der Vilniaus Universiteto mokslinë biblioteka (Signatur LR 485), sind
stark korrupt bzw. letzteres auch unvollständig. Beide Exemplare wurden 1991 in
einer Faksimileausgabe, die Juozas Tumelis besorgte2, gegenübergestellt und der
überhaupt überlieferte Text damit derart zusammengebracht, dass er sich ergänzt
oder bestätigt. Die dann noch bestehenden Lücken3, hat der Herausgeber durch drei
Quellen gefüllt: durch den (anscheinend) noch besser lesbaren Text einer alten
1 GIESMIES
º SWIETISZKAS IR SZWINTAS º SUDIETAS PAR KUNIGA º UNTANA DRAZDAWSKA º WILNIUY º
Drukarnioy Kunigu Missionoriu. º 1814.
2 Antanas Strazdas, Giesmës svietiðkos ir
ðventos. Faksimilinis leidinys, sudarë Juozas Tumelis, Vilnius: Vaga, 1991.
255
3 Z.B.
das bekit auf S. 54, Z. 1, ist weder auf dem einen, noch auf dem anderen gedruckten Exemplar vollständig erhalten.
Antanas Strazdas
in der Biblioteka
XX.
Czartoryskich
(17601833)
Xerokopie eines der Druckexemplare, die in der Lithuanistischen Abteilung (Lituanistikos skyrius) der Lietuvos nacionalinë biblioteka aufbewahrt wird; durch den
Text der Ausgabe Shenandoah 1902 (s.u.); und durch den Text einer Abschrift
von etwa der Mitte des 19. Jahrhunderts, die aus der Hand Benediktas Smigelskis
(heute in der Lietuvos nacionalinë biblioteka, Signatur PR980) stammt. Auf diese
Weise konnte der Herausgeber Tumelis den Faksimiles einen rekonstruierten Text
des Strazdasschen Buches hinzufügen (S. 43ff.). Das war durchaus nötig, da frühere Ausgaben der Strazdasschen Gedichte einen mitunter erheblichen Mangel an
Text- und Korpustreue zeigen.
Zudem hat es seit 1814 nicht zu viele vollständige Ausgaben gegeben. Da wäre
zunächst die Ausgabe Tilêiej, Spaustuvieje Otto v. Mauderodes, 1884 zu nennen,
die Jozapas Miglovara herausgegeben hatte, deren Hauptcharakteristikum neben
orthografischen Veränderungen ist, dass sie Strazdas 3. Gedicht, Kiszkis, mit 13
statt 8 Strophen wiedergibt. Dann wäre die Ausgabe Kaðtu kun. A[ntano] Miluko,
Shenandoah, Pa. [U.S.A.], V. J. Stagaro spaustuvëje, 1902. zu nennen, die als texttreu
gilt und deshalb als Hilfe bei oder Quelle für Textausgaben oder -auszüge benutzt
wurde.
1911 besorgte Jonas Basanavièius eine Edition von 26 Gedichten einer Handschrift, die er Strazdas zuschrieb, was sich später als falsch herausstellte. Mit ihr
beginnt eine Reihe von Editionen zunächst der Zwischenkriegszeit , in denen
Strazdas bis zu 50 Gedichte zugeschrieben werden 4. Nach dem 2. Weltkrieg erschienen zweimal Strazdas Raðtai, zunächst 1952 herausgegeben von A. Rimkûnas
(= Jurgis Tornau5 ) und dann 1957 herausgegeben durch Leonas Gineitis. Die beiden
Raðtai-Ausgaben liefern zwar interessantes, zusätzliches Material6, stützen sich
aber in ihrem Textkorpus nicht nur auf Strazdas Heftchen, sondern auch auf
jene fälschlich Strazdas zugeschriebene Handschrift, aus der schon Jonas Basanavièius Gedichte unter dem Namen Strazdas abgedruckt hatte. Darüberhinaus bringen beide Raðtai-Ausgaben Strazdas Gedichte bzw. seine angeblichen Gedichte in
moderner litauischer Orthografie und genügen wissenschaftlichen Ansprüchen somit nicht. Ein 1963 von Vytautas Vanagas herausgegebener Strazdas-Band mit dem
Titel Poezija folgt mit kleinen Änderungen der Raðtai-Ausgabe von 1957.
Zuletzt erschien 1974 in Vilnius eine weitere Strazdas-Ausgabe unter dem Titel
Giesmës apie sieratas, die wiederum Vytautas Vanagas erstellt hatte, und die neben
den Texten neuerlich interessantes Archivmaterial zu Strazdas Lebensumständen
4 Vgl.
Patricija Vitkauskienë, Vladas Þukas, Antanas Strazdas, Bibliografija, Vilnius: Vaga, 1969, 1821.
5 Lietuviðkieji slapyvardþiai. Medþiaga lietuviðkøjø slapyvardþiø sàvadui 3(NU), parengë Jonas Maèiulis, Bronë Valickienë, Vilnius: Lietuvos nacionalinë Martyno Maþvydo biblioteka, 1998, 164.
256
6 Die
1952er Ausgabe bringt zusätzlich
Dainos, die als Varianten der Strazdasschen Gedichte erscheinen; die
1957er Ausgabe Strazdas Verteidigungsschrift gegen die gegen ihn erhobenen Anklage.
zusammenstellte. Infolge von Vanagas intensiver Forschungstätigkeit zu Strazdas,
deren Ergebnisse er 1968 in einer umfangreichen Monografie veröffentlicht hatte,
beschränkt sich die von ihm besorgte Ausgabe Giesmës apie sieratas auf Strazdas 11
Gedichte aus dessen Buch von 1814 sowie auf zwei weitere authentische Gedichte,
die aus fremden Handschriften überliefert sind. Leider bringt auch Giesmës apie
sieratas Strazdas Texte in moderner Orthografie, sodass sie in diesem Punkte nicht
genügen kann.
Tumelis Faksimileedition von 1991 machte somit erstmalig den schwierigen
Textzustand, von dem die modernen Editoren von Strazdas Gedichten ausgehen
mussten, transparent und Tumelis lieferte endlich und erstmalig eine glaubwürdige,
getreue Textrekonstruktion, wenn er dabei auch noch keinen Textapparat erstellt hat.
Eine solche vergleichende Textedition, die die vorhandenen Quellen kritisch
bewerten und die durch ihren Apparat offenlegen würde, welche Textpassage aus
welcher Quelle genommen wurde, ist weiterhin überfällig, insbesondere auch deshalb, weil sich jetzt ein 3. Exemplar von Strazdas Giesmies wiedergefunden hat. Es
befindet sich in der Biblioteka XX. Czartoryskich zu Kraków (Signatur Str. dr.
37429.I). Dieses Exemplar war wahrscheinlich deshalb unbekannt geblieben, weil
es nicht unter dem auf ihm angegebenen Verfassernamen (par... Untana Drazdawska)
katalogisiert worden war, sondern unter dem ersten Titelstichwort (Giesmies). Das
Exemplar ist gut erhalten (abgesehen von einem Fleck auf Seite 4, zu Beginn der
Zeilen 12 und 13), aber ihm fehlt ein ganzes Blatt, nämlich das, das im Heft zu
innerst gelegen hat. Folglich fehlen dem Exemplar der Biblioteka Czartoryskich die
Seiten 710 bzw. die Gedichte Prieczastis Mergas, Strazdas und teilweise Pasterka, arba Piemienu Giesmie. Der Text ist auf grünlichem Papier gedruckt, ein
Umstand, der an unser Wissen von demjenigen Exemplar erinnert, das Eduardas
Volteris 1895 in St. Petersburg auf einer Ausstellung zeigte7.
Ein Vergleich des Textes der Ausgabe Shenandoah 1902 und des rekonstruierten Textes in Tumelis 1991 mit dem Exemplar der Biblioteka Czartoryskich fällt
folgendermaßen aus:
Shenandoah 1902
Tumelis 1991
Biblioteka Czartoryskich
S. 7, oben:
es fehlt das Motto;
veränderte Gestaltung des Titels.
Außerdem:
Beibehaltung der Strophenformen,
aber veränderte Seitenaufteilung
7 Vgl.
die Angaben auf S. 59 in der Ausgabe von Tumelis; allerdings: auch das
257
Exemplar der Bibliothek der Universität
Vilnius besteht aus grünlichem Papier.
Antanas Strazdas
in der Biblioteka
XX.
Czartoryskich
(17601833)
Shenandoah 1902
Tumelis 1991
S. 43, Z. 13:
Dieù sawis.
S. 1, Z. 13:
Diel sawis.
S. 8, Z. 12:
Duris aýdarikit
S. 2, Z. 19:
Duris aêdarikit
S. 8, Z. 15f.:
Sunkiay praýuwis niewalay,
Nieks nieuýjauczie,
S. 2, Z. 22f.:
Sunkiay praêuwis niewalay,
Nieks nieuêjauczie,
S. 8, Z. 21-23
Matinieùes.
Baùsu Gieguýeùes,
Ar nie uýgirs.
S. 2, Z. 28-30:
Matinieùes,
Baùsu Gieguêeùes,
Ar nie uêgirs.
S. 8, Z. 25:
Uý ýieùe ýaùes
S. 45, Z. 2:
Uê êieùe
S. 3, Z. 2:
Uý êieùe êaùes
S. 8, Z. 27:
Uýwiertie
S. 3, Z. 4:
Uêwiertie
S. 8, Z. 31:
szaukiosie.
S. 3, Z. 8:
szaukiosie
S. 9, Z. 2-4:
man.
Gieguþieùe.
Gieguýieùe
S. 3, Z. 10-12:
mañ.
Gieguýieùe.
Gieguêieùe
S. 9, Z. 8:
uýartas,
S. 3, Z. 16:
uêartas,
S. 9, Z. 15f.:
uýmai.
Wisa skaysti, wisa graýi,
S. 3, Z. 23f.:
uêmai.
Wisa skaysti, wisa graêi,
S. 9, Z. 18:
Ýidi padabney unt raýi,
S. 3, Z. 24:
Êidi padabney unt raêi,
S. 9, Z. 20:
Gieguýieùe
S. 3, Z. 28:
Gieguêieùe
S. 9, Z. 22:
Bo esmu
S. 46, Z. 2:
Bo esmu
S. 4, Z. 2:
Bo eúmu
S. 9, Z. 25:
swieta,
S. 10, Z. 1:
Gaylista man
S. 4, Z. 5:
úwieta,
S. 46, Z. 11:
Gailista [Gaylista] mañ
258
S. 4, Z. 11:
Gaylista mañ
Shenandoah 1902
Tumelis 1991
S. 10, Z. 3:
eset ýmanies,
S. 4, Z. 13:
eset êmanies,
S. 10, Z. 8:
iums ýedniu zdradu,
S. 4, Z. 18:
iums êiednu zdradu,
S. 10, Z. 11:
pa eýiu, pa eýiu.
S. 46, Z. 21:
pa eêiu, pa eêiu,
S. 4, Z. 21:
pa eêiu, pa eêiu.
S. 10, Z. 12:
saw meýu saw meýu.
S. 4, Z. 22f.:
saw mieêu saw mieêu.
S. 10, Z. 14:
tupieja,
S. 4, Z. 25:
tupieja
S. 10, Z. 16:
pamatie, pamatie
S. 4, Z. 27f.:
pamatie, pamatie.
S. 10, Z. 19:
Kiszkis mieýius
S. 5, Z. 3:
Kiszkis mieêius
S. 10, Z. 22:
puùka ýmaniu
S. 5, Z. 6:
puùka êmaniu
S. 10, Z. 28f.:
isz mieýiu [...] tos burtus.
Misliwcziey
S. 5, Z. 12-14:
isz mieêiu [...] tos burtus.
Miúliwcziey
S. 11, Z. 2:
truban uýgawa, uýgawa,
S. 5, Z. 17:
truban uêgawa, uêgawa
S. 11, Z. 4:
maja,
S. 5, Z. 19:
maja
S. 11, Z. 6-7:
ha ru ru.
tiszkas iaw tiszkas
miszkas iaw miszkas
S. 5, Z. 21-25:
ha ru ru
tiszkas iaw
tiszkas
miszkas iaw
miszkas
S. 11, Z. 16:
unt ýirga
S. 6, Z. 5:
unt êirga
S. 11, Z. 18:
hey, hey, man
S. 6, Z. 7:
hey, hey man
S. 11, Z. 22:
S. 6, Z. 11:
Ýiemcziugotays judiùelieys,
Êiemcziugotays judiùelieys.
259
Antanas Strazdas
in der Biblioteka
XX.
Czartoryskich
(17601833)
Shenandoah 1902
Tumelis 1991
S. 11, Z. 30:
S. 6, Z. 19:
pasganisiu,
pasganisiu.
S. 12, Z. 3:
S. 6, Z. 22:
Piùnas darýas
Piùnas darêas
S. 7-10 fehlen
S. 15, Z. 29f.:
S. 11, Z. 2f.:
umýdelu,
umêdelu,
graýiey,
graêiey,
S. 16, Z. 1:
S. 11, Z. 4:
tay raýiey.
tay raêiey.
S. 16, Z. 8:
S. 11, Z. 11:
pa Baýniczias
pa Baêniczias
S. 16, Z. 12:
S. 11, Z. 15:
Ýina
Êina
S. 16, Z. 20f.:
S. 11, Z. 23f.:
praýuwa,
praêuwa,
Unt amýiu.
Unt amêiu.
S. 16, Z. 24:
S. 11, Z. 27:
cudas,
cudas
S. 17, Z. 3:
S. 12, Z. 6:
Giesmie Ape
Gieúmie Ape
S. 17, Z. 5:
S. 12, Z. 8:
Dungaus, ýiemies
Dungaus, êiemies
S. 17, Z. 7:
S. 12, Z. 10:
ir graýi,
ir graêi,
S. 17, Z. 10-12:
S. 12, Z. 13-15:
swieta kardas,
úwieta kardas,
unt kaýdas wietas,
unt kaêdas wietas,
ziemies swietas,
ziemies úwietas,
S. 17, Z. 14:
S. 12, Z. 17:
darýielu,
darêielu,
S. 17, Z. 16:
S. 54, Z. 19:
S. 12, Z. 19:
Taw ýieme
Taw êiemie [êieme]
Taw êieme
S. 17, Z. 19:
S. 12, Z. 22:
Auszras ýwayzdi
Auszras êwayzdi
260
Shenandoah 1902
Tumelis 1991
S. 17, Z. 23:
Grieszni ýmanies.
S. 12, Z. 26:
Grieszni ýmanies.
S. 18, Z. 7:
piktu ýmaniu,
S. 13, Z. 11:
piktu êmaniu,
S. 18, Z. 26:
Dungaus, ýiemes lelia
S. 56, Z. 1:
Dungaus, ýiemes lelia,
S. 14, Z. 1:
Dungaus, êiemes lelia,
S. 19, Z. 1f.:
Giesmie priesz Misziu.
Pulkim [...] krikszczionies,
S. 14, Z. 5f.:
Gieúmie priesz Misziu.
Pulkim [...] krikszczionies
S. 19, Z. 6:
szirdziu.
S. 14, Z. 10:
szirdziu,
S. 19, Z. 23f.:
Paswida, Paswida.
Auszra ýweyzdie paswida,
paswida.
S. 15, Z. 2f.:
Paúwida, Paúwida.
Auszra êweyzdie paúwida,
paúwida.
S. 20, Z. 4:
Kasa ýiemi
S. 15, Z. 13:
Kasa êiemi
S. 20, Z. 9f.:
tinay uýmiszka,
Ýiba
S. 15, Z. 18f.:
tinay uêmiszka,
Êiba
S. 20, Z. 13:
ýiedeys mirgieia,
S. 15, Z. 22:
êiedeys mirgieia
S. 20, Z. 16:
Ýidi raýiems leknieley,
S. 15, Z. 25:
Êidi raêiems leknieley
S. 20, Z. 18:
Rasieùe,
S. 15, Z. 27:
Rasieùe
S. 20, Z. 19-21:
ýala piewieùe,
Gieguýie
Gieguýieùe
S. 16, Z. 1-3:
êala piewieùe,
Gieguêie
Gieguêieùe
S. 20, Z. 26f.:
Praýuwa.
Pikti [...] praýuwa,
S. 16, Z. 8f.:
Praêuwa.
Pikti [...] praêuwa,
Der Vergleich der Texte ergibt somit:
In den 3 erhaltenen Exemplaren von Strazdas Buch gibt es folgende Schreibungen: ein <z>, ein <ý> und ein <z> mit einem <> darüber. Der Herausgeber Tumelis
261
Antanas Strazdas
in der Biblioteka
XX.
Czartoryskich
(17601833)
hat das <z> mit <> als <ê> wiedergegeben, während also die Fälle mit <ý>, von
denen es in den Originalexemplaren nur sehr wenige gibt8, grafisch beibehalten
wurden. Darin folge ich Tumelis, wenn auch noch zu klären wäre, ob das <z> mit
<> bei Strazdas tatsächlich ein Allograf eines <ê> ist: <ê> erinnert sehr an die
polnische zeitgenössische Typografie Strazdas (bzw. sein Setzer) verwendet <z>
mit <> aber auch in denjenigen Stellungen, wo in polnischsprachigen Texten jener
Zeit <ê> eigentlich nicht verwendet wurde, nämlich vor 9, wo im Polnischen <z>
geschrieben wird, und in nichtpalatalisierten Positionen, d.h. vor entsprechenden
Zeichen10, wo im Polnischen nur <ý> stehen kann. Damit ist Strazdas Gebrauch
des <z> mit <> dem Gebrauch des heutigen litauischen <þ> ähnlicher als der
damaligen polnischen Distribution von <ê> und <ý>.
Die Ausgabe Shenandoah 1902 gibt sowohl das <ý> (von S. 3, Z. 2 des
Originals) als auch die vielen <z> mit <> mit <ý> wieder, sodass die ursprüngliche, möglicherweise bedeutsame orthografische Distinktion verlorengeht. Außerdem kommt in Shenandoah 1902 einmalig die Schreibung <þ> für das <ý> aus
dem Titel des Gedichtes Gieguýieùe vor. Darüberhinaus ignorierte der Herausgeber von Shenandoah 1902 in den Originalexemplaren Schreibweisen mit <ú> und
<ñ> (vgl. z.B. S. 4, Z. 11: Gaylista mañ) und er schreibt einige Male <e>, wo in
den Originalen <ie> steht. Interpunktion und Versumbrüche sind ebenfalls nicht
ganz getreu.
Die Ausgabe von Tumelis aus dem Jahre 1991 hat sich somit als bis dato unerreicht zuverlässig und insgesamt hervorragend texttreu erwiesen, wenn auch 8
Schreibungen einzelner Buchstaben in ihr korrigiert werden mussten. Dessen ungeachtet bleibt für Strazdas kleines Werk eine Edition mit textkritischem Apparat
und quellenbewertender Editionsgeschichte ein Desiderat zukünftiger Forschung.
STEPHAN KESSLER
Ernst-Moritz-Arndt-Universität Greifswald 0 00,
Domstr. 9 / 10
D-17487 Greifswald, Deutschland 0 0
el. p.: [email protected] 0 0
8 Nämlich
nur 2? S. 3, Z. 2; S. 3, Z. 11.
z.B. im Exemplar der Biblioteka
Czartoryskich S. 4, Z. 21: pa eêiu, pa
eêiu.
9 Vgl.
262
10 Vgl.
ebendort S. 4, Z. 13: eset êmanies, S. 6, Z. 22: Piùnas darêas.
Archivum
Lithuanicum
4,
2002
ISSN 1392737X, ISBN 344709270X
Ieva Ðenavièienë
Lietuvos istorijos institutas, Vilnius
Nauji duomenys dël Motiejaus Valanèiaus
taisymø Simono Daukanto Maldos katalikø
rankraðtyje datos
ALt 2, 2000, p. 125138 buvo iðspausdintas straipsnis Motiejaus Valanèiaus
taisymai Simono Daukanto Maldos katalikø rankraðtyje, kuriame, remdamasi to
Daukanto rankraðèio analize bei iðlikusia istorine medþiaga, ryþausi kelti hipotezæ,
kad Valanèius tà rankraðtá taisë bûtent 1847 metais. Neseniai pavyko rasti naujø
hipotezæ remianèiø duomenø, kuriuos èia norëèiau pateikti ir ávertinti.
Þemaièiø vyskupo valdybos siunèiamø raðtø knygoje (Lietuvos valstybës istorijos
archyvas, f. 696, ap. 2, b. 752, l. 7v) yra iðlikæs 1847 metø vasario 1 dienos áraðas
Nr. 161 teigiantis, jog tà dienà Þemaièiø vyskupijos valdytojas Jonas Krizostomas
Gintila persiuntë Þemaièiø vyskupijos seminarijos rektoriui Motiejui Valanèiui
rankraðtá su visais dvasinës cenzûros ágaliojimais (Rektorowi Seminarji
diecezjalnej telszewskiej z przesùaniem rækopismu upowaýnionego Cenzurà
Duchownà).
Manyti, jog áraðe minimas rankraðtis yra bûtent Daukanto Maldos katalikø,
skatina trys jame paþymëti dalykai. Pirma, nors pats rankraðtis siunèiamø raðtø
knygoje ir neávardijamas, taèiau jo persiuntimo data kaip tik atitinka tà laikà, kada
pagal hipotezæ Valanèiui galëjo bûti perduotas Daukanto rankraðtis. Antra, tai, kad
Cenzurà Duchownà Dvasine Cenzûra paraðyta didþiosiomis raidëmis, perða mintá,
jog galvoje turëta speciali ástaiga, o tokia ástaiga kaip tik buvo Peterburgo cenzûros
komitetas. Ðis komitetas, prieðingai nei Gintila, ið tiesø turëjo oficialià teisæ suteikti
konkreèiam asmeniui (kalbamuoju atveju Valanèiui) visus dvasinës cenzûros
ágaliojimus. Treèia, atkreipèiau dëmesá á áraðe formuluojamà rankraðèio z przesùaniem su persiuntimu (ne nusiuntimu, pasiuntimu ar atsiuntimu) veiksmà jis
rodytø Gintilà tebuvus tarpininkà tarp siuntëjo ir gavëjo.
263
Nauji duomenys dël
Motiejaus Valanèiaus
taisymø
S i m o n o D a u k a n t o Maldos katalikø
rankraðtyje datos
Dar prisimintina, kad, atrodo, nëra rasta duomenø apie tai, jog Valanèius, prieð
tapdamas vyskupu, bûtø buvæs kokiø nors leidiniø dvasiniu cenzoriumi, iðskyrus
ðá iðimtiná Daukanto Maldø atvejá. Todël galima pagrástai manyti, jog 1847 metais
vasario mënesio pradþioje Valanèius ið Peterburgo cenzûros komiteto gavo
cenzûruoti Daukanto rankraðtá Maldos katalikø, ir komitetas ðiuo konkreèiu atveju
jam suteikë visus dvasinës cenzûros ágaliojimus. Taigi tikimybë, jog Valanèiaus
taisymai minëtame Daukanto rankraðtyje atsirado 1847 metø pavasará, dar
padidëja.
IEVA ÐENAVIÈIENË
Lietuvos istorijos institutas
Kraþiø g. 5
264
Archivum
Lithuanicum
4,
2002
ISSN 1392737X, ISBN 344709270X
Rûta Birðtonaitë
University of Illinois at Chicago,
Ðiaurës Atënai, Vilnius
Kai kurie anglø, slovakø ir lietuviø ðnekamøjø
standartiniø kalbø formavimosi bruoþai
1. Istoriko Jonathano Steinbergo nuomone, kalbininkai pastaruoju metu susirûpinæ panaðiais dalykais kaip ir XVIII amþiaus viduryje1. Ribos tarp standartinës
kalbos ir dialekto apnyko; nebeaiðku, kokioje situacijoje kuris kalbëjimas ar jo registras yra teisingas ir pan. Taigi vël iðkilo definicijø klausimas. Tenka ið naujo apibrëþti tai, kas anksèiau atrodë savaime aiðku. Lingvistinis terminas atskleidþia,
kaip suprantamas kuris nors kalbos reiðkinys. Tad ir ðiame straipsnyje pirmiausia
aptartinas lietuviø kalbotyroje áprastas bendrinës kalbos terminas. Juo vadinamas
sunormintas, prestiþinis kalbos variantas. Taèiau ar tikrai toks terminas tinkamiausias vienos kalbos raidai nusakyti, o juo labiau, kai lyginami keliø kalbø istorijos
bruoþai?
Johnas E. Josephas argumentuodamas árodinëja, kodël terminai literatûrinë kalba
(literary language), nacionalinë kalba (national language), bendrinë kalba (common
language) yra netinkami2. Literatûrinës kalbos terminas leidþia reflektuoti vien raðomàjá kalbos variantà. Nacionalinës ar bendrinës kalbos sàvokos taip pat nëra tikslios.
Pavyzdþiui, jos visiðkai neatitinka buvusios Britø imperijos kalbinës situacijos. Tad
koks terminas geriausiai galëtø apibûdinti sunormintà kalbos variantà?
Josephas raðo, kad nerasime dviejø individø, kuriø lingvistinë kompetencija
bûtø lygiai tokia pati. Be to, laikui bëgant kalbos nuolat kinta, todël kiekvienos
1 Jonathan
Steinberg, The Historian and
the Questione della Lingua, The Social
History of Language, ed. P. Burke,
Cambridge: Cambridge University Press,
1987, 207. 0 0 0
265
2 John
E. Joseph, Eloquence and Power: The
Rise of Language Standards and Standard
Languages, New York: Basil Blackwell,
1987, 5. 0 0 0
Kai kurie anglø, slovakø ir
lietuviø ðnekamøjø standartiniø
kalbø
formavimosi
bruoþai
bendruomenës kalbëjimas ávairuoja. Þmonës, matydami kalbos vartojimo variantus,
juos ávertina vienus perima, kitus atmeta. Atsiranda elgesio, o kartu ir kalbëjimo
standartai.
Vertës nustatymas visuomet yra subjektyvus. Taèiau kaip nëra þmoniø kalbinës
bendruomenës, kurioje nebûtø variantø, taip nëra kalbinës raðtingos ar ne bendruomenës, kurios nariai vienaip ar kitaip nebûtø sàmoningai jautrûs kalbos kokybei (Joseph 1987, 4). Anot Josepho, kalbos standartø atsiradimas tai universalus reiðkinys. Taèiau terminas standartinë kalba reprezentuoja specifinæ Vakarø
sàvokà, kurià iðplatino kultûros tradicija. Ðià tradicijà ar procesà, kurio metu atsirado standartinës kalbos, galime pavadinti standartizacija (Joseph 1987, 7).
Taigi manytina, kad standartinës kalbos terminas geriausiai tinka tam kalbos
variantui, kuris siejamas su kokybiðkumo ir bendros vartosenos reikðmëmis. Be to,
ðis terminas parankesnis, kai lyginame keliø kalbø raidos bruoþus.
Bet kurios standartinës kalbos istorija susideda ið dviejø raðomosios ir ðnekamosios standartinës kalbos istorijø. Vis daugiau dëmesio imama skirti ðnekamajai
kalbai ir jos standartiniam variantui, kurá rûpinimasis raðomàja kalba buvo tarsi
uþgoþæs. Raðomoji kalba visuomet turëjo didesná socialiná prestiþà. Juk jeigu kalbi
taip, kaip raðai, vartoji taisyklingas formas, vadinasi, esi mandagus, iðsilavinæs
þmogus3. Todël neretai standartinë kalba yra suprantama vien tik kaip raðomoji (tai
liudija, pavyzdþiui, rusø lingvistikoje populiarus literatûrinës kalbos terminas). Taèiau raðymas ir kalbëjimas apskritai yra skirtingi kalbos vartojimo bûdai. Jamesas
Milroy ir Lesley Milroy nurodo tokius pagrindinius jø skirtumus4: raðtas perduodamas regimuoju, kalbëjimas girdimuoju kanalu; kalbëjimas paprastai maþiau ið
anksto planuojamas, labiau priklauso nuo konteksto. Kalbëjimas yra natûrali, o
raðymas iðmokta veikla. Be to, kalbëjimas tai socialinis tiesioginio komunikavimo su kitais þmonëmis reiðkinys.
Èia norëèiau, remdamasi anglø, slovakø ir lietuviø kalbomis, aptarti ðiuos ðnekamosios standartinës kalbos raidos aspektus: kodël ir kada ji atsiranda, koks yra
jos santykis su raðomàja kalba5, koká vaidmená jos istorijoje turi prestiþas.
Kai kuriø standartiniø Europos kalbø formavimosi pradþia Renesanso epocha.
Tada radikaliai keitësi savæs ir pasaulio suvokimas. Dieviðkasis logos, arba verbum,
pradëtas interpretuoti ne kaip ratio, bet kaip oratio. Taigi imta suprasti, kad ne kalba
3 Plg.
Jenny Cheshire, Spoken Standard
English, Standard English: the Widening
Debate, ed. T. Bex, R. J. Watts, London:
Routledge, 1999, 147. Raðomosios anglø
kalbos prestiþà Jenny Cheshire grindþia
socialinëmis prieþastimis. Po industrinës
revoliucijos atsiradusi nauja vidurinioji
klasë nerimavo dël savo socialinës padë-
266
ties ir todël lingvistinës elgsenos mokësi ið þodynø ir gramatikø.
4 James Milroy, Lesley Milroy, Authority in
Language. Investigating Language Prescription and Standardisation, London: Routledge and Kegan Paul, 1985, 6365.
5 Dar plg. Giedrius Subaèius, Written
Standard and Spoken Standard, Baltu
filoloìija 10, Rîga, 2001, 127136.
atspindi ikilingvistiná suvokimà, bet pats màstymas yra kalbos turinys6. Kaip tik
tuo metu kilo ir vadinamasis questione della lingua kalbos klausimas, t. y. diskusijos dël kalbos (tarmës) pasirinkimo ir prioritetø. Renesanso kultûroje vyravo idëja,
kad lotynø kalba yra tobulos kalbos modelis. Tada pagal jos pavyzdá pradëtos
raðyti ir kitø Europos kalbø gramatikos. Josephas teigia, kad statinis kalbos modelis
iðsilaikë net iki XVIII amþiaus. Tik ðiame amþiuje tikëjimà Dievo duota tobula kalba
pakeitë dinamiðkos kalbos samprata: kalba juda kaip ir visata po Galilëjaus
(Joseph 1987, 8).
2. Anglø standartinës kalbos istorija viena ið tø, kurios pradþia siekia XV
amþiø. Johnas Honey knygos Language is Power: The Story of Standard English and
its Enemies skirsnyje Kaip buvo ið tikrøjø (How it really happened) pateikia
daugybæ þodþiø, kuriais XVXIX amþiuje raðantieji apie anglø kalbà mëgino apibûdinti jos standartiná variantà7. Matyti, kad bent iki XVII amþiaus vidurio vadovëliuose, þodynuose ir kituose panaðaus pobûdþio tekstuose paprastai kalbama
arba apie prestiþinæ karaliaus (the Kings English), arba apie raðomàjà anglø kalbà.
Pavyzdþiui, Edmundas Cooteas 1596 metais pasirodþiusioje knygoje (kuri po to
pakartotinai iðleista dar apie penkiasdeðimt kartø) sakosi norás skaitytojus iðmokyti
taisyklingo raðymo mûsø anglø kalba (Honey 1997, 77). Taèiau XVIII amþiuje
autoriai jau moko ne tik taisyklingai raðyti, bet ir kalbëti. Antai 1764 metais Carterio
sudarytas þodynas turëjo uþsienieèiams pademonstruoti tikràjà anglø kalbos tartá, o vietiniams padëti atsikratyti klaidingo ir netikusio dialekto (bûdingo kuriai
nors karalystës grafystei) bei iðmokyti vaikus kalbëti taip, kaip labiausiai pridera
(Honey 1997, 7980).
Atrodytø, kad pradëjus formuotis standartinei anglø kalbai pirmiausia buvo
rûpinamasi raðomuoju jos variantu. Taèiau Honey teigia: standartinio anglø kalbos tiek raðomosios, tiek ðnekamosios varianto buvimas prieð XVI amþiaus
pabaigà buvo suvoktas sankcionuoto, aprobuoto ir suvienodinto varianto prasme
(Honey 1997, 75). Honey neatskiria ðnekamosios standartinës kalbos nuo raðomosios8, o juk jau XV amþiaus pabaigoje anglø tartis labai nutolo nuo raðybos. Netrukus po to, kai Anglijoje atsirado spaustuviø, daugelyje anglø kalbos dialektø ëmë
kisti tam tikrø balsiø tarimas. Taèiau spaustuvininkai, pagarsëjæ konservatyvumu,
6 Aldo
Scaglione, The Rise of National
Languages: East and West, The Emergence of National Languages, ed. Aldo
Scaglione, Ravenna: Longo Editore,
1984, 1415.
7 John Honey, Language is Power: The Story
of Standard English and its Enemies, London, Boston: Faber and Faber, 1997,
7680.
267
8 Tokià
Honey kalbos sampratà tarsi kalba turëtø dvi formas, kurioms bûdinga
ta pati ideali struktûra argumentuotai
kvestionuoja Tony Crowley straipsnyje
Curiouser and Curiouser: Falling Standards in the Standard English Debate,
Standard English: the Widening Debate,
2 71 2 8 2 .
kalbø
formavimosi
bruoþai
iðtisus tris ðimtmeèius diegë ankstesniàsias raðymo konvencijas9. Dël tokio spaustuvininkø nerangumo ðnekamoji kalba ëmë tolti nuo raðomosios, todël ðnekamoji
standartinë anglø kalba galëjo savitai rutuliotis. Turbût neatsitiktinai anglai net
turi specialø terminà savo prestiþinei standartinei tarèiai received pronunciation
(dar vadinamai Oxfordo, taip pat valstybiniø mokyklø ar BBC anglø kalba)10.
Kitaip nei Honey, Johnas H. Fisheris received pronunciation istorijà aptaria atskirai. Pasak jo, XV amþiuje raðomoji anglø kalba imta vartoti valdþios ir prekybos
sferose vietoj prancûzø kalbos, taèiau pastaroji iðliko kaip prestiþinë aristokratø
bendravimo kalba. Visi kiti kalbëjo savo regioniniais dialektais. Tik tada, kai prancûzø kalba traukësi ið dvarø bei valdininkø vartosenos, ëmë rastis socialiniø anglø
tarties skirtumø. Tai atsitiko maþdaug XVI amþiaus antroje pusëje. Tad ðnekamoji
kalba atsiliko nuo besikurianèios standartinës raðomosios kalbos visu ðimtmeèiu.
Tuo metu ëmë ryðkëti ir prestiþinë Londono aukðtuomenës tartis. Taèiau net iki
XVIII amþiaus pabaigos Anglijoje þmonës kalbëjo vietiniais dialektais. Tarimas
laikytas paveldëtu bruoþu (Fisher 1996, 147). Ði mintis sutampa su anksèiau
aptarta kalbiniø sàvokø kaita: pirmiausia stengtasi sunorminti raðomàjà kalbà,
nusiþiûrëjus á raðytinæ statiðkà, nekintanèià lotynø kalbà.
3. Lietuviø ir slovakø kalbas Renesanso epochoje goþë kitos kalbos. Slovakø
þemës nuo XI amþiaus priklausë Vengrijos karalystei, o ði savo ruoþtu buvo Austrø
imperijos dalis. Slovakai raðë vengrø ir lotynø, o nuo XIV amþiaus pabaigos jas
nukonkuravusia èekø kalba. Pastaroji pirmiausia buvo pagrindinë ávairaus pobûdþio raðtijos kalba11. Senà raðymo tradicijà turëjusià èekø kalbà patys slovakai
suvokë kaip sunormintà, iðtobulintà ir todël hierarchiðkai aukðtesnæ. Slovakø þemëse bibliètina vadinamoji èekiðkos Kralicos Biblijos kalba imta laikyti virðdialektine lingvistine priemone, susijusia su prestiþine raðto tradicija12. Nors èekø kalba
darë átakà iðsilavinusiø þmoniø kalbai, bet kasdiene slovakø ðnekamàja kalba ji
netapo. Gal tik slovakai protestantai per religines apeigas vartojo jà kaip ðnekamàjà. To meto iðsilavinusiø slovakø ðnekamojoje kalboje dël gimtosios liaudies ðnekamosios ir èekø kalbos sudëtingos sàveikos (Ñìèðíîâ 1978, 91) galima rasti tam
tikrø interdialektiniø dariniø. Tai buvo tarsi tarpinis reiðkinys tarp vietiniø tarmiø
ir èekø kalbos. Taigi dar nestandartizuota slovakø ðnekamoji kalba orientavosi á
prestiþinæ raðomàjà èekø kalbà.
9 Plg.
Joseph M. Williams, Origins of the
English Language: a Social and Linguistic
History, New York, LondonTorontoSidneySingapore: The Free Press, 1975, 317.
10 Þr. John H. Fisher, The Emergence of Standard English, Lexington, Kentucky: The
University Press of Kentucky, 1996, 145.
11 Ë. Í. Ñìèðíîâ, Ôîðìèðîâàíèå ñëîâàöêîãî ëèòåðàòóðíîãî ÿçûêà â ýïîõó
268
íàöèîíàëüíîãî âîçðîæäåíèÿ (1780
1848), Íàöèîíàëüíîå âîçðîæäåíèå è ôîðìèðîâàíèå ñëàâÿíñêèõ ëèòåðàòóðíûõ
ÿçûêîâ, Ìîñêâà: Íàóêà, 1978.
12 Harvey Goldblatt, The Language Question and the Emergence of Slavic National Languages, The Emergence of National Languages, 170.
DLK oficialiajame valstybës ir kultûriniame gyvenime vartotos slavø kanceliarinë, lotynø bei lenkø kalbos. Siûlymas XVI amþiuje lotynø kalbà padaryti valstybine
DLK kalba dar kartà patvirtina tai, koks svarbus Renesanso màstysenai buvo lotyniðkasis etalonas. Apie lietuviø standartinæ kalbà ðiuo laikotarpiu kalbëti dar anksti.
Slovakø kalbinë situacija radikaliau ëmë keistis XVIII amþiaus pabaigoje. Tuo
metu susiformavo ganëtinai savita tautinë, religinë ir kalbinë slovakø savimonë.
Nuo XVII amþiaus tarp slovakø gyveno nemaþai protestantø, iðeiviø ið Èekijos
(1620 metais Bohemijoje ir Moravijoje nugalëjo kontrreformacija). Bibliètinos prestiþas buvo toks didelis, kad ji ilgainiui tapo vos ne ðventenybe, kurià tik ðventvagis
galëtø kësintis pakeisti13. Be to, slovakams (vengrai juos valdë iki pat 1918 metø)
buvo labai svarbus èekø antivengriðkumas, nes dauguma vengrø iðpaþino katalikø
tikëjimà. Kita vertus, slovakø jëzuitai ir pranciðkonai prisidëjo prie slovakø kalbos
átvirtinimo (pavyzdþiui, katalikø kunigas Jozefas Ignåcas Bajza 1783 metais iðleido
pirmàjá romanà slovakø kalba) (Brock 1976, 8). Taigi noras kalbëti slovakiðkai bûtø
reiðkæs vengrø dominavimo pripaþinimà! 1790 metais katalikø kunigas Antonas
Bernolåkas iðleido slovakø kalbos gramatikà. Tai buvo pirmas rimtas mëginimas
sunorminti slovakø kalbà. Smirnovas, remdamasis slovakø lingvistø darbais, Bernolåko projektà vadina kultûrine vakarø slovakø kalba: Ðis terminas reiðkia tam
tikrà virðdialektinio pobûdþio kalbinæ formacijà, kuri XVIXVII amþiuje susiklostë
Vakarø Slovakijoje èekø literatûrinës kalbos ir vietiniø slovakø ðnektø pagrindu. Ði
kultûrinë kalba (vakarø slovakø kultûrinis interdialektas) atliko virðdialektinæ
funkcijà, buvo vartojama slovakø inteligentø (ið pradþiø ðnekamàja, o vëliau ir
raðomàja forma) (Ñìèðíîâ 1978, 104).
Atrodytø, kad pirma susiformavo slovakø ðnekamosios, o tik vëliau raðomosios kalbos standartas. Taèiau ðis teiginys prieðtarauja ankstesniam, jog ðnekamoji
kalba mëgdþioja raðomàjà kalbà. Jau pats kultûrinës kalbos terminas sako, jog turëjo
bûti tam tikra intelektinë raðto tradicija, taigi ir daugiau ar maþiau sunorminta
raðomoji kalba. Pats Smirnovas cituoja Bernolåkà, kuris ne kartà pabrëþë rëmæsis
ne paprastø, bet iðsilavinusiø þmoniø kalbos vartosena. Peteris Brockas irgi paþymi, kad Bernolåkas vadovavosi masiø ðvietimo ið virðaus filosofija (Brock 1976,
10). Iðsilavinæ þmonës neabejotinai stengësi kalbëti taip, kaip raðë. Galima spëti,
kad minëtas prieðtaringumas galëjo atsirasti dël didelio slovakø ir èekø kalbø
struktûrinio panaðumo (Smirnovas net raðo apie tam tikrà to meto slovakø bilingvizmà). Panaðumas leido kalboms lengvai miðti tarpusavyje. Todël ne tik èekø kalba
darë átakà slovakø ðnekamajai kalbai, bet ir á èekø raðtijà skverbësi slovakiðki
elementai.
4. Kitas svarbus ðnekamosios standartinës kalbos istorijoje dalykas yra kalbos
varianto prestiþas. Minëtas Bernolåko projektas buvo nesëkmingas, nes jam nepavy13 Peter
Brock, The Slovak National Awakening, Toronto and Buffalo: University of
Toronto Press, 1976, 4.
269
kalbø
formavimosi
bruoþai
ko nurungti prestiþinës to meto slovakø gyvenime èekø kalbos. Slovakams iðkilo
klausimas: ar vietiniai gimtieji dialektai, kuriais buvo kalbama slovakø þemëse,
turi bûti atskirti nuo èekø þemiø lingvistinës tradicijos? (Goldblatt 1984, 170). To
meto slovakai atskirti savæs nuo èekø dar nepajëgë.
Lietuvos XVIII amþiaus vieðajame gyvenime lietuviø kalba prestiþo irgi neturëjo.
Ðiek tiek ji buvo vartojama prekybos srityje, iðliko ir vienas kitas juridinis tekstas.
Vilniaus akademijos jëzuitai tris kartus per metus sakydavo pamokslus lietuviðkai14. Lietuvoje vyravo standartinë lenkø kalba.
XVIII amþiaus Anglijoje nereikia pamirðti, kad tai Ðvieèiamasis amþius iðkilusi bourgeoisie suvokë, kad aukðtoji kultûra ne paveldima, bet iðmokstama. Aukðtajai kultûrai priklausë ir tam tikra kalbësena. 1791 metais Johnas Walkeris savo
Critical Pronouncing Dictionary and Expositor of the English Language pirmà kartà
pavartojo þodá received prestiþiniam tarimui apibûdinti (Fisher 1996, 150). XVIII
amþiuje anglui Londono tartis reiðkë madingà dvaro ir valdininkø tarimà: Ið pat
pradþiø tai buvo klasës tartis, aukðtuomenës kalbësena. Iki XVIII amþiaus Londono
tartis, kaip ir kitos, buvo regioninë Londono teritorijos aukðtuomenës tartis. Taèiau, augant Londono svarbai, tiems, kurie kilo aukðtyn, pasidarë bûtina perimti
Londono kilmingøjø drabuþiø, manierø ir ypaè kalbësenos madø normas (Fisher
1996, 151).
Anglijoje XVIII amþiuje netgi atsirado ortoepininkø, kurie provincialus mokë
madingos tarties. Taèiau visuotinai standartinë ðnekamoji kalba ëmë plisti nuo XIX
amþiaus pradþios per ðvietimo sistemà. Aristokratø kalba tapo mokyklø kalba, nors
ji ir nebuvo specialiai dëstoma. Mokiniai skaitydavo tekstus balsu ir taip iðmokdavo
standartinës kalbos. Ir ðis praktinis mokymas patvirtina, kad ðnekamoji ir raðomoji
kalba yra glaudþiai susijusios. Labai subtiliai ðià sàsajà aptaria Einaras Haugenas.
Netvirtindamas, kad raðtas kuria kalbëjimo standartus, jis teigia, jog standartai
veikiau yra tam tikra nauja forma, ðnekamosios ir raðomosios kalbos miðinys15.
Toks miðinys, Haugeno nuomone, galëjo susidaryti tik tada, kai raðtas buvo skaitomas garsiai.
Taigi XIX amþiuje susiformavo tiek raðomoji, tiek ðnekamoji standartinë anglø
kalba. Lotyniðkasis Renesanso modelis standartinë vien raðomoji kalba pasidarë nebe toks átakingas16.
Romantizmo (taigi ir nacionalizmo) epochos pradþioje ëmë augti tautiniø kalbø
prestiþas. Slovakijoje Liudovítas Ðtsras ëmë norminti ir kodifikuoti slovakø kalbà.
1846 metais iðëjo du pagrindiniai jo darbai: Slovakø kalbos mokslas bei Slovakø kalba,
14 Þr.
Zigmas Zinkevièius, Lietuviø kalbos istorija 4. Lietuviø kalba XVIIIXIX a., Vilnius: Mokslas, 1990, 2122.
15 Einar Haugen, The Ecology of Language,
Press, 1972, 247.
270
16 Plg.
Giedrius Subaèius, rec.: John H. Fisher, The Emergence of Standard English,
Lexington, Kentucky: The University
Press of Kentucky, 1996, ALt 1, 1999,
256.
tai yra, apie bûtinybæ raðyti ðia kalba. Ið pavadinimø matyti, kad standartinë kalba vis
dar buvo suprantama pirmiausia kaip raðomoji. Pats Ðtsras ne kartà pabrëþë, kad
normindamas kalbà rëmësi vidurio slovakø tarmëmis, pasislëpusiomis nuo svetimos átakos Tatrø glûdumoje (Ñìèðíîâ 1978, 149). Taèiau vëlesni tyrinëjimai parodë, kad tai buvo tarmiø miðinys. Steinbergas teigia, kad Ðtsras pasiûlë nacionalinës kalbos statusà suteikti iðsilavinusiø Vidurio Slovakijos þmoniø kalbai (Steinberg 1987, 203204). Taigi prestiþas pasirodë esàs svarbesnis nei romantinis savitumo ir grynumo idealas. Vis dëlto slovakams ir toliau, atrodo, ne taip lengva buvo
apsispræsti, kas jie tokie. Toká neryþtingumà sàlygojo tiek ilgai trukusi priklausomybë nuo vengrø, tiek didelis èekø prestiþas, tiek religiniai dalykai. Todël 1918 metais
ákûrus Èekoslovakijos Respublikà daug kam buvo priimtina net èekoslovakø kalbos
idëja (Goldblatt 1984, 171).
XIX amþiuje Europoje atsiradus kokiai nors standartinei raðomajai kalbai jau
nebereikëjo laukti ðimtus metø, kol susiformuos ðnekamoji standartinë kalba (kaip
atsitiko su anglø kalba, kurios standartinës raðomosios kalbos variantas atsirado
Renesanso epochoje). Tai puikiai liudija lietuviø kalbos pavyzdys. Visà XIX amþiø
ypaè rûpintasi raðomàja lietuviø kalba. Antai Antanas Baranauskas sukûrë sudëtingà raðomosios kalbos sistemà, o standartinë ðnekamoji kalba jam nebuvo svarbi17. Amþiaus pabaigoje pasirodë didelá prestiþà turëjæ Auðros ir Varpo laikraðèiai,
padëjæ ásitvirtinti raðomajai standartinei kalbai. Petras Jonikas cituoja J. Tumà
Vaiþgantà, kuris sakosi nuo 1888 metø, susidurdamas su inteligentais, ëmæs kalbëti raðomàja kalba, bei kaþkoká anonimà ið Tëvynës sargo, liepusá kunigams
iðsimokinti vienos grynai lietuviðkos raðliaviðkos kalbos (Jonikas 1987, 352).
Tarpukaryje Jono Jablonskio asmenybës bei valdþios ir ðvietimo institucijø dëka
(pavyzdþiui, Ðvietimo ministerijos buvo nurodyta mokyklose vartoti jablonskinæ
raðybà18) imta kalbëti maþdaug taip, kaip raðoma. Dël to ðnekamosios standartinës
kalbos atotrûkis nuo raðomosios, palyginti su anglø kalba, yra labai nedidelis.
Lyginant anglø, lietuviø ir slovakø ðnekamøjø standartiniø kalbø raidà galima
matyti tam tikrø jø panaðumø ir skirtumø. Ðnekamosios standartinës kalbos istorija
prasideda tada, kai jau yra atsiradusi raðomoji standartinë kalba. Renesanso epochoje prestiþine ðnekamàja anglø kalba tapo aukðtuomenës, sostinës kalba. XIX
amþiuje, kai formavosi pilietinë savimonë, tai jau nebebuvo taip svarbu. Vis dëlto
bet kuriam kalbos standartui ásitvirtinti prestiþas buvo ir yra be galo reikðmingas.
Jo svarbà rodo slovakø kalbos istorijos epizodas Bernolåko projektas, neáveikæs
èekø kalbos traukos. Tiek slovakø, tiek lietuviø ðnekamosios standartinës kalbos
prestiþas buvo átvirtintas per ðvietimà.
17 Petras
Jonikas, Lietuviø kalba ir tauta amþiø bûvyje, Chicago: Lituanistikos instituto leidykla, 1987, 345.
271
18 Jonas
Palionis, Lietuviø raðomosios kalbos
istorija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø
leidykla, 1995, 281.
Naujieji senesniøjø
konferencijos Sankt
Klaipëdoje,
Vilniuje
raðtø tyrimai:
Peterburge,
Kadangi anglø standartinë kalba buvo kurta pagal raðomosios lotynø kalbos
pavyzdá, tai jos raðomosios ir ðnekamosios standartiniø kalbø istorijos labai atsijusios. Lietuviø ir slovakø raðomosios ir ðnekamosios kalbos yra glaudþiai susijusios (plg. Subaèius 1999, 255256). Vis dëlto tiek vienu, tiek kitu atveju tirti vien tik
ðnekamosios kalbos negalima. Kaip ir Haugenas, Jaapas van Marle ðnekamàjà
standartinæ kalbà pavadino dviaukðèiu hibridu. Pirmiausia ji esanti ðnekëjimo ir
raðymo hibridas. Antra, tai þemojo ir aukðtojo registro miðinys. Ðnekamojo standarto formalusis stilius yra beveik identiðkas raðomajam standartui, o neformalusis
artimas (bent jau funkciðkai) dialektams19. Taigi neámanoma aptarti ðnekamosios
standartinës kalbos raidos be jos santykio su raðomàja kalba.
RÛTA BIRÐTONAITË
Ðiaurës Atënai
Priimta 2002 m. liepos 10 d.
Ðv. Ignoto g. 5231
el. p. [email protected] 0 0 0
19 Jaap
van Marle, Dialect versus Standard Language: Nature versus Culture,
Taming the Vernacular: From Dialect to
272
Written Standard Language, ed. J. Cheshire, D. Stein, London and New York:
Longman, 1997, 1617.
Archivum
Lithuanicum
4,
2002
ISSN 1392737X, ISBN 344709270X
Dalia Cidzikaitë
University of Illinois at Chicago
Anglø kalbos terminai common language,
national language, literary language, Kings language,
standard language ir jø lietuviðki atitikmenys
1. Bendriniø
kalbø istorijai skirtuose darbuose paprastai aptariami tokie
anglø kalbos terminai: literary language (literatûrinë kalba), common language
(bendra kalba), national language (nacionalinë kalba), Kings language (karaliaus/
rûmø kalba)1 ir standard language (standartinë kalba). Jais nusakomas tam tikras kalbos variantas, susiformavæs konkreèiu bendrinës kalbos raidos etapu.
Terminai ne tik apibrëþia, bet ir parodo kalbos bendruomenës poþiûrá á kalbos
variantà, to laiko visuomenës ideologijà2. Tiesa, ne visi èia paminëti terminai
dabar áprasti. Plaèiai priimtas vienintelis standard language terminas, o common
language ar Kings language definicijos pasitaiko tik viename kitame lingvistiniame þodyne ar enciklopedijoje.
Ðiame straipsnyje apþvelgiama penkiø anglø kalbos terminø literary language, common language, national language, Kings language ir standard language vartosena, jø panaðumas ir skirtumas, kilmë, istorija, santykis vieno su kitu. Taip
pat ieðkoma atsakymo á klausimà, koká visuomenës màstymà ðie terminai atspindëjo, dël kokiø prieþasèiø kito, traukësi ið aktyviosios vartosenos á pasyviàjà ir uþleido vietà kitiems. Pirmoje straipsnio dalyje daugiausia dëmesio skiriama angliðkø terminø tradicijai, antroje panaðiø terminø vartosenai lietuviø
kalbotyroje.
1 Ðalia
Kings language vartojama ir Queens
language.
2 Plg. James Milroy, Lesley Milroy, Authority in Language. Investigating Language
273
Prescription and Standardisation, London
and New York: Routledge and Kegan
Paul, 31987, 2223.
A n g l ø k a l b o s t e r m i n a i common
language, national language, literary language,
Kings language, standard language i r j ø
lietuviðki atitikmenys
2. A N G L Ø K A L B O S T E R M I N A I . Johnas Earlas Josephas, apþvelgdamas
termino standard language atsiradimo istorijà, paþymi, jog ðis Viktorijos epochos
produktas nukonkuravo senesniuosius literary language, common language, national
language ir Kings language, nes jie nebeatitiko realijø (older concepts similar to
standard language were no longer fit3 ). Apie senesnius uþ standard language
terminus uþsimena ir Johnas Honey:
In fact, all the ingredients of authorised, delimited, unitary and literary had played their
parts in the widely established concept of a standard English for which that term
was not yet used though speakers had several other words for it for a period of
possibly four hundred years before the dates Dr Crowley claims for its emergence4.
Nors Honey èia nenurodo paèiø terminø, vartotø prieð standard English, ið nusakytø keliø bendrinës kalbos bruoþø (authorised átvirtinta, delimited sunorminta,
unitary bendra, literary raðto kalba) galima manyti, jog jis turëjo galvoje Josepho
minëtus ar panaðius terminus.
Taigi standard language terminas yra naujesnis uþ common language, literary
language, national language ir Kings language. Jis pasirodë esàs tinkamesnis XIX
amþiaus anglø kalbos variantui pavadinti nei ankstesnieji. Terminas literary language ilgainiui ëmë nebetikti dël to, kad jis akcentavo tik raðomàjà kalbos normà. Terminai national language ir common language labiau tiko kitoms kalboms
(pvz., italø kalbai susiskaldþiusioje Italijoje), bet ne XIX amþiaus anglø kalbai
ávardinti. Terminai Queens English ir Kings English per daug prikiðamai pabrëþë anglø kalbos priklausomybæ nuo aristokratiniø normø ir taisykliø (Joseph
1987, 5). Vis labiau ryðkëjo ðiø keturiø terminø ribotumas bei neaktualumas.
Naujas anglø kalbos raidos etapas reikalavo ir naujo termino. Bûtent standard
language atspindëjo kalbos bendruomenës poreiká turëti vienà, visiems bendrà,
sunormintà raðomàjà ir ðnekamàjà kalbà. Ðitas terminas nusakë paèios kalbos
ypatybæ bûti norminei.
2.1. COMMON LANGUAGE. Terminas common language (bendra kalba), skirtingai
negu literary language ir national language, bendriniø kalbø raidà nagrinëjanèiuose
lingvistø darbuose, þodynuose bei enciklopedijose gana retas. 1975 metø lingvistinis þodynas A Dictionary of Linguistics pateikia toká apibrëþimà:
common language: That version of a language which is accepted and employed by various groups or strata of the speakers of the language, as a result of
3 John
Earl Joseph, Eloquence and Power.
The Rise of Language Standards and
Standard Languages, London: Frances
Pinter (Publishers), 1987, 5.
4 John
Honey, Language is Power. The Story
of Standard English and its Enemies, London, Boston: Faber and Faber, 1997, 72.
274
the suppression or leveling of local dialects, among the better educated classes
at least5.
Einaras Haugenas taip pat vartoja terminà common language: Since it is by
definition the common language of a social group more complex and inclusive than
those using vernaculars, its functional domains also be complex6. Ið ðios citatos
ir anksèiau pateikto apibrëþimo galima manyti, jog common language laikoma turinèia sudëtingesnæ struktûrà (more complex and inclusive), apimanèia ávairesnes
sritis ir atliekanèia sudëtingesnes funkcijas (functional domains also be complex)
nei dialektai. Nors Haugeno nurodyta skiriamoji riba tarp kalbos, pavadintos common language, ir dialektø nëra labai ryðki, vis dëlto tikëtina, jog common language
atspindëjo ankstyvàjà bendrinës kalbos fazæ, dar nepasiekusià moderniosios kalbos
raidos etapo, taèiau jau aiðkiai besiskirianèià nuo dialekto. Common language buvo
prestiþinë (among the better educated classes) ir vartojama ávairiø visuomenës
grupiø (is accepted and employed by various groups). Tokià kalbos fazæ bûtø
galima vadinti prieðkodifikacine. Tai vienas ið ankstyvøjø bendrinës kalbos raidos
etapø, kai dar nebûna vienodus kalbos kodus (normas) fiksuojanèiø visuotinai
pripaþintø veikalø (gramatikø, þodynø).
Termino common language semantika rodo, jog tai visai kalbos bendruomenei
bendra kalba, ásitvirtinusi kaip prestiþinis kalbos variantas. Antra vertus, á daugelá
þodynø common language neátraukiamas, ir tai liudija, jog jis net nelaikomas terminu. Tai tiesiog bet kokia bendra kalba. Taèiau jo vis tiek paprastai prireikia
bendrinei ar apnormintai kalbai nusakyti.
2.2. NATIONAL LANGUAGE.
Termino national language (nacionalinë kalba) apibrëþimai kalbotyros þodynuose ir enciklopedijose maþai kuo skiriasi. Dauguma jø
akcentuoja nacionaliná, socialiná bei politiná kalbos aspektà. Ðtai Davidas Crystalas
siûlo tokià definicijà:
national language A language which is considered to be the chief language of a
nation state; [...] and also the countrys official language used in such public
domains as the law courts, government, and broadcasting. In many countries,
there is no difference between the national and the official language7.
Crystalas akcentuoja nacionalinës kalbos vieðumà, jos dominavimà ir kaip vienà
svarbiausiø ypatybiø nurodo oficialumà, visuotiná tokios kalbos pripaþinimà, jos
5 Mario
Andrew Pei, A Dictionary of Linguistics, Totowa, New Jersey: Littlefield,
Adams & Co, 1975, 42.
6 Einar Haugen, The Ecology of Language,
Press, 1972, 249.
275
7 David
Crystal, An Encyclopedic Dictionary
of Language and Languages, Oxford etc.:
Blackwell, 1992, 263.
prestiþiðkumà. Roberto Lawrenceo Trasko þodynas Key Concepts in Language and
Linguistics Crystalo definicijà papildo dar keliomis reikðmëmis:
national language the single principal language of a country. [...] For example,
the national language of France the single language that is used by pretty much
everyone for pretty much everything8.
Èia teigiamas nacionalinës kalbos iðskirtinumas, bendrumas, visuotinumas
(that is used by pretty much everyone for pretty much everything). Ðia paskutiniàja reikðme national language terminas yra panaðus á aptartàjá common language, kurio pagrindinis skiriamasis bruoþas ir yra bendrumas, taèiau national
language reikðmë platesnë negu common language. Terminas national language turi
dar vienà politikos semà. Nacionalinis kalbos aspektas kalbos bendruomenæ
ne tik dar labiau sujungia ir suvienija, bet ir atskiria jà nuo kitø nacijø. Nacionalinë kalba tampa standartinë bûtent dël istoriniø pokyèiø ir valdþios vykdomos politikos:
national language A regional dialect or second language which has become the
standard language or lingua franca in a particular country through historical
development or government proclamation9.
Terminas national language daþnai buvo vartojamas kaip termino standard language sinonimas:
National language in the broad sense, the full set of all regional, social, and
functional, spoken and written variants of a historically and politically defined
linguistic community. In the narrow sense, the standard language as opposed to
literary language (dialect or sociolect necessarily excluded) of a historically and
politically defined community10.
Tokià Hadumodo Bussmanno ir Ronaldo E. Asherio nuomonæ papildo Honeyaus knygoje cituojamas Roy Harrisas: This language [a single national language] was called standard English (Honey 1997, 63). Pasak Harriso, national
language terminas ilgainiui imtas keisti á standard language terminà.
2.3. LITERARY LANGUAGE, KINGS LANGUAGE. Termino literary language apibrëþimai, kaip ir national language, vienas nuo kito skiriasi nedaug. Antai Mario An8 Robert
Lawrence Trask, Key Concepts in
Language and Linguistics, London etc.:
Routledge, 1999, 198.
9 Reinhard Rudolf Karl Hartmann, Dictionary of Language and Linguistics, London:
Applied Science Publishers LTD, 1972,
149.
276
10 Hadumod
Bussmann, Routledge Dictionary of Language and Linguistics, London
and New York: Routledge; Cambridge:
Blackwell, 1996, 526: Ronald E. Asher,
The Encyclopedia of Language and Linguistics, Oxford, New York, Seoul, Tokyo:
Pergamon Press, 1994, 27022703.
drew Pei (1975, 124) nurodo, jog literary language tai geriausiu laikomas kalbos
variantas (as the best), vartojamas ir literatûros tekstuose (is used for literary
purposes). Dar priduriama, jog tai stilizuota, formali literatûros kalba, besiskirianti nuo kasdienës kalbos. Daugiau ðio termino reikðmiø siûlo Tomo McArthuro
þodynas The Oxford Companion to the English Language. Jame pateikiama nedidelë
iðtrauka ið 1947 metais iðleisto vadovëlio Usage and Abusage, skirto literary standard
(literatûriniam standartui) apibûdinti:
literary standard It is the more conventional, stylized, and dignified, more accurate and logical, sometimes the more beautiful form that received standard assumes, like evening dress, for important occasions11.
Èia terminu literary standard apibrëþiamas ne tik pats kalbos variantas. Literatûrinë standartinë kalba apibûdinama kaip conventional (tinkama), stylized (stilizuota), dignified (kilni), more accurate (tikslesnë), more logical (logiðkesnë) ir more beautiful
(graþesnë) kalbos forma. Tai yra aukðtasis (aukðèiausias) bendrinës kalbos stilius.
Taip pat matyti, kad literary language vartojamas kaip standard language sinonimas.
Reinhardo Rudolfo Karlo Hartmanno lingvistikos þodyne nurodoma:
literary language A variety of language, which is considered best in certain social
or teaching situations. It is usually equivalent to the standard dialect of the language as used in written language and in works of literature (Hartmann 1972, 133).
Tikëtina, jog terminas literary language, kaip ir national language, anglø kalbotyroje ilgainiui imtas keisti á standard language dël to, kad apibrëþë ne paèios kalbos
struktûrinius bruoþus, o tik vienà ið bendrinës kalbos aspektø. Literary language
ávardijo tik raðomàjà kalbà (written language and works of literature). Susiformavusi bendrinë anglø kalba jau nesiribojo vien raðomàja, atsirado ir ðnekamoji
bendrinë kalba. Tiesa, literatûriðkumas iðliko kaip viena ið svarbiausiø termino
standard language semø ir, anot Tony Crowleyaus, its [standard language] material location was to be literature since it had been specified that a lexicon should
contain every word occurring in the literature of the language it professes to
illustrate12.
Kings English yra senas terminas. Já 1553 metais jau vartojo Thomas Wilsonas
siekdamas paþymëti anglø kalbos normiðkumà bei jos autoritetà 13. Pats þodis Kings
buvo traktuojamas kaip autoritetas, kaip tam tikra siektina norma, standartas (Correct, idiomatic English [Pei 1975, 115]):
11 Tom
McArthur, The Oxford Companion to
the English Language, Oxford University
Press, 1992, 619.
12 Tony Crowley, Standard English and
the Politics of Language, Urbana and
277
Chicago: University of Illinois Press,
1989, 118.
13 XIX amþiuje labai iðpopuliarëjo terminas
Queens English (karalienës kalba).
And in the reign of Elizabeth those who referred to the Queens English meant
the English language under the guardianship of the Queen, hence standard English
(Honey 1997, 76).
Kings English A traditional term in Britain that is earlier than, and more or less
synonymous with standard English (McArthur 1992, 560).
Tai nëra maþos þmoniø grupës, ðiuo atveju Anglijos karalienës ir jos dvariðkiø,
dialekto pavadinimas. Atvirkðèiai, Kings language reiðkë visø pripaþintà (recognized) ir átvirtintà (institutionalised) kalbos variantà. Viena ið jo semø bendrumas
(svarbiausia common language sema). Terminu Kings language norëta apimti visus
tà kalbà vartojanèius þmones, nes manyta, jog Kings language yra terpë, sujungianti
visø interesus á vienà visumà (the medium in which all our common interests
gather; Crowley 1989, 130). Taèiau ilgainiui ir Kings language terminas darësi per
daug socialiai konotuotas. Kurá laikà dar konkuravæs su naujuoju standard language,
vëliau turëjo uþleisti jam vietà ir pasitraukti ið aktyviosios vartosenos.
2.4. STANDARD LANGUAGE. Josepho (1987, 3) duomenimis, pirmà kartà þodá
standard, aptardamas kalbinius dalykus, pavartojo Anthony Ashley Cooperis tekste
Characteristics of Men, Manners, Opinions, Times, paraðytame 1711 metais, o iðspausdintame 1732-aisiais:
Twas thus they [the Greeks] brought their beautiful and comprehensive Language
to a just Standard [...] The Standard was in the same proportion carryd into other
Arts (Joseph 1987, 3).
Þodþiø junginys standard language anglø kalbai apibûdinti pirmà kartà pavartotas Oxfordo anglø kalbos þodyne (Oxford English Dictionary, 1858).
Þodþio standard kamienas stand-, pagal Josephà, reiðkia pastovumà, nekintamumà (permanence) ir stabilumà (fixity). Josephas remiasi Kelleriu, nurodanèiu, jog:
The English word standard, in contrast to these German terms, places the stress
exactly on the most essential features, namely on norm (Joseph 1987, 5). Shaw M.
Findlay enciklopedijoje Language and Communication (1998) atkreipia dëmesá, kad
standartinë kalba daþnai painiojama su dominuojanèia kalba. Skirtumas tarp jø
yra tas, jog dominuojanti kalba tai ðnekamosios kalbos variantas, vartojamas dominuojanèios gyventojø dalies, tuo tarpu standard language terminas rodo nuoseklø
ir dësningà kalbos struktûros (taisykliø) kûrimà bei tø taisykliø taikymà. Pasak
Findlay, standartizuota kalba yra taisyklë (standardized language is the rule)14.
Standartinë kalba kaip nuosekli, vienoda ir sisteminga raðomoji kalbos norma api14 Shaw
M. Findlay, Language and Communication. A Cross-Cultural Encyclopedia, San-
278
ta Barbara, California, Denver, Colorado,
Oxford, England: ABC-CLIO, 1998, 158.
brëþiama ir Asherio enciklopedijoje (Asher 1994, 4340). Websterio þodynas standard
English nusako taip (èia pateikiamos tik tiesiogiai su kalba susijusios reikðmës):
2. the English that is current, reputable, and national; 3. the English that with
respect to spelling, grammar, pronunciation, and vocabulary is substantially uniform though not devoid of regional differences, that is well-established by usage
in the formal and informal speech and writing of the educated, and that is widely
recognized as acceptable wherever English is spoken and understood15.
Websterio þodynas bendrinæ anglø kalbà sieja su þodþiu nacionalinis ir teigia, jog
bendrinë kalba yra tinkama vartoti tiek formaliose, tiek neformaliose kalbos situacijose, ji vienoda, pastovi, nekintanti ir plaèiai pripaþástama visur, kur tik angliðkai
kalbama ar suprantama. Tad standard English definicija èia apima ir national (nacionalinë), ir common (bendra), ir literary (literatûrinë) semas. Straipsnio pradþioje
buvo cituotas Honey: All the ingredients of authorised, delimited, unitary and literary
had played their parts in the widely established concept of a standard English
(Honey 1997, 72). Tokias paèias semas bûtø galima atpaþinti ir Crowleyaus knygoje Standard English and the Politics of Language:
It is a form of language in any particular national geographic territory which
lies beyond all the variability of usage in offering unity and coherence to what
otherwise appears diverse and disunited. It is the literary form of the language that is to be used and recognized all over the national territory (Crowley 1989, 99).
Viktorijos laikais susiformavæs standard language terminas perëmë nukonkuruotø
senesniø terminø common language, national language, Kings language ir literary
language semas. Siauresnius ir nelingvistinius aspektus nusakantys terminai buvo
iðstumti. Èia svarbi dar viena detalë. Viena ið þodþio standard reikðmiø, pateikiamø
Oxfordo þodyne (1995), yra tokia: standard tai tam tikras kokybës lygis (level of
quality), ðiuo atveju kalbos kokybës lygis, kalbininkø paprastai apibrëþiamas
tokiomis semomis kaip quality (kokybë), permanence (pastovumas), common use
(bendras vartojimas), authorized (átvirtinta), delimited (sunorminta), unitary (bendra)
ir literary (raðto kalba).
2.5. I Ð V A D O S .
Standard language terminas yra vëliausias, anglø kalbotyroje
plaèiai vartoti imtas nuo XIX amþiaus. Jis pakeitë ankstesnius common language,
national language, Kings language ir literary language. Abejotina, ar common language
15 Websters
Third New International Dictionary of the English Language Unabridged,
279
Springfield, Massachusetts, USA: Merriam-Webster Publishers, 1981, 2223.
dabar beturi termino statusà. National language pabrëþia politiná, valstybiná kalbos
aspektà, terminas Kings language labai konotuotas socialiai, o literary language
pabrëþia tik raðomàjá kalbos aspektà. Terminas standard English atspindi vidines,
struktûrines kalbos ypatybes, dël to tapo priimtiniausias, neutraliausias ir nukonkuravo ankstesnius terminus.
3. L I E T U V I Ø
Lietuviø kalbininkø darbuose standard language analogas standartinë kalba kol kas nevartojamas. Èia ásivyravo bendrinës
kalbos (bk) terminas. Viena ið prieþasèiø galëtø bûti skirtinga nei anglø lietuviø
bendrinës kalbos genezë ir raida. Giedriaus Subaèiaus nuomone, ðios bendrinës
kalbos priklauso dviem skirtingiems Europos bendriniø kalbø tipams: anglø kalba
ankstyvojo tarmës pasirinkimo (early dialect selection), o lietuviø vëlyvojo pasirinkimo (late dialect selection) grupei16. Pirmoji tarmæ bendrinei kalbai pasirinko maþdaug Renesanso, o antroji Romantizmo epochoje.
KALBOS TERMINAI.
3.1. BENDRINË KALBA.
Bendrinës kalbos terminas, pradëtas vartoti 1927 metais,
visiðkai ásigalëjo ketvirtajame deðimtmetyje ir buvo vartojamas iki 1950-øjø, kol já
pakeitë literatûrinës kalbos terminas, perimtas ið rusø kalbotyros. Prie bendrinës kalbos
termino sugráþta maþdaug septintojo deðimtmeèio pabaigoje.
Þodis bendrinë nusako vienà socialiná, bet ne lingvistiná kalbos aspektà
bendrumà. Bendrumas buvo pagrindinë ir anglø kalbos termino common language sema. Taèiau lietuviø bendrinë kalba, skirtingai nuo anglø common language,
yra visavertis terminas. Aldonas Pupkis skiria keturis lietuviø bendrinës kalbos
bruoþus: 1) tai sunorminta, daugiau ar maþiau apdorota kalbinë sistema; 2) skiriamasis jos bruoþas yra kodifikacija fiksuotos taisyklës; 3) jai bûdingas raðytinis pavidalas ir monologas; 4) svarbiausia funkcija komunikacinë17. Kazimiero
Gaivenio ir Stasio Keinio Kalbotyros terminø þodyne (1990) bendrinë kalba apibrëþiama kaip nacionalinë raðomàjà ir ðnekamàjà formas turinti literatûrinë kalba, o literatûrinë kalba kaip pavyzdinë, sunorminta, standartinë nacijos ar
tautos kalba18. Lietuviø kalbotyroje terminø bendrinë kalba ir literatûrinë kalba
apibrëþimai vienas kità paaiðkina, dubliuoja. Paprastai ðie du terminai vartojami ta paèia reikðme.
Aleksas Girdenis bendrinæ kalbà yra apibrëþæs kaip tautos vieðojo gyvenimo
kalbà19, Petras Jonikas kaip kalbà, kuri skiriama visos tautos kultûrinio bei
16 Giedrius
Subaèius, Two Types of
Standard Language History in Europe,
RBl 8, 2002, spausdinama.
17 Aldonas Pupkis, Kalbos kultûros pagrindai, Vilnius: Mokslas, 1980, 710.
280
18 Kazimieras
Gaivenis, Stasys Keinys, Kalbotyros terminø þodynas, Kaunas: Ðviesa,
1990, 37, 119.
19 Aleksas Girdenis, Bendrinë kalba, Mûsø kalba 3, 1973, 45.
civilizacinio gyvenimo reikalams20. Adelë Valeckienë Lietuviø kalbos enciklopedijoje
(1999) bendrinæ kalbà apibrëþia dar kitaip:
bendrinë kalba daugiau ar maþiau sunorminta visos tautos raðtø bei þmoniø
vieðojo gyvenimo bei kultûros reikmëms skirta kalba. Ji apima groþinës, publicistinës, mokslinës literatûros, kanceliarinæ valdymo ástaigø bei organizacijø, mokyklø, teatro, radijo, televizijos, Baþnyèios, visuomeniniø renginiø, ámoniø ir gamyklø
bei kitø vieðojo gyvenimo srièiø kalbà21.
Bendrinës kalbos apibrëþimuose randame beveik visas svarbiausias ir tas paèias
semas, kurias turi anglø standartinë kalba: nacionalinë, sunorminta, standartinë,
bendra, turinti raðomàjà ir ðnekamàjà formas, pavyzdinë, vartojama daugelyje sferø.
Taigi tai, kas anglø kalbotyroje vadinama standard English, lietuviø kalbotyroje
nusakoma bendrinës kalbos terminu. Jis labiausiai tiko naujam lietuviø kalbos etapui
ir naujai kalbos sampratai, susiformavusiai XIX amþiaus pradþioje, nusakyti. Ðá
kalbos variantà Subaèius pavadino lietuviø siekiu turëti bendrà ir visiems vienodà
vieðàjà tautos kalbà22. Bendrinë kalba radosi tada, kai augo tautinë savimonë, kalba
buvo vienas ið lietuviø tautos formavimosi veiksniø. Visuomeninis aspektas visø
lietuviø vartojama bendra kalba buvo labai aktualus tokios kalbos atsiradimo,
tvirtëjimo periodu.
3.2. RAÐOMOJI
Lietuviø kalbotyros istorijoje bendrinës kalbos terminas nebuvo vienintelis. Ilgiausià tradicijà turi
raðomosios kalbos (Jonas Jablonskis, Juozas Balèikonis), bendrinës kalbos (þurnalo
Gimtoji kalba kalbininkai) ir literatûrinës kalbos (slavø kalbotyros tradicija) terminai
(Pupkis 1980, 7). Aptardamas ðiø trijø terminø privalumus ir trûkumus, Pupkis
(1980, 8) sutinka, jog në vienas ið mûsø vartotø ar vartojamø bendrinës kalbos
terminø nëra be priekaiðtø. Jo nuomone, raðomosios, bendrinës ir literatûrinës kalbos
terminai nusako vienà, taèiau ne pagrindiná kalbos poþymá. Be to, raðomosios ir
literatûrinës kalbos terminai ignoruoja sakytiná kalbos variantà. Pupkis (1980, 8),
teigia, jog geriausiai rodytø bendrinës kalbos specifikà standartinës kalbos terminas, taèiau jis lietuviø kalbotyroje neturi jokiø tradicijø.
KALBA, BENDRINË KALBA, LITERATÛRINË KALBA.
3.3. I Ð V A D O S . Raðomosios kalbos, bendrinës kalbos ir literatûrinës kalbos terminai
yra per siauri kodifikuotai ir norminei lietuviø kalbai ávardinti. Bendrinës kalbos
20 Petras
Jonikas, Lietuviø bendrinës raðomosios kalbos kûrimasis antrojoje XIX a. pusëje, Èikaga: Pedagoginis lituanistikos institutas, 1972, 2.
21 Lietuviø kalbos enciklopedija, Vilnius: Mokslo
ir enciklopedijø leidybos institutas,
1999, 87. 0 0 0
281
22 Giedrius
Subaèius, Þemaièiø bendrinës kalbos idëjos. XIX amþiaus pradþia, Vilnius:
Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas, 1998, 20.
terminà ypaè nepatogu vartoti gretinant keliø kalbø istorijà. Þinoma, naujø terminø
kurti nereikëtø, nes kûrimas ex novo to, kas jau egzistuoja kaip seniai átvirtintas
modelis, yra tuðèias energijos ðvaistymas (Joseph 1987, 5). Esant reikalui, galima
pasinaudoti kitø kalbø (galbût anglø) patirtimi.
DALIA CIDZIKAITË
Department of Slavic and Baltic Languages and Literatures
University of Illinois at Chicago
601 South Morgan St., 1620 UH
Chicago IL 60607-7116, U.S.A.
282
Archivum
Lithuanicum
4,
2002
ISSN 1392737X, ISBN 344709270X
Jurgis Pakerys
Naujieji senesniøjø raðtø tyrimai:
konferencijos Sankt Peterburge,
Klaipëdoje, Vilniuje
Ar galima ásivaizduoti baltistø konferencijà, kur në þodþio nebûtø tarta apie
senàjà tekstijà? Turbût ne. Ðiam teiginiui pagrásti èia bus dirstelëta á tris ðiømeèius renginius: Baltø kalbø leksikologija ir leksikografija (Sankt Peterburgas,
2002 m. kovo 68 d.), Vakarø baltø kalbos ir kultûros reliktai (Klaipëda,
2002 m. geguþës 1011 d.) ir Leksikografijos ir leksikologijos problemos (skirta Antano Salio 100-osioms gimimo metinëms ir LKÞ pabaigtuvëms; Vilnius,
2002 m. birþelio 67 d.).
1. Simboliðka, kad pirmasis Sankt Peterburgo konferencijos praneðimas buvo
skirtas seniausiajam baltø raðto paminklui Elbingo þodynëliui (toliau E)1.
Anatolijus Nepokupnas (Kijevas) aptarë kai kuriø daiktavardiniø junginiø rekonstrukcijos problemas. Jei á Ructandadan (Suwermilch) E 690 rûgðtus pienas2 þvelgsime kaip á þodþiø junginá (ructan dadan), tai ir jo kaimynus þodynëlyje
Aµwinan (Kobilmilch) E 694 kumelës pienas ir Poadamynan (Sußemilch) E 695 saldus pienas galësime interpretuoti kaip junginius su daiktavardþiu dadan pienas (Dadan [MJlch] E 687): *aµwinan dadan, *poadamynan dadan. Praneðëjo nuomone, taip pat ir þodþius nuo Kirµnan (Swarcz) E 460 juodas iki Saligan (Grune)
E 468 þalias tinka laikyti bevardës giminës bûdvardþiais (nom. sg.), suderintais
su daiktavardþiu milan (Gewant) E 455 milas: *kirµnan milan, *saligan milan ir
t. t. Ádomu, kad ið ðiø spalvø pavadinimø, esanèiø audëjo (Tuckoris [Weber] E
454) semantinëje grupëje, iðsiskiria Gaylis (Wyes) E 459 baltas: tik jo vienintelio
1 Manoma,
kad tai XIIIXIV amþiaus vokieèiøprûsø þodynëlio originalo XIV
amþiaus pabaigos arba XV pradþios
nuoraðas (Prûsø kalbos paminklai, parengë
Vytautas Maþiulis, Vilnius: Mintis,
1966, 2728 su lit.).
283
2 E
þodþiø perraðos ir lietuviðkos reikðmës
èia ir toliau nurodomos pagal: Vytautas
Maþiulis, Prûsø kalbos paminklai 2, Vilnius: Mokslas, 1981, 1446.
konferencijos Sankt
Klaipëdoje,
Vilniuje
raðtø tyrimai:
Peterburge,
galûnë yra -is, o visø kitø -an. Nepokupnas iðkëlë mintá, kad tai vyriðkosios
giminës bûdvardis, sietinas su daiktavardþiu Paµtowis (Laken) E 456 plonas audinys3, kadangi lininiai audiniai bûdavo balinami (*gaylis paµtowis).
Anitra Tîsiòa (Ryga) pratæsë spalvø temà ir aptarë jø pavadinimus Gotthardo
Friedricho Stenderio4 þodyne Lettiµches Lexikon In ¸ween Theilen abgefaµµet [...] von
Gotthard Friedrich Stender, [...] Mitau, gedruckt bey J. F. Steffenhagen, Hochf÷rµtl. Hofbuchdrucker [1789] (toliau St). Spalvø ir atspalviø pavyko rasti ne tik jø straipsniuose (pvz., weiß, balts St I 692 baltas), bet ir kitø þodþiø aiðkinimuose, pvz.:
Rubin, µarkans dahrgs akmins St I 486 raudonas brangus akmuo (rubinas); Brettµpiel,
raibs galdiñµch ar baltahm un melnahm pleííehm, (kas pamiµchu eet) St I 156 marga
lenta baltomis ir juodomis dëmëmis, pramaiðiui einanèiomis (ðaðkiø, ðachmatø
lenta). Atkreiptinas dëmesys á tai, kad þodyno sudarytojas nevertë vokiðkø bei
latviðkø sàvokø ir frazeologizmø paþodþiui, todël spalvos gali ir nesutapti (pvz.,
der einen weißen Kopf hat, kam µirma galwa irr St I 692 kas þilà (vok. baltà) galvà
turi) arba spalvaþodþio gali ir visai nebûti: lihdµ µcho baltu deenu, bis auf den
heutigen Tag St II 16 iki ðiol, latv. paþodþiui iki ðios baltos dienos.
Kità þodþiø grupæ galvos ir peèiø apdangalø pavadinimus aptarë Ilga Jansone (Ryga). Praneðëja yra surinkusi medþiagà ir ið dabartiniø, ir ið senøjø latviø kalbos þodynø. Pastarieji ne tik teikia ádomios istorinës informacijos, bet ir kelia tam
tikrø problemø: daugiareikðmiai þodþiai verèiami daugiareikðmiais kitos kalbos atitikmenimis, kartais ne visai aiðkus pats þodþio denotatas. Antai seniausiame latviø
leksikografijos paminkle Georgo Mancelio5 þodyne LETTUS, Das iµt Wortbuch [...]
Durch GEORGIVM MANCELIVM [...] Gedruckt vnnd verlegt ¸u Riga/ durch GERHARD.
Schræder/ Anno M. DC. XXXVIII (toliau Manc)6 uþfiksuotas þodis Koã / Gauµape,
Kutµchdeckis Manc 106 gali þymëti ir tam tikrà drabuþá, ir tiesiog apdangalà ið grubios vilnonës medþiagos7. Beje, lenkø germanizmas koc8 yra patekæs ir á Konstantino
Sirvydo þodynø registrus: Koc / cento, lodix, gau-µape, µtragulum. gu=nia9; Koc / Cento,
amphita-pon, cilicium, veµtimentf é villis contextum. Dun=gaùas warµuotas / gunia10.
3 Praneðëjas
reikðmæ interpretavo taip: plonas audinys; paklodë; drobë (rus. òîíêàÿ òêàíü; ïðîñòûíÿ; ïîëîòíî).
4 Latv. Stenders.
5 Latv. Mancelis.
6 Puslapiai nurodomi pagal leidiná: [August
Günther,] Altlettische Sprachdenkmäler in
Faksimiledrucken [...] 2, Heidelberg: Carl
Winters Universitätsbuchhandlung, 1929.
7 Plg. vok. Kotze grobes zottiges wollenzeug, auch decke oder kleid davon
(Deutsches Wörterbuch von Jacob und Wilhelm Grimm, Bd. 11 = Bd. 5. K (bearbeitet von Rudolf Hildebrand), Fotomechanischer Nachdruck der Erstausgabe
1873, München: Deutscher Taschenbuch
Verlag, 1984, 1902); lot. gausapum stora
vilnonë medþiaga, bajus; bajinis drabuþis (Kazimieras Kuzavinis, Lotynølietu-
284
viø kalbø þodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla, 1996, 352).
8 V. v. a. kotze, s. v. a. kozzo (Franciszek Sùawski, Sùownik etymologiczny jæzyka polskiego
2(K-Kot), Kraków: Drukarnia Uniwersytetu Jagielloñskiego, 1958-1965, 309; Andrzej Bañkowski, Etymologiczny sùownik
jæzyka polskiego 1(A-K), Warszawa: Wydawnictwo Naukowe PWN, 2000, 740).
9 [Konstantinas
Sirvydas,] [Prompt[u]arium
dictionum Polonicarum Latinarum et Lituanicarum], 57r (remtasi leidiniu: Senasis Konstantino Sirvydo þodynas, parengë
Kazys Pakalka, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas, 1997).
10 [Konstantinas Sirvydas,] DICTIONARIVM
TRIVM LINGVARUM, [...] AVCTORE
CONSTANTINO SZYRWID [...] VILN¯,
Typis Academicis Societatis JESV. Anno
Senøjø latviø kalbos þodynø medþiaga savo praneðime rëmësi ir Anta Trumpa
(Ryga), analizavusi kai kuriø lietuviø ir latviø bûdvardþiø semantinæ diferenciacijà.
Pavyzdþiui, latv. tikls doras (plg. liet. tiklas doras, garbingas, taurus LKÞ XVI
253) Stenderio þodyne pirmiausia reiðkia brauchbar (St II 320) tinkamas (latv.
derîgs) ir yra darybiðkai siejamas su veiksmaþodþiu tikt, gefallen (ibid.) patikti.
Praneðëjos nuomone, kalbamøjø liet. ir latv. bûdvardþiø semantinë raida galëjo bûti
panaði: geras, tinkamas, patinkantis ´ doras.
Du konferencijos praneðimai buvo numatyti ir seniesiems lietuviø þodynams.
Vilma Zubaitienë (Vilnius) papasakojo apie fonetinæ ir gramatinæ informacijà lietuviðkuose XVIII amþiaus Rytø Prûsijos þodynuose: Frydricho Vilhelmo Hako11, Pilypo Ruigio12 ir Kristijono Gotlybo Milkaus13. Specialiø tarties nuorodø ðiuose þodynuose nëra, bet, sakysim, trumpuosius balsius þymi po jø dvejinami priebalsiai.
Kirtis nuosekliau imtas þymëti tik Ruigio þodyne: kirèiuojamas ne tik antraðtinis
þodis, bet ir (nenuosekliai) jo pagrindinës formos, kartais mëginama kirèio þenklais
atskirti homografus (Låiµtau, ich begieße, ver=gieße, µ. Lëju ir Laiµtaa, ich verµchmiere,
be=t÷nche die Wand, µãiau, µtyµu, µtyti R I 74). Esama þodþiø su dviem kirèio þenklais
(pvz., Móteråuju R I 90) gal taip mëginta paþymëti ðalutiná arba pamatinio þodþio
kirtá? Milkus kai kuriais atvejais kirèiuoja kitaip nei Ruigys, plg.: Agóna R I 3
Agonä M I 2, Påbaiga R I 12 Pabaigä M I 18. Þodynuose skiriasi nurodomø
morfologiniø formø kiekis ir tvarka, þodþiø daliø apraðai. Palyginus su Haku,
Ruigys pateikia daugiau informacijos apie veiksmaþodþius: þymi tranzityvumà
(activ., neutr.), valdomus linksnius (cum Genit. et Dativ., c. Abl. Instr. ir pan.). Hakas
smulkiau klasifikuoja prieveiksmius ir jungtukus (adv. affirm., interr., dubit.). Milkus
daro prieðingai daugelio gramatiniø paþymø atsisako. Bûtø ádomu, jei praneðimo
autorë ateityje palygintø ðiø þodynø gramatinius aparatus su jø autoriø parengtomis lietuviø kalbos gramatikomis 14.
Gaila, kad á konferencijà negalëjo atvykti Vincentas Drovinas (Vilnius). Jis rengësi perskaityti praneðimà Dël Pil. Ruigio LittauischDeutsches und Deutsch
Littauisches Lexicon santykio su E. Weismanno Lexicon bipartitum, LatinoGermanicum et GermanicoLatinum. Sprendþiant ið teziø, lietuviø leksikografijos
tyrëjas yra priëjæs prie iðvados, kad, naudodamasis Weismanno darbu, Ruigys
savàjá þodynà papildë to meto modernia religine ir pasaulietine leksika, praplëtë
Domini M. DC. XLII, 109 (naudotasi
leidiniu: Pirmasis lietuviø kalbos þodynas.
Konstantinas Ðirvydas: Dictionarium trium
linguarum, parengë Kazys Pakalka, Vilnius: Mokslas, 1979).
11 [Frydrichas Vilhelmas Hakas,] VOCABVLARIVM LITTHVANICOGERMANICVM, ET GERMANICOLITTHVANICVM [... ] von Friederich Wilhelm
Haack [...] HALLE, Druckts Stephanus
Orban. Univerµ. Buchdr. [1730.]
12 [Pilypas Ruigys,] Littauiµch=Deutµches
und Deutµch=Littauiµches Lexicon, [...]
285
von Philipp Ruhig, [...] Kænigsberg,
druckts und verlegts J. H. Hartung,
1747 (toliau R).
13 [Kristijonas Gotlybas Milkus,] Littauiµch=deutµches und Deutµch=littauiµches Wærter=Buch, [...] von
Chriµtian Gottlieb Mielcke [...], Kænigsberg, 1800. Im Druck und Verlag der
Hartungµchen Hofbuchdruckerey
(toliau M).
14 Ruigio su jo sûnaus Povilo Frydricho
gramatika.
konferencijos Sankt
Klaipëdoje,
Vilniuje
raðtø tyrimai:
Peterburge,
vardynà, átraukë daugiau þodþiø junginiø. Ið Weismanno Lexicono Ruigys sëmësi
XVIII amþiaus Europos leksikografijos technikos, todël savo þodyne sugebëjo gerai
atspindëti þodþiø vartosenà bei semantikà. Reikia tikëtis, kad Drotvinas ateityje
paskelbs iðsamesnius ðio ádomaus tyrimo rezultatus.
Everita Milèonoka (Ryga) kalbëjo apie istorinio XVII amþiaus latviø kalbos þodyno raðymo problemas. Ðiame projekte stengiamasi derinti ir tradicinës, ir kompiuterinës leksikografijos metodus. Þodynà numatoma raðyti remiantis elektroniniu
tekstynu, todël pirmiausia reikia atrinkti ir apdoroti senuosius latviø raðtus. Pradëta nuo Ernsto Glücko15 Naujojo Testamento vertimo Tas Jauns Teµtaments [...] RIGA/
Gedruckt durch Johann Georg Wilcken/ Kænigl. Buchdr: Im Jahr MDCLXXXV, programa
Qwick parengta ðio teksto konkordancija, raðomi bandomieji þodyno straipsniai.
Þodynas bus tezauro tipo, tad á já pateks ir tikriniai daiktavardþiai, ir labai reti
þodþiai, jø formos. Reikðmes numatoma aiðkinti ne vien latviðkai, bet ir angliðkai,
vokiðkai. Þodynas teiks svarbiø duomenø ir istorinës gramatikos tyrëjams: bus
pateikta daug medþiagos ið elektroniniø konkordancijø. Suprantama, dabar svarbiausia nustatyti þodyno straipsnio formà ir apimtá, plësti tekstynà, tobulinti jo
apdorojimo priemones ir metodus. Norëtøsi pasvajoti ir apie sàsajas su vertimø
ðaltiniais, galbût ir kitø baltø kalbø elektroniniais tekstynais.
Jurgis Pakerys (Vilnius) analizavo, kaip LKÞ pateikiami priesagos -inoti veiksmaþodþiai (plg. latv. -inót). Atkreiptinas dëmesys á tai, kad XVI amþiaus Maþosios
Lietuvos raðtuose daþniausiai pasitaiko bûtojo laiko formos -inojo, esamasis laikas
su -inoja labai retas, o bendraties kamieno su -ino- to laiko raðtuose kol kas nepavyko rasti. Todël ðiø veiksmaþodþiø paradigmas reiktø atstatinëti atsargiai16, atsiþvelgti á jø ðaltiniø chronologijà. Pavyzdþiui, LKÞ XVIII 158 yra straipsnis varginoti,
-oja, -ojo su vieninteliu pavyzdþiu ið Jono Bretkûno Biblijos vertimo17: praet. 3
varginojo BB 1 Mak 6,25. Atitinkamø praes. ir inf. kamienø su -ino- Bretkûno tekstuose neuþfiksuota, plg. varginti straipsnio pavyzdþius (LKÞ XVIII 159): varginami
BB Rd 3,47; varginsi BB 2 Moz 22,23; varginta BB 1 Moz 15,13. Forma varginojo
Bretkûno raðtuose gali priklausyti varginti, -ina, -ino paradigmai kaip praet. variantas (plg. praet. 1 sg. warginaw ið Postilës18 ). Praneðëjas pasiûlë þodyno straipsnyje
formà varginojo taip atspindëti: vårginti (-yti K, Sn), -ina, -ino (-inojo BB). Tada
vienõs paradigmos formos atsidurtø ðalia, o ne skirtinguose straipsniuose.
Baigiant Sankt Peterburgo konferencijos apþvalgà norëtøsi padëkoti nenuilstanèiam baltistikos smagraèiui Aleksejui Andronovui ir jo pagalbininkams uþ
puikø renginá, subûrusá daugiau nei 50 dalyviø ið 6 ðaliø. Belieka paraginti visus
rengtis artëjanèioms Sankt Peterburgo konferencijoms: 2003 m. ávyks skirta etimo15 Latv.
Glîks.
Saulius Ambrazas, rec.: Dominykas Urbas, Martyno Maþvydo raðtø þodynas, 1996, ALt 1, 1999, 156157.
17 [Jonas Bretkûnas,] BIBLIA tatai eµti
Wiµsas Schwentas Raµchtas, Lietuwiµchkai pergulditas per Jan¼ Bretkun¼
[...] 1590 (toliau BB). Pavyzdþiai èia
cituojami taip, kaip jie atstatyti LKÞ.
16 Plg.
286
18 [Jonas
Bretkûnas,] POSTILLA tatai eµti
Trumpas ir Praµtas Iµchguldimas Euangeliu / [...] n¾g W¿liku ik Aduento.
Per Iana Bretkuna [...] Iµµpauµta Karaliauçiuie / Iurgio Oµterbergero. M¿ta
Pono 1591, 370.
logijai ir onomastikai, 2004 m. istorinei gramatikai, literatûrinës (bendrinës) kalbos istorijai. Daugiau informacijos apie baltistikà Sankt Peterburge ir apie bûsimus
sambûrius galima rasti internete ðiuo adresu: http://www.genling.nw.ru/baltist/
baltist.htm [2002 07 05].
2. Geguþës 1011 dienomis Klaipëdos universitete vyko konferencija Vakarø
baltø kalbos ir kultûros reliktai. Vienas posëdis buvo skirtas seniesiems lietuviø
raðto paminklams.
Aldona Paulauskienë (Vilnius) pateikë ádomiø pastabø apie veiksmaþodþio paradigmas pirmosiose lietuviø kalbos gramatikose: Danieliaus Kleino19 bei Kristupo Sapûno ir Teofilio Ðulco20. Pavyzdþiui, KG nëra bûtojo daþninio laiko paradigmos, o SG
ji apraðyta, bûsimojo laiko vienaskaitos pirmasis asmuo SG raðomas -µiu, o KG -µu.
Skirtingai apraðytos ir asmenuotës. KG skiriamos trys asmenuotës (wadinnu, reggiu ir
µakau), o SG taisyklingoji (tematinë) ir netaisyklingoji (atematinë). Praneðëjos manymu, pamato kai kurioms skirtybëms nebûtina ieðkoti lotynø ar graikø kalbos gramatikose. Juk tais laikais daug mokytasi atmintinai. Gerai iðsilavinæ lietuviðkøjø gramatikø autoriai patys galëjo paraðyti originaliø ar pusiau originaliø fragmentø.
Vitalija Kapsevièienë (Klaipëda) apþvelgë senuosiuose raðtuose uþfiksuotus ðakninius birti, kilti tipø veiksmaþodþius. XVI amþiaus paminkluose esama daug retos
ir vertingos medþiagos (pvz.: apsirti apsupti, paþvilti susvyruoti, palinkti ið Mikalojaus Daukðos Postilës21), bet tenka spræsti klasikines problemas: kaip interpretuoti kai kuriuos raðybos atvejus, kaip nustatyti visà veiksmaþodþio paradigmà, jei
paliudytos tik kelios formos. Praneðëja atkreipë dëmesá á Czesùawo Kudzinowskio
DP indekso veiksmaþodá pabyrëti22. Greta praes. 3 pobîra DP 92223 (lenk. µi² [...]
roµypuie24 ), pabira DP 58221 (lenk. µi² ro¸µypuie) uþfiksuotas fut. 3 pabirs DP 3123025 (lenk. roµproß± µi²) ir partic. praet. act. nom. sg. masc. (bus) pabîr²s DP 58225 (lenk.
[b²die] ro¸µypåne). Taigi DP indekse turëtø bûti atstatyta pabirti.
Eglë Bukantytë (VilniusGreifswaldas) domisi Naujojo Testamento fragmentø,
esanèiø Bretkûno Postilës26 tekstuose, kilme. Praneðëja juos lygino su vadinamosios
19 [Danielius
Kleinas,] GRAMMATICA Litvanica [...] ä M. DANIELE Klein [...]
REGIOMONTI, Typis & µumptibus JOHANNIS REUSNERI, ANNO crisogon%aV cI. Ic. LIII (toliau KG).
20 [Teofilis Ðulcas,] COMPENDIUM
GRAMÂTIC¯ LITHVANIC¯ Theophili
Schult¸ens [...] REGIOMONTI: Typis Friderici Reüµneri [...] 1673 (toliau SG).
21 [Mikalojus Daukða,] Poµtilla CATHOLICKA [...] Per Ksniga MIKALOIV
DAVKSZA [...] Wilniui. Drukórnioi
Akadêmios SOCIETATIS IESV. A.D.
1599 (toliau DP).
22 Czesùaw Kudzinowski, Indeks-sùownik do
Daukðos Postilë 2(O-Þ), Poznañ: Wy-
287
dawnictwo naukowe uniwersytetu im.
Adama Mickiewicza, 1977, 4.
23 Tiksliau bûtø 9 23, nes tame puslapyje
pirmàjà eilutæ uþima antràjà pamokslo
dalá þymintis skaièius.
24 Lenkiðki atitikmenys pateikiami ið leidinio: Mikalojaus Daukðos 1599 metø Postilë
ir jos ðaltiniai, parengë Jonas Palionis,
25 Tiksliau bûtø 312 31, nes vienà eilutæ uþima treèiàjà pamokslo dalá þymintis
skaièius.
26 [Jonas Bretkûnas,] POSTILLA [...] Per
Iana Bretkuna [...] Karaliauçiuie [...]
M¿ta Pono 1591 (toliau BP).
konferencijos Sankt
Klaipëdoje,
Vilniuje
raðtø tyrimai:
Peterburge,
Wolfenbüttelio postilës27 , Baltramiejaus Vilento Evangelijø bei Epistolø28 ir Bretkûno
Naujojo Testamento vertimo29 tekstais. Daugiausia panaðumø rasta lyginant su
BNT: pirminá vertimo variantà ar vëlesnæ korektûrà atitinka apie 30% BP fragmentø.
Tarp BP ir atitinkamø BNT tekstø yra tokiø skirtumø. Dalyvines BP konstrukcijas
daþnai atitinka sudëtiniai sakiniai BNT, o linksnines BP konstrukcijas paprastai
atitinka prielinksninës BNT. Atrodo, kad BP esama daugiau polonizmø. Praneðëjos
nuomone, Naujojo Testamento vertimas Postilëje yra nuoseklesnis (originalo poþiûriu), palyginti su BNT ir EE. Kita vertus, pasitaiko atvejø, kai ta pati eilutë tame
paèiame Postilës puslapyje iðversta skirtingai. Diskusijø metu Guido Michelini iðkëlë mintá, kad galbût Bretkûnas, rengdamas Postilæ, BNT rankraðtá buvo atidavæs
skaityti komisijai, todël juo naudotis paprasèiausiai negalëjo (bent kurá laikà). Be to,
neatmestina galimybë, kad kai kà jis vertæs ir ið atminties.
Michelini (Parma) aptarë Lozoriaus Zengðtoko giesmyno30 tekstus ir jø ðaltinius. Praneðëjo nuomone, teiginiai apie ZG nereikðmingumà31 nepagrásti. ZG yra
svarbi grandis, jungianti Martyno Maþvydo ir Bretkûno rinkinius su Kleino
giesmynu. Didelë dalis ZG giesmiø perimta ið pirmøjø lietuviðkø giesmynø, 52
vertimai yra nauji. Á Kleino rinkiná ið ZG paimta 119 tekstø, ið kuriø per 30 yra
naujieji vertimai. Tad ZG reikðmë lietuviðkø giesmynø istorijoje akivaizdi. Micheliniui pavyko nustatyti daugumos naujøjø ZG vertimø ðaltinius, bet trûko
laiko viskà iðsamiau aptarti. Belieka laukti ZG faksimilës ir ðaltiniø leidimo, kuris jau praktiðkai parengtas.
Klaipëdos konferencijoje aprëpta plati tyrimø sritis: pradedant klasikine lyginamàja kalbotyra ir baigiant muzikologija. Senøjø kalbos paminklø tyrimai èia puikiai
derëjo, tad ádomiø praneðimø reikia tikëtis ir ateityje.
3. Birþelio 67 d. Lietuviø kalbos institutas surengë konferencijà Leksikografijos ir leksikologijos problemos, skirtà Antano Salio 100-osioms gimimo metinëms
ir, þinoma, susipynusià su LKÞ pabaigtuvëmis. Èia irgi netrûko atradimø ir ádomiø
áþvalgø.
Pietro U. Diniui (Piza), regis, lemtingai sekasi aptikti Sirvydo þodynus ar jø pëdsakus32. Ðákart jo ir praneðimo bendraautorio Diego Ardoino (Piza) akiratin pateko
Dictionarium trium linguarum ketvirtasis leidimas (1677). Pasirodo, Florencijoje, cen27 ISCHGVLDIMAS
EVANGELIV PER
WISVS METVS [...] [1573].
28 [Baltramiejus Vilentas,] Euangelias bei
Epiµtolas [...] per Baltramieju Willenta
[...] Iµchµpauµtas Karalauçui per Iurgi
Oµterbergera / Metu M. D. LXXIX (toliau EE).
29 [Jonas Bretkûnas,] NAVIAS TESTAMENTAS [...] per Ian¼ Bretkun¼. 1580
(toliau BNT).
30 [Lozorius Zengðtokas,] GIESMES
Chrikµçioniµchkos ir Duchauniµchkos [...]
288
per La¸aru Sengµtak [...] ANNO CI IC
XII. Iµchµpauµtos Karaliauçiuie Pruµuu/
Per Jon± Fabriciu. (toliau ZG).
31 Jurgis Lebedys, Senoji lietuviø literatûra,
Vilnius: Mokslas, 1977, 110111, plg.
Zigmas Zinkevièius, Lietuviø kalbos istorija 3, Vilnius: Mokslas, 1984, 82.
32 Plg. kartu su Giedriumi Subaèiumi paskelbtà straipsná apie Sirvydo Dictionarium antrojo leidimo (1631) fitonimus
Christiano Mentzelio indekse (1682),
ALt 1, 1999, 1156. 0 0 0
trinëje nacionalinëje bibliotekoje, bûta net dviejø ðio þodyno egzemplioriø (signatûros 21.6.28 ir 3.a.8). Vienas jø puikiai iðsilaikë iki ðiø dienø, o kitas, kaip spëjama,
nusineðtas Arno upës vandenø. Iðlikusiojo þodyno paginacija ðiek tiek skiriasi nuo
Lietuvos bibliografijoje pateiktø duomenø33, todël Florencijos Sirvydà reikia sulyginti su egzemplioriais, saugomais Lietuvos ir kitose Europos bibliotekose.
Vadinamojo Jumskio þodyno 34 máslæ pamëgino iðnarplioti Ona Kaþukauskaitë
(Vilnius). Pasirodo, kad tai leksikografas nebuvëlis. Bûga paprasèiausiai suklydæs: Kaðarauskio rankraðèio pavadinime jis neáþvelgë Lauryno Ivinskio pavardës
ir perskaitë: Sùowa rzadsze ze sùownika polskolitewskiego Jumskiego (mat rankraðtyje <J> ir praktiðkai nesiskiria). Ðis atradimas praðyte praðosi publikacijos
su faksimilëmis.
Drotvinas (Vilnius) praneðimo neskaitë, bet tezëse atkreipë dëmesá á Bûgos rinktà
medþiagà ið Maþosios Lietuvos þodynø. Dalis þodþiø raðyta á korteles, o dalis
pateko á sàsiuvinius, kuriø iðlikæ 9 (po 12 lapø; jie dabar saugomi VUB RS). Matyti,
kad Bûgos stengtasi iðsiraðyti ne tik bendriniø ar pavieniø þodþiø, bet ir mitonimø,
smulkiosios tautosakos. Ádomu bûtø suþinoti toká tezëse nenurodytà dalykà: ar ðiø
sàsiuviniø medþiaga vis dëlto pateko á LKÞ ir jo kartotekà? Maþosios Lietuvos
þodynams buvo skirtas ir Zubaitienës (Vilnius) praneðimas. Ji domëjosi, kaip Milkus redagavo Ruigio þodynà. Pastebëta, kad Milkus grieþèiau laikosi alfabeto, lizduose áterpia naujø þodþiø, kai kuriuos iðkelia á kitas vietas, antraðtinëse þodþiø
formose vengia trumpøjø (striukiðkø) formø, kai kuriuos þodþius kitaip kirèiuoja,
deda kitokiø gramatiniø paþymø, formø variantø.
Vidmantas Kuprevièius (Vilnius) pabandë tiksliau nustatyti vadinamojo Rytø
aukðtaièiø þodyno35 autoriaus gimtinæ. Praneðëjo nuomone, ji galëtø bûti tarp Suvainiðkio ir Buèiûnø. Lidija Leikuma (Ryga) aptarë Janio Kurmino lenkølotynø
latviø kalbø þodynà SÙOWNIK POLSKO ÙACINSKO ÙOTEWSKI UÙOZONY I NAPISANY PRZEZ XIÆDZA JANA KURMINA. WILNO. w Drukarni M. Zymelowicza TYPOGRAFA. 1858, kurio paskutinioji latgaliðkoji dalis dar maþai tyrinëta, nors
èia galima rasti reikðmingø fonetikos ir morfologijos ypatybiø. Be to, ðis þodynas
ádomus ir kaip norminamasis raðomosios latgalieèiø kalbos (patarmës) veikalas.
Pora praneðimø buvo skirta Jurgio Ambraziejaus Pabrëþos darbams. Robertas
Gedrimas (Ðiauliai) aptarë paprastøjø þodþiø terminologizavimà ðio autoriaus geografijos veikale Áêængis. Geograpyje (: Êemiuraszts) (apie 18311834 m.36 ). Dalis
þodþiø paversta terminais beveik nepakeitus jø semantikos (pvz., atkóùa 5 álanka),
33 Lietuvos
TSR bibliografija. Serija A, Knygos
lietuviø kalba 1. 15471861, Vilnius:
Mintis, 1969, 394.
34 Ðá lenkølietuviø þodynëlá Kazimieras Bûga persiraðë ið Ambraziejaus Pranciðkaus
Kaðarauskio rankraðèio ir 1923 metais
paskelbë (Tauta ir þodis 1, 352366). Patogumo dëlei Bûga pakeitë þodþiø tvar-
289
kà: á pirmà vietà iðkëlë lietuviðkuosius.
LKÞ ðis ðaltinis trumpinamas Jms.
35 Neþinomo autoriaus lietuviølenkø kalbø
þodynas, paraðytas XIX amþiaus pirmoje pusëje. LKÞ trumpinama RtÞ.
36 Praneðëjas atkreipë dëmesá á tai, kad
rankraðtyje (p. 63) minimas Romos popieþius Grigalius XVI, tapæs popieþiumi
1831 metais.
konferencijos Sankt
Klaipëdoje,
Vilniuje
raðtø tyrimai:
Peterburge,
kitø reikðmë plësta, siaurinta ar iðvis perkelta kitam dalykui pavadinti (pvz.,
szaltynis 6 upës iðtakos). Pasitaiko terminologizuotø svetimybiø37: róbeêee 13 sienos, læciugs kaùnu 5 kalnø grandinë, kalnynas. Angelë Vilutytë-Rimðevièienë (Vilnius) apþvelgë Pabrëþos rankraðtá Waardaa tayslyynee Augimiu (1834 m.). Palyginus ðá darbà su Bonifaco Stanislovo Jundzilo veikalu38, matyti, kad pirmasis yra
iðsamesnis ir kruopðèiau raðytas. Èia pateikta daugiau augalø rûðiø, yra panaudotø botanikos darbø nuorodos. Daug Pabrëþos vardyno augalø pavadinimø ásigalëjo
ir vartojami ðiuolaikiniuose botanikos veikaluose.
Zigmas Zinkevièius (Vilnius) konferencijoje nedalyvavo, bet tezëse aptarë Kiprijono Lukausko Pamokslø kalbà39 . Jo manymu, èia skirtini trys kalbiniai klodai:
(1) gimtoji ðiaurës þemaièiø (kretingiðkiø arba vakariniø telðiðkiø ploto) tarmë; (2)
rytø aukðtaièiø puntininkø tarmë (Lukauskas maþdaug 10 metø gyvenæs Troðkûnuose) ir (3) raðomosios kalbos faktai, atkeliavæ ið senesniø ir autoriaus gyvenamojo
meto tekstø. Zinkevièius planuoja toliau tæsti ir gilinti Lukausko kalbos studijas.
Reikia manyti, kad ðis tyrimas leis padaryti ádomiø iðvadø apie problemiðkus
skirtingø tarmiø ir raðto kalbos santykius.
Þinoma, nereikia pamirðti ir svarbiausiojo ðios konferencijos praneðimo: baigtas
LKÞ didþiausias ir iðsamiausias lietuviø kalbos tekstynas. Jam ir bûsimiems jo
tæsiniams aptarti skirtina atskira apþvalga.
Ateinanèiø metø leksikologijos ir leksikografijos konferencijai norisi palinkëti
daugiau laikinës erdvës: 10 minuèiø praneðimo dieta vis dëlto buvo per skurdi ir
prelegentams, ir klausytojams. Be to, bûtø labai prasminga, jei èia apþvelgtø (ir
nespëtø apþvelgti) renginiø tezës bûtø iðleidþiamos ar skelbiamos internete bent
savaitæ prieð jø pradþià.
Tebûnie ðie pageidavimai suvokti kaip didesniø filologiniø malonumø troðkimai, kurie, reikia pripaþinti, neblogai iðsipildë ir per pirmàjá ðiø metø pusmetá.
JURGIS PAKERYS
Universiteto g. 5
37 Ðiø
dienø bk poþiûriu.
Stanisùaw Jundziùù,] Opisanie
roúlin w prowincyi W. Xiæstwa Litewskiego naturalnie rosnàcych [...] przez X. B.
S. Jundziùùa S. P. w Wilnie 1791. w Drukarni J. K. Mci y Rzeplitey u XX.
Piarów (antraðtë èia pateikiama pagal
leidiná: [Karol Estreicher,] BIBLIOGRAFIA POLSKA, TOM XVIII. STÓLECIE XVXVIII. W UKÙADZIE ABE-
38 [Bonifacy
290
CADÙOWYM. KRAKÓW. CZCIONKAMI
DRUKARNI UNIWERSYTETU JAGIELLOÑSKIEGO pod zarzàdem Józefa Filipowskiego. 1901, 664).
39 Pamokslai paraðyti XVIII amþiaus pabaigoje, 17941797 metais (Zigmas Zinkevièius, Lietuviø kalbos istorija 4. Lietuviø kalba XVIIIXIX a., Vilnius: Mokslas,
1990, 184).
A r c h i v u m L i t h u a n i c u m 4, 2 0 0 2
ISSN 1392737X, ISBN 344709270X
Eglë Bukantytë
Klaipëdos universitetas
Ketvirtoji vasaros akademija
philologia baltica 2001 Greifswaldo
universiteto Baltistikos institute
2002 metais minimas Jono Bretkûno mirties ir jo verstos Biblijos 400 metø jubiliejus. Ðiam jubiliejui skirtø tarptautiniø renginiø ciklà pradëjo vasaros akademija
philologia baltica 2001, vykusi 2001 metø rugpjûèio 610 dienà Greifswalde, Ernsto
Moritzo Arndto universiteto Baltistikos institute. Tai jau ketvirtoji jaunøjø baltistø
akademija, organizuota Lietuvos ir Latvijos filologams Greifswalde. Akademijà rengë ir jai vadovavo Baltistikos instituto direktorius prof. habil. dr. Jochenas Dieteris
Range bei instituto bendradarbiai dr. Liane Klein ir dr. Stephanas Kessleris.
Ði vasaros akademija buvo skirta aktualiems Bretkûno kûrybos klausimams.
Vienas ið jos tikslø suteikti galimybæ jauniesiems Lietuvos, Latvijos ir Vokietijos
baltistams susipaþinti su pastaraisiais metais atliekamais Bretkûno raðtø tyrimais
ir paskatinti doktorantus bei daktarus dalyvauti 2002 metais vyksianèiame Bretkûno kûrybai skirtame konkurse. Konkursas organizuojamas Lietuvos Respublikos
garbës konsulo Hanso Friedricho Saures ið Hamburgo iniciatyva, konkursà remia
Pro Baltica forumas.
Á ketvirtàjà vasaros akademijà atvyko Rygos universiteto doktorantas, senøjø
kalbø specialistas Ilmaras Zvirgzdas (Ilmars Zvirgzds), Kauno Vytauto Didþiojo
universiteto doktorantë Edita Kibildaitë, Klaipëdos universtiteto doktorantë Eglë
Bukantytë, to paties universiteto magistrë Lina Raudienë, Ðiauliø universiteto dëstytojas dr. Bronius Maskuliûnas ir dvi Lietuviø kalbos instituto vyresniosios mokslo
darbuotojos: dr. Ona Aleknavièienë ir dr. Jolanta Gelumbeckaitë. Penkias dienas
Baltistikos institute akademijos dalyviai skaitë praneðimus ir diskutavo ávairiais
Bretkûno raðtø tyrimo klausimais.
Ávadiná praneðimà skaitë Rygos universiteto doktorantas Ilmaras Zvirgzdas. Jis
analizavo poetinio prasmës perkëlimo ypatybes latviðkame Senajame Testamente,
291
philologia baltica 2001 G r e i f s w a l d o
universiteto
Baltistikos
institute
verstame ið hebrajø kalbos apþvelgë Ernsto Glücko (Ernsts Glîks) Biblijos vertimà ir
jo redakcijas iki 1965 metø (2002 metø pradþioje pasirodë ðios redakcijos elektroninë
versija). Praneðëjo duomenimis, dabartiniuose Biblijos vertimuose leksinës ir semantinës sinonimijos bei poetiniø figûrø gerokai maþiau negu ankstesniuose. Zvirgzdas
kalbëjo apie religiniø tekstø turinio perteikimo sunkumus, rimavimo bei stiliaus specifikà. Praneðimas sukëlë diskusijà apie bendrà Biblijos bei kitø kanoniniø religiniø
tekstø vertimo problematikà, originalo poetikos iðlaikymà vertimo kalboje. Ði diskusija buvo geras ávadas á teorinius vertimo klausimus, Biblijos, kaip specifinio teksto,
vertimo á ávairias kalbas strategijà. Vasaros akademijos rengëjai pasiûlë 2002 metø
kolokviumà skirti bûtent vertimo teorijos ir praktikos dalykams.
Ona Aleknavièienë savo praneðime akcentavo Bretkûno Postilës (1591) pirmojo
spausdinto lietuviðkø pamokslø rinkinio tyrimo problematikà. Ji nurodë du pagrindinius sunkumus, su kuriais neiðvengiamai susiduria kiekvienas mokslininkas, jei imasi analizuoti ne vien fonologijà ir morfologijà. Pirma, Postilë sudaryta ið
pusiau originalaus ir verstinio teksto, antra, didþioji dalis Biblijos iðtraukø, arba
perikopiø, imta ið Baltramiejaus Vilento Evangelijø bei Epistolø (1579), viena ið jo
Enchiridiono (1579), dar viena versta ið naujo. Pirmoji problema reikalauja vertimà
lyginti su originalais, dël to jie turi bûti nustatyti. Norint iðspræsti antràjà, reikia
visapusiðkai ávertinti Postilës ir abiejø Vilento knygø atitinkamø tekstø santyká.
Kalbininkø darbuose iki ðiol beveik nekreipta dëmesio á tai, jog Postilës perikopës
maþiausiai dviejø autoriø kûrybinis produktas: Vilento kaip vertëjo ir Bretkûno
kaip vertimo redaktoriaus. Ne maþiau ádomus ir kitas klausimas Postilës ir Bretkûno versto Naujojo Testamento santykis. Praneðëjos atlikto lyginimo rezultatai
rodo, kad Bretkûnas ne tik neëmë iðtraukø ið savo vertimo, bet nesinaudojo juo ir
redaguodamas ið Vilento knygø nuraðomus tekstus (apie tai þr. Aleknavièienës
straipsná ALt 2, 1150). Jos nuomone, prieð imantis kalbos analizës, turi bûti nustatyta Postilës teksto istorija, pirmiausia verstø tekstø, paskui pusiau originaliø
pamokslø. Profesorius Range taip pat pabrëþë, jog santykiø tarp Postilës, Vilento
Evangelijø bei Epistolø ir Bretkûno Naujojo Testamento tyrimas ið tiesø vienas
svarbiausiø senøjø raðtø tyrëjø uþdaviniø.
Jolantos Gelumbeckaitës praneðimas buvo skirtas lotyniðko modelio sintaksinëms konstrukcijoms Bretkûno Naujajame Testamente. Gretinamajai sintaksinei
analizei bei kontaktiniø kalbø átakai ávertinti ji pasirinko du atraminius tekstus:
Evangelijà pagal Lukà (1579) ir Evangelijà pagal Matà (1580). Lietuviðkus ðiø Evangelijø tekstus skiria ne tik vieneri metai, bet ir pagrindinio bei antrinio ðaltinio kalba:
Evangelijà pagal Lukà Bretkûnas vertë ið lotynø kalbos, o pagal Matà ið vokieèiø
kalbos. Verèiamo kanoninio teksto specifika bei kalbÂs ypaè lotynø, taip pat vokieèiø resp. graikø autoritetas lëmë tam tikrø sintaksiniø modeliø vartojimà. Ne visais
atvejais, veikiant vienos ar kitos kalbos prestiþui, Bretkûno vertime dominuoja sintaksiniai skoliniai: esti autochtoniðkø lietuviø kalbos sintagmø, kurias iðlaikyti skatino ir originalo konstrukcijos. Ypaè aiðkiai tokie sintaksiniai kompleksai iðsiskiria
objektiniø santykiø grupëje. Kai kurios adverbialinës konstrukcijos, atsiradusios veikiant lotynø kalbai (ar per lotynø kalbà atëjusiems Biblijos sintaksiniams hebraiz-
292
mams bei graikizmams), vartojamos ne tik Bretkûno verstame NT dalis tokiø sintagmø integruota á lietuviø kalbos gramatinæ sistemà, jos iðlikusios iki ðiø dienø.
Gelumbeckaitë taip pat daug dëmesio skyrë senøjø raðtø leidybos problemoms.
Ji aptarë Hercogo Augusto bibliotekoje Wolfenbüttelyje ðiuo metu rengiamo vadinamosios Wolfenbüttelio postilës (apie 1573) kritinio leidimo principus bei darbo etapus, kuriuos sudaro elektroninis faksimilës variantas, dokumentinë teksto perraða,
kritinis aparatas, komentarai ir ávairios rodyklës. Praneðëja këlë iki ðiol per maþai
domës sulaukusius senøjø raðtø, ypaè rankraðèiø, iðsaugojimo, konservavimo bei
restauravimo klausimus. Diskusijoje ji iðsakë savo poþiûrá dël kompleksinës raðtø
analizës: juos turëtø tirti ne tik filologai, bet ir istorikai, teologai, literatai, o rankraðèius dar ir paleografai.
Bronius Maskuliûnas aptarë kai kurias posesyvumo raiðkos ypatybes Bretkûno
Postilëje. Ðioje XVI amþiaus knygoje, kaip ir kituose Prûsø Lietuvos autoriø raðtuose,
vartojama maþiau archajiðkø posesyvumo raiðkos priemoniø negu vidurinio raðomosios kalbos varianto raðtuose. Kita vertus, Postilëje esama ir tokiø posesyvumo
raiðkos ypatybiø, kurios iðskiria jà ið prûsinës atðakos raðtø ir netgi ið kitø Bretkûno
kûriniø. Kaip pavyzdá praneðëjas pateikë refleksyviojo posesyvumo raiðkà. Postilës
pamoksluose daugiau lietuviðkojo modelio konstrukcijø (neutrali sangràþinio ávardþio vartosena asmens, skaièiaus ir giminës atþvilgiu), o perikopëse vyrauja nelietuviðkasis modelis (nerefleksyviniø ávardþiø refleksyvinë vartosena pirmojo ir antrojo asmens sferoje). Autorius pabrëþë, jog verstiniame tekste Bretkûnas daug daþniau nelietuviðkas sintaksines konstrukcijas perteikia paþodþiui. Profesorius Range
patarë palyginti Postilës posesyvines konstrukcijas su atitinkamomis Bretkûno Biblijos konstrukcijomis.
Vytauto Didþiojo universiteto doktorantë Edita Kibildaitë kalbëjo apie prieþasties prijungiamojo sakinio jungtukus Bretkûno Postilëje. Analizuojant sakinius atsiþvelgta, kurioje jos dalyje tiriamieji sakiniai yra: pamoksluose, perikopëse ar Passio. Prijungiamuosius sakinius ji lygino su Lutherio Biblija, Vulgata, Vilento Evangelijø bei Epistolø sakiniais. Doktorantë nustatë, jog pagrindiniai Postilëje vartojami
prijungiamøjø prieþasties sakiniø jungtukai yra nesa, nes ir kadangi. Palyginti daþnas ir polisemantinis jungtukas iog. Kiti jungtukai vartojami tik periferiðkai.
Morfologijos srièiai buvo skirtas Klaipëdos universiteto magistrës Linos Raudienës praneðimas. Ji kalbëjo apie Bretkûno Biblijos esamojo bei bûtojo laiko veiksmaþodþiø kamienus. Raudienë aptarë jø ypatybes, lygino su dabartinës bendrinës
lietuviø kalbos bei kai kuriø tarmiø veiksmaþodþiais ir nurodë jø skirtumus. Ji
nustatë, jog daugelis Biblijos veiksmaþodþiø turi toká pat kamienà kaip dabartinës
bendrinës lietuviø kalbos veiksmaþodþiai. Praneðime buvo ðiek tiek aptarta ir balsiø kaita pagrindiniø formø ðaknyse.
Klaipëdos universiteto doktorantë Eglë Bukantytë kalbëjo apie vokieèiø kalbos
nulemtas sintaksines konstrukcijas Bretkûno Naujajame Testamente ji analizavo
predikatiniø dalyviniø junginiø, prielinksniø, linksniø, posesyviniø konstrukcijø
vartosenà. Akademijos dalyviams Bukantytë pristatë savo raðomo mokslinio darbo
modelá. Profesorius Range patarë dar atkreipti dëmesá ir á vokiðko teksto sàlygotà
þodþiø tvarkà sakinyje.
293
philologia baltica 2001 G r e i f s w a l d o
universiteto
Baltistikos
institute
Apibendrindamas pradedanèiøjø Bretkûno tyrëjø praneðimus, profesorius Range akcentavo, kad tyrimo negalima pradëti neturint uþduoties ir nepasirinkus darbo
metodø bei vertinimo kriterijø. Vienokiø ar kitokiø faktø pastebëjimas, jø iðvardijimas dar nëra mokslas tai tik pradinis etapas. Mokslas negalimas be koncepto. Ir
analizuojant, ir diskutuojant turi bûti ieðkoma moksliniø argumentø. Tirdami Bretkûno kûrybà turime kelti klausimà, kuo tiriamuoju poþiûriu ypatinga jo Postilë ar
Biblija, turime atpaþinti tendencijas, turime geriau suprasti Bretkûnà. Profesorius
Range skatino toliau intensyviai tirti ðiuos tekstus, kad bûtø galima paraðyti Bretkûno gramatikà.
Per diskusijas vasaros akademijos dalyviai vienas kitam taip pat pateikë klausimø, dalykiniø pastabø ir patarimø. Taigi ðis forumas ne tik padëjo nuodugniau
paþvelgti á jau atliktus Bretkûno raðtø tyrimus, bet ir atskleidë naujà problematikà
bei perspektyvas.
Naujas technines senøjø raðtø tyrimo galimybes pademonstravo Bretkûno Biblijai taikoma kompiuterinë programa Quest-2. Jà pristatë Baltistikos instituto mokslinis bendradarbis dr. Wolfas Dieteris Syringas. Jis pasakojo apie grafiniø simboliø,
leksemø gramatiniø poþymiø, sintagminiø junginiø, sintaksiniø funkcijø kodavimà
bei apie praktiná ðios programos taikymà.
Mokslinæ vasaros akademijos dalá papildë susitikimai su universiteto vadovais
bei iðvykos á Greifswaldo apylinkes. Áspûdingas senas þvejø kaimas Wieckas. Ið jo
medinis tiltas per Rycko upelæ veda á Eldenà, laikomà istorine Greifswaldo miesto
pradþia. Eldenos vienuolyno griuvësius tapæs Casparas Davidas Friedrichas
(17741840) pasirodë besàs mëgstamiausias Broniaus Maskuliûno dailininkas.
Paskutinæ vasaros akademijos dienà praleidome Usedomo saloje. Ðventinës vakarienës buvome pakviesti á profesoriaus Ranges namus èia dalijomës áspûdþiais, mintimis apie bûsimus darbus, èia ir atsisveikinome su philologia baltica
2001 organizatoriais.
Visa savaitë, skirta faktiðkai vieno autoriaus problematikai, iðryðkino ir porà
nemoksliniø paradoksø: daugiau nei pusë Bretkûno kûrybos tyrëjø, gyvenanèiø
Lietuvoje, iki ðios vasaros vienas kito nepaþinojo... O ir tie, kurie buvo paþástami,
Lietuvoje susitikæ kalbëdavo daþniausiai ne apie Bretkûnà... Taigi Greifswaldo
akademija sudarë galimybæ bendrauti pagal kitokias taisykles negu Lietuvoje. Dëkingi esame profesoriui Rangei, daktarei Klein bei daktarui Kessleriui uþ ðià galimybæ, uþ puikiai organizuotà vasaros akademijà ir uþ tvirtà pasiryþimà tæsti bei
gilinti baltistikos tradicijas uþ Lietuvos ribø.
EGLË BUKANTYTË
Gauta 2002 m. sausio 16 d.
Ernst-Moritz-Arndt-Universität Greifswald
Institut für Baltistik
Domstr. 9 / 10
D-17487 Greifswald, Deutschland
294
A r c h i v u m L i t h u a n i c u m 4, 2 0 0 2
I S S N 1 3 9 2 7 3 7 X, I S B N 3 4 4 7 0 9 2 7 0 X
tekstø rengimo principai
1. Pagrindinë Archivum Lithuanicum kalba yra lietuviø, taèiau straipsniai skelbiami ir
anglø, vokieèiø, lenkø bei rusø kalbomis. Citatas kitomis kalbomis galima pateikti dvejopai:
a) jei citata yra ne lietuviø, anglø, vokieèiø, lenkø ar rusø kalba, jà pagrindiniame tekste
rekomenduojama pateikti iðverstà, o iðnaðoje perraðyti originalo kalba;
b) jei citata yra lietuviø, anglø, vokieèiø, lenkø ar rusø kalba, tada jos galima visai
neversti.
2. Pageidautina, kad straipsniø, publikacijø, recenzijø, diskusijø, apþvalgø apimtis bûtø
ne didesnë kaip vienas autorinis lankas (40 000 spaudos þenklø). Tam tikrais atvejais gali
bûti skelbiama ir ilgesniø darbø, taèiau dël to reikia atskirai tartis su redaktoriø kolegija.
3. Po straipsnio bûtina pateikti abëcëliná literatûros sàraðà. Po publikacijos, recenzijos,
diskusijos, apþvalgos literatûros sàraðas nesudaromas.
4. Straipsnio pabaigoje (po literatûros sàraðo) bûtina santrauka. Jei straipsnis lietuviðkas, santrauka turi bûti viena ið ðiø kalbø: anglø, vokieèiø, lenkø arba rusø (iðimties tvarka
galima ir kita) kalba. Jeigu straipsnis skelbiamas ne lietuviðkai, bet kuria kita kalba,
pateikiama lietuviðka santrauka. Publikacijos, recenzijos, diskusijos, apþvalgõs pabaigoje
santraukos nededamos.
5. Straipsnio, publikacijos, recenzijos, diskusijos, apþvalgõs pabaigoje autorius turi nurodyti savo ástaigos (arba namø) bei elektroninio paðto adresà. Ðalia adreso redaktoriø
kolegija nurodo datà, kada redakcija straipsná gavo ir kada priëmë.
6. Smulkiau apie Archivum Lithuanicum tekstø rengimo principus skaitykite ALt 1, 1999,
267275.
295
tekstø rengimo
principai
ARCHIVUM
L i t h u a n i c u m 4, 2002
Leidþiamas kartà per metus / Annual
DAILININKAS
Alfonsas Þvilius
MAKETUOTOJAI
Nijolë Juozapaitienë
Saulius Juozapaitis
STILISTË
Aldona Kaluinienë
REDAKTORIØ
ARCHIVUM
KOLEGIJA
/ EDITORIAL
BOARD
Lithuanicum
P. Vileiðio g. 5
www.lki.lt
Tel./faksas (+370 2) 34 72 00
LEIDYKLA / PUBLISHING HOUSE
Harrassowitz Verlag
Tanusstrasse 14, 65183 Wiesbaden, Germany
www.harrassowitz.de
Tel. (+49 611) 530 550
Faksas (+49 611) 530 570
SPAUSTUVË / PRINTER
Petro Kalibato IÁ Petro ofsetas
Þalgirio g. 90
Tel./faksas (+370 2) 73 33 47