Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro žurnalas

Transcription

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro žurnalas
ISSN 1822-3001
Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro žur nalas
Nr. 5–6/2012
RUGSĖJIS/SPALIS
(66/67)
Turinys
ĮVYKIS
Edmundas Gedgaudas Gewandhausui praskriejus
PREMJERA
Baletas Tristanas ir Izolda – puota meno mėgėjams
Choreografas ir dirigentas – apie baletą Tristanas ir Izolda
TEMA
Tadeusz Boy-Żeleński Amžinasis mitas
ATSPINDŽIAI
Pirmąjį Kūrybinį impulsą vainikavo įspūdingas koncertas
Akimirkos iš premjeros. Eugenijus Oneginas
5
7
10
8
12
16
VIS-À-VIS
Dalia Sverdiolienė
Nejau tai ta pati Tatjana? Pokalbis su Sandra Janušaite
REPERTUARAS
PASAULIO TEATRAI
Kamilė Rupeikaitė Santa Fės operos teatras
FESTIVALIAI
Beata Baublinskienė Muzikos šventės vasaros scenose
KAUNO VALSTYBINIS MUZIKINIS TEATRAS
Asta Mikelevičiūtė Tomas Ladiga – bosas, kuriam sekasi
Lina Stankevičiūtė
Festivalyje Operetė Kauno pilyje 2012 – spektaklio premjera
Naujajame teatro sezone – operetė, muzikinis reviu ir...
LIETUVOS NACIONALINĖ FILHARMONIJA
MENU AKIMIRKĄ ŽAVINGĄ
Jolanta Čiurilaitė: dainininkui būtinas gyvenimo džiaugsmas
14
20
22
24
26
27
29
30
32
APIE MUS
Laūra Karnavičiūtė
Teatro laikrodžio mechanizmas: kūrybinio planavimo skyrius
CODA
Kryžiažodis
35
39
Viršelyje: Inga Cibulskytė – Izolda, Pavelas Koncevojus – Tristanas, Krzysztofo Pastoro baletas Tristanas ir Izolda.
Fotografas Martynas Aleksa, kostiumų dailininkė Aleksandra Jacovskytė, grimas Ūlos Pakalniškytės
Gewandhausui
ewandhausui
p�a��rie�u�
Įvykis
Iš laiškų toli nuklydusiam vilniečiui...
Regis, tik vakar linkėjome vieni kitiems geros vasaros, o štai jau sveikinamės naująjį sezoną. Laikas lekia nesustodamas, o gal sukasi ratu? Amžino
gyvybės rato – kai pabaiga tampa pradžia – dėsnis galioja net ir tokiai, regis,
nutolusiai nuo metafizikos sričiai kaip
teatro repertuaras. Juk kai sezonas baigiasi, teatralų mintyse – jau kitas, o gal
ir dar kitas sezonas: premjeros, debiutai, eiliniai spektakliai, kurie vis tiek
niekada nebūna eiliniai, nes teatras
– tai visada šventė, tokia jo paskirtis.
O jau kiek pastangų reikia šiai šventei
sukurti, telieka žiūrovams paslaptis,
juk sakoma, kad scenoje neturi matytis prakaito.
Vis dėlto esame teatro žurnalas, todėl
domimės ne tik spindinčiu, net akinančiu scenos pasauliu, bet ir užkulisiais, juolab kad skaitytojams turbūt
įdomu pažvelgti, kaip kuriami spektakliai, kas įkvepia kūrėjus ir atlikėjus,
kaip veikia teatras kaip mechanizmas.
Todėl ir šiame rudeniniame numeryje, pasidžiaugę neeiliniu Leipcigo Gewandhauso orkestro koncertu teatro
scenoje, dėmesį sutelkiame į naujausią
premjerą – baletą Tristanas ir Izolda,
prisimename ryškiausius pavasario
įvykius scenoje, kalbiname dabarties ir
praeities scenos meistrus ir tuos, kurie
darbuojasi už rampos šviesų.
Malonaus skaitymo linkėdama,
nuoširdžiai Jūsų –
Beata Baublinskienė
4
Lyg naujojo sezono pranašas rugpjūčio
28 d. LNOBT scenoje nuskambėjo Leipcigo Gewandhauso orkestro koncertas,
diriguojamas garsaus nūdienos dirigento Riccardo Chailly. Neeilinis įvykis. Jį
apžvelgti, įprasminti plunksna, kad liktų atspindys, paprašėme mūsų garbaus
muzikos kritiko Edmundo Gedgaudo.
Tiesa, su recenzijos žanru jis sakosi jau
atsisveikinęs ir šiuo metu rašo „laiškus“.
Tad ir patį rašytoją gal vertėtų vadinti muzikos eseistu, o ne kritiku. Nors...
Kritikos strėlyčių autorius nevengia ir
taikliai nurodo, kad šis orkestras koncertavo Lietuvoje ne pirmą kartą, kaip
buvo skelbta. Pasak Gedgaudo, Leipcigo
Gewandhauso orkestras buvo atvykęs į
Vilnių 1977 m. ir tąkart koncertavo taip
pat Operos ir baleto teatre diriguojamas
Kurto Masuro. Galbūt šis žurnale Bravissimo publikuojamas laiškas nutolusiam vilniečiui padės ilgiau išsaugoti
kultūrinę atmintį?
Ne kartą esame kalbėjęsi apie meno (to
tikrojo) paslaptis, kurių kartais ir pats
kūrėjas neatveria. Tada jis tik paženklina – jos čia... Taip darydavo ir Olivier
Messiaenas. Tad kai Prancūzijos kultūros ministras André Malraux paprašė
parašyti kūrinį, pagerbiantį abiejų pasaulinių karų aukų atminimą, jis, užuot
kūręs Requiem, 1964 m. parašė transcendentinę penkių dalių meditaciją Et
exspecto resurrectionem mortuorum
(Ir laukiu mirusiųjų prisikėlimo). Tarsi
kviestų kiekvieną savaip į tą labai nekasdienę būseną įsijausti...
Abejoju, ar tą kūrinį esi girdėjęs, tad
pasistenk su juo susipažinti. Gal du
kartus pasiklausęs kitą dieną panorėsi
ir trečio? Parašyta pučiamųjų ir metalinių mušamųjų instrumentų orkestrui, ši muzika 1965 m. buvo atlikta
gotikinėje Šartro katedroje, iškilmėse
dalyvaujant generolui de Gaulle’iui.
Juk abu skaitėme Andreï Makine’o
romaną Žako Dormo žemė ir dangus.
Generolui skirtas epizodas ten siejasi
su Et exspecto... Puikiai! Mintyse priartinu prie japonų šventyklų. Irgi tinka. Bet Lietuvos nacionalinis operos
ir baleto teatras... Na, pats supranti:
kurčia erdvė ir joje – iš Leipcigo atvy-
kęs milžiniškas Gewandhausorchester
su kūrybinio įkvėpimo nestokojančiu
savo vadovu Riccardo Chailly. O aš dar
baiminausi, kad į reikšmingą tylą tarp
Messiaeno kūrinio dalių neįsibrautų
aplodismentai (juk Vilniuje vis dažniau jie terpiami į simfonijas). Ačiū
Dievui, pasitenkinom kosuliais.
Mahlerio Šeštoji... Šiandien jos nebesiklausiau taip, kaip kadaise abu klausydavomės jo simfonijų garsajuosčių,
kurių man parūpindavo Kalifornijoje
gyvenęs giminaitis. Pameni? Ne muzikas, bet sektantiškai užsikrėtęs Mahleriu. Mane šiurpindavo Antrosios apoteozė, o dabar pagalvoju, ar nėra tos
mistinės vizijos autoriaus mažumėlę
suvaidintos? Gal netgi genialiai. Na, čia
jau man rėši... Dabar tą simfoniją keisčiau į dainas pagal Rückerto eiles, kur
dar apyjaunis Fischeris-Dieskau ir fortepijonu akompanuojantis Bernsteinas
įtaigiau atveria labai svarbius Mahlerio
bruožus. Sakysi, kad ne pačius esminius. Gal...
Manyčiau, jog protarpiais akivaizdus
Šeštosios agresyvumas ir kai kurie
pabrėžtinai monumentalūs gestai sulydo jos įvaizdį su paantrašte – Tragiškoji. Ar tai atitiko kompozitoriaus
Edmundas
Gedgaudas
5
Premjera
Leipcigo Gewandhauso
orkestras LNOBT scenoje
ketinimus? Kiek ten jautrių žvilgsnių
į žmogaus sielą! Juk Šeštojoje apstu ir
tarpsnių, rodančių sąsajas su literatūra,
anuomet besitaikiusia į centrinę meno
pasaulio vietą. O anos epochos (kaip,
beje, ir ankstesnių) didieji kompozitoriai nujautė, kad muzika savo galiomis
pranoksta žodžius. Ir gal ypač tada, kai
bandoma skverbtis į pasaulio paslaptis. Jų link krypstanti Mahlerio mintis
būna tai epinė, tai lyrinė, tai ramiai
pasakojanti. Išmintingai. Bet protarpiais – ekstaziškai gražbyliaujanti. Tai
suvokdamas, Chailly viską puikiai subalansavo.
Kad ir kaip ten būtų, žodžiais arba
garsais perteikiamas minties aiškumas anuomet darėsi vienodai svarbus.
Simfonijų kūrėjams prireikė neregėtai
išplėtoto orkestro, kurio dydį pateisinti dabar pavyksta anaiptol ne visiems
dirigentams. Sakysi, kad šiuolaikinio
Steinway fortepijono palete irgi ne
kiekvienas pianistas naudojasi. Žinau.
Juk netgi turintys ką pasakyti, iš tiesų
mąstantys fortepijono virtuozai retsykiais tas stulbinamas instrumento galimybes palieka savo raiškos užribyje.
Sąmoningai? Ką mes žinom...
Esame kalbėję, kad fortepijonas Chopino vaizduotei buvo artimas panašiai,
kaip Mahlerio mintims – orkestras.
Tik tų minčių (dainų pagal Rückertą)
iškalba ir grožis, perteikiami fortepijonu, išlieka, o orkestrui pritaikyti Chopino valsai paprasčiausiai sudarkomi.
Tiek to. Chailly jų, tikiuosi, nediriguoja. Milžiniškame Gewandhauso orkestre jis jaučiasi kaip namie – tarsi išrankus ir mąslus pianistas, skambinantis
Steinway instrumentu. Toks, kuriam
būtinos visos jo raiškos galios.
Nepamanyk, kad jautriai skverbdamasis į Šeštosios partitūrą Chailly nuslopino jos kulminacijų dramatizmą. Du
stulbinamus kūjo dūžius finale deramai parengė prie jų artinančios prieigos. Šie galingi krestelėjimai (ir ne tik
jie) puikiai susisiejo su lyrine lėtųjų
epizodų iškalba, kuri buvo labai nuoširdi, bet nesentimentali. Tokia ji taurino ir plėtė dirigento motyvuojamų
(mikrono tikslumu!) kompozitoriaus
minčių diapazoną. Manau, jog tai gaiviai veikė ir stilistinį tos milžiniškos
partitūros vientisumą.
O pameni, mes kažkaip nesusimąstydavome, kodėl lėtoji Šeštosios dalis neišpopuliarėjo panašiai kaip Adagietto
iš Penktosios. Kad pastaroji trumpesnė
ir išsyk „sutelpa ausyje“? Chailly interpretuojamas Andante (ir kažkodėl
ypač valtornos frazės) įsimintinai gaivino sielą. O šiaip juk žinai: Mahlerio
muzikoje nuolat turi būti pasirengęs
tai skrydžiui į padanges, tai žvilgsniui
į prarajos tamsą.
Nejaukus tos simfonijos Scherzo.
Mums vis atrodydavo įtartinas jo
„liaudiškumas“, šokis barškant skeleto
griaučiams. Tačiau klausiausi architektonikos, o ji išties buvo puiki.
Po koncerto kitos dienos rytą atsiverčiau internete savotišką šio orkestro
gastrolių dienoraštį (Vilnius Gewandhausorchester Tournee Blog), kai ką
Tau išverčiu:
rigavo Strausso, Prokofjevo ir Beethoveno programą, o publika buvo tokia pat
kultūringa kaip ir šiandien. Nors atvykę iki repeticijos turėjome nedaug laiko,
pasivaikštinėti, tiksliau, pabėgioti (taip,
kai kurie skubiai įšoko į treningus)
buvo būtina. Tikrai nuostabi to miesto
atmosfera. Gaila, kad taip trumpai galėjome jame pabūti. [...] Įžengęs į teatrą
pasijunti lyg būtum sugrįžęs į praeito
amžiaus aštuntąjį dešimtmetį. Bemaž
viskas autentiška, originalu, iš ano laiko. Ir valgykla, ir fojė lubų šviestuvai
mažumėlę siurrealistiški, tai savaip
įspūdinga. [...] Repetuojant Messiaeno
ir Mahlerio programą teko įvaldyti keblią salės akustiką (schwierige Akustik
im Saal). Į darbą įsitraukė koncertmeisteris Julius Bekeschas, Gewandhauso
dirigentas Riccardo Chailly forsavo kulminacinius epizodus.
Na, muzika buvo girdėti, bet argi akustika apsiriboja tokia elementaria funkcija? Gerose salėse ji neatsiejama nuo
muzikavimo, yra tarsi gyva to proceso
dalyvė. Atsiliepianti, papildanti, įkvepianti. O neretai ir ugdanti.
Kaip matai, orkestro dienoraštis rodo,
kad Vilniaus jis nepamiršo...
Pagaliau pasimatėme – po 35 metų pertraukos mes vėl Vilniuje! Kad ir kaip
būtų keista, šis mieliausias miestas (allerliebste Stadt) buvo Sovietų Sąjungos
dalis. Kurtas Masuras, anuometinis
Gewandhauso kapelmeisteris, tada diDirigentas Riccardo Chailly
6
Baletas
�o��a
TRISTANAS
ir
PUOTA MENO MĖGĖJAMS
Inga Cibulskytė – Izolda, Pavelas Koncevojus – Tristanas balete Tristanas ir Izolda
Nacionalinis operos ir baleto teatras savo
naująjį 2012–2013 m. sezoną pradeda
baleto premjera. Rugsėjo 15, 16 ir 19 d.
kviečiame žiūrovus išvysti amžinąjį meilės mitą apdainuojantį baletą Tristanas
ir Izolda pagal Richardo Wagnerio muziką. Spektaklio choreografas – LNOBT
Baleto trupės meno vadovas Krzysztofas
Pastoras.
Teatro Baleto trupė jau ne kartą yra šokusi moderniajai klasikai priskirtinus
Pastoro baletus (Karmen, Vasarvidžio
nakties sapnas, Acid City), tačiau naujasis
išsiskiria tuo, kad jau išbandytas Stokholmo karališkojo ir Varšuvos didžiojo teatrų scenose (2006, 2009). Vilniuje naują
pastatymo variantą choreografui padėjo
įgyvendinti ankstesnius lietuviškus spektaklius kartu su juo kūrę scenografas
Adomas Jacovskis ir kostiumų dailininkė Aleksandra Jacovskytė.
Spektaklyje šoka beveik visa Baleto trupė. Pagrindinius Tristano ir Izoldos
vaidmenis atlieka Inga Cibulskytė ir
Pavelas Koncevojus (Lenkija) bei Rūta
Juodzevičiūtė ir Genadijus Žukovskis,
taip pat scenoje turėtume išvysti Olgą
Konošenko, Martyną Rimeikį, Aurimą
Paulauską, Anastasiją Čumakovą, Nailią
Adigamovą, Kristiną Gudžiūnaitę, Andrių Žužžalkiną, Igorį Zaripovą ir daugelį kitų baleto solistų. Beje, pavasarį baleto
artistai, padedami privačių rėmėjų, buvo
nuvykę stažuotis į Varšuvos didįjį teatrą
– mokėsi naujojo baleto vaidmenų.
Tristanas ir Izolda žada tapti prabangia
puota ne tik baleto, bet ir operos mėgėjams. Spektaklio „muzikinio takelio“
galėtų pavydėti kiekviena koncertų salė:
maestro Modesto Pitrėno diriguojamas LNOBT orkestras grieš Henko de
Vliegerio parengtą Orkestrinę pasiją iš
pagrindinių Wagnerio operos Tristanas
ir Izolda fragmentų. Šį kūrinį atlieka garsūs pasaulio orkestrai, diriguojami tokių
meistrų kaip Kentas Nagano ar Valerijus
Gergijevas. Balete taip pat skamba Penkios Mathilde’os Wesendonck dainos,
kurias atliks operos primadonos Sigutė
Stonytė ir Inesa Linaburgytė, taip pat jas
turėtų parengti Sandra Janušaitė. Rugsėjo 19 d. numatytas ir muzikinis debiutas
– prie dirigento pulto stos jaunas dirigentas Modestas Barkauskas.
Kad šis baletas atsirado repertuare, nėra
atsitiktinumas. „Kadangi operos Tristanas ir Izolda, kaip ir kitų vėlyvųjų Wagnerio operų, kol kas neketiname statyti,
pasirinkti baletą Tristanas ir Izolda jubiliejinių Wagnerio metų išvakarėse yra
išties prasminga“, – Bravissimo žurnalui
yra sakęs LNOBT generalinis direktorius
Gintautas Kėvišas. 2013 m. pasaulis minės Richardo Wagnerio 200-ąsias gimi-
mo metines. Beje, naujasis spektaklis bus
rodomas ir 2013 m. gegužę LNOBT rengiamoje Richardo Wagnerio savaitėje.
Vis dėlto Pastoro baleto pagrindas yra
kitoks nei Wagnerio operos. Choreografas remiasi ankstyvųjų viduramžių dvasia dvelkiančiu Romanu apie Tristaną
ir Izoldą, kurį 1900 m. išleido prancūzų
rašytojas ir istorikas Josephas Bédier. Ši
senojo keltų mito apie meilę, stipresnę už
mirtį, rekonstrukcija įkvėpė choreografą
įprasminti amžinąjį mitą šokiu.
Atsivertę kitą žurnalo puslapį, išvysite išsamų pasakojimą apie senąjį Tristano ir
Izoldos mitą. O šiame – keletas faktų apie
šios temos įprasminimą balete.
Tristano ir Izoldos meilės tema, kuri
Europos meno padangėje bene geriausiai žinoma iš Wagnerio operos, įprasminta ir net 24 baleto spektakliais (tiek
pavyko suskaičiuoti). Bene pirmasis šią
įstabią istoriją versti į šokio kalbą ėmėsi Leonidas Miasinas. Jis 1944 m. Ballet
International trupei sukūrė spektaklį
Mad Tristan (Pamišęs Tristanas) pagal
Ivano Boutnikovo aranžuotą Wagnerio muziką. 1952 m. garsusis Frederickas Ashtonas su New York City Ballet
trupe pastatė baletą Picnic at Tintagel
(Iškyla Tintagelio pilyje) pagal Arnoldo
Baxo muziką. Tarp Tristano ir Izoldos
meilės pakerėtųjų buvo bene visi didieji
XX a. choreografai. Maurice’as Béjart’as
1969 m. savo XX a. baletui sukūrė spektaklį Les vainqueurs (Nugalėtojai), kuriame greta Wagnerio skambėjo ir tibetiečių muzika. 1973 m. Johnas Cranko Štutgarto baletui kūrė baletą Tristanas pagal
šiuolaikinę Hanso Wernerio Henze’s
muziką, deja, choreografui mirus veikalas liko nepastatytas. Tačiau labai panašų
sumanymą (to paties pavadinimo baletas
pagal to paties kompozitoriaus muziką)
1982 m. įgyvendino Johnas Neumeieris
Hamburgo balete.
Įdomu, kad iš 24 baletų apie Tristaną ir
Izoldą tik 9 sukurti pagal Wagnerio muziką. Kitų „garso takeliuose“ skamba ir
modernioji kūryba (pvz., 1971 m. Normano Morrice’o baletas That is the Show
pagal garsaus XX a. kompozitoriaus Luciano Berio muziką), ir klasika – ne tik
artimo Wagnerio bičiulio ir uošvio Ferenco Liszto, bet net ir Piotro Čaikovskio
ar Dmitrijaus Šostakovičiaus muzika.
O jei nuklystume į kino pasaulį, bene
naujausia Wagnerio Tristano ir Izoldos
parafrazė – Larso von Triero dviejų dalių
filmas Melancholija, kurio įžangoje – ją
taip ir norisi pavadinti uvertiūra – nuskamba visa operos įžanga.
Turbūt nesuklysime sakydami,
kad prisiekę teatro mėgėjai per
vasarą jau išsiilgo
spektaklių, teatro
šurmulio. Pasivaikščiojimo fojė
laukiant spektaklio pradžios,
orkestro gaudesio derinant instrumentus, tylos
akimirksnio dirigentui sustingus
priešais orkestrą
ir pagaliau – tos
stebuklingos akimirkos, kai uždanga pradeda
skleistis... Ypač
jei atėjote į premjerą!
Beata
Baublinskienė
7
Tema
mitas
AMŽINASIS
Witkacy plunksnos portretas
Johno Williamo Waterhouse’o drobė Tristanas ir Izolda su gėrimu
Tadeusz
Boy-Żeleński
8
Prancūzų rašytojas ir istorikas, viduramžių kultūros tyrinėtojas Josephas
Bédier (1864–1938) 1900 m. išleido Romaną apie Tristaną ir Izoldą. Tai buvo
XII a. užrašyto senovinio meilės mito
rekonstrukcija.
1925 m. bene įtakingiausias to laiko
lenkų teatro ir literatūros kritikas Tadeuszas Boy-Żeleńskis (1874–1941) parengė ir išleido Bédier romano vertimą
į lenkų kalbą, o jo įžangoje pateikė išsamų tekstą apie Tristano ir Izoldos mito
istoriją.
Bédier Romanas apie Tristaną ir Izoldą
išverstas ir į lietuvių kalbą (1996), tačiau Bravissimo skaitytojams siūlome
susipažinti su lenkiškojo vertimo įžanga – ne tik dėl joje pateikiamo išsamaus
pasakojimo apie šį archajišką meilės
mitą, bet ir dėl paties Boy-Żeleńskio asmenybės ir savito rašymo stiliaus – žinoma, kiek jį galėjo perteikti vertimas.
Pats seniausias mitas apie Tristaną ir
Izoldą greičiausiai susiformavo keltų
gentyse, apgyvendinusiose Lamanšo sąsiaurio pakrantes. Kaip žinome,
etnografinis ir civilizacijos vienis, vadinamas Prancūzija, susikūrė susiliejus trims atskiroms rasėms*, iš kurių
kiekviena atnešė dovanų tai, ką turėjo
geriausia.
Galijoje, užkariautoje Cezario vadovaujamų Romos legionų, nuo neatmenamų laikų gyveno keltų gentys.
Nugalėti romėnų, keltai perėmė iš jų
teisę, papročius, kultūrą ir kalbą. Tačiau toje epochoje, kai užtvindė Galiją,
lotynų kultūra jau buvo pažeista, tai
buvo saulėlydžio kultūra; ji negalėjo
paskatinti naujos intensyvios tautos
gyvenimo formacijos. Ji subyrėjo į šipulius susidūrusi su barbarais – gyvybe
trykštančiais germanais, kurie – vadinami frankais – įsiskverbė į romėniškąją Galiją. Naujieji užkariautojai
ištirpo galų ir lotynų masėje, tačiau jų
kūrybinio užtaiso galia paskatino gimti
prancūzų rasę ir kalbą. Besikuriančios
naujosios kalbos pagrindas visų pirma
buvo lotynų kalba. Keltų kalba, išstumta užkariautojų romėnų, tuo metu vegetavo tik tarp kaimo žmonių ir pagaliau apie VI a. visiškai išnyko. Jos vietą
užėmė lotynų kalba, kuri, žinoma, nebuvo klasikinė Horacijaus ir Cicerono
kalba. Ši paprasta kareivių, pirklių ir
vergų šnekta, nuo pat pradžių suteršta Romos imperijoje tarpstančios rasių ir tautų maišalynės, vis labiau kito
ją vartojančių keltų lūpose. Pagaliau,
susidūrusi su germanų frankais (jie
šiai galų ir lotynų kalbai davė vos kelis
šimtus savo žodžių), ši lotynų kalba, visiškai dezorganizuota, pradeda telktis į
naujus darinius: gimsta romanų kalba,
kuri yra tarpinė pereinant į vėlesnę
prancūzų kalbą.
Kaip tik šia romanų kalba pirmą kartą
buvo užrašytos legendos ir pasakojimai
apie apskritojo stalo riterius, iš kurių
Tristano ir Izoldos istorija išsiskiria pačiomis pagrindinėmis žmogiškosiomis
nemirtingojo mito vertybėmis. Jau minėjau, kad šie pasakojimai veikiausiai
atsirado keltų aplinkoje, iš jos vėliau
nukeliavo į Vokietiją, Angliją, Norvegiją, visur priklausomai nuo dirvos, į
kurią krito legendos grūdas, įgaudami
kiek kitokį atspalvį; tačiau nestinga teorijų ir apie vokišką šios prancūziškos
epopėjos kilmę. Kad ir kaip ten būtų
– ar frankai atsinešė į Galiją savo mitus, ar veikiau pažadino poetinę keltų
dvasią, trokštančią po plokščiu lotyniškosios dekadencijos racionalizmu, –
aišku, kad šie įstabūs pasakojimai atsirado susiliejus tiems dviem rasiniams
elementams.
Net iki XII a. pasakojimai apie Tristaną ir Izoldą, meilės gėrimą ir tragiškus
padarinius jo išgėrus ištisus šimtmečius buvo perduodami iš lūpų į lūpas,
kiekvienos kartos truputį pakeičiami ir praturtinami. XII a. viduryje jie
buvo išgryninti net keliose užrašytose
poemose. Dvi iš jų (rašytos Chrétieno
de Troyes ir La Chevre) mūsų dienų
nepasiekė, kitų dviejų poemų išlikę
fragmentai, kiekvienas apie 3000 eilių.
Vienos jų autorius yra truveras Thomas (apie 1170 m.), gyvenęs normanų
Anglijoje; kitos – beveik Thomaso bendraamžis Béroulis. Iš pirmosios versijos kaip išvestinis kūrinys kildinama
išplėtota poema, XII a. vokiečių kalba
parašyta Gotfrydo iš Strasbūro; iš antrosios – vokiškoji Eilharto iš Obergo
poema ir prancūziškas romanas proza.
Be to, yra išlikęs paskiras anoniminis
fragmentas (apie 1500 eilių) ir smulkių
atplaišų, išsibarsčiusių jau kitų literatūros veikalų imitacijose. Patekusios
į Vokietiją, apskritojo stalo legendos,
perkurtos germanų dvasios, tapo savotiška šiosios nuosavybe ir išraiška, kol
pagaliau Wagnerio genijaus dėka muzikos pavidalu apkeliavo visą civilizuotą pasaulį. Taigi pateikiau pagrindines
gijas, paprastumo dėlei šioje apžvalgoje nesileisdamas į detales.
Įžvalgus mokslininkas, romanų literatūros žinovas Josephas Bédier, kuris
daugelį metų paskyrė moksliniam senųjų spaudinių tyrinėjimui ir kilmės
nustatymui, ėmėsi vykusio ir sėkmingai įgyvendinto sumanymo. O būtent:
atgaivindamas laiko nutrauktą ir pažeistą senovės truverų kūrybą, iš išlikusių fragmentų jis panoro atkurti legendos apie Tristaną ir Izoldą visumą.
„Šiame darbe, – rašo apie jį Gastonas
Paris, – Bédier buvo atviri du keliai:
išeities tašku laikyti arba Thomaso,
arba Béroulio versiją. Pirmoji, pasitelkus vertimus į kitas kalbas ir imitacijas,
teikė visiškos vientiso pasakojimo restitucijos galimybę; jos trūkumas buvo
tas, kad taip gautas rezultatas būtų
buvusi mažiausiai archajiška poema
apie Tristaną – tokia, kurioje senasis
barbarų pradas jau būtų buvęs pritaikytas prie anglų ir prancūzų visuomenės riterių dvasios ir supratimo. Bédier
pasirinko antrąją galimybę – gerokai
sudėtingesnę, bet juo daugiau vertės jo
darbui suteikiančią – jis atkūrė seniausią Tristano legendos pavidalą.
Pradėjo nuo to, kad kaip įmanydamas tiksliau išvertė išlikusį Béroulio
fragmentą, t. y. daugmaž pasakojimo
vidurį. Taip tobulai persiėmęs senųjų
bardų dvasios, jų naivios jausenos, perpratęs paprastą raiškos būdą, prie išlikusio kūno jis pridėjo galvą ir galūnes
– tačiau ne mechaniškai, bet pasitelkęs
organiškos regeneracijos būdą. Tokių
pavyzdžių teikia gyvūnai: suluošinti
jie, padedami paslaptingos vidinės galios, atgauna ankstesnį savo idealios
formos pavidalą. Atkurdamas Bédier
pasinaudojo ir Thomaso poemos fragmentu bei visais kitais fragmentais ir
vertimais, iš kurių, vedamas tobulos
meistrystės ir saiko pojūčio, sėmėsi
to, kas regėjosi tinkamiausia veikalui
atkurti. Gastonas Paris netgi įtaria jį
iš pradžių surašius visą poemą romaniškomis eilėmis, kuo panašesnėmis
į Béroulio eiles, ir tik tada išvertus į
prancūzų kalbą.
Taip atsirado ši nuostabi ir vienintelė tokia knyga – ji pirmą kartą leido
mums gėrėtis visa legendos apie Tristaną ir Izoldą grožio pilnatve. Bédier
plunksna išsaugojo dvilypį poemos
pobūdį, teikiantį jai šitiek savito žavesio; tai nuotykių ir avantiūrų kupinas
riterių romanas, skirtas XII a. prancūzų riteriams ir rūmų bendruomenei
suburti ir prablaškyti, tačiau lygia greta
čia protarpiais atsiveria perspektyva ir
į kitą, dar stipresnį gyvenimą – legendinių pusdievių, išlaikančių tvirčiausią
ryšį su vis dar laukine ir mergiškai tyra
keltų miškų gamta, gyvenimą.
Tristano ir Izoldos legenda – tai pati
nuostabiausia, didžiai jaudinanti meilės poema, kokią žmonija kada nors
yra sukūrusi. Ir jei galima būtų sau
leisti lengvabūdišką laisvę pasisakyti
klausimais, kuriais ištisos kartos mokslinčių prirašė ištisas bibliotekas kontroversijų ir komentarų, drįsčiau teigti,
kad pats pobūdis, pats šios senovinės
legendos pateikimas turi liudyti jos gališką ir keltišką, o ne germanišką kilmę;
nebent manytume, kad germanų mitas, kritęs į galų žemę ir pasimaitinęs
jos stebuklingais syvais, kitu pavidalu
prisikėlė naujam gyvenimui.
Mat išsamiausia, tauriausia Tristano
ir Izoldos išraiška turi kaip tik tai, kas
yra vyraujanti vėlesnės prancūzų literatūros gija, kas ją išskiria iš visų kitų
ir kas lemia jos atsparumo įvairiems
poveikiams paslaptį. Nuolat vis iš naujo patiriamas meilės slėpinys, amžina
triumfuojanti meilės apoteozė drauge
su visu jos niekingumo, apgavysčių,
jos didingumo ir pažeminimo, garbės
ir niekšybės neaprėpiamumu, su visu
laimės girtumu ir nedalios tragizmu
– tai gija, kuri nuo Tristano ir Izoldos per Villono posmus ir Molière’o
Alcestą, didingus Racine’o herojus ir
menkutes Marivaux figūrėles, per neužmirštamus Manon Lesko ir kavalieriaus de Grijė, Adolfo ir Eleonoros
charakterius, per Stendhalį ir Balzacą,
Musset ir Verlaine’ą iki pat priešpaskutinio laikotarpio teatro ir literatūros
bei Paryžiaus gatvių dainelių toliau
nepertraukiamai tęsiama geriausiuose prancūzų literatūros puslapiuose ir
sudaro jos savitą, nepaneigiamą žavesį. Galima sakyti, kad besikuriančios
rasės dvasia pačiame savo priešaušryje pasisotino stebuklingojo gėrimo
iš Tristano ir Izoldos taurės ir kad šis
meilės gėrimas, stiprus kaip gyvenimas
ir tvirtesnis už pačią mirtį, jau amžinai
srovens jos gyslomis.
Jausmas, kuris apima skaitant Bédier
atkurtą Tristano legendą, yra susižavėjimas tobulu meniniu saiku traktuojant legendą. Manau, tai lemia du
veiksniai: vienas jų – pirmapradis paprastumas, su kuriuo senovės bardai,
dar nepaveikti „literatūros“, naiviai ir
dalykiškai dėstė įvykių seką; kitas, diametraliai priešingos prigimties, – tobulas meninis išmanymas, kuriuo pasižymėjo atkurtosios poemos autorius;
greičiausiai išugdytas geriausių pofloberinės epochos literatūros pavyzdžių,
jis sugebėjo vengti viso, kas galėtų sudrumsti ir pažeisti tą pirminį paprastumą. Šios sąveikos rezultatas yra neprilygstamas. Poema mūsų akyse rutuliojasi su stulbinamu efektų taupumu,
tarytum sąmoningai uždėjus surdiną,
glaustai dėstant žodžius, o drauge – su
psichologine gelme ir tikslumu, kiekgi
subtilesniu ir turtingesniu nei daugiažodis užvakarykštės „psichologinės“
mokyklos pretenzingumas! Taip, ši poema, išdainuota prieš aštuonis amžius,
o dabar atkurta, yra grėsminga šiuolaikinio romano konkurentė!
Versta iš: Tadeusz Boy-Żeleński,
Nieśmiertelny mit.
Vertė Beata Baublinskienė
*Turimos omenyje
gentys. – Vert. past.
Rašytojas Josephas Bédier.
Iliustracijos ir nuotrauka iš Wikipedia
9
Premjera
CHOREOGRAFAS ir
dirigentas
– apie
baletą Tristanas ir Izolda
Modestas Pitrėnas:
„Ši muzika atsirado iš šokio“
Inga Cibulskytė – Izolda,
Pavelas Koncevojus –
Tristanas
Krzysztofas Pastoras:
„Tai didelės meilės istorija“
padėsiančia trupę paruošti dideliems
iššūkiams ateityje. Be to, manau, kad
tai vienas geriausių mano pastatymų.
Kodėl šį kartą pavadinime prie Tristano pridėjote ir Izoldos vardą?
Švedijos ir Lenkijos nacionalinių baletų repertuare baleto pavadinimas buvo
tiesiog Tristanas. Tačiau ši istorija yra
viena didžiausių ir gražiausių kada
nors sukurtų meilės istorijų, legenda
apie Tristaną ir Izoldą turi neįtikėtinai
senas tradicijas, ji net senesnė už Romeo ir Džuljetos istoriją. Todėl nutariau pavadinimu aiškiai parodyti, kad
tai baletas apie didelę vyro (Tristano)
ir moters (Izoldos) meilę.
Tristanas ir Izolda yra pirmasis jūsų
sukurtas baletas, kurį tapęs LNOBT
Baleto trupės meno vadovu pasiūlėte
statyti Vilniuje. Kas lėmė šį pasirinkimą?
Tristanas ir Izolda yra iššūkis teatro
Baleto trupei. Tai sunkus spektaklis, į
kurį reikia įdėti daug pastangų, išties
didelis pastatymas, į kurį įtraukti visi
šokėjai. Šokio kalba čia griežtai remiasi
klasikinio baleto technika, bet tai nevisiškai klasikinis baletas, jis turi šiuolaikinio baleto elementų. Tikiuosi, tai labai geras akstinas trupei žengti žingsnį
naujos estetikos link, tobulėti. Tristanas ir Izolda turėtų tapti svarbia gaire,
10
Kaip manote, kodėl žmonės turėtų ateiti į Tristaną ir Izoldą?
Manau, pagrindinė priežastis ta, kad,
kaip jau minėjau, tai viena gražiausių
meilės istorijų, tačiau taip pat svarbu,
kad šis baletas įgalina išvysti kitokią
estetiką, naują Lietuvos baleto trupės
veidą. Pastatymas įspūdingas, bet viskas perteikiama moderniais būdais.
Kalbu ne tik apie choreografiją, bet ir
apie scenografiją, šviesas, vaizdo projekcijas. Ir, be abejo, dar vienas labai
svarbus veiksnys yra Richardo Wagnerio muzika – aukščiausios meninės
prabos, tiesiog nuostabi. 2013-aisiais
minėsime Wagnerio metus, todėl manau, kad teatro repertuare apskritai labai svarbu turėti dar vieną pastatymą,
kuriame skamba šio genialaus kompozitoriaus muzika.
Kaip sekasi mūsų trupės šokėjams
rengti vaidmenis?
Keletas atlikėjų buvo atvykę stažuotis
pas mane į Varšuvą. Pastebiu nepaprastą pažangą, ypač tų, kurie rengia
pagrindinius vaidmenis. Kaip tik dabar matau, kiek daug trupė turi potencijos. Keletas mano asistentų atvyko į
Lietuvą dirbti su trupe. Esu patenkintas drausme, tinkamu požiūriu, entuziazmu. Juk praeitas sezonas labai
sunkus – buvo daug spektaklių, be to,
įvyko Kūrybinio impulso premjera. Šis
projektas labai pavykęs ir naudingas
trupei, tai taip pat naujas žingsnis jos
raidoje.
Wagnerio Tristano ir Izoldos partitūra nėra lengva nei orkestrui, nei dirigentui. Kaip sekasi ją rengti?
Ši partitūra kiekvienam orkestrui yra
iššūkis, juo labiau mūsų regione, kur
Wagneris gana retas (galbūt tik Ryga
turi privilegiją vadintis Wagnerio
miestu, todėl ten šio kompozitoriaus
operos skamba dažniau). Tad kiekvienas susitikimas su Wagneriu praturtina orkestrą, jo skambesį, suvokimą,
kvėpavimą, štrichus, dinamiką. Šis
atvejis nėra išskirtinis. Tačiau išskirtinis jis tuo, kad muzika, skambanti
balete Tristanas ir Izolda, nėra visiškai
autentiška Wagnerio operos muzika.
Tai vieno geriausių olandų instrumentuotojų Henko de Vliegerio aranžuota
orkestrinė pasija, kurią sudaro keletas
operos Tristanas ir Izolda epizodų, ir
Wagnerio Wesendonck dainos. Pas-
Trumpai
tarosios tarsi inkliuzai įterptos į
partitūrą, bet skamba labai organiškai.
Darbas labai įdomus, matau
ugnelę muzikų akyse, tai labai
džiugina.
Ką jums pačiam reiškia Tristano
ir Izoldos istorija?
Pavadinimas Tristanas ir Izolda
man išsyk asocijuojasi su Wagnerio apdainuota mitologine meile
– platoniška, pakylėta, net antgamtiška. Jos personažai beveik
mistiniai. Ir staiga man į rankas pateko knygelė – viduramžių meilės romanas Tristanas ir
Izolda, kurį, beje, Meilės eliksyre
skaito Adina. Tam tikra prasme
nusivyliau, nes čia meilės istorija, nors daug labai gražių dialogų
ir įmantri, senoviškai prabangi
iškalba, yra beveik buitinė ir žemiška, tad visas jos svoris ir gylis
mano akyse savotiškai sumenko.
Ir vis dėlto tai labai pagavi, emocinga istorija, įkrauta įvairių – ne
tik taurių ir kilnių – žmogiškų
jausmų, pavyzdžiui, keršto, neapykantos. Viso to, kas aprašyta
jau nuo senų senovės, pradedant
Senuoju Testamentu. Taigi ši istorija visų pirma labai jausminga.
Ir tą jausmingumą labai stengiamės perteikti grodami, muzikuodami.
Jūsų nuomone, ar ši muzika tinkama šokiui?
Ji ir atsirado iš šokio, iš vidinio
poreikio šokti. Muzikinis audinys – tokia fragmentų seka, kokia
skamba balete, – buvo sugalvotas
būtent baletmeisteriui. Todėl ši
muzika negali būti netinkama
šokiui. Manau, kad tai bus ir reginys, ir emocija, ir muzika. Viskas
vientisa.
Kalbino Beata Baublinskienė
Liepsnojantis Maestro
Elegijus Bukaitis (g. 1941 m. Vilniuje) – neeilinė nedidelės Lietuvos baleto bendruomenės asmenybė: energingas, ekscentriškas, su ypatingu humoro jausmu ir daugybe idėjų. Jo biografija, prasidėjusi Gelgaudiškio
vaikų namuose, atvedė į vieną garsiausių pasaulyje klasikinio baleto šventovių – Agrippinos Vaganovos baleto akademiją (Sankt Peterburgas), kurioje jis mokėsi 1955–1962 m., o 1971 m. baigė tuometinio Leningrado
konservatoriją ir gavo baletmeisterio režisieriaus diplomą. Lietuvos valstybiniame operos ir baleto teatre Bukaitis pastatė Piotro Čaikovskio baletus Spragtukas ir Gulbių ežeras, Adolphe’o Adamo Žizel, Eduardo Balsio
Eglę žalčių karalienę, Johanno Strausso Žydrąjį Dunojų, Antano
Rekašiaus Aistras ir Aurą, buvo vienas pirmųjų Klaipėdos muzikinio teatro choreografų.
Dirbdamas Lietuvos vidaus reikalų ministerijos Kultūros rūmuose, Bukaitis su originalia ritminės ir plastinės improvizacijos sistema supažindino daugybę savo studijos lankytojų.
Gausiai iliustruotoje knygoje Liepsnojantis Maestro. Apie choreografą Elegijų Bukaitį (Vilnius: Krantų redakcija, 2012, 128
p.) – atidesnis žvilgsnis į Elegijaus Bukaičio kūrybą, paties choreografo mintys apie baleto meną, kolegų iš Lietuvos ir Rusijos
žodžiai, skirti žaižaruojančio talento Maestro.
Duetas
Rūta Krugiškytė-Čiplienė (g. 1948 m.)
– Lietuvos baleto artistė, sukūrusi daug
vaidmenų Lietuvos baleto scenoje,
žurnalistė, parašiusi baleto spektaklių recenzijų, poleminių straipsnių
Lietuvos baleto istorijos ir nūdienos
klausimais. Duetas – pirmoji jos knyga (Rūta Krugiškytė, Duetas. Baleto solistų Tamaros Sventickaitės ir Henriko
Kunavičiaus kūryba. Vilnius: Krantų
redakcija, 2012, 236 p.). Joje piešiamas
garsių XX a. vidurio ir antrosios pusės
Lietuvos baleto solistų, gyvenimo ir
scenos partnerių Tamaros Sventickaitės (1922–2010) ir Henriko Kunavičiaus (1925–2012) kūrybinis portretas.
Knygoje atsiskleidžia ilgai trukęs autorės bendravimas su ypatingais baleto meno žmonėmis. Autentiškas jų
mintis papildo istorinių dokumentų
pavyzdžiai, unikalios archyvinės nuotraukos, asociatyvios Lietuvos poetų
eilės, padedančios išryškinti reikšmingą Lietuvos baleto istorijos etapą.
Netekome Henriko Kunavičiaus
Gegužės 25 d. eidamas 88 metus Vilniuje mirė žymus Lietuvos baleto solistas Henrikas Kunavičius.
Gimęs 1925 m. Kaune, 1940–1944 m. lankė Valstybės teatro
baleto studiją, buvo Vytauto Aukščiūno ir Broniaus Kelbausko mokinys. 1946 m. stažavosi Leningrado S. Kirovo operos
ir baleto teatre. Lietuvos baleto scenoje Henrikas Kunavičius
šoko 1943–1968 m. (iki 1948 m. Kaune), daugelį metų – greta savo scenos ir gyvenimo partnerės Tamaros Sventickaitės.
Henrikas Kunavičius sukūrė daugiau nei 45 vaidmenis. Kūrybinio žydėjimo metais šoko daugelį pagrindinių baleto
repertuaro partijų. Tai Zygfrydas (Gulbių ežeras), Dezirė
(Miegančioji gražuolė), Albertas (Žizel), Bazilis (Don Kichotas), Spartakas (Spartakas) ir kt. Jo klasikinių baletų princai,
pasak baleto kritikės Aliodijos Ruzgaitės, pasižymėjo ne tiek
išoriniu artistiškumu, kiek jaunatvišku polėkiu, jausmų nuoširdumu ir šokio ekspresija. Baleto solistas taip pat sukūrė
įsimintinus vaidmenis lietuvių kompozitorių Juozo Gruodžio (Jūratė ir Kastytis, Kastytis), Juozo Pakalnio (Sužadėtinė, Antanas), Juozo Indros (Audronė, Ugnius), Juliaus Juzeliūno (Ant marių kranto, Jonis), Eduardo Balsio (Eglė žalčių
karalienė, Žilvinas) baletuose.
1952–1961 m. Henrikas Kunavičius dėstė M. K. Čiurlionio
meno mokykloje, vadovavo Choreografijos skyriui. 1968–
1990 m. buvo Lietuvos televizijos Muzikos redakcijos režisierius. Nuolat rašė spaudoje. 1971 m. su kompozitoriumi
Antanu Rekašiumi sukūrė baleto Aistros libretą.
11
įspūdingas
P
Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre šiemet
buvo surengtos pirmosios choreografinės dirbtuvės Kūrybinis impulsas. Birželio 3 d. projektą vainikavo puikiai
publikos įvertintas choreografinių miniatiūrų koncertas.
Pasak LNOBT Baleto trupės meno vadovo ir naujosios iniciatyvos „krikštatėvio“ Krzysztofo Pastoro, „tai buvo neįtikėtina. Kokia galinga energija scenoje ir žiūrovų salėje!
Buvo nuostabu matyti laimingus šokėjus ir entuziastingą
publiką. Žiūrovai stovėdami surengė ilgai trunkančias ovacijas. Dėkoju visiems dalyviams, rezultatas iš tiesų buvo
puikus!“
Pirmosios LNOBT choreografinės dirbtuvės vyko nuo šių
metų vasario mėnesio. Projektas iš karto sulaukė didelio
susidomėjimo ne tik tarp teatro šokėjų, kurių vieni dalyvavo ir kaip debiutuojantys choreografai (Rūta Kudžmaitė,
Živilė Baikštytė, Martynas Rimeikis, Igoris Zaripovas, Olga
Konošenko, Andrius Žužžalkinas, Žilvinas Beniuševičius,
Juhi Jonekura), kiti – kaip savo kolegų vizijas įkūnijantys
atlikėjai (Inga Cibulskytė, Gediminas Bubelis, Greta Gylytė, Vaida Šniurevičiūtė, Laimis Roslekas, Voicechas Žuromskas, Haruka Ohno, Kipras Chlebinskas ir daugelis
kitų). Kūrybiniu impulsu susidomėjo ir nepriklausomi ne
tik Lietuvos, bet ir užsienio (Eglė Špokaitė, Vilija Putrius
(JAV), Edita Stundytė, Pavelas Moskvito (VFR, Vokietija),
Beata Molytė) menininkai.
Koncerte buvo parodyti dvylikos choreografų darbai – vienuolika miniatiūrų (vieną jų kūrė Konošenko ir Žužžalkino duetas), scenoje pasirodė 28 šokėjai. Daugelis miniatiūrų buvo šokamos muzikai skambant iš įrašo, tačiau porą
kompozicijų (Zaripovo Elegiją pagal Sergejaus Rachmaninovo muziką ir minėto dueto Jausmus) lydėjo gyvas atlikimas. Grojo Simas Minkevičius (fortepijonas), Raimundas
Butvila (smuikas), Arūnas Statkus (altas), Justas Kulikauskas (violončelė) ir Giedrius Gelgotas (fleita). Vaizdo projekcijas kūrė Linartas Urniežius, šviesų dailininkas Levas
Kleinas, kostiumų dailininkės Jolanda Imbrasienė ir baleto artistė Jelena Lebedeva, šukuosenų stilistė baleto artistė
Urtė Bareišytė.
„Šiuo rimtu, mėgėjiškumo išvengusiu renginiu 90-ies metų
jubiliejų netrukus minėsiantis Lietuvos baletas pasirodė
gebąs ieškoti ir surasti naujų raiškos būdų bei formų, priartėti prie dinamiškos šiuolaikinės vizualinės kultūros. Reikia tikėtis, kad Kūrybinis impulsas – tik pirmasis žingsnis
pirmyn, į iššūkiais ir staigmenomis masinančią originaliosios choreografinės kūrybos erdvę“, – straipsnyje Padažnėjęs šokio pulsas rašė Helmutas Šabasevičius. (7 meno dienos,
2012-06-08)
„Apibendrinant belieka pasidžiaugti puikiu LNOBT renginiu, o, kaip sakoma, gera pradžia – pusė darbo. Kai kuriems
šokėjams dalyvavimas Kūrybiniame impulse buvo pirmas
kūrybinio amplua bandymas, ir, sakyčiau, visi bandymai
buvo daugiau ar mažiau sėkmingi. Kiek iš tų „bandytojų“
nesustos ir toliau bandys savo galimybes, kiek jų išdrįs imtis didesnių, reikšmingesnių darbų, parodys laikas. Svarbu
nesustoti“, – apibendrina Vita Mozūraitė. (www. dance.lt)
Belieka laukti, ką subrandins antrasis Kūrybinio impulso
sezonas.
Pirmąjį Kūrybinį impulsą vainikavo
KONCERTAS
8
6
1
9
10
5
2
3
11
7
12
4
13
Bravissimo
12
1–2. Olgos Konošenko ir Andriaus Žužžalkino Jausmai, šoka Olga Konošenko, Martynas Rimeikis ir Kipras Chlebinskas, 3. Martyno Rimeikio Belaukiant Godo, šoka Andrius Žužžalkinas ir Marius Miliauskas, 4. Beatos Molytės
Emocija, šoka Rūta Juodzevičiūtė, Beata Molytė, Goda Bernotaitė ir Margarita Makejeva,
5. Pavelo Moskvito choreografinė miniatiūra, šoka autorius ir Natalija Sologub, 6. Vilijos Putrius Kame stiprybė?, šoka Eglė
Špokaitė, 7. Igorio Zaripovo Elegija, šoka Zaripovas ir Haruka Ohno, 8–9. Editos Stundytės Degimas, solistė Anastasija Čumakova, 10. Juhi Jonekuros Draugas, šoka Laimis Roslekas ir Voicechas Žuromskas, 11. Greta Gylytė šoka Rūtos Kudžmaitės Liūdną
šventę, 12. Živilės Baikštytės Duetą šoka Inga Cibulskytė ir Voicechas Žuromskas, 13. Žilvino Beniuševičiaus Tamsa šviesoje.
Martyno Aleksos nuotraukos
13
Vis-à-vis
TATJANA?
TATJANA
Nejau toji pati
Dalia
Sverdiolienė
Praeito sezono pabaigoje parodyta opera Eugenijus Oneginas atvėrė slėpiningą ir jaunesniajai teatro lankytojų kartai galbūt nedaug tepažįstamą Piotro Čaikovskio kūrybos klodą. Nuo paskutinio 1981 m. pastatymo didžiojoje scenoje praėjo trisdešimt vieneri metai*. LNOBT istorijoje būta ne vieno šios operos pastatymo, bet dabar juos mena tik garbūs teatro ir publikos senbuviai.
Šiandien jau niekas nebepasakys, kaip pirmojoje 1923 m. operos premjeroje dainavo Julija Dvarionaitė – pirmoji lietuvių Tatjana.
Tačiau kaip tik šiandien turime progą paminėti bene visų praeities dainininkių, Lietuvos operos scenoje sukūrusių chrestomatinį Tatjanos vaidmenį, vardus: Adelė Galaunienė, Aleksandra Staškevičiūtė, Antanina Dambrauskaitė, Petronėlė Zaniauskaitė,
Jadvyga Petraškevičiūtė, Birutė Leonaitė, Sofija Vojevodskaja, Giedrė Kaukaitė, Elvyra Kornejeva, Sofija Jonaitytė, Irena Milkevičiūtė.
Naujausioje Eugenijaus Onegino premjeroje Tatjaną pasigėrėtinai dainavo
LNOBT solistė Sandra Janušaitė.
Dainininkės gerbėjams pateikiame jos
mintis apie neblėstančią operos fabulos ir siužeto gyvybę, psichologinį artisto ir jo kuriamo veikėjo ryšį, taip pat
– sėkmingos karjeros receptą.
14
Režisierius Vasilijus Barchatovas
atlikėjams pateikė originalią operos
veikėjų traktuotę; savą spektaklio
viziją turėjo ir dirigentas. Ar jos neprieštaravo Jums artimam Tatjanos
portretui?
Ne. Galėčiau pasakyti, kad šios traktuotės viena kitą tik papildė, – tikrai
buvo įdomu dirbti tiek su režisieriumi, tiek su muzikos vadovu ir dirigentu Robertu Šerveniku. Žinoma, ir pati
sau išsikėliau aukštą kūrybinę kartelę.
Kai dirbu, visuomet stengiuosi įsiklausyti ir į dirigento, ir į režisieriaus
mintis – suderinti jų norus su savais,
taip pat – su kompozitoriaus sumanymu.
tiek psichologinius, tiek muzikinius
vaidmens aspektus. Tačiau, žinoma,
dainininko vizija nėra galutinė. Dirigentas visada pakoreguoja vaidmenį
repeticijose su ansambliais ir orkestru. O tik paskui pasirodo Ponas Režisierius.
Esate lyg tarp trijų valdžių – režisieriaus, dirigento ir kompozitoriaus.
Tačiau režisierius ir dirigentas Jus
valdo čia ir dabar, o štai kompozitorius, sakykim, iš dangaus.
Bet jo muzika yra čia!
Kokie vėjai pūtė statant Eugenijų
Oneginą? Antai režisierius Barchatovas pristatė šį spektaklį kaip istoriją,
galinčią vykti bet kurioje epochoje,
socialinėje ir kultūrinėje aplinkoje,
taip pabrėždamas žmogaus vertybių, ydų ir silpnybių universalumą
ir nemarumą. Kalbėdamas apie Čaikovskio partitūrą, tarp natų slypintį
veikėjų psichologinių portretų pažinimo raktą, jis minėjo ir perkeltus
draminius akcentus. Pasak režisieriaus, jam „svarbiausi yra žmogaus
jausmai, dramaturgijos konfliktas,
psichologija. Viskas priklauso nuo
tikslaus aktorinio ir muzikinio spektaklio atlikimo.“ Kokios vaidybos užduotys Jums, pagrindinio vaidmens
atlikėjai, teko Barchatovo pastatyme?
Džiaugiuosi, kad mūsų laikų operoje
draminio veiksmo ieškoma ne vien
kompozitoriaus sukurtoje partitūroje,
vokalinėje partijoje ar jo paties ranka
rašytose remarkose. Šiuolaikiniai operų režisieriai siekia operinį dainavimą
Tokiu atveju kompozitoriaus įtaka
tarsi nejaučiama – ji priklauso ir nuo
Jūsų vaizduotės, kūrinio suvokimo,
asmeninės vaidmens vizijos.
Pirmiausia dainininkas atlieka juodą darbą, arba, kaip sakau, paruošia
juodraštį. Jis peržvelgia partitūrą, įsigilina į psichologines personažo būsenas – bent jau aš taip darau. Nemanau, kad dainininkas yra baltas lapas,
kuriame kiekvienas statytojas galėtų
rašyti savo meninį tekstą. Tam tikrą
viziją ir personažo dinamiką vaizduotėje dainininkas iš dalies susikuria
pats. Ateidamas į repeticiją jis jau turi
savo vaidmens schemą, kuri išryškėjo
skaitant muzikinį tekstą. Pirmosiose
bendrose repeticijose mes, dainininkai, jau turime būti patys išsinagrinėję
Ir viską sujaukia?
Sakykime, šiek tiek sujaukia – įleidžia
naujo vėjo, o tai visada gerai. Pažiūrėkite į upelį – kodėl jis toks tyras ir
švarus? Dėl to, kad nuolat teka, upelio
vanduo vis atsinaujina. Taip ir scenoje: nauji vėjai, gerąja prasme – skersvėjis labai puiku, aš tuo būnu labai
patenkinta.
glaudžiai susieti su judesiu, nes kaip
tik judesiai ir kūno kalba kreipia į
pasąmonę. Tai labai svarbu: kuo raiškesnis judesys scenoje, tuo informatyvesnis ir paveikesnis psichologinis
kuriamo veikėjo portretas. Ir aš tam
tikrai pritariu. Žinoma, operoje pirmiausia klausomasi dainavimo, tačiau
man teko aktorinės bangos operoje
laikotarpis, kai siekiama kuo glaudesnės dainavimo ir aktorystės jungties.
Iš pradžių būna labai sunku, bet drauge su režisieriumi įgyvendinant pasiūlytas judesio ir vaidybos idėjas galutinis rezultatas tampa psichologiškai
pagrįstas, man pačiai suprantamas ir
priimtinas, todėl natūraliai ir lengvai
įgyvendinamas. Kitaip tariant, mums,
dainininkams, svarbiausia ne vien plikas natas dainuoti, bet gebėti pajausti būseną ir turėti priemonių, kaip ją
išreikšti. Todėl man labai svarbios ne
tik kompozitoriaus, bet ir dirigento,
o ypač režisieriaus dramaturginės vizijos. Manau, kad spektaklyje jos nesikirto, tarpusavyje nesusipriešino, o
sklandžiai viena kitą papildė ir gražiai
derėjo, artistams ir man asmeniškai
suteikdamos papildomų aktorinės
raiškos galimybių.
Dainuodama scenoje, persikūniju –
jau esu ne Sandra, o Tatjana arba kita
operos herojė ir išgyvenu visus jos
jausmus. Manau, kiekviena moteris,
stebėdama Tatjaną operoje Eugenijus
Oneginas, pritars tam, ką supratau ir
aš, – kada žmogus labiausiai pažeidžiamas. Kai jis labai myli, o mylimas žmogus jį išduoda, tarsi smogia
peiliu iš nugaros. Mylimojo išdavystė
sukelia skaudžiausius jausmus. Tatjana mylėjo ir tebemyli Oneginą, ji
atsidavė jam visa širdimi ir siela. Tačiau noriu pasakyti, kad ne tik moteris, bet ir vyras, kiekvienas žmogus
nėra apsaugoti nuo panašių jausmų,
geliančio išdavystės ir nusivylimo
skausmo. Visi buvome kada nors
vienaip ar kitaip įskaudinti, turime
skaudžios asmeninės patirties, todėl
galbūt manoji Tatjana kam nors sukels prisiminimus ar išjudins naują
užgniaužtų jausmų antplūdį. Būti atstumtam mylimo žmogaus – tikrai ne
vien moterų dalia. Ir vyras gali būti
įskaudintas, jei savo tyra siela myli,
bet jo meilę varžo, tarkim, luomo
skirtumai ir moteris nuo jo nusisuka sakydama: „Tu man netinki.“ Juk
meilė nepavaldi luomui.
Sandra Janušaitė –
Tatjana Piotro Čaikovskio operoje Eugenijus Oneginas. Auklė
– Eugenija Klivickaitė
Galbūt Lenskis operoje yra psichologiniais saitais susijęs su Tatjana, tarsi jos veidrodinis atspindys?
Taip! Kai Lenskis pirmame veiksme dainuoja savo ariozo „Aš myliu
jus, Olga“, Tatjana įeina į kambarį ir
paslapčia klausosi jo. Ne dėl to, kad
pavydėtų sesei, o kad supranta ir atpažįsta jo jausmus. Klausydamasi ji
mąsto: aš suprantu jį, bet kodėl Olga
jo negali suprasti? Lenskio eilės Olgai – lyg nudėvėti batai. O Tatjana
jau subrendusi ne tik meilės poezijai,
bet ir tikrai meilei. Lenskis ir Tatjana
– giminiškos sielos, tuo jie ir panašūs. Olga pernelyg jauna, ji reaguoja į
Lenskio meilę kaip paauglė.
Pasak režisieriaus, visos spektaklio
moterys (Tatjana, Olga, Auklė, Larina) yra nelaimingos, tačiau jų išgyvenimai ir poelgiai skiriasi priklausomai
nuo gyvenimo patirties. Štai Auklė – ji
pirmoji pastebi, kad aš įsimyliu Oneginą. Ji kiaurai regi Tatjanos jausmų
sumaištį, nujaučia ir jos santykių su
Oneginu baigtį, tačiau savo liūdną
nuojautą laiko užgniaužusi. Antrame
paveiksle ji tik apsimeta, kad nežino,
kam nešti laišką, nes iš anksto supranta, kad savimyla Oneginas neįvertins
karštų kuklios ir tyros kaimo merginos jausmų. Tatjana – mylimas Auklės vaikas, Tatjaną ji myli labiau nei
Olgą ir veltui stengiasi ją apsaugoti
nuo skaudžių išgyvenimų. Motinai
Larinai tik taurelė padeda nuslopinti
savo kadais užgautus jausmus. Visos
keturios spektaklio moterys nelaimingos, patyrusios nelaimingą meilę, bet
kiekviena savaip. Tatjana paskendusi
knygose – taip ji vaduojasi iš nykios
aplinkos. Ji neturi kito kelio, nes ją
ketina ištekinti už vietinio jaunikio:
vienas keturiomis vaikšto, kitas – be
dantų, trečias nuometą iš kišenės išsitraukia. Tatjana subrendusi tekėti, bet
visoje nusigyvenusioje apylinkėje nėra
nė vieno jos verto vyro. Štai kodėl ji
bėga nuo ją supančio pasaulio į knygas.
Tatjana išteka už nemylimo Gremino, šis pagyvenęs generolas įžvelgia
jaunutėje merginoje taurią ir kilnią
asmenybę...
Tatjana išteka, nes tik taip gali išsivaduoti iš atgrasios aplinkos, ir dėl
to jaučia Greminui pagarbą ir dėkingumą. Tekėdama už Gremino, giliai
širdyje ji vis dar tebemyli Oneginą.
Trečiame veiksme, aukštuomenės
pokylyje vėl išvydusi Oneginą, ji tarsi
susvyruoja, bet dabar prabyla jos, jau
patyrusios moters, abejonė: o jei Oneginas ir vėl ją paliks? Kad ir su skausmu, bet ryžtingai ji ištaria Oneginui:
„Ne, ne!“ Jaunystės meilės nebeįmanoma sugrąžinti. Esu ir liksiu ištikima
savo vyrui.
Vokaliniu požiūriu Tatjanos partija
nėra labai sunki. Ar galite ją palyginti su kitomis?
Tai priklauso nuo požiūrio ir atsakomybės. Ar dainuoju Baterflai, ar Tatjaną, atiduodu labai daug jėgų. Baterflai
partija, nors ir sudėtinga, mano balsui
labai patogi. Jei lygintume Mimi ir
Miuzetę Bohemoje, mieliau dainuoju
Mimi... Be to, pasitaiko ir nenumatytų
dalykų: kartą spektaklio metu ėmiau
ir užlipau ant stiklo šukės. Skauda,
kraujas bėga, o tuo metu turiu svajingai dainuoti savo ariją...
Sukūrėte ne vieną vaidmenį, kuriuos
repetavote su pasaulyje garsiais operos ir teatro režisieriais: Zentą (Skrajojantis olandas) – su Francesca
*2006 m. buvo sukurtas
LNOBT Operos studijos Eugenijaus Onegino
pastatymas. Red. past.
15
Zambello, Mikaelą (Karmen) – su
Arnaud Bernard’u, Rachelę (Žydė)
– su Günteriu Krämeriu, Dezdemoną (Otelas) – su Eimuntu Nekrošiumi. Kokią įtaką Jums, operos solistei,
daro žymių teatro kūrėjų asmenybės?
Džiaugiuosi operos režisierių kaita, įvairove ir labai tai vertinu. Visad
stengiuosi vykdyti jų norus, prisidėti
įgyvendinant jų menines idėjas – šiais
laikais režisierius yra pagrindinė figūra, kone dievas. Jo spektaklio samprata man yra šventa. Esu dėkinga ir
Daliai Ibelhauptaitei už jos teatrines
įžvalgas, ir visiems su manimi dirbusiems. Artistas, kaip ir kiekvienos kitos profesijos žmogus, auga ir tobulėja tik dirbdamas. Pradėjus nuo mažų
vaidmenų, ilgainiui ateina laikas dideliems ir sudėtingiems. Ne tik teatro
spektakliuose, bet ir kituose projektuose ar koncertuose įgyju aktorinės
praktikos ir patirties. Ką nors gaunu
iš kiekvieno vaidmens, kiekvieno režisieriaus, kiekvieno repetitoriaus, priimu ir branginu visų profesionalų pastabas. Pavyzdžiui, rengiant Madam
Baterflai labai svarbi judesių plastika,
o štai vokiškose operose teko tobulinti ne tik teksto tarimą, bet ir specifinį
vaidybos būdą.
Esu nepaprastai dėkinga choreografei Jūratei Sodytei – ji, būdama baleto meistrė, mokė mane, kaip judesiu
ir kūno plastika išreikšti ir parodyti
jausmus. Jūrate, ačiū jums!!! Vertingų
aktorystės pamokų repeticijose gaunu
ir iš Gedimino Šeduikio – jis mane
įvedė į Valkiriją, kur dainuoju Zyglindą. Nuolatos prisimenu visų savo pedagogų – a. a. Vlados Mikštaitės, Irenos Milkevičiūtės, Jolantos Čiurilaitės
– vertingiausius patarimus. Jų mano
kelyje buvo daug, jie visi dosniai dalijo man savo žinias, patirtį ir mokytojo
išmintį. Ačiū jiems.
Sandra, o ką Jūs patartumėte jaunoms merginoms, pasukusioms į solinį dainavimą? Kaip lavinti balsą,
kur ieškotis pedagogų – užsienyje ar
čia, Lietuvoje? Ko joms tektų atsisakyti, o ką vertėtų atrasti?
Galbūt pasirodys keista, bet patarčiau
iš pradžių padainuoti chore ir pasimokyti chorinio dirigavimo. Dainavimas chore moko preciziškai išgirsti
ir atlikti kūrinio detales, o dirigavimas
padeda labai gerai suvokti, aprėpti
kūrinio visumą. Taip pat labai svarbi
16
Apžvalgos
AKIMIRKOS
savidrausmė, fizinis ir psichologinis pasirengimas. „Scenoje turi
atrodyti kaip karalienė!“ – sakydavo Vlada Mikštaitė, o tai reiškia ir gerą laikyseną, ir dvasinę
tvirtybę. Aš pačias geriausias
dainavimo ir aktorinio meistriškumo pamokas gavau Lietuvoje,
tačiau vienos taisyklės čia nėra
– puikių pedagogų esti visur, tik
reikia atsikratyti nereikalingų
baimių, išlaisvinti smalsumą ir
pažinimo troškulį. O tada belieka
tikėti savimi ir daug daug dirbti.
Vilniaus miesto
T E A T R A S
iš premjeros
egzistencinių
pokyčių keliu
1 7 8 5 – 1 9 1 5
Dėkoju už pokalbį!
2
1
3
4
5
Praeitas sezonas subrandino Piotro
Čaikovskio operos Eugenijus Oneginas premjerą (gegužės 18 d.). Pastatymas sulaukė įvairių vertinimų, tačiau
nė vieno žiūrovo nepaliko abejingo.
Čaikovskio muzika, Puškino siužetas –
klasika todėl ir vadinama klasika, kad
kiekvienam pasako kai ką labai aktualaus, nesvarbu, ar gyventum XIX a., ar
dabar. O kur dar puikus atlikimas!
Spektaklio muzikos vadovas ir dirigentas Robertas Šervenikas, režisierius Vasilijus Barchatovas (Maskva), scenografas Zinovijus Margolinas (Maskva),
kostiumų dailininkė Marija Danilova (Maskva), šviesų dailininkas Levas
Kleinas, choro meno vadovas Česlovas
Radžiūnas.
Premjeroje dainavo Sandra Janušaitė
(Tatjana, 1 nuotr.), Vytautas Juozapaitis (Oneginas, 3–4), Merūnas Vitulskis
(Lenskis, 8), Jovita Vaškevičiūtė (Olga,
8), Egidijus Dauskurdis (Greminas, 3),
Inesa Linaburgytė (Larina, 8), Eugenija Klivickaitė (Auklė), Rafailas Karpis
(Trikė), Dmitrijus Poleščukas (Zareckis).
Ypač spalvingos buvo choro scenos
(2, 5–7).
6
7
8
Nacionalinių operos ir baleto trupių istoriją siejame su Valstybės teatro Kaune
veikla. Kaip žinome, pirmasis operos
spektaklis šioje scenoje įvyko 1920 m.,
baleto – 1925-aisiais. Tačiau klaidinga
būtų manyti, kad iki tol operos ir baleto
Lietuvoje nebuvo. Greičiausiai daugelis yra girdėję apie itin ankstyvą operos
atėjimą į Lietuvą XVII a., kai karalaičio
Vladislovo Vazos iniciatyva 1636 m.
Vilniaus žemutinėje pilyje įvyko pirmieji operos spektakliai. Tačiau tai buvo
jungtinės Lietuvos ir Lenkijos valstybės
gyvavimo laikais. O kas antrojoje Abiejų
Tautų Respublikos sostinėje – Vilniuje
– vyko po to, kai XVIII a. pabaigoje ši
valstybė išnyko iš Europos žemėlapių?
(Padalijimai vyko 1772, 1793, 1795 m.)
Jokiame muzikos istorijos vadovėlyje
apie tai neperskaitysime. Priežastis paprasta: istoriniai tyrimai apie muzikinį
gyvenimą tais laikais, kai Lietuva tebuvo
anonimiška Rusijos imperijos gubernija, vykdomi tik dabar. Tad tuo didesnę
vertę įgauna 2011 m. Kultūros tyrimų
instituto išleista Vidos Bakutytės knyga Vilniaus miesto teatras: egzistencinių
pokyčių keliu 1785–1915. Autorė už šį
fundamentalų 528 puslapių veikalą su
įdomiomis, net unikaliomis iliustracijomis (ir visais privalomais priedais –
santrauka anglų kalba, bibliografija, asmenvardžių rodykle) šįmet pelnė Onos
Narbutienės premiją už geriausią 2011
metų muzikologijos darbą.
Kaip rašo leidėjai, šioje monografijoje
tyrinėjama reikšmingo Lietuvos kultūros
paveldo objekto − Vilniaus miesto teatro − veikla nuo įkūrimo 1785 m. iki Pirmojo pasaulinio karo veiksmų Vilniuje
1915 m. Pirmą kartą visas šioje knygoje
pristatomas laikotarpis pateikiamas kaip
vientisumą liudijančius požymius turintis visumos reiškinys. Knygoje atspindėtas sudėtingas pirmojo ir 130 metų vienintelio Lietuvoje profesionalaus dramos
ir muzikinio miesto teatro nueitas kelias,
ne kartą atvesdavęs prie nepalankių jo
egzistencijai kryžkelių. Čia nagrinėjamas
repertuaras, trupių sudėtis, aktoriaus
meno ypatumai, režisūros formavimasis,
teatro kritikos radimasis ir raida, įvardijamas istorinis Vilniaus miesto teatro
reikšmingumas teatro raidai Lietuvoje,
miesto kultūros plėtrai.
Knyga skiriama įvairių kultūros sričių
tyrėjams, edukacinėms reikmėms ir visiems, besidomintiems teatro (dramos ir
muzikos) istorija bei Vilniaus praeitimi.
Kompozitoriui
B r o n i u i
Kutavičiui – 80
Rugsėjo 13 d. kompozitorius Bronius
Kutavičius šventė 80 metų jubiliejų. Jis
jau seniai pripažintas viena pačių svarbiausių šiuolaikinės lietuvių muzikos
figūrų. Kutavičius teigia atradęs savitą
stilių ir sukūręs pirmuosius tikrai reikšmingus kūrinius gana vėlai – artėdamas
prie keturiasdešimties. Tarp jų – Panteistinė oratorija (1970), laikoma tikrai
modernios lietuvių muzikos atspirties
tašku, ir ypač Paskutinės pagonių apeigos
(1978) – vienas iš pačių paveikiausių lietuvių šiuolaikinės muzikos kūrinių. Beje,
1989 m. LNOBT buvo pastatytas baletas
Paskutinės pagonių apeigos (chor. Jurijus
Smoriginas).
Kutavičius – produktyvus kompozitorius. Jo kūrybos aruode – pačių įvairiausių žanrų kūriniai. LNOBT scenoje
pastatytos ir dvi Kutavičiaus operos. Tai
Lokys pagal Aušros Marijos SluckaitėsJurašienės libretą (2000); joje remiamasi
Prospero Mérimée novele apie grafą-vilkolakį: pasakojama baisi istorija, nutikusi XIX a. viename iš Žemaitijos dvarų.
2003 m. Mindaugo karūnavimo jubiliejui buvo skirtas Kutavičiaus operos Ugnis
ir tikėjimas pagal Gintaro Beresnevičiaus
ir paties kompozitoriaus libretą pastatymas. Iki tol kompozitorius yra sukūręs
operą-poemą Strazdas – žalias paukštis
(1981) ir operą vaikams Kaulo senis ant
geležinio kalno (1976), abi – pagal poeto
Sigito Gedos libretus. 1990 m. režisierius
Jonas Vaitkus sukūrė filmą pagal Kutavičiaus Strazdą – žalią paukštį.
Nors ir sulaukęs garbaus amžiaus, kompozitorius iki šiol yra labai kūrybingas
ir nepaliauja stebinti gerbėjų netikėtais
kūrybos posūkiais. Ir lieka ištikimas savo
kūrybiniams principams: žengia į priekį
žvelgdamas atgal. Kaip pats yra sakęs,
kompiuterinė ateitis jam atrodo šalta ir
be dvasios, o praeitis – kupina dar neįmintų paslapčių...
Arūno Baltėno nuotrauka
Vis-à-vis
17
Trumpai
D E B I U TA I ,
s u s i t i k i m a i
Rugsėjo 22 d. balete Žydrasis Dunojus išdidžiąją Franciską pirmą kartą
šoks Anastasija Čumakova. Iki šiol
šią baleriną buvome pratę matyti kiek
kitokiame, šviesesniame, amplua – prisiminkime jos beveik vaikišką Mari
Spragtuke, trapiąją Žizel ar Bajaderę,
grakščiąją Aurorą Miegančiojoje gražuolėje ir mylinčią Džuljetą. Šį kartą
Anastasijai teks persikūnyti į įnoringos
scenos žvaigždės vaidmenį. Įdomu!
vaidmens atlikėjų yra mačiusi Lietuvos baleto scena! Prisiminkime kad
ir Voldemarą Chlebinską ar Aurelijų Daraškevičių. Baleto solisto kelyje
toks vaidmuo – neeilinis. Linkime debiutantui sėkmės!
Opera Buratinas
Operetė Vienos kraujas rodoma jau
beveik penkiolika metų, joje dainuoja Lietuvos operos korifėjai. Publika
visuomet laukia susitikimo tiek su
pamėgtais atlikėjais (ne tik operos),
tiek su mielu, šmaikščiu spektakliu.
Tačiau ar neištiks ištikimų žiūrovų
šokas, kai vietoj Voldemaro Chlebinsko, kuris daugelį metų atliko Maintrė
vaidmenį, jie scenoje išvys dainininką
Nerijų Masevičių? Senosios muzikos
mėgėjai jį pažįsta, tačiau didžiojoje
LNOBT scenoje jis pasirodys bene
pirmą kartą. Ruoškitės! Spektaklis –
rugsėjo 28 d.
Anastasija Čumakova – Džuljeta balete Romeo ir Džuljeta
Manote, kad vaikų spektakliuose, o
dar Kamerinėje salėje, nevyksta jokių
meninių atradimų? Klystate! Antai
spalio 6 d. Jurgio Gaižausko edukacinėje operoje vaikams Buratinas pagrindinį išdykėlio medinuko vaidmenį
atliks tenoras Tomas Pavilionis. Regis,
šis jaunas dainininkas dar nėra dainavęs LNOBT, tad Buratinas gali tapti
gražia pradžia. O kitą dieną didžiojoje
teatro scenoje balete Snieguolė ir septyni nykštukai Miškininką pirmą kartą
šoks Marius Miliauskas.
greta kitų didelių vaidmenų yra, pavyzdžiui, ir dramatiškoji Rachelė Žydėje. Be
galo smalsu... Galima spėti, kad smalsuolių susirinks visa salė. Beje, Aninos
vaidmeniu debiutuos Dovilė Kazonaitė,
Gastono – Tomas Pavilionis.
Spalio 17 d. Gulbių ežere Princą Zygfrydą šoks kviestinis solistas Robertas
Gabdulinas. Jekaterinburge gimęs primarijus šiuo metu yra kviestinis Lenkijos nacionalinio baleto solistas, taip
pat šoka Vienos valstybiniame balete.
Praeitą sezoną jį jau matėme LNOBT
scenoje Gulbių ežere. Sėkmingas pasirodymas lėmė, kad solistas kviečiamas
ir vėl. Jį matysime greta Olgos Konošenko (Odeta-Odilė) ir Gedimino Bubelio (Rotbaras).
O štai spalio 19 d. Don Kichote numatyti
net du trupės debiutai. Kitri pirmą kartą
šoks Anastasija Čumakova, o Bazilį –
Skaičius 13 – kokias emocijas jis jums
kelia? Operos, o ypač Joanos Gedmintaitės, gerbėjams turėtų kelti ypač teigiamus jausmus, mat spalio 13 d. ji
debiutuos Violetos vaidmeniu operoje
Traviata. Įdomu, kad nemažai sopranų
Violeta pradeda savo kelią scenoje, o vėliau pereina prie sunkesnių vaidmenų.
Joana šios schemos, regis, nesilaiko ir
imasi Violetos, kai kūrybiniame bagaže
Rugsėjo 26 d. Gulbių ežere – svarbus
debiutas. Vieną pagrindinių spektaklio partijų – piktąjį burtininką Rotbarą – pirmą kartą šoks jaunas solistas
Gediminas Bubelis. Kiek ryškių šio
Genadijus Žukovskis. Beje, Žukovskio
spalio 27 d. laukia dar vienas debiutas
– Bajaderėje jis šoks Vergą. Tame pat
spektaklyje ir dar viena nedidelė naujiena – Stanislavas Semianiura pirmą
kartą šoks solisto partiją Indų šokyje.
Genadijus Žukovskis – Paris balete Romeo ir Džuljeta
D i d y s i s
SUGRĮŽIMAS
Spalio 25 ir 26 d. į LNOBT sceną grįžta Modesto Musorgskio opera Borisas
Godunovas. Prieš ketverius metus tiek
ginčų sukėlęs pastatymas kurį laiką nebuvo rodomas Vilniuje, jis buvo išvežtas į Varšuvą ir štai pagaliau vėl grįžta į
mūsų teatrą. Ir grįžta su staigmenomis!
Borisą spalio 25-ąją dainuos puikus bosas iš Rusijos Edemas Umerovas (jis yra
dainavęs ir spektaklio premjeroje 2008
m.). Beje, nedidelį Šeimininkės vaidmenį pirmą kartą atliks Jovita Vaškevičiūtė. O štai spalio 26-ąją – didysis debiutas: Boriso Godunovo vaidmeniu savo
kūrybinę biografiją papildys Liudas
Norvaišas. Psichologinė gelmė, slypinti ganėtinai sudėtingame muzikiniame
tekste, aktorinis vaidmens pateikimas
– solistui prieš akis išties nemenka užduotis, tačiau tuo ji ir vertinga. Diriguos
pastatymo muzikos vadovas Robertas
Šervenikas.
1
2
Edgaras Montvidas – Nemorinas, Joana Gedmintaitė – Adina operoje Meilės eliksyras
18
Gediminas Bubelis ir Vaida Šniurevičiūtė
šoka Rūtos Kudžmaitės Liūdną šventę
Paskutinį rugsėjo šeštadienį jūsų laukia tikra operos puota – Gaetano Donizetti
operoje Meilės eliksyras rugsėjo 29 d. vakarą dainuos tenoras Edgaras Montvidas.
Išmaišęs daugelį pasaulio scenų, dalyvavęs pačiuose įvairiausiuose garsių, o kartais
ir skandalingų režisierių operų pastatymuose, šį kartą mūsų mylimas tenoras grįžta
į tėvynę dainuoti klasikinėje bel canto operoje. Įsivaizduokite, Edgaras savo auksiniu balsu užtraukia Una furtiva lagrima (Slapta ašara)... O prie dirigento pulto –
maestro Modestas Pitrėnas, greta scenoje – Joana Gedmintaitė, Dainius Stumbras,
Arūnas Malikėnas... Dar neįsigijote bilietų? Paskubėkite, netrukus jų gali nebelikti!
JUBILIE JUS
Spalio 6 d. teatro scenoje savo jubiliejų
švęs legendinis Lietuvos operos solistas Eduardas Kaniava. Ištikimus savo
gerbėjus į koncertą jis kvies drauge su
savo mokiniais. Teatro orkestrui diriguos Martynas Staškus.
Gimęs Klaipėdoje 1937 m., į Operos
ir baleto teatrą Eduardas Kaniava atėjo būdamas tik 21-erių – 1958 m.,
nors tuometinę Konservatoriją baigė
1960-aisiais. Per keletą dešimtmečių
scenoje solistas sukūrė bene visus pagrindinius baritono vaidmenis – dainavo Figarą (Sevilijos kirpėjas), Eskamilją (Karmen), Žermoną (Traviata),
Jagą (Otelas), Rigoletą, Markizą Pozą
(Don Karlas), Oneginą, Jeleckį (Pikų
dama), Karalių (Gudruolė), Aleką,
Porgį. Nemažai vaidmenų sukūrė ir
lietuviškose operose – tai Ūdrys (Pilėnai), Liščinskis (Saulės miestas), Marius (Paklydę paukščiai), Mackevičius
(Sukilėliai). Solistas parengė daug koncertinių programų. Nesunku nuspėti,
kad jubiliejinis vakaras bus ypač šiltas
ir jaukus.
Baltarusijos didžiojo nacionalinio akademinio OBT nuotrauka
G
a
s
t
r
o
l
ė
s
Pačioje spalio pabaigoje į LNOBT atvyksta Baltarusijos didysis
nacionalinis akademinis operos ir baleto teatras. Spalio 30 d.
kaimynai mums parodys Boriso Asafjevo 3 veiksmų baletą
Bachčisarajaus fontanas. Pastatymo meno vadovas Valentinas
Jelizarjevas, choreografas Rostislavas Zacharovas, dailininkas
Viačeslavas Okunevas, diriguos Ivanas Kostiachinas.
Minskas nuo seno garsėja stipria klasikinio baleto mokykla, ne
vienas mūsų šokėjų yra ten mokęsis ar stažavęsis. Tad Bachčisarajaus fontanas taps tikra švente klasikinio baleto mėgėjams. Be
kita ko, tai puiki ir reta proga išvysti Lietuvoje daugiau nei pusę
amžiaus nematytą spektaklį. Bachčisarajaus fontaną Lietuvos
baleto trupė buvo pastačiusi 1938 ir 1950 m. Abukart tai buvo
Broniaus Kelbausko pastatymas.
1. Edemas Umerovas – Godunovas, Vytautas Bakula – Pimenas, 2. Liudas Norvaišas
19
L I E T U V O S
N A C I O N A L I N I S
O P E R O S
I R
B A L E T O
T E A T R A S
R U G S Ė J I S / S PA L I S / L A P K R I T I S 2012
15 d., šeštadienis, 18.30
93-ojo SEZONO PRADŽIAI
PREMJERA
TRISTANAS IR IZOLDA, 2 v. baletas
pagal Richardo Wagnerio muziką
Choreografas Krzysztof Pastor
Muzikinis vadovas ir dirigentas
Modestas Pitrėnas
Scenografas Adomas Jacovskis
Kostiumų dailininkė
Aleksandra Jacovskytė
Šviesų dailininkas Levas Kleinas
Vaizdo projekcijų dailininkas
Povilas Oželis / Video Architects
TRISTAN AND ISOLDE, a ballet in 2 acts
30 d., sekmadienis, 12.00–14.10
Karen Chačaturian
ČIPOLINAS, 2 v. baletas vaikams
Dirigentas Alvydas Šulčys
CIPOLLINO, a ballet in 2 acts
for children
15, 20, 30, 40, 50, 90 Lt
SPALIS / OCTOBER
3 d., trečiadienis, 18.30–20.45
11 d., ketvirtadienis, 18.30–20.45
35, 45, 55, 65, 80, 200 Lt
Mikis Theodorakis
GRAIKAS ZORBA, 2 v. baletas
Dirigentas Martynas Staškus
ZORBA THE GREEK, a ballet in 2 acts
25, 35, 45, 55, 65, 130 Lt
30, 40, 50, 60, 70, 180 Lt
20, 30, 40, 50, 60, 100 Lt
16 d., sekmadienis, 18.30
19 d., trečiadienis, 18.30
Dirigentas Modestas Barkauskas
30, 40, 50, 60, 70, 180 Lt
21 d., penktadienis, 18.30–21.00
22 d., šeštadienis, 18.30–21.00
27 d., ketvirtadienis, 18.30–21.00
ŽYDRASIS DUNOJUS, 2 v. baletas
pagal Johanno Strausso muziką
Dirigentas Alvydas Šulčys
THE BLUE DANUBE, a ballet in 2 acts
25, 35, 45, 55, 65, 130 Lt
26 d., trečiadienis, 18.30–21.20
Piotr Čaikovskij
GULBIŲ EŽERAS, 2 v. baletas
Dirigentas Robertas Šervenikas
SWAN LAKE, a ballet in 2 acts
25, 35, 45, 55, 65, 130 Lt
28 d., penktadienis, 18.30–21.40
Johann Strauss
VIENOS KRAUJAS, 3 v. operetė
Lietuviškas tekstas Antano Gailiaus ir
Eduardo Astramsko
Dirigentas Julius Geniušas
WIENER BLUT, an operetta in 3 acts
25, 35, 45, 55, 65, 130 Lt
29 d., šeštadienis, 18.30–21.00
Gaetano Donizetti
MEILĖS ELIKSYRAS,
2 v. opera italų kalba
Dirigentas Modestas Pitrėnas
L’ELISIR D’AMORE, an opera in 2 acts
30, 40, 50, 60, 70, 180 Lt
28 d., sekmadienis, 12.00–14.15
4 d., ketvirtadienis, 18.30–22.00
18 d., ketvirtadienis, 18.30–22.00
Piotr Čaikovskij
EUGENIJUS ONEGINAS,
3 v. opera rusų kalba
Dirigentas Robertas Šervenikas
EUGENE ONEGIN,
an opera in 3 acts
7 d., sekmadienis, 12.00–14.10
21 d., sekmadienis, 12.00–14.10
Georges Bizet
KARMEN, 2 d. opera prancūzų kalba
Dirigentas Robertas Šervenikas
CARMEN, an opera in 2 parts
Kamerinėje salėje
Jurgis Gaižauskas BURATINAS,
1 d. edukacinė opera vaikams
Libreto autorius Anzelmas Matutis
Dirigentas Mantas Jauniškis
BURATTINO, educational opera
for children
20, 30, 40, 50, 60, 100 Lt
20 d., šeštadienis, 18.30–21.30
Giuseppe Verdi
OTELAS, 2 d. opera italų kalba
Dirigentas Gintaras Rinkevičius
OTELLO, an opera in 2 parts
20, 30, 40, 50, 60, 100 Lt
12 d., penktadienis, 18.30–20.50
Adolphe Adam
ŽIZEL, 2 v. baletas
Dirigentas Alvydas Šulčys
GISELLE, a ballet in2 acts
20, 30, 40, 50, 60, 100 Lt
25 d., ketvirtadienis, 18.30–21.30
26 d., penktadienis, 18.30–21.30
20, 30, 40, 50, 60, 100 Lt
Modest Musorgskij
BORISAS GODUNOVAS,
2 d. opera rusų kalba
Dirigentas Robertas Šervenikas
BORIS GODUNOV,
an opera in 2 parts
13 d., šeštadienis, 18.30–21.00
Giuseppe Verdi
TRAVIATA, 2 d. opera italų kalba
Dirigentas Robertas Šervenikas
LA TRAVIATA, an opera in 2 parts
14 d., sekmadienis, 12.00–14.10
25, 35, 45, 55, 65, 130 Lt
Ludwig Aloisius Minkus
DON KICHOTAS, 2 v. baletas
Dirigentas Robertas Šervenikas
DON QUIXOTE, a ballet in 2 acts
10 d., trečiadienis, 18.30–21.45
6 d., šeštadienis, 12.00–13.00
27 d., šeštadienis, 12.00–13.00
25, 35, 45, 55, 65, 130 Lt
19 d., penktadienis, 18.30–21.15
10, 15, 20, 25, 35, 40 Lt
25, 35, 45, 55, 65, 130 Lt
27 d., šeštadienis, 18.30–21.30
Piotr Čaikovskij
GULBIŲ EŽERAS, 2 v. baletas
Dirigentas Robertas Šervenikas
SWAN LAKE, a ballet in 2 acts
Bogdan Pawlowski
SNIEGUOLĖ IR SEPTYNI NYKŠTUKAI,
3 v. baletas vaikams
Dirigentas Alvydas Šulčys
SNOW WHITE AND THE SEVEN
DWARFS, a ballet in 3 acts for children
25, 35, 45, 55, 65, 130 Lt
17 d., trečiadienis, 18.30–21.20
20, 30, 40, 50, 60, 100 Lt
Ludwig Aloisius Minkus
BAJADERĖ, 3 v. baletas
Dirigentas Martynas Staškus
LA BAYADÈRE, a ballet in 3 acts
30 d., antradienis, 18.30
Baltarusijos didžiojo nacionalinio
akademinio operos ir baleto
teatro gastrolės
Boris Asafjev
BACHČISARAJAUS FONTANAS,
3 v. baletas
Pastatymo meno vadovas
Valentin Jelizarjev
Choreografas Rostislav Zacharov
Dailininkas Viačeslav Okunev
Dirigentas Ivan Kostiachin
THE FOUNTAIN OF BAKHCHISARAI,
a ballet in 3 acts
Guest performance by the National
AcademicBolshoi Opera and Ballet
Theatre of the Republic of Belarus
30, 40, 50, 60, 70 Lt
LAPKRITIS / NOVEMBER
2 d., penktadienis, 18.30–20.50
Adolphe Adam
ŽIZEL, 2 v. baletas
Dirigentas Alvydas Šulčys
GISELLE, a ballet in2 acts
Karen Chačaturian
ČIPOLINAS, 2 v. baletas vaikams
Dirigentas Alvydas Šulčys
CIPOLLINO, a ballet in 2 acts
for children
15, 20, 30, 40, 50, 90 Lt
3 d., šeštadienis, 18.30–21.30
15, 20, 30, 40, 50, 90 Lt
Giuseppe Verdi
OTELAS, 2 d. opera italų kalba
Dirigentas Gintaras Rinkevičius
OTELLO, an opera in 2 parts
18 Lt
20, 30, 40, 50, 60, 100 Lt
6 d., šeštadienis, 19.00
Operos solisto Eduardo Kaniavos
JUBILIEJINIS KONCERTAS
Dirigentas Martynas Staškus
ANNIVERSARY CONCERT of Opera
Soloist Eduardas Kaniava
4 d., sekmadienis, 12.00–14.10
Jonas Tamulionis
BRUKNELĖ, 2 v. opera vaikams
Libreto autorė Milda Brėdikytė
Dirigentas Alvydas Šulčys
THE TINY LINGONBERRY, an opera
in 2 acts for children
10, 15, 20, 25, 35, 40 Lt
7 d., trečiadienis, 18.30
TRISTANAS IR IZOLDA, 2 v. baletas
pagal Richardo Wagnerio muziką
Dirigentas Modestas Pitrėnas
TRISTAN AND ISOLDE,
a ballet in 2 acts
25, 35, 45, 55, 65, 130 Lt
8 d., ketvirtadienis, 18.30–21.00
Giuseppe Verdi
TRAVIATA, 2 d. opera italų kalba
Dirigentas Julius Geniušas
LA TRAVIATA, an opera in 2 parts
20, 30, 40, 50, 60, 100 Lt
9 d., penktadienis, 18.30–21.30
BARBORA RADVILAITĖ, 2 v. baletas
pagal Stasio Vainiūno,
Arvydo Malcio ir kt. muziką
Dirigentas Alvydas Šulčys
BARBORA RADVILAITĖ,
a ballet in 2 acts
25, 35, 45, 55, 65, 130 Lt
10 d., šeštadienis, 18.30–21.40
Franz Lehár
LINKSMOJI NAŠLĖ, 3 v. operetė
Lietuviškas tekstas Ramutės Skučaitės
Dirigentas Julius Geniušas
DIE LUSTIGE WITWE,
an operetta in 3 acts
25, 35, 45, 55, 65, 130 Lt
11 d., sekmadienis, 12.00
18 d., sekmadienis, 12.00
30, 40, 50, 60, 70, 180 Lt
�ro�is, �ustab�anti� �ai�ą...
Kasos dirba 10–19 val., šeštadienį 10–18.30 val., sekmadienį 10–15 val.
Jei sekmadienį vakare rodomas spektaklis, kasos dirba iki spektaklio pradžios.
Informacija ir bilietų užsakymas tel.: (8 5) 262 07 27, (8 612) 46 614, (8 615) 51000, www.opera.lt
*Informacija teisinga spausdinimo dieną
Sergej Prokofjev
PELENĖ, 3 v. baletas vaikamas
Dirigentas Alvydas Šulčys
CINDERELLA,
a ballet for children in 3 acts
10, 15, 20, 25, 35, 40 Lt
Modesto Musorgskio opera Borisas Godunovas: Edemas Umerovas – Borisas, Audrius Rubežius – Šuiskis. Martyno Aleksos nuotrauka
RUGSĖJIS / SEPTEMBER
Kamilės Rupeikaitės nuotrauka
Pasaulio teatrai
SANTA FĖS
operos teatras
Santa Fė ir opera
Kamilė
Rupeikaitė
22
Naujosios Meksikos valstija, esanti
Jungtinių Amerikos Valstijų pietuose,
vadinama žavesio žeme, o jos sostinė
Santa Fė – kitokiu miestu (angl. the city
different). Išties atvykus į Santa Fė atrodo, kad esi ne JAV, o savitoje meksikiečių ir indėnų kultūrų šalyje. Jokių daugiaaukščių – tik moliniai pueblų architektūros namai. Čia daugiau negu tūkstantį metų gyveno indėnai pueblai, o
pati Santa Fė yra vienas seniausių šalies
miestų, įkurtas ispanų apie 1600 m. ir
tada tapęs Naujosios Meksikos karalystės, kurios pareikalavo Ispanija, sostine.
Pirmasis miesto valdytojas Donas Pedro
de Peralta davė miestui ilgą pavadinimą
– La Villa Real de la Santa Fe de San
Francisco de Asís (Karališkasis Pranciškaus Asyžiečio Šventojo Tikėjimo
miestas). San Migelio (Šv. Mykolo) bažnytėlė, pastatyta Santa Fė apie 1610 m.,
laikoma seniausia JAV bažnyčia, o
1610–1612 m. iškilę Gubernatorių rūmai – seniausiu valstybiniu šalies pastatu. Tolesnė miesto istorija dramatiška: jį
buvo atsikovoję indėnai pueblai, vėliau
– nepriklausomybę nuo Ispanijos atgavusi Meksika, o nuo 1848 m., Meksikai
ir JAV pasirašius taikos sutartį, Santa
Fė, kaip valstijos sostinė, įeina į Jungtinių Valstijų sudėtį.
Santa Fė turi tik apie 68 tūkst. gyventojų, tačiau tarptautiniu mastu garsėja
kaip vizualiųjų ir scenos menų centras,
turi jaukių dailės galerijų, puikių muziejų. Kasmet nuo 1972 m. vasarą Santa
Fė vyksta kamerinės muzikos (liepos ir
rugpjūčio mėnesiais), Naujosios Meksikos džiazo (dvi savaites liepos mėnesį)
ir operos festivaliai. Viena pagrindinių
miesto, įsikūrusio dviejų kilometrų
aukštyje, kultūros įdomybių – kalnų apsuptas šiuolaikinis Crosby’io operos teatras. Kompaniją, kaip Naujosios Meksikos operos draugiją, 1956 m. įkūrė Johnas Crosby, tada dar jaunas dirigentas iš
Niujorko. Jam kilo mintis įkurti operos
trupę, kurioje Amerikos dainininkai galėtų mokytis naujų vaidmenų ramioje
aplinkoje, skirdami repeticijoms daug
laiko. Pirmas 480 vietų teatras šioje vietoje buvo pastatytas 1957 m. (tais metais
įvyko ir pirmas naujosios operos sezonas), tačiau 1967 m. pastatas sudegė.
Antras teatras pastatytas 1968 m. Teatro įkūrėjas Crosby jam vadovavo išties
ilgai – 1957–2000 m.
Dabartinis teatras atidarytas 1998 m.,
jame 2128 sėdimos ir 106 stovimos vietos. Priešais kiekvieną iš šių vietų įrengtas kompiuterio ekranėlis, kuriame
matyti operų libretų vertimai anglų ir
ispanų kalbomis. Salė ir scena uždengtos stogu, o pastato šonai atviri. Stogo
išlankos koncepciją įkvėpė vadinamoji
garso forma (akustinis garso, sklindančio iš scenos, atspindys salėje) ir galimybė surinkti lietaus vandenį, kuris vėliau
panaudojamas operos teatro sklypui
prižiūrėti.
Pastatą, puikiai derantį su kraštovaizdžiu, projektavo žinoma James Stewart
Polshek ir partnerių kompanija. 2001 m.
ši kompanija pastatė ir Stiereno orkestro salę (pavadinta rėmėjo vardu): trijų
aukštų namas skirtas orkestro repeticijoms, rečitaliams, paskaitoms, prieš
spektaklius vykstantiems įžanginiams
pašnekesiams. Operos pastate yra ir
privačių repeticijų studijų, kostiumų
saugykla su klimato kontrolės įranga.
Šiaurės rytų pusėje esančiame sklype,
vadinamame Operos ranča, įrengti
darbo kabinetai, kavinė, baseinas, sutvarkyta veja su vaizdais į kalnus, skirta
menininkams atsipūsti tarp repeticijų
ar prieš spektaklį.
Santa Fės operos administracija, suprasdama operos teatrą supančios gamtos svarbą ir pažeidžiamumą, dalyvauja
gamtos apsaugos kampanijose. Antai
Santa Fės apygarda ir operos teatras
bendromis jėgomis stato šiuolaikinę
vandens valymo įmonę.
Santa Fės opera įgyvendina plačią
edukacinę programą, siekia su operos
menu supažindinti įvairias Naujosios
Meksikos visuomenės grupes. Unikali yra Pueblų operos programa, skirta
devyniolikos indėnų bendruomenių ir
trijų Naujosios Meksikos rezervatų indėnų jaunimui. Santa Fės opera – viena
iš Naujosios Meksikos kultūros ir ekonomikos lyderių. Ji turi gerą vardą, pritraukia daugybę rėmėjų, o jos poveikis
Naujosios Meksikos ekonomikai kasmet viršija 200 mln. dolerių.
Po Crosby’io 2000–2008 m. teatrui vadovavo Richardas Gaddesas, o 2008 m.
operos teatro generaliniu direktoriumi
tapo iš šio miesto kilęs muzikas Charlesas MacKay. Iš pradžių teatro orkestre
jis grojo anglų ragu, nuo 1985 m. dirbo
Sent Lujo operos teatro generaliniu direktoriumi, iki 2008 m. taip pat buvo
Amerikos operos direktorių tarybos
vadovas, dalyvauja daugelio kitų meno
tarybų ir fondų veikloje.
Pagrindinis teatro dirigentas Frédéricas
Chaslinas, baigęs Paryžiaus konservatoriją ir Zalcburgo Mozarteumą, yra ir
kompozitorius, pianistas. Su daugeliu
operos kompanijų jis yra dalyvavęs tarptautiniuose operos festivaliuose Niujorke, Berlyne, Leipcige, Romoje, Barselonoje ir kitur; dirbo Jeruzalės simfoninio
orkestro vyriausiuoju dirigentu, Vienos
valstybinės operos reziduojančiuoju dirigentu. 2002 m. diriguodamas Trubadūrą jis debiutavo Metropolitan Opera
teatre.
Operos festivalis ir Toska
Crosby’io teatre liepos ir rugpjūčio mėnesiais kasmet vykstantis vasaros operos festivalis, be abejo, yra vienas svarbiausių Amerikos žemyne. Jo tikslas
– pristatyti aukščiausios kokybės spektaklius pasitelkiant įvairiopą repertuarą
– populiarias, retai statomas ir šiuolaikines operas. Tad nenuostabu, kad vasarą
Santa Fė suburia operos mėgėjus ne tik
iš aplinkinių, bet ir iš tolimesnių JAV
valstijų. Išties tai nuostabi vieta, kur
gamtos kerai, pro atvirus teatro šonus
dvelkiant vėjo gūsiams, susilieja su operos žanro ir atlikimo kokybės žavesiu.
Operos festivalio artistų trupę sudaro
talentingiausi jaunieji atlikėjai, o dirigentų, režisierių, dailininkų komanda
dažnai būna tarptautinė.
Santa Fės operos festivaliuose iš viso
buvo atliktos 140 operų, iš jų 11 pasaulinių ir 44 Amerikos žemyno premjeros. Santa Fės operos užsakymu buvo
sukurti tokie kūriniai kaip Luciano
Berio Opera (1970), Johno Eatono
Audra (1985), Peterio Liebersono Ašoko sapnas (1997), Paulo Moraveco
Laiškas (2009) ir kt., o daugelio svarbių
Richardo Strausso, Albano Bergo, Hanso Wernerio Henze’s, Arnoldo Schoenbergo, Kurto Weillio, Kaajos Saariaho ir
kitų kompozitorių operų amerikietiškosios premjeros įvyko kaip tik Santa Fės
operoje. Vasaros sezono metu, vykstant
festivaliui, teatre dirba daugiau kaip 650
darbuotojų.
Šiemet Santa Fės operos festivalis, vykęs birželio 29–rugpjūčio 25 d., parodė
šešias operas (penkios iš jų buvo naujai
pastatytos): Giacomo Puccini Toską,
Georges’o Bizet Perlų žvejus, Gioachino Rossini Mahometą II, Wolfgango
Amadeus Mozarto Figaro vedybas, Karolio Szymanowskio Karalių Rogerį ir
Richardo Strausso Arabelą. Liepos 20 d.
į Toskos spektaklį atvykusių žiūrovų akį
patraukė žaismingas piknikas: atvažiavę
gerokai anksčiau, kad gautų geresnes
(arčiau teatro) vietas mašinoms pastatyti, operos mėgėjai, tiesiog šalia pravertų
bagažinių pasistatę sulankstomus staliukus ir kėdutes, vakarojo užkandžiaudami, gurkšnodami šampaną ar vyną.
Šventė prasidėjo gerokai iki spektaklio
pradžios!
Toska padarė didžiulį įspūdį. Visų pirma jau pats teatras, supamas saulėlydin
grimztančių kalnų, sukūrė išskirtinę
laukimo atmosferą. Liepą spektakliai
prasideda pusę devynių vakaro – kada
visiškai sutemsta, tad susirinkę žiūrovai
grožisi saulėlydžiu pro atvirus teatro
šonus. Vykstant spektakliui pro juos
matyti spindinčios žvaigždės, žiūrovus
gaivina vėsus nakties vėjas.
Pagrindinį vaidmenį atliko sopranas
iš Pietų Afrikos Amanda Echalaz. Jos
Toska, sudainuota Europoje, buvo puikiai įvertinta, tad dainininkės debiuto
Santa Fė buvo labai laukiama. Galima
sakyti, kad po Santa Fės operos festivalio Toskos vaidmuo tapo Echalaz
vizitine kortele. Kavaradosį turėjusį
dainuoti Andrew Richardsą ne viename
festivalio spektaklyje keitė amerikiečių
dainininkas Bryanas Jagde. Šį vaidmenį
solistas atliko pirmą kartą – jį parengė
San Francisko operos teatre lapkritį
vyksiančiai premjerai. Šis lyrinis, tačiau
galingo balso tenoras šiemet laimėjo
antrąją premiją Placido Domingo Operalia konkurse Pekine. Skarpiją įkūnijo
amerikiečių bosas Raymondas Aceto,
Angelotį – Zachary Nelsonas, Zakristijoną – Dale Travisas, Spoletą – Dennis
Petersenas; dirigavo Frédéricas Chasli-
nas, režisierius Stephenas Barlow, scenografijos ir kostiumų autorius Yannis Thavoris, šviesų režisierius Duanas Schuleris, chormeisterė Susanne Sheston.
Toskos atlikėjos Echalaz balso grožis, dainininkės draminė įtaiga ir temperamentas, puiki vokalo technika, nepriekaištingai patrauklus išorinis primadonos paveikslas puikiai derėjo su Jagde’s
sukurtu Mario Kavaradosiu. Maloniai nustebino jauno solisto
balso grožis ir nepriekaištingai įvaldyta technika, gana geri aktoriniai gebėjimai. Aceto sukūrė ryškų, įtikinamą elegantiško stoto
Skarpiją – šį personažą galima laikyti blogio įsikūnijimu... Aceto
Skarpijos blogis ir klasta yra ir rafinuoti, įvilkti į džentelmeniškas
manieras (pirmame veiksme prieš tokį Skarpiją neatsilaiko ir pati
Toska, kai, įtikėjusi Kavaradosio išdavyste, pravirksta Skarpijai
ant peties), ir atvirai nevaldomi (režisieriaus sumanymu antrame
veiksme Skarpija griebiasi fizinės prievartos prieš Toską). Operos
interpretacijoje ypatingas dėmesys skiriamas nevienaprasmiam
Toskos ir Skarpijos santykiui, neįtikėtinai įtampai tarp jų. „Trečiame veiksme puldama mirčiai į glėbį, Toska ištaria ne Mario, o
Skarpijos vardą“, – pažymi režisierius. Visos operos centras – šių
dviejų veikėjų psichologiškai painūs santykiai – trauka ir atostūmis, žavėjimasis ir bjaurėjimasis, savotiška tarpusavio priklausomybė*. Aceto’ui artistiškai įkūnyti Skarpiją gerokai padėjo ir
šviesų režisierius Schuleris. (Tiesa, nuo rugpjūčio 11 d. Skarpijos
vaidmenį šioje operoje atliko žymus amerikiečių baritonas Thomas Hampsonas.)
Vertėtų paminėti santūriems lietuviams neįprastą amerikiečių žiūrovų reakciją – į scenos įvykius buvo reaguojama gyvai,
emocingai, nors dauguma žiūrovų puikiai susipažinę su siužetu
ir yra matę ne vieną Toskos pastatymą. Antai Toskai nudūrus
Skarpiją pasigirdo ir plojimų, ir džiaugsmo šūksnių „Taip jam ir
reikia!“, „Puiku!“ ir pan.
Traviso Zakristijonas pasirodė pernelyg trafaretiškai komiškas
(kita vertus, šis bosas-baritonas Amerikoje yra žinomas operų
buffa vaidmenų atlikėjas), o jauno dainininko Nelsono Angelotis ir Peterseno Spoleta buvo įtikinami. Dirigento Chaslino
rankose Puccini partitūra alsavo įvairiausiomis spalvomis ir atspalviais, pulsavo nuolatine įtampa, buvo išlaikoma gera pusiausvyra tarp solistų ir orkestro.
Keistoka pasirodė pirmo operos veiksmo scenografija. Veiksmas
vyksta po didžiuliu pasvirusiu bazilikos kupolu. Operos veikėjai
vaikšto Kavaradosio tapomu didžiuliu įrėmintu Marijos Magdalietės portretu, tad žiūrovai jo nemato. Kažin ar sumanymas
vaikščioti tokiomis „grindimis“ – Marijos Magdalietės portretu,
kurį ką tik lietė dailininko teptukas, – yra vykęs?.. Antrame veiksme paveikslas tampa bažnytine freska Skarpijos kabinete, o trečiame – pilies siena, nuo kurios į mirtį šoka Toska.
Toska – žiauri opera, su žiūrovais Puccini elgiasi negailestingai. Paveikios, melodramatiškos muzikos ir nepriekaištingo jos atlikimo
derinys siužeto žiaurumą dar labiau sustiprina. Spektaklyje nebuvo justi solistų pastangų vaidinti, operoje kunkuliuojanti drama
nevirto farsu – o taip neretai nutinka, kai dainininkams pristinga
aktorinio lankstumo ir natūralumo, kai žiūrovai negali pamiršti,
kad mato tam tikrą vaidmenį atliekantį dainininką, o ne patį herojų. Visi pagrindiniai solistai realistiškai išgyveno emocijas ir į šią
dinamiškai besirutuliojančią tragediją aktyviai įtraukė žiūrovus.
* Savotiškai sumanyta Skarpijos nužudymo scena. Toska jį nuduria ne peiliu, kaip
įprasta, o plaukų smeigtuku (!); mirštančio Skarpijos nematome, jis įšliaužia į kambarį,
kur buvo kankinamas Kavaradosis, ir ten miršta. Lieka kyšoti tik jo kojos. Nematome,
o tik numanome, ką tame kambaryje paskui veikia Toska. Trečio veiksmo pradžia –
vis dar Skarpijos kabinete. Dainuojant piemenėliui, Skarpijos kūną suranda kambarį
tvarkantis tarnas. Tačiau net ir tada policija Toskos neieško (priežastis aiški – juk reikia
išlaukti visą trečią veiksmą…).
23
Festivaliai
MUZIKOS
ŠVENTĖS
Almas Švilpa ir Audronė Juozauskaitė
vasaros scenose
Šiuolaikinio šokio trupė Ailey II
Beata
Baublinskienė
Operos ir baleto akcentai Vilniaus
festivalyje
Vasarą
vyksta
daugybė festivalių. Aprėpti visus
būtų beprotiškas
sumanymas (pirmiausia juos reikėtų aplankyti),
tačiau pasižvalgyti po keletą iš jų
– visai įveikiama
užduotis, juolab
kad dėmesio centre – savo vardą ir
publiką turintys
tradiciniai renginiai.
Šešioliktąjį Vilniaus festivalį birželio
1 d. pradėjo JAV šiuolaikinio šokio
trupė Ailey II. Šią garsią šokio trupę
1974 m. įkūrė legendinis afroamerikiečių šokėjas ir choreografas Alvinas Ailey’us (1931–1989). Jo sukurtos
kompozicijos iki šiol gyvos šios baleto
trupės repertuare tarsi akylai saugomas
ir puoselėjamas paveldas, nors Ailey II
savo choreografinį aruodą gausina ir
mūsų dienų kūrėjų darbais. Koncerte
buvo parodyti trys kūriniai: choreografo Troy’aus Powello Atspirties taškas (Reference point, 2011) pagal Mio
Moraleso muziką, Thango Dao Aidai
(Echoes, 2008) pagal Ezio Bossi muziką
iš kino filmo Io non ho paura (Aš nebijau) ir Alvino Ailey’aus Apsireiškimai
(Revelations, 1960) pagal tradicinę afroamerikiečių muziką.
Pasak šokio kritiko Helmuto Šabasevičiaus, „pristatytus tris skirtingus
kūrinius vienija tai, kad šokiu nesistengiama pasakoti konkrečios siužetinės
istorijos, daugiausia dėmesio skiriama
abstrakčių nuotaikų, būsenų kaitai,
kuri perteikiama pasitelkus aktyviai išgyvenamą judesį. Šiuolaikinei Lietuvos
choreografijai dažniausiai būdingos
kamerinės formos, savistaba, sulėtintas dėmesys vidiniams išgyvenimams,
o amerikiečių šokėjai – puikios fizinės
formos, muzikalūs, lankstūs – papirko
visaverčiu, pozityvią energiją spinduliuojančiu, dinamišku šokiu. Su įkvėpimu atliktos sudėtingos choreografinės kompozicijos pasižymėjo erdvinių
sprendimų įvairove, puikiu tempo,
ritmo pojūčiu. Buvo ypač įdomu pa-
24
Almas Švilpa. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos (LNF)
matyti trupės įkūrėjo Alvino Ailey’aus
kūrinį Revelations, kuriam jau daugiau
nei penkiasdešimt metų, – visada daro
įspūdį atsakingas ir kūrybingas požiūris į savo paveldą, kokio mes choreografijoje vis dar stokojame.“ (7 meno
dienos, 2012-06-08)
Birželio 7 d. į Nacionalinės filharmonijos salę sugužėjo operos mėgėjai –
rečitalį rengė Lietuvoje nedažnai viešintis bosas-baritonas Almas Švilpa
ir pianistė Audronė Juozauskaitė.
Programoje skambėjo Dmitrijaus Šostakovičiaus Siuita pagal Michelangelo
Buanarotti žodžius, op. 145, ir – antroje koncerto dalyje – įvairios arijos: Heraklio arija iš Georgo Friedricho Händelio oratorijos Heraklis, Figaro arija
iš Wolfgango Amadeus Mozarto operos Figaro vedybos, Farlafo Rondo iš
Michailo Glinkos operos Ruslanas ir
Liudmila, Aleko kavatina iš Sergejaus
Rachmaninovo to paties pavadinimo
operos, Atilos arija iš Giuseppe’s Verdi operos Atila ir Olando monologas
iš Richardo Wagnerio operos Skrajojantis olandas. Kaip matome, solistas
parengė nedažnai skambančių kūrinių
programą, kurią papildė charakteringai, linksmai, teatrališkai atliktos lietuviškos dainos.
Pasak muzikologės Jūratės Katinaitės, „Almas Švilpa su koncertmeistere
Audrone Juozauskaite pateikė išties
tarptautinio festivalio vertą rečitalį. Jau
minėtą Šostakovičiaus vokalinės siuitos pasirinkimą laikyčiau viena iš festivalio programinių sėkmių. Šiuo požiūriu Švilpos pasirinkimą lyginčiau su
2009 m. Vilniaus festivalio scenoje pasirodžiusių Violetos Urmanos ir Alfredo Nigro pateiktais Christopho Willibaldo Glucko, Luigi Cherubini bei
Hectoro Berliozo operų fragmentais.“
„Antroje koncerto dalyje Švilpa pateikė savo sukauptą žemos tesitūros
baritono ir boso sceninių personažų
galeriją. Regis, tokį galingą balsą sunku suvaldyti, tačiau Švilpos technika
nepriekaištinga, smulkūs pasažai Heraklio arijoje tarytum nereikalavo pa-
stangų, liejosi lygiai ir laisvai. Komiškas Farlafo Rondo paliudijo dainininką
esant puikų buffo amplua atstovą. Interpretaciniu požiūriu kaip jausmingą muzikinio teksto ir personažo išgyvenimo
perteikimą išskirčiau ir Aleko kavatiną
iš Sergejaus Rachmaninovo to paties
pavadinimo operos, o rečitalį vainikavo
skausmingas ir jausmingas Olando monologas.“ (7 meno dienos, 2012-06-15)
Belieka pridurti, kad Švilpą turėtume išvysti ir išgirsti 2013 m. gegužę
LNOBT rengiamoje Richardo Wagnerio savaitėje. Tik gaila, kad tada scenoje
jam neakompanuos pianistė Audronė
Juozauskaitė, kurios skambinimas rečitalyje prilygo ir orkestrui, ir dainininko antrajam aš ir taikliai kūrė tinkamą muzikinę atmosferą.
Rygos operos festivalis
Lygiagrečiai su Vilniaus festivaliu Latvijos sostinėje vyko keturioliktasis Rygos operos festivalis. Birželio 5–17 d.
buvo rodomos šešios operos (Eugenijus Oneginas, Sevilijos kirpėjas, Mazepa, Liučija di Lamermur, Dievų žūtis,
šiuolaikinė opera War sum up) ir atliktas Krzysztofo Pendereckio Requiem.
Atvykėliui šis festivalis koncentruotai
parodo, kokie estetiniai vėjai siaučia
kaimynų operos scenoje.
Marija – Aira Rūrāne operoje Mazepa
Pavyko pamatyti tris operas – Piotro
Čaikovskio Mazepą, Gaetano Donizetti
Liučiją di Lamermur ir Richardo Wagnerio Dievų žūtį (birželio 15–17 d.).
Čaikovskio Mazepa – retai statomas
veikalas. Jį Latvijos nacionalinė opera
atsivežė iš Zagrebo, Kroatijos nacionalinio teatro. Mazepos premjera Rygoje
įvyko šių metų sausio 28 d., o šeštasis
operos spektaklis Rygos operos festivalyje buvo drauge ir atsisveikinimas su
pastatymu. Spektaklio muzikos vadovas ir dirigentas yra Modestas Pitrėnas,
LNO einantis vyriausiojo kviestinio dirigento pareigas.
Čaikovskio operos libretas parašytas pagal Aleksandro Puškino poemą Poltava.
Siužetas: senyvas Ukrainos kazokų etmonas Mazepa atvyksta į bendražygio
karvedžio Kočubėjaus dvarą prašyti jo
septyniolikmetės dukters Marijos rankos. Marija ir Mazepa myli vienas kitą,
tačiau jos tėvai Kočubėjus ir Liubovė kategoriškai atsisako leisti dukrą už gerokai
vyresnio jaunikio. Mazepa įkalba Mariją
bėgti su juo. Keršydamas Kočubėjus išsiunčia savo patikėtinį Andrejų, kuris
įsimylėjęs Mariją, į Maskvą pranešti carui Petrui I, kad Mazepa ketina paremti švedus, su kuriais tuo metu kariavo
Rusija. Tačiau caras suima Kočubėjų su
Andrejumi ir perduoda juos Mazepai, o
šis nuteisia abu myriop. Sužinojusi apie
tai Marija išprotėja. Poltavos mūšyje
pralaimėjęs Mazepa pabėga, bet nepajėgia įkalbėti proto netekusios mylimosios
vykti drauge. Paskutinėje operos scenoje
Marija dainuoja lopšinę mirštančiam ištikimajam Andrejui.
Operos premjera įvyko 1884 m. (ji sukurta vėliau už Eugenijų Oneginą, bet
anksčiau už Pikų damą). Tiek savo tema
(veiksmas vyksta neramiais kovų ir įtakos tarp Rusijos, Lenkijos ir Lietuvos
Respublikos bei kitų šalių (Otomanų
imperijos, Švedijos) dalijimosi laikais),
tiek ir muzika ji truputį primena Modesto Musorgskio Borisą Godunovą (1869,
1872). Beje, ir Mazepos, ir Boriso Godunovo vaidmenys skirti bosui, o Rygoje
šį veikėją dainavo Edemas Umerovas,
kuris Vilniuje netrukus dainuos Borisą
Godunovą.
Spektaklio režisierius Ozrenas Prohićius perkėlė istoriją iš septynioliktojo
amžiaus į dvidešimtąjį – pokario suirutės laikus. Operos pastatymas kiek
sumodernintas, tačiau nuoseklus. Pavykusi abstrakti ir funkcionali scenografija (dailininkai Branko Lepenas, Ozrenas
Prohićius), atitinkamą atmosferą kuria
rodomi seno nespalvoto kino filmo apie
kazokus kadrai (vaizdo projekcijos Ivano Faktoro).
Pagrindinį Marijos vaidmenį dainavo
Latvijos nacionalinės operos solistė Aira
Rūrāne. Jos stiprus, plataus diapazono
dramatinis sopranas puikiai įkūnijo tragišką heroję, o kostiumų dailininkės Petros Dančević pastangomis buvo sukurtas ir įtikinamas ugningos ukrainietės
įvaizdis. Kitas partijas dainavo Krišjānis
Norvelis (Kočubėjus), solistai iš Rusijos
Michailas Makarovas (Andrejus), Jelena Vitman (Liubovė), Andris Pakinis
(girtas kazokas) ir kiti.
Šeštadienio vakarą rodyta Donizetti
Liučija di Lamermur sulaukė daugiausia publikos dėmesio. Premjera buvo
įvykusi ką tik, gegužės pabaigoje (beveik
kartu su LNOBT Eugenijumi Oneginu),
kita vertus, Liučiją dainavo latvių operos žvaigždė Marina Rebeka. Po Elīnos
Garančos tai dar viena tarptautinėje
scenoje ypač sėkmingą karjerą daranti
latvių operos solistė. Rebeka sukūrė labai trapios, moteriškai gležnos Liučijos
paveikslą. Publiką sužavėjo jos išlavintas,
lygiai skambantis, paslankus koloratūrinis sopranas, o ir aktoriniai gabumai padėjo išryškinti herojės charakterio esmę.
Liučija – Marina Rebeka, Edgardas – Dmytro
Popovas
Kitus pagrindinius vaidmenis taip pat
dainavo kviestiniai solistai, visi iš Ukrainos: Edgardą – mums puikiai pažįstamas
tenoras Dmytro Popovas, Enriką Aštoną
– Viktoras Korotičius, Raimondą – Ilja
Bannikas. LNO solistai atliko mažesnius
vaidmenis – nelaimėlio Liučijos sužadėtinio Artūro (Dainis Skutelis), jos auklės
Alisos (Kristīne Zadovska) ir Normano
(Ansis Tālbergas). Dirigavo Christophas
Stilleris (Vokietija).
Spektaklį statė LNO generalinis direktorius Andrejas Žagaras. Veiksmo vietą ir laiką iš aštuonioliktojo amžiaus
Škotijos jis perkėlė į tarpukario Benito
Mussolini valdomą Italiją. Mat jos totalitarinėje ir drauge patriarchalinėje
visuomenėje, kaip programėlėje rašo
muzikologas ir pastatymo konsultantas Mikusas Čeže, lygiai taip pat buvo
nepaisoma moters valios ir teisių kaip
ir librete nurodytu laikotarpiu (siužeto
pagrindas – Walterio Scotto novelė).
Spektaklio scenografijoje vyrauja tarpukario architektūrai būdingi monumentalūs ir griežti marmuro motyvai
(scenografas Andris Freibergas), artimi
dalies Rygos pastatų stiliui, instrumentinių intermezzo metu ant uždangos
šviečia Katrīnos Neiburgos parengtos projekcijos su romėnų
meną imituojančiais milžiniškais atletiškų vyrų torsais, o operos
pradžioje vyrų choras virsta uniformuotais italų fašistais. Šioje
rūsčioje ir pilkoje aplinkoje ypač išsiskiria plazdančiomis lengvutėmis suknelėmis vilkinti Liučija (kostiumus kūrė Kristīne
Pasternaka). Reikia pripažinti, kad siužetas šioje operoje suaktualintas gana diskretiškai, ko nepasakysi apie kitą dieną (birželio
17-ąją) rodytą Wagnerio Dievų žūtį.
Dievų žūtis, arba Dievų sutemos (vok. Götterdämmerug), yra
paskutinė Wagnerio keturių operų ciklo Nibelungo žiedas opera. LNO pasišovė inscenizuoti visą Wagnerio ciklą ir 2013 m.
vasarą minėdama kompozitoriaus jubiliejinius metus šias visas
operas parodyti Rygos operos festivalyje. Teko matyti pirmąją
ciklo operą Reino auksas, kurią statė norvegas Stefanas Herheimas, ir antrąją Valkirija, 2007 m. inscenizuotą latvių režisieriaus
Viesturo Kairišo. Dievų žūtį statė taip pat Kairišas (jis yra pastatęs ir trečiąją operą Zygfrydas), bet šis naujausias jo darbas
neįtikėtinai skiriasi nuo prieš penketą metų sukurtos Valkirijos.
Režisierius teigia, kad anuomet jis buvo naivus operos naujokas – tikėjo, kad Wagnerio operos yra monumentalūs veikalai
apie dievus ir herojus, kad jas būtina inscenizuoti pasitelkiant
abstrakčius vaizdinius. Dabar Kairišas mano, kad Dievų žūties
pasaulis – tai šiuolaikinė Latvija, todėl mitinių dievų tragediją
jis išvertė į šiuolaikinio socialinio teatro kalbą, nevengdamas ir
trupučio fantasmagorijos.
Žiūrėdama spektaklį vis galvojau, ką apie jį pasakytų mūsų operos mėgėjai, kurie ir gana švelnius klasikos suaktualinimo atvejus LNOBT scenoje kartais laiko beveik šventvagyste. Turbūt
prašnektų apie „pasaulio žūtį“...
Muzikiniu požiūriu atlikimas buvo labai geras (dir. Cornelius
Meister, Vokietija), pagrindinius vaidmenis dainavo kviestiniai
solistai skandinavai, vokiečiai ir britai – Wagnerio muzikos specialistai. O kuo gi Dievų žūties pastatymas ypatingas? Šmaikštusis režisierius ir išradingoji scenografė Ieva Jurjāne įspūdingo stoto Brunhildą (Catherine Foster) ir smulkutį jos gelbėtoją
Zygfrydą (Larsas Clevemanas) pavertė gėlių vaikais – hipiais.
Mylinti Brunhilda savo išrinktajam Zygfrydui – nei stotu, nei
protu neišsiskiriančiam santechnikui – mezga kojines. Tad gudriajam Hagenui (pasigėrėtinai dainavęs Johanas Schinkleris) ir
jo įtakoje esantiems broliui ir seseriai Giunteriui (Marcus Jupitheris) ir Gutrunai (Elisabet Strid) nesunkiai pavyksta apvynioti
Zygfrydą aplink pirštą (įkalbėtas jis išgeria stebuklingo gėrimo
ir praranda atmintį). Ši aristokratų trijulė rodoma kaip pasileidę
nuvorišai, vienais apatiniais drybsantys didžiulėje lovoje. Nors
anturažas pabrėžtinai buitinis, kupinas šiuolaikinio kičo, vis
dėlto operos veikėjai nepraranda savo charakterio dramatizmo.
Opera Dievų žūtis: Hagenas – Johanas Schinkleris. Gunāro Janaičio ir Jānio
Deināto nuotraukos (LNO)
25
Kauno valstybinis muzikinis teatras
Repeticijai pasibaigus Kauno valstybinio muzikinio teatro koridoriai prisipildė džiugaus pabirusių artistų klegesio,
kurį nustelbė garsus boso dudenimas. Jo
tikrai nesupainiosi su jokiu kitu balsu,
– nusišypsojau sau ir pasukau galingai
nugriaudėjusio smagaus juoko link.
Teatro bosą profesorių Tomą Ladigą
pamačiau apsuptą iš juoko leipstančių
kolegų, kuriems jis pasakojo kažkokią
linksmą istoriją...
Tačiau tada ir rezultatas bus atitinkamas
– kartą pasimuliavęs, publikos gali daugiau nebesulaukti. Todėl lipant į sceną
panašių minčių niekuomet nekyla, nes
vertinu ne tik publiką, bet ir tai, ką darau.
Ir nenuostabu, kad pasirinkus sudėtingesnį kelią po kai kurių spektaklių, kur
dainuoti reikia daug, su didžiule energija, kitą dieną nebesinori nieko, tik tylėti
ir dar kartą tylėti, nes jautiesi it sumuštas
šuo, kuriam reikia išsilaižyti žaizdas.
Asta
Mikelevičiūtė
Tomas LADIGA –
BOSAS,
sekasi
k u r i a m
1
Kaip jaučiatės turėdamas išskirtinį balsą Kauno muzikiniame teatre? Teko girdėti, kad kompozitoriai bosų vaidmenimis nelepina,
o pastaruoju metu bosas – gal net nykstantis vyrų balsas...
Nemeilikaudamas prisipažinsiu – teatre jaučiuosi visiškai laimingas, nes operose vis dar dainuoju boso partijas, nors jos ne visos
tokios išplėtotos kaip Gounod operoje Faustas. Nuo mano atėjimo į
teatrą bosų repertuaras neišseko iki šiol. Vienas pirmųjų vaidmenų
buvo Mazetas Mozarto operoje Don Žuanas. Vėliau dainavau Leporelą, išplėtotą ir sudėtingą Roko partiją Beethoveno operoje Fidelijas. Kai teatras statė Donizetti operą Meilės eliksyras, iškart gavau
Dulkamaros vaidmenį, dabar dainuoju Bazilijų Sevilijos kirpėjuje...
Boso vaidmenų operose nėra mažai – kad tik suspėčiau juos visus
sudainuoti. O dėl boso balso nykimo: nežinau, kiek čia tiesos, bet
kad žmonių balsai aukštėja, – jokia paslaptis. Apie šią tendenciją jau
kelis dešimtmečius diskutuoja medikai ir mokslininkai – jų manymu, tam įtakos turi kintantis klimatas, mityba, gyvenimo tempas ir
daugelis kitų veiksnių. Beje, kai mokiausi, prieš 20–30 metų, labai
stigo tenorų. O kad esu bosas – tiesiog pasisekė. (nusijuokia)
Tačiau jūsų teatro scenoje karaliauja operetė ir miuziklas, kuriuose bosams lyg ir nėra ko veikti?
Nesutikčiau su tuo. Nors miuzikluose ir operetėse tikrų boso partijų vos viena kita, dirbti čia labai įdomu: daug dramos, judėjimo,
santykių – yra galimybė parodyti aktoriaus gebėjimus. Kita vertus,
kuriant spektaklį visuomet galima rasti išeitį – pavyzdžiui, gelbstint
muzikinę kūrinio liniją, atlikti tam tikras moduliacijas ir dainininko balsui pritaikyti žemesnę tonaciją. Žinoma, yra ir paprastesnių
būdų – dainuoti ne visu balsu arba ne savo tonacijoje veržti balsą...
26
2
Artistai dažnai tvirtina visus savo vaidmenis vienodai mėgstantys ir branginantys. Per savo kūrybos metus jų
sukūrėte arti šešiasdešimties. Ar ir jums
jie visi tokie gardūs it plytelė geriausio
šokolado?
Jokiu būdu, kiekvienas žanras turi savo
specifiką. O tvirtinantys priešingai mažų
mažiausiai koketuoja arba kalba nenuoširdžiai. Net ir geriausi dainininkai turi
savo simpatijų, antipatijų, pomėgių, jausmų, emocijų, kurios, deja, ne visada tik
teigiamos. Todėl ir man vieni vaidmenys
– kaip gardžiausio šokolado plytelė, kiti
– tik greitai sučiulptas ledinukas. Antai
operoje vaidmenys yra patogūs, net ir
vienintelėje arijoje galima atskleisti visas
vokalo galimybes ir balso spalvas. Vienas
mėgstamiausių man yra Mefistofelis.
Bet ne mažiau simpatijų jaučiu ir kalėjimo direktoriui Frankui Strausso operetėje Šikšnosparnis, nors šis vaidmuo
ne pagrindinis ir ne bosui, o baritonui
parašytas. Viską atperka malonumas
vaidinti ir nuostabus scenos partneris
Gediminas Maciulevičius, su kuriuo dirbant gali įvykti nenuspėjamų dalykų. Kai
vaidmuo tau nelimpa, sunku jį mokytis,
dainuojant stringa, nes organizmas priešinasi. Bet dabar dainuoju tik kūrinius,
kuriuos galiu normaliai interpretuoti ir
techniškai, ir vokaliai. Būdamas jaunas
ir žalias galėjau dainuoti bet kada – rytą,
vakare... Dabar viskas priklauso nuo to,
kaip greitai po koncerto ar spektaklio pavyksta atsigauti.
Kaip jaučiasi akademijos profesorius
per spektaklio repeticijas pats tapdamas
mokiniu?
Akademija ir teatras – skirtingi dalykai. Akademijoje jauną žmogų mokau
sujungti garsus ir tik tada kalbame apie
stilistiką. O teatre pritaikau savo žinias,
dainavimo metodus. Čia galiu improvizuoti, kurti, gilintis į muzikos stilių.
Kolegų pastabos – kaip gyvenimo patikrintas aukso grūdas. Jas siurbiu į save
it kempinė, niekada nemanydamas, kad
Tomas Ladiga: 1. Mefistofelis Charles’o Gounod operoje Margarita, 2. Mazetas Wolfgango Amadeus Mozarto operoje Don Žuanas, Cerlina – Aušra Cicėnaitė,
3. Cuniga Georges’o Bizet operoje Karmen, 4. Papakoda Johanno Strausso operetėje Naktis Venecijoje
žinau absoliučiai viską. Greičiau atvirkščiai – esu dėkingas už kiekvieną patarimą
ar pastabą, ypač jei tai daroma profesionaliai ir dalykiškai. Gal todėl nuolatos
esu ne tik mokytojas, bet ir mokinys...
Pedagoginį darbą pradėjau nuo pabandymo – pasisekė kaip ir teatre, kur atėjau
pasipūtęs, kad galiu dainuoti daug ir viską, tačiau vadovybė pasakė: palauk, nespurdėk, viskam ateis laikas. Tik vėliau
supratau, kad tai buvo didžiulė pedagoginė išmintis – pradėti nuo mažesnio,
priprasti ir tik tada dirbti, kiek išgali. Taigi akademijoje pradėjau dėstyti kamerinį dainavimą, kur nereikėjo koreguoti
vokalo. Ir vėl sėkmė. Jaunimui suteikiu
daugiau laisvės, galimybę rinktis, juk
žmogus – savarankiška, protinga būtybė. Nesu iš tų, kurie prisiriša studentus ir
visur vedžiojasi kaip viščiukus. Jei reikia
pagalbos, visuomet padėsiu, bet jei nenori, per prievartą niekada nesibruksiu.
Bet ne kiekvienas dainininkas gali būti
pedagogas. Kokia jūsų pedagoginės sėkmės paslaptis?
Mokydamas kitą pasitikrinu, ar tai, ką
aiškinu, priimtina ir man pačiam. Dainininkus rengiu ne egzaminui, o gyvenimui. Pirmaisiais studijų metais stengiuosi padėti tvirtus pagrindus. Kiekvienas
žmogus individualus, tad, prieš mokydamas tam tikrų tiesų, turiu jas perleisti per
save, kaskart pagalvoti, kaip pats priimčiau tą informaciją. Galbūt todėl studentas ir dėstytojas yra nuolat ieškantis darnus dvejetas. Kita vertus, į akademiją ateina jau susiformavę, motyvuoti, neretai
ir manantys, kad yra pramokę dainuoti
žmonės, todėl pirmiausia jiems padedu
rasti kelis oktavos garsus, kur dar girdėti
natūraliai gražus, nepakeistas tembras.
Mat prigimtinis žmogaus balsas dažniausiai būna gražus, bet, apverstas aukštyn kojomis, jis pradeda traškėti ir girgždėti. Balsas – labai jautrus instrumentas:
netinkamai elgiantis galima jį greitai
prarasti. Pirmiausia svarbu suvokti, kas
yra dainavimas, – kad tai ne tik balso stygų virpinimas ar tinkamas kvėpavimas.
Dainavimas – pirmiausia proto, ne raumenų darbas. Tai perpratus mokomasi
technikos. Sėkmę lemia tai, kiek jėgų,
energijos studentai skiria pasirinktam
dalykui tobulinti. Bene svarbiausia jaunuolį išmokyti savarankiškai dirbti, todėl
niekada nesakau, kad čia mano triūsas.
Tik jų. Kiek galėdamas mokinius skatinu
domėtis ir ieškoti – dainininkai formuojasi koncertuose, programose.
3
Dainininkės vardija begales receptų,
kaip saugoti balsą. O ką daro vyrai – tyliai naudojasi jų patarimais ar turi savų
paslapčių?
Apie padarinius galvoju kiekvieną akimirką ir stengiuosi elgtis protingai, kad
apsieičiau be vaistų. Balsą – maitintoją
ir pagrindinį instrumentą – vienodai
saugo tiek dainininkės, tiek dainininkai,
daugiausia dėmesio skirdami profilaktikai. Aš – jokia išimtis. Pirmiausia vengiu skersvėjų, negeriu ledinio alaus ar
kitokių gėrimų, stengiuosi išsimiegoti.
Ir geriau patylėti nei be perstojo tarškėti.
Gal dėl to mano balsas iki šiol negirgžda
ir nedreba...
4
Penkiasdešimtmetį švenčiantis pagrindinis Kauno valstybinio
muzikinio teatro bosas, VDU Muzikos akademijos Dainavimo
katedros vedėjas prof. Tomas Ladiga scenoje jau trečią dešimtmetį. 1991 m. baigęs tuometę Lietuvos valstybinę konservatoriją ir pradėjęs dainuoti teatre, greitai tapo pagrindiniu operų
ir didelės koncertinės formos kūrinių boso partijų atlikėju. Tai
solistas, kurio profesionalumas, meninė branda ir dainavimo
menas ypač dera su aktoriaus talentu.
Ladiga kviečiamas dainuoti įvairiose koncertų salėse su savojo
teatro orkestru ir choru, Lietuvos valstybiniu simfoniniu ir Kameriniu orkestrais dalyvauja koncertuose Lietuvoje ir užsienyje,
yra daugelio Lietuvos muzikinių konkursų žiuri narys. Solistas
apdovanotas 3-iojo laipsnio Santakos garbės ženklu, teikiamu
Kauno miestui nusipelniusiems piliečiams.
F E S T I V A L Y J E
operetė KAUNO PILYJE 2012 –
spektaklio premjera!
Vienuoliktą vasarą tarptautinis festivalis Operetė Kauno pilyje miestiečius ir Kauno svečius kvietė kartu minėti Valstybės dieną: koncertai šalia
rekonstruoto Kauno pilies bokšto ir
atnaujintų istorinio paminklo prieigų vyko šventinėmis liepos 6 ir 7 dienomis. Čia skambėjo scenos meistrų
atliekama populiari vokalinė muzika,
o vienas vakarų pirmą kartą festivalio
istorijoje kvietė į spektaklio premjerą
– operetę Karaliaus antrininkas.
Operetė Karaliaus antrininkas:
vaidina Raimondas Baranauskas ir Kristina Siurbytė
27
Kauno valstybinis muzikinis teatras
Lina
Stankevičiūtė
Pirmąjį Rytų Europoje operetės festivalį idėjos autoriai
Baritonų trio – Gediminas Maciulevičius,
Danielius
Vėbra, Benjaminas
Želvys – ir jų kolegė
Laimutė Kuzmickaitė-Milašienė rengia
nuo 2002 m. Įgyvendinta daugiau nei 50
įvairios tematikos
koncertinių programų, dainavo per 150
Lietuvos dainininkų
ir žinomi atlikėjai
iš 20 Europos šalių.
Koncertus dirigavo per 20 dirigentų,
dalyvavo 12 įvairios
sudėties kolektyvų,
atlikta daugiau kaip
800 pavadinimų kūrinių, šiemet pastatyta operetė.
1
28
Liepos 6 d. skambėjo Muzika prie Kauno pilies – gražiausios operų, operečių,
miuziklų arijos ir duetai bei populiarios
originaliosios dainos. Koncerte dalyvavo solidus atlikėjų būrys: Virgilijus Noreika, Vytautas Juozapaitis, Edmundas
Seilius, Kristina Zmailaitė, Kęstutis
Alčauskis, Ieva Vaznelytė, netgi roko
dainininkas Jeronimas Milius. Tarp
naujų festivalio veidų žiūrovai išvydo
Eriką Fentoną (JAV), Eveliną Sašenko,
Mindaugą Rojų, Eugenijų Chrebtovą,
Aistę Širvinskaitę ir Eglę Šidlauskaitę.
Pastaroji ypač patraukė ne tik profesionalių muzikų dėmesį, bet privertė
suklusti ir mažiau operos žanro subtilybes išmanančius klausytojus. Švariu
mecosoprano diapazonu ji puikiai atliko Leonoros ariją iš Gaetano Donizetti
operos Favoritė. Ir nors jos atliekamai
Karmen arijai šiek tiek pritrūko profesinės brandos ir sceninės patirties, visi
girdėjusieji vienu balsu tvirtina, kad
Eglei telieka palinkėti sėkmės ir kuo
lygesnio kelio į pripažintas pasaulio
operos teatrų scenas. Festivalio melomanai gausiomis ovacijomis lydėjo
praėjusio sezono Kauno valstybinio
muzikinio teatro atradimą – dainininką iš JAV Fentoną, mielai sutikusį dalyvauti ir operetės festivalyje. Puikaus,
tvirto balso savininkas atliko tenorų
repertuaro puošmenas – Kalafo ariją
iš Giacomo Puccini operos Turandot
ir Manriko stretą iš Giuseppe’s Verdi
operos Trubadūras. Tradiciškai susižavėjimo šūksniai lydėjo ir svečių iš Vengrijos Bódi Barbaros, Szabó Dávido ir
kauniečiams iš praėjusio festivalio jau
pažįstamo Pellero Károly pasirodymus
– tercetus iš Imres Kálmáno operečių
Grafaitė Marica ir Bajaderė, papuošė
stulbinantys akrobatiniai triukai, būdingi tik Vengrijos operetės mokyklai.
Tačiau daugiausia susirinkusiųjų simpatijų šiame koncerte pelnė Sašenko
ir Milius. Abu dainininkai atliko savo
repertuaro kūrinius, tačiau lyg iš naujo
pakerėjo klausytojų širdis meistriškumu, talentu, stiliaus išmanymu ir sielų
šiluma.
Kaip ir kasmet, dainininkams akompanuojantis Europos šalių jaunimo
simfoninis orkestras skambėjo ypač
darniai, stilingai ir profesionaliai. Dirigavo festivalio vyriausiasis dirigentas
Julius Geniušas, dirigentas Jonas Janulevičius ir svečias iš Rusijos Sergejus
Rolduginas. Koncertą vedė festivalio
veidu tapęs, šmaikštaus žodžio neieškantis ir nuostabiai festivalio atmosferą perteikiantis aktorius Gintaras Mikalauskas, jam padėjo dainininkė Ieva
Vaznelytė.
Šiltai palydėję pirmojo vakaro dalyvius, kitą dieną žiūrovai smalsumo
vedini rinkosi į pagrindiniu festivalio
akcentu tapusią premjerą – linksmą,
šmaikštų, geriausių lengvabūdės operetės tradicijų spektaklį Karaliaus antrininkas. Režisierius Kęstutis Jakštas,
dirigentas Virgilijus Visockis, scenografas Vaidotas Jakutis, kostiumai Kotrynos Daujotaitės, chormeisterė Rasa
Vaitkevičiūtė, choreografai Dainius
Bervingis ir Gintaras Visockis. Dainavo Raimondas Baranauskas, Gediminas Maciulevičius, Kristina Siurbytė,
Gitana Pečkytė, Tomas Ladiga, Žanas
Voronovas, Raimonda Tallat-Kelpšaitė, Danielius Vėbra, vaidino Dainius
Bervingis ir Gintaras Visockis.
Spektaklis sukurtas pagal Tadeuszo
Dobrzańskio operetę Karaliaus ložė,
2
1. Evelina Sašenko ir Jeronimas Milius, 2. Bódi Barbara, Szabó Dávidas ir Pelleras Károly
ją dar 1971 m. Kaune pastatė režisierė Vlada Mikštaitė, anuomet dainavo Mykolas Rekys, Vytautas Blažys ir
Danutė Dirginčiūtė. Naujoje operetėje
atsispindi klasikinės ir XX a. vidurio
žanro tradicijos: karaliaus rūmai, fiktyvi monarchija, persirenginėjimas ir
nesusikalbėjimas, įsimylėjėlių pora,
charakterinių linksmuolių pora, o viską vainikuoja muzika su paryžietiškų
dainelių, seno gero Vienos valso ir
ugningomis Lotynų Amerikos melodijomis. Libretas buvo redaguojamas,
pritaikomas mūsų laikui, tad gavo ir
naują pavadinimą Karaliaus antrininkas. Režisieriaus žodžiais, „siužetas tik
iš pirmo žvilgsnio atrodo nerūpestingai smagus. Iš tiesų jame kalbama apie
amžinuosius dalykus – meilę ir išdavystę, tikras ir netikras vertybes; ryškus ir visuomeninis socialinis pradas,
politinių struktūrų paviršutiniškumas,
karjerizmas. Nors istorija sena, deja,
niekas nepasikeitė: sąžiningam žmogui
pritapti šioje prisitaikėlių ir karjeristų
visuomenėje labai sunku – jis laikomas
nevykėliu. Tačiau kaip tik toks žmogus
ir yra žmonijos variklis.“
Šią mintį režisieriui pavyko atskleisti,
o įvairiausios pinklės tarsi mostelėjus
burtų lazdele, kaipmat išnarpliojamos
spektaklio pabaigoje. Po spektaklio
kalbinti žiūrovai stebėjosi atviroje erdvėje sukurto reginio skoningumu,
darna, pagrįsta režisūra, šaunia artistų
vaidyba ir dainavimu. Režisierius sumanė dar ir kaskadinį triuką, kurį išvydę liko be amo – galbūt jie iki šiol tiki,
kad nuo aukšto scenos kraigo pagrindinis herojus taip ir nusivertė žemyn
galva, bet stebuklingai išliko gyvas...
Jį vaidinęs Baranauskas, kaskart persikūnydamas tai į bėdžių savižudį, tai į
savimylą karalių, puikiai susidorojo su
gan nelengvu vaidmeniu. Šauniai, su
tinkamu žanro pojūčiu, švelniu šaržu
kitus personažus atskleidė dainininkai Maciulevičius, Ladiga, Pečkytė ir
Voronovas, temperamentingai tikrą
operetės primadoną suvaidino TallatKelpšaitė. Lyriniu pagrindinės veikėjos
amplua Siurbytė išskleidė gan plačią
pastelinių atspalvių paletę. Choro ir
baleto artistai šoko ir dainavo taip šauniai, kad gudriai choreografų sumanytame piešinyje vargiai galėjai atskirti,
kurie yra tik šokėjai, kurie – tik dainininkai. Išbandymas laukė ir dirigento,
mat orkestras griežė vienoje scenoje, o
spektaklis vyko greta esančioje.
Kauno valstybinio muzikinio teatro choro ir
baleto artistai spektaklyje Karaliaus ložė. KVMT nuotraukos
NAUJAJAME
teatro sezone –
operetė, muzikinis reviu ir...
Naują kūrybinį sezoną Kauno valstybinis muzikinis teatras pradės rugsėjo
28 d. spektaklio premjera. Praėjusį sezoną žiūrovus palepinome dviem trupės
repertuare dar neturėtomis operomis –
profesionalų išliaupsinta, žiūrovų antplūdžio sulaukusia ir Auksiniais scenos kryžiais apdovanota Gaetano Donizetti Liučija di Lamermur ir įspūdingo scenovaizdžio, puikiu atlikimu stebinusia Giuseppe’s Verdi Atila. Šiemet teatro kolektyvas
kviečia į operetės premjerą – Johanno
Strausso Čigonų baroną, o dar po poros
mėnesių repertuarą papildys neįprastas
spektaklis – muzikinis reviu Zygfrydo
Vernerio kabaretas. Po Naujųjų šokio
mėgėjų teismui atiduosime choreografo
Aleksandro Jankausko šokio spektaklį
Notrdamo legenda, o pavasarį mažieji
sulauks smagaus ir pamokančio spektaklio – Eduardo Chagagortiano operos
Ausinė kepurė. Svarbiausi teatro įvykiai
yra premjeros, tačiau kolektyvas rengs ir
koncertines programas, iš kurių ypač išsiskirs skirtoji Naujiesiems metams, kvies
minėti menininkų jubiliejus, teatro choreografai stebins kūrybos vakarais.
Pirmoji sezono premjera – dovana prabangių, skoningų, estetiškų spektaklių
mėgėjams. Operetę Čigonų baronas stato
scenos meistrų komanda, kauniečių pažįstama iš Liučijos di Lamermur premjeros: režisierius Gediminas Šeduikis,
scenografas Andu Dumitrescu (Rumunija), kostiumų ir grimo dailininkas Juozas Statkevičius. Muzikiniam veiksmui
vadovaus dirigentas Virgilijus Visockis,
choreografas – Dainius Bervingis. Paskutinį kartą šis valsų karaliaus kūrinys
Kaune statytas 1976 m., tad šiai premjerai
nuolatinė teatro talkininkė Vida Rekienė
redagavo lietuvišką libreto vertimą.
Čigonų barono literatūrinis šaltinis – vengrų rašytojo Móro Jókajaus novelė Safi.
Pagrindinė mintis – žmogaus savigarba,
tautinis išdidumas, laisvės troškimas ir
visagalė meilė. Libreto autorius Ignazas
Schnitzeris išgarsėjo žymaus vengrų poeto Sándoro Petőfi poezijos vertimais į
vokiečių kalbą. Dėl išplėtotos muzikinės
dramaturgijos ir operos kanonų paisymo šis sceninis Strausso kūrinys dažnai
vadinamas komiškąja opera, todėl Čigonų baronas buvo įtrauktas ir į tarpukario Lietuvos Valstybės teatro repertuarą.
Vaidmenis kuria Raminta Vaicekauskaitė, Gitana Pečkytė, Edmundas Seilius,
Vaidas Vyšniauskas, Mindaugas Zimkus,
Gediminas Maciulevičius, Tomas Ladiga, Raimondas Baranauskas, Eugenijus
Chrebtovas, Rita Preikšaitė, Rūta Zaikauskaitė, Monika Sakalauskaitė, Justina
Tomkutė, Raimonda Tallat-Kelpšaitė,
Giedrė Juknevičiūtė, Egidijus Bavikinas,
Žanas Voronovas, Giedrius Prunskus,
Danielius Vėbra, Ričardas Karalevičius,
choro dainininkai ir baleto šokėjai.
Antroji sezono premjera – smagi intriga
mėgstantiems pasmalsauti apie asmeninį
menininkų gyvenimą. Spektaklis pasakos
apie teatralų gyvenimo peripetijas, jausmų dramas, tarpusavio santykius scenoje,
užkulisiuose ir už teatro ribų. Spektaklis
Zygfrydo Vernerio kabaretas pavadintas
pagrindinio veikėjo vardu – tai priversto nutraukti veiklą varjetė direktorius, o
šalia jo – ir visa spalvinga įvairaus temperamento ir talento, būdo ir profesinių
gebėjimų artistų trupė. Veikėjai pasakos
apie save pasitelkę žinomas ir rečiau nūdienos estradoje skambančias amerikiečių miuziklų dainas, prancūzų šansonas
ir kitą sceninę muziką. Spektaklio idėja
diktuoja ir netikėtą muzikinio reviu žanrą
– jis gimė atsisveikinus su ne tik žiūrovų,
bet ir teatro artistų itin mėgtu Johno Kanderio miuziklu Kabaretas. Naujo spektaklio dvasią kuria libreto autorė Viktorija
Streiča, už Sali Boulz vaidmenį Kabarete
pelniusi Auksinį scenos kryžių. Spektaklio
režisierius Kęstutis Jakštas, dirigentas
Jonas Janulevičius, dailininkė Vilma Galeckaitė-Dabkienė, choreografai Dainius
Bervingis, Gintaras Visockis, chormeisteriai Ramūnas Tilvikas ir Rasa Vaitkevičiūtė. Spektaklyje vaidmenis kurs ir
choro, baleto artistai, bus ir kviestinių
žvaigždžių – aktoriai Viktorija Streiča ir
Darius Meškauskas, dainininkai Jeronimas Milius, Evelina Sašenko, Monika
Sakalauskaitė ir kt.
Meilės ir aistrų dramą perteikiančio
šokio spektaklio Notrdamo legenda
premjera numatyta 2013 m. vasario 14ąją – Šv. Valentino dieną. Libreto autorius – spektaklio statytojas choreografas
Aleksandras Jankauskas – siekia perteikti
populiarumo neprarandančią Victoro
Hugo dramą Paryžiaus katedra plastikos
ir šokio kalba. Pirmame plane – pagrindinės veikėjos Esmeraldos tragedija: istorija
pasakojama jos akimis, tačiau traktuojama ne kaip asmeninė meilės drama, o
meilės kaip esminio principo suvokimas.
Tai ne pamokymai, kaip mylėti, o galimybė kiekvienam išvysti savo vidų. Libretas išreiškia mintį, kad žmogaus norai
gali suteršti visa, kas gryna ir didinga, ir
tik mirtis gali tam užkirsti kelią. Spektaklio statytojams svarbu atskleisti meilės
jausmo metamorfozes ir priešpriešinti
jas žmoniškumą žudančiai neapykantai. Muziką kuria ir aranžuoja Antanas
Jasenka, išgirsime ir žinomų melodijų iš
garsiojo Richardo Cocciante’s miuziklo.
Spektaklio dirigentas Jonas Janulevičius,
scenografas Artūras Šimonis, kostiumų
dailininkė Rūta Biliūnaitė, vaizdo instaliacijos Vlado Šerstobojevo. Šoks teatro
baleto artistai, bus kviečiami ir pripažinti
Lietuvos šokio meno meistrai. Spektaklyje šoks ir choro artistai, puikiai pasirodę
šokio spektaklyje Dulkių spindesys, dalyvaus dainininkai.
29
koncertai
L I E TU V O S
N AC I O N A L I N Ė
RUGSĖJIS–LAPKRITIS
72-asis koncertų sezonas
RUGSĖJIS
22 d., šeštadienį, 19 val.
Filharmonijos Didžiojoje salėje
Sezono pradžios koncertas
LIETUVOS KAMERINIS ORKESTRAS
Dirigentas ir solistas SERGEJ KRYLOV
Dalyvauja ansamblis GIUNTER
PERCUSSION.
E. Chausson, P. Sarasate,
C. Saint-Saëns, G. Bizet – R. Ščedrin
23 d., sekmadienį, 16 val.
Trakų pilies Didžiojoje menėje
Muzika Trakų pilyje
Maironio metams – koncertas
„Maironio balsu“
LIUDAS MIKALAUSKAS (bosas)
VALSTYBINIS VILNIAUS KVARTETAS
Maironis, J. Naujalis, M. K. Čiurlionis,
G. Kuprevičius, J. Pakalnis,
K. Vasiliauskaitė ir kt.
26 d., trečiadienį, 19 val.
Filharmonijos Didžiojoje salėje
Orkestro muzikos koncertas
Dirigento Donato Katkaus
70-mečiui
ŠV. KRISTOFORO KAMERINIS
ORKESTRAS
Dirigentas DONATAS KATKUS
J. Haydn, V. Bartulis, E. Grieg
29 d., šeštadienį, 19 val.
Filharmonijos Didžiojoje salėje
Orkestro muzikos koncertas
Rimanto Armono jubiliejui
LIETUVOS NACIONALINIS
SIMFONINIS ORKESTRAS
Dirigentas JUOZAS DOMARKAS
Solistas RIMANTAS ARMONAS
(violončelė)
A. Šenderovas, A. Bruckner
30 d., sekmadienį, 12 val.
Filharmonijos Didžiojoje salėje
Visai šeimai
Teatralizuota muzikinė pasaka
„Muzikos garsai“
DIANA TIŠKOVAITĖ (sopranas)
JONAS SAKALAUSKAS (baritonas)
ČIURLIONIO KVARTETAS
Berniukų ir jaunuolių choro
ĄŽUOLIUKAS grupė
Dirigentė DAIVA LEIPUVIENĖ
SPALIS
3 d., trečiadienį, 18 val.
Filharmonijos Didžiojoje salėje
VII tarptautinio folkloro festivalio
„Pokrovskije kolokola“
Gala koncertas
A. Doinikovo projektas „Etnosfera –
naujas tradicijų dvelksmas“
(pasaulinė premjera), festivalio
kolektyvų ir svečių iš užsienio
pasirodymai
30
6 d., šeštadienį, 19 val.
Filharmonijos Didžiojoje salėje
Orkestro muzikos koncertas
Euroradijo transliacija
LIETUVOS NACIONALINIS
SIMFONINIS ORKESTRAS
Dirigentas ROBERTAS ŠERVENIKAS
Solistas EVGENIJ STARODUBTSEV
(fortepijonas)
M. K. Čiurlionis, S. Prokofjev, J. Brahms
7 d., sekmadienį, 12 val.
Filharmonijos Didžiojoje salėje
Visai šeimai
Šventinis koncertas
Tarptautinei mokytojų dienai
VALSTYBINIS VILNIAUS KVARTETAS
Solistas LIUDAS MIKALAUSKAS
(bosas)
Merginų choras LIEPAITĖS, vadovė ir
dirigentė JOLITA VAITKEVIČIENĖ
Dalyvauja Vilniaus dailės mokyklos
jaunieji dailininkai.
7 d., sekmadienį, 16 val.
Taikomosios dailės muziejuje
Kamerinės muzikos koncertas
Versalio karališkųjų rūmų muzika
DUO BAROCCO:
RENATA DUBINSKAITĖ ir
SAULĖ ŠERYTĖ (mecosopranai)
Ansamblis MUSICA HUMANA ir
solistai
Dirigentas ALGIRDAS VIZGIRDA
(fleita)
7 d., sekmadienį, 16 val.
Trakų pilies Didžiojoje menėje
Muzika Trakų pilyje
„Rudens svajos“
ASTA KRIKŠČIŪNAITĖ (sopranas)
Instrumentinė grupė SUBTILU–Z
Á. Piazzolla, D. Ellington, J. Kosma,
„Subtilu-Z“ grupės narių
kompozicijos ir kt.
10 d., trečiadienį, 19 val.
Filharmonijos Didžiojoje salėje
Kamerinės muzikos koncertas
„Muzika, kurią verta mylėt“
VAIDAS VYŠNIAUSKAS (tenoras)
POVILAS JARAMINAS (fortepijonas)
Lietuvių klasikų kūriniai; rusų,
prancūzų ir italų operos šedevrai
13 d., šeštadienį, 19 val.
Filharmonijos Didžiojoje salėje
Orkestro muzikos koncertas
LIETUVOS NACIONALINIS
SIMFONINIS ORKESTRAS
Dirigentas OLIVIER GRANGEAN
Solistė RENATA MARCINKUTĖLESIEUR (vargonai)
Z. Kodály, A. Guilmant, S. Rachmaninov
14 d., sekmadienį, 12 val.
Filharmonijos Didžiojoje salėje
Visai šeimai
Teatralizuotas koncertas
„Čipolino nuotykiai“
Varinių pučiamųjų kvintetas
VILNIAUS BRASS
Dalyvauja aktoriai.
14 d., sekmadienį, 16 val.
Taikomosios dailės muziejuje
Kamerinės muzikos koncertas
„Operų klavyrus besklaidant...“
SABINA MARTINAITYTĖ (sopranas)
ANDRIUS APŠEGA (baritonas)
AUDRONĖ EITMANAVIČIŪTĖ
(fortepijonas)
Operų arijos, duetai
17 d., trečiadienį, 19 val.
Filharmonijos Didžiojoje salėje
Orkestro muzikos koncertas
LIETUVOS KAMERINIS ORKESTRAS
Dirigentas RISTA SAVIC
Solistas ANDREI KAVALINSKI
(trimitas)
J. Haydn, J. N. Hummel, W. A. Mozart,
G. Tartini
19 d., penktadienį, 19 val.
Filharmonijos Didžiojoje salėje
Fortepijono rečitalis
Pianistas VALERY AFANASIEV
L. van Beethoven, F. Liszt,
C. Debussy, F. Chopin, R. Wagner
Bilietus platina tik BILIETAI LT.
20 d., šeštadienį, 19 val.
Filharmonijos Didžiojoje salėje
Festivalio GAIDA pradžios
koncertas
LIETUVOS NACIONALINIS
SIMFONINIS ORKESTRAS
Dirigentas ROLAND FREISITZER
R. Šerkšnytė, A. Navickas, G. F. Haas
21 d., sekmadienį, 12 val.
Filharmonijos Didžiojoje salėje
Visai šeimai
Muziejų metams – teatralizuotas
koncertas „Muzika ir dailė“
LIETUVOS KAMERINIS ORKESTRAS
Dirigentas ROBERTAS ŠERVENIKAS
Koncerto vedėja – dailininkė JŪRATĖ
STAUSKAITĖ
21 d., sekmadienį, 16 val.
Taikomosios dailės muziejuje
Kamerinės muzikos koncertas
VALSTYBINIS VILNIAUS KVARTETAS
JOANA GEDMINTAITĖ (sopranas)
VYTAUTAS GIEDRAITIS (klarnetas)
W. A. Mozart
21 d., sekmadienį, 16 val.
Trakų pilies Didžiojoje menėje
Muzika Trakų pilyje
„Aš lauksiu prie Vilniaus“
JUDITA LEITAITĖ (mecosopranas)
TOMAS LEIBURAS (fortepijonas,
klavišiniai)
GENADIJUS SAVKOVAS (akordeonas)
Rusų romansai, populiarūs valsai,
tango, miuzetės, dainos
koncertai
F I L H A RM O N I JA
72-asis koncertų sezonas
24 d., trečiadienį, 19 val.
Filharmonijos Didžiojoje salėje
Kamerinės muzikos koncertas
Rimanto Armono
jubiliejinė programa „Fratres“
RIMANTAS ARMONAS (violončelė)
EDVARDAS ARMONAS (violončelė)
IRENA USS (fortepijonas)
Violončelių „orkestras“ – LMTA prof.
R. Armono studentai ir absolventai
G. F. Händel, F. Schubert,
G. C. Menotti, J. Klengel, A. Pärt,
V. Germanavičius ir kt.
26 d., penktadienį, 19 val.
Filharmonijos Didžiojoje salėje
Festivalio GAIDA koncertas
Kompozitoriaus Johno Cage’o
100-mečiui
PETRAS GENIUŠAS (fortepijonas)
VLADIMIRAS TARASOVAS
(mušamieji)
27 d., šeštadienį, 19 val.
Filharmonijos Didžiojoje salėje
Orkestro muzikos koncertas
Aldonai Kundrotas Echaniz
(1917–2011) atminti
LIETUVOS NACIONALINIS
SIMFONINIS ORKESTRAS
Dirigentas GEORG MARK
Trio „DeHaPy“: DALIA DĖDINSKAITĖ
(smuikas), GLEB PYŠNIAK
(violončelė), OLE CHRISTIAN
HAAGENRUD (fortepijonas)
L. van Beethoven, A. Dvořák
28 d., sekmadienį, 16 val.
Taikomosios dailės muziejuje
Kamerinės muzikos koncertas
VILNIAUS ARSENALAS
Solistė NATALIJA KATILIENĖ
(sopranas)
J. S. Bach, G. Ph. Telemann,
Ph. E. Bach, W. A. Mozart
LAPKRITIS
4 d., sekmadienį, 12 val.
Filharmonijos Didžiojoje salėje
Visai šeimai
Muzikinis spektaklis
„Sofija muzikuoja“
Pagal G. de Pennart’o
„Sophie macht Musik“
KLAIPĖDOS KAMERINIS ORKESTRAS
Dirigentas MINDAUGAS PIEČAITIS
Kompozitorė ZITA BRUŽAITĖ
Lietuviško teksto autorė
KAROLINA RYBAČIAUSKAITĖ
Aktorė ir režisierė
GINTARĖ LATVĖNAITĖ
4 d., sekmadienį, 16 val.
Taikomosios dailės muziejuje
Kamerinės muzikos koncertas
ČIURLIONIO KVARTETAS
B. Britten, I. Stravinskij, R. Rogers
7 d., trečiadienį, 19 val.
Filharmonijos Didžiojoje salėje
Orkestro muzikos koncertas
LIETUVOS KAMERINIS ORKESTRAS
Solistas ir dirigentas
MICHAEL GUTTMAN (smuikas)
10 d., šeštadienį, 19 val.
Filharmonijos Didžiojoje salėje
Orkestro muzikos koncertas
LIETUVOS NACIONALINIS
SIMFONINIS ORKESTRAS
Dirigentas VLADIMIR LANDE
Solistė XIAYIN WANG (fortepijonas)
M. Ravel, F. Schubert
11 d., sekmadienį, 12 val.
Filharmonijos Didžiojoje salėje
Visai šeimai
Teatralizuotas koncertas
„Muzikinė kelionė
į Čiurlionio vaikystę“
GUODA GEDVILAITĖ (fortepijonas)
Dalyvauja aktorius
ALEKSAS KAZANAVIČIUS,
Druskininkų M. K. Čiurlionio meno
mokyklos moksleiviai.
11 d., sekmadienį, 16 val.
Taikomosios dailės muziejuje
Kamerinės muzikos koncertas
ŪLA ULIJONA ŽEBRIŪNAITĖ (altas)
INDRĖ BAIKŠTYTĖ (fortepijonas)
L. van Beethoven, B. Kutavičius,
D. Šostakovič
11 d., sekmadienį, 16 val.
Trakų pilies Didžiojoje menėje
Muzika Trakų pilyje
„Vunderkindas
W. A. Mozartas Londone“
Ansamblis MUSICA HUMANA ir
solistai
Dirigentas ALGIRDAS VIZGIRDA
(fleita)
14 d., trečiadienį, 19 val.
Filharmonijos Didžiojoje salėje
Kamerinės muzikos koncertas
VALSTYBINIS VILNIAUS KVARTETAS
PER LUNDBERG (fortepijonas)
DOVILĖ JUOZAPAITIENĖ (altas)
W. A. Mozart, J. Brahms
17 d., šeštadienį, 19 val.
Filharmonijos Didžiojoje salėje
Orkestro muzikos koncertas
LIETUVOS NACIONALINIS
SIMFONINIS ORKESTRAS
Dirigentas MODESTAS PITRĖNAS
Solistai: VILHELMAS ČEPINSKIS
(smuikas),
MICHAIL BEREZNITSKY (altas)
M. Bruch, G. Kuprevičius,
D. Šostakovič
18 d., sekmadienį, 16 val.
Taikomosios dailės muziejuje
Kamerinės muzikos koncertas
„Visi Josepho Haydno
fortepijoniniai trio“
Trio KASKADOS
J. Haydn, M. Ravel
18 d., sekmadienį, 16 val.
Trakų pilies Didžiojoje menėje
Muzika Trakų pilyje
„Trakų divertismentai“
LIETUVOS KAMERINIS ORKESTRAS
Solistas PETRAS VYŠNIAUSKAS
(saksofonas)
21 d., trečiadienį, 19 val.
Filharmonijos Didžiojoje salėje
Senosios muzikos koncertas
GHISLIERI KOLEGIJOS KONSORTAS
Solistė EMANUELA GALLI (sopranas)
G. F. Händel, G. Bononcini
22 d., ketvirtadienį, 19 val.
Filharmonijos Didžiojoje salėje
Fortepijono rečitalis
EVGENI BOZHANOV (fortepijonas)
L. van Beethoven, F. Schubert,
F. Chopin
Bilietus platina tik BILIETAI LT.
24 d., šeštadienį, 19 val.
Filharmonijos Didžiojoje salėje
Orkestro muzikos koncertas
LIETUVOS KAMERINIS ORKESTRAS
Dirigentas GEORGE TCHITCHINADZE
Solistai: DŽERALDAS BIDVA
(smuikas),
GIANLUCA LITTERA
(lūpinė armonikėlė)
P. Vasks, V. Tausky, G. Holst, G. Jacob
25 d., sekmadienį, 12 val.
Filharmonijos Didžiojoje salėje
Visai šeimai
Teatralizuotas koncertas
„Muzika Troliui“
Pagal V. Palčinskaitės knygą
„Muzika Troliui“
Dalyvauja aktoriai MARGARITA
ŽIEMELYTĖ, MANTAS CEGELSKAS,
pianistės NERINGA VALUNTONYTĖ,
MONIKA DARŽINKEVIČIŪTĖ,
multiinstrumentininkas SAULIUS
PETREIKIS, baleto šokėjai.
25 d., sekmadienį, 16 val.
Taikomosios dailės muziejuje
Menų projektas
„Dailės ir muzikos kūrėjų vizijos“
III programa: dailininkas
Rimantas Dichavičius ir XIX–XX a.
muzika
Ansamblis MUSICA HUMANA ir
solistai
Dirigentas ALGIRDAS VIZGIRDA
28 d., trečiadienį, 19 val.
Filharmonijos Didžiojoje salėje
Kamerinės muzikos koncertas
RAIMUNDAS BUTVILA (smuikas)
ZECHARIA PLAVIN (fortepijonas)
J. Brahms, K. V. Banaitis, E. Bloch
LIETUVOS NACIONALINĖ FILHARMONIJA. Aušros Vartų g. 5, 01304 Vilnius
Bilietus galima įsigyti Lietuvos nacionalinės filharmonijos kasoje ir www.bilietai.lt bei visose sistemos BILIETAI LT (taikomi aptarnavimo mokesčiai) platinimo vietose.
Bilietų užsakymas tel.: (8 5) 266 5233, 266 5216, mob. 8 698 52 075, el. p. [email protected], interneto svetainėje www.filharmonija.lt.
Likus valandai iki koncerto pradžios, bilietai parduodami koncerto vietoje ir tik į tą koncertą.
Taikomos nuolaidos.
31
Menu akimirką žavingą
Jolanta Čiurilaitė
Jolanta Čiurilaitė –
Rozina, Arūnas Malikėnas – Grafas operoje
Figaro vedybos
Šią vasarą operos solistė, vokalo
pedagogė Jolanta
Čiurilaitė šventė
jubiliejinį gimtadienį. Kai paprašiau papasakoti
apie savo kelią
muzikoje, ji tik
gūžtelėjo pečiais:
„Kam to reikia?
Gal geriau apie
žmones,
kurie
šalia, kuriuos vis
prisimenu. Apie
save – ką gi čia
pasakysi?..“ Ir vis
dėlto po truputį,
žodis po žodžio,
pasakojimas,
nuspalvintas jos
šviesaus juoko,
susidėliojo į vientisą istoriją apie
dainavimą.
Eglė Ulienė
32
DAINININKUI
būtinas
gyvenimo džiaugsmas
Profesijos pasirinkimą tikriausiai
lėmė didelė mano mamos meilė muzikai, ypač operai. Ji, ko gero, nebuvo
praleidusi nei vienos operos premjeros, turėjo savo mylimus dainininkus,
namie skambėdavo operų ištraukos,
kurias ji nuolat, dirbdama namų darbus, dainuodavo. Kartą, eidamas Krivių gatve pro mūsų namus, ją išgirdo
Zenonas Paulauskas ir užėjęs pasiūlė
stoti į konservatoriją. Mama atsakė, kad turi tris dukras, kurios mokosi muzikos. Visos mes ir baigėme
M. K. Čiurlionio mokyklą. Mokiausi
chorinio dirigavimo, bet vis norėjau
dainuoti, tad choro vadovas Antanas
Jozėnas patikėdavo man solo partijas.
Vokalo tuomet mokiausi pas Dalią
Cibulskytę, Ninos Karnavičienės mokinę, nuostabią inteligentišką moterį,
ir pas Eleną Dirsienę.
Tačiau studijuoti pasirinkau chorinį
dirigavimą – stojau į tuometinę Leningrado konservatoriją. Tada pirmąkart pamačiau Joną Aleksą, kuris ten
studijavo aspirantūroje, ir šis susitikimas man buvo labai įsimintinas. Jonas
Aleksa mane triskart pakonsultavo, ir
tos pamokos taip užbūrė, kad į egzaminą ėjau lyg užhipnotizuota. Man
prieš akis stovėjo tik jo veido išraiška,
kurioje atsispindėjo kūrinio esmė, ir
jo rankų grožis. Jis sukritikavo mano
neaiškiai rodomą prieštaktį ir pasiūlė
keletą patarimų, kaip šį trūkumą ištaisyti. Manau, kaip tik tai lėmė mano
aukštą balą stojant.
Ir Leningrade buvo žmonių, kurie vis
mane kurstė dainuoti. Dainavau solo
partijas choriniuose kūriniuose, dalyvavau senosios muzikos ansamblyje,
kurį įsteigė dabar jau Sankt Peterburgo konservatorijos profesorius Valentinas Nesterovas. Atlikome Heinricho
Schützo, Orlando di Lasso, Girolamo
Cavazzoni, Antonio Vivaldi kūrinius,
net gastroliavome Rusijos miestuose.
Konservatorijos rektorius Serebriakovas kartą išsikvietė mūsų vadovą
ir pareiškė, kad tarybinei aukštajai
mokyklai toks ansamblio repertuaras
nedera, ir liepė į jį įtraukti tarybinių
patriotinių, revoliucinių dainų. Nesterovas nepabūgo ir pareiškė pakalbėsiantis apie tai su ansambliu, tačiau
repertuaras išliko panašus.
Labai įsiminė pažintis su žymiu vargonininku, teoretiku I. Brando. Jis ir
jo šeima gyvenimą buvo paskyrę muzikai. Jo bute šalia konservatorijos,
svetainėje, kurioje mes dirbome, stovėjo fortepijonas ir vargonai, o visas
kambarys, vietomis iki pat lubų, buvo
nukrautas natomis, daugelis jų rašytos ranka, buvo tik keli siauri takeliai
praeiti.
Baigusi dirigavimo studijas, vis dėlto
įstojau į LMTA – į Vaclovo Daunoro
dainavimo klasę. Jis neseniai buvo grįžęs iš stažuotės pas Genaro Barrą Italijoje, Tulūzoje pelnęs savo aukščiausią
apdovanojimą – Didįjį prizą – ir savo
mokiniams diegė itališko dainavimo
principus. Tuo metu pas jį mokėsi
Sofija Jonaitytė, Algirdas Čiplys – visi
muzikoje ne naujokai. Bendradarbiavimas, dalijimasis žiniomis lėmė ir
mūsų pažangą. Visi fanatiškai mėgome dainavimą, mūsų pokalbiai buvo
vien apie vokalą, kritikuodavome ir
girdavome vienas kitą, patardavome.
Iki studijų pas Daunorą rėmiausi klasikinio instrumentinio dainavimo
principu, kai vokalinė partija pajungiama bendram emociniam turiniui,
balsas tarsi atlieka dar vieno instrumento funkciją. Operinėje muzikoje,
ypač romantinėje, partiją reikia atlikti dramaturgiškai, emocinį užtaisą,
esantį vokalinėje partijoje, pajungti
veiksmų logikai, kitaip sakant, gyventi
personažo gyvenimą. Labai svarbu ir
aktoriniai gabumai.
Penktame kurse rengdama Martos
vaidmenį Flotowo operoje susitikau
su režisiere Vlada Mikštaite, ir šis
susitikimas man buvo lemtingas. Ji
vis juokėsi prisimindama tada mano
prieš metus dainuotą Roziną, kai visai
nesuvokiau, ką turiu scenoje veikti.
Savo išorinius duomenis ne itin vertinau, turėjau daug kompleksų, vis jaučiau didžiulį skirtumą tarp tų idealių
moterų, kurių vaidmenis atlikdavau,
ir savęs. Tačiau Mikštaitės padedama
pradėjau suvokti, kad psichologinė
personažo teisybė yra aktoriaus meistriškumo pagrindas. Tai reiškia tam
tikrą personažo mąstymo ir veiksmų,
emocijų logiką. Jei suvoki, dėl ko šią
akimirką esi scenoje, visada būsi įtaigus ir išraiškingas.
Martos partiją rengiau su dirigentu
Rimu Geniušu. Tai žmogus, su kuriuo
buvo labai įdomu bendrauti, jis visada
kalbėdavo su potekste, buvo eruditas,
filosofas.
Ypatingas operos teatro tandemas
buvo Aleksa ir Mikštaitė. Šių didžių
kūrėjų, bendraminčių repeticijos
buvo neišsenkamas pažinimo šaltinis,
dovana ir pamoka visam gyvenimui, o
juk dainininkui repeticijos – didžioji jo gyvenimo dalis! Jie paveikdavo
tave taip, kad scenoje pajusdavai, tarsi
tavo gyslomis teka Serpinos, Norinos,
Grafienės, Čio Čio San, Adelės ar kitų
personažų kraujas. Tai buvo retos, bet
laimingiausios minutės scenoje, už
kurias esu jiems abiem dėkinga. Sceninis operų veiksmas dažnai lemia ir
vokalinės partijos interpretaciją, tad
Aleksa nepraleisdavo nė vienos sceninės repeticijos, dažnai komentuodavo
ir režisieriaus nurodymus, juos dar
įdomiau paryškindamas ar papildydamas darė įtaką ir vokalinės partijos
interpretacijai. Orkestro repeticijose
jis mokė orkestrą klausytis vokalo,
sekti sceninio veiksmo mizanscenas,
intonacijas, o vokalistus – įsiklausyti
į orkestro skambesį.
Prisimenu Bohemos repeticijas, ypač
Mimi mirties sceną, kurią prieš kiekvieną spektaklį repetuodavome ypač
kruopščiai. Tai sudėtinga vokalinė
partija, daug pauzių, trumpų frazių.
Kiekviena jų turėjo būti sudainuota
su nepaprasta įtampa, ekstremaliomis
sąlygomis. Aleksa tiesiog fiziškai kentėdavo, jei mes tiksliai nepataikydavome į skambėjimą arba neįprasmindavome tylos skubėdami ar pavėluodami pradėti. Prie pulto jis sugebėdavo
sukurti stiprų energijos lauką ir išgauti didžiulę emocinę įtampą, kurią
jausdavo visi spektaklio dalyviai. Jis
gyveno kiekvieno personažo gyvenimą ir elementariu prieštakčiu įvesdavo solistą į jo personažo gyvenimo
atmosferą. Jis diriguodavo ne vien tai,
kas girdima, bet ir tai, kas buvo matoma scenoje. Apgailestaudama turiu
pasakyti, kad dažnai dėl vokalinės
technikos trūkumo, talento stokos ar
paprasčiausio dvasios silpnumo nesugebėdavome įgyvendinti jo siekių.
Tada jis pašiepiamai sakydavo: ptička
pevčaja...
Mano mėgstamiausias vaidmuo – Čio
Čio San. Kaip sakydavo Aleksa, tai
ištisa moters dvasinio gyvenimo enciklopedija. Po spektaklio išeidavai
iš scenos tarsi pakylėtas, kitoks žmogus – kažką atradęs ar praradęs. Visai
kiti jausmai, kai dainuodavau Roziną,
Adelę ar Serpiną – tam reikia ir saviironijos, ir humoro. Taip nebuvo, kad
labai bijočiau scenos, nes joje esu nuo
pat vaikystės. Labiau nerimavau dėl
balso, nes nuolat sirgdavau.
Esu dėkinga daugeliui žmonių, tarp
jų – dirigentams Juozui Domarkui,
Sauliui Sondeckiui. Su jais turėjau
galimybę atlikti daug vokalinės simfoninės muzikos, kurią taip pamėgau
dainuoti. Joje rasdavau dvasios pusiausvyrą, ją dainuoti man buvo ypač
malonu, atrodo, jauti palaimą vien
nuo paties skambėjimo... Su Sondeckiu atlikau soprano partiją Dmitrijaus
Šostakovičiaus Keturioliktojoje simfonijoje, Wolfgango Amadeus Mozarto Requiem ir Mišiose C-dur, Johanno
Sebastiano Bacho, Georgo Friedricho
Händelio kūriniuose. Su Domarko
orkestru dainavau Gustavo Mahlerio, Carlo Orffo, Josepho Haydno,
Ludwigo van Beethoveno, Mozarto,
Giuseppe’s Verdi, Antoníno Dvořáko,
Arnoldo Schönbergo kūrinius, bendradarbiavau ir su kitais simfoniniais
orkestrais, kuriems vadovavo Jevgenijus Mravinskis, Jevgenijus Svetlanovas, Dmitrijus Kitajenka, Veronika
Dudarova, Vasilijus Sinaiskis.
Daug baroko muzikos ir lietuvių
kompozitorių kūrinių parengiau su
Lietuvos kompozitorių sąjungos ansambliu, kuriam vadovavo Iminas
Kučinskas, su Čiurlionio ir Vilniaus
kvartetais.
Mano įsimintiniausios gastrolės irgi
buvo su simfoniniais orkestrais, nes
teatro gastrolėse paprastai atlikdavau
1. Pirmieji scenos bandymai, 2. Jolanta Čiurilaitė – Adelė, Danguolė
Juodikaitytė – Rozalinda operetėje Šikšnosparnis
1
2
33
Tema
1
2
1. Jolanta Čiurilaitė po
studentų koncerto su
Inga Ulevičiūte, pianiste Gražina Zalatoriene,
Regina Bagdonavičiūte
ir Algirdu Bagdonavičiumi, 2. Galantiškas
muzikologo Vytautao
Venckaus žestas
34
mažesnius vaidmenis. Esu dainavusi
Argentinoje, Australijoje, Brazilijoje, Čekijoje, Italijoje, JAV, Kanadoje,
Liuksemburge, Prancūzijoje, Rusijoje, Slovakijoje, Suomijoje, Ukrainoje,
Urugvajuje, Vengrijoje, Vokietijoje,
Georgo Otso, Rusų žiemos, Prahos
pavasario, Maskvos žvaigždžių, Verdianaeum, Savonlinos festivaliuose.
Pastaruoju metu daugiausia dainuoju
kamerinę muziką, dažnai ir pati sau
akompanuoju.
Nuostabu dirbti su studentais. Kauno
muzikiniame teatre dainuoja mano
studentės Lina Kinderytė, Rita Preikšaitė, Giedrė Juchnevičiūtė. Regina
Bagdonavičiūtė – Klaipėdos muzikinio teatro solistė. Halina Zubel dirba
Vokietijoje – Štutgarto operos teatre.
Lina Marija Laivytė laimėjo kelis tarptautinius konkursus, iš kurių reikšmingiausias – trečiasis tarptautinis
dainavimo konkursas Wagnerio balsai
Sarbriukene. Vilhelma Mončytė tapo
pirmosios vietos laureate dvidešimt
pirmajame tarptautiniame Centur Art
konkurse Kijeve. Loreta Kovalskytė,
šiemet baigusi LMTA magistro studijas, tapo antrosios vietos laureate
Vincės Januškaitės-Zaunienės konkurse. Ilona Pliavgo – trijų tarptautinių konkursų Vokietijoje, Serbijoje
ir Lietuvoje laureatė. Didžiuojuosi
jomis!
Visą gyvenimą mane domino dainavimo specifika. Vis ieškojau, eksperimentavau, kaip išgauti tobulą, laisvą
balso skambėjimą. Kartais tie eksperimentai nuvesdavo ir į aklavietę... Užtai dabar esu šventai įsitikinusi, kad
svarbiausias dainininkui yra tinkamai
sutvarkytas jo paties instrumentas –
sudėtingiausias, bet ir gražiausias...
Tas sutvarkymas – ilgas ir nelengvas
darbas, ir manau, kad kuo vėliau žmogus pradeda dainuoti, tuo geriau. Pati
aš nesustodama dainuoju nuo septynerių, deja, mutacijos metais visiems
geriau patylėti... Kol dar dirbo tik
kaip režisierė, Mikštaitė dažniausiai
pateikdavo pastabų dėl interpretacijos, vaidybos, o kai jau pradėjo dėstyti
vokalą, ji, net ir režisuodama, ilgam
įklimpdavo techninėse dainavimo
subtilybėse! Juk tik tobulai pažinus,
išmokus valdyti tuos savo raumenukus, galima pereiti prie muzikavimo,
interpretacijos dalykų.
Labai mėgstu pedagoginį darbą ir labai vertinu šią patirtį, nes kiekvienas
mokinys irgi ko nors išmoko.
Pradėjusi dirbti teatro chore, nuoširdžiai nustebau pamačiusi, kaip atsakingai ir kruopščiai dirba mūsų choro
artistai. Man buvo didelis netikėtumas, kad tarp chorisčių yra daug puikių balsų, manau, ne viena jų galėtų
puikiai atlikti ir solo partijas. Česlovas
Radžiūnas – puikus operinio dainavimo specialistas, labai gerai išmanantis
vokalą. Daug ko iš jo išmokau. Pats
būdamas labai darbštus ir atsidavęs
darbui, to reikalauja ir iš visų, kurie
su juo dirba. Juk operos chorui būdinga sava specifika, jam reikia operinių
spalvų, išlyginti dainavimo mokyklą,
bet balsų spalvos nesuvienodinti. Neatsitiktinai choras sulaukia didžiausių
statytojų komplimentų. Vien Bacho
Pasijos pagal Joną buvo didžiulis iššūkis chorui, su kuriuo jis puikiai susidorojo!
Laisvalaikio, deja, turiu nedaug. Labiausiai mėgstu skaityti, ir ypač knygas, kurios augina dvasią. Visas mano
gyvenimas skirtas dainavimui: matyt,
jeigu jau kartą pabandei, užsikrėtei,
nebegali jo pamesti, nuo jo atitolti. Ir
dar yra vienas dalykas, be kurio nebus
dainininko, – tai gyvenimo džiaugsmas ir energija.
1. J. S. Bacho Kavos kantata su Leonidu Muraška, 2. Studentų spektaklis Kauno muzikiniame teatre –
F. von Flotowo Marta: Aušra Stasiūnaitė, Sigitas Dirsė, Jonas Antanavičius ir Jolanta Čiurilaitė, 3. Festivalyje Prahos pavasaris: Vladimiras Prudnikovas, Aušra Stasiūnaitė, Jolanta Čiurilaitė ir Sergejus Larinas,
1985 m. Nuotraukos iš asmeninio archyvo
1
2
Apie mus
Dirbdamas teatre neretai pajunti, kad
sukiesi lyg didžiulio laikrodžio mechanizmo detalė. Šis pojūtis ypač sustiprėja statant naujus spektaklius, kai ore
sklando kūrybinės idėjos ir emocijos.
Tačiau racionalios struktūros padeda
nesugriūti visai nesibaigiančių darbų
virtinei. Vienas iš tokių svarbių teatro
„laikrodininkų“ – LNOBT Kūrybinio
darbo planavimo skyrius. Jo vadovė
Audronė Juozauskaitė – muzikos mėgėjams gerai pažįstama pianistė, ir scenoje, ir už jos ribų daug jėgų atiduodanti
solistų gerovei.
„Privalau būti administratorė, psichologė, padėjėja, patarėja, kunigė“, – vardija savo pareigas Audronė, ištaikiusi
trumpą akimirką tarp darbų ir prisėdusi teatro bufete pasikalbėti. Jos prižiūrimas, teatro mechanizmas sukasi ramiai
ir patikimai, o jei kokios rodyklėlės ir
pradeda greičiau lakstyti, netrukus tvirta Audronės ranka grąžina joms prigimtinį ritmą.
Laūra
Karnavičiūtė
Raimonda Janutėnaitė,
Audronė Juozauskaitė ir
Rita Brazaitienė
MECHANIZMAS
Teatro laikrodžio MECHANIZMAS:
Kūrybinio darbo planavimo skyrius
3
Miela Audrone, pradėkime nuo Tavęs
pačios – kaip atėjai į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą?
Prieš ateidama į teatrą dirbau Lietuvos
muzikos ir teatro akademijos Dainavimo katedroje koncertmeistere ir katedros koordinatore. Darbavausi drauge
su pedagogais, kurių daugelis dainavo
ir tebedainuoja teatre, o ir nemažai tuometinių studentų ilgainiui įsiliejo į Operos trupę – pažinojau didesnę dalį savo
dabartinių kolegų, o ir darbo specifika
nebuvo man svetima. Tai buvo laikas,
kai teatrui pirmi metai vadovavo dabartinis generalinis direktorius Gintautas
Kėvišas, o prof. Vladimiras Prudnikovas buvo paskirtas Operos meno vadovu. Jis ir pakvietė mane į naują komandą dirbti. Darbuojuosi iki šiol.
Sužinojusi, ką turėsiu daryti, labai apsidžiaugiau, nes planuoju nuo pat vaikystės, nuolat sudarinėju savotišką gyvenimo tvarkaraštį. Ir studijuodama fortepijoną LMTA tiksliai užsibrėždavau laiką:
kiek mokysiuos kūrinius skaityti iš natų,
kada juos skambinsiu atmintinai ir t. t.
Teatras – tai Tavo likimas?
Tam tikra prasme teatras natūraliai atsirado mano likimo linijoje. Esu įsitikinusi, kad kiekvienas žmogus gyvenime
turi savo misiją, kurią pašauktas atlikti.
Yra laikas kiekvienam susirasti, kurioje
srityje jautiesi geriausiai, kur gali save
realizuoti, kokių tau suteikta dovanų.
Suprasta misija yra variklis, leidžiantis
gyvenime judėti daug greičiau ir efektyviau. Dar studijuodama akademijoje
aiškiai suvokiau, kad noriu dirbti su
dainininkais, – gerai prisimenu tą savo
gyvenimo momentą, kai apsisprendžiau būti šalia tų žmonių (žinoma,
tada pirmiausia mąsčiau apie akompanavimą). Todėl likau Vilniuje, pradėjau
dirbti Dainavimo katedroje ir tiesiog
investavau jėgas į pasirinktą kelią. Teatras atsirado kaip natūralus akademijos
tęsinys. Atvirai kalbant, nežinau tobulesnio instrumento už žmogaus balsą.
Dainininkai – tai žmonės, kuriuos aš,
nepaisydama visų jų žmogiškų trūkumų, labai myliu. Pamenu, dar studijų
laikais kai kurie pianistai vis dejuodavo:
„Akompanuoti dainininkams – kas gali
būti baisiau?“ Man – priešingai. Visada
žinojau, kad kaip tik teatre mano vieta
po saule. Man iš tiesų rūpi, kaip jiems
sekasi, kaip klostosi jų gyvenimai, – be
šito dirbti ir juos suprasti būtų sunku.
Šiam darbui reikia ne tik profesinių, bet
ir psichologinių žinių, o dažną kartą –
ir geros intuicijos. Tik tada gali suprasti
konkrečias problemas, kurios dažnai
lieka neišsakytos.
Beje, daugelis aptarnaujančiųjų profesijų teatre labai specifinės – nėra mokyklos, kuri rengtų, tarkim, planavimo
specialistus, ar režisieriaus padėjėjus
operos teatrui. Čia greta profesinių žinių ir specifikos išmanymo daug lemia
ir pasiryžimas būti įsodintam į teatro
organizmą ir augti jame. Procesas nelengvas, bet įdomus.
Tikriausiai dėl asmeninių savybių nesunkiai perpratai darbo specifiką?
Šis darbas manęs nešokiravo iš pradžių,
neapsunkina ir dabar. Laiką aš matau
grafiškai, visas metų ratas – tarsi atski-
35
Apie mus
nasi, jau ketvirtadienį turi suvokti, kad
rytojaus dieną negali būti jokio vėlavimo. Galiu pasidžiaugti, kad teatre labai
aiškus darbo reglamentas, vidaus darbo tvarkos taisyklės. Yra gana aiškios
ribos, kurios padeda atlikti savo darbą
ir susigaudyti kolektyvams. Iš tiesų tai
labai atsakingos pareigos derinant didelių kolektyvų veiklą, planuojant repeticijų patalpų užimtumą. Tai tartum
dispečerio darbas, kai turi viską sudėti
taip, kad didžiuliai spektaklių traukiniai prasilenktų vienas kito nekliudę.
Nuo gerai suplanuoto maršruto daug
priklauso visos kelionės sėkmė.
Kas vyksta planuojant teatro repertuarą?
Darbas – tai šventė:
Audronė Juozauskaitė
(per vidurį) su operos
solistėmis Sandra Janušaite, Laima Jonutyte, maestro Gintaru
Rinkevičiumi, Česlovu
Radžiūnu ir Martynu
Staškumi LNOBT gastrolių Liublianoje metu
ri stalčiukai, todėl planuoti man nėra
sunku. Viena vertus, tai labai patogu,
nes galima tvarkingai sudėlioti darbus
ir planus išvengiant chaoso. Kita vertus,
matai galutinę ribą ir žinai, kiek turi laiko. Yra tokių, kurie gyvena pernelyg nesigilindami į savo reikalus, o aš negaliu
atsipalaiduoti, nes matau tašką, kur viskas baigsis, ir kiek iki tos baigties liko.
Nemėgstu trimituoti apie savo pasiekimus. Labiau patinka tyliai ir ramiai atlikti darbą. Nėra didesnio pagyrimo už
sklandžiai vykstantį procesą, kai visi ratukai ir varžtukai sukasi tvarkingai, viskas savo vietose. Su kolegėmis dažnai
juokaujame, kad mūsų darbas – visai
kaip valytojų: visą dieną kažką tvarkai,
dėlioji, o vakare nėra ko parodyti, nes
rytoj iš pat ryto vėl reikės viską daryti
iš naujo. O štai jeigu kas nors blogai,
ko nors nepadarytum, – iš karto viskas
pasimatytų, pradėtų griūti kitos struktūros.
Taigi pakalbėkime plačiau apie Kūrybinio darbo planavimo skyrių.
Šis skyrius seniau, prieš man ateinant
čia dirbti, vadinosi Režisūros valdyba. Vokiškas pavadinimo atitikmuo
– Künstlerische Betriebsbüro, arba meninės veiklos biuras. Lietuviškas pavadinimas gana gremėzdiškas, gal net ne
visada atitinkantis esmę. Pagrindinis
mūsų skyriaus uždavinys – rūpintis teatro repertuaro spektakliais, pradedant
repertuaro planavimu, solistų sudėčių
formavimu, mėnesio ir savaitės darbo
planų sudarymu ir skelbimu ir baigiant
konkrečiomis repeticijomis bei spektakliais, už kurių priežiūrą atsakingi
36
publikai nematomi žmonės – pianistės
koncertmeisterės, režisieriaus asistentai, režisieriaus padėjėjai, suflerė.
Be viso to, dar esame atsakingi už Operos trupės administravimą. Pagrindinį organizacinį darbą atlieku aš ir dvi
mano asistentės – solistų inspektorės
Raimonda Janutėnaitė ir Rita Brazaitienė. Raimonda rūpinasi etatiniais ir
kviestiniais lietuvių solistais, o štai Rita
bendrauja su užsienio atlikėjais, taip
pat yra atsakinga už juridinius spektaklių priežiūros klausimus (licencijas) ir
atlieka begalę kitų smulkių darbų. Juk
dažnai neužtenka su svečiu iš užsienio
sudaryti sutartį, užsakyti jam viešbučio
kambarį ir nupirkti kelionės bilietus.
Esame tie, kurie pasitinka iš svetur atvykusius atlikėjus prie teatro ar net
oro uoste ir globoja juos visą viešnagės
metą: nuveda matuotis kostiumų, aiškinasi, ar nešalta grimo kambaryje, ar artistas žino, kur skaniai pavalgyti, ir t. t.
Tai toks asistavimo darbas. Mes trise
esame skyriaus branduolys; dar jam
priklauso režisieriaus asistentai, padėjėjai, suflerė, koncertmeisterės, na, ir
visa Operos trupė.
Kokie šio darbo ypatumai?
Planuojame visų teatro kolektyvų darbą, nurodome bendras gaires, sujungiame atskirus procesus į vieną ir globojame operos sritį. Tai labai specifinis
darbas. Kai bandai nupasakoti, gali
pasirodyti, kad lyg ir nieko ypatinga
nedarai, bet iš tiesų gyveni nuo penktadienio iki penktadienio, nes tą dieną
iki 12 val. privaloma paskelbti dviejų
savaičių repeticijų tvarkaraščius. Vadi-
Pusiau juokais, pusiau rimtai sakau, kad
kaskart susidūrus su ateities planavimu
(jau pavyko susitarti su dirigentais dėl
2013–2014 ir 2014–2015 m. pastatymų)
mane apima šventa baimė: juk ši sritis
– dangaus kanceliarijos uždavinys! O
mes štai vis bandome tą ateitį nuspėti.
Dėliodamas repertuarą, turi tarsi pabūti kiekvienoje dienoje – išskleisti ją lyg
kokią vėduoklę ir peržiūrėti, kaip viskas
vyks nuo ryto iki vakaro. Repertuaro
formavimas, žinoma, yra komandinis
darbas: reikia suderinti meninius ir
rinkodaros uždavinius, techninius reikalavimus, atlikėjų galimybes – ar jiems
nebus per sunku vienu ar kitu metu
suderinti dalyvavimo spektakliuose ir
repeticijose. O būna, kad nagrinėji būsimą situaciją ir jauti, jog kažkas čia ne
taip. Pradedi gilintis ir tik po kiek laiko
suvoki, kad iš tiesų būta veiksnių, kuriuos galėjai numatyti tik intuityviai.
Kartais net vidury nakties atsibudusi
pradedu galvoti, jog kažkas suplanuotame tvarkaraštyje negerai. (juokiasi)
Ir tikrai vėliau paaiškėja, kad neklydau!
O jeigu panagrinėtume, kaip statomas
naujas spektaklis. Ar galėtum išgvildenti, kaip skyrius dirba nuo pradžių
pradžios iki galutinio rezultato –
premjeros?
Globojame Operos trupę, taigi apie
operų pastatymus ir kalbėsiu. Premjera – tai ledkalnio viršūnė: trys ketvirtadaliai darbo yra po vandeniu. Viskas
prasideda nuo veikalo parinkimo ir
statytojų komandos sudarymo. Tada
ieškoma solistų, geriausiai atitinkančių konkretaus veikalo reikalavimus ir
statytojų pageidavimus. Krizė gerokai
pakoregavo teatro galimybes, todėl dabar mažai ką kviečiame iš užsienio, o
jei kviečiame, tai tik į tuos vaidmenis,
kurių negali atlikti mūsų solistai. Čia
svarbūs asmeniniai ryšiai: bendradarbiaujame su įvairiais teatrais, agentūromis, artimai draugaujame su kaimynais
– Latvijos nacionaline opera. Liūdna,
bet dėl finansinių priežasčių ne visada įstengiame pasikviesti dainininkų,
kurie galėtų praturtinti visos Lietuvos
meninį pasaulį.
Spektaklio sėkmė, žinoma, priklauso
nuo įvairių meninių dalykų, bet pirmiausia – nuo solistų. Todėl juos parinkti labai svarbu. Pastaruoju metu
spektaklius dažniausiai kuria kviestiniai režisieriai, nors štai netrukus turėsime išskirtinį atvejį – Johanno Strausso Šikšnosparnį statys teatro žmogus
Gediminas Šeduikis, LNOBT dirbantis
režisieriaus asistentu ir puikiai pažįstantis visus solistus. Vis dėlto dažniausiai atvykus režisieriui (o kartais – ir
dirigentui) rengiame solistų perklausas
ar parodome kūrėjams jau numatytus
solistus. Numačius sudėtis, lygiagrečiai
reglamentuojamas darbo laikas – atskaitos tašku laikant premjeros dieną
sudaromas planas, kuriame numatoma, kada solistai dirbs su koncertmeisteriais, su dirigentu, kada prasidės sceninės repeticijos.
Planuojant parengiamuosius spektaklio darbus, reikia daug išminties.
Jei galėtume vadovautis tik tuo, kas
suplanuota sezono pradžioje (darbus
paprastai planuojame sezoną į priekį),
viskas būtų pasakiška. Reikia būti labai
tvirtam, nes kitaip neįsivaizduoju, kaip
galima būtų išlaikyti stabilų procesą:
žmogiškai pasigailėjus vieno asmens,
nukentėtų dešimt. Kita vertus, turi būti
ir labai lankstus, individualiai išnagrinėti kiekvieną problemą ir rasti tinkamiausią sprendimą. Juk natūralu, kad
mūsų solistai šalia darbo teatre turi kitų
įsipareigojimų. Apskritai manau, kad
pati operos solisto profesijos prigimtis
įpareigoja ne užsidaryti tarp keturių
sienų, o ieškoti kuo platesnių erdvių
savo talentui skleistis. Artistui užsidarymas yra žūtis.
Tikriausiai jokiame kitame teatro skyriuje dirbant nepasitaiko tiek daug kuriozinių situacijų, kartais labai smagių, o kartais...
Kartais pajuntu priklausomybę nuo
sudėtingų situacijų (juokiasi) – argi ne
smagu jas narplioti, ieškoti sprendimų... Visada įmanoma juos rasti – net
pačiais beviltiškiausiais atvejais. Štai
praeitą spalį taip susiklostė, kad dėl
įvairiausių priežasčių sunkius galvosūkius teko spręsti vos ne kas savaitę. O
klasikinė situacija tokia – spektaklio
išvakarėse suserga numatytas solistas.
Tada turi kuriame nors pasaulio kampe rasti kitą, kuris mokėtų tą vaidmenį,
neturėtų kitų įsipareigojimų ir sutiktų
įšokti į jam nežinomą pastatymą. Yra
tokia atskira dainininkų grupė – solistai kamikadzės, kurie gali atskristi
į spektaklį mokėdami tik muzikinę
medžiagą ir kurių nervai leidžia atlikti
vaidmenį ekstremaliomis sąlygomis.
Tokiomis akimirkomis jaučiuosi kaip
chirurgas operacinėje ar reanimatologas – suprantu, kad negalima delsti nė
minutės, nes kitaip spektaklis tiesiog
neįvyks. Tačiau ir skubotų sprendimų
daryti negali. Visas emocijas atidedi į
šalį, sukuri aiškų veiksmų planą ir darai, kas įmanoma. Mudvi su kolege Rita
po šitiekos krizinių situacijų tapome
puikiai tarpusavy derančia komanda ir
išsprendžiame problemas gana ramiai
ir sėkmingai.
Bene sunkiausia padėtis susiklostė per
trečiąją Karmen premjerą 2009 m. Tądien likus pusvalandžiui iki vidurdienio sužinojau, kad Karmen dainuojanti
Ieva Prudnikovaitė susirgo. Solistės,
drauge su ja rengusios vaidmenį, taip
pat negalavo – buvo lapkritis, pati gripo epidemijos viršūnė. Greitai apskaičiavome, kad atsiskraidinti solistės iš
užsienio nepajėgtume, nes, net ir suradus galinčią dainuoti, nebūtų lėktuvo
reisų. Bet atsitik taip, kad dar prieš porą
mėnesių tarėmės, jog kolegė iš Rygos
atvažiuos pasižiūrėti mūsų premjeros.
Jos tarpininkaujami operatyviai susisiekėme su Kristine Zadovska, kuri
tuo metu šventė savo vaikų gimtadienį,
tačiau sutiko viską metusi pulti mums
į pagalbą... O kol laukėme generalinio
direktoriaus verdikto (juk vis dėlto tai
trečioji premjera, o mes ketiname išleisti į sceną visiškai pastatymo nepažįstantį žmogų!), kolegė Ilzė Sprancmanė, paėmusi iš Rygos Karmen klavyrą
(kad solistė pakeliui galėtų pasikartoti
muzikinę medžiagą) ir būtiniausius solistės reikmenis, stovėjo kažkur miške
sankryžoje ir laukė mano skambučio
– ar sukti į dešinę pasiimti Kristinės ir
važiuoti į Vilnių, ar apsisukus grįžti į
Rygą, nes spektaklis atšaukiamas. Galiausiai Zadovska likus pusvalandžiui
iki spektaklio atvyko į Vilnių. Kol buvo
grimuojama, ji trumpai aptarė esminius dalykus su spektaklio dirigentu
Robertu Šerveniku ir režisieriaus asistentu Gediminu Šeduikiu ir... nuaidėjo
trečiasis gongas. Tik antram veiksmui
įpusėjus kiek atsitokėjusi pamačiau,
kad Gediminas, persirengęs spektaklio
mimanso artistu, nepastebimai sufleruoja solistei jos sceninius veiksmus!
Štai kokia kontroversiška situacija:
Karmen mieliau sekiojo ne paskui Don
Chosė ar Eskamilją, o paskui smuklininką ar kareivį.
Taigi apibendrinant galima pasakyti,
kad šis teatro skyrius – tai savotiškas
mikrokosmas?
Jei žiūrėtume filosofiškai, tai dirbdamas
tokį darbą iš tiesų pradedi suvokti, kaip
veikia mūsų pasaulis. Mat jei manysime, kad visa, kas vyksta, yra Dievo veiklos rezultatas ir kad visi procesai yra
Jo – Aukščiausiojo proto – numatyti (ir
kad jis jau apsilankė mūsų ateityje), tai
mūsų skyriaus darbas yra sumažintas ir
supaprastintas viso to modelis. Kiekvienas sprendimas, net jei atskirai paimtas
atrodo nelogiškas, turi savo priežastį,
kurią kartais galima suvokti tik įsigilinus į visą procesą. Kai suplanuoji visą
repertuarą, tiksliai žinai, kodėl šiandien
viskas vyksta kaip tik taip, kaip parašyta
tvarkaraštyje, ir kokį tai turi ryšį su tuo,
kas įvyks po savaitės ar mėnesio. Taigi
šiame darbe yra be galo daug įdomių
momentų, priverčiančių susimąstyti ne
tik apie teatro gyvenimą, bet apie gyvenimą apskritai.
Linkiu darnaus gyvenimo ir dėkoju už
pokalbį!
Vasarą LNOBT orkestro smuikininkė,
I smuikų grupėje griežianti Virginija
Janina Šliauterytė šventė jubiliejų.
Sveikiname sukaktuvininkę!
37
Diskusija
VILNIUJE surengta
Europos
a t l i k ė j ų
menų darbdavių
asociacijų
apskritojo stalo
DISKUSIJA Rugsėjo 5 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje surengta Europos
atlikėjų menų sektoriaus darbdavių
asociacijų lygos (Performing Arts
Employers Associations League Europe, PEARLE) tarptautinė apskritojo stalo diskusija Socialinis dialogas ES gyvojo atlikimo meno sektoriuje. Susitikimą Lietuvoje inicijavo
LNF ir Lietuvos nacionalinis operos
ir baleto teatras.
Lygos direktorei Anitai Debaere
glaustai pristačius šios organizacijos veiklą bei apibrėžus susitikime
Vilniuje keliamą aktualią socialinio dialogo temą, Europos atlikėjų
menų sektoriaus darbdavių asociacijų atstovai pasakojo apie savo
šalyse taikomus socialinio dialogo
metodus ir iškylančias problemas.
Svarstyta, koks vaidmuo čia tenka
darbdavių asociacijai, kaip funkcionuoja socialinis dialogas, diskutuota apie kolektyvines sutartis,
ilgalaikius ir trumpalaikius kontraktus, atlygį ir privalomus mokesčius. Savo patirtimi dalijosi juristė konsultantė, Vokietijos teatrų
ir orkestrų asociacijos atstovė Ilka
Schmalbauch, generalinis sekretorius, Bulgarijos kultūros įstaigų darbdavių asociacijos atstovas
Momchilas Georgievas, juristas
konsultantas, Suomijos teatro asociacijos atstovas Leevi Mantula ir
projekto administratorė, Prancūzijos teatrų darbdavių asociacijos
atstovė Alexandra Bobes. Diskusijoje kelta itin aktuali ES teisėtvarkos ir nacionalinių kultūros
įstaigų santykio problema. Klausta,
ar pavienėse šalyse galioja specialūs
įstatymai? Koks vaidmuo ar misija tenka nacionalinėms kultūros
įstaigoms vykdant valstybinę kul-
tūros politiką? Svarstytos ir itin opios
valstybinių bei nacionalinių institucijų
veiklos strategavimo ir finansavimo
problemos. Diskutuota ekonominės
krizės poveikio įvairioms struktūroms
klausimu bei dalytasi patirtimi, kokių
iniciatyvų situacijai gerinti ėmėsi pavienės darbdavių asociacijos.
Pasak vieną iš diskusijos dalių moderavusios Lietuvos nacionalinės filharmonijos generalinės direktorės Rūtos
Prusevičienės, šis susitikimas Lietuvai
itin aktualus. „Džiugu, kad Lietuvos
atlikėjų menų atstovai aktyviai įsitraukė į diskusiją su visos Europos atikėjų
menų darbdavių asociacijomis. Šis
apskritas stalas parodė, kad esame lygiaverčiais Europos institucijų partneriais ir einame teisingu keliu. Tikimės,
kad tai padės spręsti įsisenėjusias teisines problemas Lietuvos scenos menų
sektoriuje“, – pasibaigus renginiui
sakė Rūta Prusevičienė. „Apskritojo
stalo diskusija buvo labai naudinga ir
produktyvi“, – patvirtino LNOBT gen.
direktoriaus pavaduotoja Laima Vilimienė.
Apskritojo stalo diskusijoje Lietuvos
atlikėjų menų įstaigoms ir Kultūros
ministerijai atstovavo: Audronė Čerskytė (Lietuvos nacionalinio dramos teatro juristė), Irena Didžiulienė (Kultūros ministerijos Profesionalaus meno
skyriaus vyriausioji specialistė), Jurgis
Giedrys (Kultūros ministerijos Profesionalaus meno skyriaus patarėjas), Rimantas Lekavičius (Kauno valstybinio
muzikinio teatro vadovo pavaduotojas), Audronis Liuga (Lietuvos nacionalinio dramos teatro meno vadovas),
Aušra Jolanta Pliaugienė (Lietuvos nacionalinio dramos teatro gen. direktoriaus pavaduotoja), Rūta Prusevičienė
(Lietuvos nacionalinės filharmonijos
generalinė direktorė), Justinas Prusevičius (Valstybinio jaunimo teatro
vadovo pavaduotojas), Ieva Tamutytė
(Lietuvos nacionalinės filharmonijos
gen. direktoriaus pavaduotoja), Laima
Vilimienė (Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro gen. direktoriaus
pavaduotoja), Audronis Imbrasas
(Menų spaustuvės direktorius).
Renginys Lietuvoje vyko gavus Europos Komisijos finansinę paramą.
Pagal LNF informaciją
Coda
Sudarė Viktoras Paulavičius
1
2
12
5
13
7
9
9
2
12
5
13
6
KLAUSIMAI:
10
11
14
4
6
7
8
3
15
16
18
17
3
19
20
4
8
22
1
21
11
10
Teisingą atsakymą sužinosite paeiliui surašę sunumeruotas raides.
Atsakymą siųskite redakcijos adresu. Galite rašyti ir el. paštu.
Burtais išrinksime skaitytoją, kuris dovanų gaus teatro įsteigtą prizą.
VASARIO–KOVO NUMERYJE SPAUSDINTO KRYŽIAŽODŽIO ATSAKYMAI:
1. Izidė, 2. Kovas, 3. Dezdemona, 4. Uvertiūra, 5. Edgaras, 6. Andantino, 7. Idamantas,
8. Baletas, 9. Faustas, 10. Švedas, 11. Odė, 12. Vasara, 13. Eugenijus, 14. Amūras,
15. Dis, 16. Raktas, 17. Liepa, 18. Jauna, 19. Simonas, 20. Čipolinas
TEISINGAS ATSAKYMAS: ONEGINAS
Pakvietimus į spektaklius laimėjo Žydrė Juodikienė ir Asta Jankauskaitė.
Dėl pakvietimų prašome kreiptis tel. (8 5) 2610493 arba el. paštu [email protected].
1. Johanno Strausso valsas Pavasario
... .
2. Kerubino pareigos Wolfgango
Amadeus Mozarto Figaro vedybose.
3. Italų baritono Gobbi vardas.
4. ... dermė.
5. Jeronimo Kačinsko simbolistinė
opera Juodas ... .
6. Miestas, kuriame gimė operos Paskenduolė autorius.
7. Muzikologas ... Tauragis.
8. Kompozitoriaus, sukūrusio baletą
Antigonė ir operą Antigonė, tautybė.
9. Austrų kompozitorius, operos
Žvejės autorius.
10. Pirmoji lietuviška opera profesionaliai scenai.
11. Jeano-Baptiste’o Lully ... ir Galatėja.
12. Alfijaus žmona Pietro Mascagni
Kaimo garbėje.
13. Populiarusis Šokis su ... iš baleto
Gajanė.
14. Vieta, kur prieš spektaklį įsigyjame bilietus.
15. Giacomo Puccini Džanis ... .
16. Barinkajaus mylimoji iš operetės
Čigonų baronas.
17. Baleto klasikinio šokio lėtoji dalis.
18. Jausmas apelsinams Sergejaus
Prokofjevo operoje.
19. Kas yra Šv. Gralis Richardo Wagnerio Lohengrine?
20. Personažas iš Giuseppe’s Verdi
operos Kaukių balius.
21. Dainininkė ... Freni.
22. Vytauto Klovos operoje Du kalavijai Dainius Šviedriui yra ... .
Bravissimo
ISSN 1822-3001
Lietuvos nacionalinio
operos ir baleto teatro
leidžiamas žurnalas
2012 m.
rugsėjis/spalis
Nr. 5/6 (66/67)
Redakcinė kolegija:
Laima Vilimienė
(pirmininkė)
Leonidas Donskis
Edmundas Gedgaudas
Živilė Ramoškaitė
Rūta Stanevičiūtė
Janina Stankevičienė
Helmutas Šabasevičius
Eglė Ulienė
Žurnalo redaktorė
Beata Baublinskienė
Dizainerė
Vaida Bakienė
Kalbos redaktorė
Danutė Ulčinskaitė
Fotografas
Martynas Aleksa
Vadybininkas
Nerijus Masevičius
Spausdino
UAB Indigo Print
Redakcijos adresas:
A. Vienuolio g. 1,
01104 Vilnius
Tel. 261 04 93
[email protected]
http://www.opera.lt
Tiražas 1700 egz.