1 SAVARINA Kaimas Lietuvos apgyventos vietos: Pirmojo

S
SAVARINA
Kaimas
Lietuvos apgyventos vietos: Pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo
duomenys. — Kaunas, 1925. — 738 p. — P. 334. — Tekste: Savarinos kaimas: 16 km. iki
Viekšnių geležinkelio stoties, 10 km. iki Tryškių pašto, 16 ūkių — 104 gyventojai. —
[Bronislovo Kerio pastaba: Lankydamasis Šiaulių geležinkelių muziejuje, ant sienos kabančiame
sename žemėlapyje aptikau šioje vietovėje pavadinimus Severinas, Severinava].
Černa A. 2. Šūviai prie upės // Pergalės vėliava. — 1959. — Birž. 10. — Tekste: Degimai,
Bobulina, Savarina ir aplinkiniai kaimai. 1943 05 19.
Neužmiršime (Apie buržuazinių nacionalistų nusikaltimus hitlerinės okupacijos metais
Mažeikių apskrityje). — Vilnius, 1960. — P. 94—100 ir kt. — Tekste: Įvykiai Degimuose,
Bobulinoje, Savarinoje ir aplinkiniuose kaimuose. 1943 05 19.
Kavaliauskas A. Septyni smėlio kauburėliai // Pergalės vėliava. — 1960. — Geg. 18. —
Tekste: Dauginių apylinkė, „Tarybų Lietuvos”, „Virvytės”, „Šešupės” kolūkiai, Degimai,
Bobulina, Savarina.
Marinskas A., Miltenis S. Jie Tėvynei brangiausia aukojo // Vienybė. — 1965. — Geg. 18.
— Tekste: Degimai ir aplinkiniai kaimai. 1943 metai.
Virpša K. Trys kartos viename kelyje // Vienybė. — 1967. — Geg. 30. — Tekste: Degimai ir
aplinkiniai kaimai. Kostas Janko, Viktoras Vaitiškevičius, Aleksas Vaitiškevičius.
Virmauskas K. Nežinomi, bet nemirtingi // Vienybė. — 1968. — Liep. 20 ir tęsiniai. —
Tekste: Tarybiniai partizanai. Partizanų vado M. Sagaidako apžvalga. Degimai, Bobulina,
Savarina ir aplinkiniai kaimai.
Strakšys A. Prie tėvų ir brolių kapo // Vienybė. — 1974. — Geg. 21.
Strakšys A. Ąžuolai miršta tylėdami // Vienybė. — 1974. — Rugs. 10, 12, 14, 17, 19, 21, 24,
26, 28; Spal. 1, 3, 5, 8, 10, 12, 15, 17, 19, [...], 26, [...], 31; Lapkr. 2, [...], 19, 20, 21, [...], 26, 28,
30; Gruod. 3, 5, 10, 14.
Strakšys Adolfas. Artimi. — Vilnius: Mintis, 1975. — 64 psl. — Tekste: Apie žmones ir
įvykius Degimų, Birbiliškės, Bobulinos, Savarinos kaimuose ir kai kuriose kitose Viekšnių
krašto vietovėse. Visas autoriaus tekstas skyriuje apie II pasaulinį karą ir skyriuje apie Degimų
kaimą.
Sagaidakas M. 1943 metų gegužės 19-oji // Vienybė. — 1978. — Geg. 25. — Tekste:
Degimai, Bobulina, Savarina ir aplinkiniai kaimai.
Rozga Leopoldas. Akmenės rajonas. — Vilnius: Mintis, 1983. — 48 p.: iliustruota:
Fotografijos Vlado Uznevičiaus. — Tekste:
Stabtelkime Degimų miškelyje, kairėje šio vieškelio pusėje. 1942 m. rugpjūčio mėnesį šiose
apylinkėse susibūrė „Raudonųjų žemaičių” partizanų būrys, kurio branduolį sudarė grupė iš
nelaisvės pabėgusių Tarybinės Armijos karininkų ir vietiniai tarybiniai aktyvistai. Keršydami už
pagalbą partizanams, okupantai ir uolūs jų talkininkai buržuaziniai nacionalistai 1943 m. gegužės
19 d. apsupo Degimų kaimą, tardė ir kankino jo gyventojus, o čia, miškelyje, kur dabar
paminklinis obeliskas, budeliai sušaudė nekaltus Degimų ir Savarinos kaimų gyventojus Joną ir
1
Kostą Pozdniakovus, Teklę Pozdniakovienę, Nikolajų Chriščenovičių, Juozą Belaną, Nikolajų
Svistūną ir Aleksą Vaitiškevičių.
Vilkys Aloyzas. Takeliai į laimę: Konkursui „Tėvynei šlovę kuria darbo rankos” (Apybraiža):
[Viktoras Kriščianavičius] // Vienybė. — 1986. — Spal. 11. — Visas tekstas:
Mėnuo kaip šunelis nedrąsiai sekė vyrų pėdomis per Degimų kaimą. Skausmingai sučiauptos
lūpos, rūsčios akys. Širdys gniaužėsi iš sielvarto — tik vakar vokiečių fašistai ir jų pakalikai
baltaraiščiai Degimuose sušaudė ir užkasė septynis jų draugus — komjaunuolius, Tarybų
valdžios aktyvistus. Nustojo plakusi ir jaunojo Mykolo Kriščianavičiaus širdis.
O netoli nuo tų vietų, Savarinos kaime, pro trobeliūkštės langelį žvelgė sušaudytojo Mykolo
dėdienė Efrosinija Kriščianavičienė. Ji prie krūtinės glaudė dviejų mėnesių sūnelį, tarsi
norėdama jį apsaugoti nuo tykančių pavojų. Kokia bus ateitis Viktoriuko, jeigu jo pusbrolį,
vienintelį Petro Kriščianavičiaus sūnų, svastikuoti žudikai po žeme pakišo?
Efrosinijos vaikus nuo pražūties išgelbėjo Tarybinė Armija, paprasti vaikinai iš jos gimtosios
Rusijos ir iš kitų respublikų — gruzinai, kazachai, armėnai, baltarusiai. Visokių tautybių kareivių
su raudonomis žvaigždutėmis ant kepurių ir raudonomis vėliavomis pražygiavo pro jų
gimtuosius Savarinos, Degimų kaimus. Su vaduotojais kartu išėjo ir Efrosinijos vyriausiasis
sūnus Jonas. Neklykė jinai savo 18 metų atžalą į karą išleisdama, kaip brolienė, atsisveikindama
su savo vieninteliu Mykoliuku, po žudikų šautuvais varomu, tiktai rusų papročiu palaimino, ir
sunki ašara žemėn nukrito — tokia motinų dalia: vaikus išlydėti ir laukti. Bet šį kartą žmonės
tikėjo, kad artėja paskutinio karo pabaiga, atėjo atpildas visiems žudikams ir išnaudotojams,
visokio plauko engėjams, ir negali juk išvaduotojai nesugrįžti... Išsipildė Efrosinijos troškimas.
Grįžo iš 16-osios Lietuviškosios divizijos jos Jonelis. Bet dar negreitai, kai motinos širdis visai iš
ilgesio nusikamavo, o mažasis Viktoriukas jau tvirtais žingsneliais vaikščiojo.
Šį kartą, motin, aš kalbėsiu ne apie tavo visą kelią, ne apie daugelio metų vargus ir rūpesčius,
kurių apsčiai priskaičiuotum tavo ilgame (sulaukti 83 pavasariai!) gyvenime. Man maga vėl
pažvelgti pro tą mažytį trobeliūkštės langelį į ant tavo rankų karo metais gimusį sūnelį, kai buvo
tokios kraupios naktys ir mėnuo, lyg išgąsdintas šunelis, nedrąsiai sekė partizanų pėdomis...
Viktoriukas gulėjo lopšyje, net nenujausdamas, kad jo motinai ta diena, kai ją tardydavo iš
Šiaulių gestapo atvykę tardytojai, galbūt bus paskutinė. Šeima buvo įtariamųjų („gal ji partizanų
ryšininkė?”) sąraše, jos artimiausią giminaitį sušaudė, o obuolys nuo obels... Taip, neklydo
fašistai. Efrosinijos ir Jono Kriščianavičių vaikai gyvenime liko ištikimi žuvusio pusbrolio
idėjoms. Jonas išėjo į frontą. Grįžęs padėjo atkurti liaudies ūkį. Viktorą kelias iš namų netoli
tenuvedė. Vis tie patys takeliai aplink Degimus, kai į septynmetę su bendraamžiais bėgiojo, o ją
baigęs, susikūrus „Tarybų Lietuvos” kolūkiui, laukų darbininku dirbo, gyvuliams pašarus
vežiojo. Daugiau pasaulio pamatė tik tada, kai pašaukė į Tarybinę Armiją. Kartais stebimės:
vienas žmogus visą savo sąmoningą amželį vienoje vietoje, viename darbe, o kitas blaškosi lyg
nuo medžio nuplėštas lapas, pats nežinodamas, kur pritapti.
— Man atrodydavo, kad kai bėgdavau takeliais į mokyklą, kad šalia manęs bėgdavo ir
Mykolas, — pasakoja Viktoras. — Štai gal čia pėdas statė, ten į mišką lįsdavo, gal būt tos kaimo
sūpuoklės jo rankomis darytos, juk komjaunuolis buvo, viskas jam rūpėjo. Visur mūsų giminės,
visur mūsų atminimas. Neleido širdis to palikti. O ir motina suseno, į žemę sulinko, ir niekur
nenorėjo iš čia eiti. Likau su ja. Senojoje mūsų troboje.
Aš nesistebėjau. Per daugelį metų pažinau tokių, į Viktorą Kriščianavičių panašių žmonių,
kurie tarsi švietė kitiems kažkuo be galo geru, tyru, nesavanaudišku. Jų prisirišime matei ir
romantiką, ir meilę, ir dvasios tvirtumą. Tai tokie žmonės savo pečiais pakėlė ūkių ekonomiką
(„dirsėm ir kapeikom mokėjo, bet vis tiek į darbą ėjom”), tapo mūsų kaimo gerąja dvasia. Ir už
tai mes jiems šiandien kiek egzaltuotai dėkojame. Tik Viktoras Kriščianavičius, Tučių tarybinio
ūkio gyvulininkystės darbuotojas, dar ne iš tų pirmųjų, ne iš tos kolūkiečių kartos, kuri buvo
kaimo pertvarkymo pagrindas. Kai Lietuvoje ėmė steigtis kolūkiai, Viktorui buvo vaikystės
metai. Jis, gali sakyti, kolūkių kūdikis. O juos tada irgi reikėjo saugoti. Nuo banditų kulkų. Nuo
žmonių abejingumo. Nuo naminės degtinės liūno. Nuo daug ko reikėjo juos saugoti, kad
neprarastume savo kaimo ateities.
2
— Na tai kaip, kareivėli, gyvenimas? — neseniai susikūrusio Tučių tarybinio ūkio Degimų
skyriaus valdytojas, tada ūkvedžiu vadintas, Jonas Kaminskas primerkia akis ir įdėmiai
nužvelgia kresną vaikino su kareiviška palaidine figūrą. Tiesą sakant, Kaminskas šį plačiapetį
geraširdiško veido vaikiną gerai pažįsta: Viktoras darbštus buvo berniokas, kol į armiją išėjo, o ir
ten jaunesniojo seržanto juosteles užsitarnavo. Bet ūkvedžiui rūpi, ką dabar kareivis galvoja, ar
eis į jo skyriaus fermas, nes žmonių verkiant reikia — jaunų, darbščių ir stiklelio nemėgstančių.
Neilga tą pavasario popietę buvo Degimų skyriaus valdytojo Jono Kaminsko kalba su
Kriščianavičiumi. Susitarė, nes vaikinas pats buvo apsisprendęs: gyvens savo namelyje su
motina, eis į fermą — darbas įprastas — ar pašarus vežioti, ar karves ganyti. Rankos valstietiško
darbo pasiilgusios. Ko ten ilgai derėtis...
Tiesa, nemanė tada Viktoras, kad sutikęs dirbti kerdžiumi, išliks šiame darbe ištisus dvidešimt
metų. Kur tos dienos dingo — nepastebėjo. O taip būna tik tada, kai žmogus neišmokęs valandų
niekams švaistyti.
Bet kodėl vieni iš mūsų nuo pat jaunų dienų tos didelės gyvenimo išminties iš karto griebiasi
ir jau jos nebepaleidžia iš savo rankų, kaip stebuklingos paukštės, o kiti taip jos ir neišmoksta,
nors visokių mokytojų apsčiai turi, — stebėjausi klausydamasis pasakojimų apie Tučių tarybinio
ūkio kerdžiaus Viktoro Kriščianavičiaus ilgus darbo metus. Kas gyvenimo gėrio mokino
atkampaus Degimų kaimo bernioką, anksti netekusį tėvo, augusį be ištaigų ir patogumų, bet
suvokusį didelę asmeninių pastangų vertę?
— Tai padarė žmonės, su kuriais Viktoras viename kolektyve gyveno ir dirbo, — pasakė ūkio
vyriausioji zootechnikė Emilija Akavickienė.
Tarp jų buvo ir ji pati.
Nuo karvių snukių vanduo čiurkšlėmis teka atgal į medines geldas, nes ilgai gerti lauke jos
negali, spiginant daugiau kaip dvidešimties laipsnių šalčiui. Atrodo, vandens lašai tuoj pat pavirs
ledu. Jaunas kerdžius Viktoras Kriščianavičius žiūri į gyvulius, ir gailisi jų. Gailesys ir kiek
vyresnės už jį vyriausiosios zootechnikės Emilijos Akavickienės akyse.
Ką padarysi, tartum teisinasi jauna specialistė — tarybinis ūkis tik susikūrė. O gyvuliams ir
žiemą reikia pasivaikščioti, reikia juos girdyti, nes vandentiekio nėra. Pajuda, palaksto karvės —
sveikesnės bus, geriau žiemos, pašarus suės.
— Nenusimink, Viktorai, — šypteli zootechnikė, — nebeilgai taip girdysime. Stato naują
tvartą. Mėšlą šalins transporteris, karves girdys vandentiekis. O tau, kerdžiui, tereikės pašarus su
arkliu atvežti tiesiai į tvartą, plačiu betonuotu taku. Paskui bus dalintuvai — net vežimo
nebereikės.
Viktoras neatsistebi. Ar tikrai? Nuo ko pradėjo, jis pats prisimena. Iš trijų vietų suvarė į vieną
bandą 150 karvių. Gavo tvartą, — jokios mechanizacijos. Bet tada atrodė, kad taip ir turi būti.
Svarbu, kad stogas virš galvos, kad gyvulėlių vis daugiau.
Degimų skyrius iš pat pradžių ėmė veržtis į priekį pagal pieno primilžius.
— Žinote, kodėl? — per ūkio gyvulininkystės darbuotojų pasitarimus klausdavo vyriausioji
zootechnikė. — Štai Viktoras Kriščianavičius. Jis ne tik pasakys, kas reikia žinoti sėklintojui, bet
ir neduos ramiai gyventi visiems, kol savo nepasieks. Tas pats ir dėl pašarų. Pritrūko kokių —
skambina telefonu, ieško valdžios, barasi. Ir surandame.
Rezultatai gerėjo, bet kai kam Viktoras lyg kaulas gerklėje pasidarė — nei nuryti, nei
išspjauti.
— Klausyk, Kriščianavičiau, ko tu nerimsti? — neiškęsdavo kokia nors moterėlė fermoje. —
Vis lendi į akis viršininkams, nori geras pasirodyti. Bus pieno — tai melžėja ordiną gaus, na gal
fermos vedėja, zootechnikė — ne tu. Tu tik kerdžius. Verčiau gyvenk tyliai, sveikatos sau ir
kitiems negadink.
Pažvelgdavo Viktoras į tokią, kaip kirviu nukirsdavo, jog į fermą ateinama dirbti, o ne
linksmybių ieškoti. Kitaip elgtis jam neleisdavo komunisto sąžinė.
Keitėsi žmonės. Kolektyvo jėga stiprėjo: vienus perauklėdavo, kitų pastangų tekdavo
atsisakyti. Ir dėl to visiems būdavo liūdna: per menki mes dar auklėtojai, per didelės dar žmonių
ydos.
— Jau buvo metų, — atsidūsta Viktoras Kriščianavičius, — kai Degimuose melžėjos net po
4000 kilogramų iš žalųjų veislės karvių primelždavo. Bendromis pastangomis buvome pasiekę.
3
Bet paskui pasirodė liga — kas kaltas... Prieš penketą metų žaląsias ūkis pradėjo keisti
juodmargėmis. Irgi pereinamasis laikotarpis. Bet dabar mūsų reikalai pagerėjo. Per 8 mėnesius
pagal pieno primilžius esame trečioje vietoje rajone. Gal, sakau, ir todėl, kad ganyklose po 4
kartus elektrinę užtvarą perkeldavau.
Taip, pastaraisiais metais naujasis ūkio direktorius Antanas Kuodys sutelkė žmones atkakliam
darbui, jie ėmė ieškoti gyvulininkystės intensyvinimo rezervų. Imta šalinti kliūtis, kurios bent
kiek galėjo trukdyti gyvulininkystei. Ar ne pirmasis vieną tokią kliūtį pradėjo judinti Viktoras
Kriščianavičius.
— Direktoriau, vargstame mes visi, — kerdžiai ir melžėjos — išmaltais bandotakiais karves
varinėdami. Metų metais nieko nepadarė, nors ne vieną kartą prašiau. O jeigu primilžius iš
karvės žadame iki 3000 kilogramų didinti — turime ir galvijais pasirūpinti. Juk juodmargių
bandą auginame.
Smigtelėjo kerdžiaus žodžiai direktoriui, bet kartu ir pradžiugino: „Jeigu toks kerdžius,
vadinasi, fermoje tvarka”. Netrukus ant bandotakių vairuotojai užvežė skaldos, žvyro, smėlio, —
pasidarė kieta danga. Pamažu geresni keliai atsirado į tvartus, tarp sėjomainų laukų.
Bet ypač didelį triukšmą ūkio gyvulininkystės darbuotojai, o su jais, žinoma, ir Viktoras
Kriščianavičius, keldavo dėl pašarų. Jų visada trūkdavo — gerų, įvairių, todėl ir ūkis
automatiškai atsidurdavo tarp atsilikėlių. Praėjo keletas metų, kai direktoriauja Antanas Kuodys,
ir vaizdas kitas. Pernai žiemą, kai ūkis pirmą kartą primelžė po 3000 kilogramų pieno iš karvės,
pilnos ėdžios būdavo šieno, siloso, šiaudų, mineralinių priedų, netrūkdavo koncentratų. Pagal
kompleksinę programą „Pašarai” planingai atnaujinamos žalienos.
— Kitąmet jau turėsime 80 hektarų naujų kultūrinių ganyklų, — džiaugiasi melžėjos.
Džiaugiasi ir kerdžius Viktoras Kriščianavičius. Ir kaip nesidžiaugti. Dar dabar jis karves gano
dobilienose, o pašarų žiemai, pavyzdžiui, šieno ir šakniavaisių, pridėta daugiau negu pernai.
„Bet visus tuos reikalus reikės aptarti, paskaičiuoti pašarų išteklius visam žiemojimo
laikotarpiui”, — mąsto Viktoras. Kitaip jis negali, nes yra išrinktas gyvulininkystės cechinės
partinės organizacijos sekretoriumi. Štai susirinks jie visi — komplekso melžėja Petronėlė
Baranauskienė, — komplekso operatorius Anatolijus Kaminskis, Degimų fermų remontininkas
Antanas Šimkus, Tučių melžėjas Vytautas Čijauskas — ir pasitars, kaip šiemet iš karvės
primelžti beveik po 4000 kilogramų pieno. Viktoras ištaria šį Tučiams dar neseniai fantastišką
skaičių ir net pats nustemba — kaip aukštai jau jie pakilę: apie keturis tūkstančius pradėjo
svajoti. Jeigu šiemet dar ir nepasieks tos ribos — iki jos jau bus netoli.
Džiugu prisiminti, kiek nemažai Tučiuose padaryta. Net senoje karvidėje, kurioje jis savo
darbo biografiją pradėjo, prieš porą metų transporterį įdėjo, taip pat ir veršidėje, mūrinę mėšlidę
įrengė. Nuveikti darbai žmogui brangiausi. Ir tuose ūkio darbuose labai nemažas jo, Viktoro,
paprasto kerdžiaus, indėlis. Iš karto tuo būtų nė nepatikėjęs, bet tada, kai sužinojo, jog
apdovanotas „Darbo šlovės” III laipsnio ordinu, sutiko: taip, galbūt jis per tuos 20 metų kai ką ir
padarė. Galbūt ir tuo, kad visada rodė sąžiningumo ir sąmoningumo pavyzdį visiems, kas su juo
kartu dirbo.
Manau, kad tokiam žmogui, kaip Viktoras Kriščianavičius, negalėjo neatsidėkoti ir ūkis. Kai
jau buvau parašęs šią apybraižą, sužinojau: ūkio administracija darbščiajam kerdžiui ir jo senutei
motinai paskyrė butą.
Tikrai geras, džiugus šis ruduo Tučiuose. Darbo draugai ateis pasveikinti Viktoro
Kriščianavičiaus su vyriausybiniu apdovanojimu į dar medžio sakais ir dažais kvepiantį naują
namą. Ir galbūt Viktoras prisimins tada kuklų obeliską Degimų laukuose. Jame iškalti žodžiai:
„Jie žuvo čia tam, kad komunizmo ugnis liaudžiai šviestų”. Tą ugnį regėjo žuvęs komjaunuolis
Mykolas Kriščianavičius. Tą ugnį į ateitį neša jo pusbrolis Viktoras.
Ta ugnis veda į ateitį mūsų amžininkus. Veda ir skatina nepamiršti tų skaudžių ir brangių
praeities akimirkų. Ir jų šviesoje tiesti naujus takelius į laimę. Sau ir kitiems.
Kad gyvenimas būtų gražus ir prasmingas.
Ruškys Vytautas. Keli eskizai partizanų portretams: Kelionių susitikimai // Vienybė. —
1987. — Geg. 1 (Nr. 52—53), Geg. 5 (Nr. 54), Geg. 7 (Nr. 55), Geg. 9 (Nr. 56): iliustruota. —
Visas tekstas:
4
1. Vadas
Apie Didžiojo Tėvynės karo žygdarbius yra daug literatūros. Žinome, kokie sunkūs
išbandymai teko svarbiausiems šalies miestams Maskvai, Leningradui, kaip kovojo Kaukazo
tautos, kuo iš užnugario rėmė Uralas, kaip pavojingi priešui buvo Baltarusijos miškų partizanai.
O ką mena, ką pakėlė mūsų pačių rajonas?
TSRS istorijos kursas nepilnoje vid. mokykloje reikalauja, kad mokytojai pamokose remtųsi
ne tik vadovėlių, bet ir kraštotyrine medžiaga. Daug naudos duoda senelių pasakojimai, kuriuos
vaikai noriai persakinėja. Bet apie partizaninį judėjimą rajone 1941—1945 metais vis niekaip
nepavykdavo išgirsti. Tik praėjusiais metais viena mergaitė prasitarė:
— Mano senelis pasakojo, kaip jis Latvijoje dirbusius karo belaisvius supažindino su
partizanais.
Deja Latvalių kaimo valstietis E. Mišeikis konkrečiai nieko nebepajėgė prisiminti. Vis dėlto
siūlo galą jau turėjome. Spaudoje pavyko aptikti, jog Akmenės rajone kovojo „Žemaičių
raudonųjų partizanų” būrys. Jam vadovavo M. Sagaidakas, kuris dabar gyvena Vilniuje. Sužinoję
tikslesnį veterano adresą, išsiuntėme laišką. Kvietėme užsukti į mokyklą, prisiminti savo
bendražygius.
Netrukus sulaukėme atsakymo:
„Labai apsidžiaugiau, gavęs laišką iš jaunų žmonių. Kvietimu apsilankyti jūsų krašte kol kas
negaliu pasinaudoti, nes šlubuoja sveikata. O daugiausia sužinoti apie partizanų kovas prieš
okupantus ir buržuazinius nacionalistus galite keliaudami po Viekšnių apylinkes. Gerai
prisimenu Meižių kaime gyvenusius mūsų ryšininkus Praną Skirmontą, Igną Bartkų, taip pat
Joną Rimkų, Joną Turkauską iš Bugių kaimo, dabar Viekšnių gyvenvietėje įsikūrusius Martyną
Vaivadą, Ciciliją Vaičienę. Negalima užmiršti partizano Vasilijaus Valovo. Šie žmonės geriausiai
gali papasakoti apie pasipriešinimo judėjimą, apie okupantų žiaurumą ir jų atneštas nelaimes
mūsų kraštui”.
Į žygi išsiruošėme dviračiais. Ne pirmoji tokia kelionė, bet visai kitomis akimis vaikai žvelgė
ir į anksčiau pravažiuotus kelius, miškus, kaimus. Dabar ieškojom požymių, kurie primintų
partizanų dienas ir naktis. Tačiau labiausiai laukiamas gyvas žodis.
Bet geriausia pažintį pradėti paties M. Sagaidako prisiminimais. Kas geriau už buvusį vadą
gali žinoti būrio gyvenimą? Apsilankęs pas jį Vilniuje, sužinojau, kad veteranas jau seniai
grupuoja anų laiku įvykius, ketindamas pats imtis plunksnos.
Nuošalūs Viekšnių apylinkės miškai nepatyrė didesnių karo baisumų — frontas ritosi per
didžiausiuosius miestus. Užtat jo aidai prikėlė tuos, iš kurių Tarybų valdžia 1940-aisiais buvo
atėmusi žemės perteklių. Turbūt nėra baisesnės išdavystės, kada savi savus žudo. Mažeikiuose,
Kuršėnuose ir kitur žmones šaudė patys lietuviai, baltaraiščiai. Būtent toks būrys apsupo
Bobulinos kaimą ir suėmė daug čia gyvenusių vyrų. Tardė, tyčiojosi, kankino... Galiausiai šaudė.
Jų aukomis tapo nemažai Pievėnų apylinkės aktyvistų.
Tačiau kai kuriems 1940-ųjų metų komjaunuoliams ir komunistams pavyko išvengti areštų. Jų
laukė pogrindinis darbas. Slapčia atkurtos ir gausinamos komjaunimo organizacijos. Jų nariai
rinkdavo ginklus, klausėsi Maskvos radijo, išgirstas žinias platino tarp gyventojų.
Kiekvienas toks veiksmas — rizika, bet neapykanta buvo stipresnė. Taip Michailo tėvo ūkyje
1942 metų rugpjūčio 9 dieną išdrįsta sušaukti susirinkimą. Paskatino į buožių ūkius nuo
pavasario atvežti karo belaisviai. Buvę tarybiniai kariai netruko pastebėti žmones,
simpatizuojančius Tarybų valdžiai, ir ėmė prašyti supažindinti su partizanais. Bet arti nieko
negirdėti. Užtat patiems kilo idėja pradėti ginkluotą kovą. Tokį nutarimą priėmė būrin susirinkę
komjaunuoliai P. Pocius, V. Brančelis, J. Vaitiškevičius, N. Chriščianovičius, A. Vaitiškevičius, P.
Peštenis, taip pat karo belaisviai vyresnysis leitenantas I. Nesterovas, leitenantai G. Kriukovas,
A. Karabelskis.
Mūsų rajono apylinkėse veikę partizanai nebuvo užmezgę ryšių su respublikos partizaninio
judėjimo centru, neturėjo susisiekimo su Didžiąja žeme. Buvo veikiama savo jėgomis ir pagal
savo supratimą. Bet tikslas visų vienodas — kuo labiau kenkti priešui.
Pirmoji akcija buvo skirta Didžiojo Spalio revoliucijos 25-osioms metinėms. Partizanai netoli
Laižuvos miestelio išardė geležinkelio bėgius, ir traukinių eismas nutrūko kelioms dienoms. Kita
darbo žmonių šventė, Gegužės 1-oji, vėl nugąsdino okupantų valdžią — Pievėnų, Degimų ir
5
kituose kaimuose suplevėsuodavo vėliavos su užrašais „Mirtis vokiškiesiems okupantams!”,
„Tegyvuoja Tarybų Lietuva!” Sunkiu perspėjimu fašistų pakalikams tapo dviejų Tryškių
nuovados policininkų mirtis — juos partizanai likvidavo paprašyti Šiaudinės gyventojų.
Pogrindininkų veiksmai vertė priešą įtempti jėgas. Kovai prieš Žemaitijos partizanus Tryškių
miestelyje buvo dislokuota viena vlasovininkų kuopa. Iki karo pabaigos fiurerio pakalikai
šniukštinėjo po kaimus, tik miško ir nakties privengė.
Tačiau visų žmonių prigąsdinti neįmanoma. Partizanai turėjo patikimų ryšininkų. Jie
aprūpindavo maistu, drabužiais, teikdavo informaciją, taip pat prireikus nebijodavo įsileisti
pastogėn. Kovotojų atmintyje išliko Avižlių kaimo valstietis Benediktas Meškys, kuris ne tik
kepė skanią duoną būriui, bet ir daug apie jį žinojo. Tik kiek gestapininkai bekankino sučiuptą
ryšininką, jokios informacijos neišgavo.
Labiausiai pašiurpino 1943 metų gegužy įvykdytas žvėriškas susidorojimas su ištikimais
ryšininkais. Atsirado išgamų, kurie, matydami suaktyvėjusį partizanų judėjimą Birbiliškės
miškuose, pranešė Tryškių policijai. Ši pagalbon pasikvietė Telšių savisaugos batalioną,
vlasovininkų kuopą ir didelį būrį Žemaitijos krašto policininkų. Nakčia baudėjai apsupo
Bobulinos, Degimų, Savarinos kaimus. Iškratytos valstiečių sodybos, o įtartini jų gyventojai
suvaryti į Degimų pradinę mokyklą. Pakliuvo ryšininkai Fiokla Pozniakovienė, Aleksas
Vaitiškevičius, Nikolajus Chriščianovičius, Jonas Belanas, Mykolas Svistūnas ir kiti. Norėta
sužinoti partizanų bazavimosi vietas, bet veltui. Žmonės buvo sušaudyti čia pat, prie mokyklos,
kaimynų akivaizdoje.
Baimė ir siekimas pakirsti partizanų bazę po savaitės policininkus paskatino dar vienai
suėmimų bangai. Areštuoti ryšininkai Josifas ir Olga Vaitiškevičiai,Vladas Pozdniakovas,
Sergejus ir Sofija Sagaidakai bei kiti. Jie išvežti darbams į Vokietiją.
Vis dėlto žiaurios represijos nenuslopino liaudies neapykantos. Surandami kiti ryšininkai,
partizanų gretas papildo nauji kovotojai.
Saugumo sumetimais 1943 metų rudenį partizanų būrys persibazuoja į Balėnų ir Sedos girias.
Užmezgamos naujos pažintys su vietiniais komjaunuoliais ir komunistais. Jie parodo kelią į
miškus iš Mažeikių darbo stovyklos pabėgusiems aštuoniolikai karo belaisvių. Stiprėja keršytojų
gretos.
Naujose vietose taip pat reikia laikytis atsargiai. Ypač dideliu išmėginimu tapo 1943 m.
gegužės pradžioje Telšių ir Mažeikių apskričių policijos suorganizuota baudžiamoji ekspedicija.
Balėnų miške įsikūrę partizanai buvo apsupti naktį. Tik sargybinio B. Rimgailos budrumas
išgelbėjo nuo netikėto užpuolimo. Apie įtartiną bruzdesį jis pranešė vadui, kuris akimirksniu
sukėlė visą stovyklą ir įsakė užimti ugnies pozicijas. Tad į pasigirdusį riksmą „Jūs apsupti,
pasipriešinimas betikslis” atsakyta kulkosvaidžio ir automatų ugnimi. Atkakliai pasipriešinę
partizanai be aukų pasitraukė į saugesnę vietą. Baudėjai pametė pėdsakus, nerado jų ir su
šunimis. Tačiau partizanai neketino tūnoti apsupimo žiede, nutarė ieškoti spragų. Susidūrę su
pasala, žuvo žvalgybos viršininkas G. Kriukovas, partizanas V. Visminas, A. Visminaitė sužeista
pateko į nelaisvę. Kiti kovotojai sėkmingai prasiveržė į Sedos girią. O kitą naktį, betraukiant
žinomais keliais į Birbiliškės mišką, vėl pakliūta į pasalą, laimei, mirtinų kulkų nepasitaikė.
Kuo labiau artėjo grįžtantis frontas, tuo greičiau augo partizanų entuziazmas. Norėdami
kovoti veiksmingiau, gauti ginklų, sprogstamosios medžiagos, jie ryžosi susisiekti su Didžiąja
žeme. Grupė patyrusių kovotojų bandė eiti per fronto liniją ties Vegeriais. Tačiau čia vyko
įnirtingi mūšiai, daug buvo sutraukta kariuomenės ir spragų vyrai nerado. Vėl prisiėjo kovoti
kaip liepė širdis.
O partizanams rankos reikėjo tvirtos. Jausdami galą, į Vokietiją pradėjo bėgti įvairaus plauko
okupantų pakalikai. Jie vežėsi nemažai prisiplėšto turto, iš valstiečių pagrobtų gyvulių.
Partizanai šiuos turtus atimdavo, išdalydavo neturtingiems valstiečiams.
Kai kurie okupantų bendrininkai bandė slėptis miškuose. Su viena gauja Tučių miške susidūrė
„Žemaičių raudonųjų partizanų” būrys ir ją išblaškė.
O karo pabaiga būriui buvo palyginti rami. Iš tolo patrankų ir lėktuvų gaudesiu grūmojęs
frontas 1944 m. spalyje lyg ir išnyko. Ne iškart tebuvo galima suprasti, jog Mažeikių—Telšių
keliu ūžiantis vokiečių tankų dalinys paniškai bėga. Tik išėję iš Balėnų miško ir užsukę pas
gyventojus, partizanai įsitikino — vokiečiai pasitraukė. Net vyrai nesulaikė ašarų, sutikdami
6
kitądien pasirodžiusius tarybinius karius. Bet sustoti dar nebuvo galima. Reikėjo galutinai išvyti
sužeistą žvėrį. Ir partizanai liko kovos rikiuotėje — dauguma buvusių karo belaisvių apsivilko
kariškas uniformas ir papildė Tarybinės Armijos dalinius, o kiti partizanai buvo paskirstyti į
vietos valdžios organus.
2. Penkis kartus sužeistas
„Būtinai aplankykite Valovą. Nė vienas iš mūsų kovotojų nepatyrė tiek išbandymų, kiek
Vasilijus. Bet ištvėrė. Tik nežinau, kokia jo sveikata senatvėje — juk net penkiskart nuo
sužeidimų lopytas”, — išsiskiriant patarinėjo ir dvejojo M. Sagaidakas.
Deja, namuose Valovo neradome.
— Guli ligoninėje, — nurodė žmona, o sužinojusi, kad norime išgirsti jo žodį, susigraudino:
— blogai jam, vaikeliai, ligos kankina...
Kieme žydėjo vyšnaitės — žemė šventė pavasarį. Pavyko įsiprašyti į ligoninės palatą ir
perduoti atgimstančios gamtos nuotaiką bent gvazdiko žiedeliu.
— Nėra metų, kad kas „nesustreikuotų”. Dabar plaučius daktarai gydo. Karo laikų „dovanos”,
— lyg ir bando juokauti pižamą užsimetęs naujasis pažįstamas.
Iš Kaukazo kilęs vaikinas karinę tarnybą atliko Baltijos pakrantėje. Vasaros laukė labiausiai
— juk artėjo grįžimo į namus laikas.
Tačiau svajones sugriovė karas. Sunkus buvo pirmas fašistų smūgis prie Liepojos.
Mūsų mašinų kolonai pavyko atsitraukti iki Žemaitijos, prisimena Vasilijus. Bet kažkur tarp
Tryškių ir Telšių vis dėlto susidūrėm su priešu. Buvau sužeistas — sviedinio skeveldros išdraskė
kojas. Padėjo du vairuotojai Nikolajus ir Semionas. Pirmą akimirką nuo priešo pavyko pasislėpti
— frontas greitai nudundėjo į rytus. Tačiau vėliau nemokančiam lietuvių kalbos, sužalotam,
vilkinčiam tarybinio kario uniformą okupuotame krašte buvo sunku išlikti. Vis dėlto esu be galo
dėkingas tam vienišam senučiukui, kuris be žodžių, be aiškinimų priglaudė mus. Jis žinojo,
kokiomis žolelėmis gydyti žaizdas. O mums reikėjo ir maisto. Iš pradžių sveikesnieji draugai
eidavo jo ieškoti, bet sykį nebegrįžo. Kas žino — gal papuolė į nelaisvę, gal žuvo — nieko iki
šiol neišgirdau. Net pavardžių nesužinojau. Kada šiek tiek apgijo žaizdos, sustiprėjau, uniformą
pakeičiau senuko duotais drabužiais ir išėjau į apylinkes pasižvalgyti. Nuklydau toli ir atgal
nebeatsekiau kelio. O kieno pasiklausi, jei nei vardo, nei vietovės pavadinimo nežinai. Iš anksto
nepagalvojau, jog prireiks, o pasišnekėti vienas kito kalbos nemokantiems nebuvo įmanoma. Gal
ir anas doras žemaitis palaikė mane žuvusiu.
Atklydo į Purvių miškus, kurių pašonėje buvo įsikūrusių ir rusų tautybės žmonių. Ilgai
slapstėsi Savarinos kaime. Valstiečiai suvedė su kitais tokio pat likimo vyrais. O kai susipažino
su vietiniais, su pogrindžio komjaunimo kuopelei vadovavusiu M. Sagaidaku, kilo mintis pradėti
organizuotą kovą prieš okupantus.
Buvo įvairių operacijų, visos jos siutino priešus. 1944 metų gegužės 1 dieną Sedoje,
Mažeikiuose mūsų išklijuotos proklamacijos sukėlė įniršio audrą, mena V. Valovas. Keli
ginkluoti būriai apsupo Balėnų mišką, kuriame buvome apsistoję. Būrys slapčia ėmė trauktis link
Pievėnų. Mudu su Maryte Juknevičiene išėjome į žvalgybą. Netikėtai susidūrėme su
baltaraiščiais, kurie atidengė ugnį. Marytė spėjo laimingai pasitraukti, o aš, nebegalėdamas
pajudinti kairės kojos, sukniubau vietoje. Priešai, matyt, ketindami mane sužeistą pačiupti, šoko
artyn. Iš brauningo paleidau šūvį, sustabdydamas baltaraiščius, bet ir iššaukdamas mirti į save.
Čia ir partizanai ėmė šaudyti. Atsidūriau kryžminės ugnies centre. Virš galvos tik švilpia kulkos,
ir atrodo, kad kiekviena tau skirta. Gal gelbėjo atsitiktinumas. Kai priešas atsitraukė, turėjau jėgų
draugams riktelėti, kad esu saviškis, kad jie nebešaudytų.
Bendražygiai iš šakų surišo neštuvus. Nešė link Sedos miškų. Juose ir apsistojome. Gydytis
baigiau Balėnų miškuose. Vaistų atnešdavo ryšininkai.
Artėjant fronto linijai, aktyvesni darėsi ir partizanai. Partizanų grupė ketino kur nors prie
Kruopių pereiti fronto liniją. Bet mūšiai griaudėjo prie Vegerių, ir apie Akmenę knibždėte
knibždėjo vokiečių. Ryšininkai tikino, kad toliau eiti pavojinga. Jie taip pat supažindino su trimis
Latvijoje dirbančiais karo belaisviais, kurie norėtų patekti pas partizanus.
Nutarėm Piotrą, Grišą ir Ivaną nuvesti į Balėnų miškus. Tačiau čia pagrindinių jėgų surasti
nepavyko. Teko grįžti atgal prie Kamanų pelkių. Naujokai netikėtai pasisiūlė iš Latvijos atvesti
daugiau vyrų.
7
Numatyta susitikimo vieta. Sutartu laiku Vasilijus atėjo prie eigulio pirtelės. Griša čia jau
laukė ir kiek nustebo, neišvydęs visos grupės. Ne mažiau nustebo ir partizanas:
— Daugiau neparsivedei?
— Kalbėjau — bailiai. Sako, pažiūrėsime, kas bus toliau.
Ką darysi, dviese patraukė per Kamanų pelkes. Prie vieno ežerėlio Griša pasiūlė:
— Pavargom, praalkom, sėskim pusryčių.
Naujasis pažįstamas papjaustė lašinių, svogūnų, duonos. Sočiai užkando. Galima būtų ir
snūstelti, vėl užsiminė naujokas.
— Aš tuo tarpu išsimaudysiu, — Vasilijus pasidavė dar kaitrios rudens saulės glamonėms.
Čia pat jis nusijuosė diržą su pistoletu, padėjo ant žemės automatą. Tik nespėjo partizanas
gerai į vandenį įbristi, kai pastebėjo iš abiejų pusių pakrantę supančius policininkus. Žvilgtelėjęs
į Grišą, pastebėjo jo ironišką šypseną ir akimirksniu suvokė: išdavikas. Puolė prie ginklų.
Driokstelėjo šūvis. Partizanas griebėsi už krūtinės ir susmuko ant žolės.
Nejutau, kur mane tempė. Atgavau sąmonę Akmenėje, prisimena V. Valovas. Atvežė prie
ligoninės. Mušė. Išėjusi moteris bandė policininkus gėdinti: „Kam daužote. Jis ir taip baigiasi”.
Iš tiesų klaikiai atrodžiau: kruvinas, perbalęs. Užtat paliko nejudantį gulėti ratuose. Visur
skubėjimas. Vieną akimirką atsirado vaikų. Paprašiau cigarečių, degtukų. Surado. Dūmas tarsi
suteikė jėgų. Vieno civiliai apsirengusio vyriškio paprašiau nuleidžiamas iš ratų. Klupčiodamas
pajudėjau į priekį. Iš pradžių ėjau mokyklos link, paskui smukau į krūmus. Netrukus išgirdau
šūkaliojant, ieškant. Bet nesurado. Sunku patikėti, iš kur beturėjau jėgų pasiekti Medemrodę,
Pakamanius. Čia užėjau pas pažįstamą ryšininkų Jasučių šeimą. Dominikas, Juozas, Rožė visada
padėdavo, bet tąsyk tik perrišo žaizdą, pamaitino ir patarė trauktis toliau nuo fronto — aplink
fašistai. Ašvėnų kaime priglaudė Antanas Rimkus. Norėjo žmogus kviesti daktarą, nes mano
organizmas nusilpo, bet vis dėlto nutarėme nerizikuoti. Ir būti ilgiau nebegalėjau — aplink pilna
kareivių. Kitas ryšininkas, Vincas Putrius, nuvedė į Palnosus pas Martyną Vaivadą. Bet vėl vos
ne akis į akį susidūriau su fašistais. Dėl tos pačios priežasties negalėjau slapstytis ir pas Ceciliją
Vaičienę. Ramiau buvo prie Meižių ežero, kur gyveno Vaitkus. Apgijo krūtinė. Vėliau
C. Vaičienė sugrąžino į Palnosus, pas Montvilą.
Čia sužeistas partizanas ir sulaukė saviškių. Iškart buvo paguldytas į karo ligoninę Žagarėje.
Pavyko laikinai atstumti ligą, nors ir dabar rentgenologai visada pastebi tą plaučiuose pasilikusį
švino gabalėli. Bet jis nesutrukdė vėl apsivilkti tarybinio kario milinę. Vėl frontas. Vėl žvalgyba,
kaip ir partizanų būryje.
Ir vėl sužeidė. Rytų Prūsijoje skeveldros suvarpė veidą.
Pasveikęs Vasilijus vėl grįžo į frontą, kuris jam baigėsi ten, kur ir prasidėjo — Liepojos
pusėje. Iki paskutinės karo dienos čia fašistai nesudėjo ginklų.
Kiekvienas sužeidimas skausmingas, o paskutinis ypač. Netekau kairės rankos vidurinio
piršto, — atgniaužia kumštį V. Valovas. — Taip ir vargstu visą amžių.
Vargstu, — kieksyk girdėtas šis žodis, tačiau niekada dar nebuvo tekę suvokti jo tokia prasme.
Kaip frontininko, partizano, kuris iš tiesų patyrė daug vargo, skausmo, apmaudą.
Paskui frontininkas gavo invalidumo pensiją, tačiau kiek galėjo, dirbo. Statė Akmenės
cemento gamyklą, vairavo krovininę automašiną.
3. Bendražygiai
Sunkūs išbandymai tekdavo partizanams, bet ne mažesnę naštą pakėlė ir jų ryšininkai. Visus
priešas svėrė tomis pačiomis, tik dvi padalas teturinčiomis svarstyklėmis: už ar prieš. Tačiau tikri
patriotai nepabūgo. Reikėdavo maisto — dalindavosi, reikėdavo ginklų — ieškodavo, reikėdavo
vaistų — parūpindavo.
Taip anuos laikus apibūdina dabar viekšniškis, o tuomet, okupacijos metais, Palnosų kaime
gyvenęs Martynas Vaivada. Tik nebegali jis tiksliai pasakyti, kada pasuko tuo pavojingu, bet
reikalingu keliu. Trobelė stovėjo pamiškėje, tad pirmąsyk čia partizanai galbūt užėjo atsitiktinai.
Ne be baimės ir vėliau juos įsileisdavo šeimininkas — karo laikais visus persekiojo netikrumo
jausmas, nuolatinio pavojaus nuojauta — tačiau šnekėdavosi nuoširdžiai. Ką girdėjęs, ką matęs,
viską Martynas atvirai išklodavo, patardavo. Ir stalas nestovėdavo tuščias, o ant jo likusį maistą
įdėdavo vyrams į kelią. Ilgainiui partizanai pasiūlydavo imtis ir atsakingesnių užduočių.
8
Ne kartą esu važiavęs į Rimšių kaimą prie Papilės, — prisimena M. Vaivada. Jo gyventojai
turėjo pasislėpę ginklų iš 1941 metais praėjusių mūšių. Čia gyvenęs brolis Leonas padėdavo
susipažinti su tokiais žmonėmis.
Bevežant ginklus, teko susidurti su baltaraiščiais, bet išradingumas padėjo išvengti nelaimės.
Didelį pavojų patyriau jau paskutiniaisiais okupacijos metais. V. Putrius atvedė sunkiai
sužeistą partizaną V. Valovą. Savo namuose patyręs ryšininkas jį bijojo laikyti.
Su baime priėmėme sužeistąjį. Slaugėme, valgydinome. Bet kai ir pas mus ėmė šmižinėti
fašistų kareiviai, kurie stengdavosi ir į trobą užsukti, pats partizanas sunerimo. Kas gali būti
tikras, kad kartą svetima akis nepažvelgs ir į slapčiausią kamarą.
Pavakare pasiėmiau arklį, kitą daviau Valovui, ir abu, atseit, išvedėme gyvulius naktigonėn.
Pačioje pamiškėje buvau nužiūrėjęs rugių gubą, kuri ir priglaudė partizaną. Žmona jam kasdien
nešdavo valgyti, tiesa, irgi negero žvilgsnio prisisaugodama — su krepšiais, atseit, eidavo
šviežios žolės.
Ir štai vieną pavakarę aplink sodybą vokiečiai ėmė kurti stovyklą. Nei ko klausę, nei ko prašę,
guolį ėmė klotis iš rugių pėdų. Atrodo, pultumei, prašytumei neliesti nekultų varpų, bet ar
paklausys. Gali būti ir priešingai — sukelsi įtarimą. Sustingau prie lango, matydamas, kaip
mažėja gubų. Jau beliko paskutinė prieš tą, pamiškėje. Galvojau, kad tik Valovas neišsiduotų.
Matyt, gelbėjo laiminga žvaigždė. Ar jau to pakloto užteko, ar per toli atrodė paskutinė guba, bet
vokiečiai Jos nebelietė.
Supratau, kad šįsyk pavojus praėjo, bet naktį vis tiek nesudėjau bluosto. Širdį kuteno nerimas
— ar gali taip arti miegoti priešai. Ar neatsitiks kas nors?
Vos praaušus, fašistų būrys lyg niekur nieko patraukė savo keliu. Bet kas tikras, kad jų vietos
neužims kiti?
Tą patį rytą nutarėme keltis į Bugius. Pasikinkiau arklius, į vežimą įsidėjau ratą, atseit, pas
kalvį važiuoju. Gerai dar, kad šovė mintis pasiimti ir dalgį. Antraip vargu ar būtų pavykę išvengti
susitikimo su baltaraiščiu Gruzdžiu, kurio sodyba buvo pakeliui. Jau karo pradžioje tasai
nacionalistas buvo pagarsėjęs savo juodais darbeliais. Jis prie Laižuvos sudegino tiltą per
Vadaksties upę, kad sutrukdytų nuo fašistų besitraukiantiems kariams, tarybiniams aktyvistams.
Ir tąsyk lyg tyčia jisai stoviniavo kieme, įdėmiai sekė artėjantį vežimą. Sprendimas gimė
akimirksniu — Valovas užsimetė ant peties dalgį ir, kiek turėdamas jėgų, tvirtai patraukė
palaukėmis.
— Kas ten nuėjo? — iškart užšnekino Gruzdys.
— Žmogus prašėsi pavežamas, sakė kažkur netoliese žada šienauti.
— Ar kartais ne Valovas?
— Nežinau. Aš tokio nepažįstu.
Apsimestinis naivumas ne vienam ryšininkui padėjo išvengti pavojų. Kitas žmogus, kad ir
neturėdamas piktų ketinimų, tik iš smalsumo stengdavosi pakreipti kalbą apie mišką, tačiau
paslaptį reikėjo saugoti. Būtent toks kažkieno neatsargumas, o gal specialių provokatorių
landumas — M. Vaivadai taip ir nebeteko sužinoti — užsiundė policiją. Ji užgriuvo, kai namuose
tebuvo viena žmona.
— Kas pas jus naktimis lankosi? Kur vyras? — biro klausimai, palydimi smūgių.
Pamatę sodybos link žingsniuojantį vyriškį, „svečiai” išsislapstė kieme.
— Stok, rankas aukštyn, — įsakmus balsas pasitiko šeimininką ir iškart rėžė: — Kas buvo
užėjęs praėjusią naktį?
M. Vaivada iš anksto turėjo paruoštą atsakymą:
— Vokiečių saugumiečiai, persirengę partizanais.
— Nemeluok, — riktelėjo vienas iš aršiausių policininkų, ir į burną įgrūdo pistoleto vamzdį.
Išbėgo žmona. Plaukai išsitaršę, veide išgąstis. Puolė vyriausiajam kojas bučiuoti.
— Nesižemink. Nėr už ką. Šiandien išvaro, rytoj paleis.
Bet žmonos neįtikino raminantys žodžiai. Policininkų pasityčiojimai ir paskui ilga nežinia,
laukimas sutrikdė nervų sistemą. Paskui, kai nudundėjo karas, moteris ne vienerius metus gydėsi,
bet jos atmintis taip ir sustingo nepakeliamose praeities akimirkose.
9
Iš tiesų buvau patekęs į mirties nagus, — linguoja galvą M. Vaivada. Viekšniuose pamačiau
irgi suimtą P. Janulevičių. Tik uždarė mudu į skirtingas kameras. Pas jį taip pat užeidavo
partizanai. Jie čia gaudavo maisto, vaistų. Tik kai vežė į Mažeikius, galėjome šnektelti.
— Dabar tikrai nebegrįšim, — pagalvojau balsu.
— O koks tas mūsų gyvenimas, — tokiu pat tonu atsakė Petras. — Tik gaila, kad
nebesulauksime išvadavimo.
Iš tiesų, tolumoje jau buvo girdėti patrankų kanonada, bombarduoti atskrisdavo tarybiniai
lėktuvai. Geležinių paukščių labai bijojo fašistai ir jų padlaižiai. Dar Viekšniuose po vieno tokio
antskrydžio visą mūsų sargybą tarsi kas šluote būtu nušlavę. Jei ne spyna ant durų ir grotuoti
langai, lengvai galėjome pasprukti.
Mažeikiuose tardyti ėmėsi patys vokiečiai. Mušė, spardė, ant kaklo užnėrė virvę ir smaugė.
Reikalavo nurodyti partizanų bazavimosi vietą, pasakyti ryšininkų pavardes.
Mačiau, kaip po kankynių vokiečiai išsivedė P. Janulevičių. Jis nešėsi kastuvą. Supratau —
sušaudys.
Likome vieni du su tuo pačiu policininku, kuris mušė žmoną, grūdo pistoletą į burną, o čia
vertė vokiečių klausimus. Pasisakė pavardę — Fabijonavičius. Įsidėmėjau visam laikui. Paskui
mačiau po karo. Per televizorių rodė, kaip teisė keletą nacionalistų, kurių būrelyje pažinau ir
buvusį aršų policininką. Ekrane atrodė toks prislėgtas, o tada pasitikėjimas veržėsi per kraštus.
— Žinai, ką, juk mudu lietuviai, galim šnekėti kaip broliai. Sakyk viską kaip buvo, — sviedė
Fabijonavičius kepurę ant tardymo kabinete esančios sofos. Atseit, uniformą nešioja per
prievartą, o iš tikrųjų galvoja kitaip.
Tvirtinau tą patį, kaip ir anksčiau.
— Na gerai, nenori apsieiti be bėdų, tylėk. Patirsi ką reiškia vokiečio ranka, — paraudonavo
policininkas ir uždarė į malkinę laukti, kol grįš fašistai. Nežinau, ką jie bebūtų darę, bet jų ranką
spėjau pajusti. Kūnas buvo nusėtas mėlynėmis, o labiausiai skaudėjo krūtinę, kaip vėliau
paaiškėjo, lūžęs šonkaulis.
Kamara neatrodė tvirta. Keliais smūgiais galėjau išmušti lentas, bet triukšmas tuoj atkreiptų
dėmesį. Vis dėlto pastebėjau plyšį. Tilpau išlįsti. Iš tos laimės užmiršau ir atsargumą. Stebiuosi,
kodėl nepasukau į miškus, o išdrįsau traukti keliu. Net iki Viekšnių pavežė vokiečių
sunkvežimis. O kai sutikau savo kaimyną Vaičkų, tas gerokai nustebo:
— Žmonės šneka, kad tave... sušaudė.
Ne, likau gyvas. Kol atėjo Tarybinė armija, slapsčiausi pas Santekliuose gyvenusį V. Putrių.
Po karo eina jau penktas dešimtmetis, bet Cecilija Vaičienė ir dabar, prisimindama tuos laikus,
negali sulaikyti ašarų. Kiek stiprių vyrų palūžo, o ji, moteris, ištvėrė.
Buržuazijos valdymo metais mergavo pas ūkininkus, tad turtų jokių nesusikrovė. Nė savo
pastogės neįsigijo. Karo metais samdėsi kambarėlį iš viekšniškio Staponkaus. Nebuvo jis
partizanų ryšininkas, bet tiek gerai, kad apsimetė nematąs naktimis pas nuomininkę užeinančių
ginkluotų vyriškių. Tik paskui, kai juos pastebėjo kažkuri bobutė ir po miestelį pasklido kalbos,
reikėjo kraustytis kitur. Cecilija susirado niekieno negyvenamą trobelę Pakalupės kaime.
Tiksliau, ten stovėjo sukiužęs vėjo perpučiamas lauželis, kuris todėl ir buvo paliktas, kad geriau
apsimokėjo naują namą statyti, negu aną lopyti. Užtat čia buvo saugiau.
Bet policija šį tą suuodė. Atėjo kvietimas į Viekšnius. Būtų žinojusi kokiu tikslu, galėjo
pabėgti pas partizanus. Juk ne į vieną žygį kartu traukta, visko patirta, matyta. Tiesa, baimė ėmė
visada. Žiemos metu eidavo ne tik vorele, bet būtinai taikydavo į vedlio pėdas — tegu atrodo,
jog vieno žmogaus žingsniuota. Lengviau judėti vasarą, bet kartais reikėdavo laikytis tiek tyliai,
kad girdėdavai, kaip širdis plaka.
Viekšniuose iškart suėmė, — mena C. Vaičienė. Parodė bylą su P. Skirmanto parašu. Atseit,
išduota. Iš tiesų, pas šitą žmogų partizanai dažnai užeidavo. Jis siūdavo drabužius. Ilgai maniau,
kad tai tiesa, bet pastaruoju metu svarstau — ar nepatikėjome provokacija? Antraip kodėl
tardytojai reikalavo pasakyti tokius duomenis, kuriuos galėjo išgirsti iš Skirmanto. Gyniausi
nieko nežinanti, nors policininkai Fabijonavičius, Stankevičius nėrėsi iš kailio, mankštindami
kumščius.
Paskui išvežė į Mažeikius. Čia vėl laukė panašūs kankinimai ir reikalavimas išduoti draugus.
10
Galiausiai atsidūriau Šiaulių kalėjime. Per keturis mėnesius pakėliau tiek skausmo, kiek per
visą gyvenimą nepatyriau. Dažnai vesdavo tardyti. Už stalo sėdėdavo vokietis, o mušdavo
lietuviai. Plakdavo „bananais” iki sąmonės netekimo. Per kelias dienas atsigaivelioji kameroje, ir
vėl naujos kankynės. Tačiau nepratariau nė žodžio. Sakiau: geri[au] mirsiu, bet draugų
neišduosiu.
O likimą mačiau aiškų — sušaudys. Juk kiek tokių pasmerktųjų išlydėta pro vartus. Galiausiai
fašistai visai suįžūlėjo — žudė kalėjimo kieme. Apie aštuoniasdešimt žmonių suvertė čia pat, į
sviedinio išmuštą duobę.
Vieną vakarą išgirdau, kad atėjo eilė ir man. Viską apgalvojau, gailėjausi gyvenimo, tuo
labiau, kad frontas jau čia pat. Galbūt todėl fašistai taip skubėjo.
Išgelbėjo naktį prasidėjęs tarybinių lėktuvų antskrydis. Visi sargybiniai išsislapstė rūsiuose,
netikėdami, kad grandinėmis surakinti kaliniai įveiks trigubai už žmogų aukštesnę tvorą. Bet ir
baisiausia rizika yra palyginti menkas dalykas, jeigu gresia mirtis. Be to, kaliniai seniai ruošėsi
pabėgimui: buvo nužiūrėtos kopėčios, padaryti raktai grandinėms atrakinti.
Nebeatsimenu, kaip atsidūriau anapus tvoros. Kojos atlaikė šuolį, bet riešą nutvilkė skausmas.
Pataikiau ant plytų — ir dabar tebėra išlikęs kaulų lūžio randas.
Nežinojau, kuria kryptimi bėgti. Kurioj pusėj Viekšniai, galėjo parodyti tik vietiniai žmonės.
Bet ne to prašiau pirmą sutiktąjį, o vandens. Tiek buvau troškulio iškankinta, jog nesąmoningai iš
kalėjimo pasičiupau puoduką. Kad turėčiau kuo pasemti vandens.
Kartu su A. Pranauskiu nuo Antanavos suradome kelią į Viekšnius. Bet mūsų rūbai, išvaizda
galėjo atkreipti fašistų dėmesį. Vadinasi, eiti keliu pavojinga. O miškais — klaidu...
Išgelbėjo sutiktas geras žmogus. Jis priėmė nakvoti, davė valgyti, o rytą pakinkė arklius ir
nubildino iki pat Papilės. Toliau vietovę atsekėme patys.
Karo metais Joną Turkauską persekiojo nuolatinė baimė būti įskųstam okupantams už
pažangias pažiūras. Tiesa, 1940-aisiais jis neįsitraukė į Tarybų valdžios atkūrimą, bet 1918—
1919 metų pėdsakas liko visam gyvenimui. Tada Viekšniuose buvo suorganizuotas valsčiaus
revoliucinis komitetas, kurio liaudies švietimo komisaru tapo J. Turkauskas. Jaunasis mokytojas
aktyviai dalyvavo įkuriant Tarybų valdžią, nors jis daug ko nesuprato, nežinojo, išskyrus vieną
dalyką — gyvenimą turi tvarkyti darbo liaudis, o ne saujelė išnaudotojų.
Šviesiausias protas komitete buvo Jonas Vaičkus, kuris Petrograde dalyvavo Spalio
revoliucijos įvykiuose, tarnavo Raudonojoje gvardijoje. Grįžęs į gimtinę, matytu rusų tautos
pavyzdžiu jis sukėlė ir savo krašto žmones.
Bendri siekimai suartino abu Jonus. Draugai kartu traukėsi nuo kariuomenės. J. Turkauskas
siūlė pasiekti Ukrainą, kur geležinkelininku dirbo tėvas. Tačiau pareiti sienos nepavyko.
Raudonosios Armijos karininkas patarė:
— Grįžkite atgal. Tokių žmonių kaip jūs reikia vietoje. Juk kova už šviesesnį rytojų tik
prasideda.
Prisiminė tuos žodžius J. Turkauskas ir prasidėjus Didžiajam Tėvynės karui. Ar ne tokia pat
situacija?
Jonas Vaičkus buvo kelerius metus sėdėjęs Šiaulių kalėjime, jau pačiomis pirmomis karo
dienomis kažkas kyštelėjo liežuvį ir jį suėmė vokiečiai, — pasakoja J. Turkauskas. Vis dėlto jam
pasisekė. Matyt, tardytojas neturėjo visų žinių, nes neklausinėjo apie praeitį, o tik domėjosi, kuo
verčiasi. Sužinojęs, kad žemės ūkio darbais, karininkas net patapšnojo per petį:
— Gut, gut. Kas turi ūkį, nėra komunistas. Komunistai yra proletarai.
Ir paleido namo. Sunku pasakyti, kas laukė manęs, jei būčiau likęs savo sodyboje. Ne sykį
baltaraiščiai ieškojo, bet žmona atsakydavo, kad nežinanti, kur dingau. Iš tikrųjų įsikūriau vieno
giminaičio ūkyje Rekečių kaime. Iš svetimų tik Vaičkus žinojo, kur esu. Kai mudu
susitikdavome, kalba sukdavosi apie kovą.
— Reikėtų pradėti organizuoti partizanų būrį, — ne sykį svarstė Vaičkus, bet vieni pradėti
neturėjome galimybių.
Užtat kaip nudžiugome, sužinoję, kad yra kas tuos takus mina. Visaip padėdavome
partizanams — valgydindavome, rengdavome, suteikdavome žinių. Kadangi dauguma partizanų
buvo rusai, man, tekdavo išversti jų kalba parašytus atsišaukimus.
11
Ypač neramu pasidarė paskutiniaisiais karo mėnesiais. Partizanai atkakliau kovojo prieš
okupantus, o šie dar įnirtingiau ieškojo pasipriešinimo dalyvių. Išgirdęs, kad suimta daug prie
Kamanų miškų gyvenančių žmonių, pats irgi saugojausi. Pamatydavau ginkluotų žmonių
grupelę, ir išeinu kur į palaukę — vis didesnės galimybės pasprukti. Iš tiesų, vienas kartas
nemelavo. Turėjau slėptis miške, kuriame persekioti fašistai be gausesnių jėgų vengė.
Šiandien — Tarybinės liaudies pergalės Didžiąjame Tėvynės kare 1941—1945 metais šventė.
Tai — visos mūsų liaudies, visos pažangios žmonijos šventė. Tačiau ji brangiausia tiems, kas
patyrė karo baisumus, kas stengėsi iš savo žemės išvyti priešus, sunaikinti fašizmą jo paties urve.
Žinoma, nuolat tykojo pavojų ir mirties grėsmė, tačiau laisvės, šviesaus gyvenimo troškimas
buvo stipresnis už ją. Žmonėms, nebojusiems šių pavojų — mūsų pagarba.
Ir šie partizanų, jų ryšininkų portretų eskizai primena tik dalelę akimirkų kelyje į pergalę.
Niūniavaitė Stasė. Skaudus jaunystės sonetas // Vienybė. — 1989. — Vas. 16. — Visas
tekstas:
Jaunuolis, apie kurį noriu parašyti, buvo vietinis Savarinos kaimo ruselis, vienintelis sunūs
gana pasiturinčių tėvų, net ne komunistas, jį 1943 m. gegužės 19 d. prie Degimų mokyklos
sušaudė kartu su kitais vietiniais rusais hitlerininkai.
Kokia ilga pavardė, o koks trumpas jo gyvenimas. Jis visiems laikams liko dvidešimtmečiu
jaunuoliu.
Aš, senatvei pasibeldus, noriu susitikti su juo, anų metų kaimo kvepiančiu vėju, šienu...
Kaip ten viskas buvo? Daug ką dengia užmaršties ūkas
1943 m. birželis.
Stoty laukė manęs brolis Jonas su arkliais. Grįžau iš Vilniaus atostogų, tikėdamasi greit grįžti
atgal. Deja, kaip išvažiavau, viską palikusi, taip ir besugrįžau tik 1944 metų rudenį.
Brolis vežė mane pavakary, saulei leidžiantis. Tryškiuose pilna vokiečių ir mūsų lietuvių,
pasiryžusių gintis nuo rusų, kurie jau bloškė Hitlerio armiją atgal.
Brolis pliauški botagu arkliukams per šonus, skubina.
Aš viskuo tikėjau, buvau patikli, žingeidi, bijojau rusų, kurie „žvaigždes nugaroje raižys
atėję”.
Tačiau mielai šokdavau pas Usnį ant dirvonėlio su rusų belaisviais, ypač patiko toks juodas
Alikas, belaisvis iš Radvilavičiaus dvaro, kuris turėjo gerą balsą, skrendantį laukais už kelių
kilometrų (Dabar laikrašty rašo, kad jis, tas Alikas Karabelskis, buvęs partizanas, kai pabėgo iš
dvaro į Serbentavos miškus). Tačiau šio vaikino man patiko daina, plaukianti iš jaunos krūtinės.
Kažkokia be galo ilgesinga daina. Ir nesuprantami žodžiai. Lyg tai jis buvęs moldavas, iš šiltos
šalies, o man tada jie visi buvo rusai belaisviai...
Taigi Kolia Chriščianovičius, vietinis ruselis, juos pavalgydino, apkirpo. Ir už tai...
— Stase, tavo Kolios nebėra... — sako brolis tą birželio kvepiantį vakarą.
— O kur jis?
— Vokiečiai sušaudė. Jau prieš mėnesį.
Brolio balse nei gailesčio, nei pykčio... Pasakoja lyg apie tolimą įvykį. Ir stebi mane iš šono,
kaip aš jaučiuosi...
Ne viena vasara prašokta su Kolia. Grįždavau iš gimnazijos. Maldeniuose nuobodu: darbai ir
bažnyčia: per savaitę — daržai, laukai, vienintelė pramoga Tryškių atlaidai. O pati didžiausia
linksmybė — Stankaus svirne vakarėlis... Grįstos grindys. Stankienė visuomet leisdavo pašokti.
Ten aš ir pajutau, kad Kolios stiprios rankos moka apkabinti mane, „miesto panelę”, kad jo gilios
liūdnos akys nepaleidžia manęs... Per visų kaimo mergaičių galvas susiranda mane šokiui. Švari
burnelė su vėjo nugairintom lūpom, graži baltų dantų šypsena...
Kolia! Mielas kaimo vaikas! Jis bijojo prisiliesti prie manęs, gimnazistės, džiaugdavosi,
galėdamas mane palaikyti už rankos..
Mūsų „pasimatymai” būdavo skiriami pas Jurgius Žalius, pas mano draugės Jadzelės tėvus.
Ten patogiau jam būdavo. Tėvai manydavo, kad Kolia pas Žaliukus atvažiuojąs su dviračiu.
Kai tik jis pasirodydavo, Jadzė tuoj atlekia pas mane ir išsiveda... Tačiau Žaliai — ne durni,
ėmė suprasti, ko tas Kolia taip dažnai lankosi pas juos. Žalienė, garsiakalbė, dainininkė, bet
mėgstanti „pašnekėt”, ėmė ir padrožė mano Mamai:
12
— Veiziek, Niūniaviene, kad tas burliokiukas neapdirbtų jūsų Stasės... Kur buvęs, kur
nebuvęs pas mus ir atlekia, neva pas vaikėzus, o tyko jūsosios...
Žalys, pajutęs kuo tai kvepia, uždraudė Jadzei man pranešinėti:
— Kad nor, tegu ein pas Niūniavus, atsirado, mat čia...
O pas mus visi prieš tą burliokiuką...
Sykį Kolia mane lydi iš Žalių. Sustojom prie daržinės, švelniai laikomės už rankų, tik kad
pasipils kruša bulvių, pagalių...
Pasirodo, brolis su piemeniu rauna bulves iš kero ir svaidosi.
Parėjęs į kambarį žvengia:
— Praginiau Stasės kavalierių... Cha, cha, cha...
Aš rėkti:
— Piemeny, tu neraliuotas! Gėdos turėtum!
— Kad parsineši vaiką, tai žinosi, priduria mama.
— Bepročiai, jis manęs už mažojo pirštelio nedrįsta paliest.
Čia sududena tėvas ant motinos:
— Nelok, kad tik ta Stasė gautų Chriščianuką... Veins vaikis. Tėvai arkliais kaip smakais
važinėjas.
(Tėvui gerovės viršūnė buvo geri arkliai. Kas juos turėjo, tas buvo ponas).
Daug gėdos teko iškęsti dėl to jaunuolio Kolios, kurio aš, tikriausiai, nemylėjau, tik iš
nuobodulio, laikui praleisti susieidavau...
O, be to, toks mano charakteris: jei neleidžia, per britvą pulsiu...
Sekmadienio pavakarė. Stankaus kiemas ir svirnas pilnas jaunimo: ruskiukai iš Savarinos,
Bobulinos kaimų. Ūkininkaičiai ir ūkininkaitės iš Maldenių ir Degimų. Mudvi su Jadzele mieliau
šokome su ūkininkais ruskiukais, negu su tais gaspadorių vaikais, stovinčiais taip rimtai, kad
kiaušinis nuo galvos nenuriedės. Ūkininkų sūnūs pyksta ant ruselių, kam šie, plikšiai, mergas
nuvilioja...
Šoku su Kolia. Buvau, rodos, aštuoniolikos. Brolis, mažesnis už mane vaikėzas, su pančiu
rankoje prie viso jaunimo kad užšauks:
— Mama liepė parvaryti tave, tokią paną, namo, kad vaiko su burliokiukais po pakrūmes
nepasidarytum...
Visas vakarėlis raitėsi iš juoko. Patiko keturiolikmečio brolio „valdžia”.
Aš, palikusi Kolią, per laukus verkdama parbėgau namo. Ėmiau klykti: „Pasikarsiu iš gėdos!
Kam pasiuntėt Joni?”
Ciocelė ramina: „Nieks jo nesiuntė. Kū klausai piemens. Juk jis vaiks tebėr”.
Įsiknisau į šieną daržinėje, ir tris dienas neėdusią niekas manęs neparprašė į trobą.
O brolis jaučiasi didvyriu esąs. Akėja pūdymą ir šaukia Žaliukui Adoliui, mūsų kaimyno
Jūzapo Žalio sūnui: „Tai kad parvariau mūsų paną iš vakarėlio, tai dabar neėda ir nebegeria iš
sarmatos”.
Kūkčioju šiene įsiknisus, girdžiu, ciocelė bara brolį:
— Joneli, argi gražu ant seserėlės taip šnekėti? O Jei seserėlė numirs iš širdies skausmo, liksi
vienas... Gali jai širdis sprogti.
(Deja, buvo siaubingų įvykių mano gyvenime, bet toji mano širdis, matyt, geležinė. Nesprogo.
O Brolelis mano jau tiek metų po žemele! O Brolužėlis mano vėliau, kai pats pamilo, buvo
mano geriausias draugas!)
Parsivedė mane ciocelė nuo šieno, nuglostė, nuramino... Ji nuostabiai mokėjo „aptvarstyti”
širdies žaizdas. Ta mano ciocelė, niekada niekieno nemylėta, nebučiuota, buvo jautri svetimam
džiaugsmui ir skausmui. Atrodė, ji per mane „išmylėjo” save.
Sykį Kolia lydėjo mane iš gegužinės į Maldenius. Kiek tos vasaros nakties?! Nepajutom, kaip
ėmė aušti. Stovim už sodo galo po klevais, tik girdim — mano tėvas su mama išeina, lasavodami
per laukus.
Girdžiu tėvo balsą: „Beprote, vakarėlis seniai baigės, kur tu ją ten berasi?”
Motina: „O gal kas atsitiko, vis tiek einam”.
Jie pasuko per pievas ant Stankaus.
— Kolia, sėsk ant dviračio ir dumk, o aš sprunku į trobą.
13
Ciocelė greit įstūmė mane į lovą, o pati išbėgusi ėmė šaukti tėvus, kad grįžtų, nes Stasė — jau
lovoj mieganti...
Būčiau gavusi tada sumirkytom vadžiom, bet ciocelė apgynė.
Dieve, Dieve... Kur tikrai reikėjo mane primušti, ten — liko amžina paslaptis... Nežinojo
Motina, tik prieš mirtį jai pasisakiau, kai jau buvau po trisdešimties. O čia dėl Kolios... Tiek daug
triukšmo dėl nieko. Neatsimenu, ar Jis mane bent pabučiavo?..
Taip. Rodos, du kartus. Vieną kartą — šaltą Naujųjų Metų naktį (1943 metų), parlydėjo iš
Žalių ir ties mūsų daržine, tvoroms šaudant nuo speigo, prisilietė prie mano lūpų... Jis nedrįso...
O aš jau buvau sutrypta vieno pono...
Jis nedrįso... O jam bebuvo likę gyventi 4 mėn. ir 19 dienų.
Man baisu, bet aš esu įsitikinusi, kad Kolią įstūmė duobėn skaistų, tyrą kaip ašara jaunuolį,
neturėjusį moters...
Jeigu jis buvo drovus su manimi, kuri pati linkau į jo rankas kaip prisirpusi vyšnių kekė, tai
koks jis bebuvo su savo rusaitėmis kaimietėmis, baikščiomis kaip pabaidytos avelės?
Žiūriu į jo mažulytę nuotraukėlę, gautą iš redaktoriaus...
Dieve mano, dieve! Į mane žvelgia jaunystės kvepiančių vasarų jaunuolis, su tokiu liūdnu
žvilgsniu, su kažkokia nuostaba ir klausimu:
— Už ką mane, dvidešimtmetį, sušaudė?
O kaip jis buvęs primuštas, pasakojo man vėliau Degimų mokytoja Perminienė.
... Su perkirstu antakiu, iš kurio sunkėsi kraujas, su kruvinom, sukepusiom lūpom... Su lūpom
kruvinom, nespėjusiom išbučiuoti merginos... Jo jaunas kūnas nespėjo palikti dalelės savęs...
Taip ir liko seni jo tėvai be marčios ir be anūko...
Praėjo daug metų po tos baisios tragedijos.
Sugrįžo paukščiai į savo lizdus. Grįžau aš iš Rusijos. Ir tėvai grįžo.
Aš taip ir neištekėjau.
Prieš mirtį mano galingasis tėvas Vincentas Niūniava pasakė:
— Parėjom iš Tryškių su Chriščianovičiene. Kviečiau užeiti, bet skubėjo į Savariną. Sakiau,
kad esi tu parvažiavusi...
— Ką kalbėjot, tėveli?
— Pasakė moteriška: „Matai, Niūniava, gal būtumėm susigiminiavę, gal duktė būtų marti
buvusi?”... ir pravirko.
Nutilo tėvas. Tylėjau ir aš.
Tą 1943 metų vasarą, kai tik brolis parvežė mane iš stoties, rytui išaušus, nuskubėjau į
Degimų alksnynus ieškoti sušaudyto Kolios kapo...
Mama vėl šaukė: „Ką misliji, ką darai?”, kai pamatė mane išeinančią su raudonų pinavijų
glėbiu...
Ne rusaitė, o lietuvaitė, ir dar — buožikė, padėjo pirmąsias gėles ant jų kapo...
Rozga Leopoldas. Akmenės rajono istorijos apybraiža. — Akmenė, 1990. — 48 p. — P. 32.
Viekšnių seniūnijos kaimai 1996 metais. — Viekšnių seniūnija. — 1996. — Rankraštis. —
Tekste: Savarinos kaime 9 ūkiai — 24 gyventojai.
Viekšnių seniūnijos kaimai 1998 metais. — Viekšnių seniūnija. — 1998. — Rankraštis. —
Tekste: Savarinos kaime 8 ūkiai — 18 gyventojų.
Viekšnių seniūnijos kaimai 2000 metų sausio mėnesio 1 dieną / Raštvedė V. Špokauskienė
// Viekšnių seniūnija. — 2000. — Rankraštis. — Tekste: Savarinos kaime 6 ūkiai — 16
gyventojų.
Muturas Algimantas. Apie ką kalba cerkvės varpai: Archyvai // Būdas žemaičių. — 2001. —
Rugpj. 10. — Nr. 63 (399): Cerkvės nuotrauka. — Visas tekstas:
I dalis
14
Tikriausiai dauguma vyresnio amžiaus tautiečių išgirdę žodį RUSAS, prisimena jaunystėje
matytus, nelabai malonios išvaizdos, su raudonomis penkiakampėmis žvaigždėmis ar
raudonomis vėliavomis, ginkluotus ir šlykščiai besikeikiančius žmones. Kitiems atminty iškyla
vagonai, riedantys į rytus, prikimšti klykiančių iš siaubo, mirštančių iš bado nelaimėlių —
tremtinių. Dar kitiems — keliomis eilėmis užtverta spygliuota viela, sargybos bokštai,
Krasnojarsko, Irkutsko, Vorkutos koncentracijos lageriai ir vergų darbai juose. Kai kas
prisimena, kaip čia, Lietuvoje, pokaryje įstoję į kolūkį, metų gale už triūsą gaudavo maišiuką
avižų ir buvo verčiami rinkimuose balsuoti už „šviesią” Stalino saulę. Na, o žalią jaunimėlį rusas
gal sudomina jau nebesuprantama šneka ir kai kuriomis patraukliomis pramoginėmis televizijos
laidomis.
Nedažnas susimąstome, kodėl ir kada į mūsų kraštą atkeliavo rusakalbiai žmonės. Skaitytojui
norėčiau priminti ir padėti susiorientuoti rusakalbių žmonių painokoje atsikraustymo istorijoje.
Nekalbėsiu, ką mūsų krašto valdovai išdarinėjo su savo dukromis ir sūnumis senaisiais amžiais.
Kalbėsiu apie paprastų rusų, baltarusių atvykimą į mūsų kraštą po trečiojo Žečpospolitos
padalijimo po 1795 metų, kai Lietuva įėjo į Rusijos imperijos sudėtį. Toks jau mūsų tautos
likimas, tokia geopolitinė padėtis. Mes gyvename slavų tautų apsuptyje. Artimiausi kaimynai —
rusai, baltarusiai, lenkai. Už keleto žingsnių — ukrainiečiai, bulgarai ir t. t. Todėl nuo seniausių
laikų mūsų tautos pešėsi dėl žemių ir vandenų. Ieškojo turtingų nuotakų ir jaunikių. Buvome
mirtini priešai ir artimi, kraujo ryšiais susieti giminaičiai. Taip, dažnas mūsų tautietis gerai
pasikapstęs savo genealoginio medžio schemoje gali atrasti Liudmilą ar Fiodorą, o baltarusis —
Algirdą ar Vytautą. Sėdime ant tautų kraustymosi slenksčio ir savo genuose galime rasti ne tik
ruso, bet ir vokiečio, švedo ar prancūzo kraujo lašelį.
Taigi valstybių didieji valdovai svečiose šalyse ieškojo turtų, giminystės ryšių, o kokia dalia
teko eiliniam žmogeliui? XVII amžiaus viduryje Rusijos bažnyčios patriarchas Nikonas įvykdė
bažnyčios reformą. Bažnyčia skilo į dvi atšakas: stačiatikių ir sentikių. Sentikiai dar suskilo į
popininkus ir bepopius. Sentikiai nuo oficialios stačiatikystės nelabai ir skiriasi. Dogmatika ta
pati, skirtinga tik liturgija ir apeigos. Sentikiai tradiciškai žegnojasi dviem pirštais. Pripažįsta tik
senąsias ikonas, liturgines knygas ir apeigas, 8 kampų kryžių. Šiuo metu Lietuvoje yra apie 50
sentikių bendruomenių. Mažeikių rajone, atrodo, yra tik keli pavieniai asmenys.
Atsiskyrusius sentikius pradėjo persekioti stačiatikių bažnyčia ir caro, valdžia. Jei valdžia
sužinodavo, kad tikintysis meldžiasi pagal senąją bažnyčios tvarką, išpjaudavo jam liežuvį. Jeigu
ir to neužtekdavo — nelaimėlį sodindavo į duobę, kurioje jis be maisto ir vandens numirdavo.
Tokie persekiojimai tęsėsi iki 1906 metų, kol caras Nikolajus II-asis išleido manifestą ir
uždraudė persekioti sentikius. Taigi po trečio Žečpospolitos padalijimo, Lietuvai tapus Rusijos
dalimi, į ją plūstelėjo rusų sentikių banga. Čia daugumai pavyko pasislėpti nuo caro valdžios.
Kiek jų tada atvyko, sunku pasakyti neatlikus archeologinių ir archyvinių tyrinėjimų.
Archeologinių tyrinėjimų rezultatai Ukrinų, Leckavos, Viekšnių, Mažeikių rusų kapinėse padėtų
nustatyti, kada ten buvo palaidoti pirmieji žmonės. Šiek tiek anksčiau Lietuvos teritorijoje vykę
karai tarp Rusijos ir Švedijos išnaikino daug vietos gyventojų. 1710 m. mūsų krašte kilo maro
epidemija, kurios metu išmirė ištisi kaimai. Caro valdžia pasirūpino, kad nebūtų dirvonuojančių
žemių ir iš kitų tuometinės Rusijos gubernijų atkėlė rusakalbių gyventojų. Kai kurie šaltiniai
teigia, kad tai buvo atvykėliai iš Baltarusijos, o kai kurie kalbininkai teigia, kad kaimų
pavadinimai Gudai, Rusinai yra kilę nuo šių tautų vardo.
Caro valdžia Lietuvos žemėse tvarkėsi, kaip jai patiko. 1842 m. gruodžio 18 d. caro
Nikolajaus I-ojo nurodymu buvo įkurta Kauno gubernija. Nuo to laiko Lietuvos teritorija pradėta
vadinti Severo Zapadnij Kraij (šiaurės vakarų kraštas). Gubernijos ribos ėjo nuo Klaipėdos
krašto, Nemunu iki Rumšiškių. Nemunas skyrė Kauno guberniją nuo Suvalkų. 1857 m.
gubernijoje gyveno 969 369 gyventojai. Civiliai gyventojai — baudžiauninkai buvo pradėti
vadinti „duši” (sielos). Bajorų dvarininkų luomą tada sudarė lietuviškos kilmės, kunigaikščių
laikais pasižymėję kariai, lenkų „šlėktos”, rusų caro apdovanoti generolai ir šiaip gavę iš caro
prielankumą žmonės. 1857 m. Kauno gubernijoje gyveno 787 276 lietuviai, 52 500 slavų (tarp jų
— 29 334 lenkai). Vilniaus gubernijoje 1847 metų caro vyriausybės nutarimu vietoj buvusių
palivarkų iš geriausių žemių buvo sukurtos fermos, po kurio laiko gavusios Fermos kaimo vardą.
1853—1856 m. vyko Krymo karas. Daug lietuvių valstiečių vyrų buvo paimta rekrutais į šį karą.
15
1854 m. gubernijoje siautė cholera. Po 1831 ir 1863 m. sukilimų dalis krašto gyventojų buvo
ištremta į Sibirą. Dalis darbingų vyrų nuo rekrutų slapstėsi miškuose. Nebebuvo kam dirbti
žemės. Dirvonavo didžiuliai plotai. Pagaliau 1861 m. vasario 16 d. caras Aleksandras II-asis
pasirašė manifestą, skelbiantį baudžiavos panaikinimą. Tai, žinoma, sudarė sąlygas rusų
valstiečiams ir buvusiems bežemiams baudžiauninkams laisviau judėti, kraustytis iš vienos
vietos į kitą. Todėl Rusijos valdininkų paraginti, o dalis ir per prievartą, iš Baltarusijos,
Kurliandijos — Dvinsko (Daugpilio, Latvija) apylinkių, iš Permės ir kitų Rusijos gubernijų
pradėjo keltis Rusijos valstiečiai.
Muturas Algimantas. Apie ką kalba cerkvės varpai: Archyvai // Būdas žemaičių. — 2001. —
Rugpj. 17. — Nr. 65 (401): Nuotraukos: [1.] „Tarpukario metų Ketūnų pradinės mokyklos
baigimo proga. Paskutinėje eilėje baltais baltiniais Pivrik ir ketvirtas iš dešinės jo pusbrolis
Pivrik. [2.] Tarpukario metais Ketūnų kaimo rusakalbiai ir lietuviai melioracijos darbuose.
[3.] 1930 m. Leckavos — Fermos sentikiai po Jokūbinės atlaidų”. — Visas tekstas:
II dalis
Naujieji mūsų krašto gyventojai — rusakalbiai kūrėsi apleistose fermose. Didžioji dauguma
pirko arba nuomavo žemę. Ėmė paskolas, įsigijo gyvulių, žemės ūkio padargų. Netoli Plinkšių
ežero yra Pagudonės kaimas. B. Kviklys „Mūsų Lietuva” 383 p. teigia: „Jo gyventojai buvo
stačiatikiai, bet žmonės jų rusais nevadindavo. Gyveno vidutiniai ūkininkai, jų trobesiai geri,
tvarkingi; kai kurie samdydavosi darbo jėgos ir iš kitų kaimų. Jų vaikai Nepriklausomybės
metais lankė lietuviškas mokyklas ir dauguma buvo geri tarnautojai, visi bendravo su apylinkės
lietuvišku jaunimu, nevengdavo dalyvauti ir lietuviškose organizacijose. Visi vengė draugystės
su burliokais — sentikiais. Senosios kartos gyventojai lietuviškai kalbėjo sunkokai — dažnai su
gudų (baltarusių) kalbos priemaišomis. Labai galimas dalykas, kad senieji Pagudonės gyventojai
čia atsirado dar Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės laikais, kaip ano meto sąjungininkų
palikuonys.” Gaila, kad B. Kviklys nenurodo, kuo remdamasis jis teigia, kad čia stačiatikiai
gyvena nuo DLK laikų. Tas pats autorius minėtoje knygoje (384 p.) teigia: „Ketūnų dvaras po
1863 m. sukilimo buvo rusų valdžios apgyvendintas iš Rusijos gilumos atkeltais sentikiais.
Ketūnų kaime, ištremtųjų lietuvių ūkiuose, buvo apgyvendinti burliokai. Visi jie greit dauginosi,
skaldė ūkius vis į mažesnius ir gyveno skurdžiai. Jų bendruomenė griežtai laikėsi senųjų
papročių ir su lietuviais nebendravo.” B. Kviklys nenurodo šių faktų šaltinio, todėl jo pateiktų
minčių negalime patvirtinti ar paneigti. Tik aišku, kad šiose apylinkėse buvo daug rusakalbių.
Apie tai byloja apleisti kapų kauburėliai Plinkšių kapinėse.
Visiškai nyksta Fermos kaimas, kuriame nuo 19 amžiaus vidurio iki Antrojo pasaulinio karo
skambėjo rusiška kalba. Čia buvo apsigyvenę iš Rusijos, Permės gubernijos, atvykę rusai
sentikiai. Vertėsi žemės ūkiu, o žiemą važiuodavo į Rygą uždarbiauti. Mat šio kaimo vyrai
garsėjo kaip geri amatininkai — akmentašiai, mūrininkai. 1903 m. šiame kaime gyveno 79
gyventojai, o 1923 m. buvo 25 sodybos su 149 gyventojais. Pirmojo pasaulinio karo metu šio
kaimo vyrai bijodami vokiečių nusikirpo barzdas. Tačiau karui baigiantis už rusų belaisvių
slėpimą vokiečiai kaimą sudegino. Šio kaimo gyventojai panašaus likimo susilaukė ir 1944
metais. Ilgametė Fermos kaimo gyventoja I. G. prisimena: „Mano tėvai atvažiavo iš Rusijos ir
apsigyveno Račių kaime (Židikų sen.). Mano seneliai buvo kaip tremtiniai čia atvežti, o iš kur —
aš nežinau. Mes Račiuose buvome dvi rusų šeimos. Mano tėvo ir jo brolio šeimos Račiuose
turėjo 15 ha žemės, iš apvalių rąstų pasistatė „budinkes” — pastatus. Dabar ten nieko nebėra.
Kai pradėjo kurtis kolchozai, atsikėlėme į Fermos kaimą. Mano broliai palaidoti Žemalėje. Mūsų
buvo trys broliai ir aštuonios mergelės. Mano sesuo Fedosija ir aš besame gyvos. Mano vyras
Josifas gimė ir užaugo Fermos kaime, tame pačiame name, kur ir dabar gyvename. Fermos
kaime dabar gyvena tik dvi rusų šeimos. S. A. prisimena: „Smetonos laikais mūsų bažnyčia buvo
Leckavoje, taip pat ir kapinės. Aš esu netikras sentikis, nei šioks, nei toks. Leckavoje gyveno tik
sentikiai. Dar bažnyčios nebuvo, o „batiuška” (šventikas) jau buvo. O bažnyčią pasistatėme
susidėję pinigų. Stalino laikais ji sugriuvo. Nebebuvo kam prižiūrėti. Mūsų buvo ne cerkvė, o
„malevnia” (maldos namai). Mūsų šventikai buvo Muravjovas, Pišnikovas, dar vienas toks mažo
ūgio be žmonos gyveno, bet vaikų turėjo. Mano geri draugai Vorobjovas ir Volkovas gyveno
Leckavoje — Fermoje. Daug ten rusų sentikių gyveno. Dabar jau visi mirę, aš vienas likau”.
16
Luobos kaime (Skuodo r.) 19 a. viduryje gausiai gyveno sentikių. Veikė nedidelė, medinė
„malevnia”. 1869 m. liepos mėn. netoli Luobos esančiame Žadeikių kaime (tuometinis Sedos
valsč.) buvo paskirta žemė Michailui Osipovičiui Voronai — 8,72 ha ariamos ir 15,84 ha pievų.
Antonui Molotokui — 0,52 ha ariamos ir 4,37 ha pievos. Negausi rusakalbių bendruomenė buvo
įsikūrusi ir Ukrinuose.
1899 m. Laižuvoje veikė rusiška mokykla. 1836 m. Sedos miestelyje taip pat gyveno 11
rusakalbių.
Daugiausia rusakalbių buvo Viekšnių seniūnijoje: Savarinos, Bobulinos, Birbeliškės
kaimuose. Šiek tiek mažiau gyveno Gudų, Gyvolių, Tučių, Kapėnų kaimuose. A. V. Š., gimęs
[gimusi] 1910 m. Birbeliškės kaime, pasakoja: „Mano bočius čia atvažiavo iš Baltarusijos, Lydos
apskrities, Želudok miestelio. Baltarusijoje jis buvo baudžiauninkas. Dvare per dieną uždirbdavo
15 kapeikų. Sunkiai gyveno. Turėjo 8 ha žemės, kurią reikėjo padalinti keturiems sūnums.
Atvažiavo čia, į Šiaulių apskritį, Tryškių valsč., Birbeliškės kaimą, Kapėnų dvarą. Čia tų rusų
buvo daug privažiavę. Savarinoje davė po 25 ha žemės. Birbeliškės kaime gyveno Pocina,
Svistunov, Bogdel, Jarmantovič. Savarinos — Bartaševič, Kriščenovič, Pozniakov, Visockij,
Belan, Šumskij.”
Muturas Algimantas. Apie ką kalba cerkvės varpai: Archyvai // Būdas žemaičių. — 2001. —
Rugs. 7. — Nr. 71 (407): Nuotraukos: [1.] „Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės kariai.
Pirmas iš dešinės Piliutik. [2.] Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės ulonų pulko karys
Jarmantovič. [3.] Nepriklausomos Lietuvos karo lakūnas Rubackis”. — Visas tekstas:
III dalis
Čia atvažiavęs senelis gavo 20 ha žemės. Keturiems jo sūnums teko po 5 ha. Prasidėjo
Pirmasis pasaulinis karas, trys sūnūs buvo paimti į caro kariuomenę. Tik mano tėvas buvo
invalidas ir liko čia dirbti. O iš brolių grįžo tik vienas, dirbo Tryškiuose kažkokiu valdininku.
Kiti liko Rusijoje. Ten gavo darbą. Vienas buvo kariuomenėje praporščikas. Senelis, nors ir
neturtingas, bet savo sūnus buvo kažkur išlavinęs. Caro laikais knygos buvo valdiškos.
O lietuviai tinginiai — nors ir turėjo 50 ha žemės, į mokyklą nėjo, nes bijojo į rusus pavirsti.
Vietoj parašo dėdavo kryželį. O aš sakiau — eisiu į lietuvišką mokyklą. Ėjau ir nebijojau, bet į
lietuvę nepavirtau. Kokį tikėjimą išpažįsti, toks ir esi. Tokia Ona Žalienė pasakojo, kad kai jos
tėvas išėjo į rusų mokyklą, jo mama dvi dienas verkė.
— Reikėjo mokytis. Rublio nuo pusės rublio neskirsi. „Ak, vaikas pavirs į ruskį. Mano tėvelis
ir broliai mokėjo skaityti ir rašyti. Mane Lietuvos laikais varė jau į lietuvišką mokyklą. Aš
baigiau Tučių pradinę naginių mokyklą. Naginių todėl, kad Smetonos laikais vaikų niekas kitaip
neaudavo — tik naginėmis...
...Mokiausi amato. Mane mama atvežė į Viekšnius pas siuvėją. Buvau žemo ūgio. Tai siuvėja
dar klausė, ar pakelsiu laidynę, O aš jau buvau kasusi visą rudenį bulves pas mužikus. Man buvo
14 metų. Juk reikėjo klumpes nusipirkti. Iš tėvų negausi. Statėsi naujus pastatus. Mokė
klebonams siūti rūbus. Ta siuvėja anksčiausiai mane prikelia ir varo į bažnyčią. Vieną kartą
davatkos bažnyčioje mane mušė už tai, kad aš nesiklaupiau, nes skaudėjo kojas. Pradėjo
kumščiais duoti į nugarą. Kai eini į bažnyčią — visko išmoksti. Iš ryto malda, vakare malda...
Visus poterius išmoksti. Per Gavėnią ar Adventą visuomet giedodavome. Išmokau ir rusiškas, ir
lietuviškas giesmes, Be to, giesmių mokė ir mokykloje. Mokytojas grodavo, mes giedodavome.
Kartais ir uždainuodavome. Mokė lietuviškų liaudiškų dainų. Ir aš visas lietuviškas giesmes
moku... dar kitas lietuvis tokių nemoka.
Esu tikinti. Bet į ką tikėti? Mūsų cerkvė Viekšniuose uždaryta. Batiuškos nėra. Jis atvažiuoja
kartą per metus. Aptarnauja penkias cerkves. Maždaug prieš 10 metų, o gal daugiau, važiavome į
Baltarusiją, į tokią šventą vietą pasimelsti. Važiavome penkios draugės. Aš pamačiau, kad ir ten
gyvena geri žmonės. Čia kalba, kad visi rusai — komunistai. Ten pamačiau, kad tikinčių žmonių
daugiau, nei pas mus Kalvarijos atlaiduose. Mes tik stebėjomės, kad tiek daug komunistų
susirinko ir tokie pamaldūs žmonės. Lietuvoje labai griežta tvarka, kai reikia eiti išpažinties. Aš
lietuviams sakiau: jeigu tai griekas, ir aš žinau, tai to ir nereikia daryti. Kam reikia, kad kunigas
iš sakyklos dar iškeiktų. Jeigu būtinai ko nors reikia, tai tu, žmogau, paklausk, paprašyk —
nevok, nežudyk. Prisidirba, o paskui kunigui į ausį šneka. Čia anksčiau toks vyras mėgo nueiti
17
pas kitas moteris. Tai mano mama ir sakė: „Kam Dievas moterį sukūrė, jeigu jau tokia baisi
nuodėmė?”. Tam vyrui kunigas liepė dvylika kartų keliais apeiti aplink bažnyčią. Pas mus, rusus,
taip nėra. Dar kunigas to vyro klausinėjo, kiek kartų moterį mylėjo — mat dar aiškinasi. Tai
vyras dvylika metų nebėjo į bažnyčią. Moteris pasidarė abortą. Tai žmogžudystė. Batiuškai reikia
pasakyti. Aš nežinau, ką jis sakytų. Kai gulėjau ligoninėje, šalia manęs gulėjo lietuvė moteris.
Atėjo kunigas ir ji atliko išpažintį — kokią valandą į ausį kalbėjo. Ko ji buvo prisidirbusi,
nežinau, bet išrišimo negavo. Mes, rusai, visi kartu pasimeldžiame. Prašome Dievo atleidimo.
Rusijoje ant kapo padedama duonos, užpilama degtinės. Kodėl taip daroma, nežinau. Lietuvos
rusai tokio papročio neturi. Čia per atvelykį ar dūšines dienas nešame kiaušinius ir dedame ant
kapo. Smetonos laikais kiaušinius ar pyragus surinkdavome ir atiduodavome ubagams. Viekšnių
cerkvėje švęsdavome švento Sergiejaus Radoniečio ir Georgijaus Pobedonoscevo šventes. Per
Tris Karalius su batiuška eidavome į Ventą šventinti vandens. Kol batiuška Černajus buvo jaunas
(Smetonos laikais), ėjo su iškilminga procesija per Viekšnius prie Ventos. Kiti batiuškos
atsinešdavo į cerkvę iš Ventos vandens — pašventindavo ir tiek. Mums, rusams, į rankas
rožančiaus neduoda — jis šventas. Jeigu reikia daug kartų pasakyti „Gospodi pomiluj” (12
kartų), tai rožančius — kad nesuklystum. O kartais ir daugiau kartų reikia pasakyti šią frazę.
Tada leidi rožančių per piršus ir žinai, kiek kartų jau sukalbėjai. Ant rožančiaus rusai maldos
neturi.
Moteris ilgai pasakojo, kaip jų šeima tarpukario metais Birbeliškės kaime darbavosi 20 ha
žemės plote. Augino kviečius, dobilus. Turėjo gerus arklius. Pirmo pasaulinio karo metu
dauguma rusų iš aplinkinių kaimų išvažiavo į Rusiją. Važiavo nemažai ir lietuvių. Jų šeima
niekur nebėgo.
— Gyvenome Birbeliškėje, aplink dideli miškai, tai karo kaip ir nepamatėme, — sako
moteris. — Nors mes ir rusai, bet gerai sutarėme su lietuviais kaimynais. Vieni pas kitus į talkas
eidavome, padėjome, kuo galėjome. Potalkiuose šokdavome. Ar kokia bėda, ar šventė — vieni
be kitų negalėdavome. Tik po antro karo viskas susimaišė, tie kolūkiai... Smetonos laikais viskas
visiems buvo vienodai — ar rusas, lietuvis, ar žydas. Kitiems nedaryk nieko blogo — ir tau visi
bus geri.
Muturas Algimantas. Apie ką kalba cerkvės varpai: Archyvai // Būdas žemaičių. — 2001. —
Rugs. 14. — Nr. 73 (409): „Nuotr. Viekšniai. 2001 m. Rusų kapinės”. — Visas tekstas:
— Man tas pats — ar kalbėti rusiškai, ar lietuviškai — teigia Savarinos kaimo senbuvis
Sergiejus Gavrilovičius Bartaševičius. — Aš ir mokyklą lietuvišką baigiau. Juk visą laiką
gyvenome tarp lietuvių. Mano proseneliai čia atsikėlė iš buvusios Lydos (Baltarusija) apskrities,
Belicos valsčiaus, lyg ir Nesilovcų kaimo. Tai buvo dar caro laikais.
Sergiejaus Gavrilovičiaus senelis pardavė Baltarusijoje turėtą žemę ir čia nusipirko
išsimokėtinai iš Kauno banko 99-eriems metams. Iš pradžių reikėjo sumokėti didesnę sumą, o
vėliau, kasmet, — po mažą sumelę. Tai, žinoma, buvo didelė našta ne tik Sergiejaus seneliams,
bet ir jo tėvams. Viekšnių fermoje rusai apsigyveno pagal Stolypino reformą. O Sergiejaus
protėviai į Degimų, Savarinos, Bobulinos, Birbeliškės (Mažeikių r.), Tausalo, Pasvaigės
(Telšių r.) kaimus atvažiavo savanoriškai. Baltarusijoje, buvo labai prasta žemė — pelkės ir
smėlynai.
— Senelis Foma Bartaševič turėjo tris žmonas. Paskutinė buvo Agota, rusiškai — Agafija, —
prisimena Sergiejus. — Ji buvo labai geros širdies moteris. Senelis turėjo 9 vaikus: keturis sūnus
ir penkias dukteris. Čia senelis nupirko 21 dešimtinę, tai yra, 25 ha žemės: 6 dešimtines vienoje
vietoje — ten buvo kiemai, ganyklos ir 15 dešimtinių Savarinos kaime — ten buvo mūsų sodyba.
Mūsų šeimoje ir giminėje visi buvo paprasti ūkininkai. Nebuvo jokių valdininkų, jokių batiuškų.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą Savarinos kaime pagrindinis ūkininkas buvo Juozas Bogdelis. Iš
tikrųjų jis buvo Josif Bogdel, bet jis turėjo lietuviškus dokumentus ir vadinosi Juozu. Smetonos
laikais prie visų rusiškų pavardžių buvo pridėtos lietuviškos galūnės. Su tom tautybėm buvo
visaip. Man užrašė lietuvių tautybę. Ar tai labai svarbu? Ar eisi į teismą bylinėtis? Svarbu, kad
būtum ŽMOGUS!”
18
Sergiejus su nostalgija prisiminė savo kaimynus, gyvenusius Savarinos kaime: Krupovą,
Valančinavičių, Chriščianavičių, Ivaševičių, Visockį, tris brolius Belanus. Jų jau nebėra gyvų,
visi išmirė. O jų vaikai išsivažinėjo.
— Smetonos laikais tai gyvenom! Nors ir vargingai, dirbti sunkiai reikėjo, bet linksmi,
vieningi buvo žmonės, draugiški. Visi draugavome, visi vienas kitam padėdavome. Katalikai į
Velykas eidavo pas rusus, rusai — pas katalikus. Rusai su lietuviais mažiau tuokėsi, nes visą
ceremoniją reikėjo atlikti bažnyčioje arba cerkvėje. Vienas iš jaunavedžių turėjo atsisakyti savo
religijos ir pereiti į kitą.
Tamara ir Sergiejus Bartaševičiai užaugino nemažą šeimyną. Tris sūnus: Aleksą, Valentiną,
Leoną ir dukrą Aliną. Marčios — lietuvės.
— Anais laikais žmonės stipriau tikėjo į Dievą. Daugiau į bažnyčią arba cerkvę ėjo — tiek
lietuviai, tiek rusai. Mes jau greitai nebesuprasime, kas esame — rusai ar lietuviai, o gal kokie
abisinai. Katalikai ar pravoslavai? Turi taikytis prie tos valstybės, kurioje gyveni, įstatymų. Prie
papročių ir tvarkos.
Sergiejaus žmonos Tamaros seneliai taip pat buvo atvažiavę iš Lydos (Baltarusija) apylinkių.
Senelis buvo Josif Antonovič Bogdel. Tamara turėjo keturis brolius ir vieną seserį. Sergiejus dar
papasakojo, kaip jis buvo pasirengęs išeiti į generolo P. Plechavičiaus organizuojamą
kariuomenę:
— Kiti ėjo. Mano tėvas nuėjo į Viekšnius pas batiušką A. Černajų ir paklausė, ar man reikia
eiti į Plechavičiaus armiją. Černajus pasakė: „Reikia eiti. Jūsų į frontą nesiųs, liksite Lietuvoje”.
Tėvo Plechavičius turbūt nebūtų ėmęs. Jis jau buvo per senas. Mano mokyklos draugai buvo
išėję. Iš Dauginių kaimo toks Raubut, Čijauskas. Paskui jie pabėgo, ar juos išvaikė, nebežinau,
kaip ten buvo. Aleksas Raubut taip pat buvo rusas. Jo seneliai irgi atvažiavo iš Baltarusijos. Jis,
atrodo, gimė 1919 m. ir neseniai mirė. Gal ir daugiau rusų išėjo pas P. Plechavičių, bet buvo toks
laikas, kad niekas nesigynė. Gyvenome vienkiemiuose ir ne viską žinojome, kas ką daro, o čia
dar karas. Aš irgi būčiau ėjęs. Tėvas man taip pat sakė, kad eičiau. Bet kažkaip negreitai
besusiruošiau, paskui viskas greit pasikeitė — atėjo bolševikai.
Sergiejaus tėvas, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui buvo pasitraukęs pagal caro valdžios
nurodymą į Tambovo sritį (Rusija). Kiti broliai dalyvavo karo įvykiuose. Vienas kariavo Estijoje.
Bet čia, kaip Sergiejus Gavrilovičius sako, prasidėjo revoliucija. Viskas iširo. Revoliucijai ir
karui pasibaigus tėvas grįžo į Savarinos kaimą. Čia viskas sunykę, viskas apleista. Reikėjo kurtis
iš naujo.
— Smetonos laikais buvo neblogai gyventi, — sako Sergiejus. — Tik reikėjo pinigų. Rudenį
per dieną galėjai uždirbti litą, du. Per pokario metus pasikeitė žmonės. Anais laikais žmonėms
buvo didelis stebuklas, kai nužudydavo žmogų.
Muturas Algimantas. Apie ką kalba cerkvės varpai: Archyvai // Būdas žemaičių. — 2001. —
Rugs. 21. — Nr. 75 (411): „Pirmoje eilėje, antras iš dešinės sėdi A. Černaj (apie 1935—1939).
Nuotrauka iš asmeninio archyvo”. — Visas tekstas:
V dalis
Senieji Viekšnių — Fermos, Savarinos, Bobulino, Birbeliškės kaimų rusakalbiai gyventojai
dažnai prisimena Viekšnių cerkvės šventiką (kaip jie vadina, „batiušką”) A. Černaj — žmogų,
visa siela atsidavusį savo darbui, pašaukimui, be galo nuoširdų, rūpestingą, mokantį bendrauti ir
su senu, ir su jaunu, ir su beraščiu, ir su išsilavinusiu. Žmonės sako, jog jis galėjo būti pavyzdžiu
po jo Viekšnių cerkvėje dirbusiems šventikams. Kada ir iš kur A. Černaj atsirado Viekšniuose?
Savarinos kaimo senbuvis B. S. G. prisimena: „Čia, Viekšnių cerkvėje, batiuškų buvo visokių.
Buvo ir labai „bajavų” (smarkių), ir carinio auklėjimo. Černaj buvo baltagvardietis, visą laiką
„ėjo” prieš bolševikus. Jo dėdė caro laikais buvo Rusijos susirinkimo ministras. Černaj mokėsi
karo mokykloje, bet prasidėjo revoliucija, todėl mokyklos jis nebaigė... Turtingas žmogus buvo
— tokie daugiausiai buvo susiję su karo mokykla. Tokia jau tada Rusijoje buvo mada. Po
revoliucijos ir karų jis į Lietuvą atvažiavo, matyt, todėl, kad buvo baltagvardietis ir tarybinėje
Rusijoje negalėjo pasilikti — būtų atsidūręs kartuvėse. Jis pasakodavo mano tėvui, kad
atvažiuodavo čia, į Savariną, kalėdodamas. Tai Frangelis ar kas kitas čia suorganizavo žygį prieš
bolševikus. Černaj norėjo prisidėti, bet kažkaip jam neišėjo.
19
Lietuvoje pasiliko gal apie 100 tokių žmonių. Visi raštingi — vieni įsitaisė inžinieriais, kiti
statybininkais. Matai, Černaj pasidarė popu, buvo gabus batiuška. Turėjo pašaukimą, turėjo gerą
balsą... Kai reikėdavo — ir išgerdavo... Organizuodavo eitynes į Telšius, į atlaidus. Gal ir
nuodėmių padarė, gal ir žmonių nužudė. Jeigu buvo baltagvardiečių armijoje, tai visko galėjo
būti”.
Yra žinoma, kad Aleksandras Černaj baigė Vilniaus stačiatikių bažnyčios šventikų kursus.
1931 m., išdirbęs 8-erius metus Utenos cerkvės šventiku, Lietuvos stačiatikių cerkvės vadovybės
nurodymu buvo perkeltas į Viekšnius. Su širdgėla paliko Uteną, bet tuo pačiu ir džiaugėsi, kad
gauna gausiai stačiatikių apgyvendintą parapiją (jo teigimu, tuo metu Viekšnių parapijoje gyveno
apie 3 000 stačiatikių). Žinoma, reikia turėti omeny, kad į Viekšnių cerkvę rinkdavosi stačiatikiai
iš Papilės, Akmenės, Mažeikių apylinkių ir, aišku, iš Viekšnių apylinkės.
A. Černaj buvo veiklus ir drąsus žmogus. Atrodo, per tai jam teko išvažiuoti iš Utenos. Mat jis
sugalvojo pakeisti nuo seno cerkvėje nusistovėjusią tvarką. Atėjęs į cerkvę ir panorėjęs atlikti
išpažintį žmogus pirmiausiai privalėjo į specialiai tam skirtą indą įdėti nurodytą pinigų sumą,
maisto produktų ir pan. Buvo reikalaujama, kad viskas būtų duodama iš anksto, avansu.
Procedūrą akylai stebėjo ir į specialią knygą užrašinėjo cerkvės seniūnas. Turtuolis galėjo
pasišvaistyti, o ką daryti vargšui? A. Černaj tokią tvarką Utenos cerkvėje uždraudė. Aplinkinių
cerkvių šventikams tai nepatiko. Jie pradėjo skųstis stačiatikių cerkvės vadovybei. Matyt,
vadovybė buvo priversta „išradingąjį batiušką” perkelti į Viekšnius. Tačiau batiuška ir čia
atšaukė iki tol buvusią tvarką. Tai, žinoma, pradžiugino neturtingus rusakalbius viekšniškius.
1931 m., prieš pat Kalėdas, vidurnaktį, tikintieji rusakalbiai gausiai rinkosi į Viekšnių
geležinkelio stotį. Atvykus traukiniui, parapijiečiai greitai iš vagono į roges perkraustė A. Černaj
turtą ir, patys susėdę į roges, patraukė Viekšnių link. Batiuškos šeima važiavo didelėse,
trikinkėse rogėse, kurias traukę arkliai buvo papuošti skambančiais varpeliais. Viekšniuose, prie
namelio, skirto šventikui, su duona ir druska, šiltu pasveikinimo žodžiu sutiko cerkvės seniūnas
Michail Škerbo bei cerkvės choras. Kambaryje ant kukliai padengto stalo buvo padėta arbatos,
kavos, kakavos, sviesto, sūrio, bandelių. Tą ankstyvą rytmetį A. Černaj nesėdo už stalo, o
seniūno lydimas nuskubėjo į šalia esančią cerkvę. Žemai nusilenkė altoriui ir Kozelsko Dievo
Motinos ikonai. Ilgai meldėsi. Iš cerkvės išėjo jau prašvitus ir dangaus fone pamatė mėlynai
dažytus cerkvės kupolus bei paauksuotus kryžius ant jų. Parėjęs ir apžiūrėjęs ūkelį pamatė, kad
jo šeimos gyvenimo naujoje vietoje pradžia pasirūpino parapijiečiai. Aruode buvo bulvių, miltų,
daržovių, ant balkio kabojo bryzelis mėsos, dešros. Šventikas suprato, kad viekšniškiai jo laukė.
A. Černaj ėmėsi aktyvios veiklos: pradėjo burti žmones, kviesti į cerkvę, lankė juos namuose.
1932 metų vasarą suremontavo ir perdažė cerkvę, restauravo paauksuotus kryžius, šventorių
aptvėrė tvora. Į cerkvę buvo atvesta elektra. Subūrė jaunimo savišvietos būrelį ir styginių
instrumentų orkestrą. Įsteigė skaityklą-biblioteką. Į repeticijas kartą per savaitę pradėjo rinktis
cerkvės choras. Jame buvo 20 giedotojų. Susibūrė dramos būrelis, buvo statomi pasaulietiniai ir
religiniai spektakliai. Režisieriaus, kostiumininko, dailininko-dekoratoriaus, grimuotojo darbus
atliko pats A. Černaj. Jam talkino žmona Tatjana. Spektakliams reikalingą rekvizitą gamino
rusakalbių bendruomenės nariai. A. Černaj užmezgė draugiškus ryšius su Rygos muzikos mėgėjų
draugijos „Bajanas” pirmininku Vladimir Michailovič Kniaževskiu. Šis žmogus tuo metu buvo
žinomas ir gerbiamas kaip geriausias violončelistas. Rygoje jis buvo subūręs labai populiarų trio:
du muzikantus, kurie grojo fortepijonu bei violončele, ir dainininkę — mecosopraną Michailovą.
A. Černaj pakviestas trio ne kartą koncertavo ne tik stačiatikių bendruomenės nariams, bet ir
visai Viekšnių miestelio visuomenei.
Muturas Algimantas. Apie ką kalba cerkvės varpai: Archyvai // Būdas žemaičių. — 2001. —
Rugs. 28. — Nr. 77 (413): Nuotrauka: „Viekšniai, 1935—1939 m. [tiksliai — 1934 m.]
stačiatikių bendruomenė, vadovaujama A. Černaj, šventina Ventos upės vandenį”. — Visas
tekstas:
Kai Černaj suaktyvino pastoracinį darbą, cerkvėje pradėjo lankytis didesnis tikinčiųjų būrys.
Buvo paskirtas dar vienas šventikas — Viktor Kurilovič. Netrukus — ir trečias. Keletą kartų
cerkvę aplankė Lietuvos stačiatikių cerkvės vadovas. Jis dažniausiai atvažiuodavo liepos 5—18
dienomis, kai Viekšniuose vykdavo švento Sergiejaus Radoniečio atlaidai. Šio šventojo vardu
20
pavadinta Viekšnių cerkvė. Valdytojo atvykimas buvo didelė šventė visai Viekšnių parapijai. Į
pasirengimo darbus įsitraukdavo visas Viekšnių rusakalbis jaunimas. Vieni pynė vainikus, kiti
statė vartus (bromą), valė cerkvę ir jos aplinką. Buvo ne tik puošiama cerkvė. Visas Fermos
kaimas skendėjo žalumynuose ir gėlėse. Pasibaigus iškilmėms, į pavakarę, Fermos kaime
vykdavo šokiai, linksmybės („gulianije”), kuriose dalyvaudavo ir batiuska su šeima bei
kviestiniais svečiais.
A. Černaj brolis Nikolaj taip pat dirbo pastoracinį darbą Utenoje, Pakaunėje. Skaitė religinio
turinio paskaitas Kauno stačiatikių sobore. Vėliau jo gyvenimas susiklostė nesėkmingai. Staiga
mirė žmona Olga. Jis dėl to skaudžiai išgyveno. Metė šventiko darbą. Vėliau apsigyveno Utenoje
pas dukrą. Ten ir mirė.
A. Černaj nuo 1935(?) metų lapkričio 21 d. Mažeikių gimnazijoje stačiatikių vaikus mokė
tikybos.
1939 m. birželio mėnesį Estijoje, Pečioros vienuolyne, buvo organizuojama Latvijos,
Lietuvos ir Estijos rusų chorų šventė. Joje dalyvavo ir 27 Viekšnių cerkvės choristai,
vadovaujami A. Černaj. Iš viso šventėje dalyvavo per 1500 choristų. Šventė prasidėjo tuometinio
Estijos prezidento Piatso atvykimu. Jam pasirodžius, aikštėje galingai nuskambėjo Estijos
valstybinis himnas, o po to — rusiškas Vkol slaven. Estijos prezidentas užlipęs į tribūną
pasveikino trijų Pabaltijo valstybių pirmosios rusų chorų šventės dalyvius. Pirmoje šventės
dalyje skambėjo rusų liaudies dainos. Taigi A. Černaj dėka šiame galingame chore skambėjo ir
viekšniškių rusakalbių balsai.
Su paskutiniaisiais dainų šventės akordais baigėsi, kaip A. Černaj sako prisiminimų knygoje,
„taikus ir ramus mūsų gyvenimas”. Prasidėjo tarybinė okupacija. Šventikai paskelbti veltėdžiais
(„darmojiedy”). Jiems uždrausta rodytis viešose vietose su dvasininkų rūbais. A. Černaj buvo
liepta dirbti Viekšnių—Mažeikių kelio remonto darbus. Gerai, kad kažkas atėjo į protą ir
šventiką, kaip išsilavinusį žmogų, paskyrė dešimtininku, o ne akmenų skaldytoju ir kroviku.
Dirbdamas dešimtininko darbą neapleido ir cerkvės reikalų. Kiekvieną dieną, anksti rytą, o
sekmadieniais — vidurdienį cerkvėje vyko pamaldos.
Tarybinės armijos kareiviai ir tarybiniai aktyvistai kurį laiką rusakalbių žmonių ir A. Černaj
nelietė, bet kai Viekšniuose pasirodė NKVD (narodnyj komitiet vnutrienich diel — tarybinio
saugumo) dalinys, batiuška beveik kas naktį buvo atvaromas į saugumiečių būstinę ir tardomas!
Jam buvo grasinama, reikalaujama, kad viešai nusimestų šventiko rūbus, pasmerktų savo
pastoracinę veiklą, paneigtų Dievo buvimą. Buvo siūloma bendradarbiauti ir įvairiais būdais
grasinama. Batiuška labai išgyveno, kad tarybiniai aktyvistai agitavo rusakalbį jaunimą stoti į
komjaunimą. Tarybų valdžios nurodymu buvo uždaryta biblioteka-skaitykla, nutrauktos cerkvės
choro ir styginių instrumentų orkestro repeticijos. Pats batiuška, nusikirpęs ilgus plaukus ir
nusiskutęs barzdą, apsiavęs auliniais batais, apsirengęs striuke, paėmęs į rankas užrašų knygą ir
matuoklę, vaikštinėjo remontuojamu Viekšnių—Mažeikių vieškeliu.
Staiga vieną dieną iš Viekšnių dingo tarybų valdžia. Kas mašina, kas arkliais išdardėjo į rytus.
Vietiniai vyrai, kurie bent kiek mokėjo valdyti ginklą, būrėsi į savisaugos būrį ar organizuojamą
policiją. A. Černaj tai labai džiugino. Viekšniškiams susibūrusi policija grąžino tarybų valdžios
atimtus radijo aparatus. Netrukus per juos iš Kauno buvo paskelbta, kad atkurta nepriklausoma
Lietuvos valstybė. Viekšniškiai tuoj pat susirinko į miestelio aikštę, iškėlė trispalvę ir sugiedojo
himną. Tai be galo džiugino A. Černaj širdį, bet kartu ir darėsi neramu. Bažnyčios ir cerkvės
bokštuose buvo pastatyti sargybiniai: jeigu kas nors pasirodo įtartino — tuoj pat pranešti
policijai.
Apie 10 metų A. Černaj kaimynystėje gyveno ir su juo bendravo kanauninkas Novickis. Nors
ir buvo skirtingų konfesijų dvasininkai, jie rado bendrą kalbą. Tarybinės okupacijos metu
A. Černaj keletą dienų pasislapstęs prie Meižių ežero išliko gyvas, o Novickis besitraukiančių
tarybinių kareivių buvo žiauriai nužudytas.
Netrukus ant dviračių per Ventos tiltą į miestelį pradėjo riedėti vokiškai kalbantys kareiviai.
Viekšniškiai juos sutiko su gėlėmis ir sveikinimo šūksniais. Visi galvojo, kad atėjo laisvės dienos
ir Lietuva vėl bus nepriklausoma. Taip, keletą dienų Viekšniuose buvo ramu, kol nepasirodė
spec. Dalinio kareiviai. Miestelyje vėl pakvipo paraku. Nauja valdžia buvo griežta ir be galo
tvarkinga. Tiek lietuviai, tiek rusakalbiai buvo šokiruoti, kai pamatė, kaip spec. Dalinys
21
sprendžia viekšniškių žydų reikalus. Daugelis, o ypač rusakalbiai, tikėjosi tokio pat likimo.
Tačiau vokiečiai, vietoj to, kad naikintų vietinius rusakalbius gyventojus, dar atvežė apie 3 000
žmonių iš Novgorodo (Rusija). Po keletą padalino vietiniams ūkininkams. Tarp atvežtųjų buvo
septyni šventikai, kurie buvo atiduoti A. Černaj priežiūrai. Jis nebedirbo kelio remonto darbų ir
vėl ėmėsi pastoracinės veiklos.
Muturas Algimantas. Apie ką kalba cerkvės varpai: Archyvai // Būdas žemaičių. — 2001. —
Gruod. 14: „Nuotr. Jekaterinos Tichonovič Busel (centre su nuometu) ir Nikonor Michailovič
Jarošev vestuvės. Pirmoje eilėje (pirma iš dešinės) — jaunosios sesuo Klavdija Busel-Škerbo ir
jos vyras Grigorij Škerbo. Kaunas, 1932 m.” — Visas tekstas:
XIII dalis
Michail Tichonovič Busel gimė ir užaugo Viekšnių — Fermos kaime. Čia nuo seno gyveno jo
senelis Lapkovskij, kuris augino dvi dukras ir du sūnus. Abu sūnūs ir viena dukra dar caro laikais
išvažiavo iš Fermos į Peterburgą ir ten baigė pedagoginius mokslus. Grįžę į Lietuvą kažkur
mokytojavo. Antroji dukra Vasa, atrodo, jokių mokslų nebaigė ir šeimininkavo namuose. Atėjus
laikui sėkmingai ištekėjo už Tichon Ivanovič Busel. Po vestuvių jaunavedžiai iš Fermos išsikėlė
gyventi į kažkokį miestą. Vyras dirbo uriadniku (valsčiaus viršininku). Galima tik spėlioti, kad
tas valsčius ar miestelis buvo kažkur prie Vilniaus. Mat, Michail Tichonovič žmonos tėvas
juokaudamas Busel vadindavo Vilniaus lepečkoju. Busel — baltarusiškos kilmės pavardė.
Baltarusių kalba „busel” reiškia „gandras”.
Jauna šeima tikriausiai persikėlė į tėviškę — Baltarusiją — arba į Vilniaus kraštą. Susilaukė
dviejų dukrų ir dviejų sūnų. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui T. I. Busel buvo pašauktas į
caro armiją. Žmona Vasa su vaikais grįžo į Fermos kaimą, čia buvo tuščia ir nyku. Rusakalbiai
gyventojai caro valdžios buvo išgabenti į Rusijos gilumą. Vieniša moteris be niekieno pagalbos
privalėjo rūpintis vaikais. Badavo. Šiek tiek padėjo giminaičiai iš Vegerių kaimo (Akmenės r.).
Vieną kitą pieno lašą atnešdavo netoliese gyvenęs Strigun. Po kažkokios sunkios ligos mirė
vienas sūnus. Pasibaigus karui pas žmoną į Fermos kaimą sveikas ir gyvas parvažiavo
T. I. Busel. Rado ją išvargusią ir paliegusią, o netrukus ji mirė. Palaidota Viekšniuose, stačiatikių
kapinėse. Dukra Jekaterina Tichonovna Busel ištekėjo už Nikonor Michailovič Jarošev ir iki pat
mirties (1995 m.) gyveno Daubiškių kaime (Akmenės r., Papilės seniūnija). Užaugino du sūnus
— Igorį ir Olegą. Pastarasis daugiau kaip 25-erius metus mokytojavo Mažeikių politechnikos
mokykloje. Buvo didžiulis kelionių mėgėjas, apkeliavęs daugiau nei 80 pasaulio šalių.
Antroji dukra Klavdija Tichonovna Busel ištekėjo už Grigorij Dmitrijevič Škerbo, taip pat
fermiškio. Abu gimę 1910 m. Grigorij mirė 1995 m., o Klavdija — 1996 m. Užaugino vieną
dukrą — Jelizavietą Grigorjevną Škerbo-Popovą, kuri daug metų dirbo Viekšnių vidurinėje
mokykloje ir mokė vaikus rusų kalbos. Ir tėvai, ir dukra palaidoti Viekšnių stačiatikių kapinėse.
Tichon Ivanovič Busel vedė antrą kartą. Jo žmona tapo Kaunatavo (Telšių r.) kaimo
gyventoja. Tai buvusio Viekšnių cerkvės šventiko Stasenko sesuo. Naujai sukurta šeima vėl
susilaukė keturių vaikų. Tatjana Tichonovna ištekėjo, gyveno ir mirė Ukrainoje. Liubovė
Tichonovna ištekėjo už Maksimovo ir dabar gyvena Mažeikiuose. Sūnus Tichon Tichonovič
žuvo Antrojo pasaulinio karo metu. Antrasis sūnus, čionykštis — fermiškis Michail Tichonovič
Busel — be galo darbštus, tvirtai įaugęs į lietuvišką žemę žmogus. Su žmona Zinaida Ivanovna
netrukus švęs auksines vestuves.
Per tiek metų buvo visko. Galėjo šie žmonės ir nesusitikti. Vokiečių okupacijos metu jaunimas
buvo gaudomas ir prievarta vežamas dirbti į Vokietiją. Išvežė nemažai ir rusakalbių jaunuolių. Į
hitlerininkų rankas buvo patekęs ir Michail Tichonovič. Mažeikių geležinkelio stotyje būrelį
lietuvių ir rusakalbių sugrūdo į prekinį vagoną ir užtrenkė duris. Lietuviai geležinkelininkai
pašnibždėjo, kad vagono durys vos vos užsuktos viela. Traukiniui artėjant prie Kuršėnų vyrams
pavyko atidaryti vagono duris ir iššokti iš važiuojančio traukinio. Michail Tichonovič pėsčiomis
pagelžkele per naktį grįžo į Fermos kaimą. Pradėjo slapstytis. Pagavę vokiečiai nebūtų atleidę
bėgliui. Žmona Zinaida Ivanovna paragavo kalinės duonos ir vos neatsidūrė Sibiro lageriuose. Jų
ūkyje Tupikų kaime (Akmenės r.) nuo tarybų valdžios slapstėsi žmogus. Vieną dieną ūkelį
apsupo stribokai (liaudies gynėjai). Žmogui pavyko pasprukti ir pasislėpti. O Zinaidą Ivanovną
stribokai pėsčiomis atvarė į Akmenę, po to — į Viekšnius, Mažeikius. Uždarė į kalėjimą, tardė.
22
Apie tai sužinojo Zinaidos Ivanovnos tėvas. Iš kažkur gavo bidoną naminės degtinės ir nuvežė
Mažeikių tardytojams bei prokurorams. Tada, pokario metais, to užteko. Kitą dieną Zinaida buvo
paleista.
Abu pragyveno sunkius pokario metus. Net ir vestuvėms nebuvo iš ko nusipirkti gražios ir
naujos suknelės. Ką ten suknelės — nebuvo ko valgyti. Užaugino dukrą Irajidą ir sūnų Valerij.
Abu vaikai baigė Viekšnių vidurinę mokyklą. Žentas ir marti — lietuviai. Auga būrelis anūkų.
Muturas Algimantas. Apie ką kalba cerkvės varpai: Archyvai // Būdas žemaičių. — 2002. —
Saus. 11. — Nr. 4 (448): Nuotrauka „Fermiškė dainininkė Larisa Kuchalskaja”. — Visas tekstas:
XIV [dalis]
Senieji Viekšnių Fermos kaimo rusakalbiai gyventojai prisimena, kad tarpukario metais šiame
kaime buvo penkios Škerbų sodybos, trys Riklevič [gal Rimkevič], Strigun, Busel, Lapkovskij
ūkeliai. Osif Rimkevič sūnus Jevgenij baigė aukštuosius mokslus ir dirbo Kaune inžinieriumi.
Per karą, 1940—1945 m., Latvijoje vokiečių armijoje dirbo vertėju, vėliau tarnavo tarybinėje
armijoje. Grįžęs į Lietuvą apsigyveno Vilniuje, vedė. Užaugino du sūnus.
Geriausias tarpukario metų kaimo batsiuvys buvo Pavel Škerba. Jis turėjo penkis sūnus.
Vienas iš jų taip pat buvo batsiuvys. Kitas — kalvis. Trečiasis sūnus Valentin baigė agronomijos
mokslus ir dirbo sodininku grafo Zubovo dvare.
Kaimo batsiuvys buvo ir Ivan Jagorov. Dariaus ir Girėno gatvėje Nr. 9 buvo Afemijos
Rimkevič kirpykla. Kaip skelbia 1937 m, laikraštis „Verslas”, Viekšniuose buvo E. Liniov
akmeninių paminklų dirbtuvės. Skelbime teigiama, kad dirbtuvių savininkas amato mokėsi ir
dirbo užsienyje.
Grigorij Rimkevič buvo garo katilo mašinistas. Dirbo lentpjūvėje, o rudenį su garo katilu
(dampiu) kūlė ūkininkams javus. Aleksandra Ivanovna Rimkevič garsėjo kaip labai gera siuvėja.
Jos tėvas Fermos kaimo pradžioje buvo pastatęs jai namelį, kuriame ji buvo įkūrusi siuvyklą.
Nuolat turėjo 7—8 mokines. Pas ją siūdinosi drabužius tik labai turtingi žydai, dvarininkai,
stambūs ūkininkai. Ji pati siuvėjos amato penkerius metus mokėsi Rygoje, pas šio amato meistrę
vokietę. Čia nuolat mokėsi apie 30 mergaičių. Vokietė duodavo joms nakvynę, maisto, drabužių.
Bet už tai jos turėjo atidirbti. Baigusi mokslus Aleksandra keletą metų dirbo Rygoje. Užsidirbo
pinigų. Nusipirko tuo metu moderniausią „Singer” markės siuvimo mašiną ir grįžo į Fermos
kaimą ir čia sėkmingai dirbo.
Konstantin Kuchalskij buvo šaltkalvis. Turėjo savo dirbtuvę, remontavo pieno separatorius,
siuvimo mašinas, dviračius, įvairius motorus. Atrodo, kito tokio meistro Viekšnių apylinkėse
nebuvo. Konstantino mama buvo vokietė, o tėvas — grynakraujis rusas. Dar caro laikais jis
kažkur Rusijoje dirbo ginklų fabrike meistru. Kaip teigia amžininkai, tai buvo auksarankis
žmogus.
Savo audiniais apylinkėje garsėjo Olga Linkevič. Ji audė dvinyčius, aštuonnyčius audinius,
lovatieses, rankšluosčius. Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą jos audiniais buvo papuošta Viekšnių
cerkvė.
Fermos kaime gimė ir užaugo Vasilij Rimkevič, tarpukario metais dirbęs Mažeikių pašto
viršininku. Fermos kaime taip pat užaugo Larisa Kuchalskaja. Ji baigė Viekšnių pradinę
mokyklą. Turėjo labai gražų balsą, todėl paūgėjusi išvažiavo į Vilnių mokytis vokalinio meno.
Ištekėjo už karininko Zapevaj. Nesėkmingas vedybinis gyvenimas neleido iki galo atsiskleisti
talentui. Larisa Konstantinovna tuoj po karo dirbo Lietuvos valstybinėje filharmonijoje (gal kiek
— operos ir baleto teatre), su koncertais daug važinėjo po Lietuvą. Bet mirė gana jauna. Jos
brolis Valdimir Kuchalskij buvo dailininkas.
Vieros tėvo sesuo, taip pat fermiškė, buvo ištekėjusi už Vokietijos konsulo Latvijoje,
milijonieriaus Damberg. Teta Damberg dar paauglę Vierą pasiėmė į Rygą. Visapusiškai rėmė,
leido į mokslą. Sulaukusi pilnametystės Vera pradėjo dirbti Rygos kino teatre kasininke. Tuo
metu tai buvo pakankamai prestižinis darbas. 1936 metais Latvijoje buvo paskelbtas grožio
karalienės konkursas. Jame dalyvavo ir Viera, kuriai nusišypsojo laimė — mergaitė iš Viekšnių
Fermos kaimo tapo Latvijos grožio karaliene. Tais pačiais (1936) metais Paryžiuje įvyko
pasaulio grožio karalienės rinkimai. Latvijai atstovavo V. S. Solovjova. Paryžiuje ji taip pat
laimėjo kažkokį prizą (šie faktai surinkti iš žmonų pasakojimų). Grįžusi iš konkursų Viera
23
netrukus ištekėjo už stambaus kino meno verslininko. Jis buvo nusigyvenusių bajorų giminės
palikuonis, kilęs iš Raudondvario apylinkių. 1940 m., prasidėjus Antrajam pasauliniam karui,
konsulo Damberg šeima išvažiavo į Vokietiją. Iš ten, taip pat buvusios Fermos kaimo gyventojos
Tajos Cibulskajos padedami, išvyko į Ameriką.
1936—1937 (?) m. Viekšnių apylinkes užklupo didelė sausra. Nuo medžių pradėjo kristi
lapai, išdžiūvo žolė, išseko šuliniai ir šaltiniai. Nuo karščio pradėjo kristi Fermos ir kitų kaimų
gyventojų gyvuliai. Kaimus nuo bado išgelbėjo rusakalbių malda. Šventikas A. Černaj
organizavo „kriestnij chod” — procesiją su cerkvės vėliavomis, ikonomis, žvakėmis. Giesmėmis
ir maldomis prašė Dievo atsiųsti lietų. Procesija nuėjo į tolimiausią Fermos kaimo galą ir staiga
pastebėjo, kad iš vakarų atslenka juodi lietaus debesys. Spėjo grįžti iki Linkevič sodybos (dabar
toje vietoje stovi tik senas klevas), kai prasidėjo liūtis.
1920 m. iš Rusijos grįžusios rusakalbių šeimos nusipirko arklių ir uždarbiavo pas žydus.
Vienu metu tarpukaryje „Lietūkis” nepirko javų iš ūkininkų, kurie nebuvo tautininkų partijos
nariai. Fermos kaimo gyventojus išgelbėjo kaimynai lietuviai. Ivan Rimkevič Sovaičių kaime
turėjo draugą, tautininką Trušinską, kuris Rimkevič grūdus pardavė kaip savo. Dauguma elgėsi
lygiai taip pat.
Muturas Algimantas. Apie ką kalba cerkvės varpai: Archyvai // Būdas žemaičių. — 2002. —
Saus. 18. — Nr. 7 (451): Nuotraukose: „[1.] Fermiškė V. S. Solovjova — 1936 m. Latvijos
grožio karalienė. [2.] Tarpukario metų Fermos kaimo jaunimas sūpuoklėse”. — Visas tekstas:
XV dalis
Caro valdžia po 1863 metų sukilimo buvo numačiusi į Kauno guberniją perkelti 3000
rusakalbių šeimų. Reforma vyko ne taip sparčiai, kaip planavo valdininkai. Matyt, rusakalbiai
žmonės nelabai noriai kėlėsi į jiems visiškai nepažįstamą ir svetimą kraštą. Iki 1864 m. visoje
Kauno gubernijoje buvo apgyvendinta 500 šeimų. Atsirado ir mūsų tautiečių, kurie pareiškė norą
pereiti į pravoslavų tikybą ir vylėsi lengvatinėmis sąlygomis įsigyti žemės, o vėliau ją parduoti ir
taip praturtėti. Caro valdžia tikėjosi, kad persikėlėliai ims terorizuoti, engti vietinius gyventojus.
Šie priešinsis, kils konfliktas. Tačiau taip neįvyko. Persikėlėliai apsidžiaugė gavę žemės ir ėmėsi
darbo, o vietiniams lietuvybės reikalai nelabai rūpėjo. Bernai apsimėtydavo akmenimis ir tuo
konfliktas dėl merginų baigdavosi.
Perkėlimo darbai vyko chaotiškai: iš 269 vietovių, kuriose apsigyveno persikėlėliai, 194
vietovėse įsikūrė tik po penkis kiemus, 40-yje vietovių — iki 10-ies kiemų, 24-iose — iki 20 ir
tik 11-oje vietovių susikūrė daugiau nei po 20 kiemų. Prie jų galima priskirti ir Viekšnių —
Fermos kaimą. XIX a. antroje pusėje šis kaimas buvo nutolęs 234 varstus (l varstas — 1064 m)
nuo gubernijos miesto Kauno, 64 varstus — nuo apskrities miesto Šiaulių, 1 varstą — nuo
valsčiaus centro Viekšnių ir 5 varstus — nuo Viekšnių geležinkelio stoties. Kaime buvo 21
sodyba. Gyveno 77 vyrai, 57 moterys. Tarp jų buvo 50 darbingų žmonių, kiti — vaikai ir
seneliai. Raštingų buvo 40 vyrų ir 21 moteris. Kaimo gyventojams priklausė 276,5 dešimtinės
žemės. Dar 64 dešimtines iš vietinių gyventojų nuomojo. Už 7 varstų nuo centro buvo kaimo
pievos ir ganyklos. Ten buvo pelkėtos ir drėgnos žemės, netinkančios žemdirbystei. Gyventojai
laikė 24 arklius, 31 karvę, 91 avį, ožką. Turėjo žemės ūkio inventoriaus ir 763 carinius rublius.
Čia gyveno du visiški skurdžiai. Jie neturėjo nei savo žemės, nei pastatų, bet laikė vieną gyvulėlį.
Kaimui priklausanti dirbama žemė buvo derlinga. Atsikėlėliai rusakalbiai žmonės daugiausiai
vertėsi žemdirbyste. Tik keletas šio kaimo gyventojų žemę arendavo, o patys vertėsi miško
perdirbimu. Tuometinė carinė valdžia visaip rėmė persikėlėlius ūkininkus, iš Kauno valstybės
banko skyrė beprocentines paskolas. Mažino mokesčius, suteikdavo kitas lengvatas.
1931 m. atvykęs dirbti į Viekšnius šventikas A. Černaj teigė, jog Fermos kaime yra 36 kiemai.
Namai stovi palei gatvę, apsupti sodų ir darželių. Kaimo pakraštyje vilnija neužmatomi javų
laukai. Liepos mėnesį, šv. Sergiejaus atlaidų proga, į Fermos kaimą pas gimines suvažiuodavo
daug svečių. Turbūt nebuvo kiemo, kuriame nestovėtų arkliai ir vežimai. Visur skambėdavo garsi
šneka ir dainos. Vykdavo šokiai, kuriuose grodavo balalaikininkų orkestras. Atlaidų proga
šokiuose apsilankydavo ir pats batiuška A. Černaj su savo svečiais. Dažniausiai tai būdavo
grafienė V. P. Zubova su savo seserimi.
24
Ne atlaidų dienomis šokiai vykdavo Škerbos daržinėje. Tada užtekdavo ir Grigorijaus
Rimkevič muzikos. Šokdavo krakoviaką, kadrilių, fokstrotą ir kt. šokius. Tarpukario metais
vakarėlius cerkvės šventikai organizuodavo Viekšnių mokykloje. Z. I. Busel prisimena: „Visi
apylinkių ūkininkai suvažiuodavo. Šokdavome iki ryto. O kokius vaidinimus rodė! Eidavo visi,
kas norėjo — ir rusai, ir lietuviai. Į lietuvių rengiamus vakarus eidavome ir mes. Lietuviai šauliai
organizuodavo gegužines. Rusai iš mūsų apylinkių į Šaulių sąjungą nestojo. O gal rusų
nepriėmė? Nežinau. Bet, kiek atsimenu, žydus priimdavo į šaulius. Čia, Fermoje, buvo tik rusų
gaisrininkų komanda.”
Būta kaime ir savų poetų. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą Viekšnių apylinkėse garsėjo
eilėraščių kūrėjas Vasilij Strigun. Jo sūnus Konstantin eilėmis lenkė tėvą. Kostia baigė Šiaulių
gimnaziją. Šiandien sunku pasakyti, ar jų kūryba buvo spausdinta. Likę gyvi liudininkai
neišsaugojo atminty šių talentingų žmonių posmų skambumo.
Pokario metais po keletą kartų per metus apsilankydavo tuometinis Tarybų Latvijos
komunistų partijos centro komiteto sekretorius J. Pelše. Čia jis turėjo giminių. Artima giminaitė
prisimena: „Mano mamos pusseserės vyrą Pelšę mes vadindavome Jan Janovič Poiš. Jis
atsiveždavo keptą kumpį, dešros, duonos ir, žinoma, daug degtinės. Mano vyrui sakydavo:
„Matai, kiek čia yra. Tu gerk, bet, žinok — nepasigerk.” Mes iškūrendavome pirtelę.
Puotaudavome ir dainuodavome visą naktį rusų liaudies dainas. Jis atvažiuodavo paprasta
mašina, be sargybinių. Pats vairuodavo... Mums būdavo didelė šventė. Jan Janovič žmona —
Marija Marcinkevič-Poiš. Ji taip pat buvo kilusi iš Lietuvos. Marija dirbo archyve ir saugojo
kažkokius labai svarbius dokumentus... Dabar mes švenčiame visas šventes — ir rusiškas, ir
lietuviška. Mūsų gyvenimas — vien tik šventės.”
XIX a. rusakalbių Fermos gyventojų bendruomenė buvo viena iš gausiausių Viekšnių cerkvės
parapijoje, o 1996 m. Fermos kaime iš 149 sodybų su 268 gyventojais rusakalbių tebuvo tiek,
kad jiems suskaičiuoti užteko rankų pirštų... Todėl šiems žmonėms galima tik pavydėti
optimizmo.
Tamulevičius Jonas. Viekšnių stačiatikių cerkvė — pavojuje // Būdas žemaičių. — 2002. —
Saus. 21. — Visas tekstas:
Viekšnių apylinkės garsėja ne vien savo kraštovaizdžiu, įžymiais žmonėmis, bet ir
architektūros paminklais. Vieni iš jų saugomi ir remiami valstybės, kiti turi privačius rėmėjus, o
tretieji lieka pačių gyventojų globai.
Atvažiavę į Viekšnius beveik jų centre, nuostabių liepų paunksnėje, rasime Viekšnių
stačiatikių cerkvę. Ji pastatyta 1871 m. Nukentėjusi nuo karo audrų cerkvė vis dar puošia
miestelį savo neįprasta forma ir architektūrine išmone. Tačiau laikas daro savo. Šiuo metu
pastatas yra avarinės būklės: nusilupinėjusios ir apirusios sienos, atitrūkusios sijos, o svarbiausia
— baigianti įgriūti varpinė. Kultūros ministerija neįtraukia cerkvės į kultūrinių vertybių
apsaugos sąrašą, motyvuodama tuo, kad Viekšnių cerkvė — tipinis architektūrinis pastatas ir
neturi didelės vertės. Rusų parapijiečių, kurie galėtų suremontuoti cerkvę, liko vos keletas. Ir tai
— senyvo amžiaus žmonės, kurie sunkiai verčiasi.
2001 m. gruodžio 21 d. Viekšnių vidurinėje mokykloje buvo organizuota popietė — disputas.
Į renginį buvo pakviesti cerkvės parapijiečiai, Viekšnių bendruomenės atstovai, cerkvės
šventikas Tėvas Nestoras, rusų draugijos pirmininkė N. Skibickaja, Mažeikių muziejaus
mokslinis bendradarbis A. Muturas ir kiti asmenys, neabejingi šio statinio likimui. Renginį
pradėjo ir trumpą pranešimą skaitė Viekšnių vidurinės mokyklos mokytojas J. Tamulevičius. Jis
susirinkusiems trumpai papasakojo cerkvės atsiradimo istoriją, pacitavo ištraukas iš šventiko
Tėvo Černajaus knygos, kuris ilgus metus dirbo šioje cerkvėje. Baigdamas mokytojas pakvietė
susirinkusiuosius išsakyti savo mintis. Vyko aktyvus pokalbis. Šventikas Tėvas Nestoras, realiai
vertindamas padėtį, pasidžiaugė iniciatyva. Prašė atkreipti dėmesį į tai, kad jau keletą metų iš
eilės beldėsi į valdžios duris, bet visur jam buvo atsakoma neigiamai, motyvuojant sunkia
finansine padėtimi. Šventikas siūlė pakviesti specialistą, kuris galėtų padaryti darbų sąmatą ir po
to ieškoti gerų žmonių pagalbos. N. Skibickaja siūlė kreiptis pagalbos į „LUKoil Baltija”
bendrovę Mažeikiuose. Vienas iš renginio dalyvių — M. Ivančenka pasisiūlė padėti restauruojant
cerkvės fasadą. Visi susirinkusieji vieningai nutarė, kad pridėję truputį noro ir lėšų galėtų bent iš
25
dalies prisidėti prie pastato išlikimo. Diskusiją sujaudintos stebėjo Z. Busel ir V. Vasičeva.
Miestelio senolės džiaugėsi, kad galų gale cerkvės remonto reikalai pajudės iš mirties taško.
V. Vasičeva, einanti cerkvės seniūnės pareigas, pasiguodė, kad jai jau sunku prižiūrėti cerkvę.
Šventykla jau aštuonis kartus buvo apvogta. Senyvo amžiaus moteris sugebėjo nuvykti į
susitikimą su Seimo nariu V. Uspaskichu. Tačiau pagalbos iš jo nesulaukė.
Renginio metu skambėjo Viekšnių vidurinės mokyklos ateitininkų atliekamos kalėdinės
giesmės (vadovas — mokytojas P. Auryla). N. Skibickają ir Tėvą Nestorą sužavėjo atlikėjų
nuoširdumas ir geranoriškumas, todėl nuoširdžiai pakvietė juos į stačiatikių švenčiamas Kalėdas
sausio 7 dieną.
Galinčius prisidėti prie cerkvės restauravimo darbų moraliai ir materialiai prašytume
skambinti tel. (8 282) 3 23 42.
Mokytojas Jonas Tamulevičius.
Muturas Algimantas. Apie ką kalba cerkvės varpai: Archyvai // Būdas žemaičių. — 2002. —
Saus. 25. — Nr. 10 (454): Nuotraukos: „[1.] Viekšniškis T. T. Busel su žmona Vasa 1908 m. [2.]
Tarpukario metų cerkvė”. — Visas tekstas:
XVI dalis
Persikėlėliai rusakalbiai žmonės, matyt, buvo pakankamai dvasingi. Tik atsikėlus į svetimą
kraštą jiems prireikė pasistatyti vienokius ar kitokius kulto namus. B. Kviklys enciklopediniame
leidinyje „Mūsų Lietuva” teigia, kad rusakalbiai žmonės Viekšniuose apsigyveno XIX a.
viduryje ir kad 1859 metų inventoriniuose sąrašuose minima rusų cerkvė; skliaustuose pažymėta:
„mediniai maldos namai”. Tikėtina, jog tai buvo sentikiai. Po 1863 metų sukilimo į Viekšnius ir
jų apylinkes pradėjo keltis rusakalbiai stačiatikiai. Tas pats B. Kviklys teigia, kad jau 1865
metais į Viekšnius caro valdžia atsiuntė šventiką vienuolį Vosilių.
Viekšnių cerkvės metraštyje teigiama, kad Viekšnių rusakalbių parapija buvo įkurta 1867
metais ir tik tada Viekšnių Fermos kaime, mediniame name buvo įkurta laikina cerkvė su
ikonostatu (šventuoju paveikslu). Ši ikona buvo laikinai pasiskolinta iš Panevėžyje dislokuotos
carinės kariuomenės žygio cerkvės. Kiti kulto reikmenys — pasiskolinti iš Šiaulių ir Telšių
cerkvių. 1873 m. buvo nutraukta Ventos—Dubysos kanalo statyba. Iš kanalo statytojų
rusakalbiams mažesnėmis kainomis pavyko nusipirkti statybinių medžiagų ir prasidėjo cerkvės
statyba. Liustracinė komisija iš valstybinės žemės paskyrė sklypą, o valstybės iždas apie 13
tūkstančių carinių rublių. Iki 1831 m. ši žemė priklausė kunigaikščiui Sapiegai. Dabartinio
cerkvės šventoriaus vietoje buvo vaismedžių sodas. Rytinėje pusėje buvo mokytojo namas.
Pietinėje — pašto stotis ir savivaldybės pastatai. Aplink buvo įvairūs sandėliai ir pagalbinės
patalpos. Statybos darbus prižiūrėjo šventikas Vasilij Krukovskij. Darbai vyko sparčiai. 1875 m.
liepos 20 d. statyba buvo baigta ir cerkvė pašventinta. Jai suteiktas šventojo Stebukladario
Sergiejaus Radoniečio vardas. Cerkvė buvo prailginto kryžiaus formos, viduje išdažyta geltona
spalva, papuošta baltais piliastrais ir karnizais. Įrengtos, trys krosnys. Altorius paauksuotas. Čia
pritvirtintos keturios ikonos. Garbingoje vietoje pakabinta švento Petro ikona, pagaminta caro
Aleksandro Aleksandrovičiaus užsakymu. Dešimtį langų dabino dekoratyvinės metalinės
grotelės. Centrinėje dalyje — du apvalūs langai. Vienas kupolas dengtas balto metalo skarda, su
dviem paauksuotais kryžiais. Virš centrinio įėjimo į cerkvę — dar vienas paauksuotas kryžius.
Stogas dengtas skarda.
Šiandieną sunku pasakyti, kas pirmasis šioje cerkvėje buvo sutuoktas ar pakrikštytas. 1884 m.
parapijos cerkvėje įvyko 5 santuokos. Gimė ir buvo pakrikštyti 22 berniukai bei 20 mergaičių.
Mirė ir Viekšnių stačiatikių kapinėse buvo palaidoti 2 vyrai ir 5 moterys. Du rusakalbiai
parapijos gyventojai iš sentikių tikybos perėjo į stačiatikių tikybą.
Parapijiečiai, matyt, gausiai aukojo cerkvės reikalams. 1884 m. persikėlėlis iš Maskvos Sitov
nupirko cerkvei kulto indų, žvakidžių. Šiaulių pašto viršininkas O. Stepanov padovanojo keturis
sidabrinius, paauksuotus kryžius. Už parapijiečių paaukotus pinigus buvo nupirkti apeiginiai
rūbai, užtiesalai, žvakidės. Vakarinėje (frontoninėje) cerkvės dalyje buvo pastatyta varpinė. Joje
įrengti keturi varpai, pagaminti Vengrove (Lenkija), Vladkovskio fabrike. Didžiausias varpas
svėrė 20 pūdų, antrasis — 3 pūdus. Dviejų pūdų varpą cerkvei padovanojo grafas Zubovas, vieno
pūdo — šventikas M. Batalin.
26
Pastačius cerkvę ir betvarkant šventorių buvo atrasta antkapinė plokštė. Joje buvo
pravoslaviškas kryžius. Tada vietiniai žmonės kalbėjo, kad šioje vietoje palaidotas nežinomos
tautybės ir kilmės savižudis karininkas. Atlikus tyrimus gal ir pavyktų nustatyti šio žmogaus
duomenis.
Muturas Algimantas. Apie ką kalba cerkvės varpai: Archyvai // Būdas žemaičių. — 2002. —
Vas. 8. — Nr. 16 (460): Nuotrauka „Šventiko žmona Tatjana Mironovna Černaj. Viekšniai 1940
m.”. — Visas tekstas:
XVII dalis
Viekšnių cerkvės klestėjimo laikotarpis buvo XIX a. paskutinis dešimtmetis, kai tikinčiųjų
reikalais rūpinosi šventikas Michail Batalin, ir XX a. ketvirtas dešimtmetis, kai čia dirbo
šventikas Aleksandr Černaj, Tada parapijiečiai gausiai lankėsi cerkvėje ir dosniai jai aukojo.
Buvo nupirkta sidabrinių, paauksuotų kulto reikmenų už Viekšnių Taikos tarpininko (vėliau —
gubernijos kalėjimų valdybos inspektoriaus) Vladimir Nikolajevič Selezniov paaukotus pinigus.
Viekšnių geležinkelio stoties viršininkas Piotr Nikolajevič Jakovlev atgabeno ir cerkvei
padovanojo Kozelskio Dievo Motinos ikoną — kopiją. 1886 m. sausio 21 d. suorganizuotos
didelės iškilmės ir ikona su ypatingomis apeigomis įnešta į cerkvę. Nuo tada kasmet buvo
švenčiama Kozelskio šventė. Unterkarininkas Zacharij Kuznečenko padovanojo didelę žvakidę ir
keletą smulkesnių kulto reikmenų, o Viekšnių policijos viršininkas A. N. Kotlerovskij ir
Jekaterina Semčevskaja — prabangių užtiesalų. Kitas unterkarininkas Sergiej Vasiljevič Petrov
paaukojo nemažą sumą pinigų, už kuriuos buvo nupirkta cerkvės vėliava, paauksuotas kryžius ir
trys žvakidės.
Cerkvės išlaikymui caro valdžia 1880—1885 m. skyrė apie 40 ha žemės. Cerkvei priklausė du
vandens malūnai: vienas — Viekšniuose, kitas — Lėlaičių kaime. Malūnai per metus davė po
300 carinių rublių grynojo pelno.
1884 m. cerkvėje lankėsi ir iškilmingas mišias laikė Kauno stačiatikių bažnyčios vyskupas
Sergiej. Po mišių šventoriuje ilgai bendravo su parapijiečiais, dalijo kryželius, šventus
paveikslėlius, religinio turinio knygeles. 1889 m. cerkvėje lankėsi Kauno gubernatorius E. A.
Kurovskij ir Kauno stačiatikių cerkvės vyskupas Kiril.
1890 m. parapijoje įvyko stebuklas. Vieną pavakarę šventikas buvo iškviestas į Viekšnių
Fermos kaimą pas mirties patale gulinčią ligonę. Suteikęs paskutinį palaiminimą ir pasakęs, jog
ligonei gali padėti tik Aukščiausiasis, išvyko į Papilę pas mirštantį naujagimį. Kitą dieną už
ligonę atlaikė mišias, kuriose dalyvavo jos artimieji, kaimynai. Susirinkusieji nuoširdžiai meldėsi
prie Kozelskio Dievo Motinos ikonos, prašydami ligonei šviesios dangaus karalystės. Grįžę į
namus artimieji rado ligonę žvalią ir judrią. Sužinojęs šventikas vėl sukvietė į cerkvę moters
artimuosius ir atlaikė padėkos mišias. Netrukus ligonė A. Vasilevskaja visiškai pasveiko.
Šventikas apie šį įvykį pranešė Kauno stačiatikių cerkvės Metropolitui.
Viekšnių cerkvė buvo du kartus apvogta. 1884 m. išlaužę cerkvės centrinio įėjimo duris vagys
išnešė apie 30 rublių ir du sidabrinius paauksuotus indus. 1889 m. pritaikę raktą išnešė sidabrinių
kulto indų ir kitokių reikmenų bei dėžutę, kurioje buvo laikomi paaukoti pinigai — 24 rubliai. Po
keleto dienų tuščia dėžutė buvo rasta Pakalupės upelyje.
Muturas Algimantas. Užeikite į muziejų — čia rasite mane // Būdas žemaičių. — 2002. —
Vas. 8. — Nr. 16 (460). — Visas tekstas:
Keletą kartų mąsčiau — gal neberašyti ir nebespausdinti straipsnių serijos „Apie ką kalba
cerkvės varpai”. Gal rašau neįdomiai, neaktualia tema. Iki pat XV dalies nesulaukiau nei
skambučių, nei laiškų. Dar šiek tiek skatino rašyti tai, kad kai kurie viekšniškių perskaityti ir
„pundeliais” sudėti mano straipsniai keliauja iš namo į namą.
Pagaliau redakcija vasario mėnesį gavo gerb. p. Z. Navickienės laiškutį. Pagaliau... Ačiū
jums, gerbiama Zofija, už pareikštas mintis ir kritines pastabas. Jeigu esate Viekšnių krašto
istorijos žinovė ir patriotė, tai aš norėčiau su jumis padraugauti. Senoji viekšniškių karta baigia
išeiti Anapilin, o likę gyvi — silpnoki žinių pateikėjai. Dar nereiškia, kad geras puodžius,
žemdirbys ar skaniai verdantis barščius yra puikus savo krašto istorijos žinovas. Viekšniuose yra
keletas istorijos žinovų. Daug ko sužinojau iš jų. Esu jiems dėkingas. Žinau, kad nemažai
27
viekšniškių istorijos žinovų gyvena Klaipėdoje, Kaune, net Australijoje. Tačiau šiais sunkiais
ekonominiais laikais neturiu galimybių jų aplankyti. Reikia verstis tuo, ką turiu. Be to, ir mano
rašinių tikslas — ne analizuoti šeimų istorijas, o kiek įmanoma supažindinti augančią kartą su
šalia mūsų gyvenančiais ar gyvenusiais rusakalbiais žmonėmis, kurie sprendė ir sprendžia tokias
pat žmogiškas problemas, kaip ir kiti — lietuviai, latviai, žydai ar pagaliau čigonai. Reikia keisti
įvaizdį: kad rusas — ne tik raudona penkiakampė žvaigždė ar daugiaaukščiai keiksmažodžiai,
bet ir gilūs religiniai įsitikinimai, didžiulis nuoširdumas, betarpiškas bendravimas, savita kultūra
ir papročiai. Mūsų tautiečiai ir šiandien galėtų pasimokyti iš senųjų, ikikarinių, vietinių
rusakalbių patriotizmo, meilės Lietuvai, juos užauginusiai ir išpuoselėjusiai žemei.
Gerb. Navickiene, jeigu jūs to mano straipsniuose neįžvelgiate, tai aš blogai rašau. Arba jūs
pamatote muselytę, o dramblio nepastebite.
Gerai, meskime į šalį ginčus. Šią vasarą mūsų muziejus rengs ekspediciją, jeigu gaus
finansavimą, po Viekšnius ir jų apylinkes. Aš pabandysiu jus susirasti. Tikiuosi, kad padėsite
man išsiaiškinti, kas ir kaip sunaikino Viekšnių žydų bendruomenę? Ką darė kai kurie rusakalbiai
viekšniškiai pirmaisiais pokario metais? Tai dvi temos, kuriomis užkalbinti viekšniškiai staiga
praranda atmintį arba tampa mažamečiais vaikais. Greičiau sužinosi smulkiausias kaimyno
biografijos detales, negu kas nuniokojo senąsias žydų kapines ar išdaužė cerkvės langus.
Taigi, gerb. Zofija, jūs mane paakinote rašyti. Ačiū už tai. Jeigu kada atvyksite į Mažeikius,
užeikite į mūsų muziejų — ten rasite mane.
Lukošiūtė Sandra. V. Uspaskichui atsisakius, stačiatikių cerkve rūpinasi... katalikas //
Santarvė. — 2002. — Vas. 14: Jono Strazdausko nuotrauka [Jonas Tamulevičius prie cerkvės].
— Visas tekstas:
Beveik prieš porą šimtmečių statyta cerkvė Viekšniuose bet kada gali sugriūti. Parapijiečiai,
rizikuodami gyvybėmis, kartais čia dar renkasi į pamaldas, laidoja artimuosius.
Cerkvės atstatymo reikalų ėmėsi katalikas. „Kas drugelius renka, kas alaus butelius, o aš tuo
susidomėjau”, — paaiškino Jonas Tamulevičius,
PRO MOKYKLOS LANGUS — LYG GYVAS PRIEKAIŠTAS
Viekšnių cerkvė pastatyta 1871 metais. Mūsų krašte tai vienintelis tokio tipo statinys.
Mažeikiai taip pat neturi cerkvės. Kaip paaiškino J. Tamulevičius, stačiatikiai dabar meldžiasi...
varpinėje — tiek belikę iš ankstesnio pastato.
Tačiau Kultūros ministerija Viekšnių cerkvės neįtraukė į valstybės saugomų paminklų sąrašą.
Maldos namai buvo apibūdinti kaip tipinis statinys, kuris iškilo į šiuos kraštus atitrėmus daug
rusų.
Anot pašnekovo, Viekšnių cerkvė Lietuvai gal ir neturi reikšmės, tačiau čia, mūsų krašte, ji
tikrai verta dėmesio. „Pats baisumas — varpinė. Ji bet kada gali nugriūti arba „įvažiuoti” į vidų.
Pavojinga vaikščioti... Be to, gaila pastato. Tai ką dabar — nušluoti nuo žemės paviršiaus?” —
karštligiškai savo užmojus gynė vyriškis.
Jonas Tamulevičius Viekšnių vidurinėje mokykloje dirba rusų kalbos mokytoju. Anot jo,
dabartiniai vadovėliai akcentuoja dvasinius dalykus bei religiją. Bet nedaug atsirastų žmonių,
galinčių papasakoti apie šią cerkvę. Be to, Jonas ją kasdien tarsi priekaištą mato pro mokyklos
langus. Todėl neatsitiktinai rajono rusų kalbos mokytojų metodinis ratelis susirūpino stačiatikių
maldos namų likimu.
SUŽINOTI CERKVĖS IŠTAKAS NEBUVO LENGVA
Praėjusio šimtmečio pradžioje Viekšnių parapijai priklausė apie 2000 stačiatikių. Tuometinis
šventikas Aleksejus Černajus vėliau užsienyje išleistoje knygoje rašė, jog 1942 metais vokiečiai į
šiuos kraštus atvežė dar 3000 Novgorodo rusų. Darbo pakako net dešimčiai popų.
Pradėjęs domėtis cerkvės istorija Jonas Tamulevičius trynė rankas: čiups magnetofoną ir
ieškos gyvų liudininkų. Manė, bus lengva, tačiau, kaip vėliau pasirodė, labai klydo — visur
atsimušdavo kaip į sieną. Vietiniai rusai ne ką galėjo papasakoti apie Viekšnių cerkvę, nes patys
čia atvažiavę jau po karo.
28
Netolimame kaime mokytojui pavyko rasti dabar devintą dešimtį bebaigiančią senutę. Jos
senelis caro buvo atitremtas į šiuos kraštus. „Iškalbinga ir šviesaus proto moteris. Ji davė
pagrindus mano žinioms”, — apie Zinaidą Busel sakė vyriškis.
Pasinaudodamas surinkta informacija mokytojas parengė pranešimą apie Lietuvos cerkves,
tarp jų ir apie Viekšnių. Pasak Jono Tamulevičiaus, ši medžiaga praverčia kreipiantis pagalbos į
verslininkus. Tiesa, teigiamo atsako ne visada sulaukiama. „Verslininkai nemėgsta mėtyti pinigų.
Pageidauja darbų sąmatos, nori žinoti, kas atliks darbus”, — ir tai esą ne vienintelė priežastis,
atmušanti verslininkų norą pagelbėti.
TRŪKSTA TIKINČIŲJŲ
Iš prieškariu skaičiuotų tūkstančių belikę vos 10-20 tikinčiųjų. Kur dingo kiti? Pasak Jono,
cerkvės seniūnė, nors ir nenoriai, paaiškino priežastį. „Tikėjimas po truputį miršta, — senutės
žodžius perpasakojo jis. — Vienas sūnus vedė lietuvę, kitas, o trečias išsirinko net suvalkietę”.
Anot senosios, blogiau jau būti nebegali. Tad nenuostabu, jog stačiatikių vaikai ne tik cerkvės
nelanko, bet, kaip patys prisipažįsta, į bažnyčią nebeina.
Trūksta ne tik tikinčiųjų. Viekšnių cerkvė neturi nuolatinio šventiko. Tėvas ir vienuolis
Nestoras aptarnauja keturias cerkves, tad atkakti į Viekšnius gali tik ypatingomis progomis. Prieš
keletą metų jo pastangomis ir su parapijiečių pagalba suremontuotas cerkvės vidus. Kiek reikėtų
dabartiniam remontui? Anot mokytojo, kad cerkvė atgautų „božij vid” (normaliai atrodytų),
reiktų mažiausiai 30 tūkst. litų. Pagal anksčiau sudarytą darbų sąmatą, norint viską sutvarkyti iki
galo, prireiktų 120 tūkst. litų. „Kaip matote, suma nėra verčianti iš kojų”, — pridūrė pašnekovas,
savo žodžius pailiustruodamas vaizdinga detale. Neseniai remontuotos Viekšnių bažnyčios
bokšto pastolių pastatymas kainavęs apie 30 tūkst. litų. „Vien iš parapijiečių surinktų pinigų
cerkvės neatstatysime”, — konstatavo Jonas Tamulevičius.
KAM KATALIKUI STAČIATIKIŲ RŪPESČIAI?
Miestelio bendruomenė pritaria cerkvės atstatymui. Surinkta 400 parašų, tačiau... „Visi rašėsi,
bet niekas priėjęs nepasiūlė nors penkių litų”, — apgailestavo maldos namų atstatymo
iniciatorius.
Jonas Tamulevičius įsitikinęs, kad atgijus cerkvei atsirastų ir tikinčiųjų. Čia būtų daugiau
vietos nei Mažeikiuose, kur žmonės pamaldų klauso ir už durų. „Amžiais po saule neliksime.
Noriu, kad žmonės savo širdimi ir protu tai suvoktų ir suprastų, jog visa tai paliks mūsų vaikams
ir vaikaičiams”, — sakė Jonas, kiek vėliau prasitaręs, jog jo užmojus — atstatyti cerkvę
stačiatikiams — supranta nedaugelis.
Kam katalikui reikia tuo rūpintis? „Jei ne aš, tai kas?” — klausimu į klausimą atsakė
pašnekovas. „Dūšią gelia, kai kasdien pro kabineto langus matau tą cerkvę”, — tai dar viena
priežastis Jonui. Stengtis paskatino ir dvi senutės, kurios su ašaromis akyse prašė pasirūpinti
cerkve.
NUSIVYLĖ TURTINGIAUSIU SEIMO NARIU
Kai buvo jaunesnė, tuo rūpinosi pati cerkvės seniūnė Vera Sergejevna Vasičeva. Senutė
„Santarvei” sakė, jog noriai atiduotų raktus jaunesniam žmogui, kuris galėtų pasirūpinti maldos
namais. Nebe tie metai ir sveikata...
Ir tik vėliau mokytojas papasakojo, kad dar visai neseniai Vera Sergejevna dėl cerkvės
atstatymo ramybės neduodavo vietinei valdžiai. Pagalbos ji kreipėsi net į dabartinį Seimo narį
Viktorą Uspaskich. Tačiau daugelio liaupsinamas politikas senutę nuvylė.
„Mato, kad naudos nebus, tai ką jūs manote? Sėdo į autobusą ir nupypino į susitikimą su
Uspaskichu. Koks buvo atsakymas? Atsisakė padėti motyvuodamas, jog sulaukia ir taip daug
prašytojų”, — pasakojo Jonas Tamulevičius.
VIETOJ RELIKVIJŲ — VAIKIŠKOS PĖDOS
Cerkvę niokoja ne tik laikas. Anot seniūnės, per šešias kartas iš čia spėta išnešti vertingesnes
ikonas, knygas. Senutė rodė tuščias sienas, kurias seniau puošė paveikslai bei ikonos.
Paskutinė vagystė prieš trejetą metų ne vieną savaip sukrėtė.
Rugsėjo 1-osios naktį buvo pavogtos cerkvei priklausančios relikvijos. Nusikaltimo vietoje
žmonės rado vaikiškas pėdas. Spėjama, kad vaikas buvo įkeltas pro langą.
29
Rodydama, iš kur buvo paimti daiktai, senutė neleido įeiti į mažą kambarėlį už altoriaus. Ji
paaiškino, kad čia nėra įžengusi nė viena moteris, išskyrus Švenčiausiąją mergelę Mariją. Net
šventikui ne visada čia galima įeiti. Būtent ten rugsėjo rytą ir buvo rastos vaikiškos pėdos...
Muturas Algimantas. Apie ką kalba cerkvės varpai: Archyvai // Būdas žemaičių. — 2002. —
Vas. 15. — Nr. 19 (463): Nuotraukos: „[1.] Fermiškių Lapkovskij šeima. [2.] Viekšnių Fermos
kaimo rusakalbis jaunimas su lietuviais šauliais (antroji iš dešinės — Z. I. Busel)”. — Visas
tekstas:
XVIII dalis
Įdomi ir turtinga Viekšnių cerkvės istorija. Tačiau laikas daug ką ištrynė iš žmonių atminties.
Per gyvenimo audras ir permainas išbluko ar sunyko dokumentai. Mus pasiekė tik istorijos
nuotrupos. Nebežinome, kas remontavo cerkvę, aukojo pinigus, kulto reikmenis. Cerkvės
metraštyje ne viskas užfiksuota. Dalis metraščio, atrodo, taip pat sunyko (arba sunaikinta).
1892 m. rugsėjo 12 d. į Viekšnius atvyko Kauno stačiatikių cerkvės metropolitas Grigorij.
Cerkvėje buvo atlaikytos šventos mišios. Kitą dieną — iškilmingos mišios. Prie cerkvės su
duona ir druska jo laukė lietuvių katalikų ir žydų bendruomenės atstovai. Metropolitas Grigorij
pasakė ugningą padėkos kalbą ir ilgai bendravo su tikinčiaisiais.
Gyvenimas iki 1905—1914 m. tekėjo įprasta vaga. Prasidėjo revoliucijos, neramumai ir
pagaliau — Pirmasis pasaulinis karas. Caro valdžia davė nurodymą rusakalbiams gyventojams
kraustytis į Rusiją. Dauguma gyventojų išvyko. Likę keletas paliegusių ir nukaršusių žmonių
nepajėgė rūpintis cerkvės reikalais. Tik 1920—1923 metais rusakalbiai pradėjo grįžti į Lietuvą.
1923 m. birželio 30 d. Viekšniuose ir cerkvėje vėl apsilankė Kauno stačiatikių metropolitas. Jį
antrą valandą Viekšnių geležinkelio stotyje pasitiko vienuolis Genadij ir rusakalbių
bendruomenės atstovas Aleksandr Avgustovič Gaselskij. Kitą dieną cerkvėje buvo aukojamos
iškilmingos mišios. Jas laikė pats metropolitas Jevstafij, vienuolis Genadij ir djakonas Leonid
Vorobjov. Giedojo cerkvės choras.
Karo metu išdaužyti cerkvės langai buvo įstiklinti tik 1924 m. Atstatyta aplink šventorių
buvusi medinė tvora (nuniokota per Antrąjį pasaulinį karą tvora neatstatyta iki šiol). Aliejiniais
dažais perdažytas stogas. Visi remonto darbai atlikti iš parapijiečių paaukotų lėšų.
1927 m. liepos mėn. Viekšniuose lankėsi Lietuvos prezidentas A. Smetona. Pirmiausiai jis
apsilankė lietuvių katalikų bažnyčioje, dalyvavo mišiose. Po to nuvyko į žydų sinagogą. O prie
cerkvės, vainikais ir gėlėmis papuošę medinę arką, Prezidentą su duona ir druska pasitiko
rusakalbių bendruomenės atstovai. Cerkvėje laukė vienuolis Genadij ir kiti tikintieji. Po trumpos
maldos rusakalbių bendruomenės vardu vienuolis Genadij išreiškė ištikimybę ir lojalumą
Lietuvos prezidentui bei Konstitucijai. A. Smetona padėkojo už malonų ir šiltą priėmimą.
1929 m. cerkvė buvo remontuojama. Šv. Sergiejaus dieną (liepos mėn.) dar kartą apsilankęs
Kauno metropolitas pašventino suremontuotą cerkvę. Mišių metu giedojo cerkvės choras. Buvo
atvykę ir giedoriai iš Telšių bei Mažeikių.
1930-ieji — cerkvės pakilimo metai. Viekšniškių dvasiniais reikalais pradėjo rūpintis
A. Černaj. Buvo suburta cerkvės taryba: A. Novikov, Kuk, G. Krukovskaja, S. Čerepoven (?),
F. F. Laikov. Cerkvės chorui pradėjo vadovauti Zinaida Čerepovič. Podjakono pareigas pradėjo
eiti Vladimir Lebedev. Liepos 16 d. iš Panevėžio buvo atvežta Surdeto Dievo Motinos ikona,
kuriai 1930 m. sukako 400 metų. Ikoną iškilminga procesija iš geležinkelio stoties parnešė į
cerkvę.
Liepos 17 d. iš Žagarės į Viekšnius išvyko Lietuvos ir Vilniaus stačiatikių cerkvės
metropolitas Jaroferrej. Prie valsčiaus ribos jį pasitiko rusakalbis Viekšnių jaunimas, Vytauto
gatvės gale buvo įrengta vainikais, gėlėmis ir lemputėmis papuošta medinė arka. Prie arkos
svečią su duona ir druska pasitiko Telšių, Šiaulių, Kauno cerkvių šventikai. Pasakytos
sveikinimo kalbos. Raitelių ir dviratininkų procesijos lydimas svečias atvyko į cerkvę. Čia buvo
atlaikytos ypatingai iškilmingos pamaldos.
Muturas Algimantas. Apie ką kalba cerkvės varpai: Archyvai // Būdas žemaičių. — 2002. —
Kovo 1. — Nr. 25 (469): „Nuotr.: fermiškis V. Škerbo — tarpukario metų Medemrodės dvaro
agronomas-sodininkas”. — Visas tekstas:
30
XIX dalis
Telšių stačiatikiai 1936 m. per teismą susigrąžino iš valstybės karo metais atimtą cerkvę.
Buvo surengtas jos atšventinimas. Ta proga Viekšnių cerkvės šventikas A. Černaj suorganizavo
kryžiaus žygį į Telšius. Nuo cerkvės viekšniškių procesija su kryžiumi, vėliavomis ir
garbingiausiomis ikonomis giedodama patraukė link Telšių. Kapėnų, Degimų, Savarinos,
Babulino kaimų gyventojai ją pasitiko maldomis, su duona ir druska, vaišino pienu ir sūriu.
Kiekviename kaime prie procesijos prisijungė nauji žmonės. Vidurnaktį, pasiekę Pasvaigės
kaimą, procesijos dalyviai jame apsinakvojo. Kitą rytą pasimeldę tęsė kelionę. Likus 4 varstams
(l varstas — 1065 m) viekšniškius pasitiko Telšių procesija, vadovaujama šventiko I. Majevskij.
Abi procesijos susijungė ir giedodamos patraukė link Telšių. Stačiatikių kapinėse įvyko
iškilmingos pamaldos.
Tų pačių metų rugpjūčio 16 ir 23 dienomis Viekšniuose ir Mažeikiuose koncertavo abiejų
cerkvių jungtinis choras. Jam vadovavo Kauno eparchijos choro vadovas I. F. Petrov. Buvo
atliekamos religinio ir pasaulietinio turinio giesmės bei dainos. Rugpjūčio 21 d. cerkvėje įvyko
iškilmingos pamaldos, skirtos Kauno stačiatikių cerkvės Metropolito veiklos 25-mečiui.
1937 m. cerkvėje buvo organizuojami ypatingai iškilmingi šv, Sergiejaus Radoniež atlaidai.
Mišias laikė net trys šventikai: broliai Aleksandr ir Nikolaj Černaj bei Viktor Kurilov. Giedojo
jungtinis Viekšnių ir Mažeikių cerkvių choras. Rugpjūčio 15 d. A. Černaj organizavo žygį į
Mažeikius. Per keletą valandų gausi viekšniškių procesija pėsčiomis atėjo į Mažeikius. Buvo
atlaikytos iškilmingos mišios. Tą pačią dieną šv. Sergiejaus Radoniež seserija šventė
organizacijos susikūrimo metines.
Labai iškilmingai 1938 m. cerkvėje vyko šv. Sergiejaus Radoniež atlaidai. Mat ši šventė
sutapo su Rusijos krikšto 950-mečiu. Į šventorių ir cerkvę tikintieji ėjo pro gausiai vainikais,
gėlėmis ir elektros lemputėmis papuoštą medinę arką. Po iškilmingų pamaldų gausi procesija su
šv. ikonomis, vėliavomis ir giesmėmis nuėjo prie Ventos. Buvo pašventintas vanduo.
Kalėdų proga į Viekšnius vėl atvyko Lietuvos ir Vilniaus stačiatikių cerkvės metropolitas. Jį
geležinkelio stotyje pasitiko rusakalbis jaunimas ir cerkvės seniūnas. Dieną įvyko iškilmingos
mišios. Metropolitas aplankė Medemrodės ir Naryškino dvarus.
Karo metais (l940—1945-aisiais) cerkvės veikla apmirė. Sekmadieniais buvo laikomos
mišios, nors šventiką A. Černaj tarybinė valdžia terorizavo. Po karo, 1946 m., šventiku pradėjo
dirbti Nikandr Miuller. Nuniokotai cerkvei atstatyti parapijiečiai aukojo pinigus. Dideles sumas
paaukojo I. D. Molotokina ir T. T. Busel. Dalį lėšų skyrė Lietuvos stačiatikių cerkvės vadovybė.
1947 m. liepos mėn., dalyvaujant Lietuvos stačiatikių cerkvės vadovybei, Šiaulių šventikui
Nikolaj Savickij, Viekšnių cerkvė buvo iš naujo atšventinta.
Karai, kolektyvizacija išblaškė senąją, Lietuvoje gimusią ir subrendusią rusakalbių
bendruomenę. Cerkvė liko be tvirto šeimininko — šventiko materialinės paramos. Naujai
atsikėlusiems tikybos reikalai nerūpėjo. Savo „juodą” darbą dirbo ir ateistai.
Nykstančiųjų kaimų žmonės. Informacija apie aplankytas vietoves / Puslapį parengė Regina
Ališauskaitė // Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). — 2003. — Bal. 16. — Nr. 16
(27). — Tekste:
Kad ir koks būtų ekonomiškai sunkus metas, žmonės gyvena, džiaugiasi, mylisi. Gyvenimas
duotas tik vieną kartą.
Iš Viekšnių seniūnijos kilęs poetas ir satyrikas Juozas Erlickas eilėraštyje „Aš ten buvau” rašė:
Ten medžiai — lyg protėvių rankos,
Kaip šiltas drabužis — rugiai.
Ten žiūri pro keturis langus
Sodybos — margieji drugiai.
Šioje kelionėje 6 patys atokiausi seniūnijos kaimai. Jų visų bendras bruožas — tai nykstantys
kaimai: Dauginiai, Pušinava, Nabuiliai, Degimai, Savarinos ir Bobulinos. Kai kuriuose iš jų
gyventojų jau nebelikę, tik brūkšnys toje vietoje, kur turi būti įrašytas žmonių skaičius.
Dauginiuose gyvena 40 gyventojų, yra 11 kiemų. Pušinava — kaimas su 2 gyventojais.
31
Tik kelionės metu sužinojome, jog gyvo šito kaimo.... nebėra. Ir ties jo pavadinimu, kaip ties
Bobulina, administracinio teritorinio suskirstymo žinynuose bus padėtas brūkšnys. Žmonės, deja,
ne vien gyvena ar gimsta...
Nabuiliuose — tik 1 gyventojas ir 1 ūkinis kiemas. Degimuose — 22 gyventojai, 8 namai.
Garsiausiasis jų pastatas — „kremlius”, yra dar ir „malūnas”. Savarinoje yra 18 gyventojų,
6 namai.
Keisti pavadinimai likę dar iš imperatorės Jekaterinos laikų. Į šitą pakraštį, „Severno zapadnij
rajon”, Jekaterina trėmė imperijos priešus net iš vidurio Rusijos... Tautybės maišėsi, ir po dviejų
amžių liko tik pavadinimai ir palikuonių pavardės, vardai — su Lietuvos Respublikos piliečio
pase įrašyta tautybe — lietuvis.
Ąžuolai pavirvyčiuose dar oš... [Savarinos kaimas] / Puslapį parengė Regina Ališauskaitė //
Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). — 2003. — Bal. 16. — Nr. 16 (27). — Tekste:
Miškai
Paribys — miškingas kraštas. Kur pažvelgsi — gojai, miškeliai, miškai — nelygu kokiuose
plotuose plyti, skirtingai vadinami. „Pakeliui pats didžiausias — Birbiliškės miškas, užimantis
daugiau kaip 500 ha. Jame seniausi medžiai po 70—80 metų. O seniūnijos Žibikų ir Smiltinės
masyvuose pušų amžius siekia net 120 metų”, — pasakoja visą savo gyvenimą miškams skyręs
Rimantas Patlaba iš Savarinos kaimo. Jis gimė ir augo Birbiliškės kaime. Jo žmona Zita — iš
gretimo Maldenių kaimo, jau priklausančio Telšių rajonui. Pažintis su Patlabais — dar vienas
šviesius akcentas „Būdo žemaičių” kelionėje.
Antrasis pagal dydį miškas — Serbentavos. Jo vardas kilęs nuo sraunaus šaltiniuoto upelio —
Serbentavos. Gausu kiškių, stirnų. Tai Viekšnių medžiotojų būrelio valdos. Šiame būrelyje yra 43
medžiotojai. Vadovauja Bronius Poderis iš Mažeikių.
Miškų ūkis — verslo šaka. Savininkai, susigrąžinę miškus, siekdami greito pelno, daug iškirto
legaliai, o nelegaliai tikriausiai dar daugiau. Valstybiniai miškai tvarkomi nuosekliai. Sodinamos
ąžuolų ir uosių apsauginės juostos, veisiami daigynai. Plynieji kirtimai per dvejus metus privalo
būti apsodinti mišku. Pagrindinis eigulio darbas: miško apsauga ir kirtimas, apželdinimas,
medienos sandėlių tvarkymas.
Eigulė
Energinga eigulė Zita Patlabienė prižiūri šiuos miškus. Miškininkai Patlabai Savarinos kaime
gyvena jau 33 metus. Zita dirba eigule Mažeikių miškų urėdijos Kapėnų girininkijos Birbiliškės
eiguvoje nuo 1972-ųjų. Ji dirba kartu su eiguliais Viliumi Vilku ir Rimvydu Jaraminu. Anksčiau
ir jos vyras dirbo eiguliu. Dabar gauna invalidumo pašalpą. Tuose miškuose R. Patlabis išdirbo
42-ejus metus. Tad ar visada miškai teikia sveikatos? Rimantas Patlaba tvirtai įsitikinęs, jog
„taip”. Miškai yra žmonių sveikatos šaltinis. Kas kita — miškininkų darbas. Jis sunkus ir
įtemptas. Tad ne miškai atima sveikatą eiguliams, o pats darbas. Dar ir prigimtis lemia...
Zita Patlabienė prižiūri 900 hektarų miško. Girininkijoje valstybinių miškų yra 2600 ha.
Didžioji dalis — valstybinių miškų. Savininkai susigrąžino apie 400 ha.
Gaisrai
„Šiemet Birbiliškėj žolynai labai degė, — pasakojo Zita apie savo darbo rūpesčius, — ugnis
buvo net jaunuolyną pagavusi ir Žukauskynėje. Apie 4 hektarus nudegė. Vis atsiranda, kas
padega žolynus, nors per radiją ir televiziją aiškina, laikraščiuose apie žalą rašo”.
Kasmet gesina tokius gaisrus, nors apylinkėse gyventojų vos vienas kitas. Patys Patlabos dvi
dukras užaugino ir į mokslus išleido. Ilona hidrogeologijos ekspedicijoje Garliavoje dirba, o
Vilma Viekšniuose — žemėtvarkininkė. Gyvena ūkiškai, laiko net 3 melžiamas karves, kiaulių.
Eigulė turi atsikėlusi močiutės žemę, o jos vyras atsiėmė paveldėtą 5 ha pušyną Užlieknės kaime.
Paveldu rūpinasi abu — anūkams liks kaip ženklas, jog „bočeliai” ne tuščiai šioje žemėje laiką
leido. Gal, kada nors pakeleiviai, grožėdamiesi jų sodintais ąžuolais, minės geru žodžiu
miškininkus. Nuoširdžius ir darbščius žmones...
„Šiandien „Trečiadienio valanda” svečiuojasi...”: [Savarinos kaimas] / Puslapį parengė
Laima Raugalienė. Autorės nuotraukos // Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). —
32
2004. — Kovo. 24. — Nr. 12 (75) // Būdas žemaičių. — 2004. — Kovo 24. — Nr. 34 (778). —
Visas tekstas:
Šiandien „Trečiadienio valanda” svečiuojasi viename iš atokiausių Viekšnių seniūnijos kaimų
— Savarinos, įsikūrusiame tarp įspūdingus pavadinimus turinčių miškų — Karalienės ir
Serbentavos. Kaip vėliau pasakojo Savarinos kaimo gyventojai, šie miškai yra labai grybingi,
turtingi uogomis. Iš visų pašalių suvažiuoja čion grybauti. Viena šio kaimo gyventoja sakė, jog
savaitgaliais, kol rytmetį karves pamelžianti, suskaičiuojanti daugiau kaip pusšimtį lengvųjų
automobilių, važiuojančių į miškus. Kokiu keliu važiuoti į Savariną mums parodė po pamokų iš
Kapėnų pagrindinės mokyklos grįžtantys dimgailiškiai Edita, Darius ir Marius Virbauskai. Mums
pasisekė, mat tądien nebuvę autobusiuko ir vaikai traukė keliu pėstute. Į pasiūlymą pavėžėti
vaikai pasižiūrėjo gana atsargiai: jiems gi netoli esą... Tad kartu pasidairę, ar negrįžo pempės,
pavažiavę iki sankryžos, kur vienas kelias suka į Serbentavą, kitas į Dimgailius, draugiškai
atsisveikinome. Nukakome į Savarinos kaimą pažiūrėti, kiek jame Savarinų besą ir kaip gyvena
žmonės. Kita stotelė — Balėnai.
APIE KAIMĄ IŠ ISTORINIŲ ŠALTINIŲ
SAVARINA arba SEVERINA — kaimas Viekšnių seniūnijoje, 16 km į pietus nuo Viekšnių
geležinkelio stoties, 10 km į pietus nuo Tryškių. 1923 m. Severinos kaime buvo 16 ūkių ir 104
gyventojai. Vėlesniais metais gyventojų skaičius sparčiai mažėjo. 1996 m. čia beliko 9 ūkiai ir
24 gyventojai, 1998 m. — 8 ūkiai ir 18 gyventojų, o 2000 m., Viekšnių seniūnijos duomenimis,
— 6 ūkiai ir 16 gyventojų. 1942-08-09 kaimo apylinkėse susikūrė partizanų būrys „Raudonieji
žemaičiai”, 1943-05-19 vyko smarkus rezistencinis pasipriešinimas.
DIDŽIAUSIA VERTYBĖ — BENDRAVIMAS SU ŽMOGUMI
Keliuku įvažiavę į Savarinos kaimą pasukome į pirmąjį namą. Penktadienis, žinia, ne
kiekvienas noriai įsileidžia, laiko turi ir bendrauja, bet kaip sakoma: „Belsk ir bus atidaryta”.
Kai pasisakėme, kas esame, duris atvėrusi moteriškė tuoj pašaukė: „Tėvai, ateik, galėsi
papolitikuoti...”
Savarinoje — daugiau kaip 30 metų
Susėdę didelėj ir šiltoj Zitos ir Jono Narkų virtuvėj šneką vedam apie gyvenimą, jo vertybes.
Mat žmonės jau garbaus amžiaus.
Jono tėviškė čia pat, Dimgailiuose, o žmoną susiradęs Telšių rajone. „Šešupės” kolūkyje
Jonas dirbęs laukininkystės brigadininku. O Zita kažkaip padėjėja patapusi. Labai jau daili
buvusi. Ir ne tik daili. Teisinga ir darbšti.
Prieš trisdešimt penkerius metus pasistatę namelį tada buvusiame Tučių tarybiniame ūkyje.
Jonas jame ilgus metus išdirbo tiekėju. Darbštus, atsakomybės jausmą turintis žmogus buvo
pelnęs pasitikėjimą daugelyje šalies prekybinių bazių, tad ir ūkiui neblogai buvęs sumanus
žmogus.
Jonas humoro nestokoja
Žodžio kišenėje neieškantis Jonas Norkus pasisako esąs Brazausko metų, tik žmonos nekeitęs.
Zitos subartas, kad per daug nepliaukštų, Jonas pasakojasi, jog sveikata nesiskundžiąs, darbams
ir linksmybėms visada žinojęs saiką.
Dabar jiedu su žmona laiko vieną karvelę, du veršiukus, keturis paršelius. Darbais, kurių
ūkyje niekada netrūksta, nejučia pasiskirstę: vienas verda, kitas girdo, šeria gyvulius.
Galėtų ir daugiau laikyti, sveikatos yra, bet kam čia apsikrauti ant senatvės. Ir dar smagiai
Jonas Narkus pašmaikštavo apie, neva, sukrautų turtų naudą bei rezultatus... — Tėvai, tėvai, —
vis draudė žmona, — užjuoks dukros ir kaimynai.
Darbai riboja norą bendrauti
Didžiausia vertybe Jonas Narkus laiko žmogaus bendravimą su žmogumi. Mat kaimo žmogui
visais laikais darbo buvę per akis. Susitikti su artimu žmogum, pabendrauti laiko visada
stigdavo, o ir dabar ne per daugiausiai jo yra. Su artimiausiais giminėmis, kurių Jonas ir Zita dar
turi nemažai, susitinka tik per Vėlines. Mat Jono tėveliai palaidoti Tryškiuose, tad pas juos į
Severiną visi suvažiuoją. Septyni broliai ir seserys, beje, Jonas pats vyriausias, išsibarstę po visą
Lietuvą. Žiūrėk, rytmetį atvažiuoja, o vakarop ruošiasi namo — laukia gyvulių ruoša...
33
Politikierius ir kaimo ašis
Jeigu kam reikia sužinoti žmogaus, gyvenančio Savarinoje, telefoną ar kelią, kaip pas jį
nuvykti, klauskite Jono Narkaus. Viskas pas jį tvarkingai, nuosekliai surašyta didžiuliame
kalendoriuje. Klausk ko nori, atsakymą gausi.
Kodėl kaimo žmogus taip sunkiai, kitas ir varganai gyvena, garbaus amžiaus žmogus turi savo
nuomonę: „Daugumai reikia botago, kitiems gi labiau prisitaikyti prie naujų sąlygų. Dabar reikia
universalių žmonių”.
ŠEIMININKĖ NERIMAUJA DĖL ATEITIES
Pačiam kaimelio pakraštyje, už Maldenio upelio, kuris jau pavasarinį vandenį neša, menkutėje
trobelėje gyvena Petronėlė ir Antanas Samsunkevičiai su trimis mokyklinio amžiaus vaikais
Rūtele, Eglute ir Antaniuku.
Menkutę trobelę supa senas sodas, kieme ant stulpo didžiulis gandralizdis, daug šunų ir visi
loja. Sakytum, įprastas kaimo vaizdelis.
Sykį svečių atvyko, šeimininkas smeigė šakę į žemę, gal kokius reikalus reikės spręsti, nes
atvykome su Viekšnių seniūnu Antanu Kuodžiu. Tuoj radosi ir šeimininkė:
— Eikit į vidų, viską papasakosiu, pamatysit, kaip gyvenam.
Nedžiuginanti dabartis
Tiesą pasakius, ne tiek pasakojo moteris, kiek guodėsi ir klausė, kaip reikės toliau gyventi.
Abu su vyru Antanu yra bedarbiai, o į tėvus žvelgia šešios akytės. Vienintelis šeimos
pragyvenimo šaltinis — keturios karvės ir už vaikus gaunama 125 litų pašalpa.
Su širdgėla moteris sakė, jog kaimiečio darbas yra labai nuvertintas arba visiškai
nevertinamas. Kur tai matyta, kad už litrą pieno jie gauną 30 centų.
Praeities nostalgija
„Didžiulė paspirtis, kad vaikai gauna nemokamus pietus mokykloje, — sakė Petronėlė, —
kitaip krachas. Būčiau jaunesnė, važiuočiau dirbti į Ispaniją. Nė minutės nepasilikčiau.
Vyriausias sūnus Edmundas išvažiavo, dirba, pragyvena, nesiskundžia, — su nuoskauda kalbėjo
moteris. — Nesuprantu, kokie laikai dabar atėjo. Per visą amželį dirbau melžėja. Tarybiniais
metais, melždama karves, uždirbdavau po 230 rublių. Tais laikais tai buvo dideli pinigai.
Gyvulius laikėm. Nieko netrūko. Pavalgę, apsirengę buvom, į koncertus, į ekskursijas
išvažiuodavom. Dabar irgi kaip nors kapstytumėmės, jei vyras darbą turėtų. O dabar štai kokiam
varge atsidūrėme”, — proverksmiais kalba moteris.
„Atsigulu vakare į lovą, iš ryto nebenoriu atsibusti”, — skaudžiai atsiduso Petronėlė.
„Motin, tu neriek, — draudė savo moterį vyras, — nupirk man butelį, aš tau padainuosiu”, —
nepiktai paerzinęs žmoną liūdnai sužiuro pro langą, kur jau brinko „katinėliai”.
Nelinksmi išėjome iš Samsunkevičių namų. Supratome, jog ne moteris šaukia, o jos skausmas
ir nerimas dėl ateities. Buvo penktadienio pavakarė, kuri niekuo nesiskirs nuo šeštadienio, kaip ir
sekmadienis, nuo ateinančio pirmadienio. Nei darbais, nei džiaugsmais, kurių nežinia kada ta
šeima sulauks.
KAIMO ŽMOGUS DARBO TURI SOČIAI
Kai užsukome į Danutės ir Viktoro Kriščiunavičių namus, mama buvo ką tik grįžusi iš darbo,
sūnus Valentas — iš mokyklos.
Tad skubino ugnelę kurti, kad pasikalbėti galėtume šiltoje troboje. Šeimos galvos Viktoro,
beje, nesusitikome. Šiuo metu vyriškis niekur nedirba, tad buvo pakviestas pas kaimynus
Patlabas į talką — kapojo malkas.
Atsikėlė Danutė į Savarinos kaimą 1991-aisiais iš Telšių. Kaip juokauja moteris, „pašaukė”
didžioji meilė, atbėgusi pas vyrą. Savo likimu moteris nesiskundžia. Viktoras darbštus,
tvarkingas žmogus.
Danutė ir Viktoras augina vieną sūnų Valentą, kuris rūpesčių tėvams nekelia. Kapėnų
pagrindinės mokyklos pedagogai devintoką Valentą Kriščiunavičių charakterizuoja kaip gerą ir
pavyzdingą mokinį.
Trečiame kieme teiraujamės, kaip žmonės gyvena kaime? Danutė Kriščiunavičienė
juokdamasi atsako: „Žiūrint su kuo palyginsi...”. Viena tik žinanti, darbo kaimo žmogus turi
sočiai. Kriščiunavičiai laiko keturias karves. Gerai, kad josios žmogus tvarkingas, ne stikliuko
34
mėgėjas. Tad karvės nebliauna tvarte. Danutei, grįžusiai iš darbo Rimos Bučienės įmonėje, lieka
namų ruoša.
Virtuvėje akį patraukia didžiulės svogūnų pynės. Tai vyro Viktoro triūsas ir pasididžiavimas.
„Labai gerą ranką turi svogūnams sodinti ir auginti. Visus Kapėnus, gimines ir draugus aprūpina
sodinukais. Dalija be gailesčio, gal todėl jam taip gerai sekasi auginti”, — samprotavo Danutė.
Kad žemė turi būti tinkama svogūnams auginti, Danutė nesutinkanti, ranka turi būti gera...
Malonu vaikščioti po tvarkingą Kriščiunavičių kiemą, žvelgti ir grožėtis tolumoje dunksančiu
mišku.
„Kaimas yra kaimas. Vasarą labai gražu, o rudeniop visomis spalvomis sutviska miškas”, —
pritaria Danutė. Vieną rudens rytmetį Danutė, kol pamelžusi karves, suskaičiavo bene
septyniasdešimt lengvųjų automobilių. Taip gausiai traukė žmonės grybauti.
Autorės nuotraukos:
Edita, Marius ir Darius, parodę kelią į Savariną, nuskubėjo namo, į Dimgailius.
Zita ir Jonas Narkai Savarinos kaime giliai įleidę šaknis.
„Didelė paspirtis, kad vaikai gauna pietus mokykloje”, — sakė Petronėlė Samsunkevičienė.
Kažkada šis statinys atliko rūsio funkciją.
Šiuo keliuku rudenį važiuojame į grybinguosius miškus.
„Vasarą atvažiuokite į Savariną ”, — kvietė Danutė Kriščiunavičienė.
Prieš gerą dešimtmetį čia apsipirkdavo ir aplinkinių kaimų gyventojai.
Muturas Algimantas. Apie ką kalba cerkvės varpai. — Kaunas: Gabija, 2006. — 208 psl.:
iliustruota. — Tekste:
Į LIETUVĘ NEPAVIRTAU
Daugiausia rusakalbių buvo Viekšnių seniūnijoje — Savarinos, Bobulinos, Birbeliškės
kaimuose. Šiek tiek mažiau jų gyveno Gudų, Gyvolių, Tučių, Kapėnų kaimuose. Aleksandra
Škerbo [Škerba, Škerbienė] Vikentijaus, gimusi 1910 m. Birbeliškės kaime, pasakoja: „Mano
bočius čia atvažiavo iš Baltarusijos, Lydos apskrities, Želudok miestelio. Baltarusijoje jis buvo
baudžiauninkas. Dvare per dieną uždirbdavo 15 kap. Sunkiai gyveno. Turėjo 8 ha žemės, kurią
reikėjo padalinti keturiems sūnums. Atvažiavo čia, į Šiaulių apskritį, Tryškių valsč., Birbeliškės
kaimą, Kapėnų dvarą. Čia tų rusų buvo daug privažiavę. Savarinoje davė žemės po 25 ha.
Birbeliškės kaime gyveno Pocina, Svistunov, Bogdel, Jarmantovič. Savarinos — Bartaševič,
Kriščenovič, Pozniakov, Visockij, Belan, Šumskij.
Atvažiavęs senelis gavo 20 ha žemės. Keturiems jo sūnums teko po 5 ha. Prasidėjo Pirmasis
pasaulinis karas. Tris sūnus paėmė į caro kariuomenę. Vienas buvo invalidas — liko čia dirbti. Iš
brolių grįžo tik vienas. Dirbo Tryškiuose kažkokiu valdininku. Kiti liko Rusijoje. Ten gavo
darbą. Vienas buvo kariuomenėje praporščikas.
Senelis, nors ir neturtingas, bet savo sūnus buvo kažkur išmokslinęs. Caro laikais knygos
buvo valdiškos. O lietuviai — tikri tinginiai: nors ir turėjo 50 ha žemės, į mokyklą nėjo, nes
bijojo surusėti. Vietoj parašo dėdavo kryželį. Aš sakiau, kad eisiu į lietuvišką mokyklą. Ėjau ir
nebijojau, bet į lietuvę nepavirtau. Kokį tikėjimą išpažįsti, toks ir esi. Ona Žalienė pasakojo, kad
kai jos tėvas išėjo į rusų mokyklą, jo mama dvi dienas verkė.
Reikėjo mokytis. Rublio nuo pusės rublio neskirsi. Mano tėvelis ir broliai mokėjo skaityti ir
rašyti. Mane Lietuvos laikais varė į lietuvišką mokyklą. Aš baigiau Tučių pradinę naginių
mokyklą. Naginių todėl, kad Smetonos laikais vaikų niekas kitaip neaudavo, tik naginėmis...
Mokiausi amato. Mama mane atvežė į Viekšnius pas siuvėją. Buvau žemaūgė, tad siuvėja
paklausė, ar pakelsiu laidynę. O aš jau buvau kasusi visą rudenį bulves pas mužikus. Man buvo
keturiolika metų. Juk reikėjo klumpes nusipirkti. Iš tėvų negausi. Statėsi naujus pastatus.
Mokiausi klebonams siūti rūbus. Ta siuvėja anksčiausiai mane prikelia ir varo į bažnyčią. Vieną
kartą davatkos bažnyčioje mane mušė dėl to, kad nesiklaupiau, nes skaudėjo kojas. Pradėjo
kumščiais duoti į nugarą. Kai eini į bažnyčią — visko išmoksti. Iš ryto malda, vakare — malda...
Visus poterius išmoksti. Per Gavėnią ir Adventą visuomet giedodavome. Išmokau ir rusiškas, ir
lietuviškas giesmes. Be to, giesmių mokė ir mokykloje. Mokytojas grodavo — mes
35
giedodavome. Kartais ir uždainuodavome. Mokė lietuviškų liaudies dainų. Visas lietuviškas
giesmes moku — kitas lietuvis tiek ir tokių nemoka.
Esu tikinti. Tačiau į ką tikėti? Mūsų cerkvė Viekšniuose uždaryta. Batiuškos nėra. Jis
atvažiuoja kartą per metus. Aptarnauja penkias cerkves. Maždaug prieš 10 metų, o gal ir daugiau,
penkios draugės važiavome į Baltarusiją, į tokią šventą vietą pasimelsti. Išvydau, kad ir ten
gyvena geri žmonės. Čia kalba, kad rusai — komunistai. Ten pamačiau, kad tikinčių žmonių
daugiau nei pas mus, Kalvarijos atlaiduose. Mes tik stebėjomės, kad tiek daug komunistų
susirinko ir tokie pamaldūs žmonės. Lietuvoje labai griežta tvarka, kai reikia eiti išpažinties. Aš
lietuviams sakiau: „jeigu tai griekas, ir aš žinau, tai to ir nereikia daryti. Kam reikia, kad kunigas
iš sakyklos dar iškeiktų. Jeigu būtinai ko nors reikia, tai tu, žmogau, paklausk, paprašyk...
Prisidirba, o paskui kunigui į ausį šneka. Čia anksčiau toks vyras mėgo nueiti pas kitas moteris.
Tai mano mama ir sakė: „Kam Dievas moterį sukūrė, jeigu jau tokia baisi nuodėmė?” Tam vyrui
kunigas liepė dvylika kartų keliais apeiti aplink bažnyčią. Pas mus, rusus, taip nėra. Dar kunigas
to vyro klausinėjo, kiek kartų moterį mylėjo — mat aiškinasi. Tas vyras dvylika metų nėjo į
bažnyčią... Moteris pasidarė abortą. Tai žmogžudystė. Batiuškai reikėtų pasakyti, nežinau, ką
atsakytų.
Kai gulėjau ligoninėje, šalia manęs gulėjo lietuvė moteris. Atėjo kunigas, ji atliko išpažintį —
kokią valandą jam į ausį kalbėjo. Ko buvo prisidirbusi — nežinau, bet išrišimo negavo. Mes,
rusai, visi kartu pasimeldžiame. Prašome Dievo atleidimo. Rusijoje ant kapo padedama duonos,
užpilama degtinės. Kodėl taip daroma — nežinau. Lietuvos rusai tokio papročio neturi. Čia per
atvelykį ar dūšines dienas nešame kiaušinius ir dedame ant kapo. Smetonos laikais kiaušinius ar
pyragus surinkdavome ir atiduodavome ubagams. Viekšnių cerkvėje švęsdavome švento
Sergijaus Radoniečio ir Georgijaus Pobedonoscevo šventes. Per Tris Karalius su batiuška
eidavome į Ventą šventinti vandens. Kol batiuška Černajus buvo jaunas (Smetonos laikais), ėjo
su iškilminga procesija per Viekšnius prie Ventos. Kiti batiuškos atsinešdavo į cerkvę iš Ventos
vandens, pašventindavo — ir tiek.
Mums, rusams, į rankas rožančiaus neduodavo — jis šventas. Jeigu reikia daug kartų pasakyti
„Gospodi pomiluj” (12 kartų), tai rožančius yra tik tam, kad nesuklystum skaičiuodamas. Kartais
ir daugiau kartų būtina pasakyti šią frazę. Tada leidi rožančių per pirštus ir žinai, kiek kartų jau
sukalbėjai. Ant rožančiaus rusai maldos neturi”.
Moteris pasakojo, kaip jų šeima tarpukario metais Birbeliškės kaime darbavosi 20 ha žemės
plote. Augino kviečius, dobilus. Turėjo gerų arklių. Pirmojo pasaulinio karo metu dauguma rusų
iš aplinkinių kaimų išvyko į Rusiją. Važiavo nemažai lietuvių. Jų šeima niekur nebėgo.
„Man tas pats — kalbėti rusiškai ar lietuviškai”, — teigė Savarinos kaimo senbuvis Sergejus
Bartaševičius. — Aš ir mokyklą lietuvišką baigiau. Juk visą laiką gyvenome tarp lietuvių. Mano
proseneliai čia atsikėlė iš buvusios Lydos (Baltarusija) apskrities, Belicos valsčiaus, lyg iš
Nesilovcų kaimo. Tai buvo dar caro laikais”.
Sergejaus senelis pardavė Baltarusijoje turėtą žemę ir čia iš Kauno banko 99-eriems metams
nusipirko išsimokėtinai. Iš pradžių reikėjo sumokėti didesnę sumą, o vėliau kasmet po mažą
sumelę. Tai, žinoma, buvo didelė našta ne tik Sergejaus seneliams, bet ir jo tėvams. Viekšnių
Fermoje rusai apsigyveno pagal Stolypino reformą. O Sergejaus Bartaševičiaus protėviai į
Degimų, Savarinos, Bobulinos, Birbeliškės (Mažeikių r.), Tausalo, Pasvaigės (Telšių r.) kaimus
atvažiavo savo noru. Baltarusijoje buvo labai prasta žemė — pelkės ir smėlynai.
Senelis Foma Bartaševičius turėjo tris žmonas. „Paskutinė buvo Agota, rusiškai — Agafija, —
prisimena Sergejus. — Ji buvo labai geros širdies moteris”.
Foma turėjo 9 vaikus: keturis sūnus ir penkias dukteris. Čia nupirko 21 dešimtinę, tai yra 25
ha žemės: 6 dešimtis vienoje vietoje — ten buvo kiemai, ganyklos ir 15 dešimtinių Savarinos
kaime — ten buvo mūsų sodyba. Šeimoje ir giminėje visi buvo paprasti ūkininkai. Prieš Antrąjį
pasaulinį karą Savarinos kaime pagrindinis ūkininkas buvo Juozas Bogdelis. Iš tikrųjų jis buvo
Josif Bogdel, bet turėjo lietuviškus dokumentus ir vadinosi Juozu. Smetonos laikais prie visų
rusiškų pavardžių buvo pridėtos galūnės. Su tomis tautybėmis visaip būdavo... Man užrašė
lietuvių tautybę. Ar tai labai blogai? Ar eisi į teismą bylinėtis? Svarbu, kad būtum ŽMOGUS!”
36
Sergejus su liūdesiu prisiminė savo kaimynus, gyvenusius Savarinos kaime — Krupovą,
Valančinavičių, Chriščianavičių, Ivaševičių, Visockį, tris brolius Belanus. Visi jie išmirė, o vaikai
išsivažinėjo.
„Smetonos laikais tai gyvenom! Nors ir vargingai, dirbti sunkiai reikėjo, bet žmonės buvo
linksmi, vieningi ir draugiški”. Katalikai į Velykas eidavo pas rusus, rusai — pas katalikus. Rusai
su lietuviais mažiau tuokėsi, nes visą ceremoniją reikėjo atlikti bažnyčioje arba cerkvėje. Vienas
iš jaunavedžių turėjo atsisakyti savo tikėjimo ir pereiti į kitą.
Tamara ir Sergejus Bartaševičiai užaugino nemažą šeimyną. Tris sūnus — Aleksą, Valentiną,
Leoną ir dukrą Aliną. Marčios — lietuvės.
Anais laikais žmonės stipriau tikėjo Dievu. Daugiau į bažnyčią arba cerkvę ėjo — tiek
lietuviai, tiek rusai. Greitai nebesuprasime, kas esame — rusai ar lietuviai, o gal kokie abisinai?
Katalikai ar pravoslavai? Turi taikytis prie tos valstybės, kurioje gyveni, įstatymų, papročių ir
tvarkos.
Sergejaus žmonos Tamaros seneliai taip pat buvo atvažiavę iš Lydos (Baltarusija) apylinkių.
Senelis buvo Josifas Bogdel Antono. Tamara turėjo keturis brolius ir vieną seserį. Sergejus dar
pasakojo, kaip jis buvo pasirengęs išeiti į generolo P. Plechavičiaus organizuojamą kariuomenę:
„Kiti ėjo. Mano tėvas nuėjo į Viekšnius pas batiušką A. Černajų ir paklausė, ar man reikia eiti į
Plechavičiaus armiją. Černajus pasakė: „Reikia eiti. Jūsų į frontą nesiųs, liksite Lietuvoje”. Tėvo
Plechavičius turbūt nebūtų ėmęs. Jis jau buvo per senas. Mano mokyklos draugai buvo išėję. Iš
Dauginių kaimo toks Raubutas, Čijauskas. Paskui jie pabėgo, ar juos išvaikė, nebežinau, kaip ten
buvo. Aleksas Raubutas taip pat buvo rusas. Jo seneliai irgi atvažiavo iš Baltarusijos. Jis, atrodo,
gimė 1919 m. ir neseniai mirė. Gal ir daugiau rusų išėjo pas Plechavičių, bet buvo tokie laikai,
kad niekas nesigyrė. Gyvenome vienkiemiuose ir ne viską žinojome, kas ką daro, o čia dar karas.
Aš irgi būčiau ėjęs. Tėvas man taip pat sakė, kad eičiau. Bet kažkaip negreitai susiruošiau,
paskui viskas pasikeitė — atėjo bolševikai”.
Prasidėjus karui Sergejaus tėvas pagal caro valdžios nurodymą pasitraukė į Tambovo sritį
(Rusija). Kiti broliai dalyvavo karo įvykiuose. Vienas kariavo Estijoje. Bet čia, kaip Sergejus
Gavrilovičius sako, prasidėjo revoliucija. Viskas iširo. Revoliucijai ir karui pasibaigus, tėvas
grįžo į Savarinos kaimą. Čia viskas buvo apleista — reikėjo kurtis iš naujo.
„Smetonos laikais buvo neblogai gyventi, — sako Sergejus. — Tik reikėjo pinigų. Rudenį per
dieną galėjai uždirbti litą, du. Pokario metais žmonės pasikeitė...”
Malūkas Vytautas. Savarinos gyventojai mena rusus, džiaugiasi anūkais ir draugiškai gyvena
// Santarvė. — 2006. — Geg. 18. — Nr. 54 (8997): ir Jono Strazdausko nuotraukos. — Visas
tekstas:
Savarina — vienas atokiausių kaimų Viekšnių seniūnijoje. Jį privažiuosite keliaudami iš
Viekšnių į Tryškius. Seniūnijos duomenimis, Savarinos kaime įsikūrę 18 gyventojų, kurių
keturios sodybos išsidėsčiusios viena šalia kitos.
KOPLYTSTULPIS — KLEBONO IDĖJA
Privažiavę Savarinos kaimą, dešinėje žvyrkelio pusėje išvysite kažkada buvusią parduotuvę,
kiek atokiau — prie didelio akmens stovintį aukštą koplytstulpį. Jis pastatytas Zitos ir Rimanto
Patlabų sodybos kampe. Šeimininkai pasakoja, kad pastatyti koplytstulpį juos paragino iš
Tryškių į Dauginių kaimo bažnyčią aukoti šv. Mišių važinėjęs klebonas Henrikas Sirtautas.
Klebono idėją daugiau kaip prieš dešimt metų įgyvendino Tryškiuose gyvenantis
tautodailininkas Pranas Dužinskas.
Didysis akmuo prie koplytstulpio atsirado kiek anksčiau, praėjus melioracijai.
Kiek nustebino žinia, kad Zita Patlabienė jau nuo 1972 metų dirba eigule. Šeimininkę
sutikome neseniai grįžusią iš savo prižiūrimų valdų. O tos valdos — 813 hektarų miško. Moteris
pasakojo, kad rūpesčių netrūksta: kasdien tenka apžiūrėti jai priklausančią teritoriją, nurodyti,
kas ką turi dirbti, bendrauti su medienos pirkėjais, tvarkyti dokumentaciją, kas mėnesį
atsiskaityti Kapėnų girininkijos vadovui.
37
MOKĖSI UŽSIENYJE
Iš Telšių rajono Maldenių kaimo kilusi eigulė į Savariną atvažiavo 1970-aisiais. Su vyru
Rimantu susipažino daug anksčiau, susituokė prieš keturiasdešimt dvejus metus. Rimantas —
taip pat miškininkas, gyveno kaimynystėje esančioje Birbiliškėje, jo tėvai kilę iš Šilalės rajono.
Sutuoktiniai sako, kad iš ten ir tokia reta mūsų kraštuose Patlabų pavardė.
Rimantas pasakojo, kad toli teko eiti į mokyklą: jis baigė už penkių kilometrų esančią
Užsienio pradinę, vėliau teko mokytis Nerimdaičiuose, iki kurių — šeši kilometrai. Zita mokslus
baigė Tryškių vidurinėje. Specialaus miškininko išsilavinimo moteris sako neturinti. Pasak jos,
tais laikais, kai pradėjo dirbti, valdžia džiaugėsi, kad yra kas tai daro, ir jokių mokslų
nereikalavo.
DIRBDAMI TURTŲ NESUSIKROVĖ
Patlabų nuomone, netingint dirbti, kaime gyventi nėra blogai. Miškininkas sako, kad tekdavę
ilgai ir sunkiai dirbti. Taip Rimantas prarado ir sveikatą. „Per savo amžių jokių didelių turtų
nesusikrovėm. Auginam gyvulius, parduodam tik pieną, pasipjovę kiaulę pasidalijam su vaikais,
nes jiems reikia padėti”, — pasakoja Zita.
Sutuoktiniai užaugino dvi dukteris. Abi ištekėjusios: vyresnioji Ilona dirba buhaltere
Garliavoje, jaunėlė Vilma liko čia pat ir dirba žemėtvarkininke Viekšnių seniūnijoje.
Aplanko savo senelius ir anūkai: trys mergaitės ir vyriausiasis dvidešimt vienų Martynas, šiuo
metu studijuojantis Kauno kūno kultūros akademijoje.
SODYBOJE — „BAŽNYČIA”
Savarinoje iš tolo matyti ryškiai žalia spalva dažytas Zitos ir Jono Narkų gyvenamasis namas.
Dar į akis krinta šalia stovinti didelė daržinė. Vietos žmonės juokauja, kad ji panaši į bažnyčią:
reikia tik kryžių pakabinti.
Ūkio šeimininkas pasakoja, kad ją pastatė maždaug prieš trylika metų — Vagnoriaus ir
Šleževičiaus laikais, kai už toną grūdų mokėjo po 700 litų, tad buvo nusiteikę stipriai
ūkininkauti. Greitai kaina nukrito iki 300, tad daržinė dabar tinka traktoriui, kitai technikai
laikyti.
Gyvenamąjį namą iš Degimų kilęs Jonas pasistatė prieš 35 metus. Tada Savarinoje buvo
numatyta steigti gyvenvietę, bet vėliau žmonės susikėlė į Kapėnus. Jonas buvo vienas
paskutiniųjų, kuriam buvo leista čia įsikurti.
Tais laikais šiame ir aplinkiniuose kaimuose gyveno beveik vieni rusai. Narkai buvo bene
pirmieji, apsigyvenę jų kaimynystėje. Po kelerių metų parsikraustė ir lietuviai Patlabai.
PRISIMENA ŽYDŲ PYRAGAIČIUS
Žmonos Zitos gimtinė — Maldenių kaimas. Pora susituokė prieš 50 metų. Jonas dirbo
laukininkystėje brigadininku, tad nusižiūrėjo lauko darbininkę, kuri, pasak jo, nurodant darbus
mažiausiai „sporijosi” (ginčijosi — V. M.). „Jeigu išgyvenome tiek metų ir žmonos nepakeičiau,
matyt, teks gyventi ir toliau”, — juokauja Jonas.
Mums kalbantis, Jonas rankose sukiojo dėžutę nuo širdies veiklą gerinančių vaistų.
Pasidomėjau, ar jam tokių reikia. Vyriškis paaiškino, kad tai žmonos vaistai. Išgėrusi jų, jaučiasi
geriau. „Man tokių nereikia, aš kartais pavartoju 11-12 litų kainuojančių”, — subtiliai juokavo
Jonas.
Mokėsi vyriškis iš pradžių Degimuose, vėliau Tryškių progimnazijoje. Ir dabar prisimena,
kaip kartą drauge su tėvu, kuris su draugu užėjo į žydų smuklę išgerti pusbutelio, ir Jonas gėrė
arbatą ir valgė bandelę — buvusi labai skani. Anksčiau Tryškiuose gyvenę daug žydų, vėliau,
pradėjus kilti gaisrams, jie dingo.
DŽIAUGIASI DUKROMIS IR ANŪKAIS
Trejais metais už Joną jaunesnė Zita labai džiaugiasi savo atžalomis — dukromis Stase ir
Danute.
Rodydama nuotraukas ir iškarpas iš laikraščių Zita pasakojo, kad Stasė gyvena Viekšniuose, o
antroji įsikūrė Krakiuose. Jauniausiajam anūkui Krisčiui — 15 metų, vyriausiajam, Danutės
sūnui Dariui, rudenį sueis 26-eri. Šiuo savariniškė itin didžiuojasi, kadangi jis, studijuodamas
Vilniuje, dirbo mažeikiškio Seimo nario Jono Jurkaus, vėliau finansų ministro Algirdo
Butkevičiaus padėjėju.
38
„Kur pamatau Dariaus nuotrauką, tuoj ir pasidedu. Mano Darelis sėdi laikraštėlyje. Nenori
ženytis, liepiam, liepiam, norėtųsi tų proanūkių, o jis tik juokiasi”, — sklaidydama laikraščius
porina Zita.
Turi Narkai ir vienintelę anūkę Aušrą, ir dar vieną anūką.
VIENINTELIS SAVARINOJE
Visai šalia Narkų įsikūrę Danutė ir Viktoras Chriščinavičiai. Viktoras — vienintelis iš tų
Lietuvos rusų, likęs Savarinoje. Vienas jo brolis gyvena Viekšniuose, kitas, pats vyriausias —
Telšių rajone, Pabalvėje.
Žmona Danutė dirba Kapėnuose, individualios įmonės buhaltere. Kai lankėmės, Viktoro
žmona buvo darbe. Gerokai per šešiasdešimtį perkopęs vyriškis pasakojo, kad jis Savarinoje
gimęs ir augęs, čia ir ūkininkavo. Tiesa, gyveno ne toje vietoje, kur dabar: kiek tolėliau
buvusiuose namuose, ten dabar likęs tik ąžuolas.
Rusai šiose apylinkėse atsiradę dar prieš 1917 metų revoliuciją. Išparceliavus jų dvarus, ūkius
Baltarusijoje, jie buvo atkelti ir apgyvendinti čia. Anksčiau netoliese buvęs dar vienas rusų
kaimas — Bubulynas [Bobulina]. Vėliau jo tautiečių vis mažėjo: vyresnieji išmirė, kiti išvažiavo
gyventi kas kur.
TUOKĖSI CERKVĖJE
Dabartinis Chriščinavičių namas statytas prieš penkiolika metų. Dabar šeimininkas
susigrąžino tėvų žeme, ūkininkauja, augina gyvulius. „Turim penkias karves, kitų gyvulių, tad
reikia ir ravėti, šienauti, nusiimti derlių, tik spėk suktis”, — apie kasdienybę neskubėdamas
pasakoja Viktoras.
Mokėsi vyriškis septynmetėje mokykloje Degimuose. Su žmona, kilusia iš Telšių rajono,
atsitiktinai susipažino Žemaitijos sostinėje, susituokė prieš 15 metų. Viktoro žmona — katalikė,
tad „šliūbą”, anot jo, teko imti Viekšnių stačiatikių cerkvėje, kuri yra savotiškas likusių rusų
centras. Mišriai santuokai iš Telšių atvykstantis popas neprieštaravo.
Sutuoktinių sūnus Valentas mokosi Viekšniuose, vienuoliktoje klasėje. Tėvas apie sūnų sako,
kad jis esąs drausmingas, gerai mokosi, tad viduriniu mokslu neapsiribos — žada studijuoti.
DIRBO FERMOSE
Penkiasdešimt šešerių Eugeniją Visockiene radome užsiėmusią su anūkėmis. Savarinoje
moteris gyvena jau per 30 metų. Dvylika metų Eugenija našlauja. Iš pradžių su mama gyveno
Žibikuose, vėliau persikėlė į Kapėnus.
Ūkvedys Kaminskas prišnekino pereiti dirbti į Degimuose buvusią fermą. Tada moteris
apsigyveno netoli Savarinos, laukuose buvusioje tuščioje trobelėje.
Po metų susipažino su traktorininku dirbusiu Vitalijumi, kuris ją ir parsivedė į tėvų namus.
Nuo tada Eugenija čia ir gyvena. Praėjus pusmečiui po santuokos, gimė sūnus. Vėliau gimė dar
trys dukterys.
Sūnus šiuo metu įsikūręs Latvijoje, viena dukra — Ventoje, kitos — gyvena drauge.
GYVENTI NELENGVA
1992-aisiais metais pasiligojo vyras, o po kelerių metų Eugenija tapo našle. Drauge su į
svečius iš Degimų atėjusia Lida Ivanavičiene, taip pat našle, Eugenija svarstė, kodėl tie vyrai taip
greitai miršta: „Ar jie tokie silpni, ar mes labai reiklios ir greitai juos nuvarom į kapus?” —
dalijosi mintimis likimo draugės.
Dabar moteris turi penkis anūkus: vyriausiajam Gedvydui — šešeri, o čia pat kieme
vaikščiojančiai ir į šaltą orą bei dulksną nekreipiančiai dėmesio Monikai — pusantrų metų.
Moteriškė skundėsi, kad šiais laikais gyventi nėra lengva: darbo neturi, be to, ne bet ką gali
dirbti, nes pernai patyrė kojos traumą, iš darbo biržos gauna trisdešimties litų pašalpą, tad sukasi,
kaip išmano. Eugenija neįsivaizduoja, iš kur galėtų paimti pinigų akių operacijai, nes vis silpniau
mato.
KEIKSNOJA ESAMĄ TVARKĄ
„Kai buvo darbo, buvo daug geriau. Gaudavom atlyginimą, įvairias priemokas, premijas.
Tikrai negalėjome skųstis. Gerai dirbau, nei kokia girtuoklė ar valkata buvau. Bet kas gali
paliudyti. O dabar nieko. Ar tai taip valdžia atsidėkoja? Nesvarbu, kad aš turiu karvę, kiaulelę
39
pasiauginu, bet juk reikia žmogui ir duonos, ir cukraus pirkti. O iš kur? Ar iš tų trisdešimties
litų?” — keiksnojo esamą tvarką Eugenija.
Buvo nuėjusi į „Sodrą”, ten jai pasiūlė priešlaikinę pensiją. Bet sužinojusi, kad vėliau, kai
gaus tikrą pensiją, gautus pinigus išskaičiuos, Eugenija tokių paslaugų atsisakė. „Iš kur aš žinau,
kiek man tada beliks ir kaip reikės gyventi?” — klausė moteris.
PERKA AUTOPARDUOTUVĖJE
Eugenija pasakoja, kad keletą kartų per savaitę — ketvirtadieniais ir šeštadieniais — į
Savariną atvažiuoja autoparduotuvė, tad pagrindines prekes, maisto nusiperka čia.
Prireikus pasiekti už keturių kilometrų esančius Kapėnus, per kuriuos kursuoja autobusas,
pasinaudoja mokinius vežiojančiu autobusiuku. Maršrutinio autobuso seniai nebesą: Eugenija
abejoja, kas juo bevažiuotų — aplinkiniai gyventojai beveik visi turi nuosavas mašinas.
Kiek prasčiau esą žiemą, kai užpusto kelius, bet tai, pasak Eugenijos, pasitaiko ne taip dažnai,
tad ir bėdoti nesą dėl ko.
NEPARVEDA MARČIOS
Kastuvo pasiskolinti atėjusi L. Ivanavičienė pasakojo, kad prieš kelias dienas krito veršis, tad
reikią jį užkasti. Moteris sakė, kad Degimuose ji su savo sūnumi ir anūku liko vieninteliai
gyventojai.
Įsikūrė buvusioje Degimų mokykloje — ten, kur kažkada pati mokėsi. Savo ištuštėjusiame
kaime moteris gyvena trisdešimt metų, palaidojo du vyrus.
Gyventi kitur, pas vaikus, Lida nenori — būsianti našta.
Su darbu prastai ir jai. Neturi jo ir 24 metų drauge gyvenantis anūkas, tad vyrukas dirba ten,
kur kas pasamdo.
Moteris sakė turinti penkis anūkus, bet visų vardų nebeprisimenanti. Burnoja Lida kartu
gyvenantį sūnų, kuris marčios niekaip neparveda.
Savarinos gyventojai visi kaip vienas sakė sugyveną gerai, kaimynais nesiskundžią, žiną vieni
kitų bėdas, džiaugsmus, bet nelabai tikį, kad kaimas kada nors atjaunės: jaunus žmones vis labiau
vilioja miestas.
40
SKLEIPIAI
Dvaras ir viensėdis, vėliau kaimas
Lietuvos apgyventos vietos: Pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo
duomenys. — Kaunas, 1925. — 738 p. — P. 152, 691. — Tekste:
Skleipių dvaras: 10 km. iki Viekšnių geležinkelio stoties, 7 km. iki Viekšnių pašto, 32
gyventojai.
Skleipių viensėdis: 10 km. iki Viekšnių geležinkelio stoties, 7 km. iki Viekšnių pašto, 44
gyventojai.
Viekšnių dvaruose vasarodavo Sim. Daukantas // Verslas: Savaitinis lietuvių prekybininkų,
pramonininkų ir amatininkų laikraštis. — 1937. — Nr. 29—30 (283—284). — Liep. 16. — VI
metai. — P. 5. — Tekste:
Skleipių dvaras, 9 klm. atstu nuo Viekšnių miestelio, Virvytės dešiniajame krante. Prieš karą
dvarą valdė Kanapackis, šiuo laiku valdo pasidalijusios Kanapackio dukterys.
Biržiška Mykolas. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose (Iš 1882—1901 m. atsiminimų,
pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 34, 64. — Tekste:
„Skleipiai priklausė Urbonavičiams, Čaplinskiams, net danams. Danas Madzenas prieš karą
buvo pas mus Kamanų pusėje Sprogiškių dvarą nusipirkęs, bet po karo buvo priverstas
likviduotis ir pardavė jį lietuviams; dalį pirko jaunas Viekšnių vaistininkas Juozas
Aleksandravičius. [...]. Bal. 12 (24) d. [1863 m.] sukilėliai pasirodė Viekšnių apyl. Kontrimų
Birbiliškėje ir Tučiuose, Stankūno Skleipiuose, Paulavičiaus Pavirvytėje, asesoriaus
Bagdzevičiaus Gyvoliuose.”
Восстание в Литве и Белоруссии 1863—1864 г. — Maskva, 1965. — P. 192, 193. —
Tekste: Kauno gubernatoriaus G. A. Krigerio pranešimas apie sukilėlių būrių veikimą.
1863 04 12 Pisarskio būrys buvo užėjęs į Kontrimų Birbiliškės ir Tučių dvarus, kunigaikščio
Liubeckio Kapėnus, Stankūno [gal Skleipius], Paulavičiaus Pavirvytę, Bogdzevičiaus Gyvolius.
— [Tekste rusų kalba Skleipių pavadinimas iškraipytas].
Janušienė J. Partijos reikalo teisumu... // Vienybė. — 1983. — Rugpj. 9. — Tekste:
„1948-ųjų rugsėjį Skleipių malūne pasalūniškai buvo nužudytas [S. Masiulio] žmonos brolis
S. Šaulys.”
Rozga Leopoldas. Klestėjimo žaizdos // Vienybė. — 1989. — Geg. 20. — Tekste:
Dvarai. Pavirvytės dvaras: „Vaizdas dar liūdnesnis, kai pasiklausėme Antaninos Banienės, čia
kadaise vaikystėje kalakutus ganiusios, prisiminimų: kaip žemyn prie upės leidęsi gėlynai, kokie
dailūs buvę laiptai, o parke jazminų krūmai apkarpyti kaip siena kvepėdavę žiedais. Vietoj
buvusio dešimties hektarų sodo — plyna vieta, jau nebelikę alėjų, kurios vedusios į gretimą
Skleipių dvarelį, merdi neprižiūrimas parkas.”
Šiaulienė-Keršytė Eleonora. Nekaltas kraujas kaltina // Vienybė. — 1990. — Rugpj. 7. —
Visas tekstas:
Liepos 14 d. „Vienybėje” išspausdintas straipsnis „Perkelti palaikai” ir mane papiktino.
Baisiausia tai, kad bijote tiesos. Kodėl neaprašėte. P. Šiurkaus brolių, S. ir J. Šiušų atliktus
darbus, besislapstant miške? Kokia turėtų būti gėda tikintiesiems, kokia niekšybė — su
bažnyčios apeigomis už kruvinus grašius palaidojo žmogžudžius. Jie ne save saugojo. Jie
žiauriausiai kankino ir žudė nekaltus žmones.
1947 m. liepos 23-iosios naktį buvo nužudyti 4 vyrai: Šauklys Antanas Ramoniškės kaime,
Pavirvytės kaime — broliai Daveikiai, Tervainis, Skleipiuose — Sopronovų šeima. Tai miško
brolių vienos nakties darbas. Tų, kuriuos taip garbingai palaidojo. Šaukliui sudaužė veidą
šautuvo buože, tada šovė. Su Šaukliu kartu miegojo augintinis, Laureckas Bronius, 13 metų
41
berniukas. Šauklys augino jį, našlaitį. Už ką nušovė anuos vyrus? Už ką šiandieną Laureckas
vietoj sveikos kojos turi nešioti protezą? Juk gyvi liudininkai tebesame. Tai tų žmogžudžių,
Šiurkaus ir Šiušų, darbas. Nepaslėpsite nieko.
O kiek tų žiaurių žudynių žinome — nė į dešimt tokių lapų nesurašysi.
Ir dar rašoma, kad kažin kokia moteris užgavo žmogžudžių artimųjų širdis, sakydama tiesą.
Kodėl bijot rašyti tos moters pavardę? Tai tikras žmogus. Jai gaila tų žmonių, kuriuos išžudė
banditai. Rašoma, kad kažkas išdavė tuos žmogžudžius. Kas juos išdavė? Nekaltas kraujas
šaukėsi Dievo, jei jūs juo tikite. Banditai patys save išdavė nekaltų žmonių žudymu.
Tebūnie prakeikti žmogžudžiai.
Eleonora ŠIAULIENĖ-KERŠYTĖ
P. S. Atleiskite už klaidas. Aš Sibire nebuvau. Negalėjau baigti aukštojo mokslo, kaip kad
labai daug išvežtųjų baigė.
O tada tarnavom pas buožes. Aš ištarnavau 10 metų. Turbūt nė vienas samdinys nebaigė
aukštųjų mokslų, nors ir kaip troškome. Liko toj laisvoj Lietuvoj baigti keturi skyriai.
NUO REDAKCIJOS: Jūsų minimo straipsnio autorė tik aprašė palaikų perlaidojimą ir pati nei
teisino, nei kaltino perlaidojamųjų. Manome, kad laikraštis turi aprašyti visus svarbesnius
įvykius, o jau vertinti juos — kiekvieno iš mūsų širdies ir sąžinės reikalas.
Ivanauskas E. Lietuvos pinigų lobiai: Paslėpti 1390—1865 metais. — Vilnius, 1995. — P.
210, 233, 304. — Tekste: Kapėnai: „1929 m. B. Kondratavičius, ardamas dvaro lauke,
vadinamame Pamiškės žeme, rado molinę gertuvę su monetomis. Tai buvo Jono Kazimiero
variniai 84 šilingai. Minėta žemė buvo neseniai pradėta arti.”
Viekšnių seniūnijos kaimai 1996 metais. — Viekšnių seniūnija. — 1996. — Rankraštis. —
Tekste: Skleipių kaime 1 ūkis — 2 gyventojai.
Viekšnių seniūnijos kaimai 1998 metais. — Viekšnių seniūnija. — 1998. — Rankraštis. —
Tekste: Skleipių kaime 1 ūkis — 2 gyventojai.
Riauka Adomas, Degutis A. Rezistentai // Vienybė. — 1998. — Lapkr. 26. — Tekste:
„Kruopiškio Prano Beleckio [...] pastangomis buvo sukurtas Žemaičių apygardos Šatrijos
rinktinės Vyčio būrys. Jis būriavosi Purvinės, Ramoniškių miškuose. [...]. Vietinei tarybinei
valdžiai jie pridarydavę didelių nemalonumų — Skleipių malūne buvo nukauti 4 saugumiečiai.”
Olšauskytė-Urbonienė Stefanija (gimusi 1923 m. Pievėnuose, gyvenusi Skleipių dvare,
Gudų kaime, dabar gyvenanti Viekšniuose). Skleipių dvaras // Alvydui Adomaičiui ir Broniui
Keriui. — 1999. — Žodžiu:
Niekas neprisimena, kada Skleipių dvarą statė. Skleipių dvaras buvo už kokių 400 metrų nuo
Skleipių malūno vietos į rytus, šiaurės rytus, link Pavirvytės dvaro. Beveik visi pastatai buvo ant
kalno. Seniau buvo namas (rūmas), klėtis su rūsiais po ja, daržinė, kūtės, du kumetynai. Vienas
kumetynas ir kūtės buvo pakalnėje. Kumetynas buvo netoli pušies, šaltinio.
Dabar dvaro vietą net rasti sunku — vien žole apaugusios pievos. Šiauriniame dvaro žemių
pakraštyje pradėtas imti žvyras. Šiaurėje Skleipių dvaro žemes nuo Pavirvytės dvaro žemių skyrė
iš rytų į vakarus, į pakalnę, Virvytės link einantis keliukas. Nuo keliuko kiek į pietus, išgraužęs
kalne sau vagą, žemyn į Virvytę tekėjo upelis. Dar kiek į pietus, ant kalvelės ir buvo dvaro
pastatai. Nuo pastatų į pietus buvo dar šiek tiek dvaro žemės. O dar toliau į pietus jau Kapėnų
dvaro žemės, žemės tų žmonių, kurie valdė malūną.
Ant kalno prie dvaro buvo daugybė akmenų. Kokių gražių, kokių juodų! Akmenų begalybės
buvo. Tėvas sakydavo, kad čia milžinai norėję bažnyčią statyti. Kai dvarą dar valdė
Urbonavičiai, dvare viešėdavo vaistininkas Vincentas Aleksandravičius su šeima. Sūnus Juozas
Aleksandravičius, dar mažas lakstęs šiame dvare, mums pasakojo, kad jo tėvas Skleipius vadinęs
Slepiais, nes per karus kalne būdavo slėptuvės. Aleksandravičiai pasakodavę, kad Skleipių
dvaras pastatytas ant milžinų kapų. Todėl visi, kas čia gyveno, nusigyveno. Ir visur čia visiems
42
vaidendavosi. Skleipių dvare, kambariuose, aplink dvarą ir prie Skleipių malūno — visur
vaidendavosi.
Dvaro namas (rūmas) buvo didelis — 15 metrų ilgio, 9 metrų pločio. Aplinkui daug medžių
— liepų, klevų. Liepos buvo gražios, storos — neapkabinamos. Ąžuolų buvo, bet jie dar buvo
jauni. Sodas buvo. Prie gonkų augo labai gražus medis. Obels aukštumo, su lapais, nelabai
storas, bet senas, šimtametis. Žydėdavo porą mėnesių skaudžiai ružavais žiedais. Koks gražumas
žiedų — nemoku pasakyt! Kiek klausinėjom, niekas nežinojo jo pavadinimo. Audra užėjo ir
nuvertė. Daug metų dairaus tokio medžio, bet niekur nerandu.
Skleipių dvare visų pirma gyveno toks Urbonavičius. Kai Urbonavičiai tėvai mirė, liko
ponaitis, senas kavalierius. Ir prisitaisė prie to ponaičio toks lenkas. Sužinojo, kiek turi turto,
pinigų. Kartą pasikinkė porą gerų arklių ir išvažiavo abudu į Klaipėdą, Palangą. Klaipėdoje
ponaitį įkišo į maišą ir išmetė į jūrą. Tas lenkas grįžo į dvariuką, mergėms ir vaikiams pasakė,
kad ponaitis liko restoranuose, o jam liepęs paimti visus pinigus ir atvežti į Klaipėdą. Paėmė
viską ir išvažiavo. Važiavo ir išvažiavo. Niekas jo daugiau nebematė. Urbonavičiaus giminaičiai
dvarą pardavė.
Po kiek metų tą dvarą nupirko vokietis Kanapeckis. Jis turėjo kelias dukteris. Viena ištekėjo
už Saunoriaus. Saunoriai pasiliko gyventi čia, o Kanapeckis su viena dukterimi išvažiavo į
Vokietiją. Saunoriai turėjo dvi dukteris, bet abi mirė. Po kiek laiko mirė ir Saunorienė.
Mūsų tolimi giminaičiai Natkevičiai prie Klaipėdos turėjo gražų ūkį. Kai vokiečiai užėmė
Klaipėdos kraštą, varė lietuvius laukan. Natkevičiams valdžia jų ūkį prie Klaipėdos išmainė į
Skleipių dvarelį. Natkevičiai, jau senukai, atvažiavo į Skleipius nepatenkinti. Jie čia gyveno ir
dar davė dvarelį ant rendos. Natkevičių duktė ištekėjo už Adomaičio. Adomaičiai irgi čia gyveno.
Mums pradžioje tą dvariuką irgi teko rendavoti. Su Adomaičiais gyvenom kartu apie 12 metų.
Paskui jie išsikėlė kitur. Viską, kas liko iš ūkio, nupirkom iš jų už 4000 rublių. Padėjom
nukaršinti senąjį Natkevičių, o Natkevičienė paskui išvažiavo pas dukterį. Kai ištekėjau,
persikėliau pas vyrą į Gudų kaimą. Mano sesuo čia gyveno ilgiau — kol pradėjo viskas griūti.
Klėtį ir jau apgriuvusią daržinę nugriovė kolūkis.
Mano tėvas Jonas Olšauskas (palaidotas Viekšnių senosiose kapinėse) buvo prelato
Konstantino Olšausko giminaitis. Mano tėvo motina, atrodo, Domicėlė, buvo prelato Olšausko
sesuo. Prelatas Olšauskas buvo mano tėvo dėdė.
Mano tėvas ir mes praradom viską. Domicelė Olšauskytė, būdama pana, įsigavo vaiką —
mano tėvą. Domicelės tėvai — senieji Olšauskai išvarė dukterį iš namų. Atsižadėjo jos ir brolis
— prelatas. Tad mano tėvas Jonas Olšauskas augo be tėvo ir be Olšauskų paramos. Jį pasiėmė
auginti Viekšniuose gyvenę bevaikiai Pocevičiai. Jie caro laikais Joną 6 metus leido į mokyklą
Viekšniuose. Jonas buvo labai gabus — vėliau išmoko 7 kalbas, groti vargonais, kitais
instrumentais. Smetonos laikų pačioje pradžioje pusantrų metų dirbo Nevarėnų policijos
nuovadoje. Vargonininkavo bažnyčiose. Vargonininkaujant Ūbiškėje, mirė motina. Ten ir
palaidota. Tėvas pergyveno dėl tokio likimo, prisiminęs motiną, verkdavo, mums nieko
nepasakodavo.
Paskutinė tėvo vargonininkavimo vieta — Pievėnų bažnyčia. Aš gimiau 1923 metais
Pievėnuose. Kai tėvui paraližavo vieną koją, jis groti vargonais nebegalėjo, tada ir persikėlė į
Skleipių dvarelį. Jis turėjo dvi žmonas. Mes esam jo ir antrosios žmonos, ManeikytėsOlšauskienės, vaikai. Jo ir pirmosios žmonos sūnus Aleksandras buvo savanoris ir žuvo, duktė
buvo ištremta ir tolimesnio jos likimo nežinome.
Kai tėvas mirė, buvau dar jauna, gal 20—21 metų. Jis mirė gal 73 metų amžiaus. Taip jau
išėjo, kad jo gimimo ir mirties metus galime tik apytikriai apskaičiuoti. Gimė gal laikotarpyje
nuo 1870 iki 1871 metų, mirė gal laikotarpyje tarp 1943—1944 metų.
Skleipių dvaro klėtis buvo ant kalniuko. Žemiau pro ją ėjo keliukas. Saunorius su broliu
pradėjo kasti prie klėties bulvėms rūsį. Mums rodė tą vietą prie klėties. Kada įsikasė gilyn iki
krūtinės, aptiko žmogaus kaulus. Sako, abudu su broliu dar jauni, nežanoti buvom. Pamieravom
rankų kaulus — buvo nuo žemės iki krūtinės. Sudėjom kaulus atgal ir tą duobę užkasėm.
Pakalnėje buvo mūsų kūtės, laikėm gyvulius. O dar žemiau, nuo senosios pušies į šiaurę, gal
mažiau kaip už 50 žingsnių, dar kiek nusileidus žemyn į Virvytės pusę, buvo šaltinis. Jis
niekuomet neužšaldavo — galėjo būt speigai begaliniai. Kai leisdavomės į pakalnę prie tvarto, iš
43
tolo matydavom — jau mūsų šaltinėlis garuoja. Ir sausio mėnesį eidavom nusiprausti, kojas
nusiplauti. Prie šaltinėlio sausio mėnesį žydėdavo baisiai gražios gėlės. Mes su seserimi
nueidavom, sėdėdavom ir džiaugdavomės tomis gėlėmis. Tiek gražūs smulkūs ružavi žiedeliai.
Niekur tokių daugiau nemačiau. Ateidavo balandžio mėnuo, jos ir nustodavo žydėti.
Ties dvaru, pavirvytėje seniau augo sena guoba. Žmonės kalbėjo, kad po ta guoba užkasti
pinigai. Guoba paseno, supuvo. Piečiau, arčiau prie dvaro, irgi pavirvytėje, dar tebeauga nelabai
aukšta sena pušis. Tėvas mėgdavo po ja gulėti. Pasakojama, kad seniau vienas kumietis po ta
pušim, netoliese norėjęs išsikasti rūsį bulvėms. Ir atkasė žmogų besėdintį. Sutrešęs, bet sėdi.
Pasakodavo, kad tai buvęs vagis. Žmonės jį užmušę ir įmetę į jau tada ten buvusį bulvių rūsį.
Mes ten irgi kasdavom rūsius, bet nieko neužtikom.
Ten, kur buvo Skleipių malūnas, seniau buvo Kapėnų dvaro žemė. Ten, sako, seniau buvo
Kapėnų dvaro fabrikas, gal popieriaus, vėliau stovėjo linų braukimo mašinos. Kada dalino
Kapėnų dvaro žemę, Šiaulys gavo 8 hektarus, Vėlavičius — 8 hektarus, Gumuliauskas — du ir
pusę hektaro. Kažkam teko tie 6 ar 7 hektarai žemės su pastatais. Vėliau viską nupirko
Kondratavičius ir padarė malūną.
Olšauskytė-Urbonienė Stefanija (gimusi 1923 m. Pievėnuose, gyvenusi Skleipių dvare,
Gudų kaime, dabar gyvenanti Viekšniuose). Svirkančių kapeliai // Alvydui Adomaičiui ir Broniui
Keriui. — 1999. — Žodžiu:
Čia palaidotas ir Šiaulėlis Kuostis [Šiaulys Kostas]. Dar mano tėvukas laidojo. Šiaulėlis
dalino žemę. Atėjo Šiūša pas Šiaulėlį į namus ir liepia įleist. Šiaulėlis neleid. Šiūša išmušė langą
ir lend į vidų. Su kirveliu, kur stogus deng, į kaktą Šiaulėlis. Ir nebelindo. Nebesušaudė anuo.
Praėjo savaitė ar dvi. Šiaulėlis išėjo į Skleipių malūną kortom lošti. Anie nuėjo pas Šiaulėlį ir
nerado namie. Tada iškratė iš lovos šiaudus, žinot, kaip seniau buvo, ir uždegė. Kas aniem
pasakė, kad Šiaulėlis išėjo į malūną. Sako, į malūną įėjo trys vyrai. Du įėjo į vidų, vienas
pasiliko tarpdury. Paklausė: „Katras esat Šiaulėlis?” „Aš”, — sako Šiaulėlis. „Eik šen”. Kai
nuėjo iki tarpdurio, pokšt į krūtinę ir nušovė.
Muturas Algimantas, Rozga Leopoldas. Tarpukario metų pramonė // Vienybė. — 1999. —
Birž. 5. — Tekste: „Ši upė [Virvytė] taip pat buvo „įdarbinta” Balsiuose (Mykolo Savicko
malūne), Skleipiuose (Bernardo Kondratavičiaus). [...]. Be Vlado Sirutavičiaus kartono fabriko
Kairiškiuose, veikė ir nedidukas fabrikėlis Kapėnuose, priklausęs Dovydui Jaršauskui.”
Gajauskas Saulius. Antrasis Puntukas Skleipiuose // Vienybė. — 1999. — Birž. 15: ir
nuotraukos. — Tekste:
„Skleipių kaime hidroelektrinę ant Virvytės upės pradėjo statyti Mažeikių „Ekamos” firmos
statybininkai. [...]. Kasamo kanalo trasoje aptiktas įspūdingų matmenų riedulys [akmuo].
Gamtininkai mano, kad tai sakralinis [šventas] mitologinis „dievų stalo” akmuo. [...]. Į būsimos
Skleipių hidroelektrinės statybvietę nuvykome kartu su Ventos regioninio parko direktoriumi
A. Adomaičiu, vyr. biologu I. Jašinsku ir vyr. geografu D. Triaušiu. „Akmenėlis” išties įspūdingo
dydžio. [...]. Gamtosaugininkai sakė, kad riedulio [akmens] apimtis 17 metrų, ilgiausia viršaus
kraštinė 5,40 m., plotis — 3,70 m. Parametrai rodo, kad akmuo yra 72 kub. m. ir sveria apytikriai
150 tonų. [...]. Skleipių hidroelektrinė statoma greta buvusio Kondratavičiaus dvaro, gražioje
Virvytės kilpoje.”
Šverebas Povilas. Pas kaimynus pasidairius // Būdas žemaičių. — 1999. — Rugpj. 10. — Nr.
60 (197). — Visas tekstas:
Atrodo, kad mūsų krašte nestokojama įvairių tyrimų institutų bei tarnybų, o žiniasklaida vos
ne kasdien suranda kokią įdomybę. Ne taip seniai per vieną televizijos informacinę laidą rodė ir
aiškino apie Skleipių kaime atkastą didžiulį akmenį, sietiną su senąja baltų religija, kurį
mažeikiškis verslininkas ruošiasi užkasti ar susprogdinti. Iš pateikto teksto galima suprasti
įvairiai: kapitalas barbariškai naikina mūsų reliktus, Lietuvoje menkai tirtas šis palikimas, niekas
jo tinkamai nesaugo. Daug ką paaiškino vėlesnė laida, kurioje pasidžiaugta, jog į vieną vietą
surinkta Vilniaus istorinių tyrimų medžiaga, nustatyta, kad yra daug netyrinėtų pastatų. Kalbama
44
apie senamiestį, įtrauktą į pasaulinės reikšmės kultūros paveldo registrą. Tai ko tikėtis atokioje
provincijoje, kaip Skleipiai, esantys 7 km. už Viekšnių. Grupė mažeikiškių smalsumo vejami
nuvyko ten, kad savo akimis galėtų pamatyti, savo nuomonę susidaryti.
Akmuo
Iš tolo pasigirdo galingos technikos riaumojimas. „Straubliais” mojavo ekskavatoriai, nosimis
žemę rausė traktoriai, plušėjo gyvoji darbo jėga. Šiais laikais retai beišvysi tokį vaizdą, kuris
būdavo apibūdinamas — darbo frontu. Jo centre pūpsojo didžiulis riedulys. Iš visų pusių
apkastas, todėl jokio kultūrinio sluoksnio, galinčio atskleisti praeitį, nelikę. Archeologijos
mokslui jis tapęs nebyliu. Nematavome jo gabaritų, bet skaičiai turėtų būti iškalbūs. Ilgis,
manau, daugiau kaip 5 metrai, plotis mažesnis. Aukštis apie 4 metrus. Į apačią šiek tiek
praplatėja. Jeigu remsimės labai nepatikima knyga „Lietuvos gamtos paminklai”, išeitų, kad tai
didžiausias akmuo Akmenės rajone. Žibikų miške gulintis Juodasis-Meilės yra 4,1x2,9x1,l m
dydžio. Mūsų Geidžių akmuo, vadinamas Trobele, Pirtele, nors yra žymiai didesnis, nei minėtoje
knygoje rašoma, bet naujai atkasto Skleipių akmens dydžio nesiekia. Liūdniausia matant nuo
saulės įdegusį akmens viršugalvį. Aišku, kad jo nepastebėti buvo neįmanoma. Atrodo, jog prieš
suderinant tokių mastelių darbus, būtina apsilankyti vietoje. Nereikėtų bereikalingai aiškintis,
sutaupytume (nors ir svetimų) pinigų.
Nenutoldami nuo gražuolio riedulio, grįžkime prie pagoniškojo sluoksnio. Apie visus
mitologinius objektus yra krūvos padavimų, įvairiausių pasakojimų. Dažnai prie jų yra išlikę
šaltiniai, ąžuolynų ar kitų sengirių kontūrai, netoli būna senovinės gyvenvietės, piliakalniai,
senkapiai. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje nusistovėjus taikai, didikai galėjo palikti
įtvirtintas gyvenvietes ir apsigyventi kitose vietose, bet per daug nenutoldavo, todėl pastebimas
ryšys piliakalnis — dvaras. Kraštovaizdžio ekspertas K. Labanauskas mano, jog dvarų parkai yra
dažnai kuriami panaudojant pagoniškąsias giraites, žvėrynus. Žodžiu, vietovė turi būti seniai
žmonių įsisavinta. Kokia padėtis Skleipiuose?
Keli paklausti vietiniai gyventojai jokių pasakojimų apie akmenį nežinojo. Tiesą pasakius, jų
šaknys šioje žemėje siekė tik pokario laikotarpį. Ventos regioninio parko direktorius tada mums
tik paaiškino apie greta buvusius šaltinius ir, kad praėjusią savaitę reikalo panagrinėti buvo
atvykęs V. Vaitkevičius (vienas perspektyviausių mitologinių objektų tyrinėtojų Lietuvoje. Dar
studentu būdamas jis paruošė ir išleido knygą „Senosios Lietuvos šventvietės Lietuvoje.
Žemaitija.”). Anot direktoriaus, jis neabejoja, kad tai pagoniškos šventyklos reliktai. Įrodymas —
trys upės, tekančios iš pietų į šiaurę, esančios šalia viena kitos, vietovės orientavimas į Šatriją,
kurios, kaip centrinės žynyčios kryptis — pats Egiptas. Kitas toks centras, kaip Skleipių, turėtų
būti Laižuvoje. Nustebau išgirdęs tokius teiginius, o atsitokėjęs sugalvojau „pasukti” pačiam
V. Vaitkevičiui, kuris, nustėro nuo mano kalbų. Jis paaiškino, kad už 5 km kūpso Gyvolių
piliakalnis, arčiausiai iš žinomų, kad Pavirvytės kaime yra archeologų kasinėtas senkapis, o visai
netoli akmens — dvaras. Neabejotinai, kad vietovė seniai sukultūrinta, todėl pareigūnams,
derinusiems hidroelektrinės dokumentaciją, į tai reikėjo atsižvelgti. Nukasta akmens aplinka
nieko negali pasakyti. Apie Egiptą, Šatriją, Laižuvą, upes... direktoriui prišnekėjo su juo atvykęs
L. Balsys. Viskas tapo šviesiau. Supratau, kad drąsiausios hipotezės tuoj virsta dėsniais, o po
kiek laiko — gal legendomis.
Dvaras
Jis man buvo girdėtas, nes Renavo dvare 1868—1871 m. mokytojavęs žymusis švietėjas
pirmojo lietuviško metskaitliaus (išleistas 1846 m.) autorius L. Ivinskis viename laiške skundėsi,
jog jam per tolima kelionė į Pavirvytį, kur gyvena jo draugas J. Paulavičius.
Skleipių ir Pavirvytės kaimai ribojasi, todėl pakilę į Virvytės šlaito keterą, pamatome didelį L
formos medinį pastatą. Nors jį senokai beglobojo tikro šeimininko ranka, bet didikų kultūros
dvasia jaučiama. Mažeikių rajone tokių analogų nėra. Galima lyginti tik su Biržuvėnų Telšių
rajone. Apkalo pjaustiniai, prieangio pagražinimai, gegnių profiliavimai, lubų balkių
nuosklandos, didžiulis kaminas daro įspūdį. Dvaras kaip ansamblis sunaikintas, nes be
gyvenamojo pastato dar išlikę ledaunės fragmentai. Nėra ir rėminančios alėjos. Jeigu likę, tai
pavieniai medžiai. Senojo kelio sankasa rodo, kad anksčiau į dvarą buvo patenkama nuo upės.
45
Po Juozapo Paulavičiaus mirties dvarą paveldėjo sūnus Edvardas (1837—1894). Jis buvo
vedęs M. Šaniauską (1840—1905). Turėjo didelę šeimyną — 4 sūnus ir 5 dukras. Daugelis
Paulavičių atžalų ištekėjo, vedė lenkes ir ten gyveno. Pereinant nuo Lietuvos Didžiosios
Kunigaikštystės piliečio sampratos ir apsisprendimo, kad turi būti lietuvis ar lenkas, tai tik
Jadvygos palikuonė Vanda tapo mūsų respublikos piliete. Jos tėvas Daugirdas buvo lietuviškos
orientacijos. Vanda ištekėjo už rašytojo Balio Sruogos ir gan ženkliai dirbo istorijos srityje.
Viena iš Paulavičių dukrų ištekėjo už Lenkijos prezidento Moscickio sūnaus, bet jauna mirė.
Knygoje „Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose” kitas bajoras M. Biržiška rašo: „Esu tikras, kad
bet kuris šios malonios dvarininkų šeimos narys, Lietuvoje sulaukęs nepriklausomybės, būtų
virtęs labai artimas jaunai lietuvių šviesuomenei”. Kitoje vietoje prisimena, kaip Edvardas buvo
įsteigęs lenkišką kilnojamą knygyną, turėjusį 12 narių, kiekvienais metais pirkdavusių knygų už
5 carinius rublius. Nariai buvo visi aplinkiniai dvarininkai. Tarp jų — būsimo profesoriaus bei
Vasario 16-osios akto signataro tėvai, S. Daukanto bičiulis Kontrimas, Viekšnių vaistininkas
Aleksandravičius. Vien kelios pavardės atskleidžia bajorų kultūros palikimą, o jos augimo terpę
ir situaciją geriausiai keliais žodžiais škicuoja M. Biržiška, apibūdindamas E. Paulavičių:
„Prisimenu skambinantį fortepijonu, dainuojantį lenkiškas dainas, ypač liaudies ir vaikų, bet
linksmai traukiantį lietuvišką dainelę „Ir vėl, ir vėl nedėlioj šventa”. Rašo, kad dvarininkai buvo
draugiški, svetingi, gerai sugyveno su kaimynais. Suprantama, ir suvokė save kaip to luomo
atstovą. Vėliau Pavirvytės dvaras parduotas notarui V. Nagurskiui. Keista, bet 1973 m. paminklų
sąraše jam nesuteiktas net vietinės reikšmės objekto statusas. Gal šiandieną tai naujai išaiškintas
paminklas, bet realių pastangų jo gelbėjimui nematyti.
Senkapiai
Nuo dvaro, link Gyvolių važiuojant Gudų kaimo paribėje, 1977 m. kasant žvyrą užtiktas X—
XI, XIII—XIV a. kapinynas. Jis nukastas 1965 m., dalis palaikų sunaikinta. 1977 m. jį tyrė
Mažeikių muziejus. Buvo atidengtas 700 kv. m. plotas, rasti 22 nedeginti kapai su 323 radiniais.
Tai darbo įrankiai, ginklai, papuošalai. Nesuardyti buvo tik 7 palaidojimai. Vyrų kapuose rasta
ietgalių, kovos peilių, moterų — daug papuošalų, peilių, vaikų, kaip ir vyrų, — žiedai,
apyrankės. Moterys puošdavosi dviem kryžminiais smeigtukais, sujungtais keliom eilėm
grandinėlių, ant rankų užsimaudavo apyrankes, o kaklą dabindavo vytinėmis antkaklėmis.
Papuošalai gaminti iš žalvario. Iš senkapio radinių, laidosenos, atrodo, jog čia gali būti palaidoti
žiemgaliai, žemaičiai, kuršiai. Tarpgentinis svyravimas, teritoriniai pokyčiai dar ir šiandieną
tiksliai neapibrėžti dalykai. Mažeikių muziejaus direktorė A. Cholodinskienė, tyrusi Pavirvytės
senkapį prisiminė:
— Vietiniai gyventojai vis pasakodavo, kad kitoje kelio pusėje, matyt, yra kitas kapinynas,
nes ten taip pat rasdavo visokių dirbinių. Kartą, rodos, užtikę kalaviją ar jo fragmentą.
Dėl laiko stokos nesiaiškiname, ar nėra kokių kaimo kapinaičių, kur turėjo, gali būti
palaidotas pasikoręs 35 m. Domininkas Paulavičius. Bet ir paminėtų faktų pakanka, kad
suprastume, jog vietovė mena kelis istorinius laikotarpius ir verta didesnio dėmesio, negu iki šiol
jai skirtas. Jeigu Pavirvytės senkapiai rodo, kad pagoniškuoju laikotarpiu čia jau gyventa, tai
norom nenorom turi ieškoti sakralinės vietos. Lietuvių protėviai tada nebuvo praradę ryšio su
gamta, todėl į šios srities objektus reikėtų rimčiau žvelgti.
Vietoj pabaigos
Į Skleipių riedulį tikslinga žiūrėti per kelias kultūrines sanklodas, neapeinant dvaro.
Neabejotinai vietovė yra išskirtinė, todėl reikalauja detalių tyrimų, ko Lietuvoje labai trūksta.
Dažnai objektai pražūva tarp krūvos tarnybų, jų darbuotojų, kaip Lenkijos-Lietuvos respublika
tarp kelių tautų. Šios pasekmės jaučiamos ir dabar. Akmuo įdomus ne tik kaip galimas paveldo
reliktas, bet ir kaip gamtos paminklas. Verslininkai, besivydami dolerį ar litą, kartais galėtų
sustoti ir pagalvoti, už ką ir kiek moka bei primoka. O kiekvienas praradimas sunkina suvokimą,
iš kur atėjome, kur einame.
Sigito Varno nuotr.: Skleipių akmuo, Pavirvytės dvaro fragmentas, Pavirvytės senkapio
radiniai, saugomi Mažeikių muziejuje.
46
Perminas Edvardas. Atsiminimai. — 1999. — Rugpj. 15. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš
diktofono:
Skleipių malūnininkas buvo Bernardas Kondratavičius. Esu girdėjęs — sakė kalbą Viekšnių
mokykloje. Vaikų turėjo gal du sūnus (Albertą ir Kęstutį) ir dvi dukteris (Dalią ir Valentiną).
Valentina Kondratavičiūtė ištekėjo už leitenanto A. Zabkaus.
Labanauskaitė-Perminienė Jadvyga. (gimusi 1924 m. Dauginių kaime, gyvenanti Čekų
kaime). Atsiminimai. — 1999. — Rugpj. 15. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš diktofono:
Kai 1943 metų rugsėjo 19 dieną Dauginiuose šventino naujai pastatytą bažnyčią, buvo
atvažiavęs į Dauginius A. Zabkus su žmona. Albertas ar Kęstutis buvo jų „furmonu”. Pas mumis
valgė pietus. Tie Kondratavičiukai buvo mano brolio draugai, dėlto ir atvažiavo. Ir mes žinojom,
ir kiti žmonės žinojo, gal Dargis Levis sakė, kad Albertas Kondratavičius buvo prie žydų
šaudymo. Tėvą B. Kondratavičių išvežė į Sibirą.
Svirkančių kapeliai: Viekšnių krašto sakmės [2]: Pagal Stefanijos Olšauskytės-Urbonienės
(gimusios 1923 m. Pievėnuose, gyvenusios Skleipių dvare, Gudų kaime, o dabar gyvenančios
Viekšniuose) pasakojimus parengė Bronius Kerys // Vienybė. — 1999. — Rugpj. 19. — Visas
tekstas:
Už Svirkančių kapelių gyveno ūkininkas. Turėjo apie 40 hektarų žemės, samdė 2 vaikius ir 2
merges. Vienai mergei, likus iki Kalėdų porai savaičių, sapne pasirodė graži pana ir sako: „Kada
eisi į Kalėdas, būk gera, užeik į Svirkančių kapelius. Tu rasi ten aukso skrynią. Aš sėdėsiu ant tos
skrynios krašto ir šukuosiuos galvą. Tau nieko nedarysiu. Tu tik mesk į tą skrynią kokį šventą
daiktą, aš pasitrauksiu, ir viskas tau paliks. Ir tu būsi laiminga, ir aš būsiu laiminga. Tik viena
neik, pasiimk žmogų kartu.”
Sapnas yra sapnas. Mergė neėmė į galvą.
Kai atėjo Kalėdos, ta mergė visus išleido į Kalėdas, o pati pasiliko prižiūrėti gyvulių. Buvo
jauna, greita, kai viską sutvarkė, pamelžė karves, žiūri, kad spėtų ir ji nueiti į Kalėdas, į Viekšnių
bažnyčią. Susiruošė, pasiėmė rožančių ir išėjo. Eidama pro Svirkančių kapelius, prisiminė panos
žodžius. Paskui pasakojo: „Pagalvojau — imsiu ir užeisiu. Užeinu, žiūriu — kapelių viduryje
sėdi pana, labai graži, šviesiais ilgais plaukais ir šukuojasi galvą”. Mergė baisiai išsigando,
apsisuko ir išbėgo iš kapelių. Kada bėgo, girdėjo, kaip ta skrynia nubildėjo nudundėjo. Nebėjo
mergė į bažnyčią, parbėgo namo ir atsigulė. Tada jai pasirodė ta pana ir pasakė: „Jei būtum
metusi į skrynią rožančių, ir aš būčiau laiminga, ir tu būtum laiminga. Dabar aš turiu kentėt, ir tu
likai nelaiminga.”
Kai parvažiavo iš Kalėdų šeimininkai su namiškiais, mergė viską jiems papasakojo, bet iš
lovos nebesikėlė ir po trijų dienų mirė. Tuos ūkininkus paskui išvežė į Sibirą, namus nugriovė.
Svirkančių kapeliuose yra buvusios kelios mūrytos koplytėlės. Dabar beliko tik pamatų
akmenys. Arčiau prie vartų, kraštinė (pietinė) koplyčia buvo pastatyta ūkininkui Lapučiui.
Pirmojo pasaulinio karo metu, kai vokiečiai jau grįžo namo, užėjo pas Laputį du vokiečiai. Pas
Laputį tuo metu buvo kaimynas. Jie tuos vokiečius uždarė tvarte. Tą pačią dieną, po kokių kelių
valandų, vėl pasirodė vežimai — važiuoja keliu bent keli vežimai. Uždarytieji vokiečiai išdaužė
tvarto langelį ir pradėjo vokiškai šaukti. Vokiečiai sustojo, rado tuos du vokiečius užrakintus.
Anus paleido, tada nuėjo į namą, rado Laputį su tuo kaimynu ir abudu nužudė. Vaikai pasakojo,
kad subadė durtuvais.
Čia palaidotas ir Šiaulėlis Kuostis (Šiaulys Kostas). Dar mano tėvukas laidojo. Šiaulėlis
dalino žemę. Atėjo Šiūša pas Šiaulėlį į namus ir liepia įleist. Šiaulėlis neleid. Šiūša išmušė langą
ir lend į vidų. Su kirveliu, kur stogus deng, į kaktą Šiaulėlis. Ir nebelindo. Nebesušaudė ano.
Praėjo savaitė ar dvi. Šiaulėlis išėjo į Skleipių malūną kortom lošti. Anie nuėjo pas Šiaulėlį, bet
nerado namie. Tada iškratė iš lovos šiaudus, žinot, kaip seniau lovos būdavo, ir uždegė. Kas
aniem pasakė, kad Šiaulėlis išėjęs į malūną. Tie, kurie malūne kartu lošė, pasakojo — į malūną
įėjo trys vyrai. Du įėjo į vidų, vienas pasiliko tarpdury. Paklausė: „Katras esat Šiaulėlis?” „Aš”,
— sako Šiaulėlis. „Eik šen”. Kai nuėjo iki tarpdurio, pokšt į krūtinę ir nušovė.
47
Šiemet su šeima, giminaičiais kapelius išvalėm, sutvarkėm, pastatėm ir pašventinom naują
kryžių. Šiemet dar noriu ten, kur buvo koplytėlė Lapučiui, pastatyti naują koplytėlę su skulptūra.
Skulptūra kainuos apie 400 litų. Kas nori, gali prisidėti prie kapelių tvarkymo.
Skleipių dvaras: Viekšnių krašto sakmės [4]: Pagal Stefanijos Olšauskytės-Urbonienės
(gimusios 1923 m. Pievėnuose, gyvenusios Skleipių dvare, Gudų kaime, dabar gyvenančios
Viekšniuose) pasakojimus parengė Bronius Kerys // Vienybė. — 1999. — Rugsėjo 7. — Visas
tekstas:
Niekas neprisimena, kada Skleipių dvarą statė. Skleipių dvaras buvo už kokių 400 metrų nuo
Skleipių malūno vietos į rytus ir šiaurės rytus, Pavirvytės dvaro link. Beveik visi pastatai buvo
ant kalno. Seniau buvo namas (rūmas), klėtis su rūsiais po ja, daržinė, kūtės, du kumetynai
Vienas kumetynas ir kūtės buvo pakalnėje. Kumetynas buvo netoli pušies ir šaltinio.
Dabar dvaro vietą net rasti sunku — vien žole apaugusios pievos. Šiauriniame dvaro žemių
pakraštyje pradėtas imti žvyras. Šiaurėje Skleipių dvaro žemes nuo Pavirvytės dvaro žemių skyrė
iš rytų į vakarus, į pakalnę Virvytės link einantis keliukas. Nuo keliuko kiek į pietus, išgraužęs
kalne sau vagą, žemyn į Virvytę tekėjo upelis. Dar kiek į pietus, ant kalvelės, ir buvo dvaro
pastatai. Nuo pastatų į pietus dar buvo šiek tiek dvaro žemės. O dar toliau į pietus — jau Kapėnų
dvaro laukai, žemės tų žmonių, kurie valdė malūną.
Ant kalno prie dvaro buvo daugybė akmenų. Kokių gražių, kokių juodų! Akmenų galybės
buvo. Tėvas sakydavo, kad čia milžinai norėję bažnyčią statyti. Kai dvarą dar valdė
Urbonavičiai, jame viešėdavo vaistininkas Vincentas Aleksandravičius su šeima. Sūnus Juozas
Aleksandravičius, dar mažas lakstęs šiame dvare, mums pasakojo, kad jo tėvas Skleipius vadinęs
Slepiais, nes per karus kalne būdavo slėptuvės. Aleksandravičiai pasakodavę, kad Skleipių
dvaras pastatytas ant milžinų kapų, todėl visi, kas čia gyveno, nusigyveno. Ir visur čia visiems
vaidendavosi. Kambariuose, aplink dvarą ir prie malūno — visur vaidendavosi.
Dvaro namas (rūmas) buvo didelis — 15 metrų ilgio, 9 metrų pločio. Aplinkui daug medžių
— liepų, klevų. Liepos buvo gražios, storos — neapkabinamos. Ąžuolų buvo, bet jie dar buvo
jauni. Sodas buvo. Prie gonkų augo labai gražus medis — obels aukštumo, su lapais, nelabai
storas, bet senas, šimtametis. Žydėdavo porą mėnesių skaudžiai rausvais žiedais. Koks gražumas
žiedų — nemoku pasakyt! Kiek klausinėjom, niekas nežinojo jo pavadinimo. Audra užėjo ir
nuvertė. Daug metų dairaus tokio medžio, bet niekur nerandu.
Skleipių dvare visų pirma gyveno toks Urbonavičius. Kai Urbonavičiai tėvai mirė, liko
ponaitis, senas kavalierius. Ir prisitaisė prie to ponaičio toks lenkas. Sužinojo, kiek turi turto,
pinigų. Kartą pasikinkė porą gerų arklių ir išvažiavo abudu į Klaipėdą, Palangą. Klaipėdoje
ponaitį įkišo į maišą ir išmetė į jūrą. Tas lenkas grįžo į dvariuką, mergėms ir vaikiams pasakė,
kad ponaitis liko restoranuose, o jam liepęs paimti visus pinigus ir atvežti į Klaipėdą. Paėmė
viską ir išvažiavo. Važiavo ir išvažiavo. Niekas jo daugiau nematė. Urbonavičiaus giminaičiai
dvarą pardavė.
Po kiek metų tą dvarą nupirko vokietis Kanapeckis. Jis turėjo kelias dukteris. Viena ištekėjo
už Saunoriaus. Saunoriai paliko čia gyventi, o Kanapeckis su viena dukterimi išvažiavo į
Vokietiją. Saunoriai turėjo dvi dukteris, bet abi mirė. Po kiek laiko mirė ir Saunorienė.
Mūsų tolimi giminaičiai Natkevičiai prie Klaipėdos turėjo gražų ūkį. Kai vokiečiai užėmė
Klaipėdos kraštą, varė lietuvius lauk. Natkevičiams valdžia jų ūkį prie Klaipėdos išmainė į
Skleipių dvarelį. Natkevičiai, jau senukai, atvažiavo į Skleipius nepatenkinti. Jie čia gyveno ir
dar davė dvarelį „ant rendos” (nuomojo). Natkevičių duktė ištekėjo už Adomaičio. Adomaičiai
irgi čia gyveno. Mums pradžioje tą dvariuką irgi teko nuomoti. Su Adomaičiais gyvenom kartu
apie 12 metų. Paskui jie išsikėlė kitur. Viską, kas liko iš ūkio, nupirkom iš jų už 4 tūkstančius
rublių. Padėjom nukaršinti senąjį Natkevičių, o Natkevičienė paskui išvažiavo pas dukterį. Kai
ištekėjau, persikėliau pas vyrą į Gudų kaimą. Mano sesuo čia gyveno ilgiau — kol pradėjo viskas
griūti. Klėtį ir daržinę nugriovė kolūkis.
Mano tėvas Jonas Olšauskas (palaidotas senosiose Viekšnių kapinėse) buvo prelato
Konstantino Olšausko giminaitis. Mano tėvo motina, atrodo, Domicelė, buvo prelato Olšausko
sesuo. Taigi prelatas buvo mano tėvo dėdė.
48
Mano tėvas ir mes praradom viską. Domicelė Olšauskytė, būdama pana, įsigavo vaiką —
mano tėvą. Domicelės tėvai, senieji Olšauskiai, išvarė dukterį iš namų, atsižadėjo jos ir brolis
prelatas. Tad mano tėvas Jonas Olšauskas augo be tėvo ir be Olšauskų paramos. Jį pasiėmė
auginti Viekšniuose gyvenę bevaikiai Pocevičiai. Jie caro laikais Joną 6 metus leido į mokyklą
Viekšniuose. Jonas buvo labai gabus, vėliau išmoko 7 kalbų, groti vargonais, kitais
instrumentais. Smetonos laikų pačioje pradžioje jis pusantrų metų dirbo Nevarėnų policijos
nuovadoje. Vargonininkavo bažnyčiose. Vargonininkaujant Ubiškėje, mirė motina. Ten ir
palaidota. Tėvas pergyveno dėl tokio likimo, prisiminęs motiną, verkdavo, mums nieko
nepasakodavo.
Paskutinė tėvo vargonininkavimo vieta — Pievėnų bažnyčia. Aš gimiau 1923 metais
Pievėnuose. Kai tėvui paralyžiavo vieną koją, jis groti vargonais nebegalėjo, tada ir persikėlė į
Skleipių dvarelį. Jis turėjo dvi žmonas. Mes esam jo ir antrosios žmonos,
Maneikytės-Olšauskienės, vaikai. Jo ir pirmosios žmonos sūnus Aleksandras buvo savanoris ir
žuvo, duktė buvo ištremta ir tolimesnio jos likimo nežinome.
Kai tėvas mirė, buvau dar jauna, gal 20—21 metų. Jis mirė gal 73 metų amžiaus. Taip jau
išėjo, kad jo gimimo ir mirties metus galime tik apytikriai apskaičiuoti. Gimė gal laikotarpiu tarp
1870 ir 1871 metų, mirė 1943 ar 1944 metais.
Skleipių dvaro klėtis buvo ant kalniuko. Žemiau pro ją ėjo keliukas. Saunorius su broliu
pradėjo kasti prie klėties bulvėms rūsį. Mums rodė tą vietą prie klėties. Kada įsikasė gilyn iki
krūtinės, aptiko žmogaus kaulus. Sakė, abu su broliu dar jauni, nežanoti buvom. Pamatavom
rankų kaulus — buvo nuo žemės iki krūtinės. Sudėjom kaulus atgal ir tą duobę užkasėm.
Pakalnėje buvo mūsų kūtės, laikėm gyvulių. O dar žemiau, nuo senosios pušies į šiaurę, gal
mažiau kaip už 50 žingsnių, kiek nusileidus žemyn į Virvytės pusę, buvo šaltinis. Jis niekuomet
neužšaldavo — galėjo būti speigai begaliniai. Kai leisdavomės į pakalnę, prie tvarto, iš tolo
matydavom — jau mūsų šaltinėlis garuoja. Ir sausio mėnesį eidavom nusiprausti, kojas
nusiplauti. Prie šaltinėlio ankstų pavasarį žydėdavo baisiai gražios gėlės. Mes su seserimi
nueidavom, sėdėdavom ir džiaugdavomės tomis gėlėmis — tiek gražūs smulkūs rausvi žiedeliai.
Niekur tokių daugiau nemačiau. Ateidavo balandžio mėnuo, jos ir nustodavo žydėti.
Ties dvaru, pavirvytėje, augo sena guoba. Žmonės kalbėjo, kad po ta guoba užkasti pinigai.
Guoba paseno, supuvo. Piečiau, arčiau dvaro, irgi pavirvytėje, dar tebeauga nelabai aukšta sena
pušis. Tėvas mėgdavo po ja gulėti. Pasakojama, kad seniau vienas kumetis po ta pušimi norėjęs
išsikasti rūsį bulvėms. Ir atkasė žmogų besėdintį. Sutręšęs, bet sėdi. Pasakodavo, kad tai buvęs
vagis. Žmonės jį užmušę ir įmetę į jau tada ten buvusį bulvių rūsį. Mes ten irgi kasdavom rūsius,
bet nieko neužtikom.
Ten, kur buvo Skleipių malūnas, seniau buvo Kapėnų dvaro žemė. Ten, sako, seniau buvo
fabrikas, gal popieriaus, vėliau stovėjo linų braukimo mašinos. Kada dalino Kapėnų dvaro žemę,
Šiaulys gavo 8 hektarus, Vėlavičius — 8 hektarus, Gumuliauskas — du ir pusę hektaro. Kažkam
teko tie 6 ar 7 hektarai žemės su pastatais. Vėliau viską nupirko Kondratavičius ir padarė
malūną.
Pagal Stefanijos Olšauskytės-Urbonienės (gimusios 1923 m. Pievėnuose, gyvenusios Skleipių
dvare, Gudų kaime, dabar gyvenančios Viekšniuose) pasakojimus parengė Bronius Kerys.
Kerys Bronius. Gyvenimas nuožmių permainų metais: Laikas ir likimai: [Edvardo ir
Jadvygos Perminų, gyvenančių Čekų kaime, pasakojimai] // Vienybė. — 1999. — Rugs. 30;
Spal. 7, 12: iliustruota viena autoriaus fotografuota ir viena autoriaus kopijuota nuotrauka. —
Tekste:
Skleipių malūnininkas buvo Bernardas Kondratavičius. Esu girdėjęs — sakė kalbą Viekšnių
mokykloje. Vaikų turėjo gal du sūnus (Albertą ir Kęstutį) ir dvi dukteris (Dalią ir Valentiną).
Valentina Kondratavičiūtė ištekėjo už leitenanto A. Zabkaus. [...].
Kai 1943 metų rugsėjo 19 dieną Dauginiuose šventino pastatytą naują bažnyčią, buvo
atvažiavęs į Dauginius A. Zabkus su žmona. Albertas ar Kęstutis buvo jų „furmonu”. Pas mus
valgė pietus. Tie Kondratavičiukai buvo mano brolio draugai, dėlto ir atvažiavo. Ir mes žinojom,
ir kiti žmonės žinojo, gal Dargis Levis sakė, kad Albertas Kondratavičius buvo prie žydų
šaudymo. Tėvą, B. Kondratavičių, išvežė į Sibirą.
49
Viekšnių seniūnijos kaimai 2000 metų sausio mėnesio 1 dieną / Raštvedė V. Špokauskienė
// Viekšnių seniūnija. — 2000. — Rankraštis. — Tekste: Skleipių kaime 1 ūkis — 2 gyventojai.
Informacija apie aplankytas vietoves / Puslapį parengė Marija Eidimtienė. Autorės
nuotraukos // Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). — 2003. — Bal. 2. — Nr. 13
(25). — Tekste:
Skleipių dvaras. Pirmojo visuotinio Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys: dvaras
10 km iki Viekšnių geležinkelio stoties, 7 km iki Viekšnių pašto, 32 gyventojai. Viekšnių
seniūnijos kaimai 1998 metais: Skleipių kaime 1 ūkis — 2 gyventojai.
„Verslas” 1937 m., Nr. 29 Skleipių dvaras — Virvytės dešiniajame krante. Prieš karą dvarą
valdė Kanapackis, šiuo metu valdo pasidalijusios Kanapackio dukterys.
S. Gajauskas „Antrasis Puntukas Skleipiuose”, „Vienybė”, 1999 m. „Kasamo kanalo trasoje
aptiktas įspūdingų matmenų riedulys. Gamtininkai mano, kad tai sakralinis (šventas) mitologinis
akmuo. Riedulio apimtis 17 metrų, ilgiausia viršaus kraštinė 5,40 m, plotis — 3,70 m. Parametrai
rodo, kad akmuo yra 72 kub. m ir sveria apytikriai 150 tonų. Akmuo rastas statant Skleipių
hidroelektrinę greta buvusio Kondratavičiaus dvaro, gražioje Virvytės kilpoje”.
Iš buvusio palivarko — į dvarus / Kalbino Marija Eidimtienė. Autorės nuotraukos //
Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). — 2003. — Bal. 2. — Nr. 13 (25). — Tekste:
Paliekame Žalionę — dar 1923 metų visuotinio surašymo dokumentuose minimą kaip
Žalionės palivarką. Smalsumas mums neleidžia pravažiuoti pro garbingus senus dvarus —
Pavirvytę ir Skleipius. Pasukus keliu link Viekšnių, kairėje kelio pusėje ant kalno — Pavirvytė.
Iš tolo matomas didelis pastatas su gonkomis, tai — dvaro rūmai. Juos supa galingi
storaliemeniai medžiai. Širdis nerimsta, nori greičiau prie pasakiškų rūmų. Kai užkopiame į
kalną, miražas išsisklaido: nežinia kaip ir laikosi pastatas vaiduoklis, į mus žvelgiantis vos dviem
sveikais langų stiklais. Gonkų mediniai raižiniai vietomis išpuvę ir nutrupėję, kieme pristatyta
neaiškios paskirties pastatų — pašiūrių. Tai sovietinio gyvenimo palikimas — dvaro rūmuose
ponavo kolūkio kumečiai, kuriems nebuvo nieko švento. Girdėtos istorijos, kai tokie įnamiai ir
išplėštą parketą sukūrendavo. Skausmingai smilktelėjus širdžiai, jau skubame kuo greičiau
palikti Pavirvytę. Nebėra nė šešėlio to dvaro, kuriame lankėsi garbingi tautos šviesuoliai, kur
Laurynas Ivinskis mokė pono vaikus.
Sako, kad kažkada nuo Pavirvytės dvaro Skleipių link vedė graži liepų alėja, aplink vešėjo
nuostabus 10 hektarų sodas. Dabar nieko nebėra. Bet Skleipius mes pasiekėme. Ten dabar
gyvena ir puikiai tvarkosi Stasė Vaikasaitė-Gudauskienė su šeima. Prieš trejus metus iš teisėtų
paveldėtojų įsigiję dvarvietę, šie žmonės niekur iš čia nežada kraustytis. Stasės tėvas kažkada
dirbo pas buvusį poną kartono fabrike. 1956 metais Gudauskai su šeima apsigyveno buvusiame
dvare kartu su kitais kolūkiečiais. Visokių perėjūnų čia būta! Tvartai taip buvo nugyventi, kad
sienos švietė, gegnės plikos kyšojo. Dabar po truputį tvarkosi aplinką, gyvenamąjį namą. Sūnus
Stasys prižiūri Skleipių elektrinę. Gyvenimas eina.
Plonis Vladas. Kapėnų apylinkės. — 2006. — Liep. 16. — Žodžiu: Tekstas perrašytas iš
diktofono:
Tus dvarus jug sumažėno, jug čia ejo lig pat Tučių vėsė naujakuree, išdalėno tų dvarą. Bovo
kuoks tūkstontis hektarų tuos žemės Kapienų dvaro. Ir į anuo posę. I Tievelis, i čia Mika,
Deniušee... Paskou jau, mon atruodo, Lietuvos laikaas nupėrko Sirutavičius. Sirutavičiaus
puopierius ejo vėsor. Tada nebovo ne tų fanierų niekuokių. Vokietee net ir unt fronto į stuotį
vežė. Jug kėt kart puoperio fabrėks bovo net i Skleipiūs, kor malūns. Tėvėlis y sakis — esam...
Nu žėimą liob tėi kaimietee važious tuokius tus balkius, a po keturius, a po du mietru veš iš
girininkijų. Anims sumuokies, sako, nebluogaa. I vėsė važious, ciels kaims, i priveš anų. [...].
Nu, bovo, ir čia pri malūno Skleipių tėlts. Tik Gudūse nebovo. Unt vuožių tėlts. Su arklees
važious. Anų rudenį išem, pavasarį įded. I daug praveš, kad i po dvidešim maišų. Čia [Skleipių
malūną] Kundruots valdė, Kundratavičius tuoks bovo, vuo Gudų — Jungienė bovo. Tuokia
muotriška našlie.
50
SMILTYNĖ
Viensėdis
Lietuvos apgyventos vietos: Pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo
duomenys. — Kaunas, 1925. — 738 p. — P. 152. — Tekste: Smiltynės viensėdis: 19 km. iki
Viekšnių geležinkelio stoties, 17 km. iki Viekšnių pašto, 6 gyventojai.
51
SANTEKLIAI. SONTEKLIAI
Dvaras, vėliau kaimas
Lietuvos apgyventos vietos: Pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo
duomenys. — Kaunas, 1925. — 738 p. — P. 152. — Tekste: Sonteklių dvaras: 7 km. iki
Viekšnių geležinkelio stoties, 4 km. iki Viekšnių pašto, 105 gyventojai.
Viekšnių dvaruose vasarodavo Sim. Daukantas // Verslas: Savaitinis lietuvių prekybininkų,
pramonininkų ir amatininkų laikraštis. — 1937. — Nr. 29—30 (283—284). — Liep. 16. — VI
metai. — P. 5. — Tekste:
Sonteklių dvaro savininkė prieš karą buvo Teklė Grušauskaitė, kuri ir dabar dvaro centrą
tebevaldo. Dvaras išparceliuotas 1926 m. Naujakurių gautoji žemė vadinama Sonteklių kaimu.
Viekšnių dvaruose vasarodavo Sim. Daukantas // Verslas: Savaitinis lietuvių prekybininkų,
pramonininkų ir amatininkų laikraštis. — 1937. — Nr. 29—30 (283—284). — Liep. 16. — VI
metai. — P. 5. — Tekste:
Malūnai. Viekšnių valsčiuje yra šie vandens malūnai: 1. Joselio Lesemo, prie Ventos,
Viekšnių m-ly, 2. Reingoldo Lačo, prie Ventos, Krakių kaime, 3. Krišjanio Berzinio, prie
Pievupio, Stočkų kaime, 4. Bernardo Kondrotavičiaus, prie Virvytės, Skleipių km. ir 5. Teklės
Gružauskaitės, prie Ventos, Sonteklių kaime, 6. Alvinos Jungienės, prie Virvytės, Gudų kaime ir
T. Antano Silkinio, prie Pievupio, Lielaičių kaime.
Biržiška Mykolas. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose (Iš 1882—1901 m. atsiminimų,
pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 26, 43—45. — Tekste:
Dvaro savininkai: Dvaras XVII a. pabaigoje atiteko pulkininkui Gruziui. Iš jo XVIII a.
Pančerinskiams, toliau — Tanskiams, „o Tanskaitę vedęs teisėjas [Ignotas] Radavičius XIX a.
pirmoje pusėje pavertė palivarką dvaru, susižavėjęs pievos gražumu.” — Ignoto Radavičiaus
duktė Kazimiera Radavičiūtė (1826—1906). Valdė nuo 1869 m., apsigyveno dvare 1882 m. —
Sesers duktė Teklė Gružauskaitė (g. 1851 m.).
Biržiška Mykolas. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose (Iš 1882—1901 m. atsiminimų,
pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 39, 41 (nuotrauka), 43, 44, 58. — Tekste:
„Sontekliai nuo 1869 m. priklausė jau Kazimierai Radavičiūtei (1826—1906 m.), teisėjo
Ignoto dukteriai, bet ji persikėlė ten tik 1882 m. Drauge su savo seserimi [...] ji buvo Vaiguvos
par. Pakievyje mūsų etnografo Liudviko Jucevičiaus (1813—1846 m.) mokinė, kuris jom
paskyrė net savo „Historją litewską dla dzieci”. Kai 1902 m. senutė patyrė mane esant
nusistačiusį lietuviu, ne tik tuo nepasipiktino, bet ir, prisiminusi man savo pažįstamą Lauryną
Ivinskį (mirusį 1881. VI. 17/29), pasipasakojo drauge su kitais bajoraičiais ir bajoraitėmis prieš
lenkmečius virtus chlopomane, dėvėjusia sodietiškai ir pan. Iš savo tėvo patyriau, jog ji
nepriešinga buvusi ir lietuviškiems raštams, juos pirkdavusi ir savo tarnautojams išdalydavusi.
[...]. Jei ūkis neiširo, vedamas ekonomų, kurie savęs neskriaudė, bet darė ką norėjo ir tebedaro ką
nori, tikra Dievo malonė, tur būt, dėl nepaprasto gerumo ne tik p. Radavičiūtės, bet ir jos
įpėdinės p. Gružauskaitės, kuriedvi visad buvo tikros pavargėlių, ligonių ir šiaip pagalbos
reikalingų globėjos.” Dalyvavo Pavirvytės E. Paulavičiaus įsteigtos bibliotekos veikloje.
Biržiška Mykolas. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose (Iš 1882—1901 m. atsiminimų,
pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — Tekste nuotraukos:
P. 143: „Sonteklių koplytėlė prie Viekšnių kelio (nutraukta apie 1900 m.)”;
P. 218: „Myk. Arkangelas pasilipęs ant velnio Sonteklių koplytėlėje prie Viekšnių kelio
(nutraukta apie 1900 m.)”;
P. 220: „Sonteklių koplytėlės statulėlė (velnio išvarymas iš mergaitės)”.
52
Biržiška Mykolas. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose (Iš 1882—1901 m. atsiminimų,
pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 40: „Dėl Sonteklių malūno vėl tenka kelti
laivelį, bet ir gėrėtis gražiu užtvankos vaizdu: ypačiai gražu, kai ji užšąla ir eina ižas.” — P. 203:
Ventos užtvanka ties Sontekliais: Nuotrauka.
Kun. Liud. Jucevičiaus mokinė, Sonteklių dvarininkė Kaz. Radavičiūtė (1826—
1906 m.): Nuotrauka // Biržiška Mykolas. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose (Iš 1882—1901
m. atsiminimų, pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 41.
Sonteklių dvaras Viekšnių apyl. (kairėje stovi Vilniaus miesto prezidentas adv. Mykolas
Venslauskis, miręs 1917 m., dešinėje sėdi dvarininkė Kaz. Radavičiūtė, mirusi 1906 m.):
Nuotrauka // Biržiška Mykolas. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose (Iš 1882—1901 m.
atsiminimų, pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 39.
Sonteklių [...] Kaz. Radavičiūtė su savo giminaitėmis: Nuotrauka // Biržiška Mykolas.
Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose (Iš 1882—1901 m. atsiminimų, pasakojimų ir raštų). —
Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 43.
„Per 4 klm. nuo Viekšnių, Ventos ir Virvytės įtakoje yra senas Sonteklių dvaras...” //
Lietuvos aidas. — 1940. — Birž. 12. — Nr. 274. — P. 7. — Žinios aprašui: VVU MB.
Petrulis J. Santeklių dvaro keltas // Gimtasai kraštas. — Šiauliai, 1943. — Nr. 31. —
P. 299—302: ir 3 nuotraukos. — Tekste skyriai: Bendros žinios apie patį dvarą. Keltas, jo
aplinkuma. Keltu naudojimosi mokestis. Konstrukcija. Lyna. Prieplaustas. Plaustas. Valtis. Ožka.
Tekste:
„Remiantis paties dvaro archyve iki 1914 m. karo išsilaikiusiais dokumentais — ant pūslės
rašyta sutartis (?) — vietovė įsikūrusi prieš 350—400 metų, nes minėtas dokumentas esąs
datuotas 1590 m. data (?). [...]. Per 1914—18 m. karą, savininkei iš namų išbėgus į Rusiją ir
kartu išsivežus ir įv. vertybių, vietinio gyventojo Z. Kenstavičiaus teigimu, minimas dokumentas
žuvęs. [...]. Be to, netoli vietovės ([Daubiškių] k-mo laukuose) esą senkapiai su atrandamais
ankstybojo gelež. amžiaus degintų lavonų radiniais, liudija šią vietą jau XII—XIV amž. buvus
gyvenama.
Santeklių dvaras jus stebina tik savo sena, primityvia medine statyba. Per 25 pastatus — visi
be išimties mediniai. Dalis tų pastatų apibūdintini kaip praeitų šimtmečių statybos pobūdį išlaikę
objektai. [...]. „A” muziejus, 1942 m. fiksuodamas Santeklių dvaro senąją statybą, atkreipė
dėmesį ypatingai į ledynę, kurios kerčių pamatai — ąžuolo kaladės; rūmas pasižymi savo
ypatingais rūsiais, savotiškais paslaptingais urvais, dūmtraukiu ir kt. skyriais; jauja (kluonas)
statyta baudžiavos laiku, puikiai išlaikiusi savo laiko pastato paskirties atributus.
Pasak seno kelto tarnautojo Leono Lukošiaus, prieš 1914—18 m. karą iki šio laiko [1943
metų] judėjimo keltu duomenys būsią maždaug tokie: Prieš 1914—18 m. karą per dieną: įv.
vežimų 10—15; raitų 15—20; pėsčių 15. Nepriklausomybės bei šiuo laiku per dieną: vežimų
arkl. 12—17; raitų — nėra...; dviratininkų 15—20; pėsčių 15—20; motorizuotųjų riedmenų
(civilių) 1—2 per savaitę. [...].
Kelto plaustas keliąs 6 tonas. [...]. Dydis 5×10 m. nuo vand. pavirš. 1 m. aukšt. „Plaukiojąs
tiltas” senovėje buvęs pastatytas ant kelių iš vieno medžio skobtinių „laivių”, šiandien gi plausto
bazę sudaro dvi, viena greta antros, iš lentų padarytos valtys — dėžės. Ant šių valčių padarytos
rąstų grindys. Kraštai užtverti tvorele, galai gi — mechaniškai įtaisytais barjerais — šemonais; jų
viename gale svoris, antrame — pririšta virvė, kuria, prirengus plaustą varymui ir jį uždarant,
šemonai nuleidžiami.”
53
Inž. M. Pavyzdingai atstatoma įmonė Sontekliuose: [Vandens malūnas] // Mažeikių tiesa
(LKP(b) Mažeikių apkomo ir apskr. vykd. k-to organas). — 1945. — Spal. 8. — Nr. 37. —
Tekste:
„Pavasarį, lankantis Sonteklių malūne, gavosi liūdnas vaizdas. Reikėjo tik laukti diena po
dienos visiško malūno sugriuvimo. Tokio didelio pajėgumo malūne vos sukosi tik vienos
girnelės, sumaldamos į parą tik 350 kg., transmisijos ašis sukalta su blėka, judėjo tratėdama, o
turbina dirbo kaip jai patiko, tabaluodama į visas puses. Trobesiai buvo dangumi kloti ir ant šono
pakrypę ruošėsi sugriūti. [...]. Paskyrus nauju vedėju drg. Damulį, reikalai smarkiu tempu
pradėjo taisytis. [...]. Pirmiausia sutvarkė turbiną, taisyklingai sumontuodamas kaušus, ilgai
ieškojęs, surado vienoj sugriautoj įmonėj tinkamą transmisijos ašį, atgabeno į malūną. [...].
Buvęs vedėjas Klevinis nesugebėjo apsaugoti malūno dinamos ir leido išvežti, o drg. Damulis
surado kitą dinamą, pats ją įrengė ir įmonė dabar turi šviesą, tuo galėdama dirbti ištisą parą. Visai
sudilusioms girnoms surado reikalingos medžiagos ir greitu laiku bus apliedintos naujos girnos.
[...]. Ten pat malūne yra zeimeris ir skiedrom drožti mašina. [...]. Sonteklių malūnas aptarnauja
Vegerių, Akmenės, Laižuvos ir Viekšnių valsčių didelę apylinkę.”
Kviklys Bronius. Mūsų Lietuva. — 2-oji (fotogr.) laida. — Vilnius, 1992. — T. 4. — P.
426—434. — Pirmas leidimas 1968 m. — P. 431—432. — Tekste: Dvaras minimas jau 1590 m.
dokumentuose. Buvo 25 mediniai trobesiai, keltas. 1914—1918 m. keltu kasdien keldavosi
vidutiniškai po 10—15 vežimų, 15—20 raitelių, 15 pėsčiųjų. — P. 432: Kelto nuotrauka.
Ventos pakrantė ties Santekliais: 1926 metų nuotrauka // Juodakis V. [Knyga:] Balys
Buračas. — Vilnius, 1971. — [Nuotraukoje: Medis su koplytėle prie Ventos].
Vietinės reikšmės archeologijos paminklų sąrašas // Lietuvos TSR kultūros paminklų
sąrašas. — Vilnius, 1973. — P. 215—216. — Tekste:
Palnosų senkapis. Palnosų kaimo rytiniame pakraštyje, paventyje, tarp Ventos upės ir
vieškelio Viekšniai—Palnosai—Daubiškiai—Akmenė.
Santeklių senkapis. Tarp Palnosų ir Gyvolių kaimų, nuo juos jungiančio kelio į vakarus, į
pietus nuo Ventos upės, netoli Virvytės ir Ventos santakos, į vakarus nuo buvusio Santeklių
dvaro, miške — miško pakraštyje.
Lietuvos TSR valstybinės žemės ūkio komisijos protokolai. 1940 m. — [Vilnius], 1974. —
P. 64, 72, 73, 74. — Žinias aprašui pateikė kraštotyrininkas architektas Eugenijus Šlėnys 2004
metais. — Tekste:
Valstybinės žemės ūkio komisijos posėdžio, įvykusio 1940 m. rugpjūčio mėn. 14 d.
Protokolas Nr. 20
Posėdyje dalyvavo: pirmininkas agr. A. Žukauskas, vicepirmininkas inž. P. Sklėrius, nariai:
M. Meškauskienė, agr. Vasinauskas, inž. A. Guogis, J. Grigalavičius, ir D. Pundzius.
[...]
4. Svarstyta Mažeikių apskrities dvaruose normų palikimo klausimas
Eil.
Nr.
33
34
35
37
Dvaro
pavadinimas
Sonteklių
Kapėnų
Pavirvytės
Daubiškių
Buv. savininko
pavardė ir vardas
Valsčius
Bagnickaitė Ona
Sirutavičienė Irena
Nagurskienė Viktorija
Mikuckis Jonas
Viekšnių
Viekšnių
Viekšnių
Viekšnių
Žemės
plotas,
ha
96
94,2
82
83,4
Paliekama
norma, ha
—
—
—
30
54
Muturas A. Saugokime archeologijos paminklus // Vienybė. — 1979. — Liep. 24. — Tekste:
Vertingi senkapiai ypatingų žymių neturi, todėl šiuo metu jų teritorijos yra pažymėtos,
statomos paminklinės lentos. Lenino kolūkio teritorijoje prie pat kelio Akmenė—Daubiškiai yra
Klyšių senkapis. Netoli Viliošių piliakalnio yra Viliošių senkapis, Papilės miestelyje netoli
buvusio malūno — VII—XII amž. senkapis. 1956 metais jame rasta 16 kapų. Mirusieji vyrai čia
buvo laidojami galvomis į šiaurės vakarus, o moterys į pietryčius. Įkapės išdėstytos prie
mirusiojo galvos. Buvo rasta geležinių įmovinių ietigalių, tiesiu ir lenktu galu peiliukų, kalavijų,
žalvarinių papuošalų. Santeklių senkapis yra „Raudonosios vėliavos” kolūkio teritorijoje netoli
Ventos ir Virvytės upių santakos. Gailaičių arba švedų kapai yra Agluonos tarybinio ūkio
teritorijoje prie pat kelio Akmenė—Medemrodė. Žibikų senkapis-švedkapis — vidury pušyno
prie kelio Viekšniai—Tirkšliai.
Urbienė Amelija. Įvairūs pasakojimai: Apie vištgaidį: Užrašyta 1980 metais // Urbienė
Amelija. Tautosaka: Aplankas Nr. 3 // VVB, VM. — Tekste:
„Kitą kartą — taip apie 1925-tus metus — Guduose gyveno Jonis Kriaučiūnėlis (Jonas
Kriaučiūnas). Ans buvo vyrs, ale dideliai norėjo būti motriška. Liuob rėdyties kaip motriška.
Liuob karolius pasiriš, baltą bliuską apsivilks, papus užsidės. Batai — aukštais kulnais, motriški.
Tik kelnės vyriškos, bet ir tos trumpos, tik iki kelių. Kelnių kiškų šonuose trys balti guzikėliai
įsiūti. Taip ir liuob toks ateit į Viekšnių miestelį šventą ar turgaus dieną. Aš (O. Orencienė)
tarnavau už mergę pas Kriaučiūną Guduose. Jonis dedino vištas, ganė žąsis, mokėjo verpti, austi.
Prie stalo nesisėdo kartu valgyti. Su niekuo nešnekėjo — liuob tylės ir tylės per dienų dienas.”
— [Jonas Kriaučiūnas vėliau dirbo — audė Santeklių dvare. ↑ Sruogienė Vanda. Pamirštoji
pionierė // Vienybė. — 1996. — Liep. 5, 10, 13, 17, 20, 24. ↑ Kerys Bronius. Dar apie Santeklių
dvarą // Vienybė. — 1996. — Liep. 31].
Žinios apie kolūkius / Pateikė „Raudonosios vėliavos” kolūkio ekonomistė Regina
Šiurkuvienė 1983 metais. — Tekste:
1948-12-28 susikūrė „Raudonosios vėliavos” kolūkis. Palnosų, Padvarių, Daubiškių kaimai ir
dalis Santeklių kaimo.
1949-03-26 susikūrė Karolio Požėlos vardo kolūkis. Palnosų, Santeklių kaimai ir dalis
Daubiškių kaimo.
1953 m. kovo mėnesį prie „Raudonosios vėliavos” kolūkio prijungtas kolūkis „Laisvė”.
1956-03-26 nuo „Raudonosios vėliavos” kolūkio atjungtas buvęs kolūkis „Laisvė”.
1949-03-22 susikūrė kolūkis „Galybė”. Bugių, Ašvėnų ir Meižių kaimai.
1950-08-20 kolūkis „Galybė” prijungtas prie „Vienybės” kolūkio.
1956 metų pabaigoje — 1957 metais buvęs kolūkis „Galybė” atjungtas nuo „Vienybės”
kolūkio ir pavadinamas kolūkiu „Ašvėnai”. Bugių, Ašvėnų ir Meižių kaimai.
1964-01-30 kolūkis „Ašvėnai” prijungtas prie „Raudonosios vėliavos” kolūkio.
1975-01-03 kolūkis „Pavenčiai” prijungtas prie „Raudonosios vėliavos” kolūkio.
1979-03-26 Julijos Žemaitės vardo kolūkis prijungtas prie „Raudonosios vėliavos” kolūkio.
Ruškys Vytautas. Keli eskizai partizanų portretams // Vienybė. — 1987. — Geg. 1, 5, 7, 9.
— Tekste: Tarybiniai partizanai ir jų ryšininkai — pagalbininkai kaimuose. Birbiliškė, Bobulina,
Degimai, Savarina ir aplinkiniai kaimai. Taip pat Meižiai, Palnosai, Santekliai. Jonas
Turkauskas, Jonas Vaičkus ir kt.
Gulago aukos: 1941 06 14—22 tremtinių sąrašas // Vienybė. — 1990. — Liep. 19, 21, 24,
26. — Tekste: Ištremta iš Santeklių: Bagnickaitė Ona, Romualdo, 65 metų amžiaus, audėja.
Mačytė-Antanaitienė Ž. Apverkta tėvų žemė // Vienybė. — 1991. — Geg. 25.
55
Petkus A. Kapines reikia geriau tvarkyti // Vienybė. — 1991. — Rugs. 4. — Tekste:
Svirkančių, Santeklių kapinės. Pirmojo pasaulinio karo karių kapai Viekšniuose.
Lietuvos gyventojų genocidas: 1939—1941. — Vilnius, 1992. — T. 1. — P. 39. — Tekste:
Bagnickaitė Ona, Romualdo. Ištremta 1941 m. 64 m. amžiaus. Žuvo 1941 m. kelyje į tremtį.
Rozga Leopoldas. Akmenės kraštas. — Naujoji Akmenė: „Vienybės” redakcija, 1992. —
48 p. — P. 31.
1941—1952 metų Lietuvos tremtiniai: Sąrašas. — Vilnius, 1993. — Kn. 1. — P. 38—55. —
Tekste: 1941 metais ištremta iš Santeklių: Bagnickaitė Ona, Romualdo, gimusi 1875 m., ištremta
1941 06 14.
Merkys V. Draudžiamosios lietuviškos spaudos kelias 1864—1904. — Vilnius, 1994. — P.
221. — Tekste: Lapkus Jonas, Juozo, gimęs apie 1859 m. Purvėnų kaime, gyveno Sonteklių
dvare, dirbo keltininku. 1901 05 02 per kratą pas jį rasta 14 lietuviškų leidinių.
Navickienė-Aleksandravičiūtė Zofija. Pūgai siaučiant // Vienybė. — 1994. — Kovo 16, 19.
— Visas tekstas:
Už statybinio vagonėlio lango siaučia klaiki pūga. Vis auga pusnys — didelės, smailiomis
keteromis, kaip bangos šėlstančioje jūroje. O ir vėjas kaukia lyg per štormą. Juda, linguoja
vagonas. Gal tai nebe vagonas, o laivas, blaškomas vėtrų?! Per radiją sinoptikai praneša: „Kai
kur truputį pasnigo, silpna pūga”. Keista. Negi tai „silpna pūga”? Man atrodo, kad tokios nebuvo
jau keletą metų.
Paskutinė vasario mėnesio diena. Rytoj prasideda kalendorinis pavasaris. Už kelių dienų —
šv. Kazimiero atlaidai. Vilniuje tradicinė Kaziuko mugė su įvairiaspalvėmis verbomis,
išdrožinėtais šaukštais, kočėlais, kitokiais medžio gaminiais, su linksmai šurmuliuojančia minia,
moliniais varpeliais — skambančiais, šitaip pirkėjus kviečiančiais, studentais. Vilnius dabar taip
toli nuo mūsų apsnigtos pamiškės...
Ta pūga lyg atskyrė mus nuo realaus pasaulio ir nugramzdino į prisiminimus. Vartau savo
tėvelio (Viekšnių vaistininko J. Aleksandravičiaus) užrašus, kurių daugiau negu tūkstantis lapų.
Ko tik čia nerasi! Ištisa Viekšnių miestelio ir jo apylinkių, viso buvusio valsčiaus, kronika,
papasakota per senojo vaistininko šeimos, jos draugų, pažįstamų, kaimynų portretų galeriją. Ir
kaip mažai belikę gyvų šitos kronikos veikėjų! Be galo audringas dvidešimtas amžius nusinešė
daugelio žmonių gyvybes, kitus išblaškė po pasaulį. Išnyko ištisos šeimos, jų sodybos, net
vietovių pavadinimai — pavyzdžiui, Kalninė, Pavirvytė, Antanava, Bugiai ir daugelis kitų.
Važiuodami senuoju Akmenės keliu iš Viekšnių į Santeklių malūną, pasiekdavome kryžkelę,
kurioje stovėjo senoviška Kalninės karčema. Dešinėje, aplenkus kapinaites, kelias vedė į malūną
ir į plaustą, kuriuo per Ventą būdavo perkeliamos transporto priemonės. Kitame Ventos krante
puikavosi labai įdomios architektūros, dvigubu laužtiniu stogu Santeklių dvaro pastatas. Po namu
buvo gilūs požemiai su slaptu išėjimu į Ventos statų krantą. Teko girdėti, kad juose slėpėsi 1863
metų sukilėliai. Santekliuose gyveno dvi senutės: Teklė Gružauskaitė ir jos augintinė dailininkė
Ona Bagnickaitė, kuri, beje, už savo be galo gražius tekstilės audinius pasaulinėje parodoje
Paryžiuje buvo apdovanota aukso medaliu (taip pasakojo tėveliai). Abi senutės garsėjo gerumu,
užuojauta kaimo žmonėms, abi gydė susirgusius kaimynus vaistažolėmis ir homeopatija. Šitame
dvare lankydavosi daug inteligentų net iš tolimesnių miestų, pavyzdžiui, Juozas Tumas
Vaižgantas, profesoriai Biržiškos ir kt.
Ypač gausus svečių būrys susirinkdavo Santekliuose liepos 26 d., per Onos vardines. Vienos
iš šitų vardinių kone tragiškai baigėsi mūsų šeimai. O buvo šitaip. Mano tėveliai išsiruošė
vakarėjant į Santeklius. Važiuodami ties Kalnine, jie išgirdo ūžiant automobilio variklį — link
plausto pasuko rašytojo Balio Sruogos mašina (tuomet automobilių mūsų krašte buvo nedaug, iš
karto galėdavo nuspėti, kieno šis ar anas). Tėvelis nutarė nerizikuoti, baukščiu arkliu nevažiuoti
kartu su automobiliu ant plausto, todėl pasuko link malūno, kur šalia pylimo buvo brasta.
Pravažiuodamas pro malūną, paklausė ten stovinčių žmonių, ar vanduo Ventoje nepakilęs, Šie
užtikrino, kad ir jie patys važiavę brasta, tad galima drąsiai sukti į upę.
56
Netoli kito kranto tėvelis pasidavė šiek tiek kairėn. O ten buvo gili, plati duobė. Vanduo ėmė
semti vežimą, tėveliai atsistojo, bet vanduo jau siekė krūtines. Laimei, tėvas nepasimetė: sukirto
arkliui botagu, šis porą kartų pasispyrė ir išnešė vežimą į seklumą. Vardinėms vežtas tortas ir
gėlės nuplaukė pasroviui, o abu keleiviai peršlapo. Ką daryti? Nuvažiavo į Santeklius, sukeldami
visų svečių ir šeimininkų didelį sujudimą. Solenizantė mamą tuoj paguldė į lovą, apvilkusi šiltu
chalatu, o tėvelis grįžo į Viekšnius persirengti ir atvežė mamai drabužius. Netrukus jis vėl
atvažiavo; bet koks buvo mamytės apmaudas, kai atvežtame lagaminėlyje radusi viską, net
naktinius marškinius, pasigedo suknelės ir batų! Ir vėl gelbėjo Santeklių panelės. Tą vakarą šokti
mamytei neteko, nes p. Teklės batai buvo bent keliais numeriais per dideli.
Nebėra Santeklių dvaro. Nei malūno, nei senų liepų alėjos. Ona Bagnickaitė mirė Sibire,
1941 m. birželio 14 d. su daugeliu kitų Lietuvos šviesuolių ištremta iš tėvynės.
Ties Kalnine pasukę i kairę Kamanų link, privažiuodavome senovišką, didelių medžių apsuptą
Kazimiero Daugirdo dvarelį — Bugius.
Šioje garbingų Lietuvos bajorų gūžtoje didysis susibūrimas vykdavo kovo 4 d., per šv.
Kazimierą, švenčiant šeimininko vardines.
Ir vėl pakeliaukime kartu su mano tėveliu. Tai buvo, berods, 1938 metais. Mama sirgo. Tėvas
išsiruošė į Bugius su Viekšnių girininku Povilu Vilkumi. Tą pavakarę į vaistinę vis ėjo daug
pacientų, todėl tėvas, nebaigęs darbo, išvažiuoti negalėjo. Atsiprašęs girininką, nuvedė jį į mūsų
butą. Kad nebūtu taip nuobodu laukti, jaunas girininkas ėmė žaisti rič-rač su manim — tada dar
visai maža mergyte. Kai galų gale keleiviai išvažiavo, jau buvo tamsu. Pakeliui kilo pūgą, kaip
pasakojo, dangus su žeme maišėsi. Kelio nesimatė, vien didžiulės pusnys. Kažkurioje vietoje
vyrai pasiklydo ir, tik kelis kartus išvirtę iš rogių, padarę didelį lanką, galų gale pamatė Bugių
dvarelio šviesius langus. Tėvas pirmiausiai šilta gūnia apdengė išvargusį, suprakaitavusį Bėriuką,
o tada, nusipurtę sniegą, vyrai nuėjo sveikinti gerbiamą varduvininką.
O draugija buvo susirinkusi įdomi: ir Viekšnių kunigai, ir gerb. Zubovienė iš Medemrodės su
savo giminaite, ir Santeklių p. Ona, ir šeimininko duktė gerb. Vanda, ir žentas Balys Sruoga, ir
dar daug kitų. Pats šeimininkas pasižymėjo sodriu lietuvišku humoru, tad nuobodžiauti niekada
netekdavo. Tėvelis aprašo, kad tą vakarą netrūko ir nerimastingų kalbų, nes Europoje jau
tvenkėsi būsimo karo debesys...
Praėjo keleri metai, ir daugelis, tą vakarą Bugiuose šventusių kazines, buvo išblaškyti po
pasaulį. Vieni į Vakarus, kiti į Rytus. Turbūt visi žinome, kad gerb. rašytoją profesorių Balį
Sruogą fašistai išvežė į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Girininkas p. Vilkus, vėliau tapęs
Vilniaus universiteto docentu, ilgus metus kentėjo Sibire ir tik prieš kelerius metus sugrįžo į
Vilnių. Beje, jis užpernai vasarą lankėsi Viekšniuose ir Bugiuose. Susijaudinęs man pasakojo,
kad negalėjęs tų širdžiai brangių vietų atpažinti.
1944 m. rudenį, besitraukdami vokiečiai, iš degančių Bugių išvarė jų šeimininkus. Kažkur
Latvijos pasienyje Kazimieras Daugirdas atsiskyrė nuo dukters anūkės ir sugrįžo į sudegusį
dvarelį. Ten, gerų, nuoširdžių žmonių, kaimynų globojamas, mirė.
O jo duktė rašytoja istorikė Vanda Daugirdaitė-Sruogienė ir anūkė Dalia, nuėjusios sunkų,
ilgą išeivių kelią, šiuo metu gyvena Čikagoje. Niekada jos nepamiršo brangios tėviškės, sielojosi
joms taip brangių Bugių vardo ištrynimu iš žemėlapio. Beveik kiekviename laiške apie tai rašo.
Štai ištrauka iš p. Dalios praeitų metų rugpjūtyje rašyto laiško: „Sava žemė yra didžiausias turtas
— ne tiek materialinis, kiek dvasinis. Labai su mama išgyvename dėl Bugių — jau niekas iš
mūsų jų neatgaus, o kad dovanojom valstybei — niekas dėmesio nekreipia. Juk jau ir Bugių
vardo nebėra!” O štai eilutės iš ką tik gauto laiško: „Nežinau, kas begali kovoti dėl Bugių ir
Daugirdų vardo... Nusiųsti dokumentai kažkur užkliuvo (juos gi išsaugojo tavo tėvelis!)”.
Labai nudžiugau, perskaičiusi vasario 9 d. „Vienybėje” žinutę, kad valstybinio Kamanų
rezervato direktorius A. Krasauskas ketinąs imtis Bugių perėmimo dokumentų tvarkymo. Tik
labai norėtųsi, kad šita brangi mūsų gerbiamų kraštiečių dovana padėtų įamžinti Bugių vardą,
kad jis nebūtų ištrintas iš žemėlapio ir žmonių atminties.
Tegu kuo daugiau vietovių vėl atgauna savo pavadinimus, tegu prisikelia iš užmaršties
daugelio šviesių žmonių vardai.
Berašydama pažvelgiau pro langą. Pūga ėmė rimti. Jau iš už debesų pasirodė saulės kraštelis...
Pavasaris!
57
Ivinskis L. Raštai. — Vilnius, 1995. — P. 3, 6, 475, 528, 531, 565, 572, 576. — Tekste:
Baigęs Kolainių gimnaziją, L. Ivinskis pradėjo mokytojauti Žemaitijos bajorų namuose.
1840—1842 m. mokytojavo Milvydų dvare prie Kuršėnų pas Radavičius-Gružauskius.
Senatvėje, 1879 m. vėl apsistojo čia pas savo jaunystės metų mokinę K. Radavičiūtę. Čia 1881
metais mirė. Tik tada K. Radavičiūtė ėmė ruoštis keltis į Sonteklius. — P. 531: „pas garbingą
dvarininkę ir jo nepaprastą gerbėją Kazimierą Radavičiūtę, ligos patale patyrė rūpestingiausią
priežiūrą ir gydymą. [...]. Garbioji ponia surengė velioniui deramą Requiem ir palaidojo Kuršėnų
katalikų kapinėse.” — P. 565: „Apie ją plačiau žr. A. Moro atsiminimuose.” — P. 574:
„Biografinėje apybraižoje lietuvių literatūros paskaitoms apie L. Ivinskį (1924) jis [Vaižgantas]
nurodė panaudotų šaltinių sąraše [...] V. Zubovo, A. Moro, N. Ivanauskio atsiminimus, kuriuos
perpasakojo, citavo dalimis ir ištisai.”
Varanavičius S. Skaitau su įdomumu // Vienybė. — 1995. — Saus. 7. — Tekste: Santeklių
kaime, paventyje gyveno Zita ir Zina Pundziūtės. Viena iš jų gal 1933—1936 metais Viekšnių
parapijos salėje atliko šv. Teresėlės vaidmenį.
Iš Viekšnių muziejaus etnografinio skyriaus fondų: Nuotrauka ir tekstas // Vienybė. —
1995. — Rugpj. 19. — Tekste: „Unikalus nežinomo nagingo meistro pintas sietynas iš buvusio
Santeklių dvaro. Manoma, kad šiam sietynui ne mažiau kaip 100 metų.”
Viekšnių seniūnijos kaimai 1996 metais. — Viekšnių seniūnija. — 1996. — Rankraštis. —
Tekste: Santeklių kaime 3 ūkiai — 7 gyventojai.
Urba Algimantas. Gyvenimas Lietuvai // Vienybė. — 1996. — Vas. 14: ir nuotrauka. —
Visas tekstas:
„Po 1963 metų sukilimo Žemaitijoje Santeklių miško pakraštyje, tarp Virvytės ir Ventos, buvo
įkurta sodyba. Toje mažoje, neturtingoje, bet brangioje mano širdžiai sodyboje 1896 metais aš
gimiau. Trobelę, tvartelį ir daržinėlę savo rankomis pastatė ir išdabino mano tėveliai: Ignas ir
Egnė. Kai per lenkmetį iš senelio buvo atimta žemė, kurią jis valdė valstiečio teisėmis, tėvelis
benusipirko 3 hektarus. Tiek ir teturėjo.
Nebuvo gražesnės sodybos už mūsiškę. Aplink ją ošė didžiulės pušys ir eglės, čiurleno maži
upeliai — Rudupis, Gaišupis, didesnės upės — Virvytė, Venta. Netoliese — Skruzdynės beržai,
drebulės, alksniai ir ąžuolai bei šimtametė pušis, į kurią įkeltas Dievo Motinos paveikslas. Už
trobelės vešėjo sodelis. Jame, be kitų medžių, augo ir šešiakamienė motutės obelis. O pavasarį,
kai sodas apsipildavo baltais žiedais ir sužydėdavo motutės darželis palangėje, dažnas praeivis
sustodavo pasigėrėti mūsų sodyba arba užeidavo atsigerti”. Tai — eilutės iš Nepriklausomybės
kovų dalyvio, garbingo Lietuvos sūnaus ir patrioto Juozo Mačio prisiminimų. Šiam tauriam
žmogui vasario 8 d. būtų suėję 100 metų.
Kilęs iš neturtingos valstiečių šeimos, Juozas Mačys praėjo rimtą gyvenimo mokyklą: tarnavo
pas ūkininkus, vos trylikos metų būdamas, neteko tėvų, ir piemenuko gyvenimas tapo dar
vargingesnis. Tačiau darbštus vaikinas atkakliai siekė mokslo ir, baigęs pradžios mokyklą, įstojo
gimnazijon. Pirmojo pasaulinio karo audros nesutrukdė jam toliau siekti savo tikslo ir netrukus
sėkmingai baigti Vilniaus mokytojų seminariją. Vėliau priimamas į Karo mokyklą. Gavęs
puskarininkio laipsnį, 1920 metais dalyvavo mūšiuose su lenkais. Perkeltas dirbti į Karo
mokyklą ir nuolat paaukštinamas, 1935 m. gavo kapitono laipsnį ir išklausė ekonominės teisės
kursą Vytauto Didžiojo universitete. Kariškio karjera pasibaigė sovietams okupavus Lietuvą.
J. Mačys paleidžiamas į atsargą.
Užėjus vokiečiams, jis skiriamais Viekšnių valsčiaus viršaičiu. Doram ir sąžiningam žmogui
buvo nepakeliama našta vokiečių teroras žydų atžvilgiu, ir kiek įmanydamas, jis stengėsi
nelaimingiesiems padėti. Bet sugrįžusių raudonųjų tie dalykai nedomino — Lietuvą mylėjęs ir jai
ištikimai dirbęs kariškis ir inteligentas negalėjo būti mielas proletariato diktatūrai — netrukus
J. Mačys atsiduria NKVD rūsiuose. Išvežamas į Mažeikių, po to į Šiaulių kalėjimus, tardomas,
žiauriai mušamas. Sovietinis teismas nepanoro net išgirsti dvidešimties naujakurių, kuriuos
J. Mačys užstojo būdamas viršaičiu ir neleido atimti iš jų žemės ir kurie susiorganizavę
58
nuvažiavo į Šiaulius — jie nebuvo net įleisti į teismo salę. 20 metų Sibiro katorgos — toks buvo
okupacinio „teisingumo” sprendimas.
Laiškai iš Vorkutos. Šaltis, alkis, ligos, pasityčiojimai. „Nejaugi čia šaltoje tundroje, padėsiu
savo kaulus? Nejaugi nebepamatysiu Lietuvos, nebekvėpuosiu gimtinės oru? Nejaugi
nebeapkabinsiu savųjų?”... „Per eilę metų rašiau į visas TSRS teisingumo instancijas, bet jokių
rezultatų. Vien tik neigiami atsakymai, kad aš nuteistas teisingai ir pagrįstai ir kad mano kaltė
visiškai įrodyta”.
O šventas lietuviškas naivume! Normalioje valstybėje gyvenę mūsų žmonės neįsivaizdavo,
kaip galima nekaltai kalėti, o bet koks teisybės ieškojimas iš anksto pasmerktas. Ne veltui
sovietinę sistemą kur kas geriau pažinęs A. Solženicynas rašė: „Vargšas žmogau, nieko niekam
tu neįrodysi. Tai jie tau viską įrodys!”
Vis dėlto likimo buvo lemta sugrįžti Lietuvon. Deja, šalton ir nesvetingon. „Dirbu naktimis
sargu. Už savo 50 metų triūsą gaunu 7 rb. — invalido pensiją. Viskas nubraukta: ir piemenavimo
laikas, ir 21 metai, ištarnauti Lietuvos kariuomenėje, ir mokytojavimas Viekšniuose, ir 12 metų
Vorkutos šachtose”.
Tremties metai ir nežmoniškos sąlygos palaužė sveikatą. J. Mačys mirė 1966 m., taip ir
nesulaukęs reabilitavimo.
Liko jo žodžiai iš paskutinių laiškų. „Mano tėvyne Lietuva, mano sielvarto žvaigždele, kaip
troškau darbuotis tavo labui, bet... jaučiu, kaip senka jėgos, kaip vėsta kraujas gyslose, ir dėkoju
Apvaizdai, kad leido man parvykti į Tėvynę. Dėkoju, kad galėsiu atsigulti amžinam poilsiui man
brangioje žemėje...”
Sruogienė Vanda. Pamirštoji pionierė // Vienybė. — 1996. — Liep. 5, 10, 13, 17, 20, 24. —
Visas tekstas:
Zofija Aleksandravičiūtė-Navickienė neseniai gavo Dalios Sruogaitės, gyvenančios
Amerikoje, laišką: „Mieloji Zosyte, galų gale radau tą mamos straipsnį. Žinoma, jis tiktų
„Vienybei”, tačiau daryk ką nori”.
Profesorės Vandos Sruogienės straipsnyje, parašytame 1971 m. Čikagoje, pasakojama apie
Santeklių dvaro augintinę garsiąją audėją, o vėliau ir dvaro paveldėtoją Oną Bagnickaitę bei ją
supusią to meto aplinką.
Santeklių Ona Bagnickaitė
Ona Bagnickaitė buvo pirmoji menininkė Lietuvoje, kuri pradėjo platesniu mastu taikyti mūsų
liaudies audinių raštus modernaus buto įrengimui — kilimams, užuolaidoms, staltiesėms,
lovatiesėms ir kt. Ji su savo darbais dalyvavo žemės ūkio parodose, iškeldama mūsų tautinių
ornamentų grožį ir propaguodama idėją, kad savi darbai pakeistų dažnai banalų ir net neskoningą
importą. Jos biografija iškeltina, nes ji yra įdomi, ypač tuo, kad Bagnickaitės ryšiai buvo išėję
toliau už sienų to žemaičių dvarelio, kuriame ji gyveno ir dirbo.
Santeklių dvarelis ir jo savininkės
Šia proga pravartu pažvelgti ir į patį dvarelį Santeklius, ir jo gyventojus, nes apskritai dvarų
pasaulis Lietuvoje yra nugrimzdęs į negrąžinamą praeitį. Maža kam jis yra arčiau žinomas, ne
daug kas iš mūsų visuomenės juo domėjosi, o jaunimui tai visai terra incognita. O tai juk buvo
integralinė Lietuvos dalis, kultūros oazės, nors ir izoliuotos nuo kaimo, kad ir ilgus amžius
slėgusios mūsų liaudį ir ne be pagrindo kaimo žmogaus neapkenčiamos, bet nelikusios jam be
įtakos. Santeklių dvarelis, jei ne būdingas visam mūsų kraštui, reprezentavo ne retą Žemaitijoje
dvarų ryšį ir su kaimu, ir su tautinio lietuvių atgimimo žadintojais, ir vėliau su nepriklausomos
Lietuvos veikėjais.
Santekliai! Tą vietovę žinojo Juozas Tumas-Vaižgantas, žavėjosi jos grožiu, tik, kaip jis pats
man sakė, pavartojęs jos vardą „Pragiedruliuose”, suteikdamas jai kitokį turinį.
Santekliai buvo nedidelis dvarelis prie Ventos, netoli nuo Viekšnių. Jį supo seni, aukšti
medžiai, didžiulis sodas, kuris jungėsi su mišku. Tarp dvaro kiemo ir miško stovėjo sena,
laikoma stebuklinga, pušis su įaugusia į ją koplytėle, susijusia su 1863 metų sukilimu. Taip pat
už Ventos, prie kelio iš Viekšnių į Akmenę, apie šią praeities tragediją bylojo kryžius-koplytėlė,
ženklinusi žuvusiųjų sukilėlių kapą.
59
Prie dvaro sodybos į Viekšnių pusę buvo vandens malūnas — iš dvaro jį nuomojo bene trijų
kartų suvokietėjusi latvių Jungų šeima. Ventos pakrantėse, miškely, kas pavasarį praeivį
svaigindavo savo kvapu daugybė žydinčių pakalnučių ir ievų. Vasarą akį traukė didelės baltos
vandens lelijos Ventoje, prie malūno užtvankos. Iš kitos dvaro pusės, prie kelio į Tryškius, per
upę kėlė pėsčius, raitus ir važiuotus labai įdomus savo senoviškais įrengimais, taip pat iš seno
dvarui priklausęs plaustas. Prie jo, ant gan aukšto Ventos kranto, stiebėsi trys, paskui tik dvi labai
aukštos pušys, patraukiančios menininkų akis. Vienas iš daugelio padavimų, supusių šią seną
vietovę, minėjo, kad tos pušys atsiminė dar pro plaustą traukusį Napoleono kariuomenės dalinį,
kuris Ventos ir Virvytės santakoje užkasęs aukso lobį. Nuo plausto dešinėn į dvarą, pro daržines
ir kitus ūkio pastatus, vedė medžiais apsodinta alėja. Pats namas buvo statytas bene prieš
pusantro šimto metų: medinis, su vėliau įgytu neįprastu Žemaitijoje kažkokiu dvigubu, kaip
aiškinta, Zakopanės stiliaus stogu.
Įėjus į namą — plati priemenė, po dešine salonėlis, apstatytas karalienės Viktorijos laikų
senais baldais; už jo — antras pilnas spintų su knygomis, fortepijonu, keliais foteliais; pora
kambarėlių į šoną; toliau ilgas niūrus valgomasis su XVIII a. kontušuotų bajorų portretais ir
durimis į balkonėlį tiesiai į nuostabų reginį: į Ventą, medžius, plačias pievas. Už valgomojo —
„kredensas”, tarnų pusės sandėliukai, didelis valgomasis šeimynai, laiptai į rūsį, virtuvę, kur
milžiniška krosnis, kaip atrodo, buvo dar gal XVII a. siekiančio didžiadvario liekana, lygiai kaip
ir sodą nuo Ventos pusės supęs mūras, jau beveik visai žemėmis apneštas.
Santekliai priklausė Lietuvos praeity žinomai Gruževskių šeimai ir nuo neatmenamų laikų
buvo skirti gyventi netekėjusioms jos narėms. Atsimenu dar senjorę Kazimierą Radzevičiūtę, iš
kurios dvarą paveldėjo Teklė Gruževskaitė. Su savininkėmis paprastai dar gyveno viena ar dvi
benamės senutės, draugės ar šeimininkės. Šio šimtmečio pradžioje, kada vasaros metu dažnai iš
Varšuvos prigužėdavo į apylinkės dvarus linksmos, judrios lenkiškai kalbančios ponijos, atsirado
anekdotiškas Santeklių dvaro paaiškinimas: vietovardis prieš amžius kilęs iš to, kad čia yra
Ventos ir Virvytės santaka, virto „są Tekle” — lenkiškai yra Teklės.
Neeilinė asmenybė buvo toji Teklė Gruževskaitė, vietos žmonių Santeklių panele vadinama.
Didelio ūgio, žilaplaukė, mano atminime jau gerokai į kuprą susimetusi, sulinkusi, visad naminio
darbo drabužiais vilkėjusi, bet su Lietuvos-Lenkijos unijos ženklo sage (trimis herbais: Vyčiu,
Ereliu ir Gudijos Arkangelu), ji stebino visus, kurie ją pažino, savo dideliu išsilavinimu ir
apsiskaitymu. Be lenkų, mokėjo kiek rusų kalbą, puikiai vokiečių ir prancūzų kalbas, laisvai
skaitė angliškai, o su tarnais ir kaimiečiais kalbėjo gražia žemaičių šnekta. Tęsdama seną
Lietuvos dvarų moterų krikščionišką tradiciją, ji laikė savo pareiga gydyti tarnus, darbininkus ir
kaimynus kaimiečius, turėjo homeopatijos knygynėlį, pati rinko, džiovino vaistažoles ir
gamindavo medikamentus. Už jos duodamus „cukrelius”, „grybelius”, už jos švelnumą ir gerumą
žmonės ją mylėjo.
Darbininkui sunkiau susirgus, ji tuoj siųsdavo arklius į Viekšnius daktarą Biržišką parvežti ir
jam už vizitą atlygindavo. Santeklių panelė griežtai laikėsi vyskupo Valančiaus žemaičiuose
įskiepyto blaivybės principo, nors dažnai kovodama su savo tarnais, jautėsi bejėgė... Kai ji mirė
keletą metų prieš karą, kaimietės rūpestingai prižiūrėjo jos kapą, rūtelėmis apsodindavo.
Kuomet kaimyninių dvarų vaikai važiuodavo į Santeklius aplankyti senutės, jiems buvo
prisakoma elgtis labai mandagiai, kalbėti tyliai, nevartoti jokių „negražių” žodžių — panelė
Teklė buvo visų gerbiama.
Onos Bagnickaitės jaunystė Santekliuose
Toje senų panų gūžtoje kadaise lankydavosi ir mano motinos šeima, kaimynai Paulavičiai iš
Pavirvytės (seniau Žalionės) dvaro. Didelė tai buvo giminė — penkios dukterys ir keturi sūnūs.
Nuobodu būdavo mergaitėms ceremoninguose svečiuose, tad neapsakomas buvo jų džiaugsmas,
kai apie 1885 metus Santeklių dvaro šeimynoje atsirado jų amžiaus, gal kokių aštuonerių metų
augintinė, vardu Andzė, Ancikė, su kuria joms buvo leista pažaisti. Tai ir buvo Ona Bagnickaitė.
Mano prosenelis, Juozas Paulavičius, buvo apsišvietęs ir savo laiku pažangus žmogus. Jis
rūpinosi Šiaulių gimnazijos statyba. Jo sūnus Edvardas, buvęs Kališo gimnazijos direktorius,
apie 1876, tėvui mirus, persikėlė į Pavirvytį. Jis rašinėjo laiškus kaimynams dvarininkams,
įtikinėdamas juos baudžiavos panaikinimo būtinumu (tokius laiškus buvau radusi savo senelio
Rainoldo Daugirdo archyve). Savo vaikus jis auklėjo demokratiniais principais, įpareigodavo
60
dukteris šviesti dvaro darbininkus, mokyti juos skaityti ir rašyti. Kiek prisimenu iš pasakojimų,
tai jo įtakoje Andzė buvo paimta iš virtuvės į „pakajus”, o kai pasirodė esanti gabi, „tetos”
pradėjo ją rūpestingai auklėti. Kaip dauguma to laiko dvaro panelių, ji išėjo „naminį” mokslą,
buvo mokoma lenkų ir prancūzų kalbų ir literatūrų, skambinti fortepijonu, piešti, taip pat kitų
bendravimo dalykų.
Linksma, lipšni Andzė skaidrino liūdnų globėjų nuotaikas, už tai pradėta be saiko ją lepinti.
Visos jos užgaidos buvo tenkinamos, visi norai pildomi.
Teko man pakartotinai girdėti, kad Bagnickaitė buvusi Lazdynų Pelėdos apysakos „Karalaitė
Lėlė” prototipu. Sofija ir Marija Ivanauskaitės buvo jau netolimos Santeklių kaimynės, o
Paulavičių dvare Marija ilgomis valandomis dirbo kaip namų siuvėja. Man rodosi, kad tai jos
rankomis buvo gražiai išsiuvinėtos mano motinos kraičio paklodės. Turėjo tad progų ir Andzė
išgirsti apie lietuvių tautinį atgimimą, ypač kai apylinkėse apie 1893—94 metus atsirado žymusis
lietuvių tautos žadintojas Povilas Višinskis. Matyt, jo įtaka ten buvo nemaža, jeigu viena iš mano
tetų, Anelė (vėliau Venordin) svajojo ištekėti už turtingo žmogaus, kad galima būtų išleisti
lietuvių kalbos žodyną. Ji ilgai draugavo ir susirašinėjo su Višinskiu (jų laiškus prof. Vaclovas
Biržiška saugojo Vytauto Didžiojo Universiteto bibliotekoje). O mano tėvai XX a. pradžioje
vežėsi iš Viekšnių man auklę į Kaukazą, kad iš pat mažens išmokčiau savo tėvynės žmonių
kalbą.
Palankią lietuvybei nuotaiką pas paaugančias Pavirvytės ir Santeklių paneles stiprino
draugystė su kitais kaimynais dvarininkais — karštais lietuviais patriotais Vladu ir Juozu
Sirutavičiais iš Kairiškių. Jiedu dažnai pas jas lankėsi. Vėliau į Pavirvytės ir Santeklių
bibliotekas kelius surasdavo ir broliai Biržiškos, taip pat ir ne vienas iš jaunų studentų, jų draugų.
Apylinkėse lankėsi ir didelis senovės Lietuvos mylėtojas Mykolas Brenšteinas. Kartu su žmona,
Andrejauskaite nuo Telšių, rinko lietuvių tautodaile, kėlė susidomėjimą liaudies audiniais,
medžio dirbiniais, keramika. Jie palaikė ryšius su Tadu Daugirdu ir Liudviku Kšivickiu,
žinomais Lietuvos piliakalnių tyrinėtojais, kurie ir apie Viekšnius jau žiūrinėjo. Tiesa,
Brenšteinas, žavėdamasis lietuvių liaudies menu ir norėdamas jį apsaugoti, daug gražių ir retų
daiktų išsivežė ne tik į Vilniaus muziejų, bet ir į Krokuvos. Kaip ten bebūtų, ne vien sulenkėjusių
dvarininkų, orientuotų į Varšuvą, balsai girdėjosi Santekliuose — dar prieš pirmąjį karą čia
užklysdavo ir nauji vėjai.
Bagnickaitės studijos Lenkijoje, Prancūzijoje ir Rusijoje
Kai Ona Bagnickaitė paaugo, kaip koks magnetas ji traukė į save jaunimą. Smulki, gal ne tiek
graži, kiek žavinti savo gyvu temperamentu ir sąmojum, ji šoko ir flirtavo su kaimynais
dvarininkaičiais, iš didmiesčių atostogų atvažiuojančiais studentais. Mano dėdė Eduardas
Paulavičius, neradęs Andzės atgarsio aistringai meilei, leido sau į galvą kulką, tik daktaras
Biržiška išgelbėjo jo gyvybę. Buvo ir kitų desperatiškai siekusių jaunosios vėjavaikės dėmesio.
O kai mano tėvas, Kazimieras Daugirdas, jaunas veterinarijos gydytojas, atvykęs į tėviškę iš
Užkaukazės, 1895 vedė mano motiną Jadvygą Paulavičiūtę, kaimynai buvo nustebę, nes prieš
vedybas jis dažniau buvo matomas per vakarėlius su Andze negu su mano motina.
Susirūpino tetos savo augintinės lengvabūdiškumu ir nutarė ją pakreipti praktiškesniu,
rimtesniu keliu: išsiuntė į tuomet garsius kulinarijos kursus Lenkijoje. Andzė išmoko gaminti
gardžius patiekalus, bet virtuve nepasitenkino. Susipažinusi su dailininkais, panoro mokytis
tapybos. Tetoms sutikus, įstojo į Varšuvos meno mokyklą, į profesoriaus K. Stabrovskio klasę.
Tai turėjo būti jau 1906—1907 metais, nes ten tuo laiku kaip tik studijavo M. K. Čiurlionis.
Vėliau Santeklių salonėly kabėjo jau žinoma iš spaudos, gerokai padidinta nuotrauka — tos
mokyklos „plain air” ekskursijos grupė į Istebnos kaimą Silezijoje. Joje matome Čiurlionį, taip
pat ir Oną Bagnickaitę — grupės priešaky, juodais drabužiais. Ta nuotrauka yra leidinyje „M. K.
Čiurlionis...” Vilnius 1960, tarp 96 ir 97 puslapių.
Gerosios tetos sutiko duoti pinigų tolimesnėms studijoms Paryžiuje. Gaila, nebeatsimenu
tiksliai, ar Bagnickaitė ten buvo Claudo Mone, ar Henrio Matiso jei ne betarpiška, tai bent vieno
iš tų didžiųjų menininkų mokyklos mokinė. Vėliau, po karo, ji buvo iškabinusi Santekliuose
keletą impresionistinių paveikslų, jos pačios ir kitų menininkų aliejus, bet netrukus turėjo juos
nuimti, nes buvo svečių išjuokti. Daugiau ji į tapybą nebegrįžo. Kaip dabar prisimenu, tie
paveikslai buvo įdomūs: anų laikų Viekšnių šviesuomenės nuomone pasitikėti netenka, nes, kai
61
1911 m. kunigo Jarulaičio klebonijoje „žinovai” matydavo M. K. Čiurlionio triptiką „Raigardas”,
tai vienu balsu apšaukdavo, kad jis yra dekadentiškas ir meniškai bevertis...
Ką Bagnickaitė veikė Paryžiuje, patekusi į bohemos ratelį, ji man, savo draugės dukteriai,
nedaug tepasakojo. Tik kartais patikėdavo, kaip ji ištisus penkerius metus gyvenusi japonų
kolonijoje, kaip ji vertinusi visai skirtingą, bet nepaprastai subtilią japonų kultūrą, pagaliau kaip
ji rengėsi tekėti už vieno japonų dailininko, vardu Saito. Tasai Saito priklausė samurajų luomui,
ir kai mirė brolis, buvo priverstas grįžti į Japoniją ir vesti velionies našlę. Tai buvo prieš pat
pirmąjį pasaulinį karą. Bagnickaitė grįžo į Lietuvą ir daugiau apie tą japoną niekad negirdėjo.
Buvo sutelkusi ir vertingą japonų graviūrų kolekciją, kuri iš Santeklių dvaro yra patekusi į
Šiaulių „Aušros” muziejų. Šią kolekciją V. Rimkus aprašė „Kultūros barų” 1970 m. balandžio
numeryje.
1915 m. Bagnickaitė dėl karo veiksmų atsidūrė Rusijoje. Ten ji įstojo į savo buvusio
mokytojo K. Stabrovskio dailiojo audimo mokyklą. Stabrovskis, kilęs nuo Naugarduko, iš pat
jaunystės domėjosi lietuvių tautodaile, eksponavo savo paveikslus pirmoje lietuvių parodoje
Vilniuje 1907 m. ir ne tik buvo artimas M. K. Čiurlioniui, bet jo vėlesnėje kūryboje labai žymi
lietuvio genijaus įtaka. Čia mūsų menininkė ne tik įsigijo gerą amatą, bet įgavo jam būdingą
kryptį, pagrindu imdama mūsų liaudies meną, kuriam niekad nenustojo entuziazmo.
Santekliai, įsikūrus juose audimo dirbtuvei
1918 m. vasarą Bagnickaitė grįžo į Santeklius. Kurį laiką ten gyveno ir viena jos giminaitė,
Gruževskaitė, kuri tuomet buvo laikoma viena iš turtingiausių nuotakų Lietuvoje. Abi jos piktino
ne vieną konservatyvų dvarininką savo „moderniškumu” ir „demokratiškumu”: į pažįstamų
dvarus važinėdamos pačios, be vežėjo, basos, su skarelėmis ant galvos, nevengdamos per
gegužines pašokti ir su kaimiečiais.
Betgi laikai pasikeitė. Gyvenimas privertė rimčiau susimąstyti, reikėjo dirbti. Žemės reformos
apkarpytas dvarelis, visai savarankiškai vedamas garsios Žemaitijos istorijoje pavardės nešėjo
ūkvedžio Zigmo Kenstavičiaus, vertė savininkę ir jos augintinę gyventi labai kukliai. Tada tai
Bagnickaitė nutarė verstis audimu.
Pirmajame Santeklių salonėlyje buvo įtaisyta audykla, pastatytos dvejos staklės, prikrauta
krepšių su linais, vilnomis, pašytomis, dažytomis, suverptomis ir dar visai žalia medžiaga ant
sienų — įvairios meno paveikslų reprodukcijos, eskizai numatytiems audiniams ir kt. Prie vienų
staklių dirbo pati panelė Ona, prie kitų — jos pasamdytas audėjas. Tai buvo labai keista būtybė,
garsėjusi savo kaime. Jonelis, kaimiečių vištgaidžiu vadintas, mūvėjo vyriškomis kelnėmis, bet
dėvėjo moteriškas bliuzeles ir nešiojo skarelę ant trumpai kirptų ir šviesiai dažytų plaukų. Buvo
puikus darbininkas, tylus, kantriai kėlęs savo ponios nuotaikas — retai kas tegirdėjo jo spiegiamą
balsą. Greta kitų dvare niekuo nepasižymėjusių tarnų negalima nepaminėti ir kito ypatingo tipo
— senų laikų liekanos, „furmono” Mateušo. Jo vienintelės pareigos buvo prižiūrėti porą
išvažiuojamų arklių ir vežioti paneles į bažnyčią, į svečius. Jau pusamžis žmogus, nevedęs,
neišpasakytas tinginys, retai kada beišsipagiriojęs, tad nosį turėjo kaip įsirpusią slyvą, violetinę.
Mūsų mergės juokėsi, kad atvažiavęs kur su „pana Anna” į svečius, tuoj dairydavosi čerkos ir
domėjosi daugiau jaunų bernų, negu mergų draugyste.
Pasikeitė visa namų nuotaika ir išvaizda. Lentynose atsirado naujų keliomis kalbomis meno
žurnalų, knygų, liaudies drožinių, Viekšnių keramikos; ant staliukų vietoj senoviškų siuvinėtų ar
megztų servetėlių buvo pamesti raštuoti namų darbo audeklėliai, gražiai sugrupuoti vaisių
„nature morte”, menininkės ranka sudėtos puokštės — vasarą gyvų gėlių, žiemą džiovintų žolių.
Niekur kitur Lietuvoje neteko matyti tokių didelių, spalvingų zinijų, kaip panelės Teklės
užaugintų Santeklių dvaro palangėse! Iš spintų išimti į dienos šviesą įvairūs antikiniai
laikrodžiai, senoviškos vazelės. Visa tai sudarė kuklią, bet labai skoningą visumą, jauteis lyg
kokiame mažame muziejuje.
Man vis būdavo gaila, kad palyginti nedideliuose kambariuose nebuvo vietos dviem
didžiulėm puikiom skryniom iš XVII—XVIII a. su puošniais Gruževskių herbais ir senoviškam
klavikordui, kurie buvo laikomi erdvioje palėpėje. Visur buvo švaru, nedažytos grindys blizgėjo.
Dvaro pastatai, per erdvūs apkarpytam žemės plotui po reformos, rodė smukimo ženklus:
vienų sienos pakrypo, kitų pažaliavę stogai įdubo.
62
Ir seniau, prieš karą, svečiai ne per dažnai lankydavosi Santekliuose, o nepriklausomybės
laikais jų vizitai pasidarė dar retesni. Ir patys lankytojai pasikeitė. Mano motinos šeima, kaip ir
daugelis iš lenkiškai kalbančių dvarininkų, atsidūrė Lenkijoje; gražioji Pavirvytė dar prieš karą
parduota Nagurskiams. Iš senų bičiulių liko Biržiškai, Zubovai, mano tėvas, buvęs Klaipėdos
uosto kapitonas Adomas Daugirdas su šeima (jo motina, Stanislava Pečkauskaitė, buvo Marijos
Pečkauskaitės pusseserė) ir dar vienas kitas iš kaimynų. Mudu su vyru (rašytoju Baliu Sruoga —
„Vienybės” red. pastaba), kartais ir su mūsų pažįstamais, atostogaudami mano tėviškėje,
atvažiuodavome į kaimyninius Santeklius pasimaudyti Ventoje (prie namo buvo medinė
maudyklė), pažiūrėti naujų audinių. Apskritai palaikėme artimus bičiuliškus ryšius su
Bagnickaite.
Du kartus per metus Santekliuose būdavo didesni suvažiavimai: liepos 26 d. susirinkdavo
kaimynai Onos vardinėms, o rugsėjo 23 d. pagerbdavo panelę Teklę. Per šventą Oną
pasitaikydavo ir pašokti, o neprilygstami kepsniai, namie gaminti ledai (o, kokie jie būdavo
skanūs!) primindavo, kad jaunesnioji šeimininkė kadaise lankė kulinarijos kursus... Panelės
Teklės vardinės būdavo švenčiamos kukliau, nes jau atostogų metas buvo pasibaigęs, bet
priėmimai pasižymėjo rūpestingumu ir senomis tradicijomis dvelkiančiu vaišingumu.
Pasikalbėjimuose vyravo Lietuvos gyvenimo aktualijos, lietuvių kalba, nors savybėje senu
įpročiu kalbėta lenkiškai.
Visai atskiru gyvenimu ėjo ūkvedžio Kenstavičiaus šeimos dienos. Jų gyvenamas namas buvo
tame pat kieme, gal ne mažesnis už patį dvaro pastatą. Šeima buvo gausi, vasarą pas
Kenstavičius privažiuodavo vasarotojų, giminių, kurie maudėsi Ventoje, žuvavo, uogaudavo,
grybaudavo miške aplink paslaptingąjį Lapkalnį (gal senas pilkapis — to niekas netyrinėjo).
Kaip man dabar gaila, kad, dažnai būdama Santekliuose, nežinojau, jog tarp tų Kenstavičių
vasarotojų vaikų po kiemą bėgiojo mažas Algimantas Mackus! Tik Amerikoje teko patirti, kad
Kenstavičienė buvo Mackaus motinos tėvo sesuo. O jaunas poetas man pasakojo, kad vieni iš
gražiausių jo vaikystės atsiminimų buvo iš senų, romantiškų Santeklių. Gal tie jo atminty likę
vaizdai ir atspindi jo poezijoje tas elegiškas, anot nepamirštamo Vinco Krėvės išsireiškimo,
Lietuvos gamtos nuotaikas...
Menininkė ir jos darbai
Ona Bagnickaitė buvo ne šiokiadienė moteris. Draugystėje linksma, švystelėjanti sąmojumi,
mokėjusi pasakot gražius anekdotus, labai apsiskaičiusi, drąsiai reiškusi savo originalią nuomonę
apie pasaulinės literatūros kūrinius ir meną. Amžinai jaunos dvasios, ji draugavo su trijų kartų
atstovais: mano motinos, mano ir mano dukters, kuri kaip maža mergaitė siautėjo po Santeklius,
žaisdama su Andze ir tuo mažybiniu vardu ją vadindavusi.
Bagnickaitė nevengdavo palaikyti ryšių su Viekšnių lietuvių šviesuoliais. Kartą, gal apie 1922
metus, išsiruošėm drauge į iškylą su Henriku Kačinsku ir Leonu Skabeika į gražias Žemaitijos
vietoves, į Šatrijos kalną. Ji dažnai lankėsi Viekšniuose pas profesorių Biržiškų tėvus, klausėsi
patarimų pas jų motiną, buvo artima visos jų šeimos bičiulė.
Kai kurie, nepažinę menininkų, ne visai rimtai į ją žiūrėjo, nes ji dažnai būdavo išsiblaškiusi,
vis ką nors pametusi, ieškanti. Gyvai sekė Paryžiaus madas, mėgo gražiai rengtis, bet kartu
garsėjo savo netvarkingumu: čia saga ištrūkusi, čia rankovė prairusi. Ji mokėdavo gyvai kreipti
dėmesį į gamtos grožį ir kartais, pastebėjusi kokį ypatingą reginį, saulėleidį, kokias nors
nepaprastas spalvas ar kitką, staiga pertraukdavo kitų kalbą ir džiaugsmingai sušukusi
nukreipdavo visų akis į jos entuziazmą sužadinusį objektą.
Abi su panele Tekle visad žiemą rūpestingai lesindavo paukščius. Bagnickaitės kambario
langas būdavo plačiai atidarytas, ir pabertos palangėje sėklytės pritraukdavo iš miško
margaspalvius sparnuočius; neretai kokia zylelė ar dagiliukas be baimės įlėkdavo į namų vidų ir
vaišinosi specialiai jiems ant stalo paliktais trupinėliais.
Jau apie 1919 metus Bagnickaitė pradėjo vykdyti savo sumanymą austi kilimus ir kitus
audinius liaudies meno raštais. Iš seno ji domėjosi žemaitiškais audiniais, persipiešdavo juos,
rinkdavo raštus. Ji važinėjo po artimų miestelių atlaidus ir turgus, žiūrinėjo senesnių, įdomesnių
raštų. Ji ne tik ieškojo, kur galėjo, literatūros apie audimo techniką, bet ir ilgas valandas
konferuodavo su apylinkės šeimininkėmis, garsėjusiomis audėjomis. Iš jų ji sužinodavo iš seno
išlikusias paslaptis apie dažymo meną natūraliais dažais — medžių žieve, lapais, šaknelėmis.
63
Paprasta savo apsiėjime, įsigijo draugių iš kaimo moterėlių, su kuriomis ją rišo meilė savo
darbui. Kartais nelengva būdavo įtikinti kaimietes, kad jų rankų darbas, pačių niekinamas, yra
daug vertingesnis už jų perkamus „krominius” audeklus.
Vasaros metu Santeklių kieme didžiuose katiluose būdavo virinamos, dažomos linų gijos,
vilnos, paskui pavėsy džiovinamos, ne kartą vėl mirkomos, kol įgaudavo norimą atspalvį, kol
įsitikinta pasiekus spalvos atsparumą.
Bene Biržiškų ir Balio Sruogos paraginta, Bagnickaitė pateikė savo audinius pirmoje
rajoninėje žemės ūkio parodoje Mažeikiuose. Jos eksponatai — kilimai, pakojėliai, užuolaidos,
languoti pledai ir kt. turėjo didelį pasisekimą — sukėlė didelį susidomėjimą ir beveik visi buvo
išpirkti. Po to ji dalyvaudavo parodose Šiauliuose, Kaune ypač daug efektingų darbų parodė
1928 ir 1930 metais. Prisimenu vieną mažą epizodą iš parodos Kaune, kuris sukėlė kalbų tam
tikrose sferose. Ji paprastai sėdėdavo savo paviljone ir, kai atėjo prezidentas A. Smetona, sumišo
— nežinojo, ar reikia atsikelti, tačiau nusprendusi, kad ji yra moteris, o jis vyras (tai kas, kad
prezidentas) — ir neatsikėlė, o sėdėdama mandagiai aiškino apie savo darbą.
Nors Bagnickaitės audiniai ir nusipelnė tinkamo visuomenės susidomėjimo, bet materialiai ji
nedaug pelno teturėjo. Žaliavos pirkimas, darbininko išlaikymas, dažymas ir medžiagos
paruošimo išlaidos prašokdavo nepraktiškos menininkės apskaičiavimus. Ji vos tegalėjo galus su
galais sudurti. Kukliai Bagnickaitei gal ir nebūtų trūkę platesnio užsimojimo, tik, nebuvo
priemonių tam įvykdyti, svarbiausia, stokojo kapitalo investavimui.
V. Jonuškaitės-Zaunienės parama
Bagnickaitės darbas pagyvėjo ir paįvairėjo, kai 1931 m. per Velykas Vincė JonuškaitėZaunienė, lankydamasi mano tėviškėje, nuvažiavo į Santeklius susipažinti su Bagnickaitės darbu.
Įprastu entuziazmu ji tuoj padarė stambius užsakymus ir nedelsdama aprūpino menininkę
Lietuvos, Suvalkijos raštais. Po kiek laiko dideli kilimai, sunkios užuolaidos stambiomis
tulpėmis-lelijomis ir kitais puošniais priejuosčių raštais atsidūrė ne tik užsienio reikalų ministro
bute, bet ir kone visose Lietuvos atstovybėse užsieny. V. Jonuškaitė, lygiai kaip ir
S. Čiurlionienė, karštai propagavo idėją puošti lietuvių namus savo šalies dirbiniais, nuo amžių
kuriamais raštais; taip pat ji rinko įvairias senas juostas, priejuostes, įvairius audeklus,
sudarydama rinkini, kuris tik galėjo konkuruoti su A. Žmuidzinavičiaus kolekcija. Ji taip pat
ieškojo po visą Lietuvą kaimo audėjų, kurios galėtų savo darbą vystyti platesniu mastu ir
menininkų priežiūroje. Kartą, būdama Utenoje, ji pastebėjo bažnyčioje prie altoriaus didžiulį
kilimą su lietuvišku raštu, padarytą persiškų kilimų technika. Ji tuoj surado tą kilimą išaudusią
moterį Kaliekių kaime. Paaiškėjo, kad tos neįprastos mūsų krašte technikos ji išmokusi
gyvendama prie Taškento, kur jos seneliai buvo ištremti po sukilimo. Jonuškaitė tai moteriai
užsakė kilimą ir darė pastangų išpopuliarinti jos darbą. Bet karas visus sumanymus sutrukdė.
Bagnickaitės darbai liko tuo tarpu labiausiai žinomi ir gražiai reprezentavo Lietuvą mūsų
atstovybėse (kai kur dar yra išlikę), duodami progos informuoti svetimtaučius apie mūsų krašto
liaudies kultūrą, apie kaimietes moteris, nežinomas menininkes, kurios nuo amžių garsėjo kaip
puikios audėjos (jau XV a. J. Dlugošas tai minėjo).
Kai kas, pažinojęs Bagnickaitę, protestuoja prieš mano duodamą jai pionierės vardą. Girdi,
pionierės audimo srity ir buvusios tos kaimo moterys, o nepriklausomybės laikais atsirado ir be
jos inteligenčių, kurios net geriau techniškai atlikdavo savo darbus ir ausdamos taip pat
naudodavo tautinius motyvus. Tačiau Bagnickaitė buvo pati pirmoji, pritaikiusi Vakaruose
vartojamą gobelenų techniką, drąsiai komponuodama perkėlė iš priejuosčių ir juostų raštus, juos
bent dešimteriopai padidindama. Taip pat savo audinius eksponuodama žemės ūkio parodose,
platesniu mastu propagavo ir populiarino mūsų liaudies meną ir jo praktišką taikymą. Kai kas
prikaišiojo, kad jos audiniai nepasižymi tobulu atlikimu, audimas nelygus, matosi mazgai,
spalvos nepatvarios, kartais greit bluko. Palyginti su mūsų kaimo audėjų audimu, per ilgus metus
nenustojančiu spalvų, Bagnickaitės kilimai greit nusidėvėdavo. Tai teisybė. Bet kiek teko matyti
įvairiuose muziejuose menininkų rankų darbus, juose galima buvo pastebėti tuos pačius
netobulumus. O dėl kilimų, kurie būdavo tiesiami ant grindų, tai nenuostabu, kad jie būdavo
greit nutrypti, nes gi paprastai niekas žemėje nekloja rankų darbo gobelenų audimo technikos
vilnonių darbų.
64
Per trumpas buvo laikas, kad Bagnickaitės darbų įtaka būtų galėjusi pasireikšti, bet ji buvo
nemaža. Jau žymiai vėliau, nes tik 1930 metais, atsirado Kaune „Marginiai”, pradėta žemės ūkio
mokyklose dėstyti audimo meną. Kiek prisimenu, tada jaunas A. Tamošaitis buvo susidomėjęs
Bagnickaitės audiniais ir gal jų buvo paskatintas dirbti toje srityje, kurią abu su žmona taip
ištobulino. Kitos, gal ir labai gražiais darbais pasireiškusios audėjos liko mažiau žinomos,
nepadariusios didesnės įtakos.
Liūdnas O. Bagnickaitės ir Santeklių galas
Onos Bagnickaitės gyvenimo pabaiga buvo labai liūdna. Visai prieš karą mirus tetai, ji liko
Santekliuose vieniša. Karui, okupacijoms atėjus, užgriuvę vargai atrodė nepakeliami.
Siaubingiems įvykiams mus visus prislėgus, su ja daugiau neteko pasimatyti.
Vietos žmonės pasakojo, kad 1941 m. birželio mėnesio išvežimai ją užklupo visai
nepasiruošusią, net nesuvokiančią žiaurios realybės. Ji politikoj nedalyvavo, su apylinkės
žmonėmis gražiai sugyveno, nepriklausė prie „buožių”, o ir dvarininkė nebuvo tipinga. Ir štai,
kai enkavedistai atėjo jos suimti, ji buvo visai pasimetusi. Užuot susidėjusi reikalingus daiktus, ji
dėjusi prieš veidrodį skrybėlę ir kalbėjusi visai priešingai, negu šiuo momentu sveikas protas
būtų diktavęs, kartodama, kad ji nesanti kokia prasta moteris, tik dvarininko duktė...
Kokia gi buvo Bagnickaitės kilmė — niekas tikrai nežinojo, ir ji pati niekad apie tai net
artimiausiems neužsimindavo. Visi ją laikė Gruževskių giminaite, panelės Teklės augintine, ir
tiek. Kaip ten bebuvę, po tetos mirties Santekliai pagal testamentą buvo perėję į Bagnickaitės
nuosavybę. Bagnickaitė buvo išvežta kartu su kitais Viekšnių—Mažeikių ūkininkais ir
dvarininkais. Kelionė buvo klaiki, Bagnickaitė psichiškai pakriko, negalėjo suprasti, kas darosi,
blaškėsi. Nelaimės draugės ją globojo, kiek galėdamos. Visi kartu pasiekė Altajaus kraštą. Vėliau
grįžusi iš Sibiro į Lenkiją N. Bielskaitė, dabar jau mirusi, rašė giminėms į Ameriką, kad kurį
laiką visa grupė gyvenusi sovchoze, kur buvo auginamos avys. Bagnickaitė netrukus buvo
išvežta į mažą apskrities miestelį Oguduj (Oirotsko autonominėje srityje), už 40 kilometrų nuo
sovchozo. Ten ji ligoninėje mirė. Kada ir kur palaidota, apie tai jau niekas nesužinos. Kiek vėliau
jaunesnieji buvo išsiųsti į Lenos žiotis, kur amžinai užšalusioj tundroj buvo įrengta priverstinoji
darbo stovykla, žuvies kombinatas. Altajuj išmirė dauguma ten paliktųjų, o tolimoje šiaurėje taip
pat nedaug kas atlaikė nežmoniškas sąlygas.
Išsisklaidė po pasaulį Kenstavičių giminė. Patsai ūkvedis mirė Lietuvoje, jo sūnus Tadas
išvežtas į Sibirą, vieni liko vargti vargą Lietuvoje, kitus likimas nubloškė į Vakarus. Čia,
Čikagoje, 1964 m. Algimantas Mackus baigė savo jauną gyvenimą.
Santeklių malūno nuomininkai atsidūrė Vokietijoje, po karo audros išlikusios trys dukterys
globojo 95 metų senelę Lacienę Šlezvig-Holšteine. „Tyliomis valandomis ji dažnai svajoja apie
savo seną tėvynę prie gražios Ventos upės Lietuvoje”, rašo „Heimatstimme” Nr. l, 1969 sausio
mėn.
Nebeliko grožio senuose Santekliuose. Apleisti pastatai visai baigia griūti, tvorų nebėra.
Vandalai neišmanėliai išdraskė viską, kas buvo dvarely, kaip ir visuose dvaruose, kur nuo amžių
dar buvo saugojamos brangios mūsų praeities liekanos. Išplėšti puslapiai iš Lietuvos Statuto ir
kitų retų knygų jau seniai užlipdė ne vienos trobos sienų skyles arba supleškėjo prakuroms. O ar
kas pasirūpino apsaugoti brangius Bagnickaitės raštų albumus, jos rinkinius, paveikslus,
biblioteką? Viskas žuvo.
Pačioje gražiausioje vietoje, Ventos ir Virvytės santakoje, tirštai pristatyta neišpasakytai
negražių vasarinių, kur ilsėtis atvažiuoja minios svetimų, šiai vietai abejingų žmonių. Jau prieš
keletą metų rašė vienas buvęs kaimynas: „Ten, kur seniau buvo gėlės ir žydintieji krūmai, dabar
tik notnerės ir šiukšlės matosi”.
Tik Bagnickaitės propaguotoji idėja prigijo ir yra vystoma kaip Lietuvoje, taip ir iš dalies
tremtyje.
Čikaga, 1971 m.
Kerys Bronius. Dar apie Santeklių dvarą // Vienybė. — 1996. — Liep. 31. — Visas tekstas:
Labai nudžiugino D. Sruogaitės ir Z. Aleksandravičiūtės-Navickienės pateiktas Vandos
Sruogienės straipsnis „Pamirštoji pionierė” apie Santeklių dvarą ir Oną Bagnickaitę.
65
Pamiršta dar ne viskas — Santeklių dvaro medžius matau pro langą kiekvieną darbo dieną. Jie
vis primena, kad reikia skubėti surašyti viską, kas žinoma. Tačiau vienas, eilinis provincialas, ne
viską galiu. Dauguma žinių įvairiuose archyvuose, dokumentuose, kurie man neprieinami O
tiems, kuriems viskas prieinama, kažkoks ten Viekšnių kraštas dažniausiai nerūpi. Ir žmonės ne
viską beatsimena. Tikrai atsimena, kad Santeklių dvare buvo geras audėjas nebylys, žmonių
laikytas „vištgaidžiu”, bet pasakojimai apie jį panašesni į anekdotus. Išgirdęs, kad audėja buvo
O. Bagnickaitė, ne vienas abejoja — gal ir audė...
Iš plento pasuki į Palnosus, tada link Ventos. Pereini Ventos tiltą ir esi pačiame Santeklių
dvaro centre. Nedaug kas iš jo belikę. Jei ne medžių alėja, ir nežinotum.
1923 m., per visuotinį gyventojų surašymą, dvare buvo 105 gyventojai. Pagal gyventojų
skaičių buvo didžiausias dvaras tuometiniame Viekšnių valsčiuje. Greta, Daubiškių dvare, buvo
89 gyventojai. Kituose valsčiaus dvaruose, išskyrus porą, gyveno beveik perpus mažiau žmonių.
Daubiškių ir Santeklių dvarai išsiskyrė iš kitų todėl, kad viename buvo pamestinukų prieglauda,
o kitame, pas, anot M. Biržiškos, „gailestingąsias Sonteklių paneles”, netrūko įvairių
nuomininkų.
Per 1923 m. gyventojų surašymą „apgyventos vietos pavadinimas buvo rašomas taip, kaip ten
ją vietos žmonės vadina”. Rašoma „Sonteklių”, ir toks pavadinimas tuo metu — vienintelis
Lietuvoje, nebuvo kitų Sonteklių ar Santeklių. Tikrai mūsų Santeklių vardą įamžino J. TumasVaižgantas „Pragiedruliuose”. Gaila, kad pakeisdamas „o” į „a”. Žemaičiui „sontek sontekliai”.
Sontekliai ir Santaka, Santekliai gali būti kiek skirtingi dalykai. Ir palnosiškiai pagrindinę savo
kaimo gatvę neabejodami iš karto pavadino Sonteklių gatve. Bet paklusdami valstybinės kalbos
dogmoms, rašysime bendrine kalba.
Santeklių dvaras minimas net 1590 metų dokumentuose. Sunku ir įsivaizduoti, kad senovėje
čia buvę 25 trobesiai. XVII amžiuje dvaras atiteko pulkininkui Gruziui, XVIII amžiuje —
Pančerinskiams, Tanskiams. Teisėjas Ignotas Radavičius vedė Tanskaitę, ir Santekliai atiteko
Radavičių giminei. Ignotas mėgo ūkininkauti, sodinti medžius. Išlikę medžiai tikriausiai jo
sodinti. Nuo 1869 m. Santekliai priklausė Ignoto dukteriai Kazimierai Radavičiūtei (1826—
1906).
Vaikystėje Kazimierą ir jos seserį Anielę Pakievio dvare (8 km nuo Kelmės centro, dabar
Pakėvio kaimas) kurį laiką mokė Liudvikas Jucevičius (1813—1846) — tautosakininkas,
etnografas, istorikas. 1836 m. jis išleido istorijos vadovėlį vaikams, paskirdamas jį savo gal
dešimtmetėms mokinukėms Kazimierai ir Anielei („Historja litewska dla dzieci”).
1840 m. Kazimiera Radavičių Milvydų dvare (prie Kuršėnų). 1840—1842 m. čia ją mokė
Laurynas Ivinskis (1811—1881) — vėliau žinomas literatas, švietėjas, pirmojo lietuviško
kalendoriaus leidėjas. Kazimiera tuo metu 14—16 m. amžiaus, L. Ivinskis 29—31 metų.
Kazimierai pažintis su L. Ivinskiu, ko gero, buvo lemtinga, nenutrūkusi visą gyvenimą.
1860 m., kai Kazimiera buvo 34 metų, L. Ivinskis laiške Pranciškui rašė: „Gerbiamosios K. R.
karščiausiai įkvėptas, pridedu bandymui augalų sąrašą”. Kas ta „K. R.”, abiems gerai žinoma.
1869 metais 43 metų amžiaus Kazimiera paveldėjo Santeklių dvarą, bet persikelti į jį
neskubėjo. Kazimieros ir jos sesers vyro Igno Gružausko kviečiamas, 1879 m. Milvydų dvare
apsigyveno jau 68 metų L. Ivinskis. „Gyvenimo saulėlydžiui apsistojo Milvydų dvare prie
Kuršėnų, pas savo jaunystės metų mokinę K. Radavičiūtę”. Pačiai Kazimierai jau buvo bene
53-ieji sukakę.
Kai 1881 m. L. Ivinskis kelionėje susirgo, „beveik be sąmonės ir karščiuojantis nuvežtas į
Milvydų dvarelį pas garbingą dvarininkę ir jo nepaprastą gerbėją panelę Kazimierą Radavičiūtę,
ligos patale patyrė rūpestingiausią priežiūrą ir gydymą”. Tik po L. Ivinskio mirties Kazimiera
pradėjo ruoštis išvykimui. Atvyko į Santeklius 1882 m., būdama 56 metų, ir išgyveno čia apie 24
metus.
Pasak M. Biržiškos: „Kai 1902 m. senutė patyrė mane esant nusistačiusį lietuviu, ne tik tuo
nepasipiktino, bet ir prisiminusi man savo pažįstamą Lauryną Ivinskį, pasipasakojo drauge su
kitais bajoraičiais ir bajoraitėmis prieš lenkmečius virtus chlopomane, dėvėjusia sodietiškai ir
pan. Iš savo tėvo patyriau, jog ji nepriešinga buvusi ir lietuviškiems raštams, juos pirkdavusi ir
savo tarnautojams išdalydavusi”.
66
1906 m. Kazimierai mirus, Santeklių dvaras atiteko Kazimieros sesers Anielės RadavičiūtėsGružauskienės dukteriai Teklei Gružauskaitei. M. Biržiška: „Sontekliai pasireiškė savo
moteriškumu (lyg moterų vienuolynas!). Dvare, be moterų, bemaž niekas kitas negyveno... Jei
ūkis neiširo, vedamas ekonomų, kurie savęs neskriaudė, bet darė ką norėjo.., tikra Dievo malonė,
turbūt, dėl nepaprasto gerumo ne tik p. Radavičiūtės, bet ir jos įpėdinės p. Gružauskaitės,
kuriedvi visad buvo tikros pavargėlių, ligonių ir šiaip pagalbos reikalingų globėjos. Mano tėvas
buvo griežtai nusistatęs prieš homeopatiją. Jos, ypač p. Gružauskaitė, slėpdamos nuo jo, davinėjo
žmonėms homeopatinių vaistų, bet tėvas, tai patirdamas, nepyko, o tik juokdamasis sakė jų
gydymui visiškai pritariąs. Jos, mat, ne tiek duodavo lašelių, kiek aprūpindavo vargšus maistu,
drabužiais, pinigais.”
Dar knygynuose tebesančioje knygoje: Ivinskis L. Raštai. — V, [1995]. yra išspausdintas
1864 ar 1865 metų spalio 13 d. L. Ivinskiui rašytas laiškas, kurį pasirašė „Vienodai mylinti Tavo
sesuo Tekliunė”. Apie seserį nerasta jokių žinių. G. Petkevičaitė-Bitė laiške pirmajam L. Ivinskio
biografui J. Tumui-Vaižgantui rašė, kad Teklė buvusi ne sesuo, bet, anot žmonių, „meilužė”.
Tada J. Tumas-Vaižgantas nurodė ir pavardę — esą tai buvusi Teklė Gružauskaitė (Tumas J.
Lietuvių literatūros paskaitos... — K., 1924. — P. 17.). Tie Teklės ieškojimai, trumpai aprašyti
minėtoje knygoje (Ivinskis L. Raštai. — V, 1995. — P. 572.), mus, ko gero, šiandien klaidina.
Negalime netikėti M. Biržiška, kuris lankėsi Santekliuose ir rašė, kad Teklė Gružauskaitė gimusi
1851 m. Kai buvo parašytas minėtasis laiškas, ji buvo 13—14 metų amžiaus. Sunku patikėti, kad
tai galėjo būti ir simpatizuojančios paaugliukės laiškas 53—54 metų L. Ivinskiui. J. TumasVaižgantas tikriausiai klydo, ir buvo kuri nors kita Tekliunė, nors Nikodemas [Ivanauskas]
(1843—1931), seserų Ivanauskaičių (Lazdynų Pelėdos) tėvas, rašė apie L. Ivinskį:
„Ak, velionio silpnybė buvo begalinis žavėjimasis gražiąja lytimi iki pačios gyvenimo
pabaigos. Bet tai buvo vėl nuostabiai tauri ir tyra silpnybė, silpnybė, kuriai pavaldžios buvo ir
motinos, ir dukterys, ir net anūkės... Tik nepamirštamųjų Laurų gražiosios anūkės žinojo savo
valdžią senukui ir naudojosi tarsi jaunos katytės, pasirengusios žaisti su visu tuo, kas gali būti
žaislai.”
Tiek šiandien galėjau parašyti remdamasis M. Biržiškos knyga „Anuo metu Viekšniuose ir
Šiauliuose”. — K., 1938; knygomis: Ivinskis L. Raštai. — V., 1995; Lietuvos apgyventos vietos:
Pirmojo visuotiniojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. — K., 1925; Kviklys B.
Mūsų Lietuva. — 2 leid. — V., 1992. — T. 4. ir enciklopedijomis.
Bronius Kerys. Palnosų kaimo bibliotekininkas.
Mačytė-Antanaitienė Ž. Širdies dalelė Viekšniuose: Dviejų dalių apysaka. [I dalis:
Virventas. II dalis: Našlė]. — Klaipėda, 1997. — 320 p. — Tekste: J. Mačio prisiminimai:
„Po 1863 metų sukilimo Žemaitijoje, Santeklių miško pakraštyje, tarp Virvytės ir Ventos,
buvo įkurta sodyba. Toje mažoje, neturtingoje, bet brangioje mano širdžiai sodyboje 1896 metais
aš gimiau. Trobelę, tvartelį ir daržinėlę savo rankomis pastatė ir išdabino mano tėveliai: Ignas ir
Egnė. [...]. Nebuvo gražesnės sodybos už mūsiškę. Aplink ją ošė didžiulės pušys ir eglės,
čiurleno maži upeliai — Rudupis, Gaišupis, didesnės upės — Virvytė, Venta. Netoliese —
Skruzdynės beržai, drebulės, alksniai ir ąžuolai bei šimtametė pušis, į kurią įkeltas Dievo
Motinos paveikslas.”
Rozga Leopoldas. Duoklė Tėvui ir gimtinei // Vienybė. — 1997. — Rugs. 20. — Tekste:
Apie Živilės Mačytės-Antanaitienės knygą „Širdies dalelė Viekšniuose”. — Tekste:
Prieš trejetą metų „Vienybėje” pristatydami Živilės Mačytės-Antanaitienės autobiografinę
apysaką „Virventas”, sakėme, kad reikia jos tęsinio, ir štai autorė žodį ištesėjo, pateikdama
Klaipėdos leidykloje „Eldija” išleistą dviejų dalių autobiografinę knygą „Širdies dalelė
Viekšniuose”. Ji parašyta iš tiesų talentingai ir gyvai, lyg nuotykių romanas prikaustanti
skaitytojo dėmesį ir verčianti džiaugtis ar piktintis taip pat audringai, kaip tai sugeba pati autorė.
Ponia Živilė apysaką skiria savo tėvelio, tarpukario Lietuvos karininko ir pedagogo, hitlerinės
okupacijos metais buvusio Viekšnių valsčiaus komendanto Juozo Mačio atminimui. Bet lygiai
taip pat duoklė atiduota ir jos jaunystės kraštui Viekšniams, kur prabėgo ir patys gražiausi, deja,
67
ir labai skaudūs gyvenimo metai. Autorė liudija ne tik savo ir jos tėvelio patirtus ir matytus
faktus, bet įtaigiai piešia prieštaringą visos okupuotos Lietuvos gyvenimą. Ne kiekvieno daliai
likimas pažėrė tiek skriaudų ir neteisybės, kiek teko patirti autorei ir jos artimiesiems, deja, tokių
sužalotų likimų būta ne vieno tūkstančio. Tad apysaką galima laikyti apibendrinta visos pokario
kartos lietuvių biografija.
Bet kurį senesnį rajono gyventoją sudomins vaizdingai nupiešti paskutinių prieškario, karo
metų Viekšnių ir viekšniškių gyvenimo paveikslėliai, sutiktų žmonių portretai.
Galėjęs pasitraukti į Vakarus, kapitonas Juozas Mačys 1944 metų vasarą nusprendė likti
tėvynėje, nes nesijautė ką pikto padaręs. Pats buvęs teisingas, jis tikėjosi, kad bet kuri valdžia
paisys teisingumo. Bet bolševikų nedelsiant buvo areštuotas ir nė už ką išsiųstas į Berijos
gulagus. Tuo savaime buvo užkirstas kelias ir vaikams — į mokslą, į norimą profesiją. Be galo
troškusi tapti baleto šokėja, Ž. Mačytė negalėjo sau leisti tokios prabangos, nes reikėjo trapiems
moters pečiams nešti „išgyvenimo” naštą. Bet ką gali samprotauti apie troškimus, kuomet net
paprasčiausios teisybės negalėjai pasiekti?
Iš tėvo perėmusi skrupulingą teisingumo jausmą, autorė griežta ir neatlaidi apysakos
herojams, atvirai mini gerus ir prastus sutiktų žmonių darbus — ir aukštų pareigūnų, su kuriais
gyvenimas suvedė, ir vadinamų paprastų žmonių. Nemažai paminima ir iš mūsų rajono kilusių
arba jame dirbusių žmonių, kurių paveikslus čia išvysime ne nulakuotus, o tikroviškus — ir su
ydomis, ir su žmogiškomis silpnybėmis. Juk be silpnybių gal tik Dangaus gyventojai.
Apysaka „Širdies dalelė Viekšniuose” mūsų rajono gyventojams yra tarsi kraštotyros
vadovėlis, tarsi įdomi nenuobodi istorijos pamoka, kurią verta išklausyti iki galo.
Navickienė-Aleksandravičiūtė Zofija. Ką bežinome apie senuosius dvarus? // Vienybė. —
1997. — Spal. 1. — Tekste:
„Gaila, mūsų rajone neberandame išlikusių dvarų rūmų su meno vertybėmis. Nuo žemės
paviršiaus nušluoti Santeklių, Paežerės, Meižių, Ašvėnų, Antanavos, Bugių dvarai, kai kurie
pusiau sugriauti, kaip antai Pavirvytės, Medemrodės. Kiek geriau išsilaikė Paragių sodyba.
Galima būtų vardinti dar daugelį išnykusių dvarų ir dvarelių (vien Viekšnių krašte Stočkų,
Boguslavo Birbiliškės, Skleipių ir kt.). [...]. Bene didžiausią įspūdį man paliko nepaprastai
gražaus miško apsuptas Santeklių dvaras. Persikėlus per Ventą plaustu, kelias pakildavo upės
šlaitu, ir patekdavai į didingų liepų alėją, kuri nuvesdavo iki dvaro rūmų. Jie buvo įdomūs: lyg
rytiečių šventyklų dvigubas stogas, po namu galingi požemiai su išėjimu į Ventos skardį.
Šeimininkės vedžiojo mus po juos žybsint žibintui ir pasakojo, kad šiuo slaptu išėjimu kadaise
pasinaudojo sukilėliai, bėgdami nuo juos persekiojusių caro kazokų. Gal tai tik legenda? Dvaro
sienas puošė didingi protėvių portretai, japonų dailininkų akvarelės.”
Vaitkevičius V. Senosios Lietuvos šventvietės: Žemaitija. — Vilnius, 1998. — 744 p. —
Tekste:
Santekliai: Ąžuolas. Prie kelio Santekliuose augo didelis ąžuolas. Padavimai: 1. Prancūzai
(Napoleonas) bėgdami šioje vietoje pakasę 5 statines aukso (skrynią aukso — LTR 4881/71). 2.
Žmogus sapnavęs, kad po ąžuolu paslėpti pinigai, ėjo kasti ir būtų iškasęs, bet sukliudė
pasivaidenęs nepaprasto ūgio vyras. — Nurodyta literatūra: Lietuvos istorijos instituto
tyrinėjimai 1948 metais; Lietuvos istorijos instituto Archeologijos skyriaus archyvas 1/13; LTR
4881: 71, 72, 74; 5106/147; Juodakis V. [Knyga:] Balys Buračas. — Vilnius, 1971 — Nr. 82.
Santekliai: Virvytės dalis. Ties Santeklių (Palnosų) dvaru. Padavimas: Čia nuskendo
piemenė ir kas septinti metai septintą mėnesį tris kurios nors mėnesio savaitės dienas lygiai
dvyliktą valandą upėje pasirodo pana su pinigų skrynia, sėdinti ant skrynios krašto, kojas
nuleidusi į vandenį, besišukuojanti ilgus plaukus (plaukai net vandenyje mirksta — tokie ilgi).
Niekas nežino, kaip tą paną išvaduoti (LTR 4721/163).
Vietovė Virvytės ir Ventos santakoje. Šioje vietovėje, pasakojama, augo trys vinkšnos.
Padavimai: Čia buvo šventa senovės lietuvių ąžuolų (?) giria, kurioje lietuviai melsdavosi savo
dievams. Žmonės vinkšnas nukirto, iš to kilo ir įsikūrusios gyvenvietės žmonių vardas —
68
vinkšniečiai (LTR 1622/182). Sakoma, Ventos ir Virvytės santakoje augo trys pušys, po
kuriomis, kaip pasakota, prancūzai buvo paslėpę savo auksą. — Nurodyta literatūra.
Viekšnių seniūnijos kaimai 1998 metais. — Viekšnių seniūnija. — 1998. — Rankraštis. —
Tekste: Santeklių kaime 4 ūkiai — 8 gyventojai.
Rozga Leopoldas. Nusilenkime jų žygdarbiui // Vienybė. — 1998. — Kovo 5, 7. — Tekste:
Skyrius „Viekšnių pusėje”. Knygnešiai ir žmonės, pas kuriuos rasta lietuviškų spaudinių.
„Santeklių dvaro šeimininke tarnavusios Ievos Kinčinienės-Kryževičienės tėvo namuose,
Tirkšlių valsčiaus Geidžių kaime, darydamas kratą, uriadnikas jos kraičio skrynioje surado 8
lietuviškas knygas — kalendorius, elementorius, sapnininką. Buvo tardomas ir Ievos vyras, to
paties Santeklių dvaro juodadarbis Antanas Kinčinas-Kryževičius, kilęs iš Žalionės kaimo. [...].
Panašu, kad Santeklių dvaras buvo tarsi antrasis lietuviškos spaudos prieglobstis Viekšnių
valsčiuje. 1901 m. gegužės 2 d. pristavas užgriuvo daryti kratą Santeklių dvaro keltininko Jono
Lapkaus namuose ir čia aptiko net keturiolikos lietuviškų knygų bibliotekėlę.”
Muturas Algimantas, Rozga Leopoldas. Tarpukario metų pramonė // Vienybė. — 1999. —
Birž. 5. — Tekste: „Ventos srovė suko [...] senąjį Joselio Lesemo Viekšnių malūną ir Santeklių
malūną, tuomet priklausiusį Viliui Jungai. Jam priklausė ir Gudų malūnas prie Virvytės upės.”
Rozga Leopoldas. Stogastulpis Santeklių dvarui: Mūsų kaimų biografijos // Vienybė. —
1999. — Liep. 1: ir nuotraukos. — Tekste: Santeklių dvaro istorija, žmonės, gamta,
vietovardžiai. Stogastulpis — „Ventos regioninio parko direktoriaus Alvydo Adomaičio
iniciatyva išskobtas ir penktadienį [1999 06 25] atidengtas pakelėje, kur kadaise Santeklių dvaro
parko alėjų pradžia buvusi. Pasinaudodamas Viekšniuose veikusia dailei gabių moksleivių ir jų
pedagogų stovykla, stogastulpį pagaminti direktorius pasitelkė dailės ir darbų mokytojus Vitalijų
Baltutį, Večislavą Rimkevičių, Remigijų Šiaulytį, Vidą Daugmaudį, Vytautą Butkų, užrašą,
raginantį minėti čia gyvenusius šviesius žmones, sueiliavo viekšniškis pedagogas S. Ablingis.”
Adomavičienė F. Neužmirštamos stovyklos plenero dienos: [Dailei gabių moksleivių
stovykla Viekšnių mokykloje] // Vienybė. — 1999. — Liep. 15: ir nuotrauka „Stovyklautojai
stogastulpio Santeklių dvarui šventinimo iškilmėje”.
Viekšnių seniūnijos kaimai 2000 metų sausio mėnesio 1 dieną / Raštvedė V. Špokauskienė
// Viekšnių seniūnija. — 2000. — Rankraštis. — Tekste: Santeklių kaime 4 ūkiai — 8 gyventojai.
Kriaučiūnas Stanislovas. Sonteklių dvaras // Keriui B. — 2000. — Kovo 10. — Žodžiu:
Mano tetės brolis Jonas Kriaučiūnas išbuvo 40 metų Sonteklių dvare ūkvedžiu. Jis ten ir mirė. Ir
jo čia tas namelis (Akmenės gatvėje). Paskui tetė jį prisiteisė.
Šverebas Povilas. Santeklių dvaro turtai // Būdas žemaičių. — 2002. — Rugs. 6. — Visas
tekstas:
Prie Mažeikių rajono prijungta Viekšnių seniūnija mums mažiau žinoma, todėl šiais metais
muziejus organizavo kraštotyrinę ekspediciją po šias apylinkes.
Man labiau teko domėtis dvarais. Gaila, bet kai kurių net pėdsakus sunku užtikti. Elitinę to
laikmečio kultūrą dar reprezentuoja medinis Pavirvytės dvarelis bei Kapėnų, Meškelių ir Ašvėnų
dvarų fragmentai.
Jau tarpukario metų žemės reforma pakirto ekonominį dvaro pagrindą, o žiūrint į archyvinius
dokumentus, matyti, jog po 1861 m. baudžiavos panaikinimo daugelis kilmingųjų nesugebėjo
prisitaikyti prie kapitalistinės konkurencijos ir kuo toliau, tuo labiau klimpo į skolas. Apsukrūs
valstiečiai, nors ir gyveno geriau, bet iki elitinės kultūros suvokimo nepakilo. Geriausiu atveju,
jie sugebėjo ją tik aklai mėgdžioti. Valstietis gautą pelną investuodavo į ūkį, o ne į kultūrinių
vertybių kaupimą. Bajoras, kad ir nuskurdęs, besiglaudžiantis „rūme” su perlinkusiu stogu,
pagavęs net praskolintą pinigą, laikydamasis senųjų tradicijų, stengėsi nusipirkti kokį muzikos
69
instrumentą, paveikslą ar prabangią knygą. Vaikai mokinami kalbų, suvokti meno paslaptis.
Jiems samdomi geriausi mokytojai.
1940 m. įvesta sovietinė valdžia smogė kilmingiesiems ir į per šimtmečius kauptas
šeimynines kolekcijas.
Ekspertai, važinėje po Viekšnių apylinkės dvarelius, nustatė, jog į Šiaulių „Aušros” muziejų
reikia perduoti 24 japoniškas graviūras, priklausančias Santeklių dvaro savininkei Onai
Bagickaitei. Komisija, atvykusi antrą kartą, pažymi, kad nacionalizuoti reikia ir 1800 m. tapytų
Mykolo Kaunackio ir Amelijos Kaunackienės portretų kopijas bei Anupro Kaunackio, Eleonoros
Kaunackienės ir nenurodyto šios giminės šeimyninio paveikslo originalus. Anot šių vietų gero
žinovo Bronislovo Kerio, Kaunackis Santeklių dvare dirbo valdytoju. Gal tai jo nusigyvenusios
giminės palikimas?
Matyt, neatsitiktinai meno vertybės užtiktos Santeklių dvare. Jis iki tarpukario metų žemės
reformos Viekšnių seniūnijoje buvo didžiausias. Dvarui priklausė 500 ha 4664 kv. m žemės, iš
kurių 481 ha 2594 kv. m tinkamos naudojimui. Po parceliacijos palikta 95,96 ha.
Viekšnių seniūnijos dvarai nei savo dydžiais, nei kolekcijomis neprilygsta Renavo, Plinkšių,
Antanapolio dvarams, bet atitinka europinį elitinės kultūros lygį.
Įdomu, kurios iš 1940 m. nacionalizuotų Santeklių dvaro meno vertybių sėkmingai pergyveno
II-ąjį pasaulinį karą ir tebesaugoma Šiaulių „Aušros” muziejuje?
„Ir vėl „Trečiadienio valanda” kviečia į kelionę...” / Puslapį parengė Marija Eidimtienė //
Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). — 2003. — Kovo 19. — Nr. 11 (23). —
Tekste:
Ir vėl „Trečiadienio valanda” kviečia į kelionę — važiuojame ieškoti kadaise buvusio didelio
Uogiškių kaimo. Melioracijos vajus nušlavė Lietuvos vienkiemius, kaimus, sulygino laukus,
pakeitė gimtinės landšaftą — ne kartą teko stabtelti buvusioje Uogiškių kaimo teritorijoje ir
akimis ieškoti nors kokios sodybos. Aplink vien laukų masyvai, horizonto toliuose — miško
juostelės. Rodos, ne Lietuvoj esi — tai jau tikrai „gerai” pasidarbavo melioratoriai, kad Uogiškių
kaimo pavadinimą greit primins tik sraunus upeliūkštis, Uogiu vadinamas. Bet apie tai kiek
vėliau. Pirmiausia sustokime Santeklių dvaro vietoje. Nuostabus tai kampelis — jau vien parko
alėjos senolius ąžuolus verta pamatyti. Daug jie mena, bet mums ne viską lemta sužinoti...
Apie aplankytas vietoves informaciniuose leidiniuose / Puslapį parengė Marija Eidimtienė
// Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). — 2003. — Kovo 19. — Nr. 11 (23). —
Tekste:
Santekliai. Sontekliai: Dvaras, vėliau kaimas.
B. Kviklys, „Mūsų Lietuva”: „dvaras minimas jau 1590 metų dokumentuose. 1914—1918
metais buvo 25 mediniai pastatai, keltas. Pirmojo visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo
duomenimis, 1923 m. Sonteklių dvaras — 7 km iki Viekšnių geležinkelio stoties, 4 km iki
Viekšnių pašto, 105 gyventojai”.
Iš M. Biržiškos prisiminimų: „Sontekliai nuo 1869 m. priklausė Kazimierai Radavičiutei, kuri
ten persikėlė tik 1882 m. ir gyveno su seserimi... Jei ūkis neiširo, turbūt, dėl nepaprasto p.
Radavičiutės ir jos įpėdinės p. Gružauskaitės gerumo. Jos visad buvo tikros pavargėlių, ligonių ir
šiaip pagalbos reikalingų globėjos”.
„Remiantis paties dvaro archyve iki 1914 m. karo išsilaikiusiais dokumentais — ant pūslės
rašyta sutartis — vietovė įsikūrusi 1590 m., nes minėtas dokumentas buvo datuotas tais metais.
(...) Santeklių dvaras stebina savo sena, primityvia medine statyba. Rūmas pasižymi savo
ypatingais rūsiais, savotiškais paslaptingais urvais, dūmtraukiu ir kitais skyriais; jauja statyta
baudžiavos laikais, puikiai išlaikiusi savo laiko pastato paskirties atributus.
Pasak seno kelto tarnautojo L. Lukošiaus, prieš 1914 m. karą, per dieną keltu perkeldavo 10—
15 vežimų, 15—20 raitelių, 15 pėsčiųjų”. J. Petrulis „Santeklių dvaro keltas” / Gimtasai kraštas,
Šiauliai, 1943 m., Nr. 31.
70
Jos tėvai buvo dvaro kumečiai / Puslapį parengė Marija Eidimtienė // Trečiadienio valanda
(„Būdo žemaičių” priedas). — 2003. — Kovo 19. — Nr. 11 (23). — Tekste:
Apie buvusį dvarą šiek tiek mums sutiko papasakoti čia gimusi ir užaugusi Genutė
Tumėnienė. Jos tėvai buvo dvaro kumečiai. Dabar ji pati gyvena buvusiame dvaro kumetyne,
kurį įsigijo iš kolūkio. Turi 3 ha žemės, augina gyvulius, paukščius. Į kiemelį pabijojome užeiti,
nes grėsmingai atrodantis kalakutas užtvėrė kelią.
Genutės tėvelis mirė prieš 40 metų, mamos nebėra jau 15 metų. Jiedu turėjo 11 vaikų, iš kurių
tik šešis užaugino. Penki mirė visai maži. Tėvai pasakodavo apie dvarą ir jo panas daug istorijų,
bet ir pati Genutė dar prisimena dvaro rūmus. Vyresnieji broliai ir seserys po karo eidavo į ten
vykstančius šokius. Bet kolūkio vadovai nesirūpino pastato remontu, besikeičiantys dvaro
gyventojai irgi prisidėjo prie rūmų „nugyvenimo”. Dvarvietėje gyvenę vaikai mėgdavo žaisti
dvaro griuvėsiuose. Taip vieną kartą belaipiodama ant pastato aukšto, Genutė rado geltono
metalo papuošalus — apyrankę, žiedus. Tikriausiai jie buvo auksiniai, bet iki šių dienų neišliko
— kažkas juos iš Genutės pavogė. Landžiodavo vaikai ir po požemius. Baugino tėvų
pasakojimai apie paslaptingus labirintus, kuriais galima buvo į Ventos pakrantes išeiti. Tada jau
rūsiai buvo užgriuvę.
Apžiūrėjome dvaro parke išlikusį kedrą, kuris ir dabar kankorėžius subrandina. Ne kartą
mėgino Genutė riešutus pasėti, bet gležni daigeliai nenoriai auga mūsų sąlygomis. O taip ji
norėjo kedryną užveisti! Pavaikščiojome seno parko ąžuolų alėja dar gausiai nuklota
pernykščiais lapais. Storakamieniai medžiai jau pametė savo metų skaičių — kas beperskaitys
sutrūnijusių rievių raštus? Stebina kaip dar laikosi ir maitinasi milžinai!
Parodė Genutė Tumėnienė iš didelio dvaro likusius kelis pastatus — tvartai paversti
gyvenamu namu prieš daugelį metų, ant akmeninių pamatų pastatyta patalpa — čia prieš penketą
metų įsikūrė jos kaimynai. Na, o iš dviejų buvusių kumetynų, vienas — likęs jos namelis. Tiek
beliko iš dvaro didybės, bet vieta čia tikrai nuostabi, ypač pavasariais! Praeis savaitė kita ir
pavasaris pabudins senąjį parką. Štai tokiu metu Genutė visada prisimena, kad kažkada svajojo
rūmų vietoje pasistatyti gražų namą. Bet jei iki šiol neišsipildė viltys, tai dabar jau tikrai tai
nepasiekiama.
Prisimena panų dvarą / Puslapį parengė Marija Eidimtienė // Trečiadienio valanda („Būdo
žemaičių” priedas). — 2003. — Kovo 19. — Nr. 11 (23). — Tekste:
Viekšniuose suradome jaukų Antano Borusevičiaus namelį. Šeimininkas sakė, kad dvaro
tvartus pirko iš kolūkio. Pats paremontavo, pritaikė gyvenimui ir ten su šeima išgyveno 25-erius
metus. Kažkada dvaro rūmai buvo įspūdingi — arti prie Ventos upės, pastatas didelis, stipriai
suręstas. Lubos — irgi iš rąstų, lentelėmis apkaltos. Įspūdingo dydžio senoviškas kaminas, kuris
dar ilgai nesugriuvo ir išardžius sienojus. Antano nuomone, jei tik būtų norėję, galėjo po karo
puikiausiai rūmus atstatyti. Matyt, kolūkio laikais tokia politika buvo — dvarai turėjo sunykti.
Kai prieš karą savininkę Grušauskaitę išvežė į Sibirą, dvare dar ilgai gyveno Mataušas, buvęs
„kučeriu”. Vėliau pastatą kolūkis pardavė tokiam Pakalniškiui.
Pats Antanas gimęs Uogiškių kaime. Dabar jau atsiėmęs tėviškės žemę ir mišką. Sodyba
neišliko, dabar ten plynas laukas. Uogiškiai netoli Santeklių, tad Antanas labai gerai prisimena
dvarą — vos kam susirgus, visi kreipdavosi į Santeklių panas. Jų vardų nežino, nes visi taip ir
vadindavo — dvaro panos. Ne kartą tėvas ir Antanėlį yra vedęs pas daktarkas — jos gydė
žolelėmis ir kitaip pagelbėdavo. Prie dvaro visada būdavusios alaus darykla, lentpjūvė. Per Ventą
kėlė plaustas. Antano žodžiais tariant, tai buvo tikras baudžiavos dvaras. Jis pats dar mena, kad
prie ūkinio pastato buvo išlikusios grandys. Apie jų paskirtį — pririšti plakamus baudžiauninkus
— kalbėta plačiai. Prisimena A. Borusevičius ir ilgametį dvaro ūkvedį Kenstavičių.
Dargis Pranas. Atsiminimai / Palnosų bibliotekoje Broniaus Kerio pokalbis su Pranu Dargiu.
— 2004. — Liep. 22. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš diktofono:
— Tėvas Jūsų buvo seniūnu [Palnosų kaimo], a ne? Pavardie tuokia pat, a ne, o vardas kaip?
— Dargis Dominykas.
— A kada gimęs?
71
— 1897 metais.
— A Jūs pats kada gimęs?
— 1927.
— Čia gimėt?
— Jo. Iki keturdešimt ketvirtų metų čia i gyvenuom.
— A tievs kur gimęs buvo?
— Maigų kaime. Nu, apsiženijo, atėjo čia, į Milieškų ūkį. Ta pati mūsų bazė yra Milieškų ūkis
vadinamasis [seniau Sonteklių dvaro žemėje, dabar Palnosų kaimo šiauriniame krašte]. Turbūt
1920—1921 metais apsiženijo, nu i čia pradėjo ūkininkaut. Atėjęs naujokas į ūkį, lygtai, taip
sakant, revoliucijų daryti nieks neleidžia. Tu esi atėjęs ir turi pasiklausyt, kaip reikia gyvent,
tvarkytis. Nu, bet tėvuks tokią nuojautą turėjo tame... Žemė kada buvo grąžinta iš rėžių, grąžinta
prie vienkiemių, sumuota viskas jau, ir tada pradėjo keltis iš kaimynystės Vitų ūkis, Daujotų
ūkis... Jo, šitie du ir Margiai — trys. Tie trys ūkiai, reiškia, valdžia pamokėjo ir mūsų tėvukas
gavo pamokėti už išsikeldinimą. Ta žemė prie mūsų vienkiemio buvo palikta aplinkui perimetru,
kiek priklausė, o tuos naujuosius iškėlė į šią pusę gelžkelio jau, ir davė jiems papildomai dar po
tris — keturius hektarus valdiškos dvaro žemės. Už tai, kad jie sutiko išsikeldinti iš ten. Nu ir
tėvukas dar pamokėjo kažkiek.
Atėjo laikotarpis, kada tėvuks pradėjo įsigilint į tą visą ūkio veiklą, ir nutarė, kad reikia tą
žemę suskirstyti į trilaukę sistemą, ir pradėti tvarkyti dirvas. O dirvų tvarkymą pradėjo nuo
kasimo. Tiesiog, pats įsijungė ir samdė, lindo į skolas, ir suformavo trisdešimties metrų pločio,
ne daugiau, nu ir atatinkamai ilgį pagal vietos sąlygas. Padarė tokias nuolydžias, griovius
išsikasė. Sugrupavo taip, kad būtų tikrai dirvos atviru drenažu nusausintos. Nu, ir atsitiko taip,
kad va 1927—1928 metais buvo labai lietingas ruduo. Net ir bulves, ir grūdus, viską teko kasti
lentas pasidėjus, jeigu dar norėjo kažkokį derlių nuimt. Nu, ir čia tėvuks, kadangi prieš tai buvo
atlikęs visą šitą sutvarkymą savo ūkio to, tėvukas derlių nusiėmė pagal to laiko gamybą grūdinių
kultūrų nu ir labai puikų derlių. Ir pamatė tie kaimynai, kad investicija į tą ūkį, nusausinimas,
lėmė jo pajamingumą. Kad Dargis susitvarko su savo ūkiu, reik patikėti ir seniūniją. Nu vot, ir
nuo to pradėjo, nuo 1927 metų tėvuks išbuvo 13 metų seniūnu.
— Ar iki jo buvo jau ta seniūnija?
— Bijau pasakyt’, bijau pasakyt’, mon atruod, ka tik formavosi, čia dar nebuvo rimtų tokių
administracinių suskirstymų, neteko man girdėt’.
— Mamos kaip pavardė mergautinė buvo...
— Milieškaitė Anastazija, 1894—1978 m. Tėvas miręs 1982. Abudu po 85 metus gyveno.
Milieška mirė prieš ateinant tėvukui į ūkį dirbti. Nu, moterys, keturios dukros ir mama buvo
likusios vienišos, samdydavo vyrus, bet matė, kad toli šitaip nenuvažiuosi — reikia ieškoti
šeimininko. Anastazija, Emilija ir Rožė. Pocienė Rožė. Pocys Stasys kaip tiktai buvo paėmęs tą
Milieškaitę Rozaliją.
— A ten prie Maigų miško Milieškaitės ne giminaitės?
— Taip. Mūsų giminaitės irgi. Giminiaudavomės, atvažiuodavo ir bulvių kast’ padėdavo, ir
mes nuvažiuodavom. Jegu taip atskleisti paslaptį, tėvuks ten kap tik ir slapstiesi. Nuo 1948 metų,
liko neišvežtas ir prisiglaudė ten. Iki 1954 ar 1955 metų. Kada mirė Stalins, buvo skelbta
amnestija, jį reabilitavo.
— Dar apie Milieškų ūkį, tėviškę tą. Buvo sudegęs gyvenamasis namas, reikėjo statybai
medžiagos. Nupirkti buvo nelengva. Dvaras nelabai duodavo. Nu bet buvo praūžusi kažkokia
audra — vėjovartų buvo labai daug. Milieška, pasinaudodamas ta vėjovarta, prisivežė miško ir
pasistatė trobą. Bet šitos Sonteklių dvaro panelės ir ūkvedis padavė Miliešką į teismą, kad išvogė
mišką. Teismas Šiauliuose vyko kelis kartus, kaip mama pasakodavo, važiuodavo į tą teismą ir,
sako, nežinau, ar suareštuos, ar grįšiu, ar ne. Bet, laimei, matyt, Milieška buvo pakankamai
sugebantis ir apsiginti, kad teisme trečią kartą kada buvo byla svarstoma, tas apkaltinimas buvo
atmestas tuo motyvu, kad sužinojo Milieška, jegu dvaro žemėje vėjovartos yra pūvančios ir
nepanaudotos dvaro reikmėms, gali pasinaudoti vietiniai. Milieška liko išteisintas, parvažiavo
patenkintas, kad nugalėjo dvarą. Sonteklių dvaro žemė čia buvo visur. Pagal tą kelią buvo
kumiečių, ūkininkų vienkiemiai tokie, kurie priklausė dvarui.
— O pačiuos Palnosuos, ka mažas buvot, kiek čia buvo tų namų?
72
— Čia Pundziaus ūkis buvo, Babrauskų ūkis liko, jau po išsikėlimo, kada Daujotai, Vitas ir
Margiai išsikėlė, reiškia, Babrauskų ūkis buvo, Strazdauskai buvo, nu ir kaimynuose buvo
Erlickai, Sakalauskai, šitas Pocius Stasys ir Jankauskai, tie jau toliau trupučiuką. Dar trupučiuką
toliau čia už Babrauskų buvo Raiba, Raibos ūkelis nedidelis buvo ir Laciai buvo tokie. Už
Babrauskų ūkio buvo stambus latvių ūkis, gražus ūkis.
Praėjus karui į rytus, 1941 metais tėvukas buvo — Dargis Domas — pakviestas dirbt seniūnu
toliau. Padirbėjo nedaug, gal metus, ar kiek, nežinau, ir buvo perduotos pareigos Noreikiui
Pranui.
— A tas Noreikis Pranas iš kur buvo?
— Bijau pasakyt, Vitos žentas, Vito Jono žentas...
— 1927 metais buvo susiformavusi Palnosų seniūnija, kuriai priklausė Palnosų kaimas,
Sonteklių kaimas [šiaurinė dalis], Bugiai, Daubiškiai, Panceržinko dvaras, Daugirdų dvaras,
Padvariai, Padvareliai buvo ir Sonteklių kaimas [pietinė dalis] buvo.
— O Sonteklių ar tas, ar ten dar...
— I tas, i tas buvo. Dvaras buvo [pietuose] ir ten [šiaurėje] Sonteklių kaimas buvo. Ten jau
visiškai arti mūsų tėviškės buvo tie Sontekliai. Žemėtvarkininkai taip pat stebisi, sako, kad yra į
dvi dalis padalinta Sontekliai. Sako, kaip čia tie Palnosai įsirėžę į tą vidurį. Šioj pusėj gelžkelio,
čia Daujotų, Vitų ūkis, Margio ūkis, Stasiuliai, kurie buvo pri pat gelžkelio, Palnosų kaime gyven
anie. I paskiau Noreikis Pranas, kur buvo pasistatęs ant Vito žemės, kur Urbonai gyveno. Vitos
žentas buvo Noreikis Pranas.
— O Vita kur buvo?
— Anėj... ir mokykla buvo jų bazėje. Tai čia, kur dabar yra technikos kiemas, va čia arčiau
trupučiuką į tą plentą, tas pirmasis ūkis Vitos buvo. Vita Stasys buvo ir Vita Jonas buvo. Du ar
trys vaikai buvo. Ten mokykla buvo. Mechaninės dirbtuvės kur yra, ten yra Daujotų ūkis buvęs.
Trupučiuką į rytų pusę nuo Vitos buvo Margiai. Nu, čia buvo trys dukros, patys Margiai yra
mirę. Paskiau toliau dar, Daubiškių kaime tokia stambi šeima buvo — Gargasas Juozas. Jų buvo
penki ar šeši vaikai. Juos taip pat buvo išvežę.
— Nu Babrauskai kaimynai buvo šalia, buvo Strazdauskai, Pocis, Jakavičiai, Švažai, Erlickas,
Končius. Pocius Antanas buvo prie Jankauskų jau toliau į aną pusę trupučiuką. Žilakauskai buvo
tokie, Sabaliauskai buvo trupučiuką toliau. Stončiai buvo, Šiultė Pranas. Paskiau, kada apsiženijo
Daujotaitė, Stasiulis Povilas buvo pri pat kelio, jo tas ūkelis buvo, kalvę turėjo, kalviu dirbo
žmogus, o jo brolis buvo kaip tiktai baigęs kariuomenę Lietuvos metais, apsiženijo su Švažaite
Stase ir ten trupučiuką į Viekšnių geležinkelio stoties pusę buvo jų ūkelis, buvo skirta iš to Švažo
Stasiaus, skirta žemės sklypas pagal gelžkelį, ir ten jie buvo įsikūrę. Beržanskiai buvo irgi, mūsų
žemės nesirubežiojo, bet ėjo gelžkelis. Šiultė Pranas už Jakavičiaus buvo miško gale.
Padvarių — nu Jasučiai, Virbauskai, Mačiai buvo, Perminai buvo, Augustas Mažeikiuose.
Grigai Sonteklių kaime buvo. Grigas ir Poderiai. Trys stribai buvo ir Poderiai buvo, trys dar buvo
— Kievišas buvo. Toliau į Bugių pusę buvo šitas Molis, Pranas, rodos, pri pat kelio buvo ūkelis
nedidelis, paskiau Survilų ūkis buvo toliau trupučiuką pavažiavus, nu, Daugirdų dvaras buvo. Ir
dar buvo Apulskiai tokie, kurie už miško, už Daugirdų dvaro, reikėjo miško keliuku... priklausė
seniūnijai... Apulskiai, vienas ir antras — Juozas ir, ar Apolinaras buvo antrasis, du ūkiai buvo,
du broliai. Ir jie buvo dar išvežti. Dar pamenu, tėvuks seniūnu, nuo mūsų iki tų Apulskiu turbūt
kokie tikrai 5 kilometrai mažiausiai. Tėvuks užsodino ant kumelės — jok, ir turi atrast, ir vėskas.
Nu, aš vaikas, joju joju per tą mišką... Tupikų buvo ūkis, jau kur prasideda tas miškas, Tupika čia
buvo tas Seimo narys, Pranas, tai atjojau iki to Tupiko, pradėjau joti miško keliuku, nematyti nei
to išėjimo į šviesą kokio nors, kad jau miškas baigiasi... Apsisukau, grįžtu atgal, atjojau iki
Tupikos, į tą palaukę. Nu, žinau, ka tetė nedovenuos, jagu nenunešiu puopierių, vėl’ apsisukau,
vėl’ ryžtuosi joti toliau, kaip bus — taip, sakau, vistiek. Miško keliuks, arklys išnešė. Jojau jojau
— pamačiau palaukę. Pamačiau ir tą ūkį, nu ir atradau tuos Opulskius, atideviau tus puopierius ir
su džiaugsmu parjojau... Žinau, kad „Opulskis” rašėsi.
— Peiliškiai įėjo į tą seniūniją. Daubiškiai įėjo. O Dainoriai buvo toks kaimas?
— Buvo buvo... Majauskai buvo, atrodo, kad jie dar Dainoriuse buvo...
— Kame tas Bertulio ūkis buvo?
73
— Jis latvių kilmės žmogus, pasistatęs gražų buvo gyvenamąjį namą puikų, vieną kitą ir kitą
statinį turėjo. Pasiturintis ūkininkas, neeilinis. Nu tai Daubiškiuose, Daubiškių kaime. Ir ten buvo
Dainiaus ūkis didžiulis, kaimynystėj buvo Bertulio ūkis. Prie gelžkelio, kur buvo sustojimas,
gelžkelio stotelė buvo tokia, ta ten buvo irgi stambus ūkininkas. Tai jis irgi Daubiškių kaime
skaitės. Ružė, Ligeikienė... du Ružių ūkiai buvo, Dainiaus buvo. Pukinskai kažkur buvo dar...
— Iki karo, kas turėjo dampį, kas kuldavo pas jumis?
— Jau buvo kuliamosios mašinos. Būdavo „blakstono” varikliu varoma šita kulamuoji, o kam
priklausė... Atvažiuodavo iš kitų kaimų. Tėvelio brolis, kuris buvo tėviškę užvaldęs Maigų kaime
— Dargis Antanas, tai jis buvo pasidaręs kuliamąją mašiną ir važiuodavo kuldamas. Turėjo savo
tą „blakstoninį”. Kelias buvo pasidaręs šitas kuliamąsias. Ir dar Purvėnų kaime buvo Borusai,
irgi taip pat gamindavo šitas kuliamąsias mašinas, turėjo vėjo jėgainę, sukdavo tekinimo stakles
ir tekindavo pagrindinius tuos elementus, kurių reikėdavo gamybai kuliamosios mašinos. No
kontaktuodavo su žydeliais, kad gautų rikalingo metalo arba užsakydavo, ką negalima pagaminti.
Lygtai dar iš Čekų kaimo važiuodavo, Krutinis.
— Gal kas nors turėjo kokią techniką, gal dviratį motorinį turėjo?
— Jungai atvažiuodavo, tėvuks draugaudavo su tuo vokiečiu, kuris šitą Sonteklių malūną
turėjo. Sonteklių. Čia užtvanka buvo, ir buvo turbina, ir maldavo, ir petliavuodavo. Nu ta tas
Junga atvažiuodavo i pas mus į tėviškę, no ir aš kaip mažas visumet paprašydavau ka pavėžėtų.
Žinau, ka būn toksai keturtaktis, gražus, NSU motociklas. Nu, o žiemos metu atvažiuodavo į
Daugirdų dvarą šitas Sruoga, tai jo mašina atvažiuodavo čia iki mūsų ūkio, i kaip nekeista, ūkis
buvo aptvertas tvora čia prie pat kelio ir visuomet užpustydavo tiek, kad jis nepravažiuodavo. Tai
tėvuks kinkydavo arklį ir pravažiuoja pro šitą zoną, važiuoja toliau į Bugius.
Papiliškiai pasakoja / Parengė Dangirutė Giedraitytė (Lietuvių literatūros ir tautosakos
institutas) // Papilė [Serija „Lietuvos valsčiai”] / [Sudarytojai Vida Girininkienė, Leopoldas
Rozga, Rita Regina Trimonienė, Povilas Krikščiūnas, Juozas Pabrėža; vyriausioji redaktorė Vida
Girininkienė]. — Vilnius: Versmė, 2006. — D. 2, 3. — 752 p. — P. 320, 321, 325. — Tekste:
31. [Raitelis — vaikštantys pinigai]
Vėiną žėimuos naktį važiavau iš Suntiklių. Bova graži žvaigždieta naktis. Tap važiounu, tikta
veizu — pri pat ruogių bejuojous balta apsiriedįs puonatis su gražiu arkliu. Mon jau palėka ir
baugu. Nie uns muni kalbin, ir nie aš anų. Tap gerą gabalą juoji unsa su munim. Pri vėinuos
vobelies ir išnyka. Musint bova pininga — saka, ką ten už Suntiklių eson pakavuoti.
Unt rytuojaus pasitaiki važiouti į Vėikšnius, tad veiziejau — nie piedų, nieka nebova.
Papasakojo Elžbieta Dainienė, 65 m., gyv. Bausko k. Užrašė S. Majauskas 1936 m. LTR
937(17). B1LPK~3642.
Daujotas Povilas. Santeklių dvaras / Povilas Daujotas papasakojo Broniui Keriui 2006. —
Birž. 4. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš diktofono:
Kazimiera bovo vadėnama panelė... Žinau, kor anuos y palaiduotos Vėikšnių senūsiūs kapūs.
Bet i tų kapų nieks netvarko. Luoma tuoki yr, lėipaa tuoki didžiausi suaugėj. Senūsiūs kapūs.
Vidurie kapų. Aš labaa geraa tų vėitą žinau. I tėn ir paminkla nie, kažkuos tai akmenoks i bovo
apkirmiejis. Tėn apleista vėita. Tekliūnė. Ana y palaiduota vėdury kapų yr. Ana yr... yr tėi lėipaa
tuokėi dėdeli, a kuokėi šeši apdėigti. Bet tėn y tuokėi... įluomis palėkės jau tėn. Tėn vėsos tuos
panelės sulaiduotos. Ai tėn yr, kėik jau tų panėlių... Dvaro kaps bovo Sonteklių. Vėl’ Mateušs y
palaiduots. Ne ūkvedis, kučieris. Furmuons, kap sako. Nu tuoks... nenuormalus.
Kriaučiūnėlis tas, je. Ons būdavo vakščiuos kap muotrėška. Ėlgaas batokaas tokees
užvarstuomaas, trumpuoms kelneliems, šėlkėnės kuojėnės, krūtėnė didžiausia. Tuokia anuo ta
lūpa atvėrtusi. Aš anų pažinuojau, matee su mašėna vėin kart. Tik žinau ka ons tuoksaa Juonis
Juonis bovo. Kiaules šers, esu matis ka ein su viedraas, su naštees užsidiejis į kūtes.
Ka mas liubam par tų dvarą eisam į pušyną, viel tėn graži vėita baisee bovo. Aš, liub Milašius
Ontė omžnatilsi, Vilčinskis Juons tataa liubam. Padainiousam dainą. Nu... ištrauksma tuo dainą,
žinaa, taap kuokiuo gražesnę... Tas Kistavičio omžinatilsi... tuokį šampanėnę tuo butelką
numėnio vyno tuokio... Ons tuoks bovo: „Panis, panis...” Išneš tų butelką mum dous: „Tai panis,
74
panis padainuokit dar, ka taip gražiai...” Uns bovo ūkvedis tas. Uns ėlgus metus išbovo, ui ėlgus.
Kuol’ tiktaa sugriova vėskas uns bovo vėsą laiką. Ir uns mėrė... vuokiečių laikaas uns mėrė.
Mateušas... vuot aš pavardies nežinau. Anų pėrmiau karšėno Garalis... Parej pas Krasauskį i
mėrė. I mas anų ka laiduojo išvežiem... Nu veš tuo panelę į bažnyčią visumat, liub ožinatilsi
visumat. Ta lineika tuokia ilgiausia šalip durių tuoliau bovo, puora arklių raudų tuokių. Visumat
veš į bažnyčią. Su ta lineika. Lineika vadėno, lineika ilgiausia bovo, unt keturees tekėnees, i
tuokia kap lėnta bovo prišakie, tujau ašis... Unt rėsuorees vėsor bovo tėn tuos ašys, žinaa. No ir
anuo po ronkos pajiemis, šitaa ir įves į bažnyčią. Pri zakrastėjos tuo klaupkuo pasuodins, kor
konėgaa sied. Visumat tuo panelė plunksną užsikėšusi už kepalošo. Sustuos pri bažnyčios, pri
vartų, skaituos, išlaipins. Ta bovo Gružauskaitė Tekliūnė. A panelė mėrė jau priš pat ruskių
atejėmou.
A ta panelė, nu tuokius cukrelius ana dalys, kap sak, vaistus veltou. Nuveis mono... muotina
nueis pas anus tėn, kap jau čia tų palverką ka gyveno, jau bovo tokėi kap jau, kap sako, tuokėj
kap draugaa. Su senuoliu vis, pas senuolį liub eis veltou liub dalys tus pruočkelius kažkuokius
tėn anam. Negaliej ne rūkyt, nieko, jagu jau nauduojamos tuokios. Cukrelius, skaituos. Cukrelees
vadindavo. Kap ana tėn da galiej, ta panelė, ta Tekliūnė vadėnama... Vuo Kazimiera tuokia aš
žinau, kada ana mėrė aš dar atsėmenu, bet kuokia ana bovo, aš negaliu pasakyt’. Aš nedidelis da
bovau, atmenu ka liub šnekies, ka šnekiej muotina, ka Kazimiera, Kazimiera mėrė. A liguoninie
kažkor. I ta y tėn tūs kapūs mūstaas parvežta. I ta panelė [Tekliūnė] tėn. Nu ka panelė, tad aš tuo
kariūną nešiau. Ka mėrė, aš tuoksa pusvaikis buvau. Aš jau nebmažas bebuvau.
Vuo paną Aną išvežė ir išvežė, i tap ana i dingo. Pati nuvažiavo į stuotį, įlindo į vaguoną ir
įlindo. Tik aš girdiejau, ka sakė, kad Mateušas nuvežė, sakė ir... I pasibaigė anuos gyvenėms.
I kor ana galą gavo, kas anų žėno. Sena pana tuokia bovo, liub su lazdele eis. Šunį, tuoks Doga
bovo vardu, vedė ana į tų mėšką. Pavakščiuot ana eis į mėšką. Krasauskee vėsą laiką anėi tėn pri
tų panėlių bovo.
Vuo dar pirmuoji panelė, mon tievs liub pasakuot, kažkur tai buvo su kuprele, mažylelė, su
kopra buvusi. Ka mono tievs už vaikį bovo, tou arklėganiu, ta, sak, mas liubam vakaraas
grajysem kartas. Ana neleido, jėzusmarija, kartų į ronkas, sako, pajimt. Anuos tuokios davatkos
bovo. Sako, tuokį likternelę pasikėšusi no, i eis tikrint’ vakarą ka jau visi gol’ jau, sak, mas tam
palverke kartas grajysam, kap tas palverks ka bovo, kur tas Kenstaviče gyvenis da, bet ons
pardavė. Tas Mateuša tam palverke stuoviej. Tėn vaikis, ka somdys bovo. Tėn kas jau
nusomdyti, i tuoki Gečatė Bruonė gyveno ontrame gale da. Mas liub tėn susirinksem pas tuo.
I Mateuša ontram gali bovo. Ir aš tėn darbousous, tad aš liub neisu ne nomėi, liub nakuosu. Ta aš,
tas Pundzius Juonis, kor pasikuorė, liubam tėn paeilele tėn nakuosem pas tų vaikį, Mateušą.
Apačiuo ta ledaunė da bovo... Mon tievs liub sakys — mas, sako, grajysem kartas, pajusam, kad
ana atein, greitaa nespies nusiriedyt, ka tėn, krės, apsikluos galvą i gulies. Vuo aš, sako,
atsiklaupsu unt kėlių i kalbiesu puoterius. Aš, sak, kalbu puoterius. Ta panelė prieis, pavyzies,
kad aš puoterius kalbu, paglaudys, paglaudys, sako, par galvą monėi i nuveis. Bet tėi kiti, sako,
gulies sugulėj. Kap ana išeis, viel tas kartas... viel, sako, liubam tas kartas grajyt. Je, mon tievs
liub pasakuos mums.
Daujotas Povilas, Noreikis Pranciškus. Ona Bagnickaitė ir Santeklių dvaro vežėjas
Mateušas / Povilas Daujotas ir Pranciškus Noreikis papasakojo Broniui Keriui 2006. — Birž. 4.
— Žodžiu. Tekstas perrašytas iš diktofono:
Povilas Daujotas:
Ana [O. Bagnickaitė] bovo išvažiavusi kažkor tai. Parvažiavo. Ir pasakė, ka sak, lėipė... Anuo
atvažiavo išvežt — anuos nerado, nebovo nomėi. Lėipė anaa atvažiout. Sakė atvažiout. No tada
anū nuvežė Mateušas į stuotį. Tėn ana statee į vaguoną...
Pranciškus Noreikis:
— Ai tas Mateuša pas Krasauskį...
Povilas Daujotas:
— Kor pas Krasauskį, kor uns karšėnuos, nukaršėno anų. Aš anų vežiau į kapus, Mateušą.
Jagu atsimeni, aš jau buvau žanuots.
Pranciškus Noreikis:
75
— Daa mono baba... Atmenu Mateušą. Atbiego Krasauskieneelė, sako, Mateušs tamstą kvėit.
Anel, sako, mon įpėlk pėnkėsdešims gramų. Išgierė pėnkėsdešimt gramų, atsisoko ir... ir
užsimerkė žmuogus.
Povilas Daujotas:
Tuoksaa bovo, tuoksaa, sak, ne vyrs, ne muotrėška.
Daujotas Povilas. Sonteklių dvaro Palnosų palivarkas / Povilas Daujotas papasakojo Broniui
Keriui 2006. — Birž. 4. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš diktofono:
Mon senuolee tų palverką valdė. Mona senuolee. Uns bovo, tuo vėituo dabaa Pundziaus ūkis
bovo, bovo nupėrkts. Bov nugriauts, i nieko nebebovo. Tėn, kor fėrmos tuos y šitaa, arčiau
fėrmų. A mono tieviškė bovo tėkruoji, kor kūtės y pastatytos, pri pat Dargio, netuolie. O antruo
pusie gelžkelio bovo Jankelio, tėn kor ta tuokia truoba y, tėn pastatyta, nežėnau, kėta yr. Mono
tievs bovo nupėrkės nuo vėino Sadauskio, vuo Jankelis nupėrkės no ontro Sadauskio, do bruolee
bovo. Vuo Pundzius bovo nupėrkės nu Šiuldingo latvio ūkį Palnuosūs. Papoulė tas vėsus, pats
cėntrs Pundziou pakliovo. Vuot, jagu nuvažioutum pas Puoderį. Puoderis labaa geraa žėno. I pryš
Puoderiou yr. Puoderis vėin pusie kelio, va tas palverks untruo pusie kelio.
Mona senuolee išvaldė ėlgus metus, nežnau kėik tėn tų metų. Tų Sonteklių dvaro palverką. I
mono muotėna apsižanijo tam palverke būdama už mono tievo našlio. Grėgaa, mamos tievai
bovo, mono muotėns. A mono tievo tievs, senelis, bovo... Aš atsimenu anų kai mėrė, ka
palaiduojo, tievs mono da grabą dėrbo, senėlis bovo, virpiejo ronkos anam, gelžkelietis bovo.
Ons, kap sak, niek savo neturiej. Bendraa, mona tievo tėvynė dar, dar tėn buočių prabuočių dar
tuoliau, turieje būt’ Dabikinelės dvars kor bovo. Y tievs pasakuojis.
Atruodo, ka Benedėkts bovo, Benediktas [Grigas]. Senuolis mono bovo Benedėkts. Sonteklių
dvaro palverką [valdė]. Sonteklių dvaro palverką mono senelis, mon senelis valdė. Atruod ka
Muorta bovo [Grigienė], bet ana, atruodo, ka ana bovo Perminaitė buvusi. Diltuo kad Perminų,
vėsi tėi Padvarių, vėsi Permėnaa bovo giminie. Dar monis ont svieto nebovo, ka anėi valdė.
Pabaigė valdytė kad jau eje žemės reforma, tas bovo dvidešmt aštontaas — devintaas metaas.
Žemės reforma kap ejee, tada jau atiemė tuo žemę iš dvaro, skaituos, ir išdalėjo. Naujakuree
parej. I tėn žemę gavo Puovėls — mona diedė, Benedėkts, i senuolis... no vėsė naujakuree,
Žilikauskis, tėn, Milašius, Urbuons, kas tėn daa nežnau, vėsė, Puoderis, čia visi anėi, skaituos,
naujakuree.
Nugriuovė, panaikėno i nelėko nieko. I Pundzius buruokus pasiejo. Daug bovo [pastatų].
Kūtės labai bovo dėdelės vinkelėnės, žinau. Kiaulininks bovo, daržėnės vėinos, paskiau ontros,
pėrtės. Truoba didžiausi, klietė. Tuo truoba nugriuovė, bat pasistatė diedė. Dabaa nugriuovė
sūnus. Dabaa tėn ne znuoko nebie, tėn bovo dižiausi medee, gondralizdis bovo, vėskas. Ujujuj
tėn bovo, palverks bovo.
Daujotas Povilas, Noreikis Pranciškus. Santeklių apylinkės: Jungo malūnas, keliai,
Senventis, tiltai, Beržo brastva / Povilas Daujotas ir Pranciškus Noreikis papasakojo Bronislovui
Keriui 2006. — Birž. 4. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš diktofono:
Povilas Daujotas:
— Brasta pri malūno. Vasarą, ka liub kaitros būs, par tuo brastą galiej su naginiem išeit, tėik
liub išseks. Pruo malūną reikiejo pravažiout, kor ejo ejo... kanals atej į malūną, par tus pūskus,
par tų tėltą išvažiout, pruo kūtes reikiej soktėis par brasvą. Apačiuo pylimo. Vasarą ka liub
pylimą sutvarkys, ondou nebišeis liub, sukels, skaituos, tų pylimą, nuseks taap, kad čia vėins
tuoks tarpėlis bovo — galiejo paršuokt, čiut čiut bebiegdavo vondou. Jagu būdavo tuoki... Nu,
žinaa, ne kuožną metą, bet būdavo tuokių metų, kad... išdžiūdavo ir... Ypatingaa karas kap ejo,
kap vuokiečee ka traukies. Taas metaas.
Bronislovas Kerys:
— Dabar, kap ein kels į vėršų... Tas kels... Nebovo tuo kelio?
Povilas Daujotas:
— A tas šitaa, kor ein pruo namą? Tas bovo į malūną, tas bovo pagrindinis kels mūsų.
Pagrindinis mūsų kels. Į malūną. Ir į dvarą.
76
Bronislovas Kerys:
— Vuo čia vuo... į tų keltą biškį šalia daa kažkuoks...
Povilas Daujotas:
— Kelts bovo po tėisomu Latvių kapelees beveik. Ta tėn važious... par par plaustą išsikėlsi i
važiousi aplink kapelius, i tėisee nuo kelio ir ir į kalną reikiej išvažiout. Išvažioudavo už kapėlių
į senųjį. Tėi kapelee... i vadėno Gondryne.
Bronislovas Kerys:
— Kuris tas Sonteklių mėšks bovo?
Povilas Daujotas:
— Tuokio pušyno aš gyvenime nesu matis. Kap išvažiuoji par Vėnta, tėisiau — vėsus bovo
tas. Tarp Vėntuos ir Virvyčiuos kur eej. Sulig Gyvulių gyvenviete.
Bronislovas Kerys:
— I tėn kapaa kažkor yr?
Povilas Daujotas:
— Yr, pačiam kampi. Pačiam kampi, pušyne... Dabar y Vėnta jau perėjusi i kėtą posę. Tėn
Senvėntis vadėnas tuoksai, jau užžielis, užbovis y. Ka tėn prancūzaa būktaa bovo a tris bačkas
aukso palaiduojie biegdami. Tami pušyni. I bovėi trys lėipaa... Bet tas y seni laikaa, aš da visaa
jauns bovau, Smetuono laikaas tas bovo, kad atvažiavi prancūzai ėiškujo tuo vėitą. Atrado anėi
pagul taas kuokiaas tai žemielapees, nežinau. Ka tėi lėipaa jau vėsė – jau bovo Vėnta tuo vėituo.
Ta tėi auksaa, vels žėno kami anėi yr.
Pranciškus Noreikis:
— Tebie tebie..
Povilas Daujotas:
— Po Velička, tuo vėituo.
Pranciškus Noreikis:
— Je je, tebie nuvėrtie vandenie, patikrink, tebie.
Povilas Daujotas:
— Bet ta, Pranaa, ta Vėnta yr i parejusi į ontrą posį. I dabaa dar aš tau galiu kų pasakyt... Bet
tu nežinaa, aš dar visaa nedidelis bovau, aš atsėmenu, kad ejo Sonteklių pušyne, kap tu sakaa, nu
tuos ontruosios pušėis, nuo Baltuojo kryžiaus, ejo kels par dvaro lauką statee... Kor Rukuiža
gyveno, žėnaa, Rukuiža kor bovo?
Pranciškus Noreikis:
— Žinau žinau...
Povilas Daujotas:
— Kor Balsys, untaa, bovo pasistatis, tas kels išejo tuo vėituo, tėn bovo tėlts. I bovo
vadėnama Beržo brastva. Į tuo Beržo brastvą tėn tas tėlts bovo atejis. I dabaa tuo vėituo, pri
mono jau omžiaus, kap aš jau žinau, jau ta Vėnta i pareejo į ontrą posę. Tėn kap ana atein, su
tuokiu vingiu... i sokaas, atsėsok ont Jasočio i viel ein geraa, un pušyno. Ir ana pluovė pluovė tus
krantus, ka kuožną met po du mietrus, daugiau, liub išgriūs. Vuo tuo pusie — Ivuoškevičio
lonkuo — priaugo, krūmaa užaugo. Tas ondou vės doud i doud su tou vingiu. Plaun tų skardį,
vėsas vėrst i vėrst, vuo čia tų palėikt, pryneš dar.
Pranciškus Noreikis:
— Vuo salą atmeni?
Povilas Daujotas:
— Tuo saluo kiauraa liubam čia maudytėis i liubam mas šnabę gert.
Pranciškus Noreikis:
— Nebie.
Povilas Daujotas:
— Iškasė anuo.
Pranciškus Noreikis:
— Ne iškasė. Vondou išpluovė.
Povilas Daujotas:
— Tu mon neaiškink. Junga dar kasė. Pasidėrbo dvė laives velnėškas, padėrbo tėltą, kasė tuo
salą, vežė unt pylimo. Aš bovau tuoks pėimou. Tavis unt svieto nebov daa. Darė pylėmą. Ir Junga
77
dvė laives sudiejo, apdėngė tas laives, padarė tuokį plaustą. Kasė tuo salą i pylė... tuos žemes
vežė unt tuo pylėmo. Mas liubam... pri tuos saluos bov akmou tuoks velnišks, vuo tėn didlee gili
bovo, liubam išbrėsam, unt akmens... Anuo nieks neiškielė. I tuo salą daa galų gali, kap tu kad
sakaa, staigee nupluovė kėik belėko. Pylėmo nebelėko, ejo ledaa vės stūmė stūmė... I dingo kap
malūno neblėko.
78
SOVAIČIAI
Kaimas
Lietuvos apgyventos vietos: Pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo
duomenys. — Kaunas, 1925. — 738 p. — P. 152. — Tekste: 5 km. iki Viekšnių geležinkelio
stoties, 7 km. iki Viekšnių pašto, 29 ūkiai — 166 gyventojai.
Viekšnių dvaruose vasarodavo Sim. Daukantas // Verslas: Savaitinis lietuvių prekybininkų,
pramonininkų ir amatininkų laikraštis. — 1937. — Nr. 29—30 (283—284). — Liep. 16. — VI
metai. — P. 5. — Tekste:
Paežerio dvarą prieš karą valdė Eduardas Panceržinskis, kuris ir dabar valdo to dvaro centrą,
pasidalijęs su seseria Genovaite Rudavičiene. Dvaro žemė išparceliuota 1935 m. ir pavadinta
Sovaičių kaimu.
Biržiška Mykolas. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose (Iš 1882—1901 m. atsiminimų,
pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. X, 57, 92, 127, 129, 152, 300, 302, 339.
— Tekste: Pančerinskis Edvardas, Vitalio
„Medicinos kandidatas, savo ūkyje, nuo 1933 m. Viekšniuose; ėjo mokslus Šiaulių
gimnazijoje ir Kijevo universitete, kuriame ir vėliau laikėsi su lietuviais. [...]. Kiek jaunesni už
mus Meižių Vitalio Pančerinskio vaikai Gesė ir Edvardas arčiau buvo mūsų pažinti kiek vėliau,
mano motinai, o paskui ir man ėmus juos mokyti. [...]. Ypačiai, kai vėliau motina ėmė taip pat
mokyti Pančerinskių Gesę ir Edvardą (dabar inžinierienė Radavičienė ir Viekšniuose gydąs
Pančerinskis). [...]. Tais mokslo metais [1894 m.] motina, be mano brolių, mokė dar Pančerinskių
Gesę ir Edvardą.”
Biržiška Mykolas. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose (Iš 1882—1901 m. atsiminimų,
pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 57, 92, 127, 129, 152, 255, 300. —
Tekste: Pančerinskaitė-Radavičienė Genovaitė, Vitalio
„Ėjo mokslus Šiaulių gimnazijoje, ištekėjo už inžinieriaus Radavičiaus, gyvena apie
Viekšnius ūkyje. [...]. Kiek jaunesni už mus Meižių Vitalio Pančerinskio vaikai Gesė ir Edvardas
arčiau buvo mūsų pažinti kiek vėliau, mano motinai, o paskui ir man ėmus juos mokyti. [...].
Ypačiai, kai vėliau motina ėmė taip pat mokyti Pančerinskių Gesę ir Edvardą (dabar inžinierienė
Radavičienė ir Viekšniuose gydąs Pančerinskis). [...]. Tais mokslo metais [1894 m.] motina, be
mano brolių, mokė dar Pančerinskių Gesę ir Edvardą. Mano broliukai ypatingai buvo nusistatę
prieš mergaites. [...]. [Viktoras] paaugęs stodavo griežtesnėn kovon prieš mergaites, ypačiai prieš
Gesę. Juodu su Vacium, nepratusiu prie mergaičių, į ją gerokai skersavo. Kartą jai kažką
nusirašius, užuot savarankiškai parašius, ir motinos susektai pasisakius esant berniukų
pamokytai, šiuodu buvo motinos pabaustu. Neteisingai nubaustu, juodu tuojau nutarė skundikei
atkeršyti. Tarsi žaisti išviliojusiu už namų, puolė ją pagaliais, pasiryžusiu „užmušti”, ir tik
suaugusieji, išgirdę jos šauksmą, ją išgelbėjo, o šiem, žinoma, dar labiau kliuvo. [...]. Iš 1899 m.
laidos [...] išskirsiu dar [...] Ksaverą Radavičių, savarankiškai ir, rodos, be materialinės pagalbos
pasirengusį VI ar VII klasėn, dabar inžinieriaujantį Šiauliuose, vedusį savo mokinę, mano brolių
mokslo draugę Viekšniuose Genovaitę Pančerinskaitę.”
Purvienai. 1942. V. 14. Arklinės kuliamosios mašinos: 1. Savininkas: Končius Vladas.
Adresas: Purvienų kaimas. 1 maniežas. 2. Savininkas: Jurkunas Vytautas. Adresas: Sovaičių
kaimas. 1 neveikiantis maniežas // Iš Viekšnių valsčiaus savivaldybės dokumentų, rastų 2000
metų sausio mėnesį ardant savivaldybei priklausiusį namą J. Basanavičiaus gatvėje. — Pateikė:
Antanas Sidabras.
Ercupas A. Dideli mažųjų darbai // Vienybė. — 1967. — Saus. 7. — Tekste: Sovaičių
aštuonmetės mokyklos pionieriai rašė Viekšnių kolūkio istoriją, rinko žinias apie L. Skabeiką.
79
Juodakis V. [Knyga:] Balys Buračas. — Vilnius, 1971. — Tekste: Užgavėnių kaukė. Sovaičių
kaime: Nuotrauka, 1929 m.
Lietuvos TSR valstybinės žemės ūkio komisijos protokolai. 1940 m. — [Vilnius], 1974. —
P. 64, 72, 73, 74. — Žinias aprašui pateikė kraštotyrininkas architektas Eugenijus Šlėnys 2004
metais. — Tekste:
Valstybinės žemės ūkio komisijos posėdžio, įvykusio 1940 m. rugpjūčio mėn. 14 d.
Protokolas Nr. 20
Posėdyje dalyvavo: pirmininkas agr. A. Žukauskas, vicepirmininkas inž. P. Sklėrius, nariai:
M. Meškauskienė, agr. Vasinauskas, inž. A. Guogis, J. Grigalavičius, ir D. Pundzius.
[...]
4. Svarstyta Mažeikių apskrities dvaruose normų palikimo klausimas
Eil.
Nr.
29
Dvaro
pavadinimas
Sovaičių
Buv. savininko
pavardė ir vardas
Panceržinskis
Eduardas
Valsčius
Žemės
plotas,
ha
Paliekama
norma, ha
Viekšnių
102,6
—***
*** Vėliau ranka prirašyta: žmonai 10. Pr[otokolas] 29. žr. dok. 28.
Krasauskaitė-Starkienė B. Trys vasaros Akmenės žemėje // Vienybė. — 1983. — Vas. 12.
— Tekste:
1980—1982 metais Konservatorijos studentai užrašinėjo dainas, muziką. „Pirmoji ekspedicija
(vadovė muzikologė Z. Kelmickaitė) patyrinėjo Viekšnių apylinkes. [...]. Ypač noriai dainavo
Palnosų kaimo gyventojai. Savitu repertuaru ir dainavimo stiliumi pasižymi dainininkės
Antanina Kristinienė ir Ona Jasutienė. Antanina Kristinienė, nepaisant garbingo amžiaus (84
metai), išlaikiusi jaunatvišką balsą, turi puikią atmintį. Jos pateiktų dainų variantai pasižymi
poetinio teksto pilnumu. [...]. Paraleliai atskleidžiami paukščių ir žmonių gyvenimo vaizdai
O. Jasutienės pateiktoje dainoje „Augo girioj serbenta”. [...]. Vertingų vaikų žanro dainų pateikė
Rozalija Žalienė ir Elzbieta Mačienė iš Gyvolių kaimo. [...]. Platus Onos Vaikasienės iš Gudų
kaimo repertuaras. [...]. Ona Bružienė [Ašvėnų kaimas] padainavo ir nuotaikingų vaikų
žaidinimų. [...]. Vertas dėmesio Ievos Stumbrienės iš Sovaičių kaimo repertuaras. Retu radiniu
galima laikyti dainininkės pateiktą piemenų oliavimą „Oi, ginali, ginali”. Šis kūrinėlis Viekšnių
apylinkėse sutinkamas pirmą kartą.” — Pirmos dalies tekstas:
1980—1982 metais LTSR valstybinės konservatorijos studentai, vadovaujami liaudies
muzikos laboratorijos darbuotojų bei konservatorijos dėstytojų, atliko folkloro praktiką mūsų
rajone. Trijų vasarų darbo kraitis nemažas — Valstybinės konservatorijos liaudies muzikos
fondus papildė 2163 liaudies dainos ir instrumentinės muzikos kariniai.
Rajone užfiksuotus liaudies kūrybos lobius redakcijos prašymu komentuoja LTSR valstybinės
konservatorijos studentų pernykštės ekspedicijos vadovė, liaudies muzikos laboratorijos
redaktorė B. KRASAUSKAITĖ-STARKIENĖ.
Viekšnių apylinkėje
Pirmoji ekspedicija (vadovė muzikologė Z. Kelmickaitė) patyrinėjo Viekšnių apylinkes.
Ekspedicijos vadovė, pasiremdama dainininkų pastabomis, padarė reikšmingą išvadą, jog šiame
krašte itin daug dainuodavo vyrai. Pavyzdžiui, pačios populiariausios ekspedicijos metu
užrašytos dainos „Koks tin lingvas poilsėlis”, „Oi, broli mona”, „Žaliuojo girelie slauni
kirtėjeliai”, buvo pateikėjų pažymimos kaip „vyrų dainos”. Vyrų dainininkų ir dabar yra daug,
bet noriai dainuoja nedaugelis. Pasak jų „reik susieit į kupetą, tada jau gal ir sušaukt”. Matyt,
buvo daugiau paplitęs ansamblinis dainavimas. Plačiu spinduliu ekspedicijos dalyviai pasklido
nuo Viekšnių miestelio. Aplankyti 36 kaimai. Šios apylinkės — senų kultūrinių tradicijų kraštas.
Dainų pateikėjai nuovokūs, supratingi. Ypač noriai dainavo Palnosų kaimo gyventojai.
80
Savitu repertuaru ir dainavimo stiliumi pasižymi dainininkės Antanina Kristinienė ir Ona
Jasutienė. Antanina Kristinienė, nepaisant garbingo amžiaus (84 metai), išlaikiusi jaunatvišką
balsą, turi puikią atmintį. Jos pateiktų dainų variantai pasižymi poetinio teksto pilnumu.
Šiose apylinkėse užrašyta nemaža baladės apie Julijoną, „nutručijusią” savo brolį, variantų.
Nors baladės melodijos ir skurdokos, bet poetiniai tekstai įdomiai varijuoja. A. Kristinienės
pateiktame variante į pirmą planą iškyla nedoro bernelio, sugundžiusio seserį Julijoną nunuodyti
brolį, paveikslas. Veža brolelį per laukelį, o bernelis, jausdamas savo kaltę, vogčiom žiūri pro
langelį. Baladės pabaigoj dėl brolio mirties jis apkaltina Julijoną: „Ar tu proto neturėjai, kad tu
manęs jauno klausei?” („Aukšti kalnai kadagynai”). Gražiais poetiniais įvaizdžiais atskleidžiama
dviejų jaunų žmonių meilė baladė[je] „Susapnavau tokį sapną”. Bernelis, sužinojęs, kad jo
mergelė negyva, žada pastatyti šalia kelio koplyčėlę ir ten, o ne žvyrynėly, ją palaidoti. Didelis
bernelio skausmas — jis nešoks, nedainuos, aukso žiedo nenešios tris metus ir tris dienas.
Vestuvinėje dainoje „Loja loja ruds šunelis” deramasi dėl mergelės kraičio. Labai brangus
rūtų vainikėlis — šeši tūkstantėliai. Gi bernelio kepurėlė — dvi trys grivinėlės. Mergelės rūtų
darželis — jos jaunų dienų, laimingo gyvenimo pas motinėlę simbolis. Dėl to taip vertinamas ir
rūtų vainikėlis — „Į man rūtų darželatį saulelė tekėjo, o par šias gydras nakteles mėnulis žibėjo”.
Kaip diena nuo nakties skiriasi mergelės gyvenimas motinėlės dvarely ir uošvių dvarely.
Motinėlė dukrelei, grįžusiai vakare namo nuo lauko darbų, liepia eiti pailsėti. Uošvė be jokio
gailesčio taip prabyla: „Kelk, martele, varyk bundelę”.
Paraleliai atskleidžiami paukščių ir žmonių gyvenimo vaizdai O. Jasutienės pateiktoje dainoje
„Augo girioj serbentą”. Dainoje atsiskleidžia liaudies požiūris į mergelės grožio, bernelio
šaunumo vertinimo kriterijus. Sodžiuj augo mergelė dėl gražiausio bernelio, kuris „po girią
vaikščiojo, šviesį strielbą nešiojo, zuikelį tykojo”. Augo sodžiuj bernelis dėl tos mergelės, kuri
„daržely vaikščiojo, vainikėlį nešiojo, rūteles ravėjo”.
Vertingų vaikų žanro dainų pateikė Rozalija Žalienė ir Elzbieta Mačienė iš Gyvolių kaimo:
„Aa aa apa pa zuikis vaikus lingava”, „Lyn lyn, vaka varles ryn ryn”, „Petronelė, bėk bėk”.
Paplitę čia vaikų dainos apie žvėrių ir paukščių vestuves: „Linksmumas eina per girias”, „Atbėg
meška per lazdynus”, „Iš visų paukštelių gegutė puikiausia”.
Platus Onos Vaikasienės iš Gudų kaimo repertuaras. Dainininkė pateikė Žemaitijos regionui
būdingų šienapjūtės dainų: „Skudrus mano dalgelis”, „Pjoviau šieną per visą dieną”. Dainininkė
prisiminė retokai šiose apylinkėse pasitaikančią revoliucinę dainą „Paskutinį jau kartą
šiandieną”.
Jau minėjome, kad šiose apylinkėse užfiksuota įdomių baladės apie Julijoną variantų.
Dainininkės iš Ašvėnų kaimo Onos Bružienės pateiktame variante dėl nelaimės, ištikusios
Julijonos brolelį, kaltinamos velnio akys, užbūrusios Julijoną. Baladės veiksmas vystomas labai
nuosekliai. Kaip kino kadrai prieš akis slenka vienas įvykis po kito. Julijona, palikusi mirusį
brolį, einą į kalnus vandravoti, bet bernelio čia neranda — tai velnio žabangų būta. O. Bružienė
padainavo ir nuotaikingų vaikų žaidinimų: „Ratu ratu — pupudukšt”, „Vir vir pelelė košelę”,
„Nešu nešu šarkelę”.
Vertas dėmesio Ievos Stumbrienės iš Sovaičių kaimo repertuaras. Retu radiniu galima laikyti
dainininkės pateiktą piemenų oliavimą „Oi, ginali, ginali”. Šis kūrinėlis Viekšnių apylinkėse
sutinkamas pirmą kartą. Įdomus vaikų dainos apie kuisio nelaimę variantas „Iškrita kuisys iš
oužouleli”. Sutaikyti susikivirčijusių gyvūnėlių atjojo raitas prūsokų vaitas. Jis norėjo teisti
svirplį, išlaisvinusį muselę, kuri išgėrė arielkos butelį, skirtą kuisiui vaistams. Svirplys visai
nesiskaito su vaitu. Jis, ūsus pastatęs, parodė vaitui špygą. Supykęs vaitas išjojo atgal, o teismas
taip ir neįvyko.
Žaismingoj humoristinėj dainelėj „Su savo patele išėjau grybauti” pasakojama apie nepaprastą
grybą lepšį, kurį beraudama grybautoja pati „sugriuvo”. To lepšio tikrai turėta stebuklingų
savybių. Iš jo išvirus sriubą, nugraibius taukus, dar galima pamaitinti dirbančią laukuos šeimyną.
Dainoje „Oi, sesele, ką padarei” atskleidžiamas liūdnas likimas mergelės, nutekėjusios už
pijoko bernelio. Daina prasideda priekaištu mergelei, išmainiusiai rūtų darželį į bernelį, kuo
toliau, tuo didesniu virsta kaltinimu pijokėliui, po pusės metų nešančiam pačios šliures mainyti į
arielką.
81
Nenusileidžia kitiems ir gretimo Mažeikių rajono Užlieknės kaimo dainininkai. Pluoštą
karinių-istorinių dainų pateikė Bronislava ir Zigmantas Virkučiai („Aušt aušrelė, šviesi
pažarelė”, „Anoj pusėj Dunojėlio”, „Augin tėvas du sūneliu” ir kt.). Nemaža įdainavo į
magnetofono įuostą Ona Gaudišienė. Jos repertuare vyrauja vestuvinės dainos. Vienose jų
pasišaipoma iš piršlio („Piršlys, šelmis melagis”), kitose graudenama jaunoji, paliekanti savo
rūtų darželį („Oi, seseli, sesereli”, „Šį vakarėlį nelinksma yr”). Dainininkės repertuarą paįvairina
viena kita nuotaikinga vaišių daina („Uzbonelis skumba skumba”, „Oi, alau, oi, alau”).
Vilkys Aloyzas. Šūvių aidai jaunystę mena: [Liudvikas Žiauga] // Vienybė. — 1988. —
Vas. 25. — Nr. 24 (4670): ir nuotrauka. — Visas tekstas:
Fronto garsai jau aidėjo iš už Dabikinės, galingai dundėjo patrankos, naktimis Papilės pusėje
blykčiojo raketos, o vakaruose liepsnojo gaisrų ugnis. Akmenės žemė kentė paskutinius priešų
žingsnius. Viekšnių miestelyje žydo Giberio trobikėje, kurią už septynius litus nuomojo dar nuo
buržuazijos valdymo laikų, išgąstingai vieni prie kitų spaudėsi Žiaugų šeimos nariai. Tiesa, ta
trobelninkų šeima per karą gerokai paaugo: vyriausiajam Žiaugų sūnui Alfonsui savi šeimyniniai
rūpesčiai galvą kvaršino — greit trisdešimtmetis. Dukterys Adė ir Stefanija, į mergas išėjusios,
taip pat tėvų namuose nesėdėjo. Karas visai nualino žmones, ir sunku visiems buvo duonos kąsnį
prasimanyti. Tuo labiau tokiems skurdžiams, kaip Žiaugos, kurie nei savo žemės, nei savo
kampo neturėjo. Smalsus ir gyvas jauniausiasis Žiaugų vaikas Liudvikas atidžiai sekė įvykius.
Neseniai jam suėjo šešiolika.
Kada žmogui gerai? Kai jis turi kur prisiglausti, sočiau pavalgyti, gali ir į mokyklą eiti. O jų
šeima? Daržininkai, net savo gyvulių nelaikę, paūgėjusios seserys turtingesnių miestelio žydų
šeimose tarnavo. Alfonsą vaistininkas Aleksandravičius samdė gyvulius prižiūrėti ir žemę
apdirbti, todėl Alfonsas ir liko nė vienos klasės nebaigęs. Tėvas su arkliuku ką nors vežiodavo.
Liudvikas, jauniausiasis, 1941-aisiais keturias pradžios mokyklos klases baigęs, irgi turėjo eiti
uždarbiauti, nes trumpam švystelėjusią Tarybų valdžios aušrą karo liepsnos užgesino. O juk
atrodė, viskas dabar bus taip gerai, nugalėjo teisybė, lygybė. Tarybų valdžia Žiaugoms iš
Sovaičiuose gyvenusių Trušinskų, kurie valdė 60 hektarų, lauko atrėžė devynetą hektarų, tėvas
net du arklius nusipirko. Turbūt visą savo gyvenimą Liudvikas prisimins, kaip skaudu, kai staiga
viltys žlunga.
Žinoma, kai kas tokių jausmų nesupras — sakys: matai, pagailo turtų, ne savo prakaitu
sukrautų. Kokie turtai? Ne jie vargšams žmonėms ramybę drumstė. „Ar yra šioje žemėje
teisybė?” — pabalusiomis lūpomis šnibždėjo motina, kai pirmosiomis karo dienomis iš Kamanų
raistų, kur slapstėsi, laukdami vokiečių, parslinko didelis būrys baltaraiščių ir grasino iššaudyti
visus, kurie su bolševikais bičiuliavosi. O Žiaugos buvo pravardžiuojami „Stalino vaikais”. Net
iš bažnyčios sakyklos kunigai Arlauskas ir Senkus ne tik „dievo žodį” tomis baisiomis dienomis
skelbdavo. Ne mažiau jiems rūpėjo ir politika, keturiasdešimtaisiais metais žmonių sąmonėje
įsigalinčių komunistinių idėjų kompromitavimas. Liudvikas matydavo, kaip kunigas Senkus, tas
pats, kuris tikybą prieš karą mokykloje jam dėstydavo, iškėlęs galvą, rimtu veidu, lyg kokį
šventą ir iškilmingą darbą dirbtų, eidavo gatve į baltaraiščių štabą, namą stūksantį ant kalniuko
Viekšniuose. O baltaraiščiai „planingai” vykdė savo juodąjį darbą. Pirmiausia naikino žydus ir
tarybinius aktyvistus.
Šiurpulys pereidavo per visą kūną, kai Liudas regėdavo tuos nežmoniškumo vaizdus. Štai
įkinko žydus į vežimą, uždeda jiems pavalkus lyg kokiems arkliams, šmaukšteli botagu: traukite,
stipenos. Traukia sunkiai, kaip tikri kuinai, o baltaraiščiai iš juoko leipsta, dar taikosi kaustytu
batu įspirti. Žmonių akyse sumišimas, nerimas ir siaubas.
Liudvikas klausosi po miestelį sklindančių kalbų. Baltaraištis Jasutis gyręsis, kaip su šautuvo
buože auksinius dantis išmušęs. Kam, girdi į Mažeikius varomiems žydams auksas — jiems
duobės jau paruoštos. Žiaurus Jasutis, bet ir senis Pikevičius didžiuojasi savo sumaniu sūnumi
baltaraiščiu. Visi buožės žemes atsiėmė, tik jiems to dar negana — plėšia ir plėšia sušaudytųjų
žydų, tarybinių aktyvistų turtą. Liudviko motina Petronėlė Žiaugienė dėkoja dievui, kad
Trušinskai tik pusę žemės atsiėmė ir po velėna nepakišo, nors, visi viekšniškiai mato, trys
Trušinsko sūnūs su baltais raiščiais.
82
Tai per tokius žmones valstiečiai tiesiai iš lauko patekdavo į sunkvežimius: apkasų kasti arba
darbams į Vokietiją.
— Išėjo toks Kanavolas iš Viekšnių apkasų kasti vokiečiams, ir žuvo, — savo jaunystę
prisimena Liudvikas Žiauga. — O man pasisekė. Bet kiek prisikentėjau, patyriau ir permąsčiau!..
Taip, apie tuos kruvinus laikus svarią nuomonę gali pasakyti Liudvikas Žiauga. Jokios
saldžios demagogų kalbos negali apgauti žmogaus, kuris gyvenimo išminties sėmėsi ne iš
bažnyčios pamokslų ar užjūrio „balsų”.
Paskui, 1944-aisiais, devyniolikmetis Liudvikas, aplankęs seserį Stefaniją Sovaičiuose, kur ji
su savo vyru tarnavo ūkininko Daugirdo ūkyje, grįžo į Viekšnių miestelį. Netoli namų pateko į
pasalą, vokiečių žandarmerija gaudė jaunus vyrus ir moteris darbams į Vokietiją.
— O! tu jaunas, sveikas — didžiajam Vokietijos reichui tiksi, — tarsi kokią malonę darydami,
okupantai pasakė vaikinui, o jų padlaižiai lietuvių fašistai prie sūnaus neprileido net motinos,
kuri atnešė duonos.
Pabėgti nepasisekė, stipri sargyba juos saugojo Sedos mokykloje lyg kalinius uždarytus.
Paskui Kretingoje sodino į ešelonus. Tris ar keturias dienas prekiniai vagonai stuksėjo: Sakso-nija.
Vergai. Tikri vergai. Daugybė jų. Lietuviai, rusai, lenkai, latviai, baltarusiai. Kiekvienos tautos
darbininkai su savo ženklais ant drabužių. Vergvaldžiams svarbu buvo žinoti, kas kur dirba.
Bijojo pasipriešinimo, organizuotos kovos, bijojo vadovaujančios rusų įtakos. Todėl dykų nelaikė
— stengėsi nuvaryti kaip darbinius arklius. Varydavo, prisimena tuos siaubingus metus
Liudvikas, prie pačių sunkiausių, pavojingiausių darbų — pramonė šlubavo abiem kojom, nes
amerikiečiai be paliovos bombarduodavo. Kiek darbo vergų iš visų šalių buvo palaidota po
pastatų griuvėsiais! Tačiau, kad ir kaip fašistai troško, padoraus darbo našumo nepasiekė savo
dienas baigiančioje plėšikų ir žudikų imperijoje.
Kas ten besupaisys, ką kuris veikia tuose užkeiktuose griuvėsiuose, — pasakoja Liudvikas
Žiauga. — Sargybiniai vokiečiai turbūt irgi jausdavo, jog pastangos beprasmiškos: griuvėsių
plytas iš vienos vietos į kitą kilnoti. Todėl tik visą laiką žiūrėdavo, kad judėtume. Gana dažnai
mus kilnodavo iš vienos vietos į kitą. Teko dirbti fabrikuose, ir prie Berlyno, ir žemės ūkyje.
O kaip baigėsi Žiaugos odisėjos, kad jis — čia, Lietuvoje, savo gimtinėje?
— Traukėmės prie Elbės, nes artėjo frontas. Jautėme — tai mūsų išvadavimas, tik vokiečiai
mūsų nepaliko — varėsi kartu, tad per tą sąmyšį galų gale ir pasitaikė proga pasprukti.
Pabėgome devyniese.
Atėjo diena, kai juos išvadavo Tarybinė Armija. Apklausė, išdavė dokumentus, vyresniesiems
pasakė: suteikiama teisė su ginklu rankose mušti fašistus, padėti Pergalę priartinti. O Liudvikas
Žiauga grįžo į namus. Į Viekšnius, kur į kelią akis pražiūrėję tėvai. Bet vaikinas buvo jau tiek
matęs ir pergyvenęs, kad greitai apsisprendė: bus kovotojų už teisybę pusėje.
Liudviko rankos spaudžia kulkosvaidžio juostą. Jis, lengvojo kulkosvaidžio pirmasis numeris,
štai taip ne vieną vakarą ir naktį tūno kartu su kulkosvaidžio pirmuoju numeriu Vytautu Tupiku,
gaudydami akimis ir ausimis kiekvieną šešėlį, kiekvieną šakos trekštelėjimą. Kiek jau buvo
pasalų, susišaudymų ir tikrų mūšių! Nieko nepadarysi, tokia jau liaudies gynėjo dalia. Kelią lydi
kraujas ir mirtis. Draugų ir priešų. Platūs liaudies gynėjų keliai po visą Mažeikių apskritį. Kartais
jie siunčiami ir į kitas apskritis, kad bendromis jėgomis greičiau banditus, liejančius naujakurių,
pirmųjų kolūkiečių, moterų, senelių ir vaikų kraują, išnaikintų. Liaudies gynėjus dažnai pasiekia
kraupios žinios iš įvairių apskrities kampelių: visur negali suspėti, ne tiek jų jau daug. Reikia
tiltus saugoti, gatvėse patruliuoti, net ir penkias paras pavojų kupiname poste atbudėję, būdami
laisvi, pagal pavojaus signalą būstinėn sušaukiami ir siunčiami į mūšį. Ir vis atminty iškyla
nekaltai nužudyti dori žmonės. Valstietis Balsys Akmenėje pirmas į kolektyvinį ūkį įsirašė — iš
sodybos tik pelenai liko. Kanteikių kaime didvyriškai žuvo liaudies gynėjas Alfonsas Garbenis ir
Stasys Baškys, žuvo paprastas valstietis Aleksas Žlabys su žmona. Karpėnų miškuose banditavo
Žabokų Vincė su Klevuku. Jie išžudė ne vieną šeimą, ir patys atpildo miškuose susilaukė. O kas
nužudė Juozą Varnavičių? Žmogus invalidas buvo, rankų neturėjo gintis — vis tiek nepasigailėjo
galvažudžiai.
Kai taip pasalose guli, vis neišeina iš galvos kraupi tragedija, įvykusi Gudų malūne. Nelygios
jėgos buvo, net 14 banditų užpuolė malūną, kuriame laikėsi keletas liaudies gynėjų iš Mažeikių
83
apskrities. Krito karininkai Drupinas ir Pozdniakovas. Banditai net arklius turėjo. Klastingi buvo,
kad pėdsakus supainiotų, valstiečiams sakė: esame Mažeikių milicininkai. Liudvikas su draugais
kritusius rado už degančios daržinės. Užtat paskui kovos bendražygiai banditams nebedavė nė
valandėlės ramybės — pusantros savaitės juos po miškus vaikėsi, kol apsiautė... Jono Šiušės,
stambaus ūkininko iš Ramoniškių, gauja priėjo liepto galą.
— Kartą Uogiškių miške apsupome banditus, kėlusius balių Šeštinių proga, — pasakoja
Liudvikas Žiauga. — Vieni su kulkosvaidžiais likome pasaloje, o kiti nuėjo šukuoti miško.
Banditai buvo sutriuškinti. Tada ir prisiminiau karo metus, kai į Viekšnius atvažiavo vaikų
konfirmuoti Telšių vyskupas. Jis taip karštai per pamokslą kvietė melstis už vokiečių armijos
pergales, kad tik į Lietuvą raudonieji negrįžtų, kad mes visi liktume fašistų vergijoje — štai kas
rūpėjo Lietuvos katalikų bažnyčiai ir jos galvoms. Gal todėl ir nuo mūsų rūstybės sprunkantys
banditai savo buveinėse dažnai palikdavo maldaknygių, rožančių, „šventų” paveikslėlių — kartu
su ginklais.
Nutolo nerami ir kovinga Liudviko Žiaugos jaunystė. Komunistas ginklą vėliau pakeitė į
traktorių — kaip buvo malonu dirbti išlaisvintą ir atiduotą liaudžiai žemę. Štai greitai jau 20
metų, kai jis darbuojasi melioratorių kolektyve: iš pradžių su buldozeriu, o kai pablogėjo
sveikata — perėjo šaltkalviu į mechanines dirbtuves.
Šiemet Liudvikas išeis į pensiją. Poilsis tikrai užtarnautas, daug jėgų atiduota visuomenei,
nesislapstyta už kitų nugaros, visada žengti pirmosiose kovotojų gretose. Toks Liudvikas ir
šiandien — principingas, tiesaus žodžio į vatą nevyniojantis. To jis moko ir savo šeimos
jaunuosius narius — vaikus.
Gulago aukos: 1941 06 14—22 tremtinių sąrašas // Vienybė. — 1990. — Liep. 19, 21, 24,
26. — Tekste: Ištremti iš Viekšnių (Vytauto g. Nr. 19):
Eil.
1
2
3
Pavardė, vardas, tėvo vardas
Panceržinskis Eduardas, Vitalijaus
Panceržinskienė Marija, Jono
Panceržinskaitė Genė, Eduardo
Amžius
54
[32]
3
Soc. padėtis
gydytojas
namų šeimininkė
Gulago aukos: 1941 06 14—22 tremtinių sąrašas // Vienybė. — 1990. — Liep. 19, 21, 24,
26. — Tekste: Kai kurie žmonės, ištremti iš Sovaičių:
Eil.
1
2
3
4
5
Pavardė, vardas, tėvo vardas
Kazakevičius Aleksandras, Juozo
Kazakevičienė Eufemija, Jono
Kazakevičius Valentinas, Aleks.
Kazakevičius Alfredas, Aleks.
Kazakevičiūtė Elena, Aleksandro
Amžius
55
50
17
15
12
Soc. padėtis
tarnautojas
valstietė
mokinys
mokinys
mokinė
Lietuvos gyventojų genocidas: 1939—1941. — Vilnius, 1992. — 803 p. — Tekste: Kai
kurie represuoti Viekšnių krašto gyventojai:
Panceržinskis Edvardas, Vitalijaus. Gydytojas. Suimtas 1941 m. 54 m. amžiaus. Lageris,
tremtis. Pabėgo, 1947 m. grįžo į Lietuvą. 1952 m. vėl suimtas, ištremtas. Grįžo 1959 m. ir tais
pat metais mirė.
Žmona Panceržinskienė Marijona, Jono. Ištremta 1941 m. 32 m. amžiaus. Pabėgo, 1947 m.
grįžo į Lietuvą. 1949 m. suimta, 1951 m. ištremta. Paleista 1958 m. Grįžo 1961m.
Duktė Panceržinskytė Genovaitė, Edvardo. Ištremta 1941 m. 3 m. amžiaus. Su tėvais pabėgo,
1947 m. grįžo į Lietuvą. 1952 m. suimta, ištremta. Grįžo 1967 m.
Panceržinskienė Marija. Ištremta 1941 m. 72 m. amžiaus. Žuvo 1941 m. kelyje į tremtį. —
[„Vladislovienė”. Knygoje vadinama Edvardo motina].
84
Lietuvos gyventojų genocidas: 1939—1941. — Vilnius, 1992. — T. 1. — P. 291. — Tekste:
Kai kurie represuoti Sovaičių gyventojai:
Kazakevičius Aleksandras, Juozo. Paštininkas. Suimtas 1941 m. 55 m. amžiaus. Žuvo
lageryje 1944 m.
Žmona Kazakevičienė Eufemija, Jono. Ūkininkė. Ištremta 1941 m. 49 m. amžiaus. Paleista
1957 m. Vaikai: Antanina (19 m.), Valentinas (17 m.), Alfredas (15 m.), Elena (12 m.) ištremti
1941 metais.
1941—1952 metų Lietuvos tremtiniai: Sąrašas. — Vilnius, 1993. — Kn. 1. — P. 38—55. —
Tekste: 1941 metais ištremtos:
Eil. Pavardė, vardas, tėvo vardas
1 Panceržinskienė Marijona, Jono
2 Panceržinskaitė Genovaitė, Edvardo
Gim. m.
1909
1938
Ištrėmė
1941 06 14
1941 06 14
Leido grįžti
1958 07 02
1958 07 02
1941—1952 metų Lietuvos tremtiniai: Sąrašas. — Vilnius, 1993. — Kn. 1. — P. 38—55. —
Tekste: Po karo ištremtas antrą kartą:
Eil.
1
Pavardė, vardas, tėvo vardas
Panceržinskis Edvardas, Vitalijaus [II kartą]
Gim. m.
Ištrėmė
1887
1952 08 27
Leido grįžti
1956 12 14
Gargasas Antanas (Purvėnų kaimas). — Broniui Keriui. — 1996. — Žodžiu:
„Kuprelis buvo geras daktaras. Jo dvaras buvo į vakarus nuo ežero, beveik paežerėje. Vėliau
ten buvo kolūkio sandėliai. Namas buvo nesenas, todėl išardytas ir perkeltas į Pakalupės kaimą.
Iš tos medžiagos pastatyta ūkio raštinė. Žemė buvo per pusę su seserimi G. Radavičiene.
Kuprelis čia gyveno iki išvežimo 1941 metais. Jo buvo ir namas Viekšniuose — Vytauto gatvėje.
Didelis, jame vėliau buvo mokinių bendrabutis. Kuprelis su žmona grįžo iš Sibiro.”
Kerys Bronius. Randevu Viekšnių kapinėse // Vienybė. — 1996. — Rugpj. 10, 14, 17, 21,
24, 28; Rugs. 4. — Tekste:
Dar minimas Vitalis Pančerinskis (1853—1917), gal Sobieslovo pusbrolis. Jo žmona — Adelė
Liodzinskaitė iš Viekšnių. Vitalio ir Adelės vaikai — Edvardas ir Genovaitė. A. Pančerinskienė
su vaikais kurį laiką gyveno atskirai nuo vyro tėvų namuose Viekšniuose. Vaikams mokantis
Šiaulių gimnazijoje, gyveno kartu Šiauliuose. Vėliau grįžo į Viekšnius. Mirė 1936 m. Edvardas
po gimnazijos baigė medicinos mokslus Kijevo universitete, buvo, pasak M. Biržiškos,
medicinos kandidatas. Kurį laiką gyveno savo ūkyje (kol kas nežinau, kur), o nuo 1933 m.
Viekšniuose. Gydė Viekšnių apylinkėse. Genovaitė ištekėjo už inžinieriaus Radavičiaus. Pasak
M. Biržiškos, gyveno „apie Viekšnius ūkyje”. Kur, bijau spėlioti, nes nežinau dar, kuri
Radavičienė gyveno tame viekšniškiams žinomame „centre” — „Radavičienės dvare”, kuriame
vėliau buvo šokama, rodomi filmai, įsikūrė „Vienybės” kolūkio biblioteka. Ne vienas vakaras ir
naktis ten praleista. Dabar — visur lygus arimas, net metalo ieškikliai nieko nerodo... Visai
įmanoma, kad tas Radavičienės dvaras 1923 metų dokumentuose pavadintas Bugių trečiuoju
dvaru, esančiu vos už 2 kilometrų nuo Viekšnių geležinkelio stoties.
Kas buvo Vitalio tėvai, kol kas nežinau, o ir paties Vitalio gimimo data sutampa su nežinomo
Vladislovo Pančerinskio (1853—1921), palaidoto šalia Valerijono Pančerinskio, gimimo data.
85
Bunka E. Žadėtų migdolų nėra, bet ir akmenimis dar nelyja: Kelionės reportažas: „Kaip
gyveni, Lietuva?”: „Dienos” specialusis korespondentas Eugenijus Bunka, baigęs kelionę
pėsčiomis per Lietuvą, „Comliet” mobilaus ryšio telefonu perduoda iš Laižuvos // Diena. —
1996. — Rugs. 26: ir nuotraukos: Uršulė Sidabrienė [Pakalupio kaimas], malūnas Sovaičių
kaime. — Tekste:
Sovaičių kaime Jono Bagočiaus žmonos tėvai iš vėjo į elektra sukamą perdarytą malūną
įsigijo. Jonas pyksta, kam jam neperleidžia, nes galingo variklio pirkliai jau aplink sukinėjasi.
Žiūrėk, parduos, ką patiems daryti reikės?
O Antanas Gargasas pasakoja, jog prieš karą apylinkėse buvo aibė nagingų žmonių, kurie ne
tik malūną, bet ir kuliamąją, net garo katilą sugebėdavo patys pasidaryti. Tas malūnas Bagočiaus
kieme — Antano Smilgio sumeistrautas, ir iš jo namų jau kolūkio laikais kiton vieton pertemptas
bei perdarytas. Turėjo jis tik du hektarus žemės ir labai nagingas rankas. Už jas Sibiran pakliuvo.
Mat, be malūno, dar ir kuliamąją ir „konstantinką” turėjo pasidaręs.
Netoliese Kegruose [Kegriuose] gyveno toks Jonas Gluodenis, duoną bemaž vien meistryste
pelnęs. Jo sūnus buvo kalvis, o vaikaitis dabar Panevėžyje chirurgas. Va, kaip rankų miklumas iš
kartos į kartą perduodamas...
Nežinia kokias jas turėjo Purvėnų kaime buvusio Kirovo kolūkio vadovai, bet, sprendžiant iš
to, kaip vieningai juos keikia purvėniškiai, jie žmonės nepėsti. Eilėje prie autoparduotuvės
stovinti Aldona Beišinienė rėžia tiesiai žemaitiškai:
— Žadiejė mėgduolu, gavuom konkuolu...
Atseit arklio mėšlo.
Antanas Gargasas irgi minėjo pensininkų surinktus pajus, už juos įsigytus ir baigiamus
parduoti pastatus. Bet pinigų pajininkai nematė iki šiol. Sako, net policija ieškojusi, bet nesigyrė,
ką sužinojusi.
Benedikta Miknienė klausia, kur dingo pensininkų pinigai, taip garsiai rėkdama, rodos, net
Latvijoje girdėti, bet nei iš Purvėnų, nei iš Mažeikių atsako nėra... Aš tuo labiau negaliu tuo tarpu
paaiškinti, nes viena koja jau jau ant Vadaksties, Lietuvą nuo Latvijos skiriančios, kranto stoviu.
Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. Pančerinskiai // Broniui Keriui. — 1997. — Geg. 7.
— Tekste:
„Mano tėvelio atsiminimuose: „Ta ponia Adelajida, žiemą nešildomoje klėtyje gyventi
negalėdama, prisiglausdavo kur nors pas pažįstamus kaimynus „ant kampo” ir, pati beveik
badaudama, du vaikus — sūnų Edvardą ir dukterį Genovaitę (Gesę) augino, stengėsi kaip
įmanydama juos lavinti ir leisti į mokslą. Blogai besimaitinančiam sūneliui pradėjus
stuburkauliui linkti, apžiūrėjęs gydytojas patarė motinai jį visai vasarai į Palangą išvežti ir
saulėje bei smėlyje kaitinti, bet vargšei motinai lėšų neturint, o gal ir reikalo neįvertinus, vaiko
niekur negydant, palengva stuburas visai išsilenkė ir Edvardas liko kuprotas.”
(J. Aleksandravičiaus atsiminimai: Rankraštis. — P. 160—161). Tiek M. Biržiškos knygoje
„Anuo metu...”, tiek savo tėvelio raštuose radau žinių, kad abu A. Pančerinskienės vaikai artimai
draugavo su netoli nuo jų gyvenusių Biržiškų vaikais bei pas juos besilankančiu vyriausiuoju
vaistininko Vincento Aleksandravičiaus sūnumi Broniumi. Edvardas baigė Šiaulių gimnaziją ir
Kijevo universiteto medicinos fakultetą. Tapęs gydytoju, gyveno savo dvarelyje, o 1933 m.
persikėlė į namą Vytauto gatvėje Viekšniuose, kur priiminėjo savo pacientus. Pas jį gyveno ir jo
motina Adelajida iki mirties 1936 m. Šį gydytoją gerai prisimenu, nes jis lankydavosi mano tėvų
namuose. Kaip ir kitus Pančerinskius, gydytoją Edvardą Pančerinskį 1941 m. birželio mėn.
ištrėmė į Sibirą. Tiksliai neprisimenu, bet man atrodo, kad jis turėjo dukterį Genovaitę. Rodos, jis
buvo vedęs savo tarnaitę — labai gražią moterį, kurios sesuo buvo ištekėjusi už viekšniškio
Mažono.”
Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. Pančerinskiai // Broniui Keriui. — 1997. — Geg. 7.
— Tekste:
„Adelajidos duktė Genovaitė (Gesė) buvusi labai graži (ją pažinau jau seną). Ji mokėsi Šiaulių
gimnazijoje, ją baigusi, ištekėjo už geležinkelių inžinieriaus Ksavero Radavičiaus, taip pat
86
baigusio Šiaulių gimnaziją. Mano tėvelis pasakodavo, kad Radavičiai caro laikais laimingai ir
turtingai gyveno Rusijoje Voronežo mieste. Savo vaikų neturėdama, Genovaitė šelpdavo savo
besimokantį brolį Edvardą, jį visada pasikviesdavo šventėms bei kitoms atostogoms.
Nepriklausomos Lietuvos laikais K. Radavičius dirbo Šiauliuose geležinkelio dirbtuvių
viršininku, kiekvieną šeštadienį parvažiuodamas pas žmoną Genovaitę į Paežerės dvarelį.
Prisimenu, kad jų namas buvo aukštas, su salkomis, medinis, o sodas apsodintas eglėmis. Į tą
dvarelį važiuodavome pro Viekšnių geležinkelio stotį. 1940 m. žiemą inžinierius K. Radavičius
po persirgto gripo pasiligojo, išėjo į pensiją ir apsigyveno žmonos dvarelyje. Deja, pagyveno
neilgai, vasario mėnesį mirė. Didelis būrys tą šeimą gerbusių kaimynų palydėjo inžinierių į
amžinojo poilsio vietą Viekšnių kapinėse. 1941 m. birželį Genovaitė Radavičienė, nebeturėdama
artimųjų, prašėsi, kad ją išvežtų kartu su broliu Edvardu, bet jos sąrašuose neradę, trėmėjai
nesutiko paimti. Vokiečių okupacijos metais ji gyveno savo namuose Viekšniuose Vytauto
gatvėje. Gal tie motinos namai priklausė jiems abiems su broliu Edvardu?”
Riauka Adomas. Ką mena „šventoji” pušis // Vienybė. — 1998. — Bal. 18. — Visas tekstas:
Sovietams okupavus Lietuvą, ne visi mūsų kraštiečiai nusilenkė primestai santvarkai. Vieni
pasyviai priešinosi, kiti, vengdami persekiojimų, tremties ar tarnybos okupacinėje kariuomenėje,
patraukė į miškus. Apie primirštus ano meto įvykius sužinome iš pagyvenusių žmonių lūpų.
Deja, šis informacijos šaltinis nuolat senka, ne vienas senolis išsineša į kapus dalelę mūsų
istorijos, ir mūsų žinojimas dėl to vis skurdesnis.
Daug ko nepasakęs, 1989 metais iškeliavo amžinybėn bebaimis Viekšnių krašto partizanų
ryšininkas Antanas Žylė. Kelis jo prasmingo gyvenimo epizodus man papasakojo artimas Antano
kaimynas, taip pat buvęs medžiotojas, Alfonsas Degutis iš Pluogų kaimo, dabar gyvenantis
Mažeikiuose.
Už trejeto kilometrų nuo Viekšnių prasideda ir Mažeikių pusėn nusidriekia didelis Maigų
miškas. Į jį nuo Viekšnių atveda senas Laižuvos kelias, atmintinas ir tuo, kad sovietinių okupantų
tarnai juo 1941 metų birželio 27 d. atvarė miškan ir sušaudė 77 metų Viekšnių bažnyčios kleboną
kanauninką Joną Navicką. Šalia kelio, netoli tos tragiškos vietos, ir gyveno Antanas Žylė. Tas
paprastas geležinkelio darbininkas buvo drąsus ir geros širdies, pokario metais jis slapstė dešimtį
jaunų vyrų. Bėgliai, matyt, nenujautė, kad trumpas bus jų gyvenimas, kadangi nežinojo, jog kartu
su jais vaikšto ir miega saugumiečių agentas. A. Žylė tą viekšniškį pažinęs, bet anuomet nieko
blogo neįtaręs. Be kitų, būryje buvęs Stasys Degaitis iš Rekečių, Vacys Daukša iš Viekšnių,
vienas šiaulietis, visi kiti — aplinkinių kaimų ūkininkų vaikai. Vieni kitus vadino slapyvardžiais,
kad nuo persekiojimų apsaugotų artimuosius.
Vyrai turėję dvi slėptuves — „prie pušies” ir „prie pelkės”. Toji pušis ūgiu ir dailumu skiriasi
nuo kitų, o prie jos liemens prikalta maža koplytėlė. Vietiniai žmonės tą pušį šventąja vadina.
Gal už penkiasdešimties žingsnių nuo tos pušies ir buvusi slėptuvė — ankšta, joje galima buvę
tik gulėti. Aukštas podirvio vandens lygis neleidęs gilesnės iškasti. Pasak A. Žylės, jis eidavęs
neva aplankyti pušies, o iš tiesų vyrams pristatydavęs giminių sunešto maisto ir nunešdavęs
naujienų. Antra slėptuvė buvusi Sovaičių kaime, į pietus nuo „Spanguolinės pelkės”. Netoliese
gyvenusi gailestingos širdies moteriškė Strikauskienė, kurios vardo nūnai niekas nebeatmena. Ji
ištiesdavusi ranką kiekvienam, pagalbos reikalingam, hitlerinės okupacijos metais išslapsčiusi
pamuštą rusų lakūną. Po karo ji maitindavusi Maigų miško vyrus. Paruošusi karšto viralo, ji
išeidavusi į kiemą ir imdavusi garsiai šaukti neva vištas: „put - put - put!” Išgirdę sutartą ženklą,
iš miško ateidavo pavalgyti vienas, jam sugrįžus — kitas.
Šaltis, drėgmė, nervinė įtampa ir nuolatinė pavojaus nuojauta sekino laisvės išsiilgusius vyrus.
Geradarių globojami, jie pamažu stūmė dienas, kol vieną kartą negavo žinios, kad kviečiami
jungtis su Mažeikių ir Žemalės partizanais. Pasimatyti norėję ir kažin kokie „užventukai”.
Reikėjo persikelti per Ventą. A. Žylė nuo šio žygio vyrus atkalbėjęs. Tačiau su mažeikiškiais toks
susitikimas įvykęs miške, prie pat Mažeikių. „Anie” — NKVD smogikai — atėję gerai ginkluoti,
vilkėdami Lietuvos kariuomenės uniformomis, ant krūtinių prisisegę apdovanojimus. Kvietė į
savo slėptuvę, sakė turį gero alaus. Matyt, įtarę kažką negero, maigiškiai į slėptuvę nėjo. Bet
atkaklūs saugumiečiai ir antrą kartą juos prisiviliojo. Visi susirinko miške, prie buvusios
skerdyklos (dabar ten — Mažeikių autotransporto įmonė). Bet ir šį sykį maigiškiai į slėptuvę
87
nelindo. Tuomet iš pasalų buvo sušaudyti. Tai įvyko 1948 m. rugsėjo 8 dieną. Kur žuvusieji
užkasti, iki šiol nežinoma.
Savaime aišku, gyvas išliko išdavikas. Niekas apie šias skerdynes nebūtų sužinojęs, jei, nors
ir sužeistas į šoną ir šlaunį, nebūtų sugebėjęs pabėgti Vacys Daukša. A. Žylė apiplovęs ir
sutvarstęs su liūdna žinia užklydusio Vacio žaizdas. „Dabar eisiu prie pelkės, į bunkerį”, —
pasakęs A. Žylei sužeistasis. A. Žylė pataręs nebevaikščioti į senas vietas, bet Vacys atsakęs, kad
nebeturi kur kitur eiti. Strikauskienė sakiusi, kad pas ją Vacys Daukša užėjęs su tuo neva irgi
pabėgusiu „viekšniškiu”, kiek pasėdėję ir išėję į mišką. Netrukus pasigirdęs šūvis, ir
„viekšniškis” parėjęs vienas. Pasakęs, jog daugiau draugų nebeturįs ir eisiąs kitų ieškoti.
Toji nemažo vyrų būrio žūtis šiandien kai kuriems gali atrodyti beprasmė. Mano pašnekovas
Alfonsas Degutis atsakė: „Ne, ji nebuvo beprasmė. Partizanai palaikė nepriklausomybės dvasią.
Tais laikais lankiau Rekečių pradinę mokyklą. Ištremtųjų Giedros ir Opulskio ūkiuose buvo
apgyvendinti atvykėliai iš Rytų.
Pirmą klasę ėmė lankyti du berniukai — Rožencovas ir Golyšovas. Jiedu nemokėjo nė žodžio
lietuviškai. Pas jų tėvus neva atėję iš miško ginkluoti vyrai ir liepę per keturias dienas
išsikraustyti ten, iš kur atvyko, kitaip būsią blogai. Naujakuriai nelaukė nė keturių dienų,
išsikraustė kažin kur kitur.”
Andriulis Matas. Stengėsi palaužti „Vinkšną”: Iš rūstaus pokario metraščių // Vienybė. —
1998. — Liep. 9. — Tekste: „MGB vadovybė nustatė, jog broliai Andrijaičiai [Kostas ir Stasys]
yra Jono Šiušos vadovaujamos miško formuotės [...] ryšininkai ir aktyvūs pagalbininkai. Buvo
rengiamas planas J. Šiušos formuotei likviduoti.” — Visas tekstas:
Galima tik stebėtis „Vinkšnos” formuotės vado Antano Jakubausko apsukrumu. Nuolat
supamas tokios gausybės MGB agentų, jis vis išvengdavo jam spendžiamų pinklių. MGB savo
ruožtu dėjo daug pastangų šiai miško formuotei likviduoti. Be keleto ar net keliolikos agentų,
šiam tikslui buvo pasitelkta ir jau pagarsėjusi „Garsuko” agentų — nelegalų grupė. Siekiant šią
grupę įvesdinti į A. Jakubausko formuotę, buvo panaudotas agentas „Ričardas”. Ir šį kartą jam
pačiam nežinant. Jis buvo pasiųstas į Sovaičių kaimą, pas „Garsuko” ryšininkę M. Strikauskienę.
Čia jis turėjo susipažinti su „Garsuku” ir jo sėbrais. Kaip prisimenate, ši agentų smogikų gauja,
apsimesdama „dorais partizanais”, veikė Viekšnių apylinkėse. 1950 m. sausio 8 d. „Ričardas”
susitiko su „Garsuku”, „Pantera” ir jiems papasakojo apie savo ryšius su A. Jakubausko
formuote. Sausio 15 d. agentas „Garsukas”, MGB vadovybei nurodžius, pasiguodė „Ričardui”
neturįs ryšių su jokiomis miško formuotėmis, tačiau tokius ryšius esą norėtų užmegzti. Nieko
apie tikrąjį pašnekovo statusą neįtariantis „Ričardas” atsakė žinąs vieną žmogų, kuris palaiko
ryšius su Žemaitijos partizanų apygardos štabu. Dar po 10 dienų vėl susitikęs su „Garsuku”,
„Ričardas” pasakė susitikęs su kažin kokiu „Ignu”, Papilės geležinkelio stoties darbuotoju. O šis
turįs ryšį su „Kęstučio” apygardos partizanais. „Ričardui” jis pareiškęs, jog pirmiausia turi
išsiaiškinti, kas tasai „Garsukas”, ir jeigu gausiąs teigiamą atsakymą, padėsiąs užmegzti ryšį su
„Kęstučio” apygarda. MGB vadovybė skubiai instruktavo „Garsuką” ir jo „partizanus”, kaip
jiems toliau elgtis.
Jau iš šių epizodų matyti, kad MGB vadovai nepasitikėjo net savo agentais samdiniais. Ne
kartą buvo tikrinama „Ričardo” ištikimybė, jo sąžiningumas. Jau įprastais MGB metodais jo
veikla buvo tikrinama, pačiam to nė nenutuokiant. Be to, partizanų formuotėse, tarp jiems
prijaučiančių, buvo nemažai saugumo užverbuotų šnipų, kurie savo ruožtu teikdavo informaciją,
tad apie bandymus apgauti arba apsimetinėti greit buvo sužinoma. Kuršėnų MGB gavo žinių,
kad Akmenės saugumiečių neseniai užverbuota agentė „Marytė” nenori tarnauti saugumui.
Vasario mėnesį ji susitikusi su A. Jakubausku ir pasisakiusi esanti užverbuota ir kokią užduotį
gavusi. A. Jakubauskas rekomendavęs jai ir toliau bendradarbiauti su MGB tinklu ir kartu
palaikyti ryšius su juo.
MGB nesišlykštėjo ir purviniausių metodų, ir nuožmiausios klastos. 1950 m. buvo atliekama
agentūrinė operatyvinė operacija, kurios metu siekta miško formuotės narį Steponą Lazdauską
išvesti į legalią būklę, jį užverbuoti ir paversti vidiniu agentu. Šioje operacijoje darbavosi agentai
„Rastenis” ir „Fridis”. Buvo parengtas kruopštus operacijos planas. Jį realizuojant, per „Fridį”
buvo suorganizuotas „Rastenio” susitikimas su A. Jakubausko seserimi ir jo ryšininke
88
O. Milevičiene. „Rastenio” prašoma, ji turėjo susitikti su S. Lazdausku ir pasakyti, kad su juo
nori susitikti „Rastenis”. Kiti formuotės nariai, matyt nujausdami negera, neleido S. Lazdauskui
užmegzti ryšio su nežinomu asmeniu, nepaklausius net grasino sušaudyti. Kad įtikintų partizaną,
MGB vadovybė kartu su „Rasteniu” parašo tam pačiam „Rasteniui” laišką, neva nuo
S. Lazdausko tėvo, tremtinio Kazio Lazdausko. „Laiške” buvo prašoma „Rastenio” susitikti su
sūnumi Steponu ir įkalbėti jį išeiti iš miško formuotės. Už tai tėvui neva būsią leista iš tremties
grįžti į Lietuvą. Šis laiškas Steponui Lazdauskui vis dėlto buvo perduotas.
Savaip įdomi ir charakteringa MGB operacija su broliais Andrijaičiais, parodanti MGB
žaidimo „taisykles”. 1948 m. MGB organai sužinojo, kad broliai Andrijaičiai palaiko ryšius su
miško formuotėmis, veikiančiomis Akmenės, Papilės ir Viekšnių valsčiuose. Neva, broliai gauna
antitarybinių lapelių ir platina juos aplinkiniuose kaimuose. Gegužės 19 d. MGB agentas
„Vilkas” savo vadovybei pranešė, kad pas jį į namus atėjęs vienas iš Andrijaičių ir pakvietęs eiti
kartu į Gramiškių mišką, į susitikimą su partizanais. Jiems atėjus į mišką, Andrijaitis du kartus
sušvilpęs. Iš miško gilumos išėję 5 vyrai. Vienas iš jų ėmęs klausinėti „Vilką”, kokia jo pavardė,
ką jis dirba, apie šeimą. Davęs jam keturis antisovietinius lapelius ir liepęs juos išklijuoti
Šventupių pamiškėje bei Akmenėje. Išsiskiriant partizanas perspėjęs, kad jeigu kam papasakos
apie šį susitikimą, bus sušaudytas. Kad pagąsdinimas būtų įtikinamesnis, davęs pabučiuoti
šautuvą.
MGB pareigūnams atsirado galimybė įslaptinti savo agentą „Vilką” ir padėti jam pelnyti
miško formuotės narių pasitikėjimą. Buvo surengtas tikras vaidinimas. Gegužės 28 d. „Vilkas”
ateina pas Andrijaičius ir pasisako, kad prieš savaitę gautuosius lapelius išklijavo Akmenėje prie
pašto, prie malūno ir ant tilto. Kad lapeliai tikrai išklijuoti, reikėjo patvirtinimo. Tam į MGB
būstinę, kaip liudininkai, buvo iškviesti prieš paštą gyvenęs Varneckis ir agentas „Ąžuolas”.
Varneckis bendravo su Andrijaičiais, tačiau negalėjo nutuokti, kad „Ąžuolas” yra MGB agentas
ir tuos pačius Andrijaičius seka. Po apklausos MGB būstinėje buvo suorganizuotas „netikėtas”
Varneckio susitikimas su „Ąžuolu”. Varneckis nieko neįtardamas pasisakė, kokiu tikslu buvęs į
MGB iškviestas. Kalbos matyt pasklido. Liepos 13 d. Vilkas susitiko su Steponu Andrijaičiu,
kuris padėkojęs už antitarybinių lapelių išklijavimą. Jiedu abu nuėjo į Žardelių mišką ir čia
susitiko su 6 vyrais. „Vilkas” pažinęs Steponą Lazdauską iš Kanteikių bei Adolfą Matą iš
Purvėnų. Visi miško vyrai buvę ginkluoti, išskyrus A. Matą, kuris susišaudyme su kareiviais
buvęs sužeistas į dešinę ranką ir pametęs šautuvą. Partizanai prašė „Vilką” padėti apsirūpinti
maisto produktais. Kitą dieną „Vilkas” vėl susitiko vakarykščius vyrus, kurie pasakė, jog
Žardelių miške būsią tik iki vakaro, o paskui išeisią į Ramoniškių mišką susitikti su ten jau
anksčiau atėjusiais partizanais. Nusakė ir maršrutą, neva eisią pro Barvydžių mišką, Jonlaukius,
pro Andrijaičio sodybą į Šiupylių mišką. Iš ten pro Pašilės malūną, per tiltą suksią į Ramoniškių
mišką. Ten jie ketiną prabūti porą savaičių ir paskui vėl grįžti į Žardelių mišką.
Kad dar labiau sutvirtintų partizanų pasitikėjimą „Vilku”, MGB darbuotojai surengė dar vieną
aferą. Liepos 18 d. „Vilkas” atvyko į Akmenę ir neva atsitiktinai užsuko į aludę. Čia jo jau laukė
gerokai įkaušę du stribai. Jie garsiai kalbėjo, kad naktį bus karinė operacija, tad jiedu negali
girtuokliauti. Neva išgirdęs tokią „naujieną”, „Vilkas” skubiai nuėjo pas Steponą Andrijaitį ir tai
papasakojo. Andrijaitis atsakęs, kad partizanai yra išėję į Ramoniškių mišką, tad joks pavojus
jiems negresia. Dar padėkojęs „Vilkui” už suteiktą žinią, nors šiuo atveju ir nevertingą. „Vilkas”
pasiguodęs Andrijaičiui, kad partizanai juo nepasitiki. Andrijaitis atsakęs, kad nuo šiol juo bus
visiškai pasitikima, nes jis jau gerai patikrintas.
Kitas MGB agentas — „Žemė” savo vadovybei pranešė apsilankęs pas Kostą ir Stasį
Andrijaičius ir sužinojęs, kokius jiedu turi ginklus. Iš „Vilko”, „Žemės” ir „Margaritos”
pranešimų MGB vadovybė nustatė, jog broliai Andrijaičiai yra Jono Šiušos vadovaujamos miško
formuotės, veikusios Akmenės, Viekšnių ir Papilės apylinkėse, ryšininkai ir aktyvūs
pagalbininkai. Buvo rengiamas planas J. Šiušos formuotei likviduoti.
89
Urbienė Amelija. Buities ir papročių vaizdeliai: Aplankas // VVB, VM. — Tekste: Aš ir
mano seneliai (52 vaizdeliai). Mažo miestelio didelis gyvenimas: 1. Aš savo miestelyje. 2. Mūsų
miestelio žmonės. — Tekste: „Balsys ir Kazlauskas”.
Daktaro Pačerinskio dvaras netoli miestelio. Turtingai gyvena daktaras. Ir pats dvaras
nemažas, dar ir miestelyje didelius, gražius namus turi — dvejom stiklinėm gonkom. Pro vienas
gonkas pats daktaras, atvažiavęs iš dvaro, vaikščioja, o pro kitas — ligonys. Daktaras ligonis
miestelyje priiminėja lyginėmis savaitės dienomis. Šiaip daktaras gyvena dvare. [...]. Turtingas
buvo, bet žmonos vis išsirinkti negalėjo. Žinojo, kuprio nė viena moteris nenorės mylėti. Pats
vienas jau buvo apsisprendęs vesti neturtingą mergaitę. Išsirinko ne ką kitą, o savo paties
kambarinę.
Svieto lygintojai pas daktarą Pančerinskį: Viekšnių krašto sakmės [11] / Pagal Viekšnių
muziejuje ir bibliotekoje saugomus kraštotyrininkės Amelijos Urbienės tekstus parengė Bronius
Kerys // Vienybė. — 2000. — Rugs. 7. — Visas tekstas:
„Balsys ir Kazlauskas siaučia. Žinomi plėšikai Balsys ir Kazlauskas paskutiniu laiku apiplėšia
vis daugiau žmonių ir pridaro visokių šposų. Užpuolę netoli Telšių Džiuginėnų dvarą, pavaišinę
dvare rastais gėrimais dvariškius, paskum parašė policijai laišką, kuriame pasivadino „Laisvuoju
Aru ir Lietuvos Lampeao”, ir įdavė tą laišką policijai, prašydami, kad pasakytų apie juos visą
teisybę”.
(Laikr. „Darbininkas”. — Kaunas, 1934, gegužės 19.)
Iš toliau į Viekšnius atėjo kalbos, kad iš darbų pabėgę kaliniai dabar siautėja apylinkėse,
apiplėšinėdami žmones. Ir tų plėšikų pavardės minimos: Balsys ir Kazlauskas. Tuodu plėšikai,
kaip tas „svieto lygintojas” Blinda, lankydavosi tik pas turtinguosius. Vargšams nebuvo ko jų
bijoti. Kai kas ir juodu vadino „svieto lygintojais”, nes mūsų miestelyje senesnieji žmonės
atsiminė Blindą ir žinojo daugybę pasakojimų apie jo darbus. Miestelyje buvo keletas senukų,
kurie net patį Blindą buvo matę. Šnekėjo dabar visi apie Balsį ir Kazlauską, supainiodami
Blindos ir jų darbus...
Vėlyvo rudens vakaras. Lietus žliaugė visą dieną. Dabar tik dulkia. Jei nebūtų taip šalta,
grybai dygtų pasispardydami. Kaimo keliai ir keleliai neišvažiuojami ir neišbrendami. Laukuose
kur-ne-kur žiburėlis spingsi. Kiūto tokį vakarą žmonės trobose.
Daktaro Pančerinskio dvaras netoli nuo miestelio. Turtingai gyvena daktaras. Dvaras
nemažas. Dar ir miestelyje didelius gražius namus turi — dvejom stiklinėm gonkom. Pro vienas
gonkas pats daktaras, atvažiavęs iš dvaro, vaikščioja, pro kitas — ligoniai. Daktaras ligonius
miestelyje priiminėja lyginėmis savaitės dienomis — triskart per savaitę. Šiaip daktaras gyvena
dvare, kur žmonės, esant reikalui, į jį kreipiasi.
Šiandien daktaras grįžo anksčiau iš miestelio. Nesveikavo kiek. Ką tik dabar pats vienas
atsisėdo už stalo vakarieniauti. Nors jau buvo pagyvenęs, bet dar tebebuvo nevedęs. Turtingas
buvo, bet žmonos vis išsirinkti negalėjo. Žinojo, kad ne už jo, bet už jo turto tekės — kuprio nė
viena moteris nenorės mylėti. Pats vienas jau buvo apsisprendęs vesti neturtingą mergaitę, kuri,
eidama už jo turtų, galbūt kada nors jį pamils. Išsirinko ne ką kitą, o savo paties kambarinę.
Būdamas supratingas, iškart nepasakė ir neparodė savo jausmų. Pamažėle pratino ją tai švelnų
žodį pasakydamas, tai kokią dovanėlę padovanodamas. Ir dabar, sėdėdamas už stalo ir
valgydamas, meiliu žvilgsniu palydėjęs savo išrinktąją, galvojo apie ateitį. Už lango vėjas
stūgauja, langinės girgžda. Girdi daktaras — smarkiai pradeda dvaro šunys loti. „Negi tokiu oru
reikės pas ligonį važiuoti?”, — pagalvoja. Klausosi. Šunys vis pikčiau ir pikčiau puola, bet
važiuojančių nesigirdi. Matyt, kas nors pėsčiomis į dvarą užklydo.
Šunys kieme aprimsta. Girdi daktaras, kaip kambarinė kažką įleidžia į laukiamąjį. Pasiklauso.
Ne vieno — dviejų ateita. Girdi, kaip kambarinė sako:
— Prašom palaukti. Daktaras valgo vakarienę.
Vyriškas balsas:
— Galėsim palūkėti. Niekas nuo danties skaudėjimo dar nėra miręs. Nemirsim ir mes.
90
Pavakarieniavęs daktaras eina į savo kabinetą, apsivelka chalatą ir, pats atidaręs duris į
laukiamąjį, pakviečia ligonį įeiti. Atsistoja nuo kėdės žaliūkas, o kitas, smulkesnis, pasilieka
besėdįs.
— Prašom, ponas daktare, nepykti, kad mes taip vėlai. Pradėjo skaudėti dantį. Pasiutusiai.
Ištvert nebegalėjau.
— Nedidelė tamstos liga. Tuojau pagydysiu. Prašom sėstis.
Daktaras eina prie spintelės, stovinčios prie valgomojo durų. Už nugaros pasigirsta
trakštelėjimas. Daktaras greit atsigręžia. Jo ligonis tuo metu greit užstoja valgomojo duris ir
šypsodamasis žiūri į jį. „Matyt, nori pažiūrėti, kokius vaistus aš iš spintelės paimsiu. Ir
smalsumas žmogaus”, — pagalvojo daktaras. O ligonis:
— Kažin, kiek dabar galėtų būti laiko?
— Aš tuojau tamstai pasakysiu, — taria daktaras ir, užkišęs už chalato ranką, išsitraukia
laikrodį. Spragteli dangtelis.
— Dabar mano laikrodis rodo pusę devintos. Dar nevėlu.
— Tikrai nevėlu, — sako ligonis ir taip pat pasižiūri į daktaro laikrodį. — Puikus tamstos
laikrodis. Gal dar ir auksinis?
— Tikro tikriausio aukso! Mano tėvo palikimas, — priduria pasididžiuodamas daktaras.
— O aš iki šio vakaro auksinio laikrodžio ir matęs nebuvau... Gal leistumėt man pačiupinėti?
Daktaras nusišypso ir paduoda ligoniui savo laikrodį. Šis atidaro ir vėl uždaro dangtelį, varto
rankose ir gėrisi. Daktaras šypsosi, žiūrėdamas į savo ligonį kaip į mažą vaiką. Ligonis,
pažvelgęs į daktarą, taip pat šypsosi.
— Puikus laikrodis! Kažin, ar gerai eina?
— Puikiausiai, neatsimenu, kad būtų kada taisytas, — atsako daktaras.
— A! Kad taip man tokį laikrodį, — atsidūsta ligonis, — turbūt ir grandinėlė auksinė?
— Auksinė. Seniau tokia mada buvo — jei laikrodis auksinis, tai ir grandinėlė auksinė. Turėjo
būti ir stora, ir ilga. Per visą pilvą, kaip žmonės sakydavo. Matai? — daktaras atsisagsto chalatą,
parodo, kokia ilga grandinėlė.
Paskui, kiek pagalvojęs, atsega ją nuo liemenės kišenės ir paleidžia. Grandinėlė nusvyra
žemyn nuo laikrodžio, kurį ligonis tebelaiko savo rankoje, ir švytuoja ore. Ligonis žiūri į
laikrodį, į grandinėlę, į daktarą ir šypsosi. Pamažu atsisagsto savo švarką, prisega grandinėlę prie
savo liemenės vienos kišenės, laikrodį įkiša į kitą kišenę ir sako:
— Dabar ir man per visą pilvą, — ir kažkaip keistai nusijuokia.
„Tegu pasidžiaugia, — buvo begalvojąs daktaras, bet, išgirdęs juoką, pažiūri ligoniui į akis —
ar tik ne beprotis?”
O ligonis ir sako jam:
— Mano dantis jau nustojo skaudėti. Ir vaistų nebereikia... O laikrodis man labai patinka. Ir aš
jo tamstai nebeatiduosiu.
— ???
— Nebeatiduosiu, ir tiek. Ką man tamsta padarysi? Ar tamsta esi ką nors girdėjęs apie Balsį?
Dabar žmonės tik ir šneka apie Balsį ir Kazlauską... Aš ir esu tas Balsys. O Kazlauskas ten, —
kryptelėja galva, — už durų sėdi. Neišsigąsk tamsta, mes nieko blogo nedarysim. Mes nesam
kokie nors galvažudžiai, tik paprastų paprasčiausi žmonės — biedni žmonės. Mes atiminėjam iš
tų, kas daug turi. Tamsta taip pat esi bagotas. Tokius turtus turėdamas, vienas pats gyveni — nei
pačios, nei vaikų neturi. Numirdamas turto su savim nenusineši. Juk neturi kam savo turto
palikti... Mudu su Kazlausku esame biedni, kalėjime sėdėdami, dvaro negalėjome užgyventi. Ir
mūsų tėvai auksinių laikrodžių ne tik kad neturėjo, bet ir pasimirė jų nematę. Aš matau, daktare,
ir puikų žiedą turi. Nusimauk tą žiedą ir atiduok man — Kazlauskui bus. Man laikrodis,
Kazlauskui žiedas. Taip ir sutarsim... Dvaras, kaip matau, nemažas. Dar tamsta žmones
gydydamas gal gero pinigėlio paimi. Turėtum tamsta pinigo turėti... Einam abudu paieškoti.
Nešaukit ir niekam nieko nesakykit. Balsiui ir Kazlauskui tai nepatinka. Susitarkim geruoju.
Prašom vesti ir parodyti, kur tamstos pinigai padėti...
Ką daro daktaras? Atiduoda visus pinigus. Dargi savo „ligonius” iki durų palydi.
91
— Dėkui tamstai, — sako Balsys. — Prašom nesupykti, kad taip vėlai užėjome. Rytoj, jeigu
jums patinka, prašom nuvažiuoti į miestelį, į policiją. Bet tik ne anksčiau kaip dvyliktą valandą.
Labanaktis!
Kai dvaro šunys išlydi tuos „ligonius” už vartų, daktaras nusijuokia vienas:
— Puikiai mane apskuto! Jeigu kas man tokią istoriją papasakotų, tikrai nepatikėčiau!
Kai rytojaus dieną, po pietų, daktaras užėjo į policiją, Balsio ir Kazlausko jau ir pėdos
atšalusios, vėliau žmonės kalbėjo, kad jie kitą naktį buvę užėję į kleboniją už keturiasdešimties
kilometrų nuo Viekšnių.
Panceržinskis Edvardas, Vitalio sūnus, 1887—1959. Jo tėvai gyveno atskirai. Vaikai
(Edvardas ir Genovaitė) skurdo ir šalo su motina, nes gyveno tik iš namo (Vytauto g. 19,
Viekšniuose) nuomos. Dėl sunkaus gyvenimo Edvardui vaikystėje iškrypo stuburas ir atsirado
kuprelė. Jis baigė Šiaulių gimnaziją ir Kijevo universitetą. Buvo medicinos mokslų kandidatas,
žmonių nuomone, labai geras daktaras. Paveldėjo tėvo dvarą. Jo dvaras buvo prie Meižių ežero,
jo vakarinėje pusėje. Namai (buvę Liodzinskių, paveldėti motinos) Viekšniuose, Vytauto gatvėje.
Ant namo tebėra ir senasis numeris — 19. Vėliau šiame name yra buvęs mokinių bendrabutis,
internatas. Edvardas su žmona Marija ir dukrele Gene buvo du kartus ištremti į Sibirą. Edvardas
grįžo į Lietuvą 1959 m. ir tais pačiais metais mirė. Žmona grįžo 1961, o duktė 1967 metais.
Pagal Viekšnių muziejuje ir bibliotekoje saugomus kraštotyrininkės Amelijos Urbienės tekstus
parengė Bronius Kerys.
Lukošiūtė Sandra. Šventės kaimo žmogui — kaip arkliui vestuvės? // Santarvė. — 2000. —
Gruod. 23: Jono Strazdausko nuotraukos. — Visas tekstas:
Kaip mieste, taip ir kaime. Nuo švenčių nepabėgsi ir nepasislėpsi. Atrodo, jog daugelį
Sovaičių kaimo gyventojų šventinis šurmulys aplenkė. Kai kuriems jų tai tik papildoma gaišatis,
įmanoma miestiečiui ar jaunesniam žmogui. Kitiems, atvirkščiai, Kalėdos — didis džiaugsmas,
sukviečiantis į namus vaikus bei anūkus.
DUKRELĖ PRIVERČIA PAGALVOTI IR APIE ŠVENTES
Ne itin šventiškomis nuotaikomis pasitiko jauna Erlickų šeima. Susirgo karvė. Vytautas
svarstė, ar sugrįš vaistams išleisti pinigai. „Gerai tol, kol gyvuliai neserga”, — antrino žmona
Janina. Jauna šeima iš gretimo kaimo į Sovaičius atsikėlė prieš ketvertą metų. Nesiskundė, kol
krizė neužpuolė. Statybų planus sugriovė pinigų stygius. Tik vėliau sutuoktinių pora tarsi
pasiteisino: „Visi bėdavojasi, tai ir mes neatsiliekame”. Ir pradėjo vardinti, kodėl skųstis negali:
iš skolų išlipo, ūkinį pastatą apkylojo, už pieną sumoka...
Tiesa, dirbti daug reikia. „Ant padėklo niekas nieko neatneš”, — vienas kitam pritarė Janina ir
Vytautas.
Gal todėl šeimos galva miestiečių šventinius sutikimus skeptiškai vertina: „Neturi ką veikti,
tai ir bepročiuoja. Jiems reikėtų kaime padirbti. Mes tokiems išmislams neturime laiko”.
Kaip Erlickai sutiks šventes? Anot Vytauto, pati pasiruoš, kaimynai ateis. „Kokios gali būti
šventės? Pūškuoji, ir viskas”, — juokėsi Janina. Mat netrukus Erlickų šeima turėtų pagausėti.
„Gal šįkart bus meistriukas?” — šyptelėjusi į vyrą pažvelgė pati. „Svarbiausia, kad sveikas
būtų”, — neišsidavė Vytautas.
Jei ne dukrelė, nežinia, kaip su tomis šventėmis būtų. „Esame priversti apie tai galvoti. Vaiko
šventė mokykloje, kalėdinės dovanos”, — sakė Janina. Moteris neslėpė, kad šventinė ruoša jai
— tik didesnis apkrovimas. Gal šventes labiau pajaučia tik nelaikantys gyvulių? Anot V. Erlicko,
kaimo žmogui šventės — kaip arkliui vestuvės. Darbas tas pats, tik galva papuošta.
Pokalbio metu sutuoktiniai vienas kitam pritarė, antrino. Tik vienu klausimu jųdviejų
nuomonės išsiskyrė. Erlickų mergaitė eina į antrą klasę, o mokykla — už kelių kilometrų,
Purvėnuose. Nesvarbu, kad per langą gali matyti to kaimo trobas. „Toli vaikui, reikia palydėti”,
— užjautė mama. „Kas tas tėra? Kilometras ar du. Pasišvilpaudama ir pareina. Nebijo ji to
miško. Mama daugiau išbaidė”, — ramino tėvas.
92
IR MAŽUOSE DALYKUOSE SLYPI DŽIAUGSMAS
„Blogai gyvename. Pinigų nėr”, — bėdojo Jadvyga Miltinienė. Tad ir šventės jai ne itin
linksmos būsiančios. „Susėsim, pavalgysim, pasišnekėsim”, — pridūrė moteris. Jadvyga
Miltinienė — sena sovaitiškė, čia gimusi ir augusi, visą gyvenimą tame pačiame kaime
praleidusi. Pradinę mokyklą, kurioje mokėsi, nuniokojo gaisras. Seniau purvėniškiai eidavo pas
juos į parduotuvę. Dabar, atvirkščiai, kaimynai turi net dvi prekyvietes, o ant jų parduotuvės durų
jau senokai kabo spyna. J. Miltinienė prisiminė, jog jų kaimui tekusi įdomi dalia. Sovaičiai
priklausė Viekšnių žemės ūkio mokyklos mokomajam ūkiui, tad tai juos priglobia Akmenės
rajonas, tai — Mažeikių...
Kiek atokiau nuo gyvenvietės įsikūrę Miltiniai šventes sutiks vieni. Mat artimiausi kaimynai
išvažiuoja pas vaikus į miestą. Su kitais nesusieina. Gal todėl, kad, anot moters, senesniųjų
sovaitiškių nebedaug likę. Bet kaimas greičiausiai turi ateitį. Kartu su J. Miltiniene gyvena
sūnus, jo žmona Raimonda bei dvi dukrelės. Jauniausiajai dar tik penki mėnesiai...
Regis, Sovaičiai — garsių žmonių giminaičių kaimas. Prieš tai aplankyti Erlickai, nors gyvo
klasiko akyse nematė, bet vis tiek giminės. O garsusis režisierius Juozas Miltinis net Jadvygos
vestuvėse šokęs. „Labai griežtas buvo”, — prisiminė moteris.
Nesinorėtų sutikti su ponia Jadvyga, kad šventės bus liūdnos. Kalėdų senelis mažosioms atneš
dovanų, o suaugusieji, atrodo, jų jau gavo — akį traukė kambaryje pražydusi kalija. Ir pokalbin
nesikišusios Raimondos akys vis krypo į tą pusę...
SENAM ŽMOGUI LINKSMYBIŲ NEREIKIA?
Kur ten linksmybės... „Nebe tas amžius. Linksmybių nebereikia. Mieste, ten kur jaunimas —
kitaip. Kaimo žmogus braido po purvynus. Nebėra nei galimybių, nei pinigų”, — porino Elena
Grikštienė. Anot jos, džiaugiesi vakare į lovą įlipęs. Kiek patylėjusi į aštuntą dešimtį įkopusi
sovaitiškė pridūrė: „Gal ir norėtųsi švenčių, bet kad sveikatos nebėra”.
Kalba išduoda, kad Elena ne vietinė. Taip, ji patvirtina kilusi iš Aukštaitijos, ir nors
Žemaitijoje praleido 50 metų, bet ši šnekta, nepaisant vieno kito žodelio, nelimpa prie dūšios.
Prigimtis daro savo. Tėviškę Elena paliko 19-kos. Sakė svetur laimės ieškojusi. Ar rado? „Niekas
nežino, kaip bus”, — nei patvirtino, nei paneigė E. Grikštienė. Ji neslėpė, jog ilgisi tėviškės. Gal
ir šventės linksmesnės būtų, jei giminės arčiau gyventų? Elena žemaičius mini geru žodžiu. Anot
jos, šio krašto žmonės — geresni, nuoširdesni, neskuba įžeisti. Aukštaičiai labiau pasižymi
kietumu.
Po vienu stogu čia gyvena aštuoni žmonės: Elena Grikštienė — viename gale, duktė su šeima
— kitame. Šios sovaitiškės troba ne be reikalo akį patraukė. Knietėjo sužinoti, kieno tas šalia
besiglaudžiantis malūnas. Nesvarbu, kad be sparnų. Pasirodo, senukas jau dešimtmetį stovi be
darbo. Šeimininkei malūnas atiteko kaip kolūkio palikimas. Vietiniai gyventojai pasakojo, kad
seniau jis ir „kojas turėjęs”: iš vieno kaimo galo sugebėdavo į kitą „persikelti”...
Elena sakė, kad kol kas eglutės neskuba tempti iš miško. Papuoš Kūčių vakarą, kad žaliaskarė
iki švenčių pabaigos nespėtų numesti spyglių — eglutės nemėgsta šiltos trobos. O gal ir šįkart ją
pavaduos tik šakelė? Moteris sakė, jog Naujųjų metų proga visi kartu išgers šampano — toks
būsiąs jų švenčių sutikimas.
ŠVENTES LYDI PRISIMINIMAI
„Kaip žydas prie vokiečių”, — taip Kalėdų laukimą apibūdino Stasys Juška. Kokios ten gali
būti šventės, jei dirbantiems pensininkams ruošiasi nebemokėti pensijų. Ne dėl savęs, dėl
kaimyno sovaitiškis jaudinasi. „Čia ne taip, kaip mieste. Ten išėję į gatvę vienas kito nepažįsta”,
— nuostabą atrėmė S. Juška.
„Žemės turiu, bet ji nebereikalinga. Ką išauginsi, to neparduosi”, — tuo pabaigę ekonominę
temą, perėjome prie švenčių. „Jaunesni buvom, labiau stengdavomės prieš šventes. Dabar
pasenome, ir nieko nebereikia. Kaimynui gerai, bent su žmona, dviese...” — pridūrė neseniai
našliu tapęs sovaitiškis. Per šventes jis važiuoja pas vaikus arba šie — į kaimą.
...O prie Smetonos šokiai ir pirmą, ir antrą Kalėdų dieną būdavę. Tarybiniais laikais
pasislėpdami, bet vis tiek žmonės šventę. Vieną Naujųjų metų sutikimą Stasys Juška sakė iki šiol
prisimenąs. Į mokyklos salę per pat šventės įkarštį sugriuvo liaudies gynėjai. „Išdaužė langus,
prisigėrė. Dar vienam jų vintovkę atėmiau”, — prisiminimais dalijosi santūrusis pašnekovas.
93
Paprašytas nusifotografuoti Stasys Juška ilgai išsisukinėjo. Neradęs nuotraukų iš rudenį
vykusio kaimo susitikimo, kuriame dalyvavo dabartiniai ir buvę sovaitiškiai, jis atnešė žmonos
laidotuvių ir anūkės vestuvių nuotraukas. Gyvenimas ir mirtis: ar šventės ir nėra trumpas
stabtelėjimas ties šiais amžinybės atskaitos taškais?
PER NAUJŲJŲ SUTIKIMĄ KAIMAS SULIEPSNOS NUO LAUŽŲ
Stefanijos ir Antano Stancevičių geltonai dažytas namas pasitiko visai kitomis nuotaikomis.
„Minkau pyragus, kepsiu sausainius”, — linksmai pabėrė šeimininkė. Per šventes bus pilna troba
svečių. Atvažiuos penki vaikai su antromis pusėmis, dešimt anūkų bei pora proanūkių. Pasėdėjus
Kūčių vakarą prie stalo, Kalėdų rytmetį į bažnyčią iš Stancevičių kiemo išvažiuos net keturios
mašinos. Vėliau į duris pabels Kalėdų seniu persirengęs žentas, turintis šio amato patirties. Jis
nepašykštės dovanų ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Tiesa, vieną jų Antanas dar tik ruošė —
drožė medinį šaukštą, kad, anot paties, Kalėdų seniui būtų ką į maišą įmesti.
Jo rankdarbiai namuose neužsibūna: nespėja išdrožti, ir akimirksniu išgaruoja pas ką nors į
svečius. Žmona prisiminė, jog artėjant Kiaulės metams drožėjas visus apdalijo kiaulytėmis —
pjaustymo lentelėmis.
Ar gyvulių ruoša netrukdo šventėms? „Karvę pardavėm. Liko vištos ir gaidžiai. Prie gyvulių
reikia ir sveikatos, ir jėgos. Kitaip kaimynams daržus nuganysi”, — sakė sodybos šeimininkai.
Naujuosius Stancevičiai sutiks ramiai. Dviese. Na, gal dar kuris iš vaikų anūkėlį atveš.
Užsimiršti neleis kaimynai, kuriu vaikai Naujuosius taip pat sutiks mieste. „Vyras kokią padangą
sudegins”, — pridūrė Stefanija.
Vadinasi, Sovaičiuose bus šviesu. Tokios tradicijos. Kas neturi padangų, tas nors šiaudų kūlį
sudegina. Su visomis negerovėmis.
Ališauskaitė Regina. Šimtmetis Sovaičių žmonių likimuose // Būdas žemaičių. — 2003. —
Bal. 4. — Nr. 40 (632). — Visas tekstas:
Projektas
Stefanija Končiuvienė kreipėsi į Savivaldybės administraciją su įdomiu projektu. Mokytoja
pensininkė sumanė parašyti gimtojo Sovaičių kaimo istoriją.
Šitame kaime gyveno vieni žemaičiai, kitataučių neprisimenama. Minimas 1661 metais
įvairiais vietovardžiais. Pirmojo visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, 1923
metais Sovaičiuose gyveno 166 gyventojai, buvo 29 ūkiai. Kaimas yra 5 km iki Viekšnių
geležinkelio stoties. Šitame kaime, kaip liudija rašytiniai šaltiniai, nuo seno gyventa nagingų
žmonių. Jie tarpukariu sugebėjo patys malūną pasigaminti, garo katilą, kuliamąją...
Stefanija Končiuvienė jau parengė metmenis, tikisi darbą užbaigti iki rugpjūčio. Jau numatyta
bendruomenės sueigos data — rugpjūčio 16-oji. Tą dieną bus šventinamas Sovaičių kaimo
kryžius. Tuomet bus pristatytas ir istorijos projektas. Ąžuolo kryžius, užsakytas dar pernai, jau
skaptuojamas. Jo fundatorius — Leonas Balys, šiuo metu gyvenantis Vilniuje.
Į Savivaldybę moteris kreipėsi, prašydama paramos. Tiriamoji veikla susijusi su nemažomis
išlaidomis. Bendruomenės nariai remia projektą, tačiau jų galimybės ribotos. Moteris iš kuklios
savo pensijos važinėja po įvairias vietoves, kur gyvena buvę sovaitiškiai. Brangiai kainuoja
fotografijos, telefoniniai pokalbiai. Tas išlaidas buvusi mokytoja dar bandytų padengti, bet rūpi
surinktą istorinę medžiagą tinkamai parengti, padauginti. „Tad Savivaldybė, kurios biudžetą
sudaro mokesčių mokėtojų pinigai, gal nors menka dalimi prisidės prie Sovaičių bendruomenės
istorijos 100-mečio įamžinimo”, — ji tikisi. Surinktą medžiagą moteris ketina padovanoti
muziejui ar bibliotekai.
Sumanymas suartino
„Sovaičių kaimo istorija apims tik tą laikotarpį, kuris yra gyvojoje atmintyje, — sakė BŽ
sumanymo autorė, — riba — 1900-ieji metai. Tai bus gyvo kaimo — su jo žmonėmis, verslais,
gyvensena, likimas per paskutiniuosius 100 metų. Suradau tris senolius, didžiąją savo laiko dalį
gyvenusius Sovaičiuose. Jie visi yra perkopę per 90 metų. Nors jų pačių amžius solidus, visi
geros atminties. Prisimena datas, pavardes, ūkius, kultūrinį kaimo foną. Tokie žmonės — svarbus
radinys istorijai”.
94
Sumanymas prikelti užmarštin nueinančius laikus, iki smulkmenų užfiksuoti svarbesnius
vietos bendruomenės būties niuansus, buvusiai ilgametei Užlieknės mokyklos direktorei Stefai
Končiuvienei-Gargasaitei seniai nedavė ramybės. Ji po truputį kaupė žinias apie savo gentainius,
vaikystės dienų draugus ir drauges. Bendraudama ieškojo saviškių, turinčių sąsajų su Sovaičiais.
Taip vienas per kitą kraštiečiai suartėjo ir tapo netgi artimesni už toli išsklidusius gimines.
Surasta bendraminčių, padėjėjų ir tarp jaunesniosios kartos atstovų. Tarp jų — Savivaldybės
Ūkio plėtros skyriaus vyr. specialistė Dalia Grygolaitienė. Jos seneliai yra sovaitiškiai.
O su Eufemija mokytoja susitiko po... 55-erių metų. Jau rinkdama medžiagą genealoginiams
medžiams, pasekė ūkininko Lungio kamieną. Jo duktė buvo ištekėjusi už seniūno. Stefa
prisiminė savo vaikystę. Anuomet pas kaimynus Virkučius pasisvečiuoti dažnai atvykdavo maža
mergaitė, Fema vardu. Plačiaakė, guvi jos draugė Oną Virkutienę šaukdavo kūma...
Nerūpestingų dienų paveikslai vėl atgijo, kai moteris nuvyko užrašyti senosios
Balvočienės-Lungytės
prisiminimų.
Prie
buto
durų
ją
pasitiko
Eufemija
Balvočiūtė-Ramanauskienė. Daug metų jos nebendravo, gal neturėjo kada susitikti, o gal nebuvo
tokio poreikio. Dabar, išėjus į užtarnautą poilsį, kitaip vertinamas bendravimas, bendros kilmės
ištakos, gilesni tarpusavio ryšiai. Tik išsikalbėjusios moterys viena kitoje atpažino savo vaikystės
žaidimų draugę. Kiek tikro džiaugsmo...
Tarpukario seniūnas
Eufemijos Balvočiūtės-Ramanauskienės tėvas tarpukariu buvo trijų kaimų seniūnas. Pati
Eufemija yra mažeikiškių gerai žinoma kaip ilgametė prekybininkė. Ji 35-erius metus išdirbo
Rajkoopsąjungoje prekių žinove. Eufemijos mama — viena iš vyriausių miesto gyventojų ir tų
trijų sovaitiškių, kurie Stefai Končiuvienei padeda savo prisiminimais.
Viename iš žalumynais apsodintų jaukių buvusios ETG gyvenvietės namų butų gyvena dvi
Eufemijos. Tai motina ir duktė. Vyresnioji Eufemija Lungytė-Balvočienė yra 92-ejų metų
amžiaus. Jaunesnioji Eufemija Balvočiūtė-Ramanauskienė — jos duktė.
Tai tarpukario Dargių, Žiogaičių ir Gargždų seniūno šeima. „Starostj trioch derevenj” —
pagrindinė šeimos tremties priežastis, įvardyta išlikusiuose dokumentuose. Ši seniūno Vinco
tarnystė nepriklausomai Lietuvos valstybei kainavo gyvybę. Jis mirė 1945 metų sausį
Archangelsko srityje, Jargynlage, išgyvenęs vos 35-erius metus.
„Kas jau buvo, tas jau negrįžtamai praėjo, — perbraukusi ranka baltut baltutėlius plaukus,
šneka Eufemija Balvočienė, — 1949 metais kovo 26 buvom visi trys areštuoti ir išvežti į Sibirą.
Trys — tai aš, 6 metukų Eufemija ir 4 metų Vincas. Vežė toli — už Uralo, Angaros upės, į tokias
baisias taigas, kur gyveno buriatai: tokie smulkūs žmonės įkypom juodom akim”...
Lemtis
Balvočienę su mažais vaikais išvežė iš Žiogaičių kaimo. Ji iš Sovaičių išsikėlė 1939 metais,
kai 28 sulaukusi ištekėjo už metais jaunesnio Vinco. Žiogaičiuose jie valdė 30,5 ha žemės.
Eufemija buvo iš 11 vaikų šeimos. Ji gimė 1911 metais. Užaugo tik 6 vaikai, kiti mirė maži.
Tarpukariu moterys gimdydavo tiek, kiek Dievas duodavo, bet daug kūdikių neišgyvendavo.
Dabar gyva likusi ji viena.
„Iš Sovaičių buvo ištremtos 5 šeimos. Tai — Kazakevičiai: 55 m. Aleksandras ir 50 m.
amžiaus Eufemija, 3 jų vaikai: Valentinas, 17 metų, Alfredas — 15-kos, o Elena — 12-kos, —
tremties prisiminimus papildo Stefa Končiuvienė, — Smilgių 5 žmonių šeima, Simonas ir Ona
Virkučiai, našlys Antanas Meškys su 4 vaikais. Jo žmona Uršulė mirė jauna, tik 27-erių metų.
Dar Triušinskų šeima, iš viso 7 žmonės”.
Per gyvenimą abi Eufemijos patyrė daug vargo.
„Kam pavyko, tie išgyveno”, — močiutė trumpai apibūdina tą sudėtingą metą tremtyje. Jai
pavyko — nors buvo tik per plauką nuo mirties.
Kraunant lentas, viena krito žemyn ir trenkė jaunai moteriai per galvą. 6 valandas išgulėjo be
sąmonės. Niekas jau netikėjo, jog Eufemija pakils. Aplink — bekraštė taiga, arti gydytojų
nebuvo. Kas kaip mokėjo, taip teikė jai pagalbą. Bet atsipeikėjusi moteris buvo parvesta atgal į
baraką, kuriame laikėsi su šeima. O po to sunkiai, tačiau kabinosi į gyvenimą. Išlikti išliko, bet
sveikatą prarado, nebegalėjo sunkiai dirbti. Tad, budėdama, sargaudama, užsidirbo 27 rublių
pensiją.
95
Grįžimas
Todėl šeštojo dešimtmečio pabaigoje, kai buvo reabilituoti tremtiniai, ji dar negrįžo į Lietuvą.
Sodyba buvo išdraskyta, žemė — nacionalizuota, vyras — žuvęs tremtyje. Kas ten, tėviškėje, jos
laukė be sveikatos? O Sibire turėjo darbą, buvo jau šiek tiek įsikūrusi. Beje, daug lietuvių, net
atšiauriausiomis tremties sąlygomis, sugebėjo prasigyventi. Kai kuriuos iš jų net buožino
pakartotinai — už meilę karvėms, kiaulėms, kitokiai lietuvio ūkininko gerovei.
Grįžusi į Mažeikius pas Oną Subačienę vaiką prižiūrėjo, kambarį nuomojo. Neturėjo kada,
kaip dabar kad jaunos moterys, tarpuvartėse uždarbiauti. Ji nėrė, audė, mezgė.
Mažeikių muziejaus saugyklose saugoma jos puikių rankdarbių kolekcija. Rankdarbių išmoko
dar vaikystėje. Baigė tris klases, išmoko skaityti, rašyti, skaičiuoti, o toliau jau dirbo ūkio darbus.
Rankdarbiais rengė šeimą. Taip tradiciškai gyveno dauguma ūkininkų šeimų.
Našlės
Jaunesnioji Eufemija anksčiau grįžo į Lietuvą. Apsigyveno Mažeikiuose. Grįžo netekėjusi,
vos 18 metų. Taip traukė Tėvynė. Apsistojo Vytauto gatvėje, pas Oną Trušinskaitę, kuri irgi buvo
iš Sovaičių kaimo. Tik po 5 metų
Eufemijos vyras gavo butą, ir ji susikūrė jaukius namus. Deja, neilgai. Vyras dirbo elektriku.
Jis žuvo po 6 bendro gyvenimo metų. Antrąkart Eufemija nebetekėjo... Ji pasirinko savo motinos
dalią — motina irgi dar jaunystėje tapusi našle, nebekūrė kitos šeimos.
Dar dabar ji su nuoskauda mena atsakingus tarybinius darbuotojus, kurie anuomet jos,
grįžusios iš tremties, nepriėmė į darbą Elektrotechnikos gamykloje, nesuteikė galimybės
užsidirbti duonos kąsnį. Pažiūrėjo į dokumentus, pasakė: „Mums tokių nereikia...” Kartais
susitinka gatvėje tas „veikėjas” praeinančias... Bet, sako, nėra to blogo, kas neišeitų į gera.
Padėjo prigyti tėviškėje jau kiti žmonės. Eufemija technikume įsigijo prekių žinovės specialybę.
Tai lėmė tolesnį likimą. Eufemija tapo prekybininke, ir to niekada nesigailėjo.
Tai tik keli epizodai iš vienos Sovaičių kaimo šeimos gyvenimo. Istorija dar tik rašoma. Ir
kasdien kuriama likusių gyvųjų.
Nuotraukos autorės ir iš šeimyninio albumo.
Eidimtienė Marija. Sovaičių kaimo dvasia — gyva! // Būdas žemaičių. — 2003. —
Rugpj. 18. — Nr. 96 (688): „Autorės nuotraukos: [1.] Kryžių pašventinęs Viekšnių klebonas
V. Gauronskis palinkėjo, kad senoji kaimo dvasia jungtų praeitį ir ateitį. [2.] Ipolitas ir Alfonsas
susitikę turėjo apie ką pakalbėti, bet sutrukdė priėjusi Olė — jai labai patinka Alfonso barzda, dėl
kurios jis pravardžiuojamas Šustausku. [3.] Tarp suaugusiųjų sukinėjosi ir mažiausieji
sovaitiškiai. Jie dar nesupranta, kas sukvietė minią žmonių į jų tylų kaimą. [4.] Stefanija
Končiuvienė rodo aplanką, kuriame sudėtos XX amžiaus Sovaičių gyventojų istorijos. Tai gyva
kaimo atmintis su žmonių likimais, jų verslų ir gyvensenos aprašymais. Čia užfiksuotas ir kaimo
kultūrinis gyvenimas. [5.] Alutis šnekutis greit atrišo liežuvius santūriems žemaičiams.
[6.] Stefanija, Antanas ir Albertina Stancevičiai daug papasakojo apie Sovaičių gyvenvietę, jos
žmones. Bekalbant ant Antano kelių įsitaisė ir kalbų klausėsi jo proanūkis Gytis. [7.] Šventės
iniciatorius Leonas Balys padėkojo Anėlei Lukošienei už leidimą trypti jos pievą. [8.] Sovaičių
gatvele grįžta jau pasodinę ąžuolą. Kol šis ilgaamžis medis žaliuos, tol gyvuos ir Sovaičiai”. —
Visas tekstas:
Šeštadienį, pasimeldę Viekšnių bažnyčioje, į Sovaičius suvažiavo gimusieji ir augusieji. Šv.
Mišias už mirusius ir dabar gyvenančius šio kaimo žmones aukojo parapijos klebonas Vincentas
Gauronskis. Ne pirmus metus susiburia šiame kaime žemiečiai, bet šiemet susitikimas buvo
neeilinis — Sovaičių kaimo atminimui pastatytas ir pašventintas kryžius. Šiuos darbus finansavo
buvęs sovaitiškis Leonas Balys, dabar gyvenantis Vilniuje. Stefanija Končiuvienė žemiečiams
pristatė kelių metų savo triūso rezultatą — Sovaičių kaimo istoriją. Tai didelis ir kruopštus
darbas, kuriame užrašyti senųjų gyventojų prisiminimai, po kruopelę surinkti ir sudėlioti
istoriniai faktai. Kol kas vienintelę Sovaičių kaimo istorijos knygą su įdomumu tą dieną sklaidė
ir jauni, ir seni.
96
Gyvoji atmintis
Kiekvienas laikotarpis turi savo akcentus. Tarybiniais metais Lietuvos kaimuose vienkiemius
nušlavė melioracija, suginusi valstiečius į miesto tipo gyvenvietes ir sujungusi laukus į masyvus.
Kokį akcentą laikas išsaugos šiandienai? Gal bendruomenių kūrimąsi ir tvirtėjimą, atsigręžimą į
praeitį, savo šaknų ieškojimą? Kas bebūtume, visi ateiname iš savo tėviškės. Nesvarbu, kad
dabar daugelio tėviškėse belikę tik po medį, bet atmintis saugo ir kitokius vaizdus.
S. Končiuvienė į susirinkusius žemiečius kreipėsi tokiais žodžiais: „Kad neužgestų kaimas,
reikia siekti, kad neužgestų prisiminimai apie jį!”. To siekdama Stefanija GargasaitėKončiuvienė ir ryžosi šimtmetį apimančiam kaimo atminties darbui. Buvusiai mokytojai,
ilgametei Užlieknės mokyklos direktorei pavyko surasti senų žmonių, kurie didžiąją dalį
gyvenimo praleido Sovaičiuose.
Jie gerai prisimena kaimą tarpukario metais, noriai dalijasi ir jaunystėje girdėtais pasakojimais
apie praeitį. Nuotraukos iš jų albumų tapo kaimo istorijos knygos iliustracijomis.
Sovaičiai pirmą kartą istoriniuose dokumentuose minimi jau XVII amžiaus viduryje. 1923
metų surašymo duomenimis, tada kaime gyveno 166 gyventojai, buvo 29 ūkiai. Tarpukario
metais kaimas buvo dar didesnis — suskaičiuotos jau 45 sodybos. Dabar Sovaičiuose — 22 ūkiai
ir 80 gyventojų. Kuriasi ir gyvena jaunos šeimos, kuriose auga vaikai — nauja sovaitiškių karta.
Buvusiose Leliungų, Balčiauskų, Stonių ir kitose sodybose apsigyveno ir gražiai tvarkosi atvykę
jauni žmonės. Yra vilties, kad kaimas gyvuos.
Šventė ir prasidėjo, ir baigėsi gražiai
Žemiečių susitikimą vienijo tikėjimo dvasia. Kaip gražiai prasidėjęs nuo maldos už
mirusiuosius, taip gražiu gyvųjų bendravimu jis baigėsi Sovaičių pievoje. Prieš pamaldas
Viekšnių bažnyčioje į susirinkusiuosius kreipėsi klebonas V. Gauronskis. Pasidžiaugęs, kad taip
gausiai susirinko sovaitiškiai, palaimino susirinkimą. Kunigo žodžiais tariant, susitikti galėję ir
paprastai — „bet kokioje pakrūmėje”, bet, pradėję nuo maldos, jie sujungė dvasioje visus —
gyvus ir mirusius. Kaip šeimą jungia pietų stalas, taip katalikus suvienija Dievo stalas. Tikėjimas
lydėjo kaimą praeityje, Dievas padėjo iškęsti negandas, saugojo kaimo gyventojus. Kunigas
visiems priminė, kad Viešpaties žodis suteikia gyvenimui turinį ir palinkėjo to niekada
neužmiršti.
Po naujai pastatyto kryžiaus pašventinimo buvo pasodintas ąžuoliukas. Vieta jam parinkta
kaimo gale esančiose kapinaitėse. Niekas gerai ir nežino, kuriais metais ten palaidotas paskutinis
velionis — žmonių atmintis nesiekia to laiko. Apylinkėse prisimenama, kad ta vieta buvo
vadinama maro kapeliais. Tylos minute pagerbę išėjusius Anapilin, sovaitiškiai susėdo prie stalų.
Skambėjo muzika, sukosi poros. Rodos, ir gamta pritarė linksmam sambūriui — tamsus debesys
išsisklaidė ir skaisčiai plieskė saulė. Netilo kalbos — kitaip ir būti negalėjo, juk kai kurie žmonės
susitiko ilgai nesimatę. Suvažiavo tądien į Sovaičius žemiečiai iš visos Lietuvos. Už tokią gražią
iniciatyvą visi dėkojo dviem entuziastams — Stefanijai Gargasaitei-Končiuvienei ir Leonui
Baliui. Tai jie, negailėdami jėgų ir pinigų, dovanojo Sovaičiams šventę. Na, o organizatoriai už
pagalbą dėkojo laikraščiui „Būdas žemaičių” ir radijo stočiai „Mažeikių aidas”. Be pagalbininkų
paramos nebūtų tiek daug buvusių sovaitiškių sukvietę. Kiekvienas šventės dalyvis gavo
lankstinuką — programą, kurią puošia S. Končiuvienės daryta nuotrauka — kelias į Sovaičius ir
visiems pažįstama palinkusi pušis prie jo.
Eselinienė-Kriaučiūnaitė Zelma. Atsiminimai / Broniaus Kerio pokalbis su Zelma
Eseliniene. — 2004. — Liep. 28. — Tekstas iš diktofono:
— Kėik tėn tų Pančerinskių iš vėso bov?
— Nu tai daktars Pačerinskis ir Ašvienų Pačerinskis. Če bov Pačerinskio, vuo če tujau pat
Daugėrds bovo. Tas Ašvienų, kor bovo pri tuo Daugėrdo, tas biednaa gyveno. Aš nežinau, kor
anuo ta žmuona kada bov. Kad anam bovo dvė dukterys bovoses, bet ta vėina če mažaa
egzistavo, tiktaa tuos Pačerinskienės ta martie, ta Halina. Nes ans no tuokį pėino surinkėmo
punktą turiejo. Ir tetis veždavo tėn pėiną nuryt, kartaas ir aš nuvažioudavau kartu tėn pasižvalgyt,
tai pavasarį, dar žuolies nebūdavo, prikėrs eglišakių kėimi i paleis gyvuolius ganytėis. Taap kad
skrumnus tuoks puons bov.
— Nu api tų daktarą kų nuors ar atsimenat, Edvars, a ne, bov?
97
— Kad ons jau bov susidiejis su ta Lignickaate, apsiženėjis, ar ons... Kad vuo tuoki, no
negraži kalba ej, kad ans pasiimdavo tuo tuoki kap tarnaitę, išsiveždavo: „Maryte, tai čia mūsų
laukai, miškai ir ežerai. Maryte, būk mano žmona”. Tuoki vėsi tėn aplinkinee apie tų daktarą
šnekiej. Va aš anų mačiau maža, nes kėto daktaro nikor nebov. Paskou jug ons turiejo Vėikšniūs
dar namą didelį.
Knabikas Liudvikas. Atsiminimai / Bronislovo Kerio pokalbis su Liudviku Knabiku Fermos
kaime. — 2004. — Liep. 30; Rugpj. 1. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš diktofono.
Liudvikas Knabikas kalba žemaičiuodamas, kartais gryna žemaičių tarme, bet gana dažnai tus
pačius žodžius taria dvejopai. Kalba pavartodamas ir keletą tikrai senų žemaitiškų žodžių, todėl
čia bandyta tiksliau užrašyti tarimą, kiek tai įmanoma nenaudojant kalbininkų rekomenduojamų,
tačiau skaitytojams nepriimtinų, svetimų ženklų. — Tekste:
— Vuo tėn Suovaičiūs, kur tų viejinį malūną turiej...
— Smilgys.
— A tėn nedarė mašinų? A kūlėklių arba dampių... A tėn do malūnaa bovo?
— Nežinau... Suovačiūs’ aš nežinau ontro malūno.
— Ar tų patį atitraukė?
— Pas Barkų. Tų patį parpjuovė par posę, partraukė če... Vuo negaliu pasakyt, ar Smilgys pats
dėrbo, ar anam kas kėts dėrbo. Smilgys tik tris hektarus žemės teturiejo, o mašinierius bovo. Ir
vuo, mataa, ir išgrūdo į Sibirą. Je, ons mašiną turiej, Smilgys, kulamuoją.
— Gėidra Kazimiers kėtą kart bovo, bet tas y senee kapūse. Motorą turiejo... Ėndrioška tuoks
bovo, irgi garo katėlą turiejo. Gargždūse gyveno, jau Gargždų kaimelie. Ėndrioška bovo
Augustėns. Tiktaa Suovačiūs Smilgys.
Žinios apie kolūkius, surinktos remiantis kolūkių istorinėmis pažymomis / Pateikė Arūnas
Dilbitis 2005 metais. — Tekste:
„Vienybės” kolūkis
1948 m. lapkričio mėn. 10 d. Akmenės rajono Viekšnių apylinkės Sovaičių kaimo smulkūs
valstiečiai sukūrė kolūkį „Vienybė”. Kolūkis turėjo amžinam naudojimui 662,42 ha žemės. Iš
kurios ariamos 418 [dokumentuose skaičius parašytas neaiškiai: 410, 413 ar 418] ha. Kiemų —
47, kolūkio narių — 31 [dokumentuose skaičius parašytas neaiškiai: 31 ar 81].
1950 m. rugpjūčio mėn. 20 d. prie kolūkio prijungtas kolūkis „Galybė”. Sustambintas kolūkis
pavadintas „Vienybė”. Kolūkyje Sovaičių, Ašvėnų ir Meižių kaimai. Žemės iš viso 1262,46 ha,
iš kurios ariamos — 834,71 [dokumentuose skaičius parašytas neaiškiai: 834,71 ar 334,71] ha.
Kiemų — 141, kolūkio narių — 459.
1952 metais prie kolūkio prijungtas kolūkis „Švyturys”. Kolūkyje Sovaičių, Ašvėnų, Meižių,
Rekečių kaimai ir dalis Marškonės kaimo. Žemės iš viso 1908,74 ha, iš kurios ariamos —
1317,35 ha. Kiemų — 196, kolūkio narių — 599.
1957 metais kolūkis neteko Ašvėnų ir Meižių kaimų. „Vienybės” kolūkyje liko Sovaičių,
Rekečių kaimai ir dalis Marškonės kaimo. Žemės iš viso — 954 ha, iš kurios ariamos — 401 ha.
Kiemų — 64, kolūkio narių — 122.
1960 metais kolūkis „Vienybė” prijungtas prie kolūkio „Viekšniai”.
Kolūkio 1948—1960 metų dokumentai išliko ne visi.
„Raudonosios vėliavos” kolūkis
1949 metų sausio mėnesį Mažeikių apskrities Palnosų apylinkės Daubiškių kaime buvo
įsteigtas kolūkis „Raudonoji vėliava”.
1964 metų sausio 29 d. prie kolūkio prijungtas kolūkis „Ašvėnai”.
Trečiadienio valandos kelionės: Leidinys apie mažus, nykstančius ir jau išnykusius
Mažeikių rajono kaimus / Sudarytoja Rūta Končiutė, redaktorė-korektorė Vilma Klimavičiūtė,
istorinę dalį recenzavo Algirdas Vilkas, maketuotoja Jurgita Vanagienė. Fotonuotraukos Algirdo
Vilko ir iš laikraščio „Būdas žemaičių” redakcijos archyvo. Žemėlapius parengė Šiaurės vakarų
Lietuvos vietos veiklos grupė. — Leidžia: Mažeikiai: Mažeikių muziejus, Sedos labdaros fondas,
98
laikraštis „Būdas žemaičių”: Leidykla „Ciklonas” (Vilnius, Žirmūnų g. 68), 2006. — 176 psl. —
Tiražas 300. — Tekste:
Laikraščio „Būdas žemaičių” priedo „Trečiadienio valanda” projektas susideda iš dviejų dalių
ir turi du idėjų autorius. Laikraščio bičiulis Konstantinas Bužokas dar 2002-aisiais mums pasiūlė
keliauti rajono paribiu ir aplankyti nuošalius kaimus. Rajono perimetrą įveikėme lygiai per 2003
metus. Atsimenu, jog laikraščio korespondentėms ta projekto atkarpa labai patiko. Skubėdami
įvykdyti užduotį, per dieną aplankydavome du ar tris kaimus. Pagal žmonių reakciją
nusprendėme, kad keliones reikia tęsti — kodėl nepagerbti kaimų, nutolusių nuo paribio? Juk tik
seniūnijų centruose dažniau apsilanko žiniasklaida, o puikių, darbščių žmonių galima rasti
kiekviename kaimelyje.
Nuo pat projekto pradžios gražiai bendradarbiavome su Mažeikių Jaunųjų gamtininkų stotimi
— pasinaudodavome jų surinkta istorine medžiaga, patarimais. Direktorius Algirdas Vilkas
pasiūlė laikraščiui praplėsti projektą ir įsipareigoti aplankyti visus rajono kaimus. Tada tai atrodė
grandiozinis sumanymas, bet laikas padėjo mums jį įvykdyti.
Nekuklu patiems girtis, gerai vertinant savo darbą, bet, A. Vilko žodžiais tariant, aplankėme
vietoves, kurios šiandien — jau gili istorija.
Tris kartus apsisuko metų ratas, kol mes su „Trečiadienio valanda” keliavome po rajono
kaimus. Kiek jų yra? Mūsų skaičiavimu, pagal dabartinį administracinį paskirstymą — 195.
Gaila, bet kai kurie jau dabar yra tik vietovės pavadinimas — negailestingo Laiko darbas. Per
pusantro šimto kartų beldėmės į kaimo gyventojų duris. Norėdami sužinoti, kaip gyvenate,
brangieji, mes iš anksto apie vizitą neinformuodavome. Sutikite, kad žinodamas ir laukdamas
korespondentų, kiekvienas pasistengs pasirodyti kuo gražiausioje šviesoje, o dabar
užklupdavome netikėtai ir rasdavome visada Jus nuostabius. Jau atleiskite mums už tokį
pagudravimą. Nesvarbu, kad darbinis rūbas suteptas, kad plaukai nepašukuoti, bet nuoširdžiai
sakau: kokie Jūs gražūs, mano kraštiečiai! Taip kuklindavotės, kai prašydavome nusifotografuoti,
atsikalbinėdavote neva esą nefotogeniški, bet dabar pažiūrėjus matyti, kad išraiškingi Jūsų veidai
papuoštų ne vieno menininko galerijas.
Oi, daug įvykių per tuos trejus metus buvo Lietuvoje. Apie viską su Jumis kalbėjomės —
kaimo žmogus turi savo kietą nuomonę. Tiesiai šviesiai sakau, kad pasiilgsiu pragmatiškų kaimo
filosofų pamąstymų, tos gilios išminties, širdies gerumo. Kaip aukštai pakėlę galvas Jūs einate
per gyvenimą, slėpdami nuo visų sunkaus darbo išsukinėtus rankų sąnarius, tiesindami geliančią
nugarą. Man pačiai visada atmintyje išliks palaimintas tas laikas, kai teko bendrauti su Jumis.
Kiekvienas susitikimas įsirėžė atmintin neišdildomai. Ypatingą įspūdį paliko kaimų
mohikanai, kurie vieni savo širdyje saugo buvusio kaimo atvaizdą. Aplink, iki miškingo
horizonto, plyti laukai. Tai man taip atrodo, o paskutinė kaimo gyventoja atviromis akimis mato
tai, kas čia buvo pokario metais. Ji beria kaimynų pavardes, rodo laukų riboženklius, pasakoja,
pasakoja... Ir taip labai gaila, kad nespėju užrašinėti, nes vargu ar berastum antrą žmogų, kurio
atmintyje dar tebegyvena numiręs kaimas...
Pagarbiai, Marija EIDIMTIENĖ.
6. SOVAIČIAI
Kelionė į Sovaičius buvo įdomi ir turininga. Mus lydėjo sovaitiškė Stefanija Končiuvienė,
parengusi didžiąją dalį savo gimtojo kaimo istorijos.
Iš rengiamos kaimo istorijos
Sovaičiai — kaimas Akmenės rajone, o nuo 1970 m. priklausė Mažeikių rajonui, Viekšnių
apylinkei, 10 km į rytus ir 8 km į šiaurę nuo Mažeikių. Per kaimą teka upė Ašva, Vadaksties
intakas. Iš pietų pusės supa Maigų miškas. Prie Viekšnių—Laižuvos kelio yra Sovaičių vėjo
malūnas, netoli Ašvos — kapinaitės.
Rašytiniuose dokumentuose Sovaičiai jau minimi 1661 metais Viekšnių seniūnijos
inventoriuje. Tuomet kaime buvo tik keturi dūmai (kiemai). Kitame Viekšnių seniūnijos
inventoriuje 1738-06-17 nurodyta, kad kaime yra jau 9 dūmai.
Kaime žinomi vietovardžiai: Panceržinskio dvaras, Paežerė, Triaušio biržis, Pribarzdinė,
Paašvio pievos, Smilgio malūnas, Ruškinės miškas, Daukšo kapinės ir kt. 1923 m. pirmojo
99
visuotinio gyventojų surašymo metu Sovaičiuose buvo 29 ūkiai ir 166 gyventojai. 1959 m.
registruotas 221 gyventojas, 1970 m. — 162, 2001 m. — 80 gyventojų.
Prieš II Pasaulinį karą Paežerio dvarą valdė Eduardas Panceržinskis su seserimi Genovaite
Radavičiene. Dvaro žemė išparceliuota 1935 m. ir pavadinta Sovaičių kaimu.
1964 m. Sovaičių kaime buvo įžiebta pirmoji elektros lemputė. Panašiais metais į kaimą
užsuko ir pirmieji autobusai dviem maršrutais: „Mažeikiai—Viekšniai per Laižuvą” ir
„Mažeikiai—Purvėnai”. Šiuo metu Sovaičius galima pasiekti apvažiavus žiedą „Mažeikiai—
Purvėnai—Laižuva—Mažeikiai”. S. Končiuvienė rengiamai kaimo istorijai sukaupė labai
įdomios ir vertingos kaimo praeitį ir jos žmonių gyvenimą menančios medžiagos.
Sovaičius palietė keletas didelių gaisrų. Pirmasis, 1933 m. nusiaubęs beveik visą sodybą,
įsiplieskė Ambroziejaus Gargaso kluone, kur buvo sukrauti kuliami javai. Po 11 metų, baigiantis
karui (1944 m.), sudegė Leliungų ir Dainių gyvenamieji namai. 1953 m. Lungių sodyboje sudegė
trejų metų mergytė (Vaičkutė), 1955 m. — Paulikams priklausęs namas, 1957 m. — Pranciškaus
Gargaso gyvenamasis namas. 1959 m. sudegė Virkučių gyvenamasis namas, o 1969 m. —
mokykla, 1977 m. — Triušinskių namas, kur gyveno 4 šeimos.
Sovaičių kaimo gyventojų neaplenkė ir tremtis. Net penkios šeimos buvo ištremtos į Sibirą.
Keisčiausia tai, kad Smilgiai, Kazakevičiai, Virkučiai, Triušinskiai ir Meškiai nebuvo stambūs
ūkininkai ir šiandieną likę vaikai neranda atsakymo, už ką buvo ištremtos jų šeimos. Iš tremties
grįžo ne visi.
1945 m. Lungių troboje buvo įrengta patalpa bažnytinėms apeigoms atlikti. Ten žmonės
rinkosi melstis. Iš Viekšnių patys tikintieji arkliais atveždavo kunigą. Dažniausiai sovaitiškius
lankydavo kunigas Leonas Virkutis ir Augustinas Jukna.
Pirmoji priauganti septynmetė mokykla, peraugusi į aštuonmetę, buvo įkurta 1954 m.
ūkininko Aleksandro Kazakevičiaus name. Iki to laiko kaimo vaikai lankė Žiogaičių, Antanavos
ir Rekečių pradines mokyklas. 1969 m. kovo mėnesio 28 d. gaisras mokyklą suniokojo. Ją
atstačius liko tik pradinė, kuri veikė iki 1991 m. rugpjūčio 31 d., o nuo rugsėjo 1-osios
sovaitiškių vaikai lankė Purvėnų pradinę mokyklą.
Jau tarybiniais metais aukštojo mokslo siekė net 12 jaunų sovaitiškių.
Sovaitiškiai mokėjo ir linksmintis. „Vienybės” kolūkyje vykdavo talkos, patalkiai, šokiai,
komjaunuoliškos vestuvės bei krikštynos. Senuoju sunkvežimiu, prie kurio vairo pirmasis sėdo
Stasys Juškus, vykdavo į ekskursijas: Kauną, Vilnių, Anykščius ir Palangą.
Sovaičių kaime gera artistė ir dainininkė buvo Adelė Ramonienė. Jos suburtus šokių ir dramos
ratelius lankė kaimo jaunimas. Geriausiomis kaimo dainininkėmis buvo pripažintos: Zita
Stancevičienė, Anelė Platukienė, Anelė Urbonienė ir kt.
Sovaičių kaime buvo suburta ir futbolo komanda, kurią organizavo Steponas Gargasas. Jo
iniciatyva vykdavo varžybos tarp kaimyninių kaimų. Pats Steponas tuo metu mokėsi Viekšnių
progimnazijoje, o vėliau studijavo Kauno kūno kultūros institute.
1982 m. Konservatorijos studentai užrašinėjo dainas ir muziką. Pirmoji ekspedicija, kuriai
vadovavo muzikologė Z. Kelmickaitė, tyrinėjo Viekšnių apylinkes.
Ji pastebėjo, kad Ievos Stumbrienės iš Sovaičių kaimo repertuaras vertas dėmesio. Retu
radiniu galima laikyti dainininkės pateiktą piemenų oliavimą „Oi, ginali, ginali”. Šis kūrinėlis,
pasak muzikologės, Viekšnių apylinkėse buvo sutiktas pirmą kartą.
SMETONOS LAIKŲ KRIAUČIUS
Sovaičių gyvenvietės pradžioje, tvarkingoje sodyboje, su šuneliu ir katinu gyvena Smetonos
laikų siuvėjas Stasys Juškus.
Tą dieną, kai apsilankėme, gerokai į aštuoniasdešimtmetį įkopusio žilagalvio, guviomis
akimis senuko namuose virė darbas. Tvarkingoje ir šiltoje virtuvėje, ant stalo, stovėjo darbui
parengta siuvimo mašina, o siuvėjas, pasitiesęs medžiagą ant grindų, ją kruopščiai matavo.
Dėmesį patraukusios virš krosnies sukabintos džiovinamų obuolių virtinės bylojo apie darbštų
šeimininką.
Stasys prisipažino nedažnai paimąs siuvamąją. „Nebe jaunystė, ir siūti nieko nereikia, nebent
iš seno ką pataisyti”, — tarsi teisindamasis kalbėjo šeimininkas.
Taip kalba pakrypo į tuos laikus, kai iš savo amato duoną pelnėsi ir susitiko gyvenimo draugę
— Barborą Mikužaitę.
100
Stasys prisipažino, kad prieš daugelį metų jį iš Papilės į Sovaičius atvedė meilės reikalai. Po
karo jaunas siuvėjas atvažiavo į vietinių vadinamą Genovaitės Radavičienės dvarą apsiūti ten
apsigyvenusių penkių šeimų. „Kiek šeimoje žmonių būdavo, kiek rūbų reikėdavo pasiūti, tiek
laiko ir gyvendavau”, — pagyvėjęs porino pašnekovas. Dvare gyveno ir Mikužių šeima.
Jaunuoliai Stasys ir Barbora vienas kitam patiko.
1949 metais jie susituokė ir Stasys pasiliko gyventi Sovaičiuose. Pradžioje dirbo skaitykloje ir
mažiau besiuvo, vėliau — „Vienybės” kolūkio sandėlininku. Žmona augino vaikus, kurių Juškos
susilaukė keturių: dviejų dukrų ir tiek pat sūnų. 1961 m. pats gyvenvietėje pasistatė namą ir iki
šiol jame gyvena.
Senatve Juškai pasirūpino. Vaikus, kurie norėjo mokytis, išleido į mokslus, kitiems padėjo
įsikurti. Vyriausias sūnus Henrikas gyvena Kėdainių rajone, Kunionių kaime, dirba mokytoju.
Nijolė — čia pat, Viekšniuose, — smulkioji verslininkė. Regina gyvena Šiaulių rajone, Kairių
kaime. Ji iš medikės persikvalifikavo į siuvėją ir nuėjo tėvo pėdomis. Tačiau Stasys
nepatenkintas dukros pasirinkimu, nes savininkas, kuriam dirba jo dukra, pasak Juškaus, tikras
išnaudotojas: „Moterys dirba ir šeštadieniais, ir sekmadieniais, dažnai — per naktį, o pameta tik
šimtą kitą ir gyvenk, — nesuvaldydamas apmaudo kalbėjo vyras. — Tokios neteisybės
neatmenu!”
Jauniausias Juškų sūnus gyvena čia pat — Purvėnuose, dirba vairuotoju ir kiekvieną dieną
apsilanko tėvų namuose. Tai beveik prieš penketą metų našliu likusį Stasį džiugina.
Ilgais žiemos vakarais vienam liūdna. „Tai padainuoju, tai pašvilpauju, — prisipažįsta Stasys.
— Taip ir leidžiu dieną po dienos”. Paklausus, ar nenorėtų šalia turėti draugės, Stasys tik
nusijuokia ir atšauna: „Kad man kas nervus gadintų!” Ir priduria, jog kaimynystėje gyvena našlė.
Kai liūdna, jie pabendrauja.
Po žmonos mirties, pasak Stasio, ištuštėjo tvartai: nebelaiko nei gyvulių, nei paukščių.
Paskutines vištas šeškai išpjovė. „Karvę laikyti — nuostolinga, o mėsos nevalgau, tai kam ir
vargti”, — svarstė senukas. Turi tris hektarus žemės, kurią apsėja grūdinėmis kultūromis ir derlių
atiduoda sūnui. Daržovių užsiaugina tik sau, o jei maisto pritrūksta, aprūpina sūnus.
Mielai Stasys kalbėjo apie savo vaikystę ir jaunystę. Dabartis jam nebeįdomi. „Pasiklausius
televizoriaus ir radijo — nieko nebesinori daryti: visi įsikandę Paksą — durnių kompanija”, —
nors ir piktinosi šalies politikais, bet pats Stasys turėjo tvirtas pozicijas ir jų laikėsi.
Dėl Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą ir tolesnio gyvenimo Stasys mano, kad viskas
priklausys nuo vietinių vadovų: „Jei Lietuvos vadovai bus geri ir sąžiningi, investicijų, kurios
ateis į mūsų šalį nesusikiš į kišenes, gal gyvenimas ir pagerės. Bet skaudi patirtis rodo: kas į
valdžią — tas nori praturtėti”.
Stasys mano, kad mes dar nesubrendusi visuomenė ir negalime atvirai kalbėti: „Jei per daug
kalbėsi ir pasakysi, ką žinai, žiūrėk, ir gausi per kepurę. Sūnus iš Kėdainių man pataria niekada
per daug nekalbėti...”
Stasys pasidalijo jaunystėje patirtais išgyvenimais. Giliausiai į jaunuolio atmintį įsirėžęs
bandymas išvengti armijos.
Pasak Stasio, slapstytis su draugu pradėjo Tryškių valsčiuje. Slėptuvę buvo įsirengęs po
krosnimi, vadinamame popeliučkyje, o draugas įsitaisė spintelėje, vietoj lentynų. Kartą, kai
šeimyna pusryčiavo, į sodybą atėjo keturi kareiviai — enkavedistai su dviem šunimis. „Mes su
draugu šokome iš užstalės ir basi per kitą namo galą išlėkėme į lauką, kiek kojos neša
pasileidome per ką tik iškritusį sniegą į mišką”, — gyvai pasakojo pašnekovas. Kareiviai
namuose nieko nerado, tik kai pastebėjo ant stalo padėtus nebaigtus išvalgyti dubenius,
nedelsdami šoko vytis. Vyrai taip lėkė, kad nepajuto, kaip vienam prie kaklo kulka pervėrė
megztinį, o kitam kelnes prie pat šlaunies. Tąkart paėmimo išvengė. Po trijų dienų sodybą buvo
dar apsiautę, tačiau Stasys ir jo draugas jau gyveno kitur.
Jaunystėje dėl tarnavimo armijoje Stasys turėjo daug problemų. 1944 m. buvo suėmę, bet
Šiauliuose iš geležinkelio stoties pavyko pabėgti. Kai suėmė ketvirtą kartą, Stasio tėvas pristatė
suklastotus dokumentus, kur buvo nurodytas jaunesnis sūnaus amžius, ir jį išleido. Dar vėliau
buvo pašauktas apmokymams, bet 1945 m. gegužės 9 d. baigėsi karas ir visus išleido. Stasys
šmaikštauja, kad jam armijoje tarnauti neteko.
Janina SUČYLIENĖ. 2004 m. sausis.
101
Eidimtienė Marija. „Sveiki, mielieji! Kviečiame šį puslapį perskaityti visus, kurie mokėsi
Purvėnų mokykloje...” // Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). — 2006. — Vas. 8. —
Nr. 5 (168): ir 8 nuotraukos // Būdas žemaičių. — 2006. — Vas. 8. — Nr. 15 (1057). — Visas
tekstas:
Sveiki, mielieji!
Kviečiame šį puslapį perskaityti visus, kurie mokėsi Purvėnų mokykloje. Tai tikrai turi būti
nemažas būrys, nes tą mokslo įstaigą lankė vaikai iš Antanavos, Sovaičių, Gargždų ir Purvėnų
kaimų. Niekaip neišeina atrinkti vien Purvėnų pradinės mokyklos istorijos, nes ji nėra vientisa —
įvairiais laikotarpiais mokiniai iš tų pačių kaimų mokėsi ir Sovaičių kaime įsikūrusioje
mokykloje. Netoliese yra buvusios Žiogaičių, Antanavos ir Rekečių pradinės, į kurias mokslo
išminties semtis ėjo pipirai iš artimiausių apylinkių. Ne kartą keitėsi ir šio krašto administracinis
padalijimas — Sovaičių kaimas ir joje esanti mokykla atsidurdavo tai Mažeikių, tai Akmenės
rajone. Laikai keitėsi, keitėsi ir mokykla — nuo ūkininko trobesiuose įkurtos keturklasės iki
septynmetės ir aštuonmetės. Septynmetė 1954-aisiais Sovaičiuose buvo įkurta mokinių tėvų
prašymu. Mokslas buvo privalomas, o į miestą tėvai nenorėjo savo atžalų leisti — toli. Kasmet
rugsėjo 1-ąją mažėjo būrelis vaikučių, kuriuos į klases sukviesdavo skambutis... Mokykla
nesurinkdavo kontingento ir klasių skaičius vis sumažėjo — 1972-73 metais sukomplektuotos tik
I—III klasės. Dabar Purvėnuose pradinė mokykla įsikūrusi buvusiame vaikų darželio pastate.
VAIKAI KLEGĖJO PO SODYBŲ MEDŽIAIS
Istorija mena, kad Lietuvoje po 1918 metų, kai šalis atgavo nepriklausomybę, ypač
susirūpinta tautine mokykla. Ir atokiausiuose kaimuose buvo kuriamos mokyklėlės. Purvėnuose
tokia buvo įkurta tik 1930 metais. Istorines žinias apie tą metą radome bibliotekoje.
Bibliotekininkės Zitos Stonienės rūpesčiu surinkta medžiaga apie Purvėnus ir aplinkinius
kaimus, taip pat — ir mokyklos istorijos dalis.
Sodiečių trobose mokėsi rašto
Tais tolimais Nepriklausomos Lietuvos metais pirmoji Purvėnų pradinė buvo įkurta pas
ūkininką Antaną Butkų, jo dviejų galų troboje. Mokyklai paskirti du mokytojai: Adelė
Steponavičienė ir Jonas Gomoleckas. Jie mokė vaikus nuo pirmo iki ketvirto skyriaus. Matyt,
mokyklinio amžiaus vaikų buvo pakankamai, kad 1937 metais už kelių kilometrų —
Žiogaičiuose — pradėjo veikti dar viena pradinė. Antroji mokykla atidaryta Broniaus Bigailos
gyvenamajame name, pirmoji mokytoja — Ona Buivydienė, ją pakeitė Antanas Normantas.
Mokytojai dirbo po vieną, nes klasei buvo skirtas vienas kambarys, ir mokė visų skyrių vaikus.
Prasidėjus II pasauliniam karui 1941 metais Žiogaičių pradinė buvo uždaryta, vaikai galėjo
mokytis pas Butkų. Atrodo, mokykla šiame kaime vėl buvo atidaryta, o vienu metu ten veikė net
dvi. 1942 metais Švietimo skyrius Purvėnų pradinei patalpas išnuomojo Lapkų sodyboje. Čia
įsikūrusią mokyklą lankė mokiniai iš Antanavo, Sovaičių, Žiogaičių, Meižių, Gargždų ir Purvėnų
kaimų. Mokinių skaičius tada galėjęs būti virš keturiasdešimties. Gaila, bet išlikusios tik
mokytojų pavardės, vardų nėra. Lapkų sodyboje buvusioje mokykloje įvairiu laiku dirbo Voveris,
Gaudiešiūtė, Kinduris, Steckytė. Jei šį rašinį skaitantieji žino daugiau, maloniai prašau
paskambinti į redakciją — papildysime ir patikslinsime mokyklos istoriją, kuri mįslingai nutrūko
karo metais...
Istorija paprasčiausiai iškrėtė pokštą — bibliotekoje saugoma medžiaga byloja, kad mokykla
iš Purvėnų išsikėlė 1946 metais, o kito šaltinio duomenys rodo... į Sovaičius atsikėlė 1954
metais. Žinoma, nesunku būtų gauti informaciją, reikia tik pašnekinti to meto mokinius.
Prašysime juos atsiliepti, nes neturime laiko istoriniams tyrimams.
KELIAUJAME Į SOVAIČIUS
Taip jau veda istorijos siūlų kamuolys — iš Purvėnų mokykla persikėlė į kaimyninį kaimą —
Sovaičius. Pagelbės mums toje kelionėje tikra sovaitiškė Stefanija Gargasaitė-Končiuvienė.
Galima sakyti, kad moteris yra atlikusi titanišką darbą — surinkusi Sovaičių kaimo istoriją.
Viena dalelė to didelio darbo — žinios apie mokyklą.
102
Datos nuo — iki
Taip ir liks skaitytojams nepaaiškinta, kokia buvo priežastis iškelti mokyklą iš Purvėnų į
Sovaičius. S. Končiuvienės pasakojime minima, kad jos gimtajame kaime iki 1954 metų niekada
nebuvo jokios mokyklos. Kaimo vaikai mokėsi Rekečiuose, Purvėnuose, Žiogaičiuose.
Žinoma, jog 1953 metais mokinių tėvai su prašymu vyko į Švietimo ministeriją, kad kaime
būtų įsteigta mokykla. Leidimas buvo gautas ir kitais metais Sovaičiuose atidaryta septynmetė.
Nuo 1954 m. rugsėjo 1d. Sovaičių kaime Aleksandro Kazakevičiaus name pradedami mokyti
vaikai nuo pirmos iki penktos klasės. Direktoriumi paskiriamas Jonas Gricius. Taip kas metai
mokykloje atsiranda dar po vieną aukštesnę klasę ir 1956-1957 mokslo metais veikia jau pilna
septynmetė.
Dėl vietos stokos teks pasitenkinti tik sausa mokyklos kronika, bet ten dirbusiems
mokytojams ir ją lankiusiems mokiniams po šių datų skraiste atsiveria gyva praeitis. Nuo 1957
metų rugsėjo direktore paskiriama Danutė Krutinytė-Krasauskienė. Mokinių netrūksta, klasėse
darosi ankšta, todėl džiugu, kai 1962 metais pristatomas priestatas. Gana erdviame pastate dabar
vyksta pamokos, užklasiniai renginiai, mokiniai laisvu laiku dirba būreliuose. Nuo 1965 metų
rugsėjo mokyklai suteikiamas aštuonmetės statusas. Deja, 1969 metų kovo mėnesį mokiniai,
mokytojai ir visi kaimo gyventojai patiria skaudžią netektį — mokyklą nuniokoja gaisras.
Nelaimė įvyko pavasario atostogų metu, gaisras sunaikino didžiąją dalį pastato, liepsnose sudegė
visi mokyklos dokumentai. Tai iš dalies pateisina ir mūsų neproduktyvų darbą.
Nuo 1969 metų rugsėjo Sovaičiuose lieka tik pradinė mokykla. Jai vadovauja
E. Kačerauskienė. To ir aplinkinių kaimų vyresni mokiniai pervedami į Mažeikių vidurinę
mokyklą arba lanko mokyklą Viekšniuose. Nelikus aštuonmetės, daugelis gausių šeimų išsikėlė
iš Sovaičių.
Mokytojos ir mokyklos istorija
Taip glaudžiai susijusių žmogaus ir mokyklos istorijų nedažnai rasi. Pievėnuose gimusi ir
užaugusi Filomena Žiulpaitė-Erminienė čia praleido jaunystę, ištekėjo, augino vaikus. Mokyklai
ji atidavė daugiau nei 30 savo gyvenimo metų. Tačiau nuo tėviškės nenutolo ir dabar — mielai
apsilanko, dalyvauja šventėse.
Mokytoja Sovaičiuose p. Filomena sakė pradėjusi dirbti 1962 metų kovo 1 dieną. Septynerius
mokslo metus vaikus mokė matematikos. Nuo 1972 — pradinės mokyklos vedėja ir pradinukų
mokytoja. Kai su vyru persikėlė gyventi į Mažeikius, dar keletą metų dviračiu važinėjo į
Purvėnus, kur persikėlė mokykla. Dabar gerbiama mokytoja dirba mieste, Kazimiero Jagmino
pradinėje. Ilgametė pedagogė sakė pradinukams paskyrusi 17 metų.
AR ISTORIJA TĘSIASI?
1990 metais rugpjūčio mėnesį Sovaičių pradinė mokykla persikėlė į Purvėnus ir įsikūrė
buvusiame lopšelio-darželio pastate. Mokykla pervadinta Purvėnų pradine. Tais mokslo metais į
klases susirinko 21 mokinys. Mokyklai vadovavo F. Erminienė, mokytoja — Bronė Ročytė.
1993 metais mokykloje pradeda dirbti A. Liaugminienė, 1994 metais ilgametė mokytoja ir
vedėja išvyksta dirbti į Mažeikius. Paskesniais metais Purvėnuose dirbo Lina Grušaitė, Rasa
Jankauskaitė, Adelė Kontenienė.
Mokykla — ant uždarymo slenksčio
Saulėtą dieną, kai šiek tiek atlėgo šaltis, lankomės Purvėnuose. Pamokos mokyklėlėje ką tik
pasibaigė, bet vaikučius dar sutinkame — jie būriuojasi prie savo sulipdytų senių besmegenių.
Neskuba į namus, nes kelias nėra tolimas — beveik visi iš gyvenvietės. Nebereikia mokinukams
bristi po keletą kilometrų per pusnynus, kaip kažkada vienkiemių vaikams — dabar ir keletą
šimtų metrų tėvai juos pavežėja automobiliais.
Šiais mokslo metais Purvėnų pradinėje mokosi dvylika vaikų, o mūsų lankymosi dieną jų
buvo dar mažiau — mokytoja Bronė Liutkuvienė sakė, kad žiemą dažnai į pamokas jie neateina
dėl ligų. Klasė erdvi ir vėsi, pastatas statytas sovietiniais laikais — Purvėnų lopšelis-darželis
buvo atidarytas 1984 metais. Palyginus dideliame pastate mokyklėlės reikmėms naudojama tik
nedidelė dalis. Be minėtos mokytojos čia mokytojauja Rasa Jankauskaitė.
103
B. Liutkuvienė parodė albumą su nuotraukomis. Tai dar Sovaičių mokyklos laikais pradėtas
rašyti iliustruotas mokyklos metraštis. Kažkada kruopščiai rašyti mokslo metų užbaigimo
rezultatai, pažymėti geriausi mokiniai, svarbūs mokyklai įvykiai ir būtinai — bendra nuotrauka.
Pasipuošę uniformomis vaikai važiuodavo autobusu į Mažeikius fotografuotis ateljė.
Mokytoja Bronė Ročytė-Liutkuvienė sakė, kad su metais stilius keitėsi — pradinėse
neberašomi pažymiai, mokinių standartines grupines nuotraukas dabar pakeičia mėgėjiškos
fotografijos. Dažniausiai užfiksuojamos švenčių, ekskursijų akimirkos. O švenčių ir sportinių
renginių netrūksta! Mokytojų iniciatyvai visada pritaria vaikučių tėveliai, tačiau toks linksmas ir
margas mokyklos gyvenimas gali neilgai tęstis — mažėjant mokinių skaičiui, mažėja išlikimo
tikimybė.
Plastinina Bernarda. Pedagogė siekia suburti plačią giminę: [Stefanija GargasaitėKončiuvienė] // Ketvirtadienis („Santarvės” priedas, leidžiamas kartą per mėnesį). — 2006. —
Geg. 25. — Nr. 45: Nuotraukos Sigito Strazdausko ir iš asmeninio albumo // Santarvė. — 2006.
— Geg. 25. — Nr. 57 (9000). — Visas tekstas:
Stefanija Končiuvienė, baigusi Vilniaus valstybinį universitetą ir įgijusi biologės specialybę,
39 metus išdirbo Užlieknės pagrindinėje mokykloje. Kai su darbu teko atsisveikinti, manė, kad
„stogas pavažiuos”. Gal dėl to, o gal kad jos genuose kirbėjo kraštotyrininkės ir tyrinėtojos
gyslelė, moteris ėmėsi rašyti gimtojo Sovaičių kaimo istoriją, tyrinėti savo plačios giminės
šaknis ir organizuoti jos suvažiavimus.
PASIRINKO MOKYTOJOS KELIĄ
Stefanija buvo kaimo vaikas. Nuo pat mažumės ją traukė gamta ir augalai. Pagrandukė,
augusi tarp šešių brolių, nuolat tupėdavo daržuose greta mamos. Visos atostogos prabėgdavo
dirbant kolūkio laukuose. Vaikystėje jos svajonė buvo tapti agronome. Savo mintis apie tai ji
išdėstė mokykliniame rašinėlyje.
„Norėjau dirbti gimtajame kaime. Prisimenu, rašiau, kad per pietų pertraukas seniems
žmonėms, kuriems jau silpsta regėjimas, skaitysiu naujausią spaudą. Sėdusi ant motociklo,
lakstysiu po kaimą, žiūrėsiu, kaip dirba kolūkiečiai ir kaip auga derlius. Matyt, fantazijos man
netrūko, nes mokytoja prieš visą klasę pagyrė, kaip geriausio rašinėlio autorę”, — dabar su
šypsena vaikystės metus prisimena Stefanija.
Beje, motociklas nebuvo vien lakios fantazijos vaisius. Užaugusi tarp berniukų Stefanija buvo
linkusi prie technikos, ir jau nuo 16-17 metų važinėjosi brolių motociklu.
Stefanijos tėvai Emilija ir Ambroziejus Gargasai buvo valstiečiai, valdė 40 hektarų žemės. Po
karo, sovietinės valdžios metais, jie buvo įtraukti į išvežamųjų Sibiran sąrašus. Stefa, kaip ją
šeimoje vadino, prisimena, kad mama ruošėsi šiam gyvenimo smūgiui. Ji buvo prisidžiovinusi
duonos, susikrovusi siūlų ir drabužių maišus.
„Vieną rytą į mūsų kiemą įburzgė mašina. Keletas vyrų, suvirtę į trobą, be jokių komentarų
pasakė: jūs esate perkeliami gyventi kitur (tais laikais nebuvo vartojamas terminas „išvežami” —
B. P.). Trys vyresnieji mano broliai tarnavo sovietinėje armijoje, o trys jaunesnieji jau ruošėsi
išeiti. Tad mama nesutriko ir ėmėsi mus gelbėti: kaip jūs šitokią kareivių šeimą galite išvežti?
Šie, minutėlę pasvarstę, sutiko, kad mama teisi, ir paliko mus ramybėje”, — pasakoja moteris,
kaip pavyko išsisukti nuo trėmimo.
Stefa mokėsi Sovaičių septynmetėje, baigė Viekšnių vidurinę mokyklą ir iš karto pradėjo
dirbti Užlieknės septynmetėje biologijos mokytoja.
Merginai patiko pedagoginis darbas, ji mylėjo vaikus, todėl jokių abejonių nebekilo, ir ji
neakivaizdžiai pradėjo studijuoti biologiją.
Po poros metų jai buvo patikėtos mokyklos direktorės pavaduotojos pareigos, o po 25-erių
darbo metų ji tapo Užlieknės pagrindinės mokyklos direktore. 12 metų šiame poste išugdė stiprų
pareigos ir atsakomybės jausmą.
Du Stefanijos broliai taip pat pasirinko pedagogų profesijas, keturi tapo žemės ūkio
specialistais. Iš šešių trys įgijo aukštąjį išsilavinimą.
104
KRAŠTOTYRININKĖS BRUOŽŲ TURĖJO NUO JAUNYSTĖS
Anais laikais mokykloje veikdavo jaunųjų gamybininkų, gamtininkų būreliai. Jiems
vadovaujanti biologijos mokytoja su vaikais atlikdavo įvairius tiriamuosius bandymus. Jaunieji
gamybininkai dalyvaudavo rajoniniuose jaunųjų laukininkų, melžėjų sąskrydžiuose. Norėdami
pasiruošti šiems renginiams, mokiniai lankydavosi kolūkio fermose. Melžėjos mokė juos
sutvarkyti ir paruošti darbui melžimo aparatus, melžti. Agronomai aiškindavo, kaip auginamos
daugiametės žolės, nuimama ir džiovinama jų sėkla. Mokiniai dirbdavo kolūkio sandėliuose iki
1-2 valandos nakties, nes tik tada į sandėlius būdavo parvežama sėkla. Mokiniams reikėdavo ją
supilti į aruodus, o vėliau prižiūrėti, kad nesukaistų, vartyti.
Tas darbas nenuėjo veltui. 1984 metais Užlieknės pagrindinės mokyklos jaunieji
gamybininkai dalyvavo sąjunginiame jaunųjų gamybininkų konkurse Maskvoje. Konkursui buvo
pateikti trejų metų stebėjimai ir aprašai tema „Pašarų reikšmė pieno kiekybei ir kokybei”.
Užliekniškiai užėmė trečiąją vietą. Tai buvo didžiulis pasiekimas ne tik jaunųjų gamybininkų, bet
ir jiems vadovavusios mokytojos S. Končiuvienės, kuri paruošė ir sutvarkė visą medžiagą.
Galbūt tai ir buvo pirmasis, netgi nesąmoningas žingsnis jos kraštotyrinio darbo link. Darbo,
kurio ji ėmėsi, praėjus daugiau kaip 15 metų.
Antrasis panašaus pobūdžio darbas laukė Stefanijai dirbant mokyklos direktoriaus
pavaduotoja. Švietimo skyriaus nurodymu pedagogams reikėjo paruošti išsamius savo darbo
aprašymus, įskaitant autobiografiją ir atsiminimus.
Ant stalo guli tvarkingai į specialų albumą sudėti rašytiniai tekstai, dokumentai, nuotraukos.
Albumo pradžioje Sovaičių septynmetės mokyklos baigimo pažymėjimas, mokinio bilietas su
nuotrauka, Švietimo skyriaus įsakymai apie paskyrimus, universitetą baigusiųjų kurso vinjetė,
Purvėnų pradinės ir Viekšnių vidurinės mokyklų klasės draugų, ekskursijos į Leningradą (dabar
— Sankt-Peterburgas) nuotraukos. Čia įamžintas ir Užlieknės mokyklos pastatas, į kurį atėjo
dirbti ką tik vidurinę baigusi abiturientė, jos mokiniai, mokytojų kolektyvas, jaunieji
gamybininkai. Pateikti jų veiklos aprašymai, atsiminimai apie mokslo ir darbo metus,
ekskursijas.
Surinkta medžiaga apima 52 metus, nuo 1949 iki 2001-ųjų.
ISTORIJAI ATIDAVĖ VISĄ ŠIRDĮ
Kaip gimė mintis imtis tokio didžiulio darbo — Sovaičių kaimo, anot Stefanijos, to mažyčio
Lietuvos žemės lopinėlio, istorijos, kurioje atsispindėtų visi praėjusio šimtmečio įvykiai.
„Atvirai sakant, buvau priversta imtis šio darbo, kad užsimirščiau. Jei nebūčiau užsiėmusi
archyvinės medžiagos tyrinėjimu, rašymu, atsiminimų rinkimu ir bendravimu su senaisiais
Sovaičių gyventojais, nuotraukų ieškojimu ir kaupimu, ko gero, tikrai man būtų „stogas
pavažiavęs”. Kai staiga netenki darbo ir po beveik 40 metų pasijunti niekam nebereikalingas,
apima nenusakomai bjaurus jausmas. Kaip vėliau supratau, buvau tik mažas sraigtelis dideliame
mechanizme. Tada iš manęs reikalavo tik vieno — perrašyti ir pasirašyti sutikimą dėl atleidimo
iš darbo”, — į skaudžius prisiminimus leidžiasi pašnekovė.
2001-ųjų vasaros pabaigoje Stefanija susitiko iš Sovaičių kaimo kilusį, tuo metu Vilniuje
gyvenusį, o dabar jau Anapilin išėjusį Leoną Balį. Prieš metus jis buvo surengęs savo kaimo
gyventojų susitikimą.
Savojo krašto patriotas pasiūlė, kad reikėtų Sovaičiuose pastatyti kryžių šio kaimo mirusiųjų
atminimui.
Jis apsiėmė organizuoti kryžiaus statybą, o Stefanija nusprendė rinkti kaimo istoriją. Statant
kryžių, būtų pristatytas ir kaimo istorijos rašymo projektas. Kartu tai būtų ir kaimo šventė.
Lygiai po poros metų, per Žolinę, L. Balio lėšomis kryžius buvo pagamintas. Maždaug už
poros šimtų metrų, maro kapinaitėse pasodintas atminimo ąžuoliukas. Pirmąją šventės dieną
pastatytas kryžius, o antrąją — pristatyta renkamos istorijos medžiaga.
Šiandien, praėjus beveik trejiems metams, pirmoji labai stora istorijos dalis jau užbaigta. Ji
skirta Sovaičių sodyboms ir šeimoms.
Antrojoje dalyje apžvelgiamas kolūkinis laikotarpis, mokyklos istorija, kaimo kultūrinis
gyvenimas.
Šimtmečio laikotarpiu istorija nesibaigs, bus tęsiama toliau.
105
Pirmoji dalis prasideda Sovaičių kaimo sodybų išsidėstymo žemėlapiu. Iki karo čia buvo 35
sodybos.
Sovietiniais laikais, vykdant melioraciją, jų liko tik 13. Kolūkiniais metais iškilo 8 naujos
sodybos, mokyklos priestatas, gyvenamasis namas mokytojams, parduotuvė, galvijų ir kiaulių
fermos. Prisimenami iš Sovaičių kilę kunigai, gydytojai, pedagogai.
Rinkdama medžiagą, Stefanija naudojosi įvairiais šaltiniais: enciklopedijomis, archyvine
medžiaga, prisiminimais. Istorija gausiai iliustruota gyventojų dovanotomis ir
perfotografuotomis nuotraukomis.
Įdomių žinių suteikė seniausi Sovaičių gyventojai: dabar Laižuvoje gyvenanti Cecilija
Jonušienė, gimusi 1913 metais, 1911-ųjų gimimo Barbora Eibutienė ir jos bendraamžė, dabar jau
amžinatilsį Eufemija Balvočienė.
Žvilgsnis užkliūva už istorijos 1-osios dalies pabaigoje išspausdinto Alberto Beleckio iš
Purvėnų kaimo padėkos eilėraščio su dedikacija: „Šias eilutes skiriu gerb. Končiuvienei už
atminties ekskursiją į mano paties vaikystę”.
SAVO GIMINĖS ŠAKNIS REIKIA ŽINOTI
Šalia Sovaičių kaimo istorijos, Stefanija tęsia savo vyriausiojo brolio Vytauto Gargaso, daug
metų dirbusio Krakių pagrindinės mokyklos direktoriumi ir 1999-aisiais išėjusio Anapilin,
pradėtą darbą. Jis padarė pradžią ieškant Gargasų giminės šaknų ir sudarė jos genealoginį medį.
„Vytautas ne kartą yra vaikščiojęs po senąsias Viekšnių kapines, kur ilsisi nemažai Gargasų
giminės atstovų. Jų gimimo ir mirties datas jis išskaitė iš senų, dar lenkų kalba ant paminklų
padarytų užrašų”, — sako Stefanija.
Mama Emilija Juknaitė-Gargasienė taip pat kilusi iš Mažeikių rajono, Knabikų kaimo.
Vytautas pradėjo sudarinėti ir mamos genealoginį medį. Stefanija šių abiejų medžių šakas
„augina” toliau, arba, tai skaudžiausia, „nukerta”.
Šeimos giminės išsibarstę po visą Lietuvą. Jų yra Vilniuje, Kaune, Alytuje, Klaipėdoje.
Nemažai išsilavinusių žmonių, nors labai garsių ir žinomų nėra.
„Nėra giminėje ir „blogiečių”, kitaip sakant, teistų. Vienas iš garsiausių giminės atstovų yra iš
tėtės pusės, tai — Edvardas Mažeikis.
Jis lakūnas, kariškis, tarnavęs Vladivostoke, kur pilotavo viršgarsinius lėktuvus. Turėdamas
pulkininko leitenanto laipsnį, jis kurį laiką buvo Lietuvos oro pajėgų vadas. Tapęs generolu,
dabar jis dirba Briuselyje, Lietuvos atstovybėje prie NATO.
MOKYKLOS DIREKTORĖ TAPO PREZIDENTE
Dar vienas Stefanijos užsiėmimas dabar — giminių suvažiavimų organizavimas. Susitikimai
vyksta kas penkeri metai. Tokius renginius ruošti taip pat buvusi Vytauto mintis. Giminių valia
jis buvo išrinktas jų prezidentu, o nuo 1996 metų, pablogėjus sveikatai, jo vieton stojo Stefanija.
Iš tėčio pusės pirmasis giminės suvažiavimas vyko 1986 metais. Tėčio giminė platesnė.
Stefanija yra suskaičiavusi apie 150 giminaičių. Visų jų kartu suburti nepasiseka, bet apie pusę
atvažiuoja.
Mamos giminė kur kas mažesnė, tik 74 žmonės. Suvažiuoja irgi kone pusė giminaičių.
Šiemet rugpjūčio 5-6 dienomis rengiamas penktasis tėčio giminės suvažiavimas. Nuo ko
Stefanija pradeda? Apie giminės medžio „šakas” ji surenka žinias, išsiaiškina, kas pasikeitė per
paskutinį penkmetį. Tada pagal tuos pokyčius ji koreguoja ir savo dokumentus. Moteris turi visų
po Lietuvą išsibarsčiusių giminaičių adresus, telefonų numerius. Iki suvažiavimo likus pusei
metų, su visais jais palaikomas nuolatinis ryšys. Tikslinama suvažiavimo data ir vieta. Nekintanti
yra tik susitikimo vieta — prie Viekšnių bažnyčios.
„Mūsų suvažiavimai prasideda nuo šv. Mišių už giminės mirusiuosius. Po to lankome jų
kapus. Iš ten vykstame į numatytą suvažiavimo vietą. O ten pirmiausia mirusiuosius pagerbiame
tylos minute”, — apie tradicinę suvažiavimų pradžią pasakoja Stefanija.
Ne šiaip sau moteriai patikėtas giminės prezidentės vaidmuo. Nuo jos priklauso viso renginio
sėkmė ir nuotaika. Ji su savo pavaduotoju, tarsi piršliai vestuvėse, padedami muzikantų veda visą
dviejų dienų renginį.
Šventė prasideda giminaičių susipažinimu. Paskui dažniausiai vienas iš kiekvienos šeimos
narių pasakoja apie savo tėviškę. Prezidentė supažindina su penkių kartų suvestine. Žmonės
106
išaiškina, kokiais giminystės ryšiais yra susiję vieni su kitais. Giminaičiai bendrauja, žaidžia
žaidimus, kūrena laužą, linksminasi. Kitądien pasišokus prasideda atsisveikinimas. Suvažiavimas
baigiamas „Giminių” daina.
Kas po Stefanijos pratęs giminės tradicijas: pildys genealogijos medį, rengs giminės
suvažiavimus?
„Dar nenusprendėm, bet tikrai galiu pasakyti, kad šis darbas nenutrūks. Gal ne mano sūnūs,
gal kitų giminės šakų atstovai. Iš tėtės pusės yra energingų žmonių, kurie, tikiu, imsis šios
atsakomybės”, — sako du sūnus užauginusi ir jau keturių anūkių sulaukusi moteris.
Škerbaitė-Statkuvienė Teofanija. Sovaičių kaimo muzikantai Žebrauskai. — 2006. —
Liep. 16. — Žodžiu: Tekstas perrašytas iš diktofono:
— A tie, kur atvažiuodavo iš Sovaičių, gerai grodavo? Kiek anų bruolių bovo, a do, a trys?
— Trys.
— A su kuo jie gruodavo?
— Klarnetą žinau. Būgnininks ir armonika, man atrodo. O klarnetistas koks nuostabus
muzikants! Skambiedavo po visą [Fermos] kaimą ir net iki Mažeikių gatvės. Liaudiškas
melodijas, kad kojos pačios kilodavos. Ir mes tenai žemę turėdavom. Už geležinkelio ejuom. Jie
ten prižiūriedavo. Mes nušienaudavom ir jiem dalį palikdavom nušienaut. Ir per karą gyvenom.
Atvažiavom pas juos apsigyvent — Viekšniuos fronts buvo visą mėnesį. No, ir žinot...
Atvažiavom pas juos, susikrovėm mantą, jagu kur kas — į ratus, ir važiuojam. Ir atvažiavom pas
juos. Buvo tokie balkiai. Vokiečiai atpuolė. Viens ant balkių užlipo, i pamatė kiaules. I nušovė.
Tas ūkininks ka pyko — jūs išdavėt kiaules vokiečiams. Anie jau imdavo maistą, nesaugodavo
nieko.
— Ar tas viens iš tų muzikantų dar dampį turėjo?
— Turėjo, turėjo, turėjo... Kavalieriai tiktai, žinau. Visi kavalieriai buvo, neženoti nė viens.
Taip ir vadindavo — senberniai. Žebrauskai senberniai. O jau po karo nežinau. Tėvelis visuomet
užsiprašydavo iš anksto atvažiuot’ į Fermos kaimą [kulti]. Jo, Škerbaitė-Statkuvienė Teofanija.
Fermos kaime, kaip tik įeini. Antras mūsų namas. Bet dabar nebie to namo, pardavė.
107
SPROGIŠKĖ. SPROGIŠKIS
Dvaras, vėliau kaimas
Lietuvos apgyventos vietos: Pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo
duomenys. — Kaunas, 1925. — 738 p. — P. 147. — Tekste: Sprogiškio dvaras: 6 km. iki
Laižuvos geležinkelio stoties, 6 km. iki Laižuvos pašto, 8 ūkiai — 42 gyventojai.
Biržiška Mykolas. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose (Iš 1882—1901 m. atsiminimų,
pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 64. — Tekste: „Skleipiai priklausė
Urbonavičiams, Čaplinskiams, net danams. Danas Madzenas prieš karą buvo pas mus Kamanų
pusėje Sprogiškių dvarą nusipirkęs, bet po karo buvo priverstas likviduotis ir pardavė jį
lietuviams; dalį pirko jaunas Viekšnių vaistininkas Juozas Aleksandravičius.”
Sprogiškė // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. — Vilnius, 1971. — T. 3. — P. 272.
— Tekste: Kaimas 6 km. į pietryčius nuo Laižuvos, apie 2—3 km. nuo Latvijos sienos. Aplink
— Karaliaučiaus, Pakamanių miškai. 1970 metais 63 gyventojai.
Lietuvos TSR valstybinės žemės ūkio komisijos protokolai. 1940 m. — [Vilnius], 1974. —
P. 64, 72, 73, 74. — Žinias aprašui pateikė kraštotyrininkas architektas Eugenijus Šlėnys 2004
metais. — Tekste:
Valstybinės žemės ūkio komisijos posėdžio, įvykusio 1940 m. rugpjūčio mėn. 14 d.
Protokolas Nr. 20
Posėdyje dalyvavo: pirmininkas agr. A. Žukauskas, vicepirmininkas inž. P. Sklėrius, nariai:
M. Meškauskienė, agr. Vasinauskas, inž. A. Guogis, J. Grigalavičius, ir D. Pundzius.
[...]
4. Svarstyta Mažeikių apskrities dvaruose normų palikimo klausimas
Eil.
Nr.
11
Dvaro
pavadinimas
Sprogiškių
Buv. savininko
pavardė ir vardas
Aleksandravičius
Juozas
Valsčius
Žemės
plotas,
ha
Paliekama
norma, ha
Laižuvos
86
—**
** Vėliau ranka prirašyta: 30 ir vėl užbraukta.
Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. Netikėtos žvalgytuvės // Vienybė. — 1993. — Rugpj.
28. — Tekste: „Pernai grįžome į tėvelio žemę. 1992 m. gruodžio 10 d. Lietuvos žemės ūkio
ministerijos sprendimu man grąžintos nuosavybės teisės į 44 hektarus žemės ir 21 hektarą
miško.”
Sejavičienė Julija. Sugrįžimas: Kaip sekasi, ūkininke? (Apybraiža) // Vienybė. — 1995. —
Liep. 26, 29; Rugpj. 2. — Tekste: Juozo Aleksandravičiaus sodyba. Joje vėliau Žiopelių
mokykla. Sodybos paveldėtojai Zofija Aleksandravičiūtė-Navickienė, jos vyras Albertas
Navickas.
Sejavičienė Julija. Sugrįžimas: Kaip sekasi, ūkininke? (Apybraiža) // Vienybė. — 1995. —
Liep. 29. — Visas tekstas:
Artėjo šventosios Kalėdos. Už vagonėlio langų, kaip retai dabar būna, dūko gruodis.
Prikūrentoje patalpoje buvo šilta ir jauku, pakvipo švenčių valgiais. O Zofijos Navickienės
mintis iš Sprogiškės veržėsi į Vilnių. Šiame mieste prabėgo nei daug nei mažai — kone visas
gyvenimas: prancūzų kalbos studijos Vilniaus universitete, paskui vokiečių kalbos mokytojos
darbas M. K. Čiurlionio meno mokykloje. Nuo 1948-ųjų Vilniuje ir Albertas Navickas. Taip pat
viekšniškis. Daug daug metų jis išdirbo Buitinio gyventojų aptarnavimo ministerijoje skyriaus
108
viršininku. Vilniuje Navickai turėjo keturių kambarių butą, tame pačiame mieste gyveno abu
sūnūs Romualdas ir Bronius Vytautas. Nelengva buvo Vilnių iškeisti į Sprogiškę. Tuo labiau
tokiems žmonėms, kaip Navickai, mačiusiems pasaulio. Zofija anais slogiais metais net
septynetą kartų vyko į užsienį kaip vertėja — moka kelias kalbas. Nuo mažumės tėvelis jai
samdė vokiečių kalbos mokytoją ir lavino, namuose mokė ir lenkiškai. Studijuoti Zofija
pasirinko prancūzų kalbą, nes jos nemokėjo, o norėjo. Gyvenime prisireikė vokiečių kalbos. Ją
mokėjo, tačiau diplomo neturėjo. Maskvoje neakivaizdžiai įsigijo ir vokiečių kalbos mokovės
diplomą. Iš visų kelionių po užsienius ryškiausius įspūdžius paliko lietuvių kultūros darbuotojų
delegacijos viešnagė Vokietijoje — toje kelionėje teko vertėjauti pasaulio pripažintam maestro
Sauliui Sondeckiui.
Ruošėsi dabar Zofija Kalėdoms ir prisiminė, kokios gražios ir įspūdingos šios šventės būdavo
Vilniuje: susieidavo sūnūs, marčios, anūkai, kiek šviesaus džiaugsmo palikdavo kiekviena
šeimyninė šventė. O ir draugai tenai, Sprogiškėje nei su kuo išsikalbėti, nei išsilieti, nei prie
kavos puodelio pasėdėti ar šampano taurę pakelti. Pamatęs ašaras žmonos akyse, Albertas
nešoko guosti. Atidarė rūbų spintą ir kreipėsi į Zofiją:
— Susirink... Aš tuoj užkursiu mašiną ir pavėžėsiu į Vilnių...
Tarsi šaltas vanduo perliejo emocijų įkaitintą kūną. Zofija susitvardė ir Kalėdas juodu sutiko
Sprogiškėje. Vieni du. Tai buvo 1992-ieji. Kadaise į Sprogiškę ją veždavosi tėvelis — chemikas,
farmacininkas J. Aleksandravičius, o dabar atvežė (kas žino ar ne visam laikui?) vyras Albertas.
Jis čia išnuomotame vagonėlyje apsigyveno 1991-aisiais.
Pirmiausiai įsigijo traktorininko teises, šiek tiek nusipirko technikos ir kibo į žemę.
Nelengva inžinieriui, visą gyvenimą dirbusiam valdišką darbą, persikvalifikuoti į ūkininkus,
bet pamažėl įprato. O inžinieriaus sugebėjimų prisireikė, kai ėmėsi statyti namą. Pastato projektą
sukūrė pagal išlikusias nuotraukas. Tiesa, nuo autentiškumo kiek nuklysta — tėvelio namas buvo
iš medžio, o dabar trobesius stato nauja technologija — iš pjuvenų ir betono, A. Navickas sako,
kad taip bus tvirta ir šilta. Prigalvojo jis čia ir įvairių naujovių — be krosnies, kiekvieną namo
sieną šildys papildomi šaltiniai. Iš pirtelės kaminas eis vienos sienos anga, iš virtuvės krosnies —
kita, iš vestibiulio židinio — trečia, iš šildymo krosnies — ketvirta. Tokį patalpų šildymo
įrenginį matė Italijoje, žuvusioje Pompėjoje. Antikos laikų išminčių praktika pasinaudojo
Albertas Navickas, projektavęs buveinę Sprogiškėje.
— Šią žiemą sutiksime name, — sakė A. Navickas. Mes matėme daugelį daiktų, jau parneštų
iš vagonėlio, kuriame prabėgo 24-eri jų gyvenimo Sprogiškėje mėnesiai.
Kyla ir ūkinis pastatas — iš molio ir pjuvenų. Iš vietinių resursų, kad tik pigiau, patogiau ir
autentiškiau būtų. Gyvenamasis namas iškilo net ant tų pačių pamatų, surado senojo namo laiptų
pirmąją pakopėlę — nuo jos dabar pakyli į šiuolaikiškai naują, bet tarsi senąjį pastatą.
109
STOČKAI
Dvaras, vėliau kaimas
Lietuvos apgyventos vietos: Pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo
duomenys. — Kaunas, 1925. — 738 p. — P. 152. — Tekste: Stočkų dvaras: 14 km. iki Viekšnių
geležinkelio stoties, 11 km. iki Viekšnių pašto, 2 ūkiai — 62 gyventojai.
Viekšnių dvaruose vasarodavo Sim. Daukantas // Verslas: Savaitinis lietuvių prekybininkų,
pramonininkų ir amatininkų laikraštis. — 1937. — Nr. 29—30 (283—284). — Liep. 16. — VI
metai. — P. 5. — Tekste:
Stočkų dvaras išparceliuotas 1930 m. Savininkai prieš karą buvo Krišjanis Berzinis, Samuėlis
Lintmanas, kurie ir dabar dvaro centrą valdo. Naujakurių kaimas vadinasi Stočkomis.
Biržiška Mykolas. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose (Iš 1882—1901 m. atsiminimų,
pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 24—26, 35, 66—67. — Tekste:
Dvaro savininkai: Ksaveras Chominskis (apie 1740—1809) — jo brolis Ignas Chominskis —
sūnus Pranciškus Chominskis — sūnus Stanislovas Chominskis. Perleido žmonai, ši kitiems:
suvokietėjusio latvio Trosto seseriai (ūkininkavo Trostas). Boguslavo dvaro dvarininko
Bronislovo Chominskio našlė vėliau ištekėjo už Stočkų Trosto.
Lietuvos TSR valstybinės žemės ūkio komisijos protokolai. 1940 m. — [Vilnius], 1974. —
P. 64, 72, 73, 74. — Žinias aprašui pateikė kraštotyrininkas architektas Eugenijus Šlėnys 2004
metais. — Tekste:
Valstybinės žemės ūkio komisijos posėdžio, įvykusio 1940 m. rugpjūčio mėn. 14 d.
Protokolas Nr. 20
Posėdyje dalyvavo: pirmininkas agr. A. Žukauskas, vicepirmininkas inž. P. Sklėrius, nariai:
M. Meškauskienė, agr. Vasinauskas, inž. A. Guogis, J. Grigalavičius, ir D. Pundzius.
[...]
4. Svarstyta Mažeikių apskrities dvaruose normų palikimo klausimas
Eil.
Nr.
25
Buv. savininko
pavardė ir vardas
Valsčius
Žemės
plotas,
ha
Paliekama
norma, ha
Lintmanas Samuelis
ir Venckienė Kotryna
Viekšnių
152,6
—*
Dvaro
pavadinimas
Stočkų
* Vėliau ranka prirašyta: 30.
Lietuvos valstiečių judėjimas 1861—1914 metais. — Vilnius, 1975. — P. 142, 228. —
Tekste: 1874 02 03 Viekšnių valsčiaus Tichomirovo Stočkų dvaro rekrūtas Jonas Gulbinauskas
su kitais bernais pasipriešino gaudytojams.
Rozga Leopoldas. Pogrindžio vėliavos // Vienybė. — 1978. — Liep. 20, 22, 25, 27, 29;
Rugpj. 1, 3, 5. — Tekste: „Tiesos” straipsniai apie 1925, 1938 ir kitų metų įvykius krašte.
Gegužės 1-oji Viekšniuose 1925, 1927, 1938 metais. Kumečiai Stočkų dvare 1925 metais.
Urbienė Amelija. Kumetis dvare (Stočkų, Adomiškių, Pėžų): 1979 metų aprašas // Urbienė
Amelija. Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 7 // VVB, VM. — Tekste: Stočkų dvarą rendavojo
Edvardas Nicas, vokietis iš Rygos. Per Kalėdas E. Nicas pašaukė visus kumečių vaikus prie
eglelės ir čia juos apdovanojo. Davė ne tik medauninkų, bet kiekvienam įdėjo 5—10 kapeikų.
110
Malūkas Jonas. [Atsiminimai] / 1984 metais atsiminimus užrašė Palnosų kaimo bibliotekos
bibliotekininkas B. Kerys. — Visas tekstas:
Iki karo gyvenau su tėvais Stočkų kaime ir tarnaudavau apylinkėse už pusvaikį. Prasidėjus
karui, dirbau Medemrodėje. Viską mečiau ir skubiai sugrįžau pas tėvus į Stočkų kaimą. Čia ir
praleidau okupacijos metus.
1944 metais praėjo frontas ir 1945 metų vasario mėnesį buvau iškviestas į Mažeikių karinį
komisariatą. Iš Mažeikių kartu su kitais buvau išsiųstas į Vilnių, o iš ten į Kirovą.
Kirove tris mėnesius buvome apmokomi. Čia sužinojome apie karo pabaigą. Apmokymai
buvo nutraukti ir mus išsiuntė į darbo batalioną Možaiske. Čia 3 mėnesius kirtome miškus. Kartą
surinko visus, kurie truputį nusimanė statyboje, tame tarpe ir mane, ir išsiuntė į Maskvą. Čia
dirbau statybose, vėliau stalių dirbtuvėse apie 9 mėnesius. Iš čia buvau demobilizuotas. Grįžau
namo pas tėvus į Stočkų kaimą. Pradėjau dirbti traktorininku. Dirbau įvairiose vietose, kol,
giminaičių kviečiamas, apsigyvenau Palnosų kaime.
Rozga Leopoldas. Akmenės rajono istorijos apybraiža. — Akmenė, 1990. — 48 p. — P. 16,
18. — Tekste: Stočkų dvaro savininkas, caro generolas, kurio žemėje buvo Meškelių kapinaitės
(jose palaidotas sukilėlių vadas S. Pisanka), kartą girtas ėmęs į jas šaudyti, keikdamas S. Pisanką.
1868 m. rudenį šis dvarininkas užmuštas. [...]. 1874 02 03 rekrūtas Jonas Gulbinauskas su kitais
dvaro bernais jėga pasipriešino gaudytojams.
Gulago aukos: 1941 06 14—22 tremtinių sąrašas // Vienybė. — 1990. — Liep. 19, 21, 24,
26. — Tekste: Kai kurie žmonės, ištremti iš Stočkų:
Eil.
1
2
3
4
Pavardė, vardas, tėvo vardas
Venckus Fricas, Antano
Venckienė Kotryna, Krisjanio
Venckaitė Rasa
Venckus Jaunius
Amžius
42
32
6
4
Soc. padėtis
valstietis
valstietė
Lietuvos gyventojų genocidas: 1939—1941. — Vilnius, 1992. — 803 p. — Tekste: Kai
kurie represuoti Stočkų gyventojai:
Bertulis Adolfas, Antano. Suimtas 1941 m. 61 m. amžiaus.
Birzinis Žanas, Jakovo. Dvarininkas. Suimtas 1941 m. 60 m. amžiaus. Žuvo lageryje.
1941—1952 metų Lietuvos tremtiniai: Sąrašas. — Vilnius, 1993. — Kn. 1. — P. 38—55. —
Tekste: Kai kurie žmonės, 1941 metais ištremti iš Stočkų:
Eil.
1
2
3
Pavardė, vardas, tėvo vardas
Venckienė Katryna, Krišjano
Venckus Janis, Frico
Venckutė Raima, Frico
Gim. m.
1908
1938
1936
Ištrėmė
1941 06 14
1941 06 14
1941 06 14
Leido grįžti
1958 06 12
1958 06 12
1958 06 12
1941—1952 metų Lietuvos tremtiniai: Sąrašas. — Vilnius, 1993. — Kn. 1. — P. 38—55. —
Tekste: Kai kurie žmonės, po karo ištremti iš Stočkų:
Eil.
1
2
3
4
5
6
7
Pavardė, vardas, tėvo vardas
Lukšas Petras, Prano
Lukšienė Bronė, Jono
Lukšaitė Jadvyga, Petro
Meškienė Ona, Antano
Meškytė Jadzė, Leono
Meškys Antanas, Leono
Meškys Pranas, Kazio
Gim. m.
1889
1898
1931
1905
1929
1936
1948
Ištrėmė
1948 01 03
1948 01 03
1948 01 03
1951 09 20
1951 09 20
1951 09 20
1951 09 20
Leido grįžti
mirė
1958 07 01
1957 10 02
1957 11 10
1957 11 10
1957 11 10
1957 11 10
111
Viekšnių seniūnijos kaimai 1996 metais. — Viekšnių seniūnija. — 1996. — Rankraštis. —
Tekste: Stočkų kaime 7 ūkiai — 18 gyventojų.
Viekšnių seniūnijos kaimai 1998 metais. — Viekšnių seniūnija. — 1998. — Rankraštis. —
Tekste: Stočkų kaime 8 ūkiai — 17 gyventojų.
Riauka Adomas, Rozga Leopoldas. Stočkų vardas ąžuolų sakmėj: Mūsų kaimų biografijos //
Vienybė. — 1998. — Rugpj. 11: iliustr. — Visas tekstas:
Lygūs Stočkų kaimo laukai vasarą skęsta žalumoje, ir daug erdvės žvilgsniui, kuris atsiremia
tik į tolumoje dunksančius miškus. Tačiau tą žalią ramumą maloniai sudrumsčia galingos ir
vešlios senų ąžuolų kupetos, menančios po jais rymojusias sodybas, žmonių džiaugsmus ir
liūdesius. Seniai užarti takai ir keliukai, kuriais šio kaimo jaunimas skubėdavo į gegužines, o
vasarai baigiantis linguodavo aukšti javų vežimai.
Iš kur parėjo Stočkų vardas, dabar jau niekas nebepasakys, bet žinomas jis jau nuo XVIII
amžiaus, kuomet šiame krašte didelius žemės plotus iš Rusijos valdovų dovanų gavo 1788
metais Mstislavlio vaivada paskirtas Ksaveras Chominskis. Vieni šaltiniai teigia, kad tokia
dovana Chominskį už ištikimybę pamaloninusi carienė Jekaterina, pasak kitų, atvirkščiai, jis
buvęs savo krašto, suprantama, Lenkijos ir sulenkintos Lietuvos, patriotas, net kalėjime sėdėjęs.
Dar kiti teigia jį buvus mėgėją skaniai pavalgyti ir smagiai išgerti, tad lengvai gautus turtus
greitai iššvaisčiusį. Tiksliai žinoma, kad 1809 metais K. Chominskis mirė Vilniuje, o po poros
metų jo žemės buvo išdalintos kitiems didikams. Stočkai atitekę jo broliui Ignacui, kurio
palikuonys pasklido į kitus kraštus ir dvaro neišsaugojo. Šio krašto biografas Mykolas Biržiška
mini Ignaco Chominskio sūnų Stanislavą šio amžiaus pradžioje buvus muzikos mokytoju
Rygoje.
Kur kas daugiau žinių yra iš šio amžiaus pirmosios pusės. Devintą dešimtį metų einantis
Pranas Stonkus, nors ligos prirakintas prie lovos, bet išsaugojęs šviesią atmintį, visą amžių
sakosi pragyvenęs Meškelių kaime, nuo kurio už poros kilometrų buvo ir tebėra Stočkai. Gerai
pažinęs ten gyvenusius žmones.
Nepriklausomos Lietuvos Vyriausybei apkarpius dvarus, nemažai žemės Stočkuose, iki tol
priklausiusios dvaro savininkui latviui Žaniui Berziniui, buvę išdalinta iš nepriklausomybės kovų
grįžusiems savanoriams. Kai kurie naujieji savininkai buvo ne iš šių kraštų, tad gautus sklypus
pardavė, tad kaime namus statėsi ir juose kūrėsi jau kiti žmonės. 1923 metų gyventojų surašymo
metu Stočkuose dar tebuvo du ūkiai su 62 gyventojais, vadinasi, dauguma sodybų iškilo vėliau,
apie 1926 metus. Būdinga, kad kaime įsikūrė nemažai amatininkų ar šiaip nagingų meistrų.
Prireikus sutaisyti kuliamąją mašiną ar kitą sudėtingesnį mechanizmą, reikėjo kreiptis į pakelės
kalvę, kurioje šeimininkavo Artūras Šetleris. Medžio darbus gerai sugebėdavo atlikti Adomas
Garalis, staliaus amatą, regis, perėmęs iš savo tėvo. Pakaustyti arklius ar sutaisyti padargus
galėjo ir kitas šio kaimo kalvis Leonas Jurkaitis. Geras siuvėjas buvęs Augustinas Švažas.
Sodybos buvo išsidėsčiusios tarsi dviem gatvėmis — palei vieškelį ir palei Pievupio upelį.
Bene paskutinė Stočkų senbuvė Stasė Jagielienė, iki šiol tebegyvenanti perstatytuose savo
tėvų namuose, kaimo pakraštyje, vieną po kitos vardija buvusius kaimynus: Švažas, dveji
Šetleriai, dveji Petrikai, Gricius, Gaudiešius... Didelis kaimas, 1959 metais jame dar gyveno 143
žmonės.
Gal kad susiję su jaunų dienų prisiminimais, senbuvių pasakojimai apie Stočkų praeitį šviesūs
ir nostalgiški. Gyventi buvę jauku ir malonu. Per kaimą vingiuojantis kelias vedė į Pievėnų
bažnytkaimį, netoliese ošė didelis Tirkšlinės miškas, vasarą priaugindavęs daug grybų bei uogų
ir kaip mūras užstodavęs Stočkų sodybas nuo pietvakarių vėtrų. Pavasariui išaušus, tirštai
pražydėdavę sodai. Dirbama žemė buvusi apsausinta grioviais, kuriais vanduo nutekėdavo į
pakalnėje Venton sruvenantį Pievupį. Jame būdavę daug vėžių, o užliejamose lankose žmonės
prisišienaudavę daug šieno. Tas pats Pievupis sukęs ir turbinas dvaro vandens malūne, kuris karo
metais sudegęs. Tvenkinys, tik jau pokario metais atnaujintas, tebėra iki šiol, vienoje jo pusėje
seni kapeliai su nugriuvusiu vieninteliu kryžiumi, o kitoje pusėje — buvusio dvaro sodybos žalia
kupeta, tarp medžių iš tolo nebematyti dar išlikusių kelių pastatų. Pats Pievupis, melioratorių
112
ištiesintas ir pagilintas, nūnai virtęs grioviu, ne kiekvienas ir jo pavadinimą beatmena. Nebėra
vaizdingų jo vingių, sietuvų, nebėra nei žuvų, nei vėžių.
Didžiosios nelaimės į Stočkų kaimą atėjo su pirmąja sovietine okupacija. Jei tikėsime
okupantų sąrašais, liaudies priešu buvo apšauktas ir išvežtas 60 metų dvaro savininkas Žanis
Berzinis, žuvęs tolimame Rešiotų lageryje, Altajaus krašte. Į Komiją ištremtas 61 metų ūkininkas
Adolfas Bertulis, prieš tai palaikytas kalėjime Lietuvoje. Buvo represuotas 42 metų ūkininkas
Fricas Venckus. Nutremtas į Rešiotų lagerį Altajuje, jis ten žuvo 1943 metų rugsėjo 19 dieną. Jo
žmona Kotryna su 4 metų sūnumi ir 6 metų dukrele tremties vargus iki pat 1958 metų vargo
Kemerovo srityje. Nerimo kupini buvo ir pokario metai. 1948 metų pavasarį ištremta Petro
Lukšo šeima, penkiasdešimtmetis P. Lukšas taip pat žuvo tremtyje, Tomsko srityje. Nebuvo ramu
gyventi ir likusiems Stočkuose. Aplinkiniuose miškuose susibūrė Prano Petriko vadovaujamas
rezistentų būrys, nieko rimtesnio taip ir nespėjęs nuveikti, jis pateko į saugumo pinkles ir buvo
sunaikintas. Į saugumo nagus pateko ir Stočkų gyventojas Leonas Meškys su dukra Jadvyga,
apkaltinti kaip Petriko būrio rėmėjai. 1951 metų rugsėjo trėmimai neaplenkė šios šeimos: Ona
Meškienė su 3 vaikais atsidūrė Irkutsko srityje.
Stočkų kaimo ūkininkai vis dėlto buvo sėslūs žmonės, ir ne viena karta dar būtų amželį
nugyvenusi tarp Pievupio ir Padrobšio upeliukų nutįsusiame kaime, jeigu ne vienkiemių
naikinimo vajus. Kaimo žmonių išvarymas iš senų sodybų buvo gal ir humaniškesnis už
beširdišką tremtį į Sibirą, tačiau irgi labai skausmingas. Pasak stočkiškių, septintojo dešimtmečio
viduryje kai kur jau ardę vienkiemius, bet Stočkai buvo gausiai gyvenamas kaimas, tarybinio
ūkio skyriaus centras. Vis dėlto vieną sykį apreikšta, kad vienkiemiuose toliau gyventi nebebus
galima, reikėsią keltis į centrinę gyvenvietę, kas neklausys, tam sodybą visą apars, nepaliks nė
tako įeiti, nė dirvos lopelio gyvuliui pririšti. Netrukus ėmė lankytis sodybų įkainavimo
komisijos, gundydamos sodybų savininkus tūkstančiais rublių kompensacijų už sugriautus
namus, sunaikintus vaismedžius.
Apie šešiasdešimt aštuntuosius metus ėmė griūti sodybos Stočkuose, sutriko per dešimtmečius
susiklosčiusi kaimo buitis, papročiai. Kas beapsakys ano meto kaimiečių jausmus, paliekant tėvų
ir senelių statytus namus. Iš šešiolikos šeimų, nusigriovusių sodybas Stočkuose, tik trys panoro
persikelti į Kapėnų gyvenvietę — tai Stanislovo Bartkaus, Juliaus Petriko ir Adomo Garalio
šeimos. Kitos trylika šeimų — suskaičiavome: 52 žmonės — naujam gyvenimui kūrėsi jau toliau
nuo gimtinės — Viekšniuose, Mažeikiuose. Štai toji kaimo nykimo statistika: 1970 metais dar
buvo 78 gyventojai, 1981 metais kaime beliko 7 ūkiai su 17 gyventojų, dabar begyvena 6
šeimos, jose 16 asmenų. Pamažu buvo uždaryta netoliese, ties Stočkų ir Meškelių kaimų riba,
buvusi pradinė mokykla, buvo užverčiami seni šuliniai, užariami keliai ir keliukai.
Bet žmones iškeldinti socialistiniai žemvaldžiai dar pajėgė, o su ąžuolais kovoti neįstengė.
Melioratoriams buvo didžiausia bausmė su ąžuolais kovoti, mat už medžio likvidavimą
mokėdavo tik 3 rublius, o darbo keliems traktoriams pusei dienos pakakdavo, kol galiūno šaknis
paknisdavo. Ne mažiau vargo būdavo nuversto ąžuolo atsikratyti: žmonės kurui nenori,
miškininkai pamiškėse numesti neleidžia, žemėmis užversti nevalia, nes nesupūs dešimtmečiais.
Tad ir liko dar palyginti nemažai šių nuo senų senovės lietuvių branginamų medžių, kurie
išdidžiais ir galingais vainikais dabar vieniši grumiasi su erdvėje valią turinčiais vėjais ir saugo
buvusio Stočkų kaimo godas.
Muturas Algimantas, Rozga Leopoldas. Tarpukario metų pramonė // Vienybė. — 1999. —
Birž. 5. — Tekste: „Stočkuose veikė Zamelio Litmano vandens malūnas.”
Riauka Adomas. Gimęs amžių takoskyroje: Laikas ir likimai // Vienybė. — 1999. — Spal.
26: ir nuotraukos. — Tekste: „1919 metais išdalijus Stočkų dvarą, Jonas išėjęs už berną pas
Benediktą Mikuckį į Boguslavo kaimą.”
Viekšnių seniūnijos kaimai 2000 metų sausio mėnesio 1 dieną / Raštvedė V. Špokauskienė
// Viekšnių seniūnija. — 2000. — Rankraštis. — Tekste: Stočkų kaime 9 ūkiai — 18 gyventojų.
113
Riauka Adomas. Šimtametis: „Ilgaamžiškumo paslaptį mielai atskleisčiau...” // Santarvė. —
2000. — Gruod. 2. — Tekste: Lapkričio 26 dieną Viekšnių gyventojui Jonui Plekaičiui sukako
100 metų. — Visas tekstas:
Lapkričio 26-oji neeilinė diena buvo ne tik pačiam jubiliatui Viekšnių miestelio gyventojui
Jonui Plekaičiui, švenčiančiam savo 100 metų sukaktį, bet ir gausiai jo giminei. Jubiliatą
sveikino dvi dukros, trys sūnūs, trylika anūkų ir proanūkių, viekšniškiai politkalinių ir tremtinių
atstovai, kaimynai, pažįstami. Prie vaišių stalo visi linkėjo jubiliatui sveikatos, dalijosi
džiaugsmais ir rūpesčiais, pasakojo įspūdžius, prisiminimus.
GAMTA PADĖJO IŠSAUGOTI SVEIKATĄ IR STIPRYBĘ
— Sulaukus šimto metų, dabar kiekviena diena man bus dar brangesnė, negu iki šiol, nes
gyvenimo limitas jau išnaudotas su kaupu, — juokavo jubiliatas.
Su Jonu Plekaičiu malonu bendrauti. Nepaisant gilios senatvės, sveikai atrodo, viską puikiai
prisimena, yra šnekus, mielai randa kalbą ir su jaunu, ir su pagyvenusiu. Ilgo gyvenimo paslaptį
sakosi mielai atskleistų, jeigu tokią žinotų. Tikriausiai turįs Dievo palaimą...
1900 m. lapkričio 26-ąją atėjęs į šį pasaulį, nuo mažų dienų buvęs pratinamas prie darbo ir
niekuomet gyvenime netinginiavęs. Dar vaikelis Stočkų dvare jau piemenavo, vėliau ten pat
bernavo. Aręs, akėjęs, bėręs grūdą į gimtąją žemelę, daug vagų išvertęs dvaro laukuose. Nebuvę
laiko šlaistytis pakampiais, girtauti.
1919-aisiais išparceliavus dvarą, Jonas išėjo bernauti pas Benediktą Mikuckį Boguslavo
kaime. Po sunkių dienos darbų krisdavęs ilsėtis, o rytmetį keldavęs su ankstyvaisiais vieversiais.
Užkabinęs pusmarškonės košės, vėl kibdavo į darbą. Dabar dar tie vaizdai atgyja: ankstyvas
rytas, žemėn krenta rūkas, pamažėle teka saulė, pievoje žolę peša karvės. Graži gamta, grynas
oras, gera nuotaika padėję išsaugoti sveikatą ir stiprybę.
Jaunystėje kartais ir dūmelį užtraukdavęs, ir taurelę išlenkdavęs, bet, anot Jono, su saiku, tad
ir sveikatai žalos nepatyręs. Žemės darbams tiesiog dūšią atiduodavęs. Taip buvę įprasta ir taip
buvę gerai. Kaimuose buvo pilna jaunimo. Savaip gražios, įdomios buvusios sodybos. Visi
sutartinai dirbę, smagiai ir gražiai linksminęsi ir nesiskųsdavę blogu gyvenimu. Pasak senolio,
dabar, deja, apstu nenorinčių sunkiai dirbti, tik dejuojančių, kad blogai. Niekaip nesuprantąs
vieno: dar taip neseniai rankas iškėlę džiaugėmės laisva Lietuvėle. Dabar, laisvę jau gavus,
keikiame tos „laisvės pravadninką” V. Landsbergį. Vieni streikuoja, kiti piketuoja, treti kelius
blokuoja. Kodėl tokia darbšti mūsų tauta savarankiškai nesugeba gerai tvarkytis? Po šia saule
gyvendami supraskime, kad darbas ir tik darbas yra kiekvieno iš mūsų gerovės šaltinis, nors ir
kokia santvarka būtų, mintija senolis.
Lietuvos kariuomenėje netekę tarnauti, buvęs vienintelis motinos sūnus, todėl neėmė. Vedė
Jonas Plekaitis jau 37-erių sulaukęs. Nors ir vėlokai, pasak jo, dar viską suspėjo. Į žmonas
paėmęs 12 metų už save jaunesne to paties Stočkų dvaro darbininkę Teodorą Beržanskytę.
Sulaukusi 87 m., pernai pati pasimirė. „Nugyvenome ilgą ir gražų gyvenimą. Nors iš savo darbų
turtų nesusikrovėme, bet buvome laimingi, nes vienas kitą gerbėme ir mylėjome, dorais ir
darbščiais žmonėmis užauginome savo atžalas Danutę, Zitą, Joną, Petrą ir Antaną”, — sako
šimtametis.
ŠIRDYJE TEBENEŠIOJA NUOSKAUDĄ
Nors senolis Jonas nelinkęs minėti slogios praeities, tačiau vieną savo gyvenimo istoriją galįs
pavadinti skausmingiausia, liūdniausia. Iki šiol tebenešiojąs širdyje nuoskaudą, kad sovietmečiu
nekaltai buvęs nuteistas kalėti.
Pokario metais Tučių apylinkėje nedidelio kolchozo „Artojėlis” pirmininku išrinko Joną
Plekaitį, tuomet gyvenusį Viktoro Mandrijausko dvaro pastate, kur susikerta Telšių, Mažeikių ir
Akmenės rajonų ribos. Šiose miškingose vietose laikėsi partizanai, o dienomis būriais siautė
stribai. Kartą sutemus į Plekaičio langą pabarbeno... Tai buvo keturi partizanai, dabar prisimenąs
tik Joną Šiušą iš Žalionės kaimo. Miškiniai paprašė avinuko maistui. Papjovęs, nulupęs ir
atidavęs. Siūlomų pinigų nenorėjęs paimti, bet vyrai pasakė: „Imk, pravers” ir išėjo savais
keliais. Pikta akis nužiūrėjo, ir Viekšnių saugumiečiams buvo pranešta, kad J. Plekaitis turįs
reikalų su banditais.
114
Kažkodėl kolūkyje pirmininko nepanoro areštuoti, tad suėmė Mažeikiuose, kai su arkliuku
nudardėjo pinigų į banką. Penktojo kūdikio besilaukianti žmona akis pražiūrėjo, o vyras vis
negrįžta. Prisikankinusi, kad grįžtantis su pinigais bus nužudytas išvažiavo ieškoti. Mieste rado
išbadėjusį palaidą arklį ir sužinojo apie vyro areštą.
Saugumiečiai Joną tardė, visaip koneveikė, banditų ryšininku vadino. „Ko prašė — daviau,
nieko nepranešinėjau, nebuvau joks ryšininkas”, — teisinosi J. Plekaitis. Tik niekas jo
nesiklausė. 1950-aisiais Šiauliuose nuteisė 25-eriems metams kalėjimo ir 5-eriems tremties.
Atsidūrė prie Uralo kalnų, Sverdlovsko srityje. Milžiniškame barake dviaukščiai gultai, aplink
budi sargyba. Nuo ryto iki vakaro nepakeliamai sunkūs miško ruošos darbai, kiti katorgos
sunkumai. J. Plekaitis buvo užgrūdintas žemės darbų, tad ir lageryje už darbštumą ir
sąžiningumą prižiūrėtojai jį gerbę. Deja, daug popieriaus tekę prirašyti, kol įrodė, kad čia
papuolė visai nekaltas, prašė malonės iš okupantų valdžios. Bet ir po Stalino mirties lagerio
vartai dar negreit atsivėrė. Tik 1955 m. rugsėjo 7 dieną prižiūrėtojas paliepė mesti darbą: „Gali
važiuoti namo!”
Grįžo į tą patį nuošalų gimtąjį Tučių kraštą. „Artojėlis”, kuriame pats pirmininkavo, jau buvo
sujungtas su kitu tokiu pat kolūkiu elgeta „Tarybiniu artoju”. Jame iki pat pensijos dirbo
kerdžiumi.
Dabar buvęs politinis kalinys, dvaro laukų artojas Jonas Plekaitis prisiglaudė pas dukrą
Danutę Juodeikienę. Nėra jai našta, šį tą dar pameistrauja, aplanko žmonos kapą, nueina į
bažnyčią, pavaikšto po miestelį.
Toks šiandien Rusijos lagerių nepalaužtas, gyvenimo ir žemės darbų užgrūdintas Jonas
Plekaitis, žengiantis į antrojo šimtmečio savo gyvenimo metus. Tegul Dievas nepagaili jam
ištvermės ir sveikatos.
Suklupusio kaimo likimai ties referendumo kryžkele / Puslapį parengė Regina Ališauskaitė
// Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). — 2003. — Bal. 30. — Nr. 18 (29). —
Tekste:
Simbolinis žingsnis
„Trečiadienio valandos” kelionė Viekšnių seniūnija šalia geografinės Mažeikių ribos baigiasi
Stočkų kaime. Mūsų žemėlapyje pasistūmėjome dar vienu centimetru į priekį. Daug tai ar mažai
— sunku vertinti. Net vienas negalinčio vaikščioti žmogaus žingsnis prilygsta skrydžiui. Kitam,
įpratusiam kasdien važinėti, tas simbolinis žingsnis nereiškia nieko. Tokie paskiri vertinimai, ir
kiekviename iš jų slypi racionalus grūdas.
Vertinimus ir požiūrį paskatino prisiminti praėjusių dienų kelionė Degimais. Ideologijų kovos
atspindžiai, aprašyti BŽ, sulaukė skaitytojų atsiliepimų. Matyt, paliesta jautri vieta, nes žmonės į
redakciją vis paskambina ir išsako savo nuomonę. Valdžios neprižiūrimas paminklas 1943 m.
vokiečių sušaudytiems gretimų kaimų gyventojams — partizanams tapo diskusijų ir požiūrių
kryžiavimosi objektu. Laikraščio skaitytojai neskirsto partizanų pagal spalvas: ruda — raudona
— balta — ar dar kokius nors ypatingesnius požymius. Jie mąsto plačiau.
Ko verta žmogaus vieta po saule? Ypač įsimintinas pokalbis su 65-erių metų mažeikiškiu
Alfonsu Degučiu. Jis domisi istorija, daug bendrauja, tad gali nemažai papasakoti apie karą ir
pokario laikus tose Viekšnių apylinkėse. Apie vienokius ir kitokius partizanus. Apie Jokūbėlį, 18metį kovotoją, žuvusį kažkur Birbeliškės miškuose. Apie kitą panašaus amžiaus jauną vyrą,
vokiečių šaudytą ir nenušautą Degimų partizaną, pabėgusį nuo kapo duobės. Jis liko gyvas ir
išgyveno iki šių dienų. Eiguliai Patlabos žino neženklintus partizanų kapus. Kapais nusėti ne
vien Purių ar Moniškės miškai...
Ruletė
Įsitikinimai, kaip parodė laikas, keičiasi priklausomai nuo sąlygų, kuriose gyvena konkretus
žmogus. Kalbama apie kitką — ko verta žmogaus gyvybė ir jo atminimas laikų kaitoje. Kokia
paprasto žmogaus, artojo nuo žagrės, vieta ideologijų samplaikos metais. Išvis ar verta aukoti
savo gyvybę vardan kažkieno interesų?
Vienas skaitytojas pasakojo, jog dalis aplinkinių kaimų vyrų karą ir pokarį išgyveno,
besislapstydami miškuose. Taip jie išsaugojo savo gyvybę, sveikatą, kuri vėliau pravertė sunkiu
laiku auginant savo vaikus. Jie labiausiai išlošė šioje ruletėje. Mat šių laikų generolai patys į
115
mūšį priekinėse linijose neina. Jie siunčia eilinius, už kurių nugarų — dar ir snaiperiai. Pabandyk
atsigręžti ar bėgti — iškart pakirs savųjų paleista kulka. Kareivis turi tik vieną kryptį —
„pirmyn”.
Istoriniais laikais buvo kitaip — karvedžiai priekyje kitų ėjo į mūšį. Štai kad ir 1863-ųjų
sukilimas. Bajorai, kunigai, daktarai vedė valstiečius ir ėjo pirma kitų, palikę savo privilegijuotas
vietas, turtą, namus. Tose Viekšnių seniūnijos apylinkėse, kurios susisiekia su Akmenės ir Telšių
rajonais, ypač daug miškų. Juose, rodos, dar tebeskamba mūšių aidai. Į Tryškių ar Viekšnių
sukilėlių šimtais skaičiuojamus būrius rinkosi aplinkinių vietovių vyrai.
Jie žinojo, kad vadai jų neišduos ir atminimo niekas nepaniekins.
Pasitikėjimas
O dabar — nebėra pasitikėjimo valdžia. Vilniaus ponai vis garsiau kalba apie kaimą ir
artėjantį referendumą dėl narystės Europos Sąjungoje.
Bijoma, jog kaimas keršys — balsuos „prieš”. Iš kur toks nepasitikėjimas Lietuvos kaimu ir jo
žmonėmis? Juk visa, kas geriausio ir gražiausio sukurta krašte, atėjo iš Tėvynės kaimo.
Gražūs pakelių vaizdai, bet užvis gražesni sutikti žmonės. Suvargę, spaudžiantys litą prie lito
dar juodesnei nei ši diena, tačiau besitikintys gražesnio rytojaus. Nebūtinai jis stos po šitos
nakties. Tai bus tiesiog kitas rytojus, kuris patekės gal tik vaikams ar anūkams. Viltis yra pats
švenčiausias žmogaus jausmas. Reikėtų Vilniaus strategams paklausyti, kaip šneka nuskurdinto
kaimo žmonės. Jie dar prisimena, kaip Europą valdė Lietuvos išugdyti didikai. Jų išminčiai,
talentui ir protui lenkėsi vengrai, vokiečiai, bulgarai, jau neminint rusų ar lenkų. Lietuviai
niekada nebuvo palikę savo žemės — tik išduoti ar parduoti. Juk buvo laikas, kai šunį mainė į
kelis baudžiauninkus žemaičius... Tad tautoje ir sklando abipusis nepasitikėjimas. Kas garantuos,
jog ir šį kartą, stojant į Europos Sąjungą, paprasti žmonės nebus išduoti...
Reforma
Žemės reforma nubloškė kaimą atgal puse amžiaus. Skurdas ir nepritekliai vietomis primena
alkaną pokarį. Kaimas vėl kryžkelėje. Tik ne sustojęs, kaip po ankstesniųjų žemės reformų, o
suklupęs. Nusivylęs valdžia ir žadėtąja rinkos laisve, nuolankiai užsikrovęs ant savo pečių
valstybės kūrimo pereinamojo laiko sunkumus.
Gal todėl Vilniaus ponai ir nepasitiki juo, nes žino, jog apgavo valstietį. Užvertė sunkumų
naštą ant jo ir jo brolio darbininko pečių, o patys ilsisi Meksikos ar Kanarų kurortuose. Valdžia
svajoja apie Europos milijonus, kaip greičiau juos susikimšti į savo kišenes. Tik ne apie tai, kaip
pakelti kraštą ir atsiskaityti su eiliniais, kurie vergišku darbu po karo buvo sukūrę klestinčią
valstybę... Mat per 12 metų buvo daug galimybių atkurti rublinius indėlius, grąžinti išvogtų
bankų santaupas, žemę ir kitą nusavintą turtą, išmintingais sprendimais pakelti krašto
ekonomiką. Dabar yra 2 Lietuvos: sostinė su Kaunu ir Klaipėda bei visa likusioji.
„Trečiadienio valanda” tęsia savo kelionę žmonių likimais...
3 tipiškos sodybos šiandienos veidrodis. Informacija apie aplankytas vietoves / Puslapį
parengė Regina Ališauskaitė // Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). — 2003. — Bal.
30. — Nr. 18 (29). — Tekste:
Paskutinis kaimas Viekšnių seniūnijoje — Stočkai. Tai nedidelė, vos 6 ūkinių kiemų,
gyvenvietė. Lankėmės daugiau kaip prieš 80 metų Lietuvos savanorio kurtame ūkyje. Šiandien
jame šeimininkauja dvi kartos. Naujoji karta, perimdama senosios patyrimą, stipriai kabinasi į
žemės verslą, įveikdama sunkumus. Tai — tradicinio ūkininkavimo Lietuvos kaime pavyzdys.
Stočkai prasideda tuoj už Boguslavos kaimo, kuriame aplankėme Paplauskų sodybą. Šie
ūkininkai verčiasi dirbdami 3 ha žemės. Jų gyvensena atspindi tipišką trihektarininkų padėtį po
žemės reformos nepriklausomybę atgavusioje valstybėje.
Stočkų kaimas siejasi su Meškeliais. Pirmosios sodybos — kitapus Stočkų kelio. Meškelių
kaimo pirmojoje sodyboje gyvena Vilma Margienė. Ji kartu su sūnumi yra subrandinusi kitokį
požiūrį į ūkininkavimą. Verčiasi augindami uogas ir patys parduodami jas. Uogininkystė ir
sodininkystė — tipiškos žemės, kaip naujo, kraštui netradicinio, verslo šakos.
116
Dar visai neseniai šiose vietose gyvavo Tučių tarybinis ūkis, po to — Kapėnų žemės ūkio
bendrovė. Ilgą laiką ūkio ir bendrovės vadovu dirbo dabartinis Viekšnių seniūnas Antanas
Kuodys. Vietiniai žmonės mini jį kaip supratingą ir darbštų vadovą. Kiti tebevadina —
„direktoriumi”.
Arčiausiai šitų nykstančių kaimų yra Viekšnių ir Tryškių miesteliai. Apie Viekšnius jau
rašėme, o Tryškiai pagal krašto administracinį teritorinį suskirstymą priklauso Telšių rajonui.
Tryškiai pavadinimą gavo nuo trumpo, vos 6 km, Tryškio upelio. Miestelis jau žinomas nuo 16
amžiaus. Tai buvę istoriniai kultūros ir naujų gyvenimo madų skleidimo centrai aplinkinėse
vietovėse.
Laikai kartojasi ir situacijos grįžta. Tarybiniais metais klestėję ūkiai suiro, tad nyksta ir jų
metu sukurtos gyvenvietės. Kiek ilgai truks šis vadinamų brigadinių gyvenviečių nykimo metas,
sunku pasakyti. Dar sunkiau žmonėms, kurie patys neranda sprendimų, patarti, kaip išgyventi šį
laikotarpį.
Lietuvos savanorio ūkis prikeltas antram gyvenimui: [Stočkų kaime] / Puslapį parengė
Regina Ališauskaitė // Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). — 2003. — Bal. 30. —
Nr. 18 (29). — Tekste:
Stanislavos ir Bronislovo Jagėlų ūkis Stočkų kaime — stipriausias. Taip šeimos veiklos
rezultatus vertino kaimynai. Jagėlos gyvena Stasės tėviškėje. Šiai sodybai — 75-eri metai. Prie
sodybos — susigrąžinta žemė, 12 hektarų.
Ją, kuriantis Lietuvos nepriklausomai valstybei, gavo iš Stočkų dvaro Stasės tėvas Juozas
Dabrys. Jis buvo Lietuvos savanoris. Tėvas — nagingas žmogus. Jis drožė, obliavo, kalė medį,
gamino įvairius dirbinius žmonėms ir dvarui. Mirė nuo širdies ligos, sulaukęs 55-erių metų.
Tuomet jo dukrelei Stasei ėjo penktieji... Motina garsėjo kaip siuvėja. Užauginta darbščių
žmonių, iš jų paveldėjo potraukį dirbti ir perteikė šią svarbią būdo savybę savo vaikams.
Vertė
Stasė dirbo Stočkų fermos vedėja, prižiūrėjo veislines telyčias, melžė karves. Turėjo
aukščiausią kategoriją — 1 klasės melžimo meistrės vardą. Už šį vardą buvo mokamas 20 proc.
didesnis atlyginimas. Aktyviai reiškėsi gamyboje.
Moteris ne kartą apdovanota įvairiais ženklais, atminimo medaliais, jau nekalbant apie garbės
ar padėkos raštus. „Gal būčiau ir Lenino ordiną gavusi už pasiekimus darbe, bet nebuvau
komunistė, todėl apdovanojo kitą melžėją”, — prisiminė Stanislava Jagėlienė. Ji pati į politiką
nesivėlė, bet ir į partiją nesiprašė — dirbo, stengėsi, pelnė pripažinimą.
Tarybiniais laikais darbštūs žmonės ūkiuose buvo itin gerbiami. Jie augino duoną, gamino
pieną ir mėsą, maitino kraštą. Tokia pagarbi nuomonė apie žemdirbį skiepyta jau mokykliniame
suole. Žmonės orientuoti į darbą ir jo rezultatų reikšmę visuomenei. O dabar paimta viena
kryptis — pinigai.
Ūkis
„Mes kūrėme pagal Valstiečių ūkio įstatymą, — pasakojo S. Jagėlienė, — tada nusipirkome
traktorių, mašiną. Galėjome nusipirkti ir kitokių reikalingų daiktų, nes vėliau vis tiek rublinės
santaupos pražuvo. Nenujautėme, jog taip atsitiks. O prie dabartinių kainų įsikurti neįmanoma.
Niekaip. Kuras labai brangus, išvis nebeapsimoka dirbti žemę”. Susigrąžinus tėvų žemę, dar
spėta pastatyti tvartą. Jame sūnus laiko iki 30 melžiamų karvių.
Pienas dar pigs. „Mažeikių pieninė” jau pranešė, kad nuo gegužės mokės tik po 30 centų.
Stočkų kaime vos kelios trobos, nėra ir pieno surinkimo punkto. Sūnus Petras, ūkininkaujantis
kartu su tėvais, bet gyvenantis Kapėnuose, kasryt pieną išveža į Kapėnus. Petras — ūkininkas,
dirba ir nuosavos žemės. Turi ir kooperatinės gamybos patirties, anais laikais dirbo ūkio
inžinieriumi mechaniku.
Jagėlos užaugino 3 sūnus. „Siekiau, jog visi vaikai baigtų mokslus, taip ir pavyko, —
džiaugiasi motina, — Juozas gyvena Mažeikiuose, iki bankroto dirbo elektrotechnikos
gamykloje. Dabar — langus gaminančioje firmoje. Romualdas įsikūrė Naujojoje Akmenėje,
dirba cemento gamykloje. O Petras — ūkininkas”. „Ūkininkauti sunku, — neslepia pašnekovė,
117
— tačiau išlošė tie, kurie pradėjo pirmieji”. Jie buvo pirmieji Stočkų kaimo ūkininkai, gavę
žemės pagal tarybinį Valstiečių ūkio įstatymą.
Trečiadienio valandos kelionės: Leidinys apie mažus, nykstančius ir jau išnykusius
Mažeikių rajono kaimus / Sudarytoja Rūta Končiutė, redaktorė-korektorė Vilma Klimavičiūtė,
istorinę dalį recenzavo Algirdas Vilkas, maketuotoja Jurgita Vanagienė. Fotonuotraukos Algirdo
Vilko ir iš laikraščio „Būdas žemaičių” redakcijos archyvo. Žemėlapius parengė Šiaurės vakarų
Lietuvos vietos veiklos grupė. — Leidžia: Mažeikiai: Mažeikių muziejus, Sedos labdaros fondas,
laikraštis „Būdas žemaičių”: Leidykla „Ciklonas” (Vilnius, Žirmūnų g. 68), 2006. — 176 psl. —
Tiražas 300. — Tekste:
Laikraščio „Būdas žemaičių” priedo „Trečiadienio valanda” projektas susideda iš dviejų dalių
ir turi du idėjų autorius. Laikraščio bičiulis Konstantinas Bužokas dar 2002-aisiais mums pasiūlė
keliauti rajono paribiu ir aplankyti nuošalius kaimus. Rajono perimetrą įveikėme lygiai per 2003
metus. Atsimenu, jog laikraščio korespondentėms ta projekto atkarpa labai patiko. Skubėdami
įvykdyti užduotį, per dieną aplankydavome du ar tris kaimus. Pagal žmonių reakciją
nusprendėme, kad keliones reikia tęsti — kodėl nepagerbti kaimų, nutolusių nuo paribio? Juk tik
seniūnijų centruose dažniau apsilanko žiniasklaida, o puikių, darbščių žmonių galima rasti
kiekviename kaimelyje.
Nuo pat projekto pradžios gražiai bendradarbiavome su Mažeikių Jaunųjų gamtininkų stotimi
— pasinaudodavome jų surinkta istorine medžiaga, patarimais. Direktorius Algirdas Vilkas
pasiūlė laikraščiui praplėsti projektą ir įsipareigoti aplankyti visus rajono kaimus. Tada tai atrodė
grandiozinis sumanymas, bet laikas padėjo mums jį įvykdyti.
Nekuklu patiems girtis, gerai vertinant savo darbą, bet, A. Vilko žodžiais tariant, aplankėme
vietoves, kurios šiandien — jau gili istorija.
Tris kartus apsisuko metų ratas, kol mes su „Trečiadienio valanda” keliavome po rajono
kaimus. Kiek jų yra? Mūsų skaičiavimu, pagal dabartinį administracinį paskirstymą — 195.
Gaila, bet kai kurie jau dabar yra tik vietovės pavadinimas — negailestingo Laiko darbas. Per
pusantro šimto kartų beldėmės į kaimo gyventojų duris. Norėdami sužinoti, kaip gyvenate,
brangieji, mes iš anksto apie vizitą neinformuodavome. Sutikite, kad žinodamas ir laukdamas
korespondentų, kiekvienas pasistengs pasirodyti kuo gražiausioje šviesoje, o dabar
užklupdavome netikėtai ir rasdavome visada Jus nuostabius. Jau atleiskite mums už tokį
pagudravimą. Nesvarbu, kad darbinis rūbas suteptas, kad plaukai nepašukuoti, bet nuoširdžiai
sakau: kokie Jūs gražūs, mano kraštiečiai! Taip kuklindavotės, kai prašydavome nusifotografuoti,
atsikalbinėdavote neva esą nefotogeniški, bet dabar pažiūrėjus matyti, kad išraiškingi Jūsų veidai
papuoštų ne vieno menininko galerijas.
Oi, daug įvykių per tuos trejus metus buvo Lietuvoje. Apie viską su Jumis kalbėjomės —
kaimo žmogus turi savo kietą nuomonę. Tiesiai šviesiai sakau, kad pasiilgsiu pragmatiškų kaimo
filosofų pamąstymų, tos gilios išminties, širdies gerumo. Kaip aukštai pakėlę galvas Jūs einate
per gyvenimą, slėpdami nuo visų sunkaus darbo išsukinėtus rankų sąnarius, tiesindami geliančią
nugarą. Man pačiai visada atmintyje išliks palaimintas tas laikas, kai teko bendrauti su Jumis.
Kiekvienas susitikimas įsirėžė atmintin neišdildomai. Ypatingą įspūdį paliko kaimų
mohikanai, kurie vieni savo širdyje saugo buvusio kaimo atvaizdą. Aplink, iki miškingo
horizonto, plyti laukai. Tai man taip atrodo, o paskutinė kaimo gyventoja atviromis akimis mato
tai, kas čia buvo pokario metais. Ji beria kaimynų pavardes, rodo laukų riboženklius, pasakoja,
pasakoja... Ir taip labai gaila, kad nespėju užrašinėti, nes vargu ar berastum antrą žmogų, kurio
atmintyje dar tebegyvena numiręs kaimas...
Pagarbiai, Marija EIDIMTIENĖ.
7. STOČKAI, BOGUSLAVA, MEŠKELIAI
Stočkai — nedidelė, vos 6 ūkių gyvenvietė. Lankėmės daugiau kaip prieš 80 metų Lietuvos
savanorio kurtame ūkyje. Šiandien jame šeimininkauja dvi kartos. Naujoji karta, perimdama
senosios patyrimą, stipriai kabinasi į žemės verslą, įveikdama sunkumus. Tai tradicinio
ūkininkavimo Lietuvos kaime pavyzdys.
118
Stočkai prasideda tuoj už Boguslavos kaimo, kuriame aplankėme Paplauskų, sodybą. Šie
ūkininkai verčiasi dirbdami 3 ha žemės. Jų gyvensena atspindi tipišką trihektarininkų padėtį po
žemės reformos nepriklausomybę atgavusioje valstybėje.
Stočkų kaimas ribojasi su Meškeliais. Pirmosios sodybos — kitapus Stočkų kelio. Meškelių
kaimo pirmojoje sodyboje gyvena Vilma Margienė. Ji kartu su sūnumis subrandino kitokį požiūrį
į ūkininkavimą. Verčiasi augindami uogas ir patys parduodami jas. Uogininkystė ir sodininkystė
— tipiškos žemės — kaip naujo, kraštui netradicinio — verslo šakos.
Dar visai neseniai šiose vietose gyvavo Tučių tarybinis ūkis, po to — Kapėnų žemės ūkio
bendrovė. Ilgą laiką ūkio ir bendrovės vadovu dirbo dabartinis Viekšnių seniūnas Antanas
Kuodys. Vietiniai žmonės mini jį kaip supratingą ir darbštų vadovą. Kiti tebevadina direktoriumi.
Arčiausiai šitų nykstančių kaimų yra Viekšnių ir Tryškių miesteliai.
Tryškiai pagal krašto administracinį teritorinį suskirstymą priklauso Telšių rajonui.
Pavadinimą gavo nuo trumpo, vos 6 kilometrų, Tryškio upelio. Miestelis jau žinomas nuo XVI
amžiaus. Tai buvęs istorinis kultūros ir naujų gyvenimo madų skleidimo centras aplinkinėse
vietovėse.
Tarybiniais metais klestėję ūkiai suiro, tad nyksta ir jų metu sukurtos gyvenvietės. Kiek ilgai
truks šis vadinamų brigadinių gyvenviečių nykimo metas, sunku pasakyti. Dar sunkiau
žmonėms, kurie patys neranda sprendimų, patarti, kaip išgyventi šį laikotarpį.
LIETUVOS SAVANORIO ŪKIS PRIKELTAS ANTRAM GYVENIMUI
Stanislavos ir Bronislovo Jagėlų ūkis Stočkų kaime — stipriausias. Taip šeimos veiklos
rezultatus vertino kaimynai. Jagėlos gyvena Stasės tėviškėje. Šiai sodybai — 75-eri metai. Prie
sodybos — susigrąžinta žemė, 12 hektarų. Ją, kuriantis Lietuvos nepriklausomai valstybei, gavo
iš Stočkų dvaro Stasės tėvas Juozas Dabrys. Jis buvo Lietuvos savanoris. Nagingas žmogus:
drožė, obliavo, kalė medį, gamino įvairius dirbinius žmonėms ir dvarui. Mirė nuo širdies ligos,
sulaukęs 55-erių metų. Tuomet jo dukrelei Stasei ėjo penktieji...
Motina garsėjo kaip siuvėja. Užauginta darbščių žmonių, iš jų paveldėjo potraukį dirbti ir
perteikė šią svarbią savybę vaikams.
Stasė dirbo Stočkų fermos vedėja, prižiūrėjo veislines telyčias, melžė karves. Turėjo
aukščiausią kategoriją — 1 klasės melžimo meistrės vardą. Už šį vardą buvo mokamas 20 proc.
didesnis atlyginimas. Moteris aktyviai reiškėsi gamyboje. Ne kartą apdovanota įvairiais ženklais,
atminimo medaliais, jau nekalbant apie garbės ar padėkos raštus. „Gal būčiau ir Lenino ordiną
gavusi už pasiekimus darbe, bet nebuvau komunistė, todėl apdovanojo kitą melžėją”, —
prisiminė Stanislava Jagėlienė. Ji pati į politiką nesivėlė ir į partiją nesiprašė — dirbo, stengėsi,
pelnė pripažinimą.
Tarybiniais laikais darbštūs žmonės ūkiuose buvo itin gerbiami. Jie augino duoną, gamino
pieną ir mėsą, maitino kraštą. Tokia pagarbi nuomonė apie žemdirbį skiepyta jau mokykliniame
suole. Žmonės buvo orientuojami į darbą ir jo rezultatų reikšmę visuomenei. O dabar paimta
viena kryptis — pinigai. „Mes kūrėmės pagal Valstiečių ūkio įstatymą, — pasakojo S. Jagėlienė.
— Tada nusipirkome traktorių, mašiną. Galėjome nusipirkti ir kitokių reikalingų daiktų, nes
vėliau vis tiek rublinės santaupos pražuvo. Nenujautėme, jog taip atsitiks. O prie dabartinių
kainų įsikurti neįmanoma. Niekaip. Kuras labai brangus, išvis nebeapsimoka dirbti žemę”.
Susigrąžinus tėvų žemę dar spėta pastatyti tvartą. Jame sūnus laiko iki 30 melžiamų karvių.
Pienas dar pigs. „Mažeikių pieninė” jau pranešė, kad nuo gegužės mokės tik po 30 centų. Stočkų
kaime — vos kelios trobos, nėra ir pieno surinkimo punkto. Jagėlų sūnus Petras, ūkininkaujantis
kartu su tėvais, bet gyvenantis Kapėnuose, kasryt pieną išveža į Kapėnus. Petras dirba ir nuosavą
žemę. Turi kooperatinės gamybos patirties, anais laikais dirbo ūkio inžinieriumi mechaniku.
Jagėlos užaugino 3 sūnus. „Siekiau, kad visi vaikai baigtų mokslus, taip ir pavyko, —
džiaugėsi motina. — Juozas gyvena Mažeikiuose, iki bankroto dirbo elektrotechnikos
gamykloje. Dabar — langus gaminančioje firmoje. Romualdas įsikūrė Naujojoje Akmenėje,
dirba cemento gamykloje. O Petras — ūkininkas”. „Ūkininkauti sunku, — neslėpė pašnekovė.
— Tačiau išlošė tie, kurie pradėjo pirmieji”. Jie buvo pirmieji Stočkų kaimo ūkininkai, gavę
žemės pagal tarybinį Valstiečių ūkio įstatymą.
119
DIRBA SAU IR VAIKAMS
Boguslavos kaime — 11 trobų. Vienoje iš jų, šalia Stočkų ribos, įsikūrę Rasma ir Jonas
Paplauskai. Abu — pokario kartos atstovai. Jie gyvenvietėje gyvena jau 30 metų. O jų namui
metų gerokai daugiau. Jame gimė Rasma Janina Bartkutė. Jos tėvai Stočkų vienkiemyje gyveno
iki pat melioracijos. Pradėjus sausinti ir kultūrinti laukus, medinių sienojų trobelė pervežta į
Boguslavą, apmūryta. Tai buvo 1966-1967 metais. Rasma — latviškas vardas. Tokį, primindama
tautos kraują, jai suteikė motina latvė. O kad kitonišku vardu šaukiama labai nuo lietuvių
mergaičių nesiskirtų, pakrikštijo Janina. „Abu vardai man gražūs, — sakė R. J. Paplauskienė. —
Vardas svarbu, bet kaip gyveni — dar svarbiau...”
Jiedu su Jonu susituokė prieš 30 metų. Jis baigė Rietavo žemės ūkio technikumą, įgijo
techniko-mechaniko specialybę. Anksčiau abu dirbo ūkyje (Jonas — vairuotoju).
„Tučių tarybinis ūkis pastatė fermas, aprūpino žmones darbu, — šnekėjo Paplauskai. — O kai
reikėjo ūkio turtą dalytis, tai pastatų mūro sienas metrais skirstėmės. Dabar nieko nebeliko, vieni
griuvėsiai. O kiek milijonų rublių buvo įdėta į bazę. Niekas nepanorėjo išsaugoti, nes valdžiai
nerūpėjo, iš ko žmonės gyvens...”
Privatizavimo laikotarpiu Jonas gavo traktorių T-16, dar 2 bekonus, grūdų, šiek tiek metalo.
Atrėžė 3 hektarus žemės. Nuo to ir pradėjo ūkininkauti.
Pro jų namo langus matyti apirusi ferma. Anksčiau joje laikyta 200 melžiamų karvių. Rasma
su kitomis moterimis dirbo melžėja, neblogai uždirbo. Tvarte linijų nebuvo, melžė į kibirėlius.
Taip dirbo ketvirtį amžiaus.
Gal nuo sunkaus darbo pakilo kraujospūdis. Buvo taip „suėmę”, kad moteriškė gavo 2 grupės
invalidumą. Nedarbingumo pašalpa — 350 litų. Dabar, sumažinus grupę, gauna perpus mažiau, o
liga metams bėgant tik progresuoja. Matyt, „SoDra” neturi pinigų, taupo ligonių sąskaita, spėja
moteris.
„Esam karvių išlaikytiniai, — pašmaikštavo abu, paklausti, iš ko gyvena. — Iki pensijos dar
toli, tad pagrindinės pajamos — iš pieno”. O už litrą pieno Girkontų pieno kooperatyvas moka
35 centus. Savikaina dvigubai didesnė, bet ką darysi, jeigu ir kiti pienininkai tiek temoka.
Perdirbėjai naudojasi suvargusiu kaimu, tuo, jog smulkūs ūkininkai atsidūrė padėtyje be išeities.
„Norėdami ką keisti ar kokio verslo griebtis, turėtume išsikelti iš čia, — svarstė vyras su
žmona. — Gaila palikti, tiek metų nugyvenus, o kitur, kai tokia didelė bedarbystė, irgi niekas
nelaukia”.
Paplauskai užaugino 2 vaikus. Duktė gyvena Viekšniuose. Ji registruota Darbo biržoje. Sūnus
dirba naftos perdirbimo įmonėje. Jis su šeima įsikūręs Mažeikiuose.
„Taip ir sukamės, — šnekėjo trihektarininkai. — Turtų neturime ir jau nebesusikrausime,
pensijos laukiame”. O iki jos Jonui — dar 10 metų.
VEISIA TREŠNIŲ SODĄ
Meškelių kaime, sename, žaismingai nudažytame name, gyvena Vilma Margienė. Ji gegužės
3 dieną švęs septyniasdešimtmetį. Išdaviau paslaptį, nes moteris atrodo bent 10 metų jaunesnė.
„Ir jaučiuosi gerai, — šypsojosi moteriškė. — Daug dirbu, niekas nervų negadina, nes gyvenu
viena. Darau, ką reikia ir ko noriu”.
Taip, pusiau juokais, pusiau rimtai, Vilma įpratusi bendrauti. Jai teko dirbti įvairių darbų:
melžti ūkio karves Stočkų fermoje, rinkti iš gyventojų pieną ir vežti arkliais. Pensijos gauna
beveik 400 litų. Kaime pragyvenimas nebrangus, todėl užtenka, nesiskundžia niekuo.
Anksčiau dar namuose visokių problemų būta. „Prieš 21 metus išsiskyriau su vyru ir kito jau
nebeieškojau, — atviravo moteris. — Savo laiką skyriau vaikams ir namams”.
Vilma džiaugiasi užauginusi ir į mokslus išleidusi 2 sūnus. Abu nerūko ir negirtuokliauja.
Vienas gyvena Plateliuose, kitas — Kretingos rajone, Kūlupėnuose. Abu turi šeimas, panašius
potraukius. Augina braškes, uogas parduoda kurortuose. Šis šeimos verslas, kad ir nedideliu
mastu vystomas, teikia pakankamai pajamų. Jos — svarus priedas prie inteligentų atlyginimų.
„Šis namas — mano tėviškė, — sakė Vilma. — Šalia gyvena mano mirusio brolio sūnus.
Esame atsiėmę ir pasidaliję tėvų žemę”. Abi šeimos valdo po 7,5 ha.
Vilmos pusėje plyti uogynai ir sodas. Kelerių metų, skirtingi pagal amžių, juodųjų serbentų
„Titanija” laukeliai. Paskaičiuoja — apie 600 krūmų dera. Juodųjų serbentų kainos turguje
smuko. Nebeapsimokėjo samdyti žmonių ir skinti uogas. Daug jų liko ant krūmų.
120
Blizga saulėje agroplėvele uždengtos braškių lysvės. Uogos prisirps gerokai anksčiau, kai
turguje kaina gera.
„Veisiame trešnių sodą, — neslėpė motina pasididžiavimo sūnaus, diplomuoto biologo,
darbais. — Kasmet po truputį atnaujiname uogynus, skiepijame medelius. Daugiausiai Gintautas
— tas, kuris Plateliuose gyvena — čia su šeima dirba”. Vilma parodė obelį, kuri brandins bent
8 veislių vaisius. „Iš Lenkijos įveža daug uogų ir vaisių, bet pastebėjau, kad žmonės labiau perka
lietuviškus, kad ir ne tokius gražius”, — dalijosi ilgamečiais pastebėjimais.
Svarbiausias iš jų buvo toks: „Reikia „paslinkti” dirbti. Kas daug dirba, tas gerai gyvena”.
Tada ir sėkmė pati kiekvieną suranda.
Regina ALIŠAUSKAITĖ. 2003 m. kovas.
Šiuipys Antanas. Traktorius „forconas” ir „bukovnikas” pas dvarininką latvį. — 2006. —
Spalio 10. — Žodžiu: Tekstas perrašytas iš diktofono:
„Furcons”, „forcons” buvo, traktoriukas su metaliniais ratais, su tokiais tokiais špykiais buvo.
Kaip Žibikus pervažiuoji, pasisuki: viens ant Tučių, viens ant Pievėnų, vuo tėn tuo vietuoj. Tuo
vietuoj tas dvars kažkuoks bovo, latvio. Iš tėn kėlės, labai gerai žėno, tas Petraitis. Malūnėlis tėn
yr, ons malūnėlie tėn dėrbės ilgaa. Ons mono omžiaus yr. Čia dabaa pri senųjų kapų ėini, ėini
link Ventos, i pasisuki pagal Vėntuos, tuoks ėlgs nams. Medinis viens sens i bier tėn tas nams.
Pas anus dėrbis yr, paskui malūnėlį tą valdęs yr.
Pas mumis yr buvę atvažiavę su „forconu”. Jis turiejo tuokią mašiną, tas latvis, kor dobilų
sėklas iškoldavo. O tas latvis turėjo vadėnamą „bukovniką”. Kai atvažioudavo į daržėnė, jį
pastatydavo skersai, tuoks nedidelis tas bovo, tas įrengėms. Gale bovo tas velens, škyvas tas.
I tap eidavo: bu bu bu bu bu... Vės atvažioudavo tada, kai vėską apdėrbdavo. Dobilai eidavo
paskutiniai. I bovo atvažiavę su tou „forconu”.
121
SVIRKANČIAI
Kaimas
Lietuvos apgyventos vietos: Pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo
duomenys. — Kaunas, 1925. — 738 p. — P. 152. — Tekste: Svirkančių kaimas: 8 km. iki
Viekšnių geležinkelio stoties, 5 km. iki Viekšnių pašto, 37 ūkiai — 219 gyventojų.
Lipeika K. Vakarai prie knygų // Pergalės vėliava. — 1958. — Saus. 8. — Tekste: „Žalgirio”
kolūkio [Svirkančių kaimo] biblioteka, vedėjas K. Lipeika, geriausi skaitytojai — J. Buta, kalvis
V. Maneikis.
Šiaulys R. Literatūrinė viktorina // Pergalės vėliava. — 1958. — Vas. 1. — Tekste:
Bibliotekos vedėjas K. Lipeika suruošė literatūrinę viktoriną Čekų pradinėje mokykloje. Laimėjo
mokiniai S. Šiaulytė, S. Galminas, E. Sidabraitė.
Lakačiauskienė E. Pamilkite knygą // Pergalės vėliava. — 1960. — Birž. 8. — Tekste:
Bibliotekos vedėja E. Lakačiauskienė. 1960 metais 243 skaitytojai. Geri skaitytojai H. Skabeikis,
A. Martinkus, Z. Dirkstienė, G. Bubokaitė, A. Pranauskienė, J. Liauksminienė.
Juodpusis Apolinaras. Kaimo šventė // Vienybė. — 1967. — Saus. 31. — Tekste: Svirkančių
kaimo mokyklos atidarymas.
Svirkančiai // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. — Vilnius, 1971. — T. 3. — P. 353.
— Tekste: Nuo Viekšnių 6 km. į pietus, abipus kelio į Tryškius. Vakaruose Marijampolės miškas.
Prie kaimo kapinių rastos II—III amž. pilkapių ir vėlyvesnio degintinio kapinyno liekanos. Čia
rasta žalvarinių ir geležinių dirbinių.
Steponavičiūtė B. Mokytojos autoritetas: [Pranauskienė-Rimkutė Stasė] // Vienybė. — 1971.
— Lapkr. 10. — Tekste: Gimė Milių kaime, 1948 m. baigė Viekšnių vidurinę mokyklą.
Mokytoja Svirkančiuose. Mokykla įsikūrė kolūkiečio troboje. Pirmaisiais mokytojavimo metais
teko dirbti net su 35 vaikais.
Vaikasas A. Ketvirtį amžiaus drauge // Vienybė. — 1974. — Kovo 16. — Tekste: Svirkančių
kolūkis įkurtas 1949 m.
Petras Lukošius: [Nekrologas] / Grupė draugų // Vienybė. — 1980. — Saus. 6: ir nuotrauka.
— Visas tekstas:
Sausio 2 d. po sunkios ligos mirė Viekšnių 7-osios vidurinės kaimo profesinės technikos
mokyklos mokomojo ūkio direktorius, TSKP narys Petras LUKOŠIUS.
P. Lukošius gimė 1929 m. spalio 3 d. Akmenės rajono Svirkančių kaime, valstiečio šeimoje.
Darbo biografiją pradėjo 1941 metais.
Po tarnybos Tarybinėje Armijoje P. Lukošius mokėsi Žemės ūkio mechanizacijos mokykloje,
vėliau dirbo Akmenės MTS traktorininku, brigadininku. Perdavus MTS techniką ūkiams,
P. Lukošius dirbo mechaniku buvusiame Viekšnių kolūkyje, o jį reorganizavus į proftechnikos
mokyklos mokomąjį ūkį, liko dirbti šio ūkio inžinieriumi mechaniku.
Kaip gabus organizatorius ir iniciatyvus darbuotojas P. Lukošius netrukus paskiriamas
mokomojo ūkio direktoriumi. 1975 m. jis neakivaizdiniu būdu baigė Klaipėdos tarybinio ūkiotechnikumo agronomijos skyrių.
Dirbdamas ūkio vadovu, P. Lukošius visas jėgas ir žinias skyrė ūkio ekonominiam ir
socialiniam vystymui, būsimųjų kaimo mechanizatorių profesiniam mokymui. Bendradarbių,
visų ūkio ir mokyklos darbuotojų P. Lukošius buvo gerbiamas už nuoširdumą ir komunistinį
principingumą.
Nuoširdus P. Lukošiaus darbas buvo įvertintas medaliais „Už plėšinių įsisavinimą”, „Už
pasižymėjimą darbe”, garbės raštais.
Šviesus P. Lukošiaus atminimas ilgai išliks visų ji pažinojusių širdyse.
122
Grupė draugų.
Laurinavičius J. Kai kūrėsi kolūkiai // Vienybė. — 1980. — Spal. 21. — Tekste: „[1949 m.]
balandžio 22 d. Viekšnių valsčiuje, Svirkančių apylinkėje buvo įsteigtas „Žalgirio” kolūkis.”
Brikas Algimantas. Kuo matuosim prabėgusias dienas (Apybraiža) // Vienybė. — 1984. —
Geg. 1: iliustruota. — Tekste:
KETVIRTASIS pokario metų pavasaris. Gražus atgimstančia spalva, paukščių trelėmis virš
laukų, neramus ir jaudinantis ateities dienos lūkesčiu, kai dar nežinai, kokia ji bus, tik jauti
žadant permainas, kurių ir lauki, ir gal kiek bijais. Štai čia, į nežymų namelį, stovinti prie
dabartinio Svirkančių kolūkio sandėlio, ir susirinko būrelis žmonių, nutarusių per
pavasarėjančius laukus, per gyvenimą eiti ranka rankon. 1949-ųjų balandžio 22 dieną — kolūkio
steigiamasis susirinkimas. Prie balto popieriaus lapo vienas po kito prieina žmonės. Jie —
pirmieji kolūkiečiai: Bernadeta Balčiūnaitė, Maneikių, Pundzių, Galminų šeimos... Nedvejoja ir
Adomas Mačius. Jis tiki, jog tik kolektyviai ūkininkaujant galima sukurti gražesnį gyvenimą.
Kolūkį naujakuriai pavadino „Žalgirio” vardu. Pirmuoju kolūkio pirmininku tapo Liudas
Lakačauskas, o jis, Adomas Mačius — buhalteriu.
Pradžia buvo sunki. Įpratusiems kiekvienam rūpintis tik savo geru, nelengva pradėti dirbti
kartu, be to, toks tas ir kolūkis — keturios karvės, atitekusios išbuožinus Balvočiaus ūkį, keletas
arklių, dar šis tas atsivežto iš savų kiemų.
Pirmoji kolektyvinė sėja... Nepatiklūs žvilgsniai taip ir kalba — ne į savo ratus įsėdote. Kiti
pasuktų naujakurių minamu taku, bet bijo... Apylinkėse neramu. Guduose susišaudymas, iš kitos
pusės vėl neramios žinios. Geriau užsiskliausti savyje, geriau nuošalėj pratūnoti.
„Mesk darbą, nes atsiskaitysim” — perspėjo raštelis prie durų. Porą tokių rado Antanas
Mačius. Kieno tai darbas? Kas savyje saugo pyktį ir pagiežą? Gal kas nors iš tų, kurie rytais
meiliai pasisveikina, šypsodamasis kalba su tavimi? Kas?
Čia pat, prie namų tyliai ošia miškas, toks nuostabus, kai nakties poilsiui leidžiasi saulė...
Argi nebuvo baisu? Juk taip dažnai juodos sąžinės žmonės, rašinėdavę perspėjančius
laiškelius, savo grasinimus ir įvykdydavo.
Argi nebuvo baisu, Adomai?
— Nebijojau. Man prie širdies buvo Tarybų valdžia. Tikėjau, kad kolūkis bus. O kai
melioracija praėjo, laukai tokie gražūs, ir širdžiai gera...
O daugelis dar keletą metų nestojo į kolūkį. Lūkuriavo.
Ūkis turtėjo. Vis daugėjo jo narių, vis mažiau buvo abejojančių kolūkio ateitimi. Nors kartais
nelengva būdavo, labai nelengva, kaip tą lietingą 1953-ųjų rudenį, kai kertamųjų ratus teko
platinti, kad būtų galima nuimti derlių. Iki 1955—56-ųjų ūkis tarsi stovėjo vietoje, o kai buvo
pakeista atsiskaitymo su valstybe tvarka, buvo daugiau leista pristatyti mėsos, dar labiau
pragiedrėjo ir kolūkio padangė.
Praėjus ketveriems ūkio gyvavimo metams, Adomas Mačius parašė dar vieną pareiškimą.
Šįkart — prašydamasis priimti į Komunistų partijos eiles.
1958-aisiais Užventės gyvenvietėje Mačiai pasistatė namą. Lyg patvirtindami, kad iš čia
niekur nežada keltis. Tiesą sakant, ir ta gyvenvietė dar tik projektuose tebuvo, jų namas —
pirmas... „Kad taip pamatyčiau kaip šis kaimas atrodys ne popieriuje”, — kartais svajonėmis su
Adomu pasidalindavo į kolūkį užsukęs rajono žemės ūkio skyriaus vedėjas Alfonsas Jasiulis.
Tikrai nebepažintų išgražėjusios Užventės...
Keitėsi ir kolūkis. Ūkius stambino, jungė, paskui vėl smulkino, ieškojo geresnio varianto.
Pagaliau iš „Tarybų Lietuvos”, „Pirmyn” ir „Žalgirio” buvo sukurtas vienas — „Žalgirio”
kolūkis. Kai tuometinis jo pirmininkas Antanas Šidlauskas išvyko Dotnuvon kelti kvalifikacijos,
vėl iškilo klausimas — kas vadovaus ūkiui? Buvo pasiūlyta Adomo Mačiaus kandidatūra ir
žemdirbiai pritarė jai. [...].
Sunku mėgautis ligoninės lovos šiluma, kai žinai, kad kolūkyje brangus kiekvienas žmogus.
Po dvejų metų grįžęs į gimtuosius Svirkančius, Adomas Mačius pradėjo dirbti dujų ūkio
šaltkalviu, — gal ir todėl, kad po ligos reikėjo ramesnės vietos. Tik kažin ar ir šį darbą pavadinsi
ramiu, kai brangaus laiko vis pareikalauja visuomeninės pareigos, jų nemažai — kas veža, tam ir
123
krauna, šypteli Adomas, — ir atlikti jas blogai neleidžia sąžinė, tas matas, kuriuo visada vertino
ir vertina prabėgusias dienas.
O svarbiausia pareiga, ir ne tik jo, lieka ta pati, ir liks, kol šalia gyvens nemokančių ar
nenorinčių šeimininkiškai tvarkytis, mėgstančių sumaišyti kolūkio aruodus su sava kišene.
Skaudu, kad tokių gyvena šalia, dirba kartu su tavimi. Adomas nepakantus jiems. Matyt todėl jis
ir buvo išrinktas revizijos komisijos pirmininku. Apie dešimt metų dirbo, panašūs rūpesčiai teko
ir vadovaujant kolūkio, apylinkės liaudies kontrolės grupėms, dabar jis kolūkio liaudies kontrolės
grupės gyvulininkystės sektoriaus vadovas. [...].
Vilkys A. Gyvenimo ratas: Pasakojimai apie komunistus: [Petras Milieška] / J. Brenciaus
nuotraukoje: Petras Milieška su sūnumi Arūnu // Vienybė. — 1984. — Spal. 13. — Visas tekstas:
Ore tyliai skraido voratinkliai. Jie sublizga prieš saulę visomis šilko varsomis ir plaukia į tolį,
kur dunkso miškas. Petras Milieška akimis palydi plonytes gijas. O prie Ventos kažkur dainuoja.
Rūstokas Milieškos veidas atsileidžia, suvirpa lūpos. Žemė... Tokia pati. Kaip čia, Svirkančių
kolūkyje, kur jis pirmasis centrinėje gyvenvietėje namą pasistatė, taip ir Kairiškių apylinkės
Gimbetiškių kaime, kur kadaise dunksojo jo tėvų trobelė trijų hektarų sklypelyje. Bet kokie
skirtingi tos žemės vaisiai tekdavo. Vieniems, pavyzdžiui, girininko Palčiausko šeimai Dauginių
kaime, kuriai, jaunas būdamas, Petras už berną tarnavo, tetrūko gal tik užjūrio prašmatnybių,
kurių pati Lietuva negamino, kitiems, kaip mažažemio Juozo Milieškos penkiems vaikams,
žemelė nepajėgė užtektinai net juodos duonos duoti. Tad ėjo jie vienas po kito tarnauti
turtuoliams. Vos prastypęs Petras paskui vyresniąją seserį Oną užvėrė tėvų trobelės duris...
Milieška vis baudėsi: na, užteks, tegul bus paskutiniai metai, trenksiu viską, tuos buožes su jų
šykštumu, tuos prakaitu laistomus laukus, — ir lėksiu į kokį didesnį miestą, kad ir į Šiaulius,
būtų gerai specialybę įsigyti, pasimokyti. Bet... bėgo metai po metų, o jis vis tebemynė takus po
ūkininkų sodybas, palikdamas jose savo neišsipildžiusias svajas. Palikdamas savo liūdesį ir
pyktį. Savo jaunas jėgas „Ne taip lengva, sūnau, palikti savo žemelę. Ji — mūsų motina. Kentėk,
Petreli. Gal ateis ir mums geresni laikai”, — matydamas, kaip nerimsta sūnus, guosdavo tėvas.
„Kentėk... Dievas duos. Daug jis vargšams davė...” — raukė aukštą kaktą, rusvas garbanas
kratydamas bernas. Bernas, kuriam ėjo tik... keturiolikti.
O kentėti teko dar ilgai. Ir darbo Lietuvai nušvitę laisvės metai nespėjo ženkliau pakeisti Petro
Milieškos likimo.
— Per jaunas buvau, geltonsnapis — prisimena keturiasdešimtuosius Petras. Paauglys
amžiumi, bet jau daug patyręs, krūvą metų svetimiems ištarnavęs žmogus. Per maža laiko buvo
apsispręsti — ar kokio amato imtis, ar mokslo siekti.
Per maža... Visko žmogui per maža. Per maža džiaugsmo. Per maža laimės. Tai nuolat sau
kartojo Petras okupacijos metais, toliau vilkdamas berno jungą pas buožes. Tik dabar viskas čia
atrodė kitaip — šiurpiau, neramiau, baisiau.
— Kas tai yra karas — patyriau. Ir jauni, ir seni matė, kas dėjosi Lietuvoje. Bet greitai
suvokiau, ir ką reiškia klasių kova. Visur politika. Įsitraukdavau ir aš į ją... — prisimena Petras.
Kokia ta Milieškos politika? Kaip ir visų bežemių, kumečių, bernų, iš Tarybų valdžios žemės
gavusių. Tik trejetą metų nuo kaimo rūpesčių atitrūkęs pagyveno — dirbo Viekšnių kelių
valdyboje darbininku. Čia ir į komjaunimą įstojo. O gimtoji žemelė šaukė.
— Sugrįžau aš prie jos. Bet jau ne kaip eilinis žemdirbys. Tiesa, ir į laukus, ir į valstiečių
trobas eidavau: kaip gyvenate, žmonės? Kas naujo? Ko laukiate, tikitės? Penkiasdešimtaisiais
tapau Kapėnų klubo skaityklos vedėju. O kadangi buvau vienas iš nedaugelio komjaunuolių
Tučių apylinkėje, išrinko apylinkės komjaunimo organizacijos sekretoriumi...
Komjaunimo sekretorius. Tų pokario metų jaunimo vadas. Ryžtingas, kovingas ir principingas
idėjiškai tvirtas jaunas žmogus. Nė minutės nesvyruojantis, kai kalba eina apie partijos ir
liaudies, reikalus. Toks buvo ir 23 metų Petas Milieška. Dienomis — knygos ir laikraščiai,
susitikimai su valstiečiais, mitingai ir susirinkimai, agitacija, pašnekesiai. Naktimis — širdį
gniaužiantis nerimas. Ne tik dėl savo likimo. Ir dėl savo artimųjų, dėl valstiečių, kurie širdimi
linksta prie Tarybų valdžios. Kas jų laukia? Kas laukia jų visų?.. Nesvarbu, kad prie krūtinės
Petras spaudžia karabiną, kišenėje pūpso ir naganas. Priešas klastingas. Jis palauks. Jis užklups
tave netikėtai.
124
— Renkis, komsomolcų vade. Atėjome pasišnekėti dėl tavo politikos. Gal paėjėsime į mišką,
kad niekas mums nesutrukdytų... — vieną tamsią rudens naktį po dramos ratelio repeticijos
Petrui Milieškai kelią pastojo nepažįstami, daug vyresni už jį vyrai. Ginkluoti. Per Petro širdį
nušliaužė skausminga apmaudo banga. Neišsisaugojo... O, rodos, buvo toks apdairus: namuose
nenakvodavo, turėjo slaptaviečių, nevaikščiojo, kur nebūtina.
Ta vėlyvo rudens naktis visam amžiui liko komunisto Petro Milieškos širdyje. Lydėjo tik
šūviai ir šaltos Virvytės bangos, nudeginusios lyg botagais. Išgelbėjo tamsa. Nepajuto, kaip
atsidūrė Viekšnių valsčiaus liaudies gynėjų būstinėje.
Tačiau ne priešai triumfavo. Kaimo žmonės masiškai pasuko naujuoju, kolektyvizacijos keliu.
— Į šią svarbiausią mūsų gimtinėje pokario metais politinę kampaniją įdėta ir mano
gyvenimo, mano širdies dalelė, — susijaudinęs Petras Milieška ieško gražių žodžių.
Yra ką prisiminti komunistui. Yra ką papasakoti vyriausiajam sūnui Antanui, irgi komunistui,
dirbančiam Klaipėdos prekybos uoste, ir jaunesniajam, Arūnui, komjaunuoliui, kurį visi ūkyje
žino kaip darbštų, techniką mylintį mechanizatorių, aktyvų visuomenininką. Apie tai, kaip jis,
Petras Milieška, iš žemdirbių rinko pareiškimus, kaip dviračiu iš Viekšnių važinėdavo į kaimus
rinkti mokesčių — apylinkėse dirbo mokesčių agentu. Paskui apie 20 metų Viekšnių apylinkės
Tarybos vykdomojo komiteto pirmininko poste.
Ir štai gyvenimas apsuko ratą. „Į senatvę vėl sugrįžau į kaimą. Jau kaip žemdirbys”, —
susimąsto Petras. — Ir statybos, ir laukininkystės brigadininku triūsiau, pagaliau tapau grūdų
sandėlininku. O visa kita — kaip kiekvieno komunisto gyvenime: ir liaudies kontrolierius, ir
draugovininkas, ir daug kur kitur.
Žemė traukia iš kaimo kilusį žmogų. Šaukia jį būti pirmose gretose tarp tų, kurie ją budino.
Prikėlė. Ir gera sugrįžti, kai esi čia savas, laukiamas, reikalingas.
A. Vilkys. Svirkančių kolūkis.
„Jau keturiolikti metai Ona Černobrovenko...” / J. Brenciaus nuotrauka // Vienybė. —
1985. — Geg. 16. — [Svirkančių kaimo biblioteka 1992 metais uždaryta]. — Visas tekstas:
Jau keturiolikti metai Ona Černobrovenko bičiuliaujasi su knyga.
Svirkančių bibliotekoje, kurioje ji dirba, yra 5 tūkstančiai egzempliorių įvairios literatūros.
Formuliaruose — per 330 skaitytojų pavardžių, tarp jų — ir 70 įvairaus amžiaus moksleivių.
Aktyvūs skaitytojai yra pensininkai Stefanija ir Antanas Erlickai. Jie žiemos mėnesiais
perskaito po 15—20 knygų. Daug grožinės, visuomeninės ir politinės literatūros perskaito ir
mokinės seserys Nijolė, Elena ir Edita Poškutės, Rasa Navickaitė, kiti moksleiviai.
Ona Černobrovenko moka bendrauti su skaitytojais. Bibliotekoje visada švara, jauku. Vedėja
kiekvienam patars, kokią knygą išsirinkti. Bibliotekoje yra nuolat veikianti parodėlė, kurios
eksponatai kaskart atnaujinami, pakeičiami.
Dažnos šioje bibliotekoje ir įvairios literatūrinės popietės, tokios, kaip „Ugdykime naują
žmogų”, kuri jaunimui ir moksleiviams paliko gilų įspūdį. Šį pavasarį Svirkančių bibliotekos
skaitytojai susitiko su poetu Marcelijum Martinaičiu ir aktoriumi Laimonu Noreika.
Gerbia skaitytojai Oną Černobrovenko už jos pastangas, kad kiekvienam kaimo žmogui būtų
prieinama knyga. Ir pats didžiausias jai atlyginimas nuoširdus skaitytojų „Ačiū”.
Juodpusis Apolinaras. Mano pirmoji: [Mokytoja Eufemija Vėlavičienė] // Vienybė. — 1988.
— Rugs. 10: „Autoriaus nuotrauka iš serijos „Akmenės žemė ir jos žmonės”, skirta
fotokonkursui”. — Visas tekstas:
Kol vidurinėje mokykloje mokėsi mano vaikai, pastoviai turėjau vienokių ar kitokių reikalų
su jų mokytojais. Stebėjau ir vertinau jų santykius, džiaugiausi, kai vaikai suteikdavo malonumo
mokytojui, pergyvendavau, kad jisai kartais nesurasdavo takelio į mokinio širdį. Ir visada kaip
ryškiausias šviesulys man švietė ir dabar tebešviečia mano pirmosios mokytojos Eufemijos
Vėlavičienės paveikslas.
Mieloji, geroji mano mokytoja! Kai šios vasaros pradžioje aplankiau Jus, dariau šį portretą, o
po to išsikalbėjome, prisipažinsiu, nustebau išgirdęs, kad štai šiemet, rugsėjo pirmoje pusėje,
Jums bus devyniasdešimt. O aš vis dar matau Jus vaiskiais rugsėjo, gal gegužės rytais ateinančią
125
nuo Virvytės į mūsų nedidukę mieląją Svirkančių pradinę. Matau Jus sulėtinančią žingsnį, kai
būrys pradinukų kasryt bėgdavome Jūsų pasitikti.
Kai manęs dabar kas paprašo „išdrukavoti” kokį nors sveikinimo adresą ar dailiau išrašyti
garbės raštą, mieloji mano mokytoja, dažnai, labai dažnai aš prisimenu Jus, kaip mokėte mus
dailyraščio, kaip pati kaligrafišku braižu paprastoje medinėje kaimo mokyklos lentoje nuostabiai
dailiai rašydavote žodžius „Rasytė”, „Upytė”. O mes į sąsiuvinius atkartodavome negalvodami,
kodėl tie žodžiai tikriniais daiktavardžiais rašomi. Ir tik vėliau, gerokai vėliau suvokėme, kad,
tikriausia, norėjote į mūsų galvas įkalti šventus senovės lietuvių vietovardžių pavadinimus.
O pamenate, mieloji mano mokytoja, kaip mokėte mus piešimo — nuo paprasto serbento
kekelės, nuo žuvytės ir medžio lapo iki širmo ristūno. Kaip tokius daiktus iš atminties nupiešti?
Ir prašydavome Jūsų iš gretimo kambario atnešti „lapelių”. Net dabar pamenu ir matau — tai
buvo idealūs augalijos ir gyvosios gamtos daiktų piešiniai, lieti akvarele ir, kaip kalbėjo,
priklausę ar tai Jūsų broliui, ar pusbroliui. Gėrėdavomės, žiūrinėdavome, kopijuodavome. Kad
kas dabar nuo pradinių klasių (žinoma, neimant piešimo studijų) vaikus taip mokytų piešti!
Jūs mums buvote ir griežta kaip mokytoja, ir švelni kaip mama, ir labai labai supratinga.
Pamenu, po karo į netolimą kaimynystę pas giminaičius atsikraustė su tėvais panevėžietė
mergaitė, kuri pradėjo mokytis mūsų mokyklos trečioje ar ketvirtoje klasėje. Žinia, miesto
vaikas, rūbas ne kaimietiškas, kai pakyla jos ranka prie lentos rašyti, tai... Kartą josios draugei ir
pasakiau, kad Eugenijai rašant, labai daug matosi. Pertraukos metu viešnios ašaros — toks
įžeidimas! Visiems matant, miestietė Eugenija ir kaimo Jurgelis Apolinaras pakviečiami pas
mokytoją į kambarį.
Buvau griežtai subartas už nemandagumą, o kai mergaitė išėjo, Jūs, mieloji mano mokytoja,
pasakėte:
— Juk matai, kad miesčionka, anos taip pripratusios... Ir kad daugiau taip nebūtų.
...Nuo tų tolimų vaikystės dienų praėjo daug metų. Turbūt nė senose knygų saugyklose
neberastume „Aušrelių” ir „Sakalėlių”, iš kurių mokėmės, laiko vėjai tikriausiai išnešiojo
„lapelius”, iš kurių piešėme. Jau užaugo mano vaikai, padėkos žodžiai tarti jų pirmosioms
mokytojoms. Bet man ir šiandien tebešviečia, mieloji mano mokytoja, Jūsų ranka rašomi žodžiai
„Rasytė”, „Upytė”, tebeskamba ausyse motiniškas Jūsų pabarimas dėl miesčionkėlės.
Šiandien, sveikindamas Jus pavydėtinai gražaus jubiliejaus proga, lūpomis ir širdim
prisiglaudžiu prie Jūsų rankų, dėkodamas už viską, ką man davėte kaip Mokytoja, kaip Žmogus,
linkėdamas Jums ilgai ilgai konsonansu skambėti su mėlynosiomis pavirvyčių žibuoklėmis ir su
baltąja obelų pūga, su degančiais pavenčių klevais ir su vasario vėtrom.
Ilgiausių metų mieloji mano Mokytoja!
Kultūros centras Svirkančiuose // Vienybė. — 1989. — Geg. 16. — Tekste: Svirkančių
kolūkio Užventės gyvenvietėje praėjusių metų pabaigoje baigti įrengti šviesūs ir didingai
atrodantys rūmai. [...]. Tai kolūkio lėšomis pastatyta valdybos kontora su klubu.”
Jonikienė Roma. O vis dėlto keistuoliai: Pasakojimas apie kolekcionierių Aleksą
Černobrovenką // Vienybė. — 1989. — Rugs. 2: ir nuotraukos.
Petkus A. Kapines reikia geriau tvarkyti // Vienybė. — 1991. — Rugs. 4. — Tekste:
Svirkančių, Santeklių kapinės. Pirmojo pasaulinio karo karių kapai Viekšniuose.
Automobilių kelių informacinė sistema / [Viktoro Paliulionio ir kitų Matematikos ir
informatikos instituto darbuotojų parengtas kompiuterinis Lietuvos žemėlapis]. — 1992. —
Žemėlapyje: Vietovių koordinatės laipsniais, minutėmis, sekundėmis:
Eil.
1
Vietovė
Svirkančiai
Rytų ilgumos
22° 34' 17''
Šiaurės platumos
56° 11' 58''
Juodpusis Apolinaras. Bibliotekoje — šventė // Vienybė. — 1995. — Gruod. 23: ir
nuotraukos. — Tekste: Renginys rajono Viešojoje bibliotekoje. Dalyvavo buvusios Rekečių
kaimo bibliotekos bibliotekininkė Eugenija Balčiauskienė, buvusios Svirkančių kaimo
126
bibliotekos bibliotekininkė Ona Černobrovenko, Viekšnių bibliotekos bibliotekininkė, dabar jau
pensininkė Zofija Margienė [Voverytė-Budreikienė].
Viekšnių seniūnijos kaimai 1996 metais. — Viekšnių seniūnija. — 1996. — Rankraštis. —
Tekste: Svirkančių kaime 40 ūkių — 113 gyventojų.
Vėlavičienė Birutė. Sielos šventė Svirkančiuose // Vienybė. — 1996. — Rugs. 4. — Tekste:
Kryžiaus pašventinimas senosiose Svirkančių kapinėse. — Visas tekstas:
Rugpjūčio 23-ioji Svirkančių, Gudų ir kitų aplinkinių kaimų gyventojams bus įsimintina ne
tik kaip Juodojo kaspino diena. Tą saulėta ir gražią rugpjūčio pavakarę kaimiečiai, numetę
kasdieninius, vis niekaip nesibaigiančius darbus, skubėjo į senuosius Svirkančių kapelius. Čia jų
laukė neeilinis įvykis. Jau prieš gerą pusmetį kapinaitėse, Onos ir Zofijos Bučienių, Alberto
Bučiaus, Stefanijos, Jono ir Antano Urbonų pastangomis atsirado didelis, gražus kryžius. Jis
visiems byloja: čia ilsisi žmonės, tokie pat, kaip ir mes: kadaise džiaugęsi gyvenimu, juokęsi,
kūrę planus ateičiai, mylėję. Ir turbūt niekada negalvoję apie mirti. Praūžęs karas taip nuniokojo
kapines, jog nežinodamas galėjai praeiti pro jas, net neįtardamas, kad čia išėjusių Anapilin
ramybės vieta.
Artėjo šešiolikta valanda. Iš visų pusių rinkosi žmonės. Ypač malonu buvo matyti šalia
senyvų, pagyvenusių žmonių ir jaunus veidelius. Vaikai žingsniavo šalia mamyčių, senelių, o
rankose nešė kryželį ar žvakutę, o kas ir rudenėjančių gėlių puokštę. Jau prie vartelių visus sutiko
kunigas, dabar klebonas Kauno rajone, trumpam sugrįžęs į gimtinę — J. Urbonas. Prasidėjo
kryžiaus šventinimo apeigos. Žmonės klausėsi gražių kunigo žodžių, meldėsi, giedojo. Žiūrėjau į
juos, į darbo nualintas jų rankas, į saulės ir vėjo nugairintus veidus ir širdyje jutau didžiausią
palaimą. Mačiau, kad tą patį jaučia ir visi čia susirinkę. Tarp mūsų nebuvo pykčio, neapykantos,
pagiežos.
Maldoje visi susijungėme su tais, kurie išėjo Anapilin. Ne balsu, o širdimi visi giedojome
giesmę „Marija, Marija”. Pasimeldę neskubėjome į namus. Visi būreliais šnekučiavosi, dalijosi
prisiminimais. Džiaugėsi ir iš šių vietų kilęs kunigas J. Urbonas, kad galėjo sutikti savo kaimo
žmones, kad galėjo pasimelsti už mirusius, aplankyti gimtinę ir pašventinti kryžių. Žiūrėjau į šį
gražų renginį ir mintyse prieštaravau poetui Just. Marcinkevičiui, kuris teigė, jog „Mūsų žemėje
visada per maža gerų žodžių: meilės, tiesos ir dėkingumo žodžių...” Bent jau čia, kapinėse, jų
tikrai nebuvo per mažai. Visi susirinkusieji ėjo ir dėkojo ne tik kunigui, bet ir jo mamai —
Stefanijai Urbonienei, kuri ir buvo šios šventės iniciatorė. Pabūni, pabendrauji su tokiais geros ir
taurios sielos žmonėmis ir pačiam norisi būti į juos panašiam.
Birutė Vėlavičienė. Svirkančių pradinės mokyklos vyresnioji mokytoja.
Viekšnių seniūnijos kaimai 1998 metais. — Viekšnių seniūnija. — 1998. — Rankraštis. —
Tekste: Svirkančių kaime 36 ūkiai — 98 gyventojai.
Vaitkevičius V. Senosios Lietuvos šventvietės: Žemaitija. — Vilnius, 1998. — 744 p. —
Tekste:
Svirkančiai: Akmuo su pėda. 100 m. į pietus nuo kelio iš Svirkančių į kelią Viekšniai—
Pievėnai, Vaizgelienės pievoje, priešais Jankausko sodybvietę (už kelio), ganyklose. Akmuo
piramidės formos, truputį smailėjančia viršūne. Kraštinių ilgis prie pagrindo: vakaruose 1,3 m.,
šiaurėje 1,7 m., pietryčiuose 1,4 m., rytuose 2,2 m., akmens aukštis apie 1 metrą. Šiaurės vakarų
pusėje plokštumos apačioje akmenyje iškalta 19x5 cm. dydžio ir 5—6 cm. gylio žmogaus pėda.
Kiek nenatūraliai ji susiaurėja ties „kulnimi” (iki 1,5 cm.). Be to, matyti dvi pirštų duobutės —
nykščio ir visų kitų pirštų kartu. — Prie teksto dvi 1963 metų nuotraukos. — Nurodyta literatūra:
AP (P. Šemeta, 1958 07 15); VAK 29/192.
127
Olšauskytė-Urbonienė Stefanija (gimusi 1923 m. Pievėnuose, gyvenusi Skleipių dvare,
dabar gyvenanti Viekšniuose). Svirkančių kapeliai // Alvydui Adomaičiui ir Broniui Keriui. —
1999. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš diktofono:
Svirkančių kapeliuose yra buvusios kelios mūrytos koplytėlės. Dabar beliko tik pamatų
akmenys. Arčiau prie vartų, kraštinė (pietinė) koplyčia, atrodo, buvo ūkininkui Lapučiui.
Pirmojo pasaulinio karo metu, kai vokiečiai jau grįžo namo, užėjo pas Laputį du vokiečiai. Pas
Laputį buvo kaimynas. Jie tuos vokiečius uždarė tvarte. Tą pačią dieną, po kokių kelių valandų,
vėl pasirodė vokiečiai — važiuoja keliu bent keli vežimai. Uždarytieji vokiečiai išdaužė tvarto
langelį ir pradėjo vokiškai šaukti. Vokiečiai sustojo, rado tuos du vokiečius užrakintus. Anus
paleido, tada nuėjo į namą, rado Laputį su tuo kaimynu ir abudu nušovė.
Čia palaidotas ir Šiaulėlis Kuostis [Šiaulys Kostas]. Dar mano tėvukas laidojo. Šiaulėlis
dalino žemę. Atėjo Šiūša pas Šiaulėlį į namus ir liepia įleist. Šiaulėlis neleid. Šiūša išmušė langą
ir lend į vidų. Su kirveliu, kur stogus deng, į kaktą Šiaulėlis. Ir nebelindo. Nebesušaudė anuo.
Praėjo savaitė ar dvi. Šiaulėlis išėjo į Skleipių malūną kortom lošti. Anie nuėjo pas Šiaulėlį ir
nerado namie. Tada iškratė iš lovos šiaudus, žinot, kaip seniau buvo, ir uždegė. Kas aniem
pasakė, kad Šiaulėlis išėjo į malūną. Sako, į malūną įėjo trys vyrai. Du įėjo į vidų, vienas
pasiliko tarpdury. Paklausė: „Katras esat Šiaulėlis?” „Aš”, — sako Šiaulėlis. „Eik šen”. Kai
nuėjo iki tarpdurio, pokšt į krūtinę ir nušovė.
Svirkančių kapeliai: Viekšnių krašto sakmės [2]: Pagal Stefanijos Olšauskytės-Urbonienės
(gimusios 1923 m. Pievėnuose, gyvenusios Skleipių dvare, Gudų kaime, o dabar gyvenančios
Viekšniuose) pasakojimus parengė Bronius Kerys // Vienybė. — 1999. — Rugpj. 19. — Visas
tekstas:
Už Svirkančių kapelių gyveno ūkininkas. Turėjo apie 40 hektarų žemės, samdė 2 vaikius ir 2
merges. Vienai mergei, likus iki Kalėdų porai savaičių, sapne pasirodė graži pana ir sako: „Kada
eisi į Kalėdas, būk gera, užeik į Svirkančių kapelius. Tu rasi ten aukso skrynią. Aš sėdėsiu ant tos
skrynios krašto ir šukuosiuos galvą. Tau nieko nedarysiu. Tu tik mesk į tą skrynią kokį šventą
daiktą, aš pasitrauksiu, ir viskas tau paliks. Ir tu būsi laiminga, ir aš būsiu laiminga. Tik viena
neik, pasiimk žmogų kartu.”
Sapnas yra sapnas. Mergė neėmė į galvą.
Kai atėjo Kalėdos, ta mergė visus išleido į Kalėdas, o pati pasiliko prižiūrėti gyvulių. Buvo
jauna, greita, kai viską sutvarkė, pamelžė karves, žiūri, kad spėtų ir ji nueiti į Kalėdas, į Viekšnių
bažnyčią. Susiruošė, pasiėmė rožančių ir išėjo. Eidama pro Svirkančių kapelius, prisiminė panos
žodžius. Paskui pasakojo: „Pagalvojau — imsiu ir užeisiu. Užeinu, žiūriu — kapelių viduryje
sėdi pana, labai graži, šviesiais ilgais plaukais ir šukuojasi galvą”. Mergė baisiai išsigando,
apsisuko ir išbėgo iš kapelių. Kada bėgo, girdėjo, kaip ta skrynia nubildėjo nudundėjo. Nebėjo
mergė į bažnyčią, parbėgo namo ir atsigulė. Tada jai pasirodė ta pana ir pasakė: „Jei būtum
metusi į skrynią rožančių, ir aš būčiau laiminga, ir tu būtum laiminga. Dabar aš turiu kentėt, ir tu
likai nelaiminga.”
Kai parvažiavo iš Kalėdų šeimininkai su namiškiais, mergė viską jiems papasakojo, bet iš
lovos nebesikėlė ir po trijų dienų mirė. Tuos ūkininkus paskui išvežė į Sibirą, namus nugriovė.
Svirkančių kapeliuose yra buvusios kelios mūrytos koplytėlės. Dabar beliko tik pamatų
akmenys. Arčiau prie vartų, kraštinė (pietinė) koplyčia buvo pastatyta ūkininkui Lapučiui.
Pirmojo pasaulinio karo metu, kai vokiečiai jau grįžo namo, užėjo pas Laputį du vokiečiai. Pas
Laputį tuo metu buvo kaimynas. Jie tuos vokiečius uždarė tvarte. Tą pačią dieną, po kokių kelių
valandų, vėl pasirodė vežimai — važiuoja keliu bent keli vežimai. Uždarytieji vokiečiai išdaužė
tvarto langelį ir pradėjo vokiškai šaukti. Vokiečiai sustojo, rado tuos du vokiečius užrakintus.
Anus paleido, tada nuėjo į namą, rado Laputį su tuo kaimynu ir abudu nužudė. Vaikai pasakojo,
kad subadė durtuvais.
Čia palaidotas ir Šiaulėlis Kuostis (Šiaulys Kostas). Dar mano tėvukas laidojo. Šiaulėlis
dalino žemę. Atėjo Šiūša pas Šiaulėlį į namus ir liepia įleist. Šiaulėlis neleid. Šiūša išmušė langą
ir lend į vidų. Su kirveliu, kur stogus deng, į kaktą Šiaulėlis. Ir nebelindo. Nebesušaudė ano.
Praėjo savaitė ar dvi. Šiaulėlis išėjo į Skleipių malūną kortom lošti. Anie nuėjo pas Šiaulėlį, bet
nerado namie. Tada iškratė iš lovos šiaudus, žinot, kaip seniau lovos būdavo, ir uždegė. Kas
128
aniem pasakė, kad Šiaulėlis išėjęs į malūną. Tie, kurie malūne kartu lošė, pasakojo — į malūną
įėjo trys vyrai. Du įėjo į vidų, vienas pasiliko tarpdury. Paklausė: „Katras esat Šiaulėlis?” „Aš”,
— sako Šiaulėlis. „Eik šen”. Kai nuėjo iki tarpdurio, pokšt į krūtinę ir nušovė.
Šiemet su šeima, giminaičiais kapelius išvalėm, sutvarkėm, pastatėm ir pašventinom naują
kryžių. Šiemet dar noriu ten, kur buvo koplytėlė Lapučiui, pastatyti naują koplytėlę su skulptūra.
Skulptūra kainuos apie 400 litų. Kas nori, gali prisidėti prie kapelių tvarkymo.
Viekšnių seniūnijos kaimai 2000 metų sausio mėnesio 1 dieną / Raštvedė V. Špokauskienė
// Viekšnių seniūnija. — 2000. — Rankraštis. — Tekste: Svirkančių kaime 39 ūkiai — 105
gyventojai.
Lukošiūtė Sandra. Svirkančių kaimo santaiką lemia giminystės ryšiai // Santarvė. — 2003.
— Lapkr. 20. — Nr. 133 (8629): Jono Strazdausko nuotraukos: „[1.] Vienoje klasėje telpa ir
pirmokai, ir ketvirtokai. [2.] Nepaisant prasto regėjimo, Juozas Vilimas neatsisako pomėgio
skaityti. [3.] Apsiprekinusi Daiva Rasymienė palaukė, kol dukterims baigsis pamokos. [4.] Zinai
Beržinskienei likimas nepašykštėjo skaudžių išgyvenimų. [5.] Mokytoja Birutė Vėlavičienė sakė,
jog jos diena nesibaigia uždarius mokyklos duris. [6.] Bronislava Vilimienė juokavo, kad kartais
gėda prisipažinti užauginus 8 vaikus. [7.] Dešimtmetis Deivydas taip pat padeda ūkininkauti
tėvui Jonui Vilimui. [8.] Zita ir Adolfas Lazdauskai įsiamžino su netikėtai į svečius užsukusia
jaunėle dukra Sandra”. — Visas tekstas:
Prie didžiausio Svirkančių kaimo pastato mūsų laukė. Sugužėjus vaikams į vidų, mokytoja
sakė laukusi žurnalistų.
Atsakymas nustebino, nes iš anksto nebuvo tartasi. Mokytoja paaiškino: žiniasklaidos atstovai
pravažiuoja pro šalį, kartais sustoja paklausti kelio, tačiau pamiršta, kad ir čia gyvena žmonės.
NETURI VANDENTIEKIO
Vėliau sutikti žmonės Svirkančius siūlė vadinti kaimu kryžkelėje. Jis įsikūręs aštuoni
kilometrai už Viekšnių, pakeliui į Kapėnus. Iš daugiau nei šimto trisdešimties gyventojų
pastebimai daug vienoda pavarde. Visi Vilimai, ir visi giminės.
Iš pašnekintų prie autoparduotuvės susirinkusių moterų net kelios buvo bendrapavardės.
Vienais metais pradinę mokyklą lankė trylika vaikų, ir tik poros iš jų pavardė nesikartojo.
Sutikti svirkantiškiai tvirtino, kad kaimas draugiškas, nesą nei piktumų, nei apsižodžiavimų.
Gal santaiką nulemia ir tai, jog gyventojai vienas kitą nuo seno pažįsta, prašalaičių ilgesniam
laikui neužklysta.
Svirkančiai neturi vandentiekio, tad karštesnę vasarą, išsekus šuliniams, vandens tenka vežtis
iš Virvytės. Kaimo gyventojams kelia nerimą viena po kitos ant upės išdygusios hidroelektrinės.
Atkūrus Lietuvoje Nepriklausomybę kaimo biblioteka bei kontora buvo perkelta į netolimą
Užventės kaimą. Tad neatsitiktinai aukščiausias pastatas, mokykla, — kaimo centras, kur vyksta
visi didesni susibūrimai: atvažiuoja gydytoja, tris kartus per savaitę čia sustoja autoparduotuvė.
Ieškantys kaime parduodamos sodybos pirkėjai taip pat dažniausiai sustoja prie mokyklos.
SUSIBŪRIMŲ VIETA — MOKYKLA
Svirkančių pradinėje mokykloje mokosi 12 vaikų. Visi jie, išskyrus vieną mokinį, gauna
nemokamą maitinimą. Anot mokytojos Birutės Vėlavičienės, tai parodo, kad svirkantiškiai
sunkiai gyvena.
Vienoje klasėje sėdintys moksleiviai guviai sveikinosi ir pasakojo, kaip gyvena, džiaugėsi
mokykla ir puolė rodyti, ko yra išmokę. Netikėtiems svečiams vaikai surengė tikrą koncertą,
trūko tik šokių. Iš Viekšniuose muzikos mokyklą lankančių dviejų mergaičių viena čiupo gitarą,
kita — sintezatorių ir tuoj pademonstravo, ką mokančios.
„Ne šiuolaikinio, o senovės kaimo vaikai. Gerąja prasme”, — savo auklėtinius apibūdino
mokytoja.
Paklausus, ką įdomaus būtų galima pamatyti jų kaime, vaikai siūlė užsukti į senkapius,
kuriuos patys tvarko. Istoriniuose šaltiniuose minimi III—IV amžiaus senkapiai per Antrąjį
pasaulinį karą buvo smarkiai nuniokoti. Dabar čia likę vos dešimt kapų. Senkapių koplyčiai
pinigus dėjo visas kaimas.
129
LIKIMAS AIŠKUS
Svirkančių mokykla skaičiuoja devintą dešimtį. Į naują dabartinį pastatą ji persikėlė beveik
prieš 40 metų. Mokykla daugiausia yra turėjusi 14 mokinių. Garsiausias jų — Juozas Erlickas.
Svirkančių pradinė mokykla mažiausia rajone. Praėjusiais metais jos neištiko kitų mažesnių
mokyklų likimas — svarstyta galimybė reorganizuoti ją į skyrių. „Esu labai dėkinga savo kaimo
žmonėms, mokinių tėvams, kad jie apgynė mokyklą”, — sakė B. Vėlavičienė.
Pasak mokytojos, psichologiškai ji susitaikė su mintimi, kad mokykla anksčiau ar vėliau bus
uždaryta. Tačiau tuomet nukentėtų sunkiai gyvenančių šeimų atžalos. Ne kiekvienas savo vaiką
kasdien gali nuvežti automobiliu į mokyklą.
Mokytoja nesutiktų su politikų teiginiu, kad kaimo mokyklose vaikai blogai paruošiami. Anot
jos, tai tesanti patogi frazė planuojant reorganizacijas, nes išsamūs tyrimai bei analizė dėl
ugdymo kokybės kaimo mokyklose nėra atlikta.
Išleidusi ketvirtokus B. Vėlavičienė vėliau pasidomi, kaip vaikams sekasi. Per 18 darbo metų
nė vienas mokinys nebuvo paliktas antriems metams.
Pasak B. Vėlavičienės, kaimo mokytojo diena nesibaigia uždarius mokyklos duris.
„Galima sakyti, kad mes tuos vaikus užsiauginame, nes juos matome nuo gimimo. Mes su
mokiniais esame kaip viena šeima. Ar neliūdna dirbti vienai? Mano vaikai — mano kolegos. Gal
todėl dirbdama su jais nesijaučiu esanti mokytoja”, — kalbėjo pašnekovė.
Paklausus, ar yra jų kaime įdomių, keistų žmonių, mokytoja trumpam susimąstė. Po minutės
pradėjo juoktis: „Tikriausiai aš ir esu pati didžiausia keistuolė. Neturiu ūkio. Manau, kad
mokytojas turi gyventi mokykla”.
Iš Papilės miestelio kilusiai Birutei Vėlavičienei Svirkančiai — mieliausia vieta. Ilgiau
pabuvusi mieste, ji lengviau atsikvepia grįžusi namo.
DAUGIAUSIAI VAIKŲ IR PIRKĖJŲ
Pašnekinta autoparduotuvės klientė taip pat pasirodė esanti Vilimienė. Petronėle prisistačiusi
senutė paaiškino, jog tiek Vilimų pridygo iš dviejų brolių. „Visas kaimas — giminė. Labai
draugiškas kaimas”, — pridūrė senoji.
P. Vilimienė tvirtino, jog iš ūkio galima išgyventi, tik sveikatos reikia turėti. O paklausus, ar
kaimo žmonės kada susieina krūvon, senoji paaiškino, jog seniai rudenį sėdi trobose.
Autoparduotuvės vairuotojas juokavo, jog per penkis rajonus Svirkančiuose daugiausiai vaikų
atbėga apsipirkti. Ir daugiausia pirkėjų čia esama. Žmonės suskumba paaiškinti, jog ne todėl, kad
turtingesni čia gyvena. Tiesiog tarp kaimo žmonių dauguma pagyvenę, neišgalintys nuvažiuoti į
parduotuvę.
Daiva Rasymienė taip pat buvo tarp pirkėjų. Į tėviškę su trimis vaikais ji neseniai grįžo iš
Dzūkijos.
29 metų moteris sakė nebemačiusi prasmės gyventi su stiklelį mėgusiu vyru. Tad grįžo arčiau
tėvų. Trijų vaikų motina gyvena iš daugiavaikės motinos pašalpos bei ūkio. Šalia mamos
besiglaudžiančios Neringa ir Renata vardijo, kad namuose turi kiaulių, arklį, šunį.
GYVENIMAS NELEPINO
Kol pasiekiame Zinos Beržinskienės tėvų sodybą, išsikalbame. 55 metų moteris dukart tapo
našlė. Vienai teko auginti penkis vaikus. Ir daugiau skaudžių išbandymų likimas moteriai
negailėjo — dukra po avarijos dešimt dienų išgulėjo be sąmonės. Po abiejų vyrų mirties Zina
nusiraminimo ieškodavo tėvų namuose.
„Vargšelį apstojo, tokį gerą išsirinkom”, — politinėmis nuotaikomis pasitiko Bronislava
Vilimienė, negalėjusi suprasti, kuo užkliuvo Prezidentas Rolandas Paksas.
Politika domisi ir jos vyras, įnikęs į spaudą. Tiesa, Juozui Vilimui labiau rūpėjo rajono
naujienos — tai paliudijo krūvelė „Santarvės” laikraščių.
Senukas sakė nors ir prastai matąs, bet skaito su padidinamuoju stiklu ir neišmeta nė vieno
laikraščio. Perskaitęs naujausią, grįžta prie senesnių.
„Kuo nusikaltau, kad mane dėsite į laikraštį? — šmaikštavo aštuoniasdešimtmetė
B. Vilimienė, mostaguodama prieš fotoobjektyvą. — Žygdarbių nepadarėme. Nieko gero
nenuveikėme”.
130
„Už 25 gramus dirsių ir penkias kapeikas mėnesį šėriau arklį. Nei apsirėdyti, nei drabužį
nusipirkti”, — prisiminimais į pokario laikus nuklydo už žmoną septyneriais metais vyresnis
Juozas Vilimas.
Jo darbštumą patvirtino vyriausioji dukra Zina bei žmona: neatsitiktinai už gerą darbą gavęs
ne vieną medalį, garbės raštą. Kartu su juo veršelius auginusi Zina taip pat buvo apdovanota,
priminė tėvas. Dukra atsiduso, jog darbštumo jai netrūko, tik asmeninis gyvenimas nesiklostė.
BIJO PASAKYTI, KIEK TURI VAIKŲ
Vilimai tikino, jog dabar per daug gerai gyvena: aštuoni vaikai užaugo geri žmonės, 32
anūkėliai jiems — dar geresni, o ir proanūkių jau visa kupeta. Sutuoktiniai mano, jog užauginti
gerus vaikus pavyko todėl, kad vesdavo į bažnyčią, neleido stoti į pionierius. Zina paaiškino, jog
labai mylėjo savo tėvus, todėl net minties nekilo prieštarauti jų valiai.
Iš aštuonių vaikų keturi su savo šeimomis gyvena tame pačiame kaime. Pas tėvus per savaitę
jie sulekia po kelis kartus, kartais susėdę pagieda kalnus.
Vyresnieji Vilimai neseniai atšventė 63-iąsias bendro gyvenimo metines. „Kokie prisigriešiję!
Kokie seksualūs! Baisu pasisakyti, kad aštuonis vaikus užauginom. Pasistengėm, kad tauta
neišnyktų”, — šmaikštavo 80-metė.
Anot jos, dabar vaikus lengviau auginti, tik atsiranda vis mažiau norinčių tai daryti. Žmonės
esą per daug mokyti, o jų skundai dėl sunkaus gyvenimo senoliams tik šypsnį kelia.
NESENSTANTI MEILĖS ISTORIJA
Abu sutuoktiniai pažvalėja dukrai priminus jų meilės istoriją. Zinos reakcija išduoda, jog ne
kartą ją girdėjo, tačiau klausydama, kaip daugiau nei prieš pusę šimto metų susipažino tėvai,
paslapčia šluosto ašarą.
Juozas Vilimas prisiminė kiekvieną detalę: kaip parvykęs atostogų kareivis iš pirmo žvilgsnio
pamilo draugo seserį. Kaip rašė laišką ir nekantraudamas laukė atsakymo, kaip brolio teiravosi,
ar į akį kritusi mergiotė neturi kokio nusižiūrėjusi...
Tuo tarpu senoji klausydamasi vyro pusėn tik mesteli šelmišką žvilgsnį. Tarsi nebūtų buvę tų
daugelio kartu nugyventų metų, dviejų pirmųjų vaikų mirties, gaisro, daugybės išgyvenimų...
Abu įsimylėjėliai pasirūpino daktarų pažyma, kad ji laukiasi. Nors pirmagimis gimė praėjus
18 mėnesių po vestuvių.
„Tarp jų visą gyvenimą buvo didelė meilė. Ir dabar jie vienas be kito negali. Guli vienoje
lovoje”, — mostelėjusi į siaurą lovą sakė Zina Vilimienė. Apie didžiulę tėvų meilę ji net buvo
sukūrusi eilėraštį.
„Kur paslaptis? Sukibo charakteriai. Tiek suprantu: meilė — tokia elektra”, — dėstė senoji.
DĖL NESĖKMIŲOPTIMIZMO NEPRARANDA
Kartu su senaisiais Vilimais gyvena jauniausias sūnus Jonas su žmona Birute ir keturiais
vaikais. Mažiausiems dvyniams Dainorai ir Deivydui — po dešimt metų.
Jaunieji Vilimai ūkininkauja: 14 ha turi savos žemės, 50 ha nuomojasi. Laiko septynias
karves. J. Vilimas ūkį įregistravo prieš metus, iki tol bandė ieškoti valdiško darbo.
Per kelerius metus Vilimai nemažai išbandė: pernai nesėkmingai augino kiaules, šiemet —
javus. „Nors šiemet reikėjo imtis kiaulių, nes jų kainos kyla, o grūdų — nukrito. Žinok, žmogus,
kaip pataikyti”, — guodėsi 41 metų vyras.
Ūkininkas nenuleidžia rankų, tikisi, jog geresni laikai anksčiau ar vėliau ateis. Jeigu ne jam,
tai bent vaikams. Ūkininkavimo pradžia buvo sėkminga, neblogos supirkimo kainos teikė
optimizmo. Gal todėl pablogėjus situacijai Jonas nenusimena: blogi laikai negali tęstis be galo.
Svirkantiškis iš patirties žino, jog samdyti svetimą neverta, nes vis tiek dirba ne taip, kaip
šeimininkas norėtų. Todėl visus ūkio darbus dirba šeimyna.
Vaikai taip pat yra darbus pasiskirstę ir kiekvienas pagal savo jėgas prisideda. Didžiausias
pagalbininkas — aštuoniolikmetis sūnus, sugebantis valdyti visą turimą techniką.
„Pensininkų kaimas. Tik viena kita jaunesnė šeima gyvena. Bet perėjūnų nėra, kaip ir labai
prasigėrusių. Darbštūs žmonės gyvena”, — taip apie savo tėviškę atsiliepė Jonas Vilimas.
131
DAUG DIRBA, BET IR LINKSMYBIŲ NEPAMIRŠTA
„Ūkininkaujam, o kur dingsi”, — tokiais žodžiais pasitiko kieme besitvarkanti Zita
Lazdauskienė.
Nemenką ūkį tvarko dviese su vyru. Tiesa, kartais ir talkos pasikviečia.
Ūkininkauti Lazdauskai pradėjo netekę darbo. Pradėję auginti kiaules, po kitas sritis
nesiblaško. Zita ir Adolfas Lazdauskai dabar jau su humoru prisimena, kaip pasistačius kiaulidę,
krito kiaulių supirkimo kainos.
„Pastato juk negriausi”, — pasakojo vyras. Pasak jo, prieš porą metų kiaulių auginti
neapsimokėjo, dabar kaina vėl po truputį kyla. Ūkininkai laiko apie 80 kiaulių.
Zita juokavo, jog dėl ūkio darbų jaučiasi įkalinta iki gyvos galvos.
„Ujėzau, nei žiemą, nei vasarą nėra poilsio”, — sakė ji. Moteris šmaikštavo: gal įstojus į
Europos Sąjungą padėtis pagerės ir tada galės būti ponia bei darbams nudirbti samdyti kitus,
„Bet niekas veltui nieko neduos. Kiek užsidirbsi, tiek ir turėsi”, — surimtėjusi pridūrė.
Paklausus apie gražiai sutvarkytą sodybą bei kieme stovinčius paties šeimininko drožtus
baldus, Adolfas kuklinosi: „Laiko yra, tai pameistrauju, bet tik todėl, kad reikia. Tėvukas buvo
meistras, o aš — tik iš reikalo”.
Buvęs mechanikas, iširus kolūkiui su dar dviem kaimynais įsigijo dirbtuves, kur dabar laiko
ūkiui reikalingą techniką. Esant reikalui pats ją pasiremontuoja, ir draugams padeda.
Sutuoktiniai Svirkančiuose gyvena 25-erius metus. „Plungės rajonas, Rudaičiai — mūsų
pažinties vieta. Aš atlikau praktiką, jis buvo grįžęs iš armijos. Taip ir susipraktikavome. Po šešių
mėnesių buvo veselia”, — juokėsi Z. Lazdauskienė.
Dvi dukterys dabar gyvena atskirai: viena Viekšniuose, kita Mažeikiuose. Abi ištekėjo už
identiškų dvynių. Zita iš pradžių sakė gėdijusis ir prisipažinti, tačiau jų neskirdavo, o šie, kaip
tyčia, pas uošvius atvažiuodavo apsirengę vienodais drabužiais.
Kad Lazdauskų gyvenime ne tik nuolatiniai darbai, bet ir švenčių esama, šeimininkė prasitaria
rodydama ilgametės draugės jubiliejaus nuotraukas. Anot Zitos, per 32 santuokos metus juodu su
vyru nepraleido nė vieno kvietimo pasilinksminti ar atšokti vestuves. Ir didelė giminė nevengia
pas juos užsukti, nes po tėvų mirties jie liko vieninteliai, gyvenantys kaime.
„Kaip ir kiekvieną penktadienį...”: [Svirkančių kaimas] / Puslapį parengė Janina Sučylienė
// Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). — 2004. — Kovo. 17. — Nr. 11 (74):
„Autorės nuotraukos [1.] [Nuo kelio]. [2.] Po Svirkančius lydėjusi Marija Andriuškienė atvedė
prie senųjų kapinaičių vartų. [3.] Laisvalaikiu Aloyzas taiso didįjį laikrodį. [4.] Jadvyga
šiandieną džiaugiasi, galėdama nors kiek padėti sesers vaikams. [5.] Norėtųsi ūkininkauti
plačiau, tačiau dideliems sumanymams trūksta lėšų. [6.] Aldonos ir Aloyzo namuose vaikai ir
vaikaičiai visada laukiami” // Būdas žemaičių. — 2004. — Kovo 17. — Nr. 31 (775). — Visas
tekstas:
Kaip ir kiekvieną penktadienį „Trečiadienio valanda” susiruošė pas mieluosius laikraščio
skaitytojus. Nors pavasario mėnuo jau įpusėjo, tačiau saulėtomis dienomis gamta nedžiugino.
Buvo pirmoji pavasario diena, kai šalčio sukaustytą žemę ėmė glostyti ir iš žiemos šalto patalo
kelti saulutė. Šypsojosi ir žmonės. Gera buvo vaikščioti po Svirkančių kaimą, bendrauti su tais,
kurie skaito mūsų laikraštį, žino, kad apie kai kuriuos kaimo ūkininkus „Trečiadienio valanda”
jau rašė. Malonino tai, kad žmonės svarsto, pas ką šįkart užsuks korespondentas, ką pašnekins, o
svarbiausia — ką papasakoti, kad skaitytojui būtų įdomu. Džiugu, kad visi sutikti — ir jauni, ir
pagyvenę, ir seni — turėjo ką pasakyti.
ISTORINIUOSE ŠALTINIUOSE
SVIRKANČIAI (Svirkončiai) — kaimas Viekšnių seniūnijoje, 6 km į pietus nuo Viekšnių,
abipus kelio į Tryškius. Vakaruose yra Marijampolės miškas. Prie kaimo kapinių rastos II—III a.
pilkapių ir vėlyvesnio degintinio kapinyno liekanos. Čia rasta žalvarinių ir geležinių dirbinių.
Per 100 metrų į pietus nuo kelio iš Svirkančių į kelią Viekšniai—Pievėnai, ganyklose, yra
Svirkančių akmuo su pėda. Akmuo — piramidės formos, truputį smailėjančia viršūne, su iškalta
19x5 cm dydžio ir 5—6 cm gylio žmogaus pėda. Kiek nenatūraliai ji susiaurėja ties „kulnimi”
132
(iki 1,5 cm). Be to, matyti dvi pirštų duobutės — nykščio ir visų kitų pirštų kartu. Iš šiaurės ir
rytų pusės prie akmens iškasta duobė, kurioje greičiausiai ieškota pinigų.
1921 m. įkurta pradinė mokykla. Čia mokėsi 35 vaikai. 1967-01-11 mokykla perkelta į naują
pastatą. Joje mokėsi gyvasis klasikas Juozas Erlickas. Kaime veikė ir biblioteka, kuri 1992
metais uždaryta.
1923 m. Svirkančių k. buvo 37 ūkiai ir 219 gyventojų, 1996 m. buvo 40 ūkių ir 113
gyventojų, o 1998 m. — 36 ūkiai ir 98 gyventojai, 2000 m. užregistruota 39 ūkiai ir 105
gyventojai.
Pavadinimo kilmė
Svirkančių pavadinimas kildinamas nuo žmogaus pavardės. Čia gyveno senas žmogus
Svirkas, kuris drožė labai gražias skulptūrėles. Visi, kas tik važiuodavo į kaimą sakydavo:
„Važiuoju ten, kur gyvena Svirka”. Taip ir prigijo pavadinimas Svirkančiai.
Vaikų kapinaitės
Kaip pasakojo vienas iš senesnių kaimo gyventojų Aloyzas Ūkanis, dar Smetonos laikais
Svirkančiuose buvo įkurtos kapinės, kuriose laidoti vaikai. Pasak liudytojo, Antrojo pasaulinio
karo metais, kai buvo subombarduotas į Viekšnius vedantis tiltas, kapinėse buvo laidojami visi
Svirkančių kaimo gyventojai. Tačiau suaugusiųjų palaidota nedaug.
Svirkančių kapeliuose yra buvusios kelios mūrinės koplytėlės. Dabar beliko tik pamatų
akmenys. Po karo, susitvėrus kolūkiams, mirusiuosius laidoti vežė į Viekšnius. Pamažu
kapinaitės apmirė, o tarybiniais metais visiškai apleistos. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę,
kapinaites tvarko seniūnijos paskirti žmonės.
SUNKI BEDARBIO ŪKININKO DALIA
Tolėliau nuo kelio matėsi dideli pastatai ir aukštai iškilęs gandralizdis. Tai 74-erių metų
Aloyzo Ūkanio sodyba. Kol privažiavome prie keliuko, vedančio į kiemą, „Žiguliais” grįžo ir
namų šeimininkas Aloyzas — senas svirkantiškis, čia gimęs ir augęs, o po vedybų apsigyvenęs
pas uošvius Kuntočius.
Prieš 12 metų Aloyzas palaidojo žmoną Eugeniją. Dabar gyvena vienas. Kitame namo gale
įsikūrusi dukra Lidija su šeima. Jie abu su žentu Vaclovu prižiūri nemažą ūkį.
Gyvena dvi kartos
Aloyzo gyvenimas nelepino. Anksti neteko motinos ir baigęs 3 klases pradėjo dirbti kolūkyje.
1952 m. kolūkio siuntimu išvažiavo į Papilėje rengiamus traktorininkų kursus. Juos baigęs dar
tris mėnesius mokėsi kombainininkų kursuose Vilniuje. Išsimokslinęs dirbti grįžo į Akmenės
MTS. Netrukus gavo šaukimą į kariuomenę. Po trejų metų tarnybos Aloyzas grįžo į Svirkančius
ir kol susirado žmoną statybininku dirbo Mažeikiuose.
„Likęs be tėvų, gyvenau pas brolį”, — dalijosi prisiminimais Aloyzas. Papasakojo, kad
1947 m. pavasarį sudegė tėviškės ūkis. Nuo tada šeima likusi be pastogės. Dėl vestuvių vyras
buvo apsisprendęs. Negaišdami 1958 m. Eugenija ir Aloyzas susituokė, apsigyveno pas žmoną
su jos tėvais. Uošviai, pasak Aloyzo, buvo labai geri žmonės. Daug jiems padėjo ir niekada
nesipyko.
Eugenija ir Aloyzas sugyveno 2 dukras. Šeimos galva prisipažįsta laukęs sūnaus, bet dabar
džiaugiasi išauginęs sveikas dukras, kurios jį pradžiugino vaikaičiais. Lidija su vyru gyvena
Svirkančiuose, kartu su tėvu augina du savo vaikus ir padeda jau savarankiškai gyvenantiems iš
pirmosios santuokos Vaclovo vaikams.
Žentas su uošviu ūkininkauja, o Lidija — namų šeimininkė. Jaunieji ūkininkai — Vaclovas ir
Lidija Nikai — bedarbiai, laukia pasiūlymo iš Darbo biržos.
Gyvena iš ūkio
Aloyzas turi 6 ha nuosavos žemės, žento šeima gavo 3 ha, dar 2 ha paveldėjo Lidija ir 7 ha
nuomoja iš kaimynų. Ūkanio ir Nikų šeimos dirba 18 ha žemės. Turi du ratinius traktorius,
vikšrinį neseniai pardavė, žentas įsigijo kombainą „Niva”. Kaip smulkiems ūkininkams, turimos
technikos užtenka žemei įdirbti.
133
Daugiausia sėja grūdinių kultūrų, šiek tiek palieka pūdymui ir pievoms šienauti. Aloyzas
gauna 366 Lt pensijos ir viską sudeda į ūkį. Kad užaugtų derlius, reikia degalų žemei įdirbti ir
sėklai pasėti, trąšų — užauginimui, herbicidų — apsaugojimui nuo žolių ir kenkėjų. Gerai, kad
sėklą užsiaugina patys.
Pasak Aloyzo, pardavimui grūdų kol kas nelieka, nes suvartoja namudiniame ūkyje. Augina 2
karves, keletą bekonų ir paukščių. Kai užsiaugina daugiau, parduoda vieną kitą kiaulaitę,
veršiuką ar paaugintą jautuką.
Laukia pavasario ir parskrendančių gandrų
Aloyzas stengiasi būti tvirtas, bet nevalingai išsprūsta, kad jam gyvenimas nemielas nuo tada,
kai liko vienas. Paklausus, kodėl nesusirado kitos moters, Aloyzas čaižiai nusijuokė ir pro dantis
iškošė, kad nebe jaunystė, nelengva apsispręsti, be to, nenori supykinti vaikų. Su žentu sutaria,
abu daug dirba, jaunas vyras gerai valdo turimą techniką ir yra ne tinginys.
Kita Aloyzo dukra Onutė gyvena Mažeikiuose ir dirba vaikų darželio valgykloje. Jos vyras
Juozas — Juodeikiuose naftos perdirbimo įmonės traktorininkas. Vaikai užauginti. Sūnus,
Aloyzo vaikaitis, dirba Airijoje. Vaikaitė mokosi kirpėjos specialybės Šiauliuose. „Jiems padėti
nereikia, uždirba daugiau negu mes. Vasaromis mums padeda prie ūkio darbų”, — džiaugėsi
pašnekovas.
Garbaus amžiaus vyrui laisvalaikio lieka labai mažai. Daugiausia laiko atima ūkio darbai.
Žiemos vakarais jis mėgsta paskaityti laikraščius, žiūrėti nors ir nemalonias emocijas
sukeliančias, bet įdomias televizijos laidas, žaidimą „Šeši nuliai — milijonas”. Turėdamas laiko
bando taisyti laikrodžius. Kilnodamas didelį sieninį laikrodį Aloyzas pasakojo: „Geras laikrodis,
nes muša laiką ir jį reikia sutaisyti”.
Labiausiai Aloyzas laukia pavasario ir šiltesnių orų, kada į jo įrengtą gandralizdį sugrįš
gandrai, prieš 4-ius metus apsigyvenę virš jo sodybos.
ŪKININKAUJA PAVELDĖTOJE ŽEMĖJE
Kol jaunųjų ūkininkų, Remigijaus ir Algimanto Kučikų, namuose nebuvo (jie buvo išvykę —
aut. pastaba), bendravome su jų teta, motinos seserimi, Jadvyga Šemiotiene, šių namų
šeimininke.
Paveldėtas ūkis
Ūkininkai Remigijus ir Algimantas Kučikai ūkį paveldėjo iš senelių Kučinskų. Jie šiandien
valdo 40 ha žemės, turi ratinį traktorių, kombainą ir pačius reikalingiausius žemės ūkio padargus.
Kolūkių griovimo laikais nusipirko šalia esančias dideles fermas, kurias žada pertvarkyti į grūdų
sandėlius. Ūkininkai verčiasi žemdirbyste, augina grūdines kultūras, daugiausia kviečius ir
miežius. Laiko melžiamą karvę, pavasarį turėtų veršiuotis ir telyčia. Augina dvejų metų jautuką,
skirtą pardavimui, ir pusmetinę telyčaitę. Pagrindinės jaunųjų ūkininkų pajamos iš grūdinių
kultūrų.
Smulkiajam ūkiui užsiaugina bulvių ir daržovių. Ar šiemet sodins daržus, Jadvyga dar nežino,
nes nesveikuoja, o smulkieji darbai gula ant jos pečių.
Sodyboje penktoji karta
Aptriušusi kaimo trobelė po savo stogu glaudžia penktąją tos giminės kartą. Sudėtingas buvo
1939 m. gimusios ponios Jadvygos gyvenimas. Šeimoje augo trys vaikai. Tarp brolio ir sesers —
Jadvyga buvo vyriausia. Metais jaunesnę seserį (vaikaičių Remigijaus ir Algimanto motiną)
Jadvyga palaidojo prieš metus. Dabar gyvena kartu su sesers vaikais ir jiems padeda.
Savo šeimos Jadvyga neturėjo. Taip likimas susiklostė, su vyru išgyvenus pusę metų, jis žuvo
autoavarijoje. Nuo to laiko moteris gyveno viena su tėvais. Pasiligojo ir daugiau kaip 30 m. turi
invalidumą, gauna pensiją.
Dažnai Jadvyga gydosi ligoninėse. Būdavo, kad net po keletą kartų per metus. Moteris
pasidžiaugė, kad pastaraisiais metais jai medikai skyrė geresnius vaistus, todėl rečiau gula į
ligoninę. Gaunamą pensiją Jadvyga išleidžia vaistams ir maistui. Gyvenimo sunkumų išvarginta
moteris skundžiasi prasta sveikata.
Iš darbų grįžęs jaunasis ūkininkas Remigijus pasidžiaugė, kad gera kai namuose jų laukia teta.
134
Viltys į Europos Sąjungą
Grįžus jaunajam ūkininkui Remigijui, prakalbome apie ūkininko dalią. Remigijus baigė
Viekšnių žemės ūkio mokyklą ir įsigijo plataus profilio vairuotojo specialybę. Brolis Algimantas,
baigęs 12 klasių, lankė traktorininkų kursus ir įsigijo traktorininko specialybę. Sulaukęs 29-erių
metų Remigijus pradėjo ūkininkauti. Iki pernai metų Kučikams priklausanti žemė pagal nuomos
sutartį su rajono Žemėtvarkos skyriumi buvo išnuomota. Tad dabar pirmieji metai, kai vaikinai
bando rimčiau ūkininkauti.
Su broliu pasidalino po 20 ha žemės ir su turima technika, kiekvienas atskirai, ją dirba.
Anksčiau javų pasėdavo tik po kelis ha, šiemet pirmą kartą planuoja apsėti visą plotą. Sėklą ir
trąšas pagal sutartį paėmė iš UAB „Agrokoncerno”.
„Norėtųsi ūkininkauti plačiau, išsinuomoti daugiau žemių, bet aplinkui nė lopelio nėra
laisvos”, — apgailestavo vaikinas. Ir pridūrė, kad viską apglėbė stambieji ūkininkai, tad
smulkiajam vis sunkiau ne tik verstis, bet ir sutartis sudaryti. Žinoma, tiekėjams parankiau
realizuoti didesniais kiekiais. Remigijaus manymu, sudėtingas ir sunkus yra ūkininko likimas
kaime. Pasak vaikino, iš to, ką išaugina ir sukuria, galima tik egzistuoti. Platesnių perspektyvų
kol kas jis nemato. Iš skolų tikisi „išlipi” rudenį, nes iki to laiko sudarytos sutartys, o kas liks
pelnui ir pragyvenimui, anot ūkininko, niekas nežino. Remigijus patikino, kad liks subsidijos, o
įstojus į ES, iš tokio ūkio bus galima tik pragyventi kaip ir iki šiol.
Vestuvėms trūksta pinigų
Šiandien Remigijus rimčiau žiūri į gyvenimą ir ateitį. Jis mano, kad mokslo žinios ir prie ūkio
praverstų, tačiau nėra laiko, reikia žemę dirbti. Remigijus turi gyvenimo draugę, kurią į
Svirkančius atsivežė iš Telšių. Gyvena kaip šeima, laukia jos pagausėjimo, tačiau dėl vedybų dar
neapsisprendė. Remigijus įsitikinęs, kad ir taip gerai. Vyras atviravo sakydamas, kad vestuvėms
šiandien trūksta pinigų. Labai daug investicijų reikalauja žemės ūkis. Apie vedybas Remigijus
tikino rimčiau pagalvosiąs vasarą.
Algimantas dar neturi draugės. Abu vyrai susirūpinę ūkio reikalais, nes iki pavasario, sėjos
darbymečio, beliko mėnuo.
DARNI ŠEIMA
Aldona ir Aloyzas Martinkai gimė ir augo Svirkančių vienkiemio pakraštyje. Abu kartu
1948 m. lankė Svirkančių pradinę mokyklą.
„Patikom vienas kitam”, — prisipažino jau pražilę ir šiemet atšventę 69-uosius metus ir jau
pažymėję 50-uosius bendro gyvenimo metus.
Jaunystė buvo sunki, nes augo sunkiais pokario metais. Baigęs 4 klases, Aloyzas įsidarbino
kolūkyje. 1953 m. jis buvo pirmasis Viekšnių žemės ūkio mokyklos mokinys. Po 7 mėn. kursų
įgijo mechanizatoriaus pažymėjimą ir 10 metų dirbo traktorininku. Nuo 1964 m. —
laukininkystės brigadininku, vėliau — mechaninių dirbtuvių vedėju. Nuo 1977-ųjų atsarginių
detalių sandėlio vedėju, vėliau buvo prijungtos ir statybinės medžiagos. Paskutiniame darbe
sulaukė ir pensijos. Aldona 21-erius m. išdirbo laiškininke. Moteris pagimdė ir išaugino 5 vaikus.
Pagal tuo metu galiojusius įstatymus, moteris, užauginusi 5 vaikus ir sulaukusi 50 m., buvo
išleidžiama į pensiją. Aldona turėjo teisę tuo pasinaudoti. Į gyvenvietę Martinkai persikėlė
kolūkiui skyrus butą, kurį vėliau išsipirko, o kieme pastatė ūkinį pastatą, kalvę, vasarinę.
Vietos ir duonos užteko visiems
Martinkai užaugino 5 vaikus: 4 mergaites ir vieną berniuką. „Nebuvo lengva, — prisimena
Aldona. — Visiems reikėjo padėti. Dar ir dabar tenka prisidėti, nes jauniausia Jovita septintus
metus neturi nuolatinio darbo”.
Vaikai išsibarstė po visą Lietuvą, sukūrė šeimas, turi darbus.
Martinkai sulaukė 8 vaikaičių ir 2 provaikaičių. Aldona su Aloyzu džiaugiasi, kad dažnai juos
aplanko. Suvažiavę padeda nudirbti pačius sunkiausius ūkio darbus.
Martinkai turi 14 ha nuosavos žemės, ūkio technikos tiek, kad užtenka žemei įdirbti. Turi du
ratinius traktorius, kombainą, priekabų, kultivatorių, plūgų ir kt. Žemę apsėja grūdinėmis
kultūromis, apsodina daržus, palieka pievų ganykloms ir šienavimui. Prie ūkio — parduotos
vasaros.
135
Laiko tris melžiamas karves, keturias kiaules, veršiuką ir paukščių. Pieną pristato į supirkimo
punktą. „Nors ir labai mažai moka, tačiau pasirinkimo nėra — užauginai ir pusvelčiui turi
atiduoti”, — piktinosi šeimininkė. Kiaulių, jei lieka, parduoda.
Liko laiko ir pomėgiams
Aloyzas laisvalaikiu paima armoniką, jaunystėje grojo Svirkančiuose susikūrusiame dūdų
orkestre, abu su žmona vaidino dramos ratelyje. Gyvenimas privertė Aloyzą išmokti ir kalvio
amato.
Jaunystėje, kol akys buvo sveikos, mėgo iki išnaktų skaityti knygas, daug keliavo, lankė
draugus ir pažįstamus. Dabar ne tik laiko nėra, bet apmirė ir kaimo kultūrinis gyvenimas. „Kad ir
norėtum kur nors nueiti, nėra kur, — tikino ponia Aldona. — Anksčiau kolūkyje buvo kultūros
namai, atvažiuodavo įvairių atlikėjų, gyvenimas buvo įdomesnis negu dabar”. „Žmonės tapo
uždari, nebebendrauja, — antrino Aloyzas. — Visas laisvalaikio užimtumas — prie televizoriaus,
neliko jokio bendravimo. Gerai, kad dar vaikai atvažiuoja. Turime gražias tradicijas — Kūčių
vakarą susirenka visa šeima iš visų pašalių”. Vaikaitis Laurynas, Kauno universiteto studentas,
ne kartą seneliams sakė neįsivaizduojąs gyvenimo be kaimo. Mylimiausias vaikaitis Rolandas,
kurį Martinkai užaugino nuo kelių savaičių, jau antrus metus dirba Olandijoje, Amsterdame,
barmenu. Neseniai grįžo į Lietuvą, tai pirmiausia aplankė senelius. „Ne tik Rolandą pas senelius
traukia, — prisipažįsta Martinkai. — Vasaromis susirinkdavo 11 ir daugiau vaikų ir visiems
vietos, duonos užteko”.
Sveikata Aldona labai nesiskundžia. „Kol kas darbus įveikiame vieni, — sakė moteris. —
Rimtesnę ligą turi Aloyzas, jį per 10 metų kamuoja lėtinis bronchitas. Dabar vartoja geresnius
vaistus, tad dar gali atlikti visus ūkio darbus”. Jokių didelių planų Martinkai neturi: pavasaris,
prasideda didieji žemės darbai. Ir taip kiekvienais metais.
Žinios apie kolūkius, surinktos remiantis kolūkių istorinėmis pažymomis / Pateikė Arūnas
Dilbitis 2005 metais. — Tekste:
„Svirkančių” kolūkis
1949 metais Mažeikių apskrities Svirkančių apylinkėje buvo įsteigtas kolūkis „Žalgiris”.
Centras Kegrių kaimas.
1950 metais buvo įsteigtas Akmenės rajonas ir kolūkis priskirtas Akmenės rajonui.
1963—1964 metais likvidavus Akmenės rajoną, kolūkis „Žalgiris” Mažeikių rajono
Svirkančių apylinkėje.
1963 metais pakeistas kolūkio „Žalgiris” pavadinimas. Kolūkis pavadintas „Svirkančiai”.
Nuo 1964 metų kolūkis Viekšnių apylinkės Kegrių kaime.
Kolūkio 1949—1955 metų dokumentai neišsaugoti.
Sribaliutė Janina. „Važinėdami po Mažeikių rajono švietimo įstaigas šį kartą užsukome į
Svirkančių pradinę mokyklą...” // Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). — 2006. —
Bal. 12. — Nr. 14 (177): ir nuotraukos // Būdas žemaičių. — 2006. — Bal. 12. — Nr. 40 (1082).
— Visas tekstas:
Važinėdami po Mažeikių rajono švietimo įstaigas šį kartą užsukome į Svirkančių pradinę
mokyklą. Šiemet žiema kaip niekad priešinasi pavasariui. Už lango vis dar šalta, o Svirkančių
pradinėje mokykloje šilta ir jauku. Ten dirbančios mokytojos ir besimokančių vaikų šypsenos
sušildė mus labiau, nei šilumos gailinti pavasarinė saulė. Labiausiai mūsų apsilankymu džiaugėsi
vaikai. Jie net neraginami parodė, ką moka. Puikiai padainavo ir pašoko. Taip pat sakė ne
prasčiau moką ir skaičiuoti bei rašyti.
ISTORINIŲ ŽINIŲ NĖRA DAUG
Apie Svirkančių pradinę mokyklą nėra išlikę daug istorinių žinių. Tik tiek, kiek surašyta
mokyklos metraštyje.
Svirkančių pradinė mokykla įsteigta 1921 m. rugsėjo 1-ąją. Tuo metu ji vadinosi Kegrių
pradine mokykla. 1926 m. perkelta į Svirkančių kaimą, o po dvejų metų vėl glaudėsi Kegriuose.
1933 m. rugsėjo 1-ąją mokykla vėl buvo atkelta į Svirkančių kaimą. Čia mokytoja dirbo
Eufemija Pundziutė-Vėlavičienė. Tuo metu mokykla buvo įsikūrusi Vaizgėlienės namuose.
136
1948 m. Svirkančiuose buvo atidarytas antras komplektas, kur mokytoja pradėjo dirbti Stasė
Rimkutė-Pranauskienė.
Po trejų metų mokykla persikėlė į Mačiaus ūkį, o 1967 m. sausio 11-ąją — į naujas patalpas.
Dviejų aukštų namą pastatė kolūkis. Šiame pastate mokykla yra iki šiol.
Per visus gyvavimo metus mokykloje dirbo trys pagrindinės mokytojos. Tai anksčiau minėtos
E. Pundziutė-Vėlavičienė, S. Rimkutė-Pranauskienė ir dabar dirbanti Birutė Vėlavičienė.
Žinoma, per tuos metus Svirkančių pradinėje mokykloje dirbo ir kiti mokytojai, bet jie čia ilgai
neužsibūdavo.
Pirmosios mokytojos E. Pundziutės-Vėlavičienės jau nebėra tarp mūsų. O kitos dvi
S. Rimkutė-Pranauskienė, šiuo metu gyvenanti pas dukrą Klaipėdoje, ir B. Vėlavičienė su
malonumu sutiko pasidalyti prisiminimais apie praleistus metus Svirkančių pradinėje mokykloje.
MOKYKLA SKAIČIUOJA PASKUTINES GYVAVIMO DIENAS
Birutė Vėlavičienė Svirkančių pradinėje mokykloje dirba nuo 1986 metų rugsėjo 1-osios.
„Keistas sutapimas: pirmoji mokytoja buvo Vėlavičienė ir paskutinė, tai yra, aš taip pat
Vėlavičienė, — sakė dabartinė mokytoja. — Niekam ne paslaptis, kad nuo rugsėjo pirmosios
mūsų mokykla bus uždaryta”.
Mokytojai būsią skaudu palikti mokyklą. Tačiau ji teigė suprantanti, kad kitaip negali būti.
„Mažėja gimstamumas, vadinasi, mažėja ir mokinių skaičius, — nusivylimo neslėpė mokytoja.
— Šiandien Svirkančių pradinę mokyklą lanko tik 6 mokiniai”. Vienas pirmokas, du trečiokai ir
trys ketvirtokės. Kitais metais liktų dar mažiau.
Anot B. Vėlavičienės, šiuolaikinis jaunimas iš kaimo išvažiuoja. Pas tėvus tik pasisvečiuoti
atvykstąs. „Dabar tokie laikai, kad dauguma jaunuolių išvyksta į didesnius miestus ar užsienį
laimės ieškoti, — neabejojo pašnekovė. — Todėl mums, mokytojams, nebėra ko mokyti”.
Mokytoja labai nenusimena, nes be darbo sakė neliksianti. Nuo rugsėjo 1-osios ji galės dirbti
Viekšnių vidurinėje mokykloje.
Nesigaili tapusi pedagoge
Birutė sakė nesigailinti pasirinkusi mokytojos specialybę ir su malonumu prisiminsianti
Svirkančių pradinėje mokykloje praleistus metus. Tai nebuvo pirma mokykla, kur ji dirbo.
1985 m. baigusi Papilės vidurinę dirbo vienoje iš Radviliškio rajono aštuonmečių mokyklų.
Ten vienerius metus dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą.
Bedirbdama pastebėjo, kad ją labiau traukia mažieji mokinukai, todėl netrukus įstojo į Šiaulių
pedagoginį institutą. Pasirinko pradinių klasių mokytojos specialybę.
Tuometinė darbovietė nesiūlė dirbti pradinių klasių mokytoja. Todėl Birutė grįžo atgal į
N. Akmenės rajoną. Netrukus gavo pasiūlymą net iš trijų mokyklų. „Tada buvo kiti laikai.
Galėjai pasirinkti dirbti ten, kur pačiam geriau, — prisiminimais dalijosi mokytoja. — Ne taip,
kaip dabar. Pradinių klasių mokytojai sėdi be darbo”. Pasiūlymus gavo iš Kairiškių, Žibikų ir
Svirkančių pradinių mokyklų. Pasirinko Svirkančius, nes tuo metu gyveno Papilėje ir čia buvo
geriausias susisiekimas. Žibikus atmetė, nes jie buvę visiškai kitoje rajono pusėje. Anot
mokytojos, būtų tikę ir Kairiškiai. Bet kai ten nuvažiavo, buvęs priimtas jau kitas žmogus.
„Maniau, padirbsiu metelius, kitus, kol susirasiu kitą darbą, — sakė Birutė. — Tačiau pasilikau
visam laikui”. Svirkančiuose sukūrė šeimą ir susilaukė vaikučių.
Visi berniukai
Kai Birutė pradėjo dirbti Svirkančių pradinėje mokykloje, čia mokėsi 12 vaikų. Keisčiausia
tai, kad visi buvę berniukai. Taip pat mokytoją nustebino ir tai, kad daugumos vaikų vardai buvę
nešiuolaikiniai: Juozas, Alfonsas, Stasys ir panašiai.
Pati mokykla Birutę maloniai nuteikė. Ji sakė turėjusi visiškai kitokį supratimą apie mokyklą.
Visų pirma, nebuvo triukšmo. Aplinka priminusi namus. „Mažai vaikų, kurie nekėlė jokių
rūpesčių, — sakė mokytoja. — Buvau labai maloniai nustebinta”.
Pirmaisiais metais dirbo su dviem klasėmis — antrokais ir ketvirtokais. „Pasitaikydavo
nemažai nesusipratimų, nes pamiršdavau, kad dirbu su dviem klasėmis, dėmesį skirdavau tik
vienai, — juokėsi mokytoja. — Tada užmirštieji pradėdavo šaukti: „Mokytoja, ką mums daryti?”
Net pačią juokas suimdavo, kokia užuomarša galėjau būti”.
137
Neteko žado
Vienas nesenas įvykis giliai įsirėžė atmintin. „Kartą sėdžiu prie stalo — užsirašinėju (dabar
nepamenu konkrečiai, ką), — sakė Birutė. — Tik kilstelėjau akis ir pamačiau į mane skrendantį
daiktą. Tai buvo vieno iš mokinių šlepetė. Iš netikėtumo žado netekau”. Mokytoja sakė
nežinojusi, ar verkt, ar juoktis. Truputį klasę pabarusi liepė nusiraminti ir pamokų metu
neužsiimti pašaliniais darbais. Griežtesnės bausmės netaikė, nes vaikai padarė tai žaisdami, ne iš
piktos valios. Be to, jie pažadėję, kad daugiau tai nepasikartos.
Organizuojamos talkos
Nepaisant to, kad mokykloje mažai mokinių, nesunku suorganizuoti talkas ar išvykas. Keletą
metų iš eilės Svirkančių ir Gudų pradinės mokyklos tvarkė netoli esančiame Ramoniškių kaime
Panevėžio dramos teatro režisieriaus J. Miltinio tėviškę. „Ąžuolų giraitėje mūsų mokiniai
pasodino ąžuoliuką, — sakė Birutė. — Kiekvienais metais balandžio mėnesį tvarkome mokyklos
aplinką ir netoliese esančią pakelę”. Vaikai neprieštarauja ir į darbą kimba su malonumu.
Gabūs vaikai
„Mano buvę mokiniai visi išlaikė gyvenimo egzaminą, nė vienas, bent jau kol kas, netapo
nusikaltėliu, — džiaugėsi Birutė. — Nėra nė vieno, kuris nepasisveikintų”.
Geru žodžiu mokytoja mini Vaclovą Niką. Jis buvęs vienas iš jos pirmųjų Svirkančiuose
mokytų vaikų. Viena iš geriausių mokinių buvo ir Inga Ūkaitė.
Mokytoja tiki, kad buvusi jos mokinė Dainora Vilimaitė daug pasieks. Šiuo metu mergaitė
mokosi Viekšnių vidurinės mokyklos šeštoje klasėje. „Labai gabi, — teigė Birutė. — Pati ją
paskatinau lankyti muzikos mokyklą”. Mokytoja įsitikinusi, kad mergaitės laukia didi, su muzika
susijusi, ateitis.
Anot Birutės, Dainoros pusseserė Greta Vilimaitė taip pat savo gyvenimą galėtų susieti su
muzika. Jau dabar mergaitė groja sintezatoriumi. „Pati norėčiau turėti tokią dukrą, — neslėpė
mokytoja. — Dažnai savo dukrai siūlau sekti Gretos pavyzdžiu”.
DIDŽIĄJĄ GYVENIMO DALĮ ATIDAVĖ MOKYTOJAVIMUI
Nuo 1948 m. iki 1988 m. Svirkančių pradinėje mokykloje dirbo Stasė Rimkutė-Pranauskienė.
Tai pirmoji ir paskutinė mokykla, kurioje ji dirbo.
Stasė sakė visiškai nenorėjusi būti mokytoja. Tačiau pokario metai buvę labai sunkūs. „Mano
šeima stipriai nukentėjo nuo karo, todėl nebuvo galimybių studijuoti mediciną, apie kurią nuo
vaikystės svajojau”, — pasakojo mokytoja.
Manė, kad keletą metų padirbės ir mes mokytojavimą. Tačiau, kaip pradėjo dirbti, taip ir liko
— bėgant metams pamilo mokytojos darbą. Jis pradėjo teikti malonumą.
Sąlygos vis gerėjo
Pirmoji jos darbo vieta atrodžiusi taip: didžiajame kambaryje buvo mokykla, šalia esančiame
kambaryje gyveno mokytoja. „Kadangi tuo metu neturėjau šeimos, gyvenimo sąlygomis buvau
patenkinta, — tikino Stasė. — Ten dirbau apie trejus metus”. Vėliau, kai mokykla buvo perkelta į
ūkininko Mačiaus namus, pagerėjo gyvenimo sąlygos. Mokytojai buvę skirti du kambariai ir
virtuvė.
Anot pašnekovės, 1967 m. persikėlus į naujai pastatytas mokyklos patalpas, pagerėjo ne tik
gyvenimo, bet ir darbo sąlygos. Vaikai turėję atskirą sporto salę, buvę įrengti pionierių ir
mokytojų kambariai.
Patys meiliausi
Stasė sakė, kad ypatingai malonu buvę dirbti su pirmokais. „Jie visi tokie atviri, švelnūs ir
meilūs, — šypsojosi pašnekovė. — Širdį paglostydavo tai, kad ne kartą buvau pavadinta mama”.
Viena iš geriausių jos mokinių buvusi Irma Lazdauskaitė. Dar mokytoja geru žodžiu minėjo
Erlickų šeimos vaikus.
Iš pirmųjų mokinių paminėjo Vidą Bubokaitę. Anot mokytojos, ji buvusi pirmūnė.
Moteris šeimyninę laimę rado Svirkančiuose. Su vyru Antanu nugyveno 30 metų. Vyras, kaip
ir ji, buvo mokytojas. Užaugino dvi dukras. Šiuo metu dienas praskaidrina keturi anūkėliai.
138
Teko mokyti dukras
Stasei teko su kitais kaimo mokiniais mokyti ir savo dvi dukras. „Jos ir šiandien man primena,
kad tuo metu savo vaikams jokių nuolaidų nedariau, — sakė mokytoja. — Negalėjau išskirti iš
kitų vaikų, nes nenorėjau, kad priprastų prie lengvatų. Juk išėjus į kitą mokyklą niekas jokių
lengvatų netaikys”. Dukros pykdavusios, kai mama atsisakydavo išduoti iš anksto paruoštas
užduotis ar kontrolinius.
Sakė nepykstanti
Mokytoja sakė, kad anksčiau buvę mokiniai dažniau prisimindavo. Pasveikindavę švenčių
progomis. Bėgant metams, sveikinimai vis rečiau aplanko mokytojos namus. Ji sakė nepykstanti
ir suprantanti buvusius mokinius. „Juk laikai keičiasi, vaikai užauga, pasineria į savus rūpesčius
ir nebėr kada rašinėti laiškų ar skambinėti”, — įsitikinusi Stasė.
Įžymūs mokiniai
Vieni iš įžymesnių S. Pranauskienės mokinių — Antanas ir Juozas Erlickai. Mokytoja sakė
pamenanti, kad Juozukas buvęs santūrus, visada susimąstęs vaikas. Šiek tiek lėtoko būdo.
Niekada neišsišokdavo. „Kartais būdavo, kad įmantresnį žodį pasakydavo, bet šiaip niekuo
neišsiskiriantis iš kitų vaikų,” — tikino mokytoja.
Visiška priešingybė buvęs jo vyresnysis brolis Antanas. Anot mokytojos, Antanukas nuo
mažens muzikavęs. Niekada neatsisakydavęs pagroti mokyklos vakaronėse. Visur jo pilna
būdavę.
Abu broliai gerai mokėsi.
Pakirto ligos
Stasė sakė anksčiau laisvalaikiu mėgdavusi megzti. Dabar moteris to daryti nebegalinti, nes
sveikata suprastėjo. Labai skauda rankas ir belikęs vienas malonumas — televizoriaus
žiūrėjimas.
GARSUS MUZIKANTAS ĖMĖ GROTI NEPAŽINODAMAS NATŲ
Pirmoji mokytoja
Geru žodžiu mokytoją Stasę Pranauskienę mena ir buvęs jos mokinys Antanas Erlickas. Sakė,
kad ji gera buvusi, niekada nepykdavusi. Primindavusi mamą. „Ji tiesiog buvo kaimo šviesulys”,
— tikino buvęs mokinys.
Mokytoja per pertraukas koridoriuje įjungdavusi patefoną ir liepdavusi šokti. Mokė valso ir
polkos žingsnelių. „Mes be galo sarmatydavomės šokti su mergaitėmis. Nedrįsdavome net prie jų
prisiliesti”, — prisiminimais dalijosi Antanas. — Bet vis tiek tekdavo mokytojos reikalavimams
paklusti”.
Dar prisiminė, kad visi mokiniai kartu valgydavo priešpiečius. Sumuštinius atsinešdavę patys,
o arbata vaišindavusi mokytoja. „Kampe stovėdavo didžiulis katilas, iš kurio semdavomės
arbatą”, — prisiminė buvęs mokinys.
Smagūs buvo mokykliniai laikai.
Muzikuoti pradėjo nuo vaikystės
Antanas yra garsus mūsų rajono muzikantas — kapelos „Subatvakaris” vadovas. Vyriškis
sakė muzikuoti pradėjęs labai anksti. „Būdamas antroje klasėje jau vienas pats koncertavau
N. Akmenėje, o ketvirtoje klasėje jau turėjau ne vieną diplomą ir padėkos raštą”, — pasakojo
Antanas. Groti armonika jį paskatino ir pamokė vienas iš kaimo muzikantų — Antanas Ruščinas.
A. Erlickas pasakojo, kad tuo metu grodavęs ne iš natų, o tai, ką išgirsdavo. Mėgstamiausias
melodijas, kurias grodavo vakaronėse, buvo kažkur girdėjęs. „Negaliu pasakyti, kur. Gal
mokykloje grojant patefonui išgirdau, gal tiesiog kaime teko girdėti arba paties galvoje gimė, —
sakė muzikantas. — Niekas tais laikais nemokė groti iš natų”. Jų mokytis pradėjęs tik eidamas į
Viekšnių vidurinę mokyklą.
Anot Antano, bėgant metams vis rečiau į rankas paimdavo armoniką. Jos vietą užėmė
akordeonas. Su muzika Antanas nesiskiria ir šiandien. Su kapela važinėja po įvairius miestus ir
rajonus, dalyvauja konkursuose — varžytuvėse.
139