karo archyvas - Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija

Transcription

GENEROLO JONO ŽEMAIČIO LIETUVOS KARO AKADEMIJA
ISSN 1392–6489
KARO ARCHYVAS
XXII
Vilnius, 2007
„Karo archyvas“ – tęstinis Generolo Jono Žemaičio
Lietuvos karo akademijos Mokslo centro leidinys
Mokslinis redaktorius ir sudarytojas
plk. ltn. dr. Gintautas SURGAILIS,
Vytauto Didžiojo karo muziejus.
Redaktorių kolegijos nariai:
prof. habil. dr. Algirdas AŽUBALIS,
Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija,
prof. habil. dr. Gžegošas BLAŠČYKAS (Grzegosz Blaszczyk),
Poznanės Adomo Mickevičiaus universitetas (Lenkijos Respublika),
doc. dr. Pranas JANAUSKAS,
Vytauto Didžiojo universitetas, Humanitarinių mokslų fakultetas,
dr. Erikas JEKABSONAS (Ēriks Jēkabsons),
Latvijos universitetas,
doc. dr. Vytautas LESČIUS,
dr. Valdas RAKUTIS,
Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija,
prof. habil. dr. Valdemaras REZMERIS (Waldemar Rezmer),
Mikalojaus Koperniko universitetas (Torūnė, Lenkijos Respublika),
dr. Rimantas ZIZAS,
Lietuvos istorijos institutas.
Stilistė
Viršelio dailininkė
Maketavo
Loreta Barauskienė
Inga Dambrauskienė
Laima Adlytė
© Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 2007
TURINYS
Baltų karybos ankstyvajame
geležies amžiuje (V–I a. pr. Kr.) bruožai
(Dr. Manvydas VITKŪNAS, Vilniaus universitetas)................................................... 5
Karas ir taika Radvilų Biržų kunigaikštystėje XVI a.
pabaigoje – XVII a. viduryje
(Deimantas KARVELIS, Vilniaus pedagoginis universitetas,
Lietuvos istorijos katedra)............................................................................................ 34
Lietuvos nuostoliai 1812 m. kare
(Dr. Virgilijus PUGAČIAUSKAS, Lietuvos karo akademija,
Lietuvos istorijos institutas)......................................................................................... 89
LIETUVIAI LATVIŲ ŠAULIŲ DALINIUOSE, LATVIJOS KARIUOMENĖJE IR LATVIŲ
DALINIUOSE, VEIKUSIUOSE VOKIEČIŲ KARIUOMENĖJE (1915–1945 m.)
(Dr. Ēriks JĒKABSONS, Latvijos universitetas)......................................................... 111
LIETUVOS KARIUOMENĖS KARININKŲ
SKAUTIŠKA VEIKLA 1918 – 1940 m.
(Giedrius GLOBYS)...................................................................................................... 131
LENKŲ PROVOKACIJOS NEUTRALIOJE ZONOJE 1921–1923 METAIS
(Doc. dr. Vytautas LESČIUS)....................................................................................... 153
KARO PADĖTIES KLAUSIMAS LIETUVOS SEIMUOSE (1919–1927 m. )
(Modestas KUODYS, Vytauto Didžiojo universitetas)............................................... 219
RAUDONOSIOS ARMIJOS 16–OJI LIETUVIŠKOJI ŠAULIŲ
DIVIZIJA: KELIAS NUO SUFORMAVIMO IKI KATASTROFOS
PRIE ALEKSEJEVKOS (1941 – 1943 M. VASARIS – KOVAS)
(Dr. Rimantas ZIZAS, Lietuvos istorijos institutas)................................................... 291
Lietuvos liaudies armijos reorganizavimo į 29–ąjį teritorinį
Raudonosios armijos šaulių pulką istorija 1940–1941 m.
(Aleksandr ČAPENKO, Istorijos mokslų kandidatas, Murmansko valstybinio
pedagoginio universiteto Visuotinės istorijos katedros docentas)........................... 353
Dokumentai pasakoja:
LIETUVOS KARIUOMENĖS VYRIAUSIOJO ŠTABO VIRŠININKO PLK.
K. ŠKIRPOS LIETUVOS KARIUOMENĖS VYSTYMO PLANAS
(Dr. Jonas VAIČENONIS, Vytauto Didžiojo karo muziejus).................................... 364
SOMMAIRE
Particularités de l’art militaire Balte à
l’Âge du fer récent (V-I s. av. J.C.)
Dr. Manvydas VITKŪNAS, Université de Vilnius......................................................419
La guerre et la paix dans la principauté de Biržai.
(fin XVIe –milieu XVIIe siècles)
Dr. Deimantas KARVELIS, Université pédagogique de Vilnius..............................420
Pertes de la Lituanie pendant la guerre de 1812
Dr. Virgilijus PUGAČIAUSKAS, Académie militaire de la Lituanie,
Institut d’histoire..........................................................................................................422
Les lituaniens dans les unités de chasseurs lettons, dans
les forces armées lettonnes et dans les unités letonnes au
sein de l’armée allemande (1915-1945)
Dr. Eriks JEKABSONS, Université de la Lettonie....................................................424
Les officiers des forces armées lituaniennes
et le mouvement scout en 1918-1940
Giedrius GLOBYS, Université de Šiauliai..................................................................425
Provocations polonaises dans la zone neutre en 1921-1923
Dr. Vytautas LESČIUS.................................................................................................426
État de guerre en question au seimas
(parlement) (1919-1927)
Modestas KUODYS, Université Vytautas le Grand de Kaunas................................428
La 16e division lituanienne de chasseurs (šauliai) de l’armée
rouge: la voie de formation jusqu’à la catastrophe près
d’Aleksejevka (février-mars 1941-1943)
Dr. Rimantas ZIZAS, Institut de l’histoire de Lituanie............................................430
Reformation des forces armées lituaniennes
au corps militaire territorial de l’armée rouge
A. ČEPENKO...............................................................................................................432
Baltų karybos ankstyvajame
geležies amžiuje (V–I a. pr. Kr.) bruožai
Dr. Manvydas VITKŪNAS
Vilniaus universitetas
Įvadas
Šio straipsnio tikslas – aptarti baltų karybos bruožus ankstyvajame geležies amžiuje, remiantis archeologinių tyrinėjimų (visų pirma vykdytų dabartinėje
Lietuvos teritorijoje) duomenimis.
Chronologija ir periodizacija. Ankstyvasis geležies amžius – seniausias
geležies amžiaus periodas. Tradiciškai Lietuvos archeologijoje ankstyvasis geležies amžius laikytas trečiuoju ankstyvųjų metalų laikotarpio periodu (po senojo ir naujojo bronzos amžiaus, atitinkamai XVI–XII a. ir XI–VI a. pr. Kr.).
Naujausioje Lietuvos archeologinėje literatūroje ankstyvasis metalų laikotarpis
skiriamas į keturis periodus – ankstyvąjį, vidurinįjį ir vėlyvąjį bronzos amžius
bei ankstyvąjį geležies amžių. Lietuvos teritorijoje ankstyvasis geležies amžius
yra V–I a. pr. Kr. Po jo seka dar trys geležies amžiaus periodai – senasis (I–IV a.),
vidurinysis (V–IX) ir vėlyvasis (X–XII a./XIII a. pr.) geležies amžius.
Latvijoje ankstyvasis geležies amžius, kaip ir Lietuvoje, yra V–I a. pr. Kr.
Baltarusijoje geležies amžius skiriamas į du periodus – ankstyvąjį geležies amžių
(VII/VI a. pr. Kr. – IV a.) ir vėlyvąjį (V–VIII a.). Šiaurės rytų Lenkijoje, baltų
gyventose žemėse, ankstyvasis geležies amžius yra V a. pr. Kr. – I a. Dabartinės
Baltarusijos teritorijos pietinėje dalyje, Polesėje, pirmieji geležiniai dirbiniai pasirodė VII/VI a. pr. Kr. Lenkijos teritorijoje seniausi geležiniai dirbiniai pasirodė
Senesnėje archeologinėje literatūroje buvo įsigalėjęs klaidingas „žalvario amžiaus“ pavadinimas,
dalies autorių naudojamas ligi šiol. – plg. Merkevičius A. Karyba Lietuvos teritorijoje žalvario amžiuje
// Karo archyvas. T. XX. Vilnius, 2005, p. 8–49.
Kulikauskas P. Žalvario amžius, bronzos amžius // Tarybų Lietuvos enciklopedija. T. 4. Vilnius, 1988,
p. 636.
Lietuvos istorija. I tomas. Akmens amžius ir ankstyvasis metalų laikotarpis. Vilnius, 2005.
Latvijas senākā vēsture 9. g. T. pr. Kr. – 1200. g. Rīga, 2001.
Antoniewicz J. Bałtowie zachodni. Pojezierze – Olsztyn – Białystok, 1979.
Aрхеалогiя i нумiзматыка Беларусi. Энцыклапедыя. Мiнск, 1993, c. 250.
dar anksčiau – VIII–VII a. pr. Kr. Rusijos europinėje dalyje ankstyvojo geležies amžiaus pradžia apibendrintai laikomas I tūkstm. pr. Kr. vidurys, o pabaiga
– IV–V a.
Tyrimų problematika. Ankstyvojo geležies amžiaus problematika Lietuvos archeologijos moksle aptarta bene mažiausiai, lyginant su kitomis proistorės
epochomis. Pripažįstama, kad XX a. moksliniuose tyrinėjimuose į šį laikotarpį buvo kreipiama labai mažai dėmesio. Todėl dažnai apie ankstyvojo geležies
amžiaus ypatumus galima kalbėti tik remiantis kaimyninių šalių archeologijos
mokslo pasiekimais. Rytiniame baltų genčių areale ankstyvojo geležies amžiaus
paminklų archeologinė medžiaga dažniausiai nagrinėjama kartu su senojo geležies amžiaus (pagal Lietuvoje priimtą periodizaciją) medžiaga. Tai labai apsunkina I tūkstm. pr. Kr. antrosios pusės medžiagos išskyrimą. Lietuvoje, o iš dalies
ir kaimyniniuose kraštuose ankstyvasis geležies amžius kol kas lieka tarsi „balta
dėmė“ tarp geriau ištirto vėlyvojo bronzos amžiaus ir nepalyginamai geriau ištirto senojo geležies amžiaus.
Specializuotų studijų, skirtų ankstyvojo geležies amžiaus baltų karybai, Lietuvoje iki šiol nebuvo. Galbūt šis straipsnis bent iš dalies padės užpildyti šią spragą.
Bendrieji laikotarpio bruožai. Tiksliai nustatyti ankstyvojo geležies amžiaus pradžią Lietuvos teritorijoje bei kaimyniniuose regionuose gana sunku, nes
trūksta su tikslia data geležinių dirbinių. Į Lietuvos teritoriją seniausi įvežtiniai
geležiniai dirbiniai pateko apie I tūkstm. pr. Kr. vidurį, ir ankstyvojo geležies
amžiaus pradžia laikomas V a., nors spėjama, kad seniausi geležiniai dirbiniai
galėjo būti atgabenti ir kiek anksčiau – VII–VI a. pr. Kr.10 Manoma, kad visą
ankstyvąjį geležies amžių buvo naudojami dirbiniai iš įvežtinės geležies. Esminis lūžis, kai metalinius dirbinius žmonės galėjo gaminti iš vietinės žaliavos,
įvyko tik senojo geležies amžiaus pradžioje.
Ankstyvajame geležies amžiuje Lietuvos teritorijoje dažniausiai gyventa
įtvirtintose gyvenvietėse – piliakalniuose, stulpinės konstrukcijos pastatuose.
Nedidelės patalpos viduryje iškastoje duobutėje buvo židinys. Židinio kraštai
buvo sustiprinami moliu ir akmenimis. Gyvenvietėse randama daug naminių gyvūnų kaulų, o to laikotarpio žemdirbystės pėdsakai dar menki (maža trinamųjų
Dąbrowski J. Zabytki metalowe epoki brązu między dolną Wysłą a Niemnem. Wrocław – W–wa
– Kraków, 1968, p. 142–144.
Мартынов А.И. Археология. Москва, 2000, с. 245–248.
Lietuvos istorija. I tomas. Akmens amžius ir ankstyvasis metalų laikotarpis. Vilnius, 2005, p. 323.
10
Григалавичене Э., Мяркявичюс А. Древнеишие металлические изделия в Литве.
Вильнюс, 1980, с. 38.
BALTŲ KARYBOS ANKSTYVAJAME GELEŽIES AMŽIUJE (V–I A. PR. KR.) BRUOŽAI
girnų). Todėl manoma, kad svarbiausias to meto verslas buvo gyvulininkystė.
Gyvenvietėse randama dar nemažai akmeninių kirvių, kaulinių strėlių antgalių ir
smeigtukų. Tai liudija, kad geležies turėta labai nedaug, dažnai naudoti kauliniai
ir akmeniniai įrankiai, netgi kauliniai papuošalai. Gaminti moliniai lipdomieji
puodai turėjo lygų, brūkšniuotą ir grublėtą paviršių11.
Europoje ankstyvajame geležies amžiuje būta reikšmingų įvykių. Europos
kultūrinei raidai didelę įtaką darė antikinis pasaulis. Vakarų ir Vidurio Europoje
susiformavo labai reikšminga keltų kultūra, dariusi įtaką aplinkinėms tautoms
ir gentims. Keltai gana anksti išmoko gaminti geležį ir tapo jos eksportuotojais.
Tikėtina, kad kai kurie keltų įtakos elementai pasiekė ir baltų žemes.
Manytume, kad didžiausią įtaką baltams darė latenizuotos, t. y. keltų įtaką
patyrusios, Centrinės Europos bei, iš dalies, Skandinavijos kultūros. Latenizuotų kultūrų (pavyzdžiui, germanų genčių) arealas buvo svarbus baltams Europos
regionas. Germanų ir baltų pasaulius sieja daug bendrų bruožų. Germanų, kaip ir
baltų, pasaulyje žemdirbystė plito gana lėtai. Germanų srityse netgi galima įžvelgti
panašumų su baltų sritimis: maži žemdirbystės pajėgumai, aiškiai militarizuotas
kasdienis gyvenimas (baltų bendruomenės priverstos kurtis piliakalniuose, germanai stato įtvirtintas sodybas), gentis skiria tarpgentinės dykros, materialinė kultūra artima (stulpinės konstrukcijos pastatai, atviri ugniakurai, panašūs ginkluotės,
darbo įrankių tipai). Veikiausiai panaši buvo ir visuomenės struktūra12. Didesnę
germanų pažangą lėmė tai, jog jie turėjo šalimais rimtus mokytojus – iš pradžių
keltus, vėliau romėnus. Baltai buvo toliau nuo kultūrinės pažangos sklaidos centrų
nei germanai, tad ir žinios bei patirtis iki jų ateidavo per tarpininkus13.
Lenkijos teritorijoje ankstyvajame geležies amžiuje gyvavo Lužitėnų kultūra, kurios palikimo dalimi yra Biskupino archeologinis kompleksas. Lenkijos pamaryje ankstyvajame geležies amžiuje susiformavo Pamario kultūra (lenkiškoje
istoriografijoje dar vadinama kapų dėžėse (grobów skrzynkowych), o lietuviškoje
istoriografijoje – Veidinių urnų kultūra). Pabrėžiama didelė keltų bei Skandinavijos kultūrų įtaka Pamario kultūrai14. M. Gimbutienė šią kultūrą laiko baltiška15.
11
Tautavičius A. Geležies amžius istorinėse baltų žemėse // Baltų archeologija, 1994 Nr. 3, p. 3.
12
Jovaiša E., Kalonaitis A. Baltai ir antika // Istorija. T. XLIXL. V., 2001, p.46 – 55; Michelbertas M.,
Vitkūnas M. Baltų karybos senajame geležies amžiuje (I–IV a.) bruožai // Karo archyvas. T. XVIII.
V., 2003, p. 51–54.
13
Vitkūnas M. Baltų vieta barbarų pasaulio tipologijoje (M. Ščiukino „septynių pasaulių“ teorijos
plėtotės link) // Lietuvos istorijos studijos. T. 17. Vilnius, 2003, p. 31.
14
15
Gimbutienė M. Baltai priešistoriniais laikais. Vilnius, 1985, p. 78–85.
Nuo Vengrijos iki pat Kinijos aptariamuoju laikotarpiu egzistavo labai margas
ir platus klajoklių genčių regionas, kurio gyventojus vienijo klajokliškas arba pusiau
klajokliškas gyvenimo būdas ir vertimasis gyvulininkyste. Į šiaurę nuo Juodosios
jūros esančiose stepėse klajojo karinga ir ekspansyvi skitų gentis, neabejotinai kontaktavusi su baltų gentimis. Ypač dažni buvo skitų ir pietinių baltų genčių kontaktai.
Į šiaurę nuo baltų gyveno ugro–suomių gentys. Iš ugro–suomių genčių toliausiai pažengusios, vis dažniau metalą naudojančios vakaruose buvo estų ir
suomių, o rytuose – Kamos baseino gentys. Mišrioje baltiškai ugro – suomiškoje
Djakovo kultūroje bronzinių, o vėliau – ir geležinių dirbinių gausu. Tuo tarpu
vidurinė ugro–suomių arealo dalis dar prieš du tūkstančius metų gyveno neolito
sąlygomis, kai kurios iš jų vietinių genčių netgi nežinojo žemdirbystės16.
Manoma, kad apie V a. pr. Kr. ar kiek anksčiau plačiame areale nuo Vyslos
žemupio vakaruose iki Okos aukštupio rytuose (1 pav.) baltų prokalbė ėmė skilti ir
ilgainiui susidarė atskirų genčių tarmės. Tikėtina, kad šį skilimą bei genčių formavimosi pradžią atspindi ir to laikotarpio archeologinių kultūrų įvairovė. Buvusiuose
Rytprūsiuose bei Lietuvos ir iš dalies vakarinės Latvijos pajūryje susidarė Vakarų
baltų pilkapių kultūra. Jai būdingas mirusiųjų deginimo paprotys. Sudegintų mirusiųjų palaikai buvo supilami į molinius puodus – urnas arba užkasami tiesiog duobutėje
pilkapyje. Kartais urnos buvo apdedamos keliais akmenimis, iš akmenų sukraunama
dėžė arba rentinys. Kapuose įkapių nedaug arba visai nėra. Paskutiniais šimtmečiais
prieš Kristų ėmė plisti paprotys pilkapiuose laidoti ir nesudegintus mirusiuosius. Jų
kapuose daugiau žalvarinių, o kartais – ir geležinių papuošalų. Svarbiausi tokie pilkapynai Lietuvos teritorijoje yra Ėgliškiai ir Kurmaičiai greta Kretingos. Ankstyvojo
geležies amžiaus gyvenviečių Lietuvos pajūryje nėra tyrinėtos17.
Rytinėje Lietuvos dalyje ir iš dalies Užnemunėje, taip pat Vakarų ir Vidurio
Baltarusijoje, Latvijos rytinėje ir centrinėje dalyje egzistavo brūkšniuotosios keramikos kultūra. Šios kultūros lokalinių grupių yra ir Žemaitijoje. Šiai kultūrai būdingos
įtvirtintos bendruomeninės gyvenvietės – piliakalniai su antžeminės konstrukcijos
pastatais, šildomais atvirais židiniais, ir lipdyta brūkšniuotoji keramika. Laidojimo
paminklų liko labai mažai. Mirusieji ankstyvajame geležies amžiuje laidoti sudeginti
kapinynuose (duobutėse, urnose arba apkrauti akmenų krūsnimis)18.
Į rytus nuo brūkšniuotosios keramikos kultūros arealo gyveno kitos baltų
16
Vitkūnas M. Baltų vieta barbarų pasaulio tipologijoje (M. Ščiukino „septynių pasaulių“ teorijos
plėtotės link) // Lietuvos istorijos studijos. T. 17. Vilnius, 2003, p. 32.
17
Grigalavičienė E. Žalvario ir ankstyvasis geležies amžius Lietuvoje. Vilnius, 1995, p. 239–242.
18
Luchtanas A. Brūkšniuotosios keramikos kultūra // Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. III. Vilnius,
2003, p. 529.
1 pav. Baltai IV–III a. pr. Kr. (žemėlapis iš leidinio: Visuotinė Lietuvių enciklopedija. T. II. Vilnius, 2002, p. 517).
gentys, palikusios kelių archeologinių kultūrų paminklus – Dniepro–Dauguvos,
Milogrado, Juchnovo, Okos aukštupio. Kai kurios iš šių kultūrų siejamos su antikinių autorių minimomis gentimis: Dniepro–Dauguvos – su androfagais, Milogrado – su neurais, Juchnovo – su budinais.
Ginklai
Metalų gavybos įtaka ginkluotės raidai. Ginkluotės raidos aspektu ankstyvasis geležies amžius plačiame to laikmečio baltų genčių areale – pakankamai
savita proistorės epocha. Tai – tarsi grįžimas į akmens amžių tame laikmetyje,
kai Vidurio, o juo labiau – Pietų ar Vakarų Europos gyventojai įvaldė geležies gamybos ir geležinių dirbinių gamybos technologijas. Tuo metu, kai už kelių tūkstančių ar vos kelių šimtų kilometrų gyvenę žmonės gamino geležinius ginklus,
baltai teturėjo labai nedaug tokių įvežtinių ginklų. Kas dar labiau krinta į akis
– šiuo laikotarpiu aiškiai sumažėjo ir bronzinių ginklų, baltų žemėse išplitusių
bronzos amžiuje. Ginkluotės arsenale vyraujančią padėtį toliau (ir dar ryškiau nei
ankstesniame bronzos amžiuje) užima kauliniai bei akmeniniai ginklai. Ankstyvajame geležies amžiuje absoliuti dauguma ginklų baltų areale buvo pagaminti
ne iš metalo. Kaip liudija dirbinių, rastų rytinėje Lietuvos dalyje ir datuojamų I
tūkstm. pr. Kr., analizė, metaliniai dirbiniai tesudarė apie 2,4 % visų tyrinėjimų
metu aptiktų radinių. Tai – keli įmoviniai kirviai, papuošalai ir jų nuolaužos19.
Visame Rytų Baltijos regione ankstyvajame geležies amžiuje bronzos importas smarkiai sumažėjo. Jos netgi mažiau nei ankstyvajame geležies amžiuje.
Bronza ir toliau koncentruojasi Sembos pusiasalyje bei Vakarų baltų pilkapių
kultūros areale. Bronzos panaudojimo lygį atskiruose baltiškuose regionuose
aiškiai iliustruoja bronzinių radinių disproporcijos atskiruose regionuose: brūkšniuotosios keramikos kultūros areale ir Dniepro–Dauguvos kultūros areale bronzinių dirbinių atitinkamai 21 ir 28 kartus mažiau nei Vakarų baltų pilkapių kultūros areale. Bronzinių ginklų labiau nuo jūros nutolusiose žemėse randama labai
nedaug. Pavyzdžiui, kirvių rasta tik 21, iš jų tik vienas ne iš buvusių Rytprūsių.
Strėlių antgalių (26 vnt.) pagausėja Milogrado kultūros regione prie Dniepro.
Manoma, kad tai lėmė skitų–sarmatų genčių įtaka. Taigi akivaizdu, kad ankstyvajame geležies amžiuje bronziniai ginklai kur kas labiau buvo paplitę pajūrio
zonoje nei žemyninėje baltų arealo dalyje. Anot bronzos plitimą rytiniame Balti19
Лухтан А.Б. Восточная Литва в I тысячелетии до н. э. Автореферат дисертации на
соискание ученой степени кандидата исторических наук. Москва, 1990, с. 14.
10
jos regione iki Kristaus nagrinėjusių A. Luchtano ir R. V. Sidrio, sunku pasakyti,
kas sutrukdė prekybą ir metalo tiekimą į Rytų Baltijos regioną, nes tai galėjo
lemti keli faktoriai. Pasikeitė politinė ir etninė situacija Rytų Europoje: klajokliškos skitų–sarmatų gentys atkirto baltiškąjį regioną nuo Karpatų kalnuose buvusių metalo žaliavos šaltinių ir Viduržemio jūros rinkos. Kita priežastis galėjo
būti platus geležies naudojimas Centrinėje Europoje – tai sumenkino bronzos
reikšmę. Vidurio ir Vakarų Europos gentys įžengė į išvystytą geležies amžių,
tuo tarpu Rytinio Baltijos regiono žmonės gerokai atsiliko nuo šio didžiąją Europos dalį apėmusio proceso ir tik pamažu pradėjo susipažinti su geležimi nuo
paskutiniųjų amžių prieš Kristų. Dar viena priežastis – gerokai sumažėjusi gintaro paklausa Vidurio ir Pietų Europoje (nuo VI a. pr. Kr. Etrurijoje ir nuo IV a.
pr. Kr. Alpių regione, šiaurinėje Balkanų pusiasalio dalyje bei Šiaurės Italijoje).
A. Luchtano ir R. V. Sidrio apžvelgtame areale ankstyvajame geležies amžiuje
bronziniai ginklai tesudarė vos 9 proc. visų bronzinių dirbinių. Tačiau rytiniame
Baltijos regione bronzinių ginklų neišstūmė ir geležiniai, nes pastarieji tada buvo
ypač reti. Atvirkščiai, metalinių ginklų „spragą“ užpildė akmeniniai kirviai bei
ietigaliai ir strėlių antgaliai iš kaulo ir rago, gerai žinomi iš tyrinėtų to laikotarpio
įtvirtintų gyvenviečių20.
Dniepro–Dauguvos kultūros areale ypatingai svarbią vietą užėmė kailiniai
bei raginiai darbo įrankiai ir ginklai. Tik pačioje I tūkstm. pr. Kr. pabaigoje pradėta naudoti daugiau geležinių dirbinių, o kaulinių ginklų kiekis smarkiai sumažėja, o kai kurie per visą ankstyvąjį geležies amžių žinoti ginkluotės tipai
apskritai išnyksta21.
Metaliniai ginklai buvo reti, brangūs ir veikiausiai simbolizuojantys aukštesnę
jį turinčio kario (vado) padėtį bei apskritai skirti simbolizuoti karių pranašumą prieš
eilinius bendruomenininkus. Taip pat būtina pastebėti, kad dalis ginklų (visų pirma
lankai su strėlėmis bei ietys) buvo ne tik kovos, bet ir medžioklės priemonė.
Kirviai. Ankstyvajame geležies amžiuje vieni svarbiausių įrankių buvo
kirviai, kurių absoliuti dauguma pagaminti iš akmens. Kol kas nėra galimybių
išskirti būtent ankstyvajam geležies amžiui būdingus kirvius: jų formos menkai
kito per visą ankstyvųjų metalų laikotarpį, dalis žinomos dar akmens amžiuje.
Dažniausiai aptinkami paprasti įtveriamieji kirviai (2 pav.). E. Grigalavičienė
atkreipia dėmesį, jog Sokiškių bei kai kuriuose kituose piliakalniuose tokių kirvių daug daugiau nei kito tipo kirvių – pentinių su išgręžtomis skylėmis kotui
20
Luchtanas A., Sidrys R. V. Bronzos plitimas rytiniame Pabaltijo regione iki Kristaus // Archeologia
Lituana. T. I. Vilnius, 1999, p. 26–28, 35.
21
Aрхеалогiя i нумiзматыка Беларусi. T. 2. Мiнск, 1999, c. 188.
11
3 pav. Akmeniniai pentiniai kirviai, rasti
Nevieriškės piliakalnyje (Švenčionių r.).
2 pav. Akmeniniai įtveriamieji kirviai, rasti
Sokiškių piliakalnyje (Ignalinos r.).
(3 pav.). Abiejų tipų kirviai yra labai įvairaus dydžio: įtveriamieji – iki 12 cm,
pentiniai – iki 20 cm ilgio.
Akmeniniai kirviai buvo pakankamai universalūs darbo įrankiai bei artimosios kovos ginklai. Gal tik patys masyviausi pentiniai kirviai labiau tinkami
medžio darbams nei kovai.
Brūkšniuotosios keramikos kultūros piliakalnyje Gorani22 (Горани) vietovėje Baltarusijoje, Smurgainių r., rastas nedidelio raginio kirvio ruošinys23.
Lietuvos archeologinėje medžiagoje neturime metalinių kirvių, kuriuos be
abejonės būtų galima skirti ankstyvajam geležies amžiui. Tačiau radiniai iš kaimyninių kraštų rodo, jog Rytų Baltijos regione ankstyvajame geležies amžiuje
kurį laiką dar gyvavo bronzos amžiui būdingų kirvių gamybos tradicija. Lietuvoje greta kitų tipų bronzinių kirvių rasta keliasdešimt įmovinių kirvių, daugelis
jų turėjo nedideles ąseles. Visi šie kirviai priskirti vėlyvajam bronzos amžiui24.
Tačiau labai tikėtina, kad tokie kirviai galėjo būti naudojami ir ankstyvajame geležies amžiuje. Lenkų archeologės L. Okulič–Kozarynos (Ł. Okulicz–Kozaryn)
22
Gorani piliakalnis datuojamas I tūkstm. pr. Kr. – IV a.
23
Звяруго Я. Г. Исследования Гораньского городища // Lietuvos archeologija. T. 9. Vilnius,
1992, p. 99.
24
12
nuomone, bent dalis vakarų baltų areale rastų kirvių su ąselėmis skirtini ankstyvajam geležies amžiui. Anot archeologės, ankstyvajame geležies amžiuje ir
toliau sėkmingai veikė bronzinių gaminių dirbtuvės vakarų baltų žemėse, visų pirma – Sembos
pusiasalyje. Įmovinių kirvelių su ąselėmis gamintojai ne tik tęsė iš vėlyvojo geležies amžiaus
perimtą tradiciją, bet ir praturtino šiuos dirbinius
naujais technologiniais sumanymais25.
Latvijoje rasti du geležiniai įmoviniai kirviai
su ąselėmis, grubiai atkartojantys bronzinių kirvių
formas (4 pav.). Panašių kirvių rasta ugro–suomių
genčių areale – Estijoje, Suomijoje, Rusijos šiaurės vakaruose26. Tačiau kiti ankstyvajam geležies
amžiui skiriami geležiniai įmoviniai kirviai ąselių
jau neturi ir įgauną formą, būdingą ir senojo geležies amžiaus kirviams. Lietuvoje senajam geležies amžiui priskiriamų geležinių įmovinių kirvių
rasta per du šimtus27. Latvijoje pavieniai tokie kirviai priskiriami ir ankstyvajam geležies amžiui28.
Baltarusijoje brūkšniuotosios keramikos kultūros
areale vienas toks kirvis, žymi laikotarpį apie
Kristaus gimimą, rastas Gorodiščės (Гарадзішча)
piliakalnyje prie Minsko29.
Baltarusijoje, Rusijoje, Estijoje ir Latvijoje rasta pavienių siauraašmenių geležinių
kirvių, smarkiai platėjančia pentimi. Latvijos
4 pav.Geležiniai įmoviniai kirviai
archeologai Strazdės (Strazdē) vietovėje rastą
su ąselėmis, grubiai atkartojankirvį priskiria ankstyvajam geležies amžiui30.
tys bronzinių kirvių formas, rasti
Tam pačiam laikotarpiui priskiriami ir DnieLatvijos teritorijoje.
pro – Dauguvos kultūros areale rasti analogiš25
Okulicz–Kozaryn Ł. Dzieje prusów. Wrocław, 1997, p. 80.
26
Latvijas senākā vēsture 9. g. T. pr. Kr. – 1200. g. Rīga, 2001, p. 175–176, pav. 134: 1, 4.
27
Michelbertas M. Senasis geležies amžius Lietuvoje. Vilnius, 1986, p. 160.
28
Latvijas senākā vēsture 9. g. T. pr. Kr. – 1200. g. Rīga, 2001, p. 175–176, pav. 134:3.
29
Медведев А. М. Беларуское Понеманье в раннем железном веке. Минск, 1996, с. 30, 150, рис. 46:1.
30
Latvijas senākā vēsture 9. g. T. pr. Kr. – 1200. g. Rīga, 2001, p. 175–176, pav. 134:5.
13
ki kirviai31. Tokie kirviai dėl savo formos, pritaikytos medžio skėlimui, ir
masyvumo laikytini ne ginklais, bet darbo įrankiais.
Unikalus radinys baltų žemėse – neabejotinai kovinis geležinis siauraašmenis kirvis užapvalinta pentimi (5 pav.), rastas Cholmeco (Холмец) piliakalnyje
Rusijos Smolensko srityje. Šis piliakalnis
priskiriamas Dniepro–Dauguvos kultūrai.
Piliakalnyje aptiktas kirvis analogiškas
randamiems skitų, aptariamuoju laikotarpiu klajojusių Eurazijos stepėse, kapuose
randamiems kirviams32.
Kaip matome iš pateiktų pavyzdžių,
kaimyniniuose kraštuose ankstyvajam geležies amžiui priskiriamų metalinių kirvių
yra, o Lietuvos teritorija, remiantis ligšiolinių archeologinių tyrimų duomenimis, lieka
tarsi „sala“, kurioje naudoti tik akmeniniai
kirviai. Tačiau manyti, jog čia apskritai nenaudoti metaliniai kirviai, būtų nelogiška
– veikiausiai tokį vaizdą lemia ne visiškai
tiksli dalies bronzinių, o galbūt ir geležinių
kirvių (kaip ir kitų metalinių dirbinių) data.
Galbūt ateityje Lietuvoje bus patikslinta
šių dirbinių chronologija. Tačiau akivaizdu, jog metaliniai kirviai to meto baltų žemėse buvo naudojami dar gana retai, ypač
5 pav. Kovos geležinis siauraašmenuo prekybos kelių bei kontaktinių zonų su
nis kirvis suapvalinta pentimi, rastas
kitais etnosais nutolusioje centrinėje baltų
Cholmeco (Холмец) piliakalnyje
arealo dalyje – brūkšniuotosios keramikos
Rusijos Smolensko srityje.
kultūros teritorijoje.
Akmeninės buožės. Vėlyvojo bronzos
amžiaus bei ankstyvojo geležies amžiaus piliakalnių kultūriniuose sluoksniuose
aptinkama pavienių akmeninių buožių. Lietuvos teritorijoje tokių daugiakampių,
daugmaž 7–8 cm skersmens buožių su skylėmis viduryje rasta Narkūnų (Ute31
Шмидт Е.А. Племена верховьев Днепра до образования древнерусского государства.
Москва, 1992, с. 84–85, 177, таб. 19:1–3.
32
Шмидт Е.А. Племена верховьев Днепра до образования древнерусского государства.
Москва, 1992, с. 86, 176, таб. 18:1.
14
nos r.) (6 pav.), Nevieriškių (Švenčionių r.), Velikuškių (Zarasų r.) piliakalniuose33. Veikiausiai
tai buvo artimosios kovos ginklai, tačiau tikėtina, kad kariai tokias buožes išmokdavo ir taikliai
svaidyti į priešą. Buožės ir akmeniniai kirviai iš
esmės atliko tą pačią funkciją – buvo smogiamasis, o prireikus – ir svaidomasis ginklas.
Durklai ir peiliai. Lietuvos archeologiniuose paminkluose rasta keliasdešimt kaulinių durklų, priskiriamų bronzos ir ankstyvajam
6 pav. Akmeninė buožė, rasta
geležies amžiui. Kai kurie jų – gana masyvūs,
Narkūnų piliakalnyje (Utenos r.)
18–25 cm ilgio. Dalis durklų turėjo papildomas kaulines ir ragines
rankenas, kurios kartais buvo ornamentuojamos griovelių bei rantelių
kompozicijomis. Tačiau dažniausiai
randami ilgi, ylas primenantys nusmailinti kauliniai durklai (7 pav.).
Dviejų Sokiškių piliakalnyje rastų
tokių gana primityvių durklų ilgis
siekė 17,5 cm.34 Kaulinių durklų
gana gausu ir Latvijos, Baltarusijos
bei kitų aplinkinių kraštų baltiškuose piliakalniuose.
Kauliniai durklai buvo vieni
svarbiausių artimosios kovos ginklų,
taip pat naudoti medžioklės metu
pribaigiant sužeistą žvėrį. Iš bronzos amžiaus Lietuvoje žinomi keli
bronziniai nevietinės kilmės durklai,
7 pav. Kauliniai strėlių antgaliai, ietigaliai ir
veikiausiai įvežti iš Skandinavijos.
durklai, rasti Sokiškių piliakalnyje (Ignalinos r.)
33
Volkaitė – Kulikauskienė R. Narkūnų Didžiojo piliakalnio tyrinėjimų rezultatai (Apatinis kultūrinis
sluoksnis) // Lietuvos archeologija. T. 5. Vilnius, 1986, p. 23; Grigalavičienė E. Nevieriškės piliakalnis
// Lietuvos archeologija. T. 5. Vilnius, 1986, p. 65, pav. 10:1; Grigalavičienė E. Žalvario ir ankstyvasis
geležies amžius Lietuvoje. Vilnius, 1995, p. 146.
34
Grigalavičienė E. Sokiškių piliakalnis // Lietuvos archeologija. T. 5. Vilnius, 1986, p. 112, p. p. 114
pav. 11–12.
15
Ankstyvojo geležies amžiaus sluoksniuose panašių durklų nerasta.
Iš kaulo ir rago buvo gaminami ne tik durklai, bet ir peiliai. Sokiškių piliakalnyje rasti du trumpi
(iki 7 cm ilgio) plokščia nugarėle,
tiesiais ir aštriais ašmenimis peiliai
bei keli peiliai, pagaminti iš šonkaulių, išaštrintais ašmenimis, primenantys žalvarinius peilius35. Taip
pat aptikti keli vėlyvajam bronzos
amžiui priskiriami bei neaiškios
chronologijos bronziniai peiliai36.
Kalavijai. Jau ankstyvajame
bronzos amžiuje iš Centrinės ar
8 pav. Rumijos kapinyne (Mozūrijos ežerų regioŠiaurės Europos į Lietuvą pateko
nas) palaidoto kario įkapės – molinis indas, geležinis sulankstytas kalavijas ir geležinis ietigalis.
bronzinių kalavijų. Daugiausia tokių
kalavijų ir jų nuolaužų rasta vakarinėje Lietuvos dalyje. Skandinaviškos kilmės kalavijų rasta ir į šiaurę nuo Lietuvos
– Estijoje bei Suomijoje.37 Švedijoje randami vėlyvojo bronzos amžiaus durklai
savo forma primena kalavijus. Tokie yra ir kai kurie Lietuvoje rasti durklai38.
Ankstyvajam geležies amžiui priskiriamų kalavijų Lietuvoje neturime. Galbūt kalavijo dalimi laikytinas neaiškus geležinio kalavijo ar masyvaus peilio
ašmenų galas, rastas Ėgliškių pilkapyno (Kretingos r.) pilkapio Nr. 3 sampilo
pagrinde. Ankstyviausius geležinius dirbinius, aptiktus Ėgliškių pilkapyje, tyrinėjimų autorė E. Grigalavičienė priskiria 300 – 200 m. pr. Kr.39
Mozūrijos ežerų regione, Rumijos (Rumia) kapinyne, I a. pr. Kr. priskiriamam
kario kape, rastas geležinis kalavijas (8 pav.). Tame pačiame kape taip pat rastas gele-
35
Grigalavičienė E. Sokiškių piliakalnis // Lietuvos archeologija. T. 5. Vilnius, 1986, p. p. 111, pav.
14–16, p. 112.
36
Григалавичене Э., Мяркявичюс А. Древнеишие металлические изделия в Литве. Вильнюс,
1980, с. 48.
37
38
Григалавичене Э., Мяркявичюс А. Древнеишие металлические изделия в Литве. Вильнюс, 1980, с. 46.
39
Grigalavičienė E. Egliškių pilkapiai // Lietuvos archeologija. T. 1. Vilnius, 1979, p. 37, pav. 10:25:15.
16
žinis ietigalis ir molinis indas. Kalavijas ritualiniais tikslais buvo sulankstytas40.
Kalavijai ankstyvajame geležies amžiuje baltų žemėse buvo retas ginklas. Daugiau jų (visų pirma – prūsų žemėse) pradėta naudoti senajame geležies amžiuje41.
Ietys. Aptariamuoju laikotarpiu baltų žemėse medžioklei ir karybai visų
pirma buvo naudojamos lengvos svaidomosios ietys. Sunkių smogiamųjų iečių
atsiradimą, remiantis tyrimų duomenimis, galima priskirti tik laikotarpiu apie
Kristaus gimimą.
Lietuvos bei Latvijos teritorijoje nėra rasta ankstyvajam geležies amžiui
priskiriamų geležinių ar bronzinių ietigalių. Iš ankstesnio laikotarpio – vėlyvojo
bronzos amžiaus – Lietuvoje turima keliolika, daugiausia atsitiktinai rastų bronzinių ietigalių. Daugiau jų aptikta buv. Rytprūsių teritorijoje. Manoma, kad čia
kai kurių tipų bronziniai ietigaliai buvo gaminami pagal iš Skandinavijos patekusius pavyzdžius42. Per dešimt įmovinių bronzinių ietigalių, taip pat priskiriamų
bronzos amžiui, rasta Latvijoje43. Lietuvos bei Latvijos teritorijoje rasti bronzos
amžiaus ietigaliai veikiausiai buvo įvežtiniai. Panašu, jog bent jau dabartinės
Lietuvos ir Latvijos teritorijoje ietys su metaliniais antgaliais aptariamuoju laikotarpiu buvo naudojamos labai retai.
Kaulinių įmovinių ietigalių, pagamintų iš vamzdinių kaulų, rasta su ankstyvuoju geležies amžiumi siejamuose piliakalniuose. Kaip pavyzdį galima pateikti
radinius iš Sokiškių piliakalnio (Rokiškio r.) (7 pav.). Paprasčiausi iki 12–14
cm ilgio ietigaliai buvo pagaminti iš įstrižai nuskeltų vamzdinių kaulų. Taip pat
rasta pavienių dailių ietigalių, tyrinėjimų autorės nuomone, pagamintų pagal
žalvarinių ietigalių pavyzdį. Vieno ietigalio fragmentas leidžia rekonstruoti visą
itin dailaus ietigalio platėjančia plunksna vaizdą44. Sokiškių piliakalnyje vyravo
8–10 cm ilgio, 1,0–1,2 cm skersmens įmovomis kauliniai ietigaliai. Tačiau būta
ir masyvesnių – daugmaž 15 cm ilgio ir 1,8 cm skersmens ietigalių45.
Kaulinių ietigalių Lietuvos teritorijoje taip pat rasta ankstyvajam geležies
amžiui priskiriamų Moškėnų, Petrešiūnų (abu Rokiškio r.) bei kai kuriuose ki40
Z przeszłości Pomorza Wschodniego. Wrocław – Warszawa – Kraków, 1962, p. 49.
41
Michelbertas M., Vitkūnas M. Baltų karybos senajame geležies amžiuje (I – IV a.) bruožai // Karo
archyvas. T. XVIII. Vilnius, 2003, p. 8–50.
42
43
Latvijas senākā vēsture 9. g. T. pr. Kr. – 1200. g. Rīga, 2001, p. 170–171.
44
Grigalavičienė E. Sokiškių piliakalnis // Lietuvos archeologija. T. 5. Vilnius, 1986, p. 89–137; Grigalavičienė E. Žalvario ir ankstyvasis geležies amžius Lietuvoje. Vilnius, 1995, p. 109, pav. 59:4; Grigalavičienė E. Žalvario ir ankstyvasis geležies amžius Lietuvoje. Vilnius, 1995, p. 109, pav. 59:4.
45
Grigalavičienė E. Sokiškių piliakalnis // Lietuvos archeologija. T. 5. Vilnius, 1986, p. 27–28.
17
tuose piliakalniuose. Kai kurių ietigalių viename įmovos šone buvo padarytos
skylutės vinutei (veikiausiai taip pat kaulinei).
Kauliniai ietigaliai, jų gamybai skirtus kaulus nuskėlus pakankamai smailu
kampu ir tinkamai nušlifavus, buvo pakankamai aštrūs, kad būtų galima sumedžioti žvėrį bei sužeisti ar net nužudyti žmogų. Tačiau šie ietigaliai, o drauge ir ietys
nebuvo masyvūs ir veikiausiai naudoti visų pirma kaip svaidomasis ginklas.
Iškelta prielaida, jog kauliniai ietigaliai pagaminti aiškiai sekant metalinių ietigalių forma, ir spėta, kad piliakalnių gyventojai ankstyvajame geležies
amžiuje turėjo ir metalinių ietigalių, kurių trūko, todėl ginkluotės arsenalą teko
papildyti ietimis su kauliniais ietigaliais46. Su šia prielaida nesinorėtų visiškai
sutikti. Sekimą metalinių ietigalių formomis galime įžvelgti tik keliuose ietigaliuose, visų pirma – minėtame ietigalyje iš Sokiškių piliakalnio bei ietigaliuose
iš Dūkštelių piliakalnio (Ignalinos r.). Šiame piliakalnyje vieną iš rastų kaulinių
ietigalių gaminęs meistras išties stengėsi pamėgdžioti metalinį ietigalį. Ietigalio įkotėje yra skylutė tvirtinimo vinutei47. Manytume, jog daugumos kaulinių
ietigalių formą lėmė visų pirma ne sekimas metaliniais pavyzdžiais, bet pačios
medžiagos – vamzdinių kaulų – struktūra.
Sunku pasakyti, ar ankstyvajame geležies amžiuje Lietuvos teritorijoje naudoti bronziniai ietigaliai. Geležiniai ietigaliai taip pat pasirodė tik pačioje laikotarpio pabaigoje arba tik senojo geležies amžiaus pradžioje. Baltarusijos teritorijoje, Vileikos r., geležinis įmovinis ietigalis (ilgis – apie 22 cm, plotis – 1,4 cm)
rastas brūkšniuotosios keramikos kultūrai priskiriamame Malyškų (Малышки)
piliakalnyje. Šis ietigalis priskiriamas erų sandūrai ir turi kelis analogus zarubincų kultūrai priskiriamame Čaplino kapinyne pietinėje Baltarusijoje48. Tame
pačiame piliakalnyje rastos dviejų svaidomųjų iečių geležinės įmovos ir vienas
svaidomosios ieties antgalis, tačiau šie radiniai jau I–II a. Taigi Nemuno aukštupio baseine iki šiol rasti ankstyviausi iečių antgaliai priskiriami tik laikotarpiu
apie Kristaus gimimą. A. Jegoreičenka su tam tikromis išlygomis dviašmenius
svaidomųjų iečių antgalius, rastus brūkšniuotosios keramikos kultūros areale,
priskiria laikotarpiu apie Kristaus gimimą49.
Mozūrijos ežerų regione, Rumijos (Rumia) kapinyne, I a. pr. Kr. kario kape
rastas geležinis ietigalis ištęsto rombo formos plunksna su iškilia briauna per
46 Kulikauskas P., Kulikauskienė R., Tautavičius A. Lietuvos archeologijos bruožai. Vilnius, 1961, p. 122.
47 Krzywicki L. Grodziska górno–litewskie. 1. Grodzisko w Duksztach // Pamiętnik Fizyograficzny. T.
22. Dz. 5. Warszawa, 1914, pav. IV:20.
48 Медведев А.М. Беларуское Понеманье в раннем железном веке. Минск, 1996, с. 30, 150,
рис. 46:1.
49 Егорейченко А.А. Культуры штрихованой керамики. Минск, 2006, с. 83.
18
vidurį (8 pav.)50. A. Jegoreičenko teigimu, ietigalių su iškiliomis briaunomis priskyrimas yra komplikuotas, nes panašūs ietigaliai plačiame baltų kultūrų areale priskiriami labai įvairiai. Klajoklių skitų areale tokie ietigaliai atsirado V–III
a. pr. Kr. Baltų areale jie buvo išplitę bent iki I tūkstm. vidurio. Baltarusijos
teritorijoje tokių ietigalių rasta brūkšniuotosios keramikos kultūrai priskiriamuose Azdiatičių (Аздятичи), Ivanės (Ивань), Kaščeličių (Кащеличи), Malyškų (Малышки), Svidno (Свидно) piliakalniuose, taip pat Dniepro–Dauguvos
kultūrai priskiriamame Burakovo (Бураково) piliakalnyje, Zarubincų kultūros
Čaplino (Чаплино) kapinyne. Panašu, jog daugelis minimų ietigalių gali būti
skirtini tik erų ribai arba pirmiesiems amžiams po Kristaus.
Lankai ir strėlės. Geležies amžiaus strėles, rastas Lietuvos teritorijoje, yra
išsamiai aptaręs V. Kazakevičius. Kaulinių strėlių antgalių (7 pav.) archeologas
savo darbe neaptarė, o ankstyviausius geležinius antgalius skyrė II a.51
Lietuvos teritorijoje rastus kaulinius ir raginius bronzos bei ankstyvojo geležies amžiaus strėlių antgalius apibendrinusi E. Grigalavičienė skiria septynias jų
grupes: 1. Antgaliai rombo formos plunksna su dviem užbarzdomis; 2. Antgaliai su
viena užbarzda; 3. Apvalaus pjūvio antgaliai nusmailintomis plunksnomis ir įtvaromis; 4. Antgaliai plokščia plunksna; 5. Antgaliai, padaryti pagal titnaginių strėlių
antgalių pavyzdžius; 6. Antgaliai, padaryti iš paprastų kaulo skelčių, nusmailinus
įtvaros galą, nesuteikiant jiems įprastų gražių formų; 7. Įmoviniai antgaliai, padaryti iš vamzdinio kaulo, įstrižai nupjovus, nusmailinus ir užaštrinus galą52.
Pateikta kaulinių strėlių antgalių tipologinė schema laikytina viso labo pirmine, orientacine. Detali kaulinių antgalių tipologija ir chronologija – atskiro tyrimo
uždavinys. Kai kurie strėlių antgaliai yra netipiškų formų – jas padiktavo atsitiktiniai antgalius gaminusio meistro atlikti kaulo pjovimo ar kirtimo veiksmai. Tokių
strėlių antgalių pavyzdžiais galėtų būti kai kurie Sokiškių piliakalnio radiniai53.
Ankstyvajam geležies amžiui priskiriami numanomi skitiškos kilmės (siejami su klajoklių skitų gentimis, aptariamuoju laikotarpiu klajojusiomis Eurazijos stepėse) bronziniai strėlių antgaliai, rasti Merkinėje ir šalia Druskininkų54.
Pateikiamas ir kita šių ietigalių data, priskiriant juos bronzos amžiaus pabaigai
50
Z przeszłości Pomorza Wschodniego. Wrocław – Warszawa – Kraków, 1962, p. 49.
51
Егорейченко А.А. Культуры штрихованой керамики. Минск, 2006, с. 82–83.
52
Kazakevičius V. Geležies amžiaus strėlės Lietuvoje (II–XII/XIII a.). Vilnius, 2004.
53
54
Grigalavičienė E. Sokiškių piliakalnis // Lietuvos archeologija. T. 5. Vilnius, 1986, p. 114, pav. 20:3, 5.
19
– VII–VI a. pr. Kr.55 Pietinėje Baltarusijos dalyje randami dvisparniai ir trisparniai bronziniai strėlių antgaliai laikomi kontaktų su skitais liudijimu ir priskiriami 4–3 a. pr. Kr.56 Dniepro – Dauguvos kultūros areale taip pat rasta keletas
geležinių strėlių antgalių, kuriuos A. Mitrofanovas laiko esant skitiškos kilmės ir
priskiria III a. pr. Kr.57
Apsauginė ginkluotė. Lietuvos teritorijoje ankstyvajam geležies amžiui
(kaip ir visu ankstyvuoju metalų laikotarpiu) priskiriamos apsauginės ginkluotės
– skydų, šalmų, šarvų nėra rasta. Tačiau negalime teigti, jog apsauginė ginkluotė
išvis nebuvo naudojama, juolab kad įvairiuose Europos regionuose ji žinoma jau
bronzos amžiuje58. Senajame geležies amžiuje apsauginė ginkluotė jau plačiai
žinoma baltų žemėse. Visų pirma tai skydai. Skydų umbų bei kitų skydo detalių
gausiausiai randama vakarinėse baltų žemėse. Tuo tarpu rytinėje baltų arealo
dalyje, mišrios baltų ir ugro–suomių Djakovo kultūros objektuose rasta spėjamų
šarvų plokštelių59. Ant kai kurių bronzos amžiaus pabaigos ir ankstyvojo geležies
amžiaus pirmosios pusės Pamario kultūros urnų iš Vyslos žemupio baseino pavaizduoti kariai su skydais60.
Fortifikacija
Ankstyvajame geležies amžiuje Lietuvoje jau egzistavo pakankamai tankus piliakalnių tinklas. Archeologas G. Zabiela yra argumentuotai apžvelgęs ir įvertinęs
piliakalnių raidą Lietuvoje iki Kristaus gimimo. Leisime sau pateikti kelias plačias
citatas iš Z. Baubonio ir G. Zabielos sudaryto „Lietuvos piliakalnių atlaso“61 įvadinės
dalies (toliau citatos iš šio leidinio nurodomos gulsčiu šriftu – M.V.), juolab tai – vieni konceptualiausių pastarojo meto tekstų, skirtų ankstyvųjų piliakalnių raidai:
„Lietuvos piliakalnių atsiradimą šiek tiek veikė skitų ir keltų įtvirtinimų rai55
56
Merkevičius A. Karyba Lietuvos teritorijoje žalvario amžiuje // Karo archyvas. T. XX. Vilnius, 2005, p. 17.
57
Aрхеалогiя i нумiзматыка Беларусi. Энцыклапедыя. Мiнск, 1993, c. 590.
58
Митрофанов А.Г. Железный век средней Белоруссии (VII–VI вв. до н. э. – VIII в. н. э.).
Минск, 1978, с. 38.
59
Harding A. The Bronze Age // European Prehistory. A survey. New york, Boston, Dordrecht, London, Moscow, 2002, p. 316–317; Merkevičius A. Karyba Lietuvos teritorijoje žalvario amžiuje // Karo
archyvas. T. XX. Vilnius, 2005, p. 17.
60
61
Gimbutienė M. Baltai priešistoriniais laikais. Vilnius, 1985, p. 78.
20
da. Kadangi abi tautos su Lietuvos teritorijoje gyvenusiomis gentimis nesiriboja,
jų kultūrinė įtaka persidavė per tarpininkus. Toks tarpininkas tarp keltų ir baltų
buvo lužitėnų kultūra. Centrinėje Lenkijoje dažniausiai lygiose vietose, apsaugotose ežerų vandenų, rastas šios kultūros liekanas VIII – VI a. pr. Kr. įrengtos
nemažos įtvirtintos gyvenvietės. Bene garsiausia iš jų yra Biskupinas, iš dalies tyrinėta ir pagal tyrinėjimų rezultatus atkurta. Joje medžio įtvirtinimai juosė tankiai
užstatytą plotą. Skitų kultūros tarpininkas
yra Milogrado kultūra, gyvavusi VII – III
a. pr. Kr. Ukrainos šiaurinėje ir Baltarusijos pietinėje dalyse. Jos 2–10 ha ploto
piliakalniai įrengti kranto kyšuliuose, nuo
lauko pusės įtvirtinti 1,5–3 m aukščio pylimais bei jų išorinėje pusėje iškastais 1 m
gylio grioviais. I tūkstm. pr. Kr. Lietuvoje
9 pav. Vertikalių rąstų tvora piliajau buvo įtvirtinimų, kuriuos galime laikyti
kalnio aikštelės pakraščiuose.
ankstyviausiais piliakalniais. Išsiskiria du
jų regionai – Vakarų ir Rytų Lietuva. Rytų Lietuvoje piliakalniams įrengti naudotos atskirų kalvų viršūnės. Šių piliakalnių forma yra maksimaliai pritaikyta prie
esamo reljefo. Žmogaus rankų paliesti būna tik aikštelės kraštai, kur suformuotas
plokštesnis jos kraštas ir 1–2 m aukštyje nuo aikštelės statesnis šlaitas. Aikštelės
– šlaito riboje įrengiamos medinės tvoros (9 pav.), kurios neretai būdavo dvigubos. Pačioje aikštelėje stovėjo padrikai išsidėstę pastatai. Bendruomenės nebuvo
didelės, jas sudariusios vos kelios šeimos, tad tokių piliakalnių aikštelės paprastai
nebuvo didesnės nei 30 m skersmens. Pastebimi tokių ankstyvųjų piliakalnių savotiško sutankėjimo regionai, kuomet atstumai tarp atskirų piliakalnių siekia kelis
šimtus metrų – porą kilometrų (Parsvėto ežero krantai Ignalinos r., Žąsinų ežero
apylinkės Švenčionių r.). Ar tai tankaus apgyvendinimo, ar skirtingos piliakalnių
chronologijos pasekmė, tebėra neaišku [...].
Ankstyvieji Rytų Lietuvos piliakalniai priklauso brūkšniuotosios keramikos
kultūrai [..]. Įtvirtintos gyvenvietės pavyzdžiu iš Rytų Lietuvos galėtų būti Narkūnų piliakalnis (Utenos r.). Archeologinių tyrinėjimų duomenys parodė, jog kalvoje, ilgainiui tapusioje piliakalniu, pirmieji gyventojai pasirodė dar II tūkstm. pr.
Kr. pabaigoje. Tuo metu ryškesnių vietovės pertvarkymų nepastebėta. Daugiausia
pastatų buvo aikštelės pakraščiuose. Ilgainiui gyventojų skaičius augo, pradėti
apgyvendinti vis didesni piliakalnio aikštelės plotai. I tūkstm. pr. Kr. pirmojoje
pusėje pastatų atsiranda ir piliakalnio aikštelės viduryje, o pati gyvenvietė (10, 11
21
10 pav. Įtvirtintos gyvenvietės Narkūnų piliakalnyje (Utenos r.) rekonstrukcija
11 pav. Pastato Narkūnų piliakalnyje (Utenos r.) rekonstrukcija
pav.) pradedama stiprinti dirbtinėmis kliūtimis. Manoma, kad iš to laiko yra likę vertikalių kuolų, perpintų šakomis, apdrėbtomis moliu, ir sutvirtintų akmenimis, pėdsakai. Ankstyvajame geležies amžiuje atsiranda ir įtvirtinimų iš žemių – nesaugiausioje
šiaurinėje kalvos pusėje kasamas gynybinis griovys ir įrengiamas pylimas62.
Kitas ankstyviausių Lietuvos piliakalnių regionas yra Vakarų Lietuva. Čia
ankstyviausi piliakalniai įrengti krantų kyšuliuose arba aukštumų viršūnėse
62
Lietuvos piliakalniai. Atlasas (sud. Z. Baubonis ir G. Zabiela). T. I. Vilnius, 2005, p. 15.
22
(Dapšiai, Mažeikių r.; Daubariai, Mažeikių r.; Imbarė, Kretingos r.; Kurmaičiai, Kretingos r.). Jų apatiniuose kultūrinio sluoksnio horizontuose rasta tik
labai plačios chronologijos dirbinių: lipdytos lygios, brūkšniuotos ir neryškiai
grublėtos keramikos, titnaginių grandukų, grąžtelių, kirvelių, akmeninių kaplių,
trintuvų, molinių svarelių. Neturint gamtamokslinių datų, šie piliakalniai datuojami I tūkst. pr. Kr. antrąja puse63.
Sauginių piliakalnyje (Šiaulių r.), kurio data I tūkstm. pr. Kr. pabaiga, piliakalnio aikštelės pakraščius juose medinė tvora iš kas 1,5–2,5 m į žemę įkastų
pušinių 15–20 cm storio rąstų, kurie laikė tarp jų sudėtus horizontalius rąstus.
Rąstai, saugant juos nuo padegimo, iš dalies ir nuo vėjo, buvo apdrėbti moliu.
Už pirmos tvoros daugmaž per metrą atstumu ėjo antra tvora. Piliakalnio aikštelėje stovėjo nedideli pastatai (12 pav.). Anot piliakalnį tyrinėjusio V. Daugudžio,
gamtos natūraliai labiau apsaugotose piliakalnio vietose būta ir viengubų medinių sienų. Medinės sienos
papildomai buvo sustiprinamos akmenimis. Kartais
būdavo statomos ir dvigubos sienos. Tarpus tarp
dvigubų sienų, tyrinėtojo
nuomone, veikiausiai dengė
stogas. Kartais tarpas tarp
dvigubų sienų buvo visiškai
užpildomas akmenimis, taip
12 pav. Įtvirtinimų Sauginių piliakalnyje (Šiaulių r.)
gaunant itin tvirtą gynybinį
rekonstrukcija.
statinį64.
Vakarų Latvijoje ankstyviausias Paplakos, Liepojos r., piliakalnis datuotas
I tūkstm. pr. Kr. viduriu ir antrąja puse. Prie šių piliakalnių greičiausiai tenka
priskirti ir daugiau pajūrio ruože žinomus negausius iš akmenų krautus įtvirtinimus, įrengtus beveik lygiose vietose (Auksūdis, Kretingos r., Jakai, Klaipėdos r.).
Čia iš akmenų krautuose pylimuose buvo įrengtos stulpinės konstrukcijos medines gynybines sienos. Ankstyva šių akmeninių įtvirtinimų chronologija rodo
tai, kad kai kada šių įtvirtinimų liekanos aptinkamos pačiuose ankstyviausiuose
pylimų sluoksniuose (Įpiltis, Mosėdis Skuodo r.), o jiems artimiausios analogijos žinomos iš Skandinavijos bei šiaures rytinio Pabaltijo, kur iš akmenų krauti
63
Grigalavičienė E. Narkūnų Didžiojo piliakalnio tyrinėjimų rezultatai (apatinis kultūrinis sluoksnis)
// Lietuvos archeologija. T. 5. Vilnius, 1986, p. 41–42, pav. 67.
64
Lietuvos piliakalniai. Atlasas (sud. Z. Baubonis ir G. Zabiela). T. I. Vilnius, 2005, p. 15.
23
įtvirtinimai pasirodė apie 1300 m. pr. Kr.
Žiediniai iš akmenų ir žemių įrengti vakarų Lietuvos įtvirtinimai iki šiol
labai mažai tyrinėti, neaiški tikslesnė jų chronologija. Jakų piliakalnis įrengtas
lygioje vietoje, vėlesniais laikais labai apardytas žemės darbų metu. Piliakalnio
skersmuo – daugmaž 45 m. Aikštelę juosia 17–20 m pločio pylimas, kurio pietiniame pakraštyje žymūs buvusio įvažiavimo pėdsakai. Nedidelės apimties archeologinių tyrinėjimų metu rasta stulpaviečių, degėsių, molio tinko, keramikos šukių65. Tai – labai įdomus archeologinis objektas. Tikėtina, kad ir kitose Lietuvos
vietose pavyktų rasti panašių įtvirtinimų. Jie galėjo būti pastatyti bendruomenių,
kurios gyveno lygumose ir dėl atitinkamų gamtinių sąlygų neturėjo galimybės
įrengti piliakalnio natūralioje kalvoje.
Pagal įtvirtinimus išsiskiria keli brūkšniuotosios keramikos kultūros piliakalnių tipai, kurie greičiausiai yra chronologiškai ir funkciškai skirtingi. Vieną
grupę sudaro jau minėti nedideli piliakalniai kalvų viršūnėse be ryškiau išreikštų
įtvirtinimų (Armališkės, Utenos r., Betiškės, Zarasų r., Gugiai, Zarasu r., Avilčiai, Molėtų r., Malkestas, Molėtų r., Paseirninkai, Lazdijų r.). Juose buvo plonas kultūrinis sluoksnis, kuriame rasta akmeninių kirvių. Tokie piliakalniai iki
šiol beveik netyrinėti, tik labai suardytame Bikūnų antrajame piliakalnyje rasta
akmeninio kirvio išgrąža bei lipdyta šukė. Šių piliakalnių papėdėse aiškesnių
gyvenviečių liekanų neaptikta.
Kitai grupei priklauso piliakalniai nemažomis (40–80 m skersmens) pailgomis keturkampėmis ar ovaliomis aikštelėmis (Antilgė, Utenos r., Mineikiškės, Zarasų r., Jaurelis, Utenos r., Šišponiškės, Zarasų r.) be žymesnių įtvirtinimų. Kaip
rodo tyrinėjimai, šie piliakalniai buvo stambesnių bendruomenių gyvenamosios
vietos. Jų įtvirtinimus sudarė tik dvigubos medinės tvoros aikštelės pakraščiuose
(Nevieriškė, Švenčionių r., Narkūnai). Tai ilgiau gyvavę piliakalniai su storesniu
kultūriniu sluoksniu, kartais pridengtu vėlesnių epochų palikimo, todėl jo dalis
išliko iki mūsų dienų.
Sokiškių piliakalnis (Ignalinos r.) pergyveno kelis savo raidos etapus, pradedant vėlyvuoju bronzos amžiumi ir baigiant senuoju geležies amžiumi (nuo
III tūkstm. pr. Kr. pabaigos iki pirmųjų amžių po Kristaus). Maždaug VIII–III
a. pr. Kr., vėlyvojo bronzos amžiaus ir ankstyvojo geležies amžiaus sandūroje,
piliakalnis buvo toliau tvirtinamas. Iš pirmųjų fortifikacijos darbų, atliktų dar
bronzos amžiuje, liko apsauginis 3–5 m pločio, 1,1–2 m gylio griovys, o už jo
vidinėje aikštelės pusėje – apie 0,7 m aukščio bei iki 2 m pločio pylimėlis bei
65
Daugudis V. Senoji medinė statyba Lietuvoje. Vilnius, 1982, p. 15–19, pav. 2, 3, 4.
24
dar vienas negilus griovys. Įtvirtinimus papildė medinės užtvaros. Bronzos amžiaus ir ankstyvojo geležies amžiaus sandūroje gyventojai toliau aukštino pylimą
smėliu bei moliu. Piliakalnio aikštelėje stovėjo stulpinės konstrukcijos pastatai.
Labiausiai piliakalnis pertvarkytas paskutiniaisiais ankstyvojo geležies amžiaus
ir pirmaisiais senojo geležies amžiaus šimtmečiais. Atlikti dideli žemės darbai,
piliakalnio šlaitai padaryti statesni, įrengtos terasos. Iš kalvos nuolaidžiais šlaitais jis tapo aukštu, stačiais šlaitais, sunkiai prieinamu piliakalniu66.
„Trečiai grupei priklauso tiek kalvų viršūnėse, tiek ir krantų kyšuliuose
įrengti 30–80 m dydžio piliakalniai daugiausia keturkampėmis aikštelėmis, kraštuose sutvirtinti pylimais (Dryžiai, Utenos r., Paūdronis, Šalčininkų r., Suginčiai,
Molėtų r.). Šie piliakalniai neretai turi ir papildomas įtvirtinimų (griovių – pylimų) linijas šlaituose (Zokoriai, Zarasų r., Barčiai, Varėnos r., Pakainiai), paprastai virtusias terasomis. Tai bene geriausiai pažįstami ir daugiausia tyrinėti
brūkšniuotosios keramikos kultūros piliakalniai. Jie naudoti gana ilgą laiką, gynybiniai įtvirtinimai ne kartą rekonstruoti, plėsti ir stiprinti (Sokiškiai, Ignalinos
r., Velikuškės, Zarasų r.). Šie piliakalniai pergyveno brūkšniuotosios keramikos
kultūros žlugimo laikus ir gyvavo iki I tūkstm. vidurio. Jų papėdėse yra nemažos
gyvenvietės, siekiančios iki 6 ha plotą (Sokiškiai).
Atskiras ankstyvųjų piliakalnių tipas yra nedidelių kalvų viršūnėse įrengti
maži piliakalniai apvaliomis, iki 20 m skersmens aikštelėmis, apjuosti 2–3 įvirtinimų žiedais. Paprastai pirmas pylimų žiedas juosia aikšte1ę, 3–4 m žemiau jos
pastatytuose šlaituose iškastas griovys, kurio išorėje supiltas pylimas (Jašiškis,
Anykščių r., Obonys, Kupiškio r., Puziniškis, Ignalinos r.). Kai kada žemiau pirmosios įtvirtinimų linijos šlaituose dar įrengta antroji (Ažubalis, Ignalinos r.,
Tolimėnai, Ignalinos raj.; Biekaučyzna, Zarasų raj., Strakšiškė, (Ignalinos raj.
Šie piliakalniai netyrinėti, aiškesnių papėdžių gyvenviečių neturi.
Atskira labai negausi brūkšniuotosios keramikos kultūros piliakalnių rūšis
yra didžiuliai (0,5–3 ha) piliakalniai – gyvenvietės, turintys tik natūralius įtvirtinimus. Paprastai tai statūs šlaitai, papėdėje juosiami vandens (Jonėnai, Molėtų
r., Šinkūnai, Ukmergės raj., Velikuškės II, Zarasų r., Kalviai, Utenos r., Aviliai,
Zarasų r.). Tai tiesiog didžiulės silpnai įtvirtintos gyvenvietės. Tiek šie piliakalniai, tiek ir gausios brūkšniuotosios keramikos kultūros papėdžių gyvenvietės
lieka beveik netyrinėtos. <...>
Pagrindinius brūkšniuotosios keramikos kultūros piliakalnių bruožus atkartoja ir kitų Lietuvos vietų piliakalniai. Kadangi jie beveik netyrinėti, nega66
Banytė R., Žulkus V. Jakų Klaipėdos rajone žvalgomieji archeologiniai kasinėjimai // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1992 ir 1993 metais. Vilnius, 1994, p. 39 – 43.
25
lime kalbėti nei apie tikslesnę jų chronologiją, nei apie kultūrinį priklausymą.
Vakarų Lietuvoje žinomos negausios Pilalės – nedidelės kalvelės upių slėniuose,
neturinčios piliakalnių bruožų ir šiame atlase [iš kurio paimta citata – M.V.] nepristatomos. Tuo tarpu Vakarų Lietuvoje žinoma ir nedidelių neįtvirtintų (Veiteliai, Skuodo raj.), ir didesnių įtvirtintų (Kurmaičiai, Kretingos r.), ir mažų labai
smarkiai įtvirtintų piliakalnių“ 67.
Dar vienas itin įdomus įtvirtintų gyvenviečių tipas, būdingas ankstyvojo
geležies amžiaus baltams, – gyvenvietės ant vandens. Bene plačiausiai žinomas
tokio pobūdžio objektas – Ožyšo (Orzysz) gyvenvietė (13 pav.) Mozūrijos ežerų
regione Lenkijoje. Ežero
seklumoje, netoli kranto, iš
rąstų keliais aukštais buvo
suklota medžio rąstų konstrukcija, sutvirtinta į ežero
dugną sukaltais ąžuoliniais
poliais – savotiška medinė
sala, kurią juosė statmenų
rąstelių siena. Su krantu šia
dirbtinę salą jungė tiltas.
Saloje, užėmusioje 2–3 arų
plotą, stovėjo keli stulpinės
konstrukcijos pastatai. L.
Okulič – Kozaryn teigimu,
taip didžiulėmis pastangomis, naudojant milžiniškas
darbo sąnaudas, įrengta
sala saugojo jos gyventojus nuo svetimų žmonių ir
žvėrių68. Iš dalies galima
būtų sutikti su tokiu teiginiu. Tačiau dirbtinės salos
privalumai išnykdavo, vos
13 pav. Polinės Ožyšo gyvenvietės likučiai
spustelėjus dideliems šalčiams ir ežerui užšalus.
67
Grigalavičienė E. Sokiškių piliakalnis // Lietuvos archeologija. T. 5. Vilnius, 1986, p. 92–101.
68
Lietuvos piliakalniai. Atlasas (sud. Z. Baubonis ir G. Zabiela). T. I. Vilnius, 2005, p. 14–16.
26
Kita gyvenvietė ant vandens Mozūrijos ežerų regione, tyrinėta Maltainių
(Moltajny) vietovėje. Kaip ir Ožyšo gyvenvietė, Maltainių gyvenvietė skiriama
V a. pr. Kr. ir priskiriama Vakarų baltų pilkapių kultūrai. Maltainių gyvenvietė
buvo daugmaž kvadrato formos, 22 x 20 m dydžio69. Gana panašiai buvo įrengta,
tik keliolika kartų didesnė daugmaž vienalaikė Biskupino gyvenvietė Lenkijoje,
priskiriama Lužitėnų kultūrai.
Labai įdomūs radiniai ir iš Luokesų ežero (Molėtų r.), kur grupė Lietuvos
archeologų prieš keletą metų aptiko dviejų polinių gyvenviečių pėdsakus. Pirmoji gyvenvietė aptikta šiaurinėje ežero dalyje. Iš polių išsidėstymo matyti, kad
gyvenvietė pusapvalio plano. Centrinėje 30x35 m dydžio gyvenvietės dalyje
būta gyvenamųjų būstų. Manoma, kad gyvenamąjį kompleksą galėjo sudaryti
iki dešimties pastatų. Gyvenvietę dar juosė polių tvora iš į ežero dugną sukaltų
dviejų polių eilių. Tokia tvora galėjo svariai padidinti gyvenvietės gynybines galimybes ne tik vasarą, bet ir ežerui užšalus. Luokesų gyvenvietė priskiriama II
tūkstm. pr. Kr.70 „arba vėlyvojo geležies amžiaus pabaiga“ – ankstyvojo geležies
amžiaus pradžia71. Brūkšniuotosios keramikos kultūros teritorijoje rastos Luokesų gyvenvietės bei „medinės salos“ iš Mozūrijos ežeryno rodo, jog baltų genčių
areale greta piliakalnių buvo ir įtvirtinimų vandenyje, tačiau jų tyrimai dar tik
dabar bus plačiau aptariami.
Susisiekimas
Žirgų naudojimas. Bronzos ir ankstyvajame geležies amžiuje greta kitų naminių gyvulių auginti ir arkliai. Rytų Lietuvos piliakalnių kultūriniuose sluoksniuose jų kaulai sudaro 5–15 % visų kaulų. Arklių mėsa naudota maistui – tai
liudija rasti dažniausiai suskaldyti arklių kaulai72. Tiesa, sunku pasakyti, kiek
arkliai buvo reikšmingi kaip naminiai gyvuliai, nes bent dalį rastų arklių kaulų
gali sudaryti sumedžiotų laukinių arklių – tarpanų – kaulai.
Ant kai kurių bronzos amžiaus pabaigos ir ankstyvojo geležies amžiaus
69
Gackowski W. Osiedlie navodne z Mołtajn, gm. Barciany. Wstępne wwniki analiz przyrodniczych
(próba rekonstrukcji zabudowy) // Ziemie Polskie we Wczesnej epoce żelaza i ich powiązania z intymi
terenami. Rzesów, 1992, p. 353–355.
70
Baubonis Z., Kraniauskas R., Kvedaravičius M. Luokesų ežero senovės gyvenvietės povandeniniai archeologiniai tyrinėjimai // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2000 metais. Vilnius, 2002, p.
229–231.
71
72
Grigalavičienė E. Žalvario ir ankstyvasis geležies amžius Lietuvoje. Vilnius, 1995, p. 99.
27
pirmosios pusės Pamario kultūros urnų iš Vyslos
žemupio baseino pavaizduoti ne tik žirgai, bet ir
spėjami raiteliai, o ant Grabove rastos urnos – dviejų arklių tempiamas vežimas (14 pav.)73. Skandinavijoje rasti vėlyvajam bronzos amžiui priskiriami
uolų raižiniai, kuriuose vaizduojami dviračiai ir
keturračiai vežimai, tempiami dviejų žirgų74.
Vakarų baltų areale žirgai jau naudoti ne tik jojimui, bet ir vežimų tempimui. Tuo tarpu kitose baltų
žemėse žirgais jau jota, tačiau
žirgo aprangos detalių ir raitelio reikmenų rasta itin mažai.
Baudėjose (Prienų r.) tvenkinyje aptiktas ankstyvajam geležies
amžiui priskiriamas bronzinių
dirbinių lobis – įvijinis smeigtukas, dvi įvijinės apyrankės ir
trys apskritos plokštelės75. Šios
14 pav. Grabove (Lenkija) rasta Pamario kultūros
plokštelės laikomos žirgo ap- antropomorfinė urna, ant kurios pavaizduotas dvierangos detalėmis76. Petrešiūnų jų arklių tempiamas keturratis vežimas
piliakalnyje (Rokiškio r.) rastas
kaulinis kamanų laužtukas. Panašių dirbinių aptikta Latvijos ir Baltarusijos piliakalniuose77.
Svarbus kokybinis žirgų naudojimo jojimui požymis yra pentinų išplitimas.
Rytų baltų areale pentinai plačiau žinomi tik nuo senojo geležies amžiaus78. Tik
Zarubincų kultūros areale, pietinėje Baltarusijoje, aptinkami seniausi pentinai,
priskirtini laikotarpiui apie Kristaus gimimą79.
Natūralu, kad intensyvesnio žirgų naudojimo jojimui ar net vežimų tempimui pėdsakų randama vakarinėse ir pietinėse baltų žemėse. Čia gyvenusios
73
Gimbutienė M. Baltai priešistoriniais laikais. Vilnius, 1985, p. 78–82, pav. 47.
74
Merkevičius A. Karyba Lietuvos teritorijoje žalvario amžiuje // Karo archyvas. T. XX. Vilnius, 2005, p. 17.
75
Kulikauskas P., Kulikauskienė R., Tautavičius A. Lietuvos archeologijos bruožai. Vilnius, 1961, p.
138–139, pav. 87.
76
Grigalavičienė E. Žalvario ir ankstyvasis geležies amžius Lietuvoje. Vilnius, 1995, p. 99.
77
Rimantienė R. Lietuva iki Kristaus. Vilnius, 1995, p. 117.
78
Егорейченко А. А. Культуры штрихованой керамики. Минск, 2006, с. 84.
79
Археалогiя Беларусi. Т. 2. Мiнск, 1999, c. 250.
28
gentys su visuomenėmis, kuriose žirgai buvo plačiai naudojami (Pamario kultūra
– su germanais, Zarubincų kultūra – su skitais). Žirgų reikšmė karybai ir susisiekimui tolydžio augo. Akivaizdu, kad baltai vis labiau mokėsi jodinėti žirgais, ir
raiteliai darėsi vis reikšmingesnis karybos elementas. Tuo tarpu vežimų reikšmė
karyboje kelia abejonių. Kovos vežimai efektyvūs atviroje vietovėje, tuo tarpu
visas baltų gyvenamas arealas buvo itin miškingas. Pamario kultūros žmonės
šiuos vežimus galėjo naudoti visų pirma kaip genčių vadų prabangos, valdžios
simbolį.
Laivyba. Susisiekimui taikiais ir kariniais tikslais reikšminga buvo laivyba. Deja, kol kas apie vidaus vandenyse ir jūroje ankstyvajame geležies amžiuje naudotus luotus bei laivus galime spęsti tik pagal gretimoms proistorės
epochoms skiriamus radinius bei ankstyvojo geležies amžiaus laivus iš gretimų
nebaltiškų regionų.
Luotų, ankstyvajam geležies amžiui, Lietuvoje neturime. Tačiau rasta luotų
tiek iš ankstyvesnių, tiek iš vėlyvesnių epochų80. Sprendžiant pagal chronologiškai artimiausius bronzos ir senojo geležies amžiaus luotus, ankstyvajame geležies amžiuje naudoti luotai galėjo būti 4–8 m ilgio, nors jau bronzos amžiuje būta
ir itin masyvių, net 15 m ilgio luotų. Kartais keli luotai buvo sujungiami šonais.
Taip gaunama ne itin manevringa, bet stabili krovinių bei žmonių gabenimui
skirta susisiekimo vandeniu priemonė.
Žinių apie ankstyvajame geležies amžiuje Baltijos jūroje naudotus laivus
suteikia unikalus radinys Danijos Also saloje. Čia durpyne rastas IV a. pr. Kr.
datuojamas 19 metrų ilgio laivas, jame tilpo apie 20 žmonių. Laivas buvo paaukotas kartu su jame sudėtais ginklais, priklausiusiais 21–22 kariams81. Panašius
laivus galėjo statytis ir pajūryje gyvenusios baltų gentys.
Karinė organizacija. Karinių konfliktų pėdsakai
Ankstyvojo geležies amžiaus karinė organizacija neatsiejamai susijusi su
to meto visuomenės organizacija. Dar II tūkstm. pr. Kr. viduryje, yrant patriarchalinėms šeimoms, dalis atsiskyrusių šeimų paliko neįtvirtintas gyvenvietes ir,
80
Kuncienė O. Susisiekimo vandeniu priemonės Lietuvoje iki XIII a. // Lietuvos TSR mokslų akademijos darbai. Serija A., 1975 T. 2 (51), p. 51–59; Perminas K. Priešistoriniai luotai Lietuvoje // Praeities
puslapiai: archeologija, kultūra, visuomenė. Klaipėda, 2005, p. 223–250.
81
Randsborg K. Scandinavian armies. Military organization before Viking Age // Archeologia Baltica. T. 2. Vilnius, 1997, p. 105.
29
ieškodamos saugių vietų, įsikūrė gamtos apsaugotose aukštumose. Manoma, kad
piliakalniuose gyveno giminingos šeimos, turėjusios bendrus protėvius. Piliakalniuose veikiausiai gyvendavo 60–100 žmonių. Piliakalnyje klostėsi nauji ekonominiai ir socialiniai santykiai. Pagrindinis ūkinis vienetas buvo šeimos bendruomenė, kuri naudojosi bendrais žemdirbystės, medžioklės, žvejybos plotais,
turėjo bendras gyvulių bandas. Sutelkę jėgas, gyventojai gebėjo geriau įtvirtinti
piliakalnį, saugoti jį ir gintis. Kai kurie šeimos nariai, be bendrų darbų, dar papildomai rinko maistą, gamino aprangą, kitus reikmenis. Dalis gyventojų dirbo darbus, kurie reikalavo specifinių žinių ir pasirengimo. Pamažu jie tapo puodžiais,
žalvarinių ir geležinių dirbinių gamintojais. Iš jų vėliau išaugo amatininkai. Palaikyti ryšiai ir su tolimesnių piliakalnių gyventojais. Ilgainiui, didėjant gyventojų skaičiui, dalis gyventojų atsiskirdavo ir išsikeldavo į naujus piliakalnius,
gyvenvietes šalia piliakalnių arba atskiras atviras gyvenvietes82.
Įsikūrimas piliakalniuose liudija, kad tarp bendruomenių daugėjo konfliktų. Tai iš dalies sietina su atskirų bendruomenių santykiniu turtėjimu. Jis galėjo
ryškėti dėl prekybos arba vietinės metalurgijos keliu gautų metalinių dirbinių
turėjimo arba neturėjimo. Metaliniai darbo įrankiai dirbiniai palengvindavo įvairius darbus, metaliniai ginklai ir papuošalai buvo prestižo daiktai, kurie negalėjo
nemasinti svetimų bendruomenių plėšikiškų išpuolių. Be abejo, greta metalinių
dirbinių geidžiamas grobis buvo ir kitos materialinės vertybės – gyvuliai, maisto
atsargos. Labai tikėtina, kad geidžiamas grobis buvo ir belaisviai, visų pirma
– metalurgijos ir kalvystės meistrai.
Karinių konfliktų buvimą liudija ne tik sparti fortifikacijos pažanga, bet ir
gana dažni gaisrų pėdsakai piliakalniuose. Jie sietini visų pirma su kariniais antpuoliais, nors, be abejo, būta ir buitinio pobūdžio gaisrų.
Priešams užpuolus piliakalnį, jo ginti stodavo visi pajėgūs tai daryti gyventojai. Kitas klausimas, kokios pajėgos buvo sutelkiamos puolamiesiems žygiams, kokia buvo to meto karinė organizacija. Kai kurių vakarų šalių autorių
(A. Hardingo, K. Kristianseno) nuomone, jau bronzos amžiuje egzistavo karių
visuomenė, kurioje vyravo karinis elitas, o karyba buvo neatskiriama sudedamoji
kasdienio gyvenimo dalis ir priemonė, leidžianti atskiriems individams įgyti atitinkamą statusą ir galimybę valdyti kitus. Manoma, kad ir Lietuvoje bei visame
Baltijos regione vyko panašūs procesai. Remiantis archeologinių tyrinėjimų duomenimis, teigiama, kad jau vėlyvajame bronzos amžiuje kai kurios bendruomenės turėjo pusiau profesionalių karių būrius. Greta tokių bendruomenių, mano82
30
ma, egzistavo ir neturtingos bendruomenės, kuriose nebuvo pusiau profesionalių
karių, ir šių bendruomenių vyrai turėjo patys apsiginti83. Su pastaruoju archeologo A. Merkevičiaus teiginiu būtų sunku sutikti: labai abejotina, kad baltų žemėse galėjo egzistuoti bendruomenės su pusiau profesionalių karių būriais ir be
jų. Karinių antpuolių grėsmė buvo akivaizdi visame baltų gyvenamame areale.
Karybai esant neatsiejama kasdienio gyvenimo dalimi, kiekvienas suaugęs ir
ginklą gebantis naudoti vyras neišvengiamai buvo pusiau profesionalus karys,
o prabangūs ginklai liudijo ne didesnį jų savininkų profesionalumą, bet buvo
prestižiniai daiktai, simbolizuojantys turtingumą.
Manytume, jog aptariamuoju laikotarpiu pusiau profesionalių karių būriai
baltų žemėse jau formavosi, tačiau jie dar nebuvo pasiekę profesionalios kariaunos lygio, kai kariauna, pavaldi vadui, iš esmės gyvena vien tik iš karybos. Sprendžiant iš vienalaikių germanų genčių karybos tyrimų bei vėlesnio laikotarpio –
senojo geležies amžiaus – baltų ir germanų genčių karybos tyrimų, ankstyvajame
geležies amžiuje baltų žemėse egzistavo karinė demokratija. Profesionalių karių
sluoksnis dar nebuvo susiformavęs, karines pajėgas sudarydavo eiliniai bendruomenininkai, vadovaujami autoritetingų vyresniųjų – renkamų vadų. Vadų įtaka ir
autoritetas visų pirma reiškėsi ne turtu, bet asmeninėmis savybėmis – drąsa, kovingumu, organizacinėmis savybėmis, gebėjimu valdyti įvairius ginklus. Senojo
geležies amžiaus kapuose greta ginklų randami ir darbo įrankiai, o tai liudija, jog
čia palaidoti eiliniai bendruomenės nariai, imdavę ginklą į rankas kilus pavojui
arba plėšiamųjų žygių metu84.
Labai sunku apibūdinti ankstyvojo geležies amžiaus karių ginkluotės kompleksus. Kapų tirta labai mažai, ginklų juose rasta itin mažai. Remiantis bronzos amžiaus kapų medžiaga, galime spėti, jog vadų ginklas (turintis ir svarbaus
simbolio reikšmę) buvo kalavijas. Pavyzdžiui, Rytprūsiuose, Rantavoje tirtas
pilkapis, kuriame palaidotas vyras, be kitų prabangių įkapių (stiklo ir gintaro karolių, žalvarinės apyrankės ir smeigtuko), turėjo ir du ginklus – kalaviją ir kovos
kirvį85. Tai – išskirtinis, valdovo, kapas. Bronzinius, o vėliau geležinius kovos
kirvius bei kalavijus turėjo tink nedaugelis karių – vadų. Eiliniai bendruomenininkai dažniausiai ginkluodavosi kur kas paprastesniais ginklais – ietimis su kauliniais ir raginiais ietigaliais, durklais, akmeniniais kirviais, buožėmis, lankais
83
Merkevičius A. Karyba Lietuvos teritorijoje žalvario amžiuje // Karo archyvas. T. XX. Vilnius, 2005,
p. 23–24.
84
85
Gimbutienė M. Baltai priešistoriniais laikais. Vilnius, 1985, p. 70–71, pav. 35.
31
ir strėlėmis. Tai, kaip mažai rasta metalinių ginklų, lyginant su pagamintais iš
akmens, kaulo, rago, liudija, jog metaliniai ginklai buvo didelė retenybė ir negali
būti laikomi išskirtiniu pusiau profesionalių ar profesionalių karių būrių egzistavimo požymiu. Tai – turto, atskirų vadų galios simboliai, neturėję kokybinės
įtakos karinių konfliktų eigai.
Karinių konfliktų būta ne tik tarp atskirų baltų bendruomenių, bet ir su išorės priešais. Pietines baltų gentis puldinėjo klajokliai skitai. Jų ginkluotės fragmentų rasta netgi toli šiaurėje – Lietuvos teritorijoje netoli Druskininkų rasta
skitiškų strėlių antgalių. Vargu ar skitai galėjo prasiveržti taip toli į šiaurę – šie
antgaliai tikriausiai pateko į Lietuvos teritoriją kaip prekės. Tuo tarpu kur kas
labiau skitai niokojo pietinius baltų arealo pakraščius – Milogrado ir Juchnovo
kultūrų teritoriją.
Tikriausiai karinių konfliktų grėsmė ir vakarines baltų gentis skatino kurti
sunkiau pasiekiamus įtvirtinimus, pavyzdžiui, gyvenvietes dirbtinėse salose.
Paprastai daugiau sužinoti apie praeities žmonių konfliktus, patirtas traumas padeda ir antropologiniai tyrimai. Negausūs ankstyvojo geležies amžiaus
laidojimo paminklai šiuo atžvilgiu nėra informatyvūs: paplitus mirusiųjų deginimo papročiui, Lietuvos teritorijoje iš šio laikotarpio antropologinės medžiagos
beveik nėra86.
Sparti fortifikacijos raida leidžia teigti, jog ankstyvasis geležies amžius
buvo iš tiesų didelės karinių antpuolių grėsmės laikas. Tai skatino atskiras bendruomenes skirti ženklius žmogiškuosius išteklius gynybos poreikiams tenkinti.
Turtėjant atskiroms bendruomenėms, laipsniškai išsiskyrė pusiau profesionalių
karių sluoksnis, kurio vienu iš pagrindinių (atskirais atvejais galbūt netgi pagrindiniu užsiėmimu) tapo karyba.
Išvados
1. Ankstyvasis geležies amžius pasižymėjo karinio pobūdžio konfliktų gausa. Tai liudija gausūs fortifikacinių įrenginių pėdsakai. Pakankamai tvirtų piliakalnių, gyvenviečių dirbtinėse salose įrengimas reikalavo didelių darbo sąnaudų.
Tai liudija buvus pakankamai rimtą pavojų, kad atskiros bendruomenės gali būti
užpultos kitų giminingų bendruomenių narių ar netgi svetimų etnosų karių.
2. Ankstyvajame geležies amžiuje baltų žemėse buvo tęsiamos ankstesnio
86
Jankauskas R. Lietuvos gyventojų antropologija: nuo seniausių laikų iki XIII a. // Istorija. T. XLIX
L. Vilnius, 2001, p. 40.
32
periodo – vėlyvojo geležies amžiaus – fortifikacijos tradicijos. Greta stipriomis
medžio ir akmenų užtvaromis sustiprintų piliakalnių egzistavo ir didelės, palyginti silpnai įtvirtintos, gyvenvietės piliakalniuose. Tai lėmė tuo metu bendruomenei
kilusios grėsmės mastas bei bendruomenės ūkinis ir gynybinis pajėgumas.
3. Pagrindiniai baltų genčių karių ginklai ankstyvajame geležies amžiuje
buvo ietys kauliniais ir raginiais antgaliais, durklai, lankai ir strėlės, akmeniniai
kirviai ir buožės. Itin reti ir brangūs ginklai buvo bronziniai bei geležiniai kirviai
ir kalavijai. Metalinių ginklų naudota labai mažai. Metaliniai ginklai buvo išskirtinės vadų padėties simboliai.
4. Žirgai ankstyvajame geležies amžiuje jau naudoti jojimui. Vakarų baltų
gentys šiuo metu jau galėjo turėti vežimų, tačiau jų reikšmė karyboje abejotina.
Susisiekimui vandeniu naudoti luotai. Pajūryje gyvenusios bendruomenės, tikėtina (remiantis analogijomis kaimyniniuose regionuose), jau turėjo ir plaukiojimui atviroje jūroje tinkamų laivų.
5. Baltų bendruomenėse ankstyvajame geležies amžiuje jau būta pusiau
profesionalių karių būrių. Profesionalių karių sluoksnis dar nebuvo išsiskyręs.
Gynyba buvo visų bendruomenės narių rūpestis.
6. Karinių konfliktų pasitaikydavo tarp etiškai artimų baltiškų bendruomenių. Baltų arealo pakraščiuose gyvenusios gentys susidurdavo ir su svetimų
etnosų kariai. Pietinės baltų gentys patirdavo klajoklių skitų antpuolius.
33
Karas ir taika Radvilų Biržų
kunigaikštystėje XVI a.
pabaigoje – XVII a. viduryje
Deimantas KARVELIS
Vilniaus pedagoginis universitetas,
Lietuvos istorijos katedra
Įvadas
Naujųjų amžių Lietuvos karybos istoriografija gali pasigirti daugeliu darbų, nagrinėjančių XVI–XVII a. LDK karus, etmonų vaidmenį juose, atskirus žymesnius
mūšius, pašauktinių prievolių veikimą, diplomatiją ir pan. Tačiau stinga tyrinėjimų,
analizuojančių karo įtaką pačiai to meto visuomenei, ypač vietinei. Šiame tekste
vienos konkrečios ordinacinės valdos Radvilų Biržų kunigaikštystės (toliau–BK),
gyvavusios 1547–1811 m., pavyzdžiu, remiantis gausiais iki šiol istoriografijoje nenaudotais archyviniais šaltiniais, liečiami klausimai, iki šiol mokslinėje literatūroje
nagrinėti menkai arba išvis nenagrinėti, potencialiai praplečiantys karybos istorikos problemų klausimyną. Galbūt per daug pretenzingai tolstojiškai suformuluotu
straipsnio pavadinimu tiesiog siekiama nukreipti skaitytojo akis į sunkiai šaltiniuose
apčiuopiamą, tačiau labai įdomų aspektą – lokalinės dvaro visuomenės egzistenciją
karo ir taikos metu, kurias savo ruožtu naujaisiais amžiais taip pat ne visuomet įmanoma radikaliai atskirti. Be abejo, šis tekstas nepretenduoja į visų šaltiniuose atspindimų klausimų pristatymą, bet konkrečiai apima tuos, apie kuriuos istoriografija gali
pasakyti mažiausiai: XVI–XVII a. privačios didikų kariuomenės komplektavimas,
dalyvavimas karo veiksmuose; bastioninių pilių karinis funkcionalumas; svetimšalių karininkų vaidmuo LDK karinėse pajėgose; dvaro visuomenės elgsena karo
metu; XVII a. pradžios švedmečio empirika Šiaurės Lietuvoje ir pan. Tekstu iš dalies
siekiama parodyti, jog istorinių šaltinių empirika atskirais atvejais leidžia atskleisti
XVI–XVII a. lokalios karo istorijos puslapius.
Kadangi pasirinkta konkreti Radvilų valda – Biržų kunigaikštystė, galima
Ypač informatyviais laikytini Radvilų giminės fondas Vyriausiajame senųjų aktų archyve Varšuvoje
bei Radvilų dvaro dokumentai, saugomi A. Dubrovskio kolekcijoje Rusijos mokslų akademijos bibliotekoje Peterburge.
34
KARAS IR TAIKA RADVILŲ BIRŽŲ KUNIGAIKŠTYSTĖJE XVI A. PABAIGOJE – XVII A. VIDURYJE
buvo pasitelkti tik vadinamąją „biržietiškąją“ lenkų ir lietuvių istoriografiją, teikiančią informacijos apie Biržų–Dubingių šakos Radvilas, Biržų pilį. Joje teko
ieškoti nedidelių epizodų karybos tematika. Tarp tyrinėjimų išsiskiria S. Pinkaus
darbai, pateikiantys detalią, plačiai archyvine medžiaga dokumentuotą pilies statybos ir restauravimo istoriją. Svarbu tai, jog Pinkui, skirtingai nei kitiems anksčiau apie Biržų pilį rašiusiems autoriams, labiau rūpėjo ne pilies architektūriniai
ir urbanistiniai dalykai, bet ją kūrę, statę, joje gyvenę žmonės – lokali visuomenė.
Iš lenkų istorikų šiuo pavyzdžiu pasekė T. Vasilevskis, pirminių šaltinių duomenimis paryškinęs Pinkaus nagrinėtą pilies restauracijos istoriją XVII a. pirmoje
pusėje, bei H. Visneris, remdamasis Radvilų korespondencija, rašęs apie pilies
statybinius darbus XVII a. pradžioje. Nemažai dėmesio Biržų pilies statybos
istorijai kitų valstybės tvirtovių kontekste skirta monumentalioje B. Dybašio monografijoje. Autorius Radvilų Biržų ir Slucko pilis pasirinko kaip klasikinius
privačios fortifikacijos pavyzdžius. Vertingi studijos epizodai, pateikiantys Biržų
pilies statybos XVII a. pirmoje pusėje socialinį kontekstą (didiko iniciatyvos,
lokalios visuomenės vaidmens apibūdinimas). M. Jučo darbe, nagrinėjančiame
ne tik pilies, bet ir svarbių miesto komunikacinių struktūrų (rotušės, mokyklos,
gatvių tinklo, gynybinės sienos) raidą, pateikiama naujos šaltinių medžiagos apie
XVI–XVII a. vidurio laikotarpį. Paminėtini I. Švereikaitės ir N. Kitkausko darbai. Pirmasis skirtas pilies statybos ir egzistencijos istorijai 1586–1704 m., antrasis – pilies olandiškojo fortifikacinių elementų atspindžiams 1640–1669 m. Tiesa, pastarajame darbe autorius iš esmės remiasi XVII a. antrosios pusės ir XVIII
a. medžiaga bei archeologinių tyrinėjimų duomenimis, todėl temos atskleidimas
iki 1655 m. nėra didelis. Nedidelis A. Baublio straipsnis reprezentuoja mėginimą
Pinkus S., Biržų pilis, Lietuvos pilys, Vilnius, 1971, p. 245-276; Idem, Biržų pilis, Vilnius, 1986.
Ciechanowiecki A., Z dziejów budowy zamku w Birzach, Kwartalnik Architektury i Urbanistyki, 1959,
t. 4, Z. 1-2, s. 43-66.
Wasilewski T., Budowa zamku i rezydencji Radziwiłłów w Birżach w latach 1586-1654, Podlug nieba
i zwyczaju polskiego, Warszawa, 1988, s. 263-272.
Wisner H., Wojsko litewskie I połowy XVII wieku,cz. II, Studia i Materiały do Historii Wosjkowości,
T. XX, 1976, s. 14-20.
Dybaś B., Fortece Rzeczypospolitej. Studium z dziejów budowy fortyfikacji stałych w państwie polskolitewskim w XVII wieku, Toruń, 1998.
Jučas M, Kai kurie Biržų pilies ir senamiesčio istorijos metmenys, Architektūros paminklai, 1972, t.
2, p. 28-45.
Švereikaitė I., Biržų pilis XVI a. pab.–XVIII a. pr., (diplomis darbas; vad. E. Gudavičius), Vilnius,
1978, VUB RS, f. 85, b. 1985, l. 1-77.
Kitkauskas N., Biržų antrosios pilies pylimai, fosa, redutas, tiltas, Architektūros paminklai, 1975, t.
III, p. 136-156.
35
Deimantas KARVELIS
remiantis esama istoriografija konceptualizuoti Biržų pilies ir miesto visuomeninį centralumą10. Pilies ir miesto ir istoriografinę medžiagą papildo archeologinių
tyrimų empirika. J. Genys analizavo XVI–XVII a. dvaro ir pilies koklių autentiškumo ir chronologijos, pilies teritorijoje buvusių pastatų funkcionalumo klausimus11. Biržų–Dubingių šakos Radvilų giminės tyrinėjimai pasižymi tam tikru
paradoksu. Turime tyrinėjimų apie ankstesnio laikotarpio Radvilų latifundijas12,
o Radvilos Perkūno, Kristupo II, Jonušo ir Boguslavo Radvilų biografų studijose
teskirtas menkas dėmesys šių didikų valdoms bei jų lokalioms visuomenėms,
taigi ir BK, apibūdinti. Taip yra turbūt todėl, kad pastarųjų tyrinėtojų analizės
epicentre – politinė, karinė, religinė, visuomeninė išvardytų asmenybių veikla,
kurios rekonstrukcijai rašytiniai šaltiniai yra gerokai iškalbingesni13. Apie XVI a.
pab. – XVII a. špitolę ir Biržuose dirbusius dvaro gydytojus yra rašęs A. Bagdonavičius14, Kristupo II numizmatikos kolekciją, saugotą Biržų pilyje, V. Ruzas15,
žydų etnokonfesinę grupę XVII a. antroje pusėje – XVIII a., Radvilų Biržuose
– J. Bardachas16. Biržinianos istoriografinė apžvalga leidžia konstatuoti tam tikras BK istorijos spragas: stinga darbų, apibūdinančių kompaktišką BK sociostruktūrą bei atskiras jos dalis. Šio klausimo kontekste patenkinama situacija tik
kalbant apie valdos elitą – Radvilas; tarp BK institucijų labiausiai tyrinėta Biržų
pilis, jos architektūrinė raida, šiek tiek miestas, tuo tarpu tokie vientisiniai instituciniai dariniai, kaip dvaras, bažnyčia, smuklė, iš esmės netyrinėti; publikuotų
tyrinėjimų yra nepakanka XVI–XVII a. BK analizei; BK istorija Livonijos karų
10
Baublys A., Biržų tvirtovė ir miestas – Lietuvos DK protestantų mecenatų kunigaikščių Radvilų
rezidencija (XVI–XVII a.), Protestantizmas Lietuvoje: istorija ir dabartis, Vilnius, 1994, p. 138-148.
11
Genys J., Herbiniai Biržų kokliai, Kultūros paminklai, T. 1, Vilnius, 1994, p. 96-101; Idem., 19841985 m. Archeologinių kasinėjimų Biržų pilyje rezultatai, Architektūros paminklai, t. 11, Vilnius, 1988,
p. 45-51.
12
Malczewska M., Latyfundium Radziwiłłów w XV do połowy XVI wieku, Warszawa, 1985; Ragauskienė
R., M. Radvila Rudasis (apie 1515-1584)–XVI a. LDK didikas. Daktaro disertacijos santrauka, Vilnius,
2000, p. 19-22.
13
Kotlubaj E., Życie Janusza Radziwiłła, Wilno i Witebsk, 1859; Wisner H., Krzysztof II Radziwiłł
(1585-1640), Warszawa, 1969 (daktaro disertacijos mašinraštis; Varšuvos universitetas, nr. XIa. 1094);
Idem, religijnośc i tolerancja K. Radziwiłła, Zapiski Historyczne, 1995, Z. 1, p. 25-37; Idem, kampania
inflancka K. Radziwiłła w latach 1617-1618, ZH, 1970, Z. 1, p. 9-35; Idem, Wojna polsko–szwedzka w
Inflantach 1621-1622, ZH, 1991, Z. 4, p. 45-69; Visneris H., Jonušas Radvila, Vilnius, 2000; Radziwiłł
B., Autobiografia, Warszawa, 1979; Polski Sł ownik Biograficzny, 1987, t. 30, Z. 1-3 (Radziwiłłowie);
Kotlubajus E., Radvilos, Vilnius, 1995 ir kt.
14
Bagdonavičius A., Iš Biržų medicinos istorijos, Mokslas ir gyvenimas, 1990, nr. 6, p. 12-13.
15
Ruzas V., Kristupo II Radvilos numizmatikos kolekcija Biržuose, Voruta, 1993, nr. 16, p. 7.
16
Bardach J., Żydzi w Birzach radziwiłłowskich w XVII-XVIII wieku, Przegląd Historyczny, 1990, Z.
1-2, p. 199-220.
36
kontekste tebelieka „terra incognita“.
Bastioninės pilies valstybinė reikšmė ir santykis su Radvilomis. Radvilų
pilis Biržuose buvo išskirtinė institucija tiek šiauriniuose LDK pavietuose, tiek
BK, kadangi abiejuose arealuose neturėjo į ją panašių analogų. Bastioninės tvirtovės buvimas Radvilų dvarui, Biržų miestui ir visai vietinei BK visuomenei savaime kūrė savitą ryšių tinklą. Prieš konkretizuojant pastarojo skirtingus aspektus,
pastebėsime, kad su pilimi susijusių ryšių apraiškų galima ieškoti keliuose metmenyse ar jų tarpusavio samplaikoje. „Ėmiausi restauruoti Biržų pilį ne tik savo valia,
bet visos mūsų giminės, besivadinančios šia vieta, valia. Taip pat pačios tėvynės
valia. Nes labai svarbu, kad pasienis būtų fortifikuotas kuo geriau ir apsaugotas
nuo priešo“17. Šiuose 1637 m. Kristupo II Radvilos pasakytuose žodžiuose matyti
trys Biržų pilies reikšmės, kurių žinojimas padeda ieškoti dėl pilies atsiradusių ryšių pobūdžio: asmeninė konkretaus Radvilos, visos Radvilų giminės ir valstybinė.
Šios reikšmės tyrinėtojui sufleruoja bent tris socialines aplinkas, kuriose galima
tirti pilies komunikatyvumą: valdos savininkas ir BK, bendra Radvilų latifundijų
sistema bei LDK. Verta išsiaiškinti, kokia iš tikrųjų buvo Biržų pilies valstybės ir
giminės įtaka, siekiant nepervertinti jos centriškumo ir pamatyti kai kuriuos ne
vietinės kilmės BK lokalios visuomenės ryšių variklius.
Žinoma, jog privačios tvirtovės, priklausiusios stambioms didikų giminėms,
buvo glaudžiai susijusios su jų po visą valstybę išsibarsčiusių valdų kompleksais18. Ne išimtis Biržų–Dubingių Radvilų giminė. Biržų pilis buvo ne vienintelė
šiai Radvilų giminės šakai priklausiusi tvirtovė, tačiau vienintelė jos bastioninė
pilis etninėje Lietuvoje. Svarbu nustatyti, kokių ryšių pagrindu su visomis Biržų
Radvilų valdomis funkcionavo, buvo statoma ir ginama Biržų pilis bei kokius
BK visuomenės ryšius ji kūrė, palaikė ir atspindėjo. Tai struktūriškai sąlygoja
skirtingus pilies istorijos paveikslus: pilis taikos metu; pilies statybiniai ir restauraciniai darbai19; pilis karo metu. Galop Biržų pilis buvo šiaurinės Lietuvos fortifikacinės sistemos strateginiu centru, viso pasienio apsaugos atraminiu tašku.
Kalbamu laikotarpiu ji išsiskyrė ne tik ypatinga strategine padėtimi, bet, amžininkų žodžiais tariant, ir viena stipriausių ar ne pačia stipriausia LDK fortifika-
17
1637. V. 20. Biržai. K. Radvila B. Radvilos valdų administratoriams, Archiwum Główny Akt Dawnych,
Dział Radziwiłłowski (toliau–AR), Biržų pilies statybos knyga (toliau –KBB), l. 8v.
18
Dybaś B., Fortece Rzeczypospolitej. Studium z dziejów budowy fortyfikacji stałych w państwie polsko–
litewskim w XVII wieku, Toruń, 1998, s. 110.
19
Pastarieji čia nebus nagrinėjami, kadangi tam skirtas atskiras autoriaus tekstas – žr. Karvelis D.,
Biržų pilies statyba XVI a. pab.–XVII a. p.p. socialinės komunikacijos požiūriu, Lietuvos aukštųjų
mokyklų mokslo darbai. Istorija, t. LIV, 2002, p. 70-86.
37
Deimantas KARVELIS
cinių sistemų20. Ši privati pilis, be abejonės, buvo valstybės reikšmės. 1590 m.
Seimo konstitucijoje buvo konstatuota, jog „visi, kurie nori išlaikyti savo pilis,
turi jas aprūpinti žmonėmis, ginkluote ir maistu, kad galėtų atsilaikyti prieš priešą. Kas negalėtų ar nenorėtų to daryti, to pilis metui atėjus turi būti palikta arba
sudeginta, o amunicija ir patrankos išvežtos“21. Sprendimas tarsi sakyte sakė,
jog egzistuoja valstybei savininkų ir jų valstybinės sąmonės. Radvilos ir lokaliu
BK visuomenė Biržų piliai sukūrė kitokį likimą, nei išsakyta minėtoje Seimo
konstitucijoje. Įdomus sutapimas, jog kaip tik maždaug tuo metu prasidėjo Biržų
pilies statybos, restauravimo, renovavimo bei pilies visuomenės gyvavimo istorija. Pilis buvo šiauriniai vartai į LDK iš Kuršo ir Livonijos. 1625 m. Vilniaus
vaivada Leonas Sapiega rašė: „Labai gailiuosi Biržų apsupties, nes žinau, kaip
daug nuo jų priklauso. Jei priešas juos užimtų, atsivertų jam vartai į LDK“22.
Patys Radvilos taip pat puikiai suvokė pilies reikšmę. Radvila Perkūnas būtent
todėl statė šią bastioninę tvirtovę. XVII a. pirmosios pusės Livonijos karo atmosferoje „pilies tėvas“ laiške, adresuotame nežinomam Kuoknesės pilies įgulos karininkui, siūlė, nepavykus apginti Kuoknesės, visiems pasitraukti į jo Biržų pilį
ir joje apsistoti, tvirtindamas, jog „jokia kita vieta Lietuvoje arti Livonijos sienų
nėra geriau aprūpinama, nei Biržai“23. Nuo pat pradžių pilis buvo fortifikaciškai
funkcionali ir tinkamai paruošta atlaikyti didelės kariuomenės šturmą. Radvila
Perkūnas, ragindamas kavalerijos būrius Livonijoje, reikalui esant, ramiai atsitraukti į Biržų pilį, tvirtino, jog priešui prieiga prie pilies yra tik iš vienos pusės
(„nuo senosios bažnyčios“), tad „nors ir didžiausia kariuomenė pultų, lengvai
apginsite pilies artilerijos dėka tą prieigą“24. Žodžiai „noriu su Dievo pagalba
restauruoti mano Biržų pilį, ir tai ne savo, bet labiau viešam reikalui“ ar „nuo
Biržų pilies nemažai priklauso Respublikos šlovė ir Lietuvos saugumas“ buvo
tipiški Kristupo II instrukcijose ir laiškuose. Kristupo II nuostatos, jog „Biržų
praradimas prilygtų visoms Livonijos pilims“, ar tai, jog „nors pilis yra mano
20
„Bey den Liffländischen Gränzen gegen Semigallien und nicht weit von Radziwiliszki gelegen sambt
Dubinki der Herzogen von Radziwil gehörig. Es wird dieser Ort von theils vor die furnembste Vestung
in Lithauen (…), M. Zeillerum, Newe Beschreibung des Konigreichs Polen und Grossherzogthums
Lithauen, 1663, s. 63.
21
O slużbie wojennej włościan za dawnej Polski, Przegląd Poznański, 1846, T. III, s. 107; Volumina
Legum, t. II, 1859, Petersburg, s. 309-310.
22
1625. VIII. 29. Mogiliovas. L. Sapiega K. Radvilai, Archiwum Domu Radziwiłłów, s. 277.
23
1601. III. 2. Varšuva. K. Radvila nežinomam asmeniui, Rusijos Nacionalinė Biblioteka Peterburge
(toliau–RNB), f. 971, ap. 2, Col. Aut.152, l. 77.
24
1601. III. 3. Varšuva. K. Radvila Dembinskiui ir kt. husarų bei kazokų rotmistrams, RNB, f. 971, ap.
2, Col. Aut. 321/1, nr. 78.
38
bajoriška tvirtovė, tačiau labai reikalinga Respublikai“, nelaikytume metafora
ar perdėtu pilies sureikšminimu25. Boguslavas Radvila, į kurio latifundijų sistemą iki 1640 m. BK neįėjo, Biržus laikė svarbiu „giminės lizdu“, prie kurio iškilimo norėjo prisidėti. Vėliau valdovas Jonas Kazimieras Vaza nedviprasmiškai
jam aiškino, jog LDK kraštų, ypač Žemaitijos saugumas, tiesiogiai susijęs su
Biržų tvirtovės išlaikymu26. Jonušas Radvila suvokė, jog karo atveju Biržų pilis
bus pirmasis objektas, ginantis Lietuvą iš šiaurės, tad jos praradimas „pradžiugintų ir užsienio, ir vidaus priešus“27. Strategiškai Biržų pilis buvo svarbi ne
tik BK ir LDK apsaugos, bet taip pat Livonijos ir Kuršo kontekste. A. Šapoka
teisus, teigdamas, jog švedai siekė užimti Biržus ir kitas strategiškai patogias
vietoves (veikiausiai kalbama apie Nemunėlio Radviliškio ir Čedasų pilaites) ne
tik dėl invazijos į LDK gilumą, bet dėl minėtų taškų svarbos, pridengiant Kuršą
ir Karaliaučių nuo galimo Maskvos puolimo28. Pilies strateginis vaidmuo Kuršo
pasienyje buvo gerai suvokiamas ir vėliau29.
Labiausiai valstybinę pilies reikšmę iliustruoja nevienkartiniai Kristupo
II Radvilos mėginimai seimuose gauti valstybės finansinę paramą Biržų pilies
aprūpinimui Livonijos karo metais. 1617 m. tai jam nepavyko. Valdovas Žygimantas Vaza pareiškė, kad Radvilos pakankamai turtingi išlaikyti tvirtovę savo
lėšomis30. Vėlesniuose seimuose priimti nutarimai dėl finansinės kompensacijos
LDK lauko etmonui Kristupui II Radvilai, aišku, lietė Biržų pilies išlaikymą.
Nors konstitucijose tiesiogiai nebuvo minima ši tvirtovė, tačiau aktų kontekstas
nedviprasmiškai tai rodo. 1622 m. Kristupas II išsiuntinėjo laiškus į priešseiminius seimelius, prašydamas pagalbos Biržų pilies gynybai31. 1623 m. Seimas,
nekonkretizuodamas sumos, nusprendė apmokėti Radvilai išlaidas, kurias jis
patyrė Livonijos kampanijos metu, tačiau realiai Radvila kompensacijos nesulaukė, kadangi 1626 m. ši nuostata Seime buvo pakartota. Daugelio seimelių
25
1625. VII. 22. Sluckas. K. Radvila M. Kuncevičiui, RNB, f. 971, ap. 2, Col. Aut. 321/2, nr. 47.
26
1637. V. 19. Biržai. B. Radvila savo valdų ekonomams, KBB, l. 8; „mając tedy condi securitatem
kraiów żmudzkich, osobliwie fortecy birżańskiej“, 1659.I.8.Gdanskas. J.K.Vaza B.Radvilai, RNB, f.971,
ap.2, aut. 65, l. 33.
27
1617. XII. 17. Frankfurtas prie Oderio. J. Radvila K. Radvila, Zakład narodowy biblioteki im
Ossolińskich we Wroclawiu, nr. 1851/I, l. 41.
28
Šapoka A., 1655 metų Kėdainių sutartis arba švedai Lietuvoje 1655-1656 metais, Vilnius, 1990, p. 45-46.
29
Birże, Historisch-politisch-geographischer Atlas der ganzen Welt oder grosses und vollständiges
geographisch und kritisches Lexikon, Leipzig, 1744, s. 954.
30
Wisner H., Kampania inflancka Krzysztofa Radziwiłła w latach 1617-1618, Zapiski Historyczne,
1980, Z. 1, s. 26-27.
31
Kraushar A., Dzieje Krzysztofa z Arciszewa (…), 1893, t. 1, s. 78.
39
Deimantas KARVELIS
dėmesio Radvilų Biržų piliai nederėtų aiškinti vien šios giminės politine įtaka
tuose seimeliuose, taip teigiant perdėtą pilies sureikšminimą valstybiniu mastu. Pirma, Biržų Radvilų įtaka nepastebima daugelyje Karūnos seimelių, kurie taip pat pabrėžė pilies svarbą. Kita vertus, pats valdovas Žygimantas Vaza
1626 m. pradžioje inicijavo Biržų pilies temos svarstymą seimeliuose: „Raginu
būsimuose seimeliuose aptarinėti Livonijos klausimą [...], nes priešas užėmė
Biržų pilį ir nusiaubė artimiausius valsčius“32. 1627-1628 m. seimai šį klausimą
atidėjo33. Ypač aktyviai Biržų pilies klausimą siekta pakelti seimeliuose. Vienas
Radvilos dvariškis rašė: „apie Biržus esu tos nuomonės, jog iki seimo Lietuvos
ir Karūnos, bet ypač Lietuvos, seimeliuose reikia stengtis priimti tokius punktus, kad gynyba nebūtų pradėta tol, kol ta pilis nebus gerai aprūpinta karaliaus
įsakymu už Respublikos pinigus, nes nuo tos pilies priklauso visos Lietuvos saugumas“34. Jau 1625 m. pabaigoje Vilniaus, Trakų ir Ukmergės seimeliai kėlė
klausimą dėl to, jog Kristupui II iš valstybės lėšų būtų sumokėta kompensacija
už tai, jog, prarasdamas Biržus ir savo privačiomis karinėmis pajėgomis nustumdamas švedus už Dauguvos, išgelbėjo Vilnių35. 1625-1628 m. Kristupo II
pastangas gauti finansinę paramą atstatyti piliai po švedų okupacijos parėmė net
šiaurinėms LDK sienoms tolimų Palenkės pavietų, kuriuose buvo nemažai Biržų
– Dubingių Radvilų valdų arba kuriuose pastebima Kristupo II politinė įtaka, bajorija. Tai atsispindi Bielsko, Briansko, Mielniko, Gardino, Drohičino seimelių
instrukcijose bei tų kraštų bajorijos laiškuose Kristupui II36. Slonimo seimelis
1627 m. nors nesutiko su Kristupo II Radvilos prašymu surengti paviete piniginę
rinkliavą Biržų piliai, tačiau išsiuntė laišką Vilniaus vaivadai L. Sapiegai, reikalaudami, kad šis pasirūpintų sustiprinti pilies gynybą žmonėmis37. Volkovysko
seimelis ragino, remiantis Seimo konstitucija, realiai atlyginti nuostolius Kristupui II, o Biržų pilį vėl paversti „gerai ir labai naudinga Respublikos tvirtove“38.
Pagrindinės LDK tvirtovės įgulos finansavimui iš valstybės iždo tuo metu pritarė
32
1626. I. 27. Varšva. Ž. Vazos universalas, AR, dz. II, nr. 926.
33
1623 m.– „zapłata expens na expeditią inflancką (...), który pewne wydatki de suo uczynił”, 1626 m.–
„na wojsko jako na insze potrzeby woienne wydał”, VL, 1859, t. III, s. 220, 239, 265, 280.
34
RNB, f. 971, ap.2, aut. 115, l. 95.
35
1625. XII. 16. Vilniaus, Trakų, Ukmergės seimelių instrukcijos, AR, dz. II, nr. 935, 936, 937.
36
Bagińska E., Rekrutacja klienteli radziwiłowskiej na Podlasiu w XVII w., Białostocczyzna, 1998, nr.
1, s. 10, 14; Augustyniak U., Podlaska klientela Krzysztofa II Radziwiłła, Drobna szlachta podlaska z
XVI-XIX w., Białystok, 1991, s. 103, 111.
37
1627. XI. 3. Dzieventkovas. A. Pšeclavskis K. Radvilai, AR, dz. V, t. 289, nr. 12483.
38
1627. XII. 1. Volkovysko seimelio instrukcija, AR, dz. II, nr. 981.
40
svarbūs Karūnos seimeliai – Prošovicų, Šredzko, Zatorų. Vilniaus ir Ašmenos
seimeliai instrukcijose konstatavo, jog Kristupas II Radvila už savo kariuomenės
naudojimą valstybės reikalams turėtų gauti finansinę kompensaciją, o nesant tokiai galimybei, bent derėtų etmono valdoms (BK pirmiausia) taikyti mokesčių
lengvatas. Upytės seimelio atstovai, turbūt geriausiai informuoti apie tai, kiek
Radvilai kainavo švedmetis, prašydami karaliaus padengti Radvilos ekspedicijos
išlaidas, pažymėjo ne tik Biržų pilies ir arsenalo nuostolius, bet ir BK teritorijos nualinimą. Teigta, jog ką tik praėjęs švedmetis parodė, jog netekus tokios
pilies LDK sostinė Vilnius, Kaunas ir kiti miestai kenčia nuolatinį pavojų. Lydos
seimelis lyriškai gyrė Radvilos nuopelnus: „Savo gimtojoje Biržų kunigaikštystėje
sulaikė didžiulę kariuomenę ir visą LDK bei mus su žmonomis, vaikais ir valdomis ramybėje apsaugojo ir priešui plėšti neatidavė“. Ukmergės seimelio tvirtinimu, Radvilos šiaurinis forpostas tapo svarbiausiu veiksniu, kurio dėka priešas
buvo išstumtas iš Lietuvos ir Kuršo už Dauguvos ir taip išgelbėtas Vilnius. Naugarduko seimelyje fiksuota nuostata skirti dalį pavieto mokesčių sumos Radvilai,
jei tik bus priimta atitinkama Seimo konstitucija. Minsko ir Žemaitijos seimeliai,
išvardydami visą sąrašą Radvilos nuopelnų (etmono veikla, pinigai, asmeninis
ryžtas, privačios valdos) bei išgelbėtus Kauną ir Vilnių, siūlė atleisti jo valdas
nuo kaištinio mokesčio. Trakų seimelis siūlė ne tik atlyginti Radvilai nuostolius,
patirtus dėl pilies atidavimo švedams, bet tvirtovę aprūpinti amunicija, patrankomis ir žmonėmis bei viešai padėkoti Radvilai Seime. Savo lojalumą Radvilai
ir jo Biržų pilies valstybinės reikšmės suvokimą instrukcijomis taip pat paliudijo Kauno, Oršos, Opatovo, Livonijos seimeliai39. 1628 m. Upytės ir Gardino
pavietų seimelių instrukcijose Biržų pilies aprūpinimo klausimas tiesiogiai suvalstybintas: pažyma, jog ji buvo pagrindinis LDK pasienio forpostas, užtikrinęs
Vilniaus, Kauno ir kitų artimesnių miestų saugumą, ir teigiama, jog ši pilis turi
būti išlaikoma valstybės lėšomis40. Bielsko, Kulmo, Prošovicų seimeliai Biržų
pilies svorį dar labiau globalizavo, pabrėždami „Radvilos ir jo Biržų pilies nuopelnus Respublikai“41. Tie nuopelnai nebuvo laužti iš piršto. Visa Livonijos karo
istorija leido Kristupui II pasiremti tuo kaip argumentu, teigiant, jog valstybei
39
„Ale folwarki wszystkie wniwecz obrocone”, Išrašai iš 1625-1629 m. seimelių instrukcijų; Instrukcija
Kauno pavieto pasiuntiniui A. Masalskiui ir kt., RNB, f. 971, ap. 2, Col. Aut. 321/2, nr.158, 272; 1627.
IX. 28, 1628. VI. 5. Trakų seimelio instrukcijos, AR, dz. II, nr. 979, 996; 1628. VI. 5. Upytės seimelio
instrukcija, AR, dz. II, nr. 998; 1628. VI. 6. Kauno seimelio instrukcija, AR, dz. II, nr. 1001.
40
1628. VI. 5. Upytės seimelio instrukcija,AR, dz. II, t. 7, nr. 998, l. 4; 1628. VI. 5. Gardino seimelio
instrukcija, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kasdienis gyvenimas, Vilnius, 2001, p. 339-340.
41
1628. VI. 5. Bielsko, Prošovic ų, Vieluno seimelių instrukcijos, AR, dz. II, t. 7, nr. 1000; 1011; 1014.
41
Deimantas KARVELIS
„per daugiau kaip dvidešimt metų padarė pakankamai, tačiau [...] toliau vien tik
savo jėgomis [...] pilies ginti nebegali“42. Tik 1631 m. Seimas skyrė Kristupui II
22 000 auksinų kompensaciją už patirtus nuostolius švedų okupacijos metais43.
1634 m. Ukmergės pavieto seimelis konstatavo, jog regiono saugumui reikia
įtvirtinti ir aprūpinti geromis įgulomis pasienio pilis. Pirmoje vietoje šalia Mintaujos, Dyneburgo ir Bauskės pilių minėti Biržai44.
Kokie veiksniai lėmė aktyvų pačių Radvilų dalyvavimą pilies istorijoje?
Pilies kompleksinės struktūros (rezidencinių rūmų architektoninė sintezė su
fortifikaciniais elementais) ypatumai bei individualus Radvilų santykis su BK,
kurį aptarėme, leistų kalbėti apie genealoginį, gynybinį, valstybinį ir, žinoma,
reprezentacinį veiksnius. Pilis Biržų–Dubingių šakos Radviloms kalbamu laikotarpiu reiškė ne tik tėvonijos latifundinį centrą, ne tik Biržų kunigaikštystės
apsauginį–fortifikacinį židinį, bet atliko ir didikų giminės reprezentacinę funkciją.
Tai buvo tipiška tarp Lenkijos–Lietuvos didikų, išgalėjusių savo rezidencinius
dvarus tankiai aptverti įvairiais fortifikaciniais elementais: grioviais, pylimais,
statinių tvoromis, pakeliamaisiais tiltais, vartais45. Radvilų rezidenciniai rūmai
buvo integrali ir neatskiriama pilies komplekso detalė. Viskas buvo suprojektuota taip, kad kiekviena smulkiausia fortifikacinių įrenginių detalė galėtų būti
naudojama pilies gynybai. Tai pasakytina ir apie rūmus, turėjusiu tapti tvirta užkarda vakarinės pilies sienos gynėjams. Kadangi iš vakarų ir šiaurės pilį
juosė Širvenos ežeras, buvo mažai tikėtina, kad pavojus piliai gali grėsti iš ežero
pusės. Pietinėje ir rytinėje pusėje rūmai turėjo suvaidinti lemiamą vaidmenį. Be
to, gynėjai, dengiami rūmų, sunkiosios artilerijos ugnimi lengvai galėjo pasiekti
rytinius ir šiaurinius bastionus, puolamus priešo46. Biržų pilis atliko abi pagrindines naujųjų amžių pilims būdingas funkcijas – rezidencinę–gyvenamąją ir
gynybinę47. Radvilų kartografas Juzefas Naronovičius–Naronskis savo klasikiniame veikale teigė, jog „magnatai statė tvirtoves ne tiek dėl valstybės karinių
poreikių, kiek dėl savo šlovės ir pompastikos“48. Manytume, jog kalbant apie
Biržų pilį minėtus du didikų fortifikacinės veiklos motyvus, kalbant apie prioritetus, derėtų sukeisti vietomis. Biržų pilies gynybinė funkcija pranoko rezidencinę
42
1628. Naugardukas. K. Radvilos raštas seimeliams, AR, dz. II, t. 7, nr. 1013.
43
„Na różne wydatki wojenne”, VL, 1859, t. III, p. 324.
44
1634. XII. 14. Ukmergės seimelio instrukcija, RNB, f. 971, ap. 2, col. aut. 152, l. 145-146.
45
Markowski F., Polskie dwory zwyczajne i obronne XVI-XIX w., Lwów, 1935, s. 21-24.
46
Švereikaitė I., Biržų pilis XVI a. pab.–XVIII a.pr., 1978, p. 41-42, VUB RS, f. 85, b. 1085.
47
Encyklopedia techniki wojskowej, Warszawa, 1978, s. 195.
48
Naronowicz–Naroński J., Budownictwo wojenne, s. 48.
42
ir administracinę. Pilies erdvinė struktūra tai patvirtina. Biržų pilies rūmai buvo
palyginti nedideli ir nepasižymėjo įmantriu architektoniniu dizainu. Pastatai
pilies teritorijoje (ceikhauzas, provianthauzas (maisto sandėlis), arklidės) buvo
tipiškesni tvirtovei nei rezidencijai. Platus vidinis kiemas taip pat buvo labiau
susijęs su komunikacijos pilies viduje užtikrinimu nei rezidenciniais poreikiais49.
Karinės, o ne rezidencinės funkcijos dominavimą liudija ne tik pilies komplekso struktūra ir pilies vieta Livonijos karų peripetijose, bet ir faktas, jog Biržų
Radvilų fortifikacinių aspiracijų nepastebime kitose jų valdose etninėje Lietuvoje, pavyzdžiui, Kėdainiuose, Dubingiuose, Svėdasuose ar Alantoje, kur buvo
dideli rezidenciniai dvarai ir nemaža evangelinių lokalinių visuomenių koncentracija, todėl strateginės pilies buvimas buvo specifinis BK visuomenės bruožas,
skiriantis ją nuo kitų lokaliu visuomenių didikų latifundijose. Savo ruožtu tokio
objekto buvimas negalėjo neveikti sociumo ryšių ar net kurti jų. Manytume, jog
pilies komunikatyvumo kryptis tiesiogiai lėmė jos funkcijų pobūdis. Šis aspektas
formuoja tirtiną pilies istorijos klausimyną: kaip ir kiek pilies administracinė,
karinė, socialinė–ekonominė, rezidencinė funkcijos kūrė, sąlygojo ir keitė lokalios visuomenės ryšius, kokį pilies centriškumą tie ryšiai atskleidžia. Svarbus
klausimas taip pat ir pilies visuomenės vieta BK socialinėje struktūroje ir faktoriai, lėmę jos komunikatyvumo ribas. Pilies, kaip socialinės komunikacijos institucijos, nagrinėjimas, be to, leidžia pažvelgti į tai, kaip lokalios visuomenės
gyvenimui ir jo dinamikai įtaką darė nekasdieniai, komunikacinę situaciją labai
intensyvinantys veiksniai – karas ir generalinė statyba, kūrę visiškai kitokį ryšių
paveikslą nei kasdienybė.
Pilis – administracinis centras. Pilis buvo ne tik apsauga nuo išorės priešų,
bet pirmiausia įrankis palaikyti stabilumą lokalioje visuomenėje taikos metu50. Čia
susiduriame su administracine pilies funkcija. Pilies centriškumas BK lokalioje
visuomenėje pirmiausia pasireiškė tuo, jog joje dažnai rezidavo ir gyveno pagrindinis kunigaikštystės pareigūnas – Biržų seniūnas. Šis urėdininkas retai gyveno
Biržų dvare (palivarke), nes administravo ne tik šį, bet visus BK dvarus, be to, jis
turėjo nemenką valdžią miesto magistratui. Biržų seniūno administracinių funkcijų
platumas lėmė ne tik aktyvų pastarojo važinėjimą po BK, bet ir tai, jog į pilį įvairiais reikalais atvykdavo visų BK socialinės struktūros dalių atstovai, dažniausiai
– bajorai. BK Papilio, Salamiesčio, N. Radviliškio, Saločių urėdininkai, tiesiogiai
pavaldūs Biržų seniūnui, visus žemėvaldinius klausimus spręsdavo su juo pilyje.
49
Dybaś B., Twierdza czy rezydencja ? Militarne znaczenie siedzib magnackich w XVII wieku, Rezydencje w średniowieczu i czasach nowożytnych, red. E. Opaliński, Warszawa, 2001, s. 76-77.
50
Dybaś B., Fortece (…), s. 55.
43
Deimantas KARVELIS
Pilyje minėtas urėdininkas atlikdavo svarbiausias savo funkcijas. Pilyje buvo atliekamos finansinio atsiskaitymo operacijos, susijusios su valdų užstatymu, pardavimu, grynųjų pinigų skolinimu51, činšo pinigų surinkimu52, mokami jurgeltai ne tik
pilies žmonėms, bet ir dvaro klientams, dvasininkams53, siuntinėjami pasiuntiniai
su korespondencija ir įvairiais pavedimais, sudarinėjami valdų inventoriai ir t. t.
Pilis – karinis centras. Lenkų fortifikacijos tyrinėtojas Andrzejus Sowa
yra pastebėjęs, jog, be subjektyvių faktorių, XVII a. pilių reikšmę koregavo ir
objektyvūs veiksniai: karo veiksmų dažnumas ir atitinkamos teritorijos visuomenės struktūros ypatumai54. Tai reikštų, jog, norint konstatuoti tikrą, o ne teorinį
konkrečios pilies militarinį centriškumą, reikia nustatyti jos funkcionalumą vykusių karų metu ir visuomenės, kurios gyvenamajame areale ji stovėjo, santykį
su pilimi taikos metu. Biržų pilies kontekste šie samprotavimai kelia tokius nagrinėtinus klausimus: 1) koks buvo pilies vaidmuo Livonijos kare? 2) kokius BK
visuomenės ryšius kūrė militarinė pilies paskirtis ir kaip juos keitė karo veiksmų
situacija? Abu minėti klausimai verčia kalbėti apie vieną dar neaptartą BK sociostruktūros dalį – pilies visuomenę55. Profesionalių kareivių (karininkų) terpė
ar kasta Lietuvoje buvo negausi arba, taikliu Visnerio pastebėjimu, jos iš viso
nebuvo, nes XVII a. I pusėje LDK nebuvo didesnių privačių kariuomenių ar nuolatinių valstybinių pajėgų, žmonės, siekę atsiduoti karo amatui, turėdavo emiK. Radvila įsipareigojo Biržų pilyje sumokėti K. Tynkauzui 1500 auksinų už Pagervės palivarką,
1623. VIII. 8. Biržai. Pagervės palivarko perdavimo aktas, Lenkijos mokslų akademijos biblioteka Krokuvoje (toliau–PAN), nr. 6158, l. 12; J. Radvila įsipareigojo iš J. Sesvegeno pasiskolintus 2000 auksinų
grąžinti Biržų pilyje, 1647. X. 27. Papilys. Palivarko BK užstatymo aktas, PAN, nr. 6149, l. 3.
52
„Oddając ten czynsz do rąk urzędnika zamku birżańskiego”, 1590. XI. 18. Biržai. K. Radvilos miško
palivarko suteikimo vokiečiui H. Skibai raštas, MAB RS, f. 25, b. 167, l.196-197; “powinien płacię (…)
na urzędzie birżeńskim”, 1604. III. 7. Biržai. K. Patrikoskio raštas dėl užusienio suteikimo J. Byčkovskiui, MAB RS, f. 148, b. 3, l. 10; “pobory poselskie (…) vybrawszy od poddanych (….) przez ręcę starosty
Birżańskiego oddawaę powinien”, 1642. I. 2. Biržai. J. Radvilos Panemunės palivarko užstatymo O.
Miunsteriui raštas, MAB RS, f. 25, b. 167, l. 73-74.
53
Saločių valdos Kiemėnų bajoras J. Grabovskis jurgelto vykdavo pas Biržų seniūną, 1628. XII. 28. Biržai. K. Radvilos raštas J. Grabovskiui, MAB RS, f. 25, b. 167, l. 204; „płacąc rzemiesłnikom, kościelnim,
piechocie jurgielty“, 1624. IV. 24. Biržai. K. Skrobovičius K. Radvilai, AR, dz. V, t. 359, nr. 14507.
54
Sowa A, Rola zamków wojewodzta krakowskiego w XVII wieku (do 1660 roku), Studia Historyczne,
1977, z. 4, s. 541.
55
Pretenzingas skaitytojas galėtų pastebėti, jog tokio socialinio darinio niekada nebuvo. Iš dalies pripažindami tokios definicijos dirbtinumą (kaip, beje, nemaža istorinių terminų yra dirbtiniai, niekada
nevartoti pirminiuose šaltiniuose ir į mokslinę apyvartą įvesti tik patogumo dėlei, pvz., baltai, didikai
ir kt. arba neadekvatūs atvejai, kai XVIII a. sąvokos aparatas mėginamas pritaikyti XVI-XVII a.
šaltinių raidei) visgi teigtume, jog veikianti bastioninė pilis savitai telkė tam tikrą vietinės visuomenės
dalį, kur kas didesnę, nei vien tik pilies įgula, kurios gyvensena ir kasdienybė siejosi tik su pilimi. Čia
svarbus ne atskiros definicijos autentiškumas, bet autentiško pilies žmonių gyvenimo būdo suvokimas,
mėginimas išsiaiškinti veiksnius, kurie pilies areale jungė žmones.
51
44
gruoti56. BK socialinių grupių kontekste ji nebuvo aptarinėjama dėl kelių svarių
priežasčių. Pirma, tai labai maža ir socialiai bei etniškai nestabili grupė57. Antra,
neprasminga atskirai ieškoti šios grupės komunikatyvumo horizontų, nes jie visiškai sutapo su pilies egzistencijos ribomis. Pilies visuomenės taip pat negalima
identifikuoti vien su pilies įgula, kadangi įgula sudarė tik vieną, tiesa, svarbiausią, jos dalį. Kitą jos dalį sudarė vadinamieji pilies žmonės (ludzie zamkowe),
turėję menką santykį su karyba ir pritraukti į pilį laikinai dėl savo profesinės
paskirties (valstiečiai, pilies amatininkai, miestiečiai). Įgulos ryšiai nebuvo nagrinėjami BK visuomenėje, nes visa lokalios visuomenės dalis, susijusi su karyba, apibūdintina kaip profesinė – ne kaip luominė grupė. Be to, profesionalių
kareivių ir karininkų dalis įguloje buvo menka. H. Visnerio teigimu, Biržų pilies
įgulą sudarė žemionys, rinktiniai ir lauko kariuomenės komandiruoti daliniai.
Nuolatinės ir stiprios įgulos, anot jo, pilis neturėjo58. Šie tyrinėtojo teiginiai reikalautų bent trijų korekcijų. Pirma, pilies įgulos branduolį sudarė samdyti, pastovų jurgeltą gaunantys ir pilies administracijai pavaldūs profesionalūs karininkai
ir pėstininkai, sugebantys naudoti rankinius ir artilerinius šaunamuosius ginklus.
Antra, Visnerio paminėtos kitos žmonių grupės įgulos dalimi laikytinos tik sąlygiškai, kaip jos papildymas, pritrauktas į pilį ordinariniais (prievolių veiksnys)
ir ekstraordinariniais (karo pavojaus veiksnys) atvejais. Trečia, „pilies dvasia“59
buvo gyva tiek taikos metu, tiek karo veiksmams vykstant Livonijos teritorijoje,
ar jiems persimetant į BK. Radvilos suvokė, jog jų valdos (BK) saugumas didžia
dalimi priklauso nuo pilies pajėgumo, o pastarasis tiesiogiai susijęs su stipria
įgula. Be abjejo, Radviloms nebuvo naujiena A. Freitago išsakytas tvirtinimas,
jog pilis, neturinti pakankamo skaičiaus įgulos, kelia didesnį nesaugumą, nei ta
pilis apskritai neegzistuotų60. Tezė kalba ne tik apie įgulos faktoriaus svarbą, bet
ir apie gynybinės tvirtovės traukos krūvį. Pilis, net ir apleista, traukė jei ne savus,
tai bent priešus. Todėl Radvilos ypač rūpinosi, kad Biržų, kaip ir Slucko pilyje,
būtų stipri įgula, pasirengusi gynybai, kad visas pilies žmonių kontingentas būtų
56
Wisner H., Wojsko litewskie (…), 1973, cz. I, s. 75-76.
57
Biržų pilies visuomenės heterogeniškumas buvo įprastas to meto pilims. Štai netoli buvusios
Kuoknesės pilies aktyviąją visuomenės dalį sudarė svetimšaliai vengrai, rinktiniai, „senieji pilies
žmonės“ bei bajorai žemionys, 1600. Kuoknesės pilies inventorius, RNB, f. 971, ap. 2, Col. Aut.321/1,
nr. 68.
58
Wisner H., Wojsko litewskie w XVII w., cz. II, SMHW, 1976, t. XX, s. 20.
59
XVII a. pirmosios pusės fortifikacijos teoretikai pilį laikė kūnu, kurio gyvavimui reikalinga gyva
dvasia, t. y. nuolatinė įgula, gyvenanti pilyje. – Dybaś B., Fortece (…). s. 59.
60
Zarębska T., Początki polskiego piśiennictwa urbanistycznego, Warszawa, 1975, s. 305.
45
Deimantas KARVELIS
paklusnus administracijai61. Pilies rūmuose buvo atskiros patalpos gyventi įgulos
komendantui ir pėstininkams su savo vyresniaisiais62. Nors pilį nuo miesto skyrė
aukštas pylimas, tačiau jis nereiškė pilies gyventojų, taigi ir kareivių izoliacijos
nuo miestiečių. Izoliacija, savo ruožtu sunkinusi artimesnę įgulos komunikaciją
su miestiečiais, buvo juridinė. Pilis turėjo savo jurisdikciją, kurios vertikali hierarchinė schema iki XVII a. vidurio buvo tokia: Radvila, BK seniūnas, pilininkas
(horodničius), karininkai, kareiviai, amatininkai, pilies valsčiaus valstiečiai. Po
tvano schema pasikeitė taip, jog pilininko urėdas išnyko, o atsirado įtakinga pilies komendanto pareigybė, savo reikšmingumu nenusileidžianti BK seniūno ir
Biržų vaito urėdams. Pilininkas buvo pavaldus BK seniūnui ir taikos metu vykdė
įvairius su pilies ūkiu susijusius pavedimus, t. y. atliko tarsi pilies ūkvedžio funkcijas63. Jurgeltų sąrašuose nuolat minimas tarp kitų amatininkų64. Greičiausiai jis
buvo tas tarpininkas, kuris realizavo BK valstiečių prievoles piliai. Pilininkas
važinėjo po įvairius BK dvarus (N. Radviliškį, Salamiestį), susitikinėjo su jų valdytojais ir rūpinosi, kad jaučiai, skirti pilies darbams (taikos metu dažniausiai tai
buvo malkų vežimas žiemai), kartu su juos prižiūrinčiais valstiečiais būtų laiku
siunčiami į pilį65. Keičiantis pilininkams, senasis, remdamasis inventoriais, naujajam perduodavo visas pilies kontaktų su valdiniais gijas. Radvila šį urėdą laikė
labai svarbiu pilies vidaus tvarką užtikrinančiu veiksniu. Pilininku paprastai tapdavo koks nors vietinis bajoras, būtinai mokantis vokiečių kalbą, kadangi įgulos
kareiviai ir karininkai dažniausiai buvo svetimšaliai66. Įgulos narių gyvensenos
komunikatyvumas tiesiogiai priklausė nuo jų profesinių funkcijų, militarinio gyvenimo būdo, kuris neprogramuotų ir atsitiktinių ryšių su kitais BK sociumo dalyviais galimybę ribojo. Pilyje kareiviai artimiausiai kontaktavo su karininkais,
kurie jiems ne tik vadovavo, bet ir mokė karo meno paslapčių67. Eiliniai įgulos
kareiviai retai išeidavo iš pilies. Taikos metu jie dažniausiai eidavo pilies sargybą. Vartų pastate nuolat buvo keletas kareivių, kurių funkcija buvo ryte ir vakare
61
1621. VIII. 16. K. Radvilos instrukcija tarnams, AR, dz. XI, nr. 37, l. 180.
62
„Mieszkanie burgrafowi (…), mieszkanie dla piechoty i starszych ich”, KBB, l. 42v.
63
„Horodniczy co porządku zamku i budynków przestrzega“, Naronowicz–Naroński J., Budownictwo (...),
s. 57.
64
1615. Biržai. Pilies klientų ir amatininkų jurgeltai, PAN, nr. 4335, l. 78-78v.
65
1598. XII. 9. Biržai. J. Sicinskis K. I Radvilai, AR, dz. V, t. 384, nr. 15523.
66
„Sam widzę, że bez ustawicznego horodniczego w zamku niemoże bądz dobry porządek”, 1638. IV. ?
Mogiliovas. K. Radvila J. Penkalskiui, KBB, l. 69v; 1638. VII. 3. Biržai. K. Radvila J. Penkalskiui, MAB
RS, f. 148, b. 4, l. 101-10; „Biez horodniczego barzo złe w zamku”, 1638.VIII. 16. Zabludovas. K. Radvila
J. Penkalskis, KBB, l. 78v.
67
Chabielski M., Sposob do ukazania obrony (…), Kraków, 1615, Wypisy żródłowe do historii polskiej
sztuki wojennej, Z. 8, opr. T. Nowak, Warszawa, 1961, s. 40-41.
46
atidarinėti ir uždarinėti vartus, o po dešimtos valandos vakaro budėti ir saugoti68.
Už pilies ribų kareiviai atsidurdavo, kai kartu su valstiečiais, atliekančiais pastotes, veždavo į pilį ar iš jos cekhauzo inventorių, kurį reikėjo prižiūrėti ir saugoti.
Be nuolatinės įgulos pilis buvo tik keletą kartų. 1648–1650 m., visiems įgulos
karininkams ir kareiviams dalyvaujant J. Radvilos Ukrainos kampanijoje, pilies
sargybą ėjo Biržų miestiečiai, 1653 m. Jonušas Radvila, H. Visnerio spėjimu,
įgulą ketino sudaryti iš Šiaulių rinktinių69.
Šaltiniai neatskleidžia pilies įgulos gausumo Radvilos Perkūno patronato
laikais (1589–1603 m.). Po tėvo mirties Kristupas II „Livonijos pasienyje šalia
Biržų savo lėšomis beveik visuomet laikė“ po kelis šimtus kareivių „ginti sienoms
ir tenykštiems gyventojams“70. Aišku, ne visi jie priklausė pilies įgulai. Įgulos skaičių koregavo Biržų dvaro finansinės galimybės, kurių ne visada pakako užtikrinti
reikiamą provianto, algos kareiviams, aprangos kiekį. 1627 m. M. Piuro Biržuose sumokėjo už mėnesį pėstininkams, tačiau įspėjo Radvilą, kad daugiau nebebus
kuo mokėti71. Karo metu įgula išaugdavo, lyginant su taikos metu72. Štai 1601 m.
gresiant švedų agresijai įgulą sudarė 250 žmonių. Sunku pasakyti, kiek jų buvo
įprastos įgulos kareivių, nes prie jų tuo metu prisijungė dalis miestiečių bei samdinių iš šalies73. 1622 m. rugpjūtį pilyje buvo 64 kareiviai, 1625 m. – 80 rinktinių ir
30 žemionių74. Apskritai pilies įgulos skaičius niekada neatitiko to meto teoretikų
(D. Speckle, P. Sardi, A. Freytag, A. Cellarius) siūlymų. Pagal jų skaičiavimus,
atsižvelgiant į pylimo perimetro ilgį, bastionų skaičių ir patrankų pilyje kiekį, tokia
tvirtovė kaip Biržų turėjo turėti ne mažesnę kaip 2000 žmonių įgulą75. Pilies XVII
a. pirmosios pusės istorija rodo, jog geriausiais laikais įgulos skaičius buvo apie
dešimt kartų mažesnis už idealųjį, o blogiausiais – šimtą kartų.
Pilies įgulos pėstininkų ir privačios Radvilų kavalerijos (husarų, kazokų,
dragūnų) karininkai buvo išskirtinė ir ryšių prasme nekomunikabiliausia BK
68
1631. X. 20. Biržai. K. Radvilos instrukcija klientams, BNIA, f. 694, ap. 3, b.6, l. 131.
69
1648, 1650 m. J. Radvilos instrukcijos Biržų magistratui, Lietuvos Nacionalinis Muziejus (toliau–
LNM), R–4005, l. 15v-16; Wisner H., Jonušas Radvila (…), p. 191.
70
1629. II. 19. Varšuva. K. Radvilos kalba seime, „Spisek orleański“, s. 283.
71
1627. V. 15. Vilnius, M. Piuro K. Radvilai, AR, dz. V, t. 269, nr. 11728.
72
XVII a. pirmoje pusėje valstybinio mąsto tvirtovėse taikos metu įgulą paprastai sudarydavo 20-50
kareivių, A. Sowa, Rola zamków województwa (…), s. 550.
73
Herbst S., Kampania letnia 1601, Przegląd historyczno–wojskowy, 1931, t. IV, s. 205.
74
„Na piechotę zamku birżańskiego 200 złotych na osób 64”, 1622. VIII. 8. Biržai. K. Skrobovičius K.
Arciševskiui, AR, dz. V, t.359, nr. 14507;
75
Dybaś B., Fortece (…), s. 59-60.
47
Deimantas KARVELIS
visuomenės dalis, kadangi jais dažniausiai būdavo nevietiniai, beveik neturėję
asmeninių ryšių su BK ir Radvilų dvaru plačiąja prasme. Jų įsiliejimą į vietinę
visuomenę ypač skatino patys Radvilos. Kristupas II ir Jonušas Radvilos praktikavo žemių BK dalijimą jų privačioje kariuomenėje tarnaujantiems karininkams.
Tai nebuvo atsilyginimas nukaršusiems klientams už ištikimybę – greičiau didikai siekė sustiprinti BK gynybinę situaciją. Prisimenant BK žemionių vangų
dalyvavimą Radvilų karinėse programose, karininkų nusėdimas BK, ypač dalijant jiems palivarkus strategiškai svarbiame pasienyje ties Nemunėliu, buvo tarsi
garantija, jog reikiamu momentu karinė pagalba ne tik bus suteikta, bet ji bus
kvalifikuota. Kita vertus, karininkas, gyvenantis BK, reiškė dar tris pozityvius
veiksnius. Viena, mažėjo poreikis samdyti karinius klientus iš svetur, antra – potencialiai karininkas buvo figūra, užtikrinanti pėstininkų priežiūrą ir pritraukimą
į pilį, trečia – karininkui, turinčiam valdelę BK, nereikėjo mokėti jurgelto grynaisiais. Jurgeltą gaudavo tik įguloje tarnaujantis ir pilyje gyvenantis karininkas76.
Lokalizuoti karininką savo kunigaikštystėje Radvilos siekė įvairiais būdais: ne
karo metu, t. y. neturėdami ypatingo poreikio gryniems pinigams, skolindavosi
juos iš karininkų ir užstatydavo kokią nors valdą, o pasibaigus sutartam terminui ne grąžindavo pinigus, bet pratęsdavo karininko teises į tą žemę „iki gyvos
galvos“, suteikdavo svarbius BK urėdus (pvz., T. Dyvijus buvo Biržų miesto
vaitu; D. Vechmanas – N. Radviliškio urėdininku, vėliau – pilies komendantu;
B. Zakševskis – pilies komendantu). Kartais iniciatyva buvo iš karininko pusės. Štai 1620 m. kapitonas G. Ceridonas, žymus Livonijos kampanijos dalyvis,
prašė Radvilos „aprūpinti būstu ir duona iki gyvos galvos, būtent, suteikti BK
palivarką prie Nemunėlio, kur anksčiau gyveno žemionis Misievičius“77. Radvilų kurta pilies įgulos pėstininkų išlaikymo sistema, kurioje ryškus siekis, kad
šie žmonės „nusėstų“ BK visuomenėje, lėmė, jog pilies įgulos funkcionalumas
buvo tik privatus. Valstybiniams reikalams įgula tarnavo nebent tuo atveju, jog
pati pilis LDK pasienyje Livonijos karų metu įgaudavo valstybinę reikšmę. Šaltiniuose nėra užfiksuota duomenų, jog Biržų įgula kada nors būtų panaudota ne
pagal paskirtį, t. y. ne Radvilų giminės karinėms ir ūkinėms programoms, ar būtų
kėlusi pavojų apylinkių gyventojams, skirtingai nei taip nutikdavo kitose pilyse.
Štai 1636 m. Kristupas II, turėdamas žinių apie jam, kaip etmonui, pavaldžios
Dyneburgo pilies įgulos naudojimą kažkieno privatiems reikalams, iš Biržų rašė
76
1648 m. – „P. Capitanowi Bołtowi 200 zł (…) Zakrzewskiemu burgrabi 60 (…) feltwebliowi 96”, 1654
m.– „Oberszterowi 300”, MAB RS, f. 148, b. 3, l. 121-122.
77
1620. ?G. Ceridonas K. Radvilai, AR, dz. V, t. 43, nr. 1881. Ceridonas Kristupo II klientu buvo bent nuo
1617 m., 1617.IX.3. Diunamundė. G. Ceridonas K. Radvilai, RNB, f. 971, ap. 2, Col.aut. nr. 116, l. 31.
48
du laiškus Dyneburgo pilies kapitonui, griežtai nurodydamas imtis priemonių,
kad „kareiviai, gaunantys algą iš Respublikos, tarnautų tik Respublikai, bet ne
privačiai“ ir kad „pėstininkai, skirti saugoti tenykštę vietą, nedarytų kaimyninių
valdų valstiečiams didžiulių skriaudų78“.
Karininkų žemėvalda Biržų kunigaikštystėje XVII a. I p.79
Vardas/pavardė
Kapitonas
Teofilis Boltas
Talkūnų km. ir Panemunio pal. N. Radviliškio
valdoje;
Kievliškių km. ?
valdoje;
Kapitonas
Ditrichas Plėjeris,
vėliau – rinktinių
poručikas
Poleidiškių pal. Papilio
valdoje; Krikščiūnų km.
Papilio valdoje;
Pošerokščių pal. Biržų
valdoje
Kapitonas
Gabrielis Ceridonas
Panemunio pal. N. Radviliškio valdoje
Majoras
Dovydas Vechmanas
Bliūdžių km. N. Radviliškio valdoje;
Pauperių km. Biržų
valdoje
Kapitonas
Jonas Vechmanas
Panemunio pal. ir Astravo pal. prie pilies
Majoras Eigirdas
78
Metai
Suteikimo
forma
1640-1650
Užstatymas
1632
Leno teise
1637
Užstatymas
1644
Leno teise
1647-1655
Leno teise
Valdos pavadinimas
? valda
1622-1641
Užstatymas
1650-1655
Leno teise
1643
Leno teise
1655
Leno teise
1650
Leno teise
1636. XI. 10. Biržai. K. Radvila J. Berkui (du laiškai), RNB, f. 971, ap. 2, Col. Aut 242, l. 84.
79
Į lentelę neįtraukti žemionys, karo metu tarnavę dragūnų ir pėstininkų poručnikais, vėliavininkais.
Įtraukti tik tie karininkai, kurie tiesiogiai buvo susiję su pilies įgula. MAB RS, f. 31, b. 842; f. 25, b.
167, l. 51-58, 61-64, 73-80, 85, 88, 105-106, 108-111, 152, 206; LVIA, f. SA, nr. 15195, l. 256v; nr. 15196,
l. 732; f. 716, ap. 3, b. 3, l. 40v; b. 1374, l. 1v; 1645 m. J. Naronovičiaus–Naronskio BK žemėlapis;
BNIA, f. 694, ap. 4, b. 1879, l. 3v; b. 1900, l. 74; Instrukcijos (…), p. 20; Šaltiniuose minima gerokai
daugiau karininkų, gavusių žemėvaldą iš Radvilų. Jų duomenys į lentelę neįtraukti, nes ne visada įmanoma įvardinti ir lokalizuoti jų laikytą valdą: F. Hanas, Diterlofas, P. Ronas, F. Mėjeris, M. Slepščas,
J. Slepščas, K. Šostas ir kt.
49
Deimantas KARVELIS
Kapitonas
Petras de la Noe
Rališkių pal. ? valdoje
1653
Užstatymas
Majoras
Kristupas Viberkas
Panemunio pal. ?
valdoje;
Hermaniškių pal. ? N.
Radviliškio valdoje
1651
Užstatymas
1654
Užstatymas
Kapitonas
Tomas Dyvijus
Kraulaičių užusienis
Kilučių km., Sližių km.,
Biržų valdoje
1631-1654
Leno teise
Kapitonas
Šompenpilas
Svirplėnų užusienis,
Biržų valdoje
1631
Leno teise
Svetimšaliai BK karinėje struktūroje. BK, kaip būdinga visai Respublikai, XVII a. pirmoje pusėje itin vertinti svetimšaliai karininkai, kuriems buvo
įprasta po karinių kampanijų apsigyventi LDK. Livonijos, Kuršo, rečiau Prūsijos bajorų, tapusių karininkais, integravimasis į lokalią visuomenę buvo įprastas
reiškinys80. Tiesa, svetimšalio sąvoka yra gana kebli, daugeliu atvejų netiksli,
kalbant apie karinės aplinkos žmones. Štai Kuršo ir Livonijos gyventojai buvo
svetimšaliai, nors ir gyveno leninėje ATR teritorijoje. Problemą komplikuoja
faktas, jog daugelis jų tuo pat metu buvo LDK piliečiai, nes pasienio pavietuose
(Žemaitija, Upytė, Ukmergė) nuo 1607 m. galėjo turėti ir turėjo žemes (perkant
ar įsigyjant vedybų keliu) ir dalyvaudavo šių regionų seimeliuose81. Svetimšaliai
pėstininkai, sudarę pilies įgulos branduolį, nepriklausomai nuo tautybės, paprastai vadinti vokiečių pėstininkais (piechota niemiecka), nors jais būdavo ne tik
Kuršo ir Livonijos vokiečiai82, bet ir prancūzai bei anglosaksai. Paminėtinas pastarųjų epizodas BK karinėje struktūroje. Svetimšaliai pėstininkai Respublikoje
pirmą kartą pastebimi Stepono Batoro laikais. Nors jų niekada nebuvo daug,
80
Wisner H., Wojsko litewskie (…), cz. I, s. 79-80.
81
Rachuba A., Oficerowie cudzoziemskiego autoramentu w armii Wielkiego Księstwa Litewskiego
w latach 1648-1667, Od armii komputowej do narodowej (XVI-XX w.), red. Karpus Z., Toruń, 1998, s.
58-62; Idem., Armia Wielkiego Księstwa Litewskiego jako czynnik unifikacji narodwej i kulturowej,
Przegląd Historyczny, 1997, Z. 2, s. 238.
82
Funeralinėje to meto literatūroje skaitome, jog 1641 m. Svėdasuose laidojant Kristupą II Radvilą,
dalyvavo „vokiečių raitelių kornetas, kurį, pagerbdamas savo etmono laidotuves, kaip senas pulkininkas
atsivedė Vendeno (dab. Cėsys) kaštelionas, jo malonybė ponas Korfas. Jis buvo sudarytas iš Kuršo bajorų,
daugiausia karininkų, kurie velionio vadovaujami, tarnavo kariuomenėje. Juos vedė rotmistras ponas
Sakenas. Žirgų buvo 100.”
50
tačiau buvo labai vertingi kaip puikūs šauliai. Kristupas II Radvila škotų, airių ir
anglų samdinių panaudojimu buvo novatorius ne tik BK, bet ir visoje LDK. Tam
jį greičiausiai paskatino Gustavo Adolfo pavyzdys, kuris švedų kariuomenę reformavo olandišku būdu, t. y. pritraukdamas svetimšalius samdinius83. Pavyzdžiu
galėjo būti ir škotų vėliavų naudojimas Karūnos kariuomenės sudėtyje 1601 m.
Livonijoje84. Iš šaltinių galima spręsti, jog ne anksčiau nei 1612 m. buvo pradėtas
svetimšalių šaudymas ir jų dislokavimas BK. Radvilos klientas K. Skrobovičius
rašė patronui apie 300 škotų, anglų ir vokiečių kareivių Rygoje, iš kurių dalį
mėgino pasamdyti. Teigė, jog svetimšaliai nesutiko vykti į BK, negavę grynųjų.
Vis dėlto už nedidelį užstatą jam pavyko pasamdyti 50 kareivių85. H. Visnerio
teigimu, šis verbavimas turėjo būti skirtas Kristupo II žygiui prieš Maskvą, kuris
tuo metu neįvyko, o tolesnis samdinių likimas nežinomas. Trys pėstininkų būriai,
vadovaujami anglų Arturo Astono (300 žm.) ir Jano Donovajaus (120 žm.) bei
airio Jokūbo Butlerio (300 žm.), tarnavo Kristupo II kariuomenėje nuo 1621 m.
ir dalyvavo Mintaujos pilį užimant86. 1626 m. pabaigoje prie Vendeno Astono ir
Donovajaus daliniai pateko į švedų nelaisvę87. Gana ilgai Kristupui II ir Jonušui
tarnavę Butleris (1627 m.) ir Donovajus (1654 m.) Radvilų protekcijos dėka už
savo karinius nuopelnus gavo Respublikos indygenatą, taip pat valdų88. Šaltiniai
liudija, jog airiai ir anglai ne kartą buvo dislokuojami Biržuose89. Livonijos karo
Radvilos finansiniuose dokumentuose užfiksuota, kad 1622 m. kovo mėn. barzdaskučiui Dovydui90 Biržuose buvo sumokėta 300 auksinų už „sergančių airių ir
83
Nowak T., Wimmer J., Historia oręża polskiego 963-1795, Warszawa, 1981, s. 316, 350.
84
Du škotų pėstininkų būriai po 300 kareivių, Wisner H., Kircholm 1605, Warszawa, 1987, s. 69-70.
85
„Starałem się ze wszystkich miar moich, abym mógł o nich (…) zaciągnąę i na włośę wywieśę“, 1612. V.
5. Papilys. K. Skrobovičius K. Radvilai, AR, dz. V, t. 359, nr. 14507.
86
1620-1625 m. K. Radvilos korespondencijos kopijos, Lenkijos nacionalinė biblioteka Varšuvoje (toliau–BN), rkps. 87, l. 449.
87
Napiersky G. L. , Bödeckers Chronik Livlöndischer und Rigascher Ereignisse 1593-1638, Riga,1890,
s. 97.
88
Borowy W., Anglicy, szkoci i irlandczycy w wojsku polskim za Zygmunta III, Studia z dziejów kultury
polskiej, Warszawa, 1949, s. 310-311; VL, t. IV, 1859, s. 219. Pritartume R. Ragauskienės spėjimui, jog
Panemunio valdelė, kurią laikė Butleriai, buv BK. 1637 m. A. Butlerytė, dėkodama Kristupui II už paramą po vyro mirties, užsiminė, jog valdos jai suteikimo raštą turi jos brolis. Pastaruoju laikytume ne
G. V. Butlerį, bet kapitoną Jokūbą Butlerį, karinės karjeros pabaigoje turėjusį valdą prie Smolensko
pilies, Ragauskienė R., Karališkojo Birštono praeitis. Istorinė raida iki XIX a., Vilnius, 2004, p. 109; 1646.
III. 22. Varšuva. Vladislovo Vazos raštas majorui J. Berkui, LM, 121, l.54-54v
89
Pastebėsime, kad karinio turinio šaltiniuose sąvoka Biržai kartais reikšdavo BK, miestą, tačiau dažniausiai – pilį.
90
Kristupo II Radvilos dvaro gydytojas Dovydas Detelevesas.
51
Deimantas KARVELIS
kitų svetimšalių gydymą“91. Balandį Biržų pilyje tarp anglų pėstininkų dėl maisto stygiaus ir algų nemokėjimo tvyrojo maišto atmosfera. Kai kurie pėstininkai
bėgo iš pilies ir parsidavinėjo švedams. Tikriausiai taip buvo dėl vėluojančių
grynųjų pinigų už tarnybą mokėjimo. Pėstininkai nenorėjo imti dalies pinigų,
reikalaudami sumokėti visą atitarnautą sumą bei sutartą už tarnybą į priekį iš viso
už 7 mėnesius92. Gegužės mėnesį iš kunigaikščio dvaro iždo airių pėstininkams
išmokėta 2000 auksinų, tai leistų spėti tuo metu Biržuose buvus ne mažiau kaip
200–250 airių kareivių. Astono anglų pulkui pinigai sumokėti tik 1623 m. pavasarį. Kapitonas gavo 2000 auksinų į rankas Varšuvoje Seimo sesijos išvakarėse93.
1625 m. liepos mėnesį Kristupas II pavedė Jonui Vechmanui kartu su Ukmergės
pavieto bajorais Livonijoje pasamdyti 50 „svetimšalių dragūnų su gera ginkluote“, tvirtino, jog „mūsų kraštuose sunku rasti svetimšalių, todėl tenka samdyti iš
toli“94. 1625 m. rugpjūtį, prieš pat švedų okupaciją, Biržų seniūnas užverbavo
20 anglų ir škotų, kurių apgyvendinti pilyje nesiryžo, ir, davęs jiems prievaizdą,
išsiuntė į aplinkinius kaimus. Po savaitės „parsidavėlių“ (tai buvo dezertyravę
švedų kariuomenės kareiviai) jau buvo 40: „Jie nori tarnauti Jūsų Šviesybei ir
prašo paskirti jiems kapitoną. Jūsų Šviesybės prašo, kad kapitonas būtų anglų
tautybės“95. Rugpjūčio pabaigoje pilies gynybai tapus kritiška, Kristupas II per
J. Donovajų mėgino pasamdyti net 300 svetimšalių pėstininkų96. Tiek pasamdyti
nepavyko. Rugsėjį etmono karinėje stovykloje buvo 73 Donovajaus vadovaujami pėstininkai. Donovajaus būrys Biržuose neužsibuvo: 1627 m. išlaisvinus pilį,
jo dalinys jau dalyvavo Dyneburgo pilies gynyboje97.
Anglosaksų buvimą Biržuose liudija ir archeologinių kasinėjimų metu pilies teritorijoje rastos XVII a. pirmosios pusės škotiškos monetos98. Epizodinis
karinio pobūdžio anglosaksų lankymasis, negrįstas prekybinėmis ar religinėmis
91
LVIA, f. 716, ap. 3, b. 11, l. 54v.
92
1622. V. 6; V. 18. Biržai. K. Radvila K. Naruševičiui (du laiškai), SWP, s. 199; RNB, f. 971, ap. 2, col.
aut. 321/2, nr. 34.
93
LVIA, f. 716, ap. 3, b. 11, l. 56; 1623. I. 3. Vilnius. K. Radvilos raštas, RNB, f. 971, ap. 2, aut. 115, l. 81.
94
1625. VII. 17. Rubieževičiai. K. Radvilos raštai rotmistrams, RNB, f. 971, ap. 2, col. aut. 321/2, nr. 45, 46.
95
„Aby mieli Capitana nacyi swojej Anglika”, 1625. VIII. 2, VIII. 7. Biržai. K. Skrobovičius K. Radvilai,
AR, dz. V, t. 359, nr. 14507.
96
„26 Augusta do P. Donowaiowi dał list przypowiedni”, RNB, f. 971, ap. 2, col. aut. 321/2, nr. 66.
97
RNB, f. 971, ap. 2, aut.321/2, nr. 67, l. 50-51; “Donowaiową piechotę nadgoniłem na przewozie pod
Dynemborkiem”, 1627. IX. 23. Druja. A. Goiževskis J. Sapiegai, MAB RS, f. 139, b. 1151.
98
Genys J., Tyrinėjimai Biržų pilyje, Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1984 ir 1985 metais, Vilnius,
1986, p. 88.
52
priežastimis, BK, skirtingai nei Radvilų Kėdainiuose99, XVII a. pirmoje
pusėje nesukūrė prielaidų atsirasti vietos škotų bendruomenei. S. Alexandrovičiaus tvirtinimas, jog škotų Biržuose buvo daug, gerokai perdėtas100.
Svetimšalių dezertyrų–parsidavėlių paslaugomis Kristupas II, nepaisant valdovo priekaištų, naudojosi ne tik Biržų okupacijos metu, tačiau ir 1627–1628
m.101 Svetimšalių karininkų samda, be karybos amato kvalifikacijos privalumo, turėjo ir savų minusų. Iškilus didesnio karinės tarnybos apmokėjimo
galimybei, tokie kareiviai lengvai galėjo perbėgti į priešo stovyklą, be to,
užsieniečius buvo sunkiau kontroliuoti: ne visada, gavę pinigus, nustatytu
metu atvykdavo į karinę stovyklą. Etmono teigimu, „su svetimšaliais buvo
sunkiau“ susitarti nei su kitais102.
Lokali visuomenė ir Livonijos karai. Šios temos akiratyje kiltų tokie klausimai: 1) nustatyti, kokias Biržų pilies centriškumo puses išryškino Livonijos
karas; 2) paaiškinti, kaip BK lokalios visuomenės gyvenimą ir egzistavusių ryšių sistemą keitė karo veiksmai Livonijoje bei BK teritorijoje; 3) naujų šaltinių
duomenimis paryškinti 1625–1627 m. švedmečio BK fragmentą, atskleidžiant
pilies okupacijos veiksnio įtaką visuomenės komunikatyvumo pokyčiams. Lokalios visuomenės poreikiai buvo tiesiogiai susiję su gynybiniais Biržų pilies
poreikiais. Radvila gynybinę pilies motyvaciją nusakė taip: – „tai pasienio pilis
ir miestas“103. Dėl jos į savo strateginės reikšmės Biržų pilis ir N. Radviliškio
pilaitė104 turėjo saugoti Lietuvą, taigi ir BK, nuo švedų pavojaus. Lenkų istoriografija teigia, jog šio uždavinio pilis niekada neįvykdė. BK militarine prasme
buvo tarpinė Livonijos karų orbitoje besisukanti valda, o pilis – jos strateginis
centras. Pilies karinė reikšmė įžvelgtina jau vien dėl Livonijos karų, kuriuos taktikos prasme galima vadinti karais dėl pilių, pobūdžio. Pilis buvo kaip LDK ka99
Žirgulis R., Škotų bendruomenė Kėdainiuose 1630-1750 m., Lietuvos muziejų rinkiniai, Kėdainiai,
2002, p. 23-27.
100
Alexandrowicz S., Zaludnienie miasteczek Litwy i Białorusi w XVI i pierwszej połowie XVII w.,
Roczniki Dziejów Społecznych i Gospodarczych, 1965, t. 27, s. 47.
101
„Spisek orleański” (…), s. 115.
102
Štai garsusis prancūzų kapitonas G. Ceridonas laikinai netgi buvo išmestas iš tarnybos, nes paėmęs pinigus pėstininkų samdymui, neatvyko į kariuomenę, RNB, f. 971, ap.2, aut.115, l.113; „koło
cudzoziemskich ludzi chodzę pilno, ale z tymi trudniejsza sprawa“,1626.VI.4. prie Anykščių. K.Radvila
Smolensko vaivados sūnui, op.cit.,l. 151.
103
1636. V. 24. K. Radvilos raštas miestui, MAB RS, f. 25,b. 167, l. 282.
104
Tai buvo nedidelė pilaitė šalia miestelio prie pačios LDK–Kuršo sienos. Jos buvimą patvirtina kartografiniai (J. Naronskio BK žemėlapis) ir rašytiniai šaltiniai – „w Radziwiłłowie ostrożek poprawię”,
1624. IV. 24. Biržai. K. Skrobovičius K. Radvilai, AR, dz. V, t.359, nr. 14507.
53
Deimantas KARVELIS
riuomenės koncentracijos punktas bei pradinė žygių bazė. Livonijos karas buvo
veiksnys, sunkinęs prekybinę kraštų komunikaciją ir tuo pat metu kūręs kitokias
kontaktų bei susidūrimų galimybes. Iš Biržų Radvila Perkūnas 1599 m. puolė
Kuoknesę, kur ir išgarsėjo kaip karvedys105. Iš Biržų pilies ir N. Radviliškio 1600
m. Radvila laiškais teikė strateginius nurodymus kavalerijos rotmistrams Livonijoje dėl pulkų judėjimo krypčių, karo vadovybės subordinacijos, naujų pulkų
verbavimo bei karinių surašymų, dalijosi su kitais gauta karine informacija ir
pan.106 Kariuomenių judėjimas BK teritorijoje buvo intensyvus 1601 m. vasarą.
Pasienio gynybos organizavimui vadovavo Kristupo I dvariškis, Biržų seniūnas
Jonas Sicinskis. Jis rūpinosi ir Biržų fortifikacija, ant pilies pylimų sutraukė visas
turimas patrankas, padidino įgulos skaičių. N. Radviliškyje dislokavo 300 kareivių būrį, kuris vengdamas švedų atsitraukė į Plonėnus. Švedai jau tais metais
ketino užimti Biržų pilį107. Padėtis vėl paaštrėjo 1604 m. Sicinskis prašė Radvilos
sustiprinti BK apsaugą, argumentuodamas tuo, jog anksčiau dėl dėmesio Biržų
gynybai priešas niekada negalėjo įsiveržti į šį kraštą. Pranešė, jog švedai jau
sudegino keletą BK kaimų N. Radviliškio valdoje ir rengiasi žygiuoti į Biržus108.
1605 m. J. K. Chodkevičius Biržų pilyje buvo dislokavęs savo karines pajėgas,
su kuriomis išžygiavo link Kircholmo109. Chodkevičius su trimis tūkstančiais
Biržų pilyje surinktų karių patraukė link Rygos padėti apsuptiems miestiečiams.
Po Salaspilio pergalės ir Rygos išvadavimo vėl grįžo į Biržų pilį ir iš jos išsiuntė
tolesnius karinius įsakymus. Būtent iš Biržų jis išsiuntė laišką švedų generolui
Mansfeldui, derėdamasis dėl apsikeitimo belaisviais, paimtais Salaspilio mūšyje.
Biržų pilyje jis taip pat gavo karaliaus laišką iš Krokuvos, kurio data spalio 12
d., kaip atsakymą į pranešimą apie pasiektą pergalę. 1608 m. Diunamundės pilies
gynyboje dalyvavo ir BK žemionys. Biržų seniūnas teigė, jog mūšyje jų žuvo
15, o keliasdešimt švedai paėmė į nelaisvę. Švedai, paėmę Diunamundę ir Kuoknesę, artėjo prie Biržų. Generolas Mansfeldas skleidė žinias, jog per 4 savaites
105
Ruškys P., Biržų pilis ir jos apylinkės, Mūsų senovė, 1921, Kaunas, Kn. 1., p. 149; Lietuvos Didžiosios
Kunigaikštystės kasdienis gyvenimas, Vilnius, 2001, p. 171-172.
106
1600. VIII. 12. Biržai. K. Radvilos raštas rotmistrams J. Chžanovskiui ir kt., įsakant nedelsiant
su kuopomis atvykti į Parnavos pilį; XI. 15. Biržai. K. Radvila valdovo rotmistrams apie pavaldumą
Dorpato kaštelionui M. Lenkui; XII. 1. N. Radviliškis. K. Radvila A. Zavišai, RNB, f. 971, ap. 2, Col.
Aut.321/1, nr. 45, 50, 64.
107
Herbst S., Kampania letnia 1601, Przegląd historyczno–wojskowy, 1931, t. IV, p. 205-206.
108
“Jakobyscie to miejsce albo Xięstwo Birzanskie (…) moglo znowu opatrzyc za czasu tak zywnoscią
wszelaką jako i gotowoscią”, 1604. III. 15. Biržai. J. Sicinskis K. Radvilai, AR, dz. V, t. 384б, nr. 15523.
109
G. Manteufel, Birze litewskie, Slownik geograficzny (…), p. 236; K. Tyszkiewicz, Wiadomosc (…), p. 151.
54
ketina pasiekti Vilnių. Kelias į LDK sostinę, aišku, turėjo eiti per Biržus110. Kristupas II organizavo gynybą, remdamasis savo, brolio Jonušo ir negausių pavieto
vėliavų jėgomis111. 1609 m. Chodkevičius vėl grįžo į Biržų pilį, kur buvo įspėtas
žvalgų apie švedų žygį iš Parnavos į Diunamundę, tad jis staiga su savo kariuomene užėmė ištuštėjusią Parnavą112.
Svarbiu veiksniu karo aplinkoje buvo BK kaimynystė su Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštyste (toliau – KŽK). Karo nuostoliai ir kariuomenių judėjimai darė
įtaką kaimo gyvenimo organizacijos ryšių ardymui, žmonių judėjimui, stipriai
jį dinamizuodami113. Karo metu siena tarp BK ir KŽK tartum neegzistuodavo,
militarinė kariuomenių ir migracinė civilių gyventojų dinamika vyko abiejomis
kryptimis, nors dažnesnė – iš BK į Kuršą. Kartais pastaroji įgaudavo kraštutinių
formų ir sukeldavo kuršiečių nepasitenkinimą. 1601 m. Kuršo kunigaikštis skundėsi Žygimantui Vazai Kristupo I klientų ir kareivių, besidislokavusių tuo metu
Kuoknesės pilyje, veiksmais. Jis rašė, kad šie „labai dažnai iš Biržų ir kitų pilių
siuntinėja žmones į jo žemes gauti maisto, (…) puldinėja vietinių bajorų namus,
valdas, atima arklius, gyvulius ir viską, ką randa, plėšia bažnyčias, degina dvarus ir kaimus, kankina ir žudo valstiečius, ir tiek pridarė, jog ir svetimoje žemėje
priešas vargu ar galėtų padaryti daugiau“. Kitas anoniminis šaltinis taip pat
tvirtina, kad 1601 m. rudenį įsiveržus J. Zamoiskio ir K. Radvilos kariuomenėms
krašte tarp Daugpilio ir Bauskės „neliko net šuns, nekalbant apie žmones“114. Leonas Sapiega pranešė Radvilai valdovo nurodymą, kad šis uždraustų savo tarnams
tai daryti115. Tuo tarpu Radvila plėšikavimais kaltino kuršiečius, kunigaikščiui
Fridrichui Ketleriui rašydamas apie tai, jog pirkliams, vežantiems kariuomenei
proviantą, ar pasiuntiniams, gabenantiems korespondenciją per Kuršą, beveik
neįmanoma to padaryti saugiai, kadangi „Kuršo kunigaikščio pavaldiniai juos
puldinėja, žudo, nenorėdami jų praleisti“116. Matyt, teisios ir tuo pat metu neteisios buvo abi pusės. Karo veiksmų zonoje judančioms ir save išsilaikančioms kariuomenėms buvo tiesiog neįmanoma susilaikyti nuo prievartinio provianto rinkimo, kuris greit virsdavo paprasčiausiu plėšikavimu, į kurį įsitraukdavo ir vietos
110
1608. VIII. 23. Biržai. K. Patrikoskis K. Radvilai, Biblioteka zakladu (…), rkps. 2284/II; H. Wisner,
Kirchholm 1605, Warszawa, 1987, p. 122.
111
SWP, p. 289.
112
M. Balinski, Starozytna Polska (…), p. 455; K. Tyszkiewicz, Wiadomosc (…), p. 154-155.
113
A. Bues, Stosunki Kurlandii z Rzecząpospolitą u schylku XVI i XVII w., ZH, 1998, t. 63, Z. 1, p. 51.
114
Дорошенко В.В., Очерки по аграрной истории Латвии в XVII веке, Рига, 1960, c. 143-144.
115
1601. X. 28. Prie Stropo pilies. L. Sapiega K. Radvilai, Archiwum domu Sapiehów, T. 1,Lwów, 1892, p. 301.
116
1601. V. 28. stovykla prie Kuoknesės. K. Radvila F. Ketleriui, RNB, f. 971, ap. 2, col. aut. 321/1, nr. 101.
55
Deimantas KARVELIS
gyventojai. Radvila Perkūnas, kaip etmonas, tai puikiai suprato. Štai tais pačiais
1601 m. gavęs iš vieno Kuršo bajoro Jono Verkelio skundą dėl to, kad Respublikos kariuomenė nuolat niokoja jo valdą, išleido aplinkraštį Livonijoje esančių
dalinių karininkams, įsakydamas šiems prižiūrėti, kad Verkelio pavaldiniai galėtų gyventi saugiai ir ūkininkauti117. Nemažai aiškumo tam klausimui suteikė
išsamus, su faktais ir svarstymais Radvilos perkūno laiškas Fridrichui Ketleriui.
1601 m. į Radvilą kreipėsi Kuršo kunigaikščio pavadiniai, skųsdamiesi prievarta,
plėšimais ir vagystėmis, kurias jie patyrė iš Kuoknesės pilies apsupties dalyvių.
Taip pat jie konkrečiai kaltino Radvilos pavaldinius, kai kuriuos Biržų žemionis
tuo, jog praėjusią žiemą jie slėpė savo namuose švedų kareivius bei teikė jiems
maistą. Į Kuršo kunigaikščio raginimus nubausti Radvilos „namų žmones“ (t.
y. Upytės pavieto valdų gyventojus) Kristupas I atsakė negalįs savo galiomis
pasiekti kaltininkų, kadangi šiuo metu jie tarnauja ne su jo, bet su karaliaus vėliava. Be to, pridūrė, jog paskutiniu jam žinomu atveju kaip tik biržiečiai buvo
apiplėšti kuršiečių: keliasdešimt biržiečių buvo pasiųsti iš karaliaus stovyklos
atvežti provianto atsargų. Per kelias dienas daugelis buvo užmušti, visas proviantas atimtas. Radvila prašė Kuršo hercogą nubausti kaltuosius, išsakė spėjimą,
jog kuršiečiams nuostolių galėjo pridaryti nebūtinai Radvilos pavaldiniai, bet
as kitas „iš už Lietuvos sienos“. Kita vertus, patikino Ketlerį, jog jei ateityje Biržų pavaldiniai pridarys kuršiečiams kokių nuostolių, jis imsis kuo greitesnio teisingumo įvykdymo, nes trokšta „kaip ir anksčiau, taip ir dabar geros ir ramios
kaimynystės“118. Kad konfliktų tarp kareivių ir vietinių gyventojų būta ir vėliau,
rodo 1621 m. Kristupo II susitarimas su Kuršo kunigaikščiu Fridrichu, šalia kitų
klausimų numatantis bausmes „plėšikaujantiems kareiviams“119. Koks alinantis
būdavo tais laikais kareivių plėšikavimas, gerai atskleidžia 1621 m. ATR kareivių padarytų nuostolių Kuršo kunigaikščio Bauskės valdoje sąrašai: fiksuota, jog
visų pulkų kareiviai atiminėjo avis, jaučius, naminius paukščius, šieną, avižas,
grūdus, karves, arklius, maisto produktus, alų, midų, net bites. Antpuoliai vykdavo arba kariuomenei apsistojus šalia dvarelių ir kaimų, arba užpuolus staiga iš
karinės stovyklos. Viename iš skundų minėti Biržų Radvilų kliento K. Arciševskio kareivių „žygdarbiai“. Pastarieji, 4 savaites stovėdami viename kaime, kuriame buvo 16 ūkininkų, paėmė daug maisto ir drabužių. „Po šio dalinio pasitraukimo atvyko kitas būrys, gerai pažįstantis Arciševskio pulką, ir paėmė 12 arklių, 17
117
1601. VI. 28. Kuoknesė. K. Radvilos raštas karininkams, RNB, f. 971, ap. 2, col. aut. 321/1, nr. 111.
118
1601. VI. ? ? K. Radvila F. Ketleriui, RNB, f. 971, ap. 2, col. aut. 321/1, nr. 114.
119
H. Wisner, Wojna polsko–szwedzka w Inflantach 1621-1622, ZH, 1991, Z. 4, p. 61.
56
karvių. […] Visa tai jie paėmė užpuldami naktį. Kalbama, jog tai buvo Ceridono
(Radvilos klientas G. Ceridonas) dalinys“120. Dažniausiai Kuršo kunigaikščiai
laikydavosi neutralios arba LDK palankios pozicijos, leisdami Respublikos karinėms pajėgoms (kurias šiame regione dažnai reprezentavo Biržų Radvilų privatūs būriai) laisvai judėti po Kuršo teritoriją121 ar net pranešinėdami Radviloms
karines žinias bei padėdami kariškai122. Pasitaikydavo ir kolaboracijos su švedais
atvejų (pvz., hercogo Vilhelmo 1617 m.) ar atsargaus vengimo paremti bet kurią
pusę (Fridrichas 1621 m.)123.
Didikai, ir ne tik Radvilos, turintys valdų Šiaurės Lietuvoje, puikiai
suvokė vietos gyventojų–pavaldinių apsaugojimo nuo svetimų kariuomenių
siautėjimo reikšmę. 1611 m. J. Valavičiui susirašinėjant su Kristupu II dėl
kaištinio mokesčio surinkimo sunkumų pastarojo valdose, paaiškėjo, jog to
priežastis – dažni kariuomenių siautėjimai, varginę ir pavaldinius, ir mokesčių rinkėjus124. BK gyventojai, ypač gyvenantys pasienyje (N. Radviliškio
ir Saločių valdose), nuolat jautė karinio įsiveržimo grėsmę. Šaltiniai kalba
apie švedų įsiveržimą ir žemionių dvarelių Panemunėje nusiaubimą 1614
m.125 Radvila pats nevengdavo pasislėpti pilyje. Štai 1617 m. išsiuntęs kariuomenės dalį į Livonijos pasienį, dėl geresnio įvykių supratimo, pasiliko
Biržuose, iš čia susirašinėjo su etmonu L. Sapiega ir Vilniaus vyskupu E.
Valavičiumi126. 1617–1618 m. ne kartą grįždavo iš Livonijos į Biržų pilį127.
1617 m. vasarą Biržuose rinkosi Radvilos karo pajėgos, pasirengusios žygiuoti į Rygą. Henrikas Visneris daro prielaidą, kad dėl Livonijos nualinimo
norėdamas aprūpinti kariuomenę Kristupas II turėjo remtis savo jėgomis128.
Kadangi kariuomenės surašymas vyko Biržuose, proviantą pristatyti pir120
1621. XII. 28. Bauskės valdai kareivių padarytų nuostolių inventories, RNB, f. 971, ap. 2, col. aut.
321/2, nr. 26.
121
„Transitus wolny wojsku naszemu będzie”, 1635. VII. 27. Brodnica. Vladislovas IV Vaza K. Radvilai, A. Grabowski, Wladyslawa IV listy i inne pisma urzędowe, Krakow, 1845, p. 128-129.
122
A. Tyla, Lietuva ir Livonija (…), p. 68, 75, 90, 93, 181.
123
A. Tyla, Lietuva ir Livonija (…), p.142-143.
124
1611. VII. 29. Alanta. K. Radvila J. Valavičiui, RNB, f. 971, ap. 2, col. Aut. 242, l. 3.
125
„Poglądając zwlaszcza na terazniejsze spustoszenie od nieprzyjaciela”, 1614. IX. 11. Biržai. K. Radvilos raštasdėl palivarko suteikimo Onai Omieciankai, LVIA, f. 716, ap. 3, b. 3, l. 14.
126
1617. VII. 30; VIII. 5; VIII. 11. Biržai. K. Radvila L. Sapiegai, BN, rkps. 77, l. 109-119; 1617. VIII.
5; VIII. 11. Biržai. K. Radvila E. Valavičiui, AR, dz. IV, kop. 303.
127
G. L. Napiersky, Bodeckers Chronik Livlandischer und Rigascher Ereignisse 1593-1638, Riga, 1890,
p. 62-64.
128
H. Wisner, Kampania inflancka Krzysztofa Radziwilla w latach 1617-1618, ZH, 1980, Z. 1, p. 20-21.
57
Deimantas KARVELIS
miausia turėjo BK gyventojai. Jėgų likučius (150 žemionių ir 300 raitelių,
atvykusių Radvilos kvietimu iš Ukmergės pavieto) dislokavo N. Radviliškio
apylinkėse129. 1619 m. į Biržų valdą buvo įsiveržusi V. Farensbacho130 kariuomenė. Radvilos teigimu, Ferensbachas pasiuntė savo žmones plėšti BK
valstiečių palei Rygos vieškelį. Radvilos kazokai vijosi agresorius, bet tie
pasitraukė į Auceną Kurše. Pavyko tik paimti vieną į nelaisvę ir vieną užmušti. Po kelių dienų apie 50 Ferensbacho raitelių vėl įsiveržė į BK, sudegino
Heverto Vechmano dvarelį (turbūt Drabūnus, buvusius prie Kuršo sienos)
ir naktį, pasinaudodami papirktų pilies amatininkų pagalba, mėgino užimti
Biržų pilį. Farensbacho gauja buvo labai marga tautiniu atžvilgiu: švedai, Livonijos ir Vestfalijos vokiečiai, estai, Podolės ir Kulmo lenkai, prancūzai131.
Įgula sumušė avantiūristus, paėmė į nelaisvę tris švedus, išaiškino išdavikus
tarp pilies žmonių132. 1621 m. pavasarį, prieš švedams užimant Rygą, vienas
Rygos magistrato tarėjų Johanas Ulrichas susirašinėjo su Biržų seniūnu Jonu
Daugėla Striška, pateikdamas karščiausią informaciją apie karinius veiksmus133. 1621 m. rugpjūtį, kai švedai užėmė Rygą, Radvila laukė Biržuose, kol
atvyks rezervinės vėliavos, ir siuntinėjo universalus į artimiausius pavietus.
Iš ten išvyko į N. Radviliškį, o po to į Kuršą134. BK bajorai žemionys rinkosi
į karinius surašymus ir dalyvavo žygiuose su Upytės ir Ukmergės pavietų
vėliavomis135. Biržų pilyje Radvila praleido 1622 m. balandį, gydydamas pašlijusią sveikatą ir gausiai susirašinėdamas su valdovu ir senatoriais136. Pilyje
tuo metu buvo dvaro gydytojas Matas, kurio paslaugomis naudojosi ir kiti.
Pavyzdžiui, Radvila siūlė K. Arciševskiui atvykti gydytis į Biržus137. Univer-
129
H. Wisner, Krzysztof II (…), p. 29-30, 39, 50, 58, 64, 68.
130
Volmaras Ferensbachas, Tauruso ir Rujeno valdų Livonijoje seniūnas…
131
1619. X. 12. Przyznawanie slug i raitarow W. Farensbacha, AR, dz. XI, nr. 35, l. 57-59; 1619. X. 9, X.
14. Biržai. K. Radvila A. S. Radvilai, RNB, f. 971, ap. 2, Col. Aut.242, l. 15-16.
132
1619. VI. 13. Vilnius. K. Radvila L. Sapiegai, BN, rkps. 77, l. 134; 1619. X. 23. Biržai. K. Radvila S.
Pukštai, AR, dz. IV, kop. 305; 1619. V. 13, Vilnius; K. Radvila valdovui, AR, dz. XI, nr. 35, l. 153. Plačiau
Radvilos konfliktas su Farensbachu aprašytas H. Visnerio, H. Wisner,Krzysztof II (…), p.70-74.
133
H. Wisner, Wojna polsko–szwedzka w Inflantach 1621-1622, ZH, 1991, Z. 4, p. 47.
134
1620-1625 m. K. Radvilos korespondencijos kopijos, BN, rkps.87, l. 72-75.
135
1621. X. 7. stovykla. K. Radvilos instrukcija Upytės pavieto pasiuntiniams, RNB, f. 971, ap. 2, aut.115,
l. 67.
136
AR, dz. IV, Ks. 1a, l. 160v-174, 278; dz. IV, kop. 308-309.
137
1622. IX. 10. Biržai. K. Radvila K. Arciševskiui, AR, dz. IV, kop.309.
58
salams ir korespondencijai pristatyti naudoti Biržų ir Papilio pasiuntiniai138.
Mintaujos pilies apsupties metu į nelaisvę paimti švedai, latviai ir kiti belaisviai buvo gabenami į Biržų pilį139. Rugpjūtį patikėjęs žvalgų priežiūrą K. Arciševskiui grįžo į Biržus. Grįžo, jau žinodamas, kad švedai prieš du mėnesius
sudegino N. Radviliškį140. Rugpjūčio 26 d. su savo pėstininkais Kristupas II
atvyko į N. Radviliškį, kur rugsėjo 4 d. įvyko LDK pašauktinių kariuomenės
surašymas. 1622 m. pabaigoje Biržų pilyje tarp pėstininkų dėl vėluojančių
jurgeltų mokėjimo buvo bepradedąs kilti maištas. Kristupui II kareiviams
išdalijus grynųjų pinigų likučius ir pavykus nuraminti kai kuriuos karininkus,
neramumai baigėsi. Radvila sėdėjo pilyje, laukdamas atvežant pinigų kariuomenei, siekiant išvengti naujo maišto141.
Nuo pražygiuojančių kariuomenių veiksmų kentėjo ne tik BK valstiečiai, tačiau
ir vietos bajorai, mėginę ginti savo turtą. Išliko vieno vokiečio, kariavusio Livonijoje ir
tiesiogiai susirašinėjusio su Biržų seniūnu ir Radvila, laiškas, atskleidžiantis privataus
turtingo asmens elgseną lokalios visuomenės visuotinio pasimetimo ir karo atmosferoje. Vilhelmas Barberijus, beje, kariavęs Livonijoje nuo 1622 m., netekęs 7000 auksinų
vertės turto, vylėsi išsaugoti nuosavybės (galvijai, arkliai, buities daiktai) likutį, paslėpdamas jį netoli Biržų142 pas vieną savo pavaldinį, tačiau niekas iš vietinių nesutiko
suteikti pastato, dėl to jam teko trauktis į Vyžuonas, o iš ten – į Kėdainius, kur palikus
žmoną ir vaikus reikėjo sunkiai ieškoti prasimaitinimo šaltinių143. Karo aplinkoje BK
bajorai rizikavo prarasti ne tik nuosavybę144, bet ir ją patvirtinančius dokumentus, kurie
antpuolių metu sudegdavo arba švedų būdavo tiesiog atimami145.
Pilis ir provianto apytaka. Pilis buvo ne tik kariuomenės146, bet ir jos provianto telkimo centras. Provianto momentas pilies istorijoje rodė komunikacinį
jos centriškumą ne tik vietinės visuomenės, bet ir LDK interesų Livonijoje at138
„Przyszlo pisanie od P. Cerydona przez poslanca birzanskiego”, “poslaly się uniwersaly do wszystkich
chorągwi przez poslance popielskie”, AR, dz. IV, Ks. 1a., l. 254-256.
139
BNIA, f. 694, ap. 2, b. 456, l. 54v, 55v.
140
H. Wisner, Krzysztof II (…), s. 125; “przyjechal P. Zielinski z Birz (…) i powiedzial, ze szwedowie
Radziwillow spalili”, BN, rkps. 525; “majętnosc moje Radziwiliszki, gdzie mi kilkanascie chalup spalili”,
1622. VI. 2. Biržai. K. Radvila E. Valavičiui, AR, dz. IV, kop. 308.
141
1622. XII. 12. Biržai. K. Radvila J. Valavičiui, RNB, f. 971, ap. 2, Col. Aut. 119, l. 154.
142
Turbūt Šližių kaime, kur po švedmečio jis turėjo 10 valakų palivarką, LVIA, f. 716, ap. 3, b. 3, l. 40v.
143
1625. VIII. 18. Kėdainiai. V. Barberijus K. Radvilai, AR, dz. V, t. 9, nr. 371; 1639 m. gavo ATR
indygenatą, LM, 113, l. 442-443v.
144
„Budowanie spalili szwedowie”, LVIA, f. 716, ap. 3, b. 3, l. 40v.
145
MAB RS, f. 25, b. 166, l. 15; b. 167, l. 167-168.
146
B. Dundulis, Švedų feodalų įsiveržimai į Lietuvą XVII-XVIII a., Vilnius, 1977, p. 23, 25.
59
Deimantas KARVELIS
žvilgiu. Kita vertus, provianto veiksnys ne mažiau nei pati įgula lėmė pilies priklausomybės, išsaugojimo ir funkcionalumo klausimą. XVII a. pirmosios pusės
karų realijos parodė, jog tvirtovės, kad ir laikinai, buvo netenkama dėl žmonių
arba dėl provianto stygiaus147. Pilies aprūpinimo proviantu šaltiniai buvo trys:
1. Pilies dirbamos žemės eksploatavimas (tai reiškė, jog pilis turėjo jai priklausomos dirbamos žemės plotus, pajamos iš kurių ėjo pilies poreikiams); Kristupas I, pastatęs Biržų pilį ir supirkinėdamas iš Upytės pavieto bajorų žemę,
pasirūpino, kad jos dalis būtų skirta pastoviam pilies aprūpinimui proviantu ir
darbo jėga. XVI a. pabaigoje šaltiniai mini piliai priklausiusius Rimgailių, Bačuncų kaimus, taip pat žemes Likėnų ir Voišucevičių laukuose148. Šiuo provianto
šaltiniu rūpinosi Biržų seniūnas149. 2. Provianto pristatymas iš kitų valdų. Šis
būdas nebuvo reguliarus ir vykdavo Užnerio valdų administracijos pavedimu.
Konkrečios valdos, pavyzdžiui, Papilio, urėdininkas gaudavo pristatytinų į pilį
maisto produktų sąrašą ir imdavosi jo realizavimo150. Tai vykdavo tada, kai pilies
palivarko derlius ar provianto atsargos pilyje būdavo nepakankami. Jei pilies
poreikių nesugebėdavo patenkinti BK valdos, Užnerio pareigūnas problemos išsprendimo ieškodavo kituose dvaruose. 1627 m. negaunant paspirties iš aplinkinių Biržams dvarų, išskyrus nedidelio Panemunės dvaro, grūdų piliai pristatymas
suorganizuotas iš Vyžuonų, Upytės Naujamiesčio, Šetekšnų151. 3. Maisto atsargų
pirkimas už grynuosius Rygoje. Minėtinas ir pilies provianthauzo komunikacinis
vaidmuo Livonijos kare. Kariuomenės aprūpinimas maistu buvo vienas esminių
sėkmės veiksnių. 1601 m. Biržų seniūno J. Sisinckio pulkai, kovoję prie Kuoknesės, pritrūkę maisto atsargų, siųsdavo gurguoles į Biržus. Sicinskis rašė Radvilai,
kad pasiekti gurguolėms Biržus, vykstant per Kuršą, gana sudėtinga, nes priešas
„žiauriai užmušinėja mūsų žmones keliuose“152. Kristupas II apskritai manė, jog
per laiką galima išspręsti bet kokią karinę problemą, tačiau „nėra išsigelbėjimo
147
„Aby prowiantem i ludzmi podlug potrzeby opatrowal Birzom (…) aby od defectum zywnosci więcej się
niedostala nieprzyjacielskie”, 1659. I. 8. Gdanskas. J.K. Vaza B. Radvilai, RNB, f. 971, ap. 2, aut. 65, l. 33.
148
1596-1598. Sprawy przykupna poddanych gruntow do zamku birzanskiego, AR, dz. XXVII, nr. 25.
149
„Zasiewam pasznią (…) zamkową; (…) staram się, aby zamek bez zywnosci nie byl”, 1623. V. 11.
Biržai. K. Skrobovičius K. Radvilai, AR, dz. V, t. 359, nr. 14507.
150
„Zywnosc do zamku wedlug rejestru do P. Piora poslal”, 1621. VII. 2. Papilys. B. Makarskis K. Radvilai, AR, dz. V, t. 191, nr. 9098.
151
1627. II. 21. Balninkai. M. Piuro K. Radvilai, AR, dz. V, t. 269, nr. 11728.
152
„40 człowieka dla żywności jachało do Birż w jednej gromadzie, zabito ich 30 w jednym miejscu, a 10
ledwie uciekło“, 1601. V. 13. stovykla prie Kuoknesės. J. Sicinskis K. Radvilai, RNB, f. 971, ap. 2, Col.
Aut. 321/1, nr. 91.
60
trūkstant maisto, jeigu tuo anksčiau nepasirūpinta“153. Biržų pilis tapo svarbiu
LDK kariuomenės provianto kaupimo, sandėliavimo ir paskirstymo punktu.
1622 m. buvo įsteigtas LDK provianto (prowiantmistrz) vadovo urėdas. Pirmuoju į šį urėdą buvo paskirtas valdovo sekretorius Stanislovas Brolnickis. Jo
rūpestis buvo aprūpinti proviantu LDK kariuomenę, esančią Livonijoje. Brolnickis organizavo maisto pirkimą Kaune, Karaliaučiuje, taip pat Polocko ir Vitebsko
pavietuose, iš kur atsargos gabentos į Biržų pilį. Čia provianto, pirkto ir gabento
už LDK iždo lėšas, prižiūrėtoju buvo Mikalojus Bielikovičius. Maisto produktai
pirkti ir BK, nes Bielikovičius turėjo įgaliojimus tai daryti „kelyje, vykdamas į
Biržus ir ten gyvendamas“154, o pilies provianto atsargos naudotos visų LDK kariuomenės dalinių šiauriniame pasienyje poreikiams. 1622 m. iš Biržų Kristupas
II vyko į N. Radviliškį susitikti su J. Valavičiumi. Vienu svarbiausių susitikime
svarstytų klausimų buvo provianto klausimas155. Todėl Biržų pilis kartu su Kuoknesės ir Dyneburgo pilimis dėl savo strateginės padėties (nedidelio atstumo iki
karo veiksmų arealo) ir gynybinio patikimumo bei pastarųjų nulemto provianthauzo funkcionalumo buvo svarbus LDK kariuomenės gyvybingumo Livonijoje veiksnys156. Kartais pilies provianthauzas būdavo reikalingas ir vietiniams
gyventojams, dėl sutrikusios karo metu prekybinės komunikacijos negalintiems
įsigyti būtinų maisto produktų. Tokiu atvejo pilis suvaidindavo netgi savotiško
prekybos centro vaidmenį157. Pažymėtina ir tai, jog provianto sistemos funkcionavime dalyvavo ir BK areale gyvenantys valdovo valdų laikytojai. Etmonas
Kristupas II įpareigojo pastaruosius, gyvenančius BK geografinėje erdvėje ar tiesiog Biržų pilies prieigose remti jo kariuomenę maistu, patikindamas, jog drauge
jie bus ginami nuo švedų plėšikavimų158.
1625–1627 m. švedmetis Biržų kunigaikštystėje. Vienas XVII a. pirmosios pusės Livonijos karo epizodui – 1625–1627 m. švedmečiui Radvilų Biržų
kunigaikštystėje – reikia atskiro pristatymo dėl kelių priežasčių. Pirma, jis savitai atskleidžia pilies okupacijos veiksnio įtaką vietinei dvaro visuomenei. Kita
153
1622. VI. 13. Biržai. K. Radvila Žygimantui III Vazai, SWP, p. 207.
154
1622. V. 19. S. Brolnickio instrukcija M. Bielikovičiui, AR, dz. IV, Ks. 1a., l. 190.
155
1622. IX. 27. ? J. Valavičius K. Radvilai, RNB, f. 971, ap. 2, Col. Aut.119, l. 150.
156
H. Wisner, Prowiantmistrz w Wielkim Księstwie Litewskim 1621-1622, Między Wschodem a Zachodem. Rzeczpospolita XVI-XVIII w., Warszawa, 1993, s 87-92.
157
Biržų seniūnas vietiniams valstiečiams pilyje pardavė 46 statines druskos, 1623. II. 23. Biržai. M.
Piuro K. Radvilai, AR, dz. V, t. 269, nr. 11728.
158
1625. XI. 10. stovykla. K. Radvila valdovo dvarų Biržų apylinkėse laikytojams, RNB, f. 971, ap. 2,
col. Aut. 321/2, nr. 77.
61
Deimantas KARVELIS
vertus, 1625–1627 m. Livonijos karo epizodas ypatingas LDK užsienio politikos
ir karų istorijoje. 1625 m. švedų kariuomenės įsiveržimas į etninę Lietuvą (konkrečiai į BK) buvo pirmasis svetimšalių ekspansijos aktas nuo 1435 m. Pabaisko
mūšio, kai Livonijos ordino kariuomenė žygiavo per LDK. Surasti nauji šaltiniai
įgalina rekonstruoti ne tik švedmečio Šiaurės Lietuvoje karines aplinkybes, bet
labiau paaiškina lokalios visuomenės elgsenos XVII a. karų akistatoje ypatumus, paryškina Biržų pilies fortifikacinės istorijos nežinomus puslapius, įgalina
tiksliau rekonstruoti LDK kariuomenės komplektavimo klausimus, galop leidžia
pratęsti monumentalius A. Šapokos ir A. Tylos tyrinėjimus, skirtus švedų faktoriui XVII a. pirmosios pusės bei vidurio karuose.
Pilies reikšmė ir jos gynybos organizacija 1625 m. Švedų kariuomenės
tendencija veržtis į LDK per Biržus darė Biržų pilies išsaugojimo klausimą vienu
esminių, kalbant apie šiaurinių LDK sienų saugumą. Kristupo II manymu, Kuoknesė ir Biržai buvo du svarbiausi centrai strateginio saugumo prasme: Kuoknesė
– visai Livonijai ir Dauguvos baseino teritorijai, o Biržai – visiems LDK Užnerio
pavietams bei pačiam Vilniui. Pradžioje Radvila planavo išsaugoti abi minėtas
pilis, įsakydamas Šiaulių rinktinius siųsti į Kuoknesę, o Upytės – į Biržus. Tuo
atveju, jei Kuoknesės apginti nepavyktų ar pėstininkai negalėtų laiku jos pasiekti, rotmistrą perspėjo visus ir Šiaulių, ir Upytės rinktinius – nukreipti į Biržus ir
pavesti vietos seniūno dispozicijai. Vėlesni įvykiai patvirtino, jog būtent taip ir
atsitiko. Kristupas II laiške rotmistrui išskyrė tris Biržų pilies karinės reikšmės
aspektus: 1) arsenalo, kuriame buvo saugomos ir valdovo, ir Radvilos patrankos,
svarba; 2) gausios provianto atsargos vietiniuose sandėliuose (receptaculum),
sukauptos valdovo daliniams, besikaunantiems Livonijoje; 3) pilis kaip priedanga žmonėms, vykstantiems į Livoniją. Anot Radvilos, jei net visi šie aspektai
išnyktų, pilis vis tiek „turi būti užpildyta Respublikos žmonėmis, nes neįmanoma
įveikti visuotinio priešo privačiomis jėgomis“159. Tam Radvila siekė surinkti kuo
daugiau žmonių aplinkiniuose pavietuose – Ukmergės, Upytės, Kauno bei Žemaitijoje, ypač orientuodamasis į valdovo stalo dvarus, siekdamas surinkti kuo
daugiau rinktinių „Respublikos sienų ir pilių gynybai“160. Biržų seniūnui buvo
pavesta surinkti visus kareivius, esančius Biržuose ir jų apylinkėse. Jam netgi patikėta jurisdikcija vietos totorių atžvilgiu161. Majorui J. Vechmanui buvo pavykę
159
1625. VII. 22. Sluckas. K. Radvila rotmistrui M. Kuncevičiui, AR, dz. II, t. 5, nr.546, l. 130-131;
RNB, f. 971, ap. 2, Col. aut. 321/2, nr. 47.
160
1625. VII. 25. Rubeževičiai. K. Radvila valdovo dvarų seniūnams ir laikytojams, RNB, f. 971, ap.
2, Col. aut. 321/2, nr. 49.
161
1625. VIII. 9. Ivania. K. Radvila M. Korfui, AR, dz. II, t. 5, nr.546, l. 138.
62
surinkti 200 raitelių, tačiau jie buvo nukreipti į Livoniją, tik nedidelė jų dalis liko
Anykščiuose proviantui surinkti162. Kristupo II pavedimu kapitonui Šypempilui
buvo skirtos lėšos pasamdyti 120, Eigirdui – 150, Donovajui ir Ceridonui – po
120 svetimšalių kareivių163. Strateginę BK reikšmę rodė projektas 1625 m. surengti paliaubų derybas su švedais pusiaukelėje tarp Pasvalio ir Biržų, tik vėliau
pasirinktas Zelborkas164.
Pačius Biržus žinios apie švedų veržimąsi pasiekė 1625 m. liepą. Informacija BK pasiekdavo per Radvilos susirašinėjimą su Kuršo kunigaikščiu bei
Bauskės ir Biržų seniūnų tarpusavio epistolinę komunikaciją. Be to, žinias apie
švedų kariuomenės judėjimą Radvilai laiškais teikė Vendeno kaštelionas165. Biržų seniūnas ėmėsi kraštutinių priemonių siekdamas užtikrinti pilies saugumą:
laiškuose prašė Radvilos papildyti įgulą Slucko kunigaikštystės pėstininkais ir
kazokais, į įvairias vietas išsiuntinėjo pilies kapitonus (Ceridoną, Donovajų, Eigirdą) pasamdyti kareivių, tvirtino pilies pylimų sistemą, visas arsenale esančias patrankas sutraukė ant pylimų, toliau vyko mūrijimo darbai, rūpinosi pilies
malkų rezervo papildymu, palapinėmis, valstiečiais. Kapitonams nepavykus
pasamdyti nė vieno kareivio (Eigirdas mėgino verbuoti net Kaune, Jurbarke),
seniūnas prašė Radvilos, kad šis organizuotų rinktinių surinkimą kitose valdose.
Biržų seniūno pastangos sustiprinti BK gynybą, apeliuojant į kitų Radvilų valdų
paramą, buvo racionalios ir rėmėsi 1621 m. Kistupo II instrukcija dvariškiams,
kurią jis išleido, išvykdamas į Livonijos kampaniją. Ji numatė, jog karinio pavojaus atveju lietuviško ir rusiško trakto latifundijos, būdamos saugios, turi padėti
toms, kurios patiria priešų antpuolį166. 1625 m. situacijoje tai reiškė, jog BK, kuri
priklausė Lietuvos ir Palenkės Biržų–Dubingių Radvilų giminės dvarų traktui ir
kuriai grėsė švedų pavojus, turėjo sulaukti pagalbos iš Rusios–Panemunės trakto
valdų – Slucko ir Kopyliaus kunigaikštysčių, Koidanovo, Liubčios, Bielicos, Jašiūnų, Deliatyčių. Kristupas II atsižvelgė į Biržų seniūno prašymus ir liepos pabaigoje net keturis kartus siuntė universalus Slucko ir Kopyliaus kunigaikštysčių
162
1625. VIII. 8. Ivania. K. Radvila Vilniaus vyskupui, AR, dz. IV, kop. 313.
163
1625. VII. 17. Rubeževičiai. K. Radvila nežinomam adresatui, RNB, f. 971, ap. 2, Col.aut.321/2,
nr.45, 46
164
H. Wisner, Wojna inflancka 1625-1629, Studia i Materiały do Historii Wojskowości, t. XVI, cz. I,
Warszawa, 1970, s.43.
165
1625. VII. 4 – X. 28. įvykių Livonijoje dienoraštis, RNB, f. 971, ap. 2, Col. aut. 321/2, nr. 66.
166
„Gdzieby tez na jeden trakt ciężki jaki gwałt przypadł, a drugi niebezpieczenstwa prozenbył, tedy i z Rusi
do Litwy i z Litwy do Rusi jedni drugim zadaniem znaę od starszych przybywaę powinni”, 1621. VIII. 16.
K. Radvilos instrukcija tarnams, AR, dz. XI, nr. 37, l. 180.
63
Deimantas KARVELIS
bajorams žemionims, nurodydamas būti pasiruošusiems žygiuoti į Livoniją167. 40
Papilio dvare dislokuotų raitelių, vadovaujamų kapitono Misevičiaus, tuo metu
saugojo vieškelius, vedančius į pilį, Biržų kazokai, vadovaujami Vechmano, Nemunėlio Radviliškyje prižiūrėjo pasienį, dvaro klientas Grabovskis su Radvilos
universalais vyko rinkti Upytės pavieto totorių, kapitono Juršos pėstininkų būrys
pasiųstas į Biržus168. Per trumpą laiką pilies gynybos pajėgos ženkliai išaugo
– nuo 80 iki 300–400 žmonių169. Prie jų reiktų pridėti nežinomą skaičių BK
žemionių, kurie švedų pavojaus akivaizdoje bėgo slėptis į pilį. Vien Salamiesčio
valdos Klingių kaimo činšiniai žemionys, anot inventoriaus, „visi buvo pirmoje apsuptyje, o po to visi kartu su […] gyvuliais buvo išsiųsti į Alantą“170. Šis
skaičius galėjo būti nepalyginamai didesnis, jei trys Kristupo II prašymai LDK
iždininkui K. Naruševičiui suteikti konvokacijos patvirtintas sumas kareivių verbavimui nebūtų blokuoti valdovo Zigmanto III. Valdovas ne kartą karo metu
neigiamai atsakė į Radvilos prašymus papildyti Biržų pilies įgulą LDK kariuomenės daliniais171.
Pilies praradimas. 1625 m. rugpjūčio 5 d. švedų daliniai pirmą kartą pasirodė prie Biržų pilies, tačiau įgulos buvo sumušti. Rugpjūčio 7 d., paėmę Nemunėlio Radviliškį, apie 8000 švedų kareivių, vadovaujamų Franso fon Torno,
apgulė Biržų pilį. Diena anksčiau pilį pasiekė Slucko pilies arsenalo patrankininkai. Kad švedai neturėtų kur apsistoti, Biržų seniūnas K. Skrobovičius padegė
miestą ir dvarą. Švedai, neįstengę paimti pilies, rugpjūčio 10 d. vėl pasitraukė į
Nemunėlio Radviliškį. Rugpjūčio 16 d. Vechmano tarnas Radvilai pranešė apie
švedų pasitraukimą nuo pilies, todėl etmonas rūpinosi kuo greičiau papildyti
pilies įgulos kontingentą ir parako atsargas, įsakė G. Ceridono pulkui žygiuoti
į Biržus172. Pagalbos prašymai paremti pėstininkais, adresuoti didžiajam LDK
etmonui L. Sapiegai, taip pat ir Kristupui II, rezultatų nedavė. Nemunėlio Radviliškyje švedai fortifikavo savo stovyklą ir ruošėsi kitam Biržų šturmui, tikėda-
167
168
Op. cit ; 1625. VII. 16, VII. 24, VIII. 2. Biržai. K. Skrobovičius K. Radvilai, AR, dz. V, t. 359, nr. 14507;
169
Pradžioje pilies įgulą plačiąja prasme sudarė apie 80 žmonių (įskaitant bajorus ir rinktinius), vėliau
– Juršos pėstininkai, 10 Eigirdo dragūnų, 30 žemionių, 80 rinktinių, pilies įgulos pėstininkai (piechota
polska i niemiecka), 90 – 150 Eigirdo samdinių, 40 parsidavėlių anglų ir škotų, 50-100 Skrobovičiaus
surinktų kazokų. Keliasdešimt vokiečių Eigirdui pavyko pasamdyti Subačiuje, 1625. VIII. 3. Anykščiai.
J. Vechmanas K. Radvilai, AR, dz. V, t. 421, nr. 17075.
170
1631 m. BK žemionių inventorius, MAB RS, f. 25, b. 166, l. 15-16.
171
H. Wisner, Wojna inflancka 1625-1629, SMHW, 1970, t. XVI, cz. I, p.50, 55.
172
64
miesi netgi sulaukti atvykstant paties Gustavo Adolfo173. Čia švedai laukė artilerijos pastiprinimo. Rugpjūčio 20 d. valstietis iš Nemunėlio Radviliškio, pasiekęs
Radvilos dalinių stovyklą prie Kupiškio, pranešė, jog švedus patrankos jau pasiekė174. Radvila rugpjūčio 27 d. laiške husarų vėliavos rotmistrui rašė, jog švedai
vėl apgulė pilį, apsirūpinę ne tik kariuomene, bet ir patrankomis, baiminosi, kad
piliai negavus reikiamos pagalbos iš Biržų švedai „lengvai išplatins savo galią
į Lietuvą“. Tomis dienomis siekta pritraukti į BK kuo daugiau pulkų, ypač kavalerijos, baiminantis, kad, praradus pilį, švedai galės alinti „visas artimiausias
žemes ir pavietus“175. 6 sienas griaunančių patrankų atgabenimas įgalino švedus
pradėti reguliarų, jau antrąjį pilies puolimą176. Tuo metu švedai išties apgulė Biržus, prieš tai patyrę karinį susidūrimą su Vechmano būriais, sudeginę Vabalninką
ir Pasvalį. Vechmanas atsiuntė Radvilai du sugautus švedų belaisvius. Rugpjūčio
28–29 d. pilies gynėjai gavo paskutinę pagalbą – Vechmano kazokų pulkas įžengė į pilį, taip pat Žukovieckio žemionių būrys, Stancevičiaus rinktiniai, Sosnovskio dalinys, be to, laukta atvykstančių Sielco valdos žemionių pulko177. Po antros
apgulties artilerinio šturmo (post acerrimum oppugnationem) rugpjūčio 29 d.
– rugsėjo 5 d. švedai pilį paėmė. Dera pastebėti, kad švedų kariuomenė, judėdama link pilies, pakeliui žudė valstiečius, degino dvarus ir kaimus. Vechmanas
rašė, jog švedai, sudeginę vieną kaimą prie Biržų, miške sugavo keletą valstiečių
ir ten pat nukankinę pakorė178. Apsupę pilį švedai išsidėstė trimis fortifikuotmis,
redutais su patrankomis įtvirtintomis stovyklomis ir pradėjo puolimą. Šaudymas
iš abiejų pusių buvo toks pašėlęs, jog Radvila šį pilies šturmą prilygino Rygos
šturmui. Švedų taktikoje vietos atrado netgi vietiniams Biržų valstiečiams, kuriuos jie „pagonišku būdu prievarta varė kariuomenės priešakyje“179. Trys švedų mėginimai paimti pilį, puolant per pylimus, baigėsi nesėkmingai. Nors daugiau kaip šimtui kareivių pavyko užlipti ant pylimo, tačiau „iš Dievo malonės
173
„Nieprzyjaciel w moich Radziwiliszkach leży okopem i szancami obóz swoy ufortificowawszy, na Birże
moie jeszcze się przegraza”, 1625. VIII. 25. Dubingiai. K. Radvila Vilniaus vyskupui, AR, dz. IV, kop.
313; 1625. VIII. 22. Biržų pilis. K. Skrobovičius K. Radvilai, AR, dz. V, t. 359, nr. 14507; “nieprzyjaciel
z potęgą, z armatą do Bierż się gotuie”, 1625. VIII. 20. Kupiškis. J. Vechmanas K. Radvilai, AR, dz. V,
t. 421, nr. 17075.
174
1625. VIII. 21 stovykla prie Kupiškio J. Vechmanas K. Radvilai, AR, dz. V, t. 421, nr. 17075.
175
1625. VIII. 27. Dubingiai. K. Radvila J. Svolinskiui, RNB, f. 971, ap. 2, Col. aut. 321/2, nr. 60; 1625.
IX. 4. stovykla prie Anykščių, K. Radvila J. Rostovskiui, RNB, f. 971, ap. 2, Col. Aut. 321/2, nr. 65.
176
H. Wisner, Wojna inflancka 1625-1629, SMHW, 1970, t. XVI, cz. I, p. 46.
177
178
1625. VIII. 21.stovykla prie Kupiškio J. Vechmanas K. Radvilai, AR, dz. V, t. 421, nr. 17075.
179
1626. IX. 3. stovykla prie Anykščių. K. Radvila Vilniaus vyskupui, AR, dz. IV, kop. 313.
65
Deimantas KARVELIS
visi buvo numušti“. Pilies įgula priešinosi labai narsiai, nepaisant to, jog švedai
apšaudė pilį, pasistatę patrankas prie pat vandens griovio, o pilyje staiga įgulos
kareiviai ėmė mirti nuo ligų. Maru juos užkrėtė keliasdešimt rotmistro Kuncevičiaus atvestų Šiaulių ir Upytės rinktinių, kurie, marui plintant, buvo išvaryti
iš pilies. Biržų seniūno žodžiais tariant, „nuo ligų įgula kentėjo daugiau, nei
nuo priešo“180. Stebėtina, bet ir tokiomis aplinkybėmis įgula dar sugebėjo imti
švedų žvalgus į nelaisvę, atmušinėti švedų kareivius nuo lauko pylimų ir netgi
rengti išpuolius prieš švedų stovyklą. Vieno išpuolio metu pavyko atimti švedų
patranką181. Vėliau Kristupas II bus teisus, teigdamas, jog Biržų pilį švedams
buvo paimti sunkiausia (du šturmai per penkias savaites), kad „priešas kitus
miestus ir pilis, nors labiau įtvirtintus, kurie gėdingai atidarinėjo vartus, užėmė greičiau“182.
Radvilos teigimu, pilis krito dėl trijų priežasčių. Pirma, intensyvėjantis švedų artilerijos šaudymas „kulkomis, sviediniais ir įvairiais degančiais apskritimais“ darėsi nebepakeliamas ir grėsė pilies padegimu. Antra, pilyje esantiems
žmonėms ir arkliams problemą kėlė senkančios vandens atsargos griovyje bei
maras. Trečia, beje, ir svarbiausia, kad švedams pavyko iš dviejų pusių pasikasti
po pylimu ir užminuoti pilį. Tai buvo bene vienintelis šansas užimti pilį. Pilies
bastioninė fortifikacija (tvirtovę gynė kelios bastėjos bei kaip „ugnies bokšto“
funkciją atliekantis centrinių vartų pastatas) darė pilį sunkiai pasiekiamą, puolant
įprastine artilerijos ugnimi ar pėstininkų šturmu. Tai, beje, vėliau patvirtino ir
ilgas užblokuotos švedų įgulos laikymasis pilyje. Pilies gynėjams buvo pasiūlyta patiems apžiūrėti užminuotas vietas ir įsitikinti gynybos beprasmiškumu. Po
derybų įgula nusprendė pasiduoti ir, „nesant vilties apsiginti, geriau išsaugoti
bent savo gyvybes Respublikos labui“183. Negausiai pilies įgulai su išskleistomis vėliavomis, rankiniais ginklais ir asmeniniais daiktais buvo leista saugiai
pasitraukti184. Radvila neabejojo, kad jeigu ne maras ir užminavimas, įgula būtų
išsilaikiusi nepalyginamai ilgiau. Be to, „Biržai yra tokia pilis, kurios apgulčiai
reikia mažiausiai 2000 žmonių, norint ją užimti; aš negalėjau surinkti tiek bajo180
Nuo maro mirus 6 rinktiniams, dar 22 buvo išvaryti už pilies, 1625. VIII. 22. Biržų pilis. K.
Skrobovičius K. Radvilai, AR, dz. V, t. 359, nr. 14507.
181
1625. IX. 6. stovykla prie Anykščių. K. Radvila Vilniaus vyskupui, AR, dz. IV, kop. 313.
182
1627. IX. 29. Koidanovas. K. Radvilos instrukcija S. Kurošui į seimą, “Spisek orleański” w latach
1626-1628, opr. Augustyniak U., Sokolowski W., Warszawa, 1990, s.201.
183
1625. b. d. ir b. v. K. Radvila Vilniaus vyskupui, AR, dz. II, t. 5, nr.546, l.132-133.
184
Tyla A., Lietuva ir Livonija XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje, Vilnius, 1987, p. 179; S. Pinkus,
Biržų pilis, Vilnius, 1986, p. 15.
66
rų, kiek netikėtai surinko priešas“, – teigė jis185.
Pilies praradimo aplinkybes detaliai paryškina penkių amžininkų liudijimai,
užrašyti iškart 1625 m. pabaigoje, – Biržų seniūno ir kelių įgulos kapitonų, sudariusių įgulos vadovybę ir apklausiamų Radvilos stovykloje. Rankraštinis dokumentas pavadintas „Tyrimas apie Biržų pilies atidavimą“186. Turinio struktūra
leidžia laikyti jį memuaristikos bruožų turinčiu tekstu, surašytu greičiausiai kokio nors Kristupo II Radvilos dvaro sekretoriaus. Didesnę jo dalį sudaro Biržų
seniūno Kristupo Skrobovičiaus pasakojimas. Anot jo, pilies įgula gana vėlai
sužinojo apie didžiulės švedų kariuomenės žygį, užėmus Kuoknesę ir kitas pilis, į Lietuvą. Rugpjūčio 8 d. 5000 švedų kariuomenė nuo Neretos pasuko link
Biržų. Pradžioje švedai ketino įkurti stovyklą prie Parovėjos vieškelio, po to su
keliais raitelių kornetais įsiveržė į miestą ir įsitaisė prie miesto pylimų šalia pilies. Tuo metu švedus užpuolė 20 Vechmano ir 20 Eigirdo kazokų, įvyko susišaudymas, keletas raitelių buvo užmušti, o belaisvių paimti nepavyko. Dar rugsėjo
4 d. etmonas rašė Skrobovičiui, jog ketina su Eigirdo daliniu prasiveržti į pilį.
Matydamas, kad švedai ketina įsitvirtinti mieste, Skrobovičius įsakė padegti Biržus. Tai pastebėję švedai atsiuntė trimitininką siūlydami Biržų seniūnui susitikti
su Švedijos karaliumi Gustavu Adolfu. Skrobovičius pats nevyko, bet pasiuntė
kapitonus Voidatą ir Vechmaną derėtis su švedų generolu grafu fon Turnu, tačiau
susitarta nebuvo. Kitą dieną Gustavas įsakė į nelaisvę paimtam Parovėjos dvaro
paseniūniui aprodyti švedų kariuomenei visas pilies prieigas. Įgulos kareiviai
tarp švedų atpažino patį karalių ir ėmė šaudyti iš kelių patrankų į jį, tačiau Gustavas spėjo atsitraukti link Biržų dvaro palivarko. Iš pilies imta dar aktyviau šaudyti patrankomis į švedų stovyklos pusę. Švedų pėstininkai pradėjo kasti apkasus,
vis dėlto tądien jų žuvo nemažai.
Trečią apgulties dieną, sekmadienį, Gustavas vėl pasiūlė pasiduoti. Skrobovičius iš jo gavo atskirą raštą, tačiau į jį atsakė kaip ir anksčiau – jog pasiduoti
įgula neketina. Tuomet švedų kariuomenė patraukė prie Nemunėlio Radviliškio
ir įkūrė stovyklą. Rugpjūčio 30 d. švedai grįžo prie pilies ir pradėjo antrąjį šturmą. Puolantieji turėjo net 58 vėliavas (kuopas). Įgula narsiai gynėsi, buvo matyti,
kaip kai kuriems švedų vėliavininkams iš rankų krinta vėliavos. Skrobovičiaus
teigimu, švedai atsitraukė prie miesto žydų kapinaičių, kur anksčiau buvo įkūrę
stovyklą. Tądien švedai ėmė statyti tiltą per upę link miesto, kiti užėmė reformatų bažnyčią ir dislokavo ten pėstininkus, treti prie pylimo iš dviejų pusių ėmė
185
1627. IX. 29. Koidanovas. K. Radvilos instrukcija S. Kurošui į seimą, “Spisek orleanski”, s. 201.
186
1625 m. Inquisitia o podaniu zamku Birz, RNB, f. 971, ap. 2, Col. aut. 321/2, nr. 154.
67
Deimantas KARVELIS
kasti tunelius. Vakare įgula staiga iš pilies išleido 40 pėstininkų, vadovaujamų
majoro Eigirdo, kurie nužudė 12 švedų, vieną paėmė į nelaisvę, likusius nuvijo
už bažnyčios. Naktį švedai atgabeno iš stovyklos patrankas ir įtvirtino jas prie
apkasų. Vieną švedų patranką pilies įgula pašovė, kartu su ja ir kelis švedus, ji
gulėjo lauke niekieno nejudinama. Nepaisant to, švedams pavyko 4 patrankas
pastatyti, nukreipiant į pilies rūmų pusę ten, kur buvo Radvilienės apartamentai,
o dar dvi – ant apkasų nuo miesto pusės. Tarp bažnyčios ir miesto ant kalvelės
pastatė dar dvi patrankas. Pradėję šaudyti artilerijos ugnimi švedai sugriovė didįjį pilies bokštą. Palei pylimą ir vandens griovį, einant nuo reformatų mokyklos
iki plytinės, dislokavo 4 būrius ir ėmė pilti naują, antrinį, pylimą, skirtą gynybai,
jei staiga užpultų pasala iš lauko ar pilies. Biržų seniūno įsakymu iš pilies pasitraukė maru užsikrėtę Šiaulių pėstininkai, be to, nemažą dalį įgulos tuo metu sudarė sergantys kareiviai. Matydamas silpstančias įgulos galimybes Skrobovičius
nusprendė pasiduoti švedams.
Per tris dienas jis su pilies įgulos likučiais nukako į karinę Radvilos stovyklą
prie Anykščių187. Kapitonas J. Donovajus, paklaustas apie pilies paėmimo aplinkybes, akcentavo įgulos kiekybinį menkumą ginant tokią didelę pilį. Jis tvirtino, jog
švedų pakastų pylimų negalėjo apginti toks mažas žmonių skaičius, žmonių trūko
ir ant pilies mūrų. Net neturėta su kuo rengti rezultatyvių išpuolių, kad būtų trukdoma priešui atlikti inžinerinius darbus. Be to, įgula ne visada žinojo priešų veiksmų
planus, ypač per vėlai sužinota apie užminuotus pylimus. Donovajus pastebėjo,
kad įgula, nors ir pasidavė, tačiau išsaugojo gyvybes ir neprisiekė švedams, bet
pasitraukė iš pilies. Kapitonas Egertas paliudijo, jog ne kartą yra buvęs pilių apsuptyse ir ne kartą pats puolė tvirtoves, tačiau Biržų atveju nematė būdo apginti
tokios, jo manymu, silpnos pilies prieš tokį galingą priešą, kurį dėl pilies gynėjų
stygiaus teko prileisti prie pačių mūrų. Kapitonas Syamrothas teigė, jog įgula nesitikėjo, kad švedai prieis taip arti prie pilies ir taip įžūliai pradės kastis po pylimais
ir mūrais, „kad galės mėtyti į pilies gynėjus akmenimis“. Net ir pastebėjus švedų
inžinerinius planus, įgula neturėjo su kuo organizuoti kontrveiksmų: nebuvo nei
instrumentų, nei žmonių, sugebančių tai daryti. Be to įgulai tai buvo trigubai didesnis uždavinys: būtų tekę kastis per visą pylimą ir žemiau švedų, o tam būtų reikėję
daryti net keturias perkasas. Sakė, jog įgula galėjo išsilaikyti dar kelias valandas,
bet patirtų didelių nuostolių. Kapitonas Jurša pridūrė, jog įgula visiškai neturėjo
poilsio valandėlių, todėl paprasčiausiai išseko. Galop teigė, kad ir ta kariuomenė,
kuri buvo Kristupo II stovykloje, nebūtų ilgiau pasipriešinusi švedams.
187
RNB, f. 971, ap. 2, aut.321/2, nr. 66.
68
Rugsėjo 7 d., gavęs žinią apie pilies netektį, Radvila iškart parašė keliems
valstybės dignitoriams. Negausūs Radvilos būriai, pradžioje apsistoję Papilyje188, jau rugsėjo 8 d. dislokavosi prie Anykščių, iš kur stebėjo Biržų apgultį.
Anykščių pasirinkimas saugojo tuo metu Lietuvą nuo švedų veržimosi, tačiau
neužtikrino pagalbos Biržų įgulai. Pirma, ši stovykla buvo pakankamai toli nuo
Biržų, antra, tuo metu Radvilai trūko pinigų samdyti kareiviams, trečia, ne visos
jo vėliavos spėjo atvykti į dislokacijos vietą, ketvirta – veiksmus kaustė sugautų
švedų žvalgų informacija apie artėjančios švedų kariuomenės, sudarytos iš profesionalių samdinių svetimšalių (čekų, vengrų, prancūzų, olandų, anglų, škotų ir
kt.), skaičių (duomenys įvairavo nuo 10 000 iki 15 000 rudenį ir iki 30 000 1626
m. pavasarį)189. Iš Anykščių Radvila dar mėgino rinkti papildomus kariuomenės dalinius, rašydamas universalus į įvairius pavietus, ypač esančius netoli BK.
Kauno pavieto rotmistrui, kaip ir kitiems prieš mėnesį, rašė, jog, praradus Biržus,
„priešas lengvai galės užpulti visas artimiausias žemes ir pavietus“, kvietė kuo
greičiau su savo pulkais atvykti į stovyklą prie Anykščių, „nes priešo gaujas
galėsime sugėdinti tik tada, kai būsime krūvoje“190. Galop neatvykstant aplinkinių pavietų pajėgoms ir nesurenkant planuotų 1500 žmonių, Radvila 1625 m.
rugsėjį realiai net nemėgino paremti pilies gynėjų191. Vienintelė išimtis, nors ir
nepadariusi lemiamos įtakos pilies likimui, buvo Čedasų mūšis, kuriame Derpto
pakamarės Gedeono Rajeckio vadovaujami Ukmergės pavieto pašauktinių daliniai sumušė 100 švedų būrį, ketinusį vykti į pilies apgultį192.
Kai rugsėjo antroje pusėje Anykščiuose ir Svėdasuose susirinko beveik
3000 karių, Biržų pilyje jau šeimininkavo švedai193. Gustavo Adolfo būriai
tris paras buvo išsidėstę apkasuose ir nedrįso lįsti iš pilies teritorijos. Radvilos
daliniams atsitraukus link Svėdasų, švedų kariuomenės pagrindinės pajėgos
pajudėjo link Kuršo ir užėmė Bauskę. Pilies prieigose švedai paliko nemažus provianto, patrankų sviedinių, vežimų rezervus ir net sergančius kareivius.
188
H. Wisner, Wojna inflancka (…), p. 51.
189
1625. IX. 8. stovykla prie Anykščių, K. Radvila Vilniaus vyskupui E. Valavičiui, AR, dz. II, t. 5,
nr.546, l.134-135. Radvila netgi rašė, jog švedų samdinių kariuomenėje tarp pėstininkų apskritai nėra
švedų, AR, dz. IV, kop. 314.
190
1625. IX. 4. stovykla prie Anykščių. K. Radvila J. Rostovskiui, RNB, f. 971, ap. 2, Col. aut. 321/2,
nr. 65.
191
„Powiaty się do mnie nie gromadziły i dotąd nie gromadzą”, 1625. IX. 8. stovykla prie Anykščių, K.
Radvila Vilniaus vyskupui E. Valavičiui, AR, dz. IV, kop. 314.
192
1625. IX. 8. stovykla prie Anykščių, K. Radvila Vilniaus vyskupui E. Valavičiui, AR, dz. IV, kop.
314.
193
A. Tyla, Lietuva ir Livonija (…), p. 182.
69
Deimantas KARVELIS
Dera pastebėti, jog būtent tuo metu švedai išgabeno iš pilies arsenalo didžiąją
patrankų dalį. Vėliau jas keturiais kariniais laivais ketino plukdyti į Švediją,
tačiau audra visus juos nuskandino Kuršo pakrantėje. Patrankas švedams pavyko ištraukti, tačiau laivų – ne194. Pilies netektis sukėlė didelę BK gyventojų
paniką, jiems užkirto kelią į Uždauguvį ir teoriškai atvėrė švedams kelią į Vilnių ir Kauną. Aleksandras Gosievskis 1626 m. Kristupui II rašė: „Kol Biržai
bus priešo rankose, tol pavojuje bus ne tik Kaunas, bet ir Vilnius“195. Vilniaus
vyskupui Kristupas II rašė, jog švedai, pavertę Biržus „savo rezidencija (domicilium), lengvai įsiverš į tėvynės vidų“196. Apie švedų ketinimą žygiuoti į Vilnių, užėmus Biržus, tarsi sutartinai liudijo visi šnipai, sugauti švedų žvalgai ar
parsidavę kareiviai197. Sklido kalbos, jog švedams į pagalbą BK juda generolo
Pontuso vadovaujama kariuomenė, užėmusi Derptą. Radvila suvokė, jog vien
savo privačių būrių pagalba negali sustabdyti tokios karinės jėgos ir dėl pilies
netekties kaltino valdovą ir etmoną Sapiegą. Valdovas Zigmantas III, priešingai, nepagrįstai įtarinėjo Radvilą susitarus su švedais ir atidavus jiems Biržų
tvirtovę. Radvila kaltintas, jog negynė Biržų ir nemėgino atsiimti pilies tyčia,
keršydamas valdovui už nesuteiktą didžiojo etmono urėdą198.
Lokali BK visuomenė ir švedmetis. Vietiniai BK gyventojai kentėjo ne tik
nuo Biržų pilyje įsitvirtinusios švedų įgulos, bet nuo dažnų abiejų kariuomenių
judėjimų ir karo veiksmų BK teritorijoje. Į miškus Biržų valstiečiai bėgo dar
besiartinant švedų kariuomenei199. Anot amžininko, „visus žmones apėmė tokia
didelė baimė, kad pradedant Daugpiliu kelyje į Rokiškį, Panemunę, Pandėlį visi
išbėgiojo, 10 mylių spinduliu namuose nerasi nė vieno valstiečio“200. Žemaitijos
teisėjas Jurgis Gruževskis iš Nemunėlio Radviliškio Radvilai rašė apie tokius
pačius dalykus: „Daug bajorų namų, miestų ir miestelių, kaimų ištuštėję“201.
1625 m. rugpjūtį kapitonas M. Korfas rašė Radvilai apie visos BK niokojimą,
194
1625. IX – 1626. I. stovyklos dienoraštis; 1625. IX. 25. ? Flemingo Clauso, švedų viceadmirolo universalas Domesnesto (Kuršas) valstiečiams dėl švedų laivų, audros išmestų ant kranto, išsaugojimo,
RNB, f. 971, ap. 2, Col. aut. 321/2, nr. 69, 157.
195
H. Wisner, Wojna inflancka (…), s. 80.
196
1625. VIII. 27. Dubingiai. K. Radvila Vilniaus vyskupui, AR, dz. IV, kop. 313.
197
1625. IX. 3. stovykla prie Anykščių, K. Radvila Vilniaus vyskupui, AR, dz. IV, kop. 313.
198
„Spisek orleanski” w latach 1626-1628, opr. U. Augustyniak, W. Sokolowski, Warszawa, 1990, p.
37, 201.
199
1625. VIII. 2. Biržai. K. Skrobovičius K. Radvilai, AR, dz. V, t. 359, nr. 14507.
200
1625. VIII. 3. Anykščiai. J. Vechmanas K. Radvila, AR, dz. V, t. 421, nr.17075.
201
H. Wisner, Wojna inflancka 1625 (…), s. 52.
70
pabrėždamas, jog tai yra didžiulis nuostolis valstybei. Šį teiginį autorius laiške
pabraukė202. Tuo metu švedai siaubė kaimus prie Čedasų, Panemunės ir patį Panemunės miestelį, pirmiausia grobdami gyvulius, o žmonių neliesdami. Papilio
seniūnas, matydamas tokią pat Papilio valdos perspektyvą besiartinant švedams,
Biržų seniūno prašė gynybiniams reikalams atsiųsti parako ir alavo203. Priartėję
prie Biržų, švedai paėmė visus gyvulius Ageniškyje ir aplinkiniuose kaimuose,
sudegino Papilio dvarą, nužudė Papilio paseniūnį ir Ageniškio tijūną204. Dėl to
saugumo sumetimais iš Biržų, Papilio, Salamiesčio dvarų galvijai buvo genami į
Šetekšną ir toliau į Alantą, Vyžuonas pas vietinius bajorus žemionis, ypač olandiški galvijai205.
Karo veiksmų pavojus sąlygojo tam tikrus dvarų ūkinės veiklos pertvarkymus, ypač kalbant apie galvijų apsaugą. Tai vyko visais Livonijos karo etapais.
Štai 1601 m. pavasarį švedai, iš Kuršo pasiekę Biržų pilies prieigas, sudegino
Radvilos Perkūno valdos kaimų (aišku, BK)206. 1603 m. šaltinyje minimas dvariškis, atsakingas už Užnerio valdų galvijų bandų – Nemunėlio Radviliškio ir
Parovėjos dvarų kumeliukų – gynimą į Alantos dvarą. Alantos urėdininkas įpareigojamas deramai rūpintis jų išlaikymu207. 1624 m. gyvuliai iš N. Radviliškio
dvaro varomi gilyn į BK208. Samdyti latvių valstiečiai nuolat pranešdavo švedų
kariuomenės judėjimo tempą ir kryptį, tad pavojaus atveju, t. y. švedams judant
per Rokiškį link Vyžuonų, Radvilos dvariškiai buvo pasiruošę organizuoti gyvulių gynimą toliau į Dubingių dvarą209.1625 m. rugsėjo 2 d. švedai sudegino
Salamiestį, Kupiškį ir daugelį aplinkinių kaimų210.
Kad švedai nualino visus BK miestelius netiesiogiai, rodo 1625 spalio 20 d.
Kristupo II raštas, kviečiantis Žeimelio, Pasvalio, Kėdainių, Upytės Naujamiesčio miestiečius vežti savo prekes į Kurše esančią karinę stovyklą, neminint jame
202
1625. VIII. 13. b. v. M. Korfas K. Radvilai, AR, dz. V, t. 160, nr. 7232, l. 27.
203
1625. VIII. 2. Papilys. B. Makarskis K. Skrobovičiui, AR, dz. V, t. 191, nr. 9098.
204
1625. VIII. 7. Biržai. K. Skrobovičius K. Radvilai, AR, dz. V, t. 359, nr. 14507; 1625. VIII. 14. Ivania.
K. Radvila Vilniaus vaivadai, SWP, p. 509..
205
1625. VIII. 11. Dubingiai. K. Radvila Vilniaus vyskupui, AR, dz. IV, kop. 313; MAB RS, f. 25, b.
166, l. 16v.
206
1601. V. 28. Vilnius. P. Progulbickio raštas, RNB, f. 971, ap. 2, Col. Aut.150, l.8.
207
1603. VII. 23. Jezierničiai. K. Radvila J. Piotrovičiui, AR, dz. IV, kop. 295, l. 194.
208
1624. IV. 24. Biržai. K. Skrobovičius K. Radvilai, AR, dz. V, t. 359, nr. 14507.
209
1626. VII. 30. Vyžuonos. K. Tynkauzas K. Radvilai, AR, dz. V, t. 410, nr. 16636.
210
1625. IX. 3. stovykla prie Anykščių, K. Radvila Vilniaus vyskupui, AR, dz. IV, kop. 313.
71
Deimantas KARVELIS
geografiškai artimesnių BK miestelių211. 1626 m. Upytės pavieto seimelio instrukcijoje rašoma apie dvarų, miestelių ir kaimų plėšimą, deginimą bei valdinių
vargą, sukeltą kariuomenių savivalės ir bado212. BK gyventojus alino ir LDK kariuomenės plėšikavimai. 1626 m. pabaigoje Oršos seniūno A. Sapiegos ir Polocko
kašteliono M. Zenovičiaus daliniai apiplėšė vietinius gyventojus, Biržų seniūnas
surašęs padarytus nuostolius ir klausęs Radvilos, kaip pasielgti toliau213. Etmonas
prašė apsaugoti jo valdas nuo kareivių plėšikavimo, tvirtindamas, jog priešingu
atveju galvoti apie Biržų pilies susigrąžinimą nėra šansų214. Radvila buvo teisus,
vienam valdovo pareigūnui rašydamas, jog jo Užnerio valdas, taigi ir BK, nualino
ne tik priešas, bet ir savieji. Toks atvejis nebuvo vienintelis ar atsitiktinis. LDK kariuomenės „šeimininkavimo“ BK gyventojų atžvilgiu faktų buvo pasitaikę ir anksčiau. 1605 m. tuometinis Biržų seniūnas S. Voinovskis Radvilos pavedimu kartu su
Upytės pavieto paseniūniu suregistravo kareivių padarytų nuostolių Biržų valdose
faktus. Iš jų aiškėja, jog labiausiai kariuomenė savivaliavo teritorijose palei vieškelį, vedantį į Livoniją. Rašte minima Aleksandro Chodkevičiaus kuopa, penkias
dienas dislokacijos vietoje atiminėjusi grūdus iš Biržų valdos valstiečių, Bornikovskio kuopa, kurios „žygdarbiai“ Papilio valdoje ir žemionių prie Nemunėlio
dvareliuose pasireiškė valstiečių puldinėjimu, grūdų, arklių, jaučių atiminėjimu.
Minėtus veiksmus Voinovskis įvardijo kaip ne tokį didelį nuostolį, lyginant su kitų
per BK judančių dalinių elgsena215. 1622 m. Radvila skundėsi kancleriui, jog LDK
kariuomenės vėliavos neskuba vykti į Livoniją, bet plėšia jo valdinius, „atiminėdami maistą kasdieninėmis stacijomis ir išpirkomis“216. BK teritorijos nusiaubimo
ir valdinių išžudymo faktą jau 1626 m. Seime Varšuvoje iškėlė Radvilos dvariškis
Slucko seniūnas Stanislovas Bučinskis217.
Vietinių gyventojų plėšimai karo veiksmų metu pirmiausia buvo susiję su
kariuomenės apsirūpinimo proviantu klausimu. Didžiule Radvilos padalinių problema tuo metu buvo apsirūpinimas proviantu. 1625 m. rugsėjį Kristupo II Radvi211
A. Tyla, Lietuva ir Livonija (…), p. 182.
212
A. Tyla, Lietuva ir Livonija (…), p. 186-187.
213
1626. XII. 12. stovykla prie Biržų. K. Skrobovičius K. Radvilai, AR, dz. V, t. 359, nr. 14507.
214
„Wszystkie moje patrimonium z Birżami wniwecz poszło (…), jestem jak w jakiej prasie ustawicznego
żału względem dóbr moich zawilejskich, i od nieprzyjaciela i od swoich zgubionym”,1626. ? . K. Radvila
valdovo urėdininkui (?), SWP, s. 571; 1626. VI. 9. Anykščiai. A. K. Gosievskis K. Radvilai, RNB, f. 971,
ap. 2, Col. aut. 116, l. 120.
215
1605. II. 10. Biržai. S. Voinovskis K. Radvilai, AR, dz. V, t. 445, nr. 17733.
216
1622. I. 27. Mintauja. K. Radvila L. Sapiegai, SWP, s. 147.
217
1626. II. 14. Varšuva. S. Bučinskis K. Radvilai, “Spisek orleanski”, s. 120.
72
los raštas valdovo stalo dvarų administratoriams atskleidžia kai kurias provianto
rinkimo karo veiksmų ir kariuomenių žygių maršrutų teritorijoje išsidėsčiusiose
valdose aplinkybes. Kristupas II, pripažindamas BK gynybos vėlavimą, pastebėjo, jog vienas svarbiausių veiksnių buvo prastas kariuomenės aprūpinimas maistu.
Didikas teigė, jog kariuomenė pradžioje turėjo tik „iš savų valsčių pasiimtą duoną
ir negalėjo gauti jos iš niekur kitur“. Etmonas ragino valdovo dvarus prisijungti
aprūpinant LDK kariuomenę maistu, atliekant tai tvarkingai, kiekvienai vėliavai
pateikus etmono parengtus universalus, taip išvengiant savavališko savos kariuomenės, juo labiau – švedų, plėšikavimo. Ilgainiui siekta išvengti savavališko kariuomenės plėšikavimo ir taip organizuoti tvarkingą provianto surinkimą kiekvienai vėliavai, „kad pavaldiniai būtų kuo mažiau apsunkinti“218.
Švedai Biržų pilyje. Dėl maro BK švedai rugsėjo pabaigoje nuo Biržų pasitraukė, palikdami pilyje savo įgulą, sudarytą iš dviejų pėstininkų kuopų (apie
300 žmonių). Nors švedai Biržus tuo metu traktavo jau kaip Švedijos karalystės
ribą, realiai BK jie nekontroliavo, jų įgula pilyje faktiškai tapo įkalinta. Nuolatiniai Radvilos kariuomenės dalinių puldinėjimai ir švedų belaisvių grobimas tai
patvirtino. Švedų įgulą pilyje Radvilos nurodymu iškart blokavo Fiodoro Žukovieckio kazokų vėliava (karinio surašymo duomenimis, ją sudarė 202 kazokai)219
ir atskyrė nuo pagrindinių švedų pajėgų, esančių Livonijoje ir Kurše. Įgula dėl
blokados laikėsi sunkiai, pastotės iš Rygos jos nepasiekdavo. Blokados metu
asmeninės Kristupo II pajėgos (pavietų bajorai dar nebuvo susijungę su lauko
etmono daliniais) nuolat puldinėjo švedus prie Biržų, grobė į nelaisvę sargybinius, gyvulius, maisto gurguoles, prie Pasvalio sumušė paties Gustavo Adolfo
vėliavą, ėjusią į pagalbą Biržų įgulai, ėmė 42 belaisvius.
Švedų puldinėjimas, siekiant paimti belaisvių, buvo dažniausia Radvilos
būrių, dislokuotų Anykščiuose bei pačios pilies prieigose, veiklos forma. Jau
rugsėjo mėnesį, iškart po pilies praradimo, Radvilos dvaro ataskaitose skaitome: „Rugsėjo 10 d. kunigaikštis išsiuntė į Biržus Kinskį ir Lovčyckį patruliuoti;
Rugsėjo 11 d. į patruliavimą patraukė Vechmanas su savo vėliava; Rugsėjo 12
d. Kinskis ir Lovčyckis grįžo, atvedė 4 belaisvius; Rugsėjo 13 d. Vechmanas atvedė tris belaisvius (…)“220. Dera pastebėti, kad piliai blokuoti, pulti Radvila
turėjo pakankamai pajėgų. Anykščiuose dislokuotoje kariuomenės struktūroje
218
Dokumente minimos šios valdos : Tverės seniūnija, Žemaitijos Kaltinėnai, Raudžiūnai, Paširvintys, 1625. IX. 20. stovykla prie Svėdasų. K. Radvilos raštas valdovo stalo dvarų urėdininkams, RNB, f.
971, ap. 2, Col. Aut. 115, l. 112.
219
1625. IX. 10. Anykščiai. K. Radvilos kariuomenės surašymas, RNB, f. 971, ap. 2, Col. Aut. 321/2, nr. 67.
220
73
Deimantas KARVELIS
buvo daugiau nei 2700 žmonių, tarp kurių net 154 perbėgėliai (Livonijos vokiečiai arba švedų belaisviai). Pačią pilį švedai sutvirtino iki tol šiuose kraštuose
„nematytomis struktūromis […], fortifikuodami savo stovyklą pylimu, apkasais
ir redutais, sustiprindami laufgrabais ir baterijomis ir visas prieigas prie pilies
šancais“221. Tarp griovio ir pylimo švedai pastatė fortą, kuriuo vežė į pilį vandenį
ir vedžiojo girdyti arklius. Pavyko netgi perimti Biržų įgulos vado (stathalter)
Kroico (Kreutz) laiškus, rašytus Gustavui ir kitiems, atskleidusius įgulos padėtį.
Švedai prašė pakeisti juos kitais žmonėmis, skundėsi Radvilos kazokų išpuoliais,
dėstė apie eilinių kareivių nenorą ginti pilį, neturint naujos aprangos ir negaunant atlyginimo, pranešė apie įgulos gretų retėjimą dėl maro. Tik jėgų papildymo
stygius neleido, anot Radvilos, išnaudoti šio „tinkamo meto atgauti Biržus“222.
Kristupas II suvokė, jog net paėmus Biržus būtų neįmanoma „apginti pilį akimis,
be kariuomenės“223.
Rugsėjo antroje pusėje švedai įsidrąsinę išginė iš pilies pasiganyti didelę
bandą galvijų. Viskas baigėsi tuo, jog Žukovieckio vadovaujama Radvilos palikta pasala atėmė visus gyvulius, buvusius „pagrindine pilies maisto viltimi“
ir paėmė į nelaisvę keliolika švedų224. Kitų šaltinių teigimu, Žukovieckio būriai,
atžygiavę nuo Subačiaus, išsivarė nuo pilies kelis šimtus galvijų ir pagavo septynis belaisvius. Pats Kristupas II tomis dienomis taip pat dalyvavo puldinėjant
švedų įgulą. Jo būriai sudegino vieną švedų įtvirtintą stovyklą, prie pilies paėmė
vieną belaisvį. Po to kunigaikščio daliniai pasitraukė nuo Biržų Bauskės kryptimi
ir įsikūrė netoli Pasvalio225. Radvilai niekaip nesisekė surinkti didesnių karinių
pajėgų, net ir verbuojant svetimšalius samdinius, nors 1625 m. rudenį tam buvo
skiriamas ypatingas dėmesys. Prancūzų kapitonas ir Radvilos klientas nuo 1621
m. G. Ceridonas, dar vasarą gavęs rankpinigius kareiviams verbuoti, nepakluso
nevienkartiniams patrono nurodymams atvykti į Biržų pilį ar į stovyklą, pats savavališkai rinko stacijas iš vietos gyventojų, iš BK gyventojų surinktą proviantą
pardavinėjo ir siuntė į savo dvarą, puldinėjo bajorų dvarus, atiminėjo arklius,
„niekino etmono universalus“, galop ketino pereiti tarnauti švedams. Spalio 20
d. Radvila įsakė Ceridonui atvykti į jo stovyklą, antraip grasino pritaikysiąs jam
221
1625. IX. 30. b. v. K. Radvila E. Valavičiui, AR, dz. IV, kop. 314.
222
1625. X. 20. b. v. K. Radvila E. Valavičiui, AR, dz. IV, kop. 314; 1625. XI. 10. K. Radvila valdovui,
SWP, s. 526-527.
223
1625. XI. 16. stovykla. K. Radvila E. Valavičiui, AR, dz. IV, kop. 314.
224
SWP, p. 533.
225
74
atsakomybę, fiksuotą kariniuose artikuluose226.
Radvila vylėsi surinkti didelę kariuomenę, nes organizavo provianto rinkimą labai plačiame areale, išsiuntinėjo universalus daugelio valdų, daugiausiai
valstybinių, administratoriams – Joniškio, Kėdainių, Žagarės, Šiaulių, Pasvalio,
Mintaujos, Linkuvos, Naujamiesčio, Panevėžio, Žeimelio. Etmonas rūpinosi net
savo patruliuojančiais būriais, kurių tikslas buvo įrenginėti slaptas stovyklas Biržų pilies prieigose, gaudyti švedų belaisvius, neleisti švedų įgulai rengti žygių po
BK apylinkes. Todėl prašė BK valdas turinčių valdovo bajorų, kad šie netrukdytų
tokiems būriams, „tarnaujantiems ne privačiam tikslui, bet valdovui ir Respublikai“, rinkti provianto227.
F. Žukovieckis tuo metu siūlė Radvilai pilies atgavimo planą, aktyviai įtraukiant į tai vietinius valstiečius. Pastarieji bet kuriuo atveju jau buvo naudojami
pilies apgultyje, t. y. žemės darbams, įrenginėjant stovyklavietę aplink Biržus,
vadovaujant inžinieriui228. Siūlyta surinkti kuo didesnius valstiečių būrius, tarp
jų ir keletą pėstininkų ir 1–2 savaites aršiai atakuoti pilį, „neduodant esantiems
pilyje miegoti“. Pats Žukovieckis nuo Kėdainių pasiuntė prie Biržų 50 raitelių, ir
tik Biržų mieste, valsčiuje ir pačioje pilyje siautėjantis maras prigesino jų įkarštį,
nors jie buvo tiek priartėję prie pilies, jog mesdami akmenis galėjo pasiekti pilies
rūmų langus. Žukovieckio siūlyta taktika taip ir liko tik laiške, Biržų valstiečiai
išgarsėjo ne pilies šturmu, bet ištuštėjusių palivarkų plėšimu. Švedai tuo metu
sveikus kareivius įkurdino Astrave, o pilį saugoti paliko mirštantiems. Švedų
įgula pilyje buvo taip apsupta ir spaudžiama, kad negalėjo „išlįsti be nuostolių“229. Spalio 29 d. Švedijos kancleris atsiuntė pas Kristupą II Kuršo bajorą R.
Grotuzą, beje, vėliau tapusį BK Saločių valdos seniūnu, paimtą į nelaisvę jo
paties namuose, o per jį – du laiškus, kuriuose dėkojo už svetingą švedų pasiuntinių priėmimą derybų metu bei prašė paleisti švedų belaisvius. Kartu su Grotuzu
atvyko švedų trimitininkas, per kurį Radvila ir išsiuntė savo atsakymą. Vėliau
derėtis dėl belaisvių paleidimo švedai atsiuntė dar vieną savo patikėtinį, buvusį
Rygos magistrato narį J. Ulrichą, anksčiau susirašinėdavusį su Biržų seniūnu
J. D. Striška. Veikiausiai belaisvių klausimu susitarti nepavyko, nes lapkričio
mėnesį Radvila suintensyvino pilies apgultį bei naujų belaisvių gaudynes visoje
226
1625. X. 13. ? K. Radvila G. Ceridonui, RNB, f. 971, ap. 2, Col. Aut. 321/2, nr. 73.
227
1625. X. 20. stovykla prie Ekmuižės. K. Radvila Joniškio miestiečiams; 1625. XI. 10. stovykla. K.
Radvila karaliaus valdų Biržų apylinkėse laikytojams, RNB, f. 971, ap. 2, Col. Aut. 321/2, nr.74, 77.
228
H. Wisner, Wojna inflancka (…), s. 60; SWP, s. 541.
229
1625. b. d. Damianai. T. Žukovieckis K. Radvilai, AR, dz. V, t. 481, nr. 19014; 1625. XI. 13. stovykla.
K. Radvila M. Korfui, RNB, f. 971, ap. 2, Col. Aut. 96, l. 69.
75
Deimantas KARVELIS
Šiaurės Lietuvoje (žr. priedą). K. Tynkauzas siuntė Radvilai Vyžuonų ir Alantos
valdų prieigose sugautų belaisvių sąrašą. Iš laiško aiškėja, jog keletą pabėgusių
švedų belaisvių užmušė vietos valstiečiai, o likę sugauti bėgliai buvo sukaustyti230. Prie pilies buvo pastatyti keturi įtvirtinimai, iš kurių puldinėti švedai. Tam
etmonas netgi skyrė inžinierių ir Biržų valstiečių darbams atlikti. Lapkričio 12 d.
pavyko sugauti latvį, iš pilies nešusį švedų karininkų laiškus į Rygą. Iš jo sužinota, kas vyksta pilyje. Radvilai pavyko dovanomis patraukti latvį ir įkalbinti jį
nunešti minėtus laiškus į Rygą, o su švedų atsakymais grįžti į Radvilos stovyklą.
Lapkričio 13 d. iš Biržų etmonui pranešta, jog švedų įgula, pastebėjusi statant
pasalos įtvirtinimus, mėgino eiti į derybas, po to ėmė aktyviai šaudyti iš pabūklų,
siekdami trukdyti inžineriniams darbams.
Gruodį iš Livonijos ir Kuršo BK ėmė pasiekti žinios apie galimą kelių tūkstančių švedų kariuomenės žygį į Bauskės arba Biržų pilis, siekiant aprūpinti jose
sėdinčias švedų įgulas. Gruodžio 12 d. Radvila išvyko į Ukmergės seimelį. Jam
vykstant pro pilį, švedai surengė išpuolį, įvyko susirėmimas, keli švedai buvo
nušauti, vienas paimtas į nelaisvę, likusieji – įvyti atgal į pilį231. 1626 m. pradžioje lietuviams pavyko sučiupti vieną švedų dezertyrą, pabėgusį iš pilies, kuris
atskleidė įgulos padėtį. Pilyje tuo metu beveik nebebuvo parako, dagčių, druskos, malkų, trūko alaus, silkių, lašinių, sviesto, „be ko gyventi jie nebuvo pratę“,
rūbai nusidėvėję ir pan. Tarp įgulos pėstininkų tvyrojo pasidavimo nuotaikos,
kurios labai neramino švedų karininkus ir žadino viltį Radvilai savo kariuomenės
pastangomis susigrąžinti pilį232. Sausį Radvila susilpnino Biržų apgultį, kadangi
švedų įgula jau beveik du mėnesius derėjosi dėl pasidavimo. Radvilos pavedimu
derybomis rūpinosi kapitonas M. Korfas233. Minėtose darybose Korfui talkino
Smolensko vaivados sūnus, kuris Radvilos pavedimu turėjo švedus įtikinti, jog
jis turįs papildomų karinių pajėgų ir kad racionaliausia būtų užleisti Radvilai
Biržų pilį. Tačiau sudaryti kokią nors konkrečią sutartį nedalyvaujant jam Radvila draudė, nurodydamas Korfui vilkinti jos pasirašymą tol, kol etmonas pats
neatvykusiąs į BK234. Padėtį sunkino LDK kariuomenėje prasidėję susiskaldy230
1625. XI. 13. Vyžuonos. K. Tynkauzas K. Radvilai, RNB, f. 971, ap. 2, Col. Aut. 116, l. 71.
231
1625. IX - 1626. I. stovyklos dienoraštis, RNB, f. 971, ap. 2, Col. aut. 321/2, nr. 157.
232
1626. pradžia ? K. Radvila M. Korfui, RNB, f. 971, ap. 2, Col. aut. 96, l. 64.
233
1626. I. 19. stovykla. K. Radvila Pinsko pavieto bajorams, AR, dz. IV, kop. 31; SWP, s. 542; „nieprzepominaj WM Birż moich, ażebys się przez to wytargowaę mogły“, 1626. V. 2. Vilnius. K. Radvila M.
Korfui, RNB, f. 971, ap. 2, Col. aut. 115, l. 131.
234
„Bez mego consensus warownie ta sprawa zawarta byę nie może, iżem ja zawsze niebywał poslednim do
promonowania pokoiu”, 1626. V. 2. Vilnius. K. Radvila Smolensko vaivados sūnui, RNB, f. 971, ap. 2, Col.
aut.115, l. 131.
76
mai, apylinkėse siautėjantis maras235 ir prie BK artėjanti 4000 švedų kariuomenė,
vadovaujama generolo Pontuso.
Sausio 19 d. LDK maršalkos Jono Sapiegos universalas Ukmergės pavieto bajorams atskleidžia kai kurias tų dienų aplinkybes. Negausi LDK kariuomenė (apie 1500 žmonių) dislokavosi prie Rokiškio, ketindama sulaikyti artėjančią keliolikos tūkstančių švedų kariuomenę. Sapiegos teigimu, tai buvo tas
pats, kas „gesinti liepsnojančią ugnį lašeliu vandens“. Tačiau žvalgų teikiama
informacija leido manyti, kad švedai ketina atkirsti Biržų pilį, ją sudeginti ir
žygiuoti gilyn į Lietuvą Žemaitijos kryptimi. Tokia žinia vertė veikti nedelsiant.
Pavieto bajorai buvo kviečiami atvykti ir papildyti LDK kariuomenės gretas236.
Pats Radvila buvo šiek tiek pasimetęs. „Pats su maža saujele žmonių šen bei ten
jodinėju, nenulipdamas nuo arklio ir varginu priešą“, – rašė LDK kancleriui
A. S. Radvilai237. Kristupo II žvalgų duomenimis švedų planai Biržų atžvilgiu
buvo kontraversiški. Vienų teigimu, Pontusas ketino pasiekti Biržus, kad geriau
aprūpinti įgulą. Kitų žiniomis, kad sugriautų šią pasienio tvirtovę. Teisesni buvo
pirmieji, nes sausio pabaigoje pilies įgula buvo aprūpinta maistu, naujais kareiviais. Labiausiai nuo šios milžiniškos kariuomenės žygio vėl nukentėjo BK valstiečiai. Kristupas II rašė, kad Pontusas „visą savo rūstybę mano valdose išliejo
ant valdinių […], sudegino keletą kaimų, nepasigailėdamas abiejų lyčių žmonių,
įsakydamas žudyti net mažus vaikus“.
Radvilos įsakymu pulkininkas Sėjus ir poručnikas Karmanovskis su savo
būriais užpuolė dalį švedų prie pat Biržų pilies ir „raiti kapojo kardais už tai,
kad nekrikščioniškai žudė apylinkių valstiečius“238. Švedai išties žiauriai elgėsi su BK valstiečiais. Vienas švedų įgulos vadų Jonas Heringas kaltintas, kad
suluošino ir pakorė daug Radvilos valstiečių, už ką „Dievas jį paralyžiavo“239.
Tomis dienomis dar ne kartą Biržų ir Parovėjos apylinkėse buvo gaudomi švedų
belaisviai240. Jie suteikė nemažai informacijos apie švedų kariuomenės judėjimą
235
„W moich Birżach mrą praesidiary”, 1626. VI. 4. prie Anykščių. K. Radvila Vilniaus vyskupui, RNB,
f. 971, ap. 2, Col. aut. 115, l. 150.
236
1626. I. 19. Rokiškis. J. S. Sapiega Ukmergės pavieto bajorams, RNB, f. 971, ap. 2, Col. aut. 133,
l. 144.
237
1626. I. 21. stovykla prie Nemunėlio. K. Radvila A. S. Radvilai, RNB, f. 971, ap. 2, Col. aut. 321/2, nr.102.
238
1626. I. 27. b. v. K. Radvila nežinomam adresatui, AR, dz. IV, kop. 314.
239
1626.VIII. 25. stovykla prie Biržų. A. Snarskis K. Radvilai, AR, dz. V, nr. 14701.
240
Apskritai pabrėžtinas pozityvus K. Radvilos elgesys su švedų belaisviais, kuriuos siekta perverbuoti. To priežasčių galima įžvelgti keletą: karinis pragmatizmas, siekiant sustiprinti savo dalinius ir
išvengti švedų kariuomenės papildymo; Radvilos humaniškumas; siekis mainų būdu išlaisvinti saviškius, patekusius į nelaisvę, ir kt.
77
Deimantas KARVELIS
BK teritorijoje. Švedų kariuomenė sausio pabaigoje buvo apsistojusi dviejuose
BK kaimuose kelių kilometrų nuo Biržų atstumu šalia N. Radviliškio vieškelio.
Belaisvis negalėjo nurodyti kaimų pavadinimų, tačiau detaliai nupasakojo įspūdingų švedų pajėgų, atžygiavusių nuo Valmuižės, sudėtį. Jas sudarė 28–32 kuopos, kuriose buvo ir 125 škotų pėstininkai, 6 lauko patrankos. Sausio 25 d., vieno
Biržų malūnininko žiniomis, švedai rogėmis iš pilies nugabeno 20 patrankų į
stovyklą, be to, siekdami atsigriebti už prarastus žmones, patys su keliolika raitelių kornetų „užpuolė ir padegė kelis Jo Kunigaikštiškos Šviesybės (t. y. Radvilos)
kaimus, o žmones sumetė į ugnį“241.
Parėmęs pilies įgulą vasario pradžioje Pontusas su savo kariuomene patraukė link Saločių ir šalia jų įkūrė stovyklą. Radvilos pavedimu naktimis J. Vechmano kazokų būriai rengė pasalas, apsunkindami švedų judėjimą. Radvilos būriai tuo metu dislokavosi Linkuvoje, kurią etmonas laikė puikia strategine vieta
esamomis aplinkybėmis, iš kur vienodai greitai buvo įmanoma pasiekti Bauskę,
Biržus, Pasvalį, Žeimelį ir Joniškį242. Pilies blokada nebuvo visiška, nes švedų
įgula dažnai rengė išpuolius ir plėšė apylinkių gyventojus. Kaspero Kosmovskio
teigimu, „valstiečiai nebenori paklusti ir dirbti, ir ketina su viskuo eiti į Lietuvą
(t. y. palikti BK teritoriją)243“.
Švedų įgulos padėtis ir toliau buvo sunki, tačiau pėstininkų stygius, taip pat
nesėkmingi bandymai užverbuoti svetimšalius kareivius, tai rodo, kad Kristupo
II Radvilos kariuomenėje nesugebėta pasinaudoti susidariusia palankia proga244.
Kristupas II Biržams atgauti į kovą pasiuntė savo privačios kariuomenės būrius, už ką jam dėkojo A. K. Gosievskis, tačiau raginimų pulti pilį, kurioje, jo
žiniomis, beliko tik 50 švedų kareivių, ir pažadų būsimuose seimeliuose ir seime
kalbėti apie kompensacijos Radvilai sumokėjimą nepakako. Pats Gosievskis tuo
metu negalėjo padėti pilį apgulant, nes susidūrė su karinės drausmės problemomis jam pavaldžiuose pulkuose, besidislokavusiuose prie Anykščių. Karininkai
vienas po kito paliko jo stovyklą. Beje, ne viename laiške Radvilai Gosievskis
šalia valstybinio Biržų pilies veiksnio minėjo ir privatų Radvilų motyvą, pilies
241
1626. I. 25. švedų belaisvių, sugautų prie Parovėjos, apklausos aktas, RNB, f. 971, ap. 2, col. aut.
321/2, nr.105.
242
1626. II. 2. stovykla prie Mūšos; II. 4. Gailėnai; II. 5. Linkuva, K. Radvila LDK vėliavininkui P.
Pacui, RNB, f. 971, ap. 2, Col. aut. 115, l. 115-117.
243
1626. VII. 8. stovykla prie Anemburko K. Kosmovskis K. Radvilai, AR, dz. V, t. 163, nr. 7448.
244
1626. VI. 4. prie Anykščių, VI. 12. K. Radvila M. Korfui ir Smolensko vaivadai, RNB, f. 971, ap. 2,
Col. aut. 96, l. 65; aut. 115, l.151.
78
aprūpinimą gausia įgula siedamas su BK teritorijos saugumu245. 1626 m. rugpjūtį
iš Livonijos Biržų atgavimui (o recuperowaniu Birz) buvo pasiųsta 400 raitelių,
tarp jų 100 pavieto totorių. Be jų, prie Biržų jau buvo dislokuota 200 raitelių, 4
pėstininkų vėliavos, turėjusios apie 500 kareivių246. Tokių pajėgų užteko visiškai
pilies blokadai, tačiau nepakako pilies šturmui. Turint žinių apie švedų ketinimą
sustiprinti pilies apsaugą, prie Biržų pasiųsta papildomai 7 vėliavos (6 totorių).
Be to, Kristupas II įsakė vienai savo husarų vėliavai, vykstančiai į Smolensko
vaivados stovyklą, apsisukti ir grįžti atgal prie Biržų247. Pilies apgulties metu
nuolat buvo rengiamos pasalos, siekiant paimti į nelaisvę įgulos kareivių. Radvilos pajėgos įsitvirtino miesto perkasose ir liuteronų bažnyčioje. Švedai, tai
pastebėję, šaudė į bažnyčią iš patrankų, užmušė keletą rinktinių248.
1626 m. pabaigoje įgulos padėtis tapo kritiška: visiškai išseko maisto atsargos, šieno rezervai, malkų stygius buvo toks aktualus, jog švedai dalimis ėmė
deginti liuteronų bažnyčią ir medines trobeles, kurias patys buvo pastatę pilies
teritorijoje. Pilyje tuo metu buvo ne daugiau kaip 200 pėstininkų. Paradoksalu,
tačiau, nepaisant sunkios įgulos padėties, paimti pilį beveik nebuvo jokių šansų,
kadangi „nebuvo su kuo, nebent patys pasiduotų ar išmirtų badu“249. Iš tikrųjų
puolančiųjų stovykloje buvo nedaug pėstininkų ir tik vienas kapitonas. Biržų seniūnas prašė Radvilos atsiųsti Korfą, Krečkovskį, Sosnovskį ir kitus karininkus
bei vokiečių pėstininkų papildymą. Problema buvo ir svetimšalių parsidavėlių
dezertyravimas. Skrobovičius siuntė Radvilai pėstininkų ir kazokų sudėties rejestrus, pranešė apie 6 pabėgusius vengrus ir jų gaudymą250. Skaudus faktorius
buvo BK žemionių nenoras prisidėti prie pilies atgaivinimo ir karinės prievolės
vengimas. Vieni bajorai bėgo nepasiekę karinės stovyklos, kiti atvykdavo, bet,
išgirdę apie besiartinantį švedų pastiprinimą, pasitraukdavo, majoro M. Korfo
vėliava atvyko be savo vado. Skrobovičiui pasiuntus šauklius į Panemunę, kur
gyveno anksčiau karinėje Radvilų klientūroje garsėjusi Vechmanų giminė, šie
pranešė, jog minėtos valdos bajorai „neturi noro tarnauti ir nėra pasiruošę mū245
„Dla ostrzeżenia Incursyi nieprzyjacielskiej do przyległych wsi tamecznych“, „(...) abym dóbr WXM od
szarpania żołnierskich ochraniał“, 1626. VI. 4., VI. 9. Anykščiai. A. K. Gosievskis K. Radvilai, RNB, f.
971, ap. 2, aut. 116, l.111-112, 120; 1626. VI. stovykla prie Anykščių. Karininkų raštas dėl išsiskirstymo į namus, RNB, f. 971, ap. 2, aut. 96, l. 10.
246
1626. VIII. 8. stovykla prie Anemburko. K. Kosmovskis K. Radvilai, AR, dz. V, t. 163, nr. 7448, l. 25, 29.
247
„Wiadomośc, iz nieprzyjaciel chce czatę potężną pod Bierże uczynię”, 1626. VIII. 27. stovykla prie
Jaunamuižės. K. Kosmovskis K. Radvilai, AR, dz. V, t. 163, nr. 7448, l. 43.
248
249
250
79
Deimantas KARVELIS
šiams nei husarų, nei kazokų kuopose“. Skrobovičius su nedideliu pėstininkų
būriu be įtvirtinimų stovyklavo Kilučiuose prie Biržų, Korfo būrys Panemunėje.
Radvilos dvariškis M. Piuro kartu su Biržų seniūnu registravo pėstininkus, daugelis kurių sirgo, ir mokėjo jiems jurgeltą251. Papildymas iš Zabludovo rinktas
labai sunkiai. Ilgame kelyje iš Zabludovo į Biržus pėstininkai išsibėgiojo, net
kazokai, gavę pinigus, savavališkai paliko stovyklą. Radvilos klientas Dovydas
Božymovskis, apsilankęs stovykloje prie Biržų, konstatavo, kad Biržų seniūnui
norint rezultatyviai tęsti apgultį, reikalingi vokiečių pėstininkai, karuose patyrę
žemionys ir kelios lengvosios patrankos252. Vis sunkiau darėsi grobti belaisvius,
nes švedai toliau už pilies vartų nebeišeidavo253.
Biržų seniūnas Skrobovičius organizavo gerą pilies apgultį. Pagrindinė jo
stovykla buvo viename kaime už Širvenos ežero, iš kurios dieną naktį buvo prižiūrima, jog niekas nepatektų į pilį ir niekas neišeitų. Liuteronų bažnyčioje buvo
dislokuota pėstininkų pasala, tiesiogiai saugojusi pagrindinius pilies vartus. Švedai
patrankų ugnimi privertė pėstininkų pasalą iš bažnyčios pasišalinti. Radvilos stovyklos kareiviams stokojant maisto, buvo išsiųsti universalai į Ukmergę ir Anykščius. Proviantas pristatytas tik iš Ukmergės. Radvilos stovykla provianto problemą
sprendė vietinių valstiečių sąskaita. Salamiesčio valdos, turbūt mažiausiai nukentėjusios nuo švedų, valstiečiai buvo raginami tiekti maisto produktus „savo kariuomenei, ginsiančiai jų gyvybes ir namus nuo priešo išpuolių iš pilies ar karaliaus
kareivių plėšikavimo“. Įdomu tai, kad švedų įgulą pilyje, Salamiesčio paseniūnio,
kuris buvo patekęs į nelaisvę ir pabėgo, liudijimu, sudarė vien tik švedai ir nė vieno
vokiečio. Švedų kapitonai laikėsi nuostatos nepasiduoti tol, kol liks bent kokios
maisto atsargos. Metų pabaigoje pilyje vis daugėjo sergančių ir mirštančių, pradėti
pjauti ir valgyti paliegę arkliai, kurių beliko mažiau nei 10254. Greitu pilies atgavimu Radvilos stovykloje jau niekas neabejojo. Švedų įgulai dar tebesant pilyje,
Kristupas II savo klientams (Skrobovičiui, Piuro, Korfui) jau dalijo nurodymus,
kaip elgtis atgavus pilį. Minėti dvariškiai turėjo prižiūrėti, kad pasitraukianti įgula
nieko neišneštų iš pilies, surašyti detalų pilies inventorių, iki Radvilos atvykimo į
Biržus sulaikyti visus pilyje buvusius žmones, nepriklausiusius švedų įgulai, nesiaiškinant, kurie iš jų išdavikai, o kurie ištikimi Radvilai. Ypatingai akcentuotas
pilies sustiprinimo poreikis tiek fortifikacine, tiek įgulos prasme. Įgulos papildy251
1626. XII. 3. Vilnius. S. Svirskis K. Radvilai; 1626. XII. 21. Balninkai. M. Piuro K. Radvilai, RNB,
f. 971, ap. 2, Col. aut. 116, l. 124-126, 129-130.
252
1626. XII. 26. stovykla prie Biržų. D. Božymovskis K. Radvilai, AR, dz. V, t. 28, nr. 1268.
253
1627. I. 1. stovykla prie Biržų. K. Skrobovičius K. Radvilai, AR, dz. V, t. 359, nr. 14507.
254
1626. XII. 26. stovykla prie Biržų. D. Božymovskis K. Radvilai, AR, dz. V, t. 28, nr. 1268.
80
mui turėjo būti sutraukti bajorai iš Radvilos valdų Upytės ir Ukmergės pavietuose,
atsisakius nuostatos priimti į pilį žmones iš kitur. Pilis vėl turėjo tapti BK lokalinę
visuomenę konsoliduojančiu, saugančiu faktoriumi. Radvila rašė, jog „net valstiečiai taps paklusnesni, išgirdę, kad pilis grįžta mums“255.
Pilį kartu su buvusiomis joje patrankomis Radvilos atgavo 1627 m. sausio
26 d. pagal sausio 19 d. Baldenmuižės paliaubų sutartį. LDK buvo nemažai abejojančių šios sutarties naudingumu, manyta, jog Biržų susigrąžinimas yra vienintelis teigiamas jos aspektas, beje, patys švedai pripažino, jog Biržų pilies atidavimas mainais už Liauduonos pilį yra nuostolingai nelygiavertis256. Vis dėlto
lokaliai BK visuomenei sutartis neabejotinai buvo pozityvi, nes suteikė galimybę
atstatyti karo veiksmų pakirstus regioninius ryšius. Pirma, pilies susigrąžinimas
vėl leido jaustis saugiai, antra – sutartis, nutraukusi karinius veiksmus Žemaitijoje, Šiaurės Lietuvoje, Žiemgaloje, Livonijos dalyje, garantavo prekybos laisvės
atnaujinimą šiame regione257.
Atgavus pilį. Atgavus pilį, Biržų seniūnas įvykdė Radvilos nurodymą dėl
pilies įgulos, sudarydamas ją tik iš Radvilos pėstininkų. Smolensko vaivados
siūlymas palikti pilyje pėstininkų būrį su dviem rotmistrais nebuvo priimtas. Žemionys, grįžtantys į pilį, taip pat nebuvo įleidžiami258. Valdiniai, ypač Biržų valsčiaus buvo taip nualinti karo, jog, anot Skrobovičiaus, „neturėdami nei kuino, nei
jokio daikto, neturi kuo pradėti atstatymą“. O nuskurdusių valstiečių naudojimas
vežti medieną palivarkams atstatyti tuo metu būtų išvis nepateisinamas, todėl
Radvila prašytas atsiųsti pastočių iš kitų valdų, kurių karo veiksmai nepalietė.
Pinigai įgulos kareivių algoms tuo metu taip pat ėjo ne iš BK valdų. BK dvarų
gyvuliai buvo grąžinami į kunigaikštystę. Biržų, Naradavo, Parovėjos, Pagervės,
N. Radviliškio dvarų gyvuliai laikinai buvo patalpinti Papilyje259.
1627 m. pabaigoje pilies aprūpinimo klausimas Seime svarstytas dar nebuvo. Kadangi pilį saugojo negausi Radvilos įgula (1627 m. kovą ją sudarė tik
20 kareivių), be to, po švedų išėjimo ji liko apgriauta, be artilerijos, nerimas dėl
255
1627. I. 20. Minskas. K. Radvilos laiškai K. Skrobovičiui, M. Piuro, M. Korfui, Baltarusijos Nacionalinis Istorijos Archyvas, f. 694, ap. 3, b. 6, l. 16-17v.
256
1627. IV. 6. Orlė. S. Kurošas K. Radvilai, AR, dz. V, t. 173, nr. 8080; 1627. ? ? M. Beženskis K. Radvilai, AR, dz. V, t. 17, nr. 637, cz. III, l. 19.
257
H. Wisner, Rozejm w Baldenmojzie (1627), Lietuva ir jos kaimynai. Nuo normanų iki Napoleono,
Vilnius, 2001, p. 271-272; A. Tyla, Lietuva ir Livonija (…), p. 191..
258
1627. II. 4. Biržai. K. Skrobovičius K. Radvilai, AR, dz. V, t. 359, nr. 14507.
259
Lėšos įgulai 1627 m. pradžioje ėjo iš Upytės Naujamiesčio dvaro pajamų, 1627. II. 4. Biržai, III. 16.
Vyžuonos. K. Skrobovičius K. Radvilai, AR, dz. V, t. 359, nr. 14507.
81
Deimantas KARVELIS
galimo naujo jos praradimo per visus 1627–1629 m. buvo pagrįstas260. 1627 m.
viduryje etmonas L. Sapiega dėl vėl gresiančio švedų įsiveržimo žadėjo atsiųsti
į Biržų pilį 300 pėstininkų, 200 kazokų. Be to, pilyje nuo rugpjūčio mėn. buvo
dislokuotas kapitono Šaniavskio pėstininkų būrys. Žadėtam pastiprinimui neatvykstant, Šaniavskio būriui pasitraukus sutikti gabenamos artilerijos, o BK bei
kitų Upytės pavieto žemionių nepavykstant pritraukti pilies gynybai, jos situacija
vėl tapo kritiška. Juo labiau, kad tuo metu švedai persikėlė per Dauguvą, priartėjo
prie sienos, užpuolė ir sumušė Biržų kazokų stovyklą. Šaniavskio daliniui sugrįžus į pilį, padėtis stabilizavosi tik iš dalies, nes kareiviai, negaudami atlyginimų
daugiau kaip pusmetį, dėvėdami nutriušusią uniformą, buvo prie maišto ribos.
Gyvuliai iš Parovėjos dvaro ganyklų prevenciniais tikslais nuginti į Salamiestį,
kol žinios apie švedų kariuomenės judėjimą negarantuos deramo saugumo261.
1628 m. kovo pradžioje Šaniavskio pėstininkai iš pilies išbėgiojo, pats rotmistras
taip pat išvyko. Biržų seniūnas pranešė Radvilai, jog Smolensko vaivada padėti
piliai atsisakė, o pats su 20 pėstininkų įgula nežinąs ką daryti. Klausė, ar Radvila
nuspręs pasielgti su pilimi pagal ankstesnį savo sumanymą – išvežti patrankas ir
laikinai palikti tvirtovę (turbūt prisimintas 1625 m. atvejis). Pasvalyje Skrobovičius buvo susitikęs su Vilniaus vaivada, tačiau šis taip pat atsisakė duoti žmonių
pilies apsaugai. Balandžio viduryje pilyje buvo apie 60 pėstininkų. Pilies įgulai
žmonių labai trūko. Karinėje–epistolinėje informacijoje Kristupui II Radvilai
apie „ne pagal poreikius aprūpintas pasienio pilis, kuriose stinga pėstininkų“
greta Bauskės ir Dyneburgo tvirtovių nuolat minėti Biržai262.
Paskutinės švedų grėsmės apraiškos pastebimos 1629 m. Švedų baimė buvo
tokia didelė, jog N. Radviliškio valdos bajorai ir valstiečiai masiškai traukėsi į
Biržus, o Užnerio urėdininkas rūpinosi pilies apsauga galimo pavojaus atveju263.
1629 m. viduryje BK dvarai ėmė pamažu grįžti prie ankstesnio gyvenimo ritmo.
Švedmečio rezultatas buvo BK valstiečių išsibarstymas ir nuskurdimas, savo
ruožtu nulėmęs dvarų ūkininkavimo stagnaciją. Žvelgiant regioniniu žvilgsniu
ir pasikliaunant patikima Užnerio dvarų urėdininko informacija, galima teigti,
kad labiausiai nuo karo nukentėjo Biržų, Papilio ir Salamiesčio valdos, t. y. BK,
260
1627. XII. ? S. Bučinskis K. Radvilai, “Spisek orleanski”, s. 227; A. Tyla, Lietuva ir Livonija (…),
p. 199-200..
261
1627. VIII. 12; VIII. 19; VIII. 23; XI. 27; XII. 9; XII. 23; 1628. II. 15. K. Skrobovičius K. Radvilai,
AR, dz. V, t. 359, nr. 14507.
262
1628. VI. 17, XII. 29. Elkmuižė. M. Korfas K. Radvilai, RNB,f. 971, ap. 2, Col. aut. 96, l. 53-55.
263
1628. III. 15; V. 15; XII. 13; 1629. X. 9. Biržai. K. Skrobovičius K. Radvilai, AR, dz. V, t. 359, nr.
14507; 1629. I. 30 Salamiestis; III. 22. Balninkai. M. Piuro K. Radvilai, AR, dz. V, t. 269, nr. 11728.
82
o mažiausiai Vyžuonos, Alanta ir Dubingiai264.
Išvados
1. Biržų pilies kuriamą pobūdį pirmiausia lėmė tai, jog ji buvo vienintelė valstybinės reikšmės BK institucija. Tą pripažino valdovai Vazos, valstybės dignitoriai, įvairių LDK ir Lenkijos pavietų bajorai, patys Radvilos, švedai. Dėl ypatingos
strateginės padėties ir su tuo susijusios valstybės teritorijos gynybinės funkcijos
(šiaurinių LDK sienų, Žemaitijos, net visos Lietuvos, įskaitant Vilnių, apsauga nuo
švedų; Kuršo ir Livonijos apsauga nuo rusų) ši tvirtovė praaugo lokalios institucijos ir lokalių privačios valdos ryšių ribas. XVII a. 3–4 dešimtmetyje Biržų pilies
aprūpinimo valstybės lėšomis bei žmonėmis (iki karo ir karo metu) ar finansinės
kompensacijos Radviloms už patirtus pilies eksploatavimo nuostolius sprendžiant
valstybės reikalus (po karo) ne kartą figūravo seimuose ir seimeliuose (Biržų pilies klausimą pavyko aptikti net 24-ių seimelių instrukcijose). Minėtas asmeninis
Biržų–Dubingių Radvilų santykis su savo valda, t. y. dažnas lankymasis BK ir tiesioginis rezidencinės–reprezentacinės pilies ir jos rūmų paskirties kūrimas, reiškė
aktyvų asmeninį didikų interesą. Valstybinio ir privataus interesų koegzistencija
bei pilies funkcijų įvairovė lėmė ryšių, kuriuos kūrė ir kuriuose dalyvavo pilies visuomenė ir visa BK visuomenė, savitumus. Taikos ir karo metų kontekstuose ryšių
pobūdis pilies socialinėje erdvėje šiek tiek skyrėsi.
2. Pilis taikos metu BK pirmiausia buvo administracinis centras. Joje gyveno ir veikė Radvilų valdžią ir stabilumą valdoje užtikrinantys klientūriniai ir kariniai svertai (Užnerio valdų ir BK seniūnas; dvariškiai; pilies įgula). Kita vertus,
kaip valdžios realizavimo vieta ir simbolis pilis traukė beveik visas lokalios visuomenės grupes, negyvenusias pačioje pilyje: bajorus ir dvaro klientus (karinė
tarnyba; žemėvaldos tvarkymo įteisinimo procedūros; korespondencijos pristatymas; jurgeltų išmokėjimas; lokalių BK dvarų administravimo reikalų tvarkymas; mokesčių mokėjimas), miestiečius (karinė tarnyba; jurgeltų išmokėjimas),
žydus (finansinės operacijos), totorius (karinė tarnyba), valstiečius (inventorių
surašymas). Pilies gynybinė paskirtis ir karinė trauka, dariusi ją kariniu centru,
suformavo savitą lokalios visuomenės dalį – pilies visuomenę. Pastaroji buvo
skirta saugoti, ginti, aptarnauti ir aprūpinti pilį. Pilies visuomenė buvo socialiai ir tautiškai eklektiškas ir ypač margas sociumas, nes susidarė išorinių (pilies
264
1629. IV. 26. Salamiestis. M. Piuro K. Radvilai, AR, dz. V, t. 269, nr. 11728.
83
Deimantas KARVELIS
įgula) ir vidinių BK (pilies žmonės: amatininkai ir rinktiniai) ryšių dėka. Pilies
įgula (profesionalūs karininkai ir pėstininkai) formuota samdos, o pilies žmonės daugiau burti prievolių pagrindu (išskyrus cekhauzo samdytus amatininkus).
Įgulos gyvenimas tiek taikos, tiek karo metu metu buvo pakankamai uždaras ir
nekomunikatyvus kitų BK visuomenės grupių atžvilgiu. Tą lėmė ne tiek atskira
pilies jurisdikcija nuo miesto jurisdikcijos (kareivių pavaldumas karininkams;
karinių artikulų galiojimas pilies teritorijoje; pilininko urėdo egzistavimas), kiek
profesinė įgulos paskirtis, beveik nesudariusi progų eiliniams kareiviams išeiti
už pilies teritorijos ribų. Pilininkas atliko ryšių tarp pilies savininko, pilies įgulos
ir pilies žmonių tarpininko vaidmenį. Nedidelis nuolatinės įgulos narių skaičius
(20–80 žmonių) taikos metu aiškintinas finansiniais jos išlaikymo sunkumais bei
suvokimu, kad netikslinga laikyti daug dykinėjančio karinio personalo. Taikos
metu įgulos kareiviai tik ėjo pilies sargybą ir kartais dalyvaudavo cekhauzo inventoriaus pervežimo darbuose, kurių metu susidurdavo su valstiečiais. Karinės
disciplinos veiksnys objektyviai ribojo platesnių kareivių kontaktų su kitų luomų atstovais galimybes. Įgulos ir privačios Radvilų kavalerijos karininkai turėjo
daugiau socialinio bendravimo sąlygų, nes didikai, ypač Kristupas II ir Jonušas,
siekdami užtikrinti valdos saugumą, siekė jų integravimosi lokalioje visuomenėje. Karininkai buvo įliejami į dvaro/kaimo visuomenę: jiems netoli pilies arba
Kuršo pasienyje dalijami palivarkai (užstato ar leno teise), suteikinėjant svarbius
BK urėdus (Biržų vaito; pilininko; lokalinių valdų administratoriaus). Šaltiniuose aptikta keliasdešimt karininkų, turėjusių žemėvaldą BK. Didžioji jų dalis buvo
svetimšaliai: vokiečiai (Boltas; Vechmanai; Plėjeris; Viberkas), prancūzai (Ceridonas; de la Noe). Pilies visuomenės dalimi taip pat buvo arsenalo personalas,
sudarytas iš cekvarto (urėdas atsirado XVII a. 3 deš.), patrankininkų ir amatininkų. Pradžioje arsenalu rūpinosi Biržų dvaro klientai, vėliau cekvartais (karininkui prilygstanti pareigybė) ar artileristais samdyti artilerijoje nusimanantys
žmonės, dažniausiai vokiečiai iš Prūsijos (Frichtsrichtas; Štrėvelis; Pliateris).
3. Svarbus lokalinės visuomenės gyvenimo aspektas, turėjęs įtakos gyvenimo būdo pokyčiams, taigi ir ryšiams, buvo karas. Išskirtini trys periodai, kai
Livonijos karo veiksmai tiesiogiai lietė BK teritoriją ar Biržų pilies visuomenę
(1600–1601, 1617–1618, 1621–1622, 1625–1627 m.), nors dėl įvairių karinių
ekscesų bei nuolat cirkuliuojančios informacijos apie švedų ir rusų kariuomenių judėjimus kaimyninėse teritorijose, formavusios nuolatinio pavojaus jausmą,
teigtina, kad BK visuomenė visą XVII a. pirmąją pusę gyveno karo būklės jausmu. Šioje karinėje kasdienybėje Biržų pilis daugeliu aspektų buvo kaip socialinės komunikacijos ir ją sąlygojančios karinės veiklos epicentras. Pilis ne kartą
84
buvo tapusi karine būstine, iš kurios etmonai (J. K. Chodkevičius, Kristupas I ir
Kristupas II Radvila) vadovavo LDK kariuomenės veiksmams Livonijoje. Šia
prasme pilis buvo korespondencinės informacijos, kurią labai intensyvino karo
veiksnys, centru. 2. Pilis atliko tarpinės karinės bazės, kurioje vykdavo kariniai
surašymai, apsistodavo LDK kariuomenės daliniai funkciją. 3. Pilyje saugoti
karo belaisviai (švedai, vokiečiai, latviai, estai). 4. Pilis buvo provianto telkimo ir paskirstymo regione centras. Provianto, skirto pilies visuomenei išlaikyti,
šaltiniai buvo trys: pajamos ir derlius iš piliai priklausančių palivarkų; rezervai,
atsiunčiami iš kitų Radvilų valdų; provianto pirkimas už BK dvarų lėšas Rygoje.
Karo metu pilis buvo ir kaip LDK kariuomenės provianthauzas, už LDK iždo
lėšas aprūpinantis stovyklų gurguoles. 5. Pilis saugojo vietinę visuomenę nuo
potencialių karinių pavojų (švedų; valdovo bajorų – žemionių; įvairių plėšikaujančių gaujų), ji tam ir buvo pastatyta, kad užtikrintų BK visuomenės funkcionuojančių ryšių stabilumą ir nepažeidžiamumą; karo metu joje slėpdavosi pilies visuomenei nepriklausę BK gyventojai – bajorai–žemionys, miestiečiai. 6.
Išskirtinis pilies arsenalo komunikacinis vaidmuo. Pilies cekhauzas buvo bene
svarbiausia pilies struktūrinė dalis, turėjusi ne tik karinės, bet ir reprezentacinę
reikšmę (pilies svečių lankymosi vieta; magistrato archyvo saugojimo karo metu
vieta; patrankų naudojimo elekcinio seimo metu galimybė). Livonijos karo metu
arsenalo inventorius ir įranga buvo naudojama ne tik BK gynybai, bet gerokai
platesniu mastu – kaip bene svarbiausia LDK kariuomenės ginkluotės rezervinė
bazė (daugkartinis Radvilų patrankų ir muškietų naudojimas Kuršo ir Livonijos
pilių mūšiuose; šaudmenų ir parako rezervų tiekimas; į karo veiksmų zoną gabenamos karinės amunicijos ir ginkluotės priežiūra).
Karo metu po BK judėjo daug didesnis žmonių srautas nei taikos metu.
Tarp šių žmonių karinės veiklos vykdymo ir savo saugumo užtikrinimo pagrindu
dalyvavo ir BK gyventojai. Be to, vyko nuolatinė abipusė Kuršo ir BK gyventojų migracija, priklausomai nuo kariuomenių judėjimo maršrutų. BK valstiečiai
LDK kariuomenei turėjo pristatyti proviantą, atlikti transporto patarnavimus.
Biržų dvaro gydytojai (Matas (Vorbek Letovas ??), Dovydas Detelevesas) pilyje
gydė Livonijos kampanijoje sužeistus kareivius. BK bajorai–žemionys vežiojo
karinę korespondenciją ir kazokų bei dragūnų kavalerijos sudėtyje tiesiogiai dalyvavo kariniuose veiksmuose.
Karo situacija lokaliai visuomenei ne tik kūrė naujų ryšių progas, bet veikė
senuosius. Ypač BK visuomenę vargino įvairių karinių formuočių (švedų, Kuršo kunigaikščių pavaldinių, LDK dalinių, Radvilų asmeninių dalinių) veiksmai
regione, pasireiškę įvairiomis negatyviomis formomis: teisėtu provianto rinki85
Deimantas KARVELIS
mu, prievartiniu jo atiminėjimu, tiesioginiu plėšikavimu, valstiečių žudymu. Tai
aštrino konfliktus tarp kareivių ir vietinių gyventojų. Labiausiai nuo įsiveržimų
kentėjo N. Radviliškio valdos gyventojai, gyvenę prie pat Kuršo sienos, Biržų ir
Papilio pavaldiniai, gyvenę netoli pilies. Pažymėtina, kad BK valstiečiai taip pat
patys taip pat neatsisakydavo pagundos plėšti ištuštėjusių palivarkų. Karas ardė
nusistovėjusius prekybinius ryšius: iš pirklių ir valstiečių, mėginančių vykdyti
įprastines keliones į Rygą, buvo atiminėjamos prekės, Biržuose ir BK miesteliuose nebevyko mugės, nefunkcionavo turgūs. Tačiau karo metu reikšdavosi
prekybiniai kontaktai, nebūdingi BK taikos metui: pilis tapdavo bene vienintele
vieta, kur BK gyventojai galėjo realizuoti savo produkciją ir taip bent iš dalies
atkurti prekybinius ryšius; į provianto telkimo pilyje procesą buvo įtraukiami BK
geografinėje erdvėje gyvenančių valdovo valdų laikytojai; laikinais prekybiniais
centrais tapdavo mobilios karo stovyklos.
Karo faktorius bent laikinai keitė pilies visuomenės sociostruktūrą, praturtindamas pilies karininkų spektrą anglosaksais: airiais (Butleris), anglais ir škotais (Astonas, Donovajus). 1612–1655 m. aštriausiais Livonijos karo momentais
ne kartą pilyje buvo dislokuojama iki kelių šimtų samdytų anglosaksų pėstininkų. Pastariesiems paprastai vadovaudavo jų tautybės karininkai. Tokie kariniai
daliniai nepasižymėjo drausme, buvo neprognozuojami, bet kada galėjo pereiti
į švedų pusę, dažnai dezertyruodavo, jų kontaktai su vietiniais gyventojais buvo
minimalūs, o buvimas BK tęsdavosi tol, kol budavo patenkinamas jų veiklos
pragmatinis motyvas – grynųjų pinigų gavimas už karinę tarnybą.
1625–1627 m. švedmečiu BK tapo karščiausių karo veiksmų zona, situacija keitėsi tiesiog dienomis. BK realiai niekas nekontroliavo, nors tą daryti
siekė ir švedai, ir Kristupas II Radvila. 1625 m. iškilus švedų totalinio įsiveržimo
grėsmei, pilies gynybai buvo telkiami ne tik BK gyventojai. Kristupas II Radvila, siekdamas apsaugoti Biržų pilį, mėgino pritraukti į BK kuo daugiau karinės
aplinkos žmonių iš už BK ribų (surinkti valstiečius–rinktinius ir bajorus–žemionis Upytės, Ukmergės, Kauno pavietuose ir Žemaitijoje esančiuose valdovo stalo
dvaruose, Radvilų Slucko ir Kopyliaus kunigaikštystėse; padidinti svetimšalių–
samdinių pėstininkų skaičių). Dėl valdovo Zigmanto Vazos abejingo valstybinio
požiūrio į šiaurinių LDK sienų ir Biržų pilies saugumą teigtina, kad tik Kristupo
II lėšų ir klientūrinės dvaro sistemos organizuotumo dėka pavyko gynybai sutelkti BK visuomenę ir pritraukti nedideles papildomas pajėgas bei apginti pilį
nuo 8000 švedų kariuomenės pirmosios apsupties metu (rugpjūčio 5–10 d.). Dėl
daugelio nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių (maro protrūkis tarp įgulos karių; papildomų švedų artilerijos rezervų atgabenimas; per didelė kiekybinė švedų
86
ir pilies gynėjų disproporcija; informacijos apie švedų veiksmus stygius; įgulos
išsekimas) antrasis pilies šturmas (rugpjūčio 29 d. – rugsėjo 5 d.) švedams pavyko. Rugsėjo viduryje Radvilos būriams atkirtus pagrindines pajėgas nuo švedų
įgulos, prasidėjo daugiau kaip metus trukusi Biržų pilies atgavimo epopėja. Pilis
buvo blokuojama, siekiant išsekinti švedų įgulą nuolatiniais smulkiais puldinėjimais, belaisvių grobimu, maisto stygiumi. Pajėgų visapusiškam šturmui nepakako. Be to, visą laiką vyko nuolatinės derybos su švedais belaisvių apsikeitimo
ir įgulos galimo pasidavimo klausimais. 1626 m. pradžioje įgula gavo papildymo
rezervus ir blokada nebebuvo totali.
BK gyventojų dalyvavimas atgaunant pilį buvo nevienodas. Vienu svarbiausių apgulties prižiūrėtojų, nuolat informavusių Radvilą, buvo BK seniūnas
K. Skrobovičius. Didžioji dalis BK bajorų–žemionių, nuolat kviečiamų papildyti kazokiškos kavalerijos gretas, vengė atlikti prievolę „savo“ piliai. Kariniams
veiksmams planuota netgi panaudoti Biržų valstiečius, įmaišant juos tarp pėstininkų. Vis dėlto pastarieji labiau naudoti inžineriniams darbamse, statant pilies
prieigose fortifikacinius pasalos įtvirtinimus.
Pilis atgauta 1627 m. pradžioje, iki pat 1629 m. BK visuomenės gyvenimas
nebuvo stabilus: nualintas dvarų ūkis atsigavo lėtai ir tik ryšių su kitomis Radvilų valdomis, kurių nepalietė karo veiksmai (valstiečių pastotės; lėšos įgulos
išlaikymui); karo išbarstyti BK valstiečiai neskubėjo grįžti į savo kaimus; pilis
su menka įgula nebegalėjo garantuoti saugumo naujo švedų įsiveržimo atveju.
1625–1627 m. įvykiai ir pilies šeimininkų kaita pademonstravo taikos metu sunkiai suvokiamą faktą, jog pats pilies valdymas dar nebūtinai garantuoja įtaką visai BK. Pilies funkcionalumas lokalios visuomenės ryšių kontrolės prasme buvo
įmanomas tik turint pakankamai gausias karines pajėgas.
Švedų kariuomenės judėjimas vietos gyventojams pirmiausia turėjo psichologinę įtaką: kėlė paniką, vertė gyventojus bėgti į miškus arba pilį, palikti savo
ūkius. Nuo švedų ypač kentėjo BK valstiečiai. Šaltiniuose nemažai žinių apie jų
kankinimus, žudymus, ypač žeminanti aplinkybė, kuomet žmonės, varomi kariuomenės priešakyje šturmuojant pilį, atlikdavo „patrankų mėsos“ vaidmenį, sodybų
deginimą ištisais kaimais, neaplenkiant taip pat dvarų ir jų urėdininkų. Dalis bajorų
prarasdavo ne tik nuosavybę, bet ir teises į žemę patvirtinančius dokumentus, kurie
arba sudegdavo, arba juos atimdavo švedai, kai kuriuos švedai vertė kolaboruoti,
pereinant į jų pusę ar vežiojant jų karinę korespondenciją, tarpininkaujant derybose
ar belaisvių mainuose. Švedų įgula, netgi blokuota Biržų pilyje, 1626 m. sugebėjo
surengti ne vieną BK apylinkių valstiečius alinantį išpuolį.
Karo akistata vertė lokalios visuomenės dalyvius (dvarų administraciją, ba87
Deimantas KARVELIS
jorus ir valstiečius) rūpintis tam tikrais ūkinės veiklos pertvarkymais. Siekiant
apsaugoti naminių gyvulių, ypač olandiškų, išteklius, visų BK valdų (išskyrus
Saločius) bandos organizuotai gintos į kitus Radvilų Užnerio dvarus, buvusius
atokiau nuo karo veiksmų zonos (Vyžuonas, Alantą, Šetekšnas, kartais siekiant
net Dubingius). Tą atliekantiems BK valstiečiams karas sudarydavo progą susitikti su tų regionų valstiečiais, į kuriuos taikos metu nebuvo nukreipta jų pastočių
prievolė. Karo „dėka“ BK gyventojai galėjo susitikti ir su įvairiausių Europos
regionų (Vokietijos, Švedijos, Portugalijos, Škotijos, Prūsijos, Nyderlandų) atstovais, kurie kaip karo belaisviai, buvo sugaunami ir laikomi stovyklose BK
teritorijoje. Tarp neva švedų belaisvių buvo nemažai Kuršo ir Livonijos vokiečių,
latvių, estų.
`
2006 m. gegužės 9 d.
88
Lietuvos nuostoliai 1812 m. kare
Dr. Virgilijus PUGAČIAUSKAS
Lietuvos karo akademija, Lietuvos istorijos institutas
Įvadas
1812 m. Prancūzijai ir Rusijai, dviem karinėms galybėms Europoje, nusprendus išsiaiškinti tarpusavio prieštaravimus karinės jėgos priemonėmis, Lietuva pusę
metų buvo įtraukta į karinių veiksmų zoną. Napoleoną ir Didžiąją Armiją Lietuvos
gyventojai sutiko palankiai, vertindami juos kaip išvaduotojus iš Rusijos imperijos,
o Lietuvos laikinosios valdžios sukūrimas padidino prancūzų šalininkų gretas bei dar
labiau sustiprino valstybingumo atkūrimą. Lietuva, kaip ir tikėjosi prancūzų imperatorius, tapo sajungininke, kuri turėjo visų pirma pasirūpinti toli į Rusijos gilumą
nužygiavusios Didžiosios Armijos gyvybiniais poreikiais – maistu ir pašarais, taip
pat tikėtasi konkrečios karinės paramos. Lietuvos laikinoji valdžia savo pastangas
sutelkė į žmogiškųjų resursų mobilizaciją ir stengėsi efektyviai išnaudoti neturtingo
krašto ūkinį potencialą, kad galėtų sėkmingai įgyvendinti iškeltus uždavinius. Pasistengti derėjo, juolab kad tautos sugebėjimą susitelkti ir spręsti iškilusius iššūkius
Napoleonas vertino kaip subrendusios valstybingumui tautos vieną iš svarbiausių
bruožų. Tokią politikos aksiomą arba požiūrį į buvusios valstybės atkūrimą, jis išdėstė Vilniuje susirinkusiems Lietuvos ir Lenkijos politikams.
Per visą karo laikotarpį Lietuva užėmė itin svarbią strateginę poziciją Napoleono karinėje politikoje: čia buvo įkurta svarbiausia užnugario karinė bazė,
iš kurios nusitiesė Didžiajai Armijai gyvybiškai svarbi komunikacinė arterija.
Galima sakyti, kad Lietuvos gyventojai pajuto karo, o, tiksliau sakant, visus su
karo veiksmais susijusius sunkumus.
Straipsnyje nagrinėjami Lietuvos gyventojų prancūzmečiu patirti nuostoliai
dėl Didžiosos Armijos savivalės, maisto, pašaro ir transporto rekvizicijų, išaugusios mokesčių naštos, karinių abiejų priešininkų susidūrimų, taip pat dėmesys
sutelkiamas į civilių gyventojų aukas bei siekiama nustatyti Lietuvos reguliariosios iš karo nuostolių įvertinimo komisijos vadinamosios „Generalinės lentelės“
apie gyventojų patirtus nuostolius dėl 1812 m. Rusijos kariuomenės ir Didžiosios
Armijos neteisėtai įvykdytų rekvizicijų ir kitokių savivaliavimo veiksmų sužinome, kad Vilniaus gubernijos nuostoliai sudarė – 12 815 790 rb. sidabru, o
89
Gardino gubernijos – 8 141 261 rb. sidabru. Nuostolių suma gerokai išaugo
suskaičiavus oficialių rekvizicijų finansinę išraišką, o, tiksliau sakant, Vilniaus
gubernijai skaičiuojama 19 273, 007 rb sidabru, atitinkamai Gardino – 32 535,
616 rb. sidabru, Minsko – 34, 186.976 rb. sidabru, Baltstogės – 777.321 rb. sidabru. Kokie pagrindiniai veiksniai nulėmė Lietuvos gyventojų patirtus didžiulius
materialinius nuostolius?
Didžiosios Armijos savivalės pasekmės
Karo pradžioje Lietuvos teritorijoje nevyko didesnių priešininkų susidūrimų, netgi stambiausi miestai – gubernijų centrai, gynybiniu požiūriu svarbūs objektai – buvo
atiduoti be mūšio. Tegalime paminėti vos kelis priešininkų didesnius susidūrimų ties
Miru ir Kobrinu bei daugybę epizodinių ariergardų susidūrimų, pavyzdžiui, Vilniaus
departamente vienintelis susidūrimas vyko ties Ukmerge. Taigi gyventojai nepatyrė
didesnių nuostolių, išskyrus Kobrino miestiečius, kai sudegė 548 namai. Kita vertus,
Rusijos kariuomenė, skubiai atsitraukdama, pirmiausia stengėsi sunaikinti karinės paskirties objektus: maisto ir pašaro, amuncijos sandėlius bei tiltus per upes. Todėl Lietuvos gyventojų patirtus pirmuosius didelius nuostolius dera sieti su Didžiosios Armijos
veiksmais, kadangi pirmosiomis karo dienomis susiklostė komplikuota situacija, kai
dėl spartaus žygiavimo ji atitrūko nuo maisto gurguolių ir didžiulės karinės pajėgos (per
400 000 karių) buvo priverstos pačios apsirūpinti maisto produktais ir pašaru arkliams.
Pirmoji maisto gurguolė pasiekė Kauną tik liepos 8 d.
Didžiausius nuostolius patyrė Vilniaus gubernija, kadangi per josios teri
Karo nuostolių įvertinimo komisija, veikusi 1813 03 02–1816 12 23 laikotarpiu, registravo Vilniaus,
Minsko, Gardino ir Baltstogės gubernijų, t. y. Lietuvos laikinosios vyriausybės komisijai 4 pavaldžių departamentų, gyventojų patirtus nuostolius: sudeginti ir sugriauti dūmai bei įvairios paskirties pastatai, sunaikinti pasėliai, pagrobti naminiai gyvuliai ir judamas turtas, taip pat nugaišę nuo
ligų gyvuliai. Komisija atskirai surinko duomenis apie Rusijos kariuomenės vykdytas rekvizicijas ir
savivaliavimus. Генеральная табель No. 318, 319, Виленский Временик (Акты и документы
архива Виленского, Ковенского и Гроднеского Генерал–Губернаторского управления,
относяшеюся к истории 1812–1813 г. г.), кн. 5, ч. 2, Вильна, 1913, с. 275; Iwaszkiewicz J. Rejestracja i indemnizacja strat wojenych na Litwie po roku 1812, Likwidacja skutków wojny w dziedzinie
stosunków prawnych i ekonomicznych w Polsce, Warszawa, 1917, s. 132–146.
Iwaszkiewicz J., Litwa w roku 1812, Kraków, 1912, s. 321;
Орловский Е., Гродненская старина, ч. 1, Гродна, 1910, с. 23; Хрептович – Бутенев К.,
Заметка о военных действиях в 1812 году в местностях Новогруцкого и Ошмянского уездов,
Санкт – Петербург, 1911, с. 14; Dundulis B. Lietuva Napoleono agresijos metais (1807–1812), Vilnius,
1981, p. 64; Бескровный Л. Г. Отечественная война 1812 года, Москва, 1962, с. 277, 281, 283.
Kukiel M., Wojna 1812 roku, Kraków, 1937, t. 1, s. 363.
90
LIETUVOS NUOSTOLIAI 1812 M. KARE
toriją pirmosiomis karo dienomis žygiavo pagrindinė Napoleono vadovaujama
armija (apie 220 tūkst. karių). Labiausiai nukentėjo vietovės prie pagrindinių
traktų, esančių Kauno, Vilniaus, Trakų, Užnerio (Švenčionių) apskrityse. Kariniai daliniai masiškai vykdė savavališkas rekvizicijas: nuganydavo ir ištrypdavo
pasėlius, paimdavo iš gyventojų maisto produktus, grūdus, naminius gyvulius,
o gyvenamuosius namus nusiaubdavo, šie veiksmai dažniausiai peraugdavo į
atvirą plėšikavimą, dvaro ir valstiečių trobesių padeginėjimus, taip pat pasitaikydavo atvejų, kai gyventojai buvo tiesiog sušaudomi. Napoleono gvardija
apiplėšė Kauną ir jo apylinkes, o Rumšiškės, Žiežmariai, Vievis ir kitos vietovės prie Kauno–Vilniaus kelio buvo beveik visiškai sudegintos ir sugriautos.
Karo pradžioje Vilniaus gubernijoje mažiausiai nukentėjo tik Žemaitija, kadangi
10-ojo korpuso vadas maršalas Etienas Makdonaldas sugebėjo užtikrinti deramą
tvarką daliniuose ir juos aprūpinti maistu ir pašaru, gyventojams buvo išduodami
atitinkami dokumentai – „bonai“, liudijantys rekvizicijos faktą bei rekvizuotų
priemonių kiekį.
Tokie veiksmai pirmosiomis karo dienomis liudijo apie sparčiai įsivyraujančias dezorganizacijos ir demoralizacijos tendencijas Napoleono vadovaujamos
armijos gretose ir darė neigiamą įtaką itin palankiai nusiteikusiems vietiniams
gyventojams, kurie, baimindamiesi dėl savo gyvybės ir turto, buvo priversti
slėptis miškuose. Kiekvienai gausiai kariuomenei, taip pat ir Didžiajai Armijai,
apsirūpinimas maisto produktais karo metu sukeldavo daugybę problemų, kurias
pagal įprastinę praktiką ji spręsdavo pasinaudodama užimto krašto ištekliais.
Tačiau šiuo atveju, kaip prisimena tų įvykių amžininkas Faberas du Fauras, dailininkas, kurio uždavinys piešti karo vaizdus žygio metu, „reikalingo maisto parūpinimas iš krašto, pro kurį žygiuojama, jokiame karo žygyje nebuvo toks dažnas ir niekuomet nebuvo palydimas tokių sunkinančių aplinkybių tiek kariams,
tiek ir krašto gyventojams, kaip šiame kare“. Kita vertus, nederėtų užmiršti ir
kitos priežasties, sąlygojusios tokius karių savivaliavimus: Lietuva jiems buvo
kraštas, kuriame reikėjo susikauti su priešu. Netgi ir Napoleonas Vilkaviškyje
paskelbtame kreipimesi į armiją painiojosi: skelbė antrojo karo dėl Lenkijos
Dundulis B., Napoleón et la Lituanie en 1812, Paris, 1941, p. 115, 117–118; Dundulis B. Lietuva Napoleono agresijos metais, p. 59, 111.
Bielecki R. Wielka Armia, Warszawa, 1995, p. 359–360.
Dailininkas nupiešė Lietuvos valstiečio apiplėšimo sceną Vilniaus apylinkėse. 1812 m. birželio 29
d. Christian Wilhem von Faber du Faur ir jo 1812 metų karo veiksmų Lietuvoje vaizdai. Reklaitis P.
Prarastosios Lietuvos pėdsakų beieškant, Vilnius, 1999, p. 298–299, 304.
91
pradžią ir čia pat teritoriją anapus Nemuno vadino priešo kraštu.
Taigi dėl tokio elgesio karo pradžioje Lietuvos gyventojams tapo nebeaišku, kaip atskirti rekviziciją nuo plėšimo ir prievartos, kadangi ribos tarp šių
veiksmų buvo visiškai išsitrynusios. Tokie karinių dalinių priešiški veiksmai
prieš vietinius gyventojus, anot istoriko Danielius Beavua, parodantys „ dvigubą „išvaduotojo“ veidą“, tebesitęsė, kadangi paskui pagrindines jėgas traukė
kiti daliniai, kurie žygiuodami tais pačiais traktais ieškojo maisto ir pašaro pas
jau apiplėštus gyventojus.
Tokią išvadą patvirtina Lietuvos laikinosios valdžios institucijų dokumentacija. Vilniaus departamento Trakų apskrities paprefektis Juozapas Petrikovskis
nuolatos gaudavo pranešimų apie apiplėštas ir sudegintas gyvenvietes, neteisėtas
rekvizijas ir kitokius pražygiuojančių dalinių nusižengimus. Ašmenos apskrities
vadovas Ignas Žaba pirmuosius įspūdžius, patirtus pražygiavus Didžiajai Armijai, rašte Lietuvos laikinajai vyriausybės komisijai (toliau – LLVK) aprašė tokiais
žodžiais: „Tą metą lydėjo įvykiai, kuriuos sunku netgi aprašyti ir įsivaizduoti“10.
Apie analogiškas situacijas savo pranešimuose Laikinajai vyriausybei raportavo
Užnerio (Švenčionių) ir Ukmergės apskričių vadovai11. Kaip rodo šaltinai, tuo
metu gyventojų saugumo nepavyko užtikrinti netgi artimiausiose Vilniaus apylinkėse, štai tik keletas konkrečių faktų: visiškai nusiaubtas Verkių dvaras, be to,
sudeginta dalis valstiečių namų, Fabijoniškių kaime nušautas ūkininko sūnus,
laisvai šeimininkauta Trinapolio vienuolyne, apiplėštas bajoro Juozapo Eismonto namas Markučiuose (savininkas nuostolius įvertino 4 000 rb. sidabru), taip
pat nušienauti dvaro ir valstiečių pasėliai. Tiesą pasakius, kai kuriems atkakliausiems, pasiskundus armijos vadovybei, pavyko gauti vienkartines kompenscijas,
tačiau tokių būta vos vienas kitas12.
Gardino departamentui, pro kurio teritoriją žygiavo Vestfalijos karaliaus Že
Pugačiauskas V. Napoleono administracija Lietuvoje, Vilnius, 1998, p. 38–39.
Beauvois D. Les français à Vilna en 1812. L’epoque Napoléoniene et les slaves, Prace Slawistyczne,
Wrocław, 1982, t. 24, s. 64.
10
Trakų apskrities paprefekčio J. Petrikovskio 1812 07 25 raštas LLVK, Lietuvos valstybės istorijos
archyvas (toliau – LVIA), f. 1532, ap. 1, b. 7, l. 112–113; Ašmenos apskrities parprefekčio 1812 07 10
raštas LLVK. Ten pat, l. 287.
11
Užnerio ir Ukmergės apskričių paprefekčių 1812 06 raštai LLVK. Ten pat, l. 103, 148, 168.
12
Pavyzdžiui, už sudegintą lūšnelę savininkui sumokėta 100 frankų. Письмо Виленского помещика
Эйсмонта о пребывании Наполеона в Вильне в 1812 году, Военский К. Акты, документы
и материалы для политической и бытовой истории 1812 года, Санкт–Петербург, 1909, Т. 1,
с. 416–417; Vilniaus apskrities gyventojų raštai 1812 07 08, 16 raštai, LVIA, f. 1532, ap. 1, b. 7, l. 25,
27–30, 33.
92
romo vadovaujami daliniai, galima sakyti, pasisekė labiau, smarkiai nukentėjo tik
kai kurių vietovių gyventojai, pavyzdžiui, Berštų kaimą apiplėšė iš Merkinės atvykęs prancūzų dalinys, o liepos 24 d. Lydos apskritį nusiaubė generolo Dominyko
Vandamo vadovaujamas dalinys. Tačiau bene daugiausia nuostolių patyrė Ščiučino
gyventojai, netikėtai užpulti vestfaliečių dalinio (3 nušauti, 2 sužeisti, kelios dešimtys sumuštų, o namai apiplėšti). Tokių lokalių savivalės pavyzdžių, turimais
duomenimis, dargi fiksuojame Gardino ir Naugarduko apskrityse, tačiau šis reiškinys neįgavo tokio masinio pobūdžio kaip minėtose Vilniaus departamento apskrityse. Tokį nuosaikesnį dalinių elgesį galima paaiškinti elementaria priežastimi: per
Gardino departamentą pražygiavo vos 80 tūkst. karių, o štai Vilniaus – tris kartus
daugiau. Kita vertus, apie trečdalį šių pajėgų sudarė 5-asis korpusas, suformuotas
tik iš lenkų karių, vadovaujamų kunigaikščio Jozefo Poniatovskio13.
Minsko departamente pirmosiomis karo savaitėmis Didžiosios Armijos
dalinių savivaliavimo mastai taip pat nepasiekė tokio masinio pobūdžio kaip
Vilniaus departamente. Tai sąlygojo keletas palankių aplinkybių. 1-ojo korpuso vadas maršalas Nikolia Davu, atsiskyręs nuo pagrindinių pajėgų ir užėmęs
Minską, liepos 8 d. sugebėjo priversti pavaldinius griežtai laikytis karinės drausmės, o nepaklusnius baudė griežtomis priemonėmis: 13 karių, pagautų grobiant
prekes vienoje iš Minsko parduotuvių, buvo viešai sušaudyti. Kita vertus, Davu
viešuose kreipimuose į savo pavaldinius priminė, kad jie užėmė ne priešų, bet
sąjungininkų kraštą. Tokia vadovybės griežta ir aiški pozicija drausmino eilinius
karius. Ne mažiau svarbu ir tai, kad Minske Davu lengvai sprendė dalinių maisto
aprūpinimo problemą, kadangi galėjo pasinaudoti rusų kariuomenės sandėliuose
paliktomis maisto ir pašaro atsargomis (duonos pakako 5 dienoms) bei pasinaudoti jų paliktomis kepyklomis. Paskubomis besitraukiantys rusų daliniai nesugebėjo jų sunaikinti, kaip tai atsitiko Vilniuje14. Tiesa, kur kas labiau nukentėjo
Vileikos, Disnos, Borisovo apskritys, nes pro tas Didžiosios Armijos pagrindinės
pajėgos žygiavo iš Vilniaus į Vitebską ir Smolenską15. Iš keturių departamentų,
13
Историческая записка о событиях в Гроднеской губернии в 1812 году, Военский К. Min.,
veik, p. 442.
14
Цяплова В. А, Кахaноcкi А. Г, Грыбко I. Л, Гiсторыя Беларуci XIX cт., Мiнцк, 2004, c. 46;
Краснянский В. Г. Минский департемент Великого Княжества Литовского (эпизод из
иcтoрии войны 1812 г., Санкт–Петербург, 1902, с. 6, 23; Iwaszkiewicz J. Litwa w roku 1812, s. 87–88.
15
Записка Минского Губернатора от 31 мая 1838 г. о состоянии губернии в 1812 году,
Военский К. Min., veik, p. 461–462; О беглых француских солдат, Акты, издаваемые
Виленскою комиссиею для разбора древних актов. Документы и материалы, относящиеся
к истории Отечественной войны 1812 г. Вильна, 1912, Т. 37, с. 232; О грабежах в окресностяхь
г. Докшиць французкими войсками. Ten pat, c. 224 – 225; Об ограблении помещиков и
крестянь Бeрезинского кантона итальянскими войсками. Ten pat, c. 213–232.
93
pavaldžių LLVK, mažiausiai nuostolių patyrė Baltstogės departamentas, išsidėstęs gerokai atokiau nuo karinių veiksmų zonos
Platus nukentėjusių vietovių sąrašas liudija masinį Didžiosios Armijos dalinių savivaliavimą bei pirmuosius didžiulius materialinius nuostolius, patirtus
vietinių gyventojų. Tačiau didžiausias skriaudas gyventojai patyrė dėl marodierių, dezertyrų ir tiesiog dėl įvairiausių priežasčių nuo savo dalinių atsilikusių karių kriminalinio elgesio. Šis reiškinys liepos mėn. įgavo visuotinį nekontroliuojamą pobūdį, be to, būtent jiems galima drąsiai priskirti kaltę dėl civilių gyventojų
žudymo, todėl tikslinga tai aptarti išsamiai. Jau pirmosiomis Napoleono armijos
buvimo Lietuvoje, išskyrus Žemaitiją, dienomis civilių gyventojų saugumui kilo
realus pavojus dėl pavienių ir susijungusių į būrius dezertyrų bei marodierių
užpuolimų, kai buvo atvirai žudomi žmonės, plėšiamas dvarininkų ir valstiečių
turtas, deginami namai, atimami gyvuliai ir t. t. Didžiausią mastą tokia kriminalinė veikla įgavo Trakų apskrityje, kur liepos mėn viduryje, anot paprefekčio Juozapo Petrikovskio, galėjo būti iki 1000 atsilikusių karių, apsijungusių į įvairaus
dydžio gaujas ir nuolatos terorizijuojančių gyventojus: sudeginta keletas dvarų,
keliolika kaimų ir smuklių, nužydyta dešimtys žmonių16.
Liepos 14–22 d. Trakų apskrityje buvo areštuota 90 Didžiosios Armijos marodierių, dezertyrų ir atsilikėlių. Suimtųjų sarašas, kuriame nurodyti pagrindiniai
duomenys (vardas, pavardė, kariuomenės rūšis, pulko ir būrio numeris bei trumpai aprašytos suėmimo aplinkybės) suteikia nemažai papildomos informacijos.
Paiaškėjo, kad nedisciplinuotumu pasižymėjo įvairių Didžiosios Armijos dalinių
kariai, tačiau daugausia suimtųjų sudarė italų kariai, ypač generolo Dominyko
Pino vadovaujamos divizijos, kurie nedidelėmis grupelėmis, niekieno netrukdomi, sugebėdavo klajoti po apskritį dvi tris savaites. Dalis iš jų netgi neturėjo nei
ginklų (iš 78 suimtų tik 20 turėjo šaunamąjį ginklą), nei amunicijos ir netgi apsirengę skarmalais bei basi. Didžiąją daugumą sudarė marodieriai, sugauti įvykio
vietoje, dažniausiai vietinių gyventojų pastangomis, arba lenkų generolo Vincento Krasinskio gvardijos kariai, nors Trakuose ir apskrityje tvarką turėjo prižiūrėti
karinio komendanto Veberio vadovaujamas būrys17.
Ypatingai plačai marodieriai veikė Ašmenos apskrityje, kur ištisą liepos
16
Dundulis B. Napoléon et la Lituanie en 1812, Paris, 1941, p. 117; Trakų apskrities paprefekčio 1812
07 14 raštas LLVK, LVIA, f. 1532, ap. 1, b. 7, l. 261.
17
Napoleonas siekdamas atstatyti drausmę karių gretose ir pažaboti marodierių siautėjimą Lietuvos
miestuose įkūrė judriąsias kolonas ir karo teismų komisijas. Dundulis B. Lietuva napoleono agresijos
metais, p. 112; Marodierių ir atsilikėlių, suimtų Trakų apskrityje 1812 06 14 – 22 sąrašai. LVIA, f1532,
ap1, b. 7, l. 109–110, 261–264.
94
mėnesį siaubė dvarus, pasitaikydavo atvejų, kad žudė bajorus ir valstiečius, kurie negalėjo deramai pasipriešinti šaunamaisiais ginklais apsiginklavusiems savivaliautojams. Apskrities gyventojų pastangos pasipriešinti neteisėtiems karių
veiksmams kartais duodavo netikėtų rezultatų: vietinės valdžios areštuotus 27
marodierius, pagautus plėšimo metu, pražygiuojanti karinė komanda išlaisvino ir
netgi leido susidoroti su juos sulaikusiais asmenimis18. Tiesa, derėtų dar pridurti,
kad kai kurie apskrities gyventojai pasistengė pasinaudoti tokia nestabilia situacija, pavyzdžiui, Daniušavos palivarke gyvenantis bajoras Jonas Narkevičius
su savo ekonomu Juozapu Falkovskiu ir dar keletu bajorų priglaudė ginkluotų
marodierių gaują ir kartu su ja užpuldinėjo Brindiškių, Gruodžių palivarkus19.
Napoleono armijos „kriminalinių veiksmų“ zona apėmė prie pagrindinių
link Rusijos vedančių traktų esančias Vilniaus, Užnerio ir Ukmergės apskritis20.
Analogiška situacija susiformavo Gardino departamente, Lydos apskrityje, kurios miškingose vietovėse gyventojus persekiojo marodierių, susibūrusių po
4–20 žmonių, gaujos21. Minsko departamente labiausiai nuo marodierių siautėjimo nukentėjo Borisovo apskritis, per kurios teritoriją vyko intensyvus karinių
dalinių judėjimas traktu į Smolenską. Tik rugpjūčio 12 d. Minsko departamento
gubernatorius generolas Mikalojus Bronikovskis laikraštyje Tymczasowa gazeta
Minska pranešė apie pasibaigusią kovą su marodieriais22. Kalbėdami apie marodierių ir dezertyrų įvykdytas civilių gyventojų žudynes, deja, negalime operuoti
tiksliais skaičiais, tačiau, remiantis turimais šaltiniais, galima teigti, kad galėjo
būti nužudyta apie du šimtus žmonių.
Reikia pabrėžti, kad Didžiosios Armijos savivaliavimų problema išliko aktuali per visą karo laikotarpį, kadangi per LLVK pavaldžią teritoriją nusidriekė
pagrindinė komunikacinė arterija, jungianti į Rusijos gilumą nužygiavusią Napoleono armiją. Šiuo keliu nuolatos vyko intensyvus judėjimas: žygiavo papildomi
kariniai daliniai, keliavo gurguolės su maistu, karine amunicija ir ginklais, čia
18
Ašmenos apskrities paprefekturos 1812 07 22 raštas LLVK. Ten pat, l. 127–128.
19
Jokūbo Lokuvickio, Adomo ir Vinco Voinovičių 1812 07 06 prašymas Ašmenos paprefektūrai. Ten pat,
l. 120.
20
Vilniaus apskrities gyventojo Stanislovo Jasinskio 1812 07 25 prašymas LLVK. Ten pat, l. 33;
Ukmergės paprefekčio 1812 07 28 raštas VDAK, Ten pat, l. 169; Užnerio apskrities piliečio Šventožerskio raštas. Ten pat, l. 156.
21
Iwaszkiewicz. J. Litwa w roku 1812, s. 152.
22
Корнейчик Е. Белорусский народ в Отечественной войне 1812 года, Минск, 1962, с. 44; О
разорении жителей Березинского кантона французкими мародерами с которыми иногда
соединились крестьяне, Акты, уздаваемые Виленскою комиссиею для разбора древних
актов, c. 273–274; Tymczasowa gazeta Minska, 1812, Nr. 8.
95
taip pat veikė pagrindiniai ir tarpiniai maisto ir pašaro etapų sandėliai. Savo ruožtu papildoma arterija, jungianti Tilžę ir Rygą, ėjo per Žemaitiją.
Lietuvos laikinosios valdžios įvairių lygių institucijų dokumentacijoje
(ypač Vilniaus departamento) surandame nemažai pranešimų, fiksuojančių pražygiuojančių dalinių savivaliavimo faktus ir gyventojų patirtus nuostolius. Vėlgi
labiausiai nukentėjo tos vietovės, per kurias vyko intensyviausias kariuomenės
judėjimas arba ilgesniam ar trumpesniam laikui buvo apsistoję kariniai daliniai.
Vilniaus departamente didžiausias skriaudas patyrė Vilniaus, Ašmenos, Trakų
apskričių miestelių ir kaimų gyventojai. Vilniaus apylinkėse (Rūkainiuose, Paneriuose, Rastinėnuose, Sudervėje, Medininkuose) daliniai dažnai elgdavosi vien
savo nuožiūra, o, tiksliau sakant, be akivaizdžios būtinybės: nors Vilniuje sandėliuose netrūko nei maisto, nei pašaro, atvirai smurtavo ir plėšė gyventojų turtą.
Medininkų valstiečiai pražygiavus Didžiosios Armijos daliniams ir po marodierių siautėjimo prarado daug naminių gyvulių (paimti jaučiai, karvės ir arkliai)
bei neteko pagrindinio turto – 19 namų. Patekę į tokią keblią padėtį valstiečiai
prašėsi valdžios atsižvelgti į nelaimes ir vienus metus atleisti nuo mokesčių23.
Savo ruožtu Trakų apskrities gyventojai skaičiavo nuostolius, patirtus dėl
Merkinėje dislokuoto karinio būrio vado majoro de Kusteno veiksmų, kuris nesitenkino vien tik oficialiomis rekvizicijomis, bet vykdė ekspedicijas į aplinkines
vietoves (ypač nukentėjo Varėnos dvaras ir aplinkiniai kaimai) bei reikalavo iš
gyventojų piniginių rinkliavų. Tokį elgesį vietinė valdžia tiksliai įvardijo kaip
„neformalų apiplėšimą“. Kitose Vilniaus departamento apskrityse, esančiose
atokiau nuo pagrindinių karinių dalinių judėjimo maršrutų, tokių atvejų pasitaikydavo gerokai mažiau24.
Žemaitijos gyventojai tiesiogiai susidūrė su karinių dalinių savavališkais
veiksmais, kai paskui 10-ąjį korpusą žygiavo papildomi daliniai, daugiausia
iš Prūsijos, ypatingai pasižymėjo generolo Hermano Deandelso divizijos kariai25. Rugpjūčio 30 d. divizijos kariai įvykdė Veliuonos dvaro ir valstiečių,
23
Spalio 3 d. sudeginti Medininkų klebonijos pastatai, atimti arkliai, be to, du kartus apiplėšta bažnyčia. Medininkų parapijos kunigo Pranciškaus Ulinskio 1812 10 14 raštas LLVK, LVIA, f. 1532, ap.
1, b. 7, l. 67; Vilniaus apskrities paprefektūros 1812 09–11 dokumentacija, Ten pat, l. 70–76, 89–94;
Medininkų valstiečių 1812 10 13 prašymas Vilniaus departamento administraciniai komisijai. Ten pat,
b. 15, l. 158; Ašmenos apskrities paprefektūros 1812 09 18–19, 10 04, 16 dokumentacija, Ten pat, b. 7,
l. 130, 137, 140, 143.
24
Trakų apskrities paprefektūros 1812 07 18–28, 08 25, 31 dokumentacija, Ten pat, l. 112 – 115, 274;
Užnerio apskrityje 57 -ojo pėstininkų pulko kariai dėl neaiškių priežasčių sudegino (išliko tik klebono
namas ir karčema) Slabados gyvenvietę Polocko trakte. Pranciškaus Paškevičiaus 1812 09 31 prašymas
Užnerio apskrities paprefektūrai, Ten pat, b. 13, l. 400.
25
Pugačiauskas V. Napoleono administracija Lietuvoje, p. 100–101.
96
anot dvaro valdytojo, „iki tol negirdėtą apiplėšimą“: nuostolių suma dvarui
buvo 2 826, 21 auksinas, o valstiečiams – 11 524, 14 auksinų. Batakių valsčiaus žemvaldžiai ir valstiečiai įvertino savo nuostolius – 2 559 auksinų suma.
Tačiau labiausiai nepasisekė Vilkijos miestelio, dvaro ir gretimų kaimų gyventojams, kurie nuostolius įvertino net 30 180 auksinų suma. Tokia padėtis
privertė Raseinių apskrities valdžią pažadėti mokesčių lengvatas labiausiai nukentėjusiems gyventojams26. Beje, Vilkijos ir jos apylinkių gyventojai kentėjo
ir vėliau, kadangi miestelyje buvo numatytas tarpinis depo trakte tarp Jurbarko
ir Kauno, bei kelio, ateinančio iš Raseinių, tačiau nepasirūpinta įkurti maisto
ir pašaro sandėlio, tad pražygiuojantys kariniai daliniai apsistodavo gyventojų
namuose po 3–4 kareivius ir reikalavo visapusiško išlaikymo27.
Dėl intensyvaus pražygiuojančių dalinių srauto nemažų nuostolių patyrė ir
Minsko departamento gyventojai, ypač Borisovo apskrities: čia sudeginta 12 kaimų,
o etapų sandėliai dažnai buvo paprasčiausiai išgrobstomi, iš gyventojų karinės komandos jėga atiminėjo maisto produktus ir pašarus, skirtus Borisovo sandėliui28.
Gardino departamente karinių dalinių savivalė, turimais duomenimis, neįgavo
plataus masto. Čia fiksuojame tik pavienius savavališkų rekvizicijų atvejus atskirose
Lydos, Naugarduko, Volkovysko apskričių vietovėse, kurias epizodiškai vykdė 7-asis
saksų karių korpusas vadovaujamas generolo Žano Renjė, ir 8-asis, vestfaliečių korpusas, vadovaujamas minėto generolo Vandamo, turintis ypatingą tokios veiklos patirtį29.
Apginti gyventojų nuo dalinių savivaliavimo apskričių valdžia neturėjo didesnių galimybių: į josios pastabas paprasčiausiai nebuvo atsižvelgiama, o jai
pavaldi žandarmerija buvo per menka jėga. Tik reguliariosios kariuomenės pulkams retkarčiais pavykdavo sutramdyti ir apginti gyventojus nuo įsismarkavusių
26
Jonas Mikša prarado avį, kiaulę, grūdus, šieną, 2 kepures, vežimą, vašką ir druskos atsargas, iš viso
už 142 auksinus ir 6 grašius. Tačiau labiausiai nukentėjo malūninkas, netekęs ne tik maisto produktų
atsargų, bet ir namų apyvokos daiktų (sidabrinių stalo įrankių drabužių ir kitokio turto) už 386 auksinus ir 90 grašių. Veliuonos dvaro ir gyventojų nuostolių, patirtų dėl Deandels divizijos savivaliavimo,
suvestinė, LVIA, f. 1532, ap. 1, b. 13, l. 3–7; Batakių valsčiaus nuostolių sąrašas, ten pat, l. 91; Vilkijos
nuostolių sarašas. Ten pat, l. 107–110.
27
Kazimiero Dambrovičiaus 1812 09 20 raštas Raseinių paprefektūrai. Ten pat, b. 13, l. 106.
28
Краснянский Г. Город Борисов и Борисовский уезд в Отечественную войну 1812 года,
Гродно, 1914, с. 7, 33, 38; Oб отнятии французами провианта у местного обивателя, Акты,
издаваемые Виленскою комиссиею для разбора древних актов, т. 37, с. 206–207; Жалоба еврея
Бульфа Двиркихда у которого взято 12 лошадей русскими и 26 французами. Ten pat, p. 211.
29
Vestfaliečiai „bloga šlove“ pasižymėjo 1809 m. kare Lenkijoje Kališo departamente. Złotkowski
D. Miasta departamentu Kaliskiego w okresie Księstwa Warszawskiego, Częstochowa, 2001, s. 51;
Историческая записка, Военский К. Min., veik, p. 442–443.
97
Didžiosios Armijos karių30. Akivaizdu, kad toks karinių dalinių elgesys gerokai
sumažino palankiai nusiteikusių gyventojų gretas.
Karo pabaigoje Lietuvos gyventojų dar laukė papildomi išbandymai, kurie
sietini su Didžiosios Armijos atsitraukimo tragiškomis aplinkybėmis. Iš Rusijos
grįžtantys demoralizuoti, pakrikę, karo ir žiemos sunkumų išvarginti daliniai,
tiksliau sakant, jų likučiai, bei iš paskos jiems besivelkantys atsilikėliai siaubė
pakeliui esančias vietoves, ieškodami maisto ir šiltos pastogės. Taigi labiausiai
nukentėjo Borisovo, Molodečno, Smurgainių, Vilniaus ir Kauno vietovių gyventojai, ypač mažesnių gyvenviečių. Jas, pasak amžininko, dažniausiai ištikdavo
toks likimas: „naktis buvo šalta ir kitą dieną beveik visi kaimelio trobesiai išnyko
sukūrenti laužavietėse“31. Analogiškas likimas ištiko Borisovo miestą32.
Vilniuje buvo sugriauta, apiplėšta ir sudeginta trečdalis viso namų fondo33.
Panaši situacija susiklostė ir Kaune, nors jį pasiekė mažesnis skaičius Didžiosios Armijos karių. Aleksandro Ružancovo duomenimis, Kaune pastatų fondas
patyrė įvairaus pobūdžio nuostolių: suniokota 26,3 proc. mūrinių ir 16,8 proc.
medinių namų, taip pat 5 vienuolynai bei 5 bažnyčios. Taigi beveik pusė namų,
t. y. iš 271 namų nukentėjo 11434. Šiuo atveju vėlgi labiausiai pasisekė Šiaulių
ir Telšių apskričių gyventojams, kadangi Makdonaldo korpuso daliniai traukėsi
tvarkinga rikiuote, be didesnės panikos, o maistu dažniausiai apsirūpindavo iš
sukauptų atsargų etapų sandėliuose35.
Didžiosios Armijos masinės savivalės rezultatus tiesiogiai galima susieti su nužydytų ir dingusių be žinios civilių gyventojų, apiplėštų bei sugriautų
ir sudegintų rūmų ir dvarų, valstiečių dūmų, sunaikintų pasėlių, miestiečių gyvenamųjų namų, o taip pat bažnyčių, vienuolynų bei ūkinės paskirties statinių
(malūnų, smuklių, duonos kepyklų, bravorų, sandėlių, arklidžių, krautuvių ir t.
30
Ašmenos apskrities paprefektūros 1812 11 16 raštas, LVIA, f. 1535, ap. 1, b. 7, l. 143; Užnerio apskrities paprefektūros 1812 12 01 raštas. Ten pat, l. 160–161.
31
Pasitraukimas per Lietuvą. Paskutiniai Christian Wilhelm von Faber du Faur 1812 metų karo žygio
vaizdai Lietuvoje. Reklaitis P. Min., veik, p. 311.
32
Краснянский Г. Min., veik, p. 57.
33
Vilniaus miesto nekilnojamojo turto nuostolių, patirtų per prancūzmetį, suvestinė, LVIA, f. 937,
ap. 1, b. 165, l. 26–30.
34
Publikuojamas Kauno miesto visuomeninių, gyvenamųjų ir kitokios paskirties namų, nukentėjusių
prancūzmečiu sąrašas. Ružancovas A. Gaisrai Kaune 1812 metais (prancūzmečiu), Savivaldybė, 1930,
Nr. 4, p. 22–24; Ведомость сколько в городе Ковне клашторов, церквей, домов..... Декабря
29–го дня 1812 года, Виленский Временик, книга 5, ч. 1, с. 224; Рахманин С. Наполеон I и
великая армия в Ковенской губернии, Ковно, 1908, с. 18–19.
35
Rekvizicijų, vykdytų napoleonmečiu Šiaulių apskrityje, sąrašas, LVIA, f. 392, ap. 1, b. 23, l. 201.
98
t.) statistika. Kadangi „Generalinėje lentelėje“ yra suregistruoti duomenys apie
abiejų priešininkų įvykdytus neteisėtus veiksmus prieš vietinius gyventojus, dėl
tokios bendros statistikos neįmanoma tiksliai suskaičiuoti Didžiosios Armijos
savivaliavimo padarytų nuostolių, tačiau komisijos darbo protokoluose abiejų
armijų padaryti „nusižengimai“ fiksuojami atskirai. Juose, be abejonės, gerokai
didesnis vaidmuo tenka Didžiajai Armijai. Tai ypač atsispindi sudegintų ir apiplėštų pastatų statistikoje, tačiau vėlgi reikia pastebėti, kad nemažai šių nuostolių
dera priskirti karo pabaigai, t. y. vertintinas ir kaip abiejų priešininkų susidūrimų
rezultatas. Pavyzdžiui, Baltupių palivarką niokojo ne tik pracūzų daliniai, betgi
ir rusų kazokai, sudeginę malūną ir tris valstiečių kiemus, о Vidžius spalio 31 d.
užpuolę kazokai sudegino 79 namus, 22 krautuves bei šieno ir grūdų sandėlius.
Baltstogės miesto 1812 m. karo nuostoliai, komisijos vertinimu, sudarė 15 861
rb. Sidabru ir 21 kapeikas, iš kurių Didžiajai Armijai priskirtina 13 041 rb. 62
kap. sidabru suma, o Rusijos kariuomenei 2 819 rb. 59 kap. sidabru suma36.
Ašmenos apkrities gyventojai, remiantis minėtos komisijos surinktais duomenimis, patyrė didžiausius nuostolius: sudeginti 2 189 (tarp jų 3 bažnyčios, 2 rūmai),
apiplėšti 21 pastatas. Vilniaus apskrityje sudeginta 830, apiplėštas 281 pastatas
(daugiausia 207 valstiečių dūmai). Breslaujos apskrityje sudeginta 519 (iš jų daugiau kaip pusė – 217 valstiečių gyvenamieji namai ir ūkiniai trobesiai), apiplėšti
157 pastatai. Mažiausiai nukentėjo Upytės apskritis, atitinkamai 19 ir 11 pastatų. Iš
viso Vilniaus departamente sudeginti 3 rūmai, 5 bažnyčios, 3 klebonijos, 1 cerkvė,
230 dvarininkų ir bajorų gyvenamųjų namų, 103 miestiečių gyvenamosios patalpos, 67 palivarkai, 906 valstiečių dūmai ir 226 valstiečių gyveniamieji trobesiai bei
daugiau kaip 2000 ūkinės paskirties objektų, o apiplėšta – 137037.
Gardino departamento apskričių nuostolių statistika byloja, kad gyventojai
patyrė gerokai mažesnių nuostolių, o labiausiai nukentėjo Volkovysko apskritis,
kurioje sudegė 151 gyvenamasis namas ir apie 1000 įvairios paskirties pastatų,
tačiau Lydos apskrityje sudeginti vos 34 gyvenamieji namai ir 48 kitos paskirties
pastatai bei apiplėšta vos 21 sodyba38. Minsko ir Baltstogės departamentų duomenų nepavyko rasti.
Taigi galima teigti, kad Didžiosios Armijos vykdyta savivaliavimo prakti36
Iwaszkiewicz. J. Rejestra i indemnizacja strat wojenych na Litwie po roku 1812, tabl. III, s. 146.
Prancūzų padaryti nuostoliai Baltupiams įvertinti 4 194 rb. sidabru, o rusų kazokų 411 rb. sidabru ir 99
kap. Baltupių palivarko nuostolių suvestinė. Ten pat, f. 392, ap. 1, b. 3029, l. 25; Vidžių municipaliteto
1812 11 18 raštas LLVK. Ten pat, f. 1532, ap.1, b. 7, l. 166.
37
Генеральная табель Nr. 318, Виленский Временик, т. 2, c. 275.
38
Генеральная табель Nr. 319. Ten pat, t. 2, p. 376.
99
ka tapo vienu iš svarbiausių veiksnių, nulėmusių Lietuvos gyventojų didžiulius
nuostolius: pirma, civilių gyventojų žudynės, antra, materialinė žala praradus
pagrindinius pragyvenimo šaltinius, taigi žmonės buvo priversti kęsti nepriteklių
ir balansuoti ties skurdo riba.
Rekvizicijų našta
Antruoju svariu veiksniu, pareikalavusiu iš gyventojų didelių materialinių
išlaidų, galima drąsiai įvardyti karo rekvizicijas. Kaip žinoma, Rusijos karinė
vadovybė rekvizicijų iš gyventojų būdu prieš pat karą sukaupė didžiulius maisto
ir pašaro sandėlius. Pirmosiomis karo savaitėmis Lietuvos gyventojai susidūrė su
realiais sunkumais, kuriuos nulėmė ne tik daugiatūkstantinės Napoleono armijos
masinis savivaliavimas, bet ir skubios rekvizicijos stokojant maisto ir pašaro39.
Armijos aprūpinimas maistu ir pašarais išliko aktualia problema per visą karo
laikotarpį. Napoleonas tai sprendė vietinių gyventojų sąskaita skelbdamas gausias rekvizicijas, kurių adminstravimu rūpinosi Lietuvos Laikinoji Vyriausybė
bei prancūzų civilinė ir karinė administracija Lietuvoje. Akivaizdu, kad visų rekvizicijų nebeįmanoma suskaičiuoti dėl jų gausos, o atskirais atvejais duomenų
trūkumo, todėl dėmesį sukoncentruosime į didžiausias, kurios leis susidaryti realų vaizdą apie rekvizuotų produktų apimtį ir mastą.
Tokių svarbiausių rekvizicijų, paskelbtų Napoleono ir LLVK įsakais, yra keturios. Pirmoji – įsakyta skubiai aprūpinti sandėlius, įkurtus Vilniuje ir kitose vietovėse, maistu ir pašaru bei surinkti 2000 arklių, skirtų lengvajai kavalerijai, artilerijai
ir transporto vežimams traukti, taip pat nurodyta įvykdyti kontribuciją iš Žemaitijos (t. y. nuo 20 dūmų derėjo pristatyti po 1 arklį) į Kauną vėlgi dviem tūkstančiams
arklių, skirtų artilerijai ir karinės amunicijos ekipažams. Tai reiškė, kad gyventojai
privalėjo pristatyti grūdų atsargas, pasiliekant tik asmeninėms reikmėms po nedideles kruopų ir miltų atsargas. Minsko departamente tokios rekvizicijos pavyzdys
39
Pirmosiomis karo dienomis iš vietinių gyentojų buvo pareikalauta išmaitinti: Napoleonas Vilniuje
pareikalavo 100 000 maisto davinių, Makdonaldas nurodė Raseiniuose išmaitinti apie 40 000 karių,
o Telšiuose 600 000 davinių džiūvėsių, 300 statinių degtinės, 1500 alaus, 20 statinių acto, po 50 000
davinių avižų, šieno ir šiaudų, 600 jaučių, 400 vežimų. Įsakas dėl panašaus dydžio rekvizicijų pasiekė
ir Šiaulių apskrities valdžią. Maršalas Udino Ukmergės apskrityje liepė surinkti maistą 45 000 karių,
kurie galėtų maitintis 15 dienų, Vestfalijos karalius Žeromas Gardine pareikalavo 500 000 maisto porcijų davinių. Tiesą pasakius, neaišku, kiek pavyko surinkti. Dundulis B. Lietuva Napoleono agresijos
metais, p. 52, 111; Iwaszkiewicz J. Litwa w roku 1812, s 236; Орловский Е. Гродненская губерния
в 1812 году, Гродно, 1912, с. 25; Le Maréchal Macdonald, Revue Histoire de l’armée, Paris, 1971,
no. 2, p. 59.
100
– liepos 25 d. Iš Borisovo apskrities, turinčios 46 950 gyventojus, pareikalauta
2306 statinių miltų, 415 kviečių, 4604 avižų, 5216 pūdų šieno ir šiaudų, 14 526
gorčius degtinės, 1725 jaučių40. Gardino departamente 6 pagrindinių bei 3 rezervinių magazinų Gardine, Lydoje, Naugarduke aprūpinimui pagal prancūzų karo
komisaro Barthomeufo įsaką turėjo būti sukaupta kiekviename ne mažiau kaip po
2000 maisto atsargų daviniams ir pašaro norma 700–800 arkliams41.
Antroji – naujojo derliaus pyliava, vadinamasis „savanoriškas paaukojimas“,
kuris turėjo būti įvykdytas iki spalio 1 d., privalu surinkti tokį kiekį: 24 232 statines
rugių, tiek pat avižų, 1376 statines grikių arba kitų kruopų, po 128 644 pūdų (1 pūdas
–16,4 kg) šieno ir šiaudų. Dėl gero derliaus ši rekvizicija buvo beveik įvykdyta.
Trečioji – rugsėjo 1 d. Napoleono paskelbta rekvizicija, pagal kurią 4 departamentams derėjo pristatyti po 600 000 centnerių rugių ir avižų, po 15 000 šiaudų ir šieno ir
30 000 jaučių į rezervinius sandėlius. Išimtis taikoma tik valstiečiams daržininkams,
bežemiams bei nukentėjusių dūmų šeimininkams. Rekvizicijos vykdymo terminas – 3
mėn. grūdams ir pašarui, 6 mėn jaučiams surinkti. Ji nebuvo iki galo įvykdyta.
Ketvirtoji didžiulių rekvizicijų banga nusirito per kraštą, kai Napoleonas
įsakė kuo skubiau sukaupti dideles maisto, pašaro (maždaug 4 žiemos mėnesių
laikotarpiui po 100 000 – 120 000 maisto davinių vienai dienai) ir kuro atsargas
Vilniuje, kadangi tikėjosi be didelių nuostolių pasiekti miestą ir čia, atrėmus priešą, sėkmingai peržiemoti. Sprendžiant iš Prancūzijos užsienio reikalų ministro
H. B. Marė pranešimo atvykusiam į Medininkus Napoleonui, pasiektas rezultatas buvo gerokai kuklesnis: Vilniaus sandėliuose pavyko sukaupti atsargų, kurių
pakaktų 100 000 karių 40 dienų42. Taigi gyventojai vienu metu privalėjo vykdyti
kelias maisto ir pašaro rekvizicijas.
Kita vertus, reikia turėti omenyje ir tai, kad būta daugybė kitų mažesnių įvairaus pobūdžio rekvizicijų kariniams poreikiams tenkinti, inicijuotų vietinių laikinosios valdžios institucijų arba prancūzų intendantų, tepaminėsime tik keletą: spalio mėnesį prancūzai reikalavo papildomai 1000 arklių kavalerijai, karo ligoninėms
Vilniuje pristatyti 2875 jaučius, vėliau dargi surinkti 2 gorčius grūdų nuo kiekvieno
dūmo iš 6 apskričių, o nuo kiekvienos daryklos po 15 gorčių degtinės43. Yra žino40
Корнейчик Е. Min., veik, p. 51.
41
Историяеская записка, Военский К. Min., veik, p. 438.
42
Iwaszkiewicz J. Litwa w roku 1812, s. 300, 302.
43
LLVK paskirstė taip: 775 – Vilniaus departamentui, 600 – tiekėjui Micheliui, 1500 – Gardino, Minsko ir Baltstogės departamentams). L’etat de requisitions mises sur les districts du Departament de
Wilno, pour livrer des boeufs pour les hopitaux de la grand armée à Wilna, LVIA, f. 1532 ap. 1, b. 14,
l. 234–235; Dundulis B. Lietuva Napoleono agresijos metais, p. 113.
101
ma, kad napoleonmečiu Šiaulių apskrities valdžią pasiekė apie 17 prancūzų karinės
ir Lietuvos laikinosios valdžios įsakų dėl įvairaus pobūdžio rekvizicijų44.
Aiškinantis rekvizicijų apimtį gelbsti Vilniaus centrinio sandėlio statistiniai
duomenys, kuriuose pateikiami gautų ir išduotų grūdų, miltų, degtinės, jaučių, šiaudų, šieno kiekis, – buvo surinkta rekvizicijų būdu iš Vilniaus departamento apskričių
bei Naugarduko, Lydos, Baltstogės apskričių. Taigi čia buvo kaupiamos pirmos būtinybės, strateginės, atsargos, skirtos Napoleono kariniams daliniams maitinti, taip pat
išduodamos Vilniaus municipalitetui, kuris naudojo produktus (labiausiai naudota
mėsa ir dėgtinė) karo ligoninėse. Iki naujojo derliaus sandėlio direktoriaus Puzynos
žiniaraštyje užfiksuotas didžiausias pašarų ir jaučių priėmimo ir išdavimo kiekis45.
Per laikotarpį nuo liepos 10 d. iki spalio 9 d. sandėlyje buvo atgabenta rekvizicijų iš 14 apskričių: 1605 jaučiai ir 19 avių, 2659 statinės rugių, 11 kviečių,
221 miežių, 769 avižų, 26 grikių, 1085 statinės ruginių miltų, 34 kruopų, 6027
gorčiai degtinės. Visa tai buvo išduota, išskyrus jaučius (liko 757). Didžiausią
paklausą turėjo rugiai ir avižos (išdavimo norma vidutiniškai iki 100 statinių per
dieną) bei pašarai, kurie sandėlyje niekada neužsilikdavo. Intensyviai gyventojai
rekvizicijas vežė į Vilnių spalio mėn., o lapkričio mėn. sandėlio maisto produktų
ir pašaro apyvarta gerokai sulėtėjo, paskutinė išdavimo diena – gruodžio 6 d.46
Ši statistika liudija apie didžiulę maisto, pašaro ir kitų rekvizicijų apimtį,
tenkančią gyventojų ūkiams. Laikinoji valdžia, siekdama patenkinti karinius poreikius, buvo priversta rekvizicines prievoles taikyti dvarininkams ir bajorams.
Ryškiausias pavyzdys – pyliavos rekvizicija, kurios vykdymas buvo paskirstytas
po lygiai žemės savininkams ir valstiečių ūkiams taip: rugiai ir avižos po 100
litrų (2 osminas, t. y. po 8 ketvirčius Vilniaus statinės – 407 litrai), šieno ir šiaudų
po 2 pūdus, kruopų ir žirnių po 2 gorčius. Tačiau pagrindinė rekvizicijų našta
atiteko valstiečių kiemams, atleidžiant nuo pagrindinių rekvizicijų tik bežemius
bei sugriautų ar sudegintų dūmų valstiečius.
Liepos mėnesį, remiantis Šiaulių apskrities pavyzdžiu, kiekvienas dūmas
turėjo pristatyti 62 pūdus šieno, rugsėjį – 5 gorčius miltų ( 1 lietuviškas gorčius
– 2,75 litro), 13,3 gorčiaus avižų, 2 pūdus ir 15 svarų (1 svaras – 370 g.) šieno ir
šiaudų, po septintadalį kvortos (1 kvorta – 1,4 litro) degtinės ir nuo 12 dūmų po
44
Rekvizicijų, vykdytų napoleonmečiu, Šiaulių apskrityje sąrašas, LVIA, f. 392, ap. 1, b. 23, l. 200–201.
45
Rugsėjo mėn. pirmosiomis savaitėmis sandėlyje tebuvo vos 210 statinių rugių, po 8 statines miežių ir
kviečių bei apie 100 jaučių. Naugarduko, Lydos, Gardino, Baltstogės ir Volkovysko apskritys tiekė tik
jaučius. Vilniaus centrinio magazino statistiniai duomenys. Ten pat, f. 1532, ap. 1, b. 11, l. 85, 96–117.
46
Vilniaus departamento gyventojai rekvizicijas vežė iki pat prancūzų sugrįžimo, o gruodžio 6 d. javų
likutis sudarė 3598 statines. Ten pat, l. 140–142, 190–193.
102
1 jautį. Spalio mėn. pradžioje karo ligoninėms VDAK pareikalavo 2 gorčių (1
gorčius – 3 litrai) kviečių, vėliau pristatyti į etapų sandėlius Alytuje ir Merkinėje
nuo kiekvieno dūmo po 156 litrų miltų, 250 litrų avižų, šieno 22 pūdus, o nuo
6 dūmų 1 jautį. Kaip matyti iš šios statistikos, rekvizicijos valstiečių ūkiui buvo
sunki našta, pavydžiui, rekvizuojamo šieno kiekis prilygo 4 karvių išlaikymui47.
Karo nuostolių statitiska liudija, kad Vilniaus departamente naminių gyvulių nuostoliai, įskaitant ir prievarta atimtus, siekė 30 % – 60 % nuo bendro
gyvulių skaičiaus, pavyzdžiui, kas antras kiemas prarodo po jautį, o Ašmenos ir
Vilniaus apskrityse šie rodikliai siekė apie 1,3 jaučio. Panaši situacija susiklostė Gardino departamento apskrityse48. Taigi kraštą nuo didesnių bėdų išgelbėjo
1813 m. geras derlius, o Vilniuje nuo rudens duona ir kiti maisto produktai buvo
pradėti pardavinėti ikikarinėmis kainomis49.
Vilniaus, turinčio Didžiosios Armijos svarbiausios užnugario karinės bazės
bei politinio ir administracinio centro statusą, gyventojams teko vykdyti specifines prievoles, pavyzdžiui, išlaikyti prancūzų karinės ir administracinės valdžios
aukštus pareigūnus, teikti pastotes, išlaikyti karo ligonines (įrengti patalpas, aprūpinti inventoriumi, pasirūpinti jo išlaikymu)50.
Be to, reikia pastebėti, kad gyventojams begales rūpesčių sukėlė transportavimo rekvizicijos. Surinkti maisto produktai ir pašarai turėjo būti operatyviai
pristatomi į apskričių, Vilniaus ir Kauno centrinius ir netgi kitų departamentų
sandėlius. Šiam sunkiam darbui atlikti reikėjo nemažo skaičiaus arklių, jaučių ir
vežimų, o žmonės buvo priversti ilgam palikti savo ūkius. Padėtį blogino daugybė faktorių: arklių stoka, blogi keliai, dažni atvejai, kai transporto priemones
karinė valdžia užlaikydavo arba tiesiog atimdavo ir priversdavo vykdyti kari47
Žr. nuor. 44; Suskaičiuota, kad vienai karvei reikėjo 18 pūdų šieno. Jučas M. Baudžiavos irimas
Lietuvoje, Vilnius, 1972, p. 115.
48
Karo nuostolių skaičiavimo komisijos duomenimis, Vilniaus departamento gyventojai (115 796
kiemai) patyrė tokius nuostolius: 99 605 arkliai, 61 183 jaučiai, 13 590 karvių, 224 166 avys, 120 961
kiaulės. Pavyzdžiui Breslaujos apskrities gyventojai neteko 61 % arklių, 53 % jaučių, 58 % karvių ir 54
% kaiulių. Gardino departamento (89 953 kiemai) neteko 32 209 arklių, 70 297 jaučių, 129 038 karvių,
165 641 avių, 72 417 kiaulių. Генеральная табель, nr. 318, 319, Виленский Временник, кн. 5, ч.
2, c. 275, Hedemann O. Historia powiatu Brasławskiego, Wilno, 1930, s. 158; Vilniaus departamento kiemų skaičius nurodytas pagal 1795 m. liustracijos duomenis, kadangi ,,Generalinėje lentelėje“
Ukmergės ir Šiaulių apskrities kiemai nėra suskaičiuoti. Vilniaus gubernijos 1795 m. kiemų liustracijos duomenys, LVIA, f. 1532, ap. 1, b. 6, l. 6.
49
Frankas J. Atsiminimai apie Vilnių, Vilnius, 2001, p. 419.
50
Jurginis J, Merkys V, Tautavičius A. Vilniaus miesto istorija, Vilnius, 1968, p. 231. Plačiau apie
miestiečiams skirtas rekvizicijas žr. V. Pugačiauskas. Napoleonas ir Vilnius: karinio gyvenimo kasdienybės bruožai, Vilnius, 2004, p. 45–51.
103
nio transportavimo užduotis. Ypatingai sunki našta ši rekvizicija buvo Žemaitijos, Upytės apskrities valstiečiams, kadangi jie vykdė papildomus rekvizicinius
įsipareigijimus – tiek laikinosios valdžios, tiek Makdonaldo ar jam pavaldžių
dalinių vadų įsakus dėl maisto produktų, pašaro ir transportavimo rekvizicijų.
Dar daugiau nuo rugpjūčio 12 d. iki spalio vidurio jie aptarnavo artilerijos (130
pabūklų) ir amunicijos pervežimo į Rygą rekviziciją, kuriai įvykdyti prireikė ne
daug laiko, bet ir apie 5000 arklių51. Taigi pervežimo rekvizicijos apimčių būta
tokių, kad kiekvieno ūkio šeimininkas, turintis arklį arba jautį ir vežimą, buvo
priverstas vykdyti prievolę po keletą kartų.
Laikinosios Vyriausybės Maisto ir magazinų komitetas, vadovaujamas Stanislavo Soltano, tiesiogiai atsakingo už rekvizicijas, prancūzų valdžios nurodymu, sukūrė ištisą „magazinų“ tinklą. Svarbiausiuose traktuose veikė centriniai
etapų sandėliai, papildomi tarpiniai „magazinai“, išdėstyti maždaug per vienos
dienos žygiavimo atstumą, bei jau minėti rezerviniai sandėliai52.
Tiesą pasakius, didžiosios daugumos rekvizicijų reikiamo kiekio įvykdymas
buvo sunkiai įmanomas dėl gausybės įvairaus pobūdžio priežasčių. Pirmoji ir, galima sakyti, pagrindinė – Napoleono armijos poreikiai gerokai viršijo ūkinį krašto
potencialą, tiksliau sakant, gyventojų ūkio galimybės pateikti papildomą, didesnį
maisto produktų kiekį buvo itin ribotos, beje, tai pastebėjo ir Napoleono administracijos Lietuvoje pareigūnai. Apie tai liudija valstiečių atsisakymai vykdyti maisto
produktų pristatymą ir mokėti mokesčius, laikinosios valdžios institucijų raginimai
skelbiami bažnyčiose, dėl rekvizicijų vykdymo atsakomybės, bei rekvizicijų išieš-
51
Oб изготовлении 12 000 подвод для перевозки амуниции из Сморгонь в Оршу, Военский
К. Min., veik, p. 186; Савицкий В. Упитсний уезд в период французкой оккупации (1812),
Lietuvos TSR Aukštųjų mokyklų mokslo darbai (toliau – AMMD), Istorija, 1978, t. XVIII, sąs 2, p.
70–71; Dundulis N. Napoléon et la Lituanie en 1812, p. 225–226; Pugačiauskas V. Napoleono administracija Lietuvoje, p. 107, 110. Artilerijai traukti 2 dūmai privalėjo paskirti dviem arkliais traukiamą
vežimą. Rekvizicijų, vykdytų napoleonmečiu, Šiaulių apskrityje sąrašas, LVIA, f. 392, ap. 1, b. 23, l.
200–201.
52
Napoleono nurodymu Vilniaus departamente pirmieji sandėliai pradėjo veikti Kauno–Vilniaus
trakte (Vievyje, Žiežmariuose, Rykantuose), pačiame Vilniuje, taip pat Merkinėje ir Alytuje specialios paskirties artilerijos parko, kavalerijos ir karinių ekipažų sandėliai. Pastarųjų vietovių magazinams produktus privalėjo tiekti ne tik Vilniaus, bet ir Gardino departamentas, o atskirais atvejais ir
Varšuvos kunigaikštystės Lomžos Magazinų tinklas veikė ir Žemaitijoje apskričių centruose ir prie
pagrindinių traktų įsikūrusiose vietovėse. Kelyje iš Vilniaus į Ašmeną tarpiniai magazinai veikė Medininkuose ir Smurgainyse. Minsko departamente, mūsų žiniomis, centriniai magazinai veikė Minske, Borisove, Vileikoje, Igumene ir kitose mažesnėse gyvenvietėse. LVIA, f. 1532, ap. 1, b. 157–158;
Dundulis B. Napoléon et la Lituanie en 1812, p. 285–286; Dundulis B. Lietuva Napoleono agresijos
metais p. 112, 115; О сборе в магазины фуража, Акты, издаваемые Виленскою комиссиею
для разбора древних актов, т. 37, c. 202; Kорнейчик Е. Min., veik, p. 51.
104
kojimas pasitelkus karinę jėgą53. Paminėsime ir dar keletą konkrečių pavyzdžių:
1811 m. grūdinių kultūrų nederlius, rusų kariuomenės prieš pat karą vykdytos rekvizicijos, vėliau rekvizicijų transportavimo sunkumai dėl jaučių ir arklių stokos.
Keblią situaciją švelnino tik naujojo derliaus pyliavos bei Vyriausybės sudaryti kontraktai su paskui armiją žygiuojančiais tiekėjais, vietiniais bei užsienio pirkliais, kurie galėjo operatyviai pristatyti reikiamą maisto kiekį ir pašaro
atsargų iš vietovių, neįtrauktų į karo zoną. Tačiau tam reikėjo sukaupti nemažus
finansinius išteklius, savaime suprantama, įprastinių ir naujai įvedamų mokesčių
būdu, pavyzdžiui, vien pirkliui Micheletui už 1000 statinių rugių pristatymą derėjo sumokėti per du mėnesius pagal suderintą grafiką, iš viso 16 000 rb. sidabru.
Ypač dažnai laikinoji Vyriausybė ir Vilniaus departamento administracinė komisija naudojosi tiekėjų paslaugomis iki naujojo derliaus54.
Nuo rudens Lietuvos gyventojai privalėjo išlaikyti ir laipsniškai besikuriančios Lietuvos reguliariosios kariuomenės pulkus. Laikinoji Lietuvos Vyriausybė
spalio 5 d. paskelbė tvarką, pagal kurią lietuviški daliniai aprūpinami maisto
produktais iš Didžiajai Armijai skirtų sandėlių. Tais atvejais, jeigu dalinio dislokacijos vietoje nėra maisto sandėlio, ji įpareigojo vietinę valdžią įkurti naujus,
kaip ir pasirūpinti dalinių aprūpinimu, kai jie keičia dislokacijos vietą55. Iki to
momento, kaip rodo 17–ojo kavalerijos pulko, vadovaujamo pulkininko Mykolo Tiškevičiaus, pavyzdys, kai kariai savavališkai rekvizavo Kupiškio miestelio
gyventojus atimdami iš jų maisto produktus, pašarus bei vežimus su arkliais,
lietuviški reguliariosios kariuomenės daliniai kaskart buvo priversti prasimaitinti savo jėgomis56. Kauno municipalitetas 21 Lietuvos kariuomenės pėstininkų
pulko bataljoną (860 žmonių), apsistojusį miesto prieigose, turėjo aprūpinti rei-
53
Laikinosios komisijos raštas Vilniaus departamento administracijai dėl priemonių prancūzų kariuomenei aprūpinti, Lietuvos TSR istorijos šaltiniai. Vilnius, 1955, t. 1, p. 403; Савицкий В. Волнения
крестьян в Упитском уезде в 1812 г., AMMD, Istorija, Vilnius, 1964, t. 7, p. 165; Generolas Bronikovskis viename iš savo kreipimęsi grasino, kad gyventojams nevykdantiems nustatytų rekvizicijų
į Minsko centrinį sandėlį, bus atsiusta kareivių pastotė. Обявление генерала Брониковского o
неакуратной доставке продoволствия, Военский К. Min., veik, p. 381, 463–464;
54
Laikinoji Vyriausybė patenkino Vilniaus departamento Administracijos komisijos prašymą sudaryti sutartis su tiekėjais dėl avižų pirkimo. LLVK 1812 09 08 posėdžio nutarimas. Rusijos valstybinis
senųjų aktų archyvas, f. 12, b. 262, l, 22; LLVK prekybinių sutarčių 1812 08 protokolai, LVIA, f. 1532,
ap. 1, b. 7, l. 410, 425; VDAK prekybinių sutarčių 1812 06–09 protokolai. Ten pat, b. 11, l. 320, 322,
336, 360, 392.
55
Правила о продоволствии Литовского войска, Военский К. Min., veik, p. 196.
56
Kupiškio dvaro valdytojo 1812 09 03 raštas Ukmergės apskrities paprefekčiui, LVIA, f. 1532, ap.
1, b. 7, l. 172
105
kmenimis, skirtais ruošti maistui lauko sąlygomis57.
Be minėtų šių pagrindinių rekvizijų, Lietuvos gyventojai vykdė ir kitokius
darbus, bene daugiausiai žmonių prancūzų karinės valdžios pageidavimu dirbo
fortifikacinių įrengimų darbų Vilniuje ir Kaune. Šiuose miestuose vasaros ir rudens
mėnesiais apkasų kasimo darbus Kaune (Šančiuose) dirbo iki 1200 gyventojų58.
Kaip žinoma, Vilniuje, dešiniajame Neries krante, prancūzai įrenginėjo dviejų linijų gynybinę poziciją, skirtą artilerijai ir kariams, čia dirbo šimtai žmonių iš Ašmenos, Trakų, Ukmergės ir Vilniaus apskričių. 100 žmonių savo ruožtu kasė apkasus
Nemenčinėje59. Vilniaus apskrities valstiečiams dažnai teko palikti savo ūkius, kadangi buvo varomi plukdyti sielių Nerimi bei traukti botų su maisto atsargomis60.
Taigi napoleonmečiu Lietuvos gyventojus užgulė sunki rekvizicijų našta, kai vienu
metu reikėjo vykdyti daugybę įvairaus pobūdžio ir didžiulės apimties rekvizicijų,
dažniausiais viršijančių jų ūkių potencialias galimybes.
Mokesčiai: įprastiniai ir specialieji
Laikinosios Vyriausybės galimybės aprūpinti Didžiosios Armijos bei šalies
kasdieninius poreikius smarkiai padidėjus karinėms išlaidoms (Lietuvos reguliariosios kariuomenės dalinių formavimas) pirmiausiai rėmėsi finansiniais ištekliais, surenkamais mokesčių pavidalu. Tačiau prabėgus vos vienam mėnesiui
Finansų komitetas nusprendė realizuoti radikalius ir netradicinius būdus, siekiant
skubiai papildyti tuščią biudžetą. Tai reiškė, kad mokestinė bazė išplečiama ir
neapmokestintų luomų sąskaita. Svarbiausias buvo vadinamasis asmeninis „vienkartinės aukos“ mokestis, kurį privalėjo mokėti visi gyventojai, nepriklausomai
nuo luomo, tikybos, tautybės, suskirstyti į 11 kategorijų. Mažiausias fiksuotas
mokestis siekė vos 15 grašių, kuriuos privalėjo sumokėti valstiečiai, neturintys
savo pajamų ir bernai, o didžiausias mokestis – 500 auksinų suma – buvo paskirtas dvarų, turinčių 1000 kiemų, savininkams arba nuomotojams, taip pat nefik57
Majoro Kozickio 1812 10 20 raštas Kauno municipalitetui. Ružancovas A. Iš Kauno miesto valdybos archyvo 1812–1813 metų bylų, Karo archyvas, Kaunas, 1928, t. 4, p. 103.
58
Kauno apskrities paprefektūros 1812 09 02, 10 raštai VDAK, LVIA, f. 1532, ap. 1, b. 14, l. 420–
423.
59
Fortifikaciniai darbai tęsėsi nuo liepos mėnesio iki vėlyvo rudens ir įprastai vienu metu dirbo apie
800 žmonių. Vilniaus apskrities paprefektūros 1812 08 25, 10 20, 27 raštai. Ten pat, l. 401, 410, 413;
Pugačiauskas V. Napoleonas ir Vilnius: karinio gyvenimo kasdienybės bruožai, p. 32–33.
60
Rugsėjo menesį 100 žmonių traukė 23 botus Nerimi iš Kernavės į Vilnių. Vilniaus apskrities paprefektūros 1812 08–09 raštai. LVIA, f. 1532, ap. 1, b. 9, l. 394, 399, 411.
106
suotam mokesčiui priskirti „kapitalistai“ atskaičiuojant 1/7 dalį kapitalo pajamų 61.
Lietuvos laikinoji valdžia, įvesdama šį mokestį, planavo papildomai surinkti apie 3–4 milijonus auksinų, tačiau nepavyko aptikti tikslių duomenų, kiek
pinigų įplaukė į iždą, aišku viena, kad nuolatinių rekvizicijų ir savivaliautojų
nualintame krašte didžiulė pinigų suma negalėjo būti surinkta operatyviai, be
to, buvo numatytas ilgas vienų metų surinkimo laikotarpis. Kita vertus, surinkta
suma neišsprendė pinigų stygiaus problemos ir Napoleonas buvo privertas skirti
500 000 frankų sumą Lietuvos kariniams daliniams formuoti62.
Finansinių lėšų trūkumas privertė Vyriausybę žengti dar vieną žingsnį ir
apmokestinti specialiuoju mokesčiu tik dvasininkų luomą, tiksliau sakant, gauti
papildomų pajamų atgaivinant 1789 m. Abejų Tautų Respublikos Seimo priimtą
vadinamąjį bažnytinį mokestį, susidedantį iš dviejų dalių: fiksuotos sumos ir 5
% nuo gaunamų pajamų per 4 metus pagal nustatytas 9 kategorijas. Pirmajai
priskirti metropolitai ir achivyskupai turėjo sumokėti 1000 auksinų ir 5 %, 6–ąją,
gausiaisią, kategoriją sudarė parapijų kunigai, kurie, priklausomai nuo metinių
pajamų sumos, privalėjo sumokėti po 10, 30, 100 arba 250 auksinų ir po 5 %, į
paskutinę kategoriją pateko vienuolynai, kuriems tebuvo skirtas tik 5 % mokestis. Manoma, kad surinkta suma buvo nedidelė63.
Vilniaus miesto municipalitetas, turėdamas savivaldos teisę, iždo deficito
problemas sprendė savaip – priverstine tvarka pasiskolindamas iš turtingiausių
miestiečių nuo 1000 iki 6000 auksinų, priklausomai nuo jų metinių pajamų.
Tokiu būdu pavyko surinkti 112 333 iš planuotų 130 000 auksinų64. Taigi šiai gyventojų grupei derėjo mokėti valstybinių ir vietinių mokesčių dvigubą naštą. Reikia pastebėti, kad būta nemažai specialių mokesčių visiems gyventojų luomams,
susijusių su kavalerijos ir pėstininkų formavimo poreikiais: už nepristatytus arklius kavalerijos pulkui, raitelių uniformai (surinkta trečdalis numatytos sumos),
dvarams, neturintiems nustatyto valstiečių dūmų skaičiaus, nuo kurio renkamas
61
Dvarų, turinčių 2–15 kiemų, – 8 auks., 40 kiemų – 10 auks., nuo 40 iki 80 kiemų – 30 auks., nuo 80
iki 250 – 60 auks., nuo 250 iki 480 – 100 auks., nuo 480 iki 1000 – 300 auks., o nuo 1 000 kiemų – 500
auks. savininkai ir nuomotojai. Bežemiai bajorai – 4 auks., valstiečiai činšininkai – 2 auks., lažininkai
– 1 auks. Amatininkai meistrai – 4 arba 10 auks., priklausomai nuo kategorijos, o pirkliai – nuo 30
auks. Parapijų klebonai, vikarai – 10 auks. 1812 m. rugpjūčio 12 d. LDK laikinosios vyriausybės komisijos nutarimas dėl rinkimo nuo visų Lietuvos gyventojų mokesčių, pavadintų „asmenine vienkartine
auka“, Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, t. 1, p. 400–403.
62
Iwaszkiewicz. J. Litwa w roku 1812, s. 192–193.
63
Постановление Комиссии Временого Правительсва Великого Княжества Литовского
об обложении духовенства благотворительним сбором, Военский К. Min., veik., p. 197–192.
64
Pugačiauskas V. Napoleonas ir Vilnius: karinio gyvenimo kasdienybės bruožai, p. 54–55.
107
rekrutas, žydams ir kitiems asmenims, kuriems anksčiau buvo netaikoma rekrutų
prievolė, pagalvės – pradiniam rekruto išlaikymui, išimtinai miestiečiams – žandarmerijos ir tautinės gvardijos išlaikymui65. Taigi gyventojai, slegiami rekvizicijų naštos, atsidūrė sudėtingesnėje situacijoje, kadangi derėjo surasti lėšų ne tik
įprastiniams, bet ir specialiesiems mokesčiams.
Kariniuose susidūrimuose patirti nuostoliai
Lietuvos reguliariosios kariuomenės ir atskirų dalinių formavimas, kaip žinome, iki karo nebuvo visiškai baigtas, o joje galėjo tarnauti apie 17 000 karių.
Nustatyti tikslų Lietuvos kariuomenės karių žuvusių, sužeistų ir paimtų į nelaisvę
skaičių yra sudėtinga, kadangi disponuojame negausiais ir nepakankamai tiksliais
duomeninis. Didžiulėjė teritorijoje išmėtyti, menkai apginkluoti ir apmokyti Lietuvos pulkai kartu su Didžiosios Armijos daliniais dalyvavo 4 didesniuose susirėmimuose. Pirmasis nuo rusų gvardijos nukentėjo lengvosios kavalerijos pulkas, vadovaujamas brigados generolo Jono Kanopkos, kurį spalio 19 d. Slonime sutriuškino
rusų generolo P. Čiaplico dalinys. Sprendžiant iš generolo Pranciškaus Koseckio
korespondencijos, 70 žuvo arba sbuvo užeista, generolas Kanopka su 13 karininkų
ir 253 kariais pateko į nelaisvę, likusieji sugebėjo atsitraukti66.
Antrajame mūšyje didesnių nuostolių patyrė 3 pulkai: pulkininko Stanislavo Čapskio 22-asis pėstininkų pulkas, ne iki galo sukomplektuotas ir savo gretose turintis apie 1500 karių, 18-asis ulonų pulkas (apie 940 raitelių) ir pulkininko
Juozapo Kosakovskio pėsčiųjų šaulių pulkas, sudarytas iš dviejų batalionų (634
kariai), dalyvavo mūšyje prie Koidanovo patyrė didelių nuostolių. Tačiau žuvusių, sužeistų ir patekusių į nelaisvę skaičius lieka neaiškus. Trečiasis susidūrimas
su užgrūdintais mūšiuose rusų daliniais įvyko ties Berezina, kuriame dalyvavo
anksčiau paminėti daliniai bei 19-asis ulonų pulkas, taip pat Minsko departamento žandarmerija. Tesužinome, kad šaulių menkos pajėgos buvo visiškai sunaikintos, o žandarai neteko 9 karininkų. Apie patirtus nuostolius galima spręsti tik
remiantis žiniomis apie pulkų sudėtį jiems traukiantis iš Lietuvos: 18-ajame pės65
Iwaszkiewicz. J. Litwa w roku 1812, s. 164, 178, 196–197; O взыскании с обывaтелей после
15 сентября за каждого преставленого рекрута по 21 рублю, вместе положених 7 рублей,
Акты, издаваемые Виленскою комиссиею для разбора древних актов, т. 37, с. 320.
66
Tyszkiewicz J. Historia 17 pułku ułanów na tłe wojsk Litewskich 1812–1814, Gdynia, 2004, s. 9;
Charkiewicz W. Rok 1812 w powiecie Slonimskim, Slonim, 1936, s. 16–17; Dundulis B. Lietuva Napoleono agresijos metais, p. 108.
108
tininkų pulke tebuvo18 karininkų, 48 puskarininkai ir eiliniai, 18-ajame ulonų
– 112, 19-ajame ulonų – apie 100 karių, yra duomenų, kad didesnioji dalis karių
išsibėgiojo. Ketvirtasis susidūrimas, pareikalavęs aukų, įvyko Vilniuje, prie Aušros vartų, gruodžio mėn 9 ir 10 d. Žuvo 6 3-iojo jėgėrių bataliono karininkai bei
Lietuvos totorių eskadronas – pulko vadas pulkininkas Murza Achmatovičius,
10 karininkų ir 80 eilinių67. Nederėtų pamiršti ir lietuvių, įstojusių į Didžiosios
Armijos dalinius, pavyzdžiui, 120-asis pėstininkų pulkas ir Ilyrijos pulkas, kurie
dislokacijos Vilniuje, o vėliau Minske metu gavo Napoleono leidimą papildyti
savo gretas po 500 vietinių rekrutų, tačiau apie surinktų karių skaičių ir galimas
netektis neturime kokrečių duomenų68.
Remiantis turimais duomenimis, galime teigti, kad žuvusių ir sužeistų mūšiuose skaičius galėjo svyruoti nuo 1000 iki 2000 karių, dar daugiau pateko į
nelaisvę. Galima teigti, kad didžioji dauguma karių (iš 17 000 karių, įvairiais
skaičiavimais, už Lietuvos ribų pasitraukė nuo 3402 iki 4500 karių) nebenorėdami kariauti už Lietuvos ribų ir apimti panikos tiesiog išsivaikščiojo: kitaip
paaiškinti, kodėl daliniuose, kurie nedalyvavo mūšiuose, nebeliko karių, būtų
pakankamai keblu. Tokia padėtis susiklostė 4 pėstininkų pulkuose: 18-ajame iš
1650 karių nebeliko pusės, 19-ajame iš beveik 2000 pasiliko tik 22 karininkai ir
17 eilinių, 20-ajame ir 21-ajame laisvai pasitraukusių buvo mažiau, tačiau taip
pat skaičiuojama šimtais. Naugarduke dislokuoto 19 ulonų pulko karių, apimtų
panikos dėl rusų dalinių grėsmės, taip pat išsibėgiojo69.
Pabaigoje derėtų aptarti bendrą žuvusių civilių gyventojų skaičių. Tiesą pasakius, susiduriame su didelėmis problemomis dėl šaltinių stokos ir ypač dėl jų
nepatikimumo. Istorinėje literatūroje nepagrįstai teigiama, remiantis „Generalinėje lentelėje“ pateiktais duomenimis, kad Vilniaus departamente žuvo ir dingo apie 47 774 vyrų, o Gardino departamente – 37 69970. Iš anksčiau aptartos
medžiagos paaiškėjo, kad nuostoliai turėjo būti gerokai mažesni. Dera atkreipti
67
Glemža L. Lietuviški kariniai daliniai Prancūzijos kariuomenėje, Karo archyvas, t. XVIII, Vilnius,
2003, p. 154, 156, 165–166; Gembarzewski B. Wojsko polskie Księstwo Warszawskie 1807–1814 r. Warszawa, 1905, t. 1, s. 81; Notice historique sur les armements qui lieu en Lituanie pendant l’occupation
française, Военский К, Min., veik, p. 419–422; Dundulis B, Lietuva napoleono agresijos metais, p.
109; Kukiel M. Wojna 1812 roku, t. 2, s. 471.
68
Dundulis B. Napoléon et la Lituanie en 1812, p. 213, 289
69
Yra duomenų, kad 19-ojo pėstininkų pulko kariai galutinai išsibėgiojo po susidūrimo su kazokais ties
Vilniumi. Kukiel M. Dzieje wojska polskiego w dobie Napoleońskiej 1795–1815, Warszawa, 1920, t. 2,
s. 161; Glemža L. Min., veik, p. 154, 165–166. Į šį skaičių neįtraukti nuostoliai, kuriuos patyrė lietuviški
kariniai daliniai, pasitraukę už Lietuvos ribų ir dalyvavę 1813–1814 metų karinėse kampanijose.
70
Dundulis B. Lietuva Napoleono agresijos metais, p. 117; Iwaszkiewicz J. Regestracja i indemnizacija strat wojenych na Litwie w roku 1812, s. 140.
109
dėmesį į keletą esminių aplinkybių. Pirma, susipažinus su minėtos komisijos
protokolais paaiškėja, kad liustratoriai skaičiavo ir civilių gyventojų mirtis ne
tik 1812 m. antroje pusėje, bet ir 1813 m., t. y. kai mirtingumas Lietuvos Vyriausybei pavaldžiose teritorijose buvo pasiekęs aukštą lygį dėl po karo išplitusios
šiltinės epidemijos. Antra, į šį skaičių pateko asmenys, prancūzmečiu paimti į
rekrutus, mirę natūralia mirtimi bei laikinai pasitraukę iš savo gyvenamųjų vietovių. Tokį laisvai traktuojamą rusų liustratorių skaičiavimo metodikos panaudojimą paliudija gausybė faktografinių duomenų71. Taigi remiantis šiuo dokumentu
neįmanoma pateikti netgi preliminaraus žuvusių, mirusių ir dingusių be žinios
civilių gyventojų skaičiaus.
Baigiamosios pastabos
1812 m. kare Lietuva patyrė nemažų nuostolių dėl Rusijos kariuomenės rekvizicijų, priešininkų karinių veiksmų, o ypač Didžiosios Armijos savivaliavimo
bei didžiulės rekvizicijų naštos, užgulusios kiekvieno gyventojo pečius. Karo
padariniai, skaičiuojant vien tik aritmetinę materialinę nuostolių išraišką, galima
sakyti, stipriai sulėtino Lietuvos, po valstybės padalijimo nesuspėjusios atsigauti
ekonomiškai ir morališkai, plėtotę: žemės ūkis, pagrindinis krašto ekonominio
potencialo variklis, prarado apie 50 % iki karo turėtų pajėgumų. Dvarai ir valstiečiai pristigo traukiamosios jėgos, miestai, miesteliai ir kaimai buvo smarkiai
nuniokoti, dalis pastatų sudeginta. Nuskurdusiems gyventojams prireikė nemažai laiko vien tiktai savo jėgomis atstatyti sugriautus ūkius. Minėti įvykiai, taip
pat civilių gyventojų aukos bei karių žūtys mūšiuose ar mirtys dėl šiltinės bei
kitų ligų turėjo įtakos šalies demografinės situacijos blogėjimui.
Įteikta 2006 m. Lapkričio 21 d.
71
Pateikiame kelis klasikinius pavyzdžius: Šiaulių mieste iš 1115 gyventojų tebuvo likę 451, iš kurių
potenciali dauguma sugrįžo po karo. Aukštadvaryje iš 119 vyrų ir 80 moterų napoleonmečiu ir pokariniu laikotarpiu, 19 mirė nuo šiltinės, 3 pasitraukė dėl neaiškių priežasčių, 2 paimti į rekrutus. Upytės
apskrities liustracijos raštai, LVIA, f. 529, ap. 1, l. 1–2; Lydos apskrities liustracijos raštai. Ten pat, b.
842, l. 1–3, 5, 6; Naugarduko apskrities liustracijos raštas. Ten pat, b. 845, l. 3; Volkovysko apskrities
liustracijos raštas. Ten pat, b. 2153, l. 1–2, 5, 20–21; 1812 m. sunaikintų namų ir dingusių gyventojų
skaičius. Iš Vilniaus civilinio gubernatoriaus D. N. Bantyš–Kamenskio pranešimo, Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, t. 1, p. 404.
110
Vertimas iš latvių kalbos
LIETUVIAI LATVIŲ ŠAULIŲ DALINIUOSE,
LATVIJOS KARIUOMENĖJE IR LATVIŲ
DALINIUOSE, VEIKUSIUOSE VOKIEČIŲ
KARIUOMENĖJE (1915–1945 m.)
Dr. Ēriks JĒKABSONS
Latvijos universitetas
Dabartinėje Latvijos teritorijoje 19–ojo šimtmečio pabaigoje ir 20–ojo pradžioje lietuvių gerokai padidėjo. Pirmiausia tai įvyko didžiuosiuose pramonės centruose
– Rygoje ir Liepojoje, į tuos miestus traukė lietuvių tautybės darbininkai iš Kauno
gubernijos. Tačiau padidėjo ir kaimuose gyvenančių lietuvių skaičius, ypač Kuršo
– Kauno gubernijos pasienio valsčiuose. Per 1897 m. gyventojų surašymą Latvijos
teritorijoje buvo 24 507 lietuviai, o 1913 m. vien Rygoje jų jau gyveno 34 982. Po
Pirmojo pasaulinio karo susikūrus nepriklausomoms Baltijos valstybėms Latvijoje
1925 m. buvo 23 193 lietuviai, 1930 m. – 25 885, o 1935 m. – 22 843, jie labai harmoningai įsiliejo į visas valstybines ir visuomeninio gyvenimo sritis, kartu išlaikydami ir savo nacionalinį identitetą, sudarydami Latvijos valstybei lojalią, santykiškai
didelę tautinę mažumą. Gana aktyviai Latvijos lietuviai dalyvavo ir 1915–1920 m.
vykusiuose kariniuose–politiniuose procesuose bei valstybės gynimo veikloje iki pat
Baltijos valstybių okupacijos 1940 m. Vokiečių okupacijos metu Latvijoje gyvenančių lietuvių skaičius reikšmingai nepadidėjo ir 1943 m. jų buvo 24 094. Tad sovietų
ir vokiečių okupacijos metu Latvijos lietuviai buvo priversti įsitraukti į visus karinius
procesus, be kita ko, atlikti karinę tarnybą latvių karinių pajėgų dalyse.
Pirmasis pasaulinis karas
Jau pirmosiomis Pirmojo pasaulinio karo dienomis į kariuomenę buvo mo
Smulkiau žr.: Jēkabsons Ē. Lietuviai Latvijoje. – Rīga, 2003. – 11.–14., 53.–57., 99. lpp.
111
bilizuoti arba savanoriškai įstojo daugelis Latvijos lietuvių. Pavyzdžiui, 1914
m. pabaigoje latvių žurnale „Varavīksne“ („Vaivorykštė“) buvo išspausdinta fotografija, kurioje matyti į nelaisvę patekęs vokiečių karys kartu su praporščiku
(jaunesniuoju karininku) J. Jeselioniu iš Liepojos. Karo metais daugelis Latvijos lietuvių savanoriškai ėjo į karo tarnybą latvių šaulių batalionuose (paskiau
– pulkuose), kovojusiuose Rygos fronte. Pavyzdžiui, 1916 m. vasarą septyniuose
aktyviai veikiančiuose (fronto) batalionuose tarp šaulių ir puskarininkių lietuvių
buvo 174 (1,6 proc.), tačiau čia neįskaičiuoti 8–ajame Valmieros ir Latvių šaulių atsargos batalione buvę lietuviai. Buvęs 3–ojo Kuršo latvių šaulių bataliono
būrio vadas J. Kalniņš vėliau prisiminė, kad 1915 m. vasarą, batalionui formuojantis Vecmilgravyje (prie Rygos), į jį, be savanorių latvių, įstojo ir nedidelis procentas „vietinių svetimtaučių“ – daugiausia estų ir lietuvių, taip pat lenkų, rusų ir
vokiečių. Labai simboliška, kad tarp trijų pirmųjų Rygos fronte (1915 m. spalio
12 d.) žuvusių latvių šaulių dalinių karių (iš 1–ojo Daugavgrivos latvių šaulių
bataliono), kurie spalio 15 d., dalyvaujant maždaug šimtui tūkstančių žmonių,
iškilmingai iš Rygos Latvių draugijos namų buvo palydėti į paskutinę kelionę –
Brolių kapines Rygoje (jie buvo pirmieji ten palaidoti), buvo ir lietuvis savanoris
Jonas Gavenas. Vis dėlto nagrinėjant šaulių anketas matyti, kad palyginti daug
buvo ir tokių lietuvių, kurie iš Lietuvos į Latviją atvyko kaip pabėgėliai. Kad ir
tokie pavyzdžiai: 1–ajame Daugavgrivos („Dauguvos žiočių“) latvių šaulių batalione tarnavo savanoriai lietuviai Juzefas Davginovičius (iš Šiaulių valsčiaus),
Benediktas Dreimanis, Benediktas Dvarickis, 2–ajame Rygos batalione – Jonas
Bauzeris (darbininkas iš Rygos, šiame mieste ir gimęs), Kazimieras Stasiulis (iš
Telšių apskrities), Vladislovas Sveikatas (iš Lašų valsčiaus), Pranas Servetko (iš
Panevėžio apskrities), Motiejus Slavinskas (gimęs Zarasų apskrityje, iš Talino),
Osipas Sudnikas (iš Malinovkos valsčiaus Daugpilio apskrityje), jaunesnysis karininkas Kazimieras Savgunas (iš Jelgavos), 3–ajame Kuršo batalione – Liudvikas Vorocinskas (iš Šaulių), 5–ajame Žiemgalos batalione – Antanas Kristonaitis (iš Aknystės valsčiaus), Petras Krivinskas (kalvis iš Misos valsčiaus, anketą
užpildęs latvių kalba), Kazimieras Kudulis (iš Radviliškio), 6–ajame Tukumo
batalione – Jonas Gatulis (iš Žagarės), Kazimieras Gudas (iš Kauno guberni
Varavīksne. – 1914. – Nr. 14. – 1. lpp.
Bērziņš V. Latvių šauliai – drama ir tragedija. – Rīga, 1995. – 245. lpp.
Kalniņš J. 3. Kuršo latvių šaulių bataliono raida// Latvių šauliai. – 1935. – Nr. 1. – 12. lpp.
Latvių šaulių batalionai. Eskizai ir epizodai/ Sudarė Līgotņu Jēkabs. – Pēterpils, 1916. – 50.–55. lpp.;
Latvių šauliai. Latvių senųjų šaulių istorinių dokumentų ir atsiminimų rinkinys. – 1. sēj. – Rīga, 1935. –
60. lpp.; Latvių šauliai amžinybės šviesoje/ Red. J. Goldmanis, E. Mednis. – Strēlnieks, 1953. – 225. lpp.
112
LIETUVIAI LATVIŲ ŠAULIŲ DALINIUOSE, LATVIJOS KARIUOMENĖJE
IR LATVIŲ DALINIUOSE, VEIKUSIUOSE VOKIEČIŲ KARIUOMENĖJE (1915–1945 M.)
jos), Jokūbas Gelažnikas (iš Biržų valsčiaus Panevėžio apskrityje, vienintelis
reformatas), Andronas Varna (iš Kauno gubernijos), Vincentas Vesulis (iš Rygos), Klementas Strukaitis (iš Sesavos valsčiaus), 7–ajame Bauskės batalione
– Aleksandras Koterekis (iš Šiaulių apskrities), Jurgis Kononovas (Daugpilyje
gimęs rygietis), Osipas Konovaičikas (iš Karsavos valsčiaus), Kazimieras Pučka
(iš Panevėžio apskrities) ir t. t. Dar viena ypatybė, kuri šiuos lietuvių karius
skyrė nuo pagrindinių latvių šaulių batalionų karių, yra tai, kad tarp jų buvo gana
daug neraštingų.
Lietuvių buvo ir tarp latvių šaulių dalių karininkų (pavyzdžiui, 8–ojo Valmieros šaulių pulko poručikas, rygietis Valentinas Šimoliūnas ir kt.). Lietuvis,
kolegijos asesorius (kapitono laipsnį atitinkantis civilinės tarnybos laipsnis, kuris
Rusijos armijoje buvo suteikiamas ir karo gydytojams) Dominikas Bukontas 1915
m. gruodį paskirtas 6–ojo Tukumo latvių šaulių bataliono vyriausiuoju gydytoju
(apskritai šiame batalione jo sudarymo pabaigoje 1915 m. buvo 47 lietuviai, arba
2,5 proc. iš bendro karių skaičiaus). Savo ruožtu Rokiškio apskrityje gimęs Petras Kubiliūnas, baigęs realinę mokyklą Rygoje, o prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą
– Vilniaus karo mokyklą, buvo bataliono vadas 2–ajame Rygos latvių šaulių pulke.
Už parodytą narsą kautynėse per Kalėdas prie Ložmetējkalno („Kulkosvaidžių kalno“) jam vėliau, jau kaip Lietuvos kariuomenės karininkui, suteiktas III laipsnio
Lačplėsio Karo ordinas. 1894 m. Panevėžio apskrities Ruosų sodžiuje gimęs ir
Jelgavos realinę mokyklą baigęs 5–ojo Žiemgalos latvių šaulių pulko paporučikis
Mašuchno žuvo 1917 m. gruodžio 24 d. (pagal senąjį kalendorių), vesdamas savo
karius į ataką pirmąją garsiųjų Kalėdų kautynių dieną. Latvių spauda apie jį rašė:
„Lietuvis. Ir tikras latvis – šaunus, karštakraujis kovotojas, kuris suprato, kad jo
Lietuva turi daug bendrų sopulių su Latvija, tiek senovėje, tiek dabar. Stengdamasis būti artimas latviams, jis itin puikiai buvo išmokęs latvių kalbą.“ Žuvęs karininkas palaidotas latvių karių Brolių kapinėse Rygoje10.
Įdomu tai, kad 1940 m. vasarą, jau įvykus valstybės okupacijai, naujai paskirtam politiniam Latvijos kariuomenės vadui Bruno Kalniniui, kaip patarėjas
(faktiškai – kontroliuotojas), buvo atsiųstas lietuvis, Sovietų Sąjungos pasienio
Latvijos Valstybės istorijos archyvas (toliau: LVVA), 5434. f., (Latvių šaulių batalionų organizacinis
komitetas – savanoriškai arba jų įgaliotų asmenų užpildytos anketos), 1. apr., 689. l., 725., 739., 769.,
835., 848., 861., 862., 863., 869. l.
LVVA, 5601. f., (Armijos štabo asmeninių bylų kolekcija), 1. apr., 6265. l., 4. lp.
Latvių šauliai. – 11 sąsiuvin. – Rīga, 1937. – 1067., 1072. lpp.
Lačplėsio Karo ordino kavalieriai. Biografinis žodynas. – Rīga, 1995. – 258.–259., 275. lpp.
10
Līdums. – 1917. – 3. janv.
113
apsaugos karinių pajėgų pulkininkas Baltrušaitis, kuris prieš tai tarnavo Sovietų
Sąjungos – Latvijos pasienyje ir mokėjo latvių kalbą. Regis, kad ją buvo išmokęs
Pirmojo pasaulinio karo metu (galimas daiktas, ir Rusijos Pilietinio karo metu),
tarnaudamas latvių šaulių daliniuose11.
Raudonieji latvių šauliai
Nors kol kas dar trūksta išsamesnės informacijos apie lietuvius, tarnavusius
sovietinėje Latvių šaulių divizijoje per Rusijos Pilietinį karą, vis dėlto galima su
didesniu ar mažesniu tikrumu teigti, kad lietuviai joje tarnavo. Šiuo metu rimtai
persvarstoma latvių šaulių raida Rusijos Pilietiniame kare, laužant sovietmečiu
įsišaknijusį stereotipą, kad „raudonieji“ latvių šauliai Rusijoje kovėsi pirmiausiai
ideologinių motyvų vedini. Yra pakankamai daug liudijimų, kad jų veiksmus
labiausiai lėmė tai, kad nebuvo galimybės grįžti į Latviją, grynai nacionaliniai
motyvai, kaip ir ypatingos Rusijos Pilietinio karo aplinkybės, dėl kurių latviams
buvo daug saugiau būti savo aplinkoje, savajame latvių karinių pajėgų dalinyje.
Yra žinoma, kad lietuvių buvo ir tarp latvių šaulių dalinių vadų. Pavyzdžiui, buvęs 3–ojo Kuršo latvių šaulių pulko praporščikas (pulke – nuo 1917
m. vasario) Eduardas Kriščiūnas vadovavo latvių šaulių pulkui 1919 m. rudenį
vykusiose kautynėse su Dono kazokais prie Carycino, kur su visa štabo sudėtimi
pateko į nelaisvę ir buvo užkapoti kardais12. Savo ruožtu lietuvis, buvęs carinės Rusijos armijos generolas majoras, vėliau – Lietuvos kariuomenės generolas
Antanas Martusevičius nuo 1919 m. kovo 27 d. iki spalio 20 d. (atšauktas iš
pareigų) buvo latvių šaulių divizijos (iki 1919 m. vasaros – Sovietų Latvijos
armijos 1–osios divizijos) vadas, vadovavęs jai kautynėse tiek Latvijos teritorijoje, tiek Pietų Rusijoje. 1919 m. liepą, kai divizija po atsitraukimo iš Latvijos
buvo pervadinta į 53–ąją šaulių diviziją, jis kartu su štabo viršininku ir komisaru
prašė išsaugoti seną pavadinimą, gerai suprasdamas, kokią negatyvią reakciją
tai sukels tarp šaulių (prašymas buvo patenkintas asmeniškai įsikišus Leninui).
Kautynėse su Denikino armija prie Oriolo 1919 m. rudenį divizija įėjo į 14–ąją
armiją, kuriai vadovavo lietuvis Jeronimas Uborevičius, pokalbyje su divizijos
11
Latvių karys Antrojo pasaulinio karo metu. Dokumentų ir atsiminimų rinkinys/ Red. O. Freivalds. – 1.
sēj. – Vasteras, 1970. – 147., 149. lpp.; Kalniņš B. Lemtinga 1940 metų vasara// Latvijas Vēstnesis. – 1999.
– 12. maijs.
12
Lapainis P. Atsitiktinumo karys. „…mažesnės blogybės pusėje“// Laukų gyvenimas. – 1990. – Nr. 6.
– 12. lpp.
114
štabo viršininku K. Švedu jis pasakęs: „Manyje teka toks pats kraujas kaip ir
latvių. Aš žinau latvių šaulių nuopelnus ir jų žygdarbius“. Kaip jau minėta, A.
Martusevičius vadovavo divizijai iki 1919 m. spalio 20 d., Smogiamosios grupės
(ir kaip jos vadas) sudėtyje įvesdamas ją į Denikino armijai lemtingas Oriolo
– Kromo kautynes. Oriolas buvo paimtas tiesiogiai spalio 20 d., tačiau A. Martusevičius buvo atšauktas iš pareigų remiantis divizijos patirtais gyvosios jėgos
nuostoliais13. Vėliau A. Martusevičius grįžo į Lietuvą.
Nepriklausomybės karas
Nepriklausomybės kare Latvijos kariuomenės gretose kovojo palyginti daug
lietuvių tautybės karių. Daugelis kautynėse buvo sužeisti. Pavyzdžiui, kautynėse
su bermontininkais 1919 m. lapkritį buvo sužeistas 8–ojo Daugpilio pėstininkų
pulko kareivis lietuvis Bronislovas Saugūnas14. 1919 m. rugsėjo 22 d. Lietuvos
diplomatinė atstovybė paprašė Latvijos karinių įstaigų daugiau nebeimti į karo
tarnybą Lietuvos piliečių ir atleisti jau pašauktus. Vasarą ir rudenį daugelis Latvijos kariuomenės karininkų ir karių buvo paleisti iš kariuomenės kaip Lietuvos
piliečiai: Artilerijos atsargos vyresnysis leitenantas Nevronis, Vidžemės divizijos ryšių komandos viršininkas vyresnysis leitenantas Juozas Bilevičius (gimęs
1894 metais Rygoje, kur baigė realinę mokyklą, 1916 m. pabaigė Čugujevo karo
mokyklą, Rusijos armijas poručikas, iš Latvijos kariuomenės atleistas 1919 m.
rugpjūčio 24 d., į Lietuvos kariuomenę įstojo rugsėjo 20 d.), 5–ojo Cėsių pėstininkų pulko vyresnysis leitenantas ir kuopos vadas Jonas Bytautas (gimęs 1894
m. Liepojoje, 1916 m. baigė Žitomiro praporščikų mokyklą, tarnavo 7–ajame
suomių šaulių pulke, 1919 m. – generolo S. Bulak–Balachovičiaus būryje N. Judeničo armijoje, iš Latvijos kariuomenės paleistas 1919 m. spalio 27 d., paliekant
rikiuotėje iki lapkričio 24 d., dalyvavo kautynėse su bermontininkais, lapkričio
24 d. mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę, kurioje tarnavo iki 1923 m., turėjo
kapitono laipsnį; 1923 m. liepos 10 d. nužudytas, kai vyko atostogų į Latviją) ir
kiti. Štai aviacijos grupėje tarnavęs jūrų leitenantas Jazepas (Juozas) Andžejevskis (Andzejauskas) iš kariuomenės paleistas 1919 m. spalį (gimęs 1887 m. liepos
13
Bērziņš V. Latvių šauliai – drama ir tragedija. – 187., 203. lpp.; Primakovs V. Raudonųjų kazokų ir
latvių šaulių reidai Denikino armijos užnugaryje. (1919 m. spalis–lapkritis)// Pp spalio pergalės. Raštai ir atsiminimai apie Latvijos komunistų kovą Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos ir pilietinio
karo metu 1917–1919 m. – Rīga, 1967. – 289. lpp.
14
8. Daugpilio pėstininkų pulko istorija/ Pareng. J. Liepiņš. – Cēsis, 1930. – 138. lpp.
115
16 d. Zarasų apskrityje, kitomis žiniomis – Rygoje, baigęs Mangalių tolimojo
plaukiojimo jūrų mokyklą, 1916–1918 m. tarnavo laivo vado padėjėju ir šturmanu ledlaužyje „Sampo“ ir kreiseryje „Rusj“, 1919 m. birželio 6 d. buvo paskirtas
į Latvijos kariuomenės Aviacijos grupę kaip motorlaivio vadas; iš kariuomenės
paleistas spalio 4 d., po šešių dienų mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę ir iki
1920 m. sausio 7 d. joje tarnavo, o perkeltas į Lietuvą liko gyventi Latvijoje; mirė
1938 m.)15. Dėl santykiškai didelio skaičiaus asmenų, kurie norėjo būti paleisti iš
kariuomenės remdamiesi užsienio atstovybės išduotu pasu, 1920 m. sausio pradžioje Latvijos kariuomenės vyriausiojo vado štabas išleido įsakymą, pagal kurį
galėjo būti paleisti tiktai Lietuvos, Estijos ir Lenkijos piliečiai (tas apskritai buvo
draudžiama Ukrainos Liaudies Respublikos ir Baltarusijos Liaudies Respublikos
piliečių atžvilgiu dėl nenustatytos tų šalių padėties ir dažnų daugelio Latvijos
piliečių mėginimų išsisukti nuo karinės tarnybos), tačiau tiktai tokiu atveju, jeigu
jie gali pateikti pilietybę liudijančius dokumentus, išduotus prieš jų mobilizavimą į Latvijos kariuomenę. Jeigu dokumentai buvo įgyti jau būnant Latvijos kariuomenės gretose arba asmenys buvo įstoję į kariuomenę savanoriškai, jie buvo
„paliekami tarnauti bendrųjų nuostatų pagrindu“16. Toks griežtumas buvo susijęs
su būtinybe tuo metu (Latgalos išlaisvinimo pradžia) išlaikyti didelį kariuomenės
kovinį pajėgumą, vėliau paleidimo sąlygos buvo sušvelnintos.
Pavieniai Lietuvos piliečiai buvo paleidžiami ir toliau, pavyzdžiui, ilgus
metus Liepojoje gyvenęs 5–ojo Cėsių pėstininkų pulko felčeris, pirmiau minėto 5–ojo Cėsių pėstininkų pulko vyresniojo leitenanto Jono Bytauto vyresnysis
brolis Alfonsas Bytautas (gimęs 1892 m. Šiaulių apskrityje, baigęs Liepojos Nikolajaus gimnaziją, Rusijos armijoje – nuo 1913 m., karo ligoninės vaistinės
vedėjas, 1919 m. tarnavęs N. Judeničo armijos Šventojo Jurgio kavalierių šaulių
partizanų padalinyje, 1919 m. balandžio 22 d. buvo paskirtas tarnauti Latvijos
Laikinosios Vyriausybės ginkluotųjų pajėgų Šiaurės Latvijos brigados Rezervo
batalione, nuo birželio 5 d. – Šiaurės Latvijos Partizanų pulko tvarstymo punkto
vedėju, nuo rugsėjo – pulko felčeriu, o atleistas iš kariuomenės 1920 m. rugpjūčio 30 d. kaip Lietuvos pilietis); paleisti buvo ir 9–ojo Rėzeknės pėstininkų pulko
vyresnieji leitenantai Jazepas Jodenukis ir Jonas Levinas (1920 m. balandį) bei
kiti. Keli lietuvių tautybės kariai net nesulaukė įsakymo dėl atleidimo iš kariuomenės ir savavališkai pasitraukė iš savųjų karinių pajėgų dalinių, pavyzdžiui,
15
LVVA, 5601. f., 2. apr., 48. l., 1.–8. lp.; Armijos vyriausiojo vado įsakymai 1919 metais// LVVA
Mokslinė biblioteka; Lietuvos kariuomenes karininkai 1918–1953 m. – II tomas. – Vilnius, 2002. – 65,
179, 185 p.
16
LVVA, 1501. f. (1–asis Raitininkų pulkas), 1. apr., 49. l., 41. lp.
116
prieš tai kautynėse sužeistas 8–ojo Daugpilio pėstininkų pulko kareivis Povilas
Šeinauskas, kuris 1919 m. gruodį buvo pateikęs prašymą perkelti jį į Lietuvos
kariuomenę (dezertyravo 1920 m. sausį), ir 13–ojo Tukumo pėstininkų pulko
(buvusio Vokiečių landesvero) kareivis Antonas Rozaliūnas (1920 m. balandį)17.
Labai įdomi yra lietuvio (taip nurodyta dokumentuose) Stanislavo Kasparovičiaus tarnyba. Kauno gubernijos Krošo mieste 1885 m. spalio 24 d. gimęs ir
katalikų bendruomenės mokykloje išsilavinimą įgijęs liepojietis, trijų Šventojo
Jurgio kryžių kavalierius, Rusijos armijos 5–ojo husarų pulko ir nuo 1917 m.
1–ojo lenkų ulonų pulko puskarininkis; po lenkų dalinių išformavimo 1918 m.
birželį grįžo į Liepoją, dirbo Liepojos–Romnų geležinkelyje. 1919 m. vasario 28
d. įstojo į 1–ąjį Atskiro latvių (Kalpako) bataliono Raitininkų būrį kaip vyresnysis seržantas ir dalyvavo kautynėse su bolševikais Kurše. Vėliau kovėsi 1–ajame
Kuršo ir galiausiai 4–ajame Žiemgalos atskirajame eskadrone (jau užimdamas
karininko vietą). 1921 m. balandį jis už kovinius nuopelnus buvo paaukštintas –
gavo leitenanto laipsnį ir buvo paskirtas naujai sudaryto Raitininkų pulko būrio
vadu, tačiau netrukus po to (1921 m. gruodžio 21 d.) dezertyravo18, greičiausiai
persikėlė į Lietuvą.
Dar 1936 m. Lietuvoje gyvenę buvę liepojiečiai, Škodoje gyvenantys broliai Kostas (Konstantinas) Kubilovičius ir Voldemaras Kubilovičius, per Latvijos
konsulatą Šiauliuose ir karinį atašė Kaune pateikė Latvijos Gerovės ministerijai
ir Armijos štabui prašymus skirti jiems atitinkamus Latvijos apdovanojimus už
dalyvavimą Nepriklausomybės kare. K. Kubilovičius 1919 m. rudenį, kai Bermonto karinės pajėgos pradėjo pulti Liepoją, savanoriškai įstojo į geležinkelio
kuopą, o vėliau buvo paskirtas į 11–ąjį Duobelės pėstininkų pulką ir dalyvavo
kautynėse su bermontininkais Liepojos kulkosvaidininkų būrio sudėtyje, o 1920
m. pavasarį kartu su pulku buvo nusiųstas į Sovietų Rusijos frontą prie Drysos.
Iš kariuomenės paleistas 1920 m. rudenį po taikos sutarties sudarymo vienas iš
pirmųjų, nes K. Kubilovičius buvo gimęs 1901 m. Savo ruožtu vyresnysis jo
brolis (gimęs 1895 m.) V. Kubilovičius 1919 m. Liepojoje taip pat savanoriškai
įstojo į Latvijos kariuomenės Latgalos Papildu batalioną, kuris tam tikrą laiką
buvo Ventspilyje, o vėliau kartu su broliu tarnavo 11–ajame Duobelės pėstininkų pulke Liepojoje ir Latgalos fronte. Po Nepriklausomybės kovų abu grįžo į
Lietuvą. V. Kubilovičius 1936 m. vasarį rašė: „Būdamas Latvijoje, Liepojoje,
17
Kariuomenės vyriausiojo vado įsakymai. 1919// LVVA Mokslinė biblioteka; LVVA, 5601. f., 1. apr.,
780. l., 4. lp.; 1468. f., (Karo ministerijos sekretariatas) 1. apr., 138. l., 14. lp.; 3601. f. (Kariuomenės
vyriausiojo vado štabas), 1. apr., 251. l., 3.–4., 19. lp.
18
LVVA, 5601.f., 1. apr., 2862. l., 1.–8. lp.
117
ir matydamas sunkią Latvijos valstybės padėtį ir tai, kad priešas vėl puola jauną
Latvijos valstybę, norėdamas ją okupuoti ir sunaikinti, nepaisydamas visko, kas
man buvo brangu – savo žmonos ir vaikų, savo senų tėvų, savanoriškai įstojau
į jauną Latvijos kariuomenę ir stovėjau už Latvijos tautos išlaisvinimą, iki kol
Latvija tapo laisva nuo visų priešų“. Savo ruožtu K. Kubilovičius rašė: „Prie
Latvijos išlaisvinimo aš, būdamas dar jaunų metų ir matydamas, kad mano tėvynei Latvijai ir vėl artinasi sunki priešų okupacija, prisidėjau nežiūrėdamas viso
savo gyvenimo ir nepagailėdamas savo tėvų, įstojau į gretas kaip savanoris, kad
gelbėčiau savo gimtinę – Latviją. Stovėjau valstybės sargybos poste iki tol, kol
Latvija tapo laisva nuo priešų. Kadangi esu lietuvis ir mano tėvas vyko į Lietuvą,
tai aš išvykau kartu, ir dabar esu Lietuvos pilietis“. Latvijos konsulas Šiauliuose
ir Kariuomenės štabas atsiliepė ir apdovanojos abu Latvijos Išlaisvinimo kovų
jubiliejaus atminimo medaliu19.
Įdomu tai, kad bandymų užmegzti latvių ir lietuvių karinio pobūdžio bendradarbiavimą buvo ir Rusijoje Pilietinio karo metu. Pavyzdžiui, 1919 m. gegužės 6 d. bolševikų nekontroliuojamoje teritorijoje buvusi Sibiro ir Uralo Latvių
Nacionalinė taryba savo posėdyje Omske išnagrinėjo vietos lietuvių civilių ir
karininių darbininkų pateiktą prašymą leisti į naujas kuriamas latvių karinių pajėgų dalis (Imantos pulką ir Troicko batalioną) stoti ir lietuviams. Buvo nuspręsta
kreiptis į Prancūzijos karinę misiją Sibire ir Tolimuosiuose Rytuose (generolą
Žanėną), kuriai pavaldus buvo latvių padalinys, su prašymu apsvarstyti šį pasiūlymą. Kol kas nežinoma, kaip toliau klostėsi tas reikalas, tačiau reikšmingas yra
jau pats faktas20.
Lačplėsio Karo ordino kavalieriai – lietuviai 21
Mažiausiai aštuoni vietos lietuviai už Latvijos Nepriklausomybės karo kautynėse parodytą didvyriškumą buvo apdovanoti aukščiausiu Latvijos kariniu apdovanojimu – Lačplėsio Karo ordinu (III laipsnio).
Ilūkstės apskrities Prodės valsčiuje 1896 m. kovo 18 d. gimęs 3–ojo Jelgavos
19
LVVA, 2574. f. Užsienio reikalų ministerijos Politinis–ekonominis departamentas), 3. apr., 1736. l., 3.
–18. lp.
20
LVVA, 5965. f. (Latvijos vyriausybės atstovas Sibire ir Tolimuosiuose Rytuose), 1. apr., 7. l., 16. lp.
21
Tolesnis aprašas apie lietuvius – Lačplėsio Karo ordino kavalierius, sudarytas remiantis: LVVA,
1304.f. (Lačplėsio Karo ordino taryba) medžiaga (ordino kavalierių asmeninės bylos); Lačplėsio Karo
ordino kavalieriai. Biografinis žodynas. – Rīga, 1995.
118
pėstininkų pulko kapralas Pavelas Masūlis Pirmojo pasaulinio karo metu tarnavo
38–ajame Turkestano šaulių pulke Vakarų fronte. Į Latvijos kariuomenėje pašauktas 1919 m. birželį, tarnavo Aukštutinio Kuršo partizanų pulke, kuris vienu metu
operatyviai buvo pavaldus Lietuvos kariuomenės vadovybei ir dalyvavo kautynėse
su bolševikais Ilūkstės apskrityje. Vėliau partizanai buvo priskirti 3–ajam Jelgavos
pėstininkų pulkui ir jo sudėtyje 1919 m. rudenį dalyvavo kautynėse su Bermonto
karinėmis pajėgomis. Pulkui persekiojant bermontininkus ir įėjus į Lietuvos teritoriją, lapkričio 20 d. Žeimėje kapralas Masūlis su grupe savanoriškai atsidūrė priešo užnugaryje, apsupo vokiečių žandarų užimtą namą, su rankine granata nutildė
priešo kulkosvaidžius ir padėjo paimti į nelaisvę vokiečius, atėmęs iš jų kulkosvaidžius. Vėliau dalyvavo Latgalos išlaisvinimo kovose. Iš kariuomenės paleistas
1921 m. kovą, paskui ūkininkavo Prodės valsčiuje, 1944–1957 m. kalintas sovietų
kalėjime. Mirė Prodės valsčiuje 1972 m. vasarą.
Jelgavoje 1900 m. vasario 8 d. vasarį gimęs Kazimieras Pavilaitis savanoriškai įstojo Rusijos armiją jau 1915 m. ir dalyvavo kautynėse Karpatuose bei
Rumunijos fronte (apdovanotas Šventojo Jurgio kryžiumi IV laipsnio ir Šventojo
Jurgio IV laipsnio medaliu). Į Latvijos Laikinosios Vyriausybės ginkluotąsias
pajėgas savanoriškai įstojo 1918 m. gruodžio 20 d. ir tarnavo Atskirame Raitininkų būryje, vėliau – 1–ojoje baterijoje ir 1–ajame ginkluotame divizione kaip
šarvuotojo automobilio „Kurzemnieks“ artileristas. Bermontininkams pradėjus
Rygos puolimą 1919 m. spalio 8 d. nepaprastai sunkiomis aplinkybėmis užmezgė šarvuotojo automobilio ryšį su 9–uoju Rėzeknės pėstininkų pulku, pagelbėjo
užimant Dzilnų dvarą. Vėliau, lapkričio 17 d., buvo kontūzytas, dar dalyvavo
Latgalos išlaisvinimo kovose, gavo seržanto laipsnį. Iš kariuomenės paleistas
1921 m., dirbo elektros mechaniku Rygoje. Mirė 1977 m. balandžio 30 d.
Panevėžyje 1894 m. sausio 19 d. gimęs Vitoldas Pupeiko buvo liepojietis,
Rusijos armijoje tarnavęs nuo 1913 m., o prasidėjus karui pakeltas į praporščikus. Kautynėse Rytų Prūsijoje 1914 m. rugsėjį 113–ojo pėstininkų pulko sudėtyje
buvo sužeistas ir pateko į vokiečių nelaisvę. 1918 m. pabaigoje grįžęs iš nelaisvės, 1919 m. sausio 19 d. Liepojoje savanoriškai įstojo Latvijos Laikinosios Vyriausybės ginkluotųjų pajėgų 1–ąją Nepriklausomybės kuopą ir dalyvavo visose
kautynėse Kurše ir Žiemgaloje su Sovietų Latvijos armija. Kautynėse prie Aunų
smuklės 1919 m. kovo 12 d. jis kartu su antruoju karininku po priešo ugnimi
apėjo jo pozicijas ir netikėtai apšaudę priešininkus išvijo juos, taip sudarydami
galimybę užimti jų pozicijas per visą liniją. Kovo 22 d. kautynėse prie Kalnciemo buvo sužeistas į ranką, tačiau kovėsi toliau, bet buvo priverstas pasitraukti iš
kovos gretų netekęs daug kraujo. Buvo paaukštintas ir gavo vyresniojo leitenan119
to laipsnį, 1920 m. dalyvavo kautynėse, vykusiose Latgaloje, 12–ojo Bauskės
pėstininkų pulko sudėtyje. 1921 m. rugsėjį buvo atleistas ir persikėlė gyventi į
Lietuvą, kur tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Tolesnis likimas nežinomas.
Lietuvoje, Kilimskos [?] valsčiuje (Latvijos pasienyje), 1892 m. rugpjūčio
15 d. gimęs Pavelas Paliūnas (taip pat – Paleliunis) Rusijos armijoje tarnavo
nuo 1913 m., karo metu kautynėse būdamas 29–ojo Sibiro šaulių pulko sudėtyje
pelnė IV laipsnio Šventojo Jurgio kryžių, o 1916 m. pateko į vokiečių nelaisvę, iš
kurios grįžo 1918 m. pabaigoje. Į Latvijos kariuomenę pašauktas 1919 m. birželį,
paskirtas į Malienos batalioną ir vėliau paaukštintas iki seržanto. Latgaloje 1919
m. lapkričio 25 d. vykusiose kautynėse jis pirmasis Berzpilio valsčiuje užpuolė
priešo sargybą ir paėmė į nelaisvę aštuonis Raudonosios armijos karius. Po to,
kai 1922 m. buvo paleistas iš kariuomenės, ūkininkavo Saikavos valsčiuje, kur
mirė 1975 m. rugsėjo 10 d.
Grobinėje 1897 m. gruodžio 12 d. gimęs Antonas Grizis Latvijos kariuomenės 8–ajame Daugpilio pėstininkų pulke tarnavo nuo 1919 m., 1920 m. sausio
13 d., kautynėse su Raudonąja armija Latgaloje prie Gorkų sodžiaus, puolimo
metu grandininis A. Grizis ėjo visų karių priešakyje, savu pavyzdžiu įkvėpdamas
kitus, labai prisidėjo prie sodžiaus paėmimo. Paleistas iš kariuomenės 1921 m.
persikėlė gyventi į Lietuvą, apie tolesnį likimą žinių trūksta.
Jelgavoje 1900 m. gimęs mechaniko mokinys Peteris Mirovičius 1919 m.
kovo mėn. savanoriškai įstojo į Latvijos Laikinosios Vyriausybės ginkluotąsias
pajėgas ir vėliau tarnavo 9–ajame Rėzeknės pėstininkų pulke, dalyvavo visose
kautynėse, kuriose kovėsi pulkas. Kautynėse su Raudonąja armija 1920 m. sausio 28 d. Latgaloje, prie Ploskų sodžiaus, su automatu nusigavo į priešo užnugarį
ir apšaudė sodžių, kuriame buvo priešo pulko štabas. Tai sukėlė priešo pajėgose
didelę sumaištį ir latvių daliniai įgijo galimybę judėti į priekį. Mirė nuo sužeidimo 1920 m. lapkričio 11 d. Kuršo divizijos lazarete.
Kauno gubernijoje 1897 m. gruodžio 10 d. gimęs Osipas Bartaševičius nuo
1916 m. tarnavo Rusijos armijoje. Į Latvijos kariuomenę pašauktas 1919 m. birželio 15 d. ir paskirtas 4–ajame Valmieros pėstininkų pulke kaip kapralas. Kovėsi
su Bermonto karinėmis pajėgomis 1919 m. lapkričio 22 d. Emburgo–Iecavos
kelyje, vadovavo 6 karių grupei, kurios užduotis buvo nutildyti du priešo kulkosvaidžius. Nepaisydamas smarkios ugnies užduotį atliko, sunaikinto priešo būrį
ir atėmė kulkosvaidžius, iš kurių tuojau pat atidengė ugnį į bermontininkų kovos
liniją. Paleistas iš kariuomenės 1921 m. pavasarį, jis ūkininkavo Saikavos valsčiuje. Mirė 1929 m. gruodžio 31 d., palaidotas Rygos Brolių kapinėse.
Ypač drąsus yra Rygoje gimusio (gimimo data nežinoma) ir Jelgavos gim120
naziją 1915 m. baigusio 7–ojo Siguldos pėstininkų pulko vyresniojo leitenanto
Aleksandro Jodikaišo žygdarbis. 1915 m. jis buvo mobilizuotas į Rusijos armiją,
o 1916 m., baigęs Pavelo karo mokyklą Petrograde, dalyvavo kautynėse Galicijoje. 1917 m. paaukštintas, tapo paporučikiu. Už kovos nuopelnus apdovanotas
IV laipsnio Šventojo Jurgio kryžiumi psnio ir dviem ordinais. Į Latvijos kariuomenę įstojo savanoriškai 1919 m. rugpjūtį ir rudenį aktyviai dalyvavo kautynėse
su Bermonto karinėmis pajėgomis. Spalio 16 d. Rygoje, Uždauguvyje, Cemento
fabriko rajone, jis, kaip būrio vadas, bataliono priešakinėse pozicijose „su ypatinga narsa atmušė kelis priešo kontrpuolimus, dengė dešinįjį bataliono sparną,
taip suteikdamas galimybę mūsų pajėgoms susijungti ir išlaikyti užimtas pozicijas, tačiau pats tose kautynėse buvo smarkiai sužeistas ir mirė didvyrio mirtimi“.
Jo, kaip ordino kavalieriaus, šeimai, vykstant agrarinei reformai, buvo skirtas
naujas ūkis Ancės valsčiuje Kurše, prie Ventspilio.
Ordiną gavo ir Robertas Grigaitis, šaltkalvis, gimęs 1887 m. rugpjūčio 8 d.
Senuosiuose Dubultuose (Rygos Jūrmala), ir nors jo dokumentuose nebuvo nurodyta tautybė lietuvis, tačiau neabejotinai jis buvo bent jau lietuvių kilmės. Į Latvijos kariuomenę pašauktas 1919 m. birželį Valmieroje, tarnavo 6–ajame Rygos pėstininkų pulke. Kautynėse su bermontininkais 1919 m. spalio 14 d., pulko 2–ajam
batalionui keliantis per Dauguvą prie Jumpravos dvaro, karys R. Grigaitis kartu
su seržantu ir grandininiu Aunapū (estų tautybės) savanoriškai pirmieji įsiveržė į
priekį, išmušė iš kraštinių pozicijų vokiečių postinius ir sulaikė juos, suteikdami
galimybę batalionui forsuoti upę. Išleistas į atsargą 1920 m. rugsėjį, dirbo vairuotoju mechaniku. 1940 m. pasikeitė pavardę į „Aivars“. Tolesnis likimas nežinomas.
Taikos metas
Ir po Nepriklausomybės kovų Latvijos kariuomenėje tarnavo palyginti daug
lietuvių. 1926 m. vasarį Latvijos kariuomenėje tarp privalomosios karinės tarnybos
karių lietuvių buvo 241, kartu jie sudarė 1,21 proc. visų iš 19 857 tos kategorijos
karių22. Lietuvių buvo ir tarp viršlaikinės tarnybos karių, pavyzdžiui, Raitininkų
pulke 1927 m. jie sudarė 0,8 proc., 1928 m. – 1,6 proc. tos kategorijos karių23.
Gana daug lietuvių tarnavo profesionaliais karininkais – Latvijos kariuomenės karininkais. Aukščiausią tarnybos laipsnį iš jų pasiekė 1898 m. Rygoje
22
Bērziņš V., Bambals A. Latvijos kariuomenė. – Rīga, 1991. – 58. lpp.
23
Raitininkų pulkas dešimtais egzistavimo metais. Trumpa istorinė apžvalga pulko 10 metų jubiliejaus
proga. 1919. 5. VII – 1929. 5. VII. – Rīga, 1929. – 44. lpp.
121
gimęs Peteris Praškevičius (jis buvo kilęs iš Kauno gubernijos valstiečių), baigęs
gimnaziją. 1919 m. spalio 1 d. savanoriškai įstojo į Latvijos kariuomenę ir buvo
Latvijos Karo ligoninės vaistinės felčeris. Po to, kai išlaikė vaistininko padėjėjo
egzaminą, 1920 m. buvo paaukštintas ir gavo farmacininko–leitenanto laipsnį.
Nuo 1921 m. buvo Rygos Karo ligoninės farmacijos instruktorius, o nuo 1923 m.
– ligoninės vaistinės buhalteris. 1928 m. gavo farmacininko–kapitono tarnybos
laipsnį, 1929 m. sutvarkė pirotechnikos išbandymus ir nuo 1930 m. tarnavo Pagrindiniame artilerijos sandėlyje kaip ypatingųjų užduočių karininkas. Tuo pačiu
metu jo pareigos buvo pervadintos į administracinio kapitono. 1931 m. perkeltas
į Artilerijos laboratoriją kaip sandėlio vedėjas (1939 m. laboratorija pervadinta į
Kariuomenės 22–ąją dirbtuvę). Netrukus po šalies okupacijos, 1940 m. liepą, jis
buvo paaukštintas – gavo administracijos pulkininko–leitenanto laipsnį ir buvo
paskirtas 22–osios dirbtuvės viršininku. Paleistas iš kariuomenės 1940 m. spalį
apsigyveno Rygoje, o vokiečių okupacijos metu buvo chemijos ir farmacijos fabriko „Saga“ direktorius Rygoje. 1944 m. su pabėgėliais pasitraukė į Vokietiją ir
1948 metais iš Špakenbergo pabėgėlių stovyklos išvyko į Kanadą. Apie tolesnį jo
likimą žinių nėra. Buvo apdovanotas Trijų žvaigždžių V laipsnio ordinu24.
1900 m. kovo 18 d. Rygoje gimęs Levas Trinko25 1920–1924 m., prieš įstodamas į Latvijos kariuomenės Raitininkų pulką Daugpilyje, tarnavo Lietuvos kariuomenėje (jis buvo vienintelis Latvijos kariuomenės vadas, baigęs Lietuvos kariuomenės Karo mokyklą). 1920 m. lapkričio 15 d. stojo tarnauti į Lietuvos kariuomenę
ir 1921 m. gegužę įstojo į Karo mokyklos Raitininkų būrį, mokyklą baigė tų pačių
metų gruodį ir buvo paskirtas leitenantu į 1–ąjį Raitininkų pulką. Vis dėlto jau 1922
m. sausį jis buvo perkeltas į 1–ąjį husarų pulką, kuriame tarnavo kaip jaunesnysis
karininkas. 1923 m. birželį L. Trinko priskirtas į Geležinkelių batalioną, o1924
m. sausį išleistas į atsargą. Greičiausiai tai buvo susiję su Latvijos pilietybės priėmimu, nes jau vasarį jis buvo Latvijoje, tada ir pašauktas į Latvijos kariuomenę,
paskirtas į Raitininkų pulką jaunesniuoju karininku. 1925 m. L. Trinko sėkmingai
baigė karininkų kursus, 1926 m. buvo paaukštintas ir tapo vyresniuoju leitenantu,
o 1927–1928 m. komandiruotas į Prancūziją, kur sėkmingai baigė Somiros kavalerijos mokyklą. Grįžęs į pulką buvo paskirtas kulkosvaidininkų eskadrono vadu,
1929 m. pakeltas į kapitonus. Pulko vadas Trinko atestacijoje 1930 m. rašė: „Labai
nesugyvenamo būdo. Laisvalaikiu verčia karines knygas iš prancūzų kalbos. Per
daug jautrus. Geras, paliktinas pareigose.“ 1932 m. kapitonas Trinko savo paties
24
LVVA, 5601. f., 1. apr., 5045. l.
25
Galimas daiktas, kad vardo ir pavardės lietuviska rašyba Latvijoje buvo pakeista, nes dokumentuose aiškiai nurodyta: tautybė – lietuvis, tikėjimas – katalikas.
122
pageidavimu buvo paskirtas į Vidžemės artilerijos pulką Rygoje, vėliau – į Armijas
štabą, tačiau 1934 m. jis neišlaikė artilerijos karininko žinių patikrinimo ir buvo išsiųstas atgal į Raitininkų pulką, kur neilgą laiką ėjo būrio vado pareigas, o 1935 m.
pavasarį buvo atleistas iš tarnybos. Tada apsigyveno Rygoje (žmona buvo latvė),
kur, nepatikrintomis žiniomis, dar gyveno po Antrojo pasaulinio karo26.
Kauno gubernijoje 1894 m. rugsėjo 13 d. gimęs, o prieš Pirmąjį pasaulinį
karą Rygoje gyvenęs Valentinas Šimoliūnas buvo pašauktas į Rusijos armiją dar
1915 m. pradžioje. Baigęs Oranienbaumo praporščikų mokyklą dalyvavo kautynėse Karpatuose, kur dėl dviejų gautų sužeidimų buvo paaukštintas į paporučikius ir apdovanotas (iš viso buvo gavęs keturis Rusijos ordinus). 1916 m.
rugsėjį savo paties pageidavimu perkeltas į latvių šaulių dalinius Rygos fronte.
Jis tarnavo 8–ojoje Valmieros latvių šaulių pulko kulkosvaidininkų komandoje
– iš pradžių kaip jaunesnysis karininkas, paskui buvo paaukštintas ir tapo poručiku, o 1917 m. rugsėjį paskirtas kulkosvaidininkų komandos viršininku. Netrukus
po to V. Šimoliūnas pateko į vokiečių nelaisvę. Iš jos grįžo paleistas jau 1918 m.
sausį ir patraukė į savo namus Salacoje, kur vokiečių okupacijos metu užsiėmė
prekyba. Po sovietų valdžios įsigalėjimo 1919 m. pradžioje jis liko ten pat ir
kovo mėnesį buvo mobilizuotas į sovietinę Latvijos kariuomenę. Kaip 18–ojo
Sovietų Latvijos pulko ūkio dalies reikalų vedėjas ir vėliau kulkosvaidininkų komandos karininkas, jis išvyko į frontą Lietuvoje, kur birželio 10 d. savanoriškai
perėjo į lenkų karinių pajėgų pusę, nutylėdamas tai belaisvių stovykloje. Lenkai
jį iš stovyklos kartu su daugeliu latvių išlaisvino 1920 m. sausį ir V. Šimoliūnas
iš karto grįžo į Latviją, kur buvo paskirtas į Latvijos kariuomenės 7–ojo Siguldos pėstininkų pulką kaip vyresnysis leitenantas, einantis jaunesniojo karininko
pareigas (pulkas kovojo Latgalos fronte prieš Raudonąją armiją). Nuo 1921 m.
pabaigos jis ėjo kuopos vado pareigas, o 1922 m. perkeltas į 9–ąjį Rėzeknės
pėstininkų pulką kaip vadas, vėliau kuopos vadas, 1927 m. lapkritį pakeltas į kapitonus. 1929 m. apdovanotas Trijų žvaigždžių V laipsnio ordinu (jis buvo gavęs
ir Latvijos išlaisvinimo karo atminimo ženklą bei Latvijos išlaisvinimo kovų 10
metų jubiliejaus atminimo medalį). 1933 m. pabaigoje dėl kaltinimų įvykdžius
nusikaltimą V. Šimoliūnas perkeltas į 8–ąjį Daugpilio pėstininkų pulką, kur buvo
paskirtas būrio vadu. Kaltinimas nepasitvirtino, tačiau 1935 m. balandį kapitonas
V. Šimoliūnas buvo atleistas iš tarnybos paliekant jam teisę vilkėti uniformą, įsikūrė jis Cėsių apskrityje (žmona buvo latvė)27. Tolesnis likimas nežinomas.
26
LVVA, 5601. f., 1. apr., 6607. l., 1.–29. lp.
27
LVVA, 5601. f., 1. apr., 6265. l., 1.–39. lp.
123
Rygos Karo ligoninėje tarnavo gydytojas kapitonas Vikentijus Norgello,
kurio dokumentuose ketvirtajame dešimtmetyje buvo įrašyta, tautybė „lietuvis“;
konjunktūros veikiamas ją pasikeitė į palankesnę „latvio“ tautybę (V. Norgello
buvo ir latvių studentų korporacijos „Lettonia“ filisteris). Gimęs 1899 m. kovo
27 d. Rygoje, jis 1919 m. gegužės 22 d. (Rygos išlaisvinimo iš sovietų karinių pajėgų dieną) savanoriškai įstojo Latvijos Laikinosios Vyriausybės Ginkluotąsias
pajėgas ir paskirtas kareiviu į 3–ąjį atskirą batalioną, o šiek tiek vėliau, kuriantis vieningajai Latvijos kariuomenei, – į 3–ojo Jelgavos pėstininkų pulko kulkosvaidininkų kuopą. Nuo 1920 m. pradžios tarnavo Cėsių apskrities ir miesto
komendantūroje, o jau vasarį buvo perkeltas į 1–ąjį Ginkluotąjį divizioną, kovą
– į Ginkluotąjį automobilių divizioną, kuriame tarnavo kaip jaunesnysis, vėliau
– kaip vyresnysis raštininkas. Baigiantis kautynėms už Laisvę ir kariuomenei po
truputį pereinant prie taikos meto etatų sąrašo, 1921 m. vasarį V. Norgello buvo
išleistas į atsargą. Jis pradėjo studijas Latvijos universiteto Medicinos fakultete, metu dirbdo vyriausiosios Geležinkelių valdybos kontoros darbuotoju. 1926
m. pradžioje V. Norgello paskirtas į veikiančią tarnybą Vyriausiajame artilerijos
sandėlyje kaip vyresnysis medicinos felčeris. 1928 m. pabaigoje baigė studijas
universitete, 1929 m. buvo paaukštintas – tapo gydytoju–leitenantu ir buvo paskirtas dirbti Vyriausiojo artilerijos sandėlio gydytoju. 1931 m. rugpjūtį perkeltas
į 4–ąjį Valmieros pėstininkų pulką kaip gydytojas, o lapkritį paaukštintas ir tapo
gydytoju–vyresniuoju leitenantu. 1932–1935 m. V. Norgello buvo pasiųstas į ilgalaikes komandiruotes – į 6–ąjį Rygos pėstininkų pulką, Rygos karo ligoninę ir
Arsenalą, o 1935 m. spalį perkeltas į Rygos karo ligoninę kaip ordinatorius. 1936
m. pabaigoje buvo paaukštintas, tapo gydytoju–kapitonu. Po šalies okupacijos
1940 m. vasarą V. Norgello rudenį išėjo į atsargą ir gyveno Rygoje. 1944 m. jis su
šeimai (žmona latve ir trimis vaikais) su pabėgėliais pasitraukė į Vokietiją, iš ten
persikėlė į JAV. Mirė 1988 m. spalio 9 d. Pietų Dakotoje. Buvo apdovanotas Trijų
žvaigždžių ordinu II pakopos garbės ženklu, Latvijos išlaisvinimo karo atminimo
ženklu ir Latvijos išlaisvinimo kovų 10 metų jubiliejaus atminimo medaliu28.
1900 m. rugpjūčio 2 d. Jelgavoje gimęs lietuvis (tiesa, ir jis, panašiai kaip V.
Norgello, nuo antros ketvirtojo dešimtmečio pusės dokumentuose nurodydavo,
kad yra latvis) Aleksandras Felicjanas Bolšaitis buvo baigęs gimnaziją Narvoje
ir 1920 m. sausio 23 d. savanoriškai įstojo į Latvijos kariuomenę. Neilgą laiką tarnavo Vidžemės divizijos papildu batalione, po to buvo perkeltas į Sienos
apsaugos tarnybą (tarnavo jaunesniuoju raštininku), o 1920 m. rugsėjį pradėjo
28
LVVA, 5601. f., 1. apr., 4488. l., 1.–49. lp.
124
mokytis Karo mokyklos Raitininkų būryje. Po dvejų metų baigė ją I laipsniu,
buvo paskirtas leitenantu į Raitininkų pulką Daugpilyje, kuriame vyko jo tolesnė
karinė tarnyba. Iš pradžių – būrio vadas, 1925 m. paaukštintas, jam suteiktas vyresniojo leitenanto laipsnis, nuo 1926 m. – pulko adjutanto padėjėjas, nuo 1928
m. – eskadrono vado padėjėjas. 1929 m. lapkritį jis buvo paaukštintas ir gavo
kapitono tarnybos laipsnį, o ir nuo kitų metų pradėjo eiti eskadrono vado pareigas. Už gerą tarnybą apdovanotas Trijų žvaigždžių V laipsnio ordinu, kelis kartus
pasiekė gerų rezultatų tarptautinėse jojimo varžybose. 1939 m. kapitonas Bolšaitis perkeltas tarnauti į Vidžemės divizijos valdybą Rygoje ir paskirtas divizijos
eskadrono vadu. Tuo pačiu metu jis ėjo ir divizijos štabo viršininko pareigas.
Po šalies okupacijos 1940 m. rugsėjį iš Latvijos kariuomenės pervestas į jos pagrindu kuriamą Raudonosios armijos 24–ąjį teritorinį šaulių korpusą 181–osios
divizijos 186–ajame šaulių pulke, kur ėjo cheminės tarnybos viršininko pareigas.
1941 m. birželio 14 d. karinių pajėgų vasaros stovykloje kartu su dar keliais
šimtais latvių karininkų buvo suimtas ir išvežtas į Norilsko „bausmės“ stovyklą.
Čia 1942 m. gegužės 15 d. A. Bolšaitis, kaip „Latvijos kariuomenės karininkas ir
antisovietinis elementas“, buvo nuteistas 10 metų kalėti. 1942 m. lapkričio 19 d.
pakeliui iš Norilsko į Taišetą mirė. Latvijoje likusi šeima (žmona latvė ir du vaikai) 1944 m. su pabėgėliais atsidūrė Vokietijoje, iš ten vėliau persikėlė į JAV 29.
1909 m. vasario 21 d. Rygoje gimęs Rygos Lietuvių gimnazijos pirmosios
(1927 m.) laidos absolventas Janis Izidorius Budris 1929 m. baigė Latvijos kariuomenės Karo mokyklą ir tarnavo kaip karininkas iš pradžių 11–ajame Duobeles pėstininkų pulke Daugpilyje, o nuo 1930 m. – Aviacijos pulke, kur baigė
karo aviacijos mokyklą. 1932 m. buvo paaukštintas ir gavo vyresniojo leitenanto
laipsnį, tapo lakūnu (1939 m. jam oficialiai suteiktas karo lakūno vardas). Taip
pat ir šis karininkas, būdams neabejotinai lietuvis, greičiausiai konjunktūros sumetimais, 1936 m. pradžioje perėjo iš katalikybės į liuteronybę (įšventino kariuomenės pastorius), o 1937 m. pakeitė savo tautybę ir tapo latviu. Tuo pačiu
metu jis tęsė aktyvią veiklą lietuvių visuomeninėse organizacijose, kas aiškiai
paliudija formalų to pakeitimo pobūdį. Vyresnybės nepasitikėjimą apskritai tolerantiškoje Latvijos visuomenėje karininkas užsitarnavo dėl savo gyvenimo draugės pasirinkimo. Jo 1939 m. atestacijoje rašoma: „Mėgsta susitikinėti su žmonėmis ir atvirai rodytis su savo žmona, kuri pagal tautybę yra žydė, o tai vyresnįjį
leitenantą Budrį diskreditavo kitų karių ir visuomenės akyse. Nusiteikimas valstybės atžvilgiu ir laikysena nekelia pasitikėjimo“. Aviacijos pulko karo lakūnas
29
Ten pat, 855. l., 1.–29. lp.
125
J. Budris buvo mirtinai sužeistas per karinio lėktuvo katastrofą ir mirė 1940 m.
sausio 24 d. Rygos miesto 2–ojoje ligoninėje30.
Labai įdomi ir sudėtinga yra 1902 m. spalio 14 d. Rygoje gimusio lietuvio Janio Lepinio biografija. Jis, dar penkiolikmetis, Pirmojo pasaulinio karo
metu 1917 m. sausio 1 d. savanoriškai įstojo į latvių šaulius ir iki spalio tarnavo
1–ajame Daugavgrivos latvių šaulių pulke. 1919 m. balandžio 24 d., kada Janio
Baložo vadovaujama 1–oji Latvių atskiroji brigada kartu su vokiečiais dar kovėsi
su sovietine Latvijos armija Kurše, J. Lepinis įstojo į ją ir buvo paskirtas tarnauti
štabe kaip kareivis. Vasarą, kuriantis vieningajai Latvijos kariuomenei, jis liko
tarnauti Rygoje Kuršo divizijos štabe, o 1920 m. kovą buvo atleistas kaip nepilnametis. Vis dėlto jaunuolis jau buvo pasirinkęs savo profesiją ir tų pačių metų
rudenį įstojo į Karo mokyklą, Artilerijos skyrių, kurią baigė po dvejų metų, 1922
m. rugsėjį, pradėdamas karininko, būrio vado tarnybą Žiemgalos artilerijos pulke
Daugpilyje. 1925 m. savo paties pageidavimu perkeltas į Artilerijos instruktorių
bateriją Cėsyje (1931 m. šis padalinys buvo pervadintas į Atskirą artilerijos divizioną), kur jis nuo 1929 m. ėjo instruktorių kursų viršininko pareigas. Nuo 1936
m. vasaros P. Lepinis vėl tarnavo Žiemgalos artilerijos pulke, 1939 m. pabaigoje
buvo paaukštintas ir tapo kapitonu – baterijos vadu. Už deramą tarnybą buvo apdovanotas Trijų žvaigždžių V laipsnio ordinu. Paskui įvyko valstybės okupacija,
remiantis Latvijos kariuomenės baze buvo suformuotas 24–asis teritorinis šaulių
korpusas. 1940 m. spalį kapitonas J. Lepinis paskirtas į korpuso 624–ąjį haubicų
artilerijos pulką baterijos vadu. 1941 m. birželio 14 d. represuoti keli šimtai korpuso karininkų. Likusieji prasidėjus vokiečių ir sovietų karui dezertyravo arba
buvo atleisti kaip neįtikę sovietų valdžiai. Tiktai atskiri karininkai, daugiausiai
– tiesiogiai iš artilerijos dalinių, buvo priversti su savo daliniais atsitraukti per
Latvijos sieną. Tarp jų buvo ir J. Lepinis. Jis dalyvavo kautynėse 1941 m. vasarą
ir rudenį, o po 24–ojo korpuso išformavimo buvo įtrauktas į Raudonosios armijos naujai formuojamas latvių dalis. Jis buvo 43–osios latvių gvardijos divizijos
94–ojo artilerijos pulko vado pavaduotojas ir po to – 130–ojo latvių šaulių korpuso artilerijos pulko vado pavaduotojas. Buvęs Latvijos kariuomenės karininkas
J. Lepinis krito „didvyrio mirtimi“ kautynėse su vokiečių karinėmis pajėgomis
1943 m. žiemą Rusijoje31. Ir šio žmogaus gyvenime atsispindi tragiški latvių ir
lietuvių tautų likimai Antrojo pasaulinio karo metais.
Žinoma, kiek lietuvių trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje veikė ir parami30
Ten pat, 1030. l., 3.–34. lp.
31
LVVA, 5601. f., 1. apr., 3696. l., 2.–26. lp.; Savčenko V. 24–ojo šaulių korpuso likimas//Sovietų Latvijos Komunistas. – 1989. – Nr. 2. – 69. lpp.
126
litaristinėje Gynėjų („Aizsargų“) organizacijoje, nors procentiniu atžvilgiu jų buvo
mažiau negu lenkų ir estų. Pavyzdžiui, 1937 m. sausio 1 d. šioje organizacijoje iš
viso buvo 41 lietuvis vyras ir 15 lietuvių moterų (daugiausiai – 11 lietuvių vyrų ir trys
lietuvės moterys – buvo 12–ajame Ilūkstės karinių gynėjų („aizsargų“) pulke, taip
pat trys lietuviai ir šešios lietuvės tarnavo Geležinkelių karinių gynėjų („aizsargų“)
pulke, keturi lietuviai ir 2 lietuvės – 15–ajame Liepojos, šeši lietuviai – 16–ajame Jelgavos, keturi – 19–ajame Jaunosios Latgalos, du lietuviai ir viena lietuvė – 4–ajame
Jakabpilio, po du lietuvius – 3–ajame Ludzos, 5–ajame Rygos, 18–ajame Daugpilio
karinių gynėjų („aizsargų“) pulke ir t. t.)32. Palyginti su caro valdžios metais, gerokai
mažiau lietuvių tarnavo Latvijos policijoje, vis dėlto jų buvo. Aukščiausias pareigas iš jų neabejotinai ėjo Jazepas (Juozas) Dobelinskis, kuris buvo gimęs 1879 m.
Žagarės valsčiuje, 1893 m. baigė Šiaulių apskrities mokyklą ir nuo 1899 m. dirbo
raštininku Rygos policijoje. Pirmojo pasaulinio karo metu nuo 1915 m. buvo būrio
prižiūrėtojas, nuo 1916 m. – policijos prievaizdas Rygoje, o 1917 m. trumpą laiką
tarnavo kariuomenėje. Vokiečių karinėms pajėgoms užėmus Rygą 1917 m. rugsėjį J.
Dobelinskis liko mieste ir nuo to laiko tarnavo okupacinės valdžios įstaigų „Kripo“
policijoje pareigūnu. 1919 m. liepos 15 d. stojo į tarnybą Latvijos valstybės policijoje
kaip Geležinkelių policijos II klasės (nuo rugpjūčio mėn. – I) prižiūrėtojas. 1920–
1922 m. J. Dobelinskis buvo Geležinkelių policijos Rygos būrio viršininko padėjėjas,
1922–1925 m. Geležinkelių policijos Daugpilio būrio sienos apsaugos kontrolierius
Žiemgalos stotyje (prie Lenkijos sienos), o 1925–1927 m. – Indros stotyje (netoli
nuo sienos su SSSR). 1927 m. paskirtas Daugpilio prefektūros II poskyrio viršininku
ir tas pareigas ėjo iki 1932 m., kol buvo atleistas iš pareigų policijoje. 1940 m. rugpjūtį, kai valstybė jau buvo okupuota, J. Dobelinskis okupacinės valdžios įstaigoms
pateikė prašymą priimti į darbą milicijoje, tačiau nežinoma, ar į jo prašymą buvo
atsižvelgta. Tolesnis J. Dobelinskio likimas kol kas nežinomas33.
Latvių daliniai, veikę vokiečių kariuomenėje (1941–1945 m.)
Daugelis Latvijoje gyvenusių lietuvių jau pirmosiomis vokiečių ir sovietų
karo dienomis įsijungė į latvių partizanų, kovojusių prieš sovietus, judėjimą (pavyzdžiui, Petras Butvilavičius Snėpelės valsčiuje, kuris karo pabaigoje veikė ir
vokiečių organizuotoje latvių diversantų – „Miško kačių“ organizacijoje Kurše,
32
LVVA, 1640. f. (Aizsargu štābs), 1. apr., 657. l., 2. lp.
33
LVVA, 5604. f. ( Policijos darbuotojų asmeninės bylos), 1. apr., 1453. l., 1.–12. lp.
127
už tai po karo sovietų valdžia jį įkalino ir nuteisė)34.
Santykiškai daug lietuvių tautybės asmenų, buvusių Latvijos piliečių (o
kartkartėmis – ir Latvijoje apsistojusių buvusių Lietuvos piliečių), turėjo paklusti
mobilizacijai į latvių „savanoriškąjį“ SS legioną. Tarp jų buvo visų visuomenės
sluoksnių atstovų. 1943 m. birželį į legioną pašauktas Aknystos lietuvių tautinės
mokyklos vedėjas, buvęs Rygos lietuvių gimnazijos absolventas Jonas Šeškėnas,
o 1944 m. pradžioje – Rygos lietuvių gimnazijos mokytojai. Tie, kurie buvo atlikę
tarnybą Latvijos kariuomenėje ir įgiję joje instruktoriaus tarnybinį laipsnį, ir legione tarnavo su juo, pavyzdžiui, lietuvis iš Demenės valsčiaus Jazepas Kliaderis
1944 m. buvo 4–ojo latvių pasienio apsaugos pulko unteršarfiureris (puskarininkis). Apskritai,ž galima daryti išvadą, kad latvių legione lietuvių buvo palyginti
daug35. Kurše gyvenę ar apsistoję lietuviai buvo mobilizuoti į legioną dar 1945
m. pavasarį (iki pat Vokietijos kapituliacijos gegužės mėn.). Taip pat Liepojoje
buvo mobilizuotas darbininkas iš Grobinės valsčiaus Julianas Petrikas, Ravos
valsčiaus ūkininkas Leonas Dučmanis, Popės valsčiaus ūkininkas Andrievs Apanavičius (dar gegužės 4 d.) ir daugelis kitų36. Kaip ir latvių atveju, tai buvo labai
jauni vaikinai, pavyzdžiui, Rygoje 1926 m. gimęs Bronislovas Noreika. Ir dar
matyti, kad pasitaikė atvejų, kai į latvių legioną buvo šaukiami lietuviai, kurie
net nebuvo Latvijos piliečiai, o pateko į Latviją jau vokiečių okupacijos metu.
Pavyzdžiui, nuo 1943 m. spalio į legioną buvo įrašytas Albertas Noreika (gimęs
1924 m. Lietuvoje), jo motina Marija šiuo metu dar gyvena Rygoje37 ir t. t.
Lietuvių ar bent jau lietuviškos kilmės asmenų buvo ir tarp latvių policijos
bei legiono padalinių karių, gavusių apdovanojimus. Pavyzdžiui, 1943 m. rugsėjį
už nuopelnus kautynėse Geležinio Kryžiaus II laipsnio ordiną gavo 15–osios SS
divizijos grandininis Jonas Palelionis (gimęs 1921 m.), 1944 m. sausį – 1–ojo
Rygos policijas pulko grandininis Leonardas Nikolaitis (gimęs 1915 m.), Kurše
1944 m. lapkritį – 19–osios SS divizijos 44–ojo grenadierių pulko grandininis
Jonas Petkūnas (gimęs 1922 m. Aknystos valsčiuje), 1945 m. sausio 3 d. – 19–
osios divizijos 43–ojo grenadierių pulko seržantas Petras Miliūnas, grandininiai
Eduardas Vataitis ir Eduardas Voitekūnas38.
34
LVA, 1986. f. (1941 m. suimtų ir nuteistų asmenų baudžiamosios bylos), 1. apr., 42 553. l.
35
LVVA, P–951. (Švietimo ir kultūros generalinės direkcijos Mokyklų departamentas) f., 1. apr., 118.
l., 39. lp.; P–180. (SS karinių pajėgų „Ostland“ aprūpinimo tarnybos karininkas) f., 5. apr., 634. l., 44.
lp.; 290. l., 9. lp.
36
LVVA, P–71. (Latvių SS legionas) f., 1. apr., 21. l., 2.–73. lp.
37
LVVA, Į latvių legioną paskirtų karinių asmenų kartoteka.
38
Sietiņš U. I. Apie žemę, kurią mylime... Latvių geležinio kryžiaus kavalieriai. – Rīga, 2005. –179.,
128
Po Antrojo pasaulinio karo labai daug lietuvių ar lietuvių kilmės žmonių Latvijoje buvo suimti ir teisiami tiesiogiai už tarnybą įvairiose latvių karinėse formuotėse,
pavyzdžiui, tai buvo Petras Markevičius (gimęs 1896 m. Panevėžio apskrityje, areštuotas 1944 m. gruodį, tarnavęs latvių savigynos daliniuose 1941 m., „išvykęs su karinių
gynėjų grupe į Estiją kovoti su Raudonąja armija“), Antanas Markevičius (gimęs 1921
m. Rygoje, areštuotas 1945 m. lapkritį, „tarnavęs 19–ojoje SS divizijoje“), Benediktas
Rupšis (gimęs 1908 m. Rygoje, areštuotas 1945 m. sausį; ketvirtajame dešimtmetyje
Rygoje aktyviai veikė kraštutinių dešiniųjų pažiūrų latvių nacionalistinėje organizacijoje „Pērkonkrusts“ („Perkūno kryžius“), karo metu V. Arajo vadovaujamos Latvių SD
komandos narys), Antanas Šimkūnas (gimęs 1904 m. Lietuvoje, areštuotas 1945 m.
sausį, karinis gynėjas („aizsargas“) Raudos valsčiuje), Jonas Balčiūnas (gimęs 1915
metais Bauskėje, areštuotas 1950 m., vyresnysis policininkas Rygos apskrityje, vėliau
– latvių legione, 1945 m. balandį Rusmanio kovinės grupės sudėtyje iš Vokietijos atvykęs Kurše 19–osios divizijos papildymui), Martinas Balčiūnas (gimęs 1924 m. Kurmenės valsčiuje, areštuotas 1949 m., 15–osios SS divizijos karys), Juozas Bieliūnas
(gimęs 1895 m. Elkšnių valsčiuje, areštuotas 1945 m. vasarį, latvių savigynos padalinio
narys), Petras Janulaitis (gimęs 1927 m. Rygoje, areštuotas 1945 m. gegužę, Kurše
vokiečių sudaryto latvių diversantų dalinio „SS Jagdverband Ostland“ narys, permestas
per fronto liniją į sovietų karinių pajėgų užnugarį), Josifas Kazlas (gimęs 1887 m. Lietuvoje, nuo 1934 m. buvęs karinis gynėjas („aizsargas“), karo metu tarnavo latvių policijoje) ir kt. 39 Labai daug lietuvių buvo tarp latvių legiono dalinių žuvusių ir be žinios
dingusių karių, pavyzdžiui, kareiviai Arturas Anckaitis, Michailas Kozelius, Voldemaras Lukašunas, Vladislavas Markevičius, Stanislovas Markūnas, Alfonsas ir Donatas
Misiūnai, Antanas Pranckūnas, Justinas Skavarauskis, Justas Voitekūnas, Stanislovas
Voitekūnas, Pranas Tarbunas, grandininis Alfredas Andrejaitis, kapralas Edmundas
Mackaitis ir daugelis kitų (visi čia paminėti buvo dažniausiai gimę 1918–1924 m. ir
žuvę 1944–1945 m. abiejų latvių SS divizijos, policijos arba sienų apsaugos pulkų sudėtyje)40. Lietuviai arba lietuvių kilmės asmenys tarnavo ir latvių policijas daliniuose,
pavyzdžiui, 1943 m. gegužę nuo sužeidimų, patirtų per susidūrimą su „banditais“, mirė
Geležinkelių policijos policininkas Albertas Mikalaitis41.
Stebinantis lietuvių skaičius buvo Vokietijos kautynių erdvėje 1944–1945 m.
atsidūrusioje 15–osios divizijos 1–ojo latvių statybos ir rezervo bataliono 4–ojo185., 192., 195, 248., 257. lpp.
39
Nuo NKVD iki KGB. Politiniai procesai Latvijoje. – 47., 49., 54., 69., 299., 345., 487., 663., 749. lpp.
40
Latvių karys Antrojo pasaulinio karo metu. – 10 tomas. – Kritę ir be žinios dingę latvių kariai.
– Toronto, 1989.
41
Tēvija. – 1943. – 1. jūn.
129
je kuopoje. Jau po kapituliacijos, būdami Vakarų viešojoje belaisvių stovykloje,
keli iš jų pateikė vokiečių kalba parašytus prašymus leisti grįžti į „tarybų armijos
užimtą Lietuvos sritį“. Tai buvo Otto Martinaitis (gimęs Vokietijoje, Rytų Prūsijoje, Tilžės apskrityje), Karolis Bervingis (savarankiškai ir ypatingai pažymėdavęs,
kad yra „lietuvis“), Adamas Kalvaitis, Arturas Šinteningas (jūrininkas iš Krakiškių
Tilžės apskrityje, Rytų Prūsija), Mykolas Bakšas (iš Klaipėdos apygardos), Karlas
Gailis (Gaül; iš Klaipėdos apskrities, galimas daiktas, kuršių kilmės), Martinas
Šichnšnelis (iš Rytų Prūsijos), Maksas Katlunas (iš Rytų Prūsijos), buvęs folkšturmistas Mykolas Kvauka (iš Klaipėdos krašto), Kristupas Augustinas (iš Kretingos
apskrities), Martinas Pinkis (iš Nidos, galimas daiktas, kuršis), Richardas Gailius,
Heinrichas Šmitas, Hansas Libukas (visi – iš Klaipėdos apskrities), 1928 m. gimęs
jūrininkas Vilius Frėzė (iš Klaipėdos). Ir nė vienas jų nebuvo gimęs Latvijoje, visi
– Lietuvoje arba Rytų Prūsijoje, daug iš jų prašė leidimo išvykti į Klaipėdą. Pagal
amžių visi jie buvo pagyvenę (kai kurie gimę dar 19–ojo amžiaus dešimtajame dešimtmetyje) arba labai jauni (jauniausias – gimęs 1928 m.), o tai leidžia manyti, kad
tai buvo lietuvių tautybės vietos gyventojai, kurie vokiečių kariuomenei traukiantis
iš Klaipėdos krašto ir Rytprūsių patraukė kartu, o vėliau, jau artėjant karo pabaigai,
buvo paskirti į pagalbinį to latvių legiono padalinį42. Kadangi Latvių legiono padalinių karių, grįžusių iš Vakarų sąjungininkų belaisvių stovyklų į sovietų okupuotą
gimtinę, lyginamasis svoris labai mažas, galima manyti, kad lietuvių karių ir tame
padalinyje buvo daugiau, o kiti iš jų tiesiog apsisprendė likti Vakaruose.
* * *
Reikia padaryti išvadą, kad latvių šaulių daliniuose Pirmojo pasaulinio karo
metu ir Latvijos kariuomenėje 1918–1940 m. tarnavo palyginti didelis lietuvių
skaičius ir daugelis iš jų buvo karininkai. Aštuoni lietuviai už parodytą didvyriškumą Latvijos kariuomenės sudėtyje 1918–1920 m. Nepriklausomybės karo
metu buvo apdovanoti Lačplėsio Karo ordinu. Keli lietuvių tautybės karininkai
Latvijos kariuomenės gretose pasiekė gana aukštus tarnybos laipsnius ir pareigas,
tai aiškiai rodo, kad lietuvių tautinė mažuma aktyviai dalyvavo ir šioje Latvijos
valstybės gyvenimo srityje. Vokiečių okupacijos metais Latvijoje gyvenantys
lietuviai tarnavo ir latvių policijos daliniuose, o nuo 1943 m. – latvių legione,
kartu su latvių tauta išgyvendami ir tą labai tragišką Latvijos istorijos laikotarpį.
Vertimas tikras. LR BK 235 str. turinys vertėjai žinomas.
42
Latvijos okupacijos muziejaus fondai.
130
LIETUVOS KARIUOMENĖS KARININKŲ
SKAUTIŠKA VEIKLA 1918 – 1940 m.
Giedrius GLOBYS
„Skautizmo atsiradimas ir išsivystymas yra vienas iš žymiausių įvykių ne tik
jaunimo gyvenime, bet ir visuotinėje pedagogikos istorijoje“. Prof. St. Šalkauskis.
Skautų organizacijos idėja gimė tuomet, kai Anglų – būrų karo metu Pietų
Afrikoje išbandytus žvalgų (angl. scout) metodus britų generolas Robertas
Baden – Povelis (Robert Baden – Powell) 1907 m. išbandė vaikų stovykloje
Brownsee saloje. Metais vėliau išleidęs knygą „Skautybė berniukams“ jis padėjo
ideologinius ir organizacinius pagrindus jau beveik šimtmetį skaičiuojančiam
pasauliniam skautų sąjūdžiui. 19 – 20 amžių sandūroje Europoje ieškota naujų
pedagoginių metodų, kurtos įvairios sportinės – patriotinės organizacijos, todėl
skautybė čia rado puikią dirvą, kiekvienoje šalyje įgaudama savitų bruožų.
Lenkų skautų kūrėjas Andžejus Malkovskis (Andrzej Małkowski) apie skautybę
yra pasakęs: „Harcerystė – tai skautybė su nepriklausomybe (lenk. harcerstwo
to skauting plus Niepodległośę). Daugumą skautų organizacijų įkūrė ir joms
vadovavo karininkai. Lenkijoje – Andžejus Malkowskis, Rusijoje – Olegas
Pantiuchovas, Latvijoje – Karlis Gopertas, Lietuvoje – Petras Jurgėla.
Lietuvos skautai su kariuomene susiję labai artimai. Skautijos kūrėjai buvo
karininkai, tiksliau, skautų vadovai tapo savanoriais ir karininkais, kadangi oficiali lietuvių skautų įkūrimo data yra 1918 m. lapkričio 1 d., taigi Lietuvos kariuomenė beveik mėnesiu „jaunesnė“. Trys iš keturių skautų organizacijos vadovų
– vyriausiųjų skautininkų – buvo karininkai. Daug karininkų buvo skautų vadovai arba prisidėjo prie skautų veiklos rėmimo. Skautų organizacijos raidą galima
skirti į du laikotarpius, kurių riba būtų 1930 m., kuomet savarankišką visuomeninę organizaciją tautininkų valdžia suvalstybino. Karininkija buvo pagrindinė
tautininkų režimo atrama, todėl, norėdami išryškinti karininkų vaidmenį skautų
Šalkauskis.St., Skautai ir pasaulėžiūra, Čikaga, 1953, p. 23.
Didžiosios Britanijos 1899–1902 m. karas Pietų Afrikoje su Orane ir Transvalio respublikomis.
Baden – Powell R. Scouting for boys. London, 1908.
Metoda harcerska a hufiec // Czuwaj. 1997, Nr. 11, s. 18.
Vsevolodas Šenbergas1922–1925 m., Mikas Kalmantas – 1925–1930 m. ir Juozas Šarauskas 1930–1940 m.
131
Giedrius GLOBYS
organizacijoje, atkreipsime dėmesį ir į teisinius bei ideologinius tautininkų politikos aspektus skautų atžvilgiu.
Tyrimo objektas – skautų veikloje dalyvavę Lietuvos kariuomenės karininkai.
Straipsnio tikslas – išanalizuoti ir įvertinti Lietuvos karininkų dalyvavimą
skautiškoje veikloje.
Uždaviniai:
– apžvelgti Lietuvos skautijos ištakas;
– apžvelgti teisinius ir politinius veiksnius, sąlygojusius skautų veiklą;
– apibrėžti ir įvertinti kiekybinį ir kokybinį karininkų dalyvavimą skautiškoje veikloje.
Šaltiniai ir literatūra šiems klausimams nagrinėti skirstomi į tris grupes: 1)
archyviniai dokumentai ir periodika; 2) skautų įkūrėjo kpt. Jurgėlos tekstai; 3)
istorikų darbai, skirti Lietuvos kariuomenei.
Rašant darbą naudotasi Lietuvos centrinio valstybės archyvo fondais –
576–uoju, kuriame saugomi Lietuvos skautų sąjungos dokumentai, ir 930–uoju,
kuriame saugomos asmeninės karininkų bylos. Abiejuose fonduose esantys dokumentai apima 20 amžiaus trečią ir ketvirtą dešimtmečius. Dauguma karininkų bylų – tarnybos lapai, atestacijos – tyrinėtojų ne kartą naudotos, tačiau apie
skautišką karininkų veiklą duomenų jose labai maža. Skautų archyvas palyginus mažai tyrinėtas. Tuntininkų ataskaitos ir kiti dokumentai yra pakankamai
informatyvūs ir atspindi skautų organizacijos vienetų veiklą, kurioje dalyvavo ir
Lietuvos kariuomenės karininkai. Taip pat naudotasi gausia tarpukario skautiška
(Skautų aidas) ir kariška (Kardas, Kario kalendorius, Mūsų žinynas) periodika
bei kita pagalbine literatūra.
Skautų įkūrėjo Jurgėlos tekstus galima skirti į dvi dalis. Pirmoji – jo pasisakymai tarpukario skautiškoje ir kariškoje periodikoje bei atskiromis knygomis
išėję leidiniai, skirti praktinei skautų ir jų vadovų veiklai. Šie tekstai svarbūs,
kadangi juose atsiskleidžia Jurgėlos požiūris į skautybės ir karininkijos santykį.
Kita dalis – JAV išleista knyga „Lietuviškoji skautija“. Knyga svarbi skautų
istorijos tyrimams ir vertinga ne tik dėl pateikiamų faktų gausos, sistemingo jų
dėstymo, bet ir dėl to, jog tai vienintelė tokio pobūdžio studija, parašyta svar
Jurgelevičius P. Lietuvos ateitis. Kaunas, 1925; Jurgelevičius P. Piliečių auklėjimo mokykla – skautybė. Kaunas, 1920; Jurgelevičius P. Skautystė: vadovėlis jaunuomenei. Kaunas, 1925; Jurgelevičius P.
Skautų tarnavimas tėvynei, Kaunas. 1927; Jurgelevičius P. Skautų vadovas, Kaunas. 1929. Vyr. ltn. P.
Jurgelevičius. Skautų tarnyba valstybės saugumui // Mūsų žinynas, Kaunas, 1927, t. 12, Nr. 27, p. 208; Kpt.
P.Jurgelevičius, Skautai // Kario kalendorius 1930 Vytauto Didžiojo metams, Kaunas, 1930, p. 231.
Jurgėla P. Lietuviškoji skautija. Bruklinas, 1975.
132
LIETUVOS KARIUOMENĖS KARININKŲ SKAUTIŠKA VEIKLA 1918 – 1940 M.
biausių įvykių dalyvavusio skautų įkūrėjo. Tačiau knygoje pasitaiko ir netikslumų, dažniausiai cituojant tarpukario periodiką. Knygai pasirodžius, autoriui, be
padėkų ir pagyrimų, priekaištauta dėl faktų ir detalių kolekcionavimo bei pernelyg teigiamo praeities vaizdavimo.
Tarpukario Lietuvos kariuomenei ir karininkijai skirtų darbų nuolat gausėja, juose dažniausiai nagrinėjami pagrindiniai kariuomenės veiklos aspektai ar
tiesiog trumpai, enciklopedine forma, nors ir su tam tikrais trūkumais bei netikslumais pristatomos karininkų biografijos. Tiriamai temai artima dr. Jono Vaičenonio monografija10, skirta kariuomenės vidaus veiklai, įtakai Lietuvos politiniam gyvenimui bei kariuomenės įvaizdžiui visuomenėje aptarti. Tačiau knygoje
nepakankamai nagrinėjama visuomeninė karininkų veikla.
Svarbios kelios pastabos dėl pavardžių rašybos. Tekste bus vartojami abu
Perto Jurgėlos pavardės variantai: cituojant šaltinius – senasis „Jurgelevičius“,
kalbant apie jį – sulietuvintas „Jurgėla“. Taip pat bus vartojami ir Miko (Mykolo)
Kalmanto (Kalmantavičiaus) pavardės variantai.
Lietuvių skautų ištakos
Mintis įkurti lietuvių skautus dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą vienu metu
kilo skirtingose vietose gyvenusiems lietuvių išeiviams. Peterburge gyvenęs dr.
Jurgis Alekna, susipažinęs su rusų skautų veikla, šia idėja pasidalijo su būsimu pirmuoju vyriausiuoju skautininku Vsevolodu Šenbergu, su kuriuo vėliau
inicijavo Skautų paspirties (rėmimo) draugijos įkūrimą. Lietuvių skautų įkūrėju
tradiciškai laikomas Petras Jurgėla su skautybe susipažino panašiu metu, taip pat
Rusijoje, skautaudamas lenkų ir ukrainiečių draugovėse ir netrukus pats pradėjo
burti lietuvių skautų grupeles. Po karo grįžę į Lietuvą Šenbergas ir Jurgėla tapo
savanoriais, vėliau karininkais, o dr. Jurgis Alekna – minėtos draugijos pirmininku11. Nors ir tikslas, ir interesai buvo bendri, tačiau abu karininkai nebuvo
bičiuliai, tai atsispindėjo ir jų skautiškuose atsiminimuose12. Šenbergas, rašyda
http://www.arka.lt/kuprionis/JK_Skautu_vadovui_lietuviskoji_skautija.html
Lietuvos kariuomenės karininkai: 1918–1953. Vilnius, t. 1, 2001 m., t. 2, 2003, t. 3, 2003 m., t. 4, 2004
m. t. 5, 2005 m..
10
Vaičenonis J. Lietuvos kariuomenė valstybinio ir politinio gyvenimo verpetuose. Versus aureus. 2004.
11
dr. Jurgis Alekna buvo Lietuvos banko valdybos nariu ir antrojo ministrų kabineto Vidaus reikalų viceministru.
12
Šenbergas V. Skautybė Lietuvoje ir dr. Alekna // Skautų aidas, 1938, Nr. 4, p. 79
133
Giedrius GLOBYS
mas apie skautų organizacijos steigimą, akcentavo Skautų paspirties (rėmimo)
draugijos svarbą, o Jurgėla, nemenkindamas draugijos reikšmės, daugiau dėmesio skyrė darbui su vaikais atpasakoti. Šios pozicijos taip pat laikėsi ir kitas atsiminimus rašęs Vyriausiasis skautininkas Jonas Kuprionis13.
Skautų idėjos sklaida Lietuvoje priklausė ne tik nuo objektyvių prielaidų,
bet ir nuo konkrečių asmenybių bei jų aplinkos, todėl verta plačiau apžvelgti
lietuvių skautų įkūrėjo Petro Jurgėlos skautišką biografiją. Jurgėla gimė 1901 m.
rugsėjo 30 d. JAV. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą jis su tėvais atvyko į Lietuvą, tačiau prasidėjus karo veiksmams Jurgėlų šeima buvo priversta išvykti į Taganrogą
(ši aplinkybė vėliau taps labai svarbi)14. Ten Jurgėla įstojo į lenkų skautų T. Kosciuškos draugovę15. Lenkų skautai, pasak Jurgėlos, buvo patriotiškai nusiteikę,
drausmingi, žvalūs ir apsukrūs, turėjo savo himną, patriotines dainas, sistemingo
darbo programą ir patirtį, buvo labiau organizuoti, todėl jis pasirinko juos, o ne
rusų skautus. Draugovėje Jurgėla ėjo skiltininko pareigas, studijavo lenkų ir rusų
literatūrą apie skautybę, kaupė vadovavimo patirtį. Kilus konfliktui dėl jo lietuviškų pažiūrų, 1916 m. gegužės 4 d. Jurgėla perėjo į 121–ąją ukrainiečių skautų
draugovę, kurioje vėliau gavo paskautininkio ir skautininko laipsnius.
1917 m. rugpjūtį Jurgėla įstojo į Martyno Yčo vadovaujamą gimnaziją
Voroneže. Ten atsirado keletas norinčių skautauti jaunuolių ateitininkų. Kosto
Vaitkaus padedamas pagal lenkišką „Szkola harcerza“ ir rusišką „Skautybę berniukams“ Jurgėla ruošė juos būti skautų vadovais16. Tos pačios gimnazijos mokinys, būsimasis diplomatas Stasys Lozoraitis jau buvo lenkų draugovės adjutantas
ir turėjo paskautininkio laipsnį, tačiau nei jis, nei kitose draugovėse skautavę
lietuviai į naujos draugovės darbą neįsijungė. Rusijoje prasidėjus revoliucijai,
besikurianti draugovė pakriko. Iš Voronežo grįžęs į Taganrogą Jurgėla toliau vadovavo 121–ajai rusų – ukrainiečių draugovei ir įkūrė negausią lietuvių skautų
skiltį, kuri veikė iki kitų metų rugpjūčio. 1918 m. rudenį Peterburge kunigas
Vladas Mažonas ir Eduardas Petrelevičius Rovne taip pat buvo įkūrę ir globojo
lietuvių skautų skiltis.
Pagal lenkų harcerų ir kitus matytus pavyzdžius kurdamas lietuvių skautus, Petras Jurgėla iš pradžių juos pavadino vyčiais17. Organizacijos ženklu taip pat buvo
13
http://www.arka.lt/kuprionis/JK_Skautu_vadovui_lietuviskoji_skautija.html
14
Lietuvių skautijos pradžia (žodis paties kūrėjo) // Skautų aidas, 1933, Nr. 11, p. 3.
15
Jurgėla P. Ten pat. p. 20.
16
Lietuvių skautijos pradžia (žodis paties kūrėjo) // Skautų aidas, 1933, Nr. 11, p.3.
17
P. Jurgėla. Ten pat. p. 21.
134
pasirinktas vytis. Terminas „vytis“ gyvavo iki 1918 m., 1918 – 1922 m. vartoti abu
terminai ir galiausiai apsistota prie „skauto“. Kuriant lietuvių skautų terminologiją,
Jurgėlai daug padėjo Jonas Jablonskis, kuris „kaldindamas“ savo naujadarus naudojosi lenkiškais terminais: družyna – draugovė, družynowy – draugininkas, czuwaj
– budėk18. Apie glaudų Jurgėlos ir lenkų skautų ryšį liudija ir jo Lietuvos skautų
sąjungai 1930 m. paaukotos knygos: iš 55 pavadinimų knygų 28 yra lenkų ir 2 rusų
kalba. Kitos 25 – anglų skautų periodinio leidinio „Boy Scout Diary“19 numeriai.
Iki I Pasaulinio karo pabaigos ir Rusijos revoliucijų metu už Lietuvos ribų
buvo įsikūrę keturi lietuvių skautų vienetai, turėję apie 45 narius. Pridėjus kitur
vienetuose veikusius lietuvių skautus, Jurgėlos teigimu, apie 50 lietuvaičių buvo
susipažinę su skautybe20.
1918 m. rudenį Jurgėla grįžo į Vilnių ir įstojo į Vytauto Didžiojo gimnaziją.
Lapkričio 1 d. moksleivių ateitininkų susirinkime jis perskaitė pranešimą apie
skautų veiklą, po kurio atsirado 12 jaunuolių, norinčių tapti skautais. Vienam Jurgėlai buvo per sunku mokytis ir tuo pačiu metu vadovauti draugovėms, organizuoti skiltininkų kursus bei versti metodinę literatūrą. Greit jis sulaukė pagalbos.
Vieną dieną pas jį atėjo „šaunus jaunuolis su lenkų paskautininkio uniforma ir
ženklais ir prisistatė: Izydor Edward Krewnicki – Krewnajtys“21. Kaip paaiškėjo
vėliau, tai buvo Izidorius Kraunaitis, lenkų gimnazijos mokinys ir skautas nuo
1915 m. Vėliau kartu su Aloyzu Valušiu jie tapo didžiausiais lietuvių skautų kūrėjo pagalbininkais.
1919 m. sausio pradžioje, dar prieš Lietuvos kariuomenės puolimą, bolševikų okupuotame Vilniuje buvo suorganizuotas Tėvynės Tarnybos būrys, kurį
sudarė Izidorius Kraunaitis, Aloyzas Valušis, Mikas Kukutis, Antanas Mačiuika
ir kiti vyresni 15 – 19 m. skautai22. Būrys slapta specialiai mokėsi žvalgybos
ir signalizavimo, kad galėtų padėti Lietuvos kariuomenei. Lenkams okupavus
Vilnių visi vyresni skautai tapo savanoriais ar karininkais ir tapo tikrais savo
srities profesionalais. Jurgėlos teigimu, apie dvidešimt buvusių Vilniaus skautų
tapo karininkais23.
1919 m. kovo mėnesį Kaune veikė Kosto Vaitkaus vasario mėnesį įkurta
18
Ten pat. p. 26.
19
Petro Jurgelevičiaus paaukotų knygų sąrašas // LCVA, f. 576, ap. b. 56. l. 9.
20
21
Ten pat. p. 27.
22
Ten pat. p. 32.
23
Ten pat. p. 39.
135
Giedrius GLOBYS
skiltis ir skautininko Vsevolodo Šenbergo įkurta žydų skautų draugovė. Atvykęs
Jurgėla perėmė lietuvių skautų skiltį, ją apmokė ir išplėtė iki draugovės. Buvo
sudarytas tunto štabas, kuriame Jurgėla atstovavo „tautinei lietuvių mažumai“,
nes dauguma štabo narių buvo ne lietuviai. Skautų rėmimo draugijos pirmininku buvo išrinktas daktaras Juozas Alekna, kuris vėliau tapo pirmuoju Lietuvos
skautų šefu.
Jurgėlos asmeninė, daugiausia iš lenkų gauta skautiška patirtis padėjo jam
padėti metodinius ir idėjinius skautų sąjūdžio pamatus. 1920–1929 m. jis parašė pagrindines lietuvių skautams reikalingas knygas24, tačiau prie organizacijos
struktūros kūrimo jis prisidėjo mažai. Kodėl nuo maždaug 1925 m. Jurgėla nutolo nuo skautiškos veiklos, vienareikšmiškai atsakyti negalima. Pasikeitusios šeimyninės, visuomeninės ir profesinės aplinkybės nulėmė apsisprendimą išvykti,
tačiau tolimesnė veikla25 parodė, kad jis liko idealistas ir Lietuvos patriotas.
Skautų veiklos teisiniai ir politiniai veiksniai
Karininkų dalyvavimą skautiškoje veikloje reguliavo du teisiniai aktai. Tai
1926 m. krašto apsaugos ministro įsakymo Nr. 27 penktasis paragrafas26 ir 1927
m. Įsakymo kariuomenei Nr. 35 septintasis paragrafas27. Abiejų įsakymų turinys labai panašus: kariams leidžiama dalyvauti šaulių ir skautų veikloje pirmu
atveju leidus divizijos vadui, antru – atskiros dalies vadui. Kodėl praėjus vos
metams reikėjo pakartoti įsakymą su praktiškai identišku turiniu? Po perversmo
tautininkų vyriausybei rūpėjo formuoti sau palankią visuomeninių ir statutinių
organizacijų struktūrą. Dr. Vaičenonio monografijoje teigiama28, kad tautininkų
ir kariuomenės kuriama pakopinė SKAUTO – KARIO – ŠAULIO ir paraleliai
esančio JAUNALIETUVIO organizacijų struktūra, per kurią pilietis maksimaliai
priartėjo prie kariuomenės, buvo pradėta kurti būtent šiais įsakymais. Pastarąjį teiginį patvirtintų kita visuomeninė karininkų veikla. 1925 m. buvo įsteigta
24
Jurgelevičius P. Lietuvos ateitis. Kaunas, 1925; Jurgelevičius P. Piliečių auklėjimo mokykla – skautybė.
Kaunas, 1920; Jurgelevičius P. Skautystė: vadovėlis jaunuomenei. Kaunas, 1925; Jurgelevičius P. Skautų
tarnavimas tėvynei, Kaunas. 1927; Jurgelevičius P. Skautų vadovas, Kaunas. 1929.
25
JAV P. Jurgėla buvo Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio organizavimo komiteto sekretoriumi, vėliau
išleido knyga „Sparnuoti lietuviai“ (Čikaga, 1935 m.), dalyvavo įvairių lietuviško organizacijų veikloje.
26
1926 m. vasario 27 d. Krašto apsaugos ministro įsakymas Nr. 27, § 5
27
1927 kovo 5 d. Įsakymas kariuomenei Nr. 35, § 7.
28
Vaičenonis J. Ten pat. p. 138.
136
Karo mokslų draugija, kuri rūpinosi kariniu moksleivių ruošimu. Nuo 1927 m.
į jos veiklą įsijungė karininkai Izidorius Kraunaitis, Antanas Mačiuika ir Petras
Jurgėla. Draugijos nariai skaitė paskaitas, siekė Tėvynės gynimo idėją puoselėti
mokyklose. 1929 m. draugija priėmė kpt. Martyno Pauros ir gydytojo kpt. Antano Jurgelionio paruoštą kariško jaunimo auklėjimo programą, kuriai mokyklų
programose buvo skirta viena valanda per savaitę29.
Dar vienas tautininkų žingsnis savo įtakai stiprinti jaunimo politikos srityje
buvo 1928 m. lapkričio 1 d. švietimo ministro Konstantino Šakenio išleistos taisyklės30, reguliavusios skautų ir jaunųjų šaulių veiklą mokyklose. Jomis remiantis
mokyklose galėjo veikti tik šios dvi organizacijos. Norėdamas dar labiau išplėsti
savo įtaką ir susilpninti politinių konkurentų pozicijas, Antanas Smetona 1930
m. spalio 1 d. išleido Lietuvos skautų sąjungos įstatymą31, kuriuo suvalstybino
skautų organizaciją ir uždraudė mokyklose kitų jaunimo organizacijų veiklą, o
pats pasiskelbė trečiuoju Lietuvos skautų sąjungos šefu po dr. J. Aleknos ir Aleksandro Stulginskio. Stiprindamas savo įtaką nuo 1935 m. jis tapo ir vyriausiuoju
sąjungos vadu, drauge ir sąjungos tarybos garbės primininku32.
Smetonos globa nuo ankstesniųjų skyrėsi tuo, jog skautų organizacija buvo
remiama ne valstybės vadovo institucijos autoritetu, bet tiesioginiu jos administravimu ir finansavimu. Skautų suvalstybinimas buvo apgalvotas Lietuvos
vidaus politikos žingsnis, turintis nemažai precedentų pasaulio skautų organizacijų praktikoje. Trečiajame dešimtmetyje Anglijos, JAV, Danijos, Rumunijos, net
Siamo33 skautų organizacijas globojo princai, hercogai, karaliai, prezidentai34.
Kokius skautus, vadovo nuomone, turėjo išugdyti organizacija?
Apibrėždamas svarbiausius Lietuvos jaunimo uždavinius, valstybės Prezidentas pabrėžė galimybę naudotis sąlygomis, kurias suteikia valdžia, visuomenė
ir tėvai. Taip pat jaunimas, ypač skautai, galėjo prisidėti prie gamtos apsaugos“35.
Ryšys su gamta, jos tausojimas pabrėžti jau pačioje skautų ideologijoje, todėl šis
teiginys lyg nieko naujo ir nepasako. Tačiau jo išskyrimas, pripažinimas svarbiu
kalba apie pakankamai siaurą organizacijos paskirties suvokimą.
Lietuvių skautams buvo keliamas lietuviško tautinio identiteto paieškos už29
30
Taisyklės šaulių ir skautų veiklai mokyklose reguliuoti // Skautų aidas, 1928, Nr. 11. p. 8.
31
Lietuvos Skautų Sąjungos Įstatymas // Vyriausybės Žinios, 1930 spalio 2 d.Nr. 338, eil. Nr. 2321.
32
Lietuvos Skautų Įstatymas // Vyriausybės žinios, 1930 spalio 2 d Nr. 338, eil. Nr. 2321.
33
Dabartinis Tailandas.
34
Mačiuika A. Skautų patrono Šv. Jurgio šventė Kaune. // Skautų aidas, 1925, Nr.23, p. 8.
35
Pas J.E. Respublikos Prezidentą – mūsų Šefą. // Skautų aidas, 1932, Nr. 1, p. 1.
137
Giedrius GLOBYS
davinys. Skautų brolijos vadovams reikėjo „rasti, aptikti ir auklėti lietuvių būdą“36.
Koks gi tas „lietuvio būdas“? A. Smetonos nuomone, vienalytei ir „tebeatgimstančiai“ Lietuvos visuomenei, kurios pradžia ir pagrindas yra žemdirbiai, skautai buvo
reikalingi kaip gerų manierų mokykla ūkininkų vaikams37. Tai buvo „savitai priderinta“ ir „lietuvio būdą“ atitinkanti skautybė. Valstybės vadovas ir skautų šefas jaunimo auklėjimo organizacijai kėlė dar vieną uždavinį – būti tėvynės patriotais38.
Daugiau aiškumo Smetonos „lietuviškojo skauto“ vizijai suteikia jo nuomonė apie „Skautų vadą“ – 1933 m. išleistą lietuvių skautų vadovų pagalbinę knygą. Pripažindamas, kad knyga buvo reikalinga mokyklai ir auklėtojams, Smetona
išvardija ir jos trūkumus: joje nebuvo „išdėstyta lietuviškai tautiško pagrindo,
kuriuo tektų derinti jo skelbiamieji dėsniai“39. „Tautiškas pagrindas“ – Lietuvos
istorija. Kauno skautai vyčiai vienu metu bandė įgyvendinti šią nuostatą. Deja,
„straipsniuose ir viešose kalbose nuolat linksniuojami senovės Lietuvos kunigaikščių vardai nepadarė organizaciją lietuviškesnę...“40.
Kiti lietuvių skautų bruožai, Prezidento akimis, yra paklusnumas41, optimizmas, kova su blogiu42. Kalbėdamas apie organizaciją, jis pabrėžė paties vadovavimo svarbą: „[...] auklėjamasis jaunimas turės subrendęs auklėti kitus, turės
kam šiaip ar taip vadovauti, o vadovybė kiekvienai organizacijai ir kiekvienai
tautai yra svarbiausias daiktas. Kur vadovybė stipri, ten ir tauta stipri43“. Čia išryškėjo dar vienas lietuvių skautų paskirties aspektas – jie buvo būsimieji vadai.
Iš Smetonos pasisakymų galima susidaryti nuomonę, kad skautų organizacijos paskirtis buvo moralaus, lojalaus savo valstybei ir vyriausybei, lietuviško,
lietuvybę suprantant kaip savo praeities išmanymą, piliečio ugdymas. Tariant
„Dievui, Tėvynei ir artimui“ mintyje turėta „Dievui, „tautai“ ir artimui“. Į skautus buvo žiūrima kaip į ateities vadovus, savotišką pamainą.
Reikėtų įvardyti ir keletą socialinių skautų judėjimo plitimo veiksnių. Visų
pirma tai visuomeninių jaunimo organizacijų tradicija. Skautų atsiradimo metu
Lietuvoje jau veikė keletas jaunimo organizacijų: „Aušrininkai“, „Ateitininkų
federacija“, „Lietuvos jaunimo sąjunga“, „Pavasarininkų federacija“, kurios
36
Smetona A. Pasakyta parašyta. Kaunas, 1992, p. 151.
37
Ten pat. Tautos vadas taro skautams, p. 137.
38
Ten pat. Skautizmo prasmė, p. 152.
39
Ten pat. Skautų vadovams, p. 146.
40
Mūsų skautų vyčių rūpesčiai. // Skautų aidas, 1934, Nr. 20, p. 18.
41
Smetona A. Pasakyta parašyta. p. 141.
42
Ten pat. Patrono dieną, p. 133.
43
Ten pat. Skautizmo prasmė, p. 152.
138
buvo susijusios su atitinkamomis politinėmis partijomis. Skautai iki 1930 m. suvalstybinimo politinių globėjų neturėjo, jiems reikėjo bendradarbiauti, o vėliau
konkuruoti su kitomis jaunimo organizacijomis.
20 a. pirmojoje pusėje Lietuva buvo palyginus mažai urbanizuotas kraštas,
todėl skautų propaguojamas gyvenimas gamtoje44 nebuvo didelė naujovė ar labai
patrauklus užsiėmimas45. Skautų idėjos – savęs lavinimas ruošiantis kovai su
blogiu, pagalba artimui – labiausiai traukė ir žavėjo piemenavimo ir naktigonės
mokyklas išėjusius kaimo jaunuolius. Dauguma didžiųjų miestų gyventojų buvo
ne lietuvių tautybės: 7 % valstybės gyventojų sudarė žydai, kurie po 1930 m.
LSS įstatymo buvo prijungti prie lietuvių skautų organizacijos ir 1931 m. sudarė
apie 49 % visų Lietuvos skautų46.
Karininkai skautybėje
Tarpukario periodikoje nemažai diskutuota ir agituota už karininkų dalyvavimą visuomeninėje veikloje ir darbą su vaikais. Rekomenduota ją vykdyti tautininkams palankiose ir jų remiamose šaulių ir skautų organizacijose47. Morališkai
remtas karininkų darbas švietimo sistemoje, apgailestaujant, kad tuo metu jis
nebuvo pakankamai plačiai išplėtotas ir karininkai neturi savotiškos „antros specialybės“ – mokytojo, nors, pasak kai kurių autorių, jie tą darbą tiesiogiai dirba,
pavyzdžiui, mokydami beraščius šauktinius48. Taip pat dėstoma, jog turėdami šį
„atsarginį variantą“ karininkai jaustųsi labiau užtikrinti dėl savo ateities ir galėtų
geriau atlikti tiesiogines pareigas. Šie argumentai sustiprinami užsienio valstybių, kad ir Vokietijos, pavyzdžiais. Apskritai teigiama nuostata, kad karininkas
turi būti visuomeniškai aktyvus ir ypač išnaudoti savo socialinio statuso teikiamą
kapitalą dirbdamas su jaunimu. Skautų organizacija kariuomenei buvo pristatoma patriotiškai militariniu aspektu: „Skautija yra riteriška, patriotiška, pusiau
44
Čečeta V. Jaunuomenės auklėjimas gamtoje // Skautų aidas, 1927, Nr.5, p. 6.
45
Negalima teigti, kad urbanizacijos lygis buvo lemiama aplinkybė skautų judėjimo plėtimuisi, tačiau
pavyzdžiui Latvijoje, kur skautai susikūrė panašiu metu, kaip ir Lietuvoje (rusų skautai – 1917 m., latvių
–1921 m.) 1924 m. buvo 121 vadovas ir 2958 skautai, o Lietuvoje tais pačiais metais 13 vadovų ir 1147
skautai.
46
Skautų apskaitos 1931 vasario 11d. duomenys, LCVA, f. 576, ap. 5, b. 185, l. 2.
47
Nedzinskas, Kariuomenė, šauliai, skautai // Kardas, 1937, Nr. 22, p. 518.
48
K.M., Karininkas ir mokytojas // Kardas, 1934, nr. 29, p. 545. Plačiau: Ažubalis A., Kazlauskaitė –
Markelienė R. Lietuvos kariuomenės kareivių išsilavinimo ir kultūros lygio kėlimas (1919 – 1928 m.) //
Karo archyvas, 2003, t. XVIII
139
Giedrius GLOBYS
kariška jaunimo auklėjimo organizacija [...]; skauto idealas yra karys – pilietis,
kuris nuolat tarnauja savo Tėvynei“49, o karininkai dėl žinių, etinių ir patriotinių
vertybių nurodomi kaip geriausi skautų vadovai50.
Skautiškoje veikloje dalyvavusius ar prie jos prisidėjusius karininkus galima skirstyti į dvi grupes: priklausiusius organizacijai, aktyviai skautavusius ir turėjusius skautų organizacijoje įvairių pareigų ir prie skautų veiklos prisidėjusius
tik fragmentiškai, dalyvavusius joje neintensyviai.
Daugiausia su skautais dirbo ir labiausiai jiems nusipelnė skautų kūrėjas Petras
Jurgėla, jo padėjėjai Izidorius Kraunaitis, Aloyzas Valušis, nuo pat pradžios su skautais
dirbęs aviacijos pulkininkas Vsevolodas Šenbergas, pulkininkas Mykolas Kalmantas,
pulkininkas Juozas Šarauskas. Apžvelgsime jų kariškas ir skautiškas biografijas.
Pervertus skautų įkūrėjo Jurgėlos tarnybos lapus ir asmens bylą, jo biografija, iki tol pažįstama iš skautiškos pusės, tapo išsamesnė ir pilna netikėtų posūkių.
Pavyzdžiui, tarnybos lapuose yra įrašas, kad Petras Jurgėla 1919 kovo 18 d. registracijos biuro paskirtas į 2 husarų eskadroną, iš kurio balandžio 16 d. pabėgo.
Vėliau laikomas ne pabėgusiu, bet perkeltu į žvalgybos skyrių51. Nesusipratimas
buvo atsiradęs dėl karo valdininkų laiku neperduotų dokumentų.
Skautų įkūrėją, kaip kariškį, jo viršininkai apibūdino labai prieštaringai. Atsargos majoras Jonas Martynas Laurinaitis 1927 m. atestacijoje jį pristatė kaip
rikiuotėje mažai tarnavusį, tačiau gerai ir sąžiningai savo darbą atliekantį neperiodinių leidinių redaktorių, taisantį atskirų leidinių kalbą ir korektūrą, tarp
jų ir Mūsų žinyną. Pasak Laurinaičio, Jurgėla „buvo dažnai kilnojamas. Tokios
nepalankios aplinkybės buvo jį kiek neigiamai paveikusios. Karo mokslo valdyboje rado sau tinkamo pastovaus darbo. Todėl jo dvasia atsigavo, būdas pradeda
tvirtėti. Myli mūsų Lietuvą, brangina mūsų tautos kalbą, tuos idealus stengiasi
platinti ir mūsų kariuomenėj. Savo vietai labai tinka“52.
Iš tiesų per savo daugiau negu dešimties metų karinės tarnybos laiką Jurgėla
pakeitė keliolika tarnybos vietų. Įvairūs jo viršininkai skirtingai interpretavo šį
faktą. 1926 m. atestacijoje apie skautų kūrėją parašyta: „Prigimties gana gabus,
skaito daug, bet gaunasi […] nesistemingo blaškymosi nuo vieno klausimo prie
kito, mėgsta kartais […] klausimus, kuriuose mažai nusimano. Daugiau frazės,
49
Kap. P.Jurgelevičius, Skautai // Kario kalendorius 1930 Vytauto Didžiojo metams, Kaunas, 1930, p. 231.
50
Vyr. ltn. P. Jurgelevičius. Skautų tarnyba valstybės saugumui // Mūsų žinynas, Kaunas, 1927, t. 12, Nr. 27,
p. 208.
51
Karo mokslo valdybos vyr. leitenanto Petro Jurgėlos tarnybos lapai // LCVA, f. 930, ap. 5, b. 1114, l. 14.
52
Karo mokslo valdyba atestacija 1927 m. Svetimų kalbu vertėjas vyr. ltn. P. Jurgėla // LCVA, f. 930, ap.
2J, b. 145, l. 10.
140
negu konkretaus darbo žmogus. Sunku suvokti, ar dėl savo būdo savybių, ar dėl
kitų priežasčių dažnai keičia tarnybos vieta. Mėgsta rašyti, bet ne visada jam
prieinamais klausimais. Darbo disciplinos ir sistemos neturi. Geras rikiuotes stažas būtų jam gera mokykla visais atvejais […]. Etatinė vieta – kalbų vertėjas,
bet dirba kitą darbą“53 (parašas neįskaitomas). Vyresnysis karininkas neatkreipė
dėmesio, kad po 1919 m. kovo – gegužės mėnesiais kautynėse su bolševikais
ties Kaišiadorimis, Žąsliais ir Vieviu patirtų sužeidimų54 Jurgėla buvo paskirtas nerikiuotės karininku. „Didelis patriotas. Lietuvių kalbą moka gerai. Pavestą
darbą atlieka rūpestingai. Geras šeimynos narys. Blaivus. Įstaigoje galėtų užimti
aukštesnę vietą“55, – taip 1925 m. apie Jurgėlą rašė kpt. Andrius Pridotkas. „Lietuvis, mandagus, drausmingas, inteligentiškas, nelabai tvirtos sveikatos, todėl
tinkamas nesunkiam darbui ir tokios rūšies darbą galėtų dirbti ir aukštesnę vieta
užimdamas“56, –1923 m. atestacijoje rašė inžinierius Bronius Šulcas.
Daug griežčiau skautų kūrėjo karinę tarnybą įvertino drausmės bataliono
vadas vyr. ltn. Jonas Niauronis: „Leitenantas Jurgelevičius tarnybos jokios tinkamai nežino: pastangų papildymui trūkumų jokių nededa, nes jo galvoje kitoniškos svajonės [...]. Išsilavinimo dėl karininko turėtų užtektinai, bet darbo jokio.
Būdamas dar visai jaunu daug pridaro neleistinų dalykų, kaip tarpe kariškių, taip
ir tarpe civilių gyventojų. Išauklėti iš jo karininką – darbininką vilties beveik
nėra. Sveikatos silpnos. Politinė ištikimybė dar nesubrendus“57. Kokios buvo tos
„kitoniškos svajonės“? Tuo metu Jurgėla labai intensyviai dirbo su skautais, vertė
ir rašė jiems metodinę literatūrą. Tokia jauno karininko veikla jo vyresniesiems
kolegoms neatrodė, švelniai tariant, verta dėmesio. Tačiau patį negatyviausią
įvertinimą Jurgėla iš savo vadų gavo 1920 m.: „[...] karinę tarnybą (rikiuotę, statutą) žino silpnai. Visai nesugeba veikti savarankiškai. Lietuvių kalbą žino gerai.
Tarnybą atlieka silpnai, be iniciatyvos ir buvo baustas. Mėgsta išgerti. Neenergingas, gan bailus, mėgsta pameluoti. Sveikata vidutinė. Komendantūroje, kaip
administracinėje įstaigoje – netinka. Rikiuotėje galėtų priprasti. Atitiktų štabams
pildyti kanceliarijos reikalų“58. Pastebimas sutapimas – prasčiausi atsiliepimai
53
Ten pat. l. 12.
54
Karo mokslo valdybos vyr. leitenanto Petro Jurgėlos tarnybos lapai // LCVA, f. 930, ap. 5, b. 1114, l. 18.
55
Karo mokslo skyriaus atestacija. Leidiniu redaktoriaus padėjėjas Petras Jurgėla // LCVA, f. 930, ap. 2J, b. 145, l. 14.
56
Ten pat. l. 18.
57
Ten pat. l. 20
58
Ežerėnų (nuo 1906 iki 1926 m. taip buvo vadinami Zarasai / Kviklys B. Mūsų Lietuva, t. 1, Vilnius, 1989,
p. 554) miesto ir apskrities Komendanturos komendanto padėjėjo leitenanto P. Jurgėlos atestacija už 1920
metus // LCVA, f. 930, ap. 2J, b. 145, l.22
141
Giedrius GLOBYS
Jurgėlos atestacijose yra iš 1920 – 1925 m. laikotarpio, kuomet jis labai intensyviai dalyvavo skautų veikloje. Galime daryti išvadą, kad visuomeninė jauno
skautų vado veikla neimponavo jo vyresniems kolegoms. Taip pat galime daryti
prielaidą, kad patriotiškai nusiteikęs jaunuolis, skautų vadovas, įstojo savanoriu
į kariuomenę, tačiau ten savęs nerealizavo ir visą energiją atidavė tam, kuo buvo
užsiėmęs iki kariuomenės, – skautiškai veiklai.
Pats Jurgėla viename savo raporte, kuriuo prašo jį perkelti iš aviacijos valdybos į kitą dalinį, mini ir tokį epizodą, kuomet atvykęs į naują tarnybos vietą
– Aviacijos valdybą buvo labai nedraugiškai ir nemaloniai jos viršininko, laikinai
šias pareigas ėjusio vyr. ltn. Vsevolodo Šenbergo, sutiktas. „Adjutantas atsakė:
„Viršininkas sakė, jog jam nesudaro jokio malonumo matytis su vyr. leit. Jurgelevičium“59. Tokio kolegos ir brolio60 elgesio priežastis Jurgėla aiškino jo ir Šenbergo prieš keletą metų „privatiškam gyvenime“ turėtais asmeniniais santykiais,
kurie vėliau nutrūko. „Kadangi vyr. ltn. V. Šenbergas įeina aviacijos vadovybes
sudėtin ir, be to, dar šį mėnesį pradės vadovauti Av. Parkui ir turint galvoj anksčiau minėtą precedentą, drąsiai tat galima numatyti nemalonias mano tarnybos
perspektyvas artimoj ateity“61, – rašė Jurgėla, prašydamas jį perkelti į kitą dalinį. Kas buvo „asmeniniai santykiai praeityje“, po kurių tarp abiejų karininkų ir
skautų vadovų atsirado didelė antipatija, tiksliai pasakyti negalima, tačiau labai
didelė tikimybė, kad tai buvo bendra, o kartu ir skirtinga skautiška veikla.
Kaip matome, Petrui Jurgėlai tarnyba Lietuvos kariuomenėje nebuvo sklandi ir
sėkminga. 1927 m. rugpjūčio 1 d. už ištarnautą laiką jis buvo paaukštintas – suteiktas
pėstininkų kapitono laipsnis62. Paties prašymu 1930 m. birželio 16 d., kaip JAV pilietis, paleistas iš Lietuvos kariuomenes63 ir 1931 m. pavasarį išvyko į JAV.
Buvo dar viena šeimyninė aplinkybė, paskatinusi Jurgėlą emigruoti. Po Nepriklausomybės kovų jo tėvai apsistojo Varėnoje, kuri iki 1923 m. pergyveno kelias
lietuvių ir lenkų okupacijas. Pasiilgusi ramesnio gyvenimo, 1924 m. vasarą visa
Jurgėlos šeima grįžo į JAV ir 1926 m. atsiuntė reikalingus dokumentus, įrodančius
jo JAV pilietybę64, dėl ko jis vėliau prašė paleisti jį iš Lietuvos kariuomenes.
59
Aviacijos parko vyr. ltn. P. Jurgelevičiaus raportas aviacijos parko vado padėjėjui (slaptai, asmeniškai) //
LCVA, f. 930, ap. 2J, b. 145, l. 74.
60
Skautai vienas kitą vadina „broliu“ ir „sese“ pabrėždami organizacijos demokratiškumą ir narių lygybę.
61
Aviacijos parko vyr. ltn. P. Jurgelevičiaus raportas aviacijos parko vado padėjėjui /slaptai, asmeniškai/ //
LCVA, f. 930, ap. 2J, b. 145, l. 74.
62
Ten pat. l. 8.
63
Ten pat. l. 16.
64
Ten pat. l. 33.
142
Kiti ilgesnį laiką skautų organizacijoje dirbę ir atsakingose pareigose buvę
karininkai buvo Mykolas Kalmantas, Vsevolodas Šenbergas, Aloyzas Valušis ir
Izidorius Kraunaitis. Jų asmenybės ir karinė bei visuomeninė veikla yra pakankamai žinomos, tad norėjosi pasidomėti, kaip jų tarnybos dokumentuose atsispindėjo priklausomybė skautų organizacijai.
Kpt. Mykolas Kalmantas 1924–1925 m. buvo vieno stipriausių Lietuvoje
Šiaulių tunto tuntininku, 1925–1930 m. – vyriausiuoju skautininku65. Į vyriausiąjį skautų štabą pasikvietęs Lietuvos universitete studijavusius studentus skautus jis pagyvino organizacijos veiklą. Plk. Kalmanto 1937 m. atestacijos grafoje
„Netarnybiniai reikalai ir visuomenine veikla“ minimos Lietuvos skautų sąjunga, Lietuviams užsienyje remti draugija, Lietuvos – Suomijos draugija66, tačiau
1938 m. atestacijoje jokios visuomeninės organizacijos nenurodytos.
Vsevolodas Šenbergas buvo vienas iš skautų Lietuvoje kūrėjų, 1919 m.
dalyvavo steigiant Lietuvos skautų paspirties draugiją, 1922 m. buvo Kauno
tunto tuntininku bei laikinojo Vyriausiojo skautų štabo viršininku, 1922 – 1925
m. buvo vyriausiuoju skautininku, 1931 – 1934 m. vėl vadovavo Kauno tuntui.
Tačiau 1938 m. atestacijos dokumentuose rašoma, kad jis „organizacijoms nepriklauso, bet kaip buvęs skautas remia ir palaiko“67. Keista, kad kalbėta būtuoju
laiku, kadangi Šenbergas niekada nenutraukė ryšių su skautais, net ir po Antrojo
pasaulinio karo išvykęs į JAV. Kitų metų atestacijų pastabose rašyta, kad jis „karininkų nelabai mėgiamas“68, ir pabrėžiama „stoka takto“69. Šis bruožas iš dalies
paaiškina jo konfliktiškus santykius su Jurgėla.
Vienas pirmųjų skautų vadovų, Tėvynės tarnybos būrio ir Lietuvos skautų
rėmimo draugijos narys, 1922–1925 Vyriausiojo skautų štabo bendrosios dalies
vedėjas, skautininkas nuo 1923 m., 1931–1933 m. Vyriausiojo skautų štabo Užsienio dalies vedėjas, 1932 m. apdovanotas Lelijos ordinu gen. štabo pulkininkas
Aloyzas Valušis, atestacijose70 apibūdinamas kaip sąžiningas, doras, griežtas,
mandagus, sumanus, drausmingas. „Kupinas gerų norų ir pasiryžimų, tik ne visada užsibrėžtą tikslą sugeba pasiekti. Darbe trūksta sistemos – blaškosi. Gerai
išauklėtas, mandagus“71, – rašė generalinio štabo plk. ltn. Juozas Bačkus. Apie
65
66
plk. M. Kalmanto 1937 m. atestacija // LCVA, f. 930, ap. 2k, b. 25, l.91.
67
Vsevolodo. Šenbergo 1938 metų atestacija // LCVA, f. 930, ap. 5, b. 2645, l. 14.
68
Ten pat, l. 17, 19.
69
Ten pat, l. 22.
70
Gen. štabo pulkininko Aloyzo Valušio atestacija 1938 m. // LCVA, f. 930, ap. 2v, b. 101, l.
71
Ten pat, l.25, 26.
143
Giedrius GLOBYS
priklausymą draugijoms informacijos nėra. Galbūt dėl to, kad tuo metu keitėsi
karininkų atestacijos blankai ir naujuosiuose tokios grafos nebuvo.
Dauguma Aloyzo Valušio vadų pabrėžė jo darbštumą, gerą profesinį pasirengimą, ūkiškumą. „Visuomet drausmingas, gerai išsilavinęs, energingas ir
džentelmenas. Kaip tarnyboje, taip ir liuosu laiku elgiasi gerai ir esti pavyzdžiu
kitiems. Užimamai vietai pilnai atitinka“72, – 1925 m. rašė majoras Teodoras Engmanas. Majoras Povilas Plechavičius keleriais metais anksčiau apibūdina taip
pat gerai, tik lakoniškiau: „Kavalerijos tarnybą žino gerai. Uždėtas pareigas atlieka labai gerai. Kaip tarnyboje, taip ir liuosu laiku elgiasi gerai ir esti pavyzdžiu
kitiems savo drausmingumu ir mandagumu. Sveikas. Užimamai vietai pilnai
atitinka“73. 1919 m. kartu su Izidorium Kraunaičiu Aloyzas Valušis baigė Karo
mokyklą Kaune, buvo vienas iš užsienio karo mokyklų absolventų; 1926 m. baigė Saint–Cyro kavalerijos mokyklą „Ecole d‘Application de Cavalerie Saumur“
Prancūzijoje ir 1931 m.Karo Akademiją „Ecole de Guerre“ Belgijoje74.
Teigiamai rašoma ir apie kitus karininkus – skautus, tačiau būtent Valušio
dokumentuose yra gana daug nesutapimų. Tarnybos lapuose rašoma, kad 1933
m. rugpjūčio 1–20 d. jis „buvo išvykęs skautų reikalais į Vengriją ir Palangą“75,
tačiau nė vienoje atestacijoje tarp „netarnybinių reikalų ir visuomeninės veiklos“
skautai neminimi. Tuo tarpu Valušis buvo Gyvuliams globoti draugijos narys,
Lietuvių – prancūzų draugijos narys 1935–1938 m.76, bet 1939 m. atestacijose
teigiama, kad jis jokiai organizacijai nebepriklausė77.
Valušio tarnybos lapuose yra daug duomenų pasikeitimų. Yra įrašų, kurie
išspausdinti mašinėle, tačiau vėliau rašalu išbraukti ir į vėlesnius nuorašus nepateko. Pavyzdžiui, įrašai apie komandiruotę į Kauną „parvežimui kardų“ arba
komandiruotės tarnybos reikalais į Panevėžį, Virbalį ar Klaipėdą. Vienas iš išbrauktų punktų yra toks: „1924 m. rugpjūčio 06–30 d. buvo išvykęs į tarptautinę
skautininkų konferenciją Danijoje“78. 1927 m. atestacijoje šis įrašas dar buvo79,
tačiau į vėlesnius nuorašus taip pat nepateko. Galime daryti prielaidą, kad tokia
72
Gen. štabo pulkininko Aloyzo Valušio atestacija už 1925 m. // LCVA, f. 930, ap. 5, b. 2972 l.32.
73
Ten pat, l.35
74
Gen. štabo pulkininko Aloyzo Valušio atestacija už 1938 m. // LCVA, f. 930, ap. 2v, b. 101, l. 66.
75
Ten pat, l. 14
76
Ten pat. l. 19, l. 22, l. 24.
77
Ten pat, l. 18.
78
Kpt. Aloyzo Valušio tarnybos lapas (data nenurodyta, paskutinis įrašas 1929 m. vasario 9 d.) // LCVA,
f. 930, ap. 5, b. 2972, l. 17v.
79
Kpt. Aloyzo Valušio tarnybos lapas // LCVA, f. 930, ap. 5, b. 2972, l. 12v.
144
tarnybos duomenų korekcija galėjo būti susijusi su pokyčiais asmeniniame gyvenime ir suartėjimu su Smetonos aplinka. 1927 m. rugsėjo 10 d. Kauno katedroje
Valušis vedė Mariją–Danutę Smetonaitę80. Net menkiausia duomenų korekcija
netaikyta kitiems aukštiems karininkams, pavyzdžiui, plk. Vsevolodas Šenbergas tik kelioms dienoms buvo atvykęs į tautinę stovyklą, bet tai vis tiek užfiksuota tarnybos lape81.
Karinio ir diplomatinio pasirengimo įvertinimo viršūne galėtume laikyti karininko skyrimą į aukštas ir atsakingas pareigas. Žinoma, kad Valušis buvo pirmasis
Lietuvos karo atašė Lenkijoje. 1939 m. atestacijoje šis jo pageidavimas jau buvo
deklaruotas, o priklausomybė visuomeninėms organizacijoms „išnykusi“82.
Plk. Juozo Šarausko vaidmuo skautų organizacijoje taip pat labai reikšmingas. Pagrįstai galima tegti, kad būtent jis buvo skautų suvalstybinimo „architektas“. Nuo 1924 m. jis kaip karininkas – visuomenininkas dalyvavo Lietuvos
skautų rėmimo draugijos veikloje. Tais pačiais metais įsijungė ir į šaulių sąjungos veiklą. 1929–1930 m. jis buvo Lietuvos skautų rėmimo draugijos vicepirmininku. Jurgėlos teigimu83, būtent šios draugijos iniciatyva buvo priimtas Lietuvos
skautų sąjungos įstatymas. Šį teiginį patvirtintų ir tai, kad po 1930 m. skautų
suvalstybinimo iki 1940 m.. Šarauskas buvo vyriausiuoju Lietuvos skautų sąjungos skautininku. 1933 m. jis dalyvavo pasaulinėje skautų stovykloje (jamboree) Vengrijoje, organizavo tais pačiais metais įvykusį pasaulio skautų įkūrėjo
vizitą Lietuvoje ir 1938 m. vykusią Tautinę skautų stovyklą, kurioje dalyvavo
apie 2000 skautų. Trečiajame dešimtmetyje plk. J. Šarauskas dirbo kariuomenės
Operacijų skyriaus viršininku, ypatingųjų reikalų karininku Susisiekimo skyriuje, buvo įstojęs į Lietuvos universiteto Teisių skyrių, kurio dėl pašlijusios sveikatos nebaigė84. 1928 m. jis buvo išrinktas Lietuvos šaulių sąjungos Centro valdybos nariu, suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis. Nuo 1929 m. iki sovietinės
okupacijos jis dirbo kariuomenės štabo Spaudos ir švietimo skyriaus viršininku.
Matome, kad užimdamas aukštas pareigas kariuomenės štabe ir būdamas skautų
organizacijos vadovu Šarauskas savo veikla patvirtino anksčiau minėtą teiginį
apie visuomenės ir kariuomenės suartinimą.
Pirminių Šarausko karinės tarnybos dokumentų rasti nepavyko, išskyrus Lie80
Kpt. Aloyzo Valušio tarnybos lapas, prierašas prie krikšto liudijimo // LCVA, f. 930, ap. 5, b. 2972, l. 82.
81
Plk.Vsevolodo Šenbergo tarnybos lapas // LCVA, f.930, ap. 5, b. 2645, l. 4.
82
Gen. štabo pulkininko Aloyzo Valušio atestacija už 1939 m. // LCVA, f. 930, ap. 2v, b. 101, l. 50.
83
84
Markūnas A. savanoris, šaulys, skautas, muziejininkas, raudonojo teroro auka – pulkininkas Juozas Šarauskas // Kauno laikas. 1994, Nr. 13 (806), p. 4.
145
Giedrius GLOBYS
tuvos kariuomenės likvidavimo laikotarpiu rašytą autobiografiją, kurioje skautai
įvardyti kaip „pedagoginė jaunimo organizacija“. Tačiau dokumento sudarymo
laikas, aplinkybės ir forma (rašyta ranka, rusiškai, ant darbininkų ir valstiečių raudonosios armijos (RKKA) blankų) neleidžia jo naudoti kaip patikimo šaltinio.
A. Markūno straipsnyje85 teigiama, kad Šarauskas buvo apdovanotas skautų
„Geležinio vilko86“ ordinu. Tai gana dažnai pasitaikanti aukščiausiojo skautiško
apdovanojimo pavadinimo klaida. Tarpukariu šis apdovanojimas vadinosi „Gedimino vilko“ ordinu. Jį pradėjo teikti lietuvių skautai išeivijoje87.
Karininkų dalyvavimą skautiškoje veikloje galima įvertinti ir statistiškai. Iš
maždaug šimto trisdešimties vadovų, iki 1930 m. imtinai pakeltų iki skautininko
laipsnio, buvo septyni karininkai. 1913–1917 m. skautininkais tapo Petras Jurgėla,
Izidorius Kraunaitis, Vsevolodas Šenbergas; 1920–1930 m. – ltn. Kostas Vaitkus,
ltn. Antanas Mačiuika, ltn. Aloyzas Valušis, kpt. Mikas Kalmantas, ltn. Stepas Žukaitis, ltn. Juozas Bačkys, 1930 m. – vienintelis Juozas Šarauskas. Tačiau 1931 m.,
kitais metais po organizacijos suvalstybinimo, – iš karto septyni karininkai: tapo
skautininkais ltn. Antanas Jonaitis, kpt. Mikas Kukutis, j. ltn. Antanas Levinas, ltn.
Juozas Navikas, ltn. Kazys Petrulaitis, ltn. Juozas Puknys, kpt. Feliksas Tiškus, iš
jų tik kpt. M. Kukutis ir kpt. F. Tiškus anksčiau aktyviai dalyvavo skautiškoje veikloje. Toks netolygus karininkų skaičiaus augimas leidžia daryti prielaidą, kad po
1930 m. karininkai buvo skatinami aktyviau dalyvauti skautiškoje veikloje.
1917–1940 m. skautininko laipsnis buvo suteiktas apie keturiems šimtams vadovų, iš jų apie dvidešimt penkiems karininkams. Jei pridėsime dar apie du šimtus skaučių vadovių, matysime, kad karininkų tarp visų skautų vadovų buvo tikrai nedaug.
Vienas iš skautiškos veiklos bei nuopelnų pripažinimo ženklų – skautiški
apdovanojimai. Aukščiausiu Lietuvos skautų apdovanojimu, Gedimino vilko ordinu88, buvo apdovanota 18 asmenų, iš jų šeši užsieniečiai: gen. Robertas Baden
– Povelis, latvių skautų kūrėjas gen. Karlis Gopertas, dažnai Lietuvoje lankęsis
britų generolas A. Burtas. Iš lietuvių skautų vadovų karininkų ordinas buvo įteiktas skautų įkūrėjui, visiems vyriausiems skautininkams ir Lietuvos kariuomenės
85
Ten pat.
86
Iki 1925 m. apdovanojimas vadinosi Sidabrinio garbės vilko ordinu, 1925–1940 – Gedimino vilko ordinu; išeivijoje aukščiausias skautiškas apdovanojimas vadintas Geležinio vilko ordinu. Aukščiausias Latvijos skautų apdovanojimas vadinosi Pilkojo vilko ordinu. Plačiau: Kavaliauskas V. Už nuopelnus Lietuvai.
Vilnius, 2001, p. 436.
87
Kavaliauskas V. Estijos, Latvijos ir Lietuvos ordinai ir medaliai 1918–1940 m. Vilnius, 1997, p. 65.
88
Vilko simbolio, kaip apdovanojimo, naudojimo tradicija prasidėjo nuo skautų sukūrimo. Aukščiausias
britų skautų apdovanojimas – sidabrinis vilkas, įsteigtas 1909 m. http://www.pinetreeweb.com/bp–honours–silver–wolf.htm
146
vadui: 1920 m. – Petrui Jurgėlai, 1925 m. – Vsevolodui Šenbergui, 1932 m.
– Mikui Kalmantui, Juozui Šarauskui, 1935 m. – plk. Stasiui Raštikiui. Lietuvos
kariuomenės karininkams skirtame leidinyje89 šis Jurgėlos apdovanojimas neminimas. Taip pat labai glaustai apibūdinama ir jo skautiška veikla.
Jurgėlos duomenimis, ordinu Už nuopelnus 1928 – 1940 m. buvo apdovanoti
apie 250 skautų vadovų, iš jų tik vienas karininkas – 1931 m. ltn. Antanas Petrauskas.
Tuo pačiu laikotarpiu Lelijos ordinu apdovanoti 8690 asmenys, iš jų 8 karininkai.
Abu ordinai teikiami už darbą vidutinio ir aukščiausio lygio vadovais. 1920–1940 m.
Svastikos ordinu91, kuris buvo teikiamas už nuopelnus skautijai, nebūnant jos nariu
arba kaip ypatingos skautiškos padėkos ženklas, apdovanoti 108 asmenys, iš jų 28
karininkai92 (Priedas Nr. 1). Tarp aukščiausiais skautiškais apdovanojimais (Gedimino vilko, Svastikos, Lelijos ordinais) pagerbtų asmenų kariškių buvo santykiškai
daugiau, negu tarp apdovanotų žemesniais (Už nuopelnus) garbės ženklais.
Palyginę iki skautininko laipsnio paaukštintų ir garbės ženklais apdovanotų
karininkų ir civilių santykį matome, kad iš maždaug keturių šimtų vadovų dvidešimt penki buvo karininkai, o iš maždaug šimto aštuonių apdovanotųjų karininkų
buvo dvidešimt aštuoni. Palyginus su kitais vadovais, karininkai skautiškais apdovanojimais buvo pagerbiami gerokai dažniau.
Ar skyrėsi karininkų motyvacija dirbti su vaikais iki skautų organizacijos
suvalstybinimo ir po jo? Stojančiųjų pareiškimuose ir autobiografijose išdėstyti
sprendimo motyvai. 1927 m. rugsėjo 23 d. 5–ojo DLK Kęstučio pulko 1–os kulkosvaidininkų kuopos leitenantas Jokūbas Liaudinskis savo Curriculum vitae rašo:
„Ir šiandien tebeturiu skautiškąjį idealizmą. Mielu noru atiduočiau savo šventadienius ir šiaip laisvas nuo tarnybos valandas mūsų mažiesiems skautams“93. 1934 m.
gegužės 1 d. Albinas Reneckas savo sprendimą grindė visai kitokiais argumentais:
„Jau nuo seno ėmiau stebėti politinį gyvenimą. Likimas lėmė, kad susidraugavau
su bendro likimo daukantiečiais, kaip tik tais, kurie irgi aštrūs politikai. Perėjau per
šiokį tokį ateitininkų raugą. Susidūriau pagaliau su skautais, apie kuriuos jau anksčiau galvojau. Šie man labiau patiko ir atatiko mane. Į juos ir įstojau pernai žiemą,
1–ąją skautų vyčių draugovę V. Kudirkos būrelį kuriame ir dabar esu”94. Negalima
89
Lietuvos kariuomenės karininkai: 1918–1953. Vilnius, 2004, t. 4, p. 268.
90
V. Kavaliausko teigimu – 88 asmenys. Kavaliauskas V. Už nuopelnus Lietuvai. Vilnius, 2001, p. 442.
91
1925–1928 m. apdovanojimas vadintas Baltosios svastikos ordinu. Kavaliauskas V. Ten pat. p. 444.
92
Jurgėla P. Ten pat. p. 99 – 103.
93
5–ojo DLK Keistučio pulko, 1–os kulkosvaidininkų kuopos ltn. Liaudinskio Jokūbo Curiculum vitae //
LCVA, f. 576, ap. 5, b. 184, l. 9.
94
Albino Renecko curriculum vitae. 1934 m. gegužės 1 d. // LCVA, f. 576. ap. 1. b. 242. l. 40–41.
147
Giedrius GLOBYS
teigti, kad po suvalstybinimo organizacijoje idealistus pakeitė vieni pragmatikai,
tačiau pastarųjų gerokai padaugėjo. Tautininkų opozicija formavo nuomonę, kad
tapti skautų vadovu reiškė būti karjeristu95.
Ketvirtojo dešimtmečio viduryje Lietuvos skautų sąjungoje įvykusių reformų
metu nemažai didelių teritorinių vienetų vadų pareigas užėmė aukšti karininkai.
1935 m. iš dvidešimt šešių Lietuvos skautų sąjungos tuntų penkiems vadovavo
karininkai96: Biržų tuntui – plk. ltn. Kleofas Vytautas Michalauskas, Kauno rajono
tuntui – ats. plk. Povilas Budrevičius, Kauno pilies tuntui (pastarąjį reikėtų skirti
nuo Kauno rajono tunto: jam minėtu laikotarpiu vadovavo mjr. Aleksandras Ardickas ir Vsevolodas Šenbergas) – j. ltn. Vytautas Pečiūra, Klaipėdos tuntui – kpt.
Mikas Kukutis, Vilkaviškio rajono tuntui – plk. ltn. Vincas Matulionis. Plk. ltn.
K. V. Michalauskas 1927–1933 m. buvo Mažeikių, o nuo 1933 iki 1940 m. – Biržų
apskrities komendantu. Plk. ltn. V. Matulionis 1927–1929 m. buvo Trakų, 1929–
1940 m. – Ukmergės apskrities komendantu97. 1932–1933 m., būdamas Vilkaviškio tunto tuntininku, vadovavo ir Vilkaviškio šaulių rinktinei. Abu tuntininkai 1933
m. už nuopelnus skautų organizacijai buvo apdovanoti Svastikos ordinais.
1935–1936 m. Lietuvos skautų sąjunga pagal naują statutą buvo padalyta
į keturiolika rajonų, apėmusių juose veikusius dvidešimt penkis tuntus. Kauno,
Klaipėdos, Raseinių, Ukmergės, Vilkaviškio rajonų vadais tapo aukšti Lietuvos
kariuomenės karininkai98. Rajonų vadai globojo savo rajone veikiančius skautus,
prižiūrėjo skautiškų vienetų darbą, tarpininkavo tarp rajono ir įvairių įstaigų.
Kaip minėjome, gana dažnai karininkai skautus rėmė ne tiesioginiu savo dalyvavimu skautiškoje veikloje, bet remdami juos organizaciniais ir materialiniais
ištekliais, įvairiu inventoriumi. Pavyzdžiui, Ukmergės tuntui 1931 m. sausio mėn.
ltn. Juozas Puknys suorganizavo vadovų kursus. Pirmojo pėstininkų DLK Gedimino pulko vadai skolino stovykloms reikalingą karišką inventorių99. Tokių pavyzdžių galima pateikti ir daugiau. Apžvelgsime ketvirtojo dešimtmečio viduryje veikusių kelių skautiškų vienetų situaciją, jų santykius su kariuomene ir visuomene.
95
Utenos tunto 1933 m. veiklos apžvalga // LCVA, f. 576, ap. 3, b. 135, l. 78.
96
1935 m. Lietuvos skautų sąjungos tuntininkai ir jų adresai // LCVA, f. 576, ap. 3, b. 135 l.2.
97
Vaičenonis J. Karo komendantųrų veikla Lietuvoje 1927 – 1940 m. // Karo archyvas. Vilnius, 2003, t.
18, p. 283, 286, 290, 292.
98
Kauno – ats. plk. Povilas Budrevičius, nuo 1939 m. – plk. Izidorius Kraunaitis; Klaipėdos – gen.
št. plk. Juozas Laskoronskis, 1936–1937 m. – gen. št. plk. Antanas Breimelis; Marijampolės – gen.
št. plk. Antanas Gaušas, 1937 m. ir 1939–1940 m. plk. Ltn. E Reikenis; Raseinių – plk. Ltn. Juozas
Šepetys; Šiaulių – nuo 1938 m. – gen. ltn. Mikas Rėklaitis; Ukmergės – gen. št. plk. Leonas Gustaitis;
Vilkaviškio –1938 m. – pkl. Vincas Matulionis; Jurgėla P. Ten pat. p. 270.
99
148
Alytuje skautai įsikūrė 1924 m. pavasarį, tuntas buvo įsteigtas tų pačių metų rudenį. Po suvalstybinimo skautų veikla sustiprėjo, skautus rėmė gimnazijos vadovybė
ir ulonų pulkas, tačiau tarp vadovų kareivių ar karininkų nebuvo100. 1933 m. tuntininko Karolio Dineikos iniciatyva su Lietuvos kunigaikštienės Birutės ulonų pulko pagalba įkurta pirmoji Lietuvoje skautų šimtinė su trisdešimčia narių101. Sekdami geru
pavyzdžiu skautų – raitelių vienetai 1937 m. buvo įkurti Prienuose ir Tauragėje102.
Kėdainiuose skautai įsikūrė 1922 m., tačiau geriausius savo gyvavimo laikus išgyveno kuomet Dotnuvos Akademijoje mokėsi būsimasis vyr. skautininkas
Jonas Kuprionis. Po skautų suvalstybinimo jis iš skautų veiklos pasitraukė, o
kartu su juo nemažai ir kitų aktyvių skautų vadovų. 1931 m. tarp vadų buvo
vienas karininkas – ltn. Antanas Maksimavičius, Trečiasis pėstininkų pulkas skolino stovyklinį inventorių ir leido naudotis orkestru103. 1932–1933 m. tarp skautų
rėmėjų buvo prokuroro padėjėjas, mokyklų inspektorius, mokytojai ir karininkai104. 1935 m. vadijoje dirbo du pulkininkai leitenantai (mokslo ir propagandos
skyriaus vedėju dirbo plk. ltn. Bronius Pečiulis, o stovyklų ir iškylų instruktoriumi buvo plk. ltn. Alfonsas Šklėrius), trys gimnazijos mokytojai, trys mokyklų
inspektoriai, du pradinių klasių mokytojai. Rėmėjai rėmė pinigais, pašnekesiais,
patalpomis, pulkas duodavo stovyklai inventorių ir orkestrą nemokamai105. Beje,
Jurgėlos teigimu, minėti karininkai vadijoje dirbo nuo 1931 m., o 1931 – 1935
m. tuntui vadovavo atsargos kapitonas Pranas Baranauskas106.
Tauragėje, kur skautai savo veiklą pradėjo 1927 m., stovėjo Geležinio Vilko
dragūnų pulkas, skautų ir kariuomenės bendradarbiavimo nebuvo. Po suvalstybinimo skautų buvo tik keturiasdešimt aštuoni, suaugusių vadovų ir rėmėjų nebuvo, santykiai su visuomene šalti. Situacija nesikeitė ir 1931 – 1933 m.107 Tik 1933
m., atslūgus kunigų agitacijai, pradėjo grįžti dėl jos išstoję skautukai108. 1934
m. pabaigoje atlikti vadovavimo praktikos atvažiavo skautų vadovų kursų stažuotojai – mokytojai ir karininkai. Skautai patys organizavo įvairius minėjimus,
rinkliavas nepasiturintiems, gražino ir tvarkė viešas aplinkas ir taip pelnė visuo100
Alytaus tunto veikimo apyskaita už 1930–35m. // LCVA, f. 576, ap. 3, b. 135 l. 9.
101
Ten pat. l. 11.
102
103
Kėdainių tunto veikimo apyskaita už 1930–35m. // LCVA, f. 576, ap. 3, b. 135, l. 38.
104
Ten pat. l. 40.
105
Ten pat. l. 42.
106
P.Jurgėla, Ten pat. p. 123.
107
Tauragės rajono tunto LSS vyriausio skautininko raportas // LCVA, f. 576, ap. 3, b. 135, l. 53, l. 55, l. 57
108
Ten pat. l. 58.
149
Giedrius GLOBYS
menės simpatijas109. Galima daryti prielaidą, jog draugiškų santykių tarp skautų
ir kariuomenės nebuvo dėl tarp karininkų vyravusių antivyriausybinių nuotaikų,
kurios vėliau atsiskleidė 1934 m. pučo metu.
Utenoje skautai veikė nuo 1921 m., tuntas buvo įkurtas 1930 m. gruodžio mėnesį.
Nors karininkai tunto veikloje ir nedalyvavo, vaizdingas tunto būklės aprašymas parodo
bendrą ketvirtojo dešimtmečio pirmos pusės skautų situaciją. 1931 m. skautai iš esmės
veikė mokinių pastangomis, nei pedagogai, nei visuomenė jiems nepadėjo. Visi vadovai iki draugininkų imtinai buvo moksleiviai, tunto štabe – skautiškų patirčių neturėję
mokytojai110. Nors Utenos skautai su kariuomene nebendradarbiavo, bendram skautų
padėties iliustravimui pacituosime tuntininko, prokuroro padėjėjo E. Vojevodskio rašytą raportą: „1932 m. pradėjęs visuose vietovėse prigyti jaunųjų skautų judėjimas buvo
žiauriai nuslopintas dvasiškijos propagandos dėka. Ne tik jaunųjų skautų judėjimas nepagyvėjo, bet visiškai likvidavosi, nes visame tunte teliko viso tik 8 paukštytės ir nei
vieno vilkiuko. [...] Sunaikinti Utenos tunte jaunųjų skautų judėjimą buvo pavartotos
neteisingos, nekatalikiškos, nekrikščioniškos priemonės. Jos dvasiškijai pavyko. Visų
konkrečių faktų neminėsiu, jie skautų vadovybei žinomi. Dėl tos pačios priežasties iš
18 skautų vienetų liko 6. [...] Viso iš kovos fronto už kilnią skautybės idėją mano tunte
1932 metais išmušta 23 vyčiai 25 vilkiukai, 40 paukštyčių, 13 skaučių ir 137 skautai,
viso 238. Žydų (skautų – G. G.) padaugėjo nuo 74 iki113. Inteligentija ir valdininkija
stojo skautų ginti111. 1933 m. Utenoje skautų negausėjo. „Primaldautus mokytojus kolegos vadina karjeristais, o kunigai – masonais. 1933 m. Palangos sąskrydis teigiamai
paveikė, atirado 5 vadovai, kurie netgi kursus baigė“.112 Tais pačiais metais nuo tunto
buvo atskirta žydų draugovė. 1934 m. rėmėjai rėmė materialiai, visuomenė – moraliai,
ateidama į laužus, šventes. „Santykiai su tautiškąja visuomene geri, bet su vadinama
opozicine, „katalikiškaja“ visuomene ir dvasiškija blogi ne dėl pačių skautų kaltės. Ta
padėtis, kurią reikia aukščiausiai skautų vadovybei bent kartą sunormuoti, nes skautų
auklėjimas dėl to labai kenčia“. 113
Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje spaudoje pagausėjo straipsnių, akcentavusių skautų pareigą ginti Lietuvą. 12–16 metų skautai buvo mokomi priešcheminės ir priešlėktuvinės apsaugos114, studentų–skautų korporacija „Vytis“ rengė
109
Ten pat. l.61.
110
Utenos tunto 1931 m. veiklos apžvalga, // LCVA, f. 576, ap. 3, b. 135, l.74.
111
Ten pat. l. 76.
112
Ten pat. l. 78.
113
Ten pat. l. 81.
114
Šenbergas V. Svarbi pareiga Tėvynei. Skautai organizuoja krašto gynimo pagalbą // Skautų aidas, 1938,
Nr. 8, p. 164; Margasis vėžlys. Ką darysime lėktuvų puolimo metu? // Skautų aidas, 1939, Nr. 2, p. 29.
150
kariškai tematikai skirtas paskaitas ir diskusijas, pavyzdžiui, 1938 m. vasario 13
d. gen. št. kpt. Juozas Navikas skaitė paskaitą „Skautybė ir kariuomenė“, kurioje
pabrėžė, kad „geri skautai visuomet būna geri kariai, viršininkų branginami“115.
1938 m. skautų vadovų suvažiavime, dėkodamas už jų darbą, visokeriopą paramą skautams, užtikrino ir kariuomenės vadas Stasys Raštikis116.
Išvados
Apibendrinant karininkų dalyvavimą skautiškoje veikloje 1918 – 1940 m.
galima padaryti tokias išvadas:
1. Lietuvos kariuomenės karininkai dalyvavo skautų organizacijos kūrime, nemažai skautų ir skautų vadovų tapo karininkais.
2. Iki tautininkų perversmo atskiri karininkai savo iniciatyva dalyvavo
skautiškoje veikloje, tačiau valstybės politikos dėl karininkų dalyvavimo visuomeninėje veikloje nebuvo. Tarnybiniuose karininkų dokumentuose skautiška
veikla buvo fiksuojama fragmentiškai. Skautų įkūrėjas kpt. Petras Jurgėla karinėje tarnyboje savo vadų buvo vertinamas prieštaringai, jo skautiška veikla buvo
laikoma karininkui netinkamu užsiėmimu.
3. Po 1926 m. tautininkų perversmo vykdant kariuomenės ir visuomenės
suartinimo politiką aukšti karininkai buvo skiriami į aukščiausius Lietuvos skautų sąjungos postus ir gerokai dažniau negu civiliai vadovai buvo apdovanojami
aukščiausiais skautiškais apdovanojimais
4.Nepaisant tautininkų ir kariuomenės vadų skatinamos kariuomenės ir
skautų suartinimo politikos, skautiškų vienetų ir karininkų bei karinių dalinių bendradarbiavimas dažnai priklausė ne nuo bendrų politinių tikslų, bet nuo konkrečių
asmenybių veiklos.
Įteikta 2006 m. gegužės 6 d.
Studentų skautų korporacijos vytis diskusija “Skautybė ir kariuomenė“ // Skautų aidas, 1938, Nr. 4, p.
84.
116
Raštikis St. Dirbkime ne sau, bet visos mūsų tėvynės labui. Kalba pasakyta skautų vadovų sukaktuviniame
suvažiavime1938 m. spalio 31 d. // Trimitas, 1938, p. 1051.
115
151
Giedrius GLOBYS
Priedas Nr. 1.
Skautiškais ordinais apdovanoti
Lietuvos kariuomenės karininkai117
Lelijos ordinu apdovanoti
Metai
Pavardė
1928
ltn. Paulius Labanauskas, ltn. Bronius Michelevičius,
plk. ltn Vsevolodas Šenbergas
1931
plk. ltn. Mikas Kalmantas, plk. ltn. Juozas Šarauskas
1934
kpt. Mikas Kukutis
1940
mjr. Vincas Mikalauskas
Svastikos ordinu
Metai
Pavardė
1920
1928
1931
j. ltn. Petras Jurgėla
gen. Pranas Tamašauskas
gen. Teodoras Daukantas, gen. Vladas Nagevičius
1933
kpt. Steponas Darius (po mirties), lakūnas Stasys Girėnas (po mirties),
kpt. Ignatavičius, kpt. Leonas Juozapaitis, plk. ltn. Vytautas Michalauskas,
plk. ltn. Jonas Puodžiūnas, plk. Pranas Saladžius
1934
plk. ltn. Mykolas Jašinskas, kpt. Petras Kamarauskas
1935
1937
1940
117
ats. kpt. Pranas Baranauskas, ats. plk. Paulius Budrevičius, gen. ltn. Julius
Čaplikas, plk. Pertas Genys, plk. ltn. Antanas Michelevičius, plk. ltn.
Petras Murnikas, kpt. Juozas Rinkevičius, plk. Aleksandras Svilas, ltn.
Feliksas Vaitkus
gen. ltn. Mikas Rėklaitis
Plk. ltn. Kazys Babickas, plk. ltn. Jokūbas Baubliauskas, mjr. Vytautas
Mikalauskas, mjr. Aleksandras Ružancovas, plk. Alfonsas Šklėrius
Jurgėla P. Lietuviškoji skautija. p. 99–103.
152
LENKŲ PROVOKACIJOS
NEUTRALIOJE ZONOJE 1921–1923 METAIS
Doc. dr. Vytautas LESČIUS
Įvadas
Apgynusi krašto nepriklausomybę 1918–1920 m. kovose, lietuvių tauta tikėjosi nukreipti visas savo jėgas taikiam kuriamajam darbui, tolesniam valstybingumo stiprinimui. Tokioms viltims išsipildyti tam tikrą pagrindą suteikė 1920
m. lapkričio 29 d. Kaune, dalyvaujant keturiems Tautų Sąjungos karinės kontrolės komisijos nariams, Lietuvos ir Lenkijos atstovų pasirašyta paliaubų sutartis
dėl karo veiksmų nutraukimo ir neutralios zonos tarp abiejų kaimyninių šalių
kariuomenių nustatymo. Šis susitarimas dėl neutralios zonos buvo svarbus bent
jau tuo, jog jis rodė lenkų vykdytos Vilniaus ir jo krašto okupacijos laikinumą.
Tačiau lenkų valdžia, ir toliau Lietuvą laikydama tik laikinąja valstybe, šio
susitarimo nesilaikė ir, kaip ankstesniais atvejais, taip ir šį kartą beveik nuo pat
pirmos dienos jį pažeidinėjo. Neutrali zona tapo „niekieno žemė“, kurioje daugumą gyventojų sudarė lietuviai, nors tam tikra jų dalis buvo nutautėjusi. Abi
pusės – ir lenkai, ir lietuviai – stengėsi neutralios zonos gyventojų simpatijas
patraukti savo pusėn. Lenkai savo priešininkus minėtoje zonoje ėmė įvairiais
būdais terorizuoti. Netrukus jų plėšikavimai, nepaklusnių gyventojų žudymai, o
vėliau netoli minėtos zonos buvusių lietuvių kariuomenės sargybų puldinėjimai
įgavo sistemingą pobūdį.
Per laiką, vis labiau ėmė ryškėti lenkų siekiai ne tik įsitvirtinti visoje neutralioje zonoje nuo Vokietijos pasienio ties Vištyčio ežeru iki Latvijos sienos, bet ir
užgrobti Kapčiamiestį, Širvintas, Giedraičius ir kitas Lietuvos vietoves. Tokiais
atvejais į karinius veiksmus įsitraukdavo ir Lietuvos partizanai, šauliai, milicija,
o kartais net ir atskiri kariuomenės daliniai. Todėl neatsitiktinai padėtį neutralioje
zonoje ir toliau atidžiai stebėjo Tautų Sąjungos karinė kontrolės komisija.
Neutrali zona tarp Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių, egzistavusi nuo 1920
m. pabaigos iki 1923 m. pavasario, ir su ja susiję tolesni politiniai įvykiai bei
kariniai veiksmai iki šiol tebėra viena iš vadinamųjų „baltųjų dėmių“ mūsų istoriografijoje. Pirmąją informaciją apie padėtį minėtoje zonoje pateikė tuometinė
periodinė spauda – tiek karinė, tiek pasaulietinė. Tačiau joje randame tik trumpų
fragmentinių žinių apie vadinamųjų lenkų partizanų (neretai jų kareivių, per153
rengtų civiliniais drabužiais) plėšikavimus, nepalankiai jų atžvilgiu nusiteikusių
vietinių gyventojų, inteligentų terorizavimą, žudynes, lietuvių sargybų užpuldinėjimus pasienyje ir pan.
Tuometinė lenkų valdžia, visokiais būdais didindama įtampą neutralioje
zonoje, siekė išprovokuoti lietuvių kariuomenės atsakomuosius veiksmus ir,
Tautų Sąjungai apkaltinusi ją tariamu paliaubų susitarimo nesilaikymu, pasiųsti
į Lietuvos gilumą Vilniaus krašte sutelktas stambias ginkluotąsias pajėgas. Tai
suvokdama Lietuvos karinė vadovybė nesileido provokuojama ir elgėsi labai
apdairiai. Kariuomenės dalims griežčiausiai buvo draudžiama įžengti į neutralios zonos teritoriją. Tik vėliau, lenkų provokacijoms neutralioje zonoje įgavus
platų mastą ir iškilus grėsmei prarasti kai kurias vietoves (Širvintas, Giedraičius,
Kapčiamiestį ir kt.), Lietuvos karinė vadovybė išimtiniais atvejais, laikydamiesi
didžiausios paslapties, sutiko, kad tam tikri pasienyje buvusių karinių dalių patikimi kariai–savanoriai, pasivadinę neutralios zonos gyventojais partizanais ir
persirengę civiliais rūbais, padėtų vietinei milicijai bei šauliams atremti dažnus
lenkų puldinėjimus. Tokie faktai buvo žinomi tik keliems aukščiausiems valstybės veikėjams bei kariuomenės vadovybei ir į tuometinę spaudą negalėjo patekti,
tad ilgą laiką tai buvo paslaptis. Ir tik po Antrojo pasaulinio karo išeivijoje atsidūrę kai kurie tų praeities įvykių dalyviai ar liudininkai, nors daug ką pamiršę ir,
negalėdami pasinaudoti mūsų archyvuose esančia gausia šios pakraipos medžiaga, karinėje spaudoje paskelbė kai kurias kovų dėl neutralios zonos nuotrupas. Jų
galima rasti JAV ėjusiame mėnesiniame žurnale „Karys“.
Tiesa, išeivijoje pasirodė ir tokių publikacijų apie įvykius neutralioje zonoje, kurie nebuvo įslaptinti ir Lietuvos visuomenei daugiau ar mažiau buvo žinomi, bet ikitolinėje spaudoje atgarsio nesusilaukė. Vienas iš tokių gana reikšmingų
įvykių neutralioje zonoje buvo lenkų išprovokuotos ir Tautų Sąjungos karinės
kontrolės komisijos „palaimintos“ kautynės su mūsų kariuomenės daliniais dėl
Valkininkų–Rūdiškių geležinkelio ruožo 1923 m. vasario 15–23 d., pasibaigusios
lietuvių nesėkme. Pasirėmęs neutralios zonos Molių kaimo gyventojo J. Valicko,
vėliau atsidūrusio JAV, parašytais prisiminimais, straipsnį apie jas paskelbė žinomas karo istorikas K. Ališauskas. Po keleto metų šią medžiagą gerokai sutrumpinęs savo knygoje paskelbė ir kitas karo dalykų Lietuvoje žinovas dr. A. Rukša.
Nepaisant jų pastangų ir gerų norų atskleisti skaitytojui skaudžių praeities įvykių
vaizdą, o tai padaryti buvo neįmanoma neturint galimybių disponuoti reikiama
K. Ališauskas, Kautynės prie Valkininkų ir Rūdiškių geležinkelio ruožo 1923 m. vasario 15–23 d.,
Karys, Niujorkas, 1972, Nr. 9, p. 297–299; Nr. 10, p. 325–327.
Dr. A. Rukša, Kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės, t. 3, Cleveland, 1982, p. 404–411.
154
dokumentine medžiaga.
Pasibaigus sovietinei okupacijai ir mūsų visuomenėje akivaizdžiai augant susidomėjimui ne taip jau tolima savo krašto praeitimi, tautos pastangomis apginti
sunkiai iškovotą laisvę ir nepriklausomybę, tyrinėtojų žvilgsnis, be kitų klausimų,
pagrįstai nukrypsta ir į mus dominančią problemą – tolesnius kaimyninių šalių
– Lietuvos ir Lenkijos – santykius, Nepriklausomybės kovoms pasibaigus.
Vienas iš pirmųjų autorių, panaudojusių Lietuvos kariuomenės generalinio
štabo operacijų skyriaus keletą dokumentų apie neutralią zoną, turėjusią ryšį su
jos Širvintų ruožu, ir fragmentiškai apibūdinęs tiek grobikiškus lenkų veiksmus
Širvintų krašte, tiek lietuvių partizanų atsakomuosius veiksmus, yra literatūros tyrinėtojas ir istorikas Juozas Lebionka, 2000 m. paskelbęs straipsnį kraštotyriniame
leidinyje „Širvintos“. Šiame nedidelės apimties straipsnyje sudėtos minėto generalinio štabo dokumentų ištraukos, tačiau nedaug vietos skirta jų analizei.
1920 m. pabaigoje – 1921 m. pradžioje bei vasarą lenkų vykdytos provokacijos prieš vietinius Pietų Suvalkijos gyventojus ir ten dislokuotos lietuvių IV
pėst. divizijos (vadas – plk. ltn. K. Ladyga) atskirų kariuomenės dalių sargybas
bei lietuvių partizanų ir karių atsakomieji veiksmai trumpai apžvelgti Vidmanto
Jankausko 2004 m. išleistoje knygoje.
Tais pačiais metais spaudoje pasirodė ir Vygando Vareikio straipsnis, skirtas
Lietuvos šaulių partizaninei veiklai pasienyje 1920–1923 m. aptarti. Neabejotina, jog jame pateikta medžiaga padeda skaitytojui geriau suprasti tiek tuo metu
sudėtingus kaimyninių šalių santykius, tiek ir Lietuvos šaulių vaidmenį ginant
savo krašto interesus. Pažymint autoriaus atliktą darbą, tenka apgailestauti, jog
neišvengta nemažų trūkumų. Dėl faktų medžiagos trūkumo atskiros straipsnio
dalys gana paviršutiniškos. Pasigendama ir panaudotos medžiagos analizės. Pernelyg kuklios ir straipsnio išvados. Straipsnyje neišvengta ir dalykinių netikslumų, pavyzdžiui, straipsnyje netiksliai nusakytos vadinamosios lenkų partizanų
„Varviškės savivaldos“ likvidavimo, neutralios zonos komendanto partizanų
vado Virbalio–Sartono žuvimo aplinkybės, data bei vieta ir kt.
2004 m. tame pačiame leidinyje „Darbai ir dienos“ išspausdintas ir Balstogės universiteto istoriko Voiciecho Slešinskio (Wojciech Śleszyński) straipsnis
„Abipus demarkacinės linijos“. Nuo pat pirmojo sakinio skaitytoją nemaloniai
J. Lebionka, Širvintos neutralios zonos metais, Širvintos, Vilnius, 2000, p. 198–209.
V. Jankauskas, Kario kelias. Generolas Kazimieras Ladiga nepriklausomybės kovose, Vilnius, 2004, p.
291–300.
V. Vareikis, Pasienio incidentai. Lietuvos šaulių partizaninė veikla, Darbai ir dienos, t. 40, Kaunas,
2004, p. 109–128.
155
nustebina tai, jog, pradėdamas nagrinėti minėtą temą, autorius nė žodžiu neužsimena apie pačią priežastį 1920 m. spalio 7 d. su lenkais pasirašytos Suvalkų
sutarties ir jau kitą dieną klastingai sulaužytą ir tuometinių lenkų valdančiųjų
sluoksnių inspiruotą gen. L. Želigovskio avantiūros prieš Lietuvą. Autorius klaidingai tvirtina, jog kariniuose veiksmuose su lietuviais kovojusi tik vadinamosios „Vidurinės Lietuvos“ kariuomenė, kai faktiškai gen. L. Želigovskio „sukilėliams“ nuolat buvo siunčiami kovotojai iš Galicijos, Poznanės, Varšuvos ir
kt. sričių, iš Lenkijos teikiama karo medžiaga, įskaitant net šarvuočius, taip pat
parama maistu, amunicija ir kt.
Straipsnyje (p. 101) autorius teigia, jog „Lenkijos valstybinėse institucijose
rastuose dokumentuose yra daugybė pavyzdžių, patvirtinančių nutarimo (suprask
– 1920 m. lapkričio 29 d. protokolo – V. L.) pažeidimus iš lietuvių pusės“. Tačiau
autorius tendencingai nutyli, jog pirmieji neutralios zonos pažeidėjai buvo kaip
tik lenkai ir kad jų provokacijos greitai įgavo sistemingą ir platų pobūdį ir platų
mastą. Joje dalyvavo ne tik vadinamieji lenkų partizanai, įvairių karinių organizacijų, kurių veikla buvo aiškiai nukreipta prieš Lietuvą, nariai, bet gana dažnai
ir civiliais rūbais perrengtos kariuomenės dalys. Jų metu buvo plėšiami, įvairiais
mokesčiais bei prievolėmis apdedami, terorizuojami ir žudomi nepaklusnūs vietiniai gyventojai, lietuvių inteligentai, užpuldinėjamos neutralios zonos pasienyje buvusios lietuvių karių sargybos ir kt.
Iš straipsnio medžiagos matyti, jog autorius nesiorientuoja kai kuriuose to
meto lemtinguose įvykiuose. Antai jis teigia (p. 105), jog 1920 m. lapkričio mėn.
lietuvių partizanų daliniai (?) neutralumo ruože (?) siaubė lenkų gyvenamas vietoves (?). Tai iš piršto išlaužti teiginiai. Rašydamas pasirinktąja tema, autorius privalėjo žinoti, jog jo minimu laikotarpiu kaip tik vyko ne lietuvių partizanų dalinių, o
Lietuvos ginkluotųjų pajėgų karinės puolamosios operacijos prieš želigovskininkus ties Širvintomis, Giedraičiais ir Musninkais. Šie patyrė gėdingą pralaimėjimą,
buvo verčiami trauktis iš okupuotos Lietuvos teritorijos ir tik įsikišus Tautų Sąjungos karinei komisijai tolesni kariniai veiksmai jų naudai buvo sustabdyti. Jokio
autoriaus minimo neutralumo ruožo tuo metu dar išvis nebuvo.
Straipsnyje yra ir daugiau netikslumų, neobjektyvaus vertinimo atvejų, neretai nukrypstant į smulkius, menkaverčius faktus. O apskritai šiame straipsnyje
lyg raudona gija dominuoja mintis, jog viskas, ką lenkai tuo metu darė okupuotoje Lietuvos dalyje, buvę visais aspektais teisinga. Su tokiais teiginiais, aišku,
negalima sutikti.
Tenka apgailestauti, jog prestižinio leidinio „Darbai ir dienos“ redakcinė
kolegija bei Vytauto Didžiojo universiteto istorikai be jokių komentarų išspaus156
dino jame tokį neobjektyvų ir tendencingą straipsnį. Manytume, jog tokios publikacijos neprisidės prie normalaus abiejų šalių istorikų bendradarbiavimo bei
gerėjančių santykių tarp abiejų tautų plėtojimo.
Šiuo straipsniu, pasirėmus gausia archyvine medžiaga, vyriausybiniais dokumentais, periodine spauda ir kitais šaltiniais, ir siekiama atskleisti tuometinės
lenkų valdžios bei jų karinės vadovybės agresyvius planus ir veiksmus, taip pat ir
Tautų Sąjungos karinės kontrolės komisijos dviveidišką politiką Lietuvos atžvilgiu bei mūsų vyriausybės, jos karinių pajėgų bei visuomenės pastangas išsaugoti
krašto suverenumą, apginti jo teritorinį vientisumą.
1. Neutrali zona ir tolesni lietuvių–lenkų santykiai
Taip jau susiklostė, kad nuo pat Nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. vasario 16 d. Lietuvai teko atlaikyti sunkų išbandymą – tiek diplomatiniu keliu, tiek
ginklo jėga, šalia kitų kaimynų atremti ir priešiškai nusistačiusios šalies – Lenkijos – valdančiųjų sluoksnių agresyvius užmojus. Tuometiniai lenkų politikai
bei valstybės vadovai niekaip nenorėjo pripažinti tautinio lietuvių kita kryptimi
vykusios raidos, nepriklausomos Lietuvos valstybės paskelbimo ir, spręsdami
teritorinius ginčus, anksčiau ar vėliau, susiklosčius palankiai situacijai, planavo
ją pavergti. Pasinaudoję Antantės šalių, visų pirma Prancūzijos, nuolaidžiavimu,
lenkai vykdė „įvykusių faktų“ politiką ir užiminėjo vieną po kitos lietuviškas
teritorijas. Siekdami grobikiškų tikslų ir pasinaudodami savo ginkluotos jėgos
persvara, lenkai nepaisė net Antantės šalių Vyriausiosios tarybos nutiestų abiejų
šalių (lietuvių ir lenkų) kariuomenes skiriančių kelių demarkacijos linijų.
Kaip jau minėjome, Nepriklausomybės kovoms pasibaigus, tarp lietuvių ir
lenkų kariuomenių nuo Vokietijos pasienio ties Vištyčio ežeru iki sienos su Latvija ties Kurzumo dvaru netoli Daugpilio (455 km pločio ruože) nusistovėjo 3
neutralios zonos (Suvalkijoje, Vilniaus bei Švenčionių srityse) ir demarkacijos
linija Varėnos srityje.
Pirmoji neutrali zona Suvalkijoje Tautų Sąjungos kontrolės komisijos buvo
nustatyta Suvalkuose dar 1920 m. spalio 5 d. Ji susidarė iš dviejų po 6 km pločio juostų, buvusių abipus vadinamosios Curzono linijos, kuri, pradedant nuo
Vokietijos sienos, ėjo iki Pirmojo pasaulinio karo buvusios Suvalkų apskrities
šiaurine riba; toliau į pietus, palikus Punską Lenkijos pusėje, iki Galaduso ežero šiaurės vakarų kraštutinio punkto; po to išilgai minėto ežero 2 km atstumu į
šiaurę nuo Žagarių; toliau lygiagrečiai ežerų, esančių tarp Žagarių ir Beržininkų,
157
2 km atstumu nuo jų; po to kirto vieškelį tarp Beržininkų ir Kapčiamiesčio; nuo
jo į pietus iki Juodosios Ančios upės, iki punkto, esančio už 2,5 km į rytus nuo
Želvos; toliau minėta upe iki Studiankos; toliau į rytus iki Igorkos upelio ir juo
pro Varviškes iki intako į Nemuną ir šia upe iki Uciechos kaimo (10 km į pietus
nuo Merkinės). Šioje zonoje negalėjo būti jokių karinių pajėgų, tačiau buvo leista
veikti civilinei administracijai.
Varėnos srityje neutrali zona nebuvo nustatyta. Joje veikė demarkacijos linija, kuri buvo nubrėžta dviem etapais. Nuo Uciechos kaimo pietuose iki tilto per
Dereznios upelį, perkertantį Vilniaus–Gardino geležinkelį, demarkacijos linija
buvo nustatyta dar Suvalkų sutartimi 1920 m. spalio 7 d. Ji ėjo Gravės upeliu,
įtekančiu į Nemuną iki perkertant Merkinės–Ratnyčios plentą; toliau tiesia linija
iki Skruoblio upelio intako į Nemuną, palikus Salavarčių kaimą lietuviams, o
Maledubno kaimą – lenkams; po to Dereznios upeliu, perkertant Vilniaus–Varėnos geležinkelį, maždaug 2 km į šiaurės rytus nuo Varėnos geležinkelio stoties.
Nuo Dereznios tilto iki Jakėnų kaimo demarkacijos linija buvo nustatyta Tautų Sąjungos kontrolės komisijos, pasiūlius Lietuvos užsienio reikalų ministerijos
Tautų Sąjungos ir Lenkų departamento direktoriui Ig. Jonynui 1921 m. liepos 4 d.
Ji ėjo nuo Dereznios tilto į šiaurę per tris 122 m aukštumas, paliekant minėtąjį tiltą
bei aukštumas lietuvių pusėje; po to Merkio upe iki tos vietos, kur Dolupio upelis
įteka į Merkį, o toliau Dolupio upeliu iki Jakėnų kaimo. Taigi išilgai visos demarkacijos linijos nuo Uciechos kaimo iki Jakėnų kaimo neutralios zonos nebuvo.
Antroji neutrali zona buvo nustatyta Vilniaus srityje tarp lietuvių kariuomenės ir gen. L. Želigovskio vadovaujamos lenkų kariuomenės 1920 m. lapkričio
29 d. Joje jokios demarkacijos linijos nebuvo.
Iš lietuvių pusės minėta zona ėjo per šias vietoves: Jakėnai–Strielčiškės–Kalėnai–Spenglininkai–Kolonija–Panašiškės–Zuklijai–Saviškės–Spindžius–Strėva–Stareinė–Daugirdiškės–Kovaičiai–Navapolis–218 aukštuma–Katališkės–229
aukštuma–189 aukštuma–Seibu–tonys–Malūnėlis – geležinkelio tiltas ant Bražuolės (kairysis krantas) – Amerinis–Paliesė – kairysis Neries upės krantas ligi
Valiukiškių–Vičiūnai–Daubariškis–Užušiliai–Pasiekos–Rimučiai–Šniponys–
Akmeniai–Antaninava–Kiemeliai–Ūlyčėlė–Pajuodžiai–Juodiškiai–Giedraičių
ežero vakarų krantas ir šiaurės krantas – Jančiūrai–Miežoniai–Asvejos ežero
Lietuvos užsienio reikalų ministerijos Tautų Sąjungos ir Lenkų departamento direktoriaus Ig. Jonyno 1922 05 31 d. raštas Nr. 13706 krašto apsaugos ir vidaus reikalų ministrams dėl neutralių zonų su
lenkais, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 374, l. 85.
Ten pat, l. 87; L. e. genštabo operacijų skyriaus viršininko p. kpt. S. Pundzevičiaus 1923 03 01 trumpos žinios apie neutralią zoną tarp lenkų ir lietuvių kariuomenių, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 418, l. 64.
158
šiaurės krantas iki Alkos–Baluošų ežero šiaurės krantas – Labaišiškiai–Joniškis.
Iš lenkų pusės: Degsnės–Tiltai–Žėronys–Rūdiškių stotis–Obeliai–Jalovė–178 aukštuma–kelias iš 178 aukštumos į senąjį Malūną–Gojus–Seimėnai–į
šiaurę nuo aukštumos 171–Alsakiai (palei aukštumą 201) – Kunigaikštinė–Dubuklė–Miciūnai–Lazdėnai–Josteliūnai–Bražuolė–Surmonys – dešinysis Neries
krantas iki Padvarių – Pakalnės–Sibirka–Plikiškės–Jauniūnai–Birkos–Kvakšiai–Miegučiai–Nugarai–Narūniškės–Burkila–Jokubonys–Skindariškės–Kaidonėliai–Pakirniai–Merionys–Padubingė–Maciūniškės–Arnionys.
Lietuvių ir lenkų kariuomenių atsitraukimas į nurodytas linijas turėjo įvykti
iki 1920 m. gruodžio 3 d. 12 val. Iš tiesų viskas taip ir įvyko, išskyrus tai, kad iš
lietuvių pusėje palikto Joniškio miestelio lenkai pasitraukė tik po mėnesio.
Tautų Sąjungos karinė kontrolės komisija bandė nustatyti ir trečiąją neutralią zoną Švenčionių srityje. Ji nurodė tokias sienas:
1. Iš lietuvių pusės: Joniškis, Garšvėnai, Žeimeliai, Lakaja, Rašia, Pakryžė, Paminėlė, Labanoras, Palabažys, Nojudini, Laromiesije, Belozki, Varniškės,
Minčia, Jakėnai, Pratkūnai, Salakas, Padvarinė, Vilkiškiai, Grebeniškės, Berankiškės, Zarasai.
2. Iš lenkų pusės: Arnionys, Pravatkos rytinis krantas iki Pravalo ežero, Maldžiūnai, Rutovčizna, Baranava, Antaliedė, Berniūnai, Linkiškės, Palūšė, kelias iš Palūšės
į Kazačizną, Meiliūnai, Alejūnai, Karačiūna, Smalvos, Dulkiškė, Mateikiškės.
Ši neutrali zona buvo nustatyta be lietuvių sutikimo ir pritarimo, todėl Lietuvos vyriausybė ją užprotestavo, kadangi, remiantis Suvalkų sutartimi, šioje srityje ji turėjo būti nužymėta bendru lietuvių ir lenkų susitarimu. Tokia kontrolės
komisijos nustatyta neutrali zona šioje srityje neturėjo juridinio pagrindo, nors
faktiškai ir egzistavo.
Tarp lietuvių ir lenkų kariuomenių nustačius minėtą neutralią zoną, visų
pirma buvo tikėtasi ir tam tikro įtampos atoslūgio Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybiniuose santykiuose. Neišvengiamai reikėjo imtis ir skubaus atkuriamojo
darbo, likviduojant Pirmojo pasaulinio karo, vokiečių okupacijos ir užsitęsusių
Nepriklausomybės kovų metu patirtus nuostolius. O jie vos pradėjusiai laisvą
gyvenimą lietuvių tautai buvo išties dideli.
Kovos dėl laisvės pareikalavo ne tik daug aukų, bet ir didelių materialinių
nuostolių. Karinės vadovybės sudaryta komisija, pirmininkaujama gen. L. Radus–Zenkavičiaus, surinkusi duomenis iš visų respublikos ministerijų, apskai
Lietuvos užsienio reikalų ministerijos Tautų Sąjungos..., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 374, l. 86.
Ten pat.
159
čiavo, jog tie nuostoliai vien kovų su želigovskininkais metu provizoriškai siekė
apie 96354182,84 Lt.10 Šiems nuostoliams likviduoti reikėjo ne tik Lietuvos vadovybės, bet ir visos tautos didelių pastangų.
Tuo tarpu Lietuvos karinę vadovybę ir toliau neramino iš kitos neutralios
zonos pusės ateinančios žinios apie tolesnius agresyvius lenkų užmojus mūsų
krašto atžvilgiu – išprovokuoti susirėmimus minėtoje zonoje, suverčiant visą
kaltę už tai lietuviams, ir tuo pretekstu mesti prieš Lietuvą stambias ginkluotas
pajėgas. Žvalgybos duomenimis, 1921 m. pradžioje lietuvių fronte nuo Vokietijos iki Latvijos sienos buvo sutelktos 6 lenkų divizijos: I, II ir III legionų, I ir II
lietuvių–baltgudžių ir XVIII pėstininkų bei trijų kavalerijos brigadų dalys. Be
to, Lydoje dar buvo dislokuotos VII ir IX pėst. divizijos. Iš viso jose buvo apie
24000 pėstininkų ir 3000 raitelių11. Lenkų karinė vadovybė Lietuvos pasienyje
vykdė dažnus savo karinių pajėgų pergrupavimus.
Lietuvos karinė vadovybė atidžiai stebėjo lenkų kariuomenės veiksmus
neutralios zonos pasienyje ir rengėsi bet kokiems galimiems priešiškiems antpuoliams. 1921 m. pradžioje neutralios zonos pasienį ir demarkacijos liniją saugojo I, III ir IV pėst. divizijos.
IV pėst. divizija (vadas – plk. ltn. K. Ladyga), kurią sudarė X, XI ir XII pėst.
pulkai, IV art. pulkas ir I raitelių pulko du eskadronai, saugojo barą nuo Vokietijos sienos ties Vištyčio ežeru iki Jakėnų kaimo. Divizijos štabas buvo Alytuje.
III pėst. diviziją (vadas – mjr. Ig. Musteikis) sudarė III, VI ir IX pėst. pulkai,
III art. pulkas ir I raitelių pulko I eskadronas. Ji saugojo barą nuo Jakėnų iki Valiukiškių kaimo prie Neries upės. Divizijos štabas buvo Kaišiadoryse.
I pėst. divizijos (vadas – gen. ltn. S. Nastopka) sudėtyje buvo I, IV ir VII
pėst. pulkai, I art. pulkas ir III raitelių pulko I eskadronas. Divizija saugojo barą
nuo Valiukiškių kaimo iki Latvijos sienos ties Kurzumo dvaru. Divizijos štabas
buvo Ukmergėje12.
Kalbamuoju laikotarpiu Lietuvos–Lenkijos santykiuose ir drauge neutralioje zonoje augo įtampa dėl šių šalių delegacijų nesutarimų derybose, kurios, tarpininkaujant Tautų Sąjungai, 1921 m. balandžio 20 d. prasidėjo Briuselyje. Lietuvos delegacija savo memorandumuose išdėstė teisinius, istorinius, etnografinius
ir ekonominius motyvus bei moralinę Vilniaus reikšmę Lietuvai ir reikalavo, kad
10
Želigovskininkų padaryti nuostoliai Lietuvai nuo 1920 m. spalio 1 d. iki lapkričio 21 d. imtinai,
LCVA, f. 384, ap. 2, b. 576, l. 422.
11
Lietuvių armijos vado gen. S. Žukausko 1921 04 27 direktyva kariuomenei Nr. 2, LCVA, f. 929, ap.
3, b. 277, l. 8.
12
Ten pat, l. 9.
160
Lenkija vykdytų Suvalkų sutartį ir grąžintų Vilnių ir jo sritį. Dėl suktos lenkų
delegacijos pozicijos derybos užsitęsė. Tautų Sąjungos atstovų siūlomi projektai
buvo rengiami ne lygybės tarp abiejų šalių principu, o suteikiant tik privilegijas
Lenkijai. Tai vėliau teisingai pažymėjo žymus lenkų istorikas P. Losovskis, teigdamas, jog „lenkai ėjo kovoti ne dėl pavergtųjų laisvės, bet dėl to, kad jie norėjo
būti ponais ir valdovais kaimynystėje esančiose valstybėse“13.
Blogėjant abiejų šalių tarpusavio santykiams ir lenkų kariams bei įvairiems
provokatoriams vis dažniau pažeidinėjant neutralią zoną, užpuldinėjant pasienyje
buvusias lietuvių sargybas bei plėšiant vietinius gyventojus, armijos vadas gen.
S. Žukauskas 1921 m. balandžio 27 d. slaptoje direktyvoje kariuomenei Nr. 2
įsakė visoms kariuomenės dalims pasilikti nurodytose vietose, energingai rengtis
kovai, tačiau jokiu būdu nepasiduoti lenkų provokaciniams išsišokimams. Prasidėjus galimam lenkų kariuomenės puolimui, IV pėst. divizijai įsakyta, palikus ne
daugiau kaip tris batalionus jai pavestos demarkacijos linijos stebėjimui, su visa
artilerija ir vienu kavalerijos eskadronu greitai susikoncentruoti Mauručių–Gudelių–Prienų rajone. Divizijos vadovybei nurodyta imtis visų priemonių, siekiant
išlaikyti savo rankose tiltą ties Prienais. Kito eskadrono stiprios raitelių užtvaros
turėjo stebėti priėjimus prie Vilkaviškio, Marijampolės ir Balbieriškio.
III pėst. divizija, lenkų puolimo atveju palikusi ties demarkacijos linija ne
daugiau kaip du batalionus priešo veiksmams sekti, su artilerija ir kavalerijos
eskadronu turėjo greitai susikoncentruoti Kaišiadorių rajone ir ginti priėjimus
prie Kauno miesto tarp Nemuno ir Neries upių.
I pėst. divizijai, demarkacijos linijai saugoti palikusiai taip pat ne daugiau
kaip du batalionus, su artilerija ir raitelių eskadronu nurodyta greitai susikoncentruoti Veprių–Deltuvos–Ukmergės rajone.
II raitelių pulkas (vadas – plk. Pr. Jackevičius), greitai susikoncentravęs
Kurklių–Kavarsko–Anykščių rajone, turėjo žvalgyti Molėtų–Utenos ir Kamajų
link. Susitelkęs minėtuose rajonuose, pulkas turėjo užmegzti ryšius su I pėst.
divizija ir pereiti jos vadovybės žinion. Kauno įgula (viršininkas – gen. ltn. Br.
Skomskis, 4 batalionai, 2 baterijos, pusė eskadrono) turėjo būti pasirengusi kovoms ir laukti tolesnių nurodymų. Kariuomenės rezervui (vadas – plk. ltn. M.
Velykis, 8 batalionai, 3 baterijos ir I raitelių pulko I eskadronas), gerai pasirengusiam, susitelkti Kėdainių–Žeimių–Šėtos rajone14.
Divizijų vadai turėjo nedelsdami parengti savo veiksmų planus, gerai tarpu13
P. Lossowski, Stosunki polsko–litewskie w latach 1918–1920, Warszawa, 1966, s. 370–371.
14
Armijos vado gen. S. Žukausko 1921 m. balandžio 27 d. slapta direktyva..., LCVA, f. 929, ap. 3, b.
277, l. 8.
161
savyje sutarti, atidžiai stebėti tarp divizijų esamus intervalus. Išsiaiškinus priešo
svarbiausio puolimo kryptį, tuojau pereiti į kontrantpuolį, dar labiau sukoncentruojant divizijas joms nurodytuose rajonuose.
Siekiant išvengti galimų didelių nuostolių, armijos vadas įsakė vykdyti
įvairių karinių sandėlių ir įstaigų atsargų evakuaciją iš Kauno į Šiaulius bei Mažeikius, pasiliekant vietoje tik tai, kas būtinai reikalinga kariuomenės kovoms.
Priešui veržiantis į teritorijos gilumą, nurodyta susprogdinti visus geležinkelių
ir kitus didelius tiltus, kad nepatektų į priešo rankas, traukiantis kariuomenei už
linijos Kaunas–Jonava–Ukmergė15.
Ši direktyva buvo valstybinės svarbos slaptas dokumentas, su kurio turiniu
buvo supažindinti tik aukštieji karo vadai.
Panašaus turinio įsakymus pavaldžioms karinėms dalims paskelbė ir visų
divizijų vadai. Generalinio štabo viršininkas gen. ltn. M. Katchė, turėdamas informaciją apie lenkų rengimąsi agresyviems veiksmams prieš Lietuvą, taip pat
perspėjo visų keturių pėstininkų ir I raitelių divizijos vadus patikrinti pasirengimą galimoms kovoms, įsakydamas griežtai laikyti neutralios zonos liniją ir
neįsitraukti į aktyvius veiksmus, kuriuos lenkai galėtų vertinti kaip lietuvių kariuomenės iššūkį. Jiems buvo nurodyta perimti savo žinion visas jų rajonuose
buvusias šaulių organizacijas ir iš anksto užkirsti kelią visokiems savavališkiems
jų išsišokimams, neleidžiant 10 km atstumu nuo neutralios zonos linijos jokių
ginkluotų veiksmų iš šaulių ir partizanų pusės. Už šio įsakymo nevykdymą ir
provokacinius veiksmus šauliams buvo grasinama karo lauko teismu16.
Savo ruožtu krašto apsaugos ministras prof. J. Šimkus, paneigdamas Tautų
Sąjungos atstovo Bergeros tvirtinimą, jog gen. L. Želigovskis Vilniaus krašte
teturįs iš viso tik 12000 karių ir nekeliąs pavojaus Lietuvai, 1921 m. birželio 21
d. informavo užsienio reikalų ministrą, jog lietuviai „turi reikalą ne su Želigovskio kariuomene, bet su reguliariosiomis lenkų armijos dalimis, kuriose yra apie
65000 pėstininkų, 8000 raitelių ir 200 patrankų. Be to, „Vidurinės Lietuvos“ teritorijoje buvo priskaitoma dar daug civiliais rūbais persirengusių kareivių“17.
Tokios lenkų pajėgos grėsė tuometinei Lietuvai, Nepriklausomybės kovoms
vos tik pasibaigus. Nepaisant 1920 m. pabaigoje nustatytos minėtos neutralios
zonos, faktiškai jau tų pačių metų paskutinėmis dienomis pradėta juos pažeidi15
Ten pat.
16
L. e. generalinio štabo viršininko p. gen. ltn. M. Katchės 1921 04 15 slaptas ir skubus įsakymas Nr.
445 pėstininkų ir raitelių divizijų vadams, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 278, l. 7.
17
Krašto apsaugos ministro prof. J. Šimkaus ir l. e. generalinio štabo viršininko p. gen. ltn. M. Katchės
1921 06 21 slaptas raštas Nr. 980 užsienio reikalų ministrui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 309, l. 244.
162
nėti, o nuo 1921 m. pradžios veiksmai tapo dažni ir pavojingi.
2. Lenkų karinių organizacijų priešiška Lietuvai veikla
Aptariamuoju laikotarpiu Lenkijoje veikė daug karinio pobūdžio organizacijų, glaudžiai susijusių tiek su valdžios aparato, tiek ir su kariuomenės vadovybės veikla. Viena iš pagrindinių tokių organizacijų buvo „Krašto apsaugos
sąjunga“ („Z. B. K.“ – „Związek Bezpeczenstwa Kraju“). Tiesioginis jos tikslas buvo saugoti valstybę nuo vidaus ir išorės priešų. Šiai Varšuvoje įsikūrusiai
organizacijai vadovavo patyrę karininkai. Apygardose veikė šios organizacijos
skyriai, kiekviename iš jų buvo „Vyriausioji vadovybė“ („Glówna Komanda“) su
viršininku priešakyje. Apygardos valdžios atstovas („Delegat žondu“), priklausomai nuo politinės padėties vietoje, šios organizacijos vadovams skelbė įvairius
įsakymus bei nurodymus18.
Okupavę žymią Lietuvos teritorijos dalį, lenkai ir joje pradėjo kurti įvairių
tokių karinio pobūdžio organizacijų tinklą. Toms organizacijoms buvo iškeltas
uždavinys – okupuotame krašte vesti kuo plačiausią ir Lenkijai palankiausią agitaciją ir, svarbiausia, ruoštis karui ir neįsileisti lietuvių kariuomenės tuo atveju,
jeigu lenkų kariuomenė būtų priversta pasitraukti iš užgrobtos teritorijos; taipgi
įvairiomis priemonėmis stengtis siaurinti Lietuvos valstybės sienas, kol galų gale
bus okupuota visa Lietuva. Šiam tikslui pasiekti paties gen. L. Želigovskio iniciatyva jo kariuomenės vyriausiojo štabo defenzyvos skyrius 1921 m. gegužės
mėn. tas organizacijas sujungė į vieną didelę karinę organizaciją, kuri taip pat
pasivadino „Z. B. K.“. Oficialiai jai vadovavo kpt. Ignas Bobrovskis – Vyriausiasis komendantas (Komendant Glówny). Jo štabas įsikūrė Vilniuje, Kaukazo
g. Nr. 2 (buv. Pagirių geležinkelių valdybos rūmuose). Štabe buvo šie skyriai: 1)
rikiuotės (viršininkas – R. Kavalecas, iš Kauno kalėjimo pabėgęs peoviakas), 2)
organizacijos, 3) techninis su ginklų sandėliu, 4) propagandos su biblioteka, 5)
ūkio, 6) raštinė ir 7) instruktorių mokykla19.
Visa Vilniaus krašto teritorija buvo suskirstyta į apygardas („okręg“), kurios
atitiko administracines apskritis, o apygardos – į nuovadas („obwod“) kiekvieno
valsčiaus teritorijoje. Apygardos priešakyje buvo jos inspektorius, o nuovadų virši18
L. e. I pėst. divizijos štabo viršininko p. kpt. S. Skimundrio 1922 12 14 slaptas pranešimas Nr. 121 I
pėst. pulko vadui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 353, l. 67.
19
Generalinio štabo žvalgų dalies viršininko žinių santrauka apie lenkų organizaciją „Z. B. K.“ iki
1921 m. rugpjūčio 5 d., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 301, l. 320.
163
ninkais – vyresnieji instruktoriai. Jiems į pagalbą buvo skiriama po 2–3 jaunesniuosius instruktorius. Kiekvienoje nuovadoje buvo kariuomenės kuopa iš trijų pėstininkų ir vieno kulkosvaidininkų būrių. Būriuose buvo po 3 sekcijas (skyrius).
Vilniaus krašto teritorija buvo padalyta į 5 apygardas: 1) Vilniaus miesto, 2)
Vilniaus–Šiaurinė (viršininkas Sukienickis (Sukienycky), padėjėjas Edmundas
Urbanovičius (Edmunt Urbanovič)), veikusi Vilniaus–Trakų apskrityse, 3) Vilniaus–Pietinė (veikė Breslaujos apskrityje), 4) Švenčionių ir 5) Ašmenos apskrityje. Kiekvienoje iš jų buvo ne mažiau kaip 8 nuovados.
Vilniaus miestas buvo padalintas į 8 nuovadas – Antakalnio, Šnipiškių, Žvėryno, Nowy Swiat (?), šv. Stepono, Užupio ir Naujamiesčio. Vilniaus–Šiaurinėje apygardoje buvo Pabradės, Maišiagalos, Nemenčinės, Riešės, Lentvario, Naujųjų Trakų,
Rūdiškių ir Rūdninkų nuovados. Vilniaus–Pietinė apygarda suskirstyta į Bistryčios,
Varnionių, Mickūnų, Rykantų, Rudaminos, Šumsko, Turgelių ir Salininkų nuovadas.
Švenčionių ir Ašmenos apskrityse nuovadų būstinių nepavyko nustatyti.
Kiekvienoje nuovadoje buvo apie 100 tikrųjų narių, kurie visi buvo ginkluoti. Kiekvienam šautuvui buvo skiriama po 40 šovinių, o kiekvienam nariui
– po 2–3 granatas. Ginklai į rankas nebuvo išduodami, bet laikomi nuovadų sandėliuose. Visi tikrieji nariai buvo ginkluoti prancūziškais šautuvais.
1921 m. vasarą minėtose apygardose buvo 4000 tikrųjų narių, 4000–5000
kandidatų ir apie 500 civilių rūbais perrengtų lenkų kareivių.
„Z. B. K.“ organizacijos karinį veiklos pobūdį patvirtina ir tas faktas, jog
jos skelbiami įsakymai buvo visiškai analogiški gen. L. Želigovskio įsakymams kariuomenei20.
1922 m. pabaigoje „Z. B. K.“ organizacija pasivadino „Pakraščių apsaugos
sąjunga“ („Związek Bezpeczenstwa Kresów“). Šios organizacijos Vilniaus apygardos („Wilenszczizny“) vyriausioji vadovybė tebebuvo Vilniuje, Objezdowa
g. Nr. 2. Viršininku buvo kapitonas, slapyvardžiu „Bialy“. Jo padėjėjais dirbo
poručikai Korsakas (Korsak) ir Urbanovičius (Urbanowicz). Valdžios atstovu
prie Vilniaus apygardos buvo Romanovskis (Romanowski). Be minėtų karininkų, šios organizacijos priešakyje buvo iš Lietuvos pabėgę lenkų dvarininkai ir į
juos panašūs avantiūristai. Į šią organizaciją įsijungė atleisti lenkų kariuomenės
kariai, bedarbiai, kuriuos nedarbas ir badas vertė stoti į partizanus. Taigi buvo
priimta daug buvusių kalinių, kuriuos lenkų valdžia paleido į laisvę su sąlyga, jei
jie stosią į partizanų eiles21.
20
Ten pat.
21
L. e. I pėst. divizijos štabo viršininko p. kpt. S. Skimundrio 1922 12 14 slaptas pranešimas I pėst.
pulko vadui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 353, l. 67.
164
Ši karinė organizacija visais atžvilgiais buvo lenkų valdžios remiama ir jos
lėšomis išlaikoma. Be to, ji gaudavo materialinę paramą ir iš kitų panašių organizacijų, kaip antai: „Lenkų laisvės organizacija“ („P. O. W“ – „Polska Organizacja Wolnosci“), „Pakraščių gynimo komitetas“ („K. O. K.“ – „Komitet Obrony
Kresów“), „Vilniaus savigynos komitetas“ („K. S. W.“ – „Komitet Samoobrony
Wilno“), „Kauno žemės politinis komitetas“ („K. P. Z. K.“ – „Komitet Polityczny Ziemi Kowienskiej“) ir t. t.
Minima „Z. B. K.“ organizacija veikė tik Vilniaus ir Švenčionių rajonuose.
Apie partizanų organizaciją, veikusią Suvalkų ir Gardino rajonuose, tikrų žinių
nerasta. Vienur ji vadinosi „Šaulių sąjunga“ („Z. S.“ – „Związek Strelców“),
kitoje vietoje – „Suvalkų žemės pakraščių gynimo vadovybė“ („D. O. K. Z. S.“
– „Dowódstwo Obrony Kresów Ziemi Suwalskiej“). Tačiau nustatyta, jog ir šių
rajonų partizanų organizacija gaudavo ginklus ir išlaikymą iš „Z. B. K.“22.
Minėtojo lenkų valdžios atstovo prie Vilniaus apygardos Romanovskio įsakymu ir nurodymais „Z. B. K.“ organizacijai pačioje neutralioje zonoje suorganizuoti
lenkų partizanų būrius, kurie pavadinti „Neutralios zonos lenkų milicija“ („M. L.
P. N.“ – „Milicja Ludowa Pasu Neutralnego“). Siekiant suklaidinti Tautų Sąjungos
karinės kontrolės komisijos atstovus, stebėjusius padėtį neutralioje zonoje, buvo teigiama, jog tai neva pačių vietos gyventojų suorganizuota ir savarankiškai veikianti
milicija tvarkai palaikyti. Tačiau faktiškai neutralioje zonoje veikę partizanų būriai
buvo pavaldūs „Z. B. K.“ organizacijai ir toliau iš jos gavo ginklų ir išlaikymą.
Šios vadinamosios milicijos tikslas buvo išstumti iš neutralios zonos lietuviams palankią miliciją, išprovokuoti Lietuvos kariuomenės veiksmus su lenkų
ginkluotosiomis pajėgomis, įtikinti vietos gyventojus, kad ne tik neutrali zona,
bet ir teritorija iki Šventosios upės turi priklausyti Lenkijai, įvykdyti Lietuvoje
sukilimą, kuriuo pasinaudojus nuversti tuometinę vyriausybę ir jos vietoje pastatyti kitą, palankią Lenkijai, ir kt.23
Visa neutrali zona, išskyrus Suvalkų ir Gardino rajonus, buvo padalyta į vadinamąsias apygardas („okręg“). Tokių apygardų buvo šešios, būtent: Širvintų,
Giedraičių, Joniškio, Trakų, Rūdiškių ir Smalvų. Kiekvienos apygardos partizanai priklausė 6 draugijoms („družyn“): I, II, III, IV, kulkosvaidžių ir štabo.
Neutralios zonos policininkai (partizanai) buvo skirstomi į dvi rūšis: samdomuosius ir vietinius gyventojus – garbės („honorowyje“). Samdomieji gaudavo
visą lenkų kareivio išlaikymą ir 30000 lenkų markių per mėnesį. Ginklais ir šovi22
Lietuvos kariuomenės karo veiksmų dienynas..., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 40–41.
23
L. e. I pėst. divizijos štabo viršininko p. kpt. S. Skimundrio 1922 12 14 slaptas pranešimas I pėst.
pulko vadui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 353, l. 67.
165
niais juos aprūpindavo artimiausios lenkų kariuomenės dalys. Garbės partizanai,
daugiausiai vietos gyventojai, gaudavo vien ginklų. Ne vietos gyventojams, tapusiems neutralios zonos partizanais, „Z. B. K.“ išduodavo liudijimus kaip vietos
gyventojams. Kiekvienoje apygardoje samdytų partizanų galėjo būti ne daugiau
kaip 120 žmonių, tuo tarpu garbės (vietinių) skaičius nebuvo ribojamas24.
1923 m. pradžioje „Z. B. K.“ organizacijos vyriausioji vadovybė, susirašinėdama su „M. L. P. N.“, pasirašinėdavo vėl nauju pavadinimu „Neutralios zonos milicijos vyriausioji vadovybė“ („N. K. M. Z. P. N.“ – „Naczelna Komenda
Milicji Pasu Neutralnego“), tačiau nenurodydama savo būstinės. Šioje organizacijoje veikė šie skyriai: operatyvinis–informacijų, konspiracinis, ūkio, juridinis
ir kultūros–švietimo. Tiek šios organizacijos vadovybė, tiek ir kiekviena apygarda leido savo operatyvinius įsakymus. Neutralios zonos milicijai (partizanams)
buvo išleistas specialus drausmės statutas. Jame, be kita ko, buvo skelbiama, jog
visi neutralios zonos gyventojai už nusižengimus bus baudžiami.
Iš lietuvių žvalgybai patekusių dokumentų matyti, jog neutralios zonos apygardų komendantai ir toliau organizavo Lietuvos teritorijoje žvalgybą ir nustatytu laiku pranešinėjo „N. K. M. Z. P. N.“ apie mūsų kariuomenės bei šaulių grupių
dislokaciją, teikė kuo smulkiausių žinių apie Lietuvos politinę bei ekonominę
padėtį. Tarp neutralios zonos gyventojų lenkų partizanai vykdė smarkią agitaciją
už jų prisijungimą prie Lenkijos. Iš kai kurių dokumentų matyti, kad lenkai ruošėsi netrukus užimti visą neutralią zoną ir net skverbtis į Lietuvos gilumą. Tuo
metu okupuotoje Lietuvos dalyje ir neutralioje zonoje jau buvo apie 6000 lenkų
partizanų. Aktyviausiai lenkų partizanų grupės savo veiklą plėtė Širvintų rajone
(Avižonių k.) ir Suvalkijoje (Varviškių k.)25.
3. Lenkų provokacijos Pietų Lietuvoje
Kaip jau minėjome, Tautų Sąjungos karinės kontrolės komisijos 1920 m.
spalio 5 d. nutarimu Suvalkijoje tarp Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių buvo nustatyta 12 km pločio neutrali zona. Šią maždaug 172 km ilgio juostą saugojo IV
pėst. divizija, kuriai nuo 1920 m. spalio 14 d. vadovavo plk. ltn. K. Ladyga, 1921
m. gruodžio 12 d. jį laikinai pakeitė III pėst. DLK Vytauto pulko vadas mjr. A.
24
Lietuvos kariuomenės karo veiksmų dienynas..., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 25.
25
Ten pat, l. 42.
166
Jakaitis, o 1922 m. kovo 16 d. vadovybę perėmė plk. ltn. K. Žukas26.
1921 m. pradžioje divizijoje buvo 124 karininkai, 21 karo valdininkas, 7 gydytojai ir 5366 kareiviai. Jos sudėtyje buvęs X pėst. Marijampolės pulkas saugojo barą nuo
Vištyčio ežero iki Galinių kaimo imtinai; XI pėst. Vilniaus pulkas – nuo Galinių kaimo
imtinai iki Liškiavos bažnytkaimio imtinai, o XII pėst. Kauno pulkas – nuo Liškiavos
imtinai iki Jakėnų kaimo imtinai. Tačiau faktiškai iš visų trijų IV pėst. divizijos pulkų
paskirtus barus saugojo tik po vieną batalioną. Likusios minėtų pulkų dalys ir artilerija
stovėjo kareivinėse – Marijampolėje ir Alytuje, čia buvo įsikūręs ir divizijos štabas27.
Divizijos saugojamame bare tebuvo 62 negausios sargybos. Jos buvo pastatytos tik tose vietose, kur vyko didesnis žmonių judėjimas arba, kilus kariniams
konfliktams su lenkais, tikėtinos priešo veržimosi kryptys. Didinti sargybų ir kareivių skaičiaus jose vadovybė negalėjo, nes dėl sunkios krašto ekonominės–finansinės padėties kalbamuoju laikotarpiu vyriausybė buvo priversta itin mažinti
bendrą kariuomenės skaičių. Pagal naujai įvedamus etatus pulkuose vietoj ankstesnių trijų batalionų liko po du. Todėl sienai saugoti kiekvienai kuopai buvo
skiriami 30–40 km pločio barai28. Antai XII pėst. pulko V kuopa, kurioje 1922 m.
tebuvo 71 rikiuotės ir 23 ne rikiuotės kareiviai, Merkinės rajone saugojo 25 km
pločio barą. Jame buvo 7 lauko sargybos 3–8 km atstumu viena nuo kitos. Kuopai teko paruošti 3 užtvaras, kurių kiekvienoje turėta patrulius tik iš 4–7 karių.
Be to, dar du patruliai po 3 žmones turėjo palaikyti ryšį tarp sargybų. Merkinės
miestelyje buvęs kuopos vadas, teturėdamas 4 patrulius ir 21 ne rikiuotės karį,
lenkų užpuolimo atveju miestelio jokiu būdu nebūtų apgynęs, nes tą patį barą
kitoje zonos pusėje saugojo net visas lenkų batalionas29.
Negausūs Lietuvos kariuomenės daliniai neutralios zonos gyventojų negalėjo apginti dar ir todėl, kadangi, kaip jau minėjome, Tautų Sąjungos sprendimu
jie neturėjo teisės net į ją įžengti. Todėl lenkų skriaudžiami vietos gyventojai
visas viltis dėjo į lietuvių miliciją ir šaulius. Tačiau daugelyje Lietuvos vietovių
žmonės gyveno labai neturtingai, itin opi buvo maisto problema, todėl dėl didelių
produktų kainų ir mažo atlyginimo surinkti reikiamą milicininkų skaičių buvo
sunku. Negausūs buvo ir šaulių būriai, silpna jų veikla. Neretai tarp kariuomenės,
26
1921 m. įsakymai Lietuvos kariuomenei, LCVA, f. 384, ap. 1, b. 37, l. 369; 1922 m. įsakymai Lietuvos
kariuomenei, Ten pat, b. 47, l. 101.
27
IV pėst. divizijos štabo 1922 03 22 d. raštas Nr. 62 Krašto apsaugos ministerijos generalinio štabo
operacijų skyriaus viršininkui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 363, l. 42, 57.
28
L. e. generalinio štabo viršininko p. mjr. I. Griciaus 1922 12 01 pareiškimas Nr. 1422 krašto apsaugos ministrui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 354, l. 120.
29
Lietuvos kariuomenės karo veiksmų dienynas..., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 24–25.
167
milicijos ir šaulių nebuvo reikiamų kontaktų ir bendrų veiksmų suderinimo. Lenkai
tokia padėtimi greit pasinaudojo. Jau 1920 m. pabaigoje jie ne kartą pažeidė neutralią zoną, plėšikaudami prieš gyventojus ir puldinėdami lietuvių sargybas. Laikui
bėgant, tie užpuolimai tapo nuolatiniai. Antai 1921 m. kovo 21 d. iš Punsko atvykęs
300 lenkų kareivių būrys užpuolė Kreivėnų kaimo gyventojus. Juos apiplėšę ir susišaudę su mūsų šauliais, pasitraukė30. Liepos 30 d. raiti lenkų žandarai, palaikomi
pėstininkų ir apsiginklavusių civilių, puolė į šiaurę nuo Punsko neutralioje zonoje
šiapus Curzono linijos buvusius Vaičiuliškių, Tromboliškių, Trompolės ir Giluičių
kaimus, apiplėšė juose gyvenusius žmones, atėmė arklius ir kt.31 Tokie plėšimai ir
net gyventojų žudymai tapo dažnai pasikartojančiu reiškiniu.
1921 m. vasarą Suvalkų rajone lenkai ėmė sparčiai organizuoti partizanus. Žvalgybos duomenimis, jų tikslas buvo suorganizuoti iki 7000 žmonių ir
jų jėgomis pasistūmėti 10 km į priekį nuo lenkų užimamos linijos. Partizanų
organizavimo darbas buvo patikėtas iš kariuomenės paleistiems lenkų karininkams ir kareiviams. Buvo steigiami ginklų sandėliai, miškuose vykdomi slapti
partizanų apmokymai32.
Lenkų partizanams užėmus keletą Lietuvos kaimų pietuose, prieš gyventojus buvo panaudojamas smurtas, lietuvių valdžiai ištikimi žmonės verčiami
pasirašyti, jog jie norį prisijungti prie Lenkijos, o atsisakiusieji tai daryti baudžiami kontribucijomis, gyvulių rekvizicijomis ir kitomis priemonėmis33. Vietos
gyventojams buvo įsakoma nemokėti Lietuvos valdžiai mokesčių, neleisti naujokų į kariuomenę, reikalauta įvairiausių duoklių. Nepaklusę lenkams ir lietuvių
valdžiai lojalūs žmonės buvo visaip terorizuojami, plėšiamas jų turtas, o neretai
žiauriausiu būdu nužudomi. 1922 m. spalio 7 d. lenkų karininkų vadovaujama
kuopa neutralioje zonoje užpuolė Guronių kaimą. Daugelis iš jų buvo karinėmis
uniformomis persirengę partizanai, ginkluoti šautuvais, granatomis ir kulkosvaidžiu. Užpuolimo metu buvo nužudyti 3 lietuvių milicininkai, sužeisti milicijos
viršininkas ir 1 milicininkas. Be to, susirėmimo metu buvo užmušti 1 vyras ir 1
moteris, o keletas žmonių sužeisti. Kaimas buvo apiplėštas34. Tų pačių metų lap30
IV pėst. divizijos vado plk. ltn. K. Ladygos 1921 03 21 telefonograma Nr. 98 armijos vadui, užsienio
šalių misijoms ir Užsienio reikalų ministerijai, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 304, l. 76.
31
Generalinio štabo viršininko pirmojo padėjėjo mjr. A. Zubrio 1921 07 31 raštas Nr. 1259 Krašto
apsaugos ir Užsienio reikalų ministerijoms, Tautų Sąjungos atstovams, Ten pat, l. 238.
32
Generalinio štabo viršininko pirmojo padėjėjo mjr. A. Zubrio 1921 07 18 raštas krašto apsaugos ir
užsienio reikalų ministrams, Ten pat, b. 309, l. 296.
33
Vietinės kariuomenės brigados vado mjr. A. Merkio 1922 06 16 slaptas raštas Nr. 181 generalinio
štabo viršininkui, Ten pat, b. 367, l. 38.
34
Santykiai su lenkais 1921–1923 metais, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 543, l. 39–40.
168
kričio 9 d. lenkų partizanai, užpuolę neutralioje zonoje buvusį Liubavo miestelį
(šiapus Curzono linijos), nužudė 2 lietuvius milicininkus ir 3 vietos inteligentus35. Be to, visokiais būdais buvo žeminama Lietuvos valdžia, kuri neva greit
suirsianti, o neutrali zona pereisianti lenkų globon.
Lenkų teroras ir agitacija veikė gyventojus. Iki tol palankūs lietuvių valdžiai ir
energingai kovoję prieš lenkus, vietos gyventojai, nejausdami iš savo valdžios realios paramos, ėmė silpti, linkti lenkų pusėn ir slapta net mokėti jiems mokesčius.
Susiklosčius tokiai padėčiai, krašto apsaugos ministras mjr. B. Sližys 1922
m. gruodžio 12 d. slaptame rašte Ministrų kabineto pirmininkui teigė, jog „nesustiprinus Suvalkijoje mūsų administracijos, demoralizuotos daugybe žiaurių
lenkų veiksmų, neparėmus vietinių mums prijaučiančių gyventojų, mes visai
nustosime neutralios zonos ir lenkai ten galutinai įsiviešpataus“36. Siekiant išvengti tokių nemalonių pasekmių, ministras nurodė, jog: 1) būtina sustiprinti
Suvalkijoje miliciją, aprūpinti visais galimais pėstininkų ginklais, kad ji visiškai
būtų pasirengusi aktyviai gintis nuo lenkų užpuldinėjimų; 2) padėti Lietuvai lojaliems neutralios zonos gyventojams susiorganizuoti į grynai karinius būrius,
skirti jiems ginklų bei apmokymų instruktorių ir 3) skirti tam reikalui lėšų pagal
pridedamą sąmatą37.
Nesulaukę Lietuvos valdžios reikiamos paramos, pietų Lietuvos gyventojai
patys ėmė organizuotis ir ieškoti užtarimo Tautų Sąjungoje. Sužinoję iš spaudos, jog netrukus po neutralią zoną važinės Tautų Sąjungos komisija, neva, žadanti nustatyti naują demarkacijos liniją, 1922 m. rugsėjo 15 d. Suvalkų apskr.
Andriejavo valsčiaus 11–os kaimų (Andriejavo, Sodželkų, Maidano, Jeziorkų,
Kaciolkų, Selmentkos, Krysavo, Arišejenkos, Ingielio, Jakenavo ir Smalnyčios)
gyventojai savo rašte griežtai pareikalavo, kad minėti kaimai būtų priskirti Lietuvai, nes juose gyvena tikri Lietuvos piliečiai. Jie skundėsi, kad jau treji metai esą
paskirti į neutralią zoną, kurioje jiems iš lenkų teko patirti didžiausių sunkumų:
mušimų, suėmimų, duoti pastotes įvairiems darbams dirbti, mokėti nepakeliamas
duokles ir t. t. Be to, lenkai suvaržę gyventojų teises, lietuvybę. Šį reikalavimą
pasirašė minėtų 11 kaimų 2267 gyventojai38.
Dar anksčiau, 1922 m. rugpjūčio 30 d., panašų reikalavimą minėtai komi35
Ten pat.
36
Krašto apsaugos ministro mjr. inž. B. Sližio 1922 12 12 slaptas raštas Nr. 1458 ministrų kabineto
pirmininkui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 380, l. 163.
37
Ten pat.
38
Suvalkų apskr. Andriejavo valsč. gyventojų 1922 09 15 reikalavimai Tautų Sąjungos komisijai,
LCVA, f. 929, ap. 3, b. 367, l. 127.
169
sijai pasirašė neutralios zonos 19–os kaimų (Garniabūdžio, Naujakaimio, Žaliosios, Budziskos, Sabaliavo, Volkoviznos, Kamenkos, Salaperangio, Pasiekų,
Sapsalio, Kazlavo, Šarkio, Senabūdžio, Reketijos, Santakos, Trikaičių, Aguonio,
Paliubavės, Grumodiškių) 94 įgaliotiniai už 602 gyventojus39. Panašius reikalavimus buvo parašę ir keleto kitų kaimų gyventojai40.
Tautų Sąjungos karinės kontrolės komisijos atstovas ispanas P. Saura su tos
komisijos sekretoriumi serbu S. Lasičiumi 1923 m. rugsėjo–spalio mėn. be apsaugos neišdrįso pasirodyti neutralioje zonoje, kurioje jiems buvo pavesta ištirti
padėtį. Jiems buvo baugu lankyti tos pačios Tautų Sąjungos kontrolės komisijos
nustatytą neutralią zoną41. Vis dėlto susipažinęs su realia padėtimi vietoje, P. Saura Tautų Sąjungos posėdyje vėliau pareiškė, jog 300 tūkst. gyventojų turinčioje
neutralioje zonoje padėtis nepakenčiama: tarp lietuvių ir lenkų nuolat vyksta susirėmimai ir lietuviai su lenkais niekad nesusitaikys42.
Į šį reikalą įsikišo Tautų Sąjungos Taryba. 1923 m. vasario 3 d. posėdyje ji
rekomendacijos forma pasiūlė lietuvių ir lenkų vyriausybėms dėl neutralios zonos
tarp abiejų valstybių padalijimo ir jos administravimo, išvedant tarp jų administracinę liniją. Lenkai su tuo sutiko. Tuo tarpu Lietuvos Vyriausybė, laikydamasi principo neįsileisti į teritorinius sandėrius su Lenkija, šiai Tautų Sąjungos rekomendacijai nepritarė ir siūlė bylą perduoti Nuolatiniam Tarptautiniam teismui. Tačiau
Tautų Sąjungos Taryba vengė Tarptautinio teismo ir minėtos bylos jam spręsti neperdavė. Dar daugiau. Ambasadorių konferencija, Lenkijos Vyriausybės prašoma,
visai neatsiklaususi Lietuvos, tų pačių metų kovo 15 d. pripažino Lenkijos sienas
su Lietuva pagal Tautų Sąjungos atstovo, anksčiau minėto ispano P. Sauros, 1922
m. apsilankiusio Lietuvoje, pateiktą atliktų darbų ataskaitą ir jo nustatytą demarkacijos liniją. Tuo tarpu Lietuvos Vyriausybės atstovai Paryžiuje įteikė Ambasadorių
konferencijai griežtą protestą ir minėto nutarimo nepriėmė43.
Lietuvos užsienio reikalų ministerija 1923 m. vasario 12 d. pranešė Krašto
apsaugos ministerijai, jog Lietuvos Vyriausybė pasiliko prie savo senojo nusistatymo, kad neutrali zona, kokia ji buvo nustatyta Tautų Sąjungos karinės kontrolės
komisijos, privalo pasilikti neliečiama, kol abi pusės, pasirašiusios 1920 m. lapkričio 29 d. protokolą, nuspręs bendru susitarimu ją panaikinti. Todėl, vadovaujantis
39
Ten pat, l. 128.
40
Ten pat, l. 129–132.
41
V. J. Neitralėj zonoje, Karys, 1922 12 13, Nr. 49, p. 581.
42
Lietuva ir užsieniai, Karys, 1923, Nr. 7, p. 85.
43
P. Klimas, Iš mano atsiminimų, Vilnius, 1979, p. 378–379.
170
protokolo dėsniais, toje zonoje negali būti jokios kariuomenės. Užsienio reikalų
ministerija paprašė atitinkamų nurodymų, kad Lietuvos kariuomenė pasiliktų savo
senose pozicijose, kurios buvo nustatytos pagal 1920 m. lapkričio 29 d. protokolą
Kaune44. Vadovaudamasis tuo kariuomenės vadas nurodė IV pėst. divizijos vadui
jo saugomame bare be kariuomenės pagalbos iki vasario 15 d. išvaryti lenkus iš
visų vietų, kurias jie buvo užėmę į šiaurė nuo Curzono linijos lietuvių pusėje45.
Tačiau lenkai 1923 m. vasario 17–20 d. eilinį kartą pažeidė neutralią zoną ir
į jos teritoriją įvedė savo kariuomenę. Ši užėmė keletą kaimų ruože nuo Vokietijos sienos iki Nemuno upės tiek lenkų, tiek ir lietuvių pusėje nuo Curzono linijos.
Užimdami neutralią zoną, lenkai platino gyventojams lapelius, kuriuose buvo
teigiama, jog Lenkija užimanti Tautų Sąjungos Tarybos šių metų vasario 3 d. jai
paskirtąjį plotą ir kad vietos gyventojai lietuviai lojaliai sutiksią lenkų valdžią.
Šie lapeliai buvo parengti Vilniuje46.
Nuo to laiko Suvalkijoje lenkų partizanų vykdyto taikių gyventojų ir neutralios zonos pasienyje buvusių lietuvių karinių sargybų apšaudymai tapo nuolatiniai. Partizanai jau veikė ne kaip „Neutralios zonos lenkų milicija“ („M. L.
P. N.“), bet titulavo save vietos gyventojais sukilėliais, nenorinčiais pripažinti
Lietuvos valdžios. Šių „sukilėlių“ būrius sudarė buvę neutralios zonos lenkų milicininkai, užverbuoti vietos gyventojai ir nuolat siunčiami parašai iš Vilniaus ir
Lenkijos. Jiems vadovavo lenkų karininkai. Operatyviniu atžvilgiu šios lenkų
partizanų grupės ir toliau buvo priklausomos nuo „Z. B. K.“ organizacijos. Jų
tikslas buvo ir toliau pulti lietuvių kariuomenės sargybas, terorizuoti jas ir priversti vietos gyventojus jungtis prie Lenkijos47.
1923 m. pradžioje Suvalkijos pietuose IV pėst. divizijos saugomame bare
veikė trys stiprios lenkų partizanų organizacijos: 1. „Suvalkų rajono šaulių ratelių
sąjunga“ („Związek kólka strzelskiego Suwalskiego rajonu“) – Liubavo–Punsko
rajone. Štabas buvo įsikūręs Suvalkuose. Vyriausiasis šių partizanų vadas buvo
poručnikas Mirskis (Mirski). 2. Dar 1922 m. spalio mėn. pradžioje iš Suvalkų į
Sopockynę atvykusi 200 partizanų grupė, veikusi jos apylinkėse. 3. Varviškių
kaime, Nemuno ir Igorkos upių santakoje, neutralios zonos lietuvių pusėje, įsitvirtinusi lenkų partizanų karinė organizacija „Varviškės savivalda“ („Samorząd
44
Užsienio reikalų ministerijos 1923 02 12 raštas Nr. 2418 Krašto apsaugos ministerijai, LCVA, f. 929,
ap. 3, b. 360, l. 79–80.
45
Kariuomenės vado 1923 02 14 skubus ir slaptas įsakymas Nr. 194 IV pėst. divizijos vadui, LCVA, f.
929, ap. 3, b. 425, l. 42.
46
IV pėst. divizijos štabo 1923 03 02 slaptas raštas Nr. 34, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 148.
47
171
Warwiszki“). Ją sudarė pabėgę iš Lietuvos lenkų dvarininkai, atvykėliai iš Vilniaus, Silezijos bei kitų Lenkijos vietų, įvairūs avantiūristai, atleisti kareiviai,
sulenkėję aplinkinių kaimų gyventojai. Ši lenkų organizacija suorganizavo savo
vadinamąją Varviškės savivaldą, skelbėsi esanti nepriklausoma nuo Lietuvos ir
Lenkijos ir siekianti prijungti Lietuvą prie „Vidurinės Lietuvos“. Ji turėjo savo
vadą ir naudojo lenkišką antspaudą. Varviškėse buvo sudarytas gerai ginkluotas
partizanų būrys, kuriame buvo apie 350 žmonių, ginkluotų šautuvais, granatomis, turėjęs 5 kulkosvaidžius bei 1 minosvaidį48; kitur minimas net 700 partizanų
skaičius49. Ši vietovė tapo visos Pietų Lietuvos lenkų teroristų centru neutralioje
zonoje. Jame įsitvirtinę lenkų partizanai užpuolinėjoir plėšė gyventojus plačiame
Druskininkų–Beržininkų miestelių fronte. Tų užpuolimų metu buvo nužudyta
daug nekaltų lietuvių gyventojų.
Nebepakęsdami daugkartinių lenkų plėšikavimo ir terorizavimo atvejų,
Varviškių apylinkės gyventojai kreipėsi į karinę vadovybę pagalbos. IV pėst. divizijos vadas plk. ltn. K. Žukas ryžosi jiems padėti, pasiųsdamas 150 kareivių
minėtai gaujai likviduoti. Informavęs apie savo sumanymą kariuomenės vadą ir
gavęs jo pritarimą, paprašė atsiųsti 100 komplektų civilinių rūbų kariams perrengti50. Pritaręs tokiam IV pėst. divizijos vado plk. ltn. Žuko veiksmui, kariuomenės vadas gen. ltn. J. Stanaitis įsakė palaikant artimą kontaktą su Vidaus
reikalų ministerijos atstovais ir iš jų gauti reikiamą rūbų kiekį51.
Prieš lenkų partizanus į Varviškes buvo pasiųstas Alytuje apsistojęs XI pėst.
pulko I batalionas. I kuopai vadovavo vyr. ltn. A. Borchertas, II – kpt. Vl. Ščepanavičius, III – vyr. ltn. Vl. Opulskis, I kulkosvaidžių kuopai – vyr. ltn. E. Berentas. Batalionas Varviškių kryptimi išžygiavo 1923 m. kovo 22 d. ir sutemus
pasiekė neutralią zoną. Visą laiką teko žygiuoti miškais. Buvo numatyta Varviškes pasiekti ir apsupti vos pradėjus aušti. Pakelėje buvusios sodybos šeimininkui
buvo įsakyta nuvesti batalioną į numatytą kaimą. Batalionas visą laiką žygiavo
vora. Dar nepriėjus Varviškių, pasigirdo šūvis kaip pavojaus ženklas. Priėjus arčiau prie kaimo, pasipylė lenkų partizanų šautuvų ir automatinių ginklų ugnis.
Batalionas išsiskleidė į grandinę ir sugulė. Auštant buvo matyti, kaip iš kaimo
48
1923 m. kovo 15 d. žvalgybos daviniai Varėnos rajone, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 151; Lenkų
partizanai 1923 m. vasario mėn., Lietuvos kariuomenės karo veiksmų dienynas..., LCVA, f. 929, ap.
3, b. 360, l. 73.
49
Dr. A. Rukša, Kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės, t. 3, p. 403.
50
E. IV pėst. divizijos vado p. plk. ltn. K. Žuko 1923 01 23 telefonograma Nr. 57 kariuomenės vadui,
LCVA, f. 929, ap. 3, b. 425, l. 37.
51
L. e. generalinio štabo viršininko p. mjr. I. Griciaus 1923 01 24 pranešimas plk. ltn. K. Žukui, Ten pat.
172
trobų partizanai bėga į apkasus. Taigi lietuvių kariams nematomiems prieiti
kaimo nepavyko. Nepaisant smarkaus lenkų šaudymo, po keleto minučių ltn. J.
Gotlybas atsistojęs sušuko kariams: „Pirmyn!“. Juo pasekė kiti kuopų vadai bei
puskarininkiai. Pradėjus puolimą, po atkaklaus susišaudymo partizanai vienas po
kito šoko iš apkasų ir leidosi bėgti Nemuno link. Taigi kovo 23 d. 5 val. 30 min.
lenkų partizanai iš Varviškių ir Bugiedos kaimų buvo pašalinti. Kautynių metu
visas Varviškių kaimas su partizanų ginklų sandėliu ir kitais pastatais buvo sudegintas. Priešas paliko apie 150 šautuvų. Kadangi kaime nebuvo vežimų grobiui
išvežti, šautuvai buvo sudeginti. Apie 30 partizanų buvo nukauta, o kiti pabėgo
pas lenkus už demarkacinės linijos ir už Nemuno.
Iš lietuvių pusės du karininkai (ltn. A. Urbelis ir ltn. A. Beras) buvo nukauti,
o vyr. ltn. Vl. Opulskis sužeistas. Be to, buvo nukauti 2 kareiviai, o dar 2 sužeisti,
4 kareiviai dingo be žinios52. Taip buvo sunaikintas banditų lizdas, turėjęs politinį
tikslą – prijungti Varviškių apylinkes prie Lenkijos.
Kariuomenės vadas gen. ltn. J. Stanaitis nebuvo patenkintas Varviškės karinės operacijos eiga. Iš IV pėst. divizijos štabo 1923 m. kovo 23 d. gautoje telefonogramoje yra tokio turinio rezoliucija: „Veikimas ne visai tikęs. Dėl kokių
priežasčių sudeginti šautuvai? Telegrama turėjo būti šifruota. Pranešti smulkiau,
išguldant priežastis sudeginimo šautuvų, prapuolimo be žinios kareivių“ ir t. t.53
Kovo 25 d. pati lenkų kariuomenė nuginklavo atbėgusius Varviškės partizanus ir jų ginklus perdavė 42 batalionui. Lietuvių tautybės partizanai (apie 150
žmonių) buvo paleisti iš partizanų organizacijos, apie 20 žmonių suimti ir uždaryti į Suvalkų kalėjimą, apie 100 ukrainiečių tautybės žmonių laikomi sargybos
priežiūroje Sopockyno miestelyje54.
Tačiau lenkų puldinėjimai prieš lietuvių kariuomenės sargybas ir toliau nesiliovė. Per 1923 m. kovo mėn. jie įvykdė 23 tokius stambesnius užpuolimus
neutralioje zonoje. Lenkų partizanų skaičius būriuose svyravo nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų. Pagrindinis tikslas ir toliau buvo plėšti ir įsitvirtinti neutralios
zonos lietuvių pusėje55.
Lietuvos visuomenę ypač sukrėtė 1923 m. kovo 19 d. įvykis Alytaus apskr.,
52
IV pėst. divizijos štabo 1923 03 23 telefonograma Nr. 220 kariuomenės generaliniam štabui, LCVA,
f. 929, ap. 3, b. 360, l. 153–154; Dr. A. Rukša, Kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės, t. 3, p. 403–404;
Ats. ltn. J. Gotlybas, Varviškės ekspedicija, Karo archyvas, t. IX, Kaunas, 1938, p. 239–240.
53
54
Ten pat.
55
L. e. generalinio štabo operacijų skyriaus viršininko p. kpt. S. Pundzevičiaus pranešimas Nr. 418,
LCVA, f. 929, ap. 3, b. 418, l. 120.
173
Paliepių k., šiapus demarkacijos linijos. Tą dieną lenkų kariai, perrengti civiliais
rūbais, užpuolė minėtą kaimą ir nuožmiausiu būdu kardais užkapojo ten buvusią
lietuvių sargybą, išniekino gynėjų lavonus, nukirsdami kojas, pirštus, bjauriausiai sudaužydami jų galvas.
Alytaus m. ir apskrities gyventojai, susirinkę palaidoti žuvusiųjų karių, pareiškė griežčiausią protestą dėl tokio lenkų elgesio ir pareikalavo iš valdžios,
kad: 1) būtų apsaugota gyventojų ramybė ir gyvybė, 2) būtų apsaugotas žmonių
turtas, 3) būtų atitaisyta sumindžiota Tautos garbė, 4) kad tam reikalui būtų panaudotos visos valdžios ir visuomenės fizinės ir moralinės priemonės.
Protesto dalyviai pasižadėjo šiuo atveju visomis išgalėmis remti visas vyriausybės pastangas ir, reikalui esant, stoti į tėvynės gynėjų eiles. Dėl tokio nuožmaus
lietuvių karių nužudymo jie nutarė kreiptis į visą kultūringąjį pasaulį, tikėdamiesi dėl
solidaraus protesto prieš nesiliaujantį lenkų karių žvėriškumą. Demonstrantų įgalioti
protesto rezoliuciją pasirašė V. Runta, dr. S. Jonavičius ir J. Stankevičius56.
1923 m. kovo mėn. pabaigoje Lietuvos vyriausybėje ir kariuomenės vadovybėje buvo svarstomas klausimas dėl tolesnio kariuomenės skaičiaus mažinimo ir
valstybės sienų apsaugos pertvarkymo. Buvo numatyta I, II ir III pėst. divizijas nuo
pasienio atitraukti į krašto gilumą, o visą valstybės sieną pavesti saugoti vien IV
pėst. divizijai ir I bei II pasienio pulkams. Tokį sprendimą lėmė sunki valstybės finansinė–ekonominė padėtis ir būtinybė po ilgai užsitęsusių kovų rimtai susirūpinti
tinkamu kariuomenės parengimu pagal jos paskirtį. Lietuvos Vyriausybės posėdyje buvo parengtas pasienio sargybų sutvarkymo įstatymo projektas. Jame buvo
numatyta išformuoti IV pėst. diviziją ir II pasienio pulką, jų vietoje suformuoti pasienio sargybų diviziją, kurią pavesti Vidaus reikalų ministerijos žinion, minėtoje
divizijoje nustatyti 3 metų kareivių tarnybą ir ją prilyginti karo tarnybai.
Su šiuo projektu 1923 m. balandžio 20 d. buvo supažindintas būsimosios
pasienio sargybų divizijos vadas plk. ltn. K. Žukas. Kariuomenės vadas gen. ltn.
J. Stanaitis įsakė jam iš anksto pasirūpinti, kad, paskelbus numatytą įsakymą, šis
galėtų tuojau jam pavestos divizijos karius aprengti pasienio dalims nustatyta
uniforma57. Pagal būsimosios divizijos dalių reikalavimu krašto apsaugos ministro įsakymu buvo pasirūpinta reikalinga medžiaga ir nustatyta nauja uniforma
(pakeisti trikampiai, įsiuvai ir t. t.)58.
56
Alytaus m. ir apskr. piliečių demonstracijos protesto rezoliucija, Karys, 1923 04 19, Nr. 16, p. 197.
57
L. e. generalinio štabo viršininko p. mjr. I. Griciaus 1923 04 20 slaptas pranešimas Nr. 501 IV pėst.
divizijos vadui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 408, l. 34.
58
L. e. generalinio štabo viršininko p. mjr. I. Griciaus 1923 04 22 slaptas operatyvinis pranešimas Nr.
509
Kariuomenės intendantui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 408, l. 35.
174
Reaguodamas į besiklostančią naują padėtį, IV pėst. divizijos vadas plk. ltn.
K. Žukas 1923 m. balandžio 22 d. paskelbė operatyvinį įsakymą Nr. 2 dėl baro
apsaugos sutvarkymo:
1)X pėst. pulkui ne mažiau kaip 6 kuopomis saugoti barą nuo Vokietijos sienos
iki Kapčiamiesčio imtinai; kitos pulko dalys ir štabas – Kalvarijos miesto rajone;
2)XII pėst. pulkui taip pat ne mažiau kaip 6 kuopomis saugoti barą nuo
Kapčiamiesčio miestelio iki Perlojos miestelio imtinai; likusioms pulko dalims
ir štabui įsikurti Alytuje;
3) Baltgudžių kuopai saugoti barą nuo Perlojos miestelio iki Kalėnų kaimo
imtinai, kitos kuopos dalys – Varėnos miestelio – Bobriškių kaimo rajone, kuopos štabas – Bobriškių kaime;
4)XI pėst. pulkui, ne mažiau kaip 6 kuopomis, nuo Kalėnų kaimo imtinai
iki Neries upės, likusios pulko dalys – Kaišiadorių stoties rajone; pulko štabas
– Kaišiadorių geležinkelio stotyje59.
1923 m. pavasarį politinė padėtis Lietuvoje buvo įtempta. Kovo 12 d. paleidus Pirmąjį Seimą, rinkimai į Antrąjį buvo paskirti tų metų gegužės 12–13 d.
Juose galėjo dalyvauti ir kariuomenė, balsuodama kartu su visais piliečiais tose
rinkimų apylinkėse, kuriose ji buvo dislokuota60.
Priešiškos Lietuvos valstybingumui jėgos, tarp jų ir lenkų politiniai sluoksniai
bei jų agentai, išvystė itin smarkią priešišką agitaciją, kuri griovė žymesnių asmenų, partijų ir paties Seimo autoritetą ir pasitikėjimą visuomenėje. Melagingoms
žinioms, kurias lenkų agentai skleidė tarp pafrontės gyventojų, išaiškinti kariuomenės vadas gen. ltn. J. Stanaitis leido valstybinio nusistatymo šauliams su divizijų
vadų leidimu raginti pafrontės gyventojus aktyviai dalyvauti Seimo rinkimuose61.
Šiuo atsakingu laikotarpiu neliko nuošaly ir kariuomenė, ypač buvusi pafrontėje. Siekdama ją apsaugoti nuo priešiškos agitacijos poveikio, vadovybė leido tiek tose vietose, kur buvo paskelbta karo padėtis, tiek ir ten, kur jos nebuvo,
organizuoti ikirinkiminius susirinkimus, aiškinant rinkimų į Seimą reikšmę Lietuvai ir priešiškų jėgų ketinimus jos atžvilgiu62. Dėl sudėtingos politinės padėties
kariuomenės vadovybė balandžio mėn. pabaigoje vienam mėnesiui net atidėjo
59
IV pėst. divizijos vado plk. ltn. K. Žuko 1923 04 22 operatyvinis įsakymas Nr. 2 dėl baro apsaugos
sutvarkymo, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 169–170.
60
1923 04 07 įsakymas kariuomenei Nr. 64 dėl Seimo rinkimų, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 163.
61
Ten pat.
62
Generalinio štabo 1923 04 19 telefonogramos Nr. Nr. 375, 432 ir 496 I, III ir IV pėst. divizijų bei
vietinės kariuomenės brigados vadams, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 166.
175
numatytą 10000 kareivių paleidimą iš kariuomenės63.
Dėl šių įvykių Lietuvos karinei vadovybei iškilo ir kitų rimtų problemų.
Nors, kaip jau minėjome anksčiau, Lietuvos Vyriausybė ir nepripažino Ambasadorių konferencijos 1923 m. kovo 15 d. nutarimo dėl neutralios zonos panaikinimo ir administracijos linijos tarp Lietuvos ir Lenkijos nustatymo, tačiau realiame
gyvenime su įvykusiu faktu teko skaitytis. Buvusios neutralios zonos gyventojų
padėtis dėl priešo pastangomis suorganizuotų partizanų grupių arba tiesiog paprastų plėšikų gaujų vykdyto nuolatinio terorizavimo reikalavo imtis rimtų apsaugos priemonių. Kadangi, kaip minėjome, tuo metu Lietuvos kariuomenė buvo
smarkiai mažinama, nutarta nevilkinti numatytos sienų apsaugos patikėjimo Vidaus reikalų ministerijai. 1923 m. gegužės 2 d. IV pėst. divizija buvo performuota į pasienio diviziją. Į jos sudėtį įėjo I pasienio pulkas, o X pėst. Marijampolės,
XI pėst. Vilniaus ir XII pėst. Kauno pulkai tapo atitinkamai II, III ir IV–uoju
pasienio pulkais. Iki tol veikęs II pasienio pulkas buvo išformuotas64.
Tačiau ši divizija, būdama dar tik besikurianti, negausi, menkai ginkluota
bei aprūpinta, greitai perimti visos Lietuvos sienų (iš viso 1325 km, iš jų prieš
lenkus – apie 460 km) apsaugos negalėjo. Todėl palikus I pasienio pulką Vokietijos pasienyje, likusieji trys pulkai turėjo perimti sienos apsaugą prieš lenkus nuo
Vokietijos sienos iki Neries upės ties Valiukiškių kaimu. Tai turėjo būti įvykdyta
iki 1923 m. gegužės 15 d.65 Faktiškai tai buvo padaryta viena diena anksčiau – tų
metų gegužės 14 d.66
Lenkai iš neutralios zonos lietuvių pusės daugumos vietų pasitraukė nesipriešindami. Tačiau štai Suvalkijoje jie laikė užėmę Eglynės, Gilušių, Senųjų
Alksnėnų, Burokų, Beržininkų kaimus, Dušnicos kaimą ir palivarką, Majerio
Alnų, Volmerio Alnų, Rakelėkų, Paliesio kaimus, tiltą per Igorkos upelį ties to
paties pavadinimo palivarku, Vievio rajone lenkai turėjo užėmę Viluniškių dvarą,
malūną į rytus nuo Ausintiškių kaimo.
Minėtojo Eglynės kaimo šiaurinę dalį gegužės 14 d. taip pat užėmė lietuvių pasienio sargybų dalys. Tačiau pietinėje kaimo dalyje pasiliko lenkai. Tame
kaime, be lenkų pasienio sargybos, pasirodė ir jų milicija. Gegužės 18 d. į šį
kaimą atvyko lenkų komisija, kuri pareiškė lietuvių pasienio baro viršininkui,
63
Ten pat, l. 163.
64
1923 m. įsakymai Lietuvos kariuomenei, LCVA, f. 384, ap. 1, b. 15, l. 110.
65
Vidaus reikalų ministro 1923 05 07 operatyvinis įsakymas Nr. 1 Pasienio sargybų divizijai dėl neutralios zonos, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 181.
66
L. e. generalinio štabo operacijų skyriaus viršininko p. kpt. S. Pundzevičiaus padėties ir įvykių neutralioje zonoje bei pafrontėje santrauka už 1923 m. gegužės mėn., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 418, l. 137–138.
176
jog Eglynės kaimas turi priklausyti lenkams ir kad lietuviai iki gegužės 19 d. 24
val. iš jo pasitrauktų, antraip grasino kaimą užimti jėga. Pareiškusi šiuos savo
reikalavimus, lenkų komisija išvyko.
Gegužės 20 d. anksti rytą lenkų kariuomenės dalys puolė Eglynės kaimą.
Mūšis tęsėsi apie 3 valandas. Lietuvių sargyba buvo priversta kaimą palikti. Tačiau lenkai turėjo žymių nuostolių: 12 jų kareivių buvo nukauti, o 4 sužeisti.
Lietuvių 1 karininkas ir 3 kareiviai buvo sužeisti, 1 kareivis nukautas ir 1 dingo
be žinios67. Po šių kautynių lenkai Eglynės kaime išsikasė apkasus ir budriai sekė
lietuvių sargybas, bijodami jų antpuolio.
1923 m. liepos mėn. pradžioje visi anksčiau buvę lenkų pasienio batalionai
(„straž graniczna“) buvo išformuoti ir sienų apsauga buvo perduota samdomai
pasienio policijai. Ši savo barą saugojo labai budriai: vienas sargybinis turėjo
matyti kitą, tarp jų nuolat judėjo patruliai68.
1923 m. rudenį dar ne visi lietuviai belaisviai iš Lenkijos buvo paleisti.
Lietuvoje taip pat dar buvo lenkų belaisvių. Su Lenkijos Raudonuoju kryžiumi
buvo susitarta jais apsikeisti tų metų spalio 16 d. Lenkijos užimtoje Lietuvos
dalyje Cipliškėse, į pietus nuo Suvalkų Kalvarijos. Lietuviai į Cipliškes pasiuntė
32 lenkų belaisvių partiją. Visi jie buvo sveiki, gerai aprengti žieminiais rūbais ir
naujais batais. Tuo tarpu atvežti 35 lietuviai belaisviai buvo suvargę, be žieminių
rūbų, apsisiautę lengvomis antklodėmis, be baltinių, suplyšusiais rūbais ir batais,
iš kurių išlindę nuogi kojų pirštai. Lietuvių komisijai toks elgesys su lietuviais
belaisviais paliko itin blogą įspūdį ir sukėlė pasipiktinimą69.
4. Kautynės su lenkais neutralios zonos Valkininkų–
Rūdiškių geležinkelio ruože 1923 m. vasario 15–23 d.
Kaip jau minėjome, po pasibaigusių kovų su želigovskininkais 1920 m. lapkričio 29 d. tarp lietuvių ir lenkų kariuomenių buvo nustatyta 6 km pločio neutrali zona – niekieno žemės juosta. Abi pusės turėjo atsitraukti maždaug po 3 km
nuo paliaubų metu turėtų pozicijų. Tai buvo įvykdyta gruodžio 1–2 d. be jokių
nesusipratimų ar ginkluotų susirėmimų.
67
V. J. Padėtis neitralėj zonoje, Karys, 1923 05 24–31, Nr. 21, p. 251; Pasienio divizijos štabo 1923 05
20 telefonogramos Nr. Nr. 17 ir 24 generalinio štabo operacijų skyriui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l.
185–186.
68
Lenkų pasienio apsaugos dalys 1923 08 01, Ten pat, l. 216–217.
69
Generalinio štabo operacijų skyriaus viršininko kpt. S. Pundzevičiaus 1923 10 16 telefonograma Nr.
1091 Pasienio divizijos vadui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 416, l. 246.
177
Lietuvos karinė vadovybė neutralios zonos barą nuo Jakėnų kaimo pietuose
iki Neries upės šiaurėje pavedė saugoti III pėst. divizijai (vadas – mjr. I. Musteikis, divizijos štabas – Kaišiadoryse). Divizijos dalys buvo dislokuotos daugelyje
aplinkinių vietovių. Po lietuvių ir lenkų kariuomenių atsitraukimo nuo neutralios
zonos Valkininkų–Rūdiškių geležinkelio ruože buvęs tos divizijos VI pėst. pulkas (vadas – plk. ltn. Pranas Tvaronas) įsitvirtino Strielčiškių–Kaniukų–Kalėnų–
Spenglininkų–Gudakiemio–Panošiškių kaimų–Spindžio ežero–Strėvos–Daugirdiškių kaimų riboje. Pulko vadavietė buvo Kruonyje. Kairiąją baro dalį saugojo
IX pėst. pulko vienas batalionas, o į pietus nuo VI pėst. pulko IV pėst. divizijos
daliniai70. Jie pasitraukė į Kurpiškių–Paakmenės kaimų ribą.
Tiek lenkų, tiek lietuvių kareivių maži daliniai įeidavo į neutralią zoną pasižvalgyti, bet greitai pasitraukdavo. Susirėmimai tarp jų buvo retenybė, nes žvalgyti ir eiti į neutralią zoną buvo uždrausta.
Padėtis neutralioje zonoje buvo sudėtinga: vyko nuolatiniai žudymai ir apiplėšimai. Abi pusės – ir lenkai, ir lietuviai stengėsi neutralios zonos gyventojus
patraukti savo pusėn. Minėtoje zonoje žymią gyventojų dalį sudarė lietuviai, mažumą – nutautėję lietuviai, lenkų šalininkai. Lenkai iš savo šalininkų organizavo
Liaudies miliciją („Milicja Ludowa“), o lietuviai – šaulius ir partizanus. Tarp
lietuvių ir lenkų šalininkų nuolat vyko kovos.
Neutralios zonos gyventojai dažnai kreipdavosi paramos į Lietuvos Vyriausybę, tačiau ši nieko negalėjo daryti ir tik ragindavo gyventojus organizuotis ir
patiems gintis. Neretai į pagalbą gyventojams būdavo siunčiami šauliai.
Nustatant neutraliąją zoną, į ją pateko dalis Gardino–Vilniaus geležinkelio
(Varėnos–Rūdiškių ruožas). Anksčiau vykusių lietuvių–lenkų kovų metu geležinkelio tiltas per Merkio upę netoli Pamerkio kaimo buvo susprogdintas. Kai kuriose
geležinkelio vietose buvo susprogdinti pylimai ir išardyti bėgiai. Todėl lenkai neteko tiesioginio susisiekimo geležinkeliu tarp Gardino–Varėnos–Vilniaus. Pasikeitusiomis aplinkybėmis jie buvo priversti palaikyti susisiekimą Gardino–Lydos–Vilniaus geležinkelio ruožu, todėl turėjo nepatogumų ir nemažų nuostolių.
Lenkija stengėsi derėtis su Lietuva ir neutralios zonos ribą pakeisti taip, kad
galėtų naudotis minėtu geležinkeliu. Tačiau Lietuva į derybas nesileido, motyvuodama tuo, kad bet koks derėjimasis su Lenkija būtų esamos padėties pripažinimas, o drauge ir Vilniaus bei jo krašto pripažinimas Lenkijai.
Į šį reikalą įsikišo Tautų Sąjungos Taryba. 1923 m. vasario 3 d. posėdyje
ji rekomendacijos forma pasiūlė lietuvių ir lenkų vyriausybėms dėl neutralios
70
III pėst. divizijos dalių išdėstymas bare, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 363, l. 51–52.
178
zonos tarp abiejų valstybių ir padalijimo jos administravimo, išvedant tarp jų
administracinę liniją. Dalinant neutralią zoną pusiau, Gardino–Vilniaus geležinkelis Valkininkų–Rūdiškių ruože turėjo atitekti Lietuvai. Tuo tarpu Lenkija,
priimdama Tautų Sąjungos Tarybos rekomendaciją, reikalavo, kad geležinkelio
ruožas tarp Valkininkų–Rūdiškių būtų priskirtas jai.
Lietuvos Vyriausybė, laikydamasi principo neįsileisti į teritorinius sandėrius su Lenkija, šiai Tautų Sąjungos rekomendacijai nepritarė. Kaip jau minėjome, Ambasadorių konferencija, Lenkijos Vyriausybės prašoma, 1923 m. kovo 15
d. pripažino Lenkijos sienas su Lietuva pagal Tautų Sąjungos atstovo ispano P.
Sauros pateiktą jo atliktų darbų ataskaitą.
Tuo metu buvo patogus momentas lenkams aktyviai veikti siekiant Valkininkų–Rūdiškių geležinkelio ruožo priskyrimo. Sausio 15 d. lietuvių sukilėliams
užėmus Klaipėdą, Lietuva įsivėlė į tarptautinį ginčą, kuris užsitęsė iki 1923 m.
vasario 19 d. Europos politikoje tuo metu dominavusi Prancūzija simpatizavo
Lenkijai ir ją palaikė. Lietuvos Vyriausybei tokiomis aplinkybėmis teko veikti
labai apdairiai.
Negavę Lietuvos Vyriausybės sutikimo, lenkai ryžosi Valkininkų–Rūdiškių
geležinkelio ruožą užimti jėga. Jau vasario 9 d. lenkai visame neutralios zonos
plote ir ypač geležinkelio Rūdiškės–Varėna ruože ėmė koncentruoti savo jėgas.
Tą dieną iš įvairių Lenkijos bei okupuotos Lietuvos dalies vietų į Vilnių buvo sušaukta apie 3000 pėsčių ir raitų policininkų, kitą dieną lenkų „Z. B. K.“ organizacija visoms savo apygardoms paskelbė slaptą įsakymą kuo greičiausiai įvykdyti
narių mobilizaciją, kurie vasario 13 d. turėjo atvykti į Vilnių71. III pėst. divizijos
štabo žiniomis, vasario 10 d. į Valkininkų miestelį atvyko 200 lenkų partizanų
(XXI pėst. pulko kareivių, aprengtų civiliais rūbais); vasario 11 d. – dar 150
lenkų partizanų ir 4 ešelonai kareivių su artilerija, kurių tikslas buvo iki vasario
15 d. užimti geležinkelį Rūdiškės–Valkininkai Varėnos link72. Vasario 12 d. Vilniuje jau buvo sugrupuota apie 1000 milicininkų, dauguma kurių perrengti lenkų
karių uniformomis. Jie buvo apgyvendinti viešbučiuose, privačiuose ir užvažiuojamuose namuose, vadinamojoje „Krengelio salėje“ (netoli Didžiosios gatvės).
Visi apginkluoti gerais šautuvais ir kulkosvaidžiais. Minėta milicija turėjo vasa-
71
Gen. štabo žvalgybos skyriaus 1923 m. vasario 14 d. pranešimas Nr. 2; IV pėst. divizijos štabo vasario 14 d. telefonograma Nr. 108; III pėst. divizijos 1923 m. vasario 14 d. telefonograma Nr. 186 gen.
štabui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 89–90.
72
III pėst. divizijos štabo viršininko kpt. A. Gepfnerio 1923 02 13 telefonograma Nr. 179 gen. štabo
operacijų skyriaus viršininkui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 416, l. 37.
179
rio 13–15 d. iš Vilniaus išvykti į Varėnos–Rūdiškių rajoną73. Tomis dienomis į
Valkininkų rajoną iš Lydos buvo atsiųstas lenkų 76 pėst. pulkas, o į Merkinę – 77
pėst. pulkas ir artilerijos dalys. Į Gierojcie (?) kaimą atvyko lenkų vadinamasis
„celny“ batalionas ir kitos pasienio dalys74.
Lenkų kontrolės stočių veikla neutralioje zonoje buvo sustabdyta, gyventojams leidimai pereiti ją neišduodami, sargybos sustiprintos. Vasario 13 d. buvo
nukabinti telefono laidai Rudnios kaime (saugumo sumetimais). Iš „placovkų“
(sargybų) kareiviai išsiųsti kitur. Visas pasiruošimas puolimui buvo laikomas didžiausioje paslaptyje. Kariuomenė buvo koncentruojama Varėnos stoties rajone75.
Lietuvos karo vadovybė atidžiai stebėjo lenkų veiksmus. 1923 m. vasario
14 d. kariuomenės vadas gen. ltn. J. Stanaitis įsakė visų keturių pėstininkų ir kavalerijos divizijų vadams bei Šaulių sąjungos instruktoriui užtikrinti, kad kariuomenė ir šauliai savo veiksmais nesudarytų Lenkijai formalaus preteksto paskelbti
karą Lietuvai, drauge pabrėždamas, kad visiems – tiek kariams bei šauliams, tiek
ir neutralios zonos gyventojams – turi rūpėti neleisti Lenkijai faktiškai užimti tų
plotų, kuriuos jai tų metų vasario 3 d. sprendimu pavedė Tautų Sąjungos Taryba.
Minėtame įsakyme III pėst. divizijos vadui mjr. I. Musteikiui nurodyta neleisti
lenkams naudotis Vilniaus–Gardino geležinkeliu. Kariuomenės vadas pabrėžė,
kad apskritai krašto politika reikalauja sukelti visų vietos gyventojų pasipriešinimą toje neutralios zonos dalyje Vilniaus krašte, kuri, pagal vasario 3 d. rezoliuciją, skiriama lenkams76.
Tą pačią dieną kariuomenės vado įsakymu III pėst. divizijos žinion buvo
nukreiptas V pėst. pulkas, I husarų pulko du eskadronai ir V lauko baterija. Atsarginės kariuomenės dalys turėjo būti sukoncentruotos Aukštadvario rajone ir
Onuškio miestelyje. III pėst. divizijos vadui pakartotinai buvo nurodyta tuo atveju, jei lenkai užimtų neutralią zoną ir veržtųsi gilyn į mūsų teritoriją, imtis visų
priemonių tą veržimąsi sustabdyti77.
III pėst. divizijos vadas mjr. I. Musteikis, supažindinęs jam pavaldžių dalių vadus su lenkų planais užimti neutralią zoną ir veržtis toliau į krašto gilumą, įsakė:
73
I pėst. divizijos štabo viršininko kpt. S. Skimundrio 1923 02 13 telefonograma Nr. 9 gen. štabo operacijų skyriaus viršininkui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 416, l. 38.
74
Lenkų užpuolimas neutralioje zonoje stočių Valkininkai–Rūdiškės, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 543, l. 47.
75
IV pėst. divizijos štabo 1923 02 14 telefonogramos Nr. 109 ir 141 gen. štabo operacijų skyriui,
LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 89–90.
76
KAM gen. štabo viršininko 1923 02 14 slaptas ir skubus operatyvinis raštas Nr. 194 I, II, III ir IV
pėst. ir I kavalerijos divizijų vadams bei šaulių s–gos instruktoriui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 425, l. 42.
77
Kariuomenės vado 1923 02 14 raštas Nr. 206 III pėst. divizijos vadui mjr. I. Musteikiui, LCVA, f.
929, ap. 3, b. 360, l. 87–88.
180
VI pėst. pulkui (vadas – plk. ltn. Pr. Tvaronas, du batalionai, VI ir IX baterijos, I raitelių pulko vienas eskadronas) – sustiprinti sargybų budrumą saugomame bare nuo Jakėnų kaimo iki Daugirdiškių kaimo ir neleisti lenkams prasiveržti
šiapus demarkacijos linijos;
IX pėst. pulkui (vadas – kpt. Br. Girštautas, du batalionai) – likti saugomame bare nuo Daugirdiškių kaimo iki Neries upės ties Valiukiškių kaimu ir taip pat
jame nepraleisti galimo priešo pajėgų veržimosi;
V pėst. pulkui (vadas – plk. ltn. Vl. Reklaitis, trys batalionai) – vasario 15 d.
11 val. išvykti iš Kaišiadorių ir per Žiežmarius–Užuguostį vasario 16 d. 13 val. nuvykti į Aukštadvarį ir, prisilaikant atsargumo priemonių, būti divizijos atsargoje;
VII pėst. pulkui (vadas – plk. ltn. J. Čaplikas, du batalionai) – būti divizijos
atsargoje.
Prie VI pėst. pulko priskirtos VI ir IX baterijos. V baterija perduota V pėst.
pulko vado žinion, o III ir sunkioji baterijos paliktos atsargoje. Divizijos štabas –
Kaišiadorių geležinkelio stotyje. Intendantūros ir artilerijos sandėlis, evakuacijos
punktas, automobilių būrys, I raitelių pulko vienas eskadronas ir minosvaidžių
kuopa sutalpinti Žiežmarių dvare.
Divizijos vado plk. ltn. I. Musteikio pavaduotojai buvo plk. ltn. Pr. Tvaronas ir plk. ltn. J. Čaplikas78.
Vasario 15 d. IV pėst. divizijos vadas plk. ltn. K. Ladyga divizijos kairiajam sparnui apsaugoti iš Alytaus į Varėnos–Bobriškių–Jakėnų rajoną išsiuntė
XII pėst. pulko vieną pilnos sudėties batalioną, pionierių būrį, pusę raitų žvalgų
komandos ir IV artilerijos pulko XI lauko bateriją. Be demarkacijos linijos gynimo, šioms pajėgoms įsakyta tuojau pradėti ardyti tiltus per Merkio upę ir visaip
kliudyti lenkams prasiveržti į vakarus nuo demarkacijos linijos79.
Lenkų puolimo išvakarėse neutralios zonos apsaugoje buvo išsidėsčiusios
šios VI pėst. pulko II bataliono (laikinai jam vadovavo V kuopos vadas ltn. Vyt.
Buragas) pajėgos:
IV kuopa (vadas – vyr. ltn. P. Bobrauskas) – Strielčiškių–Kalėnų–Kaniūkų
kaimuose; kuopos vadavietė – Bytautonių kaime;
V kuopa (vadas – ltn. Vyt. Buragas) – Spenglininkų–Gudakiemio–Panošiškių–Spindžiaus kaimuose; kuopos vadavietė – Samninkų kaime;
VI kuopa (vadas – vyr. ltn. V. G. (?)) – Strėvos, Bagdanonių–Daugirdiškių
kaimuose; kuopos vadavietė – Bagdanonių kaime.
78
1923 m. vasario 14 d. įsakymas Nr. 1 III pėst. divizijai, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 425, l. 71–72.
79
IV pėst. divizijos štabo 1923 02 15 telefonograma Nr. 116 gen. štabo operacijų skyriui, LCVA, f. 929,
ap. 3, b. 360, l. 93–94.
181
Vienai kuopai teko saugoti apie 10 km pločio barą, tad sargybos buvo išdėstytos retai, nes vientiso fronto nebuvo.
Pulko štabas, I ir III batalionai ir kiti pulko daliniai buvo išsidėstę Kruonio,
Darsūniškio ir Lapainos kaimuose80. Saugoti ir žvalgyti barą kariuomenei talkininkavo šauliai. Šiame ruože veikė F. Šemetos vadovaujamas šaulių būrys81.
Kaip minėjome, dar 1923 m. vasario mėn. pradžioje lenkai į Valkininkų–Rūdiškių rajoną buvo atsiuntę gausią kariuomenės dalį. Jau vasario 12 d. vadinamosios
lenkų „partizanų“ pajėgos, sustiprintos 2 kulkosvaidžiais, puolė neutralioje zonoje 4
km į vakarus nuo Valkininkų miestelio esantį Pūčkarnių kaimą. Tačiau vietos lietuvių
partizanams atkakliai pasipriešinantis lenkai turėjo pasitraukti. Vasario 14 d. popietę
lenkai puolimą pakartojo ir minėtą kaimą užėmė. Tačiau vakare atkakliomis vietos
gyventojų partizanų pastangomis jie iš Pūčkarnių buvo išvyti82 (žr. 1 schemą).
Vasario 15 d. 6 val. ryto prasidėjo lenkų reguliariosios kariuomenės dalių
veržimasis į neutralią zoną Valkininkų–Rūdiškių geležinkelio stočių ruože. Vietos grynai lietuviškų kaimų gyventojai partizanai priešą sutiko smarkia ugnimi.
Tuo tarpu tuometinė lenkų spauda visam pasauliui skelbė, jog neutralios zonos
gyventojai juos sutikę „entuziastingai“ (!). Po atkaklių mūšių 12 val. lenkams
pavyko užimti Klepočių ir Vaikštenių kaimus83.
Tą pat dieną nuo 14 iki 18 val. lenkai didelėmis jėgomis (beveik 2 pėstininkų batalionai ir 1 raitelių eskadronas) puolė Leipūnų kaimą. Vietos partizanams
smarkiai pasipriešinus, lenkai to kaimo užimti neįstengė. Kovų metu jie patyrė ir
nemažų nuostolių: 4 kariai buvo nukauti, 6 sužeisti ir 2 pateko lietuvių nelaisvėn.
Abu belaisviai buvo 31 „celny“ bataliono (pasienio apsaugos dalies – V. L.) III
kuopos kareiviai. Vienas vietos gyventojas buvo lengvai sužeistas84.
Smarkios kovos tarp lenkų kariuomenės ir lietuvių partizanų tą dieną vyko prie
Pūčkarnių kaimo ir Leipūnų viensėdžio. Puldami gausiomis pajėgomis lenkai Pūčkarnių kaimą užėmė, nors ir buvo nukautas jų 1 karininkas, o 15 „celny“ bataliono
kulkosvaidžių kuopos 1 kareivis pateko į nelaisvę. Lietuviai nuostolių nepatyrė.
Vis dėlto iki tos dienos vakaro lenkų kariuomenei minėtame ruože pavyko užimti šiuos punktus: geležinkelio liniją tarp Valkininkų ir Rūdiškių stočių, Karpiškių,
80
Matas Naujokas, Kautynės su lenkais 1923 m. vasario 15–23 dienomis, Karys, Niujorkas, 1975, Nr.
6, p. 204.
81
Dr. A. Rukša, Kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės, t. 3, p. 407.
82
V. J. Lenkų Lietuvos puolimas, Karys, 1923 02 22–28, Nr. 8.
83 Ten pat.
84
Lenkų kariuomenės puolimas neutralios zonos Valkininkų–Rūdiškių geležinkelio stočių ruože vasario 15 d., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 95.
182
1 schema. Valkininkų–Rūdiškių kautynės 1923 m. vasario 15–23 d.
(iš kn. Dr. A. Rukša, Kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės, t. 3, Cleveland, 1982)
183
Kuklių, Pūčkarnių, Vaitakarčmio, Klepočių, Vaikštenių, Ąžuolijų kaimus, Leipūnų
viensėdį ir Valkininkų geležinkelio stotį. Šiose kovose lenkų partizanai nedalyvavo.
Puolančios lenkų kariuomenės užnugaryje buvo lenkų baudžiamoji žandarmerija85.
Vasario 16 d. lenkų kariuomenė, verždamasi pirmyn į vakarus nuo Valkininkų–Rūdiškių geležinkelio linijos, 9 val. privertė mūsų partizanus pasitraukti iš
Leipūnų kaimo ir prisiartino prie lietuvių kariuomenės sargybų neutralios zonos
pasieny. Puldama gerokai didesnėmis jėgomis, lenkų kariuomenė per dieną mūsų
kariuomenės sargybų linijoje užėmė Žilinų, Panošiškių, Jakėnų, Strielčiškių, Kalėnų, Spenglininkų, Daugėliškių, Solomiankos, Smalių kaimus. Lietuvių sargybos atsitraukė ties Kaniūkų–Damononių–Vergakiemių–Puodžių kaimų linija86.
Naktį iš vasario 16 į 17 d. lietuviai mėgino Strielčiškius susigrąžinti, bet gausios
lenkų kariuomenės pajėgos šį puolimą sustabdė87.
Susiklosčius tokiai nepalankiai padėčiai, III pėst. divizijos vadas plk. ltn. I.
Musteikis vasario 16 d. 23 val. įsakė VI pėst. pulko vadui plk. ltn. Pr. Tvaronui imtis
visų priemonių buvusiai ankstesnei padėčiai atstatyti88. VI pėst. pulko vadas plk. ltn.
Pr. Tvaronas, vykdydamas minėtą įsakymą, pakėlė ant kojų atsargoje buvusius I ir
III batalionus. Nepaisant šalčio, užpustytų kelių, abu minėti batalionai su pulko vado
žinioje buvusia VI baterija itin greitai atskubėjo į Onuškį, atlikdami 40 km žygį.
Tuo metu pulko IV ir V kuopų sargybos iš savo postų jau buvo pasitraukusios
ir tik VI kuopa dar laikėsi užimtose pozicijose. Susipažinęs su realia padėtimi vietoje, plk. ltn. Pr. Tvaronas įsakė I bataliono vadui kpt. K. Mackevičiui, susitelkus
Gruožninkuose, pulti ir užimti Spenglininkų, Kaniūkų, Kalėnų, Strielčiškių kaimus. II bataliono vadu pulko vadas vietoj ltn. Vyt. Burago paskyrė kpt. J. Barkauską. Bataliono puolimą turėjo paremti VI baterija. III bataliono vadui kpt. A. Sinkevičiui, įsakyta susitelkus Samninkėliuose, pulti ir užimti Gudakiemio kaimą89.
Vykdydamos pulko vado įsakymą, vasario 17 d. VI pėst. pulko dalys dėjo
daug pastangų ankstesniajam sargybų išdėstymui atstatyti. Tam buvo surengta
keletas kontrpuolimų. Kai kuriuos iš jų rėmė artilerija. I kuopa puolė ir užėmė
Spenglininkus; II kuopa užėmė Kaniūkus, tačiau iš Kalėnų kaimo išvyti priešo
nepavyko; III kuopa užėmė Zakorius ir juose įsitvirtino; III bataliono daliniai
85
Lenkų kariuomenės puolimas..., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 95–97.
86
Reliacija mūšių su lenkais 1923 02 14–23 rajone į vakarus nuo geležinkelio linijos Valkininkai–Rūdiškės, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 418, l. 144.
87
Ten pat.
88
III pėst. divizijos štabo 1923 02 16 telefonograma Nr. 202 VI pėst. pulko vadui, LCVA, f. 929, ap.
3, b. 418, l. 144.
89
Matas Naujokas, Kautynės su lenkais..., p. 205–206.
184
užėmė Gudakiemio kaimą. Tą dieną buvo surengta daug kontrpuolimų, kuriuos
rėmė artilerija. Smarkesni smūgiai buvo kreipti į Smalių kaimą, kur buvo vienas priešo pėstininkų batalionas su kulkosvaidžiais, ir į gretimus Solomiankos
ir Daugėliškių kaimus. Iš pastarųjų dviejų kaimų priešas buvo išvytas. Lenkai,
gavę pastiprinimą, išsilaikė tik Smalių kaime90.
Puolant lenkus (vasario 17 d.) Strielčiškių–Palielukio kaimų ruože, išryškėjo dideli artilerijos trūkumai. VI lengvoji baterija savo užduotį vykdė gerai,
tačiau IX lengvoji baterija (vokiškos patrankos) nesugebėjo laiku užimti pozicijų
ir atidengti ugnies. 5 sviediniai krito visai kita kryptimi – 2–3 km į šalį nuo taikinio, kiti sviediniai krisdavo tai priešais, tai mūsų puolančios pėstininkų grandinės užnugaryje. Vasario 18 d. apie 15 val. dėl netikslaus IX baterijos šaudymo
Vergakiemio kaime sviediniais buvo sužeisti 2 mūsų kareiviai, iš kurių 1 mirė.
Tarp stebėjimo punkto ir šios baterijos blogai veikė telefono ryšys. Iš vasario 18
d. iššautų 242 sviedinių 48 užtaisai visai nesuveikė, apie 15 proc. suplyšo tūtos ir
apie 15 proc. sviedinių nepasiekė priešo pozicijų. Pulko vadui plk. ltn. Pr. Tvaronui sustabdžius IX baterijos ugnį, Strielčiškių kaimą atakavo vien tik pėstininkai
ir jį užėmė91. Lenkai mūšiuose su lietuviais savo artilerijos niekur nenaudojo.
Kovų ties Strielčiškiais metu į nelaisvę paimti 15 „celny“ bataliono IV kuopos 1 vadas ir 2 kareiviai. Vietos gyventojų pranešimais, vasario 17–18 d. lietuvių kontrpuolimo metu buvo nukauta 18 lenkų kareivių, o 45 buvo sužeisti.
Mūsų VI pėst. pulko nuostoliai tomis dienomis: 3 nukauti, 11 sužeistų, 4 pateko
nelaisvėn ir 8 kareiviai dingo be žinios92.
Naktį iš vasario 17 į 18 d. mūsų kariuomenė atsiėmė iš lenkų Smalius.
Vasario 17 d. lenkai veržėsi ir kairiajame III pėst. divizijos sparne. Čia jiems
pavyko užimti mums skirtos neutralios zonos Chvoščyznos, Jančiūnų ir Viliūniškių kaimus prie Vievio–Rykantų ruožo geležinkelio linijos. Po to puolė Nuobariškių kaimą, bet buvo nuo jo nuvyti93. Naktį iš vasario 18 į 19 d. lenkai pasitraukė iš
Chvoščyznos, Jančiūnų, Daniliškių, Viliūniškių kaimų ir apsistojo ties Tautų Sąjungos Tarybos nustatyta linija. Tačiau iš Ausieniškių, Karageliškių ir Žarnavalkos
neutralioje zonoje tarp geležinkelio, Vievio ir Neries upės nepasitraukė94.
90
III pėst. divizijos bare vasario 17 d., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 101.
91
VI pėst. pulko vado plk. ltn. Pr. Tvarono 1923 02 19 slapta telefonograma Nr. 103 III pėst. divizijos
vadui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 418, l. 111.
92
III pėst. divizijos bare 1923 02 17–18 d., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 103–104.
93
Ten pat, l. 2.
94
III pėst. divizijos susirašinėjimas su Gen. štabo operacijų skyriumi 1923 02 18, LCVA, f. 929, ap. 3,
b. 360, l. 105.
185
Vasario 19 d. 8 val. lenkai puolė į šiaurės vakarus nuo Valkininkų geležinkelio stoties esantį Palielukio kaimą ir jį užėmė. Tačiau po 3 valandų mūsų
kariuomenė per VI pėst. pulko dalių kontrpuolimą jį atsikovojo95.
Vasario 21 d. 1 val. 30 min. IV pėst. divizijos dalys pietuose puolė lenkus,
norėdami iš jų perimti Paakmenės kaimą. Puolime dalyvavo 85 kareiviai, 2 karininkai su sunkiaisiais ir 4 su lengvaisiais kulkosvaidžiais. Tačiau lenkai, turėdami
stipresnes pajėgas ir pritraukę rezervus, mūsų puolimą atrėmė. Lietuviai patyrė
tokius nuostolius: 3 kareiviai sužeisti, 1 sužeistas pateko lenkams į nelaisvę, 5
dingo be žinios, netekta 1 lengvojo kulkosvaidžio. Lenkų 4 kareiviai nukauti.
Mūšio metu išeikvota 18000 šovinių ir panaudotos 22 granatos. Po 3 valandas užtrukusio mūšio lietuvių dalys pasitraukė. Tą pačią dieną susirėmimai
su lenkais įvyko ties Paručių ir Kamiankos kaimais96. Iš Valkininkų į Mielupių,
Bortelių, Biekšų ir Smalninkų kaimus buvo atsiųsta daugiau lenkų kareivių. Prie
geležinkelio tilto ties Pamerkių kaimu pastatytos 2 patrankos97.
Po šių susirėmimų įtampa Varėnos–Valkininkų bare pamažu atslūgo. Vasario
23 d. lenkai pasitraukė iš Paakmenės, o dar po poros dienų paliko Kalėnų ir aplinkinius kaimus. Šiapus neutralios zonos nebeliko nė vienos lenkų užimtos vietovės.
Lenkai pirmieji užėmė jiems skirtas neutralios zonos vietoves ir pradėjo
žymėti naują administracinę liniją, kuri Lietuvoje buvo vadinama demarkacine
linija. Ją nuvedus, mūsų kariuomenės daliniai užėmė Lietuvai skirtą neutralios
zonos dalį. Vėliau jie buvo pakeisti pasienio policija.
Taigi Pamerkio–Valkininkų–Rūdiškių rajone visa neutrali zona, taip pat ir
Varėnos–Valkininkų–Rūdiškių geležinkelis atiteko lenkams. Šio ruožo lenkų
užimtoje zonoje beveik visi gyventojai buvo lietuviai.
Ši demarkacijos linija išliko iki 1939 m. rugsėjo mėn.
III pėst. divizijos štabo duomenimis, mūšių su lenkais Valkininkų–Rūdiškių
bare 1923 m. vasario 14–23 d. VI pėst. pulkas neteko 3 žmonių, 13 buvo sužeisti,
9 pateko nelaisvėn ir 1 karininkas su 2 kareiviais dingo be žinios. Paimta nelaisvėn 1 lenkų karininkas ir 9 kareiviai, o 4 kareiviai žuvo98. M. Naujoko teigimu,
ginant Lietuvos teritoriją, žuvo 8 VI pėst. pulko ir 2 IV pėst. divizijos (Alytaus
įgulos) kareiviai99.
95
Ten pat, l. 106.
96
IV pėst. divizijos bare 1923 02 21, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 110–111.
97
Ten pat.
98
L. e. III pėst. divizijos štabo viršininko p. kpt. A. Gepfnerio 1923 07 12 slaptas raštas Nr. 236 gen.
štabo operacijų skyriaus viršininkui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 418, l. 144.
99
Matas Naujokas, Kautynės su lenkais..., p. 207.
186
VI pėst. pulko kariai ir jo vadas plk. ltn. Pr. Tvaronas kovose parodė daug
ryžto ir drąsos. 8 karininkai, tarp jų ir pulko vadas, bei apie 30 kareivių ir puskarininkių buvo apdovanoti Vyčio Kryžiais100.
Aptarus 1923 m. vasario 18 d. sėkmingai pasibaigusias VI pėst. pulko kovas ties Strielčiškėmis, paminėtinas dar vienas reikšmingas įvykis – incidentas
su Anglijos karo atstovu prie Lenkijos Vyriausybės gen. A. Carton de Wiart. Tą
dieną III kuopos vadui kpt. P. Soltanui su savo kariais užėmus Strielčiškius ir
juose įsitvirtinus, apie 16 val. iš neutralios zonos atvyko minėtas anglų generolas
A. Carton de Wiart, lydimas adjutanto mjr. E. H. Grandt ir dviejų lenkų karininkų
– kpt. Dunin–Wasowicz ir kpt. Mirski. Jie ieškojo prieš tai čia su lietuviais kovojusios lenkų kuopos. Mūsų kariuomenės sargybos minėtus karininkus sulaikė
ir pristatė kuopos vadui, buvusiam tuo metu Zakorių kaime, kur jie pernakvojo. Rytojaus dieną anglų karininkai buvo pakviesti vykti į pulko štabą Onuškio
miestelyje. Anglų generolas kategoriškai atsisakė tai daryti, pareikšdamas, jog
jeigu Lietuvos vadovybė su juo norinti pasimatyti, jis sutinkąs jos palaukti Zakorių kaime. Apie tai buvo pranešta Onuškyje buvusiam VI pėst. pulko vadui plk.
ltn. Pr. Tvaronui. Šis, pasitaręs su III pėst. divizijos vadu plk. ltn. I. Musteikiu,
per I bataliono vadą kpt. K. Mackevičių, o šis per III kuopos vadą kpt. P. Soltaną
pranešė generolui, jog, atsisakius vykti, jie į pulko štabą būsią pristatyti jėga. Vasario 19 d. rytą gen. A. Carton de Wiart su abiem lenkų karininkais, lydimi mūsų
karininko Jasėno ir dviejų raitų žvalgų, apie 9 val. rogėmis atvyko į pulko štabą.
Pristatant juos į štabą, fizinė jėga nebuvo panaudota, jie tik buvo nuginkluoti ir
su užrištomis akimis. Minėtą misiją III pėst. divizijos vadas plk. ltn. I. Musteikis savo asmeniniu automobiliu atvežė į Kruonį, o ten buvo atsiųstas iš Kauno
automobilis su kariuomenės vado gen. ltn. J. Stanaičio adjutantu, kuris anglų
karininkus priėmė ir su jais išvyko į Kauną. Čia jie buvo apgyvendinti „Rūtos“
viešbutyje. Vasario 20 d. įsikišus Anglijos atstovybei, jie buvo paleisti. Kitą dieną abu anglų karininkai traukiniu per Virbalį išvyko iš Lietuvos101.
Apie anglų generolo ir jo palydovų sulaikymą užsienio (ypač anglų ir prancūzų) spaudoje buvo daug ir piktai rašoma. Anglijos Vyriausybė įteikė Lietuvos
Vyriausybei notą ir pareikalavo pasiaiškinti. Lietuvos Vyriausybė dėl gen. A.
100
Ten pat.
101
III kuopos vado kpt. P. Soltano 1923 02 19 d. pranešimas I bataliono vadui Nr. 21, LCVA, f. 929,
ap. 3, b. 418, l. 46–47; VI pėst. pulko ltn. K. Jasėno 1923 02 19 pareiškimas Nr. 10 II bataliono vadui,
Ten pat, l. 47–48; VI pėst. pulko vado plk. ltn. Pr. Tvarono 1923 02 21 pareiškimas Nr. 10 III pėst.
divizijos vadui plk. ltn. I. Musteikiui, Ten pat, l. 43; L. e. gen. štabo operacijų skyriaus viršininko p. kpt.
S. Pundzevičiaus 1923 03 01 paaiškinimas apie patekimą į Lietuvos teritoriją anglų gen. A. Carton de
Wiart ir mjr. E. H. Grandt, Ten pat, l. 62.
187
Carton de Wiart sulaikymo Anglijos Vyriausybės atsiprašė.
Karo istorikas plk. ltn. K. Ališauskas vėliau išeivijos spaudoje gyrė anglų
generolą kaip tikrą anglų džentelmeną, apie jo sulaikymą niekam nieko nesakiusį102. Tačiau visiškai kitokio įvertinimo minėtas anglų generolas susilaukė
išeivijos spaudoje iš plk. O. Urbono. Jo teigimu, šis generolas buvęs „100% aršus lenkomanas“, gynęs vien tik lenkų interesus, kiekviena proga mėginęs lietuvius įžeisti ir pažeminti. Generolo knygoje „Laiminga odisėja“ akivaizdžias jo
simpatijos lenkams ir neapykanta lietuviams. Dar 1923 m. jis gavęs Lenkijoje
išsinuomoti dvarą, už kurį nereikėjo lenkams mokėti nė vieno zloto nuomos.
Ten išgyvenęs iki II pasaulinio karo. Knygoje minima, kad net pats Pilsudskis,
pasikvietęs pas save šį generolą, padėkojo jam už tą didelį patarnavimą, kurį jis
padaręs Lenkijai103.
5. Lenkų karinės akcijos neutralios zonos
Širvintų–Giedraičių ruože
1921 m. pradžioje šį neutralios zonos barą nuo dešiniojo Neries upės kranto
ties Valiukiškių kaimu iki Latvijos sienos ties Kurzumo dvaru saugojo I pėst.
divizija. Nagrinėjamuoju laikotarpiu jai paeiliui vadovavo: gen. ltn. St. Nastopka
(1920 08 23–1921 07 29), gen. ltn. K. Kleščinskas (1921 07 29–1923 08 03), plk.
P. Tamašauskas (IV pėst. pulko vadas), nuo 1923 08 03 tas pareigas ėjęs laikinai.
Divizijos štabas buvo Ukmergėje. Diviziją sudarė I, IV ir VII pėst. pulkai, IV
ir X lauko baterijos, šarvuotas automobilis ir pionierių būrys. Prie divizijos dar
buvo priskirtas III dragūnų „Geležinio Vilko“ pulko vienas eskadronas, kuris
dislokuotas Zarasuose104.
IV pėst. pulkas (vadas – kpt. J. Variakojis) saugojo barą nuo Valiukiškių iki
Rimučių kaimo imtinai. Pulko štabas buvo Paširvinčio dvare. Pulkui buvo priskirta
X lauko baterija, būriais suskirstyta Musninkų dvare ir Michailiškių vienkiemyje.
Minėtą barą pulkas gynė vieno bataliono pajėgomis. Jo štabas buvo Musninkuose,
kiti du batalionai buvo atsargoje: vienas Levainių dvaro rajone, o kitas Musninkuo-
102
K. Ališauskas, Kautynės prie Valkininkų ir Rūdiškių geležinkelio ruožo 1923 m. vasario 15–23 d.,
Karys, Niujorkas, 1972, Nr. 9, p. 327.
103
O. Urbonas, Anglų generolo sulaikymas, Karys, Niujorkas, 1973, Nr. 4, p. 127.
104
I pėst. divizijos štabo karo dienynas kovų su lenkais metu (1921–1922 m.), LCVA, f. 929, ap. 3, b.
337, l. 1.
188
se. Batalionai jiems patikėtą barą saugojo iš eilės, pasikeisdami105.
Barą nuo Rimučių kaimo iki Giedraičių ežero vakarinio kranto saugojo I
pėst. pulkas (vadas – mjr. Vl. Skorupskis). Jo štabas buvo Bartkūnų kaime, netoli
Ukmergės–Širvintų plento. Pulkas barą taip pat saugojo vienu batalionu, kurio
štabas buvo Staškūniškyje. II batalionas buvo išsidėstęs Rubikonių kaimo apylinkėje, o III – Bagaslaviškio miestelyje.
VII pėst. pulkas (vadas – plk. ltn. Edv. Adamkevičius) ir jo štabas buvo
Ukmergėje. Čia buvo ir divizijos maisto, pašaro bei artilerijos sandėliai106.
1921 m. vasario 1 d. divizijos vado gen. ltn. St. Nastopkos įsakymu IV ir
VII pėst. pulkai apsikeitė vietomis – baro apsaugą perėmė VII pėst. pulkas. Be
to, šio pulko vadui buvo įsakyta perimti savo žinion tilto per Nerį ties Čiobiškiu
apsaugą ir pastatyti ten nuolatinę sargybą107.
Priklausomai nuo nestabilios politinės situacijos ir neutralios zonos pasienyje
vykstančių dažnų lenkų kariuomenės pergrupavimų ir jos veiksmų, lietuvių karinių
dalių (batalionų, kuopų, sargybų) dislokacija taip pat dažnai buvo keičiama.
Vietoje lenkų spaudoje skelbiamos gen. L. Želigovskio kariuomenės demobilizacijos 1921 m. vasario mėn. pabaigoje pastebėtas jos mobilizavimas ir raginimas kovų su lietuviais metu iš Lenkijos atvykusiems kariams pasilikti Vilniaus
krašte savanoriais arba papildyti organizuojamos vietinės milicijos bei partizanų
būrius. Vasario 22 d. bare prieš Širvintas buvo išsidėstęs lenkų I Vilniaus pulkas,
kurio štabas – Maišiagaloje. Čia buvo telkiamos vis naujos pėstininkų dalys.
Bare prieš Giedraičius sutelktas XIII ulonų pulkas, kurio štabas buvo Paberžėje.
Lenkų karinė vadovybė niekaip negalėjo atleisti lietuviams už patirtą gėdingą
pralaimėjimą 1920 m. lapkričio mėn. pabaigoje ties Širvintomis, Giedraičiais bei
Musninkais ir, pasitaikius pirmai progai, siekė revanšo108.
Kaip jau minėjome, nuo 1920 m. pabaigos abiejų pusių (lietuvių ir lenkų) kariams buvo draudžiama peržengti neutraliąją zoną. Iš pradžių ir vieni, ir kiti šio reikalavimo laikėsi. Tačiau jau 1921 m. pabaigoje lenkai nedidelėmis partizanų grupėmis
ėmė vykdyti ne tik neutralios zonos gyventojų, bet ir jos pasienyje buvusių lietuvių
lauko sargybinių, sargybų ir net užtvarų užpuldinėjimus ir apšaudymus. Toliau tie
užpuldinėjimai įvairiose Širvintų–Giedraičių rajono vietose vyko 2–3 kartus per savaitę, juose neretai dalyvaudavo ir uniformuoti reguliariosios kariuomenės kariai.
105
Ten pat.
106
Ten pat, l. 4.
107
Ten pat, l. 5, 9.
108
Ten pat, l. 7–8.
189
Pirmas toks 15 ginkluotų lenkų kareivių apsilankymas neutralioje zonoje
įvyko jau 1921 m. sausio 14 d. netoli Širvintų esančiame Beržės kaime. Apiplėšę
gyventojus, lenkai pasitraukė109. Naktį iš vasario 3 d. į 4 d. į Viršuliškių dvarą
atvykę lenkai ėmė šaudyti į Daubariškio kaime buvusias lietuvių sargybas. Dviejų lenkų kulkosvaidžių ugnis buvo atidengta ir iš Papiernios kaimo. Lenkai kurį
laiką šeimininkavo minėtame Papiernios bei Paspėrių ir Meiliūnų kaimuose110.
Tuo metu netoli Širvintų miestelio buvusiame Akmenių dvare stovėjo I
pėst. pulko kuopa. Kovo 18 d. jos vadas, gavęs žinią, jog Širvintų link artėja
lenkų kareivių kuopa, pasiuntė 4 kareivius į miestelį žinios patikrinti. Širvintose
tie kareiviai lenkų buvo netikėtai užklupti, pateko nelaisvėn ir 3 vietoje sušaudyti, vienam iš jų pavyko pasprukti. Tuo metu į pietus nuo Širvintų miestelio
sargyboje buvę VII pėst. pulko 2 kareiviai, išgirdę šaudymą, nuėjo pasižvalgyti.
Jie irgi lenkų buvo suimti ir ties Kielių kaimu taip pat sušaudyti. Apiplėšę keletą
miestelio gyventojų, lenkai pasitraukė. Nužudyti lietuvių kariai kovo 19 d. buvo
iškilmingai palaidoti Ukmergės kapinėse111.
Kraupų nusikaltimą lenkai įvykdė tų metų kovo 22 d. Įtardami palankumu lietuviams, jie Jauniūnų kaime sušaudė kleboną kunigą Kazimierą Lajauską112 į Vilnių
vykusį pirkti Zibalų bažnyčiai liturginių daiktų. Ši žinia sukrėtė Lietuvos visuomenę.
Lenkams į neutralios zonos pasienį Širvintų–Giedraičių bare telkiant vis
daugiau kariuomenės ir padažnėjus jų provokacijoms, generalinis štabas 1921
04 16 įsakė I, IV ir VII pėst. pulkų vadams griežčiau kontroliuoti savo karių,
šaulių bei partizanų veiksmus, neleisti jiems peržengti neutralios zonos linijos,
kad nesudarytų lenkų vadovybei preteksto imti prieš Lietuvą stambių puolamųjų
veiksmų ir užgrobti jos naujų teritorijų. Nusižengusius šiam įsakymui įsakyta
perduoti karo lauko teismui113.
1921 m. gegužės 17–18 d. I pėst. divizijos dalių dislokacijoje įvyko tam
tikrų pokyčių. I pėst. pulkas su I baterija, šarvuotu automobiliu ir automobilių
būriu persikėlė į Ukmergės rajoną ir perėmė iš jame buvusio IV pėst. pulko visas
įgulas bei sargybas. Jis liko I pėst. divizijos rezerve. Iki tol šio pulko saugotą barą
perėmė kpt. J. Variakojo vadovaujamas IV pėst. pulkas su IV lauko baterija114.
109
Ten pat, l. 2.
110
Ten pat, l. 5.
111
I pėst. divizijos vado gen. ltn. St. Nastopkos 1921 03 20 telefonograma Nr. 76 generalinio štabo
viršininkui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 305, l. 49–50.
112
I pėst. divizijos štabo karo dienynas..., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 337, l. 11.
113
Ten pat, l. 14.
114 Ten pat, l. 22.
190
Tačiau tuo persitvarkymai I pėst. divizijos gyvenime nesiliovė. 1921 m.
liepos 29 d. I pėst. divizijos vadą gen. ltn. St. Nastopką paskyrus kariuomenės
inspektoriumi, vadovavimą divizijai perėmė plk. K. Kleščinskas115. Rugsėjo 19
d. VII pėst. pulkas (vadas – plk. ltn. Edv. Adamkevičius) buvo perkeltas į Žiežmarius III pėst. divizijos vadovybės žinion. Tuo tarpu į Ukmergę I pėst. divizijos vadovybės žinion buvo atsiųstas iš III pėst. divizijos rezerve buvęs III pėst.
pulkas (vadas – mjr. A. Jakaitis), kuris perėmė iš I pėst. pulko visas įgulos sargybas116. Iki tol saugotą VII pėst. pulko barą perėmė I pėst. pulkas (vadas – mjr.
Vl. Skorupskis). IV pėst. pulko vadą kpt. J. Variakojį dar rugsėjo 1 d. paskyrus
eiti III pėst. divizijos štabo viršininko pareigas, vadovauti minėtam pulkui buvo
paskirtas plk. P. Tamašauskas117.
Po visų šių pertvarkymų 1922 m. sausio 1 d. I pėst. divizijoje buvo I, III ir
IV pėst. pulkai, I artilerijos pulko I, IV ir VII baterijos ir laikinai priskirtos karinės dalys: II pionierių kuopa, I automobilių komanda ir šarvuotas automobilių
būrys. Divizijos štabas su komandomis ir toliau liko Ukmergėje. I pėst. pulkas
saugojo barą nuo Valiukiškių kaimo prie Neries iki Rimučių kaimo. Baras, kaip
ir anksčiau, buvo saugomas vienu batalionu, kurio štabas buvo Paširvinčio dvare.
Kuopų vadai buvo Kunigiškiuose, Musninkuose ir Lapšių dvare. Kitos pulko dalys buvo atsargoje Gelvonų dvaro rajone. Pulko štabas irgi buvo Gelvonų dvare.
IV pėst. pulkas užėmė barą nuo Rimučių kaimo iki Giedraičių miestelio imtinai. Jo štabas buvo Šešuoliuose. Pulkas barą saugojo taip pat vienu batalionu, kurio
štabas buvo Staškūniškio kaime. Kuopų vadai buvo Akmenių, Šešuolėlių, Martyniškių kaimuose. Kitos pulko dalys buvo atsargoje Šešuolių miestelio rajone.
III pėst. pulkas saugojo barą nuo Giedraičių iki sienos su Latvija. Barui
ginti buvo skirtas taip pat vienas batalionas, kurio štabas buvo Utenoje. Kuopų
vadai buvo Molėtuose, Kuktiškėse ir Gateliuose. Pulko štabas ir kitos dalys, kaip
minėjome anksčiau, buvo Ukmergės mieste ir rajone118.
Lenkų karinė vadovybė, siekdama revanšo dėl anksčiau minėto pralaimėjimo lietuviams 1920 m. pabaigoje, neutralioje zonoje išskirtinį dėmesį skyrė
Širvintų bei Giedraičių vietovėms ir bet kokiais būdais siekė jas užimti. Šios
vietovės lenkams buvo itin reikšmingos keliais aspektais: a) strateginiu – nuo
stambaus Širvintų miestelio iki Vilniaus tebuvo apie 50 km, o nuo Giedraičių
– dar mažiau; b) abu miesteliai ir jų apylinkės buvo smarkiai sulenkinti ir dalis
117
118
115
116
191
jų gyventojų siekė prisijungimo prie Lenkijos. Be to, neutralios zonos teritorijoje – Širvintose – buvo susikūrusi lietuviškoji valdžia – valsčiaus valdyba, kuri
Tautų Sąjungos kontrolės komisijos buvo įgaliota atlikti vietos administracijos ir
teismo reikalus. Pastarasis faktas lenkus labai siutino.
Todėl neatsitiktinai jau 1921 m. gruodžio mėn. prieš lietuvių I pėst. divizijos saugomą barą lenkų karinė vadovybė sutelkė dideles karines pajėgas. Ypač
daug buvo sukoncentruota kavalerijos. Vis dažniau uniformuoti lenkų kariai ėmė
pulti lietuvių sargybas. Lietuviams palanki Širvintų milicija, susiorganizavusi iš
vietinių apylinkės jaunų vyrų, neįstengė viena Širvintų miestelio ir jo gyventojų
apginti. Pastebėję ar sužinoję apie besiartinančius lenkų partizanus, jie palikdavo
miestelį, bėgdavo į Akmenius, kur buvo IV pėst. pulko kuopos karių rezervas su
viršininku, ir prašydavo pagalbos. Tokiais atvejais lietuvių kariai patikrindavo
gresiančio pavojaus mastą ir, jei leisdavo laikas ir įsitikindavo, jog lenkai tikrai
artėja prie Širvintų, atskirų sargybinių šautuvų ugnimi, dažniausiai iš tolokų distancijų, juos apšaudydavo ir priversdavo pasitraukti.
Tuo metu Širvintų milicijos organizavimu ir jos veikimu rūpinosi pats
Širvintų valsčiaus viršaitis Povilas Žukauskas ir jo pagalbininkai Petrauskas ir
Gruzdys. Viršaitis itin sumaniai ir rūpestingai veikė lietuvių naudai ne tik organizuodamas miliciją, pildydamas fiktyvias knygas (bylas), reikalingas atsiskaityti
Tautų Sąjungos kontrolės komisijos nariams, bet ir palaikė glaudžius ryšius su
IV pėst. pulko štabu ir baro viršininku. Atvykdamas kartas nuo karto į Šešuolius,
jis pranešdavo štabui apie sužinotus lenkų planus, bendrą padėtį Širvintose ir
apylinkėse. Lenkams pradėjus atkakliau miestelį puldinėti ir iškilus grėsmei jį
prarasti, pageidaudavo būtinai suteikti ginkluotą karinę pagalbą jam apginti. Pulko vadovybė gerai suprato, jog lenkams užėmus Širvintas ir juose įvedus savąją
tvarką netoli esančiuose Akmenių ir Šniponių kaimuose pulko sargybų padėtis
būtų neįmanoma119. Nuo to laiko lietuvių artimiausios sargybos buvo perspėjamos ir turėjo galimybę suteikti Širvintoms pagalbą, dažniausiai panaudodamos
šautuvų ugnį ir priversdamos lenkus pasitraukti.
Tačiau vėliau, lenkams pradėjus puldinėti Širvintas vis didėjančiomis pajėgomis ir iškilus pavojui netekti Širvintų, ši ryšio priemonė neteko pirmykštės
vertės, kol reikėjo ieškoti naujų sprendimų.
Apie pasunkėjusią padėtį buvo informuota karo vadovybė Kaune ir paprašyta
sutikimo pulkui veikti lenkų pavyzdžiu, t. y. leisti saugoti ir ginti Širvintas perrengtiems civiliais rūbais kariams. Tačiau karo vadovybė, nors ir gerai suprato gresiantį
119
Trumpas 4–to pėst. LK Mindaugo pulko partizanų neutralioje zonoje Širvintų–Giedraičių rajone
1922–1923 m. kautynių aprašymas, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 774, l. 3.
192
Širvintoms pavojų, peržengti neutralią zoną laikė rizikingu ir neleistinu dalyku. Ji
motyvavo tuo, jog: 1) tai lenkams suteiktų pagrindą atvirai pulti žymiomis karinėmis pajėgomis ir užimti Širvintas; 2) taip pasielgus, Tautų Sąjungos kontrolės
komisija Lietuvos valdžiai pridarytų daug nemalonumų. Be to, ir Lietuvos Vyriausybė niekada nebūtų nesutikusi sulaužyti Tautų Sąjungos kontrolės komisijai duoto
pasižadėjimo neleisti kariams peržengti neutralios zonos.
Tačiau pulkas, siekdamas žūtbūt išlaikyti Širvintas ir Giedraičius savo rankose, pasiryžo jokiu būdu neįsileisti lenkų į šiuos miestelius. Neturėdamas kitos
galimybės tai atlikti, jis, remdamasis lenkų pavyzdžiu, griebėsi nelegalių priemonių – prisiimdamas sau atsakomybę, savarankiškai, nepaisydamas Vyriausybės nusistatymo, įleido į neutralią zoną perrengtus civiliais rūbais savo karius.
Taigi nuo 1922 m. gegužės 1 d. prasidėjo IV pėst. Lietuvos karaliaus Mindaugo
pulko karių partizaninė veikla neutralioje zonoje120.
Pirmąjį partizanų būrelio branduolį sudarė IV pėst. pulko VII, VIII ir IX
pėstininkų ir II kulkosvaidžių kuopų kariai savanoriai, ginkluoti vienu lengvuoju
kulkosvaidžiu. Tam būreliui vadovauti pasisiūlė ltn. Petras Inickas, pavaduotojas
– ltn. Domas Kavaliauskas. Palikus kuopose visus tapatybę įrodančius dokumentus, kariams buvo išduoti fiktyvūs asmens liudijimai su Širvintų valsčiaus viršaičio
P. Žukausko ir raštvedžio J. Ūsavičiaus parašais, patvirtinti valsčiaus antspaudu.
Juose buvo nurodyta, jog šie žmonės neutralios zonos įvairių kaimų gyventojai121.
Šis partizanų būrelis savo tarnybą neutralioje zonoje vykdė gana sėkmingai,
nors šių drąsuolių veikla buvo itin pavojinga ir daug sunkesnė negu atvirose
kautynėse. Patekusieji vieni kitiems nelaisvėn, jie tuoj pat vietoje būdavo sušaudomi. Jiems ištisas naktis teko budėti saugant miestelį ir beveik kas antrą naktį
atremti smulkius netikėtus lenkų puolimus, pasiskirstant į sargybas į rytus, pietus
ar vakarus nuo Širvintų, o būrelio branduoliui – miestelyje prie tilto. Poilsiui
dienos metu dažniausiai pasilikdavo Širvintos upės pakrantėje arba kartais dalis
jų pasitraukdavo į Akmenius.
Tuo metu lenkų partizanai į neutralią zoną dažnai pasikviesdavo kariuomenės dalis. Kariai čia ieškodavo maisto bei pašaro ir skleidė gandus, jog netrukus
neutrali zona bus jų užimta. Rytinė neutralios zonos dalis buvo nuolatinėje lenkų
partizanų („Milicja Ludowa Pasu Neutralnego“) priežiūroje. Neutralios zonos
komendantu (neįgaliotu Santarvininkų komisijos) savavališkai buvo pasiskelbęs
Virbalis (buvęs Kauno miesto milicijos vadas, išdavikiškai perėjęs lenkų pusėn),
120
Ten pat, l. 4.
121
Ten pat, l. 5.
193
pasivadinęs Sartonu. Jo štabas buvo Viršūniškių kaime. Lenkų partizanų užimta
linija ėjo per Kernavę, Meiliūnų, Papiernios, Kantrimiškio, Avižonių, Ramaškonių, Alionių kaimus, o Giedraičių rajone – Akmenos, Pustilkos kaimus. Kiekviename iš šių kaimų stovėjo 5–10 ginkluotų partizanų grupės, vadovaujamos
viršininkų. Dauguma partizanų buvo atsiųsti iš Vilniaus ir kt. dalių demobilizuoti
kareiviai. Partizanai buvo gerai aprūpinti, jiems mokamas 25000–30000 lenkų
markių atlyginimas per mėnesį. Grupės buvo gerai ginkluotos,. didesniosios turėjo kulkosvaidžių. Jų komendantas Virbalis–Sartonas aprūpindavo partizanus
reikiamais dokumentais bei leidimais nuvykti į Vilnių. Širvintų valsčiaus valdybos išduoti dokumentai čia negaliojo122.
Širvintų ir Giedraičių miestelių gyventojai dėl nuolatinių partizanų susišaudymų buvo be galo įbauginti. Jiems teko patirti daug moralinių bei materialinių skriaudų. Susirėmimų metu tarp gyventojų būdavo užmuštų ir sužeistų. Jie
maldavo mūsų partizanus ir pulko vadovybę neįsileisti lenkų į miestelius, bandė
sulaikyti lenkų puolimus ir taikiu būdu. Antai 1922 m. gegužės 27 d. buvo sukviestas Širvintų miestelio ir apylinkių žymesnių asmenų susirinkimas, išrinkta
komisija, į kurią įėjo Širvintų bažnyčios kunigas Jonas Novickis, Stanislovas
Kojala, Jonas Ūsavičius, Jonas Adomavičius, Juzefas Siemanavičius ir kt., kuri
turėjo derėtis su lenkų neutralios zonos komendantu Virbaliu–Sartonu. Derybos
nuėjo niekais, kadangi pastarasis išdidžiai ir ultimatyviai pareikalavo, kad lietuvių partizanai ir milicija tuojau paliktų Širvintas ir neutralią zoną, teigdamas, jog
jis esąs paskirtasis jos viršininkas123.
Tačiau lenkai, negalėdami įveikti ir įsibrauti į Širvintas, ruošėsi atkeršyti
lietuvių partizanams, gerokai sustiprinę savo jėgas. 1922 m. naktį iš birželio 12
d. į 13 d. įvyko pirmosios iš žymesnių kautynių tarp mūsų partizanų ir lenkų
neutralioje zonoje. Tą naktį ltn. D. Kavaliauskas su grupele partizanų budėjo
Širvintose. Į vakarus, pietus ir pietvakarius nuo Širvintų miestelio sustatęs 5 postus, pats su vienu eiliniu budėjo milicijos patalpose pietinėje miestelio dalyje.
Ltn. P. Inickas su lietuviais partizanais budėjo Akmeniuose. Apie 1 val. pasigirdo
pirmieji lenkų šūviai. Greit iš vakarų pusės pasirodė lenkų grandinė ginkluota
lengvuoju kulkosvaidžiu, ji artinosi pamažu, apšaudydama žydų kapines, kur
buvo lietuvių postas. Netrukus pasirodė dar dvi lenkų grandinės su lengvaisiais
kulkosvaidžiais, iš kurių viena slinko nuo Kielių kaimo, o kita – nuo Paširvinčio dvaro pusės. Mūsų postų sargybiniai traukėsi į pietinę miestelio dalį, iš kur
122
I pėst. divizijos štabo viršininko kpt. J. Lanskoronskio 1922 04 25 slaptas raštas Nr. 27 I pėst. pulko
vadui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 353, l. 17.
123
Trumpas 4–to pėst. LK Mindaugo pulko..., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 774, l. 5–6.
194
apie 3 val. 30 min. pradėjo bendrai veikti prieš iš pietų atslenkančias grandines.
Kovodami pietinėje dalyje mūsų partizanai tapo atkirsti nuo šiaurinės miestelio
pusės, nes lenkų grandinė, slinkusi žydų kapinių link ir atstūmusi iš ten mūsų
postą, įsiveržė į miestelį ties bažnyčia. Todėl ltn. D. Kavaliausko jėgos liko atkirstos nuo savo rezervo ir lenkų apsuptos iš trijų pusių. Ltn. D. Kavaliauskas,
pasinaudojęs tebesančia ankstyvo ryto tamsa, prasiveržė Rimučių kaimo link.
Pasiekęs mišką sustojo ir pradėjo kontrpuolimą prieš lenkus, kurių grandinės
jau buvo įsiveržusios ir užėmusios pietinę Širvintų miestelio pusę. Tuo pat metu
ltn. P. Inickas, padalijęs savo rezervą į dvi dalis, pradėjo puolimą. Viena grupė
su lengvuoju kulkosvaidžiu, kuriai jis pats vadovavo, prisiartinusi prie Širvintos
upės pakraščiu, netikėtai atakavo lenkus iš rytų pusės. Antra grupė, vadovaujama
jaun. psk. J. Dovydėno, puolė vieškeliu. Dabar jau lenkai mūsiškių buvo apsupti
iš trijų pusių: iš vakarų juos supo ltn. D. Kavaliauskas, iš šiaurės – jaun. psk. J.
Dovydėnas ir iš rytų ltn. P. Inickas su savo grupėmis spaudė lenkus.
Lenkai kontrpuolimo neatlaikė. Nors jų vadai stengėsi sulaikyti savuosius
šaukdami „Pirmyn, pirmyn!“ („Naprzód, naprzód“), o kartais net lietuviškai „Valio!“, veikiausiai norėdami suklaidinti mūsiškius, tačiau visos trys susipainiojusios
grupės paskubomis, atsišaudydamos, traukėsi pietų pusėn – Kielių kaimo link.
Iš 150 dalyvavusių kautynėse lenkų dauguma buvo uniformuoti ulonai.
Šiose kautynėse lenkų jėgos 5–6 kartus viršijo lietuvių jėgas. Lenkų nuostoliai,
patikimų vietinių gyventojų žiniomis, buvo tokie: 3 nukauti, 3 sunkiai ir 8–10
lengvai sužeisti. Lietuvių – mirtinai sužeistas jaun. psk. J. Dovydėnas, kuris dar,
nors ir sunkiai sužeistas, nušovė vieną lenką. Su buvusiais partizanais milicininkas Aleksandras Molis pateko į lenkų nelaisvę ir buvo vietoje sušaudytas.
Kautynių metu gerokai nukentėjo ir Širvintų miestelis: nukautas 1 žydų tautybės gyventojas, o keletas buvo lengvai sužeisti. Iš viso mūsų partizanų būrelio,
veikusio labai drąsiai ir energingai, ypač verti pagarbos abu vadai – ltn. P. Inickas
ir ltn. D. Kavaliauskas, jaun. psk. J. Dovydėnas, jaun. psk. Vaclovas Daukšys ir
eil. Stasys Staškus ir kt.124
Kadangi šiose kautynėse IV pėst. pulkas turėjo nuostolių ( keletas karių
užmušta ir sužeista), partizanų veikimo neutralioje zonoje paslapties nuo vadovybės išlaikyti nebuvo galima. Teko su baime pranešti ir neramiai laukti karo vadovybės bei Vyriausybės reagavimo. Tačiau iš abiejų buvo sulaukta visiško moralinio pasitenkinimo ir pritarimo. Pats kariuomenės vadas gen. ltn. J. Stanaitis
ir generalinio štabo viršininkas gen. ltn. M. Katchė dalyvavo žuvusiųjų karžygių
124
1922 m. birželio 12–13 d. įvykių dėl Širvintų aprašymas, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 399, l. 28.
195
laidotuvėse Ukmergėje ir ant jaun. psk. J. Dovydėno lavono krūtinės užsegė Vyties Kryžių. Nuo tos dienos tiek Vyriausybės, tiek karo vadovybės nusistatymas
dėl Širvintų gynybos griežtai pasikeitė pulko naudai. Vyriausybės vardu buvo
padėkota už atliktą vertingą žygį, pažadėtą patenkinti pulko pageidavimus, nekliudyta peržengti neutralios zonos. Kartu buvo įspėta ir toliau veikti kuo atsargiausiai, kaip ir iki tol – be dokumentų ir uniformų. Nuo tos dienos pulko vadui
buvo leista padidinti partizanų skaičių iki 64 žmonių. Teigiamai buvo išspręstas
klausimas ir dėl partizanų aprūpinimo maistu bei alga. Vyriausybės nutarimu nuo
1922 m. liepos 1 d. pulkas pagal įstatymą gavo teisę leisti partizanus neribotų
atostogų, aprūpinti maistu iš pulko atsargų. Vidaus reikalų ministerija padidino ir
jų algas: karininkams buvo mokama po 1500, o kareiviams – po 880 auksinų per
mėnesį. IV pėst. pulkas privalėjo juos aprūpinti ginklais125.
Po anksčiau minėto pralaimėjimo lenkai nenurimo. Priešingai – agentų bei
pabėgėlių iš neutralios zonos gyventojų pranešimais, lenkai ruošėsi naujam Lietuvos puolimui. Birželio 25 d. Virbalis, nuvykęs į Vilnių ir pranešęs savo rėmėjams
apie padėtį neutralioje zonoje, gavo specialius nurodymus tolesnei veiklai. Grįžęs
iš Vilniaus jis reklamavo, jog į neutralią zoną atvyksią naujų jėgų, su kurių pagalba
ne tik užimsią Širvintas ir Giedraičius, bet išvysią lietuvius iš visos buv. Vilniaus
gubernijos. Jiems, t. y. neutralios zonos gyventojams, padėsią ir pačios Lietuvos
gyventojai, puldami lietuvius iš užnugario. Jis melagingai tvirtino, jog Vilniuje yra
labai daug lietuvių karių, pabėgusių iš Lietuvos kariuomenės, kurie, nenorėdami
Lietuvos valdžios ir jos tvarkos, nori grįžti į savo gimtąsias vietas126.
Tomis dienomis iš Silezijos ir kt. Lenkijos kraštų į Vilnių vyko ešelonai civilių žmonių, kurie buvo registruojami į tam tikras specialias knygas, jiems buvo
skiriamas maistas ir algos. Birželio 26 d. atvykus tokiam 200 žmonių ešelonui
iš Silezijos, vienas iš atvykusiųjų pareiškė, jog jie tuojau eisią mušti lietuvių, su
kuriais nebus net ko peštis, baigdamas žodžiais: „Dabar, kai mes atžygiuosim į
lietuvių frontą, kai įkrėsim lietuviams, tai juos cholera griebs“ („teraz jak my przydzym na litewski front, jak zasypim litwinow (...), to ich cholera wezmie“)127.
Liepos mėn. pradžioje lenkų partizanų judėjimas aktyvėjo ne tik neutralioje
zonoje, bet ir mūsų karinių dalių užnugaryje. Šių partizanų (vietinių gyventojų
vadinamų plėšikais – V. L.) tikslas buvo užpulti vien tik atskiras mūsų kariuomenės dalis ir jas apiplėšti (civilių asmenų jie nekliudė). Išplėštas valdiškas turtas,
125
Trumpas 4–to pėst. LK Mindaugo pulko..., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 774, l. 7.
126
I pėst. divizijos štabo viršininko kpt. J. Lanskoronskio 1922 07 04 santrauka paskutinių žinių apie
lenkų veiksmus ir sumanymus Nr. 53, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 353, l. 29.
127
Ten pat.
196
arkliai ir kita buvo gabenama į neutralią zoną ir ten perduodama lenkams. Pastarieji tokiems plėšikams duodavo pinigines dovanas.
Šie užnugariniai partizanai–plėšikai palaikė ryšius su neutralios zonos
partizanais. Iš jų gaudavo atitinkamus nurodymus bei atlyginimus už atliktus
„darbus“. Jų skaičius neviršijo 15–20 žmonių. Mūsų kariuomenės užnugaryje jie
turėjo palankių asmenų, kurie juos slėpė ir teikė materialią pagalbą128.
Liepos 19–21 d. d. mūsų kariuomenės dalys Gelvonų apylinkės miškuose
sugavo 11 tokių lenkų partizanų–plėšikų. Tardymo metu paaiškėjo, kad dar birželio mėn. juos suorganizavo neutralios zonos komendantas Virbalis–Sartonas
ir pasiuntėi į Gelvonų apylinkių miškus. Šio būrio vadas buvo Jonas Grušeckis
(Jan Gruszecki), kilęs iš Ukmergės apskr. Gelvonų valsč. Budos kaimo. Jo pagalbininku buvo Bonifacas Rimkevičius, kilęs iš Gelvonų valsč. Alekniškių kaimo.
Tokių užfrontinių partizanų–plėšikų skaičius siekė iki 30 žmonių, tarp jų buvo
kilusių iš Lenkijos ir buv. Minsko gubernijos vietovių. Maistą jie gaudavo iš
vietinių gyventojų dažniausiai iš vietinių dvarininkų. Algą (15000 lenkų markių)
ir ginklus iš neutralios zonos pristatydavo Virbalis–Sartonas129.
Neutralios zonos partizanai (virbalininkai) buvo skirstomi į dvi rūšis: rikiuotės ir ne rikiuotės. Rikiuotės partizanų, priklausančių Virbaliui, buvo apie 150 žmonių. Beveik visi jie buvo atsiųsti iš Lenkijos, atitarnavę kariuomenėje, dezertyrai
iš Sovietų Rusijos ir iš Lietuvos kilę buvę lenkų kareiviai, neturintys pragyvenimo
šaltinio. Jiems buvo mokama 15000 lenkų markių alga ir suteiktas mundiravimas.
Ne rikiuotės partizanai buvo iš vietinių gyventojų, nuolat gyvenusių savo
kaimuose, kurie kartas nuo karto būdavo sušaukiami atlikti kokiai nors užduočiai. Šiems partizanams taip pat buvo mokama 15000 lenkų markių mėnesinė
alga ir duodami ginklai. Maisto ir drabužių jie negaudavo. Širvintų–Giedraičių
rajonuose tokių ne rikiuotės partizanų skaičius siekė apie 60 žmonių. Jie irgi
buvo ginkluoti gerais ginklais. Virbalio–Sartono teigimu, ginklais, pinigais,
mundiravimu, batais. Kitais reikmenimis aprūpindavo Vilniaus „Z. B. K.“ organizacija. Be to, Virbalio–Sartono žinioje buvo vienas ulonų eskadronas, tam
tikras pėstininkų skaičius, kurie buvo Jauniūnų kaime ir su kuriais telefonu buvo
palaikomas ryšys. Iškilus pavojui iš lietuvių pusės, kiekvieną akimirką buvo galima išsikviesti reikiamą pagalbą. Lenkų partizanų tikslas ir toliau liko išvyti iš
Širvintų miestelio lietuvių miliciją, įtraukti lietuvius į lemiamą mūšį ir drauge su
128
L. e. I pėst. divizijos štabo viršininko p. kpt. S. Skimundrio 1922 07 10 dienos pranešimas I pėst.
divizijos vadui Nr. 58, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 353, l. 49.
129
L. e. I pėst. divizijos štabo viršininko p. kpt. S. Skimundrio 1922 07 23 dienos pranešimas Nr. 69 I
pėst. pulko vadui Nr. 58, Ten pat, l. 51.
197
užfrontiniais partizanais vyti juos iki Šventosios upės. Virbalis–Sartonas uždraudė vartoti žodį „partizanas“ (už tai net imta bausti dabokle): buvusieji partizanai
nuo to laiko privalėjo vadintis neutralios zonos milicininkais („Milicja Ludowa
Pasu Neutralnego“)130.
Neutralios zonos lenkų partizanų aktyvią veiklą drąsino ir skatino 1922 m.
vasarą Vilniuje bei jo apylinkėse sutelktos stambios lenkų kariuomenės pajėgos, kuriomis visada buvo galima pasiremti. Tuo metu čia veikė pilnos sudėties
19–oji ir 29–oji pėst. divizijos su dviem artilerijos pulkais, 4 ulonų pulkai (iš jų
vienas Švenčionių rajone), 3–ias pionierių pulkas ir 3–ias sunkiosios artilerijos
pulkas. Prie neutralios zonos mūsų I pėst. divizijos saugomame bare dar buvo
išdėstyti 5 atskiri batalionai, vadinami „colnyje baony“: 81–as – Maišiagalos,
29–asis – Pabradės, 42–asis – Kaltinėnų, 32–asis – Linkmenų ir 4–asis – Dūkšto
rajonuose131.
1922 m. birželio 4 d. milicijos komendanto Virbalio–Sartono įsakymu į
Kantrimiškio kaimą buvo sušaukti visi neutraliosios zonos kaimų šaltyšiai naujam Širvintų valsčiaus viršaičiui rinkti. Rinkimuose dalyvavo 15 šaltyšių. Viršaičiu buvo išrinktas Virbalis–Sartonas, o milicijos komendantu – jo pagalbininkas
Dicas (Dic), kuris buvo kilęs iš Varšuvos132.
Toliau Vilniaus krašte augant kariuomenės skaičiui ir aktyvėjant nepakenčiamai jų partizanų veiklai neutralioje zonoje, I pėst. divizijos, saugojančios 180
km pločio barą, padėtis darėsi itin sudėtinga. Ją dar labiau komplikavo vykdomas spartus Lietuvos kariuomenės skaičiaus mažinimas. Nors pagal tuometinius
etatus 3 pėst. pulkų I pėst. divizijoje turėjo būti 7950 karių, faktiškai joje tebuvo
5280 žmonių. Taigi trūko net 36 proc. žmonių. Minėtame bare buvo visi 3 batalionai. Taigi vienas batalionas užėmė 60 km, o kuopa – 20 km pločio barą, o pagal
lauko tarnybos statutą, norint tinkamai eiti apsaugos tarnybą, kuopa apsaugai
galėjo užimti ne daugiau kaip 2 km.
Suprantama, kad esant negausiam divizijos žmonių skaičiui, tokį ilgą barą,
perkirstą miškais, pelkėmis ir kalvomis, apsaugoti buvo labai sunku. Gerai žinodami mūsų negausių užtvarų išsidėstymą, lenkų partizanai ar jų kariai galėjo aktyviai
veikti, pasirinkdami užpuolimui tą ar kitą sargybų postą, grupuoti savo jėgas tuomet, kai lietuviai, stovėdami vietoje, pasyviai laukdavo netikėtų lenkų užpuolimų.
Fronte buvę kareiviai neturėjo nei poilsio, nei ramybės, girdėdami apie netikėtus
130
Ten pat, l. 52.
131
I pėst. divizijos štabo viršininko kpt. J. Lanskoronskio 1922 07 17 slaptas dienos pranešimas Nr. 61
I pėst. divizijos vadui, Ten pat, l. 50.
132
Ten pat.
198
lenkų užpuolimus ir patirtus nuostolius. Tai sąlygojo karių prastą nuotaiką.
I pėst. divizijos vadas gen. št. gen. ltn. K. Kleščinskas, apibūdinęs tokią susidariusią padėtį jo vadovaujamos divizijos bare, kariuomenės vadui gen. ltn. J.
Stanaičiui pasiūlė greičiau papildyti I pėst. divizijos sudėtį pagal nustatytus etatus, visus Lietuvos šaulius ir partizanus pasiųsti į neutralią zoną aktyviai veiklai,
imtis atitinkamų diplomatinių žingsnių nenormaliai ir nepakenčiamai padėčiai
išspręsti, neapsiribojant vien tik Tautų Sąjungai siunčiamais informaciniai pranešimais apie įvykius fronte, kuriais nieko naudingo nepasiekiama, panaikinti
neutralią zoną, siekiant išvengti nereikalingų aukų133.
Tačiau karo vadovybė dėl sudėtingos tuometinės politinės padėties ir finansinių ekonominių sunkumų padėti I pėst. divizijai mažai kuo tegalėjo. Tuo tarpu
lenkai nerimo. 1922 m. rugpjūčio 22 d. dėl Širvintų įvyko antros kautynės. Tos
dienos 17 val. lenkų partizanai 3 grupėmis pradėjo Širvintų puolimą. Viena 30
vyrų grupė su lengvuoju kulkosvaidžiu per Motiejūnų–Kazliškių kaimus slinko iš pietryčių, antra grupė (apie 60 vyrų) su bombosvaidžiu ir 2 sunkiaisiais
kulkosvaidžiais per Paširvinčio dvarą iš pietų ir trečia grupė (40 vyrų) su vienu
kulkosvaidžiu pasirodė nuo miško iš pietvakarių pusės. Iš pradžių lenkai, ypač
jų vidurinioji grupė, palaikydama stiprią ugnį, atkakliai stūmėsi pirmyn. Lietuviai, pastebėję lenkų silpnesnes sparno grupes, kulkosvaidžių ugnimi pradėjo jas
atakuoti. Šios be žymesnio pasipriešinimo ėmė trauktis atgal, pasiimdamos savo
užmuštuosius ir sužeistuosius. Kitą dieną iš Kielių kaimo gyventojų sužinota, jog
4 lenkai buvo užmušti, o 3 sunkiai sužeisti. Lengvai sužeistų skaičiaus nustatyti
nepavyko, nes tame kaime tik dalis jų buvo sutvarstyti. Šiose kautynėse beveik
pusė lenkų partizanų dalyvavo su ulonų uniforma.
Lietuvių nuostoliai buvo nežymūs: 1 nukautas ir 4 sužeisti. Be to, buvo sužeisti 3 vietiniai gyventojai. Šiose kautynėse ypač gerai kovėsi ltn. D. Kavaliauskas ir eiliniai kulkosvaidininkai: Jonas Jasiūnas, Jonas Leketa, Juozas Vaišnoras
ir Juozas Šulcas134.
Tą patį vakarą iš vietinių gyventojų buvo sužinota, jog puolimui vadovavęs
Virbalis–Sartonas iš Vilniaus gavo žmonių papildymą – apie 80 ulonų (areštuotų
nusikaltėlių), kurie buvo apgyvendinti Ramaškonių kaime. Mūsų partizanai nutarė
neleisti jiems ten apsigyventi ir pasiruošė tą pačią naktį įvykdyti puolimą. Taigi 1922
m. naktį iš rugpjūčio 22 d. į 23 d. įvyko trečios kautynės su lenkų partizanais.
Šiam puolimui ltn. P. Inickas pasirinko tik 30 vyrų, ginkluotų 2 kulkosvai133
I pėst. divizijos vado gen. št. gen. ltn. K. Kleščinsko 1922 07 27 slaptas pranešimas kariuomenės
vadui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 354, l. 100.
134
199
džiais, ir apie 24 val. per Bajorus išvyko Ramaškonių kaimo link. Likus 1 km
iki minėto kaimo, partizanai pasidalijo į dvi grupes. Pirma grupė, vadovaujama
ltn. P. Inicko, turėjo pulti šiaurės vakarinę kaimo dalį, o antra, vadovaujama ltn. D.
Kavaliausko – apeiti kaimą iš pietryčių ir tada pulti. Pagal sutartą ženklą abi grupės
be šaudymo pradėjo artintis prie kaimo. Lenkai pastebėjo tik ltn. P. Inicko grupę
ir pasirengė ją pulti. Lietuviai pasitiko juos šautuvų ir šompolinių granatų ugnimi.
Tuo tarpu ltn. D. Kavaliauskas su savo grupe nepastebėtas prisiartino prie lenkų,
į jų dešinįjį sparną atidengė ugnį iš šautuvų ir šompolinių granatų. Tas netikėtumas lenkų ulonus taip išgąsdino, jog jie, viską metę, bėgo iš kaimo, palikdami 9
nukautus. Tamsoje paskubomis buvo paimta 20 šautuvų. Šiose kautynėse iš lenkų
pusės dalyvavo vien tik ulonai. Iš vietinių lietuviams patikimų gyventojų pranešimų sužinota, jog dauguma išvaikytų ulonų tą pat dieną išvažiavo atgal į Vilnių. Jie
atvirai keikė Virbalį–Sartoną, sakydami, jog jis tyčia suteikė jiems pirmą nakvynę
Ramaškonių kaime, kad lietuviai galėtų juos įžeisti ir išniekinti. Po to lenkų partizanai nebemėgino apsigyventi šiame kaime iki pat neutralios zonos padalijimo135.
Iš nedaugelio nukentėjusiųjų mūsiškių paminėtas netrukus nuo žaizdų miręs narsus, jau anksčiau gerai kovęsis eil. Aleksas Matėjaitis. Šiame puolime ypatingai
pasižymėjo partizanų vadai – ltn. P. Inickas ir ltn. D. Kavaliauskas, jaun. psk. Kazys Zakarevičius, eil. Stasys Staškus, eil. Filimonas Orlovas, jaun. psk. Vaclovas
Daukšys ir kt.
Reaguodama į lietuvių ir lenkų valdžios bei neutralios zonos
gyventojų nuolatinius skundus dėl nenormalios padėties krašte, 1922 m. rugsėjo
19 d. susipažinti su padėtimi vietoje į Širvintas atvyko Tautų Sąjungos kontrolės
komisijos atstovai ispanas P. Saura ir serbas Lasič, lydimi 4 lenkų milicininkų. Būdami vietoje, jie pasikalbėjo su bažnyčios klebonu kunigu J. Novickiu, apžiūrėjo
milicijos būstinę, kurioje rado 41 milicininką (likusieji lietuvių milicininkai jiems
nesirodė). Sužinoję apie atstovų atvykimą, pasikalbėti susirinko apie 400 Širvintų
miestelio gyventojų. Jie skundėsi, jog lenkai dažnai puldinėja Širvintas, skriaudžia
gyventojus, neleisdami jiems ramiai gyventi. Po šio susitikimo atstovas serbas Lasič darkyta rusų kalba pareiškė: „Bolše streliat ne budeš“136.
Iš Širvintų atstovai nuvyko į Avižonių kaimą, kur tuo metu buvo įsikūręs
Virbalio–Sartono lenkų partizanų štabas. Sužinojęs iš anksto apie Tautų Sąjungos karinės kontrolės komisijos atstovų atvykimą, Virbalis–Sartonas į visus aplinkinius kaimus buvo išsiuntinėjęs įsakymus, kad visi gyventojai nuo 10 metų
amžiaus susirinktų į Avižonis pasiskųsti Tautų Sąjungos atstovams dėl lietuvių
135
Ten pat, l. 8–9.
136
L. e. generalinio štabo žvalgų dalies viršininko p. kpt. P. Klimaičio 1922 09 25 slaptas pranešimas,
LCVA, f. 929, ap. 3, b. 353, l. 60.
200
tariamai daromų skriaudų. Į susirinkimą atvyko apie 200 žmonių, tarp jų buvo
daug neginkluotų lenkų partizanų. Jie skundėsi atstovams, kad lietuviai neįsileidžia jų į Širvintas, suiminėja ir kankina neutralios zonos gyventojus, ir pareiškė
pasiryžimą kovoti tol, kol pasieksią Šventosios upę. Į lenkų skundus Tautų Sąjungos atstovai tą dieną ypatingo dėmesio nekreipė ir jiems pareiškė, jog atvyksią kitą kartą ir tuomet pradėsią visus skundus tirti137.
Po Tautų Sąjungos kontrolės komisijos atstovų apsilankymo lenkų veiksmai
neutralioje zonoje nesumažėjo, bet priešingai – ėmė įgauti dar didesnį mastą.
Virbalio–Sartono ir jo bendraminčių tikslas buvo, įvairinant puolimų variantus,
žūtbūt užimti Širvintas. Tokį stambesnį ketvirtą puolimą jie įvykdė 1922 m. lapkričio 16 d. Jame dalyvavo per 100 žmonių su 3 kulkosvaidžiais, čia buvo ir iš
Jauniūnų kaimo pakviestų kareivių.
Pasinaudoję ta aplinkybe, kad tai turgaus Širvintose diena ir į miestelį vyko
nemažai valstiečių, lenkai jų vežimuose paslėpė savo ginklus, taigi su valstiečių
priedanga apie 40 partizanų prasiskverbė pro lietuvių sargybas ir iš užnugario
pradėjo į jas šaudyti. Tuo pačiu metu daug didesnė lenkų grupė pradėjo Širvintų
puolimą iš vakarų pusės. Trečia jų grupė, buvusi pamiškėje į rytus nuo Šniponių
kaimo, į mūsų sargybas, buvusias tarp Akmenių ir Šniponių, atidengė smarkią
ugnį, siekdama neutralizuoti jų pagalbą lietuvių partizanams. Pastarieji kurį laiką
buvo sumišę dėl tokio netikėto lenkų prasiveržimo į Širvintas, tačiau greit spėjo
susitelkti sutartinoje vietoje arti tilto, susitvarkė ir pradėjo kontrpuolimą, vydami
lenkus, spėjusius užimti pietinę miestelio dalį. Lenkai neatlaikė lietuvių staigaus
sutartinio puolimo ir, atsišaudydami bei pasigriebdami savo nukentėjusius partizanus, pasitraukė miškan į vakarų pusę. Jų nuostolių masto šį kartą nepavyko sužinoti, bet, matant kaip jie nešė su savimi į mišką sužeistuosius, o kitus nusivežė
vežimuose Kielių kaimo link, jie turėjo būti žymūs. Lietuvių pusėje buvo sužeisti
9 partizanai, iš kurių 2 sunkiai. Be to, buvo sužeistos 2 moterys ir 1 vyras – miestelio gyventojai. Šiose kautynėse ypatingai pasižymėjo ltn. Kazys Taruška, ltn.
Jurgis Tumavičius, jaun. psk. Jonas Snobaitis ir kt.138
Netrukus iš patikimų vietinių gyventojų buvo sužinota, jog lenkai vėl stiprina savo pajėgas ir artimiausiomis dienomis ruošiasi Širvintų puolimą pakartoti.
Nelaukiant atsakymo iš karinės vadovybės Kaune, lietuvių partizanų jėgos buvo
skubiai padidintos iki 100 žmonių, komandiruojant į Širvintas ltn. J. Tumavičių,
137
Ten pat.
138
L. e. I pėst. divizijos štabo viršininko p. kpt. S. Skimundrio 1922 11 18 d. pranešimas Nr. 107 I pėst.
pulko vadui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 353, l. 62; Trumpas 4–to pėst. LK Mindaugo pulko..., LCVA, f.
929, ap. 3, b. 774, l. 9.
201
pasižymėjusį atremiant ankstesnį lenkų puolimą.
Gyventojų pranešimai apie lenkų užmojus pasitvirtino. 1922 m. lapkričio 19
d. įvyko penktos stambesnės kautynės. Lenkai kaip visada laikėsi savo taktikos,
puldami trimis grupėmis. Šį kartą joms vadovavo uniformuoti karininkai. Tarp
jų buvo ir Virbalio–Sartono pagalbininkas milicijos komendantas karin. Dicas.
Lenkų pirmoji grupė prisiartino prie Širvintų iš šiaurės vakarų pusės, antroji –
keliu nuo Kielių kaimo ir trečioji – mišku iš pietryčių. Visose grupėse, be šautuvų
ir granatų, lenkai turėjo po 2 kulkosvaidžius. Dėl nakties tamsos susišaudymas
vyko iš artimų distancijų. Vidurinioji lenkų grupė, būdama atviresnėje vietoje
ir todėl patyrusi žymesnių nuostolių nuo lietuvių ugnies, bėgo atgal, palikdama
savo užmuštuosius ir sužeistuosius, kad greičiau pasiektų dešinėje esantį mišką.
Jų šiaurės vakarinė grupė po smarkių susišaudymų kelis sykius kartojo puolimą,
bet, mūsiškių apmėtyta rankinėmis granatomis, kiekvieną sykį buvo verčiama
pasitraukti atgal. Trečioji jų grupė pasitenkino vien tik šaudymu iš šautuvų ir kulkosvaidžių. Lietuviams juos apmėčius granatomis, lenkai netvarkingai atsitraukė
iki Avižonių. Lietuviai juos persekiojo iki sutemos, po to atsitraukė. Lietuviai nenukentėjo, tuo tarpu žuvo lenkų karininko pagalbininkas, daug lenkų sužeista139.
Taigi susirėmimai su lenkais darėsi vis aršesni, pajėgos vis didėjo. Palyginti nedidelis lietuvių partizanų būrys beveik pusmetį be pertraukos turėjo ne tik
kiekvieną valandą eiti pavojingą tarnybą, bet ir patirti sunkiai įsivaizduojamą
vargingą gyvenimą: naktimis budėti, išsiskirsčius į sargybų būrelius; reta naktis
praeidavo be lenkų apšaudymų šautuvų ir kulkosvaidžių ugnimi. Net ir dieną
didžioji partizanų dalis turėdavo ilsėtis apsirengę. Nebuvo galimybės jiems ir
normaliai maitintis. Dėl tokių sąlygų net ir buvę sveiki vyrai, tapo liguisti. Tačiau
pabaigos ir poilsio nesimatė: atėjo pranešimų iš anapus neutralios zonos, jog lenkai toliau didina savo karines jėgas prieš Širvintas ir Giedraičius. Dalis tų jėgų
jau apgyvendintos neutralios zonos kaimuose. Jų artimiausias tikslas – užimti
Širvintas ir Giedraičius, o po to ir nustumti lietuvius iki Šventosios upės.
Iki 1922 m. lapkričio mėn. pabaigos lenkų partizanai Širvintų–Giedraičių
rajone buvo užėmę beveik visą neutralią zoną. Jų sargybos buvo Juodelių–Nečionių–Alionių–Magūnų–Pikietos–Pašilių–Murovankos kaimuose. Lenkai ypač
gerai jautėsi Giedraičių apylinkėse, kur, užimdami vieną kaimą po kito, nesutiko
nė mažiausio vietinių gyventojų ir šaulių pasipriešinimo. Lenkų planuose buvo
siekis artimiausiomis dienomis užimti Giedraičius. Jų gyventojai, ypač lietuviai,
139
L. e. I pėst. divizijos štabo viršininko p. kpt. S. Skimundrio 1922 11 22 d. slaptas pranešimas Nr.
108 I pėst. pulko vadui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 353, l. 63; Trumpas 4–to pėst. LK Mindaugo pulko...,
LCVA, f. 929, ap. 3, b. 774, l. 10.
202
jautėsi esą nepakenčiamoje padėtyje ir kiekvieną valandą buvo pasirengę bėgti
iš miestelio. Netoli Giedraičių buvo įsitvirtinę per 90 lenkų partizanų, kuriems
vadovavo jų komendantas Černiavskis.
Širvintų rajone kalbamuoju laikotarpiu buvo nuolat per 150 partizanų, kuriems, kaip minėjome, vadovavo komendantas karin. Dicas. Šie lenkų partizanai
po kelių iš eilės Širvintų puolimų gavę atitinkamą atkirtį, kuriam laikui aprimo.
Plito žinios, jog Virbalis–Sartonas ėmėsi žygių Vilniuje papildyti savo žmonių
skaičių ir net gauti patranką, kad galėtų sėkmingiau pulti Širvintas.
Lenkai neutralioje zonoje platino visokias brošiūras, kuriose buvo šmeižiama Lietuvos valdžia, kariuomenė ir šauliai, siekiant parodyti gyventojams
lietuvių nesugebėjimą valdyti, netvarką kariuomenėje, įrodinėjo, jog Lietuva ir
ateityje negalės būti savarankiška valstybė ir todėl nėra reikalo su Lietuvos administracija ir partizanais palaikyti bet kokių santykių140.
Susidariusiai padėčiai saugomame bare įvertinti ir tolesnei veiklai aptarti
1922 m. lapkričio 24 d. Šešuolių miestelio liaudies mokykloje įvyko slaptas IV
pėst. pulko karininkų susirinkimas. Tiek pulko vadovybė, tiek karininkai susiklosčiusią padėtį pripažino esant nepaprastai rimtą ir sudėtingą. Lenkai, neatsisakydami savo agresyvių planų užimti Širvintas ir Giedraičius, toliau didino savo
pajėgas, vieną po kitos rengė provokacijas, smarkiai išvystė propagandinę veiklą
tiek prieš Lietuvos Vyriausybę, tiek ir mūsų kariuomenę ir kt.
Pulko karininkai daug kalbėjo apie būtinybę pulkui gerai pasiruošti toms lenkų provokacijoms atremti ir jų planus suardyti. Susirinkimo metu pulko karininkams buvo pranešta, jog Vyriausybė leido pulkui padidinti partizanų skaičių iki
200 žmonių, kartu skiriant kovoms su lenkais ir daugiau karininkų. Buvo aptarti
ir partizanų tarnybos sunkumai bei būtinybė suteikti jiems daugiau privalumų. Susirinkimui baigiantis, karininkų buvo paklausta, kas iš jų norėtų vykti į neutralią
zoną ir pakeisti joje pervargusius karininkus P. Inicką ir D. Kavaliauską. Apie ¾
visų susirinkusių karininkų pakėlė rankas, tuo pareikšdami norą būti partizanais.
Momentas buvo labai jaudinantis, labai pakilusi pasiryžimo nuotaika ginti savo
žemes. Tarp norinčiųjų vykti į neutralią zoną ypač daug buvo jauniausių IV laidos
leitenantų. Kartu buvo ir tokių, kurie pulke jau buvo užėmę garbingas adjutanto,
žinių karininko, kuopos vado ir kt. pareigas. Tarp norinčiųjų buvo ir beveik visi
Vyties Kryžiaus ordino kavalieriai, kai kurie tiesiog veržte veržėsi. Iš kareivių,
norinčių tapti partizanais, batalionų vadai turėjo 3 kartus daugiau negu buvo reikalinga. Pranešus kariuomenės vadovybei Kaune apie susirinkimo rezultatus, buvo
140
L. e. I pėst. divizijos štabo viršininko p. kpt. S. Skimundrio 1922 11 25 d. slaptas pranešimas Nr.
111 I pėst. pulko vadui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 353, l. 65.
203
išreikštas didelis pasitenkinimas pulko veikla ir išsakyta padėka141.
Po šio karininkų pasitarimo IV pėst. pulke atlikus daug organizacinių ir kitų
darbų, partizanų jėgos gerokai sustiprėjo. Sužinoję apie lenkų planą didelėmis
pajėgomis vėl pulti ir užimti Širvintas, partizanai pasiryžo užbėgti įvykiams į
priekį – patiems pulti lenkus, juos sumušti ir išvyti iš paties svarbiausiojo punkto
neutralioje zonoje – Avižonių kaimo.
Lenkų jėgos tame kaime nuolat keitėsi. Iš patikimų šaltinių buvo gauta žinia, kad lenkų partizanų komendantas karin. Dicas už kyšių ėmimą buvo suimtas
ir į jo vietą paskirtas naujas buvusio lenkų vadinto Kauno pėst. pulko karininkas,
slapyvardžiu „Bial“. Jis 1922 m. gruodžio 11 d. atvyko į Avižonis kartu su 60
naujų ginkluotų lenkų partizanų. Po keleto dienų turėjo atvykti dar vienas ginkluotas karininkų vadovaujamas 200 žmonių būrys142.
Avižonių kaimo puolimo operaciją suplanavo III kuopos vadas Benediktas
Svyla perėmęs vadovavimą iš ltn. P. Snickio. 1923 m. naktį iš sausio 4 d. į 5 d. prasidėjo šeštos žymios kautynės su lenkais. Mūsų partizanai, apie 150 vyrų, puolimui
pasidalijo į 3 grupes. Pirmajai vadovavo ltn. K. Taruška, antrajai – ltn. J. Tumavičius ir trečiajai – jaun. psk. J. Snobaitis. Puolimas prasidėjo manevringu tripusiu
Avižonių kaimo apsupimu. Lenkai pajuto apsuptį už 150 žingsnių, kada vienas ltn.
J. Tumavičiaus žvalgų grupės karys, nejučiomis prisiartinęs prie lenkų sargybinio,
jį nukovė. Budinčioji lenkų dalis bandė apsiginti, šaudydama iš bombosvaidžių
ir kulkosvaidžių. Prie jų greit prisijungė ir vos pusiau apsirengti spėję kiti lenkų
partizanai. Susišaudymas buvo trumpas, bet labai smarkus. Mūsiškiai iš pradžių
panaudojo šautuvų ugnį, bet, prisiartinę prie lenkų, apmėtė juos rankinėmis, šompolinėmis ir bombosvaidžių granatomis. Dėl sprogstančių granatų nebuvo galima
susikalbėti. Lenkai, apimti panikos, bėgo Kielių–Kantrimiškio kaimų link. Lenkų
partizanai, buvę Juodelių kaime, bandė saviesiems pagelbėti, bet mūsų I grupė
kulkosvaidžių ugnimi juos sulaikė ir privertė pasitraukti atgal.
Lenkai patyrė šiuos nuostolius: 12 nukautų, daugiau kaip 10 sužeistų, 3 pateko nelaisvėn. Jie karo lauko teismo sprendimu buvo sušaudyti. Mūšio metu sudegė apie 16
gyventojų trobų. Buvo nukautų ir vietos gyventojų, kurių skaičius neišaiškintas. Kaime
buvęs lenkų partizanų ginklų sandėlis buvo sudegintas, kadangi nebuvo laiko jam iškraustyti, nes buvo laukiama iš kitų kaimų susijungusių lenkų grupių kontrpuolimo. Į
mūsų partizanų rankas pateko 2 bombosvaidžiai, 2 sunkieji „Maxim“ sistemos kulkosvaidžiai, 60 šautuvų ir daug šovinių. Lietuvių nuostoliai – 2 nukauti ir 9 sužeisti.
141
142
L. e. I pėst. divizijos štabo viršininko p. kpt. S. Skimundrio 1922 12 14 d. slaptas pranešimas Nr. 121
IV pėst. pulko vadui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 353, l. 67.
204
8 val. ryto mūsų partizanai sugrįžo į Širvintas. Jų nuotaika buvo gera. Tuo
tarpu lenkų partizanai tik apie 15 val. pradėjo rinktis į Avižonių kaimą. Jų ir juos
palaikiusiųjų vietos gyventojų ūpas visai dingo. Jie niekad nesitikėjo, kad lenkus
lietuviai taip lengvai galėtų sutriuškinti. Po tokio patirto smūgio vietos gyventojai pradėjo tiek geruoju, tiek piktuoju priešintis lenkų partizanų apsigyvenimui jų
namuose, norėdami išvengti panašių lietuvių partizanų puolimų143.
Sėkmingas lietuvių partizanų puolimas Avižonių kaime sąlygojo lenkų kariuomenės koncentravimą neutralioje zonoje ir jos pasienyje, nes Virbalis–Sartonas buvo pranešęs Vilniuje esančiai lenkų partizanų bei kariuomenės vadovybei,
jog Avižonių kaimą puolusi lietuvių kariuomenė. Į neutralią zoną pasiųstos lenkų
jėgos buvo grynai kariuomenės dalys, kurios, prisidengusios partizanų vardu,
sausio 6 d. neutralioje zonoje užėmė Kielių, Avižonių, Ramaškonių, Alionių,
Pagirių, Magūnų ir kitus kaimus. Į šį rajoną buvo įvesta apie 300–400 tariamų
partizanų ir 30 raitelių būrys144.
Dalis lenkų partizanų rinkosi, organizavosi Kraujaleidžių kaime ir ruošėsi
pulti Giedraičius. Tuo metu šiame miestelyje lietuvių partizanų jėgos buvo visai
nežymios, nes iki tol čia nebuvo jaučiama rimto pavojaus. Lenkai greičiausiai
nerodė didelių pastangų užimti Giedraičius, nes juose dauguma gyventojų kalbėjo lietuviškai. Nors aplinkiniuose kaimuose jie ir kalbėjo sudarkyta lenkų kalba,
bet savo dvasia ir nusistatymu dauguma jų buvo palankūs Lietuvai.
Barą prieš Giedraičius saugojo IV pėst. pulko ltn. Stasys Eidukaitis su I
kuopa. Sužinojęs apie lenkų pasirengimą Kraujaleidžių kaime, jis pasirinko keliolika drąsesnių I kuopos vyrų, padalijo juos į dvi grupes, kurių vienai vadovavo
pats, o kitą pavedė viršilai Vaciui Sipavičiui. 1923 m. naktį iš sausio 10 d. į 11
d. prasidėjo septintosios kautynės prie Kraujaleidžių kaimo. Prisiartinę iš dviejų
pusių, lietuviai netikėtai puolė lenkų sargybinius, apšaudydami ir mėtydami į
juos granatas. Nors lenkų ten būta keliskart daugiau, tačiau tamsoje, nežinodami
tikrų lietuvių jėgų skaičiaus, netikėtai užpulti, jie panikuodami bėgo iš kaimo be
jokio pasipriešinimo, palikdami vietoje dalį šautuvų, amunicijos ir 2 nukautuosius. Lietuviai nuostolių nepatyrė.
Šį puolimą ltn. S. Eidukaitis įvykdė savarankiškai ir savavališkai, net ne143
I pėst. divizijos štabo viršininko plk. ltn. J. Laurinaičio 1923 01 05 d. slaptas pranešimas kariuomenės vadui Nr. 3, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 418, l. 8; Trumpas 4–to pėst. LK Mindaugo pulko..., LCVA,
f. 929, ap. 3, b. 774, l. 11–12. Tenka pažymėti, kad šiuose dviejuose dokumentuose kai kurie nurodyti
skaičiai šiek tiek skiriasi – V. L.
144
L. e. generalinio štabo operacijų skyriaus viršininko p. kpt. S. Pundzevičiaus 1923 02 07 raštas Nr.
166 Užsienio reikalų ministerijos Lenkų departamento direktoriui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 418, l. 13.
205
pranešęs savo sumanymo tiesioginiam savo viršininkui. Pulko štabe tuojau buvo
gauta žinia apie lenkams suduotą smūgį, bet neturėta tikrų žinių, kas tai įvykdė.
Mat ltn. S. Eidukaitis išsyk pabijojo pranešti vadovybei apie savo nors ir pasisekusį, bet savavališką žygį. Tik trečią dieną, įvykdžius apklausą, buvo gauta tikrų
žinių apie šį puolimą145.
1923 m. sausio mėn. pradžioje iš pulko žvalgų ir patikimų neutralios zonos
gyventojų buvo sužinota, jog į pietus nuo Širvintų visus kaimus užėmė reguliari
lenkų kariuomenė. Kantrimiškio kaime įvyko slaptas lenkų karininkų pasitarimas, kuriame dalyvavo aukštesnio rango kariškiai – majorai, kapitonai, poručnikai. Iš jų pasisakymų buvo galima spręsti, jog lenkai rimtai ruošiasi Širvintų
puolimui. Vienas iš karininkų pareiškė, jog jų vadovybė kliudanti partizanams
kovoti su lietuviais, pastaruoju metu tarp vietinių gyventojų smukęs lenkų partizanų autoritetas, anksčiau į juos buvo žiūrima visai kitaip. Susirinkime buvo priminta, kad jų neutralios zonos komendantas Virbalis ir Sartonas, nors jau seniai
išrinktas Širvintų viršaičiu, tačiau niekaip negali į juos patekti ir pan.
Lietuvių partizanų vadovybė, visa tai žinodama, laukė lenkų partizanų, ypač
jų vadų, keršto ir pasiruošė juos tinkamai pasitikti. Pulko vadovybė partizanų
skaičių padidino iki 200 su 7 karininkais – nors ir jaunais, bet patyrusiais, drąsiais partizanų vadais priešakyje. Partizanams pagelbėti į Akmenius dar buvo
nukreipta VI kuopa, kuri turėjo būti širvintiškių rezervu. Jai vadovauti buvo paskirtas jau anksčiau sėkmingai partizanams vadovavęs ltn. D. Kavaliauskas.
Sėkmingai suduotas smūgis prie Kraujaleidžių kaimo pagreitino kitą lenkų
puolimą, nes jau kitą naktį, t. y. 1923 m. iš sausio 11 d. į 12 d., įvyko aštuntosios
mūsų partizanų kautynės su lenkais Širvintose. Minėtos dienos vėlyvą vakarą,
apie 22 val. 30 min., lietuvių partizanų slapukas, buvęs pamiškėje į pietus nuo
Kabaldos kaimo, išgirdo iš Juodelių kaimo atjojančius lenkų raitelius. Po poros
minučių buvo pastebėtas visas raitelių būrys, kuris, prijojęs kryžkelę, pasuko
Motiejūnų kaimo link. Po 15 min. slapukas pastebėjo tuo pat keliu besiartinančią
lenkų kuopą, o netrukus ir kitą, einančią iš kairės, pamiške. Lenkų kuopoms
prisiartinus apie 150 žingsnių nuo mūsų slapukų, šie paleido į lenkus dvi šompolines granatas ir leidosi bėgti į Širvintas perspėti mūsiškių apie gresiantį pavojų. Praslinkus dar 20 minučių, priešais lietuvių sargybas pasirodė trys lenkų
grandinės. Lietuvių partizanai buvo pasiruošę, prisileido lenkus kuo arčiausiai ir
atidengė į juos smarkią šautuvų ir kulkosvaidžių ugnį. Lenkai sugulė ir iš abiejų pusių prasidėjo smarkus susišaudymas, trukęs apie valandą. Lenkai, gulėda145
206
mi atviresnėje vietoje, daugiau kentėjo nuo lietuvių ugnies. Iš pradžių atskiri jų
partizanai, o vėliau mažais būreliais lenkai pradėjo pakrikai trauktis į mišką. Jų
viršininkų bandymas sulaikyti bėgančiuosius riksmu ir keiksmais nieko nepadėjo. Tik miške susitvarkę lenkai puolimą pakartojo. Šį kartą pasirodė ir nauja jų
grandinė, išbėganti iš miško iš vakarų, nuo Šniponių kaimo pusės, kurios tikslas
buvo mūsiškius netikėtai užpulti, užimti šiaurinę Širvintų dalį, drauge neutralizuojant Šniponių ir Akmenių kaimuose buvusias mūsų jėgas. Tačiau lietuviai
buvo pasiruošę ir ten jų laukė. Vos spėjus lenkų kuopos grandinėms pasiekti
Koltinės–Žąsino keliuką, mūsų Šniponių sargyba ir Akmenių kulkosvaidininkai
pradėjo apšaudyti lenkus smarkia kryžmine ugnimi. Lenkai, nespėję net atidengti
ugnies, buvo priversti greit ir netvarkingai trauktis atgal mišką. Jų sumanymas
ir paruoštas manevras Širvintoms užimti baigėsi visišku nepasisekimu. Šį kartą
atvirai veikusios lenkų reguliarios kariuomenės kuopos (ne mažiau nei batalionas) neįstengė įveikti mūsų partizanų ir patyrę nemenkų nuostolių buvo priversti
pasitraukti. Lietuvių nuostoliai buvo nežymūs146.
Po keleto lenkų pralaimėjimų lietuviams kai kurių neutralios zonos kaimų
gyventojai pasiuntė į Vilnių delegaciją, prašydami vadovybės arba atitraukti partizanus iš neutralios zonos, arba prijungti ją prie Lenkijos. Savo prašymą motyvavo tuo, jog gyventojų padėtis joje tapo nebepakenčiama.
Tačiau lenkų vadovybė visiškai nereagavo į gyventojų prašymą ir, be jau
buvusių neutralioje zonoje kareivių, 1923 m. sausio 16 d. į Maišiagalos rajoną pasiuntė dar 3 pulkus – pėstininkų, kavalerijos ir artilerijos. Sausio 20 d. į
neutralios zonos pasienyje buvusį Pociūnų kaimą dar atvyko 85 pėst. pulko II
batalionas, dalis 5 legionų pulko kareivių ir 23 ulonų pulko 25 raiteliai. Iš jų
buvo sudaryta atskira partizanų grupė, kurioje buvo 5 karininkai ir 350 kareivių.
Tos grupės vadu buvo paskirtas 5 legionų pulko karin. Buri. Jie buvo perrengti
civiliniais drabužiais, surekvizuotais iš vietinių gyventojų. Iš kareivių buvo atimti visi dokumentai ir įsakyta griežčiausiai laikytis paslapties. Sausio 26 d. į
Vilnių iš kitų vietovių buvo atsiųstos naujos lenkų kariuomenės dalys. Jos atvyko
ešelonais naktimis. Kareiviai iš kareivinių nebuvo išleidžiami. Plito žinios, jog jų
tikslas buvo užimti visą Vilniaus apskritį. Ši kariuomenė tik laukė progos, kada
reguliari Lietuvos kariuomenė įsitrauks į mūšį su lenkais147.
Kaip jau minėjome, 1923 m. vasario 3 d. Tautų Sąjungos Taryba panaikino
neutralią zoną. Širvintos ir Giedraičiai buvo priskirti Lietuvai. Tuo labai džiau146
Ten pat, l. 13–14.
147
L. e. generalinio štabo operacijų skyriaus viršininko p. kpt. S. Pundzevičiaus 1923 02 07 raštas Nr.
166 Užsienio reikalų ministerijos Lenkų departamento direktoriui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 418, l. 12.
207
gėsi visa Lietuva ir ypač vietiniai gyventojai, tikėdamiesi nuo tos dienos sulaukti
ramaus gyvenimo ir nuolatinio pavojaus dėl lenkų puldinėjimų pabaigos. Tačiau
ypač džiaugėsi ir didelį moralinį pasitenkinimą jautė IV pėst. pulko partizanai,
atlikę tikrai karžygišką paslaugą savo tautai ir tėvynei, išlaikę savo rankose Širvintas, atkakliai ir su pasiaukojimu gynę ne tik šį miestelį, bet ir aplinkines vietoves nuo lenkų puolimų ir sužlugdę visas jų pastangas atplėšti nuo Lietuvos ir
pasisavinti šią vietovę, kad vėliau įprastu metodu – su Tautų Sąjungos kontrolės
komisijos pagalba – priverstų mus taikstytis kaip su įvykusiu faktu.
Šis neutralios zonos padalijimas tarp lenkų, ypač veikusių prieš lietuvius
Širvintų rajone, sukėlė didelį nepasitenkinimą ir neapykantą, kuri pasireiškė paskutiniu Širvintų puolimu žymesnėmis kariuomenės ir partizanų jėgomis, vadovaujant Virbaliui–Sartonui, karin. Dicui ir kitiems.
Šiam puolimui buvo itin kruopščiai ruoštasi. Tai buvo jaučiama likus kelioms
dienoms iki jo. Apylinkės kaimų gyventojams buvo uždrausta važinėti į Širvintas. Į kaimus atvyko daug lenkų kareivių ir partizanų. Jų puolamosios jėgos, kaip
ir ankstesniais atvejais, buvo suskirstytos į tris grupes. Puolimo išvakarėse iš
Juodelių, Kielių ir Kantrimiškio kaimų buvo suvaryta iki 25 valstiečių pastočių.
Jau vasario 23 d. vakare dešinioji grupė prisiartino prie Širvintų iš šiaurės–rytų
pusės, užimdama miško pakraštį į šiaurę nuo Verbiliškių kaimo. Ši grupė turėjo
suderinti savo veiksmus su viduriniąja, ėjusia Širvintos paupiu. Trečia grupė,
sugulusi į roges, vyko keliu nuo Kielių kaimo, užimdama rytinį miško pakraštį.
Vasario 24 d. rytą, dar tamsoje, priešakinės viduriniosios grupės dalys prisiartino
prie Kabaldos kaimo ir puolė mūsų sargybas, išsidėsčiusias gyventojo Boreckio
namuose. Taip prasidėjo devintosios, pačios aršiausios ir kruviniausios kautynės.
Tuo pačiu metu pradėjo savo puolimą ir abi šoninės grupės, atidengdamos ugnį į
miestelį. Po smarkios granatų kovos mūsų priešakinės sargybos buvo priverstos
pasitraukti į miestelio gilumą. Lenkai, priėję bažnyčią, tuojau ėmė plėšti krautuves ir gyventojų namus. Į lietuvių partizanų sargybas Kabaldoje įmestos kelios
lenkų granatos sužeidė namo savininko Boreckio dvi dukras. Įsiveržę į šį namą,
lenkai nuo sužeistųjų nuplėšė šiltus rūbus (paltus). Iš viso apiplėšė 9 krautuves ir
keletą privačių namų. Plėšimo metu Virbalis–Sartonas, stovėdamas prie miestelio vaistinės, tik stebėjo įvykius148.
Kita lenkų dalis, nesutikdama žymesnio lietuvių partizanų pasipriešinimo,
slinko pirmyn į šiaurinę miestelio dalį. Tuo tarpu lietuvių partizanai po 40–50
min., susirinkę prie tilto ir susitvarkę, šaukdami „Valio!“, atkakliai metėsi prieš
148
I pėst. divizijos štabo viršininko 1923 02 26 d. slaptas pranešimas Nr. 23, LCVA, f. 929, ap. 3, b.
418, l. 57.
208
lenkus į kontrpuolimą. Prasidėjusios gatvės kautynės tęsėsi apie 2 valandas. Lenkai, prisiplėšę įvairaus turto, ėmė trauktis iš miestelio Kielių link. Tas gobšumas
juos ir pražudė. Palikę miestelį ir atsidūrę atviroje vietoje, lenkai buvo priversti
mesti ne tik turtą, bet ir šautuvus bei granatas ir netvarkingai bėgti. Lietuviai,
juos šaudydami, vijosi iki pat Kielių kaimo. Visas kelias nuo Širvintų iki Kielių
kaimo buvo kraujuotas. Pakelėje gulėjo užmušti ir sužeisti žmonės. Ties Paširvinčio dvaru gulėjo nukautas pats neutralios zonos komendantas ir lenkų partizanų vadas Virbalis–Sartonas. Kryžkelėje į Juodelių kaimą gulėjo nukautas lenkų
karininkas greta su nukautais 6 kareiviais. Jie 12 val. buvo parvežti į Širvintas.
Lietuviai, grįždami į miestelį, surinko visą išmėtytą turtą, šautuvus, karabinus, granatas. Turtas buvo grąžintas Širvintų gyventojams. Šis paskutinis žygis į
Širvintas lenkams labai brangiai kainavo. Vien užmuštų pakelyje į Kielių kaimą
buvo suskaičiuota 21. Vietinių gyventojų teigimu, jų pas Kielių kaimo gyventoją Kunigėlį buvę surinkta gerokai daugiau. 18 lenkų buvo sunkiai sužeisti, o
lengvai sužeistų, manoma, buvo dar daugiau. Vėlesnėmis žiniomis, nukautieji ir
sužeistieji buvo išvežti 5 automobiliais į Vilnių.
Lietuvių nuostoliai buvo nežymūs – 2 nukauti ir 4 sužeisti. Tarp nukautųjų
buvo narsus, pasižymėjęs partizanas, mokomosios kuopos grandinis Tomas Matijošaitis. Sužeistas ir buvo jaunas, drąsus, vienas iš partizanų vadų ltn. Kazys
Petkevičius. Kautynių pradžioje mūsų partizanai neteko 1 sunkiojo ir 1 lengvojo kulkosvaidžių. Iš vietos gyventojų buvo sunkiai sužeistos 3 moterys. Šiose
kautynėse daugiausia pasižymėjo leitenantai Kostas Dulksnys, Kazys Taruška,
Jurgis Tumavičius, anksčiau minėtas Kazys Petkevičius ir daugelis eilinių partizanų, kovojusių drąsiai ir su dideliu įniršiu149.
Po šių kautynių labai įbauginti Kielių, Avižonių, Kantrimiškio ir kitų kaimų
gyventojai su ašaromis prašė lenkų partizanų palikti kaimus. Vasario 24 d. susibūrę Avižonių kaimo gyventojai su lazdomis juos išvijo iš savo trobų.
Po gauto smūgio lenkai be žymesnio lietuvių partizanų spaudimo buvo verčiami išsikraustyti iš Tautų Sąjungos karinės kontrolės komisijos 1923 m. vasario 3 d. nutarimu Lietuvai priskirtų kaimų. Jau kovo mėn. antrojoje pusėje iš visų
tų kaimų Širvintų–Giedraičių bare buvo išvyti. IV pėst. pulko partizanai pasijuto
nebeturį ką veikti. Pulko vadovybė, norėdama juos grąžinti į pulką, kreipėsi į karinę vadovybę. Tačiau ši, laikydamasi atsargumo ir pasitikėdama IV pėst. pulko
partizanais, patį pulką nuo 1923 m. gegužės 1 d. perkėlė į Panevėžį, o partizanus
kuriam laikui paliko Širvintose. Tokiam karinės vadovybės nusistatymui dau149
Ten pat; Trumpas 4–to pėst. LK Mindaugo pulko..., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 774, l. 16.
209
giausiai įtakos turėjo ta aplinkybė, kad vietos gyventojai, nežiūrint jų tautybės,
nenorėjo išleisti partizanų ir neperkalbamai prašė pulko vadovybės nepalikti jų
kerštingų lenkų partizanų aukomis. Taigi IV pėst. pulko partizanai pasiliko Širvintose ir savo užnugaryje turėjo jau minėtą barą, saugojantį kitą lietuvių pulką.
Ir tik visiškai aprimus kovoms ir įsitikinus, jog lenkų puolimo sulaukti nebeteks,
partizanai 1923 m. birželio 14 d. sugrįžo į savo pulką, įsikūrusį Panevėžyje150.
Tačiau iki to laiko I pėst. divizijos saugomame bare dar nebuvo ramu. Atskirose jo vietose perrengti lenkų reguliariosios kariuomenės būriai, prasiveržę į
retai išdėstytų lietuvių sargybų užnugarį, puldinėjo tiek jas, tiek kuopų štabus.
1923 m. vasario 27 d. III pėst. pulko bare naktį apie 100 lenkų kareivių su 4
kulkosvaidžiais ir keliolika partizanų, vadovaujami 2 karininkų, prasiveržę į gilų
užnugarį, puolė Molėtus. Įsiveržę į miestelį, lenkai suėmė lietuvių milicininkus,
paėmė 10 arklių ir įvairaus turto. Užpuolimo metu buvo sužeistas 1 lietuvių kareivis ir miestelio pašto viršininkas. Lenkams į nelaisvę pateko 8 kareiviai, kuriuos lenkai, atsitraukdami į neutralios zonos pusę, nusivarė iki Kirneilio kaimo,
kur juos nurengė ir paleido151.
Vasario mėn. pabaigoje prieš I pėst. divizijos sargybas veikė 5 partizanų grupės, išdėstytos Širvintų, Giedraičių, Joniškio–Dubingių, Švenčionių ir Dūkšto rajonuose. Kiekvienos grupės sudėtis – apie 150 žmonių, apginkluotų kulkosvaidžiais.
Už jų atsargoje buvo III raitelių brigada iš IV ir X ulonų pulkų – Švenčionių rajone
ir I legionų bei XIX lietuvių–baltgudžių divizijos – Vilniaus rajone.
Siekdama užkirsti kelią lenkų plėšikavimams ir tokiai jų veiklai, I pėst. divizijos vadovybė vasario 28 d. įsakė Anykščiuose dislokuoto III dragūnų „Geležinio vilko“ pulko vadui su jam pavaldžiais 4 eskadronais persikelti į Uteną.
Joje apsistojus pulko štabui ir vienam kulkosvaidžių eskadronui, kiti trys turėjo
perimti iš III pėst. pulko III bataliono saugomą barą ir išsidėstyti Molėtuose,
Kuktiškėse ir Gateliuose. Minėtas III batalionas (vadas – vyr. ltn. Davydovas, III,
VII, VIII ir IX kulkosvaidžių kuopos ir 8 raiteliai) operatyviniu atžvilgiu perėjo
dragūnų pulko vadovybės žinion ir toliau vykdė baro priešakinę apsaugą152.
Tuo tarpu demarkacijos linijos nuo Neries upės iki Latvijos sienos apsauga
toliau liko patikėta I pėst. divizijai. Jos vado įsakymu I pėst. pulkas perėmė saugoti iš III pėst. pulko barą nuo Neries upės iki Giedraičių miestelio imtinai. Tuo
tarpu III pėst. pulko vienas batalionas su štabu buvo perkeltas į Anykščių–Troš150
151
I pėst. divizijos bare 1923 02 27, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 125.
152
1923 02 28 slaptas operatyvinis įsakymas Nr. 1 I pėst. divizijai, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 425, l. 96.
210
kūnų rajoną, o kitas, užėmęs barą nuo Giedraičių miestelio iki Latvijos sienos,
liko III dragūnų pulko vado žinioje153.
Lenkams įvedus savo administraciją jiems skirtoje neutraliosios zonos dalyje, kariuomenės vadas gen. ltn. J. Stanaitis įsakė tą pat padaryti dalims, užimančioms barą nuo Neries upės ties Valiukiškių kaimu iki Latvijos sienos, vienu
metu gegužės 23 d. pradedant žygiuoti ir iki gegužės 25 d. išsidėstyti Ambasadorių konferencijos nustatytos sienos linijoje. Užimant šią liniją, įsakyta vengti susidūrimų su lenkais, tačiau reikalauti, kad lenkai paliktų visus lietuviams priklausančius punktus. Vykdydami jiems iškeltą uždavinį, tiek dalių vadai, tiek ir visi
kariai turėjo parodyti didelį taktą ir pavyzdingai elgtis su vietos gyventojais154.
Šis kariuomenės vado įsakymas buvo įvykdytas labai operatyviai. Jau gegužės
23 d. auštant I pėst. pulko dalys užėmė zoną nuo Neries upės iki Aleksandriškių
kaimo imtinai, o III dragūnų pulkas – likusią dalį nuo Aleksandriškių kaimo iki
Latvijos sienos155. Užimant neutralią zoną, didesnio lenkų kariuomenės pasipriešinimo, išskyrus susišaudymus su jų partizanais atskirose vietose, nebuvo.
Tų pat metų birželio 10 d. I pėst. pulko dalis minėtame bare, o birželio 12 d.
– III dragūnų pulką pakeitė IV pasienio pulkas156.
Tuo Lietuvos kariuomenės misija, saugant valstybės sieną 1921–1923 metais,
pasibaigė. Visa kariuomenė buvo sukoncentruota taikos meto stovėjimo vietose.
Išvados
1. Tautų Sąjungos spaudimu Lenkijos Vyriausybės prisiimta atsakomybė
už gen. L. Želigovskio karinę avantiūrą prieš Lietuvą, paliaubų sutarties Kaune 1920 m. lapkričio 29 d. su ja pasirašymas bei neutralios zonos tarp abiejų
valstybių kariuomenių nustatymas neužtikrino tolesnių normalių tarpvalstybinių
santykių vystymosi. Užgautos ambicijos dėl gėdingo pralaimėjimo lietuviams
ties Širvintomis ir Giedraičiais, nenoras pripažinti tautinio lietuvių atskirumo bei
jų savarankiškos, nepriklausomos valstybės funkcionavimo, Tautų Sąjungos tei153
I pėst. divizijos vado 1923 05 04 operatyvinis įsakymas Nr. 3 dėl baro apsaugos, LCVA, f. 929, ap.
3, b. 360, l. 177.
154
Generalinio štabo 1923 05 19 raštas Nr. 620 I pėst. divizijos vadui dėl neutralios zonos užėmimo,
LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 185–186.
155
I pėst. pulko 1923 05 23 d. telefonograma Nr. 252 ir I pėst. divizijos štabo 1923 05 24 d. telefonograma Nr. 288 generaliniam štabui dėl neutraliosios zonos užėmimo, Ten pat, l. 187.
156
I pėst. divizijos štabo viršininko plk. ltn. J. Laurinaičio 1923 06 12 d. telefonograma Nr. 213 ir 1923
06 15 d. telefonograma Nr. 221 generalinio štabo viršininkui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 425, l. 135–136.
211
kiamos Lenkijai privilegijos skatino tuometinius jos valdančiuosius sluoksnius ir
toliau neatsisakyti agresyvių tikslų Lietuvos atžvilgiu.
2. Tautų Sąjungos karinės kontrolės komisijos nustatyta neutralioji zona tapo
pretekstu lenkams stiprinti joje savo įtaką, koncentruojant prie jos stambius kariuomenės dalinius, kuriant įvairias karines organizacijas neva vietos gyventojams nuo
lietuvių puldinėjimų ginti, o faktiškai provokuoti susirėmimus su jais ir minėtomis
pajėgomis prisijungti ne tik neutralią zoną, bet ir naujas Lietuvos teritorijas. Tuo tikslu prieš Lietuvą buvo nukreiptos ir nežabotos propagandos bei agitacijos priemonės.
3. Lenkų provokaciniai veiksmai prieš lietuvius minėtoje zonoje vyko trimis pagrindinėmis kryptimis – Suvalkijos pietuose, Valkininkų–Rūdiškių geležinkelio ruože ir Širvintų–Giedraičių krašte. Sistemingais, neretai ypač žiauriais
puolimais ir plėšikavimais buvo siekiama palaužti vietinių gyventojų priešinimąsi ir prijungti prie Lenkijos daugelį vietovių, kurios lenkų planuose buvo dar iki
Suvalkų sutarties pasirašymo.
4. Lenkų seniai planuotą puolimą Valkininkų–Rūdiškių geležinkelio ruože
paspartino kelios aplinkybės: a) noras kuo greičiau turėti savo valdžioje minėtą
ruožą, kad būtų galima nekliudomai naudotis geležinkelio linija Gardinas–Vilnius;
b) Lietuvai nepalanki tarptautinė padėtis, susiklosčiusi 1923 m. pradžioje sukilėliams užėmus Klaipėdos kraštą ir pastarosios vyriausybei įsivėlus į ginčą su Antantės šalimis (visų pirma Prancūzija), kurios atvirai palaikė lenkus; c) turėta patikimos informacijos, jog minėto ruožo pasienį saugančios menkos lietuvių pajėgos
neįstengsiančios ilgiau pasipriešinti gerai paruoštai lenkų karinei akcijai.
5. Tuometinės lenkų karinės vadovybės, jos inspiruojamų karinių organizacijų ir vadinamųjų partizanų (faktiškai – plėšikų gaujų) revanšiniai planai ir juos
žiaurūs, teroristiniai veiksmai didžiausią mastą įgavo bene „karščiausiame“ neutralios zonos Širvintų–Giedraičių ruože, neretai prasiskverbiant ir į tolimesnes
Lietuvos kariuomenės kontroliuojamas teritorijas.
6. Nors Lietuvos Vyriausybės balsas Tautų Sąjungoje dėl anksčiau minėtų
aplinkybių ir mažai buvo girdimas, tačiau ji visą laiką siekė parodyti pasauliui
tuometinių Lenkijos valdančiųjų sluoksnių dviveidišką politiką, jų siekius ne tik
sužlugdyti 1920 m. gruodžio 29 d. paliaubų susitarimą, bet ir agresyvius veiksmus Lietuvos valstybingumo atžvilgiu. Savo ruožtu neutralios zonos pasienyje
dislokuotos negausios lietuvių ginkluotosios pajėgos, šauliai ir partizanai, vietinių gyventojų aktyviai remiami, iškilus pavojui teritoriniam valstybės vientisumui bei gyventojų saugumui, pasiaukojamai kovodami, atkakliai priešindamiesi,
įstengė suduoti ryžtingą atkirtį.
212
1 priedas
IV pėst. Lietuvos karaliaus Mindaugo pulko karininkai–partizanų vadai,
pasižymėję kovose su lenkais Širvintų–Giedraičių rajone 1922–1923 metais
1. Ltn. Petras Inickas – pirmasis partizanų vadas–savanoris. Narsiai ir sėkmingai vadovavo partizanams visose kautynėse, tiek ginant Širvintas, tiek vykdant puolimus neutralioje zonoje nuo 1922 m. gegužės 1d. iki tų metų lapkričio
mėn. pradžios. Už savo žygius apdovanotas nebuvo, nes ankstesnių kovų metu
jo krūtinę puošė du Vyties Kryžiaus ordinai.
2. Ltn. Domas Kavaliauskas – vienas iš pirmųjų pulko partizanų vadų ir
ltn. P. Inicko pirmasis pavaduotojas. Dalyvavo ir vadovavo partizanų grupėms
visose kovose nuo 1922 m. gegužės 1 d. iki tų metų pabaigos. Už pasižymėjimus
apdovanotas I rūšies 3 laipsnio Vyties Kryžiaus ordinu.
3. Ltn. Kazys Taruška. Perėmęs iš ltn. P. Inicko vadovavimą partizanams,
pasižymėjo drąsa ir narsumu. Ypač atmintinas jo 1923 m. sausio mėn. 4–5 d. d.
vadovavimas partizanams, puolant lenkų ulonus ir jų štabą Avižonių kaime bei
sumušant lenkus Širvintose 1923 m. sausio mėn. naktį iš 11 d. į 12 d.
Apdovanotas I rūšies 2 laipsnio Vyties Kryžiaus ordinu.
4. Ltn. Kostas Dulksnys. Pasižymėjo drąsa ir narsumu visose kautynėse su
lenkais, vadovaudamas partizanų grupėms nuo 1923 m. sausio 1 d. iki partizanų veiklos pabaigos. Jis asmeniškai nukovė neutralios zonos komendantą, lenkų
partizanų vadą Virbalį–Sartoną.
5. Ltn. Kazys Petkevičius. Pasižymėjo visose kautynėse su lenkais nuo 1923
m. sausio 1 d. iki partizanų veiklos Širvintose pabaigos. Ypatingą ištvermę parodė paskutinio mūšio su lenkais metu, kada, būdamas sunkiai sužeistas, nepaliko
rikiuotės tol, kol lenkai nebuvo išvyti iš Širvintų.
6. Ltn. Jurgis Tumavičius. Nuo 1922 m. lapkričio 15 d. iki 1923 m. kovo
1 d. dalyvavo visose kautynėse su lenkais, vadovaudamas partizanų grupėms.
Savo asmeniška drąsa patraukdavo pavaldinius kovoti iki galutinės pergalės.
213
7. Ltn. Stasys Eidukaitis. Savo drąsia iniciatyva su keliolika drąsuolių pasižymėjo puldamas ir išvaikydamas lenkų partizanus iš Krivalaidžių kaimo 1923 m.
sausio mėn. naktį iš 10 d. į 11 d. ir tuo sukliudė jų pasiruošimui pulti Giedraičius.
8. Ltn. Alfonsas Antanaitis. Vadovavo partizanų būriui Giedraičiuose, gindamas miestelį nuo lenkų puldinėjimų nuo 1923 m. sausio 1 d. iki birželio 13 d.
9. Ltn. Benediktas Svylas. Pasižymėjo puolant lenkų partizanus 1923 m.
sausio mėn. naktį iš 4 d. į 5 d. Avižonių kaime, su keliais drąsuoliais iš nedidelio
atstumo apmėtydamas lenkų kulkosvaidininkus rankinėmis granatomis, atėmė iš
jų vieną sunkųjį kulkosvaidį ir padėjo iš minėto kaimo išvyti lenkus ir jų štabą.
IV pėst. Lietuvos karaliaus Mindaugo pulko kareiviai–partizanai, pasižymėję 1922–1923 m. ginant Širvintų–Giedraičių rajoną nuo lenkų puldinėjimų, apdovanoti I rūšies 3 laipsnio Vyties Kryžiaus ordinais
1. Viršila Vacys Sipavičius
2. Jaun. pusk. Vaclovas Daukšys
3. Jaun. pusk. Aleksandras Dovydėnas
4. Jaun. pusk. Kazys Zakarevičius
5. Jaun. pusk. Jonas Snobaitis
6. Grandinis Tomas Matijošaitis
7. Eil. Stasys Staškus
8. Eil. Ciprijonas Gutmanas
9. Eil. Antanas Kačinskas
10. Eil. Juozas Jočys
11. Eil. Filimonas Orlovas
12. Eil. Jonas Gedimonas
13. Eil. Motiejus Mikšys
14. Eil. Stasys Navickas
214
15. Eil. Vincas Navickas
16. Eil. Antanas Šležas
17. Eil. Felicijonas Gesevičius
18. Eil. Aleksas Salagubovas
19. Eil. Nesteras Kastelianovas
20. Eil. Petras Užkurėnas
21. Eil. Kazys Kanopa
22. Eil. Vincas Kulikauskas
23. Eil. Petras Tenys
24. Eil. Gipas Kopanskis
25. Eil. Lukius Ivanovas
26. Eil. Juozas Dočkus
27. Eil. Jurgis Teledregeris
28. Eil. Jonas Račkauskas
29. Eil. Mečys Sipavičius
30. Eil. Pranas Jasiūnas
31. Eil. Jonas Leketa
32. Eil. Juozas Vaišnoras
33. Eil. Juozas Šulcas.
Širvintų miestelio ir jo apylinkių gyventojai, aktyviai talkininkavę organizuojant miestelio gynybą nuo lenkų 1921–1923 metais, apdovanoti II
rūšies 3 laipsnio Vyties Kryžiaus ordinais
1. Povilas Žukauskas. Tarptautinės kontrolės komisijos paskirtas Širvintų
viršaičiu, palaikė glaudžius ryšius su artimiausiomis Lietuvos kariuomenės dalių
sargybomis, kurias perspėdavo apie gresiantį lenkų pavojų. IV pėst. pulko karius–
partizanus aprūpindavo fiktyviais dokumentais – asmens liudijimais, pakeičiančiais pasus. Turėdamas sau patikimų žmonių tiek neutralioje zonoje, tiek ir lenkų
okupuotoje Lietuvos dalyje, sistemingai rinko žinias apie lenkų planus. Svarbią
informaciją IV pėst. pulko štabui į Šešuolius pristatydavo pats asmeniškai.
2. Gruzdys (vardas nenustatytas). Energingas Širvintų milicijos organizatorius ir veiklus jaunimo agitatorius. Artimiausias viršaičio P. Žukausko padėjėjas
Širvintas ginant nuo lenkų. Pradėjus veikti IV pėst. pulko partizanams, narsiai
kovėsi jų eilėse prieš lenkus.
215
3. Vytautas Petrauskas. Ilgą laiką vadovavo Širvintų milicijai. Sėkmingai
organizavo pasipriešinimą lenkams iki IV pėst. pulko partizanų veiklos pradžios
– 1922 m. gegužės 1 d. Drąsios ir aktyvios veiklos dėka lenkų agentų pastangos
išvaikyti lietuviškos orientacijos miliciją Širvintose ir jos vietoje įsteigti savąją
nuėjo niekais. Jiems padedant, ryšiams su kariuomenės baro viršininku palaikyti
milicijos patalpose buvo įrengtas slaptas kariškas telefonas.
4. Liba Mednikienė. Per savo patikimus bendrataučius, gyvenusius okupuotos Lietuvos dalyje, rinkdavo ir suteikdavo Lietuvos partizanų vadams žinių
apie lenkų sumanymus ir ruošimąsi kokiam nors žygiui. Kautynių metu ištikimai
saugodavo paliktas jai stambias partizanų pinigų sumas, slapta laikomas šovinių
ir granatų atsargas. Mūšių metu pati išduodavo partizanams šovinius ir granatas.
Partizanų vadai jos bute turėjo prieglobstį ir štabą.
5. Malvina Kaušinytė. Iš savo pažįstamų surinkdavo ir perduodavo partizanams svarbių žinių apie lenkų judėjimą ir jų sumanymus. Dalis partizanų jos namuose rasdavo prieglobstį. Kiek galėdama stengėsi aprūpinti partizanus maistu,
rūpinosi jo kokybe.
6. Skorupskas iš Šniponių kaimo. Nors ir nemokėjo kalbėti lietuviškai, bet
buvo patriotiškai nusiteikęs lietuvių atžvulgiu, ir uoliai dirbo lietuvybės naudai.
Pats asmeniškai ir per savo pažįstamus sekė lenkų judėjimą, aiškinosi jų sumanymus ir viską perduodavo lietuvių partizanams arba Šniponių kaime nuolat stovėjusiai sargybai. Skorupskas lietuvių pasienio sargyboms buvo patikimiausias
žvalgas ir slapukas.
7. Pliukšta iš Gavėnių kaimo. Dalyvavo visose lietuvių partizanų kautynėse
su lenkais ir pasižymėjo narsumu. Kaip vietinis gyventojas, sėkmingai vykdė ir
žvalgybas.
8. Ignas Jonukaitis iš Kielių kaimo. Kalbąs tik lenkiškai, gyvendamas tarp
visiškai nutautėjusių valstiečių, išoriškai niekuo iš jų neišsiskyrė ir pelnė tiek jų,
tiek lenkų karių iš neutralios zonos visišką pasitikėjimą. Dvasioje jausdamasis
esąs lietuvis, slaptai ir uoliai per savo pasiuntinį viską pranešinėdavo lietuvių
partizanų vadovybei.
(Duomenys iš LCVA, f. 929, ap. 3, b. 774, l. 16–22)
216
Reziume
Pasibaigus Nepriklausomybės kovoms, lietuvių tauta tikėjosi imtis spartaus
atkuriamojo darbo visose valstybės gyvenimo srityse. Atrodė, jog 1920 m. lapkričio 29 d. Kaune su lenkais pasirašyta paliaubų sutartis ir kartu tarp lietuvių ir lenkų
kariuomenių nubrėžta neutrali zona tam suteikė juridinį pagrindą, juo labiau jog ją
pasirašant dalyvavo ir Tautų Sąjungos karinės kontrolės komisijos nariai.
Deja, ir šį kartą greitai teko nusivilti. Lenkų valdantieji sluoksniai ir toliau
niekaip nenorėjo pripažinti nepriklausoma pasiskelbusios Lietuvos Valstybės ir,
susiklosčius palankiai situacijai, neatsisakė planų ją pavergti. 1921 m. pradžioje
lietuvių fronte nuo Vokietijos iki Latvijos sienos buvo sutelktos net 6 lenkų divizijos, o dar dvi dislokuotos Lydoje. Lenkų karinė vadovybė Lietuvos pasienyje
vykdė dažnus savo karinių pajėgų pergrupavimus. Jos siekis buvo išprovokuoti susirėmimus neutralioje zonoje, suverčiant visą kaltę už tai lietuviams ir tuo
pretekstu mesti prieš Lietuvą minėtas pajėgas, užimti ne tik neutralią zoną, bet
prisijungti ir kitas teritorijas.
Lietuvos karinė vadovybė atidžiai stebėjo lenkų kariuomenės veiksmus ir
ruošėsi bet kokiems galimiems priešiškiems antpuoliams. 1921 m. pradžioje
neutralios zonos pasienį saugojo 3 lietuvių divizijos, o viena buvo rezerve.
Blogėjant abiejų šalių tarpusavio santykiams ir lenkų kariams bei įvairiems
provokatoriams vis dažniau pažeidinėjant neutralią zoną, užpuldinėjant pasienyje buvusias lietuvių sargybas bei plėšiant vietinius gyventojus, Lietuvos kariuomenės vadovybė įsakė visoms kariuomenės dalims energingai rengtis galimai
kovai, tačiau jokiu būdu nepasiduoti lenkų provokaciniams iššūkiams.
Be savo karinių pajėgų koncentravimo okupuotoje Lietuvos dalyje, lenkai joje
pradėjo kurti įvairių karinio pobūdžio organizacijų tinklą. Joms buvo iškeltas uždavinys okupuotame krašte vesti kuo plačiausią ir Lenkijai palankiausią agitaciją
prieš Lietuvą ir jos vadovybę. Tos organizacijos buvo aprūpinamos ginklais, lėšomis,
karine amunicija. Jos iš neutralios zonos gyventojų tarpe telkė vadinamuosius lenkų
partizanų būrius, kurie, remiami civiliais rūbais perrengtų reguliarios lenkų kariuomenės dalinių, turėjo užimti visą neutralią zoną ir skverbtis į Lietuvos gilumą.
Padėtis neutralioje zonoje buvo sudėtinga: nuolat vyko žudymai ir apiplėšimai.
Abi pusės – ir lenkai, ir lietuviai – stengėsi neutralios zonos gyventojus patraukti savo
pusėn. Minėtoje zonoje žymią gyventojų dalį sudarė lietuviai, mažumą – nutautėję
lietuviai, lenkų šalininkai. Tarp lietuvių ir lenkų šalininkų vyko nuolatinės kovos.
Neutralios zonos gyventojai dažnai kreipdavosi paramos į Lietuvos Vyriausybę, tačiau ši nieko negalėjo daryti ir tik ragindavo gyventojus organizuotis ir
217
patiems gintis. Neretai į pagalbą gyventojams būdavo siunčiami šauliai.
Lenkų provokaciniai veiksmai prieš lietuvius minėtoje zonoje vyko trimis
pagrindinėmis kryptimis – Suvalkijos pietuose, Valkininkų–Rūdiškių geležinkelio ruože ir Širvintų–Giedraičių krašte. Pietų Suvalkijoje lenkai net suorganizavo vadinamąją „Varviškės savivaldą“, kuri skelbėsi esanti nepriklausoma nuo
Lietuvos ir siekianti prisijungti prie „Vidurinės Lietuvos“. Nebepakentus lenkų
partizanų savivaliavimo, prieš juos į Varviškes 1923 m. kovo 23 d. pasiųstas XI
pėst. pulko I batalionas minėtą lenkų organizaciją likvidavo.
Dar nustatant neutraliąją zoną, dalis Gardino–Vilniaus geležinkelio (Varėnos–Rūdiškių ruožas) pateko į neutralią zoną. Todėl lenkai neteko tiesioginio
susisiekimo geležinkeliu tarp Gardino–Varėnos–Vilniaus. Lenkai žūtbūt siekė šį
ruožą perimti savo žinion, tačiau lietuviai perleisti jo nesutiko. Į šį reikalą įsikišo
Tautų Sąjungos Taryba. Negavę Lietuvos vyriausybės sutikimo, lenkai ryžosi
minėtą ruožą užimti jėga. Sutelkę stambias ginkluotas pajėgas, jie 1923 m. vasario 15 d. pradėjo veržtis į neutralią zoną Valkininkų–Rūdiškių geležinkelio stočių
ruože. Lietuvių kariuomenės pajėgos toje vietovėje buvo menkos ir, nepaisant
atkaklaus jų pasipriešinimo, po keleto dienų lenkai šį ruožą užėmė. Šiame ruože
lenkų užimtoje zonoje beveik visi gyventojai buvo lietuviai.
Lenkų karinė vadovybė, siekdama revanšo dėl pralaimėjimo lietuviams 1920
m. pabaigoje, neutralioje zonoje išskirtinį dėmesį skyrė Širvintų bei Giedraičių
vietovėms ir bet kokiais būdais siekė jas užimti. Todėl neatsitiktinai jau 1921 m.
gruodžio mėn. prieš lietuvių I pėst. divizijos saugomą barą lenkų karinė vadovybė
sutelkė ir nuolat laikė dideles karines pajėgas, ypač kavaleriją. Dažnai uniformuoti lenkų kariai užpuldavo neutralios zonos pasienyje buvusias lietuvių sargybas.
Lietuviams palanki Širvintų milicija, susiorganizavusi iš vietinių apylinkės jaunų
vyrų, neįstengė viena apginti Širvintų miestelio ir jo gyventojų. Lenkams pradėjus
puldinėti Širvintas vis gausesnėmis pajėgomis ir iškilus pavojui netekti Širvintų,
nutarta veikti lenkų pavyzdžiu, t. y. leisti saugoti ir ginti Širvintas civiliais rūbais
perrengtiems kariams. Taigi nuo 1922 m. gegužės 1 d. prasidėjo IV pėst. Lietuvos
karaliaus Mindaugo pulko karių partizaninė veikla neutralioje zonoje.
Pažymėtina, jog IV pėst. pulko partizanai drauge su Širvintų milicija ir šauliais atliko tikrai didvyrišką darbą savo tautai ir tėvynei, išlaikė savo rankose
Širvintas, atkakliai ir su pasiaukojimu gynė ne tik šį miestelį, bet ir aplinkines
vietoves nuo lenkų puolimų ir sužlugdė visas jų pastangas atplėšti nuo Lietuvos
ir pasisavinti šį kraštą, suduodami priešui ryžtingą atkirtį.
218
KARO PADĖTIES KLAUSIMAS LIETUVOS
SEIMUOSE (1919–1927 m. )
Modestas KUODYS
Vytauto Didžiojo universitetas
Įvadas
1918 m. savarankiško valstybingumo keliu pasukusi Lietuvos Respublika
beveik du dešimtmečius gyveno nepaprastosios padėties sąlygomis: karo padėtis
egzistavo tiek valstybei žengiant pirmuosius žingsnius parlamentinės demokratijos keliu, tiek nusigręžus nuo jos, po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo. Šiuo
požiūriu ypač savitas ir problemiškas ankstyvasis, vadinamasis „seimokratijos“,
laikotarpis (1920–1926 m.), kai karinei padėčiai stipriai ribojant piliečių visuomeninę raišką, kūrėsi ir funkcionavo demokratinės institucijos. Svarbiausia šių
institucijų – visuotinu, tiesioginiu, slaptu balsavimu renkamas Seimas – turėjo lemiamą reikšmę sustabdant demokratinės konstitucijos garantuotų pilietinių
teisių įgyvendinimą viešajame valstybės gyvenime. Taigi skirtingai nei autoritarizmo laikotarpiu (1927–1940 m.), karo padėtis veikė teisėtai išrinktos, politinės
tautos legitimaciją įgijusios valdžios valia. Seimų laikotarpiu Lietuvos valstybė
gyveno dvilypį vidaus gyvenimą, jungusį du diametraliai priešingas ir, atrodytų, nesuderinamas būsenas – konstitucijoje įtvirtiną parlamentinę demokratinę
santvarką ir sudėtingų vidaus bei išorės sąlygų nulemtą karo padėties režimą.
Pasak teisės istoriko Mindaugo Maksimaičio, „nuolatinis nepaprastosios padėties naudojimas iškreipė žmogaus teisių įgyvendinimo praktiką, ir tai ypač trukdė
atsiskleisti demokratijai, kurią nuoširdžiai norėta puoselėti 1922 m. Konstitucija“. Ar motyvai, vertę palaikyti nepaprastąją padėtį, buvo pagrįsti ir realūs, ar
valstybei visada grėsė toks pavojus, jog reikėjo nuolatos naudotis išimtinėmis
karo meto priemonėmis ir ar jomis nebuvo piktnaudžiaujama, – tai dar viena
labai komplikuotų bei problemiškų klausimų grupė, į kuriuos atsakyti sunku.
Suprantama, jog po 1926 m. perversmo karo padėtis visų pirma buvo naudingas
autoritarinei vyriausybei, netoleruojančiai jokio politinio pliuralizmo ir kariškių
pagalba siekiančiai kontroliuoti visuomenę bei išsilaikyti valdžioje. Tačiau seimų
M. Maksimaitis, Lietuvos valstybės konstitucijų istorija (XX a. pirmoji pusė), Vilnius, 2005, p. 136.
219
Modestas KUODYS
laikotarpio situacijos taip vienareikšmiškai įvertinti nepavyktų: ji gerokai painesnė ir sudėtingesnė. Didžiąją šio periodo dalį neprastąją padėtį palaikė teisėtai
išrinkta valdžia, deklaruojanti demokratines vertybes, nors jų realiame gyvenime ne visuomet paisyta. Tai leido kairiajai opozicijai ilgą laiką politiniame gyvenime dominavusį krikščionių demokratų bloką nuolatos kaltinti diktatūriniais
užmojais bei piktnaudžiavimu karo padėties priemonėmis. Taigi karo padėties
problema trečiojo dešimtmečio pradžios Lietuvoje drauge kelia ir klausimą, kiek
apskritai šį parlamentarizmo tarpsnį galima vadinti demokratišku.
Mūsų tyrimo objektas – karo padėties klausimas Lietuvos seimuose – palies
tik tam tikrus čia iškeltų problemų aspektus, juolab kad mes nesieksime pačios to
laikotarpio karo padėties režimo analizės, o tik pažvelgsime į viešus šio reiškinio
vertinimus ir su juo susijusius įstatymus leidžiančios institucijos sprendimus. Taigi
šiame darbe mus domins to meto visuomenę pasiekdavusi viešoji informacija, vienaip ar kitaip formavusi, o drauge ir atspindėjusi šios požiūrį į karo padėtį. Seimų
laikotarpio Lietuvoje svarbiausius valstybės gyvenimo klausimus sprendė demokratiškai išrinkti tautos atstovai, reprezentuojantys pagrindines politines partijas ir
visuomenės grupes, vykdavo nevaržomos diskusijos Seime, o informacija apie tai
per partinę spaudą pasiekdavo ir skaitančiąją piliečių dalį. Šios aplinkybės bei pakankamas reikiamų šaltinių kiekis ir paskatino mus rinktis minėtą tyrimo kryptį.
Šio straipsnio tikslas – analizuojant parlamentines diskusijas, to meto
spaudą, atskleisti svarbiausių valstybės politinių partijų atstovų Seime požiūrį į
karo padėtį bei su ja susijusius reiškinius. Tikslui realizuoti išsikėlėme du uždavinius: 1) išryškinti karo padėties šalininkų ir priešininkų pozicijas, analizuoti jų
argumentus; 2) analizuoti karo padėties klausimo nagrinėjimą Lietuvos seimuose, parodyti, kokią įtaką tam turėjo seimų sudėties kaita.
Istoriografija. Karo padėties režimas prieškario Lietuvos Respublikoje – mažai, dažnai tik paviršutiniškai tyrinėta tema. Atskiro dėmesio lietuvių istoriografijoje
nesulaukė ir parlamentinės diskusijos dėl karo padėties trečiojo dešimtmečio pirmojoje pusėje. Tiesa, daugelyje veikalų ir straipsnių, skirtų šio periodo politinei istorijai,
seimų darbui, karo padėties problema vienokiu ar kitokiu aspektu aptariama, tačiau
giliau neanalizuojama. Todėl ieškodami informacijos apžvelgėme nemažą kiekį
svarbiausios tarpukario Lietuvos politinei istorijai skirtos mokslinės literatūros.
Po Antrojo pasaulinio karo išeivijoje pasirodė nemažai straipsnių ir knygų
apie nepriklausomos Lietuvos politinį gyvenimą. Apie Steigiamąjį Seimą egzilio
spaudoje plačiau rašyta, minint jo penkiasdešimtmetį 1970 m. Tuo metu Vanda
Z. Ivinskis, Lietuvos Steigiamasis seimas//Į laisvę, 1970 nr. 50; V. Vaitiekūnas, Lietuvos suverenumas
Steigiamajame Seime, Aidai, 1970, nr.10., ir kt.
220
KARO PADĖTIES KLAUSIMAS LIETUVOS SEIMUOSE (1919–1927 M.)
Daugirdaitė – Sruogienė parengė ir atskirą, kol kas vienintelę šios valstybės teisinius pagrindus kūrusios institucijos veiklos apžvalgai skirtą monografiją. Joje
išanalizuoti svarbiausieji pirmosios demokratiškai išrinktos tautos atstovybės
darbai, reikšmė, pateikta vertingos medžiagos apie pačius tautos atstovus. Pirmieji valstybės kūrimosi žingsniai, parlamentarizmo pradžia detaliai atskleisti
Prano Čepėno dvitomio „Naujųjų laikų Lietuvos istorijos“ antrajame tome. Visa
prieškario Lietuvos politinė raida apžvelgiama istoriko Jono Švobos knygoje
„Seiminė ir prezidentinė Lietuva“. Tačiau jam, kaip ir kitam tautininkams simpatizavusiam istorikui Aleksandrui Merkeliui, būdingas tam tikras subjektyvumas
vertinant kontraversiškus to laikmečio įvykius. Socialdemokratų partijos veiklą
prieškario valstybingumo metais savo knygoje atskleidė Juozas Vilčinskas.
Sovietmečiu paskelbta nemažai darbų, skirtų „buržuazinės“ Lietuvos valstybės istorijai. Juose daugiausia įrodinėtas „antiliaudinis“ tiek demokratiškai išrinktos, tiek perversmininkų suformuotos valdžios pobūdis, plačiai vaizduota
išsivaduojamoji „engiamųjų klasių kova“. Orientuodamiesi į šias temines kryptis
to meto istorikai daug dėmesio skyrė valdžios represinės politikos, su kuria glaudžiai susijusi ir karo padėtis, tyrimams. Tarp mus dominantį laikotarpį tyrinėjusių autorių pirmiausia paminėtinas Juozas Bulavas. Stambiausios jo knygos
„Rinkimai ir „tautos atstovavimas“ buržuazinėje Lietuvoje“ viename skyriuje,
pavadintame „Karinis – policinis režimas“, išsamiai nagrinėjamas karo padėties
naudojimas visuomenės politinės raiškos kontrolei. Pilietinių laisvių varžymą,
trečiojo dešimtmečio represinės politikos ypatybes bei karo padėties naudojimą
jų įgyvendinimui savo tyrimuose plačiai analizavo Mindaugas Maksimaitis10 bei
V. Daugirdaitė – Sruogienė, Steigiamasis seimas 1920 05 15 – 1922 10 07, New York, 1975.
P. Čepėnas, Naujųjų laikų Lietuvos istorija // t. 2, Chicago, 1986.
J. Švoba, Seiminė ir prezidentinė Lietuva / fotograf., leid./ Vilnius, 1992.
A.Merkelis, Antanas Smetona. Jo visuomeninė, kultūrinė ir politinė veikla, New York, 1964.
J. Vilčinskas, Lietuvos socialdemokratija kovoje dėl krašto nepriklausomybės, London, 1985.
I. Gricevičiūtė, Antiliaudinė krikščionių demokratų partijos politika Lietuvoje 1920 – 1926 m., Vilnius, 1953.
J. Bulavas J. Rinkimai ir „tautos atstovavimas“ buržuazinėje Lietuvoje, Vilnius, 1956; Bulavas J. Lietuvos buržuazinės vyriausybės susidarymas ir veikla, kuriant valstybės aparatą // Buržuazinės valstybinės
teisinės koncepcijos, jų taikymas Lietuvoje ir kritika, Vilnius, 1972.
10
M. Maksimaitis, Administracinių ir teisminių priemonių taikymas slopinant revoliucinį judėjimą
Lietuvoje 1919–1926 m. // Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai. Serija A, t.1, Vilnius, 1963; M.
Maksimaitis, Lietuvos laikinosios buržuazinės vyriausybės priemonės 1918–1919 m. proletarinei revoliucijai slopinti // Buržuazijos diktatūros Lietuvoje valstybiniai teisiniai aspektai (konferencijos medžiaga), Vilnius, 1976. M. Maksimaitis, „Seimokratijos“ turinys ir klasinė esmė Lietuvoje // Teisė, 1978,
t.14; M. Maksimaitis, „Seimokratijos“ turinys ir klasinė esmė Lietuvoje // Teisė, 1978, t.14, p.13–22.
221
Modestas KUODYS
kiti 7–8 dešimtmečiais rašę teisės istorikai11.
1926 m. antrosios pusės politiniai įvykiai Lietuvoje detaliai nagrinėti Eusiejaus Jacovskio12, Eugenijaus Dirvelės13 monografijose.
XX a. paskutiniajame dešimtmetyje, lietuvių istoriografijai nusikračius
ideologinių sovietmečio pančių, 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos istorijos
tyrinėjimams susidarė palankios sąlygos: juos paskatino ne tik politinės konjunktūros pokyčiai, bet ir išaugęs visuomenės susidomėjimas. Deja, karo padėties
reikšmė tarpukario Lietuvos valstybės ir visuomenės raidai atskirai nebuvo tyrinėjama. Kita vertus, kariuomenės kūrimosi istorija, nepriklausomybės kovos sulaukė nemažai istorikų dėmesio. Sistemingiausiai tai tyrinėjo Vytautas Lesčius14,
parengęs keletą nemažos apimties studijų. Vis dėlto karo padėties problemos
autorius giliau neanalizavo. Kitaip į kariuomenės vaidmenį Pirmojoje Lietuvos
Respublikoje pažvelgė Jonas Vaičenonis15. Savo monografijoje istorikas analizavo kariuomenės įtaką politiniams procesams, jos vietą valstybėje autoritarizmo
laikotarpiu (1927–1940 m.). Čia detaliau nagrinėtas ir karo padėties teisinis institutas bei su juo susiję reiškiniai, tačiau nepaprastosios padėties režimą trečiojo
dešimtmečio pradžioje autorius aptarė tik fragmentiškai. Vertingos informacijos
apie valstybės vidaus saugumo problemas radome Arvydo Anušausko knygoje
„Lietuvos slaptosios tarnybos 1918–1940 m.“16
Kol kas dar neparašytas stambesnis, visą dvidešimties metų prieškario Lietuvos
valstybinio gyvenimo laikotarpį aprėpiantis apibendrinamojo pobūdžio veikalas.
Tiesa, ano meto politiniai įvykiai gana išsamiai aptariami iškiliems valstybės veikėjams skirtuose biografinio pobūdžio darbuose. Seimų laikotarpis aptariamas Alfonso
11
O. Ruželytė, Konstitucinės žodžio ir spaudos laisvės buržuazinėje Lietuvoje ir tikrovė // Buržuazinės
valstybinės teisinės koncepcijos, jų taikymas Lietuvoje ir kritika, Vilnius, 1972; O. Ruželytė, Susirinkimų
laisvė ir jos suvaržymas darbo žmonėms buržuazinėje Lietuvoje // Buržuazijos diktatūros Lietuvoje valstybiniai teisiniai aspektai, (konferencijos medžiaga), Vilnius, 1976; V. Pavilionis, Antiliaudinė valdančiųjų partijų politinio viešpatavimo ideologija ir jos pasireiškimas Lietuvos valstybės mechanizmo veikloje
(buržuaziniu demokratiniu laikotarpiu) // Buržuazijos diktatūros Lietuvoje valstybiniai teisiniai aspektai,
(konferencijos medžiaga), Vilnius, 1976;
12
E. Jacovskis, Uždangą nuplėšus... Gruodžio 17 d. fašistinis perversmas ir visiškas atstovavimo teisės
likvidavimas Lietuvoje 1926–1940 m., Vilnius, 1959.
13
E. Dirvelė, Klasių kova Lietuvoje 1926 metais, Vilnius, 1961.
14
V. Lesčius, Lietuvos kariuomenė 1918–1920. Vilnius, 1998; V. Leščius, Lietuvos kariuomenė Nepriklausomybės kovose 1918 –1920, Vilnius, 2004.
15
J. Vaičenonis, Lietuvos kariuomenė valstybės politinio gyvenimo verpetuose 1927–1970 m. Vilnius, 2004.
16
A. Anušauskas, Lietuvos slaptosios tarnybos 1918–1940 m. Vilnius, 1993.
222
Eidinto knygose apie Antaną Smetoną17, Kazį Grinių18, Aleksandrą Stulginskį19, Liudo Truskos veikale apie Antaną Smetoną20, Gedimino Ilgūno monografijoje „Kazys
Grinius“21. Kolektyvinime darbe „Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai“ pateikti žymiausių XX a. Lietuvos istorijos tyrinėtojų straipsniai apie ano meto vyriausybių vadovus, apžvelgiamos valstybės vidinio ir išorinio saugumo problemos, svarbiausi visų ministrų kabinetų darbai22. Pirmieji Lietuvos parlamentarizmo žingsniai
atskleidžiami 2000 m. Steigiamojo Seimo aštuoniasdešimtmečiui skirtos mokslinės
konferencijos medžiagos pagrindu parengtame straipsnių rinkinyje23.
Pažvelgti į Lietuvos politinę raidą XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje
globalios politikos kontekste leido Vakarų šalių istorikų – Alfredo Ericho Senno24 ir Georgo von Raucho25 veikalai.
Kitą mums reikšmingos posovietinio laikotarpio mokslinės literatūros grupę sudaro teisės istorijai skirti tyrimai. Šioje srityje per savo dar sovietmečiu
pradėtą mokslinę karjerą daugiausiai nuveikė Mindaugas Maksimaitis – vienas
iškiliausių ir produktyviausių tarpukario Lietuvos teisės ir valstybės konstitucinės sąrangos tyrinėtojų26. 2003 m. pasirodžiusiame Lietuvos konstitucionalizmo
raidai skirtame straipsnių rinkinyje, be kita ko, analizuotas ir demokratinių laisvių atsispindėjimas pirmosiose Lietuvos valstybės konstitucijose27.
Darbe taip pat rėmėmės kitais atskirai įvairius karo padėties aspektus bei
ypatingos baudžiamosios teisės klausimus nagrinėjusiais autoriais28.
17
A. Eidintas, Antanas Smetona. Politinės biografijos bruožai, Vilnius, 1990.
18
A. E. Eidintas, Kazys Grinius. Ministras pirmininkas ir prezidentas, Vilnius, 1993.
19
A. Eidintas, Aleksandras Stulginskis: Lietuvos prezidentas
20
L. Truska, Antanas Smetona ir jo laikai, Vilnius, 1996.
21
G. Ilgūnas, Kazys Grinius, Vilnius, 2003.
– Gulago kankinys, Vilnius, 1995.
22
Z. Butkus, Dr. K. Grinius, Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai /sud. R. Čepas/ Vilnius, 1997;
R. Čepas, Ministras pirmininkas Mykolas Sleževičius // Ten pat; S. Jegelevičius, Ernestas Galvanauskas – Lietuvos ūkio kūrėjas// Ten pat.
23
1920–1922 metų parlamentinė patirtis: sprendimų politika, tikslai, aplinkybės, (konferencijos medžiaga), Vilnius, 2000.
24
A. E. Senn, Lietuvos valstybės atkūrimas 1918–1920, Vilnius, 1992.
25
G. von Rauch, The Baltic states: Estonia, Latvia, Lithuania. The years of independence 1917–1940,
New York, 1995.
26
M. Maksimaitis, Mažasis seimas – ryškus epizodas Lietuvos parlamentarizmo raidoje // Jurisprudencija,
t.17, Vilnius, 2000; M. Maksimaitis, Lietuvos valstybės konstitucijų istorija (XX a. pirmoji pusė), Vilnius, 2005.
27
Mūsų konstitucionalizmo raida /sud. A.V. Bartkutė, A. Vaišnys/ Vilnius, 2003.
28
V.Andriulis, Mirties bausmė Lietuvoje 1918–1940 // Pozicija, 1997, nr.2; M. Apanavičius, Kariniai
teismai 1926–1940 metais // Iš Lietuvos teisės ir valstybės istorijos /sud. J. Skirius, G. Šapoka/ Vilnius,
2001; S. Vansevičius, Baudžiamosios teisės šaltiniai 1919–1940 metais // Ten pat.
223
Modestas KUODYS
Šaltiniai. Mūsų naudotus šaltinius sudaro kelios grupės: publikuoti dokumentai, to meto periodinė spauda ir teisės aktai bei jų komentarai. Pirmąją grupę apima
Steigiamojo29 bei kitų trijų vėlesnių seimų publikuotos stenogramos30 – tai pats svarbiausias mūsų tyrimo šaltinis. Jo analizė leido atskleisti pagrindinių Lietuvos partijų
ir jų Seimo frakcijų laikyseną karo padėties atžvilgiu, išryškinti parlamentinės kovos
bruožus. Antroji grupė – periodinė spauda – papildo pirmąją. Prieškario Lietuvos
spauda buvo partinė, todėl kiekvienas rimtesnis leidinys atstovavo tam tikrai politinei srovei, delsė jos požiūrius į valstybėje vykstančius procesus. Svarbu tai, jog iki
1926 m. perversmo Lietuvos karo cenzūra buvo palyginti švelni (neleisdavo skelbti
tik tam tikros su kariuomene susijusios informacijos), todėl trečiojo dešimtmečio
periodiniai leidiniai beveik nevaržomai galėjo rašyti įvairiomis politinėmis temomis.
Ši aplinkybė didina minėtos šaltinių grupės vertę. Medžiagą darbui rinkome šiuose
svarbiausių partijų laikraščiuose: Krikščionių demokratų bloko laikraščiuose Laisvė,
Rytas; socialdemokratų Žiežirba, Socialdemokratas; valstiečių liaudininkų – Lietuvos ūkininkas, Lietuvos žinios, tautininkų – Lietuvis.
Kita šaltinių grupė – teisiniai aktai, jų komentarai. Ją sudaro Vyriausybės
žiniose paskelbti įstatymai bei įsakymai, atskirai išleisti teisinių dokumentų rinkiniai31, taip pat tuometiniai teisinės sistemos ir konkrečių jos institutų analizei
skirti darbai32. Jie leido nagrinėti karo padėties režimą, jo teisinę reglamentaciją.
Iškalbingos informacijos apie seimų laikotarpio Lietuvos politinį gyvenimą radome kai kurių anuometinių valstybės veikėjų prisiminimuose33.
1. Karo padėties režimas Lietuvoje 1919–1926 m.
(teisinės raidos apžvalga)
Karo padėtis – tai teisinis institutas, tam tikra nepaprastosios padėties forma, įvedama valstybėje gresiant ar prasidėjus karui, vidiniams neramumams. Jo
29
Steigiamojo seimo darbai. 1920 – 1922, Kaunas, 1922.
30
Seimo stenogramos. Pirmasis seimas. 1922 – 1923; Seimo stenogramos. Antrasis seimas. 1923 – 1926;
Seimo stenogramos. Trečiasis seimas. 1926 – 1927.
Karo baudžiamasis statutas. Priedėlis: Pulko teismo įstatai, kariuomenės teismo įstatai, Ypatingieji
valstybės apsaugos įstatai ir kiti aktai / sud. J. Papečkys, Kaunas, 1922.
31
32
Kariuomenės teismas 1919–1929, Kaunas, 1929.
33
Purickis J. Seimų laikai // Pirmas nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis 1918–1928 /fotograf. leid./
Kaunas, 1990; Grinius K. Apie 1926 metų gruodžio 17–osios dienos perversmą // A. Eidintas, Kazys
Grinius: ministras pirmininkas ir prezidentas, Vilnius, 1993; R. Skipitis, Nepriklausomą Lietuvą statant,
Chicago, 1961.
224
metu sustabdomos konstitucinės piliečių laisvės ir teisės, valstybė administruojama karinių struktūrų, galioja specialios įvairias gyvenimo sferas reguliuojančios
taisyklės bei veikia jų vykdymą prižiūrinčios institucijos. Visos šios priemonės
skirtos parengti šalį gynybai, eliminuoti nelojalių piliečių ir priešo agentų keliamas grėsmes svetimos valstybės agresijos akivaizdoje arba įvesti tvarką bei
stabilizuoti padėtį vidaus suirutės metu34. Karo padėties režimą reikėtų suprasti
kaip nepaprastosios padėties nustatytos tvarkos įgyvendinimą, funkcionavimą ir
vienokią ar kitokią kaitą tam tikru laikotarpiu.
Karo padėtis bei artima jam Sustiprinta apsauga veikė beveik visą prieškario
Lietuvos Respublikos gyvavimo laikotarpį (1919–1940 m.). Ji įvesta prabėgus vos
metams po Nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. vasario 16 d. Tai sąlygojo sunki
to meto valstybės padėtis, priešiškų jėgų ginkluota intervencija. Vėliau dėl skirtingų
motyvų ir priežasčių nepaprastoji padėtis su nedidelėmis pertraukomis tapo nuolatine
šios vos du dešimtmečius egzistavusios valstybės vidaus gyvenimo palydove.
Lietuvos Respublika kūrėsi labai sudėtingomis sąlygomis: kraštas buvo nualintas Pirmojo pasaulinio karo ir okupacinės kaizerinės Vokietijos kariuomenės, nemažai
gyventojų virtę karo pabėgėliais. Dar didesnį pavojų naujos valstybės egzistencijai
kėlė kiekybiškai gausesnės priešiškos išorės jėgos. Jau 1919 m. pradžioje, skelbdama Pasaulinės revoliucijos šūkius, į Lietuvos teritoriją įsiveržė bolševikinės Rusijos
Raudonoji armija35. Ne mažesnę grėsmę jaunai valstybei kėlė atsikūrusi Lenkija, iš
Latvijos atėję bermontininkų būriai. Kovų dėl nepriklausomybės metu, beviltiškai
trūkstant lėšų, valstybinio gyvenimo patyrimo ir žinių, kurtos šalies aukščiausios ir
vietinės valdžios institucijos36. Daug kas daryta skubotai, be išankstinio pasirengimo,
susidurta su galybe sunkumų įtvirtinant naująją valdžią37.
Karo padėties, kaip valstybės gynybos bei apsaugos nuo vidaus priešų priemonės, poreikis iškilo vos prasidėjus ką tik suformuotų Lietuvos kariuomenės dalinių
kovoms su 1919 m. sausį įsiveržusiais Rusijos bolševikais. Tų pačių metų vasario
7 d. Mykolo Sleževičiaus ministrų kabinetas priėmė laikinąjį įstatymą karo padėties režimui reguliuoti, pavadintą „Ypatingaisiais valstybės apsaugos įstatais“38
34
Karo stovis // Lietuvių enciklopedija, t.11, Boston, 1957, p. 84.
35
V. Lesčius, Lietuvos kariuomenė Nepriklausomybės kovose 1918–1920, Vilnius, 2004, p.34–38.
36
Žr. J. Bulavas, Lietuvos buržuazinės laikinosios vyriausybės susidarymas ir veikla kuriant valstybės aparatą, Buržuazinės valstybinės teisinės koncepcijos, jų taikymas Lietuvoje ir kritika. Vilnius, 1972, p.35–71.
37
Pirmieji valstybės kūrimo metai, sudėtinga krašto situacija detaliai ir vaizdžiai atsiskleidžia Rapolo
Skipičio – teisininko, aktyvaus valstybininko, 1920 m. buvusio Vidaus reikalų ministru, prisiminimuose. Žr. R. Skipitis, Nepriklausomą Lietuvą statant, Chicago, 1961, p.40–41, 46–52, 57–64, 81–119.
38
Ypatingi valstybės apsaugos įstatai // Laikinosios vyriausybės žinios (toliau – LVŽ), 1919 03 05
nr.4/42.
225
Modestas KUODYS
(toliau – YVAĮ), – tai po kelių dienų leido oficialiai įvesti karo padėtį39. Minėtus įstatus40 netrukus, kovo 5 d., pakartotinai priėmė Valstybės Taryba41. Ši dviprasmiška
situacija atspindėjo nuo pat metų pradžios besitęsiančią ir pirmaisiais mėnesiais
ypač paaštrėjusią kovą aukščiausiuose Lietuvos valdžios sluoksniuose. Dešiniųjų
dominuojama Valstybės Taryba dėl įtakos ir sprendimų viršenybės konfrontavo
su kairiųjų atstovo – Sleževičiaus pirmininkaujamu ministrų kabinetu. Valstybės
Tarybos prezidiumas, nustumdamas į šalį Vyriausybę, siekė įtvirtinti savo teisę
skelbti karo padėtį, kontroliuoti jo palaikymą. Nesutarimai 1919 m. kovo 12 d.
atvedė prie Vyriausybės krizės – naująjį kabinetą sudarė krikščionių demokratų
žmogus Pranas Dovydaitis. Tačiau jis nepajėgė efektyviai veikti sudėtingoje situacijoje. Dėl to į ankstesnįjį postą grįžo Sleževičius, prieš tai iš Valstybės Tarybos
išsireikalavęs didesnių galių Vyriausybei42. Jo ryžtinga politika leido Lietuvai išgyventi vieną iš sudėtingiausių nepriklausomybės kovų etapų43.
Tokia visais atžvilgiais komplikuota 1919 m. Lietuvos valstybės padėtis
lėmė tai, jog karo padėtis buvo įvesta skubotai, jos palaikymą reglamentuojantys
teisiniai aktai bei atitinkamos institucijos nebuvo tinkamai parengti ar apskritai
kurį laiką neegzistavo44. Be to, ir pati jos paskelbimo istorija turėjo nemažai kontraversiškų detalių45. Kauno vyriausybės valdžia 1919 m. pirmoje pusėje veikė
nedidelėje Lietuvos dalyje, todėl teritoriją, kurioje visą dvidešimtmetį egzistavo
Pirmoji Respublika, karo padėtis realiai apėmė tik tų pačių metų rudenį46.
Karo padėties režimą reglamentavę YVAĮ per visą nepriklausomybės lai39
Ministrų kabinetas įvesti karo padėtį nutarė 1919 m. vasario 10 d. Iš pradžių nepaprastoji padėtis
turėjo veikti tik 30 km. juostoje palei fronto liniją. Tačiau jau vasario 13 d. nauju įsakymu karo padėtis
įvesta iš esmės visoje Kauno vyriausybės kontroliuojamoje teritorijoje. Žr. Krašto apsaugos ministerijos karo stovio įvedimo įsakymai // LVŽ, 1919 03 05, Nr.4/47, 4/48, 4/49.
40
Ypatingi valstybės apsaugos įstatai // LVŽ, 1919 04 04, Nr. 5/55.
41
M. Maksimaitis, Lietuvos konstitucijų istorija, p. 80–81.
42
M. Maksimaitis, Lietuvos buržuazinės laikinosios vyriausybės priemonės 1918–1919 m. proletarinei
revoliucijai slopinti // Buržuazijos diktatūros Lietuvoje valstybiniai teisiniai aspektai (konferencijos medžiaga), Vilnius, 1976, p. 11–12.
43
R. Čepas, Ministras pirmininkas Mykolas Sleževičius // Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai
(1918–1940) /sud. R. Čepas/ Vilnius, 1997, p. 84–85.
44
Skubotumas, nepasirengimas buvo ryškus kuriant visą valstybės teisinę bazę – tai ryškiai atsispindėjo net
pirmųjų Laikinųjų konstitucijų rengimo peripetijose. Žr. S. Jegelevičius, Lietuvos laikinųjų konstitucijų
ištakų klausimu // Mūsų konstitucionalizmo raida /sud. A. V. Bartkutė, A. Vaišnys/ Vilnius, 2003, p.37, 48.
45
Pavyzdžiui, Kauno savivaldybėje YVAĮ rankraštinis variantas buvo parengtas rusų kalba. Plačiau
žr. P. Janauskas, Lietuviškas lūžis. Kalbų varžybos Kauno savivaldybėje 1918–1928 metais // Darbai ir
dienos, t.34, Kaunas, 2003, p.35.
46
Karo stovis // Lietuvių enciklopedija, t.11, Boston, 1957, p.84.
226
kotarpį buvo ne kartą papildomi. Tokių korekcijų daugiausia būta pirmaisiais
valstybės gyvenimo metais. YVAĮ, kaip ir kiti anuometinės valstybės karo teisės
aktai bei baudžiamasis kodeksas, buvo parengti ištisai arba iš dalies perimant
carinės Rusijos teisinį paveldą47. YVAĮ sudarė 17 paragrafų, trumpai reglamentavusių karo padėties įvedimą, jo vykdymo mechanizmą, vykdytojų teises, bausmes už nustatytos tvarkos pažeidimus48.
1919 m. balandžio 4 d. redakcijos „Įstatų“ paragrafas skelbė, kad „kiekviena Lietuvos apskritis arba jos įsakmiai nurodytos dalys, karo metu arba gresiant šalyje suirutės
pavojui, Aukštojo Valstybės Tarybos prezidiumo gali būti paskelbtos karo stovyje. Karo
metu, esant paskirtam Vyriausiajam karo vadui, karo padėtį veikiamos armijos srityje
skelbia Vyriausiasis karo vadas“49. Nepaprastosios padėties įvedimo tvarka numatyta remiantis savita 1918–1919 m. sandūroje suprojektuota laikinąja aukščiausiosios Lietuvos
valdžios struktūra50. Ginkluoto priešo užpuolimo atveju turėjo būti įsteigta Vyriausiojo
karo vado pareigybė. Suteikus vienam asmeniui plačias, diktatoriškas galias tikėtasi mobilizuoti valstybės gynybinius resursus ir efektyviai pasipriešinti agresijai. Maksimaitis
dar sovietmečiu paskelbtame straipsnyje mini, jog 1918 m. gruodžio 20 d. karo vado
diktatūros klausimą svarstė Vilniuje likę Valstybės Tarybos nariai51. Diktatoriumi buvo
siūlomas Sleževičius, tuo metu ėmęsis vadovauti Laikinajai Vyriausybei.
YVAĮ apibrėžta karo padėties įvedimo tvarka labai greitai paseno, atsiliko
nuo nuolatos kintančių gyvenimo sąlygų. 1919 m. antrojoje pusėje jau iš esmės nebeegzistavo institucijos, turėjusios skelbti šią nepaprastosios padėties
formą. Aukštąjį Tarybos prezidiumą pakeitė Valstybės Prezidentas, Karo vadu
buvo vadinamas kovojančios kariuomenės vadas, tačiau ta sąvoka jau neturėjo
tos pirminės reikšmės, apie kurią galvota išleidžiant YVAĮ. Nepaisant to, pirmasis paragrafas taip ir nebuvo pakeistas, todėl diskusijų dėl karo padėties metu
vėlesniuose seimuose YVAĮ nevengta kritikuoti kaip užsilikusio anachronizmo52.
47
Apie skirtingų šalių teisės sąveiką Pirmosios Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje plačiau žr.
M. Maksimaitis, Nacionalinės ir perimtos teisės koegzistencijos principai tarpukario Lietuvoje // Lietuvos teisės tradicijos (konferencijos medžiaga), Vilnius, 1997, p.138–154.
48
Žr. Ypatingieji valstybės apsaugos įstatai, Karo baudžiamasis statutas su priedais /sud. J. Papečkys/
Kaunas, 1922, p.124–125.
49
Ten pat, p.124.
50
Pirmojoje 1919 kovo 5 d. YVAĮ redakcijoje teisė įvesti karo padėtį suteikta Ministrų kabinetui, o
antrojoje (balandžio 4 d.) – Aukštajam Valstybės Tarybos prezidiumui arba Vyriausiajam karo vadui.
Pastarasis YVAĮ variantas su papildymais ir veikė visą tarpukario laikotarpį. Plg. YVAĮ // LVŽ, 1919
03 05 Nr. 4/42; YVAĮ // LVŽ, 1919 04 04, Nr. 5/55.
51
M. Maksimaitis, Lietuvos buržuazinės laikinosios vyriausybės priemonės 1918–1919 m. proletarinei
revoliucijai slopinti // Buržuazijos diktatūros Lietuvoje valstybiniai teisiniai aspektai, p.8.
52 Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1924 05 06, 93 pos., p. 4.
227
Modestas KUODYS
Dėl įvykusių pokyčių valdžios struktūroje apie karo padėties įvedimą arba atšaukimą Lietuvoje 1919 m. balandžio birželio mėnesiais teisę paskelbti turėjo
Prezidentas, nutarus Vyriausybei. 1920 m. birželio 12 d. Laikinoji Konstitucija
taip pat suteikė jam tokią teisę (įstatymų skelbimo teisė), gavus Steigiamojo
Seimo pritarimą ir Vyriausybės pasiūlymą. Be to, įvesti arba atšaukti karo padėtį
buvo galima tik atskiru įstatymu53. Šią tvarką iš esmės atkartojo 1922 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvos Konstitucija. Trisdešimt penktasis jos straipsnis numatė, kad
nepaprastosios padėties įvedimas skelbiamas Prezidento aktu, pasiūlius Ministrų
kabinetui bei pritarus Seimui54.
Antrasis, trečiasis, ketvirtasis YVAĮ paragrafai reglamentavo karo komendantų
skyrimą55, visuomenės informavimą, įvedant karo padėtį. Jie įpareigojo komendantus viešai paskelbti apie nepaprastosios padėties veikimą, supažindinti su nauja tvarka. Karo padėtis turėjo įsigalioti tuoj po paskelbimo, tik atokesniuose miesteliuose
ir kaimuose – po dviejų dienų. Karo komendantams, tiesiogiai pavaldiems krašto
apsaugos ministrui, suteikti dideli įgaliojimai, jiems talkinti įpareigota milicija (nuo
1924 m. policija), savivaldos ir kitos civilinės įstaigos (šeštasis ir septintasis paragrafai). Karo padėties metu suvaržomos pagrindinės konstitucinės piliečių teisės,
nurodytos aštuntajame YVAĮ paragrafe. Jis karo komendantui numato teisę ištremti į
kitą vietovę arba uždaryti į koncentracijos stovyklą56 asmenis, galinčius kelti pavojų
visuomenės tvarkai arba kariuomenei; įpareigoti piliečius, kurių darbas naudingas
valstybei, pasilikti tam tikrose vietose; daryti atskiras arba bendrąsias rekvizicijas;
drausti pirkti, parduoti, išvežti arba įvežti tam tikras prekes, maisto produktus, pašarą; bausti už šaunamojo ginklo laikymą be leidimo. Atskiri paragrafai karo komendantui suteikė teisę leisti arba drausti įvairaus pobūdžio susirinkimus, uždaryti
pramonės ir prekybos įmones; savo nuožiūra sustabdyti laikraščių ir kitų spaudinių
leidybą; sustabdyti civilinių įstaigų įsakymų vykdymą, bausti jų valdininkus. Už
įsakymų nevykdymą karo komendantai turėjo teisę skirti administracines bausmes:
piniginę baudą (1919–1920 m. ji siekė 10 000 markių), areštą iki 3 mėnesių arba
taikyti abi sankcijas. Už kitus nusižengimus numatyta teisminė atsakomybė. 1919 m.
pradžioje, kol dar nebuvo karo teismų, civiliai gyventojai turėjo būti teisiami apygar53
1920 06 10 Laikinoji Lietuvos valstybės konstitucija, M. Maksimaitis, Lietuvos konstitucijų istorija,
p. 334–335.
54
1922 08 01 Lietuvos valstybės konstitucija, Ten pat, p. 339.
55
Apie karo komendantūrų kūrimą Lietuvoje žr. V. Lesčius, Lietuvos kariuomenė 1918–1920, p.
108–146.
56
YVAĮ 8–ojo paragrafo pirmosios dalies papildymas, numatantis išsiuntimą į koncentracijos stovyklą visam karo padėties laikotarpiui, Steigiamojo Seimo buvo priimtas 1920 m. spalio 13 d. Žr. YVAĮ
8§ pakeitimas ir papildymas // VŽ, 1920 10 22, Nr. 49/487.
228
dos teismuose, vėliau – Armijos (kariuomenės) ir karo lauko teismuose57. YVAĮ taip
pat įteisino mirties bausmės skyrimą karo padėties metu. Ši speciali nuostata atsirado
ir 1920 m. Laikinojoje Konstitucijoje58, o vėliau mirties bausmės taikymo įstatyminis
reglamentavimas dar labiau išsiplėtė59. Karo padėtis turėjo tiesioginę bei netiesioginę
įtaką kitiems vienaip ar kitaip konstitucines piliečių teises apribojantiems įstatymams
atsirasti bei jų pobūdžiui. Tiesiogiai jis darė įtaką sekvestro įstatymams, baudžiamojo statuto, baudžiamojo proceso įstatymo papildymams60. Kadangi trečiojo dešimtmečio pirmojoje pusėje karo padėtis veikė ne visose valstybės dalyse, o valdantieji
sluoksniai bent jau oficialiai žadėjo ilgainiui jos apskritai atsisakyti, iškilo būtinybė
kompensuoti tam tikrų visuomenės kontrolės priemonių stoką. Todėl 1924–1925 m.
Seime priimti atitinkami spaudos, susirinkimų ir kitų įstatymų papildymai, sustiprintos apsaugos įstatymas.
1920 m. pradžioje, Lietuvos padėčiai sąlygiškai stabilizavusis, Vyriausybė
ėmė rengtis Steigiamojo Seimo rinkimams. Dėl to imta svarstyti karo padėties
panaikinimo klausimą – tai turėjo suteikti galimybes vykti demokratinei, karo
meto priemonių nevaržomai rinkimų kampanijai. Istorikas Sigitas Jagelevičius
pastebėjo, jog šio sumanymo atsisakyti ministrų kabineto neprivertė net staiga
susikomplikavusi vidaus situacija – 1920 m. vasario 22 d. įvykęs Panemunės
įgulos kareivių maištas61. Kovo 1 d. Prezidentas pasirašė karo padėties atskirose Lietuvos dalyse atšaukimo aktą. Nepaprastoji padėtis liko Kaune, daugelyje
valsčių, besiribojančių su demarkacine linija, kariuomenėje, geležinkelių zonoje.
Nenustojo veikti kariniai teismai, karo cenzūra, tačiau įsakyme nurodyta karinei
administracijai nedaryti kliūčių rinkimų kampanijai62. Tokia padėtis truko iki
1920 m. liepos 23 d., kai Steigiamasis Seimas specialiu įstatymu vėl įvedė karo
57
Plačiau žr. J. Matulevičius, Ypatingoji padėtis Lietuvoje // Kariuomenės teismas 1919–1929, p. 67–72;
M. Apanavičius, Kariniai teismai 1926–1940 metais // Iš Lietuvos teisės ir valstybės istorijos, p. 240–245.
58
1920 06 10 Laikinoji Lietuvos valstybės konstitucija // M. Maksimaitis, Lietuvos konstitucijų istorija,
p. 335.
59
Plačiau žr. E. Vimeris, Mirties bausmė // Kariuomenės teismas, p. 33–50; M. Maksimaitis, Administracinių ir teisminių priemonių taikymas slopinant revoliucinį judėjimą Lietuvoje 1919–1926 m.
// Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai. Serija A, t.1, Vilnius, 1963, p. 49–62; V. Andriulis, Mirties
bausmė Lietuvoje 1918–1940 // Pozicija, 1997, nr.2. p. 10–12; S. Vansevičius, Baudžiamosios teisės
šaltiniai 1919–1940 metais // Iš Lietuvos teisės ir valstybės istorijos, p. 212–217.
60
J. Matulevičius, Ypatingoji padėtis Lietuvoje // Kariuomenės teismas, p. 68–72.
61
S. Jegelevičius. Ernestas Galvanauskas – Lietuvos ūkio kūrėjas, Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai (1918–1940), p. 170.
62
Įsakymas karo stovui panaikinti //VŽ, 1920 03 04, Nr. 20/255.
229
Modestas KUODYS
padėtį63. Šį žingsnį žengti paskatino suaktyvėjusi bolševikų bei prolenkiškų elementų veikla, taip pat padidėjęs išorinis pavojus dėl Lenkijos ir Sovietų Rusijos
karo veiksmų64. Dar anksčiau, liepos 13 d., karo padėtis įvesta Vilniaus krašte,
Sovietų Rusijos perduotame Lietuvai pagal taikos sutartį. Anuometinis Lietuvos
kariuomenės teisininkas kpt. J. Matulevičius straipsnyje, skirtame nepaprastosios padėties raidai 1919–1929 m., pastebėjo, jog Vilniaus krašte karo padėtis
buvo įvesta65 nesilaikant Laikinojoje Konstitucijoje nustatytos tvarkos, nes jį
įvedė Ministrų kabinetas be Seimo patvirtinimo66.
Karo padėties režimas sušvelnintas 1922 m. rugpjūčio 17d., kai nepaprastoji
padėtis išliko tik sostinėje, palei demarkacinę liniją ir geležinkelių zonoje visoje
respublikoje67. 1924–1925 m. Antrajame Seime pradėjus svarstyti karo padėties
panaikinimo klausimą, krikščionių demokratų blokas, turėdamas balsų daugumą,
priėmė „Sustiprintos apsaugos įstatymą“68. Ši nepaprastosios padėties forma nedaug kuo skyrėsi nuo karo padėties, nes čia visuomenės kontrolės funkcijos buvo
suteiktos vidaus reikalų ministrui ir jam pavaldiems apskričių viršininkams. Esminis skirtumas – specifinės karo komendantų teisės, susijusios su kariuomenės
aprūpinimu karo metu (sekvestras, rekvizicijos, produktų transportavimo, gamybos bei prekybos suvaržymai ir pan.). Tik karo komendantai galėjo siųsti asmenis
į koncentracijos stovyklą (nors nuo 1923 m. tokia įstaiga Lietuvoje nebeveikė)
bei tremti į konkrečias, savo nuožiūra parinktas vietoves. Tuo tarpu „Sustiprintos apsaugos įstatymas“ leido perkeliamiems asmenims pasirinkti tremties vietą69. Minėtas įstatymas apskrities viršininkams taip pat suteikė teisę sustabdyti
sąjungų, draugijų, bendrovių veiklą. Vis dėl to karo padėtis nustatė daugiau ir
rimtesnių apribojimų, todėl laikytas griežčiausia nepaprastosios padėties forma.
Opozicijos pastangos 1925 m. priimti karo padėties panaikinimo įstatymą liko
bevaisės: krikščionių demokratų blokas, turėdamas persvarą, sugebėjo sulaikyti
jo pasirodymą, grąžindamas papildomoms redakcijoms į Teisių komisiją. Kitaip
aplinkybės susiklostė po Trečiojo Seimo rinkimų, kai Vyriausybę sudarė valstie63
Įstatymas karo stoviui įvesti // VŽ, 1920 07 23, Nr. 41/430.
64
K. Grinius, Steigiamojo seimo metai // Aidai, 1970, nr.5, p. 204; V. Lesčius, Lietuvos kariuomenė
Nepriklausomybės kovose 1918–1920, p. 288–300; A. E. Senn, Lietuvos valstybės atkūrimas 1918–1920,
p.162–163.
65
Lietuvos vyriausybės įsakymas, LVŽ, 1920 07 17, Nr. 40/418.
66
J. Matulevičius, Ypatingoji padėtis Lietuvoje // Kariuomenės teismas, p. 57.
67
Įstatymo karo stoviui įvesti pakeitimas // VŽ, 1922 09 08, Nr. 105/823.
68
Sustiprintos apsaugos įstatymas // VŽ, 1925 06 13, Nr. 194/1318.
69
J. Matulevičius, Ypatingoji padėtis Lietuvoje // Kariuomenės teismas, p. 60.
230
čių liaudininkų, socialdemokratų ir tautinių mažumų koalicija. Vienas svarbiausių
naujosios valdžios priešrinkiminių šūkių buvo „krikščionių diktatūros“ padarinių
likvidavimas, valstybės demokratizacija. Todėl jau 1926 m. liepos 2 d. paskelbta
apie karo padėties panaikinimą visoje respublikoje, išskyrus 1 km. juostą išilgai
demarkacinės linijos70. Tokia padėtis truko trumpiau nei pusmetį, iki 1926 m.
gruodžio pabaigos, kai karo padėtį paskelbė perversmą įvykdžiusios jėgos71. Šį
kartą karo padėtis buvo įvesta pažeidžiant 1922 m. Konstitucijoje nustatytą tvarką – jį paskelbė perversmininkų iškeltas Prezidentas Antanas Smetona naujojo
Ministro Pirmininko Augustino Voldemaro siūlymu, tačiau be Seimo, kuriame
jo politiniai priešininkai turėjo daugumą, pritarimo72. Įdomu tai, jog gruodžio 17
d. naktį išplatintose perversmininkų proklamacijose buvo nurodoma, kad Kauno
mieste skelbiama apgulos padėtis, o likusioje valstybės dalyje – karo padėtis73.
Minėtas kariuomenės teisininkas kpt. Matulevičius čia vėl pastebėjo teisinę koliziją: mat tokia nepaprastosios padėties forma, kaip apgulos padėtis, Lietuvoje
nebuvo numatyta. Ją tikriausiai iš carinės Rusijos karo teisės knygų „pasiskolino“ prieškarinius metus menantys vyresnieji karininkai. Tačiau šis sprendimas
jokių pasekmių neturėjo, nes klaida greitai pastebėta ir ištaisyta74.
Po perversmo įvesta griežčiausios formos karo padėtis egzistavo labai ilgai – iki 1938 m. pabaigos, kuomet Vokietijos spaudžiama Lietuvos Vyriausybė
turėjo jį atšaukti75. Tačiau laisvesnės atmosferos visuomenė pajusti nesuspėjo:
neilgai trukus, 1939 m. pradžioje, įvesta kita nepaprastosios padėties forma – sustiprinta apsauga, veikusi iki sovietinės okupacijos 1940 m.
Karo padėtis Lietuvos valstybingumo pradžioje atsirado dėl objektyvių
priežasčių: išorinių jėgų agresijos, priešiškų visuomenės sluoksnių aktyvios
veiklos. Visos šios nepaprastosios padėties formos teikiamos priemonės turėjo
nemažai reikšmės išsaugant ir įtvirtinant valstybingumą, ypač likviduojant užsienio jėgų organizuotus vidinius neramumus pirmaisiais nepriklausomybės metais.
Tačiau tuo pat metu išryškėjo ir neigiamos šio reiškinio pusės: karo komendantų
savivalė, neteisminis susidorojimas su atsitiktiniais asmenimis ir pan. Ilgainiui
valdantiesiems sluoksniams karo padėtis tapo veikiau visuomenės kontrolės nei
valstybės gynybos nuo kaimyninių šalių priemone. Ši tendencija ypač būdinga
70 Karo stovio panaikinimo įstatymas //VŽ, 1926 07 02, Nr. 242/1582.
71 Karo stovio įvedimo aktai // VŽ, 1926 12 20, Nr. 242/158.
72 J. Bulavas, Rinkimi ir „tautos atstovavimas“ buržuazinėje Lietuvoje, p. 88.
73 1926 m. gruodžio 17 d. perversmininkų atsišaukimas // G. Ilgūnas, Kazys Grinius, p. 335.
74 J. Matulevičius, Ypatingoji padėtis Lietuvoje // Kariuomenės teismas, p. 53.
75 Plačiau žr. J. Vaičenonis, Lietuvos kariuomenė valstybės politinio gyvenimo verpetuose (1927–1940),
p. 86–90.
231
Modestas KUODYS
Smetonos režimo laikotarpiui, kada kariuomenė tapo svarbiausia jo autoritarinės
valdžios atrama.
2. Karo padėties klausimas Steigiamajame Seime
2.1. Idealistinė demokratija ar valstybės saugumas: opozicijos karo
padėčiai formavimasis
1920 m. gegužės 15 d. į pirmąjį posėdį susirinko tiesiogiai, visuotinai, slaptai išrinktas 112 narių Steigiamasis Seimas. Tai buvo pirmieji tikrai demokratiniai rinkimai Lietuvos istorijoje. Šis Seimas turėjo baigti svarbiausiąjį valstybės
kūrimo ir įtvirtinimo etapą – priimti Konstituciją, padėti būtiniausius valstybės
politinės, socialinės ir ekonominės raidos pagrindus76. Steigiamojo Seimo darbų
pradžia buvo kupina idealizmo, siekių įgyvendinti carinės priespaudos ir tautinio
sąjūdžio metais brandintus demokratinės valstybės, visuomenės siekius77. Laisvės, pacifizmo ir demokratijos idėjomis pokarinėje Europoje gyveno daugelis
kraštų78. Tokiu, pasak istoriko ir politologo Česlovo Laurinavičiaus, fetišizuotu
tikėjimu demokratija ir rėmėsi visi tuo metu sparčiai plitę seimokratiniai režimai79. Tų laikų dvasią, žvelgdamas iš dešimtmečio perspektyvos, vienas anuometinių krikščionių demokratų veikėjų Juozas Purickis apibūdino taip: „Visą
išganymą kiekvienas matė tik demokratijoj. Demokratija buvo alfa ir omega St.
Seimo politinės išminties. Demokratija buvo tarsi šventa dvasia, kuri turėjo apšviesti minias politine išmintimi ir suteikti joms politinio neklaidingumo dovaną.
Ir nenuostabu, kad taip buvo. Nusimetusi ilgų amžių pančius, nusimetusi rusų
valdininkų ir sulenkėjusių dvarininkų jungą, tauta veržte veržėsi prie laisvės,
kaip sustingęs, peršalęs žmogus prie ugnies“80.
Tačiau palyginti greitai valstybinio gyvenimo pradžios euforija ėmė blėsti:
susidurta su naujais iššūkiais, vertusiais rinktis arba laviruoti tarp idealizmo ir
76
V. Vaitiekūnas, Lietuvos suverenumas Steigiamajame seime // Aidai, 1970, Nr. 10, p.456–461; Z.
Ivinskis, Lietuvos Steigiamasis seimas // Į laisvę, 1970 Nr. 50, p. 3; P. Čepėnas, Naujųjų laikų Lietuvos
istorija, t.2, p. 675–680.
77
Apie tarpukario Lietuvos partijų, politinio ir kultūrinio elito demokratijos sampratas plačiau žr. S.
Šiliauskas, Demokratijos refleksija Lietuvos politinėje mintyje (1918–1940), Klaipėda, 2002.
78
M. Rėmeris, Konstitucinės teisės paskaitos / fotografuot. leid./ Vilnius, 1990, p. 142.
79
Č. Laurinavičius, Geopolitikos ir demokratijos dilema: Moderniosios Lietuvos užsienio politika ir
Steigiamasis seimas // 1920–1922 metų parlamentinė patirtis: sprendimų politika, tikslai, aplinkybės, p. 34.
80
J. Purickis, Seimų laikai // Pirmas nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis 1918–1928, p. 113.
232
pragmatiškojo realizmo. Lietuvoje jau pirmaisiais Steigiamojo Seimo darbo metais
išryškėjo aiški takoskyra tarp požiūrių į idealistinės demokratijos skelbiamų plačių
pilietinių laisvių ir teisių institucionalizavimo valstybėje klausimą. Susiformavo tarsi
du blokai81, arba pozicija ir opozicija, kurių įtaka Steigiamojo ir vėlesnių seimų laikotarpiu buvo nevienoda, tačiau kurie turėjo pakankamai aiškias ir daugeliu atvejų
nesuderinamas nuomones pilietinių teisių ir laisvių plėtotės bei ją varžančių priemonių (karo padėties ir kai kurių kontraversiškų įstatymų) atžvilgiu. Pirmąją grupę Steigiamojo Seimo laikotarpiu labiausiai ir ryškiausiai reprezentavo stipriausia
opozicinė frakcija – Lietuvos socialdemokratai (LSDP), rinkimuose gavę 12 vietų.
Jie per visą seimokratijos laikotarpį išliko nuosekliausiai, bet drauge radikaliausiai
ir beatodairiškiausiai „pilnutinės demokratijos idealus“ gynusia politine jėga82. Paramos savo siekiams LSDP dažnai rasdavo tarp Valstiečių sąjungos ir Socialistų
liaudininkų demokratų (abi srovės turėjo 28 mandatus), nepartinių, tautinių mažumų
atstovų. Antrąją stovyklą sudarė dešinįjį politinio spektro sparną užėmęs trilypio
pavidalo Krikščionių demokratų blokas, jungiantis Lietuvos krikščionių demokratų partiją (LKDP), Darbo federaciją ir Ūkininkų sąjungą. Tai buvo gausiausia – 59
narių frakcija, turėjusi didžiausią įtaką politiniams sprendimams. Šios dvasininkijos
vadovaujamos ir Bažnyčios stipriai remiamos politinės jėgos požiūris į idealistinę,
plačios demokratijos sampratą buvo gerokai konservatyvesnis. Krikščionių demokratų frakcija, nors ir pripažindama demokratijos svarbą, nestokojo kritiško požiūrio
jos atžvilgiu, gynė valstybės teisę išorinės ar vidinės grėsmės akivaizdoje apriboti
pilietines laisves. Pirmaisiais Lietuvos valstybingumo metais, susidarius krizinėms
situacijoms, tokią poziciją šalies saugumo vardan paremdavo ir kitos Steigiamojo
Seimo frakcijos, visų pirma koalicijos partneriai – valstiečiai ir liaudininkai.
Socialdemokratai aiškią ir griežtą laikyseną prieš karo padėtį užėmė gerokai anksčiau nei pateko į Steigiamąjį Seimą. Apskritai nuo pat Lietuvos tarybos
laikų kairieji mėgo ryžtingai pareikšti savo skirtingą nuomonę, karštai oponuoti
dešiniesiems, kaltindami juos „klerikaliniu reakcingumu“ ar monarchistinėmis
simpatijomis. LSDP demokratinius šūkius siedavo su internacionalizmu bei radikalia marksistine socialine programa. Šių idėjų junginys atspindėjo savitą ir,
žvelgiant į tuometinio gyvenimo kontekstą, labai kontraversišką požiūrį į Lie81
Apie pagrindines Lietuvos partijas, jų programas, dalyvavimą Steigiamojo Seimo darbe žr. V. Pavilionis, Antiliaudinė valdančiųjų politinio viešpatavimo ideologija ir jos pasireiškimas Lietuvos valstybės mechanizmo veikloje (buržuaziniu demokratiniu laikotarpiu)// Buržuazijos diktatūros Lietuvoje
valstybiniai teisiniai aspektai, (konferencijos medžiaga), Vilnius, 1976, p. 23–62; A. Jakubčionis, Politinės partijos Steigiamojo seimo rinkimuose, 1920–1922 metų parlamentinė patirtis: sprendimų politika,
tikslai, aplinkybės, p. 15–24.
82
J. Vilčinskas, Lietuvos socialdemokratai kovoje dėl krašto nepriklausomybės, p. 130–131.
233
Modestas KUODYS
tuvos valstybę. Todėl LSDP sulaukdavo valdančiosios daugumos priekaištų ir
kaltinimų dėl „bolševikinio“ pobūdžio kalbų ir veiklos, kurios, kritikų nuomone,
labiau padeda ne valstybei, bet jos priešams, siekiantiems destabilizuoti padėtį.
Nors socialdemokratai viešai ir smerkė rusiškąjį bolševizmą, smurtinę proletariato diktatūrą83, Rusijos imperialistinius siekius bei aiškiai pasisakė už Lietuvos nepriklausomybę, tačiau į savo valstybę jie vis dėlto žvelgė marksistų
akimis. Tai jų poziciją darė labai dviprasmišką. Pavyzdžiu, L. Želigovskio karinės akcijos metu 1920 m. LSDP spauda84 ir partijos Centro komitetas ragino
Lietuvos darbininkiją stoti savanoriais į kariuomenę ir visomis išgalėmis ginti
Lietuvą, kartu nepamirštant, „kad ir sava klerikalė – buržuazinė valdžia ir visuomenė – buvo, yra ir bus darbininkų priešas, kad tik didelis pavojus verčia tą
priešą laikinai taikytis ir gretimai eiti“85.
Skandalingai pirmaisiais priešų spaudžiamos valstybės gyvavimo metais
Steigiamajame Seime skambėdavo kai kurių socialdemokratų frakcijos atstovų
kalbos apie Lietuvos kariuomenę, raginimai ją mažinti. Pavyzdžiui, Kazimieras
Venclauskis86 1921 m. pradžioje Šaulių sąjungą nesivaržydamas vadino pakilusia virš kariuomenės „baltąja gvardija“, skirta streikams malšinti87. O 1922 m.
vasario mėnesį, svarstant karo mokyklos projektą, vienas minėtos frakcijos lyderių prof. Vincas Čepinskis88 piktinosi valstybės militarizacija. „Pas mus kai kurie
mano, kad nėra militarizmo“, – teigė jis, – „daugelis karininkų, daugelis uniformuotų žmonių gatvėse dar nereiškia, kad pas mus viešpatauja militarizmas. Bet
aš turiu pasakyti, kad visų tų išorinė išvaizda ir, kas svarbiausia, jų elgesys aiškiai
rodo, kad pas mus yra militarizmas ir militarizmas blogiausios rūšies, nes viskas,
kas pas mus daroma, sulig kurpaliu ne Vakarų Europos [...], bet sulig reakcinės Rusijos kurpaliu“89. Svarstant Konstitucijos dalį, skirtą valstybės gynybai,
socialdemokratai pasisakė už kariuomenės organizavimą milicijos pagrindais90.
Tokią poziciją rėmė ir savo kalboje labai aiškiai argumentavo nepartinis Jurgis
Žitinevičius: „Mes žinome, kiek toji armija kaštuoja, ir argi galima bus ateityje
83
Į mūsų skaitytojus // Socialdemokratas, 1919 09 11, p. 1; Bolševikų okupacijos pasekmės // Socialdemokratas, 1920 07 29, p.1; Teisybė apie Rusus // Socialdemokratas, 1920 09 09, p.2.
84
Atmušti juos! // Socialdemokratas, 1922 10 21, p.1.
85
LSD Partijos Centro komitetas gynimosi reikalu // Socialdemokratas, 1920 10 28, p.1.
86
Apie K. Venclauskį žr. Kazimieras Venclauskis, Šiauliai, 2000.
87
Steigiamojo seimo darbai, 1921 04 20, 82 pos., p. 22.
88
Apie V. Čepinskį žr. Z. Mačionis, J. Čepinskis, Profesorius Vincas Čepinskis, Vilnius, 1992.
89
90
Ten pat, 1922 04 10, 196 pos., p. 111–112.
234
visą laiką laikyti tokią armiją, kaip ligi šiol turime, aš manau, kad armijos laikymas kenkia labai krašto atstatymui“. Jo teigimu, „laikymas nuolatinės didelės
armijos tai yra noras turėt visuomet parengtą grūmojamąjį kumštį, ir toks militarizmas politiniu atžvilgiu yra nuolatinis pavojus. Dėl to ir reikėtų atsisakyti nuo
to pavojaus ir sutvarkyti ginkluotąsias pajėgas milicijos pagrindais“91.
Socialdemokratai nuolatos aršiai puolė valdančiąją daugumą, nepraleisdami nė menkiausios galimybės jai įgelti, kaltino diktatūriniais užmojais, teroru ir
savivale. Savo spaudoje dažnai nepaisydami sudėtingos valstybės tarptautinės
ir vidinės padėties kairieji beatodairiškai kritikavo ir smerkė visas Vyriausybės
taikomas karo padėties priemones, kėlė didžiausią triukšmą dėl kone kiekvieno
tariamo ar net tikro vietinio bolševiko arešto, globojo už antivalstybinę veiklą
nuteistus politinius kalinius92. Tą patį darė ir jų atstovai iš Steigiamojo Seimo
tribūnos. Pavyzdžiui, prof. Vincas Čepinskis karo teismus viešai įvertino taip:
„Ypatingi karo teismai ir karo metu nieko nepadeda kovojant su žvėriškumu. Juk
tie lauko teismai tai nėra teismai, o yra tam tikros organizacijos, kad be teismo
nužudytų žmogų, ar ką kitą padarytų, o po to uždėtų teismo antspaudą“93. Socialdemokratai taip pat mėgo prikaišioti dėl karo padėčiai skiriamų lėšų, kurios, anot
jų, galėtų būti panaudojamos kultūros reikalams94.
Ne tik vieši kai kurių LSDP frakcijos atstovų veiksmai bei pasisakymai,
bet ir atkakli labai abejotinos reputacijos „darbininkijos atstovų“ gynyba,ž gana
stipriai kompromitavo šią politinę srovę. Mat neretai atsitikdavo taip, kad LSDP
frakcijai pateikus interpeliaciją ar paklausimą dėl įvykusių neva nekaltų asmenų
areštų, VRM ir KAM atstovai sugebėdavo pagrįsti savo veiksmų teisėtumą, įrodydami suimtųjų neginčijamus ryšius su LKP95. Krikščioniškųjų frakcijų nariai
kartais labai sėkmingai ir argumentuotai atremdavo įsikarščiavusių socialdemokratų atakas dėl įvykusių areštų ar teisėsaugos institucijų veiksmų.
Per Steigiamojo Seimo metus socialdemokratai inicijavo, berods, 6 didesnio
atgarsio sulaukusias interpeliacijas, susijusias su karo padėties keliamais suvaržymais, įtariamų antivalstybine veikla areštais bei tardymo metu naudota fizine
91
92
Žr. Amnestijos politkaliniams // Socialdemokratas, 1920 05 21, p.1; Neatsakomingi // Socialdemokratas, 1920 09 16, p.1–2; K.V. [K. Venclauskis] Kaliniai negauna laikraščių, knygų // Socialdemokratas,
1921 02 17, p. 3; Mėrūnas, Areštai // Socialdemokratas, 1922 05 11, p. 2; K. Venclauskis, Kauno kalėjime // Socialdemokratas, 1922 08 10, p.2.
93
Steigiamojo seimo darbai, 1922 04 05, 193 pos., Kaunas, 1922, p. 39.
94
95
Žr. Steigiamojo seimo darbai, 1921 05 24, 95 pos., Kaunas, 1922, p. 64; Steigiamojo seimo darbai,
1922 05, 219, pos., p.8; Steigiamojo seimo darbai, 1922 08 5, 243, pos., p. 114–115.
235
Modestas KUODYS
prievarta. Be to, atskiri šios frakcijos nariai dar pateikė mažiausiai 4 paklausimus, tiesiogiai susijusius su minėtomis problemomis. Vieną interpeliaciją dėl
karo padėties ir cenzūros Vyriausybei pateikė socialistų liaudininkų demokratų
atstovai. Taigi šioje srityje socialdemokratai absoliučiai pirmavo Seimo statute
numatytomis priemonėmis kovodami su krikščionių demokratų bloku. Apskritai
dažnos ir kategoriškos socialdemokratų interpeliacijos erzino valdančiąją daugumą. Tai išryškėjo jau pačioje Steigiamojo Seimo veiklos pradžioje. 1920 m.
birželį krikščionių demokratų atstovas Vytautas Bičiūnas šios partijos laikraštyje
Laisvė piktinosi: „Manding, valstybiniai nusistačiusi visuomenė turėtų užklausti
seimo daugumos: ar ilgai tęsis panašūs pasityčiojimai iš Lietuvos? Ar ilgai dar
bus leista seime [...] spjaudyti veidan paeiliui kiekvienam vyriausybės atstovui,
nepajėgiant išrodyti bent kokios kaltės ir ar galės egzistuoti Lietuvoj bent kokia
žmoniškoji valdžia, jeigu ir ateityje kiekviename posėdyje Seimas priiminės vis
naujas interpeliacijas“96.
1921 m. gegužės 24 d., po kelių nepriimtų LSDP frakcijos interpeliacijų,
pratęsdamas praėjusių posėdžių be galo aštrias diskusijas, krikščionių demokratų
lyderis Mykolas Krupavičius pasakė turbūt vieną iš labiausiai socialdemokratus
triuškinančių kalbų per visą Steigiamojo Seimo laikotarpį. Piktindamasis, jog,
patyrę eilinę nesėkmę savo puolimo metu, socialdemokratai pasitraukė iš Seimo
komisijų, Krupavičius konstatavo, kad „[..] visą laiką socialdemokratų darbuotojai reiškė vieną dalyką – užtarimą ir saugojimą bolševikų agentų ir bolševikų
tarnų“97. Atskleisdamas visą savo iškalbą toliau jis dėstė: „Aš darau išvadas iš
faktų, kuriuos paskelbiau. Bolševikai, kaip mes gerai žinome, nori mus prievarta,
teroru prijungti Rusijai tokiomis pat teisėmis, kaip esam buvę iš caro laikais.
Mes eidami mūsų visuomenės reikalavimais, stojome į griežtą kovą su jais, tuo
tarpu kai kita visuomenės dalis būtent socialdemokratai, daro antraip – stengiasi
juos užstoti, išteisinti ir tokiu būdu padėti jiems dirbti. Bolševikai stovi už jūsų,
ponai socialdemokratai pečių ir turėdami Seimo 14 žmonių užtarytojais, drąsiai
eina prie savo griovimo darbo, drąsiau ima verst mūsų nepriklausomybę, drąsiau
rengiasi liet mūsų kraują tik dėl to, kad turi socialdemokratuose užtarėjų, bet ar
jūs suprasit, kad jūs tuo pačiu rengiat didelę nelaimę Lietuvai? Jūs slėpdami
tuos tamsius elementus už savo pečių, turėsit nešt ir atsakomybę už tą didelę
nelaimę, kuri dėl to gali ištikt Lietuvą! Man rodos, socialdemokratams vis dėl
to reikėjo pažiūrėt į savo sąžinę, jeigu ten yra tautinės sąžinės, pasilikęs bent
96
V. Bičiūnas, Interpeliacijų interpeliacija // Laisvė, 1920 06 20, p.1.
97
236
trupučiukas...“98
Tai, jog trečiojo dešimtmečio pradžioje LKP aktyviai veikė vykdydama
nurodymus iš Maskvos, Steigiamojo Seimo nariams posėdžių metu ne kartą tvirtindavo atsakingi KAM ir VRM pareigūnai, apie tai nemažai informacijos turėjo
Lietuvos slaptosios tarnybos99, galiausiai be galo atvirų, tiesiog akis badančių
straipsnių šia tema netrūko ir spaudoje100.
LSDP neaiškius ryšius su LKP pasmerkdavo net Valstiečių sąjungos ir Socialistų liaudininkų atstovai, kurie paprastai linko su jais solidarizuotis demokratijos ir socialinio teisingumo gynimo vardan. Štai po audringų kelių interpeliacijų
svarstymų 1921 m. gegužės pabaigoje Steigiamajame Seime Valstiečių sąjungos laikraštis Lietuvos ūkininkas apie socialdemokratus rašė: „Mes tai galime
išaiškinti tiktai kaipo tam tikra aiškėjančia socialdemokratų kryptimi – vytis
bolševikus, supilant į savą varžą tuos gaivalus, kurie bolševikija ir taikintis prie
jų. Kitaip nebūtų galima suprasti socialdemokrato Venclauskio šaukimo kalbant
Seime žemės klausimu ir Rotušės salėje (Kaune) mitinge dėl įvedimo Lietuvoj
tarybų valdžios (suprask bolševikų valdžios). Mūsų socialdemokratai dabar yra
tokioj padėty, kad nuo vienų pabėgę (senų socialdemokratų, prie kurių nelimpa
bolševikų mikrobai), kitų nepaviję (bolševikų) [...] Jie bijodami likti generolu
be armijos pataikauja bolševikams, lenda į bolševikų profesinės sąjungos iš kur
juos bolševikai veja, neatsižiūrint į tai, kad patys socialdemokratai viešai išeina
su bolševikų programa101“.
Valdančiosios daugumos atstovai piktinosi socialdemokratų nuolatiniais
bandymais diskredituoti Lietuvos saugumo tarnybas, jų viešu tapatinimu su carinės Rusijos „Ochranka“ ir žandarmerija. „Čia ne rusų žvalgyba“, – viename
posėdyje atkirto kairiesiems M. Krupavičius. „Jei norit kariaut su rusų žvalgyba
tai eikit į Maskvą, pas mus jos nėra. Mūsų žvalgyba tarnauja Lietuvos demokratinei respublikai. Kokie buvo rusų žvalgybos tikslai visiems aišku. Jie ėjo prieš
mūsų politinius ir tautinius reikalus ir mes turėjome su rusų žvalgyba kovoti. O
98
Ten pat, p. 65.
99
A. Anušauskas, Lietuvos slaptosios tarnybos 1918–1940 m., Vilnius, 1993, p. 49.
100 S [Stasys] Kairys, Iš kelionės įspūdžių // Lietuva, 1920 01 09, p. 2; Paliūnas. Vidaus reikalai //
Laisvė, 1920 11 19, p.1; Provokacija ar neišmanymas // Lietuva,1921 04 12, p. 1; Mot. Kelm. Bolševikų
darbuotė // Laisvė, 1921 05 22, p. 2–3; Mot. Kelm. Bolševikų darbuotė Lietuvoj. Tarybų Rusų atstovybė // Laisvė, 1921 06 19, p. 2; Iš bolševikų darbuotės, Lietuva // 1921 07 26, p. 1; Kazimieras Skiautiškis, Lietuvos darbininkų profesinės sąjungos ar Rusijos šnipai? // Laisvė, 1922 09 21, p. 2; Dabartinė
komunistų taktika // Laisvė, 1922 10 03, p. 1.
101
Bl. Bl. Keletas žodžių apie krikščionis demokratus ir socialdemokratus // Lietuvos ūkininkas, 1921
06 02–08, p. 2.
237
Modestas KUODYS
dabartinė mūsų žvalgyba stovi mūsų politinio gyvenimo102“.
LSDP laikysena, rengiant ir priimant nuolatinę Lietuvos Respublikos Konstituciją103, taip pat leido oponentams kalbėti apie savotišką šios partijos veikėjų
nihilizmą bei nesugebėjimą rasti kompromiso, sprendžiant svarbiausius valstybės gyvenimo klausimus.
Visa tai suteikdavo progą dešiniesiems socialdemokratus sieti su komunistais, siekiančiais Lietuvos užgrobimo104. Žinoma, tokie kategoriški kaltinimai
dažniausiai išsprūsdavo karštų diskusijų metu, priešrinkiminėse kovose. LSDP
autoritetą kėlė tik senieji jos nariai – žymūs tautinio atgimimo veikėjai. Tai,
jog Rusijos bolševikų sukompromituotas marksizmas labai pakenkė Lietuvos socialistinės pakraipos politinėms srovėms, socialdemokratai puikiai suprato. Tai
jie ne kartą pabrėžė savo spaudoje. „[...] Rusų komunistai mėgino socializmą
vykdyti durtuvo jėga, ir už tuos mėginimus dabar labai brangiai turi atsimokėti
Lietuvos darbininkai. Bolševikai laikinai išardė mūsų eiles, apardė organizacijas.
Skriaudas padarę mūsų kraštui jie davė progos visiems darbininkų priešams Lietuvoje primesti bolševizmą kiekvienam darbininkų reikalų kovotojui ir jį žlugdyti. Visas reakcijos malūnas [...] sukosi pastaruoju metu bolševikų varomu vandeniu“, – taip Sovietų Rusijos invazijos pasekmes Lietuvos kairiesiems 1919 m.
pabaigoje apibūdino Socialdemokratas105.
1920 m. pradžioje Vyriausybės nutarimą didžiojoje šalies dalyje atšaukti
karo padėtį, kad būtų sudarytos palankios sąlygos rinkiminei agitacijai, socialdemokratai sutiko skeptiškai ir kone priešiškai. 1920 m. balandžio 24 d. pagrindinis šios partijos laikraštis šį sprendimą įvertino taip: „Šiandien karo padėtis
yra panaikinta [...]. [Bet] karo cenzūra pasiliko ir jos pėdai vis dar galima aptikti
laikraščių skiltyse, o ir šiaip karo padėties režimas keičiasi ir nyksta taip lėtai,
kad kartais net nenumanu, kurian galan slenkame – ar pirmyn, ar atgal [...]. Karo
padėties panaikinimą valdžia vilkino kiek tik galėjo. Įvairios baidyklės buvo
traukiamos aikštėn, kad tik palaikyti komendantų režimą. [...] Pagaliau iš visų
pusių spiriama ir grasinama valdžia turėjo karo padėtį panaikinti. [...] Panaikinti
tai panaikino, bet dirbę karo padėties aparatas, įvairių rūšių ir ruožų komendan-
102
103
Plačiau žr. A. Žemaitytė– Veilantienė, Konstitucijos projekto komisijos nariai // Mūsų konstutucionalizmo raida, p.57–60; A. Kasperavičius, Antanas Tumėnas – konstitucijos rengimo komisijos
pirmininkas // Ten pat p. 66–79; M. Maksimaitis, Lietuvos konstitucijų istorija, p. 120–121.
104
V. Bičiūnas, Apie socialdemokratus // Laisvė, 1920 05 09, p. 1.
105
Į mūsų skaitytojus // Socialdemokratas, 1919 09 11, p. 1.
238
tūros liko savo vietose [...]“106.
Karo padėtis bei jo palydovai – karo komendantai, milicija ir ypač žvalgyba
– socialdemokratų retorikoje jau Steigiamojo Seimo laikais tapo „krikščionių
režimo“ simboliu, įkūnijančiu prievartą, savivalę ir tikrosios demokratijos užgniaužimą. Šis motyvas bei klasinė oponentų kilmė per visą seimų laikotarpį
buvo pagrindinis LSDP ideologinės kovos ginklas. Nors juo, žvelgiant į to meto
sąlygas, galbūt ir piktnaudžiauta, bet reikia pripažinti, jog tokia, sakytume, socialinė kritika turėjo ir nemažai teigiamų bruožų. Karo padėties metu taikytos
policinės valdymo priemonės, pilietinių teisių ignoravimas, didelės karo komendantų galios neišvengiamai sukurdavo nepageidautinų, visuomenę piktinančių
reiškinių. Kad pirmaisiais nepriklausomybės metais nusikalstamos valdžios
savivalės atvejų pasitaikydavo ne taip jau retai, rodo ir oficiali informacija. Pavyzdžiui, Steigiamojo Seimo skundų komisijos duomenimis, per pirmuosius
parlamento darbo metus (iki 1921 m. sausio) buvo gauti 324 skundai, iš kurių
daugiausiai skųstasi Vidaus reikalų ministerija (VRM) ir Krašto apsaugos ministerija (KAM)107. Iš 60 skundų, tekusių VRM, 38 skųstasi milicijos veiksmais, 17
apskričių viršininkais. Iš kiek daugiau nei 60 skundų, tekusių KAM, 37 reikštas
nepasitenkinimas kariuomene ir žvalgyba, o 12 – karo komendantais. Pristatydamas ataskaitą, komisijos narys Valstiečių sąjungos atstovas Kazys Ralys pažymėjo: „Bet vieną reikia tik konstatuot, kad pas mūsų komendantus yra tas
pats paprotys, koks buvo prie vokiečių , būtent naudotis [...] savo neapibrėžta
jėga ir nesiskaityti su niekuo“108. Tų pačių 1921 m. pradžioje, svarstant VRM
etatus, kairieji atstovai pažėrė kaltinimų ir kritikos laviną Lietuvos milicijai109.
Tada Socialdemokratas rašė: „Mūsų milicija savo daugumoj yra pilnai pasekusi
caro policiją: yra paperkama per dažnai stveriasi mušimo, nesupranta, kas tai yra
demokratinės respublikos tvarka, nemoka piliečiams apsaugoti pilietinių teisių.
Ji pati dažnai daro netvarką. Laužo įstatymus ir vaduojasi ne įstatymais bet savo
nuožiūra110“. Pagerinti padėtį galėjo tik viešumas, kontrolė, reformos. Tam kaip
tik ir padėjo opozicijos išryškinamos valstybės negerovės, apie kurias spaudoje
rašyta labai dažnai.
Taigi socialdemokratai buvo svarbiausia politinė jėga, be išlygų smerkusi
106
Braido kailinius išvertę // Socialdemokratas, 1920 04 24, p. 1
107
108
Ten pat
109
Steigiamojo seimo darbai, 1921 02 10, 61 pos., p. 618–625.
110
Seimo ginčai dėl milicijos // Socialdemokratas, 1921 02 17, p. 2.
239
Modestas KUODYS
ir kovojusi prieš karo padėtį bei jo sukurtą visuomenės kontrolės sistemą. Jų
pastangos dažnai likdavo bevaisės: nė viena inicijuota interpeliacija nedavė siekiamų rezultatų. Visas jas sustabdė Krikščionių demokratų blokas, turėjęs balsų
daugumą Steigiamajame Seime.
Kita politinė jėga, dažnai kritikavusi karo padėtį, buvo Valstiečių sąjungos
ir Socialistų liaudininkų demokratų frakcija. Tik jų pozicija (o kas ne mažiau
svarbu – ir jos reiškimo būdas) buvo gerokai nuosaikesnis. Nors rinkimų į Steigiamąjį Seimą laikotarpiu šių glaudžiai susijusių partijų atstovai aukščiausiu idealu laikė laisvę ir demokratiją111, tačiau įsijungusios į valstybinį darbą stengėsi
įvertinti realias sąlygas ir grėsmes valstybei. Štai Valstiečių sąjungos narys, Ministras Pirmininkas Kazys Grinius, įtikintas krašto apsaugos ministro plk. Konstantino Žuko (taip pat artimo valstiečiams liaudininkams), pritarė karo padėties
įvedimui 1920 m. liepos pabaigoje, nors šiam žingsniui ir priešinosi kiti kairieji,
apeliuodami į liberalias Vyriausybės vadovo pažiūras112. Valstiečių ir liaudininkų
neigiama pozicija karo padėties atžvilgiu pradėta garsiau reikšti 1922 m. pradžioje, sugriuvus jų koalicijai su Krikščionių demokratų bloku113. Kaip tik po to
ir buvo pateikta jų interpeliacija dėl karo padėties ir cenzūros.
Dešinieji aiškiausiai ir nuosekliausiai gynė specialių karo padėties priemonių svarbą valstybei, nuolat pabrėžė jai kylančius vidinius ir išorinius pavojus.
Diskusijų metu krikščionių demokratų bloko atstovai pripažindavo, kad karo padėtis neigiamai veikia visuomenę, sudaro sąlygas savivalei, tačiau tiek Seimo
tribūnoje, tiek spaudoje įrodinėjo, jog tai neišvengiama, būtina kaina, siekiant
išsaugoti valstybingumą. Kartais tokie vieši pasvarstymai apie karo padėties negeroves būdavo dirbtini ir pakankamai abstraktūs. Pavyzdžiui, 1922 m. vasario
3 d. valdančiosios daugumos lyderis Krupavičius aiškino: „[...] dėl nenormalių
gyvenimo sąlygų mums tenka laikyti karo padėtis. Karo padėtį kaip paprastai
veikia ypatingi įstatymai, kurie teikia daug laisvės veikti atskiriems kariuomenės
nariams. Svarbu, kad ta laisvė būtų vartojama ne sauvalingai, bet vien tik krašto
gerovę ir laisvę turint prieš akis. Renkant tad žmones į atsakingas vietas, ypač
esančias toliau nuo centrinės valdžios, kur negali būti nuolatinės kontrolės ir
priežiūros [...] privalo būti renkami iš sąžiningiausių karių tarpo, kad savo taktu,
švelnumu ir protingu elgimosi nesunkintų ir be to sunkią žmonėms karo naštą,
111
J. Žemdirbys, Ko reikalaus Valstiečių sąjunga Steigiamajame seime?// Lietuvos ūkininkas, 1919 12
07, p. 3 – 4; 1919 12 21, p.4; Lietuvos Valstiečių sąjungos kuopų atstovų suvažiavimo, įvykusio Kaune,
vasario 15–16 d. 1920 m. protokolas // Lietuvos ūkininkas, 1920 02 22, p. 5.
112
K. Grinius, Steigiamojo seimo metai // Aidai, 1970, nr. 5, p. 204.
113
Z. Butkus, Dr. K. Grinius, Lietuvos respublikos ministrai primininkai, p. 247–248.
240
bet savo elgimosi ją lengvintų ir žadintų piliečius dar prie didesnių aukų tėvynės
laisvei ginti114“.
Tačiau panašūs pasisakymai būdavo skirti daugiausiai tik pozityviai viešajai nuomonei formuoti. Steigiamojo Seimo darbo metai parodė, jog didžiausia
Krikščionių demokratų frakcija nebuvo linkusi visiškai atsisakyti karo padėties
net tuomet, kai valstybės padėtis neatrodė labai sudėtinga. Tokia laikysena leido
kairiesiems dar aktyviau kritikuoti bandymus koncentruoti valdžią ir kontroliuoti
politinius procesus.
2.2. Steigiamojo Seimo diskusijos dėl karo padėties
Rinkimų kampanijos laikotarpiu karo padėtis Lietuvoje buvo beveik panaikinta,
išskyrus atskiras vietoves prie demarkacinės linijos. Bet susirinkusiam Steigiamajam
Seimui gana greitai teko spręsti karo padėties grąžinimo klausimą. 1920 m. liepos
pabaigoje užvirė karštos diskusijos dėl šios tuo metu labai aktualios problemos. Jos
atskleidė svarbiausių Seimo frakcijų pozicijas, išryškino jas formuojančius motyvus,
kurie daugeliu atvejų liko labai panašūs per visą seimų laikotarpį. Už būtinybę įvesti karo padėtį aiškiausiai pasisakė krikščionys demokratai, teigę, jog Lietuvoje gausu
„antivalstybinių gaivalų“, kurie kelia šaliai rimtą grėsmę, todėl su jais būtina ryžtingai
kovoti, pasitelkiant visas priemones, net ir tas, kurių įgyvendinimui tektų sustabdyti Konstitucijos garantuotas laisves115. Juos palaikė koalicijos partneriai – Valstiečių
sąjungos ir Socialistų sąjungos atstovai, tad priimant įstatymą keblumų nekilo. 1920
m. liepos 23–ąją, karo padėties sugrąžinimo dieną, Krupavičius Seime taip aiškino šio
žingsnio priežastis ir aplinkybes: „Pavojaus rimtumą mato šiandien visos Seimo frakcijos nuo dešiniausios ligi kairiausios ir dėl to mes šiandien rodom vieną bendro darbo
pagrindą; tas pagrindas – tai tėvynės gynimas, bet suradę vieną tikslą, nesugebam surasti vienos priemonės tam tikslui pasiekti. Karo padėtis pati savaime nėra pageidaujama, ji daug blogybių neša, stabdo normalę gyvenimo eigą, slopina žmonių laisvę. Bet
kuomet kūne atsiranda pavojinga liga, kurios negalima pagydyti homeopatijos būdais,
chirurgas imasi peilio ir dažnai pavojų pašalina. Karo padėtis yra toks pat peilis116“.
LKDP lyderis įrodinėjo, jog nepaprastąją padėtį, esant reikalui, naudoja net demokra114
115
L. Kr. Dem. Bloko pareiškimas į ministerių pirmininko Dr. K. Griniaus deklaraciją // Laisvė, 1920
07 01, p. 1.
116
M. Krupavičiaus kalba pasakyta St. Seime liepos 23 d. karo stovio įvedimo reikalu // Laisvė, 1920
08 08, p. 1.
241
Modestas KUODYS
tiškiausios valstybės, kad valstybiškai mąstanti Lietuvos visuomenė pati nori didesnės
tvarkos. „Kas [1919 m.] buvo arčiau valdžios, tas gerai žino“, – pasakojo Krupavičius,
– „kad Vyriausybės durys neužsidarydavo nuo įvairių Lietuvos kampelių delegacijų,
važiavusių į Kauną su prašymais, kad besivėluojanti vyriausybė kuo greičiau įvestų
karo stovį. Nesant dar bendrų instrukcijų, Marijampolės komendantui jį įvedus, savo
iniciatyva, gyventojai jį iš dėkingumo gėlėmis apibarstė ir jo vardą ligšiol su pagarba
mini117“. Jis pateikė aiškius, bet gal ir kiek perdėtus motyvus, dėl kurių būtina įvesti
karo padėtį: „Kuomet aplink mus siuva visur mūsų priešininkai, kuomet visur pilna
valstybės išdavikų, kuomet pradėjo visti plėšikų gaujos, kuomet politinės atmainos pakrypo ne mūsų naudon ir mūsų valstybinį gyvenimą dar labiau apsunkino, supainiojimo – vienais žodžiais nieko nepadarysi [...]118“.
Prieš karo padėties grąžinimą atvirai stojo tik socialdemokratai, nors kai
kurie jų neoficialiai pritarė Vyriausybės sprendimui. M. Sleževičiui tai pagrasinus vieno posėdžio metu, LSDP frakcijos narys V. Čepinskis to kategoriškai
nepaneigė: „Kai kurie gal svyravo, bet frakcijoj ir Seime buvo nusistatę prieš
karo padėties įvedimą, ir Krašto apsaugos komisijos narys [Vladas] Požela,
atėjęs į frakciją, sakė, kad komisijoj jis griežtai kalbėjęs prieš karo padėties
įvedimą119“. Iš tiesų bent jau viešai frakcijos pozicija liko vieninga – visi kalbėjusieji socialdemokratų atstovai kategoriškai laikėsi partijos požiūrio. Staigus
LSDP atstovų nuomonės pasikeitimas gerokai įsiutino krikščionis demokratus,
jų laikraštis Laisvė tomis dienomis išspausdino be galo piktą straipsnį apie tai120.
Spaudoje socialdemokratai aiškino, kad, nors Sovietų Rusijos ir Lenkijos karo
veiksmai gali kliudyti Lietuvą, karo padėtis nuo to neapsaugos, o tik toliau trikdys gyvenimą piliečiams. Viename straipsnių raginta labiau pasikliauti visuomene: „Geriausias apsigynimas, kiekvienos demokratingai tvarkomos šalies, tai jos
liaudies griežtas pasiryžimas ginti savo laisvę, savo teisę savarankiškai vidujinį
gyvenimą tvarkyti. Kad Lietuvos liaudis jau moka gintis ji parodė 19–ais metais, laukan gindama tuos pačius bolševikus, spirdama legionininkus Suvalkijoj, kuldama bermontininkus, netenka abejoti, kad ir dabar Rusų pavojui iškilus,
Lietuvos darbo žmonės, gal tik išskiriant Maskvos užlaikomus agentus, mokėtų
sutikti krašto grobikus. Tik reikia tos jėgos sukelti, sutvarkyti ir vesti. Tik reikia
liaudimi pasitikėti. Lietuvos darbininkams karo stovio įvedimas turi ypatingos
117
Ten pat, p. 2
118
Ten pat, p. 2.
119
120
P. „Šėtono galybė“// Laisvė, 1920 09 25, p. 1.
242
reikšmės. Be abejo, darbininkų priešai skubinsis juo pasinaudoti suvaržymui jų
organizacijų, susirinkimų, jų kovos už savo būvio pagerinimą. Kokie yra mūsų
komendantai ir milicija, gana gavome patirti [Valstybės] Tarybos laikais121“.
Nors LSDP reikalavimai Seime pritarimo nesulaukė, ši frakcija ir toliau nenustojo aktyviai kelti karo padėties panaikinimo klausimą. 1920 m. rudenį socialdemokratų atstovai kiekviena proga stengėsi apie tai priminti. Rugsėjo vidury, svarstant ministrų kabineto deklaraciją, K. Venclauskis kalbėjo: „Mūsų krašte tebėra
karo padėtis ir tuo suvaržyta pilietinė teisė [...] Rodos jau reikia aiškiai pasakyt, kad
čia karo padėtis įvesta be reikalo. Visi organai: valstybiniai, savivaldybių ir administracijos veikia neblogai. Kam reikalinga pastatyt apskrityse karo komendantai
[...] O kad viskas yra, kas reikalinga krašte valstybės funkcijoms atlikti, vis tik
įvedama karo padėtis. Ir ką karo padėtis mums davė ? Kada buvo įvedama karo padėtis, buvo manoma, kad tai padės kovai su priešvalstybiniais elementais, su spekuliacija, su plėšikais; bet pasirodo, kad nieko panašaus nėra. Karo komendantai,
galbūt, mažai suprasdami valstybines pareigas, valdo pagal savo nuožiūras122“.
Paminėti karo padėties sukelti neigiami reiškiniai išprovokavo platesnį aktualių problemų įvardijimą bei aktyvesnes diskusijas. Ta proga žodžio paprašęs
Sleževičius, primindamas deklaracijos dalį apie atgautą Vilniaus kraštą, pasiūlė
amnestuoti suklaidintus, nesąmoningai su Lietuvos priešais 1919–1920 m. kolaboravusius asmenis ir taip pakelti vyriausybės autoritetą bei mažinti visuomenės susipriešinimą. Jo poziciją palaikė ir žydų frakcijos atstovas Š. Rozenbaumas: „Mes
negalim ir neturim skirti savo piliečių į sūnus ir posūnius [...]mes turime dabot, kad
krašte nebūtų priešingų gaivalų; bet kiekvienas gaivalas bus valstybei priešingas,
jei valstybė bus jam priešinga123“. Rozembaumas taip pat apgailestavo, jog „deklaracija nepatenkina demokratinių sluoksnių reikalavimo, nes neduoda atvaduotam
[Vilniaus] kraštui apsisprendimo teisės, neduoda laidavimo pilietinių teisių vykinimo, neteikia darbininkų klasei veikimo laisvės, nenurodo plano nedarbui prašalint,
vykina savo nusistatymą, karo padėčia atsiremdama“124. Ragindamas mažinti valstybės ir visuomenės tarpusavio nepasitikėjimą, Sleževičius nesiėmė kategoriškai
smerkti karo padėties šalyje. Jie kvietė pirmiausiai apdairiai ir atsakingai įvertinti
visas tokią valstybės padėtį lemiančias aplinkybes: „Taip gerbiamieji, karo padėtis
tai joks smagumas, karo padėtis tai sunki našta. Ypač pas mus, kur trūksta dar121
Vėl karo stovis // Socialdemokratas, 1922 07 29, p. 1.
122
123
Ten pat
124
243
Modestas KUODYS
buotojų, kur sunku gaut gerą komendantą, visuomet atsiranda blogumų, ir kaip
tai dažnai būna, karo padėtis labai sunkiai varžo ramius žmones, žinomas daiktas,
mes nė valandėlės negalėsim kęsti, kada pareis jos laikas. Karo padėtis buvo įvesta
tada, kada susirinko steigiamasis seimas, ir po Steigiamojo seimo langais pradėjo
varyt agitaciją prieš Seimą, kad jį reikia išvaikyt, kad Lietuvos valdžia yra buožių
valdžia ir kitais bjauriausiais būdais šmeižė valdžią ir ardė valstybę. Karo padėtis
buvo įvesta tada, kai lenkai grėsė pulti, kada buvo didelis pavojus ir iš rusų pusės.
Tada tik buvo įvesta ta karo padėtis, tada ir mes reikalavom, kad ją įvestų. Drauge
Krašto apsaugos komisijoj stovėjo už karo padėties įvedimą ir socialdemokratai,
tik paskui, viešam seimo posėdy, jie buvo prieš karo padėties įvedimą. Ką mes randam reikalingu, mes darom atvirai. Bet drauge mes viešai ir griežtai pasisakome,
jog vos tik įvyks taika, tai karo padėtis tuoj turi būti panaikinta, nei valandai nebus
jos ilgiau, negu ji bus reikalinga125“. Panaši pozicija atsispindėjo ir valstiečių bei
liaudininkų spaudoje. Lietuvos ūkininkas skaitytojus apie karo padėties įvedimą
informavo netgi su tam tikra optimizmo gaidele: „Apskritai karo stovis įvedamas
ne geriems, bet blogiems. Geriems žmonėms karo stovio nėra daug ko bijoti. Visiems, kurie yra mūsų nepriklausomybės bei tvarkos šalininkais, karo stovio nėra
ko bijotis, juo labiau, kad St. Seimo išrinkta valdžia pamainė daugelį žmonėms
įkyrėjusių karo komendantų, bei kitų valdininkų126“.
Iš pasisakymų Seime bei straipsnių spaudoje matyti, jog Socialistai liaudininkai demokratai ir Valstiečių sąjunga į tuometinę Lietuvos padėtį žvelgė gerokai atsargiau, nors deklaratyviai ne mažiau nei socialdemokratai aukštino demokratines
laisves. Nuosaikų pritarimą griežtesnei vidaus politikos linijai didžiaja dalimi lėmė
bendradarbiavimas su Krikščionių demokratų bloku koalicinėje Vyriausybėje.
Seimo frakcijų pozicijos dėl karo padėties trumpam, bet pakankamai aiškiai
suvienodėjo 1920 m. spalį L. Želigovskio karinės avantiūros akivaizdoje. Tuo
metu kaip tik svarstytas YVAĮ papildymas, numatantis karo komendantams teisę
įtariamus antivalstybine veikla asmenis prevencine tvarka izoliuoti koncentracijos stovykloje. Keliuose posėdžiuose aptariant šį klausimą, didesnių prieštaravimų nekilo127, nors vėliau koncentracijos stovyklos egzistavimo faktas nuolatos
atsidurdavo rėksmingos socialdemokratų kritikos smaigalyje.
Netrukus, 1920 m. spalio 22 d., dėl kilusios Kaunui grėsmės Steigiamasis
Seimas buvo pakeistas laikina institucija – Mažuoju Seimu, sudarytu iš Seimo
125
126
Kar. Rus. Karo stovį įvedus // Lietuvos ūkininkas, 1920 08 01, p. 2.
127
Steigiamojo seimo darbai, 1920 10 08, 49 pos., p. 457–458; Ten pat, 50 pos., p. 464–467.
244
Primininko ir šešių atstovų128. Jis veikė iki 1921 m. sausio 17 d. Vėl atnaujinus
normalų parlamentinį darbą, karo padėties klausimas kurį laiką nebuvo plačiau
eskaluojamas. Tai tikriausiai lėmė neseniai pasibaigusių karo veiksmų prisiminimai. Bet socialdemokratai ilgai tylėti nesirengė: tai vienur, tai kitur, įvairių diskusijų Seime metu, vis mestelėdavo kandžių replikų „krikščionių režimo“ atžvilgiu. 1921 m. kovo pabaigoje, Socialdemokratas išspausdino straipsnį, kuriame
jau be užuolankų agituota atšaukti karo padėtį129. Reikalavimas motyvuotas tuo,
jog karo veiksmai seniai pasibaigė, kad nepaprastoji padėtis iš esmės neatlieka
jokios apsaugos funkcijų, o yra darbininkų „valdymo“ priemonė įteisinanti valdžios savivalę. Tačiau tokiems siūlymams tuo metu pritariančių nei Vyriausybėje130, nei Seime beveik neatsirado.
Tik baigiantis Steigiamojo Seimo kadencijai, 1922 m. pradžioje, karo padėties klausimas vėl tapo aktualus. Lietuvos vidaus ir tarptautinė padėtis tapo stabilesnė, be to, turėjo prasidėti nauja rinkimų kampanija, kurios sklandžiai eigai nepaprastoji padėtis būtų buvusi nemaža kliūtimi. Todėl vėl, visų pirma opozicijos
gretose, prabilta apie būtinybę užtikrinti aktyviosios ir pasyviosios rinkimų teisių
realizavimą, panaikinant karo padėtį, kaip tai buvo padaryta 1920 m. pradžioje,
prieš susirenkant Steigiamajam Seimui. Šį kartą pakankamai aktyviai atšaukti
nepaprastąją padėtį reikalavo valstiečiai ir liaudininkai, stoję opozicijon krikščionims demokratams. 1922 m. gegužės 19 d. socialistų liaudininkų demokratų
lyderis Mykolas Sleževičius labai aiškiai išdėstė savo frakcijos požiūrį: „Aš suprantu, kol yra frontas su lenkais, kad pafrontėj panaikinti karo stovis būtų ne
laikas ir jis tenai turi pasilikti. Mes žinome, kad kada buvo padėtis su lenkais dar
sunkesnė – prieš rinkimus į steigiamąjį seimą – karo stovis visoj Lietuvoj ir tame
pačiame Kaune buvo panaikintas ir buvo paliktas karo stovis tiktai 30 kilometrų nuo fronto. O tuomet, reikia atsiminti frontas ėjo kur kas arčiau prie Kauno
ir pavojus buvo nė kiek nemažesnis kaip dabar yra pavojus puolimo iš lenkų
pusės. Tuomet vyriausybė rado galima panaikinti karo stovį visoj Lietuvoj, o
plikti [..] tik pafrontėj 30 kilometrų nuo fronto. Aš manau, kad ir dabartiniu metu
[...] galima būtų palikti karo stovis tik pafrontėje131“. Sleževičius pažymėjo, kad
„dabar daugiausia karo stovis atsiliepia į susirinkimus“, todėl tai esą labai trukdo
128
Plačiau apie tai žr. V. Daugirdaitė – Sruogienė, Steigiamasis seimas 1920 05 15 – 1922 10 07, p.118–
124; M. Maksimaitis, Mažasis seimas – ryškus epizodas Lietuvos parlamentarizmo raidoje // Jurisprudencija, t.17, Vilnius, 2000, p.5–8.
129
130
131
Reikia pagalios pašalinti karo stovis // Socialdemokratas, 1921 03 17, p.1.
A. Eidintas, Kazys Grinius, p. 68–69.
245
Modestas KUODYS
legalioms partijoms bendrauti su rinkėjais132. Jo nuomone, karo komendantai ir
kiti valdžios atstovai turi pakankamai priemonių kovoti su antivalstybiniais agitatoriais, bet dažnai persekioja ne juos, o legalių opozicinių partijų organizacijas
ir veikėjus. Liaudininkų lyderio kalbą su pritarimu sutiko socialdemokratai. Jų
atstovas Vladas Požela buvo gerokai tiesmukesnis. Anot jo, „karo stovis duoda
progos ir toliau komendantams nustatyti savo diktatūrą tokią, kokią jie turėjo ligi
šiol“133. Socialdemokratams antrino nepartinis J. Žitinevičius: „Iš tikrųjų karo
stovis ramiems gyventojams be abejo kenkia ir kenks toliau, bet jis nekenkia tokiems spekuliantams ir tiems, kuriems kaip tiktai buvo karo stovis taikomas, arba
kitaip sakant, išleidžiant įstatymą apie karo stovį, buvo manoma, kad tuos visus
spekuliantus bus galima suvaldyti. Karo stovis gali būti kai kam ir labai reikalingas. Aišku mums iš to, sakysime kai kuriems komendantams, kad parodytų
savo smarkumą ir taip pat milicininkams, kurie ačiū Dievui, atprato visokius
mušimus vartoti, bet kada yra karo stovis, tai vis dėl to nors kumščiu į nugarą
suduoda, sako, kad tai esąs karo stovis134“.
Diskusijas dar labiau paaštrino tos pačios dienos posėdyje LSDP frakcijos
pateikta interpeliacija dėl milicijos veiksmų 1922 m. balandžio 27 d. vykusio
geležinkeliečių streiko metu135.Tai buvo gana svarus kairiųjų argumentas karo
padėties šalininkų nenaudai. Vis dėlto ši, kaip ir kitos su karo padėties problemomis susijusios socialdemokratų interpeliacijos, nebuvo priimtos.
1922 m. liepos 5 d. Steigiamąjį Seimą sudrebino dar viena tiesiogiai prieš
karo padėtį ir cenzūrą nukreipta šį kartą – Valstiečių sąjungos ir Socialistų liaudininkų demokratų frakcijos inicijuota interpeliacija ministrų kabinetui. Jos atsiradimą sąlygojo pusmetį periodiškai pasikartojantys karo cenzūros išpuoliai
prieš spaudą, daugiausiai prieš šios politinės srovės laikraštį Lietuvos žinios.
Interpeliantai įrodinėjo, jog karo cenzoriai viršijo įgaliojimus ir išbraukė straipsnius, kurie nepažeidė esamų visuomenės informavimo apribojimų. Esminė tų
apribojimų sąlyga buvo tokia: karo padėties metu buvo draudžiama skelbti žinias
apie kariuomenę – ne tik jos skaičių, kovinį pasirengimą ar dislokacijos vietą, bet
ir neigiamą, demoralizuojančio pobūdžio, armijos kovinę dvasią pakertančią informaciją. Interpeliacijos iniciatoriai siekė įrodyti, jog atskirų karo komendantų
savivalės paviešinimas nepriklauso tų draudžiamų duomenų kategorijai, kadangi
132
Ten pat.
133
Ten pat, p. 98.
134
Ten pat, p. 99.
135
Ten pat, p. 101.
246
karo cenzūrą reglamentuojantys aktai aiškiai nenusakė, kokia informacija ardo
„kariuomenės tvarką ir organizaciją“. Valstiečių ir liaudininkų atstovai įrodinėjo
esą visiškai įsitikinę, jog straipsniuose nieko draudžiamo nebuvę, ir su didžiuliu
įtūžiu (koks iki tol buvo būdingas tik socialdemokratams) užsipuolė visą karo
padėties režimą palaikantį kariškių aparatą: „Kas yra tie žmonės? Tai daugiausia
žmonės, neturį sveiko patriotizmo. Jų patriotizmas, tai tik momento užsidegimas
ne dėl Tėvynės labo, bet užsidegimas dėl savo labo. Yra daug tokių karininkų,
kurie mano, kad jie turėtų būti armijos vadais, ministeriais, leitenantais, pulkininkais, generolais, kurie mano ir jaučia savy Napoleono pašaukimą. Jiems norisi šiandien kautis, tik Dieve saugok, ne fronte, ne pirmose eilėse, bet vadovauti
už fronto stovint [...] [jie] sukasi apie, pinigus, laipsnius, garbę. Tokie karininkai
daugiausia pasižymi blogu elgimosi su kariais ir su žmonėmis ir yra gavę vardą
„deržimordų“136. Interpeliacijos skuboto svarstymo atmosfera buvo itin įkaitusi. Nors tai buvo valstiečių liaudininkų interpeliacija, tačiau socialdemokratai
taip pat nepraleido tokios palankios progos užsipulti valdančiąją daugumą. V.
Čepinskis taip įsismarkavo, jog posėdžio pirmininkas kelissyk jį ramino137. Tos
dienos posėdyje panašių emocijų protrūkių tarp opozicijos narių netrūko.
Į interpeliaciją, nors ji buvo adresuota visai Vyriausybei, Sleževičiaus pasipiktinimui, atsakinėjo KAM viceministras kpt. Juozas Papečkys – valstiečiams
liaudininkams artimas pareigūnas. Jis įrodinėjo, kad cenzoriai daugeliu atvejų
pasielgė teisingai, o į ginčytinus epizodus žadėjo pasigilinti atskirai. Nesutiko jis
ir su interpeliantų iškeltu karo padėties panaikinimo klausimu, nes, pasak jo, lenkų užpuolimo pavojus niekur nedingo138. Bet drauge pareigūnas pripažino, kad
karo padėtis netolimoje ateityje galės būti panaikinta, nes jau paruoštas jį pakeisiančios „Sustiprintos apsaugos“ įstatymo projektas. Netrukus į diskusiją įsijungęs Sleževičius pažėrė daug argumentų, kuriuos įtikinamai paneigti Vyriausybės
ir valdančiosios daugumos atstovams turėjo būti išties sunku. „Žinau tik, kad
ministerių kabinete civiliai jautė, jog karo stovis darosi sunkenybė, jog jis nieko
nepadeda apsigynimui, juo labiau, kad tokiame mažame krašte, kaip Lietuva galima greitai įvesti karo stovį“139, – teigė socialistų liaudininkų demokratų lyderis.
Čia pat jis pridūrė: „[...] bet iš kitos pusės niekas nereikalauja, kad kariuomenė
būtų nuginkluota ir laikoma taip kaip taikos metu. Mes nieko prieš neturime,
136
Steigiamojo seimo darbai, 1922 07 05, 219 pos., p.12.
137
Ten pat, p. 14.
138
Ten pat.
139
Ten pat, p. 15.
247
Modestas KUODYS
kad kariuomenė pasiliktų karo stovyje, bet kam reikalingas karo stovis kraštui,
kuriam jis tiek daug žalos atneša?140“. Į tai nebuvo aiškiai ir atvirai atsakyta. Tos
dienos posėdyje taip pat nepavyko pasiekti, kad interpeliacija būtų svarstoma
skubos tvarka. Prie jos nagrinėjimo sugrįžta po mėnesio, 1922 m. rugsėjo 14 d.,
kai sąlygos buvo jau pasikeitusios: rugpjūčio 17 d. priimtas „Įstatymas karo stoviui įvesti pakeitimas“ sušvelnino karo padėties režimą nepaprastoji padėtis liko
valstybės sostinėje, kariuomenėje, geležinkeliuose ir dešimtyje iš aštuoniolikos
apskričių141. Valdančioji dauguma tikėjosi, kad problemos aktualumas sumažėjo.
Tačiau interpeliantų lyderis Sleževičius su tuo nesutiko, primindamas, kad karo
spadėtis liko pačiame Kaune, „kur eina visi mūsų laikraščiai ir kur cenzūra kaip
veikė, taip ir toliau veiks“142. Seime vėl užvirė karšti ginčai. Juos kaitino dar ir
tai, jog jau buvo prasidėjęs rinkimų kampanijos laikotarpis ir pasisakantieji nevengė neatsakingų, propagandinių pareiškimų. Daugiausia kalbėjo Sleževičius,
įrodinėdamas, kad spauda turi teisę atskleist atskirų karo komendantų savivalę ir
nusižengimus, kad tokia informacija nėra draudžiama. „Karo cenzūra“, – aiškino
jis, – „veda prie tokių dalykų, kad ji jau pradeda ginti atskirus asmenis, pradeda
ginti kritišką tų asmenų, kurie yra kieno nors kritikuojami, kad yra draudžiama
kritika tų darbų, kurie įvyko net prieš tris metus; karo cenzūra eina net prie to,
kad gali būti pavojinga mums visiems143“. Vyriausybės vardu kaip ir anksčiau
kalbėjo KAM viceministras J. Papečkys. Jis priekaištavo kairiesiems, jog šie
nepritarė „Sustiprintosios apsaugos“ įstatymo projektui, Baudžiamojo statuto
pakeitimams, turėjusiems aiškiau reglamentuoti atsakomybę už neleistinos informacijos viešą skelbimą, sukonkretinti jos pobūdį144. Viceministras labai plačiai paaiškino Lietuvos karo cenzūros veikimo teisinius pagrindus, sykiu stipriai
akcentuodamas cenzorių teisę drausti skelbti žinias, galinčias kariuomenei sukelti demoralizuojantį poveikį. Taigi vyriausybė visiškai nemanė atsižvelgti į Sleževičiaus siūlomą iškilusios teisinės kolizijos aiškinimą dėl draudžiamo turinio
informacijos skelbimo. Į ginčus įsitraukė ir krikščionių demokratų lyderis M.
Krupavičius. Tarp interpeliacijoje paminėtų nuo cenzūros nukentėjusių laikraščių buvo ir LKDP Laisvė, tad šis valdančiosios daugumos atstovas šį kartą, kartu
su opozicija ėmėsi „auklėti“ KAM pareigūnus. Tačiau tai buvo tik laikinas ir nesu140
Ten pat.
141
G. Ilgūnas, Kazys Grinius, p. 275.
142
143
Ten pat, p. 41.
144
Ten pat
248
derintas pozicijų suartėjimas – Krupavičius tuoj pat atseikėjo ne mažiau kritikos ir
patiems socialdemokratams bei socialistams liaudininkams dėl įkyraus oponavimo
vyriausybei. Negana to, kalbos pabaigoje jis jau ėmė talkinti J. Papečkiui, įrodinėdamas, jog „kada valstybė serga ir kada tos varžančios priemonės visuomenei
yra būtinos, kad išgelbėjus Lietuvai gyvybę, laisvę ir vidaus tvarką, tai nei vienas
žmogus, kuris dar blaiviai gali mąstyti, su tokiu reikalavimu [jas panaikinti – M.
K] nesutiks“ 145. Toliau seimo narys aiškino: „Mes pilnai sutinkam, kad labai blogo
yra cenzūros srity; mes žinom, kad ten daug, kas ne taip daroma, kaip turėtų būti
daroma, mes žinom, kad cenzoriai nieko neleis rašyti apie karininkų pasielgimus
ir jų iškrėstus šposus, bet prieš valstybę rašyk kiek nori, kritikuok ir šmeižk Seimą,
šmeižk valdžią, ministerius ir t. t. apie tai galima rašyti.146“ Per Steigiamojo Seimo darbo metus buvo keletas atvejų, kai ir Krikščionių demokratų bloko nariai imdavo viešai piktintis karo padėties sukeltomis problemomis.
Pavyzdžiui, tas pats Krupavičius 1922 m. spalio 3 d. įteikė paklausimą KAM dėl kelių neteisėtai nuo karo komendantų sankcijų nukentėjusių piliečių147. Visa tai neblogai
parodo, jog nepaprastoji padėtis gerokai trikdė įprastą valstybės gyvenimą – paskelbti
suvaržymai ir jų įgyvendinimas neretai buvo lydimi įvairių nesusipratimų, incidentų.
Karo padėties klausimas labai dažnai iškildavo rengiant nuolatinę Lietuvos
Konstituciją. Stiprias diskusijas sukėlė jos projekto straipsnis, numatantis sąlygas
nepaprastajai padėčiai įvesti. Opozicijai čia labiausiai užkliuvo formuluotės, kad
karo padėtis įvedama „kilus karui, ginkluotam sukilimui ar kitokiems pavojingiems neramumams“ paskutinis žodžių junginys. Abstrakti frazė „kitokiems pavojingiems neramumams“ ypač piktino socialdemokratus, kurie čia įžvelgė paslėptą
siekį piktnaudžiauti nepaprastąja padėtimi, panaudojant ją prieš darbininkų streikus. Tai savo kalboje pažymėjo vienas iš senųjų LSDP narių, visų gerbiamas tautinio sąjūdžio veikėjas Kipras Bielinis: „Laike seimo darbuotės, mes turėjome gana
daug tokių atsitikimų, kur administracija buvo greita paskelbti išimtiną karo padėtį.
Aš turiu omeny geležinkeliečių streiką ir atsimenu, kaip visi tada sukruto, kad tas
streikas lygus sukilimui, kad net reikalauta įvesti išimtiną padėtį.“148 Jis taip pat
paragino atkreipti dėmesį ir į tai, kad minėta formuluotė iš esmės pateisintų jau tuo
metu veikusią karo padėtį, kadangi nevykstant karo veiksmams ar sukilimams, ji
gali būti palaikoma motyvuojant tai vien konkrečiai neapibrėžtų „pavojingų nera145
Steigiamojo seimo darbai. 1922 09 14, 246, pos., p. 44.
146
Ten pat
147
Steigiamojo seimo darbai, 1922 10 03, 253, pos., p. 44.
148
Steigiamojo seimo darbai, 1922 07 13, 223 pos., p.72–73.
249
Modestas KUODYS
mumų“ pavojumi. Krikščionys demokratai nesutiko su kairiųjų siūlymu iš minėtos
formuluotės išbraukti žodžius „kilus pavojingiems neramumams“. Anot atstovo
Jono Valickio, tai būtų nelogiška, nes ginkluotas sukilimas esą dažniausiai įvyksta
po tam tikros parengiamosios fazės – neramumų149.
Socialdemokratai, taip pat valstiečiai ir liaudininkai, žydų frakcija akcentavo būtinybę nepaprastosios padėties įvedimo teisę perleisti įstatymų leidžiamajai
(Seimui), o ne vykdomajai (Prezidentui) valdžiai150. Kairieji siekė, kad karo padėties paskelbimas būtų Seimo Pirmininko prerogatyva – tai, pasak jų, padidintų
šios pavojingos priemonės parlamentinę kontrolę. Tokie opozicijos pageidavimai
nepateko į 1922 m. priimtą Konstituciją, kuri reglamentavo Prezidento151 teisę
Vyriausybei pasiūlius paskelbti nepaprastąją padėtį, tačiau tam turėjo būti gautas
ir Seimo pritarimas152. Taigi seimokratijos principai neliko paneigti – įstatymų
leidžiamosios valdžios reikšmė įteisinant tokį sprendimą buvo labai svari153.
Kita vertus, dar svarstant jo projektą liaudininkų atstovas Mykolas Marma
nuogąstavo, jog Prezidentas gali paleisti Seimą ir nesitarti su juo dėl karo padėties
paskelbimo: „Kuriam laikui tas seimas bus paleistas ir kada bus sušauktas naujas
– nežinia, bet aišku kad, bus kuris laikotarpis, kada seimo nebus ir kada visa valdžia priklausys prezidentui ir ministrų kabinetui. Jie galės leist visokius įsakymus
įstatymo galia ir čia kaip tik mūsų ir kalbama prieš tai, kad jie negalėtų ištemt ant
savotiško kurpalio pavojingų neramumų supratimo, kad dėl menkiausio dalyko
reikėtų paleist seimą, suspenduoti konstitucines garantijas ir ilgą laiką naudotis
konstitucinėmis teisėmis.“154 Tokios diktatūros pavojų opozicijos atstovai siekė eliminuoti, siūlydami nustatyti kuo trumpesnį naujo Seimo sušaukimo terminą.
Kitas netiesiogiai karo padėties klausimą lietęs Konstitucijos rengimo aspektas buvo žmogaus teisių ir laisvių atsiskleidimas pagrindiniame valstybės
įstatyme155. Kaip pažymėjo išeivijos teisininkas Konstantinas Račkauskas, šių
demokratinių principų įgyvendinimo lygmuo Konstitucijoje geriausiai rodo jos
149
Ten pat, p. 73.
150
Ten pat, p. 71.
151
Apie prezidento galias tarpukario Lietuvos konstitucijose žr. K. Šidlauskas, Prezidentų konstitucinės galios // Iš Lietuvos teisės ir valstybės istorijos, p. 185–197.
152
1922 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvos Respublikos konstitucija // M. Maksimaitis, Lietuvos konstitucijų
istorija, p. 339.
153
J.B. Laučka, 1922 m. konstitucijos kilmė ir jos principai // Iš Lietuvos teisės ir valstybės istorijos, p.
172–185.
154
155
Plačiau žr. T. Birmontienė, Žmogaus teisių ir laisvių koncepcija 1922 m. Lietuvos valstybės konstitucijoje, Mūsų konstitucionalizmo raida, p.134–140.
250
dvasią ir leidėjų pasaulėžiūrą156. Nepaisant to, jog kai kurios kairiųjų siūlomos
šios srities pataisos nebuvo iki galo perkeltos į 1922 m. Konstituciją, jos demokratiškumu šiuolaikiniai teisės istorikai nė kiek neabejoja.
1922 m. vasaros pabaigoje Steigiamasis Seimas pradėjo svarstyti „Sustiprintos apsaugos“ įstatymo sumanymą. Šią naują nepaprastosios padėties rūšį
siekta paversti pereinamuoju etapu tarp karo padėties ir įprastos, taikos meto,
valstybės būsenos. Ji turėjo apimti vienodai visą šalį ir būti reguliuojame ne
KAM, bet VRM157. Socialdemokratai su Požela priešakyje iškart pareiškė, kad
„skirtumo bus labai maža, o gal susidėjusioms politinėms gyvenimo apystovoms
ir praktikai, kuri jau gyvenimo yra nustatyta, to skirtumo nė nebus. Visos tos
teisės, kurios buvo duotos komendantams, pereis apskričių viršininkams“158. Iš
tiesų esminių skirtumų tarp šių nepaprastosios padėties formų beveik neturėjo
būti – to neneigė ir valdančioji dauguma. Jų atstovas Zigmas Starkus pripažino:
„Skirtumas tik tas, kad vietoj karo administracijos Lietuvoj, įvedama civilinė
administracija.“159 Kita vertus, jis pats neslėpė pageidavimo, kad tų skirtumų
būtų daugiau ir kad naujoji padėtis taptų švelnesnė. Negana to, Starkus net ėmė
raginti kolegas dėl artėjančių Seimo rinkimų apskritai atšaukti karo padėtį.
Socialistų liaudininkų atstovas Marma pareiškė, jog, jei sustiprinta apsauga mažai
skirsis nuo karo padėties, tai nesą jokios prasmės ją įvesti. Be to, jis pridūrė, jog nepaprastosios padėties vykdymą, geriau palikti karo komendantams, o ne apskričių viršininkams, nes pastarieji esti labai menko išsilavinimo, nedisciplinuoti ir stipriai paveikti
neigiamų rusiškosios biurokratijos tradicijų160. Į pastarąjį pastebėjimą sureagavęs krašto apsaugos viceministras kpt. Papečkys replikavo: „Čia aš girdėjau tūlą pasakymą, kad
pas mus kvepia Rusija. Aš nenorėčiau to užginti. Taip, – kvepia ir dar ilgai kvepės. Mes
esame tokioje dvasioje augę, ten mokslą esam įgiję ir visą gyvenimo pobūdį esame
suderinę su Rusijos gyvenimu – mes negreit atsikratysim to.“161 Pats KAM pareigūnas
pripažino būtinybę keisti karo padėtį: „Pas mus buvo karo padėtis labai nenormali, ant
greitųjų padaryta. Todėl yra reikalo tą žiaurią karo padėties formą susilpninti, įvesti
vieton jos ką kitą. Jei mes priimsim šį įstatymo sumanymą dėl sustiprintos apsaugos
padėties, tai ir galėsim panaikinti karo padėtį ir bus panaikinta visa juridinė karo padė156
K. Račkauskas, Lietuvos konstitucinės teisės klausimais, New York, 1967, p. 66.
157
158
Ten pat.
159
Ten pat, p. 64.
160
Ten pat.
161
Ten pat.
251
Modestas KUODYS
ties reikšmė.“162 Nors viceministras pripažino, kad karo padėtis teikia daug problemų,
ragino bent kol kas jos neatsisakyti, nes ji didina valstybės saugumą.
1922 m. rugpjūčio 17 d. vėl grįžta prie karo padėties įvedimo įstatymo pakeitimo svarstymų. Nepaprastosios padėties klausimas kaip ir anksčiau daugiausia sietas
su artėjančiais Seimo rinkimais. Valdančioji dauguma nerodė didelio noro visiškai atsisakyti ypatingųjų priemonių. Ji kaltino kairiuosius valstybinio mąstymo stoka, siekiu
bet kokia kaina, pažadant neribotas laisves, patraukti rinkėjus. „Kai kurie sako, kad
pas mus jokio karo nėra ir kad karo stovis visai nereikalingas. Jei pas mus neskamba
kardai ir netraška šautuvai, tai dar nereiškia, kad pas mus karo nėra. Karas vedamas ne
tik šautuvais, bet gali būti vedamas ir kitu būdu“163, – įrodinėjo Krikščionių demokratų
bloko atstovai. Kairieji taip pat savo spaudoje sustiprino puolimą prieš dominuojančią
frakciją, kaltindami ją siekiais bet kokia kaina išsilaikyti valdžioje ir po rinkimų164.
Vis dėlto, pasibaigus karštoms diskusijoms, Steigiamasis Seimas savo darbus
baigė sušvelnindamas karo padėties režimą. 1922 m. rugsėjo 8 d. įsigaliojęs sprendimas atsirado ne be dešiniųjų valios. Padėtis tuo metu neatrodė labai komplikuota,
o karo padėties sukelti suvaržymai bei problemos, kurias plačiai eskalavo opozicija, neigiamai veikė visuomenę. Krikščionių demokratų blokas, galvodamas apie
artėjančius rinkimus, stengėsi atsikratyti kairiųjų jiems klijuojamos reakcionierių
etiketės. Apskritai valdančiosios daugumos atstovai diskusijų dėl karo padėties
Steigiamajame Seime metu gana subtiliai reikšdavo savo poziciją – vengdavo tiesmukai ginti nepaprastosios padėties režimą, pripažindavo jo neigiamas, puses, bet
kartu sumaniai, pasitelkdami tinkamus ir moraliniu požiūriu nekvestionuojamus
argumentus, įrodinėdavo griežtesnės vidaus politikos būtinybę.
3. Karo padėties klausimas Pirmajame (1922 11 13 – 1923 03 12)
ir Antrajame (1923 06 05 – 1926 06 04) seimuose
3.1. Siekiai stiprinti visuomenės kontrolę Krikščionių demokratų
bloko dominavimo laikotarpiu
1922 m. spalio rinkimai į Pirmąjį Seimą nė vienai juose dalyvavusiai partijai nelėmė ryškios persvaros. 78 vietų Seime Lietuvos krikščionių demokratų
162
Ten pat.
163
164
Krikšč. – demokratų diktatūra // Lietuvos žinios, 1922 03 23, p. 1.
252
(LKD) blokas165 gavo 38 vietas, Valstiečių sąjunga ir socialistai liaudininkai demokratai – 20, socialdemokratai – 10166. Nė viena politinė jėga neturėjo absoliučios daugumos, leidusios sudaryti stabilią, palaikymą turinčią vyriausybę167.
Krikščionims demokratams ir valstiečiams liaudininkams168 dėl ideologinių ir
programinių skirtumų nepavyko konstruktyviai bendradarbiauti, todėl įstatymų
leidžiamosios ir vykdomosios valdžios darbas buvo iš esmės paralyžiuotas. 1923
m. kovo 13 d., matydamas Seimo nepajėgumą efektyviai atlikti savo funkcijas,
Prezidentas Aleksandras Stulginskis specialiu dekretu jį paleido169.
Nauji rinkimai 1923 m. gegužę atnešė Krikščionių demokratų blokui pergalę:
rinkėjai jiems davė 40 vietų Seime, tuo tarpu kai LVLS ir LSDP gavo mažiau – atitinkamai 16 ir 8 vietas170. Valstiečiai liaudininkai sutiko įeiti į nepartinio Ernesto
Galvanausko vadovaujamą vyriausybę, bet ši koalicija gyvavo tik metus171. Krikščionims demokratams tekusi balsų dauguma užtikrino tam tikrą politinio gyvenimo stabilumą, leidusį Seimui dirbti visą trejų metų kadenciją. Prasidėjo laikotarpis, kuris Lietuvos istoriografijoje neretai įvardijamas kaip Krikščionių demokratų
valdžios metai. Vienas labiausiai pabrėžiamų jo bruožų – tai pseudodemokratinių
tendencijų įsivyravimas valstybės vidaus gyvenime. Vieni pirmųjų tai akcentavo
lietuvių išeivijos istorikai – Aleksandras Merkelis172, Jonas Švoba. Pastarasis plačiai cituojamas šiandienos istorikų kaip tik dėl to, kad bene kritiškiausiai įvertino
Krikščionių demokratų laikotarpio diktatūrinio valdymo bruožus: nuolatinę karo
165
Pirmojo ir vėlesnių seimų laikotarpiu krikščionys demokratai siekė viešai parodyti didesnį savo
bloko narių – LKDP, Ūkininkų sąjungos ir Darbo federacijos savarankiškumą, todėl taktiniais sumetimais vengė vartoti ankstesnį pavadinimą – „krikščionių demokratų blokas“. Tai gerai matyti žvelgiant
į seimų stenogramas. Vis dėlto opozicija ir didesnioji dalis visuomenės visas tas tris krikščioniškąsias
„partijas“ ir toliau vertino kaip vieną politinę organizaciją. Žr. pvz. V. Vijoklis [K. Grinius] Mūsų
klerikalai faktų šviesoje, Kaunas, 1925, p. 7.
166
J. Švoba, Seiminė ir prezidentinė Lietuva, p. 103–104.
167
S. Jegelevičius, Ernestas Galvanauskas – Lietuvos ūkio kūrėjas, Lietuvos Respublikos ministrai
primininkai, p. 190.
168
1922 m. gruodį vykusiame Valstiečių sąjungos ir socialistų liaudininkų demokratų kuopų atstovų suvažiavime buvo priimtas oficialus nutarimas suvienyti šias politines sroves į Lietuvos valstiečių liaudininkų
sąjungą (toliau – LVLS). Plačiau apie tai žr. V. Pavilonis, Antiliaudinė valdančiųjų partijų politinio viešpatavimo ideologija ir jos pasireiškimas Buržuazinės Lietuvos valstybės mechanizmo veikloje (buržuaziniu
demokratiniu laikotarpiu), Buržuazijos diktatūros Lietuvoje valstybiniai teisiniai aspektai, p. 34.
169
Seimo stenogramos. Pirmasis seimas, 1923 03 13, 34 pos., p. 27.
170
R. Lopata, Autoritarinis režimas tarpukario Lietuvoje: aplinkybės, legitimumas, koncepcija, Vilnius,
1998, p. 74.
171
S. Jegelevičius, Ernestas Galvanauskas – Lietuvos ūkio kūrėjas // Lietuvos Respublikos ministrai
primininkai, p. 193–194.
172
A. Merkelis, Antanas Smetona, p. 303.
253
Modestas KUODYS
padėtį, priekabią cenzūrą, žodžio, susirinkimų laisvės suvaržymus, katalikų Bažnyčios hegemonijos protegavimą švietime ir viešajame valstybės gyvenime 173.
Kita vertus, minėti autoriai buvo aiškiai politiškai angažuoti – abu simpatizavo
tautininkams, todėl, žvelgdami į ilgamečius konkurentus krikščionis demokratus,
kritikos nestokojo. Panašius vertinimus randame ir kairiosios orientacijos anuometinių valstybės veikėjų prisiminimuose. Buvęs Prezidentas, valstiečių liaudininkų
atstovas K. Grinius, jau būdamas emigracijoje, šeštojo dešimtmečio pradžioje,
vienam lietuvių žurnalistui apie krikdemų bloko dominavimo laikus pasakojo:
„Krikščionims demokratams nesisekė įsigilinti į tikruosius demokratijos principus. Ir tai visai nenuostabu, pasaulėžiūrinėms grupėms nepajėgiančioms atskleisti
netolerancijos ir paniekos kitaip mąstantiems žmonėms, nėra įmanoma būti tikrais
demokratais. Iki pat 1926 m. rinkimų Lietuvoje nebuvo prošvaistės kada žmonės
būtų galėję atsikvėpti be karo stovio ar be sustiprintos apsiausties. Visą laiką veikė
karo cenzūros, buvo varžomos žodžio ir sąžinės laisvės. Kunigai išėjo iš klebonijų
į viešąjį gyvenimą, darydami įtakas ne tik savivaldybių, bet ir švietimo įstaigų
veikime. Atsimenu buvo juokaujama, kad be kunigo gaspadinės pritarimo, netgi
policininkas negali būti policininku.“174
Kur kas tendencingiau, tiksliau tariant, absoliučiai neigiamai krikščionių
demokratų valdymą vaizdavo sovietinė istoriografija, apibūdindama jį kaip
„klerikalų ir buržuazijos“ savivalės ar net diktatūros laikotarpį175.
LKDP bloko vyravimas Pirmosios Respublikos politiniame gyvenime buvo
pakankamai ryškus jau Steigiamojo Seimo laikais. Ši politinė jėga, turėdama
ženklią atstovų daugumą, darė nemenką įtaką kuriamos valstybės įstatymų bazei,
reformų turiniui. Pats galutinis 1922 m. Konstitucijos variantas, kaip pažymėjo
Maksimaitis, buvo gerokai „sukrikdemintas“176. To meto opozicija, piktindamasi kariniais policiniais metodais tvarkomu šalies vidaus gyvenimu, parlamentinės kovos įkarštyje nevengdavo dešiniųjų kaltinti diktatūriniais užmojais. Tokių
kaltinimų ypač padaugėjo rinkimų kampanijos į Pirmąjį Seimą metu.
Susirinkus Antrajam Seimui, 1923 m. birželio 8 d., socialdemokratų frakcija
įteikė interpeliaciją Vyriausybei, kurioje skundėsi, jog rinkimai praėjo nesklandžiai, valdžia sąmoningai kenkė konkurentams. Pirmame interpeliacijos punkte
teigta, kad karinės administracijos nurodymu milicija pafrontės zonoje bei prie
173
J. Švoba, Seiminė ir prezidentinė Lietuva, p. 114–115.
174
K. Grinius, Apie 1926 metų gruodžio 17–osios dienos perversmą // A. Eidintas, Kazys Grinius, p. 160.
175
Žr. I. Gricevičiūtė, Antiliaudinė krikščionių demokratų partijos politika Lietuvoje 1920 – 1926 m.,
Vilnius, 1953; J. Bulavas, Rinkimai ir „tautos atstovavimas“ buržuazinėje Lietuvoje, p. 47–57.
176
M. Maksimaitis, Lietuvos konstitucijų istorija, p. 116–122.
254
kariuomenės susitelkimo vietų labai trukdė socialdemokratų rinkimų agitacijai, bet „valdančiosios partijos tuo parėdymu suvaržytos nebuvo“177. Toliau
pareikštas protestas dėl „Darbininkų kuopų“ atstovų areštų, apkaltintų ryšiais
su komunistais. Trečiojoje interpeliacijos dalyje LSDP atstovai išdėstė konkrečius rinkimų pažeidimus: „Rinkimų metu piliečiai buvo valdžios terorizuojami,
juos kratant, mušant, areštuojant ir surašant jų turtą. Taip Varėnoj buvo areštuota
Lietuvos socialdemokratų partijos nariai: Adomas Andriulionis, Petras Andriulionis, Juozas Šemelionis, Juozas Linkevičius ir Domas Kairevičius. Per tuos
areštus atimta apie du šimtu mūsų atsišaukimų „Ko mes socialdemokratai einame į Seimą“ ir įgaliojimas nuo partijos vardo dalyvauti seimo rinkimuose.“178
Interpeliantai taip pat nurodė, jog prieš pat Seimo rinkimus iš darbo buvo atleisti
kai kurie valdininkai, simpatizavę socialdemokratams. Baigiamojoje dokumento
dalyje jie pažymėjo, kad „valdžios smurtas ėjo sutartinai su bažnyčios smurtu
[...]: visose bažnyčios prieš pat rinkimus dusyk buvo skaitomas vyskupų raštas
su plačiais komentarais, o daugelyje bažnyčių ir be sąryšio su vyskupų raštu
buvo atvirai grasinama [...]. Per išpažintį prisispytus buvo reikalaujama pasakyti
už ką balsuota arba manoma balsuoti, o kaip bausmė buvo skiriama nedavimas
nuodėmių išrišimo“179. Pirmasis interpeliantų vardu kalbėjo Steponas Kairys180,
jis su pasipiktinimu konstatavo, jog „nė vieno buvusiųjų seimų rinkimai nėjo tiek
troškioje savivalybės atmosferoje“, nes „Pirmajame Seime vyravusios politinės
partijos pasiryžo pravesti tą rinkimų kampaniją savo tikslams realizuoti“181. Toliau jis aiškino: „Jei Steigiamasis Seimas renkant susirinkimai ir mitingai galima
buvo kviesti palyginti visai laisvai, jei pirmojo Seimo rinkimais karo stovio suvaržymai buvo modifikuoti ir suminkštinti, tai šiais paskutiniais rinkimais, padaryta viskas, kad net tos formalinės sąlygos [..] būtų kiek galima suvaržytos ir
net paverstos trukdymo ir pašalinimo priemonėmis.“182 Apibendrindamas savo
teiginius, Kairys pažymėjo, jog „praėjusieji rinkimai iškėlė dar vieną ypatybę,
kurios nežinojo rinkimai į Steigiamąjį seimą ir į Pirmąjį Seimą. Būtent: mūsų
karo vadovybė laikė galimu įsilaužti į rinkimų kampanijos eigą ir jos tvarką tokiu
177
Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1923 06 08, p. 2.
178
Ten pat.
179
Ten pat., p. 3.
180
Apie S. Kairį žr. J. Stražinskas, Steponas Kairys – inžinierius, mokslininkas, kūrėjas, Kaunas, 1999;
Ilgūnas G. Steponas Kairys, Vilnius, 2003.
181
Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1923 06 08, p. 3.
182
Ten pat.
255
Modestas KUODYS
būdu, kurio negali pateisinti ir neleidžia veikiantieji įstatymai“183. Nors vidaus
reikalų ministras Kazys Oleka įrodinėjo, jog kai kurie interpeliacijoje pateikti
faktai buvo perdėti, tačiau visiškai jų nepaneigė184. Tai, jog krikščionys demokratai visokeriopai, dažnai net neteisėtais būdais stengėsi išsilaikyti valdžioje,
gausiai skelbta ir to meto socialdemokratų bei valstiečių liaudininkų spaudoje185.
Pateikti faktai, jų vertinimai labai įvairūs – kartais rimtesni, kartais stipriai tendencingi, tačiau šiaip ar taip juose būta nemažai tiesos tuo atžvilgiu, jog valdančioji dauguma išties gana plačiai naudojosi valdžia, nepaprastosios padėties
teikiamomis priemonėmis ir Bažnyčios parama rinkimų kovoje su potencialiais
konkurentais. Kad daugumą turintys dešinieji nebuvo linkę labai paisyti socialdemokratų skundų, parodė balsavimas, kurio metu vien Krikščionių demokratų
bloko balsais interpeliacija buvo atmesta.
Savo valdžią krikščionys demokratai saugojo priešindamiesi ir atmesdami įvairias opozicijos iniciatyvas, orientuotas į demokratinių laisvių ir teisių raiškos didinimą,
visuomenės kontrolės priemonių atsisakymą. Pavyzdžiui, 1923 m. birželio viduryje
LSDP bandė į Seimo dienotvarkę įtraukti amnestijos įstatymo projektą, turėjusį padėti
atgauti laisvę daliai politinių kalinių ir koncentracijos stovyklos internuotųjų186. Iniciatorių vardu kalbėjęs Markauskas pažėrė daug kritikos dėl karo padėties metu vykdomų prevencinių areštų, komendantų savivalės, karo teismų ir jų sprendžiamų politinių
bylų. Tačiau balsuojant karšta opozicijos atstovo kalba nepadėjo – krikdemų blokas
pavyzdingai laikėsi partinės drausmės ir 37 balsais atmetė projektą.
Kita valdančiosios daugumos veiklos kryptis išsaugant savo dominavimą
reiškėsi mėginimais plėsti ir „tobulinti“ viešąją visuomenės raišką ribojančią įstatyminę bazę. Tai buvo ypač svarbu ketinant ilgainiui atšaukti karo padėtį, įgijusią blogą reputaciją visuomenės akyse ir opozicijos nuolatos aršiai kritikuojamą.
Todėl galvota apie galimas alternatyvias efektyvias antivalstybinių jėgų, taip pat
ir nepageidaujamos legaliosios opozicijos veiklos kontrolės priemones.
Iš pradžių, kol dar dienotvarkėje neatsirado karo padėties atšaukimo įstatymas, imtasi pakoreguoti esamą nepaprastosios padėties režimą, papildant jį reglamentuojančius YVAĮ. 1924 m. vasario pabaigoje valdančioji dauguma pateikė
dvyliktojo įstatų paragrafo papildymą, kuris numatė platesnes karo komendantų
teises prižiūrint spaudą. Opozicija tai sutiko labai neigiamai. Valstiečių liaudinin183
Ten pat.
184
Ten pat.
185
K. Valstietis [K. Grinius?] Rinkimų agitacijos laisvė // Lietuvos žinios, 1923 04 18, p.1; Rinkimų
laisvės varžymo dokumentai // Lietuvos žinios, 1923 04 18, p. 3.
186
Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1923 06 16, 5 pos., p. 5.
256
kų atstovai įrodinėjo, jog esamos spaudos cenzūros priemonės pakankamai griežtos, dėl jų ir taip esą dažnai kyla problemų, todėl bet kokie žingsniai žiniasklaidos
atstovų atsakomybės didinimo linkme būtų be galo žalingi187. Kitame posėdyje
YVAĮ papildymo projektą Seimas dar pataisė – aiškiau pabrėžė karo komendanto
teisę leisti privalomus įsakymus ir už jų nevykdymą bausti administraciniu areštu
iki 3 mėnesių, bauda iki 5000 litų arba taikyti abi bausmes kartu. Čia pasiūlytas
pakeitimas buvo daugiau redakcinio pobūdžio, nes piniginį baudos dydį pasistengta pritaikyti prie pakitusios valstybės valiutos ir jos vertės.
1924 m. gegužės 6 d. į Seimo dienotvarkę pagaliau pateko karo padėties
panaikinimo klausimas. Egzistavo du šiam tikslui parengti įstatymo projektai:
vieną, ankstesnįjį ir radikalesnį, inicijavo LSDP frakcija, kitą, daugiau simbolinį, – Vyriausybė. Valdančiosios daugumos atstovai dar Krašto apsaugos komisijoje prioritetą teikė pastarajam projektui, todėl jis ir buvo tos dienos posėdyje pristatomas. Jo esmė labai paprasta – karo padėtis panaikinama, vietoje jos
įvedama sustiprintos apsaugos padėtis. Tai jau bandyta padaryti dar Steigiamojo Seimo laikais, 1922 m. antrojoje pusėje, svarstant „Sustiprintos apsaugos“
įstatymą. Kaip ir tada, numatomas karo padėties panaikinimas neturėjo atnešti
didesnių permainų valstybės gyvenime, pagrindinis šio sumanymo tikslas buvo
kiek sušvelninti nepaprastosios padėties režimą, pakelti valdžios ir kariuomenės
autoritetą, padėti joms atsikratyti prastos reputacijos. Referentas Jonas Steponavičius pristatė svarbiausias priežastis, paskatinusias kelti karo padėties atšaukimo klausimą: „Motyvai, kurie kalba už panaikinimą karo stovio yra šie. Karo
padėties kaipo toks, ir įstatymas, kuris per ilgai veikia, jau pasilieka nereikalingas. Iš antros pusės, tas karo stovis trukdo patį judėjimą mūsų krašte, lieka ypatingi teismai civiliniams žmonėms. Ir paskui svarbiausia, kad krašte karo stovio
vykinimas atsieina kraštui apie pusantro milijono litų [...]“. „Motyvai kurie sako
prieš karo stovį yra šie. Sustiprintas stovis karšte, užsienyje ir bendrai Europoje
vykdomas Vidaus Reikalų ministerio, o ne Krašto apsaugos. Iš antros pusės, karo
padėtį vykinimas krašte be galo išpučia Krašto apsaugos ministerijos sąmatą ir
tas visas pareigas, kurios uždėtos buvo Krašto apsaugos ministerijai. Iš esmės
imant [...] tos visos pareigos yra antraeilės.“188 Projekto rengėjai būtinybę karo
stovį pakeisti sustiprinta apsauga aiškino vidinėmis ir išorinėmis priežastimis.
Prie vidinių jie priskyrė finansines sąnaudas, KAM atitraukimą nuo policinių
funkcijų vykdymo, antivalstybinių jėgų pavojus. Beje, pastarąjį referentas nu187
Seimo stenogramos, Antrasis seimas, 1923 02 26, 70 pos., p.4.
188
257
Modestas KUODYS
sakė taip: „[...] dar yra komunistinis judėjimas ir judėjimas iš dešinės pusės189,
tai tas judėjimas ne taip didelis kaip iš komunistų pusės ir ne taip baisus [...]190“.
Išorinės priežastys daugiausiai sietos su svetimų valstybių keliama grėsme, taip
pat su poreikiu pritraukti užsienio investicijas, kurioms karo padėtis, rengėjų
nuomone, trukdė191.
Opozicija karo padėties panaikinimo projektą sutiko nepalankiai. Ta proga
laikraštyje Socialdemokratas buvo skelbiama: „Mūsų seimo dauguma – Ūkininkų
sąjunga, krikščionys demokratai, Darbo federacija, ir net valstiečiai liaudininkai
taip susigyveno su karo stoviu ir visokiomis nepaprastomis padėtimis, kad visi
mato pavojų, pereiti į normalę padėtį. Ir dabar seime karo stovis panaikinimas
svarstomas lygiagrečiai su įvedamu sustiprintos apsaugos [įstatymu]“192. Socialdemokratai be galo piktinosi, kad svarstomas ne jų parengtas įstatymas. Liuda
Purėnienė kalboje pažymėjo, jog LSDP jau seniai buvo pateikusi du analogiškus
karo padėties panaikinimo projektus – vieną Pirmojo, kitą Antrojo Seimo darbo pradžioje193. Tačiau nė vienas jų dėl Krikščionių demokratų bloko pastangų
nepateko į dienotvarkę. Posėdyje kalbėjęs Ūkininkų sąjungos atstovas Eliziejus
Draugelis atvirai pareiškė, kad opozicijos siūlomas įstatymas yra propagandinė „proklamacija“ ir visiškai neatitinkanti esamų sąlygų bei valstybės saugumo
interesų194. Jis pabrėžė, kad Lietuvos vidaus padėtis tapo stabilesnė, komunistų
veikla išsikvėpė, todėl karo padėtis tapo nebereikalinga, tačiau sykiu pridūrė, jog
būtina palikti kai kurias nepaprastosios padėties priemones, galinčias užtikrinti
efektyvų tvarkos palaikymą. Tokias priemones, anot jo, kaip tik ir numatė „Sustiprintos apsaugos“ įstatymas. Projektas buvo pripažintas svarstytinu, įtrauktas į
darbotvarkę, tačiau prie jo sugrįžta labai negreit. 1924 m. liepos 22 d. LSDP frakcijos narė Purėnienė, pateikdama savo siūlomą Seimo darbotvarkės planą, viename pirmųjų jo punktų bandė įtraukti karo padėties panaikinimo klausimą, tačiau
189
Prieš 1923 m. rinkimus į Seimą Lietuvoje pradėjo veikti ekstremistinių dešiniųjų radikalų grupė(s),
savo kreipimuose prisistatanti fašistais. Opozicija juos siejo su LKDP šalininkais ir taip pat vadino
fašistais. Minėtos grupės asmenys surengė daug išpuolių prieš kitataučių (daugiausia žydų) nekilnojamąjį turtą, ištepliojo nelietuviškas iškabas degutu. Dėl to Seime pateiktas paklausimas žr. Seimo
stenogramos, Pirmasis seimas, 1923 02 20, p. 7. Apie įvykius taip pat rašė spauda žr. K. Valstietis. Iš
kur eina fašizmas ir ką jis reiškia // Lietuvos žinios. 1923.03.14, p. 1–2. Kuodas. Ar esama pas mus
“fašizmo” // Lietuvos žinios. 1923.02.23, p.3.
190
191
Ten pat
192
Kademų apsaugos įstatymas // Socialdemokratas, 1924 05 21, p. 1.
193
194
Ten pat
258
ši iniciatyva tarp nesulaukė valdančiosios daugumos parlamentarų pritarimo.
Vėl prie karo padėties panaikinimo vėl sugrįžta tik 1925 m. spalio 27 d.
Antrasis sumanyto įstatymo skaitymas praėjo palyginti greitai ir sklandžiai. Valdančiosios daugumos atstovas Draugelis vėl dėstė ankstesniąją krikščioniškųjų
frakcijų poziciją, kad „karo stovis jau išsigimė ir neprivalo būti toliau toleruojamas“, bet „ypač šiuo momentu kariuomenė išvesti iš karo padėties, taip pat ir
geležinkelius nėra jokio reikalo, nes kaip tik šiuo momentu amžinas ginčas su
lenkais nėra nė kiek pagerėjęs, jis nėra išspręstas ir nematyti, kad be karo jis galėtų būti išspręstas“195. Opozicijos puolimas, skirtingai nei anksčiau, nebebuvo
labai stiprus, tikriausiai dėl to, jog matydami, kad realiai nieko pakeisti nepavyks, ir valstiečiai liaudininkai, ir socialdemokratai pamažu linko susitaikyti su
valdančiosios daugumos siūlomu karo padėties panaikinimo scenarijumi.
Trečiasis įstatymo skaitymas vėl įvyko po gana ilgos pertraukos – 1926
m. vasario 12 d. Čia parlamentiniai ginčiai pasiekė kulminaciją. Tam, žinoma,
daug reikšmės turėjo artėjantys rinkimai: abi pusės švaistėsi kaltinimais, įrodinėjo savo tiesas ir susirūpinimą valstybės ir visuomenės interesais. Įnirtinga politinė kova truko net kelias dienas, o politinės kultūros požiūriu peržengė visas
ribas: diskusijos ir ginčiai virsdavo atviru plūdimusi, asmeniniais įžeidinėjimais,
neįrodomais kaltinimais. Pirmas posėdžio metu kalbėjo referentas Grinius, jis
trumpai pristatė karo padėties motyvus, supažindino su kitų šalių praktika: „Apie
tokio įstatymo reikalingumą nėra ką kalbėti. Karo padėtis iš tikrųjų tokį ilgą
laiką negali būti pas mus. Tatai tęsiasi apie 7 metus ir gerų rezultatų nedavė [...],
kitos šalys tokia ilga praktika nesivaduoja. Ir matyti diplomato Taleirano žodžiai,
kad durtuvais galima viską padaryti, bet ant jų ilgai nesėdėsi, pasitvirtino dar
kartą. Ir mes turime prieiti prie to, kad tas įstatymas būtų panaikintas. Jei mes
paimsime praktiką kitų šalių, kaip Estijos, kur buvo bolševikų pučas, tai tenai
irgi karo stoviu naudotasi labai neilgai. Vokietijoje kada buvo Kapo pučas, irgi
karo stovio įstatymais naudojosi neilgai, net Bulgarijoje diktatorius Cankovas
panaikino karo stovį. Rusija, tiesa, naudojosi sustiprinta apsauga labai ilgai. Ir
pas mus toksai Sustiprintos apsaugos įstatymas yra, jeigu reikalas bus, jį galima
visada atnaujinti. Dabar policija pas mus yra ganėtinai sustiprinta, gali tas pareigas, kurias ėjo komendantai, nešti ir nukrauti nuo armijos, ta pareigą, nuo kurios
ji pati bėga ir kurios nenori. Ir tiesa, armijai labai ilgai nepritinka tas karo stovis.
Iš kitos pusės būtų šiokių tokių sutaupymų, nes karo komendantų kanceliarijos
būtų sumažintos. Tai visi šie dalykai veda prie to, kad tą įstatymą reikia priim195
259
Modestas KUODYS
ti.“196 Baigęs pristatymą ir priminęs, jog įstatymas dviem skaitymais 1925 m.
pabaigoje jau buvo aprobuotas, Grinius pasiūlė jį priimti be pataisymų. Tačiau
Seimo nariai greitai baigti prieš metus pradėto darbo visai nesiruošė – prasidėjo
plačios diskusijos, užtrukusios kelias dienas. Krikščionių demokratų blokas ėmė
įtikinėti, kad karo padėtį atšaukti dar ne laikas, nors ji jau ir esą atgyvenusi. Aktyviausias jų atstovas Draugelis aiškino, kad veikianti karo padėtis apima tik dalį
Lietuvos, todėl didelių nepatogumų ramiems piliečiams nesuteikia, bet to, jos egzistavimas padeda užtikrinti vidinį valstybės stabilumą, neleidžia aktyviai veikti
antivalstybinėms jėgoms. Kiti šio Seimo nario argumentai buvo susiję su tarptautine Lietuvos politika. „Juk jeigu mūsų sostinė ir 1/3 teritorijos yra okupuota
priešų, tad apie kokią čia normalinę padėtį galime kalbėti?“197, – kaip svarbiausią
argumentą išdėstė Draugelis. Gąsdindamas Lenkijos grėsme, savo kalbą jis pakreipė taip, kad galutinė išvada tapo teiginys, jog panaikinti karo padėtį tolygu
„savaime atsisakyti nuo Vilniaus ir jo teritorijos grąžinimo“198. Tuo, tikriausiai,
tikėtasi, kad visas didžiąsias Lietuvos partijas ir visuomenę konsoliduojantis antilenkiškumas bei Vilniaus vadavimo motyvas padarys reikiamą įspūdį ir paveiks
apsisprendimą. Siekdamas sustiprinti išorinės grėsmės pojūtį, Draugelis plačiai
samprotavo apie besiartinantį globalų karo konfliktą, taip pat apie įvairias neginkluoto karo išraiškas – ekonominį spaudimą, propagandinę visuomenės demoralizaciją ir pan., su kuriomis susiduria ar gali susidurti Lietuva199. Jis taip
pat priminė 1920 m. taikos sutartį su Sovietų Rusija, kurios įsipareigojimų pastaroji vengė laikytis, 1924 m. komunistų pučą Estijoje200, rodantį, kad bolševikų
siekiai dominuoti Pabaltijyje lieka vis tie patys201. Taigi kalbėtojas išsakė visus
įmanomus, dažnai hiperbolizuotus argumentus, kad tik sustiprintų savo pozicijos
pagrįstumą ir reikšmę. Tačiau tokie dirbtini Draugelio pasažai opozicijai nepaliko geidžiamo įspūdžio. Priešingai, jos atstovai daugelį jų labai nesunkiai atrėmė,
nepamiršdami Ūkininkų sąjungos frakcijos nario apkaltinti kone šventvagiškais
prasimanymais. Socialdemokratas Jeronimas Plečkaitis apie karo padėties įtaką
kovant su lenkais ironizuodamas dėstė: „[...] aš jūsų paklausiu, ar nuo karo stovio
196
Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1926 02 12, 232 pos., p.1–2.
197
Ten pat, p.2.
198
Ten pat.
199
Ten pat, p.3.
200
1924 m. gruodį komunistinis pučas Estijoje buvo užgniaužtas efektyviai naudojantis karo padėties
suteiktais dideliais karinės valdžios atstovų įgaliojimais. Apie tai žr. G. von Rauch, The baltic states:
Estonia, Latvia, Lithuania. The years of independence 1917–1940, p.112–117.
201
260
kenčia lenkai, ar kenčia lietuviai? Juk karo stovis Lietuvoje spaudžia Lietuvos
žmones, reiškia karo stovis bloga daro lietuviams ir karo stoviu jūs lenkų nenugąsdinsit. Kam ta bausmė mūsų gyventojams, jei lenkai kalti, kad Vilnių paėmė.
Jei norite, kad mūsų karšto gyventojai turėtų bendrą tikslą išlaikyti mūsų krašto
nepriklausomybę, tai nedarykite mūsų krašte katorgos režimo. Jūs laikote karo
stovį, smaugiat visus, kurie mano kitaip, kaip jūs, ir šnekate apie tai, kad mes
privalom be galo mylėti šitą režimą.“202 Kiti kalbėję valdančiosios daugumos
atstovai savo pasisakymuose iš esmės vadovavosi atstovo Jono Steponavičiaus
visiems pasakyta skambia lotyniška sentencija, jog aukščiausias įstatymas vyriausybei turi būti valstybės gerovė203. Toji gerovė, pasak jų, kaip tik ir reikalavo
ypatingos karšto apsaugos – karo padėties. Ūkininkų sąjungos atstovas Jonas
Vailokaitis karo padėties klausimą dar bandė susieti su svarbiausiais ir aktualiausiais visuomenei ūkio reikalais. Jis karštai įrodinėjo, kad tokia nepaprastoji
padėtis yra būtina, siekiant sėkmingai įvykdyti žemės reformą, ir „įvaryti tam
tikros baimės tiems žmonėms, kurie nori su svetima kariuomene nuversti Lietuvos tvarką“204. Anot Vailokaičio, kiekvienas doras lietuvis ūkininkas, paklaustas,
ar Lietuvai reikalinga karo padėtis, atsakytų teigiamai.
LSDP frakcijos narys K. Bielinis tokį krikščionių demokratų suinteresuotumą
žūtbūt išsaugoti nepaprastąją padėtį susiejo su artėjančiais rinkimais, aiškindamas,
jog tai leistų valdžiai „lengviau suvesti sąskaitas su politiniais priešais“205. Visas dešiniųjų kalbas apie karo padėtį, kaip valstybės gynimo priemonę, jis atvirai pavadino
absurdiškomis, teigdamas, kad tik geresnis kariuomenės apginklavimas, disciplina,
mobilizacijos reikalų sutvarkymas gali užtikrinti atsparumą išorinei agresijai.
Panašiai situacija klostėsi ir kitame, vasario 19 d., posėdyje, skirtame karo
padėties panaikinimo įstatymo trečiajam skaitymui. Pirmininkaujantis, siekdamas išvengti anksčiau buvusių ilgų, vienodų monologų, apribojo kalbėjimo trukmę iki 5 minučių. Tačiau tai diskusijų nenuramino: kairieji ir dešinieji, kad ir
trumpiau kalbėdami, kategoriškai laikėsi savo pozicijų, jas grindė tais pačiais,
gerokai hiperbolizuotais argumentais, plūdo vieni kitus. Dėl kilusio triukšmo ir
nevaldomos padėties posėdis nutrauktas vos sulaukus pusiaudienio. Vasario 23
d. vėl sugrįžta prie nebaigto svarstyti klausimo. Posėdžio pradžioje pranešta, kad
krikščionių demokratų atstovas Vilimas pasiūlė karo padėties panaikinimo pro202
Ten pat, p. 5.
203
Ten pat, p. 8.
204
Tent pat
205
Ten pat, p.15.
261
Modestas KUODYS
jektą grąžinti patobulinti Krašto apsaugos komisijai. Toks pasiūlymas motyvuotas tuo, jog projekte nėra paaiškinta, kaip bus elgiamasi su ypatingais įstatymais,
numatančiais baudžiamąją atsakomybę už antivalstybinius nusikaltimus, baudžiamus mirties bausme, nustojus veikti karo padėčiai206. Taigi atrodė, kad iki galo
neišspręstas karo teismų klausimas. Tačiau opozicija tokius pasiūlymus įvertino
tik kaip mėginimą vilkinti laiką ir žūtbūt sustabdyti įstatymo priėmimą. Referentas Grinius dar kartą ėmėsi įrodinėti būtinybę panaikinti karo padėtį, įtikinamai
atremdamas jo šalininkų per kelis posėdžius pažertus įvairiausius argumentus. Jis
pabrėžė, kad 1920 m., būdamas Ministru Pirmininku, pats sutiko paskelbti karo
padėtį, nes tam būta svarių priežasčių, bet 1926 m. padėtis jau iš esmės pasikeitusi,
todėl būtini visai kitokie sprendimai207. Toliau Grinius ragino atkreipti dėmesį į tai,
jog karo padėtis kariuomenėje įteisina labai žiaurias bausmes kareiviams už nežymius nusižengimus, o civilius skubos tvarka teisia kariniai teismai. Visa tai, pasak
jo, teisingumo vykdymą pavertė labai nehumanišku procesu, griaunančiu piliečių
pasitikėjimą valstybe. Grinius paneigė ir įrodinėjimus, jog karo padėtis naudinga ūkininkams. Valstiečių liaudininkų lyderis pateikė tokį pavyzdį: „Kada norima
įsteigti kokia nors ekonominė bendrovė, tai reikia labai daug laiko sugaišti, norint
išgauti leidimą.“208 O geležinkeliams, Griniaus nuomone, taikyta karo padėtis tik
dėl to, kad pavyktų užkirsti kelią geležinkeliečių streikams. Visi šie pakankamai
pagrįsti teiginiai nepadėjo žengti paskutinio žingsnio, kurio trūko iki karo padėties
panaikinimo. 41 balsu prieš 36 Seimas nusprendė grąžinti projektą redaguoti. Taip
Krikščionių demokratų blokui, remiantis vien savo balsais, pavyko sustabdyti nepalankų karo padėties atšaukimą.
Žvelgiant į abiejų pusių argumentus, galima pastebėti, jog jie dažnai rėmėsi
pakankamai kraštutiniu požiūriu į Lietuvos padėtį: dešinieji bet kokia kaina siekė
išlaikyti jėgos svertus, socialdemokratai reikalavo demokratinių laisvių. LVLS pozicija šiuo konkrečiu atveju, buvo artima socialdemokratiškajai, tačiau nuosaikesnė, mažiau radikali, linkusi atsižvelgti ir į valstybės saugumo perspektyvas.
Skirtingų partijų spaudoje karo padėties klausimas labai daug atskiro dėmesio nesulaukdavo. Dažniausiai jis minėtas nagrinėjant įvairias su valstybės
saugumu susijusias temas, kritikuojant teisėsaugos darbą. Diskusijos dėl karo
padėties žiniasklaida pristatydavo reportažais iš Seimo salės, kuriuose būdavo
206
Seimo stenogramos. Antrasis teismas, 1926 02 23, 235 pos., p. 5.
207
Ten pat
208
Ten pat
262
spausdinami sutrumpinti atskirų seimo narių pasisakymai209. Kiekvienos partijos
leidiniai svarstomus klausimus komentuodavo sau palankia linkme.
1924 m. gegužės 6 d. Seimo posėdyje kartu su karo padėties panaikinimo
įstatymo projektu pristatytas ir „Sustiprintos apsaugos“ įstatymas. Čia taip pat
pateikti du variantai – vienas ankstesnysis, parengtas Krašto apsaugos komisijos, kitas, naujausias, – Vyriausybės. Posėdyje pristatytas Vyriausybės projektas
buvo iš esmės analogiškas tam, dėl kurio diskutuota 1922 m. rudenį Steigiamajame Seime. Sustiprintąją padėtį palaikyti turėjo vidaus reikalų ministras su
apskričių viršininkais bei jiems talkinančia policija. Visuomeninio gyvenimo
kontrolės požiūriu, apskričių viršininkams buvo numatytos labai panašios teisės
kaip ir karo komendantams, veikiant karo padėčiai. Projekte planuota, kad, paskelbus sustiprintos apsaugos padėtį, apskričių viršininkai galės drausti potencialiai pavojingiems asmenims pasilikti konkrečioje vietovėje, juos sulaikyti iki 2
savaičių; sustabdyti arba uždaryti sąjungas, organizacijas, bendroves, pramonės
ir prekybos įmones, drausti viešus ir neviešus susirinkimus, mitingus, uždrausti
spaudinius, jų platinimą. Visoms pateiktoms funkcijoms vykdyti ir kontroliuoti
apskričių viršininkams numatyta teisė leisti privalomus įsakymus ir už jų nevykdymą bausti lygiai taip pat, kaip nurodyta YVAĮ. Nauja buvo tai, jog nuspręsta
aiškiai terminuoti sustiprintos apsaugos padėties trukmę. Jis turėjo būti įvestas
per 6 mėnesius, su galimybe tokią padėtį pratęsti dar pusmetį210.
Opozicija šį sumanymą sutiko labai priešiškai. Įstatymo projektą kritikavo
ne tik LSDP, LVLS, bet ir tautinių mažumų atstovai. Žydų frakcijos narys S.
Garfunkelis priekaištavo dėl projekto tekste pateiktų labai abstrakčių sąvokų:
„valstybės tvarka“, „antivalstybinis veikimas“, kurių laisvas interpretavimas,
pasak jo, galįs sukelti daug nepageidaujamų reiškinių. Seimo nario nuomone,
vidaus reikalų ministro kompetencijos ribos, esant sustiprintai padėčiai, gerokai
išplėstos211. Socialdemokratai buvo labai atviri ir kategoriški. Anot Purėnienės,
tarp abiejų svarstomų nepaprastosios padėties formų „visas skirtumas tas, kad
karinė diktatūra pakeičiama civiline diktatūra ir kad tautinis bizūnas pereina
iš komendantų į apskričių viršininkų rankas“212. Socialdemokratė tvirtino, jog
209
Plg. K. Sl. Ar bus panaikintas karo stovis ? // Lietuvos žinios, 1925 10 29, p.3; Atst. A. Šmulkštys
dėl karo stovio Lietuvoje, Rytas, 1926 02 14, p.1–2; Kaip buvo svarstomas karo stovio panaikinimo
įstatymo projektas, Lietuvos žinios, 1926, 02 14, p.1–2; Atst. Šmulkštys dėl karo stovio Lietuvoje // Rytas, 1926, 02 16, p.1; Seimo posėdis, vasario 12, Rytas, 1926 02 16, p.2–3; Karo padėties panaikinimas
palaidotas // Lietuvos žinios, 1926 02 24, p.1.
210
Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1924 05 06, 93 pos., p.12.
211
Ten pat
212
Ten pat, p.13.
263
Modestas KUODYS
„Sustiprintos apsaugos“ įstatymas dar griežtesnis nei YVAĮ, be to, abstraktesnis,
suteikiantis pareigūnams didesnių galimybių savivaliauti. Ji piktinosi, kad įstatymas esąs nukopijuotas iš carinės Rusijos panašių teisės aktų ir jog siekis jį įgyvendinti ves į praeitį, į patvaldystės, žandarų ir „Ochrankos“ laikus213. Į diskusijas įsijungęs K. Grinius aiškino, kad Lietuvos „Sustiprintos apsaugos“ įstatymas
yra ne 1881 m. analogiško rusų pavyzdžio adaptuota kopija, bet pasiskolintas
iš Vokietijos teisės. Buvusio ministro pirmininko pozicija planuojamo įstatymo
atžvilgiu buvo santūresnė. Jis apgailestavo, kad visuomenės gyvenimas ir toliau
bus varžomas, kad tokia padėtis gali tęstis dar ilgai, bet sykiu palankiai įvertino
faktą, jog kariuomenė nustos vykdyti policijos funkcijas214. Tos dienos posėdyje įstatymas priimtas per antrąjį skaitymą. Trečiasis skaitymas surengtas tik po
metų – 1925 m. gegužės 19 d. Per šį laikotarpį konfrontacija tarp valdančiosios
daugumos ir opozicijos dar labiau išaugo, apie karo padėties sukeltas problemas
kalbėta vis garsiau ir dažniau. Todėl paskutinysis „Sustiprintos apsaugos“ įstatymo svarstymas vyko esant pakankamai įtemtai atmosferai. Abi pusės laikėsi
ankstesnių pozicijų, karštomis kalbomis gynė savo nuomonę, tačiau viską lėmė
balsų dauguma. Tiesa, čia valdančiųjų frakcijų atstovai didesnės persvaros neįgijo – už balsavo 31, prieš – 28215.
1925 m. birželio 19 d. Seimas pradėjo svarstyti spaudos įstatymo pakeitimą.
Jį inicijavo valdančioji dauguma. Pats pakeitimas buvo nedidelis: siekta padidinti spaudos priežiūros institucijoms siunčiamų privalomų egzempliorių skaičių
nuo 8 iki 10 ir tiksliau apibrėžti baudžiamosios bylos spaudos atstovams kėlimo
tvarką216. Tačiau šis realiai didesnės reikšmės neturėjęs Krikščionių demokratų
bloko žingsnis sulaukė aktyvios opozicijos reakcijos. Ją daugiau lėmė ne pats
įstatymo papildymo turinys, bet pasipiktinimas spaudos laisvės būkle ir karo
padėties suvaržymais217. Krikščionys demokratai tuo tarpu įrodinėjo, kad „šiuo
įstatymu pravestu nieko naujo neįvedama, jis tik šiek tiek praplečia 1919 m. išleistą spaudos įstatymą. Todėl jokių ypatingų skorpionų juo neįgyvendinama“218.
213
Ten pat, p.14.
214
Ten pat, p.15.
215
216
217
Apie susirinkimų ir žodžio laisvės suvaržymus 3–ojo dešimtmečio pradžioje žr. O. Ruželytė, Konstitucinės žodžio ir spaudos laisvės buržuazinėje Lietuvoje ir tikrovė, Buržuazinės valstybinės teisinės
koncepcijos, jų taikymas Lietuvoje ir kritika, p.92–100, 105; O. Ruželytė, Susirinkimų laisvė ir jos suvaržymas darbo žmonėms buržuazinėje Lietuvoje, Buržuazijos diktatūros Lietuvoje valstybiniai teisiniai
aspektai , p.95–99;
218
264
Nepaisant audringų valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų protestų, įstatymo priėmimas vyko greitai – užtruko kelias dienas, o buvo priimtas per tris skaitymus219.
1925 m. pradžioje krikščionys demokratai dar turėjo planų Seimui pateikti
ir kitą VRM galias išplečiantį bei prieš antivalstybinę veikla užsiimančius asmenis ir organizacijas nukreiptą „Valstybės apsaugos“ įstatymą220. Tai sukėlė didelę
pasipiktinimo bangą opozicijos spaudoje. Kairiuosius ypač piktino aplinkybė,
jog veikiant karo padėčiai ir ką tik priėmus Sustiprintos apsaugos įstatymą, prireikė dar vieno nepaprastą padėtį reglamentuojančio teisės akto. „Vienintelis
šio įstatymo sumanymo tikslas – tai kova su opozicinėmis partijomis ir rengimasis sekančiais rinkimais pastatyti opoziciją už įstatymo ribų. Kad projektas
turi omeny rinkimus į seimą, matosi iš paskutiniojo [paragrafo], kuris nustato
įstatymo galiojimo laiką ligi 1926 m. liepos 1 d.“221, – skelbta LVLS atvirame
pareiškime. Tuo labai piktinosi ne tik valstiečiai liaudininkai, kvietę visuomenę
protestuoti222, bet ir Seime atstovų neturintys tautininkai223. Minėto įstatymo projekto Seimui svarstyti neteko, nes jo neaprobavo Administracijos komisija224.
Apskritai 1925 m. pavasarį opozicija atvirai ir kategoriškai reiškė pasipiktinimą Krikščionių demokratų daugumos siekiais inicijuoti daug visuomenės politinę raišką ribojančių įstatymų. LVLS frakcijos narys Zigmas Toliušis viename
straipsnių pažymėdamas tai rašė: „Vos tik pradėjo artintis rinkimų į naująjį seimą
kampanija, kaip mūsų vyriausybė ėmė rodyti pastebėtiną kūrybos energiją įstatimdavystės srity. Beveik vienu ir tuo pačiu laiku buvo įnešti Seiman net keturi
nepaprastos reikšmės įstatymo projektai, būtent Valstybės apsaugos įstatymas,
rinkimų į seimą ir savivaldybės įstatymų pakeitimai ir Sustiprintos apsaugos
įstatymo projektas. Visi minėti įstatymų sumanymai sudaro lyg kokią įstatymų
seriją, nes visi jie sujungti viena bendra pamatine mintimi – įvesti Lietuvoje
administracijos nuožiūra diktatūrą.“225 Šis opozicijos lyderio pareiškimas gana
gerai iliustravo Antrojo Seimo kadencijos pabaigą. Tuo laikotarpiu Krikščionių
219
220
Į Lietuvos visuomenę // Lietuvos žinios, 1925 06 06, p.1.
221
Ten pat.
222
V.K. [V. Kvieska?] Kam reikalingas „Valstybės apsaugos įstatymas“ // Lietuvos žinios, 1925 05 14,
p.1; Lietuvos visuomene budėki // Lietuvos žinios, 1925 06 07, p.125, p.1; Į Lietuvos visuomenę // Lietuvos žinios, 1925 06 06, p.1; Protestas prieš valstybės apsaugos įstatymą // Lietuvos žinios, 1925 06 10,
p.1; Ką sako kiti apie „Valstybės apsaugos įstatymą“ // Lietuvos žinios, 1925 06 10, p.1; Pranešimas apie
planuojamą susirinkimą // Lietuvos žinios, 1925 06 21, p.5
223
A. Sm. [A. Smetona], Sustabdytas pasikėsinimas // Lietuvis, 1925 05 22, p.1–2.
224
T.Z. [Z. Toliušis] Parlamentarizmo idėjos griovimas // Lietuvos žinios, 1925 05 17, p.1.
225
Ten pat.
265
Modestas KUODYS
demokratų bloko dominavimas politiniame Lietuvos gyvenime įgavo ryškiausias
formas: nepaprastojo meto priemonės kur kas dažniau naudotos valdančiosios
daugumos interesams ginti, nors jų egzistavimą ir stengtasi pateisinti valstybės
saugumo poreikiais. Įrodyti tai opozicijai Seime nepavykdavo: tiek socialdemokratai, tiek valstiečiai liaudininkai gebėdavo pakankamai įtikinimai atremti
karo padėties ir kitų visuomenės politinę raišką varžančių įstatyminių priemonių
iniciatorių bei šalininkų argumentus, tačiau realius sprendimus vis dėlto lemdavo
vietų Seime skaičius.
3.2. Opozicijos vienijimasis prieš karo padėtį ir pilietinių
laisvių suvaržymus
Jau Pirmajame Seime santykiai tarp daugiausiai vietų gavusių partijų LVLS
ir Krikščionių demokratų bloko buvo pakankamai priešiški, neleidę suformuoti
stabilesnės koalicinės vyriausybės. Ši atmosfera iškalbingai bylojo, jog ankstesnis
lietuvių partijų idealizmas išblėso226. Priešiškumas dar labiau išryškėjo Antrajame
Seime, krikščionims demokratams gavus daugumą vietų, leidusių dominuoti politiniame gyvenime. 1924 m. birželį, LVLS atsidūrus griežtoje opozicijoje, kairiųjų
padėtis sustiprėjo, dažnai ir socialdemokratai, ir valstiečiai liaudininkai reikšdavo
panašias pozicijas. Žvelgiant į seimų stenogramas, galima aiškiai pastebėti, kad
partijų kova 1923–1926 m. tapo kur kas aršesnė ir bekompromisiškesnė nei Steigiamajame Seime. Opozicija plačiai taikė visas įteisintas parlamentinės kontrolės
priemones – paklausimus, interpeliacijas. Didžioji jų dalis vienaip ar kitaip buvo
susijusi su karo stoviu, jo sukeltais neigiamais reiškiniais – karo komendantų, policijos savivale, skubotais areštais, priekabia spaudos cenzūra, karo teismais, politiniais kaliniais ir pan. LSDP frakcija per šį laikotarpį pateikė, berods, 6 tokio
pobūdžio interpeliacijas ir 3 paklausimus. Nuo jos neatsiliko LVLS, pateikusi 3
interpeliacijas ir 8 paklausimus. Vien per 1925 m. balandžio 24 d. Seimo posėdį
iš 6 tuo metu KAM ir VRM adresuotų paklausimų 5 buvo inicijuoti valstiečių
liaudininkų ir tiesiogiai buvo susiję su karo komendantų savivalės, areštų, cenzūros klausimais227. Dar keletą paklausimų dėl cenzūros pateikė Darbininkų kuopų
atstovai (Pirmajame Seime) ir lenkų frakcija (Antrajame Seime).
Socialdemokratai, kovodami prieš, jų žodžiais tariant, „krikščionių diktatū226
G. Ilgūnas, Kazys Grinius, p. 277.
227
Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1925 04 24, 177 pos., p. 4–7.
266
rą“, kaip ir Steigiamajame Seime, buvo aktyviausi bei kategoriškiausi. Labiausiai savo dėmesį jie sutelkė į „darbininkų atstovų persekiojimą“, teismus, areštus,
kalėjimus. Dėl tokios veiklos jie, kaip ir anksčiau, sunkiai pajėgdavo įtikinamai
atsikratyti ryšių su komunistais šleifo. Tuo, kompromituodami LSDP Seime ir
spaudoje, sėkmingai naudojosi krikščionys demokratai.
Pavyzdžiui, 1923 m. birželio 15 d. interpeliacijoje dėl valdžios veiksmų
varžant rinkimus socialdemokratai karštai puolė ginti tuo metu areštuotų Darbininkų kuopų atstovų228. Jie žinojo, jog jau anksčiau, Pirmajame Seime, atsakingi
Vyriausybės atstovai šią politinę organizaciją atvirai įvardydavo kaip prokomunistinę, skirtą atstovauti LKP interesams Seime. Dar prieš rinkimus Pirmajame
Seime 1923 m. sausį kuopininkui Povilui Norkūnui pateikus paklausimą dėl
darbininkiškos spaudos persekiojimo, vidaus reikalų ministras Oleka jam drąsiai atkirto: „Gerbiamas paklausėjas pažymėjo, kad toks [laikraščių] uždarymas
neatinkąs demokratybės principui. Aš paklausčiau jus, ar jūs gerbiate tą demokratybės principą? Jau iš tų laikraščių aišku, kaip jūs žiūrite į seimą ir kaip jūs
manote elgtis. Aš pasakysiu, kad jūs pirmi neigiat demokratybės principą. [...]
Ne, ne darbininkų spauda varžoma, bet varžoma spauda, kuri eina visai kitais
keliais, neatsižiūrėdama visai mūsų darbininkų reikalų, bet kitos šalies reikalų.
[...] Jūs reikalaujat laisvės tiktai tam, kad įgavę tos laisvės galėtumėt tą laisvę sugriaut, tą ką mes didžiausiomis pastangomis pastatėme. Aš pasakysiu atvirai: ar
jūsų vienminčiai, kuriuos jūs norite pasekt, ligi šiol tokios laisvės pripažino jūsų
politiniams priešams, kuriomis jūs naudojatės ? Už dešimtį kartų nekalčiausio
turinio raštą jūs tuojau nužudytume nemaža žmonių, nes jūs laisvę taikinti mokat
tiktai sau, bet ne kitiems.“229
Taigi 1923 m. birželį socialdemokratų pareikštas protestas prieš Darbininkų
kuopų atstovų areštus leido juos nesunkiai kaltinti antivalstybinių jėgų dangstymu. Juolab kad ir tada Oleka pasakojo tą patį: „Nesigina ir patys tos kuopos,
tos organizacijos nariai, kad jų organizacija yra tiktai širma komunistams veikti.
Darbo kuopų vardas, arba kitaip sakant „darbininkų kuopų“ yra tiktai lapelis komunizmo esmei pridengti. Jei, gerbiamieji jūs atsidėję prisimintume darbininkų
kuopų veikimą, kuris pasirodė, kad ir čia seime, tai pas jus neliks jokio abejojimo, kas yra toji grupė iš esmės. Užtenka prisiminti vieną jų buvusį lyderį [Kazį
– M.K.] Matulaitį, jo pareiškimą duotą kovo mėn. 9 d., norint suprasti, kad fak-
228
229
267
Modestas KUODYS
tinai jie nepripažįsta ir tada nenorėjo pripažinti jokios lietuviškos valdžios.“230
Analogišką kaltinimą atsakydamas į interpeliaciją pateikė ir Ministras Pirmininkas Ernestas Galvanauskas, o tas pats vidaus reikalų ministras Oleka buvo
dar atviresnis:
„[...] Negaliu nepastebėti, kad savo interpeliacijoje soc. dem [okratų] frakcija su ypatingu malonumu stoja komunistų gynėjų eilėn. Šitas sielų giminingumas
buvo pastebėtas ir rinkimų metu. Vietomis s.d. [socialdemokratų] žmonės savo
prakalbomis visai atstovavo komunistų demagogus. Kur baigiasi socdemai ir kur
prasideda komunistai, jie patys negali nustatyti. Todėl sunku kaltinti miliciją, kad
ir ji tos sienos nemokėjusi pravesti.“231
Panašių kaltinimų būta ir daugiau232. 1924 m. dešinieji ginčų su LSDP metu
dažai „linksniavo“ partijos atstovo Seime Jono Markelio pavardę. Šis veikėjas
per gegužės pirmosios šventę buvo įsivėlęs į incidentą su policija; oponentų teigimu, per mitingą Tauragėje reikalavęs vietoj Lietuvos trispalvės iškelti raudoną vėliavą233. Daug kandžių priekaištų LSDP kliuvo, kai iš Lietuvos pabėgo už
užstatą policijos paleistas ir socialdemokratų atkakliai gintas, su komunistais
susijęs visuomenės veikėjas Stanislovas Matulaitis234.
Labai įdomų prieštaringos socialdemokratų veiklos aiškinimą 1926 m. vasario 12 d. posėdyje pateikė Krikščionių demokratų bloko narys Vailokaitis: „Socialdemokratų partija, gerbiamieji, šiandien pergyvena krizį. Aš žinau, kad vadai
be armijos nėra vadai. Socialdemokratai, norėdami rasti sau tam tikro atsparumo,
turi remtis masėmis ir pats gyvenimas verčia juos atsiremti masėmis, kurios yra
prisisunkusios bolševikinės agitacijos ir su pagalba tos agitacijos bolševikinių
idėjų. Kadangi socialdemokratams reikia patenkinti demagoginius reikalavimus,
kuriuos iškelia bolševizmas, tai be abejo, kad jų reikalavimai, kada iš tribūnos
čia kalba taip pat eina daug toliau negu jų įsitikinimas. Socialdemokratai daug
daugiau iš tribūnos reikalaudami, patys bijo ir nori, kad tų reikalavimų seiman
nepriimtų. Ne kartą privačiai jie pasako: ko jūs toki kvaili, ko jūs klausote, ko
mes viešai reikalaujame, mes taip turim kalbėt.“235
Paprastai dešinieji kiekviena proga kaltindavo socialdemokratus paramos
230
231
Ten pat, p. 6.
232
S. Bepročiai ar išdavikai. Kodėl socialdemokratai gina bolševikus // Rytas, 1926 03 24, p. 2.
233
Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1924 05 06, 93 pos., p. 7
234
J.K. D–ras Matulaitis pabėgo į SSSR // Rytas, 1925 11 04, p. 3.
235
268
teikimu bolševikams, o pastarieji patys nevengdavo viešai pasmerkti LKP Sovietų Rusijoje vykdomo teroro. LSDP spaudoje dažnai demaskuodavo komunistų
taktiką, stengėsi sukompromituoti jų propagandinius šūkius236. Ypač socialdemokratus piktino bolševikų skverbimasis į profesines sąjungas, mėginimai atitraukti
eilinius LSDP narius ir rėmėjus nuo partijos vadovybės, pasėti anarchiją237. Apie
LSDP santykius su komunistais viename 1924 m. socialdemokratinio jaunimo
laikraščio Žiežirba straipsnyje aiškinta: „Komunistai kartais neatsisako pasiųsti
į mūsų tarpą savo provokatorių, kurie mūsų organizacijas turi griauti iš vidaus.
Savo raštuose, leidžiamuose už Rusijos pinigus, jie negaili mums visokių baisių,
baisesnių vardų. Jei klausyti komunistų, tad išeitų, kad mes esame „žvalgybos
agentai“, buržuazijos liokajai“, „judošiai“, „parsidavėliai“ ir taip be galo be krašto. Ir vis dėlto yra net ir mums artimų žmonių, kurie nemato skirtumų tarp mūsų
ir komunistų? Jei paimsit galutinį tikslą, tad čia būtų sunku įrodyti, kur tie skirtumai yra, gal net tektų pasakyti, kad komunistų ir socialdemokratų galutinis tikslas yra tas pats.“238 Autorius pabrėžė, jog socialdemokratai taip pat vadovaujasi
marksizmu, tačiau, skirtingai nei komunistai, pasisako prieš proletariato diktatūrą, smurtą, tautų teisų paneigimą. Todėl, anot jo, tarp šių dviejų partijų, nepaisant
apgaulingo išorinio panašumo, esama principinių skirtumų: „Griežtas atsirubežiavimas tarp komunistų ir socialdemokratų yra būtinai reikalingas. Kiekvienas
socialistas turi du keliu į socialistinę tvarką: vienas kelias eina per komunistinę
diktatūrą, antras kelias per eina per demokratiją. Diktatūros keliu eina Rusija,
kuri net Turkestane ir Bucharoj vykdo „komunizmą“, o demokratijos keliu eina
Prancūzija, Anglija, Danija ir kitos kultūringos Vakarų Europos šalys. Mums
reikia vienas iš tų kelių pasirinkti. Komunistų kelias veda per kraują, karus, vėl į
tą patį prakeiktą kapitalizmą [...] socialdemokratų kelias veda daug tikriau prie
socializmo. Skirtumas yra didelis ir tiktai politiniai aklas arba koks riebus Lietuvos klebonas to skirtumo nepajėgia įžiūrėti.“239
Nepaisydami kaltinimų, socialdemokratai nenustojo kelti viešumon politi236
Ad. Andriejūnas. Kur žvalgybininkai ? // Žiežirba, 1923 10 14, p. 7–8; J.G. Komunistai nėra tikri
darbininkų reikalų gynėjai // Socialdemokratas, 1923 02 22, p.3; B. Dėl bendro fronto // Žiežirba, 1923
12 23, p. 15. L.S.D. Partijos 3–osios konferencijos rezoliucijos // Socialdemokratas, 1924 01 10, p.1;
Buvęs. Laiškas iš Rusijos, Socialdemokratas // 1924 01 31, p.1–2; G.– nas. Maskvos davatkų gadzinkos
// Socialdemokratas, 1924 04 10, p. 2; Pavergtoj Gruzijoj // Socialdemokratas, 1924 05 01, p.2; Saloje
tarp ledų // Socialdemokratas, 1924 05 01, p.4;
237
S.K. [S. Kairys] L.S.D. Partijos konferencija // Socialdemokratas, 1924 01 03, p.1; Vargas, Komunistų provokacija // Socialdemokratas, 1926 01 21, p. 3.
238
J.A. Degutis, Dėl komunistų puolimų // Žiežirba, 1924, nr.9, p. 6.
239
Ten pat, p. 11.
269
Modestas KUODYS
nių kalinių, areštų, komendantų ir saugumo pareigūnų savivalės faktų. 1924 m.
vasario 8 d. LSDP frakcija įteikė interpeliaciją dėl „žvalgybos egzekucijų“ (tuo
metu ši institucija, vykdžiusi politinio sekimo funkcijas, vadinosi Kriminalinės
policijos skyrius „B“). Socialdemokratai sukėlė didžiulį triukšmą dėl areštuotų
už komunistinę veiklą asmenų laiško, kuriame pasakota, kad tardymo metu naudota fizinė prievarta. Tačiau Ministras Pirmininkas pateikė savo įrodymus, jog
minėti faktai – tai bolševikų prasimanymai, sukurti siekiant diskredituoti Lietuvos saugumo organus. Priekaištaudamas šiai frakcijai, Galvanauskas pažymėjo:
„Jūs socialdemokratai, paprastai skundą priimat už gryniausią, absoliučią teisybę. Bendrai kaip tai parodo teismo praktika, skundai neturi savyje 70–80 procentų realaus pamato. Jūs iš tų abejotinų skundų tučtuojau darot abejotiną išvadą
– vyriausybė yra kažkoks monstrum, pastatytas kovoti prieš darbininkus ir prieš
darbininkų klasę.“240 Nežinia, kiek patikimi buvo Ministro Pirmininko įrodymai,
bet Seimo daugumą jie įtikino. Kita vertus, Vyriausybės vadovas labai taikliai
apibūdino socialdemokratų veiklos taktiką ir laikyseną tuometiniame Seime. Ši
partija mėgo kiekviena pasitaikiusia proga sukelti audringą puolimą prieš valdančiąją daugumą, beatodairiškai smerkti policijos, komendantų kovą su komunistinės orientacijos veikėjais. Daugeliu atvejų panašaus pobūdžio paklausimai
ir interpeliacijos buvo pakankamai sėkmingai valdžios atstovų atremiami, tačiau
ir tuokart, kai pritrūkdavo svaresnių argumentų, visas interpeliacijas valdančioji
dauguma atmesdavo pasinaudodama persvara balsavimo metu.
Valstiečių liaudininkų frakcija taip pat atvirai įvardydavo bei smerkdavo valdančiosios daugumos diktatūrinius siekius, bet daugiausia ir aktyviausiai kovojo
prieš žodžio ir susirinkimų laisvės suvaržymus. Ypač jautriai LVLS frakcija reaguodavo į bet kokius bandymus labiau suvaržyti spaudą ar į dažnus karo cenzūros
veiksmus prieš šios partijos spaudą (daugiausiai kentėjo Lietuvos žinios).
Pirmąją savo interpeliaciją 1923 m. sausio 9 d. LVLS kaip tik inicijavo dėl
1922 m. gruodžio 20 d. Kauno karo komendanto išleisto privalomojo įsakymo,
kuriame nurodyta, kokią informaciją laikraščiams skelbti draudžiama. Valstiečių
liaudininkų nuomone, tai buvęs savavališkas komendanto žingsnis, nes tokius
draudimus esą gali reglamentuoti tik įstatymai, o ne įsakymai241. Tačiau interpeliacija buvo atmesta. Nepasisekė ir aktyvus LVLS pasipriešinimas YVAĮ papildymui, reglamentuojančiam karo komendantų teisę prižiūrėti spaudą242. Nuo
240
241
242
Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1924 02 29, 72 pos., 14.
270
1925 m. LVLS paklausimai dėl cenzūros tapo vis dažnesni ir kategoriškesni243.
Skirtingai nei socialdemokratai, valstiečiai liaudininkai mažiau dėmesio skyrė
komunistine veikla kaltinamų asmenų gynybai Seime. Be to, juos labiau jaudino
žmogaus teisių pažeidimai nei pats komunistų persekiojimas. Tai gerai parodo
kad ir šios partijos nario Balio Žygelio paklausimas vidaus reikalų ministrui dėl
1923 m. sausio 25 d. Marijampolės realinėje gimnazijoje surengtų gimnazistų
areštų, įtarus juos ryšiais su LKP244. Tačiau čia labiau piktintasi ne moksleivių
sulaikymu, bet pačia arešto forma – ginkluotų milicininkų įsibrovimu į mokyklą.
Dėl šio įvykio tą pačią dieną socialdemokratų Kairio ir Markausko įteiktame
paklausime akcentuotas ne tik milicijos veiksmų brutalumas, bet ir protestuota
prieš kairiųjų pažiūrų gimnazistų persekiojimą245. Dar vieną gerokai kategoriškesnį paklausimą dėl smurtavimo prieš suimtuosius tardymo metu valstiečiai
liaudininkai pateikė 1925 m. balandžio 24 d. Vyriausybės atstovai gindamiesi
čia naudojo tą pačią taktiką, kaip ir panašaus atvejo su socialdemokratais metu
– stengėsi visus kaltinimus paversti bolševikų prasimanymais. Vidaus reikalų
ministras Antanas Endziulaitis apie tai kalbėjo: „Paklausėjai įteikdami šios rūšies
paklausimą, sąmoningai ar ne, prisideda prie valdžios organų autoriteto niekinimo. Jie paklausime kelia tai, ką komunistai skaito sau už pareigą iškelti kuomet
jie esti areštuojami, o ko tikrenybėje nėra buvę. Tai yra gerai žinomas komunistų
metodas. Jis naudojamas visur, kur jų veikimas esti trukdomas. Šiuo metodu jie
nori paveikti masių psichologiją, nukreipti visą visuomenės dėmesį ne į juos, bet
į valdžią, jie esti demaskuojami, jie šaukia, kad juos muša, elektrizuoja ir t.t.“246
Dabar vidaus reikalų ministras taip tvirtino turėdamas specialios komisijos, tyrusios smurto atvejus, išvadas, kurios valdžiai buvo palankios247. Vis dėlto valstiečiai liaudininkai, krikščionys demokratai paprastai nevadindavo komunistų
gynėjais, tačiau kiekviena proga mėgdavo priminti, jog Sleževičius 1919 m. ir
Grinius 1920 m. buvo vyriausybių, įvedusių karo padėtį, vadovais248.
Dar vieną plačią interpeliaciją LSDP frakcicija įteikė 1925 m. sausio 30 d.
Čia reikštas protestas dėl karo lauko teismo skirtos mirties bausmės keturiems
už antivalstybinę veiklą nuteistiems asmenims; dėl bedarbių susirinkimo Kaune
243
Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1925 04 24, 177 pos., p. 3–4.
244
245
Ten pat, p. 4.
246
247
Ten pat
248
A. Šmulkštys, Diktatūra // Rytas, 1925 01 12, p. 2.
271
Modestas KUODYS
ir socialdemokratų mitingo Šiauliuose išvaikymo; dėl karo cenzūros bei kratų ir
areštų įvairiose Lietuvos vietose. Tai buvo dar vienas didelis opozicijos ir valdančiosios daugumos susidūrimas. Šį policijos suaktyvėjimą vienas interpeliacijos
iniciatorių Kairys bandė aiškinti taip: „Objektiniai įvertinat susidariusią padėtį,
būtų sunku rasti motyvų, dėl kurių dabartinė krikščioniškoji vyriausybė vartoja
panašius kraštui valdyti metodus. Gal vienintelis motyvas būtų tas, kad Estuose
įvykęs komunistų pučas gresia pavojumi ir pačiai Lietuvai. Mūsų giliu įsitikinimu, tas motyvas visai atpuola, nes tiek mums, tiek seimo daugumai visai aišku,
kad komunistinis judėjimas Lietuvoje dėl vidujinio savo moralinio sukrikimo
nesudaro rimtesnės jėgos mūsų visuomenės tarpe.“249 Tačiau valdančiosios daugumos vardu prabilęs nuolatinis Ūkininkų sąjungos kalbėtojas, Draugelis opozicijos kaltinimus bandė atremti seniai išbandytu ir labai parankiu pareiškimu,
jog „ponai socialdemokratai gina ir gins bolševikus“250. Kelias dienas trukusios
diskusijos rezultatų nedavė.
1925 m. pradžioje, artinantis savivaldybių rinkimams, opozicijos veikla pastebimai suintensyvėjo – pasipylė paklausimai, interpeliacijos dėl cenzūros, areštų,
savivalės. Tačiau nė viena jų nepasiekė savo tikslo. 1925 m. gegužės 26 d. pristatydamas „eilinę“ interpeliaciją LSDP frakcijos narys Markauskas kalbėjo: „Gerbiamieji! Pirmas klausimas, kurį aš noriu čia iškelti, tai mūsų interpeliacijos tikslas;
gal net daugiau – mūsų interpeliacijų tikslas apskritai. Socialdemokratų frakcija
jau ne kartą iš šios tribūnos yra kėlusi svarbių klausimų: klausimų mūsų piliečių
teisių laužymo, klausimų pagrindinių piliečių teisų neigimo. Tie klausimai, mūsų
nuomone buvo svarbūs visam seimui. Bet deja, jei mes pažiūrėsim į rezultatus,
kurių turėjo mūsų interpeliacijos, tai reikia pažymėti, kad tie rezultatai buvo lygūs
zero. Todėl aš dabar keliu klausimą, į kurį atsakysiu, ar verta seime kalbėti apie
tuos reikalus, kurie pas mus rodo įkyrūs, kurių svarstymas vienų veiduose sukelia
kartų ir rūgštą nusišypsojimą. Todėl tenka visų pirma pastatyti klausimas, ar socialdemokratų frakcija išeina tikslu padaryti tuščią demonstraciją, ar socialdemokratų
frakcija tiems klausimams, kurie keliami mūsų interpeliacijose duoda labai rimtos
reikšmės.“251 Toks nevilties apimto ir jau susitaikiusio su nesėkme socialdemokrato monologas nieko nepadėjo: valdančiosios daugumos vardu prabilęs Draugelis
tik kandžiai pašiepė tokias desperatiškas pastangas paveikti Seimo narius252.
249
250
Ten pat, p. 14.
251
Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1925 05 26, 184, pos., p. 8.
252
Ten pat, p. 13.
272
1925 m. pirmoje pusėje dar aktyviau nedemokratines valstybės gyvenimo
apraiškas pradėjo kritikuoti valstiečiai liaudininkai. Birželio 19 d. svarstant spaudos įstatymo pakeitimą, Sleževičius paragino atkreipti dėmesį į tai, kad valdančioji dauguma pastaruoju metu inicijavo keletą įstatymų (sustiprintos apsaugos,
spaudos, YVAĮ, Baudžiamojo statuto papildymus), kurie palengvina visuomenės
kontrolę ir politinį persekiojimą. Jis atvirai piktinosi vis didėjančia akyla valstybės
priežiūra, stipriai varžančia visuomenę: „Beveik visuose gyvenimo apsireiškimuose, kur tik pažiūrėsi, niekas savarankiškai negali vystytis. Mes matom, kad savivaldybės yra pastatytos viršininkų policistų globon, mes matom, kad kiekvienas
gyvenimo apsireiškimas negali apsieiti be policijos globos: visur tik policistas ir
policistas. Mes einam prie tų laikų, kada [...] Lietuvoje prie kiekvieno piliečio bus
pastatytas policistas, kuris turės daboti, kad jis keltųsi iš lovos dešine, bet jokiu
būdu ne kaire koja.“253 Kartu Sleževičius pateikė ir labai įžvalgią prognozę, prie ko
gali privesti visuomenės prievartinis nustūmimas nuo viešojo politinio gyvenimo:
„Iš vienos pusės bus policija ir žandarai, iš kitos pusės bus neištikima visuomenė,
kurią reikia prižiūrėti. Tai bus pradžia Lietuvos žlugimo, nes Lietuvoj bus daugiau
tų kurie turės prižiūrėti, negu pačių gyventojų. Tokiame krašte tik anarchija galės
pradėti viešpatauti ir prives kraštą prie suirutės.“254 Po jo kalbėjęs partijos kolega
Zigmas Toliušis buvo dar kategoriškesnis – jis konkrečiai įvardijo krikščionių demokratų priemones siekiant sukoncentruoti visą valdžią savo rankose: „Pastaruoju laiku mūsų vidaus politikoj pasirodė naujas griežtas kursas. Tas naujas kursas
apsireiškia tuo, kad į seimą buvo įnešta visa eilė įstatymų sumanymų. Pirmoj eilėj
tenka turėti omeny Valstybės apsaugos įstatymas. Tas įstatymas, kalbant atvirai,
turi įvesti fašistinę diktatūrą; ir tos diktatūros priešaky turi būti Vidaus reikalų ministeris. Prie tos rūšies įstatymų reikia priskaityti ir Seimo ir savivaldybių rinkimų
įstatymo pakeitimą. Tie pakeitimai taip pat turi įnešti tam tikrų suvaržymų.“255
Nuo 1925 m. pradžios gana aiškiai keitėsi ir pats valstiečių liaudininkų kritikos tonas – jis radikalėjo, darėsi panašesnis į socialdemokratų256. Be to, tuo pat
metu abi šios opozicinės frakcijos dar labiau suartėjo, jų puolimas prieš valdančiąją daugumą tapo kryptingesnis, vieningesnis. Į tai greitai reagavo krikščionių demokratų spauda, negailėdama piktų, abstrakčiais kaltinimais persmelktų
253
Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1925 06 19, 191, pos., p. 14.
254
Ten pat
255
Ten pat
256
Žr. pvz. V. Vijoklis [K. Grinius], Mūsų klerikalai faktų šviesoje, Kaunas, 1925.
273
Modestas KUODYS
straipsnių257. Viename jų, publikuotame 1924 m. rugsėjį laikraštyje „Rytas“, apie
LVLS stačiai teigta: „Dėl savo veidmainingos ideologijos, pūvančios partijos
elementų, klastingos taktikos bei žiauriausių veiksmo priemonių ji yra nesimpatingiausia iš visų Lietuvos partijų.“258
Nuolat kilusi įtampa neatslūgo iki pat Seimo kadencijos pabaigos, o ypač aštrią formą įgijo 1926 m. pradžioje. Pavyzdžiui, vienas iš paskutiniųjų Antrojo Seimo
posėdžių, kuriame vyko sesijos baigimo svarstymas, vos prasidėjęs virto į atvirą sumaištį: kai kurie Seimo nariai nesilaikė tvarkos, plūdosi, grasino vienas kitam259.
Aktyviai Krikščionių demokratų bloko politiką trečiojo dešimtmečio viduryje kritikavo ir įžymius valstybės bei visuomenės veikėjus vienijusi neparlamentinė
partija Lietuvių tautininkų sąjunga (LTS). Plačiausiai savo pažiūras reikšti ji galėjo
spaudoje, kuriai, kaip ir Seimo opozicijos laikraščiams, labai dažnai tekdavo patirti
karo komendantų sankcijas260. Įdomu tai, jog ši konservatyvi dešinioji politinė jėga,
mėgusi viešai kritikuoti parlamentarizmą261 ir idealistinę demokratijos sampratą,
spaudoje nevengdavo valdžiai prikaišioti dėl žodžio, susirinkimų laisvių varžymo,
karo padėties, kaltino ją diktatoriškomis užmačiomis262. Pavyzdžiui, apie karo padėtį tautininkų vadas Antano Smetonos viename iš 1925 m. rašytų straipsnių teigė: „Mūsų oficiozai nuolat skelbia, kad Lietuva esanti karo stovyje su Lenkija, nors
mūsų valdžia kalbasi per derybas su lenkais visai nekariškai. Būti yra karo stovis nuo
pat lietuvių valstybės įsikūrimo, tik ne su Lenkija, o su savo piliečiais [...]. Vargiai
rastume nors vieną naujai įsikūrusią valstybę, kurios sostinė gyventų taip, kaip Lietuvoje karo stoviu.“263 Toliau autorius poziciją dėstė dar atviriau: „Juk iš karo stovio
eina rašomojo ir sakomojo žodžio varžymas [...]. Ir nematyti, kad kada nors karo
stovis pasibaigs. Gal jis truks tol kol ir Lietuvos nepriklausomybė? Kas žino tokios
valstybės negalima pastatyti į teisėtos tvarkos tipą.“264 Kitame straipsnyje jis aiškino,
257
Žr. J.J. Priėjo liepto galą // Rytas, 1924 10 04, p.1; Dijas. Ar valstiečiai liaudininkai yra socialistai? //
Rytas, 1924 11 21, p. 1; J.J. Tautos posūnių darbas // Rytas, 1925 01 28, p. 1; Uo. Dr. Valstiečiai liaudininkai lietuvių kalbos priešai // Rytas, 1925 05 17, p.1; Socialistai su žydai boikotuoja lietuvius // Rytas, 1925
11 12, p.1; Saugokimės valstiečių liaudininkų diktatūros // Rytas, 1926 03 06, p.3–4; Krikščionių demokratų darbas Seime. A. Šmulkščio paskaita skaityta Kaune 1925 m. birželio 10 d., Kaunas, 1926, p. 27.
258
A.T. Valstiečių liaudininkų tragizmas // Rytas, 1924 09 28, p. 1.
259
260
A. Eidintas, Antanas Smetona, p.87–90; L. Truska, Antanas Smetona ir jo laikai, p. 128–129.
261
Žr. pvz. A.M. Partijos ir politika // Lietuvis, 1925 03 06, p.1; A. Sm. [A. Smetona], Parlamentarizmo
negalavimai // Lietuvis, 1926 06 18, p. 1–2.
262
A. Sm. [A. Smetona], Sustabdytas pasikėsinimas // Lietuvis, 1925 05 22, p. 1–2.
263
A. Sm. [A. Smetona], Valstybiška ir partiška valdžia // Lietuvis, 1925 11 06, p. 2.
264
Ten pat, p.3.
274
kad „kariuomenės iš viso nereikėtų painioti politikon, todėl nereikia jai tikėti policijos priemonių, ypač spaudoje. Kariuomenės autoritetas reikia saugoti“265. Žinant
tai, jog Smetona po metų tapo karine jėga besiremiančiu autoritariniu prezidentu, o
griežčiausios formos karo padėtis bei su ja susiję reiškiniai pavirto nuolatiniu Pirmosios Lietuvos Respublikos gyvenimo palydovu, trukusiu keturiolika metų – iki pat
jos egzistencijos pabaigos, panašūs teiginiai ir prognozės gali pagrįstai provokuoti ne
tik prieštaringus vertinimus, bet ir kelti nuostabą.
Moralizuojanti retorika labiau išryškėjo prieš pat Trečiojo Seimo rinkimus,
kuomet LTS laikinai susiblokavo su LVLS. Visa tai labai siutino krikščionis demokratus, kurie savo laikraščiuose rinkiminės kampanijos metu nesiliovė koneveikti tautininkų lyderių A. Smetonos266 ir ypač Augustino Voldemaro, daugelyje
straipsnių primindami jų 1918 m. padarytas klaidas267. Į panašius užgauliojimus
spaudoje LTS vadai reaguodavo gana skausmingai268.
Per visą savo dominavimo laikotarpį Krikščionių demokratų blokas nuolat jautė
aktyvų ir stiprų opozicijos spaudimą. Kritika vis labiau ėmė stiprėti nuo 1924 m.
antrosios pusės, kuomet iširo koalicija su valstiečiais liaudininkais, o kulminaciją
pasiekė likus mažiau nei metams iki Trečiojo Seimo rinkimų. Vienas iš svarbiausių
opozicijos valdančiajai daugumai metamų kaltinimų buvo siekiai naudojantis karo
padėties priemonėmis koncentruoti savo rankose valdžią ir užtikrinti jos tęstinumą.
4. Karo padėties klausimas Trečiajame Seime
(1926 06 04 – 1927 04 12)
4.1. Naujas vidaus politikos kursas: demokratiniai principai ir
ankstesnių viešojo gyvenimo suvaržymų šalinimas
Po ypač įtemptos ir agresyvios rinkimų kampanijos, 1926 m. birželį, susirinko
Trečiasis Seimas. Prasidėjo kardinalių pokyčių laikotarpis: baigėsi beveik šešerius
metus trukęs Krikščionių demokratų dominavimas valstybės gyvenime, į valdžią
265
A.Sm. [A. Smetona], Valdžia ir jos autoritetas // Lietuvis, 1925 11 13, p. 3.
266
Žr. L. Truska, Antanas Smetona ir jo laikai, p. 151–152.
267
Žr. Kaip Smetona – Voldemaras organizavo mūsų kariuomenę. P. Voldemaras savo rusofiliška
politika demoralizavo karius ir sukėlė revoliuciją // Rytas, 1926 04 17, p.2; P. Tik iki seimo durų //
Rytas, 1926 05 06, p.2.
268
A.Sm. [A. Smetona], Apie Kr. demokratų derklą // Lietuvis, 1926 01 08, p. 1–4; A. Sm. [A. Smetona], Rinkimų priemonės // Lietuvis, 1926 05 14, p. 1–3.
275
Modestas KUODYS
atėjo ilgą laiką opozicijoje buvusios politinės jėgos. 1926 m. birželio 15 d. patvirtinta Sleževičiaus koalicinė Vyriausybė, kurią sudarė LVLS (gavo 22 mandatus, 85
vietas Seime), LSDP (15 mandatų) ir tautinių mažumų atstovai (13 mandatų)269.
Kairieji dalyvaudami rinkimuose deklaravo demokratinių laisvių bei teisių,
garantuotų 1922 m. Konstitucijoje, gynimą ir įtvirtinimą valstybės gyvenime270. Jie
žadėjo nedelsdami likviduoti „krikščionių diktatūros“ padarinius: panaikinti karo
padėtį, ir kitus visuomeninę politinę raišką varžančius įstatymus, jų papildymus,
priimtus per praėjusius trejus metus. Pirmieji susirinkusio Seimo posėdžiai buvo
tiesiog persmelkti šiuo naujosios valdžios programos leitmotyvu. Įdomu pastebėti,
jog tris mandatus gavę tautininkai, net ir pasibaigus rinkimų bendradarbiavimui su
valstiečiais liaudininkais, pirmųjų Seimo posėdžių metu tarsi tęsdami ankstesniąją
agitaciją karštai kritikavo diktatūrinį krikščionių demokratų valdymo stilių. Čia
ypač garsiai skambėjo Voldemaro kabos apie cenzūros persekiotą tautininkų spaudą ir nuolat baustus jų leidėjus. Pats jis su pasipiktinimu prisiminė, kaip už savo
straipsnius buvo išsiųstas į Varnius – į drausmės kuopą, tuo metu kartais populiariai vadintą tiesiog „koncentracijos stovykla“271. Niekas tuo metu tikriausiai netikėjo, jog Seime smerkdamas tokios „žiaurios“ bausmės egzistavimą dar tų pačių
metų gruodžio pabaigoje, jau tapęs, Vyriausybės vadovu, Voldemaras bus vienas
iš tikros koncentracijos stovyklos tuose pačiuose Varniuose įrengimo iniciatorių.
Žinant vėlesnius įvykius, keistai skambėjo ir Voldemaro samprotavimai, jog skirtingų pažiūrų žmonių persekiojimas yra amoralus ir nusikalstamas. „Vadinas susidaro tokia tvarka, kad ne darbas nulemia, už ką žmogus baudžiamas, o įsitikinimas.
Jeigu žmogus komunistas, tai nors jis nieko blogo nedarytų jį galima nušauti ir už
tai nesą jokios bausmės; o jeigu jis yra privilegijuotas, tai pats gali tris užmušti, ir
jis bus visiškai ramus, jam bausmės nėra“272, – komentuodamas vieną įvykį 1926
m. rinkimų metu kalbėjo Voldemaras. Tokį jo pasisakymą Seimo salėje kairieji
sutiko audringais plojimais. Tačiau jau greitai kairiosios Lietuvos partijos ir ypač
pogrindyje veikę komunistai gavo progą patirti, ką iš tikrųjų apie juos manė Voldemaras: gruodžio 17 d. perversmas parodė tikrąjį jo veidą. Šio tautininkų lyderio
polinkį į demagogiją pastebėjo ir viename straipsnių išryškino istorikas Česlovas
Laurinavičius, tyrinėjęs jo veiklą tarptautinių santykių srityje273.
269
R. Lopata, Autoritarinis režimas tarpukario Lietuvoje: Aplinkybės, legitimumas, koncepcija, p. 74.
270
Mūsų uždaviniai seime // Socialdemokratas, 1926 05 27, p. 1.
271
Seimo stenogramos. Trečiasis seimas, 1926 06 12, pos., 7, p. 7.
272
Seimo stenogramos. Trečiasis seimas, 1926 06 05, pos., 2, p. 5.
273
Č. Laurinavičius, Augustino Voldemaro užsienio politika ir Lietuvos geopolitika 1927–1929 // Politika ir diplomatija: Lietuvių tautinės valstybės tapsmo ir raidos fragmentai, Kaunas, 1997, p. 188.
276
Socialdemokratai nekantravo kuo greičiau suardyti krikščionių demokratų sukurtą visuomenės kontrolės ir politinio persekiojimo sistemą, todėl jau antrajame Trečiojo Seimo posėdyje pateikė amnestijos įstatymo projektą274. Tačiau
toks jų entuziazmas kuriam laikui liko atšaldytas, nes ką tik susirinkęs Seimas
dar neturėjo sudarytų komisijų ir negalėjo pradėti visaverčio darbo. Taip pat greitai naujoji valdančioji dauguma siekė priimti karo padėties panaikinimo įstatymą.
Tačiau ne tą, kuris numatė karo padėties pakeitimą sustiprintos apsaugos padėtimi ir kuris 1926 m. pradžioje po dviejų skaitymų buvo perduotas perredaguoti,
bet gerokai radikalesnį, parengtą pagal 1923 m. birželio 9 d. socialdemokratų
projektą275. Naujasis įstatymas turėjo karo padėtį panaikinti visoje Lietuvoje, taip
pat ir kariuomenėje bei geležinkelių zonoje. Referentas Jeronimas Plečkaitis,
pristatydamas projektą, pažymėjo, jog „Krašto apsaugos komisijoje svarstant
karo stovio panaikinimo klausimą paaiškėjo, kad karo stovio palikimui nėra
nei pas vieną grupę, nei pas vieną valstybės įstaigą rimtų motyvų. Niekas negali
pasakyti rimtai, kam reikalingas karo stovis“276. Prasidėjus svarstymams, dešinieji aiškiai pareiškė nesutiksią su visišku karo padėties panaikinimu. Jų argumentai buvo analogiški tiems, kuriuos jie dėstė pasibaigusios kadencijos Seime,
t. y. Lenkijos grėsmė, būtinybė apsaugoti demarkacinę liniją, užtikrinti vidaus
tvarką277. Socialdemokratai ir valstiečiai liaudininkai į tai atsakinėjo taip pat pasitelkdami senuosius savo argumentus. Čia vėl galėtume cituoti Voldemarą, kuris
savo moralizuojamais pasvarstymais apie karo padėties žalą visuomenei kartais
gerokai pranokdavo net pačius socialdemokratus. Viename pasisakyme Seimo
tribūnoje jis aiškiai pareiškė, kad „karo stovį reikia panaikinti, nes iki šiol jis
buvo vartojamas ne krašto priešams ir ne tiek prieš lenkų propagandą, bet tik tai
prieš tam tikrus [spaudos] organus“278. Tautininkų lyderio teigimu, „reikia būti
psichologiniu budeliu, kuris kartą opiumo prisigėręs reikalauja ir toliau vartoti
tą stiprią priemonę [karo padėtį]“279. Toliau Voldemaras ėmėsi pranašavimo: „Aš
bijau, kad nuodai, kurie su karo stoviu įėjo, nebūtų ir toliau visuomenę apėmę,
kad atėję kiti žmonės nebūtų vedami į pagundą tuos pačius nuodus pavartoti prieš
savo priešus, kurie dabar bus opozicijoj. Ir aš labai džiaugiuos, kad visuomenė
274
Seimo stenogramos. Trečiasis seimas, 1926 06 05, 2 pos., p. 10.
275
276
Seimo stenogramos. Trečiasis seimas, 1926 06 12, 7 pos., p. 2–5.
277
Ten pat, p. 2.
278
Ten pat, p. 6.
279
Ten pat
277
Modestas KUODYS
dar nėra tiek aptemusi, kad ji tai darytų. Ji nuo tų nuodų nori atsikratyti. Todėl
karo stovį reikia kuo greičiausiai panaikinti. Reikia tolimesnius žygius daryti,
likviduoti visas skriaudas, kurias karo stovis padarė.“280 Dar viena neigiama karo
padėties pusė, pasak Voldemaro, yra tai, jog „žeminama kariuomenė“ ir iš jos
„daromas žandaras“281. Išvardinęs visas nepaprastosios padėties sukeltas blogybes, jis čia pat tiesiai pareiškė, kad karo padėtį reikia panaikinti „kuo greičiausiai
ir geriausia, kad jis būtų panaikintas po keletos dienų“282. Šie Voldemaro „lūkesčiai“ taip greitai neišsipildė, nors valdančioji dauguma dėjo visas pastangas kuo
greičiau „demokratizuoti“ Lietuvos vidaus gyvenimą. Kita vertus, tautininkų atstovas siekdamas, kad jo frakcijos pozicija visiškai nesutaptų su socialdemokratų
pasiūlytu projektu, kalbos pabaigoje pridūrė, jog, panaikinus karo padėtį, reikėtų
palikti karo teismus, kurie leistų efektyviau kovoti su antivalstybinėmis jėgomis.
Šiuos žodžius plojimais palydėjo krikščionys demokratai283.
Įsijungęs į diskusiją valstiečių liaudininkų atstovas Toliušis atkreipė visų
dėmesį, aiškiai išdėstydamas, kaip Krikščionių demokratų blokas labai sumaniai
bandė komplikuoti įstatymo svarstymą. „Ir čia, ir komisijoje [Krašto apsaugos]
Ūkininkų sąjungos atstovai pasakė, kad jie nesą prieš karo stovio nuėmimą. Ir
krikščionys demokratai ir Darbo federacija taip pat pasakė, bet daro įvairias išimtis. Bet kada pasižiūrėsime į tas išimtis, tai pamatysime, kad jos yra tokios rūšies,
kad karo stovis ir panaikinamas ir paliekamas“284, – dešiniųjų taktiką demaskavo
Toliušis. Greta to jis frakcijos vardu išsakė racionalų pasiūlymą, jog karo padėtį,
reikėtų palikti siaurame ruože palei demarkacinę liniją. Seimo nario argumentai
buvo tokie: „Jeigu karo padėtis būtų panaikintas visoj Lietuvoj ir demarkacijos
linijoj pasiliktų tuščia vieta, nes jokių įstatymų tenai mes taikyti negalėtume, nes
nepripažįstame tos linijos. Mes žiūrime į tai, kaip į laikiną sieną. Ir tokiu būdu,
jeigu karo stovis būtų panaikintas ir tenai, tai mes negalėtume taikinti sienos
apsaugos įstatymą, kurį taikome sienai su Vokietija, su Latvija. Taigi, kad reikalinga tam tikrą zoną prie demarkacinės linijos palaikyti karo stovyje.“285 Toliušio
nuomone, tokia karo padėties zona turėtų likti ne ilgesnė kaip 1 km. Dešinieji
reikalavo daugiau – 20 km. Tačiau pastarojo, kaip ir kitų opozicijos pasiūlymų ar
280
Ten pat, p. 7.
281
Ten pat
282
Ten pat, p. 8.
283
Ten pat, p. 10.
284
Ten pat.
285
Ten pat, p. 11
278
reikalavimų, naujoji valdančioji dauguma nebuvo linkusi paisyti – krikščionims
demokratams teko susitaikyti su savo vaidmens pasikeitimu. Dar daugiau, kairieji gyrėsi, jog jie neseksią buvusios valdžios pėdomis, nesiimsią įstatyminių priemonių prieš savo oponentus. Socialdemokratas Plečkaitis, mėgaudamasis savo
padėtimi, kandžiai postringavo: „Mes seime sudarydami daugumą ir sudarydami
vyriausybę, anaip tol nesivaduosime kerštu ir nenorime vaduotis tais įstatymais,
kuriais jūs mus smaugėte. Mes tam tikrų įstatymų nenorime dabar vartoti prieš
jus.“286 Iš tikrųjų kairiųjų ir tautinių mažumų dauguma skubėjo panaikinti tai, ką,
siekdami didesnės viešojo gyvenimo kontrolės, sukūrė krikščionys demokratai
savo galybės laikotarpiu. Pats karo padėties panaikinimo įstatymas per pirmajame posėdyje buvo priimtas per du skaitymus. Trečiasis skaitymas įvyko birželio
17 d., abi suinteresuotos pusės vėl apsikeitė senais argumentais, tačiau visą tolesnę svarstymo eigą diktavo valdančioji dauguma. Krikščionių demokratų bloko
atstovai įrodinėjo būtinybę karo padėtį palikti nors 10 km. pločio juostoje išilgai
demarkacinės linijos, tačiau kairieji apie tai nenorėjo girdėti, laikydamiesi anksčiau deklaruotos minimalios 1 km. ilgio juostos287. Ilgesnės karo padėties zonos
šalininkai aiškino, jog tai padės lengviau persekioti kontrabandininkus ir priešo
šnipus, tačiau tai Seimo daugumos neįtikino.
Karo padėties panaikinimo įstatymas buvo priimtas. Jį džiaugsmingai sutiko cenzūros nebevaržoma socialdemokratų spauda. Nepaprastosios padėties
laikai viename straipsnių apibūdinti taip: „Krikščionių atkakliai palaikomas karo
stovis Lietuvoje buvo ne kas kita, kaip kieta ąžuolinė lazda klerikalų – smurtininkų rankose. Su ta lazda žiauriai ir be atodairos mušė visą mūsų liaudį. Karo
stoviu pasiremdami, krikščionys reakcininkai ir jų sėbrai surengė visas mūsų
laisves, nuteriojo demokratinę tvarką ir įprato purvinomis kojomis mūsų liaudies
veidą. Demokratinė Lietuva buvo virtusi klebono valdoma despotija, klebono,
dar žiauresnio ir durnesnio, kaip buvo pikčiausi Rusijos carai.“288 Krikščionių demokratų reakcija buvo diametraliai priešinga. Jų laikraštis
Rytas išspausdino keletą straipsnių, kuriuose aiškinta, jog karo padėties panaikinimas – „stambi politinė ir juridinė klaida“, atvesianti Lietuvą į pražūtį289.
1926 m. birželio 15 d. susiremta atšaukti spaudos įstatymo papildymą, kuriuo ankstesniame Seime taip piktinosi valstiečiai liaudininkai. Čia visų pirma
286
Ten pat, p. 13.
287
288
Karo stovio panaikinimas // Socialdemokratas, 1926 06 24, p. 1.
289
P., Stambi politinė ir juridinė klaida // Rytas, 1926 06 18, p. 1; Atropos, Antras įstatymas – antra
klaida // Rytas, 1926 06 19, p.1.
279
Modestas KUODYS
siekta panaikinti papildyme nustatytą baudžiamosios bylos laikraščių leidėjams
iškėlimo tvarką290. Po trumpų diskusijų įstatymo papildymo panaikinimas iš karto priimtas per du skaitymus. Trečias skaitymas buvo surengtas 1926 m. liepos 9
d., jo metu ir baigta įstatymo priėmimo procedūra.
Negana to, tos pačios birželio 15 d. dienos posėdyje valdančioji dauguma
užsimojo panaikinti prieš metus pakeistą susirinkimų įstatymą. Čia tuometinę opoziciją piktino griežtas suvaržymas rengti susirinkimus tam tikrose viešose vietose
(viešojo naudojimo keliuose, aikštėse)291. Šio pakeitimo panaikinimo iniciatoriai
taip pat buvo valstiečiai liaudininkai. Opozicija bandė įrodinėti, kad prieš metus
nustatyta tvarka yra racionali ir būtina visuomenei, siekiant išvengti įvairių trukdymų ir chuliganizmo, tačiau visi jos argumentai liko atmesti. Birželio 17 d. surengtas antrasis skaitymas. Ūkininkų sąjungos frakcijos nario Draugelio bauginimai,
jog „anarchinga visuomenės padėtis, anarchingi visuomenės palinkimai, jeigu jie
nebus reguliuojami tam tikrais įstatymais, tam tikromis priemonėmis, gali visuomenę demoralizuoti“292, taip pat nepavirto svaresniu argumentu, leidusiu įrodyti
būtinybę išlaikyti griežtesnį susirinkimų įstatymą. 1926 m. liepos 6 d. posėdyje per
trečiąjį skaitymą susirinkimų įstatymo pakeitimas buvo panaikintas.
Birželio 22 d. valdančioji dauguma žengė dar vieną žingsnį, šį sykį skirtą
pašalinti ne politinio persekiojimo priemonėm, bet rezultatams. LSDP frakcija
Seimo dienotvarkėn pateikė amnestijos įstatymo projektą. Amnestija turėjo būti
kelių rūšių – visiška ir dalinė. Numatyta, jog ji apims labai platų politinių kalinių
kategorijų spektrą. Pateikta bausmių dovanojimo koncepcija buvo plati ir pakankamai radikali. Ji Seime sukėlė bene stipriausias diskusijas nuo pat jo susirinkimo
– net valdančioji dauguma čia jau nebuvo tokia vieninga. Referentė Purėnienė
projektą pristatė taip: „Tamstoms visiems žinoma, kad šiais rinkimais į seimą vis
dėl to laimėjo demokratijos principų šalininkai. Laimėjo tos grupės, kurios yra
griežtai nusistačiusios eiti teisėtumo ir teisingumo keliu ir kurios griežtai smerkia tą kelią, kuriuo ligi šio buvo eita: smurto, sauvaliavimo kelią. Šituo keliu ėjo
senieji krašto šeimininkai. Aš manau, kad yra svarbus motyvas, norint fiksuoti
demokratijos laimėjimą, išleisti amnestijos įstatymą. Maža to, nauji šeimininkai
yra pasiryžę ne tik tai eiti naujais demokratijos keliais, bet privalo dar likviduoti
liūdno atsiminimo senojo režimo rezultatus. Jie privalo likviduoti visa tai, nes
290
291
Ten pat, p. 20.
292
280
tai yra ne kas kita kaip tiktai senojo režimo viešpatavimo rezultatai.“293 Ši
Purėnienės kalba gerai apibendrina visos LSDP frakcijos požiūrį į savo misiją
Seime ir santykį su ankstesnėmis vyriausybėmis. Nors socialdemokratų atstovė
pripažino, kad esama nemažai tokių kalinių, „kurie tikrai buvo nusikaltę, dėl
kurių teismas pasakė savo žodį ir pripažino kaltais“294, bet tuo pat metu ji dar stipriau akcentavo tai, jog dauguma karo padėties metu iškeltų politinių bylų buvo
slaptosios policijos „sufabrikuotos“. Tą patį skelbė ir socialdemokratų spauda295.
Jau pirmojo įstatymo skaitymo metu dešinieji kategoriškai pareiškė nepritarsią
amnestijai, nes paleisti politiniai kaliniai dar labiau destabilizuos valstybės gyvenimą, sustiprins priešiškų jai elementų ir užsienio įtakos agentų gretas296. Nepaisant to, įstatymo projektas įveikė dviejų skaitymų pakopas. Tačiau galutinį
jo priėmimą kuriam laikui sustabdė trečiasis skaitymas, mat dalis valdančiosios
daugumos – valstiečiai liaudininkai – nusprendė, jog amnestija per plati, ir todėl
nesiryžo jos palaikyti297. Vis dėlto netrukus buvo priimtas kitas, gerokai nuosaikesnis bei siauresnis, Vyriausybės parengtas amnestijos įstatymas298.
Liepos 6 d. Vyriausybės frakcijos nusitaikė į ankstesnės valdančiosios daugumos priimtą baudžiamojo statuto pakeitimą. Tie pakeitimai sankcionavo mirties bausmę už aukšto rango valstybės pareigūnų nužudymą299. Šios nuostatos
panaikinimą taip pat inicijavo valstiečiai liaudininkai. Frakcijos vardu kalbėjęs
referentas Toliušis aiškino, jog atšaukus karo padėtį visi su juo susiję reiškiniai,
taip pat ir mirties bausmės vykdymas turi būti sustabdyti300. Liepos 9 d. įstatymas
buvo priimtas.
Visa ši kairiųjų Vyriausybės vykdoma demokratinių principų įtvirtinimo ir
„krikščionių diktatūros“ padarinių šalinimo politika kėlė didelį krikščionių demokratų bloko nepasitenkinimą, nuolatos reiškiamą tiek Seimo tribūnoje, tiek
spaudoje301. Kaltinimai „kerenščinos“ sukūrimu bei valstybės „bolševizacija“
pasipylė jau pirmosiomis susirinkusio Trečiojo Seimo darbo savaitėmis302. 1926
293
294
Ten pat, p. 2.
295
Kova dėl amnestijos // Socialdemokratas, 1926 07 08, p. 1.
296
Seimo stenogramos. Trečiasis seimas, 1926 06 25, 13 pos., p. 4–5, 9.
297
298
A. Eidintas, Aleksandras Stulginskis. Lietuvos prezidentas – Gulago kankinys, Vilnius, 1995, p. 211.
299
300
Ten pat, p. 5.
301
R. Lopata, Autoritarinis režimas tarpukario Lietuvoje: aplinkybės, legitimumas, koncepcija, p. 74.
302
Krikščionių demokratų nusistatymas dėl naujos vyriausybės // Rytas, 1926 06 24, p.1–3.
281
Modestas KUODYS
m. birželio 13 d. „Darbininkų kuopų“ atstovų išlaisvinimo proga surengta komunistų manifestacija Kaune tapo vienu iš dešiniajai opozicijai parankių įvykių,
leidusių kompromituoti naująją valdžią303. Dar viena tokia pat palanki situacija
susiklostė lapkričio pabaigoje, po policijos išvaikytos dešiniųjų pažiūrų studentijos demonstracijos Kaune304. Krikščionys demokratai ta proga įteikė Vyriausybei interpeliaciją, kurią palaikė ir tautininkai. Joje atvirai teigta, kad vyriausybė
pradėjo vykdyti „kraštui pragaištingą politiką“, pataikaudama ir stiprindama
„nevalstybinius gaivalus“305. Savo ruožtu, kairieji ėmė garsiai kalbėti apie valstybei gresiantį fašizmą. Viename gruodžio pradžios laikraštyje Socialdemokratas
straipsnyje netgi imtasi prognozuoti galimą dešiniųjų radikalų perversmą: „Kai
vieni krikščionių eina viešumon kurstyti žmones ir kelti nepaliaujamo triukšmo,
kiti jų išsijuosę dirba pasuoliuose. Klerikalų vadovybėje buriasi jų išpenėti ir
išauginti gaivalai. Klerikalai nepaliauja traukti savo pusėn savanorių ir visų tų,
kuriems pašiuro plaukai naujai tvarkai prasidėjus. Krikščionys išvedė gatvėn studentiją ir bandė įvelti į jų rengiamą suirutę Šaulių organizaciją. Išvada iš parengiamojo darbo gali būti tik viena – reakcininkai atvirai ir aiškiai rengiasi kovon
ir bandys smurto keliu griebti valdžią į savo rankas.“306 Nors 1926 m. antroje pusėje buvo panaikinta karo padėtis ir kiti politinę
visuomenės raišką varžantys įstatymų barjerai, paskelbta amnestija, LKP negavo
veikimo laisvės. Tą laikotarpį tyrinėjęs istorikas Alfonsas Eidintas, įvertinęs archyvinius duomenis, pažymėjo, jog Sleževičiaus Vyriausybė kairiųjų profesinių
sąjungų veikėjų ir komunistų anaiptol „neglostė“ – jie jautė pakankamai intensyvų slaptosios policijos spaudimą307. LSDP spaudoje taip pat netrūko priešiškų
komunistams straipsnių, aiškiai įvardijančių jų veiklos tikslus ir metodus308. Pati
tuometinė LKP, o vėliau ir sovietinė Lietuvos istoriografija to „plačios demokratijos laikotarpio“ ne tik kad neminėjo nė vienu geru žodžiu, bet neretai dar ir
smerkė labiau nei prieš tai buvusius šešerius krikščionių demokratų viešpatavi303
Žr. Raudonos gairės // Rytas, 1926 06 15, p. 1; Simus, Komunistų demonstracija Kaune // Ten pat, p. 1.
304
P. R., Kas tikrasis kaltininkas // Rytas, 1926 11 25, p.1.
305
306
Būkime pasirengę, Socialdemokratas, 1926 12 02, p. 1.
307
A. Eidintas, Aleksandras Stulginskis. Lietuvos prezidentas – Gulago kankinys, p. 213.
308
Žr. Akula. Šalin komunistinis chuliganizmas ! // Žiežirba, 1926 06 03, p. 12; J. Dauginis. Komunistų
pavojus // Socialdemokratas, 1926 06 24, p.1; „Pravdos“ nepravda // Ten pat, p. 3; Komunistų bankrotas // Socialdemokratas, 1926 08 05, p.1; Komunistų bendras frontas // Socialdemokratas, 1926 08 12,
p.1; Dėl bendrojo fronto su komunistais // Socialdemokratas, 1926 09 16, p.1; Komunistai Raseiniuose
užpuolė darbininkų profesinę sąjungą // Ten pat, p. 1; J.A. Mūsų komunistų ideologija // Socialdemokratas, 1926 11 25, p.2.
282
mo metus309. Sleževičiaus Vyriausybė sovietinių istorikų darbuose kaltinta darbininkų jėgų skaidymu, nesipriešinimu perversmui ir kita „antiliaudinė veikla“.
Skubota demokratijos principų įgyvendinimo politika Trečiojo Seimo darbo
pradžioje gerokai sujudino valstybės vidaus gyvenimą, paaštrino dešiniųjų ir kairiųjų politinių jėgų konfrontaciją, suaktyvino pilietiškai neintegruotas gyventojų
grupes. Liberalus Vyriausybės vidaus politikos kurso poveikis visuomenei buvo
pakankami komplikuotas: valstybėje didėjo įtampa, nestabilumas, formavosi nesaugumo atmosfera.
4.2. Seimo reakcija į karo padėties įvedimą po
1926 m. gruodžio 17 d. perversmo
Po valstybės perversmo 1926 m. gruodžio 19 d. į posėdį susirinkusiam Seimui teko patvirtinti valdžios pasikeitimą. Nuverstos Vyriausybės šalininkams
beveik nebuvo galimybių viešai pareikšti savo protestą dėl Konstitucijos sulaužymo: spaudą griežtai stebėjo cenzūra, kitas galimybes varžė karo padėtis310.
Vienintelė vieta, kur opozicija tapusios kairiosios partijos galėjo išlieti pasipiktinimą nedemokratinio režimo kūrimu, kurį laiką liko Seimas. 1926 m. gruodžio
30 d. svarstant kitų metų valstybės biudžetą socialdemokratė Purėnienė, savo
pasisakyme nukrypusi nuo temos, pirmąkart atvirai išdėstė požiūrį į praėjusių
savaičių naujos valdžios vykdomus politinių oponentų persekiojimus, priminė
nesenas veidmainiškas Voldemaro kalbas: „Jau mes nurodėme, kokiu būdu buvo
sulaužyta Konstitucija ir apspjaudytos demokratinės pagrindinės piliečių teisės.
Tą Konstitucijos sulaužymą, tą perversmą jūs jokiu būdu negalite ir negalėsite
pateisinti. Bet ir toliau jūs laužote įstatymus ir konstituciją. Kam tas nereikalingas kerštas! Nežinia už ką dabar keršijama visiems Lietuvos piliečiams. Tamstos,
dabar Lietuvoj visgi yra karo stovis, mes jį ant savo sprando juntame. Bet kas
įvedė tą karo stovį? Ponas Voldemaras daug sykių iš šitos tribūnos karštai gynė
konstituciją, karštai gynė įstatymus.“311 Ji labai piktinosi, jog kai kurie LSDP
frakcijos nariai tuoj po perversmo buvo sulaikyti, visai nepaisant jų turimo Seimo nario imuniteto. Purėnienė viena pirmųjų Seime pareiškė griežtą protestą
309
E. Jacovskis, Uždangą nuplėšus... Gruodžio 17 d. fašistinis perversmas ir visiškas atstovavimo teisės
likvidavimas Lietuvoje 1926–1940 m., p.4–19; E. Dirvelė, Klasių kova Lietuvoje 1926 metais, Vilnius,
1961, p. 92–95.
310
Perversmo pasekmės // Socialdemokratas, 1927 01 20, p. 1.
311
283
Modestas KUODYS
prieš neteisėtai įvestą karo padėtį ir, kaip teisininkė, nurodė konkrečius Konstitucijos pažeidimus: „Tamstos, iš kur mes sužinom apie karo stovį? Ogi iš karo
komendanto įsakymo Nr.1. tame įsakyme sakoma, kad ministerių kabinetas savo
posėdy gruodžio 18 dieną nutarė įvesti karo stovį? Kas gi tą teisę davė ministerių
kabinetui, įvesti karo stovį? Juk konstitucijoj pasakyta, kad tik prezidentas gali
įvesti karo stovį ir tuo pat metu turi pranešti seimui patvirtinti, seimas gali gi ir
atmesti. Kodėl mes nematom atitinkamo įstatymo projekto čia seime dėl karo
stovio įvedimo. O karo stovis veikia, reiškia konstitucija toliau laužoma. O kam
reikalingas karo stovis? Tamstos padarėte perversmą, tamstos pastatėte dabartinę
vyriausybę ir tamstos savo laikraščiuose rašote, kad nė vienas žmogus nesipriešino tam perversmui, kad visoje Lietuvoje ramu. Tai paklausčiau ko gi tamstos dabar įvedėte karo stovį? Kam reikalingi tie begaliniai areštai tie begaliniai žmonių
persekiojimai, kam reikalingi tie karo lauko teismai, kam buvo reikalinga sušaudyti keturis žmones?.“312 Tačiau visi šie kaltinimai liko neišgirsti, dar daugiau
– naujasis Ministras Pirmininkas Voldemaras į juos reagavo atsainiai, visiškai
neketindamas dėl nieko teisintis.
Tikriausiai paskutinį kartą Trečiajame Seime opozicija viešai ir atvirai
protestuoti prieš įtvirtinamą diktatūrą progą gavo 1927 m. vasario pabaigoje,
naujajam ministrų kabinetui pateikus savo deklaraciją. Jos skiltyje, skirtoje vidaus politikos gairėms, įrodinėta būtinybė didinti vykdomosios valdžios galias,
keisti Konstituciją ir taip pašalinti valstybę apėmusius parlamentarizmo sukeltus
„negalavimus“313. Tądien Vyriausybė pirmąkart pateikė ir plačiai pakomentavo savo poziciją dėl įvestos karo padėties bei jos ateities. Deklaracijoje apie tai
buvo sakoma: „Neribota ir neorganizuota laisvė visur virstų anarchija. O kadangi
anarchija griauna valstybę ir apskritai visą socialinį gyvenimą, tai kiekvienas
kabinetas naudojosi ta teise, kuri jam pripažinta konstitucijos ir sustabdydavo
laisvių veikimą, tariant įvesdavo karo stovį. [...] Žinoma, labai negerai, kad išimtinė priemonė virsta chroniška Lietuvos gyvenime. Dabartinė vyriausybė kietai
pasiryžusi privesti kraštą šiuo atžvilgiu prie normalios padėties. Tam reikalui ji
paruoš įstatymus, kurie turės apsaugoti asmens, spaudos ir susirinkimų laisvę.
Peržiūrės įstatymus, kuriais numatomos bausmės dėl laisvės vartojimo piktam.
Toksai laisvės piktam vartojimas reiškiasi propagandoje prieš valstybę, visuomenės tvarką ir vyriausybę. Iš kitos pusės ji turės pataisyti tuos baudžiamuosius
įstatymus, kurie materialinės ir procesinės teisės atžvilgiu lengvina kovą su kri312
Ten pat
313
284
minaliniais nusižengimais, esant karo stoviui. Pagaliau karo stovis padeda geriau
apsisaugoti nuo kriminalinių darbų padarymo. Todėl diskretinė atitinkamų organų
valdžia kovoje su nusižengimais reiks padidinti prieš panaikinant karo stovį. Visa
tai sutvarkius bus galima prie normalių valdymui krašto priemonių eiti. Kaip greitai galės tai įvykti pareis daugiau nuo pačios visuomenės, o ne nuo valdžios.“314
Tačiau Vyriausybės mėginimai pateisinti esamą padėtį bei griežtėsiančią visuomenės kontrolę nebuvo labai įtikinami. Čia nepadėjo net migloti pažadai kada nors,
neapibrėžtoje ateityje, grįžti prie „normalios“ padėties. Prasidėjus diskusijoms kairieji su didžiausiu pasipiktinimu ir įžvalgiu orientavimusi situacijoje ėmė atvirai
kritikuoti naujosios Vyriausybės numatytą vidaus politikos liniją. Valstiečių liaudininkų atstovas Toliušis įvykusį perversmą įvertino kaip dešiniųjų siekį bet kokia
kaina grįžti į valdžią, dangstantis menama komunistų pučo grėsme. Jis prognozavo, jog diktatūrinis valdymas neužtikrins valstybės vidaus stabilumo – priešingai,
jis paskatinsiąs nuolatinę kovą dėl valdžios, vykdomą nekonstitucinėmis priemonėmis. Šią problemą jis iliustravo pasaulio politinėmis realijomis: „Kitų kraštų pavyzdžiai, kaip tai Graikijos, Bulgarijos, Portugalijos, Meksikos ir kitų nelaimingų
kraštų, rodo, jog jeigu valstybėje įvyksta militarinis perversmas, tai jis papratai
ateity sukelia eilę kitų perversmų ir valstybės pradeda sirgti chroniška perversmų
liga, kuri ardo šalies gerovę ir stumia ją į anarchiją. Ir Lietuvoje šiandien niekas
negali užtikrinti, kad šis perversmas yra paskutinis, ir kad dėl tų ar kitų priežasčių,
anksčiau ar vėliau nevyks antras, trečias ir taip toliau perversmas [...], nes pavartojimas nors vieną kartą smurto ir ginklo pajėgos krašto politikos klausimais spręsti
sankcionuoja ir ateičiai tą kovos priemonę ir sudaro taip sakant politinį precedentą,
kuris ilgainiui ir pasikartojant gali virsti tradicija.“315
Kelių vėlesnių metų įvykiai parodė, jog Toliušio perspėjimai buvo pranašingi: didesni ar mažesni pučai ir sukilimai nuolat sudrebindavo autoritarizmo
keliu pasukusią Lietuvos valstybę. Atvirai šis LVLS frakcijos narys piktinosi ir
veikiančia karo padėtimi: „Pereinant prie dabartinės krašto padėties įvertinimo,
tenka pasakyti, kad kraštas valdomas yra karo stovio pagalba. Šiuo atveju naujoji
vyriausybė, kurios garbintojai paskelbė, jog ji įvedė Lietuvoje naują erą, sugebėjo tik pamėgdžioti nelemtos atminties krikščioniškąjį režimą. Bet reikia teisybę
pasakyti, daugeliu atveju dabartinis Voldemaro – Musteikio režimas, savo žiaurumu, betiksliais piliečių varžymais ir sauvaliavimu, žymiai prašoka garsųjį krikščioniškąjį režimą. Krikščionys demokratai irgi valdė kraštą karo stovio pagalba,
314
Ten pat, p. 9.
315
285
Modestas KUODYS
bet tasai karo stovis tuomet buvo teisėtas, nes jį palaikė seimo dauguma.“316 Kad sustiprintų savo teiginius, Toliušis Seime garsiai perskaitė vadinamąjį
„Profesorių memorandumą“, kuriame žymūs intelektualai, visuomenės veikėjai
– Petras Leonas, Vaclovas ir Mykolas Biržiškos, Vincas Krėvė – Mickevičius,
Augustinas Janulaitis, Jonas Šliūpas – viešai kreipėsi į valstybės vadovus, pareikšdami susirūpinimą dėl susidariusios padėties bei ragindami grįžti prie demokratijos. Viename iš pirmųjų memorandumo punktų konstatuota: „Šalis įvesta karo stovin. Neveikia įstatymai, kurie garantuoja žmogaus asmens ir piliečio
teises. Šaly veikia karo lauko teismai. Net lojaliems valstybiškai nusistačiusiems
piliečiams, kurie tačiau tokiam šalies tvarkymui yra priešingi, laisvai išsitarti,
uždrausti susirinkimai, organizuotos koncentracijos stovyklos ir t. t. Tokiomis
sąlygomis visada naudojasi tie elementai, kurie griauna valstybę iš pašaknų ir
veikia slaptai. Taip gyvendami susilauksim netrukus vidaus suiručių, o šios lems
Lietuvai jos nepriklausomybės praradimą.“317 Memorandumo autoriai ragino nedelsiant atšaukti karo padėtį, išlaisvinti suimtuosius, amnestuoti politinius kalinius ir grįžti prie 1922 m. Konstitucija grindžiamos santvarkos. Tačiau nei memorandumas, nei Toliušio ar socialdemokratės Purėnienės paviešinti faktai apie
jų partijos narių persekiojimą, bauginimą ir beatodairišką laikraščių cenzūravimą
nebuvo rimtai įvertinti318. Ministrų kabineto vadovas, nevengdamas demagoginių „triukų“, atmetinėjo oponentų kritiką, protestus ir tuo pat metu stengėsi juos
įvairiausiais kaltinimais sukompromituoti319.
Tik krikščionių demokratų bloko atstovai Seime džiaugėsi Vyriausybės deklaracijoje numatytu vykdomosios valdžios galių stiprinimu ir griežtesne vidaus
politikos linija320. Jie tarsi pamiršę posėdžio metu dėjosi karščiausiais naujosios
valdžios rėmėjais (nors dar visai neseniai priešrinkiminėje agitacijoje viešai purvais drabstė Smetoną ir Voldemarą).
Tačiau A. Voldemarui nepamiršti praeities ir savo kalbų, pasakytų tik susirinkus Trečiajam Seimui, stengėsi padėti Purėnienė. Kalbėdama apie ministrų
kabineto deklaraciją ji priminė: „ Taigi p. Voldemaras dabar galvoja, kad karo
padėtis yra „vienintelis būdas tvarkai palaikyti“. Bet man keista, kad ponas
Voldemaras, kuris yra profesorius, reiškia rimtas žmogus, ir dabartinis minis316
Ten pat, p.9.
317
Ten pat, p.10.
318
Ten pat, p. 12–13, 21– 22.
319
Žr. Seimo stenogramos. Trečiasis seimas, 1927 03 08, 71 pos., p. 13–20.
320
Ten pat, p. 5.
286
teris pirmininkas, keičia savo nuomonę, kaip panelė keičia baltas pirštinaites.
Septynis mėnesius atgal, kada socialdemokratai įnešė karo stovio panaikinimo
įstatymą, tas pats ponas Voldemaras iš šitos tribūnos visai kitą kalbą kalbėjo.
Jis karštai sveikino buvusią teisėtą vyriausybę, kad ji pasiryžo panaikinti karo
stovį.“321 Negana to, iškalbingoji socialdemokratė pacitavo atskiras tuometinės
Voldemaro kalbos vietas, iš kurių ji viešai padarė išvadą, jog „didesnio fariziejaus“ surasti nebegalima322. Purėnienė taip pat perskaitė karo cenzūros išbrauktą vieną socialdemokratų laikraščio straipsnio dalį, kuriame „atskleista“ Varnių
„koncentracijos stovyklos“ vieta Voldemaro gyvenime. Toje ištraukoje kandžiai
pastebėta: „Anuomet prof. Voldemaras buvo ištremtas į Varnius. Dabar stojus
pačiam vyriausybės priešaky, į Varnių koncentracijos liogerį vėl ištrėmimai prasidėjo. Matyt p. prof. Voldemaras yra tos nuomonės, kad kas tik nori atsistoti
vyriausybės priešaky, būtinai Varniuose turi būti. Matyt tenai esama geros administracinės mokyklos.“323 Visi panašūs kairiųjų kaltinimai Voldemaro nesutrikdė
– jis ir toliau gynė deklaracijoje išdėstytas nuostatas. Tardamas baigiamąjį žodį
ir jį adresuodamas Seimo daugumai, tapusiai opozicija, Ministras Pirmininkas
nesikuklino: „Ne mūsų partija čia mus pastatė. Mes juntame visą Lietuvos praeitį
ir juntame Lietuvos ateitį. Jums gal svetimas Vytautas, bet mums Vytautas yra
ne tuščias vardas, bet gyvuoja istorijos jėga. Ir mes juntame, kad nebaigti Vytauto darbai laukia, kad ateitų nauji, pasišventusieji Lietuvos žmonės ir kad toliau
vestų tą darbą, o ne partijos koki nors žmonės. Ir tuos žmones – jų yra krašte
daugiau, mes laikome gyvomis jėgomis. Ir mes tikime, kad su jų pagalba mums
pasiseks užtikrinti Lietuvos likimą.“324
Pasibaigus diskusijoms buvo pasiūlytos dvi formuluotės, turėjusios atspindėti Seimo požiūrį į ministrų kabineto deklaraciją. Abi parengė Seimo daugumos
atstovai: vieną redagavo socialdemokratas Bielinis, kitą – valstietis liaudininkas
Toliušis. Suprantama, jog abiejose buvo išsakytas nepalankus Vyriausybės įvertinimas. Prieš pat balsavimą LVLS frakcijos atstovas Juozas Pajaujis pateikė dar
papildomą septynių punktų pareiškimą, kuriame atvirai konstatuotas nepasitikėjimas Vyriausybe. Bet balsavimas parodė, jog ši Vyriausybei labai nepalanki
situacija išsisprendė kur kas geriau nei buvo galima tikėtis. Nė viena iš siūlytų
rezoliucijų nesurinko reikiamo balsų skaičiaus, todėl, vadovaujantis Seimo sta321
Seimo stenogramos. Trečiasis seimas, 1927 03 03, 70 pos., p.22.
322
Ten pat, p. 22.
323
Ten pat, p. 23.
324
287
Modestas KUODYS
tuto reglamentais, abi buvo atmestos.
Vėliau Seimas jau neturėjo geresnės progos pareikšti protestų dėl karo padėties ar kitų diktatūros sukurtų visuomeninio politinio gyvenimo suvaržymų.
1927 m. balandžio 12 d. Trečiajam Seimui priėmus LVLS frakcijos Vyriausybei
pateiktą interpeliaciją dėl jos nario Pajaujo arešto, Prezidentas Smetona specialiu
dekretu paleido Seimą325.
Po perversmo Seimas valstybės gyvenime iš esmės jokio realaus vaidmens
nebevaidino. Naujoji valdžia nebandė paisyti jo daugumos nuomonės, kaip ir
nebuvo suinteresuota tolesniu jo darbu, kadangi jame neturėjo palaikymo. 1927
m. balandžio pradžioje išreikštas nepasitikėjimas vyriausybe aukščiausiajai valstybės valdžiai jau nebeleido ilgiau toleruoti Seimo ir tęsti 1922 m. Konstitucijoje
įtvirtintos parlamentarizmu grindžiamos santvarkos funkcionavimo.
Išvados
1. 1919 m. pradžioje įvesta karo padėtis didžiojoje Lietuvos dalyje su nedidelėmis pertraukomis (1919 03 01 – 1920 07 23 ir 1926 06 17 – 1926 12 17)
veikė visą seimų laikotarpį (1920–1927). Karo padėties paskirtis – sustabdžius
pagrindines pilietines laisves ir laisves, parengti valstybę gynybai nuo išorinės
agresijos bei sudaryti sąlygas efektyviai kovai su vidaus priešais. Lietuvoje karo
padėties režimą reglamentavo 1919 m. priimti Ypatingieji valstybės apsaugos įstatai (YVAĮ), suteikę Krašto apsaugos ministrui bei jam pavaldžiai vietinei karinei administracijai (karo komendantams) plačius įgaliojimus, užtikrinant kariuomenės aprūpinimą, saugumą, palaikant vidaus tvarką. Karo padėties paskelbimą
ir palaikymą reglamentavę teisiniai aktai valstybės kūrimosi pradžioje priimti
gana skubotai, todėl ilgainiui buvo ne kartą pildomi ir koreguojami.
2. Lietuviškasis parlamentarizmas formavosi idealizuotos demokratijos
atmosferoje, kurią sukūrė to meto Vakarų pasaulyje vyravusi politinė pasaulėžiūra ir tautinio sąjūdžio tradicijos. Nors bemaž visos parlamentarizmo laikotarpio
lietuvių partijos, demokratiją laikė vertybe, gana aiškiai skyrėsi jų požiūriai į demokratinių principų institucionalizavimo lygmenį realiame valstybės gyvenime.
Kairiosios partijos, visų pirma socialdemokratai, aukščiausiu siekiu laikė plačių
pilietinių laisvių ir teisių bei socialinio teisingumo idėjų įgyvendinimą, todėl kategoriškai priešinosi viskam, kas varžė politinę visuomeninę piliečių raišką. De325
288
šinioji jėga – Krikščionių demokratų blokas – akcentavo valstybės saugumo poreikius, todėl gynė laikino konstitucinių garantijų suspendavimo teisėtumo idėją.
Abiejų grupių ideologinės politinės kovos esmine ašimi seimų laikotarpiu dažnai
tapdavo karo padėties bei su ja susijusių institucijų ir reiškinių klausimas.
3. Steigiamojo Seimo laikotarpiu (1920 – 1922 m.) išorinės agresijos bei vidinės suirutės grėsmės buvo pakankamai ryškios, todėl karo padėties klausimas
netapo labai aštrus. Krikščionių demokratų blokas, taip pat ir didžioji valstiečių liaudininkų dalis rėmė nepaprastosios padėties įvedimą 1920 m. vasarą – tai
nuosekliai kritikavo tik socialdemokratai. 1922 m. vasarą stabilizavusis Lietuvos
padėčiai bei valstiečiams liaudininkams pasitraukus iš koalicijos su Krikščionių
demokratų bloku, opozicija karo padėčiai sustiprėjo. 1922 m. rudenį, artėjant
Seimo rinkimams, karo padėties režimas buvo sušvelnintas.
4. Antrajame Seime (1923–1926) Krikščionių demokratų bloko įgyta balsų
dauguma leido jam įtvirtinti savo dominavimą politiniame Lietuvos gyvenime.
Šiuo laikotarpiu išryškėjo valdžios koncentracijos valdančiosios daugumos rankose ir stiprėjančios visuomenės kontrolės tendencijos. Karo padėtis neretai tapdavo
opozicijos veiklos, jos spaudos varžymo priemone. Seime vykstant karo padėties
panaikinimo klausimo svarstymams 1924–1925 m., valdančioji dauguma rengė ir
priėmė eilę įstatymų (bei jų papildymų), turėjusių kompensuoti visuomenės kontrolės svertų praradimą karo padėties atšaukimo atveju. Tačiau karo padėtis tuo
metu panaikinta nebuvo: Krikščionių demokratų blokas, ilgai vilkinęs įstatymo
svarstymą, Seimo kadencijos pabaigoje sugebėjo sustabdyti jo priėmimą.
4. Antrajame Seime opozicijos, kovojusios už demokratinių teisių ir laisvių
įgyvendinimą varžantį karo padėties panaikinimą, gretos sustiprėjo, veikla tapo
intensyvesnė. Socialdemokratai ir valstiečiai liaudininkai gausiomis interpeliacijomis ir paklausimais Seime viešino įvairius neteisėtus karinės administracijos,
policijos, karo cenzorių veiksmus, gynė spaudos susirinkimų laisves, politinio
persekiojimo aukas. 1925 m. valstiečiai liaudininkai – didžiausia opozicijos
frakcija – atvirai įvardijo ir pasmerkė diktatūrines tendencijas valstybėje. Valdančiosios frakcijos, turėdamos balsų daugumą, sėkmingai stabdė visas opozicijos iniciatyvas. Socialdemokratus jau nuo Steigiamojo Seimo laikų lydėjo
kompromituojantis abejotinų ryšių su komunistai šleifas, kurio atsikratyti jiems
nesisekdavo net oficialiai smerkiant Rusijos bolševizmą.
5. Trečiajame Seime (1926–1927 m.) pergalę pasiekus kairiosioms partijoms, politinė konjunktūra Lietuvoje ėmė kardinaliai keistis. Prieš rinkimus deklaruoti valstybės demokratizacijos ir represyviosios politikos pasekmių likvidavimo šūkiai buvo sparčiai įgyvendinami: per pusantro naujojo Seimo darbo
289
Modestas KUODYS
mėnesio panaikinta ir karo padėtis, ir kiti prieš kelis metus priimti visuomenės
raišką ribojančių įstatymų papildymai bei pakeitimai. Opozicijoje atsidūrusios
dešiniosios frakcijos protestavo prieš tokią politiką, kaltino Vyriausybę valstybės ir tautos interesų išdavimu. 1926 m. antrojoje pusėje politinė įtampa šalyje
pasiekė kulminaciją.
6. 1926 m. gruodžio 17 m. valstybinis perversmas deformavo, o netrukus ir
nutraukė demokratinio Lietuvos parlamentarizmo raidą. Perversmininkams sudarius savo Vyriausybę, Seimo dauguma tapo naujosios valdžios opozicija. Tik
Seime socialdemokratai ir valstiečiai liaudininkai dar galėjo nekliudomi pareikšti protestus dėl perversmo, karo padėties įvedimo, cenzūros ir politinių areštų.
1927 m. pradžioje jie griežtai kritikavo Voldemaro ministrų kabineto deklaraciją,
tačiau tai buvo tik bergždžios ir desperatiškos pastangos šiek tiek turėti įtakos
vykstantiems procesams. Naujoji valdžia nebuvo suinteresuota ilgiau toleruoti
Seimo, kuriame neturėjo palaikymo, todėl po pareikšto nepasitikėjimo Vyriausybe (1927 04 12) jis buvo paleistas.
Įteikta 2005 m. liepos 11 d.
290
RAUDONOSIOS ARMIJOS 16–OJI LIETUVIŠKOJI
ŠAULIŲ DIVIZIJA: KELIAS NUO SUFORMAVIMO
IKI KATASTROFOS PRIE ALEKSEJEVKOS
(1941 – 1943 M. VASARIS – KOVAS)
Dr. Rimantas ZIZAS
Lietuvos istorijos institutas
Įvadas. Raudonosios armijos sudėtyje Vokietijos – SSSR karo frontuose kariavo 16–oji lietuviškoji šaulių divizija (toliau – 16 LŠD). Kitoje fronto linijos pusėje
vokiečiams nepavykus suformuoti analogiškos karinės frontinės formuotės – SS lietuvių legiono (divizijos), raudonajai lietuviškajai divizijai šio karo istorijoje atitenka
išskirtinė vieta: ji buvo didžiausias svetimoje armijoje Vokietijos – SSSR karo metais suformuotas ir fronte veikęs lietuviškas junginys, jam buvo lemta nueiti sunkų ir
sudėtingą, didžiulių nuostolių ir kančių pareikalavusį kovos kelią.
Jokia kita Antrojo pasaulinio karo metų lietuviška karinė formuotė neturi tokios
gausios ir įvairios istoriografijos. Objektyviai tai, be abejo, lėmė ilgas sovietmetis,
šio laikotarpio sovietų valdžios Lietuvoje politiniai, propagandiniai uždaviniai ir
poreikiai. Šios divizijos ir sovietinio ginkluoto pogrindžio Lietuvoje veikla buvo lietuvių tautos „visaliaudinio“ priešinimosi nacistinei Vokietijai išraiška. Galima kalbėti
apie du svarbiausius jų raiškos būdus: Raudonosios armijos lietuviškasis junginys
atstovavo lietuvių tautai ir vykdė jos politinę valią karo frontuose, o sovietiniai (raudonieji) partizanai šią misiją atliko vokiečių užnugaryje. 16 LŠD istorija atskleista J.
Dobrovolsko monografijoje, kituose šio autoriaus darbuose, archyvinių dokumentų
ir medžiagos rinkiniuose, fotoalbumuose, divizijos karių atsiminimų, publicistinio
J. Dobrovolskas, Lietuviai kariai Didžiojo Tėvynės karo frontuose, Vilnius, 1967; 1985 m. e. Mokslo
leidykla išleido antrą, papildytą dokumentų priedais šios knygos leidimą; Vl. Karvelis, Lietuvos TSR
išvadavimas iš hitlerinės okupacijos 1944–1945, Vilnius, 1973, p. 104–140.
J. Dobrovolskas, Lietuvių karių kovos Raudonosios armijos junginiuose iki Lietuvos išvadavimo,
kn.: „Tarybų Lietuva Didžiajame Tėvynės kare“, Vilnius, 1975, p. 130–154.
Lietuvos liaudis Didžiajame Tėvynės kare (1941–1945): dokumentų ir medžiagos rinkinys, Vilnius, 1982.
Kovų keliais: Lietuvškoji divizija Didžiajame Tėvynės kare. Tarybų Lietuvos išvadavimas/Fotoalbumas/: sudarė E. Dirvelė ir S. Kancedikas, Vilnius, 1965.
291
Dr. Rimantas ZIZAS
pobūdžio knygose, daugelyje įvairių straipsnių ir publikacijų. Lietuviškojoje divizijoje buvo daug žydų, todėl jos istoriją užsienyje aprašė ir žydų autoriai. Divizijos
istorija neliko ir lietuvių išeivijos autorių dėmesio nuošalėje, publikacijų jos istorijos
klausimais pasirodydavo lietuviškosios emigracijos leidiniuose, visų pirma žurnale Karys, (tačiau straipsnių šia tema išeivijos spaudoje buvo nepalyginamai mažiau
negu apie vokiškos kilmės lietuvių karines ir policines formuotes). Sovietinio laikotarpio karine, taip pat ir 16 LŠD istorijos tematika žurnale Karyje nemažai publikacijų paskelbė 1981 m. į Vakarus pabėgęs K. Ėringis, vėliau, jau nepriklausomoje
Lietuvoje, jo darbai išleisti atskira knyga.
Apibendrintai kalbant apie 16 LŠD istoriografiją, pirmiausia tenka pažymėti kraštutinumus ir jų sąlygotas komplikacijas. Lietuvių išeivijos negausiai
istoriografijai buvo būdingas nihilistinis, negatyvus, netgi niekinamas požiūris į
16 LŠD, jos karius ir jų kovos prasmę. Kai 1963 m. žurnale Karys buvo paskelbtas vienas pirmųjų straipsnių apie Raudonosios armijos lietuviškąjį junginį, kai
kurių išeivijos atstovų jis buvo įvertintas kaip „labai nemaloni ir liūdna staigmena“, „įžeidimas „patriotiškiems“ Kario skaitytojams“, nes bolševikai ir jų karinės pajėgos, „nesvarbu, kaip jos būtų pavadintos“, yra didžiausias lietuvių tautos
priešas. Nė vienas sąmoningas lietuvis „bolševikiškos divizijos“, kovojusios
dėl galutinio Lietuvos pavergimo, negali laikyti sava. Išimtis buvo daroma tik
prievarta į diviziją paimtiems ir sovietų pusėje priverstiems kariauti lietuviams
kariams. Iš tikrųjų „bolševikinės divizijos“ kariai išeivijoje buvo supriešinami su
tariamai savomis, t. y. vokiečių suformuotomis lietuviškomis karinėmis ir policinėmis formuotėmis, savisaugos batalionais ir kitais vokiškos kilmės daliniais,
kurie kovojo prieš žmonijos „pabaisą“ – bolševizmą, siekdami lietuvių tautos
laisvės, gynė ją nuo mirties, kankinimų, trėmimų.
Savaime suprantama, demokratinėje Vakarų visuomenėje buvo ir kitų nuomonių, tačiau negatyvus požiūris į Raudonosios armijos lietuviškąjį junginį
išeivijoje buvo visuotinis ir nuolatinis. Lietuvos sovietinės okupacijos sąlygomis
jis ir negalėjo būti kitoks. Kita vertus, šio kraštutinumo pasekmių istoriografijai
J. Macijauskas, Tėvynės karo frontuose: Atsiminimai, Vilnius, 1953; Žygiai, apkasai, atakos: Didžiojo Tėvynės karo dalyvių prisiminimai, Vilnius, 1961; A. Stankevičius, Žūtbūtinių kovų keliais, Vilnius,
1975; F. Bieliauskas, Liaudies žygdarbis nemirtingas, Vilnius, 1985; J. Paleckis, Pergalės saliutas: karo
metų užrašai, Vilnius, 1985; E. Jacovskis, Fronto užrašai: iš kontržvalgybos karininko dienoraščio,
Vilnius, 1976.
Dov Levin, Fighting Back: Lithuanian Jewry’s armed rezistance to the nazis, 1941–1945, New York–
London, 1985.
K. Ėringis, Lietuvos kariuomenės tragedija: faktai, prisiminimai, dokumentai, Vilnius, 1993 ir kt.
Skaitytojų atsiliepimai, Karys, 1963, Nr. 5, p. 161; Nr. 6, p. 193 ir kt.
292
RAUDONOSIOS ARMIJOS 16–OJI LIETUVIŠKOJI ŠAULIŲ DIVIZIJA: KELIAS NUO
SUFORMAVIMO IKI KATASTROFOS PRIE ALEKSEJEVKOS (1941 – 1943 M. VASARIS – KOVAS)
nereiktų pervertinti: išeivijoje nebuvo sąlygų lietuviškosios raudonosios divizijos tyrinėjimams, nebuvo tam nei žmonių, nei istorinių šaltinių ir kt.
Kitas kraštutinumas – tai idealizuotas ir ideoligizuotas, vienpusiškas, nekritiškas sovietinių (iš dalies ir žydų) autorių požiūris į 16 LŠD, komplikuojantis
iš esmės visą sovietinės istoriografijos situaciją ir jos palikimo vertę. Negalima
tvirtinti, kad jis yra visiškai bevertis, – jį sudaro iki šiol mokslinės pažintinės
vertės nepraradęs istorinės faktologijos (informacijos) krūvis. Plačiai atskleistas
divizijos karių didvyriškumas, pasiaukojimas ir heroizmas, atlikti žygdarbiai,
kovose nužygiuoti šimtai kilometrų, persekiojant priešą, vaduojant gyvenvietes,
naikinant vokiečių gyvąją jėgą ir karo techniką.
Be abejo, visa tai divizijos istorijoje buvo. Tačiau suformuota visų pirma
politiniais tikslais, sudėtingomis sąlygomis ir aplinkybėmis, lietuviškoji divizija
buvo daugiatautis, sudėtingas, nevienalytis, prieštaringas darinys. Sovietinėje istoriografijoje iš esmės nė vienas jos istorijos klausimas nesusilaukė kritiškesnio
požiūrio ir analizės, ideologiniais ir propagandiniais tikslais daugelis jų buvo
aprašomi iškreiptai arba visiškai nutylimi. Sovietmečiu kokiais nors kritiniais
vertinimais nebuvo galima menkinti liaudies žygdarbio „Didžiajame Tėvynės
kare“. Kai kurios temos, pavyzdžiui, Raudonosios armijos karinės nesėkmės, jos
vadovybės klaidos, patirti milžiniški nuostoliai, nacionaliniai santykiai divizijoje, nekalbant jau apie karių prieš sovietines nuotaikas, kitus negatyvius faktus,
reiškinius ir procesus, tyrinėjimams buvo tiesiog uždraustos.
Tautinio atgimimo laikotarpiu (1988 – 1990 m.) ir vėliau, kai pradėta vaduotis iš sovietinių dogmų, mitų ir stereotipų, įvairiuose leidiniuose pasirodė
buvusių divizijos karių prisiminimų ir liudijimų, kuriuose kritiškiau žvelgta į
16 LŠD kovos kelią. Paminėtina 1995 m. išleista moksliniu pažintiniu požiūriu
vertinga knyga apie žuvusius 16 LŠD karius (joje pateiktos 9350 žuvusiųjų pavardės ir trumpi duomenys apie juos)10, Lietuvoje (ir Izraelyje) pasirodė viena
kita divizijos veteranų parašyta atsiminimų knyga11. Tačiau vertinant senus ir
atskleidžiant naujus lietuviškosios divizijos istorijos faktus, ryškesnio persilaužimo taip ir neįvyko. Kai kurie divizijos veteranai priešiškai sutiko Lietuvos
A. Martinionis, Pakirsti ąžuolai Aleksejevkoje, Tiesa, 1989, Nr. 14121; K. Varašinskas, Pr. Petronis, Pirmosios lietuviškosios divizijos kautynės, Gimtasis kraštas, 1988 m. balandžio 28 – gegužės 5; K. Varašinskas,
Lietuvos kariuomenės katastrofa, Politika: visuomenės ir politikos žurnalas, 1990, Nr. 4, p. 19–22 ir kt.
10
16–osios lietuviškosios divizijos žuvusiųjų karių atmintis, Vilnius 1995.
11
J. Aleksejūnas, Karo verpetuose:Lietuviškosios divizijos kario atsiminimai, Vilnius, 2002; A. Krasauskas, Kelias atgal: istorinė memuarinė apysaka (Vaizdai ir jausmai, žengiant karo keliu bei nuotykingais fronto viražais), Rokiškis, 2005.
293
Dr. Rimantas ZIZAS
nepriklausomybės atkūrimą, pasisakė ir pasisako prieš mėginimus kritiškiau
pažvelgti į divizijos istoriją (bandęs tai daryti divizijos veteranas, istorikas K.
Varašinskas, taip ir kiti istorikai buvo pasmerkti 12); išlieka tendencija ir toliau
idealizuoti divizijos istoriją.
Tyrinėjant 16 LŠD istoriją, iškyla archyvinių šaltinių problema. Kaip Raudonosios armijos junginio, lietuviškosios divizijos dokumentai yra saugomi Rusijoje (buvusiame SSSR Gynybos ministerijos centriniame archyve Podolske,
netoli Maskvos). Divizijos istorijai atskleisti svarbūs ne tik šiame archyve saugomo 16 LŠD fondo, bet ir sovietinės kariuomenės junginių (frontų ir armijų),
kuriems divizija priklausė, vadovybės dokumentai, juose atsispindintys požiūriai
ir vertinimai. Deja, šiandien šio archyvo medžiaga Lietuvos tyrinėtojams yra
sunkiai pasiekiama.
Be abejo, vertingi divizijos istorijai atskleisti būtų ir Vokietijos Vermachto
junginių, prieš kuriuos 16 LŠD teko kovoti, archyviniai šaltiniai.
Kita vertus, nemaža, leidžianti vykdyti tyrimus dokumentinės medžiagos
bazė apie 16 LŠD yra ir Lietuvos archyvuose. Vertingiausia 16 LŠD archyvinė
medžiaga saugoma buvusiame Partiniame archyve prie Lietuvos KP CK (dabar
– Lietuvos Ypatingasis archyvas (LYA, f. 1771; f. 3377 ir kt.) ir Lietuvos Centriniame Valstybės archyve (LCVA) LSSR Ministrų tarybos fonde (f. R–754).
Galima tvirtinti, kad bent kai kuriais aspektais (pvz., divizijos suformavimas)
archyvinių dokumentų Lietuvos archyvuose pakanka, daugeliu atvejų tai originali, pirminė medžiaga. Reikia pažymėti, kad sovietmečiu R. Šarmaičio ir kitų
iniciatyva atliktas nemažas darbas Lietuvos archyvuose kaupiant medžiagą apie
16 LŠD iš SSSR centrinių archyvų, iš jų medžiagos buvo sudaromi dokumentų
ir archyvinių duomenų rinkiniai (kolekcijos) (dabar saugomi LYA, f. 3377, ap.
58 ir kituose šio archyvo fonduose).
Apibendrinant galima konstatuoti, kad Raudonosios armijos lietuviškojo
junginio istorija iki šiol toli gražu nėra objektyviau ištirta ir aprašyta, apskritai
jos istorija nepriklausomoje Lietuvoje mažai domimasi. 16 LŠD buvo svetimos
armijos junginys, sukurtas ir tarnavęs Sovietų Sąjungos kariniams ir politiniams
interesams, kaip, beje, ir okupantų vokiečių sukurtos lietuviškos karinės formuotės – svetimiems Vokietijos interesams. Dėl karių nacionalinės sudėties ją tik sąlygiškai galima vadinti lietuviška. Bet jos karių daugumą, ypač pradiniu veiklos
laikotarpiu, vis dėlto sudarė Lietuvos gyventojai – lietuviai, žydai, rusai ir kiti,
tad iš tiesų divizija buvo susijusi su Lietuva, lietuviška. 16 LŠD istorija, nesvar12
E. Jacovskis, Apmaudu!, Politika, 1990, Nr. 11, 31–32; J. Aleksejūnas, min. veik., p. 114–115.
294
bu kaip ją bevertintume, yra Lietuvos žmonių istorija, kuri turi būti tyrinėjama ir
žinoma visuomenei. Apskritai divizijos istorija padeda suprasti karo metų istorijos tikrovę, jos procesų, reiškinių ir faktų įvairovę.
Šio straipsnio tikslas yra aprašyti pradinį LŠD istorijos etapą: jos ilgo, užsitęsusio formavimo aplinkybes ir priežastis 1941–1942 m.; detaliai panagrinėti
divizijos pirmuosius mūšius 1943 m. vasario–kovo mėnesiais Rusijoje, Oriolo
srityje, Pokrovskojės rajone, Aleksejevkos gyvenvietės apylinkėse. Šie mūšiai
divizijos istorijoje buvo labai nesėkmingi, karine prasme juos galima vertinti
kaip karinę katastrofą, žmoniškąja prasme – kaip jos karių tragediją, kurią gilino griežta, nepelnyta, neadekvati, divizijos karių žmoniškąjį ir karinį orumą
žeminanti ir žeidžianti Raudonosios armijos (jos Briansko fronto ir 48–osios armijos) vadovybės reakcija į divizijos nesėkmę (ji paskelbta „savižudžių“ divizija, susikompromitavusi, užsitraukusi nešlovę Didžiojo Tėvynės karo frontuose ir
kt.). Kokios priežastys ir aplinkybės visa tai lėmė? Šie skaudūs divizijos istorijos
klausimai sovietmečiu dėl suprantamų priežasčių buvo nutylimi, aptariami bendrais bruožais, prabėgomis, paviršutiniškai. Rašant straipsnį pasinaudota minėtų
Lietuvos (LYA, LCVA), taip pat buvusio SSSR Gynybos ministerijos centrinio
archyvo (jame autoriui teko dirbti 1979 m.) medžiaga.
Autorius dėkoja straipsnio recenzentui plk. dr. Stasiui Kneziui už vertingas
pastabas ir patarimus, leidusius išvengti kai kurių klaidų ir netikslumų, už kai
kurią archyvinę medžiagą ir literatūrą. Straipsnis iliustruotas nuotraukomis iš
fotoalbumo „Kovų keliais: Lietuviškoji divizija Didžiajame Tėvynės kare. Tarybų Lietuvos išvadavimas“ (Vilnius, 1965); J. Dobrovolsko knygos „Lietuviai
kariai Didžiojo Tėvynės karo frontuose“ (Vilnius, 1967); E. Jacovskio „Fronto
užrašai: iš kontržvalgybos karininko dienoraščio“ (Vilnius, 1976).
Siekiai suformuoti Raudonosios armijos lietuviškąjį junginį. Sovietų
Sąjungai 1940 m. okupavus Lietuvą, Lietuvos kariuomenė buvo reorganizuota
į Liaudies kariuomenę, ši į Raudonosios armijos 29–ąjį teritorinį (lietuviškąjį)
šaulių korpusą. Lietuviškojo korpuso istorija nutrūko pačioje Vokietijos – SSSR
karo pradžioje: lietuviai kariai nenorėdami trauktis į Sovietų Sąjungą iš jo dezertyravo, pasidavė vokiečiams į nelaisvę, neteko sovietinės karinės vadovybės
pasitikėjimo. 1941 m. rugpjūčio pabaigoje korpusas buvo išformuotas.
Pasitraukę į SSSR ir Maskvoje įsikūrę Lietuvos komunistų partijos ir sovietinės valdžios vadovai (A. Sniečkus, J. Paleckis, M. Gedvilas ir kiti) siekė
Raudonosios armijos sudėtyje suformuoti iš esmės naują lietuvišką karinį junginį. Teoriškai aplinkybės tam buvo palankios: sovietinė vadovybė politiniais
ir kariniais, praktiniais sumetimais leido formuoti nacionalinius sovietinių tautų
295
Dr. Rimantas ZIZAS
dalinius. Jai ypač svarbu buvo parodyti, kad SSSR pusėje, Raudonosios armijos
sudėtyje, savo nacionalinėse formuotėse kaunasi visos „broliškos“ tarybinės tautos, tarp jų ir naujųjų sovietinių respublikų – ką tik, karo išvakarėse, okupuotų
ir aneksuotų Baltijos valstybių piliečiai. Lietuviškajame junginyje turėjo būti
telkiami, auklėjami ir grūdinami komunistų partijos ir sovietų valdžios administraciniai „kadrai“ darbui sovietiniame užnugaryje pokario sovietinėje Lietuvoje.
Pirmasis Raudonosios armijos sudėtyje suformuotas nacionalinis junginys
buvo latvių 201–oji šaulių divizija. Suformuota 1941 m. rugpjūčio–lapkričio mėnesiais, ji išgarsėjo kovose ginant Maskvą, už kovinius nuopelnus jai suteiktas
43–iosios gvardijos divizijos vardas. 1944 m. gegužės mėn. suformuota ir antroji
– 308–oji latviškoji šaulių divizija, abi divizijos sudarė 130–ąjį latvių šaulių korpusą. 1941 m. gruodį – 1942 m. rugsėjį suformuotos 7–oji ir 249–oji estų šaulių
divizijos, jos sudarė estiškąjį 8–ąjį šaulių korpusą. Buvo suformuoti ir armėnų,
azerbaidžianiečių, gruzinų, kazachų, kirgizų, tadžikų, turkmėnų, uzbekų ir net
sovietinių autonominių respublikų – baškirų, kabardinų–balkarų, kalmukų, čečėnų–ingušų – nacionaliniai junginiai, iš viso 14 šaulių divizijų, 15 šaulių brigadų,
20 kavalerijos divizijų13.
A. Sniečkaus ir kitų Lietuvos sovietinių veikėjų norą tarybinių tautų nacionalinių junginių rikiuotėje turėti lietuvišką junginį, be abejo, skatino greitas
ir sėkmingas latvių divizijos suformavimas, tai, kaip aukštai jos nuopelnus
įvertino sovietinė karinė vadovybė. Latvių divizijoje atsidūrė nemažai lietuvių,
nesuformavus lietuviško junginio jų ten būtų atsidūrę dar daugiau. (Taip, beje,
vėliau atsitiko kitoje fronto pusėje: 1943 m. vokiečiams nepavykus suformuoti
SS lietuvių legiono nemažai lietuvių savanorių kovojo SS latvių divizijose.)
Siekius suformuoti lietuviškąjį junginį labiausiai skatino ir kiti veiksniai
bei aplinkybės. Be abejo, buvo ir troškimas „reabilituotis“ sovietinės vadovybės
akyse, nuplauti gėdą, kurią užtraukė antisovietiniai reiškiniai Lietuvoje ir lietuviškajame šaulių korpuse prasidėjus karui: 1941 m. birželio sukilimas, jo dalyviai daug kur apšaudė iš Lietuvos bėgusius Raudonosios armijos kareivius, antisovietiniai reiškiniai (sukilimas) pačiame šaulių korpuse, nesėkmingi korpuso
dviejų divizijų (184–osios ir 179–osios) veiksmai karo pradžioje. Varėnos poligone dislokuota korpuso 184–oji divizija savo kovos kelią pabaigė Valkininkų
apylinkėse, kur buvo vokiečių apsupta (per Vilnių Minsko kryptimi pasitraukė tik
13
Н. А. Кирсанов, В боевом строю народов–братьев, Мосва, 1984, с. 48–77 ir kt.; Н. А. Кирсанов, С. И. Дробязко, Великая Отечественная война 1941–1945 г.г.: национальные и добровольческие формирования по разные стороны фронта, Отечественная история, № 6,
2001, с. 62–63.
296
kpt. P. Petronio vadovaujamas tos divizijos atskirasis prieštankinis divizionas). Šiek
tiek ilgesnis buvo 179–osios divizijos kovos kelias: ji iš Pabradės poligono traukėsi
Polocko kryptimi. Nevelio–Velikije Lukų apylinkėse 1941 m. liepos 3–4 d. divizijos
likučiai buvo kiek pertvarkyti ir maždaug po savaitės pasiųsti į mūšį prieš vokiečius
ties Idrica. Čia didelė lietuvių karių dalis pasidavė jiems į nelaisvę, kiti lietuviai sovietinės karinės vadovybės buvo nuginkluoti ir išskirstyti (pati 179–oji šaulių divizija
išliko, nebuvo išformuota). Atskirai besitraukusius Vilniaus pėstininkų karo mokyklos lietuvių kursantus ištiko panašus likimas kaip ir 29–ojo korpuso karius.
Iki šiol istorinėje literatūroje pateikiami įvairūs prieštaringi duomenys apie
pasitraukusių į SSSR lietuvių karių skaičių. Galima manyti, kad šis skaičius siekė ne daugiau kaip 1–1,5 tūkst. žmonių. Be to, nereikia pamiršti, kad, vokiečiams visą Lietuvos teritoriją okupavus per nepilną savaitę (5 dienas), joje nespėta įvykdyti sovietinės karo mobilizacijos, kuri Pabaltijo ypatingoje ir kitose
pasienio apygardose buvo paskelbta 1941 m. birželio 22 d.14 Iš viso iš Lietuvos
(su moterimis ir vaikais) evakavosi tik apie 15 tūkst. žmonių. Be to, Sovietų Sąjungoje negyveno gausesnė lietuvių bendruomenė (skirtingai negu latvių ir estų),
kuri galėjo būti svarbus lietuviškojo karinio junginio formavimo šaltinis.
Iš pateiktų duomenų ir aplinkybių matyti, kokių didelių sunkumų buvo
patirta siekiant formuoti Raudonosios armijos lietuviškąjį nacionalinį junginį.
Aišku, tikroji padėtis išryškėjo tik vėliau, pradėjus jį formuoti. Pažymėtina, kad
Lietuvos KP(b) CK pirmasis sekretorius A. Sniečkus ir kiti evakavęsi sovietiniai
Lietuvos vadovai gyveno iliuzijomis, vylėsi, kad frontas stabilizuosis: jiems buvo
sunku įsivaizduoti, kad Raudonajai armijai teks taip toli atsitraukti nuo Lietuvos,
beje, jie nežinojo 29–ojo teritorinio šaulių korpuso tikrojo likimo, neįsivaizdavo,
kad lietuvišką diviziją teks formuoti tokiomis sunkiomis sąlygomis.
Tai matyti iš A. Sniečkaus ir VKP(b) CK ir SSSR Liaudies komisariato
įgaliotinio N. Pozdniakovo 1941 m. rugpjūčio 28 d. pažymos (rašto) SSSR Valstybės Gynybos komitetui. Jame buvo siūloma organizuoti savanorišką lietuvišką
diviziją iš evakuotų iš Lietuvos asmenų, ją siūlyta formuoti veiksmams daugiausia Lietuvos teritorijos prieigose ir pačioje Lietuvoje, netgi „galbūt, bendriems
veiksmams kartu su (sovietiniais) partizanais“. Jeigu karinė padėtis susiklostys
kitaip, diviziją esą bus galima panaudoti ir anksčiau bet kuriame fronto ruože.
A. Sniečkus ir N. Pozdniakovas siūlė diviziją komplektuoti: a) iš komunistų, komjaunuolių ir nepartinių savanorių, 18–40 metų amžiaus (jų manymu,
tokių asmenų turėjo būti 4–5 tūkst.); b) iš Lietuvos SSR NKVD aparato darbuo14
Lietuvos liaudis Didžiajame Tėvynės kare…, p. 24.
297
Dr. Rimantas ZIZAS
tojų, lietuvių, pasiųstų į NKVD mokyklą Maskvoje (apie 150 žmonių); c) iš lietuviškojo korpuso atskirų dalių, jeigu jos išliko ir tiesiogiai nedalyvauja kovose
fronte (tai esą suteiks galimybę geriau išsiaiškinti šių dalių sudėtį ir geriau dirbti
politinį darbą jų karių gimtąja kalba, kadangi daugelis nemokėjo rusų kalbos); d)
iš Vilniaus politinių darbuotojų mokyklos (lietuvių).
Divizijai rinktis, ją komplektuoti ir kariškai apmokyti A. Sniečkus ir N. Pozdniakovas siūlė Saratovo srityje, Volsko mieste. Jie pageidavo, be rusų vadų, vadovavimą
divizijai patikėti ir lietuviškojo korpuso vadams, kurie dabar yra paruošiamuosiuose
kursuose, jeigu ypatingieji skyriai neturėtų juos kompromituojančių duomenų15.
A. Sniečkus, jo žodžiais tariant, „lietuviškais klausimais“ 1941 m. rugsėjo 1
d. buvo priimtas VKP(b) CK sekretorių A. Andrejevo ir A. Ščerbakovo. Jie pritarė lietuviškos divizijos organizavimui, tačiau A. Andrejevas patarė „iš esmės“
šį klausimą spręsti su L. Berija (SSSR NKVD viršininku ir SSSR Valstybės Gynybos komiteto naru).
A. Sniečkus 1941 m. rugsėjo 9 d. rašte L. Berijai apgailestavo, kad jiems iki
tol nepavyko susitikti, vylėsi, kad tai pavyks padaryti pačiu artimiausiu laiku16.
Skubėjusiems suformuoti lietuvišką diviziją A. Sniečkui ir kitiems sovietiniams
Lietuvos vadovams atrodė, kad L. Berija sąmoningai neskuba, „vilkina divizijos
sukūrimo klausimą“. Netenka abejoti, jog lietuviškos divizijos formavimas nebuvo tarp aktualiausių klausimų, kuriuos tomis įtemptomis karo dienomis teko
spręsti L. Berijai ir kitiems aukščiausiems SSSR vadovams. Tačiau galima manyti, kad L. Berija iš tikrųjų delsė ir dėl politinio nepasitikėjimo lietuviais, be
abejo, jam buvo gerai žinomos Lietuvos kariuomenės karių, ypač karininkų, karo
išvakarių antisovietinės nuotaikos17, kurias karo pradžios įvykiai tik patvirtino.
Kaip matyti iš vėlesnio, 1941 m. spalio 13 d., A. Sniečkaus ir Lietuvos SSR
15
Lietuvos KP(b) CK pirmojo sekretoriaus A. Sniečkaus ir VKP(b) CK ir SSSR LKT įgaliotinio
Lietuvoje N. Pozdniakovo 1941 m. rugpjūčio 28 d. pažyma SSSR Valstybės gynybos komitetui, LYA,
f. 1771, ap. 2, b. 170, l. 2.
16
Lietuvos KP(b) CK pirmojo sekretoriaus A. Sniečkaus 1941 m. rugsėjo 9 d. raštas L. Berijai, ten pat, l. 3–4.
17
Lietuvos SSR NKVD Liaudies komisaras A. Guzevičius 1941 m. pradžioje rašytoje pažymoje apie
29–ojo teritorinio (lietuviškojo) šaulių korpuso eilinių karių politines ir moralines savybes nurodė, kad
jo „dalys visiškai nepatikimos“, kai kuriose iš jų tylus pasipriešinimas politinių vadovų darbui toks
stiprus, kad politinis darbas iš esmės neduoda jokių rezultatų. Kitoje A. Guzevičiaus rašytoje pažymoje
apie korpuso karininkų nuotaikas pažymima, kad Lietuvos inteligentija, nors ir „neidėjiška“, nesimpatizuoja Tarybų valdžiai, tačiau jos laikysena ir nuotaikos vis dėlto geresnės negu Lietuvos karininkijos, kuri
visuomenėje buvo uždara, gerbiama, privilegijuota kasta, o dabar karininkija izoliuota ir nušalinta nuo
visuomenės reikalų. Jeigu susidarytų galimybė, šimtai karininkų bėgtų „už kordono“ pas vokiečius, žr.:
A. Guzevičiaus 1941 m. sausio mėn. pažymas „Apie teritorinio korpuso eilinių karių politines ir moralines savybes“ ir „Apie teritoriniame korpuse tarnaujančių buvusios Lietuvos kariuomenės karinininkų
politines ir moralines savybes“, LYA, f. 1771, ap. 2, b. 531, l. 57, 59, 61.
298
Liaudies komisarų tarybos (LKT) pirmininko M. Gedvilo rašto L. Berijai, šis A.
Sniečkų (galbūt, dar ką nors iš sovietinių Lietuvos vadovų, tikėtina, A. Guzevičių) priėmė rugsėjo 14 d. L. Berija pažadėjo spręsti lietuviškos divizijos formavimo klausimą18.
Apie įvykusį susitikimą pas L. Beriją bylotų ir kitas A. Sniečkaus ir Lietuvos SSR NKVD komisaro A. Guzevičiaus 1941 m. rugsėjo 15 d. jam rašytas
raštas, kuriame buvo plačiai pagrindžiamas lietuviškos šaulių divizijos steigimo
būtinumas ir politinis tikslingumas: mobilizacija Lietuvoje karo pradžioje nespėta įvykdyti, šaukiamojo amžiaus evakuotieji iš Lietuvos iki šiol neįtraukti į
Raudonosios armijos gretas, Lietuvos komunistų partijos, komjaunimo ir tarybų
valdžios aktyvistai išblaškyti daugelyje Sovietų Sąjungos sričių, savo laiškuose
jie esą teisėtai reikalauja įtraukti juos į šalies aktyvią gynybą, evakuotų Lietuvos
SSR gyventojų siekių ignoravimas, jų nevisavertis panaudojimas vietose, o kartais ir reiškiamas jiems nepasitikėjimas keliąs jų nepasitenkinimą.
Lietuvos SSR piliečių įtraukimas į Raudonąją armiją galimas dviem būdais
– pagal bendrąją tvarką arba suformuojant „specialią diviziją“ iš Tarybų Lietuvos gyventojų (lietuvių, žydų, rusų ir netgi asmenų, laikinai dirbusių Lietuvoje).
„Mes pasisakome už lietuviškos divizijos organizavimą“, – pabrėžiama rašte.
A. Sniečkaus ir A. Guzevičiaus siūlymu, divizija turėjo būti suformuota iš
trijų pagrindinių žmonių grupių (rašte pateikti apytiksliai jų kontingentai): a) buvusio lietuviško korpuso likučių (kiek jų buvo, duomenų neturėta, tik pažymėta,
kad jie išblaškyti, o kursuose prie Maskvos yra 50–60 buvusio korpuso vadų); b)
evakuotų Lietuvos gyventojų, tinkamų karinei tarnybai (netiksliais duomenimis,
3200 žmonių); c) Lietuvos SSR NKVD milicijos darbuotojų (1100 žmonių). Be
to, pažymėta, kad yra Vilniaus pėstininkų karo mokyklos 200 kursantų ir 100
žmonių, besimokiusių politiniuose kursuose Vilniuje. Įdomu pažymėti, kad, nepaisant greitai besikeitusios karinės padėties, siūlyta suformuotą diviziją panaudoti Lietuvos teritorijos prieigose ir pačioje Lietuvoje19.
Kadangi lietuviškos divizijos formavimo klausimu iš L. Berijos, matyt, nesulaukta tvirtų garantijų, sovietiniai Lietuvos vadovai nutarė kreiptis ir į patį Staliną. A. Sniečkaus ir Lietuvos SSR Liaudies komisarų tarybos (LKT) pirmininko
M. Gedvilo raštas Stalinui datuotas 1941 m. rugsėjo 22 d. data. Stalinui trumpai
nurodyti kontingentai (šaltiniai), iš kurių būtų galima sudaryti lietuvišką diviziją.
18
A. Sniečkaus ir M. Gedvilo 1941 m. spalio 13 d. raštas L. Berijai, ten pat, b. 170, l. 11.
19
Lietuvos KP(b) CK pirmojo sekretoriaus A. Sniečkaus ir Lietuvos SSR NKVD komisaro A.
Guzevičiaus 1941 m. rugsėjo 15 d. raštas SSSR NKVD generaliniam komisarui, Valstybės Gynimo
komiteto nariui L. Berijai, ten pat, l. 5–6.
299
Dr. Rimantas ZIZAS
Kalbant apie lietuviško šaulių korpuso likučius, pažymėta, jog jų gausumas nėra
žinomas, esą jie išblaškyti įvairiose Sąjungos vietose. Stalinui priminta, kad lietuviškos divizijos suformavimui 1941 m. rugsėjo 1 d. pritarė VKP(b) CK sekretoriai
Andrejevas ir Ščerbakovas. „Galutiniam klausimo sprendimui Andrejevas „mus
nukreipė pas drg. Beriją“, bet „dėl neaiškių mums priežasčių drg. Berija delsia
spręsti šį klausimą“, – rašoma šiame laiške. A. Sniečkus ir M. Gedvilas Stalino
prašė teigiamai spręsti „lietuviškos karinės dalies“ sudarymo klausimą20.
Tačiau neskubėjo ir pats Stalinas: iš jo sovietiniai Lietuvos vadovai negavo
jokių žinių, net nebuvo aišku, ar jų rašytas raštas (laiškas) pasiekė Staliną. A.
Sniečkus 1941 m. rugsėjo 30 d. raštu vėl kreipėsi į VKP(b) CK sekretorių A.
Andrejevą, aiškino jam, kad divizijos formavimo klausimą L. Berija uždelsė,
kad buvo kreiptasi ir į „draugą Staliną“, tačiau ir iš jo jokio atsakymo negauta.
A. Sniečkus prašė A. Andrejevo pagalbos paspartinti ant lietuviškos divizijos
kūrimo klausimo sprendimą.
1941 m. spalio 13 d. sovietiniai Lietuvos vadovai jau minėtu laišku kreipėsi į L. Beriją. Jam priekaištauta: „Jūs žadėjote išspręsti šį klausimą, bet iki
šiol jis neišspręstas.“ Toliau sovietiniai Lietuvos vadovai L. Berijai aiškino, kad,
neišsprendžiant lietuviškos divizijos formavimo klausimo, lieka neaiški padėtis
Lietuvos SSR NKVD darbuotojų lageryje /Gorkyje – R. Z./: esą padėtis jame
kasdien blogėjanti. Nieko neveikimas, darbuotojų /milicininkų – R. Z./ panaudojimas ne pagal paskirtį gresiąs pasekmėmis, dalies jų demoralizavimusi.
„Manome, kad mes turime teisę gauti vienokį ar kitokį atsakymą į mūsų iškeltą
lietuviškos divizijos klausimą. Mes primygtinai prašome šį klausimą išspręsti
teigiamai“21, – rašė L. Berijai sovietiniai Lietuvos vadovai.
SSSR Valstybės gynimo komitetas 1941 m. lapkričio 13 d. priėmė nutarimą formuoti Vidurinės Azijos, Kazachstano, Baškirijos, Kabardino–Balkarijos, Kalmukijos ir
Čečėnijos–Ingušijos sąjunginių ir autonominių respublikų nacionalinius junginius22. O
Sovietinės vadovybės sprendimo lietuviško junginio steigimo klausimu vis nebuvo.
Kaip savo karo metų dienoraštyje rašė A. Sniečkaus sekretorius R. Šarmai23
tis , Lietuvos KP(b) CK darbuotojas, 1941 m. lapkričio 16 d. (sekmadienį) į
20
Lietuvos KP(b) CK pirmojo sekretoriaus A. Sniečkaus ir Lietuvos SSR LKT pirmininko M. Gedvilo 1941 m. rugsėjo 22 d. raštas „Draugui J. V. Stalinui“, ten pat, l. 9.
21
A. Sniečkaus 1941 m. rugsėjo 30 d. raštas VKP(b) CK sekretoriui A. Andrejevui, ten pat, l. 10; A.
Sniečkaus ir M. Gedvilo 1941 m. spalio 13 d. raštas L. Berijai, ten pat, l. 11.
22
Н. А.Кирсанов, В боевом строю народов–братьев, с. 61.
23
R. Šarmaitis, Sunkiais Didžiojo Tėvynės karo metais (1941–1944): dienoraštis (neskelbtas
rankraštis), LYA, f. 17635 (R. Šarmaičio fondas), ap. 1, b. 12, l. 7–8.
300
viešbutį Kuibyševe (čia iš Maskvos artėjant vokiečiams evakavosi sovietinė vadovybė) atvyko SSSR Aukščiausiosios Tarybos kurjeris su rašteliu J. Paleckiui, kuriam
liepta nedelsiant atvykti į K. Vorošilovo sekretoriatą. J. Paleckis ir A. Sniečkus pas K.
Vorošilovą nuvyko tuoj pat, R. Šarmaičio iškviesti iš teatro, net nebaigę žiūrėti spektaklio. K. Vorošilovas jiems pranešęs, kad lietuviškos divizijos formavimo klausimas
išspręstas teigiamai. A. Sniečkus ir A. Paleckis K. Vorošilovui apgailestavo, kad divizijos formavimo klausimas per ilgai vilkintas: dabar esą daug žmonių išsiskirstė,
NKVD lageris Gorkyje paleistas, sunku būsią surinkti žmones ir kt.
J. Paleckis savo karo metų dienoraštyje 1941 m. lapkričio 16 d. įrašė: „Taigi
divizija bus! Tai ilgai lauktas laimėjimas.“ 24
Sovietinių Lietuvos vadovų atkaklios pastangos 1941 m. lapkritį susilaukė
sėkmės, sutikimas formuoti lietuvišką diviziją pagaliau buvo gautas. Jų požiūriu,
šio kūrimo klausimo sprendimą „vilkino“ L. Berija. Ne tik L. Berijos, bet ir kitų
aukščiausios sovietinės vadovybės pareigūnų jis vilkintas, matyt, dėl jau minėto
politinio nepasitikėjimo lietuviais, – „senosios“ Lietuvos kariuomenės karininkais. Kita vertus, sovietinė vadovybė, matyt, visai pagrįstai abejojo, ar užteks
žmonių lietuviškai divizijai suformuoti: sovietmečio spaudoje buvę liudijimų
apie A. Sniečkaus ir J. Paleckio sunkumus įrodyti Stalinui, kad buvo pakankamai patikimų žmonių lietuviškai divizijai suformuoti25. Buvo ir įvairių kitų su
tuo susijusių divizijos formavimo problemų ir sunkumų. Vienas iš jų – divizijos
potencialus „žydiškumas“. Didelę daugumą pasitraukusių iš Lietuvos žmonių
sudarė žydai, jie veržėsi į kovą ir su entuziazmu atsiliepė į divizijos formavimą.
Tačiau ne dėl kokių nors antisemitinių, o grynai dėl politinių motyvų sovietiniai Lietuvos vadovai norėjo, kad divizija būtų lietuviška, o ne žydiška. Tai matyti iš R. Šarmaičio
karo meto dienoraščio. Anot jo, jei lietuviško korpuso „liekanos“ bus „surastos“, jos labai
„pagerins“ būsimos divizijos padėtį, antraip jos sudėtis būsianti „per daug žydiška“. Taigi
lietuviško korpuso, apie kurio likimą sovietiniai Lietuvos vadovai beveik nieko nežinojo,
reikėjo „ieškoti“ ne dėl karinių sumetinų – sėkmingo divizijos suformavimo, bet ir dėl
politinių priežasčių – noro pagerinti nacionalinę divizijos sudėtį.
24
J. Paleckis, Pergalės saliutas, p. 17; LYA, vienoje iš J. Paleckio fonde saugomų bylų yra lapelis,
jame rašoma: „Drg. Paleckiui, Jūs esate skubiai kviečiamas į drg. Vorošilovo sekretoriatą. SSSR
A/ukščiausiosios/ T/arybos/ atsakingas darbuotojas A. Lebedevas, 1941 11 16“. Prie šio dokumento
J. Paleckis 1967 m. balandžio 12 d., matyt, atiduodamas savo asmeninę medžiagą į archyvą, parašė
pastabą: „Šis raštelis reikšmingas, nes tuomet drg. Vorošilovas iškvietė pasitarti dėl Lietuviškos divizijos kadrų“, žr. LYA, f. 17541 (J. Paleckio fondas), ap. 1, b. 3, l. 58–59.
Klimentijus Vorošilovas (1881–1969) – SSSR valstybinis ir karinis veikėjas, SSSR maršalas. Nuo 1940
m. buvo SSSR Liaudies komisarų tarybos (LKT) pirmininko pavaduotojas ir 1941 m. birželio 30 d.
sudaryto SSSR Valstybės Gynimo komiteto pirmininkas, vėliau jo narys.
25
S. Kancedikas, Prisiminkite mus jaunus, Tiesa, 1989, gegužės 9.
301
Dr. Rimantas ZIZAS
Priesaika 16–ojoje LŠD 1942 m. pavasarį Gorkio srityje. Iš dešinės: V. Karvelis, K. Preikšas, J. Vaišnoras, V. Vitkauskas, A. Sniečkus, M. Gedvilas, J. Macijauksas, F. Baltušis–Žemaitis, J. Paleckis. Priesaiką skaito M. Šumauskas.
Lietuviškos divizijos formavimas. Pasiekus principinį sutikimą formuoti
lietuvišką diviziją, jos organizavimo reikalai į priekį judėjo lėtokai. R. Šarmaitis 1941 m. gruodžio 12 d. savo dienoraštyje rašė, kad divizijos reikalai vis dar
„pirmykštėje stadijoje“. Vis dėlto sovietiniai Lietuvos vadovai intensyviai dirbo
parengiamuosius divizijos formavimo darbus, rinko duomenis apie „kadrus“, iš
kurių divizija turėjo būti formuojama ir kt.
1941 m. lapkričio pabaigoje apie žmones, galinčius sudaryti diviziją, buvo
turimi tokie duomenys:
1. Evakavęsi iš Lietuvos komunistai, komjaunuoliai, nepartiniai, gimę 1901–
1923 m., – iš viso apie 4,5 tūkst. žmonių. 1941 m. rugsėjį, kai buvo vykdoma evakuotų iš Lietuvos gyventojų registracija, jie kompaktiškai gyveno Penzos, Gorkio,
Jaroslavlio, Ivanovo, Kirovo, Kuibyševo, Saratovo, Tambovo, Čeliabinsko ir kitose
Rusijos srityse bei autonominėse respublikose. Tačiau artėjant žiemai, neturėdami šiltų rūbų, ieškodami darbo ir dėl kitų priežasčių daugelis evakuotų Lietuvos gyventojų
persikėlė į Vidurinės Azijos respublikas – Taškento, Alma–Atos, Frunzės apylinkes.
Žmonių migracija labai apsunkino jų apskaitos ir divizijos organizacinius darbus.
2. Lietuvos SSR NKVD darbuotojai – iš viso apie 1,5 tūkst. žmonių. 1941
m. rugsėjį jie buvo įvairiuose lageriuose (Gorkyje – 900, Riazanėje – 200, Kostromoje – 200 žmonių). Išformavus šiuos lagerius ir paleidus žmones, Gorkyje
302
liko apie 500 žmonių, kitų lagerių žmonės dar labiau išsisklaidė – dirbo miško
darbus, išvyko į Vidurinę Aziją.
3. Buvusio 29–ojo teritorinio šaulių korpuso kariai. Buvo žinoma, kad po
daugkartinių apsupimų ir kovų išliko 179–osios šaulių divizijos apie 800 karių,
rugsėjo pabaigoje jie dirbo Kalinino apylinkėse. Apie lietuvius artileristus, karo
išvakarėse išsiųstus į SSSR „perginklavimui“, nieko nebuvo žinoma. Turimais
duomenimis, 400 Vilniaus pėstininkų karo mokyklos kursantų buvo Stalinske,
kursuose „Vystrel“ – 72 buvusio lietuviškojo korpuso vadai, tobulinimosi kursuose Maskvoje Raudonosios armijos generalinio štabo akademijoje – buvęs
lietuviškojo korpuso vadas gen. ltn. V. Vitkauskas, gen. mjr. Čepas, gen. mjr.
Vl. Karvelis. (Buvo nurodoma, kad šie lietuviai generolai, o taip pat 11–osios armijos vadas gen. ltn. Morozovas, buvęs korpuso Ypatingojo skyriaus viršininkas
plk. J. Bartašiūnas gali suteikti duomenų apie lietuvišką korpusą.)
Pažymėta, kad dalis evakavusių Lietuvos SSR gyventojų stojo savanoriais į
Raudonąją armiją, taip pat ir į latvių diviziją, naikinamuosius būrius, kai kur (Rževe, Tambove) jie buvo mobilizuoti. Mobilizuoti buvo lietuviai, nuo seniai gyvenę
SSSR26. Taigi lietuviškos divizijos perspektyvos nebuvo aiškios ir džiuginančios.
SSSR Valstybės Gynimo komitetas nutarimą formuoti lietuvišką diviziją priėmė 1941 m. gruodžio 18 d.27 Ją formuoti įpareigoti Lietuvos KP(b) CK ir Lietuvos
Liaudies komisarų taryba (LKT) bei Maskvos karinės apygardos Karo taryba. SSSR
Gynybos liaudies komisaro pavaduotojo E. Ščadenkos gruodžio 19 d. pasirašyta direktyva Maskvos Karinės apygardos Karo tarybai, divizija turėjo būti pradėta formuoti 1941 m. gruodžio 25 d. ir suformuota iki 1942 m. vasario 10 d., jos formavimo
vieta – Gorkio sritis Gidrotorfo gyvenvietė, divizijoje turėjo būti 11 618 karių28.
Visuose 1941 m. pabaigos dokumentuose apie diviziją jos komplektavimo
šaltiniai nurodyti tokia tvarka: 1) buvusio 29–ojo teritorinio šaulių korpuso kariai; 2) NKVD darbuotojai, milicininkai, komunistų partijos ir sovietų valdžios
darbuotojai; 3) kiti evakavęsi Lietuvos SSR piliečiai. Eilinių ir jaunesniųjų vadų
bei viršininkų sudėtis visų pirma turėjo būti komplektuojama iš patikrintų partijai ir sovietų valdžiai ištikimų lietuvių tautybės piliečių.
26
Lietuvos SSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo pirmininko J. Paleckio, LKP(b) CK sekretoriaus kadrų reikalams N. Gridino 1941 m. lapkričio 23 d. pažyma apie lietuviškosios karinės dalies kadrus, LYA,
f. 1771, ap. 2, b. 170, l. 31–32. Iš esmės tokius pat duomenis (su kai kuriais patikslinimais) A. Sniečkus
1941 m. gruodžio 13 d. rašte pateikė ir SSSR Gynybos liaudies komisaro pavaduotojui E. Ščadenkai,
jame nurodyta, kad evakuotųjų Lietuvos piliečių, gimusių 1896–1923 m., yra 4764, ten pat, l. 33–34.
27
SSSR Valstybės Gynimo komiteto 1941 m. gruodžio 18 d. nutarimas, LYA, f. 1771, ap. 2, b. 170, l. 1.
28
Žr.: Lietuvos liaudis Didžiajame Tėvynės kare, p. 43; LYA, f. 1771, ap. 2, b. 170, l. 12–15; ten pat,
f. 3377, ap. 58, b. 262, l. 45.
303
Dr. Rimantas ZIZAS
16 LŠD vadas F. Baltušis–Žemaitis stebi divizijos dalinių paradą: žygiuoja prieštankininkų
būrys, 1942 m. pavasaris, Balachna (Gorkio sr.).
Pagaliau užvirė divizijos formavimo darbas. Kartu su Raudonosios armijos atstovais iš Kuibyševo į karo apygardas išvyko LKP(b) CK ir Lietuvos SSR LKT atstovai:
M. Šumauskas ir S. Filipavičius – į Maskvos, E. Bilevičius – į Vidurinės Azijos, J. Paleckis – į Pavolgio, N. Gridinas – į Uralo, M. Kučinskas – į Pietų Uralo apygardas29. R.
Šarmaičio tvirtinimu, 1941 m. gruodžio 18–29 d. iš Maskvos „į visas puses“ lėktuvais
ir traukiniais išvyko apie 20 žmonių ieškoti išblaškytų „kadrų“ divizijai. Matyt, jis
turėjo galvoje paskirtus LKP(b) CK ir Lietuvos SSR vyriausybės įgaliotinius srityse.
Anot R. Šarmaičio, iš karto kilo daug neaiškumų, nesklandumų ir nesusipratimų: kai kur į diviziją ėmė tik lietuvius iš Lietuvos, o nepriėmė žydų, kitur
– tik tarnavusius kariuomenėje, ne jaunesnius kaip 20 m. amžiaus. „Į visas puses“ skriejo telegramos, buvo taisomos klaidos, buvusio lietuviško korpuso karių
ieškota darbo batalionuose ir atsarginiuose daliniuose.
Matyt, dėl kilusių neaiškumų LKP(b) CK parengė instrukciją, kurios pastaboje nurodoma, kad į diviziją šaukiami visi Lietuvos SSR gyventojai – lietuviai,
žydai, rusai, kitų tautybių gyventojai, mokantys lietuvių kalbą; lietuviai, gyveną
SSSR; ir tik itin retai asmenys, karo išvakarėse komandiruoti darbui į Lietuvą. Į diviziją galėjo būti imamos savanorės moterys, turinčios medicininį išsilavinimą30.
Greitai paaiškėjo, kad iki nustatyto laiko divizija nebus suformuota. 1942 m.
29
Ten pat, l. 29.
30
Instrukcija LKP(b) CK ir Lietuvos SSR įgaliotiniams srityse dėl lietuviškos divizijos formavimo,
ten pat, f. 1771, ap. 2, b. 170, l. 39–40.
304
sausio 10 d. R. Šarmaitis savo dienoraštyje pažymėjo: „Sniečkus nervingas“31.
Kad ir trūko žmonių, vis dėlto į lietuvišką diviziją nebuvo šaukiami 1941
m. tremtiniai iš Lietuvos, išbuožinti ir priešiškai tarybų valdžiai nusiteikę lietuviai, seniai gyvenę SSSR (apie tai turėjo būti sprendžiama iš NKVD bylų).
LKP(b) CK sekretorius, LKP(b) CK įgaliotinis divizijoje K. Preikšas 1942
m. sausio 18 d. laiške A. Sniečkui rašė, jog naujienos „kol kas nekokios“, į formuojamą diviziją buvo atvykę 1470 žmonių, tarp jų NKVD pareigūnų ir milicininkų buvo 1076, buvusio korpuso karių tik 446. Taigi enkavedistai ir milicininkai į diviziją rinkosi sparčiausiai, bet ir jie dar toli gražu buvo ne visi: K. Preikšo
nuomone, mažų mažiausiai dar 500 „kažkur turėjo būti“.
Sovietinių Lietuvos vadovų įsitikinimu, atvykusieji iš buvusio 29–ojo korpuso
sudarė tik mažą dalį būsimojo korpuso karių. Daugiausia korpuso karių buvo atvykę
iš Vologdos srities. K. Preikšo pastebėjimu, jie buvo „baisiai išvarginti žmonės“: vienoje atvykusių grupių buvo 45 žmonės, 25 iš jų buvo taip suvargę, kad „ant kojų blogai stovėjo“, juos teko paguldyti į ligoninę. Atvykusių karių nuotaika buvusi „gana
bloga“, anot jo, jie buvo, „matyt, priešų gerai apdirbti“. K. Preikšas kaltino ne rūsčią
sovietinio užnugario realybę, sunkų, žmones fiziškai nualinusį darbą ir sunkias gyvenimo sąlygas, o įžvelgė kažkokių tarybų valdžios priešų veiklą32.
Mobilizuoti iš darbo batalionų ir komandų, išsekinti fiziškai ir palaužti
dvasiškai buvę Lietuvos kariuomenės kariai įtariai, su nepasitikėjimu, nerimu
ir baime žvelgė į savo tarnybos perspektyvą formuojamoje divizijoje. „Ką čia
dabar su mumis darys? Ar negresia mums kas nors?“, – apie Lietuvos kariuomenės karininkų nuotaikas rašė R. Šarmaitis ir taip pat stebėjosi: „Nejaugi
žmonės vis dar taip nejaukiai jaučiasi?“ R. Šarmaitis apie plk. A. Šurkų (vėliau
divizijos 249 ŠP vadą) atsiliepė kaip apie malonų ir visų pulke mylimą karininką, tačiau jį neva nustebinę „tik vienas dalykas“: esą pulkininkas nežinojo,
kad su Vokietija kariauja ir Amerika, jis buvo nusiminęs, kad nėra galimybių
pasiųsti į Lietuvą laiško33.
Lėta ir sunki 16 LŠD formavimo eiga atsispindi įvairaus pobūdžio dokumentuose. E. Ščadenka 1942 m. sausio 29 d. rašte kai kurių karinių apygardų
viršininkams nurodė, kad, nepaisant savo sausio 16 d. rašto apie netinkamą žmonių atrinkimą į lietuvių ir estų divizijas, ir toliau lūžio nėra. Jis dar kartą įsakė
nedelsiant imtis energingų priemonių, kad visi karinei tarnybai tinkami vyrai
31
R. Šarmaičio dienoraštis, ten pat, f. 17 635, ap. 1, b. 12, l. 11.
32
K. Preikšo 1942 m. sausio 18 , kovo 1 d. laiškai A. Sniečkui, LYA, f. 1771, ap. 5, b. 46, l. 2, 5–6.
33
R. Šarmaičio dienoraštis, ten pat, f. 17635, ap.1, b. 12, l. 28.
305
Dr. Rimantas ZIZAS
– Lietuvos ir Estijos SSR piliečiai iki 45 m. amžiaus – būtų pašaukti į šias nacionalines divizijas34.
LKP(b) CK ir sovietinės Lietuvos vyriausybės įgaliotinis Kirovo srityje Ch.
Aizenas A. Sniečkui 1942 m. vasario 24 d. rašė apie šios srities karinių komisariatų
nepaslankumą ir priešiškumą evakuotų žmonių iš Lietuvos mobilizavimui į diviziją:
beveik visuose srities rajonuose žmones teko „jėga“ išreikalauti, trukdė ir srities partijos atstovai. Iš viso iš Kirovo srities iki 1942 m. vasario 20 d. į 16 LŠD pašaukta 360
žmonių: 160 lietuvių, 163 žydų, 37 rusai. Iš jų dėl moralinių politinių motyvų nuo
mobilizacijos atleisti 4 žmonės, dėl sveikatos problemų – 20 žmonių35.
Iš 16 LŠD formavimo dokumentų matyti, kad 1942 m. sausio 9 d. divizijoje
buvo 499, sausio 14 d. – 1372, sausio 29 d. – 2309 žmonės. Įdomu pažymėti, kad
absoliuti jų dauguma nurodyti kaip lietuviai36, taigi žydų stojimas į diviziją iš pradžių
arba buvo pristabdomas, arba žydai užrašomi lietuviais. Pirmiausiai buvo suformuota
po 2 156–ojo ir 167–ojo šaulių pulkų kuopas, 224–ojo artilerijos pulko 1 baterija.
Numatyti divizijos formavimo terminai sužlugo. Lietuvos KP(b) CK biuro
1942 m. vasario 17 d. posėdyje (jame dalyvavo 16 LŠD vadas gen. mjr. F. Žemaitis)
buvo konstatuota, kad divizijoje tėra apie 5 tūkst. karių, daug žmonių dar neišaiškinta ir nemobilizuota. LKP(b) CK biuro duomenimis, į diviziją neva nepašaukti
apie 3 tūkst. buvusio 29–ojo teritorinio šaulių korpuso karių, kurie tarnauja įvairiuose
Raudonosios armijos inžineriniuose, pionierių, statybos batalionuose, NKVD darbo
kolonose ir kitur (vargu ar tai buvo tiesa), pažymėta, kad divizijai trūko daug įvairių specialybių karių. LKP(b) CK nutarė prašyti E. Ščadenkos „rusų karinių dalių“
divizijai skirti 3 tūkst. apmokytų karių, 100 viduriniosios grandies vadų iš iki kovo
10–15 d., aprūpinti diviziją ginkluote, transportu, padėti surasti ir mobilizuoti 29–ojo
korpuso karius, Lietuvos gyventojus, dirbusius SSSR NKVD sistemoje ir kt. 37
Kalbant apie realią padėtį, divizija pirmiausia formuota iš Lietuvos piliečių
(lietuvių ir žydų), pasitraukusių karo pradžioje į SSSR. Politiniu moraliniu aspektu divizijos branduolį sudarė NKVD, milicijos, kompartijos ir sovietų valdžios
evakavęsi aktyvistai. Trūkstant Lietuvos gyventojų, svarbiu divizijos komplektavimo šaltiniu buvo kariai iš kitų Raudonosios armijos dalinių ir mobilizuotų
34
E. Ščadenkos 1942 m. sausio 29 d. raštas Leningrado, Šiaurės Vakarų, Tolimųjų Rytų, Užbaikalės
karinių apygardų viršininkams, LCVA, f. R–754, ap. 13, b. 2, l. 2–4.
35
Lietuvos KP(b) CK ir Lietuvos SSR vyriausybės įgaliotinio Kirovo srityje Ch. Aizeno 1942 m. vasario 24 d.ataskaita A. Sniečkui apie siuntimą žmonių į 16 LŠD, LYA, f. 1771, ap. 5, b. 117, l. 1.
36
16 LŠD formavimo dokumentai, SSSR Gynybos Ministerijos Centrinis archyvas, f. 1079, ap. 1, b.
4, l. 3, 4, 10.
37
Lietuvos KP(b) CK biuro 1942 m. vasario 17 d. nutarimas „Apie 16 LŠD formavimo eigą“, LYA,
f. 3377, ap. 58, b. 836, l. 15–16.
306
SSSR piliečių, nieko bendra su Lietuva neturėjusių.
Buvusio 29–ojo lietuviško teritorinio šaulių korpuso kariai sudarė nežymią
divizijos karių dalį, dar menkesnę jos karių dalį sudarė buvusios Lietuvos kariuomenės kariai. Taigi ir Raudonosios armijos lietuviškos divizijos sąsajos su
Lietuvos kariuomene buvo tokios pat menkos.
16 LŠD vadu paskirtas senas kadrinis Raudonosios armijos karininkas, gen.
mjr. F. Žemaitis (dėl jo paskyrimo buvo delsiama)38, divizijos vado pavaduotoju
– gen. mjr. V. Karvelis, komisaru – pulko komisaras J. Macijauskas, politinio
skyriaus viršininku – M. Šumauskas, štabo viršininku – pplk. V. Motieka, vėliau
– plk. V. Kiršinas, artilerijos viršininku – plk. J. Žiburkus.
156–ojo ŠP vadu paskirtas mjr. S. Staškevičius (Raudonosios armijos karininkas
lietuvis), 167–ojo ŠP vadu SSSR didvyris kpt. L. Buberis, vėliau – plk. A. Urbšas, pplk.
V. Motieka (nuo 1942 m. gegužės 1 d.), 249–ojo ŠP vadu – plk. A. Šurkus, 224–ojo AP
vadu – mjr. V. Pioravičius (nuo 1942 m. gegužės 16 d. – mjr. P. Petronis39).
Sovietinė karinė vadovybė lietuvišką diviziją, nors ji dar nebuvo galutinai
sukomplektuota, 1942 m. gegužės mėnesį planavo pasiųsti į frontą. Gegužės 1 d.
jos kariai prisaikdinti. K. Preikšas 1942 m. gegužės 9 d. laiške A. Sniečkui rašė
kad gautas įsakymas divizijoje įvesti kovinę parengtį, per keletą dienų užbaigti
jos komplektavimą, pašalinti visus trūkumus. Jo žodžiais, „į naują vietą“ divizijai teks keltis apie gegužės 20 d.40
Apie išvykimą į frontą bylotų ir divizijos vadovybės 1942 m. gegužės 20
d. iškilmingas, su dideliu patosu parengtas raportas sovietiniams Lietuvos vadovams A. Sniečkui, J. Paleckiui, M. Gedvilui. Jame tvirtinta, kad divizija visiškai suformuota, puikiai apginkluota ir aprūpinta, visiškai įvaldžiusi gautą karinę
techniką ir pasiruošusi šiuolaikinėms sudėtingoms kautynėms, kad ji trokšta kuo
greičiau įsijungti į „generalinį mūšį“ su „niekingais“ lietuvių tautos ir kitų Sovie38
1941 m. gruodžio pabaigoje laikinu divizijos vadu paskirtas plk. Česnakovas, F. Žemaitis divizijos
vado pareigas taip pat laikinai ėjo, matyt, nuo 1942 m. sausio mėn. Tačiau jį oficialiai paskirti divizijos
vadu buvo delsiama. K. Preikšas 1942 m. kovo 28 d. laiške A. Sniečkui rašė, kad F. Žemaičio paskyrimo klausimas „vis tęsiamas”, divizijos vadu jis nepatvirtinamas. Anot K. Preišo, susidaro įspūdis, kad
dėl jo paskyrimo „ten viršuj“ (t. y. aukščiausioje sovietinėje politinėje ir karinėje vadovybėje – R. Z.)
abejojama. K. Preikšas patarė A. Sniečkui daryti viską, kad F. Žemaičiui būtų suteiktas generolo majoro karinis laipsnis, nes esą bus nenormalu, jei jau paskirtas jo pavaduotojas (gen. mjr. V. Karvelis)
bus generolas, o divizijos vadas be (tokio) laipsnio, žr.: LYA, f. 1771, ap. 5, b. 46, l. 13. Taigi, galbūt, F.
Žemaitį paskirti divizijos vadu delsta dėl generolo laipsnio suteikimo jam procedūros, tačiau, matyt,
svarstytos ir kitos divizijos vado kandidatūros, visų pirma buvusio 29–ojo teritorinio (lietuviškojo)
korpuso vado gen. ltn. V. Vitkausko kandidatūra.
39
J. Dobrovolskas, Lietuviai kariai Didžiojo Tėvynės karo frontuose, p. 46.
40
K. Preikšo 1942 m. gegužės 9 d. laiškas A. Sniečkui, LYA, f. 1771, ap. 5, b. 46, l. 36–37.
307
Dr. Rimantas ZIZAS
tų Sąjungos tautų pavergėjais. Sutelkusi savo gretose geriausius lietuvių tautos
atstovus, divizija yra pasirengusi įvykdyti bet kokią užduotį. Lietuvos sovietinė
vadovybė informuota, kad kreiptasi į SSSR Gynybos liaudies komisaro pavaduotoją E. Ščadenką ir Maskvos Karinės apygardos Karo Tarybą, kad jie tarpininkautų diviziją kuo greičiau pasiunčiant į frontą41.
Raudonosios armijos Aprūpinimo komiteto pirmininko A. Mikojano 1942
m. balandžio 14 d. įsakymu divizijai išimties tvarka pagerintas maitinimas (pagal
SSSR Gynybos Liaudies komisariato (GLK) įsakymo Nr. 312 normą Nr. 2). A.
Sniečkus ir M. Gedvilas 1942 m. gegužės 22 d. jam rašė, kad buvo manoma, jog
divizija gegužės pabaigoje pajudės į frontą, tačiau „turbūt ji pasiliks vietoje dar
kurį laiką iki liepos mėnesio“. A. Sniečkus ir M. Gedvilas prašė A. Mikojano
nepabloginti divizijos maitinimo normos (nepervesti į normą Nr. 3), nes tai esą
būtų netikslinga prieš išvykimą į frontą42.
Taigi nėra aišku, kokios priežastys ir aplinkybės lėmė, kad lietuviškoji divizija 1942 m. gegužę nebuvo pasiųsta į frontą, ten ji nepasiųsta ir liepos mėnesį
(fronte ji atsidūrė tik 1943 m. vasario antroje pusėje).
Svarstant klausimą, kodėl sovietinė karinė vadovybė neskubėjo lietuviškos
divizijos pasiųsti į frontą, įdomūs yra duomenys ir faktai, paminėti K. Preikšo 1942
m. gegužės 26 d. laiške A. Sniečkui. Jis rašė, kad gegužės 25 d. į diviziją jos apžiūrai buvo atvykęs Maskvos Karinės apygardos viršininkas Artemjevas. Per pasikalbėjimą Artemjevas iškėlė „divizijos išplėtimo“ – korpuso organizavimo klausimą.
K. Preikšas atsakęs, jog vargu ar dabar iš lietuvių būtų galima sudaryti korpusą, tai
esą bus galima padaryti (išvaduotoje) Lietuvoje. Artemjevas kalbėjo, kad korpusą
būtų galima sudaryti iš latvių ir rusų, tačiau šią mintį K. Preikšas vertino skeptiškai.
Jie kalbėjo ir apie dar vieną variantą: Kalinino fronte veikia buvusio lietuviškojo
korpuso 179–oji šaulių divizija. Nors joje lietuvių ir nėra, „savo pagrindu“ ji esanti
iš Lietuvos. Sujungus 16–ąją ir 179–ąją šaulių divizijas, „šį tą sukrapščius atsargos
batalione“, anot K. Preikšo, gal ir būtų galima sudaryti, „taip sakant, lietuvišką
korpusą“. Artemjevas tai palankiai priėmė43.
Sunku daryti kokius nors platesnius apibendrinimus iš šių faktų. Kaip ten
41
LYA, f. 3377, ap. 58, b. 262, l. 1–2.
42
A. Sniečkaus ir M. Gedvilo 1942 m. gegužės 22 d. raštas SSSR LKT biuro nariui A. Mikojanui,
LCVA, f. R–754, ap. 13, b. 2, l.5.
43
K. Preikšo 1942 m. gegužės 26 d. laiškas A. Sniečkui, LYA, f. 1771, ap. 5, b. 46, l. 61–63. Savotiškai
įdomias mintis K. Preikšas savo laiške dėstė bendro lietuvių ir latvių korpuso sudarymo klausimu: jis
buvo prieš tokio korpuso sudarymą, nes latviai esą „žiūri į mus iš viršaus“. Jo nuomone, geriau jau pasilikti su viena divizija, negu turėti korpusą su latviais, ten pat, l. 63. Tai rodo, kad sovietiniai Lietuvos
veikėjai Maskvoje bijojo žymiai įtakingesnių latvių kolegų konkurencijos.
308
bebūtų, lietuviškoji divizija buvo komplektuojama toliau. 1942 m. gegužės pabaigoje Balachnoje pradėtas formuoti 2–asis atskirasis šaulių batalionas. 1942
m. liepos pradžioje divizijoje iš viso buvo 12942 žmonės (1123 vyresniosios ir
viduriniosios grandies vadai, 2145 jaunesnieji vadai, 9674 eiliniai kariai).
SSSR Liaudies gynybos komisaro pavaduotojo E. Ščadenkos 1942 m. rugpjūčio 7 d. direktyva Nr. 14556 divizijos sudėtyje palikti 10 374 kariai, kiti perkelti į 2–ąjį atsargos šaulių batalioną ir į kitus Raudonosios armijos junginius.
Apibendrinamieji duomenys apie 16 LŠD organizacinę struktūrą, jos svarbiausių sudėtinių dalių – šaulių pulkų (ŠP) ir artilerijos pulko (AP) – formavimo
eigą, vadovaujančio personalo (karininkų, politinių vadovų, karinių viršininkų) skaičių, nacionalinę sudėtį, ginkluotę pateikti lentelėse Nr. 1–5. Iš lentelės
Nr. 1 matyti, kad jau 1942 m. kovo–balandžio mėnesiais karinei tarnybai tinkančių, evakuotų ir kitaip su Lietuva susijusių žmonių „resursai“ baigėsi, nuo tol divizija buvo baigiama komplektuoti kariais iš kitų Raudonosios armijos dalinių.
Iš lentelėse pateikiamų duomenų matyti, kokią didelę lietuviškosios divizijos
karių dalį sudarė žydai, ypač tarp eilinių karių dalį, daugiau kaip 40 proc. Taigi nacionaliniu aspektu diviziją tik sąlygiškai galima vadinti „lietuviška“. 16 LŠD vadinta
(ir tokia ji buvo iš tikrųjų) „pačia žydiškiausia“ Raudonosios armijos divizija.
Reikia pastebėti, kad sovietiniai duomenys apie divizijos nacionalinę sudėtį
buvo formalūs, juos reikia vertinti kritiškai, atsargiai. Joje buvo nemažai karių,
ypač karininkų, kurie pagal savo asmens dokumentus buvo lietuviai, tačiau Lietuvoje nebuvo buvę, lietuviškai nemokėjo, buvo nutautėję, jų tarnyba lietuviškojoje divizijoje kėlė nemažų sunkumų44.
44
K. Preikšo 1942 m. liepos 9 d. laiškas A. Sniečkui, ten pat, ap. 5, b. 46, l. 90.
309
Dr. Rimantas ZIZAS
Lentelė N. 1.
16 LŠD komplektavimo eiga ir jos karių nacionalinė
sudėtis 1942 m. vasario – balandžio mėn.
Data
Lietuvių
Žydų
Rusų
Kitų tautybių
Iš viso
1942 02 09
02 13
02 19
02 24
03 09
03 15
03 20
03 25
03 30
04 05
04 10
04 20
2 282
2 331
2 565
2 793
3 475
3 588
3 685
3 741
3 799
3 752
3 830
3 923
660
1 188
1 596
1 850
2 078
2 210
2 300
2 348
2 383
2 452
2 510
2 556
545
572
622
660
712
751
770
785
794
796
812
1 436
71
87
69
78
86
99
106
108
109
110
113
214
3558
4178
4852
5381
6351
6648
6861
6982
7085
7110
7265
8129
Lentelė sudaryta remiantis SSSR Gynybos ministerijos centriniu archyvu, f. 1079, ap. 1,
b. 4, l. 14–41.
Lentelė Nr. 2.
Karių skaičius 16 LŠD šaulių ir artilerijos pulkuose
1942 m. vasario – balandžio mėn.
Data
1942 02 09
02 13
02 19
02 24
03 04
03 09
03 15
03 20
03 25
03 30
04 05
04 10
04 15
156 ŠP
167 ŠP
249 ŠP
224 AP
1 301
1 413
1 582
1 584
1 661
1 698
1 741
1 750
1 750
1 751
1 749
1 744
1 742
870
1 129
1 118
1 126
1 178
1 653
1 609
1 578
1 509
1 590
1 643
1 675
1 728
97
112
486
1 037
810
806
1 383
1 541
1 507
1 586
1 561
1 550
1 536
387
450
438
425
578
587
584
651
706
709
704
705
735
Lentelė sudaryta remiantis SSSR Gynybos ministerijos centriniu archyvu, f. 1079, ap.1,
b. 4, l. 14–38.
310
Lentelė Nr. 3.
16 LŠD organizacinė struktūra ir jos dalių ir dalinių sukomplektavimas
1942 m. balandžio 10 d. duomenimis
Pavadinimas
Divizijos štabas
156 ŠP
167 ŠP
249 ŠP
224 AP
78 tiekimo automobilių kuopa
39 ryšių batalionas
148 štabo (zenitinė) baterija
18 motorizuota žvalgų kuopa
181 minosvaidžių batalionas
282 prieštankinis batalionas
93 pionierių batalionas
80 medicinos sanitarijos batalionas
23 priešcheminės gynybos kuopa
62 karo lauko kepykla
965 Veterinarijos ligoninė
Karantinas (neišskirstyti kariai)
Etatai
Buvo karių
182
198 (178)
193
176
65
104
202
113
167
104
28
26
7
166
138 (93)
185 (178)
68 (62)
121 (112)
213 (200)
151 (241)
241 (228)
113 (103)
58 (54)
102 (96)
12 (11)
Lentelė sudaryta remiantis SSSR Gynybos ministerijos centriniu archyvu, f. 1079, ap. 1,
b. 4, l. 56.
Lentelė Nr. 4.
16 LŠD įvairios grandies vadų, politinių vadovų, viršininkų ir eilinių
nacionalinė sudėtis (1942 m. balandžio 15 d. duomenimis)
Karių kategorijos
Vyriausieji vadai
Vyriausieji politiniai vadovai
Vyriausieji viršininkai
Vyresnieji vadai
Vyresnieji politiniai vadovai
Vyresnieji viršininkai
Viduriniosios grandies vadai
Politiniai vadovai
Viršininkai
Jaunesnieji vadai
Eiliniai
Iš viso
Lietuviai
2
1
1
28
19
27
186
109
51
732
2713
3869
Rusai
–
–
–
1
1
11
47
24
44
95
603
826
Žydai
–
–
–
1
1
22
31
35
17
93
2307
2507
Kitų tautybių
–
–
–
4
2
5
12
–
23
6
62
114
Lentelė sudaryta remiantis SSSR Gynybos ministerijos centriniu archyvu, f. 1079, ap. 1, b. 4, l. 38.
311
Dr. Rimantas ZIZAS
Lentelė Nr. 5
16 LŠD ginkluotė (1942 m. balandžio 20 d. duomenimis)
Eil. Nr.
1.
2.
3.
4.
5.
6.
7.
8.
9.
10.
11.
12.
13.
14.
Ginklų rūšys
Skaičius
Šautuvai ir karabinai
Automatiniai ir snaiperių šautuvai
Pistoletai ir revolveriai
Pistoletai kulkosvaidžiai PPŠ
Rankiniai kulkosvaidžiai
Sunkieji kulkosvaidžiai
Prieštankiniai šautuvai
Signaliniai pistoletai
Minosvaidžiai 50 mm
Pabūklai 45 mm
Pabūklai 76 mm
Haubicos 122 mm
9 940
80
405
8
10
15
281
150
76
76
18
30
34
12
Lentelė sudaryta remiantis SSSR Gynybos ministerijos centriniu archyvu, f. 1079, ap.
1, b. 4, l. 41.
Nuo 1942 m. kovo 13 d. 16 LŠD dislokavosi Gorkio srityje: divizijos vadovybė ir specialiosios dalys – Balachnoje, šaulių pulkai – Pravdinsko, Gorodeco,
Gidrotorfo gyvenvietėse.
1942 m. rugpjūčio 15 d. divizija perdislokuota į Tulos sritį, Jasnaja Poliana, spalio
20 d. – į patį Tulos miestą, gruodžio 27 d. – į Černės miestelio Sukmanovo kaimo apylinkes (čia divizija įjungta į Briansko fronto kariuomenės operatyvinės grupės sudėtį).
1943 m. sausio 19 d. divizija įjungta į 2–osios tankų brigados sudėtį ir perkelta į Glebovo kaimo Polevyje Lokotcy (10 km. į šiaurę nuo Rossošnoje) apylinkes.
1943 m. vasario 14 d. 16 LŠD išskirta iš 2–osios tankų armijos sudėties
ir perkelta į Briansko fronto vado rezervą. Vasario 17 d. divizija gavo įsakymą
įsijungti į 48–osios armijos sudėtį 45.
1943 m. vasarį divizija buvo gavusi įsakymą vykti į Kalinino frontą ir net
buvo visiškai tam pasirengusi – sutalpinta vagonuose. Tačiau netikėtai buvo gau45
J. Dobrovolskas, Lietuviai kariai Didžiojo Tėvynės karo frontuose, p.60; 16 LŠD vadovybės 1943 m.
balandžio 16 d raportas 48–osios armijos štabo Karinės parengties skyriaus viršininkui, LYA, f. 3377,
ap. 58, b. 262, l. 45–46.
312
tas įsakymas išvykti į Briansko frontą, į generolo P. Romanenkos vadovaujamą
šio fronto kariuomenės 48–ąją armiją46.
Taigi ilgą laiką formuota 16 LŠD buvo laikoma rezerve, kilnota iš armijos į
armiją, jos neskubėta mesti į mūšius. Kodėl? Turint galvoje K. Preikšo išdėstytus faktus, galbūt kariniais ir politiniais sumetimais puoselėti planai suformuoti
dar didesnį lietuvišką junginį – korpusą. Tačiau galima kelti ir visai kitokio pobūdžio klausimą – galbūt daug kartų diviziją tikrinusios komisijos matė jos kovinės
parengties nemažų trūkumų ir spragų, kita vertus, atsižvelgiant į divizijos nacionalinę sudėtį, karių politines ir moralines nuotaikas, ja ne visiškai pasitikėta.
R. Šarmaitis savo dienoraštyje 1942 m. spalio pabaigoje pažymėjo, kad iš Maskvos atvažiavę tikrintojai generolai divizijos pasirengimą vertino „visiškai gerai“,
o vienas iš jų netgi pasakęs, kad jis dar nematęs taip gerai pasiruošusios divizijos.
Tačiau R. Šarmaitis pažymėjo ir „kontrrevoliucines nuotaikas“ divizijoje: vienas seržantas esą ruošęsis sušaudyti savo vadus ir pabėgti pas vokiečius, kitas karys mėginęs kompromituoti komjaunuolius, pasitaikę ir dezertyrų. Jis pateikė įdomų faktą:
pasirodžius vokiečių lėktuvams, kažkas šaudė raketomis, esą dar neaišku, ar tai daro
lietuviškosios divizijos kariai, ar vokiečių agentai iš vietinių gyventojų47.
Vargu ar realiai galima kalbėti apie gerą 16 LŠD karinį pasirengimą. J.
Dobrovolskas apie jį pateikia prieštaringus apibendrinamus duomenis: šaudymų
pratimai, taktikos užsiėmimai ir pratybos parodė, kad divizijos karių absoliuti
dauguma buvo gerai pasiruošusi mūšiams, tačiau nurodo, kad 1942 m. pabaigoje
divizijoje buvo (tik ) 1458 kariai, kurie buvo dalyvavę kovose fronte, 36 proc.
karių (eilinių – 42,8 proc.) buvo apskritai netarnavę kariuomenėje, 86,3 proc.
karių, prieš siunčiant juos į frontą, reikėjo specialiai parengti48.
Apie vieną divizijos karinės parengties patikrinimą, kurį 1942 m. gegužės 25 d. vykdė minėtasis Maskvos Karinės apygardos viršininkas Artemjevas,
laiške A. Sniečkui rašė K. Preikšas. Jis pažymėjo, kad divizijoje rasta nemažai
trūkumų: geriau įvertinti tik jos karių gynybos pratimai, puolimas įvertintas „nekaip“ (šį žodį K. Preikšas pavartojo keletą kartų): kariai blogai atliko perbėgimų
pratimus, nemokėjo prisitaikyti prie vietovės (maskuotis?), „nekaip“ mokėjo
šliaužti, pulti kautynių rikiuote, „nekaip“ mėtė granatas į taikinius, „nekaip“ pasirodė surengtame parade. Jo manymu, divizijos dalys pasirodė blogiau, negu iš
tikrųjų sugeba49.
46
LYA, f. 17541, ap. 1, b. 13, l. 272.
47
R. Šarmaičio dienoraštis, ten pat, f. 17635, ap. 1, b. 12, l. 28.
48
J. Dobrovolskas, Lietuviai kariai Didžiojo Tėvynės karo frontuose, p. 50, 59.
49 K. Preikšo 1942 m. gegužės 26 d. laiškas A. Sniečkui, LYA, f. 1771, ap. 5, b. 46, l. 59–60.
313
Dr. Rimantas ZIZAS
Nors iki 1943 m. vasario (kai divizija stojo į pirmąjį mūšį) padėtis pagerėjo, buvo stengiamasi pašalinti išaiškintus trūkumus, vis dėlto divizijos karių
karinis profesionalus parengimas dėl įvairių objektyvių ir subjektyvių priežasčių
išliko menkas. Iš pradžių apmokomiems kariams trūko avalynės, todėl apie 800
karių buvo apmokomi kareivinėse50, vėliau praktinių pratybų su ginklais ir kt.
Karinė parengtis, be abejo, buvo svarbiausias, esminis dalykas, nulėmęs divizijos karinės veiklos rezultatus, tačiau ne mažiau svarbūs buvo politiniai, moraliniai, psichologiniai, o atsižvelgiant į tai, kad divizija buvo daugiatautė, – ir
tautinių santykių klausimai. Visa tai lėmė divizijos karių nuotaikas ir būseną.
16 LŠD išvyksta į frontą, 1942 m. rugpjūtis.
Pasitraukusių į Sovietų Sąjungą ir patekusių į diviziją lietuvių ir žydų santykiai
nebuvo blogi, tačiau archyvinėje medžiagoje galima rasti užfiksuotų atskirų lietuvių
antisemitizmo faktų: „sistemingai šmeižė žydus“, „skatino nacionalinę neapykantą
žydams“ ir pan. Žydai „šmeiždavo“ Lietuvos SSR vyriausybę, pareikšdavo apie
nenorą tarnauti lietuviškoje divizijoje, jiems esą geresni lentų daliniai ir kt.51
Sovietmečiu divizijos stiprybės šaltiniai, ją vieniję ir konsolidavę veiksniai
buvo įvardijami jos karių priklausymas partijai (prieš išvykstant į frontą kas trečias karys buvo komunistas ar komjaunuolis), socialinė sudėtis (daugiau kaip pusė
divizijos karių buvo darbininkų klasės atstovai), net ir divizijos daugiatautiškumas
50
Lietuvos KP(b) CK biuro 1942 m. vasario 17 d. nutarimas „Apie 16 LŠD formavimo eigą“, ten pat,
f. 3377, ap. 58, b. 836, l. 16.
51
Ten pat, f. 1771, ap. 6, b. 91, l. 7–8; ap. 5, b. 55, l. 37.
314
(joje buvo daugiau kaip 30 tautybių karių)52. Pabrėžiama karių ištikimybė komunistų partijai ir jos deklaruojamiems kovos idealams, „tarybinis patriotizmas“, internacionalizmas, „tautų draugystė“, neapykanta priešui ir kt. Iš tikrųjų kai kurie
šie veiksniai buvo mažareikšmiai, prieštaringi savo poveikiu ar net lėmė divizijos,
kaip kovinio vieneto, politinį ir moralinį silpnumą, pažeidžiamumą, nestabilumą,
politinį tarpusavio ir sovietinės vadovybės nepasitikėjimą ir kt.
Divizijos karių politinei moralinei būsenai, ypač antisovietinėms nuotaikoms,
stebėti ir kontroliuoti sukurtas plačiai išsišakojęs, didelius įgaliojimus turėjęs politinis ir represinis aparatas. Divizijoje veikė Ypatingasis skyrius (viršininkas plk.
J. Bartašiūnas), Karo tribunolas ( pirmininkas K. Stasiulis, karinis prokuroras M.
Mickevičius), vėliau, 1943 m., divizijoje įsteigtas „Smeršo“ kontržvalgybos skyrius (viršininkas pplk. J. Čebelis). „Smeršas“ kiekviename dalinyje turėjo savo
įgaliotinius – etatinius karininkus, apsaugos būrį53. (Divizijos Ypatingasis skyrius
apie jos karius surinko gausią kompromituojamo pobūdžio medžiagą, kurios detalesnė analizė galėtų būti atskiro specialaus tyrimo objektas.)
16 LŠD sudarė į Sovietų Sąjungą evakavęsi Lietuvos gyventojai (jų buvo
dauguma) ir pačios Sovietų Sąjungos gyventojai. Nekalbant apie ne savo noru
(prievarta) į Sovietų Sąjungą evakuotus ir į diviziją mobilizuotus žmones, šias
abi žmonių kategorijas stipriau ar silpniau vienijo simpatijos Sovietų Sąjungai,
sovietų valdžiai, komunizmo idėjoms, ryžtas kovoti su okupantais vokiečiais.
Gen. ltn. V. Vitkauskas ragino sovietinės Lietuvos vadovus pasitikėti pasitraukusiais 29–ojo teritorinio korpuso kariais, nes, anot jo, „kas buvo priešingas Tarybų Lietuvai ar norėjo išsaugoti savo kailį, turėjo progų pasišalinti ir pasišalino“54.
Vis dėlto šios dvi divizijos žmonių kategorijos buvo subrendusios skirtingomis
istorinėmis sąlygomis, skirtingo identiteto. Pasitraukę Lietuvos gyventojai Sovietų Sąjungoje vis dėlto buvo svetimšaliai, kurių daugumai buvo nelengva prisitaikyti prie sunkios sovietinės karo metų tikrovės.
Galima konstatuoti gana dažną ir būdingą politinį reiškinį: daugelio pasitraukusių Lietuvos žmonių (lietuvių ir žydų), net ir komunistų, buvusių sovietų
valdžios Lietuvoje 1940–1941 m. aktyvistų, NKVD pareigūnų pasaulėžiūroje
įvyko lūžis. Iš arti pažinę Sovietų Sąjungos konkrečias gyvenimo realijas, jie
nusivylė šia šalimi, sovietine santvarka ir išpažintomis komunistinėmis idėjomis,
52
J. Dobrovolskas, Lietuviai kariai Didžiojo Tėvynės karo frontuose, p. 49, 50, 54.
53
K. Varašinskas, Lietuvos kariuomenės katastrofa, Politika: visuomenės ir politikos žurnalas, 1990,
Nr. 4, p. 21.
54
Gen. ltn. V. Vitkausko 1941 m. lapkričio 19 d. laiškas Lietuvos KP(b) Centro Komitetui ir Lietuvos
SSR Liaudies Komisarų Tarybai, LYA, f. 1771, ap. 2, b. 170, l. 106.
315
Dr. Rimantas ZIZAS
gailėjosi pasitraukę į Sovietų Sąjungą, nenorėjo kariauti, prasitardavo apie ketinimus progai pasitaikius perbėgti pas vokiečius, kritikavo sovietinės santvarkos
negeroves ir kt.55
Kartais į Sovietų Sąjungą pasitraukusius Lietuvos gyventojus buvo žvelgiama kaip į „smulkiaburžuazinės“ ideologijos skleidėjus56.
Tikrą politinę padėtį divizijoje atspindi archyvinių šaltinių medžiaga apie dezertyravusius karius. K. Preikšas 1942 m. kovo 31 d. laiške A. Sniečkui rašė apie
„naują nemalonų“ įvykį divizijoje: iš 167 ŠP dezertyravo Joselis Nachimavičius,
fotografas iš Šiaulių, kitame, gegužės 9 d., laiške dezertyravimą iš divizijos jis vadino „nesiliaujančiu blogiu“: dezertyrų jau 21 (iš jų 15 Lietuvos SSR piliečiai)57.
1942 m. spalio 30 d. „Lietuvos SSR piliečių dezertyrų ir 16–osios lietuviškosios
šaulių divizijos Karo tribunolo nuteistųjų sąraše“ – 118 kariai. Kitame, – iki 1942 m.
spalio pabaigos Karo tribunolo „realiai nuteistų karių“ sąraše, – 72 žmonės58.
Per 1943 m. pirmąjį pusmetį iš 16 LŠD dezertyravo apie 40 karių59.
Divizijos karių politines nuotaikas ir padėtį divizijoje atspindi ne tik dezertyrų, įvairiomis bausmėmis nubaustųjų sąrašai. Divizijos „Ypatingasis skyrius“
ir jo padaliniai prevenciškai sudarinėjo „politiškai nepatikimų“, „karių, kuriuos
reikia pašalinti“, ir kitaip pavadintus sąrašus. „156 ŠP jaunesniųjų vadų ir eilinių,
kuriuos reikia pašalinti, sąraše“, sudarytame 1942 m. rugpjūčio 9 d., įrašytos 29
karių pavardės, 1942 m. (tikslesnė data nenurodyta) 224 AP karių, kuriuos reikia pašalinti sąraše – 14 pavardžių. Iš 148–osios atskirosios zenitinės artilerijos
55
Apie tai galima pateikti daugybę pavyzdžių, kai kurie jų labai „pikantiški“. Antai Joniškėlio partorgas
Adomas Jurėnas (g. 1910 m.) labai nusivylęs tuo, ką pamatė Sovietų Sąjungoje kalbėjo: „Dabar rusai
mūsų jau daugiau neapgaus. Mes pamatėme, kas dedasi „tarybiniame rojuje“. Nėra dėl ko mums kariauti“, LYA, f.1771, ap. 5, b. 56, l. 59; Buvę Šakių apskrities aukšti sovietų valdžios pareigūnai „šmeižė“
sovietinę santvarką ir komunistų partiją, kuri juos Lietuvoje apgaudinėjo. Sovietų Sąjungoje komunistų
partija mirusi – seni bolševikai sušaudyti, o šeimininkauja žulikai ir karjeristai. Vienas buvęs Tiesos
laikraščio žurnalistas neva kalbėjęs, kad geriau sėdėti „fašistiniame /Lietuvos/ kalėjime“ negu dirbti
Sovietų Sąjungoje, ten pat, b. 55, l. 19. Vienas 167–ojo ŠP karys 1942 m. po J. Paleckio politinės paskaitos divizijoje psreiškė, kad netiesa, jog vokiečiai dabar persekioja lietuvius, tiesa tai, kad J. Paleckis
/1941 m./ lietuvius trėmė į Sibirą, ten pat, ap.5, b. 56, l. 50. Galima pateikti divizijos karių (lietuvių
ir žydų), buvusių komunistų, komunistinio („revoliucinio“) pogrindžio dalyvių daugybę pasisakymų,
kritikuojančių įvairias gyvenimo Sovietų Sąjungoje (ypač kolchozinės santvarkos) negeroves.
56
Antai Iš Raudonosios armijos Vyriausiosios Politinės valdybos atvykęs pranešėjas 156–ojo ŠP politinių vadovų susirinkime 1942 m. liepą nurodydamas politinio darbo divizijoje trūkumus pareiškė, kad
ne tik divizijos politiniai vadovai, bet net ir kai kurie Lietuvos KP(b) CK sekretoriai dar nėra atsikratę
„smulkiaburžuazinės“ galvosenos, žr.: V. Niunkos 1942 m. liepos 10 d. laiškas A. Sniečkui „Apie kai
kuriuos faktus, patirtus lankant diviziją“, LYA, f. 1771, ap. 5, b. 55, l. 33.
57
K. Preikšo 1942 m. kovo 31 d.ir gegužės 9 d. laiškai A. Sniečkui, ten pat, f. 1771, ap. 5, b. 46, l. 9, 38.
58
Ten pat, b. 57, l. 14–17, 20–21.
59
16 LŠD dezertyrų per 1943 m. pirmąjį pusmetį sąrašas, ten pat, ap. 6, b. 91, l. 10–11.
316
baterijos, kaip politiškai nepatikimi, pašalinti 7 kariai. Ypač „politiškai nepatikimas“ buvo 2–asis atsargos batalionas, nepatikimų karių sąraše net 128 pavardės
(iki 1943 m. pabaigos iš jo dezertyravo apie 30 karių)60.
Visuose šiuose sąrašuose vyrauja lietuviai, tačiau yra ir žydų karių.
Sunku apibendrintai vertinti pateiktus duomenis apie dezertyravimo iš 16
LŠD mastą, jos karių politines nuotaikas ir padėtį. Tam reiktų palyginamojo pobūdžio duomenų šiais aspektais kituose Raudonosios armijos junginiuose. Tačiau galima daryti prielaidą, kad sovietinė politinė ir karinė vadovybė divizijos
nelaikė politiškai patikimu, kovingu nacionaliniu junginiu. Įdomu pažymėti, kad
KGB organai kaip antisovietinius gandus fiksavo kalbas apie tai, kad „draugas
Stalinas neduoda leidimo Lietuvos divizijai vykti į frontą“61.
Matyt, tai buvo viena iš priežasčių, kad jokia kita suformuota Raudonosios
armijos divizija karo meto sąlygomis taip ilgai nebuvo siunčiama į frontą.
1943 m. vasarį 16 LŠD pagaliau gavo įsakymą iki vasario 19 d. ryto susitelkti Rusijos Oriolo srities Pokrovskojės rajono Aleksejevkos, Zolotoj Rogo,
Troicko, Protasovo kaimų apylinkėse. Čia 16 LŠD pagaliau stojo į „Didžiojo
Tėvynės karo“ karo mūšius.
Lietuviškosios divizijos įsijungimo į mūšius, kaip istorinio įvykio, jos kovos „krikšto“, be abejo, sėkmingo, laukė sovietiniai Lietuvos vadovai, dauguma
divizijos karių. Nors divizijos formavimas buvo susijęs su įvairiais sunkumais ir
problemomis, nuotaikos joje tuo metu turėjo būti džiaugsmingos. Raudonoji armija ir visa „tarybinė liaudis“ gyveno 1943 m. vasario pradžioje prie Stalingrado
pasiektos istorinės pergalės euforija. Divizijos žygį fronto link lydėjo įvairios
propagandinės akcijos. Iš Tulos ją išlydėjo Lietuvos komunistų partijos ir sovietinės vyriausybės atstovai, Tulos „darbo žmonės“, šio Rusijos miesto visuomeninių organizacijų atstovai, A. Sniečkus įteikė divizijai Raudonąją vėliavą ir kt.
Paminėtina ir dar viena politinio propagandinio pobūdžio akcija. 1943 m.
vasario pradžioje LŠD vadas gen mjr. F. Žemaitis siūlė divizijos pulkams suteikti lietuviškus pavadinimus: 156–ąjį šaulių pulką pavadinti „156 Žalgirio šaulių
pulku“, 167–ąjį ŠP – Vilniaus, 249–ąjį ŠP – Žemaičių, 224–ąjį artilerijos pulką
– Kauno pulku. Savotiškai įdomiai jis motyvavo Žemaičių pulko pavadinimo
politinį tikslingumą: Žemaitija – tai Lietuvos regionas prie Baltijos jūros ir Rytų
Prūsijos, žemaičiai šimtmečius atlaikė vokiečių šunų–riterių veržimąsi ir gynė
lietuvių tautos vientisumą, jie išaugino daug „liaudies didvyrių“, kurie išaukš60
Ten pat, ap. 5, b. 56, l. 68–69, 28–30, 97, 87–89; ap. 6, b. 91, l. 1–5.
61
Ten pat, f. 1, ap. 1, b. 47, l. 22.
317
Dr. Rimantas ZIZAS
tinti liaudies padavimuose ir dainose, 1905–1917 m. nemažai žemaičių kovojo
su Rusijos carizmu, Pilietinio karo metais veikė Raudonosios armijos Žemaičių
pulkas /jam F. Žemaitis vadovavo– R. Z./, kuris kovėsi su vokiečių okupantais
ir lietuvių buržuaziniais nacionalistais62. Tačiau lietuviški pavadinimai divizijos
pulkams nebuvo suteikti.
16 LŠD mūšiai prie Aleksejevkos 1943 m.
vasario 21 d. – kovo 22 d.: tragiškų įvykių kronika
Taigi gauti pirmąjį kovos krikštą ir pradėti savo kovos kelią 16 LŠD buvo
lemta ne Lietuvos teritorijos prieigose, kaip karo pradžioje planavo A. Sniečkus,
o toli nuo Lietuvos, Rusijos pietuose, Oriolo srityje, Briansko fronto 48–osios
armijos sudėtyje. Tačiau tai buvo svarbus ir garbingas Rytų fronto baras: Raudonoji armija po istorinės pergalės prie Stalingrado stūmė vokiečius į vakarus,
tačiau 1943 m. vasario antroje pusėje jos puolimas ėmė strigti, karo veiksmų
situacija komplikuotis. Atrodytų, kad ne tik sovietiniai Lietuvos vadovai, bet ir
SSSR karinė vadovybė iš ilgai komplektuotos, mūšiuose dar nedalyvavusios,
taigi šviežios, neišvargintos divizijos tikėjosi sėkmingų puolamųjų veiksmų.
Fronto bare, kuriame divizijai teko pulti, gynėsi vermachto /17–osios armijos–?/
45–osios divizijos likučiai, aviadesantinės divizijos 101–ojo pulko ir 501–ojo
minosvaidžių pulko daliniai63.
Deja, 16 LŠD puolamieji mūšiai 1943 m. vasarį – kovą prie Aleksejevkos
kariniu požiūriu buvo beviltiškai nesėkmingi. Per mėnesį trukusius mūšius divizija juos baigė ten, kur buvo pradėjusi, praktiškai nė žingsnio nepasistūmėjusi
į priekį, tačiau patyrusi didžiulių žmonių aukų, ginkluotės ir kito karinio turto
nuostolių. Tokius jos kovinės veiklos rezultatus galima vertinti kaip tikrą karinę
katastrofą ir mūšiuose dalyvavusių žmonių tragediją. Šią tragediją gilino ir pratęsė divizijos karių karinę garbę ir žmogiškąjį orumą žeminanti savųjų – Raudonosios armijos vadovybės aštri, neigiama, žeidžianti reakcija į nesėkmingus
62
Ten pat, f. 3377, ap.58, b. 262, l.3; Įdomu pažymėti, kad K. Preikšui nelabai patiko „Kauno“ ir ypač
„Žemaičių“ pavadinimų suteikimas divizijos pulkams, jo nuomone, „senovėje“ žemaičiai atkakliai kovojo su vokiečiais, bet vėliau jie „niekuo nepasižymėjo“. 249 ŠP jis siūlė pavadinti „249 Saulės šaulių
pulku“ (1236 m. įvykusio Saulės mūšio „garbei“). Tačiau K. Preikšas nežinojo, kaip šiuo atveju į rusų
k. versti žodį „saulė“: vertinys „sauleskij polk“ buvo neaiškus, nevykusiai asocijavosi su „solnečnyj
polk“ („saulėto pulko“) pavadinimu. Jis pažymėjo, kad šį pulką siūlyta pavadinti „Margirio“ pulku,
žr.: LYA, f. 1771, ap. 6, b. 47, l.83.
63
J. Dobrovolskas, Lietuviai kariai Didžiojo Tėvynės karo frontuose, p. 61.
318
mūšių rezultatus, atrodytų, nepelnyta, neadekvati divizijos karių „kaltei“ dėl to,
kas įvyko, kritika ir vertinimas.
Sovietinėje istoriografijoje lietuviškosios divizijos mūšių prie Aleksejevkos eiga, tikrieji rezultatai, priežastys ir aplinkybės iš esmės liko nutylėti, į šiuos
dalykus nebuvo gilinamasi, jie paminėti tik bendromis, trafaretinėmis frazėmis,
dažnai iškreiptai, pagražintai. Todėl remdamiesi oficialiais divizijos kovos veiksmų dokumentais pabandykime divizijos mūšių prie Aleksejevkos eigą, įvykius
ir faktus atskleisti nuosekliai chronologiškai, pažvelgti į divizijos patirtos nesėkmės tikrąsias priežastis ir aplinkybes.
1943 m. vasario 18 d. 48–osios armijos vadas išsikvietė gen. mjr. F. Žemaitį ir jam iškėlė tokią kovos užduotį: 16 LŠD kartu su priskirtomis dalimis (543
prieštankiniu pulku, 1007 lengvuoju artilerijos pulku, 324 reaktyvinių minosvaidžių („Katiušų“) daliniu iki vasario 19 d. ryto susitelkti Aleksejevkos, Zolotoj
Rog, Troickio, Protasovo kaimų apylinkėse.
Vykdydamas gautą armijos vado įsakymą ir vadovaudamasis gauta iš jo
informacija apie padėtį kovos veiksmų rajone (apie tai, kad „priešas sumuštas
ankstesniuose mūšiuose ir priešinasi tik atskiruose pasipriešinimo punktuose“),
divizijos vadas įsakė į puolimo susitelkimo rajoną žygiuoti dviem maršrutais:
167 ŠP iki vasario 19 d. 7.00 val. ryto susitelkti Aleksejevkos kaimo šiaurinėje ir
vidurinėje dalyje, 156 ŠP – Protasovo ir Troickio apylinkėse, 249 ŠP – Aleksejevkos pietinėje dalyje ir Zolotoj Rog apylinkėse.
Kaip matyti iš divizijos kovos veiksmų žurnalo, toks įsakymas nebuvo realus, divizijos pulkai ir kiti daliniai nesugebėjo laiku pasiekti nurodytų susitelkimo rajonų, ypač vėlavo 156 ir 167 ŠP. Nebuvo kelių, žmonės ir arkliai pavargo,
teko sustoti poilsio, žmonėms ir arkliams nebuvo maisto ir pašarų. Naktį divizijos kolonoms judėti į priekį trukdė sniege įstrigusios automobilių kolonos ir
pūga. Visas transportas, divizijos, jai priskirta sustiprinimo artilerija dėl gilaus
sniego (pusnynų) ir degalų stokos atsiliko. Divizijos maršas nuo Pokrovskojės
iki Aleksejevkos vyko giedrą /vasario 19/ dieną. Divizijos kolonos judėjimą visą
dieną stebėjo ir apšaudė vokiečių žvalgybinis lėktuvas, tačiau nuostolių nebuvo.
Tuo tarpu iš 48–osios armijos štabo buvo gaunami įsakymai, tačiau jie
buvo nevykdomi: vasario 18 d. vėlai vakare atėjo įsakymas iki vasario 19 d.
12.00 val. išskleisti vieną pulką puolimui kartu su 143 ir 6 gvardijos šaulių divizijomis; divizijai kartu su priskirtomis dalimis įsakyta iki vasario 20 d. 1.00 val.
būti pasiruošusioms Zmijevkos ruože pulti bendra Oriolo kryptimi. Vasario 19 d.
rytą divizijai įsakyta „dienos metu toliau Aleksejevkos nesirodyti“, į mūšį stoti
tik vokiečiams priartėjus prie Aleksejevkos, kautis „vienu pulku ir technika“.
319
Dr. Rimantas ZIZAS
Vasario 19 d. 16.00 val. 167 ŠP buvo Protasovo, 156 ŠP – Zubkovo apylinkėse, 249 ŠP dėl žmonių ir arklių nuovargio buvo dar toliau atsilikęs. Divizija tuo
laiku užėmė Protasovo, Ivanovkos, Zubkovo ruožą. Vasario 19 d. divizijoje jokių
vykių nebuvo: rinkosi atsilikusios gurguolės ir padaliniai.
Vasario 20 d. auštant vokiečių aviacija bombordavo 167 ŠP pozicijas. 1
karys žuvo, 2 buvo sužeisti64.
Tuo laiku apie priešą buvo žinoma tai, kad jis ginasi Stolbeckoje – Nižniaja
Sergejevka – Nagornyj – Choroševskyj – Volnyj Trud – Stepnaja Dačia ruože.
Divizijos puolimo ruožo flanguose Jemeljanovkoje ir Choroševskyje buvo du
gerai įtvirtinti vokiečių atramos mazgai, iš jų buvo galima gerai stebėti ir apšaudyti visą puolimo ruožą. Buvo įžvelgiamas pavojus, kad įsiveržus į vokiečių
gynybos gilumą, šie iš jų gali lengvai atkirsti puolančiuosius nuo užnugario.
Divizijos kaimynai (dešiniajame sparne – 143 ŠD, kairiajame 6 gvardijos
ŠD) buvo negausūs, išsekinti ankstesnių mūšių, jie vykdyti aktyvių puolamųjų
mūšių buvo nepajėgūs.
Todėl, kaip tvirtinama 16 LŠD kovos veiksmų žurnale, divizijos vadas gen.
mjr. F. Žemaitis prašė 48–osios armijos vado pakeisti divizijos puolimo ruožą: vietoj pagrindinės puolimo krypties Nagornas – Borisovka leisti pulti Nataljino – Jegorjevkos kryptimi, pirmiausiai likviduoti Choroševskio pasipriešinimo mazgą,
kad toliau puolant nebūtų pavojaus bent vienam divizijos sparnui. Į tokį divizijos
vado pasiūlymą 48–osios armijos vadas atsakė: „Vykdykite gautą įsakymą“65.
O 48–osios armijos vado žodinis įsakymas, duotas vasario 20 d. naktį, buvo
toks: 16 LŠD iki vasario 20 d. 24.00 val. pakeisti 143 ŠD 800–ojo ŠP dalinius
ir 6 gvardijos ŠD ir būti pasiruošus pulti Zmijevkos geležinkelio stoties bendra
kryptimi ruože dešinėje Jemeljanovka – kairėje Choroševskis, Bogorodickoje,
Kuračevo. Dienos užduotis – užimti Zmijevką. Puolime turėjo dalyvauti ir minėtų kaimyninių divizijų dalys.
Divizijos vado sprendimu pirmajame ešelone turujo pulti 167 ir 156 ŠP, skiriamoji riba tarp jų aukštuma 250.2. 249 ŠP turėjo pulti antrajame ešelone paskui
156 ŠP, šie divizijos pulkai kartu su 6 gvardijos ŠD užimti Choroševskį.
Vasario 21 d. naktį iki 5.00 val. siaučiant pūgai ir esant labai blogam matomumui divizijos 167 ir 156 ŠP pakeitė 800–ąjį ŠP ir 6–osios gvardijos šaulių divizijos kai
kuriuos padalinius. 249 ŠP susitelkė į šiaurę ir šiaurės vakarus nuo Aleksejevkos.
64
Čia (ir toliau) remiamasi duomenimis, pateiktais dokumente „Išrašas iš 16 LŠD kovos veiksmų
1943 m. vasario 20 – kovo 19 d. laikotarpiu žurnalo“, LYA, f. 1771, ap. 6, b. 180, l. 2–4. Tačiau šiame
dokumente divizijos kovos nuosekliai aprašomas tik iki kovo 1 d.
65
Ten pat, l. 4–5.
320
Vasario 21 d. ankstyvą rytą 6.00 val. 48–osios armijos vadas žodžiu įsakė
būti pasiruošus puolimui 10 val. Divizijos vadas 7.10 val. papildomai patikslinino puolimo užduotis: pulkams užėmus Stepanovkos, Borisovkos, Krasnyj Majak, Bogorodickoje, Choroševskio gyvenvietes, įsitvirtinti ir būti pasiruošusiems
atremti vokiečių kontratakas.
Tuo tarpu 224 AP vasario 20 d. vakare iš susitelkimo rajono Judinkos, Muchorovo rajone, per pūgą ir gilų sniegą pajudėjo link Aleksejevkos, pulko pirmieji artileristai jos apylinkėse pasirodė tik vasario 21 d. apie 10.00 val. (kai turėjo
prasidėti divizijos puolimas). Iš jų pranešimų paaiškėjo, kad artilerijos divizionas
dar už 10 km. iki Aleksejevkos, jis judėjo į priekį labai sunkiai, o haubicų baterija
dėl degalų trūkumo dar labiau buvo atsilikusi ir stovėjo vietoje. Matyt, dėl šios
priežasties 48–osios armijos vadas puolimo pradžią nukėlė į antrąją dienos pusę.
Šaulių pulkams įsakyta įsitvirtinti užimamose pozicijose, vykdyti kovinę žvalgybą
(167 ŠP – iki dviejų sustiprintų kuopų, 156 ŠP – sustiprinto būrio jėgomis) siekiant
nustatyti priešo ugnies taškus ir paimti priešo karo belaisvių.
167 ŠP žvalgybos būrys prie Nagorno kaimo priartėjo per 200–500 metrų ir
buvo vokiečių minosvaidžiais ir kulkosvaidžiais apšaudytas iš Nagorno, Jameljanovkos, Choroševskio rajonų. Mūšis truko keletą valandų ir nebuvo sėkmingas,
būrys patyrė didelių nuostolių ir buvo priverstas trauktis į išeities pozicijas. 156 ŠP
žvalgybos būrį vokiečiai stipriai apšaudė iš aukštumos 242.7 ir Choroševskio.
Iš vasario 21 d. žvalgybos mūšių rezultatų darytos, atrodytų, teisingos išvados: jose pažymėta, kad Jemeljanovka ir Sergejevka yra pavojingi priešo pasipriešinimo mazgai divizijos dešiniajame sparne, gilus sniegas apsunkina puolančių karių
judėjimą į priekį, puolę be baltų maskuojamųjų chalatų kariai gerai matomi priešui,
be stiprios artilerijos ugnies paramos pralaužti priešo gynybos neįmanoma66.
Vasario 21 d. 9.25 val. iš 48–osios armijos štabo divizijai atėjo šifruotas
įsakymas: „Būti pasiruošusiems puolimui 18.00val. Apie puolimo pradžią bus
pranešta papildomai“. Tačiau iki vakaro įsakymo pulti negauta. Vokiečiai visą
dieną minosvaidžiais apšaudė divizijos kovines pozicijas, jas žvalgė, apšaudė
kulkosvaidžiais, numetė keletą bombų vokiečių žvalgybinis lėktuvas.
Visą vasario 21 d. prie Aleksejevkos artėjo divizijos ir priskirtos jai artilerijos dalys. Vakarop Aleksejevkos apylinkėse kovines pozicijas užėmė 224 AP dvi baterijos.
Vasario 21 d. divizijos nuostoliai – 11 žuvusiųjų ir 53 sužeistieji67.
Vasario 22 d. rytą iš 48–osios armijos vadovybės buvo gautas žodinis pra66
Ten pat, l. 6.
67
Ten pat, l. 6.
321
Dr. Rimantas ZIZAS
nešimas, kad tą dieną armija pradės puolimą, divizijos užduotys nepasikeitusios,
artilerijos paruošimo pradžia 11.30 val., atakos pradžia 12.00 val., vėliau ji atidėta iki 14.00 val. ir galiausiai nukelta į vasario 23 d. rytą.
Divizijai įsakyta per tą laiką komplektuoti, rinkti atsilikusius padalinius,
rūpintis šaudmenų, maisto ir pašarų papildymu. Atidėliojant puolimo laiką, visą
dieną divizijos pulkai buvo išeities puolimui pozicijose. Vokiečiai stipria kryžmine
minosvaidžių ir artilerijos ugnimi iš Sergejevkos ir Choroševskio rajonų, kaip pasakyta divizijos kovos veiksmų žurnale, „naikino“ 167 ir 156 ŠP kovines rikiuotes.
Atsakomoji ugnis dėl sviedinių trūkumo buvo labai silpna. Apie 11 val. iš pradžių
9, vėliau 10 vokiečių lėktuvų atliko apie 10 antskrydžių virš abiejų pulkų pozicijų
ir vakarinės Aleksejevkos dalies, jie mėtė bombas ir šaudė kulkosvaidžiais: vokiečių lakūnai skraidė drąsiai, „skutamaisiais“ skrydžiais. Armijos pavaldumo zenitinės artilerijos nebuvo, šauliai „nedrąsiai“ šaudė iš šautuvų ir kulkosvaidžių.
16 LŠD artilerija toliau lėtai telkėsi Aleksejevkos apylinkėse. Per visą vasario 22 d. iš viso buvo iššauti 58 sviediniai68.
Apie katastrofiškai nesėkmingą divizijos kovų pradžią prie Aleksejevkos
byloja ne tik kovos veiksmų žurnalas. 167 ŠP vadas pplk. V. Motieka dokumente
„Mūšio Nagorno rajone aprašymas“ pažymėjo, kad jo pulko kariai visą vasario
21d. praleido išeities pozicijose atvirame lauke, pusiau apsikasę sniege, vokiečių
apšaudomi iš minosvaidžių. Vakare divizijos vado įsakymu pulkas turėjo priartėti per 600–700 m. iki vokiečių priešakinų gynybos linijų. 167 ŠP 1 ir 2 kuopos
pavėlavo įvykdyti šį įsakymą ir jį vykdydamos artėjo prie vokiečių pozicijų vasario 22 d., jau prašvitus.
V. Motieka mini įdomią detalę: tuo metu iš pulko stebėjimo punkto buvo
matyti, kad vokiečiai pradėjo atitraukti savo prieštankinius pabūklus, jo nuomone, „galbūt, turėdami tikslą vilioti mūsų padalinius judėti į priekį ir įtraukti juos
į ugnies maišą“. Jis raportavo apie tokius priešo veiksmus divizijos vadui ir gavo
iš jo įsakymą toliau išeities puolimui pozicijų nepulti, dviejų kuopų jėgomis vesti
žvalgybą mūšiu. Ją vykdė 1 ir 5 kuopos.
V. Motiekos liudijimu, vasario 22 d. ypač didelių nuostolių patyrė 167 ŠP
1–asis batalionas, netekęs daugiau kaip 50 proc. karių, žuvo ir šio bataliono
vadas bei jo pavaduotojas. Iš viso vasario 21–22 d. 167 ŠP neteko 235 karių. Vasario 22 d. temstant divizijos vado įsakymu pulkas atitrauktas į išeities pozicijas,
į aukštumos 250.2 rajoną69.
68
Ten pat, l. 6–7.
69
167 ŠP vado V. Motiekos 1943 m. kovo 5 d.„Mūšių Nagorno rajone aprašymas“, ten pat, f. 3377,
ap. 58, b.262, l. 38–40.
322
Iš viso vasario 22 d. divizijos karių nuostoliai buvo
273 žmonės – tiek buvo sužeistų ar žuvusių karių. Pplk.
V. Motiekos paminėtas tą dieną žuvęs 167 ŠP 1 bataliono vadas, vyr. ltn. Stanislovas Vaznelis buvo pirmasis
divizijoje žuvęs Lietuvos kariuomenės karininkas (g.
1908 m., tarnavo Šarvuočių rinktinėje)70.
Vasario 23 d. 5.40 val. iš 48–osios armijos štabo gauta šifruotė, kad artilerijos parengimas prasidės
11.30 val., puolimas – 12.30 val., jo uždaviniai tie patys – pasiekti Neručio upės ribą.
Vyr. ltn. Stanislovas
Vasario 23 d. naktį divizijai priskirti 4 tankai, rytą Vaznelis
dar 3 tankai. Jie turėjo remti 167 ŠP puolimą Nagorno,
Borisovkos, Stepanovkos kryptimi. 156 ŠP turėjo pulti aukštumos 242.7, Krasnyj Majak, Iljinskio kryptimi, kartu su 6 gvardijos ŠD likviduoti Choroševskio
pasipriešinimo mazgą.
6.00 val. pulkai užėmė išeities pozicijas puolimui. Ataka turėjo prasidėti
12.10 val., tačiau 11.20 val. 48–osios armijos vado žodiniu įsakymu atidėta iki
ypatingojo įsakymo. 14.00 val. įsakyta per likusį dienos laiką ir vasario 24 d.
naktį šaudmenų atsargas padidinti iki 1–1,5 kovinio komplekto, maisto ir pašarų
atsargas sukaupti 5 paroms, degalų – 3 įpylimams (rus. zapravka). Vykdyti žvalgybą, būtinai paimti į nelaisvę „kontrolinių belaisvių“.
Šaudmenų, maisto ir pašarų, degalų atsargos papildytos nebuvo, nes nebuvo
transporto, o tiekimo bazės buvo toli, žvalgyba taip pat jokių rezultatų nedavė.
Vokiečiai visą dieną iš minosvaidžių ir artilerijos pabūklų apšaudė abiejų
pulkų kovines pozicijas.
Vasario 23 d. divizijos nuostoliai – 164 nukauti ir sužeisti kariai71.
Nepaisant to, kad šaudmenų ir kiti materialiniai resursai papildyti nebuvo, vasario 24 d. rytą 9.30 val. po silpnos artilerijos ugnies (trūko sviedinių)
divizijai įsakyta pulti: 167 ŠP, remiamas 7 tankų, iš pietvakarių puolė Nagorno
kaimą. Į kaimo pakraštį įsiveržė tik tankai, pulko šauliai nuo jų atsiliko, įsiveržti
į kaimą neįstengė. Remiamas tų pačių tankų ugnimi, 156 ŠP ryžtinga ataka,
patirdamas didelių nuostolių, išstūmė vokiečius iš aukštumos 242.7, tačiau dėl
70
Karininkų metraštis 1939 m., Kaunas, 1939, p. 136; 16–osios Lietuviškosios divizijos karių atmintis,
p. 310. Vasario 22 d. taip pat žuvo 167 ŠP politinis vadovas kap. S. Žolneris, šio pulko būrio vadas jaun.
ltn. Br. Kaminskas, 156 ŠP būrio vadas jaun. ltn. K. Baltrušaitis ir kt., ten pat, p. 32, 130, 333.
71
Išrašas iš 16 LŠD kovos veiksmų 1943 m. vasario 20 – kovo 19 d.žurnalo, LYA, f. 1771, ap. 2, b.
180, l. 9.
323
Dr. Rimantas ZIZAS
vokiečių ugnies iš Nagorno ir Choroševskio buvo priverstas ją palikti72. (Reikia
pažymėti, kad ši aukštuma buvo vienintelė divizijos užimta vietovė per visą jos
mūšių laikotarpį prie Aleksejevkos –R. Z.)
Vasario 24 d. divizijos nuostoliai – 426 žmonės73.
Po vasario 24 d. mūšių divizijos vadovybė padarė apibendrinamąsias išvadas apie divizijos mūšius. Jose pažymėta, kad divizija puolė 4 km frontu, priekyje buvo vokiečių įtvirtintas Nagorno kaimas su aukštuma 242.7, sparnuose
– stipriai įtvirtinti pasipriešinimo mazgai: dešinėje – Sergejevka, Jemeljanovka,
kairėje – Choroševskis. Iš šių pasipriešinimo mazgų visą divizijos puolimo ruožą
buvo galima apšaudyti iš kulkosvaidžių ir minosvaidžių kryžmine ugnimi. (Nustatyta, kad priešais diviziją veikė 3 vokiečių toliašaudės artilerijos baterijos, 5–6
minosvaidžių baterijos, apie 20 sunkiųjų kulkosvaidžių. Iš vokiečių ugnies jėgos
buvo daroma prielaida, kad prieš diviziją veikia ne mažesnės kaip sustiprinto pulko dydžio vokiečių jėgos74.) Nepakankamas artilerijos parengimas ir jos parama
leido priešui efektyviai panaudoti visas turimas ugniavietes ir ugnies priemones.
Kaimynai aktyvių veiksmų nevykdė, puolanti divizija pateko į „ugnies maišą“.
Gilus sniegas neleido pulti sparčiau, lėtas puolimo tempas didino nuostolius.
Buvo daroma išvada, kad divizijos kariai – eiliniai ir vadai – „drąsiai veržėsi pirmyn“, patirdami didžiulių nuostolių, nepaisydami to, kad keletą parų negavo maisto. Pažymėta, kad pirmojo ešelono karių savavališko pasitraukimo atvejų
iš užregistruota nebuvo, tam tikras karių skaičius palydėdavo sužeistuosius į
užnugarį ir tuoj pat grįždavo atgal75.
48–osios armijos vadas vasario 24 d. vakare, 23 val., divizijai įsakė vasario
25 d. nuo 1.00 val. nakties tęsti puolimą ir naktį įvykdyti duotą užduotį: 167 ŠP
įsakyta užimti Nagorną, 156 ŠP –pulti Choroševskio kryptimi. Tačiau naktinės
atakos rezultatų nedavė.
Vasario 25 d. divizijos vadas davė įsakymą iki vakaro užimti Zmijevkos
geležinkelio stotį, kaip „artimiausias uždavinys“ divizijai iškėlė tikslą – užimti
Neručio upės ribą.
167 ŠP kartu su 249 ŠP 2–uoju batalionu (jis naktį išvestas į aukštumos
242.7 rajoną) smūgiu iš pietvakarių pusės turėjo užimti Nagorno kaimą, įsitvirtinus jame ir aukštumoje į šiaurės vakarus nuo Nagorno, pereiti į gynybą, o priešo
72
Ten pat, l. 9–10.
73
Ten pat, l. 10.
74
SSSR gynybos ministerijos archyvas, f. 1079, ap. 1, b. 8, l. 99.
75
Išvados apie mūšius 1943 m. vasario 24 d., LYA, f. 3377, ap. 58, b. 262, l. 8; Išrašas iš 16 LŠD kovos
veiksmų 1943 m. vasario 20 – kovo 19 d. žurnalo, ten pat, f. 1771, ap.6, b. 180, l. 10–11.
324
traukimosi atveju jį persekioti; 156 ŠP (kartu su 6 gvardijos šaulių divizija) įsakyta
pulti Choroševskio šiaurinę dalį, iki vasario 25 d. ryto jį užimti, toliau pulti Krasnyj
Majako, Nachlestovo kryptimi ir užimti Zmijevką. 249 ŠP turėjo pulti aukštumos
250.2 pietinės pašlaitės, toliau Borisovkos kryptimi, būti pasiruošęs atremti galimą
vokiečių išpuolį iš Sergejevkos rajono, „plėtoti sėkmę“ 167 ŠP puolimo ruože76.
Divizijos pulkai laiku užėmė pozicijas ir buvo pasiruošę puolimui.
Tačiau vasario 25 d rytą iš 48–osios armijos štabo atėjo pranešimas, kad
divizijai ruošiama nauja užduotis. 9.30 val. divizija ją gavo: prisidengus vienu
pulku nuo Verchniaja Sergejevka, Nagornas, Kurkinas, Dubovy, kelio Nagornas–Choroševskis, kitais dviem pulkais ir priskirtomis pastiprinimo dalimis pulti
Berezovkos, Borisoglebskojės, Pyrožkovo kryptimi.
Divizijos vado sprendimu pirmajame ešelone turėjo pulti 156 ir 249 ŠP,
smūgiu iš šiaurės ir pietų turėjo būti apeitas Choroševskio pasipriešinimo mazgas, toliau Berezovkos, Preobraženskojės ir kitos gyvenvietės.
156 ŠP turėjo pulti aukštumos 242.7, Bogorodickojės, 1 Pozdnevo kryptimi
ir iki dienos pabaigos išeiti į Novaja Derevnia ir aukštumos į pietvakarius nuo
jos rajoną. 249 ŠP išeities pozicijas puolimui turėjo užimti Volnyj Trud rajone,
apeiti Choroševskį iš šiaurės, iki dienos pabaigos užimti Konstantinovkos rajoną. 167 ŠP įsakyta užimti pozicijas gynybai kalvose į šiaurę nuo Aleksejevkos, į
šiaurę ir šiaurės vakarus nuo aukštumos 250.2.
Tai buvo puolimas nauja kryptimi. Kaip teigiama divizijos dokumentuose,
2/3 divizijos jėgų reikėjo pergrupuoti, pakreipti į vakarus 90 laipsnių kampu. 249
ŠP nuo vokiečių priešakinių linijų buvo per 8 km, šio pulko 2–asis batalionas
– Nagorno rajone, jį dienos metu atitraukti buvo labai sunku. Puolimas turėjo
prasidėti 11.00 val., taigi iki jo pradžios buvo likę 1,5 val. Laiku pradėti puolimą
buvo neįmanoma. Divizijos vado prašymu 48–osios armijos vadovybė leido jį
atidėti 2 kartus: iš pradžių iki 12 val., vėliau – iki 14 val.
Tačiau 167 ŠP persitvarkė į gynybą tik į dienos pabaigą: esą kai kuriuos
padalinius teko perkelti iš vieno sparno į kitą, išilgai fronto linijos vokiečiams intensyviai apšaudant iš minosvaidžių ir kulkosvaidžių. 167 ŠP perkėlus į gynimosi pozicijas, iškilo grėsmė 156 ŠP dešiniajam sparnui ir užnugariui nuo Nagorno
pusės ir aukštumų į šiaurės vakarus nuo jo.
249 ŠP į Volnyj Trud rajoną išėjo laiku. Puldamas pulkas kentėjo nuo vokiečių minosvaidžių ir kulkosvaidžių ugnies iš Choroševskio. Baigiantis dienai 249
ŠP vienas batalionas išėjo į Krestjankos rajoną ir kovėsi su priešu Sandrovkos
76
Išrašas iš 16 LŠD kovos veiksmų 1943 m. vasario 20 – kovo 19 d. žurnalo, 11–12.
325
Dr. Rimantas ZIZAS
rajone. Kitas batalionas ir pulko vadavietė įsikūrė Jegorjevkoje. 249 ŠP 2 batalionas nakčiai atitrauktas į Aleksejevką 2–jų valandų poilsio, po to pasiųstas į
Jegorjevką, į pulko vado dispoziciją.
156 (taip pat ir 249) ŠP veiksmai bandant manevruoti, pulti nauja kryptimi
buvo „neryžtingi ir nesėkmingi“77. Vokiečiai visą dieną intensyviai minosvaidžiais ir kulkosvaidžiais juos apšaudė iš Nagorno, Krasnyj Oktiabrj, Choroševskio, Sandrovkos, aukštumos 235.0.
Vasario 25 d. abiejų pulkų žmonių nuostoliai – 572 kariai78.
Vasario 25 d. vėlai vakare, 24.00 val., divizijos štabas gavo 48–osios armijos Karo tarybos 1943 m. vasario 25 d. nutarimą Nr. 8 „Dėl priemonių stiprinant 16–osios lietuviškosios šaulių divizijos kovingumą ir discipliną“, jame
buvo pareikšta apie 16 LŠD nepasirengimą kovoms (rus. „о небоеспособности
16 литовской стрелковой дивизии“)79. Kaip matyti iš 16 LŠD vado gen. mjr.
F. Žemaičio 1943 m. balandžio 23 d. raporto, 48–osios armijos Karo tarybos
narys gen. mjr. Istominas šiek tiek vėliau įvykusiame visos armijos dalių vadų
susirinkime diviziją pavadino „persišovėlių divizija“ (rus. „объявил дивизию
самострелщиками“), o dar aukštesnės karinės vadovybės instancijos – Briansko fronto Karo tarybos įsakyme divizija paskelbta “suteršusia savo vardą (rus.
„опозорившейся“, „покрывшейся себя позором“) Tėvynės karo frontuose“. J.
Paleckio liudijimu, tokiam Briansko fronto vadovybės vertinimui neprieštaravo
ir SSSR aukščiausioji karinė vadovybė (Stavka)80.
48–osios armijos ir Briansko fronto vadovybės neapsiribojo kategoriškais,
diviziją įžeidžiančiais ir niekinamais pareiškimais. Vasario 25 d. į 16 LŠD užnugarį atsiųstas 48–osios armijos užtveriamasis būrys Nr. 181. Armijų užtveriamieji
būriai buvo pradėti steigti 1942 m. (ir veikė iki karo pabaigos) vykdant SSSR
Gynybos Liaudies komisariato 1942 m. liepos 28 d. liūdnai pagarsėjusiame
įsakyme Nr. 227 numatytas priemones „nė žingsnio atgal“: kiekvienoje armijoje
suformuoti 3–5 „užtveriamuosius būrius“, kiekviename iš jų turėjo būti apie
200 žmonių. Šie būriai buvo dislokuojami nepatikimų („moraliai nepastovių“)
77
Ten pat, l. 13.
78
Ten pat, l. 14.
79
Ten pat, l. 14; 48–osios armijos Karo Tarybos 1943 m. vasario 25 d. nutarimas „Dėl priemonių
stiprinant 16–osios lietuviškosios šaulių divizijos kovingumą ir discipliną“, žr. ten pat, f. 3377, ap. 58,
b. 808, l. 7–8.
80
Gen. mjr. F. Žemaičio 1943 m. balandžio 27 d. raportas gen. mjr. Sviridovui, ten pat, l. 15–16; J.
Paleckio 1943 m. neaišku kam rašyto rašto juodraštis, ten pat, f. 17541, ap. 1, b. 13, l. 269.
81
Ten pat, l. 12.
326
divizijų užnugaryje, jų pareiga buvo panikos ir savivališko ar netvarkingo
atsitraukimo iš fronto atvejais šaudyti vietoje panikierius, bailius ir tokiu būdu
„padėti sąžiningiems kariams“ vykdyti „savo pareigą Tėvynei“82. (Be armijų
„užtveriamųjų būrių“, tokie būriai (iki bataliono dydžio) veikė ir prie divizijų
Ypatingųjų skyrių, juos taip pat steigė NKVD teritoriniai organai.)
Viena iš priežasčių, lėmusių armijos „užtveriamojo būrio“ atsiuntimą, galėjo
būti ir tai, kad vokiečiai, sužinoję, jog prieš juos kovoja nacionalinė (lietuviška)
divizija, pradėjo varyti išskirtinę antisovietinę propagandą ir agitaciją. 16
LŠD veteranas A. Krasauskas savo atsiminimuose rašo, kad mūšiuose prie
Aleksejevkos vokiečiai nešaudė į 167 ŠP „budinčius šaulius“, atvirkščiai, kone
visą naktį „solidžiai“ agitavo juos iš kelių radijo ruporų, lietuviškai perdavinėjo
visokius „monus“, kvietė pereiti pas juos, viliojamai žadėdami už tai kone
rojų, garantuodami laisvę ir aprūpinimą. Pauzių tarp mūšių metu vokiečiai per
garsiakalbius grodavo plokštelių muziką – tai „nuostabias klasikines melodijas“,
esą visai „nefašistines“, tai populiarių šokių margumynus ar šiaip „linksmiausius
variantus“, „jaudinančias lietuviškas liaudies dainas“, netgi maironiškąją „Už
Raseinių ant Dubysos“, taip pat kalbėjo „perėjėliai“ (perbėgėliai) iš divizijos83 .
Taigi per keletą labai nesėkmingų mūšių prie Aleksejevkos dienų lietuviškoji
divizija 48–osios armijos vadovybės pradėta laikyti nekovingu, kariškai
nepasirengusiu, nepatikimu, susikompromitavusiu junginiu. Galima pastebėti,
kad 1943 m., po istorinės pergalės prie Stalingrado, pasitaisius padėčiai fronte,
82
Приказ Народного комиссара обороны Союза ССР N 227, 28 июля 1942 г. Įsakymas kaip
dokumentų priedas paskelbtas: M. Cукнев Записки командира штрафбата: Воспоминания
комбата, 1941–1945, Москва, с. 235–241.
83
A. Krasauskas, Kelias atgal…, p. 68–69. Vokiečių propagandą prieš lietuviškąją diviziją patvirtina
ir sovietiniai archyviniai šaltiniai. LKP(b) CK atstovas divizijoje M. Kučinskas A. Sniečkui rašė apie
tai, kad divizijos karius veikia vokiečių varoma apitacija per ruporus garsiakalbius), žr. jo 1943 m.
liepos 3 d. laišką A. Sniečkui, LYA, f. 1771, ap. 6, b. 47, l. 1. Galima manyti, kad tokia agitacijos forma buvo pagrindinė. Tačiau buvo skleidžiami ir rotoprintu spausdinti agitaciniai lapeliai.Viename iš
tokių lapelių, pavadintame „Draugai Lietuviškosios divizijos kariai!“ ir parašytame divizijos kario
Martinkaus vardu, rašoma apie Lietuvos tarnautojų, darbininkų ir kitų pasitraukusių į Rusiją žmonių
čia pamatytą „badą, skurdą ir vargą“, nusivylimą „raudonąja Stalino valdžia“.
Toliau divizijos kariai taip agituojami: „Dabar, kada Lietuvos divizija dalyvauja fronte, yra jums, broliai lietuviai, proga atitaisyti savo klaidą. Draugai lietuviai! Jūs liejate savo kraują visai be reikalo. Kurie
dar esate gyvi, meskite ginklus ir perbėkite į vokiečių pusę. Nemažas skaičius jau perbėgo. Vokiečiai
atbėgusius lietuvius priima kuo geriausiai, aprūpina ir leidžia grįžti Lietuvon. Tai patyriau aš pats,
kada mane sužeistą išgabeno iš kovos lauko. Taigi visi lietuviai, be skirtumo partiniai ar bepartiniai,
meskite ginklus ir dezertyruokit vokiečių pusėn. Tada jums karas bus baigtas ir važiuosite mylimon
Lietuvon. Martinkus, /iš/ 93–iojo pionierių bataliono“. Lapelio pabaigoje patariama: „Kada prieisite
vokiečių linijas, iškelkite rankas aukštyn ir šaukite „Stalin kaput“. Tuomet į jus nešaudys ir būsite
priimti”, ten pat, b. 52, l. 7.
327
Dr. Rimantas ZIZAS
Raudonajai armijai pradėjus perimti iš vokiečių strateginę iniciatyvą, „užtveriamieji
būriai“ jau retai naudoti. Tačiau toks būrys buvo dislokuotas lietuviškos divizijos
užnugaryje ir, be abejo, tai buvo nemenkas divizijos karių elgseną lėmęs veiksnys:
priekyje buvo priešas, už nugarų – savųjų kulkosvaidžiai.
Kovinės užduotys divizijai ir toliau nesikeitė. Vasario 26 d. naktį (1.10 val.)
48–osios armijos vadas davė divizijai įsakymą nuo 5.00 val. tęsti kovos veiksmus
vykdant ankstesnę užduotį. 156 ŠP vienam batalionui įsakyta pulti Choroševskio
mokyklos, kitiems šio pulko batalionams – Berezovkos kryptimi; 249 ŠP – vienam
batalionui pulti Vesiolaja Roščia kryptimi turint užduotį likviduoti vokiečių
pasipriešinimo mazgą Choroševskyje, kitiems pulko batalionams – Krestjankos,
Sandrovkos kryptimi. Naktį 249 ŠP paskirti 7 tankai, divizijos vadovybė informuota,
kad sovietinė aviacija bombarduos Machovoje ir Verchniaja Sergejevka.
Abu divizijos pulkai puolimą pradėjo įsakyme numatytu laiku – 5.00 val.
rytą. 156 ŠP pasistūmėjo kelis šimtus metrų į priekį, bet stiprios vokiečių ugnies
iš tų pačių ugnies krypčių buvo sustabdytas. 249 ŠP 1–asis batalionas, puldamas
aukštumas šiauriau Sandrovkos, papuolė į „ugnies maišą“, patyrė didelių žmonių
ir ginkluotės nuostolius ir taip pat sustojo. 249 ŠP 3–iasis batalionas, remiamas
tankų, priartėjo prie Vesiolaja Roščia pietinės dalies per 300 metrų, tačiau vokiečių
kryžmine ugnimi iš giraitės prie Choroševskio ir nuo bevardės aukštumos taip
pat buvo sustabdytas. 5 tankai (iš 7–ių) buvo pamušti, 2 iš jų sudegė84 .
Divizijos vadas vasario 26 d. 11.00 val. nusprendė pakartotinai pulti
Choroševskį ir jį užimti. Visų divizijos pulkų puolimas prasidėjo vienu laiku –
15.00 val.: 156 ŠP puolė Choroševskio šiaurinės dalįes, 249 ŠP 3–asis batalionas
– Vesiolaja Roščia, 2–asis batalionas – Choroševskio giraitės pietinės dalies,
167 ŠP 1–asis batalionas – Choroševskio rytinės dalies kryptimis. 249 ŠP 1–asis
batalionas turėjo „sukaustyti“ priešo veiksmus Sandrovkos kryptimi. Į mūšį
mestas ir mokomasis batalionas, jam įsakyta staigiu puolimu (šuoliu) iš Volnyj
Trud atakuoti Choroševskį –2.
Mokomojo bataliono ir 249 ŠP bataliono kariai pasiekė vokiečių spygliuotų
vielų užtvaras, kurios buvo už 200–250 metrų nuo jų gynybinio sniego pylimo,
ir pradėjo jas ardyti, kiti batalionai šliauždami artėjo prie priešo gynybos linijų.
Tačiau vasario 26 d. įsakymas atakuoti Choroševskį nebuvo gautas. Puolantys
pulkai patyrė didelių nuostolių dėl priešo snaiperių ir minosvaidžių ugnies.
Vasario 26 d. divizijos nuostoliai – 615 žmonių85.
84
Išrašas iš 16 LŠD kovos veiksmų žurnalo, LYA, f. 1771, ap. 6, b. 180, l. 15.
85
Ten pat, l. 15– 16.
328
Vasario 26 d. vakare (18.20 val.) divizijos vadovybė gavo šifruotę divizijai
būti pasiruošusiai puolimui vasario 27 d. rytą, 8.00 val. Divizijos vadas įsakė
palikti užimtame ruože sustiprintą kovinę saugą, kitus karius atitraukti apšilimui.
Vasario 26 d., 20.00 val., gauta šifruotė 16 LŠD su priskirtomis dalimis
(539–uoju haubicų artilerijos pulku, 423–iuoju reaktyvinių sviedinių „Katiušų“
daliniu, 543–iuoju prieštankiniu artilerijos pulko 4–iomis baterijomis) pulti
Preobraženskojės, Neručio upės kryptimi, į dienos pabaigą pasiekti Pirožkovo
– Alenovkos liniją. Prieš puolimą turėjo būti 10 min. artilerijos parengimas,
dešinėje turėjo pulti 143 ŠD, kairėje – 6 gvardijos ŠD.
16 LŠD vado sprendimai buvo tokie patys, kaip ir vasario 26 d. tik
su nežymiais pakeitimais: 156 ŠP turėjo iš pradžių sukaustyti priešą prie
Choroševskio, po to, kai 249 ŠP užims Choroševskio giraitę–2, abu pulkai turėjo
atakuoti ir užimti Choroševskį. 167 ŠP įsakyta susitelkti Aleksejevkoje ir būti
pasiruošusiam pulti paskui 249 ŠP. (16 LŠD dešinėje puolė 143 šaulių divizija
kairėje – 6 gvardijos šaulių divizija.)
Divizijos pulkai laiku užėmė išeities pozicijas puolimui. Mokomasis
batalionas ir 249 ŠP 2–asis ir 3–asis batalionai buvo nukelti į atakos priekinę
liniją, kur laukė signalo pulti. Bet šio signalo, kaip pasakyta divizijos kovos
veiksmų aprašyme, „visą parą nesulaukta“86. Išeities pozicijose 249 ŠP ir
mokomasis batalionas patyrė didelių nuostolių. Temstant mokomajam batalionui
įsakyta palikti pozicijas ir susitelkti Volnyj Trud kaime. 249 ŠP pagrindinės jėgos,
išskyrus paliktą sustiprintą kovinę saugą, atitrauktos į Jegorjevką.
Vasario 27 d. nuostoliai – 266 žmonės87.
Vasario 27 d. vėlai vakare, 22.00 val., 16 LŠD vadą išsišaukė 48–osios
armijos vadas, kuris davė žodinį įsakymą. Divizijai įsakyta vykdyti naują
kovos uždavinį: vasario 28 d. naktį divizija (su priskirtu 1007 lengvuoju AP)
turėjo susitelkti į Jegorjevkos, Ekonomičino, Jasnyje Poliany, Aleksejevkos
rajone ir pakeisti 6 gvardijos ŠD Krestjankos – Maslovkos upės ruože, turint
tolesnį uždavinį pulti Pozdnejevo–2 – Borisoglebskojės kryptimi. Artimiausias
uždavinys – Neručio upė.
249 ir 167 ŠP pakeitė 6 gvardijos ŠD dalis, prasidėjus puolimui, jie turėjo
pulti pirmajame ešelone, smogdami priešui kairiuoju flangu. Artimiausias
uždavinys šiems pulkams – aukštuma 235.0 – Nikitovka. 156 ŠP gavo įsakymą
susitelkti Aleksejevkoje.
86
Ten pat, l. 16.
87
Ten pat, l. 17.
329
Dr. Rimantas ZIZAS
Vasario 28 d. divizijos kovos veiksmų aprašyme pažymėta: Vasario 28
d. divizijos vadas su savo grupe, pulkų bei padalinių vadai vykdė vietovės
rekognuoskuotę88 ir organizavo kariuomenės sąveiką vietovėje. Divizijos vadas ir
artilerijos viršininkas su raportais apie rekognoskuotės ir sąveikos organizavimo
rezultatus 15 val. turėjo atvykti į Petrovskį į 48–osios armijos vadavietę?– R.Z.
Vasario 28 d. nuostoliai – 341 žmogus89.
16 LŠD kovos veiksmų žurnale pažymėta, kad vasario 28 d. baigėsi pirmasis
divizijos mūšių etapas90. Divizija per tą laiką (iki vasario pabaigos) neteko 2721,
daug ginkluotės ir kito materialinio turto, kuris paliktas Nagorno, Choroševskio,
Sandrovkos ir aukštumos 242.7 prieigose. Šios aukštumos laikinas užėmimas
buvo vienintelė divizijos kovinė sėkmė.
Kovo 1 d. divizija jokių kovos veiksmų nevykdė. Kariai stiprino užimamų
pozicijų gynybą. Buvo stebimas priešas ir jo užimama teritorija. Naujose pozicijose
bandomuosius šaudymus atliko artilerija. Vokiečiai visą dieną iš artilerijos ir
minosvaidžių apšaudė 167 ir 249 ŠP, kurie buvo išeities pozicijose puolimui.
Kovo 1 d. nuostoliai – 15 žmonių91.
Kovo 2 d. divizija kovos veiksmų nevykdė. Kai kurie batalionai keisti
poilsiui: 249 ŠP – 1–ąjį batalioną pakeitė 3–asis batalionas; 167 ŠP – 2–ąjį
batalioną pakeitė 1–ojo bataliono dvi kuopos.
Kovo 2 d. vakare divizija gavo kovinį įsakymą pulti, divizijos vadas
parengė kovinį įsakymą. Tačiau netrukus, 21.00 val., iš 48–osios armijos štabo
gauta šifruotė įvykdyti žvalgybą mūšiu (iki bataliono dydžio jėgoms), turint
tikslą užimti aukštumą 235.0 ir paimti belaisvių. Puolimui vykstant sėkmingai
– užimti aukštumą „Jaico“ („Kiaušinis“), o visai divizijai – pasiekti Neručio upės
ribą ir joje įsitvirtinti.
Žvalgybą mūšiu vykdė 249 ŠP 2–asis batalionas. Kovo 3 d., 6.30 val., jis puolė
235.0 aukštumą. 12.00 val. 6–oji kuopa, vėliau ir didesnės bataliono jėgos, įsiveržė
88
Rekognuoskuotė (išžvalgymas) – regimasis priešo pozicijų ir vietovės išstudijavimas. Išžvalgoma
rengiant kovos veiksmus, kariuomenės judėjimą ir išdėstymą, parenkant išdėstymo vietas, vadavietes
ir kt.Vadas asmeniškai vykdo išžvalgymą patikslinti pagal žemėlapį priimamam ar priimtam operacijos (mūšio) vykdymo sprendimui ir kt.,žr.: A. Smetona, Karybos žodynas, Vilnius, 1995, p. 100.
89
Ten pat, l. 18.
90
Ten pat; 16 LŠD vado plk. A. Urbšo ir štabo viršininko Rakovo 1944 m. spalio 24 d. pasirašyta
trumpa charakteristika, SSSR Gynybos ministerijos archyvas, f. 1079, ap. 1, b. 1, l. 4.
91
16 LŠD kovos veiksmai nuo 1943 m. kovo 1d. vientisai atsispindi kitame išraše iš jos kovos veiksmų
žurnalo, žr.,LYA, f. 3377, ap. 58, b. 262, l. 19.
92
Ten pat, l. 19.
330
į rytines jos pašlaites, bet buvo vokiečių minosvaidžių ir kulkosvaidžių ugnies iš jų
gynybos gilumos ir nuo aukštumos 235.0 sustabdytos. Puolimas vyko esant stipriai
pūgai, dėl gilaus sniego jis buvo lėtas, dėl sviedinių stokos jį silpnai parėmė artilerija,
sovietinė artilerija ir minosvaidžiai šaudė netaikliai. Puolantį 249 ŠP batalioną
vokiečiai kontratakavo: iš Sandrovkos 40–ties „automatininkų“ grupė, iš Nikitovkos
– taip pat grupė vokiečių „automatininkų“. Abi vokiečių atakos atmuštos. 16.00 val.
batalionas atitrauktas į išeities pozicijas. Belaisvių ir jokių trofėjų nepaimta.
Kovo 4 d. 48–iosios armijos vadas divizijų vadams įsakė savo puolimų
ruožuose paimti į nelaisvę vokiečių „kontrolinių“ belaisvių. 16 LŠD jų paimti
įsakyta bevardėse aukštumose į šiaurę nuo Nikitovkos. Žvalgyba vykdyta
mažomis karių grupėmis. Keliose kryptyse nustatytos priešo ugnies pozicijos.
Tačiau nė vieno belaisvio ir kitų trofėjų nepaimta.
Kovo 4 d. nuostoliai – 88 žmonės, daugiausiai žuvusiųjų nuo minosvaidžių
ugnies94.
Kovo 4 d. vakare 48–osios armijos vadas divizijai įsakė: kovo 5 d. iki 3.00
val. užimti išeities pozicijas puolimui. Kovo 5 d. naktį įsakyta keliais laikotarpiais
vykdyti artilerijos parengimą, taip pat ir reaktyvinių minosvaidžių („Katiušų“) salvėmis, paimti belaisvių, prieš puolimą „patikrinti“ priešo pajėgas, veikiančias priešais diviziją. Divizijos vadas įsakė visus artilerijos pabūklus išstumti šaudymui tiesiu taikymu, išeities pozicijose apsikasti ir gerai užsimaskuoti, papildyti šaudmenų,
maisto, pašarų, degalų atsargas. Tai buvo nauji motyvai vadų įsakymuose. Šaulių
atakos pradžia numatyta 8.30 val., tačiau įsakymo pulti visą dieną negauta.
Kovo 5 d., 17.00 val., iš 48–osios armijos štabo gauta šifruotė iki kovo 6 d.,
5.00 val., užimti išeities pozicijai puolimui. Artilerijos parengimą vykdyti 7.50
– 8.30 val. Artilerijos parengimui skiriama sviedinių – 0,25 kovinio komplekto,
mūšiams priešo pozicijų gilumoje užimant Neručio upės ribą – 0, 1 kovinio komplekto (taigi sovietinės artilerijos ugnis ir toliau buvo menka).
48–osios armijos štabo įsakymu virš Verchniaja Sergejevka, Choroševskio,
Preobraženskojės turėjo būti paskleista dūmų uždanga, o Choroševskis tuo pačiu
laiku ir sudegintas (tačiau šios priemonės realiai nebuvo įvykdytos).
Kovo 6 d. divizijos ataka po artilerijos parengimo prasidėjo 8.30 val. Iki
93
Ten pat, l. 20.
94
Ten pat, l. 21.
95
Ten pat, l. 22.
331
Dr. Rimantas ZIZAS
10.30 val. pulkai lėtai, patirdami didelių nuostolių, judėjo į priekį: 167 ŠP prie
Nikitovkos pietinių pakraščių priartėjo per 100 m., 249 ŠP (visi 3 batalionai) – iki
aukštumos 235.0 šiaurinių pašlaičių – per 100–150 m. nuo vokiečių priešakinių
pozicijų. Tačiau dėl vokiečių ugnies abiejų pulkų puolimas tuo ir baigėsi, jų
kariai sugulė. (156 ŠP buvo užėmęs išeities pozicijas puolimui Jasnyje Poliany.)
12.40 val. 167 ŠP „kovinę rikiuotę“, Ekonomičino kaimą, kairėje puolusių kaimynų pozicijas pradėjo bombarduoti 8 vokiečių lėktuvai, 249 ŠP pozicijas – 3 lėktuvai. Nuo 15.00 val. abiejų pulkų karius bombardavo 5 vokiečių bombonešiai, taip pat
juos vokiečiai apšaudė minosvaidžiais iš Sandrovkos, Choroševskio rajonų.
16.30 val. į mūšį pajudėjo ir 156 ŠP, bet ir jis taip pat buvo sustabdytas vokiečių vokiečių kulkosvaidžių ir minosvaidžių ugnimi. Divizijos vado sprendimu
temstant 156 ŠP patrauktas arčiau priekinės linijos, jam įsakyta naktine ataka iš
pietų pusės pulti ir užimti Nikitovką. Ją pulti įsakyta ir 167 ŠP, 20.00 val. šis
pulkas sustiprintas 156 ŠP 2–uoju batalionu.
Kovo 6 d. nuostoliai – 329 žmonės96.
Kovo 7 d., 4.00 val., pradėtas naktinis Nikitovkos puolimas, jis taip pat
nebuvo sėkmingas. 167 ir 249 ŠP neįstengė pajudėti į priekį, patyrė didelių
nuostolių. 6.50 val. 156 ŠP įsakyta pasiruošti puolimui. Mokomasis batalionas
įsakymo pulti laukė Jasnyje Poliany.
Iki 14.00 val. divizijos pajėgos buvo pergrupuojamos pakartotinam puolimui. Jį 16.00 val. pradėjo 156 ir 249 ŠP. Pergrupuojant jėgas, 167 ŠP perkeltas
į kitą atakos ruožą, todėl puolimą pradėjo pusvalandžiu vėliau. Pulkai, pasiekę
išvakarėse užimtą ruožą, toliau pajudėti neįstengė, buvo priversti sugulti.
Kovo 8 d., 1.00 val., vėl pabandyta pulti, tačiau nesėkmingai. 6.00 val.
48–osios armijos vadas įsakė puolimą atidėti iki 12.00 val., papildyti šaudmenų
atsargas, pergrupuoti pulkus.
12.00 val. pulkai užėmė pozicijas puolimui, jo tikslai buvo tie patys. Tačiau puolimas Briansko fronto kariuomenės vado įsakymu atidėtas iki 14.30 val.
14.30 val. visi 3 pulkai pradėjo puolimą.
Kap pažymėta divizijos kovos veiksmų žurnale, „visi pulkai ankstesniuose
mūšiuose neteko daug karių, ir naujas puolimas nebuvo sėkmingas, pasislinkę į
priekį 100 – 200 m., pulkai sugulė ir nesugebėjo toliau pulti dėl stiprios priešo
96
Ten pat, l. 24.
97
Ten pat, l. 25.
332
minosvaidžių, artilerijos, kulkosvaidžių ugnies“98. Divizijos vado įsakymu 19.00
val. 156 ŠP kairiajame sparne į mūšį mestas mokomasis batalionas. Jo kariai,
nepasiekę Nikitovkos per 150–200 m., sugulė, toliau pulti neįstengė, patyrė didelių nuostolių.
Įnirtingi mūšiai tęsti kovo 9 d. naktį, tačiau jie jokių rezultatų nedavė, divizijos 3 pulkų ir mokomojo bataliono karių puolimas baigėsi per 100–150 m.
nuo Nikitovkos pakraščių.
Kovo 9 d. nakties mūšių nuostoliai – 224 žmonės100.
Kovo 9 d., 6.00 val., iš 48–osios armijos štabo atėjo įsakymas įsitvirtinti
„pasiektose pozicijose“ ir pereiti į gynybą. 249 ŠP įsitvirtino įrengtuose atsparos
punktuose aukštumoje 235.0; 167 ŠP – bevardės aukštumos vakarinėse pašlaitėse į šiaurę nuo Maslovkos upės; 156 ŠP – 500 m. į pietvakarius nuo Nikitovkos ir
kitame įrengtame atsparos punkte, įrengtame aukštumoje 700.0 į šiaurės vakarus
nuo N/aujojo/ Ekonomičino. Įrengtuose pasipriešinimo mazguose buvo po dvi
– tris 45 mm patrankas, dvi 76 mm patrankas, du 8 mm minosvaidžius, tris 50
mm minosvaidžius, tris prieštankinius šautuvus, tris sunkiuosius kulkosvaidžius,
15 šaulių. Kiti divizijos kariai atitraukti papildymui: 249 ŠP – į Jegorjevką, 167
ŠP – į Ekonomičiną, 156 ŠP – į Naująjį Ekonomičiną. Kovo 9 d. dienos metu
vykusiuose mūšiuose divizija nedalyvavo.
Kovo 9 d., 23.30 val., divizija (su jai priskirtais 1007–uoju lengvosios artilerijos pulku, 479–uoju minosvaidžių pulku) gavo kovinę užduotį pralaužti vokiečių gynybą Nikitovkos ruože ir užimti Neručio upės vakarinį krantą tarp Pozdnejevo–2 ir Jasnaja Poliana ir iki kovo 10 d. pabaigos užimti Bogorodickojės
– Borisoglebskojės ruožą, toliau pulti Chliupino – Aleksandrovkos kryptimi.
Kovo 10 d., 7.00 val., divizija išvesta į pozicijas puolimui. Tačiau aukštesniosios karinės vadovybės planai keitėsi. 48–osios armijos vadas puolimą atidėjo
iki 14.45 val., o Briansko fronto kariuomenės vadas – iki ypatingo nurodymo.
Visą dieną divizija išbuvo išeities pozicijose pasiruošusi puolimui. Nuo 13.30
val. vokiečiai metodiškai artilerijos pabūklais ir minosvaidžiais iš Choroševskio
ir Nikitovkos rajonų apšaudė Ekonomičino stotį ir Jasnaja Polianą. 21.00 val. 50
proc. divizijos karių atitraukta sušilimui.
98
Ten pat, l. 25–26.
99
Ten pat, l. 26.
100
16 LŠD kovos veiksmų aprašymas nuo 1943 m. kovo 1 d. iki kovo 15 d.: 1943 m. kovo 20 d.užrašė
iš dokumentų ir kovos veiksmų žurnalo kap. Ceplinskis, ten pat, ap. 6, b. 180, l. 26.
333
Dr. Rimantas ZIZAS
Kovo 10 d. nuostoliai – 31 žmogus101.
Kovo 11 d. divizijai vykdė 48–osios armijos vado įsakymą smulkiomis grupėmis naikinti priešo ugnies taškus. Priešas buvo aktyvus, šaudė iš minosvaidžių
ir kulkosvaidžių.
Kovo 12 d. divizija kovos veiksmuose nedalyvavo. Kariai iš eilės vesti
sušilti, džiovino aprangą, papildė šaudmenų atsargas, gabeno maistą ir pašarus.
Kovo 13 d. 48–osios armijos vadas divizijai įsakė persigrupuoti: susitelkti
Aleksejevkoje ir užimti pozicijas gynybai, įrengti pasipriešinimo mazgus, iškasti
tranšėjas. 167 ŠP įsakyta savo užimamą ruožą perduoti 249 ŠP ir kovo 14 d. naktį persikelti į Aleksejevką, čia užimti žiedinę gynybą; 249 ŠP – be savo gynybos
ruožo perimti gynybos ruožą iš 167 ŠP ir organizuoti naują pasipriešinimo mazgą
aukštumoje prie Maslovkos upės apie 600 m. nuo Nikitovkos; organizuoti Jegorovkos žiedinę gynybą. 156 ŠP įsakyta pasilikti savo gynybos ruože, kartu įsakyta kasti tranšejas apeinant Nikitovką iš pietų pusės, išeiti 300 m. į žemumą ir
į pietvakarius nuo Nikitovkos įrengti pasipriešinimo mazgą. Kitą pasipriešinimo
mazgą įrengti 500 m. nuo Nikitovkos pietinio pakraščio. Trečią pasipriešinimo
mazgą įrengti aukštumoje 400 m. į šiaurės vakarus nuo Senojo Ekonomičino.
Senojo ir Naujojo Ekonomičino kaimuose organizuoti žiedinę gynybą104.
Kairėje nuo 16 LŠD žemumoje į šiaurę nuo Pesočnaja tokias pat tranšėjas
kasė ir įrenginėjo pasipriešinimo mazgus 6 gvardijos ŠD.
16 LŠD pulkams įsakyta „varginti“ priešą jį apšaudant. 224 AP turėjo
apšaudyti Goliatichą Pozdnejevą, 249 ir 156 ŠP – Nikitovką ir aukštumoje
235.0 įsitvirtinusius vokiečius. Pulkai užėmė naujas dislokacijos vietas, stiprino
gynybos linijas, kasė sniego pylimus, tranšėjas, susisiekimo apkasus.
Kovo 14 d. naktį vokiečiai buvo visiškai „ramūs“, dieną periodiškai šaudė
iš ankstesnių krypčių.
Kovo 13d. nuostoliai – 28, kovo 14 d.–19 žmonių105.
Kovo 15 d. vokiečiai divizijos karius apšaudė iš šautuvų ir kulkosvaidžių,
jų artilerija apšaudė Jegorjevką, aviacija įvykdė 6 antskrydžius puldama
101
Ten pat, l. 27.
102
Ten pat.
103
Ten pat.
104
Ten pat l. 28.
105
Ten pat.
334
Aleksejevką, Jegorjevką, Ekonomičiną, 17.15 val. vokiečių lėktuvas FV numetė
4 bombas ant Jasnyje Poliany.
Kovo 15 d. nuostoliai – 63 žmonės (11 žuvo, 46 sužeisti, 6 prapuolė be
žinios)106.
Kovo 15 d. vakare divizija (kartu su priskirtomis dalimis – 1007 lengvuoju AP,
479 MP) gavo 48–osios armijos vado užduotį pralaužti vokiečių gynybą Nikitovkos –
Pesočnajos ruože. Divizijai įsakyta būti pasiruošusiai puolimui kovo 16 d., 18.00 val.
Dieną vykdytas vietovės rekogniskavimas. Vokiečiai apšaudė divizijos pozicijas.
Vėliau duotas įsakymas kovo 17 d. naktį išdėstyti pabūklus šaudymui tiesiu
taikymu, iki 5.00 val. užimti išeities pozicijas puolimui per 400 m. nuo vokiečių
priešakinės gynybos linijos. Puolimą numatyta pradėti 8.00 val., jame dalyvavo
visi 3 šaulių pulkai.
156 ŠP puldamas iš pat pradžių patyrė didelių nuostolių, neteko sunkiojo
kulkosvaidžio. Kovos veiksmų aprašyme pažymėta esą 6.00 val. jau buvo visiškai
šviesu, kariai neturėjo maskuojamų chalatų, vokiečių buvo pastebėti vos pradėję
ataką. Pulkas vokiečių sustabdytas prie jų gynybinio sniego pylimo Nikitovkos
pietiniame pakraštyje. 249 ŠP pasiekė žemumą, buvusią į rytus nuo Nikitovkos
centrinės dalies, bet joje vokiečių sustabdytas šautuvų ir kulkosvaidžių ugnimi iš
šiaurinės ir centrinės Nikitovkos dalių. 167 ŠP puolė antrajame puolimo ešelone
Jasnyje Poliany – Nataljino rajone.
106
Ten pat, l. 29.
335
Dr. Rimantas ZIZAS
16 LŠD mūšiuose prie Aleksejevkos, 1943 m. žiema.
Vokiečiai įnirtingai priešinosi, apšaudydami puolančią diviziją kulkosvaidžiais ir minosvaidžiais iš Sandrovkos, Nikitovkos, artilerijos ugnimi – iš Preobraženskojės.
Puolančių pulkų kariai sugulė ir bandė apsikasti. Tolesnis puolimas numatytas
12.00 val., vėliau atidėtas iki 14.00 val., dar vėliau – neribotam laikui. Divizijos vadas
iššauktas į 48–osios armijos štabą.
Kovo 17 d. vakare, 22.00 val., 249 ir 156 ŠP buvo įsakyta tęsti puolimą, 167 ŠP
užimti gynybą Naujojo ir Senojo Ekonomičino rajone, kaip rezervui būti pasiruošusiam tęsti kitų dviejų divizijos pulkų sėkmingą puolimą.
Kovo 18 d. divizijos puolimas buvo nesėkmingas. Dėl didelių nuostolių šaulių
padaliniuose divizijos vadas pulkų vadams įsakė iki 12.00 val. papildyti kulkosvaidininkų ir šaulių kuopas kariais iš aptarnaujančių padalinių po 150–200 žmonių.
12.00 val. divizijai įsakyta užimame ruože pereiti į „atkaklią gynybą“ vienu pulku, kitus 2 pulkus išvesti į Aleksejevkos, Jasnaja Poliana, Nataljino rajoną.
Kovo 18 d. nuostoliai – 50 karių nukauti, 75 sužeisti107.
Kovo 19 d., 2.00 val., divizijai įsakyta užimti gynybą Jegorjevkos – Senojo ir Naujojo Ekonomičino – Aleksejevkos ruože. Naktį vykdytas pulkų perdislokavimas, pradėta
ruoštis gynybai. Kovos veiksmų nebuvo. Vokiečiai vedė kontrolinę periodinę ugnį.
Kovo 20 d. toliau buvo rengiamasi gynybiniams veiksmams. Vokiečiai
107
Ten pat, l. 32.
336
naktį apšaudė Naująjį ir Senąjį Ekonomičiną.
Kovo 21 d. naktį divizijos pulkai pradėti išvedinėti į 48–osios armijos
antrąjį ešeloną.
Kitą, kovo 22 d. naktį, 16 LŠD galutinai pakeitė Raudonosios armijos 399 šaulių
divizijos dalys. Kovo 21 d., 23.30 val., divizijos vadas gen. mjr. F. Žemaitis, vykdydamas
48–osios armijos vado įsakymą, atidavė paskutinįjį įsakymą (Nr. 22) divizijai, pagal kurį
ji buvo pervesta į 48–osios armijos antrąjį ešeloną ir sutelkta Kubanės, Zalipajevkos, Fedorovkos rajone, kur turėjo įsitvirtinti ir būti pasiruošusi „smogti kontrsmūgį“ Aleksejevkos, Verchniaja Sergejevkos, Kubanės, Petrovkos, Krasnaja Slobodos kryptimi108.
Taip baigėsi 16 LŠD 1943 m. žiemos mūšiai Oriolo srityje prie Aleksejevkos kaimo. Jie buvo beviltiškai nesėkmingi, jų rezultatai skaudūs ir tragiški daugeliu aspektų. Divizija neįvykdė nė vienos jai aukštesniosios karinės vadovybės
keltos kovinės užduoties, puldami jos kariai nepasistūmėjo nė žingsnio į priekį,
nepaėmė nė vieno vokiečių belaisvio ir kt.109
Be abejo, skaudžiausi patirti nuostoliai buvo žmonių netektys – žuvę, sužeisti (tapę invalidais), dėl kitų priežasčių išėję iš rikiuotės kariai. Apibendrinamieji divizijos karių nuostoliai ilgokai skaičiuoti, todėl archyviniuose šaltiniuose
jie šiek tiek įvairuoja. 16 LŠD vado pavaduotojo gen. mjr. V. Karvelio netrukus
po 1943 m žiemos mūšių (tiksli data nenurodyta) pasirašytoje suvestinėje per
1943 m. vasario 20 d. – kovo 24 d. laikotarpį pateikiami tokie skaičiai:
Eil.
Nr.
1.
2.
3.
4.
5.
Nuostolių rūšis
Nukauti, mirę nuo žaizdų kariai
Sužeisti, kontūzyti, apdegę ir
pan.
Susirgę
Apšalę
Tikslinama buvimo vieta
Iš viso nuostolių
Vyresnieji
vadai
Jaunesnieji
vadai
Eiliniai
Iš viso
83
283
803
1169
283
1
2
6
374
850
10
7
44
1194
2142
40
57
255
3296
3275
51
66
305
4864
Šaltinis: LYA, f. 1771, ap. 6, b. 42, l. 3.
108
Ten pat, l. 32.
109
Rusų istorikas N. Kirsanovas, atskleisdamas sovietinių tautų nacionalinių junginių kovos kelią
Didžiojo Tėvynės karo frontuose, įžvelgė bene didžiausius 16 LŠD kovinius nuopelnus prie Aleksejevkos (tiesa, neaišku, kokiais šaltiniais remdamasis). Jis rašė, kad iki 1943 m.vasario 24 d. divizijos
156 ŠP užėmė vyraujančią aukštumą prie Nagorno, 167 ŠP du kartus užėmė šio kaimo pakraščius, bet
buvo priverstas pasitraukti. Jis pažymi, kad priešo gynybą pavyko sugriauti tik iš dalies, priešo nuostoliai buvo nedideli: išblaškytas ir sunaikintas maždaug būrys vokiečių pėstininkų, Nagorne sunaikinta
vokiečių gurguolė, Choroševskyje nuslopinta kulkosvaidžio, minosvaidžių baterijos ir pavienio pabūklo ugnis, žr.: Н. А. Кирсанов, В боевом строю народов – братьев, с. 185.
337
Dr. Rimantas ZIZAS
16 LŠD trumpojoje charakteristikoje nurodomi tokie mūšių per 1943 m.
vasario 20 d. – kovo 20 d. laikotarpį nuostoliai: nukauti – 1328, sužeisti – 3275,
dingę be žinios – 159, susirgę, apšalę –122 kariai, iš viso – 4884 žmonės.
Be abejo, mūšiuose labiausiai nukentėjo šaulių (pėstininkų) pulkai. Yra liudijimų, kad po mūšių prie Aleksejevkos kai kuriose šaulių kuopose buvo likę vos
po 12–15 karių.
Vėlesniuose sovietiniuose šaltiniuose divizijos žmonių nuostoliai nurodyti dar
didesni. Nuostolių skaičiaus padidėjimas gali būti susijęs su sunkiai sužeistų karių
mirtimi. Lietuvos KP(b) CK karinio skyriaus 1943 m. pabaigos duomenimis, divizijos 1943 m. vasario 21d. – kovo 24 d. nuostoliai siekė 5218 žmonių, iš jų 4064
buvo Lietuvos piliečiai, 1154 – „kitų tautybių“, t. y. ne Lietuvos SSR piliečiai110.
Fotodokumentai sovietinės propogandos tarnyboje sovietmečiu išleistame foto–albume
„Kovų keliais“ pateikti kaip epizodai iš divizijos mūšių prie Aleksejevkos laikotarpio. Kairėje sniegu prausiasi 16 LŠD kariai, dešinėje, sušalusių, paimtų į nelaisvę vokiečių grupelė.
Iš tikrųjų per visą mėnesį trukusius mūšius prie Aleksejevkos 16 LŠD nepaėmė į nelaisvę
nė vieno vokiečio.
Nuo 1943 m. vasario 20 d. iki metų pabaigos lietuviškojoje divizijoje žuvo
3422 kariai, iš jų 881 lietuvis, 772 žydai, 1618 rusų, 151 kitų tautybių karys111.
110
Lietuvos KP(b) CK Karinio skyriaus vedėjo Jakovlevo pažyma (be datos) apie 16 LŠD sudėtį 1943
m. vasario 20 – lapkričio 11 d, LYA, f. 3377, ap. 58, b. 809, l. 9.
111
Lietuvos KP(b) CK Karinio skyriaus vedėjo P. Jakovlevo pažyma apie 16 LŠD žuvusius karius nuo
1943 m. vasario 20 d. iki 1943 m. gruodžio 31 d. laikotarpį, ten pat, f. 1771, ap. 7, b.312, l. 2.
338
LŠD oficialiuose dokumentuose nurodomi ir kiti patirti materialiniai, ginkluotės nuostoliai. Jos trumpojoje charakteristikoje nurodoma, kad mūšiuose prie
Aleksejevkos netekta iš viso 498 arklių: iš jų 147 užmušti, 72 krito, 47 sužeisti,
220 susirgo, 7 dingo be žinios.
Divizija neteko 2160 šautuvų, 118 rankinių kulkosvaidžių, 44 sunkiųjų kulkosvaidžių, 381 kulkosvaidžių pistoletų (PPŠ), 35 – 50 mm kalibro minosvaidžių, 7 – 82 mm kalibro minosvaidžių, 12 pistoletų TT, 50 binoklių ir kt.112
16 LŠD katastrofos prie Aleksejevkos
priežasčių ir kaltininkų aiškinimasis
Lietuviškosios divizijos nesėkmė mūšiuose prie Aleksejevkos buvo tikra
karinė katastrofa ir tragedija jos kariams, didelis smūgis ji buvo ir sovietinės Lietuvos vadovybei Maskvoje. Dėl patirtų didžiulių nuostolių lietuviškasis junginys
kariniu požiūriu tapo neveiksmingas, iš esmės išvestas iš rikiuotės, o papildyti
jį „lietuviškais kadrais“ rezervų beveik nebuvo. Taigi žlugo sovietinės Lietuvos
vadovybės atkaklių pastangų ir ilgo, sunkaus darbo rezultatai jį formuojant, politinės ambicijos turėti „Didžiojo Tėvynės karo frontuose“ nacionalinį junginį, kuris būtų ne politinis, propagandinis įrankis, o tikra, reali karinė jėga, garbingai
reprezentavusi lietuvių tautą tarp kitų sovietinių tautų nacionalinių formuočių,
planai jį plėsti ir stiprinti. Dar vykstant divizijos agonijai prie Aleksejevkos J.
Macijauskas 1943 m. kovo 4 d. A. Sniečkui rašė, kad jam labai nemalonu rašyti
laišką, kuriame negali nieko gero pranešti, o tik blogas naujienas113. J. Paleckis
vėliau rašė, kad divizijos nuostoliai buvo tokie dideli, kad vietoj pulkų liko tik
jų likučiai, papildyti kariais iš užnugario dalinių. „Didžiuliu moraliniu smūgiu“
jis vadino tai, kaip sovietinė karinė (Briansko fronto ir kt.) vadovybė vertino
divizijos veiksmus114. 1943 m. balandžio 16 d. įvyko Lietuvos KP(b) CK biuro
posėdis, jame buvo išklausytas divizijos vado gen. mjr. F. Žemaičio ir J. Macijausko informacinis pranešimas apie divizijos mūšius. Posėdžio protokole nieko nepasakyta apie šio pranešimo turinį, tik pažymėta, kad jis „priimtas žiniai“.
Sovietiniams Lietuvos vadovams atsirado naujų didžiulių problemų ir rūpesčių:
Biuras apsvarstė politinio masinio darbo priemones su sužeistais kovotojais ir
112
16 LŠD trumpoji charakteristika, SSSR Gynybos ministerijos archyvas, f. 1079, ap. 1, b. 1, l. 4–5.
113
J. Macijausko 1943 m. kovo 4 d. laiškas A. Sniečkui, ten pat, ap. 6, b. 46, l. 130.
114
J. Paleckio 1943 m. rašyto rašto juodraštis, ten pat, f. 17541, ap. 1, b. 13, l. 268–269.
339
Dr. Rimantas ZIZAS
vadais, įpareigojo Lietuvos SSR LKT sudaryti komisiją, kuri rūpintųsi sužeistųjų
(tapusių invalidais) įdarbinimu ir visa jų socialine globa115. Kalbant apibendrintai, sovietiniams Lietuvos vadovams Maskvoje iškilo rūpestis išsaugoti diviziją,
kaip nacionalinį (lietuvišką) junginį.
Nuoskaudą dėl lietuviškos divizijos katastrofiškos nesėkmės, nors ir netiesiogiai, gilino palyginti sėkminga ir garbinga suformuotų latvių ir estų junginių
kovinė veikla karo frontuose116.
Nesėkmingi divizijos mūšiai prie Aleksejevkos, turėję įtakos puolamosios operacijos sužlugdymui, buvo nemaloni nesėkmė ir 48–osios armijos Briansko fronto
kariuomenės vadovybei. Todėl jau mūšių metu prasidėjo divizijos karinio pasirengimo priežasčių ir jos nesėkmių kaltininkų aiškinimasis, kas kaltas dėl beviltiškai
stringančio (galiausiai visai sužlugusio) puolimo, didžiulių patirtų nuostolių.
Oficialiuose divizijos dokumentuose (kovos veiksmų žurnale, raportuose ir
kt.), rašytuose divizijos karininkų ir atspindėjusių jų požiūrį, nurodomos tokios
mūšių prie Aleksejevkos išvados ir nesėkmių priežastys: 1) divizija padarė vokiečiams daug nuostolių (tikrųjų jie buvo abejotini – R.Z.), priešas buvo priverstas
pritraukti stiprius rezervus ir panaudoti aviaciją; 2) divizija stojo į mūšį tiesiai iš
maršo atsilikus techninėms ir aprūpinimo dalims, o priešo jėgos buvo neįvertintos, vokiečiai turėjo gerai parengtą gynybos sistemą, sumaniai manevravo savo
rezervais; 3) divizijos puolimą silpnai rėmė artilerija, buvo mažai tankų, nebuvo aviacijos ir zenitinės artilerijos ir jų paramos, nebuvo normalaus aprūpinimo
maistu ir pašarais, ypač pirmosiomis dienomis, kai visai divizijai teko badauti, o
ir vėliau padėtis nedaug pasikeitė; 4) sunkios ir nepalankios gamtinės, klimatinės
sąlygos: stiprūs šalčiai, gilus sniegas, pūgos, visiškai atvira, gerai priešui matoma ir patogi gynybai vietovė; 5) kaimyninės divizijos (143 ŠD ir 6 gvardijos ŠD)
buvo negausios, neaktyvios, išsekintos mūšių, jų parama buvo mažai veiksminga
ir efektyvi; 6) pačios divizijos mūšių metu išryškėjusios klaidos ir trūkumai:
priešas pultas pernelyg tirštomis (tankiomis) gretomis, nemokėjimas greitai apsikasti ir blogas maskavimasis, neturėjimas maskuojamųjų chalatų; divizijos karių
nepakankamas mokėjimas panaudoti pėstininkų ginklus, toli nuo priešo gynybos
115
Išrašas iš Lietuvos KP(b) CK biuro 1943 m. balandžio 16 d. posėdžio protokolo, ten pat, f. 1771,
ap. 190, b. 2, l. 57.
116
201–oji latviškoji ŠD buvo pirmasis Raudonosios armijos nacionalinis junginys, jis savo kovos
kelią pradėjo1941 m.gruodžio 20 d., pasižymėjo puolamuosiuose mūšiuose prie Maskvos Naro–Fominsko rajone, apsupant ir likviduojant vokiečių Demjansko grupuotę ir kitur. 1942 m. pabaigpje už
kovinius nuopelnus ji pavadinta 43 gvardijos ŠD. Estų 8–asis korpusas (7 ir 249 ŠD) buvo pats didžiausias Raudonosios armijos nacionalinis junginys, jis kovas pradėjo 1942 m. gruodį Kalinino fronte,
sėkmingai dalyvavo likviduojat apsuptą vokiečių grupuotęVelikije Lukų apylinkėse.
340
linijos užimamos išeities pozicijos puolimui, lėtas puolimo tempas, baimė eiti į
durtuvų kautynes, blogas sąveikavimas su artilerija, šaulių (pėstininkų) pasyvumas (nejudėjimas į priekį) artilerijos parengimo metu ir kt.117
Šiuose teiginiuose, išreiškiančiuose daugiausia pačios divizijos vadovybės
požiūrį, yra nemažai tiesos apie divizijos nesėkmių prie Aleksejevkos priežastis,
jos plačiai aptartos ir aprašytos sovietinių autorių ir divizijos veteranų atsiminimuose. (Kaip minėta, šiuo požiūriu vertingi Atgimimo spaudoje pasirodę divizijos veteranų atsiminimų fragmentai, divizijos veiksmų komentarai ir kt.118.)
Koks buvo Raudonosios armijos aukštesniosios vadovybės požiūris į 16
LŠD kovinius veiksmus ir jos nesėkmių priežastis prie Aleksejevkos? Iš karto
tenka pažymėti, kad jis smarkiai skyrėsi nuo pačios divizijos vadovybės, iki šiol
kai kurių jos veteranų propaguojamų teiginių.
Jau minėtame 48–osios armijos Karo Tarybos 1943 m. vasario 25 d. nutarime „Dėl priemonių stiprinant 16–osios Lietuviškosios šaulių divizijos kovingumą ir discipliną“, skelbusiame jos nepasirengimą mūšiams, buvo tvirtinama, kad
16 LŠD per dvi mūšių dienas parodė labai žemą kovingumą ir discipliną. Buvo
pažymima, kad, nepaisant ilgo buvimo užnugaryje ir turėtų galimybių organizuoti karių apmokymą, divizija nemokėjo organizuoti pėstininkų kovinės rikiuotės, dėl ko patyrė nepateisinamų nuostolių, patirti nuostoliai turėjo įtakos karių
moralinei būsenai. Esą divizijos 167 ŠP du kartus be įsakymo paliko užimamas
pozicijas, svarbiausia, savavališkai paliko užimtą Nagorną. Dėl blogos maskuotės ir nemokėjimo panaudoti šautuvų, kulkosvaidžių, prieštankinių šautuvų divizija pačią pirmąją susitelkimo mūšiui dieną patyrė žymių nuostolių (žuvo apie
400 žmonių). Dėl blogos disciplinos pulkuose buvo mūšio lauko palikimo atvejų
(sužeistųjų palydėjimo į užnugarį ir kitais pretekstais). Keliai į dalis priešakinėse
pozicijose buvo valomi blogai, tai ir stabdė šaudmenų ir maisto tiekimą į priešakines pozicijas ir labai apsunkino normalų sužeistųjų evakavimą. Priešo aviacijos smūgiai į gurguolių susitelkimo vietas, sanitarijos įstaigas pakenkė visos
divizijos kovinei moralei, galėjo sukelti paniką, kuri galėjo apimti ir priešakines
pozicijas. Divizijos užnugaris buvo išsibarstęs, maisto produktai atsiliko, medicinos sanitarijos batalionas neatvyko, haubicų artilerija, šaudmenys atsiliko, jų
artilerijos padaliniuose buvo neleistinai mažai. Priemonių įvesti griežtą tvarką
nebuvo imtasi, niekas dėl pasipiktinimą keliančių dalykų nebuvo nubaustas, o tai
117
Išrašas iš 16 LŠD kovos veiksmų žurnalo, ten pat, b. 262, l.33–34; ap. 6, b. 180, l. 20 ir kt.
118
Žr.: A. Martnionis, Pakirsti ąžuolai Aleksejevkoje, Tiesa, 1989, Nr. 14121; K. Varašinskas, dimisijos gen. mjr. Pr. Petronis, Pirmosios lietuviškosios divizijos kautynės, Gimtasis kraštas, 1988 balandžio
28 – gegužės 5 d. ir kt.
341
Dr. Rimantas ZIZAS
sudarė sąlygas reikštis dar didesniam vadų ir politinių darbuotojų neatsakingumui, politinis darbas divizijoje buvo dirbamas netinkamai.
Savo vasario 25 d. priimtame dokumente 48–osios armijos Karo taryba
nutarė 16 LŠD vadą, gen. mjr. F. Žemaitį įspėti, kad jis ne visiškai atitinka užimamas pareigas, divizijos užnugario viršininką plk. Gudelį, kaip praradusį kontrolę užnugario daliniams ir už divizijos neaprūpinimą maistu ir šaudmenimis,
pašalinti iš pareigų ir atiduoti teismui, divizijos vado pavaduotojui, brigados
komisarui J. Macijauskui (dokumente jo pavardė rašoma – Macijevkas) už blogai organizuotą politinį darbą paskelbti įspėjimą. 48–osios armijos prokurorui
ir Ypatingojo skyriaus viršininkui nedelsiant išvykti į diviziją ištirti aplinkybių,
kodėl buvo paliktas Nagornas, kaltus atiduoti teismui. Armijos štabo viršininkui
nedelsiant į divizijos susitelkimo ruožą nusiųsti užtveriamąjį būrį Nr. 1., kad būtų
sulaikomi savavališkai paliekantys mūšio lauką ir šaudomi bėgantys iš jo.
Divizijos vadui ir jo pavaduotojui J. Macijauskui įsakyta per 3 dienas divizijos dalyse įvesti griežtą tvarką (surinkti, arčiau priešakinių pozicijų pritraukti
užnugario dalis, išmėtytus šaudmenis ir kt.), sustiprinti discipliną, organizuoti
divizijos kovingumą stiprinantį politinį darbą.
Už visų priemonių stiprinant divizijos kovingumą ir discipliną joje realizavimą atsakingais buvo paskirti 48–osios armijos vado gen. ltn. P. Romanenkos
pavaduotojai plk. /K./ Kolganovas ir plk. Jakovlevas.
Šis nutarimas turėjo būti paskelbtas divizijos karininkams ir viršininkams
iki batalionų vadų imtinai119.
Ant dokumento užrašyta Briansko fronto kariuomenės vado gen. ltn. M.
Reiterio ir gen. mjr. I. Susaikovo rezoliucija: „Jeigu Žemaitis divizijoje neįves
tvarkos, teks jį pakeisti“.
Reikia pažymėti, kad 48–osios armijos vadovybės dokumente buvo nemažai
teisingos kritikos, teiginių ir priekaištų apie nepakankamą divizijos karinį pasirengimą, tai buvo priversti pripažinti ir divizijai vadovaujantys asmenys. Antai J. Macijauskas minėtame 1943 m. kovo 4 d. laiške A. Sniečkui rašė apie tai, kad tenka
pripažinti, jog „iš mūsų pusės“ buvo daug didelių trūkumų: visų pirma pasirodė,
kad divizija buvo nepakankamai paruošta pagal naujausią Raudonosios armijos
karo statutą, ji puolė pernelyg tankiomis, tirštomis karių gretomis, dėl ko turėjo
didelių nuostolių, kariai atsilikdavo nuo tankų, apšaudomi iš minosvaidžių, užuot
veržęsi pirmyn, suguldavo, šauliai nemokėjo šaudyti į priešo aviaciją, šlubavo dis-
119
Ten pat, b. 808, l. 7–8.
342
ciplina, vadai ne viską padarydavo, kad būtų įvykdyti kovos įsakymai ir kt.120
Kita vertus, 48–osios armijos vadovybės dokumente buvo realios tiesos neatikusių, melagingų ar net šmeižikiškų 16 LŠD karių atžvilgiu teiginių: Nagorno
divizijos kariai nebuvo užėmę ir iš jo savavališkai nepasitraukė; dėl kai kurių
nesėkmės aplinkybių kaltę turėjo prisiimti ir pati 48–osios armijos vadovybė.
Dar nepasibaigus mūšiams prie Aleksejevkos, 1943 m. kovo 10 d., 16 LŠD
vadas gen. mjr. F. Žemaitis, matyt, nujausdamas virš jo galvos pakibusią grėsmę,
parašė raportą 48–osios armijos vadui gen. ltn. P. Romanenkai. F. Žemaitis prašė
tarpininkauti, kad jo raportas patektų SSSR Vyriausiajam karinių pajėgų vadui
Stalinui, reikalavo paskirti komisiją, kuri ištirtų jam patikėtos divizijos „didžiulių negarbingų nuostolių per tokį trumpą laiką“ priežastis.
Savo raporte jis rašė, kad nuo 1943 m. vasario 20 d. iki kovo 9 d. divizija
neteko per 4 tūkst. žmonių, jo žodžiais, tai sudarė maždaug pusę į frontą atvykusios divizijos. F. Žemaitis konstatavo, kad, patyrusi tiek nuostolių, divizija tapo
nekovinga, ji galėsianti dalyvauti Tėvynės kare tik papildyta vadais ir kariais.
Į diviziją esą buvo surinkti „geriausi“ lietuvių tautos atstovai ir „visas Tarybų
Lietuvos partinis ir tarybinis aktyvas“. Jis pažymėjo, kad divizija buvo pasiųsta į
Briansko frontą visiškai sukomplektuota, aprūpinta visais reikalingais ištekliais.
Tačiau atvykusi į Briansko frontą, divizija sunaudojo visas atsargas ir iki šiol aprūpinama visiškai nereguliariai. Dar neturėjusi kovos patyrimo divizija esą gavo
„nepaprastai didelę ir atsakingą užduotį, kurios įvykdyti neįstengė“. Jo nuomone, nesėkmės priežastis buvo ne tik kovinio parengimo trūkumai – svarbiausia,
nebuvo priemonių užduočiai įvykdyti. Į pirmąjį mūšį divizija buvo mesta alkana,
pavargusi, turėjo labai mažai šaudmenų, beveik nebuvo jokios sustiprinimo priemonių paramos. F. Žemaitis pabrėžė, kad divizija „pirmuosius didžiulius nuostolius patyrė dar nepriartėjusi prie priešo: užėmusi išeities pozicijas puolimui
dvi dienas jos kariai praleido atviroje vietoje, apšaudomi priešo minosvaidžių,
artilerijos, aviacijos“. F. Žemaitis primygtinai prašė ateityje divizijai teikti organizuotą pagalbą sustiprinimo priemonėmis.
F. Žemaitis drąsiai kritikavo 48–osios armijos vadovybę: „Jūsų žmonių, Štabo
ir Vadovybės pagalba kol kas nedavė divizijai jokios naudos, priešingai, trikdo
man patikėtos divizijos vadovybę. Jūsų pavaduotojo pulkininko Kolganovo nesibaigiantys „matai“ ir priekaištai mažina mūsų darbingumą. Vienas faktas tiesiog
demoralizavo divizijos štabo darbuotojus. Pakeliui į štabą pulkininkas Kolganovas
gavo visai netikrus ir neteisingus duomenis, neva lietuvių batalionas bėga iš fronto.
120
J. Macijausko 1943 m. kovo 4 d. laiškas A. Sniečkui, ten pat, f. 1771, ap. 6, b. 46, l. 130–134.
343
Dr. Rimantas ZIZAS
Atėjęs į mano štabą draugas Kolganovas niekam nepasakęs nė žodžio iškvietė telefonu 6–osios gvardijos divizijos vadą ir garsiai, kad girdėtų visas štabas, liepė jam
tuoj pat iš dviejų sunkiųjų kulkosvaidžių apšaudyti kaimyninį lietuvių batalioną.
Šis ir kiti panašūs faktai demoralizavo mano štabo ir dalių vadovybę.“ F. Žemaitis
prašė „peržiūrėti“ armijos štabo vadovavimo divizijai būdus.
Toliau F. Žemaitis pripažino, kad divizijos pastangos pralaužti priešo gynybą
buvo bevaisės, ji patyrė didžiulių nuostolių. Tačiau, jo manymu, 48–osios armijos
Karo tarybos narys gen. mjr. Istominas visos armijos dalių vadų susirinkime, pavadino diviziją persišovėlių divizija „be jokio pagrindo, neturėdamas jokių faktų“.
F. Žemaitis tvirtino, kad oficialiai iki šiol nustatyta ne daugiau kaip 10 persišovimų
atvejų, tai esą neduoda pagrindo visą diviziją vadinti persišovėliais.
F. Žemaitis savo raporte nesutiko ir su Briansko fronto kariuomenės Karo
Tarybos pareiškimo vertinimu, kuriame skelbta, kad divizija suteršė savo vardą
/Didžiojo/ Tėvynės karo frontuose. Ši išvada, jo nuomone, padaryta remiantis
faktu, kad divizija neįvykdė jai iškeltų uždavinių.
F. Žemaitis rašė: „Manau, kad taip vadinti diviziją yra visiškai neteisinga, skubota, nepelnyta. Kariai ir vadai nekalti, kad neįvykdė skirtos užduoties. Jie vyriškai
bandė ją įvykdyti, daugelis žuvo prie vokiečių įtvirtinimų arba visam gyvenimui
liko invalidai. Nebuvo nė vieno atvejo, kad divizijos dalis ar padalinys atsisakytų
pulti priešą. Nė karto jokia dalis ar karių, vadų grupė savavališkai nepasitraukė
atgal, niekas, net ir nedidelė karių ar vadų grupelė, neperbėgo į priešo pusę.“
F. Žemaitis primygtinai prašė pranešti apie jo raportą Stalinui, suteikti galimybę divizijai „normalioje aplinkoje įrodyti savo ištikimybę socialistinei Tėvynei, su dideliu ryžtu dalyvauti triuškinant vokiečių fašistus – lietuvių tautos
amžinus priešus“121.
48–osios armijos vadovybė F. Žemaičio raportą pasiuntė Briansko fronto
vadui, kuris, kaip ir F. Žemaitis, prašė sudaryti tyrimo komisiją. Kartu su F. Žemaičio raportu Briansko fronto vadas gavo ir 48–osios armijos vadovybės ilgą
raportą 16 LŠD kovinės veiklos klausimais.
Jame pažymima, kad 16 LŠD, būdama „giliame užnugaryje“, buvo visiškai
sukomplektuota žmonėmis, ginkluote, arkliais ir autotransportu. Į 48–ąją armiją
ji įsijungė 1943 m. vasario 16 d., į susitelkimo rajoną atvyko vasario 19 d. Divizija atvyko labai neorganizuotai, jos kolona išsitęsė, rinkosi keletą dienų, haubicų
artilerija atvyko tik kovo pradžioje, divizija iš užnugario atvyko be maisto, pašarų, degalų ir šaudmenų atsargų. Divizijos kariai neturėjo su savimi netgi jiems
121
Gen. mjr. F. Žemaičio 1943 m. balandžio 27 d. raportas gen. mjr. Sviridovui, ten pat, f. 3377, ap.
58, b. 808, l. 15–16.
344
priklausiusio davinio parai.
Per 1943 m. vasario 20 d. – kovo 8 d. laikotarpį divizija neįvykdė ne vieno
iš 3 kovos uždavinių, per visą tą laiką puldama toliau išeities pozicijų beveik nepažengė, nors esą visais atžvilgiais tiek gyvąja jėga, tiek technika divizija turėjo
didžiulį pranašumą prieš vokiečius.
Nuo vasario 20 d. iki 24 d., t. y. 4 dienas, divizijos puolimas buvo atidėliojimas dėl materialinio neaprūpinimo ir dėl divizionų ir pulkų artilerijos atsilikimo.
Pirmą divizijos atvykimo dieną jai buvo išduota duonos 6–osios gvardijos
ŠD sąskaita. „Tik 16 LŠD vadovybės aplaidumu galima aiškinti divizijos atvykimą į frontą be jokių atsargų, juo labiau, kad divizija atvyko per /Briansko/ fronto
ir 48–osios armijos aprūpinimo bazes bei stotis“, – pabrėžiama raporte. Divizijos
materialinis aprūpinimas (maisto produktais, pašarais, šaudmenimis, degalais)
iki šiol nesutvarkytas, nepaisant to, kad armija divizijai ne kartą padėjo armijos
autotransportu, o ir pati divizija turinti pakankamai automobilių ir arklių.
Karių maitinimas ir arklių šėrimas divizijoje, net praėjus beveik 3 savaitėms
po jos atvykimo, vyksta nereguliariai, su dideliais pertrūkiais.
Divizija mūšiuose pasirodė nepakankamai stabili. 48–osios armijos vadovybė tai iliustravo tokiais faktais: iš pozicijų fronte savavališkai pasišalino 156
ŠP 3–asis batalionas (bataliono vadas nuteistas sušaudyti); kovo 7 d. naktį 156
ŠP 2–asis batalionas įsiveržė į Nikitovkos pietinį pakraštį, bet tuoj pat atsitraukė kažkokiam provokatoriui ir išdavikui sukomandavus „Atgal“; 167 ŠP dalis
padalinių vasario 26 d. mūšyje priartėjo prie Nagorno pietinio pakraščio, bet
be pateisinamų priežasčių tuoj pat atsitraukė į išeities pozicijas; kovo 8 d. naktį
156 ŠP 1–asis batalionas puldamas turėjo apeiti Nikitovką iš pietų, tačiau vos tik
sutemo neliko pusės karių: jie, užuot toliau puolę, sugrįžo į užnugarį.
Mūšiai parodė, kad 16 LŠD kovinė parengtis ir mokėjimas drauge kovoti
yra žemo lygio, vadai silpnai paruošti, menkai bendradarbiauja kovoje su artilerija ir tankais, visų grandžių vadų ir štabų vadovavimas mūšyje blogas. Divizijos
dalys neryžtingai veikia, nė karto nebuvo pakeltos į ataką. Net kovo 6 d., kai
artilerija, minosvaidžiai ir reaktyviniai minosvaidžiai („Katiušos“ – R.Z.) stipriai
apšaudė Nikitovką, kai esą buvo visos galimybės užimti kaimą beveik be jokio
priešo pasipriešinimo, 167 ŠP nebuvo pakeltas ryžtingam šuoliui pirmyn. Pulkas,
kaip ir kitos dalys, pragulėjo vietoje iki vakaro.
16 LŠD kariai ir vadai per visą mūšių laikotarpį labai skausmingai ir iškreiptai
reagavo į priešo ugnį ir parodė nemokėjimą naikinti priešo ugnies taškų. Divizijos rajono iki kovo 9 d. priešas masiškai neapšaudė iš artilerijos ir minosvaidžių.
Iš esmės nebuvo ir intensyvios kulkosvaidžių ugnies. Priešas paprastai šaudė iš
345
Dr. Rimantas ZIZAS
dviejų artilerijos ir dviejų minosvaidžių baterijų, 6–8 sunkiųjų kulkosvaidžių. „To,
pasirodo, užteko, kad padaliniai gulėtų ir nejudėtų iš vietos, o motyvas tam visada
buvo vienas ir tas pats – „stipri priešo ugnis“, – pažymima raporte.
Divizijai būdingi masiniai rankų riešų susižeidimų atvejai. Iki kovo 10 d. iš
2745 sužeistųjų apie pusė buvo sužeisti į ranką.
Disciplina divizijoje menka. Vieną sužeistąjį į užnugarį lydi 2–3 sveiki kariai.
Per laikotarpį nuo vasario 20 d. iki kovo 8 d. divizija paliko mūšio lauke
daugybę ginklų, o teritorijos, kurioje kovojo divizija, priešas nebuvo užėmęs.
Trys pulkai paliko mūšio lauke paliko 1577 nesurinktų šautuvų, 265 PPŠ, 104
rankinius kulkosvaidžius, 34 sunkiuosius kulkosvaidžius, 30 mm minosvaidžius,
13 82 mm minosvaidžių, 65 prieštankinius šautuvus.
48–osios armijos vadovybė dėl visų divizijos nesėkmių kaltino jos vadą gen.
mjr. F. Žemaitį ir jo pavaduotoją, brigados komisarą J. Macijauską, abu jie esą
parodė visišką nesugebėjimą kovos sąlygomis jai vadovauti. Armijos vadovybė
tvirtino, kad jiems vadovaujant divizija negalės atstatyti savo kovinio pajėgumo
net ir šiuo tikslu išvesta į užnugarį.
Raporto pabaigoje išvardintos pagalbos priemonės, kurių ėmėsi 48–osios
armijos vadovybė, taisydama padėtį divizijoje: buvo pakeistas divizijos užnugario viršininkas, maisto ir pašarų aprūpinimo viršininkas, divizijoje visą laiką
dirbo armijos vadų ir politinių darbuotojų grupė, divizija sustiprinta vyresniaisiais ir vidurinės grandies vadais, priimtas armijos Karo tarybos nutarimas dėl
tvarkos įvedimo divizijoje, jis buvo patvirtintas fronto vado. Su šiuo nutarimu
supažindinti visi divizijos karininkai122.
Be 16 LŠD vado gen. mjr. F. Žemaičio 1943 m. kovo 10 d. raporto, archyvuose yra išlikęs ir jo tų pačių metų balandžio 27 d. raportas, parašytas gen. mjr.
Sviridovui. Raportas parašytas pastarojo įsakymu, todėl galbūt gen. mjr. Sviridovas buvo sudarytos komisijos vadovas ar narys. Šį raportą F. Žemaitis rašė jau
pašalintas iš divizijos vado pareigų, jame jis taip pat plačiai atskleidė divizijos
kovinę veiklą ir aiškino jos nesėkmių priežastis. F. Žemaitis pažymėjo, kad du
mėnesius 16 LŠD buvo mėtoma iš vienos puolimo krypties į kitą: iš pradžių ji
buvo priskirta /Briansko fronto/ 3–ajai armijai123, vėliau – gen. ltn. Novoselskio grupei (t. y. šio fronto kariuomenės operatyvinei grupei – R.Z.), dar vėliau
2–ajai tankų armijai ir pagaliau 48–ajai armijai. Per visą šį laiką divizija nebuvo
122
48–osios armijos vadovybės (gen. ltn. P. Romanenkos, armijos Karo tarybos nario gen. mjr. Istomino, armijos štabo viršininko pavaduotojo plk. Dolgovo) raportas (be datos) Briansko fronto vadui
pasiunčiant 16 LŠD vado gen. mjr. F. Žemaičio 1943 m. kovo 10 d. raportą, ten pat, l. 11–14.
123
Tai įvyko 1942 m. gruodžio 27 d., žr.: J. Dobrovolskas, Lietuviai kariai…, p. 60.
346
pasiųsta į mūšius, o tik „marširavo“ iš Tulos apylinkių į Oriolo apylinkes, per du
mėnesius nužygiavo apie 400 km., beveik visą laiką pagal aliarmo komandą. Šių
žygių metu divizija labai pavargo: kariai nebuvo normaliai maitinami, negaudami pakankamai pašarų arkliai nusilpo ir sunkiai traukė techniką. Pirmosiomis
dienomis atvykus į Briansko frontą, šio fronto štabas paėmė iš divizijos pusę
sunkvežimių, tai dar labiau apsunkino divizijos aprūpinimą.
1943 m. vasario pradžioje divizija, būdama 50 km. nuo Jefremovo miesto, gavo
įsakymą būti pasiruošusi lipti į ešelonus124, vykdant šį įsakymą žymi dalis divizijos
turto buvo pasiųsta į geležinkelio stotis, bet netikėtai po kelių dienų divizija buvo
pakelta pagal aliarmo komandą ir per 4 valandas pasiųsta visai kita kryptimi.
Išsiskleidusi Aleksejevkos apylinkėse, divizija iškart pateko į stiprią artilerijos ir minosvaidžių ugnį ir patyrė didelių nuostolių. Numatytą puolimui dieną
divizijos pozicijas bombardavo 19 priešo bombonešių, jie atliko 10 antskrydžių,
dar nesusikovusi su priešu divizija neteko apie 2 tūkst. žmonių. Per mėnesį trukusius mūšius divizija iš viso neteko apie 5 tūkst. žmonių.
F. Žemaičio nuomone, per šiuos mūšius 16 LŠD pasirodė labai gerai: a) nebuvo nė vieno pasitraukimo atvejo: kuopos ir batalionai žuvo nuo priešo ugnies,
bet atgal nesitraukė; b) tik vienas seržantas perėjo į priešo pusę; c) kariai vyriškai
kentė visus sunkumus ir tęsė puolimą; d) kariai ir vadai puikiai laikėsi, demonstruodami tikro vyriškumo ir didvyriškumo pavyzdžius.
Kovo 19 d. divizija atitraukta į 48–osios armijos antrąjį ešeloną, todėl šios
armijos puolamoji operacija baigėsi nesėkme. Priešo frontas nebuvo pralaužtas.
Baigdamas savo raportą F. Žemaitis rašė, kad jam, kaip buvusiam 16 LŠD
vadui, nepareikšti jokie kaltinimai, jam kol kas nežinomos jo nušalinimo iš pareigų priežastys125.
Aiškinantis divizijos nesėkmės priežastis ir kaltininkus būtina paminėti vieną 1974 m. dokumentą, tarsi pratęsusį karo metų „diskusiją“ tuo klausimu. Tais
metais grupė buvusių karininkų ir politinių vadovų – 16 LŠD veteranų (J. Macijauskas, Vl. Karvelis, J. Žiburkus, F. Bieliauskas, A. Randakevičius, Pr. Petronis,
V. Motieka, V. Počikajevas, E. Jacovskis) parašė ir įteikė Partijos istorijos institutui pareiškimą, kuriame tvirtino, kad apie 48–osios armijos 1943 m. vasario 25
d. nutarimą jie sužinojo tik 1973 m., tvirtino, kad 1943 m. divizijos vadovybė su
124
Divizija turėjo pasikrauti į vagonus Lobanovo ir Jefremovo geležinkelio stotyse, žr.: 16 LŠD štabo
viršininko 1943 m. vasario 7 d įsakymą dalių (pulkų) vadams, SSSR Gynybos ministerijos archyvas, f.
1079, ap. 1, b. 7, l. 76. Divizija turėjo išvykti į Kalinino frontą.
125
Buvusio 16 LŠD vado gen. mjr. F. Žemaičio 1943 m. balandžio 27 d. raportas gen. mjr. Sviridovui,
LYA, f. 3377, ap. 58, b. 808, l. 15–16.
347
Dr. Rimantas ZIZAS
juo nebuvo supažindinta. Apie tai, kad divizijos buvę vadai nieko nežinojo apie
šį ir kitus su juo susijusius dokumentus, galima stipriai abejoti: kaip minėta, jis
užfiksuotas divizijos kovos veiksmų žurnale, apie jį žinojo net civiliai sovietiniai
Lietuvos pareigūnai sovietiniame užnugaryje126.
Divizijos veteranai savo pareiškime rašė, kad tas dokumentas juos nustebino ir
įžeidė, jo turinį vertino kaip divizijos karių šmeižtą, iškreipti ir sugalvoti faktai apie
dalių ir dalinių dezertyravimą iš kovos lauko, pasitraukimą iš Nagorno. Kaip visiškai
išgalvotą faktą jie vertino 156 ŠP 3–iojo bataliono pasitraukimą iš fronto ir jo vado
nuteisimą sušaudyti. (Beje, įdomu pažymėti, kad 16 LŠD karys, SSSR didvyris G. Užpolis savo atsiminimų knygoje, išleistoje 1997 m. Izraelyje, šį faktą mini kaip tikrą.)
„Pagrindinę dalį jos /divizijos – R. Z./ karių, politinių darbuotojų ir vadų
sudarė komunistai ir komjaunuoliai, kovoję už komunistų partijos reikalą buržuazinėje Lietuvoje, pogrindininkai, jaunos Tarybų valdžios aktyvistai 1940–1941
m. ir kiti asmenys, savanoriškai išėję į Tarybinę armiją ginti Tarybų valdžios nuo
vokiškųjų grobikų. Argi jie kalti, kad 48–osios armijos vadovybė juos pasiuntė
į mūšį be artilerijos parengties, be tankų, be zenitinės priedangos, be maisto ir
šaudmenų ir kad jie, nepralaužę parengtos priešo gynybos, vyriškai mirė sniegeo
esant 20 laipsnių šalčiui“, – piktinosi divizijos veteranai. Jų nuomone, 48–osios
armijos vadovybė dėl nepavykusio puolimo visą kaltę stengėsi suversti 16 LŠD.
Divizijos veteranų tvirtinimu, nė vienas 48–osios armijos štabo grasinimas
nebuvo realizuotas, niekas nebuvo atiduotas teismui, pasiųstas į drausmės batalioną. Divizijoje kaltų nerasta127.
Tik F. Žemaitis, tarpininkaujant ir reikalaujant 48–osios armijos vadovybei,
buvo pašalintas iš 16 LŠD vado pareigų, atleistas iš pareigų ir užnugario tarnybos
viršininkas plk. Gudelis128. Divizijos vadu paskirtas gen. mjr. Vl. Karvelis.
126
Antai R. Šarmaitis rašė apie fronto štabo vadovybės telegramą, kuri „apjuodino” 16 LŠD. Jis aiškino, kad štabe dirbo žmogus, nekenčią „Pabaltijo žmonių”, nes „dėl kažko“ 1940–1941 m. buvo ten
nukentėjęs, žr. R Šarmaičio dienoraštį, LYA, f. 17635, ap. 1, b. 12, l. 81 (I. Susaikovas buvo Pabaltijo
Ypatingosios karo apygardos vado pavaduotojas – R. Z); J. Paleckio fonde yra jo rašyto dokumento
juodraštis, jame minima armijos štabo telegrama, pasirašyta gen. plk. M. Reiterio ir gen. mjr. I. Susaikovo. Su šia telegrama buvo supažindinti visi divizijos vadai iki kuopos vadų. Dokumente teigiama,
kad vėliau pokalbiuose su A. Sniečkumi ir J. Paleckiu I. Susaikovas esą pripažinęs, kad jis neįsigilino į
aplinkybes, pripažino divizijos karių narsą, telegrama esą tik siekęs paskatinti divizijos vadą F. Žemaitį
„atviram pokalbiui“ ir kt., žr. f. 17541, ap. 1, b. 13, l. 272.
127
LYA, f. 3377, ap. 58, b. 808, l. 2–5.
128
48–osios armijos vadovybė F. Žemaičiui pateikė daugybę kaltinimų ir priekaištų. Be karinės kompetencijos dalykų, jis kaltintas būdo minkštumu, silpnu reiklumu pavaldiniams, nekritiškumu, neryžtingumu ir t. t., žr.: 48–osios armijos vadovybės 1943 m balandžio 3 d. rašytinis pareiškimas apie
gen. mjr. F. Žemaitį–Baltušį Centrinio fronto Karo tarybai, ten pat, l. 9–10.
348
Vis dėlto kokios buvo 16 LŠD katastrofos prie Aleksejevkos priežastys ir kas
buvo tikrieji kelių tūkstančių jos karių žūties kaltininkai?
Pateikti faktai rodo, kad kaltės dalis tenka ir Briansko fronto kariuomenės, ir
jos 48–osios armijos, ir pačios 16 LŠD vadovybei. Be nepagrįstų, neteisingų teiginių apie divizijos karių pasitraukimą iš užimto vokiečių įtvirtinto Nagorno kaimo,
viso bataliono perbėgimą pas vokiečius (tokio fakto nebūtų nutylėjusi vokiečių
propaganda), masinį pobūdį įgavusius tyčinius rankų susižeidimus ir kai kurių kitų,
netikrų, divizijos karių garbę ir orumą įžeidžiančių faktų, vis dėlto kaip visiškai
nepagrįstos negalima atmesti 48–osios armijos ir Briansko fronto vadovybės kritikos 16 LŠD atžvilgiu dėl jos karių nepakankamo karinio pasiruošimo.
Kalbant apie 16 LŠD nesėkmes ir didžiulius patirtus nuostolius, reikia pažymėti, kad jų priežastys ir aplinkybės buvo kur kas gilesnės ir sudėtingesnės.
Aiškinantis lietuviškosios divizijos nuostolius nereikia pamiršti, kad Raudonoji
armija ir jos vadai apskritai kariavo nemokšiškai, negailėdami žmonių, nevertindami jų gyvybių. Vokiečiai, sustabdyti prie Maskvos, Leningrado, Rostovo
ir kitur, apskritai nugalėti kare gynybiniuose ir puolamuosiuose mūšiuose, – ne
karinio profesionalumo ir meistriškumo dėka, o milijoninių aukų kaina. 16 LŠD
didžiuliai nuostoliai ir netektys šiuo požiūriu nebuvo jokia išimtis.
Aiškinantis divizijos nesėkmių priežastis visų pirma reiktų akcentuoti ne
gamtines, o divizijai labai nepalankias mūšių prie Aleksejevkos karines, psichologines ir kitas sąlygas. Po mūšių ir istorinės pergalės prie Stalingrado, pasiektos
1943 m. vasario pradžioje, sovietinę vadovybę, Raudonąją armiją buvo apėmusi
didžiulė euforija, pakili kovinė dvasia, „veržliai“ puolant stengtasi iš vokiečių
atsiimti kuo daugiau jų okupuotų teritorijų, nustumti juos kuo toliau į vakarus.
Manyta, kad Stalingrado mūšio baigties priblokšti vokiečiai ir toli trauksis nerodydami atkaklaus pasipriešinimo. Net tikėtasi, kad greitai prasidės Baltarusijos
išvadavimas. (1943 m. kovo 7 d., kaip įvykdęs savo užduotis, nereikalingas
buvo likviduotas Centrinis partizaninio judėjimo štabas (CPJŠ), tačiau netrukus,
balandžio 17 d., jis vėl buvo atkurtas.)
Likvidavus vokiečių Stalingrado grupuotę, Raudonosios armijos žygis į
vakarus iš pradžių iki 1943 m. vasario vidurio iš tikrųjų buvo triumfo žygis:
Briansko ir Voronežo frontų kariuomenė žygiavo į vakarus vos ne maršo kolonų
greičiu129: sausio 25 d. išvaduotas Voronežas, vasario 2 d. – Kurskas, vasario 9 d.
– Belgorodas, vasario 16 d. – Charkovas ir kt.
Tačiau nuo 1943 m. vasario antros pusės padėtis pradėjo radikaliai keistis.
129
А. Исаев, Когда внезапности уже не было: история ВОВ, кокорую мы не знали, Москва,
2006, с. 362.
349
Dr. Rimantas ZIZAS
Vokiečiams pavyko sutelkti pakankamai jėgų, skubiai permetus jas iš kitų karo
veiksmų rajonų, kad būtų sustabdytas Raudonosios armijos puolimas tarp Kaukazo ir Voronežo, užlopyti spragas sutrumpėjusioje fronto linijoje130. Vokiečiai
stabilizavo frontą, dar daugiau – vasario 19 d. pradėjo Charkovo puolamąją operaciją, kurios metu Raudonoji armija patyrė skaudų pralaimėjimą, jos junginiai
atblokšti toli atgal, vokiečiai atsiėmė visus išvardytus miestus.
Galima manyti, kad 16 LŠD pradinis kovos kelias būtų susiklostęs visai kitaip,
gerokai sėkmingiau, jeigu ji būtų įsijungusi į kovas šiek tiek anksčiau, kai Raudonoji
armija sparčiai veržėsi į priekį, beveik nesutikdama vokiečių pasipriešinimo.
Lietuviškoji divizija tapo staigiai pasikeitusios karinės situacijos Pietų fronte savotiška auka, kurios rezultatas buvo jos karinė katastrofa prie Aleksejevkos.
Gavusi įsakymą vykti į Briansko frontą, į 48-osios armijos sudėtį, divizija buvo
orientuota į tai, kad priešas rimto pasipriešinimo neparodys, o atvykusi į Aeksejevkos apylinkes pateko į labai sudėtingas kovos sąlygas, sutiko atkaklų, jai
neįveikiamą vokiečių pasipriešinimą.
Mūšiuose nedalyvavusi, jokių kovinių nuopelnų dar neturėjusi, ilgai formuota ir pafrontės keliais klajojusi lietuviškoji divizija, jos vadai, politiniai vadovai, dauguma karių psichologiškai veržėsi į kovą ir siekė joje pasižymėti, to
labai troško ir sovietiniai Lietuvos vadovai.
F. Bieliauskas savo atsiminimų knygoje „Liaudies žygdarbis nemirtingas“
rašo apie mūšių prie Aleksejevkos išvakarėse įvykusį telefoninį pokalbį tarp 16
LŠD vado gen. mjr. F. Žemaičio ir 48–osios armijos vado gen. ltn. P. Romanenkos. Neva divizijos vadas armijos vadui aiškino, kad dėl užpustytų kelių divizijai
nepristatyta degalų, šaudmenų, maisto, atsiliko artilerija ir kt., dėl visų šių priežasčių divizija dar nepasiruošusi puolimui, prašė atidėti puolimo pradžią. Tačiau
divizijos komisaras J. Macijauskas paėmė iš divizijos vado telefono ragelį ir pareiškė, kad divizija puolimui pasiruošusi ir įsakymą įvykdysianti131.
Su visomis problemomis ir sunkumais, kurie aprašyti 16 LŠD oficialiuose
dokumentuose ir jos veteranų atsiminimuose, susidūrė ir visi kiti Raudonosios
armijos junginiai: iš geležinkelio stočių į susitelkimo rajonus žygiuota pėsčiomis, užpustytais keliais, gilų sniegą sunkiai įveikė net vidutiniai ir sunkieji tankai, trūko transporto, degalų, šaudmenų, maisto, buvo puolama sulaukus ne visų
dalinių ir kt.132 Tokiomis sąlygomis išryškėdavo junginių mobilumas, organizuo130
Б. Мюллер–Гиллебранд, Сухопутная Армия Германии 1933–1945 г.г., Москва, 2002, с. 373.
131
F. Bieliauskas, Liaudies žygdarbis nemirtingas, p. 81–82.
132
А. Исаев, Когда внезапности уже не было, с. 365.
350
tumas, karinis pasirengimas.
Kaip savo rašė raporte 16 LŠD vadas gen. mjr. F. Žemaitis, 1943 m. vasario
antroje pusėje Oriolo apylinkėse 16 LŠD įsijungus į 48–osios armijos sudėtį,
šios armijos junginiai dar persekiojo besitraukusius vokiečius, tačiau ties Neručio upės riba jie nustojo trauktis ir pradėjo įnirtingai priešintis. Tik 48–osios
armijos 6-oji gvardijos ŠD sugebėjo pasiekti Zmijevkos rajoną, bet čia patyrė
pralaimėjimą. Prieš 16 LŠD atvykimą į Aleksejevkos rajoną vokiečiai organizavo ištisą fronto liniją. 16 LŠD buvo įsakyta pakartoti šios divizijos puolimą tame
pat ruože ir ta pačia kryptimi, turint beveik tuos pačius kovos uždavinius133.
Taigi 16 LŠD mūšių pradžia sutapo su vokiečių traukimosi pabaiga, fronto linijos stabilizavimusi šiame Pietų fronto bare. Ši aplinkybė divizijai objektyviai tapo
svarbiausia nepalankiai jai susiklosčiusių mūšių ir patirtų nuostolių priežastimi.
Kaip nesėkmės priežastis reikia paminėti ir tai, kad divizijoje nebuvo patyrusių vadų. Raudonosios armijos karininkai gen. mjr. F. Žemaitis ir plk. J. Macijauskas turėjo tik Rusijos 1918–1920 m. pilietinio karo patyrimą, kaip kariniai
veikėjai, mąstė pasenusiomis kategorijomis, kariavo pasenusia taktika. Buvę
Lietuvos kariuomenės karininkai taip pat neturėjo kovos patyrimo, jiems buvo
nepažįstama Raudonosios armijos valdymo, aprūpinimo ir tiekimo sistema, jos
gyvenimo normos ir tvarka. Nepaisant daugumos 16 LŠD karių simpatijų Sovietų Sąjungai, daugelio divizijos karių (lietuvių, žydų ir kitų tautybių karių) drąsos
ir ryžto kautis su vokiečiais, vis dėlto šių savybių nepakako: lėmė nepakankamai
karinis pasirengimas ir profesionalumas.
16 LŠD ilgai rengta „giliame“ užnugaryje, palyginus su kitomis šaulių divizijomis (kuriose buvo po 5–6 tūkst. karių), buvo gerai sukomplektuota ir apginkluota. Todėl, matyt, aukštesnioji karinė vadovybė iš jos nemažai tikėjosi.
Divizijos nesėkmingas pasirodymas mūšiuose, vilčių nepasiteisinimas lėmė priešiškumą, kategorišką, labai nepagarbią, netgi niekinamą aukšto rango 48–osios
armijos ir kitų vadų reakciją į 16 LŠD. Bent iš dalies tam įtakos galėjo turėti ir
divizijos nacionalinė sudėtis (jos lietuviškumas ir žydiškumas).
Mūšių prie Aleksejevkos padariniai sovietinės Lietuvos perspektyvai buvo
skaudūs ne tik kariniu, bet ir politiniu aspektu. Prie Aleksejevkos žuvo visas
„žiedas“ geriausių Lietuvos komunistų partijos ir sovietų valdžios pareigūnų.
Divizijos nesėkmė nulėmė ir nepasitikėjimą lietuviais, pokarinį nelietuviškų
„kadrų“ atvykimą į Lietuvą. Todėl vėl teko siekti paties Stalino užtarimo, prašyti
diviziją papildyti kitų tautybių kovotojais ir kt.
133
Gen. mjr. F. Žemaičio 1943 m. raportas gen. mjr. Sviridovui, LYA, f. 3377, ap. 58, b. 808, l. 17.
351
Dr. Rimantas ZIZAS
1943 m. birželį divizijoje buvo apie 9,5 tūkst. žmonių, dar 1,5 tūkst. karių
buvo 2–ajame atsargos šaulių batalione, taigi iš viso daugiau kaip 11 tūkst. karių134.
1943 m. vasarą 16 LŠD maždaug iš tų pačių apylinkių prie Aleksejevkos pratęsė
savo kovos kelią. Nors patyrė ir nemažų nuostolių, divizija daug sėkmingiau dalyvavo mūšiuose prie Kursko, Baltarusijoje, Lietuvoje ir Latvijoje (Kurše).
Po tragedijos prie Aleksejevkos ir kitur patirtų nuostolių ėmė blėsti A.
Sniečkaus noras matyti diviziją priešakinėse fronto linijose, svarbiausiose puolimų kryptyse. Jis dėjo pastangas „taupyti“ diviziją, išsaugoti nuo žūties nacionalinius kadrus, kurie buvo reikalingi darbui „išvaduotoje“ Tarybų Lietuvoje. Kaip
niekada lietuviška savo sudėtimi divizija tapo 1944 m. ją papildžius „išvaduotos“
Lietuvos vyrais. Kartu ji kaip niekada tapo politiškai nepatikima. Siekiant užkirsti kelią masiniam karių dezertyravimui, viešai prieš rikiuotę buvo šaudomi
sugauti dezertyrai, divizija po mūšių vaduojant Lietuvą 1944 m. – 1945 m. buvo
perkelta į Kuršą, kur ir sulaukė karo pabaigos. 1944 m. rudenį mėginta suformuoti antrą lietuvišką junginį – 50–ąją atsargos šaulių diviziją, bet dėl masinio
dezertyravimo jos taip ir nepavyko suformuoti.
16 LŠD buvo vienintelis lietuviškas frontinis karinis junginys, kovojęs Vokietijos – SSSR karo frontuose. Okupantams vokiečiams analogiško junginio
okupuotoje Lietuvoje nepavyko suformuoti. Deja, Raudonosios armijos lietuviškosios divizijos sunkus, didelių išbandymų ir daug aukų pareikalavęs kovos
kelias nevedė į Lietuvos laisvę – artino naują sovietinę okupaciją.
134 Lietuvos SSR LKT 1943 m. birželio 3 d. duomenys apie Raudonosios armijos lietuviškuosius
dalinius, LCVA, f. R–754, ap. 10, b. 26, l.1.
352
Vertimas iš rusų kalbos
Lietuvos liaudies armijos
reorganizavimo į 29-ąjį teritorinį
Raudonosios armijos šaulių pulką
istorija 1940–1941 m.
Aleksandr ČAPENKO
Istorijos mokslų kandidatas,
Murmansko valstybinio pedagoginio universiteto
Visuotinės istorijos katedros docentas
1940 m. vasarą Baltijos šalys – Estija, Latvija ir Lietuva – neteko nepriklausomybės ir, kaip gavusios Sąjungos Respublikos, įėjo į SSRS sudėtį. 1940
m. birželio viduryje Lietuvoje į valdžią atėjo prosovietinė vyriausybė, kuriai
vadovavo rašytojas Justas Paleckis. Naujoji Vyriausybė pradėjo iš esmės „laužyti“ visus ankstesnio, buržuazinio valstybės aparato elementus. Turėjo keistis
ir Lietuvos ginkluotosios pajėgos. Jos buvo pervadintos į Lietuvos liaudies armiją, o paskui, kai Lietuva inkorporuota į SSRS sudėtį, buvo pradėta Lietuvos
liaudies armiją integruoti į Darbininkų ir valstiečių Raudonąją armiją.
Oficialiai apie tai buvo pranešė 1940 m. rugpjūčio 17 d. SSRS gynybos
liaudies komisaras, Sovietų Sąjungos maršalas S. K. Timošenka (direktyva
Nr. 0/2/105022). Vykdyti šią direktyvą buvo nurodyta Pabaltijo ypatingajai
karinei apygardai („PribOVO“), kuri buvo sukurta trijose Pabaltijo respublikose. Jau 1940 m. rugpjūčio 20 d. Pabaltijo ypatingosios karinės apygardos
vadas, generolas pulkininkas A. D. Loktionovas, specialiu įsakymu apygardai pareikalavo nedelsiant vykdyti gynybos liaudies komisariato direktyvą
Nr. 0/2/105022. Pirmiausia iš visų trijų reorganizuojamų Liaudies armijų štabų buvo pareikalauta iki rugpjūčio 22 d. pateikti apygardos štabui apdorotus
duomenis apie žmonių skaičių karinėse dalyse, ginkluotę bei karinių dalių
dislokavimą ir perduoti Raudonosios armijos apsaugai visus Liaudies armijų
gyvenamojo fondo objektus ir nekilnojamąjį turtą. Paskui darbą turėjo pradėti specialios komisijos, kurios nuo rugpjūčio 25 d. iki rugsėjo 10 d. aprašė ir
priėmė visą karinį turtą.
353
Aleksandr ČAPENKO
Pagal Gynybos liaudies komisaro nurodymą, buvo numatyta reorganizuoti visų trijų Pabaltijo respublikų Liaudies armijas į tris teritorinius Raudonosios armijos šaulių korpusus. Lietuvos Liaudies armija buvo performuojama į 29-ąjį teritorinį šaulių korpusą (TŠK), kuris įėjo į Pabaltijo ypatingosios
karinės apygardos sudėtį.
Nuo rugpjūčio 25 d. iki rugsėjo 5 d. buvo planuojama Lietuvos Liaudies
armijos dalį iš naujo suformuoti korpusų junginius pagal patvirtintus etatus,
o paskui nuo rugsėjo 5 d. iki 10 d. įgyvendinti asmeninės sudėties, arklių ir
materialinės dalies korpuso perdislokavimą į naujus nuolatinės dislokacijos
punktus, kuriuos nustatydavo Pabaltijo ypatingosios karinės apygardos štabas. Po to, rugsėjo 10–14 d. speciali komisija, vadovaujama 11-osios armijos
štabo viršininko pavaduotojo, apžiūrinėjo suformuotus 29-ojo TŠK junginius, vertindama jų komplektiškumą, išdėstymą ir aprūpinimą.
Užbaigti visų trijų teritorinių šaulių korpusų formavimo procesą buvo
numatyta 1940 m. rugsėjo 15 d. Direktyvoje oficialiai pareikšta, kad teritoriniai šaulių korpusai yra laikinosios formuotės ir turi egzistuoti tiktai vienerius metus. Per tą laikotarpį jie turi būti išvalyti, pašalinant nepatikimus elementus, kariai turi išmokti rusų kalbą ir persikvalifikuoti pagal Raudonosios
armijos programą ir įstatus.
Vertinant reikia pažymėti, kad jeigu 1941 m. birželio 22 d. nebūtų prasidėjęs Didysis tėvynės karas, nubraukęs visą tolesnę trijų teritorinių šaulių
korpusų istoriją, tai jau 1941 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn. jie būtų paversti
paprastais eksteritoriniais Darbininkų ir valstiečių Raudonosios armijos
(DVRA) šaulių korpusais.
Nurodytu terminu formavimas nebuvo baigtas. Kaip pažymėta Pabaltijo
ypatingosios karinės apygardos nutarime, pagrindinė priežastis buvo „apygardos valdybų ir štabo skyrių viršininkų, taip pat TŠK vadų nusišalinimas
nuo to darbo“. Galutinis teritorinių šaulių korpuso kūrimo baigimas pagal šią
direktyvą buvo nukeltas 1941 m. sausio 1 d.
Dėl SSRS gynybos liaudies komisaro direktyvoje Nr. 0/2/105022 numatytų etatų: kiekvieną TŠK, kartu 29-ąjį, sudarė korpuso valdyba, dvi šaulių
divizijos, korpuso artilerijos pulkas, korpuso zenitinės artilerijos divizionas,
korpuso ryšių batalionas, korpuso išminuotojų batalionas ir korpuso oro eskadrilė. Iš viso taikos metu korpuse buvo 15142 žmonės. Latvijos ir Lietuvos
korpusuose be šių etatų dar buvo pridėtas ir kavalerijos pulkas. Įdomu tai,
kad etatai karo metu įsakyme nustatyti ir nurodyti nebuvo.
354
LIETUVOS LIAUDIES ARMIJOS REORGANIZAVIMO Į 29–ĄJĮ
TERITORINĮ RAUDONOSIOS ARMIJOS ŠAULIŲ PULKĄ ISTORIJA 1940–1941 M.
Teritorinio šaulių korpuso etatai pagal SSRS GLK 1940 m. rugpjūčio 17 d.
direktyvą Nr. 0/2/105022
Korpuso valdyba
53 žm.
Kavalerijos pulkas
1175 žm.
Korpuso artilerijos pulkas
1594 žm.
Korpuso zenitinės artilerijos divizionas
350 žm.
Korpuso ryšių batalionas
358 žm.
Korpuso išminuotojų batalionas
579 žm.
Korpuso oro eskadrilė
208 žm.
Iš viso korpuso valdyboje
4217 žm.
Šaulių divizijos valdyba
69 žm.
Trijų šaulių pulkų valdyba, kiekvienoje iš jų:
1410 žm.
Lengvasis artilerijos pulkas
436 žm.
Haubicų artilerijos pulkas
673 žm.
Žvalgybos batalionas
95 žm.
Ryšių batalionas
130 žm.
Išminuotojų batalionas
148 žm.
Prieštankinių pabūklų divizionas
92 žm.
Zenitinės artilerijos divizionas
94 žm.
Pristatymo automobilių kuopos ir medicinos ir sanitarijos
bataliono kadrai
33 žm.
Iš viso vienoje šaulių divizijoje
6000 žm.
Iš viso dviejose šaulių divizijose
12000 žm.
Iš viso teritoriniame šaulių korpuse
16317 žm.
Dar norėtųsi pabrėžti, kad kol korpusai buvo kaip teritoriniai korpusai, jie
turėjo būti išlaikomi iš Respublikos biudžeto. Su 22-uoju (Estijos) ir 27-uoju
(Latvijos) korpusu taip ir įvyko. Karo priemonių aprūpinimą iš Raudonosios armijos jie pradėjo gauti nuo 1941 m. sausio 1 d. O Lietuvos 29-asis TŠK karo
355
Aleksandr ČAPENKO
priemonėmis ir maistu aprūpinamas iš DVRA dar nuo 1940 m. rugpjūčio 20
d. Tačiau iki to laiko, kol Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą, korpusas negavo
naujos sovietinės ginkluotės – buvo naudojami ginklai, technika, amunicija ir
kitas turtas, atitekęs kaip palikimas iš Liaudies armijos. Be to, visi 1941 m. pavasarinio šaukimo šauktinio amžiaus Lietuvos gyventojai buvo siunčiami tarnauti į
29-ąjį teritorinį šaulių korpusą.
SSRS gynybos liaudies komisaro direktyva visuose trijuose korpusuose
buvo išlaikyta Liaudies armijų aprangos forma, kuri iš principo mažai kuo skyrėsi nuo nacionalinės armijos aprangos. Nuo uniformų buvo nuimti ankstesni
skiriamieji ženklai ir apskritai nenaudojami antpečiai. Prie kepurių pradėtos tvirtinti raudonosios žvaigždės – DVRA emblemos, buvo siuvami antsiuvai ir ant
rankovių tvirtinami skiriamieji ženklai, naudojami Raudonojoje armijoje. Pagal
Pabaltijo ypatingosios karinės apygardos vado įsakymą aprangos forma turėjo
būti pakeista iki 1940 m. rugpjūčio 29 d. Ankstesnė aprangos forma teritoriniuose šaulių korpusuose išliko ne dėl noro išlaikyti kokį nors tęstinumą iš Liaudies ir
nacionalinės armijos, o tai lėmė tik utilitariniai sumetimai. Svarbu tai, kad karių
perrengimui sovietiniais kariniais drabužiais reikėjo milžiniškų lėšų, o 1940 m.
korpusai buvo išlaikomi iš Estijos, Latvijos ir Lietuvos SSR biudžeto, vadinasi,
buvo neįmanoma greitai visų karių perrengti. Be to, apygardos sandėliuose buvo
gana daug kario aprangos, likusios iš Pabaltijo kariuomenės, kurios nepanaudoti
nebuvo prasmės, tuo labiau, kaip buvo pažymėta dokumentuose, „daiktinis turtas
[buvo] geros būklės“. Generalitetas, taip pat iš DVRA atvykę politiniai darbuotojai, iki 1941 m. buvo visiškai perrengti sovietine karine uniforma. Daugelis
vadų ir eilinių karių baigė dėvėti senų armijų aprangą. Korpusuose, sprendžiant
iš gausių nuotraukų, išliko ir ankstesnių armijų šalmai – 29-ajame Lietuvos teritoriniame korpuse buvo dėvimi vokiškojo pavyzdžio šalmai.
Korpusuose pradėti studijuoti Raudonosios armijos įstatai ir programos, išverstos į estų, latvių ir lietuvių kalbas. Be to, buvo vykdomas darbas rengiant
teritorinių korpusų karius karinei priesaikai. Pradėtas įgyvendinti ir ideologinis
naujų Raudonosios armijos kariškių parengimas.
Iš tiesų kartu su karinių dalių performavimu buvo atliekamas ir karo prievolininkų apskaitos ir šaukimo organų reorganizavimas. Taline, Rygoje ir Kaune buvo
sukurti respublikiniai kariniai komisariatai, o respublikų apskrityse (rajonuose)
pradėtas rajoninių karinių komisariatų kūrimas. Jie buvo kuriami remiantis Pabaltijo šalyse nepriklausomybės laikotarpiu egzistavusių vietos kariniu valdymu.
Kiekvienoje iš nacionalinių armijų egzistavusios karo mokyklos buvo performuotos į pėstininkų DVRA mokyklas, skirtas rengti armijos vadus specialiai
356
teritoriniams šaulių korpusams. Lietuvoje karo mokykla iš pradžių buvo Kaune,
o paskui ją perkėlė į Vilnių. Pėstininkų mokykloje buvo numatyta turėti vieną batalioną Lietuvos 29-ojo teritorinio šaulių korpuso armijos vadams rengti.
1940 m. rugsėjį batalionų skaičius buvo padidintas iki dviejų (kiekviename – po
tris kuopas). Mokyklos viršininku tapo pulkininkas Kiršinskas, o politiniu vadu
– Povilavičius.
Nors Lietuvos 29-ojo TŠK karių skaičius buvo mažesnis negu nepriklausomo laikotarpio Lietuvos kariuomenėje, o ir pačių karinių dalių korpuse buvo
mažiau, atsirado rimtų problemų dėl gyvenamojo fondo ir parkų technikai. Daugiausia tai buvo susiję su tuo, kad didžiąją karinių objektų, anksčiau priklausiusių Estijos kariuomenei, užėmė 1940 m. įvestos į Lietuvą DVRA dalys. Tačiau
ir šiuo klausimu situacija 29-ajame korpuse buvo geresnė negu 22-ajame ir 24ajame – kareivinėse gyveno 90 proc. karių, tačiau labai trūko arklidžių, sandėlių
ir automobilių garažų.
Taigi 29-ojo teritorinį šaulių korpusą sudarė buvusios Lietuvos Liaudies armijos kariai, ginkluotė, transportas, amunicija, karinė apranga ir iš dalies – jos
gyvenamasis fondas. Karinio turto perteklius, likęs pasibaigus formavimui, buvo
perduodamas pagal aktus į Pabaltijo ypatingosios karinės apygardos sandėlius,
buvusius Estijos, Latvijos ir Lietuvos teritorijoje.
Pagrindinės organizacinės priemonės, performuojant Lietuvos liaudies armiją į
29-ąjį teritorinį šaulių korpusą iki galo įgyvendintos 1940 m. rugpjūčio 21 d. Vadinasi reikėjo dar papildomai 20708 žmonių iš Liaudies armijos ir Karinės ministerijos.
Vykstant formavimui, Gynybos liaudies komisaro direktyva patvirtinti 29ojo teritorinio šaulių korpuso etatai buvo keičiami keletą kartus didinant tų etatų
skaičių. Pagal 1940 m. rugpjūčio 19 d. 29-ojo TŠK organizavimo planą buvo
numatyta korpuso valdyboje ir visose korpusui pavaldžiose dalyse turėti 4108
žmones, 179-ojoje teritorinėje šaulių divizijoje – 6002 žmones, 184-ojoje teritorinėje šaulių divizijoje – 6013 žmonių, iš viso – 16977 žmonių. Galutinai patvirtinti 29-ojo teritorinio šaulių korpuso etatai atrodė taip: korpuso valdyba ir
korpusui pavaldžios dalys – 4318 žmonių, 179-oji ir 184-oji šaulių divizijos – po
6004 žmones, pėstininkų mokykloje – 1654 žmonės, iš viso korpuse – 17980
žmonių. Galimas daiktas, asmeninės sudėties etatų skaičiaus padidinimas buvo
susijęs su tuo, kad formuojant 29-ąjį TŠK liko gana didelis visai šiuolaikiškos
karinės technikos perteklius, kurį buvo nuspręsta ne atiduoti į sandėlius, o panaudoti papildomų karinių dalių formavimui. Taigi zenitinės artilerijos pulko ir
Taip nurodyta originale – vert. pastaba.
357
Aleksandr ČAPENKO
Lietuvos karinių ginkluotųjų pajėgų turto pertekliaus sąskaita virš etatų prie 29ojo TŠK buvo sukurtas antrasis zenitinės artilerijos divizionas ir dvi naikintuvų
eskadrilės, kurias buvo planuojama panaudoti vietinių objektų priešlėktuvinei
oro gynybai užtikrinti.
Be karinės mokyklos, 1940 m. rugsėjo 18 d. karių skaičius korpuso padaliniuose buvo toks: štabas ir korpuso dalys – 3813 žmonių, 179-oji teritorinė
šaulių divizija – 5123 žmonės, 184-oji teritorinė šaulių divizija – 4623 žmonės.
Nebuvo galvojama apie tai, kad, išformavus Liaudies armiją, buvo karių
skaičiaus perteklius, 1940 m. rugsėjo 21 d. 29-asis teritorinis korpusas buvo ne
visiškai sukomplektuotas ir trūko kariškių. Korpuso vadų buvo tik 67 proc., jaunesniųjų armijos vadų – 70 proc. 29-ojo TŠK eilinių užteko. Apskritai kariai
sudarė 89 proc. nuo visų etatų reikiamo žmonių skaičiaus – tai buvo daugiau
palyginti su 22-uoju (Estijos) TŠK (67 proc.), bet mažiau negu 24-ajame (Latvijos) korpuse.
Ypač trūko politinių darbuotojų, artilerininkų ir techninių karinių pajėgų
specialistų. 29-ajame teritoriniame šaulių korpuse tarnauti iš DVRA buvo paskirti 272 žmonės, jie sudarė 11 proc. visų reikalingų vadų etatų.
Palyginti su Estijos ir Latvijos korpusais 29-asis teritorinis korpusas turėjo daugiausia arklių. Pabaltijo ypatingosios karinės apygardos duomenimis,
1940 m. rugpjūčio 21 d. arklių korpuse buvo 100 proc. reikiamo skaičiaus,
be to, keletas arklių buvo perduotas į 22-ąjį (Estijos) TŠK. Lietuvos korpuse
lengvųjų ir krovininių automobilių buvo tiek, kiek turėjo būti pagal etatų sąrašą. Patrankų buvo 85 proc., haubicų – 91 proc. Geriau už 22-ąjį ir 24-ąjį TŠK
Lietuvos korpusas turėjo ir sunkiosios pėstininkų ginkluotės – batalionų minosvaidžių buvo reikiamas 100 proc. 29-ojo teritorinio šaulių korpuso valdyba
ir štabas buvo formuojamas iš Lietuvos liaudies armijos štabo, korpuso ryšių
batalionas – Estijos iš Liaudies armijos ryšių bataliono, korpuso išminuotojų
batalionas – iš Lietuvos liaudies armijos 1–ojo ryšių bataliono karių. Korpuso
artilerijos pulkas buvo suformuotas iš Lietuvos armijos 3-ojo ir 4-ojo artilerijos
pulkų, korpuso zenitinės artilerijos divizionas suformuotas iš Lietuvos armijos
zenitinės artilerijos būrio. 26-asis korpuso kavalerijos pulkas buvo sukurtas
reorganizavus Liaudies armijos 1-ąjį ir 2-ąjį kavalerijos pulkus. Iš Lietuvos
karinių ginkluotojų pajėgų padalinių buvo sukurta korpuso oro eskadrilė. Korpuso štabas įsikūrė Kaune, čia buvo dislokuotos ir visos korpusui pavaldžios
dalys, tik artilerijos ir kavalerijos pulkai buvo Vilniuje.
Taip originale – vert. pastaba.
358
179-oji teritorinė šaulių divizija buvo formuojama Vilniaus ir Joniškio rajone
Lietuvos liaudies armijos 1-osios pėstininkų divizijos pagrindu, o kuriant 184-ąją
teritorinę šaulių diviziją buvo pritraukti Lietuvos armijos 2-osios ir 3-osios pėstininkų divizijų junginiai. Divizijos buvo kuriamos rajone Utena–Biržai–Zarasai.
Šaunamoji ir artilerinė ginkluotė, gauta 29-ojo teritorinio šaulių korpuso
ginklavimui, kaip pažymėta dokumentuose, buvo „pačių įvairiausių tipų“ „seno
pavyzdžio [...] gerokai susidėvėjusi“. Tačiau tokie teiginiai didesne dalimi taikytini Estijos ir Latvijos armijoms. Lietuvos armijos šaunamoji ginkluotė buvo
šiuolaikiškų pavyzdžių. 29-ojo TŠK karių šautuvai ir karabinai buvo vieno tipo ir
kalibro –7,92 mm Vokietijos firmos „Mauzer“. 1898 m. ir 1924 m. pavyzdžio. Iš
viso iš Lietuvos liaudies armijos pagal žiniaraščius buvo priimta įvairių sistemų
117567 šautuvų ir karabinų. Iš jų 10839 išskirti korpuso dalims apginkluoti, o
likę – aiduoti į sandėlį.
Rankiniai kulkosvaidžiai, naudoti korpuso dalyse, visi buvo pagaminti Čekoslovakijoje, ZB–26 (priėmimo aktuose šis modelis kažkodėl buvo pažymėtas
kaip „Bris“). Visi 853 Lietuvos liaudies armijos turėti ZB–26 buvo panaudoti
kariams apginkluoti o senesni rankiniai kulkosvaidžiai MG–08/15 ir kiti – atiduoti į sandėlius. Sunkieji kulkosvaidžiai buvo vieno modelio ir kalibro –7,92
mm MG–08 (vokiškas garsiojo kulkosvaidžio „Maksim“ variantas su pavažiniu
lafetu). Iš 828 tokių kulkosvaidžių. priimtų pagal aktą iš Lietuvos liaudies armijos, korpusas gavo 384.
Pėstininkai kaip sunkiuosius ginklus naudojo Brandto prancūziškojo modelio 81 mm minosvaidžius. Priėmimo akte šie minosvaidžiai vadinami „suomiškais“. Galimas daiktas, kad jie iš tikrųjų buvo pagaminti Suomijoje pagal
prancūzų licenciją ir įsigyti Lietuvos. Kariuomenei perduoti 42 minosvaidžiai,
o 69 atiduoti į sandėlį. Ten pat atsidūrė ir vienintelis 120 mm minosvaidis, kurį
anksčiau turėjo Lietuvos liaudies armija.
Artilerinė ginkluotė buvo labai marga. Į artilerijos ir haubicų pulkus buvo
perduotos 76 mm rusiškos 1902 m. pavyzdžio lauko patrankos (16 vnt.), 75 mm
prancūziškojo pavyzdžio (84 vnt.) ir angliški 83,8 mm lauko pabūklai (9 vnt.), 105
mm Šneiderio sistemos 1936 m. pavyzdžio haubicos (68 vnt.). Visos kitos artilerinės sistemos, daugiausia – pasenusios konstrukcijos, buvo atiduotos į sandėlius.
Prieštankiniai šaulių divizijų divizionai ir šaulių pulkai gavo 92 vnt. 20 mm
pabūklų, pagamintų Šveicarijos firmos „Erlikon“.
Korpuso zenitinės artilerijos divizionų ir analogiškų šaulių divizijų junginių
ginklavimui buvo numatyta daugiausia naudoti 124 iš Lietuvos armijos gautus
20 mm vokiškus pabūklus „BSV“. Tačiau dokumentuose užfiksuotas tik, kad
359
Aleksandr ČAPENKO
perduota vienuolika tokių pabūklų į korpusą. Galimas daiktas, vėliau į formuojamas dalis buvo perduotas papildomas tokių patrankų skaičius. Įdomu tai, kad tarp
ginkluotės, perduotos iš Lietuvos liaudies armijos, nepažymėti Lietuvos armijos
turėti zenitiniai pabūklai – penki 40 mm ir devyni 75 mm. Remiantis dokumentų
analize sunku pasakyti, ar tos artilerijos sistemos buvo perduotos korpusui, ar jas
taip pat atidavė į sandėlį.
Išformavus Lietuvos liaudies armiją DVRA atiteko 54 pavyzdžio šarvuotoji
technika – 44 lengvieji tankai (12 „Reno“ FT–17 ir 32 „Vikkers–Karden–Lloid“)
ir 10 šarvuotųjų automobilių (4 šiuolaikiški „Landsverk“, pirkti Švedijoje, 2
„Vensk–Merseda“ ir 4 „Daimler“). Korpuso junginiams iš jų buvo perduoti tik 6
tankai „Vikkers-Karden-Lloid“ ir 6 šarvuotieji automobiliai, be to 29-ajam TŠK
perduota 190 lengvųjų, 361 krovininis ir 47 specialieji automobiliai. Visa kita
šarvuotoji technika, transporto priemonės, motociklai ir dviračiai buvo atiduoti į
Pabaltijo ypatingosios karinės apygardos sandėlius.
Vertinant 29-ojo TŠK sukomplektavimą ginklų ir technikos atžvilgiu, apskritai reikia pažymėti, kad palyginti su Estijos ir Latvijos korpusu jis buvo apginkluotas geriau. Iš dalies šaunamoji ginkluotė buvo pati šiuolaikiškiausia (ypač
kulkosvaidžiai ir pistoletai) ir vieno kalibro. Pati opiausia problema buvo tai, kad
trūko artilerijos traktorių ir vilkikų sunkiesiems pabūklams gabenti. Kiekvienas
teritorinio korpuso artilerijos pulkas privalėjo turėti 45, o kiekvienas haubicų artilerijos pulkas teritorinėje šaulių divizijoje – po 21 vikšrinį traktorių, tačiau TŠK
615-ajame korpuso artilerijos pulke 1940 m spalio 12 d. buvo tik du iš numatytų
pagal etatus traktorių. O divizijos haubicų artilerijos pulkuose turėjo būti po 21
traktorių pulkui, tačiau nebuvo nė vieno. Nekomplektiškumui likviduoti buvo
nusiųsta paraiška DVRA Vyriausiajai šarvuotųjų automobilių ir tankų valdybai,
tačiau ji nebuvo patenkinta – šių mašinų labai trūko ir kitose Raudonosios Armijos dalyse. Dėl to 615-ajame korpuso artilerijos pulke ir divizijų haubicų artilerijos pulkuose technikai vilkti teko naudoti arklius. Mechaninių priemonių nekomplektiškumas gana smarkiai buvo jaučiamas ir prieštankiniuose divizionuose bei
179-ojoje ir 184-ojoje teritorinėse šaulių divizijose – dėl tokios pabūklų vilkimo
technikos stygiaus tuose junginiuose faktiškai sužlugdavo karinis parengimas,
Korpuso kariniai vadai buvo atrenkami po visapusio patikrinimo ir konsultacijų su naujų Pabaltijo sovietinių respublikų vyriausybėmis iš pačių patikimiausių Lietuvos liaudies armijos generolų ir karininkų, anksčiau tarnavusių
nacionalinėje Lietuvos kariuomenėje.
29-ojo teritorinio korpuso vadu(e. p.) buvo paskirtas divizijos generolas V.
I. Vitkauskas. Visi kiti vadai ir politiniai darbuotojai taip pat oficialiai figūravo
360
dokumentuose kaip „einantys pareigas“. Eiti korpuso vado pareigas paskirtas
DVRA generolas majoras Anatolijus Nikolajevičius Rozanovas, korpuso štabo
viršininko – generolas Žemaitis. 29-ojo teritorinio korpuso komisaro pareigas
Pabaltijo ypatingosios karinės apygardos vado 1940 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu Nr. 0010 buvo paskirtas politinis darbuotojas, atvykęs iš DVRA, brigados komisaras A. V. Cariovas. 26-ajam kavalerijos pulkui vadovavo pulkininkas
Stanislavas Gudelis, 615-ajam korpuso artilerijos pulkui – pulkininkas Vladas
Bernardovičius Sidzikauskas.
Vadovauti 179-ajai šaulių divizijai paskirtas divizijos generolas S. I. Pundzevičius, jo pavaduotoju – majoras Aleksandras Josifovičius Ustinovas (iš
DVRA). Divizijos šaulių pulkų vadais buvo paskirti: 215-ojo – pulkininkas Antonas Adamovičius Šurkus, 234-ojo – generolas Albinas Stanislavovičius Čapauskas–Čapas, 259-ojo – pulkininkas leitenantas Antonas Vikentjevičius Špokevičius. Vėliau 1940 m. gruodžio 13 d., 29-ojo TŠK vado įsakymu generolas
Pundzevičius buvo išleistas į atsargą, o divizijai ėmė vadovauti 234-ojo šaulių
pulko vadas generolas Čapauskas–Čapas. 234-ąjį šaulių pulką priėmė pulkininkas Riackas. Vadovauti 618-ajam artilerijos pulkui buvo pavesta majorui Antonui
Adamovičiui Dabkui, 619-ajam haubicų artilerijos pulkui – pulkininkui Adamui
Ivanovičiui Janavičiui.
Eiti 184-osios šaulių divizijos vado pareigas pradėjo brigados generolas V.
karvelis, jo pavaduotoju tapo pulkininkas Matvejus Ivanovičius Vinogradovas
(iš DVRA). Divizijos štabui vadovavo pulkininkas Kiršinas, o politinio skyriaus
viršininku buvo bataliono komisaras Berežinskis. Šios divizijos 262-ajam šaulių pulkui vadovavo pulkininkas leitenantas Josifas Matvejevičius Listopadskis,
294-ajam – pulkininkas Antonas Fomičius Breinelis, 297-ajam – pulkininkas
Adolfas Ivanovičius Urbšas. Vadovauti 616-ajam artilerijos pulkui ėmė pulkininkas Petras Josifovičius Daukšys, 617-ajam haubicų artilerijos pulkui – pulkininkas Alfonsas Kiprijanovičius Sklerys.
Nors jau po 1940 m. rugpjūčio 29 d. pagal Pabaltijo ypatingosios karinės
apygardos Karinės tarybos nutarimą visi šie kariškiai turėjo Raudonosios Armijos laipsnius ir nešiojo jos skiriamuosius ženklus, oficialiai sovietiniai generolų
laipsniai 29-ojo TŠK vadams buvo suteikti tiktai SSRS gynybos liaudies komisaro 1940 m. gruodžio 29 d. sprendimu.
Generolo leitenanto laipsnį gavo tik 29-ojo teritorinio korpuso vadas Vincas
Josifovičius Vitkauskas. Raudonosios Armijos generolais majorais tapo korpuso štabo viršininkas Jonas Kazimirovičius Černius ir 179-osios šaulių divizijos
vadas Stanislavas Juozas Pundzevičius, 184–osios šaulių divizijos vadas Vla361
Aleksandr ČAPENKO
dislavas Karvelis, 234-ojo šaulių pulko vadas Albinas Stanislavovičius Čapauskas–Čapas. Intendantinės tarnybos generolu majoru tapo Zenonas Jonas Gerulaitis, korpuso tiekimo viršininkas, artilerijos generolo majoro laipsnį gavo Vincas
Jonas Gerulaitis, korpuso artilerijos viršininkas.
Vertinant Lietuvos liaudies armijos reorganizavimo į 29-ąjį teritorinį šaulių
korpusą procesą reikėtų pažymėti, kad nepaisant visų pastangų, kurias dėjo vadovybė ir asmeninė sudėtis, TŠK taip ir netapo visiškai pasirengusiu kovoti Raudonosios Armijos junginiu. Visą antrąją 1940 m. pusę pati svarbiausia užduotis iš
tiesų buvo korpuso dalių ir junginių organizavimas bei sąlygų normaliai kovinei
ir politiniai parengčiai sudarymas. Tačiau sumanyto mokymo korpusas 1940 m.
taip ir nepradėjo, nes nebuvo išverstų į rusų kalbą Raudonosios Armijos įstatų
ir mokymo priemonių – jos pasirodė tik 1940 m. spalio mėn. 1941 m. pradžioje
ši problema apskritai jau buvo išspręsta, dalys gavo įstatus ir mokymo priemones estų kalba, 1941 m. vasario 23 d. kariai priėmė priesaiką. 184-ojoje šaulių
divizijoje pirmasis priesaiką davė jos vadas generolas majoras V. Karvelis, kuris
paskui asmeniškai priimdavo divizijos vadų priesaikas.
1941 m. gegužės mėn. korpuso dalys buvo išvestos į vasaros stovyklas.
Prasidėjo aktyvus kovinis mokymas, atrodytų, buvo sukurtos sąlygos geriau parengti ir fiziškai ir pagerinti kovos žinias, tačiau tuo metu, nuo 1941 m. birželio mėn., prasidėjo masinio 29-ojo TŠK vadų iš buvusių Lietuvos kariuomenės
karininkų ir generolų arešto banga. Ir tai buvo daroma ne tiesiogiai korpuse, o
pasinaudojant ta dingstimi, kad jie siunčiami mokytis į Raudonosios Armijos
karo akademijas. Nors 29-ojo teritorinio šaulių korpuso vadas išvengė daugelio
Lietuvos karininkų ir generolų likimo, mokytis į akademiją jis vis dėlto išvyko,
perdavęs savo pareigas 1941 m. birželio 13 d. generolui majorui A. G. Samochinui, su kuriuo korpusas ir sulaukė Didžiojo tėvynės karo pradžios. 1941 m.
birželio 14 d. Pabaltijo respublikas užgriuvo košmariška gyventojų deportacijos
banga. Artėjančio karo su Vokietija sąlygomis tokia trumparegiška SSRS politika
Pabaltijo respublikose sužlugdė normalų kovinį mokymą, paskatino antisovietinių nuotaikų stiprėjimą teritoriniuose šaulių korpusuose ir gerokai susilpnino
discipliną. Šie veiksniai, kartu su šiuolaikiškos ginkluotės trūkumu ir ikikarinių
mobilizacinių priemonių neparengimu Pabaltijyje tiesiogiai paskatino, kad teritoriniai šaulių korpusai prieš pat prasidedant Didžiajam tėvynės karui taip ir
netapo gerai parengtais ir apmokytasis Raudonosios Armijos junginiais.
Taip originale – vert pastaba.
Taip originale – vert pastaba.
362
29-ojo (Lietuvos) teritorinio šaulių korpuso pavyzdys yra akivaizdus. Jau 1941
m. birželio 23 d. korpuso padaliniai neįstengė susidoroti su kovine užduotimi – pridengti Vilnių. Dėl to 29-asis TŠK greitai atsidūrė apsuptyje ir daugelis karių dezertyravo. Iš apsupties išsiveržė tik korpuso štabas (veikiausiai, ten buvo kadriniai vadai iš
DVRA), atskiros karių grupės ir dvi prieštankinės artilerijos diviziono baterijos.
1941 m. birželio 25 d. buvo priimtas sprendimas – nacionalinių korpusų dėl
asmeninės sudėties nekomplektiškumo ir „pavojaus, kad gali pasireikšti kontrrevoliuciniai elementai“ į kovą nesiųsti, o papildomo sukomplektavimo dingstimi
išvesti į RSFSR teritoriją. 1941 m. birželio 26 d., vykdydamas Šiaurės Vakarų
fronto vado įsakymą, korpusas pasitraukė į Veličės rajoną.
Mobilizacijos Lietuvoje nepavyko įvykdyti, nes vokiečiai greitai ją užgrobė. Dėl to lietuvių tautybės karių korpuse liko labai mažai – daugiausia tai
buvo eiliniai ir jaunesnieji karo vadai. Vykstant į naujas pozicijas buvo gautas
netikėtas ir nesuprantamas karo meto sąlygomis įsakymas – demobilizuoti tuos
korpuso karius, kurie buvo Lietuvos SSR piliečiai. Šis žingsnis buvo motyvuotas
nerišliu pareiškimu apie Pabaltijo respublikų piliečių dezertyravimą iš teritorinių
šaulių korpusų.
Taigi jau 1941 m. liepos pradžioje 29-asis TŠK faktiškai buvo kovai nepasirengęs junginys. Jis galutinai išformuotas 1941 m. rugpjūtį ryšium su laikinu
korpusų grandies likvidavimu Raudonoje Armijoje.
Naudoti šaltiniai ir literatūra:
Rusijos valstybinis karinis archyvas (RVKA). – F. 36396, 35007, 37848.
Centrinis Gynybos ministerijos archyvas (CGMA). – F. 221.
Kova už sovietinį Pabaltijį Didžiajame tėvynės kare 1941–1945 m. – Pirmoji knyga. – Ryga, 1966.
Latvių tautos kova Didžiojo tėvynės karo metais, 1941–1945 m. – Ryga, 1970.
Pabaltijo karinės apygardos istorija. 1940–1967 m. – Ryga, 1968.
Kiaupa Z., Miaesalu A., Pajur A. Straube G. Baltijos šalių istorija. –
„Avita“, 1999.
Petrov B. N. Pabaltijo karinės formuotės prieš prasidedant Didžiajam tėvynės karui ir jo pradžioje // Karinis istorinis archyvas. – 10 leid. – M., 2000.
363
DOKUMENTAI PASAKOJA
LIETUVOS KARIUOMENĖS VYRIAUSIOJO ŠTABO
VIRŠININKO PLK. K. ŠKIRPOS LIETUVOS
KARIUOMENĖS VYSTYMO PLANAS
Dr. Jonas VAIČENONIS
Vytauto Didžiojo karo muziejus
Dokumento tęsinys
4/ Teritorialės kariuomenės dalių mobilizacinis išsiplėtimas. /koeficientas/.
Vaizdą, apie tai ant kiek taikos meto kariuomenės teritorialės dalys turės
prasiplėsti mobilizaciją paskelbus, galima sau sudaryti palyginus jų taikos meto
karininkų kadrą ir kareivių sudėtį su karininkų ir kareivių skaičiais mobilizuotų
dalių. Bet toks palyginimo santykis bus tik apytikris, nes taikos meto teritorialių dalių kareivių sudėtis nėra pastovi: ji mažėja ar didėja atsižvelgiant kiek yra
didelis ikmetinis vyrų skaičius, šaukiamų karinei prievolei atlikti. Tuo tarpu, kai
karo meto dalių /t.y. mobilizuotų/ kalbamam palyginimui imama teoretinė /etatinė/ sudėtis. Gauname sekantį palyginamąjį santykį:
Padaugėja pėstin. dalyse: karininkų - 4 kartus: kareivių - 6,5 kartus;
Kavalerijos dalyse: kar-kų-3, 5 kartus; kareivių- 6 kartus;
Lengv.artiler. “ 4 “ “ 6,5 “
Sunk.artilerijos “ 3,5 “ “ 6 “
Priešorl.artiler. “ 3 “ “ 6 “
Diviz.ir korpuso
pionierių dalyse “ 3 “ “ 5,5 “
Armijos pion.pont. “ 3,5 “ “ 6,5 “
Ryšių dalyse “ 3 “ “ 5,5 “
Šarvuočių rinktinėje “ 4,5 “ “5 “
Geležinkeliečių “ 4 “ “8 “
Automobilistų “ 3 “ “7 “
Dalių, kurios nesimobilizuoja, o tiktai pasipildo, būtent, sienų priedangos dalių,
364
VIRŠININKO PLK. K. ŠKIRPOS LIETUVOS KARIUOMENĖS VYSTYMO PLANAS
aviacijos ir armijos ryšių bataljono neminime, nes jų taikos meto karininkų kadras
artimas karo meto sudėčiai, o kareivių sąstatas, mobilizaciją paskelbus, prasiskiečia,
palyginant, labai nedaug.-Paduoti aukščiau palyginamieji santikiai taip pat parodo ant
kiek turės būti didelė, pašaukta į tas dalis, rezervo karininkų proporcija, palyginus juos
su taikos meto karininkų kadru. Mes matome, kad kalbamoji proporcija svyruoja tarp
3-4,5. Ji yra gana didoka, bet jos nėra ko bijoti. Ji gavosi tokia todėl, kad sulig siūloma
kariuomenės organizacija, paskelbus mobilizaciją, numatoma pašaukti didesnį žemesnių laipsnių rezervo karininkų /leitenantų / skaičių, tuo tarpu kai svarbiausias taktikos
atžvilgiu vadų kadras t.y. nuo kapitono ir aukščiau, yra pakankamame skaičiuje paslėptas taikos meto kariuomenėje. Kad šį išmokslintą, aktyvios tarnybos karininkų kadrą
karinės jierarchijos atžvilgiu, kaipo militarinei vertingesnį, pastatyti aukščiau už numatomus pašaukti rezervo karininkus, tai, mobilizaciją paskelbus, reikėtų aktyvios tarnybos karininkus, ištarnavusius sekantį aukštesnį laipsnį, ypač jaunesniuosius karininkus,
pakelti į ištarnautą laipsnį automatiškai, nes liuosų vietų pakėlimui į sekantį aukštesnį
laipsnį, kariuomenę mobilizuojant, susidarys pakankamai.
Ant galo dar pora žodžių apie bendrą visos mobilizuotosios armijos koeficientą,
palyginus ją su taikos meto kariuomene. Ji naudinga išvesti tam, kad gauti apytikrę bazę karininkų ir puskarininkų mokyklų produkcijai taikos metu ir bendrai, kad
nustatyti davinius, kurie bus vėliau reikalingi išaiškinimui per kiek metų galėtume
užsibrėžtą organizuoti ginkluotą mūsų tautos pajėgą atsiekti. Kalbamam koeficientui
nustatyti, reikia palyginti siūlomos taikos meto kariuomenės karininkų, puskarininkų
ir kareivių sudėtį /žiūr. priedus Nr. 2a ir 4a / ir ją palyginti su mobilizuotos armijos
karininkų, puskarininkų ir kareivių sudėtimi / žiūr. priedą Nr. 8 ir davinius puslap.
110-111. Rezultate tokio palyginimo gauname sekančias 2 lenteles:
a./ karininkų koeficientai:
Laipsniai
Armijos generolų
Korpuso generolų
Divizijos generolų
Brigados generolų
Pulkininkų
Pulkininkų
leitenantų
Majorų
Kapitonų
Leitenantų
Viso
Sulig. maksim. programa
Taikos karo
koeficimetu
metu
entas
1
1
1
4
4
4
19
5
9
13
1,4
40
114
3
Sulig. variant. organizacija
Taikos karo
koeficimetu
metu
entas
1
1
1
4
4
4
16
4
9
13
1,4
36
96
2,7
94
213
2,3
79
189
2,4
205
665
1110
2096
777
2323
3494
6968
3,8
3,5
3,2
3,3
182
549
889
1749
669
1903
2864
5755
3,7
3,5
3,2
3,3
365
b/ Puskarininkų ir kareivių koeficientai.
Sulig kokia
programa
Puskarininkų
Taikos
metu
karo
metu
kareivių
koeficient.
Taikos
metu
karo
metu
koeficient.
Sulig. maksimale
programa
6838
25986
3,8
27464
196525
7,3
Sulig varianto
5217
21102
4
20135
156577
7,9
Paduotose aukščiau lentelėse išvestieji santikiniai koeficientai yra labai
apytikri, nes, kaip jau buvo nekartą minėta, šio ekspose prieduose nėra apskaitliuota taikos meto dirbtuvių ir sandėlių personalas ir karo meto karininkai, puskarininkai ir kareiviai armijos tarnybose. Bet ir taip apytikriai išvesti koeficientai
daug ką parodo: jie parodo, kad mobilizaciją paskelbus, karininkų kadras turės
padidėti 3 - 4 kartus, o kareivių sąstatas 7-8 kartus. Be to, remiantis kareivių
mobilizacinio padidinimo koeficientais ir priimant domėn normalų suaugusių
vyrų mirtingumo %, mūsų krašte /apie 2100 vyrų į metus 20-45 metų amžaus
/ ir priskaičius atatinkamą kiekį rezervistų, kurį absorbuotų veikiančios armijos
tarnybų aparatais, galima padaryti išvadą, kad užsibrėžtą atsiekti tautos ginkluotą
pajėgą, pavyktų realizuoti maždaug 12-15 metų, su sąlyga, jei griežtai laikytumėmės visuotino, privalomo piliečių karinio apmokymo, bet ne taip, kaip dabar
daroma, kai vos apie 40-50 % naujokų kontingento tepaimame karo tarnybai, t.y.
kariniam apmokinimui taikos meto kariuomenėje. Išvadą, kurią tik ką padarėme,
yra grynai teiretinė. Jei užskaityti rezervistus, karinei apmokintus sulig dabar
esama ginkluotų pajėgų organizavimo sistema, tai paminėti metų skaičiai atitinkamai sutrumpės. Apie tai ant kiek jie sutrumpės, bus kalba vėliau paskutiniame
šio ekspose skyriuje, kuomet palyginsime siūlomos naujos kariuomenės organizavimo sistemą su esamąja.
5/Mobilizuotos karo pajėgos ginklų rūšių santikis.
Santikis tarp įvairių ginklų rūšių karo meto kariuomenėje gautųsi sekantis:
366
Ginklų –
Ginklų rūšys
Mobilizuotoje sulig
maksimal. programa
%%
Organizuotoje sulig variantine organizacija
%%
Pėstininkų
61,3 %
57,3 %
artileristų
16,6 %
17 %
kavaleristų
5,55 %
6,6 %
pionierių
5, 9 %
6,4 %
ryšininkų
4, 65 %
4, 7 %
dviratininkų
2,49 %
5,2 %
aviacijos
1,04 %
1,4 %
automobilistų
1,04 %
1,2 %
šarvuotininkų
0,82 %
1,2%
geležinkeliečių
0,62 %
1.0 %
Viso
100 %
100 %
Taigi matome, kad pėstininkai sudarytų daugiau negu pusę visos kariuomenės: sulig maksimale programa - 61,3 % ir sulig variantine organizacija - 57,3 %.
Tai yra daugiau, negu kitose vakarų Europos moderninėse kariuomenėse. Toks
didelis % pėstininkų gaunasi todėl, kad projektuojamoje kariuomenėje numatyta
labai ekonomingai artilerijos, kavalerijos, aviacijos, šarvuočių ir automobilistų.
Šios pastarosios ginklų rūšys yra labai brangus dalykas ir prie mūsų krašto neturtingumo, nežiūrint geriausio mūsų noro, nepajėgtume jų daugiau įsigyti. Lauko
artilerijos numatyta maždaug tiek, kiek didžiosios valstybės turėjo kariuomenės
vienetose 1914 metų karo pradžioje. Kadangi šiuo metu ir to neturime, tai turėtume būti labai patenkinti, jei numatytą, labai apribotą, artilerijos kiekį pavyktų
įsigyti. Antra, būtų labai reikalinga turėti ir daugiau kavalerijos. Bet ir čia, iš
priežasties lėšų stokos, tenka apsiriboti minimumu, nes kavalerijos užlaikymas
kainuoja dvigubai brangiau, kaip pėstijos: arklio užlaikymas maždaug tiek pat
atseina, kaip žmogaus. Kad šiek-tiek atsverti numatomos kavalerijos nepakankamumą, siūloma įvesti vdiratininkų dalis: po bataljoną kiekvienai kavai, brigadai
ir, be to, atskirą dviratininkų pulką karo vadovybės dispozicijoje. Dviratininkų
dalys, kaip pagalbinė priemonė, jau daug kur Vakarų Europoje yra naudojamos. Tiesa, mūsų klimato sąlygose, kuomet žiemos keliai būna užpustyti, dvi
ratininkus tektų žiemos metu laikinai nuo dviračių nusodinti ir juos naudoti, kaip
367
paprastus pėstininkus. Bet žiemos metu karo veiksmai, bendrai imant, atslūgsta
ir karai dažniausia prasideda ir vyksta pavasarį, vasarą ir rudenį. Per šį ilgiausį ir
karo pavojaus atžvilgiu realiausį metų laikotarpį dviratininkus ir mūsų sąlygose
pilnai būtų galima naudoti.
6/ Priemonės mobilizacijos pravedimui pagreitinti.
Greitas ir sklandus mobilizacijos pravedimas priklauso nevien nuo vispusiško, tinkamo ir labai apgalvoti mobilizacinių planų parengimo taikos metu,
bet ir nuo sugebėjimo, energijos ir atsidavimo tam darbui karininkų, kuriems
tuos planus teks įgyvendinti ir nuo geros valios ir patriotizmo civilės valdžios ir
savivaldybinių įstaigų, kurios prie to didelio darbo bus pritrauktos. Kaip mobilizaciniai planai turi būti parengiami ir kokie jie turėtų būti mūsų sąlygose, čia
neliesime, nes tai išeina iš šio expose ribų ir mus verstų padaryti antratiek platų
darbą, kaip ši studija. Čia apsiribosime kaikuriais bendrais samprotavimais apie
teritorialės kariuomenės dalių, greitą mobilizacinį išvystymą.
Jau pati taikos meto kariuomenės organizacija ant teritorialio pamato duoda greitos mobilizacijos pravedimui didelių pirmenybių, prieš kariuomenę, organizuotą neprisilaikant teritorialio dėsnio. Teritorialė kariuomenės dalis mobilizuojasi iš žmonių
ir arklių, kurie nuolat, t.y. taikos metu, randasi tos dalies teritorialėje srityje. Dalies
vadas, žinodamas kokių rajonų, rezervistai ir arkliai, ištikus mobilizacijai, bus pirmon
eilėn sunaudoti jo vadovaujamos dalies užpildymui, jausis suinteresuotas, kad visi jos
dalies mobilizaciniai planai ir sudėties sąrašai būtų nuolat laikomi tvarkoje: juos dažnai
tikrins, pats asmeniškai prižiūrės jų sudarymą ir laikymą, ir, pagalios , per savo dalies
rezervistų pakartotinus mokymus, ypač mokymus mobilizacinėje sudėtyje, turės geros
progos realiai pakontroliuoti jo dalies mobilizacinių planų tikslumą ir laiku pataisyti
juos, jei gyvenimas parodytų, kad juose kai kas yra netaip, kaip turėtų būti.
Antra, ir rezervistai, kaip karininkai, taip ir kareiviai, žinodami taikos metu
į kurią dalį jie turės stoti paskelbus mobilizaciją, jausis su ta kariuomenės dalimi
idejinei nuolat surištais ir karo atsitikime daugelis jų, net nelaukdami formalaus
paraginimo stoti į kariuomenę, žinos ką daryti ir į kur kreiptis.
Kad teritorialė dalis galėtų, susimobilizuoti kuo-trumpiausiu laiku, reikia,
kad jau taikos metu būtų visa, kas jos mobilizaciniam išsivystimui yra reikalinga,
iš kalno parengta:
1/ Visi mobilizuotos dalies ginklai su atatinkama municijos atsarga, laikomi teritorialės dalies sandėliuose, po šios pastarosios priežiūra ir apsauga: pėstininkams:
- lyd. pabūklai, sunk.ir lengvieji kulkosvydžiai, šautuvai, pistoletai ir tt.;
368
- artileristams: - karabinai, artil. pabūklai, taikymo ir sekimo prietaisiai ir tt.;
- pionieriams: šautuvai, lopetos, kirviai ir kitoks pionierių turtas;
- ryšininkams: - šautuvai, telefono ir radio aparatai, kabelis ir tt. ;
- kavaleristams: - kavalerijos ginklai, balnai ir tt.
- šarvuočiams: - šautuvai, tankai, šarv. automobiliai, bensino atsarga, ir tt. ir tt.
vienu žodžiu, - visoms ginklų rūšims ir specialybėms savo
ginklai ir savo technikinis turtas.
2/ atatinkamas kiekis drabužių, apavo ir šarvų, sunumeruotų, ir pritaisytų
kiekvienam rezervistui laike rezervistų pakartotinų mokymų, taip, kad mobilizaciją paskelbus, beliktų tik juos išdalinti kam, kas priguli.
3/ Taip pat iš kalno turi būti parengta ir visa numatomams mobilizuoti dalims gurguolė: vežimai ir pakinktai laikomi teritorialių dalių sandėliuose, o arkliai, rekvizuotini mobilizaciją paskelbus, - taikos metu suregistruojami, kasmet
tikrinami ir jiems pritaikomi pakinkiai. Taip pat kasmet turi būti registruojamos
ir tikrinamos technikiniu atžvilgiu privatiškų savininkų auto-priemonės, numatomos rekvizuoti kariuomenės reikalams karui ištikus.
4/ Taikos metu teritorialės kariuomenės dalių sandėliuose turi būti laikoma
nuolatinė maisto ir pašaro atsarga tokio didumo, kad jos užtektų mobilizuotai dalei
bent kokiai 10 dienų, nes Armijos tiekimo aparatas vargu ar galės greičiau to laiko
susikurti, suimti iš krašto ir laiku pristatyti maisto ir pašaro, kur kiek bus reikalinga
kariuomenei besimobilizuojant. Jei visi paminėti aukščiau pagrindiniai reikalavimai taikos metų būtų skrupulingai išpildyti, tai galima būtų tikėtis, kad teritorialės
dalys susimobilizuotų į 2-3 dienas laiko. Kiek daugiau dienų užimtų mobilizavimas tokių dalių, kurių teritorialė sritis apima po kelis apskričius arba net visą
kraštą, nes tokių dalių rezervistai turi gaišinti daug laiko kol atvyksta į rinkimos
punktus ir kol iš šių pastarųjų atgabianami į mobilizuojamąją dalį. Kiek, būtent,
dienų prisieitų tokių dalių mobilizavimui skirti, neturint konkretiškų davinių, sunku ir pasakyti: spejame, kad apie 3-5 dienas. Tokį laiką priseitų numatyti dalims,
neįneinančioms į karo apygardų organinę sąstatą, kaip, pavyzdin, sunkiosios artil.
pulkui, pion-pontonierių pulkui ir kt. Bet jei ir šias pastarasias būtų galima taikos
metu garnizonuoti tokiose vietose, iš kur jos galėtų vietoje rasti joms mobilizuoti
reikalingų specialybių rezervistus ir reikalingą kiekį atatinkamo tipo arklių /pavyzdin, sunk. artilerijai/, tai tų dalių mobilizavimos laiką būtų galima taip pat žymiai
sutrumpinti, nes tuomet atpultų reikalas gaišti laiką rezervistų ir arklių surinkimui
į rinkimosi punktus ir atpultų daug pašalinių transportų: rezervistai ir rekvizuoti
arkliai patektų betarpiai į kariuomenės dalį, be jokių tarpinių instancijų.
369
V. Ginklų ir municijos klausimas.
Lietuvos karinei-politinė padėtis ginklavimos atžvilgiu stoto mums sekančias dvi pagrindines sąlygas:
1/ spiria mus reikalingus mobilizuotosioms mūsų pajėgoms ginklus įsigyti
iš kalno, nes, kilus karo konfliktui, nėsame užtikrinti, kad juos ant greitujų iš kur
nors galėtume gauti;
2/ Taip pat iš kalno turime parūpinti municijos atsargą bent pirmiesiems 2-3
karp veiksmų mėnesiams.
Kiek yra reikalinga ginklų ir municijos sulig maximale mūsų tautos pajėgų mobilizacija ir sulig variantine organizacija parodyta žemiau paduotose
dviejose lentelėse, kuriose apskaitliavome tik pagrindinius ginklus;
a/ Pagrindiniai ginklai /apytikriai/
Sulig. varianto
500 000
Sulig. maxim. progr.
Skaičius
Vertė litais
ginklų
12
6 000 000
180 000
36
450 000
Ginklų pavadinimai
Kaina vieno pabuklo
litais
Pajūrio apsaugos artil.
Priešorl. artilerija
Priešorl. artilerija
taikymo komplektai
Sunk. lauko gaubicos
Sunk. lauko kanuolės
Lengv. gaubicos
Skaičius
ginklų
Vertė litais
9
4 500 000
6 480 000
27
4 860 000
12
5 400 000
9
4 050 000
250 000
250 000
150 000
36
36
156
9 000 000
9 000 000
23 400 000
27
27
120
6 750 000
6 750 000
18 000 000
Lengv. kanuolės
100 000
Pėst. lydim. artilerija
50 000
/minasvydžiai/
Prieštank.- priešorl.
20 000
kulkasvydžiai
Sunk. kulkasvydžiai
5 000
Lengv. kulkasvydžiai
2 500
250
Šautuvai ir karabinai
Lengv. tankai
150 000
Tankėtė
90 000
Šarvuoti automobiliai 130 000
Naikintuvai
200 000
Žvalg. orlaiviai
80 000
Bombonešiai
120 000
Hodroplanai
120 000
Išviso
312
31 200 000
240
24 000 000
248
12 400 000
194
9 700 000
341
6 820 000
269
5 380 000
1 071
3 510
250 000
75
150
48
48
84
24
12
370
5 355 000
8 775 000
62 500 000
11 250 000
13 500 000
6 240 000
9 600 000
6 720 000
2 880 000
1 440 000
237 960 000
828
4 140 000
2 745
6 862 500
190 000
47 500 000
60
9 000 000
120
10 800 000
36
4 680 000
36
7 200 000
72
5 760 000
12
1 440 000
8
960 000
182 332 500
b/ Municijos apskaitliavimas
Amunicijos
pavadinimas
Krantų artil.
sviedinių
Priešorl. artil.
sviedinių
sunk.lauko gaubicos sviedinių
Sunk.lauko kanuolės sviedinių
Lengv. gaubicos
sviedinių
Lengv. kanuolės
sviedinių
Lydim. pabuklų
munic.
Prieštank.-priešo
rl. kulkasvydžio
šovinių
Sunk. kulkasvydžio šovinių
Lengvojo kulkasvydžio šovinių
Šautuvo šovinių
Kaina
litais
Po kiek
vienam
ginklui
Sulig maxim.
programa
Kiek
Vertė
municijos
litais
Sulig varianto
Kiek
municijos
Vertė
litais
500
500
6 000
3 000 000
4 500
2250000
250
1000
36 000
9 000 000
27 000
6750000
250
1000
36 000
9 000 000
27 000
6750000
250
1000
36 000
9 000 000
27 000
6750000
150
2000
312 000
46800000
240 000
36000000
100
2000
624000
62400000
480 000
48000000
50
3000
744 000
37200000
582 000
29100000
20
3000
1392000
27840000
1095000
21900000
0,2
20000
33120000
6624000
25760000
5162000
0,2
10000
35100000
7020000
27450000
5490000
190000000
38000000
950000
9500000
48000kg.
1200000
0,2
1000
250000000 59000000
5granatos
Rankinių granatų 10
1250000
12500000
kareivių
4000kg.
25lt.
Aviacijos bombų
bombo- 96000kg
2400000
kilogr.
nešiui
Išviso
282 784 000
206 842 000
Iš paduotų aukščiau apskaitliavimų matome, kad įsigijimas vien reikalingiausių pagrindinių ginklų kainuotų:
- sulig maximale programa - 237 960 000 litų,
- sulig. variantine organizacija - 182 332 500 litų.
Prie šių cifrų reikėtų dar pridėti sumas, kurias absorbuotų
įsijimas visų kitų smulkesnių ginklų: pistoletų, kardų, raketničių, dujokaukių ir tt. o taip pat visas pionierių ir ryšių turtas. Visa tai, spėjame, pareikalautų
371
kokius 80.000.000 litų, sulig maximale programa ir kokius 50.000.000 litų sulig
variantine kariuomenės organizacija.
Kai dėl municijos, tai, kaip iš lentelės “b” matyti, ji kainuotų nemažiau, kaip
ginklai: Sulig maximale programa -282 784 000 litų. Sulig variantine organizacija - 206 842 000 litų.
Taigi matome, kad ginklų ir reikalingiausios jiems municijos įsigijimas
kainuotų milžiniškas sumas, mūsų nedidelei ir neturtingai valstybei sunkiai pakeliamas, net jei apsiriboti vien ginklų ir municijos įsigijimu, reikalingų tautos
pajėgai, mobilizuotai sulig variantine organizacija.
Bet neturime pamiršti, kad ginklavimos problema yra sunki našta netik mažoms, bet ir didžiosioms valstybėms, turinčioms nuosavą karo industriją. Antra, nuo to, ar laiku parūpinsime ginklų ir municijos, priklausys netik būsinčios,
veikiančios mūsų armijos pasisekimas karo lauke, bet ir, plačiai imant - mūsų
valstybinės nepriklausomybės likimas. Taip žiūrint į ginklavimos klausimą, neturėtume varžytis jokiomis priemonėmis, byle tik įsigytume visą, kas yra reikalinga mūsų tautos militarinei pajėgai stiprinti, nes sunkiausiu Lietuvos valstybei
momentu ne į ką kitą, kaip į mobilizuotų mūsų tautos pajėgą teks sudėti viltys
sunkiai įgytai laisvei ir nepriklausomybei apsaugoti. Atrodo, kad iki šiol šito, iš
esmės labai aiškaus dalyko, mūsų valstybinės politikos vairuotojai, kokias tik
politines sroves jie neatstovavo, nesuprato, ar, jei jį ir suprato, - neturėjo savyje
pakankamai gilaus įsitikinimo ir reikalingo valios tvirtumo, kad padaryti iš to
sekančias išvadas. Kad mūsų tautos ginkluotų pajėgų stiprinimu buvo iki šiolei
rūpinamasi permažai, parodo, pavyzdin, kad ir biudžeto %, kuris per 15 metų
mūsų valstybės gyvenimo minėtam reikalui buvo skiriamas. Žemiau paduodame
%% lentelę už 1921-1932 metus, kurioje vienkart palyginame kokį biudžeto %
skirė kariuomenės reikalams mūsų artimiausieji kaimynai - Latvija ir Lenkija,
susikūrę, kaip ir Lietuva, 1914 - 18 metų karo pasekoje.
Valstybė
Lietuva
Latvija
Lenkija
1921
57,7
30,7
37,7
1922 1923
42,3 33,8
27,8 24,1
36,4 43,1
1924
24,06
30,6
41,2
1925
19,5
29,5
34,5
Metai
1926 1927
17,22 17,41
27,3 25,7
39,7 38
1927 1929 1930 1931 1932
17,32 17,8 17,51 16,56 16,89
24,01 22 22,1 20,9 22,6
34,3 34,6 32,5 32,6 35,3
Iš paduotos lentelės matome, kad mūsų karo biudžetas, pradedant nuo 1921
metų, buvo radikališkai mažinamas, kol nestabilizavosi maždaug ant 17 %; 193132 metais net buvo nusileidęs žemiau 17 %. Latvijos karo biudžetas, - po kovų už
372
nepriklausomybę taip pat sumažintas, bet ne taip drakoniškai, kaip mūsų, — stabilizavosi maždaug ant 20-22%. Užvis didesni biudžeto % skirė ginkluotos pajėgos reikalams Lenkija. Jis nuo pat 1921 metų pasilieka labai didelis ir vidutinei
sudaro 35% bendro valstybės išlaidų biudžeto. Taigi matome, kad įvairios, per
minėtą laikotarpį mūsų kraštą valdžiosios Vyriausybės, skirdavo mūsų ginkluotų
pajėgų reikalui daug mažesnį bendrų valstybės išlaidų %, kaip paminėtieji mūsų
du kaimynai: To pasekmė yra ta, kad Latvija, o ypač Lenkija, ginklavimos srityje
pažengė daug toliau už mus, męs gi atsilikome.
Šiandiena jau visiems, ir nekariškiems, turi būti paaiškėję, kad iki šiol skiriamų 17% karo biudžeto buvo per-mažai, atsižvelgiant į pavojų, kurie mums
gresia ir didelių mūsų tautos idealų - Vilniaus ir kitų mūsų protėvių žemių vadavimo, - kurie lieka dar nerealizuoti. Skirtų iki šiol Krašto Apsaugos Ministerijai
ikmetinių biudžetinių sumų teužtekdavo taikos meto kariuomenės užlaikymui ir
turimų nuo seniau ginklų pataisymui.
Naujų ginklų bei municijos atsargos sudarymui likdavo visai mažai ir todėl
mes nuo mūsų kaimynų atsilikome.
Jei, pavyzdin, per praėjusį mūsų nepriklausomo valstybinio gyvenimo
laikotarpį būtume skirę ginkluotos pajėgos reikalams nors po 25-30% bendrų
ikmetinių valstybės išlaidų, tai sunki mūsų valstybės yždui ginklavimos problema būtų jau dabar buvusi gerokai įpusėta ir šiandiena, kada išoriniai pavojai vis
daugiau tvinksta, neturėtume aimanuoti ir imtis abiem rankom už galvos, statant
sau klausimą iš kur mes, biedni, imsime milžiniško didžio pinigų sumas, mūsų
paduotas šio expose puslapiuose.
Puošnumo ir geresnio gyvenimo instinktų pagauti, mes iki šiolei skubėjome
puošti mūsų mažą valstybinį rūmą iš vidaus, lig nematydami ar nenorėdami matyti,
kad jo sienos, kartą jau skaudžiai priešo kardo apkapotos, dar nėra tinkamai nuo
išorinių pavojų apsaugotos. Kariška logika liepia daryti atvirkščiai: Visų pirma
laiduoti valstybės rūmo sienas nuo išorinių pavojų, ir tik po to jau rūpintis jo vidaus
puošimu. Padarėme klaidą, kurią turime skubėti atitaisyti, kol dar nepervėlu.
Apart didesnio valstybės išlaidų % skirimo karo biudžetui praeityje, buvo
dar viena kietokia, atsitiktina, priemonė didesniam mums reikelingų ginklų kiekiui įsigyti, bet, gaila, ta proga iš mūsų rankų, turbūt jau bus išslydusi. 1926
metais, pasirašius su Sov. Rūsija draugingumo sutartį, buvo kilęs sumanymas
už mišką, kuri Sov. Rusija yra Lietuvai skolinga sulig 1920 metų taikos sutartimi, paimti ginklais, tekusiais Sov. Rūsijai iš Kolčako, Denikino ir kitų, buvusių
baltujų rūsų armijų. Tos armijos buvo dalinai apginkluotos vakarų Europos prancūzų ir anglų - artilerija, kuri Sov.Rūsijai, turinčiai nuosavą karo industriją,
373
nebuvo reikalinga ir gulėjo sandeliuose, šio expose autoriui, ėjusiam 1926 metais
vyriausiojo štabo viršininko pareigas, teko asmeniškai padaryti sąmatą ginklų
/daugiausia artilerijos/, kuriuos buvo tikėtasi nurodytu būdu gauti. Tuo tikslu,
pasinaudojant gerų tarp Sov. Rūsijos ir Lietuvos santikių užsimezgimu ir realiu
Sov.Rusijos noru palaikyti Lietuvą prieš Lenkiją, buvo pradėtos derybos su Sov.
Rūsijos vyriausybė ir gautas šios pastarosios principinis sutikimas paminėtų ginklų dalį perleisti Lietuvai. Bet likimas šią laimingą progą nuo mūsų nukreipė.
Iš priežasties 17 gruodžio įvykių Lietuvoje, politiniai Sov.Rūsijos santikiai su
Lietuva pašlijo, ir kada gruodžio 20 dieną šio exposė autorius, parduodamas jo
portfelyje likusius, į sukilelių rankas nepatekusius, slaptus, dokumetus, užsiminė
naujam Krašto Apsaugos Ministeriui p. Merkiui apie paminėtą ginklams įsigyti
galimybę, tai p. Merkys tik iškėtė rankas, tuomi lig duodamas suprasti, kad tas
sumanymas, atsižvelgiant to, kas gruodžio 17 dieną atsitiko, nebėra realus. Ar
po to, kai santikiai su Sov.Rūsija, praėjus nekuriam lauikui, vėl pasitaisė, dar
buvo kalbamu reikalu kas nors bandoma - šio expose autoriui nėra žinoma. Teko
jam, jau esant Berlyne, girdėti, buk sunkiosios artilerijos pabuklus /prancūziškus/ Sov.Rūsija 1928-29 metais perdavusi Turkijai. Ar visi minimi ginklai buvo
parduoti ar jų dalis dar ir šiandieną tebeguli Sov.Rūsijos sandeliuose - teišaiškina
mūsų naujas Karo Attache maskvoje. Politinės aplinkybės dabar, rodos, yra itin
palankios, kad kalbamu klausimu naujai susidomėti.
Jei mūsų jau visai pavėluota ir minimų ginklų Sov.Rūsija nebeturi, tai tenka
jieškoti kitų priemonių, kaip įsigyti numatomoms mobilizuoti mūsų tautos jėgoms reikalingus ginklus ir municijos atsargą. Kokios tos priemonės galėtų būti?
Aišku, kad tokį didelį ginklų ir municijos kiekį, koks mūsų buvo apskaitliuotas
šio expose puslapiuose, kad ir atskaičius tai, ką de fakto turime, neįmanoma įsigyti į metus - kitus laiko, nes jų vertė prilygsta net dviejų metų mūsų ne didelės
valstybės išlaidų biudžetui. Todėl tenka numatomas dideles išlaidas padalinti pirmyn tarp ilgesnio metų skaičiaus, griežtai prisilaikant tam tikros ginklavimosi
programos; suderintos su bendru mūsų ginkluotų pajėgų organizacijos vykdymu.
Mes minėjome, kad užsibrėžtą suorganizuoti ginkluotą pajėgą atsiektume:
a/ Sulig maximale mobilizacija - į 15 metų
b/ Sulig. variantinė organizacija - į 12 metų.
Per tuos tai metų skaičius turėtume realizuoti ir ginklų bei amunicijos įsigijimo programas, būtent:
a/ per 15 metų- maximale programą
b/ per 12 metų - variantinę.
Skaitlinėmis tai reiškia, kad turėtume ginklų ir amunicijos įsigijimui
374
skirti kas met
pirmu atvėju:
a/ ginklams įsigyti - 18 850 000 litų
b/ municijai įsigyti - 21 190 000 litų
kartu: 40 040 000 litų
antru atvėju:
a/ ginklams įsigyti - 19 360 000 litų
b/ municijai įsigyti - 17 230 000 litų
kartu: 36 590 000 litų
Prie ginklų įsigijimo sumų pridėta ir išlaidos, kurios apitikrai būtų reikalingos smulkesnių ginklų, pistaletų, kardų dujokaukių ir t.t., o taip pat ryšių ir
pionierių turtui įsigyti. Atskaičius vertę ginklų ir municijos, kurias jau turime
dabar minėtos aukščiau sumos šiek-tiek sumažės, bet neperdaugiausiai, nes tai,
ką mes de fakto turime, yra tik lašas jūroje, palyginus su tuo, kas mums dar yra
reikalinga įsigyti. Apie šį skirtumą plačiau paliesime specialiame šios studijos
skyriuje.
Taigi matome, kad vien ginklų ir municijos atsargai įsigyti būtų reikalinga skirti
antratiek lėšų, kiek dabar išviso yra kasmet skiriama ginkluotų pajėgų reikalams.
Kitaip sakant, Krašto Apsaugos Ministerijos išlaidų biudžetas turėtų būti padvigubintas,- padidintas maždaug iki kokių 33-35% bendro valstybės išlaidų biudžeto.
Toks mūsų Krašto Apsaugos Ministerijos išlaidų biudžeto padidinimas nėra
fantastinis. Jei tokį biudžeto % karo reikalams gali skirti mūsų pietinis kaimynas
- Lenkija, tai kodėl to negalėtų sau pavėlyti Lietuva? Biudžeto % nėra absoliutinė
ginkluotų pajėgų reikalui skiriama lėšų suma, o tik tam tikras rodyklis valios, kurią valstybė parodo savo ginkluotų, pajėgų stiprinimo atžvilgiu. Juo daugiau lėšų
tam reikalui skiriama, tuo vaizdžiau valstybė parodo, kad ji daugiau brangina
savo laisvę bei nepriklausomybę. Mums netik gręsia išoriniai pavojai, bet mes
dar nėsame pilnai viso to atsieke, ko norėjome: dabar turimoji nepriklausomybė
tėra lig pereinamasis laiptas į pilną Lietuvos nepriklausomybę su sostine Vilniuje, kurį mūsų tauta trokšta atvaduoti. Iš to seka, kad skirimas dvigubai didesnio
valstybės išlaidų %, t.y. 35% ginkluotų pajėgų stiprinimo reikalams, būtų visai
logiškas reiškinys, atsižvelgiant didelių tikslų, kuriuos yra sau pastačiusi atsiekti
mūsų valstybės politika.
Svarbiausia kliūtis, padidinti Krašto Apsaugos Ministerijos išlaidų biudžetą gludi ne tame, kad tuomet prisieitų apkarpyti užsimojimus kitų ministerijų bet
tame, kad prisibijoma kad Krašto Apsaugos Ministerijos užsakymai užsienyje gali
paliesti mūsų valiūtos pastovumą. Šiam pavojui išvengti tėra dvi priemones:
375
1/ nukreipti mūsų Krašto Apsaugos Ministerijos užsakymus į kurią nors vieną, didžiųjų valstybių, politinei suinteresuotą nepriklausomos Lietuvos “buvimu,
išsiderant iš jos už tai, kaipo kompensaciją, galimybę Lietuvai eksportuoti į tą
valstybę savo ūkio produktus.
2/ įsteigti atatinkamas fabrikas ir gaminti reikalingus mūsų kariuomenei
ginklus ir municijos atsargą patiems, savo krašte.
Abi tos priemones, žinoma, gali būti panaudotos drauge. Pirmai priemonei
tinkamiausiu kontr-agentu, atrodo, galėtų dabar būti Sovietų Rusija, kuri yra suinteresuota Lietuvos nepriklausomybe ir kuri turi galimybės ir reikalo leisti mums
importuoti į jos kraštus didesnius mūsų ūkio produktų kiekius. Kai dėl antros priemonės pavartojimo, tai ji finansiniu atžvilgiu yra patogesnė, kaip nuolatinis ginklų ir
municijos pirkimas užsienyje, visų pirma jau todėl, kad už ginklus ir municiją, pirktus
užsienyje, priseina brangiai mokėti aukso valiuta: ginklų fabrikos už užsakymus iš
užsienio ima kartais po 100 % pelno, ypač už skubius užsakymus. Antra, - įkūrus savas ginklų ir municijos gamyklas, pasidarytume nepriklausomesni nuo užsienio mūsų
armijos ginklais ir municija aprūpinimo atžvilgiais karo metu. Trečia, - nemažas mūsų
krašto darbininkų ir metalo meisterių skaičius gautų tose fabrikose nuolatinio darbo.
Dalį valiutos ir turint savas ginklų ir municijos fabrikas, vistiek turėtume išmesti į
užsienius, būtent, pirkimui ginklams ir municijai gaminti reikalingų pusiaufabrikatų:
žario, plieno, geležės ir tt., o taip pat tokių dalykų, kaip pavyzdin, parakas, kapsuliai ir
tt., kurių gamyba yra labai komplikuota ir mums jos imtis neapsimokėtų.
Bet nuosavų fabrikų ginklams ir municijai gaminti įsteigimas tik tada būtų
racionalus dalykas, jei mūsų Krašto Apsaugos Ministerija galėtų savo užsakymais
suteikti toms fabrikoms nuolatinio darbo, nes iš užsienio vargu ar užsakymų .jos
susilauktų. Šiuo atveju mums atrodo, kad pavyzdin, vargu ar apsimokėtų steigti artil. pabūklų fabriką, kurios pastatymas labai brangiai atseitų ir kuriai užsakymų galėtume duoti, palyginant, visai nedaug. Atrodo, kad artilerijos pabūklus paprasčiau
vistiktai pirkti užsienyje, nors tai ir reikalauja valiutos išmetimo iš savo krašto.
Visai kitaip tenka žiūrėti į lengvųjų ginklų -šautuvų su kulkasvydžiais, ir municijos gamybą. Lengvųjų ginklų, ypač municijos mums yra reikalingi tokie kiekiai,
kurių pagaminimui, manome, pilnai apsimokėtų mums įsteigti atatinkamas savo fabrikas, tuo labiau, kad moderninės ginklų ir municijos gaminimo mašinos yra visai
nesudėtingos ir jų kaina, palyginant, nėra labai aukšta. Jei, padarius reikiamus piniginius apskaitliavimus, pasirodytų, kad visų minėtų specialių fabrikų įsteigimas Lietuvai vienai būtų finansinei artimiausiu laiku nepakeliamas dalykas, tai manytume,
kad būtų galima bandyti tuo reikalu susitarti su kitoms dviem Pabaltės valstybėmis
- Latvija ir Estija, kurios ginklavimos srityje turi panašius sunkumus, kaip Lietuva.
376
Siūlomas susitarimas galėtų būti vien komercinio pobūdžio, kad sujungtomis jėgomis siekti bendro tikslo. Pavyzdin, kiekviena susitarusių valstybių turėtų pasižadėti
per tam tikrą laiką, sutartyje fiksuotą, pastatyti kurią nors iš reikalingiausių, jai pavestų statyti fabrikų, kurios, kiekviena sulig savo specialybe, turėtų gakinti ginklus
bei municija visoms trims valstybėms, fabrikos kaina, t. y. nesiekiant jokio pelno. Atlikus tų trijų valstybių užsakymus, paminėtos fabrikos, žinoma, galėtų, pasipelnymo
tikslu, priiminėti ir užsakymus iš kitur, jei tik tokie susirastų.
VI. Karinei - dvasinis ginkluotos pajėgos stiprinimas.
Sulig modernine sąvoka apie tautos ginkluotas pajėgas, - kariuomenė yra
neatskiriama tautos dalis. Apie kokią tai karišką kastą todėl netenka kalbėti. Kariuomenė yra tokia, kokia yra tauta. Juo tauta kulturinei aukščiau pakilusi, tau
tinei daugiau susipratusi ir tvirčiau persiėmusį pasiryžimu siekti savo idealus, tuo
dvasinei bus stipresnė jos sudarytoji ginkluotoji pajėga. Iš to seka, kad kariuomenės dvasia nukalama ne kareivinėje, kaip tai buvo prieš 100 metų, bet pačioje
tautoje, o kareivinė, per trumpa aktyvios tarnybos laiką, tesuteikia kareiviams
technikinių žinių kaip vartoti ginklą ir veikti su juo karo lauke. Atsižvelgiant
šios išvados, yra visai suprantama kodėl visos valstybės, kurios tik jaučia išorinį pavojų, ar turi užsibrėžusios sau kokį didesnį ekspansijos idealą, imasi visų
įmanomų priemonių skiepyti plačiuose tautos sluoksniuose, kurie mobilizaciją
paskelbus sudaro ginkluotų pajėgų daugumą, - karinę dvasią ir meilę prie ginklo.
Visas tas karinei-dvasinio tautos parengimo darbas skiriamas į dvi dalis:
a/ Karinį jaunuomenės paruošimą;
b/ palaikymą karinių žinių ir karinės dvasios atitarnavusiuose kariuomenėje
rezervistuose.
Karinis jaunuomenės parengimas, plačiau į tą dalyką žiūrint, turi prasidėti
nuo pat mažens, nes jis rišasi su priaugančios kartos auklėjimu valstybės pageidaujama kriptimi.
Pirma_jo_faze tat yra - tinkamas vaikų auklėjimas šeimose.
Antra faze - karinei-sportinis jaunimo parengimas mokyklose;
Trečia faze - karinis paruošimas jaunuomenės, apleidusios mokyklos suolą,
t.y. maždaug nuo 16 iki 20 metų. Pirmoje fazėje ypač didelė rolė tenka motinoms, nes tai, ką jos savo vaikams per auklėjimą šeimoje įskiepija, sudaro pamatą geroms ar blogoms mūsų tautos prieauglio savybėms.
Karimu atžvilgiu begal svarbu, kad vaikai nuo pat jų gyvenimo pradžios
būtų auklėjami tėvynės meilės ir jai pasiaukavimo dvasioje. Motinos, kurios to
377
nesilaiko, daro didelės žalos valstybei ir tuo pačiu tėvams, kurių gerbuvis senatvėje priklauso nuo jų augintinių sugebėjimo apsaugoti valstybę, kuri yra viso
krašto gerybių aukščiausias šeimyninkas.
Visų priemonių, kurių būtų galima imtis tam, kad paskatinti motinas auklėti
savo vaikus valstybei ir ginkluotoms pajėgoms pageidaujamoje dvasioje, čia neskaitliuosime. Paminėkime tik viena, kuri mūsų supratimu yra racionališkiausia,
- tai karinei-patriotinėje dvasioje auklėti ir, ant kiek galima, karinei parengti mergaites, - būsiančias motinas ir mūsų tautos prieauglio kūrėjas. Todėl jaunuomenės karinis paruošimas turi apimti netik vaikinus bet ir merginas.
Antroje jaunuomenės karinio parengimo faze - karinei -sportinis mokymas
mokyklose, duodasi lengvai sutvarkomas, ypač tose valstybėse, kuriose yra įgyvendintas visuotinas, privalomas, pradinis mokymas. Šitoje fazėje visa jaunuomenės karinei-sportinio parengimo našta uždedama ant liaudies mokytojų sulig
tam tikrų programų, kurias Krašta Apsaugos ir Švietimo Ministerijos nustato
sutartinai;
Trečioji faze - karinis parengimas jaunuomenės, apleidusios mokyklos suolą, yra jau vien Krašto Apsaugos Ministerijos kompetencijos dalykas. Vienose valstybėse jis yra visuotinas ir privalomas, o kitose, - kas dažniausiai būna, - neprivalomas.
Kai dėl karinių žinių ir karinės dvasios palaikymo atitarnavusiuose kariuomenėje rezervistuose, tai šiai problemai spręsti jokio šablono nėra: įvairiose valstybėse jis vykdomas įvairiai. Dažniausiai pasitenkinama vien rezervistų pakartotinais mokymais, sistematiškai vykdomais sulig priimto toje valstybėje karinės
prievolės įstatymo.
Šiame expose mums rūpi tai, kaip organizuoti karinį jaunuomenės paruošimą
ir atitarnavusių kariuomenėje rezervistų karinei-dvasinį stiprinimą Lietuvoje. Kadangi tai yra dvi skirtinos problemos, tai jas paliesime vieną nuo kitos atskirai.
I. Karinis jaunuomenės paruošimas.
Šis reikalas ir Lietuvoje jau nebenaujas. Apie karinį mūsų jaunuomonės paruošimą jau buvo nemažai rašyta spaudoje ir tartasi Krašto Apsaugos Ministerijoje. Bet, dėja, iki šiolei neprieita prie jokio konkretaus to klausimo išsprendimo.
Laikas gi metai po metų slinksta, ir męs, kaip kitose ginkluotos pajėgos organizavimo srityje, taip ir karinio jaunuomenės paruošimo srityje, atsiliekame- nuo
kitų valstybių.
Reikia, pagalios, ant ko nors apsistoti ir imtis pozityvaus darbo, vieton
bergždžių kalbų ir straipsnių rašymo spaudoje.
378
Būtų idealas, jei galėtume pravesti visuotiną, privalomą, mūsų priaugančios kartos karinį paruošimą. Bei; tai yra susiję su dideliais organizaciniais ir
psichologiniais sunkumais. Miestuose, tiesa, tai butų nesunku realizuoti, bet kas
kita valsčiuose, kur jaunuomenė plačiai išsisklaidžiusi po kaimus. Kaip ją visą
iš kaimų surinkti kariškoms mankštoms, į kur ją surinkti, po kiek žmonių ir kiek
kartų į savaitę ? Iš kur imti toms mankštoms vesti vietose reikalingą, savo dalyką
išmanantį, kadrą, ir kiek jo būtų reikalinga? Ar šaukiamas į kariškas mankštas
jaunimas ir jo mokymo kadras turi už tai gauti piniginį atlyginimą, po kiek ir
kokiu bendrų išlaidų visuotinas jaunuomenės karinis paruošimas pareikalautų iš
valstybės ir ar tai perdaug neapsunkintų Krašto Apsaugos Ministerijos biudžeto?
Jei versti jaunuomenę dalyvauti karinėse mankštose be atlyginimo už sugaištą
laiką, tai ar tos mankštos su laiku ne-įgrįs pačiai jaunuomenei ir ypač jos tėvams
ir darbdaviams? Ar, taip atsitikus, privalomas karinis jaunuomenės mokymas nepavirs biurokratiaku šablonu ar neiššauks kaimo gyventojuose nepasitenkinimo
valdžia ir neapykantos tai idėjai, kad ir iš esmės labai kilniai? ....Štai kokia daugybė klausimų tuojau kyla, kai peržvelgi visuotino, privalomo karinio jaunuomenės
pa-ruošimo realaus vykdymo galimybės. Atsižvelgiant į visą tai, mums atrodo,
kad prie tos, ginkluotoms pajėgoms taip svarbios problemos, reikia eiti palaipsniui ir su dideliu atsargumu; apeliuojant daugiau jaunuomenės jautrias sielas, į
jos gerą valią ir patriotizmą, bet ne iškarto taikant jai priverstinumo dėsnį.
Taip nusistačius, pažiūrėkime, kuriai iš esamų mūsų karinei- patriotinių organizacijų būtų galima pavesti telkti apie save priaugančiąja mūsų tautos kartą
kariniam pasiruošimui. Tokių organizacijų turime išviso tik dvi: Lietuvos Šaulių
Sąjungą ir Lietuvos kariuomenės savanorių-kūrėjų Sąjungą, Jos abidvi turi gilias
kovų už Lietuvos nepriklausomybę tradicijas, yra nepartinės ir turi į savo eiles
suspietusios geriausį mūsų tautos elementą, aukavusį gyvybę Tėvynės-Lietuvos
išlaisvinimui. Tad jos abi paminėtam svarbiam darbui pilnai, visais atvejais, tinka. Klausimas tik kuriai iš judviejų tą darbą pavesti. Šis klausimas betgi tuojau
atpuola, prisiminus, kad dar turime kitą, irgi svarbų karinei-politinį darbą, tai
palaikymą karinių žinių ir karinės dvasios atitarnavusiuose kariuomenėje rezervistuose, apie kurį bus kalba vėliau. Abu tuodu darbu yra labai platūs ir skirtini.
Jų sujungti negalima. Atrodo, kad būtų visai racionalu vieną jų pavesti Lietuvos
kariuomenės savanorių-kūrėjų Sąjungai, o kitą - Lietuvos Šaulių Sąjungai.
Manytume, kad karinį jaunuomenės paruošimą būtų loginga pavesti Lietuvos kariuomenės savanorių-kūrėjų sąjungai ir štai kodėl. Kaip žinome, 1914—18
metų karo pradžioje, kai ties susikovusių didžiųjų valstybių sienomis sutrenkė
pirmieji patrankų šūviai, kiekvienoje tų valstybių ūmai susirado šimtai tūkstan379
čių patriotinei nusistačiusių jaunuolių, kurie, nelaukdami jokio raginimo iš šalies, laisvu noru stojo į kariuomenės eiles. Tas skaistus jaunimas veržte - veržėsi į
frontą, į kovą su priešu, kad savo jaunutėle pajėga ir jautria siela parodyti pavyzdį
kitiems, kaip tėvynę ginti. Bet kadangi jis iš kalno karinei nebuvo paruoštas, tai
jo didelė dalis tragingai žuvo pirmose kautynėse. Mūsų kariuomenės užuomazgą sudarė irgi ne kas kitas, kaip savanoriai - šaunioji moksleivija ir patriotiškai
nusiteikusi mūsų kaimo jaunuomenė. Ši jautriausioji mūsų tautos dalis pirma
stvėrėsi ginklo kovai už Tėvynės-Lietuvos išlaisvinimą, o jos didvyrišką pavyzdį
pasekė visi kiti. Dabar tie mūsų pirmieji karžygiai, atlikę minėtą aukščiausio
patriotizmo uždavinį ir iškovoję Lietuvai valstybinę nepriklausomybę, yra susispietę į savo sąjungą, kad toliau būti jų krauju iškovotos laisvės sargyboje. Bet
laikas bėga ir jų eilės ima retėti. Kad jų kovose už Lietuvos išlaisvinimą sukurtas
idejinis turtas pamažu neišdiltų, reikia jį sistematingai, organizuotai, perduoti
priaugančiai mūsų tautos kartai, ant kurios gula pareiga baigti įkūnyti pirmųjų
mūsų kariuomenės kūrėjų - savanorių svajonę - išlaisvinti iš svetimo jungo likusias, dar neatvaduotas, mūsų tautos gyvenamas žemes ir jas sujungti po baltojo
Lietuvos Vyties globa. Tuo tikslu reikėtų prie Lietuvos kariuomenės savanoriųkūrėjų sąjungos formuoti jaunųjų savanorių skyrius, į kuriuos, neabejojame, būtų
galima greitai suburti visus tuos mūsų jaunuolius, patriotinei nusiteikusius, kurie
yra pasiryžę eiti mūsų kariuomenės pirmųjų savanorių - kūrėjų pradėtu keliu.
Kadangi savanorių, ideja tebėra labai populiari, o dabar vėl gyvename laikus su
išorinių pavojų užtvenkta atmosfera, tai jaunųjų savanorių organizavimas tikrai
sužadintų kiekvieną jautresnę sielą: susirastų daug jaunuolių, kurie, atidėję šalį
visus partinius skirtumus, skubėtų į jaunųjų savanorių eiles, kad čia, nuošalyje
nuo visokių mūsų tautos vidaus politikos negalavimų, ruoštis ginti Tėvynę-Lietuvą nuo išorinio pavojaus. Tuo būdu į jaunųjų savanorių organizaciją pirmiausiai susispiestų visi tie, patriotinei nusistatę, miestų ir kaimų jaunuoliai, kurie dar
nėra partinei-politinio fanatizmo apsvaiginti, kurie valstybės saugumo reikalą,
bendrą visai tautai, moka statyti ankščiau už savo asmeninius interesus ir paskirą partinei-politinę pasaulėžvalgą. Toksai mūsų jaunuomenės geriausios dalies
atrinkimas į jaunųjų savanorių eiles ir būtų ta tvirta pradžia, kuria pasiremiant
jau būtų galima statyti jaunuomenės karinio pasiruošimo rūmą, pagrįstą giliomis
pirmųjų mūsų kariuomenės savanorių-kūrėjų kilniomis idėjomis ir kovų už Lietuvos nepriklausomybę karžygiška dvasia.
Suprantama, kad jaunuomenės karinis paruošimas, nurodyta prasme suprastas, iš pradžios būtų laisvo pobūdžio. Paskiau gi,- kuomet bedirbant praktišką
darbą išsidirbtų jaunųjų savanorių vadų kadras, - jau būtų galima galvoti apie
380
kalbamo darbo praplėtimą ir palaipsninį perėjimą prie visuotino ir privalomo
karinio paruošimo visos mūsų priaugančios kartos, nes tuomet, galima manyti,
jokio psichologinio pavojaus nebebūtų jį platesniuose gyventojų sluoksniuose
kompromituoti... Siūlomas jaunuomenės karinio paruošimo organizavimo būdas
yra dar ir tuo atžvilgiu tikslus, kad jis neardo kitų, jau veikiančių, mūsų jaunuomenės organizacijų, pavyzdin, skautų, jaunalietuvių, moksleivių korporacijų ir
t.t. Šių organizacijų nariai galėtų, jei jiems tai patinka, pasilikti ir toliau kalbamų
organizacijų nariais ir vienkart prisidėti prie jaunųjų savanorių ...
Kai dėl jaunuomenės karinio paruošimo programos, tai ji, atsižvelgiant mokomųjų jaunuolių amžiaus ir fizinio subrendimo laipsnio, labai plati negali būti.
Trumpai sakant, ji turėtų apimti šiuos dalykus:
1/ Suprastintos rikiuotės - grupės, kautynių skyriaus, būrio ir, kur galima,
kuopos, - mankštas;
2/ Elementariškus veiksmus šautuvu:-taikinių suradimas, atstumo įvertinimas ir taikymas; jaunesnių metų jaunuomenei- mediniais arba šratiniais šautuvais, o vyresnių metų- tikrais ginklais;
3/ šaudymą: iš pradžios šratais, o paskui, - į mokymo galą,- ir iš kovos
šoviniais;
4/ Supažindinimų iš pradžios su mediniu kulkosvydžiu, medine granata;
paskiau - su tikru kulkasvydžiu ir tikra granata.
5/ Karo drausmės, vidaus ir lauko statutų pagrindinių dėsnių mokymą ir
6/ karišką sportą su elementariškais lauko pratimais: prisitaikymą prie vietos, apkasų kasimą, sargybos nešimą, patruliavimą, žvalgimą ir kautynių veiksmas sudėtyje grupės, kautynių skyriaus, būrio ir, kur susirinktų reikalingas daly
vių skaičius,- kuopos sudėtyje.
7/ Paminėti kariniai pratimai,-mankštos, pamokos, sportas ir t.t. - daromi,
prisitaikant prie vietos sąlygų, bent porą kartų į savaitę, patogiausia šeštadieniais,
sekmadieniais ir šiaip šventadieniais, kad juose dalyvaujančio jaunimo perdaug
neatitraukti nuo ikdienio jo užsiėmimo bei darbo.
Kadangi jaunuomenės karinis mokymas yra daugiau militarinio, kaip sportinio pobūdžio, tai jis turi būti organizuojamas prisilaikant karo organizacijos principų: karo drausmės, subordinacijos ir vadovaujančio asmens valios. Bet tuojau
kyla klausimas, kaip su tuo suderinti dabartinę Lietuvos kariuomenės savanorių
- kūrėjų sąjungos organizaciją, kurioje minėti principai nėra pravesti. Mums atrodo, betgi, kad didelio prieštaravimo visai nėra. Priseina tik suderinti tos sąjungos
visuomeninį pobūdį su jai numatomais pavesti militariniais reikalavimais.
Lietuvos kariuomenės savanorių-kūrėjų Sąjunga iš esmės tėra organizacija,
381
kurios vyriausias tikslas - išlaikyti ir perduoti priaugančiai kartai kilnias kovų už
Lietuvos nepriklausomybę idejas. Ji jau yra konsoliduota ir turi sudariusi savo
tradicijas. Jos organizaciją iš pagrindų keisti būtų rizikinga, kad jos nesuardyti
arba nepakeisti jos sveikos dvasios. Todel ją vertėtų palikti maždaug tokia, kokia
ji dabar yra, o pasitenkinti tik kaikuriais korektyvais. Būtent, prisilaikant visoms
ginkluotosiom pajėgoms bendro principo, reikėtų papildant kalbamos sąjungos
statutą, pravesti sekančius dėsnius:
1/ Vyriausiuoju savanorių vadu skaityti valstybės galvą -. Lietuvos Respublikos Prezidentą;
2/ Militarinei savanorių sąjungos priežiūrai skirti inspektorių tikrosios tarnybos karininką, vieną iš mūsų kariuomenės pirmųjų savanorių - kūrėjų, kuris
būtų subordinuotas Vyriausiajam Kariuomenės inspektoriui;
3/ Apskrityse skiriami savanorių apskričių inspektoriai iš savanorių atsargos
karininkų tarpo, o skyriuose - skyrių inspektoriai, būriuose - būrių inspektoriai
ir t.t. Sulig karinės hierarchijos principo, žemesnių savanorių padalinių inspek
toriai priklauso aukštesnės padėties inspektoriams.
4/ Dabartiniai savanorių sąjungos kolektyviniai organai: Centro valdyba,
skyrių ir būrių valdybos ir t.t. pasilieka, kaip ik šiol buvo, t.y. rinktinos, tik su tuo
skirtumu, kad jose dalyvautų ir paminėtieji, skirtini, savanorių inspektoriai;
5/ Savanorių inspektoriai vietose, mokymo ir, bendrai, karinės priežiūros
tikslais, subordinuojami atatinkamiems teritorinės kariuomenės dalių vadams,
kurie daugiau, negu kas kitas, yra suinteresuoti tuo, kaip bus karinei ruošiama
jaunuomenė jų vadovaujamos dalies teritorialėje srityje.
Savanorių inspektoriai be p. 2/ paminėtos bendros savanorių sąjungos veikimo militarinės priežiūros, kuri tėra antraeilė jų pareiga, turi sekantį pagrindinį uždavinį: kurti jaunųjų, savanorių organizaciją, vykdyti jaunuomenės karinį
paruošimą ir juo vadovauti. Tokiu tai būdu manome, būtų atsiektas savanorių
sąjungos visuomeniškumo ir net demokratiškumo suderinimas su kariniu jaunuomenės paruošimu, organizuojamu daugiau militariniais pamatais.
Kai del paties karinio jaunuomenės paruošimo praktiško vykdymo, tai mes
jį vaizduojamės sekančiai:
1/ Karininkui, kuris numatomas skirti savanorių sąjungos inspektorium,
pavedama paruošti visus jaunųjų savanorių organizavimo plenus, jaunuomenės
karinio mokymo programas ir parinkti kandidatus į savanorių apskričių, skyrių
ir būrių inspektorius, o taip pat į numatomų organizuoti jaunųjų savanorių dalių:
bataljonų, kuopų, būrių ir t.t. vadus.
2/ Paruoštus organizacijinius plenus ir mokymo programas peržiūri Genera382
linis Štabas, esant reikalui jas pataiso, suderina su kariuomenės mokymo programomis ir duoda Vyriausiam Kariuomenės Inspektoriui aprobuoti;
3/ Kuomet p.p. 1-2 paminėti paruošiamieji darbai bus atlikti, šaukiamas visuotinas savanorių sąjungos atstovų suvažiavimas, atatinkamai pakeičiamas tos
sąjungos Statutas ir skiriamas jos inspektorius, o šis pastarasis skiria jam subordinuotus apskričių, skyrių ir savanorių būrių inspektorius, o taip pat numatytų
pirmoje eilėje formuoti jaunųjų savanorių dalių: bataljonų, kuopų, būrių ir t.t.
vadus ir juos visus atatinkamai instruktuoja.
4/ Vienkart išvystoma per spaudą ir žodžiu atatinkama karinei - patriotinė
propaganda jaunuomenės tarpe, kad stotų į jaunųjų savanorių eiles. Prie to jaunųjų savanorių verbavimo darbo pritraukiama visa savanorių Sąjunga, kad tuo
būdu jaunųjų savanorių organizacija, nuo pat jos gyvenimo pradžios, idėjinei pakreipti mūsų kariuomenės pirmųjų savanorių - kūrėjų nueitu kovos už Lietuvos
nepriklausomybę keliu.
5/ Ginklus ir municiją, reikalingus jaunesniųjų savanorių mokymui, teks
skolinti iš kariuomenė arba Sąjungos dalių. Po pamokos jie grąžinami daliai Šaulių iš kurios jie buvo paskolinti. Provincijoje, kur jokios karinės dalies nėra, tie
ginklai laikomi pas vietinę policiją
Kad suteikti galimybės stojusiems į jaunųjų savanorių eiles išoriniai kuo
nors skirtis nuo kitų, kurie prie to karinei - patriotinio darbo nebus prisidėję,
reikia įvesti jaunesniems savanoriams uniformą, panašią į tą, kurią dėvėjo mūsų
kariuomenės pirmieji savanoriai - kūrėjai kovose už Lietuvos nepriklausomybę.
Savaime suprantama, kad uniforma turi būti galimai pigesnė, kad ją kiekvienas,
kas turi tam teisę, galėtų įsigyti už savo lėšas. Be to, suteikt: organizuotoms jaunųjų savanorių dalims atatinkamas vėliavas su dalies pažymėjimu, provincijos,
miesto ar miestelio ženklu arba gerbu, jei toksai yra, ir su atatinkamais litais
patriotiniais lozungais ...
Karinis jaunuomenės paruošimas, kaip ir kiekvienas darbas, savaime suprantama, pareikalaus tam tikrų lėšų. Juo jų daugiau tam svarbiam reikalui būtų
skiriama, tuo būtų galima susilaukti didesnių rezultatų. Bet esame neturtingi ir
mūsų Krašto Apsaugos Ministerija vargu ar galės tam, nors jai ir labai svarbiam
reikalui, skirti didesnes sumas. Svarbu betgi yra padaryti pradžią, o po to jau pats
gyvenimas parodys, kaip toliau elgtis, Kalbant tuo tarpu tik apie jaunuomenės
karinio paruosimo pradžią, manytume, kad reikėtų surasti lėšų:
1) algoms:
- Imitacinius, t.y. medinius ginklus galėtų jaunieji savanoriai patys pasigaminti.
383
1/ algoms:
- Savanorių Sąjungos inspektoriui,
- jo adjutantui ir
- jo štabo personalui, pavyzdin: 1 mašinistei ir 2 raštininkam;
2/apie 80.-100.000 litų atlyginimui apskričių, skyrių ir savanorių būrių inspektoriams ir jaunųjų savanorių vadams už darbą ir padengti įvairioms išlaidoms:
mokymo priemonėms įsigyti, vėliavoms pasisiūdinti, kelionėms apmokėti ir t.t.
3/apie 20.000 litų subsidijoms del tų jaunųjų savanorių, kurie savo lėšomis
uniformos nepajėgtų įsigyti.Bendrai sakant, reikėtų asignuoti apie 100-150.000 litų, neskaitant užlaikymo savanorių Sąjungos inspektoriams ir jo štabo personalo, kurie turėtų būti
etatiniai, nuolatiniai. Manome, kad nurodytoji suma Krašto Apsaugos Ministerijos biudžeto perdaug neapsunkintų ir pradžiai darbo turėtų jos užtekti. Ji, tiesa,
yra per daug kukli, bet, manome, kad kuriamoji jaunųjų savanorių organizacija,
kaipo idėjinė, savo darbui suras kitokių, didesnių pajamų iš visuomenės pusės,
pavyzdin, už paskaitas, vaidinimus, vakarėlius, gegužines, karinei - sportines
rungtynes, sportinį šaudymą, laisvas rinkliavas ir t.t.
Aukščiau męs gana plačiai palietėme karinį paruošimą, turėdami daugiausiai galvoje vaikinus. Kai dėl merginų karinio paruošimo, tai jo programos turėtų
būti pritaikintos šių pastarųjų fiziniam pajėgumui ir jų numatomai paskirčiai karui’ ištikus, būtent:
1/ Slauginimas sužeistų, lankymas ligonių ir globa karo invalidų;
2/ gaminimas kareiviams maisto;
3/ siuvimas kariuomenei drabužių, ypač baltinių;
4/ paruošimas butų ir kitokių patalpų kareivių poilsiui laike žygio;
5/ priešo agentų sekimas;
6/ palaikymas gyventojuose vilties ir pasiryžimo, bei kova su byle kuriuo
nusiminimu ir dvasiniu pakrikimu fronto užpakalyje ir t.t.
Tik ką išvardytieji uždaviniai yra visai specifiniai. Be to, manytume, kad
merginoms taip pat būtų naudinga dalyvauti kariniame sporte: lauko žvalgyboje, patruliavime, sargyboje, smulkių vienetų veiksmuose, maršuose ir rikiuotės
mankštose. Nes visa tai yra netik sausas kariškas drilis, bet tikros priemonės
skiepymui supratimo apie aukštą kario pašaukimą, užgrūdijimui valios, didinimui fizinio atsparumo ir gilinimui vidujinės disciplinos. O visa tai yra reikalinga
ne tik vaikinams, bet ir merginoms — būsinčioms mūsų tautos prieauglio kūrėjoms - motinoms.
384
2. Palaikymas karinių žinių ir kariškos dvasios rezervistuose.
Nuolatinis karinių žinių ir kariškos dvasios palaikymas atitarnavusiuose kariuomenėje rezervistuose, bendro ginkluotų pajėgų organizacijos ir jų karui paruošimo atžvilgiais, yra nemažiau svarbus, kaip karinis jaunuomenės auklėjimas.
Praktika parodė, kad kareiviai, atitarnavę kariuomenės eilėse aktyviai tarnybai skirtą laiką, bebūdami atsargoje, greitai vėl pamiršta, ką aktyvioje tarnyboje išmoko.
Be to, pasinėrę privataus gyvenimo rūpesniuose ir patekę įvairių ginkluotų pajėgų
sveikimui dažnai žalingų, pašalinių, veiksnių įtakoms, visai atsipalaidoja nuo byle
kokio ryšio su kariuomene ir nustoja kariškos dvasios ir pasiryžimo ginkluotai kovai. Pakartotinį rezervistų mokymai, nors ir dažniau daromi, aktyviosios tarnybos
neatstoja, nes jie, visų pirma, - būna labai trumpi, o antra, - iš priežasties didelių
su jais sisijusiu išlaidų, - visur daromi, palyginant, vistik retokai. Visos valstybės,
kurios net skrupulingai, nesigailėdamos didesnių išlaidų, vykdo rezervistų pakartotinus mokymus, jaučia, kad jų vien neužtenka. Tuo labiau mažosios valstybės,
kurioms dažnas rezervistų šaukimas į pakartotinus mokymus yra nepakeliama našta finansiniu atžvilgiu, turi suprasti, kad jų rezervistų militarinė vertė, tuo žemiau
krinta, juo rečiau jie šaukiami pakartotiniems mokymams, ir bendrai tariant, juo
mažiau rūpinamasi iš viršaus palaikyti juose karines žinias, karišką dvasią ir ryšį
su kariuomenę. Kaip šiuos neigiamus reiškimus ištaisyti, yra problema, kuri rūpina
visas valstybes. Ypač gi tuo turėtų susirūpinti maža valstybe skaitlingos, su ilgu aktyvios tarnybos laiku, kariuomenės išlaikyti finansinei nepajėgia ir visas viltis savo
nepriklausomybei laiduoti deda ant ginkluotos pajėgos, kurią numazome, ant greitųjų sumobilizuoti karo pavojai gręsiant. Mums atrodo, kad atitarnavę kariuomenėje
ir išėję į atsargą kariai tik tuomet ryšio ne su katiuomenę nenutrauks ir nenustos
jaustis; kariais, kuomet jie, perėję į atsargą, neliks palaidi kaip dabar, bet bus
atatinkamai organizuojami, sulig kariuomenės dalimis ir ginklų rūšimis, kuriosna numatoma juos sunaudoti mobilizaciją paskelbus. Šiame expose apibudinta
teritorialės kariuomenės organizaciją, tokiam pageidavimui labai atatinka. Jau
buvo minėta, kad sulig tokia organizacija, numatomos mobilizuoti kariuomenės
dalįs pasipildo jų teritorialių sričių rezervistais ir kad šie pastarieji pakartotinus
mokymus atlieka tose taikos meto kariuomenės dalyse, kuriose jie turės tarnauti
karo metu. Tuomi jau yra daug atsiekta įdėjinio ryšio palaikymui tarp rezervistų
ir businčios karo meto kariuomenės mobilizacinių branduolių. Lieka tik dar surasti atatinkamą formą, kad jie /rezervistai/ netik idėjiniai, bet ir organizaciniai
jaustųsi papildą taikos meto kariuomenę. Kitaip sakant, reikia organizuoti ką tai
tokio pagelbinio, stovinčio greta taikos meto kariuomenės, nuolat plastančio šios
385
pastarosios pulsu, ir organinei jaučiančio drauge su šia pastaraja gyvą reikalą
budėti Lietuvos nepriklausomybės sargyboje. Klausimo sprendimas žymiai palengvėja, nes męs jau turime Lietuvos Šaulių Sąjungą, kurią, mūsų manymu,
tam atsakingam darbui lobai lengvai būtų galima pritaikyti. Ji, kaip ir Lietuvos
Kariuomenės svavanorių-kūrėjų sąjunga, kuriai męs numatėme pavesti jaunuomenės karinio paruošimo darbą, turi jau nusistovėjusiams savo tradicijas, paremtos jos nuopelnais kovose už Lietuvos išlaisvinimą. Faktinai, jau ir iki šiolei ji
dirbo didelei naudingą mūsų ginkluotoms pajėgoms stiprinti darbą, sutelkdama į
savo eiles geriausiąją, valstybės įdealams atsidavusią dali mūsų tautos, - vyrus ir
moteris. Pratindama juos kaip apseiti su ginklu, ji prisidėjo ir iki šiol prie karinės
dvasios ir ginkluotos pajėgos popularizavimo plačiuose gyventojų sluoksniuose.
Tas Šaulių Sąjungos kūrybinis darbas, dėja, nebuvo suderintas su bendra, ginkluotų pajėgų organizacija. Iš tos priežasties kildavo -tarp kariuomenės ir Šaulių
Sąjungos apgailėtinų nesusipratimų ir net konfliktų, užnuodijusių judviejų gerus,
santikius. Nustačius aiškias Šaulių Sąjungos funkcijas bendrame ginkluotų pajėgų kūrimo darbe, pašliję santikiai tarp kariuomenės ir Šaulių Sąjungos savaime
turės išsilyginti.
Funkcijos, kurias numatome Šaulių Sąjungai pavesti sulig nauja, šiame expose apibudinta, mūsų ginkluotų pajėgų organizacija, galėtų būti sekančios:
1/ jungti į šaulių rinktines, pulkus, batai jonus, kuopas, baterijas, eskadronus
ir t.t. atlikusius aktyviąją karo tarnybą ir išėjusius į kariuomenės atsargą karininkus, puskarininkus ir kareivius;
2/ rūpintis toliau palaikyti rezervistuose karo mokslo žinias, karinę dvasią,
karo discipliną ir pasiryžimą ginkluotai kovai.
Tais tikslais:
a/ rengti karo pamokas, karo žaidimus ir pratimus ant žemėlapių, smėlio
dėžėse ir lauke;
b/ praktikuotis šaudyme iš įvairių ginklų;
c/ Organizuoti ir vykdinti priešdujinę apsaugą;
d/ organizuoti įvairiausių rūšių karo sportą;
e/ organizuoti ir patiems dalyvauti visokiose karinei- patriotinėse iškilmėse,
apeigose ir paraduose;
f/ prižiūrėti karių kapus ir rūpintis pasižymėjusiems kariams ir kare žuvusiems paminklų statymu, ir
g/ platinti atsargos karių tarpe karinę ir karinei-patriotinę spaudą.
3/ Nuolat, visomis įmanomais priemonėmis, skiepyti savo narių tarpe ir
plačiuose visuomenės sluoksniuose meilę prie kariuomenės, patriotizmą, reika386
lingumą be paliovos budėti dėl Lietuvos nepriklausomybės ir pasiryžimą žut-būt
atsiekti dar nebaigtus realizuoti mūsų tautos įdealus;
4/ Taikos metu padėti valdžios ir savivaldybių organams kovoti su įvairiais
valstybei kenkiančiais apsireiškimais: su priešo šnipais, žmogžudžiais, vagimis,
gaisrais, potviniais ir tt.
5/ Karo metu, pagelba likusių nuo mobilizacijos šaulių, organizuoti tiltų,
kelių, telefonų ir telegrafo linijų karo, sandelių ir karo transportų apsaugą; vesti neužimtose kariuomenės fronto dalyse ir priešo užpakalyje partizaninę kovą;
sekti priešo špijonų veikimą fronto užpakalyje; rinkti žinias apie priešo kariuomenę; rūpintis suteikti pagelbos mobilizuotų karių šeimoms, jų ūkiams ir karo
invalydams; padėti intendantūros organams suimti iš gyventojų veikiančiai armijai reikalingus maisto produktus ir pašarą; kovoti byle, su kokiuo nusiminimu,
ūpo nupuolimu bei panika gyventojų tarpe ir skleisti juose jų viltį, pakantrumą ir
pasiryžimą toliau kovoti skatinančias žinias.
Vykdant Lietuvos Šaulių Sąjungos uždavinius, paminėta aukščiau prasme
suprastus, greta taikos meto kariuomenės susidarytų, kita, irgi teritorialiais pamatais ir sulig ginklų rūšių sukurta, tik pusiau-karinė organizacija, kuri būtų lig
tam tikra pirmosios, t.y. taikos meto kariuomenės tąsa, - gyvas, kariškai galvojantis, kariškai jaučiantis ir karinei paruoštas rezervoaras? iš kurio, mobilizaciją
paskelbus, mūsų tautos ginkluotosios pajėgos semtų sau karius, tvirtai pasiryžusius ginkluotai kovai.
Priklausimas prie Šaulių Sąjungos turėtų būti laisvo pobūdžio, nes kitaip,
- pavartojus priverstinumo principą, - sutektume į jos eiles vienkart daug tokio
elemento, kuris jausdamas prievartą, niurzgėtų ir iš esmės gal tik trukdytų tos
organizacijos darbą; rezultate - galėtų kilti įvairių nesusipratimų pačios organizacijos viduje, kurie slopintų jos dvasią ir gali net privesti iki sumišimų, ardančių
netik pačią organizacijų, bet ir paliečiančių valstybės vidaus ramumą. Ginkluotų
pajėgų organizavimo atžvilgiu nėra taįp jau svarbu, kad būtinai visi rezervistai
prie Šaulių Sąjungos priklausytų. Svarbu tik, kad į jos eiles būtų sutraukta mūsų
tautos atranka, - geriausiejijos sūnus, kurie ištikrųjų yra pasiryžę, esant reikalui,
aukuoti savo gyvybę už Tėvynės - Lietuvos politinę nepriklausomybę ir už mūsų
tautos idealus, t.y., kurie bendrus valstybei ir tautai reikalus stato aukščiau byle
kokių partinių bei asmeninių interesų.
Istorija rodo, kad tautos likimu vairuoja ne bendras jos skaičius, bespalvė
masė, bet aktyvesnieji jos nariai, kuriuos mes pavadinsime tautos atranka. Kalbant
apie mūsų ginkluotas pajėgas, yra, taigi, svarbu, kad Šaulių Sąjunga sutrauktų į
savo eiles geriausiuosius mūsų tautos sūnus, - geriausi jį rezervistų, elementą, - ir
387
jį išlaikytų karinio pasirengimo atžvilgiu tinkamoje aukštumoje, nes, mobilizaciją paskelbus, ne bendras mobilizuotųjų skaičius, o tik tas, parinktasis, elementas
sudarys veikiančios armijos cementą ir jos viduinę energiją kovos lauke. Bendra
mobilizuotųjų masė eis ten, į kur ją ves tas, ką tik paminėtas, patriotinei ir karinei
daugiau pasiryžusis rezervistų elementas. Kiek daug rezervistų pavyks į Šaulių
Sąjungos dalis liuosu noru sutraukti, pereis nuo tos organizacijos vadų energijos,
iniciatyvos ir sugebėjimo, o taip pat nuo bendro tautinio ir valstybinio rezervistų
susipratimo. Juo mūsų tauta bus kultūrinei aukščiau pakilusi ir tautinei giliau susi

karo archyvas - Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija

Transcription

Similar documents

Varpas, 2007 m. birželio mėn.

Savarankiškumas neįgaliesiems neįperkamas

„Mada” atostogauti nemokamai į Seimą neatėjo

Krepšinio kelias į Lietuvą

bet vis dar nevalgomas kąsnis

Kulkos neturi tautybės

Klaipėdos senamiestyje - neregėtas lobis

Julius/Brigita - Respublika.lt

Apie mokykla Amerikos Lietuvyje - Dr. V.Kudirkos lituanistinė mokykla

paskui - vestuvės