Socialinis ugdymas7(18).indb - Lietuvos edukologijos universitetas

Transcription

Nr. 7 (18)
Menų terapija / Arts therapy
Vilnius, 2009
Mokslinis redaktorius
ISSN 1392-9569
Editor – in – Chief
prof. dr. Giedrė Kvieskienė
Vilniaus pedagoginis universitetas Socialinės komunikacijos institutas, Lietuva
Vilnius Pedagogical University Social Communication Institute, Lithuania
Redakcinė kolegija
Editorial Board
Prof. habil. dr. Bronislovas Bitinas
Vilniaus pedagoginis universitetas, Lietuva
Vilnius Pedagogical University, Lithuania
Prof. Dr. Dr. h. c. mult. Hans Uwe Otto
Bielefeldo universitetas, Vokietija
Bielefeld University, Germany
Prof. Dr. Dr. h. c. mult. Gerd-Bodo von Carlsburg
Heidelbergo pedagoginis universitetas, Vokietija
Heidelberg University of Education, Germany
Prof. habil. dr. Valdas Pruskus
Prof. habil. dr. Vytautas Gudonis
Šiaulių universitetas, Lietuva; Rusijos pedagoginių
ir socialinių mokslų akademijos akademikas
Šiauliai University, Lithuania; Academic of Academy
of Educational and Social Sciences of Russia
Prof. habil. dr. Juozas Vytautas Uzdila
Doc. dr. Valdonė Indrašienė
Prof. Niels Rosendal Jensen
Aarhus universitetas, Danija
Aarhus University, Denmark
Prof. dr. Gary Marx
Virdžinijos viešųjų ryšių centras, JAV
Centre of Public Relations of Virginia, USA
Prof. dr. Terence Masson
Indianos universitetas, JAV
Indiana University, USA
Prof. habil. dr. Vilija Targamadzė
Vilniaus universitetas, Lietuva
Vilnius University, Lithuania
Doc. dr. Loreta Žadeikaitė
Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija, Lietuva
Ministry of Education and Science, Lithuania
Doc. dr. Romas Prakapas
Mykolo Romerio universitetas, Lietuva
Mykolas Romeris University, Lithuania
Renata Katinaitė – atsakingoji sekretorė (Executive
Secretary)
Prof. dr. Lynn R. Nelson
Purdue universitetas, JAV
Purdue University, USA
Žurnalas referuojamas duomenų bazėje
Abstracting and indexing Services
SocINDEX with Full Text (EBSCO Publishing)
http://www.epnet.com
© Vilniaus pedagoginis universitetas, 2009
© Socialinės komunikacijos institutas, 2009
menų terapija / arts therapy
Turinys / content
Kristine Martinsone, Ieva Vaverniece, Mirdza Paipare,
Ivans Janis Mihailovs
Arts Therapies as a Health Care Profession in Latvia:
Education and Practice...................................................................................... 5
Menų terapija – sveikatos priežiūros profesija Latvijoje:
teorija ir praktika.................................................................................................17
Valdonė Indrašienė, Eglė Kapočiūtė
Biblioterapijos elementų taikymas, sprendžiant paauglių
socialines ir pedagogines problemas........................................................19
Usage of Bibliotherapy Elements when Solving
Adolescent Socio-Pedagogical Problems.............................................. 87
Vida Gudžinskienė, Olga Trainienė
Socialinėse institucijose dirbančių asmenų savijautos
ypatumai...................................................................................................................... 30
Peculiarities of Social Institution Employees’ Well-Being..... 99
Salomėja Burneikaitė
Lėlių terapijos galimybės ir jų naudojimas lėlių teatrų
projektuose............................................................................................................... 42
Possibilities of Puppet Therapy and Their Use
in Puppeteers Projects .................................................................................... 112
Rūta Marija Purvinaitė, Rugilė Bružaitė
Meno terapijos įtaka gyvenimo kokybei sergant psichikos
liga.................................................................................................................................. 52
INFLUENCE OF ART THERAPY ON QUALITY OF LIFE IN MENTAL
PATIENTS...................................................................................................................... 123
Jūratė Sučylaitė
Psichiškai neįgalių asmenų savivokos ugdymas, taikant
poetikos terapiją................................................................................................... 64
Poetry Therapy as a Tool for Education of Mentally
Disabled People to Perceive the Self ...................................................136
Kęstutis Šapoka
Dailės ir terapijos santykis terapiniame kontekste..................... 75
art and therapy in the therapeutic context.................................. 86
KRONIKA / CHRONICLE...........................................................................................148
bendra informacija / General information......................................153
ISSN 1392-9569
arts therapy
Kristine Martinsone
Ieva Vaverniece
Mirdza Paipare
Ivans Janis Mihailovs
Arts Therapies as a Health Care Profession in
Latvia: Education and Practice
Annotation
The paper provides a conception of arts therapies development, establishment of the
profession of “art therapist”, activities of professional associations and peculiarities of Master
studies of Arts Therapies in Latvia.
The aim of the article is to introduce art therapy as a new term and profession in Latvia by
providing the understanding and definitions in the contexts of health care and arts therapies,
process of arts therapies, as well as its structure, application, boundaries etc. and to show
the potential of arts therapies and its possibilities which can be used for the promotion of
welfare of the individual and the society.
The term “arts therapies” is interpreted differently in the scientific literature of different
countries. There are conceptual differences also among the leading specialists, as well
as among practitioners and specialists of other spheres, arts therapists are related with.
Therefore, the foundation of scientific basis of arts therapies providing the integrativeeclectic approach has been started in Latvia (Martinsone, Mihailova, Mihailovs, MajoreDusele, Paipare, 2008).
The integrative-eclectic model of arts therapies is stressed as important approach in
Latvia. Therefore the determination of particular boundaries is an important precondition
for the development of arts therapies as a separate health care branch in Latvia and for
establishing a co-operation with specialists of other branches by promoting the understanding
about activities of arts therapies towards the improvement of the welfare from the broad
aspect of the health – from physical, mental and social point of view.
Key words: Arts therapies, visual-plastic art therapy, music therapy, dance / movement
therapy, drama therapy, arts therapies development in Latvia, arts therapies education in
Latvia.
Part of the paper has been presented at 9th European Arts Therapies Conference „Arts in arts Therapies: new challenges, new horizons” 19th – 22nd September 2007.
ISSN 1392-9569
Socialinis ugdymas. 2009. Nr. 7 (18)
Introduction
The fact, that global tendencies are a base for the paradigm’s change in culture,
science, education and society became clear at the end of the 20th century by seeking for integration on the one side and expansion of ideas of the postmodernism
on the other side. Multi-voicendess and seeking for integrity turned then into two
characteristics of the new world what finds a manifestation in the accentuation of
holistic paradigms in various fields of the human’s activity. It means that the age of
universalism and seeking for only one truth is gone and a new integrity is required.
Knowledge and skills have to be developed and improved permanently since lifelong
learning takes place. The Lisbon Strategy of EU Council of March 2000 confirms
that Europe has reached the Era of Knowledge with all its consequences in culture,
economy and social life. All the usual learning and working patterns are rapidly
changing. As a result, people have to adapt to these changes and to ways the usual
activities also change. A successful transition to a society, based on knowledge, and
an approach of lifelong education is required. The Ministry of Science and Education of the Republic of Latvia has elaborated guidelines of lifelong education for
the period 2007–2013. Herewith tendencies of development in Europe have been
confirmed and the incorporation into the international policy processes has been
strengthened.
The main idea of the lifelong education is to promote personal growth; selfdevelopment in each period of the life; initiative; capability for the adaptation; to
achieve social integrity; employment and an active civil collaboration. The lifelong
education can take place in the framework of formal and informal education for
raising the existing qualification or pre-qualification; providing new ideas, choices
and possibilities for the establishment of a study program and for the development
of new scientific and educational branches.
Therefore these tendencies promote the aim of this article: to familiarize with arts
therapies as a new term and profession in Latvia by providing the understanding of
arts therapies contexts, process of arts therapies, as well as its structure, application,
boundaries, etc. and the development of arts therapies in Latvia.
The research methods: study of scientific literature and interviews with development activists of arts therapies in Latvia.
Arts therapies as a health care profession illustrate the feeling of the epoch and
in some way unify cultural, historical and social (art) traditions as a reflection of
human concepts with his / her personal experience. Philosopher H. G. Gadamer
Kristine Martinsone, Ieva Vaverniece, Mirdza Paipare, Ivans Janis Mihailovs
arts therapy
(1999) points out that it is impossible to find out an object or a text without “previous
understanding”. We cannot observe the world abstractedly, because our thinking
depends on cultural traditions and “preconceptions”.
Arts therapies are defined as health care professions in Latvia, which uses art,
creative process and the reflection of the client / patient about the created art-work,
where disclosure of development, skills, abilities, interests and conflicts of an individual take place.
According to the Standard of Profession, an art therapist works in health care,
social care and / or education – in state institutions, private practice or in non-governmental organization. An art therapist chooses one of art therapy specializations
that correspond to the tradition in the Europe: visually-plastic art therapy or art
therapy, dance / movement therapy, drama therapy or music therapy.
1. Arts therapies history in Latvia: from informal education to
the profession
The beginning of arts therapies development starts in the 90s of the 20th century
when fundamental changes took place and independence from the Soviet Union
was gained. With the fall of the Iron curtain the dominant ideology disappeared
and the view and the understanding of the world had to be changed. It offered a
chance for free information flow on one side and on the other – it demanded new
knowledge and skills.
Due to the change of the social order, tendencies of the new age rapidly came in to
Latvia: democracy, the word freedom, promotion of the initiative, as well as human
rights, tolerance towards the different and also academic freedom and contacts with
countries abroad. It was one of the reasons for the development of arts therapies.
People had to adapt to changeable circumstances and often did by seeking acknowledgment in new professions and working positions. The lifestyle had to be
changed with openness towards the innovations and ability to be in competition. It
was a very intense time emotionally because everything was allowed (Bula, 2000).
Herewith also disappointment, loss, stress and new social problems appeared which
are inevitable characteristics during the transition of system.
1.1. Visually-plastic art therapy or art therapy
Due to enthusiastic people previously less known sciences and movements came
in – also the development of art therapy and dance / movement therapy started.
Arts Therapies as a Health Care Profession in Latvia: Education and Practice
ISSN 1392-9569
Trainings and seminars were offered by members from different professions, theoretical schools and directions from Germany, Switzerland, U. K., Russia, US. Art
therapy methods and techniques were presented for the specialists with different
professional background (psychologists, pedagogues, doctors etc.) for the personal,
as well for the professional growth.
Seminars within the framework of informal education were the next step. Dr.
habil. psych. Mara Vidnere established the Association of Holistic Therapies. Art
therapy was included here as one of the approaches. Several courses were organized
by this association and the popularisation of arts therapies started – first publications
and articles appeared.
Later, 1999 first book in Latvian about arts therapies “Art and self-expression”
has been published. Authors: Ph. D Aina Ozolina Nucho, professor of the University
of Merilend, art therapist from US and Dr. habil. psych. Mara Vidnere, professor at
the Latvia University.
The collection, edited by the candidate for a doctor’s degree Irena Hadanonoka
“Introduction into the forms of holistic therapies” came out in 2003, including
articles about the art therapy specializations.
At the end of the 90s Ingrida Indane and Era Zalcmane, professional artists with
an academic background in psychology, started their work in the field of art therapy.
Era Zalcmane mainly works with mandala techniques and puts the accent to the
sacral, symbolic and healing power. Ingrida Indane established an “Art Therapy
Laboratory” in 2003 where active educational and artistic experimental work takes
place.
One of the most important events for the visually-plastic art therapy was an educational programme in five levels, organized by Institute of the practical psychology
“Imaton” in Russia. The initial organization was led by Dr.psych Guna Svence, an
associate professor at Riga Teacher Training and Educational Management Academy. She was the founder of the summer school tradition with the participation of
experienced specialists from Russia. In the faculty, led by her, several Bachelor’s and
Master’s theses have been presented about art therapy.
Since 2003 “Imaton” trainings were organized by the Latvia Art Therapy Association (LATA) and led by Alexander Kopytin, the Chief of the Board of Russia
Art therapy Association. It was a structured training program, which has been accomplished a number of times by psychologists and pedagogues.
Several Latvian high schools offered training in arts therapies as optional study
courses in the framework of educational programs of different level in nowadays.
arts therapy
Thus the idea about professional unification evolved from the situation that many
people had become familiar with arts therapies methods which led to the establishment of the profession.
1.2. Dance and movement therapy
The development of dance and movement therapy started with activities of Mag.
psych. Indra Majore and Dr. psych. Sandra Jirgena. They invited specialists from
Russia and Germany at the beginning of the 90s of the 20th century.
An important turning point was 1995 when director and choreographer Sergey
Ostrenko founded the “Laboratory of Movement and Dance”. Indra Majore was
later involved in the work of the Laboratory too which become a place for professional dancers and psychologists to come in the common creative process and to
investigate contact-improvisation, as well as dance and movement therapy methods
and techniques.
Ideas of dance / movement therapy were provided to the broader public in 2004
by the movie “Dance and Movement Therapy for Families Rising Children with
Special Needs” which was the first teaching aid in Latvia – a project of NGO Velku
Foundation. The leader of the project was psychologist and psychotherapist Indra
Majore-Dusele.
1.3. Music therapy
Establishment of music therapy mostly took place in Liepaja thanks to the collaboration between Mag.mus. and music therapy specialist Mirdza Paipare and
doctor and music therapist Reiner Haus from Germany. Due to this co-operation
a professional study program of the second level “Music Therapy”, professional
master program “Music therapy” in nowadays, was licensed at Liepaja Academy of
Pedagogy (Liepaja University) in 2003.
1.4. Drama therapy
Drama therapy has been confirmed as art therapy specialization, but no development in that field took place till 2007. Historically another direction developed
in the beginning of the 90-ies of the 20th century – psychodrama which came in
to Latvia from Sweden due to the activities of TEP Inara Edrmane. CP Rovena
Zarakovska and CP Agris Palkavnieks, certified doctors psychotherapists, experts
in psychodrama, sociometrics and group psychotherapy, have started to develop
drama therapy in Latvia.
Arts Therapies as a Health Care Profession in Latvia: Education and Practice
ISSN 1392-9569
1.5. Latvia Art Therapy Association
Due to a growing interest in arts therapies a new public organization was founded
in June 2003 Latvia Art Therapy Association (LATA) was founded. The initial aim
of founding LATA was to create informal education in arts therapies in high level,
as well as to unify the specialists who were already using arts therapies methods
in their work and to ensure the environment for establishing and developing arts
therapies in Latvia. Dr. psych. Kristine Martinsone, at that time associate professor
at the Faculty of Pedagogy and Psychology of Latvian University, now – Head of
Academic School of Art Therapy at Riga Stradins University, became the head of
the Board of Latvia Art Therapy Association. Section of LATA – dance / movement
therapy – was created in 2005. Dr. psych Sandra Jirgena (Mihailova), associate professor, Head of the Department of Sociology (now – Sociology and Psychology) at Riga
Stradins University, became the head of it. Latvia Dance and Movement Therapy
Association was created in 2007, led by Mag.psych. Indra Majore-Dusele.
Since 2003 LATA organizes also international conferences each summer and
summer schools with the aim to enrich the knowledge, abilities and competences
of specialists by attracting professional art therapists from all-round the world with
presentations and workshops.
2. Establishment of Art Therapist Profession and Educational
System
2.1. Formal education
The experience has been gained and the interest about arts therapies allowed
broaden the aims of LATA. Due to the co-operation with Ph.D. Caryl Cibbett and
support from her colleagues from Queen’s University Belfast (Northern Ireland)
the strategic aim of LATA since 2004 was to establish, coordinate and develop the
art therapy profession in Latvia, according to the acknowledged tendencies of arts
therapies development in the world under the country’s laws and regulations and
according to the regulations of LATA, thereby creating the basis for formal education.
LATA unified potential of people from three arts therapies specializations. Music
therapy specialists have invested already three years of their efforts at that time for
establishing the status of acknowledged professions of arts therapies in Latvia. LATA
continued the work in close co-operation with Mirdza Paipare from the Liepaja Aca10
arts therapy
demy of Pedagogy. A seminar on strategic planning took place in Liepaja in 2005.
It was organized by X-pand from Germany. Here the main principles of the arts
therapies profession were set. The 3rd international arts therapies conference in Latvia
was the decisive turning point where the base of the new profession was defined.
The project of the Standard of Profession was approved on the three part’ cooperation session of the Professional Education and Employment on December 14,
2005 after long discussions in the community of professionals and in the national
administrative institutions – Ministry of Education and Science, Ministry of Welfare
and Ministry of Health. (The task group for development of the Standard of Profession was led by Dr. psych. K. Martinsone and Mag. mus M. Paipare. Active involvement has been shared by Mag. psych. I. Slosberga and Mag. phil. S. Dzilna).
The laws and regulations of the Republic of Latvia in the educational field define
that a formal education can be established just on the base of Standard of Profession
where guidelines for education / training are defined – obligations, requirements
of knowledge, skills, acquirements, attitudes etc. of an art therapy specialist. The
Standard of Profession is a base for the establishment of study program, licensing
and accreditation.
The approval of the Standard of Profession “Art therapy specialist” allowed establish a professional second level study program “Music Therapy” at Liepaja Academy
of Pedagogy (study program, director Mirdza Paipare). The first graduation ceremony
took place in 2006. 25 music therapy specialists work in several cities in Latvia at
the moment. Due to the financial support from German company “Aktion Mensch”
work is carried out to establish the network of music therapy centres in Latvia.
The Standard of Profession provided also further development. A professional
MA program in health care “Art therapy” at Riga Stradins University has been
licensed in three specializations – visually-plastic art therapy, dance and movement
therapy and music therapy (study program director Dr. med. Inga Millere). To ensure
successful realization of the MA program the Academic School of Art Therapy of
the Riga Stradins University was founded. (Kristine Martisone became the Head of
the School). In the framework of the Academic School a big work has been started
with the training of the MA students, as well as preparation of the study aid and
promotion of the international collaboration.
Changes to the license have been approved by the Ministry of Education and
Science in March 2007 and a fourth professional master’s degree program has been
added – drama therapy. Students were registered at Riga Stradins University in all
four specializations in August 2007. In order to carry out the music therapy MA
Arts Therapies as a Health Care Profession in Latvia: Education and Practice 11
ISSN 1392-9569
program at Riga Stradins University, a successful co-operation with the Liepaja
Academy of Pedagogy is in progress.
In October 2008 the new professional standard “Art therapist” was accepted,
including the new tendencies and experience in arts therapies education in Latvia.
Since 2008 the professional MA program of “Art therapy” at Riga Stradins
University has been a member of ECArTe (European Consortium of Art Therapy
Education) (Martinsone, Mihailova, Mihailovs, 2008).
Herewith we can claim that higher education in arts therapies is ensured by formal education, and informal education holds positions as a base for the continuing
education for the professionals. Formal education provides the possibility to get a
certificate according to the procedure and regulations for the health care persons.
2.2. Informal education and NGOs
To promote successful development of the profession while respecting the particularities of each specialization the Latvia Music Therapy Association was established
2005 (Mirdza Paipare, Chief of the Board ) and taken in to the European Music
Therapy Confederation in 2005, but Latvia Dance and Movement Therapy Association was established in July 2007 (Indra Majore-Dusele, Chief of the Board).
In order to solve common professional questions and to coordinate the collaboration, the Union of Latvia Arts Therapies Associations was established 2007 with
the main aim of certification of the art therapy specialists in co-operation with the
Union of Latvian Health Care Persons Associations.
Regulation is defined for receiving of the certificate of an arts therapist (health
care person in Latvia) – to work under the inspection of a supervisor two years after
the graduation with the main condition – regular practice and supervisions.
The work of the associations is important for the development of informal education. In the collaboration with different institutions the continuing education is
promoted with seminars and trainings, which play a role in the context of raising
the qualification of professionals and people, who have interest in arts therapies, as
well for the popularisation of the profession and recruitment of potential students
in high schools.
Supervisor training should be mentioned as the most important event for the
development of the profession. Supervisor training is organized by LATA and led
by Ph.D. Caryl Sibbet and psychotherapist, consultant Willie Thompson. Supervisor
training is a topical issue because of planed certification of arts therapists and the
realization of the practical part of the study programs at a high level.
12
arts therapy
The work of popularisation of the arts therapies profession and promotion of the
continuing education takes place also in the “Arts Therapies Centre” which organizes different educational and training activities, also – provides a place for practical
work for the students by offering supervision in arts therapies.
3. Establishment and Strengthening of Art Therapy
Profession
There is no doubt that the development of arts therapies takes place over a historical and cultural background of a particular society. These roots are like pillars
and have a big importance in the process. Doing analyses of establishment and
development of arts therapies in the world, four factors can be mentioned, which
actually define the strengthening of arts therapies in a certain society.
3.1. Social-political background
At the beginning of the 90s of the 20th century important political, social and
cultural changes took place: the totalitarian regime was replaced with an era of national self-confidence and democracy. The change of social-political situation and
the free market economy paralelly with the change of existing authorities stimulated aspirations towards the personal growth, initiative and collaboration, as well
as possibilities to be independent and searching for new forms of activity. Seeking
for new orientations is still one of the preconditions for entering of new ideas and
directions into our society.
3.2. Cultural and art traditions
Culture and arts, as well as the language have been one of the main sources for
the maintenance of the national identity. Creative national traditions have been
confirmed in the folklore or domestic life (Bula, 2000), but creative amateur artistic
movement and interest in the artistic life takes places also in the new age.
One of the ways to express oneself one’s attitudes and ideas during the totalitarian regime was the expression via the art. It increased the interest in creative
process and its manifestation for the individual and his / her relationships with
the society.
The language of art and literature were the speaking trumpets, which appealed
for thinking about existential categories and seeking for the subtext and provided
the space for the humour and irony. The arts talked through symbols.
ISSN 1392-9569
Visiting of exhibitions, theatre, prose readings, organizing events and gathering
in the ‘clubs’ was a normal phenomenon.
The culture’s personalities had an important role in the awakening process
of the national strength and wish to gain independence from the Soviet Union. The change of values has taken place in the last 15 years, but the culture
processes and art still have an important part of the social life besides the
mass culture.
3.3. Regulation
The legal regulation is a base for the establishment and development of a new
profession. On the one side, a definition of requirements in the professional activity field, a definition of the status, obligations and rights is needed. On the other
side, promotion of authority, its identification and mechanism for the collaboration between the representatives of particular profession on the official level is
necessary.
There is no normative act for the regulation of the art therapist’s work (except
the normative documentation of the professional associations). According to the
Standard of Profession, an art therapist is a health care specialist, that is a person
with medical education who carries out medical services and it means that the activity field of an art therapist is a professional and individual prevention of illnesses,
diagnostics, treatment, rehabilitations and care.
An art therapist is a health care specialist with the qualification of the 5th level
according to the Medical Law of the Republic of Latvia. To be able to start the work
as an art therapist, each specialist has to get a certificate of a health care specialist,
which confirms to the professional qualification and the competence of a person
to carry out the start the practice in his / her professional field on his / her own
without assistance.
No certification takes place at the moment because according to the project of
the certification’s regulation an art therapist should have regular practice under
inspection of supervisor two years after the graduation. No person does fulfil the
requirements yet, but the situation will change soon: first music therapy specialists
graduated the professional 3 year’s study program of the second level at Liepaja Academy of Pedagogy 2006. The 2.5 year MA study program at Riga Stradins University
started after the approval of the Standard of Profession in 2006; and first graduates
are planed in January 2009.
14
arts therapy
3.4. Activists (human resources)
It is important to notice that LATA has co-operated with different public authorities and NGOs since 2003, as well as works actively to develop the profession
at the current moment.
The documents, elaborated by the LATA, have become a basis for the regulations of the Union of Latvia Art Therapy Associations, established 2007 with the
main aim to coordinate and promote the development of the profession in all four
specializations. For example, work is started on guidelines of art therapy specialist’s
supervisions.
LATA has worked out, approved, as well still continues the work at several acts
which are important for the regulation of the art therapy profession. Most importantly – the Code of Ethics should be mentioned. The working group was led by
Mag. psych. Solveiga Silina.
Generally the existing regulation of art therapist’s profession is sufficient for the
start of the realization of profession, but the adjunction is an important precondition
for the arts therapies profession recognition and creation of work conditions.
Next task of the Union of Latvia Art Therapy Associations is to establish
Educational Standard of arts therapies by defining more precisely the rules for
training in arts therapies, for example, the advisable amount of hours for particular
study courses. This is an especially important process in the context of introduction of the lifelong learning principles in Latvia and the plan to delegate wider
competences in this field to professional associations, as well as to equalize the
knowledge of informal educational training to the level of knowledge and skills
of formal education.
The most valuable recourse at the basis of each action is people. Their knowledge,
skills, activities, contacts, abilities to organize and unify is the precondition for a successful collaboration and development. It is interesting that there are differences in the
background of establishers of each specialization in Latvia. The art therapy and dance
and movement therapy specialists have a background in psychology; drama therapy
experts come from medical professions; music therapy activists are mainly pedagogues.
There is one Standard of Profession for all specializations, but still the development
of each has a special shape with the influence from the basic profession.
There are also different country influences: art therapy and dance and movement
therapy have had an input from Russia, then from U. K. and Northern Ireland; music
therapy – from Germany; drama therapy – from Sweden.
ISSN 1392-9569
However such diversity in the approaches and experiences matches to the spirit
of the epoch and confirms the old belief that each professional experience and
knowledge is a valuable resource. Herewith the development of human resources is
an essential base for the strengthening of arts therapies profession.
Conclusion
The experience of arts therapies development leads to the conclusions which are
important in the process of strengthening the status of the profession in the society,
developing arts therapies educational systems and increasing the qualification of
specialists by the introduction of high professional standards.
Strengthening of arts therapies professions is becoming the next challenge at
the current moment. Arts therapists have to confirm their educational basis – good
knowledge and professionalism and to find the place in the labour market of the
health care by promoting the prestige of the arts therapist profession.
There are many creative ideas and plans / intentions, for example, establishment
of PhD study programme in arts therapies etc., which are becoming new challenges
and will enrich the whole society.
Literature
1.
2.
3.
4.
5.
6.
7.
16
Bula D. (2000). Dziedātājtauta. Folklora un nacionālā ideoloģija. – Riga:
Zinātne.
European Consortium of Art Therapy Education // Available at: http://ecarte.info
Gadamers H. G. (1999). Patiesība un metode. (“Wahrheit und Methode.
Grundzuge einer philosophischen Hermeneutik” by H. G. Gadamer). – Riga:
Jumava.
Ieskats holistisko terapiju formās / ed. Hodaņonoka I. (2003) – Riga: Izglītības soļi.
Martinsone K., Mihailova S., Mihailovs I. J. (2008) Mākslu terapijas izglītības
attīstība Eiropas prasību kontekstā // Sabiedrība, integrācija, izglītība. Starptautiskās zinātniskās konferences materiāli. – Rezekne: RA izdevniecība.
Martinsone K., Mihailova S., Mihailovs I. J., Majore-Dusele I., Paipare M.
Mākslu terapija un tās attīstības konteksti (integratīvi eklektiskā pieeja Latvijā).
(2008). – Riga: Rigas Stradina universitate.
Ozoliņa Nucho A., Vidnere M. (1999) Māksla un pašatklāsme: mākslas terapijas
nozīme veselības saglabāšanā un atgūšanā. – Riga: AGB.
arts therapy
Santrauka
Menų terapija - sveikatos priežiūros profesija Latvijoje: teorija
ir praktika*
Straipsnyje pristatoma dailės terapijos raidos koncepcija, aptariamas meno terapeuto profesijos atsiradimas, profesinių asociacijų veikla ir menų terapijos magistro
studijų Latvijoje specifika.
Straipsnio tikslas – supažindinti su nauju „menų terapijos“ terminu ir nauja
sveikatos priežiūros profesija Latvijoje, pateikiant šių reiškinių sampratą ir sąvokas
sveikatos priežiūros ir menų terapijos kontekstuose. Pristatomas pats menų terapijos
procesas, struktūra, pritaikomumas, pažinimo galimybės, taip pat siekiama atskleisti
menų terapijos galimybes, kurias galima panaudoti siekiant atskirų individų ir visuomenės gerovės.
Menų terapija skirtingai interpretuojama įvairių šalių mokslinėje literatūroje.
Tiek mokslininkai, tiek praktikai ir kitų sričių specialistai, kurių veikla susijusi su
menų terapija, pateikia skirtingas šio termino sampratas. Todėl mokslinis menų
terapijos pagrindimas Latvijoje remiasi integraliu-eklektiniu modeliu (Martinsone
ir kt., 2008).
Integralus-eklektinis menų terapijos modelis yra laikomas vienu iš esminių metodų Latvijoje. Todėl svarbia meno terapijos, kaip atskiros sveikatos priežiūros srities,
atsiradimo Latvijoje sąlyga laikoma jos ribų apibrėžimas ir įvairių sričių specialistų
bendradarbiavimo atsiradimas stiprinant supratimą apie meno terapijos veiklą,
kuria siekiama užtikrinti visuomenės gerovę plačiąja sveikatos (fizinės, protinės ir
socialinės) prasme.
Išvados. Patirtis, sukaupta menų terapijos srityje, leidžia daryti išvadas, kurios
yra svarbios stiprinant šios profesijos statusą visuomenėje, rengiant menų terapijos
specialistus ir kuriant specialistų kvalifikaciją, įvedus aukštus profesinio meistriškumo standartus.
Menų terapijos profesijos prestižo stiprinimas tampa nauju šio laikotarpio iššūkiu.
Menų terapeutai turi patvirtinti savo išsilavinimą (žinias ir profesionalumą) ir rasti
savo vietą sveikatos priežiūros darbo rinkoje.
Menų terapijos srityje sklando daug kūrybinių idėjų ir planų, tokių kaip meno
terapijos doktorantūros programos steigimas ir pan. Tokie žingsniai tampa naujais
iššūkiais ir praturtina visą visuomenę.
ISSN 1392-9569
Esminiai žodžiai: menų terapija, vizualinė-plastinė meno terapija, muzikos
terapija, šokio / judesio terapija, dramos terapija, menų terapijos raida, ugdymas
Latvijoje.
*Straipsnio dalis skelbta 2007 m. rugsėjo 19–22 d. vykusioje 9-ojoje Europos menų terapijos konferencijoje Arts in
arts Therapies: new challenges, new horizons („Menas menų terapijoje: nauji iššūkiai ir horizontai“)
Kristine Martinsone – socialinių mokslų (psichologijos) daktarė, Menų terapijos akademinės
mokyklos direktorė, Rygos Stradins universiteto asistentė; mokslinių interesų sritys: menų
terapija, mokslinių tyrimų metodologija; adresas: Dzirciema iela 16, LV-1007 Riga, Latvija.
Kristine Martinsone – Doctor of Social Sciences (Psychology), Head of the Academic
School of Art Therapy, Assistant Professor of Riga Stradins University; areas of research
interests: art therapy, scientific methodology, social psychology; address: Dzirciema str. 16,
LV-1007 Riga, Latvia
Ieva Vaverniece – socialinių mokslų magistrė, Rygos Stradins universiteto asistentė; mokslinių
interesų sritys: šokio ir judesio terapija, menų terapija; adresas: Dzirciema iela 16, LV-1007
Riga, Latvija.
Ieva Vaverniece – Master of Social Sciences; Assistant Lecturer of Riga Stradins University; areas of research interests: dance / movement therapy, art therapy education; address:
Dzirciema str. 16, LV-1007 Riga, Latvia.
Mirdza Paipare – muzikos magistrė, Liepojos universiteto asistentė; mokslinių interesų
sritis – muzikos terapija; adresas: Liela iela 14, LV-3401 Liepaja, Latvija.
Mirdza Paipare – Master of Music, Assistant Lecturer of Liepaja University; music therapy
education, music therapy; areas of research interests: music therapy; address: Liela str. 14,
LV-3401 Liepaja, Latvija.
Ivans Janis Mihailovs – socialinių mokslų (psichologijos) daktaras, Menų terapijos
akademinės mokyklos direktorius, Rygos Stradins universiteto docentas; mokslinių interesų
sritys: menų terapija, mokslinių tyrimų metodologija; adresas: Dzirciema iela 16, LV-1007
Riga, Latvija.
Ivans Janis Mihailovs – Doctor of Social Sciences (Psychology), Head of the Academic
School of Art Therapy, Assistant Professor of Riga Stradins University; areas of research
interests: art therapy, scientific methodology, social psychology; address: Dzirciema str. 16,
LV-1007 Riga, Latvia
18
menų terapija
Biblioterapijos elementų taikymas,
sprendžiant paauglių socialines ir pedagogines problemas
Anotacija. Straipsnyje aptariamos biblioterapijos elementų taikymo, sprendžiant paauglių
socialines ir pedagogines problemas, prielaidos. Tyrimu nustatyta, kad mokiniai, išskirti kaip
motyvacijos skaityti neturintys, skaitymą tapatina su galimybe įsijausti į herojaus vaidmenį,
lavinti vaizduotę, retorikos bei kitus sėkmingam socialiniam bendravimui reikalingus įgūdžius. Remiantis skaitymo strategijų taikymo teorinių prielaidų ir kokybinio tyrimo rezultatų
analize, daroma išvada, kad pedagogai galėtų taikyti biblioterapijos elementus kaip priemonę
sprendžiant emocines, socialines ir pedagogines problemas, formuojant asmens požiūrį į save
ir į supantį pasaulį.
Esminiai žodžiai: skaitymas, paaugliai, biblioterapija, socialinių ir pedagoginių problemų
sprendimas.
Įvadas. Skaitymas yra vienas svarbiausių gebėjimų, ugdant asmenybę, atliepiančią šiandienės visuomenės keliamus reikalavimus: kritiškai mąstyti, veiksmingai
komunikuoti bei mokytis visą gyvenimą. Išlavinta sakytinė ir rašytinė kalba padeda
žmogui lengviau integruotis į visuomenę. Šių gebėjimų ugdymą pabrėžia svarbiausi
tarptautiniai (Bolonijos proceso (1999), Lisabonos strategijos (2000) ir nacionaliniai
švietimo politikos (LR švietimo įstatymas (2003), Švietimo gairės (2002), Bendrosios
programos (2003) ir kt.) dokumentai.
Sąmoningo skaitymo ir kritinio mąstymo gebėjimai sukuria prielaidas šiandienos
žmogui gyventi visavertį asmeninį, sėkmingą profesinį bei visuomeninį gyvenimą
(Navickaitė ir kt., 2007). Tyrėjų A. Baratho, L. Sabljako (2001), D. Janavičienės (2005),
G. Raguotienės (2008) teigimu, knyga ir skaitymas gali sukurti tokią dvasinę būseną,
kuri padeda kovoti su liga, vienatve, stresu, depresija, baime, įveikti psichologinę
įtampą. Grožinės literatūros skaitymas, pasak Z. Manžuch (2001), stiprina žmogaus
pasitikėjimą savo dvasios ir kūno jėgomis, žadina viltį, atitraukia nuo sunkių minčių,
dvasinių traumų, palengvina adaptaciją, pakelia nuotaiką. Taigi grožinės literatūros
paskirtis – perteikti savitą kasdienybės supratimą, gyvenimiškąją patirtį taip, kad
skaitytojas patirtų estetinių išgyvenimų.
Skaitymas svarbus ne tik ugdant brandžią asmenybę, gebančią prisitaikyti prie
nuolat kintančio pasaulio, bet ir kaip gydomoji priemonė, padedanti asmeniui įveikti
psichologinius, emocinius sunkumus bei formuoti teigiamą požiūrį į save ir aplinką.
Neatsitiktinai, daugelio šalių viešosiose, vaikų ir mokyklų bibliotekose vaikas gali
19
ISSN 1392-9569
kreiptis į biblioterapijos paslaugas teikiantį mokytoją ar bibliotekininką, gauti ir
skaityti specialiai parinktą literatūrą, diskutuoti su jais skaityto teksto temomis. Ši
biblioterapijos forma taikoma mokyklos aplinkoje, nes mokiniai, skaitydami grožinius
tekstus, geriau suvokia juos supantį pasaulį, išmoksta bendrauti su bendraamžiais,
spręsti kai kurias problemas. Taigi veiksmingas naudojimas kruopščiai parinktų ir
specialiai pateiktų literatūros kūrinių, kurie yra psichologiškai svarbūs, gali padėti ne
tik gydyti psichikos traumas, bet ir koreguoti asmens elgesį ar požiūrį. D. Janavičienės
(2005) teigimu, geros kokybės literatūros skaitymas visada artimas meno terapijai.
Tyrimo tikslas – aptarti biblioterapijos metodo taikymo ugdymo procese prielaidas, sprendžiant paauglių socialines ir pedagogines problemas.
Tyrimo metodika:
• mokslinės pedagoginės literatūros, dokumentų analizė;
• focus grupės interviu;
• stebėjimas.
Tyrimo rezultatai. Skaitymas, knygų pomėgis – socialinio statuso atspindys.
Skaitymas mažina įvairių socialinių grupių – neįgaliųjų, benamių, senelių, emigrantų – prieštaravimus, padeda atskiram žmogui ar grupei integruotis į bendruomenę,
aktyvina jų visuomeniškumą, skatina pilietiškumą, stiprina žmonių tarpusavio
santykius (Raguotienė, 2008).
Skaitydamas gerą literatūrą, žmogus kaupia estetinę patirtį, itin jautrų žmogaus
būties saugos mechanizmą. Pasak V. Daujotytės (2008), skaitymas kaip susipažinimo
su pasauliu ir žmogumi, pasinaudojant svarbiausiu žmogiškosios komunikacijos kanalu – kalba, – galimybė, jauniems žmonėms šiandien nebėra savaime suprantamas
dalykas. Todėl, autorės teigimu, reikia ieškoti papildomų argumentų ir motyvų,
bandyti skaitymo džiaugsmą sieti su skaitymo nauda
Skaitymas – viena iš subtiliausių, intymiausių asmens komunikacijos formų. D. Janavičienės (2005) teigimu, sąvoka „biblioterapija“ suprantama labai nevienodai. Tai:
• psichologinės pagalbos metodas;
• psichoterapijos metodas;
• savipagalbos metodas;
• grožinės literatūros interpretacijų sritis;
• skaitytojų aptarnavimo metodas;
• veiksmingo skaitymo metodas;
• meditacijų praktikos dalis.
Autorė pažymi, kad visose biblioterapijos sampratose minimi du žingsniai – skaitymas ir perskaityto teksto analizė.
20
menų terapija
Kiti tyrėjai (A. Barathas, L. Sabljakas, 2001) biblioterapiją apibūdina kaip veiksmingą naudojimą kruopščiai parinktų ir specialiai pateiktų literatūros kūrinių, kurie
yra psichologiškai svarbūs ir gali padėti gydyti psichikos traumas.
M. H. Abdullah (2002) pažymi, kad biblioterapija – tai literatūros kaip priemonės
taikymas, siekiant padėti asmenims susidoroti su emocinėmis problemomis, psichinėmis ligomis ar pokyčiais. Gydymas skaitymu veiksmingai padeda asmenybei keistis
ir tobulėti. Autorės teigimu, biblioterapija gali padėti bet kokio amžiaus žmonėms.
Esminė biblioterapijos prielaida yra ta, kad klientai susitapatina su literatūriniais
charakteriais, tai skatina išlaisvinti emocijas bei įžvelgti naujas galimybes keisti savo
gyvenimą. Tyrėja pažymi, kad skaitydami paaugliai gali pasijausti saugiau, supratę,
kad ne jie vieni susiduria su tokiomis problemomis. Jie mokosi, kaip susidoroti su
iškilusiais sunkumais, reflektuodami tai, kaip knygos herojai jas sprendžia.
A. Barathas, L. Sabljakas (2001) išskiria šiuos biblioterapijos teikiamus pranašumus:
• savivokos stiprinimas;
• projekcijos proceso kaip ypatingo (nesąmoningo) konfrontavimo su savo
paties požiūriu ir kitų reakcija skatinimas;
• skverbimasis į skausmingą patirtį per katarsį;
• pagalba įžvelgiant savo pačių problemas.
Skaitymas gali būti paviršutinis ir gilus. Visi analizuojantys biblioterapiją pabrėžia,
kad naudingas tik gilus, tekstą išgyvenančio asmens skaitymas. Tik stipriai jaučiant
kito žmogaus sielą, galima patirti katarsį (emocinį sukrėtimą), kuris gydo, padeda
atpažinti ir keisti situacijas, jausmus. Įgyti išminties pačiam veikloje išbandant gautas žinias arba jas tiesiogiai išgyvenant per kito žmogaus jau nueitą, išanalizuotą ir
užfiksuotą patirtį, – tai vienas iš biblioterapijos principų (Janavičienė, 2005).
G. Raguotienės (2008) teigimu, parinkti knygą sergančiajam ne mažiau svarbu
nei vaistus – ji parenkama atsižvelgiant į ligonio išsilavinimą, profesiją, lytį, psichikos ypatumus, skaitymo įgūdžius ir ligos pobūdį. Autorė pažymi, kad norint padėti
sergančiajam, būtina sąlyga – gerai pažinti literatūrą ir pacientą. Ganėtinai rizikinga
siūlyti knygas, kurių pats patarėjas nėra skaitęs ir „nesuderina“ su skaitančiojo būsena.
Vienas ir tas pats kūrinys įvairiems ligoniams gali sukelti net priešingas emocijas,
todėl biblioterapeutas turi sugebėti prognozuoti skaitymo padarinius. Tyrėjos teigimu,
literatūra, kurioje jaučiamas nusivylimas, žiaurumas, kasdienybės pilkuma, kurių
atomazga tragiška, veikėjai „ištižę“ ir bevaliai, biblioterapijai netinka.
Mokslinėje literatūroje pažymima, kad biblioterapiją kaip gydymo metodą patariama taikyti tik asmenims, gerai išmanantiems literatūrą ir išėjusiems literatūros ir
Biblioterapijos elementų taikymas, sprendžiant paauglių socialines
ir pedagogines problemas
21
ISSN 1392-9569
biblioterapijos kursus. Tačiau atskirtus jos elementus savo darbe gali taikyti ne tik
bibliotekininkai, bet ir pedagogai. Vadinasi, skaitymą kaip terapiją, siekiant padėti
paaugliui kurti teigiamą požiūrį į save, įveikti adaptacinius, bendravimo sunkumus,
patirtas traumas ar praradimus, savo darbe galėtų veiksmingai taikyti klasės auklėtojai ir socialiniai pedagogai.
Pagal socialinio pedagogo pareiginę instrukciją jo darbo tikslas – padėti vaikams
geriau adaptuotis visuomenėje, bendruomenėje, švietimo ar globos įstaigoje, kitose
socialinėse įstaigose, vykdančiose ugdymo funkcijas, racionaliau išnaudoti visas
teikiamas galimybes lavintis, mokytis ir augti savarankiškais piliečiais (Socialinio
pedagogo instrukcija, 2002).
Studijuodami socialiniai pedagogai įgyja ir pedagoginių, ir psichologinių žinių,
todėl turi kompetencijų vesti biblioterapinius individualius ir grupinius užsiėmimus.
Tačiau socialinės pedagogikos studijų programose (AIKOS) nėra numatytas studijų
dalykas, kurio metu būtų ugdomas socialinių pedagogų literatūrinis išsilavinimas.
Vis dėlto norėdamas padėti paaugliui susidoroti su iškilusiais sunkumais socialinis pedagogas galėtų taikyti tam tikrus biblioterapijos elementus, kurie toliau bus
aptarti.
Siekiant išsiaiškinti socialinio pedagogo galimybes per grožinės literatūros tekstų
suvokimą padėti paaugliams spręsti iškylančias socialines ir pedagogines problemas,
2007 m. m. Vilniaus Petro Vileišio pagrindinėje mokykloje organizuotas ugdomasis projektas, kuriame dalyvavo 18 lietuvių kalbos mokytojos atrinktų VIII klasės
mokinių. Svarbiausias atrankos kriterijus – motyvacijos skaityti neturinčių mokinių
palyginti aukšti mokymosi laimėjimai. Pažymėtina, kad atrinkti projekto dalyviai
yra iš vienos klasės, kuri įvardijama kaip labiausiai skaitanti klasė.
Pirmajame projekto etape atliktas konstatuojamasis tyrimas, kurio metu projekto
dalyviai raštu atsakė į atvirus klausimus apie skaitymą, vėliau savo nuomonę pagrindė
focus grupės interviu metu.
Į klausimą, dėl kokių priežasčių žmonės skaito, didžioji dauguma paauglių atsakė
panašiai. Dalis tiriamųjų (n = 7) išskyrė tokias priežastis: naujos informacijos gavimo būdas „...nori daugiau sužinoti...“ ; vaizduotės ir proto lavinimas „Skaitydami žmonės
lavina savo protą ir vaizduotę. Taip pat skaito savo malonumui, o ne todėl, kad verčia skaityti
suaugusieji“; arba malonus laisvalaikio praleidimo ir atsipalaidavimo būdas „Skaitymas
yra naudingas ir prasmingas poilsis“, „Teikia malonumą, lavina retorinius įgūdžius. Pastarasis
faktas rodo, kad politikai neskaito Šekspyro sonetų“.
Kita dalis (n = 6) projekto dalyvių skaitymą siejo tik su nauda: naujos žinios,
vaizduotės, retorikos ir proto lavinimas, žodyno plėtojimas. Trys apklausoje dalyvavę
22
menų terapija
mokiniai skaitymą sutapatino su įsijautimu ir galimybe atsipalaiduoti, atitrūkti nuo
kasdienių minčių ar problemų: „Skaitydami įdomias knygas žmonės tarsi patenka į kitą
pasaulį, įsijaučia“; „skaitymas padeda atsitraukti nuo minčių, pamiršti savo problemas ir įsijausti į
kito žmogaus vaidmenį. Tai pavyksta ne kiekvienam, todėl ne visi mėgsta skaityti“; „...skaitydama
galiu pati sukurti siužetus, pasinerti į knygų herojų g yvenimus, kartais net susitapatinti“.
Vienas iš mokinių teigė, kad „skaityti yra gerai. Ne visiems užtenka kantrybės paskaityti, kol knyga pasidaro įdomi“. Diskusijos dalyviai išsakė mintį, kad skaitymas yra
pranašumas, tačiau nepritarė teiginiui, kad „tarp skaitančių žmonių vyrauja nuomonė:
skaityti – gerai, neskaityti – blogai. Nemanau, kad neskaitantis žmogus yra blogesnis, nors
skaitymas yra privalumas“.
Kai kurie mokiniai teigė negalintys nurodyti priežasčių, kodėl žmonės neskaito:
„Nelabai įsivaizduoju, kodėl žmonės gali nemėgti skaityti“; „Daugelis nežino, kas yra skaitymas.
Jei pabandytų, gal patiktų ir atrastų naują užsiėmimą.“
Diskusijoje buvo išsakyta nuomonė, kad skaitymas yra įdomus užsiėmimas:
„Kai skaitai, gera atsipalaiduoti ir palavinti vaizduotę. Todėl žmonės turėtų daugiau skaityti,
jiems būtų lengviau“; „Galima sakyti, kad skaityti yra įdomiau, nei sėdėti prie televizoriaus ar
žaisti beprasmius kompiuterinius žaidimus... Bet juk aš žiūriu televizorių, žaidžiu kompiuterinius
žaidimus ir skaitau“; „Man patinka skaityti knygas, tačiau kai perskaitau vieną – ne visada
noriu iš karto skaityti kitą.“
Iš atsakymų matyti, kad šiems tiriamiesiems svarbiausia yra pats skaitymo procesas. Skaitymą jie sieja su pojūčiais ir emocijomis, kurias gauna skaitant ir po skaitymo.
Galima daryti prielaidą, kad radus teigiamą santykį, ryšį su knyga, jos autoriumi ir
herojais, išgyvenami jausmai, kurie skatina ir vėl ieškoti panašių potyrių. Mokiniai
pabrėžia, kad svarbu skaityti įdomias knygas, kitaip gali nepavykti įsijausti ir skaityti
bus neįdomu.
Norėta išsiaiškinti, kokio žanro literatūrą patinka skaityti VIII klasės mokiniams.
Didžioji dalis būsimų projekto dalyvių (n = 11) renkasi nuotykių, fantastinę literatūrą.
Mokiniai nurodė, kad skaito: „... nuotykių, detektyvus, kartais fantastines“; „Labiausiai
patinka fantastinio, nuotykinio žanro knygos“. Kiek rečiau (n = 5) mokiniai nurodė, kad
skaito siaubo, istorinio žanro, detektyvus ar romanus: „Labiausiai žavi istoriniai, nuotykiniai romanai. Patinka kurti senovinius siužetus savo galvoje, o taip pat susipažinti ir žvilgtelti į
praeitį“; „Romanus, apsakymus, nuotykių... Priklauso nuo nuotaikos“; „Beveik neskaitau, bet šiaip
mėgstu siaubo arba komedijos žanrus“; „Dažniausiai skaitau romanus, siaubo knygas. Nelabai
patinka fantastinės knygos, nes jose būna įvairių nesąmonių, bet kai kurios būna geros.“
Trys tiriamieji nurodė, kad skaito labai įvairią literatūrą, kurią rekomenduoja
draugai ar artimieji: „... pradedant nuo magiškojo realizmo ir baigiant filosofija“; „Neturiu savo
23
ISSN 1392-9569
mėgiamo stiliaus, todėl skaitau tas knygas, kurias rekomenduoja aplinkiniai žmonės“; „Įvairias,
neseniai išleistas, rekomenduotas draugų...“
Keli atsakymai parašyti abstrakčiai, be išsamesnio paaiškinimo: „Visokias“; „Įdomias.“
Keli tiriamieji nurodė, kad mėgsta skaityti knygas, kurios skatina susimąstyti:
„Mėgstu skaityti knygas, kuriose yra mintis, bet ir pats skaitymas nėra kankynė. Nemėgstu „tuščių“
knygų“; „... kurioje yra ne tik nuotykiai, bet ir apmąstymai, jausmai, turi užslėptą prasmę.“
Tik vienas tiriamasis laisvalaikiu skaityti renkasi specializuotą literatūrą apie
automobilius. Iš atsakymų matyti, kad mokiniams svarbu, jog knyga būtų įdomi,
skaitymas teiktų malonumą.
Focus grupės interviu metu išryškėjo, kad paaugliai renkasi skaityti įvairius žanrus,
bet ne visada noriai, dažniausiai skaito knygas pagal mokyklos rekomenduojamą
knygų sąrašą. Mokiniai pabrėžė, kad „neįdomios knygos ir neįdomu tokias skaityti“. Galima
manyti, kad ši priežastis tampa ir skaitymo motyvacijos praradimo priežastimi.
Antrame projekto etape projekto dalyviai išbandė skaitymo praktikumo metodiką,
kuri susideda iš keturių pagrindinių dalių:
• pamokėlė;
• skaitymas;
• pokalbiai;
• reakcija.
Pamokėlė – tai trumpa, kryptinga pamokėlė, skirta konkrečiai idėjai ar temai, su
kuria norima supažindinti mokinius. Jų metu paaugliams buvo aiškinama, kaip vyks
skaitytojų praktikumas, aptariami svarbūs skaitymo ar rašymo klausimai.
Siekiant skatinti projekto dalyvius aktyviai skaityti buvo sudarytos sąlygos ilgalaikiam skaitymui tylomis. Visi mokiniai skaitė tai, ką mėgsta ir gali skaityti. Skaitymo
etapo metu visi projekto dalyviai privalėjo skaityti. Iš pradžių tam skiriama apie 15–20
minučių. Kai mokiniai pripranta prie savarankiško skaitymo, šis laikas palaipsniui
buvo ilginamas iki 30 minučių ar daugiau.
Tai, kas perskaityta, buvo aptariama pokalbių apie skaitymą metu, per kuriuos
visada buvo diskutuojama apie skaitomą straipsnį ar knygą, kaip jie patinka projekto
dalyviams, analizuojama, kaip mokinys supranta skaitomą kūrinį.
Reakcija į skaitymą sudaro galimybę palaikyti ilgalaikį dialogą ir turi didelę įtaką,
kad skaitytojas taptų mąstančiu skaitytoju. Siekiant sužinoti paauglių reakciją į perskaitytą tekstą, jie buvo prašomi pildyti dialogų žurnalus. Dialogų žurnalo rašymo
tikslas – ugdyti mokinių mąstymą apie skaitymą ir padrąsinti juos kūrybiškai dalytis
savo reakcija su kitais. Aptarimų metu grupė buvo supažindinama su nauja knyga bei
autoriumi arba paprasčiausiai papasakojama, kuo ta knyga gali būti kitiems įdomi.
24
menų terapija
Praktikumo pabaigoje mokiniai buvo prašomi parašyti refleksijas apie pravestą
skaitymo praktikumą ir, jei kilo, naujų minčių apie skaitymą.
Kokybinė refleksijų analizė parodė, kad visiems projekto dalyviams tokie skaitymo
seminarai jiems patiko, buvo įdomu sužinoti, ką skaito kiti, kaip pristatyti knygą:
„Įdomi pamoka“; „Patiko. Buvo įdomu sužinoti, ką skaito bendraklasiai, jų nuomonę į knygas.
Sužinojau, kas yra kritinis mąstymas“; „Buvo įdomu sužinoti, ką skaito kiti“; „Sužinojau, kaip
pristatyti knygą, išreikšti mintis. Sužinojau, kas yra kritinis mąstymas ir kad reikia skaityti,
nes tai padeda bendravimui, išsilavinimui ir vaizduotei“; „Pamoka gan įdomi. Žmogaus požiūrio
į knygas beveik neįmanoma pakeisti“; „Sužinojau, kad skaityti būtina dėl bendravimo. Daugiau
žinosi posakių...“; „Pamokos paįvairino mokyklinę monotoniją. Aš skaitau, nes skaitymas suteikia
didelį estetinį pasitenkinimą“; „Pamokos paliko įspūdį. Neįprasta.“
Respondentai minėjo, kad knygų pristatymas juos paskatino daugiau skaityti,
pasidomėti lietuvių autorių literatūra:
„Išgirdau naujų knygų pavadinimų, stengsiuosi jas perskaityti“; „Pakilo noras skaityti daug
gerų knygų. Bet svarbiausia, kokybiškai“; „Buvo įdomu. Prisiminiau anksčiau skaitytas knygas.
Norėčiau paskaityti kelias įdomias knygas“; „Prisiminiau anksčiau skaitytas knygas. Dabar
perskaitysiu keletą knygų“; „Diskusija paskatino pasidomėti lietuvių autorių kūriniais. Manau,
kiti irgi susidomės skaitymu“; „Galbūt, daugiau pasidomėsiu lietuvių literatūra.“
Keletas tiriamųjų, anksčiau prisipažinusių, kad nemėgsta skaityti, pažadėjo nuo
šiol pradėti skaityti, nes tai naudingas ir reikalingas užsiėmimas:
„Pasikeitė požiūris į skaitymą. Sužinojau, kad skaitant daug galima sužinoti ir išmokti“; „Jau
anksčiau norėjau pradėti skaityti... Dabar planuoju skaityti pradėtą ir nebaigtą knygą. Pradeda
dominti“; „Nuomonė pasikeitė į gerą pusę. Skaitymas reikalingas ir svarbus. Padėjote tai suvokti.
Buvo įdomu. Tikrai pradėsiu skaityti, kaip ir anksčiau.“
Remiantis analitiniu tiriamuoju metodu ir stebėjimu, pateikiamas biblioterapijos
elementų taikymo socialinio pedagogo darbe modelis (1 pav.), kurį sudaro trys pagrindiniai etapai – pasirengimo, įgyvendinimo ir analizės.
Pirmajame etape, siekiant parengti individualios problemos sprendimo planą,
pirmiausia socialinis pedagogas turi detaliai išanalizuoti paauglio problemą bei
jos atsiradimo priežastis ir nustatyti priemones ir būdus, kaip jam padėti. Toliau,
taikant biblioterapijos metodą, socialinis pedagogas kruopščiai parenka literatūrą,
tinkančią konkretaus amžiaus grupės paaugliams ir susijusią su išskirtos problemos
sprendimo galimybėmis.
Kadangi ne visi paaugliai mėgsta skaityti, socialinio pedagogo užduotis parinkti
tekstą ir apskaičiuoti, kiek per užsiėmimą turėtų būti perskaityta. Šiame etape pasitelkiamas gimtosios kalbos mokytojas, kuris žino konkretaus paauglio skaitymo
25
ISSN 1392-9569
sugebėjimus ir gali patarti. Socialinis pedagogas drauge su mokytoju turėtų išrinkti
ištrauką, pasakojančią apie esminį įvykį, kuris vėliau bus paauglio analizuojamas.
Toliau derėtų apgalvoti, kokius būdus ir strategijas socialinis pedagogas galėtų taikyti
dirbdamas su konkrečiu vaiku.
Antrajame etape, taikant kritinio mąstymo ugdymo schemą, skaitomas ir analizuojamas tekstas. Ši schema paremta trijų pakopų – sužadinimo, prasmės suvokimo
ir apmąstymo – įgyvendinimu skaitymo procese. Sužadinimo pakopoje parenkami
tokie metodai, kurie paskatintų paauglį išsakyti savo nuomonę tam tikru klausimu.
Sudominus paauglį bei paskatinus jį prisiminti viską, ką žino tam tikra tema, galima pereiti į prasmės suvokimo pakopą, kurioje skaitomas tekstas. Kad skaitymas
nebūtų paviršutiniškas, o apmąstomas, rekomenduojama naudoti metodus, kurie
padeda kontroliuoti skaitymą. Ypatingas dėmesys, taikant biblioterapijos elementus
ugdymo procese, skiriamas apmąstymo pakopai. Refleksija ir apmąstymas svarbūs,
siekiant, kad paauglys ne tik sužinotų apie panašią į jo problemą, bet ir įvertintų savo
galimybes keisti esamą situaciją. Rašydamas refleksiją ar piešdamas patirtą įspūdį,
paauglys labiau įsigilins į nagrinėtą situaciją ir užfiksuos savo požiūrį, nuomonę,
būsimą – norimą elgesį ir kt.
Trečiajame etape socialinis pedagogas analizuoja ir fiksuoja taikyto modelio
pranašumus, trūkumus, apmąsto ir vertina pasiektą rezultatą.
1 pav. Biblioterapijos elementų taikymo socialinio pedagogo darbe modelis
26
menų terapija
Šį modelį galima taikyti ir dirbant su grupe. Grupinis socialinės pagalbos metodas
taikytinas tokiose situacijose, kai aplinkos vaidmuo akivaizdus ir iškilusios problemos
siejasi su daugybe panašių situacijų, o poreikiai reikalauja platesnės koordinacijos ir
profilaktinės bei mokomosios orientacijos. Grupinė veikla, pasidalijimas jausmais
su kitais žmonėmis, turinčiais tokių pačių problemų, leidžia žmogui pajausti, kad jis
nėra pasaulio išimtis. Buvimas grupėje, palaikymo jutimas pažadina vidines galias
kovoti dėl pergalės ir tikėjimo, kad už pastangas bus atlyginta teigiamais sprendimo
rezultatais (Indrašienė, 2004). Jeigu kiekvienas grupės narys sugebės įgyvendinti dvi
pagrindines bendravimo vertybes – pajusti bendrumo jausmą ir asmenybės autonomiją – asmenybė tobulės ne kitų sąskaita, o bendri tikslai bus pasiekiami neužgožiant
individualybės (Psichologija studentui, 2005).
Apibendrinant galima teigti, kad socialinis pedagogas darbe su paaugliais gali taikyti biblioterapijos metodo elementus kaip itin veiksmingą būdą formuojant asmens
teigiamas charakterio savybes bei kitus įgūdžius, būtinus sėkmingam asmeniniam,
profesiniam ir visuomeniniam gyvenimui.
Išvados
• Biblioterapija yra veiksmingas būdas gydyti asmens emocinius, psichologinius
sutrikimus, patirtus praradimus ir išgyventas nesėkmes ar traumas. Skaitymas
stiprina žmogaus pasitikėjimą savo dvasios ir kūno jėgomis, žadina viltį, atitraukia nuo sunkių minčių, dvasinių traumų, palengvina adaptaciją, pakelia
nuotaiką.
• Socialinis pedagogas, dirbdamas su paaugliais, gali taikyti biblioterapijos
metodo elementus kaip itin veiksmingą būdą, padedanti spręsti iškilusius
emocinius, psichologinius sunkumus, taip pat formuojant asmens teigiamas
charakterio savybes bei kitus įgūdžius, būtinus sėkmingam asmeniniam,
profesiniam ir visuomeniniam gyvenimui.
• Mokiniai, kurie išskirti kaip motyvacijos skaityti neturintys, vertina skaitymą
ne tik kaip malonią laisvalaikio praleidimo formą, bet ir vieną iš būdų lavinti
bręstančiam žmogui reikalingus įgūdžius, kurie pagelbės sėkmingam socialiniam bendravimui, profesinei karjerai ir nuolatiniam tobulėjimui.
• Suprasdami skaitymo svarbą, mokiniai knygų skaitymą renkasi labiau dėl
malonaus potyrio nei dėl noro lavinti retoriką ir kitus gebėjimus. Su įdomumu
skaito tada, kai to daryti neverčia suaugusieji, jei įdomi knyga arba jei skaitytojas turi gebėjimą įsijausti į herojaus vaidmenį.
27
ISSN 1392-9569
Literatūra
1.
2.
3.
4.
5.
6.
7.
8.
9.
10.
11.
12.
13.
14.
15.
16.
17.
28
Barath A. Sabljak L. Permainos // Bibliografija gydant vaikų ir jaunuolių karo
traumas. Vilnius: Garnelis, 2001 (4), p. 14–19.
Černienė J. Paauglių, turinčių laikysenos sutrikimų, savimonės ypatumai: magistro darbas. Vilnius 2002, p. 13–24.
Daujotytė V. Žvirblių takas // Skaitymas: džiaugsmas, mokymasis, mokymas.
Vilnius, 2008 (2), p. 25–27.
Daujotytė-Pakerienė V. „Apie skaitymo džiaugsmą ir naudą“ // <http://
gimtasiszodis.w3.lt/daujot_04_1.htm>.
Dereškevičius P., Rimkevičienė V., Targamadzė V. Mokyklos nelankymo priežastys. Vilnius, 2000.
Gailienė D., Bulotaitė L., Sturlienė N. Aš myliu kiekvieną vaiką. Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1996, p. 9–15.
Gučas A. Vaiko ir paauglio psichologija. Kaunas: Šviesa, 1990, p. 211–259.
Indrašienė V. Socialinio ugdymo technologijos. Vilnius 2004, p. 80–81.
Janavičienė D. Biblioterapijos, skaitymo ir gyvenimo kokybės sąsajos: tarpdisciplininis požiūris // http://www.leidykla.vu.lt/inetleid/knygot/44/straipsniai/
str16.pdf>.
Kvieskienė G. Pozityvioji socializacija. Vilnius, 2005, p. 102–104.
Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos I–X klasės. Vilnius: Leidybos centras, 1997, p. 10–33.
Lisabonos strategijos įgyvendinimas // pranešimas parengtas 2005 m.
kovo 22–23 d. Europos vadovų tarybos pavedimu // <http://www.lrtt.
lt/Lietuva%20EESRK/Lisabona%20is%20Kvedaraites/ces1468-2005_d_
lt.pdf>.
LR švietimo įstatymas Nr. IX-1630, 2003-06-17 // Žin. 2003, Nr. 63-2853
(2003-06-28).
Mardziah Hayati Abdullah, What is bibliotherapy? // <http://www.indiana.
edu/~reading/ieo/digests/d177.html>.
Navickaitė A., Daukšienė D., Jarienė R. Efektyvaus skaitymo strategijos: skaitymo praktikumas. Vilnius: ŠDC, 2007.
Penkauskienė D. Kritinio mąstymo ugdymas: teorija ir praktika. Vilnius: Garnelis, 2001, p. 11.
PIRLS (Progress in International Reading Literacy Study) – Tarptautinis skaitymo gebėjimų tyrimas. 2001.
menų terapija
18. PIRLS (Progress in International Reading Literacy Study) – Tarptautinis skaitymo gebėjimų tyrimas. 2006.
19. PISA (Programme for International Student Assessment) – Tarptautinė moksleivių vertinimo programa. 2006.
20. Psichologija studentui. Kaunas, 2005, p. 240.
21. Raguotienė G. Atversta knyga. Vilnius 2008, p. 25.
22. Skaitymo skatinimo ir kalbos gebėjimų ugdymo koncepcija // <http://www3.
lrs.lt/docs2/DPSLIZZG.DOC>.
23. Socialinės pedagogikos studijų programa // <http://www.aikos.smm.lt/aikos/
webdriver.exe?kalba=lt&kodas=61205S202&MIval=/Programa.html>.
24. Socialinio pedagogo instrukcija Nr. 1691, 2002.
25. Šulcienė D. Rubinaitis // Knyga paauglio vertybių kontekste. Vilnius, 2001
(2), p. 3–4.
26. Šventickas A. Šventickienė A. Vyresniųjų paauglių grožinės literatūros skaitymo
nuostatos dabarties sąlygomis // <http://www.ceeol.com/aspx/getdocument.
aspx?logid=5&id=240987a0-4a92-4bcc-8c64-ad0cc0f16a9e>.
27. Švietimo gairės. Vilnius, 2002, p. 13, 137.
28. Tijūnėlienė O. Žvirblių takas // Vaikystės knyga IV klasės mokinio gyvenime.
Vilnius, 2008 (2), p. 32.
29. Vyšniauskytė-Rimkienė J., Kardelis K. Paauglių reputacijos tarp bendraamžių raiška
sociometrinio statuso grupėse // <http://medicina.kmu.lt/0506/0506-11l.pdf>.
30. Žukauskienė R. Raidos psichologija. Vilnius: Margi raštai, 2002.
Valdonė Indrašienė – socialinių mokslų (edukologijos) daktarė, Vilniaus pedagoginio universiteto Socialinės komunikacijos instituto Socialinės pedagogikos katedros vedėja, docentė;
mokslinių interesų sritys: ugdymo technologijos, socialiniai tyrimai; adresas: Studentų g. 39,
LT-08106 Vilnius, Lietuva; el. paštas [email protected]
Eglė Kapočiūtė – socialinių mokslų (edukologijos) magistrė, Vilniaus pedagoginio universiteto Socialinės komunikacijos instituto Socialinės pedagogikos katedros asistentė; mokslinių
interesų sritys: kritinio mąstymo ugdymas, biblioterapija, socialinio ugdymo technologijos;
adresas: Studentų g. 39, LT-08106 Vilnius, Lietuva; el. paštas [email protected]
29
ISSN 1392-9569
Socialinėse institucijose dirbančių asmenų
savijautos ypatumai
Anotacija. Straipsnyje analizuojama socialinėse institucijose dirbančių asmenų savijauta
darbe. Pateikiamas tiriamųjų požiūris į darbą, socialinių institucijų darbuotojų tarpasmeninių
santykių vertinimas. Konstatuojama, kad socialiniai darbuotojai, dirbantys socialinėse institucijose, padeda kolektyvo nariams spręsti iškilusius organizacinius klausimus, problemas.
Analizuojamos geros savijautos darbe priežastys. Pateikiami socialines paslaugas teikiančių
institucijų darbuotojų ir jų vadovų tarpusavio santykių, darbo sąlygų bei darbo organizavimo
ypatumai. Akcentuojama socialines paslaugas teikiančiose institucijose dirbančių socialinių
darbuotojų įtaka šių institucijų mikroklimatui gerinti.
Esminiai žodžiai: socialinės institucijos, darbuotojai, savijauta darbe.
Įvadas
Gera savijauta darbe, darbuotojų sauga ir sveikata negali būti charakterizuojama
vien nelaimingų atsitikimų darbe ar profesinių ligų nebuvimu, svarbu gera fizinė,
moralinė ir socialinė savijauta, kuri pasiekiama gerinant darbo kokybę, atsižvelgiant
į įvykusius pokyčius visuomenėje. Organizacijos klimatas – organizacijos atmosfera,
kuri apima moralės lygį, priklausomumo organizacijai jausmą, rūpestį organizacijos
nariais (Mullins, 1991). Taigi organizacijos klimatas ir darbuotojų savijauta yra
tiesiogiai susiję. Koks yra organizacijos klimatas, kokie yra jį lemiantys veiksniai,
nuo to priklauso, kaip asmuo jaučiasi darbo vietoje, kokia yra jo savijauta.
Kiekviena organizacija yra unikali, nes, siekdama savo tikslų ir spręsdama iškilusias problemas, vadovaujasi atitinkama tai organizacijai būdinga nuostatų ir vertybių
visuma. Ir kiekviena jų, kaip nurodo P. Jucevičienė (1994, p. 15), turi savo kultūrą,
tradicijas, veiklos metodus. Šių trijų komponentų visuma sudaro organizacijos klimatą (Targamadzė, 1996).
Kaip teigia V. Targamadzė (ten pat, p. 100), organizacijos klimato sąvoka minima
jau 1939 m. K. Lewino, R. Lippitto, R. K. White’o darbuose. Praėjo nemažai metų, kol
mokslininkai organizacijos klimatą pripažino vienu iš svarbiausių organizacijos veiksmingumą lemiančiu rodikliu, apibendrinančia sąvoka, apimančia daugybę veiksnių.
Kaip nurodo N. Večkienė (1996, p. 195), organizacijos klimatas – tai ta žmogiškoji aplinka, kurioje darbuotojai dirba savo darbą. Jo negalima paliesti, pamatyti,
bet jis ,,tvyro ore“.
30
menų terapija
Taigi socialinio darbuotojo profesinė veikla skirta teikti konsultacinę, diagnostinę,
informavimo, organizacinę, prevencinę, šviečiamąją ir kitokią pagalbą individams,
grupėms, bendruomenei. Ši veikla žmogui padeda mokytis harmoningai gyventi su
jį supančiais individais ir aplinka. Dirbant visuomenės gerovei labai reikalingą ir
kilnų darbą labai svarbu paties darbuotojo savijauta darbe, pasitenkinimas darbu,
jo darbo įvertinimas tiek iš kliento, tiek iš darbdavio (administracijos) pusės.
Tyrimo tikslas – ištirti mikroklimato įtaką asmens savijautai darbe.
Tyrimo objektas – socialinėse institucijose dirbančių asmenų savijauta darbe.
Tyrimo uždaviniai:
• nustatyti socialines paslaugas teikiančių institucijų darbuotojų požiūrį į darbą;
• įvertinti socialines paslaugas teikiančių institucijų kolektyvo narių tarpasmeninius santykius;
• ištirti, ar socialines paslaugas teikiančių institucijų vadovai turi įtakos darbuotojų savijautai darbe;
• įvertinti socialines paslaugas teikiančių institucijų darbuotojų požiūrį į jų
darbo sąlygas;
• ištirti, ar socialines paslaugas teikiančiose institucijose dirbantys socialiniai
darbuotojai lemia šių institucijų mikroklimato gerinimą.
Tyrimo metodas. Empiriniame tyrime požiūriui į darbą įvertinti, remiantis
Е. Rogovu (1998), B. Bitinu (1998) K. Kardeliu (2002), buvo sudaryta tyrimo metodologija. Taikyta anketinė apklausa.
Siekiant gauti kuo išsamesnę informaciją, anketoje pateikti įvairūs klausimai:
• uždari, su griežtai apibrėžtais atsakymais, kai respondentas gali pasirinkti
vieną arba keletą jam tinkamų atsakymų;
• atviri, į kuriuos atsakymus turėjo suformuluoti pats respondentas;
• mišrūs (kombinuoti), kai respondentas gali papildyti atsakymą, pateikdamas
savo nuomonę;
• ranginės skalės, kai respondentui pateikiami vertinimo atsakymai didėjimo
ar mažėjimo tvarka.
Tyrimo organizavimas ir tiriamųjų imtis. Tyrimas buvo atliktas šiose socialinėse institucijose: Utenos pensionate, Utenos rajono socialinių paslaugų centre,
Utenos vaikų globos namuose, Vaikų socialinės paramos ir ugdymo centre, Visagino
specialiojo ugdymo ir socializacijos centre „Vilties šaltinis“. Apklausa buvo vykdoma
2008 m. vasario–kovo mėn. Buvo apklausta 112 šių institucijų darbuotojų. Tyrimo
duomenys apdoroti kompiuterine SPSS 10.0 programa. Tyrimo metu gauta informacija
apie respondentus buvo apibendrinta.
Socialinėse institucijose dirbančių asmenų savijautos ypatumai
31
ISSN 1392-9569
Iš 112 apklaustųjų 6 vyrai, tai sudaro 5,4 proc., ir 106 moterys – 94,6 proc. Taigi
dauguma socialinėse institucijose dirbančių darbuotojų yra moterys.
Norėdami gauti objektyvią nuomonę, siekėme apklausti kuo daugiau skirtingų
profesijų respondentų. Apklausoje daugiausia dalyvavo socialinių darbuotojų –
47,3 proc. (53 asm.); 13,4 proc. (15 asm.) socialinių pedagogų; 12,5 proc. (14 asm.)
socialinio darbuotojo padėjėjų; 18,8 proc. (21 asm.) sudarė kiti socialines paslaugas
teikiančių institucijų darbuotojai. Tyrime dalyvavo ir vadovaujamas pareigas užimantys darbuotojai – 8 proc. (9 asm.) – vadovai, jų pavaduotojai, padalinių vadovai. Tai rodo atsakingą vadovų požiūrį į kolektyvo gero mikroklimato palaikymą.
XXI a. yra žinių ir informacinės visuomenės amžius, kuriame vis labiau išryškėja
vidutinio visos šalies visuomenės išsilavinimo lygio svarba. Lietuva kartu su Europa pradėjo kurti žiniomis grindžiamą visuomenę ir ūkį, kur aukščiausios kokybės
prekė yra naujausia informacija, žinios ir profesiniai įgūdžiai. Todėl buvo norima
išsiaiškinti respondentų išsilavinimą. Atlikta analizė parodė, kad pagal išsilavinimą
respondentai pasiskirstė į 4 grupes. Iš 112 apklaustųjų 25 proc. (28 asm.) yra įgiję
specialų vidurinį išsilavinimą, 3 proc. (3 asm.) įgiję aukštesnįjį išsilavinimą, net
58 proc. (65 asm.) – aukštąjį išsilavinimą. Tarp apklaustųjų 14 proc. (16 asm.) šiuo
metu studijuoja universitetuose.
Žmogaus išsilavinimas, įgyta specialybė ir profesija nulemia jo gyvenimo sėkmę.
Ne kiekvieną darbą žmogus gali gerai ir kruopščiai dirbti. Laimingiausias žmogus,
kai darbas yra tarsi hobis ir teikia jam didžiausią malonumą. Darbas, atitinkantis
individo nuostatas ir poreikius, didina pasitenkinimą ir darbo motyvaciją, turi teigiamos įtakos darbo rezultatams, kartu ir gerai savijautai darbe. Tai parodo individo
darbo metai, praleisti vienoje darbovietėje.
Respondentai pagal darbo stažą buvo pasiskirstę į penkias grupes. Jų pasiskirstymas pateiktas 1 paveiksle.
Iš 1 paveikslo duomenų matyti, kad didžiausią dalį – 26 proc. (29 asm.) sudaro darbuotojai kurių darbo stažas nuo 16 iki 30 metų. Daugiau kaip 30 metų išdirbusių yra 5
proc. (6 asm.). Net 23 proc. (26 asm.) respondentų turi darbo stažą iki 5 metų, 20 proc.
(19 asm.) – išdirbę nuo 11 iki 15 metų, 17 proc. (19 asm.) dirbančiųjų darbo stažas yra
nuo 5 iki 10 metų. 9 proc. (10 asm.) respondentų savo darbo stažo visai nenurodė.
Tolimesnei tyrimo analizei atlikti visi respondentai pagal darbo stažą buvo suskirstyti į tris grupes: iki 5 m.- 26 respondentai, nuo 5 iki15 m. – 41 respondentas ir
daugiau nei 15 metų – 35 respondentai.
Galime teigti, kad socialines paslaugas teikiančiose institucijose dirba išsilavinę, įvairią darbinę
patirtį turintys darbuotojai, iš kurių didžioji dalis yra moterys.
32
menų terapija
5%
9%
23 %
26 %
iki 5 m.
5–10 m.
11–15 m.
16–30 m.
17 %
20 %
per 30 m.
nenurodė
1 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal darbo stažą
Tiriamųjų požiūrio į darbą vertinimas. Kiekvienam žmogui reikia mėgstamo darbo ir pareigų, suteikiančių galimybes atskleisti save, parodyti savo išmintį
ir kūrybiškumą. Todėl neatsitiktinai respondentams buvo užduotas klausimas: ,,Ar
Jums patinka Jūsų darbas?“ Didžioji visų socialines paslaugas teikiančių institucijų
darbuotojų, dalyvavusių tyrime, dalis – 70,5 proc. (79 asm.) nurodė, kad darbas jiems
patinka. 16,1 proc.(18 asm.) respondentų atsakė, kad darbas jiems labai patinka. Ir
tik 3,6 proc. (4 asm.) nurodė, kad darbas jiems labai nepatinka. Toks pats procentas – 3,6 nurodė, kad darbas jiems nerūpi ir neaiškią nuomonę šiuo klausimu turėjo
6,3 proc. (7 asm.).
Į klausimą ,,Jūs einate į darbą...“ reikėjo pažymėti vieną iš pateiktų teiginių: visuomet noriai, kartais noriai, dažnai nenoriai, visuomet nenoriai. Atsakymai turėjo
patvirtinti prieš tai išsakytą respondentų nuomonę. Labai nemaža dalis respondentų 32,0 proc. (36 asm.) atsakė, kad visuomet noriai eina į darbą. 58 proc. (65 asm.)
nurodė, kad kartais nenoriai eina į darbą. 8 proc. (9 asm.) teigė, kad dažnai nenoriai
eina į darbą ir tik 2 proc. (2 asm.) respondentų prisipažino, kad visuomet nenoriai
eina į darbą.
Tyrimu nustatyta, kad darbu patenkintų ir labai patenkintų yra 86,6 proc. (97 asm.),
o į darbą visuomet arba kartais su noru eina 90 proc. (101 asm.). Tyrimo metu respondentų buvo klausta, ar jie norėtų pakeisti savo turimą darbą. Nustatyta, kad 23 proc. (26
asm.) norėtų pakeisti savo turimą darbą, o 35 proc. (39 asm.) nenorėtų jo keisti. Taip
teigė tie respondentai, kurie myli savo darbą ir visuomet noriai eina į darbą ir noriai
dirba. 42 proc. (47 asm.) respondentų atsakė, kad nežino. Tai leidžia daryti prielaidą,
kad daugumai darbuotojų, dirbančių socialinėse institucijose, patinka jų darbas.
33
ISSN 1392-9569
Respondentams buvo užduotas klausimas: ,,Tarkime, dėl kokių nors priežasčių
laikinai nedirbate. Ar grįžtumėte į dabartinį savo darbą?“ Daugiau nei pusė visų
apklaustųjų – 50,9 proc. – nurodė, kad grįžtų į dabartinį savo darbą, o 9,8 proc.
respondentų nurodė, jog negrįžtų į dabartinį darbą.
Tyrimu nustatyta, kad jei darbas labai patinka respondentui, tai nė vienas jo keisti
nenorėtų. Jeigu tiriamiesiems socialines paslaugas teikiančių institucijų darbuotojams
labai nepatinka darbas, jie jį norėtų pakeisti.
Tyrimo duomenų analizė rodo, kad kuo didesnis darbo stažas, tuo didesnis pasitenkinimas darbu. Kad labai patinka darbas teigia 25,7 proc. (9 asm.), turintys per
15 m. darbo stažą, kad darbas patinka teigė 73,2 proc. respondentų, turinčių 5–15 m.
darbo stažą. Visuomet noriai eina į darbą respondentai, turintys didesnį nei 15 m.
darbo stažą, o visuomet nenoriai – iki 5 metų.
Apibendrinant galima teigti, kad dauguma darbuotojų, dirbančių socialinėse institucijose,
patenkinti savo darbu ir nenorėtų jo keisti į kitą darbą. Daugiau nei pusė visų apklaustų darbuotojų tik kartais nenoriai eina į darbą ir netgi jei laikinai nedirbtų, vis vien grįžtų į dabartinį
savo darbą. Taigi dirbančiųjų socialines paslaugas teikiančiose institucijose požiūrį į darbą galima
vertinti kaip teigiamą.
Socialinių institucijų darbuotojų tarpasmeninių santykių vertinimas.
Socialinių institucijų darbuotojams buvo pateiktas klausimas su trimis teiginiais:
,,Didžioji mūsų kolektyvo dalis – geri, malonūs žmonės“, ,,Mūsų kolektyve yra įvairių žmonių“ ir „Didžioji dalis kolektyve yra nemalonūs žmonės.“ Respondentams
reikėjo pažymėti teiginį, su kuriuo sutinka. Su teiginiu ,,Didžioji mūsų kolektyvo
dalis – geri, malonūs žmonės“ visiškai sutinka 27,6 proc. (31 asm.) respondentų. Su
teiginiu ,,Mūsų kolektyve yra įvairių žmonių“ visiškai sutinka 69,6 proc. (78 asm.)
respondentų. Ir tik 2,7 proc. (3 asm.) mano, kad didžioji jų kolektyvo dalis yra nemalonūs žmonės.
Respondentų nuomonė, ar būtų gerai, jei jų kolektyvo nariai gyventų netoli
vienas kito, tyrimui nėra svarbi, nes didžioji dalis respondentų niekada nesusimąstė
apie bendradarbių kaimyninius ryšius buityje ir kokią įtaka jie turėtų gerinant darbo
santykius. Kad niekada apie tai (kad šalia gyventų bendradarbiai) nemąstė, teigė net
69,6 proc. (78 asm.), kad jokios įtakos jiems neturėtų atsakė 26,8 proc. (30 asm.). Ir
tik 3,6 proc. (4 asm.) teigė, kad norėtų, jog šalia gyventų bendradarbiai.
Respondentams buvo pateiktas klausimas apie savo kolektyvo vertinimą su
fiksuotų atsakymų skale, kurioje kolektyvą reikėjo įvertinti nuo 1 iki 9. Vertinant
1 balu – „labai patinka“, o 9 – ,,labai nepatinka“. Vertinimų rezultatai pateikti 2 paveiksle.
34
menų terapija
25 %
labai patinka
2
3
4
5
6
7
8
labai nepatinka
2% 6% 2% 3%
20 %
5%
28 %
9%
2 pav. Kolektyvo vertinimo pasiskirstymas
Remdamiesi 2 paveiksle pateiktais duomenimis, galime teigti, kad respondentai
gerai atsiliepia apie savo kolektyvą. 20 proc. (22 asm.) respondentų nurodė, kad jiems
kolektyvas labai patinka; 28 proc. (31 asm.) kolektyvą įvertino 2 balais; 25 proc.
(28 asm.) respondentų kolektyvą įvertino 7 balais; 9 proc. (10 asm.) – 3 balais. 4 proc.
apklaustųjų nurodė, kad kolektyvas jiems labai nepatinka – įvertino 9 balais.
Pažymėtina tai, kad nevienodai kolektyvą vertina atskirose institucijose. Duomenys šiuo klausimu straipsnyje nepateikiami, siekiant nepažeisti konfidencialumo
principo.
Tyrimo metu respondentų buvo klausiama, kaip jie reaguotų į tai, jei jiems atsirastų
galimybė atostogauti kartu su kolektyvo nariais. Rezultatai pateikti 1 lentelėje.
1 lentelė
Respondentų nuomonės apie atostogų praleidimą
su kolektyvo nariais pasiskirstymas
Teiginys
Respondentų skaičius
Procentai
Tai mane visiškai tenkintų
16
14,3
Nežinau, apie tai nemąsčiau
80
71,4
Tai manęs netenkintų
16
14,3
Iš viso:
112
100,0
Daugiau kaip 70 proc. (80 asm.) respondentų niekada negalvojo apie tai, ir tik
14,3 proc. (16 asm.) teigė, kad juos visiškai tenkintų tokia galimybė, tiek pat teigė
atvirkščiai – visiškai netenkintų atostogauti kartu su bendradarbiais.
35
ISSN 1392-9569
Siekiant išsiaiškinti, kokį vaidmenį, sprendžiant darbo / organizacinius klausimus,
kolektyve vaidina administracija ir socialiniai darbuotojai, respondentams buvo užduotas klausimas: ,,Kai iškyla darbo / organizaciniai klausimai, Jūs kreipiatės į ...?“
Duomenys pateikti 2 lentelėje.
2 lentelė
Asmenys, į kuriuos dažniausiai kreipiamasi,
kai iškyla darbo / organizacinių klausimų
Pareigos
Visuomet Dažnai
Retai
Nesikreipiu
Iš viso
(proc.)
Direktorių
22,3 %
25,9 %
27,7 %
24,1 %
100,0
Direktoriaus pavaduotoją
14,3 %
43,8 %
15,2 %
26,8 %
100,0
8%
31,3 %
27,7 %
33 %
100,0
20,5 %
31,3 %
8%
40,2 %
100,0
Kitus administracijos narius
Socialinį darbuotoją / pedagogą
2 lentelėje pateikti duomenys rodo, kad 22,3 proc. (25 asm.) respondentų darbo /
organizaciniais klausimais visuomet kreipiasi į direktorių; 27,7 proc. (31 asm.) – retai
kreipiasi, o 25,9 proc. (29 asm.) dažnai kreipiasi į direktorių. Dažniausiai darbuotojai kreipiasi į direktoriaus pavaduotoją – 43,8 proc. (49 asm.). Tačiau socialiniai
darbuotojai taip pat vaidina nemažą vaidmenį, sprendžiant organizacinius klausimus. Respondentai nurodė, kad į socialinį darbuotoją dažnai kreipiasi 31,3 proc.
(35 asm.).
Respondentams buvo pateiktas klausimas apie savo kolektyvo atmosferos vertinimą su fiksuotų atsakymų skale, kurioje atmosferą reikėjo įvertinti nuo 1 iki 9, kur
1 atitinka nemalonią, nedraugišką atmosferą, o 9 – atvirkščiai, atmosferą, kurioje
vyrauja tarpusavio supratimas ir pagarba. Respondentų atsakymai į šį klausimą buvo
labai įvairūs: didžioji dalis tiriamųjų – 31,3 proc. (35 asm.) savo kolektyvo atmosferą
vertino 8 balais, 15,2 proc. (17 asm.) respondentų nurodė, kad jų kolektyve visada
vyrauja tarpusavio supratimas ir pagarba, 16,1 proc. (18 asm.) situaciją vertino 5 balais. Tik 4,5 proc. (5 asm.) pareiškė, kad kolektyve vyraujanti atmosfera yra nemaloni
ir nedraugiška.
36
menų terapija
Apibendrinant tiriamųjų kolektyvo narių tarpasmeninių santykių vertinimą galimą daryti
prielaidą, kad socialinių institucijų kolektyvuose dažniausiai vyrauja maloni, draugiška atmosfera,
darbuotojai pasitiki savo vadovais ir dažnai į juos kreipiasi pagalbos. Socialiniai darbuotojai,
dirbantys socialinėse institucijose, padeda kolektyvo nariams spręsti iškilusius organizacinius
klausimus, problemas. Savo kolektyvus tiriamieji vertina labiau teigiamai nei neigiamai.
Respondentams buvo pateiktas atviras klausimas „Kas lemia Jūsų gerą savijautą
darbe?“, kuris turėjo padėti išsiaiškinti jų nuomonę apie tai, kas labiausiai veikia dirbančiųjų socialinėse institucijose savijautą darbe. Atlikta duomenų analizė parodė, kad
respondentai įrašė po du ir daugiau atsakymų. Tyrimo duomenys pateikti 3 lentelėje.
Nuomonių apie tai, kas lemia gerą savijautą, pasiskirstymas
Manau, kad gerą savijautą lemia:
3 lentelė
Respondentų skaičius
Procentas
Vadovai
68
60,71
Santykiai su kolegomis, nuoširdus bendravimas
71
63,39
Mėgstamas darbas
95
84,82
Nusiteikimas darbui
26
23,21
Darbo organizavimas
35
31,25
Darbo sąlygos
18
16,07
Klientai
23
20,53
Neatsakė
13
11,60
Daug kas kolektyve priklauso nuo formalaus bendruomenės lyderio – vadovo – moralinio veido, kompetencijos, sugebėjimo bendrauti su žmonėmis. Todėl
neatsitiktinai 68 respondentams pats svarbiausias veiksnys, lemiantis jų gerą savijautą
darbe, yra vadovas. Tai patvirtina ir prieš tai gauti tyrimo duomenys: 82 respondentai
teigė, kad su vadovu sutaria gerai ir labai gerai.
„Draugiški ir nuoširdūs tarpusavio santykiai išugdo sąmoningą drausmę, sustiprina asmeninės ir kolektyvinės atsakomybės jausmą. Geras nuoširdus bendravimas – tai
giedros nuotaikos ir kūrybingos veiklos laidas, darnos, susiklausymo ir visapusiškos
asmenybės vystymosi pagrindas“ (Stanaitis, 2004).
Todėl, 71 apklausos dalyvio nuomone, jų gerą savijautą darbe tiesiogiai veikia
nuoširdūs tarpusavio santykiai, geras nuoširdus bendravimas su kolegomis. Ši
37
ISSN 1392-9569
nuomonė iš dalies sutapo su kolektyvo vertinimu, kur 69 respondentai kolektyvą
vertino nuo 1 iki 4 balų, tuo patvirtindami gerus santykius tarp bendradarbių. Net
95 respondentai labai svarbiu veiksniu, lemiančiu gerą savijautą, laiko mėgstamą
darbą, o 26 – nusiteikimą darbui. 53 apklausos dalyviams gerą savijautą darbe lemia
ir tinkamos darbo sąlygos bei geras darbo organizavimas: šiuolaikiškai įrengtos darbo vietos, tinkamai paskirstytas darbo krūvis, teisingas apmokėjimas už darbą. Tik
nedaugeliui, 23 respondentams, vienu iš veiksnių, turinčiu įtakos jų gerai savijautai
darbe, yra aptarnaujami klientai. Taip dažniau teigė asmenys, kurie nori pakeisti
turimą darbą. Kadangi klausimas buvo atviras, tai 13 apklausos dalyvių šiuo klausimu savo nuomonės nepareiškė, tai dažniau buvo būdinga respondentams, kuriems
darbas nepatinka ir labai nepatinka.
Respondentai prie pateiktų atsakymų dar parašė ir komentarus: „vadovas – kolektyvo siela“; „geras vadovas – kolektyvo sėkmės garantas“; „draugiškas, darnus
kolektyvas gali kalnus nuversti“; „darbas – mano hobis; manęs netenkina atlyginimas;
mane erzina klientai, todėl darbe jaučiuosi prastai“; „kas veža, tam ir krauna“.
Respondentų buvo paprašyta įvertinti savo savijautą darbe pagal penkiabalę sistemą. Paaiškėjo, kad 60 proc. (68 asm.) savo savijautą darbe įvertino pačiu aukščiausiu
balu 5 (labai gerai), 23 proc. (26 asm.) – 4 balais (gerai), patenkinamai savo savijautą
vertino 10 proc. (11 asm.), blogai jaučiasi darbe 3 proc. (3 asm.) ir labai blogai darbe
jaučiasi 4 proc. (4 asm.), kurie savo savijautą darbe įvertino 1 balu.
Tyrimu nustatyta, kad yra tiesioginė priklausomybė tarp atmosferos kolektyve
vertinimo ir socialinėse institucijose dirbančiųjų savijautos vertinimo. Vertinant atmosferą
kolektyve aukščiausiais balais (9, 8 ir 7) ją įvertino atitinkamai 17, 35 ir 19 respondentų (iš viso 71 asm., arba 63,5 proc.), 6 ir 5 balais atmosferą įvertino 5 ir 18 respondentų (iš viso 23, arba 20,6 proc.), 4 ir 3 balais įvertino 8 ir 3 respondentai (iš
viso 11, arba 9,7 proc.); 2 balais įvertino 2 respondentai (1,8 proc.) ir labai blogai,
arba 1 balu, įvertino 5 respondentai (4,5 proc.). Tai ir patvirtina tyrimo duomenų
patikimumą.
Apibendrinant galima teigti, kad socialines paslaugas teikiančių institucijų darbuotojų ir
jų vadovų tarpusavio santykiuose vyrauja pagarba ir tarpusavio supratimas. Todėl darbuotojai
teigiamai vertina vyraujančią atmosferą, vadovus kaip asmenybes, ir vadovų požiūrį į juos kaip
darbuotojus. Taigi galime daryti prielaidą, kad vadovai turi įtakos darbuotojų gerai savijautai
darbe.
Tiriamųjų požiūrio į jų darbo sąlygas vertinimas. Ne mažiau svarbus veiksnys,
lemiantis gerą savijautą darbe, yra darbo sąlygos. Kaip jas vertino tyrimo dalyviai
galime pamatyti 4 lentelėje.
38
menų terapija
Respondentų nuomonių apie darbo sąlygų vertinimą pasiskirstymas
4 lentelė
Ar esate
Visiškai
patenkintas (-a) patenkintas
įvairiomis Jūsų (-a)
darbo sąlygomis?
Tikriausiai
patenkintas
(-a)
Sunku
pasakyti
Tikriausiai
nepatenkintas (-a)
Visiškai
nepatenkintas (-a)
Darbo invento- 30 / 27 %
riaus kokybe
37 / 33 %
22 / 19 %
11 / 10 %
12 / 11 %
Tolygiu darbo 24 /21 %
paskirstymu
36 / 32 %
34 / 31 %
11 / 10 %
7/6%
Darbo užmo- 12 / 11 %
kesčio dydžiu
18 / 16 %
30 / 27 %
31 / 28 %
21 / 19 %
Galimybe kelti 39 / 35 %
kvalifikaciją
40 / 35 %
19 / 17 %
12 / 11 %
2/2%
Darbo įvairove 28 / 25 %
35 / 31 %
38 / 34 %
5 / 5 %
6/5%
Išanalizavus empirinio tyrimo duomenis paaiškėjo, kad 27 proc. (30 asm.) respondentų visiškai patenkinti darbo inventoriaus kokybe, 21 proc. (24 asm.) – tolygiu
darbo paskirstymu, 25 proc. (28 asm.) respondentų visiškai tenkina darbo įvairovė, net
35 proc. (39 asm.) respondentų visiškai tenkina suteikta galimybė kelti kvalifikaciją.
Darbo užmokesčiu visiškai patenkintų mažesnis skaičius – 11 proc. (12 asm.), o didžioji
dalis šių institucijų darbuotojų – 28 proc. (31 asm.) teigė, kad ,,tikriausiai nepatenkinti“
savo darbo užmokesčiu, o 27 proc. (30 asm.) apklaustųjų pažymėjo, kad jiems sunku
pasakyti, ar juos tenkina darbo užmokestis. Todėl galime teigti, kad socialines paslaugas
teikiančių institucijų darbuotojai yra patenkinti savo darbo sąlygomis.
Siekiant išsiaiškinti, kaip socialines pasaugas teikiančių institucijų darbuotojų
nuomone, yra organizuojamas jų darbas, buvo pateiktas klausimas: ,,Kaip, Jūsų
manymu, yra organizuojamas Jūsų darbas?“ Tyrimo duomenys rodo, kad 28 proc.
(31 asm.) apklaustųjų mano, kad labai gerai, 60 proc. (68 asm.) tyrimo dalyvių teigia, kad jų darbas organizuotas neblogai, ir tik 1 proc. (1 asm.) teigė, kad jo darbas
organizuotas labai blogai.
Apibendrinant tiriamųjų požiūrį į jų darbo sąlygas, galime daryti prielaidą, kad socialines paslaugas teikiančių institucijų darbuotojai patenkinti dabartinėmis darbo sąlygomis bei jo
organizavimu.
39
ISSN 1392-9569
Socialines paslaugas teikiančiose institucijose dirbančių socialinių darbuotojų įtaka šių institucijų mikroklimatui gerinti. Siekiant išsiaiškinti darbuotojų
nuomonę apie tai, kas turėtų lemti mikroklimato gerinimą, buvo pateiktas klausimas:
,,Kas, Jūsų nuomone, turi gerinti mikroklimatą organizacijoje?“ Tyrimas parodė,
kad 34 proc. (38 asm.) respondentų manymu, organizacijos mikroklimatui gerinti
turi įtakos vadovas; 27 proc. (30 asm.) mano, jog tai socialinio darbuotojo funkcija;
22 proc. (25 asm.) apklaustųjų mano, kad tuo turi rūpintis patys darbuotojai; ir 17
proc. (19 asm.) visų apklaustųjų atsakė, jog nežino.
Siekiant išsiaiškinti, ar institucijoje dirbantys socialiniai darbuotojai / pedagogai daro įtaką organizacijos mikroklimato gerinimui, respondentams buvo užduotas klausimas apie socialinių darbuotojų įtaką gerinant mikroklimatą. Tyrimu
nustatyta, kad 34 proc. visų apklaustųjų mano, jog socialiniai darbuotojai turi
įtakos gerinant mikroklimatą jų organizacijoje. 32 proc. tiriamųjų mano, kad ne;
ir 44 proc. pažymėjo, jog nežino, ar socialiniai darbuotojai turi įtakos gerinant
mikroklimatą.
Apibendrinant tyrimo duomenis, galima daryti prielaidą, jog socialiniai darbuotojai iš dalies
turi įtakos gerinant organizacijos, kurioje dirba, mikroklimatą. Respondentų nuomone, daugiausia
mikroklimato gerinimui įtakos turi organizacijos vadovas.
Išvados
• Mokslinėje literatūroje savijauta apibūdinama kaip bendras darbuotojo nusiteikimas, priklausantis nuo tarpasmeninių santykių, santykių su vadovais,
požiūrio į darbą bei asmenybės struktūros, kurią sudaro jos kryptingumas,
temperamentas, charakteris, sugebėjimai, nuostatos.
• Organizacijos mikroklimato gerinimas nėra išskirtas kaip atskira socialinio
darbuotojo funkcija. Jo profesinė veikla skirta teikti konsultacinę, psichoterapinę pagalbą individams, grupėms, šeimoms ir bendruomenei.
• Tyrimo metu gauti duomenys parodė, kad gerai savijautai darbe bei mikroklimato gerinimui tiesioginės įtakos turi vadovai, santykiai su kolegomis ir
nuoširdus bendravimas, mėgstamas darbas.
• Patys respondentai savo savijautą darbo vietoje įvertino labai palankiai.
• Tiriamieji įsitikinę, kad socialiniai darbuotojai turi įtakos palankiam organizacijos mikroklimatui bei kolektyvo narių gerai savijautai darbe.
40
menų terapija
Literatūra
1.
2.
3.
4.
Bitinas B. Ugdymo tyrimų metodologija. Vilnius: Jošara, 1998.
Jucevičienė P. Organizacijos elgsena. Kaunas: Technologija, 1994.
Kardelis K. Mokslinių tyrimų metodologija. Kaunas: Judex, 2002.
Lukoševičienė I. Profesinio socialinio darbo pagrindai. „Caritas“ leidykla,
1995.
5. Mullins L. J. Management and Organisational Behaviour. London: Pitman,
1991.
6. Stanaitis A. Žmogui reikia žmogaus. Marijampolė: Piko valanda, 2004.
7. Targamadzė V. Švietimo organizacijų elgsena : vadovėlis. Kaunas: Kauno technologijos universitetas, 1996.
8. Trainienė O. Impact of Organization Climate on Well-being of a Person at Work
: Master’s paper / supervisor: V. Gudžinskienė, Vilnius Pedagogical University,
the Institute for Social Communication. Vilnius, 2008.
9. Večkienė N. Švietimo vadybos įvadas: vadovėlis. Kaunas: Technologija, 1996.
10. Žalimienė L. Socialinės paslaugos. Vilnius: Spauda, 2003.
11. Рогов Е. И. Учитель как объект психологического исследования. Москва,
1998.
Vida Gudžinskienė – socialinių mokslų (edukologijos) daktarė, Vilniaus pedagoginio universiteto Socialinės komunikacijos instituto Socialinės sanglaudos katedros vedėja, docentė;
mokslinių interesų sritys: ugdomo proceso modeliavimas, sveikatos saugojimas, stiprinimas
ir ugdymas; besimokančiųjų įvairių kompetencijų raiška; adresas: Studentų g. 39, LT-08106
Vilnius, Lietuva; el. paštas [email protected]
Olga Trainienė – socialinio darbo (socialinių institucijų vadybos šakos) magistrė, Visagino
technologijos ir verslo profesinio mokymo centro vyr. socialinė pedagogė; mokslinių interesų
sritys: socialinių institucijų mikroklimatas, asmens savijauta darbe; adresas: Festivalio g. 7,
LT-31143 Visaginas, Lietuva; el. paštas [email protected]
41
ISSN 1392-9569
Lėlių terapijos galimybės ir jų naudojimas
lėlių teatrų projektuose
Anotacija. Pristatoma, kaip lėlių terapijos galimybės taikomos Lietuvos lėlių teatrų veikloje. Aptariama „lėlių terapijos“ sąvoka, jos ištakos teatro istorijoje, lėlių terapijos taikymas
Lietuvos lėlių teatrų projektuose, lėlininkų bendradarbiavimo su medikais patirtys. Pateikiami
empirinio tyrimo duomenys, atskleidžiantys, ką Lietuvos lėlių teatro praktikai žino apie tikslingą
bei motyvuotą lėlių terapiją ir kaip ja remiasi savo darbe.
Esminiai žodžiai: lėlių teatro menas, lėlininkas, lėlių terapija, įdvasintas daiktas.
Įvadas. Aktualumas ir problema
Lėlė yra įdvasintas daiktas, susijęs su žaidimu, arba teatro meno atributas. Jau
antikinėje Graikijoje, kaip ir daugelyje pasaulio seniausių kultūrų, lėlės buvo naudojamos ne tik estetiniam poveikiui pasiekti. Įvairiose epochose žmonės rengdavo
ritualus su lėlėmis, kaukėmis. Pastebėta, kad lėlė žmogų lydi nuo seniausių laikų ir
veikia jį emociškai. Daugelyje tautų ritualinės lėlės ir kaukes naudodavo šamanai,
vaikai su lėlėmis buvo žaidinami visais laikais. Pastebėta, kad lėlės atlieka ir terapinę
funkciją, tačiau „lėlių terapijos“ terminas atsirado jau mūsų laikais.
Užsienio specialistai – psichoterapeutai, psichologai, specialieji ir socialiniai
pedagogai, lėlių teatro menininkai – savo darbe dažnai remiasi įvairiomis lėlių
teatro priemonėmis ir tikslingai taiko terapiškai orientuotas metodikas. Lietuvoje
taip pat yra stebimas gydomasis lėlių ir lėlių teatro poveikis, tačiau metodiškai jis
yra retai taikomas. Pasigendama nuoseklių, tikslingai aprašytų lėlių teatro terapijos
tyrinėjimų. Tai menų terapijos erdvė, nes lėlių teatro menas organiškai jungia daugelį
dailės sričių (piešimas, skulptūra, tekstilė, popieriaus plastika ir kt.) bei teatro dalykų (gyvas veiksmas, judesys, muzika, kaukės, lėlės, šviesa ir kt.), kartu su pasakų ir
žaidimų terapija.
Sovietiniu laikotarpiu lėlių teatras buvo siejamas su vaikais, pramoga ir kultūringu
laisvalaikio praleidimu. Atsiradus tarptautinio bendravimo galimybėms, paaiškėjo,
kad lėlės kur kas įvairiau gali padėti tenkinti visuomenės poreikius ir tapti tikslingai taikoma terapijos priemone. Šioje srityse Lietuvos lėlininkai pirmiausia reiškėsi
kaip meno specialistai ir pedagogai. Atsivėrus sienoms, atsirado galimybė keistis
informacija, semtis patirties iš kitų šalių, tyrinėti lėlių teatro galimybes. Lėlininkai
42
menų terapija
eksperimentuoja ir ieško žinių apie tikslingą lėlių ir lėlių teatro terapijos taikymą
socialiniame darbe, edukologijoje, psichoterapijoje, ergoterapijoje ir kitose srityse
šiuolaikinėmis sąlygomis. Straipsnio tikslas – aptarti „lėlių ir lėlių teatro terapijos“
sąvoką, veiklos galimybes ir pristatyti Lietuvos lėlių teatro praktikų patirtį lėlių terapijos srityje. Tyrimo metodai: mokslinės literatūros ir empirinio tyrimo analizė,
anketavimas, atvejo tyrimas, stebėjimas dalyvaujant.
„Lėlių teatro terapijos“ sąvoka ir genezė. Lėlė yra artimas savo įvaizdžiu
mažas žmogaus modelis, kuris turi ilgą istoriją ne tik kaip žaislas. Per ją simboliškai
atskleidžiamas žmogaus santykis su aplinka. Lėlė padeda suvokti pasaulį per simbolius. Vaikai, įsitraukdami į žaidimą, kartoja suaugusiųjų pasaulio dėsnius, kurie jiems
atsiskleidžia tarsi tapsmo visuomenės dalimi ritualas. Iš lėlių teatro istorijos žinome,
kad pirmosios lėlės buvo skirtos ne žaidimui, bet ritualams atlikti (Jurkowski, 1970;
Skuratova, 2005, p. 5; Ušinskas, 2005, p. 8), o jie buvo naudojami ir gydymo tikslais.
Šiuolaikinis „lėlių terapijos“ terminas apibrėžia gydymo būdą, naudojant lėles. Lėles
galima, piešti, kurti, konstruoti, rengti, kalbėti apie jas ir su jomis, kurti siužetus.
Galima su lėlėmis žaisti arba vaidinti, t. y. ką nors su jomis veikti, tai kai kuriose
kalbose išreiškiama vienu žodžiu play – anglų k. arba играть – rusų k., apibūdinančiu
tą patį veiksmą. Tam tikru būdu organizuotas veiksmas, kai procesas vyksta dabar, čia
ir su manimi, t. y. asmeniui jame tiesiogiai dalyvaujant, sudaro teatro meno pagrindą.
Toks veiksmas panašus į senovinio ritualo procesą, kuriame dalyvaudavo žmonės,
su lėlėmis ar kaukėmis, atlikdami veiksmus, išreikšiančius jų santykį su pasauliu.
Kaukė, kaip ir lėlė, slėpdama veikiantį žmogų, sąlygiškai vaizduojamam pavidalui
suteikia naujų arba tiesiog kitokių savybių.
Lėlių teatro istorija liudija lėles naudojus gydymo tikslais įvairiose šalyse (Голковский, 2004, p. 215). Pavyzdžiui, Panamos kunų genties indėnai iš kartos į kartą
perdavė medžio drožybos tradiciją lėles gaminti ne žaidimui, bet gydymui. Sergančiam
žmogui buvo kviečiamas žynys, kuris lėles sustatydavo apie ligonį. Sustatomų ratu
lėlių kiekis priklausė nuo paciento ligos sunkumo. Japonijoje žinoma apeiga, kurios
metu ant specialios lėlės buvo sudedamos sergančio žmogaus negandos, „ligonio
lėlė“ sodinama į popierinį laivelį ir paleidžiama plaukti pasroviui. Jam sušlapus,
lėlė su visomis negandomis nuskęsta kartu su laiveliu. Panašių apeigų turi ir tautos,
gyvenančios Rusijoje.
Nors lėlės gydymui naudojamos nuo seniausių laikų, „lėlių terapijos“ terminas
atsirado tik XX a. pradžioje (Голковский, 2004, p. 217). Gydytojas neuropatologas
Malcolmas Raitas iš Velso 1926 m. naudojo lėles ir lėlių vaidinimus kaip profilaktinį
gydymo būdą, padedantį įveikti vaikų neurozes. Ilgainiui šis gydymo būdas išplito ir
Lėlių terapijos galimybės ir jų naudojimas lėlių teatrų projektuose
43
ISSN 1392-9569
buvo pavadintas „lėlių terapija“. Daugelyje pasaulio šalių – JAV, Didžioje Britanijoje,
Vokietijoje, Nyderlanduose, Rusijoje ir kitur – sėkmingai dirbama šioje srityje, lėles
naudojant ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems gydyti. Nustatyta, kad lėles galima
sėkmingai naudoti atstatant pacientų judėjimo funkcijų sutrikimus. Rusijos lėlininkai
šioje srityje tyrimus pradėjo apie 1917–1922 m. Jie ieškojo metodų, padedančių vaikams, pasitelkiant lėles, įveikti mikčiojimą, reabilituotis po nervinių stresų, vaikams,
turintiems judėjimo negalią, gydyti ir kt.
Svarbu yra tai, kad iš pradžių medikai ir lėlininkai ieškojo bendradarbiavimo
būdų. 1920 m. prof. G. I. Turnerio Vaikų ortopedijos institutas Sankt Peterburge
(anksčiau – Leningrade), kartu su „Petruškos“ teatru, vadovaujamu E. Demmeni,
nuosekliai dirbo lėlių teatro terapijos srityje. Apie šį eksperimentą yra išlikęs daktaro N. Šnirmano pastebėjimas: „Turnerio institutas, stengdamasis atstatyti negalios
ištiktų vaikų fizines galias, šio tikslo siekia dviem būdais: ortopedai šalina negalią,
gerindami pažeisto organo funkciją, o pedagogai dirba su vaiku, formuodami jų
asmenybės savybes. Gyvenimo džiaugsmo pojūtis, šypsena ir juokas yra pirmieji terapinio poveikio pagalbininkai. Dramos teatras nėra prieinamas daugeliui sergančių
vaikų. Vaikai savaites ir mėnesius guli lovelėse, nes „tempimas“ yra gydymo būdas.
Pirštininių lėlių teatras, atsinešęs nedidelę širmą, tokiomis aplinkybėmis gali vaikui
suteikti džiaugsmingą reginį. Vaikas, ilgai matantis tik tuščias kambario sienas, dalyvauja ieškant Lolo lediniame okeane, kartu skaito „Laiką iš Italijos“, juokiasi kartu
su lėlėmis ir t. t. Kalbu apie gulinčius vaikus. Be to, tradicinis Petruška, pats turi
kuprelę ir savo negalia yra ypač artimas sergantiems vaikams“ (Шнирман, 1934).
Taip XX a. pradžioje lėlininkai, kartu su gydytojais, pradėjo ieškoti veiksmingų lėlių
terapijos metodų. Paaiškėjus, kad lėlės gali ne tik mokyti, bet ir gydyti, lėlininkai su
lėlių vaidinimais pradėjo lankytis ligoninėse, padėdami vaikams įveikti įvairių stresų
pasekmes, o kartu ir sveikti.
Nuo 1920 m. įvairiose šalyse nuolat vyksta specialistų dirbančių su lėlėmis seminarai. Tarptautiniuose susitikimuose lėlininkai keičiasi darbo metodikomis, gauna
naujos gydytojų informacijos. Dažnai tikrais gydytojais tampa ir patys lėlininkai.
Prisiminus, kad nuo seniausių laikų lėlininkai, be savo amato, užsiiminėjo ir „žiniuonių“ veikla, ima aiškėti, kad tai – nenutrūkstanti šiuolaikinė senos tradicijos
plėtojimo tąsa.
Vertingi yra šių laikų specialiųjų poreikių lėlininkų konsultanto M. Aronoffo,
dirbančio Škotijos kaukių ir lėlių centre Didžiojoje Britanijoje, pastebėjimai. Pri
Pirštininių lėlių teatro pavadinimas, kilęs nuo pagrindinio personažo, Petruškos, vardo.
44
menų terapija
statydamas specifinę lėlininkų veiklą, jis kalba apie galimybę lėlėje rasti tarpininką
terapijai, dirbant ne tik su vaikais, bet ir suaugusiaisiais. M. Aronoffas patvirtina, kad
terapijoje lėlių teatras gali būti ypač veiksmingas. Tai atskleidžia ir istorinės lėlių teatro
meno kaitos formos nuo seniausių laikų ritualų iki šiuolaikinio lėlių teatro meno. Jis
primena, kad pasaulyje šamanai iki šiol naudoja lėles kaip dvasinius vadovus, vedlius,
tarpininkus ar mediumus tarp dvasinio ir žemiškojo pasaulio. Tokioje veikloje per
lėles specifiškai atsiskleidžia asmeninis ir universalusis žmogaus santykis su pasauliu
arba matoma, kaip lėlės naudojamos gydymo tikslais (Aronoff, 1996, p. 210).
Iš teorinių lėlių teatro tyrinėjimų (Lotmanas, 1999, p. 56; Jurkowski, 2002) žinome,
kad lėlė pirmiausia yra negyvas daiktas. Jos animavimas suteikia lėlei gyvybę. Atgaivindamas negyvą daiktą, žmogus lėlei tarsi duoda energijos arba sąlygiškai suteikia
dvasią. Be valdančio lėlę žmogaus (lėlininko), kuris teatriškai atgaivina (animuoja)
lėlę, ji ir liktų tik negyvas daiktas. Teatro meno erdvėje lėlių teatras – plati kūrybinė
erdvė, apimanti ne tik lėles, bet ir kitus menus, tarp jų skulptūrą, muziką, šokį, pantomimą, scenografiją, šviesų meną ir kt. Lėlės yra kuriamos specifiniam naudojimui,
turi būti lengvai valdomos ir išreikšti simbolinę prasmę. Jos gali tapti pagalbininkėmis
įvairiose srityse, taip pat ir terapijoje. Todėl specialistui, norinčiam profesionaliai
dirbti su lėlėmis, yra būtinas ne tik lėlių teatro meno ir jo technikos išmanymas, bet
ir specifinės žinios iš psichologijos, medicinos, ergoterapijos, edukologijos, socialinių
mokslų ar kt., atsižvelgiant į pasirinktą tikslą ir keliamus uždavinius.
Lėles kaip instrumentą, tinkantį terapijai, naudoja daugelio sričių specialistai.
Svarbu, kokio rezultato jie nori pasiekti, kiek laiko gali skirti lėlių terapijai ir savo kompetencijai tobulinti. Vakarų šalių bendrosios praktikos terapeutai lėles kaip mediumą
terapiniame darbe naudoja retai. Fragmentiškai lėlėmis terapinėje praktikoje remiasi
tie, kurie šiek tiek pažįsta lėlių teatro priemones. Pediatrai dažniausiai pritaria lėlių
kaip veiksmingų pagalbininkų naudojimui gydant. Daug dažniau lėlės naudojamos
psichoterapijoje, žaidimų terapijoje, socialiniame darbe, gydant kalbos sutrikimus,
ugdant sveiką gyvenseną, dramos terapijoje ir užimtumo terapijoje, kuriant lėles
specialiuosius poreikius atitinkančioje veikloje (Aronoff, 1996, p. 210).
Šiuo metu norintiems tobulinti savo kvalifikaciją lėlių teatro srityje egzistuoja
daugybė būdų. Pasaulyje veikia daugiau nei 50 specializuotų lėlininkų centrų ir tiek
pat lėlių teatrų mokyklų, organizuojamos kūrybinės dirbtuvės, konferencijos, kasmet
surengiama apie 150 lėlių teatro festivalių, įvairiomis kalbomis apie lėles išleidžiama
iki 9000 knygų. Toliau pateikiama, kaip lėlių teatro priemonės, taikomos įvairių sričių
specialistų, šiuolaikinėmis sąlygomis gali tapti terapijos erdve ar priemone:
• lėlių teatro spektaklio stebėjimas;
45
ISSN 1392-9569
• lėlių teatras kaip grupinė veikla;
• lėlė kaip mediumas komunikacijai;
• įtraukianti kūrybinė veikla;
• lėlių gamyba kaip darbinė veikla;
• edukacinės lėlės;
• ergoterapinės lėlės.
Lėlių terapijos žingsniai Lietuvoje. Prasidėjus atgimimui, pažinę nepaprastai
įtraukiantį lėlių teatro poveikį, pirmuosius žingsnius lėlių terapijos srityje išbandė lėlių
teatro menininkai ir pedagogai. Specialistus, išmanančius lėlių teatrą, ėmė kviesti
žmonių su negalia klubai, draugijos, dienos centrai, siekiantys padėti žmonėms per
kūrybą patirti gyvenimo džiaugsmą. Daugeliu atveju lėlių teatras Lietuvoje taikomas
kaip užimtumo terapijos dalis, skatinanti kūrybiškumą ir saviraišką. Jau turime ir
žmonių, kurie, stebėdami įtraukiantį bei gydantį lėlių ir lėlių teatro poveikį, stengiasi
jį panaudoti terapiškai tikslingai.
Lietuvos atgimimo laikotarpiu pirmuosius žingsnius į lėlių terapiją žengė Kauno
valstybinis lėlių teatras. Jis nuo pat savo įsikūrimo, 1958 m., ypatingą dėmesį skyrė
vaikų ugdomajai veiklai. Šio teatro lėlių muziejuje išsaugoti dokumentai patvirtina,
kad 1990 m. lėlių teatro direktoriaus Sigito Klibavičiaus iniciatyva Kauno lėlininkai
pradėjo labdaros akciją „Šypsena palatoje“. Šios akcijos metu su mažais, specialiai
parengtais lėlių spektakliais buvo lankomasi daugelyje Kauno ligoninių vaikų skyrių.
Akcijos idėja gimė ruošiantis naujam teatro sezonui. Norėta pradžiuginti vaikus, turėjusius rugsėjo 1-ąją, Naujų mokslo metų šventę, praleisti ligoninėje. Iniciatyvai pritarė
ir medikai. Pirmiausia aplankyta Kauno vaikų infekcinė ligoninė, kuriai vadovavo
vyr. gydytojas S. Panavas. Numatyta akciją „Šypsena palatoje“ tęsti ir lankytis su kitomis, naujomis, lėlių programomis. Dienraščio „Kauno tiesa“ (1990 09 13) straipsnyje
„Šypseną – į palatą“ rašoma: „Salytėje susirinko koks trisdešimt pižamuotų visokio
amžiaus vaikiukų ir žvilgančiom akelėm sutiko nenustygstančią Pepę bei orųjį daktarą
Dolitlį. Spektaklis visą pusvalandį žybsėjo šauniom improvizacijom.“ Apie lėlininkų
vizitą vaikų ligoninėje 1992 m. „Kauno tiesa“ rašė: „Linksmas, nevaržomas juokas ir
teigiamų emocijų pliūpsnis – taip pat vaistai negalios kamuojamiems žmogučiams.
Kvatojo, išgyveno ligoniukai, džiaugėsi mamos, močiutės, vaikus globojančios medicinos seserys ir sakė ačiū.“ Šis įrašas rodo, kad lėlių spektaklį ligoninėje žiūrėjo
ne tik vaikai, bet ir jų artimieji bei medicinos personalas. Tai svarbu, nes liudija
kartu išgyventų teigiamų emocijų, bendrystės jausmo poveikį. 1997 m. balandžio
8 d. įrašas „Kauno dienoje“ primena, kad Kauno infekcinėje klinikinėje ligoninėje
su lėlių spektakliu „Pas ožkelę smailiaragę“ lankytasi Šv. Velykų išvakarėse. Šį kartą
46
menų terapija
užfiksuota ir medikų nuomonė: „Vaidinimas ypač praskaidrino sergantiesiems sunkiausias švenčių dienas, o medikai mano, kad ligoniams labai reikalinga tokia „gerų
emocijų injekcija.“
Kauno valstybinio lėlių teatro labdaros akcija „Šypsena palatoje“ tesėsi apie dešimtmetį, lankantis Kauno miesto vaikų infekcinėje, Raudonojo Kryžiaus, Kauno miesto
3-iojoje apskrities ligoninėse, Panemunės vaikų darželyje-mokykloje-sanatorijoje.
Vėliau į ligonines lėlininkai vyko tik fragmentiškai, tačiau, neatsiradus galimybių
papildomai akciją finansuoti, ji nutrūko.
Panašią veiklą lėlių teatro terapijos srityje 1991 m. pradėjo Klaipėdos lėlių teatras,
iš pradžių vadinęsis lėlių teatru „KU-KŪ“. Klaipėdos universiteto Menų fakulteto
dėstytoja J. Januškevičiūtė, subūrusi trupę iš Režisūros katedros dėstytojų, pasiūlė
naują lėlių spektaklį „Žirafa su kojinėmis“ parodyti Klaipėdos miesto vaikų ligoninėje.
Abi įstaigos buvo įsikūrusios K. Donelaičio gatvėje, viena priešais kitą. Medikai idėją
palaikė ir mielai priimdavo kiekvieną naują lėlių spektaklį. Natūralu, kad ir Klaipėdos
lėlininkai, pagrindinį dėmesį skiriantys mažiesiems žiūrovams, nuo pirmųjų spektaklių
patyrė lėlių teatro terapiškumą, stengėsi jį suvokti, analizuoti. Jie ryškų terapinį lėlių
teatro poveikį vaikams stebėjo 1991–2000 m., teatrui bendradarbiaujant su Klaipėdos miesto vaikų ligonine. Pirmiausia aktoriai, medikams pritarus, atsigabenę lėles
bei įrangą, nedideles programas mažiesiems pacientams rodė tiesiog ligoninės fojė.
Stebėdami vaikų reakcijas, jų nuotaikų kaitą, lėlininkai jautėsi labai reikalingi, kai mažyliai atvirai džiaugėsi lėlėmis, užsimiršdavo, bandė jas paliesti, kalbinti. Svarbu buvo
tinkamai parinkti repertuarą, kurį sudarė linksmos istorijos ir pasakos, vaidinamos
su nedidelėmis, įvairių konstrukcijų, bet ryškių charakterių lėlėmis.
Visai kitokio pobūdžio terapinę veiklą 2004 m. išbandė lėlių teatro režisūrą
studijavusi Aušra Daukantaitė (kurso vad. J. Januškevičiūtė). Gavusi Klaipėdos
miesto vaikų ligoninės Neurologijos skyriaus vedėjo A. Savilovo pritarimą, ji toliau
eksperimentavo su lėlėmis. Stebima kineziterapeutės A. Savilovienės, ji stengėsi
sudominti mažylius lėlės judesiu. Buvo pasirinktos ir išbandytos pirštininės lėlės,
kurias valdant galėjo būti treniruojama rankos plaštaka. Pastebėta, kad fizines traumas
patyrę mažyliai, susidomėję charakteringu lėlės gyvybingumu, patys noriai bandė
lėles valdyti. Vaikai atliko judesius, kurie teikė šiek tiek fizinio skausmo, sudarė
nepatogumo, tačiau treniravo būtinas atstatyti raumenų ir sąnarių funkcijas. Šis
eksperimentas atskleidė, kad lėlių terapija vaikų ligoninėje gali būti atskira veiklos
sritis ir jai nepakanka vien entuziazmo.
Klaipėdos lėlių teatrui tapus savarankiškam, A. Daukantaitė tapo teatro vadove
ir įgytos patirties nepamiršo. Naujomis sąlygomis teatras inicijavo ir vykdė keturis
47
ISSN 1392-9569
projektus su lėlėmis, įtraukiančius įvairią negalią turinčius vaikus. 2005 m. vykdytas
edukacinis projektas „Tylos teatras“ (vad. G. Radvilavičiūtė), skirtas vaikams, turintiems sutrikusią klausą. Dirbta su Klaipėdos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokyklos
moksleiviais, nenaudojant verbalinės kalbos, rašytinio teksto, o tik vaizdo plastiką,
muziką, daiktų ir objektų teatro priemones. 2005 m. vykdytas ir socialinės krypties jaunimui projektas, skirtas narkotikų prevencijai „Nebenoriu sapnuoti“ (rež.
J. Januškevičiūtė). 2006 m. rudenį visą mėnesį vyko projektas „Lėlės kaip žmonės“
(kuratorė S. Burneikaitė). Jo metu surengta lėlių paroda iš Kauno valstybinio lėlių
teatro muziejaus fondų ir 39 edukaciniai renginiai. Dalis iš jų buvo orientuoti į turinčių regėjimo negalią, sutrikusio intelekto, hiperaktyvių vaikų veiklą su lėlėmis.
2007 m. pagal skaitymo skatinimo programą Klaipėdos lėlininkai vykdė projektą
„Vakaro pasaka“ (vad. V. Narveišytė), įtraukiantį ir neįgalius vaikus.
Minėti projektai parodo, kad lėlininkai ieško būdų, kaip veiksmingiau panaudoti lėlių teatro priemones terapijoje. Aiški ir kai kurių medikų nuostata remti šią
sritį. Tačiau šiuolaikinėmis sąlygomis gali būti vykdomi tik projektai, gavę specialią
finansinę paramą. 2006 m. Klaipėdos lėlių teatras inicijavo programą, orientuotą į
vaikus, turinčius emocinių sutrikimų, bet ši idėja išliko tik kaip tolimesnio lėlininkų
ir medikų institucijų bendradarbiavimo vizija. Klaipėdos miesto vaikų ligoninės Neurologinio skyriaus vedėjas A. Savilovas, palaikęs pirmuosius lėlių terapijos žingsnius
vaikų ligoninėje, savo rekomendacijoje dėl šio projekto finansavimo 2006 m. rašė:
„Meninis-edukacinis projektas „Dangus negriūva“ padės spręsti vaikų, turinčių
emocinių sutrikimų, problemas bei sukurs ir vystys efektyvų terapinį metodą, kuris
vaikams padės tas problemas įveikti.“ Toliau gydytojas patvirtino, kad vaikų nerimo,
sutrikimo ir fobijų gydymas yra kompleksinis, teigė, kad yra efektyvu į vaiko gydymą
įtraukti tėvus, vaiko bendraamžius, mokyklą ir kitas socialines organizacijas, o skiriant
individualią lėlių terapiją vaikas mokomas savarankiškumo, bendravimo su bendraamžiais, taikomi baimių nujautrinimo metodai, palaikomoji grupinė terapija.
Empirinio tyrimo apibendrinimas. Siekiant išanalizuoti žmonių, dirbančių su
lėlėmis, nuomonę apie lėlių teatro terapijos galimybes 2008 m. balandžio–gegužės
mėn. buvo atliktas tyrimas. Respublikinės mėgėjų lėlių teatrų šventės „Molinuko
teatras“ metu anoniminiai duomenys gauti anketavimo būdu iš visų Lietuvos regionų. Į klausimus atsakė mokyklų ir darželių pedagogai, būrelių ir studijų vadovai,
aktoriai, dailininkai bei režisieriai, statantys lėlių spektaklius su skirtingo amžiaus
žmonėmis arba kitaip naudojantys lėles savo darbe. Apklausoje dalyvavo ir Panevėžio
lėlių vežimo bei Klaipėdos lėlių teatro kūrybiniai darbuotojai.
48
menų terapija
Dauguma respondentų lėlių teatro srityje dirba nuolat ne vienus metus. Kai
kurių darbo su lėlėmis praktika yra per 30 metų. Iš viso į anketos klausimus atsakė
44 įvairaus amžiaus lėlininkai, kurių dauguma buvo moterys. Net 24 respondentai
pažymėjo esantys 41–50 metų, 17 iš jų – pedagogai, 17 – įgiję meninį išsilavinimą,
dar 3 – įgiję meninį-pedagoginį išsilavinimą. Iš 44 tik 7 įrašė savo išsilavinimą eilutėje „kita“. Vieno kolektyvo vadovas įgijęs humanitarinį universitetinį išsilavinimą
ir kineziterapeuto diplomą.
Atsakymai į anketos klausimą „Ar esate pastebėjęs, kaip lėlės ir lėlių teatras veikia
terapiškai?“ (žr. 1 pav.) parodė (100 proc.), kad lėlių teatras yra tinkama priemonė
suaugusiesiems bendrauti su mažais vaikais. Šiek tiek mažiau (95,5 proc.) pritarė, kad
lėlės padeda sukaupti ir išlaikyti dėmesį, 93,1 proc. pastebėjo, kad darbas su lėlėmis
yra įtraukiantis į kūrybinę veiklą. 86,4 proc. apklaustųjų sutiko, kad lėlių teatras suaugusiesiems primena vaikystę, 81,8 proc. patvirtino, kad žmonės, kuriantys lėles ir
lėlių spektaklius, iš tiesų galvoja apie žmones. Gana didelei grupei žmonių (79,5 proc.)
artimas pasirodė teiginys, kad lėlės skatina filosofinį požiūrį į gyvenimą, 77,2 proc.
teigė pastebėję, kad lėlių teatro veikla ramina ir mažina agresiją, padeda edukaciniame
darbe, 75 proc. respondentų nuomone, lėlių teatro veikla skatina socialinę integraciją.
Kad lėlių kūryba ir lėlių teatras tinka kaip speciali kūrybinė veikla darbui su neįgaliaisiais pritarė 68,1 proc. atsakiusiųjų į klausimus. Mažiausias lėlininkų skaičius, tik
59 proc., mano, kad lėlės gali padėti lavinti raumenis ir stiprėti fiziškai.
Tinka suaugusiesiems bendrauti su mažais vaikais
Padeda susikaupti ir išlaikyti dėmesį
Susidomėjusius įtraukia kaip kūrybinė veikla
Suaugusiesiems primena vaikystę
Kuriantys lėles ir lėlių spektaklius galvoja apie žmones
Skatina filosofinį požiūrį į pasaulį
Ramina ir mažina agresiją
Padeda edukaciniame darbe
Skatina socialinę integraciją
Kaip užimtumo terapijos priemonė neįgaliems
Kaip speciali kūrybinė veikla tinka darbui su neįgaliaisiais
Padeda lavinti raumenis ir stiprėti fiziškai
100 %
95,5 %
93,1 %
86,4 %
81,8 %
79,5%
77,2 %
77,2 %
75 %
65,9 %
68,1 %
59 %
0%
20 %
40 %
60 %
80 %
100 %
1 pav. Atsakymai apie lėlių ir lėlių teatro veiklos terapiškumą
49
ISSN 1392-9569
Antruoju klausimu buvo siekiama išsiaiškinti, ką respondentai žino apie tikslingą
lėlių terapijos taikymą mokyklose, darželiuose, globos namuose, medicinos įstaigose
ir kt. per pastaruosius 2–3 metus (žr. 2 pav.).
2 pav. Dirbančiųjų su lėlėmis informuotumas apie tikslingą lėlių terapijos taikymą Lietuvoje (1 – lėlės
naudojamos dažnai, nevadinant to lėlių terapija; 2 – teko apie tai girdėti ne kartą; 3 – skaičiau apie tai
spaudoje; 4 – nieko apie tai nežinau; 5 – tai yra mano tiesioginio darbo dalis; 6 – pažįstu žmonių, kurie
lėles naudoja kaip terapijos priemonę; 7 – girdėjau, kad užsienyje tai populiaru)
Horizontaliojoje lentelės ašyje pažymėtas klausimo numeris, atitinkantis pateiktą
teiginį, o vertikaliojoje – pažymėtas atsakiusiųjų į klausimus skaičius, juodos spalvos
stulpeliais grafiškai pažymėti teigiami, o baltos – neigiami atsakymai.
Gauti duomenys rodo, kad dauguma lėlininkų per pastaruosius 2–3 metus apie
lėlių teatro terapijos galimybes yra girdėję (24) arba skaitę spaudoje (23). Kad lėlės
naudojamos dažnai, nevadinant to lėlių terapija, patvirtino 33. Tik 2 iš 44 respondentų teigė, kad nieko apie ją iki šiol nežino. Tačiau 17 lėlininkų iš 44 pripažino lėlių
terapiją esant tiesiogine savo darbo dalimi. 26 žmonės teigė, girdėję, kad lėlių terapija
yra populiari užsienio šalyse. Net 16 iš 44 patvirtino pažįstantys žmonių Lietuvoje,
naudojančių lėles kaip terapijos priemonę.
Išvados
• Geriausi lėlių teatro terapijos poveikio rezultatai tikėtini įvairių sričių specialistams tikslingai derinant veiksmus ir bendradarbiaujant.
• Atliktas tyrimas parodė, kad Lietuvoje jau yra specialistų, turinčių pradinių
žinių ir suprantančių apie lėlių teatro terapijos galimybes, atskleidė, kokių sričių
ir išsilavinimo specialistai domisi ir dirba lėlių teatro srityje.
• Patirtis rodo, kad su lėlių terapijos technikomis verta susipažinti pedagogams,
socialiniams darbuotojams, psichologams, reabilitologams, medikams, ergoterapeutams, meno terapijos specialistams. Lėlių terapijos technikos turėtų
būti įtrauktos į reabilitologų rengimo programas.
50
menų terapija
• Būtina ieškoti naujų galimybių medikams ir lėlių teatro specialistams tikslingai
ir motyvuotai bendradarbiauti bei geriau panaudoti lėlių terapijos galimybes gydymo įstaigose, reabilitacijos ir neįgaliųjų centruose, sveikatos institucijose.
Literatūra
1.
2.
3.
4.
5.
6.
7.
8.
Aronoff M. Puppetry as a therapeutic medium: an introduction // British Journal
of Therapy and Rehabilitation. April 1996, Vol. 3, No 4.
Jurkowski H. Dzieje teatru lalek. Panstwowy instytut wydawniczy. Warszawa,
1970.
Jurkowski H. Metemorfozy teatru lalek w XX wieku. Warszawa, 2002.
Lotmanas J. Lėlės kultūros sistemoje // Lėlė ir kaukė / sud. A. Girdzijauskaitė.
Vilnius, 1999.
Skuratova J. Lėlės istorija nuo ritualo iki teatro // Lietuvos lėlių teatras: nuo
ištakų iki mokyklos / sud. S. Burneikaitė. Klaipėda, 2005.
Ušinskas S. Lėlių ir kaukių teatras. Vilnius, 2005.
Голдовский Б. Энциклопедия «Куклы». Москва, 2004.
Шнирман Н. «Петрушки». Кукольные театры. Ленинград, 1934.
Salomėja Burneikaitė – menotyros magistrė, Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų
fakulteto Reabilitacijos katedros asistentė; mokslinių interesų sritys: dramos, lėlių ir meno
terapija, reabilitacija; adresas: Herkaus Manto g. 84, LT-92264 Klaipėda, Lietuva; el. paštas
[email protected]
51
ISSN 1392-9569
Meno terapijos įtaka gyvenimo kokybei
sergant psichikos liga
Anotacija. Straipsnyje, remiantis atlikto tyrimo SF-36 (Gyvenimo kokybės įvertinimo
klausimynas) rezultatais, siekiama atskleisti meno terapijos kaip psichinio harmonizavimo
priemonės reikšmę, sprendžiant psichikos sutrikimais sergančių žmonių komunikacijos problemas, gerinant jų gyvenimo kokybę, kūrybinės saviraiškos potyrius. Tyrimu siekta nustatyti ir
įvertinti psichikos ligomis sergančių pacientų, kuriems stacionare buvo taikyta meno terapija,
gyvenimo kokybės pokyčius.
Apklausti 212 psichikos ligomis sergantys Kauno miesto psichiatrijos ligoninių stacionare,
kur vykdomi užimtumo ir meno terapijos užsiėmimai, besigydantys pacientai. Rinkti demografiniai, pagrindiniai psichikos ligos anamnezės duomenys.
Šio tyrimo pasirinkimą nulėmė aplinkybė, kad Lietuvoje dar nebuvo tirta psichiniais
sutrikimais sergančių žmonių aplinka, skatinanti socialinį bei kultūrinį gyvenimą, jų gydymo
procese taikomos meno terapijos reikšmė.
Stacionaro pacientai vidutiniškai dalyvavo 11,05 ± 0,29 užsiėmimų. Moterų ir vyrų motyvacija dažniausiai buvo vidutiniška, diagnozė tam įtakos neturėjo. Funkcinių rodiklių pokyčiai
(fizinė funkcija, veiklos apribojimas dėl emocinės būklės, psichikos sveikata, energingumas /
gyvybingumas, bendras sveikatos suvokimas, sveikatos pokytis) statistiškai patikimai skyrėsi
tiriamojoje ir kontrolinėje grupėse. Gauti duomenys parodė, kad į strategijos įgyvendinimo
programą turėtų būti įtraukta meno terapija.
Esminiai žodžiai: psichikos liga, meno terapija, gyvenimo kokybė.
Įvadas
Psichinę sveikatą lemia teigiama emocinė ir dvasinė būsena, suteikianti žmogui galimybę džiaugtis gyvenimo pilnatve, saviraiškos galimybe. Psichinėmis ligomis sergantys
žmonės dažniausiai neigiamai suvokia savo ligą, tai siejama su depresinės simptomatikos
ir savęs nuvertinimo atsiradimu (Grube, 2002), negatyvia visuomenės reakcija.
Pastaraisiais metais Europos Sąjungoje siekiant gyventojų psichikos sveikatos
gerinimo buvo sukurta nemažai specifinių iniciatyvų. Europos šalis rūpintis savo
gyventojų psichine sveikata skatina ne tik pacientų prarandamas darbo našumas, bet
ir kitos ne mažiau svarbios problemos, pavyzdžiui, jų socialinė atskirtis, diskriminacija, gyvenimo kokybės pablogėjimas. Bloga psichikos sveikata jau dabar sukelia
rimtų ekonominių, sveikatos ir socialinių padarinių, nes dėl senstančios visuomenės
ir pokyčių joje susirgimų atvejų daugėja.
52
menų terapija
Lietuvoje jau keletą metų kalbama apie būtinybę reformuoti psichikos sveikatos
paslaugas, siekiant socialinės, psichologinės gerovės. 2007 m. balandžio 3 d. Seime
patvirtinta Lietuvos psichikos sveikatos strategija, kuri parengta siekiant sukurti tokią
psichikos sveikatos priežiūros sistemą, kuri padėtų veiksmingai ir racionaliai, vadovaujantis šiuolaikinėmis mokslo žiniomis ir vertybėmis, stiprinti visuomenės psichikos sveikatą
ir teiktų visapusišką pagalbą asmenims, varginamiems psichikos ir elgesio sutrikimų.
Pagrindiniai šios strategijos principai yra žmogaus teisių užtikrinimas, modernios, vartotojų poreikius atitinkančios paslaugos; biopsichosocialinio modelio plėtros pusiausvyra,
autonomijos ir dalyvavimo skatinimas, nedidelių psichikos sveikatos sutrikimų gydymas nespecializuotose sveikatos priežiūros įstaigose, psichikos sveikatos stiprinimas ir
psichikos sutrikimų prevencija kaip neatsiejamos ir prioritetinės sveikatos, švietimo bei
socialinės apsaugos strategijų įgyvendinimo dalys (Davidonienė, 2007).
Tarp psichikos sutrikimų, kurių našta visuomenei nuolat auga, vyrauja šizofrenija. Šizofrenija yra viena sunkesnių psichinių ligų, charakterizuojama asmenybės,
mąstymo, suvokimo ir emocijų sutrikimu, apsunkinančiu ne tik sergančiojo, bet ir jo
artimųjų gyvenimą. Remiantis globalios ligos naštos tyrimu, šizofrenija lemia aukštą
invalidumo lygį, sudarantį apie 1,1 proc. visų prisitaikymo prie ligos gyvenimo metų
(DALY– disability – adjusted life years) ir 2,8 proc. metų gyvenant su negalia (YLD – years
lived with disability) (Rossler ir kt., 2005). Pasaulio sveikatos ataskaitoje (The WHO World
Health Report, 2001) šizofrenija užima aštuntą vietą pasaulyje, vertinant ilgą prisitaikymo prie ligos gyvenimo metų trukmę, didžiulius ligos gydymo kaštus, tiesioginį ir
netiesioginį ligos naštos poveikį sergančiajam bei jį slaugantiems artimiesiems.
Šizofrenija, psichiatrija – šie žodžiai nuolat lydintys sergantįjį, jo artimuosius – veria jį kaip durklas ir atriboja nuo normalaus gyvenimo tėkmės (Champion, 2000),
sukelia psichologinių ir emocinių sunkumų (Ruddy ir kt., 2005), nulemia pakitimus
įvairiose žmogaus gyvenimo ir veiklos srityse. Požiūris į psichikos sutrikimus tebėra
stigmatizuotas, įsivaizduojama, kad psichiniai ligoniai yra silpnesni žmonės, visam
laikui patekę į gyvenimo nuošalę (Sučylaitė, 2006). Teigiamas visuomenės požiūris
į šia liga sergančiuosius nėra formuojamas. Protinės sveikatos būklė yra susijusi su
tokio vystymosi nesėkmėmis, kai netenkama galimybės aktyviai tenkinti pagrindinių
žmogaus poreikių (Juodraitis, 2004) ir blogėja gyvenimo kokybė.
Kompleksiškai gydant psichikos sutrikimus, taikant modernios psichinės sveikatos
priežiūros komponentus – farmakoterapiją, psichoterapiją, psichologinę ir socialinę reabilitaciją (Pūras, 2003) – gali būti naudingas meno terapijos metodas. Meno
terapija leidžia pažinti sergančiojo vidinį pasaulį negrėsmingu būdu – per terapinį
bendravimą ir dailės priemones.
Meno terapijos įtaka gyvenimo kokybei sergant psichikos liga
53
ISSN 1392-9569
Meno terapija yra naudinga gydant psichikos sutrikimus, nes suteikia galimybę
išreikšti agresyvius jausmus socialiai priimtina forma, pagreitina terapijos procesą,
kūrybinė produkcija gali būti panaudojama diagnostikai ir interpretacijai, skatina
atsirasti vidinės kontrolės ir tvarkos jausmus, geriau suvokti formas ir spalvas, stiprina
savo vertės pajautimą, meninę kompetenciją (Survilaitė, 2002).
Menas globaliąja prasme ir poveikiu žmogaus psichinei saviraiškai nulemia pakitimus
įvairiose žmogaus gyvenimo ir veiklos srityse. Medicinoje jis atlieka humanitarinės kultūros funkciją, suaktyvindamas žmogaus intelektą išryškinančius žodinius, matematinius,
erdvinius, meninius, vidinius gebėjimus (Rodrigues ir kt., 2001). Meno terapija padeda
atgauti pasitikėjimą savimi, taip pat lygiagrečiai veikia kaip energijos reguliatorius, padedantis pacientui įgauti atsvarą panaudojant vidines jėgas (Rubin, 2001).
Naudojant terminą „meno terapija“, nereikėtų maišyti sąvokų „menas“ ir „terapija“.
Meno terapijoje menas suvokiamas kaip galimybė pacientui „kažką daryti“. Sąvokoje
„kažką daryti“ galima įžvelgti daug poteksčių, t. y. kažką daryti su simptomais, kažką
daryti esant psichinės būsenos nepajėgumui, kažką daryti, kad pacientas savo asmenines kančias ir sunkumus galėtų išreikšti (Schiltz, 2006). Gydymo ir prevencijos požiūriu meno terapija yra mokslinis metodas, kurio esmė – sukurti palankius saviraiškos
būdus, skatinant, stimuliuojant paciento kūrybines galimybes ir sugebėjimus.
Meno terapija yra vertinga gydant psichikos sutrikimus, kai derinamos meno
priemonės ir psichoterapijos technika (Sharma ir kt., 2001). Tai gali lemti psichinės
sveikatos pagerėjimą, ypač negatyvių ir bendrų ligos simptomų, sunkiausiai pasiduodančių farmakologinei intervencijai, sumažėjimą. Meno terapija leidžia sukelti
paslėptus vidinius išteklius, kuriems veikiant potencialiai pagerėja emocinė būsena,
kasdienė veikla, gydomi sutrikimai, kurie sunkiai paveikiami tradiciniais gydymo
metodais (Survilaitė, 2006).
Tyrimų, analizuojančių meno terapijos poveikį, įvairiose šalyse atlikta nemažai,
tačiau dėl pasirinktų skirtingų vertinimo kriterijų juos sudėtinga apdoroti ir pateikti
kliniškai reikšmingas išvadas (Odell-Miller ir kt., 2006).
2007–2008 m. Kaune buvo atliktas praktinis klinikinis tyrimas, naudojant struktūrizuotą anketą (SF-36 klausimyną – Gyvenimo kokybės įvertinimo skalę). Šio
tyrimo pasirinkimą nulėmė aplinkybė, kad Lietuvoje dar nebuvo nagrinėta psichikos
sutrikimais sergančių žmonių aplinka, skatinanti socialinį bei kultūrinį gyvenimą, jų
gydymo procese taikomos užimtumo bei meno terapijos reikšmė. Atsitiktinės atrankos būdu atlikta pacientų imties apklausa, gauti duomenys padėjo apibrėžti terapijos
ir meno terapijos sąlytį, nustatyti, ar meno terapija veikia sergančiuosius psichologiniame lygmenyje, ar sumažina konfliktus jiems adaptuojantis socialinėje aplinkoje
54
menų terapija
(Rosen, 2007), ypač, kai yra ryškus atotrūkis tarp deklaruojamos sveikatos sistemos
savybių ir realybės, kur vyrauja stiprus socialinės apsaugos pasipriešinimas.
Tyrimo tikslas – ištirti ir įvertinti psichikos sutrikimais sergančių žmonių,
kuriems kompleksiniame gydyme taikyta ir meno terapija, gyvenimo kokybę ir jos
pakitimus taikant tarptautinį sveikatos apžvalgos klausimyną.
Tyrimo metodika:
1. Apklausta 212 psichikos ligomis sergančių pacientų, gydytų Kauno medicinos universiteto klinikų Psichiatrijos klinikoje, Kauno apskrities ligoninės
padalinyje – Psichiatrijos ligoninėje ir Žiegždrių psichiatrijos ligoninėje.
2. Pacientai buvo grupuojami į tiriamuosius, kuriems kompleksiniame gydyme taikyta
ir meno terapija, ir kontrolinius, kurie meno terapijos užsiėmimuose nedalyvavo.
3. Tiriamųjų pacientų apklausa vykdyta gydant stacionare, prieš pradedant taikyti meno terapiją ir po jos. Kontrolinės grupės pacientai apklausti stacionare
tiriamosios grupės apklausos laiko intervalu.
4. Apklausai buvo naudojama SF-36 (short form 36 health survey) – trumpa 36 klausimų sveikatos būklės anketa. Tai daugiamatis, bendros sveikatos būklės
nustatymo klausimynas, kuriuo vertinama: fizinė funkcija (FF-10 klausimų),
veiklos apribojimas dėl fizinės būklės (AF-4 klausimai), veiklos apribojimas dėl
emocinės būklės (AE-3 klausimai), socialinis bendravimas (SB-2 klausimai),
psichikos sveikata (PS-5 klausimai), energingumas / gyvybingumas (E / G4 klausimai), skausmas (S-2 klausimai), bendras sveikatos suvokimas (BSS-5
klausimai) ir sveikatos pokytis (SP-1 klausimas).
5. Anketinės apklausos duomenys buvo apdorojami koduojant juos skaitine
išraiška, vertinant kiekvienos skalės duomenis, kur didesnis skaitmuo reiškė
geresnę savijautą, sveikatą.
6. Duomenų apdorojimui naudota programinio paketo „MsOffice“ dalis – dinaminių lentelių skaičiavimo programa „MsExel“ ir statistinė programa SPSS 13.0.
Tiriamieji asmenys. Tiriamojoje grupėje dalyvavo 106 pacientai: 53 vyrai
(50 proc.), 53 moterys (50 proc.). Kontrolinę grupę sudarė 106 pacientai: 46 vyrai
(43,4 proc.), 60 moterų (56,6 proc.).
Bendras pacientų amžiaus vidurkis: 43,71 ± 1,29 metai ( x ± S
ESE). Vyrų
43,3 ± 1,72 metai, moterų 44,11 ± 1,94 metai. Statistiškai patikimo skirtumo, tiriamųjų grupėje tarp vyrų ir moterų amžiaus vidurkių nėra (p = 0,75 ).
Duomenys skaičiuoti naudojant Stjudento t kriterijų nepriklausomoms imtims.
55
ISSN 1392-9569
Šeiminė padėtis (1 pav.): tiriamųjų grupėje daugiau moterų yra ištekėjusių
(50,9 proc.), o vyrų – nesusituokusių (58,5 proc.).
1 pav. Tiriamųjų šeiminė padėtis
Tiriamųjų darbinis užimtumas (2 pav.): mūsų tiriamųjų grupėje daugiausia
pacientų nedirbo – 71,4 proc., dirbančių pilną darbo dieną buvo tik 18,9 proc., o
nepilną – 9,4 proc.
2 pav. Tiriamųjų darbinis užimtumas
Vidutiniškai pacientai gydymo įstaigoje praleido 33,7 ± 0,96 ( x ± S
ESE) dienas.
Vyrai – 35,62 ± 1,62, moterys – 31,79 ± 0,97 dienas. Vyrai gydymo įstaigoje išbuvo
daugiau dienų nei moterys (p = 0,045)*.
Vidutinė susirgimo trukmė 11,88 ± 0,97 metai. Vyrai 14,60 ± 1,55 metai, moterys
9,16 ± 0,5 metai. Vyrų susirgimo trukmė yra ilgesnė nei moterų (p = 0,005)*.
56
menų terapija
Vidutinis ligos paūmėjimo epizodas 8,03 ± 0,66. Vyrų – 9,55 ± 1,08, moterų – 6,51 ±
0,71. Vyrų vidutinis ligos paūmėjimo epizodas yra didesnis nei moterų (p = 0,021)*.
Vidutinis stacionarizavimo epizodas 7,53 ± 0,69. Vyrų – 9,38 ± 1,13, moterų – 5,68 ±
1,72. Vyrų vidutinis stacionarizavimo epizodas yra didesnis nei moterų (p = 0,007)*.
Pacientai grupuoti pagal psichikos sutrikimų diagnozes (3 pav.). Gausiausią tiriamųjų grupę sudarė šizofrenijos spektro psichikos sutrikimais sergantys pacientai.
3 pav. Tiriamųjų psichikos sutrikimai
Vidutinis meno terapijos užsiėmimų skaičius – 11,05 ± 0,29 ( x ± S
ESE). Moterų – 11,25 ± 0,32. Vyrų – 10,85 ± 0,49. Vyrų ir moterų užsiėmimų skaičius statistiškai
patikimai nesiskyrė (p = 0,49)*. Minimalus vyrų užsiėmimų skaičius buvo 4 užsiėmimai, moterų – 6 užsiėmimai, o maksimalus vyrų – 20, moterų – 18.
Motyvaciją meno terapijai pacientai dažniausiai įvertino kaip vidutinę – 36,8 proc.,
kitos motyvacijų grupės pasiskirstė taip: labai gera – 11,3 proc., gera – 24,5 proc.,
patenkinama – 24,5 proc, bloga – 0,03 proc. (4 pav.).
4 pav. Motyvacija meno terapijai
57
ISSN 1392-9569
Rezultatai
Apklausus pacientus pagal SF-36 gyvenimo kokybės klausimyną, skaičiuoti šie
funkciniai rodikliai: fizinė funkcija (FF), veiklos apribojimas dėl fizinės (AF), emocinės būklės (AE), socialinis bendravimas (SB), psichikos sveikata (PS), energingumas /
gyvybingumas (E / G), skausmas (S), bendras sveikatos suvokimas (BSS), sveikatos
pokytis (SP) (1 lentelė). Minėtų funkcijų vertinimas koduotas skaitine išraiška, kur
didesnė reikšmė reiškia geresnę savijautą, sveikatą. Kiekvienai funkcijai pateikti
pirmieji (I) ir pakartoto (II) anketavimo duomenys bei pateiktas funkcijų skaitinių
– ) su standartiniu nuokrypiu (S) skirtumo statistinis patikimumas
reikšmių vidurkių ( x
(p). Pacientai grupuoti pagal lytį, išskirtos tiriamoji ir kontrolinė grupės. Duomenys
skaičiuoti naudojant Wilcoxon Signed Ranks testą.
Funkcinių rodiklių pokyčiai (delta) apskaičiuoti iš antrojo (II) atėmus pirmojo (I)
anketavimo duomenis (2 ir 3 lentelės). 3 lentelėje pateiktos kontrolinės ir tiriamosios
– ) su standartiniu nuokrypiu (S) skaitinės
grupių funkcinių rodiklių pokyčių (delta x
reikšmės ir jų skirtumo tarp grupių statistinis patikimumas (p). 2 lentelėje išskirtos
vyrų ir moterų grupės bei pateiktas funkcijų pokyčių skirtumo tarp kontrolinės bei
tiriamosios grupių statistinis patikimumas pagal lytį. Hipotezės tikrintos naudojant
Mann-Whitney testą.
Funkcinių rodiklių pokyčių ryšiai: gauti duomenys rodo, kad psichikos sveikatos
pokytis (delta PS) yra statistiškai patikimai susijęs su energingumo / gyvybingumo
pokyčiu (delta E / G) (tiriamojoje (T) ir kontrolinėje (K) grupėse: p = 0,000), bendro
sveikatos suvokimo pokyčiu (delta BSS) (T – p = 0,012, K – p = 0,001) ir sveikatos
pasikeitimo pokyčiu (delta SP) (tik tiriamiesiems – p = 0,001). Veiklos apribojimo dėl
emocinės funkcijos pokytis (delta AE) yra statistiškai patikimai susijęs su veiklos apribojimo dėl fizinės būklės funkcijos pokyčiu (delta AF) (T – p = 0,000, K – p = 0,006)
ir bendro sveikatos suvokimo pokyčiu (delta BSS) (T – p = 0,001, K – p = 0,004).
Socialinio bendravimo funkcijos pokytis (delta SB) statistiškai patikimai susijęs su
fizinės sveikatos (FF) (T ir K – p = 0,000), psichinės sveikatos (PS) (T – p = 0,000,
K– p = 0,001), energingumo / gyvybingumo (E / G) (tik tiriamiesiems – p = 0,000),
skausmo (S) (T – p = 0,003, K – p = 0,035) bei bendro sveikatos suvokimo (BSS)
(T – p = 0,001, K – p = 0,000) funkcijų pokyčiais. Šių kintamųjų tarpusavio priklausomybės analizei naudoti Spearmano koreliacijos koeficientai.
Rezultatų aptarimas. Šis tyrimas, kuriame naudotas SF-36 gyvenimo kokybės
klausimynas, pirmas toks Lietuvoje. Juo siekta įvertinti meno terapijos poveikį psichikos sutrikimais sergantiems pacientams stacionarinio gydymo etape.
58
menų terapija
1 lentelė
Funkcinių rodiklių vidurkiai ir jų skirtumų statistinis patikimumas
MOTERYS
VYRAI
Tiriamosios
Kontrolinės
Tiriamieji
Kontroliniai
Funk(n = 53)
(n = 60)
(n = 53)
(n = 46)
cija
I
II
I
II
I
II
I
II
x– ,S x– , S
FF
21,53
(4,36)
0,77
AF
(1,20)
0,45
AE
(0,82)
5,74
SB
(2,13)
15,66
PS
(5,17)
E / G 10,94
(3,60)
6,81
S
(2,33)
12,04
BSS
(3,52)
2,42
SP
(1,32)
23,19
(4,48)
1,36
(1,44)
0,94
(0,97)
6,57
(2,16)
18,06
(4,40)
13,04
(4,04)
7,75
(2,04)
13,75
(4,00)
3,09
(1,15)
p
,000
,001
,007
,003
,000
,000
,001
,000
,000
x– , S x– , S
22,93
(4,58)
0,77
(1,28)
0,40
(0,89)
5,02
(2,36)
14,38
(3,82)
11,27
(3,64)
6,30
(3,15)
13,15
(2,80)
2,28
(1,17)
24,15
(2,97)
0,75
(1,13)
0,43
(0,75)
5,42
(1,97)
15,57
(3,81)
12,03
(3,18)
6,18
(2,59)
13,25
(2,68)
2,37
(1,43)
p
x– , S x– , S
,015
22,51
(6,55)
1,21
(1,45)
0,60
(1,04)
6,77
(2,42)
17,47
(5,10)
13,34
(4,19)
7,77
(2,77)
13,70
(3,87)
2,98
(1,20
,478
,686
,255
,025
,034
,719
,220
,803
25,34
(4,15)
1,72
(1,75)
1,42
(1,49)
6,70
(2,11)
19,58
(4,34)
14,57
(3,36)
8,34
(2,19)
15,62
(4,34)
3,32
(1,12)
p
,000
,015
,000
,855
,000
,009
,039
,000
,084
x– , S x– , S
25,02
(4,58)
0,98
(1,13)
0,93
(1,06)
6,46
(2,13)
18,70
(3,98)
12,91
(4,17)
7,41
(2,51)
15,04
(3,48)
2,50
(1,19)
p
26,39 ,015
(2,92)
1,43 ,006
(1,13)
0,93 1,000
(1,10)
5,96 ,026
(1,96)
18,33 ,476
(4,00)
13,85 ,027
(3,72)
8,52 ,001
(2,13)
15,15 ,404
(3,41)
2,70 ,178
(1,15)
2 lentelė
Funkcinių rodiklių pokyčiai ir jų skirtumų statistinis patikimumas pagal lytį
grupėse
MOTERYS
VYRAI
Funkcinis Tiriamosios
(n = 53)
rodiklis
–,S
delta x
Kontrolinės
(n = 60)
–,S
delta x
FF
AF
AE
SB
PS
E / G
S
BSS
SP
1,22 (3,72)
0,02 (0,95)
0,03 (1,13)
0,40 (2,37)
1,18 (4,00)
0,77 (3,27)
–0,12 (2,33)
0,10 (3,40)
0,08 (1,32)
1,66 (3,20)
0,58 (1,23)
0,49 (1,19)
0,83 (2,23)
2,40 (4,51)
2,09 (3,23)
0,94 (1,81)
1,72 (3,08)
0,68 (0,85)
p
Tiriamieji
(n = 53)
–,S
delta x
0,357 2,83 (4,73)
0,063 0,51 (1,45)
0,031 0,81 (1,51)
0,256 –0,08(2,12)
0,047 2,11 (4,03)
0,009 1,23 (3,30)
0,009 0,57 (1,85)
0,045 1,92 (3,25)
0,000 0,34 (1,30)
Kontroliniai
(n = 46)
–,S
delta x
1,37 (4,26)
0,46 (0,98)
0,00 (0,73)
–0,50(1,47)
–0,37(3,56)
0,93 (2,76)
1,11 (2,13)
0,11 (2,05)
0,20 (1,09)
p
0,091
0,841
0,001
0,379
0,004
0,726
0,335
0,001
0,443
3 lentelė
59
ISSN 1392-9569
Funkcinių rodiklių pokyčiai ir jų skirtumų statistinis patikimumas neišskiriant
lyčių grupių
Funkcinis rodiklis
Tiriamoji grupė
Kontrolinė gpupė
(n = 106)
(n = 106)
p
–
–
delta x , S
delta x , S
FF
2,25 (4,06)
1,28 (3,94)
0,049
AF
0,55 (1,34)
0,21 (0,98)
0,219
AE
0,65 (1,36)
0,02 (0,98)
0,000
SB
0,38 (2,21)
0,01 (2,07)
0,169
PS
2,25 (4,06)
0,51 (3,87)
0,001
1,66 (3,28)
0,84 (3,05)
0,043
E / G
S
0,75 (1,83)
0,42 (2,32)
0,168
BSS
1,82 (3,15)
0,10 (2,87)
0,000
SP
0,51 (1,11)
0,13 (1,22)
0,001
Literatūros duomenimis, 2005 m. Didžiojoje Britanijoje buvo atlikta meno terapijos tyrimų apžvalga, kur tiriamieji grupuoti pagal trumpą, vidutinį ir ilgą stebėjimo
laikotarpius. Vertinant trumpo laikotarpio duomenis trūko statistinio patikimumo
meno terapijos veiksmingumui įrodyti, tačiau ilgą laikotarpį trukęs tyrimas parodė
ženklius rezultatus.
Mūsų tyrimo stebėjimo laikotarpis vidutiniškai truko apie mėnesį, todėl gauti
duomenys neatspindėjo maksimalių laukiamų rezultatų, nors rodė teigiamas tendencijas. Tiriamųjų moterų grupėje rastas statistiškai patikimas skirtumas tarp pirmojo
(I) ir antrojo (II) anketavimo visų tirtų funkcinių rodiklių duomenų, kontrolinėje
moterų grupėje statistiškai patikimai skyrėsi tik fizinės funkcijos (FF), psichinės
sveikatos (PS) ir energingumo / gyvybingumo (E / G) duomenys. Tiriamųjų vyrų
grupėje tarp I ir II anketų duomenų statistiškai reikšmingo skirtumo nebuvo tik
tarp socialinio bendravimo funkcijos (SB) bei sveikatos pokyčio (SP) rodiklių. Šių
rodiklių duomenis tiriamiesiems vyrams galėjo lemti jų šeiminė padėtis (dominavo
neturintieji sutuoktinių) ir susirgimo eiga (ilgesnė trukmė, dažnesni paūmėjimai,
didesnis stacionarizavimo skaičius nei tirtų moterų). Kontrolinėje vyrų grupėje
tarp I ir II anketavimo duomenų nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas tarp
fizinės funkcijos (FF), veiklos apribojimo dėl fizinės funkcijos (AF), socialinio
bendravimo (SB), energingumo / gyvybingumo (E / G) bei skausmo (S) funkcinių
rodiklių (1 lentelė).
Lyginant tiriamosios ir kontrolinės grupės funkcinių rodiklių pokyčius (delta)
nustatytas patikimas veiklos apribojimo dėl emocinės būklės (AE), psichinės svei60
menų terapija
katos (PS) ir bendrojo sveikatos suvokimo (BSS) funkcinių rodiklių skirtumas.
Moterų grupėje be šių išvardytų funkcinių rodiklių, statistiškai patikimai skyrėsi ir
energingumo / gyvybingumo (E / G), skausmo (S) bei sveikatos pasikeitimo (SP)
pokyčiai (2 lentelė). Vertinant duomenis bendrai, neišskiriant grupių pagal lytį, tarp
tiriamosios ir kontrolinės grupių nustatytas statistiškai patikimas fizinės funkcijos
(FF), veiklos apribojimo dėl emocinės būklės (AE), psichikos sveikatos (PS), energingumo / gyvybingumo (E / G), bendro sveikatos suvokimo (BSS) ir sveikatos
pokyčio (SP) funkcinių rodiklių skirtumas (3 lentelė).
Gerėjant psichikos sveikatos rodikliui (PS), statistiškai patikimai didėja paciento
energingumas / gyvybingumas (E / G), bendras sveikatos suvokimas (BSS), rodantis
gerėjantį paciento subjektyvų bendrą savijautos vertinimą, ir sveikatos pokytis (SP),
rodantis teigiamą paciento požiūrį į savo savijautos pokytį.
Vertinant funkcinių rodiklių pokyčius gautos statistiškai patikimos koreliacijos:
mažėjant veiklos apribojimui dėl emocinės būklės (AE), gerėja ir bendras sveikatos suvokimas (BSS), rodantis, kad pacientas subjektyviai jaučia bendrą sveikatos
pagerėjimą. Taip pat gerėjant šiam rodikliui, mažėja veiklos apribojimas dėl fizinės
būklės (didėja AF rodiklis) – pacientas tampa aktyvesnis, veiklesnis.
Socialinio bendravimo funkcijos (SB) gerėjimas susijęs su fizine (FF) bei psichine sveikata (PS). Socialinės funkcijos rodiklis gerėja mažiau varginant skausmui
(S), didėjant energingumui / gyvybingumui (E / G) ir esant geresniam bendram
sveikatos suvokimui (BSS).
Išvados
Dėl kompleksinio gydymo pagerėjo visos tirtos pacientų diagnozių grupių funkcijos. Funkcinių pokyčių koreliacijos parodė, kad mažėjant veiklos apribojimui dėl
emocinės būklės pacientas subjektyviai jaučia bendrą sveikatos pagerėjimą, gerėja
jo fizinė savijauta, gyvenimo kokybė.
Funkciniai rodikliai – fizinė funkcija (FF), veiklos apribojimas dėl emocinės būklės (AE), psichikos sveikata (PS), energingumas / gyvybingumas (E / G), bendras
sveikatos suvokimas (BSS), sveikatos pokytis (SP) – statistiškai patikimai pagerėjo
taikant kompleksinį gydymą.
Funkcinių pokyčių koreliacijos parodė, kad mažėjant veiklos apribojimui dėl
emocinės būklės, pacientas subjektyviai jaučia bendrą sveikatos pagerėjimą, gerėja
jo fizinė savijauta, gyvenimo kokybė.
61
ISSN 1392-9569
Net trumpalaikis meno terapijos kursas parodė teigiamus poslinkius, tačiau
maksimalūs rezultatai priklauso nuo ilgalaikės taikymo trukmės. Manome, kad būtų
tikslinga plėtoti meno terapiją, nes šis metodas įteikia raktą, kuriuo pacientas sugebėtų atsirakinti duris į savo neišsemiamų žmogiškųjų galimybių pasaulį, sumažintų
socialinę atskirtį (Pūras, 2004). Sustiprintų bendruomenės psichologinį atsparumą
ir išvaduotų tiek psichikos negalios paliestus žmones, tiek ir visą psichikos sveikatos
priežiūros sritį iš ilgametės izoliacijos, stigmos ir prietarų nelaisvės. Kol psichikos
sveikatos sistema nėra pajėgi pašalinti žmogiškosios nevilties priežasčių, nereikėtų
priešintis metodams, kuriais žmogų bandoma išlaisvinti iš nevilties gniaužtų. Meno
terapija nukreipia paciento kentėjimus ir psichoemocinius išgyvenimus į saviraišką,
stimuliuojančią jo kūrybines galimybes ir sugebėjimus. Rašytojo, filosofo Antonino Artaudo žodžiais tariant, „žmonės tapė, rašė, drožė vien dėl to, kad iš pragaro
galėtų ištrūkti“.
Literatūra
1.
2.
3.
4.
5.
6.
7.
8.
62
Champion M. La schizophrénie. Le trouble de l‘association, de la personnalité //
Schizophrenie. 2000, t. 18 (2), p. 1–4.
Davidonienė O. Seime patvirtinta psichikos sveikatos strategija // Nervų ir
psichikos ligos. 2007, Nr. 3 (27), p. 2.
Grube M. Tolerance of ambiduity, art therapy and psychiatric illness // Psychiatrische Praxis. 2002, t. 29 (8) p. 431.
Juodraitis A. Asmenybės adaptacija: kintamųjų sąveika. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 2004, p. 24.
Odell-Miller H., Hughes P., Westcott M. An investigation into the effectiveness of the arts therapies for adults with continuing mental health problems //
Psychotherapy Research. 2006, t. 16 p. 39.
Pūras D. Lietuvos psichikos sveikatos politika ir paslaugų plėtros strategija:
kai kurie sistemos vertinimo rezultatai // Psichiatrijos žinios. 2003, t. 25/26,
p. 15–17.
Rodriguez J., Troll G. L‘art-thérapie; Pratiques, techniques et concepts. France:
Ellébore, 2001, p. 95.
Rosen A. Return from the vanishing point: a clinician‘s perspective on art
and mental illness, and particularly schizophrenia // Epidemiol Psichiatr Soc.
2007, t. 2., p. 32.
menų terapija
9.
10.
11.
12.
13.
14.
15.
16.
17.
18.
Rossler W., Salize H. J., van Os J., Riecher-Rossler A. Burden of schizophrenia and other psychotic disorders // Psychotherapy Research. 2005, t. 14,
p. 84–92.
Rubin J. A. Approaches to art therapy: theory and technique. USA: BrunnerRoutledge, 2001, p. 123.
Ruddy R., Milnes D. Art therapy for schizophrenia or schizophrenia – like illnesses. Cochrane Database of Systematic Reviews, 2005. Issue 4, CD003728.
Sharma T., Sheringham, J. Brain imaging: New Applications in Schizophrenia //
The institute magazine. 2001, 3, p. 20–16.
Schiltz L. L‘être-pour-soi et l‘être-pour-autrui. Applications à la recherche en
art thérapie // Revue française de Psychiatrie et de psychologie médicale. X,
94, p. 37–42.
Sučylaitė J. Poetikos terapija psichomatiniams sutrikimams koreguoti // Nervų
ir psichikos ligos. 2006, t. 4 (24), p. 54–56.
Survilaitė D. Genialumas, liga ir meno terapija // Psichologija tau. 2002, 11–12,
Nr. 6, p. 17.
Survilaitė D. Pacientų kūryba – menas, meno terapija ar jų profanacija? //
Psichiatrijos žinios. 2006, t. 41, p. 26.
The WHO World Health Report. Mental health: new understanding, new hope.
World Health Organization, Geneva, Switzerland, 2001, p. 49.
www.europarl.europa.eu/sides/getDoc.do?pubRef=-//EP//NONSGML+TA+P6TA-2006-0341+0+DOC+PDF+V0//LT
Rūta Marija Purvinaitė – Kauno medicinos universiteto Filosofijos ir socialinių mokslų
katedros lektorė; mokslinių interesų sritis – meno terapija psichiatrijoje; adresas: Kęstučio g.
27a-7, LT-44312 Kaunas, Lietuva; el. paštas [email protected]
Rugilė Bružaitė – Kauno apskrities priklausomybės ligų centro gydytoja psichiatrė; mokslinių interesų sritis – meno terapija psichiatrijoje; adresas: Seinų g. 30-2, LT-44312 Kaunas,
Lietuva; el. paštas [email protected]
63
ISSN 1392-9569
Psichiškai neįgalių asmenų savivokos ugdymas,
taikant poetikos terapiją
Anotacija. Straipsnyje analizuojamas psichiškai neįgalių asmenų ugdymas, taikant poetikos
terapiją. Aprašomi būdingiausi ugdomosios veiklos metodai, teoriniu požiūriu analizuojama
ugdymo patirtis.
Esminiai žodžiai: psichagogika, poetikos terapija, savivoka.
Įvadas
A. Kronfeldas (1927) pasiūlė „psichagogikos“ terminą, reiškiantį psichiatrijos
ir pedagogikos sandūroje besiplėtojančią mokslo discipliną, tiriančią psichikos sutrikimų įveikimo metodus pedagoginėmis priemonėmis. Psichagogikoje laikomasi
požiūrio, kad psichologiniai sunkumai ir negalavimai kyla, kai tikrovė nepalanki
ir stengiamasi nuo jos pabėgti. Svarbiausias ugdytojo uždavinys: padėti psichikos
sutrikimais sergančiam asmeniui susivokti tikrovėje, pozityviai prie jos prisitaikyti.
Psichagoginio ugdymo praktika skatina stipriau pajausti savo vertę ir atsakomybę už
save bei savo santykius su kitais žmonėmis, aplinka (Jovaiša, 2007).
D. Golemanas (2001) savivoką apibrėžia kaip emocinio intelekto sudedamąją
dalį. Asmuo, kuris nepajėgia pažinti savo jausmų jų reiškimosi metu, tampa nuo jų
priklausomas. Gebėjimas reguliuoti savo jausmus priklauso nuo savivokos. Ugdyti
savivoką – tai ugdyti sugebėjimą pajausti, identifikuoti ir suvaldyti jausmus, taip pat
kurti vidinę darną, sveiką sąžinę (savimonę) (Vaičekauskaitė, 2005). Empiriniai duomenys patvirtina, kad psichiškai neįgalaus žmogaus gebėjimų pažinti savo jausmus
jų raiškos metu ugdymas yra neatsiejamas nuo asmens laisvinimosi iš neigiamų, gerai
nesuvoktų jausmų ir patyrimų.
Šizofrenijos pasekmė – kognityvinių funkcijų sutrikimai, labai sutrikdantys
sergančiojo būklę ir jo funkcionavimą visuomenėje (Green, 1996). Nors kognityvinės funkcijos sergant šizofrenija yra trikdomos, pažymėtina, kad šios ligos atveju
intelektas ilgą laiką ryškiau nenukenčia, labiau nukenčia jo pritaikymas, sprendžiant
teorines ir praktines problemas, nes išnyksta sugebėjimas pasinaudoti turėtais įgūdžiais (Dembinskas, Goštautaitė-Midtun, 2003). J. Bobonas (1970), H. Ey’as (1970)
(cit. pgl. Dembinską, 2003), pabrėžia sergančiųjų šizofrenija psichikos procesų
disociacijos reikšmę: nebėra atitikimo tarp jausmų, valios ir intelekto sferų, ryšys
64
menų terapija
su aplinka tampa nenatūralus, iškreiptas arba visai išnyksta. Kyla sunkumų jaučiant
ribas tarp savojo Aš ir aplinkinio pasaulio.
Kognityvinės teorijos šalininkai gebėjimą reguliuoti savo elgesį sieja su metapažinimu. W. Whitmanas (1982) (cit. pgl. D. P. Hallahaną ir kt., 2003), atkreipdamas
dėmesį į kalbą, teigia, kad asmenys, kurių kalbos įgūdžiai prasti, negali tinkamai
pasinaudoti savireguliacijos būdais.
H. Tamura (1999) atkreipia dėmesį į tai, kad šizofrenija sergantys, psichiškai
neįgalūs asmenys nepakankamai pažįsta realų pasaulį, o realybės pažinimo stoka
yra susijusi su kalbos kognityvinės funkcijos sutrikimu: sergantieji sunkiai suvokia
žodžio reikšmę kontekste, jiems trūksta žodžių vidinio pasaulio visumai išreikšti,
dėl to blogėja komunikacija. Kyla sunkumų iškoduojant simbolius ir juos vartojant
reikšmėms užkoduoti. H. Tamura pastebėjo teigiamą mokymosi suprasti metaforas
reikšmę ir mėginimų jas naudoti išgyvenimams reikšti naudą. Jis pastebėjo, kad
poetinė kalba leidžia atrasti ryšį tarp simbolio, jo prasmės ir realybės, aprėpiant
visas simbolio centrines ir ribines prasmes, ir atkurti šizofrenijos sutrikdytas kalbos
simbolines kognityvines funkcijas.
Ugdomoji poetikos terapija – tai socialinė intervencija, interaktyvus procesas,
kuriame sąveikauja grožinė literatūra, profesionalus ugdytojas terapeutas ir jo ugdytinis ar ugdytiniai, siekiama atrasti naujus požiūrius į gyvenimą ir padėti individui
vystytis emocijų, pažinimo ir socialiniuose lygiuose bei ugdytis savivoką ir asmeninę
poziciją. Esminis dėmesys nukreiptas į individą, jo patiriamus išgyvenimus kūrybos
procese, tų išgyvenimų tyrimą, naujas įžvalgas (Hynes, 1994).
R. W. Bjorklundas (1999) pažymi, kad pastaruoju metu yra daug mokslinių
darbų, dokumentuojančių galimybių suteikimą psichikos sutrikimais sergantiems
asmenims funkcionuoti visuomenėje (Frese, Walker-Dawis, 1977; Everett, 1994;
McLean, 1995; Bjorklund, Pippard, 1999; (cit. pgl. R. W. Bjorklundą, 1999), bet psichiatrijos ligoninėse gydomi žmonės yra labai stigmatizuoti ir palikti visuomenės
nuošalėje. Esama nedaug studijų (Miller, 1978; Carty, 1988; Houlding, Holland, 1988;
Schnekenburger, 1995 (cit. pgl. R. W. Bjorklundą, 1999), analizuojančių poetikos
terapijos grupių poveikį psichiškai neįgaliems asmenims, kurių psichikos sutrikimai
rezistentiški gydymui.
R. W. Bjorklundas (1999) tyrė psichiškai neįgalius žmones, dalyvavusius poetikos
terapijos programoje. Dalyvauti programoje buvo keliamos sąlygos: 1) psichiškai
neįgalus žmogus ne mažiau kaip dvi savaites iki programos turėjo sugebėti kontroliuoti savo veiksmus; 2) per paskutinįjį mėnesį iki programos jo elgesys turėjęs būti
nedestruktyvus; 3) dvi savaites savarankiškai gerti paskirtus medikamentus. Siekiant
Psichiškai neįgalių asmenų savivokos ugdymas, taikant poetikos terapiją
65
ISSN 1392-9569
pagerinti šių žmonių saviraišką, leista jiems susibendrauti terapijos grupelėje ir taip
šalinti neigiamą stigmos poveikį. Tyrimas atskleidė, kad pasitelkę poeziją žmonės
galėjo geriau išreikšti savo jausmus ir patenkinti norą „gyventi taip, kaip visi“ atskleidė neigiamą stereotipą apie pasveikimą: „Gydytojai neturi galių mus išg ydyti“, „Mūsų
diagnozę patvirtino daug specialistų. Mes chroniški, neišg ydomi.“ Grupėje buvo išsakyta daug
slepiamų jausmų, grupės procesas pasižymėjo veiksmingumu. Jausmo patvirtinimas
saugioje aplinkoje ir sinergiškai veikianti interakcija negali būti atkartota jokioje kitoje
tradicinės terapijos grupėje, tai vienintelis langas izoliuotiems asmenims į individualų
pasaulį socialiniame kontekste (Bjorklund, 1999).
A. E. Berginas ir S. L. Garfieldas (1994, p. 821), sumuodami iškiliųjų mokslininkų
indėlį į psichoterapijos ir elgesio keitimo studijas, teigia, kad „esame eklektikos ir empirizmo amžiuje“, „eroje be teorijos“ ir identifikuoja tris tradicinius požiūrius, besiremiančius: 1) socialinio išmokimo teorija, 2) humanistine fenomenologine perspektyva
ir 3) socialine psichologija, išskirtinai dėmesinga ritualams ir katarsiui. Jiems antrina
N. Mazza (1999), tas pačias tendencijas įžvelgdamas poezijos terapijos tyrimų situacijoje.
Mokslininkas pažymi, kad yra atskiros psichologinio edukacinio poveikio technikos,
leidžiančios pasiekti gerų psichoterapijos rezultatų, pavyzdžiui, pažintinė biblioterapija
depresiškiems seniems suaugusiesiems (Landrevelle, Bissonnette, 1997) arba emocinio
ekspresyvaus rašymo metodas, pagerinantis žmonių, patyrusių traumą, sveikatą, bet metodai veiksmingi atskirai, nederinant jų tarpusavyje. Trūksta empirinių atvejų, įrodančių,
kaip technikos gali būti derinamos ar integruojamos į sistemą (Mazza, 1999).
Šio straipsnio tikslas – pristatyti asmeninę poetikos terapijos, taikomos psichiškai
neįgalių asmenų savivokai ugdyti, patirtį.
Tyrimo problema. Psichiškai neįgalaus asmens individualios patirties elementų
atskleidimo reikšmė dvasinio universalumo potyriams poetinio ugdymo procese ir
metaforiniam pažinimui ugdyti. Neigiamų išgyvenimų transformavimas poetinio
ugdymo procese ir jo poveikis į savivoką, Aš efektyvumą.
Tyrimo metodologija. Pasirinkta kokybinio tyrimo metodologija, konstruktyvistinė socialinės tikrovės pažinimą aiškinanti paradigma. Duomenų rinkimo
metodas – fenomenologinis stebėjimas.
Metodai: aprašomasis, teorinė ugdymo patirties analizė.
Rezultatai ir jų aptarimas
Psichiškai neįgalūs asmenys, su kuriais dirbame, serga šizofrenijos liga, po psichozės epizodo jie yra varginami depresijos, kuriai būdinga pesimistinė ateities pers66
menų terapija
pektyva, savęs apkaltinimo, menkavertiškumo idėjos, bloga nuotaika, nesugebėjimas
atkreipti dėmesio į gamtos vaizdus, buities detales, taip pat neišraiškinga mimika, tyli,
intonacijų stokojanti kalba, užsisklendimas. Pradedant savivokos ugdymo programos
ciklą, pastebėta, kad psichiškai neįgalūs asmenys nelinkę vienas su kitu bendrauti,
po įžanginių žodžių dažnai kategoriškai pareikšdavo: „Kai buvau jauna, mėgau poeziją,
rašiau eilėraščius“; „Kai sveika buvau, man viskas buvo įdomu, o dabar niekas nebeįdomu“; „Mes
vaistus geriam, galva blogai dirba.“ Pastebėta, kad žmonės stengiasi sudaryti įspūdį, kad
mūsų laukia bendradarbiavimo nesėkmė.
Eilėraščius, laikydamasi izoprincipo reikalavimo (Leedy, 1969; Luber, 1976; cit pgl.
N. Mazzą, 1999), parinkdavau tokius, kad jų kuriama nuotaika būtų panaši į ugdomo
kliento nuotaiką, bet rodytų kryptį iš vidinės tamsos į prašviesėjimą. Dažniausiai
naudojau V. Mykolaičio-Putino eilėraščius.
Klientų buvo klausiama, kokią nuotaiką sukėlė eilėraštis, kokius prisiminimus sužadino. Verbalinis dialogas kartais nesimegzdavo, tada prašydavau grupelės dalyvius
perskaityti kažkurią eilutę iš eilėraščio. Kai moteris perskaitė „nykųjį vidurnaktį“,
paklausiau, kada jos gyvenime buvo nykus vidurnaktis, kas tada atsitiko. Moteris
prakalbo apie mamos ligą, jos pačios atleidimą iš darbo, gresiantį skurdą.
Justino Marcinkevičiaus „Kas girdi tylintį“ ypač dėkingas, kai reikia prakalbinti
užsisklendusį, nusivylusį, gyvenimo prasmės nebeįžvelgiantį asmenį. Pirmasis teksto
perskaitymas vienai ar kitai psichiškai neįgalių žmonių grupei ne kartą sukėlė išgąstingą suklusimą, net priešiškumą. Jiems reikėjo rakto į eilėraštį, paaiškinti, kaip
galima jį suprasti, tiksliau, sudaryti galimybę neišsigąsti atgyjančių sunkių prisiminimų, išdrįsti apie juos kalbėti.
Perskaičiau: „Ak, tu galvoji manimi, // tamsoj paskendęs epušyne. // Girdžiu, kaip tavimi
aš virpu“ (Justinas Marcinkevičius). Prisipažinau, jog vieną kartą skaudžiai išgyvenau,
kad labai daug dirbu, o mano mokymosi rezultatai labai vidutiniai, neleidžiantys tikėti, kad įstengsiu būti ypač gera gydytoja. Jaučiau apmaudą, kaltę, skausmas atrodė
nebeišlaikomas ir tada, pažvelgusi pro autobuso langą, pamačiau mišką. Žiūrėjau į
greitai bėgančią, į lietingo rudens dangų keliančią tamsiai žalią juostą ir pajaučiau,
kad miškas paėmė dalį mano skausmo. Man palengvėjo. Klausiau, o gal ir jiems taip
buvo? Gal kažkurią valandą ir jų skausmui buvo per ankšta krūtinėje ir jis užliejo
kambarį, gatvę, mišką?
Išgirdę mano interpretaciją, ugdytiniai dažnai prakalbėdavo apie labai sunkius
gyvenimo periodus, rengimąsi savižudybei ir mėginimą nusižudyti. Jei ugdytinis
neatsiliepė, nesiryžo pakartoti nė vieno žodžio iš eilėraščio, į vieną ar kitą žodį jis
reagavo išraiškinga kūno kalba: veido spalva, kvėpavimo ritmo pasikeitimu, ašaromis
67
ISSN 1392-9569
akyse. Tą labiausiai veikiantį poeto žodį, į kurį atsiliepiama kūno kalba, atpažindavau,
jį pakartodavau keliuose paprastuose sakiniuose.
Ugdytinė ištarė: „tyli“. Klausiau, kas tyli, leisdama suprasti, kad labai laukiu atsakymo. Nesulaukusi nė vieno ugdytinio sakinio, juos kūriau pati: „Artimas žmogus pakelia
ragelį, bet neatsiliepia, tyli“, „Tyli baramas vaikas“, „Mama tyli“, „Ją skausmas dusina, o ji tyli – ilgas
kelias į žodį“, „O ką reiškia Jūsų žodis „tyli?“ Verbalinis dialogas tąkart neužsimezgė, o
neverbalinis labai sustiprėjo. Nors ir neišgirdau ugdytinės žodžio, santykį su ja stipriai
pajaučiau, o to užteko manajai – ugdančios terapeutės – poetinei improvizacijai, kurią
galima interpretuoti kaip kolektyvinę poetinę kompoziciją, nes joje pavartojamos visų
ugdytinių mintys ir susitikimas su neprakalbančios ugdytinės žodžio ieškančia tyla.
Per kiekvieną psichiškai neįgalių asmenų savivokos ugdymo valandą, pirmą kartą
perskaičiusi poetinę improvizaciją, pastebėdavau grupės bendravime įvykstantį lūžį,
atsirandančią motyvaciją dalyvis vidiniais išgyvenimais. Improvizacijos kūrimui
ypač tinka liaudies dainų poetika: psichologinis paralelizmas, fragmentinis vaizdo
siaurinimas. Kelio, medžio archetipai ypač patogūs, kai reikia apibendrinti ir jungti į
visumą ugdytinių pasisakymus. Tikslinga nepamiršti Norberto Vėliaus išanalizuotos
senosios baltų pasaulėžiūros struktūros, jos priešpriešų: uždara–atvira, žemai–aukštai, jauna–sena. Depresijos būsenai reikšti daug kartų pasiteisino šios metaforos:
buvimas uždarame kambaryje, ilgas nesibaigiantis vakaras, nudžiūvusi medžio šaka. Iškentėta
patirtis, skaudžios suvokimo, kaip gyventi, valandos gali būti reiškiamos šaknų ar
žiemkenčio metafora, medžio viršūnė – tai svajonė, o atvirumas yra pavasario pradžia,
taigi virsmas, išsilaisvinimas. Poetikos terapijoje, arba terapinėje poetikoje, turi būti
aiškus judesys: stiebimasis į viršų ar judėjimas į tolį, metaforos apibendrina patirtį,
kuriai nelengva rasti žodį ir brėžia troškimų kontūrus.
Po teksto, išreiškiančio visų patirtį, užsimezga dvasinis dialogas, ugdytiniai yra
motyvuojami ateiti į kitas ugdomąsias valandas, įgyja drąsos kitą kartą aktyviau
dalyvauti atvirame pokalbyje ir reflektuoti asmeniškos patirties turinio, asmeninių
įvykių priežasčių, sprendimų pasirinkimo temomis.
Empiriniai stebėjimai liudija, kad jausmų raiškos skurdumas yra viena iš priežasčių,
komplikuojanti psichiškai neįgalių asmenų bendravimą tarpusavyje ir su sveikąja visuomene, blokuoja kognityvines funkcijas. Poezija yra tai, kas žadina pojūčius, jausmus,
mintis, bet būna atvejų, kai ugdytinis prisipažįsta, kad jis negirdėjo skaitomo eilėraščio,
arba paklaustas, kokią nuotaiką jam sukėlė poezijos skaitymas, sako: „Nežinau.“ Tai
siejama su sumažėjusiomis galimybėmis koncentruoti dėmesį, atsiribojimu nuo aplinkos, o dirbant su neįgaliaisiais, šizofrenija sergančiais asmenimis, dažnai susiduriama
su negebėjimu suvokti net lengviausiai iškoduojamų kultūros simbolių.
68
menų terapija
Mokydamiesi suvokti V. Mykolaičio-Putino „Saulę“, piešėme saulės kontūrus ir į juos
rašėme patirto gerumo dienas: „Mama mane mylėjo“, „Buvo ramu pušyne prie jūros“, „Mane
palaiko šis poezijos skaitymo ratas“. Sunkiau sekėsi įrašyti, ko norėčiau: „Norėčiau, kad artimieji
nesirgtų“, „Kad sveikata nepablogėtų.“ Piešėme šešėlius ir į jų kontūrus rašėme, kokių vargų,
rūpesčių norėtume neturėti, bet turime. Nuplėšėme puslapius su šešėliais, padėjome
toliau, kalbėjomės apie gerą savijautą matant ir girdint vienam kitą. Vėliau atsistojome,
paėjome lango link, užsimerkėme ir įsivaizdavome paliečiančius begalinės šviesos
spindulius, paskui vėl susėdome ant savo kėdžių. Vėl perskaičiau V. Mykolaičio-Putino
„Saulę“. Vienas ugdytinis iš karto pasakė: „Kai aš rankoje laikau nupieštą saulę ir žiūriu į
savo parašytus žodžius, aš suprantu skaitomą eilėraštį. Jis labai gražus, dvasinis.“
Mokymasis savo patirtį susieti su senaisiais simboliais – archetipais visada veikia
labai raminamai ir suartina su skaitomu eilėraščiu, padeda atrasti savojo ir poeto
pasaulėvaizdžių sąlytį, o tai jau išsiveržimas iš skurdžių jausmų ir minčių stereotipo,
atsivėrimas naujumui. Kai metafora tampa išjausta, atsiranda daug temų diskusijai,
pavyzdžiui, V. Mykolaičio-Putino „Saulė“ paskatino poreikį ieškoti atsakymų į šiuos
klausimus: 1. „Kodėl žmogus išeina į neramią savo būtį, kai tuo metu namuose jam neblogai?“
2. „Aš turbūt teisingai supratau, pagalvojusi, kad visada yra išėjimo galimybė? Jei man šiandien
neblogai čia, gal dar gali būti geriau? Dabar aš galvoju, kad nereikia norėti savęs perlaužti. Aš
kaltinau save po kiekvieno ligos paūmėjimo. O gal reikia susitaikyti su liga, lankytis čia ir daryti
viską, kad man būtų gerai, g yventi su liga, jei ji man duota? Ar aš teisingai galvoju?“ Pirmasis
klausimas per daug nenutolęs nuo eilėraščio, o antrasis klausimas, tiksliau pasvarstymai, kreipia į konkrečią ugdytinio situaciją, išreiškia egzistencijos žinių poreikį.
Psichiškai neįgaliems žmonėms kyla daug sunkumų pasakojant apie savo patyrimus, tiek gerus, tiek blogus. Yra stiprus polinkis kalbėti abstrakčiais žodžiais,
reiškiančias neabejotinas tiesas, bet neįsisąmonintas, netapusias patirtimi.
Paklaustas, kokių permainų norėtų ateityje, ugdytinis atsakė: „Reikalingas tikėjimas.“ Paklaustas, ar jis nori stipriau jausti už jį didesnę, globojančią dvasinę jėgą, jis
atsakė: „Aš nežinau.“ Paklaustas, kokios gerumo, džiaugsmo akimirkos įstrigo į jo
atmintį, žmogus pasakė: „Nežinau.“ Domintis, ar jis sutiko gerų, mylinčių žmonių,
ar bent vienas žmogus jį mylėjo, vaikinas teigė: „Dievas.“ Jis nieko negalėjo pasakyti,
kaip patiria Dievo meilę.
Patirtis daug sykių įtikino, kad žadinant ugdytinio pojūčius, galima atgaivinti jo
prisiminimus, patvirtinti ugdytinio praeities Aš veiksmingumą ir dabarties Aš veiksmingumą. Dabarties Aš veiksmingumą psichiškai neįgalūs ugdytiniai paprastai sieja su
jų gebėjimu protingai mąstyti, pasakyti, kaip jie jaučiasi, su teise kažką pasakyti,
kažko nepasakyti.
69
ISSN 1392-9569
Skaitėme B. Liniauskienės „Rašyk atminty“: „Tų didžiųjų klevų jau seniai nebėra, //
Tai kas atminimui man liko.“ Klausiau, ar išlikusios visos vaikystėje mielos buvusios
vietos? Ar tebėra senieji mūsų namai, kokios vietos mums buvo brangios? Sužinojau, kad „nebėra dovanas nešančio dėdės“, „sodybos nebėra“. Šiuos skurdžius prisiminimus
nesunku paversti vaizdu, kreipiant dėmesį į pojūčius. Kūrybiško rašymo užduoties
pavyzdys: Įsivaizduok, kad pamatai ateinantį dėdę. Ar jis ateina gatve, ar eina per sodą. Ką
matai, žiūrėdamas į ateinantį dėdę? Ką girdi jam ateinant? Tėvų balsus, mašinų riaumojimą
už lango, muziką, paukščių balsus? Ar matai dėdę per langą, ar tu lauke? Kuo kvepia diena
ateinant dėdei? Gal burnoje jauti kažkokį skonį? Ką pasakysi dėdei? Šios užduoties esmė
patiriamų pojūčių išreiškimas žodžiu, vaizdinio mąstymo skatinimas, savęs pajautimo
stimuliavimas. Praktika daug kartu patvirtino, kad tokios užduotys leidžia išsiveržti
iš skurdaus kalbėjimo, pripildyto individualybės neišreiškiančių žodžių: nežinau,
nepagalvojau, reikia tikėti Dievą.
Kai ugdytinio prašydavau pasakoti (rašyti) apie konkrečią laimingą gyvenimo
valandą, ne kartą susidūriau su išsisukinėjimu: „Daug kartų buvo gera“; „Yra daug vietų,
kuriose žmogui gerai.“ Dažnai aiškinau, kad gali būti gera ir Palangoje, ir Druskininkuose, ir kaime, bet tą pačią akimirką būti visur negalime. Siūlydavau pasidalyti mintimis
apie laimingą akimirką vienoje vietoje, o paskui mintimis persikelti į kitą.
Moteris, kalbėdama apie laimingą gyvenimą mamos namuose, rašė, kad po langu
mato pražydusias tulpes, narcizus, girdi nuo didžiulių varveklių krentančius lašus. Išsiaiškinome, kad ji gerai jautėsi sužydus tulpėms ir krentant varveklių lašams, bet ji pasakoja
apie išgyvenimus, patirtus skirtingu metu. Mąstymo kryptingumo ugdymas padeda
asmenybei rūšiuoti patyrimus, juos klasifikuoti, jungti į visumą, tai susiję su pasąmonės
turinio pertvarkymu, asmenybės integralumo didėjimu, savivokos stiprėjimu.
Patyrimas daug kartų parodė, kad psichiškai neįgalūs asmenys (ir ne tik jie!)
susijaudinę nebepastebi konkrečių aplinkos detalių. Depresijos varginami asmenys
dažnai prisipažindavo, kad jau daug metų nematė dangaus, nepakėlė akių aukštyn,
daug kartų deklaravo: „Kai buvau sveika, viskas džiugino, viską matydavau.“
Dalis ugdytinių, prisiskaitę populiarios psichologinės literatūros, daug kartų aiškino,
jog reikia pradėti gyvenimą iš naujo, atversti naują, švarų gyvenimo puslapį ir į jį įrašyti
tik sėkmingą gyvenimą programuojančias mintis, bet jiems buvo per sunku vadovautis
savo skelbiama tiesa, atmerktomis akimis žiūrint į realią savo gyvenimo situaciją. Poezija
leidžia atrasti dvasinį universalumą konkrečioje vietoje (ligoninėje, namuose ir t. t.),
konkrečiu laiku (susirgus nepagydoma liga, tapus apgaulės auka ir t. t.).
Kai ugdytinis prakalbėdavo apie labai skaudžius patyrimus, kalbėdavo lūžinėjančiu balsu, o akyse pasirodydavo ašaros, tai būdavo ženklas man, kad reikia susti70
menų terapija
printi kalbančiojo ego galias. Šiam tikslui puikiai tikdavo užduotys, sustiprinančios
kalbančiojo ryšį su žeme. Kai tu kalbi apie sužinojimą, kad susirgai psichikos liga, kokį
įsivaizduoji kelią po savo kojomis: lygų ar duobėtą Kaip atrodo kelias? Ar tai miesto šaligatvis,
ar kelias eina laukais, gal tai takas per mišką? Aplinkos vaizdo įvardijimas yra simbolis,
mažinantis įtampą. Be to, vaizdas neleidžia pasauliui nugrimzti į tamsą, primena jo
buvimą, skatina telkti egzistencijos galias, o ne jaustis auka, gailint pačiam savęs ar
kaltinant kitus. Dabar, kai prisimeni patėvį ir tai, ko nelinkėtum niekam patirti, koks vaizdas,
atsiveriantis prieš akis, išreiškia tavo nuotaiką? Ką matai prieš save: mūsų grupę, kalnus, jūrą?
Koks oras atitinka tavo dabartinę nuotaiką? Kokie garsai skamba?
Patirtis daug kartų parodė, kad susijaudinę žmonės nenoriai įsitraukia į siūlomą
žaidimą, kartais pykdami pradeda atlikti užduotis. Dažnai būdavo nenuoseklumų:
„Takelis per mišką, saulutė šviečia, šilta“, o toliau – „šaltas oras, lyja, žvarbu“. Aiškinomės,
kad vienu metu negali šviesti saulutė ir varginti šaltas oras, lyti. Prašiau išsirinkti
vieną vaizdą ar paaiškinti, kaip tas žvarbus lietus prasidėjo šiltą dieną. Atlikus
užduotis, tolesnės diskusijos metu ugdytiniai tvirtindavo, kad jaučiasi nusiraminę,
turintys daugiau vilties, kartais klausdavo: „Ką jūs padarote, kad mūsų protuose kažkas
pasisuka į gerą pusę?“
Asmeninės ugdymo patirties interpretacija teoriniu požiūriu
A. Banduros (2000) socialinio išmokimo teorija esminį dėmesį kreipia į Aš
veiksmingumą ir jo suvokimą ugdomajame procese. Per poetikos terapijos valandas
sudaromos prielaidos įsisąmonintos patirties, kuriai būdingi pirmiausia neigiami
paskatinimai, transformavimui, taip pat asmeniui sudaroma galimybė prisiminti
kitokią patirtį – tą, kuriai būdingi teigiami paskatinimai. Keičiasi ugdytinio Aš
veiksmingumo jautimas ir jo suvokimas.
Fenomenologiškai patvirtintas socialinio išsivystymo ir intelektualumo ryšis – psichiškai neįgalūs asmenys, lankydami programą, tapo labiau socializuoti, atsirado
pažintiniai poreikiai ir gebėjimas juos patenkinti. Atradome ryšį, kad Aš veiksmingumo suvokimo stiprėjimas yra susijęs su socialiniu išsivystymu ir intelektualumu.
Pastebėjome, kad stiprėjant Aš veiksmingumui ir jo suvokimui, atsirado noras ko
nors mokytis, gebėjimas išgyvenimus reikšti kalba ir poreikis bendrauti.
Psichiškai neįgaliems žmonėms būdingi kalbos kognityvinės funkcijos sutrikimai,
jiems trūksta sugebėjimų iškoduoti paprastus simbolius ir žodžiais išreikšti sudėtingą
vidinio pasaulio visumą. Ugdant metaforų suvokimą, atkuriamos kalbos kognityvinės
funkcijos ir realybės suvokimas. Tvirtinama H. Tamura’os (1999) koncepcija.
71
ISSN 1392-9569
Archetipinių simbolių ir ugdytinių patirties jungtis, atrandama ugdytojo poetinėje
improvizacijoje ar atliekant kūrybiško mąstymo reikalaujančias užduotis, mažina
psichiškai neįgalių žmonių įtampą ir didina jų komunikacinius gebėjimus. Patvirtinama C. G. Jungo (1999) archetipų teorija.
Archetipinius simbolius primenančių kontūrų naudojimas egzistencinės patirties
faktams įrašyti leidžia ugdytiniui suvokti metaforą ir rasti individualios patirties
sąlytį su archetipiniu vaizdiniu. Metodą galima aiškinti ne tik archetipų teorija, bet
ir geštaltiniu požiūriu, teigiančiu, jog žmogaus veiklai būdingas polinkis jungti į
visumą suvokimą, buvimo prasmę, patyrimą, o patyrimas, struktūruojamas pagal
geros formos, aiškių kontūrų, uždarumo, pusiausvyros, proporcijos dėsnius, reiškia
geštaltų formavimąsi. Žmogus, turintis daug „neuždarytų“ geštaltų, jaučiasi sutrikęs,
sugniuždytas, įsitempęs (F. Perlsas, cit. pgl. V. Lepeškienę, 2007).
Pojūčių aktyvinimas gali sukelti spontaninę jausmų, prisiminimų raišką ir suaktyvinti kitus ekspresyviosios terapijos kontinuumą (ETU) sudarančios lygius: kinestetinį-sensorinį, suvokimo-afektų, kognityvinį-simbolinį. ETU modelio sudarymas
grindžiamas smegenų funkcionavimo ypatybėmis (Lusebrink, 2004; Hentinen, 2008).
Empirinis stebėjimas liudija, kad pojūčių stimuliavimas yra ypač svarbus, siekiant padėti
žmogui atskleisti savo autentišką patirtį. Individas, kuris yra atviras autentiškai patirčiai,
buvimui čia ir dabar, yra atviras ir naujai informacijai, naujų dalykų išmokimui.
Remiantis G. Kelly (2000), teigiama, kad asmenybės konstruktų sistema – tai
hipotezių apie pastoviai kintantį pasaulį rinkinys, konstruktų sistema keičiasi, kai
kelis kartus nepasitvirtina žmogaus hipotezė (kažkokio reiškinio paaiškinimo būdas).
Atsiranda nauja hipotezė. Ji vėl tikrinama, tokiu būdu keičiasi konstruktų sistema.
Patirtis yra vienokia ar kitokia konstruktų sistema. Ji keičiasi, kai žmogus atranda
naują nepažįstamą reiškinį, neatitinkantį jo konstruktų sistemos, tačiau pats žmogus
sprendžia, ar ją keisti (Perminas ir kt., 2004, p. 89).
Ugdomas gebėjimas įvardyti nuotaiką atspindinčias aplinkos detales, ypač žemės
vaizdus, padeda įveikti emocinę krizę, išgyvenamą susidūrus su stiprų nerimą keliančiais, bauginančiais prisiminimais, ir patirti katarsį bei rasti naują įžvalgą: naują
pasaulio ir savęs suvokimą. Tai galima paaiškinti spiritualistinės estetikos požiūriu,
entelechija. Gamtos vaizdas, perduodantis vienokią ar kitokią patirtį, gali būti interpretuojamas kaip būties esmę reiškianti metafora.
Poetikos terapijos poveikį padeda suprasti S. Levine’o (2000) suvokimo topologijos teorija. S. Levine’as teigia, kad poetikos terapija, padėdama suvokti priešybes
sintezuojančias metaforas, didina aukštesnio suvokimo lygį, savęs paties ir intymių
santykių su pasauliu integraciją, o šis terapijos efektas, S. Levine’o požiūriu, pasie72
menų terapija
kiamas įveikiant patogeninę aukštesniojo ir žemesniojo suvokimo atskirtį, kontroliuojant žemesnįjį suvokimą, esantį arčiausiai įsisąmoninimo ir paklūstantį binarėms
Aristotelio logikos opozicijoms.
Poetikos terapija, grindžiama egzistencializmo filosofija, gali būti aiškinama filosofinės poetikos paradigma. Filosofijos poetikos bruožas imlumas, kaip teigia autorius,
„neleidžia gyvenamojo pasaulio padalyti į subjektą ir objektą, į sritis dvasios ir gamtos
mokslams“. Filosofinė poetika, nukreipta į skirtingų žiūrų susitikimą ir savęs koregavimą, kalba apie Aš suskliautimą poetiniame sambūvyje (Kačerauskas, 2006).
Išvados
Poetikos terapija yra naudinga psichiškai neįgalių asmenų savivokai ugdyti. Skaitymas
ir diskusija apie skaitymo sužadintus jausmus leidžia atskleisti ugdytinių asmeninės patirties detales. Terapinio pokalbio metu patvirtinamas ugdytinio Aš veiksmingumas, rašymo
užduotys suteikia galimybes susieti asmenį ir asmeninę patirtį su archetipiniais simboliais
ir atsipalaiduoti nuo įtampos žvelgiant į realybę ir išgyvenant skausmą. Neigiama patirtis
kūrybiškos veiklos metu transformuojama ir turi teigiamos reikšmės kognityvinėms
funkcijoms ir Aš veiksmingumui, ugdomojo proceso metu asmens savivoka didėja.
Literatūra
1.
2.
3.
4.
5.
6.
7.
Dembinskas A., Goštautaitė-Midtun N. Šizofrenijos spektro sutrikimai //
Psichiatrija / sud. A. Dembinskas. Vilnius: Vaistų žinios, 2003, p. 261–274.
Bergin A. E., Garfield S. L. Owerview, trends and future issues // Handbook
of psychotherapy and Behavior Change / eds. A. E. Bergin and S. L. Garfield.
New York: Willey, 1994, p. 821–830.
Bjorklund R. W. Exploring Diagnostic Identity of Psychiatric Patients Through
Poetry Therapy // Journal of Poetry Therapy. 1999, 4, p. 211–212, 218–219.
Goleman D. Emocinis intelektas (vert. iš anglų k.). Vilnius, 2001.
Green M. F. What are the functional cosequences of neurocognitive deficits in
schizophrenia? // American Journal of Psychiatry. 1996, 153, p. 321–330.
Hallahan D. P., Kauffman, Kaufman J. M. Ypatingieji mokiniai. Specialiojo
ugdymo įvadas (vertimas iš anglų kalbos). Vilnius, 2003, p. 154.
Hentinen H. ETC as a tool for an image-oriented therapist – offering insights
to the therapeutic factors on photography // International Conference on Phototherapy and therapeutic photography. University of Turku, 2008, p. 12.
73
ISSN 1392-9569
8.
9.
10.
11.
12.
13.
14.
15.
16.
17.
18.
19.
20.
21.
22.
23.
24.
Hynes A. Mc., Hynes-Berry M. Bibliotherapy − the interactive process. North
Star Press of St. Cloud, Inc., 1994, p. 11.
Jovaiša L. Enciklopedinis edukologijos žodynas. Vilnius: Gimtasis žodis, 2007,
p. 239–240.
Jung C. G. Psichoanalizė ir filosofija. Vilnius: Pradai, 1999.
Kačerauskas T. Filosofinė poetika. Vilnius: Versus aureus, 2006, p. 30.
Landreville P., Bissonnette L. Effects of cognitive bibliotherapy for depressed
old adults with a disability // Clinical Gerontologist. 1997, 17, p. 35–55.
Lepeškienė V. Geštaltinės psichoterapijos teorija ir praktika. Vilniaus universitetas, 2007, p. 18–19.
Levine S. Topology of Awareness: therapeutic Implications of Logical Modalities
of Mutiple Levels of Awareness // Journal of Poetry Therapy. 2000, 2, p. 79.
Liniauskienė B. Kregždės praauga dangų. Klaipėda: Eglė, 2008, p. 174.
Lusebrink V. B. Art therapy and the Brain: An Attempt to Undrerstand the
Underlying Processes of Arts Expression in Therapy. Art Therapy // Journal
of the American Art Therapy Association, 2004, 21 (3), p. 125–135.
Marcinkevičius J. Raštai. Vilnius: Vaga, 1982, p. 309.
Mazza N. Poetry Therapy / Interface the Arts and Psychology. CRC Press
LLcp. 1999, p. 105–106, 108.
Mykolaitis-Putinas V. Lyrika. Vilnius: Vaga, 1971, p. 123.
Perminas A., Goštautas A., Endriulaitienė A. Asmenybės sveikata: teorijų
sąvadas. Kaunas: VDU, 2004, p. 75, 89.
Tamura H. Therapeutic functions of poetic language in schizophrenia //
L’Humour: Histoire, Culture et Psychologie / ed. G. Roux and M. Laharie.
Paris: Publications de la SIPE, 1998, p. 386.
Vaičekauskaitė R. Neįgalaus vaiko savarankiškumo ugdymo šeimoje diskuras
tėvų vidinės darnos kontekste. (Nepublikuota edukologijos daktaro disertacija.)
Klaipėdos universitetas, 2005, p. 15.
Бандура А. Теория социалного научения. Санкт-Петербург, 2000.
Келли Г. Психология личности: теория личных конструктов. СанктПетербург, 2000.
Jūratė Sučylaitė – socialinių mokslų (edukologijos) doktorantė, Klaipėdos universiteto
Sveikatos mokslų fakulteto Reabilitacijos katedros lektorė; mokslinių interesų sritys: poetikos terapijos metodai, medicininė reabilitacija; adresas: Herkaus Manto g. 84, LT-92264
Klaipėda, Lietuva; el. paštas [email protected]
74
menų terapija
Kęstutis Šapoka
Dailės ir terapijos santykis terapiniame
kontekste
Anotacija. Straipsnyje glaustai aptariamas dailės ir terapijos santykis, akcentuojant terapinį
šio santykio kontekstą. Dailės terapijos reiškinys paradoksaliai jungia (ar bando jungti) kartais
sunkiai suderinamus praktinius veiklos būdus ir teorinius diskursus. Šiame straipsnyje bandoma pažvelgti į tai, kaip dailės praktikos ir estetinė retorika integruojamos į terapinį institucinį
kontekstą ir jame transformuojamos kūrybos, išraiškos, kūrinio sampratos. Bandomi išryškinti
diskursyvūs ir praktiniai dailės ir dailės terapijos praktikų skirtumai, skirtingų požiūrių į kūrybos,
meninės išraiškos veiksmą specifika.
Esminiai žodžiai: dailės terapija, psichoterapija, tarpdiscipliniškumas, meninė išraiška,
estetika, dailė, subjektyvi individo patirtis.
Įvadas
Dailės terapijos sąvoka, bent jau Lietuvoje, yra vis dar labai miglotai suvokiama
ir daugiareikšmė. Jau net nekalbant apie tas Vakarų šalis, kuriose šios tarpdisciplininės sistemos tradicija siekia jau daugiau kaip keturiasdešimt metų, kuriose susiformavę praktinės dailės terapijos taikymo tradicijos ir gilūs poleminiai teoriniai
diskursai.
Dailės terapijos reiškinys, jei kalbėsime apie jį bendrai, o ne išskirdami kurią nors
vieną mokyklą, kryptį, apjungia daugybę įvairių disciplinų, įvairių praktinių veiklos
būdų ir teorinių tradicijų. Šis reiškinys aprėpia psichologijos, psichoanalizės, filosofijos ir net estetikos retoriką. Instituciškai, dailės terapijos ribos peržengia siaurą
psichiatrinį kontekstą ir paradoksaliai įsilieja į platesnius socialinius ir kultūrinius
kontekstus. Tokiu būdu dailės terapija taip pat savotiškai atspindi ir išreiškia dabartinės Vakarų kultūros kontekstualumą, daigialypiškumą ir prieštaravimus.
Šiame straipsnyje išsamiau aptarsime „dailės terapijos“ sąvoką, kurią sudaro dailės
ir terapijos jungtis. Ši jungtis tarsi sako, kad dailės terapijos specifika remiasi dailės
taikymu terapiniais arba plačiąja prasme g ydomaisiais tikslais. Šiuo atveju ši sąjunga
yra aiški ir natūrali, bet kartu paradoksali ir prieštaringa. Taip yra todėl, kad, neva,
savaime akivaizdžios dailės terapijos funkcijos iš tiesų nėra tokios akivaizdžios ir
apibrėžtos. Jos remiasi būtent dailės praktikų transformacija į terapines. Jei kūryba
plačiąja prasme apskritai yra terapinė, savotiškai gydanti kuriantįjį individą, kodėl
reikia kurti specifines institucines praktikas, kurios suvokiamos ne tiesiog kaip dailės
75
ISSN 1392-9569
praktikos (nors neretai, dailės terapijos praktikos beveik niekuo nesiskiria nuo tiesiog
dailės praktikų), bet kaip dailės terapijos praktikos?
Straipsnio tikslas – išryškinti ir išgryninti terapines meninės išraiškos funkcijas
platesniame kūrybos sampratos ir siauresniame dailės terapijos sampratų kontekste.
Estetinio ir terapinio kontekstų specifika
Taigi šiame straipsnyje pabandysime pažvelgti į esminį dailės terapijos praktikų – terapinį – aspektą, išskiriantį iš bendros estetinės (dailės praktikų) sistemos ir
paverčiantį jas specifiniu reiškiniu. Pati „dailės terapijos“ sąvoka jau lemia dviejų – meninio ir terapinio – aspektų koegzistavimą. Jei kūryba plačiąja prasme kreipia žvilgsnį
į bendresnius psichoegzistencinius, psichokultūrinius kontekstus, suvokiamus per
šiuolaikinę estetinę sistemą, tai terapinis meninės išraiškos aspektas, neprarasdamas
bendro metaforiškumo pobūdžio, kreipia pastarąjį į psichosocialinius elgesio lygmenis.
Šiame straipsnyje bandysime akcentuoti ir išryškinti dailės terapijos, artimos dailės
praktikoms, terapinį, psichoterapinį lygmenis sistemoje, kuri paradoksaliai gali būti
priskirtina ir marginaliosios estetikos sferai.
Šiame kontekste bet kokie formalūs vaizduojamosios išraiškos elementai ar sudėtingesnės jų visumos yra betarpiškai susiejamos su psichoafektyviais konkretaus individo
lygmenimis, t. y. psicho(pato)loginėmis reakcijomis. Tai reiškia, kad iš pat pradžių dar teorinio
konceptualizavimo lygmenyje, dailės praktikų (kūrybos, suvokiamos estetiškai) ir
dailės terapijos praktikų funkcijos atskiriamos, kūrybos sąvoką terapiniame kontekste
traktuojant kitaip, nei tai daroma estetiniame kontekste. Tos ribos kartais yra gana
miglotos, bet leidžia spekuliatyviai atskirti funkcijas ir praktiniame lygmenyje.
Dailės terapijos kontekste meninė išraiška plačiąja prasme dažniausiai funkcionuoja tam tikros simptomų visumos, patodiagnozės ar bendresnių tarpasmeninės,
socialinės sferos afektų, sutrikimų, kaip specifinių diskursų su savais prasminiais
kodais ir sąvokomis, kontekste.
Bendrąja socioegzistencine prasme terapinės kūrybinių procesų funkcijos maždaug atitinka meno – autentiškumo, kūrybiškumo, motyvacijos, unikalumo suvokimo skatinimo ir tuo pačiu bendrystės su kitų žmonių vertybėmis ugdymo – funkcijas apskritai. Tiesiog
išvardytos sąvokos talpinamos į kiek specifiškesnį psichopatologijos kontekstą ir
Šiame straipsnyje kalbama apie tas dailės terapijos praktikas (vadinamas multimodalinėmis), kuriose
akcentuojami kūrybiniai pradai, giminystė su dailės praktikomis, menu plačiąja prasme. Praktikos,
susijusios su griežtais psichoterapiniais modeliais bei technikomis ir tebesivadinančios „dailės terapija“,
neaptariamos.
76
Kęstutis Šapoka
menų terapija
yra neišvengiamai susiejamos su psicho(pato)loginio konteksto reikšmėmis – depersonalizacija, rigidiškumu, stereotipizacija, asmenybine / vertybine niveliacija. Psichopatologijos
kontekstas šio straipsnio kontekste suvokiamas ne kaip psichiatrinis, bet apimantis
ir lengvesnes individo psichosocialinio funkcionavimo visuomenėje formas, kartais
net pereinančias į įvairias edukacines praktikas.
Todėl šiame kontekste minėtos sąvokos dažniausiai įgauna praktinę reikšmę, bandant formuoti, atkurti, skatinti prarastus, sutrikusius, deformuotus bendravimo,
betarpiško (ir bendresnio egzistencinio pobūdžio) sąlyčio su aplinkine socialine
sfera įgūdžius.
Taigi šiame terapiniame simptominiame kontekste pamatiniai meninės vaizduojamosios išraiškos elementai atlieka specifines funkcijas ir yra susiejami su specifinėmis
patologinėmis asmenybės, patosocialinėmis prasmėmis, kurios, net ir suaugusios su
estetiniais kontekstais, pastarųjų prasmes redukuoja. Šiuo atveju meninė išraiška pirmiausia bendrąja prasme tampa socializacijos – bendravimo, bendrystės, įsijautimo,
taip pat daugiau ar mažiau kontroliuojamo ryšio su „psichopatologiniais psichikos
lygmenimis“ – nustatymo įrankiu. Vadinasi, meninę išraišką apskritai galime skaidyti į estetines ir simptomines metaforas. Pastarosioms, dominuojančioms terapiniame
kontekste, nustatyti naudojami anksčiau minėti diagnostiniai testai, pagal kuriuos
kiekvieno kliento / paciento meninę išraišką galima priskirti konkrečiam simptominiam (sindrominiam) ligos kontekstui.
Kūryba ir terapija
Kalbėdami apie diagnostinius testus pereiname iš dailės sferos į tą transformuotąją – terapijos ir psichologinio testavimo sferas, kurios išlaiko visus formaliuosius
dailės praktikos elementus, bet redukuojamos taip, kad ši praktika jau nebegali būti
vadinama kūryba ta prasme, kuri funkcionuoja estetinėje retorikoje ir kuri siūlo
atitinkamus dailės kūrinio interpretacijos, „perskaitymo“ būdus. Bendrąja prasme
estetinis dailės kūrinio / produkto „perskaitymas“ visada yra susijęs su „grožio“
retorika, o dailės kūrinys / produktas dailės terapijos kontekste (nekalbant apie
piešimo testus psichoterapijos praktikose) ir jo „perskaitymas“ siejamas su kita
problematika – simptomine, subjektyvia konkretaus individo (patologizuojančia,
traumuojančia) patirtimi. Estetinė, arba „grožio“, problematika šiuo atveju nėra
svarbi arba gali funkcionuoti atskirai.
Taigi psichinė tikrovė per meninę išraišką įsilieja į socialinę, kultūrinę ar institucinę tikroves. Meninė veikla terapine prasme pirmiausia suvokiama kaip galinti
Dailės ir terapijos santykis terapiniame kontekste
77
ISSN 1392-9569
išreikšti kalba sunkiai išreiškiamas, užblokuotas emocijas. Spontaniška išraiška
terapijos procese, neva, sukuria betarpišką terapinį – atsipalaidavimo, streso redukcijos efektą – ir padeda tokiais specifiniais – emocinės krizės, fizinės ligos ar
priešmirtinės būsenos (mirštant nuo nepagydomos ligos) atvejais. Šiuo atveju, kaip
jau buvo minėta, net profesionalus dailininkas, tapydamas abstrakčius paveikslus,
atlieka ir šiokį tokį autoterapinį veiksmą, tačiau specifiškesniame terapiniame kontekste labiausiai akcentuojamas ir provokuojamas pats sublimacijos, afektų redukcijos
procesas grynai psichologine prasme. Spontaniški vaizdiniai išlaisvina psichinę intuiciją
ir vidinius kūrybinius sugebėjimus.
Abstraktus arba spontaniškas piešinys, pvz., psichoanalitinės pakraipos terapijoje, naudojamas ne vien tik psichomotorinei iškrovai, bet ir spekuliatyviai glaudžiai
susiejamas su intrapsichiniais, kitaip – pasąmoninės retorikos – turiniais. Tikėtina,
kad spontaniška abstrakcija yra betarpiškiausiai susijusi su „probleminiais“, afektyviais, užslopintais pasąmoniniais turiniais ir bet kokiu atveju tokios abstrakcijos
simbolizmas kils iš neurotinių ar psichozinių „gelmių“. Tokiu būdu padedant išreikšti
šiuos turinius bus pasiekti ir vidinių intrapsichinių transformacijų lygmenys. Taigi
net abstraktus, spontaniškas piešinys tam tikros pakraipos klinikiniame kontekste
bus suvokiamas tik terapiniame diskurse. Pastarajame pamatinės išraiškos priemonės – linija, spalva, gestas – yra siejami ne tiek su estetiniu kontekstualumu, kiek
su specifinėmis terapinėmis sąvokomis, tokiomis kaip psichoanalizėje vartojamos
perkėlimo, kontraperkėlimo ar analitinėje psichologijoje – padidinimo, stiprinimo sąvokos.
„Perkėlimo“ sąvoka reiškia tai, kad klinikiniame kontekste klientas ar pacientas
perkelia (projektuoja) savo emocijas ar jausmus į terapeutą ar piešinį, taigi formalioje
pastarojo struktūroje galima įžiūrėti pagrindinių kliento vidinių ar tarpasmeninių
konfliktų „atspaudus“.
Tarkim, pagal K. G. Jungo (1999) analitinės psichologijos teoriją „sustiprinimo“
sąvoka susiejama su piešiniu ar tapybos darbu, remiantis prielaida, kad kliento kūrinio turinys slepia ne tik faktiškąjį, bet kur kas gilesnį simbolinį lygmenį. Taigi, kad ir
koks estetiškai tobulas ar nevykęs būtų toks kūrinys, svarbiausias jame yra specifinis
turinio simbolizmas, pasireiškiantis ir sapnuose, tačiau suvokiamas ne estetinės
sistemos simbolių kontekste, bet galintis daug ką pasakyti apie konkrečios asmenybės psichoegzistencinę būklę. Šiuo atveju net ir turinio simbolizmas pajungiamas
terapiniam kontekstui. Vaizduotės įtaka kūrybiniams procesams tiek estetiniame,
tiek terapiniame (ar net psichopatologiniame) kontekstuose yra didžiulė, tačiau net
ir vaizduotės funkcijas galima (labiau diskursyviai, žinoma) suskaidyti į estetines ir
terapines.
78
Kęstutis Šapoka
menų terapija
„Dailės terapija gali leisti bent jau vaizduotėje atkurti tai, kas yra prarasta arba buvę
praeityje. Subjektas gali atsigręžti į nutrūkusius santykius ir pabendrauti su kuo nors,
su kuo jis nebepalaiko ryšių. Jis gali atkurti nemalonią trikdančią sceną, pavyzdžiui,
nelaimingą atsitikimą arba sunkias akimirkas. Jis gali nupiešti tą, kuris mirė, ir pasakyti jam tai, ko niekad neprisiruošė pasakyti, arba atsiimti žodžius, kuriuos gailisi
pasakęs. Jis gali pavaizduoti save jaunesnį arba atkurti seniai buvusį šeimos vaidą.
Ypač veiksminga pasiūlyti jam piešiant kalbėti, geriausia esamuoju laiku ir vienaskaitos pirmuoju asmeniu, jo įsivaizduojamą amžių atitinkančiais žodžiais ir balso tonu.
Galima raginti pavaizduoti pirmųjų seksualinių eksperimentų akimirkas, pirmąsias
atmintyje saugomas brangias akimirkas arba patirtą seksualinį priekabiavimą ar
smurtą. Atvaizduojant praeityje buvusius įvykius, sukyla su jais susijusios emocijos,
o šias emocijas išreiškus, galima pajusti palengvėjimą“ (Birtchnell J. „Meno terapija
kaip psichoterapijos forma“, cit. pgl. T. Dalley, 2004, p. 66).
Pirmiausia vaizduotėje, kaip bendroje pirminėje kūrybinių procesų paskatoje,
atskiriamos estetinės ir terapinės (ar simptominės) funkcijos, kurių kontekste meninė
išraiška patenka į psichopatologinių sąvokų ir prasmių pasaulį. Šiame taške meninė
estetinė ir meninė terapinė funkcijos vis dėlto išsiskiria. Taip atsitinka, net jei šis konceptualus judesys atliekamas tame pačiame kūrinyje ar veiksme. Šios funkcijos gali
koegzistuoti šalia kaip savarankiškos ir kartu kaip viena kitą papildančios, tačiau bet
kokiu atveju viena kuri nors funkcija, atsižvelgiant į institucinį kontekstą, turi bent
šiek tiek dominuoti. Terapinis kontekstas diktuoja atitinkamo terapijos būdo – direktyvaus ar nedirektyvaus parinkimą.
Šis aspektas, ko gero, taip pat yra vienas svarbiausių, atskiriančių estetinę ir terapinę funkcijas, kadangi direktyvieji terapijos būdai lemia aktyvų terapijos specialisto
įsikišimą / dalyvavimą meninės išraiškos procese (nedirektyvios terapijos atveju
tiesioginis terapijos specialisto dalyvavimas yra ne toks žymus, paliekant netiesioginę
institucinę įtaką). Kūrybiniai procesai šiuo atžvilgiu, kaip buvo minėta, jau kliento
vaizduotės lygmenyje, atitinkamų stimulinių, teminių, formalių užduočių pavidalu
pradedami struktūruoti pagal specifinius terapinius modelius, kuriuose ir estetiniai
kodai gali formuotis spontaniškai, kaip neišvengiami kūrybinės išraiškos elementai,
kurie dažniausiai nėra tokios meninės išraiškos radimosi priežastis ir galutinis tikslas.
Tai, ko gero, ir yra pagrindinis terapines praktikas konceptualizuojantis elementas,
kuris sąmoningai buvo ignoruojamas anksčiau, siekiant išryškinti menines specifiškai
estetines dailės terapijos praktikų prielaidas.
Dailės terapijos ir psichoterapijos koncepcijos, skirtingai nei profesionalaus meno
praktikos, vis dėlto išlieka glaudžiai susijusios su lokaliais konkretaus individo tarpasDailės ir terapijos santykis terapiniame kontekste
79
ISSN 1392-9569
meniniais kontekstais, konkrečiomis moralės normomis ir kuria naratyvus jų viduje.
Menas, kuriamas terapijos metu, gali organizuoti ar atspindėti vidinius ankstyvos
vaikystės ryšius, tarpasmeninius santykius ir jų problemas, kaip tam tikrus defektyvius
momentus – taškus, tapusius vystymosi, emocijų ar kitų sutrikimų priežastimis.
Taip, anot terapinės retorikos, nustatomi ryšiai tarp kliento, terapeuto ir meno
produkto. Terapeutas tampa savotišku gidu, galinčiu tokią diskursyvią erdvę koreguoti
ar padėti plėtoti tarpasmeninius ryšius. Todėl ir „pereinamosios erdvės“ ar „objektai“
naudojami prasmei struktūrinti, tačiau ne jai paslėpti ar simuliuoti. Todėl svarbus
„įrėminimo“ – kaip tiesioginio ir simbolinio fantazijos atskyrimo nuo tikrovės ir
gryninimo – vaidmuo. Popieriaus lapas „įrėmina“ kliento vaizdinius (modernizmui
artima paveikslo kaip atskiro pasaulio idėja), patalpa, kurioje vyksta terapija taip pat
konceptualiai įrėmina kliento problemas, jo ir terapeuto santykius (ekspresyviosios
dailės terapijos specialistė Margaret Naumburg stengdavosi nesikišti, o šiuolaikinėse integraliose meno terapijos praktikose kuriama, aktyviai dalyvaujant terapeutui
kaip interpretatoriui, pagalbininkui ar net bendraautoriui), gali tapti erdve, kurioje
leidžiama reikštis afektams, painioti tikrovę ir vidinius vaizdinius, „išprotėti“, išlieti
visus patologiškus, sadistiškus ar panašius afektus, tačiau visa tai padeda galutiniam
prasmės, tapatumo psichosocialine prasme atstatymui.
„Meninė“ išraiška terapiniame procese
Kiekvienas terapinis kontekstas koordinuoja meninės išraiškos funkcijas pagal
specifines klinikines charakteristikas. Tokiu būdu kiekviena formali priemonė ir
išraiškos būdas, atsižvelgiant į psicho(pato)loginį kontekstą, įgauna atitinkamas
charakteristikas ir konkretaus veikimo modelį.
Tarkim, šizofrenikai labiau linkę į judesio ar muzikos terapiją nei į vaidybą ar
poetinę kūrybą, todėl terapinis procesas bus organizuojamas šiais išraiškos būdais.
Vaizduojamojoje terapinėje išraiškoje, kaip jau buvo minėta, net formalios priemonės
yra glaudžiai susijusios su konkrečiu diagnostiniu kontekstu. Vaikai, turintys mokymosi sunkumų, po eksperimentų su medžiagomis gali piešti, pvz., pasikartojantį
lėktuvo motyvą, o elgesio ar asmenybės sutrikimų turintys individai dažniausiai
kurs, improvizuos, nes jiems sunku susikoncentruoti ties viena tema. Tokiu atveju
tinka tokią asmenybės struktūrą atitinkanti koliažo klijavimo technika. Dažai tinka
išreikšti emocijoms – švelnūs, minkšti akvareliniai atspalviai stimuliuoja emocinę
ekspresiją, akriliniai dažai suteikia galimybę taisyti klaidas, aliejiniai – konceptualiai
svarbūs tapatinimosi su profesionaliais dailininkais, savo statuso suvokimo prasme
80
Kęstutis Šapoka
menų terapija
ir t. t. Žodžiu, svarbus kūrybinės medijos parinkimas ir pastarosios talpinimas į
specifinius kontekstualius rėmus.
Vaikai autistai stokoja pagrindinių žaidimo, bendravimo, suvokimo, imitacijos,
motorinės koordinacijos įgūdžių, pasaulio suvokimo ir integracijos. Todėl meninės
medijos arba socialinės-meninės praktikos šiame terapiniame kontekste organizuojamos taip, kad lavintų būtent šiuos įgūdžius. Parenkamos tokios medžiagos ir tokios
užduotys, kurios lavintų sensorinę motoriką (vizualios, taktilinės ar kvapios), pvz.,
nupiešti ir iškirpti iš spalvoto popieriaus paprastas geometrines formas, iš kurių
vėliau galima formuoti kokį nors objektą. Formuojant pastarąjį svarbu, kad vaikas
suvoktų, jog ši motorinė veikla nėra beprasmiška, bet yra socializuojanti.
Lavinant suvokimo ir apibendrinimo įgūdžius, konceptualiai svarbios tampa
identiškų objektų, vaizdų / formų, vaizdų su objektais, raidžių, skaičių derinimas.
Kokio nors objekto, pvz., medžio tapymas trimis pagrindinėmis (raudona, mėlyna
ir geltona) spalvomis.
Komunikacija tiek vaikų, tiek suaugusiųjų autizmo atveju susijusi su socialinio
kalbos pragmatizmo ignoravimu. Šiuo atveju nesuvokiama kalbos, akių kontakto
ir gestų svarba, organizuojant komunikacinę, egzistencinę aplinką. Akių kontaktas charakterizuoja komunikacinio pobūdžio specifiką (psichoziniai ligoniai
dažnai daužo veidrodį, kaip savasties metaforą), o autistus charakterizuoja tokio
kontakto nebuvimas. Tarp autisto ir aplinkinių plyti „tuštumos jūra“, todėl kai
kurios terapinės praktikos remiasi veidrodžio kaip savasties formavimo, atsako į
kito žvilgsnį metaforiškumu. Šiuo atveju veidrodis suvokiamas tiek tiesiogine, tiek
perkeltine – aplinkos atsako į autisto komunikacinius požymius – prasmėmis (pl.
žr.: Sternis C., „Autisme et psychothérapie: quels miroirs pour quels regards?, Revue
Art & Thérapie, p. 69–75).
Todėl meninė išraiška arba terapinis procesas organizuojamas taip, kad kuriantysis ne tik lavintų motorinius ir suvokimo įgūdžius, bet ir būtų skatinamas bent
kiek apibūdinti terapijos specialistui ar kitiems grupėms nariams (jei tai yra grupinės
terapijos seansas ir jei tos grupės autistai pajėgūs nors kiek komunikuoti) savo veiksmus, kuriamą objektą arba bent jau būtų skatinamas užmegzti su aplinka kontaktą,
pradėtų skirti save ir aplinkinius asmenis.
Kelių šeimų ar šeiminėse grupėse piešimas gali tapti taip pat šeiminės įtampos,
depresijos redukcijos įrankiu ir vaiko autisto priartinimu prie šeimos. Pvz., visi šeimos nariai piešia šeimos portretą. Vaikas autistas, piešdamas save, kartu priverstas
domėtis ir kitų šeimos narių vaizduojamąja ir verbaline reprezentacija (šeimos nariai
prašomi apibūdinti savo piešinius) ir t. t.
81
ISSN 1392-9569
Autizmo atvejais dirbama su pamatinėmis formaliomis vaizduojamojo meno
formomis, pvz., abstrakčiojoje dailėje, kur jos susiejamos su bazinėmis objektų, sąvokų, socialinio bendravimo charakteristikomis. Tačiau šis „formalizmas“ dėliojant
ir derinant šiuos konceptualius meninius / socialinius šablonus, siekia ne generuoti
estetines metaforas, bet formuoti kuo adekvatesnį santykį su aplinkiniu pasauliu
(socialinės integracijos prasme).
Apskritai chroniškiems ligoniams, kurių psichomotorinė orientacija stipriai sulėtėjusi, tinka kai kurie paprasti direktyvios terapijos būdai, pvz., kopijavimas. Net
šiuo atveju kopijuojama individualiu ir originaliu stiliumi, kuris taip pat tampa ir
individualios interpretacijos ir motorinių įgūdžių lavinimo galimybe.
Kalbant apie meninės išraiškos turinio simbolizmą terapiniu aspektu, galima keliais žodžiais apibūdinti, pvz., pastarojo funkcijas ir reikšmę depresijos funkciniame
kontekste. Paaugliams depresija dažniausiai pasireiškia padidėjusiu dirglumu ar net
agresija. O suaugusiųjų depresija dažniausiai reiškiasi liguistai prislėgta nuotaika,
sulėtėjusiomis asociacijomis, prislopintais judesiais (Dembinskas A., „Pagrindiniai
psichikos sutrikimų simptomai ir sindromai“, pl. žr.: Psichiatrija, 2003, p. 170). Bet
kokiu atveju depresija, kaip emocinis sutrikimas, yra susijusi su prasilenkiančiu su
realybe savęs ir aplinkinių vertinimu, t. y. emocinio ir elgesio santykio su aplinkiniu pasauliu sutrikimu. Nuo depresijos kenčiantys žmonės jaučiasi atskirti nuo
aplinkinio pasaulio, nevisaverčiai, nepateisinantys grupės (paauglių atveju) lūkesčių
ir t. t. Yra aptarti būdingi depresija sergančių žmonių formalūs meninės išraiškos
bruožai – niūri ar prislopinta spalvų gama, nedrąsi, trūkčiojanti motorinė piešinio
išraiška ar – priešingai – agresyvi išraiška paauglių piešiniuose.
Todėl meninės išraiškos kaip komunikacinės erdvės organizavimas (galimas darbas grupėje, kai visi grupės nariai kuria bendrą piešinį, taip kurdami ne tik simbolinę
komunikacinę erdvę kūrinyje, bet ir tiesiogiai bendraudami, bendradarbiaudami,
nustatydami individualaus ir kolektyvinio įnašo lygį ir t. t.), kur tokie depresyvūs
žmonės galėtų kurti „alternatyvias vizijas“, nekalbinius naratyvus, yra konceptualiai
esminis. Turinio simbolizmas, pastarojo interpretavimas ir aptarimas gali padėti įsisąmoninti ir išsakyti pagrindines psichologines depresinės būsenos priežastis. Paaugliams – netiesiogiai išlieti susikaupusią agresiją. Šiuo atveju piešinio turinys, pastarojo
simbolizmas projektuojamas į socioegzistencinę depresijos esmę – (savi)analitinius
klausimus: „Kodėl mano būsena yra tokia?“; „Kokie barjerai trukdo man gyventi
laimingai?“; „Kokios priežastys suformavo šiuos barjerus?“ ir t. t. Pagrindinis turinio
organizavimo ir interpretavimo tikslas – skatinti pacientą suprasti save, savo būseną
ir ugdyti gebėjimą keistis.
82
Kęstutis Šapoka
menų terapija
Gesto, judesio meninės praktikos terapiniame kontekste gali būti fokusuojamos
į judesio vaidmenį išraiškoje, t. y. sudaryti klientui sąlygas išreikšti savo „fizinį aš“,
neatsižvelgiant į tai, kokių rezultatų tikimasi estetine prasme.
Vaidybinės praktikos, minėtos anksčiau, psichiatriniame kontekste neretai vadinamos tiesiog „meninėmis“. Pacientai tiesiog kuria spektaklius ir juose vaidina. Tačiau net
tokiu atveju, tiesiog pati „meninė“ išraiška psichiatriniame kontekste bet kokiu atveju
suvokiama kaip atliekanti terapines funkcijas. Spektaklio specifika leidžia įsikūnyti į
kitus vaidmenis, taip tarsi apeinant ar kuriam laikui paliekant savo psichopatologinę,
psichozinę būseną arba psichopatologinį „vaidmenį“. Galų gale kūniška ir asmenybinė transformacija suteikia galimybę lanksčiau suvokti įvairias asmenybines (taip pat
psichopatologines) būsenas. Todėl bet kuriuo atveju tokiame kontekste yra svarbus
komunikavimas, gilesnis savęs pažinimas – pacientas, būdamas „aktoriumi“, turi
gilintis į personažų bruožus ir kartu priversti geriau pažinti savo vidines asmenybės
savybes ir jas analizuoti. Taigi toks „aktorius“ visais atvejais terapiniame kontekste,
net kurdamas personažą, dirba su savo afektyviais lygmenimis ir labiau gilinasi į subjektyvias, individualias tarpasmeninės patologijos priežastis. Terapine prasme svarbi
tampa emocijų suvaldymo technika, kita vertus, taip pat svarbu ir išmokti spontaniškai,
tačiau visuomenei priimtinais būdais, išreikšti savo vaizduotę (Florence, 1997).
Alternatyvūs Aš naratyvai, kuriami katarsio, elgesio terapijos metu, siekia integracijos,
įsisąmoninimo, neaiškumo ir neapibrėžtumo pakeitimo suvokimu ir stabilumu. „Pasaulis – neužbaigtų situacijų (geštaltų) virtinė, kuria mes stengiamės paversti visuma,
kai viena situacija „uždaroma“, atsiveria kita“ (Perls, 1969, p. 15). Susitelkiama ties
konkrečiu individu, jo kūnu, gyvenimo faktais, refleksyvinis Aš projektas tiesiogiai
susiejamas su konkrečiu elgesiu ir socialine aplinka. Bet koks meno terapijos, psichoterapijos veiksmas ar kūrinys yra projektyvi medžiaga, nurodanti į konkretų individą
ar lokalią, aiškiai apibrėžtą grupę. Tie veiksmai ar kūriniai kaip vizualinės metaforos
nurodo į konkretaus kūno, asmenybės afektyvias psichomotorines, intrapsichines būsenas.
Individas turi išmokti „būti savimi“, pats save formuoti, neprarasti savasties socialinių
vaidmenų klampynėje, nemanipuliuoti aplinka ir nesileisti jos manipuliuojamam.
Modernistinėje profesionaliojo meno savivokoje, susiformavusioje XX a. pradžioje, paveiktoje bendro humanistinės problematikos psichologiškumo didėjimo,
įsivyravo psichobiografiniai kūrybos tyrimo būdai, nagrinėjantys vieno ar kito
dailininko stiliaus kaitą skirtingais gyvenimo tarpsniais, veikiant vienokiems ar
kitokiems psichosocialiniams veiksniams, nekalbant jau apie psichikos ligų poveikį.
Terapiniame kontekste tokie tyrimo būdai, suteikiant jiems konkretesnes struktūras,
ko gero, yra labiau pagrįsti nei meniniame, nes leidžia spręsti apie kliento / pacienDailės ir terapijos santykis terapiniame kontekste
83
ISSN 1392-9569
to psichinės / psichologinės būklės kaitą kai kurių gyvenimo tarpsnių, terapinių
ar klinikinės izoliacijos intervalų metu. Todėl šis tyrimo būdas, užgimęs kartu su
psichiatrijos mokslu, vėliau paplitęs ir modernistinės dailėtyros srityje, pastarosios
paveiktas ir papildytas, funkcionuoja terapinėse praktikose.
Vietoj išvadų
Taigi kalbant apie kūrybinių procesų panaudojimą terapiniams tikslams (šiuo
atveju suprantant, kad kūryba negali būti visiškai redukuota vien į sausus analitinius,
bihevioristinius ar psichoneurologinius modelius), bandant vis dėlto kaip nors atskirti
estetinį ir psichologinį kontekstus (nors vaizduotės sąvoka tokią perskyrą konceptualiai daro problemiška), kūrybiniuose procesuose galima būtų išskirti terapines funkcijas. Jei psichoterapijos ir ypač multimodalinės dailės terapijos praktikos meninėje
išraiškoje ieško ir provokuoja psichologiškai afektyvius, destruktyvius, problemiškus
turinius, vadinasi, tokią meninę išraišką (įskaitant ir griežčiau struktūruotus piešimo
testus) galima laikyti savotiško diskursyvaus asmenybinio „griovimo“ praktika, t. y.
savotišku „dezintegracijos patirties“ (Макнифф, 2006, p. 309) išgyvenimu.
„Dezintegracijos patirties“ praktika gali būti suvokiama ir kaip meninė praktika,
generuojanti specifines terapines funkcijas. Tokiu atveju aktyvus kūrybinis procesas yra
tapatus savotiškai psichologiškai pergyvenamai individualiai „destrukcijai“. Tačiau
išprovokuotas vidinis asmenybinis konfliktas saugiame instituciniame dailės terapijos
kontekste, anot dailės terapeutų, tarp bendraminčių turėtų būti suvokiamas kaip
praktinės socialinės individo transformacijos galimybė, t. y. galimybė įveikti psichoafektus. Tokia vidinio sukrėtimo galimybė būdinga ir meno kūriniams apskritai. Taigi
integralioms dailės terapijos praktikoms rūpi jų tarpdiscipliniškumo išsaugojimas,
kurio kontekste galima būtų ieškoti vaisingesnių diagnostinės, terapinės ir meninės
sąveikos būdų, nesistengiant kurio nors redukuoti kitų sąskaita, žinoma, šį prioritetą
paliekant terapinėms funkcijoms. Taip meninėje išraiškoje dailės terapijos kontekste vienu metu
galima ir aptikti bendrų psichosocialinių, sociokultūrinių modelių prototipus ir paradoksaliai traktuoti ją kaip apriorinių stereotipų išvengimo (taip pat ir asmenybinės transformacijos) praktiką,
besirūpinančią betarpiškos individo ir aplinkinio pasaulio sąveikos problemomis.
Šiuo aspektu dailės terapiją ar bent jau tam tikras šio reiškinio dalis, paradigmas,
veiklos būdus, galima traktuoti ir kaip alternatyvią kultūrinę (meninę) ar sociokultūrinę praktiką ir kartu kaip sociopsichologinių praktikų, integruojančių kai
kuriuos dailės praktikų elementus, sistemą – nelygu, kurią sąvoką, dailės ar terapijos,
akcentuosime.
84
Kęstutis Šapoka
menų terapija
Literatūra
1.
2.
3.
4.
5.
6.
7.
8.
9.
10.
11.
12.
13.
14.
15.
16.
17.
18.
Ardenne P., Beausse P., Goumarre L. Pratiques contemporaines: l’art comme
expérience. Paris: Dis Voir, 1999.
Arnheim R. To the Rescue of Art: Twenty Six Essays.Los Angeles. London:
University of California Press, 1992.
Bourriaud N. Esthétique relationelle. Dijon-Quetigny: Les presses du réel,
2001.
Dalley T. Dailė kaip terapija. Vilnius, 2004, p. 66.
Dembinskas A. Pagrindiniai psichikos sutrikimų simptomai ir sindromai //
Psichiatrija / Mokslinis redaktorius A. Dembinskas. Vilnius: Vaistų žinios,
2003, p. 170.
Florence J. Art et thérapie: liaison dangereuse? Bruxelles: Publications des
Facultés universitaires Saint-Louis, 1997, p. 17–20.
Groddeck G. La maladie, l’art et le symbole. Paris: Galimard, 1969.
Jameson F. Kultūros posūkis. Rinktiniai darbai apie postmodernizmą (1983–
1998). Vilnius: ALK, 2002.
Jung K. G. Psichoanalizė ir filosofija. Vilnius: Pradai. 1999.
Klein J. P. L’Art-thérapie. Paris: éd.: PUF, 1997.
McNiff S. Art as medicine. Boston and London, 1992.
Naumburg M. Schizophrenic art: Its meaning in psychotherapy. New York,
1950.
Perls F. Gestalt therapy verbatim. Utah, 1969.
Sternis C. Autisme et psychothérapie: quels miroirs pour quels regards? // Revue
Art & Thérapie. Paris: INECAT, Decembre, 2004, № 88 / 89, p. 69–75.
Ролло М. Мужество творить. Москва: Институт общегуманитарных
исследований, 2001.
Выготский А. С. Психология искусства. Москва, 1968.
Кандинский В. О духовном в искусстве. Москва, 1992.
Макнифф Ш. Творчество за рамками привычного: расширение возможностей психологических исследований с помощью искусства // Арттерапия – новые горизонты / под редакцией А. И. Копытина. Москва:
Когито-центр, 2006.
85
ISSN 1392-9569
Summary
Art and Therapy in the Therapeutic Context
Contemporary art therapy is a complex integrated unit of ideas and therapy practices
that combines the various and often contradictory theoretical opinions, methodological approaches
and practical methods of the activity. Despite the quite extensive and, at first sight, eclectic looking field of research, it is the author‘s opinion that the art therapy can
be considered as the specific discursive space which is integrated into a single corpus
by miscellaneous actualisations of the relationships between psychopatholog y, artistic
expression and therapeutic context; an actualisation that relates to the afore mentioned
historical and problematical fields.
The practical application of art therapy is also analysed in this article in the
contexts of different discourses putting emphasis on sometimes contradictory conceptual approaches, in one word, disclosing the heterogeneousness of art therapy
as a phenomenon.
There is an attempt to look at the contextualism of art therapy practice through
the two basic, sometimes contradictory, sometimes complementary – artistic and
therapeutic approaches.
Kęstutis Šapoka – humanitarinių mokslų menotyros srities daktaras (baigė Vilniaus dailės
akademiją); mokslinių interesų sritys: dailės kritika, moderniojo ir šiuolaikinio meno sociologija, dailės terapija, meno psichologija, meno filosofija; el. paštas [email protected]
86
Kęstutis Šapoka
arts therapy
Usage of Bibliotherapy Elements when
Solving Adolescent Socio-Pedagogical
Problems
Annotation. The article discusses the assumptions of the use of bibliotherapy elements
when solving social and pedagogical adolescent problems. The research shows that students,
who are defined as having no reading motivation, identify reading with a possibility to
empathize with the main protagonist and relate it with development of imagination,
rhetoric and other skills necessary for successful socialization. According to the theoretical
assumptions of reading strategy usage and qualitative research result analysis it brings
us to conclusion that pedagogues could apply bibliotherapy elements as a means to solve
emotional, socio-pedagogical problems, to form person’s attitude towards himself and the
world surrounding him.
Key words: reading, teenagers, bibliotherapy, social and pedagogical problem
solution.
Introduction
Reading is one of the fundamental skills in personality education which meets the
requirements of modern society such as critical thinking, efficient communication
and ability to learn throughout life. Developed oral and written language helps the
person integrate into the society easier. The importance to develop these skills is
emphasized by major international (Bologna process (1999), Lisbon strategy (2000)
and national education policy (Education law of the Republic of Lithuania (2003),
Education guidelines (2002), General programs (2003) etc.) documents.
Deliberate reading and critical thinking skills create assumptions for a today person
to lead a full-rate personal life, have successful career and social life (Navickaitė and
others, 2007). The researches (A. Barath, L. Sabljak (2001), D. Janavičienė (2005),
G. Raguotienė (2008) state that books and reading can create spiritual state which helps
fight against illness, loneliness, stress, depression, fair, can help overcome psychological tension. According to Z. Manžuch (2001) fiction reading strengthens person’s
confidence in his spiritual and physical powers, raises hopes, distracts from difficult
thoughts, spiritual traumas, makes adaptation easier, raises mood. Therefore it can
be said that the purpose of fiction is to convey individual awareness of every day life
and life experience in such a way that the reader could receive aesthetic experience.
87
ISSN 1392-9569
Reading is important not only in the development process of mature personality
that is able to adjust to constantly changing world but it is also considered as curative
which helps the person to overcome psychological, emotional difficulty and form
positive attitude towards himself and the environment. It is not accidental that abroad
in most public, children and school libraries children can address bibliotherapy
services providing teacher or librarian, get and read literature chosen especially for
them, discuss the topics of texts they have read. This bibliotherapy form is applied
in school environment because while reading fiction students become aware of
the surrounding world better, learn to communicate with their peers, solve some
problems. Consequently, efficient usage of carefully chosen and specially presented
literature which is psychologically important can help not only treat psychics traumas,
but also change person’s behavior or attitude. According to D. Janavičienė (2005)
reading good quality literature is always close to art therapy.
Research aim is to discuss the assumptions of bibliotherapy method usage in
education process when solving adolescent socio-pedagogical problems.
Research methodology:
• scientific pedagogic literature, documents analysis;
• focus group interview;
• observation.
Research results. Reading, book hobby is a reflection of social status. Reading
reduces contradiction between various social groups – the disabled, homeless, old
people, emigrants, and helps an individual or a group to integrate into the community,
activates their social life, encourages public spirit, strengthens intercommunication
among people (Raguotienė, 2008).
While reading good literature a person gains aesthetic experience, especially sensitive human being security mechanism. According to Daujotytė V. (2008), reading
as a way of getting acquainted with the world and people using the main human
communication channel – language, for young people today is not a matter-of-course
thing. Therefore, the author states that it is necessary to look for supplementary arguments and motives, try to relate the joy of reading with the benefit of reading.
Reading is one of the most delicate, intimate person communication forms.
D. Janavičienė (2005) says the term bibliotherapy is understood in very different
ways. That is:
• psychological assistance method;
• psychotherapy method;
• self-help method;
88
arts therapy
• fiction interpretation sphere;
• reader service method;
• effective reading method;
• part of meditation practice.
The author indicates that all bibliotherapy notions mention two steps – reading
and analysis of the text read.
Other researchers (Barath, Sabljak, 2001) describe bibliotherapy as an efficient
usage of carefully chosen and especially presented literature which is psychologically
important and can help treat psychic traumas.
M. H. Abdullah (2002) notices that bibliotherapy is the usage of literature and is
a means to help people cope with emotional problems, psychic illnesses or changes.
Reading treatment helps the personality to change and develop in an effective way.
The author states that bibliotherapy can help people of any age. The essential bibliotherapy assumption is that clients identify themselves with literature characters and
this encourages them to set their emotions free and see new possibilities to change
their lives. Researchers claim that while reading teenagers can feel safer having realized they are not the only ones who face such problems. They learn to cope with
difficulty by reflecting to the way book protagonists solve them.
A. Barath, L. Sabljak (2001) defines these advantages afforded by bibliotherapy:
• self-awareness strengthening;
• projection process as special (unconscious) confrontation with his own attitude
and encouragement of other reactions;
• penetration into painful experience through catharsis;
• assistance according to their problems.
Reading can be superficial and deep. All researchers analyzing bibliotherapy
state that only deep reading is beneficial when the reader feels the text. Catharsis
(emotional shock) can be experienced only when the other person’s soul is felt
strongly, and it cures, help identify and change situations, feelings. One of bibliotherapy principles is to gain wisdom on your own by trying to apply the knowledge
in practice or implement it directly by other person’s analyzed and stated experience
(Janavičienė, 2005).
Another researcher (Raguotienė, 2008) affirms that the choice of a book for an
ill person is as important as the prescription of medicine. The choice of the book
depends on the patient’s education, job, sex, psychic peculiarities, reading skills
and type of illness. The author notices that in order to help the patient the essential
condition is to know literature and the patient well. It is pretty risky to offer books
Usage of Bibliotherapy Elements when Solving Adolescent
Socio-Pedagogical Problems
89
ISSN 1392-9569
the advisor has not read and does not “match” them with the reader’s state. One
and the same writing can evoke controversial emotions to various patients; therefore
bibliotherapeutists have to be able to foresee reading consequences. The author says
literature where disappointment, violence, everyday gloominess are felt, which have
tragic catastrophe, protagonists are “gutless” and milk-and-water, is not applicable
in bibliotherapy.
In scientific literature it is recommended to apply bibliotherapy as treatment
method only by those who know literature and have had literature and bibliotherapy
training. However, its separate elements can be applied not only by librarians but
also by pedagogues. It bring to the conclusion that reading as therapy could be effectively used by class tutors and social educators in order to help teenagers create
positive attitude toward themselves, overcome adaptation, communication difficulties, experienced traumas or losses.
According to social pedagogue’s official instruction they seek to help children better
adapt in the society, community, education or care institutions, other social institutions
carrying out education functions, rationally use all the opportunities to get education,
learn and become independent citizens (Social pedagogue’s instruction, 2002).
During their studies social pedagogues acquire both pedagogical and psychological knowledge; therefore they have competence to conduct bibliotherapy individual
and group training. However, Social pedagogy study programs (AIKOS) do not
include a study subject which would help develop social pedagogues’ literature
education. Nevertheless, social pedagogue could apply certain bibliotherapy elements in order to help the teenager to cope with difficulty he faces. These cases are
discussed below.
In order to find out social pedagogue’s possibilities to help teenagers solve social
and pedagogical problems implementing fiction and literature text comprehension,
an educational project was organized in Vilnius Petras Vileišis basic school in 2007.
18 Lithuanian language teachers and selected 8 form students took part in it. The
main selection criteria was rather high learning results of students lacking motivation to read. It has to be noted that selected project participants are from the same
class which is identified as most reading class.
During the first project stage a consulting research was carried out. Project participants answered open questions about reading in a written form and later justified
their opinion during focus group interview.
Most students gave similar answers to the question why people read. Part of them
(n = 7) identified such reason as a way to acquire new information: “...want to know
90
arts therapy
more...” imagination and mind development: “While reading people develop their mind and
imagination. They also read for pleasure, not because adults make them read” or pleasant way to
spend free time and relax: “Reading is useful and meaning ful rest”, “gives satisfaction, develops
rhetoric skills. A simple fact shows that politicians do not read Shakespeare sonnets“.
The other part (n = 6) of project participants relate reading only wit benefits: new
knowledge, imagination, rhetoric and mind development, enrichment of vocabulary.
Three students who took part in the interview identified reading with empathy
and possibility to relax, run away from daily thoughts or problems: “When reading
interesting books people get to another world, empathize“, „reading helps run away from thoughts,
forget problems and empathize into other person’s role. Not every person can do that, therefore not
everybody likes reading“, „...when reading I can make stories myself, plunge in book protagonists’
lives, sometimes even identify with them“.
One of the students said that “It is good to read. Not everyone has patience to read until
the book becomes interesting”. Discussion participants expressed an idea that reading is
an advantage, however, did not support the statement that „there is an opinion among
reading people: it is good to read and it is bad not to read. I don’t think that the person who doesn’t
read is worse, even though reading is an advantage“.
Some students could not identify any reasons why people do not read: „don’t really imagine why people don’t like reading“, „Most people don’t know what reading
is. If they tried, maybe they would like it and would discover new occupation“.
During the discussion they expressed an opinion that reading is an interesting
activity:
“When you read it’s good to relax and develop your imagination. Therefore, people should read
more and it would be easier for them”, “I can say that it’s more interesting to read than sit oin front
of the computer or play useless computer games... But I watch TV, play computer games and read”,
„I like reading books, but sometimes after reading one book I don’t always want to read another
one right away“.
These answers suggest that the most important thing for research participants is
the reading process. They relate reading with senses and emotions they attain while
reading or after that. It is possible to make an assumption that if you find a positive
relation with the book, its author and heroes, experience feelings which encourage
looking for similar senses again and again. Students emphasize that it is important
to read interesting books otherwise it might be difficult to empathize and it will not
be interesting to continue reading.
The question was what kind of books 8 form students like reading. Most of future
project participants (n = 11) choose adventure, science fiction literature. Students
91
ISSN 1392-9569
indicated that they read: „...adventure stories, detectives, sometimes science fiction“,, „I like
science fiction and adventure books“. Some students (n = 5) said that they read horror,
history books, detectives or novels:
„I admire historical, adventure novels. I like to create old time plots in my head, also get acquainted
and have a look into the past“, novels, short stories, adventure stories... It depends on my mood“, „I
almost never read but I like horror stories or comedies“, „I usually read novels, horror books. I don’t really
like science fiction books because there are different kinds of nonsense but some of them are good“.
Three respondents said they read very different of literature which their friends
and family members recommend:
„...starting with magic realism and finishing with philosophy“, „I don’t have my favorite style, therefore I read recommended books“, „Various lately published books recommended by my friends...“.
Some answers are written in an abstract way, without any detailed explanation:
„Different“, „Interesting“.
Several students wrote they like reading books which encourage them think:
„I like reading books which have an idea but the reading itself is not a torture. I don’t like
“slipslop” books“, „...the one where there are not only adventures but also contemplation, feelings,
it has a hidden meaning“.
Only one student likes reading specialized literature about cars in his free time.
The answers show that students want the books to be interesting and reading would
give pleasure.
During focus group interview it became clear that teenagers choose different
genre books but not always willingly, most often they read books that are on recommended books list at school. Students emphasized, that „those books are not interesting
and it’s not interesting to read them“. It is possible to claim that this reason is the reason
of reading motivation lack.
During the second project stage participants tried Reading practice methodology
which consists of four main parts:
• mini lesson;
• reading;
• discussions;
• reaction.
Mini lesson is a short, purposeful lesson designed for a definite idea or topic that
students get acquainted with. During those lessons teenagers learnt about reading
practice, discussed essential reading and writing issues.
In order to encourage project participants to read actively, they had the conditions
for long time silent reading. Every student read what he or she likes reading or can
92
arts therapy
read. During reading stage all project participants had to read. At first they spent
about 15–20 minutes on that. When teenagers got used to independent reading, this
time was gradually prolonged up to 30 minutes or more.
They discussed what they had read during the discussions. They always talked
about the article or book they were reading, whether they liked it, analyzed how they
understood that piece of writing.
Reaction to reading gives a possibility to apply long-term dialogue. It has great
influence over the reader to make him a thinking reader. Students were asked to fill
in dialogue journals in order to learn more about teenagers’ reaction to the text they
had read. The aim of dialogue journal writing is to develop students’ thinking about
reading and encourage them to share their reactions with others in a creative way.
During the discussions the group got acquainted with a new book and its author or
they simply told why that book could be interesting for others.
At the end of practice teenagers were asked to write reflections on Reading
practice and whether they had any new ideas about reading.
Qualitative reflection analysis shows that all project participants likes these Reading
seminars, it was interesting to know what others read and how to present a book:
„Interesting lesson“, „I liked it. It was interesting to know what my classmates read, their
opinion about books. I learnt what critical thinking is“, „It was interesting to learn what others
read“, „I learnt to present a book, express my thoughts. I learnt what critical thinking is and that
it’s necessary to read, it’s helpful for communication, education and imagination“, „The lesson was
quite interesting. It is almost impossible to change person’s attitude towards the books“, „I learnt
that it’s necessary to read for communication. You can learn more sayings...“, „Lessons made school
life more different. I read because reading gives me great aesthetic satisfaction.“, „Those lessons made
an impression on me. It was something unusual“.
Respondents mentioned that book presentations encouraged them to read more;
they got interested into Lithuanian authors’ literature:
„I heard the titles of new books, I’ll try to read them“, „Now I want to read a lot of good books.
But it has to be qualitative reading“, „It was interesting. I remembered the books I had read before.
I’d like to read a few interesting books“, „I remembered the books I’d read. I’ll read a few books
now“, „Discussion encouraged me to get interested into the writings by Lithuanian authors. I think
others will get interested as well“, „Maybe I’ll get more interested into Lithuanian literature“.
Some of the participants, who had admitted they did not like reading, promised
to start reading because it is a useful and necessary occupation:
„My attitude towards reading has changed. I learnt that you can know and learn more while
reading“, „I have wanted to start reading before... Now I’m planning to read the book I started but
93
ISSN 1392-9569
didn’t finish. It’s becoming interesting“, „My opinion has changed for the better. Reading is necessary and important. You helped to understand that. It was interesting. I will really start reading
as before“.
According to analytical scientific research method and observation, a model of
bibliotherapy element application in social pedagogue’s work is provided (graph 1).
It consists of three main stages – preparation, implementation and analysis.
In order to prepare an individual problem solution plan at the first stage social
pedagogue firstly has to analyze teenager’s problem and the causes of its appearance
in detail, define means and ways of helping him. Then, by applying bibliotherapy
method, social pedagogue carefully chooses proper literature for certain age group
teenagers and relates it with possibilities to solve the defined problems.
Not every teenager likes reading therefore social pedagogue’s task is to select a
text and calculate how much the teenager has to read during the lesson. The teacher
of native language who knows the teenager’s reading abilities and can give advice
takes part in this stage. Social pedagogue and the teacher have to choose an extract
telling about the crucial event which will be later analyzed by the teenager. Then
social pedagogue should think what ways and strategies he or she could apply when
working with a definite child.
At the second stage they read and analyze the text and apply critical thinking
development scheme. This scheme is based on three levels - stimulation, meaning
comprehension and thinking – realization in reading process. At stimulation level
different methods which encourage teenagers express their opinion on certain issues
are used. When teenagers are interested and encouraged to remember everything what
they know on that topic, it is possible to move on to meaning comprehension level
and read the text. It is recommended to use different methods which help control
reading in order to avoid superficial reading. Special attention in bibliotherapy elements application in educational process should be paid to thinking level. Reflection
and thinking are essential so that teenagers not only learn about similar problems but
also evaluate their possibilities to change present situation. When writing reflection
or drawing experienced impression, a teenager goes deeper into the situation they
analyze and will note his own attitude, opinion, future or expected behavior etc.
At the third stage social pedagogue analyzes and records the advantages and
disadvantages of the applied model, thinks over and evaluates the outcomes.
This model can be also applied when working with a group. Group social assistance method is used in such situations when the role of environment is obvious
and problems are related with many similar situations and their needs require wider
94
arts therapy
Graph 1. Model of bibliotherapy elements application in social pedagogue’s work
coordination, preventive and educational orientation. Group work, possibility to
share feelings with other people having the same problems allows the person understand he is not an exception in this world. Being in a group and the feeling of
support stimulate inner powers to fight for the victory and believe that these efforts will bring positive solution results (Indrašienė, 2004). If every group member
is able to realize two main communication values – have the feeling of community
and personality autonomy – personality will develop not on the account of others
but common aims will be achieved without throwing shade on the individuality
(Psichologija studentui, 2005).
In conclusion it can be stated that social pedagogue can apply bibliotherapy
method elements in work with teenagers as especially effective way to form positive personality character features and other skills necessary for successful personal,
professional and social life.
Conclusions
• Bibliotherapy is an effective way to treat person’s emotional, psychological
disorders, experienced losses and failures or traumas. Reading strengthens
person’s self-confidence in his spirit and body powers, gives hope, distracts
from difficult thoughts, spiritual traumas, makes adaptation easier, and raises
the mood.
95
ISSN 1392-9569
• Social pedagogue can apply bibliotherapy method elements in work with
teenagers as especially effective way to form positive personality character
features and other skills necessary for successful personal, professional and
social life.
• Students, who were defined as having no reading motivation, evaluate reading
as not only a pleasant way to spend free time, but also as one of the ways to
develop necessary skills which will help for successful social communication,
professional career and constant improvement.
• When students understand the importance of reading they choose reading
more for pleasant experience than for a wish to develop rhetoric or other
abilities. They read with interest when adults do not make them do that, if
the book is interesting or if the reader is able to empathize into the main
hero’s role.
Literature
1.
Barath A. Sabljak L. Permainos // Bibliografija gydant vaikų ir jaunuolių karo
traumas. Vilnius: Garnelis, 2001 (4), p. 14–19.
2. Černienė J. Paauglių, turinčių laikysenos sutrikimų, savimonės ypatumai: magistro darbas. Vilnius 2002, p. 13–24.
3. Daujotytė V. Žvirblių takas // Skaitymas: džiaugsmas, mokymasis, mokymas.
Vilnius, 2008 (2), p. 25–27.
4. Daujotytė-Pakerienė V. „Apie skaitymo džiaugsmą ir naudą“ // <http://
gimtasiszodis.w3.lt/daujot_04_1.htm>.
5. Dereškevičius P., Rimkevičienė V., Targamadzė V. Mokyklos nelankymo priežastys. Vilnius, 2000.
6. Gailienė D., Bulotaitė L., Sturlienė N. Aš myliu kiekvieną vaiką. Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1996, p. 9–15.
7. Gučas A. Vaiko ir paauglio psichologija. Kaunas: Šviesa, 1990, p. 211–259.
8. Indrašienė V. Socialinio ugdymo technologijos. Vilnius 2004, p. 80–81.
9. Janavičienė D. Biblioterapijos, skaitymo ir gyvenimo kokybės sąsajos: tarpdisciplininis požiūris // http://www.leidykla.vu.lt/inetleid/knygot/44/straipsniai/
str16.pdf>.
10. Kvieskienė G. Pozityvioji socializacija. Vilnius, 2005, p. 102–104.
11. Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos I–X klasės. Vilnius: Leidybos centras, 1997, p. 10–33.
96
arts therapy
12. Lisabonos strategijos įgyvendinimas // pranešimas parengtas 2005 m.
kovo 22–23 d. Europos vadovų tarybos pavedimu // <http://www.lrtt.
lt/Lietuva%20EESRK/Lisabona%20is%20Kvedaraites/ces1468-2005_d_
lt.pdf>.
13. LR švietimo įstatymas Nr. IX-1630, 2003-06-17 // Žin. 2003, Nr. 63-2853
(2003-06-28).
14. Mardziah Hayati Abdullah, What is bibliotherapy? // <http://www.indiana.
edu/~reading/ieo/digests/d177.html>.
15. Navickaitė A., Daukšienė D., Jarienė R. Efektyvaus skaitymo strategijos: skaitymo praktikumas. Vilnius: ŠDC, 2007.
16. Penkauskienė D. Kritinio mąstymo ugdymas: teorija ir praktika. Vilnius: Garnelis, 2001, p. 11.
19. PISA (Programme for International Student Assessment) – Tarptautinė moksleivių vertinimo programa. 2006.
20. Psichologija studentui. Kaunas, 2005, p. 240.
21. Raguotienė G. Atversta knyga. Vilnius 2008, p. 25.
22. Skaitymo skatinimo ir kalbos gebėjimų ugdymo koncepcija // <http://www3.
lrs.lt/docs2/DPSLIZZG.DOC>.
23. Socialinės pedagogikos studijų programa // <http://www.aikos.smm.lt/aikos/
webdriver.exe?kalba=lt&kodas=61205S202&MIval=/Programa.html>.
24. Socialinio pedagogo instrukcija Nr. 1691, 2002.
25. Šulcienė D. Rubinaitis // Knyga paauglio vertybių kontekste. Vilnius, 2001
(2), p. 3–4.
26. Šventickas A. Šventickienė A. Vyresniųjų paauglių grožinės literatūros skaitymo
nuostatos dabarties sąlygomis // <http://www.ceeol.com/aspx/getdocument.
aspx?logid=5&id=240987a0-4a92-4bcc-8c64-ad0cc0f16a9e>.
27. Švietimo gairės. Vilnius, 2002, p. 13, 137.
28. Tijūnėlienė O. Žvirblių takas // Vaikystės knyga IV klasės mokinio gyvenime.
Vilnius, 2008 (2), p. 32.
29. Vyšniauskytė-Rimkienė J., Kardelis K. Paauglių reputacijos tarp bendraamžių raiška
sociometrinio statuso grupėse // <http://medicina.kmu.lt/0506/0506-11l.pdf>.
30. Žukauskienė R. Raidos psichologija. Vilnius: Margi raštai, 2002.
97
ISSN 1392-9569
Valdonė Indrašienė – Doctor of Social Sciences (Educational Science), Associate Professor,
Head of the Department of Social Pedagogy of Social Communication Institute at Vilnius
Pedagogical University; areas of research interests: education technologies, social researches;
address: Studentų str. 39, LT-08106 Vilnius, Lithuania; e-mail [email protected]
Eglė Kapočiūtė – Master of Social Sciences (Educational Science), Assistant Lecturer of the
Department of Social Pedagogy of Social Communication Institute at Vilnius Pedagogical
University; areas of research interests: critical thinking, bibliotherapy, social education technologies;
address: Studentų str. 39, LT-08106 Vilnius, Lithuania; e-mail [email protected]
98
arts therapy
Peculiarities of Social Institution
Employees’ Well-Being
Annotation. The article analyses well-being of social institution specialists at
work. The attitude of the respondents to work is presented as well as evaluation of
interpersonal relations of employees of social institutions. It is stated that social workers
employed in social institutions assist other members of staff in solving organisationrelated problems. The reasons for well-being at work are analysed. The authors present
peculiarities of interpersonal relations between employees of institutions providing social
services and their executives, working conditions and work organisation. The emphasis
is laid on the influence of social workers on the improvement of microclimate in these
organisations.
Key words: social institutions, employees, well-being at work.
Introduction
Well-being, safety and health at work cannot be characterised only by absence
of accidents or professional diseases. Good physical, moral and social well-being
is also of big relevance and it is achieved through improvement of work quality
and considering changes in the society. Climate or atmosphere of organisation
includes a certain level of morale, a sense of belonging to an organisation and
concern about members of this organisation (Mullins, 1991). Thus, organisation climate and employees’ well-being are directly related: the climate, factors
conditioning them and how an individual feels at work are directly reflected in
his / her self-feeling.
Every organisation is unique because a particular system of values and principles
is employed pursuing organisational goals or solving occurring problems. And each
of them, according to P. Jucevičienė (1994, p. 15), has own culture, traditions and
activity methods. The aggregate of all these three components constitute the climate
of organisation (Targamadzė, 1996).
Following V. Targamadzė (ibid. p. 100), the concept of organisation climate was
mentioned in the works of K. Lewin, R. Lippitt, and R. K. White in 1939. It has
taken a number of years for scientists to acknowledge the climate of organisation
as one of the key factors determining efficiency of organisation and a generalising
concept comprising a big range of factors.
99
ISSN 1392-9569
N. Večkienė (1996, p. 195) points out that organisation climate is a human environment, where employees carry out their functions and work. It cannot be touched
or seen because it as if ‘lingers in the air’.
Thus, professional activity of social workers comprises consulting, diagnostic,
information, preventive, educative or any other necessary assistance to individuals,
groups or communities. This activity enables an individual to live in harmony with
other people surrounding him or her as well as with the environment. A social
worker performs functions that are of high importance to well-being of the society; therefore well-being of social workers themselves, their satisfaction with work,
client’s evaluation of their work as well as that of an employer (administration) are
also extremely important.
The goal of the research: to investigate the influence of microclimate on wellbeing at work.
The object of the research: social institution employees’ well-being at work.
The objectives of the research:
• to identify the attitude of employees of institutions providing social services
to work;
• to identify interpersonal relations of employees in institutions providing
social services;
• to identify if heads of institutions providing special services have influence
on employees’ well-being at work;
• to evaluate attitude of employees from social service providers to their working conditions;
• to identify if social workers employed in institutions providing social services
influence improvement of microclimate in these institutions.
The method of research. The methodology for empirical research was developed following Е. Rogov (1998), B. Bitinas (1998), K. Kardelis (2002). The method
of questionnaire survey was applied.
A wide range of questions were used to collect full-scale data:
• closed questions with strictly defined answers, when respondents have a choice
of one or several appropriate answers;
• open questions, when respondents have to formulate answers themselves;
• mixed (combined), when respondents may supplement the answer with their
own opinion;
• range scales, when respondents are provided with answers of increasing or
decreasing value.
100
arts therapy
The research organisation and sample. The survey was conducted in Utena
Boarding House, Social Service Centre of Utena District, Utena Children Boarding
House, Children Social Support and Education Centre and Special Education and
Socialisation Centre “Vilties Šaltinis”. The survey was conducted from February
to March of 2008. The sample included 112 employees from the above-mentioned
institutions. SPSS 10.0 computer programme was employed for research data
processing. The information on the respondents acquired during the research was
generalised.
The analysis of the sample revealed the following: only 6 respondents (5.4 %)
out of 112 were men and 106 (94.6 %) were women. It can be concluded that
women make up the majority of social workers in institutions providing social
services.
To receive an objective opinion, an attempt was made to survey the respondents
representing the widest possible range of professions. The sample comprised: 47.3 %
(53 respondents) of social workers; 13.4 % (15 respondents) of social educators; 12.5 %
(14 respondents) of assistants to social workers; 18.8 % (21 respondents) of other
employers of institutions providing social services. Nine heads, deputy directors and
heads of departments from social institutions participated in the research, which
amounted to 8 % of the sample. This shows a responsible attitude of top managers
to maintenance of good climate at work. The 21st century is an era of knowledge and
information, when the importance of the average level of education in the country
gains a particular importance. Lithuania, in cooperation with the whole Europe, has
started creation of knowledge-based society and economy, where the highest quality
commodity is latest information, knowledge and professional skills. Therefore, one of
the objectives was to identify educational background of the respondents. The conducted
analysis showed that according to their education the respondents fall in 4 groups:
25 % (28 respondents) have special secondary education, 3 % (3 respondents) have
acquired post-secondary education and 58 % (65 respondents) are holders of higher
education diplomas. About 14 % (16 respondents) are students of universities.
Education, obtained speciality and profession determine success of individual’s
life. A person cannot perform each work equally accurately and well. The happiest individual is a person whose job is as if his / her hobby and brings highest
satisfaction. Work, which meets individual’s attitudes and needs, increases his/her
satisfaction and motivation to work, has a positive effect on work outcomes and on
well-being at work as well. This may be illustrated by long years of working in one
and the same workplace.
Peculiarities of Social Institution Employees’ Well-Being
101
ISSN 1392-9569
According to their working experience, the respondents may be classified into 5
groups. Their distribution is shown in Picture 1.
Picture 1. Distribution of the respondents according to their working experience
As it can be seen from Picture 1, the majority of the respondents (26 percent
or 29 individuals) have a working experience from 16 to 30 years. About 5 % (6
respondents) have a working experience of over 30 years. The number of people
with experience under 5 years amounts to 26 individuals (23 %), whereas 20 % (19
individuals) have worked in this sphere from 11 to 15 years. 17 % or 19 respondents
have an experience from 5 to 10 years and about 9 % or 10 respondents did not
answer this questions.
According to their working experience, all the respondents were divided into three
groups for further research analysis: 26 respondents (up to 5 years), 41 participants
(from 5 to 15) and 35 respondents with working experience over 15 years.
It can be stated that institutions providing social services employ educated socialists with different
working experience and that majority of them are women.
Evaluation of the respondents’ attitude to work. Every individual needs a
favourite job and a position which provide him / her with a possibility for self-realisation and demonstration of own sense and creativity. Therefore the question: ‘Do
you like your job?” was not accidental in the questionnaire. The biggest part of the
employees 70.5 % or 79 respondents from social service institutions stated that they
like their job and 16.1 % (18 respondents) pointed out that they like their job very
much. Only 3.6 % (4 individ.) of the respondents did not like their job. The same
percentage of the survey participants (3.6 %) pointed out that they are indifferent
to their work; the opinion of 6.3 % (7 individ.) was not clear.
102
arts therapy
The respondents were provided with following variants of answers to the question
“ You go to work……. “: always willingly, sometimes willingly, often unwillingly and
always unwillingly. The answers had to confirm the respondents’ opinion provided in
the previous question. A considerably big group of the researched 32 % (36 individ.)
stated that they always go to work willingly, 58 % (65 respondents) pointed out that they
sometimes go to work unwillingly. 8 % or 9 respondents often go to work unwillingly
and only 2 % or two respondents admitted that they always go to work unwillingly.
The research revealed that 86.6 % or 97 respondents are satisfied or totally satisfied with their job and that about 90 % (101 individ.) always or sometimes go to
work willingly. During the survey, the participants were also asked if they would
like to change their job. It was revealed that 23 % (26 individ.) would like to change
their present job; whereas 35 % (39 respondents) pointed out they would not change
it. Such opinion was received from the respondents who love their job, always go
to work willingly and perform their functions there willingly as well. 42 percent
(47 individ.) of the researched stated that they did not know if they would like have
another job. The data allows for a conclusion that the majority of employees in social
institutions like their job.
The respondents had to answer the following question: “ Let’s imagine that you
do not work temporarily due to some reasons. Would you return to your present job?
“ More than half of the respondents (50.9 %) claimed that they would come back to
their present job, whereas 9.8 % of the respondents provided negative answers.
The research revealed that if respondents like their job, none of them would
like to change it. If employees of social institutions strongly dislike their work, they
want to change it.
The analysis of survey data shows that the longer the working experience, the
higher satisfaction with work is expressed by the respondents: 25.7 % (9 individ.)
of specialists with working experience of over 15 years like their job very much and
73.2 % of the respondents with a working experience of 5–15 years pointed out that
they enjoy their job. The employees with working experience in social service sphere
exceeding 15 years always go to work willingly and the respondents with working
experience up to 5 years do that always unwillingly.
It can be generalised that the majority of employees in social institutions are satisfied with their
work and would not like to change it to any other. More than half of the respondents only occasionally
go to work unwillingly and would return to their present work if they were not temporarily working
due to some reasons. Thus, it can be stated that the attitude of employees from social institutions to
their work is positive.
103
ISSN 1392-9569
Evaluation of interpersonal relations of employees in social institutions.
Social institution employees had to answer the question with three statements: “ The
majority of people working in our institution are nice and kind people“, “There are
various people in our institution“ and “The bigger part of people working in our
institution are unpleasant people.“ The respondents had to mark the statement they
agree with. About 27.6 % (31 individ.) totally agree with the statement “ The majority of people working in our institution are nice and kind people“, the statement
“There are various people in our institution” was fully supported by 69.6 % or 78
respondents. And only 2.7 % or 3 participants in the research stated that the bigger
part of their colleagues are unpleasant people.
The opinion of the respondents about colleagues living not far from each other
is not important to the research since the majority of them have never thought of
neighbour-like relations with colleagues and about the influence of such relations on
the improvement of relations in their organisation. About 69.6 % or 78 respondents
stated they had never thought of the situation when colleagues lived in neighbourhood and 26.8 % (30 individ.) pointed out that this fact would have no influence
on relations at work. And only 3.6 % or 4 respondents wanted their colleagues to
live not far.
The respondents had to provide answers to the questions with a fixed response
scale from 1 to 9, where 1 referred to “like it very much” and 9 meant “dislike it
strongly”. The results of the response analysis are provided in Picture 2.
Picture 2. Distribution of opinion about colleagues
On the basis of the data presented in Picture 2, it can be stated that the respondents have good opinion about their colleagues. 20 percent or 22 individu104
arts therapy
als in the research pointed out that they like their colleagues very much and the
evaluation of people working together was 2 points in the answers of 28 % or
31 respondents; 25 % (28 individ.) wrote 7 and 9 % or 10 employees evaluated
their co-workers by 3 points. 4 percent of the participants disliked their colleagues
strongly (9 points).
It should be noted that co-workers received different evaluations in separate
institutions. The data on this are not presented in this article to avoid violation of
the confidentiality principle.
During the research an attempt was made to identify the respondents’ reaction
to the possibility to spend holidays with colleagues. The results are presented in
Table 1.
Table 1
Distribution of the respondents’ opinion about spending holidays with their
colleagues
Statement
Number of respondents
Percentage
This would completely satisfy me
16
14.3
I don’t know. I’ve never thought of that
80
71.4
This would not satisfy me
16
14.3
Total:
112
100.0
More than 70 % or 80 respondents have never thought of this and only 14.3 %
(16 individ.) stated that they would be satisfied with such a possibility. The same
number of the researched pointed out the opposite: they would not like that at all.
To identify the role of administration and social workers in solving of work /
organisation-related questions, the respondents had to provide answers to the questions: “ When work / organisation-related problems occur, you address ...?“ The
data is presented in Table 2.
The data presented in Table 2 show that 22.3 % (25 individ.) always address the
director to solve work / organisation-related problems, whereas 27.7 % or 31 respondents seldom turn to him / her and 25.9 % (29 individ.) do that often. The
deputy director is the most frequently addressed person (43.8 % or 49 respondents).
However, social workers also play a considerably big role solving organisational
problems. They are often approached by 35 respondents (31.3 %).
105
ISSN 1392-9569
Table 2
People addressed most frequently in cases of work / organisation–related problems
Position
Always
Often
Seldom
I do not
address
anybody
Total
Director
22.3 %
25.9 %
27.7 %
24.1 %
100.0
Deputy director
14.3 %
43.8 %
15.2 %
26.8 %
100.0
8%
31.3 %
27.7 %
33 %
100.0
20.5 %
31.3 %
8%
40.2 %
100.0
Other members of administration
Social specialist /educator
The respondents had to provide answers to the questions about the atmosphere
at work with a fixed response scale from 1 to 9, where 1 referred to “unfriendly and
unpleasant atmosphere” and 9 meant opposite “atmosphere were mutual understanding and respect prevail”. The answers to this question were very diverse: the
majority of the respondents (31.3 or 35 of the researched) evaluated the atmosphere
by 8 points, 15.2 % or 17 respondents pointed out that understanding and respect
always prevailed in their working place. About 16.1 % (18 individuals) evaluated the
situations marking 5 points and only 5 respondents (4.5% of the answers) referred
to unpleasant and unfriendly atmosphere at work.
Generalising the opinion of the respondents about interpersonal relations, it can be stated
that friendly and pleasant atmosphere prevails in the institutions providing social services and
that subordinates rely on their authorities and other respondents address them for help. Social
workers in social institutions provide their co-workers with assistance in solving organisational
problems. The respondents provide a positive evaluation of their colleagues more often than
negative.
The respondents had to provide their answers to the open question: “What determines your well-being at work?“, which aimed to identify their opinion about the key
factors conditioning well-being of employees in social institutions. The processing
of the research data revealed that the respondents gave two and more answers. The
research data are presented in Table 3.
106
arts therapy
Distribution of opinion about factors determining good self-feeling
I think that good self-feeling is conditioned by:
Table 3
Number of
respondents
Percentage
Heads/executives
68
60.71
Relations with colleagues, sincere communication
71
63.39
Favourite work
95
84.82
Mood for work
26
23.21
Work organisation
35
31.25
Working conditions
18
16.07
Clients
23
20.53
Did not answer
13
11.60
The moral image, competence and communication skills of formal head of the
community contribute a lot to well being of community members. Therefore, 68 respondents consider the head of an organisation as the most contributing factor to
their well-being at work. This is confirmed by the results of the previous research:
82 participants of the research pointed to good and very good relations with the
head of their organisation.
“Friendly and sincere interpersonal relations enable development of the conscious
discipline and strengthen a sense of individual and collective responsibility. Nice
sincere communication ensures good mood, creative activity and serves as foundation for development of sustainability, harmony and a well-rounded personality“
(Stanaitis, 2004).
Therefore, according to the opinion of 71 respondents, their well-being at work
is directly conditioned by sincere interpersonal relations, kind and sincere communication with colleagues. This opinion partially coincided with the evaluation of
co-workers, where 69 respondents evaluated their colleagues within 1 and 4 points in
the scale, confirming their good relations with colleagues. Moreover, 95 participants
in the survey think that a favourite job is a very important factor determining their
well-being, 26 respondents see a certain mood for work contributing to good selffeeling at their workplace. Appropriate working conditions and good organisation
of work: ergonomic working places, properly distributed working load and justified
remuneration are important to 53 respondents. Very few employees (23) find clients
107
ISSN 1392-9569
they serve contributing to their well-being at work. Such opinion was popular among
individuals who were thinking of changing their present job. Since the question was
open, 13 participants in the survey did not express their opinion. This was characteristic of the respondents who dislike or strongly dislike their job.
The respondents also added some comments to their answers, such as: “ head of
organisation is the soul of it”; “a good executive ensures success of an institution“;
“friendly and united co-workers may overcome all difficulties“; “ my job is my hobby;
“I’m dissatisfied with my work, my clients irritate me, therefore I feel bad at work“;
“everybody loads the willing horse“.
The participants in the survey were asked to evaluate their own well-being at work
using a 5-point system. The research results showed that about 60 % or 68 employees
evaluated their well-being by 5 points (very good), 23 % or 26 respondents gave 4
points (good), 11 participants (10 %) in the survey and 3 % (3 individ.) think their
well-being is satisfactory (3 points). There were 4 respondents (4 %) who estimated
their well-being by 1 point.
The research identified a direct correlation between the evaluation of atmosphere
at work and evaluation of employees’ well-being in social institutions. The highest evaluations of atmosphere at work (9, 8 and 7 points) were given accordingly by 17, 35 and
19 respondents (total: 71 participants or 63.5 %), 6 and 5 points were written to the
atmosphere in the workplace of 5 and 18 respondents (total: 23 individuals or 20.6 %),
4 and 3 points were written by 8 and 3 researched employees (total: 11 respondents
or 9.7 %); 2 respondents evaluated atmosphere by 2 points (1.8 %) 5 respondents
(4.5 %) found the atmosphere in their institutions very bad (1 point).
Summing up the data, it can be stated that respect and mutual understanding between employees
and authorities dominate in the institutions providing social services. Therefore, employees positively
evaluate the prevailing atmosphere, executives as personalities and their attitude to them as employees.
Thus, it is possible to conclude that executives have influence on their well-being at work.
Evaluation of the respondents’ attitude to their working conditions. Working conditions also play a considerable role in assurance of well-being at work. The
respondents’ attitude is presented in Table 4.
The analysis of empirical research results showed that 27 % or 30 respondents
are fully satisfied with the quality of their working equipment, 21 % (24 individuals) are content with even distribution of working load, the variety of working tasks
satisfies 25 % or 28 participants in the research and 39 respondents (35 %) are
satisfied with opportunities of professional development. Remuneration satisfies
11 % or 12 respondents and the majority of the participants (28 % or 31 researched
108
arts therapy
Table 4
Distribution of respondents’ opinion about evaluation of working conditions
Are you satisfied with
various working conditions?
Totally
satisfied
Probably
satisfied
It’s hard to
tell
Probably
dissatisfied
Completely
dissatisfied
Quality of working 30 / 27 %
equipment
37 / 33 %
22 / 19 %
11 / 10 %
12 / 11 %
Even distribution of
working load
24 /21 %
36 / 32 %
34 / 31 %
11 / 10 %
7/6%
Salary
12 / 11 %
18 / 16 %
30 / 27 %
31 / 28 %
21 / 19 %
Professional develop- 39 / 35 %
ment opportunities
40 / 35 %
19 / 17 %
12 / 11 %
2/2%
Variety of working 28 / 25 %
tasks
35 / 31 %
38 / 34 %
5 / 5 %
6/5%
employees) state that they are “ probably dissatisfied” with the pay. 27 % (30 individ.) of the researched found it difficult to express their opinion on the question.
Thus, it is possible to state that employees of social institutions are satisfied with
their working conditions.
To identify employees’ opinion about organisation of work in their institutions,
they were asked, “ How, in your opinion, is your work organised?” The research data
showed that about 28 % (31 respondents) think it is done very well, whereas 60 %
(68 individ.) of the participants in the survey pointed out that it is done not bad. The
work is organised very bad according to the opinion of 1 respondent.
Summing up the research results it can be concluded that employees from social institutions are
satisfied with their working conditions and organisation of work.
Influence of social workers employed in institutions providing social
services on improvement of microclimate of these organisations. The question “Who, in your opinion, has to improve microclimate in an organisation?”
was asked to identify employees’ opinion about what determines improvement of
microclimate. The research showed that 34 % or 38 respondents think that head
of an institution is an important factor in improvement of microclimate; 30 respondents (27 %) think that this is a function of a social worker; 22 % (25 individ.)
stated that it is a matter of employees themselves and 17 % or 19 participants did
not answer this question.
109
ISSN 1392-9569
To identify if social workers/educators have influence on improvement of microclimate in organisation, the respondents were asked about the effect of social workers
on microclimate improvement. The survey revealed that 34 % of all the respondents
think that social workers contribute to a better microclimate in organisation and
32 % of them do not see this influence. Approximately 44 % of the researched do
not know if social workers play a role in improvement of microclimate.
Summing up the research results it may be concluded that social workers partially contribute to
improvement of microclimate of organisation they work in. according to the respondents, head of organisation has the most considerable influence on improvement of microclimate of an organisation.
Conclusions
• Scientific literature defines well-being as a general employee’s mood which
depends on interpersonal relations, relations with authorities, attitude to work
and personality structure, which comprises its directiveness, temperament,
character, skills and attitudes.
• Improvement of microclimate in organisation is not seen as a separate function
of a social worker. His / her professional activity involves consulting and psychotherapeutic assistance to individuals, groups, families and communities.
• The data received during the research showed that factors directly conditioning well-being at work and improvement of microclimate include: heads
of institutions, relations with colleagues and sincere communication and a
favourite job.
• The respondents evaluated their own well-being at work very positively.
• The respondents are sure that social workers have influence on a positive
microclimate in organisation and well-being of colleagues at work.
Literature
1.
2.
3.
4.
5.
110
Bitinas B. Ugdymo tyrimų metodologija. Vilnius: Joraša, 1998.
Jucevičienė P. Organizacijos elgsena. Kaunas: Technologija, 1994.
Kardelis K. Mokslinių tyrimų metodologija. Kaunas: Judex, 2002.
Lukoševičienė I. Profesinio socialinio darbo pagrindai. „Caritas“ leidykla,
1995.
Mullins L. J. Management and Organisational Behaviour. London: Pitman,
1991.
arts therapy
6.
7.
Stanaitis A. Žmogui reikia žmogaus. Marijampolė: Piko valanda, 2004.
Targamadzė V. Švietimo organizacijų elgsena : textbook. Kaunas: Kauno technologijos universitetas, 1996.
8. Trainienė O. Impact of Organization Climate on Well-being of a Person at Work
: Master’s paper / supervisor V. Gudžinskienė, Vilnius Pedagogical University,
the Institute for Social Communication. Vilnius, 2008.
9. Večkienė N. Švietimo vadybos įvadas: textbook. Kaunas: Technologija, 1996.
10. Žalimienė L. Socialinės paslaugos. Vilnius: Spauda, 2003.
11. Рогов Е. И. Учитель как объект психологического исследования. Москва,
1998.
Vida Gudžinskienė – Doctor of Social Sciences (Educational Science), Associate
Professor, Head of the Department of Social Cohesion of Social Communication
Institute at Vilnius Pedagogical University; areas of research interests: modelling of education
process, health promotion and education, development of learners’ competences; address:
Studentų str. 39, LT-08106 Vilnius, Lithuania; e-mail [email protected]
Olga Trainienė – Master of Social Work( Management of Social Institutions), Social Educator of Visaginas Technology and Business Vocational Study Centre; areas of research interests:
microclimate at institutions of social services, well-being at work; address: Festivalio str. 7,
LT-31143 Visaginas, Lithuania; e-mail [email protected]
111
ISSN 1392-9569
Possibilities of Puppet Therapy and Their Use
in Puppeteers Projects
Annotation. The study presents the use of possibilities of puppet therapy in the practice
of Lithuanian puppet theatres. In this study the concept of puppet therapy, its origin in the
history of theatre, the use of puppet therapy in projects of Lithuanian puppet theatres and
experience of cooperation between puppeteers and medical specialists are discussed. The
article also provides data on empirical research which reveal the knowledge Lithuanian
puppet theatre practitioners of objective and motivated puppet therapy and its application
in their practice.
Key words: puppetry, puppeteer, puppet therapy, animated object.
Introduction
Relevance and problem. Puppet is an animated object related with play as
well as an attribute of theatre art. Even in ancient Greece and in many other oldest
cultures of the world, puppets were used not only for esthetical effect. In different
epochs people performed rituals with puppets and masks. It is already noticed that
puppets have accompanied an individual since the ancient times and has effected
his / her emotions. In the rituals of many nations puppets and masks were used by
shamans. Children have been playing with puppets during all times as well. The
therapeutic function of puppets has been observed for ages, though the concept of
puppet therapy belongs to our times.
Foreign professionals (psychotherapists, psychologists, special and social educators, artists of puppet theatre) often base their practical activity various means from
puppet theatre and use purposive and apply therapy-orientated methods in their work.
The therapeutical effect puppets‘ and puppet theatres is also observed in Lithuania,
but as a method it is used very rarely. There is a lack of consistent and purposefully
described researches in the puppet theatre therapy. It is an area of art therapy, as
puppetry unifies many fields of the fine art (drawing, sculpture, textile, paper plastic,
etc.), theatre elements (live action, movement, music, masks, puppets, light, etc.) and
all they all go together with fairy tale and play therapies.
During the Soviet period the puppet theatre was associated with and related to
children, amusements and a cultured way of spending spear time. International co112
arts therapy
operation allowed for a different approach to puppets, which may serve much wider
public needs and may become an objective therapeutical means. Firstly, Lithuanian
puppeteers assumed roles of art specialists and educators. As the borders opened,
there occurred conditions for information exchange, accumulation of experience
of other countries and a number of researches in a wide range of puppet theatre
possibilities. Now puppeteers experiment and seek for knowledge of purposeful employment of puppets and puppet theatre therapy in social work, educational science,
psychotherapy, ergotherapy and other spheres under contemporary conditions. The
goal of this study is to discuss the concept of puppets and puppet theatre therapy,
possibilities for its application and to present experience of puppet therapy accumulated by practitioners of the Lithuanian puppet theatre. The methods of research:
analysis of scientific literature and empirical research; questionnairing, case studies,
active observation (involvement in action).
The Concept and Origin of Puppet Theatre Therapy. Puppet is a minimised
model of a human being to some extent and has a very long history not only as a
“toy“. It typically reveals individual’s relation with the environment. Puppet helps
to perceive the world through symbols. Children, while involving themselves into
play, reiterate the models of adults‘ world that reveal in front of their eyes as the
ritual of becoming a part of public. As we know from the history of puppet theatre,
first puppets were devoted not to playing of games, but to performing rituals, [5],
[3, 8], [2, 5]; and the rituals were performed having an intention of healing as well.
The contemporary concept of puppet therapy determines the way of healing though
employment of puppets. The latter can be drawn, created, constructed, dressed
up; one can talk about them and with them or create different plots. One can play
with puppets or perform a role-play, that is, to do something with them; in some
languages this action is described in one word, for example, “play“ or “играть“ (in
Russian). The base of theatre consists of a particular organized action, when the process is going now, here and with me, that is, with a person involved in it. Such an action
is close to an ancient ritual process, where people used to participate with puppets
and masks and to perform actions that expressed their attitude towards the world.
Masks, as well as puppets, hiding an acting person, conditionally provide some new
or different properties for the reflected form.
The history of puppet theatre testimonies the use of puppets for the purpose of
healing in different countries [7, 215]. For example, Indians from Panama‘s Cuna
tribe transmitted the tradition of woodcarving puppets not for playing but for healing only from generation to generation: they used to bring the powwow for a sick
Possibilities of Puppet Therapy and Their Use in Puppeteers Projects
113
ISSN 1392-9569
person and he would circle puppets around the patient. The quantity of puppets
depended upon how serious the disease was. There is a ceremony, known in Japan,
when all diseases of the patient were put onto a special puppet, then this puppet
was seated in a paper ship and cut adrift. When the ship moistened, the puppet and
all diseases used to drown together with the ship. Nations that live in Russia, also
have similar ceremonies.
Though employment of puppets having a purpose to heal has been identifiable
since ancient times, yet the concept of puppet therapy emerged only in the beginning
of twentieth century [7, 217]. Doctor-neuropathologist Malcolm Rait from Wales used
puppets and puppet performances as a preventive method of healing that helps to
overcome children‘s neurosis in 1926. Eventually this way of healing dispersed and
was named for puppet therapy. In many countries such as the USA, Great Britain,
Germany, the Netherlands, Russia, a considerable effect is achieved in this field, as
puppets are used both for children and adult healing. It is assessed, that puppets
could be used successfully to restore patient‘s movement functions after they have
been disconcerted. The puppeteers from Russia started their researches in this field
in 1917–1922. They were seeking for methods that could help children to overcome
stammer and to recover after various neurotic stresses using puppets; they were also
researching children with movement disability and other.
It is important to notice, that from the first steps of this research, medicine
specialists and puppeteers were looking for cooperation. In 1920 the Institute of
Children Orthopaedics under the name of professor G. I. Turner in Saint Petersburg, in cooperation with „Teatr Petrushki“ (under the leading of E. Demmeni),
consistently worked in this field of puppet theatre therapy. The remark of Doctor
N. Shnirman, that was documented and reached our days, says: “The Institute of
Turner is trying to recover all sinews of those children who were struck by any
kind of physical disability; and this purpose is reached in two ways: orthopaedists
eliminate the disability by improving the function of the damaged organ, while
educators are working with a child and forming his/her personal features. The
first contributors to therapeutic effect seem to be joy of life, smile and laugh. Many
sick children have no possibilities to attend the Drama theatre. They lie in their
beds for many weeks or months, as they are treated by “extension“. The theatre of
glove puppets, while bringing a small screen, can grant a joyful spectacle for those
children. A child, who sees only an empty wall of the room for a long time, now
It is so called theatre of glove puppets. Its name has derived from the main character Petrushka.
114
arts therapy
is involved into the search for penguin Lolo in the freezing ocean, reads a “Letter
from Italy“, laughs together with puppets, etc. I am talking about children in beds.
Besides, traditional Petrushka is a crook-backed itself, so it is very close to those
sick children.“ [8]. Thus, in the beginning of the twentieth century puppeteers and
medicine specialists started to jointly search for effective methods of puppet therapy.
After proving that puppets not only teach but also heal, puppeteers started to visit
hospitals with puppet performances, helping children to overcome consequences
of various stresses and to get better.
Since 1920 various seminars of specialists that work with puppets have been organized in many countries. During those international meetings puppeteers can exchange
methods of their work and receive new data from medicine specialists. It happens that
sometimes puppeteers take up healing quite successfully. Taking into account the fact
that puppeteers have been acting as oracles next to their own trade since the oldest
times, it turns out that this tradition has been extended and developed ever since.
Mr. M. Aronoff, who works at Scottish Mask and Puppet Centre in Great Britain
and consults puppeteers of special needs, has provided very valuable remarks. When
representing such a specific activity of puppeteers, he speaks about the possibility
of recognizing a therapeutic mediator in the puppet to work with both children and
adults. M. Aronoff confirms, that puppet theatre in therapy can be very efficient. This
idea has been maintained by historical forms of developing puppet theatre art: from
the ancient rituals to contemporary puppet theatre art. The puppeteers‘ consultant
reminds that shamans all over the world still use puppets as the spiritual guides,
pathfinders or mediums between spiritual and earthly world. Through puppets the
personal and universal human attitude towards the world is revealed in a very specific
way; and one can see how puppets are used in the healing process [4, 210].
From the theoretical researches in the puppet theatre [1, 56]; [6] we know, that
initially a puppet is an inanimate object and animation gives life to it. While putting
life into a spiritless thing, an individual gives energy to a puppet or, in other words,
conditionally imparts the spirit to it. Without a ruling man (puppeteer), who theatrically animates a puppet, it would stay only an unanimated object. In the whole theatre
art, the theatre of puppets seems to be a wide space for creation that includes not only
puppets but also other arts as well: sculpture, music, dance, pantomime, scenography,
light art, etc. As puppets are designed for a very specific use, they must be easy manageable and express a certain symbolic meaning. They can become good helpers in
many spheres and not only in therapy. That is why a puppeteer, who wants to work
with puppets professionally, needs good skills in puppet theatre art, its techniques as
115
ISSN 1392-9569
well as specific knowledge of psychology, medicine, ergotherapy, educational science,
social sciences, depending on his or her chosen goal and objectives.
Puppets as instruments for therapy are used by many specialists from various
fields. It depends on the results they want to achieve, the volume of time they can
afford for puppet therapy and development of their competence. In Western countries general practitioners do not use puppets as mediums very often. Doctors, who
have limited knowledge of any means of puppet theatre, usually occasionally apply
elements of it in their work. In most cases these are paediatricians who support the
use of puppets as efficient helpers in their work. More often puppets are employed
in psychotherapy, therapy of play, drama therapy, occupation therapy, social work,
as well as healing the defects of speech or teaching healthy way of living. In all the
above-mentioned fields puppets are created to match those special needs [4, 210].
At the moment everyone, who wants to develop own qualification in the field
of puppet theatre, may find many ways to do it. There are more than 50 specialized
puppeteer centres and as many puppet theatre schools; various workshops and conferences are organized; about 150 festivals of puppet theatre are arranged annually;
approximately 9000 books about puppets have been published in different languages.
Some means of puppet theatre that could become a contemporary space or instrument
for therapy and assistance to specialists working in various fields are provided:
• Watching a puppet theatre performance
• Puppet theatre as a group activity
• Puppet as a medium for communication
• Involvement into creative activity
• Making puppets during workshops
• Educational puppets
• Puppets for ergotherapy
The Steps of Puppet Therapy Development in Lithuania. During the period of the national revival in Lithuania, the artists of puppet theatre and educators
acknowledged an immensely involving effect of puppet theatre and made their first
steps towards puppet therapy. Specialists of puppet theatre were invited by handicapped people clubs, associations, day centres and other organisations that helped
people to feel joy of life through creative activities. In most cases the movement of
Lithuanian puppet theatre serves for occupation therapy needs firstly and motivates
creativeness and self-expression. There appear people already, who having perceived
an involving and healing effect of puppets and puppet theatre, are now trying to use
this effect in a therapeutically purposive way.
116
arts therapy
In the height of Lithuania‘s revival the first purposeful steps in the puppet
therapy were made by Kaunas National Puppet Theatre. Since establishment of the
theatre in 1958, its attention has been focused on children‘s educational activity.
The documents in the museum of the puppet theatre show that in 1990 the headmaster S. Klibavičius initiated the charity action “A Smile in a Ward“ and involved
Kaunas puppeteers to actively involve in it. During this campaign specially created
mini puppet performances were shown in many children departments of Kaunas
hospitals. The idea for this campaign originated while getting ready for a new theatre season. Puppeteers had a wish to rejoice children, who had to spend their feast
of the 1st of September (the beginning of a new school year) in the hospital. The
idea was also supported by medicine specialists. At first performances were brought
to Kaunas Children Isolation Hospital (Mr. S. Panavas was the head physician at
that time). They decided to continue the campaign “A Smile in a Ward“ and came
back with other puppet programmes. The newspaper “Kauno tiesa“ (13 September
1990) published an article called “A Smile in a Ward“ and wrote: “The little hall
was packed with thirty children of different age in their pyjamas, who watched the
restless Pippi Longstocking and respectable doctor Dolittle with glinted eyes. The
performance was sparkling with its wonderful improvisations for the whole half
an hour.“ The same newspaper wrote about the visit of puppeteers in the children
hospital in 1992: “Joyful and unembarrassed laugh and the gale of positive emotions:
these are real medicines for little sick people. They laughed and empathised with
puppets, their mothers and grandmothers were gratified and the nurses thanked a
lot“. As it can be seen from this quotation, the performance was attended not only by
children but also by their parents and medical staff. This is very important, because
it testifies the effect of positive emotions experienced in a group and the feeling
of community. The above-mentioned newspaper (8 April 1997) wrote that Kaunas
Isolation Hospital was visited again with a puppet performance “At Nanny-Goat‘s
with the Sharp Horns“; this play was shown on the Eve of Easter. The medical staff
appreciated this visit pointing out: “The play brightened up the hardest feast days
for sick children and we think that such “an injection of good emotions“ is very
helpful for our patients.“
The charity campaign of Kaunas National Puppet Theatre lasted for about ten
years. They visited Kaunas Children Isolation Hospital, the Hospital of Red Cross,
Kaunas Hospital No. 3 and Panemune Kindergarten-School-Sanatorium. Later
hospitals were visited only occasionally and as there was no further funding of this
campaign, it had to end up eventually.
117
ISSN 1392-9569
In 1991 a similar activity in the field of puppet theatre therapy was started by
Klaipeda Puppet Theatre. In the beginning this theatre was called the Puppet Theatre
“KU-KŪ“. J. Januškevičiūtė, a lecturer of Art Department at Klaipeda University
organized a troupe of lecturers from Art Direction Department and suggested showing a new puppet play called “Giraffe in Stockings“ at Klaipeda Children Hospital.
Both institutions were located in the same street, one in front of the other. So doctors
supported this idea and welcomed every new puppet performance. Of course, the
puppeteers of Klaipeda tried to focus their attention on their little viewers, so from
the first performances they experienced the therapy of puppet theatre and tried to
analyse it. They could observe the emphatic therapeutical effect of puppet theatre in the
period of 1991–2000, while the theatre was cooperating with Klaipeda Children
Hospital. At first the actors brought their puppets and equipment and showed their
mini programmes for the little patients straight in the lobby of the hospital. As they
watched the reactions and mood range of the children, the puppeteers felt really
useful, because little patients frankly rejoiced at puppets forgetting everything in
the world and trying to touch them and to talk with them. It was very important
to choose the repertoire correctly, so it consisted of fun tales and stories that were
performed with small puppets of different design and colourful characters.
Different kind of therapy was chosen by A. Daukantaite, a student of the study
programme of Puppet Theatre Direction (tutor of the group was J. Januškevičiūtė).
With the approval of A. Savilov, Head of Neurological Department of Klaipeda
Children Hospital, she carried on an experiment with puppets in 2004. Together
with the physical therapist A. Savilovienė, A. Daukantaitė made an attempt to raise
children’s interest in the movements of puppets and employed glove puppets to
enable children to train their handbreadth. It was noticed that children, who had
experienced physical injuries, got attracted by specific vitality of the puppet and
willingly tried to handle them independently. Children made some painful and
inconvenient movements, but kept on training the functions of muscle and joints.
This experiment showed that puppet therapy, applied in children hospital, might be
a separate field of activity requiring more than just a good will.
When the Klaipeda Puppet Theatre became an independent institution,
A. Daukantaitė started managing it and never forgot her experience. The new
theatre initiated and implemented four projects with puppets, where handicapped
children were involved. In 2005 the educational project “Silent Theatre“ (tutored by
G. Radvilavičiūtė) for children with impaired audition was implemented. The pupils
from Klaipeda Basic Boarding School For Deaf and Hearing Impaired participated
118
arts therapy
in the project. They relinquished any verbal means and written texts, but chose visual
plastic, music, things and objects from the wide range of theatre expression means.
In 2005 the social youth project “I don‘t want to dream any more“ was implemented.
It was a contribution to a drug prevention programme. This project was directed by
J. Januškevičiūtė. In the autumn of 2006 the project “Puppets like People“ (tutor
S. Burneikaitė) lasted the whole month. During this event the puppet exhibition from
Kaunas National Puppet Theatre Museum was organized and 39 other educational
events were held. Some of them were orientated to children with seeing disability,
mentally handicapped and hyperactive children, and involved them into the activity
with puppets. Puppeteers from Klaipėda participated in the programme promoting
reading where the project “An Evening Tale“ was presented (tutor V. Narveišytė) in
2007. This programme also involved handicapped children.
All these cases clearly show that puppeteers are looking for new ways to effectively
use puppet theatre means in therapy. Strong position of some medicine specialists to
support such initiatives is observed. However, only the projects with special financing may be implemented. Klaipeda Puppet Theatre initiated a programme orientated
to children with emotional disorders in 2006. But this idea remained only as a vision
of future cooperation between puppeteers and medical institutions. A. Savilov, Head
of Neurological Department of Klaipėda Children Hospital, who supported the first
steps of puppet theatre in children hospital, in 2006 wrote a recommendation for this
project: “The artistic educational project “The Sky isn’t Falling“ could help children
with emotional disorders to overcome their problems and could create and develop an
effective method of therapy.“ The doctor confirmed that the treatment of children‘s
anxiety disorders and various phobias must be integrated. He also proved that involving parents, child‘ peers, schools and other social organizations could be very effective
for solving of this problem. When a child is treated by an individual puppet therapy,
s / he is taught to be independent, his or her skills in communication are trained; the
methods of desensitising various phobias and sectional therapy are also applied.
The Summary of Empirical Research. A survey, which aimed to identify
puppeteers‘ opinion about the possibilities of puppet theatre therapy, was conducted
from April to May 2008. During the festival of amateur puppet theatres “Molinuko
teatras“, the anonymous questionnaires from all over the country were collected. The
educators from schools and kindergartens, the tutors of various circles and studies,
actors, artists and art directors, who stage for people of different age or employ
puppets in their work in one way or another, answered the questionnaire including
artists from Panevėžys Puppet Wagon Theatre and Klaipėda Puppet Theatre.
119
ISSN 1392-9569
Most of the respondents have been constantly working in this field for a number
of years. Some of them have more than 30 years of experience in work with puppets.
The sample of the survey included 44 puppeteers from different age groups. The
majority of the respondents were women. The number of 4150 years old respondents
amounted to 24; 17 educators and another 17 with artistic educational background
participated in the survey; three respondents pointed out their artistic and educational
training. Only 7 people from 44 referred to a different education. The head of one
theatre had a diploma in humanitarian education and that in physical therapy.
All the respondents (100%) think that puppet theatre is a proper mean for communication between adults and children. Such answer was provided to the question
“Have you ever noticed a therapeutical effect of puppets and puppet theatre?“ Slightly
fewer (95.5%) agreed that puppets help to concentrate and to focus one‘s attention;
93.1 % have noticed that work with puppets involves an individual into creative processes; 86.4 % of all the respondents agreed that puppet theatre brings all adults back
to their childhood; 81.8 % confirmed that people who create puppets and stage puppet
shows really think about other people. Quite a large group of the respondents (79.5%)
supported the statement that puppets promote a philosophical point of view; 77.2 %
have noticed that involvement in puppet art activity calms down people, decreases
their aggression as well as helps in educational work; 75% of the participants in the
survey think that puppet theatre encourages social integration. 68.1% of them agree
that creation of puppets and puppet theatre serves as special creative activity while
working with handicapped people. And only 59% of all respondents think that puppets
could help in training muscle and in strengthening one’s physical powers. (Picture 1).
puppets as a proper mean for communication between adults and children 100%
(100 %)
95.5%
puppets help to concentrate and to focus one‘s attention (95.5 %)
93.1 %
work with puppets involves other in creative process (93.1 %)
puppet theatre brings all adults back to their childhood (86.4 %)
86.4 %
81.8 %
people who create puppets and puppet shows really think about other people (81.8 %) 79.5%
puppets promote a philosophical point of view (79.5%)
77.2 %
activity of puppet theatre calms down and decreases aggression (77.2 %)
helps in their educational work (77.2 %)
puppet theatre encourages social integration (75 %)
77.2 %
75%
65.9 %
puppet theatre as a means of employment therapy for handicapped people
creation of puppets and puppet theatre serves as special creative activity while 68.1%
working with handicapped people (68,1 %)
59 %
puppets could help in training muscles and in strengthening one’s physical powers (59 %)
0%
20%
40%
60%
80%
100%
Picture 1. Answers to the questions on therapeutical aspects in puppets and puppet theatre activity
120
arts therapy
The second question aimed to analyse the awareness of the respondents about
a purposive puppet therapy employment in schools, kindergartens, asylums and
medical institutions in the last 2–3 years (Picture 2).
35
30
25
20
Yes
15
No
10
5
0
1
2
3
4
5
6
7
Picture 2. Puppeteers‘ awareness about objective puppet therapy application in Lithuania (1 – Puppets are
used very often never referring to it as a puppet therapy; 2 – I’ve heard of it several times; 3 – I’ve read
about it in newspapers; 4 – I do not know anything about it; 5 – This is part of my direct job; 6 – I
know people who use puppets as a means of therapy; 7 – I’ve heard that this is very popular abroad)
The number of question that matches the given statement is marked in the horizontal axis of this table; and the vertical axis shows the number of respondents. The black
columns express positive answers and the white ones represent negative answers.
Thus, the received data shows that in the last 2–3 years most of the puppeteers
have heard about the possibility to use puppet theatre in therapy (24) or have read
about it in some newspapers (23); 33 of them confirmed that puppets are used in
therapy not referring to it as the puppet therapy. Only 2 from the 44 respondents
mentioned that they had no idea of this thing at all. Though 17 puppeteers from
the sample admitted that puppet therapy is a part of their direct work. 26 people
pointed out that they heard about the popularity of this therapy abroad. Even 16
respondents from 44 know some people in Lithuania, who are using puppets as a
means of therapy.
Conclusions
• The best results of puppet theatre therapy can be achieved only through cooperation and objective coordination of activity of specialists from various
fields.
121
ISSN 1392-9569
• The conducted research showed that there are specialists in Lithuania, who
have acquired initial knowledge of and awareness about the possibilities of
puppet theatre therapy. This study revealed the educational background of
people involved in puppet theatre.
• The working experience confirmed that educators, social workers, psychologists, medicine specialists, ergotherapeutists, specialists of art therapy and
specialists of rehabilitation should get acquainted with techniques of puppet
therapy. These techniques should be included into the programmes of rehabilitation specialist training.
• It is necessary to seek for new possibilities for an increase in purposive and
motivated cooperation of medical and puppet theatre specialists to expand
and employ possibilities of puppet theatre therapy in medicine, rehabilitation
and other health institutions as well as in centres of handicapped people.
Literature
1.
2.
3.
4.
5.
6.
7.
8.
Aronoff M. Puppetry as a therapeutic medium: an introduction // British Journal
of Therapy and Rehabilitation. April 1996, Vol. 3, No 4.
Jurkowski H. Dzieje teatru lalek. Panstwowy instytut wydawniczy. Warszawa,
1970.
Jurkowski H. Metemorfozy teatru lalek w XX wieku. Warszawa, 2002.
Lotmanas J. Lėlės kultūros sistemoje // Lėlė ir kaukė / sud. A. Girdzijauskaitė.
Vilnius, 1999.
Skuratova J. Lėlės istorija nuo ritualo iki teatro // Lietuvos lėlių teatras: nuo
ištakų iki mokyklos / sud. S. Burneikaitė. Klaipėda, 2005.
Ušinskas S. Lėlių ir kaukių teatras. Vilnius, 2005.
Голдовский Б. Энциклопедия «Куклы». Москва, 2004.
Шнирман Н. «Петрушки». Кукольные театры. Ленинград, 1934.
Salomėja Burneikaitė – an assistant in Rehabilitation Department of the Faculty of
Health Sciences at Klaipeda University, Master in Fine Arts; interests of research: drama,
art and puppet therapy, and rehabilitation; address: Herkus Mantas str. 84, Klaipeda; e-mail
[email protected]
122
arts therapy
INFLUENCE OF ART THERAPY ON QUALITY OF LIFE
IN MENTAL PATIENTS
Annotation. The purpose of this article is to reveal significance of art therapy as a
means of mental harmonization in solving communication problems for people with
mental disorders, in improving their life quality with experiences of creative self-expression
on the basis of the results of the research applying SF-36 survey (life quality evaluation
questionnaire). The aim of the research was to examine and evaluate life quality variations
for mental patients who had had art therapy applied in their hospital treatment.
The sample of the research included 212 in-patients with mental illnesses at mental
institutions of Kaunas where occupational and art therapy courses are being held.
Demographic and main data on anamnesis of mental illness were collected.
The fact that the environment of mental patients stimulating their social and cultural
life, and the role of art therapy applied in the treatment had never been investigated in
Lithuanian before served as the main reason for this kind of research.
The average number of sessions for in-patients amounted to 11.05 ± 0.29. The women
and men in the research demonstrated average motivation and it was not influenced by
diagnosis. The change in functional indicators (physical function, limitation of activity
due to emotional state, mental health, exuberance / vitality, general perception of health,
health variation) statistically significantly differed in the researched and monitored groups.
The received data indicated that art therapy should be included into the program of strategy
implementation.
Key words: mental illness, art therapy, quality of life
Introduction
Mental health is determined by positive emotional and spiritual condition, which
gives a possibility for a person to enjoy the fullness of life and self-realization. Mental
patients mostly see their illness as negative. This is associated with an increase in
depressive symptoms and self-depreciation (Grube, 2002), and with negative reaction from the society.
During the recent years in the European Union several specific initiatives have
been created aiming at improvement of mental health of the residents. European
countries are stimulated to feel concern about mental health of their residents not
just because of declining working productivity of patients but also due to other not
less important problems such as their social exclusion, discrimination and decline
123
ISSN 1392-9569
in their life quality. Poor mental health already causes serious economic, health and
social consequences and they will become only worse, as number of cases increases
due to the aging society and its changes.
For several years already debates have been circulating about the necessity to
reform services of mental health, aimed at social, psychological welfare in Lithuania.
On April 3, 2007, the Lithuanian Strategy for mental health was passed in the Seimas (the Lithuanian parliament), which was provided for creation of such system of
mental healthcare, which would help to strengthen public mental health effectively
and rationally, according to modern scientific knowledge and values, and would provide thorough help to individuals suffering from mental and behavioural disorders.
Primary principals of this strategy are: safeguarding of human rights, ensuring of
modern services that satisfy consumer needs; a balance of biopsychosocial model
development, encouragement of autonomy and involvement; treatment of minor
mental disorders in unspecialised healthcare institutions; fortifying mental health and
prevention of mental disorders as concurrent and underlying parts of implementation
of healthcare, education and social security strategies (Davidonienė, 2007).
Among mental disorders whose burden on society is constantly rising, schizophrenia is predominant. Schizophrenia is one of the more severe mental illnesses,
characterized as a disorder of personality, thinking, perception, and emotions. This
aggravates the patient’s life, and also life of his / her family. According to the research
on global burden of the illness, schizophrenia determines high level of disability,
making about 1.1 per cent of all disability-adjusted life years (DALY) and 2.8 per
cent of years lived with disability (YLD) (Rossler et al., 2005). According to the
World Health Report (The WHO World Health Report, 2001) schizophrenia is in
the eighth place in the world, due to long period of DALY, enormous costs, direct
and indirect effect of the burden of illness on the patient and family members, who
are taking care of him.
Schizophrenia, psychiatry – these words constantly accompanying the patient
and his family members – are stabbing him like a dagger and distancing him from
the normal flow of life (Champion, 2000), they cause psycho emotional difficulties
(Ruddy et al., 2005), determine alterations in various areas of person‘s life and activity.
Attitude towards the mental disorder is still stigmatised; most people regard mental
patients as weaker people, who are cast away from normal life forever (Sučylaitė,
2006). Positive attitude is not being formed in the society. State of mental health is
connected with such development failures, when ability of actively satisfying all the
human necessities is lost (Juodraitis, 2004) and life quality declines.
124
arts therapy
During the integrated treatment of mental disorders, along with all the components of modern mental health care: pharmacotherapy, psychotherapy, psychosocial
rehabilitation (Pūras, 2003), the method of art therapy can also be useful. Art therapy
allows getting an insight into the patient’s inner world by non-threatening means:
therapeutic communication and means of fine arts.
Art therapy is useful in treatment of mental disorders, because it provides a
possibility to express aggressive feelings in a socially acceptable form, accelerates
therapeutic process, creative production can be used for diagnostics and interpretation, stimulates development of senses of internal control and orderliness, helps to
perceive forms and colours better, consolidates sensation of self-value and artistic
competence (Survilaitė, 2002).
Art with its global significance and its impact on human mental self-expression
determines changes in various fields of human life and human activity. In medicine
it has a function of humanistic culture; it activates the verbal, mathematical, spatial,
artistic, internal abilities that develop human intellectual capacity (Rodrigues et al.,
2001). Art therapy helps to regain self-confidence, and also in parallel acts as an
energy regulator, helping the patient to gain balance using his / her inner powers
(Rubin, 2001).
While using the term ‘art therapy’ one should not confuse the concepts of art
and therapy. In art therapy, art is understood as something that stimulates the patient
to “do something”. In the concept of “doing something” we can envisage many
implications, i.e. do something about the symptoms, do something while being
in the state of mental incapability, do something so that the patient could express
his/her personal distress and hardships (Schiltz, 2006). In the plane of treatment
and prevention, art therapy is a scientific method, essence of which is to create
favourable ways of self-expression, by motivating and stimulating patient’s creative
potential and abilities.
Art therapy is valuable in treatment of mental disorders when means of art
are combined with techniques of psychotherapy (Sharma et al., 2001). This can
condition improvement of mental health, and it can result in reduction of especially negative and general symptoms of schizophrenia which are most resistant
to pharmacological intervention. Art therapy enables to arouse the hidden inner
resources, which help the potential improvement of emotional state, day-to-day
activities and other disorders which are very difficult to treat by traditional methods (Survilaitė, 2006).
INFLUENCE OF ART THERAPY ON QUALITY OF LIFE IN MENTAL PATIENTS
125
ISSN 1392-9569
Globally there are various researches carried out, which analyse the influence of
art therapy, but as different evaluation criteria were chosen, it is difficult to unify
them and to present clinically significant findings (Odell-Miller et al., 2006).
In the years 2007–2008 there was a practical clinical research conducted in Kaunas where structured questionnaire (life quality evaluation scale SF-36) was applied.
This was chosen due to the circumstance that in Lithuania never any research had
been done yet in studying the environment of patients with mental disorders, which
would encourage social and cultural life, and in testing the influence of occupation
and art therapy applied in the treatment process.
Thus it is expedient to analyse the connection between therapy and art therapy,
whether the art therapy influences patients in psychological plane, whether it reduces
conflicts during their adaptation in the social environment (13), especially when
there is a sharp distinction between the declared healthcare system and reality, where
strong resistance of social environment is predominant. Survey of randomly selected
share of patients helped to define connection between therapy and art therapy, to
determine if art therapy influences patients at psychological level, or reduces conflicts
as they adapt in the social environment (Rosen, 2007).
Research goal: to examine and evaluate life quality and its variations for mental
patients, who have had art therapy applied in their complex treatment, using international health review questionnaire.
Research methods:
1. 212 patients with mental illnesses were surveyed in the Psychiatry Clinic of
Kaunas University of Medicine, in the Psychiatry hospital (a subdivision of
Kaunas Regional Hospital) and in Žiegždriai Mental Hospital.
2. The patients were divided into the research group where they had art therapy
applied in their integrated treatment, and control group, whose members did
not participate in art therapy sessions.
3. The survey of the researched patients was conducted during their treatment
in hospital before starting to apply art therapy and after it. The patients of the
control group were questioned at the same time intervals as the researched
group.
4. Short form SF-36 health survey was used: a short 36 question questionnaire
about the health condition. This is a multidimensional questionnaire for testing
general health condition assesses: physical function (FF-10 questions), activity limitations due to physical condition (AF-4 questions), activity limitations
due to emotional condition (AE-3 questions), social communication (SB-2
126
arts therapy
questions), mental health (PS-5 questions), exuberance/vitality (E/G-4 questions), pain (S-2 questions), general perception of health (BSS-5 questions)
and health change (SP-1 question).
5. The survey data was processed by numbering them and rating results of each
scale, where higher figure meant that a patient was feeling better.
6. A part of “MsOffice” software package was used for data processing: dynamic
table calculation program “MsExel” and statistic program “SPSS 13.0”.
The researched sample: 106 patients participated in the research: 53 males
(50 per cent), 53 females (50 per cent). The control group consisted of 106 patients:
46 males (43.4 per cent), 60 females (56.6 per cent).
E
Total age average of the patients amounted to 43.71 ± 1.29 years ( x ± S
SE): males
43.3 ± 1.72 years and females 44.11 ± 1.94 years. There is no statistically reliable difference between the mean age of men and women in the research group (p = 0.75).
Marital status (picture 1): more married women were (50.9 per cent) and more
men were unmarried (58.5 per cent) in the research group
Picture 1. Marital status of the researched
Employment rate of the researched (picture 2): in our researched group the
majority (71.4 per cent) of patients were unemployed, only 18.9 % were full-time
employees and 9.4 per cent worked part-time.
E
The average number of in-treatment days for the patients was 33.7 ± 0.96 ( x ± S
SE) days: 35.62 ± 1.62 days for men and 31.79 ± 0.97 days for women. In-treatment
period for men is longer compared to that of women (p = 0.045)*.
data was calculated using Student’s t-test criterion for independent shares.
127
ISSN 1392-9569
Picture 2. Employment of the researched
The average span of illness amounted to 11.88 ± 0.97 years: 14.60 ± 1.55 years
among men and 9.16 ± 0.5 years among women. Men’s span of illness is longer than
that of women (p = 0.005)*.
The average episode of illness exacerbation was 8.03 ± 0.66. Men: 9.55 ± 1.08,
women: 6.51 ± 0.71. The average episode of illness exacerbation for men is higher
compared to that of women (p = 0.021)*.
The average episode of in-treatment 7.53 ± 0.69: 9.38 ± 1.13 for men and
5.68 ± 1.72 for women. The average episode of in-treatment for men is higher than
for women (p = 0.007)*.
The patients were grouped according to the diagnoses of mental disorder (picture 3). The most numerous group among the researched was made of patients with
mental disorders of schizophrenia spectrum.
Picture 3. Mental disorders (m.d.) of the researched
128
arts therapy
ESE):
The Average number of art therapy sessions totalled to 11.5 ± 0.29 ( x ± S
11.25 ± 0.32 for women and 10.85 ± 0.49 for men. There was no statistically reliable
difference between the number of sessions for men and women (p = 0.49)*. The
minimal number of sessions for men was 4 (6 for women) and maximum number
reached 20 for men and 18 for women.
The patients mostly rated their motivation for art therapy as average (36.8 per
cent), other groups according to their motivation were divided into such proportions: very good – 11.3 per cent, good 24.5 per cent, satisfactory – 24.5 per cent,
bad – 0.03 per cent (picture 4).
Picture 4. Motivation for art therapy
Results. Having surveyed patients with help of SF-36 life quality questionnaire,
the following functional indicators were calculated: physical function (FF), activity
limitations due to physical (AF), emotional condition (AE), social communication
(SB), mental health (PS), exuberance / vitality (E / G), pain (S), general perception
of health (BSS) and health change (SP). (Table 1). Evaluation of the afore-mentioned
functions was coded by numbering, where higher figure meant that patient was feeling
better. Data of the first (I) and repeated (II) surveying were given for each function
and statistical reliability (p) of the difference between average numeric values of
S
E standard deflection (S). Patients were grouped according to
the functions ( x )±with
the gender; research and monitored groups were set. The data was calculated using
Wilcoxon Signed Ranks test.
129
ISSN 1392-9569
Variations of functional indicators (delta) were calculated deducting results of
the first (I) surveying from the results of the second (II) surveying (tables 2 and 3).
Presented in the table 3 are numeric values of variations of the functional indicaS
E the monitored and researched groups with standard deviation (S)
tors (delta x )±in
and statistical reliability of the difference between the groups (p). Presented in the
table 2 are male and female groups separately and statistical reliability of the difference of functional variations of monitored and researched groups for each gender
Hypotheses were checked using the Mann-Whitney test.
Connections of functional indicators: received data shows that variation of
mental health (delta PS) is statistically reliably associated with variation of exuberance / vitality (delta E / G) (in the researched (T) and monitored (K) groups: p =
0.000), with variation of general perception of health (delta BSS) (T: p = 0.012, K: p
= 0.001) and with variation of the health change (delta SP) (only for the researched:
Table 1
Averages of functional indicators and statistic reliability of their differences
MEN
WOMEN
Researched
Monitored
Researched
Monitored
(N = 53)
(N = 60)
(N = 53)
(N = 46)
Function
FF
AF
AE
SB
PS
E/G
S
BSS
SP
130
I
II
21.53
(4.36)
0.77
(1.20)
0.45
(0.82)
5.74
(2.13)
15.66
(5.17)
10.94
(3.60)
6.81
(2.33)
12.04
(3.52)
2.42
(1.32)
23.19
(4.48)
1.36
(1.44)
0.94
(0.97)
6.57
(2.16)
18.06
(4.40)
13.04
(4.04)
7.75
(2.04)
13.75
(4.00)
3.09
(1.15)
x ,±SS
E x ,±SS
E
p
I
II
x ,±SS
E x ,±SS
E
.000 22.93
(4.58)
.001 0.77
(1.28)
.007 0.40
(0.89)
.003 5.02
(2.36)
.000 14.38
(3.82)
.000 11.27
(3.64)
.001 6.30
(3.15)
.000 13.15
(2.80)
.000 2.28
(1.17)
24.15
(2.97)
0.75
(1.13)
0.43
(0.75)
5.42
(1.97)
15.57
(3.81)
12.03
(3.18)
6.18
(2.59)
13.25
(2.68)
2.37
(1.43)
p
I
II
x ,±SS
E x ,±SS
E
.015 22.51
(6.55)
.478 1.21
(1.45)
.686 0.60
(1.04)
.255 6.77
(2.42)
.025 17.47
(5.10)
.034 13.34
(4.19)
.719 7.77
(2.77)
.220 13.70
(3.87)
.803 2.98
(1.20)
25.34
(4.15)
1.72
(1.75)
1.42
(1.49)
6.70
(2.11)
19.58
(4.34)
14.57
(3.36)
8.34
(2.19)
15.62
(4.34)
3.32
(1.12)
p
I
II
x ,±SS
E x ,±SS
E
.000 25.02
(4.58)
.015 0.98
(1.13)
.000 0.93
(1.06)
.855 6.46
(2.13)
.000 18.70
(3.98)
.009 12.91
(4.17)
.039 7.41
(2.51)
.000 15.04
(3.48)
.084 2.50
(1.19)
26.39
(2.92)
1.43
(1.13)
0.93
(1.10)
5.96
(1.96)
18.33
(4.00)
13.85
(3.72)
8.52
(2.13)
15.15
(3.41)
2.70
(1.15)
p
.015
.006
1.000
.026
.476
.027
.001
.404
.178
arts therapy
p = 0.001). Variation of activity limitations due to emotional condition (delta AE)
is statistically reliably associated with variation of activity limitations due to physical condition (delta AF) (T: p = 0.000, K: p = 0.006) and with variation of general
perception of health (delta BSS) (T: p = 0.001, K: p = 0.004). Variation of social
Table 2
Variations of functional indicators and statistical reliability of the difference in the
gender groups
WOMEN
MEN
Function- Researched Monitored
p
Researched
Monitored
p
al indica(N = 53)
(N = 60)
(N = 53)
(N = 46)
tor
E delta x ,±SS
E
E delta x ,±SS
E
delta x ,±SS
delta x ,±SS
FF
AF
AE
SB
PS
E/G
S
BSS
SP
1.66 (3.20)
0.58 (1.23)
0.49 (1.19)
0.83 (2.23)
2.40 (4.51)
2.09 (3.23)
0.94 (1.81)
1.72 (3.08)
0.68 (0.85)
1.22 (3.72)
0.02 (0.95)
0.03 (1.13)
0.40 (2.37)
1.18 (4.00)
0.77 (3.27)
–0.12 (2.33)
0.10 (3.40)
0.08 (1.32)
0.357
0.063
0.031
0.256
0.047
0.009
0.009
0.045
0.000
2.83 (4.73)
0.51 (1.45)
0.81 (1.51)
–0.08(2.12)
2.11 (4.03)
1.23 (3.30)
0.57 (1.85)
1.92 (3.25)
0.34 (1.30)
1.37 (4.26)
0.46 (0.98)
0.00 (0.73)
–0.50(1.47)
–0.37(3.56)
0.93 (2.76)
1.11 (2.13)
0.11 (2.05)
0.20 (1.09)
0.091
0.841
0.001
0.379
0.004
0.726
0.335
0.001
0.443
Table 3
Variations of functional indicators and statistical reliability of the difference,
regardless of gender
Functional indicator
Researched group
Monitored group
(N = 106)
(N = 106)
p
E
E
delta x ,±SS
delta x ,±SS
FF
2.25 (4.06)
1.28 (3.94)
0.049
AF
0.55 (1.34)
0.21 (0.98)
0.219
AE
0.65 (1.36)
0.02 (0.98)
0.000
SB
0.38 (2.21)
0.01 (2.07)
0.169
PS
2.25 (4.06)
0.51 (3.87)
0.001
E/G
1.66 (3.28)
0.84 (3.05)
0.043
S
0.75 (1.83)
0.42 (2.32)
0.168
BSS
1.82 (3.15)
0.10 (2.87)
0.000
SP
0.51 (1.11)
0.13 (1.22)
0.001
131
ISSN 1392-9569
communication function (delta SB) is statistically reliably associated with variations
of physical health (FF) (T and K: p = 0,000), mental health (PS) (T: p = 0.000, K:
p = 0.001), exuberance/vitality (E / G) (only for the researched: p = 0.000), pain (S)
(T: p = 0,003, K: p = 0,035) and general perception of health (BSS) (T: p = 0.001,
K: p = 0.000) functions. Spearman’s rank correlation coefficients were used for the
analysis of interdependence of these variables.
Consideration of results. This research, where SF-36 life quality questionnaire
was used, is the first of such kind in Lithuania. It was aimed to evaluate the effect
of art therapy on mental patients in their hospital treatment stage.
According to the literature, in 2005 there was a review of art therapy researches
in Great Britain, where the researched were grouped by short, medium and long
periods of observation. Statistical reliability was lacking in evaluation of the short
period data to prove efficiency of art therapy, but for the long period – it showed
significant results.
The period of observation in our research on the average lasted about a month;
therefore, the received data did not reflect the maximal probable effect, although it
showed positive tendencies. Statistically reliable difference between the results of
the first (I) and second (II) surveying was found in the group of researched women
for all researched functional indicators. In the group of monitored women, only
the data of physical function (FF), mental health (PS) and exuberance / vitality
(E / G) differed statistically reliably. Statistically reliable difference was absent only
for the indicators of social communication function (SB) and health change (SP)
in the group of researched men between the results of the first (I) and second (II)
surveying. Results of these indicators for the researched men could be influenced
by their marital status (those having no spouse were dominant) and by course of
their illness (longer duration, more frequent exacerbations, higher count of in-treatment than for the researched women). In the group of monitored men statistically
reliable difference between the results of the first and second surveying is noted
for the functional indicators of physical function (FF), activity limitations due to
physical condition (AF), social communication (SB), exuberance / vitality (E / G)
and pain (S) (table 1).
While comparing the variations of functional indicators (delta) for the researched
and monitored group, reliable difference was found for the functional indicators of
activity limitations due to emotional condition (AE), mental health (PS) and general
perception of health (BSS). In the female group, besides these named functional
indicators, also variations of exuberance / vitality (E / G), pain (S) and health change
132
arts therapy
(SP) differed statistically reliably (table 2). While considering all the data jointly not
grouping according to the gender, statistically reliable difference was evident for the
functional indicators of physical function (FF), activity limitations due to emotional
condition (AE), mental health (PS), exuberance / vitality (E / G), general perception
of health (BSS) and health change (SP) (table 3).
When indicator of mental health (PS) is improving, patient’s exuberance / vitality
(E/G) statistically reliably increases, as well as general perception of health (BSS),
which shows improving patient’s subjective rating of his / her general health, and
health change (SP), which shows positive patient’s attitude to his own health variation.
While considering variations of functional indicators, statistically reliable correlations were derived: when activity limitations due to emotional condition (AE) decline,
general perception of health (BSS) improves, which shows that patient subjectively
feels general improvement of health. Also, when this indicator improves, activity
limitations due to physical condition decrease (AF indicator increases) – patient
becomes more active, energetic.
Improvement of social communication function (SB) is associated with physical
(FF) and mental health (PS). Indicator of social function improves when pain (S) is
less troubling; exuberance / vitality (E / G) is increasing, and when better general
perception of health (BSS) is present.
Conclusions
The tested functions improved in patients influenced by integrated treatment in
all the diagnoses groups. Correlations of functional variations showed that when
activity limitations due to emotional condition decline, patient subjectively feels
general improvement of health, he / she feels better physically, enjoys higher quality of life.
Functional indicators – physical function (FF), activity limitations due to emotional condition (AE), mental health (PS), exuberance / vitality (E / G), general
perception of health (BSS), health change (SP) – statistically reliably improved when
integrated treatment was applied.
Even brief course of art therapy showed a positive change, however maximum
results depend on the duration of long-term application. We think, that it would be
advisable to expand on use of art therapy, as this method gives a key, which patient
could use to unlock the door to the world of his / her inexhaustible human posINFLUENCE OF ART THERAPY ON QUALITY OF LIFE IN MENTAL PATIENTS
133
ISSN 1392-9569
sibilities, and would reduce the social isolation (Pūras, 2004). It would consolidate
psychological resistance of the community and would liberate both the people struck
by mental disability and the whole sphere of mental healthcare from long-lived prison
of isolation, stigma and prejudice. As long as the system of mental health is not able
to eliminate causes for human despair, it should not oppose methods which attempt
to liberate a person from the grip of despair. Art therapy directs patient’s sufferings
and psycho emotional undergoings to the self-expression, which stimulates his/her
creative abilities and skills. In the words of writer, philosopher Antonin Artaud,
“people painted, wrote, carved just for the sake of escaping hell”.
Literature
1.
Champion M. La schizophrénie. Le trouble de l‘association, de la personnalité //
Schizophrenie, 2000, Vol. 18 (2), p. 1–4.
2. Davidonienė O. Seime patvirtinta psichikos sveikatos strategija // Nervų ir
psichikos ligos, 2007, No. 3 (27), p. 2.
3. Grube M. Tolerance of Ambiguity, Art Therapy and Psychiatric Illness // Psychiatrische Praxis 2002, Vol. 29 (8) p. 431.
4. Juodraitis A. Asmenybės adaptacija: kintamųjų sąveika. Šiauliai: VŠĮ Šiaulių
universiteto leidykla, 2004, p. 24.
5. Odell-Miller H., Hughes P., Westcott M., An Investigation into the Effectiveness
of the Arts Therapies for Adults with Continuing Mental Health Problems //
Psychotherapy Research 2006, Vol. 16, p. 39.
6. Pūras D. Lietuvos psichikos sveikatos politika ir paslaugų plėtros strategija:
kai kurie sistemos vertinimo rezultatai // Psichiatrijos žinios 2003, Vol. 25/26,
p. 15–17.
7. Rodriguez J., Troll G. L‘art-thérapie; Pratiques, techniques et concepts. France:
Ellébore, 2001, p. 95.
8. Rosen A. Return From the Vanishing Point: a Clinician‘s Perspective on Art
and Mental Illness, and Particularly Schizophrenia // Epidemiol Psichiatr Soc.
2007, Vol. 2, p. 32.
9. Rossler W., Salize H. J., van Os J., Riecher-Rossler A. Burden of Schizophrenia and Other Psychotic Disorders // Psychotherapy Research. 2005, Vol. 14,
p. 84–92.
10. Rubin J. A., Approaches to Art Therapy: Theory and Technique. USA: Brunner-Routledge, 2001, p. 123.
134
arts therapy
11. Ruddy R., Milnes D. Art Therapy for Schizophrenia or Schizophrenia – Like Illnesses. Cochrane Database of Systematic Reviews, 2005. Issue 4, CD003728.
12. Sharma T., Sheringham J. Brain Imaging: New Applications in Schizophrenia //
The Institute Magazine. 2001, 3, p. 20–16.
13. Schiltz L. L‘être-pour-soi et l‘être-pour-autrui. Applications à la recherche en
art thérapie // Revue française de Psychiatrie et de psychologie médicale. X,
94, p. 37–42.
14. Sučylaitė J. Poetikos terapija psichomatiniams sutrikimams koreguoti // Nervų
ir psichikos ligos. 2006, Vol. 4 (24), p. 54–56.
15. Survilaitė D. Genialumas, liga ir meno terapija // Psichologija Tau. 2002, 11–12,
No. 6, p. 17.
16. Survilaitė D. Pacientų kūryba – menas, meno terapija ar jų profanacija? //
Psichiatrijos žinios. 2006, Vol. 41, p. 26.
17. The WHO World Health Report. Mental Health: New Understanding, New
Hope. World Health Organization, Geneva, Switzerland, 2001, p. 49.
18. Gyventojų psichinės sveikatos gerinimas. Europos Sąjungos psichikos
sveikatos strategijos kūrimas. Available at: <w w w.europarl.europa.
eu/sides/getDoc.do?pubRef=-//EP//NONSGM L+TA+P6-TA-20060341+0+DOC+PDF+V0//LT>.
Rūta Marija Purvinaitė – a lecturer of Department of Philosophy and Social Sciences at
Kaunas University of Medicine; areas of scientific interest: art therapy in psychiatry. Kęstučio
str. 27a-7, LT-44312 Kaunas, Lithuania; e-mail [email protected]
Rugilė Bružaitė – doctor-psychiatrist, Kaunas District Center for Addictive Disorders; areas
of scientific interest: art therapy in psychiatry. Seinų str. 30-2, LT-44312 Kaunas, Lithuania;
e-mail [email protected]
135
ISSN 1392-9569
Poetry Therapy as a Tool for Education of
Mentally Disabled People to Perceive the
Self
Annotation. The paper discusses poetry therapy as a tool for education of mentally
disabled people. The most characteristic methods of educational activities are discussed and
experience of education is analysed from a theoretical point of view.
Key words: psychagogy, psychotherapeutic education, poetry therapy, self-perception.
Introduction
A. Kronfeld (1927), the author of “Psychotherapeutic education” suggested a term
psychagog y to describe a scientific discipline evolving in the sphere between psychiatry
and pedagogy. Psychagogy studies pedagogical ways to deal with mental disorders
and supports an opinion that all psychological difficulties and ailments appear in
adverse circumstances, when a person makes efforts to escape reality. The main task
of an educator is to help a mentally ill person to perceive reality and to find a most
positive way for adaptation. The practice of psychagogy stimulates self-assessment
and self-esteem, teaches to assume responsibility for relationship with the self and
others (Jovaiša, 2007).
D. Goleman (2001) interprets perception of the self as a component of emotional
intellect. A person is depended on unrecognised feelings; an ability to control feelings depends on their ability to perceive them in the process of their expression.
To develop self-perception means teaching an individual to perceive, identify, and
control personal feelings as well as to create harmony and healthy conscience (awareness) (Vaičekauskaitė, 2005).
Empirical facts confirm relationship between mentally disabled people’s ability to
recognize feelings in the process of their emergence and power to free from negative
feelings and experiences perceived in a wrong way.
As a result of schizophrenia, disorders of cognitive functions damage status of
a schizophrenic person and disturb his or her functioning in society (Green, 1996).
In spite of violation of cognitive functions, the intellect itself is not damaged long
time; however, adaptability of intellect to solve practical and theoretical problems
is destroyed more severely, since this disorder affects the ability to employ past time
136
arts therapy
habits (Dembinskas, Goštautaitė-Midtun, 2003). J. Bobonas (1970), H. Ey (1970),
quoted by Dembinskas, emphasize on dissociation of mental processes of schizophrenic patients: feelings do not correspond to will and spheres of intellect and
relationship with environment becomes wrong or disappears. Difficulties appear in
perceiving the limits between the Self and surrounding.
Supporters of cognitive theory emphasize the connection between the ability to
control own behaviour and meta-cognition. Whitman (1982), quoted by Hallahan et
all, 2003), pays attention to the language underlining that a person with poor language
skills is not enough able to use methods of self-regulation in a correct way.
H. Tamura (1999) notes that various forms of thinking disturbance in schizophrenia, including delusions and formal thought disorder, mean deficient knowledge of
real world. Schizophrenic language is less predictable than that of normal people and
schizophrenic patients feel difficulty in predicting the language of others. However
schizophrenics often fail to understand the meaning of words in context. Linguistic
impairment in schizophrenia may be an impairment of metaphorical recognition.
Learning to understand metaphors and practicing to use them to express inner
feelings are typical parts of poetry therapy session. Poetic language makes the connection between a sign, its concept and its reality tight with well-organized central
and marginal meanings. Use of poetic language plays an important role in reforming
the distorted semantic field among schizophrenics: schizophrenics regain language
that enables them to perceive reality and communicate.
Developmental poetry therapy uses literature to bring about a therapeutic interaction between the client (learner) and the facilitator (therapist, teacher). Dialoguing
with the facilitator about the response to literature can lead to a whole new dimension
or insight. Our client develops at emotional, cognitive and social levels. Therapeutic
relationship raises client’s morale and inspires him with courage to try new ways of
copping with stresses that beset him (Hynes, 1994).
While the growing mental health consumer moment continues to be well
documented as increasing awareness and empowerment of individuals with severe
and persistent mental illness (Bjorklund and Pippard, 1999; Everett, 1994; Frese,
Walker-Dawis, 1977; McLean, 1995; quoted by Bjorklund, 1999), patients residing in
state psychiatric hospitals remain among most stigmatised and marginalized in our
society. With the exception of a few peer-reviewed studies (Carty, 1988; Houlding
and Holland, 1988; Miller, 1978; Schnekenburger, 1995; quoted Bjorklund, 1999)
little systematic attention has been given to examine the usefulness and therapeutic
value of poetry groups for treatment resistive psychiatric patients.
Poetry Therapy as a Tool for Education of Mentally Disabled People to
Perceive the Self
137
ISSN 1392-9569
R. W. Bjorklund (1999) discusses the work of poetry therapy in 30 bed adult psychiatric inpatient unit within a large state hospital. The selection of patients was based
on their ability to: 1) manage symptoms for a period of at least two weeks; 2) have no
assaultive or self-destructive behaviours within the pats month; 3) maintain progressively higher level of privileges on ward; 4) independently take modified self-medications for a period of two weeks. The goals were: to improve patients’ self-expression, interpersonal communication, to reduce negative effect of stigmatisation. The
selection of “high functioning” members was essential to the efficacy of the overall
group process. Research revealed that patients merely want to “live like everybody
else”, and the fact that the diagnostic label has the potential to lock an individual
into abnormal behaviour patterns and alter the sense of self. Negative stereotype for
recovery was confirmed: “Mental health professional have failed in their attempts to
treat us”. The validation of feelings and synergetic interaction was unique to this group
and can be duplicated in more traditional therapeutic groups. Such collaboration of
feelings shared through poetry therapy group provided the unique window into the
individual’s world within the broader social context (Bjorklund, 1999.).
A. E. Bergin and L. Garfield (1994, p. 821), in their summation of the contributions made by the distinguished scholars in psychotherapeutic and behaviour change
studies, stated “age of eclecticism and empiricism or atheoretical era. The authors
identified three traditional views on clinical practice: 1) social learning, 2) humanistic,
phenomenological perspective, and 3) social psychology with specific reference to
catharsis and rituals. The same situation was identified in summation of scientists’
contribution to poetry therapy (Mazza, 1999). There are specific modes and techniques, such as cognitive bibliotherapy for depressed older adults (Landrevelle and
Bissonnette, 1997) and written emotional expression in improving health outcomes
with respect to trauma (Pennebaker at al., 1977) that have been proven individually
but not in the combination (Mazza, 1999). There is a lack of empiric cases to evaluate
how different techniques can be combined into one system.
The goal of this article
To present personal educational experience of poetry therapy used to develop
ability of mentally disabled people to perceive the Self.
The problem of research
The importance of disclosure of elements of mentally disabled person’s individual
experience for development of experiences of spiritual universality and metaphorical cognition; transformation of negative experience impacts on self-efficacy in the
process of poetry education.
138
arts therapy
Methodology of research
This work is based on qualitative research and paradigm of constructivism;
phenomenological observation was used for data collection.
Methods:
Descriptive
Theoretical analysis of educational experience
Results and discussion
My clients are ill with schizophrenia, and this disease is a cause of their disability.
Depression follows psychotic episode and is characterized by these criteria: negative
perspective of future, ideas of self prosecution, low self-esteem, bad mood, a lack of
ability to notice views of nature and concrete details of everyday life, not expressive
mimics, and speaking in a low voice with a lack of intonations. Very frequently such
people shut themselves up in their own shell. In the beginning of the educational
cycle individuals did not communicate with each other or communicated poorly.
Reactions to my short introduction were: “When I was young, I loved poetry and wrote
poems”; “When I was healthy everything was interesting, now nothing is interesting to me”; “We
use medicaments, so our mind works badly”. I noticed their efforts to show me that our
collaboration would be unsuccessful.
Searching for therapeutic literature I kept to an isoprinciple of choosing a poem:
poem’s mood similar to that of the client but one that offers positive message (Leedy,
1969, quoted by Mazza, 1999, p. 76). This means direction from darkness to the first
rays of the dawn. Poems written by Vincas Mykolaitis-Putinas often were used.
I asked my clients how the poem acted on their mood and what reminiscences
and memories were awoken. Sometimes, when it was difficult to find verbal contacts, I asked clients to read one line that affects them more than the others. When
a woman read “at dreary midnight”, I asked when she experienced dreary midnight
in her personal life. The woman began to speak about mother’s illness, sacking from
work and a fear of poverty.
The poem “Who hears the silent one?” written by Justinas Marcinkevičius is
very helpful when there is a need to make a contact with a disappointed person,
who is not aware of the purport of life and has lost the ability to look for it. The first
reading of this poem frightened or caused reactions of anger in groups of mentally
disabled people. They needed key how to perceive poem and how to deal with horrible
reminiscences, and how to bring frightened memory into language. I read: Ah, aspen
grove engulfed in darkness, //you now entrust your thoughts to me. // I sense myself all trembling
too (Justinas Marcinkevičius). I confessed that one time I was very disappointed. In
Perceive the Self
139
ISSN 1392-9569
that period I studied long and hard, and my academic achievements did not allow
me to hope for an excellent future as a physician. I felt fault and a lack of power to
endure pain. Then I looked through bus window and noticed a forest. I was looking
through the bus window and was wondering with running green line, which tried
to lift the heaven on a rainy autumn’s day. At that very moment I felt how the forest
took a part of my pain. I shared this authentic piece of my life experience and was
interested in their experiences. I wondered if they had ever experienced moments,
when their pain did not have enough space in their breast and when pain flooded
their room, the street or forest.
After listening to my interpretation, based on personal experience, learners
shared their difficult experiences, ideas of suicides and how they tried to deprive
themselves of their lives. If my client said nothing and did not read a line or word
of poem, he usually responded to the poem by body language: colour of face, tears
in the eyes and the rhythm of breathing. The reaction of body was connected with
one word more than with other words. I recognized this word and repeated it in
simple sentences.
My client said: “is silent”. I asked who is in silent and gave her to understand that
I was waiting for her sentence. She said nothing, so I suggested simple sentences. “A
close person has picked up the phone, but says nothing and is silent”; “A scolded child is silent”, “Pain
chokes her, but she is in silence: a long way to language”. What does your “in silence” mean? This
time we have not made a verbal dialog, but nonverbal dialog became much stronger.
Despite the absence of a verbal dialog I was able to feel clear relationship with my
client. This gave me a possibility to include her silence into my poetic improvisation,
composed of phrases and words of group members. My poetic improvisation can
be interpreted as a collaborative poem.
Every time after reading a poetic improvisation, a breakthrough was noticed in
communication of poetry therapy group: persons became motivated to share their
feelings and to speak openly. Poetics of folk song is also useful for poetic improvisation: psychological parallelism, fragmented narrowness of view. Archetypes road
and tree help to find structure for experiences revealed by clients. It is useful to know
structure of old Baltic outlook, their opposites, explored by Norbertas Velius. The
opposites are: closed – opened, high – low, old – young. Many cases of metaphors
such as staying in a closed room, a long endless evening and the branch dried off were related
to depression. Metaphors of roots or grain under the ice can express experience of
survivor, painful moments with perceived understanding how to live. The top of
tree, perceived as a desire, dream, and openness, is the beginning of spring, chang140
arts therapy
ing and liberation. In poetic therapy clear direction of motion was often identified:
up to the sky or far by the road. Metaphors generalize experience and draw shapes
of desire.
Reading of the text, composed of elements of clients’ experiences, creates spiritual
contacts, the mentally disabled find motivation to come next time and to share their
feelings and memories in a more courageous way and to reflect on content of experience, on causes of personal events, on possible decisions and possible choices.
Empiric observation confirms that poor expression of feelings of mentally
disabled people causes their complicated communication with each other as well as
with the healthy part of society and blocks their cognitive functions. Poetry awakes
senses, feelings and memories, but in some cases our client can say, “I don’t know”.
A lack of ability to concentrate attention can explain this phenomenon and another
explanation contributes to schizophrenia: ill people have problems in connotation
and deconnotation of symbols.
Learning to perceive “The sun”, written by V. Mykolaitis- Putinas, we drew
the shape of the sun and wrote down the experienced good days in to these forms:
“Mother loved me, it was tranquillity in the forest at the sea coast”, “This poetry reading circle
gives me power”. It was more difficult to write what they want: “I would like my relatives
to be healthy”; “I want my health not to become worse”. We drew various shapes of shadows
on a sunny day and wrote into these forms the troubles and difficulties we had but
wanted to get rid of. We tore off the parts of the paper drawn with shadows, moved
them a little far from us, and shared the ideas about our good feeling to be able to
see and hear each other. Later we stood up, moved slowly to the window, closed
eyes and imagined standing under rays of endless light. After physical exercises we
all sat down on the chairs. I read the poem “The sun” one more time. One of the
learners told: “When I have a picture of the sun in my hand, and when I read my writing in it,
I perceive poem. This poem is beautiful. It is spiritual”.
Learning to connect own experience with old symbols, that is archetypes, always
brings tranquillity, and the poem becomes closer to a client, empowers to discover
confluence of personal point of view and poet’s outlook. This means possibility to
get out of poor stereotype of feelings and thoughts and to open for new experiences. When members of the group perceive a metaphor in an authentic way, they
find many questions for discussion. These questions followed reading of poem
“The sun”, written by Vincas Mykolaitis-Putinas. 1. “Why does a man come out of and
go into an uneasy existence, when he feels well enough at home?” 2. “I think I am right thinking
that the possibility to get out always exists? If it isn’t bad for me today, perhaps a better day may
Perceive the Self
141
ISSN 1392-9569
still come? Now I think that it is a mistake to want to change my nature. I accused myself of every
exacerbation of disease. Perhaps I should have in peace with my disease, to attend your course, to
do everything for my well-being and to live with the disease in harmony, if it was given to me? Am
I right?” The first question is more closed to poem; the second situation is not a just
simple question: such contemplation is focused on a specific situation of a particular
individual and expresses a need of existential knowledge.
Mentally disabled people have difficulties telling about both their good and bad
experiences. The observation of educational work showed the tendency to use abstract
words and to express undoubtedly right truth not realized in authentic way.
The learner, asked about desirable changes in his future, told: “Belief is necessary”.
When he was asked about his wish to be under the guardianship of higher spiritual
power, he told: “I don’t know”. When I asked him about moments of joy and good
experience in his life, he told: “I don’t know”. This man was asked about meeting
good people: were there any people who loved him? He told nothing concrete and
repeated the word: “God”.
My experience has showed many times that stimulation of senses awakes memories and gives possibility to confirm client’s past Self-efficacy and his or her present
Self-efficacy. Mentally disabled people often connect Self-efficacy with their ability
to think in a clever way, to say how they feel themselves and with their right to either
reveal some experience or keep it undisclosed.
We read poem “Write in your memory”, written by B. Liniauskiene. ”Big maples
gone a long time ago, // what was left for my memory?” ( B. Liniauskienė). Later I asked
about favourite childhood places. Does their first home still exist? I got to know:
“Uncle, who usually brought presents, is gone”, “Personal plot is lost”. It is easy to put these
poor reminiscences into a visible view paying attention to senses using exercise for
creative writing: “Imagine your uncle. Does he come through garden or through houses from the
street? What do you feel looking at your uncle? ”What do you hear looking at him: voices of parents,
noise of cars, songs of birds? Perhaps you feel taste of something in your mouth? What should you
tell to your uncle? The main essence of this exercise is a verbal expression of senses,
stimulation of visible thinking and a sense of the self. Personal experience enables me
to know that such exercises change quality of language and enable patients to move
far from poor linguistic expression and a lack of authentic experience expressed in
such words as: “I don’t know”, ”I didn’t think on it”, “One needs to believe in God”.
When I asked my client to share (to write) about a particular happy moment, I
noticed a tendency to escape concrete speaking many times. “I’ve felt good many times”;
“There are many places, where person can feel good”. Many times I explained that we can
142
arts therapy
feel ourselves good in Druskininkai or in Palanga or in the country but we cannot
be in different places at a time. I invited them to share experience of being in one
favourite place and later to transfer thoughts into other places.
When a woman described her happy life in mother’s home, she wrote about tulips
and narcissi in blossom under her window and about the sounds of drops of melting
icicle. We clarified that she felt herself OK when tulips were in blossom and when
water was dripping from icicles, but these concrete experiences are from different
periods. Teaching to keep to a certain direction in thinking helps the person to sort
experiences, to classify them, to connect their components into one content, and
these activities have influence on reorganization of unconsciousness, on the growth
of personality integration and on strengthening of self-perception.
The accumulated experience confirmed that mentally disabled and other people
are not able to notice details of surrounding in the period of their emotional tension.
Many times depressed persons confess that they do not see the sky, because they look
up and they often state: “When I was healthy everything brought me joy, I noticed everything”.
The clients, who have experience in reading psychological literature, told many
times about a need to begin life again, to open a new clean page of life and to write
only positive thoughts for programming of success, but they had difficulties to keep
to their declared truth facing a real situation. Poetry gives power to find spiritual
universality in concrete place (at home, in hospital) in a certain period of time (dealing with an incurable disease or with a role of victim of deception).
When my client shared his painful experience in a wounded voice with tears in
eyes it was a sign for me to empower Ego strength. The exercises of creative writing
were used with purpose to find speaker’s connection with earth and were useful for
person’s empowering.
What road do you imagine under your foot at the moment when you got to know that you are
ill with a mental disease? How does your road look like? Is it an even road or does your road have
many pits on it? Is it for pedestrians or does your road cross fields, or it is a little path though the
forest? Naming a view of surrounding is a symbol that reduces tension. This view
does not allow the world to disappear in darkness, it confirms existence of it and
stimulates concentration of powers to survive not feeling that you are a victim of
life’s cruelty, having a pity of yourself or seeing only fault of other people.
Now, when you remember your stepfather and horrible experience that you would never like
anybody to go through: what view is in front of your eyes and expresses your mood? What views
emerge in front of your eyes: our group, the mountains, or the sea? What weather expresses your
contemporary mood? What sounds do you hear?
Perceive the Self
143
ISSN 1392-9569
Feeling emotional tension people do not wish to play a suggested game; sometimes
they do exercises with anger. Sometimes it is possible to notice a certain inconsequence. “Path runs through the forest, the sun shines, it is warm”, but further: “Cold weather, it
rains, sharpness”. In the educational process we explored that we cannot have opposite
things in the same minute in the same place: warmth, sun’s shining and cold weather,
rain. I asked to select one view and to tell how the weather suddenly changed, how
it began to rain on a sunny day. After exercises and discussion clients told that they
tension reduced, they have more tranquillity and hope and they sometimes ask:
“What have you done with our mind that something turns to the right side?”
Theoretical analysis of educational experience
Social learning theory (Bandura, 2000) emphasises the perception of Self-efficacy. In hours of poetry therapy we create conditions for transformation of perceived experience, characterized by negative stimulus, and we empower our client
to remember other experience, characterized by positive stimulus. Self-efficacy and
perception are changed in the educational process.
Phenomenological observation confirmed the connection between social development and intellectuality. Attendees of the program became more socialized, cognitive
needs appeared as well as an ability to satisfy them. The growth of perception of
self-efficacy is connected with social development and intellectual functioning. A will
to learn something, an ability to bring experiences into language and to share, and a
need to communicate were connected with growth of perception of self-efficacy.
Disorders of cognitive functions of language are typical of mentally disabled
people; they have a lack of ability for denotation and connotation of symbols, and to
express universe of inner world in verbal form. Teaching to understand metaphors
we reconstruct cognitive functions of language and perception of reality. The conception of H. Tamura (1999) was confirmed.
In poetic improvisation composed by educator and process of doing exercises
of creating writing help clients to find the connection of archetypical symbols and
personal experience and leads to reduce of tension and an increase in ability to communicate. C. G. Jung’s (1999) theory of archetypes is confirmed.
The shapes for writing facts of personal experience lead to archetypical symbols
and help a client to connect personal experience and archetypical symbol. This
method can be explained by Jung theory of archetypes and by gestalt theory, which
recognizes tendency to connect elements into one in activity of person. Gestalt
144
arts therapy
theory confirms a need of meaning of existence and experiences. Human experience
is structured by law of good form, clear shapes, closing, balance, proportion – this
means formation of gestalts. Having many unfinished gestalts a person feels tension,
confusion, distressed or crushed (Perls, quoted by Lepeškiene, 2004).
The stimulation of sensory component may directly lead to experiencing and
expressing feelings, emotions and memories, and to activate levels of Expressive
Therapies Continuum (ETU): cognitive-symbolic, perceptual- affective and sensory
kinaesthetic and their interaction. ETU is based on brain functioning (Lusebrink,
2004, Hentinen, 2008). Empiric observation confirmed importance of stimulation
of sensory kinaesthetic level helping person to disclose authentic experience. Individuality being opened authentic experience here and now is opened for the new
information and learning new things.
According G. Kelly (2000), the personality’s system of constructs means collection of hypothesis about a continually changeable world. System of constructs
changes when hypothesis is denied several times. New hypothesis takes place for
exploration. Experience is one or another system of constructs. System of constructs
changes, when person finds new, unrecognised phenomena and decides to change
his system (Perminas, Goštautas, Endriulaitienė, 2004, p. 89).
In process of learning to develop an ability to express mood by simple view of
Earth using details of surrounding a client gets support in dealing with emotional
crises, facing troubling memories, and experiences catharsis and finds new insight of
world and self. These phenomena can be understood remembering spiritual esthetics
and entelechy. Concrete detail of nature, which expresses some personal experience,
can be viewed as important sign of existence and as a metaphor.
The theory of topology of awareness of S. Levine (200O) is useful. Multiple
levels of awareness are diagrammatically presented as a pyramid: lower levels closest
to consciousness are organized according to the binary opposition of Aristotelian
logic, higher levels, in contrast, crystallized gestalt structure of the self and the
world. Metaphors utilize higher levels of awareness. The therapeutic disclosure of
higher levels promotes the lived reality of the integrity of self and intimate relations
with the world, replacing the often pathogenic experience of alienation, and control
characteristic of lower level awareness.
Poetry therapy is based on existentialism and may be explained through a paradigm of philosophic poetics. Philosophic poetics being an open and integral philosophical approach, denies dualistic viewing, which contradistinguishes subject and
object and confirms open integral discourse. Philosophic poetics is open to living
Perceive the Self
145
ISSN 1392-9569
world: bracketing of the primary viewing due to the concentration of the world outlook (Kačerauskas, 2006). Meeting new experiences and new horizons an individual
corrects reaction to the world and reconstructs his or her system of experience.
Conclusion
Poetry therapy as a tool is useful for teaching mentally disabled people to perceive the self. Reading and discussion on awoken feelings serve for disclosure of
client’s (learner’s) personal experience. Therapeutic conversation confirms client’s
self-efficacy, writing exercises empower a person to connect personal experience
with archetypical symbols and to reduce tension facing reality and dealing with pain.
Negative experience is transformed into creative actions and has a positive influence
on cognitive functioning and self-efficacy. In the process of education person’s ability to perceive self increases.
Literature
1.
2.
3.
4.
5.
6.
7.
8.
9.
146
Dembinskas A., Goštautaitė-Midtun N. Šizofrenijos spektro sutrikimai // Psichiatrija / compil. A. Dembinskas. Vilnius: Vaistų žinios, 2003, p. 261–274.
Bergin A. E., Garfield S. L. Overview, Trends and Future Issues // Handbook
of Psychotherapy and Behaviour Change / eds. A. E. Bergin and S. L. Garfield.
New York: Willey, 1994, p. 821–830.
Bjorklund R. W. Exploring Diagnostic Identity of Psychiatric Patients Through
Poetry Therapy // Journal of Poetry Therapy. 1999, 4, p. 211–212, 218–219.
Goleman D. Emocinis intelektas (translated from English). Vilnius, 2001.
Green M. F. What are the Functional Consequences of Neurocognitive Deficits
in Schizophrenia? // American Journal of Psychiatry. 1996, 153, p. 321–330.
Hallahan D. P., Kauffman, Kaufman J. M. Ypatingieji mokiniai. Specialiojo
ugdymo įvadas (translated from English). Vilnius, 2003, p. 154.
Hentinen H. ETC as a Tool for an Image-Oriented Therapist – Offering Insights
to the Therapeutic Factors on Photography // International Conference on
Phototherapy and Therapeutic Photography. University of Turku, 2008, p. 12.
Hynes A. Mc., Hynes-Berry M. Bibliotherapy − the Interactive Process. North
Star Press of St. Cloud, Inc., 1994, p. 11.
Jovaiša L. Enciklopedinis edukologijos žodynas. Vilnius: Gimtasis žodis, 2007,
p. 239–240.
arts therapy
10. Jung C. G. Psichoanalizė ir filosofija. Vilnius: Pradai, 1999.
11. Kačerauskas T. Filosofinė poetika. Vilnius: Versus aureus, 2006, p. 30.
12. Landreville P., Bissonnette L. Effects of Cognitive Bibliotherapy for Depressed
Old Adults with a Disability // Clinical Gerontologist. 1997, 17, p. 35–55.
13. Lepeškienė V. Geštaltinės psichoterapijos teorija ir praktika. Vilniaus universitetas, 2007, p. 18–19.
14. Levine S. Topology of Awareness: Therapeutic Implications of Logical Modalities of Multiple Levels of Awareness // Journal of Poetry Therapy. 2000, 2,
p. 79.
15. Liniauskienė B. Kregždės praauga dangų. Klaipėda: Eglė, 2008, p. 174.
16. Lusebrink V. B. Art Therapy and the Brain: An Attempt to Understand the
Underlying Processes of Arts Expression in Therapy. Art Therapy // Journal
of the American Art Therapy Association, 2004, 21 (3), p. 125–135.
17. Marcinkevičius J. Raštai. Vilnius: Vaga, 1982, p. 309.
18. Mazza N. Poetry Therapy / Interface the Arts and Psychology. CRC Press
LLcp. 1999, p. 105–106, 108.
19. Mykolaitis-Putinas V. Lyrika. Vilnius: Vaga, 1971, p. 123.
20. Perminas A., Goštautas A., Endriulaitienė A. Asmenybės sveikata: teorijų sąvadas. Kaunas: VDU, 2004, p. 75, 89.
21. Tamura H. Therapeutic Functions of Poetic Language in Schizophrenia //
L’Humour: Histoire, Culture et Psychologie / ed. G. Roux and M. Laharie.
Paris: Publications de la SIPE, 1998, p. 386.
22. Vaičekauskaitė R. Neįgalaus vaiko savarankiškumo ugdymo šeimoje diskursas
tėvų vidinės darnos kontekste (unpublished doctoral thesis in Educational
Science). Klaipėdos universitetas, 2005, p. 15.
23. Бандура А. Теория социалного научения. Санкт-Петербург, 2000.
24. Келли Г. Психология личности: теория личных конструктов. СанктПетербург, 2000.
Jūratė Sučylaitė – PhD student of Social Sciences (Educational Science), Lecturer of Department of Rehabilitation of Faculty of Health Sciences at University of Klaipėda; areas
of research interests: methods of poetry therapy, medical rehabilitation; address: H. Manto
str. 84, LT-92264 Klaipėda, Lithuania; e-mail [email protected]
Perceive the Self
147
ISSN 1392-9569
KRONIKA / CHRONICLE
2008 m. rugsėjo 26 d. LR Seime vyko konferencija „Padėkime vaikams rasti
sėkmę gyvenime: socialinio ir emocinio intelekto galia“. Konferencijos tikslas –
pristatyti kompleksinį socialinių ir emocinių įgūdžių mokymą, padedantį spręsti
nepageidaujamo ir rizikingo vaikų elgesio, savižudybių, psichoaktyvių medžiagų
vartojimo ir kitas problemas. Konferencijos dalyvius pasveikino SKI direktorė
prof. dr. Giedrė Kvieskienė, pranešimą „Mokinių socialinė sveikata ir mokytojų
pasirengimas ją stiprinti“ skaitė SKI Socialinės sanglaudos katedros l. e. vedėjos
pareigas doc. dr. Vida Gudžinskienė. Renginio organizatoriai: LR Seimo Švietimo,
mokslo ir kultūros komitetas, Šeimos ir vaiko reikalų komisija kartu su Lietuvos
Lions klubų asociacija.
2008 m. rugsėjo 29 d. vyko SKI studentų praktinė konferencija, skirta Tarptautinei
socialinio darbuotojo dienai paminėti „Geri darbai skatina pozityvius pokyčius šalyje
ir pasaulyje“. Konferencijos metu studentai pristatė vasaros praktikos rezultatus,
Kalifornijos valstijos (JAV) Pilietinės edukacijos centro CIVITAS atstovas dr. Darius Udrys skaitė pranešimą „Pilietinis švietimas ir viešoji diplomatija“. Renginio
organizatorės: SKI doktorantė Violeta Suboč ir lekt. Svetlana Zaivej. Konferencijos
svečiai: Jono Ivaškevičiaus jaunimo mokyklos direktorė Vajonė Strimaitienė, NVO
vaikams konfederacijos direktorė Elena Urbonienė.
2008 m. rugsėjo 29 d. – spalio 10 d. Vilniaus pedagoginiame universitete (VPU)
šurmuliavo pilietiškumo ugdymo akcija – „Politinė savaitė“, kurioje vaiko gerovės
politiką pristatė Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio, Darbo partijos, Liberalų
ir centro sąjungos, Valstiečių liaudininkų, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių
demokratų bei Lietuvos socialdemokratų partijų atstovai. Renginių organizatoriai:
SKI ir NVO vaikams konfederacija. Renginius koordinavo SKI atvirųjų paskaitų
koordinatorė Lina Bartkutė.
2008 m. spalio 15 d. vyko SKI bendruomenės iškilminga naujų mokslo metų
atidarymo šventė. Renginio metu VPU bendruomenei ir svečiams buvo pristatyti
nauji SKI leidiniai, atidaryta SKI II kurso studento Andriaus Guobio paroda „Sugrįžimas į FANTAZIJĄ“.
148
2008 m. spalio 23 d. VPU SKI lankėsi Williamo miesto (Vokietija) GotthilfVohringer kolegijos studentai ir lektoriai. Vizito tikslas – susipažinti su Lietuvos
kurčiųjų bendruomene ir jiems teikiamomis paslaugomis, neįgaliųjų galimybėmis
studijuoti aukštosiose mokyklose. Susitikimo metu vyko diskusija apie klausos
negalią turinčių asmenų ugdymo ir integracijos visuomenėje galimybes Lietuvoje
ir Vokietijoje.
2008 m. lapkričio 6–7 dienomis SKI Socialinių ligų tyrimų centro direktorė
lekt. Svetlana Zaivej dalyvavo Narkotikų kontrolės departamento prie LR Vyriausybės organizuotoje tarptautinėje mokslinėje praktinėje konferencijoje „Narkotikų
kontrolė ir narkomanijos prevencija 2008 m.: jaunimas ir narkotikai“ ir skaitė pranešimą „Praktiniai efektyvių narkomanijos prevencijos metodų taikymo aspektai
dirbant su jaunimu“.
2008 m. lapkričio 13 d. SKI Socialinių ligų tyrimų centro direktorė lekt. Svetlana Zaivej dalyvavo LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos organizuotame
pasitarime, skirtame aptarti socialinės globos normų kriterijus priklausomybę nuo
psichoaktyvių medžiagų turintiems asmenims (vaikams ir suaugusiesiems).
2008 m. lapkričio 14 d. SKI iniciatyva pasirašyta keturšalė bendradarbiavimo
sutartis tarp NVO vaikams konfederacijos, Vilniaus pedagoginio universiteto,
LR vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos ir LR vidaus reikalų ministerijos.
Sutarties tikslas – efektyvinti vaiko gerovės valstybės politiką vaiko teisių gynimo
ir atstovavimo, nepilnamečių justicijos srityse.
2008 m. lapkričio 21–22 d. SKI doktorantė Živilė Barkauskaitė-Lukšienė pagal
Socrates / Erasmus dėstytojų mainų programą skaitė paskaitas Latvijos universitete
Rygoje ir kartu su SKI doktorante Violeta Suboč dalyvavo Latvijos universiteto
organizuojamoje tarptautinėje mokslinėje praktinėje konferencijoje „Kokybiškas
ugdymas – svarbiausia asmenybės plėtros sąlyga“.
2008 m. lapkričio 27 d. SKI Socialinių ligų tyrimų centro direktorė lekt. Svetlana
Zaivej dalyvavo Marijampolės kolegijos organizuotoje mokslinėje praktinėje konferencijoje „Objektyvios mokslinės žinios apie jaunimo alkoholinių gėrimų vartojimo
rizikos veiksnius bei efektyvius jų mažinimo būdus“ ir skaitė pranešimą „Priklausomybės ligų vystymosi ypatumai tarp vaikų ir jaunimo Lietuvoje“.
149
ISSN 1392-9569
2008 m. gruodžio 3–5 dienomis Vilniuje vyko Socrates / Grundtvig 1 programos
projekto „Will to Dream“ konferencija „Menas įkalintų asmenų edukacijoje: gerosios
patirties sklaida“. Projekto partneriai iš Didžiosios Britanijos, Airijos, Norvegijos dalijosi gerąja menų terapijos taikymo dirbant su nuteistaisiais patirtimi. Konferencijos
dalyviai Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime kartu su specialistais ir nuteistaisiais
išbandė menų terapijoje taikomus metodus. Projekto partneriai taip pat lankėsi Panevėžio pataisos namuose, Juozo Miltinio vidurinėje mokykloje. Renginius organizavo
SKI dėstytojos doc. dr. Vilmantė Aleksienė ir asist. Renata Katinaitė.
2008 m. gruodžio 3–6 dienomis SKI profesorius Renaldas Gudauskas dalyvavo
tarptautinėje konferencijoje „Kultūros palikimo masto vertė“, vykusioje Romos
mieste (Italija).
2008 m. gruodžio 9 d. SKI lankėsi Bielefeldo universiteto (Vokietija) profesorius Hans-Uwe Otto ir socialinio darbo projektų vadovė Melanie Abeling. Vizito tikslas – aptarti 2009 m. tarptautinės mokslinės praktinės socialinių darbuotojų / pedagogų
konferencijos TiSSA organizavimo aspektus Vilniaus pedagoginiame universitete.
2009 m. sausio 14 d. SKI lankėsi prof. Anne Hollows iš Sheffield Hallam universiteto
(Didžioji Britanija). Susitikimo metu buvo aptartas bendradarbiavimas TEMPUS
IV projekte.
2009 m. sausio 15 d. SKI direktorė prof. dr. Giedrė Kvieskienė dalyvavo susitikime su LR socialinės apsaugos ir darbo ministru Rimantu Jonu Dagiu. Jo metu buvo
aptartos vaiko gerovės politikos koncepcijos įgyvendinimo strategijos.
2009 m. sausio 15 d. vyko SKI bendruomenės ir socialinių partnerių posėdis,
kurio metu aptartos bendradarbiavimo plėtros galimybės ir praeitų metų bendradarbiavimo rezultatai.
2009 m. sausio 27–31 d. SKI direktorė prof. dr. Giedrė Kvieskienė ir dėstytoja
dr. Odeta Merfeldaitė dalyvavo projekto „Advancing the three cycle system in social
work education in six European countries“ (TEMPUS IV) partnerių susitikime.
Susitikimo tikslas – projekto įgyvendinimo mechanizmų partnerių šalyse aptarimas. Projektas skirtas socialinio darbo doktorantūros programai sukurti, įtvirtinti
bei magistro programai plėtoti Gruzijos ir Ukrainos šalyse. Projekto vadovaujantis
150
partneris – Sheffield Hallam universitetas (Didžioji Britanija); projekto partneriai:
Liublianos universitetas (Slovėnija); Tbilisio valstybinis universitetas (Gruzija), Kijevo Mohyla akademija (Ukraina), Talino universitetas (Estija), Vilniaus pedagoginis
universitetas (Lietuva).
2009 m. vasario 10 d. SKI lekt. Svetlana Zaivej dalyvavo Kauno miesto savivaldybės tarybos kolegijos posėdyje, kur pristatė VPU Socialinės komunikacijos instituto
ir Kauno apskrities priklausomybės ligų centro 2008 m. įgyvendintos „Kauno miesto
jaunimo mokyklų moksleivių, priklausomų nuo psichoaktyvių medžiagų, reabilitacijos ir reintegracijos į visuomenę“ programos rezultatus bei tęstinumo galimybes.
2009 m. vasario 11 d. SKI lekt. Svetlana Zaivej ir asist. Dalius Ruika dalyvavo
susitikime su LR sveikatos apsaugos ministru Algiu Čapliku. Susitikimo metu buvo
sprendžiamos aktualios problemos: vaikų, sergančių priklausomybės ligomis, ilgalaikės socialinės reabilitacijos paslaugų finansavimo vizija, ES struktūrinių fondų
paramos panaudojimo sveikatos priežiūros įstaigose perspektyvos ir kt.
2009 m. vasario 12 d. SKI direktorė prof. dr. Giedrė Kvieskienė dalyvavo susitikime su LR socialinės apsaugos ir darbo ministru Rimantu Jonu Dagiu ir jo patarėja Elena Urboniene. Jo metu buvo aptartos vaiko gerovės politikos koncepcijos
įgyvendinimo strategijos, taip pat numatytos projektų įgyvendinimo vaiko gerovės
srityje tendencijos.
2009 m. vasario 13 d. „New York“ klube vyko tradicinis SKI studentų renginys
,,SOC’DAY“. Renginio metu būsimieji socialiniai pedagogai vaikų globos namų auklėtiniams ir socialiai remtiniems vaikams organizavo įvairias „kūrybines dirbtuves“.
2009 m. vasario 13 d. Knygų mugėje (Lietuvos parodų ir konferencijų centre „Litexpo“) pristatyta SKI doc. dr. Vilmantės Aleksienės ir lekt. Solveigos Zvicevičienės
knyga „Lietuvių etnochoreografija autistiškiems vaikams: ugdymo ir terapijos aspektai“. Knyga skirta meno terapeutams, meno pedagogams, specialiesiems pedagogams
ir kitiems socialinę pedagoginę pagalbą teikiantiems specialistams, besidomintiems
meno terapijos taikymo galimybėmis.
LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos posėdyje, kur pristatė ES struktūrinių
151
ISSN 1392-9569
fondų konkurso priemonės VP1-1.3-SADM-02-K ,,Socialinės rizikos ir socialiai
pažeidžiamų asmenų integracija į darbo rinką“, pateiktų paraiškų vertinimo ir atrankos problemas.
2009 m. vasario 18 d. SKI Socialinės pedagogikos katedros vedėja doc. dr. Valdonė
Indrašienė atliko habilitacinę procedūrą. Habilitacinei procedūrai pateikta mokslinių
publikacijų apžvalga tema „Pedagoginė facilitacija ugdymo procese“.
2009 m. vasario 19–20 dienomis vyko mokslinė praktinė konferencija „Švietimo
kaita 1988–2008 m.“, skirta Lietuvos švietimo pertvarkos 20 metų sukakčiai paminėti. Konferencijos organizatoriai: LR švietimo ir mokslo ministerija, VPU SKI ir
Edukologijos katedra.
susitikime su LR sveikatos apsaugos ministru Algiu Čapliku. Susitikime buvo aptarta:
vaikų fizinės ir psichikos sveikatos klausimai, pediatrų instituto, motinos ir vaiko
programos ateitis, narkomanijos prevencijos programų finansavimo tendencijos.
Narkotikų kontrolės departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės organizuotoje konferencijoje, skirtoje ES projekto „Asmenų, vartojančių narkotines ir
psichotropines medžiagas, reabilitacija ir socialinė reintegracija, novatoriško socialinių
paslaugų modulio kūrimas“ įgyvendinimo 2006–2008 metais ir gerosios patirties
klausimams aptarti.
Renata Katinaitė
Vilniaus pedagoginio universiteto Socialinės komunikacijos institutas
152
bendra informacija / General information
Apie mokslinį žurnalą „Socialinis ugdymas“
„Socialinis ugdymas“ yra periodinis socialinių mokslų srities leidinys. Žurnalą nuo 1999 m.
leidžia Vilniaus pedagoginio universiteto Socialinės pedagogikos katedra, nuo 2004 m. – Vilniaus pedagoginio universiteto Socialinės komunikacijos institutas. Per metus išleidžiami 2–3
numeriai (15–20 spaudos lankų). „Socialinis ugdymas“ leidžiamas lietuvių ir anglų kalbomis.
Visi straipsniai atitinka mokslinių straipsnių reikalavimus ir yra recenzuojami mokslininkų.
Žurnale skelbiami mūsų ir užsienio šalių mokslininkų originalūs tyrimai, anonsuojamos
ir recenzuojamos monografijos, skelbiama mokslinio gyvenimo kronika. Pastaruoju metu
daug vietos leidinyje skiriama doktorantų, socialinių pedagogų ir darbuotojų praktikų
darbams. Žurnalo mokslinių straipsnių lygį palaiko redakcinė komisija, sudaryta iš aukštos
kvalifikacijos mokslininkų.
Leidinys nuo 2007 m. įtrauktas į SocINDEX with Full Text (EBSCO) duomenų bazę.
Žurnalo tikslai
Mokslinis žurnalas skirtas publikuoti Lietuvos socialinio darbo edukologijos ir socialinio
ugdymo tyrimams.
About Scientific Journal „Social Education“
“Social Education” is a social science periodical. Since 1999 the journal was published by
the Department of Social Education of Vilnius Pedagogical University, and since 2004 it has
been published by the Institute of Social Communication of Vilnius Pedagogical University.
2–3 editions of the journal are published every year (15–20 quires). The languages of publication are Lithuanian and English. All the articles comply with the requirements for the scientific
article and are reviewed by scientists.
Original researches conducted by local and foreign scholars are published in the journal,
monographs are announced and reviewed as well as scientific events are publicised. Special
attention is given to the research of postgraduate students, social educators and social workers. The level of the scientific articles is maintained by the editorial board which consists
of distinguished scientists.
In 2007 the journal was included to SocINDEX with Full Text (EBSCO) database.
The objectives of the journal
“Social Education” is intended for publishing the results of the research in the fields of
social work educology and social education.
153
ISSN 1392-9569
Bendrieji reikalavimai straipsniams
1. Straipsniai pateikiami lietuvių ir anglų kalbomis.
2. Pateikiamo straipsnio apimtis nuo 5 iki 12 puslapių. Atskirais atvejais specialiu
redakcinės kolegijos leidimu galima ir didesnė straipsnio apimtis. Tekstas renkamas „Microsoft Word for Windows“ teksto redaktoriumi. Raidynas – „Times
New Roman“; šrifto dydis – 12 taškų (12 pt), antraštės – 16 taškų (16 pt); tekstas
išspausdintas 1,5 eilutės intervalu (Line spacing – 1.5 lines).
3. Redakcijai pateikiamas straipsnis turi būti suredaguotas: be rašybos, skyrybos ir
stiliaus klaidų; sakiniai turi būti aiškūs ir raiškūs.
4. Straipsniai turi būti parašyti pagal bendruosius reikalavimus, taikomus moksliniams straipsniams, ir susidaryti iš šių struktūrinių dalių: tinkamai suformuluotas
tiriamos problemos tikslas, problemos ištirtumo laipsnis; nurodyta pagrindinė
metodika bei specifiniai metodai, kurie taikomi tyrime; duomenų ir gautų rezultatų aptarimas; išvados; literatūros sąrašas.
5. Straipsnio medžiaga pateikiama šia tvarka:
• Straipsnio pavadinimas (16 pt, pusjuodis šriftas);
• Autoriaus (autorių) vardas, pavardė (14 pt, kursyvu);
• Anotacija (ne trumpesnė nei 600 spaudos ženklų);
• Esminiai žodžiai (3–5 žodžiai);
• Pagrindinis straipsnio tekstas;
• Literatūros sąrašas.
6. Literatūros sąrašas turi būti sudarytas abėcėlės tvarka, pirmiausia nurodant lietuviškai ir lotyniška abėcėle parašytus šaltinius, ir po to – šaltinius kitomis kalbomis. Visi
šaltiniai turi būti sunumeruoti. Nuorodos straipsnio tekste pateikiamos lenktiniuose
skliaustuose – nurodomas šaltinio autorius pagal pateikiamą literatūros sąrašą, to šaltinio metai ir puslapio numeris, pvz.: Johnson (2001: 23) arba (Johnson, 2001: 23).
7. Straipsniai lietuvių ir anglų kalbomis pateikiami su šia informacija: data, kada
straipsnis buvo įteiktas, institucijos (-ų), kuriai atstovauja autorius (-iai), pavadinimas, autoriaus kontaktinis (-iai) adresas (-ai), el. pašto adresas (-ai).
8. Atskirame lape rašomi duomenys apie autorių lietuvių ir anglų kalbomis: pilnas
vardas, pavardė, mokslinis laipsnis ir vardas, darbovietė, adresas, pareigos, moksliniai interesai.
9. Autorius turi pateikti 2 popieriuje išspausdintus egzempliorius ir vieną elektroninį
variantą. Kartu su straipsniu pateikiama viena mokslininko pasirašyta recenzija,
kitą recenziją rašo vienas iš redakcinės kolegijos narių.
10.Leidėjas pasilieka teisę atmesti arba grąžinti straipsnius, kurie neatitiks anksčiau
pateiktų reikalavimų.
154
GENERAL REQUIREMENTS FOR THE MANUSCRIPTS
1. The manuscripts are submitted in Lithuanian and in English.
2. The length of the manuscript is from 5 to 12 pages. In exceptional cases a special
permission to increase the length of the manuscript is given by the editorial board.
The text is typewritten using “Microsoft Word for Windows” in “Times New Roman” font, font size 12 pt (titles – in font size 16 pt), line spacing – 1.5 lines.
3. The manuscripts submitted to the editorial board should be edited: there should be
no mistakes of spelling, punctuation or style; sentences must be clear and coherent.
4. The manuscripts should comply with the general requirements for the scientific
article. They should consist of the following parts: the aim of the research, the
review of the background literature, the methodology and the methods of the
research, the description of the results of the research, the conclusions, and the
list of references.
5. The material in the manuscript should be presented in the following order:
• The title of the article (font size 16 pt, printed in bold);
• The name and the surname of the author(s) (font size 14 pt, printed in italics);
• Abstract (not shorter than 600 characters);
• The key words (3–5 words);
• The text of the article;
• The list of references.
6. The list of references should be arranged in alphabetical order, references in the
Lithuanian language and the Latin alphabet preceding references in other languages.
All the references should be numbered consecutively. The references in the text
should be indicated in the brackets by giving author’s surname, the year of publication and the number of the page, e.g. Johnson (2001: 23) arba (Johnson, 2001: 23).
7. The manuscripts submitted in Lithuanian and in English should provide the
following information: the date of submission, the name of the author’s/authors’
institution(s); the author’s/ authors’ contact address(es) and e-mail address(es).
8. On a separate sheet of paper a short biographical note in Lithuanian and in English
should be provided. It should include the author’s full name, the scientific degree
and the title, the name of the institution and the address, the author’s position
and scientific interests.
9. The author is expected to submit two hard copies of the manuscript, its electronic
version and a review of the manuscript written and signed by a scientist. The
other review is written by a member of the editorial board.
10.The publisher reserves the rights to reject or return the manuscripts that do not
satisfy the above presented requirements.
155
ISSN 1392-9569
Menų terapija / Arts therapy
Nr. 7 (18)
Redagavo lietuvių k. Danguolė KOPŪSTIENĖ, anglų k. Jovita BAGDONAVIČIŪTĖ
Maketavo Laura Barisienė
Viršelio dailininkai Mingijas Pilibavičius, Tomas Razmus
SL 605. 19,5 sp. l. Tir. 150 egz. Užsak. Nr. 09-043
Išleido ir spausdino Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla
T. Ševčenkos g. 31, LT-03111 Vilnius
Tel. +370 5 233 3593, el. p. [email protected]
www.leidykla.vpu.lt

Socialinis ugdymas7(18).indb - Lietuvos edukologijos universitetas

Transcription

Similar documents

karla ir jonas

closestranger_web_spreed

theory and practice: student insights

Virginija Šidlauskienė Šiaulių universitetas Šiauliai

Vaiva ZUZEVIČIŪTĖ, Ilona TANDZEGOLSKIENĖ

theory and practice: student insights

puppet rampage puppet slam

here - Šiuolaikinio meno centras

Informacinis leidinys apie projekte dalyvaujančių valstybių

Socialinis ugdymas12(23).indb - Lietuvos edukologijos universitetas

Nr. 8 (19) - Lietuvos edukologijos universitetas

Nr. 14 (25) - i