docNr.5 (1213) - Šiaurės Atėnai
download 
Report Transcription
Nr.5 (1213) - Šiaurės Atėnai
ŠIAURĖS ATĖNAI ISSN 1392-7760 2015 m. kovo 6 d. Nr. 5 (1213) Kaina 0,95 Eur / 3,28 Lt Simbolistinė rusų klasiko Leonido Andrejevo „Siena“ p. 3 Antanas Obcarskas – autorius ar savo paties herojus? p. 7 Satyra iš vietinių literatų gyvenimo p. 16 Atsisveikinimas su daiktais Tiesą sakant, tai (ritualo prasme) joks atsisveikinimas nevyksta: nei aš tiems daiktams moju, nei jiems lenkiuosi, nei stengiuosi juos apkabinti ar pabučiuoti. Ta prasme mano rašinėlio pavadinimas yra šiek tiek suktas, klaidinantis, apgaulingas. Aš jį pasirinkau labiau todėl, kad jisai susisieja su Ernesto Hemingwayaus romano pavadinimu. O dalis šio autoriaus kūrybos (A Farewell to Arms tai daliai gal net nepriklauso) man patinka. Bet kažkas tarp tų daiktų ir manęs vis dėlto vyksta. Ir vyksta, niekur nedingsi, būtent atsisveikinimas. Tik be jokio ritualo. Negana to – net ir be pačių daiktų. Aš juos kokia nors proga paprasčiausiai prisimenu ir suvokiu, kad jau niekada jais taip kaip anksčiau nebesinaudosiu. Ir ne tik kad nesinaudosiu tais daiktais: aš nebepatirsiu, man nebeatsiskleis tasai pasaulio aspektas, kuris atsiskleisdavo, kai daiktas buvo mano valioj. Ir vėl ne visai tiesa: tasai aspektas atsiskleis, žinoma, bet jau ne tiesiogiai, o tik prisiminime, sąmonėje. Tad, kaip matote, čia žaidžiu tokį mentalinį žaidimą: mintyse atsisveikinu su daiktais, kurių neturiu prieš akis, ir tose pačiose mintyse prisimenu tąsias būties briaunas, kurias tiesiogiai patirdavau, kai prisimenamas daiktas ir buvo prieš mano akis, ir leidosi, kad aš tą ar tą su juo daryčiau, kad man atsiskleistų... Gerai, imkimės ir pačių daiktų, ir tųjų briaunų. Antraip išvedžiojimams nebus galo. Štai slidės. Sakydamas „štai slidės“ visai neturiu galvoje jokių konkrečių slidžių (the slidės), juo labiau šiuo metu esančių man prieš akis. Ir apskritai konkrečias slides (regis, jos buvo raudonos) esu senokai bematęs, nes niekas mūsų namuose pastaruoju metu nebeslidinėja, o iki slidinėjimo trasų (net pačių kukliausių) jau nebenueinu. Sakydamas „štai slidės“ turiu galvoje, viena vertus, tam tikrą reikmenį, kažkada (vaikystėje) man susidėjusį iš dviejų klevinių ar uosinių lentučių užlenktais (juos pagarinus) priekiniais galais, su prikaltais brezentiniais dirželiais pėdai įkišti (dar lazdos, lazdos, nepamiršti lazdų!); kita vertus – turiu galvoje veiksmą, patį šliuožimą tuo reikmeniu per puresnius ar kietesnius sniegynus. Taip sakant – stovėjimą ant slidžių. Turiu pridurti, kad tasai stovėjimas ant slidžių, mano galva, esmingai pakeičia stovėtojo santykį su pasauliu (kaip, jei tikėsime darvinistais ar kažkuo iš jų kompanijos, keturkojo gyvūno atsistojimas ant dviejų kojų negrįžtamai sukomplikavo jo reikalus su visu kosmosu). Mat stovėdamas ant jų (slidžių) ne tik kitaip viską matai (tai irgi, žinoma, svarbu), bet kitaip su viskuo sukimbi. O kitaip sukibęs – kitaip ir laikaisi. Flirto su pasauliu pobūdis pasikeičia amžiams. Kažkada, kai išleidau savo pirmąją knygą, keliems esu sakęs: „Žmogus, išleidęs bent vieną knygą, radikaliai skiriasi nuo žmogaus, neišleidusio nė vienos knygos.“ Tas pat, manyčiau, ir su slidėmis. O to stovėjimo esmė, teigčiau, šitokia: kai stovi ant slidžių, žemė šiek tiek slysta iš po kojų (nesvarbu, į kurią pusę, nesvarbu, tiesiogine ar perkeltine prasme)... Tad vaikystėje, kaime (tai esu jau minėjęs) itin mėgau leistis į sniegynus, stovėdamas ant tų uosinių lentučių ir pasispirdamas riešutinėmis lazdomis, plieskiant mėnulio pilnačiai. Sniegynai žaižaruodavo. Kiek akys užmatė – žėrėte žėrėjo nesuskaičiuojami sniego žvaigždžių spiečiai (o kiek dar jų, spauste suspaustų, glūdėjo po paviršiumi!). Danguje savo rimtą darbą uoliai dirbo pilnatis. Bet, nepaisant solidžių jos pastangų, nesunkiai buvo galima įžvelgti, kad ir ten plyti į nieką nesusemiami žvaigždynai, analogiški tiems, kuriuose skurdžias šliūželes palikdavo mano uosinės slidukės... Aš buvau iš visų pusių, iš viršaus ir iš apačios apkėstas žvaigždinių begalybių! Aš, menkutis tamsus taškelis su ausine zuikio kailio kepure ir uosinėmis lentelėmis prie kojų, yriausi kažkurion visatos pusėn... Kurion? Ir – ar visata turi kokią pusę? O gal aš buvau (ir tebesu) pačiame visatos centre, nes, rimtai pagalvojus, kiekvienas begalybės taškas (o juk visata – begalinė) yra ir josios centras? Savaime aišku, kad tokie klausimai man tuomet nekilo. Nieko panašaus zuikinėn kepurėn įkišta mano šviesiaplaukė galvelė ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS tąsyk formuluoti nė iš tolo negalėjo. Visi klausimai, visos hipotezės atėjo vėliau. Bet kažin, ar jos būtų atėjusios, jei tomis mėnesėtomis naktimis nebūčiau stovėjęs ant slidžių, pradžioje – savadarbių, vėliau – jau ir pirktinių. Su jomis visomis šiandien mintyse atsisveikinu... Man prie širdies begalybiškumas. Jis mane baugina, bet ir traukia. Man prie širdies kosminės tolybės. Jos mane baugina, bet ir traukia. Man prie širdies Rytai. Jie mane baugina, bet ir traukia. Man mažiau prie širdies Vakarai... Biblijoje skaitau: „Dievas tarė: „Tebūnie šviesuliai dangaus skliaute dienai nuo nakties atskirti! Teženklina jie metų laikus, dienas ir metus, tebūna jie šviesuliai dangaus skliaute žemei apšviesti!“ Taip ir įvyko. Dievas padarė du didžiulius šviesulius – didesnįjį šviesulį dienai valdyti ir mažesnįjį šviesulį nakčiai valdyti – ir žvaigždes. Dievas sudėjo juos į dangaus skliautą šviesti žemei, valdyti dieną bei naktį ir atskirti švie- Vytautas Balčytis. Bukiškis. 2003 są nuo tamsos. Ir Dievas matė, kad tai gera. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, ketvirtoji diena.“ „Lotoso sūtroje“ skaitau: „At that time the Buddha emitted a ray of light from the tuft of white hair between his eyebrows, one of his characteristic features, lighting up eighteen thousand worlds in the eastern direction. There was no place that the light did not penetrate, reaching downward as far as the Avichi hell and upward to the Akanishtha heaven.“ ���������������������������������� Kaip viskas artima, lokalu pirmuoju atveju! Kaip čia kvepia jaukiu tėviškės kampeliu! Ir kaip begalybiška bei saldžiai baugu – antruoju... Kosminis mastas! Kosminis mastas! Milijonus mūsų bėdų ir nelaimių jis paverčia niekuo, tiesiog sumaišydamas jas su žvaigždžių dulkėmis. Tėviškės kampelis! Tėviškės kampelis! Kokios svarbios ir reikšmingos jame tampa mūsų bėdukės bei nelaimėlės... Esu linkęs į griežtoką determinizmą. Mane jo pusėn palenkė tai, ką savo kailiu patyriau per beveik septyniasdešimt penkerius gyvenimo metus. Kai, rašydamas paskutinę knygą, atsakinėjau į Jolantos M. klausimus, jai pasiteiravus, kodėl vienoje ar kitoje situacijoje elgiausi būtent taip, vis atsakydavau: „Buvau taip parašytas.“ Įvairiems pokalbininkams, linkusiems pabrėžti žmogaus galimybę laisvai rinktis, pateikdavau tokį retorinį nelyg klausimą: „Ar gali plokštelėje įrašyta muzika pakeisti pati save?“ Arba: „Ar gali romano personažas nuo, tarkime, šimtas penkioliktojo puslapio imti elgtis kitaip, negu parašė autorius?“ Vėliau į galvą atėjo dar labiau stulbinantis pavyzdys: taigi medis savo valia negali pajudinti nė vieno lapo! Įsivaizduojate, kaip tai siaubinga? Tu turi tūkstančius lapų, kurie kybo ant tavęs, kurie tau priklauso, kurie yra tavo dalis, ir savo valia negali nė vieno iš jų pajudinti. Kai papučia vėjas – prašom. Bet tai jau ne tavo valia... Todėl skaitydamas, pavyzdžiui, Augustino Dainio tekstą (beje, jo rašiniai man patinka), kuriame teigiama, jog „Dievas paleidžia žmogų į pasaulį ir netgi pats nežino, kas nutiks tam žmogui. [...] Taigi žmogus yra tik iš dalies predestinuotas, kita jo dalis palikta valios laisvei“, nepatikliai kraipiau galvą. Manoji patirtis (o kuo daugiau remtis?) sako, kad jei tos laisvės ir palikta – tai tik per nago juodymą. Kai, gelbėdamasis nuo nugaros skausmų, guliu aukštielninkas ant savo ortopedinio matraco, neretai pajuntu totalinį ryšį su visata. Jauste jaučiu, kaip manyje susipina, kertasi, kryžiuojasi milijardai iš visų visatos pusių (ar visata turi kokią pusę?) atitįstančių siūliukų, kaip visata audžia mane. Pirmas tuomet aplankantis džiugus pojūtis – kad neįmanoma niekur nukristi. Vėlėlesnė atpalaiduojanti jausena – kad nieko nereikia daryti, visata pati padarys. O toliau – mintis, kad visa, kas mane iki šiol ištiko, irgi nėra nei joks mano nuopelnas, nei jokia mano paikystė: tai visatos darbas. Ir galiausiai – pats fundamentaliausias suvokimas: visatai manęs reikia būtent tokio, koksai esu. Argumentas paprastut paprastutis: argi begalinė visata (tos neaprėpiamo dydžio ir nenusakomo tobulumo staklės), kurioje net „Lotoso sūtroj“ minimi aštuoniolika tūkstančių pasaulių tėra tik aguonos grūdas, būtų išsiaudusi sau mane tokį, koks aš jai nereikalingas? Ir tuomet siūbteli džiaugsmo banga. Puolu deklamuoti Jurgį Baltrušaitį: „Ir puošną visatai išadę, / Pasvirę, nuvytę, nualę, / Mes grįžtam į būtį bepradę, / Mes grimztam į būtį begalę...“ O vėliau, po truputį persiimdamas donelaitiška kalbėsena, recituoti: „Mes visi reikalingi visatai tokie, kokie esam! Ir tu, Alfonsai Andriuškevičiau, kadaise mėgęs įžūliai pūstis, jog priklausai meno pasauliui! Ir tu, Valentinai Antanavičiau, daugel metų operavęs lėles, o dabar pats operuojamas! Ir tu, Mikalojau Viluti, vėmęs Dzūkų gatvėje taip, kad buvo girdėti geležinkelio stotyje! Ir tu, Povilai Gasiuli, anuomet daugelį apstulbinęs Salingerio vertimu! Ir tu, Algimantai Kurai, iš kurio pirštų pistoleto šūviu išmušiau majonezo dangtelį! Ir tu, Giedra Radvilavičiūte, nenorėjusi būti manimi! Ir tu, Vytautai Balčyti, sugebėjęs į mažutį fotografinį vaizdelį sudėti daug meno! Ir tu, Povilai Ričardai Vaitiekūnai, Mančiagirės kaime pareiškęs, jog mūsiškis daržas – tai kapinaitės! Ir tu...“ Bet iš tikrųjų – tai mes nieko nežinome. Buvo gal aštuntojo dešimtmečio pabaiga. Bet kovo pradžia. Gyvenau Lazdynuose. Vieną saulėtą popietę savo penkiaaukščio kieme stojau ant slidžių ir patraukiau Neries link, vakarų pusėn. Šliuožti sekėsi gerai: nors sniegas buvo podrėgnis, pasirinkau tinkamą slidžių tepalą. Jau miškeliuose prišliuožiau gerai pažįstamą obelį, likusią kadais ten stovėjusios sodybos vietoje. Anapus obels buvo platus sniego laukas. Man artėjant šliuožimo ritmu, atrodė, kad sniego plynė teliūskuojasi pačioje obelyje... Dar už kokio kilometro pradėjau kilti į kalvą. Dar už kokios valandos stovėjau kalvos viršūnėje ir gėrėjausi snieguotan peizažan grimztančia saule. Grįžti nusprendžiau kitu keliu. Po kiek laiko ėmiau leistis nuo nestačios kalvos. Greitis, tačiau, po truputį didėjo. Staiga atsidūriau rūke. Stabdyti nenorėjau, nors, šliuožiant žemyn, rūkas vis tirštėjo. Rūkas tirštėjo, o mano greitis pamažu didėjo. Jaučiau, kaip lipnios ir šiurkščios rūko sruogos braukia man per skruostus. Jau vos įmačiau slidžių galus ir šliūžes, kuriomis slydau. Bet stabdyti nenorėjau. Dar po poros minučių greitis krito, paskui galutinai sustojau. Apstulbęs dairiausi: viskas buvo baltut balta, bet absoliučiai neperžvelgiama. Jaučiausi lyg panardintas piene. Nežinojau, kur esu. Neturėjau supratimo nei apie erdvę, nei apie laiką. Skendėjau begalinėje pirmykščio pieno visatoje. Po kurio laiko kažkas, vos rausvuojantis dešinėje, patraukė dėmesį. Pasilenkiau ir apžiūrėjau prisikišęs visai arti: tai buvo pamesta raudona pirštinė... Dabar man bemaž septyniasdešimt penkeri. Be to, turiu stuburo traumą. Kuomet slidinėjau paskutinį sykį – neprisimenu. Bet puikiai žinau: ant slidžių daugiau niekuomet nebestovėsiu. A Farewell to Ski… ŠIAURĖS ATĖNAI 2 2015 m. kovo 6 d. Nr. 5 (1213) Šauktinių kariuomenė – gynyba taupant centus Turbūt mažai kuri tema pastarosiomis savaitėmis Lietuvoje kelia tiek aistrų, kiek planuojamas šauktinių kariuomenės sugrąžinimas. Vieni kalba apie mūsų visų kolektyvinėje atmintyje įsigraužusią sovietinės armijos patirtį ir lavonui klijuojamų pleistrų efektyvumą, kiti (beveik išimtinai – dėl vienokių ar kitokių priežasčių nepatenkantys į loterijoje žaisiančių laimingųjų sąrašą) džiaugiasi proga nusiųsti bent jau dalį jaunimo į tikrą, autentišką vyriškumo ir patriotizmo mokyklą. Ir apskritai – kažką daryti reikia, Tėvynė pavojuje. Tačiau Tėvynė nėra pavojuje. Na, ji visada yra šiokiame tokiame pavojuje – tam ir nuolatinė kariuomenė. Panašiai kaip ir einant per perėją visada yra pavojus, kad pritrėkš nedėmesingo ar apsvaigusio vairuotojo vairuojama audinė. O šiuo metu, plėtojant metaforą, eismas itin intensyvus, apsvaigusių vairuotojų skaičius išaugęs – tačiau ne tiek, kad derėtų apskritai neiti iš namų ar tikėti savo keistoku draugu, tvirtinančiu, jog po miestą važinėja maniakas traiškytojas, nuo kurio padeda tik nešiojamas magiškas amuletas. Trumpai tariant, manyti, kad kilęs egzistencinis pavojus, nėra priežasties: Ukraina ir Gruzija nėra NATO narės ir jų ginti ši organizacija ne tik neprivalo, bet ir nenori, kad nesukurtų keblaus precedento. (Įsipareigojus ginti šalis, kurios nėra narės, tampa beprasmiškas pats dalyvavimas ir reikalavimų laikymasis. O kam?) Taip, beje, turėtų manyti ir šalies valdžia, nes jos siūloma priemonė būtų neadekvati egzistencinio pavojaus akivaizdoje. Net ir šalininkai pripažįsta ne tik tai, kad šauktinių pajėgos efektyvumu gerokai nusileidžia profesionalams, bet ir tai, kad pagrindinis (jei ne vienintelis) dabartinio projekto pranašumas yra jo mažesnė kaina. Išlaikyti šauktinį per metus atsieina devyni tūkstančiai eurų, o profesionalą – aštuoniolika, 3 500 šauktinių sutaupoma ne taip ir mažai – 31,5 milijono per metus. Arba maždaug keturioliktoji dalis pusės milijardo eurų, kuriais Lietuvai palaipsniui reikia padidinti metines krašto apsaugos išlaidas, kad pasiektų NATO minimaliai reikalaujamus 2 % BVP vietoj anksčiau buvusių 0,8 % (Lietuvos BVP 2014 metais siekė 41,5 milijardo eurų). Suklydau, norėjau pasakyti – niekingai mažai. Žodžiu, suma gal atrodo rimta, tačiau palyginti nedidelė, kad, pripažindami neišgalintys jos surasti, galime pakelti rankas ir paskelbti atkurtos nepriklausomos Lietuvos projektą nepasiteisinusiu. Ne dėl lėšų, o grynai dėl valios trūkumo, dėl trūkumo noro ne kalbomis, o realiais darbais užtikrinti valstybės ir jos gyventojų saugumą. Nenorėčiau tikėti, kad taip galėtų nutikti. Na, tegul, pasakys šauktinių idėjos gynėjas, jie trumpalaikiu požiūriu visa galva nusileidžia profesionalams, tačiau tai suteikia progą išmokyti didelį skaičių gyventojų bent jau atskirti, kurį automato galą atsukti į priešą. Šis argumentas pasirodo dar mažiau susijęs su realybe, pažvelgus į skaičius, – planuojama palaipsniui apmokyti 15–20 tūkstančių šauktinių iš beveik 1,4 milijono tarnybai tinkamų vyrų ir moterų? Per penkerius metus? Kai Hanibalas jau, kasdien kalbama, ne šiaip trinasi prie vartų, bet išdidžiai baigia konstruoti kokį antikinį mechanizmą tiems vartams išlaužti? Beprotybė? Ne, čia Lietuva. Beje, apie moteris. Kažkodėl laikomasi romantiško įsitikinimo, kad vieta joms net ir karo metu kažkur aplink šeimos židinį ir vaikus, o ne su ginklu rankose. Tokią prabangą kare dėl išlikimo mažai kas gali sau leisti, tačiau būtent tai ir planuojama daryti. Problemų su moterų neįtraukimu į visuotinę karo prievolę ir tai pagrindžiančiais argumentais galima rasti daug – pakaks tiesiog priminti, kad taip prarandama kiek daugiau nei pusė kovoti pajėgių valstybės piliečių. Pabūkime pragmatiški – žmogui nereikia 3 mėnesių išmokti žinioms, dešimteriopai padidinsiančioms jo išgyvenimo tikimybę staiga atsidūrus fronte. Nereikia ir savaitės. Norint suteikti elementarų pasirengimą kuo daugiau piliečių, užtektų ir savaitgalio ar bent jau kelių dienų, praleistų ne darbe, o poligone. Tai būtų reali galimybė apmokyti dešimtis ir šimtus tūkstančių gyventojų, neatitraukiant jų nuo visuomenei naudingo darbo ir neatimant iš jų šeimų pajamų šaltinio. Tačiau toks variantas net nebuvo svarstomas. Kyla klausimas ir dėl šauktinių modelio socialinio teisingumo. Lietuvos valdžia po valdžios atkakliai kratosi progresinių mokesčių ir kapitalo apmokestinimo (gal kam bus naujiena, bet jis keturis kartus mažesnis už ES vidurkį), todėl krašto apsauga, kaip ir visas likęs biudžetas, didžiąja dalimi finansuojama iš gyvenančiųjų nuo algos iki algos sumokamų pajamų bei vartojimo mokesčių ir yra tokia pat skurdi. Menka paslaptis ir kad prieš panaikinant privalomąją karo tarnybą pareiga ginti Tėvynę krisdavo ant neišgalinčių nusipirkti ar kaip kitaip išsirūpinti galimybės jos išvengti pečių. Kalbama, kad dabar bus kitaip, tačiau mintis apie parlamentaro ar prekybos centrų tinklo savininko atžalą su uniforma didelei daliai lietuvių pagrįstai kelia juoką, kol jiems niekas neįrodė priešingai. Idėja, kad daugiau prarasti okupacijos atveju galintys turtingesnieji visuomenės sluoksniai, išgalintys daugiau prisidėti prie krašto apsaugos, turėtų taip ir daryti – kaip Suomijoje ar Švedijoje, – mums atrodo tolima ir revoliucinė. Todėl ginti juos, kaip ir visus kitus, teks prievarta. Dėl Tėvynės juk nieko negaila – nei individo laisvės, nei laiko, nei žodžių. Tik pinigų. – Vytautas Juodis – Popierėliai iš pavasario Gavėnios proga – apie radinį senoje maldaknygėje, iš kurios jau kadai kada niekas nesimeldęs. Lenkų kalba, be jokių paveiksliukų, netgi be titulinio puslapio. Bet užsiliko viduje dvi popieriaus skiautės su atspausdintais įrašais. Miniatiūrinės raidės, lotyniški trumpiniai. Panašų popieriuką, papietavęs kinų restorane, dabar išsitrauki iš staigmenų tešlainio ar dar nežinia kaip jis ten vadinasi. Su linkėjimais, naudingais patarimais, rytietiškomis sentencijomis. Tiedu maldaknygės lapeliai įamžinę ką kita. Štai skelbiama, kad 1860 metais Paparčių parapijos bažnyčioje kažin kas atliko velykinę išpažintį ir priėmė komuniją. Antroji skiautė – irgi dėl to paties reikalo. Capax Confes. Pasch. Vieta ir 1906 metai. Tą pavasarį dar vienas anonimas Žaslių parapijoje buvo pripažintas pasirengęs velykinei išpažinčiai. Beje, būdvardis capax būna ir smagiau pavartotas. Seminarijoje lotynų kalbos mokytojas, šventas ir visų mylimas kunigas, juokais liepdavo mums išversti pasakymą vini capacissimus. Imliausias, talpiausias, įgaliausias vynui asmuo? Tų velykinės išpažinties lapelių buvau matęs ir anksčiau. Iš Vilniaus akademijos aplinkos, puošnesnių, primenančių vizitines korteles. Nežinau smulkiai, kaip jie funkcionavo, kas ir kam privalėdavo juos pateikti, kada galop jie išnyko. Turbūt tokiais būdais kontroliuotas mokinių ir studentų, rizikingiausių Bažnyčios narių, dvasingumas. Kunigai kapelionai, surinkdavę tuos lapelius, galėjo sužinoti, kas iš jų avelių mėgina išvengti klausyklos. Metinė Velykų laikotarpio išpažintis ir komunija buvo pagrindinė kataliko priedermė, priklausymo Bažnyčiai sąlyga. Na, ir amžinojo išganymo klausimas. Neatspėsi dabar, kodėl tie popierėliai laikyti tarp maldaknygės lapų. Tik šiaip sau, lyg pernykštis gėlės žiedas? Pasitaikė sentimentalus sielų ganytojas, branginęs prisiminimus? O gal pėdsakai kokios dramos, prarasto tikėjimo, nutrūkusių religinių praktikų liudijimas? Gal istorinės užuominos? Paparčiuose veikė parapinė mokykla, vado- vaujama dominikonų. 1860-ieji buvo neramus metas, vienuolynui jau artinosi galas, parengtas rusų valdžios. Pasikeitė viskas mūsų ašarų pakalnėje. Gavėnios (ir apskritai katalikiško gyvenimo) sąsajų su išpažinties sakramentu šiais laikais net kunigai kratosi. Ką jau kalbėti apie velykinės išpažinties kvitus. Tikrai sudžiūvusios gėlės, iš kitų, sunkiai įsivaizduojamų pavasarių. Kai pasižiūri dabar į margaspalves, auksu ir sidabru švytinčias barokines klausyklas Šv. Jono bažnyčioje, pagalvoji, kad atgailos ritualas kažkada turėjęs būti gana džiugus ir šventiškas. Vadinamieji penitentai, atgailautojai, gavę nuodėmių išrišimą, iš džiaugsmo net palikdavę kunigui auką. Sveikų būta papročių. Su nuodėmės tikrove susidūrusi Bažnyčia mokėjo parodyti savo tvirtybę ir kompetenciją. Dėl to anas ryškus grožis, auksas ir sidabras. Kadaise vienas kunigas pasakojo klausęs moters išpažinties šokio metu. Gal tarybiniais laikais, dėl konspiracijos, o gal spontaniškai viskas išėjo, pačiam šokiui išsiūbavus atgailos jausmus. Nepasidomėjau, kokia muzika juos lydėjusi. Leonardo Coheno „Dance me to the end of love“? Yra tekę priimti tokias spontaniškas išpažintis. Sykį parke ant suoliuko, kitąkart – Pilies gatvės tarpuvartėje. Šiurpulingas ano pasaulio dvelksmas išlieka. Iškilmingai pranešti kitam Dievo vardu, kad atleidžiamos visos nuodėmės, yra didis stebuklas ir išskirtinis kunigo džiaugsmas. Tarp nuostabių padavimų apie šv. Joną Boską, XIX amžiaus italą kunigą, valkataujančių paauglių apaštalą, esama istorijos, kaip jis prikėlė mirusį berniuką, kad galėtų išklausyti jo išpažinties ir taip išgelbėti jo sielą. Paskui ramiai leido jam vėl gultis į karstą. Išpažinties jungtis su laiminga amžinybe bus įkvėpusi ir aną lapelių sistemą. Demokratijos, sąžinės laisvės ten, žinoma, nė kvapo, bet užtat smūgis į pragaro vartus. Ligonius lankę kunigai žino, kad tai ne davatkų paistalai. Nieko panašaus į pliušinius rudnosiukus ir mažutėlių čiauškėjimą, tokius įprastus dabar mūsų bažnyčiose. Aną- dien reanimacijos palatoje stoviu prie lovos, pakviestas paskutiniajam patepimui. Garbaus amžiaus senolis jau nekalba. Tokiu atveju meldiesi, skaitai atgailos aktą, duodi išrišimą, patepi šventais aliejais. Bet po viso to ligonis žiūri man į akis ir skiemenuoja: iš-pa-žin-ties. Prasideda nepertraukiamas keliolikos minučių monologas. Net prikišus ausį prie senolio burnos neišeina nieko suprasti. Tik sykiais išsigandęs pagaunu vienintelį žodį – Dievas. Jis nududena garsiai ir rūsčiai tarytum griaustinis. Atsirita lyg devintoji banga. Veržiasi iš kažin kokių baugių, grėsmingų gilybių. Galutinė, svarbiausia gyvenimo kadencija. Kai jau leista nutuokti, kas yra už horizonto. Tuose reikaluose būna ir švelniau, be audrų ir perkūnų. Kitąsyk, tardamas nuodėmių išrišimo formulę, turi dėti rankas ant mylimos galvos, ir tada jos dreba, kad susitvardytum, nenusikalstum sakramentui, pasiliktum sielų gelbėjimo teritorijoje. Žinoma, ji irgi nėra tik minų laukas. Ir Viešpats leidžia sau probėgšmais mus apdovanoti savo pavasarišku meilumu, jeigu psalmės autorius galėjo prisipažinti: „Kvepalais man patepi galvą, pili man sklidiną taurę.“ Čia kaip būtinas lyrinis nukrypimas. Užtat klausykla ir jos grotuotas langelis – tai jau tikra, amžina tvirtovė mūšyje su išganymo priešu. Jos viduje nebelikę paruoštų lotyniškų lapelių apie atliktą velykinę išpažintį, bet matai vieną kitą nuodėmklausio ginklą: rožinio vėrinį palaikymo maldai, brevijorių, šventą paveiksliuką. Esu kartą radęs ten ir saldainį, nežinia, ar paties kunigo atsineštą, ar dovanotą kokio vaikigalio kaip auką už nuodėmių atleidimą. Sakau sau, ideali nuoroda į Jėzų saldžiausią ir į visa tai, ką reiškia išpažinties misterija. – JULIUS SASNAUSKAS – 2015 m. kovo 6 d. Nr. 5 (1213) ŠIAURĖS ATĖNAI VERTIMAI 3 LEONID ANDREJEV Siena I Mudu – aš ir kitas raupsuotasis – atsargiai prišliaužėme prie sienos ir sužiurome aukštyn. Sienos keteros iš čia nebuvo matyti; siena stiepėsi, stati ir glotni, ir tarytum dalijo dangų į dvi dalis. Ir mūsų dangaus pusė buvo rudai juoda, o horizonto link – tamsiai mėlyna, tad negalėjai suprasti, kur pasibaigia juoda žemė ir prasideda dangus. Ir, prislėgta žemės ir dangaus, duso juoda naktis ir kimiai, sunkiai dejavo ir sulig kiekvienu atodūsiu spjaudė iš savo gelmių dygų tvilkinantį smėlį, nuo kurio skausmingai degė mūsų opos. – Pamėginkime perlipti, – tarė man raupsuotasis, jo balsas buvo sniaukrus, o alsavimas smardus, toks pat kaip ir mano. Ir jis atstatė nugarą, o aš pasilypėjau ant jos, tačiau siena tebebuvo vis tokia pat aukšta. Kaip ir dangų, dalijo ji žemę, dryksojo ant jos kaip stora soti gyvatė, smuko į bedugnę, kilo į kalnus, o galvą ir uodegą slėpė už horizonto. – Na tai išgriauname ją! – pasiūlė raupsuotasis. – Išgriaunam! – sutikau. Krūtine trenkėmės į sieną, ir ji nusidažė mūsų žaizdų krauju, bet liko aklina ir sustingusi. O mes puolėm į neviltį. – Užmuškite mus! Užmuškite mus! – dejavom ir šliaužėm, bet visi veidai pasidygėdami gręžėsi nuo mūsų, ir mes matėm tik nugaras, krūpčiojančias nuo baisaus pasišlykštėjimo. Taip mes atšliaužėme iki alkstančiojo. Jis sėdėjo atsišliejęs į akmenį, ir, atrodė, pats granitas kenčia skausmą nuo aštrių, dygių jo menčių. Ant jo kūno visai nebuvo mėsos, jam judant barškėjo kaulai ir čežėjo sausa oda. Apatinis žandikaulis atvipo, ir iš tamsios burnos ertmės sklido sausas gruoblėtas balsas: – Aš al-ka-nas. O mes nusijuokėme ir ėmėme šliaužti greičiau, kol aptikome ketvertą, kuris šoko. Jie susieidavo ir išsiskirdavo, apkabindavo vienas kitą ir sukosi, o jų veidai buvo nublyškę, iškankinti, be šypsenos. Vienas jų pravirko, pavargęs nuo nesibaigiančio šokio, ir maldavo liautis, tačiau kitas tylomis jį apkabino ir ėmė sukti, ir vėl ėmė jis susieiti ir išsiskirti, ir sulig kiekvienu žingsniu kapsėjo didelės drumzlinos jo ašaros. – Noriu šokti, – susniaukrojo mano bičiulis, bet aš nusitempiau jį tolyn. Ir vėl prieš mus buvo siena, o prie jos tupėjo dvejetas. Vienas jų ritmingais tarpais trenkdavo kakta į sieną ir krisdavo netekęs sąmonės, o kitas rimtai žvelgė į jį, ranka čiupinėjo jo galvą, paskui sieną ir, kai anas atsipeikėdavo, kartojo: – Reikia dar, dabar nedaug beliko. Ir susijuokė raupsuotasis. – Tai kvailiai, – tarė, linksmai pūsdamas žandus. – Tai kvailiai. Mano, tenai šviesu. O tenai taip pat tamsu, ir taip pat šliaužioja raupsuotieji ir prašo: užmuškite mus. – O senis? – paklausiau. – Na, ką senis? – atšovė raupsuotasis. – Senis paikas, aklas ir nieko negirdi. Kas matė skylutę, kurią jis praurbino sienoje? Tu matei? Aš mačiau? Ir aš supykau, skaudžiai šėriau bičiuliui per pūsles ant kiaušo ir užrikau: – O ko pats lipai? Jis pravirko, mes abu pravirkome ir nušliaužėm toliau maldaudami: – Užmuškite mus! Užmuškite mus! Bet krūpčiodami gręžėsi nuo mūsų veidai, ir niekas nenorėjo mūsų užmušti. Gražius ir tvirtus jie žudė, o mus bijojo paliesti. Kokie niekšai! II Mes neturėjome laiko, neturėjom nei vakar dienos, nei šiandien, nei rytoj. Naktis niekada nesitraukdavo, nesiilsėdavo už kalnų, kad sugrįžtų iš ten tvirta, skaisčiai juoda ir nurimusi. Todėl visad buvo išvargusi, pridususi ir niauri. Pikta buvo. Kartais nebeapsikęsdavo mūsų klyksmų ir aimanų, mūsų opų, negandų ir pykčio, ir tuomet niršiu įtūžiu užvirdavo juoda dusliai švokščianti jos krūtinė. Ji riaumojo ant mūsų kaip užspęstas žvėris, kuriam susidrumstė protas, tūžmastingai mirksėjo baisiomis ugninėmis akimis, žvelgiančiomis į juodus bedugnius tarpeklius, į niūrią, išdidžiai ramią sieną ir varganą tirtančių žmonių saujelę. Kaip prie draugo, šliejosi jie prie sienos ir prašė apginti, o ši visad buvo mūsų priešas, visad. Ir niršo naktis dėl mūsų silpnos dvasios ir bailės ir imdavo šiurpiai kvatoti, kratydama savo pilką dėmėtą pilvą, ir seni pliki kalnai pasigaudavo šėtonišką jos juoką. Dusliai antrino jam gūdžiai įsismaginusi siena, valiūkiškai svaidė ant mūsų akmenis, o tie knežino mūsų galvas ir traiškė kūnus. Taip linksminosi jie, tie milžinai, susišūkčiodami tarpusavyje, ir vėjas švilpė jiems klaikią melodiją, – O vaikus užmušime. – Kaip paika: gimdyti vaikus, kad užmuštum. Be to, ji netrukus jį apgaus – tokios gudrios jos akys. IV Žmonės mėgina kėdėmis pereiti Mezon Lafito hipodromą Senos potvynio metu. Paryžius. 1924 o mes glūdėjome kniūbsti ir siaubo pagauti klausėmės, kaip žemės gelmėse vartosi lyg koks milžinas ir dusliai niurna, belsdamas ir prašydamasis į laisvę. Tada visi meldėme: – Užmušk mus! Tačiau kas akimirką mirdami buvome nemirtingi kaip dievai. Beprotiško nirtulio ir linksmybės protrūkis nuščiūdavo, ir naktis liedavo atgailos ašaras, sunkiai dūsaudavo, krenkšdama ant mūsų šlapią smėlį kaip ligonė. Mielai jai atleisdavome, juokdamiesi iš jos, išsekintos ir silpnos, ir įsilinksmindavome kaip vaikai. Lyg saldi giesmė skambėjo mums alkanojo klyksmas, džiugaus pavydo kupini žvelgėm į tą ketvertą, kuris susieina, išsiskiria, sklandžiai sukasi nepabaigiamame šokyje. Pora už poros imdavome suktis ir mes, o aš, raupsuotasis, susirasdavau sau laikiną draugę. Ir tai būdavo taip linksma, taip malonu! Apkabindavau ją, o ji juokdavosi, ir dantukai jos buvo baltučiai, o žandukai rausvučiai rausvučiai. Tai buvo taip miela. Negali suprast, kaip nutikdavo, kad džiaugsmingai iššiepti dantys imdavo kalenti, bučiniai virsdavo actu, ir lydimi spiegimo, kuriame dar neišblėso džiaugsmas, mes puldavome vienas kitą graužti ir dobti. Ir ji, toji baltadantė, taip pat daužė mano ligotą gležną galvą ir aštriais nagučiais įsisiurbdavo man į krūtinę, braudamasi iki pačios širdies – mušė mane, raupsuotąjį, vargšą, tokį vargšą. Ir tai buvo baisiau negu pačios nakties rūstybė ir bedvasis sienos kvatojimas. O aš, raupsuotasis, verkiau ir drebėjau iš baimės ir patyliukais, slapčia nuo visų bučiavau šlykščias sienos kojas ir prašiau jos – mane, tik mane vieną išleisti į tą pasaulį, kuriame nėra bepročių, žudančių vienas kitą. Bet siena, tokia niekšinga, manęs neišleido, ir tada aš spjaudžiau ant jos, daužiau kumščiais ir klykiau: – Pažiūrėkite į tą žudikę! Ji tyčiojasi iš mūsų. Tačiau mano balsas buvo sniaukrus, alsavimas smardus, ir niekas nenorėjo manęs girdėti. III Ir vėl šliaužėme mudu – aš ir kitas raupsuotasis, – ir vėl aplink sukilo šurmulys, ir vėl nebyliai sukosi tas ketvertas, purtydamas dulkes nuo drabužių ir laižydamasis kruvinas žaizdas. Bet mes pavargome, mums skaudėjo, ir gyvenimas slėgė mus. Mano palydovas atsisėdo ir, ritmingai daužydamas žemę išburkusia ranka, tarškia greitakalbe sniaukrojo: – Užmuškite mus. Užmuškite mus. Staigiai pašokom ant kojų ir puolėm į minią, bet ji prasiskyrė, ir išvydom tik nugaras. Mes lankstėmės toms nugaroms ir maldavom: – Užmuškite mus. Bet nejudrios ir kurčios buvo nugaros nelyg antra siena. Taip baisu, kai nematai žmonių veidų, o tik nugaras, sustingusias ir kurčias. Bet štai palydovas paliko mane. Jis pamatė veidą, pirmą veidą, jis buvo toks pat kaip ir jo, išopėjęs, kraupus. Bet tai buvo moters veidas. Jis nušvito ir suko aplink ją ratus, riesdamas kaklą ir skleisdamas smarvę, o jinai šypsojosi jam įdubusia burna, nudelbusi akis be blakstienų. Ir juodu susituokė. Akimirksniu visi veidai atsisuko į juos, ir platus griausmingas kvatojimas supurtė sveikus kūnus: tokie juodu buvo juokingi, vienas su kitu meilikaudami. Juokiausi ir aš, raupsuotasis; nes juk kvaila tuoktis, kai esi toks bjaurus ir paliegęs. – Kvailys, – tariau pašaipiai. – Ką tu su ja veiksi? Raupsuotasis išdidėliškai nusišypsojo ir atsakė: – Mes prekiausime akmenimis, kurie krenta nuo sienos. – O vaikai? Juodu baigė darbą – tas, kuris daužė kakta, ir tas kitas, kuris jam padėjo, ir kai aš prišliaužiau, vienas jų kabojo ant kablio, įleisto į sieną, ir buvo dar šiltas, o kitas panosėje traukė linksmą dainelę. – Eik pranešk alkanajam, – liepiau jam, ir jis klusniai nuėjo, vis tebeniūniuodamas. Ir mačiau, kaip alkanasis atšlijo nuo savo akmens. Svirduliuodamas, klupdamas, visus kliudydamas aštriomis alkūnėmis, tai keturiomis, tai šliaužte skverbėsi jis prie sienos, ant kurios siūbavo pakartasis, ir kaleno dantimis ir juokėsi džiaugsmingai kaip vaikas. Tik kojos kąsnelį! Bet jis pavėlavo, jį aplenkė kiti, stiprūs. Užgulę vienas kitą, draskydamiesi ir kandžiodamiesi, jie apspito pakaruoklio lavoną, graužė jo kojas ir gardžiai čepsėjo, triaukšdami kremtamus kaulus. O jo neprileido. Jis pritūpė, žiūrėjo, kaip valgo kiti, laižėsi gruoblėtu liežuviu, ir iš didelės, tuščios jo burnos sklido pratisas kauksmas: – Aš al-ka-nas. Tai buvo juoko; anas mirė už alkanąjį, o alkanajam neteko net kojos kąsnelio. Juokiausi ir aš, juokėsi ir kitas raupsuotasis, o jo žmona pašalėje jukiai markstė gudrias savo akis: užmerkti jų negalėjo – neturėjo blakstienų. O tas staugė vis tūžmastingiau ir garsiau: – Aš al-ka-nas. Ir jo balsas jau nebegergždė, lyg grynas metalinis garsas, šaižus ir raiškus, kilo aukštyn, atsimušdamas į sieną, ir, atšokęs nuo jos, plaukė virš tamsių bedugnių ir širmų kalnų viršūnių. Ir netrukus sustūgo visi, kurie buvo prie sienos, jų buvo tiek daug, kaip skėrių, ir godūs, alkani jie buvo kaip skėriai, ir, atrodė, nuo nepakeliamų kančių sustūgo pati išdegusi žemė, plačiai išžiojusi akmeninius savo žabtus. It sausų medžių miškas, priplaktas vienon pusėn šėlstančio vėjo, kilo, tiesėsi į sieną konvulsingai ištiestos rankos, išdžiūvusios, apgailėtinos ir maldaujančios, ir buvo jose tiek nevilties, kad krūpčiojo akmenys ir baugščiai nėrė tolyn pilkšvi ir mėlyni debesys. Bet sustingusi, aukšta buvo siena, abejingai atspindėjo tą kauksmą, kuris sluoksniais raižė, vėrė tirštą pradvisusį orą. Visos akys susmigo į sieną, ir ugningi spinduliai sruvo iš jų. Jie tikėjo ir laukė, kad štai kris ji, atverdama naują pasaulį, ir apžilpinti tikėjimo jau regėjo, kaip siūruoja akmenys, kaip nuo apačios iki viršaus dreba akmeninė gyvatė, išmaitinta krauju ir žmogaus smegenimis. Gal tai ašaros virpėjo mūsų akyse, o mes manėm, kad tai pati siena, ir dar šaižiau nuaidėjo mūsų kauksmas. Ir suskambo jame įniršis ir artimos pergalės džiaugsmas. V Ir štai kas tada atsitiko. Aukštai ant akmenų pasilypėjo liesa, sena moteris sausais įdubusiais skruostais ir ilgais nešukuotais plaukais, panašiais į žilus seno alkano vilko gaurus. Jos drabužiai buvo sudriskę ir apnuogino geltonus kaulėtus pečius ir išdžiūvusias nukarusias krūtis, daugeliui suteikusias gyvybę ir išsekintas motinystės. Ji ištiesė rankas į sieną – ir visi žvilgsniai nukrypo įkandin jų; ji prakalbo, ir jos balse skambėjo tiek kančios, kad susigėdęs nuščiuvo beviltiškas alkanojo kauksmas. – Atiduok man mano kūdikį! – tarė moteris. Mes tylėjom, visi tūžmastingai šypsojom ir laukėm, ką atsakys siena. Tarsi kruvinai pilka dėmė ant sienos švylavo smegenys to, kurį toji moteris vadino „mano kūdikis“, o mes nekantriai laukėme, ką atsakys niekšingoji žudikė. Ir buvo taip tylu, kad girdėjome, kaip šnara debesys, slenkantys virš mūsų galvų, ir pati juoda naktis užgniaužė krūtinėje aimanas ir tik tyliai pasišvilpaudama spjaudė tvilkinantį smulkų smėlį, kuris graužė mūsų žaizdas. Ir vėl nuaidėjo rūstus, skardus reikalavimas: – Atiduok man mano kūdikį, žiaurioji! Vis grėslesnė, niršesnė darėsi mūsų šypsena, bet niekšingoji siena tylėjo. Ir tada iš bežadės minios žengė dailus, rūstus senis ir atsistojo greta moters. – Atiduok man sūnų! – tarė. Taip baisu buvo ir linksma! Mano nugara ėjo pagaugais, raumenys susitraukė, plūstelėjus nepažįstamai, grėsmingai jėgai, o mano palydovas kumšnojo mane į šoną, kaukšėdamas dantimis, ir smardus alsavimas it aitri, plati banga plūdo iš pūliuojančios burnos. Nukelta į p. 11 4 AKADEMINĖ ESĖ ŠIAURĖS ATĖNAI 2015 m. kovo 6 d. Nr. 5 (1213) Ar norėtų kurmis būti kregžde... Tai štai – ar norėtų kurmis būti kregžde? Kvailas klausimas. O jis man šovė į galvą ir joje užstrigo. Niekaip negaliu atsikratyti. Taip ir regiu: šmirinėja savo požeminiais takais kurmis, tai kokį nors slieką nutveria, tai spėjusį užgriūti tunelį paremontuoja, tai iškiša galvą į žemės paviršių ir beveik nereginčiomis akimis apsidairo. Apsidairo ir pamato gracingą kregždės skrydį. Kregždė švysteli vos ne žaibu iš padangių, vos neužgauna sparnu smilgos viršūnės ir vėl į padanges šauna. Žinoma, kurmis regi kregždės šešėlį, o ne kregždę. Žinoma, kurmis nežino, kad tas šmėstelėjęs šešėlis yra kregždė, jis apskritai nežino nei kas yra paukščiai, nei kas yra žvaigždės. Jis gal net nesistebi, kad yra tokių padarų, kurie padangėmis skraido, nes nesyk jų šešėlius regėjo. Bet ar panorėtų jis pats į padanges pakilti? Štai klausimas! Taip klausiant iškyla kita mintis. Ar neprimena ši situacija garsiosios Platono olos alegorijos? „Įsivaizduok žmones olą primenančiame požeminiame būste“, – Sokrato lūpomis šneka Platonas. Tame būste žmonių André Derain. Veneros gimimas (pagal Botticelli). 1905 kojos ir kaklas iš mažens surakinti grandinėmis, ir jie nieko kito nemato, kaip tik šešėlius stačioje olos vieta naujojoje Lietuvos mokslo klasifikacijoje yra nedovasienoje. Tarsi ekrane, vartojant šiuolaikinius terminus. „Keis- notinai sumenkinta, nematant jau ateinančių mokslo ir techtas vaizdas ir keisti kaliniai!“ – atsiliepia sofistas Glaukonas. nologijų iššūkių, sistemų sintetinės biologijos, inžinerinės Ir iš tiesų keistas! Bet keistas tik iš pirmo žvilgsnio. „Dabar biologijos, atsirandančių biofizikinių kibernetiškai valdomų įsivaizduokime, kad ola – mūsų šiuolaikinis pasaulis, o jos biotechnologinių sistemų“, – baigia savo straipsnį D. Kirsiena – televizoriaus ekranas, kuriame matydami „realybės velis. Nežinau, ar išties biofizikos vieta Lietuvos mokslų klasišou“ pažįstame savo aplinką, – veikale „Tikrovė ir kūryba“ Platono mintis tęsia filosofas Tomas Kačerauskas. – Kaip ir fikacijoje yra sumenkinta, nes biomedicinos mokslų srityje Platonas paklauskime: ar vaizdas ekrane – tikras? Ar rodomi ji nurodoma antroji (po biologijos), bet suvokiu, kodėl šis kariniai susirėmimai, stichinės nelaimės, dangoraižių griū- autorius yra įsitikinęs, kad biomedicinos mokslai toje klatys, lėktuvų katastrofos yra tikros?“ Atsakymas – ne! Visa sifikacijoje turi būti „aukščiau“ už fizinius, juo labiau – už tai, ką regime televizorių ar kino ekranuose ir kompiuterių žemės ūkio mokslus, ką jau kalbėti apie didesnio dėmesio monitoriuose, ką skaitome žiniasklaidoje, yra tik simuliakrai. nevertus (reikia manyti) humanitarinius ar socialinius mokslus1. Tikrovės simuliacijos, o ne pati tikrovė. Visi tie žiniasklai- XXI a. – tai sintetinės biologijos amžius, todėl būtent jai reidos „virtuvėje“ pagaminti „patiekalai“ yra pagaminti pagal kia skirti daugiausia dėmesio, – tokia pagrindinė straipsnio išankstinius receptus, pagardinti reikiamais prieskoniais. Vi- mintis. Ir ji – ne iš piršto laužta. Technologinio determinizsa tai – tik „šešėliai“, ir net ne bet kokie, o atrinkti, atsijoti ne mo kontekste ją gan plačiai analizavo R. Kurzweilas, o pačią tik pagal „užsakančių muziką“ poreikius, bet ir pagal dažnai technologinio determinizmo koncepciją dar XX a. pradžioje suformulavo JAV sociologas ir ekonomistas Thorsteinas Venet neįsisąmonintus autorių požiūrius. Tai kaip žmogui ištrūkti iš tos „olos“, iš tos simuliakrų, blenas (1857–1929). Jos esmė gan paprasta: nuo tam tikro šešėlių, iliuzijų viešpatijos? Ir ar įmanoma tą padaryti? „Tu meto ne žmogus ir visuomenė veikia (determinuoja) technolabai teisingai kalbi“, – atsiliepia Glaukonas į Sokrato (Pla- logijų kaitą, o technologijų kaita ima determinuoti žmogaus tono) aiškinimą, kad jeigu sutraukysi visus pančius ir staigiai ir sociumo kaitą; technologiniai pokyčiai ima beveik nepriatsigręši į tikrąją šviesą, į tikrąją saulę, tai beregint apaksi, klausyti nuo žmogaus valios. Todėl laikas įsisąmoninti, kad vien juodą tamsą regėsi. Ir sakysi: neapgaudinėk, ten nieko dirbtinė gyvybė, dirbtinis intelektas – tai jau ne fantastikos sritis, o nuo mūsų valios beveik nepriklausanti artima ateinėra! Tiesa, Sokratas (Platonas) Glaukonui pagaliau paaiškina, tis, – ir taip galima perfrazuoti technologinio determinizmo kaip iš olos ištrūkti, kaip į dar vienos (ko gero, baisesnės, adeptų pagrindinę mintį. Technologinis determinizmas pirmiausiai siejamas su vadijeigu viskas vien juoda ima atrodyti) iliuzijos pinkles nepakliūti. Bet nei Sokratas, nei jo didysis mokinys Platonas ne- namąja sintetine biologija. Ji apibūdinama kaip molekulinės paklausė, ar iš tiesų žmonės trokšta ištrūkti iš tos olos. Ar iš biologijos, nanotechnologijų ir informacinių technologijų tiesų bent jau miglotai nutuokdamas, kad yra ir padangėmis sandūroje gimstantis technologijų kompleksas, gal net viskraidančių padarų, kurmis ir pats imtų trokšti į padanges siškai naujas technomokslas, kurio autoriai sau kelia tikslą perkurti esamas ar net sukurti naujas gyvybės formas. Šis pakilti? Nors ir parašiau, kad kvailas klausimas (ar norėtų kurmis sintetinės biologijos projektas aprėpia ne tik biotechnologibūti kregžde?) į galvą man šovė gan netikėtai, vargu ar tai jas (bio-), nanotechnologijas (nano-) ir informacines technotiesa. Gal tik šio klausimo drastiška forma yra netikėta. O logijas (info-), bet ir kognityvines (cognito-) bei socialines iš tiesų mąsčiau apie tai jau seniai ir mąsčiau ne platoniško- (socio-) technologijas, todėl vis dažniau vadinamas SCBIN mis ar postmoderniomis kategorijomis, o tokiomis, kurioms (socio-cognito-bio-info-nano) technologijomis. Jame pirnet tinkamo pavadinimo kol kas sugalvoti niekas nespėjo. mame plane atsidūrė socialinės technologijos, nes tam, kad Nebent, sekdami Martinu Heideggeriu, imtume vartoti to- projektas būtų realizuotas, pirmiausia yra būtini socialiniai kį brūkšneliais jungiamą (žodžių ar žodelyčių?) terminą (politiniai, ekonominiai, organizaciniai ir t. t.) sprendimai. Projekte daugiausia dėmesio skiriama biotechnologijai kaip „post-ne-klasikinis“ mąstymas ar „post-ne-klasikinis“ mokslas. Beje, pastarasis terminas jau senokai vartojamas. (konkrečiai – genų inžinerijai), bet pastaraisiais metais vis Bet tikroji jo prasmė man iki šiol neaiški. Viena vertus, šis daugiau dėmesio skiriama kognityviniams mokslams, kurie terminas pretenduoja apibrėžti visiškai naują – netiesinį – vis giliau įsiskverbia į žmogaus neurofiziologijos paslaptis, mąstymo būdą, kurio esmę galima perteikti supratimu, kad atskleidžia žmogaus smegenų veiklos koreliacijas su mąstyne visada prie dviejų pridėję tris gausime penkis, o galime mo procesais ir produktais ir jau dabar suteikia galimybes gauti ir šimtą. Kita vertus, šis terminas siejamas su postmo- daryti įtaką smegenų veiklai, emocijų, jausmų, mąstymo ir dernizmo gelmėse susiformavusiu terminu „transgresija“, t. t. procesams, net jais manipuliuoti. Dar daugiau dėmesio reiškiančiu leistinų ribų peržengimą, nors visiškai neaišku, skiriama nanotechnologijoms, kurios leidžia manipuliuoti kada kas yra leistina, o kas – ne. Aišku tik viena – transgre- medžiaga molekulių ir net atomų lygiu. Grynai abstrakčios syvus „post-ne-klasikinis“ mąstymas reiškiasi siekiu sukurti nanotechnologinės esmės, kai tik jos imamos taikyti praktiir įdiegti tai, ką dar XX a. pradžioje Jeanas Piaget pavadino nėms (pavyzdžiui, medicinos) problemoms spręsti, paradokgyvybės fizika, ką JAV kompiuterinių technologijų specialis- saliai tampa socialinės realybės dalimi. Pavyzdžiui, pasitelkus tas ir futuristas Rayus Kurzweilas vadina transhumanizmu, nanotechnologijas sukonstruota vadinamoji fulereno molepagaliau tai, kas dabartinėje filosofijoje vadinama technolo- kulė C60 tapo nanokonteineriu, gebančiu žmogaus ar gyvūno organizme reikiamus vaistus pernešti į reikiamas organizmo giniu determinizmu. Kad suprastume, kas yra technologinis determinizmas, be- vietas. Jau projektuojami žmogaus kraujyje keliaujantys ne geriausiai, mano manymu, gali padėti mūsų garsaus biofi- „mikrorobotai“, kurie gebėtų mechaniškai iš kraujagyslių išziko Dobilo Kirvelio straipsnis „Biofizika: praeitis, dabartis, valyti teršalus ir išspręsti aterosklerozės problemą. Sintetinės biologijos srityje dirbantys mokslininkai jau perspektyvos ir Lietuvos mokslų klasifikacija (2)“, paskelbtas laikraštyje „Mokslo Lietuva“ (2012, Nr. 10). „Biofizikos mąsto apie dirbtines kraujo ląsteles, kurios pakeistų eritro- citus ir gebėtų į organus pernešti bent dvidešimt kartų daugiau deguonies nei natūralūs eritrocitai. Siekiama sukurti kiekvienam žmogui individualius vaistus pagal individualų genetinį kodą. Intensyviai kuriami nauji jutimo organai, gebantys užfiksuoti padidėjusius magnetinį, elektrinį laukus, padidėjusį radioaktyvumą. Eksperimentuojama siekiant sukurti žmogiškų jausmų fiksavimo ir veikimo „organus“. Tikimasi sukurti žmones, gebančius per atstumą jausti kitų žmonių jausmus ir daryti jiems įtaką. Siekiama reikšmingai praplėsti žmogaus mąstymo ir sprendimų priėmimo galimybes į smegenis implantuojant nanokompiuterius. Intensyviai tiriamos biosintezės mechanizmų pakeitimo galimybės, kurios leistų sukurti ne tik dirbtinį maistą ir medžiagas, bet ir nanoasemblerius – molekulių lygiu veikiančius „molekulių surinkėjus“, gebančius kurti save pačius, t. y. daugintis, prisitaikyti prie aplinkos ir tą aplinką radikaliai keisti. Žmogaus mintiniu pageidavimu tokie nanoasembleriai gebėtų iš bet kokios „negyvos medžiagos“ per trumpą laiką sukurti, pvz., norimą maistą, pastatus, baldus, transporto priemones ir t. t. Viena iš sintetinės biologijos krypčių yra vadinama žmogaus praplėtimu (enhancement of man). Tai žmogaus fizinių, intelektinių, kognityvinių, komunikacinių galių praplėtimo ar išplėtimo projektas. „Praplėstas žmogus“ – jau ne žmogus įprasta šio žodžio prasme, o greičiau Friedricho Nietzschės išgarbintas antžmogis, turintis nepaprastas fizines galias, sugebantis ištverti milžinišką radiaciją ir milžinišką šaltį ar karštį, gebantis spręsti matematinius ir loginius uždavinius greičiau už bet kokį superkompiuterį, skaityti mintis ir protu veikti bei valdyti žmones, visuomenę. Tik F. Nietzsche savam antžmogiui suteikė ne vien aktyvią valią galiai, bet ir dionisišką spontanišką gyvybingumą, juoką ir žaismą, jo antžmogis didina gyvenimo pilnatvę ir teigia tampančią būtį, pagaliau daro tai, ką nori ir ko trokšta, trokšdamas to, ko ir ateityje gali trokšti. Ar toks galės būti „praplėstas žmogus“ kaip „unikali neuroinformacinė mašina“ (nevartodamas „praplėsto žmogaus“ termino, būtent taip jį įvardino D. Kirvelis) – bent jau nežinia. Štai čia ir kyla mintis: o ar nori, ar trokšta žmogus tapti antžmogiu? Ar norėtų kurmis tapti kregžde? Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad atsakymas turėtų būti teigiamas. Nes žmogus visą laiką trokšta tapti tobulas ir tobuliausias. Tik nežinia, kaip su tuo kurmiu, nes vargu ar jis mąsto taip, kaip mąsto žmogus, vargu ar jis trokšta skraidyti. Juk jam ir savo olose jauku. Pagaliau prisiminkime platonišką olą. Kurmis juk beveik aklas, kaip ir Platono olos kaliniai. O jeigu jis praregėtų, jeigu ir jam lygiai kaip žmogui kiltų saulės, žvaigždžių ilgesys?!. Kas būtų tada? Ar nepanortų ir kurmis skraidyti? Palikime kol kas kurmius ramybėje. Pamąstykime apie žmogų, apie save. Žvaigždžių ilgesys – taip pavadinkime tą žodžiais neišsakomą troškimą aprėpti daugiau, nei aprėpiama, išvysti daugiau, nei įmanoma, suvokti daugiau, nei suvokiama, net begalybės ekstazę ar siaubą pajausti – matyt, žmogui yra įgimtas. Be abejo, ne visi su tuo sutinka, bet dar 1945 m. Ernsto Cassirerio veikale „Esė apie žmogų: įvadas į žmogiškosios kultūros filosofiją“ pasakyta mintis bent man paliko didelį įspūdį: „Turėdami omenyje, kad žmogus yra grynai gamtiškas, kad jis, pasak Charleso Darwino, išsivystė iš (pro)beždžionės per jos darbo procesą, turėtume manyti, kad jau pačios pirmos žmogaus mintys turėtų būti susijusios tik su fizinės aplinkos pažinimu, būtinu išlikimui, išgyvenimui. Tačiau net pačiuose pirmuose, pačiuose seniausiuose mums žinomuose mitologiniuose tekstuose beveik nieko nėra apie praktines žinias, tačiau nepaprastai daug dėmesio skiriama (tegul ir sąlygiškai primityviai) pirmykštei kosmologijai ir pirmykštei antropologijai.“ Kodėl? Kodėl, užuot ant olų sienų paišius darbo įrankius ir darbo procesus, jau prieš du šimtus tūkstančių metų (neandertaliečių epochoje) buvo piešiami meandrai – vandenį kaip elementariausią substanciją, iš kurios sukurtas pasaulis, simbolizuojančios periodiškai banguojančios linijos? Kodėl, užuot papasakojus apie itin vargingas savo gyvenimo sąlygas, archajinis graikų žmogus pasakojo apie Gają, kuri iš savęs pagimdė žvaigždėtąjį dangų (Uraną), o iš jų santuokos gimęs net savo vaikus ėmęs ryti laikas (Kronas)? Kodėl, užuot tą patį darę, archajiniai kinai nesiliovė karta iš kartos perteikti pasakojimus apie Pan Chu, kuris (kaip ir indiškas Puruša) pasaulį kūrė pats iš savęs, iš savo kūno dalių? Pagaliau kuo pats kvailiausias žmogus iš esmės skiriasi nuo paties protingiausio gyvūno? Ar tada, kai gyvūnas įgauna proto, žmogus ir gyvulys skiriasi kuo nors daugiau nei protingumo laipsniu? O gal tas skirtumas yra esminis? To kur kas anksčiau nei E. Cassireris 2015 m. kovo 6 d. Nr. 5 (1213) veikale „Žmogaus vieta kosmose“ klausė fenomenologas ir aksiologas Maxas Scheleris. Technologiniai deterministai į šį ir panašius klausimus atsako vienareikšmiškai. Primindami, kad jau René Descartes’as gyvūnus laikė tik itin sudėtingomis mašinomis, o šiek tiek vėliau gyvenęs medikas Julienas Offray de La Mettrie mašina pavadino ir žmogų, technologiniai deterministai (matyt, jiems reikia priskirti ir D. Kirvelį) žmogų vadina „unikalia neuroinformacine mašina“, geriausiu atveju (kognityvistai) – superkompiuteriu, o ateities visuomenę R. Kurzweilas vadina singuliaria (ypatinga, posthumanistine), t. y. mąstančių ir jaučiančių robotų visuomene. „Tampa vis akivaizdžiau, kad gyvybė yra funkciškai tikslingai organizuotų biotechnologijų sistema, kurią valdo bioinformacinės technologijos“, – rašo D. Kirvelis. O jeigu taip, tai natūralu manyti, kad pirmykščio žmogaus siekis įminti visatos paslaptis, patenkinti „žvaigždžių ilgesį“ tomis technologijomis gal net netrukus bus realizuotas, kad netrukus žmogus bus „praplėstas“, kad SCBIN technologijos sukurs žemėje „rojų“. Netrukus, pasak D. Kirvelio, informacinės technologijos leis atsakyti ir į klausimą, kas yra siela ir dvasia, dvasingumas. Ir tai niekaip nesusiję su mistika, tai „ne mistiniai, o realūs vyksmai, lemiantys tikslingai organizuotą veiklą“. Siekdamas pagrįsti pastarąsias mintis, D. Kirvelis pasitelkia Pierre’o Teilhard’o de Chardino (1881–1955) veikale „Žmogaus fenomenas“ pateiktą noosferos koncepciją. „Šiame veikale, – rašo jis, – P. Teilhard’as de Chardinas, įvedęs noosferos – biosferos, protaujančios dalies žmonijos terminą, aptardamas jos raidą teigia, kad ateis toks laikas, kai kiekvienas žmogus žemėje dirbs tik mintimis. Ir mintimis galės susirišti su bet kuriuo žmogumi žemėje. Ir kai kiekvienas žmogus mintimis susiriš su kiekvienu žmogumi, bus pasiektas aukščiausias noosferos išsivystymo lygis – taškas Omega (Ω), ir tada žmonija turės žūti arba sukurti Naują Žmogų – turės atsirasti nauja žmonių biorūšis.“ Sunku pasakyti, kodėl D. Kirvelis akcentuoja išties gan komplikuotus jėzuito P. Teilhard’o de Chardino santykius su Bažnyčia (jo idėjos iš dalies buvo pripažintos tik Vatikano II susirinkimo metu), bet pakanka atsiversti į lietuvių kalbą išverstos minėtos knygos 367 puslapį, ir suprasime, kad šis iškilus mokslininkas (geologas ir paleontologas) bei krikščionių mąstytojas „tašką Omega“ suprato ne tik kaip „aukščiausią noosferos išsivystymo lygį“, bet ir kaip Dievą, link kurio evoliucionuoja žmonija ir kuris tą evoliuciją „reguliuoja“, nukreipia savąja „radialine energija“. O visišką žmonijos žūtį („pasaulio pabaigą“) P. Teilhard’as de Chardinas traktuoja kaip tobulybę pasiekusios žmonijos sąmonės atsiskyrimą nuo savo materialaus apvalkalo ir grįžimą į Dievą ir niekur neužsimena apie „Naujo Žmogaus“ sukūrimą. Tiesa, pasak P. Teilhard’o de Chardino, gali atsitikti ir taip, kad žmogus savo laisva valia Omegą atmes, o tada išties jo laukia tragiškos pasekmės. Bet jis tiki, kad blogį žmonija įveiks. Tad nors P. Teilhard’as de Chardinas iš tiesų pabrėžia, kad mokslas apie žmogų yra skirtas žmogaus tobulėjimui ir tobulinimui, tokio tobulinimo tikslas – ne minėtasis „žmogaus praplėtimas“, „antžmogio“ sukūrimas, o pirmiausiai dvasinis tobulėjimas, grįžimas į tašką Ω – Dievą. Beje, P. Teilhard’as de Chardinas niekur neužsiminė, kad „žmogus žemėje dirbs tik mintimis“, jis tik vylėsi, kad gal žmogus „vieną dieną išradingai pralauš savo žemiško kalėjimo sienas“ ir ims bendrauti su nežemiškomis civilizacijomis, gal su jomis užmegs net psichinį ryšį. Ir ne P. Teilhard’as de Chardinas yra termino noosfera, o juo labiau termino biosfera autorius. Biosferos kaip Žemės rutulį gaubiančios gyvybės sferos terminą dar 1875 m. pavartojo austrų geologas Eduardas Suessas, o rusų mineralogas Vladimiras Vernadskis (1863–1945) jį susiejo su kosminės kilmės gamtos jėgomis. (Beje, V. Vernadskis save laikė ukrainiečiu, net įkūrė Ukrainos mokslų akademiją.) Naują terminą noosfera į mokslą įvedė būtent V. Vernadskis. Noosfera – tai Žemės rutulį gaubianti proto sfera, kuri susiformavo biosferos evoliucijos metu palaipsniui atsirandant vis sudėtingesnėms gyvybės formoms, pagaliau – protingam žmogui. 1922–1923 m. V. Vernadskis Sorbonos universitete skaitė paskaitas, kuriose perteikė ir savo biosferos bei noosferos koncepcijas. Paveiktas Henri Bergsono filosofijos, jas išklausė ir P. Teilhard’as de Chardinas, ir mokslo istorikai vieningai sutaria, kad tiek noosferos terminą, tiek jos raidos idėją P. Teilhard’as de Chardinas perėmė iš šio garsaus rusų (ukrainiečių?) mokslininko. Tačiau P. Teilhard’o de Chardino ir V. Vernadskio susitikimas tuo ir baigėsi, jų keliai išsiskyrė ne vien geografinėse platumose. V. Vernadskio noosferos ir P. Teilhard’o de Chardino noosferos sampratos skiriasi kaip žemė nuo dangaus ar vanduo nuo ugnies. Ir tai, ką D. Kirvelis rašo apie P. Teilhard’ą de Chardiną, tinka tik V. Vernadskiui, o tiksliau – tik jo mokymo apie noosferą tąsai. Be abejo, jei ne tos sąlygos, kuriomis V. Vernadskiui teko gyventi bolševizmo epochoje, gal ir jis būtų pasukęs spiritualizmo keliu, bet ne iš gero gyvenimo savo moksliniuose veikaluose jis ištisai garbino Leniną ir Staliną, o jo kolegos stebėjosi, kodėl bolševikų valdžia jo dar nesušaudė. Šiaip ar taip, V. Vernadskio noosferos kon- ŠIAURĖS ATĖNAI cepcijoje vyravo materialistinė („realistinė“) dvasia, ir šios koncepcijos logiška tąsa tapo technosferos koncepcija. Ją 1982 m. paskelbė rusų mokslo istorikas ir filosofas Rudolfas Balandinas. Esmine noosferos dalimi V. Vernadskis laikė esant mokslą, o mokslo pasiekimai, pasak R. Balandino, realizuojami technikos srityje, dėl to visą mūsų planetą jau apraizgė techniniai įrenginiai, ir taip noosfera neišvengiamai tapo technosfera, o ši savo ruožtu evoliucionuos į infosferą. Būtent technosferai ir infosferai, o ne P. Teilhard’o de Chardino noosferai tinka visi ar beveik visi D. Kirvelio teikti sintetinės biologijos (platesne prasme – technologinio determinizmo) apibūdinimai. Ir remtis P. Teilhard’o de Chardino mintimis paprasčiausiai nekorektiška. Informacinės technologijos tikrai neatsakys į klausimą, kas yra siela, dvasia, dvasingumas. Kad tai suprastume, pakanka susipažinti su dabartinėmis aršiomis diskusijomis dėl emergentinio evoliucionizmo2, kuriuo, beje, rėmėsi ir P. Teilhard’as de Chardinas. Tačiau grįžkime prie viliojančių sintetinės biologijos pažadų. Grįžkime prie tos kvapą gniaužiančios praplėsto žmogaus, arba antžmogio, vizijos. Žmogus nemirtingas! Žmogus – pasaulio valdovas! Tokia šios vizijos esmė. Šią viziją galima aptikti ne vieno rašytojo fantasto kūriniuose, ši vizija aptinkama ir rusų pansociokosminėje filosofijoje, šios vizijos užuomazgos, pasak JAV filosofo Robino Attfieldo, regimos judėjų ir krikščionių religiniuose vaizdiniuose. Kita vertus, socialinės sinergetikos srityje dirbantis rusų matematikas Georgijus Malineckis šią viziją pavadino Liuciferio sindromu. Apie šį sindromą, matyt, pasakoti neverta. Tik priminsiu, kad turintis nešti šviesą (lot. lucifer reiškia šviesos nešėją) angelas užsimanė tapti panašus į Dievą ir net jį pranokti, valdyti pasaulį. Todėl „šviesos kunigaikštis“ Dievo valia tapo „tamsos kunigaikščiu“. Tad ar negali atsitikti taip, kad puikios intencijos sukurti „Naują Žmogų“ mus į pragarus nuves? Juk ne be reikalo sakoma, kad geromis intencijomis kelias į pragarą grįstas. O kad netuščiažodžiautume, kad šias baimes pagrįstume, pasvarstykime. Grįžkime prie technologinių deterministų įsitikinimo, kad technologijų kaita ima determinuoti žmogaus ir sociumo kaitą, kad technologiniai pokyčiai jau ima beveik nepriklausyti nuo žmogaus valios. Ar iš tiesų taip yra? Ar nepradėjome šiuolaikinių technologijų fetišuoti, t. y. jas garbinti tarsi švenčiausius dalykus? Ar iš tiesų žmogaus sukurta technika ima valdyti žmogų? Atsakymas į šiuos klausimus ganėtinai painus. Viena vertus, pastebėta, kad mokslo ir technikos pasiekimai jau ima lenkti tų pasiekimų apmąstymą. Paprasčiau sakant, pirmiausiai atrandama (išrandama), o tik tada galvojama, ką atradome (išradome) ir ką su tuo atradimu (išradimu) daryti. Būtent dėl to, mano manymu, ir kyla iliuzija, kad technika ima valdyti žmones. Kita vertus, dar M. Scheleris atkreipė dėmesį į tai, kad techniką labiausiai lemia vitaliniai žmogaus instinktai, kurie skatina jį siekti galios ir viešpatavimo, kad technika pati savaime sukelia, pažadina ir išplėtoja pramoninius poreikius ir nukreipia juos ieškoti naujų gamybos priemonių ir būdų. Būtent tą ir pabrėžia technologiniai deterministai. Tačiau ar vien tik technika „kalta“, kad taip atsitinka? Ar iš tiesų pati technika sukelia pramoninius poreikius, geidulius? O gal geiduliai gimdo poreikius? Bent taip mano filosofas Vytautas Rubavičius, veikale „Postmodernusis kapitalizmas“ įtikinamai parodęs, kad visos tos šiuolaikinės technologijos – tai žmogaus gyvenimą suprekinančios manipuliavimo žmogaus sąmone technologijos, ir jos skirtos tik vartojimo plėtrai. O tam, kad vartojimas augtų, kad neištiktų ekonomikos krizės, būtina skatinti geidulius – tokia itin paprasta postmodernaus kapitalizmo logika. Ją galima perteikti dar paprasčiau. Tai „važiavimas dviračiu“. Tol, kol važiuoji, viskas tarsi gerai. Bet tik pabandyk sustoti – nuvirsi. Tad ne dviratis kaltas, kad ant jo užsisėdome, o todėl esame priversti važiuoti nesustodami, ir vis greičiau, nes poreikiai auga. O jeigu taip, tai teisėtas klausimas – kur tas skubėjimas mus nuves? Kas atsitiks, kai pagaliau sukursime tą „unikalią neuroinformacinę mašiną“ – antžmogį? Ar iš tiesų posthumanistinė visuomenė (greičiausiai šį terminą reikėtų suprasti kaip be galo humaniškų žmonių visuomenę) kaip „mąstančių ir jaučiančių robotų visuomenė“ bus humaniška? Ir vėl atsakymų gali būti keletas. Visi jie grindžiami viena mintimi, kad staiga, per akimirką ir visi žmonės antžmogiais netaps. Pirmiausiai jais galės tapti tik didžiausias galias (politines, ekonomines, intelektines ir pan.) turintieji. Ir beveik neabejotina, kad įgiję dar daugiau tų galių jie stengsis jas išsaugoti. Todėl neišvengiamai atsiras dvi absoliučiai skirtingos ir visiškai naujos žmonių „rasės“, jeigu tik jas galima pavadinti rasėmis. Ir geriausiu atveju, pasak G. Malineckio, tokie žmogaus sukurti ar dėl žmogaus sukurtų nanoasemblerių susiformavę „antžmogiai“, negalėdami kenkti žmogui (būdami „užprogramuoti“ nekenkti savo kūrėjams) ir dėl savo fizinių bei intelektinių galių negalėdami su „paprastais“, natūraliais žmonėmis gyventi kartu, paliks Žemę ir iškeliaus į kitas planetas. Tokį galimą ateities scenarijų numatė garsūs rusų rašytojai fantastai broliai Strugackiai. 5 Kiti scenarijai kur kas liūdnesni. Paprasčiausias (tačiau bent šiuo metu labiausiai tikėtinas) scenarijus toks: visos SCBIN technologijų teikiamos galimybės (gyvenimo trukmės pailginimas, fizinių ir kognityvinių galių „paplėtimas“ ir t. t.) taps įprasta preke, dėl to susiformuos siauras visus kitus visuomenės sluoksnius nukonkuruojantis kosmopolitinis elitas. Tai dar labiau padidins konkurenciją ir arba Žemės planetoje susiformuos dviejų žmonių rasių („natūralių žmonių“ ir „antžmogių“) koegzistencija (ir tai taps kažkuo panašiu į dabartinius žmonių santykius su jų globojamais naminiais gyvūnais), arba įvyks aštri daug ką ar viską naikinanti kova, vadinamasis „masių sukilimas“, kurio rezultatai nenuspėjami. Kitas scenarijus – tai antžmogių-virtuozų sukūrimas ir išugdymas. Jis grindžiamas mintimi, kad ypatingus gebėjimus ir ypatingas galias galima suteikti tik kai kuriems individams, kurie savo galiomis ir gebėjimais tarnautų visuomenei. Be abejo, tie „antžmogiai“ būtų itin nepatenkinti savo padėtimi, gal net bandytų sukilti prieš „menkų žmonių“ diktatą, bet dėl itin menko jų skaičiaus didesnės įtakos neįgytų ir liktų pasmerkti vienatvei „supergalingi tarnai“. Trečias scenarijus – „maginės kultūros“ vizija. Tapdami „antžmogiais“ natūralūs žmonės išnyksta, ir tarpusavyje ima konkuruoti beveik maginėmis galiomis pasižymintys „antžmogiai“ ir jų grupės („magų kolektyvai“). Bendra socialinė, mokslinė, technologinė erdvė sugriūva, žmonija grįžta į „naujuosius viduramžius“. Įvairūs tokio galimo scenarijaus variantai aprašyti maginės fantastikos kūriniuose. Galimas ir ketvirtas scenarijus – dviejų (natūralios ir sukurtos) rasių lygybės. Tam reikėtų ir natūraliai, ir sukurtai rasei įsisąmoninti savas naujas galimybes, sukurti visiškai naują visuomeninę tvarką ir visiškai naujas moralės normas. Ir nors istorija rodo, kad žmogus pajėgus įsisąmoninti naujoves, toks scenarijus menkai tikėtinas jau vien todėl, kad absoliuti lygybė yra neįmanoma – galima dirbtinai „sulyginti“ galimybes, teises ir pareigas, bet neįmanoma sulyginti prigimtinių ar dirbtinių gebėjimų; pagaliau visuomenės tolesnei raidai yra būtina ir tam tikra disharmonija, nes „tik įvairovė gimdo įvairovę“ – tvirtina garsusis Ashby dėsnis. Tai štai, įsivaizduokime esą „kurmiai“ arba platoniškoje oloje uždaryti kaliniai. Ir įsivaizduokime, kad mus kažkas ketina „perdaryti“, „praplėsti“. Įsivaizduokime, kad mes, tie „kurmiai“ ar „kaliniai“, netgi žinome ar bent nujaučiame, kad po to „praplėtimo“ galėsime skraidyti padangėse, o ne knistis žemėse, galėsime regėti tikrąją būtį, o ne šešėlius, simuliakrus. Ir įsivaizduokime, kad mes puikiai suprantame ar bent nujaučiame, jog tikrai ne visi ir tikrai ne iš karto tapsime tais „praplėstaisiais“. Kokia tikimybė, kad „išrinktuoju“ tapsiu būtent aš? Taip paklausti gali kiekvienas. Ir atsakymas peršasi liūdnas – menka, labai menka, nepaprastai menka. Nes jei galių praplėtimas jau ir dabar yra prekė, tai iš kur man (ir milijardams panašių į mane!) gauti „lėšų“ tai „nusipirkti“? O jeigu taip, tai ar aš norėčiau likti antrarūšis, savotiškas „naminis gyvuliukas“, gal net vergas tarp „antžmogių“? Atsakymas – ne! Bet net jei patekčiau tarp tų „išrinktųjų“, ar tapčiau laimingas? O gal ir šiuo atveju tapčiau „masėms“ tarnaujančiu vergu (antras scenarijus)? O gal pasijausčiau nepaprastai vienišas, nepaprastai svetimas tarp tų, kurie dar visai neseniai buvo mano „kraujo broliai ir seserys“? Ir ne tik svetimas – jiems jau atrodyčiau esąs siaubingas monstras, kurį reikia kuo skubiau sunaikinti. Toks scenarijus puikiai aprašytas Cliffordo D. Simako romane „Ratai virš saulės“. „Antžmogiais“ tapę, bet visas pačias geriausias žmogiškas savybes turintys biorobotai (beje, kai kurie iš jų dar net nesuvokia tapę biorobotais) visomis išgalėmis stengiasi žmonėms padėti, o žmonės jų nekenčia, juos naikina. Tad ar gali toks „transhumanistas“ biorobotas jaustis laimingas?.. Nežinau, nežinau... Nežinau, ar visa tai žinodamas kurmis norėtų tapti kregžde. Tiesa, „optimistai“ viliasi, kad visi socialiniai pokyčiai vyksta gana lėtai, todėl dar turime laiko apie visa tai pamąstyti. Arba mano, kad mokslo ir technikos audringa plėtra turi savo ribas, tad gal ir ta vadinamoji sintetinės biologijos banga greitai nuslūgs. O gal teisus „baimės etikos“ autorius vokiečių kilmės JAV filosofas Hansas Jonasas, sakydamas, kad baimė pražudyti save ar (ir) prarasti savo žmogiškąjį identitetą leis kai kurių konkrečių biotechnologijų išsižadėti ar atsižadėti? Pamąstykime. Tikėkimės, kad bent pamąstymui dar yra laiko. – Saulius Kanišauskas – 1 Lietuvos mokslų klasifikacijoje mokslų sritys išvardintos šia tvarka: humanitariniai, socialiniai, fiziniai, žemės ūkio, biomedicinos, technologijos mokslai. 2 Su šiomis diskusijomis drįstu rekomenduoti susipažinti mano knygoje „Filosofinės socialinio modeliavimo problemos: teorija, praktika, siekiai, vertybės“ (Vilnius, 2013, p. 106–163). 6 ŠIAURĖS ATĖNAI DAILĖ 2015 m. kovo 6 d. Nr. 5 (1213) Menas – tokia pat (pa)tyrimo forma kaip ir mokslas Rimantas Plungė. Reverse Nr. 02. 2015 Neseniai Didžiojoje Britanijoje, galerijoje „Waterfront“ Ipsvičo mieste, atidaryta Kaune gyvenančio medijų menininko Rimanto Plungės fotografijų paroda „Reverse“. Parodos atidarymo dieną Safolko universitete taip pat surengta menininko kūrybą pristatanti paskaita. R. Plungė yra Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto Šiuolaikinių menų katedros vedėjas, docentas, socialinių mokslų (edukologijos) daktaras. Universitete studentams dėsto medijų meno ir kultūros disciplinas. Jau penkiolika metų kaip kviestinis profesorius dėsto Portugalijos, Ispanijos, Didžiosios Britanijos, Austrijos, Danijos, Lenkijos, Latvijos, Estijos, Amerikos universitetuose ir aukštosiose mokyklose. R. Plungė surengė 18 parodų Lietuvoje ir 4 užsienyje, yra dalyvavęs daugiau nei 60 bendrų parodų Lietuvoje ir už jos ribų. Su menininku kalbasi Remigijus Venckus. – Anksčiau buvote Lietuvos kultūrinėje erdvėje gerai žinomas kaip tapytojas. Kiek žinau, Jūsų sukurtus koliažus yra įsigijęs ne vienas Danijos meno kolekcininkas. Tad glaustai apibūdinkite savo kūrybinę biografiją. Kas ir kaip lėmė tapybos iškeitimą į fotografiją? – Negaliu sutikti, kad iškeičiau, nes netikiu meno žanrų grynumo idėja. Mano manymu, menas yra vientisa veiklos forma, turinti tam tikras raiškos priemones, galbūt sritis, kur kiekvieną kartą skirtingos raiškos priemonės yra paveikiausios. Tačiau ir tai keičiasi – sociokultūriniai virsmai, technologijų plėtra (socialinė, kultūrinė ir skaitmeninė) koreguoja idėjų įgyvendinimo galimybes, lemia naujas raiškos priemones ir paveikumo atributus. Sakyčiau, kūrybos tendencijas perkėliau iš vienos srities į kitą. Nuo savęs nepabėgsi – tai, kas esi, lieka ir kūryboje. Anksčiau bandžiau į fotografiją žvelgti iš tradicinių pozicijų, tačiau šis kelias pasirodė jau išvaikščiotas ir neįdomus. Kiekvienam studijuojamam objektui reikia fenomenologinės prieigos, todėl tikiu, kad kiekvienai idėjai reikia surasti tinkamą techniką ar technologiją. Tada jau nelabai svarbu, ar tai tapybinė, ar fotografinė, ar dar kokia nors kita raiška… – Kuo, Jūsų manymu, fotografija skiriasi nuo tapybos? Kuo ji pranašesnė ir kuo nusileidžia tapybai? – Pajuokausiu – galimybė lengvai tiražuoti yra tai, kas fotografijoje geriau. O jei rimtai – esu matęs daugybę tapybiškos fotografijos ir fotografinės tapybos. Negalėčiau apžvelgti visų esminių skirtumų, tačiau paminėsiu keletą. Laikas yra esminė konstanta, kuri skiria šias sritis. Fotografija šiuo atžvilgiu yra kur kas šiuolaikiškesnė technologija. Ji kur kas greičiau fiksuoja ir perduoda patirties fragmentus. Egzistuoja analoginių ir skaitmeninių technologijų skirtumai. Analoginiai vaizdai yra beribiai, juose informacijos kiekis neribotas, o skaitmeninės technologijos tikslios, bet ribotos. Ne veltui taip mėgstame skaičiuoti pikselius šiuolaikinėje skaitmeninėje fotografijoje. Šie pokyčiai man taip pat yra įdomūs ir juos tyrinėju savo kūriniuose. Fotografuoju ir analoginiais, senais fo- toaparatais, ir naujausia bei kokybiškiausia skaitmenine technika. – Kaip atradote vietos, tapatumo, laiko ir erdvės temas? Kodėl ir kaip kūrybos procese keitėsi Jūsų požiūris? – Šios temos svarbios kiekvienai asmenybei. Laiko, simbolių ir ženklų temas pradėjau analizuoti asmeniškai, kurdamas koliažus, nes pasaulį mes visi natūraliai vertiname antropocentriškai. Pirmiausia domėjimasis buvo intuityvus, vėliau – atliekant mokslinius tyrimus. Ėmiau domėtis žmogiškąja geografija, aplinkos psichologija, žmogaus ekologija, t. y. žmogaus santykiu su aplinka. Medijos teikia vieną iš daugelio žmogaus santykio su aplinka tyrimo perspektyvų, nors kuo toliau, tuo labiau konceptualus žvilgsnis tampa svarbesnis už raiškos priemones. Atmenu, kaip kažkas pasakė: manęs nedomina tapyba; keista, pagalvojau, manęs taip pat (tikriausiai tai netikėtas pareiškimas tapytojui). Todėl manau, kad svarbu tai, ką nori pasakyti, o raiškos priemonės pasirenkamos tikslingai, nors jos ir antraeilis dalykas. – Kaip fotografijoje atradote koliažo techniką? Ar Jūsų požiūris į varijuojamas temas kuo nors artimas dabartiniams lietuvių vizualiojo meno kūrėjams? Kodėl? – Koliažas atsirado natūraliai. Pirmosios fotografijų parodos buvo labai tradicinės, tačiau vėliau supratau, kad tai ne mano veiklos laukas. Medžiagiškumas buvo svarbus tapybiniuose koliažuose, tad skaitmeninėje kūryboje jis taip pat pasirodė daug žadantis, tačiau labai efemeriškas. Savo studijoje susiradau seną fotoaparatą „Moskva 5“. Nemaniau, kad jis veiks, abejojau, ar dumplės nesuplyšusios. Nusipirkau keletą vidutinio formato juostelių ir išbandžiau. Fotoaparatas puikiai veikė. Man patiko vaizdo švelnumas, cheminių procesų pėdsakai juostoje. Atsirado net savotiškas vaizdo tapybiškumas. Kai juostą laikau rankoje, ji natūraliai tepasi, lieka pirštų atspaudų. Tai pasirodė svarbu. Man svarbus ne tik pats fotografavimas, bet ir palietimo momentas, sensualumas. Vėliau nuskenavus juostas pasimatė kelios dulkelės… Tada ir prasidėjo pirmieji įplyšimai, karpymai, skylių išmušimai. Supratau, kad fotografijos materialumas yra labai įdomus. Keliuose cikluose skenavau juostas, jas rodydamas ekrane perfotografavau analoginiu fotoaparatu ir vėl skenavau. Taip transformavosi vaizdas: neribotas – ribotas – neribotas – ribotas… Vaizdas kaip geri džinsai – kuo labiau nudėvi, tuo jie geresni. Jie vis labiau prisitaiko prie kūno, juos vis maloniau liesti. Nesistengiu Lietuvoje pritapti prie kokių nors srovių. Nelaikau savęs fotografu. Apsikabinęs neglostau naujų fotokamerų, nors, įsipareigodamas tarnybai, apie jas išmanau. Lietuvių fotografija man atrodo sustingusi laike. Tai jos ir trūkumas, ir pranašumas. Mane labiau domina fotografinių priemonių naudojimas konceptualių idėjų raiškai, nesvarbu, autorius fotografas ar ne. – Kas jūsų įkvėpimo šaltiniai, ar jie keičiasi? – Jei klausiate, kuris autorius man daro didžiausią įtaką, tai tokių dabar neturiu. Menininko idealas, matyt, būtų Jonas Mekas. Imponuoja laisvės pojūtis jo kūryboje. – Kuo naujoji fotografijų paroda, surengta Didžiojoje Britanijoje, skiriasi nuo kitų parodų, kurias anksčiau pristatėte Lietuvoje? – Tai ilgiausiai rengta paroda. Nuo idėjos iki realizavimo praėjo daugiau nei 2 metai. Pirmą kartą teko taip smulkmeniškai planuoti ekspoziciją, detales derinti su parodos kuratore Carol Gant. Šioje parodoje pirmą kartą eksponuoju nuotraukas, kurios visiškai atspindi mano kūrybos credo. – Kaip vertinate savo parodos sėkmę, kokių sulaukėte pastabų ir komplimentų? Ar sutinkate su reikšta kritika? – Paroda neįprasta ir kitokia – taip dažniausiai apibūdindavo žiūrovai, menotyrininkai ir kuratoriai. Nežinau, ar tą galima pavadinti kritika. Kolegos, daugelį metų dir- bantys šiuolaikinių medijų lauke, teigė, kad tai kitokia, šviežia fotografija. – Jūsų naujoje fotografijų kolekcijoje regiu vienodo intensyvumo, beveik nekontrastingus kasdienybės vaizdus. Kadrai apkarpyti, apiplėšyti ir subraižyti. Kokie įmanomi nuotraukų perskaitymo variantai? – Žiūrovo skaitymo galimybes lemia jo paties patirtis, sociokultūrinis milieu, tačiau jam pateikiu daugybę pasufleravimų. Fotografijų atvaizdai yra daugiaprasmiai ir daugiareikšmiai. Kadro komponavimas kuria įtampą, atskiria dvi situacijas, dvi istorijas. Vaizdų sugretinimas lemia įtampą, kur laikas, erdvė, tapatumo detalės atsiskiria, išsikreipia. Jos kalba apie situacijas, apie ten ir čia, tada ir dabar… Kaip žinią atkoduos žiūrovas, priklauso ir nuo manęs, ir nuo jo paties. Per fotografiją į diskusiją įtraukiu žiūrovą ir provokuoju jį suprasti savo patirtį. Man kūryba yra meditacija, nes kadrų karpymas ir skenavimas labai ilgai užtrunka. Aš žiūrovui pateikiu savo tikėjimo (credo) personifikuotą mitologiją. – Naujoje fotografijų kolekcijoje regiu Jūsų veido, sūnaus portreto ir jo kūno fragmentiškus atvaizdus, kuriuos specialiai subraižėte ir tarytum paneigėte jų buvimą. Man šis sprendimas sukelia daug minčių: fotografijoje regiu kūno sudaiktinimo, priartinimo prie objekto (nei gyvo, nei mirusio) gestą. Kaip tokią keistą, ne visai malonią dvilypę patirtį galėtumėte paaiškinti (t. y. kviečiu pabūti psichoanalitiku, analizuojančiu savo meno adresatą)? – Detalės kalba apie mūsų būties esmę – ji labai fragmentiška. Žmogaus sąmonė yra fragmentiška, tarsi punktyrų žaismas bendrame gyvenimo vektoriuje. Žaidimas gyva–negyva įtraukia į meno esmės svarstymus, analizuoja mimesis dimensijas. Paminėjai tikrovę, tačiau kiek tikrovių kasdien sukuriame? Jei tai tikra man, ar tai tikra ir gyva tau? Rimantas Plungė. Reverse Nr. 03. 2015 – Mano manymu, menas yra mįslė, kurią užmena kūrėjas, o žiūrovui tenka ją įminti. Gal galite pateikti savitą meno apibrėžimą, kuriuo vadovaudamasis jį (meną) kuriate ir tiriate? – Nemėgstu mįslių, nes jos retušuoja ir neesminius dalykus palieka kaip esmės liudytojus. Menas man yra tokia pat patyrimo ir tyrimo forma, kokia yra mokslas. Mokslas turi įvairius racionalumo lygmenis: fiziniuose moksluose viskas konkrečiau ir aiškiau, socialiniuose – daugiau subjektyvumo, o humanitariniuose vyrauja interpretacija. Tai nėra blogai. Menas taip pat turi įvairius racionalumo lygmenis, tačiau jie yra labiau individualizuoti. Susitarimų ir konvencijų čia mažiau, tačiau tai dažnai labiau atitinka fenomenologijos esmę. Menas dažnai atsako į tuos klausimus, į kuriuos mokslas dar nepajėgus, o galbūt niekada ir nebus pajėgus atsakyti. Mieli šatėniečiai! Mūsų leidinį galima užsiprenumeruoti Lietuvos paštuose arba internetu www.prenumeruok.lt. Kasmėnesinė prenumerata priimama iki kiekvieno mėnesio 26 d. Šiuo metu „Šiaurės Atėnus“ prenumeruoja 584 žmonės / įstaigos; nuo vasario padaugėjo dešimčia prenumeratorių (4 Vilniuje). Įdomiausia, mums dažnai sako, kad esame ne nacionalinis, o „tik vilniečių skaitomas“ leidinys, – tai yra netiesa, nes iš visų prenumeratorių Vilniuje yra 155, t. y. tik 26 %. Žinoma, prenumeratą padidino Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo užsakymas Lietuvos bibliotekoms, bet ir iki tol vilniečiai sudarė tik 44 % visų prenumeratorių. Ačiū Jums! „Šiaurės Atėnus“ jau ketvirtadienio pavakare galima rasti Vilniaus knygynuose „Akademinė knyga“, „Eureka!“ ir „Mint Vinetu“. ŠIAURĖS ATĖNAI 2015 m. kovo 6 d. Nr. 5 (1213) DAILĖ 7 Delvaux ir moterys Meno pasauliui paminėjus 20-ąsias tapytojo Paulio Delvaux mirties metines, dailininko indėliu siurrealizmo srityje neabejojama. Tačiau mažai kas žino, kad šio menininko kūryba žymi išskirtinai moterų kuriamo pasaulio realybę, kuri, atrodo, menkai tesiskiria nuo šiandieninės pasaulio tvarkos. Belgų siurrealisto P. Delvaux kūriniuose moterys – apnuogintos arba visai nuogos, žiūrinčios viena į kitą arba į veidrodį, nešančios šviečiančias lempas arba laukiančios traukinio – steigia savo pasaulį. Pasaulį, kuriame vyras yra tarsi nereikalingas ir nuogų moterų kūnų fone savo juodu kostiumu styro lyg svetimkūnis, liudydamas moterų savipakankamumą ir sugebėjimą savarankiškai kurti savo būtį. Tas pasaulis egzistavo, nepaisydamas ir karo negandų. Antrojo pasaulinio karo metu bombarduojamame Briuselyje P. Delvaux tapė paveikslą „Mieganti Venera“. Jo centre, apsupta graikiškų motyvų, guli moteris – nuoga ir visiškai rami. Karo dramos ir skausmo akivaizdoje ji spinduliuoja ramybę. Kovojančios moters pasaulis Sulig politinėmis ar ekonominėmis katastrofomis moterų neištinka pasaulio pabaiga. Kasmet prestižinio JAV verslo žurnalo „Forbes“ skelbiamame įtakingiausių pasaulio moterų reitinge atsispindi jų globalinis matomumas. Ir moterų lyderių – Vokietijos kanclerės Angelos Merkel, Brazilijos prezidentės Dilmos Rousseff ar mūsų šalies vadovės – darbo kabinetai tą patvirtina. Kovos laukas atsiveria ir kasdienėse situacijose, kai moterys ir vyrai, turėdami lygias teises, laisves ir pareigas, konkuruoja tarpusavyje ir bando vienas kitam įrodyti savo pranašumą. Kadangi vyras, istoriniu požiūriu, yra pratęs dominuoti, o moteris buvo įpratinta laikytis „deramos savo vietos“. Viduramžių moteris turėjo iškęsti principą „žąsims, moterims ir ožkoms įeiti draudžiama“. Apšvietos moteris Skirtingi lyčių pasirinkimai Paul Delvaux. Apleidimas.1964 tvirtino pozicijas salonų kultūroje, leidusioje ne tik reikšti savo nuomonę saloninių pokalbių metu ir užsiimti savišvieta, bet ir pamažu įsitraukti į modernėjantį viešąjį gyvenimą. XVIII amžiaus moters savivokos formavimasis virto XIX amžiaus sufražizmo judėjimu, siekusiu balsavimo teisės „silpnajai“ lyčiai. Dviejų pasaulinių karų kontekste moteris įrodė, kad fabrike, namuose ar net mūšio lauke ji be didelių komplikacijų gali pakeisti „stipriąją“ lytį. Ir galiausiai išsikovojo lygias socialines, politines ir ekonomines teises. Moteris kovoja, nes gali statyti pasaulį pati iš savęs. Lygiai taip pat ji gali gyventi tame pasaulyje sau ir dėl savęs. O vyras ieško, kaip primesti pasauliui savo taisykles, nes žino, kad tik per moterį vyriško pasaulio konstruktai gali įgyti prasmę. Paradoksalu – netikėtą ir net neįsivaizduotą. P. Delvaux kūrinys įgyja prasmę per moterį ne tik todėl, kad veiksmas čia sukasi apie „silpnąją“ lytį ir yra i���������������������������������������������������� š��������������������������������������������������� reiškiamas nuogu moters kūnu. Visą gyvenimą P. Delvaux mylėjo tik vieną moterį, kurią sutiko jaunystėje, tačiau buvo vedęs kitą. Su vienintele savo meile susituokęs tik penkiasdešimties, dailininkas tapė ne realias, o fantazijoje tūnančias moteris, vizualizuojamas dėl tikro moters ir vyro susidūrimo. Gal todėl, kad vyro gyvenime dažniau egzistuoja daugmaž staigūs, konkretūs, ryžtingi pasirinkimai be subtilesnių tarpinių variantų, moteris, įkūnydama savipakankamumą, tampa prasmės kaip daugiaprasmiškumo kūrėja. Kaip P. Delvaux paveiksluose. Moteris subalansuoja tamsos, techniškumo, neretai siaubo ir negandų sukaustytą pasaulį; steigia šilumos, gyvybės ir amžinumo pojūtį. Vyras tokiame peizaže tesugeba būti statiškas – stovėti nugara, išeiti, susilieti su tamsiu paveikslo fonu ir išnykti. Vyras renkasi vieną iš dviejų kelių: būti arba nebūti – savikūros jis paprasčiausiai nepažįsta. Tikriausiai todėl esminiais, bauginančiais momentais vyrai neretai sutrinka, ima barstytis, nyksta, nuleidžia rankas. Jų pasaulio taisyklės žlugo pasaulinių karų akivaizdoje, moteriai susikūrus savo autonomijos galimybę. Brutalia jėga valdomas pasaulis kone kiekvieną akimirką balansuoja ant išnykimo ribos. Ir tai turbūt yra priežastis, kodėl vis daugiau moterų savipakankamumą realizuoja apsispręsdamos ginti jį nuo kraštutinumų kamuojamos lyties. „Aš visada norėjau, kad mano spalvos dainuotų“, – sakė P. Delvaux. Belgų siurrealisto spalvos aidi radikaliai, politiškai. – Viktorija Rimaitė – Personalinis tyrimas: išvietė kaip pašaipa Antanas Obcarskas. Deutsche guggenheim. Berlynas. 2003. Daivos Čepkauskaitės nuotrauka Geras menas, blogas menas, profesionalų, mėgėjų, rimtas, pašaipus – klasifikacijų yra daug, bet apibrėžti meno kūrinį vienu sakiniu labai sunku. O kada kūrėjas yra laikomas tikru menininku? Gal tada, kai baigia akademiją? Ar tada, kai jo darbus eksponuoja galerijos ar įsigyja muziejai? O gal tada, kai jis sukuria šokiruojantį objektą, apie kurį savo nuomonę turi kiekvienas pilietis? Studijas baigti ganėtinai svarbu, įgyti galerijų pasitikėjimą ir būti pastebėtam muziejininkų ar kolekcininkų – taip pat, pritraukti visuomenės dėmesį – būtina (aišku, būdai skirtingi). Atsitinka ir taip, kad menotyrininkų, galerininkų liaupsinami menininkai eiliniam suvokėjui tampa nesuprantami. Nori nenori tenka pripažinti, kad menas yra ir skonio reikalas. O skonis, net ir nuosekliai ugdytas, – individualus, sunkiai prognozuojamas. Kas vienam profesionalui įspūdinga, iškalbinga, patrauklu, kitam – beskonybė ar lėkštas bandymas varijuoti šiuolaikinėmis aktualijomis. Antano Obcarsko kūryba pasižymi naudojamų priemonių ir formų įvairove – jo meninėje biografijoje galima rasti ir tapybos darbų, ir konceptualių objektų, meninių akcijų. Projekto „Europos galerijų WC. Personalinis tyrimas“ idėjai įgyvendinti jis pasirinko fotografijos žanrą. Kauno galerijoje „Meno parkas“ eksponuojamos fotografijos – 2003–2006 metų kūriniai, kuriuose menininkas fiksuoja savo apsilankymus didžiųjų Europos muziejų ir galerijų WC. Kelionės po tualetus apima iš tiesų nemažai šalių: pradedant Lenkija, Estija, Vokietija, Prancūzija, Ispanija, Italija ir baigiant, žinoma, Lietuva. Šiose fotografijose nereikėtų ieškoti estetinio pasitenkinimo ar išskirtinio braižo (jį aiškiai juntame jo tapyboje arba kūrinių serijoje, kurioje jis dekonstruoja rašmenis), nes visų parodoje eksponuojamų nuotraukų forma beveik identiška, neišraiškinga. Kiekviename kadre autorius sėdi ant klozeto, susimąstęs, o kartais ir besišypsantis, tvirtai sunėręs rankas arba jas atpalaidavęs. Net apranga daugelyje fotografijų išlieka labai panaši. Šiek tiek pašmaikštaudamas, keliuose kadruose jis akivaizdžiau nusismaukia kelnes. Net fotografijų autorystės nebūtų galima priskirti pačiam A. Obcarskui: menininkui teko pasitelkti į pagalbą kartu keliavusius draugus, artimuosius ar atsitiktinai sutiktus žmones, kad reikiamu momentu paspaustų fotoaparato užrakto mygtuką. Tarp bendraautorių – Eimutis Morkūnas, Arvydas Žalpys, Eugenijus Nalevaika, Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė ir kt. Pasirinkęs kanonų nesuvaržytą saviraišką ir pasitelkęs taiklią ironiją, autorius savo tyrimu nusitaiko į „aukštojo“ meno tvirtoves. „Didžiųjų meno galerijų ir muziejų tualetuose A. Obcarską įamžinusios fotografijos nedviprasmiškai perteikia meno pasaulyje galiojančių institucinių galios santykių kritiką“, – teigia Tomas Pabedinskas. Parodoje eksponuojamas nuotraukas derėtų vertinti kaip menininko sumanytos ir įgyvendintos meninės akcijos dokumentaciją. Negalima ignoruoti fakto, kad jų atsiradimo procesas yra ne mažiau svarbus nei galutinis rezultatas. „Jis tampa nuoroda į tai, kad menininko reiškiama kritika yra labai konkreti, jog ji nukreipta į pačiam autoriui gerai pažįstamą tarptautinę šiuolaikinio meno sceną. Be to, paties menininko atliktas konceptualus meninis veiksmas garantuoja tam tikrą „autentiškumą“ – kūryba šiuo atveju paremta ne intelektualinėm spekuliacijom, bet asmenine patirtimi ir betarpišku dalyvavimu“, – aiškina T. Pabedinskas. Mene, kaip ir visose kitose srityse, egzistuoja lyderiai ir autsaideriai. Patekti į „pateptųjų“ kastą nėra lengva ir greičiausiai ne kiekvienam kūrėjui priimtina dėl taisyklių diktato, laisvės suvaržymo, nuolatinio konkuravimo prievartos. Pamąstyti apie tas hierarchijas sėdint išvietėje – pasišaipyti iš jų; ironiškai demokratizuoti meno erdves ir jų paribius (WC), kuriuose lygūs tampa ir menininkai, ir meno vartotojai. Gal iš pirmo žvilgsnio vulgaroka, bet... fiziologiškai visus reguliariai ištinka tas pats š. – AINĖ JACYTĖ – Paroda galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki kovo 14 d. 8 VERTIMAI ŠIAURĖS ATĖNAI 2015 m. kovo 6 d. Nr. 5 (1213) IGOR BELOV Anna Halberstadt Igoris Belovas gimė 1975 m. tuometiniame Leningrade. 1988 m. persikėlė gyventi į Kaliningradą, 1996 m. baigė Kaliningrado valstybinį universitetą. Poetas, vertėjas, Rusijos PEN centro, Rusijos rašytojų sąjungos narys, literatūrinės premijos „Eureka!“ laureatas (2006). Yra išleidęs eilėraščių knygas „Visa tai džiazas“ (Весь зтот джаз, 2004) ir „Muzika ne storiems“ (Музыка не для толстых, 2008). Belovo eilės publikuojamos beveik visuose didžiausiuose Rusijos literatūriniuose žurnaluose, yra verstos į vokiečių, švedų, estų, baltarusių ir ukrainiečių kalbas. Kritikų vertinamas kaip rusų poezijos naujosios krypties atstovas, jo kūryboje esama sąsajų su Boriso Pasternako, Osipo Mandelštamo, Josifo Brodskio poezija. Šiuo metu Belovas gyvena Lenkijoje. Jo kūryba į lietuvių kalbą verčiama pirmą kartą. Anna Halberstadt gimė ir užaugo Vilniuje, holokaustą išgyvenusių žydų šeimoje. Studijavo psichologiją Maskvos universitete, nuo 30 metų gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose, ten dirbo gydytoja ir administracinį darbą psichikos sveikatos klinikose. Yra paskelbusi nemažai psichologijos straipsnių. Halberstadt poezijos publikuota įvairiuose anglakalbiuose leidiniuose, 2014 m. Niujorke išleistas jos poezijos rinkinys „Vilnius Diary“. Traukinių elegija Beveik pabudo, liemeniu praslinko kiaurai per sapną jūrų gilumos, ir traukinys peroną pasitinka Petrograde mėnulio vienumos. Sapne keliauji tu į šitą stotį, nuo ašarų nedžiūstančią seniai, nežinant tau, kad įvykius kartoti kelintąkart pamiršo traukiniai. Kol nuorūkas vagonuos užgesino, vilties ženklus nusinešė lietus, ir trūkstant mums šio krašto pažinimo man jausmas žmogiškasis atokus. Ir ekrane, šviesų srovėms tamsėjant, užgeso žodžiai DUOKITE UGNIES. Restorane čia, paliktam pavėjui, dangus ir žemė glaudžias prie peties. Aš nesu jaunoji poetė Urtė Bimbaitė. Kamufliažinė žuvis. 2011 Ir laive, nubudęs, vėlei geria, susvyravęs štai per bortą kris, ir laivynas, sau vien garbę daręs, nuo to veiksmo blogin nusiris. Ištisas pasaulis dingsta jūroj, lėk ieškoti – veltui pastanga, jo namuos nėra, nėra dirbtuvėj, nei bare alaus, kaip visada. Kam gi ta slėpynė; lieka veltui lyrika, beveidžiai reikalai, tavyje laikai pranyksta, gelsta; tarsi nuolat dūžtantys stiklai, už kurių jis lig ausų grožybėj tarsi gyvas – netiki? žiūrėk! – tas herojus prašo parūkyti, bjauriai keikias, tik pro šalį bėk! Dėkoju vėl liepsnelei cigaretės, peronui, pasitinkančiam mane; šalčiu padvelkia vasara iš lėto, artėjanti ramiai tolumoje. Romansas apie jos atėjimą Tenai smagu, bet man tenai nereikia; te žodžiai šie gyvenančiam trumpam lyg šūkis lapkričiui išlikt suteikia, toksai ruduo ir sieloj būna man. lietus nesugrįžo iš pliažo ko daugiau šiandien tau keturių valandų maža įdegį stiprų matau Tą pačią dieną stabdžiai susilieja – pajausi vėl sezonines liūtis, vėl tuščios kasos, muzika silpnėja ir menkniekiais nutylanti būtis, aitrus kaip dūmų kvapas veidas šaukias akim šalimais traukinys lekia nebegrąžint tai tarsi būtų klausimo didybė, kas nebelydi mūsų likime, ir traukinio kely aidai nutyla, ligi mirties liūdėję be tavęs. savo man adresą duoki tavo bagažas jisai – tarsi laivas vaiduoklis dienai mūsų vienai ● Jis tavęs dabar beveik negirdi, siela įelektrinta tavim; jis į laivą žengia vakarykštį, teatrališkai pamos „Pirmyn!“ Ryt jis pažada atgal sugrįžti; denis vėl pulsuojantis po juo, laukia ten suoliukai sukabinti, didžio miesto šviesos tolumoj. Atmosferos baltiniai boluoja, rūdimis pasidengia laivai, lenkiškas alus sutyvuliuoja, lyg iš žemių veržiasi gyvai. Visą miestą vienas apkeliauja, į miliciją papūs vynu, klupdamas, tarsi kablelis jaunas; liejasi degtinė vėl, paskum prospektu, kur netvarka visokia, žengdamas sudužusiu stiklu, susilaužo ranką, nesuvokia, kaip nukrito, geriant, po stalu. kuo gyveni – nesvarbu jau ir į plentą staiga gilzės popierių krenta mums čia mirti vieta kuris mūsų nekils atakon jei pavasaris grįš jauti širdis kaip plaka spurda tarsi žuvis neatsiskirti šiandien mudviem vieniem civilizacija genda nuode išvien ateity netolimojoj durys vėl atsivers vietų nėra mieloji tyliai tau vienai tars e-continent.de, www.netslova.ru Vertė Alfonsas Jonas Navickas ...mano pirmasis kartas dabar jau subrendęs vyras su savomis patirtimis. Ilgus plaukus nusikirpau daugiau nei prieš dešimtmetį. Negestikuliuoju, nemoju grakščiai rankomis priešais savo veidą, nesuku plaukų sruogos aplink pirštus. Esu terapeutė, kitaip tariant, esu pratusi atidžiai išklausyti kitą žmogų. Mano asmeninis stebėtojas išorėje nurimsta. Vyrai, – o, kaip aš juos mylėjau! Daugiau nei kartą, o retkarčiais daugiau nei vieną iš karto. Vis dar myliu. Tačiau vyro protas mane jaudina labiau nei didžiausia erekcija. Vis dažniau susitaikau su retėjančiais plaukais, pilvu, vietoj kurio anksčiau buvo juosmuo, erzinančiais įpročiais. Dėl laikinos mūsų prigimties meilė tampa kažkuo kitu – apsaugančiu ir skausmingai švelniu, du žali žiogeliai lietuviškuose linų laukuose su mėlynomis rugiagėlėmis ir saulutėmis šviesiai geltonais viduriukais it kepto kiaušinio trynys po plačiu vakaro dangumi, kuris nusileidžia ant mūsų mirgančiomis, rusenančiomis žvaigždėmis prieš išauštant. Mes turim gyventi Tuo metu, akimirką, tesu krislas bangoje, plukdančioje mane kartu. Po kiek laiko suprasiu, kad tai buvo geriausios mano gyvenimo dienos: vaikščiojame kartu Vienuoliktąja gatve, vilkiu jo išblukusiais mėlynais marškiniais, mūviu senais džinsais, įsispyrusi į vakarykščius aukštakulnius, stabtelime pasibučiuoti, esame laimingi kartu po nepakeliamo išsiskyrimo. Vieną dieną atrasiu save tuščiame paplūdimyje temstant, virš vandens, aplink žvejo valtį, nekantriai suks ratus žuvėdros, priviliotos šviežio kraujo kvapo. Uficių galerijoje ...tarp balto Romos sarkofagų marmuro, dievybių bei miegančių nimfų skulptūrų amžių sužalota, patamsinta pritūpė Afroditė su juoda žyme ant dešinio sėdmens, ji atrodo apstulbusi, stulbinamai gyva, vienintelė tarp negyvų arba miegančių. Ilgais išskėstais pirštais ji vos vos dengia savo krūtis ir gaktos krūmą tarytum susigėdus, bet iš tikrųjų ji pasitiki savim, švelniai besišypsanti gražuolė. Jos pilvas šiek tiek atsikišęs, su nežymiomis raukšlėmis. Pritūpusi Afroditė šypsosi – gyva tarp negyvų šioje salėje galbūt todėl, kad mato savo mylimojo atspindį veidrodyje: Arėjo, Hefaisto ar vieno iš daugelio kitų, stovinčių prie įėjimo, priblokštų svaiginančio reginio. Vertė Simonas Bernotas ŠIAURĖS ATĖNAI 2015 m. kovo 6 d. Nr. 5 (1213) VAINIUS BAKAS Belaukiant 1. ne, aš nelaukiu Godo, aš visai nelaukiu Godo, nei ko kito N. M. ant lovos krašto nuleidusi kojas tabaluoji lyg teškentum vasarošiltį vandenį kokia laki tavo vaizduotė jie bijo, kad ji gali išplisti kaip virusas kad kiekvienas savo namuos turės ilgesio upę kurion įmerks kojas ir sėdės maišydamas vandenį viskas plinta kaip užkratas todėl sienos atitveria durys neturi rankenų elektros lizduose nėra elektros todėl langai neatsidarinėja todėl čia beprasmiška laukti kada baigsis lietus ir išleis bent trumpam pasivaikščiot į kiemą savo mintim tu moki iškviesti tamsgaurius debesis tik nemoki sustoti laiku kai pratrūksta pila ir pila savaitę pažliugę ir purvini keliai nepravažiuojama klampi buza tu stovi prie lango: ne. Godo neateis nei šiandien nei rytoj nei kurią nors kitą dieną tu stovi rudens sekmadienio pavakarę ir staiga supranti koks turėjo būt vienišas Dievas sukūręs pasaulį kuriame daugiau nėra ką veikti kaip tik dauginti liūdesį 2. Aš palieku jums ramybę duodu jums savo ramybę per pusryčius atneša dvi tabletes vieną baltą kitą alyvinę į tavo lūpas įskrenda baltas balandis ir penkialapis laimės žiedlapis per pietus atneša vieną baltą tabletę ji tirpsta burnoj sakai kad tai snaigė kad sninga nors už lango vis dar ta pati šlapdriba vakarienei atneša baltą ramybės ostiją 9 aš palieku jums ramybę ant medinės komodos prie lovos aš duodu jums savo ramybę laužykit ir dalinkitės ja visi aš padedu jums masalą su aštriu kabliuku viduje vos prarysit ir aš vienu timptelėjimu galiu išdraskyti jums vidurius esu sielų žvejys prie lėtai tekančios lapkričio upės kimba gerai bet šiandien nedrįstu pakirsti 3. Pameni vasarą praeidami matėm raudoniu varvančią vyšnią prie kelio priėjom artyn prisiskynėm pilnas rieškutes valgėm visas iškart su kauliukais kad kitą pavasarį sužydėtų viduj vyšnių sodas Škotijos Išoriniuose Hebriduose, Luiso saloje, 1831 m. rasta iš vėplio ilties drožta XII a. šachmatų figūrėlė tik reikia išsaugot kad peržiem neiššaltų taip ir nešioji savy didelę tuščią ertmę Tuomet užsimerkiu ir ištirpstu iš laimės – išnykstu, įsigeriu į tave. belaukiant kada sugrįš šiluma Man nereikia sakyti, kokia buvo tavo diena, kad parėjai uždususi ar pavargusi, ir vėl sulapotų Edenas aš užuodžiu tavo šlapius drabužius, prigludęs prie kojų jaučiu, kad grįžai visa permirkus. Pudelis tuščiame bute Tau nereikia man pasakot, kad šiandien lijo su saule – W. Szymborskos „Katino tuščiame bute“ maniera Man nereikia matyti, kad esi, šitai tiesiog užuodžiu. Kai namai ištuštėja, drėgnu snukučiu surenku tavo pėdas, išbarstytas po kambarius. Klausausi laikrodžio tiksėjimo, dūžių, kurie man nieko nereiškia, tik garsą, nuo kurio kartais beviltiškai norisi staugti. Vėliau pasigirsta šaldytuvo urzgimas – lyg didelis, baltas, metalinis šuo urgztų ant manęs, bet aš į jį neatsiliepiu. Liuokteliu ant palangės ir stebiu gatvę: daugybę dvikojų šunų, geriau už mane žinančių savo komandas: „tarnauk“, „ramiai“ ar „duok labas“. Laukiančių, kol danguje užsidega lemputė, pokšteli skardinės dangtelis, dubuo prisipildo konservų mėsos. Dažniausiai juos stebėdamas užsnūstu, bet niekada per giliai – pašokstu išgirdęs tavo batų kaukšėjimą, skambantį akmeniniu grindiniu. Džiaugsmas, kad pagaliau grįžai, užplūsta žymiai anksčiau, nei duryse trakšteli raktas. Man nereikia, kad ką nors sakytum, užtenka tik lyžtelėt tavo ranką, užšokti ant kelių. tau nereikia pamiršti, kad šunys nemato vaivorykštės. Užtvenkto laiko beieškant Dar ne laikas žiemot, dar ne laikas D. Č. Aš rašau – laikas bėga, bet upė srovena lėtai, stato užtvankas bebrai, bet laikas nuo to nesustoja. Nuo saulėlydžio rausta lyg skruostai tos upės krantai, ten vaikystėj sėdėjom įmerkę į vandenį kojas. Vos pakrutini nykštį ir štai – ratilų ratilai, raibuliuoja gražiai laiko užtvankų ramūs paviršiai. O prisimeni, būdavo... ko tu dabar nutilai? Tik žvelgi į šį vandenį, tyliai kartoji – pamirškim. Nes dabar mes kiti jau, dabar atsispindim ne mes, tiktai keistos figūros iš kito gyvenimo kranto. Kas yra tie paviršiai? Juk ir jie turi savo gelmes, ir man kartais atrodo, kad daug kas gelmių nesupranta. Žmonės teka kaip upės, paviršiais blizgiais, be gelmių, ir nemato dangaus, medžių, tilto, tik atspindžius savo. Mes sėdėjom prie upės su vakaro vėju ramiu ir jau nieko nesakėm, tik klausėm, kaip žemė alsavo... Ir pakvipo dažais šis ruduo lyg paveiksle šviežiam, vakarėjo ir vėso, dvi žvaigždės lyg sagos ištrūko. Ir tai buvo lyg ženklas, kad laikas žiemoti vėžiams, kad jau laikas žiemoti poetams ir jų tušinukams... 10 ŠIAURĖS ATĖNAI ŠIAURĖS KAMPAS 2015 m. kovo 6 d. Nr. 5 (1213) Jauno satyro dienoraštis Nors ir labai nuožulnus, kelias į savidestrukciją vis tiek yra labai duobėtas Kažkada bandžiau rašyti, bet pirštai drebėjo virš klaviatūros. Nors paprasčiausiai bandžiau aprašyti naktį pas Rugilę su rūkymu kambaryje ir vynu, kol namie nebuvo jos ir interneto. Bet nebemoku susikaupti, nebemoku suturėti minčių galvoje pakankamai ilgai, nebemoku rašyti ir bijau, kad niekada nebemokėsiu. Kažkada dar sakiau, kad nusižudysiu tik tada, kai parašysiu protingą ir diskusijas sukeliantį romaną; prieš tris savaites sakiau, kad sudėsiu visas trumpas istorijas į knygą, padarysiu, kad jos jungtųsi, ir tada niekas manęs nebelaikys. Dabar žinau, kad net ir to nesugebėčiau. Bandžiau rašyti, kad jaučiuosi kaip dangoraižis, kuris tuoj kris į visas puses pažerdamas dulkes ir betono blokus, nors visi tikisi, kad jame ir toliau sėkmingai galės kurtis žmonės ar kontoros, bet dabar vėl nieko nejaučiu. Gyvenu tuštuma, kuri prarijo hobius, gebėjimą jausti, santykius, tuoj praris ir draugus, ir tada bus blogiau, nei tiesiog egzistuoti. Net nebeturiu optimizmo pasveikti ar jaustis geriau; nenoriu eiti pas psichologę, nenoriu apie tai kalbėtis; susidaro toks įspūdis, – stebint save iš šalies, – kad tiesiog laukiu, kol ta tuštuma mane pati praris, nes bijau prieš save pakelt ranką, o gal kažkur giliai ir nenoriu. Vienintelis tikslas dabar gyvenime – tai turėti visas Haruki Murakami 2009 metų knygas, o tai reiškia meluoti ir atsiimti pinigus už šimtadienio šventimą sodyboje. Nežinau, kodėl skaitau. Buvusio pabėgimo jausmo tai nebesuteikia. Tačiau bent jau prastumiu laiką, ir neva „produktyviau“ nei prie kompo. Shock value Jaučiu, kaip iš manęs garuoja sveikas protas – kaip iš unitazan įmesto telefono, paguldyto į hermetinę dėžutę, sklidiną ryžių. Lėtai, bet sistemingai. Jaučiu, kaip į depresijos juodumą įsišvirkščia mizantropija. Perskaičiau „Dingusią“ ir galvoju, kad nekenčiu ne tik vyrų, bet ir moterų. Vyrai yra kvaili ir jų vienintelė nauda yra tarp kojų, o paskui gali juos išmest kaip panaudotas servetėles. Moterys irgi yra kvailos, nes nežino, kuo apsivilkti. Trečioje vietoje pagal neapykantos laipsnį esu aš, kvailiausias iš visų, nekenčiantis visų, bet ir savęs neįsimylėjęs, kad bent liktų kažkas gyvenime. Su tokiu požiūriu greitai sprogsiu iš vidaus, ir tada mano mama verks, mano močiutė verks, mano tėvas išvažiuos dirbti, kad nereikėtų verkti; mano klasės TEKSTAI NE TEKSTAI Miglės Anušauskaitės komiksas draugai ir mokytojai jausis nejaukiai nesuprasdami, kaip čia taip dabar įvyko, iš pareigos ateis į laidotuves, aptarinėdami gandus, priežastis. Mano geriausia draugė irgi verks, tada daug gers, bet, tikiuosi, galiausiai sugrįš į įprastą gyvenimo ritmą, o jos draugai ją guos, stovės šalia per šermenis ir susikaupę žiūrės į priekį. „Dingusios“ pagrindinė veikėja yra turbūt pati nesveikiausia ir psichiškai nestabiliausia herojė, su kokia iki šiol esu susidūręs. Ketinau pateikti pavyzdį, bet niekas neateina į galvą. Ji apsimetinėjo moterimi, kurios nekenčia, kad įtiktų vienam vyrui. Paskui jos vyras jai pradėjo patikti. Tada jisai nustojo apsimetinėti, todėl jinai nusprendė atkeršyti. Pagalvojau, ar taip sugebėčiau. Pastaruoju metu (pusantrų metų) aš negaliu apsimesti, kad man linksma ar kad man patinka draugų kompanija, su kuria geriu, todėl būtų nemažas iššūkis. Tada pagalvojau, kad norėčiau nužudyti daug žmonių, ir gal tai galėtų būti profesija. Tik savo svajonių aspiracija – vampyru – netapsiu, o norint tapti samdomu žudiku pirmiausia reikėtų numesti svorio ir pastudijuoti mediciną. Ir gal inžineriją. Gal visi šitie dalykai, kuriuos surašiau, bus pakankamai inkriminuojantys, kad mane kur nors uždarytų. Irgi nuotykis. Kol kas planas yra mirti iš bado kokiam nors šaltam posovietiniam bute skaitant knygas. Gal papildomai įsigysiu katę, kad greičiau numirčiau nuo alergijos ar kad vėliau ji mane suėstų. Manau, galėčiau apsimesti (ir kitus priversti tuo tikėti), kad esu geidžiamas, ir turėti daug neįpareigojančių lytinių santykių su nepažįstamais žmonėmis. Aišku, Rugilė pasakytų, kad per daug gerai apie save galvoju. Galėčiau priprasti prie narkotikų. Jeigu prie metamfetamino, dar numesčiau svorio. Prisiimti paskolų. Šantažuoti Seimo narius ar dar ką nors. Išmokti japonų kalbą. Pradėti rašyti (įkvėptas „Vulnicuros“) apie išsiskyrimą. Vietoj pieno į kavą piltis antifrizo. Paaukoti visus pinigus vėžiu sergantiems vaikams. Dabar sakau, kad galėčiau, o rytoj žinosiu, kad nebeturiu tam nei noro, nei energijos. Mano širdis ir kitos juodosios skylės Ar žinot tą jausmą, kai eini į viešas erdves, kur pilna žmonių, ir jautiesi taip nejaukiai, jog suspaudi pirštus į kumštį taip, kad jie pabąla, o nagai įsikerta į delną ir palieka žymes? Kai galvoji, kad visi į tave piktai žiūri ir teisia? Kai kiekvieną kartą išeidamas iš parduotuvės bijai, kad suveiks signalizacija ir viskas baigsis nemaloniu pokalbiu su nepažįstamais ap- sauginiais, nors niekada nevogei? Pagaliau nusprendi nebūti mandagus ir įsidedi ausines, kad aplinka mažiau girdėtųsi. Moku sau meluoti, kad jaučiuosi saugus knygynuose, ir, kaip pasakytų basic white bitches, „pradingti išgalvotame pasaulyje“, nors nebėra knygų, kurias norėčiau nusipirkti, o namie jų daugiau negu susikaupimo visas kada nors perskaityti. Ar žinot, kad pasaulyje egzistuoja S dydžio žmonės, ir jie gali nusipirkti viską, kas jiems patinka? You’re so fucking special / I wish I was special. Prisiminiau, kad teoriškai buvau susižadėjęs, su žiedu ir visa kita. Ir per kažkokį atsitiktinumą nebuvau jo susitikęs. Kaunas išliko didelis miestas su daug žmonių. Kerės Bredšou žodžiais, po išsiskyrimo miestas tampa apleistu kovos lauku, pilnu emocinių minų, – užlipi ant vienos ir išsitaškai į gabalus. Tik nebeliko iš manęs ką taškyti. Turbūt atrodau apgailėtiniau už tą bobutę su treningais ir artrito išsukinėtais pirštais. Sugalvojau atlikti keletą operacijų banke, kad nereikėtų taip anksti grįžti namo, ir beeinant prie bankomato mane užkalbino makiažo salelės konsultantė. Buvau beišsitraukiąs antrą ausinę, kai ji pasisveikino, ir aš atsakiau tuo pačiu; manydama, kad neišgirdau, ji pasisveikino dar kartą ir pasakė, kad turi man staigmeną. Iškart mėginau sugalvoti kokį šmaikštų atsakymą, tarkim: „Parodysit savo penį?“, bet tada automatiškai suradau kažkokį atsiprašymą, kad kuo greičiau galėčiau nuo jos pabėgti. Tuomet ji pasakė, kad staigmena ir mano mylimajai, ir aš puoliau ieškoti mandagesnio pasakymo nei pasiuntimas į blogą vietą, kol galiausiai kažką išstenėjau ir su atsiprašymo šypsena paniškai sprukau šalin. Jos mechaniška šypsena nė karto nepakito, tam ji neturi teisės pagal darbo sutartį – nepakistų, net jeigu klientas pasiųstų ją velniop. Galvoju, kad nesugebėčiau daryti to, ką ji daro. Ji didvyrė. Ant stalo namie tebeguli dovanotas ksanaksas, mano linksma maža piliulė, kurią aš taupau savo „didžiausiam skausmui“ kaip Heizelė Greis Lankaster, nors nemanau, kad skausmas ar laimė turi ribas, – šiandien gali sakyti, kad gyvenime dar taip neskaudėjo ar kad nebuvai toks laimingas, bet kitą dieną dėl kokių nors susiklosčiusių aplinkybių gali skaudėti labiau; taip tavo skausmo limitas padidėja, kartelė pakyla. – Danielius Meškys – ŠIAURĖS ATĖNAI 2015 m. kovo 6 d. Nr. 5 (1213) KNYGOS 11 Apmąstymai apie „Meninas“ Mozės kalno papėdėje Giedrė Kazlauskaitė. Meninos. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. 104 p. Sinajus. Raudonosios jūros pakrantė. Skaitau Giedrės Kazlauskaitės „Meninas“. Palaipsniui aiškėja, kad skaitau neatsitiktinai. Kažkur netoliese dykumoje liko smėliu užpustyti Mozės pėdų įspaudai. „Argi lietus turi tėvą“ – pavadina eilėraštį poetė vienu iš Viešpaties klausimų Jobui (Job 38, 28 – pavadinime mįslingai pranyksta klaustukas ir nuorodoje kažkur tarsi nereikšminga nubyra raidė „o“). Viešpats adresuoja Jobui daugybę klausimų, kurių atsakyti neužtektų vieno žmogaus, gal net žmonijos gyvenimo. Klausimai glumina. „Kur buvai, kai dėjau žemės pamatus?“ (Job 38, 4) Kas gi pajėgtų atsakyti į tokį klausimą. Arba, pavyzdžiui: „Argi esi įėjęs į jūros šaltinius, vaikščiojęs po bedugnės gelmes? (Job 38, 16) Viešpaties klausimų akivaizdoje išnyksta visas žmogaus susireikšminimas. Ne menkiau gluminantį dzeno koaną primena ir poetės pasirinktas Viešpaties Jobui adresuotas klausimas: „Argi lietus turi tėvą? Argi rasos lašai buvo pradėti kaip vaikai?“ (Job 38, 28) Klausimas skamba kaip priekaištas – tarsi Jobas sakytų, kad lietus visgi turi tėvą. Bet ar jis sako? Argi beįmanoma ką nors pasakyti Viešpaties rūstybės akivaizdoje. Jo tonas nepermaldaujamas: „Susijuosk diržu strėnas kaip vyras, aš tavęs klausiu, o tu man atsakyk!“ (Job 38, 3) Paskui dar pakartoja: „Jobai, jau metas, kad tu man atsakytum“ (Job 40). Čia ir iškalbusis prarastų žadą. Tik ne poetė. Ji jaukiai išsisuka nuo Dievo rūstybės lengvai atpažįstamais kasdienybės ženklais: „Namai paruošti, tu tik ateik: / palangės užtiestos švariais skudurėliais / dilgėlėms, ramunėlėms, liepžiedžiams.“ Tarsi pratęsdama Dievo prigalvotų neįmanomybių žaidimą, prideda: „Druskinė krito nuo vėjo gūsio: ne tik nesudužo, / neišbyrėjo nė grūdelis [...]“ (p. 74). Gal Viešpats su moterimis nėra toks rūstus? Poetės sukurta lyrinė herojė yra suradusi savo strategiją, savo netikėtą ėjimą kaip apvertimą: „Ne veltui lyg magnetas traukė šventyklos; / sekti Dievu tarsi šunimi, labai aiškiai atsiskiriant / nuo visų šunidžių taisyklių“ (p. 74). Neatrodytų, kad prasivers dangus ir pasigirs nekantrus Dievo balsas: „Kaip galėjai pamanyti, kad esu tavo šuo?“ Juo labiau kad Dievas čia matomas tar- Siena Atkelta iš p. 3 Ir štai iš minios išėjo dar vienas žmogus ir tarė: – Atiduok man mano brolį! Ir dar išėjo žmogus ir tarė: – Atiduok man dukrą! Ir štai ėmė eiti vyrai ir moterys, seni ir jauni, ir tiesė rankas, ir nepermaldaujamai aidėjo skaudus jų reikalavimas: – Atiduok man mano kūdikį! Čia ir aš, raupsuotasis, pajutau užplūdusią galią ir drąsą, žengiau į priekį ir riktelėjau garsiai, grėsmingai: – Žudike! Atiduok man mane patį! O ji – ji tylėjo. Ji, tokia melaginga, niekšinga, apsimetė negirdinti, ir pagiežingas juokas suvirpino mano išopėjusius skruostus, o beprotiškas įtūžis užtvindė įsopusias širdis. Ji tebetylėjo, abejingai, bukai, ir tada moteris piktai pakratė sausas išgeltusias rankas ir nepermaldaujamai sviedė: – Tad būki prakeikta, tu, nužudžiusi mano kūdikį! Dailus rūstus senis pakartojo: – Būk prakeikta! Ir tūkstančio balsų aimana pakartojo visa žemė: – Būk prakeikta! Prakeikta! Prakeikta! VI Ir giliai atsiduso juoda naktis ir kaip jūra, vėtros pagauta ir visa savo sunkia riaumojančia didybe sviedžiama į uolą, susiūbavo regimasis pasaulis ir tūkstančiu įtemptų tūžmastingų krūtinių atsitrenkė į sieną. Aukštai, ligi pat sunkiai besivotulojančių debesų, ištryško kraujo puta ir nudažė juos, tapo jie ugniniai ir kraupūs, ir raudoną atšvaitą metė žemyn, ten, kur kriokė, gru- si šuo, o juk paprastai su šuns įvaizdžiu siejamas velnias. Carlas Gustavas Jungas atsiminimuose rašo: „Velnias ilgą laiką nevaidino jokio vaidmens mano mąstyme. Laikiau jį viso labo piktu šunimi, saugančiu galingo žmogaus kiemą.“ Pasirodo, net rūstųjį Senojo Testamento Viešpatį galima prijaukinti, jei laiku jam adresuoji tinkamą klausimą, tiksliau, apsuki jam atgal jo paties: „Argi lietus turi tėvą?“ Tada, kai jauti savo vertę: „Nenorėjau būti šunim, kuris kaulija / trupinių nuo Viešpaties stalo“ (p. 95). Tada, kai iš tiesų nelabai jo bijai, bet ir nelabai tiki jo neegzistavimu: „Ji paklausė, ar aš tikinti Dievą. Atsakiau, kad vos vos. Gyvūnai, pridūriau, yra vienas smarkiausių Dievo buvimo įrodymų“ (p. 83). Tada sugalvoji ir pridedi dar ir savąjį, tą, kurio Viešpats nesumojo paklausti, pakreipiantį visą šį klausinėjimą netikėta egzistencinės atverties gelme: „Ar jis, toksai migdantis, nėra vienišesnis / už krapylo lašus?“ (p. 75) Ir visgi galvoju, kodėl poetė iš visų šių daugybės klausimų pasirinko tą, kuris kalba apie vandenį. Kodėl vanduo, o ne ugnis, ne žemė, ne oras? Dar vienas neatsakomas klausimas, bet atrodytų, kad iš visų keturių pasaulio stichijų jai kaip tik yra artimiausias vanduo. Šalia vandens vyksta reikšmingiausi pasaulio įvykiai: „Tavęs laukdama / perbridau šaltą upę“ (p. 51). Eilėraštyje „Aurora“, kai kyla klausimas, kam poetei parūpo tas iš sovietinių laikų vadovėlių atplaukęs revoliucijos laivas, paaiškėja, kad tikrasis veiksmas ir vyksta „po vandeniu, po vandeniu / kreiserių pilvuose“ (p. 69). Tiksliau, apskritai pilvuose, embrioniniuose vandenyse: „Kol buvau embrionas, / svajodavau apie anapus, / neišsivysčiusiomis akimis / matydavau vaizdinius rojaus“ (p. 68). „Be vandens, maniau aš, – rašė tuose pačiuose prisiminimuose Jungas, – gyvenimas yra neįmanomas.“ Mąstau toliau apie Kazlauskaitės poeziją dėmesingai įsižiūrėdama į skaidrius Raudonosios jūros vandenis, per kuriuos kažkada brido Mozė su savąja tauta. Mozės pėdsakų nebematyti. Bet šalia legendinės jūros vaikštinėja Aidas Marčėnas. Kartais ir jis būna rūstus kaip Senojo Testamento pranašas. Vertindamas poeziją nerodo gailestingumo. „Jaunųjų poezijoje, – sako jis, – nebeliko kalbos muzikinio skambesio. Žodžiai nebesiplaka vienas į kitą, sukurdami netikėtus naujus sąskambius. Jie rašo poeziją tarsi prozą. Ne tik Kazlauskaitė.“ Poetė, akivaizdu, ieško savojo santykio su savąja kalba ir karta: jis veikiau sakralus nei muzikinis. Jos lyrinė herojė moko šio sakralumo ir meninas, suprask, jaunas merginas, rašančias dienoraščius atviruose tinklaraščiuose. Ji akina susirūpinti: „Dėl kalbos, su kuria (labiau, ne- mėjo ir kaukė kažin kas smulkaus, bet kraupiai gausaus, juodo, tūžmastingo. Apmirusia širdimi, kupinas begalinio skausmo, siūbtelėjo jis atgal – ir nepajudinama stovėjo siena ir tylėjo. Bet ne droviai, gėdingai tylėjo – niaurus, grėsliai ramus buvo jos pasklidų akių žvilgsnis, išdidžiai kaip valdovei slydo jai nuo pečių purpurinė greitai srūvančio kraujo mantija, jos galai dingo tarp sumaitotų lavonų. Bet kas akimirką mirdami mes buvome nemirtingi kaip dievai. Ir vėl suriaumojo galingas žmonių kūnų srautas ir iš visų jėgų trenkėsi į sieną. Ir vėl siūbtelėjo atgal, ir taip daug daug kartų, kol užgulė nuovargis, mirtinas miegas ir tyla. O aš, raupsuotasis, buvau prie pat sienos ir mačiau – ji pradeda svyruoti, ji, išdidi valdovė, ir kryčio siaubas konvulsingai perbėgo jos akmenimis. – Jinai griūva! – užrikau. – Broliai, jinai griūva! – Klysti, raupsuotasai, – atsakė man broliai. Ir tada aš ėmiau jų maldauti: – Tegu ji ir stovi, bet argi kiekvienas lavonas – ne pakopa į jos viršūnę? Mūsų daug, ir gyvenimas mūsų slogus. Nuklokime lavonais žemę; ant lavonų užmesime dar lavonų ir taip pasieksim viršūnę. Ir jei liks tiktai vienas, jis išvys naują pasaulį. Ir su guvia viltimi apsidairiau – ir pamačiau vien nugaras, abejingas, riebias ir išvargusias. Nepabaigiamame šokyje sukosi tas ketvertas, susieidavo ir vėl išsiskirdavo, ir juoda naktis spjaudė šlapią smėlį kaip ligonė, ir kaip neįveikiama tvirtovė stūksojo siena. – Broliai! – maldavau. – Broliai! Tačiau mano balsas buvo sniaukrus, alsavimas smardus, ir niekas nenorėjo klausytis manęs, raupsuotojo. O varge!.. Varge!.. Varge!.. 1901 Vertė Jonė Ramunytė gu su meiluže) / ne tik gyvenama, bet ir miegama, sapnuose / nuolat gludinant savo sakinius“ (p. 50). „Kaip tu vertini Kazlauskaitės knygą?“ – klausiu Marčėno, jeigu jau aplinkui vaidenasi pranašai. Jis prityla, įkvepia oro, prabyla: „Tai yra viena iš stipriausių knygų per pastaruosius penkiolika metų. Tikra, neišgalvota, aukšto lygio mąsli kūryba. Tačiau tam, kad skaitytum, reikia „pasikaustymo“: intelekto ir apsiskaitymo. Reikia žinoti minimus ir nutylėtus kontekstus. Kai kas nesupranta.“ „Nerašyk“, – stabdo mane staiga pastebėjęs, kad užsirašinėju jo ištaras čia pat knygoje, laisvoje vietoje, tarsi Viešpaties žodį. Kodėl nerašyti? Ko būtų verti jo paties „Sakiniai“, jei jis pats būtų neužsirašinėjęs sutiktų žmonių atsitiktinių ir ne visai atsitiktinių minčių, jų nuobirų ir savųjų sapnų? Juo labiau kad jau spaudos link artėja ir antrasis to paties pobūdžio tomas, regis, pavadinimu „Kasdienybė“. Todėl, žinoma, užsirašau. Juk kiekviena karta turi savus tekstinius žaidimus. Kazlauskaitės karta – irgi labai panašius: „Kone visi bičiuliai jau metę gerti / vis dažniau ateinu susitikti su jais bibliotekon / (tiksliau, su jų knygom), nors jie dar gyvi. // Kaip ilgai kurpėme visokias niekam, atrodo, nereikalingas recenzijas / ir laikraščius, kuriuose citavome vieni kitus“ (p. 34). Staiga suprantu, kad literatūrinis pasaulis dalinasi ne tiek į kartas, kiek į mentalinius vienetus – ironikus ir ne ironikus. Richardas Rorty pasakytų: ironikus ir metafizikus. Ironikai visada atpažins vieni kitus. Jie, atrodytų, yra labai arti realybės, tiesiog sutapę su ja. O visgi pasaulis, toks, koks yra, jiems niekada neatrodys pats savaime vertas rašytojo plunksnos. Jie ieškos netikėto jo apvertimo, paradokso, savojo žvilgsnio-kertės, iš kurio galėtų nepriklausomai ir išdidžiai jį apsakyti. Tarsi būtų dievai. Kazlauskaitės poezija – ironikės darbas. Kita vertus, joje kartais aptinki ir kitos kartos ironikės Giedros Radvilavičiūtės pėdsakų: netikėtų užkirtimų. O ar ne ironikas Jobas, išdrįsęs burnoti prieš Dievą, užduodamas jam ironiškus klausimus: „Kaip ilgai nenuleisi akių nuo manęs / ir nuo manęs neatstosi? Kol nurysiu savo seiles?“ (Job 7, 19) Ironikas ir Marčėnas, knygoje „Sakiniai“ parašęs: „Giedrė Kazlauskaitė „Metuose“ atsakinėdama į dar vieną anketą išsitaria, kad jaučias stokojanti talento, ir tuo tiesiog provokuoja, kad pasakyčiau: turi tu tą talentą, Giedre Kazlauskaite. Dar daugiau: dabar, kai juo abejoji, matomas jis tik ryškiau.“ – Jūratė Baranova – Atiduoti balsą ar neatiduoti? Visaip įkalbinėja, vilioja, įtarčiau, net klastingai, apgaulingai; pinigų, valgių, gėrimų, koncertų (o tikėjausi, juk nemažai metų pratino) nesiūlė, tik žodinės atakos: „Atiduok balsą ir laimingai, viskuo aprūpintas gyvensi.“ Tačiau netekti balso blogiau, nei prarasti turtą. Balsas neįkainojama vertybė: kalbėti, dainuoti, ginčytis, apkalbėti, meluoti, gražbyliauti. Atidavęs balsą tapsiu nebylus, priklausomas. Susirinkę mano, kitų piliečių balsus balsų valdovai taps ypač balsingi, galingi, tikėčiau (ak, viltie), protingi. Vis dėlto abejoju, ar jie susitvarkys su manuoju išlavintu balsu, ar sugebės tinkamu tonu, stiprumu, tikslumu prabilti, padainuoti šėtonišką ariją: „Vien tik turtai valdo jus...“ Apie aistrą pinigams, priklausomybę valdyti ir panašius gundymus. Arba: „Pinigai vien valdo jus...“ Gudragalviai, iškaulys piliečių balsus, surinks savivaldybės chorą, balsų prisigraibstęs vyriausiasis dirigentas paruoš gaidas ir, sustygavus, suderinus orkestrą, nuskambės išmintingos, balsingos dainos, nuaidės, nuoš pavilniais pats protingiausias, veikliausias sostinės choras, panemuniais, panevėžiais, pavenčiais – sambūriai mažesnių savivaldybių chorų. O mes klausysime ir plosime, kiti tylės. Ir Lietuvos radijas skleidžia: „Atiduok balsą“, ir baigta. Žmogiška ir suprantama. Bebalsė tauta atimtais ar gražiuoju atiduotais balsais, tapusi minia, vien mirksės ir viskam pritars. Ką daugiau bebalsiai galėtų? Telaukti kitų rinkimų, pasveikus atgauti balsus, labiau pasibranginti ir pigiai neatiduoti. Ne, balso praradimas manęs nežavi, aš balso neatiduosiu. Pats dainuosiu. – Valdas Debesis – 12 ŠIAURĖS ATĖNAI 2015 m. kovo 6 d. Nr. 5 (1213) Madridas, kuris tikrai nėra Ispanijos sostinė. Netgi dažnas vyresnės kartos alytiškis, paklaustas apie jį, gali tiktai gūžtelėti pečiais: egzotiški pavadinimai kelia įtarimą, kad čia ne viskas gerai. Rusijoje tokie miestų rajonai dažnai vadinami šanchajais, kitose šalyse kitaip, bet taip pat dviprasmiškai. Mūsuose jis yra už buvusio geležinkelio, dabartinio pėsčiųjų ir dviratininkų tako, pietinėje ir pietvakarinėje miesto dalyje: apibrėžti tiksliai neįmanoma, nes oficialioje kartografijoje ribos nepažymėtos, tokio pavadinimo taip pat nerasime. Paklausti vietiniai gyventojai gali atsižadėti priklausymo šiam rajonui, o jų kaimynai gali teigti priešingai. Aš pats apie priklausymą šiam rajonui sužinojau grįžęs iš armijos, nors ten gyvenau nuo mažumės. Anot vietinės tautosakos, šį vardą Tarybinės Armijos (dab. Ulonų) gatvės 8-ajam namui suteikė amžių glūdumoje pamirštas, bet tuo metu tarp čiabuvių garsus iš aplinkos išsiskiriantis asmuo. Kaip žinoma, tokios ryškios asmenybės visomis vaivorykštės spalvomis sužėri jaunystėje, bet ilgai netraukia ir jų vardai, išskyrus nedideles išimtis, nugrimzta į nebūtį. Vėliau šis pavadinimas plėtėsi lyg vėžio metastazės apimdamas kitus namus, gretimas gatves. Kartais pagalvoju, kuo šis rajonas išsiskiria iš kitų. Nėra čia nei čigonų taboro, nei man žinomų narkomanų landynių, bet... Viena poniutė, išlipusi iš automobilio, pareiškė: „Fui, nesutikčiau niekados čia gyventi.“ Taip ir yra, panašių į ją čia nedažnai sutiksi. Nebent paryčiais keletą džentelmenų mėlynais paakiais, su dama tempiančių viela prikabintą ketinį radiatorių į artimiausią metalo supirktuvę. Dabar jie laukia savo draugo, artimiausioje parduotuvėje perkančio bambalį jėgoms palaikyti. Rytais rimti žmonės su maišeliu kairėje rankoje kaip ir visur vedžioja nenusakomų veislių šunis. Pamatęs juodą, bet jau nukaršusį Tobijų, žinau, kad kažkur greta yra jo šeimininkas. Jaunesnį Tobijų Vidmantas, nebe toks jaunas, su keliais žilais gyvaplaukiais barzdoje, vežiodavosi tuo tikslu įtaisytoje dviračio bagažinėje į savo nuolatinius reidus grybauti, uogauti, žuvauti. Dabar nukaršęs ir taip pat pražilusiais plaukais šuo gali eidamas atsitrenkti į ąžuolo kamieną, tad, laukdamas šeimininko, mėgsta netoli jo buvimo vietos išsidrėbti saulutėje. Jam prie šono tada prisiglaudžia du labai mitrūs šių apylinkių katinai. Rajono senbuviai gali išvardyti vardais ir pravardėmis visus nuo pat jų vaikystės čia gyvenusius ir gyvenančius asmenis. Tokiais atvejais pasijuntu nejaukiai, nes gal dėl dėmesio jiems stokos, o gal dėl nusilpusios atminties to padaryti negaliu. O ir nuolatinė gyventojų rotacija vyksta: nugyvenę savo amželį keliauja į greta esantį kapinyną, o jų vietas užima atvykėliai iš kitur. Keičiasi gyventojai, pamažiukais kinta ir jų papročiai. Pavyzdžiui, man augant, vyraujanti dauguma paauglių ir nemaža dalis brandžios vyrijos augino balandžius. Dabartinis jaunimas nežino, kas yra karvelininkas, gal net nežino, kad žodis „karvelis“ reiškia tą patį ką ir „balandis“. Stebėdavau, kaip brandūs vyrai sudiržusiomis rankomis švelniai glaudžia paukštelius prie širdies, į burnas pasisėmę vandens girdo savo numylėtinius. Kaip žinoma, didelę meilę visados lydi tokia pat didelė neapykanta. Netoli mūsų gyveno keliolikos metų Liūlys. Jo motina, užsirūstinusi dėl sūnaus eilinio nedoro poelgio, užlipusi ant tvartelio stogo, traukė balandžius iš karvelidės, nusukinėjo jiems galvas ir mėtė žemyn sūnui. Tasai, šaukdamas žvėries balsu, žaibu užlėkė ant stogo ir mamytę nokautavo smūgiu į žandikaulį. Pasistengęs ir dabar atmintyje matau, kaip ana barškėdama žemyn galva slysta skardiniu stogu, matau jos plonas ir kreivas kojas apsmukusiomis nenusakomos rudos spalvos kojinėmis. Buvau tuomet šešerių metų ir galvojau, kad jo tikrasis vardas ir yra Liūlys. Kai į jį mandagiausiai kreipiausi šiuo vardu, sužinojau, kas iš tikro yra liūlys. Ir dar – raudonas. Karvelinius ginčus panašiais būdais spręsdavo ir padoraus amžiaus vyrai. Prisimenu, kaip du užkietėję karvelininkai laužė tvoros štankietus ir mojavo vienas kitam po nosimis. Neaišku, kuo būtų pasibaigęs šis disputas, bet jie polemikos, kuris kurio karvelius nuvilioja, įkarštyje pamiršo, kad tvora nei vieno, nei kito, kad teisėtas jos šeimininkas taip pat gali supykti. Šiam rajonui savitumo suteikė tai, kad jis ribojosi su rusų kareivinėmis ir lageriu. Rusų laikais moterys ir merginos bijodavo sutemus net netolimomis gatvėmis vaikščioti, o pamiškėmis – nėra ko nė kalbėti. Vaikėzai šia kaimynyste buvo visai patenkinti: savaitgaliais, pralindę pro spygliuotos vielos tvorą, galėdavo lauke kartu su kareiviais žiūrėti kino filmus, šviesiu paros metu pasirausti karinės technikos laužyne. Galėdavome gėrėtis nuolat ant geležinkelio platformų pakraunamais ar iškraunamais tankais, kiekvieną dieną po kelis kartus dulkėtomis gatvelėmis bėgančiais ir ginklais barškančiais desantininkais. Bet tuo metu čia dar buvo ne Madridas, o Naujasis miestas. Žinoma, neoficialiai, bet dirva naujam vardui buvo rengiama nuosekliai. Madridu tapo, kai buvo pastatyti keli bendrabučiai, kai „Pakalnutės“ parduotuvė gyvavo savo aukso amžių, kai tame pačiame pastate įsikūrusio alubario pašonėje amžinatilsį Jonas po kelių bokalų garsiu balsu pats sau pritardamas akordeonu dainuodavo: „O tu pašvilpauki, bernioke iš Suvalkijos lygumų...“ Velniai griebtų, čia Dzūkija, o ne kokia Suvalkija! Eidamas paryčiais ant šaligatvio matydavai ištižusius maišelius su fekalijomis: taip kai kurie bendrabučio gyventojai, tingėdami eiti į koridoriaus gale esančias bendras tupyklas, spręsdavo savo gamtinius reikalus. Atsitikdavo ir atsitinka iš tiesų baisių dalykų. Bet nereikia manyti, kad čia gyvena vien girtuokliai ir chuliganai, tačiau rimti, tvarkingą gyvenimą gyvenantys žmonės nėra įdomūs, apie juos negalima netgi paliežuvauti, kas čia, beje, kaip ir visur, yra labai svarbi gyvenimo dalis. Kartais pagalvoju, kad šiame rajone gyvenę net ir po mirties mėgsta kyštelėti savo liežuvėlį. Aišku, kad ne savo lūpomis – vaiduokliais ir dvasiomis niekados netikėjau. Nors... Prieš keliolika metų įbėgo į mano studiją dirbtuvės kaimynas paklaikusiu žvilgsniu, nusitempė į savo patalpą: „Paklausyk, metodiškai kartojasi kažkur erdvėje zvimbimas.“ Jį tada gelbėjo prie spirituoto butelio ekstrasensė iš vietinio lėlių teatro. Praėjus geram pusmečiui, vėlyvo rugpjūčio vakarą sėdėjome su atvažiavusia sesute prie kavos puodelio. Per mansardos lange- lius besileidžiančios saulės spinduliai lyg prožektoriais kūrė Caravaggio ar Rembrandto nuotaiką. Sesė sukluso: „Koks čia ore plaukiojantis zvimbimas?“ Nuraminau ją, kad čia tiktai namo šmėkla ir nėra ko jos bijoti. Bijoti aš nebijau, bet pastate gyveno ar bent buvojo daug dabar į nebūtį išėjusių žmonių. Ne aš pirmas, manau, ne aš paskutinis, kuris susidomėjęs nagrinėjo ant šio pastato vinimi išraižytus, cheminiu pieštuku parašytus pačius įvairiausius užrašus. Seniausias mano skaitytas parašytas kirilica 1889 metais. Slaviški užrašai dėl žinomų priežasčių vyravo iki Didžiojo karo. Jie – informacinio pobūdžio, konstatuojantys, kad čia buvojo Fedotas iš Vologdos ar Griša iš Rostovo prie Dono. Neradau nė vieno vokiško užrašo. Antrasis cheminio pieštuko kaligrafijos periodas prasidėjo iškovojus nepriklausomybę – apie 1920-uosius. Pradžioje buvo daugiau informacinio pobūdžio užrašai, vėliau ėmė vyrauti patriotinės gaidos, dar vėliau – sentimentaliai romantinės. Ir vėl nuo keturiasdešimtųjų metų didelė pauzė iki penkiasdešimtųjų. Kartais susidaro įspūdis, kad vokiečiai neturi rašinėjimo ant sienų tradicijų, o gal per daug visais laikais buvo užsiėmę naujojo Ordnung kūrimu. Informacija ant plytų, kaip minėjau, atgimė pradžioje rusų, o vėliau lietuvių kalbomis tiktai šeštojo dešimtmečio pradžioje. Įdomiausia, kad, įsigalint lietuvių kalbai, daugėjo rusiškų keiksmažodžių. Bėda ta, kad lietuvių kalbos normintojai iki šios dienos nenusprendė, kaip rašomas garsusis rusiškas keiksmažodis, prasidedantis raide b. Iki šiol žymūs raštininkai nesutaria – po l rašyti e ar ia. Paliksiu šį klausimą spręsti ateinančioms filologų kartoms. Mano asmeninė patirtis, susijusi su šiuo pastatu: 1968 metais, rudeniop, po SSRS invazijos į Čekoslovakiją, numalšinus aksominę revoliuciją, kurios slopinti buvo pašauktas kas kelintas alytiškis, su savo jaunesniu draugu, visa galva aukštesniu Vytu, laukėme miesto autobuso priešais kareivines. Pamatęs už tvoros judančius kareivius, subliuvau: „Russians, go home! Okupanty prokliatyje. Vse vy kak tarakany.“ Akimirksniu per tvorą peršokę du smagūs seržantai mano draugui supylė iš kairės ir dešinės po smūgį į abu žandikaulius. Manęs nelietė, nes jiems atrodžiau jaunesnis. O dar po kelių mėnesių, palydėjęs panelę į šį pastatą pas jos draugę, sutikau abu seržantus. Smarkesnis jų, apimtas begalinės melancholijos, valgė šeimininko, buvusio virštarnybinio staršinos, raugintus žalius pomidorus ir melancholišku balsu niūniavo: „Kak nadojeli vy vse, fricy. Chočiu domoi. Chočiu v Rossiju.“ Šis miesto kampas, jeigu kitados ir turėjo sąlytį su Rusija, dabar jo nustojęs. Viskas juk praeina, bet su šia miesto dalimi esu pernelyg susijęs – paklaustas, kur mano dirbtuvės, ramiai atsakau, kad Madride. Ir dauguma žinančių apie jį taip pat ramiais balsais paantrina: „Aha, aišku – Madride.“ Mums rašo savo knygų komerciją ir rinkodarą kalbėjo atvirai, pateikdamas tai kaip teigiamybę. Irgi savotiškas lietuviško žodžio puoselėjimas. Naujas žanras, stimpankas, įdomus, lietuviškai parašytas, o ne išverstas. Bet, aišku, meskim akmenis į savus ir garbinkim verstinius dievukus. Ir tik nemėginkite man įrodyti, kad Mantvydas Leknickas, Andrius Tapinas ar Kristina Sabaliauskaitė yra geriausi Lietuvos rašytojai. Kodėl autorius paminėti pasirenka tik šiuos rašytojus? Ar jie trys mugėje ir buvo pristatomi? Ar renginių programoje prie jų pavardžių buvo prierašas „geriausias“? Atrodo, kad tiesiog populiarieji pasirinkti kaip atpirkimo ožiai... tik nesuprantu, už ką ir kam atsipirkinėt turėtų. Mane net šiurpas krėtė, kaip mėtydamas vieną po kito tik žmogui be jokios gilesnės pajautos juokingus sąmojus, Tapinas ramiai sau valdė daugiašimtę minią, šiai paklusniai krizenant vos Andriui pamojus burtų – burnos ir liežuvio – lazdele. Kaip ir priklauso šauniesiems rinkodaros standartams, Tapinui dantį užkalbėjo tuštybių meistras Aidas Puklevičius, o kažką įdomesnio galintis pasakyti Aurelijus Katkevičius dažnai šauniojo vedėjo buvo tiesiog perrėkiamas ar nutildomas. Ir vėl demagogija. Arba tiesiog toj salės pusėj, kur stovėjau, viskas kitaip atrodė. Tiek daug ir visokių gražių dalykų Katkevičius pasakė. Ir kodėl Tapinui sąmojų laidyti nebuvo galima? Pristatinėjant pramoginę literatūrą pajuokauti net labai natūralu atrodo. Net ir kunigo už humorą per pamokslą ant kryžiaus dar nieks nėra prikalęs. O jūs Tapiną smerkiat... Vienas kvailesnių sprendimų – pritempti knygų mugę prie detektyvo temos. Čia jau aiškiai matosi, kad veikiama ne dėl mugės, o tiesiog ratelis organizatorių vieną vakarą palaimino šį smegenų šturmo pasiūlymą, ir pradėjo tempti mugę prie detektyvo. Čia būtų galima pritarti. Bet labai labai nedaug. Detektyvo tema tikrai buvo neišplėtota, niekur jo nesimatė ir nesijautė. Žinoma, čia galiu klysti, detektyvui esu visiškai abejinga. Entuziastai gal net labai jautė? Bet autoriui kylantis pasipiktinimas tokia tema nesuprantamas – detektyvas gi literatūros žanras, knyga gi literatūra, o mugė tai knygų. Ir nekaltinkit manęs terorizmu, ir nevadinkit knygų Grinču. Tiesiog geras skonis, kokiu kadais gyrėsi ir NK95, yra sudėtingai išlaikomas dalykas. Galima keliaklupsčiauti gerai idėjai ar minčiai, bet tikrai ne piaro mašinai, perkonstruojančiai in ir paverčiančiai jang, pačiai tereikalingu agregatu, ribinių pajamų generatoriumi. Šiomis dienomis tiesiog akyse benykstančios institucijos bejėgiškai užleidžia vietą negailestingai reklamos ir įvykių kūrimo industrijai. Panaudojant masines informacines technologijas, nebe mes kuriame įvykį, o įvykis mus. Čia būtų galima kaltinti nebent tuščiažodžiavimu ir teiginiais be jokio konteksto ar argumentų. Išmontuokim Litexpo. Tikrai išmontuokim. O knygų šventę surenkime kad ir vasarą milžiniškoje pievoje dykai dalindami knygas, klausydami ant bačkų užlipusių profesorių, literatų, su galimybe būti nušvilptais ar apdovanotais. Ir nekvieskim į ją šimtų tūkstančių. Kvieskim į ją tik tuos, kam knygos ir skaitymas yra tikrai svarbūs, o ne check’ų ir asmenukių reikalas. Tai ką tada kviesim? Jus ir dar dešimt jūsų heiterių draugų, kad visi galėtumėte pasidaryti po asmenukę su užrašu „Gera, kad jūsų čia nėra, literatūriniai nevykėliai“. Tikrai. Sukurkim sąjungą, kuri kovotų už geresnę knygų mugę. Pakvieskim tik tuos, kurie visus metus bus geri, kurie skaitys tik klasiką ir kurie rašys tik kaip tolstojai. Štai kur tikrasis kelias puoselėti lietuvišką žodį. Tai tiek jūsų bačkai nuo mano bačkos. Skaitinėdama publicistiką interneto portaluose aptikau straipsnį apie šiųmetinę Vilniaus knygų mugę (http:// www.kaunozinios.lt/svarbu/kaip-knygu-muge-tapo-kruvaslamsto_84314.html#comments). Jis mane nustebino – tai buvo panašu į šmeižtą. Ir patylėti negaliu, jaučiu būtinybę reaguoti, nes straipsnio autorius ne šiaip paprastas lankytojas aktyvistas, knygų mugėje patyręs nesėkmę, o „kompetentingas“ vyr. redaktoriaus pavaduotojas. Straipsnį perskaičiau, nes suintrigavo pavadinimas. Dar prieš skaitydama pagalvojau – gal mes su autoriumi skirtingose mugėse buvom? Bet turbūt ne. Ir aš Tapiną mačiau, ir aš Sabaliauskaitę girdėjau. Perskaičiusi sėdėjau ir piktinausi, piktinausi tyliai tol, kol suvokiau, kad čia pačios tikriausios apkalbos ir mugei reikia gynybos. Ne tik man nėra jokio malonumo mirti iš karščio ir bijoti būti sutryptam minios. Knygų mugė – ne stumdymosi užpakaliais šventė. Tai intelektualumo, atsidavimo ne tokiam ir lengvam dalykui – skaitymui – renginys. Keistai atrodo, kai autorius aiškina, kas mugė yra, o kas nėra. Lyg tai būtų jo asmeninė nuosavybė, lyg būtų įsižeidęs, kad į renginį susirinko ne tik knygelės nusipelniusieji, bet ir tie visokį „brudą“ skaitantieji. Knyga knygai nelygi, milijonai žmonių – milijonai ir poreikių. Tuo tarpu dabar jis [renginys] virtęs prasto skonio knygų karalyste, kuri kuo toliau, tuo labiau bukina žmones. Ne, nepavirto. Kaltinti blogu skoniu galėtų tik tas, kuris, be centrinių reklaminių stendų, daugiau į nieką nepasižiūrėjo. O reklama pati savaime nėra blogis ir knygeles už dyką dalinti mažų mažiausiai būtų kvaila. Rašytojai irgi žmonės, tuščiu skrandžiu daug neprikursi. Komercija – sakot? Tai gerai. Man patiko, kad Tapinas apie – Kostas Poškus – Simona Mačiulaitytė 2015 m. kovo 6 d. Nr. 5 (1213) ŠIAURĖS ATĖNAI KELIONĖS 13 Atvirkštiniai vaizdeliai iš karalių miesto, arba Vienišiaus pastebėjimai Krokuvoje Į Krokuvą teko trumpam užklysti pakeliui per Slovakiją važiuojant į Vengriją. Atvažiavome likus valandai iki pusiaudienio. Vaikštinėti po šį kadaise buvusį karalių miestą ir ieškoti jame nuotykių mums, keliauninkams, buvo leista iki pat gilių sutemų, kai saulės spindulių žaismą pakeis dirbtinė šviesa, nes tik po vidurnakčio mūsų keleivinė pagal nustatytą grafiką turėjo pajudėti link slovakų žemės. Kadangi buvau per daug užsisvajojęs ir išsiblaškęs, net nepajutau, kaip atsilikau nuo savosios grupės ir atsidūriau nepažįstamų žmonių minioje. Nusprendžiau daug nepanikuoti ir nepulti ieškotis saviškių, o vietoj to – vienas paklajoti po senąjį miestą. Nevykęs įsikūnijimas Kai iš autobusų stovėjimo aikštelės patraukiau senamiesčio pusėn, kadaise buvusią Lenkijos ir Lietuvos sostinę gaubė tirštai debesuotas liepos pabaigos dangaus skliautas. Nors miestą dusino slogi šiluma ir pastatų sienų spalvos atrodė išblu- Krokuva. Vavelio katedra. 1843 kusios, gal net įmirkusios nuo nematomų angelų ašarų, nuotaika man nė kiek nesubjuro. Kad būtų linksmiau kaukšinti puspadžius į akmeninio grindinio plyTrimitininko apgailėjimas teles, mėginau įsivaizduoti esąs ne šiaip sau koks nupiepęs turistėlis iš kaimo galo, o tikras aristokratas – šlovingas ŽeApdujęs nuo kvailos savijautos ir nesibaigiančios žmomaitijos didikas, atsibastęs čionai iš savo tėvonijos per lau- nių širšėlynės, šoviau į priekį it reaktyvinis naikintuvas, kų laukus ir miškų miškus pasižiūrėti, kaip lietuviai karaliai sprunkantis nuo raketos „žemė–oras“. Taip dumdamas net tvarkosi aname Lenkijos pakraštyje įsikūrusiame mieste. nepajutau, kaip atsidūriau prie Švč. Mergelės Marijos baziliDeja, preciziškai įsijausti į gana solidų vaidmenį man ne- kos. Pataikiau ten ateiti pačiu laiku. „Mano garbei“ užgrojo pavyko... Ne tokia, kokios norėčiau, supo aplinka. Pakeliui menamas trimitininkas. Aš jo nemačiau, tik girdėjau trimito nesutikau nė vieno grynaveislio karaliaus ar bent ko nors rypavimą – jis netikėtai, ne vietoje ir ne laiku nutrūko, išpanašesnio į tikrą didiką. Aplinkui zujo vien pulkai paikų reikšdamas senų laikų trimitininko likimo tragizmą. šmirinėtojų, kurie niekaip nederėjo prie skrupulingai mano Šalimais aikštėje stovėjo turistų grupė iš Ukrainos. Gidas vaizduotės kuriamų senovinių graviūrų. Judančių siluetų de- jiems rusiškai aiškino, kad ką tik girdėtoji trimito melodija besyną sudarė vien nekilmingi veidai ir negrakštūs torsai, nutrūksta ne šiaip sau, o simboliškai, nes dabarties kartoms įkalinti iš paskos kantriai sekiojančių madų aprangos rėme- primena senus laikus, kai Lenkijos ir Lietuvos žemes puldiliuose. Be to, į neviltį stūmė ir neapsakomai klaikus šurmu- nėdavo karingieji mongolai-totoriai. Pasak gido, prieš n šimlys, kuris visiškai sujaukė prie pakaušio kiauto besvylantį tų metų mėginusį miestelėnus apie artėjantį pavojų perspėti mano menkai treniruotą protelį, tad niekaip neįstengiau susi- trimitininką netikėtai pakirto klastinga priešo strėlė... kaupti ir romantišku žvilgsniu pažvelgti į miesto atvaizdą. Šiurpiai toksai vaizdelis turėjo atrodyti anais laikais – kažArgi įmanoma solidžiai ir išdidžiai, kaip aristokratui dera, kas panašaus į pirminius artėjančios pasaulio pabaigos ženlaikytis ir stebėti pasaulį, kai vieni pro tave slenka, vilkdami klus. Dabar netikėtas mirtis mes skaičiuojame tūkstančiais, koją už kojos, patys nesuprasdami, ką ir kodėl nori pamatyti, o iš televizorių ekranų besiliejančio kraujo pagamintais vėkiti lekia pro šalį, lyg būtų akis išsitvilkę ar į užpakalį paties darais galėtume išmaitinti kelis milijardus vampyrų ar vilkoChucko Norriso įspirti, – iš viso nieko aplinkui nematyda- lakių, „čiupakabrų“. mi, lyg nuo grandinės nutrūkę kiemsargiai šunėkai, o treti Dabartiniais laikais mums nepakaktų nutrauktos muzikos lengvai įkaušę šiepiasi ligi ausų ir visur ieško romantiškų signalo iš bazilikos bokšto, kad sužinotume apie artėjantį pažinčių su priešingos ar net tos pačios lyties asmenimis? pavojų ir patikėtume nelemta žinia. Kad artėja kvailystės ir Tarp tokių romantiškos pažinties ieškančiųjų pasitaikė ir vie- gyvenimo beprasmybės kulminacija, praneštų nebe trimina kita nuobodžiaujanti dama, kuri, klaidžiodama akimis po tininkas, o automato ar šiaip kokios nors „mašin-pistolės“ praeivių veidus, bandė susižvejoti panašiai smalsų ir negesi- kalenimas ar pliaukšėjimas ne pagal griežtą taktą. Išgirdęs namos aistros kamuojamą vyriškosios lyties Homo sapiens aplinkui lakstančių švininių bičių zvimbimą, nedelsdamas žvilgsnį. griūk kniūpsčias ant žemės ir, uosdamas aitrias dulkes bei Viena tokių medžiotojų bandė ir mane sužeisti – patį sau- springdamas šaltu prakaitu, atsipalaiduok ir šalta galva mąslės rezginį akimis perverti ir tokiu būdu negailestingai suvi- tyk apie evoliucijos problemas bei reliatyvumo teoriją, nes lioti, tačiau aš begėdiškai pabūgau siūlomo masalo ir vietoj tam ir būna pats tinkamiausias laikas, kai koks nors pamišėlis, jo pasirinkau sprukimą atgalios. Nudelbiau žvilgsnį į savo teroristas ar maniakas ima pleškinti į niekuo dėtus žmones. paties batų nosis, tad vos neapsibridau ir neišsitiesiau visu Pagailo amžiams simboliniame mirties grojime įkalinto ūgiu ant šaligatvio priešais šelmiškąją amazonę. trimitininko. Menkas malonumas užgroti pavojaus melodiją, Išvengęs turistinės meilės žabangų, džiaugiausi ir tuo, paskui staiga užgniaužti garsą savyje ir neva amžiams nutilkad mano ekskursiniame kelyje nepasimaišė nė vieno cha- ti, o po valandos vėl viską pradėti iš naujo. Tai dar baisiau ir mo, kuris geranoriškai būtų pasisiūlęs užvažiuoti man į nosį už Sizifo vargus. Tasai nevykėlis nors ir ridendavo akmenį į kairiuoju ar dešiniuoju kumščiu arba paprašęs draugiškai kalną kaskart vis iš naujo, tai į jį bent niekas nešaudė. O tripasidalinti esamu piniginės turiniu ar kreditinėmis kortelė- mitininkui amžinai glėbesčiuotis su strėle – tikrai skausminmis. Tiesa, pasitaikė vienas toks lyg balzamuotas, lyg baltai gas užsiėmimas. Jei būtų mano valia, išleisčiau trimitininką į kalkėmis nudažytas zombis – pinigų kaulytojas. Jis savo iš- užtarnautą poilsį ir daugiau jo nebekankinčiau. Deja, niekas ore stengėsi pavaizduoti iš graikų amfiteatro į Rytų Europos mano norų nepaisė. Todėl įsižeidžiau ir per Krokuvos turlaukus pabėgusio taisyklingų veido bruožų tragiko statulą, gaus aikštę, palikdamas už nugaros Švento Florijono vartus, aptemptą sintetiniu triko. Nelaimingasis „marmurinis“ prin- įstatytus gynybinėje miesto sienoje daugiau nei prieš septycas, gavęs į saują zlotą, nuolankiai linkčiodavo kiekvienam nis šimtus metų, patraukiau į Vavelio katedrą, kur palaidoti monetą įspraudusiajam. Nusprendžiau ir aš save bei jį pa- Lenkijos ir Lietuvos valdovai, žymiausi poetai ir politikos maloninti kilniu mostu. Susimokėjau mimui už didžiai nu- veikėjai. O tenai prisiplakiau prie kitos ekskursantų grupės ir sižeminusį linkčiojimą ir porą akimirkų pasijutau esąs tikras nustebau, nes šios grupės gidė kalbėjo lietuviškai... Tad vėl didikas iš Žemaitijos sostinės. jaučiausi it nepagaunamasis Žemaitijos agentas, kurio nieO paskui romantiškus pojūčius vėl užgulė dabartis – vidi- kas nepažįsta, todėl ir nesisaugo bei neslepia nuo jo jokios nis balsas man tykiai pakuždėjo į ausį perspėdamas, kad aš griežtai įslaptintos informacijos. viso labo tesu tuščiagarbis asilas, kuriam patinka jaustis Napoleono kailyje. Todėl, kol dar niekas iš aplinkinių stebėtojų Mintys be išankstinio nusiteikimo šito neišskaitė mano povyzoje ir akių šviesoje, nusprendžiau kuo greičiau ir kuo toliau nešti kudašių nuo šito „marmuriGidė solidžius faktus ir mažareikšmius faktelius žėrė net nio tragiko“ valdų ir apsimesti, kad nieko neįvyko. Taip ir nemirktelėdama – lyg žemuoges nuo siūlo žemyn vėrė ir padariau. Moviau kuo greičiau ir kuo toliau nuo marmurinio žiopleliams turistams į galveles bruko, bet dauguma jų man mimo ir... kažkodėl kosminiu greičiu pro ausis praslydo ir smegeninė- je ilgiau neužsiliko. Slampinėjimas prieblandoje po katedrą kurį laiką man nežadino jokių minčių. Muziejinė hipnozė liūliavo ne blogiau už bočiaus sukurtą lopšinę apie zuikį, nukritusį nuo kėdelės ir katinui paaukojusį subraižyti noselę... Kartais senovė į mus padvelkia tokiu naftalinu, kad ir nusižiovauti nebelieka jėgų... Viskas – šventi paveikslai, sienų dekoras, architektūrinės detalės, monotoniškas gido burbėjimas – susilieja į vieną klaikią visumą, ši virsta bekrašte dykuma, iš kurios neįmanoma išsikapanoti, o tai sukelia beviltiškos nykumos pojūtį. Pasijunti lyg į skaistyklą, kur niekas nesirengia tavęs skaistinti, patekęs. Gal ir toliau būčiau nesipriešinęs lunatiškam svaiguliui, jei ne stabtelėjimas prie karalienės Jadvygos palaikų. Kiek iki tol buvau girdėjęs pasakojimų apie ją ir karalių Jogailą, įsivaizdavau, kad karalienė buvo aukšto ūgio, didingo stoto moteris, o kai pamačiau katedroje jos sarkofagą, vos nepritūpiau iš nuostabos – tokio didumo karsteliuose mūsų laikais vaikus šarvoja. Vadinasi, Jadvyga buvo nedidukė mergytė, ne ką augesnė už mūsų laikų pradinukes? Šios išvados apstulbintas, suskliaudžiau ausis ir mėginau užpelenguoti, kokius signalus lietuviška leksika apie šią karalienę turistams siunčia greitakalbė gidė. Vos amo nepraradau sužinojęs, kad Jadvyga su Jogaila susituokė būdama keturiolikos metų, o jos jaunikis vestuvių dieną jau buvo perkopęs brandos amžių (turėjo trisdešimt aštuonerius metus). Mūsų laikais tokia santuoka būtų palaikyta kriminaliniu įvykiu, o XIV amžiaus pabaigoje tai buvo normalus reiškinys. Kai mano padykusi sąmonė suskaičiavo visus šios vedybinės istorijos niuansus ir taškelius, maždaug nujaučiau, kodėl ši jauna moteris labai daug meldėsi ir buvo paskelbta šventąja... Dar trylika metų praėjo nuo vestuvių dienos, kol pagaliau jau subrendusiai karalienei atėjo laikas gimdyti. Deja, nelaimėlei nebuvo lemta ilgai džiaugtis motinyste, po mėnesio ir kūdikis, ir motina mirė... Jogaila po žmonos mirties iškaraliavo dar trisdešimt penkerius metus, o po jo mirties sostą paveldėjo sūnus iš pirmosios santuokos... „Kurgi, po galais, teisybė?“ – suklykė vidinis balsas ir, nevilties gniaužiamas, tučtuojau užtilo. Netrukus dantys patys pradėjo kalenti, veriami vidinio šiurpulio, kurį išvirpino melodramiškas žvilgsnis į istorinius palaikus. Kur kas lengviau atsikvėpiau nugirdęs, kad Vavelio katedroje tuokėsi ir Žygimantas Augustas su Barbora Radvilaite. Tai nutiko praėjus daugiau nei pusantro šimto metų nuo Jadvygos ir Jogailos vedybų. Tačiau ši dviejų suaugusių žmonių pora susituokė iš tikros meilės, nors ir trumpai kartu tepagyveno, tačiau aistringai. Todėl nesistebėjau, jog būriai turistų voromis kopė laiptais į katedros bokštą, kad galėtų paliesti ten esantį didžiulį varpą ir mintyse sau palinkėti sėkmingos meilės. Vis dėlto leidau sau skeptiškai prasišiepti, mintyse mėgindamas atspėti, ar įmanoma „užsisakyti“ sėkmingą meilę per didžiulio varpo malonę. Mano kvailai makaulei tada atrodė, kad jei būsi ištiža atvėpalūpis, tau jokie burtai ir magiški varpai nepagelbės, todėl ir toliau liksi į pašalį nuo meilės guolio nustumtas. Tad lengvai susiturėjau ir nėjau prie varpo malonės prašyti, nes ir be jo pagalbos jau seniai buvau apsirūpinęs sėkminga meile – turėjau gražuolę žmoną, su kuria jau buvome susilaukę bendros atžalėlės. Atsidusau, kad tuo metu mano šeima negalėjo būti šalia manęs... Kas žino, gal tada, jei visi būtume buvę kartu Krokuvoje, ir Vavelio katedra man būtų atrodžiusi jaukesnė, gal ir Vavelio pilies, kurią Jogaila pastatė savosios mažosios pačiutės garbei, rožynai būtų linksmiau švytėję ryškiomis spalvomis ir gardžiau kvepėję nepakartojamais aromatais... Kas ten besupaisys, kaip viskas būtų klojęsi Krokuvoje beviešint kartu su brangiausiąja?.. Tik viena aišku, kad į keliones vis dėlto geriausia leistis su artimais žmonėmis, o ne pavieniui... Juk ne veltui sakoma, kad su artimu žmogumi net pasaulio kraštas nebeatrodo toks baisus, kokį kartais nupaišo mūsų vaizduotė. Kita vertus, yra sakoma ir taip, jog atostogos esą yra skirtos tam, kad šeimos žmonės pailsėtų viens nuo kito ir taip dar labiau sustiprintų tarpusavio dvasinį ryšį. Matyt, kiekvienam tik sava teisybė galioja, o bendros teisybės, kuri visus vienodai patenkintų, nėra ir būti negali? – Edmundas Untulis – 14 ŠIAURĖS ATĖNAI RELIGIJA 2015 m. kovo 6 d. Nr. 5 (1213) Moterų kunigystė stačiatikybėje Susidūrus pirmąsyk su krikščionių ortodoksų tikėjimu – stačiatikybe – vakarietį dažnai apima keistumo jausmas, nes nepavyksta ortodoksams užlipdyti etikečių religiniuose debatuose. Dažnam protestantui jie gali pasirodyti „kaip katalikai, tik be popiežiaus“, o neįsigilinęs katalikas gali pagalvoti, kad vienais ar kitais klausimais turi reikalą su protestantizmu. Tokia nesupratimo situacija kyla dėl to, kad Vakarų ir Rytų krikščionybė vystėsi atskirai, ėjo savomis kryptimis ir tik tam tikrais istorijos momentais lemtingai susiliesdavo ir viena kitą paveikdavo. Pavyzdžiui, Rytuose niekada nebuvo kilęs ginčas dėl Šventosios Tradicijos laikymosi. Vakaruose protestantai XVI a. kvestionavo Romos Katalikų Bažnyčios praktikas, atmetė jų Šventąją Tradiciją ir paskelbė besiremiantys tik Šventuoju Raštu – katalikų teologams teko laužyti ietis debatuose ginant Šventosios Tradicijos sampratą, ginčuose ją gludinti. Rytiečiai šių įvykių akivaizdoje iš dalies sutiko tiek su viena, tiek su kita puse, nes jiems atrodė, kad Romos Katalikų Bažnyčios Šventosios Tradicijos samprata nėra teisinga, kita vertus, jie negalėjo sutikti su protestantų „vien Rašto“ (Sola Scriptura) principu. Taip žymusis LDK ortodoksų teologas Petro Mohyla naudojo protestantų argumentus prieš katalikus ir katalikų – prieš protestantus. Kartais Vakarų istorijos peripetijos lemdavo, kad teologiniai apibrėžimai tapdavo tokie subtilūs, jog rytiečiai nebesuprasdavo ginčo prasmės. Taip iki šiol Rytų teologai nesutaria, kaip reaguoti į katalikų Švč. Mergelės Marijos nekaltojo prasidėjimo dogmą, nes ji daugeliui atrodo visiškai nereikalinga. Ir priešingai – vakariečiams svetimi rytiečių ginčai dėl Dievo esmės ir energijos skirties, Dievo vardo prigimties, moteriškumo Dieve (Sophia), kurie patiems rytiečiams atrodė tokie svarbūs, kad jie buvo pasiryžę ginti įsitikinimus fizine jėga. Tam tikra prasme šioms abiem ginčų kategorijoms priklauso vakariečių XX a. iškeltas „moterų kunigystės“ klausimas. Šis klausimas iškilo svarstant moterų vaidmenį Bažnyčioje ir tokiu pačiu pavidalu negalėjo iškilti Rytuose, kur šis vaidmuo yra kitoks. Šiame ginče ortodoksai drąsiai gali naudoti senąją Petro Mohylos taktiką: katalikus kritikuoti iš feministinių pozicijų, o feministes – iš katalikiškų. Kunigystės sakramento samprata Ortodoksų Bažnyčios dvasininkija yra organizuota pagal Senojo Testamento provaizdį. Senajame Testamente kunigija buvo trijų rūšių – vyriausiasis kunigas, kunigai ir levitai (patarnautojai). Senojo Testamento kunigiją siejo kūniškoji giminystė ir įpėdinystė, o Naujojo Testamento – tikėjimas. Vyriausiąjį kunigą Ortodoksų Bažnyčioje atitinka Jėzus Kristus. Jis yra „kunigas per amžius Melchizedeko būdu“ (Hbr 7, 17). Tačiau kaip Jo prievaizdai veikia vyskupai (gr. episkopos – prižiūrėtojas), kurie yra apaštalų įpėdiniai. Kristus pašaukė apaštalus, šie specialiu kelių apaštalų rankų uždėjimo (chirotonijos) ritualu įšventino savo įpėdinius, o pastarieji – savuosius. Taip visus Bažnyčios vyskupus jungia nenutrūkstama chirotonijų grandinė, vadinama „apaštališkąja įpėdinyste“. Tik keli vyskupai gali įšventinti arba sudrausminti vieną vyskupą, o pats vyskupas savo nuožiūra gali šventinti kunigus ir diakonus. Kunigas (dar vadinamas presbyteros – „vyresniuoju“) yra vyskupo įgaliotinis teikti Bažnyčios sakramentus. Kaip rašo šv. Ignotas Antiochietis, „tik ta Eucharistija turi būti laikoma teisėta, kuri atliekama vyskupo ar įgaliotinio. [...] Be vyskupo žinios nevalia nei krikštyti, nei rengti agapės.“ Vykdydamas vyskupo valią, kunigas liturgiškai tampa Kristaus atvaizdu, t. y. jis tikintiesiems yra Kristaus ikona, per kurią skleidžiasi Dievo malonė. Žemiausioji dvasininkijos pakopa – diakonatas. Žodis „diakonas“ yra sudarytas iš dia – „per“, „pro“ ir konis – „dulkės“. Diakonas – tas, kuris bėgioja per dulkes paskui savo poną, t. y. tarnas. Diakonai neturi teisės teikti sakramentų, bet viskuo padeda vyskupams ir kunigams, veda pamaldas, taip pat gali teikti iš anksto kunigo ar vyskupo pašventintą Komuniją. Visos trys dvasininkijos rūšys yra kunigystės sakramento skirtingi lygmenys. Sakramentai Ortodoksų Bažnyčioje yra vadinami mysterion – slėpiniais. Tai slėpiningi, nesuvokiami veiksmai, kuriais perduodama Dievo malonė. Kunigystės sakramentu įšventinamas žmogus yra tokiu būdu perkeičiamas, kad tampa Šventosios Dvasios įrankiu ir per jį žmonėms skelbiamas Dieviškasis Logas. Šis sakramentas – neatimamas. Rytuose kunigystės sakramentas niekada nebuvo siejamas su celibatu ar apsimarinimu (mortifikacija), priešingai nei Vakaruose. Pradėjęs plisti gerokai anksčiau, Vakaruose XI a. celibatas tapo privalomas visai kunigijai. Kunigas ta- po šiuo tuo „nežemišku“ ir kunigystės priėmimas imtas sieti su natūralios santuokos išsižadėjimu. Kaip rašo popiežius Paulius VI enciklikoje „Sacerdotalis Caelibatus“, kunigų celibatas yra „skaisčios ir supernatūralios santuokos vaisingumo“ manifestacija. Vakaruose kunigas buvo išskiriamas netgi kūniškai – kai kuriose valstybėse viduramžiais egzistavo įstatymai, draudžiantys kunigams nešioti barzdas, nors visi kiti vyrai jas nešiojo. Nuo senovės Rytuose visi dvasininkai turėjo šeimas, bet susituokti būsimieji dvasininkai galėjo tik iki šventimų. VI a. buvo nuspręsta vyskupus rinkti tik iš vienuolių, tai nesupriešino šeimos kelio su kunigystės keliu – vienuoliais Ortodoksų Bažnyčioje gali tapti ir našliai ar jau užauginę vaikus asmenys. Taigi moterys visuomet buvo įtrauktos į Bažnyčios hierarchijos gyvenimą bent kaip kunigų žmonos, kurias tikintieji vadina „motulėmis“ (o kunigus – „tėvais“ arba „tėveliais“). Diakonių ir presbitidžių institutai Be neformalios tarnystei Bažnyčiai, Ortodoksų Bažnyčioje taip pat kanoniškai egzistuoja moterų bažnyčios tarnių institutas. Nors šiandien beveik išnykęs parapiniame gyvenime, diakonių institutas vis dar egzistuoja ortodoksų moterų vienuolynuose. Diakonė – tai nesakramentiniu būdu palaiminta patarnauti moteris, padedanti kunigui. Iki pat IX a. moterų diakonatas buvo gana plačiai paplitęs. Tarp ortodoksų šventųjų nemažai šventųjų diakonių – šv. Olimpiada, šv. Ksenija Teisioji Romietė, šv. Nona Nazianzietė ir kt. Kai kurios garbingos diakonės, dažniausiai našlės, gaudavo presbitidės (vyresniosios) garbės titulą, tačiau ilgainiui šis nebebuvo teikiamas dėl praktinių priežasčių (pasak Bizantijos kanonisto Balsamono, presbitidės dažnai piktnaudžiaudavo statusu ir imdavo elgtis taip, tarsi būtų bažnyčių šeimininkės). Tokių pagalbininkių institutas buvo gyvybiškai būtinas senovės Bažnyčiai, kuri ištikimai laikėsi to meto krikščioniškos etikos. To meto kultūroje vyrui apskritai buvo nepadoru čiupinėti moterį ar matyti ją iš dalies apsinuoginusią, o visi žmonės būdavo krikštijami nuogi ir paskui tepami sutvirtinimo aliejumi (mira). Todėl kunigas tik skaitydavo krikšto maldas, o visus veiksmus atlikdavo diakonės. Be to, senovėje diakono užduotis buvo ne tik „rūpintis stalais“, t. y. ūkine bendruomenės gyvenimo dalimi, ir talkinti kunigui per šventąsias apeigas, jis dar buvo atsakingas ir už socialinę tarnystę. Būtent diakonas pirmasis bendraudavo su rūpesčių turinčiais žmonėmis, jis nešdavo Komuniją ligoniams, daugiausiai su jais praleisdavo laiko kalbėdamasis. Todėl buvo priimtiniau, kad socialine tarnyste tarp moterų užsiimtų moterys. Šv. Klementas Romietis rašo: „Moterys tesikreipia į vyskupą arba diakoną per diakonę.“ Tai nereiškė, kad moterims negaliojo sakraliniai draudimai, egzistuojantys pasauliečiams. Ortodoksų cerkvėse pasauliečiams draudžiama eiti į presbiteriją, nebent tai būtų kunigams talkinantys vyrai, bet net ir patiems patarnautojams, neturintiems kunigystės sakramento, draudžiama liestis prie altoriaus. Šie draudimai galiojo ir diakonėms. Šiuolaikinėje praktikoje išimtis įžengti į presbiteriją daroma tik skaisčioms vienuolėms, bet senovėje tvarka galėjo būti ir laisvesnė. Moterų diakonato tradicijos trūkiai daugelyje Bažnyčių atsirado tik XX a. Rusijos Ortodoksų Bažnyčioje diakonės egzistavo dar XIX a. Remiantis dokumentais, dar 1907 m. diakonės buvo paplitusios visoje Gruzijoje. 2004 m. moterų diakonatas buvo oficialiai atkurtas Graikijoje, 2006 m. – Rumunijoje ir Bulgarijoje, tačiau moterų diakonatas šiandien apsiriboja moterų vienuolynais. Moterys yra paskiriamos diakonystei per chiroteziją (nesakramentinį palaiminimą), bet ne per chirotoniją (sakramentinį palaiminimą, teikiamą vyrams dvasininkams). Moters vaidmuo Bažnyčioje Klausimas, kodėl moterims niekada nebuvo teikiamas kunigystės sakramentas, yra sudėtingas. Pati chirotezija yra Bažnyčiai įprasta apeiga – chirotezijos būdu įšventinami skaitovai, subdiakonai, psalmininkai ir kt. Kitaip nei chirotonija, šis pašventimas neperkeičia žmogaus taip, kaip jį perkeičia sakramentas. Atsakymas į klausimą, kodėl moterys negali gauti kunigystės sakramento, galėtų būti ir katalikiškas – „Bažnyčia neturi tokių įgaliojimų“, kaip rašė popiežius Jonas Paulius II. Pasak ortodoksų teologijos, vienas iš sakramento požymių yra tai, kad jis įsteigtas Dievo. Moterų kunigijos Dievas neįsteigė. Antroji spekuliacija galėtų būti ta, kad kunigystės esmė – buvimas Kristaus atvaizdu. Dievas įsikūnijo vyru. Viena vertus, jam reikėjo pasirinkti vieną iš dviejų lyčių, antra vertus, Mesijo vyrystė buvo numatyta dar Pradžios knygoje. Šėtoną simbolizuojančiam žalčiui Dievas sako: „Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo sėklos ir jos sėklos; Jis kirs tau per galvą, o tu kirsi Jam į kulną“ (Pr 3, 15). Taigi, nuosekliai kyla klausimas, kaip moteris gali būti vyro Mesijo, Vyriausiojo Kunigo atvaizdu. III a. apaštalų mokymo santraukoje, Didaskalijoje, rašoma: „Diakonas tebūna jums Kristaus atvaizdu: mylėkite jį. Diakonė tebūna jums kaip atvaizdas Šventosios Dvasios.“ Ši ištarmė yra susijusi su gilia krikščioniškosios lytiškumo filosofijos logika. Kaip rašo Antanas Maceina, „[moteris] yra Šventosios Dvasios reprezentante, o Šventoji Dvasia kaip tik šitas [gyvenimo, gyvasties] malones perteikia“. Moteris suvokiama kaip „Gyvybės Davėja“, „Guodėja“ (Paraklite), kaip tai, per ką reiškiasi Dievo malonė, neatsiejama žmogiškumo dalis. Ši moterystės samprata, žinoma visoje patristinėje tradicijoje, buvo itin populiari XIX–XX a. rusų religinėje filosofijoje. Šventajame Rašte Dievo ir žmogaus santykiai dažnai prilyginami moters ir vyro santykiams, o apaštalas Paulius rašo: „Vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią [...]. Tai didis slėpinys, – aš tai sakau apie Kristų ir Bažnyčią“ (Ef 5, 25. 32). Vladimiras Solovjovas teigia, kad lytinė meilė yra pamatinė žmogaus ir dieviškumo santykio struktūra, kuri žmogų skiria nuo gyvūnų, suteikia jam žmogiškąjį orumą (šio metafizinio lytiškumo nederėtų tapatinti su biologiniu lytiškumu). Katalikams – protestantai, protestantams – katalikai? Diakonių institutas, kunigų žmonų dalyvavimas Bažnyčios gyvenime sudaro sąlygas vyrystei ir moterystei santykiauti Bažnyčios bendruomenėje. Nėra abejonių, kad moterų vaidmuo Bažnyčioje lėmė palankesnį ortodoksų požiūrį į kontracepciją (sutuoktinių poroms leidžiama naudotis neabortinio tipo kontraceptinėmis priemonėmis) ir kitus bioetikos klausimus. Juk ir rytų katalikų arkivyskupas Josephas Raya, užaugęs rytų krikščionių kultūroje, buvo dabartinės Romos Katalikų Bažnyčios mokymo apie šeimos planavimą kritikas. Visgi, nors koks Petro Mohyla galėtų šiandien linksmai pulti Romos katalikų celibato praktiką iš protestantiškų pozicijų, o protestantų sugalvotą moterų kunigystę – iš katalikiškų, akivaizdu, kad tam tikros lytiškumo problemos egzistuoja ir pačioje Ortodoksų Bažnyčioje. Šv. Grigalius Nazianzietis IV a. apie savo meto visuomenę rašė: „Kodėl gi įstatymas taip apriboja moteriškąją lytį, o vyriškajai lyčiai suteikia laisvę? [...] Vyrai buvo įstatymų leidėjai, todėl ir įstatymas nukreiptas prieš moteris.“ „Įstatymo nukreipimą prieš moteris“ galima įžvelgti ir daugelyje šiandieninių ortodoksų bendruomenių, kur vyrai vienu ar kitu atžvilgiu nesiskaito su evangeliniu moterų lygiavertiškumu. Dalis nevedusių kunigų duoda vienuolio įžadus tik tam, kad atsivertų platesnės bažnytinės karjeros galimybės, o ne dėl pačios vienuolystės. Toks „užslėptas“ celibatas, kai asmuo oficialiai yra vienuolis, o realiai – celibatinis kunigas, kylantis karjeros laiptais, kuria nesveiką psichoseksualinę atmosferą. 2013 m. Rusijos Bažnyčią sudrebino Kazanės dvasinės seminarijos skandalas, dėl kurio iš Maskvos dvasinės akademijos buvo atleistas misionierius, teologas, diakonas Andrejus Kurajevas. Seminaristai kreipėsi į šį žymų visuomenės veikėją su prašymu padėti beviltiškoje situacijoje, kai Bažnyčios vadovybė nesiėmė veiksmų užkirsti kelią seksualiniam vyskupo priekabiavimui prie seminaristų. Naudodamasis savo padėtimi, Kurajevas paviešino faktus, vyskupas buvo atleistas iš seminarijos rektoriaus pareigų, tačiau atleistas buvo ir Kurajevas. Šis ir panašūs atvejai primena lytiškumo filosofijos aktualumą Bažnyčios gyvenime. Nors ir ji yra užfiksuota ortodoksų teologijoje, Bažnyčios dvasingume ir mistiniame mokyme, pats diakonių instituto nunykimas liudija tam tikrus patriarchalinius poslinkius. Moterų diakonatas atkuriamas, turbūt prireiks nemažai laiko, kol liaudyje bus pakankamai suvoktas Šventosios Dvasios – taigi ir ją vaizduojančios moters – vaidmuo Bažnyčioje. – Gintaras Sungaila – ŠIAURĖS ATĖNAI 2015 m. kovo 6 d. Nr. 5 (1213) 15 Minskas po derybų Į Minską su Gintaru Grajausku važiavome iškart po garsiųjų derybų. Iš anksto žinojau tik tiek, kad sovietmetis ten įstingęs ir nežada niekur trauktis. Vis dėlto vilties teikė anglakalbiai traukinio keleiviai, kuriems nebaisios muitininkės kailinėmis kepurėmis ir ilgomis kasomis. Jie nesilaikė jų akivaizdoje baikštaus santūrumo; tryško juokais, pasakojimais; anglų kalba su jais niekas net nesiruošė komunikuoti. Jų vaikai elgėsi nesuvaržytai, kaip gyvas liudijimas iš laisvojo pasaulio. Traukinyje, kuris atrodė gan europietiškai (ne plackartas su sovietinėmis palydovėmis), nesigirdėjo nei lietuvių, nei baltarusių kalbų. Užtat gausiai kalbėta angliškai, rusiškai. Skaičiau Nerijos Putinaitės „Tris lietuviškąsias europas“ – kaip tik tinkama lektūra tokiai kelionei. Aišku, atskira istorija galėtų tapti dokumentų pildymas ir vizų gamyba, bet mane kaip tik ir domina atpažįstami įšaldyto sovietmečio ženklai. Pro apniukusį langą stebėjau skirtumus – Lietuvoje nepamatysi namo mėlynu stogu (tokių yra ir Kaliningrado srityje). Ambasadorius paaiškino, kad mėlynųjų stogų paslaptis elementari – iš gamyklų būdavo paprasta „nutekinti“ tų dažų. O paskui taip prie jų priprasta, kad pasidarė gražu. Baltarusija man įdomi ir kaip buvusi LDK žemė, ir kaip artimos kultūros kaimyninė šalis, atverianti bendras mentaliteto tendencijas. Be to, savaitgalis be kompiuterio – kokia nuostabi terapija; jau buvau primiršusi, ką reiškia keliauti. Net mūsų viešbutis (pavadinimu „40 Let Pobedy“) tame rajone, kuris vadinamas „kailinių kepurių kvartalu“ – ambasados, turtuolių namai ir pan. Viešbutis man labai patinka, prisileidžiu vonią šilto vandens. Vis dėlto baisoka, kažkodėl prisimenu Šerelytės romaną, kuriame žudikas paskandina merginą viešbučio vonioje. Kai atvažiuoji į Baltarusijos viešbutį, sunku susilaikyti nuo asociatyvaus prisiminimo apie Pociūno žūtį. Stalčiuje randu buržujišką žurnalą – kas gero Minske. Įdomu tai, kad siūlomas europietiškas pramogų ir gyvenimo būdo modelis – prancūziški skudurai, itališka avalynė, bavariška virtuvė. Viskas beveik kaip pas mus. Televizorius rodo kvailokus sovietinius filmus arba XIX a. imituojančias kostiumines muilo operas. Per RTR kanalą optimistiškais balsais giriamasi Minsko derybomis: cituojamas pats „New York Times“, kuris irgi pagyrė, – vadinasi, tai ne propaganda. Lukašenka bara ir gėdina sporto ir turizmo ministrą, nes pralaimėtos kažkokios rungtynės. Dirbti, sako, reikia, bazė pas mus labai gera. „Belarus 1“ (ar „Belarus 3“?) rodo kažkokį nenaudėlį, Minske prasilošusį kazino (Rusijoje kazino uždrausti, todėl naujieji rusai važiuoja lošti čia). Pamokomu tonu pasakojama, kaip jis švaistėsi pinigais, važinėdavo taksi, vaišindavo mergaites ir t. t. Dar rodo armėnų šokių kolektyvą, kalba bendruomenės Minske pirmininkas; tautinių mažumų iš Kaukazo Baltarusijoje gana daug. Nacionaliniais kostiumais pasidabinusios šokėjos demonstruoja judesius, labai gražu. Prieš miegą dar rusų „Kultūros“ kanalas, kurio nematau Vilniuje; studijoje du žmonės, laidos vedėjas ir menininkas, kalba paprastai, bet įdomiai pasakoja. „Vremia“ rodo laidą apie muziką (artimiausia analogija būtų Šarūno Nako „Modus“) – aptariamas animacinių filmų „Na, palauk“ kompozitorius. Didžiosios Kunigaikštystės nebeliko, tačiau galima mąstyti apie poetinę įvairių tautų kunigaikštystę, Magnus Ducatus, ir ta idėja labai graži. Poezijos festivalio, į kurį atvažiavome, pavadinimas „Eilės ant asfalto“ – Michasio Stralcovo eilutė, kurią atidaryme skirtingų tautų poetai perskaito savo kalbomis. Baltarusių literatai jauni, simpatiški, stilingi, temperamentingi: skaito drąsiai, artistiškai, pasitikėdami savimi; kai kurie daugybę savo eilėraščių (turbūt visus) moka atmintinai, išraiškingai juos deklamuoja. Nemažai rimuojančių, rašančių klasikinėmis formomis, ne verlibru. Man įdomiausios bendraamžės moterys (Marija Martysevič, Sabina Brylo, Tatjana Svetašova). Daug puikių, nuoširdžių žmonių; malonioji organizatorė Aliaksandra Dvareckaja. Nemažai poetų groja vienu ar kitu instrumentu ar bent užsiima poetiniu slemu-džemu. Puikusis galerijoje „Ū“, kurioje vyko skaitymai, esantis knygynas, prižiūrimas lietuvės Paulinos, – jame kalbama baltarusiškai ir lietuviškai. Daug baltarusiškų knygų (Minsko knygynuose dominuoja rusiškos), poezijos. Atskiros lentynos – visiems LDK kraštams: lenkiškos, ukrainietiškos vėliavėlės; meno literatūra, „Kitų knygų“ stiliaus leidiniai. Visa kuo primena „Eureka!“ arba „Mint Vinetu“. Greta – jauki ŠMC tipo kavinė, vakare gausu lankytojų (galbūt dėl Valentino dienos). Taip pat ŠMC tipo parduotuvė, brangūs stilingi daikčiukai, marškinėliai. Beje, baltarusiai mėgsta etninius motyvus drabužiuose, raudonus arba mėlynus ornamentus ant marškinėlių krūtinės – mačiau moteris dėvint išsiuvinėtus ir išmegztus tuos raštus; matyt, tai reiškia tautinę emancipaciją. Daug simpatijų Ukrainai; Serhijui Žadanui išėjus skaityti, pasigirdo šūksniai „Slava Ukraine“. Žadanas apskritai žvaigždė, jam pranašaujama Nobelio premija. Ir, žinoma, Andrejus Chadanovičius – šio festivalio spiritus movens. Grajauskas visiems labai patiko už šmaikštumą, o ir šiaip atrodė kaip brolis tarp brolių. Mes gėrėme įspūdžius kaip vyną iš kielikų (келіх – gražus žodis, reiškiantis taurę; nugirdau viename vertime). Sekasi literatams, kai ambasadorius pasitaiko poetas. Evaldas Ignatavičius ir ministrė patarėja Irena Ūsaitė nuoširdžiai rūpinosi, kad mudviejų vizitas būtų neužmirštamas tarsi kokios... istorinės derybos. Pietavome su įdomiais Minsko menininkais, vienaip ar kitaip susijusiais su Lietuva. Jie pasakojo Charmso vertas istorijėles. Eruditai, europietiško mąstymo, susipažinę su pasauline kultūra. Gerai žino lietuvių menininkus. Rašytojas ir dailininkas Adamas Hlobusas perduoda linkėjimų Emilijai Liegutei, kažkada išvertusiai du jo tėvo romanus. Baltarusijoje egzistuoja pora kultūros žurnalų, juose daugiausiai rašoma „apie“. Tikrasis gyvenimas, sako dailininkė Ana Balaš, vyksta tinklaraščiuose. Klausiu, ar Markso gatvėje (panašioje į Gedimino prospektą) esama marksistų. Hlobusas man atsako šitaip: šioje šalyje marksistų labai daug. Į Minską važiavau su išankstiniu įsivaizdavimu apie skurdžią šalį, tačiau žmonės gatvėje, kuriuos teko matyti, neatrodė labai varganai; bent jau apranga kaip ir mūsų. Miestas turi šiokio tokio panašumo į Piterį – architektūriniai elementai, secesinės detalės, namų aukštis, sugrūstumas, galų gale metro. Senamiestis miniatiūrinis, kalbama, kad viskas atstatyta, nes per karą nieko neliko. Upė įstabiu, baltarusiškai tarsi nelabai ką reiškiančiu pavadinimu Nemiga. Mieste pilna klaikių sovietinių simbolių – žvaigždžių, herbų, pjautuvų su kūjais ir pan.; ant pašto, ant universitetų fasadų, metro įėjimų pano. Pirmąkart atvykus, gali sukelti šoką, tačiau paskui, kaip čia pasakius, akys pripranta. Gatvių pavadinimai – Markso, Lenino, Melnikaitės ir t. t. Niekas čia nesiruošia jų keisti. Gatvės plačios, architektūriniai užmojai dideli. Garsus cirkas, labai geri džiazo festivaliai; į teatrą, nors jis ir abejotinos kokybės, žmonės plūsta. Jiems labai patiko lietuvių spektakliai: Ramunės Kudzmanaitės „Vėlinės“ ir Oskaro Koršunovo „Žuvėdra“. Apskritai miestas turi gyvybės, tik kažkas tarsi prislopinta, žmonės priversti gyventi vidinį gyvenimą, mintimis partizanauti. Valdžiai toji vidinė rezistencija naudinga: padeda išlaikyti distanciją nuo Rusijos, kuri šiaip jau mielai kolonizuotų dar vieną žemės sklypą. Kalbėti baltarusiškai neretai yra garbės reikalas, nors švietimo įstaigose dominuoja rusų kalba ir kupiūruota, vis dar sovietinė valstybės istorija. Parduotuvėse nėra aptarnavimo kultūros: pardavėjos ir krovikai pirkėjams komanduoja įsakmiu tonu, be „ačiū“ ir „prašau“, „laba diena“, „geros dienos“ ir kitų nesąmonių. Grajauskas liudija, kad būna ir dar radikaliau: ko čia atėjai? Mieste mačiau policijos „voronokų“, bet jokių šiurkščių incidentų matyti neteko. Metro švieslentėse kybo DDT koncerto reklamos. Kurioziška tai, kad kai vadui tenka važiuoti Minsko gatvėmis, valandą prieš ir po sustabdomas eismas. Gatvėse nė šiukšlelės – sekmadienį regėjau daugybę besišlavinėjančių darbininkų oranžinėmis liemenėmis. O kas bus, jeigu vadas pamatys kokią nuorūką?.. Kažkada kalbėjausi su grafičių tyrinėtoja Veronika Urbonaite-Barkauskiene – ji užsiminė, kad Minske nėra grafičių. Ėjau gatvėmis ir negalėjau savo akimis patikėti – iš tikrųjų, nė vieno. „Jeigu pagauna, turbūt vietoj nušauna“, – ironizavo Grajauskas. Žmonės tiesiog žino ribą, ko daryti negalima, – į kalėjimą juk gali atsisėsti ir už užrašą ant marškinėlių. Vizualiai baltarusiai gan panašūs į lietuvius; perka panašius kiekius alkoholio. Tautiniu simboliu galėtų būti mėlynos rugiagėlės – egzistuoja net kažkoks mėlynas gėrimas iš jų, skaičiau tame buržujiškame viešbučio žurnale. • Sekmadienio rytas, per televizorių tiesioginė transliacija iš Smolensko cerkvės – popas su karūna panašiu į pincetą liturginiu įrankiu dalina komuniją. Prieš tai dar įspėja, kad priimti gali tik vaikai ir atlikusieji išpažintį. Priimančiajam po kaklu patiesiama staltiesė, ja dar ir lūpas nuvalo. Moterėlės bučiuoja popui ranką, eina lankstytis išstatytam Dievo Motinos paveikslui, bučiuoja jį į kairę ir į dešinę, paskui valo tas vietas nosinėmis. Liturgijoje daug kone provokuojančių patriarchalizmo ženklų, tačiau labai gražios giesmės. Koks sekmadienis be cerkvės? Senamiestyje randu cerkvę (kryptį nurodo stačiatikių vienuolė su impozantiška karūnanuometu, metro požemiuose pardavinėjanti žvakes). Einu kartu su visais, žegnojuosi ties madonomis su kūdikiais, nes tik ties jomis ir verta žegnotis, kaip kadais kunigaikštis Vildaugas Bernardinuose – už paną švenčiausią Mariją, už visus pagonių dievus, na ir už tėvą su sūnumi. Daug žvakių, autentiškos senutės, sutinkamos kiekvienoje stačiatikių šventovėje – visoje LDK teritorijoje; prieangyje jos pardavinėja religinę literatūrą – maldos motinoms, Gogolio brošiūrėlė apie dvasinį gyvenimą su jo portretu viršelyje, religinis žurnalėlis vaikams, dar kažkas. Mėgstu vaško žvakes, tirpstančias cerkvės prietemoje tarsi troškimai. Paskui katedra, kurioje kunigystės šventimus gavo Vincas Mykolaitis-Putinas. Visiems sakiau, kad tik dėl jos ir važiuoju. Buvo 1915 metai (lygiai prieš šimtmetį!), karas, per Minską jis traukėsi į Petrapilio dvasinę akademiją. Simptomiška, kad kai atėjau pirmąkart (šeštadienį), vyko vestuvės, o antrąkart (sekmadienį) – krikštynos. Po masinio žegnojimosi pilnutėlėje cerkvėje čia viskas taip santūru. Niekuo labai neišsiskirianti, kukli katedra, kurioje bevaliams pritinka melstis. Mykolaitis metė kunigystę, o aš – doktorantūrą. Čia ne juokai, kiekvieną naktį sapnuoju, kad turiu pabaigti vidurinę mokyklą, bet tai kone neįmanoma, nes esu per sena. Autorės nuotraukos Mėgstu metro, galėčiau važiuoti iš vieno miesto galo į kitą, skaitydama ką nors, mėgautis skersvėju, ausų užgulimu, slapčia tyrinėdama kitus keleivius; mėgstu traukinio švilpimą, bėgius (į juos žvelgdama, visada svarstau, ar čia būna savižudžių, – kažkoks šiurpas apima); tada persėsti į kitą liniją ir važiuoti kita. Labai mėgstu metro – gal dėl to, kad pas mus jo nėra. Bendrakeleiviams pasakoju apie tai, kaip jis reiškia man Hado karalystę, – net kvapas ten tvyro toks pats, kokį užuosdavau vaikystėje prie geležinkelio, – neaiškus tepalų ar dervos kvapų mišinys. „Turbūt taip kvepia Charono pažastys“, – vaiposi Grajauskas. Kvepia pragaru, požemių urvais, ką ir kalbėti apie gyvenimą metro prieigose – bulkines, daržovių krautuvėles, laikraščių ir CD kioskus, gėlių jūrą (kas gali pirkti tiek gėlių? bet parduodamos, vadinasi, reikia), suvenyrus greta gėlių – įvairių dydžių plastikines kates ir kitus blizgius niekučius, gaublius, knygas, bilietus į teatrą, neskaičiuojant daugybės smulkių prekeivių, stoviniuojančių su savo megztomis kojinėmis, mažais šunyčiais ir kačiukais, žaisliniais tankais su baterijomis (tankai apskritai madingi, mačiau knygyne ant sąsiuvinių moksleiviams), dar kažkokiomis keistenybėmis; mergina dainuoja angelišku balsu, ant grindų pasidėjusi kepurę, – visai kaip Piteryje prieš keturiolika ir Tbilisyje prieš septynerius metus. Lauktuvių vežu kartoninę suklijuojamą Gedimino pilį, kurią didysis kunigaikštis XIV a. pastatė Lydoje; verstinę knygutę vaikams apie mirtį – ją įsidėmėjau iš Mariaus Buroko apžvalgų, rodos, apie pasaulinę vaikų literatūrą; taip pat gražią baltarusišką knygelę vaikams apie Janką Kupalą (į darželį važiuojame pro jo vardu pavadintą stotelę). Saldoko baltarusiško vyno „Zemfira“ – nesusilaikiau prieš tokį pavadinimą. – Giedrė Kazlauskaitė – ŠIAURĖS 16 ATĖNAI 2015 m. kovo 6 d. Nr. 5 (1213) Rankų darbas, arba Svetimam krašte rašytoju būsi Romas Smilius – pirmasis neginčytinas lietuvis, gavęs Nobelio literatūros premiją. Visgi jei ne istorinis laimėjimas, dauguma Romo tautiečių gal niekada ir nebūtų įsiminę šios šiaip jau ne visai dažnos pavardės. Štai netgi Lietuvos nacionalinei kultūros ir meno premijai kaunietis nominuotas tik dabar. Tiesa, anksčiau laureatui nedaug trūko, kad būtų patekęs į žurnalą „Žmonės“, bet tą savaitę jo vietą užėmė interviu su pirmuoju lietuviu, XXI amžiaus pirmajame dešimtmetyje susikūrusiu „Facebook“ anketą. Rašytojo Smiliaus klystkelis nuo Šilainių iki Stokholmo buvo toks duobėtas (tai – ne tradicinė biografinė metafora, Vilijampolės asfaltas tais laikais iš tiesų buvo suniokotas)... Žodžiu, toks duobėtas, kad net vertas įamžinimo kino juostoje. Ypač kokiame nors slogiame lietuvių filme, kurio scenarijaus autorius pats neparašys įsimintino pasakojimo. Šiaip ar taip, vis dar ištiktas šoko dėl Nobelio, Romas neapdairiai sutiko perduoti savo biografijos naudojimo teises man – jaunuoliui iš gimtojo mikrorajono. Pasirodo, mokyklos laikais mano brolis netgi yra ne kartą prisikabinęs prie Smilių sūnaus. Beje, mes – iš kvartalo, ant kurio pilkųjų daugiabučių šiandien galite rasti memorialines lenteles ir kitiems kūrybinio pasaulio sunkiasvoriams, tokiems kaip Mantvydas Leknickas ar Rytis Cicinas. Taip pat rekonstruotą ne disko metiko Aleknos balkoną-muziejų. Katalikiškoje „Ąžuolo“ mokykloje (dabar – privati mergaičių gimnazija) Romas nesunkiai išmoko rašyti, tačiau jo raštas buvo beveik neįskaitomas. Berniuko delnui niekaip nepavykdavo pratęsti savęs popieriuje nei milžinišku rašikliu (vėliau tokius pardavinėdavo „Tiger“ parduotuvėse), nei į rašalą pamirkytu pirštu. Rašymas dešine, kaire, abiem rankomis ar spausdintinėmis raidėmis taip pat nepadėjo. Su mažojo Smiliaus neiššifruojamu braižu nesusitvarkė net panašių sutrikimų gydymo srityje pagarsėję medikai (dažnai ir patys nepretenduojantys į dailyraščio varžybas). Pedagogai berniuko darbus perskaitydavo ne ką sėkmingiau nei kiniškus hieroglifus (kaip pranašiškai tai skamba iš šiandienos perspektyvų!). Buvo nuspręsta, kad Smilių atžala klasės ir namų užduotis atlikinės rašomąja mašinėle, o laikui bėgant ir kompiuteriu. Taip kreivarankis jau nuo trečios klasės darbavosi su kompiuterine technika (iki šlovės pragyveno iš jos taisymo) ir netgi dalyvaudavo greitojo spausdinimo čempionatuose. Vos per porą metų dvi nerangios galūnės tapo negailestingu geluonimi ir tiksliu priešnuodžiu spausdinimo klavišams – argi ne medžiaga Holivudui ar bent jau „TEDx“ pokalbiams? Panašiai priimti greitus sprendimus aikštelėje, imliai sekti žaidimo eigą sugebėdavo iš pirmo žvilgsnio „lėtoki“ broliai Lavrinovičiai (jauniausieji skaitytojai, nepainiokite dvynių su duetu iš prieš keletą metų sugrįžusio 10 litų banknoto). Galbūt dar prisimenate ir kaip į greitakalbį scenos vijurką virsdavo „išplaukęs“ Egidijus Dragūnas (žinoma, prieš persikėlimą tęsti karjeros į Jungtines Amerikos Valstijas ir bankrotą). Vieno konkurso metu Romas susimušė pirštą į nuslydusio rašomosios mašinėlės velenėlio svirtį. Komisijos narė, rodos, buvusi kažkokio Komunistų partijos sekretoriaus sekretorė, keturiasdešimt septynerių Goda, užuot palydėjusi susižeidusį dalyvį iki seselės ar uždėjusi ant sumuštos vietos ledo, nusivedė berniuką į tualetą ir prispaudė tinstančią jo ataugą prie šilto ir drėgno po sijonu glūdinčio kompreso. Po šio įvykio, išgirdusi apie didelį greitį pasiekiančius Smiliaus pirštus, juos vis panaudodavo kokia moteris. Deja, kitoms panašios formos kūno dalims taip niekada nesisekė. Net ir subrendus. Anot artimesnių jo aplinkos žmonių, Romas netgi rašyti pradėjo tikėdamasis, kad merginos jį pagaliau vertins ne už judrius putnagius, o už jais sukuriamus dalykus. Visgi miklūs pirštai būsimą žvaigždę į literatūrą atvedė visai ne per Redaktorė: Giedrė Kazlauskaitė ([email protected]). Paveldas: Juozas Šorys. Kalbos redaktorė: Audrė Kubiliūtė. Maketuotoja: Zita Remeikienė. Direktorė: Lina Černiauskaitė. Finansininkė: Danuta Churtasenko. Bendradarbiai: Marius Burokas (Skaitykla Nr. 5), Andrius Patiomkinas (Vertimai). Redakcijos adresas: Mėsinių g. 4, 01133 Vilnius. Telefonas: (8 5) 261 37 70. Elektroninis paštas: [email protected]. www.satenai.lt; www.culture.lt/satenai. Aistė Papartytė. Plakatas. 2009 moteris, o per vyrus. Jaunuolio paslaugomis susidomėjo žinomas poetas Gytis Trauka. Trauka nuolat būdavo apsvaigęs, todėl jo mintys lipdavo viena ant kitos sparčiau, nei impulsais pasiekdavo spausdinančias rankas. Smilius tapo jo sekretoriumi – žaibiškai lape fiksuodavo visus vapėjimus. Vieną trečiadienį poetas Gytis stipriai padaugino, nors ir taip jau porą dienų vėlavo pateikti žadėtus eilėraščius jubiliejinei publikacijai. Todėl trūkstamas eilutes užpildyti teko mūsų herojui. Kitą mėnesį literatūros periodikos apžvalgoje „Skaitome su Jakudza: gruodis“ netgi buvo rašoma: „Metų gale tarsi eurai, išstumiantys litus, naujos stilistinės priemonės pačiu laiku pakeičia pirmajame dešimtmetyje užsistovėjusias Gyčio Traukos kūrybos raiškas ir formas.“ Taip Romas galutinai suprato, kad metas savo miklias galūnes įdarbinti sau, o smegenys jau kaip nors jas pasivys. Į praeitį nustūmusi puikų poetinį debiutą, dabar jau trumpoji R. S. proza pildė vietos ir respublikinių leidinių puslapius. Kritikai kalba, kad to meto kultūrinės spaudos kokybė buvo kritusi, jautėsi pripažintų autorių tekstų stygius, o Romas dar ir honoraro kilniai atsisakydavo. Medžiagos netrūko, nes dažniausia apsakymų, kuriuos Smilius pateikdavo tariamam redaktorių teismui, tema buvo rašymas. Prisidengdamas trečiuoju asmeniu, Smilius iš tiesų rašydavo apie save, o antraštėse tiesiog perfrazuodavo paplitusius posakius ar kitų sugalvotus pavadinimus. Kaip jau žinote, mūsų rašytojui sekėsi informatikos srityje, todėl mygtuką „patinka“ prie savo publikacijų jis spausdavo iš įvairių „Facebook“ anketų nulaužęs savininkų slaptažodžius. Kartkartėmis įsmukdavo ir į kultūros leidinių serverius – kad sužinotų, kiek portalų lankytojų atsiverčia jo tekstus. Deja, statistika rodė, kad Romas taip trokštamų klikų ir laikų sulaukia nebent iš draugų. Tiesa, per Kalėdas virtualiais nykščiais sūnų dar paremdavo mama su keletu bendradarbių. Vėliau nuorodą į savo rašinius kūrybingasis informatikas įsigudrino paspausti visuose bibliotekų kompiuteriuose ar prisijun- Spausdino UAB Ukmergės spaustuvė. Vasario 16-osios g. 31, 20131 Ukmergė. VšĮ „Šiaurės Atėnų fondas“ sąskaita banke: LT36 7300 0100 0000 7071; AB bankas „Swedbank“ (kodas 73000). Dvisavaitinis laikraštis išeina penktadieniais. Leidžiamas nuo 1990 m. vasario 7 d. Leidžia VšĮ „Šiaurės Atėnų fondas“. ISSN 1392-7760. 4 spaudos lankai. Indeksas 0109. Tiražas 1452 egz. Redakcijos ir autorių nuomonės nebūtinai sutampa. gęs prie kone kiekvienos miesto viešosios įstaigos wi-fi prieigos – taip patekdavo į lentelę „Savaitės skaitomiausi“ literatūros laikraščių ir žurnalų interneto svetainėse. Pridėjęs į kontaktus visus buvusius klasės draugus, mokytojus, kaimynus, tolimus giminaičius, priešus, niekada nepalaukiantį 37-ojo autobuso vairuotoją ir net mamą, Romas Smilius toliau įnirtingai siekė peržiūrų ir laiktelėjimų. Kadangi garsus iš Kauno kilęs to meto skiltininkas A. Užkandis (vėliau, užkalkėjus kraujagyslėms, jis mirė nuo infarkto) rašydavo maitinimo vietų apžvalgas, Romas sumanė, kad apsakymai su įmontuotais kavinių ir barų įvertinimais taip pat neliks nepastebėti. Todėl apsakymų veiksmas vis dažniau vykdavo tokiose žinomose Kauno lokacijose kaip „Kultūra“ (šiandien ten įsikūrusi parduotuvė taip pat tauriu pavadinimu – „Humana“), „Suflerio būdelė“ (dabartinė „Stiflerio burnelė“) ar iki mūsų dienų net savo personalo sudėtimi nepakitusi „Spurginė“. Panašiai būsimas laureatas užsitraukė ir teisininkų nemalonę. Ieškodamas intriguojančios medžiagos savo istorijoms, mūsų spausdinimo meistras nemažai dėmesio teikė advokatų ir teisėjų itin pamėgtai kavinei „Alibi“ (simboliškai įsikūrusi Spaustuvininkų gatvėje). Taip Romo kūrybą sekdami šią iki tol ramią vietelę užplūdo serialo „Begėdis“ gerbėjai (televizijos kūrinio veiksmas vyksta bare identišku pavadinimu). Grėsmė kilo ne tik prie staliuko aptariamų pikantiškų bylų slaptumui, bet ir galimybei tiesiog rasti vietą prie to staliuko. Todėl kai netrukus Smiliui prireikė teisininkų pagalbos dėl kaltinimų neteisėtai panaudojus poeto Gyčio Traukos vardą, ilgamečiai „Alibi“ lankytojai pasistengė, kad susirasti padorų advokatą būtų, švelniai tariant, keblu. O ir su teisėjais vienam garsiausių šiandienos lietuvių sekėsi kur kas prasčiau nei su mokyklinio konkurso teisėja Goda. Šiaip ar taip, begėdiškai lietuvių literatūroje neįsitvirtinęs Romas išsiuntė savo maždaug 500 žodžių tekstuką į trumposios prozos konkursą „Flash Europa 28“, kuriame geriausi penkių lietuvių kūriniai kartu su kitų ES šalių atrinktaisiais penketais turėjo būti verčiami į kinų kalbą ir pristatomi Kinijos rinkai. Lietuvos kandidatas natūraliai įsijautė į Azijos tautos gyvenimo aktualijas, juk Kinijos vyrų intymiosios patirtys – vienapusiškai menkos kaip ir jo paties: populiacijai tiesiogine prasme trūksta kinių, o mūsų pirštuotasis herojus po situacijos su Goda geriausiu atveju kelis kartus sulaukė jos atitikmenų. Be to, toje šalyje ne tik vertinamas greitas rankų darbas, bet ir rašytojo karjerai nieko gero nesuteikęs „Facebook“ ribojamas. Kadangi daugiau niekas nedalyvavo, komisija nusprendė Kinijos skaitytojams pristatyti penkis Smiliaus darbus. Naujos milijoninės auditorijos Romas buvo sutiktas itin šiltai, o 2022-aisiais Nobelio apdovanojimo teikėjams įvedus balsavimą SMS žinutėmis šį rudenį paskelbtas ir patys žinote kuo. Smilius yra tas rodomasis pirštas, nukreipiantis pasaulio akis į Lietuvą – eksportui skirtų Nobelio laureatų kalvę. Pirštas, pakeisiantis anksčiau nacionalinį buvusį vidurinįjį (dar prieš tai eliminavusį špygos kombinaciją). P. S. Juk dar gūdžiais 2014-aisiais rubrikoje „Autorius klausia“ poetas ir vertėjas Vytas Dekšnys „Šiaurės Atėnus“ (dabar – erotinės literatūros žurnalas „ŠA!“) elektroniniu formatu skaitančių moksleivių teiravosi apie politinį korektiškumą skiriant Nobelio literatūros premiją... – Rokas Povilius – „Šiaurės Atėnus“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (2015 m. suteikė 20 300 Eur (70 091,84 Lt) paramą projektui „Šiaurės Atėnai“: kultūros refleksijos erdvė“ (p. 2–3, 6, 10–16) ir Lietuvos kultūros taryba.
